Atidžiai perskaitykite šią knygą,

ir prieš jūsų akis atsivers šiek tiek

amžinybės.

DIPAKAS ČOPRA
(DEEPAK CHOPRA)
Versta iš knygos:
Copyright © 2007 Michael A. Singer; All rights reserved
Published in USA by New Harbinger Publications, Inc, USA

Iš anglų kalbos vertė, redagavo ir korektūrą atliko HESI GROUP, UAB

Viršelį kūrė Laimis Kosevičius
El. knygos (EPUB 3) gamyba – Albertas Rinkevičius

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-96088-3-9

© The untethered soul : the journey beyond yourself – by Michael A. Singer

© HESI GROUP, UAB, vertimas iš anglų kalbos, 2020
© Leidykla „iknygos“, 2020

Išleido leidyklos:
„iknygos“, „Arhela“,
4706 N. Midkiff Road suite 22 Midland, Tuskulėnų 13A, Vilnius
TX, 79705 Tel. 8 675 05 791
El. p. info@iknygos.com, El. p. info@arhela.lt
www.iknygos.com www.arhela.lt
Mokytojams
 Atsiliepimai apie šią knygą

Savo knygoje „Išlaisvinta siela“ Maiklas Singeris žingsnis po

žingsnio veda jus džnana jogos – žinojimo – keliu iki pat Šaltinio.
Be to, jis tai daro neįtikėtinai paprastai ir elegantiškai. Atidžiai
perskaitykite šią knygą, ir prieš jūsų akis atsivers šiek tiek
amžinybės.
DIPAKAS ČOPRA (DEEPAK CHOPRA),
knygos „Gyvenimas po mirties: įrodinėjimo našta“ („Life
After Death: The Burden of Proof“) autorius

Aiškiais, neįmantriais žodžiais Maiklas Singeris atskleidžia

didžiųjų senovės dvasinių mokymų esmę. Kiekvienas knygos
„Išlaisvinta siela“ skyrius – tai meditacija apie supančiotą
žmogaus būklę ir apie tai, kaip dailiai atrišti kiekvieną mazgą,
kad siela galėtų ištiesti sparnus ir pakilti. Šio kūrinio tikslumas ir
paprastumas – tikrojo jo autoriaus meistriškumo įrodymai.
DŽEIMSAS O’DI (JAMES O’DEA),
Noetikos mokslų instituto (IONS) prezidentas

Ši knyga padės jums pasiekti tikrąjį dvasingumą. Joje atrasite

veidrodį, kuriame galėsite išvysti savo besąlygišką šventąjį „Aš“.
Būtinai ją perskaitykite, jeigu ieškote praktinio dvasingumo,
neapsunkinto išpažinimais ir apeigomis.
RABIS ZALMANAS ŠACHTERIS-ŠALOMI
(ZALMAN SCHACHTER-SHALOMI),
 knygų „Žydiškai ir jausmingai“ („Jewish With Feeling“) ir
„Nuo senėjimo link išminties“ („From Age-ing To Sage-ing“)
bendraautoris

Maiklas Singeris mano prote atvėrė visiškai naują minčių

matmenį. Knyga „Išlaisvinta siela“ naujai supurtė mano sielą ir
protą. Su ja privalo susipažinti kiekvienas, norintis geriau
suprasti save ir pažinti tiesą, net jei šią knygą tektų skaityti ne
vieną kartą ir daugybę valandų skirti savistabai.
LUISAS ČIAVAČIS (LOUIS CHIAVACCI),
bendrovės „Merrill Lynch“ vyresnysis viceprezidentas, kurį
žurnalas „Barron’s“ įtraukė į 15 geriausių JAV investicijų
valdytojų sąrašą

Knygoje „Išlaisvinta siela“ puikiai atskleistas dvasinio

sąmoningumo kelias. Jis aprašytas paprastai ir aiškiai, tačiau
nestokoja jėgos. Maiklas Singeris siūlo puikų kelrodį kiekvienam
dvasiniam piligrimui.
ABDULAS AZIZAS SAIDAS (ABDUL AZIZ SAID),
taikos studijų profesorius, Amerikos universiteto Islamo
taikos katedros vadovas

Šis leidinys – beribio džiaugsmo šaltinis išalkusioms sieloms

visame pasaulyje.
MA JOGA ŠAKTI SARASVATI
(MA YOGA SHAKTI SARASWATI),
tarptautinės misijos „Yogashakti“ įkūrėja, žurnalo
„Hinduism Today“ suteikto apdovanojimo „Žymiausiasis
hinduistas 2000“ laureatė

Tai fundamentali knyga, tiesą sakant, jai nėra lygių. Paprastos,

tačiau paradoksaliai gilios Maiklo Singerio mintys kviečia
skaitytoją į kelionę, kuri prasideda prie savojo ego prisirišusioje
sąmonėje, o baigiasi kitapus mūsų trumparegiško ir apriboto
savivaizdžio – pasiekus beribės laisvės ir išsivadavimo būseną. Ši
knyga – tai neįkainojama dovana visiems, kurie iki šiol tuščiai
ieškojo ir troško turtingesnio, prasmingesnio, kūrybiškesnio
gyvenimo.
JOGAS AMRITAS DESAI (AMRIT DESAI),
tarptautiniu mastu pripažintas moderniosios jogos
pradininkas
 Padėkos

Šios knygos sėklos buvo pasėtos prieš daugelį metų, kai

Linda Bin (Linda Bean), iš garso įrašų perrašinėdama kai kurias
mano paskaitas, paragino mane sudėti jas į knygą. Ji ne vienus
metus kantriai dirbo su archyvine medžiaga, kol pagaliau aš
galėjau imtis rašymo. Esu nepaprastai jai dėkingas už
atsidavimą ir pasiaukojimą šiam projektui.
Kai pradėjau rašyti, Karen Entner padėjo man sutvarkyti
medžiagą, patarė dėl turinio ir dirbo su rankraščiu. Mes kartu
redagavome vieną variantą po kito, kol žodžių srautas
galiausiai iš tiesų pradėjo nešti ramybę širdžiai, protui ir sielai.
Dėkoju jai už atsidavimą ir nuoširdžias pastangas. Išleidus šią
knygą, išsipildė viena jos gyvenimo svajonių.
 Įvadas

Svarbiausia gi – būk ištikimas sau;

Iš to, kaip po nakties diena, jau seka:
Būk ištikimas ir kitiems.
– Viljamas Šekspyras
(vertė Alfonsas Nyka-Nyliūnas)

Šie žodžiai, kuriuos Polonijus taria savo sūnui Laertui

nesenstančios Šekspyro pjesės „Hamletas“ pirmajame veiksme,
skamba labai aiškiai ir nedviprasmiškai. Jie moko mus, kad,
norėdami nuoširdžių santykių su aplinkiniais, pirmiausia
turime neapgaudinėti savęs. Visgi jei Laertas būtų su savimi
visiškai atviras, jis suprastų, kad šis tėvo pamokymas
neįgyvendinamas. Galiausiai, apie kokį „Aš“ čia kalbama? Ar tai
toji mūsų asmenybės dalis, kuri atsiskleidžia, kai esame prastos
nuotaikos? O gal kai nuolankiai pripažįstame savo klaidas? Ar
tai tas vidinis asmuo, kurio balsas pasigirsta iš tamsiausių
širdies kampelių, kai esame nusiminę ir prislėgti? O gal jis
apsireiškia trumpalaikio džiaugsmo akimirkomis, kai
gyvenimas atrodo nuostabus ir šviesus?
Jau iš šių klausimų matome, kad apibrėžti savąjį „Aš“ gali
būti daug sunkiau, nei atrodė iš pradžių. Jeigu Laertas būtų
galėjęs pasitelkti tradicinės psichologijos žinias, galbūt ši tema
jam būtų buvusi aiškesnė. Psichologijos tėvas Froidas (Freudas,
1927 m.) žmogaus psichiką padalijo į tris dalis: id, ego ir
superego. Jis aiškino, kad id – tai mūsų pirmapradė gyvuliškoji
prigimtis, superego – mumyse įsišaknijusi, visuomenės
suformuota vertinimo sistema, o ego – mūsų atstovas
išoriniame pasaulyje, kuris stengiasi išlaikyti kitų dviejų
galingų jėgų pusiausvyrą. Bet ir šios žinios vargu ar būtų
padėjusios jaunajam Laertui. Galiausiai, kuriai iš šių trijų
skirtingai veikiančių jėgų jis turėtų likti ištikimas?
Taigi ir vėl matome, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo
iš pirmojo žvilgsnio. Jeigu į sąvoką „savasis Aš“ išdrįstumėte
pažvelgti giliau, kiltų klausimų, kurių daugelis žmonių stengiasi
išvengti: „Ar daugybė mano esybės aspektų yra lygiavertės
manojo „Aš“ dalys? O gal yra tik vienas „Aš“? Jei taip, tai kuris,
kur, kaip ir kodėl?“
Tolesniuose šios knygos skyriuose leisimės į savojo „Aš“
pareigas, tačiau tai darysime netradiciniu būdu. Nesiremsime
nei psichologijos specialistais, nei didžiaisiais filosofais.
Neskelbsime ir nesirinksime kurios nors iš amžių išbandymus
išlaikiusios religinės pasaulėžiūros, nesiremsime statistika
grįstais žmonių nuomonių tyrimais. Remsimės vieninteliu
šaltiniu, kuris turi neįtikėtinų tiesioginių žinių šia tema.
Kreipsimės į ekspertą, kuris kiekvieną savo gyvenimo dieną
kaupė šiam tyrimui reikalingus duomenis. Šis ekspertas – tai
jūs.
Tačiau dar neskubėkite džiaugtis arba tvirtinti, kad ši
užduotis jums per sunki. Pirmiausia noriu pabrėžti, kad
nenagrinėsiu jūsų pažiūrų ar nuomonės šia tema. Knygoje jūsų
neklausiu, kokius veikalus perskaitėte, kokius kursus ar
seminarus lankėte. Gilinsimės į vienintelį dalyką – jūsų
intuityviąją patirtį, padedančią suprasti, ką reiškia būti savimi.
Ieškosime ne žinių, o tiesioginės jūsų patirties. Taigi, matote,
kad jums tiesiog negali nepasisekti, nes jūsų savasis „Aš“ – tai
jūs, tokie, kokie esate bet kokioje vietoje ir bet kokiu metu.
Dabar beliko viską išsiaiškinti ir susisteminti. Juk kiekvieno
žmogaus viduje galima aptikti nemažai painiavos.
 Tolesni šios knygos skyriai yra tarsi veidrodis, leidžiantis į
savąjį „Aš“ pažvelgti iš skirtingų pusių. Kelionė su šia knyga –
tai kelionė į vidinį pasaulį, kuri palies beveik kiekvieną jūsų
gyvenimo sritį. Taigi jūsų prašau vienintelio dalyko – sąžiningai,
natūraliai ir intuityviai (kiek tik pajėgiate) pažvelgti į save.
Atminkite, ieškodami savojo „Aš“ ištakų, iš tiesų ieškome savęs.
Skaitydami tolesnius šios knygos puslapius pastebėsite, kad
apie kai kuriuos labai gilius dalykus išmanote kur kas daugiau
negu galvojote. Tiesą sakant, jūs jau žinote, kaip save atrasti,
tiesiog esate suglumę ir sutrikę. Visgi naujai sutelkę dėmesį
galite ne tik susitikti su savuoju „Aš“, bet ir jį išlaisvinti. Ar
nuspręsite taip elgtis, priklauso tik nuo jūsų. Baigus kelionę per
šios knygos skyrius, jūsų viduje nebeliks sumaišties,
bejėgiškumo, nebenorėsite kaltinti kitų. Tiksliai žinosite, ko
turėtumėte imtis. Ir jeigu nuspręsite atsiduoti nuolatinei
kelionei į save, išsiugdysite nepaprastą pagarbos jausmą tam,
kas iš tiesų esate. Tik tada galėsite suvokti giliausią Polonijaus
patarimo prasmę: „Svarbiausia gi – būk ištikimas sau.“
 1 skyrius

BALSAS JŪSŲ GALVOJE

„Vargeli, nepamenu jos vardo. Kuo ji vardu?

Prakeikimas, ji ateina. Kaip gi ten… Silvija… Sigita? Ji tik
vakar man sakė. Kas man pasidarė? Vaje, vaje, kokia
gėda…“

Jei iki šiol nepastebėjote, atkreipkite dėmesį, kad jūsų galvoje

vyksta nenutrūkstamas minčių dialogas, kuris niekada
nesiliauja. Jis vis tęsiasi ir tęsiasi. Ar kada nors pagalvojote,
kodėl taip yra? Kas nusprendžia, kokia mintis turi kilti ir kada?
Kiek daug tiesos yra tame, ką byloja mintys? Kurios iš jų
svarbios? Galbūt tiesiog dabar jūsų galvoje skamba:
„Nesuprantu, apie ką čia kalbate. Mano galvoje nėra jokio
balso!“ Tačiau tai ir yra būtent tas balsas.
Jei esate išmintingas žmogus, stabtelėsite, pamėginsite
pažvelgti iš šalies ir patyrinėsite šį balsą, kad geriau jį
suprastumėte. Problema ta, kad esate per arti jo ir jums sunku
išlikti objektyviems, todėl turėtumėte atsitraukti ir įsiklausyti į
vidinį dialogą iš šalies. Štai sėdite už vairo, o jūsų galvoje vyksta
maždaug toks pokalbis:
„Atrodo, turėjau paskambinti Petrui? Tikrai, turėjau.
Nejaugi pamiršau… O varge, negali būti! Jis tikriausiai
įsiutęs. Galbūt jis niekada su manimi nebesikalbės. Gal
reikėtų sustoti ir nedelsiant paskambinti? Ne. Nenoriu
dabar stabdyti automobilio…“
 Atkreipkite dėmesį, kad šis balsas „įgarsina“ abu
„pašnekovus“. Jam nesvarbu, kurią pusę palaikyti, svarbiausia,
kad galėtų kuo daugiau kalbėti. Jeigu esate pavargę ar bandote
užmigti, būtent šis balsas jūsų galvoje priekaištauja:
„Na, ir kur aš susiruošiau? Dar negaliu eiti miegoti.
Pamiršau paskambinti Petrui. Atsiminiau automobilyje,
bet nepaskambinau. Ir jeigu dabar nepaskambinsiu… o
varge, jau per vėlu! Tokiu metu skambinti nedera. Net
nežinau, kodėl apie tai pagalvojau. Reikėtų miegoti. Bet
kaip man dabar užmigti? Jau nebejaučiu nuovargio… Bet
rytoj laukia svarbi diena ir reikės anksti keltis…“

Nenuostabu, kad negalite užmigti! Kodėl visą laiką

pakenčiate šį įkyrų balsą? Juk jis trukdo ir atitraukia jūsų
dėmesį net tada, kai skamba ramiai ar maloniai.
Jeigu skirsite šiek tiek laiko ir įsiklausysite į vidinį balsą,
pirmiausia pastebėsite, kad jis niekada neužsičiaupia. Balsas
nuolat kažką murma, net jei nekreipiate į jį jokio dėmesio.
Įsivaizduokite, kad matote žmogų, kuris slankioja aplinkui ir
nuolat pats su savimi kalbasi. Pagalvotumėte, kad jis keistuolis.
„Jeigu tas pats asmuo ir kalba, ir klausosi, akivaizdu, kad jis jau
prieš prasižiodamas žino, kas bus pasakyta. Tai kam aušinti
burną?“ Bet juk tą patį galima pasakyti ir apie balsą jūsų
galvoje. Kodėl jis kalba? Ar jūs ir kalbate, ir klausotės? O kai
balsas ginčijasi pats su savimi, kas yra jo oponentas? Kas galėtų
laimėti ginčą? Tai trikdo. Įsiklausykite, pavyzdžiui, į tokį
dialogą:
„Tikriausiai turėčiau ištekėti. Ne! Juk žinai, kad nesi
pasiruošusi. Pasigailėsi. Bet aš jį myliu… Na ir kas? Juk tą
patį jautei ir Tomui. O jei būtum ištekėjusi už jo???“

Jeigu būsite atidūs, pastebėsite, kad balsas tiesiog ieško

„ramios vietelės“ atsipūsti. Jis palaikys tai vieną, tai kitą pusę,
jeigu atrodys, kai tai gali padėti. Balsas nenutils net supratęs,
kad buvo neteisus – tiesiog pakeis savo poziciją ir tęs ginčą.
Jeigu būsite dėmesingi, netrukus sugebėsite atpažinti šiuos
minčių vingius. Visgi, pirmą kartą supratus, kad mintys nuolat
kalba, tai gali šokiruoti. Gal net pabandysite piktai jas nutildyti,
bet tada suprasite, kad tai tas pats balsas šaukia pats sau:
„Užsičiaupk! Aš noriu miego. Kodėl negali nė sekundės
patylėti?“

Akivaizdu, kad taip jo nenutildysite. Geriausias būdas

išsilaisvinti nuo šio nenutrūkstamo plepėjimo – kiek atsitraukti
ir objektyviai pažvelgti iš šalies. Galvokite apie šį balsą kaip
apie įgarsinimo mechanizmą, kuris gali išreikšti tai, ką kažkas
jūsų viduje bando jums pasakyti. Negalvokite apie jį, tiesiog
žinokite, kad jis yra. Ir visai nesvarbu, ką konkrečiai kalba
balsas – tai nieko nereiškia. Nesvarbu, ar jis kalba maloniai ar
piktai, apie žemiškus ar apie dvasinius dalykus. Tai neturi
reikšmės, nes juos sako tik balsas jūsų galvoje. Tiesą sakant,
vienintelis būdas nuo jo atsiriboti yra nebesistengti suprasti jo
kalbų. Nebegalvokite apie tai, kad vieną mintį galbūt išsakėte
jūs, o kitą – ne jūs. Kad ir ką šis balsas besakytų, jis – tai ne jūs.
Jūs esate tas, kuris klausosi balso ir kuris pastebi, kad šis kalba.
Juk girdite, kai jis kalba, tiesa? Dabar priverskite jį pasakyti
„Labas“. Pakartokite tai kelis kartus. O dabar viduje
pasisveikindami šūktelėkite! Ar girdite, kaip viduje sau sakote
„Labas!“? Žinoma, girdite. Balsas kalba, o jūs įsiklausote.
Problema ta, kad išgirsti balsą sakant „labas“ yra paprasta, bet
kur kas sunkiau yra suprasti, kad balsas kalba, o jūs klausotės,
ir nesvarbu, kas yra sakoma. Balsas negali pasakyti visiškai
nieko, kas būtų labiau „jūs“, negu bet kokie kiti jo sakomi
dalykai. Įsivaizduokite, kad žiūrite į tris daiktus – vazoną,
nuotrauką ir knygą, ir kas nors jūsų klausia: „Kuris iš šių daiktų
esate jūs?“ Jūs atsakysite: „Nė vienas! Aš – tai asmuo, kuris žiūri
į tai, ką prieš mane padėjote. Ir visai nesvarbu, kokius daiktus
dedate, aš visada būsiu tas, kuris į juos žiūri.“ Taigi tai reiškia,
kad asmuo suvokia įvairius daiktus. Tą patį galima pasakyti ir
apie vidinį balsą. Visai nesvarbu, ką jis sako, jūs – tas asmuo,
kuris jį girdi ir supranta. Kol manysite, kad vienus dalykus
sakote jūs, o kitus – ne jūs, nebūsite objektyvūs. Galbūt jums
norisi tikėti, kad jūs esate „pašnekovas“, kalbantis tai, kas gera,
tačiau ir teigiamus dalykus kalba tas pats balsas jūsų galvoje.
Jums gali patikti išsakytos mintys, tačiau jas suformulavote ne
jūs.
Norėdami iš tiesų augti, turite suprasti, kad nesate mintyse
skambantis balsas, o asmuo, kuris jį girdi. Jei dar negalite to
priimti, pabandykite išsiaiškinti, kiek iš tų dalykų, kuriuos sakė
balsas, sakėte būtent jūs. Žmonės, sakydami, kad nori atrasti
save, ryžtasi daugeliui pokyčių. Jie nori suprasti, kuris iš šių
balsų, kuris iš šių asmenybės aspektų yra jų tikrasis „Aš“.
Atsakymas paprastas – nė vienas.
Pažvelgę objektyviai, pamatysite, kad dauguma dalykų,
kuriuos pasako balsas, neturi jokios prasmės – tai tik laiko ir
energijos švaistymas. Tiesa ta, kad didžiąją gyvenimo dalį
vyksta procesai, kurių jūs negalite valdyti, nesvarbu, ką apie tai
tvirtintų jūsų protas. Lyg sėdėtumėte naktį ir svarstytumėte, ar
norite, kad ryte patekėtų saulė. Kad ir ką nutartumėte, saulė vis
vien patekės ir vėliau nusileis. Šiame pasaulyje vyksta
milijardai įvykių. Galite galvoti apie juos, kiek norite, tačiau
gyvenimas vis tiek tęsis, ir jie judės sava vaga.
Tiesą sakant, jūsų mintys pasaulį veikia kur kas mažiau, nei
norėtumėte. Jeigu objektyviai stebėtumėte visas savo mintis,
pamatytumėte, kad dauguma jų visiškai nesvarbios. Jos nedaro
poveikio niekam, išskyrus jus. Tiesiog jos padeda jums geriau ar
blogiau jaustis dėl to, kas vyksta šią akimirką, vyko anksčiau ar
gali vykti ateityje. Jeigu leidžiate laiką, viltingai mąstydami apie
tai, kad tik rytoj nelytų, tiesiog švaistote laiką. Jūsų mintys to
nepakeis. Taigi, vieną dieną suprasite, kad įkyrus vidinis plepys
visiškai nenaudingas, todėl neverta nuolat bandyti išsiaiškinti
visko, ką jis kalba. Galiausiai pamatysite, kad tikroji problemų
priežastis nėra pats gyvenimas. Tikroji problemų priežastis –
vidinis sąmyšis, kurį protas sukelia mąstant apie gyvenimą.
Tai skatina užduoti rimtą klausimą: jeigu daugybė dalykų,
kuriuos pasako vidinis balsas, yra neprasmingi ir nereikalingi,
kodėl jis apskritai egzistuoja? Atsakyti į šį klausimą galima tik
supratus, kodėl balsas kalba tai, ką kalba, ir tada, kada kalba.
Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais proto balsas kalba dėl tos pačios
priežasties, dėl kurios švilpia arbatinukas, t. y. išleidžia į išorę
susikaupusios energijos perteklių. Pažvelgę objektyviai,
pastebėsite, kad kai viduje susikaupia nervinė, baimės ar
troškimų energija, vidinis balsas tampa ypač kalbus. Tai labai
akivaizdu tokiais atvejais, kai supykę ant kokio asmens mintyse
jį keikiate. Tik pagalvokite, kiek kartų vidinis balsas jau kažką
išbarė, jums dar net nemačius to žmogaus. Taigi, kai viduje
susikaupia energija, turite kažką su ja daryti. Balsas kalba, nes
jūsų viduje kažkas ne taip, o kalbėjimas energiją išlaisvina.
Kita vertus, pastebėsite, kad vidinis kalbėtojas nenutyla ir
tada, kai niekas ypatingai jūsų netrikdo. Pavyzdžiui, jums
einant gatve jis kalba kažką panašaus:
„O, koks šuo! Tai labradoras! Oho, automobilyje dar
vienas šuo. Panašus į mano pirmąjį šunį Šešėlį. O, štai
senas „Oldsmobile“. Su Aliaskos numeriais. Tokių čia
dažnai nepamatysi!“

Balsas tiesiog pasakoja jums apie tai, ką mato aplinkui. Bet

kam jums to reikia? Jei jau matėte, kas vyksta aplink jus, kam
dar tai pakartoti mintyse? Pasigilinkite į tai. Vos užmetę
žvilgsnį, akimirksniu įsimenate galybę jus supančios aplinkos
detalių. Jeigu žvelgiate į medį, be vargo pastebite šakas, lapus ir
besiskleidžiančius žiedus. Kam įvardyti žodžiais tai, ką ir taip
matote?
„Pažvelkite į šią sedulą! Kaip puikiai žali jos lapai dera
su baltais žiedais. O kiek daug žiedų! Kokia nuostabi
gausa!“
 Kiek daugiau apie tai pamąsčius paaiškėja, kad panašus
perpasakojimas padeda jaukiau jaustis jus supančiame
pasaulyje. Jis skamba panašiai, kaip įkyrūs ant galinės sėdynės
įsitaisiusio keleivio, kuris jaučiasi tarsi pats valdytų automobilį,
patarimai vairuotojui. Jūs tarytum užmezgate tam tikrą ryšį su
aplinka. Medis daugiau nebėra tiesiog medis pasaulyje, kuris
neturi nieko bendro su jumis. Tai medis, kurį pastebėjote,
įvardijote ir įvertinote. Išsakydami mintis žodžiais, dalį
supančio pasaulio perkeliate į savo minčių kuriamą tikrovę.
Vėliau šios mintys ima sąveikauti su kitomis mintimis,
formuodamos jūsų vertybių sistemą ir asmeninę patirtį.
Dabar pamėginkite įžvelgti savo santykio su išoriniu ir
vidiniu pasauliu skirtumus. Tiesiog mąstydami galvokite, ką tik
norite – šias mintis suformuluos ir išsakys jūsų vidinis balsas.
Tikriausiai mėgstate leisti laiką minčių „žaidimų aikštelėje“ –
kažką sukurti, o vėliau vienaip ar kitaip dėlioti mintis. Jūsų
vidinis pasaulis – tai alternatyvi tikrovė, kurią galite valdyti.
Kita vertus, išoriniame pasaulyje veikia savi dėsniai. Tai, ką
jūsų vidinis balsas kalba apie išorinį pasaulį, skamba
lygiagrečiai su kitomis jūsų mintimis ir galiausiai su jomis
susilieja. Toks minčių mišinys ir lemia tai, kaip suvokiate jus
supantį pasaulį. Galiausiai tai, ką patiriate, iš tiesų yra jūsų
individualus pasaulio suvokimas, o ne aiški, nefiltruota tikrovės
patirtis. Toks proto manipuliavimas išorine patirtimi leidžia
jums apsisaugoti nuo to, kas iš tiesų vyksta aplinkui.
Pavyzdžiui, kiekvieną akimirką matote daugybę įvairiausių
dalykų, tačiau įvardijate tik kelis iš jų. Ir tik šie keli dalykai,
kuriuos mintyse aptariate, yra jums svarbūs. Taip subtiliai
manipuliuodami tikrove, galite padaryti, kad ji tilptų jūsų
galvoje. Taigi iš tiesų jūsų sąmonė suvokia minčių sukurtą
tikrovės modelį, o ne pačią tikrovę.
Turite labai atidžiai tai stebėti, nes darote tai visą laiką. Štai,
pavyzdžiui, žiemą vaikštinėjate lauke ir jau pradedate drebėti
nuo šalčio, o vidinis balsas prideda: „Tikras šaldytuvas!“ Ir kuo
gi ši mintis jums naudinga? Jūs ir taip žinote, kad šalta – juk jūs
šąlate. Kodėl protas jums tai sako? Savo galvoje jūs iš naujo
kuriate pasaulį, nes mintis galite valdyti, o pasaulio – ne. Būtent
todėl mintyse ir formuluojate visus šiuos dalykus. Jeigu negalite
priversti pasaulio paklusti jūsų norams, viduje apie jį kalbate,
teisiate, skundžiatės tuo, kas vyksta, ir nusprendžiate, kaip
elgtis. Tai leidžia jums tvirčiau jaustis. Jeigu jūsų kūnui šalta, tai
neturi jokios įtakos aplinkos temperatūrai. Tačiau, kai protas
sako: „Kaip šalta!“, jūs galite pridurti: „Jau beveik parėjome, dar
kelios minutės“ ir pasijusite geriau. Minčių pasaulyje visada
galite ką nors padaryti, kad pakeistumėte tai, ką patiriate.
Galima sakyti, kad jūs savyje iš naujo sukuriate išorinį
pasaulį, o tada jame gyvenate. O kas būtų, jei nuspręstumėte to
atsisakyti? Jeigu nuspręstumėte tiesiog sąmoningai tik stebėti
jus supantį pasaulį, užuot jį atpasakoję, pasijustumėte daug
atviresni ir laisvesni. Kadangi jūs nežinote, kas vyks ateityje,
jūsų protas įprato jums padėti. Jis suvokia dabartį taip, kad ji
atitiktų jūsų praeities suvokimą ir ateities vizijas. Visa tai
padeda susikurti kontrolės regimybę. Jeigu jūsų protas liautųsi
tai daręs, jums būtų labai nejauku. Tikrovė daugeliui iš mūsų
tampa pernelyg tikra, todėl mintyse stengiamės nuo jos
atsiriboti.
Netrukus suprasite: protas nuolat kalba tik todėl, kad jam tai
pavedėte daryti. Jūs pasitelkiate jį kaip savisaugos mechanizmą
ar gynybos priemonę ir dėl to jaučiatės daug saugesni. Jeigu
saugumas yra viskas, ko norite, būsite priversti nuolat skatinti
savo protą apsaugoti jus nuo gyvenimo, o ne tiesiog gyventi.
Tačiau jūs bet kuriuo atveju gyvenate pasaulyje, kuris turi
nedaug bendro su jumis ar jūsų mintimis. Jis jau ilgus amžius
egzistavo prieš jums gimstant ir gyvuos dar ilgai, kai jūsų jame
jau nebebus. Bandydami kontroliuoti pasaulį, iš tiesų bandote
apsaugoti savo asmenybę.
Tačiau tikrasis augimas skatina nepaisyti tos jūsų asmenybės
dalies, kuri nesijaučia gerai ir kurią siekiama apsaugoti. To
galima išmokti nuolat sau primenant, kad būtent jūs esate tas,
kuris girdi vidinį balsą. Tai – kelias į laisvę. Jūsų „vidinis
žmogus“, kuris supranta, kad jūs nuolat kalbate sau ir apie
save, visada tyli, tačiau būtent jis gali atverti jūsų esybės
gelmes. Kai suprasite, jog būtent jūs esate klausytojas jumyse
kalbančio balso, stovėsite ant slenksčio ir būsite pasirengę
leistis į nuostabią kelionę į save. Tinkamai pasitelkiamas vidinis
balsas, kuris kėlė nerimą, vertė blaškytis ir, apskritai, erzino,
gali tapti tikru jūsų dvasinio tobulėjimo pagrindu. Susipažinkite
su asmenybe, kuri išmoko stebėti balsą iš šalies, ir suprasite
vieną didžiausių kūrimo paslapčių.
 2 skyrius

JŪSŲ VIDINIS
„KAMBARIOKAS“

Vidinis augimas visiškai priklauso nuo suvokimo, kad

ramybę ir pasitenkinimą įmanoma rasti tik liovusis galvojus
apie save. Būsite pasirengę augti tik tada, kai pagaliau
suprasite, kad viduje nuolat kalbantis „Aš“ niekada nebus
patenkintas. Jam vis kas nors neįtiks. Sąžiningai prisipažinkite
sau, kada paskutinį kartą niekuo nesirūpinote? Prieš iškylant
dabartinei problemai, buvo ankstesnė. O jeigu esate
pakankamai išmintingas, pripažinsite, kad išsprendus
dabartinę bėdą netruks užgriūti kita.
Kitaip tariant, nuo problemų nepabėgsite tol, kol
neatsikratysite tos vidinės savo dalies, kuri jų tiek daug ir
sukelia. Kai problema jus trikdo, neklauskite: „Kaip turėčiau su
tuo tvarkytis?“ Klauskite savęs: „Kokią mano dalį tai trikdo?“
Jeigu užduosite klausimą: „Ką turėčiau daryti?“, tai tik
patvirtins, jog tikite, kad problema tikrai egzistuoja ir ją reikia
spręsti. Tačiau norėdami pasiekti vidinę ramybę, kuri
nepriklausytų nuo problemų, turėtumėte suprasti, kodėl tam
tikrą situaciją laikote problema. Jei jaučiate pavydą, užuot
bandę nuo jo apsisaugoti, tiesiog pamąstykite: „Kuri mano dalis
pavydi?“ Tai paskatins pažvelgti jus į savo vidų ir išsiaiškinti,
kas jumyse pavyduliauja.
Aiškiai įvardiję šią savojo „Aš“ dalį, užduokite kitą klausimą:
„Kas tai suvokia? Kas pastebėjo šį vidinį nerimą?“ Šis klausimas
– tai raktas į visų jūsų problemų sprendimą. Vien jau tai, kad
galite iš šalies pažvelgti į problemą, rodo, kad su ja
nesusitapatinate. Bet kokiame stebėjimo procese dalyvauja
subjektas ir objektas. Subjektas yra stebėtojas, kuris mato tai,
kas vyksta. Objektas yra tai, ką matote, šiuo atveju – tai vidinė
sumaištis. Visada geriau objektyviai įvertinti vidinę problemą,
negu atiduoti visas jėgas sprendžiant išorines problemas. Tai –
esminis skirtumas tarp dvasingo ir tik apie žemiškus dalykus
mąstančio žmogaus. Sakydamas, kad šis žmogus rūpinasi tik
tuo, kas žemiška, neturiu omenyje, jog jis turtingas arba
įtakingas. Toks žmogus tiesiog mano, kad vidinių problemų
sprendimai slypi išoriniame pasaulyje, ir kažką jame pakeitus,
viskas turėtų susitvarkyti. Tačiau aplinkos pokyčiai dar niekam
nepadėjo iš tiesų gerai jaustis. Išsprendus vieną problemą,
netrunka atsirasti kita. Vienintelis veiksmingas sprendimas –
sąmonėje užimti stebėtojo padėtį ir visiškai pakeisti požiūrį.
Jeigu norite pasiekti tikrąją vidinę laisvę, turite mokėti
objektyviai ir iš šalies stebėti savo problemas, o ne pasinerti į
jas visa galva. Jeigu neišsilaisvinsite iš problemų energijos,
paprasčiausiai nesugebėsite jų išspręsti. Kiekvienas žino, kad
nieko gero nepavyksta nuveikti, jei esate apimti nerimo, baimės
ar pykčio. Taigi pirmoji užduotis – išmokti suvaldyti savo paties
reakciją. Kol nesuprasite, kaip situacija veikia jūsų vidinį
pasaulį, negalėsite nieko pakeisti išoriniame. Dažniausiai
problemos nėra tokios, kokios atrodo. Pakankamai aiškiai tai
suvokę, taip pat suprasite, kad tikroji problema – tai kažkas jūsų
viduje, kam beveik visada kyla problemų. Tad pirmiausia teks
išmokti susitvarkyti su šia jūsų dalimi. Vadinasi, teks liautis
dairytis sprendimų išorėje ir pradėti ieškoti jų viduje.
Atsikratykite įpročio galvoti, kad pakeitus tam tikrus jus
supančius dalykus jūsų rūpesčiai išnyks. Visam laikui jų
atsikratyti galima tik susitelkus į savo vidų ir atsikračius tos
savojo „Aš“ dalies, kuriai tikrovė kelia tiek daug problemų. Kai
tai padarysite, taps visiškai aišku, kaip išspręsti visa kita.
 Patikėkite, atsikratyti visur problemas įžvelgiančios savojo
„Aš“ dalies tikrai įmanoma. Galbūt tai atrodo neįveikiama
užduotis, tačiau taip nėra – juk jumyse yra ir ta dalis, kuri geba
atsiriboti nuo jūsų pačių melodramų. Taigi galite tarsi iš šalies
stebėti, kaip pavydite ar pykstate. Jums nereikia apie tai galvoti
ar analizuoti – pakanka tiesiog tai žinoti. Tad, kas gi yra tas
stebėtojas? Kas pastebi vidinius pokyčius? Kai sakote draugui:
„Kaskart kalbėdamasis su Tomu nusimenu“, kaip žinote, kad jus
tai liūdina? Jūs jaučiate, kad pokalbis jus liūdina, nes esate toje
situacijoje ir matote, kas vyksta. Jūs nesate pyktis ar pavydas,
bet asmuo, kuris pastebi šiuos dalykus. Vos tik sugebėsite
pažvelgti į juos sąmoningai, galėsite atsikratyti šių asmeninių
trikdžių. Pirmiausia pradėkite stebėti. Tiesiog žinokite, kad
suvokiate, kas vyksta jūsų viduje. Tai nesunku. Vėliau
pastebėsite, kad tiesiog žvelgiate į asmenį, turintį ir stipriųjų, ir
silpnųjų pusių. Tarytum jumyse dar kažkas būtų – galima
sakyti, kad turite vidinį „kambarioką“.
Jeigu norite su juo susipažinti, pabandykite pasinerti į savo
vidų visiškoje vienatvėje ir tyloje. Jūs turite tam teisę, nes tai –
vidinė jūsų karalystė. Tačiau užuot aptikę tylą ir ramybę, savo
viduje girdėsite nesiliaujantį tauškėjimą:
„Kodėl aš tai darau? Turiu daug svarbesnių reikalų. Tai
tikras laiko švaistymas. Be manęs čia nieko nėra. Kam viso
to reikia?“

Na štai, ir susitikote su savo vidiniu „kambarioku“. Jūs

ketinote viduje patylėti, tačiau „kambariokas“ to visiškai
nenori. Ir taip yra ne tik tada, kai norite ramybės. Vidinis
„kambariokas“ turi savo nuomonę apie viską, už ko tik užkliūva
jūsų žvilgsnis: „Man tai patinka… O šitai nepatinka. Tai gerai, o
tai blogai…“ Jis niekada nenutyla. Paprastai to nepastebite, nes
paprasčiausiai nuo jo neatsitraukiate. Esate taip arti savo
vidinio balso, kad klausotės jo lyg užhipnotizuoti.
 Trumpai tariant, viduje jūs ne vieni – jūsų esybę sudaro dvi
dalys. Pirmoji – tai jūs, sąmonė, stebėtojas, visų sąmoningų
ketinimų centras, o antroji – ta, kurią stebite. Problema yra ta,
kad stebimoji jūsų dalis niekada neužsičiaupia. Jeigu nors
akimirkai galėtumėte šios dalies atsikratyti, kokia nuostabi tyla
ir ramybė jus užplūstų!
Įsivaizduokite, kaip gyventumėte, jeigu šios savo dalies
nereikėtų visur nešiotis su savimi. Kad iš tiesų galėtumėte
dvasiškai augti, turite išsikapanoti iš šios keblios padėties. Visgi
pirmiausia turite suprasti, kad esate lyg užrakinti kartu su šiuo
įkyruoliu. Nesvarbu, kokia būtų situacija ar aplinkybės, jūsų
„kambariokas“ gali staiga nuspręsti: „Nebenoriu čia būti.
Nebenoriu šito daryti. Nenoriu kalbėtis su šiuo žmogumi.“
Tokiu atveju jus tuoj pat užplūsta įtampa ir imate jaustis
nejaukiai. „Kambariokas“ nė nemirktelėjęs gali iškreipti viską,
kad ir ką darytumėte. Jis gali sugadinti jūsų vestuvių dieną ar
net vestuvinę naktį! Ši jūsų dalis gali sunaikinti viską be
išimties ir, dažniausiai, tą ir daro.
Tarkime, įsigijote visiškai naują puikų automobilį. Tačiau
kaskart, kai sėdate prie vairo, vidinis „kambariokas“ pastebi
vienokį ar kitokį trūkumą. Jis stengiasi atkreipti dėmesį į
menkiausią girgždesį ar virpesį tol, kol galiausiai nusiviliate
automobiliu. Taigi, kai suprasite, kaip toks elgesys gali jums
pakenkti, būsite pasirengę augti dvasiškai. Iš tiesų būsite
pasirengę keistis tik tada, kai vieną dieną pasakysite sau: „Tik
pažiūrėk į jį. Jis griauna mano gyvenimą. Ieškau ramybės ir
prasmingos egzistencijos, bet jaučiuosi lyg sėdėčiau ant
ugnikalnio viršūnės. Šis veikėjas bet kurią akimirką gali
pratrūkti, užsisklęsti ir imti priešintis tam, ką darau. Vieną
dieną jam kas nors patinka, o kitą dieną jis jau ima kabinėtis
prie kiekvienos smulkmenos. Mano gyvenime tiek daug
sumaišties tik todėl, kad ši manyje esanti esybė visur mato
dramą.“ Kai tai suprasite ir apsispręsite daugiau nebebendrauti
su „kambarioku“, būsite pasirengę išsilaisvinti.
 Jeigu dar to nesuvokiate, tiesiog pradėkite stebėti. Visą dieną
sekite, ką veikia jūsų vidinis „kaimynas“ – įsidėmėkite
kiekvieną smulkmeną. Pradėkite nuo pat ryto ir žiūrėkite, ar
kiekvienoje situacijoje galite suprasti, ką jis sako. Bandykite
užfiksuoti jo veiksmus kaskart, kai tik su kuo nors susitinkate
arba kai suskamba telefonas. Klausykitės jo kalbų prausdamiesi
duše – tai itin tinkamas metas. Taigi prauskitės ir tiesiog
klausykitės vidinio balso – suprasite, kad jis net neleidžia
ramiai nusiprausti. Dušas skirtas praustis, o ne klausytis
nepertraukiamai tauškiančio vidinio balso. Patikrinkite, ar
pajėgsite visą laiką išlikti sąmoningi ir stebėti, kas vyksta.
Būsite priblokšti. Vidinis balsas nuo vienos temos nuolat
šokinės prie kitos. Nenutrūkstamas plepėjimas atrodys toks
neurotiškas, kad sunku bus patikėti, jog klausotės jo nuolat. Bet
vis dėlto taip ir yra.
Jeigu norite išsilaisvinti, privalote tai stebėti. Daugiau nieko
daryti nereikia. Vis dėlto norint išeiti iš keblios situacijos
prireiks išminties. Turite suprasti, kad kažkodėl teko
apsigyventi su kvaištelėjusiu „kambarioku“, kuris nuolat kelia
sumaištį. Taigi, jei norite ramybės, neturėtumėte su tuo
taikstytis.
Norėdami geriau suprasti vidinį „kambarioką“, mintyse
suteikite jam žmogišką pavidalą. Įsivaizduokite, kad šis vidinis
„Aš“, jūsų siela, turi atskirą kūną. Tai nesunku – tiesiog viduje
su jumis kalbančią asmenybę perkelkite į išorinį pasaulį.
Įsivaizduokite, kad tas kitas asmuo kalba visa tai, ką pasakytų
jūsų vidinis balsas. Praleiskite su juo visą dieną.
Štai atsisėdote ant sofos ir įsijungėte mėgstamą televizijos
laidą. Ir „kambariokas“ šalia. Dabar tą patį nenutrūkstamą
monologą, kuris anksčiau skambėjo jūsų mintyse, girdėsite iš
šalia sėdinčio žmogaus:
„Ar išjungei apačioje šviesą? Geriau eik patikrinti. Ne dabar,
nueisiu vėliau. Noriu baigti žiūrėti laidą. Ne, eik dabar. Tai va,
kodėl sąskaitos už elektrą nežmoniškos.“
 Akimirkai netenkate žado, o jau po kelių akimirkų
„kambariokas“ pradeda kitą ginčą:
„Ei, aš išalkau! Norėčiau picos. Neišeis, per toli važiuoti.
Bet aš alkanas. Kada galėsiu užkąsti?“

Jūsų nuostabai, tokios neurotiškos ginčo užuomazgos

niekada nesiliauja. Negana to, užuot tiesiog ramiai žiūrėjęs
televizorių, „pašnekovas“ pradeda komentuoti viską, kas
rodoma ekrane. Kai tik televizorius parodo raudonplaukę, jūsų
„kambariokas“ pradeda bumbėti apie buvusią žmoną ir
nemalonias skyrybas. Tada pasigirsta riksmai – atrodo, kad
buvusi žmona būtų su jumis kambaryje! Ir staiga viskas nutyla
taip netikėtai, kaip ir prasidėjo. Tiesa, tuo metu jūs bandote
įsisprausti į tolimiausią sofos kampą, kad tik būtumėte kuo
toliau nuo tokio erzinančio kaimyno…
Ar išdrįsite atlikti tokį bandymą? Nemėginkite nutildyti
plepio. Vaizduotėje perkelkite vidinį balsą į išorę ir tiesiog
pabandykite geriau suprasti tai, kas yra jūsų viduje. Suteikite
jam kūną ir išstumkite į išorinį pasaulį, kuriame yra daugybė
kitų dalykų. Įsivaizduokite, kad šis žmogus garsiai išsako tai, ką
kalba jūsų protas. Pabandykite su šiuo asmeniu susidraugauti.
Galiausiai, ar daug turite draugų, su kuriais praleidžiate visą
savo laiką ir įsiklausote į kiekvieną jų ištartą žodį?
Kaip jaustumėtės, jeigu koks nors tikras žmogus pradėtų su
jumis kalbėti taip, kaip tai daro jūsų vidinis balsas? Ar
sugebėtumėte bendrauti su asmeniu, kuris atvėręs burną lyg
žirnius bertų viską, kas dabar skamba jūsų galvoje? Turbūt
greit parodytumėte jam duris ir paprašytumėte niekada
negrįžti. Tačiau neužsičiaupiančiam vidiniam „kambariokui“
išsinešdinti nesiūlote. Priešingai, klausotės jo net tada, kai jis
kelia susirūpinimą. Nesvarbu, ką jis besakytų, balsas beveik
visada susilaukia jūsų dėmesio. Net tada, kai užsiimate įdomiais
ar maloniais dalykais – jis staiga visiškai jus užvaldo.
Įsivaizduokite, kad turite mylimą žmogų ir ketinate susituokti.
Artėjant vestuvėms balsas ima įkyrėti:
„Ar tai tikrai tas vienintelis? Labai dėl to nerimauju.
Kaip man pasielgti?“

Jeigu tokius dalykus sakytų kažkas iš šalies, greičiausiai jų

nepaisytumėte, tačiau vidiniam balsui atsakyti jaučiatės
įsipareigoję. Turite įtikinti savo besiblaškantį protą, kad jūsų
išrinktasis jums tinka, nes kitaip, tikriausiai, taip ir
nesumainytumėte žiedų. Neurotiškąjį „kambarioką“ taip
smarkiai gerbiate ne veltui – suprantate, kad, jei kažkada
praleisite jo kalbas pro ausis, vėliau jis visą gyvenimą kasdien
jums įkyrės:
„Juk sakiau nesituokti! Sakiau, kad abejoju!“

Išvada aiški: jeigu jūsų vidinis balsas įsikūnytų į kitą asmenį,

o ne į jus, ir jūs turėtumėte nuolat būti kartu su juo,
neištvertumėte nė dienos. Jeigu kas nors paklaustų, ką primena
jūsų naujasis draugas, greičiausiai atsakytumėte: „Jis tikras
įkyruolis. Jis puikiai apibūdinamas medicinos žinyno dalyje,
kurioje rašoma apie neurozę.“
Dabar pagalvokite, ar praleidę su tokiu žmogumi bent vieną
dieną, vėliau kreiptumėtės į jį patarimo? Ar pamatę, kaip
dažnai šis asmuo keičia savo nuomonę, nuolat prieštarauja
įvairiausiais klausimais ir yra nepaprastai emocingas,
rizikuotumėte kalbėtis su juo apie santykius su kitais žmonėmis
arba finansus? Kaip bebūtų keista, jūs nuolat taip elgiatės. Nors
šis „patarėjas“ gyvena jumyse, jis vis tiek yra tas įkyruolis, kuris
bando nurodinėti kiekvienu gyvenimo atveju. Ar kada
pasidomėjote jo kvalifikacija? Kiek kartų šis vidinis balsas buvo
visiškai neteisus?
„Tu jai daugiau nerūpi. Todėl ji ir neskambina. Šįvakar
ji ruošiasi tave mesti. Jaučiu, taip ir bus. Esu įsitikinęs.
Geriau nė neatsiliepk, jei ji kartais paskambintų.“
 Po pusvalandžio suskamba telefonas – skambina jūsų
mergina. Ji pavėlavo, nes šiandien jūsų draugystės metinės ir ji
ruošė ypatingą vakarienę. Jums tai staigmena, nes visiškai
pamiršote šią sukaktį! Draugė sako, kad jau atvažiuoja jūsų
pasiimti. Dabar jūs sužavėtas, o vidinis balsas aikčioja, kokia ji
nuostabi. Bet pala, pala… Ar nepamiršote niekam tikusio
patarimo, kurį visai neseniai davė vidinis balsas ir dėl kurio
kankinotės visą pusvalandį?
Įsivaizduokite, jei būtumėte kreipęsi į santykių konsultantą ir
jis būtų tai pasiūlęs? Jis viską būtų išaiškinęs neteisingai. Jei
būtumėte jo klausę, nebūtumėte net atsiliepę į skambutį. Tokį
konsultantą tikrai būtumėte atleidę – kaip būtų galima
pasitikėti jo profesionalumu, jei jis taip smarkiai būtų suklydęs?
Tad, kodėl gi nesiruošiate atsikratyti vidinio kaimyno? Juk jo
išvados ir patarimas irgi buvo niekam tikę. Visgi kažkodėl visos
klaidos tarsi nuteka nuo jo kaip vanduo nuo žąsies, o jūs ir
toliau jo klausotės ištempę ausis. Ar tai protinga? Kiek kartų šis
balsas klydo, kalbėdamas apie esamus ar būsimus įvykius?
Susimąstykite, ar tikrai verta ir vėl kreiptis į jį patarimo.
Jeigu nuoširdžiai save stebėsite ir į save gilinsitės,
pamatysite, kaip esate tikrai giliai įklimpę. Pastebėsite, kad,
tiesą sakant, visą gyvenimą turėjote tik vieną problemą – ir ji
jums prieš akis. Ji yra visų jūsų bėdų priežastis. Taigi dabar
metas užduoti klausimą – kaip atsikratyti šio vidinio problemų
šaltinio? Visų pirma turite suprasti, kad nebus jokių šansų to
padaryti tol, kol iš tikrųjų to nenorėsite. Tik pakankamai ilgai
stebėję savo „kambarioką“, iš tiesų suvoksite, kaip smarkiai
įsipainiojote ir kad nežinote būdų, kaip susitvarkyti su savo
mintimis. Pasirengę mokytis būsite tik tada, kai iš tiesų
apsispręsite išsilaisvinti iš savo psichikos dramų – kitaip jokie
išsilaisvinimo būdai neatneš jums naudos.
Galbūt jums bus bent jau gera žinoti, kad jūs ne vienintelis
susiduriate su šia problema. Daugybė žmonių jau buvo atsidūrę
tokioje pačioje situacijoje. Ir daugelis iš jų kreipėsi patarimo į
tuos, kurie išmano šiuos dalykus. Ieškodami išeities, jie
susipažino su įvairiais mokymais ir metodais (pavyzdžiui, joga),
kurie buvo sukurti būtent šiam tikslui. Svarbiausias jogos
tikslas nėra sustiprinti fizinę sveikatą, nors ji, be abejo, prie to
prisideda. Joga – tai žinios, kurios padės jums įveikti visus
sunkumus ir išsilaisvinti. Kai tik tokia vidinė laisvė taps
svarbiausia jūsų gyvenime, atrasite ir daugiau veiksmingų
dvasinių praktikų. Jos padės jums išmokti planuotis savo laiką,
kad taptumėte laisvas nuo savęs paties. Galiausiai suprasite,
kad turite atsiriboti nuo savojo proto. Tai pavyks tik tada, kai
aiškiai pasirinksite gyvenimo kryptį ir neleisite
besiblaškančiam protui išvesti jūsų iš kelio. Jūsų valia stipresnė
už įprotį klausytis vidinio balso. Nėra nieko, ko nesugebėtumėte
padaryti. Jūsų valia – tai pati galingiausia jėga.
Jeigu tikrai norite išsilaisvinti, pirmiausia turite būti
pakankamai sąmoningi ir suprasti savo būklę. Kitas žingsnis –
nuspręsti imtis veiksmų. Žvelkite į šį sprendimą rimtai, lyg nuo
to priklausytų jūsų gyvenimas – juk galiausiai taip ir yra. Iki šiol
jūsų gyvenimas jums nepriklausė – jį buvo užvaldęs jūsų vidinis
„kambariokas“, jūsų psichika. Atsikovokite jį. Tapkite atidžiu
stebėtoju ir suprasite, kaip smarkiai jus veikia įpročių valdomas
protas. Atminkite – gyvenimas yra jūsų, susigrąžinkite jį.
 3 skyrius

KAS JŪS?

