The NeW YORK TIMes bestseleris

„Vienas geriausių visų laikų TED pranešimų“

Bill Gates

T la
SuSan Cain

introvertų galia
pasaulyje, kuris
nesiliauja
kalbėjęs

1
„Intriguojanti ir, ko gero, gyvenimą keičianti žmogaus psichikos analizė, nea-
bejotinai tapsianti naudinga ne tik introvertams, bet ir ekstravertams.“
Kirkus Reviews

„Subtili ir įtaigi... Vienuma − visuomenei reikalingo kūrybingumo versmė... To-

kios svarbios, kartais įprastai intuicijai prieštaraujančios idėjos jau savaime skati-
na neštis Tylą į ramų kampelį ir įsigilinti į jos susimąstyti skatinančias idėjas.“
ROSABETH MOSS KANTER , Harvardo verslo mokyklos profesorė,
Confidence and SuperCorp autorė

„Informatyvi, dideliu tiriamuoju darbu paremta knyga apie tylumo galią, apie
turtingo vidinio gyvenimo teikiamus pranašumus. Išsklaido mitą, kad laimingi
ir sėkmingi gali būti tik ekstravertai.“
JUDITH ORLOFF , gydytoja, Emotional Freedom autorė

„Šioje įdomioje, nuostabiai parašytoje knygoje, Susan Cain įtikinamai atskleidžia

savistabos išmintį ir jos galias. Ji sumaniai įspėja mus apie triukšmingosios kul-
tūros neigiamus aspektus, apie tai, kiek vertų dalykų rizikuoja paskęsti šiame
triukšme. Susan balsas net ir triukšme skamba įtaigiai − mąsliai, kilniai, ramiai
ir iškalbingai. Tylą turėtų perskaityti kuo daugiau žmonių.“

CHRISTOPHER LANE , Shyness: How Normal Behavior Became a Sickness autorius

„Susan Cain siekimas suprasti introversiją, jos nuostabiai puikiai suplanuota ke-
lionė nuo laboratorijos stalo iki motyvacinio kalbėtojo auditorijos suteikia įtiki-
namų įrodymų, kad esmė svarbiau už stilių, didkepsnis už čirškėjimą, ir visos
tos savybės, kurios čia Amerikoje nuvertintos, ar tik nėra svarbiausios. Ši knyga
parašyta talentingai, ji gili, kupina jausmo ir gilių įžvalgų.“

SHERI FINK , gydytoja, War Hospital autorė

„Talentinga, apšviečianti, suteikianti naujų galių! Tyla ne tik sugrąžina balsą,

bet ir parodo kelią, kaip grįžti prie savęs visiems tiems, kas didžiąją savo gyve-
nimo dalį pragyvenome įsitikinę, jog mūsų bendravimo su pasauliu būdas ydin-
gas, kad jį būtina ištaisyti.“
JONATHAN FIELDS , Uncertainty: Turning Fear and Doubt into
Fuel for Brilliance autorius

2
3
 11

APIE BATSIUVIUS IR GENEROLUS

Kaip auginti tylius vaikus

pasaulyje, kuris jų negirdi

Pradžia − svarbiausia bet kokio darbo dalis, ypač auginant jaunus ir gležnus,
nes tuo metu formuojasi charakteris ir protas yra imlesnis...
PL ATON A S, VALST YBĖ

Markas Twainas pasakojo istoriją apie žmogų, kuris išnaršė visą

planetą, ieškodamas iškiliausio kada nors gyvenusio generolo.
Kai jam buvo pranešta, kad toks generolas jau mirė ir nukeliavo
į dangų, tasai žmogus, jo ieškodamas, nukako prie Dangaus var-
tų. Šventasis Petras parodė į kažkokį paprastą vyruką.
− Ne, jis tikrai ne didžiausias kada nors gyvenęs generolas, −
paprieštaravo vyras. − Pažinojau šį žmogų dar Žemėje, buvo ei-
linis batsiuvys.
− Žinau, − atsakė šventasis Petras, − bet jei būtų tapęs generolu,
būtų buvęs iškilesnis už visus kitus.
Taip ir mums reikėtų ieškoti batsiuvių, kurie galėtų tapti di-
džiais generolais. Turiu galvoje tai, kad reikėtų atkreipti daugiau
dėmesio į introvertus vaikus, kurių talentai per dažnai nuslopi-
nami tiek namie, tiek mokykloje, tiek žaidimų aikštelėje.

