situaciją, kurioje jums svarbi idėja, ar vertybė, būna kaip nors pažeidžiama.

Tarkime, esate pratę prie tvarkos ir švaros, tačiau staiga atsiduriate

aplinkoje, kur nešvaru ir netvarkinga – tada nauja situacija ims jus erzinti,
sukels stresą.
Taigi idealizacija reiškia, kad jūs pernelyg vertinate savo pasaulio
modelį (pavyzdžiui, esate įsitikinę, kad visi žmonės turi būti sąžiningi, kad
vaikai turi rūpintis tėvais, kad žmonės neturėtų vieni kitų įžeidinėti ir
panašiai). Jums atrodo, kad Gyvenimas kitoks būti negali. Jūs tiesiog
negalite to įsivaizduoti.
Kai žmogus idealizuoja savo vertybes ir idėjas, jis niekaip nesutinka, kad
įvykiai klostytųsi ne taip, kaip nori jis. Jei taip įvyksta, jis patiria pernelyg
daug negatyvių emocijų.
Būtent pernelyg daug, nes tam tikra išgyvenimų dozė nieko bloga. Juk kai
kas nors nepatinka, galite šiek tiek pamurmėti, netgi nusikeikti (žinoma,
pageidautina, kad vartotumėte tik norminę leksiką) ar trinktelėti kumščiu į
stalą.
Tačiau negerai, jei dėl kokio nors netobulo pasaulio elemento (netobulo,
žinoma, jūsų supratimu) jūs ilgą laiką išgyvenate labai neigiamas emocijas.
Tai rodo, kad jums ta vertybė labai brangi ir jūs negalite susitaikyti, kai kas
nors ją pažeidžia.
Religijų požiūriu, kiekviena negatyvi emocija yra tikrovės pasmerkimas,
kitaip sakant – nuodėmė. Nuodėmė, nes mes nepritariame Dievo valiai.
Vadinasi, kai sureikšminame kokius nors savo lūkesčius ar vertybes, o
paskui dėl to patiriame stresą ir nuliūstame, mes drauge padarome
nuodėmę. O nuodėmės kaupiasi...
Todėl anksčiau ar vėliau ta vertybė turi būti panaikinta ar iš mūsų atimta,
idant mes neužmirštume, kad viską duoda ir atima tik Dievas. Jis tą vertybę iš
mūsų atims, nes esame nepatenkinti šiuo pasauliu, kuris yra Jo kūrinys. Jis
turi parodyti, kad mes klystame.
Jis nebaudžia mūsų tarsi vergų, tarnų ar nepaklusnių vaikų. Jis parodo,
pasako, auklėja, elgiasi su mumis kaip su protingomis būtybėmis, kurios kol
kas nesupranta kai kurių akivaizdžių tiesų. Kai tik išgirsime, ką Jis mums
nori pasakyti, Jis liausis mus mokęs.

Taigi jei žmogus ką nors idealizuoja, jis pradedamas dvasiškai auklėti.

Auklėjimo esmė tokia, kad sunaikinamos pirmiau idealizuotos žemiškos
vertybės. Gyvenimas tarsi pasako: „Žiūrėk, tavo idealas žlugo, betgi nieko
baisaus neatsitiko! Esi, koks buvęs, viskas teka įprasta vaga. Niekas
nepasikeitė. Tad ar verta gadintis nervus dėl savo iliuzijų...“
Pavyzdžiui, jeigu pernelyg karštai mylite savo partnerį ir jį idealizuojate,
jis greičiausiai jus paliks arba pamils kitą žmogų. Na, ir kas? Ar gyvenimas
po šio įvykio sustos? Tik jums ir tik tam laikotarpiui, kol jūs „maudysitės“
savo išgyvenimuose. Tuos dalykus patiria bemaž kiekvienas ir dažniausiai ne
vieną kartą.
Jeigu idealizuojate kokius nors šeimyninio gyvenimo aspektus, tai labai
tikėtina, kad jūsų žmona (ar vyras), vaikai ir tėvai jums nepritars. Tas pat
pasakytina apie visas idealizuojamas vertybes.
Kad būtų aiškiau, kodėl taip yra, panagrinėkime modelį, kurį mes
pavadinome „išgyvenimų talpykla“.

Išgyvenimų kaupimo modelis

Įsivaizduokime, kad visos mūsų negatyvios emocijos, kurias patiriame,

kai Gyvenimas netenkina mūsų norų, skysčių pavidalu kaupiasi specialiame
inde – „neigiamų išgyvenimų talpykloje“. Skysčio lygis inde rodo mūsų
nepasitenkinimo Gyvenimu laipsnį. Vienais vamzdeliais skystis į indą įteka
(neigiami išgyvenimai ir emocijos), o kitais – išteka. Išteka tiek skysčio, kiek
mes turime nuopelnų.
Kai indas prisipildo iki tam tikro lygio (tam tikro „nuodėmių“ kiekio),
suveikia „priverčiamojo dvasinio auklėjimo mechanizmas“ ir mums
parodoma, kad mes veltui taip branginome savo idealus. Yra šeši būdai,
kuriais Gyvenimas (Dievas, Aukštesniosios jėgos) parodo, kokie klaidingi
yra mūsų perdėti lūkesčiai. Apie juos mes šioje knygoje kalbėsime šiek tiek
toliau (1.4. skyrelyje).