Didis jogos tradicijų mokytojas Ramanas Maharšis (Ramana

Maharshi, 1879–1950) tvirtino, kad norint įgyti vidinę laisvę
būtina nuolat nuoširdžiai klausti savęs: „Kas aš esu?“. Jis mokė,
kad tai svarbiau, nei skaityti knygas, kartoti mantras ar netgi
lankytis šventose vietose. Tiesiog klauskite savęs: „Kas aš esu?
Kas mato, kai mano akys žiūri? Kas girdi, kai mano ausys
klauso? Kas žino tai, ką suvokia mano protas? Kas aš?“
Pamėginkime tai išsiaiškinti žaisdami. Įsivaizduokite, kad
kalbatės su manimi. Vakarų kultūrose prieš pradėdami
bendrauti žmonės paprastai susipažįsta. Tad, jei kas paklausia
jūsų: „Kas jūs?“, nepuolate svarstyti, kad tai pernelyg gilus
klausimas, o paprasčiausiai pasakote savo vardą, pavyzdžiui,
Inga Lapė. Tačiau aš galiu nesutikti su tokiu apibūdinimu –
paimti popieriaus lapą ir užrašyti I-N-G-A-L-A-P-Ė, o tada
parodyti jums. „Sakote, kad esate šis raidžių rinkinys? Ar
žvelgdami į jus žmonės mato būtent tai?“ Jūs atsakysite, kad,
žinoma, ne:
„Gerai, jūs teisus. Aš nesu Inga Lapė. Tai tik vardas, kuriuo
mane vadina kiti žmonės. Tai tarsi etiketė. Iš tiesų esu Jono
Lapės žmona.“
Ne, ne, šiais laikais taip sakyti yra netgi politiškai
nekorektiška. Kaip jūs galite sakyti, kad esate Jono Lapės
žmona? Norite pasakyti, kad neegzistavote, prieš
susipažindama su savo vyru, ir nustosite egzistuoti, jeigu jis
mirs arba jūs ištekėsite už kito? Jono Lapės žmona – tai ne jūs.
Tai tik dar viena etiketė, tam tikro su jumis susijusio įvykio ar
situacijos pasekmė. Tad, kas gi jūs esate? Dabar galbūt
atsakysite taip:
„Na, jūs mane sudominote. Mano „etiketė“ yra Inga Lapė. Aš
gimiau 1965 m. Kaune. Iki penkerių metų gyvenau Jonavoje su
tėvais Pranu ir Vilija Kazlauskais. Vėliau jie persikėlė į Alytų, ir
aš ėmiau lankyti pradinę mokyklą. Visada gaudavau geriausius
pažymius, o penktoje klasėje vaidinau Snieguolę. Devintoje
klasėje pradėjau susitikinėti su berniukais, o pirmasis mano
vaikinas buvo vardu Vilius. Vėliau įstojau į universitetą,
susipažinau su Jonu Lape ir už jo ištekėjau. Štai kas aš.“
Luktelėkite, tai įdomi istorija, tačiau aš neprašiau jūsų
papasakoti, kaip gyvenote nuo gimimo. Aš klausiau: „Kas jūs?“
Jūs apibūdinote įvairius patyrimus, bet kas visa tai patyrė? Ar
jūs vis dar būtumėte jūs, jeigu nebūtumėte patyrusi kurio nors
iš minėtų dalykų, pavyzdžiui, būtumėte studijavusi kitoje
mokykloje?
Taigi, kai bandote apsvarstyti atsakymus į šį klausimą,
suprantate, kad niekada gyvenime sau jo neuždavėte ir
negalvojote, ko iš tiesų klausiama. Kas aš? Tačiau būtent to
klausdavo Ramanas Maharšis. Taigi dabar šiek tiek rimčiau
apie tai pamąstote ir sakote:
„Na, gerai, aš esu kūnas, kuriam būdingos tam tikros
savybės. Esu apie 167 cm ūgio ir sveriu 61 kg. Tai aš.“
Tačiau kai penktoje klasėje vaidinote Snieguolę, jūsų ūgis
buvo kur kas mažesnis, gal koks 140 cm. Tai kuri iš jų jūs – 140
cm ūgio mergaitė ar 167 cm moteris? O gal Snieguolę vaidinote
ne jūs? Juk sakėte, kad jūs. Ar jūs ne ta pati moteris, kuri
mokykloje vaidino Snieguolę, o dabar bando atsakyti į mano
klausimus? Ar jūs ne tas pats asmuo?
Galbūt vertėtų šiek tiek stabtelėti ir pamąstyti prieš grįžtant
prie pagrindinio klausimo. Kai jums buvo dešimt metų,
veidrodyje matėte dešimties metų vaiką? Ar tai tas pats asmuo,
kuris šiandien žvelgia į jus iš veidrodžio? Jūsų išvaizda
pasikeitė, bet ar galima sakyti, kad į savo atvaizdą žiūri kitas
asmuo? Jūs ir toliau egzistuojate. Juk visus šiuos metus matėte
veidrodyje save. Rimtai tai apmąstykite. Užduokite dar vieną
klausimą: ar naktimis sapnuojate? Kas mato sapnus? Ir ką
reiškia sapnuoti? Galite atsakyti: „Tai lyg filmas mano galvoje,
kurį aš žiūriu.“ Kas žiūri? „Nagi aš!“ Ar tas pats „Aš“, kuris žiūri
į veidrodį? Ar tas pats „Aš“ skaito šiuos žodžius, žiūri į veidrodį
ir naktimis sapnuoja? Atsibudę suprantate, kad sapnavote. Tai
reiškia sąmonės tęstinumą. Ramanas Maharšis užduodavo kelis
labai paprastus klausimus: Kas mato, kai jūsų akys žiūri? Kas
girdi, kai jūsų ausys klauso? Kas mato sapnus, kai sapnuojate?
Kas žvelgia į jūsų atvaizdą veidrodyje? Kas yra tas asmuo, kuris
patiria visus šiuos dalykus? Jeigu pamėginsite sąžiningai ir
intuityviai į juos atsakyti, pasakysite: „Aš. Tai aš. Visa tai vyksta
su manimi.“ Ir tai, ko gero, bus geriausias atsakymas.
Nesunku suprasti, kad nesate nė vienas iš tų objektų, į
kuriuos žiūrite. Iš tiesų, tai klasikinis subjekto ir objekto ryšys.
Jūs, subjektas, žvelgiate į objektus. Taigi neprivalome vardyti
tūkstančių visatoje esančių objektų ir sakyti, kad jie – tai ne
mes. Užtenka padaryti išvadą, kad jeigu jūs kažką stebite,
stebimas objektas nėra jūs. Taigi dabar nesunku apibrėžti, kas
jūs nesate – jūs nesate išorinis pasaulis. Jūs – tas, kuris žvelgia iš
vidaus į išorę. Paprasta, tiesa? Mes bent jau atmetėme daugybę
išorinių objektų. Tačiau kas gi esate jūs? Ir kur jūs, jei jūsų nėra
tarp šių objektų? Pagalvokite ir suprasite, kad jūs ir toliau
būtumėte tam tikroje vietoje ir patirtumėte tam tikrus jausmus,
net jeigu visas išorinis pasaulis išnyktų. Ar galite įsivaizduoti,
kokia baimė jus apimtų? Jaustumėte nusivylimą ir net pyktį. Bet
kas patirtų šiuos jausmus? Jūs ir vėl atsakote: „Aš!“ Ir tai
teisingas atsakymas. Tas pats „Aš“ ir suvokia išorinį pasaulį, ir
patiria vidines emocijas.
Kad dar aiškiau tai suprastumėte, įsivaizduokite, kad stebite
kieme žaidžiantį šunį. Staiga už nugaros išgirstate keistą garsą
ir atsigręžę pamatote barškuolę! Ar ir toliau taip pat atidžiai
stebėsite šunį? Žinoma, ne. Jūs labai išsigąsite. Ir nors šuo ir
toliau žais jums prieš akis, vienintelis jus užvaldęs jausmas
dabar bus baimė. Visas jūsų dėmesys atiteks jus išgąsdinusiai
gyvatei. Bet kas jaučia baimę? Ar ne tas pats asmuo, kuris
stebėjo šunį? Kas patiria meilę, kai jūs mylite? Ar meilė gali taip
apsvaiginti, kad nebematytumėte nieko aplinkui? Taigi, tiek
taurūs jausmai, tiek vidinės baimės gali jus taip užvaldyti, kad
bus sunku susitelkti į išorinius objektus. Iš tiesų, ir vidiniai, ir
išoriniai objektai varžosi dėl jūsų dėmesio. Taigi jūs patiriate ir
tai, kas vyksta viduje, ir tai, kas vyksta išorėje. Bet kas tas „jūs“?
Jeigu norite dar labiau į tai pasigilinti, atsakykite į kitą
klausimą: Ar teko patirti tokių akimirkų, kai nejautėte jokių
emocijų – tik vidinę ramybę? Tokiu metu jūs paprasčiausiai
suvokiate viduje esančią ramybę ir tylą. Būtent taip galiausiai
pradėsite suprasti, kad išorinis pasaulis ir vidinis emocijų
srautas ateina ir pasitraukia, užlieja ir atslūgsta. Bet jūs, kuris
patiriate šiuos dalykus, nuolat sąmoningai suprantate, kas prieš
jus vyksta.
Tačiau kur jūs esate? Galbūt jus galima atrasti jūsų mintyse?
Didis filosofas Renė Dekartas (René Descartes) yra pasakęs:
„Mąstau, vadinasi, esu.“ Bet ar tikrai taip yra? Žodyne
veiksmažodis „mąstyti“ apibrėžiamas kaip „formuoti mintis,
pasitelkti protą idėjoms apmąstyti ir sprendimams priimti“
(„Microsoft Encarta 2007“). Tačiau tada kyla klausimas, kas
naudoja protą, kad formuotų mintis, o vėliau paverstų jas
idėjomis ir sprendimais? Ar toks asmuo egzistuoja ir tada, kai
nėra minčių? Laimei, dėl to nekyla abejonių. Jūs puikiai
suvokiate savo buvimą ir jaučiate savo egzistavimą be jokių
minčių. Be to, pavyzdžiui, panirus į gilią meditaciją, mintys
išsisklaido. Jūs žinote, kad jų nebėra. Jūs to negalvojate,
paprasčiausiai žinote, kad galvoje nėra jokių minčių. O vėliau,
grįžę į įprastą gyvenimą, sakote: „Oho, pirmą kartą taip giliai
pasinėriau į meditaciją, kad mintys visiškai nutilo. Panirau į
visišką ramybę, darną ir tylą.“ Jeigu patiriate ramybę, kuri
aplanko tada, kai mintys nutyla, vadinasi, jūsų egzistencija
nepriklauso nuo mąstymo.
Kartais mintys nutyla, kartais ima tiesiog ūžti. Kartais jų
daugiau, o kartais – mažiau. Galbūt net galėtumėte pasakyti:
„Mano protas mane varo iš proto. Mintys neleidžia užmigti.
Mano protas tiesiog neužsičiaupia.“ Kieno, kieno tai protas? Kas
pastebi jame kylančias mintis? Argi tai ne jūs? Ar negirdite
minčių savo viduje? Ar ne jūs suvokiate jų egzistavimą? Beje, ar
galite jų atsikratyti? Jeigu jums kyla nemaloni mintis, ar galite
tiesiog išmesti ją iš galvos? Žmonės visą laiką kovoja su
mintimis. Tačiau kas suvokia mintis ir kas su jomis kovoja?
Vėlgi, jus ir jūsų mintis sieja subjekto ir objekto santykiai. Jūs
esate subjektas, o mintys – tik dar vienas objektas, kurį galite
suvokti. Jūs nesate jūsų mintys, jūs tiesiog jas žinote. Galiausiai
tariate sau:
„Gerai, aš nesu išorinio pasaulio objektas ir nesu emocijos.
Šie išoriniai ir vidiniai objektai ateina ir praeina, o aš galiu juos
patirti. Be to, aš nesu mintys. Jos gali būti tylios arba
triukšmingos, džiugios arba liūdnos. Mintys – tai kažkas, ką aš
suvokiu. Bet kas esu aš?“
Klausimas „Kas aš?“ tampa vis sudėtingesnis: „Kas išgyvena
visus šiuos fizinius, emocinius ir protinius patyrimus?“
Apmąstykite šiuos dalykus dar šiek tiek giliau. Tai galima
padaryti patraukus į šalį įvairias patirtis ir stebint, kas liko.
Tada pradėsite suprasti, kas minėtus potyrius patiria. Galiausiai
atrasite savyje tą vietą, kurioje suprasite, kad jūs, patiriantysis
subjektas, pasižymite tam tikra savybe. Ši savybė – tai
suvokimas, sąmoningumas, intuityvus egzistavimo pojūtis. Jūs
žinote, kad ten esate jūs. Jums nereikia apie tai galvoti – jūs
tiesiog žinote. Panorėję galėsite tai apmąstyti, tačiau žinosite,
kad būtent jūs apie tai galvojate. Jūs egzistuojate
nepriklausomai nuo to, mąstote ar ne.
Pereikime nuo teorijos prie praktikos – atlikite sąmonės
eksperimentą. Atkreipkite dėmesį, kad, vos užmetę akį į
kambarį ar pro langą, pastebite kiekvieną atsivėrusio vaizdo
detalę. Jūs be jokių pastangų suvokiate visus objektus, kurie
patenka į jūsų regėjimo lauką, nesvarbu, jie toli ar arti. Net ir
nejudindami galvos ar akių, suvokiate smulkiausias matomo
vaizdo detales. Pažvelkite į visas jus supančias spalvas, šviesos
žaismą, medinių baldų raštus, pastatų architektūrą ir medžių
lapų bei žievės įvairovę. Atminkite, kad visa tai pastebite iš
karto ir jums nereikia apie tai galvoti. Nereikia jokių minčių –
jūs tiesiog matote. Dabar pabandykite mintimis išskirti, įvardyti
ir apibūdinti kiekvieną šio sudėtingo paveikslo detalę. Tik
pagalvokite, kiek ilgai užtruks jūsų vidinis balsas! O sąmonei
pakako vieno žvilgsnio, kad viską užfiksuotų. Kai tiesiog
žvelgiate į kažką apie tai negalvodami, jūsų sąmonė be
pastangų tai suvokia ir supranta viską, ką mato.
Sąmonė – pats prasmingiausias žodis. Už ją nėra nieko
aukščiau arba giliau. Sąmonė – tai grynas suvokimas. Bet kas
yra suvokimas? Atlikime dar vieną bandymą. Tarkime, kad
esate kambaryje ir žiūrite į žmonių grupę bei pianiną. Dabar
įsivaizduokite, kad pianinas išnyksta iš jūsų pasaulio. Ar dėl to
kiltų didelių problemų? „Nemanau, – tikriausiai atsakysite jūs, –
nesu prisirišęs prie pianinų.“ O dabar pabandykite įsivaizduoti,
kad patalpoje nebelieka ir žmonių. Ar vis dar gerai jaučiatės?
Ar galite su tuo susitvarkyti? Galbūt atsakysite: „Viskas tvarkoje,
vienatvė man patinka.“ O dabar įsivaizduokite, kad nelieka jūsų
sąmoningumo. Tiesiog jį išjunkite. Kaip jaučiatės dabar?
Kas būtų, jeigu jūsų sąmoningumas neegzistuotų? Atsakymas
paprastas – nebūtų ir jūsų. Jūs nesuvoktumėte savojo „Aš“. Jūsų
viduje daugiau nebebūtų subjekto, galinčio pasakyti: „Ak, aš čia
buvau, bet dabar manęs nebėra.“ Jūs nebesuvoktumėte savo
būties. O be būties suvokimo ar sąmoningumo nelieka nieko. Ar
aplinkui yra daiktų? Kas žino? Jeigu niekas nesuvokia
aplinkinių objektų, tampa visiškai nesvarbu, yra jie ar jų nėra.
Visai nebesvarbu, kiek daiktų yra prieš jus, nes jeigu išjungiate
sąmonę, nieko nebelieka. Kita vertus, jei esate sąmoningi ir
prieš jus nėra nieko, jūs tai puikiai suprantate. Tai nėra taip jau
sudėtinga ir nušviečia protą.
Taigi, jeigu dabar jūsų paklausčiau: „Kas jūs?“, jūs
atsakytumėte: „Esu tas, kuris mato. Iš savo gelmių žvelgiu į
išorę, suvokiu įvykius, mintis ir emocijas, kurie praeina pro
mane.“
Jeigu pasinersite labai giliai, rasite vietą, kurioje gyvenate.
Jūs gyvenate savo sąmonėje. Ten gyvena tikroji dvasinė būtybė,
be pastangų ir be ketinimų. Kaip žvelgdami į išorę be jokių
pastangų matote tai, ką matote, galiausiai sugebėsite ir
pakankamai giliai pasinerti į vidų ir taip pat aiškiai stebėti
mintis ir emocijas. Visi šie objektai yra priešais jus. Mintys yra
arčiausiai viduje, emocijos yra šiek tiek toliau, o formos –
išorėje. Bet už viso to esate jūs. Dabar panirote taip giliai, kad
supratote, jog visą laiką čia ir buvote. Kiekviename savo
gyvenimo etape matote skirtingas pro jus judančias mintis,
emocijas ir objektus. Tačiau jūs visą laiką išliekate sąmoningas
stebėtojas.
Dabar esate savo sąmonės centre. Esate atsitraukę nuo visko
ir tiesiog stebite. Čia – tikrieji jūsų namai. Net jei visa kita
pasitrauktų, jūs tebebūtumėte čia ir suvoktumėte, kad viskas
išnyko. Tačiau panaikinkite suvokimo centrą, ir nieko nebeliks.
Nes šis centras – tai jūsų „Aš“ buveinė. Čia būdami suvokiate,
kad mintis, emocijos ir pasaulis pasiekia jus per jūsų pojūčius.
Tačiau dabar jūs suvokiate, kad tai suvokiate. Budistai tai
vadina savuoju „Aš“1, hinduistai – atmanu2, o judėjai ir
krikščionys – siela. Didžioji paslaptis prasideda tada, kai
atrandate savojo „Aš“ buveinę.

1 Taip Buda aiškina sūtroje Mahayana Mahaparinirvana (į anglų kalbą vertė Kosho
Yamamoto, 1973 m.).
2 Atmanas (hinduizme) – giliausia kiekvieno asmens esmė (Merriam-Webster, 2003).
 4 skyrius

SUVOKTOJI SAVASTIS

Kartais mes sapnuojame tokius sapnus, kuriuose žinome, kad

sapnuojame – tai ryškūs ir kontroliuojami arba, kitaip tariant,
sąmoningi sapnai. Jeigu sapne skrendate ir suprantate, kad
skrendate, galvojate: „Oho! Sapnuoju, kad skrendu. Dabar
nuskrisiu štai ten.“ Esate pakankamai sąmoningi, kad
suvoktumėte, jog miegate ir skraidote tik sapne. Tokie sapnai
labai skiriasi nuo įprastų sapnų, kurie visiškai jus įtraukia.
Skirtingos sapnų rūšys tarsi atitinka skirtingas būsenas
kasdieniame gyvenime: būseną, kai suvokiate, kad suvokiate, ir
būseną, kai to nesuvokiate. Jeigu gyvenate sąmoningai, aplink
jus kunkuliuojantys įvykiai visiškai jūsų neįtraukia. Jūs
suprantate, kad esate tas asmuo, kuris suvokia ir pačius įvykius,
ir juos lydinčias mintis bei emocijas. Jei tokioje sąmoningumo
būsenoje gimsta mintys, jos jūsų nebeužvaldo – jūs suprantate,
kad esate būtent tas mąstantis asmuo. Jūsų mintys tampa
aiškios ir kontroliuojamos.
Toks požiūris skatina iškelti kelis labai įdomius klausimus.
Jeigu jūs – jūsų kūne gyvenanti esybė, kuri visa tai patiria, kodėl
egzistuoja skirtingi suvokimo lygmenys? Kai aiškiai suvokiate
savąjį „Aš“, jūsų sąmonė šviesi. Bet kur jūs esate tada, kai nesate
taip giliai pasinėrę į save, kad būtumėte sąmoningas visko
stebėtojas?
Pirmiausia atminkime, kad sąmonė pajėgi sutelkti dėmesį.
Tai – prigimtinė jos savybė. Sąmonės esmė yra suvokimas, o
suvokimui būdingas gebėjimas vienus dalykus suvokti aiškiau
už kitus. Kitaip tariant, sąmonė geba susitelkti. Kai mokytojas
sako: „Susikaupkite ir klausykitės manęs“, ką tai reiškia?
Reiškia, kad turite sutelkti sąmonę. Mokytojai mano, kad žinote,
kaip tai padaryti. Bet ar jus kas nors to mokė? Ar per pamokas
mokykloje girdėjote, kaip suvaldyti savo sąmonę ir nukreipti ją
sutelkiant visą savo dėmesį? Niekas nemokė jūsų tokių dalykų –
jie intuityvūs ir savaime suprantami. Jūs visada žinojote, kaip
tai padaryti.
Taigi mes žinome, kad sąmonė egzistuoja, tiesiog retai apie ją
kalbame. Greičiausiai baigėte pradinę mokyklą, vidurinę
mokyklą ir galiausiai aukštąją mokyklą, tačiau taip su niekuo ir
neaptarėte sąmonės prigimties. Laimei, šią temą labai atidžiai
nagrinėja tokie senovės mokymai kaip joga. Galima sakyti, kad
visi senieji jogos mokymai yra susiję su sąmone.
Geriausias būdas daugiau sužinoti apie sąmonę – tai
tiesioginė jūsų pačių patirtis. Pavyzdžiui, jūs puikiai žinote, kad
sąmonė vienu metu gali suvokti daugybę įvairiausių dalykų.
Kita vertus, galite taip susitelkti į vieną objektą, jog daugiau
nieko nepastebėsite. Būtent taip nutinka, kai užsigalvojate.
Pavyzdžiui, galite skaityti ir staiga suvokti, kad nebeskaitote.
Tai vyksta nuolat – staiga pradedate galvoti apie ką nors kita.
Dėmesį gali patraukti išoriniai dalykai arba jūsų pačių mintys.
Ir nesvarbu, kas patraukia jūsų dėmesį – kas nors išorėje ar
jūsų mintys – suvokimas išlieka tas pats.
Sąmonės gebėjimas susitelkti į įvairius dalykus nepaprastai
svarbus. Be to, subjektas, t. y. sąmonė, gali pasirinkti konkrečius
objektus, į kuriuos bus nukreiptas dėmesys. Pažvelgę tarsi iš
šalies, aiškiai pamatysite, kad įvairiausi objektai nuolat juda
pro jus psichiniu, fiziniu ir emociniu lygmenimis. Jeigu nesate
susitelkę, vienas ar keli iš jų neišvengiamai patraukia jūsų
dėmesį. Pernelyg į juos kreipiant dėmesį, jūsų sąmonė juose
tiesiog paskęsta. Jūs nebesuprantate, kad tai atskiras objektas –
jums jis tiesiog tampa sąmonės dalimi. Ar kada nors
pastebėjote, kad, pavyzdžiui, jei labai įsitraukiate į tai, kas
rodoma per televizorių, nebepastebite, kur sėdite ir kas dar
vyksta kambaryje?
Šis pavyzdys puikiai padeda suprasti, kaip mūsų sąmonė
atsitraukia nuo savojo „Aš“ suvokimo ir tiesiog išnyksta
objektuose, į kuriuos sutelkiame dėmesį. Skirtumas tik tas, kad
(kalbant apie savąjį „Aš“) jūs ne sėdite svetainėje, įsmeigę akis į
ekraną, o esate savo sąmonės centre ir susižavėję stebite proto,
emocijų ir išorinių vaizdų „ekranus“. Jeigu susitelkite į fizinius
pojūčius, jie jus įtraukia, o emocijos ir mintys užvaldo dar
labiau. Jūs jau nebesėdite savojo „Aš“ centre, tačiau esate
visiškai pasinėrę į vidinę „televizijos laidą“.
Pažiūrėkime šią vidinę „laidą“ kartu. Jūsų galvoje egzistuoja
tam tikras standartinis minčių rinkinys, kuris beveik visą laiką
joje ir sukasi. Šios mintys beveik nesikeičia. Jos atrodo gerai
pažįstamos, todėl atsiduodami tokioms mintims jaučiatės
jaukiai, kaip savame kailyje. Be to, jums būdingas panašus
įprastų emocijų rinkinys, kurį sudaro šiek tiek baimės, šiek tiek
meilės, šiek tiek nesaugumo jausmo… Žinote, kad tam tikri
įvykiai gali įaudrinti vieną ar kelias šių emocijų, ir jos laikinai
užgoš jūsų sąmonę. Tačiau galiausiai jos vėl grįš į įprastas vėžes.
Jūs taip tuo įsitikinę, kad viduje aktyviai stengiatės išvengti bet
kokių dalykų, kurie gali sukelti tokias „bangas“. Tiesą sakant,
minčių, emocijų ir fizinių pojūčių kontroliavimas taip įtraukia,
kad net nesuvokiate, jog tai darote būtent jūs. Tai yra įprasta
daugelio žmonių būsena.
Deja, visiškai pasinėrę į savo mintis, jausmus ar pojūčius, jūs
pamirštate subjektą. Pamenate, jog sėdite savo sąmonės centre
ir žiūrite asmeninę „televizijos laidą“? Tačiau jus supa daugybė
įdomių objektų, kurie nuolat blaško jūsų dėmesį. Jų nepaprastai
daug ir jie trimačiai. Jų pilna visur. Jūsų dėmesį traukia pojūčiai
– regos, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo, taip pat jūsų jausmai
ir mintys. Visgi iš tiesų jūs tiesiog tyliai sėdite ir juos stebite.
Panašiai kaip saulė dangaus skliaute viską apšviečia savo
spinduliais, taip ir sąmonei nereikia pasitraukti iš savojo „Aš“
centro, kad suvoktų daiktus, mintis ir emocijas. Jeigu norite
grįžti į savojo „Aš“ centrą, viduje tiesiog pradėkite kartoti
„labas“. Darykite tai daug kartų. Paskui atkreipkite dėmesį, kad
jūs suvokiate šią mintį. Negalvokite apie tai, kad ją suvokiate,
nes tai būtų dar viena mintis. Tiesiog atsipalaiduokite ir
žinokite, kad savo prote girdite aidintį „labas“. Štai jūs ir savo
sąmonės centre.
Aptarę mažąjį televizoriaus ekraną, mintyse persikelkime į
kino salę. Panagrinėkime sąmonę, naudodami filmo pavyzdį.
Nuėję į kiną, leidžiate sau visiškai įsitraukti į tai, kas vysta
ekrane – juk dėl to čia ir atėjote. Žiūrėdami filmą, pasitelkiate
du pojūčius – regėjimą ir klausą. Labai svarbu, kad jie derėtų
tarpusavyje, priešingu atveju filmas jūsų neįtrauks.
Įsivaizduokite, kad žiūrite Džeimso Bondo filmą, kurio vaizdai
visiškai nesuderinti su garso takeliu. Tokiu atveju, užuot
pasinėrę į stebuklingą filmo pasaulį, galvojate apie tai, kad
sėdite kino teatre ir kažkas vyksta ne taip. Visgi įprastai garso
takelis ir vaizdai tarpusavyje puikiai dera, ir filmas jus taip
užvaldo, kad tiesiog pamirštate, jog sėdite kino teatre.
Pamirštate asmenines mintis ir emocijas, o sąmonė tiesiog
pasineria į filmą. Pagalvokite apie dvi skirtingas patirtis: sėdite
tamsioje, šaltoje kino salėje šalia nepažįstamų žmonių arba taip
įsijaučiate į filmą, kad nieko šalia nepastebite. Jei filmas tikrai
įdomus, apie save galite nepagalvoti ištisas porą valandų, tačiau
tam būtina, kad filmo garsas ir vaizdas būtų suderinti – tik tada
sąmonė jame išnyks. O tam prireikia vos dviejų pojūčių.
Kas įvyktų, jeigu filmo žiūrėjimo patirtį papildytų kvapas ir
skonis? Įsivaizduokite, jei veikėjams valgant galėtumėte užuosti
patiekalų kvapą ir jais gardžiuotis? Toks filmas tikrai jus
sužavėtų. Jis sužadintų dvigubai daugiau jutimų, taigi ir
objektų, kuriuos suvokia jūsų sąmonė. Garsas, vaizdas, kvapas,
skonis… nepaminėjome dar vieno – lytėjimo. Ar apskritai
išdrįstumėte eiti į tokį kino teatrą? Visus penkis pojūčius
sužadinančiam filmui neįmanoma atsispirti! O dar jeigu jie
derėtų tarpusavyje… būtų neapsakoma patirtis. O gal ir ne?
Įsivaizduokite, kad sėdite kino teatre, kuris veikia visus penkis
jūsų pojūčius, tačiau filmas vis tiek nuobodus. Jis niekaip jūsų
neužvaldo, tad jūsų mintys pradeda klajoti. Pradedate galvoti
apie tai, ką veiksite grįžę namo. Atsimenate kažkokius praeities
įvykius… Jau po valandėlės taip pasineriate į savo mintis, kad
net pamirštate, jog žiūrite filmą. Tai gali nutikti, net jei būtų
dirginami visi penki pojūčiai. Be to, tai įmanoma tik todėl, kad
jūsų mintys gali formuotis nepriklausomai nuo filmo, taigi
galite rinktis, į ką sutelkti dėmesį.
O dabar įsivaizduokite, kad filmas ne tik įtraukia visus
penkis pojūčius, bet ir jo veiksmas suderinamas su jūsų
mintimis ir emocijomis. Tokiu atveju ne tik girdėtumėte,
matytumėte, jaustumėte skonį, bet ir patirtumėte veikėjų
emocijas ir girdėtumėte jų mintis. Tarkime, veikėjas sako: „Man
neramu. Ar verta jai pasipiršti?“ – ir jūs staiga taip pat imate
jausti nerimą. Taigi dabar jau kalbame apie visapusę patirtį:
penkis fizinius pojūčius, mintis ir emocijas. Įsivaizduokite, kad
nueinate į tokį filmą ir visiškai jam atsiduodate… Būkite
atsargūs, gali būti, kad jūsų paprasčiausiai nebeliks. Su filmu
bus suderintas kiekvienas jūsų sąmonės suvokiamas objektas.
Filmas taps jūsų sąmonės centru. Ir kai tik veiksmas ims
kontroliuoti jūsų mintis, jūs išnyksite. Jau nebegalėsite pasakyti:
„Šis filmas man nepatinka. Geriau eisiu namo.“ Tai jau būtų
savarankiška mintis, bet juk jūsų mąstymą visiškai užvaldė
filmas. Jūs pasiklydote. Kaip rasti išeitį?
Kad ir kaip baisiai tai skamba, tokios būsenos greičiausiai
neišvengtumėte. Kadangi visi jūsų suvokiami objektai yra
suderinti, jie jus visiškai įtraukia, ir jūs nebeatskiriate savęs
nuo jų. Mintys ir emocijos keičiasi kartu su vaizdais ir garsais.
Visa tai jus užplūsta ir visiškai paskandina. Taigi, kol visiškai
neįsisąmoninote savojo „Aš“, nesuprantate, kad esate subjektas,
kuris visa tai stebi. Tai reiškia, kad jūsų sąmonė pasiklydusi.
 Pasiklydusi siela – tai sąmonė, patekusi tarp tarpusavyje
derančių minčių, emocijų bei jutiminio garsų, vaizdų, skonių,
kvapų ir tekstūrų suvokimo. Visa ši informacija kaupiasi
vienoje vietoje. O tada sąmonė, kuri gali suvokti praktiškai bet
ką, suklysta ir pernelyg susitelkia į tą vietą. Tokia sąmonė
nebesuvokia savęs, bet tapatina save su objektais, kuriuos
patiria. Kitaip tariant, jūs susitapatinate su šiais objektais ir
manote, kad esate įgytos patirties dalis.
Taip ir nutiktų, jeigu nueitumėte į pirmiau aprašytą
pažangųjį filmą. Tokiame filme pirmiausia turėtumėte
pasirinkti, kuriuo veikėju norėtumėte būti. Tarkime, kad
nusprendėte būti Džeimsu Bondu. Spustelite mygtuką… ir jūsų
nelieka! Geriau jau mygtukas turėtų laikmatį! Nes jūsų, tokio
asmens, kaip iki šiol save suvokėte, kurį laiką nebus. Nuo šiol
visos jūsų mintys yra Džeimso Bondo mintys, o visa jūsų
savižina kažkur išsisklaidė. Atminkite, kad jūsų savižina – tai
tik minčių apie save rinkinys. Buvusios jūsų emocijos dabar
tapo Džeimso Bondo emocijomis, nes į tai, kas vyksta filme,
žiūrite jo akimis ir klausote jo ausimis. Vienintelis nepasikeitęs
jūsų esybės aspektas išlieka jūsų sąmonė, kuri suvokia šiuos
objektus. Tai pats suvokimo centras, kuriame telkėsi senosios
jūsų mintys, emocijos ir pojūčiai. Bet staiga kažkas išjungia
filmą, ir tą pačią akimirką Bondo mintis ir emocijas išstumia
jūsų senasis minčių ir emocijų rinkinys. Jūs ir vėl tampate
keturiasdešimtmete moterimi. Jūsų mintys ir emocijos dera
tarpusavyje. Visa aplink jus atrodo, kvepia, yra panašaus skonio
ir tekstūros, kaip ir anksčiau. Bet ir tai nekeičia fakto, kad visa
tai yra kažkas, ką patiria jūsų sąmonė. Tai tik suvokimo
objektai, o sąmonė – tai jūs.
Sąmoningą, savąjį „Aš“ suvokiantį asmenį nuo to, kuris nėra
toks sąmoningas, skiria tik tai, į ką yra sutelkiamas kiekvieno jų
suvokimas. Pati sąmonė nesiskiria. Kiekvieno asmens sąmonė
yra tokia pat. Ji tokia pat kaip saulės šviesa. Sąmonė negali būti
nei švari, nei suteršta – ji neturi savybių. Ji tiesiog yra ir
suvokia, kad suvokia. Skirtumų atsiranda tik tada, kai sąmonė
nėra sutelkiama į save, bet visiškai nukreipiama į suvokiamus
objektus. Jeigu esate sąmoninga būtybė, jūsų sąmonė nuolat
suvokia, kad yra sąmoninga. Savosios būties suvokimas
nepriklauso nuo vidinių ir išorinių objektų ar nuo to, kaip juos
suvokiate.
Jeigu tikrai norite suprasti šį skirtumą, pirmiausia turite
suprasti, kad sąmonė iš tiesų gali susitelkti į bet ką. Kas gi
įvyktų, jeigu ji susitelktų pati į save? Tada, užuot tiesiog suvokę
savo mintis, suprastumėte, kad jas suvokiate. Sąmonės šviesa
nušviestų pačią sąmonę.
Jūs nuolat ką nors apmąstote, taigi tokiu atveju mąstytumėte
apie sąmonės šaltinį. Tai ir yra tikroji meditacija. Tikroji
meditacija yra daugiau negu paprastas dėmesio sutelkimas į
vieną tašką. Norėdami pasinerti į giliausią meditaciją, turite
sugebėti ne tik visiškai sutelkti savo sąmonę į vieną objektą –
tokiu objektu turi tapti pati sąmonė. Pasiekusi aukščiausią
lygmenį, sąmonė susitelkia į savąjį „Aš“.
Apmąstydami savojo „Aš“ prigimtį, jūs medituojate. Štai
kodėl meditacija yra aukščiausia būsena. Ji – grįžimas prie
savosios būties šaknų, įprastas sąmoningumo suvokimas. Kai
tik sugebėsite suvokti pačią sąmonę, pasieksite visiškai kitokią
būseną. Dabar jūs suvoksite, kas esate. Jūs patirsite nušvitimą.
Išties, tai pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Aš esu čia. Aš
nuolat čia buvau. Ką tik jūs sėdėjote ant sofos, žiūrėjote
televizorių ir taip susitelkėte į laidą, kad pamiršote viską
aplinkui. Bet štai kažkas papurtė jus už peties, ir jūs vėl grįžote į
tikrovę – suvokimą, kad sėdite ant sofos ir žiūrite televizorių.
Daugiau niekas nepasikeitė. Jūs tiesiog nebetapatinate savęs su
šiuo konkrečiu sąmonės objektu. Jūs pabudote. Tai
dvasingumas. Tai jūsų savojo „Aš“ prigimtis. Tai jūs.
Jums grįžus į savo sąmonę, šis pasaulis nustoja būti
problema. Jis tampa tiesiog objektu, kurį stebite. Jis nuolat
keičiasi, tačiau tai nesukelia jokių sunkumų. Kuo dažniau leisite
pasauliui būti tik vienu iš suvokimo objektų, tuo labiau jis leis
jums būti tuo, kuo esate – sąmone, savuoju „Aš“, atmanu, siela.
Suprasite, kad nesate tas, kas manėte esąs. Jūs net nesate
žmogiškoji būtybė, o tiesiog stebite savo žmogiškumą. Būdami
savosios sąmonės centre, patirsite daug nuostabių dalykų. Tai
bus gilus ir intuityvus tikrosios savojo „Aš“ prigimties
suvokimas. Suprasite, kaip smarkiai galite augti. Pradėję
tyrinėti savo sąmonę, o ne išorę, suprasite, kad jūsų sąmonė
atrodo maža ir ribota tik todėl, kad sutelkiate dėmesį į mažus ir
ribotus objektus. Būtent tai vyksta, kai visa galva pasineriate į
televizijos laidą – ima atrodyti, kad aplinkui jus daugiau nieko
nėra. Visgi grįžę į tikrovę, vėl pradėsite pastebėti visą kambarį
ir jame stovintį televizorių. Taigi, užuot sutelkę dėmesį į
žmogiškųjų minčių, emocijų ir pojūčių pasaulį, galite atsitraukti
ir į viską pažvelgti iš šalies. Nuo laikinumo galite pereiti prie
amžinybės. Ar ne tai bandė mums pasakyti Kristus, Buda,
didieji visų laikų ir visų religijų šventieji ir išminčiai?
Vienas iš tokių didžių šventųjų – Ramanas Maharšis – nuolat
klausdavo: „Kas aš esu?“. Dabar mes žinome, kad tai labai gilus
klausimas. Nuolat užduokite jį sau. Klauskite ir klauskite savęs
ir pastebėsite, jog jūs ir esate atsakymas. Ir šis atsakymas nėra
gimęs prote. Tapkite atsakymu, ir viskas pasikeis.
 5 skyrius

BEGALINĖ ENERGIJA

Sąmonė – viena didžiųjų gyvenimo paslapčių. Kita tokia

paslaptis yra vidinė energija. Apmaudu, bet Vakarų pasaulyje
vidinės energijos dėsniams skiriama labai nedaug dėmesio. Mes
studijuojame išorės energiją, labai vertiname energijos
išteklius, tačiau savyje slypinčios energijos nepaisome. Žmonės
nugyvena visą gyvenimą taip ir nesuvokę, iš kur kyla jų jausmai
ir veiksmai. Tiesa ta, kad kiekvienam jūsų kūno judesiui,
kiekvienai išgyvenamai emocijai ir kiekvienai galvoje kylančiai
minčiai reikia energijos. Energija naudojama ne tik tam, kas
vyksta fiziniame išoriniame pasaulyje, bet ir viskam, kas vyksta
mūsų viduje.
Pavyzdžiui, jeigu sutelkiate dėmesį į kokią nors mintį, tačiau
jus ima blaškyti kita mintis, šiai minčiai tenka pasipriešinti.
Tam reikia energijos ir tai gali varginti. Panašiai nutinka ir
tada, kai bandote išlaikyti galvoje klaidžiojančią mintį – turite
susikaupti, kad ją susigrąžintumėte. Tai darydami jūs iš tiesų
skiriate šiai minčiai dar daugiau energijos. Nemažai energijos
reikia ir stengiantis susitvarkyti su emocijomis. Jeigu kokia nors
emocija jums nemaloni arba trukdo daryti tai, kuo užsiimate,
bandote stumti ją šalin. Tai darote beveik instinktyviai,
norėdami, kad nepageidaujama emocija jūsų netrikdytų.
Kiekvienam tokiam veiksmui naudojama energija.
Kurti ir išlaikyti mintis, atsiminti, patirti ir išlaikyti emocijas
bei drausminti galingus vidinius variklius… tam reikia
milžiniškų energijos išteklių. Iš kur mes semiamės šios
energijos? Kodėl kartais jaučiatės energingi, o kartais – visiškai
išsekę? Ar pastebėjote, kad jei jaučiatės pavargę psichiškai ir
emociškai, valgis menkai tepadeda? Ir atvirkščiai, jeigu
pagalvotumėte apie tas savo gyvenimo akimirkas, kai buvote
įsimylėję, sujaudinti ar įkvėpti, prisimintumėte, jog jautėtės
tokie kupini jėgų, kad net nenorėjote valgyti. Taigi energija,
apie kurią kalbame, neturi nieko bendro su kalorijomis, kurių
organizmas gauna iš maisto. Šios energijos šaltinis slypi jūsų
viduje ir jis skiriasi nuo bet kurio kito išorinio energijos
šaltinio.
Tam, kad geriau jį suprastume, pasitelkime pavyzdį. Tarkime,
kad jums kiek daugiau nei dvidešimt metų ir jus ką tik paliko
jūsų vaikinas ar mergina. Jaučiatės tokie prislėgti, kad norite tik
tūnoti namuose. Netrukus nebeturite jėgų net tvarkytis, taigi
ant grindų ima mėtytis įvairiausi daiktai. Jums sunku išlipti iš
lovos – norite tik miegoti. Tikriausiai kažką valgote, nes aplink
lovą mėtosi picų dėžutės. Visgi atrodo, kad niekas nepadeda. Jūs
tiesiog neturite energijos. Draugai kviečia jus kur nors su jais
eiti, bet jūs atsisakote. Esate tiesiog pernelyg pavargę ko nors
imtis.
Tokią būseną tam tikru savo gyvenimo momentu yra patyrę
daugelis. Jums atrodo, kad nebeturite jokios išeities, ir niekas
jau nebepasikeis. Bet štai vieną dieną staiga suskamba
telefonas. Skambina jūsų mergina. Taip, taip, ta pati, kuri prieš
tris mėnesius jums parodė duris. Ji verksmingu balsu klausia:
„Ar dar prisimeni mane? Tikiuosi, nemesi ragelio. Jaučiuosi
siaubingai. Ak, kaip aš suklydau, išsiskirdama su tavimi! Dabar
supratau, koks esi man svarbus. Negaliu be tavęs gyventi.
Vienintelę tikrąją meilę patyriau tik tada, kai buvome kartu. Ar
gali man atleisti? Ar atleisi man? Gal galiu pas tave ateiti?“
Ką jūs darote? Ar ilgai tenka kaupti energiją, kad galėtumėte
pašokti iš lovos, susitvarkyti butą, nusiprausti po dušu ir
nebeatrodyti tikru kankiniu? Tam pakanka kelių akimirkų.
Baigę pokalbį, jūs pasijuntate kupini energijos. Kaip tai
įmanoma? Ką tik buvote visiškai išsekę. Neturėjote energijos
ištisus mėnesius. Bet staiga, per kelias sekundes, energijos
atsirado tiek daug, kad ji tiesiog liejasi per kraštus.
Neįmanoma paprasčiausiai nepastebėti tokio milžiniško
energijos kiekio pokyčio. Iš kur jos pasisėmėte? Juk jūsų
valgymo ar miego įpročiai staiga nepasikeitė. Bet, kai mergina
galiausiai ateina, jūs tikriausiai kalbatės visą naktį, o ryte einate
pasveikinti saulėtekio, ir nuovargio nelieka nė pėdsako. Judu
vėl drauge, susikibę už rankų, ir jus viena po kitos užlieja
džiaugsmo bangos. Žmonės pastebi, kad tiesiog švytite iš vidaus.
Iš kur atsirado ši energija?
Atidžiai pamąstę, suprasite, kad neįtikėtinas kiekis energijos
slypi būtent jūsų viduje. Jos negaunate iš maisto ir
nepasipildote miegodami. Ši energija visada yra jumyse. Galite
jos pasisemti bet kurią akimirką. Jos šaltinis trykšta jūsų viduje
ir jus pripildo. Būdami pilni tokios energijos, jaučiatės, lyg
galėtumėte užkariauti visą pasaulį. Kai jos srovė stipri, patiriate
tarsi jus užliejančias bangas. Jos spontaniškai išsilieja iš vidinių
gelmių, atgaivina, „pasotina“ ir iš naujo „įkrauna“.
Vienintelė priežastis, kodėl nuolat nejaučiate šios energijos,
yra ta, kad ją blokuojate. Blokuojate ją užverdami savo protą,
savo širdį ir įkalindami save ribotoje vidinėje erdvėje. Taip
nutraukiate visus energijos srautus. Užvėrę savo širdį ar protą,
panyrate į vidinę tamsą. Čia nėra šviesos. Čia nėra energijos. Čia
niekas nesilieja. Tiesa, energijos vis dar yra, bet jūs negalite jos
pasiekti.
Jūs užsisklendėte. Būtent todėl būdami prislėgti jaučiate
energijos trūkumą. Kanale, kuriuo teka jūsų energija, yra tam
tikri centrai. Kai juos uždarote, energija jūsų nepasiekia, bet
atvėrę juos galite vėl prisipildyti energijos. Nors jūsų viduje yra
įvairių energijos centrų, geriausiai pažįstate vieną iš jų – savo
širdį. Intuityviai žinote, kaip ją atverti ir užverti. Jeigu ką nors
mylite, to asmens akivaizdoje visiškai atsiveriate. Pasitikite
mylimu asmeniu, todėl vidinės sienos sugriūva ir jaučiatės pilni
energijos. Tačiau jei tas žmogus pasielgia taip, kaip jums
nepatinka, kitą kartą bendraudami su juo nebesijaučiate tokie
pakylėti. Jūsų meilė sumenksta. Vietoj to, jaučiate sunkumą
krūtinėje. Taip nutinka todėl, kad užveriate savo širdį. O juk
širdis yra energijos centras, kurį galima atverti ir atverti. Jogai
energijos centrus vadina čakromis. Tad, jei uždarote savo
širdies centrą, energija nebegali įtekėti. O jeigu nėra energijos,
įsigali tamsa. Priklausomai nuo to, ką savyje užveriate, jaučiate
arba didžiulį sutrikimą, arba paralyžiuojantį vangumą. Neretai
žmonės blaškosi tarp šių dviejų būsenų. Visgi, jeigu sužinote,
kad jums brangus žmogus nepadarė nieko blogo, arba jeigu jis
tinkamai jūsų atsiprašo, jūsų širdis vėl atsiveria. Tada jūs vėl
prisipildote energijos, ir meilės energija vėl ima laisvai tekėti.
Kiek kartų tai patyrėte savo gyvenime? Jūsų viduje yra
nuostabus energijos šaltinis. Jei esate atviras, galite jį jausti,
tačiau jei užsidarę – nebepatiriate. O šis energijos srautas plūsta
iš pačių jūsų būties gelmių. Vidinė energija turi daugybę vardų.
Senovės kinų medicinoje ji vadinama či. Jogoje – Šaktė. Vakarų
pasaulyje – Dvasia. Vadinkite ją, kaip norite. Visos didžiosios
dvasinės tradicijos kalba apie šią dvasinę energiją, tiesiog
skirtingai ją įvardija. Būtent tokią energiją jaučiate, kai į jūsų
širdį pasibeldžia meilė. Ją patiriate, kai kažkuo susižavite –
atrodo, kad energija tiesiog jus užplūsta.
Jums reikėtų daugiau žinoti apie šią energiją, nes ji yra jūsų.
Tai jūsų prigimtinė teisė, kurios niekas negali apriboti. Galite
naudotis šia energija bet kuriuo metu. Ji nesikeičia su amžiumi.
Yra aštuoniasdešimtmečių, savo energija ir entuziazmu
nenusileidžiančių vaikams. Jie gali kasdien nepailsdami dirbti
ilgas valandas. Energija nesensta, nepavargsta, jos nereikia
maitinti. Jei norite jos pasipildyti, tiesiog būkite atviri ir ją
priimkite. Ši energija vienodai prieinama kiekvienam. Juk saulė
visiems šviečia vienodai. Ji jums šviečia, jei esate geras žmogus,
tačiau ji nesiliauja šviesti net ir tada, kai padarote ką nors
blogo. Tas pats pasakytina ir apie vidinę energiją. Vienintelis
skirtumas yra tas, kad savo vidinę energiją galite uždaryti
viduje ir užblokuoti. Kai užsisklendžiate, energijos srautas
nutrūksta. Tačiau jei atsiveriate, ji vėl ima laisvai plūsti jūsų
viduje. Tikrieji dvasiniai mokymai aiškina šios energijos
prigimtį ir moko jai atsiverti.
Vienintelis dalykas, kurį privalote žinoti, yra tas, kad atsivėrę
įsileidžiate energiją į savo vidų, o užsisklendę – ją užblokuojate.
Dabar turite nuspręsti, ar jums reikia šios energijos. Kiek jos
norite? Kiek meilės norite jausti? Ar tai, ką darote, norėtumėte
daryti pakylėti? Jeigu mėgautis gyvenimo pilnatve reiškia visą
laiką būti kupinam energijos, meilės ir entuziazmo, niekada
neužsidarykite.
Išlikti atviram padeda vienas labai paprastas būdas. Tiesiog
niekada nereikia užsiverti. Tai tikrai paprasta. Jums tereikia
nuspręsti, ar norite likti atviri, nebent manote, kad verta
užsidaryti. Galite netgi išmokyti save pamiršti, kaip užsiverti.
Užsisklendimas yra įprotis, kurio, kaip ir bet kokio kito įpročio,
galima atsisakyti. Pavyzdžiui, esate asmuo, kuris bijo kitų
žmonių, taigi esate linkę užsiverti jau per pirmąją pažintį.
Galite įprasti susigūžti kiekvieną kartą, kai tik kas nors prie
jūsų prieina. Tačiau taip pat galite išmokti elgtis priešingai –
atsiverti kaskart, kai matote kitą žmogų. Atsakykite sau į
klausimą: norite būti atviri ar užsidarę? Tai priklauso tik nuo
jūsų.
Problema ta, kad mes nesinaudojame šiomis savo galiomis.
Įprastomis aplinkybėmis mūsų atvirumas priklauso nuo
psichologinių veiksnių. Paprastai tariant, esame užprogramuoti
atsiverti arba užsiverti, remdamiesi ankstesne savo patirtimi.
Įspūdžiai iš praeities vis dar slypi mūsų viduje, o tam tikri
įvykiai juos atgaivina. Taigi, jeigu patirtis buvo neigiama, esame
linkę užsiverti, o jei teigiama – atsiverti. Panašiai būna, kai
užuodžiate kvapą, kuris primena jums vaikystę ir verdamą
vakarienę. Kaip reaguosite į šį kvapą, priklauso nuo įspūdžių,
kurių tada patyrėte. Ar mėgdavote vakarieniauti su šeima? Ar
maistas būdavo gardus? Jei taip, užuodžiamas kvapas sušildys
jūsų sielą ir skatins jus atsiverti. Bet jeigu vakarieniaudami
nesimėgavote nei vienas kito draugija, nei maistu, įsitempsite ir
užsidarysite. Jūsų vidus tikrai yra toks jautrus. Ne tik kvapas
gali paskatinti jus atsiverti ar užsiverti, bet ir pastebėtas tam
tikros spalvos automobilis ar net tam tikri kažkieno avimi batai.
Ankstesni potyriai mus užprogramuoja, todėl atsiverti ir
užsiverti gali paskatinti įvairiausi dalykai. Jeigu atkreipsite
dėmesį, pamatysite, kad tai vyksta nuolat.
Kita vertus, tokio svarbaus dalyko kaip savosios energijos
srautai niekada neturėtumėte palikti atsitiktinumui. Jeigu jums
patinka jaustis energingam – o greičiausiai taip ir yra – niekada
neužsiverkite. Kuo geriau išmoksite išlikti atviri, tuo daugiau
energijos į jus priplūs. Mokykitės atvirumo neužsiverdami.
Kiekvieną kartą, kai ketinsite užsisklęsti, paklauskite savęs, ar
tikrai norite nutraukti energijos srautą. Nes jeigu norite likti
atviri, galite to išmokti, nesvarbu, kas nutiktų jus supančiame
pasaulyje. Tiesiog apsispręskite tyrinėti savo galimybes priimti
beribę energiją. Nuspręskite neužsidaryti. Pradžioje tai atrodys
neįprasta, nes iš prigimties esate linkę užsiverti, kad
apsisaugotumėte. Visgi uždarę širdį iš tiesų nuo nieko
neapsisaugote, tiesiog atskiriate save nuo vidinio energijos
šaltinio. Jei taip tęsite, galiausiai liksite įkalinti savo paties
viduje.
Ilgainiui suprasite, kad vienintelis dalykas, kurio tikrai norite
iš gyvenimo – tai jausti entuziazmą, džiaugsmą ir meilę. Jeigu
visą laiką tai jausite, jums bus nebesvarbu, kas vyksta aplinkui.
Jei visada jausitės pakylėti, jeigu žavėsitės kiekviena akimirka,
taps visai nesvarbu, kokia tai patirtis. Kad ir kas vyktų išorėje,
jei taip jausitės, jums visada bus gera. Taigi išmokite likti atviri,
kas benutiktų. Jei jums pavyks, jausite tai, ko trokšta visi
žmonės: meilę, entuziazmą, jaudulį ir energiją. Kita vertus,
jeigu apsibrėšite, ko reikia, kad liktumėte atviri, iš tiesų save
apribosite. Sudarę sąrašą, koks turi būti pasaulis, kad
galėtumėte atsiverti, tomis sąlygomis apribosite savo atvirumą.
Geriau būti atviram visada.
Kaip išmoksite išlaikyti tokį atvirumą, priklauso tik nuo jūsų.
Didžiausia paslaptis – neužsiverti. Jei neužsidarysite, išmoksite
likti atviri. Neleiskite jokiems savo gyvenimo įvykiams
užkietinti jūsų širdies. Jeigu pastebite, kad širdis ima gūžtis,
tiesiog tarkite sau: „Ne. Aš neketinu užsisklęsti. Tiesiog
atsipalaiduosiu. Leisiu šioms aplinkybėms klostytis ir atliksiu
savo dalį.“ Pagarbiai įvertinkite susidariusią padėtį ir imkitės
veiksmų. Spręskite visomis priemonėmis. Darykite, ką sugebate.
Tačiau nepraraskite atvirumo. Nepraraskite jaudulio ir
entuziazmo. Nesvarbu, kas vyksta, tegul tai tampa jūsų
kasdiene mankšta. Laikui bėgant pastebėsite, kad net
pamiršote, kaip užsidaryti. Suprasite, jog nesvarbu, kaip elgiasi
kiti, kokia situacija susiklosto, jūs nebenorite užsiverti. Tiesiog
mėgausitės gyvenimu visa savo širdimi ir siela. Jei pasieksite šią
ypatingą būseną, jumyse susikaups tiesiog neįtikėtinas kiekis
energijos. Nuolat turėsite jos tiek, kiek reikia. Taigi tiesiog
atsipalaiduokite ir atsiverkite, kad milžiniška energijos banga
galėtų jus užlieti. Jus riboja tik jūsų galimybės išlikti atviram.
Jeigu iš tiesų to norite, atkreipkite dėmesį, kada jaučiate
meilę ir įkvėpimą. Paklauskite savęs, kodėl negalite taip jaustis
visą laiką. Kodėl ši būsena praeina? Atsakymas akivaizdus –
todėl, kad nusprendžiate užsiverti. Užsiverdami jūs iš tiesų
nusprendžiate nebejausti atvirumo ir meilės. Meilę visą laiką
stumiate į šalį. Meilė kitam žmogui išblėsta, vos tik šis pasako
ką nors, kas jums nepatinka. Džiaugiatės savo darbu, kol kas
nors jūsų nesukritikuoja, o jau tada norite viską mesti. Bet visa
tai priklauso tik nuo jūsų. Galite užsiverti, jeigu jums nepatinka
tai, kas nutiko, arba galite ir toliau jausti meilę bei entuziazmą.
Atsivėrimas ir užsivėrimas keis vienas kitą, kol nuspręsite, ko
norite ir ko nenorite. Tiesą sakant, kai tik nustatote sau ribas,
protas sukuria atsivėrimo ir užsivėrimo mechanizmus.
Atsikratykite šių ribų. Išdrįskite būti kitokie. Mėgaukitės visu
gyvenimu.
Kuo atviresni būsite, tuo daugiau energijos į jus priplūs. Be
to, energijos bus tiek daug, kad ji ims tiesiog veržtis į išorę.
Atrodys, tarsi bangos liejasi iš jūsų. Galite jausti, kaip energija
srūva per jūsų rankas, iš jūsų širdies ir iš kitų jūsų energinių
centrų. Jeigu visi jie atsivers, iš jūsų vidaus ims plūsti daugybė
galingos energijos. Svarbiausia, ši energija ims veikti kitus
žmones. Aplinkiniai galės semtis iš jūsų energijos, o jūs juos taip
„maitinsite“. Jeigu norėsite dar daugiau atsiverti, šis energijos
srautas niekada neišseks. Tapsite šviesuliu visiems šalia
esantiems.
Tiesiog likite atviri ir neužsisklęskite. Palaukite ir pamatysite,
kas jums nutiks. Šis energijos srautas gali paveikti netgi jūsų
kūno sveikatą. Jei pajusite besiartinančią ligą, tiesiog
atsipalaiduokite ir atsiverkite. Taip įsileisite į save dar daugiau
energijos, kuri gali jus išgydyti. Energija gali gydyti. Štai kodėl
sakoma, kad meilė gydo. Tyrinėdami savo vidinę energiją,
įžengsite į visiškai naują atradimų pasaulį.
Jūsų vidinė energija – tai pats svarbiausias dalykas jūsų
gyvenime. Jei visada jausitės pavargę ir apatiški, gyvenimas
neteiks džiaugsmo. Tačiau jei jums netrūks įkvėpimo ir jėgų,
kiekviena akimirka taps jaudinančia patirtimi. Išmokite dirbti
su šiais dalykais. Atverti ir išlaikyti atvirus energinius centrus
padės meditacija, sąmoningumo ugdymo pratimai ir tikslingos
pastangos. Tereikia atsipalaiduoti ir paleisti viską, ko laikotės
įsikibę. Nemanykite, kad yra kažkas, dėl ko būtų verta
užsisklęsti. Atminkite, jei mylite gyvenimą, niekas neprivers
jūsų nuo jo užsidaryti. Nėra nieko, dėl ko būtų verta užkietinti
širdį.
 6 skyrius