314
 Tik paklausykite šios įspėjančios istorijos, kurią man papasa-
kojo daktaras Jerry Milleris, vaikų psichologas ir Mičigano uni-
versiteto Vaiko bei šeimos centro direktorius. Daktaras Milleris
rūpinosi pacientu, vardu Ethanas, kurio tėvai keturis kartus skir-
tingomis aplinkybėmis atgabeno berniuką gydyti. Kaskart tėvai
išsakydavo savo nuogąstavimus, kad jų vaikui kažkas negerai.
Kaskart daktaras Milleris juos užtikrindavo, kad Ethanas visiš-
kai normalus.
Iš pradžių tėvų susirūpinimą sukėlė gana paprasta priežastis.
Ethanui buvo septyneri, tačiau keletą kartų jį prilupo ketverių
metų broliukas. Ethanas nekovojo. Jo tėvai, abu linkę bendrauti,
vadovo tipo, užimantys aukštas pareigas bendrovėse, aistringai
lošiantys golfą bei tenisą ir mėgstantys varžytis, normaliu laikė
jaunesnio sūnaus agresyvumą, tačiau jaudinosi, kad Ethano pa-
syvumas taps „nelemta jo gyvenimo istorija“.
Ethanui augant, tėvai bergždžiai stengėsi įdiegti jam „kovoto-
jo dvasią“. Jie nusiuntė jį į beisbolo ir futbolo komandas, tačiau
berniukas tenorėdavo eiti namo ir skaityti. Jis net per pamokas
smarkiai nesivaržydavo. Nors buvo tikrai protingas, vien geriau-
siais pažymiais nesimokė. Galėjo mokytis daug geriau, bet daug
mieliau skirdavo laiką mėgstamai veiklai, ypač jam patikdavo
konstruoti automobilių modeliukus. Turėjo keletą artimų drau-
gų, tačiau klasės gyvenimo sūkuryje niekada nesisuko. Nepa-
jėgdami suprasti jo keisto elgesio, Ethano tėvai nutarė, kad gal
vaikui depresija.
Tačiau Ethano bėda, pasak daktaro Millerio, buvo ne depresi-
ja, o klasikinis „tėvų ir vaikų neatitikimo“ atvejis. Ethanas buvo
aukštas, liesas, nesportiškas, atrodė kaip tipiškas „moksliukas“.
Tėvai buvo visuomeniški, atkaklūs, „visada šypsodamiesi, visa-
da šnekėdamiesi su žmonėmis, tempdavosi paskui save Ethaną“.
Palyginkime jų susirūpinimo kupiną požiūrį į Ethaną su dak-
taro Millerio vertinimu. „Tai buvo klasikinis Hario Poterio tipo