Mūsų pasaulis – skaistykla

Jau sakėme, kad dvasia iš principo gali visą laiką egzistuoti subtiliajame
pasaulyje ir žmogiškajame kūne neįsikūnyti. Suprantama, kiekviena
subtiliojo pasaulio dvasia nori pakilti į kuo aukštesnę pakopą, tačiau vietą jos
gauna priklausomai nuo jų karmos mirties valandą – kiek yra užpildyta jų
„išgyvenimų talpykla“. Pačios nuodėmingiausios dvasios susiburia
žemiausiuose aukštuose – arčiau pragaro, o švarios dvasios kyla aukščiau ir
apsistoja arčiau rojaus.
 Sumažinti skysčio lygį „išgyvenimų talpykloje“, kai esame subtiliajame
pasaulyje, labai sunku, o jeigu ir galima, tai tik per labai ilgą laikotarpį.
Sunku tikėtis, jog būdami tenai gausime progą taip pasielgti, kad mūsų
karma pagerėtų.
Kur kas greičiau tai galime padaryti gyvendami Žemėje ir įsikūniję
žmogiškajame pavidale.
Mūsų planeta yra kaip tik ta vieta, kurioje įmanoma gana greitai
sumažinti savo „išgyvenimų talpyklos“ skysčio lygį, todėl Žemę drąsiai
galima pavadinti savotiška skaistykla – čia vyksta apsivalymas.
Kaip tik todėl žemųjų subtiliojo pasaulio aukštų gyventojai taip stengiasi
pakliūti į mūsų pasaulį. Tačiau atsitinka ir taip, kad čia jie dėl savo
ankstesnių klaidų patenka į ligų, karų, skurdo, prievartos ir kitų nelaimių
kamuojamas šalis arba šeimas. Tokia terpė neskatina valytis nuodėmių nei
ugdytis kilnių savybių, tačiau jeigu žmogus net ir taip gyvendamas sugeba
nesupykti ant Gyvenimo, tai jo „išgyvenimų talpyklos“ prisipildymo lygis
gerokai sumažėja.
O tyroms dvasioms, gyvenančioms ant aukštųjų subtiliojo pasaulio
pakopų, pasaulis yra ta vieta, kurioje galima patirti tikrą džiaugsmą. Todėl
dauguma nušvitusių dvasių nusileidžia į Žemę, nors galėtų to ir nedaryti. Jos
pačios išsirenka kūną, kuriame reinkarnuos, ir leidžiasi į mūsų pasaulį
turėdamos pačius geriausius ketinimus. Be to, dauguma jų įsipareigoja
skleisti žmonėms gėrį ir palaimą, šviesti juos bei gydyti.
Kiti aukštesniųjų pakopų gyventojai gali į mūsų planetą atvykti tik
apsidairyti – lyg į ekskursiją. Jie čia pajaus tai, ką galima pajusti tik
materialioje plotmėje ir tik žmogiškame pavidale. Tai yra meilė, seksas,
pasimėgavimas maistu, vynu, bendravimu, materialine gerove, kūryba,
menu. Šios būtybės paprastai gimsta turtingose šeimose ir gyvenime
nesusiduria su jokiomis materialiomis problemomis, jeigu, žinoma, šioje
„ekskursijoje“ nepažeidžia tam tikrų kelionės taisyklių.
Deja, patekę į mūsų „skaistyklą“, toli gražu ne visi prisimena savo
pažadus ir gražius ketinimus. Žemiškosios aistros žmogui apsuka galvą ir jis
užmiršta, kad gyvenimas tėra trumpa ekskursija. Trumpa todėl, kad 70–90
metų fiziniame kūne yra tik menka akimirka, palyginus su milijonus metų
egzistuojančia mūsų nemirtinga dvasia.

Mūsų gyvenimas – ekskursija

 Kai dvasios ruošiasi įsikūnyti Žemėje, joms duodami priesakai,
pavyzdžiui: „Nepamirškite, kad keliaujate į ekskursiją, o tai beveik kaip į
muziejų. Gerai elkitės.“
Taip, mūsų gyvenimas yra tarsi ekskursija. Ekskursija ne į paprastą
istorijos muziejų, kuriame visi eksponatai paslėpti už stiklinių gaubtų ir į juos
galima tik žiūrėti, o liesti draudžiama – mes keliaujame į šiuolaikinį muziejų,
kur kiekvienas lankytojas gali eksponatus liesti ir netgi su jais žaisti.
Taigi nusipirkęs bilietą į tokį muziejų žmogus neribotą laiką turi teisę
žaisti su visais eksponatais (žinoma, muziejaus darbo metu). Tačiau jis
negali tų eksponatų išsinešti, nes jie yra ne jo. Atėjo, susipažino ir išėjo.
Lygiai tas pats pasakytina ir apie žmogaus dvasią. Kai ruošiasi keliauti į
Žemę, ji gauna tokį nurodymą: „Mes suteikiame tau galimybę tapti
žmogumi. Keliauk, pažiūrėk, išbandyk viską, kas tik ten yra. Jei sugebėsi,
ištaisyk savo nuodėmes. Bet neužmiršk, kad ten tave siunčiame tik laikinai.
Pasaulis, kurį ten rasi, ne tavo. Naudokis viskuo, bet nepažeisk muziejaus
lankytojo elgesio taisyklių ir dėkok tiems, kurie tave ten priims.“ Tokios yra
taisyklės ir kiekvienas žmogus privalo jų laikytis.
Deja, dvasia paprastai tuos priesakus užmiršta. Patekusi į fizinį pasaulį, ji
nusprendžia, kad viskas čia priklauso jai. Kaip tik šito moko ateizmas ir visa
mūsų auklėjimo sistema. O štai visos religijos mums primena, kad pasaulis
nėra mūsų ir kad viskas čia priklauso Dievui. Tačiau šį priminimą išgirsta vos
vienas kitas.
Žmonės tuo netiki. Jie visiškai pasineria į materialų pasaulį, ima už jo
kabintis. Jei jau myli, tai myli aistringai, jiems atrodo, kad be meilės jie
negalės gyventi. Arba taip pat aistringai prisiriša prie pinigų, prie valdžios. O
kai tik prisirišimas tampa pernelyg stiprus, žmonės pamiršta, kas sukūrė šį
pasaulį ir kas jį valdo. Beje, iš žmonių net nereikalaujama Kūrėją mylėti kaip
nors ypatingai. Tegu tik jie nepamiršta, kad viskas šiame pasaulyje priklauso
Jam, tad jie patys nieko čia negali pernelyg sureikšminti, prie nieko nedera
pernelyg prisirišti – nei prie materialiojo pasaulio, nei prie dvasinių vertybių,
nei prie savo gabumų, nei prie šeimos, nei prie darbo, nei prie kūrybos...
Deja, ta taisyklė dažnai pažeidžiama. Pavyzdžiui, jeigu žmogus iš
prigimties turi piešėjo talentą, tai jis pradeda tuo didžiuotis – esą aš
nepaprastas, aš kūrėjas, aš aukščiau už visus.
Tai būdingas klaidingas įsitikinimas, ir žmogus, užuot valęs savo
nuodėmes, padaro jų dar daugiau. Prisirišęs prie materialaus pasaulio, jis
tepatiria vien negatyvias emocijas, o tada atsidaro tam tikras vožtuvas, ir
žmogaus „išgyvenimų talpykla“ ima pilnėti.
O jeigu jis savo talentą realizuoja džiaugsmingai ir tai darydamas
neatsiduoda emocijoms, jokių problemų sau nesusikurs, jo auklėti nereikės.
Gaila, bet taip būna labai retai. Iš esmės beveik visi žmonės pažeidžia
elgesio mūsų pasaulyje taisykles ir Gyvenimas turi juos pamokyti.