DVASINGOS ŠIRDIES
PASLAPTYS

Tik labai nedaugelis žmonių supranta savo širdį. Tiesą

sakant, jūsų širdis – vienas iš kūrinijos šedevrų. Jai nėra lygių.
Jos skleidžiamos vibracijos ir melodijos toli pranoksta pianinų,
styginių instrumentų ar fleitų garsų grožį. Muzikos
instrumentus galite girdėti, bet širdį – jausti. O jei manote, kad
jaučiate instrumentą, taip yra tik todėl, kad jo garsai palietė
jūsų širdį. Jūsų širdis – tai iš nepaprastai subtilios energijos
sudarytas instrumentas, ir deramai ją įvertina tik nedaugelis.
Daugumos žmonių širdys savo darbą atlieka nepastebimos.
Širdis lieka nesuprasta, nors būtent ji nukreipia mūsų
gyvenimus. Jeigu kažkurią akimirką širdis atsiveria, mes
pamilstame. Tačiau širdžiai užsivėrus meilė sumenksta. Iš
sužeistos širdies liejasi pyktis, o jei visai nustojame ją jausti,
tampame tušti. Visi šie dalykai nutinka todėl, kad širdis nuolat
keičiasi. Širdyje besikeičianti energija formuoja jūsų gyvenimą.
Jūs taip smarkiai esate su ja susitapatinę, kad kalbėdami apie
tai, kas vyksta jūsų širdyje, sakote „aš“. Visgi jūsų širdis – tai ne
jūs. Jūs esate savo širdies patyrėjas.
Tiesą sakant, suprasti širdį labai paprasta. Ji yra žmogaus
energinis centras, čakra. Tai vienas nuostabiausių ir
galingiausių energinių centrų, darančių įtaką mūsų kasdieniam
gyvenimui. Jau kalbėjome apie tai, kad energinis centras – tam
tikra jūsų esybės vieta, kurioje energija susitelkia, paskirstoma
ir iš kurios srūva. Toks energijos srautas, kuris gali būti
vadinamas Šakte, siela arba či, jūsų gyvenime atlieka labai
sudėtingą vaidmenį. Savo širdies energiją jaučiate visą laiką.
Pagalvokite apie tai, ką reiškia širdyje patirti meilę. Atminkite,
kas vyksta, kai iš jūsų širdies liejasi įkvėpimas ir entuziazmas.
Pagalvokite apie tai, kaip gera širdyje jausti energiją,
suteikiančią pasitikėjimo ir jėgų. Taip yra todėl, kad širdis –
energinis centras.
Širdis kontroliuoja energijos srautą atsiverdama ir
užsiverdama. Tai reiškia, kad širdis, panašiai kaip ir vožtuvas,
gali leisti energijos srautui laisvai per ją tekėti arba gali jį
sustabdyti. Jeigu stebite savo širdį, puikiai žinote, ką jaučiate,
kai širdis yra atvira arba kai ji užsiveria. Tiesą sakant, jūsų
širdies būklė keičiasi gana dėsningai. Būdami šalia kito
žmogaus galite jausti taurius meilės jausmus, kol šis neištaria
ko nors, kas jums nepatinka. Ir tada jūsų širdis nuo šio asmens
staiga užsidaro – ima atrodyti, kad jo nebemylite. Visi esame tai
patyrę, tačiau kodėl taip nutinka? Širdį turime kiekvienas, taigi
verta geriau suprasti, kas joje vyksta.
Tyrinėti širdį pradėkime nuo svarbaus klausimo: koks
energinio centro elementas padeda jai užsiverti? Ieškodami
atsakymo, suprasite, kad širdis užsidaro, nes ją blokuoja iš
praeities atėję energijos modeliai. Kad tai suprastume, turime
pažvelgti į kasdienę patirtį. Šiame pasaulyje vyksta daugybė
įvairių įvykių, kuriuos suvokiate per pojūčius ir kurie turi
įtakos jūsų vidinei būsenai. Su šiais įvykiais susijusi patirtis gali
atnešti tam tikrą baimę, nerimą, o gal ir šiek tiek meilės.
Vidiniai potyriai skiriasi priklausomai nuo to, kaip priimate ir
kaip vertinate išorinio pasaulio informaciją. Kai suvokiate
pasaulį per pojūčius, į jūsų vidų patenka energijos. Pati forma į
jūsų protą ar širdį nepatenka – ji lieka išorėje, tačiau pojūčiai
paverčia ją energijos modeliais, kuriuos protas ir širdis jau gali
priimti bei patirti. Šį jutimų procesą padeda suprasti mokslas.
Jūsų akys nėra tiesiog langai, pro kuriuos žvelgiate į pasaulį –
tai „kameros“, siunčiančios jums elektroninius pasaulio
vaizdus. Tą patį galima pasakyti apie visus pojūčius. Pojūčiai
leidžia patirti aplinką, perkeičia gautą informaciją ir perduoda
ją elektriniais nervų impulsais, o tada smegenys atkuria
įspūdžius. Kitaip tariant, jūsų juslės iš tiesų yra elektroniniai
jutikliai. Visgi, jei į jūsų psichiką patenkantys energijos srautai
jus trikdo, stengiatės jiems pasipriešinti ir neleidžiate patekti į
jūsų vidų. Tokiu atveju energijos modeliai jumyse
užblokuojami.
Tai labai svarbu. Kad geriau suprastumėte, ką reiškia turėti
savyje tokios sukauptos energijos, pirmiausia pamąstykite apie
tai, kas būtų, jei jos nebūtų. Jei visi potyriai tiesiog kiaurai per
jus pereitų? Pavyzdžiui, automobiliu lėkdami greitkeliu
tikriausiai pravažiuojate tūkstančius medžių. Jie nedaro jums
jokio įspūdžio. Tiesiog pamatote juos, ir jų vaizdas tuoj pat
išgaruoja jums iš galvos. Vairuodami matote medžius, pastatus,
kitus automobilius, bet niekas iš jų nepalieka ilgalaikio
įspūdžio. Šių objektų įspūdis tik momentinis – jo pakanka, kad
pamatę juos suvoktumėte. Nors jie pasiekia mūsų protą per
pojūčius, tačiau įspūdžiai akimirksniu išsisklaido, nes su šiais
objektais nesame susiję asmeniškai.
Taip bendruoju atveju veikia suvokimo sistema. Ji padeda
įsileisti į savo vidų įvairių dalykų, juos patirti, o tada – leidžia
jiems išsisklaidyti, kad galėtumėte išgyventi jau kitą akimirką.
Kai ši sistema nepriekaištingai veikia, jaučiatės gerai. Patiriate
vienus įspūdžius po kitų. Tai vairavimas, medžiai, pro kuriuos
pralekiate, ir pro šalį pravažiuojantys automobiliai… Šie
potyriai – lyg dovanos arba įdomus filmas. Patekdami į jūsų
vidų, jie jus žadina ir stimuliuoja. Išties, jie daro nemenką
poveikį. Jūs kažką patiriate kiekvieną akimirką, vadinasi, kažko
mokotės ir augate. Jūsų širdis ir protas plečiasi, įspūdžiai
paliečia net jūsų vidines gelmes. Sakoma, kad patirtis –
geriausia mokytoja, o gyvenimo patirčiai niekas negali prilygti.
Gyventi – tai patirti mus persmelkiančią akimirką, vėliau kitą ir
dar kitą… Tokių patirčių bus neapsakoma daugybė, ir jeigu ši
patyrimo sistema tinkamai veikia – ji tiesiog nuostabi. Jeigu
sugebėtumėte nuolat gyventi būdami tokios būsenos, būtumėte
visiškai sąmoninga esybė. Taip nušvitimą patyręs asmuo
gyvena dabartyje. Asmuo yra dabar, gyvenimas vyksta dabar,
taigi jį persmelkia gyvenimo pilnatvė. Įsivaizduokite, jei
kiekvienas gyvenimo potyris paliestų pačias jūsų būties gelmes.
Kiekviena akimirka būtų žadinanti, jėgų teikianti patirtis, nes
būtumėte visiškai atviri, o gyvenimas tekėtų tiesiai per jus.
Tačiau daugumos mūsų vidiniame pasaulyje to nevyksta.
Esamą padėtį galima palyginti kad ir su tokia situacija: jūs
važiuojate gatve pro medžius ir kitus automobilius, kurie
tiesiog praslysta pro jūsų akis. Bet štai prieš jus iškyla vaizdas,
kuris giliai jumyse įstringa. Pro jus lekia žydrasis „Ford
Mustang“ – lygiai toks pat, kaip jūsų merginos automobilis.
Pravažiuodami pro jį pastebite ant priekinės sėdynės
besiglėbesčiuojančius du žmones. Na, bent jau atrodė, kad jie
apsikabinę, o automobilis nepaprastai panašus į tą, kurį
vairuoja jūsų mergina. Bet ar tai nebuvo tik dar vienas
automobilis? Ne, šis automobilis jums skyrėsi nuo kitų.
Atidžiau panagrinėkime tai, kas čia nutiko. Mūsų „vaizdo
kameros“ – akys – visus automobilius suvokia vienodai. Nuo
objektų atsispindinti šviesa prasiskverbia pro akių tinklainę ir
smegenyse sukuria vaizdą. Taigi ir šiuo atveju fiziniame
lygmenyje viskas vyko taip pat. Tačiau įspūdis neperėjo per jūsų
protą. Kitą akimirką jūs jau nebežiūrėjote į pro šalį skriejančius
medžius. Jūs nebematėte kitų automobilių. Jūsų širdis ir protas
susitelkė į tą vienintelį automobilį, nors jo jau nebematėte. Čia
jums iškilo problema – energija buvo užblokuota, įvykis
„įstrigo“. Tolesni įspūdžiai bando pro jus prasiskverbti, tačiau
jūsų viduje kažkas nutiko, ir potyris liko iki galo neišgyventas.
Kas įvyksta, jeigu potyris per jus nepersismelkia? Tiksliau
tariant, kas įvyks su šiuo merginos automobilio vaizdiniu, jeigu
jis tiesiog nenugrims į atminties gelmes kaip daugybė kitų?
Tiesa, tam tikru momentu šiek tiek dėmesio galėsite skirti ir
kitiems dalykams, pavyzdžiui, artėjančiam šviesoforui. Nors gal
to ir nesuvoksite, bet dėl įstrigusio potyrio pasikeis visa jūsų
gyvenimo patirtis. Dabar kiti gyvenimo patyrimai turės varžytis
dėl jūsų dėmesio su šiuo įstrigusiu įvykiu, be to, įspūdis taip pat
tyliai netūnos. Pastebėsite, kad esate linkę nuolat apie tai
galvoti – taip stengsitės savo prote tinkamiausiu būdu apdoroti
šią informaciją. Jums nereikia įvertinti informacijos apie
medžius, tačiau šis įvykis kitoks. Jūs pasipriešinote ir įstrigote,
taigi iškilo problema. Netrukus mintys ima vyti viena kitą: „Na,
turbūt ten buvo ne ji. Aišku, kad ne ji. Kaipgi kitaip?“ Mintys
nenutyla ir tiesiog veda jus iš proto. Visas šis vidinis triukšmas
yra tik jūsų bandymas susitvarkyti su užblokuota energija ir ją
paleisti.
Ilgainiui energija, kuri negali per jus persismelkti, įstumiama
į gilesnius sąmonės sluoksnius ir ten pasilieka tol, kol būsite
pasirengę ją išleisti. Energijos modeliai, kuriuose slypi daugybė
įvairios informacijos apie su jais susijusius įvykius, išties
egzistuoja. Jie tiesiog neišnyksta. Jeigu negalite leisti gyvenimo
įvykiams tiesiog pro jus tekėti, jie lieka viduje ir tampa
problema. Minėti energijos modeliai jumyse išlieka labai ilgai.
Nelengva ilgą laiką išlaikyti energiją vienoje vietoje. Kol
sąmoningai stengiatės, kad šie įvykiai nepraeitų pro jūsų
sąmonę, energija pirmiausia bando išsilaisvinti pasireikšdama
per protą. Štai kodėl jus užplūsta mintys. Jeigu dėl
prieštaravimo kai kurioms mintims ir psichinėms sampratoms
energija negali prasiskverbti per protą, ji bando išsilaisvinti per
širdį. Būtent tai sukelia visas emocijas. Jeigu jūs ir tokiu būdu
neišlaisvinate energijos, ji susikaupia ir pasislepia giliai širdyje.
Jogos tradicijoje tokia įstrigusi energija vadinama samskara. Šis
sanskrito kalbos žodis reiškia įspūdį ir jogos mokymuose
laikomas vienu svarbiausių dalykų, darančių įtaką jūsų
gyvenimui. Samskara – tai viduje užblokuotas įspūdis iš
praeities. Tai neužbaigtas energijos modelis, nuo kurio
galiausiai ima priklausyti jūsų gyvenimas.
Norėdami tai suprasti, pirmiausia pabandykite įstrigusią
energiją paaiškinti vadovaudamiesi fizikos dėsniais. Panašiai
kaip ir energijos bangos, į jus patenkanti energija turi judėti.
Bet tai nereiškia, kad ji negali užsiblokuoti jūsų viduje. Tokiai
įkalintai energijai lieka vienintelė išeitis – suktis aplink savo ašį.
Panašiai juda elektronai ir planetos. Viskas yra energija, o į
niekur nepatalpinta energija tiesiog plečiasi į išorę. Kad būtų
sukurtas pastovus objektas, energija turi cikliškai suktis. Būtent
todėl atomų formą įgijusi energija yra svarbiausia visos fizinės
visatos statybinė medžiaga. Energija sukasi aplink save ir, kaip
mes jau žinome, atomuose jos sukaupta yra tiek daug, kad
išlaisvinta tokia energija gali susprogdinti visą pasaulį. Visgi
energija, kuri nėra verčiama išsilaisvinti, išlieka įprastos, t. y.
pusiausvyros, būsenos.
Samskara susijusi būtent su tokiu ciklišku energijos
judėjimu. Samskara – tai išsaugotų ankstesnių energijos
modelių, kurie yra pasiekę tam tikrą pusiausvyrą, ciklas. Jeigu
priešinatės šiems modeliams ir nenorite jų patirti, energija ima
nuolat suktis vienoje vietoje. Ji neturi kur pereiti – jūs jos
neišleidžiate. Taip dauguma žmonių elgiasi kilus problemų. Be
to, tokia besisukanti energija tiesiogine prasme saugoma jūsų
širdies energiniame centre. Širdyje susikaupia viso gyvenimo
samskaros.
Norėdami dar geriau tai suprasti, grįžkime prie pavyzdžio su
žydruoju „Ford Mustang“, kuris atrodė visiškai kaip jūsų
merginos automobilis. Taigi, kai sutrikdytos energijos modeliai
užblokuojami ir saugomi širdyje, jie tampa praktiškai
neaktyvūs. Galbūt jums atrodo, kad susitvarkėte su šia situacija,
ir jums daugiau nebekyla problemų dėl to, ką patyrėte. Galbūt
net nepaminėsite šio įvykio savo merginai, kad
nepasirodytumėte pavyduliaująs. Nežinojote ką daryti, todėl
priešinotės energijai, o ši kaupėsi širdyje, kur galėjo pasitraukti
į antrąjį planą ir kuriam laikui tapti nepastebima. Nors gali
atrodyti, kad viskas praėjo ir problema išspręsta, iš tiesų yra
kitaip.
Kiekviena jūsų širdyje pasislėpusi samskara niekur iš jos
nedingo. Viskas, kam neleidote persismelkti nuo kūdikystės iki
šių dienų, vis dar tebėra jumyse. Šie įspūdžiai, šios samskaros
užkemša dvasinės širdies vožtuvą. Ant jo kaupiasi tarsi
apnašos, kurios riboja energijos tėkmę.
Išsiaiškinę, iš kur širdyje atsiranda tokių kamščių, atsakėme
ir į svarbų klausimą, kaip širdis užsiblokuoja. Akivaizdu, kad
įstrigusių įspūdžių gali susikaupti labai daug, bet energijos
prasisunks labai mažai. Po kurio laiko pastebėsite, kad jus
prislėgė depresija. Atrodys, kad viskas grimzta į tamsą. Taip yra
todėl, kad į jūsų širdį arba protą patenka labai mažai energijos.
Galiausiai į viską imate žvelgti neigiamai, nes pojūčių
perduodama informacija į jūsų sąmonę turi skverbtis per šios
slegiančios energijos užtvarą.
Net jei nesate linkę į depresiją, laikui bėgant jūsų širdis vis
tiek užsikemša. Joje kaupiasi nuosėdos. Tačiau nebūtinai ji visą
laiką būna užverta.
Širdį atsiverti ir užsiverti skatina įvairūs gyvenimo potyriai.
Dabar galime užduoti kitą klausimą: kas lemia tokius dažnus
širdies būsenos pokyčius? Atidžiai paanalizavę, suprasite, kad
tai – tie patys ankstesni įspūdžiai, kurie ir užblokavo energiją.
Susikaupę energijos modeliai tikrai egzistuoja. Samskaroje
„įrašytos“ kiekvieno įvykio, kuris pro jus neprasiskverbė,
smulkmenos. Jeigu patyrėte pavydą pamanę, kad jūsų mergina
automobilyje glėbesčiuojasi su kitu, samskaroje apie tai bus
užfiksuota daug išsamios informacijos: įvykio virpesiai, pobūdis
ir net jūsų jautrumo lygis.
Geriau tai suprasite pažvelgę į ateitį. Tarkime, kad praėjo
penkeri metai, ir jūs jau seniai išsiskyrėte su ta mergina. Vedėte
kitą moterį ir esate jau daug brandesnis asmuo. Vieną dieną su
šeima leidotės į išvyką automobiliu. Pro automobilio langus vėl
lekia medžiai, ir staiga jus aplenkia „Ford Mustang“ su dviem
apsikabinusiais jaunuoliais. Netikėtai jūsų širdyje kažkas
įvyksta. Ji tarsi apmiršta, o paskui ima daužytis lyg pašėlusi.
Nuotaika subjūra, jūs susierzinate, negalite nusiraminti. Tokia
graži diena nueina šuniui ant uodegos. Ir visi šie vidiniai
pokyčiai įvyko tik todėl, kad jūsų širdyje audrą sukėlė
vienintelis pro šalį pralėkęs automobilis. Išties į tai, kas įvyko,
verta pažvelgti atidžiau. Prieš penkerius metus išgyventas
įvykis tęsėsi vos kelias akimirkas. Po visko praėjo nemažai
laiko, jūs su niekuo apie tai nekalbėjote, bet staiga pro jūsų
automobilį pralėkė žydrasis mustangas, ir energijos srautas
pakilo iš širdies bei užliejo protą.
Nors tai skamba neįtikėtinai, tačiau taip yra. Ir taip nutinka
ne tik su žydraisiais „Mustang“ modelio automobiliais, bet ir
beveik su viskuo, ko nepraleidžiate per save. Nenuostabu, kad
jaučiatės tarsi perpildyti, o jūsų širdis tai užsiveria, tai atsiveria.
Joje susikaupusi energija yra tikra ir ji sąveikauja su
dabartinėmis mintimis bei įvykiais. Dėl šios sąveikos vibracijos,
saugomos kaip samskaros, kartais gali suaktyvėti po daugelio
metų. Taip nutiko su žydruoju mustangu. Be to, sukauptą
energiją galėjo suaktyvinti nebūtinai lygiai toks pat
automobilis. Tai galėjo būti juodas mustangas arba kitame
automobilyje besiglėbesčiuojanti pora. Samskarą gali sužadinti
bet koks panašus dalykas.
Svarbiausia, kad buvusius įspūdžius, netgi labai senus,
galima sužadinti. Jie daro įtaką jūsų gyvenimui. Jutiminiai
dabarties potyriai pereina per visus ilgainiui sukauptus
įspūdžius ir atkuria su dabarties įvykiais susijusius tikslius
praeities modelius. Sužadinta samskara atsiveria it gėlės žiedas
ir ima po truputį skleisti joje esančią energiją. Sąmonę staiga
užplūsta tai, ką patyrėte įvykus pradiniam įvykiui: mintys,
jausmai, kartais net kvapai ir kiti pojūčiai. Samskaroje gali būti
išsaugota išsami praeities įvykio „momentinė nuotrauka“. Be to,
ši saugykla pranoksta bet kokias žmonių sukurtas
kompiuterines laikmenas. Joje saugomi visi jūsų jausmai,
mintys ir bet kokios kitos įvykio aplinkybės. Ir visa informacija
yra suspausta į energijos gumulėlį, kuris slypi jūsų širdyje. Po
daugelio metų jis sužadinamas, ir jūs vėl patiriate tą patį, ką
jautėte anksčiau. Sulaukę šešiasdešimties, galite patirti baimę ir
nesaugumą, kuriuos jautėte būdami penkerių. Tai įvyksta, kai
neužbaigti protinės ir emocinės energijos modeliai sukaupiami,
o vėliau vėl sužadinami.
Visgi svarbu suprasti, kad didžioji dalis patyrimų
neužblokuojama, o praeina kiaurai jus. Pagalvokite, kokią
nesuskaičiuojamą daugybę dalykų pamatote per dieną. Ne visi
jie jumyse išsaugomi. Jūsų viduje blokuojami tik tie įspūdžiai,
kurie sukelia problemų arba nepaprastą pasitenkinimo jausmą.
Žinoma, savyje jūs saugote ir teigiamus įspūdžius. Jeigu
patiriate kažką nuostabaus, šis įspūdis neprasismelkia kiaurai,
nes tiesiog prie jo prisirišate. Tai reiškia, kad patyrimo nenorite
pamiršti: „Jis sakė, kad mane myli, ir aš jaučiausi mylima ir
saugi. Noriu vėl ir vėl patirti tą akimirką. Vėl ir vėl ją
pakartoti…“ Prisirišimas iškelia teigiamas samskaras, kurios
sužadintos skleidžia teigiamą energiją. Taigi širdį gali
užblokuoti dvejopa energija – varginanti, kurią stumiate į šalį,
arba tokia, kurios nenorite paleisti, nes ji jums patinka. Abiem
atvejais jūs neleidžiate patyrimams praeiti, bet švaistote
brangią energiją priešindamiesi arba prisirišdami.
Tačiau užuot stūmę nuo savęs tai, kas nemalonu arba prie ko
esate prisirišę, galite tiesiog džiaugtis gyvenimu. Jeigu
sugebėsite taip gyventi, jus keis kiekviena akimirka. Jeigu
norėsite patirti gyvenimo dovaną, o ne su ja kovoti, pasieksite
pačias savo esybės gelmes. Pasiekę šią būseną, pradėsite suvokti
savo širdies paslaptis. Širdis yra ta vieta, per kurią srūva jus
palaikanti energija. Ši energija jus įkvepia ir pakilėja. Tai jėga,
kuri veda jus gyvenimo keliu. Tai nuostabus meilės patyrimas,
kuris liejasi per visą jūsų esybę. Jumyse tai turėtų vykti nuolat.
Tuo metu, kai jautėtės labiausiai pakylėti, buvote ir visiškai
atviri. Jeigu neužsiversite, galite išlikti tokie visą laiką.
Nenuvertinkite savęs. Begalinis įkvėpimas, begalinė meilė ir
begalinis atvirumas gali tęstis nuolat. Būtent tokia yra natūrali
sveikos širdies būsena.
Jeigu norite ją pasiekti, tiesiog leiskite gyvenimo patyrimams
smelktis kiaurai per jus. Jei kažkas sužadina seną energiją, kuri
slypėjo jumyse todėl, kad nesugebėjote anksčiau su ja
susitvarkyti, tiesiog ją paleiskite. Tai nesunku. Ir kai pro jus vėl
pralėks žydrasis mustangas, o savyje pajusite nerimo ar baimės
dūrį, tiesiog nusišypsokite. Džiaukitės, kad ši samskara, kuri
tūnojo jumyse visą laiką, dabar gavo progą išsilaisvinti. Tiesiog
atsiverkite, atpalaiduokite savo širdį, atleiskite, juokitės ar
darykite viską, ką norite. Negrūskite šios energijos atgal. Be
abejo, vėl atgaivintas potyris skaudins. Jeigu jis buvo
skausmingas išsaugant, patirsite skausmą ir jį paleisdami.
Turite apsispręsti, ar verta ir toliau savyje nešiotis skausmą,
kuris blokuoja jūsų širdį ir riboja gyvenimą. Galite jį paleisti,
vos tik jis bus pažadintas. Skaudės tik akimirką, o tada šis
skausmas liausis visam laikui.
Taigi galite rinktis: ar norite keisti pasaulį taip, kad jis
netrikdytų jūsų samskarų, ar verčiau apsivalyti.
Nesivadovaukite tuo, kas susikaupė jūsų širdyje. Tapkite
sąmoningi, kad suprastumėte, kaip iš to išsilaisvinti. Kai gerai
įsitvirtinsite savo viduje ir nebekovosite su sukauptais energijos
modeliais, jie nuolatos iškils ir jumyse nebepasiliks. Šie
sukaupti įspūdžiai gal iškilti bet kuriuo dienos metu ar net
sapnuose. Netrukus jūsų širdis išmoks nuo jų išsilaisvinti ir
apsivalyti. Tiesiog leiskite tam vykti. Susitvarkykite su tuo.
Neišlaisvinkite samskarų po vieną – užtruksite per ilgai. Išlikite
savo sąmonės centre ir išlaisvinkite jas. Panašiai, kaip fizinis
kūnas apsivalo nuo bakterijų ir kitų svetimkūnių, natūralus
energijos srautas išplaus sukauptus energijos modelius iš jūsų
širdies.
 Už tai sulauksite atlygio – atviros širdies. Sklendė išnyks.
Gyvensite meilėje, kuri jus maitins ir stiprins. Tai – atvira širdis.
Tam ji skirta. Leiskite širdžiai groti kiekvieną jos melodijos
natą. Jeigu paleisite ir išleisite tai, kas joje slypi, patirsite
nuostabų apsivalymą. Siekite aukščiausios būsenos, kokią tik
galite įsivaizduoti, ir nepasiduokite. Jeigu sukluptumėte, tiesiog
atsistokite ir judėkite toliau. Tai tiesiog nesvarbu. Vien tai, kad
norite išlaisvinti jumyse tekančią energiją, rodo, koks šaunus
esate. Jūs to pasieksite – tik paleiskite tai, kas trukdo.
 7 skyrius

ĮVEIKITE POLINKĮ UŽSIVERTI

Dvasinio augimo ir asmeninio nušvitimo pagrindus

sustiprina Vakarų pasaulio mokslo laimėjimai. Gamtos mokslai
mums atskleidė, kaip iš pirminių energijos laukų susidarė
atomai, kurie vėliau jungėsi į molekules ir galiausiai suformavo
visą fizinę visatą. Panašūs dalykai vyksta ir mūsų viduje. Viso
vidinio gyvenimo pagrindą taip pat sudaro energijos laukas. Šio
energijos lauko kitimas sukuria protinius ir emocinius
suvokimo modelius, taip pat vidines paskatas, potraukius ir
instinktyvias reakcijas. Nesvarbu, kaip vadinate šį vidinį jėgos
lauką – či, Šakte, siela – tai yra bazinė energija, tam tikrais
būdais cirkuliuojanti po jūsų vidų.
Žvelgiant į tokius savyje ir bet kokioje kitoje gyvoje būtybėje
slypinčius energijos modelius, nesunku pastebėti, kad
svarbiausias energijos srautas yra susijęs su išgyvenimo
instinktu. Per ilgus evoliucijos amžius gyvybei vystantis nuo
paprasčiausių iki sudėtingiausių formų, visi organizmai
kasdien stengėsi apsisaugoti. Šis instinktas toliau
evoliucionuoja sudėtingose žmonių visuomenės struktūrose.
Daugeliui iš mūsų netrūksta maisto, vandens, drabužių ar
pastogės, be to, nuolatos su mirtinu fiziniu pavojumi
nesusiduriame. Taigi mūsų apsauginė energija taip pat
prisitaikė – dabar ji visų pirma skirta apsiginti psichologiškai, o
ne fiziškai. Šiuolaikiniame pasaulyje kasdien tenka ginti
savivaizdį, o ne savo kūną. Dažniausiai kovojame su savo
vidinėmis baimėmis, nesaugumu ir destruktyviais elgsenos
modeliais, o ne su išorinėmis jėgomis.
Visgi ir psichologinėje kovoje jus veikia impulsai – tokie
patys, kurie skatina elnią bėgti nuo plėšrūno. Įsivaizduokite,
kad kas nors ima kalbėti pakeltu balsu ar užsimena apie jums
nemalonią temą. Nors toks elgesys nekelia jokios fizinės
grėsmės, jūsų širdis ima sparčiau plakti. Būtent taip jaučiasi
netikėtą garsą išgirdęs elnias. Gyvūno širdis pradeda daužytis,
ir jis arba sustingsta, arba leidžiasi šuoliais. Kalbant apie jus,
baimė neskatina bėgti fizine prasme – tai iš esybės gelmių
kylantis asmeniškas jausmas, kuris ragina saugotis.
Kadangi visuomenėje nepriimta lėkti į mišką ir bandyti jame
pasislėpti, kaip tai daro elniai, jūs slepiatės savo viduje.
Atsiribojate, užsisklendžiate ir prisidengiate apsauginiu skydu.
Tačiau taip elgdamiesi užveriate savo energinius centrus.
Įdomu, kad šiuos centrus mokate užverti jau nuo ankstyvosios
vaikystės dar net nežinodami, kad juos turite. Jūs tiksliai žinote,
kaip užverti savo širdį ir pasistatyti psichologinę gynybinę
sieną. Taip pat puikiai sugebate užblokuoti energinius centrus,
kai norite tapti ne tokie imlūs ir jautrūs įvairiai energijai, kuri
gali sukelti baimės jausmą.
Užsivėrę ir stengdamiesi apsisaugoti, silpniausias savo vietas
pridengiate tarsi kiautu. Šias savo dalis norite apsaugoti ir tada,
kai fiziškai niekas nepuola. Taip ginate savąjį „Aš“, savivaizdį.
Nors situacija gali nekelti fizinio pavojaus, jūs vis tiek galite
patirti sutrikimą, baimę, nesaugumą ir kitas emocines
problemas. Taigi jaučiate poreikį apsisaugoti.
Problema ta, kad sutrikdyta jūsų dalis išsibalansuoja. Ji
tampa tokia jautri, kad perdėtai reaguoja net į menkiausią
smulkmeną. Jaučiatės, tarsi gyventumėte visatos centre
esančioje planetoje, kuri gali suktis tik apie savo ašį: nuolat
nerimaujate dėl menkų savo išvaizdos trūkumų, įbrėžimo ant
naujojo automobilio ar kad viešumoje pagadinote orą. Taip
elgtis nesveika. Jeigu toks jautrus būtų jūsų fizinis kūnas,
nuspręstumėte, kad sunegalavote. Visgi mūsų visuomenė
psichologinį jautrumą laiko normalia būsena. Daugumai iš
mūsų nebereikia jaudintis dėl maisto, drabužių ar pastogės, tad
galime sau leisti prabangą nerimauti dėl dėmės ant kelnių, dėl
per garsaus juoko ar išsprūdusio netinkamo žodžio. Kadangi
mūsų psichika tapo ypač jautri, jai apsaugoti nuolat eikvojame
savo energiją. Visgi tai tik paslepia problemas, tačiau jų
neišsprendžia. Taip uždarote ligą savyje – tai reiškia, kad
darysis tik blogiau.
Tačiau jei žengiate tobulėjimo keliu, vieną dieną suprasite,
kad nuolatinė savisauga niekada neleis išsilaisvinti. Tai labai
paprasta tiesa. Baimė verčia jus užsirakinti savo vidiniuose
namuose ir uždaryti visas langines – taigi nebeįžvelgiate jokių
atspalvių. Atsidūrę tamsoje trokštate vėl išvysti saulės šviesą,
tačiau nebegalite. Tai tampa nebeįmanoma. Užsivėrę ir taip
bandydami apsisaugoti, savo širdyje užrakinate šį įsibaiminusį,
nesaugiai besijaučiantį žmogų. Taip niekada neišsilaisvinsite.
Galiausiai, jei visiškai ir nuo visko apsisaugosite, nebegalėsite
augti, taigi jūsų įpročiai ir būdingi bruožai nebesikeis. Jei
žmonės saugo savyje įkalintas problemas, gyvenimas
sustingsta. Tokiu atveju jie sako, pavyzdžiui: „Juk žinai, kad
tėvui girdint apie tai nesikalbame.“ Sukuriama daugybė
taisyklių apie išoriniame pasaulyje nepriimtinus dalykus ir
įvykius, kurie gali sukelti vidinį nerimą. Tokiame gyvenime
lieka labai mažai vietos spontaniškam džiaugsmui,
entuziazmui, jauduliui… Dauguma žmonių kiekvieną dieną
stato apsaugines sienas, norėdami būti tikri, kad nieko blogo
nenutiks. Ir kai dienai baigiantis kas nors jų paklausia: „Kaip
šiandien sekėsi?“, tokie žmonės paprastai atsako: „Kažkaip…“
arba „Išgyvenau.“ Ką tai sako apie tokio žmogaus požiūrį į
gyvenimą? Gyvenimą jis suvokia kaip grėsmę. Jei pavyko
sulaukti vakaro neįskaudintam, vadinasi, diena buvo nebloga.
Kuo ilgiau taip gyvensite, tuo uždaresni tapsite.
 Jei išties norite tobulėti, turėtumėte elgtis priešingai. Tikrasis
dvasinis augimas vyksta tuomet, kai jūsų vidinis žmogus
vieningas. Neturėtumėte būti pasidaliję taip, kad viena jūsų
dalis būtų išsigandusi, o kita bandytų ją apsaugoti. Visa jūsų
esybė turėtų būti vieninga. Kai nebelieka nė vienos jūsų dalies,
kurios nenorėtumėte matyti, nebelieka ir pasidalijimo į sąmonę
ir pasąmonę. Viskas, ką matote viduje, yra kažkas, ką matote
viduje. Tai ne jūs, o tai, ką matote. Tai tik jumyse besiliejanti
grynoji energija, sukelianti minčių ir emocijų raibulius, o
sąmonė ją suvokia. Jūs tarsi stebite savo psichikos šokį.
Norėdami pasiekti tokią sąmoningumo būseną, turėtumėte
apnuoginti savo sielą. Net menkiausia jos dalelė turi kiaurai per
jus prasiskverbti. Šiuo metu jumyse slypi daugybė suskaidytų
sielos dalių. Jei norite išsilaisvinti, turite visas jas suvokti ir
paleisti. Tačiau to niekada nepasieksite, jei liksite užsivėrę. Juk
užsisklendžiate tik todėl, kad tikitės apsaugoti jautriausias savo
sielos dalis. Nuspręskite atsiverti ir išsilaisvinti, nesvarbu, kiek
skausmo tai sukeltų – skausmas ir yra laisvės kaina. Kai
nebenorėsite tapatintis su ta savasties dalimi, kuri skyla į
milijonus šukių, būsite iš tiesų pasirengę dvasiškai tobulėti.
Pirmiausia pastebėkite polinkį gintis ir apsisaugoti. Tai giliai
įsišaknijęs įgimtas polinkis, kuris ypač išryškėja kalbant apie
silpnąsias vietas. Tačiau geriau jį paanalizavę, suprasite, kad
užsidarymas kainuoja daug pastangų. Kartą užsivėrę, stengsitės
užtikrinti, kad tai, ką saugote, iš tiesų būtų saugiai paslėpta. Ir
tai teks daryti visą likusį gyvenimą. Tačiau galite rinktis ir kitą
kelią: tapti pakankamai sąmoningas, kad galėtumėte tiesiog
stebėti tą savo esybės dalį, kuri nuolat bando apsiginti. Tuomet
galėsite įteikti sau didžiausią dovaną – sprendimą nebesistengti
jos apsaugoti. Nuspręsite verčiau atsikratyti tos dalies.
Pradėkite stebėti gyvenimą ir pastebėsite nuolatinį žmonių ir
situacijų srautą, kuris kasdien jus užgauna. Ar dažnai bandote
apsaugoti ir apginti silpnąją savo esybės dalį? Jaučiatės taip, lyg
pasaulis nuolat norėtų ją sužeisti? Kad ir kur būtumėte, atrodo,
jog koks nors asmuo ar dalykas bando jus sutrikdyti arba verčia
susierzinti, nori tai atimti. Kodėl jums to neatidavus? Jeigu iš
tiesų kažko savyje nenorite, kodėl saugote?
Atlygis už sprendimą nebesaugoti savo sielos yra jos
išlaisvinimas. Tik tada galėsite laisvi ir nuolatos nebegalvodami
apie rūpesčius žengti per pasaulį. Nekantriai trokšite patirti tai,
kas nutiks toliau. Atsikračius baimingosios savo esybės dalies,
nebereikės jaudintis, kad jus kas nors sužeis ar suerzins. Jūsų
galvoje nebeskambės žodžiai: „Ką apie mane pagalvos?“ arba
„O varge, nenorėjau to sakyti! Tai nuskambėjo taip kvailai.“
Galėsite tiesiog imtis savų reikalų ir visa esybe pasinerti į tai,
kas vyksta konkrečią akimirką, o ne į jūsų asmenybei būdingą
jautrumą.
Nusprendę išsilaisvinti nuo viduje slypinčios baimingosios
esybės, pamatysite, kad būtent nuo šio apsisprendimo momento
pradėjote augti dvasiškai. Dvasinis augimas vyksta tada, kai
pradedate jausti savo vidinės energijos pokyčius. Pavyzdžiui,
kas nors ką nors pasako, ir staiga pajuntate, kad vidinė energija
tapo šiek tiek kitokia. Pradėjote jausti spaudimą. Tiesą sakant,
tai užuomina, kad laikas pradėti augti. Tai nereiškia, kad turite
gintis, nes jums išties nereikia tos esybės dalies, kuriai būtina
tokia apsauga. Jeigu jos nenorite, tiesiog paleiskite.
Galiausiai tapsite toks sąmoningas, kad sugebėsite sustoti tą
pačią akimirką, kai tik pastebėsite, jog jūsų energija keičiasi į
blogą. Sugebėsite nepasiduoti jos poveikiui. Jeigu paprastai ji
skatina jus pradėti kalbėti, nebeatversite burnos. Tiesiog
nutilsite viduryje sakinio, suprasdami, kur jus gali nuvesti
tolesni žodžiai. Liausitės kalbėti tą pačią akimirką, kai
pastebėsite, kad sutrinka vidinės energijos darna, o širdis
susitraukia ir užima gynybinę poziciją.
Bet ką tiksliai reiškia „liautis“? Tai vidinis veiksmas. Jį dar
galima apibūdinti žodžiu „paleisti“. Kai paleidžiate ką nors
nepageidaujamo, išsilaisvinate nuo energijos, kuri nori jus
įtraukti. Įvairi vidinė jūsų energija turi galią. Ji labai stipri ir
skatina jus sutelkti į ją savo dėmesį. Jeigu plaktukas nukrinta
ant jūsų kojos piršto, visas dėmesys tuojau pat nukrypsta į jį.
Tas pats nutinka, jeigu staiga pasigirsta stiprus garsas. Sąmonė
linkusi sutelkti dėmesį į tai, kas ją trikdo, ne išimtis – ir
išsibalansavusi jūsų vidinė energija. Ši nedarni energija
patraukia jūsų sąmonę. Tačiau galite neleisti, kad taip nutiktų.
Jūs tikrai sugebate atsiriboti ir nekreipti į tai dėmesio.
Kai tokia energija ima jumyse judėti, jums visiškai nereikia į
ją susitelkti. Pavyzdžiui, jums nebūtina sekti kiekvienos kilusios
minties. Tarkime, vaikštinėjate po miestą, ir pro šalį lekia
automobilis. Išgirstate savo paties mintį: „Ech, ir aš norėčiau
turėti tokius ratus.“ Galėtumėte ir toliau ramiai sau vaikščioti,
tačiau po truputį susierzinate. Užsimanote tokio automobilio,
bet nepakankamai uždirbate, kad galėtumėte jį įsigyti. Taigi
laužote galvą, kaip užsitikrinti didesnį atlyginimą ar gauti
geresnį darbą. Bet galite to ir nedaryti. Galite tiesiog stebėti tiek
atvažiuojantį ir nuvažiuojantį automobilį, tiek
susiformuojančią ir išnykstančią mintį. Tokiu atveju ir vienas, ir
antras atsiranda jūsų sąmonėje ir netrukus iš jos išnyksta, nes
nesekate paskui juos. Štai ką reiškia susitelkti į savo sąmonę.
Jeigu nesate į ją susitelkę, sąmonė leidžiasi paskui bet kurį
jos dėmesį patraukusį objektą. Pamatote pravažiuojantį
automobilį ir jo užsimanote. Kitą dieną išvystate jachtą, ir
dabar jau ji užvaldo jūsų mintis, o automobilis nugrimzta
užmarštin. Tokių žmonių nemažai. Paprastai jie ilgai
neužsibūna viename darbe, negali pasigirti ir darniais
asmeniniais santykiais. Atrodo, kad jie neranda vietos, o jų
energija išbarstoma.
Jūs neprivalote vystyti kiekvienos minties. Galite tiesiog
susitelkti į savo sąmonę ir leisti mintims plaukti. Štai kyla
mintis ar emocija, jūs ją pastebite, o tada ji pereina per jus ir
išnyksta, nes jai leidžiate. Tokį išsilaisvinimo būdą galėsite
taikyti tada, kai suprasite, kad mintys ir emocijos yra tik
sąmonės objektai. Kai pastebėsite, kad į mintis ir širdį
skverbiasi nerimas, aiškiai suvoksite šią patirtį. Tačiau kas tas
subjektas, kuris ją suvokia? Tai sąmonė, vidinė jūsų esybė, siela,
savasis „Aš“. Stebėtojas, tas, kuris mato. Jūsų vidinės energijos
srauto pokyčiai, kuriuos patiriate, tėra sąmonės objektai. Jei
norite išsilaisvinti, kaskart pajutę besikeičiantį energijos srautą,
atsipalaiduokite ir nepasiduokite jam. Nekovokite su juo,
nemėginkite jo pakeisti ir nesmerkite. Nesakykite: „Negaliu
patikėti, kad vis dar tai atsimenu. Juk daviau sau žodį daugiau
negalvoti apie tą automobilį.“ Nesielkite taip, nes ir vėl
pasiduosite trikdančioms mintims, tik šį kartą jos bus ne apie
automobilį, o apie kaltės jausmą. Verčiau paleiskite jas visas.
Toks išsilaisvinimas neapsiriboja tik minčių ir emocijų
paleidimu. Svarbiausia atsisakyti traukos, kuria objektų
energija veikia jūsų sąmonę. Sutrikdyta energija bando
nukreipti į ją jūsų dėmesį. Jei pasitelksite valią ir sugebėsite jai
nepasiduoti bei išlikti susitelkę savo sąmonės centre,
pastebėsite, kad sąmonė ir sąmonės objektas skiriasi lyg diena
nuo nakties. Tai visiškai skirtingi dalykai. Objektai priartėja ir
nutolsta, o sąmonė stebi jų judėjimą. Tada priartėja ir nutolsta
kitas objektas, o sąmonė stebi ir jį. Abu objektai artėjo, o vėliau
nutolo, bet sąmonė niekur nedingo. Ji išlieka pastovi ir tiesiog
visa tai stebi. Sąmonė mato, kaip gimsta mintys ir emocijos,
todėl aiškiai žino, iš kur jos atsiranda. Visa tai ji suvokia, tačiau
neanalizuoja. Tai, kas vyksta viduje, sąmonė suvokia taip pat
lengvai, kaip ir mato, kas darosi išorėje. Ji tiesiog stebi. Jūsų
savasis „Aš“ stebi, kaip vidinės ir išorinės jėgos keičia vidinę
energiją. Tačiau visa ši stebima energija tiesiog priartės ir
nutols, jeigu išliksite sąmonės centre ir „nepatrauksite“ paskui
ją.
O dabar sulėtinkime vaizdą ir pasiaiškinkime, kas vyksta,
jeigu nusprendžiame sekti paskui tokią energiją. Visų pirma,
jumyse gimsta mintis arba jausmas. Tai gali būti labai subtilus
jausmas, kai jūsų energijos srautas dar tik pradeda jausti,
stiprėti ir ruošiasi gintis, o gali būti ir gerokai stipresnis. Jei
tokia energija užvaldo jūsų sąmonę ir į ją sutelkiama visa
suvokimo galia, pastaroji ima ją maitinti. Sąmonė yra
nepaprastai galinga jėga. Kai susitelkiate į mintis ir emocijas,
jos įkraunamos energija ir galia. Tai paaiškina, kodėl yra taip:
kuo daugiau dėmesio mintims ir emocijoms skiriate, tuo
stipresnės jos tampa. Tarkime, kad šiek tiek baiminatės ar
pavyduliaujate. Jei į šiuos jausmus susitelksite, jie jums taps vis
svarbesni ir reikalaus vis daugiau jūsų dėmesio. Taip yra todėl,
kad dėmesys juos maitina, įliedamas dar daugiau energijos,
kuri, savo ruožtu, pritraukia dar daugiau dėmesio. Susidaro
užburtas ratas. Mintis ar emocija, kuri galėjo tiesiog pro jus
praeiti, dabar tapo svarbiausia gyvenime. O jei jos nepaleisite, ji
gali tapti visiškai nevaldoma.
Taigi išmintingas žmogus lieka sąmoningas, kad sugebėtų
paleisti energiją kiekvieną kartą, kai ši pereina į gynybinį
režimą. Tą akimirką, kai energija pajuda, o jūs pajuntate, kad
sąmonė irgi ima sekti paskui ją, tiesiog atsipalaiduokite ir
paleiskite. Paleisti – tai atsitraukti nuo energijos, užuot į ją
pasinėrus. Tam tereikia akimirkos sąmoningų pastangų –
tiesiog nuspręskite, kad nejudėsite iš paskos. Tiesiog paleiskite.
Tereikia šiek tiek surizikuoti, ir netrukus įsitikinsite, kad
paleisti tokią nedarnią energiją kur kas geriau, negu būti kartu
su ja. Išsivadavę nuo jus laikančios energijos, galėsite mėgautis
vidiniu džiaugsmu ir beribiu atvirumu.
Taigi, nusprendėte gyventi taip, kad išsilaisvintumėte. Esate
pasirengę sumokėti bet kokia kaina, kad išvaduotumėte savo
sielą. Netrukus suprasite, kad vienintelė kaina, kurią turite
mokėti – tai paleisti save. Tik jūs galite atimti iš savęs vidinę
laisvę arba sau ją sugrąžinti. Tokios galios neturi niekas kitas.
Aplinkinių veiksmai nesvarbūs tol, kol nenusprendžiate, kad jie
bus reikšmingi jums asmeniškai. Pradėkite nuo mažų dalykų.
Kasdieniame gyvenime esame linkę jaudintis dėl mažmožių,
menkaverčių dalykų. Pavyzdžiui, kas nors jums pasignalizuoja,
kai užsižiopsote prie šviesoforo. Kai taip nutinka, imate jausti,
kaip jumyse slypinti energija keičiasi. Taigi vos tai patirsite,
atpalaiduokite pečius ir širdies sritį. Tai reiškia, kad pajutę
energijos judėjimą tiesiog atsipalaiduosite ir paleisite.
Pasimokykite nepasiduoti susierzinimui. Tarkime, kad kas nors
darbe paėmė jūsų pieštuką, ir jūs pastebite, kad kiekvieną kartą
jums naudojantis kitu pieštuku jūsų energija keičiasi, kad ir
labai nedaug. Ar esate pasirengę paleisti senąjį pieštuką, kad
išsilaisvintumėte? Taip išsilaisvinimo procesą galite paversti
žaidimu. Užuot susierzinę, stenkitės išsilaisvinti. Jeigu ištiesę
ranką link naujojo pieštuko pajuntate bent nedidelę įtampą,
paleiskite. Jūsų protas gali imti prieštarauti: „Šiandien iš manęs
paėmė pieštuką. Jei nieko nesakysiu, rytoj užsikars man ant
sprando. Galbūt atims mano stalą, mano namus ar net mano
sutuoktinį.“ Taip kalba jūsų protas, o jis nevengia dramatizuoti.
Tačiau nuspręskite, kad pieštukas to nevertas. Pasakykite savo
protui: „Kai grėsmė iškils automobiliui, tada ir pakalbėsime.
Dabar už savo laisvę atiduodu tik pieštuką!“ Nuspręskite, kad ir
ką pasakytų protas, nebesivelti su juo į diskusiją. Su protu
nereikia grumtis. Tiesą sakant, nemėginkite net jo įtikinti.
Tebūnie tai tarsi žaidimas: atsipalaiduokite, kai tik pajusite, kad
protas ima dramatizuoti. Po truputį išmoksite atsispirti
polinkiui pasiduoti energijos traukai. Svarbiausia, kad tokią
nedarnios energijos trauką suvoktų sąmonė.
Be to, pastebėsite, kad tokia energija iš tiesų gali jus įtraukti.
Net jums nusprendus, kad nebenorite jai pasiduoti, energija
šios galios nepraras. Ji kėsinsis į jus darbe ir namie. Ji veiks jūsų
vaikus, vyrą ar žmoną. Šie procesai vyksta visur, su visais ir
nuolat. Visgi jūsų galimybės augti yra beribės. Visada galite
jomis pasinaudoti. Tik nuspręskite nesileisti įtraukiami
nedarnios energijos. Pajutę jos trauką, lyg kas nors būtų
truktelėjęs jus už širdies, paleiskite. Atsitraukite ir leiskite jai
nutolti. Tiesiog atsipalaiduokite ir paleiskite. Nesvarbu, kiek
kartų ji bandys jus traukti, – kiekvieną kartą atsipalaiduokite ir
paleiskite. Kadangi polinkis pasiduoti traukai – nuolatinis
reiškinys, noras atsitraukti ir paleisti taip pat turi būti pastovus.
Atminkite, jūsų sąmonės centras visada yra stipresnis už jį
traukiančią energiją. Stenkitės stiprinti savo valią, tačiau tai
turi būti ne kova ir ne grumtynės. Nereikia stengtis blokuoti
viduje esančios energijos. Jausti baimės, pavydo ar potraukio
energiją nėra nieko blogo. Ne jūsų kaltė, kad tokia energija
egzistuoja. Joks potraukis, pasibjaurėjimas, mintys ar jausmai
jūsų nei apvalo, nei suteršia. Tai ne jūs. Jūs tiesiog juos stebite,
nes jūs – grynoji sąmonė. Nemanykite, kad išsilaisvinę
išvengsite tokių jausmų. Tai netiesa. Tačiau galėsite būti laisvi
net tada, kai tokius jausmus patirsite (o patirsite juos nuolat) –
tai ir yra tikroji laisvė.
Jeigu išmoksite išlikti susitelkę į savo sąmonę paprastesnėse
situacijose, netrukus tai padarysite ir svarbesnėse. Laikui
bėgant pastebėsite, kad sugebate išlikti susitelkę į savo sąmonę
net būdami tikrai svarbių įvykių sūkuryje.
Tai, kas anksčiau galėjo jus sunaikinti, dabar tiesiog priartės
ir nutols, o jūs liksite ramūs ir susitelkę savo sąmonės centre.
Giliai savo viduje galima gerai jaustis net ir patiriant
skausmingą netekties jausmą. Nieko blogo, jei išliekate ramūs ir
susitelkę. Svarbiausia, kad tokią energiją paleistumėte ir
neužspaustumėte jos savyje. Galiausiai ateis diena, kai net
patyrę baisių dalykų sugebėsite ištverti juos be emocinių randų
ir žaizdų. Nelaikydami šių problemų savyje, gyvensite
nežalodami savo psichikos. Kad ir kas gyvenime nutiktų, visada
geriau tai paleisti ir neužsisklęsti.
Jūsų esybės gelmėje yra tokia vieta, kur sąmonė susiliečia su
energija, o energija – su sąmone. Čia ir turite darbuotis. Būtent
čia turite paleisti tai, ką reikia paleisti. Kai sugebėsite viską
paleisti kiekvieną minutę, kiekvieną dieną, metai po metų, tada
iš tiesų pradėsite gyventi. Niekas nebegalės išstumti jūsų iš jūsų
sąmonės centro. Jūs išmoksite jame pasilikti. O praktikuodami
tai ilgus metus ir išmokę paleisti net patį giliausią skausmą,
pasieksite nuostabią būseną. Atsikratysite varginančio įpročio –
nuolat skirti dėmesį savo žemesniajam „Aš“. Tapsite laisvi ir
galėsite laisvai tyrinėti savo tikrosios būties prigimtį ir šaltinį –
grynąją sąmonę.
 8 skyrius