315
vaikas, nuolat skaitydavo, − entuziastingai pasakoja daktaras
Milleris. − Žaisdamas mėgdavo įsivaizduoti. Mėgdavo kons-
truoti. Jis tiek daug visuomet norėdavo tau papasakoti. Tėvus
sugebėjo priimti tokius, kokie jie buvo, daug geriau negu jie savo
vaiką. Neapibūdino jų kaip patologinių, tik sakė, kad jie skirtingi
nuo jo. Kituose namuose toks vaikas būtų buvęs pavyzdinis.“
Tačiau Ethano tėvai taip ir neįstengė išvysti jo kaip skirtingo
nuo savęs. Paskutinės naujienos, kurias daktaras Milleris išgir-
do, buvo tai, kad tėvai pasitarė su kitu psichologu, kuris sutiko
„gydyti“ jų sūnų. Dabar jau daktaras Milleris susirūpinęs dėl
berniuko.
„Čia susiduriame su aiškiu gydytojo sukeltos ligos atveju, −
sako jis. − Na, kai žmogus suserga nuo gydymo. Klasikinis pa-
vyzdys, kai homoseksualų vaiką gydo stengdamiesi paversti
heteroseksualiu. Aš jaudinuosi dėl to vaiko. Jo tėvai rūpestingi,
jie nori gero. Jiems atrodo, kad negydydami neparengia sūnaus
visuomenei. Kad jam būtina turėti daugiau vidinės ugnies. Ne-
žinau, gal dėl tos ugnies jie ir teisūs. O jei ir taip, aš tvirtai įsitiki-
nęs, kad pakeisti to vaiko neįmanoma. Jaudinuosi, kad jie gydo
visiškai sveiką vaiką, kad pažeis jo „aš“ jausmą.
Suprantama, ne visuomet, kai ekstravertai tėvai augina intro-
vertą vaiką, turi iškilti toks neatitikimas. Daktaras Milleris įsi-
tikinęs, kad atidumas ir supratingumas gali padėti bet kuriam
tėvui prisitaikyti prie savo vaiko. Tačiau tėvai turėtų trumpam
pamiršti tai, ko jie norėtų, ir išvysti pasaulį tokį, kokį mato jų
tylus vaikas.

Štai kad ir Joyce bei jos septynmetė dukrelė Isabelė. Isabelė −

smulkutė antrokė, kuri mėgsta avėti blizgančias basutes ir puoš-

316
tis spalvotomis guminėmis apyrankėmis, apspaudžiančiomis jos
plonytes rankytes. Turi keletą geriausių draugių, su kuriomis
dalijasi paslaptimis, tačiau sutaria su beveik visais savo klasės
vaikais. Ji iš tų, kuri nesidrovės apkabinti klasės draugą, jei tam
šiandien nesiseka, ji net savo gimtadienio dovanėles atiduoda
labdarai. Štai kodėl jos mama Joyce, patraukli, geraširdė moteris,
pasižyminti dievišku humoro jausmu ir narsuolės elgesiu, taip
sutriko, išgirdusi apie Isabelės sunkumus mokykloje.
Pirmoje klasėje Isabelė dažnai grįždavo namo susijaudinusi
dėl to, ką šiandien iškrėtė klasės peštukė, kuri nepagailėdavo
niekingų komentarų nė vienam jautresniam vaikui, visų pirma
tiems, kuriuos savo elgesiu įstengdavo įskaudinti. Nors papras-
tai ji šaipydavosi iš kitų vaikų, Isabelė praleisdavo ištisas valan-
das nagrinėdama jos žodžių prasmę, ką ji iš tiesų norėjusi pasa-
kyti; įsivaizduodavo net tai, ką peštukė galbūt kenčia namuose,
kas galėtų skatinti ją taip nedraugiškai elgtis mokykloje.
Antroje klasėje Isabelė ėmė prašyti mamos, nepasitarus su
ja, nesitarti dėl draugių kvietimo kartu žaisti. Paprastai mieliau-
siai likdavo namuose. Kai Joyce paimdavo Isabelę po pamokų,
dažniausiai išvysdavo kitas mergaites susispietusias į grupeles,
o Joyce vieną žaidimų aikštelėje, mėtančią kamuolį į krepšį. „Ji
tiesiog nepritapdavo prie kitų vaikų. Kurį laiką net stengdavau-
si, kad man pačiai nereikėtų paimti jos iš mokyklos, − prisimena
Joyce. − Man tiesiog būdavo per daug skaudu tai matyti.“ Joyce
neįstengė suprasti, kodėl jos miela mylinti dukrelė tiek daug laiko
nori praleisti viena. Ji jaudinosi, gal Isabelė negaluoja. Nepaisant
to, kad visada manė, jog dukrelė apdovanota empatiška prigimti-
mi, gal vis dėlto Isabelei trūksta gebėjimo sietis su kitais vaikais?
Tik tada, kai užsiminiau, kad Joyce dukrytė gali būti introver-
tė, kai paaiškinau, kas tai yra, mama ėmė kitaip galvoti apie tai,
ką mergaitė patiria mokykloje. Na, o Isabelės požiūriu nevyko
nieko, dėl ko reikėtų išsigąsti. „Po mokyklos aš noriu pailsėti, −