Mūsų prižiūrėtojas

Matyt, Kūrėjas turi savų reikalų ir negali nuolat stebėti mūsų minčių,
emocijų ir poelgių. Juk mūsų – žmonių – jau daugiau kaip šeši milijardai.
Todėl protinga Gamta sukūrė tam tikrą mechanizmą ir įtaisė jį tiesiai
žmogaus dvasioje. Tas mechanizmas tikrina mūsų mintis bei veiksmus ir
atitinkamai reguliuoja „skysčio“ lygį „išgyvenimų talpykloje“. Kaip šis
mechanizmas funkcionuoja ir kas mus stebi, mes pakalbėsime vėliau, o kol
kas pavadinkime tai „prižiūrėtoju“.
Taigi šis „prižiūrėtojas“ stebi, kaip mes čia elgiamės, ir reguliuoja
skysčio lygį mūsų „talpykloje“, o paskui sprendžia, kokias pamokas mums
pateikti.

Kai „talpykla“ prisipildo

Kol „išgyvenimų talpykla“ pripildyta ne daugiau kaip iki pusės,

„prižiūrėtojas“ žmogui didesnių pretenzijų neturi. Žmogui leidžiama
gyventi patogiai, Gyvenimas jį džiugina, norai išsipildo lengvai. Tai toks
sėkmės lygis, kai Gyvenimas mielai padeda žmogui. Žmogus yra jo
numylėtinis.
Tačiau kai tik žmogus ima ką nors idealizuoti, jį pradeda kamuoti
išgyvenimai, ir tai trunka ilgą laiką. „Talpykla“ tada pradeda pilnėti. Kai jos
prisipildo du trečdaliai, „prižiūrėtojas“ pradeda žmogų auklėti. Iš pradžių
žmogus gauna maždaug tokį priminimą: „Gerbiamasis, jūs pamiršote, jog
šiame pasaulyje esate tik lankytojas. Jūs nusipirkote bilietą, kad šioje
vietoje šiek tiek pabūtumėte, tad kodėl manote, kad čia viskas priklauso
jums? Padėkite, ką paėmėte, atgal.“ Tokių pranešimų žmogus gauna ir
daugiau, o jei jis jų neišgirsta, susilaukia didelių problemų.
Pranešimų dėl įvairių smulkmenų žmogus gaudavo ir anksčiau, tačiau
dabar jie sustiprėja ir tampa nuolatiniai. Priklausomai nuo to, ką žmogus
idealizuoja, jis vis susiduria su rimtais nemalonumais darbe, bendraudamas
su artimais žmonėmis, jam tampa sunku grąžinti skolas ar kreditus, kyla
įtampa šeimoje, iš jo pradeda vogti pinigus ir daiktus, galbūt jis netgi pateks į
avariją (iš pradžių pasekmės būna nesunkios).
Jei žmogus neišgirsta ir tokių jam asmeniškai siunčiamų pranešimų ir
nusprendžia, kad visi šie įvykiai yra tik sutapimai, jis gauna griežtesnį
perspėjimą. Mūsų pasaulyje nebūna jokių atsitiktinumų – pasaulis griežtai
determinuotas. Visus nemalonumus jums organizuoja jūsų „prižiūrėtojas“. Jų
tikslas yra priminti, kad jūsų požiūris į pasaulį ydingas.
Žinoma, galite atmesti šias mintis ir tarti, kad visa, kas nutinka bloga, yra
atsitiktinumai. Tačiau tada būsite panašūs į laukinius, kurie nenori
priimti žmonijos sukauptų žinių ir kurie laiko žaibą bei lėktuvą danguje tos
pačios srities stebuklais.
Jeigu jums nutiko koks nemalonus įvykis (tarkime, jus apvogė),
neabejokite, kad tai jūsų „prižiūrėtojas“ susitarė su vagies „prižiūrėtoju“, jog
šis paskatintų savo globotinį jus pamokyti. Tai yra priminimas, kad jūs šiame
gyvenime elgiatės negerai, kad nepaisote tam tikrų taisyklių ir dėsnių.
Tačiau žmogus to dažniausiai nesupranta ir gyvenimo būdo nekeičia.
Pavogė automobilį – nusipirko naują. Su nauju pateko į avariją ir susižeidė.
Regis, laikas susimąstyti, bet juk patogiau viską laikyti atsitiktinumu arba
suversti bėdą kitam žmogui. „Pamanykite, papuoliau į avariją, maža kas
atsitinka, aš dėl to nekaltas...“ Kaltų paprastai žmonės ieško kitur.
Kai žmogus užsispiria, Gyvenimas priverstas imtis dar griežtesnių
priemonių.
Kai „talpykla“ pripildyta daugiau kaip 80%, „prižiūrėtojas“ pradeda
siųsti dar stipresnius signalus, žmogų ima persekioti dar didesnės bėdos,
pavyzdžiui, išyra šeima, jį atleidžia iš darbo arba sutrinka jo verslo reikalai.