PALEISKITE DABAR ARBA

KRISITE

Savojo „Aš“ pažinimas neatsiejamai susijęs su jūsų

gyvenimu. Natūralūs gyvenimiški pakilimai ir nuosmukiai arba
skatina žmogų tobulėti, arba žadina jame nerimą ir baimę. Ir
šis rezultatas visiškai priklauso nuo to, kaip mes žiūrime į
pokyčius. Galime juos vertinti kaip jaudinančius arba
gąsdinančius, bet nepaisant to, kaip juos vertiname, privalome
pripažinti tiesą: pokyčiai ir yra gyvenimo esmė. Visgi jei būsite
pilni baimės, keistis nenorėsite. Tokiu atveju bandysite aplink
save susikurti lengvai nuspėjamą, kontroliuojamą ir aiškų
pasaulį, kad šis dar labiau nedidintų jūsų baimių. Baimė nenori
savęs gąsdinti, nes pati savęs bijo. Taigi jūs pasitelkiate protą ir
bandote manipuliuoti gyvenimu, kad tik šio jausmo
nepatirtumėte.
Žmonės nesupranta, kad baimė – tai dar vienas visatos
objektas, kuri galime patirti. Jeigu bijote, galite rinktis vieną iš
dviejų kelių: pripažinti, kad baimė jumyse yra ir stengtis nuo
jos išsilaisvinti, arba ją išlaikyti ir nuo jos slėptis. Žmonės
nesupranta baimės, nes nevertina jos objektyviai. Galiausiai jie
laiko baimę savyje ir stengiasi užkirsti kelią viskam, kas gali ją
sužadinti. Gyvenime jie stengiasi užsitikrinti saugumą ir
kontrolę, apibrėždami, koks turėtų būti gyvenimas, kad jie gerai
jaustųsi. Taip pasaulis tampa bauginančia vieta.
 Galbūt pradžioje atrodo, kad toks pasaulis ne bauginantis, o
saugus. Tačiau taip nėra – jei taip elgsitės, pasaulis išties taps
jums grėsmingas. Jūsų gyvenimas taps tarsi nuolatine kova
prieš visą pasaulį. Jeigu jūsų viduje įsigali baimė, nesaugumas
ar silpnumas ir bandote nuolat apsisaugoti nuo bet ko, kas
galėtų šiuos jausmus sustiprinti, neišvengiamai susidursite su
išbandymais ir pokyčiais, kurie jūsų pastangas pavers niekais.
Priešindamiesi pokyčiams, imsite manyti, kad kovojate su
gyvenimu. Pradės atrodyti, kad štai šis asmuo elgiasi ne taip,
kaip turėtų, o įvykiai klostosi ne taip, kaip norite. Praeities
įvykiai jums kels nerimą, o būsimi pranašaus neišvengiamas
problemas. Pageidaujamų ir nepageidaujamų dalykų, taip pat
gėrio ir blogio apibrėžimai jūsų prote susiformavo todėl, kad tai
jūs apibrėžėte, kokie jie turi būti, kad gerai jaustumėtės.
Visi mes žinome, kad taip elgiamės, ir niekas nekelia
klausimų, ar taip turėtų būti. Manome, kad pirmiausia turime
išsiaiškinti, koks turėtų būti gyvenimas, o tada jį tokiu paversti.
Šia prielaida suabejos tik tas asmuo, kuris pažvelgs giliau ir
paklaus, kodėl gyvenimo įvykius norime pasukti tam tikra
linkme. Kodėl manome, kad jeigu gyvenimas juda ar judės sava
vaga, jis bus mums netinkamas? Kas pasakė, kad natūraliai
besiklostantis gyvenimas nėra geras gyvenimas?
Atsakymas – tai baimė. Toji vidinė jūsų savasties dalis, kuri
pati savimi nepatenkinta, negali ištverti natūralios gyvenimo
tėkmės, nes jūs jos nekontroliuojate. Jeigu gyvenimo įvykiai
nuolat sužadina vidines problemas, tai taip pat nėra gerai. Taigi
suformuluojate paprastą taisyklę – gerai yra viskas, kas jūsų
netrikdo, o tai, kas sukelia nerimą – nepriimtina. Tačiau tokiu
atveju visą savo išorinę patirtį apibrėžiate remdamiesi savo
vidinėmis problemomis. Jeigu norite dvasiškai tobulėti, turite
tokį požiūrį pakeisti. Jei apie visą kūriniją vertinate per savo
labiausiai sumišusią savo esybės dalį, ar ji gali atrodyti kitokia?
Nenuostabu, kad visa tai jums atrodo tikras chaosas.
 Visgi pradėję dvasiškai augti suprasite, kad pastangos
apsisaugoti nuo problemų sukuria jų dar daugiau. Jei bandote
kontroliuoti žmones, įvykius, vietas, viską sudėlioti taip, kad jie
jūsų netrikdytų, ima atrodyti, kad gyvenimas jums priešiškas.
Jei nuolat mėginate viską suvaldyti, be paliovos grumiatės,
gyvenimas tampa nuolatine kova, o kiekviena diena vargina.
Jūsų dienos tampa kupinos varžymosi, pavydo ir baimės. Jums
ima atrodyti, kad bet kas ir bet kada gali jus suerzinti. Nerimas
jumyse sukyla nuo menkiausios kito žmogaus replikos ar
veiksmo. Gyvenimas tampa grėsmingas, todėl imate dar labiau
nerimauti. Jūsų galvoje ima skambėti nuolatiniai minčių
dialogai; bandote išsiaiškinti, kaip sustabdyti tam tikrus
įvykius, arba mąstote, ką daryti, nes jie jau įvyko. Jūs kovojate
su kūrinija, todėl pati kūrinija tampa baugiausiu jūsų gyvenimo
dalyku.
Tačiau yra ir kita išeitis – galite nuspręsti nebekovoti su
gyvenimu. Suprasti ir susitaikyti su tuo, kad jo nekontroliuojate.
Gyvenimas nuolat keičiasi, ir jei bandysite viską laikyti savo
rankose, taip ir nepatirsite pilnatvės. Užuot mėgavęsi
gyvenimu, imsite jo bijoti. Tačiau vos tik nuspręsite nebekovoti
su gyvenimu, turėsite akis į akį susidurti su baime, dėl kurios ir
įsivėlėte į tokią kovą. Laimei, galite nelaikyti šios baimės savyje.
Įmanoma gyventi be baimės. Visgi tam, kad pasinaudotumėte
šia galimybe, pirmiausia turite geriau suprasti pačią baimę.
Kai jumyse įsigali baimė, gyvenimo įvykiai neišvengiamai ją
skatina. Nuolat besikeičiantis išorinis pasaulis sukelia jumyse
raibulius, lyg į vandenį įmestas akmuo. Čia nėra nieko blogo.
Gyvenimas sukuria tokias situacijas, kurios verčia jus peržengti
savo ribas ir pašalinti viduje užblokuotą energiją. Tame, kas
jumyse užblokuota ir palaidota, formuojasi baimės šaknys.
Baimę sukelia užsikimšę vidinės energijos srautai. Uždaryta
energija negali pasiekti ir maitinti jūsų širdies, tad širdis
nusilpsta. Nusilpusi širdis ima jausti žemesnes vibracijas, o
vienus žemiausių virpesių skleidžia baimė. Baimė – tai
kiekvienos problemos priežastis. Ji skatina šališkumą ir tokias
neigiamas emocijas kaip pyktis, pavydas ir savininkiškumas. Jei
nejaustumėte baimės, niekas negalėtų trukdyti jums laimingai
gyventi šiame pasaulyje. Niekas netrikdytų vidinės ramybės. Jūs
būtumėte pasirengę susitikti su bet kokiais asmenimis ir patirti
bet kokių dalykų, nes baimė jūsų nestabdytų.
Dvasinio tobulėjimo tikslas – pašalinti tas energijos užtvaras,
kurios sužadina jūsų baimę. Galite rinktis ir kitą išeitį – jas
išsaugoti, taip bandant apsisaugoti nuo baimės. Tačiau tam
turėsite viską kontroliuoti, nes tik taip išvengsite vidinių
problemų. Sunku suprasti, kodėl mes nusprendėme tikėti, kad
vengti savo vidinių problemų yra protinga. Tačiau taip elgiasi
visi. Daugelis galvoja panašiai: „Padarysiu viską, kas įmanoma,
kad tik apsaugočiau tai, kas manyje. Jeigu pasakysi ką nors, kas
privers mane sunerimti, ginsiuosi. Šauksiu ant tavęs ir
priversiu atsiimti savo žodžius. Jei sutrikdysi mano vidinę
ramybę, tikrai pasigailėsi.“ Kitaip tariant, jeigu kito žmogaus
veiksmai žadina jūsų baimę, manote, kad tas asmuo elgiasi
nederamai. Taigi dedate visas pastangas, kad jis daugiau taip
nebesielgtų. Pirmiausia jūs ginate save, o vėliau bandote save
apsaugoti. Darote viską, ką galite, kad nesijaustumėte sutrikę.
Galiausiai tampate pakankamai išmintingi ir suprantate, kad
viso šio vidinio šlamšto jums nereikia. Ir visai nesvarbu, kas jį
sužadina. Nesvarbu, kokia situacija jį išjudina. Nesvarbu, ar tai
atrodo prasminga ir teisinga, ar ne. Deja, daugelis iš mūsų
nesame tokie išmintingi. Mes ne tik nesistengiame atsikratyti
vidinio šlamšto, bet ir bandome pagrįsti, kodėl jį saugome.
Jeigu tikrai norėsite augti dvasiškai, suprasite, kad kaupdami
vidines problemas patenkate į spąstus. Galiausiai norėsite bet
kokia kaina iš jų išsilaisvinti ir pagaliau suprasite, kad
gyvenimas iš tikrųjų bando jums padėti. Jus apsupa žmonės ir
aplinkybės, kurie skatina augti. Jums nebereikia spręsti, kas
teisus, o kas klysta. Nebereikia jaudintis dėl kitų žmonių klaidų.
Pakanka norėti atverti savo širdį visiems be išimties dalykams
ir leisti jai apsivalyti. Taip pasielgę, pirmiausia pastebėsite, kad
ima klostytis situacijos, išjudinančios jūsų viduje susikaupusias
nuosėdas. Kita vertus, tai jau vyko visą jūsų gyvenimą.
Vienintelis skirtumas tas, kad dabar tokias situacijas vertinate
palankiai, nes jos suteikia progą paleisti viską, ko įsikibę
laikėtės.
Jus stabdančios vidinės problemos nuolatos kelia galvas ir
veržiasi laukan. Kai tai vyksta, paleiskite jas. Tiesiog leiskite
skausmui pasiekti jūsų širdį ir per ją pereiti. Jei tai padarysite,
skausmas pasitrauks. Jeigu nuoširdžiai ieškosite tiesos, taip
elgsitės kiekvienu atveju. Tai ilgo tobulėjimo kelio pradžia ir
pabaiga – atsiduoti vidiniam išsivalymui. Tai darydami
netrukus suvoksite ir subtilesnius dėsnius, kurie valdo tokį
paleidimo procesą.
Vieną dėsnį sužinosite labai anksti, nes tai neišvengiama
tiesa. Visgi, nors ir anksti jį suprasite, greičiausiai ne kartą
suklupsite, bandydami jo laikytis. Šis dėsnis labai paprastas:
jeigu kažkas sutrikdo jūsų vidų, kuo greičiau tai paleiskite, nes
vėliau bus sunkiau. Nebus lengviau, jeigu tyrinėsite tokį
neigiamą dalyką ar bandysite su juo žaisti, tikėdamiesi jį
susilpninti. Taip pat nebus lengviau, jei apie jį galvosite,
kalbėsite ar bandysite atsikratyti dalimis. Jeigu norite
išsilaisvinti iki pat savo esybės gelmių, paleiskite nedelsdami,
nes vėliau lengviau nebus.
Norėdami taikyti šį dėsnį savo gyvenime, turite suprasti jo
principus. Visų pirma būtina suvokti, kad jumyse yra kažkas,
nuo ko reikia išsilaisvinti. Turite suprasti, kad jūs – jus
užplūstančius dalykus stebintis subjektas, kuris yra atskiras
nuo to, ką patiriate. Taip, jūs tai pastebite, bet kas jūs esate?
Susitelkę į savo sąmonę, stebėtojui – savajam „Aš“ – suteikiate
tvirtą pagrindą. Tai vienintelė vieta, kurioje būdami galite
paleisti visa kita. Tarkime, koks nors įvykis suvirpino jūsų širdį.
Jeigu ir toliau liksite susitelkę sąmonės centre ir jį paleisite, visa
tai, ką pastebėjote, praeis. Tačiau jei į tai įsikibsite ir pasiduosite
neramiems jausmams bei mintims, matysite vienas kitą taip
greitai vejančius įvykius, kad tiesiog nebesuprasite, nuo ko
viskas prasidėjo.
Jei nepaleisite sužadintos savo širdies energijos, ji ims veikti
kaip magnetas. Ji įgis neįtikėtiną traukos jėgą ir nukreips į save
jūsų sąmonę. Staiga pastebėsite, kad nebesate ten, kur buvote.
Jūs jau nebe taip aiškiai suvoksite savo sąmonę kaip tada, kai
pirmą kartą pastebėjote trikdantį dalyką. Pasitrauksite iš tos
objektyvaus suvokimo vietos, kurioje buvote, kai pirmą kartą
pastebėjote širdyje kylančią reakciją, ir įsivelsite į
besikeičiančios energijos sūkurį, kuris srūva iš jūsų širdies. Kai
po kurio laiko vėl grįšite į sąmonės centrą, suprasite, kad
buvote iš jo pasitraukę. Grįšite ir suprasite, kad buvote visiškai
pasiklydę tarp to, kas slypėjo jumyse. Tada beliks viltis, kad
nepasakėte ar nepadarėte nieko, dėl ko tektų gailėtis.
Pažvelgę į laikrodį staiga pastebėsite, kad nejučia prabėgo
penkios minutės, valanda ar net visi metai. Sąmonės aiškumą
galite prarasti gana ilgam laikui. Ką tuo metu veikėte? Kaip
grįžote? Netrukus aptarsime ir šiuos klausimus, tačiau dabar
svarbiausia suprasti, kad viską aiškiai matydami niekur
nejudate. Jūs tiesiog esate savo sąmonės centre ir stebite, kaip
sujudinami jumyse esantys dalykai. Kol tai stebite, su jais
nesusiliejate.
Svarbiausia suprasti, kad jeigu iš karto nepaleisite trikdančių
dalykų, griaunanti suaktyvintos energijos jėga nukreips į save
jūsų sąmonės dėmesį. Kai tik jūsų sąmonė tam pasiduos, aiškiai
nebesuvoksite, kur yra jūsų savasis „Aš“. Tai įvyksta
akimirksniu. Nesijausite, kažkur einąs – greičiau tai primins
būsena, kai trumpam „dingstate“ iš kambario, įsitraukę į knygą
ar televizijos laidą. Kitaip tariant, tiesiog prarasite tą pastovią
vietą savo sąmonėje, iš kurios galėjote objektyviai suvokti
aplinką. Jūsų sąmonė pasitrauks iš centrinės pozicijos, iš kurios
galėjo stebėti įvairią energiją, ir susitelks į vieną energijos
atmainą.
 Beje, iš savojo „Aš“ paprastai nepasitraukiame sąmoningai.
Šiuo atveju mus veikia traukos dėsniai. Sąmonę visada traukia
labiausiai trikdantis objektas: sumuštas kojos pirštas, garsus
triukšmas ar sužeista širdis. Tas pats dėsnis veikia ir mūsų
viduje, ir išorėje. Taigi sąmonė persikelia į tą vietą, kuri ją
labiausiai trikdo. Būtent tai turime omenyje sakydami:
„Triukšmas buvo toks garsus, kad patraukė mano dėmesį.“ Jis
patraukė jūsų sąmonės dėmesį. Kai paliečiamos užblokuotos
širdies vietos, ima veikti tokia pati trauka, ir sąmonė
nukreipiama į diskomforto šaltinį. Taigi dabar sąmonė yra
jame. Kai diskomfortas atslūgsta ir jo trauka jums susilpnėja,
jūsų sąmonė natūraliai grįžta į aukštesnę būseną – į vietą,
kurioje ji ir būna, kol problema jos neišblaško. Ši aukštesnė
sąmonės būsena yra labai svarbi, bet ir ne mažiau svarbu
suprasti, kas nutinka, kai ją sutrikdo nerimas – sąmonė
nusileidžia ten, kur yra nerimo šaltinis, ir tada visas pasaulis
ima atrodyti kitaip.
Panagrinėkime šį kritimą pažingsniui. Jis prasideda tada, kai
sutrikdyta energija ima traukti jus žemyn į save. Galiausiai
patenkate ten, kur neturėtumėte būti – į savo sąmonei pačią
netinkamiausią vietą. Tačiau kaip tik ten ją ir traukia
nesubalansuota energija. Taigi po tokio kritimo į viską žvelgiate
per nerimastingos energijos šydą, kuris iškreipia jūsų regimą
vaizdą. Tai, kas anksčiau atrodė gražu, dabar kelia
pasibjaurėjimą. Dalykai, kuriuos mėgote, tampa tamsūs ir
slegiantys. Visgi iš tiesų niekas nepasikeitė – tiesiog jūsų
sąmonė ėmė suvokti gyvenimą iš šios nerimastingos energijos
vietos.
Kiekvienas toks jūsų suvokimo pokytis turėtų priminti, kad
turite paleisti trikdančius dalykus. Tą pačią akimirką, kai
suprasite, kad nebemėgstate žmonių, kurie anksčiau jums
patiko, arba kad jūsų gyvenimas ima atrodyti visiškai kitoks ir
pilnas neigiamų dalykų – paleiskite. Turėjote šią nerimastingą
energiją paleisti anksčiau, bet to nepadarėte, taigi dabar bus
sunkiau. Kai problemos tik prasidėjo, galėjote atsikratyti jų
vienu atsikvėpimu. Dabar reikės rimtai padirbėti, kad sąmonė
grįžtų į ankstesnę suvokimo vietą nepraėjusi viso ciklo.
Toks ciklas tęsiasi nuo tos akimirkos, kai sąmonė netenka
palyginti aiškaus suvokimo, iki tos, kai ji vėl grįžta į vietą –
suvokimo centrą. Jo trukmę lemia tai, kaip giliai yra užrakinta
energija, sukėlusi pradinį nerimą. Išjudinus tokią blokuotę, ši
energija praeina visą kelią. Jeigu jos nepaleidžiate, ji jus
įtraukia. Taigi nebesate laisvi – jūs spąstuose. Nukritę žemyn iš
palyginti aiškaus suvokimo vietos, atsidūrėte šios sutrikdytos
energijos gniaužtuose. Jeigu susiklosčiusi situacija nuolat
drumsčia tokią užblokuotą energiją, šioje vietoje galite pasilikti
ilgam. Kita vertus, jeigu įvykis greitai praeina, o anksčiau
įstrigusi energija iš karto išsisklaido, į aukštesnę sąmonės
būseną grįšite gana greitai. Svarbiausia, kad šio proceso
nevaldote – paleidote vairą iš rankų.
Štai taip atrodo kritimas. Sutrikdytas žmogus linkęs veikti
taip, kad ištaisytų susidariusią padėtį. Jūs aiškiai nebematote,
kas vyksta, tiesiog norite, kad trikdymas liautųsi. Taigi imate
kristi žemyn iki savo išgyvenimo instinktų. Galite jausti poreikį
imtis drastiškų priemonių, pavyzdžiui, išsiskirti su savo
sutuoktiniu, pakeisti gyvenamąją vietą arba išeiti iš darbo.
Protas ragina jus tai padaryti, nes jam nepatinka esama padėtis
ir jis siekia nuo jos atsiriboti.
Nukritus iki šio taško prasideda tikrieji sunkumai.
Įsivaizduokite, kad sutrikdyta energija jus įsiurbė ir jūs
pradėjote įgyvendinti kai kuriuos savo proto „patarimus“. Kas
nutiktų, jei iš tiesų mestumėte darbą arba padarytumėte taip:
„Per ilgai tvardžiausi. Dabar rėšiu viską, ką galvoju.“ Jūs net
neįsivaizduojate, koks didelis žingsnis būtų žemyn. Viena, būtų
trikdomas tik jūsų vidus. Tačiau tą akimirką, kai leidžiate
sutrikdytai energijai išsiveržti į išorę ir užvaldyti jūsų kūną,
nusileidžiate į kitą lygį. Dabar tampa praktiškai nebeįmanoma
jos paleisti. Jeigu pradedate ant kažko šaukti arba būdami
tokios aptemusios sąmonės pasakote kitam asmeniui, ką apie jį
galvojate, savo sutrikusią energiją išliejate į šio žmogaus širdį ir
protą. Dabar ji paveikė jūsų abiejų savuosius „Aš“. Taigi vos
išleidę šią energiją į išorę, stengiatės apginti ir pateisinti savo
veiksmus. Tačiau vargu ar tai įtikins kitą asmenį. Tad dabar jus
žemyn tempia dar daugiau jėgų. Pradžioje jūs kritote į tamsą, o
dabar ją skleidžiate. Tai darydami jūs tiesiog perduodate savo
viduje užblokuotą energiją. Jūs išliejate ją į pasaulį, o ji pasaulį
sutepa. Išskiriate daugiau šios energijos į savo aplinką, o iš ten
ji vėl į jus sugrįžta. Dabar jus supa žmonės, kurie atitinkamai su
jumis elgiasi. Tai – dar viena „aplinkos taršos“ forma, kuri daro
įtaką jūsų gyvenimui.
Taip susidaro neigiami ciklai. Jūs paimate šiek tiek jumyse
esančios neigiamos energijos, kuri yra tiesiog giliai įsitvirtinęs
ankstesnis nerimas, ir sėjate ją į aplinkinių širdis. Kažkuriuo
momentu ji pas jus sugrįš. Viskas, ką išleidžiate, grįžta.
Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu netektumėte pusiausvyros ir
visą sutrikdytą savo energiją išlietumėte ant kito žmogaus.
Būtent taip žmonės griauna santykius ir savo gyvenimus.
Kaip giliai galite kristi? Kai viduje nusilpstate, išjudinama ir
kita užblokuota vidinė energija, vėliau kita ir dar kita… Galite
kristi tol, kol jūsų gyvenime įsivyraus visiškas chaosas.
Galiausiai visiškai nebevaldysite situacijos ir nebesuvoksite, kur
yra jūsų sąmonės centras. Būdami tokios būsenos, galite
retkarčiais atgauti buvusį sąmonės aiškumą, tačiau jo
neišlaikysite. Dabar jūs iš tiesų pasiklydote. Ar dar abejojate,
kad vienintelė širdyje užspausta ir vis sužadinama problema
gali lemti visą gyvenimą besitęsiantį kritimą? Kai kuriems
žmonėms taip nutinka.
O juk galėjote viso to išvengti, jei problemą būtumėte paleidę
nuo pat pradžių. Jei būtumėte tai padarę, kiltumėte aukštyn, o
ne kristumėte. Taip veikia šie procesai. Jeigu užspausta energija
išjudinama, tai gerai. Laikas viduje atsiverti ir ją paleisti. Jeigu
ją paleisite ir leisite savo viduje vykti apsivalymo procesui,
užblokuotos energijos jumyse nebeliks. Kai leidžiate jai kilti
aukštyn, ji išeina ir vėl įsilieja į jūsų sąmonės centrą. Tokia
energija dabar jus stiprina, o ne silpnina. Tik taip pradėsite kilti
vis aukščiau ir suprasite skrydžio paslaptį: niekada nežiūrėti į
apačią – tik aukštyn.
Nesvarbu, kas vyksta po jumis, tiesiog pakelkite akis į dangų
ir atpalaiduokite širdį. Jei norite susidoroti su tamsa, jūsų
sąmonei nereikia palikti savojo „Aš“. Jei leisite, ji pati išsivalys.
Kita vertus, įsivėlę į tamsos darbus, jos neišsklaidysite, o tik ją
pamaitinsite. Net nesigręžkite į ją. Jeigu pastebite savyje
sutrikusią energiją, viskas gerai. Nesitikėkite, kad jumyse nėra
tokios užblokuotos energijos, kurios nereikėtų paleisti. Tiesiog
nesitraukite iš savojo sąmonės suvokimo centro. Nesvarbu, kas
vyksta aplink jus, atverkite savo širdį ir išleiskite užblokuotą
energiją. Jūsų širdis apsivalys, ir kitą kartą nebekrisite.
O jeigu visgi suklupsite, tiesiog pakilsite ir tai pamiršite.
Pasinaudokite patarimu, kaip sustiprinti savo apsisprendimą
paleisti viską, ko laikotės. Neieškokite priežasčių, nekaltinkite,
pernelyg nesvarstykite. Neieškokite nieko. Tiesiog nedelsdami
paleiskite, ką turite paleisti, ir leiskite energijai vėl grįžti į
aukščiausią sąmonės centrą, kurį ji tik gali pasiekti. Jeigu
jaučiate gėdą, paleiskite ją. Nesilaikykite įsikibę baimės. Visa tai
– užblokuotos energijos, kuri galiausiai išgryninama, likučiai.
Stenkitės viską paleisti, kai tik suvoksite, kad kažko laikotės.
Nešvaistykite laiko – naudokite energiją tik kilti aukštyn. Esate
didi būtybė, kuriai suteikta didžiulė galimybė tyrinėti jus
supantį pasaulį. Visas procesas yra labai jaudinantis, kartais
jums seksis puikiai, kartais – nelabai. Įvyks visokių dalykų.
Tačiau dėl to jūsų gyvenimo kelionė taps tik dar įdomesnė.
Taigi nekriskite. Kilkite. Kad ir ką laikote savyje – paleiskite.
Kuo svarbesnį dalyką paleisite, tuo didesnis atlygis jūsų lauks, ir
tuo žemiau krisite, jei to nepadarysite. Čia kaip juoda arba balta
– paleidžiate arba krintate. Nėra pilkų atspalvių ar tarpinių
variantų. Visa užblokuota ir sutrikdyta energija verčiau tegul
tampa jūsų gyvenimo kelionės varomąja jėga. Tai, kas dabar jus
tempia žemyn, gali tapti galinga jėga, keliančia aukštyn. Jums
tereikia panorėti kilti.
 9 skyrius

IŠTRAUKITE VIDINES
RAKŠTIS

Dvasinio tobulėjimo kelionė – tai nuolatinis keitimasis. Jei

norite augti, nebesistenkite likti tokie patys, bet išmokite būti
visada pasirengę pokyčiams. Viena svarbiausių sričių, kurią
privalome keisti – mūsų gebėjimas spręsti asmenines
problemas. Patyrę bet kokį vidinį sutrikdymą, paprastai
stengiamės apsisaugoti. Tačiau tikrieji pasikeitimai prasideda
tik tada, kai į problemas imame žvelgti kaip į augti skatinančius
veiksnius. Norėdami suprasti, kaip šis procesas veikia,
panagrinėkime nesudėtingą situaciją.
Įsivaizduokite, kad jums į ranką įsmigo rakštis, kuri tiesiogiai
liečia nervą. Nuo menkiausio prisilietimo perveria baisus
skausmas. Dėl šio sukeliamo skausmo rakštis tampa rimta
problema. Sutrinka miegas, nes vis prigulate ant skaudamos
rankos. Sunku būti šalia kitų žmonių, nes jie gali paliesti
sužeistą vietą. Kasdienis gyvenimas virsta tikru išbandymu.
Netgi negalite eiti pasivaikščioti į mišką, kad medžių šakos
netyčia neužkliudytų rankos. Taigi rakštis tapo nuolatinių
problemų šaltiniu. Jūs turite dvi išeitis. Pirmoji – atidžiai
išnagrinėti situaciją ir, jei bet koks prisilietimas prie rakšties
yra toks skausmingas, užtikrinti, kad niekas jos neliestų. Antroji
– dėl tos pačios priežasties nuspręsti tą rakštį pašalinti.
Nesvarbu, tikite tuo ar ne, nuo šio sprendimo priklausys visas
likęs jūsų gyvenimas. Tai – vienas iš svarbiausių pamatinių
sprendimų, nulemsiančių jūsų ateitį.
Pirmiausia panagrinėkime pirmąją išeitį ir tai, kaip ji
paveiktų jūsų gyvenimą. Jeigu nuspręsite apsaugoti rakštį nuo
bet kokių prisilietimų, turėsite rūpintis tuo visą likusį
gyvenimą. Norėdami pasivaikščioti po mišką, turėsite išretinti
medžių šakas, kad jos netyčia neperbrauktų per skaudamą
vietą. Kadangi miegodami dažnai vartotės ir vis paliečiate
rakštį, teks išspręsti ir šią problemą. Galbūt sukursite aparatą,
kuris veiktų kaip apsauginis įtaisas. Jeigu tikrai įdėsite daug
pastangų ir rasite, rodos, veiksmingą sprendimą, galite
pamanyti, kad problemą įveikėte. Tarsite sau: „Pagaliau galiu
miegoti. Ir žinote ką? Aš net dalyvavau televizijos laidoje ir apie
tai papasakojau. Kiekvienas, kurio kūne yra rakščių, gali įsigyti
šį apsauginį įtaisą. Tad man netgi pavyksta užsidirbti.“
Taigi visas jūsų gyvenimas ima suktis apie rakštį, bet jūs
netgi tuo didžiuojatės. Nuolat genite medžių šakas, o naktį
dėvite apsauginį įtaisą. Bet štai kilo netikėta problema – jūs
įsimylėjote. Tai tikra bėda, nes sunku apkabinti savo mylimąją.
Niekas negali jūsų liesti, nes gali užkliudyti rakštį. Taigi kuriate
naują įrenginį, leidžiantį žmonėms jausti artumą nesiliečiant.
Galiausiai nusprendžiate, kad norite laisvai judėti ir
nebesirūpinti rakštimi. Taigi konstruojate dar vieną įrenginį,
kurio nereikia nusiimti ar pakeisti, jei norite apsikabinti arba
užsiimti kasdieniais darbais. Deja, jis sunkus. Taigi pritaisote
prie jo ratus, valdote hidrauliniais įtaisais ir įrengiate
susidūrimo jutiklius. Ši konstrukcija tikrai įspūdinga!
Tiesa, namuose teko pakeisti duris, kad apsauginis įtaisas
galėtų pro jas įriedėti. Tačiau dabar rakštis bent jau netrukdo
jums gyventi. Galite eiti į darbą, miegoti ir artimai bendrauti su
žmonėmis. Taigi visiems skelbiate: „Man pavyko išspręsti šią
problemą. Esu laisvas. Galiu eiti, kur noriu. Galiu daryti, ką
panorėjęs. Anksčiau ši rakštis gadino man gyvenimą, bet dabar
ją įveikiau.“
 Tačiau tiesa ta, kad rakštis ir toliau valdo visą jūsų gyvenimą.
Ji daro įtaką visiems jūsų sprendimams: kur lankytis, su kuo
bendrauti, kad gerai jaustumėtės tiek jūs, tiek kiti su jumis
kalbantys žmonės. Ji lemia, kur jūs galite dirbti, kur gyventi ir
kokioje lovoje miegoti. Kad ir ką sakytumėte, rakštis veikia
kiekvieną jūsų gyvenimo aspektą.
Pasirodo, gyvenimas stengiantis apsisaugoti nuo problemos
tampa tiksliu tos problemos atspindžiu. Iš tiesų, jūs nieko
neišsprendėte. Nepašalinote pagrindinės problemos priežasties,
o tik bandote apsisaugoti nuo problemos, kol ji visai užvaldo
jūsų gyvenimą. Galiausiai taip psichologiškai prie jos prisirišate,
kad per medžius nebematote miško. Manote, kad sumažinę
problemos keliamą skausmą, ją pašalinote. Tačiau ji liko
neišspręsta – jūs tiesiog paskyrėte savo gyvenimą saugotis nuo
jos. Dabar ji tapo jūsų visatos centru, o visa kita pasitraukė į
antrą planą.
Norėdamas pavyzdį su rakštimi pritaikyti visam gyvenimui,
kalbėsiu apie vienatvę. Tarkime, kad savo viduje jaučiatės labai
vieniši. Šis jausmas toks stiprus, jog trukdo miegoti naktimis, o
dienomis esate labai jautrūs. Kartais netgi jaučiate skausmą
širdies plote, kuris taip pat verčia nerimauti. Jums sunku
sutelkti dėmesį į savo darbą ir kasdienį bendravimą su
žmonėmis. Be to, kai esate labai vieniši, dažnai būna sunku
suartėti su kitais. Taigi vienišumas primena rakštį. Jis sukelia
skausmą ir trikdo kiekvieną gyvenimo sritį. Be to, kalbant apie
žmogaus širdį, tokių rakščių būna kur kas daugiau. Skaudžiai
reaguojame į vienatvę, atstūmimą, fizinę savo išvaizdą ar
protinius gebėjimus. Taip ir gyvename su pilna rakščių širdimi,
kurios duria į jautriausią jos dalį. Bet kurią akimirką kas nors
gali jas paliesti ir sukelti mums vidinį skausmą.
Kalbant apie vidines rakštis, jūs turite tokias pat dvi išeitis,
kaip ir sprendžiant problemą dėl į ranką įsmigusio dyglio.
Akivaizdu, kad kur kas geriau tą dyglį tiesiog ištraukti. Nėra
jokios priežasties visą savo gyvenimą saugotis, kad niekas jo
nepaliestų. Reikia tiesiog imti ir pašalinti. Ištraukę jį iš tiesų
išsilaisvinsite. Tas pats pasakytina ir apie vidines rakštis – jas
irgi galite ištraukti. Kita vertus, jei nuspręsite jas palikti ir
stengsitės nejudinti, turėsite keisti visą gyvenimą, kad
išvengtumėte situacijų, kuriose galite pajausti skaudų dūrį.
Jeigu esate vieniši, turėsite vengti vietų, kuriose lankosi poros.
Jei baiminatės atstūmimo, turėsite stengtis su niekuo nesuartėti.
Tai darytumėte dėl tos pačios priežasties, kodėl genėjote medžių
šakas – bandysite koreguoti savo gyvenimą, kad niekas
nepaliestų jūsų dyglių. Jei ankstesnis pavyzdys buvo apie
išorinę rakštį, dabar – apie viduje slypinčius dyglius.
Jeigu jaučiatės vieniši, nuolat svarstote, kaip susitvarkyti su
savo vienatve. Ką galite padaryti ar pasakyti, kad taip
nesijaustumėte? Atkreipkite dėmesį, kad neklausiate, kaip
atsikratyti problemos, o tik kaip apsisaugoti nuo to jausmo. Tai
darote vengdami situacijų arba kaip apsauginį skydą
pasitelkdami žmones, pasirinkdami tam tikras vietas ir įvairius
daiktus. Galiausiai tapsite panašūs į asmenį su įsmigusia
rakštimi. Vienatvė pakeis visą jūsų gyvenimą. Susituoksite su
žmogumi, šalia kurio nebesijausite toks vienišas, ir manysite,
kad tai natūralu ir normalu. Tačiau tai yra lygiai tas pats, kaip
vengti rakšties keliamo skausmo, užuot ją ištraukus. Jūs
nepašalinote vienatvės šaknies, o tik bandote apsisaugoti nuo
jos keliamo skausmo. Jeigu artimas žmogus mirtų arba jus
paliktų, vienatvė vėl imtų jus varginti. Problema grįš kiekvieną
kartą, kai tik išorinės sąlygos nebesaugos jūsų nuo to, kas slypi
viduje.
Neištraukę rakšties, galiausiai tapsite atsakingi ir už šią
problemą ir už viską, ko imsitės išoriniame pasaulyje, kad jos
išvengtumėte. Jei pasiseks – sutiksite žmogų, kuris sugebės
sumažinti jūsų vienatvės jausmą, tačiau tada imsite nerimauti,
ar pavyks išlaikyti santykius. Vengdami vienos problemos,
susikūrėte kitą. Tai lygiai tas pats, kaip naudoti aparatą,
padedantį išvengti rakšties keliamų nepatogumų. Tą akimirką,
kai nuspręsite leisti pasilikti pagrindinei problemai, ji išsiplės į
daugelį bėdų. Nebegalvosite, kaip jos atsikratyti, o tik stengsitės
išvengti nemalonaus jausmo. Neturėsite kito pasirinkimo, kaip
tik keisti visą gyvenimą. Nerimausite dėl to, kaip rengiatės ir
kaip kalbate. Jums rūpės kitų žmonių nuomonė apie jus, nes ji
gali turėti įtakos vienišumo jausmui arba meilės poreikiui. Jeigu
kas nors jumis susidomės ir taip palengvins jūsų vienatvę,
norėsite tokiam žmogui sakyti: „Kaip turėčiau elgtis, kad tau
įtikčiau? Galiu būti bet koks, kokio tu nori. Nebenoriu daugiau
jausti kankinančio vienišumo.“
Taigi dabar jus užguls kita našta – nerimas dėl santykių. Dėl
to imsite jausti nuolatinį diskomfortą ir įtampą, gali netgi
kamuoti nemiga. Tiesą sakant, šis nemalonus jausmas jau
nebus vienatvė, bet nuolat varginančios mintys: „Ar teisingai
pasakiau? Ar aš jai tikrai patinku, o gal save apgaudinėju?“
Taigi pagrindinę problemą dabar uždengia visi šie menkesni
rūpesčiai, per kuriuos tarsi nebesimato didesnių – jie atitraukia
dėmesį nuo pagrindinės problemos. Viskas tampa labai
sudėtinga. Galiausiai žmonės pasinaudoja asmeniniais
santykiais, kad paslėptų širdyje styrančias rakštis. Jeigu
rūpinatės vienas kitu, turite atitinkamai keisti savo elgesį, kad
nepaliestumėte ir jautrių mylimo žmogaus vietų.
Taip žmonės ir elgiasi – juos nuolat veikia baimė, kad vidinės
rakštys sukels skausmą. Po truputį savo gyvenimą jie apriboja
taip, lyg gyventų su tikru į kūną įsmigusiu dygliu. Galiausiai
turite nuspręsti, ką daryti su jus trikdančia vidine problema.
Galite stengtis nuslopinti jos keliamą diskomfortą įvairiomis
išorinėmis priemonėmis arba tiesiog ištraukti dyglį, kad jis
nebevaldytų jūsų gyvenimo.
Neabejokite – jūs sugebėsite pašalinti vidinių problemų
šaknį. Jūs tikrai galite jos atsikratyti. Galite pažvelgti į savo
gelmes, į pačią savo esybės esmę ir nuspręsti nebeleisti
silpniausiajai savo daliai jūsų valdyti. Nuspręsti, kad norite iš to
išsilaisvinti. Norite kalbėtis su žmonėmis tik todėl, kad jums tai
įdomu, o ne todėl, kad jaučiatės vieniši. Užmegzti santykius su
kitais tik todėl, kad jie jums patinka, o ne kad jūs norite jiems
įtikti. Mylėti ne bandant užglaistyti vidines problemas, o iš tiesų
jausti tikrą meilę.
Bet kaip išsilaisvinti? Iš tiesų išsilaisvinate atradę save. Jūs
nesate skausmas, kurį jaučiate, ir nesate toji dalis, kuri nuolat
jus vargina. Nė viena iš šių problemų nėra jūs. Jūs – asmuo,
kuris pastebi šiuos dalykus. Supratę, kad jūsų sąmonė yra
atskira ir ji suvokia minėtas problemas, galėsite jas pašalinti.
Norėdami atsikratyti vidinių rakščių, liaukitės su jomis žaisti.
Kuo daugiau jas liesite, tuo labiau įjautrinsite. Be to, nuolat
stengėtės išvengti patiriamo diskomforto, todėl problemos
negalėjo išsispręsti savaime. Jei norite, galite tiesiog leisti
sutrikdytai vidinei energijai sukilti, o tada ją paleiskite. Jūsų
vidinės rakštys – tai tiesiog užblokuota praeities energija, todėl
galite ją paleisti. Bėda ta, kad arba visiškai vengiate situacijų,
kurios gali šią energiją sužadinti, o jūs – paleisti, arba siekdami
apsisaugoti stumiate ją dar giliau.
Įsivaizduokite, kad namuose žiūrite televizorių. Jums patinka
filmas, kol du pagrindiniai veikėjai neįsimyli vienas kito. Tada
jumyse slypintis vienišumas staiga pakelia galvą, o šalia nėra nė
vieno žmogaus, kuris apgaubtų jus dėmesiu. Įdomu, kad vos
prieš kelias minutes jautėtės visai neblogai. Šis pavyzdys rodo,
kad rakštis nuolat yra įsmigusi į jūsų širdį ir suaktyvėja, vos tik
ją kas nors paliečia. Širdyje imate jausti tuštumą ir liūdesį. Tai
nemalonu. Jus užvaldo silpnumas ir pradedate galvoti apie tuos
laikus, kai buvote paliktas ar įskaudintas. Susikaupusi praeities
energija veržiasi iš širdies ir kuria mintis. Dabar, užuot
mėgavęsi filmu, liūdite dėl savo vienatvės, užlieti minčių ir
emocijų bangos.
Ką galėtumėte dar padaryti, kad atsikratytumėte šio
diskomforto, užuot prisivalgę, kam nors paskambinę ar kažkaip
kitaip bandydami nusiraminti? Pirmiausia galite pastebėti, kad
tai pastebėjote. Suvokti, kad jūsų sąmonė žiūrėjo televizorių, o
dabar stebi jūsų vidinę dramą. Toji jūsų dalis, kuri stebi, yra
subjektas. O tai, ką ji stebi – objektas. Tuštumos pojūtis yra
objektas, nes jis yra tai, ką jaučiate. O kas patiria šį jausmą?
Taigi turite pastebėti tą, kuris pastebi. Tai tikrai paprasta. Kur
kas paprasčiau, negu sukurti įmantrų apsauginį įtaisą su
daugybe guolių, ratukų ir hidraulinės įrangos. Jums tereikia
pastebėti tą, kuris jaučia vienatvę. Tas, kuris stebi, jau yra
laisvas. Jeigu norite išsivaduoti ir iš kitos panašios sutrikdytos
energijos, turite leisti jai per jus pereiti, o ne slėpti savo viduje.
Vidinę energiją patiriate nuo mažų dienų. Nubuskite ir
supraskite, kad jūs esate savo viduje kartu su labai jautriu
asmeniu. Tiesiog stebėkite jautriąją savo dalį, kai jaučiatės
sutrikdyti. Pastebėkite, kaip joje kyla pavydas, poreikiai ir
baimė. Visi šie jausmai yra žmogiškosios prigimties dalis.
Sutelkite į juos dėmesį ir pastebėsite, kad tai ne jūs – tai tik jūsų
jausmai ir potyriai. Jūs esate savo viduje gyvenanti esybė, kuri
visa tai suvokia. Jeigu išliksite sąmonės centre, išmoksite
vertinti ir gerbti net sunkiausius išgyvenimus.
Pavyzdžiui, kai kuriuos gražiausius poezijos ir muzikos
kūrinius parašė vidines audras patiriantys menininkai. Didis
menas gimsta būties gelmėje. Galite patirti visas šias labai
žmogiškas būsenas, nepasiklysdami jose ir joms
nesipriešindami. Galite pastebėti, kad pastebite, ir tiesiog
stebėti, kaip vienatvė jus veikia. Ar pasikeičia jūsų laikysena?
Imate kvėpuoti rečiau ar dažniau? Kas įvyksta, kai suteikiate
šiam jausmui erdvės, kad jis galėtų per jus persismelkti?
Tyrinėkite savo būseną. Stebėkite ją iš šalies. Jeigu tam tikras
potyris jūsų neužvaldys, jis greitai praeis, o jo vietą užims
naujas. Mėgaukitės jais visais. Jeigu pajėgsite taip elgtis,
išsilaisvinsite, ir jumyse atsivers ištisas grynosios energijos
pasaulis.
Kuo daugiau laiko praleisite bandydami suvokti savąjį „Aš“,
tuo geriau pradėsite jausti energiją, kurios anksčiau nepatyrėte.
Ji kyla tarsi iš užnugario, kitaip nei mintys ir emocijos, kurios
tarsi šmėžuoja prieš akis. Jūs jau nepasineriate į savo vidinę
dramą, tačiau patogiai įsitaisę viduje sąmoningai ją stebite ir
pradedate jausti iš gilumos kylantį vidinės energijos srautą. Šis
srautas buvo vadinamas Šakte. Šis srautas buvo vadinamas
siela. Būtent tai imsite patirti, sutelkę dėmesį į savąjį „Aš“, o ne į
tai, kas trikdo jūsų vidinę energiją. Jums nereikia kovoti su
vienatve – tiesiog atsiribokite nuo jos. Šis jausmas – tai tik dar
vienas visatos objektas, toks kaip automobiliai, žolė ar
žvaigždės. Ji jums nesvarbi. Tiesiog paleiskite ir leiskite tekėti
savo vaga. Taip elgiasi jūsų savasis „Aš“. Sąmonė nekovoja – ji
paleidžia. Sąmonė tiesiog suvokia visą prieš ją slypinčią visatą.
Jeigu būsite savojo „Aš“ viduje, patirsite vidinės esybės galią
net tada, kai jūsų širdis jausis silpna. Tai tobulėjimo kelio esmė
ir dvasinio gyvenimo pagrindas. Kai tik suprasite, kad jausti
vidinius trikdžius yra normalu, ir jie nebeblaškys jūsų sąmonės,
išsilaisvinsite. Pradėsite maitintis iš vidaus kylančios vidinės
energijos srautu. Kartą paragavę šios vidinės energijos
teikiamos palaimos, galėsite gyventi šiame pasaulyje, tačiau jis
jūsų nepalies. Taip tapsite laisva būtybe, peržengusia
gamtiškumo ribas.
 10 skyrius