317
paaiškino ji man vėliau, − mokykloje sunku, nes klasėje daug
žmonių, todėl pavargstu. Supykstu, jei mama, man nepasakiusi,
suplanuoja vykti kur nors pas kitus vaikus, nes nenoriu įžeisti
draugų. Bet man labiau patinka būti namuose. Draugių namuo-
se turi daryti tai, ko nori kiti žmonės. Po pamokų man patin-
ka leisti laiką su mama, nes iš jos galiu visko išmokti. Ji juk turi
daugiau gyvenimo patirties. Mes rimtai kalbamės. Man patinka
rimtai pasikalbėti, nes dėl to pasijuntu laimingesnė.“*
Taigi Isabelė su visa antrokės išmintimi mums sako, kad in-
trovertai sugeba save sieti su kitais žmonėmis. Aišku, kad suge-
ba. Tik jie tai daro savaip.
Kai dabar Joyce supranta mergaitės poreikius, mama su du-
kra laimingos apsvarsto ir numato strategijas, kurios padėtų
Isabelei pragyventi dieną mokykloje. „Anksčiau aš versdavau
Isabelę eiti iš namų, nuolat susitikinėti su žmonėmis, dalyvau-
ti įvairiausių būrelių veikloje, − prisipažįsta Joyce. − Dabar su-
prantu, kad mokykloje jos gyvenimas įtemptas, tad mes kartu
nusprendžiame, kiek bendrausime po pamokų, kada tai dary-
sime.“ Joyce neprieštarauja, kai Isabelė po pamokų tiesiog nori
viena pabūti savo kambaryje ar išeiti iš gimtadienio vakarėlio
anksčiau už kitus vaikus. Supranta mama ir tai, kad Isabelė to
nelaiko jokia tragedija, todėl nėra jokios priežasties dramatizuoti
jos tokio elgesio.“
Joyce išmoko ir padėti dukrai susikurti „žaidimų aikštelės
strategiją“. Kažkada Isabelė jaudindavosi dėl to, kaip paskirstyti
laiką tarp trijų tarpusavyje nesutariančių draugių. „Iš pradžių
man nuojauta tiesiog kuždėjo, − aiškina Joyce, − pasakyti, kad
dėl to nesijaudintų, tiesiog žaistų su visomis! Tačiau dabar supran-
tu, kad Isabelė ne toks žmogus. Jai sunku numatyti, kaip elgtis
sykiu žaidžiant su visais šiais vaikais. Tad mes aptariame, su kuo

* Kai kas iš skaičiusiųjų šios knygos rankraštį suabejojo, ar Isabelė būtų galėjusi tai pasakyti: „Juk
taip tikrai nešneka nė viena antrokė!“ Bet Isabelė kalbėjo būtent šitaip.