Pirmiausia nukenčia tie dalykai, kuriems žmogus teikė didžiausią

reikšmę. Verslininką palieka klientai, atsiranda skolų, visos pastangos
ištaisyti situaciją eina perniek. Namų šeimininkę užklumpa asmeninio
gyvenimo problemos, tampa sunku bendrauti su vaikais, giminėmis, kitais
žmonėmis.
Jeigu žmogus vis viena nesupranta tokių įvykių prasmės, prasideda
sunkios ligos, nelaimingi atsitikimai. Kartais ligą žmogui, pavyzdžiui,
fiziškai tvirtam sportininkui, „prilipinti“ būna sunku, be to, daugelį ligų
medicina dabar išgydo. Tačiau „prižiūrėtojas“ turi daug kitų galimybių
žmogų perspėti. Jei nepavyko nusiųsti jam ligos, tai jo likimas žlunga kitais
būdais – kyla daugybė problemų įvairiose gyvenimo srityse.
 Pavyzdžiui, tas pats sportininkas, pakilęs į sėkmės viršūnę, dažnai
išpuiksta, pradeda pernelyg didžiuotis savo pergalėmis, į kitus ima žiūrėti iš
aukšto, su panieka. Tas reiškinys vadinamas „žvaigždžių liga“. Jau turbūt
supratote, kad tai yra akivaizdus turisto elgesio taisyklių pažeidimas.
Tada atsidaro atitinkami vožtuvai, „išgyvenimų talpykla“ persipildo, ir
klestinčio sportininko gyvenimas pradeda griūti. Jis nulekia nuo sėkmės
pjedestalo, jo niekas nepriima į darbą, nuo jo nusisuka draugai, nuolat
žeminamas jo orumas, jam atrodo, kad jo gyvenimas sudužo į šipulius.
O iš tiesų tokiu būdu vyksta žmogaus dvasios valymas. Jis patenka į tokias
situacijas, į kurias pirmiau patekdavo jo įžeisti ir įskaudinti žmonės. Jei jis
galų gale supras, kas vyksta, ir paprašys atleidimo už klaidas,
gyvenimas greitai susitvarkys.
Tačiau žmogus dažniausiai nemato savo nesėkmių priežasties. Jam
neaišku, kad tai pats Gyvenimas leido jam dalyvauti žaidime, kurio
pavadinimas „sportas“, ir ten pakilti ant pjedestalo. O vėliau tas pats
Gyvenimas nuleido jį į dugną, idant šis suprastų, jog šiame pasaulyje yra tik
paprastas keliautojas – kaip ir tie, kuriuos jis anksčiau niekino.
Kai dvasia atsiranda Žemėje, ji gauna leidimą žaisti visus žmonių
žaidimus. Tie žaidimai yra verslas, meilė, karas, valdžia, dvasingumas,
menas ir taip toliau. Tačiau dvasia privalo nepamiršti, kad į Žemę ji atvyko
kaip į muziejų, o gal tiksliau būtų pasakyti – kaip į didelį gamtos draustinį, į
nacionalinį parką.

Gyvenimas – tai kelionė po nacionalinį draustinį

Nusipirkę kelialapį, galite nuvykti į kokį nors nacionalinį parką,

pasistatyti ten palapinę, pagyventi, netgi retkarčiais jums būtų leidžiama
pamedžioti. Tačiau ten būdami nė minutei negalėsite užmirti, kad jus
nuolatos stebi ir kontroliuoja. Jei tik pažeisite nacionalinio parko taisykles,
tuojau pat pasirodys girininkas ir pareikalaus sumokėti baudą. O jeigu
pažeidimas šiurkštus, jūs būsite išprašyti lauk ar net keliausite į kalėjimą.
Šis pavyzdys puikiai parodo, kaip žmogus privalo elgtis pasaulyje.
Žmogui gali kas nors nepatikti, tačiau ji dėl to neturi įsižeisti ar tapti
agresyvus. Pavyzdžiui, gal jam nepatinka, kad žirafos toks ilgas kaklas ar kad
liūtas per garsiai riaumoja. O gal jam nemalonu žiūrėti, kaip tas pat liūtas
drasko antilopę.
Taip, jums gali daug kas nepatikti, tačiau turite suprasti, kad pakeisti jūs
čia nieko negalite. Nacionalinį parką (pasaulį) turite priimti tokį, koks jis yra
– norite to ar nenorite. Juk nepyksite ant žirafos už jos ilgą kaklą... O štai
realiame gyvenime žmonės pyksta ant deputatų, verslininkų, giminaičių,
pažįstamų, jiems nepatinka santvarka ir dar daugybė kitų dalykų. Jie
nieko negali padaryti – tik pykti ir išgyventi neigiamas emocijas. Ir taip bus
todėl, kad jie nesugeba įvertinti pasaulio reiškinių – tų dalykų, kurie sukurti
ne jų rankomis ir nuo jų visiškai nepriklauso.
Todėl geriausia pozicija, kokią tik galime čia užimti, yra lankytojo, arba
svečio, pozicija. Svečio, kuris atvyko į šį pasaulį tik trumpam.
Pasaulį sukūrėme ne mes, todėl turime džiaugtis juo tokiu, kokį matome.
Jis priklauso ne mums, be to, čia mus nuolat stebi, kad nepažeistume
priimtų elgesio taisyklių.
Tačiau atėję čia žmonės visa tai užmiršta. Jie nesilaiko taisyklių, todėl
jiems siunčiami atitinkami priminimai. Apie juos ką tik kalbėjome ir
kalbėsime dar.

Sąmoninga išvyka į Žemę

Toks keliautojas tikriausiai būna nusipirkęs bilietą. Bilieto kaina, matyt,

yra pasižadėjimas skleisti žmonėms šviesą ir jiems padėti. Tai darydamas
keliautojas drauge išvalys savo „išgyvenimų talpyklą“, jei tik joje kas nors
yra užsilikę. Visiškai aišku, kad iš aukštesniųjų subtiliojo pasaulio aukštų
atkeliavusi dvasia turi daug pasirinkimų, kur jai įsikūnyti. Idant išvengtų
bereikalingų kančių ir kovos už išlikimą vaikystėje, ji greičiausiai atgims
turtingų tėvų šeimoje – tai liudija daugelio dvasinių lyderių biografijos.
Be to, tokiai dvasiai dažnai suteikiami ypatingi talentai piešti, kurti
muziką, gydyti žmones, valdyti finansus, prekiauti, net sportuoti. Tie
talentai ir gebėjimai žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje padaro lengvesnį,
jam seksis geriau nei kitiems, kurie šių dovanų neturės.
Kita vertus, talentai yra tam tikras išbandymas, nes talentingi žmonės savo
gabumus neretai ima idealizuoti, jiems tampa svarbi šlovė, materiali gerovė ir
kiti dalykai.
Jeigu žmogus sugeba realizuoti savo talentus ir neišpuiksta, nepradeda
niekinti kitų žmonių, neužsikrečia žvaigždžių ambicijomis, tai jis dar labiau
išvalo savo „išgyvenimų talpyklą“ ir po mirties pakyla į aukštesnį subtiliojo
pasaulio lygį.
Gaila, bet daugelio garsių poetų, rašytojų, mokslininkų ir kitų žinomų
asmenybių biografijos liudija, kad jie buvo atsidavę žemiškoms aistroms ir
prisirišę prie materialių dalykų. Labai tikėtina, kad po mirties jie
subtiliajame pasaulyje gavo vietą dviem trim aukštais žemiau, nei turėjo
pirmiau.