PAVOKITE LAISVĖS SAVO

SIELAI

Jeigu norite pasiekti tikrąją laisvę, privalote nuspręsti, jog

daugiau nebenorite kentėti – tai būtina sąlyga. Nuspręskite, kad
norite mėgautis gyvenimu, nes nėra jokio pagrindo jausti
įtampą, vidinį skausmą ar baimę. O juk mes kiekvieną dieną
tampomės naštą, kurios neturėtume nešiotis. Baiminamės, kad
esame netinkami arba kad mums nepavyks. Jaučiamės
nesaugūs, nerimaujame, drovimės… Būgštaujame, kad žmonės
taps mums priešiški, mumis pasinaudos ar nustos mus mylėti.
Visi šie dalykai nepaprastai slegia. Šis vidinis svoris trukdo
užmegzti atvirus ir meile pagrįstus santykius, pasiekti sėkmę
arba išreikšti save. Konkrečiau – tai baimė patirti skausmą,
kančią ar liūdesį. Kiekvieną dieną mes arba patiriame šiuos
jausmus, arba stengiamės nuo jų apsisaugoti. Jų įtaka
milžiniška, tačiau mes net nesuvokiame, kad jie valdo mūsų
gyvenimus.
Sakydamas, kad visas gyvenimas yra kančia, Buda turėjo
omenyje būtent tai. Žmonės nesupranta, kaip smarkiai jie
kenčia, nes niekada kitaip negyveno. Pažvelkime į tai kiek kitu
kampu – įsivaizduokite, kas būtų, jeigu nei jūs, nei joks kitas
asmuo nežinotų, kas yra gera sveikata. Tarkime, kad visi nuolat
taip smarkiai negaluotų, jog vos pajėgtų išsiropšti iš lovos.
Tokiame pasaulyje visus darbus būtų galima atlikti tik šalia
lovos. Šie žmonės nežinotų, kad galima gyventi ir kitaip. Vos
keli sunkūs žingsniai išeikvotų visą jų energiją, o jie
neįsivaizduotų, ką reiškia būti sveikam ir kupinam jėgų.
Tą patį galima pasakyti apie minčių ir emocijų energiją, kuri
sudaro jūsų sielą. Dėl savo vidinio jautrumo jūs nuolat
atsiduriate tokiose situacijose, kuriose daugiau ar mažiau
kenčiate. Taigi jūs arba bandote nutraukti esamą skausmą,
kontroliuodami aplinką, arba nerimaujate dėl būsimos kančios.
Ši būsena tokia dažna, kad jos net nepastebite – panašiai kaip
žuvis nemato vandens.
Pastebite, kad kenčiate tik tada, kai kančia tampa stipresnė
už įprastą. Visgi savo problemų nepripažįstate tol, kol jos
nedaro įtakos kasdienei jūsų elgsenai. Tiesą sakant,
kasdieniame gyvenime jūsų sielai nuolat kyla problemų.
Norėdami tai pamatyti, palyginkite tai su savo požiūriu į protą
ir kūną. Įprastomis aplinkybėmis ir jeigu esate sveiki, apie savo
kūną daug negalvojate. Tvarkote savo reikalus, kažkur einate,
važiuojate, dirbate ar pramogaujate kūno nė nepastebėdami.
Jūsų mintis jis patraukia tik tada, kai iškyla problemų. Kita
vertus, apie savo psichologinę gerovę galvojate nuolat. Daugelio
žmonių galvose sukasi tokios mintys: „O jei staiga atsidursiu
dėmesio centre? Ką turėsiu sakyti? Jeigu nebūsiu pasiruošęs,
labai susinervinsiu.“ Tai kančia. Tokie nesibaigiantys
nerimastingi vidiniai monologai yra tam tikra kančios forma.
„Ar aš tikrai galiu juo pasitikėti? Jeigu atsiversiu, o jis manimi
pasinaudos? Daugiau nebenoriu to patirti.“ Visgi skausmą kelia
jau vien toks nuolatinis galvojimas apie save.
Kodėl turėtume nuolat apie save galvoti? Kodėl tiek daug
minčių sukasi apie „aš“, „mano“, „man“? Juk taip dažnai
galvojate apie tai, kaip jums sekasi, ką mėgstate, ko nemėgstate
ir kaip pagal save pertvarkyti pasaulį. Šios mintys jūsų galvoje
sukasi todėl, kad savo viduje turite problemų ir bandote
pasijausti geriau. Jeigu ilgą laiką negaluotumėte fiziškai, nuolat
galvotumėte apie tai, kaip apsaugoti ir sustiprinti savo kūną.
Tas pats pasakytina ir apie sielą. Vienintelė priežastis, kodėl tiek
daug galvojate apie savo psichologinę savijautą, yra ta, kad ji
jau ilgą laiką nebuvo gera. Jūsų siela labai trapi, o jus nuliūdinti
gali praktiškai bet kas.
Norėdami nutraukti tokią kančią, pirmiausia privalote
suprasti, kad jūsų sielai nėra viskas gerai. Tada – pripažinti, kad
gali būti kitaip. Ji gali būti sveika. Kaip nuostabu suprasti, kad
neprivalote nuolat taikstytis su savo siela arba jos ginti.
Neprivalote nuolat permąstyti to, ką pasakėte arba ką kitas
asmuo apie jus galvoja. Dėl ko gyvenimas jūsų turi laukti, jeigu
visą laiką dėl to jaudinsitės ir nerimausite? Vidinis jautrumas
signalizuoja apie prastą sielos savijautą. Panašiai sunegalavęs
kūnas apie tai praneša skausmu arba siunčia kitus signalus.
Skausmas nėra blogybė – taip kūnas teikia jums informaciją.
Jeigu persivalgote, sutrinka skrandis. Jeigu pervarginate savo
rankas, ima jas skaudėti. Taigi kūnas bendrauja pasitelkdamas
universalią skausmo kalbą. Kita vertus, siela pasitelkia kitą
universalią kalbą – baimę. Nepasitikėjimas savimi, pavydas,
nesaugumas, nerimas yra tam tikros baimės atmainos.
Jeigu netinkamai elgiatės su gyvūnu, jis pradeda bijoti. Tas
pats nutiko ir jūsų sielai. Jūs nederamai su ja elgėtės,
užkraudami pernelyg didelę atsakomybę. Stabtelėkite ir
pagalvokite, kokias pareigas paskyrėte savo protui. Pasakėte
jam: „Noriu, kad visi mane mėgtų. Nenoriu, kad kas nors blogai
apie mane kalbėtų. Noriu, kad viskas, ką sakau ir darau, būtų
visiems priimtina ir malonu. Nenoriu, kad kas nors mane
įskaudintų. Nenoriu, kad nutiktų kažkas, kas man nepatinka.
Priešingai, viskas turi vykti taip, kaip noriu.“ O paskui dar
priduriate: „Dabar, prote, sugalvok, kaip įgyvendinti visus šiuos
dalykus. Pasistenk, net jeigu reikėtų galvoti apie tai dieną
naktį.“ Žinoma, jūsų protas atsako: „Kimbu į darbą. Skirsiu jam
visą laiką.“
Ar galite įsivaizduoti ką nors, bandantį įveikti tokią užduotį?
Protas turi stengtis, kad sakytumėte tik tinkamus dalykus, kad
visi teisingai juos suprastų ir kad jie darytų visiems reikiamą
poveikį. Jis privalo užtikrinti, kad visi jūsų veiksmai būtų
tinkamai interpretuojami ir suvokiami, taip pat kad niekas jūsų
neįskaudintų. Jam tenka siekti, kad gautumėte visko, ko norite,
ir niekada nepatirtumėte to, ko nenorite. Taigi protas nuolat
bando jums patarinėti. Būtent todėl jis toks aktyvus – jūs
pavedėte jam atlikti neįmanomas užduotis. Panašiai galėtumėte
bandyti rankomis išrauti medį ar vienu šuoliu pasiekti kalno
viršūnę. Jeigu savo kūną verstumėte daryti tai, ko jis nepajėgia,
netrukus sunegaluotumėte. Nepakeliamas krūvis pažeidžia ir
sielą. Fiziniai negalavimo požymiai yra skausmas ir silpnumas,
o nualintos psichikos ženklai – nuolatinė baimė ir įkyrios
mintys.
Taigi tam tikru metu turėsite atmerkti akis ir pripažinti, kad
jūsų viduje yra problemų. Atidžiai paanalizuokite ir pastebėsite,
kad protas nuolatos nurodinėja jums, ką daryti. Jis ragina eiti
vienur, bet ne kitur, kažką sakyti ir kažką nutylėti. Jis siūlo
rengtis tam tikrus drabužius, o tam tikrų ragina nedėvėti. Jis
niekada nenutyla. Ar ne taip buvo, kai mokėtės gimnazijoje? O
gal ir vidurinėje ar pradinėje mokykloje? Ar kada nors buvo
kitaip? Nuolatinis nerimas dėl savo poelgių – tai tam tikra
kančios forma. Bet kaip tai ištaisyti? Ar įmanoma jį nuslopinti?
Daugelis žmonių savo vidines problemas bando spręsti
žaisdami tuos pačius išorinio pasaulio žaidimus, kuriuos
žaisdavo nuolat. Jei padarytume vidinių problemų „momentinę
nuotrauką“, pamatytume, kad kiekvienas turime vadinamąją
dienos problemą, kuri labiausiai vargina konkrečiu momentu.
Tačiau kai ši problema išsisprendžia, jos vietą užima kita, o po
šios – dar kita. Apie jas sukasi jūsų mintys, kurios linkusios
susitelkti į tai, kas jus vargina šiandien. Jos nuolat nagrinėja
problemą, jos priežastis ir tai, ką galite su ja padaryti. Jeigu
nemėginsite to pakeisti, taip ir gyvensite visą likusį gyvenimą.
Be to, galite pastebėti, kad protas visada ragina jus ką nors
pakeisti išorėje, kad išspręstumėte savo vidines problemas.
Visgi jei esate išmintingi, neįsivelsite į tokį žaidimą. Suprasite,
kad protas psichologiškai sužeistas, taigi ir jo patarimai
atitinkami. Jūsų protą nuolat trikdo baimė, taigi jo patarimų
turėtumėte klausytis mažiausiai. Tiesą sakant, protas jus
klaidina. Įsivaizduokite, kad jis jums šnabžda: „Jeigu gaučiau tą
paaukštinimą, viskas būtų gerai. Puikiai jausčiausi ir
susitvarkyčiau gyvenimą.“ Bet ar tai tiesa? Ar gavę
paaukštinimą tikrai daugiau nesijausite nesaugiai ir visą likusį
gyvenimą būsite patenkinti savo finansine padėtimi? Žinoma,
ne. Kai tik tai įvyktų, į paviršių iškiltų kita problema.
Tai pastebėję suprasite, kad protas turi esminę bėdą. Jis
bando keisti išorines aplinkybes, tikėdamasis, kad dėl to geriau
jausis. Tačiau vidines problemas sukelia ne išorinės situacijos.
Keisti aplinkybes – tai tik bandymas spręsti problemą.
Pavyzdžiui, jei širdyje jaučiatės vieniši ir nepatenkinti, taip yra
ne todėl, kad neužmezgėte ypatingų santykių. Problemos
priežastis kita. Santykiai – tik bandymas spręsti problemą.
Užmegzdami juos bandote išsiaiškinti, ar taip galima nuraminti
savo vidinį nerimą. Jei tai nesuveiks, išbandysite ką nors kita.
Visgi tenka pripažinti, kad išoriniai pokyčiai neįveiks
problemos, nes jie negali išrauti jos su šaknimis. Pagrindinė
problema yra ta, kad nejaučiate vidinės pilnatvės – atrodo, jog
jums nuolat kažko trūksta. Tačiau tinkamai neįvardiję
problemos šaknies, ieškosite, kaip galėtumėte pasislėpti nuo jos.
Galite slėptis už finansų, kitų žmonių, šlovės ar populiarumo.
Jeigu bandote surasti tobulą asmenį, kuris jus mylėtų ir
dievintų, ir jį surandate, jums iš tikrųjų nepavyko. Jūs ne tik
neišsprendėte problemos, bet ir įtraukėte į ją kitą asmenį.
Daugelio žmonių asmeniniai santykiai labai sudėtingi būtent
todėl, kad, mėgindami išspręsti savo vidines problemas, žmonės
į jas įtraukia ką nors kitą. Tokie santykiai nebus sklandūs, nes
būtent jūsų problemos paskatino juos užmegzti. Tai nesunku
suprasti – pakanka šiek tiek atsitraukti ir išdrįsti sąžiningai
pažvelgti į juos iš šalies.
 Sužinojome, kaip atrodo nesėkmė, tad dabar metas apibrėžti
sėkmę. Klestinčią sielą galima palyginti su sveiku fiziniu kūnu.
Tai reiškia, kad jums nuolat nereikia galvoti apie savo sielos
gerovę. Natūraliai sveikas kūnas tiesiog leidžia jums
netrukdomiems užsiimti savo reikalais. Jūs jo net nepastebite.
Panašiai turėtų būti savaime suprantama, kas yra gera psichinė
savijauta, kaip nebijoti ar jaustis mylimam. Neturėtumėte savo
sielos problemoms skirti viso savo gyvenimo.
Įsivaizduokite, kaip smagu būtų gyventi, jeigu jūsų galvoje
nebeskambėtų tos asmeniškos neurotiškos mintys. Galėtumėte
tiesiog mėgautis įvairiais dalykais ir bendrauti su žmonėmis
nuoširdžiai, o ne tik todėl, kad jums jų reikia. Tiesiog gyventi ir
patirti kiekvieną gyvenimo akimirką, užuot paskyrę gyvenimą
tik savo vidinėms problemoms spręsti. Ir jūs galite pasiekti
tokią būseną. Tai daryti niekada nevėlu.
Dabar jūsų santykiai su jūsų siela primena priklausomybę. Ji
nuolat kelia jums reikalavimus, o jūs visą gyvenimą bandote
šiuos reikalavimus patenkinti. Tad, norėdami iš to išsilaisvinti,
pirmiausia turite išmokti tai pripažinti. Pavyzdžiui, nuo
narkotikų priklausomi asmenys gali atsisakyti kvaišalų, ištverti
abstinencijos laikotarpį ir niekada nebevartoti narkotikų.
Galbūt tai nelengva, tačiau įmanoma. Tas pats pasakytina apie
priklausomybę nuo sielos. Galite daugiau tuščiai nebesiklausyti
nuolatinių savo sielos problemų. Galite tai nutraukti. Atsibudę
ryte, galite su džiaugsmu laukti dienos įvykių ir nesijaudinti dėl
to, kas nutiks. Toks kasdienis gyvenimas primintų nuolatines
atostogas: darbas ir bendravimas su šeima taptų malonūs, o jūs
viskuo mėgautumėtės. Tai nereiškia, kad nebesistengtumėte iš
visų jėgų, tiesiog pastangos teiktų džiaugsmo. Vakare, prieš
miegą, paleistumėte visus dienos įspūdžius. Taigi gyventumėte
savo gyvenimą neįsitempdami ir nesijaudindami dėl jo. Iš tiesų
gyventumėte, užuot bijoję gyvenimo ar su juo grūmęsi.
Jūs galite visiškai išsilaisvinti iš sielą kamuojančios baimės –
tereikia žinoti, kaip tai padaryti. Pasitelkime rūkymo pavyzdį.
Nesunku suprasti, kaip mesti rūkyti. Svarbiausias žodis šiame
sakinyje yra „mesti“. Iš tiesų visai nesvarbu, kokiais metodais
bandytumėte tai padaryti. Galiausiai vis tiek turėsite tiesiog
atsisakyti rūkymo. Mesti rūkyti – tai tiesiog nebedėti į burną
cigarečių. Visų kitų metodų imtumėtės tik todėl, kad jūs tikite,
jog jie padės. Visgi vienintelis dalykas, kurį turėtumėte padaryti
– tai daugiau nebedėti cigarečių į burną. Jeigu jums tai pavyks,
tikrai nustosite rūkyti. Kodėl gi nepasinaudojus tuo pačiu
metodu bandant susitvarkyti su chaosu sieloje.
Nustokite tvirtinti savo protui, kad jis privalo spręsti jūsų
asmenines problemas. Ši neįvykdoma užduotis jį ir palaužė bei
sutrikdė visą sielą. Dėl to jūs jaučiate baimę, nerimą ir neurozę.
Jūsų protas daro labai nedidelę įtaką jį supančiam pasauliui. Jis
nėra nei visažinis, nei visagalis. Jis nevaldo oro sąlygų ir kitų
gamtos jėgų. Taip pat jis negali valdyti kitų žmonių, vietų ar jus
supančių objektų. Savo protui pavedėte atlikti neįveikiamą
užduotį, reikalaudami manipuliuoti pasauliu, kad
išspręstumėte vidines savo problemas. Tačiau jeigu norite, kad
visa jūsų esybė būtų sveika, nebeverskite proto taip elgtis.
Tiesiog atleiskite jį nuo pareigos užtikrinti, kad visi elgtųsi ir
viskas vyktų taip, kad jūs viduje jaustumėtės geriau. Protas
šiam darbui netinkamas. Atleiskite jį ir paleiskite savo vidines
problemas.
Jūsų santykiai su savo protu gali būti visai kitokie. Kai tik jis
ims nurodinėti, ką turėtumėte ar ko neturėtumėte daryti, kad
pasaulis atitiktų išankstines jūsų prielaidas, nesiklausykite.
Panašiai elgtumėtės ir bandydami mesti rūkyti. Kad ir ką jums
kalbėtų protas, jūs tiesiog neimate cigaretės ir nesidedate į
burną. Nesvarbu, kad ką tik pavakarieniavote. Nesvarbu, kad
nerimaujate ar kad jums ko nors stinga. Kad ir kokia būtų
priežastis, savo rankomis daugiau niekada nebeliečiate
cigarečių. Panašiai turėtų būti ir tada, kai jūsų protas pradeda
aiškinti, ką turėtumėte daryti, kad viduje gerai jaustumėtės.
Nesiduokite jo įtikinami. Tiesa ta, kad viskas bus gerai tik tada,
kai sugebėsite priimti visus dalykus. Tik tada iš tiesų būsite
patenkinti.
Pakanka liautis tikėjus, kad protas ištaisys jūsų vidines
problemas. Tai – pagrindinė sąlyga ir pokyčių esmė.
Nekaltinkite savo proto. Iš tiesų jis niekuo nenusikalto. Protas –
tai tiesiog kompiuteris, priemonė. Galite juo naudotis
mąstydami didžias mintis, spręsdami mokslines problemas ar
tarnaudami žmonijai. Tačiau būdami sutrikę reikalavote iš savo
proto ieškoti vidinių problemų sprendimo jus supančiame
pasaulyje. Stengėtės išnaudoti analitinius proto gebėjimus, kad
apsisaugotumėte nuo natūralios gyvenimo tėkmės.
Stebėdami savo protą, netrukus suprasite, kad jis nuolat
bando viską ištaisyti. Taigi sąmoningai priminkite sau, kad to iš
jo nebereikalaujate ir švelniai atsiribokite. Nebekovokite,
niekada nebekovokite su savo protu. Šios kovos nelaimėsite. Jis
arba iš karto jus įveiks, arba jūs kuriam laikui jį pritildysite,
tačiau jis grįš vėliau ir tikrai jus sugniuždys. Taigi, užuot kovoję
su protu, verčiau tiesiog jo neklausykite. Kai jis pradės siūlyti,
kaip pakeisti pasaulį ir visus jo gyventojus, kad jie geriausiai
atitiktų jūsų poreikius, užsikimškite visas ausis.
Tokiu atveju svarbiausia tylėti. Be to, protas neprivalo nutilti.
Tylėti turite jūs. Jūs esate savo viduje ir stebite neurotiškąjį
protą, taigi tiesiog atsipalaiduokite. Taip savaime atsitrauksite
nuo proto į tikrąją sąmonės buveinę. Jūs nesate mąstantis
protas – jūs tiesiog jį suvokiate. Jūs – tai už proto slypinti
sąmonė, kuri suvokia mintis. Tą akimirką, kai nustosite visa
širdimi ir siela pasitikėti protu, lyg jis būtų vienintelis jūsų
gelbėtojas ir gynėjas, suprasite, kad nesate protas, o tiesiog jį
stebite. Būtent taip suvokiate savo mintis – stebėdami jas iš savo
vidaus. Galiausiai išmoksite ramiai būti savyje ir sąmoningai
stebėti protą.
Kai pasieksite tokią būseną, protas nebekels jums problemų.
Jums atsitraukus nuo proto į šalį, sąmonė nebedalyvaus
mąstymo procese. Mąstydami stebėsite, ką sako protas. Būsite
savyje ir suvoksite, kad suvokiate. Jūs esate vidinė esybė,
sąmonė. Neturite apie ją galvoti, jūs tiesiog esate ji. Taigi galite
stebėti neramų savo protą, bet jam nepasiduoti. Tiesiog jį
išjungti. Protas veikia, nes savo dėmesiu suteikiate jam
energijos. Nukreipkite nuo jo dėmesį, ir jis atsitrauks.
Pradėkite nuo smulkmenų. Pavyzdžiui, išgirdote kažką
nemalonaus arba, dar blogiau, kas nors visiškai jūsų nepaiso.
Tarkime, susidūrėte su bičiuliu ir su juo pasisveikinote, o šis
tiesiog praėjo pro šalį. Dabar nebežinote, ar jis tiesiog jūsų
neišgirdo, ar jūs jam tuščia vieta. Galbūt jis ant jūsų pyksta, o
jūs to net nežinote? Protas leidžiasi šuoliais… Tačiau dabar
turite puikią progą pasitreniruoti. Šioje planetoje gyvena
milijardai žmonių, o vienas iš jų su jumis nepasisveikino. Ar
manote, kad nepajėgsite to ištverti? Ar tai protinga?
Taigi pasinaudokite šiomis nereikšmingomis smulkmenomis
ir išsilaisvinkite. Pirmiau minėtas pavyzdys – proga tiesiog
nuspręsti nepasiduoti savo protui. Ar tai reiškia, kad neleidžiate
protui vis pakartoti tos scenos ir bandyti išsiaiškinti, kas
nutiko? Ne. Tiesiog esate pasirengę noriai stebėti šį savo proto
spektaklį. Stebėkite, kaip jis triukšmingai aiškina, kad buvote
įskaudintas ir kad niekas neturėtų taip elgtis. Žvelkite, kaip
protas bando rasti išeitį. Pastebėkite, kad visa ši audra kilo tik
todėl, jog kažkas su jumis nepasisveikino. Tiesiog sunku tuo
patikėti. Taigi tiesiog stebėkite rėkiantį savo protą, likite
atsipalaidavę ir paleiskite šį įvykį. Atsitraukite nuo triukšmo.
Taip stebėkite visus nereikšmingus mažmožius, su kuriais
susiduriate kasdien. Tai labai asmeniškas vidinis vyksmas.
Netrukus suprasite, kad protas varo jus iš proto dėl niekų. Jeigu
nenorite tam pasiduoti, nebemaitinkite jo savo energija. Tai
viskas, ko reikia. Jeigu to laikysitės, jums reikės tik
atsipalaiduoti ir paleisti visus potyrius. Kai tik pradėsite jausti,
kad visas šis šlamštas kaupiasi jūsų viduje, atpalaiduokite
pečius, širdį ir atsitraukite. Nebenagrinėkite to.
Nebedalyvaukite tame ir nebandykite to sustabdyti. Tiesiog
suvokite, kad tai stebite. Tai padės jums ištrūkti ir paleisti viską,
ko dar laikotės.
Pradėkite šią kelionę į laisvę, reguliariai primindami sau, kad
tiesiog stebite savo sielą. Tai padės jums nepasiklysti.
Priklausomybė nuo savojo proto – labai rimta problema, todėl
turite nuolat sau priminti, kad jūs tiesiog stebite. Yra keletas
labai paprastų sąmoningumo pratimų, kurie trunka vos kelias
sekundes, tačiau padeda jums išlikti sąmonės centre. Kiekvieną
kartą prieš lipdami į automobilį ir sėsdami į vairuotojo sėdynę,
tiesiog stabtelėkite. Priminkite sau, kad esate ant planetos
paviršiaus, kuri sukasi tuščioje erdvėje. Tada tarkite sau, kad
nedalyvausite melodramoje, kurią kuria jūsų protas. Kitaip
tariant, paleiskite viską, kas vyks konkrečią akimirką, ir
priminkite sau, kad nenorite žaisti proto žaidimų. Pakartokite
tai ir išlipdami iš automobilio. Jeigu norite tikrai išlikti savo
sąmonės centre, darykite tą patį prieš atsiliepdami į skambutį
ar atidarydami duris. Jums nereikės nieko keisti. Tiesiog būkite
ir pastebėkite, kad pastebite. Tai panašu į inventorizaciją.
Nuolat tikrinkite, kas vyksta širdyje ir prote, ar neįsitempę jūsų
pečiai. Nusistatykite konkrečius kasdienio gyvenimo
momentus, kurie padėtų jums atsiminti, kas esate, ir pastebėti,
kas vyksta jūsų viduje.
Šie pratimai padeda susitelkti į sąmonės centrą. Galiausiai
sugebėsite nuolat išlikti sąmoningi. Jūsų sąmonė visada bus
susitelkusi į savąjį „Aš“. Būdami tokios būsenos, jūs nuolatos
suvoksite, kad suvokiate. Nebus tokių akimirkų, kada visiškai
pamestumėte tokį suvokimą. Tam nereikės pastangų. Nereikės
nieko daryti. Jūs tiesiog būsite savo esybės centre ir suvoksite,
kaip aplink jus gimsta mintys ir emocijos, o pasaulis atsiveria
jūsų pojūčiams.
Galiausiai kiekvienas jūsų energijos srauto pokytis,
nesvarbu, ar sujaudinantis protą ar kažką suvirpinantis jūsų
širdyje, primins jums, kad esate stebėtojas. Tai, kas anksčiau
tempė jus žemyn, dabar tiesiog jus žadins. Visgi pirmiausia
turite pakankamai nutilti, kad pernelyg smarkiai
nereaguotumėte į išorines aplinkybes. Jūsų pasirinkti
priminimo būdai padės jums neišklysti iš sąmonės centro.
Galiausiai jūsų viduje taps taip tylu, kad galėsite tiesiog stebėti
reaguojančią širdį ir paleisti visus potyrius dar neprakalbus
protui. Kažkuriuo momentu protas pagrindinį vaidmenį perleis
širdžiai. Pastebėsite, kad protas ima sekti širdimi: pirmiausia
sureaguos širdis, o tik paskui prabils protas. Kai būsite
sąmoningi, širdyje besikeičianti energija akimirksniu padės
jums suvokti, kad esate stebėtojas. Protas net negaus progos
išsižioti, nes trikdančią energiją paleisite vos pajutę ją širdyje.
Jūs pajudėjote tinkamu keliu. Tai, kas anksčiau jus
sulaikydavo, dabar padeda. Visą energiją galite nukreipti savo
naudai.
Nusprendę viską paleisti, išlaisvinsite energiją ir patys
tapsite laisvi. Kasdienio gyvenimo sūkuryje išsilaisvinę iš proto
vergijos galite iš tiesų pavogti laisvės savo sielai. Ši laisvė tokia
nuostabi, kad pavadinkime ją tiesiog išsivadavimu.
 11 skyrius

LAISVĖS KAINA – SKAUSMAS

Viena iš esminių tikrojo dvasinio augimo ir vidinių pokyčių

sąlyga – gebėjimas susitaikyti su skausmu. Augti ar tobulėti
neįmanoma nesikeičiant, tačiau tai nereiškia, kad keistis visada
bus malonu. Pokyčiai meta iššūkį tam, kas mums atrodo gerai
pažįstama, ir skatina suabejoti tradiciniais poreikiais,
pavyzdžiui, jaustis saugiam ir patogiai kontroliuoti savo
gyvenimo aplinkybes. Taigi todėl jie neretai yra laikomi
skausminga patirtimi.
Visgi jei norite augti dvasiškai, privalote gerai pažinti šį
skausmą. Nors vidinio sutrikdymo jausmas jums gali nepatikti,
turite išmokti išsaugoti vidinę ramybę, atvirai priimdami šį
pojūtį, kad suprastumėte, iš kur jis kyla. Kai tik sugebėsite
pažvelgti tiesiai į tai, kas jus trikdo, suprasite, jog giliai, pačiame
širdies centre, slypi skausmo sluoksnis. Šis sluoksnis toks
nemalonus ir sudėtingas bei naikinantis jūsų savąjį „Aš“, kad
visą savo gyvenimą stengiatės jo išvengti. Gyvenimo būdas,
mąstymas, veiksmai ir įsitikinimai, kurie sudaro visą jūsų
asmenybę, susiformavo būtent siekiant nepatirti minėtojo
skausmo.
Vengdami skausmo, negalite tyrinėti tosios savo esybės
dalies, kurią dengia skausmo šydas, tad iš tiesų dvasiškai
tobulėti pradėsite tik tada, kai pagaliau ryšitės jį pašalinti. Šis
skausmas yra pačiame širdies centre, jis tarsi spinduliuoja
energiją ir veikia viską, ką darote. Be to, tai nėra fizinis pojūtis,
kuriuo sunegalavęs kūnas paprastai perduoda jums signalus.
Fizinis skausmas jaučiamas tik tada, kai kūne kyla fiziologinė
problema. Tačiau vidinis skausmas jumyse slypi nuolat, tik
uždengtas minčių ir emocijų sluoksnių. Aštriausiai jį jaučiate
tada, kai širdyse kyla sumaištis, pavyzdžiui, kai pasaulis
neatitinka jūsų lūkesčių. Taigi tai vidinis, psichologinis
skausmas.
Psichika sudaryta taip, kad vengtų skausmo, todėl galima
sakyti, kad skausmo baimė yra jos pagrindas. Iš šios baimės ir
gimė pati psichika. Norėdami tai suprasti, pagalvokite,
pavyzdžiui, apie tai, kad didžiausia jūsų problema yra
atstūmimo jausmas, ir jūs bijote situacijų, kuriose galite
pasijusti atstumti. Tokia baimė tiesiog įsilieja į jūsų psichiką.
Net jeigu tikrą atstūmimą patirsite retai, su jo baime kovosite
nuolat. Taip ir gimsta nuolatinis skausmas. Jeigu darote ką nors,
kad išvengtumėte skausmo, vadinasi, jis tokiu būdu valdo jūsų
gyvenimą. Jūsų baimės nukreipia visas jūsų mintis ir jausmus.
Po kurio laiko pastebėsite, kad bet koks skausmui išvengti
skirtas elgesio modelis atveria duris pačiam skausmui. Jeigu
bijote būti atstumti, bet ryžtatės užkalbinti jus sudominusį
asmenį ir pelnyti jo arba jos palankumą, žengiate plonu ledu.
Atrodo, kad jei šis asmuo ne taip į jus pažvelgs ar kažką ne taip
pasakys, ir jus jau pervers atstūmimo dyglys. Taigi galima
daryti išvadą, kad jeigu užmezgėte santykius, stengdamiesi
išvengti atstūmimo problemos, visą laiką balansuosite ties
atstūmimo riba. Patiriami jausmai vienaip ar kitaip sugrąžins
jus prie svarbiausios jūsų veiksmų priežasties. Veikti paskatino
noras išvengti skausmo, taigi skausmo ir veiksmų ryšys jūsų
širdyje išliks visą laiką.
Kančia kyla iš širdies, todėl kiekvieną dieną patiriate tiek
daug nerimo. Skausmo šaknis glūdi giliai širdyje, o jūsų
asmenybės bruožai ir elgesio modeliai susiformavo bandant jo
išvengti. Jūs stengiatės palaikyti tam tikrą savo kūno svorį,
dėvėti tam tikrus drabužius, tam tikru būdu kalbėti ir rinktis
tam tikrą šukuoseną. Ir visa tai darote bandydami pabėgti nuo
skausmo. Galite patys tuo įsitikinti – prisiminkite, kas nutinka,
vos tik jei kas nors užsimena apie jūsų svorį ar kritikuoja
aprangą. Jums nuduria širdį. Kiekvieną kartą, kai darote ką
nors siekdami išvengti skausmo, šie veiksmai tarsi nutiesia jam
tiltą.
Jeigu norite pašalinti pačią skausmo šaknį, pasirinkite
veiksmingesnes priemones. Pavyzdžiui, jei nuo skausmo
bandote pasislėpti rinkdamiesi aktyvų socialinį gyvenimą, jus
įskaudins bet koks dalykas, anksčiau užgavęs jūsų savivertę.
Skausmo dūrį patirsite nesulaukę kvietimo į vakarėlį. Jei
paskambinsite draugui ir pakviesite kartu pažiūrėti filmą,
tačiau jis tvirtins, kad bus užsiėmęs – jus tai irgi įskaudins. Ypač
suskaustų tada, jei draugui skambintumėte siekdami išvengti
būtent skausmingo atstūmimo. Galbūt ruošitės pasivaikščioti ir
pašauksite savo šunį: „Ei, Margi, pas mane!“, tačiau keturkojis
visai nepaklus. Jeigu šunį kviestumėte norėdami pašerti, tiesiog
padėtumėte dubenėlį ant žemės, kad šis galėtų paėsti, kai išalks.
Tačiau jei su Margiu norėsite pažaisti, kad pamirštumėte
varginančią dieną, bet augintinis nekreips į jus jokio dėmesio,
jums suskaus. „Net šuo manęs nemėgsta“, – pamanysite. Kodėl
nepaklusnus šuo jus įskaudina? Kodėl jaučiate apmaudą dėl to,
kad draugas yra kažką suplanavęs ir negali eiti su jumis į kiną?
Kodėl tai skausminga? Nes jūsų viduje slypi neišgyventas
skausmas, o bandymai nuo jo apsisaugoti apgaubė jį daugybe
jautrumo sluoksnių.
Panagrinėkime, kaip tokie sluoksniai susidaro. Norėdami
išvengti atstūmimo skausmo, visomis jėgomis stengiatės
išsaugoti draugystę. Kadangi žinote, jog net draugas gali jus
atstumti, dedate vis daugiau pastangų, kad to neįvyktų. Tačiau
tokiu atveju kiekvienas jūsų poelgis būtinai turi būti priimtinas
kitiems. Jūsų pastangos ima lemti jūsų veiksmus ir net aprangą.
Atkreipkite dėmesį, kad dabar tiesiogiai nesusitelkiate į
atstūmimą. Ne, jūs nerimaujate dėl drabužių, eisenos ar net
automobilio. Taip sukuriamas dar vienas sluoksnis, skiriantis
jus nuo pagrindinio skausmo. Tarkime, kas nors drėbteli: „Na,
maniau, kad gali sau leisti įsigyti geresnius ratus!“, ir jūsų
viduje sujuda nerimas. Kodėl tokia replika sukėlė nuoskaudą?
Ar svarbu, ką žmonės mano apie jūsų automobilį? Paklauskite
savęs, kodėl jūsų širdis taip sureagavo į šiuos žodžius. Ką
patyrėte? Kodėl kilo šis jausmas? Įprastai žmonės neužduoda
tokių klausimų, jie tiesiog stengiasi išvengti skausmo.
Tačiau jūs turėtumėte pažvelgti giliau ir suprasti skausmą
dengiančių sluoksnių dinamiką. Pačiame širdies centre slypi
skausmas. Norėdami jo išvengti, stengiatės nuolat bendrauti su
bičiuliais ir paslėpti skausmą už jų palankumo jums. Tai
pirmasis sluoksnis. Vėliau, norėdami užsitikrinti draugų
pripažinimą, bandote susikurti atitinkamą įvaizdį, kad
įgytumėte dar daugiau draugų ir galėtumėte daryti įtaką. Tai
dar vienas sluoksnis. Kiekvienas jų susijęs su pradiniu
skausmu. Dėl šios priežasties net kasdienės bendravimo
situacijos gali jus labai užgauti. Jeigu kasdien nesistengtumėte
vengti pamatinio skausmo, aplinkinių žodžiai taip smarkiai
nežeistų. Tačiau kadangi savo vertę bandote įtvirtinti tik tam,
kad paslėptumėte jautrią širdies vietą, sukuriate daugybę progų
skausmui pasireikšti. Galiausiai tampate tokie jautrūs, kad
tiesiog pats gyvenimas šiame pasaulyje ima jus skaudinti.
Bendraujant su kitais žmonėmis ar užsiimant įprasta kasdiene
veikla nuolat įvyksta kas nors, kas užgauna jūsų širdį. Atidžiai
paanalizavę, pastebėsite, jog tam tikrą skausmą, nesaugumą ar
sutrikimą sukelia net paprasčiausias bendravimas.
Norėdami šiek tiek atsitraukti, turite pažvelgti į tai iš šalies.
Giedrą naktį išeikite į lauką ir pakelkite akis į dangų. Štai jūs
stovite planetoje, kuri skrieja beribe tuštuma. Nors galite
įžiūrėti vos kelis tūkstančius žvaigždžių, vien mūsų Paukščių
Tako galaktikoje jų šimtai milijardų. Tiesą sakant, manoma, kad
vieną spiralinę galaktiką sudaro daugiau nei trilijonas
žvaigždžių. O mums ši galaktika atrodytų kaip viena žvaigždė,
net jeigu galėtume ją pamatyti. Taigi jūs stovite ant menkos
dulkelės, kuri skrieja apie vieną iš miriadų žvaigždžių. Ar,
žvelgiant iš šios perspektyvos, jums tikrai yra svarbu, ką kiti
žmonės galvoja apie jūsų drabužius ar automobilį? Ar jums
reikia gėdytis, kad pamiršote kieno nors vardą? Kodėl leidžiate
tokiems mažmožiams jus skaudinti? Jeigu norite išsilaisvinti ir
gyventi deramą gyvenimą, verčiau neskirkite visų jėgų
skausmui išvengti. Nešvaistykite gyvenimo, stengdamiesi
patikti kitiems ar bandydami padaryti jiems įspūdį savo
automobiliu. O juk tai nesibaigiantis skausmas. Galbūt
galvojate, kad tik taip rečiau patiriate kančią, bet tai netiesa.
Jeigu gyvenimą aukojate siekdami apsisaugoti nuo skausmo,
vadinasi, jis visada šalia jūsų. Bet kurią akimirką galite paslysti
ir ištarti ką nors netinkamo. Bet kuriuo metu gali nutikti bet
kas. Taigi bėgti nuo skausmo teks visą gyvenimą.
Jeigu pažvelgsite į savo vidų ir pradėsite tai pripažinti, vėl
teks grįžti prie dviejų anksčiau aprašytų pasirinkimų. Vienas –
neliesti viduje slypinčio skausmo ir stengtis apsaugoti jį
išorinėmis sienomis. Kitas – nuspręsti, kad nebenorite švaistyti
viso gyvenimo saugantis nuo skausmo, ir stengtis jo atsikratyti.
Daugelis žmonių apskritai nesiryžta taip pažvelgti į problemą.
Jie net nenutuokia, kad gyvena nešiodamiesi pilnas kišenes
vidinio skausmo, kurias verčiau ištuštinti. Ar tikrai norite
nešiotis šią naštą ir nuolat bandyti visaip pertvarkyti išorinį
pasaulį, kad nesusidurtumėte su skausmu? Koks būtų jūsų
gyvenimas, jei skausmas jūsų nevaldytų? Jūs būtumėte laisvi.
Galėtumėte visiškai laisvai džiaugtis šiuo pasauliu,
nesibaimindami jokių aplinkybių. Jūsų gyvenimas taptų
kupinas įdomių potyrių, o jūs galėtumėte jais džiaugtis, kad ir
kokie jie būtų. Paprastai tariant, galėtumėte tiesiog gyventi savo
gyvenimą ir patirti, ką reiškia leisti visas savo gyvenimo dienas
per beribę tuštumą skriejančioje planetoje.
Norėdami mėgautis tokia laisve, turite išmokti nebijoti
vidinio skausmo ir nerimo. Juk kol bijosite skausmo, tol
stengsitės nuo jo apsisaugoti. Tai daryti jus vers baimė. Taigi jei
norite išsilaisvinti, žvelkite į vidinį skausmą kaip į laikiną
energijos srauto pokytį. Nėra jokio pagrindo bijoti šios patirties.
Jums nereikia baimintis atstūmimo arba to, kaip jaustumėtės,
jei susirgtumėte, netektumėte artimo žmogaus ar ištiktų kokia
kita bėda. Negalite visą gyvenimą vengti to, kas netgi dar
nevyksta, nes tada į viską imsite žvelgti neigiamai. Galiausiai
imsite matyti tik galimas nesėkmes. Ar bent įsivaizduojate, kiek
dalykų gali sukelti vidinį skausmą ir nerimą? Turbūt daugiau,
nei danguje yra žvaigždžių. Jeigu norite tobulėti dvasiškai ir
laisvai tyrinėti gyvenimą, negalite viso jo paskirti tik tam, kad
išvengtumėte daugybės dalykų, kurie galbūt gali pakenkti jūsų
širdžiai ar protui.
Pažvelkite į savo vidų ir nuspręskite nuo šios akimirkos
nebevengti skausmo. Jis tik vienas iš daugybės visatą
sudarančių dalykų. Kas nors gali jums ką nors pasakyti ir
užgauti jūsų širdį, tačiau po kurio laiko viskas praeis. Šis potyris
laikinas. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja, kaip galima
gyventi nepatiriant vidinio nerimo. Tačiau jeigu neišmoksite su
juo susigyventi, teks visą gyvenimą stengtis jo išvengti. Jeigu
jaučiatės nesaugūs, tai tik jausmas. Galite jį valdyti. Gėda taip
pat tik jausmas. Visi šie jausmai yra kūrinijos dalis. Jeigu širdį
degina pavydas, žvelkite į tai objektyviai, lyg į nedidelį vidinį
nubrozdinimą. Tai tik vienas iš visatos objektų, pereinančių per
jūsų vidinę sistemą. Pasijuokite iš jo, tačiau jokiu būdu
nebijokite. Jis negali jūsų paliesti, jei tik jūs to neleisite.
Dar šiek tiek panagrinėkime šią temą, pradėdami nuo
pamatinio žmogiško instinkto. Jeigu kas nors skausmingo
paliečia jūsų kūną, instinktyviai atsitraukiate. Taip elgiatės net
pajutę nemalonų kvapą ar skonį. Tiesą sakant, jūsų siela elgiasi
ne kitaip. Jeigu ją paliečia kas nors trikdančio, ji tuoj pat
traukiasi ir užsisklendžia, kad apsisaugotų. Tas pats vyksta
patyrus nesaugumo, pavydo ir kitas panašias vibracijas, kurias
jau aptarėme. Iš esmės jūsų užsidarymas – tai bandymas
susikurti vidinę energiją uždengiantį skydą. Tai galite pajusti
netgi fiziškai – atrodo, kad kažkas ima spausti širdį. Kas nors
pasako jums kažką nemalonaus, ir širdis suvirpa. Tada prabyla
protas: „Aš su tuo nesitaikstysiu. Tiesiog pasitrauksiu ir daugiau
niekada nekalbėsiu su šiuo žmogumi. Jis dar pasigailės.“ Jūsų
širdis bando atsitraukti nuo to, ką patiria, ir apsisaugoti, kad šis
potyris nepasikartotų. Taip elgiatės todėl, kad negalite
susitvarkyti su jaučiamu skausmu. Taigi tol, kol nesugebėsite
įveikti skausmo, reaguosite į jį užsidarydami ir stengdamiesi
apsisaugoti. Jums užsidarius, protas aplink šią uždarytą
energiją sukurs ištisą struktūrą. Mintimis bandysite pagrįsti,
kodėl jūs teisus, o kiti klysta, ir ką turėtumėte dėl to daryti.
Jeigu tam pasiduosite, ši būsena tiesiog į jus įsilies. Skausmas
ilgus metus slypės jūsų viduje ir taps vienu iš esminių jūsų
gyvenimo veiksnių. Jis lems jūsų būsimas reakcijas, mintis ir
nuostatas. Jeigu iš susiklosčiusios padėties bandysite išeiti
priešindamiesi jos sukeliamam skausmui, turėsite keisti elgesį
ir mintis taip, kad geriau apsisaugotumėte. Turėsite to imtis,
kad koks nors asmuo ar aplinkybės skausmo dar labiau
nesužadintų. Galiausiai aplink užblokuotą energiją suręsite
tikrus gynybinius įtvirtinimus. Ir jei pagaliau aiškiai
pamatysite, kas vyksta, ir suprasite ilgalaikes pasekmes,
norėsite kuo greičiau ištrūkti iš šių spąstų. Tačiau
neišsilaisvinsite tol, kol nenuspręsite paleisti pradinio skausmo,
užuot bandę jo išvengti. Turite išmokti įveikti polinkį bėgti nuo
skausmo.
Išmintingos asmenybės nenori vergauti skausmo baimei. Jos
priima pasaulį tokį, koks jis yra, ir visiškai jo nebijo. Jos visa
galva neria į gyvenimo sūkurį, bet ne tam, kad gyvenimu
prisidengtų nuo savęs. Jeigu gyvenimas trikdo jūsų vidų,
nesislėpkite nuo šio potyrio – tiesiog leiskite jam pereiti per jus
kaip vėjo gūsiui. Juk vidinį sąmyšį keliančių dalykų nutinka
kasdien. Bet kurią akimirką galite pajusti nusivylimą, pyktį,
baimę, pavydą, nesaugumą ar gėdą. Jeigu stebite save,
pamatysite, kad jūsų širdis bando visa tai nustumti. Tačiau
norėdami išlaisvinti, pirmiausia turite išmokti nebesigrumti su
šiais žmogiškaisiais jausmais.
Jeigu jaučiate skausmą, atminkite, kad tai tik energija.
Pradėkite žvelgti į minėtus vidinius potyrius kaip į energiją,
besiskverbiančią per jūsų širdį, kurią stebi jūsų sąmonė. Tada
atsipalaiduokite. Nesipriešinkite jai susigūždami ar
užsisklęsdami. Atsipalaiduokite ir paleiskite. Tyrinėkite širdį,
kol aptiksite tikslią skausmo vietą. Išlikite atviri ir nuovokūs,
kad jūsų sąmonė atrastų tą vidinio žmogaus vietą, kurioje
jaučiamas spaudimas. Pasiruoškite prisiartinti prie įtampos ir
skausmo vietos, o tada atsipalaiduokite ir nerkite dar giliau.
Toks sprendimas leis jums iš esmės dvasiškai tobulėti ir keistis.
Visgi taip elgtis nesinorės. Tai darydami jausite didžiulį
pasipriešinimą, tačiau būtent dėl to šis procesas tampa išties
galingas. Taigi, kai atsipalaiduosite ir pajausite pasipriešinimą,
širdis norės atsitraukti, užsidaryti, saugotis ir gintis. Likite
atsipalaidavę. Neįtempkite pečių, atpalaiduokite širdį. Paleiskite
skausmą ir leiskite jam kiaurai per jus persismelkti. Juk tai tik
energija. Žvelkite į jį kaip į energiją ir paleiskite.
Jeigu skausmą savyje uždarysite ir neišleisite, jis jumyse ir
pasiliks – būtent todėl natūralus mūsų polinkis priešintis
skausmui yra toks žalingas. Jeigu nenorite jausti skausmo, kodėl
jį laikote uždarytą savyje? Nejaugi išties manote, kad jeigu jam
priešinsitės, jis pasitrauks? Tai netiesa. Energija išsisklaidys tik
tada, kai leisite jai per jus pereiti. Jeigu širdyje pajutę skausmo
dūrį atsipalaiduosite ir nebijosite atvirai į jį pažvelgti, jis liausis.
Kiekvieną kartą, kai atsipalaiduojate ir paleidžiate skausmą, jis
pasitraukia amžiams. Kita vertus, jei priešinatės ir užsidarote,
užblokuojate skausmą savyje, lyg užtvenktumėte upelį. Be to,
esate priversti naudoti savo sielos galias, kad sukurtumėte tarsi
šydą, kuris jus, skausmo patyrėją, atskirtų nuo paties pojūčio.
Bandymas išvengti tokio susikaupusio skausmo pasireiškimo
kelia triukšmą jūsų galvoje.
 Jeigu norite išsilaisvinti, pirmiausia pripažinkite, kad jūsų
širdyje slypi skausmas. Juk būtent jūs jį ten uždarėte ir iki šiol
visomis jėgomis bandote išlaikyti kuo giliau savo viduje, kad tik
daugiau netektų jo patirti. Deja, kartu su skausmu savyje
uždarėte ir džiaugsmą, grožį, meilę bei vidinę ramybę. Po
skausmu glūdi ekstazė. Po užgniaužtu skausmu – uždaryta
laisvė. Kitoje nuo skausmo saugančio sluoksnio pusėje slypi
jūsų didybė. Tačiau norėdami prasibrauti iki šių vertybių, turite
būti pasirengę ištverti skausmą. Tiesiog susitaikykite su
mintimi, kad jis jūsų viduje ir kad teks jį patirti. Supraskite, kad
jeigu atsipalaiduosite, skaudės tik trumpą akimirką, o tada
skausmas pasieks jūsų sąmonę ir išsisklaidys visam laikui. Taip
visada ir nutinka.
Kartais pastebėsite, kad skausmui pasitraukus viduje jaučiate
karštį. Tiesą sakant, atsipalaidavus ir išleidus skausmo energiją,
širdyje gali įsiliepsnoti tikras gaisras. Tačiau būtent taip
išvalomas jūsų širdyje susikaupęs skausmas. Išmokite mėgautis
šia liepsna, kuri dar vadinama jogos ugnimi. Nors ji, regis, nėra
maloni, tačiau galite džiaugtis, nes ši visa naikinanti ugnis jus
išlaisvina. Tiesą sakant, skausmas ir yra laisvės kaina. Kai tik
būsite pasirengę mokėti šią kainą, daugiau nebebijosite. Vos tik
liausitės bijoti skausmo, galėsite be baimės žvelgti į bet kokią
gyvenimo situaciją.
Kartais jums teks išgyventi gilius potyrius, kuriuos lydės
stiprus vidinis skausmas. Jeigu jis yra, jo išvengti nepavyks.
Visgi jei esate išmintingi, neaitrinsite jo ir nebandysite keisti
gyvenimo, kad tik nuo jo apsisaugotumėte. Tiesiog
atsipalaiduosite ir savo viduje suteiksite skausmui erdvės, kad
jis galėtų sudegti. Tada skausmo jumyse nebeliks. Juk nenorite
saugoti jo savo viduje. Jeigu trokštate patirti tikrą meilę ir
laisvę, jeigu norite atrasti savyje Dievą, paleiskite visą sukauptą
skausmą. Tikrasis dvasingumas prasideda nuo darbo su savo
vidumi. Dvasiškai augti pradėsite tą akimirką, kai sąmoningai
sutiksite sumokėti laisvės kainą. Apsispręskite bet kokiu metu ir
bet kokiomis aplinkybėmis likti sąmoningi skausmo akivaizdoje
ir dirbti su savo širdimi, kad ji liktų atvira ir atsipalaidavusi.
Atminkite, įkalinę skausmą savyje, būsite jam jautrūs visą
likusį gyvenimą. Laikydami jį viduje, bijosite, kad skausmas ir
vėl pasireikš. Bet jei, užuot užsidarę, atsipalaiduosite, skausmo
energija ras kelią į išorę. Tokiu atveju užblokuota energija
savaime paliks jūsų vidų, ir jūs daugiau jos nebekaupsite.
Tai – dvasinio tobulėjimo esmė. Kai leisite skausmui per jus
pereiti, tapsite laisvi. Šis pasaulis daugiau nebegalės priversti
jūsų nerimauti, nes blogiausias dalykas, ką jis galėjo jums
padaryti – tai sužadinti viduje susikaupusį skausmą. Jeigu tai
jums neberūpės ir daugiau nebebijosite savęs, išsivaduosite.
Galėsite žengti per šį pasaulį kupini gyvybės ir energijos, kaip
niekad anksčiau. Visi jūsų jausmai taps stipresni ir gilesni. Savo
viduje patirsite tikrai nuostabių akimirkų. Galiausiai suprasite,
kad baimė ir skausmas slėpė ištisą meilės vandenyną.
Išsilaisvinus, jūsų širdį ims maitinti galinga meilės jėga, kylanti
iš jūsų gelmių. Laikui bėgant, šią nuostabią vidinę jėgą imsite
vis geriau pažinti asmeniškai. Ji pakeis ankstesnę jūsų
„draugystę“ su širdgėla ir nerimu. Dabar jūsų gyvenimą užlies
ramybė ir meilė. Taigi, įveikę skausmo sluoksnį, galiausiai
nusimesite ir psichikos pančius.
 12 skyrius

SUGRIAUKITE SIENAS

Dvasiškai augdami, tam tikru metu pastebėsite, kad viduje

tampa vis tyliau. Tai įvyksta gana natūraliai, kai tik imate
geriau suvokti savąjį „Aš“. Staiga suprantate, kad nors ir visada
buvote savyje, jūsų sąmonę nuolat blaškydavo nesiliaujantis
minčių, emocijų ir jutiminių potyrių srautas. Imate vis aiškiau
suvokti, jog iš tiesų galite nutildyti visus šiuos trikdžius. Kuo
labiau susitapatinate su aplinką stebinčia savo sąmone, tuo
geriau suprantate, kad, nors ir supa jus daugybė stebimų
objektų, turi būti kažkoks būdas išsivaduoti iš tiesiog
antgamtinio psichikos poveikio jūsų sąmonei. Išeitis tikrai yra.
Šis vidinis proveržis į visišką laisvę tradiciškai vadinamas
jau gerokai nuvalkiotu ir dažnai netinkamai suprantamu
žodžiu „nušvitimas“. Problema ta, kad mūsų požiūris į
nušvitimą pagrįstas asmenine patirtimi arba ribotu teoriniu
supratimu. Kadangi dauguma žmonių niekada patys to
nepatyrė, nušvitimo patirtis arba visiškai sumenkinama, arba
laikoma ypatinga mistine būsena, nepasiekiama beveik niekam.
Taigi galima drąsiai tvirtinti, kad vienintelis dalykas, kurį
dauguma žmonių tikrai žino apie nušvitimą, yra tas, jog jie šios
būsenos dar nepasiekė.
Vis geriau suprasdami, kad mintys, emocijos ir jutiminiai
potyriai tiesiog praeina pro jūsų sąmonę, galite pagrįstai
suabejoti, ar jūsų sąmonė turėtų tik jais apsiriboti? Kas nutiktų,
jeigu sąmonė atitrauktų dėmesį nuo asmeninių minčių ir
emocijų rinkinio? Jeigu ji neapsiribotų tik jutimų teikiama
informacija? Ar tada išsivaduotumėte iš savo asmenybės pančių
ir galėtumėte laisvai žengti už savęs suvokimo ribų? Ir
apskritai, kaip sąmonė taip tvirtai susisaistė su jūsų asmenybe?
Jeigu bandote atsakyti į šiuos klausimus, jie skatina pasidomėti
ir tuo, kas slypi už proto ribų. Akivaizdu, kad diskutuoti apie tai
remiantis vien tik įprastu mūsų mąstymu nepaprastai sunku.
Dėl šios priežasties išlaisvintos savasties būseną aptarsime
pasitelkdami palyginimą. Panašiai kaip Platonas dar 360 m. pr.
Kr. pasitelkė dialogą savo „Urvo alegorijoje“, taip ir mes
papasakosime trumpą istoriją apie ypatingą namą.
Įsivaizduokite, kad atsidūrėte plyname lauke, nuolat
tvieskiamame saulės. Šioje nuostabioje vietoje tiek daug šviesos
ir erdvės! Aplinkui taip gražu, kad nusprendėte čia apsigyventi.
Taigi įsigijote žemės sklypą, o viduryje lauko suprojektavote ir
ėmėte statytis savo svajonių namą. Paklojote tvirtą pamatą, kad
namas būtų labai tvirtas ir ilgai tarnautų. Sienas surentėte iš
betono blokų, kad į jas neįsimestų puvinys ar neprasisunktų
vanduo. Jūsų namas turėtų būti ekologiškas, tad nusprendėte
įdėti tik keletą langų, o stoge įrengėte daugybę perdangų. Kai
galiausiai įstiklinote langus ir namas buvo baigtas,
nusprendėte, kad į jį vis tiek patenka per daug šilumos. Taigi
sumontavote ir apsaugines langines, kurios ne tik atspindi
saulės šviesą ir šilumą bei nukreipia jas tolyn nuo namo, bet ir
saugumo sumetimais gali būti užrakintos. Jūsų namas išėjo
labai didelis, todėl sukaupėte pakankamai įvairių atsargų, kad
kurį laiką galėtumėte gyventi visiškai apsirūpinę. Be to, netgi
surentėte nedidelį priestatą tyliajai pažįstamai, kuri turėtų
rūpintis namų švara, bet netrikdytų jūsų vienatvės. O vienatvė
jums beveik užtikrinta, nes norėdami susikurti romantišką
kampelį atsisakėte telefono, radijo, televizijos ir net interneto…
Taigi namas pagaliau baigtas, ir jūs nekantraujate kuo
greičiau jame apsigyventi. Jums patinka laukų platybės ir saulės
šviesa bei gamtos grožis, tačiau labiausiai žavitės savo naujuoju
būstu. Juk į kiekvieną dizaino detalę įdėjote ir dalelę savo
širdies bei sielos, taigi dabar namas atspindi jūsų tikrąjį „Aš“.
Laikui bėgant, jūsų aistra namui tik stiprėja, bet, jus vis labiau
pradeda erzinti keisti lauko vaizdai ir garsai, taigi vis daugiau ir
daugiau laiko imate leisti viduje. Netrukus suvokiate, kad
visiškai uždarius bei užrakinus duris ir langines namas tampa
tikra tvirtove. Jums tai patinka. Anksčiau gyvenote mieste, taigi
pradžioje buvo gana baisu persikelti taip toli nuo žmonių ir
gyventi visiškai atsiskyrus. Tačiau juk nusprendėte būtent taip.
Taigi pamažu pripratote saugiai leisti dienas tarp savo namo
sienų. Dabar galėjote išpildyti seną svajonę – atsiduoti
skaitymui ir rašymui. Be to, klimato kontrolės sistema veikė
puikiai, taigi gyventi buvo patogu. Ir dar, jums pakako išminties
įrengti modernią apšvietimo sistemą. Paradoksalu, tačiau
pastebėję, kad jūsų namas toks patogus, jaukus ir saugus,
visiškai liovėtės galvoti apie tai, kas vyksta už jo sienų.
Galiausiai namo viduje viskas buvo pažįstama, nuspėjama ir
valdoma, o gyvenimas už jo sienų atrodė nežinomas,
nenuspėjamas ir visiškai nepriklausomas nuo jūsų valios.
Uždaros šventovės pojūtį dar labiau stiprino aklinos langinės,
kurios, lyg kokie paveikslai, susiliedavo su sienomis. Jums net
nebekildavo mintis išeiti į lauką ir jas atidaryti. Langinės buvo
tokios sandarios, kad išjungus apšvietimą namuose tapdavo
tamsu, nors į akį durk, nepriklausomai nuo to, ar už namų
sienų buvo diena ar naktis. Tačiau jūs įpratote niekada
nebeišjungti šviestuvų ir tirštėjančią tamsą pastebėjote tik tada,
kai viena po kitos ėmė perdegti lemputės. Tada ir supratote
patekę į keblią padėtį – namuose neturėjote tokių lempučių
atsargų. Taigi, perdegus paskutinei iš jų, namai paskendo
aklinoje tamsoje.
Nuo to laiko vienintelis šviesos šaltinis buvo kelios žvakės,
kurias saugojote būtent tokioms kritinėms situacijoms. Tačiau
jų buvo labai nedaug, tad reikėjo labai taupyti. O jūs mėgote
šviesą, todėl tverti tokią padėtį tapo tikra kankynė. Vis dėlto tai
nebuvo taip sunku, kad nugalėtumėte aplinkos baimę ir
paliktumėte saugų būstą. Galiausiai stresas ir gyvenimas
nuolatinėje prieblandoje pakenkė tiek jūsų fizinei, tiek
psichinei sveikatai, o nuostabus saulės nutviekstų platybių
paveikslas negrįžtamai išsitrynė iš jūsų atminties.
Jums ėmė rūpėti tik vienas dalykas – kaip apšviesti namus.
Visgi vienintelis šviesos šaltinis, kuris ateidavo jums į galvą,
buvo tamsą šiek tiek išsklaidančios brangios žvakės. Po truputį
jus pradėjo slėgti vienatvė. Jau anksčiau atsiskyrėte nuo
aplinkos ir kitų žmonių, o vienintelė paguoda jums buvo
branginamų namų saugumas. Dabar jau nebeatsiminėte, kas
tiksliai taip baugino jus išoriniame pasaulyje – tiesiog žinojote,
kad gyventi jame visada buvo baisu ir nejauku. Šios mintys
padėjo jums kažkaip išgyventi – juk prieblandoje nebegalėjote
nei skaityti, nei rašyti. Viskas skendėjo tamsoje, kuri vis labiau
ėmė įtraukti ir jus.
Vieną dieną namų tvarkytoja, kuri kartu su jumis gyveno
šiuose saugiuose namuose, pakvietė jus nusileisti į rūsį. Tai, ką
pamatėte, labai jus nustebino. Pasirodo, turėjote daugybę
žibintuvėlių, kuriuos galima įkrauti vos pakračius. Namų
tvarkytoja keliais iš jų jau pasinaudojo, taigi rūsyje buvo šviesu.
Šis atradimas pakeitė visą jūsų gyvenimą.
Dabar jūs nusprendėte į savo namus vėl susigrąžinti šviesą,
grožį ir laimę. Išpuošėte visus kambarius ir drauge su namų
tvarkytoja stengėtės užtikrinti, kad šviesa ryškiai spindėtų tol,
kol eisite miegoti. Pradėjote vėl skaityti ir rašyti. Be to, pasirodo,
jūsų kaimynei patinka jūsų raštai. Tiesą sakant, dabar namus
apšvietė ne tik dirbtinė šviesa – judviejų širdis užliejo įsižiebusi
meilė. Ėmėte įsivaizduoti, kiek šviesos galėtumėte sukurti
drauge. Taigi ėmėte kartu leisti visą laiką ir netgi surengėte
improvizuotą santuokos ceremoniją. Buvo labai gražu, kai
vienas kitam pasižadėjote puoselėti namuose meilę ir šviesą.
Palyginti su tamsa, kurioje gyvenote anksčiau, dabar jautėtės
kaip rojuje.
 Ir štai vieną dieną namų bibliotekoje radote knygą. Ji jus
sudomino, nes knygoje buvo rašoma apie natūraliai
spinduliuojančią šviesą, esančią „lauke“. Tos šviesos
spinduliuose netgi galima maudytis. Pasirodo, jos kur kas
daugiau, nei galėtumėte įsivaizduoti, ir jums nereikia nieko
daryti, kad jos gautumėte. Tai jus sutrikdė. Juk vienintelė jums
pažįstama šviesa buvo dirbtinis žvakių ir žibintuvėlių
švytėjimas. Kaip pasiekti tą ryškią natūralią šviesą ir kaip ją
išlaikyti? Žvelgdami į savo gyvenimo aplinkybes net
neįsivaizdavote, apie ką kalba ši knyga. Gyvenote
užsibarikadavę namuose ir skendėjote tamsoje. Vienintelė
šviesa buvo ta, kurią patys galėjote susikurti. Tokiomis
sąlygomis praleidote tiek daug laiko, kad visos jūsų viltys,
svajonės, filosofija ir įsitikinimai galiausiai tapo susiję tik su
gyvenimu šiame tamsiame name. Jūsų pasaulis tilpo tarp namo
sienų, o jūs visomis jėgomis stengėtės jį išsaugoti.
Tačiau stebuklingoji knyga, kurią paėmėte į rankas, vis
daugiau ir daugiau atskleidė, ką reiškia gyventi natūralioje
šviesoje. Autorius rašė, kad šiai šviesai įsižiebti nereikia
žmogaus įsikišimo – ji tuo pačiu metu pasiekia kiekvieną
kampelį. Ji sklinda nuolat ir tolygiai. Nors jūs negalėjote jos
įsivaizduoti ir neturėjote su kuo palyginti, visgi šis paveikslas
suvirpino jūsų širdį. Toliau knygoje buvo rašoma, kad reikėtų
išeiti į lauką – už savo susikurto pasaulio sienų. Dar daugiau –
jūs perskaitėte, kad prisirišę prie savo pasaulio, kurį susikūrėte
kovodami su tamsa ir puoselėjote, taip niekada ir nepažinsite
natūralios šviesos, užliejančios platybes už jūsų namų sienų.
Bet jūs tapote tokie priklausomi nuo visko, ką susikūrėte
namuose, kad vargu ar išdrįsite išeiti į lauką…
Šis palyginimas puikiai tinka daugeliui iš mūsų. Mūsų
sąmonė ir būties suvokimas slypi giliai viduje ir yra dirbtinai
izoliuoti pačių suręstoje erdvėje. Tokia sąmonės buveinė turi
keturias sienas, grindis ir stogą. Ji tokia sandari, kad į vidų
neprasiskverbia net menkiausias natūralios šviesos spindulėlis
– vienintelė vidinė šviesa, kurią sugebame susikurti patys. O jei
tinkamų gyvenimo sąlygų užsitikrinti nepavyksta, skendime
tamsoje. Taigi labai stengiamės kasdien apšviesti savojo „Aš“
tvirtovę. Bandome įsinešti į vidų įvairių daiktų, kurie, mūsų
manymu, turėtų nors truputį apšviesti pačių pasistatytus
tamsius namus, kuriuose patys ir užsidarėme.
Ar galite įsivaizduoti tokią padėtį: jūs gyvenate namuose, į
kuriuos neprasiskverbia nė trupučio natūralios šviesos, nors
pats pastatas stovi saulės tvieskiamame lauke. Iš ko pastatyti
jūsų sąmonės namai? Iš ko pagamintos jo sienos? Kaip jis gali
nepraleisti šviesos ir išlaikyti jus viduje? Namo „statybinė
medžiaga“ yra jūsų mintys ir emocijos. Sienos – tai jūsų
psichika. Jūsų sąmonės namas būtent toks. Jo viduje jus supa
visa ankstesnė patirtis, visos jūsų mintys, jausmai, įsitikinimai,
pažiūros, nuomonės, viltys ir svajonės, kurias pamažu
sukaupėte. Iš jų surentėte visas namo sienas, grindis ir lubas.
Savo prote susikūrėte tam tikrus minčių ir emocijų rinkinius, o
vėliau iš jų nuaudėte savo supratimą apie pasaulį, kuriame
gyvenate. Dabar ši proto konstrukcija neįleidžia nė spindulėlio
natūralios šviesos, esančios už jūsų sąmonės namo ribų. Jūsų
minčių sienos pakankamai storos ir sandarios, kad pastate
įsivyrautų amžina tamsa. O jūs taip įpratote jomis rūpintis, kad
net nepagalvojate kada nors išlįsti už šių vidinio namo sienų.
Jeigu norite pamatyti, kiek daug toks namas iš jūsų atima,
tiesiog išeikite laukan. Tarkime, jus vargina aukščio baimė.
Vaikystėje nukritote nuo kopėčių, ir ši patirtis nuo to laiko jus
persekioja. Tai ir yra viena iš vidinio namo sienų. Jeigu
abejojate, kad jumyse stovi tokia siena, pabandykite per ją
pereiti. Jūs žengiate tiesiai link baimės sienos… ir tada įvyksta
kažkas, kas sujudina senus baimės jausmus. Kuo labiau prie jos
artėjate, tuo labiau norite trauktis. Tai, kas lydi jus iš praeities,
tampa ribomis, kurias intuityviai bijote peržengti. Tai natūralu
– juk stengiatės neatsitrenkti ir į fizines sienas. Tačiau
vengdami jų staiga pastebite, kad sienos apriboja jūsų pasaulį.
Suvokimo ribos tampa kalėjimu. Jūs nenorite artintis prie šių
sienų, taigi negalite išvysti, kas plyti už jų.
Artėdami prie minčių ir emocijų užtvarų galite jaustis, lyg
kristumėte į bedugnę, tad stengiatės laikytis kuo toliau. Visgi jūs
pajėgiate prie jų priartėti ir jeigu norite ištrūkti į laisvę, taip ir
padarysite. Galiausiai suprasite, kad pasaulis nėra tik tamsos
karalystė. Nuo begalinės natūralios šviesos jus skiria tik sienos.
Taigi jei trokštate šviesos, privalote nuspręsti išeiti. Jeigu
manysite, kad būtent sienos apsaugo jus nuo amžinosios
tamsos, nenorėsite jų griauti. Bet supratę, kad sienos iš tiesų
užstoja šviesą, neabejodami jas pradėsite naikinti. Dažnai
sakoma, kad norint pasiekti begalinę šviesą būtina pereiti per
tamsiausią tamsumą. Taip yra todėl, kad vadinamoji tamsa – tai
tiesiog šviesos nebuvimas. Jūs turite sugriauti sienas.
Iš tiesų, nugriauti jas ne taip ir sunku. Kiekvieną dieną
natūrali šviesa atsimuša į jūsų proto statinį ir bando jį
sunaikinti. Tačiau jūs atkakliai ginatės. Supraskite, kad tariamai
gindami save, iš tiesų bandote apsaugoti savo pastatytas sienas.
Tačiau jų saugoti nereikia. Proto statinys tik riboja jūsų
sąmonės galimybes suvokti savąjį „Aš“. Tai, ką ginate, yra
namas, kurį pasistatėte, kad apsisaugotumėte. Jūs slepiatės.
Jeigu įvyksta kas nors, kas, rodos, kelia grėsmę jūsų psichikos
sienoms, tiesiog stojate už jas mūru. Jūs susikūrėte savivaizdį,
apsigyvenote jame ir dabar darote viską, kad jį išsaugotumėte.
Tačiau juk iš tiesų jūsų vidinio namo sienos suręstos tik iš
minčių. Kai sakote sau: „Man keturiasdešimt penkeri. Aš
moteris, esu ištekėjusi už Jono, baigiau mokyklą…“ – visa tai yra
tik jūsų mintys. Tokia tikrovė egzistuoja tik jūsų mintyse. Galite
tęsti: „Buvau rungtynių šokėja ir klasės seniūnė…“ Tai buvo
prieš trisdešimt metų. Šiandien to nebėra. Tačiau praeities
įvykiai pastatė jūsų prote sienas, tarp kurių ir gyvenate.
Kas nutinka, jeigu kas nors meta iššūkį jūsų savivaizdžiui ir
tokioje minčių sienoje pramuša kiaurymę? Išjudina kurį nors iš
kertinių akmenų, ant kurio laikosi visi psichikos namai?
Įsivaizduokite, kad sulaukę dvidešimties metų staiga išgirstate:
„Pala, pala. Šitie žmonės nėra tavo gimdytojai. Jie tave
įsivaikino. Negi tau iki šiol niekas to nesakė?“ Greičiausiai tuo
netikėtumėte, kol nepamatytumėte dokumentų. Tokia naujiena
sukrėstų visą jūsų sielą. Taigi, matote, kad pakanka vienos
minties, ir visas statinys ima irti. Jūsų viduje gali gimti
neįveikiama baimė ir sumaištis – ir visa tai vyksta tik todėl, kad
tikrovė pasirodė esanti kitokia, nei manėte. Tokie dalykai
sukrečia iki širdies gelmių, nes jie kelia grėsmę jūsų minčių
namams. Norėdami apsaugoti savo tvirtovę, imate svarstyti:
„Mane užaugino nuostabūs žmonės. Jie man buvo lyg tikrieji
tėvai. Jie nusprendė mane įsivaikinti ir augino kaip savo atžalą.
Juk jie dar nuostabesni, nei maniau!“ Na štai – kiaurymę sienoje
pavyko užtaisyti. Taip mes ir elgiamės su savojo „Aš“ namo
sienomis – stengiamės, kad jos nesusilpnėtų. Šiukštu
neleidžiame niekam į jas kėsintis.
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip mintimis sulopėte įtrūkusią
sieną. Mintimis ištaisėte tai, kas sudaryta iš minčių. Būtent taip
mes ir elgiamės. Ir taip elgdamiesi nesiskiriame nuo tų žmonių,
kurie, baimingai užsidarę tamsiame name, suręstame viduryje
saulės spinduliuose skendinčio lauko, vargsta bandydami
apšviesti tamsias patalpas. Taip ir mes savyje bandome
susikurti pasaulį, kuris nebūtų visiškai tamsus. Tokio namo
sienas puošiame praeities prisiminimais ir svajonėmis apie
ateitį. Kitaip tariant, gražiname jas mintimis. Tačiau panašiai
kaip ir tie tamsiame name užsidarę žmonės, galite išeiti iš savo
susikurto dirbtinės šviesos pasaulio į beribes platybes ir
mėgautis nuostabiais saulės spinduliais. Jūsų sąmonė gali
apimti beribę erdvę, o ne tik ankštą ir ribotą būstą. Po kurio
laiko atsigręžę į ankstesnius savojo „Aš“ rūmus, tiesiog
negalėsite suprasti, kodėl tiek ilgai juose tūnojote.
Tai jūsų kelionė į laisvę. Tikroji laisvė labai arti – užtenka tik
sugriauti susikurtas sienas. Nušvitimas – ypatingas potyris,
tačiau nereikėtų pernelyg į jį susitelkti. Verčiau sutelkite dėmesį
į vidines sienas, kurios neleidžia šviesai užlieti jūsų sąmonės.
Ar verta statyti tokias sienas ir kurti tamsią erdvę, o jau tada
siekti nušvitimo? Galite tiesiog išeiti į lauką ir leisti kasdieniam
gyvenimui po truputį griauti šį statinį. Tiesiog nebeprižiūrėkite,
neremontuokite ir nebeginkite savo tvirtovės.
Įsivaizduokite, kad jūsų minčių namas stovi miriadų
žvaigždžių šviesos nutviekstame lauke, o jūsų sąmonė, įkalinta
to namo tamsoje, kasdien bando pasišviesti varganais
dirbtiniais žiburėliais. Bet štai – sienos griūva, ir prieš jūsų
sąmonę atsiveria beribis šviesos vandenynas, kuris visuomet
čia buvo. Pavadinkite šią patirtį nušvitimu.
 13 skyrius