318
ji žais ir kada, surepetuojame tuos dalykus, kuriuos ji galėtų pa-
sakyti švelnindama padėtį.
Kitą kartą, jau vyresnė, Isabelė jautėsi nusiminusi, nes valgy-
kloje jos draugės sėdėdavo prie skirtingų stalų. Prie vieno sta-
lo sėdėdavo ramesnės draugės, prie kito – klasės ekstravertai.
Kaip Isabelė apibūdino, „ta antroji grupė nuolat garsiai šneka,
sėdi susigrūdusios, fui!“ Tačiau ją liūdina tai, kad jos geriausia
draugė Amanda mėgdavo sėdėti prie to „pasiutėlių stalo“, nors
ji bendraudavo ir su mergaitėmis, sėdinčiomis prie „ramesnio,
ir prie santūresnio stalo“. Isabelė negalėjo apsispręsti, prie kurio
stalo jai sėdėti.
Joyce iš pradžių atrodė, kad smagiau turėtų būti prie nenuo-
ramų stalo. Tačiau ji paklausė Isabelę, kur jai pačiai labiau pa-
tinka. Isabelė truputį pagalvojo ir atsakė: „Gal retkarčiais aš at-
sisėsiu su Amanda, nors man patinka pabūti ramiau, per pietų
pertrauką nuo visko pailsėti.“
Bet kaip tu gali to norėti? − pagalvojo Joyce. Tačiau spėjo susi-
tvardyti garsiai to nepasakiusi. „Na, ir puiku, − nuramino ji Isa-
belę. − O Amanda juk vis tiek tave myli. Jai tiesiog patinka sėdėti
prie ano stalo. Bet tai nereiškia, kad ji tavęs nemėgsta. O jeigu tau
reikia ramiai pasėdėti, tai ir pasėdėk.“
Introversijos supratimas, pasak Joyce, pakeitė visą jos dukros
auginimo stilių. Tik jai sunku patikėti, jog prireikė šitiek laiko,
kad tai suprastų. „Kai matau Isabelę esant ta nuostabia būtybe,
kokia ji yra, aš vertinu tai, nors visas pasaulis jai tvirtintų, jog
turėtų norėti sėdėti prie to kito stalo. Tiesą sakant, žiūrėdama į tą
stalą jos akimis, aš susimąstau apie tai, kaip mane mato kiti, apie
tai, kaip man reikėtų suvokti ir valdyti ekstravertišką prigim-
tį, kurią laikau natūralia, kad neprarasčiau tokių žmonių kaip
mano miela dukrelė draugijos.“
Joyce išmoko vertinti ir Isabelės jautrumą. „Isabelė turi suau-
gusio žmogaus sielą, − įsitikinusi ji. − Užmiršti, kad ji viso labo

319
 SuSan Cain

SUSAN CAIN − knygos Tyla: introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja

kalbėjęs, žaibiškai tapusios The New York Times skaitomiausiu leidiniu,
jau išverstu į trisdešimt kalbų, autorė. Jos mintys apie introversiją
ir drovumą pasirodė The New York Times, The New Yorker, O,
The Oprah Magazine; Time.com ir PsychologyToday.com.
Introversijos temomis S. Cain kalbėjo Microsoft, Google, JAV iždo
darbuotojams ir konferencijoje TED 2012, kurią internete pažiūrėjo
3 milijonai žiūrovų. Susan Cain pasirodė per nacionalinę televiziją,
radiją, tokiose laidose ir programose kaip CBS This Morning, NPR
All Things Considered, NPR Diane Rehm. Su jos knyga supažindino
Time, The Atlantic, Wired, Fast Company, Real Simple, Fortune, Forbes,
USA Today, The Washington Post, CNN, Slate.com, daugelis kitų leidinių
ir internetinių svetainių.

Mažiausiai trečdalis mūsų pažįstamų žmonių yra introvertai. Jie mieliau

klauso, nei šneka, mieliau skaito, nei siaučia vakarėliuose, jie kuria
naujoves, tačiau nemėgsta savęs viešinti, mieliau suka galvą vienumoje,
nei pasineria į grupės idėjų kūrimo procesą. Nors juos neretai vadiname
„tyliais“, kaip tik jiems turėtume būti dėkingi už daugelį nuostabiausių
visuomenės laimėjimų. Nemažai didžiausių mūsų idėjų, meno kūrinių,
išradimų − ir evoliucijos teorija, ir Van Gogho saulėgrąžos, ir asmeniniai
kompiuteriai, atsirado tylių ir intelektualių žmonių, mokančių įsiklausyti
į savo vidinį pasaulį ir iškelti jame glūdinčius turtus, pastangomis. Be
introvertų pasaulyje nebūtų: reliatyvumo teorijos, Chopino noktiurnų,
Prousto Prarasto laiko beieškant, Piterio Peno, filmo Šindlerio sąrašas,
Google, Hario Poterio.

320