Žmogaus galimybės Žemėje

Nepamanykite, kad mes norime jus išgąsdinti ir siūlome jums visko

bijoti. Visiškai ne.
Žmogus atkeliauja į Žemę, kad išbandytų visa, ką čia galima išbandyti.
Kiekvienas gali užsiimti verslu ar politika, kiekvienas gali kurti, kaupti
materialinę gerovę, mylėti ir užsiimti seksu. Visa tai reikia daryti azartiškai ir
su pasitenkinimu.
Svarbu tik įžvelgti subtilią ribą, kurią peržengęs žmogus liaujasi viską
vertinęs kaip žaidimą ir pradeda visai rimtai pykti, nekęsti, niekinti. Tai jau
yra klaida, ir jei taip atsitinka, prasideda auklėjimas.
Kaipgi tos subtilios ribos neperžengti? Kaip išvengti auklėjimo?
Vis dėlto kiekvienas žmogus ribą turi pajausti pats, mes čia tik
pateiksime kelias rekomendacijas. Na, pavyzdžiui, žvejojate ir jums nuo
kabliuko nutrūksta didžiulė žuvis. Tikriausiai ta nesėkmė jus nuliūdins ir iš
pat pradžių sureaguosite į ją labai jausmingai. Tačiau po kelių akimirkų šią
situaciją prisimisite visiškai ramiai, atleisite sau, žuviai ir pasauliui.

Taip pat reikia reaguoti ir į kitas gyvenimo nesėkmes, kad ir kokią

veiklos sritį jos paliestų: verslą, darbą, asmeninį gyvenimą, kūrybą... Kas
įvyko, įvyko, nieko jau nepadarysi. Tada lengvai plauksite su Gyvenimo
tėkme ir įgyvendinsite visus savo siekius.
Apibendrinimas

Padarykime išvadas.
Pateiktas pasaulio modelis (ir žmogaus tikslai čia įsikūnijus) paaiškina
daugelio (bet ne visų) ligų, nemalonumų ir nelaimių priežastis. Taip pat šis
modelis leidžia suprasti, kodėl kartais visai nereligingas žmogus Dievo
akyse būna daug vertingesnis nei tas, kuris uoliai meldžiasi, dalyvauja
apeigose, tačiau niekina visus, kurie neišpažįsta jo tikėjimo.
Be to, mūsų modelis dera su visų religijų dogma, kad šiame pasaulyje
viskas priklauso ne mums, todėl reikia išmokti ramiai priimti situacijas, kai
mūsų lūkesčiai ką nors gauti neišsipildo. Kita vertus, jei žmogus supranta
elgesio taisykles, galiojančias šiame pasaulyje, ir prima aplinką tokią, kokia ji
yra, tai jis gali prašyti iš Gyvenimo visko, ko jam reikia. Ir tikriausiai gaus,
nes mūsų planetoje viešpatauja gausa, tik mes patys ją dažnai
atstumiame.
Gyvenimas myli besišypsančius ir pozityviai nusiteikusius žmones ir
visada mielai vykdo jų prašymus.

IŠVADOS

• Atėjęs į šį pasaulį žmogus gali daryti viską, ką nori (suprantama,

nekenkdamas kitiems), tačiau jis privalo žinoti, kad čia jam niekas
nepriklauso, tad jokių žemiškųjų vertybių jis idealizuoti negali. Čia jis yra
tarsi trumpoje ekskursijoje ir savo pergales bei pralaimėjimus turi vertinti tik
kaip žaidimą.
• Jeigu žmogus pernelyg sureikšmins kokias nors materialias ar dvasines
vertybes (idealizuos jas), tai jo „išgyvenimų talpykla“ greitai persipildys ir
Gyvenimas jį pradės auklėti. Tada tos vertybės, kurias jis pernelyg buvo
sureikšminęs, žlugs – Gyvenimas parodys, kad jos tebuvo iliuzija.
• Jei žmogus nesupranta Gyvenimo jam siunčiamų perspėjimų ir toliau
nesilaiko buvimo Žemėje taisyklių, iš jo anksčiau laiko atimama gyvybė.

• Jei žmogus pakeičia savo požiūrį į Gyvenimą ir kitus žmones bei

liaujasi pernelyg vertinęs savo idėjas, tai Gyvenimas jo daugiau nebemoko
– pamokas žmogus jau išmoko. O kai išmokstame Gyvenimo pamokas,
galime atsikratyti ligų (net ir sunkių) bei įvairių problemų, mūsų
nebepersekioja nelaimingi atsitikimai ir niekas mums nebetrukdo gyventi.
1.2
Dar apie „išgyvenimų talpyklą“