TOLI TOLI KITAPUS

Žodis „kitapus“ labai tiksliai atskleidžia tikrąją sąvokos

„dvasingumas“ prasmę. „Žengti kitapus“ reiškia atsidurti už
tam tikros ribos. Ši riba atskiria vietą, į kurią norite patekti, nuo
dabartinės buvimo vietos. Kitaip tariant, žengti kitapus – tai
nelikti ten, kur esate ir kokie esate. Jeigu išmoksite nuolat
pereiti kitapus savęs, ribų nebeliks. Vidinės sienos tiesiog
išnyks. Ribos ir užtvaros svarbios tada, jeigu pro jas nesugebate
ištrūkti. Jei nuspręsite niekada nesustoti, peržengsite bet kokias
sienas, taip pat ir savojo „Aš“ ribas.
Kitapus – tai begalinės platybės, besidriekiančios, kur
bepažvelgsi. Jeigu bet kuria linkme nukreipsite lazerio spindulį,
jis skries be pabaigos. Vienintelis būdas jį sustabdyti – pastatyti
dirbtinę užtvarą, per kurią spindulys negalėtų prasiskverbti.
Ribos begalinėje erdvėje suteikia baigties regimybę. Daiktai
atrodo riboti, nes suvokiate juos vadovaudamiesi apribotu
protu. Visgi iš tiesų mus supa begalybė. Būtent jūs iš amžinosios
būties kelionės išsirenkate nedidelę dabarties atkarpą ir apie ją
kalbate. Bet kaip ta atkarpa atrodo iš begalybės perspektyvos?
Tai tik begalybės gabalėlis. Begalybė neturi ribų. Mus supanti
visata – beribė.
Norėdami žengti kitapus, privalote peržengti visas jūsų pačių
susikurtas ribas. Tam turėsite iš esmės pasikeisti. Šiuo metu
analitinis jūsų protas nuolat skaido pasaulį į atskirus suvokimo
objektus. Vėliau tą patį protą pasitelkiate norėdami sujungti
atskiras mintis tam tikrais ryšiais ir patiriate iliuziją, kad
kontroliuojate aplinką. Aiškiausiai tai atskleidžia nuolatinis
jūsų siekis sužinoti visa, kas nežinoma. Pavyzdžiui, sakote sau:
„Geriau jau rytoj nelytų, juk man laisva diena. Evelina mėgsta
leisti laiką lauke, ji tikriausiai sutiks eiti su manimi į žygį. O
jeigu panorėsiu dar vienos laisvos dienos, Tomas mane
pavaduos. Juk galiausiai vieną kartą ir man teko už jį
padirbėti.“ Taigi mintyse viską sudėliojote į vietas. Jau žinote,
kaip viskas turi būti, net kalbant apie ateitį. Jūsų pažiūros,
nuomonė, pomėgiai, nuostatos, tikslai ir įsitikinimai yra skirti
tam, kad galėtumėte begalinę visatą paversti baigtine ir
įsivaizduoti, jog ją kontroliuojate. Kadangi analitiniam protui
begalybė sunkiai įkandama, sukūrėte alternatyvią baigtinę
minčių tikrovę, kurią galite išlaikyti savo galvoje. Paėmėte
visumą, suskaidėte ją į daugybę dalelių, pasėmėte saujelę šių
gabalėlių ir tam tikru būdu sudėliojote juos savo prote. Šis
psichinis modelis ir tapo jūsų tikrove. Dabar privalote be
atokvėpio stengtis, kad pasaulis atitiktų šį jūsų susikurtą
modelį, o viską, kas neatitinka, vadinate neteisingais, blogais ir
nesąžiningais dalykais.
Jeigu koks nors įvykis priverčia jus suabejoti savo požiūriu,
tuoj pat imate jam priešintis. Bandote gintis. Išsisukinėjate.
Susierzinate ir supykstate dėl smulkmenų. Taip yra todėl, kad
tikrojo pasaulio įvykiai nedera su jūsų tikrovės modeliu.
Norėdami žengti kitapus šio modelio ribų, turite surizikuoti ir
juo nebetikėti. Jeigu savo prote susikurtas tikrovės modelis jus
vargina, taip yra todėl, kad jis neatitinka tikrovės. Tad galite
rinktis: priešintis tikrovei ar peržengti savo modelio ribas.
Norėdami iš tiesų peržengti savo modelio ribas, pirmiausia
turite suprasti, kodėl jį susikūrėte. Lengviausia tai padaryti
išsiaiškinant, kas nutinka, kai modelis neveikia. Gal visą jūsų
požiūrį į pasaulį formuoja sistema, pagrįsta kito žmogaus
elgesiu arba tikėjimu, kad santykiai truks amžinai? Jei taip, ar
šis pagrindas nebuvo išslydęs jums iš po kojų? Jus paliko.
Artimas žmogus mirė. Kažkas įvyko ne taip. Kažkas supurtė
jūsų pasaulėžiūrą iki pamatų. Kai taip nutinka, visas modelis,
apimantis ir jūsų požiūrį į save, ir santykį su visais jus
supančiais asmenimis ir daiktais, staiga pradeda byrėti. Jūs
puolate į paniką ir visomis jėgomis stengiatės išgelbėti jį nuo
pražūties. Maldaujate, kovojate ir stengiatės, kad jūsų pasaulis
nesugriūtų.
Jeigu esate patyrę ką nors panašaus (o tokia patirtis
neaplenkė daugumos žmonių), suprantate, kad geriausiu atveju
jūsų susikurtas tikrovės suvokimas yra labai netobulas. Jis
lengvai gali subyrėti į šipulius. Gali suirti ne tik visas modelis,
bet ir tai, kuo jis buvo pagrįstas, pavyzdžiui, jūsų požiūriu į save
ir į visa kita. Visgi šis potyris yra vienas svarbiausių jūsų
gyvenime. Tokie sukrėtimai padeda suvokti priežastis,
paskatinusias jus susikurti tikrovės modelį. Tiesa, tuo metu
jaučiatės nepaprastai sutrikę ir patiriate didžiulį diskomfortą.
Visomis išgalėmis bandote vėl susigrąžinti įprastą pasaulio
suvokimą. Tačiau iš tiesų jūs bandote atkurti ankstesnį psichinį
tikrovės modelį, kad galėtumėte ramiai gyventi aplinkoje, kurią
jūsų protas puikiai pažįsta.
Visgi visas mūsų pasaulis nebūtinai turi subyrėti, kad
suprastume, ką jame veikiame, t. y. nuolat stengiamės išlaikyti
savo tikrovės modelį. Jeigu iš tiesų norite suprasti, kodėl darote
vieną ar kitą dalyką, tiesiog liaukitės tai darę ir pažiūrėkite, kas
nutiks. Tarkime, jūs rūkote. Jei nuspręsite mesti rūkyti,
netrukus jums teks kovoti su potraukiu, kuris skatins vėl
užtraukti dūmą. Jūs rūkote, skatinami potraukio. Visgi jis yra
išorinis tikrosios priežasties sluoksnis. Jeigu sugebėsite
atsilaikyti ir nepasiduoti potraukiui, netrukus pamatysite, kas jį
sukėlė. Jeigu sugebėsite susitaikyti su šiuo žinojimu, netrukus
jums atsivers kitas priežastinio ryšio sluoksnis, o po jo – dar
vienas ir dar… Taip galite išsiaiškinti, kodėl persivalgote. Arba
kas lėmė jūsų aprangos stilių. Kad ir ką darytumėte, jūsų elgesį
lemia vienokios ar kitokios priežastys. Norėdami suprasti, kodėl
rūpinatės savo apranga ir šukuosena, tiesiog vieną dieną
nekreipkite į jas dėmesio. Atsikelkite ryte ir eikite tvarkyti
reikalų nesusišukavę – tai bus gera proga stebėti vidinės
energijos pokyčius. Atkreipkite dėmesį į tai, kas nutinka, kai
nedarote dalykų, kurie leidžia jums gerai jaustis. Tai padės jums
suprasti, kodėl vienaip ar kitaip elgiatės.
Jūs nuolat bandote išlikti savo komforto zonoje. Stengiatės,
kad jus supantys žmonės, aplinka ir visi dalykai atitiktų
susikurtą tikrovės modelį. Vos tik jei kas nors pakrypsta kita
linkme, pradedate jaustis nepatogiai. Tada jūsų protas ima
aktyviai aiškinti, kaip viską grąžinti į įprastas vėžes. Protas
prabyla, vos tik jei kas nors pradeda elgtis kitaip, negu tikėjotės.
Jis svarsto: „Ką turėčiau dabar daryti? Negaliu tiesiog nekreipti
dėmesio į šio asmens poelgį. Reikėtų pasakyti jam tai tiesiai
šviesiai arba paprašyti ko nors kito, kad su juo pasikalbėtų.“
Taigi protas ragina jus ištaisyti situaciją. Jam visai nesvarbu,
kaip jūs galiausiai pasielgsite, svarbu pavyktų vėl jaustis saugiai
ir patogiai. Tai apibrėžta būsena, ir visi bandymai ją išlaikyti
rodo, kad nenorite žengti į begalybę. Kita vertus, žengti kitapus
visada reiškia nebesistengti visko išlaikyti tarp esamų ribų.
Taigi galite rinktis vieną iš dviejų kelių: visą gyvenimą
stengtis išlikti savo komforto zonoje arba siekti laisvės. Kitaip
tariant, galite likusį gyvenimą skirti tam, kad pasaulis atitiktų
ribotą jūsų susikurtą tikrovės modelį, arba tam, kad iš šio
modelio išsilaisvintumėte.
Norėdami geriau tai suprasti, užsukime į zoologijos sodą.
Įsivaizduokite, kad vaikščiodami po jį smagiai leidžiate laiką,
kol nedideliame narve pamatote tigrą. Tai paskatina jus
susimąstyti, kaip jaustumėtės, jeigu visą laiką tektų leisti tokioje
ankštoje erdvėje. Jau pati mintis skamba bauginamai. Tačiau iš
tiesų jūsų komforto zonos ribos ir yra būtent toks narvas. Šis
vidinis narvas neįkalina jūsų kūno, tačiau riboja sąmonės
galimybes. Kadangi negalite peržengti jo ribų, iš esmės esate
įkalinti.
 Atidžiau panagrinėję šią padėtį, suprasite, kad norite likti
šiame narve, nes jums baisu iš jo išeiti. Savo komforto zoną
gerai pažįstate, o kas slypi kitapus – nežinote. Pabandykite
įsivaizduoti paranojos labiausiai kamuojamą asmenį, kokį tik
kada nors galėtumėte sutikti. Toks žmogus visko bijo. Jam
kiekvieną akimirką atrodo, kad kas nors bando jį įskaudinti.
Jeigu pasiūlytumėte jam įsikurti tigro narve, jis gal ir sutiktų tai
padaryti. Įdomiausia, kad įsibaiminęs asmuo nesijaustų
įkalintas narve. Priešingai, jam atrodytų, kad narvas iš visų
pusių jį apsaugo. Tai, ką jūs vadinate kalėjimu, jis laiko
saugumu. Kaip elgtumėtės, jeigu saugos tarnyba atvažiuotų į
jūsų namus ir ant visų durų pakabintų spynas, o ant langų
įtaisytų grotas? Jeigu tuo metu būtumėte namuose, ar
persigandę bandytumėte veržtis laukan? O gal padėkotumėte
už tai, jog nuo šiol galėsite jaustis saugiau?
Daugelis žmonių panašiai ir jaučiasi, kai kalbama apie jų
psichikos apribojimus. Jie nori likti už šių neregimų sienų ir
jaustis saugūs. Jie nesišaukia pagalbos: „Išleiskite mane iš čia!
Aš įkalintas šiame mažame pasaulyje, kuriame viskas turi
paklusti tam tikrai tvarkai. Turiu nerimauti dėl kitų žmonių
veiksmų ir dėl to, kaip atrodau ir netgi ką kalbu. Noriu ištrūkti į
laisvę.“ Bet žmonės taip nesielgia – priešingai, jie stengiasi dar
labiau sutvirtinti savo narvą. Patyrę diskomfortą, jie visomis
jėgomis bando apsisaugoti ir vėl susigrąžinti buvusį saugumo
pojūtį. Jeigu kada nors taip elgdavotės, vadinasi, jums patinka
narvas. O jei sielos narvo strypai imdavo klibėti, stengdavotės
juos sutvirtinti, kad tik galėtumėte gerai jaustis viduje.
Tik iš tiesų prabudę dvasiškai suprasite, kad esate narve.
Atmerkę akis pastebėsite, kad ankštoje erdvėje sunku judėti. Jūs
nuolat atsitrenkiate į komforto zonos sienas. Suvoksite, kad
bijote pasakyti žmonėms, ką iš tiesų galvojate. Nerimaujate dėl
savivaizdžio, todėl nedrįstate laisvai reikšti savo nuomonės.
Gerai jaučiatės tik tada, kai galite viską kontroliuoti.
 Kodėl taip vyksta? Tam nėra jokios tikros priežasties. Jūs
patys nusistatėte sau ribas ir, jeigu jų nepaisote, išsigąstate,
jaučiatės įskaudinti ar patiriate grėsmę. Tai jūsų narvas. Tigras
narvo ribas supranta atsitrenkęs į grotas. Jūs savo vidinio narvo
ribas pajaučiate iš besipriešinančios psichikos. Šio vidinio
narvo strypai – išorinė jūsų komforto zonos riba. Kai priartėjate
prie narvo sienos, iš karto tai pajuntate.
Pasigilinkime į tai, pasitelkę dar vieną pavyzdį. Prieš kurį
laiką, kad galėtumėte kieme laikyti šunį, sklypą privalėjote
aptverti. Šiandien tvoros nebereikia, nes viskas kontroliuojama
elektroniniais metodais. Po žeme nutiesiami kabeliai, o šuniui
uždedamas specialus antkaklis. Šuo galvoja: „Nuostabu! Aš
laisvas! Anksčiau turėjau tūnoti už tvoros. Dabar jos nebėra –
puiku!“ Šuo pasileidžia bėgti į laisvę, bet staiga atšoka atgal ir
pratrūksta loti. Kas atsitiko? Dabar vietoje tvoros atsirado
neregima riba, ir jeigu šuo prie jos priartėja, jis patiria nestiprų
elektros smūgį. Šuniui suskausta. Jausmas pakankamai
nemalonus, todėl artėdamas prie sklypo ribų šuo nuo šiol jaučia
baimę. Taigi matote, kad narvas nebūtinai turi atrodyti kaip
narvas. Jo grotos gali būti diskomforto baimė. Artėdami prie
savo ribų, imate jaustis nejaukiai ir nesaugiai. Tai ir yra jūsų
narvo grotos. Kol esate jo viduje, nežinote, kas yra kitapus.
Tačiau būtent dėl narvo ribų pasaulis atrodo baigtinis ir
laikinas. Tik išlindus iš narvo atsiveria begalinis ir amžinas
pasaulis.
Žengti kitapus ir reiškia atsidurti už vidinio narvo ribų. Sielai
nereikia narvo. Ji begalinė. Ji gali laisvai judėti, kur panorėjusi,
ir patirti viską, ką siūlo gyvenimas. Tačiau tai įmanoma tik tada,
jei ryšitės akis į akį susidurti su proto neapribota tikrove. Jeigu
jūsų viduje vis dar yra likusių išsaugotų sienų ir jūs žinote, kad
jos ten yra, nes kasdien į jas atsitrenkiate, turėtumėte pasiryžti
jas peržengti. Priešingu atveju jūs liksite narve. Atminkite,
puošti savo narvą gražiais patyrimais, maloniais prisiminimais
ir gražiomis svajonėmis ne tas pats, kaip iš jo išeiti. Kad ir kaip
pavadintumėte narvą, jis visada liks narvu. Verčiau nuspręskite
iš jo ištrūkti.
Kiekvieną dieną jūs daužotės į savo vidinio narvo strypus.
Atsitrenkę – arba atsitraukiate, arba bandote pakeisti aplinką,
kad ir toliau jaustumėtės patogiai. Nuostabųjį savo protą
pasitelkiate tam, kad galėtumėte saugiai likti narve. Dieną naktį
mąstote ir planuojate, kaip išlikti komforto zonoje. Kartais šios
įkyrios mintys naktį neleidžia net užmigti. „Ką galėčiau
padaryti, kad ji niekada manęs nepaliktų? Kaip elgtis, kad ji
nesusidomėtų jokiu kitu vyru?“ Nuolat keliate sau tokius
klausimus ir bandote į juos atsakyti, tikėdamiesi neatsitrenkti į
narvo virbus.
Dar kartą prisiminkime šunį. Anksčiau šuo buvo įpratęs
laisvai bėgioti, bet štai jis pasidavė ir daugiau nebando ištrūkti
iš kiemo. Vienintelė priežastis, privertusi jį daugiau nebandyti
peržengti sklypo ribų – baimė. Bet kas nutiktų, jeigu šuo
įsidrąsintų ir nuspręstų išsikovoti laisvę? Įsivaizduokite, kad
keturkojis nepasidavė. Rasite jį tupintį prie pat ribos, kur
antkaklis pradeda vibruoti. Augintinis nesitraukia. Kas minutę
jis žengia mažą žingsnelį, bandydamas priprasti prie elektros
įtampos. Jeigu jis nesustos, galiausiai ištrūks už sklypo ribų.
Kitaip net būti negali. Kadangi fizinės tvoros nėra, šuo gali
įveikti elektros barjerą, jeigu tik išmoks ištverti diskomfortą. Jis
tiesiog turi pasiruošti, pasiryžti ir pajėgti iškęsti nemalonius
pojūčius. Antkaklis gyvūno nesužeidžia, tiesiog elektros
poveikis labai nemalonus. Tad, jei keturkojis ryšis išeiti kitapus
komforto zonos, jis taps laisvas ir galės bėgti, kur panorėjęs.
Jūsų vidinis narvas labai panašus į šį elektrinį užtvarą.
Artėdami prie ribų, jaučiate nesaugumą, pavydą, baimę ar
nepasitikėjimą savimi. Tada atsitraukiate, o jeigu esate toks,
kaip dauguma žmonių, netrukus liaujatės bandę. Dvasinis
augimas prasideda nuo apsisprendimo nepasiduoti.
Dvasingumas – tai sprendimas bet kokia kaina peržengti ribas.
Tai begalinė kelionė, kurioje žengti už ribų teks kiekvieną
akimirką… visą likusį gyvenimą. Kad peržengtumėte ribas,
visada turite būti prie pat jų ir niekada neatsitraukti į komforto
zoną. Dvasinė būtybė visada jaučiasi taip, lyg stovėtų prie
užtvaros, per kurią turi prasibrauti.
Galiausiai suprasite, kad kirsdami psichologines ribas jūs iš
tiesų nesusižeidžiate. Taigi pakanka priartėti prie jų ir nesustoti
– ir atsidursite kitapus. Pasijutę nepatogiai ar nejaukiai, jūs
paprastai atsitraukdavote. Bet dabar tiesiog atsipalaiduojate ir
praeinate diskomforto tašką. Viskas, to pakanka. Peržengiate
ribą, prie kurios dar prieš akimirką stovėjote, ir atsiduriate
kitapus užtvaro.
Ar tikrai norėtumėte ten atsidurti? Jaustis taip, lyg jūsų
vidinio žmogaus neribotų nematomos sienos? Įsivaizduokite,
kad komforto zona yra tokia erdvi, jog apima visą jūsų dieną,
kad ir kas per tą laiką atsitinka. Diena tiesiog bėga, o protas tyli.
Jūs gyvenate, dirbate dienos darbus, o jūsų širdis – kupina
ramybės ir įkvėpimo. Atsitrenkus į vidinę sieną, protas
nebesiskundžia. Jūs tiesiog ją pereinate. Taip gyvena didūs
žmonės. Kai gerai išmoksite tai daryti, tapsite lyg puikiai
išsitreniravusiu sportininku: atsidūrę prie savo ribų, tuoj pat
atsipalaiduosite ir paliksite jas už nugaros. Nemalonus pojūtis
netruks išsisklaidyti. Suprasite, ką reiškia nuolat gerai jaustis.
Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų jus vargins, yra jūsų vidinės
ribos, bet dabar jūs jau žinote, kaip su jomis susitvarkyti.
Galiausiai į šias ribas imsite žvelgti netgi gana palankiai, nes jos
rodys kelią į laisvę. Jums pakaks tik atsipalaiduoti ir į jas
atsiremti. Ir tada vieną dieną, kai mažiausiai to tikėsitės,
įžengsite ir į begalybę. Tai ir reiškia žengti kitapus.
 14 skyrius

NEBESIEKITE APGAULINGO
PATVARUMO

Žmogaus psichika – nepaprastai sudėtinga ir subtili vieta. Į ją

kėsinasi daugybė priešingų jėgų, kurios nuolat keičiasi,
veikiamos tiek vidinių, tiek išorinių dirgiklių, taigi per palyginti
trumpą laiką žmogaus sieloje gimsta devynios galybės poreikių,
baimių ir troškimų. Be to, tik nedaugelis žmonių supranta, kas
vyksta su jų psichika. Galvoje vienu metu kunkuliuoja pernelyg
daug dalykų, kad galėtume aiškiai suvokti visų skirtingų
minčių, emocijų ir energijos pokyčių priežastis ir pasekmes.
Galiausiai pastebime – kad ir kaip besistengtume išlaikyti visus
šiuos psichikos elementus, mūsų nuotaikos, norai, pomėgiai,
antipatijos, entuziazmas ir abejingumas nepaliaujamai kinta.
Norint tiesiog palaikyti tvarkos ir kontrolės iliuziją, tenka
„plušėti“ nuo ryto iki vakaro.
Kita vertus, jeigu jaučiatės sutrikę ir nepajėgiate susitvarkyti
su visais šiais psichologiniais ir energijų pokyčiais, jūs kenčiate.
Jei palygintume tokią būseną su kur kas skaudesniais potyriais,
šie vargai gali atrodyti nedideli, tačiau jūs vis tiek kenčiate.
Tiesą sakant, siekis išlaikyti nuolat kintančią psichiką jau
savaime yra kančios forma. Geriausiai tai pastebite, kai viskas
aplink jus pradeda griūti. Sieloje kyla sumaištis, jums
nebepavyksta išsaugoti vidinio pasaulio stabilumo. Tačiau ką iš
tiesų bandote išlaikyti? Juk tai tik mintys ir emocijos bei
energijos pokyčiai – nė vienas iš šių dalykų nėra pastovus ar
patvarus. Jie tarsi debesys, kurie plaukia jūsų vidinės erdvės
platybėse – susidaro ir išsisklaido. Tačiau jūs kažkodėl bandote
juos išlaikyti, tikėdamiesi tariamu pastovumu kompensuoti jų
nestabilumą. Budistai tai vadina „įsitvėrimu“. Tiesą sakant, šis
žodis labai puikiai apibūdina psichikos esmę.
Norint suprasti, ką gi reiškia „įsitverti“, pirmiausia turime
išsiaiškinti, kokia jūsų dalis taip elgiasi. Gilindamiesi į save,
suprasite, kad viena jūsų esybės dalis niekur nepasitraukia ir
niekada nesikeičia. Tai jūsų suvokimas, sąmonė. Būtent sąmonė
supranta jūsų mintis, patiria emocijų bangas ir priima pojūčius.
Ji yra jūsų savojo „Aš“ šaknis. Jūs nesate jūsų mintys, jūs tiesiog
jas suvokiate. Nesate jūsų emocijos, o tiesiog jas jaučiate. Nesate
jūsų kūnas – tiesiog žvelgiate į jį veidrodyje ir matote pasaulį jo
akimis, girdite jo ausimis. Jūs esate sąmoninga būtybė, kuri
suvokia suprantanti visus šiuos vidinius ir išorinius dalykus.
Atidžiai pažvelgę į savo sąmonę, kuri yra grynasis suvokimas,
pastebėsite, kad ji neegzistuoja konkrečiame erdvės taške.
Veikiau, tai sąmoningumo laukas, kuris susitelkia į vieną tašką,
kai atkreipiate dėmesį į tam tikrą objektų rinkinį. Galite
nukreipti sąmonę taip, kad jaustumėte tik vieną pirštą, arba
galite jausti visą savo kūną. Galite visiškai pasinerti į vieną
mintį arba tuo pačiu metu suvokti ir savo mintis, ir emocijas, ir
kūną, ir aplinką. Sąmonė – tai dinamiškas suvokimo laukas,
kuris pajėgia ir nepaprastai susiaurėti, ir labai išsiplėsti.
Sutelkta sąmonė netenka platesnio savojo „Aš“ suvokimo. Ji jau
nebemato savęs kaip grynosios sąmonės lauko, tačiau pradeda
vis labiau tapatintis su objektais, į kuriuos nukreipia dėmesį.
Jau kalbėjome, kaip tai įvyksta: jūs taip įsitraukiate į filmą, kad
net nebejaučiate, jog sėdite šaltame, tamsiame kino teatre. Šiuo
atveju atitraukėte dėmesį nuo savo kūno ir to, kas jį supa, bei
pasinėrėte į filmo pasaulį. Jūs tiesiogine prasme jame
pasiklydote. Tą patį galima pasakyti ir apie visą gyvenimo
patirtį. Jūsų savojo „Aš“ suvokimas priklauso nuo to, į ką
sutelkiate savo sąmonę.
 Tačiau kas patraukia jūsų sąmonės dėmesį? Paprasčiausiai
tariant, tai bet koks dalykas, kurį pastebite, nes jis išsiskiria iš
kitų. Įsivaizduokite, kad jūsų sąmonė tiesiog stebi didžiulę, bet
visiškai tuščią vidinę erdvę. Vidinėmis akimis pamatykite, kad
per šią erdvę ima tekėti nestiprus atsitiktinių minties objektų
srautas: katė, arklys, žodis, spalva ar abstrakti mintis. Visi jie
juda per jūsų sąmonę nepriklausomai vienas nuo kito. O dabar
įsivaizduokite, kad vienas toks objektas išsiskiria iš visų kitų.
Jūs jį pastebite ir į jį susitelkiate. Tai padarę, staiga suvokiate,
kad kuo labiau susikoncentruojate, tuo lėčiau šis daiktas juda, o
kai į jį nukreiptas dėmesys tampa pakankamai stiprus, visiškai
sustoja. Sąmonės jėga išlaiko objektą vienoje vietoje tiesiog į jį
susitelkus. Kaip žuvis lengvai plaukia vandeniu, bet negali
prasibrauti pro ledą, nors šis yra tiesiog kietoji vandens būsena,
taip ir psichinė bei emocinė energija sustingsta, susidūrusi su
sutelkta sąmone. Taigi, kai didelė sąmonės dalis nukreipiama
vienam konkrečiam objektui, išskiriant jį iš kitų, jūs į jį
„įsitveriate“. Dėl šio reiškinio kai kurios mintys ir emocijos
išlieka vienoje vietoje pakankamai ilgam ir tampa tarsi
statybinėmis psichikos medžiagomis.
Įsitvėrimas – vienas iš pačių pirminių veiksmų. Kadangi
vieni objektai išlieka sąmonėje, o kiti per ją pereina, jūsų
suvokimas labiau krypsta į pirmuosius. Jie tampa tam tikrais
atskaitos taškais, kurie padeda orientuotis, megzti santykius ir
saugiau jaustis nuolat kintančioje aplinkoje. Poreikis orientuotis
tampa svarbus ir išoriniame pasaulyje. Nors jūs įsitveriate į
vidinius objektus, būtent jie padeda jums suprasti savo vietą ir
susieti su daugybe fizinių objektų, kuriuos pažįstate per
pojūčius. Taigi jūsų galvoje gimsta visus šiuos objektus
susiejančios mintys, o jūs laikotės visos jų konstrukcijos.
Galiausiai prie šios vidinės struktūros taip smarkiai prisirišate,
kad ji ima formuoti visą savojo „Aš“ suvokimą. Be to, kol esate į
ją įsikibę, tol ji išlieka pastovi. O kadangi ji pastovi, jūs
pirmiausia save siejate su ja. Taip gimsta psichika. Jeigu
įsitveriate į objektus, kurie skrenda pro jus per beribę ir tuščią
sąmonės erdvę, sukuriate tariamai stabilią salą. Nusitvėrę
pastovios minties, galite tarsi atsikvėpti. Taigi įsitveriate į vis
daugiau minčių ir taip renčiate vidinį pastatą, į kurį sąmonė
gali sutelkti dėmesį. Kuo labiau ši struktūra susiaurina sąmonę,
tuo labiau norisi būtent ją pasitelkti savo savasčiai apibrėžti.
Įsitvėrimas tampa plytomis ir skiediniu – savojo „Aš“
statybinėmis medžiagomis. Taip milžiniškos ir tuščios vidinės
erdvės viduryje iš paprasčiausios minčių miglos pastatėte
namą, kuris atrodo toks tvirtas, jog nebaisu į jį atsiremti.
Kas esate jūs – pasiklydęs žmogus, bandantis suvokti savąjį
„Aš“, kad galiausiai save atrastų? Šis klausimas nusako pačią
dvasingumo esmę. Bet atminkite, niekada nerasite savęs tame,
ką sukūrėte norėdami save apibrėžti. Juk būtent jūs surentėte
tą statinį. Galite surinkti nuostabiausią minčių ir emocijų
kolekciją, galite pastatyti nepaprastai gražią, įdomią ir
dinamišką konstrukciją, bet, akivaizdu, tai nebūsite jūs. Jūs –
subjektas, kuris visa tai padarė. Jūs esate tas pasiklydęs,
išsigandęs ir sutrikęs žmogus, kuris toks tapo tik todėl, kad leido
savo sąmonei nukrypti nuo savojo „Aš“. Tada, apimti panikos ir
visiškai sutrikę, jūs išmokote įsitverti ir nebepaleisti pro jus
skriejančių minčių ir emocijų. Iš jų nusilipdėte savo asmenybę,
asmenį, savivaizdį ir suformavote savo tapatybę. Taip sąmonė
ėmė remtis dalykais, kuriuos ji suvokė, ir vadinti juos namais.
Susikūrus tokį savojo „Aš“ modelį, tapo lengviau veikti, priimti
sprendimus ir palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu. Visgi, jei
išdrįsite pažvelgti tiesai į akis, pamatysite, kad šis jūsų
susikurtas modelis lemia visą jūsų gyvenimą.
Panagrinėkime tai išsamiau. Savo prote jūs bandote išlaikyti
pastovų jus apibūdinančių minčių ir sąvokų rinkinį. Pavyzdžiui,
galvojate: „Aš esu moteris“. Taip, bet tai tik mintis arba
suvokimas, kuris slypi jūsų galvoje. Jūs – subjektas, kuris mąsto
šią mintį ir neturi lyties. Jūs esate sąmonė, kuri girdi šią mintį ir
mato moters kūną veidrodyje. Visgi jūs įsitveriate šio suvokimo.
Galvojate: „Esu moteris, man tiek ir tiek metų, ir ši filosofija
man artimesnė už aną.“ Jūs tiesiogine prasme apibrėžiate save
pagal tai, kuo tikite: „Aš tikiu į Dievą“ arba „Aš netikiu į Dievą“.
„Tikiu, kad visuomenės pagrindą sudaro taika ir smurto
atsisakymas“ arba „Tikiu, kad išlieka stipriausias“. „Tikiu
kapitalizmu“ arba „Tikiu naujuoju socializmu“. Taigi jūs
susikuriate tokį minčių rinkinį ir juo vadovaujatės. Vėliau šias
mintis sudėliojate į labai sudėtingą ir tarpusavio ryšiais
sujungtą struktūrą, kurią vadinate savimi. Visgi tai – ne jūs. Tai
tik mintys, kurias supynėte aplink save, norėdami apibrėžti
savo tapatybę. Jūs taip elgiatės, nes viduje jaučiatės pasiklydę.
Iš tikrųjų taip elgdamiesi siekiate stabilumo ir pastovumo,
tad ir sukuriate malonų, tačiau apgaulingą saugumo jausmą. Be
to, pageidaujate, kad ir kiti žmonės elgtųsi taip pat. Norite, kad
jie kuo mažiau keistųsi, o jų elgesys būtų nuspėjamas. Jeigu taip
nėra, tai jus trikdo. Taip yra todėl, kad jau numatėte jų elgesį,
pasitelkę savo vidinį modelį. Šis apsauginis, su išoriniu pasauliu
susijusių įsitikinimų ir idėjų skydas atskiria jus nuo žmonių, su
kuriais bendraujate. Laikydamiesi išankstinio požiūrio į tai,
kaip tikriausiai elgsis kiti, jaučiatės saugesni ir manote, kad
galite geriau kontroliuoti aplinką. Įsivaizduokite, kokia baimė
jus apimtų, jeigu leistumėte šiai sienai sugriūti! Ar esate kam
nors kada nors atvėrę savo tikrąjį vidinį „Aš“, neapsaugotą savo
proto „buferio“? Turbūt niekam, net sau.
Žmonės vieni nuo kitų prisidengia uždangomis. Jie netgi
pripažįsta, kad vienos tokios uždangos tikroviškesnės už kitas.
Eidami į darbą jūs slepiatės už savo profesinės uždangos, o
darbo dienai baigiantis mąstote: „Dabar eisiu namo ir būsiu su
šeima ir draugais – su jais galėsiu būti savimi.“ Taigi jūsų
„darbinis fasadas“ nustumiamas į šalį, ir jūs jau slepiatės už
bendraujančio, atsipalaidavusio asmens uždangos. Bet ką
galima pasakyti apie asmenį, kuris laikosi įsikibęs visų šių
uždangų? Niekas negali prie jo priartėti. Susitikimas su savimi
pernelyg jį gąsdina. Tikrasis „Aš“ slypi pernelyg giliai, kad būtų
galima turėti su juo reikalų.
Taigi mes visi į ką nors įsitveriame, o vėliau renčiame proto
statinius. Vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau. Dažniausiai
ir visuomenė apdovanoja tuos, kuriems laikytis ir statyti sekasi
geriausiai. Jeigu visiškai pripažinsite šitą modelį ir visą laiką
nuosekliai elgsitės juo vadovaudamiesi, iš tiesų sukursite
asmenį – save. Be to, jeigu šis jūsų kūrinys atitiks kitų asmenų
pageidavimus ir poreikius, jūs tapsite labai populiarūs ir jums
pasiseks. Tada jau nesunku manyti, kad tikrasis jūs ir esate tas
asmuo. Toks suvokimas jumyse įsitvirtinęs jau nuo mažų dienų,
ir jūs net nebandėte nuo jo nukrypti. Ilgainiui galite išmokti
meistriškai žaisti šį kūrimo žaidimą. Kitą vertus, jeigu jūsų
kuriama asmenybė taip ir nesulaukia norimo populiarumo bei
sėkmės, galite atitinkamai pakoreguoti savo mintis. Ir tai
nereiškia, kad su jumis kažkas ne taip. Akivaizdu, kad taip
elgiasi visi žmonės. Bet kas esate jūs? Subjektas, kuris tai daro.
Ir kodėl jūs tai darote?
Svarbu suprasti, kad ne tik nuo jūsų priklauso, į kokias
mintis įsitveriate ir kokį save bandote sukurti – svarbus
vaidmuo tenka ir visuomenei. Egzistuoja priimtinas ir
nepriimtinas socialinis elgesys, kuris apima praktiškai visas
gyvenimo sritis. Aplinka diktuoja jums, kaip sėdėti, vaikščioti,
kalbėti, rengtis ar kaip reaguoti į tam tikrus dalykus. Kaip
visuomenė įrėžia mumyse šiuos psichinius ir socialinius
modelius? Jeigu elgiatės tinkamai, sulaukiate dėmesio ir
pagyrų. Jeigu normoms nepaklūstate, tenka kentėti bausmes,
kurios gali būti tiek fizinės, tiek psichologinės, tiek emocinės.
Pagalvokite, juk ir jūs maloniai elgiatės su žmonėmis, kurie
atitinka jūsų lūkesčius. O dabar prisiminkite, kaip greitai
užsisklendžiate ir atsitraukiate nuo tų, kurių elgesys jums
nepatinka. Jie netgi jus siutina ir gali išprovokuoti smurtą. Ką
jūs iš tiesų darote? Stengiatės pakeisti kitų žmonių elgesį,
palikdami jų sąmonėje atitinkamą įspūdį. Bandote pakeisti jų
įsitikinimų, minčių ir emocijų rinkinį, kad kitą kartą jie elgtųsi
taip, kaip jūs ir tikitės. Tiesą sakant, mes visi nuolat taip
elgiamės vieni su kitais.
Kodėl leidžiate sau taip elgtis? Kodėl jums taip rūpi, kaip kiti
žmonės vertina jūsų susikurtą uždangą, už kurios slepiatės?
Viskas priklauso nuo to, kaip tvirtai esate įsitvėrę savivaizdžio.
Jeigu liausitės jo laikytis, suprasite, kodėl anksčiau buvote linkę
tai daryti. Patraukę į šalį vieną uždangą ir nesistengdami rasti
naujos, pastebėsite, kad jūsų mintys ir emocijos taip pat
išsilaisvina ir netrukdomos per jus pereina. Tai tikrai
bauginanti patirtis. Giliai viduje patirsite paniką ir atrodys, kad
žemė slysta jums iš po kojų. Būtent taip žmonės jaučiasi, kai
koks nors svarbus išorinis dalykas neatitinka jų vidinio
modelio. Uždanga daugiau jų nebesaugo ir suyra. Kai nebegalite
už jos pasislėpti, jus apima baimė ir panika. Visgi suprasite, kad
jeigu išdrįsite pažvelgti panikai į veidą, sugebėsite ir ją įveikti.
Galėsite dar labiau įsigilinti į sąmonę, kuri tą paniką patiria, ir
ši išsisklaidys. Jus užlies tokia ramybė, kokios anksčiau
nebuvote patyrę.
Bet tik nedaugelis žmonių supranta, kad tai gali liautis.
Vidinis triukšmas, baimė, sumišimas, nuolatinė energijos kaita
– visų šių dalykų gali nelikti. Jūs manėte, kad turite apsisaugoti,
todėl čiupote kiekvieną dalyką, kuris artėjo prie jūsų, ir
stengėtės už jo pasislėpti. Griebėte viską, ką tik galėjote paimti į
rankas, ir įsitverdavote, stengdamiesi sukurti ką nors tvirto.
Visgi dabar galite paleisti tai, ko laikotės įsitvėrę, ir daugiau
nebežaisti šio žaidimo. Reikia tik surizikuoti ir paleisti, o tada
pažvelgti tiesiai į akis baimei, kuri vertė jus slapstytis. Tada
galėsite pereiti ir per šią savąją dalį, o visos uždangos liks už
nugaros. Daugiau nebereikės kovoti, o jūsų vidinį žmogų užlies
taika.
Būtent šios kelionės, leidžiančios žengti kitapus savęs, ilgą
laiką ir bandėte išvengti. Visgi įveikę sumaišties būseną
suprasite, kad vienintelė vieta, kurioje galite rasti ramybę, yra
jūsų sąmonė. Pamatysite, kad jumyse vyksta esminiai pokyčiai.
Suvoksite, jog nieko nėra patvaraus, tačiau tai netrukdys jums
gerai jaustis. Žinosite, kad kiekviena kiekvienos dienos
akimirka tiesiog skrieja pro jus, o jūs ne tik negalite, bet ir
nenorite jos valdyti. Daugiau nebeturite idėjų, vilčių, svajonių,
įsitikinimų ir saugumo. Daugiau nebekuriate psichinių
modelių, padedančių paaiškinti, kas vyksta. Nepaisant to,
gyvenimas tęsiasi. Jūs puikiai jaučiatės tiesiog suvokdami
gyvenimą. Štai ateina viena akimirka, po jos – kita, tada dar
kita… Tačiau juk taip vyko visą laiką. Akimirkos viena po kitos
slinko per jūsų sąmonę. Pasikeitė tik tai, kad dabar jūs tai
matote. Suvokiate, kad jūsų emocijos ir protas reaguoja į tas
praeinančias akimirkas, tačiau jūs nebandote jų sustabdyti.
Nebesistengiate jų kontroliuoti. Tiesiog leidžiate gyvenimui
tekėti sava vaga tiek jūsų viduje, tiek išorėje.
Jeigu leisitės į šią dvasinę kelionę, netrukus pasieksite tokią
sąmonės būseną, kai imsite aiškiai pastebėti, kaip atsiveriančios
akimirkos sukelia baimės jausmą. Tai suvokę, patirsite ir
nepaprastai galingą polinkį apsisaugoti. Šis polinkis kyla tik
todėl, kad nuo jūsų niekas nepriklauso, ir jūs dėl to jaučiatės
nejaukiai. Visgi jeigu tikrai norite išsiveržti iš šio užburto rato,
būkite pasirengę tiesiog pastebėti baimę ir nemėginti nuo jos
apsisaugoti. Stenkitės pamatyti, kaip polinkis apsisaugoti
formuoja visą jūsų asmenybę. Juk norėdami atsikratyti to
baimės jausmo, jūs sukūrėte ištisą psichinę ir emocinę
struktūrą. Taigi dabar stovite prie savo psichikos ištakų.
Atidžiai pažvelgę, galite pastebėti, kaip ji formuojasi.
Pamatysite, jog esate beribėje tuščioje erdvėje, o visi vidiniai
objektai tiesiog skrieja link jūsų. Mintys, jausmai, įprasto
gyvenimo įspūdžiai liete liejasi į jūsų sąmonę. Be to, aiškiai
suprasite, kaip stengiatės apsisaugoti nuo šio srauto,
bandydami jį suvaldyti. Jums kils nepaprastai stiprus noras
pasilenkti į priekį ir įsitverti į kai kuriuos įspūdžius, kuriuos
palieka žmonės, vietos ar daiktai. Pamatysite, kad, sutelkus
dėmesį į šiuos psichikos objektus, jie suguls į sudėtingą
konstrukciją, kurios dar visai neseniai nebuvo. Kita vertus, joje
rasite įvykių, kuriuos patyrėte, kai buvote dešimtmetis, tačiau
vis dar laikote savyje. Pastebėsite, kad jūs tikrų tikriausiai imate
visus savo prisiminimus, tvarkingai juos sudėliojate ir sakote,
kad tai esate jūs. Tačiau jūs – tai ne įvykiai, o asmuo, kuris juos
patiria. Kaip galite sakyti, kad jūs esate tai, kas jums nutiko? Juk
savo egzistavimą suvokėte dar prieš įvykstant šiems įvykiams.
Jūs esate tas, kuris visa tai darė, visa tai matė ir visa tai patyrė.
Jums nereikia įsitverti savo patyrimų, kad galėtumėte susikurti
save. Be to, susikurtas savasis „Aš“ nėra tikras – tai tik
savivaizdis, už kurio bandote slėptis.
Kaip jums sekasi slėptis, stengiantis išlaikyti visus susikurtos
asmenybės elementus? Kiekvieną kartą, kai apsauginiame
modelyje, kurį susikūrėte aplink save, nutinka kas nors blogo,
imate gintis ir ieškote paaiškinimų, kad galėtumėte jį atkurti.
Jūsų protas nepasitraukia iš kovos, kol mintyse neapdorojate
įvykio arba kol kokios nors aplinkybės nenustumia jo į šalį.
Žmonėms atrodo, kad ant kortos pastatyta jų egzistencija, todėl
jie kovoja ir ginčijasi, kol vėl gali kontroliuoti padėtį. Ir visa tai
nutinka tik todėl, kad bandote sukurti kažką patvaraus, nors tai
neįmanoma. Kažką surentę, visomis jėgomis stengiamės
užtikrinti, kad statinys nesugriūtų. Problema ta, kad iš tokios
padėties nėra išeities. Neįmanoma pasiekti taikos, ir šioje
kovoje nėra nugalėtojų. Juk esate girdėję, kad neverta statyti
savo namų ant smėlio. O čia – pats tikriausias smėlis. Tiesą
sakant, savo asmenybės namą statote tuščioje erdvėje. Jeigu ir
toliau laikysitės įsitvėrę to, ką pastatėte, kovoti ir gintis teks visą
gyvenimą. Turėsite nuolat stengtis, kad žmonės ir kiti jus
supančio pasaulio objektai atitiktų jūsų susikurtą tikrovės
modelį. Siekdami šio tikslo neturėsite nė minutės atokvėpio.
Ką reiškia gyventi dvasiškai ir nedalyvauti šioje kovoje? Tai
suprasti, kad konkrečiu momentu vykstantys įvykiai ir
priklauso tai akimirkai. Jie nepriklauso jums. Su jumis jie neturi
nieko bendro. Nebetapatinkite savęs su jais, leiskite jiems
tiesiog ateiti ir išeiti. Tegul įvykiai nepalieka jumyse pėdsako.
Jeigu vėliau pastebėsite, kad apie juos galvojate, tiesiog
paleiskite. Jei įvyks koks nors įvykis, kuris neatitiks jūsų
susikurto modelio, ir pastebėsite, kad bandote jį pakeisti arba
paaiškinti, kad galiausiai jį pritaikytumėte, tiesiog pastebėkite,
kad tai darote. Supraskite, jog kažkoks visatos įvykis neatitiko
jūsų modelio ir sukėlė jūsų viduje audrą. Jeigu tiesiog tai
pastebėsite, jau žinosite, kad jūsų modelis iš tiesų griūva. Be to,
netrukus jums ims tai patikti, nes susikurto modelio daugiau
nebenorėsite išlaikyti. Pradėsite džiaugtis tokiomis progomis,
nes galėsite nebenaudoti savo energijos uždangoms statyti ir
įtvirtinti. Taigi dalykams, kurie ardo jūsų modelį, leisite veikti
kaip dinamitui, kuris šį modelį galiausiai susprogdins ir jus
išlaisvins. Tai ir yra dvasingas gyvenimas.
Tapę iš tiesų dvasingu žmogumi, išsiskirsite iš minios.
Nebenorėsite dalykų, kurių trokšta jus supantys žmonės.
Priimsite dalykus, kuriems visi kiti priešinasi. Norėsite suardyti
savo tikrovės modelį, todėl sveikinsite kiekvieną potyrį, kuris
jūsų viduje sukelia sumaištį. Kodėl kažkas, ką sako ar daro kiti
asmenys, turėtų jus sutrikdyti? Jūs tiesiog esate planetoje,
skriejančioje beribe tuštuma. Atvykote į ją kelioms dešimtims
metų, o vėliau ją paliksite. Tad, kodėl nuolat patiriate įtampą ir
dėl visko nerimaujate? Liaukitės. Jeigu kas nors trikdo jūsų
vidų, vadinasi, šie dalykai kelia grėsmę jūsų tikrovės modeliui.
Kažkas smogė jūsų klaidingam savivaizdžiui, kurį susikūrėte
norėdami kontroliuoti suvokiamą tikrovę. Tačiau jeigu jūsų
susikurtas modelis teisingas, kodėl jis skiriasi nuo realybės?
Tikrove negalima vadinti nieko, ką patys susikuriate savo
galvoje.
Verčiau išmokite gerai jaustis nepaisydami savo viduje
siaučiančių audrų. Jeigu jūsų protas tampa hiperaktyvus, tiesiog
stebėkite jį. Jeigu jūsų širdį užlieja karštis, tiesiog leiskite jam
pereiti. Pabandykite surasti tą savo dalį, kuri stebi ir
hiperaktyvų protą, ir užsiliepsnojusią širdį. Ši dalis padės jums
išsilaisvinti. Kurdami savo asmenybės modelį, neišsivaduosite
iš jo nelaisvės. Vienintelis kelias į vidinę laisvę – tai pažinti tą,
kuris viską stebi – savąjį „Aš“. Savasis „Aš“ paprasčiausiai
pastebi gimstančias mintis ir emocijas, tačiau visiškai
nesistengia jų išlaikyti.
Be abejo, ši patirtis bus skausminga. Juk visą konstrukciją
savo prote pasistatėte tik tam, kad išvengtumėte skausmo, ir jei
leisite jai subyrėti, patirsite skausmą, kurio vengėte statydami.
Nebijokite pažvelgti tiesiai į jį. Jeigu užsirakinsite tvirtovėje
bijodami išeiti, vėliau, prieš bandydami išsiveržti į platesnį
pasaulį, turėsite įveikti savo baimę. Tvirtovė taps ne saugiu
prieglobsčiu, bet kalėjimu. Norėdami išsilaisvinti ir patirti
tikrąjį gyvenimą, turite iš jos išeiti. Turite paleisti viską, ko
laikotės įsikibę, apsivalyti ir išsilaisvinti nuo savo pačių
psichikos. Tai padarysite tiesiog ją stebėdami. Sąmoningumas –
vienintelis kelias į laisvę. Nebesistenkite erzinančios minties
tapatinti su neigiama patirtimi, tiesiog pažiūrėkite, ar galite ją
paleisti ir atsipalaiduoti. Jeigu prote siautėja audros,
neklauskite savęs: „Ką man daryti?“ Verčiau pabandykite
išsiaiškinti: „Kas esu aš, kuris visa tai pastebi?“
Laikui bėgant suprasite, kad sąmonės centro, iš kurio stebite
visą sąmyšį, niekas negali sutrikdyti. Bet jeigu taip atsitiko,
stebėkite, kas stebi vykstančią sumaištį. Galiausiai visa tai
liausis. Tada galėsite atsipalaiduoti ir pasinerti į savo būties
gelmes, suvokdami, kaip protas ir širdis vis dar bando tvarkytis
su sąmyšiu. Pasiekę šią būseną suprasite, kas yra tikroji
transcendencija. Sąmonė peržengia savo ribas tada, kai tai
supranta. Suvokimas nuo suvokiamo objekto skiriasi, panašiai
kaip pati šviesa skiriasi nuo to, ką ji apšviečia. Jūs esate sąmonė
ir galite išsilaisvinti, tiesiog atsipalaiduodami ir paleisdami bet
kokius potyrius.
Jeigu norite nuolatinės ramybės, nuolatinio džiaugsmo ir
nuolatinės laimės, turite žengti kitapus vidinės sumaišties.
Galite gyventi taip, kad jumyse bet kurią akimirką kiltų meilės
bangos – kai tik to panorėsite. Tokia yra jūsų esybės prigimtis.
Jums tiesiog reikia pereiti į kitą psichikos pusę – tereikia
atsisakyti polinkio į ką nors įsitverti. Nenaudokite proto
tariamam patvarumui susikurti. Vieną kartą ir visiems laikams
nuspręskite žengti šiuo keliu – nuolat viską paleisti.
Nuo tos akimirkos pastebėsite, kad judate labai greitai.
Įveiksite tą savo dalį, kuri nuolat bijojo mirties, ir pamatysite,
kaip ji stengėsi išlaikyti tikrovės modelį. Jeigu nepuoselėsite šios
savo asmenybės dalies, o tiesiog ją paleisite ir neleisite į jus
įsitverti, galiausiai paliksite už nugaros ir apgaulingą
patvarumą. Be to, tai nebus jūsų nuopelnas – tiesiog jums taip
nutiks.
Vienintelis būdas išsiveržti į laisvę yra tapti stebėtoju.
Leiskite viskam praeiti, suprasdami, kad tai suprantate. Jeigu
kovojate su vidine tamsa ir depresija, tiesiog paklauskite savęs:
„Kas manyje suvokia šią tamsą?“ Taip po truputį kilsite vidinio
tobulėjimo pakopomis. Leiskite viskam praeiti ir suvoksite, kad
jūs vis dar čia. Kai pagaliau paleisite ir tamsiąją, ir šviesiąją
savo psichikos puses, kai nebesilaikysite nieko įsitvėrę, už jūsų
atsivers naujas pasaulis. Įprastai suvokdavote tik dalykus, kurie
jums prieš akis, tačiau dabar suprasite ir už jūsų sąmonės
centro plytinčią visatą.
Anksčiau negalvojote, kad už jūsų kažkas yra. Buvote taip
sutelkę dėmesį į tikrovės modelį, kurį statėte iš pro jus
praeinančių minčių ir emocijų, kad nesuvokėte vidinių
platybių. O juk už jūsų driekiasi visa visata. Jūs jos nematote,
nes žvelgiate į kitą pusę. Tačiau nusprendę viską paleisti,
atsitrauksite atgal ir pasinersite į energijų vandenyną. Tapsite
kupini ne tik šviesos, kurioje nėra jokios tamsybės, bet ir pilni
ramybės, kuri pranoksta bet kokią išmintį. Ši vidinė jėga,
besiliejanti iš pačių jūsų esybės gelmių, stiprins ir ves jus
kiekvieną kasdienio gyvenimo akimirką. Jūsų vidine erdve ir
toliau skries mintys, emocijos ir savivaizdis, tačiau dabar visa
tai sudarys tik menką jūsų patirties dalelę. Jūs nesitapatinsite su
niekuo, išskyrus savąjį „Aš“.
Pasiekę šią būseną, daugiau niekada dėl nieko nesijaudinsite.
Kuriančioji jėga veiks ir jūsų viduje, ir išorėje. Jūs plūduriuosite
ramybės, meilės ir atjautos vandenyne, visa tai stebėsite ir su
pagarba pripažinsite. Pažinus beribes savo tikrojo „Aš“
platybes, jums daugiau nebereikės tariamo patvarumo.
 15 skyrius

