Ko ieško žmogaus nenurimstanti dvasia?

Viduramžiais sunku būdavo įsitvritinti visuomenėje skelbiant kiek netradicines idėjas. Tvirti
įsitikinimai, pragaro baimė, net kančios propaganda vertė žmones paklusti vyraujantiems
stereotipams ir nepaisyti savų poreikių. Tad išsišokėliai, ieškantys teisybės ir turintys proto šiek
tiek daugiau nei paprastas mirtingasis, nebuvo svetingai sutinkami. Dėl gebėjimo matyti
mistines vizijas Orleano mergelei Žanai d‘Ark nepavyko išlaisvinti Prancūzijos – ji buvo
sudeginta gyva. Nebeliko kam ieškoti teisybės ir tobulybės, nes viskas parašyta Biblijoje. O štai
XIa. maištinga žmogaus siela nerimsta. Jei ne teisingumo ieškodama, tai bent naudos sau.
Visų pirma, ieškoti peno dvasiai neretai priverčia (arba mes tiesiog taip linkę manyti,
teisindami save) susiklosčiusios aplinkybės. Deja, ieškojimo priežastys ne visada būna malonios.
Patekę į nepalankią padėtį, verčiami elgtis kitaip, nei liepia širdis ir brangūs įsitikinimai,
nenoromis imame blaškytis tarp dviejų polių, ieškodami teisingiausio kelio. Ko gero,
altruistiškiausia dvasia ir beatodairiškos teisybės ieškojimu galėtų pasigirti tik V. Šekspyro
Hamletas, keršijęs už tėvą, ir Sofoklio Antigonė, ieškojusi ramybės brolio sielai. Gaila, tačiau
tragedijose kelias į gyvenimą virsta keliu į mirtį - kova su Karaliumi tolygi kovai su vėjo
malūnais. Tuo ir pasibaigia gerovės kitam siekimas. Naujųjų laikų, materializacijos amžiuje
esame priversti ieškoti būdų, kaip išlikti civilizuotiems, kai aplinkui – tik destrukcija.
Nepaisant vyraujančios psichologinės, socialinės ar net politinės destrukcijos, visuomenės
išsiblaškymo ir nuolatinių samprotavimų apie tai, kaip gyventi humaniškiau, kai kuriems
pavyksta susikaupti ir drąsiai žengti žingsnį tobulybės link. Yra sakoma, kad tikslas pateisina
priemones, tad jos nėra visada svarbios. Būtent idealaus gyvenimo, žinių (o gal pinigų)
begalybės yra siekiama bene labiausiai. O kodėl gi ne, jei tik viską turintis gali pasijausti bent
kiek laimingas. Šiam dvasios ( kartais kūno) siekimui pradžią davė Adomas ir Ieva, troškę
paragauti pažinimo medžio vaisiaus. Vėliau jų pėdomis sekė garsusis J. Gėtės mokslininkas
Faustas, už atsakymus į visatos paslaptis velniui pardavęs net savo sielą ir galiausiai Liudas
Vasaris, tikrąją to žodžio prasme pasiklydęs dvasios paieškose. Anaiptol, nė vienas iš jų, kaip
žinoma, negali pasigirti atradęs daugiau, nei įmanoma. Tad kyla klausimas, ar verta ieškoti
tobulybės, kai aplink tiek negatyviai nuteikiančių pavyzdžių.
Pagaliau kad ir ko žmogaus dvasia ieško, tikslas būna šiek tiek egoistiškas. Beveik visi
atitinkame šabloną žmogaus, kuris žino, kad už jį niekas kitas nepakovos, tad tenka kelią į gerą
gyvenimą skintis aukojant šeimyninę idilę. Ši problema ypač aktuali emigrantams. Ne vienas jų,
prieš išvykstant, turi labai rimtai pagalvoti apie tikrąsias vertybes. Ir kurios gi svarbesnės –
dvasinės ar materialinės? Deja, daugelis renkasi pingius ir tikisi gero gyvenimo toli nuo
mylinčios šeimos, namų. Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, vis daugiau žmonių
emigruoja į užsienį būtent dėl aukštesnio pragyvenimo lygio svetur. Kiekvienas apsisprendimas,
lemiantis kelią, kuriuo vėliau gyvenime žengs žmogus, verčia nenurimstančios dvasios ieškoti
tinkamiausios išeities, tačiau apsisprendimas neretai būna klaidingas ir reikalaujantis aukų.
Galiausiai pavyzdžių, paremtų altruizmu, šiuolaikinėje visuomenėje sparčiai mažėja.
Nebeliko geraširdžių altruistų, kokie buvo O. Wilde‘o pasakos herojaiLaimingasis princas ir
kregždutė, paaukoję savo tikslus ir gyvybes dėl vargšų vaikų. Tad kad ir į kokias teisybės,
tobulybės, žinių, geresnio gyvenimo paieškas pasinertų mūsų siela, neišvengsime Šviesiojo ir
Tamsiojo žmogaus ginčo savyje. Kūnas turi eiti išvien su dvasia, tuomet rasti optimaliausią
sprendimą, nugalėti pagundas kartu tikrai lengviau.
508 ž.

Justė Ivaškevičiūtė IIIe