Noriu priminti, kad „išgyvenimų talpykla“ mes vadiname tam tikrą

įsivaizduojamą indą, kuriame renkasi mūsų neigiamos emocijos, kilusios dėl
to, kad būname nepatenkinti gyvenimu.
Kaip atrodo „išgyvenimų talpykla“, mes nežinome. Greičiausiai
tikrovėje tokio dalyko nėra, mūsų atveju tai tiesiog įvaizdis, padėsiantis
geriau suprasti kai kuriuos gyvenimo procesus. Galime tą indą įsivaizduoti
kaip tam tikrą rezervuarą, ar talpą, į kurią iš viršaus tarsi koks skystis
subėga mūsų pretenzijos Gyvenimui. Tokią „išgyvenimų talpyklos“ schemą
mes pateikėme 35 puslapyje.
Virš „talpyklos“ mes matome horizontalų vamzdį su daugybe trikampio
formos vožtuvų. Kiekvienas vožtuvas atstovauja kokiai nors materialiai ar
dvasinei idealizacijai.
Dar aukščiau, virš vamzdžio, yra debesis, o jame sukauptos negatyvios
emocijos, kurios patenka į vožtuvus, o šiems atsidarius – į „talpyklą“.
Vožtuvas atsiveria tada, kai susikuriame idealizaciją – pernelyg
sureikšminame kokią nors vertybę. Ir visai nesvarbu, ar tą vertybę mes
turime, ar tik apie ją svajojame.
 IŠGYVENIMŲ TALPYKLA

Žemiškųjų ir dvasinių vertybių idealizacija

Dabar smulkiau panagrinėsime, kokios materialios ir dvasinės

idealizacijos užpildo mūsų „išgyvenimų talpyklą“, pažiūrėsime, kokios
mintys ir įsitikinimai praneša apie idealizacijų buvimą.
Pinigų ir materialių gėrybių idealizacija reiškia, kad žmogus turi
nusistatęs, kiek pinigų ir kitų materialių dalykų jam reikia. Tai jam labai
svarbu, todėl kai tokie planai neišsipildo, jį ima kamuoti negatyvūs
išgyvenimai, ir tai trunka ilga laiką.
 Vien norėdami pinigų, kad ir labai daug, idealizacijos dar nesukuriame.
Idealizacija atsiranda tada, kai sielvartaujame, kad negalime pragyventi iš tų
pinigų, kuriuos turime, ir nieko nedarome, kad jų būtų daugiau.
Ši idealizacija pasireiškia nuolatiniais nusiskundimais, kad pinigų
mažai, kyla nepasitenkinimo savo pajamomis būsena ir ji tampa pastovi. Apie
šią idealizaciją praneša tokios mintys bei įsitikinimai:

Man visą laiką trūksta pinigų.

Su tokiais pinigais ne gyvenimas.
Koks siaubas turėti tokias pajamas, kokias turiu aš.
Mano atlyginimas tiesiog juokingas. Tai išvis ne pinigai.
Argi tai pinigai? Gyventi pradėsiu tada, kai man ims normaliai mokėti.
Viskas veltui, aš pasmerktas niekada neturėti pinigų ir nieko jau čia
negaliu pakeisti.

Pasitikėjimo idealizacija reiškia, kad žmogus turi susikūręs labai

reikšmingą idėją, esą žmonėmis galima pasitikėti. Jei kas nors jo
pasitikėjimo nepateisina, jį pradeda kamuoti negatyvūs išgyvenimai, ir tai
paprastai trunka ilgai.
Ši idealizacija pasireiškia stipriu nepasitenkinimu, kai net artimi žmonės
atseit būna nepatikimi, nevykdo savo pažadų. Pavyzdžiui, skolinate jiems, o
jie tų skolų vis negrąžina ir vis prašo dar. Jūsų nepasitenkinimas tampa
nuolatinis. Kita tos idealizacijos forma yra įsitikinimas, kad artimiausi
žmonės (vyras ar žmona) jums turi būti ištikimi tik todėl, kad ištikimi esate
jūs. Apie šią idealizaciją praneša tokios būdingos mintys bei įsitikinimai:

Ir kodėl gi jis man negrąžina skolos? Juk aš juo taip pasitikėjau... ji mano
geriausias draugas, argi galima taip elgtis?
Kaip mano draugė galėjo iškrėsti tokią niekšybę? Kaip ji drįso nuvilioti
mano mylimąjį ir iškalbėti visas mano paslaptis? Aš juk ja taip
pasitikėjau...
Kaip jis man galėjo būti neištikimas? Atidaviau jam viską, o jis pasielgė
kaip paskutinis niekšelis...

Dvasingumo (arba religingumo) idealizacija reiškia, kad žmogui labai

svarbus pasaulio modelis, pagal kurį visi turi būti labai dvasingi ir religingi.
Susidūręs su tikrove, toks žmogus patiria ilgalaikį išgyvenimą, kad
aplinkiniai per daug domisi pasaulietiniais dalykais, nesiugdo dvasios arba
ugdosi ją ne taip, kaip reikėtų (pavyzdžiui, meldžiasi ne tam Dievui).

Šio tipo idealizacija būdinga įvairių religinių, mistinių ar ezoterinių

organizacijų nariams, nors jie viešai skelbia, kad prieš Dievą visi lygūs ir kad
žmonių teisti negalima.
Ši idealizacija pasireiškia griežtu „bedievių“ ir kitatikių smerkimu, ją
galime atpažinti iš tokių minčių bei įsitikinimų:

Dievo link veda tik vienas kelias.

Žmonės domisi tik materialiais dalykais. Kur ritasi pasaulis?
Iš kur dabar tiek bedievių?
Visi mistikai ir ezoterikai yra velnio tarnai. Vieną dieną Dievas juos
nubaus.
Svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra dvasios ugdymas.
Materialus pasaulis – tai nešvarios energijos kūrinys, aš niekinu
žemiškuosius poreikius.
Esu nusidėjėlis. Ak, kiek aš kartų klydau... Man skirta degti pragare.

Gyvenimo ir likimo idealizacija yra žmogaus idėja, kaip turėtų

klostytis jo paties ir jo artimųjų gyvenimas. Jeigu tie lūkesčiai neišsipildo,
žmogų ima kamuoti neigiami išgyvenimai, jis pradeda reikšti pretenzijas
Gyvenimui.

Ši idealizacija pasireiškia ilgalaikiais išgyvenimais dėl artimųjų ligų ar net

žūties, žmogus pasijunta bejėgis prieš likimą, jam atrodo, kad
Gyvenimas su jam artimais žmonėmis elgiasi neteisingai ir be reikalo verčia
juos kentėti.
Šiai idealizacijai būdingos tokios mintys ir įsitikinimai:

Visas gyvenimas perniek, aš pasmerktas kentėti.