BESĄLYGIŠKOS MEILĖS
KELIAS

Aukščiausio lygio dvasingumas – tai pats gyvenimas. Jeigu

žinote, kaip leisti kiekvieną dieną, kiekviena patirtis bus
išlaisvinanti. Visgi pirmiausia turėtumėte išsiugdyti tinkamą
požiūrį į gyvenimą – kitaip jame nesunku pasiklysti. Pakanka
suprasti, kad iš tiesų turite priimti vienintelį esminį sprendimą.
Ir šis sprendimas nesusijęs su jūsų karjera, santuoka ar
troškimu pažinti Dievą. Žmonės yra linkę varginti save, nuolat
priimdami vienokius ar kitokius sprendimus. Tačiau tai visai
nebūtina, nes galiausiai pakanka tiesiog atsakyti sau į esminį
klausimą: „Ar aš noriu būti laimingas?“ Taip, tai tikrai taip
paprasta. Be to, kai apsispręsite, jūsų gyvenimo kelias taps
visiškai aiškus.
Dauguma žmonių apskritai nedrįsta kelti sau tokio klausimo,
nes mano, kad jų laimė nuo jų nepriklauso. Kas nors galbūt
galėtų pasakyti: „Žinoma, norėčiau būti laimingas, bet žmona
mane paliko.“ Kitaip tariant, šis vyriškis nori laimės, bet jis bus
laimingas tik tuo atveju, jeigu žmona ir toliau su juo gyvens. Bet
juk klausiama buvo ne to? Klausimas skambėjo labai paprastai:
„Ar norėtumėte būti laimingas?“ Jeigu nieko prie šio klausimo
nepridėsite, paaiškės, kad už savo laimę atsakote jūs patys,
tiesiog jus klaidina giliai viduje įsišaknijusios nuostatos.
Tarkime, kad ne vieną dieną alkani klaidžiojote po mišką, kol
galiausiai radote kelią namo. Nors vos pavelkate kojas, kažkaip
pavyksta pasiekti duris ir pasibelsti. Kuris nors iš jūsų namiškių
atidaro duris, pamato jus ir aikteli: „O varge! Vargšas žmogau!
Tikriausiai išalkai! Ką tau pasiūlyti?“ Tiesą sakant, jums visai
nesvarbu, ko gausite užkąsti. Jūs apie tai net negalvojate.
Atsakote vienu žodžiu: „Valgyti.“ Ir turite omenyje būtent tai.
Jums tiesiog reikia maisto, ir tuo metu visiškai nesvarbu, ką
mėgstate. Šis pavyzdys tinka ir klausimui apie laimę. Klausimas
skamba paprastai: „Ar norėtumėte būti laimingas?“ Jeigu
atsakote „taip“, nekelkite sąlygų. Juk šis klausimas iš tiesų
reiškia: „Ar nuo šiol norite būti laimingi visą likusį gyvenimą,
nepaisant to, kas jums gali nutikti?“
Net jeigu dabar į jį atsakysite „taip“, po kurio laiko žmona
gali jus palikti, vyras – mirti, akcijų rinka – žlugti, o jūsų
automobilis – sugesti naktį tuščiame kelyje. Panašių dalykų gali
nutikti bet kurią akimirką nuo dabar iki jūsų gyvenimo
pabaigos. Visgi jei norite žengti aukščiausiojo dvasingumo keliu,
atsakydami į šį paprastą klausimą turite ištarti būtent „taip“.
Negali būti jokių „jeigu“, „ir“, „bet“ ar kitų panašų išlygų. Tai
nėra klausimas apie tai, ar galite kontroliuoti savo laimę. Be
abejo, galite. Tiesiog dažnai sakydami, kad norite būti laimingi,
iš tiesų taip nemanote. Laimei bandote primesti savo sąlygas.
Tvirtinate, kad laimingi galite būti tik tada, jeigu įvyks arba
neįvyks kokie nors įvykiai. Štai kodėl jums atrodo, kad laimė
jums nepavaldi. Iš tiesų bet kokia jūsų susikurta sąlyga laimę
apriboja – juk jūs negalite užtikrinti, kad viskas jūsų gyvenime
ir aplink jus vyktų taip, kaip norite.
Taigi į iškeltą klausimą atsakykite besąlygiškai. Jeigu
nuspręsite, kad nuo šiol būsite laimingi visą likusį gyvenimą,
patirsite ne tik laimę, bet ir nušvitimą. Būtent besąlyginė laimė
leidžia pasiekti aukščiausiąjį dvasingumą. Jums nereikia
mokytis sanskrito kalbos ar skaityti šventųjų raštų. Nereikia
atsiskirti nuo pasaulio. Tiesiog sakydami, kad norite būti
laimingi, turite iš tiesų nuspręsti būti tokie ir laikytis savo
apsisprendimo, kad ir kas nutiktų. Tai yra tikrasis kelias į
dvasingumą ir nušvitimą – tiesiausias ir patikimiausias iš visų
kelių.
Kai nuspręsite būti besąlygiškai laimingi, neišvengiamai
susidursite su sunkumais. Tačiau tokie jūsų apsisprendimo
išbandymai tik skatina dvasinį augimą. Tiesą sakant, jūsų
sprendimas į aukščiausiąjį dvasingumą veda būtent todėl, kad
jis yra besąlyginis. Tai taip paprasta. Tiesiog nuspręskite, ar
laužyti duotą žodį. Kai viskas klostosi gerai, būti laimingam
visai paprasta. Tačiau kai ištinka sunkumai, pasirodo, kad gal
ne taip ir lengva. Pastebite, kad labai norite sakyti sau: „Bet aš
nežinojau, kad taip nutiks. Nemaniau, kad pavėluosiu į lėktuvą.
Nemaniau, kad Evelina į vakarėlį ateis vilkėdama tokia pačia
suknele. Nenumačiau, kad kažkoks šunsnukis aplamdys mano
naująjį automobilį, kuriuo spėjau pasidžiaugti vos valandą.“ Bet
ar tikrai norite pakeisti savo apsisprendimą tik dėl to, kad
nutiko kažkas panašaus?
Gyvenime gali įvykti milijardai dalykų, kurių gal nė
neįsivaizdavote. Svarbu ne tai, ar jie įvyks – gyvenime nuolat
kas nors vyksta. Iš tiesų svarbu tai, ar norite būti laimingi, kad
ir kas nutiktų. Juk gyvenimo tikslas – džiaugtis ir mokytis iš
savo patirties. Žemėje gyvenate ne tam, kad kentėtumėte. Kokia
nauda iš to, jeigu nuolat jaučiatės apgailėtini? Nepaisant jūsų
filosofinių įsitikinimų, nepajudinama tiesa yra ta, kad jūs
gimėte ir mirsite. Tačiau tarp šių momentų turite apsispręsti, ar
mėgausitės gyvenimu. Laimė nepriklauso nuo įvykių. Tai tik
įvykiai. Ar būsite laimingi, sprendžiate tik jūs. Galite džiaugtis
vien tuo, kad esate gyvi. Gyventi mėgaujantis viskuo, ką
patiriate, ir laimingiem pasitikti mirtį. Jeigu sugebėsite taip
gyventi, jūsų širdis taps tokia atvira, o dvasia – tokia laisva, kad
jausitės tarsi priartėję prie dangaus.
Šis kelias veda į tikrąją transcendenciją – gyvenimą kitapus,
nes turite peržengti per bet kokią savo esybės dalį, kuri jūsų
apsisprendimui bando kelti sąlygas. Jeigu norite būti laimingi,
paleiskite tą savo dalį, kuri nuolat ieško dramų ir priežasčių
nesidžiaugti. Ženkite kitapus savo asmenybės ir taip natūraliai
pažadinsite aukštesniuosius savo esybės klodus.
Galiausiai mėgautis gyvenimu – vienintelis protingas
sprendimas. Ar pamenate, kad esate planetoje, kuri skrieja
beribe tuštuma? Pažvelkite tiesai į akis. Jūs skriejate per tuščią
visatos erdvę, kurios neriboja laikas. Tad jeigu jau esate čia,
mėgaukitės tuo. Juk mirties bet kokiu atveju neišvengsite, o
aplink kunkuliuojančių įvykių nesustabdysite. Tad kodėl
turėtumėte būti nelaimingi? Jeigu suksite galvą dėl gyvenimo
įvykių, nieko nelaimėsite. Pasaulio pakeisti nepavyks, o jūs
kentėsite. Jeigu tik leisite, visada kas nors išmuš jus iš vėžių.
Pasirinkimas mėgautis gyvenimu taps jūsų dvasinės kelionės
kelrodžiu. Tiesą sakant, jis yra tikrasis dvasinis mokytojas.
Apsisprendimas būti besąlygiškai laimingam padės jums daug
sužinoti apie save, apie kitus ir apie pačią gyvenimo prigimtį.
Jūs tiek daug sužinosite apie savo protą, širdį ir valią! Tam
reikia iš tiesų tik apsispręsti būti laimingam visą likusį
gyvenimą. Kai tik kokia nors jūsų esybės dalis taps nelaiminga,
paleiskite ją. Mokykitės tai daryti. Kartokite atitinkamus
teiginius arba darykite viską, ko reikia, kad liktumėte atviri.
Jeigu tvirtai apsisprendėte, niekas jūsų nesustabdys. Kad ir kas
su jumis vyktų, galite nuspręsti tuo mėgautis. Jeigu badausite ir
būsite įmesti į vienutę, džiaukitės, kad esate panašūs į Gandį3.
Nesvarbu, kas nutiks – gardžiuokitės gyvenimu.
Nors gali atrodyti, kad tai labai sunku, tačiau ar verta elgtis
priešingai? Galite netekti laisvės, net jei būsite visiškai nekalti,
tačiau niekas negali atimti jūsų džiaugsmo. Kas iš to, kad
liūdėsite? Tai nieko nepakeis. Galiausiai, jeigu liksite laimingi –
jūs nugalėsite. Tegul jums tai būna lyg žaidimas – išlikti
laimingam, kas benutiktų.
Nesibaigiančios laimės paslaptis – labai paprasta. Pirmiausia
reikia išmokti suprasti savo vidinę energiją. Pažvelgę į savo
vidų, pamatysite, kad, kai jaučiatės laimingi, jūsų širdis yra
atvira ir kupina vidinės energijos. Būdami nelaimingi užveriate
širdį ir užblokuojate iš vidaus kylančią energiją. Taigi jei norite
likti laimingi, tiesiog neužverkite širdies. Neužverkite jos, kas
benutiktų, net jei žmona jus paliktų ar vyras mirtų.
Nėra jokios taisyklės, nurodančios, kad privalote užsiverti.
Tiesiog apsispręskite likti atviri bet kokiomis aplinkybėmis. Jūs
galite tai rinktis. Jei pajusite, kad po truputį užsidarote,
paklauskite savęs, ar tikrai sutinkate atsisakyti savo laimės.
Tirkite, kas jūsų viduje skatina jus užsisklęsti. Rodos, nutiko
kažkoks mažmožis, o jūs dėl jo netenkate laimės. Štai puikiai
leidote dieną, kol važiuojant į darbą vos neatsitrenkėte į
iššokusį automobilį. Tai jus taip nuliūdino, kad sugadino visą
likusią dieną. Kodėl? Išdrįskite savęs to paklausti. Kokia nauda
jums iš to, kad leidote menkniekiui sugadinti jūsų dieną? Jokios
naudos. Jeigu kas nors įpuolė į kelią, paleiskite šį įvykį ir likite
atviri. Jei tikrai to norėsite, jums pavyks.
Pasirinkę besąlygiškos laimės kelią, pereisite visas jogos
pakopas. Turėsite visą laiką būti sąmoningi ir susitelkę į
sąmonės centrą. Jeigu norėsite būti atviri ir priimti gyvenimą,
tokį apsisprendimą turėsite išlaikyti iki mirties. Tačiau tai
nereiškia, kad jums nepavyks. Būtent apie tokį atvirumą
kalbėjo visi šventieji ir mokytojai. Jie mokė, kad Dievas yra
džiaugsmas, ekstazė, meilė. Jeigu liksite pakankamai atviri,
pakylėjančios energijos bangos užlies jūsų širdį. Dvasinė
praktika pati savaime nėra tikslas. Ji duoda vaisių tik tada, jei
sugebate pasinerti į save, tuo pat metu išlikdami atviri. Jeigu
išmoksite išlikti atviri, patirsite daug nuostabių dalykų.
Pakanka tik išmokti neužsiverti.
Labai svarbu išlaikyti savo protą drausmingą, kad jis
neįtikintų jūsų, jog vieną ar kitą kartą visgi bus verta užsidaryti.
Jei paslystumėte, stokitės ir judėkite toliau. Pradėkite stotis tą
pačią akimirką, kai tik paslystate, kai atveriate burną ar kai tik
pajuntate, jog užsisklendžiate ir imate gintis. Pakelkite patys
save ir priminkite savo vidiniam žmogui, kad nenorite
užkietinti širdies, nesvarbu, kas nutiktų. Tvirtinkite sau, kad
norite patirti ramybę ir branginti gyvenimą ir nenorite, kad
jūsų laimė priklausytų nuo kitų žmonių elgesio. Ar negana to,
kad ji priklauso nuo jūsų paties elgesio? O jeigu savo laimę
susiesite su kitais žmonėmis, pateksite į tikrą bėdą.
Įvykiai, kurie vers jus užsidaryti, lydės jus visą gyvenimą.
Tačiau jūs visada galite rinktis – pasinerti į juos arba paleisti.
Protas kalbės jums, kad kvaila likti atviriems, jeigu aplink
vyksta tokie dalykai. Bet jūsų gyvenimas Žemėje – ribotas, todėl
iš tiesų kvaila nesidžiaugti gyvenimu.
Jeigu jums sunku tai prisiminti, medituokite. Meditacija
sustiprina jūsų sąmonės centrą, kad išliktumėte sąmoningi ir
neužvertumėte savo širdies. Jei norite likti atviri, paleiskite
viską, ką patiriate, ir atsisakykite polinkio užsiverti. Kai
pajusite, kad širdis kietėja, tiesiog atsipalaiduokite. Neprivalote
nuolat švytėti – pakanka patirti džiaugsmą savo viduje. Užuot
skundęsi, išmokite mėgautis įvairiausiose situacijose.
Besąlygiška laimė išsprendžia praktiškai visas problemas,
todėl ją galima vadinti aukščiausiuoju keliu į dvasingumą ir
kilniausiu metodu. Galite išmokti įvairių jogos metodų, tokių
kaip meditacija ir asanos, tačiau pagalvokite, kaip gyvenate, kai
jų nepraktikuojate? Šiuo požiūriu besąlygiškos laimės metodas
yra nepriekaištingas, nes jis apima visą gyvenimą – kad
išliktumėte laimingi, privalote nuolat paleisti save. Taigi
žengdami šiuo keliu pradėsite labai sparčiai augti dvasiškai.
Jeigu laikysitės savo sprendimo kiekvieną akimirką, netrukus
imsite pastebėti, kad jūsų širdis valosi. Tai vyks, nes jos niekuo
nebeužblokuosite. Be to, pradės valytis ir protas, nes pašalinsite
iš savo minčių įvairiausias dramas. Jūsų šaktė (dvasia) nubus,
net jeigu nieko apie ją neišmanysite. Patirsite žmogiškąjį
supratimą pranokstančią laimę. Eidami šiuo keliu rasite
atsakymus į gyvenimo klausimus ir gyvensite dvasia. Dievui
nėra didesnės dovanos už žmogų, kuris džiaugiasi Jo kūrinija.
Kaip manote, Dievui patinka būti šalia laimingų ar šalia
apgailėtinų žmonių? Atsakyti į šį klausimą visai nesunku.
Akimirką įsivaizduokite, kad esate Dievas. Jūs sukūrėte dangų
ir žemę, kad galėtumėte geriau pažinti save, o po kurio laiko
aplankėte žmones, norėdami pažiūrėti, kaip jiems sekasi.
Tarkime, Dievas klausia pirmo sutikto žmogaus:
– Kaip tau sekasi?
Žmogus atsako:
– Ką turi omenyje?
– Na, ar tau čia patinka?
– Ne, nepatinka.
– Kodėl? Kas tavęs netenkina?
– Tas medis penkiose vietose sulinkęs, o aš noriu, kad jis būtų
tiesus. Tas žmogus nuėjo į pasimatymą su kažkuo kitu, o šitas
veikėjas išrašė man šimto dolerių sąskaitą už telefoną. To
žmogaus automobilis geresnis, o anas keistai rengiasi. Siaubinga.
Be to, mano per ilga nosis, per mažos ausys ir keisti kojų pirštai.
Man tai nepatinka. Man čia niekas nepatinka.
Dievas užduoda dar vieną klausimą:
– O gyvūnai?
– Gyvūnai?! Uodai ir skruzdės nuolat gelia, tai siaubinga.
Vakare negaliu niekur išeiti, nes įvairiausių padarų visur pilna.
Jie visur trainiojasi ir stūgauja. Ne, man jie nepatinka.
Kaip manote, ar Dievui malonu to klausytis? Galiausiai Jis
atrėžia:
– Manai, kad Aš skundų skyrius?
Dievas eina toliau ir sutinka kitą žmogų. Jis ir vėl klausia:
– Kaip tau sekasi?
O žmogus atsako:
– Nuostabiai!
Dievas nustemba:
– Oho! Ar tau viskas čia patinka?
– Pasaulis nuostabus. Į ką bepažvelgčiau, mano širdį užlieja
džiaugsmas. Žiūriu į tą sulinkusį medį ir negaliu atsigrožėti. O jei
įgelia skruzdė, stebiuosi, kaip toks mažas gyvis išdrįso įgelti
tokiam milžinui kaip aš!
 Kaip manote, su kuriuo iš šių žmonių Dievas norės leisti
laiką? Senovės jogai Dievą vadino Satchitananda – amžinąja
sąmoninga palaima. Dievas yra ekstazė. Dievas – didžiausia
aukštuma. Jeigu norite prie Jo priartėti, išmokite džiaugtis. Jei
sugebėsite išlikti laimingi, kad ir kas nutiktų, atrasite Dievą. Tai
– nuostabiausia dalis. Taip, jūs patirsite ir laimę, tačiau ji
nublanks prieš tai, ką iš tiesų atrasite.
Ištvėrę išbandymų ugnį ir išmokę paleisti viską, kas nutinka
gyvenime, nusimesite protą ir širdį dengiančius šydus. Aiškiai
matysite tai, kas slypi kitapus, nes nebeužstosite savimi.
Baigsite žaisti su ribotais ir baigtiniais dalykais, o atsiversite
amžinybei ir begalybei. Žodžio „laimė“ nepakanka šiai būsenai
apibūdinti. Ją tiksliau išreiškia tokie žodžiai kaip „ekstazė“,
„palaima“, „išsivadavimas“, „nirvana“ ir „laisvė“. Jūsų
džiaugsmo taurė sklidina.
Tai – nuostabus kelias. Būkite laimingi.

3 Vert. past. – Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis

 16 skyrius

DVASINIS NESIPRIEŠINIMO
KELIAS

Dvasinis darbas su savimi – tai mokymasis gyventi be

įtampos, problemų, baimės ir dramatizavimo. Šis dvasinio
tobulėjimo kelias iš tiesų yra pats prakilniausias, nes jis reiškia
patį gyvenimą. Nėra jokios priežasties, kodėl turėtumėte jausti
įtampą ar patirti problemų – juk stresas ištinka tik tada, kai
priešinatės gyvenimo įvykiams. Tačiau jeigu stengtumėtės bet
kokia kaina jų nepatirti ir išvengti, priešinimasis netektų
prasmės. Jūs tiesiog gyventumėte čia ir dabar bei tuo pačiu
metu stebėtumėte ir patirtumėte viską, kas aplink jus ir su
jumis nutinka. Nusprendę taip gyventi, pastebėtumėte, kad jus
visą laiką gali lydėti ramybė.
Koks nuostabus dalykas yra gyvenimas – laiku ir erdve
tekantis atomų srautas! Tai tiesiog amžina įvykių grandinė – šie
įvykiai trumpam įgauna pavidalą, o tada akimirksniu ištirpsta
kitoje akimirkoje. Jeigu priešinatės šiai nuostabiai gyvenimo
jėgai, jūsų kūne, prote ir dvasinėje širdyje kaupiasi įtampa.
Kasdienį polinkį įsitempti ir priešintis pastebėti visai
nesunku. Visgi, norėdami geriau jį suprasti, pirmiausia turime
išsiaiškinti, kodėl taip smarkiai priešinamės, užuot pasidavę
gyvenimo tėkmei. Kokia mūsų dalis nenori priimti gyvenimo
tikrovės? Atidžiai pažvelgę į save, pastebėsite, kad šią galią turi
būtent jūsų vidinė esybė – jūsų savasis „Aš“. Ją vadiname valios
jėga.
 Valia – tai reali jūsų vidinio žmogaus galia. Ji verčia judėti
rankas ir kojas – juk galūnės nesiblaško bet kaip, o juda
valingai. Tą pačią jėgą pasitelkiate, norėdami susitelkti į tam
tikras mintis. Taigi ši savojo „Aš“ galia gali būti sutelkta ir
nukreipta į fizinę, emocinę ar psichinę sritis. Būtent valios jėgą
pasitelkiate, siekdami paskatinti tam tikrus dalykus arba
užkirsti jiems kelią. Tai reiškia, kad nesate bejėgis – galite daryti
įtaką įvykių eigai.
Tiesiog nuostabu matyti, ką galime nuveikti valios jėga, nors
iš tiesų dažniausiai naudojame ją priešindamiesi gyvenimo
tėkmei. Jei nutinka kažkas, kas mums nepatinka, nenorime su
tuo susitaikyti. Bet ar verta priešintis tam, kas jau įvyko? Jeigu
jūsų geriausias draugas persikrausto kitur, jums, be abejo, tai
nepatinka. Tačiau net jei su jo sprendimu nesusitaikysite
daugybę ateinančių metų, nepakeisite fakto, kad draugas
išvyko. Jūs nepakeisite tikrovės.
Tiesą sakant, netgi negalima tvirtinti, kad taip elgdamiesi
priešinatės esamai padėčiai. Pavyzdžiui, jei kas nors sako tai,
kas jums nepatinka, akivaizdu, kad jūsų nepritarimas neužkimš
tam asmeniui burnos. Vadinasi, iš tiesų priešinamės įvykio
patirčiai, kuri skverbiasi per mus, nes nenorime, kad ji paveiktų
mūsų vidaus. Žinome, kad ji paliks psichinį ir emocinį pėdsaką,
nederantį su mūsų susikurtu tikrovės modeliu. Taigi norėdami
pasipriešinti įvykio poveikiui ir neleisti jam prasiskverbti per
protą ir širdį, pasitelkiame valios jėgą. Kitaip tariant, įvykio
patirtis nėra vien tik jutiminis jo stebėjimas – jis taip pat turi
prasiskverbti per psichiką energiniu lygmeniu. Tai patiriame
kasdien. Pradinė jutimų informacija pasiekia mūsų psichinės ir
emocinės energijos telkinius, ir energija ima judėti. Šie
energijos virpesiai primena vandens paviršiumi sklindančius
raibulius. Nuostabiausia tai, kad jūs galite pasipriešinti tokiam
energijos judėjimui. Valios jėga gali sustabdyti energijos
perdavimą, dėl to gali kilti įtampa. Galite išsekinti save
kovodami su vieninteliu įvykiu ar net viena mintimi arba
emocija. Be abejo, ne kartą esate tai patyrę.
Tačiau galiausiai suprasite, kad toks priešinimasis – tai
milžiniškas energijos švaistymas. Tiesą sakant, valios jėgą
naudojate arba priešindamiesi tam, kas jau įvyko, arba tam, kas
dar neįvyko. Savo viduje priešinatės tiek praeities įspūdžiams,
tiek mintims apie ateitį. Pagalvokite, kiek energijos iššvaistote
nesusitaikydami su praeitimi. Įvykis jau įvyko, taigi iš tiesų
kovojate ne su juo, o su savimi. O kiek energijos eikvojate
priešindamiesi tam, kas gali nutikti? Kadangi dauguma šių
dalykų taip ir lieka tik jūsų mintyse, energija švaistoma tuščiai.
Atminkite, kad jūsų gyvenimas labai priklauso nuo to, kaip
elgiatės su savo energijos srautais. Jeigu valios jėgą nukreipiate
priešindamiesi jau įvykusio įvykio energijai, tai galima
palyginti su bandymu sustabdyti ežero paviršiumi sklindančius
raibulius, kuriuos sukėlė įkritęs lapas. Tokie veiksmai įneša tik
dar daugiau sumaišties. Priešindamiesi neleidžiate energijai
judėti, taigi ji įstringa jūsų psichikoje ir smarkiai jus paveikia. Ji
užblokuoja per jūsų širdį srūvančią energiją, dėl to
užsisklendžiate, jaučiatės vangūs. Būtent tai vyksta, kai kokie
nors dalykai prislegia jūsų mintis, ir atrodo, kad gyvenimo
aplinkybės tapo per sunkios.
Tai daugelio žmonių bėda. Įvykis jau įvyko, o jūs vis dar
laikote savyje jo energiją ir jai priešinatės. Be to, susidūrę su
dabarties įvykiais, nesate pasiruošę jų priimti ir nesugebate su
jais susidoroti, nes vis dar vargstate kovodami su praeities
energija. Ilgainiui šios energijos gali prisikaupti tiek daug, kad
žmogaus vidus visiškai užblokuojamas – toks asmuo arba
„sprogsta“ arba visiškai „išsijungia“. Tai vadinama
persitempimu arba perdegimu.
Tačiau persitempimo galima išvengti; taip pat nėra jokios
priežasties „sprogti“ arba užsisklęsti. Jeigu nekaupsite energijos
savo viduje, o leisite kiekvienai dienos akimirkai tiesiog
netrukdomai per jus pereiti, visuomet jausitės taip, lyg ką tik
grįžę iš nuostabių atostogų. Problemas arba įtampą sukelia ne
gyvenimo įvykiai, o jūsų negebėjimas su jais susitaikyti.
Problemą sukuriate savo valios jėga priešindamiesi per jus
besiskverbiančio gyvenimo tikrovei, taigi ir jos sprendimas
gana akivaizdus… Liaukitės tai darę. Jeigu neketinate pasiduoti,
bent jau raskite tam pagrįstą priežastį – kitaip jūs tiesiog
neracionaliai švaistysite brangią energiją.
Būkite pasirengę atidžiai ištirti patį priešinimosi procesą.
Pastebėkite, kad, prieš pradėdami priešintis, nusprendžiate, jog
vienas ar kitas dalykas jums nepatinka. Daugybė įvykių pereina
per jus, nepalikdami pėdsako. Tad, kodėl imate priešintis
kokiam nors konkrečiam įvykiui? Kažkas jūsų viduje turi atrasti
priežastį, kada leisti potyriams tiesiog pereiti, o kada pasitelkti
valios jėgą ir juos atstumti arba į juos įsitverti. Milijardai
patirčių jūsų visiškai netrikdo. Jūs kasdien važiuojate į darbą ir
net nepastebite pro šalį skriejančių pastatų ar medžių. Kelio
ženklinimo linijos nesukelia jums jokių emocijų. Jūs pamatote
šiuos objektus, bet jų vaizdas tiesiog pereina per jūsų sąmonę.
Tačiau taip yra ne visiems. Jeigu asmuo dirba kelio ženklintoju,
nelygios linijos gali jam sukelti labai didelę įtampą. Tiesą
sakant, ta įtampa gali būti tokia stipri, kad šis žmogus gali
nuspręsti net nebevažiuoti tuo keliu. Akivaizdu, kad
priešinamės skirtingiems dalykams ir skirtingai suvokiame
problemas. Taip yra todėl, kad turime išankstines nuostatas
apie tai, kaip vieni ar kiti dalykai turėtų atrodyti ir ką tai reiškia
mums.
Norint geriau suprasti kylančią įtampą, pirmiausia teks
pripažinti, kad turite tam tikrą rinkinį išankstinių nuostatų,
kurios nuolat jus lydi. Remdamiesi jomis, pasitelkiate valią
pasipriešinti tam, kas jau įvyko. Bet kaip susiformavo tokios
išankstinės nuostatos? Tarkime, kad įtampą jums kelia žydinčių
azalijų vaizdas, nors dauguma žmonių jomis žavisi. Kodėl jos
jus erzina? Pasirodo, kažkada draugavote su mergina, kuri
augino azalijas, o joms žydint ji jus paliko. Taigi dabar vos
išvydus šių gėlių žiedus, jūsų širdis užsiveria. Nemalonus
jausmas toks stiprus, kad net nenorite šalia jų būti.
Tokie asmeniniai gyvenimo įvykiai palieka įspūdžius mūsų
sąmonėje ir širdyje. Jais vadovaudamasi, mūsų valia ima
priešintis arba į ką nors įsitveria. Taip, tai iš tiesų taip paprasta.
Panašių įvykių galėjote patirti dar vaikystėje arba vėliau savo
gyvenime. Nesvarbu, kada tai buvo – svarbiausia, kad jie jūsų
viduje paliko pėdsaką ir, remdamiesi šiais įspūdžiais, jūs
priešinatės dabarties įvykiams. Dėl to kyla vidinė įtampa,
sumaištis, o jūs kovojate ir kenčiate. Užuot supratę tokios
būsenos priežastis ir nusprendę neleisti praeities įvykiams
griauti jūsų gyvenimo, jūs jiems pasiduodate. Jums jie atrodo
prasmingi, todėl priešinatės jiems arba įsitveriate, atiduodami
tam visą savo sielą ir širdį. Visgi iš tiesų šis procesas neturi
jokios prasmės – jis jus tiesiog žudo.
Galite rinktis ir kitą kelią – paleisti tokius praeities įspūdžius
ir jų keliamą įtampą. Bet kad tai padarytumėte, turite būti labai
sąmoningi. Privalote atidžiai sekti savo proto balsą, kuris nuolat
nurodinėja, kam turėtumėte priešintis. Jis tiesiog jums
įsakinėja: „Man nepatiko, ką jis pasakė. Sutvarkyk tai.“ Protas
jums patarinėja ir liepia nesitaikstyti su įvairiais pasaulio
įvykiais. Kodėl jo klausote? Jeigu siekiate dvasingumo,
nuspręskite paleisti viską, kas benutiktų, o ne atidėti tai kitai
akimirkai. Tai nereiškia, kad apskritai nieko nedarysite. Be
abejo, turite spręsti gyvenimiškus reikalus, tačiau pirmiausia
leiskite jų energijai pereiti per jus. To nepadarę, tvarkysitės ne
su dabarties įvykiu, o su jau jumyse užblokuota praeities
energija. Jūsų veiksmus skatins vidinis priešinimasis ir įtampa,
todėl negalėsite aiškiai galvoti ir priimti tinkamų sprendimų.
Norėdami to išvengti, visų pirma priimkite kiekvieną
situaciją. Priimti – tai leisti įvykiams pereiti per jus visiškai jų
nestabdant. Jeigu tai, kas įvyko, tiesiog prasiskverbs per jūsų
psichiką, galėsite matyti padėtį tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.
Tvarkydamiesi su faktinėmis aplinkybėmis, o ne su sukaupta
energija, kurią įvykis sužadino, neišjudinsite „reaktyviosios“
praeities energijos. Staiga pastebėsite, kad jums pavyksta daug
geriau susidoroti su kasdienėmis situacijomis. Iš tiesų įmanoma
nugyventi visą likusį gyvenimą nepatiriant jokių problemų –
juk jos tėra tik tam tikri įvykiai, o bėdų kyla tik tada, kai imate
šiems įvykiams priešintis. Kartoju, nemanykite, kad priimti
tikrovę reiškia nieko nedaryti. Jūs tvarkote įvairius reikalus,
tačiau vertinate juos kaip įvykius, kurie vyksta Žemės planetoje,
o ne kaip asmenines problemas.
Nustebsite pastebėję, kad daugeliu atvejų iš tiesų nereikia
nieko daryti, tik įveikti savo baimes ir troškimus. Būtent dėl
baimės ir troškimų viskas atrodo labai sudėtinga. Tačiau jeigu
įvykio nesibaiminsite ir nesiesite su juo jokių lūkesčių,
greičiausiai nieko daryti nereikės. Jūs tiesiog leisite gyvenimui
tekėti sava vaga ir gyvensite natūraliai bei racionaliai. Kai
atsitiks kažkoks kitas dalykas, tiesiog išgyvensite tą akimirką ir
mėgausitės gyvenimo patirtimi. Problemų nėra. Taigi įmanoma
gyventi be problemų, be įtampos ir neperdegant. Kai visi šio
pasaulio įvykiai tiesiog pereis per jus, pasieksite dvasingumo
gelmes. Galite sąmoningai suvokti viską, kas vyksta,
neužblokuodami energijos. Pasiekus tokią būseną, viskas tampa
aišku. Pastebėsite, kad visi aplinkiniai elgiasi priešingai,
bandydami keisti juos supantį pasaulį, grumtis su savo pačių
reakcija ir norais. Tačiau jeigu žmogus nuolat kovoja su savo
baimėmis, nerimu ir troškimais, kiek energijos beliks, kurios
prireiks susidoroti su realiais įvykiais?
Stabtelėkite ir pagalvokite apie tai, ką galėtumėte pasiekti,
jeigu jūsų neišsekintų nuolatinės vidinės kovos. Įsivaizduokite,
jei tik jūsų sąmonė būtų laisva ir galėtumėte sutelkti dėmesį į
tai, kas vyksta iš tikrųjų… jūsų netrikdytų iš vidaus sklindantis
triukšmas. Taip gyvendami galėtumėte pasiekti praktiškai bet
ką. Jūsų galimybės sparčiai didėtų ir pranoktų viską, ką iki šiol
patyrėte. Jei sugebėtumėte taip aiškiai ir sąmoningai suvokti
viską, ko imatės, gyvenimas pasikeistų.
 Taigi pasitelkite gyvenimą tam, kad įveiktumėte savo polinkį
priešintis. Puikus būdas dirbti su savimi – puoselėti tarpusavio
santykius. Įsivaizduokite, kaip būtų nuostabu, jeigu su
aplinkiniais bendrautumėte tik norėdami juos pažinti, o ne
siekdami patenkinti vidinius poreikius. Jeigu nesistengsite
pakeisti žmonių pagal savo išankstines nuostatas, taip pat to,
kas jums patinka ar nepatinka, pastebėsite, kad santykiai gali
būti nesudėtingi. Neteisdami žmonių ir nesipriešindami jiems
tik dėl to, kad taip elgtis jus verčia viduje užblokuota energija,
pastebėsite, jog su jais ne taip jau ir sunku sutarti. Paleisti save
– tai paprasčiausias būdas suartėti su kitais.
Tą patį galima pasakyti ir apie kasdienius darbus. Šie darbai
gali būti smagūs. Tiesą sakant, jie ne tokie ir sunkūs. Jūs kažką
darote sukdamiesi kartu su šia planeta, kuri tuo pačiu metu
skrieja per beribę tuščią erdvę. Jeigu norite būti patenkinti ir
mėgautis savo darbu, išsilaisvinkite ir leiskite įvykiams tekėti
per jus. Tikrasis darbas atsiskleis tada, kai visa kita praeis.
Kai visos vidinės energijos pereis kiaurai jus, pasaulis taps
kitoks. Imsite kitaip žvelgti į žmones ir įvykius. Pastebėsite, kad
turite talentų ir sugebėjimų, apie kuriuos anksčiau nė
nenutuokėte. Jūsų požiūris į gyvenimą visiškai pasikeis.
Kiekvienas dalykas šiame pasaulyje ims atrodyti kitoks. Taip
nutiks tik todėl, kad nebeįstrigsite vienoje situacijoje ir galėsite
aiškiai įvertinti kitas. Tarkime, kad jūs bijote šunų. Ir štai,
kažkuriuo momentu suprantate, jog kiti žmonės sugeba gyventi
jų nebijodami. Pasirodo, jūs visą gyvenimą bijojote ir kentėjote,
o kiti – ne. Vadinasi, ši kančia neturėjo jokios prasmės. Taigi
nusprendžiate įveikti savo baimę ir pamatę šunį atsipalaiduoti.
Pasipriešinimą galima įveikti tik atsipalaidavus. Atsipalaidavę
tada, kai paprastai priešinatės, sugebėsite pakeisti ne tik savo
požiūrį į šunis, bet ir į visus kitus dalykus. Jūsų siela išmoks
leisti nerimą keliančioms energijoms pereiti kiaurai per jus. Kai
kitą kartą kas nors pasakys arba padarys tai, kas jums
nepatinka, savaime pasielgsite taip, kaip elgėtės bandydami
įveikti šunų baimę. Gebėjimas atsipalaiduoti užuot priešinusis
naudingas visomis gyvenimo aplinkybėmis, nes padeda išlaikyti
širdį atvirą tada, kai ji bando užsidaryti.
Gilus vidinis išsilaisvinimas – tai kelias į save ir į
dvasingumą. Tai susitaikymo, priėmimo, nesipriešinimo kelias.
Jis reiškia, kad nesipriešinate energijoms, bet leidžiate joms per
jus prasiskverbti. Visgi jei kol kas taip elgtis sunku,
nepasiduokite. Nenuleiskite rankų. Kad taptumėte atviras,
tobulas ir pasiektumėte pilnatvę, gali prireikti viso gyvenimo.
Atminkite, kad svarbiausia tiesiog atsipalaiduoti ir paleisti
visus potyrius. Tvarkykitės tik su tuo, kas dabarties akimirką
yra jums prieš akis, o dėl viso kito nėra ko nerimauti. Jeigu
atsipalaiduosite ir išsilaisvinsite, imsite sparčiai augti dvasiškai.
Pradėsite jausti viduje bundančią galingą energiją. Patirsite tiek
meilės, kiek niekada anksčiau nesate patyrę. Jūsų sielą užlies
ramybė ir pasitenkinimas ir galiausiai daugiau niekas jūsų
nebetrikdys.
Daugiau nebejausite streso ir įtampos, nebepatirsite
problemų – ir taip galėsite gyventi visą likusį gyvenimą.
Pakanka suprasti, kad gyvenimas įteikė jums dovaną, o ta
dovana yra visi įvykiai, kuriuos patiriate nuo gimimo iki
mirties. Šie įvykiai įdomūs, jaudinantys ir padedantys tobulėti.
Visgi tam, kad gerai jaustumėtės jų sūkuryje, jūsų širdis ir
sąmonė turi atsiverti ir išsiplėsti, kad sutalpintų jus supančią
tikrovę. Vienintelė priežastis, kodėl taip nėra – jūsų
priešinimasis. Išmokite nesipriešinti tikrovei, ir tai, kas
anksčiau atrodė kaip įtampą keliančios problemos, taps
pakopomis dvasinio tobulėjimo kelionėje.
 17 skyrius