Likimas su manimi elgiasi blogai, mano gyvenimas – tai ištisa kančia.
Pasaulis žiaurus ir neteisingas, jei leidžia susirgti ir mirti mano
mylimam žmogui.
Kaip po visa to man gyventi toliau?
 Gyvenimas neteisingas netgi geriems žmonėms.
Esu prislėgtas, ir niekas negali man padėti.
Ir už ką aš turiu taip kentėti?

Kontrolės idealizacija parodo, kad žmogus yra įsitikinęs, jog jis privalo
kontroliuoti gyvenimą aplink save taip, kaip jam tai atrodo reikalinga. Jis turi
tvirtą nuomonę, kaip privalo elgtis žmonės ir klostytis įvykiai, o jeigu visa tai
vyksta kitaip ir jei negali kontroliuoti situacijų, jis pasijunta blogai.
Kontrolės idealizacija pasireiškia tokiais požymiais:
• Jis stengiasi primesti aplinkiniams savo nuomonę, siekia visiškai juos
kontroliuot ir jais nepasitiki;
• Nuolat bijo dėl savo vaikų ar kitų artimų žmonių gyvybės, bijo ateities,
bijo pokyčių (kad tik nebūtų blogiau) ir taip toliau;
• Pavydi; kartais pavydas būna be jokio pagrindo, kartais toks pagrindas
yra;
• Artimieji stengiasi ištrūkti iš tokios visuotinės globos ir tapti nors
truputį savarankiški.

Štai būdingos tokio žmogaus mintys:

Negaliu ramiai jaustis, jei nežinau, kur mano vaikas (vyras, motina,
brolis ir taip toliau), ką jis daro, ar viskas jam gerai.
Kodėl jie pasielgė ne taip, kaip aš liepiau? Nieko niekam negalima
patikėti, viską turiu daryti pats;
Negaliu nė minutės pailsėti, nes tada viskas iš karto žlugs.
Jei aš čia nedalyvausiu, šis reikalas tikrai neišdegs.
Žinau, kaip turi elgtis žmonės, ir bet kokia kaina priversiu juos paklusti.
Mane labai baugina ateitis.

Grožio ir išvaizdos idealizaciją žmogus įkūnija idėjoje, kaip jis turi

atrodyti, kokia turi būti jo oda, plaukai, šukuosena, apranga... Suprantama,
kai kurie tikrovės aspektai dažnai būna kitokie, nei yra idealizuojami, o tai
sukelia daug nemalonių išgyvenimų.

Ši idealizacija pasireiškia nuolatiniu susirūpinimu savo išvaizda, įvairių

trūkumų paieškomis, nesibaigiančia „kova su antsvoriu“ ir taip toliau. Be to,
toks žmogus neretai smerkia visus tuos, kurie fizinės išvaizdos per daug
nesureikšmina.
Apie grožio idealizaciją byloja tokios mintys ir įsitikinimai:

Mano figūra (oda, kojos, krūtinė) yra nuolatinio susierzinimo šaltinis.

Atrodau siaubingai... kam aš iš viso gimiau šiame pasaulyje?
Visada nerimauju, ar esu gerai apsirengusi.
Mano figūra labai negraži. Trūks plyš privalau numesti dešimt
kilogramų.
Jei šalia manęs yra geriau atrodantis žmogus, aš pasijuntu bjauriai.
Kodėl žmonės taip neskoningai rengiasi? Jie nesupranta, kokį blogą
įspūdį daro kitiems žmonėms.

Tautybės (rasės, odos spalvos) idealizacija byloja apie įsitikinimą, jog

tam tikros žmonių grupės yra geresnės (ar blogesnės) už kitas. Iš tokio
įsitikinimo gimsta niekinimas, teisimas, neapykanta. Štai kaip pasireiškia
tautybės idealizacija:

• Smerkiami kitos tautybės ar tiesiog iš kitur kilę žmonės.

• Žmonės jaučiasi pranašesni, kad priklauso tam tikrai tautybei.
• Žmonės nori gyventi ir dirbti tik tarp savo tautybės atstovų, o kitų
tautybių atstovus iš tos aplinkos bando išstumti, net jei jie ir gali būti
naudingi.
• Susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, žmonės ima tarp kitų tautybių
atstovų ieškoti priešų ir suverčia jiems kaltę dėl savo nesėkmių.

Tautybės idealizaciją parodo tokios mintys:

Nekenčiu žydų (rusų, čečėnų, azerbaidžaniečių ir taip toliau), nes jie

užsėdo visas šiltas vietas, nedirba, o tik prekiauja ir trukdo dirbti kitiems.
Koks siaubas, kad esu uzbekas (rusas, žydas...) Kokie laimingi yra rusai
(amerikiečiai, kanadiečiai...) Už ką man teko tokia bausmė?
Man nepatinka „juodukai“... tegu nešdinasi visi į savo Vidurinę Aziją.

Kazachija skirta kazachams, o kitiems čia vietos nėra.

Visi Maskvos gyventojai yra niekšai ir snobai, todėl kai tik pasitaiko
proga, jiems iškrečiu kokią niekšybę.
 Nepriklausomybės idealizacija atspindi daugeliui labai svarbų
gyvenimo ir elgsenos modelį, pagal kurį žmogus visus sprendimus turi
priimti tik pats, neatsižvelgdamas į kitas nuomones ar aplinkybes. Jei
žmogus idealizuoja nepriklausomybę, bet kokia kontrolė, išoriniai
apribojimai ar kokia nors priklausomybė (pavyzdžiui, priklausomybė nuo
bankų, kai paimtas kreditas) verčia jį protestuoti.

Ši idealizacija pasireiškia konfliktais su viršininkais ar giminaičiais,

kurie bando žmogui nurodyti, kaip reikia elgtis. Taip pat idealizuojantis
nepriklausomybę žmogus stengiasi vengti situacijų, kai tai
nepriklausomybei gresia pavojus, pavyzdžiui, jis pasirenka vienatvę ir
individualią profesinę veiklą, kad tik jam nereikėtų vaikščioti į darbą ir nuo
ko nors ten priklausyti.
Apie nepriklausomybės idealizaciją praneša tokios mintys ir įsitikinimai:

Mane erzina, kai reikia dirbti pagal instrukcijas ir su kuo nors derinti
visus veiksmus. Aš pats žinau, ką man daryti.
Niekas neprivers manęs daryti to, kas man ne prie širdies.
Man nepatinka, kai su manimi kalba valdingai, negaliu pakęsti įsakymų ir
nurodymų;
Labai nemėgstu, kai tampu priklausomas nuo aplinkybių.
Svarbiausia, kad niekas nesikėsintų į mano laisvę.
Niekada nesiskolinu pinigų, kad nesijausčiau priklausomas nuo
skolintojo.

Moralės normų idealizacija parodo, kad žmogus turi nusibrėžęs labai

aiškią ribą, kas yra moralu, o kas – ne. Jis linkęs smerkti visus, kurie
nesilaiko tam tikrų moralės standartų. Tokia idealizacija būdinga vyresnio
amžiaus žmonėms, kurie buvo auklėti savo laiko moralės dvasia. Jie
piktinasi nedorovingu (kaip jiems atrodo) jaunimo elgesiu, gyvenimo
vertybių sistemos bei kitais pokyčiais.

Moralės normų idealizacija pasireiškia „ne taip“ gyvenančių žmonių

smerkimu. Idealizuojantieji moralės normas smerkia nesantuokinį seksą ir
seksą tarp tos pačios lyties asmenų, jiems nepatinka per daug atvira apranga
ir nesantūrus elgesys, kartais jie smerkia save už kokį nors amoralų poelgį,
pavyzdžiui, vagystę ar išdavystę.
 Jei žmogus idealizuoja moralės normas, jam būdingos tokios mintys:

Kaipgi taip galima...

Tik pažiūrėkite į juos – jokios gėdos. Kas vyksta pasaulyje? Kur mes
ritamės?
Ir kodėl aš tada taip pasielgiau? Juk už tai mane nubaus.
Negaliu šitaip pasielgti, negalima, neleidžiama (nors „be to“
neįsivaizduoju savo gyvenimo).

Gyvenimo būdo idealizacija parodo, kad žmogui yra labai reikšmingos

idėjos apie tai, kaip reikia gyventi. Dažnai jis smarkiai kremtasi, kad pats
gyvena per mažame name, važinėja per prastu automobiliu, dirba nelabai
prestižinį darbą ar mokosi nelabai prestižinėje mokykloje.

Ši idealizacija pasireiškia štai kaip:

• Ilgalaikiu nepasitenkinimu, kad nepavyksta pasiekti aukštų vartojimo
standartų.
• „Paprastų“ žmonių niekinimu ir aistringu siekiu kuo artimiau bendrauti
su „garsenybėmis“.
• Siekiu būtinai „įtaisyti“ savo vaikus į prestižines mokyklas.
• Siekiu trūks plyš gyventi taip, kaip gyvena „tikri žmonės“.

Idealizuojančiam gyvenimo būdą žmogui būdingos tokios mintys ir

įsitikinimai:

Niekada nesugebėsiu gyventi taip, kaip turi gyventi žmonės. Aš tik šiaip ne
taip vegetuoju.
Kaip aš gyvenu, tai apskritai ne gyvenimas.
Argi galima gyventi tokiame name, kokiame gyvenu aš? Tai tikras
siaubas.

Jei nepavyko man, tai tegu bent mano vaikai susikuria padorų gyvenimą.
Nesuprantu, kaip žmonės gali taip gyventi.

Viešosios nuomonės idealizacija parodo, kad žmogus siekia elgtis taip,

kad jo niekas nepasmerktų, netgi visai nepažįstami žmonės. Dažnai
idealizuodamas viešąją nuomonę žmogus pasielgia prieš savo norus ir
interesus, o paskui ima reikšti pretenzijas ir kitiems, ir pats sau.
Ši idealizacija pasireiškia perdėtu jautrumu įvairioms gyvenimo
situacijoms: žmogus atidžiai jas stebi, kad tik koks jo poelgis netaptų
aptarimų objektu ar kad jo kas nepasmerktų. Jis tiesiog priverstas elgtis „kaip
visi“, rengtis „kaip visi“ ir atsisakyti tų norų bei interesų, kurie
prieštarauja aplinkinių interesams. Taip pat toks žmogus griežtai smerkia
visus, kurie yra nepriklausomi ir viešosios nuomonės nepaiso.
Viešosios nuomonės idealizacija – reiškinys, labai pastebimas mažuose
miesteliuose, ten taip elgiasi valdininkai, kariškiai, kiti žmonės, dirbantys
uždaruose kolektyvuose.
Jei žmogus idealizuoja viešąją nuomonę, jis paprastai mąsto taip:

Negaliu taip elgtis, ką pasakys žmonės?

Negaliu nepatenkinti savo artimųjų prašymų, net jei tai gerokai
apsunkina mano gyvenimą.
Myliu šį žmogų, tačiau mes niekada nebūsime drauge, nes tam
nepritartų mano tėvai ir draugai.
Negaliu rengtis, kaip man patinka, nes tai nepatiks žmonėms.
Tik pažiūrėkit į tuos išgamas: jie daro, ką nori, ir galvoja tik apie save.

Santykių idealizacija atspindi žmogaus supratimą, kaip reikia bendrauti

tarpusavyje. Jei tikrovėje santykiai susiklosto kitaip, žmogus patiria daug
nemalonių išgyvenimų.
Ši idealizacija reiškiasi nuolatiniu nepasitenkinimu, kad žmonės aplinkui
elgiasi storžieviškai, meluoja, nevykdo pažadų ar elgiasi netinkamai dar
kitaip. Jei žmogus idealizuoja santykius, jis linkęs į konfliktus, greitai
įsižeidžia, dažnai reiškia pretenzijas, jo kova už savo idealus neretai
baigiasi depresija. Štai kokios mintys ir įsitikinimai būdingi tokiems
žmonėms:

Kaip jis galėjo pamiršti, kad vakar buvo mano gimimo diena (vestuvių
metinės ar dar koks įvykis)?
Ji mane išdavė ir viską apie mane išpliurpė savo draugėms.
Jis visiškas bejausmis, nesupranta, kaip man reikia jo dėmesio ir
pagalbos.