MIRTIES APMĄSTYMAS

Tikras paradoksas visame kosmose yra tas, kad viena

geriausių gyvenimo mokytojų yra mirtis. Joks žmogus ir jokia
situacija niekada neišmokys jūsų to, ko išmoko mirtis. Galite
nuolat girdėti, kad jūsų kūnas – tai ne jūs, tačiau galutinai tai
atskleis tik mirtis. Galbūt kas nors kartoja, kad dalykai, į
kuriuos esate įsitvėrę, visai nereikšmingi, bet tik mirtis
akimirksniu juos visus pašalins. Nuolat kalbama, kad visų rasių
vyrai ir moterys yra lygūs ir kad nėra jokio skirtumo tarp
turtingųjų ir neturtingųjų, tačiau būtent mirtis iš tikrųjų visus
sulygina.
Nejau turite laukti paskutinės savo gyvenimo akimirkos, kad
mirtis taptų jūsų mokytoja? Nebūtinai – netgi pati mirties
galimybė suteikia vertingų pamokų. Išmintingas žmogus
supranta, kad bet kuris jo atodūsis gali būti paskutinis, ir tai
gali nutikti bet kur ir bet kada. Iš to ir turite mokytis.
Išmintingas asmuo visiškai ir besąlygiškai priima tai, kad mirtis
yra reali, neišvengiama ir neprognozuojama.
Jei ims atrodyti, kad gyvenime jums kyla problemų,
pagalvokite apie mirtį. Tarkime, esate pavyduolis ir negalite
pakęsti, kai kas nors kitas užkalbina jūsų mylimą asmenį.
Tačiau pagalvokite, kas nutiktų, jei jūsų kelias šioje Žemėje
baigtųsi? Ar tikrai būtų taip romantiška, jeigu jūsų mylimajai
arba mylimajam tektų visą likusį gyvenimą praleisti vienatvėje?
Jei sugebėtumėte išsivaduoti iš šių savo problemų, greitai
suprastumėte, jog iš tiesų mylimam žmogui linkite laimės ir
gyvenimo pilnatvės. Jeigu jau taip yra, tai kodėl dabar keliate
pavydo scenas dėl paprasčiausio pokalbio?
Jeigu norite patirti gyvenimo pilnatvę, nebūtina pažvelgti
mirčiai į akis. Kodėl turėtumėte visko netekti, kad išmoktumėte
gilintis į save ir išnaudoti visas savo galimybes? Išmintingas
žmogus mąsto: „Jeigu gyvenimą ir mirtį skiria vienas atodūsis,
noriu mėgautis gyvenimu, kol esu gyvas. Liausiuosi erzinti
mylimus žmones. Įsileisiu gyvenimą į pačias savo esybės
gelmes.“
Tokio sąmoningumo reikia, kad palaikytumėte atvirus ir
prasmingus santykius. Pagalvokite, kaip šiurkščiai kartais
elgiamės su savo artimaisiais. Jaučiamės užtikrinti, kad jie
visada bus su mumis, ir visai to nevertiname. O jeigu jie mirs? O
jeigu mirsite jūs? Kaip elgtumėtės, jeigu žinotumėte, kad šis
vakaras bus paskutinė proga su jais pasimatyti? Įsivaizduokite,
kad iš dangaus nužengia angelas ir jums sako: „Susitvarkyk
visus reikalus. Šįvakar užmigsi ir jau nebepabusi. Keliausi su
manimi.“ Po tokio pokalbio suprastumėte, kad kiekvieną
žmogų, kurį pamatote tą dieną, sutinkate paskutinį kartą. Kaip
tada jaustumėtės? Kaip su jais bendrautumėte? Ar
švaistytumėte laiką nuoskaudoms ir skundams, kuriuos savyje
nešiojotės? Kiek meilės galėtumėte dovanoti jiems, žinodami,
kad bendraujate paskutinį kartą? Pagalvokite, koks būtų jūsų
gyvenimas, jeigu taip elgtumėtės kiekvieną akimirką su visais
žmonėmis. Viskas pasikeistų. Pamąstykite apie tai. Mintys apie
mirtį visai nebaisios. Mirtis – tai didžiausia viso gyvenimo
mokytoja.
Skirkite šiek tiek laiko ir pamąstykite apie dalykus, kurie
šiandien jums atrodo svarbūs. Pagalvokite, kiek daug laiko ir
energijos skiriate įvairiausiai veiklai. O dabar įsivaizduokite,
kad sužinojote, jog ateinančią savaitę ar mėnesį mirsite. Kaip
tai pakeistų jūsų gyvenimą? Kaip pasikeistų jūsų prioritetai?
Kaip pasikeistų jūsų mintys? Sąžiningai apsvarstykite, ką
veiktumėte paskutinę gyvenimo savaitę. Tai puiki tema
apmąstymams. Paskui atsakykite į šį klausimą: jeigu būtent tai
norėtumėte nuveikti paskutinę savo gyvenimo savaitę, tai ką
darote visą kitą laiką? Švaistote jį? Leidžiate tuščiai? Gyvenate
taip, lyg jo nebrangintumėte? O kaip elgiatės su savo gyvenimu?
Štai kokius klausimus užduoda mirtis.
Tarkime, kad gyvenate nesusimąstydami apie mirtį, kol
nužengęs mirties angelas taria: „Eime, jau laikas.“ Jūs sakote:
„Ne, ne. Tikėjausi, kad įspėsi mane ir aš galėsiu apgalvoti, kaip
praleisti paskutinę gyvenimo savaitę. Duok man dar vieną
savaitę.“ Ar nutuokiate, ką atsakys jums mirtis? „Nieko sau!
Daviau tau net penkiasdešimt dvi savaites vien per praėjusius
metus. Ką jau kalbėti apie visas kitas savaites, kurias
nugyvenai… Kam tau dar viena savaitė? Kur iššvaistei visas
kitas?“ Na ir ką galėtumėte pasakyti? Ką į tai atsakytumėte? „Aš
nekreipiau dėmesio… Maniau, kad tai nesvarbu.“ Ar dabar jūsų
nestebina toks požiūris į savo gyvenimą?
Mirtis – nuostabi mokytoja. Bet ar kas nors gyvena tai
suvokdamas? Nesvarbu, kiek jums metų – bet kuris jūsų
atodūsis gali būti paskutinis. Mirtis nuolat pasiima kūdikius,
paauglius, vidutinio amžiaus žmones, ne tik senolius. Gyvenimą
ir mirtį skiria vos vienas atodūsis. Niekas nežino savo mirties
valandos. Tokie gyvenimo ir mirties dėsniai.
Kodėl gi kartkartėmis nepamąstyti apie tai, kaip turėtumėte
gyventi, jei ši savaitė būtų paskutinė? Jeigu užduotumėte šį
klausimą iš tiesų dvasiškai nubudusiam žmogui, šis į jį atsakytų
be jokio vargo. Jo viduje niekas nepasikeistų. Galvoje nepradėtų
blaškytis mintys. Nesvarbu, ar mirtis lauktų po valandos, ar po
savaitės, ar po metų, šis žmogus gyventų lygiai taip pat, kaip
gyvena dabar. Jis neatideda dalykų, kuriuos galbūt norėtų
padaryti. Kitaip tariant, toks žmogus gyvena visavertį
gyvenimą, nenuolaidžiauja savo silpnybėms ir savęs
neapgaudinėja.
Nebijokite pagalvoti apie tai, kas būtų, jei mirtis jau alsuotų
jums į veidą. Tuomet susitaikykite su savimi, kad mirties
artumas jūsų nebegąsdintų. Apie vieną žymų jogą pasakojama,
kad jis gyveno taip, lyg virš jo galvos ant voratinklio gijos nuolat
kabėtų kardas. Šis žmogus gyveno suvokdamas, kad mirtis yra
visai šalia. Jūs taip pat esate arti mirties. Kiekvieną kartą, kai
einate per gatvę, kai sėdatės į automobilį, kai ką nors valgote,
supraskite, kad tai gali būti paskutinė akimirka jūsų gyvenime.
Taip buvo ne vienam žmogui. „Jis mirė vakarieniaudamas… Jis
žuvo avarijoje, vos už keleto kilometrų nuo namų… Jos lėktuvas
sudužo pakeliui į Niujorką… Jis užmigo ir nebeatsibudo…“
Kažkurią akimirką mirtis ištinka kiekvieną. Nesvarbu, ką
veikiate – yra žmonių, kurie tai darydami mirė.
Neturėtumėte bijoti kalbėti apie mirtį. Neįsitempkite apie ją
galvodami. Verčiau leiskite žinioms apie mirtį padėti jums
visiškai išnaudoti kiekvieną savo gyvenimo akimirką, nes
kiekviena akimirka yra svarbi. Taip elgiasi žmogus, sužinojęs,
kad jam liko vos savaitė. Galite neabejoti, kad toks asmuo
patvirtins, jog ši paskutinė savaitė buvo ypatingiausia jo
gyvenime. Likus vienai savaitei, kiekvienas dalykas staiga
tampa milijoną kartų reikšmingesnis. O kaip jūs praleistumėte
paskutinę savo gyvenimo savaitę?
Stabtelėkite ir paklauskite savęs, kodėl dabar taip
negyvenate. Mirties akimirka neišvengiamai artėja. Jūs tai
žinote. Jūs tik nežinote, kada tai įvyks. Mirtis atims iš jūsų viską.
Paliksite savo turtus, savo artimuosius, visas šio gyvenimo viltis
ir svajones. Būsite paimti iš šio pasaulio. Nebegalėsite atlikti
vaidmenų, kurie dar neseniai jums buvo tokie svarbūs. Mirtis
akimirksniu viską pakeis. Tokia tikrovė. Bet jei visi šie dalykai
pasikeičia per akimirką, gal jie nėra tokie realūs? Galbūt geriau
pamąstykite, kas jūs esate iš tikrųjų. Pažvelkite giliau.
Tikrosios tiesos ypatingos tuo, kad jas supratus nebūtina
keisti savo gyvenimo – jūs tiesiog imate gyventi kitaip. Svarbu
ne tai, ką darote, o kiek savęs į tai įdedate. Panagrinėkime vieną
paprastą pavyzdį. Jūs tūkstančius kartų vaikščiojote lauke, bet
kiek kartų iš tiesų tuo mėgavotės? Įsivaizduokite ligoninėje
gulintį žmogų, kuris ką tik sužinojo, kad jam liko savaitė. Taigi
ligonis pažvelgia į gydytoją ir klausia: „Ar galėčiau išeiti
pasivaikščioti? Ar galiu dar kartą pažvelgti į dangų?“ Jeigu
lauke lytų, šis žmogus norėtų dar kartą pajusti lietų. Jam tai
būtų pats brangiausias potyris. O štai jūs visai to nenorite –
priešingai, stengiatės nuo lietaus pasislėpti.
Kas mums neleidžia gyventi ir jausti gyvenimo pilnatvės?
Kas mumyse taip bijo gyvenimo, kad neleidžia juo mėgautis? Ši
mūsų dalis taip stengiasi atlikti viską tinkamai, kad tiesiog
neleidžia gyventi čia ir dabar bei džiaugtis gyvenimu. O tuo
metu mirtis stebi kiekvieną mūsų žingsnį. Nejau nenorite
pasisotinti gyvenimu, kol ji dar neatėjo? Greičiausiai jūs
nesulauksite įspėjimo. Tik labai nedaugelis žmonių nuspėja
savo mirties valandą. Dauguma tiesiog kvėpuoja, nežinodami,
kuris atodūsis bus paskutinis.
Taigi pradėkite kasdien gyventi taip, kad atsikratytumėte tos
išsigandusios savo dalies, kuri neleidžia jums jausti gyvenimo
pilnatvės. Jūs žinote, kad mirsite, todėl būkite pasirengę sakyti
ir daryti tai, ką reikia. Išmokite gyventi čia ir dabar
nesibaimindami to, kas nutiks kitą akimirką. Taip gyvena
žmonės, kurie jaučia mirties alsavimą. Taip gyventi turėtumėte
ir jūs, nes nežinote, kada ją sutiksite.
Išmokite gyventi taip, lyg mirtis nuolat jus lydėtų, ir tapsite
dar drąsesniu bei atviresniu žmogumi. Jeigu gyvensite visavertį
gyvenimą, neturėsite paskutinio noro – visus savo norus jums
pavyks išpildyti. Tik tada patirsite pilnatvę ir paleisite tą savo
dalį, kuri bijo gyventi. Nėra jokios priežasties baimintis
gyvenimo. Ši baimė išsisklaidys, kai suprasite, kad vienintelis
dalykas, kurį galima gauti iš gyvenimo – tai tobulėti jį patiriant.
Pats gyvenimas yra jūsų karjera, o gyvenimo patyrimas –
prasmingiausi jūsų santykiai. Visa kita, ką darote – tai
bandymai sutelkti dėmesį į mažytę gyvenimo atkarpą ir suteikti
jai prasmės. Tačiau tikroji gyvenimo prasmė – noras jį patirti. Ir
patirti ne kokį nors konkretų dalyką, o visus gyvenimo įvykius.
 Kas būtų, jeigu žinotumėte, kad kitas asmuo, kurį pamatysite,
bus paskutinis jūsų šioje Žemėje sutiktas žmogus? Stengtumėtės
mėgautis šiuo patyrimu. Nesvarbu, ką tas žmogus sakytų, jūs
tiesiog klausytumėtės jo žodžių, nes tai būtų paskutinis pokalbis
jūsų gyvenime. Kodėl gi nepritaikius šio suvokimo kiekvienam
pokalbiui? Jeigu kas nors jums pasakytų, kad už kampo tyko
mirtis, pasikeistumėte jūs, bet ne gyvenimas. Gyvenimas liktų
toks pat. Jei žmogus iš tiesų siektų dvasingumo, jis nuspręstų
taip gyventi kiekvieną akimirką ir niekas negalėtų jo sustabdyti.
Kodėl kas nors turėtų jus sustabdyti? Juk mirties bet kokiu
atveju neišvengsite.
Jeigu nuspręsite pabandyti gyventi taip, lyg ši savaitė jums
būtų paskutinė, jūsų protas gali priminti įvairius nuslopintus
troškimus. Jis gali pradėti kalbėti apie tai, ką visada norėjote
padaryti, o jūs galite pamanyti, kad laikas to imtis. Tačiau
netrukus pamatysite, jog taip elgtis neverta. Suprasite, kad
bandant patirti ypatingų įspūdžių, nuošalyje lieka tikrasis
gyvenimo patyrimas. Gyvenimas nėra kažkas, ką gaunate.
Gyvenimas yra tai, ką patiriate. Jis egzistuoja nepriklausomai
nuo to, ar šioje Žemėje jūs esate ar ne, ir tęsiasi jau milijardus
metų. Jums tiesiog teko garbė pamatyti trumputę jo atkarpą.
Tačiau kol stengiatės ką nors gauti, iššvaistote tą gyvenimo
akimirką. Kiekvienas potyris yra skirtingas, tačiau brangus.
Neverta švaistyti gyvenimo – jis didelė vertybė. Mirtis ir yra
tokia puiki mokytoja, nes parodo mums, kaip svarbu branginti
gyvenimą. Pagalvokite, koks neįkainojamas taptų gyvenimas,
supratus, kad jo liko tik savaitė. Ar jis būtų toks brangus, jeigu
jame nebūtų mirties? Švaistytumėte laiką be jokios sąžinės
graužaties, manydami, kad jo niekada nepritrūks. Juk labiausiai
branginame tai, ko turime nedaug. Dėl savo retumo paprastas
akmenėlis tampa brangakmeniu.
Taigi mirtis iš tiesų suteikia gyvenimui prasmės. Ji yra jūsų
draugė. Ji – jūsų išlaisvintoja. Liaukitės bijoti mirties! Verčiau
supraskite, ką ji jums kalba. Pati svarbiausia pamoka –
išnaudoti kiekvieną savo gyvenimo akimirką ir suvokti, kad
svarbiausia yra jausti jo pilnatvę. Tai supratę, gyvensite
visavertį gyvenimą ir daugiau nebebijosite mirti.
Jūs bijote mirties, nes trokštate gyvenimo. Bijote mirties, nes
manote, kad kažko dar nepatyrėte. Daugelis žmonių galvoja,
kad mirtis ką nors iš jų atims, tačiau išminčiai supranta, kad
mirtis jiems nuolat kažką duoda. Mirtis suteikia gyvenimui
prasmės. Jūs švaistote gyvenimą kiekvieną jo akimirką. Sėdate į
automobilį, važiuojate iš vieno taško į kitą ir nieko aplink
nepastebite. Jūsų tiesiog ten nėra, nes visos jūsų mintys
sutelktos į tai, ką darysite toliau. Galbūt galvojate apie tai, kas
bus po mėnesio ar net po metų. Taigi iš tiesų jūs nepatiriate
gyvenimo, o leidžiate jį savo prote. Jūs patys atimate iš savęs
gyvenimą, mirtis prie to neprisideda. Priešingai, ji padeda jums
gyvenimą susigrąžinti – atkreipti dėmesį į dabarties akimirką.
Jis skatina jus sakyti: „O Dieve, juk viso to neteksiu. Neteksiu
savo vaikų. Galbūt matau juos paskutinį kartą. Nuo šiol jiems,
savo sutuoktiniui, taip pat savo draugams ir artimiesiems
skirsiu daugiau dėmesio. Noriu patirti kuo daugiau gyvenimo!“
Taigi, jeigu mėgausitės kiekviena patirties akimirka, mirtis
nieko iš jūsų neatims. Ji tiesiog neturės ko pasiimti, nes viską
jau būsite patyrę. Štai kodėl išmintingas žmogus visada
pasiruošęs sutikti amžinybę. Jam nesvarbu, kuris atodūsis bus
paskutinis, nes jis jau viską yra patyręs. Tarkime, kad jums be
galo patinka muzika. Jūs visada norėjote išgirsti, kaip
mėgstamas orkestras atlieka mėgstamiausią klasikinį kūrinį. Tai
buvo viso jūsų gyvenimo svajonė. Iš štai ji išsipildo. Jūs sėdite
koncertų salėje ir klausotės melodijų. Muzika jus užlieja. Nuo
pirmųjų taktų jaučiatės pakylėti iki debesų. Suprantate, kad
patirti antgamtinę ramybę pakanka akimirkos. Jums nebereikia
ilgesnio gyvenimo – jums reikia dar gilesnio patyrimo to, kame
jau esate.
Taip turėtumėte gyventi nuolat. Leisti gyvenimui visiškai jus
užpildyti. Įsileisti jį iki pačių savo esybės gelmių. Nėra nevertų
gyvenimo akimirkų. Net jeigu nutinka kas nors siaubingo,
žvelkite į tai kaip į dar vieną patirtį. Mirtis davė jums pažadą,
kuriame galite rasti tikrąją ramybę – viskas šiame gyvenime yra
laikina, viskas tiesiog juda laike ir erdvėje. Jeigu išliksite
kantrūs, praeis ir skausmas.
Išmintingieji supranta, kad mirtis galiausiai įveiks gyvenimą.
Tokiam metui atėjus, ji jus pasiims. Mirtis yra savininkė, o jūs –
nuomininkas. Žmonės sako: „Jis gyvena viršvalandžius“, „Jis
gavo laiko skolon“. Iš ko šis žmogus pasiskolino laiko? Žinoma,
iš mirties. Mirtis ateina savo nuosavybės, kuri visada jai
priklausė. Taigi turėtumėte palaikyti su ja palankius santykius
ir jos nebijoti. Jauskitės dėkingi mirčiai už dar vieną dieną, dar
vieną patirtį ir gyvenimo laikinumą, dėl kurio jis tapo toks
brangus. Jei laikysitės tokios nuostatos, liausitės jį švaistyti ir
pradėsite branginti.
Mirtis – galutinė gyvenimo tikrovė. Jogai ir šventieji sugeba
su ja susitaikyti. Apaštalas Paulius rašė: „Kurgi, mirtie, tavo
geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?“ (1 Kor 15, 55). Iškilūs
žmonės nebijo kalbėti apie mirtį. Laikydamiesi tradicijos, jogai
medituoja kapinėse arba mirusiųjų kremavimo vietose. Ten
sėdėdami jie primena sau apie kūno trapumą ir mirties
neišvengiamumą. Budistai moko mąstyti apie laikinumą. Viskas
laikina, ir tai jums atskleidžia mirtis.
Taigi neleiskite protui užliūliuoti jūsų tuščiomis kalbomis,
verčiau mąstykite apie gyvenimo laikinumą. Galbūt verta
galvoti apie prasmingus dalykus? Nesibaiminkite mirties.
Leiskite jai jus išlaisvinti. Tegul ji paskatina jus jausti gyvenimo
pilnatvę. Bet atminkite, gyvenimas jums nepriklauso. Patirkite
ne tą gyvenimą, kuris jus aplanko, o tą, kurio norėtumėte.
Nešvaistykite brangių gyvenimo akimirkų, stengdamiesi kažką
jame pakeisti – vertinkite jums suteiktas akimirkas. Juk
suprantate, kad kiekvieną akimirką artėjate prie mirties?
Gyvenkite taip, lyg jaustumėte jos alsavimą – o mirtis tą ir daro.
 18 skyrius

VIDURIO KELIO PASLAPTYS

Dvasinio kelio, kuris yra pats gyvenimas, neįmanoma iki galo

aptarti, nepaminėjus vieno giliausių dvasinių mokymų – Dao.
Jis apima labai sudėtingus dalykus, kuriuos Lao Dzė ir pavadino
Dao – pažodžiui išvertus reiškia „kelias“. Ši tema tokia subtili,
kad galima daug apie ją kalbėti, bet taip ir nepriartėti prie
esmės. Daodedzinge (Tao te Ching) išdėstyti svarbiausi
principai, apimantys visą gyvenimą: in ir jang – vyriškojo ir
moteriškojo pradų – pusiausvyrą, šviesą ir tamsą. Galite
perskaityti Daodedzingą ir nesuprasti nė žodžio, bet galite ir
kiekvieną perskaitytą žodį aplaistyti ašaromis. Tik nuo jūsų
priklauso, ar priimsite jame skelbiamas žinias ir ar norėsite
suprasti tai, ką norima jame pasakyti.
Žinome, kad dvasiniuose mokymuose tiesos esmė dažnai
pridengiama mistiniais žodžiais – todėl ją atrasti ne taip lengva.
Visgi šis pusiausvyros kelias – Dao – labai paprastas. Žmonės, iš
tiesų pažinę gyvenimo paslaptis, pripažįsta Dao tiesas, net jei
nebuvo nieko apie tai skaitę. Jeigu norite suprasti Dao, turite
gilintis į jį neskubėdami ir nepamiršti paprastumo – priešingu
atveju jo taip ir nesuprasite, nors ir bus jis prieš akis.
Susipažinti su Dao keliu geriausia užduodant labai paprastus,
beveik retorinius klausimus. Pavyzdžiui, ar naudinga žmogui
kartais pavalgyti? Be abejo. O ar naudinga žmogui valgyti
nuolat? Žinoma, ne. Kažkur tarp šių atsakymų yra Dao. Ar
naudinga kartkartėmis pasninkauti? Taip. O ar gerai visiškai
nevalgyti? Ne. Taigi švytuoklė juda link mirties tiek nuo mirtino
apsirijimo, tiek nuo pernelyg griežto badavimo. Tai kraštutinės
švytuoklės padėtys – in ir jang, išsiplėtimas ir susitraukimas,
neveikimas ir veikimas. Tokie kraštutinumai galimi kiekvienoje
srityje ir visus juos galima pamatuoti švytuoklės pasvirimo
kampais. Puolę į kraštutinumus, neišgyvensite. Tačiau kokie
kraštutinumai iš tiesų yra kraštutiniai? Pavyzdžiui, ar jums
patinka karštos dienos? O jei temperatūra pasiektų 3000 °C?
Akimirksniu išgaruotumėte. Patinka šaltis? Bet jei temperatūra
nukristų iki absoliučiojo nulio4? Po tokio poveikio jūsų
organizmo molekulės liautųsi judėjusios visiems laikams.
O dabar panagrinėkime kiek mažiau kraštutinį pavyzdį.
Jums patinka artimai bendrauti? Tačiau ar patiktų būti su kitu
žmogumi tokiems artimiems, kad niekada negalėtumėte
išsiskirti? Kartu valgytumėte, kartu visur eitumėte ir kartu
darytumėte kiekvieną mažmožį. Kalbėdami telefonu visada
turėtumėte įsijungti garsiakalbį, kad abudu galėtumėte
dalyvauti kiekviename pokalbyje. Būtumėte lyg vienas žmogus.
Kaip manote, ar ilgai ištvertumėte?
Tai – vienas žmogiškųjų santykių kraštutinumų. Kitas
kraštutinumas – noras turėti asmeninės erdvės. Jūs darote, ką
norite. Jaučiatės nepriklausomi. Jums patinka gyventi atskirai,
kad susitikę visada turėtumėte ką papasakoti. Kokios jūsų
nepriklausomumo ribos? Jūs atskirai keliaujate, atskirai valgote
ir gyvenate atskiruose namuose. Bet ar nenutolsta vienas nuo
kito kažkuriuo momentu taip smarkiai, jog tampa nebeaišku, ar
apskritai esate užmezgę santykius? Jūs nematėte vienas kito
metų metus! Abu šie kraštutinumai galiausiai baigsis taip pat:
nesvarbu, ar buvote pernelyg suartėję, ar pernelyg nutolote,
abiem atvejais netrukus liausitės bendrauti tarpusavyje.
Kiekvienoje srityje yra savų kraštutinumų, savų in ir jang.
Pakalbėkime apie tai dar šiek tiek konkrečiau. 3000 °C
temperatūra neskamba patraukliai, kaip ir absoliutusis nulis.
Niekas nenorėtų nei mirti iš bado, nei sulaukti tokios pat
baigties nuo persivalgymo. Visgi leisti visą laiką kartu su kitu
žmogumi gali pasirodyti visai patraukli mintis. Galbūt net
norėtumėte trumpam tai išbandyti. Jeigu taip yra, vadinasi, jūsų
švytuoklė pernelyg ilgai buvo pakrypusi į kitą pusę. Pernelyg
ilgai buvote vieni: per daug kartų vakarieniavote vieni, per
daug filmų žiūrėjote vieni, per daug keliavote vieni. Kitaip
tariant, jūsų švytuoklė nukrypo nuo centro.
Fizikos mokslas aiškina, kad patraukus švytuoklę 30 laipsnių
į dešinę ir paleidus, ji judės per centrą ir pakryps iki 30 laipsnių
į kairę. Tai žinome ir neskaitę Lao Dzės minčių. Visgi ir gamtos
dėsniai, ir žmogaus vidiniai dėsniai yra tie patys. Viskas šiame
pasaulyje vyksta pagal tuos pačius principus. Patraukus
švytuoklę į vieną pusę, ji galiausiai tiek pat nusvirs į kitą. Jeigu
ilgai kentėte alkį ir galiausiai gavote maisto, negalvosite apie
mandagumą – kimšite valgį į burną kaip gyvulys. Gyvuliškų
instinktų stiprumas priklausys nuo to, kaip ilgai badavote ir
kentėte.
Tad, kur gi yra Dao? Viduryje. Toje vietoje, kurioje neveikia
švytuoklę stumianti energija. Švytuoklė gali pasiekti
pusiausvyrą įvairiausiose srityse, tokiose kaip mityba,
santykiai, seksas, pinigai, veikla ir neveikla bei daugelis kitų.
Viskas turi savo in ir jang. Dao – tai vieta, kur šios jėgos yra
subalansuotos. Taigi jei neiškrypsite iš kelio, jos ir toliau darniai
derės. Tad jei norite suprasti Dao kelią, turite atidžiau pažvelgti
į tai, kas slypi tarp dviejų kraštutinumų. Kraštutinė būsena
negali ilgai tęstis. Kiek laiko švytuoklė gali išbūti tolimiausiame
taške nuo pusiausvyros centro? Vos akimirką. O pusiausvyros
būsenos? Amžinai, jeigu neatsiranda pusiausvyrą trikdančių
jėgų. Tai Dao. Vidurio kelias. Visgi jis nėra statiškas ar pastovus.
Netrukus pamatysime, kad jis kur kas dinamiškesnis, nei atrodė
iš pirmo žvilgsnio.
Visų pirma turėtumėte suprasti, kad visa turi savo in ir jang,
taigi ir savo pusiausvyros tašką. Tarpusavyje susipynusių tokių
pusiausvyros būsenų darna ir sudaro Dao. Bendra pusiausvyra
išlieka net judant per laiką ir erdvę. Pusiausvyros galia tiesiog
neįtikėtina. Norėdami tai įsivaizduoti, pagalvokite, kiek
energijos iššvaistote švytuodami į šalis. Tarkime, kad norite iš
taško A nukeliauti į tašką B, tačiau, užuot ėję tiesiai, judate
sinusoide. Tokia kelionė užtruks ilgiau, o jūs tuščiai sunaudosite
nemažai energijos. Kitaip tariant, judėti vis nukrypstant nuo
kelio neveiksminga – racionaliau būtų nukreipti energiją taip,
kad judėtumėte keliu. Jeigu tai padarysite, energija, kurią iki
šiol švaistydavote svyruodami, bus sutelkta į centrą. Sutelkę
energiją, atlikti vieną ar kitą užduotį galėsite kur kas
efektyviau. Tai – Dao galios paslaptis. Nustoję svyruoti į šalis,
pamatysite, kad turite kur kas daugiau energijos, nei
įsivaizdavote. Veiklai, kuriai anksčiau skirdavote keletą
valandų, dabar pakaks minučių. Tai, kas kitus žmones išsekina,
iš jūsų pareikalaus visai nedaug pastangų. Būtent tuo
svyravimas į priešingas puses skiriasi nuo gebėjimo ką nors
daryti palaikant pusiausvyrą.
Šis principas tinka kiekvienai gyvenimo sričiai. Gebėdami
išlaikyti pusiausvyrą valgysite tinkamu metu ir tinkamą maistą,
kuris stiprins jūsų kūno sveikatą. Elgdamiesi kitaip, vėliau
švaistysite energiją, kovodami su neprivalgymo, persivalgymo
arba netinkamo maisto vartojimo padariniais. Taigi kur kas
veiksmingiau bus elgtis su savo kūnu deramai, negu vėliau
stengtis susitvarkyti su tuo, prie ko gali nuvesti kraštutinumai.
Tiesą sakant, kraštutinumams iššvaistote begalę energijos. Be
to, kuo labiau nukrypstama nuo pusiausvyros centro, tuo
daugiau laiko ir jėgų tai atima. Pavyzdžiui, nusprendus visą
laiką būti su kitu žmogumi, tai taptų nuolatiniu nelengvu
darbu. Vienintelis būdas dirbti kitą darbą būtų abiem sėdėti
prie kito stalo. Tačiau jeigu susidurtumėte su kitu kraštutinumu
ir visą laiką būtumėte vieniši bei prislėgti, taip pat nedaug ką
pavyktų nuveikti. Taigi, kartoju, kraštutinumams reikia
daugybės jūsų energijos. Neveiksmingumas priklauso nuo to,
kaip toli nuo centro nukrypstate. Galiausiai jums liks daug
mažiau galimybių skirti energiją tiesiog gyvenimui, nes ji bus
išnaudota švytuoklės svyravimams. Kraštutinumai yra geri
mokytojai. Atidžiau į juos pažvelgę, nesunkiai pastebėsite
nesubalansuoto elgesio pasekmes.
Įsivaizduokite asmenį, kuris nuolat rūko. Toks žmogus
nepaleidžia iš burnos cigaretės – nespėjęs surūkyti vienos, jau
degasi kitą. Rūkimui jis skiria nemažą savo gyvenimo dalį:
perka cigaretes, jas prisidega ir dūmija. Be to, jis nuolat ieško
vietų, kur būtų leidžiama rūkyti. Kadangi jam nepatinka traukti
dūmą lauke, jis jungiasi prie judėjimų, kovojančių už teisę
rūkyti viešose vietose. Atkreipkite dėmesį, kiek energijos jis
skiria šiam įpročiui. O dabar įsivaizduokite, kad toks žmogus
nusprendžia mesti rūkyti – daugiau niekada neimti į burną nė
vienos cigaretės. Jeigu po metų paklaustumėte jo, ką jis veikė
per praėjusius metus, šis žmogus atsakytų, kad stengėsi mesti
rūkyti. Tai buvo svarbiausias jo praėjusių metų užsiėmimas.
Pradžioje jis išbandė kramtomąją gumą, bet ji nepadėjo. Vėliau
pasirinko pleistrą. Kai ir iš šio nebuvo naudos, perėjo prie
hipnoterapijos. Kadangi rūkymo švytuoklė buvo pasislinkusi
labai toli nuo centro, stengiantis mesti rūkyti ji nusviro į
priešingą kraštutinumą. Abu šie kraštutinumai pareikalavo
daugybės laiko, energijos ir pastangų, kuriuos minėtasis asmuo
galėjo panaudoti daug naudingiau.
Jeigu eikvojate savo energiją bandydami išlaikyti
kraštutinumus, gyvenimas sustoja. Jūs įstringate. Kuo didesni
kraštutinumai, tuo mažiau pasistūmėjate į priekį. Atrodo, kad
patys išsikasate sau duobę, iš kurios vėliau nepavyksta išlipti.
Nebelieka energijos judėti Dao keliu, nes visą ją sugeria
kraštutinumai.
Vidurio kelias yra būtent ta vieta, kurioje energija yra
subalansuota. Tačiau kaip sustabdyti švytuoklės svyravimus?
Sunku patikėti, bet tam pakanka palikti ją ramybėje. Ji
nebepasieks tolimiausių taškų, jeigu nejudinsite jos su
pakankama jėga. Paleiskite kraštutinumus. Neįsitraukite į juos,
ir švytuoklė natūraliai artės prie centro. Kai ji pasieks
pusiausvyrą, pasijusite kupini energijos. Taip bus tik todėl, kad
dabar jums liks visa energija, kurią anksčiau iššvaistydavote.
Jeigu nuspręsite siekti centro ir nebesiblaškyti į šalis, jums
atsivers Dao. Tiesa, negalėsite jo nei nutverti, nei paliesti. Dao –
tai būvis, kai energija nešvaistoma kraštutinumams. Energija
pati suranda kiekvieno gyvenimo įvykio pusiausvyrą ir ją
išlaiko. Taigi Dao yra tuštuma. Jo galią galima palyginti su
uragano centru: viskas pašėlusiu greičiu sukasi aplink jį, o pats
jis nejuda. Gyvenimo sūkurys semiasi energijos iš centro, o
centras semiasi energijos iš gyvenimo sūkurio. Tie patys dėsniai
veikia ir orą, ir gamtą, ir kiekvieną jūsų gyvenimo sritį.
Jeigu jūsų centras nesvyruoja, energija natūraliai pasiekia
pusiausvyros būseną. Kai jumyse ima trykšti tiek daug
energijos, viskas aplink tampa daug aiškiau. Gyventi čia ir
dabar, išgyventi kiekvieną akimirką taps savaime suprantamu
dalyku. Jūs nebeįsitversite tam tikrų dalykų, mintys
nebesiblaškys tarp kraštutinumų. Kuo labiau nušvisite, tuo
labiau lėtės jūsų gyvenimo tempas. Kas benutiktų, gyvenimo
įvykiai jūsų nebetrikdys ir nebeblaškys.
Dauguma žmonių gyvena visiškai kitaip. Jeigu vairuojant
automobilį kažkas išlenda jiems prieš nosį, ateinančią valandą,
o gal net visą likusią dieną toks vairuotojas bus susierzinęs.
Tačiau jeigu žmogus iš tiesų eina savuoju Dao keliu, jam įvykiai
įvyksta tada, kai iš tiesų įvyksta, ir trunka tiek, kiek trunka. Tai
viskas. Jeigu vairuojate ir kas nors sutrukdo, galite tiesiog jausti,
kaip energija išbalansuojama. Jausite tai savo širdyje. Jeigu tai
paleisite, energija vėl grįš į pusiausvyros būseną. Jei nepulsite į
kraštutinumus, energija grįš į dabarties akimirką. Taigi, kai
įvyks kitas įvykis, jūs būsite čia ir dabar. Galėsite skirti visą
dėmesį dabarčiai: elgsitės daug veiksmingiau už žmogų, kuris
bando susitvarkyti su iš pusiausvyros išvedusiais ankstesniais
įvykiais. Išvesti iš pusiausvyros galima praktiškai kiekvieną
žmogų. Tačiau kas tokiu atveju lieka už jus atsakingas? Kas
rūpinasi energijomis ir jų judėjimu, kai jūs esate kažkur kitur?
Atminkite, galiausia laimi tas, kuris gyvena kiekviena akimirka
ir iš akių nepaleidžia tikslo.
Eidami Dao keliu, jūs visada esate dabar. Gyvenimas tampa
visiškai paprastas. Sekdami Dao, galite lengvai suprasti
gyvenimo įvykius, nes viskas vyksta jums prieš akis. Tačiau
jeigu viduje į viską jautriai reaguojate ir puolate į
kraštutinumus, gyvenimas tampa sudėtingas. Tiesą sakant,
gyvenimas nepasikeičia, tačiau jūsų sutrikusiam protui tampa
sunku jį suvokti.
Kai protas nurims, vėl viskas atrodys paprasta. Jeigu
neturėsite jokių kitų norų, tik išlikti kelio viduryje, gyvenimas
tekės sava vaga, o jūs tiesiog būsite centre. Atrodys, kad viską
jungia nematoma gija, o visi įvykiai ramiai juda apie šį
pusiausvyros centrą. Tai Dao. Jis tikrai egzistuoja. Jį galite
atrasti santykiuose, mityboje, versle. Jis – visur. Tai – viesulo
akis, ramybė audroje.
Norėdami geriau suprasti, ką tai reiškia, pasitelkime
buriavimo pavyzdį. Tarkime, pradedate plaukti per štilį. Tai –
vienas kraštutinumas, kuris reiškia, kad niekur nepajudėsite. O
dabar įsivaizduokime, kad į jūrą leidotės vėjuotą dieną, tačiau
laive nėra burių. Tai – priešingas kraštutinumas, tačiau jūs ir
vėl niekur nenuplauksite. Buriavimas – geras daugybės jėgų
sąveikos pavyzdys. Tai ir vėjas, ir burė, ir vairas, ir takelažas.
Nuostabu stebėti, kaip šios jėgos sąveikauja viena su kita. Kas
vyksta, kai vėjas pučia, tačiau burė pernelyg laisva? Burlaivis
nejuda. O jeigu pernelyg ją įtempsite? Greičiausiai jachta apvirs.
Taigi norėdami tinkamai plaukti, turite tinkamai sureguliuoti
burę. Bet kaip rasti tą optimalią padėtį? Burę reikia įtempti,
atsižvelgiant į vėjo jėgą – nei per daug, nei per mažai. Tai
vadinama aukso viduriu. Įsivaizduokite tą jausmą, kai vėjas
pučia į gerai įtemptą burę, o jūs tinkamai laikote virves.
Patiriate tobulą pusiausvyrą. Tada vėjas pakeičia kryptį, o jūs
prie jo prisitaikote. Jūs, vėjas, burė ir vanduo esate viena. Visos
jėgos harmoningai suderintos. Jeigu pasikeičia viena jėga, tiek
pat keičiasi ir visos kitos. Štai ką reiškia eiti Dao keliu.
Kalbant apie buriavimo Dao kelią, pusiausvyra nėra statiška
– ji yra dinamiška. Jūs judate iš vieno pusiausvyros taško į kitą
pusiausvyros tašką, iš vieno centro – į kitą. Negalite turėti jokių
idėjų ar nuostatų – tiesiog turite leisti jėgoms jus nešti. Einant
šiuo keliu nelieka asmeniškumų. Jūs esate tik priemonė, kuria
naudojasi jėgos ir kuri padeda užtikrinti pusiausvyrą. Turite
pasiekti tašką, kuriame visą dėmesį skirtumėte tik pusiausvyrai,
ir jums būtų nebesvarbu, kaip viskas turėtų klostytis. Šiuo keliu
eisite visą gyvenimą. Kuo labiau stengsitės pasiekti pusiausvyrą,
tuo lengviau plauksite per gyvenimo jūrą. Pasiekus Dao
pusiausvyrą, veiksmai nebereikalaus pastangų. Gyvenimas
tekės savo vaga, jūs būsite gyvenimo dalis ir neskatinsite įvykių.
Nebeliks naštos, nebeliks įtampos. Jums pasiekus pusiausvyrą,
jėgos susibalansuos savaime. Tai Dao. Nuostabiausia viso
gyvenimo vieta. Negalite jos paliesti, bet ji ir jūs galite tapti
viena.
Galiausiai pastebėsite, kad jei pasirinkote Dao kelią, prabudę
nebegalvojate apie tai, ką nuveikti, kad vėliau galėtumėte tai
įgyvendinti. Dao keliu einate aklai, tad turite išmokti būti
neregiu. Jūs niekada nepamatysite, kur Dao kelias veda – galite
tik juo keliauti. Aklasis vaikšto miesto gatvėmis naudodamasis
baltąja lazdele. Ta lazdelė padeda aptikti kraštutinumus, rasti
ribas, ji liečia in ir jang. Žmonės, kurie naudojasi tokia lazdele,
dažnai mojuoja ja į šalis. Tai darydami jie nebando suprasti, kur
turėtų žengti – priešingai, lazdelė jiems parodo, kur nedėti
kojos. Taip jie randa kraštutinumus. Jūs negalite matyti savo
kelio, bet galite jausti šalikeles. Jas aptikę, tačiau neįžengdami,
išliksite Dao viduryje. Toks ir yra Gyvenimo Kelias.
Visi didieji dvasiniai mokymai skatina ieškoti kelio vidurio
arba pusiausvyros. Nuolat stebėkite, kaip gyvenate – ar
nepuolate į kraštutinumus. Kraštutinumai sukelia svyravimus į
priešingas puses, kurių išmintingas žmogus vengia. Atraskite
pusiausvyrą ir gyvensite darnoje.

4 Vert. past. – Kelvino skalės nulis, –273,16 °C

 19 skyrius

MYLINČIOS DIEVO AKYS

Ar žmogus gali ką nors iš tikrųjų žinoti apie Dievą? Apie Jį

kalba tiek daug mokymų, skamba tiek daug idėjų, egzistuoja
tiek daug požiūrių… ir visus juos vienaip ar kitaip suformulavo
žmonės. Be to, skirtingų kultūrų atstovai Dievą suvokia taip pat
skirtingai.
Laimei, giliai savo viduje jaučiame tiesioginį ryšį su Dievu.
Mūsų esybės dalis, kuri Jį patiria, pranoksta asmenybę. Taigi
galite sąmoningai pasirinkti tapatintis būtent su ta dalimi, o ne
su protu ar kūnu. Kai tai darote, savaime pradedate keistis.
Jeigu stebėsite šiuos pokyčius kurį laiką, suprasite, ką reiškia
artėti prie Dievo. Iš tiesų sužinosite, ką reiškia judėti Dvasios
kryptimi. Jėgą, prie kurios artėjate, atspindės jumyse vykstantys
pokyčiai. Taip, kaip per lietų sušlampate, o prie ugnies –
sušylate, Dievo prigimtį galite pažinti žvelgdami veidrodyje į
pasikeitusį save. Tai ne filosofija, o tiesioginė patirtis.
Dvasinį augimą galima patirti, kaip ir visa kita. Galbūt jūsų
gyvenime buvo laikas, kai jautėtės kupini neigiamų emocijų,
pykčio ir apmaudo. Jūs pažįstate šiuos jausmus ir žinote, kaip jų
apimti žvelgiate į kitus žmones. Žinote, kas vyksta jūsų širdyje,
ką mąstote ir kaip elgiatės. Ir tai ne filosofija, o tiesioginė
patirtis.
Jeigu sugebėsite iš to išaugti, ilgainiui patirsite vis mažiau
nerimo ir įtampos. Visas žemesniųjų virpesių debesis vis labiau
ir labiau tols nuo tos vietos jūsų viduje, kurioje jūs esate. Tiesa,
šis debesis vis dar gali būti kažkur netoliese, tačiau jeigu jūs su
juo nesitapatinsite ar į jį neįsitversite, jis nebeturės jums jokio
poveikio. Paleidę tokias žemesniąsias vibracijas, savaime
liausitės galvoti, kad jos – tai jūs arba kad galite ką nors su
jomis padaryti. Kai jas paleisite, jūsų siela ims kilti aukštyn.
Iš ko suprasite, kad tai vyksta? O kaip žinote, kad kvėpuojate,
kad plaka jūsų širdis, o galvoje gimsta mintys? Tiesiog patirsite
tai savo viduje.
Ką reiškia kilti aukštyn? Pasinerti dar giliau į savo vidų. Jūsų
daugiau neberiboja žemiškasis „Aš“, todėl jaučiate savo viduje
atsiveriančią erdvę. Jaučiate, kad jūsų savasis „Aš“ vis labiau
tolsta nuo jumyse gimstančių minčių ir emocijų. Taigi jūs
atsitraukiate atgal, tada neriate gilyn, o paskui – kylate aukštyn.
Kaip jaučiatės, kai siela kyla į viršų? Daugiau nebejaučiate
baimės, pykčio ar nepasitikėjimo savimi. Liaujatės niekinti
kitus. Vis rečiau užsidarote ar įsitempiate. Nors ir toliau vyksta
įvairūs dalykai, kurie jums nepatinka, jie jūsų smarkiai
nebeužgauna. Jie tiesiog nebegali jūsų pasiekti, nes nutolote
nuo savasties dalies, kuri į viską reaguodavo. Tai ne tuščios
kalbos, bet tikra patirtis. Visa tai ima vykti savaime, jeigu
leidžiate žemesniesiems savo esybės virpesiams išsisklaidyti ir
dar labiau pasineriate į virpesius, sklindančius iš pačių savojo
„Aš“ gelmių.
Kur jūs keliaujate? Net jeigu dar pakankamai savęs
nepažinote, kad suprastumėte, kas su jumis vyksta, vis tiek
jaučiate, kad kažkur judate. Tiksliau tariant, pradedate jausti,
kad artinatės prie savosios dvasinės esybės. Vis mažiau
tapatinatės su psichinėmis ir psichologinėmis savo asmenybės
dalimis ir vis labiau – su grynosios energijos srautu.
Kaip jaučiatės, vis labiau tapatindamiesi su siela, o ne su
fiziniu kūnu? Anksčiau nuolat patirdavote baimę ir įtampą, o
dabar gyvenate meilėje. Meilė aplanko jus be jokios priežasties
ir nuolat jus lydi. Jūsų gyvenime netrūksta atvirumo, grožio ir
dėkingumo. Ir jums nereikia versti savęs taip jaustis – tai
natūrali jūsų sielos būsena. Jei kas nors jūsų paklaustų, kaip
paprastai jaučiasi jūsų kūnas, atsakytumėte, kad dažniausiai
patiriate vienokių ar kitokių nepatogumų. O psichika? Jeigu
būtumėte visiškai sąžiningi, tikriausiai pripažintumėte, kad
dažniausiai iš jos liejasi skundai ir baimės. O kaip įprastai
jaučiasi siela? Tiesa ta, kad ji visada jaučiasi gerai. Ji visada
jaučiasi pakylėta. Ji visada atvira ir šviesi.
Dėl šios priežasties jūs savaime vis labiau susitelkiate į
dvasinę savo esybės dalį. Tai darydami neieškote savo sielos,
tiesiog paleidžiate kitus dalykus. Kito kelio tiesiog nėra. Jūsų
asmenybė negali sielos paliesti, todėl turėtumėte tiesiog ją
paleisti. Paleidę atsitrauksite atgal. Ir kuo labiau atsitrauksite,
tuo aukščiau kilsite. Patirsite vis aukštesnius virpesius, daugiau
meilės ir lengvumo. Atrodys, lyg sklęstumėte. Ir šie patyrimai
nuolat stiprės.
Kai sąmoningai paleidžiate mentalinius, emocinius ir
psichinius savo esybės aspektus, sielos būsena tampa jūsų
būsena. Nebūtina suprasti, kas su jumis vyksta – tiesiog žinote,
kad vis labiau atsitraukiant gyvenimas tampa vis nuostabesnis.
Savaime pradedate patirti vibracijas, kurias apibūdino didūs
įvairių tradicijų šventieji ir išminčiai. Suprantate, kad ir jūs
galite išgyventi gilias dvasines patirtis ir būti „…Dvasioje
Viešpaties dieną“ (Apreiškimas Jonui 1, 10).
Ir vis dėlto, kaip galite ką nors iš tikrųjų žinoti apie Dievą?
Kaip galite žinoti apie tai, kas yra kitapus jūsų? Tai žinote iš
žmonių, kurie pabuvojo kitapus, grįžo ir liudija, kad durys pas
Dievą yra siela. Atsisakę žemesniųjų savo būties aspektų, jie
patiria tai, ką pradedate patirti ir jūs. Savyje jie patyrė beribę
meilę, dvasią ir šviesą. Jie jautė, kad niekas, ką galima suvokti
pojūčiais, neprilygsta tam, kas jau vyko viduje. Jie traukėsi vis
toliau ir kilo vis aukščiau, kol vieną dieną jų tiesiog neliko.
Nebeliko savojo „Aš“ suvokimo, niekas nebeskyrė jų nuo
patiriamos meilės ir šviesos. Liko tik vienintelis pojūtis to, kaip
savasis „Aš“ susilieja su meile ir šviesa, tarsi į vandenyną
krintantis lašas.
 Kai tas sąmonės lašas, kuris suvokia save kaip atskirą
asmenį, pakankamai nutolsta, jis įsilieja į vandenyną. Atmanas
(siela) įsilieja į Paramatmaną (aukščiausiąją sielą). Atskira
sąmonė – į visuotinį Vienį. Tikslas pasiektas.
Kai tai įvyksta, žmonės ima kalbėti tokius nepaprastus
dalykus, kaip „Aš ir Tėvas esame viena“ (Evangelija pagal Joną
10, 30) ir „…žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu.
Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus“ (Evangelija pagal
Joną 14, 10).
Visi šventieji taip kalbėjo. Jie teigė susilieję su Dievu ir yra
nebeatsiejami nuo visuotinio Vienio. Sąmonės lašas – atskiro
žmogaus siela – yra tarsi saulės spindulys. Bet juk atskiras
spindulys iš tiesų yra pačios saulės dalis. Kai sąmonė nustoja
tapatinti save su spinduliu, ji pažįsta save kaip saulę. Tokią
būseną gali patirti ir dvasinės esybės.
Mistikos sklidinoje Evangelijoje pagal Joną Kristus kalbėjo:
„Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir
jie bus viena mumyse… Aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų
tobulą vienybę…“ (Evangelija pagal Joną 17, 21–23) Panašiai
mokoma ir indų Vedose bei judėjų Kabaloje, taip rašė didieji
sufijų poetai mistikai. To visus moko visų laikų didžiosios
religinės tradicijos. Tokia būsena tikrai egzistuoja – jūs galite
susilieti su Visuotiniu Absoliutu. Galite susilieti su Dievu.
Būtent taip įgyjate žinių apie Dievą – tampate viena su Juo.
Galiausiai vienintelis būdas pažinti Dievą yra leisti savo esybei
susilieti su Aukščiausiąja esybe ir stebėti, kas jums nutinka. Tai
– visuotinė sąmonė, o šią būseną pasiekę asmenys tampa
panašūs kiekvienoje religijoje.
Kas nutinka žmogui, kuris šiuo keliu artinasi prie Dievo?
Kokių pokyčių jis patiria? Norėdami tai suprasti, įsivaizduokite,
kas būtų, jeigu pradėtumėte jausti beribę meilę visiems
tvariniams, kiekvienam augalui, gyvūnui ir gamtos grožybėms.
Įsivaizduokite, jeigu kiekvienas vaikas atrodytų kaip savas, o
kiekvienas sutiktas žmogus – lyg nuostabus gėlės žiedas,
žavintis savo spalvomis, forma ir net garsais. Vis giliau nerdami
į šią būseną, pastebėsite fenomenalų dalyką – jūs liausitės teisę
kitus. Tiesiog to nebedarysite. Jausite tik dėkingumą ir padėką.
Nors anksčiau buvote įpratę visus teisti, dabar pradėsite gerbti,
mylėti ir branginti. Teisti – reiškia pabrėžti skirtumus. Taigi,
užuot stovėję nuošalyje ir teisę kitus, imsite matyti, patirti,
gerbti – tiesiog gyventi gyvenimą.
Vaikščiodami po nuostabaus grožio botanikos sodą jaučiatės
atviri ir pakylėti. Jumyse tvyro meilė, žavitės supančiu grožiu.
Nevertinate ir nesmerkiate kiekvieno lapelio formos ar
padėties. O juk jie labai skirtingų dydžių ir formų, ir kiekvienas
savaip pakrypęs. Tuo jie ir gražūs. O jei taip žvelgtumėte ir į
žmones? Gal ir jie neturėtų vienodai rengtis, vienodai elgtis ar
vienodai tikėti? Ar jie nepanašūs į gėles, kurios visuomet
nuostabios?
Jei taip imtumėte žvelgti į žmones, trumpam išvystumėte
Dievą. Tai geriausias būdas pažinti Jį. Stebėkite, kas nutinka, kai
prie Jo artinatės. Tai vienintelis būdas ką nors sužinoti apie
Dievą. Jeigu ieškosite Jo raštuose, pastebėsite, kad perskaitę
apie Jį vienoje knygoje, rasite dar penkias, kuriose bus rašoma
priešingai. Negana to, rasite ir penkias tos pačios knygos
interpretacijas. Vienas žmogus rašo vienokias ar kitokias
mintis, o kitas apsigina daktaro disertaciją, įrodęs, kad pirmasis
klysta. Jeigu Dievo ieškosite protu, kas nors nuolat tai užginčys.
Tai būdinga proto žaidimams.
Taigi pažinti Dievą protu neįmanoma – turite iš tiesų Jį
patirti. Tai nutinka medituojant, paleidžiant žemiausiąją savojo
„Aš“ dalį. Po truputį tapatinatės su savo siela, ir jūsų viduje
prasideda pokyčiai. Jums tereikia juos pastebėti ir pradėsite
suvokti, kad linkstate link dieviškųjų savybių. Kuo toliau
judėsite šiuo keliu, tuo daugiau tokių atsiveriančių savybių
pastebėsite. Su kiekvienu žingsniu suprasite, ką reiškia patirti
tokią antgamtinę būseną.
 Kai kurie žmonės pažįsta dieviškąją galią. Jie jau yra sukaupę
pakankamai vidinės patirties, kad suprastų, jog Dieviškoji
sąmonė yra reali. Jie jau regėjo visažinę, visagalę ir visur
esančią jėgą, kuri kiekvieno momentu vienodai suvokia visus
dalykus. Ji – visuotinai sąmoninga.
Kaip iš tokios dieviškosios būsenos atrodo kūrinija? Ką matė
tie asmenys, kuriems pavyko žengti kitapus ir pažvelgti Dievo
akimis? Jie suprato, kad niekas neteisiamas. Teismas seniai
baigėsi, o žvelgiant Dievo akimis galima išvysti tik dar daugiau
grožio. Toks asmuo jaučia: „Dabar vienu žvilgsniu galiu matyti
visas gėles. Dabar galiu patirti, ką veikia kiekvienas iš daugybės
skirtingų mano vaikų. Galiu jausti daugiau meilės, daugiau
atjautos, geriau suprasti ir labiau žavėtis skirtingomis savo
kūrinijos apraiškomis ir veikimu.“ Taip mąsto šventieji. Tikras
šventasis gyvena su Dievu.
O kas, jei Dievas iš tikrųjų neteisia? Jeigu Jis tiesiog myli? Visi
žinome, kad tikroji meilė nesmerkia ir nevertina. Meilė grožisi
savo mylimuoju ir nemato jame nieko kito. Nieko netyro. Tai
tiesiog neįmanoma. Mylinčios akys visur įžvelgia grožį. Būtent
toks yra tikrosios meilės žvilgsnis. Būtent toks pasaulis atrodo
žvelgiant meilės akimis. Jeigu Dievas yra meilė, koks turėtų būti
pasaulis Jo akimis, žvelgiančiomis į jį su begaline meile ir
besąlygiška atjauta?
Jeigu išties ką nors mylėjote, žinote, ką reiškia tikroji meilė.
Tai reiškia, kad kitą asmenį mylite labiau negu save. Jeigu tikrai
ką nors mylite, meilė sugeba pažvelgti kiaurai per jo žmogiškąjį
apvalkalą. Ji priima visą esybę, taip pat ir ankstesnes klaidas, ir
dabartinius trūkumus. Tokia besąlygiška yra motinos meilė.
Mažyliui, turinčiam fizinę ar protinę negalią, motina atsiduoda
kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Ir jai toks vaikas atrodo
nuostabus – ji nekreipia dėmesio į jo trūkumus, tiesą sakant, jų
net nemato.
Gal ir Dievas taip žvelgia į savo kūriniją? Jūs daug praradote,
jei manėte kitaip. Netikėjote, kad Aukščiausioji Esybė jus
visiškai apsaugo, žvelgia į jus su meile ir pagarba, nes buvote
mokomi, jog Ji nuolat jus teisia. Dėl to visą laiką jautėte kaltę ir
baimę. Bet kaltė ir baimė neleidžia užmegzti ryšio su Dievybe –
šie jausmai skatina tik užverti savo širdį. Tačiau tiesa ta, kad
Dievas yra meilė, ir jūs galite patys tai patirti. Jei bent akimirką
galėtumėte pažvelgti į kitą žmogų tikros meilės akimis,
suprastumėte, kad tai nėra jūsų akys. Jumyse niekada nebus
tiek meilės. Jūs negalite žvelgti taip besąlygiškai. Žvelgdami
žmogiškomis akimis, jūs nesugebėsite mylimajame matyti vien
tik grožį ir tobulumą, net jei ir stengtumėtės visą amžinybę.
Taip matyti gali tik jūsų akimis žvelgiantis Dievas.
Jeigu Dievo ranka per jus dovanotų gėrį kitam žmogui,
neliktų nieko, ko negalėtumėte duoti. Nesusimąstydami
paaukotumėte net paskutinį savo atodūsį. Nekiltų nė
menkiausios abejonės pasielgti kitaip. Savo mylimajam
atiduotumėte viską, ką turite ir kas esate. Jeigu jaučiate tokią
stiprią meilę, suprantate, kad jos šaltinis didesnis už jus. Tai
antgamtinė meilė. Ji dieviška, besąlygiška, nesavanaudiška.
Išminčiai kalbėjo apie tokią meilę. Kiekvienas, žengęs kitapus
savęs, sakė, kad tokią būseną pasiekė pasinėręs į savo sielą.
Taip Dvasia žvelgia į savo kūriniją. Taip turėjote būti mokomi ir
jūs. Nesvarbu, ką darote ar ką padarėte, Jis visada jus mylės.
Pasakodamas savo mokiniams istoriją apie sūnų palaidūną,
Jėzus kalbėjo apie vieną šeimos atžalą, kuris išvyko iš tėvo
namų ir iššvaistė visą turtą. Bet kai galiausiai jis grįžo namo,
ieškodamas pagalbos, tėvas elgėsi su juo geriau nei su kitu
sūnumi, kuris visą laiką buvo namie ir daug dirbo. Kristus
aiškino, jog taip buvo todėl, kad vyresnysis sūnus nuolat buvo
namuose, o palaidūno tėvas jautėsi netekęs ir labai jo ilgėjosi.
Taigi šiam grįžusiam sūnui tėvas parodė savo meilę ir jo
nepasmerkė (Evangelija pagal Luką 15, 11–32).
Jėzus taip pat yra pasakęs: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu
pirmas sviedžia į ją akmenį.“ (Evangelija pagal Joną 8, 7) Ko jis
mokė? Ką norėjo tuo pasakyti? Kaip jis žvelgė į šį pasaulį?
Kristus mokė visiškai nesavanaudiškos, užjaučiančios meilės.
Jis buvo prikaltas prie kryžiaus šalia vagių ir plėšikų, o kai
vienas iš jų paprašė Jėzaus jį atsiminti, šis atsakė: „Šiandien su
manimi būsi rojuje.“ (Evangelija pagal Luką 23, 39–43) Kokie
buvo Jėzaus pirmieji žodžiai ant kryžiaus? „Tėve, atleisk jiems,
nes jie nežino, ką daro.“ (Evangelija pagal Luką 23, 34) Tokia
yra ir motinos meilė. Panašiais žodžiais mama kalba apie savo
vaiką. Jos meilė tokia stipri, kad, atrodo, vaikas negali padaryti
nieko blogo. Jeigu jau motina gali patirti nesavanaudišką meilę,
nejau to negali Dievas, meilės kūrėjas?
Ar norite sužinoti, kaip Dievas žvelgia į šį pasaulį? Suprasti,
ką Jis galvoja apie skirtingus žmones? Pažvelkite į saulę. Ar
saulė šventiesiems šviečia ryškiau negu kitiems? Ar išminčiams
tenka daugiau oro? Ar lietus vieno kaimyno medį laisto gausiau
negu kito?
Galite užmerkti akis, nusigręžti nuo saulės ir ištisą amžinybę
gyventi tamsoje. Bet jeigu po kurio laiko vėl į ją atsigręšite,
šviesa bus kokia buvusi. Visą tą laiką galėjote ja mėgautis, kaip
darė žmogus, nusprendęs neužsimerkti šviesai. Visa gamta yra
panaši. Medis brandina vaisius negalvodamas, kam jie skirti. Ar
gamtos jėgos su mumis elgiasi skirtingai? Ar koks nors Dievo
kūrinys, išskyrus žmogaus protą, teisia kitus? Gamta tiesiog
duoda ir yra dosni visiems, kurie priima. Jeigu nuspręsite
nepriimti, ji jūsų nebaus. Nepriimdami gamtos dovanų,
baudžiate patys save. Net jei ištarsite šviesai: „Nežiūrėsiu į tave.
Verčiau gyvensiu tamsoje“, šviesa ir toliau tiesiog švies. O jeigu
pasakysite Dievui: „Aš Tavimi netikiu ir nenoriu turėti su
Tavimi nieko bendra“, Jo kūrinija vis tiek jūsų neatstums.
Jūsų santykiai su Dievu panašūs į santykius su saule. Jeigu
ilgus metus slėpsitės nuo saulės, o vėliau nuspręsite išeiti iš
tamsos, saulė švies taip pat, lyg niekuomet nebūtumėte jos
vengę. Jums nereikia atsiprašinėti. Tiesiog pakelkite galvą ir
žvelkite į šviesą. Taip pat galite nuspręsti atsigręžti į Dievą –
tiesiog tai padarykite. Jeigu leidžiate kaltei ir gėdai jus sulaikyti,
žinokite, kad tai jūsų ego blokuoja dieviškąją jėgą. Negalite
įžeisti Vienintelio Dievo, nes jis yra šviesa, meilė, atjauta,
apsauga ir dosnumas. Negalite priversti Jo liautis jus mylėti. Jo
meilė lyg saulės šviesa. Negalite priversti saulės nustoti šviesti į
jus – galite tik nuspręsti į ją nežiūrėti. Tą akimirką, kai vėl į ją
pažvelgsite, ji bus kaip buvusi.
Gilindamiesi į Dvasią, suprasite, kad yra akys, kurios žvelgia į
šį pasaulį. Yra širdis, kurios meilė nušviečia visus be išimties.
Žvelgiant šiomis akimis net labiausiai apgailėtinas padaras
atrodo nuostabus. Žmonės negali to suprasti. Jie sako, kad
Dievas verkia, žvelgdamas į savo pasaulį. Bet šventieji suvokia,
jog Dievas žavisi Žeme bet kokiomis sąlygomis ir kiekvieną
akimirką. Ekstazė – vienintelė dieviškoji būsena. Dievo
prigimtis yra amžinoji sąmoninga palaima. Nesvarbu, ką
padarėte savo gyvenime, jūs nepakeisite tokio Dievo požiūrio.
Nuostabu, kad panašią ekstazę galite patirti ir jūs. Patyrę šį
džiaugsmą, pažinsite Dievo prigimtį. Daugiau niekas jūsų
neliūdins ir nebenuvils. Niekas nebekels problemų. Prieš jūsų
akis atsivers nuostabus kūrinijos šokis. Jūs būsite vis labiau
pakylėti. Jausite meilę, o ne gėdą. Daugiau nebebijosite pakelti
akių į Dievą dėl to, ką pasakėte ar padarėte, nes suprasite, kad
Jis priima jus besąlygiškai.
Pamąstykite apie tai ir atmeskite mintis apie teisiantį Dievą.
Jūs turite mylintį Dievą. Tiesą sakant, Dievas yra meilė. O meilė
negali daryti nieko kito, tik mylėti. Dievas žavisi pasauliu ir
niekas negali to pakeisti. O jeigu Dievas taip jaučiasi
žvelgdamas į pasaulį, tuomet kaip Jis žvelgia į jus?
 Literatūra

1. Freud, Sigmund. 1927. The Ego and the Id. Autorinis Joan
Riviere vertimas į anglų kalbą, Londonas: „Leonard & Virginia
Woolf“ iš „Hogarth Press“ ir Psichoanalizės institutas.

2. Holy Bible: King James Version. „Grand Rapids“, MI:

Zondervan. (Vertime į lietuvių kalbą panaudotos citatos iš:
Biblija arba Šventasis Raštas. Ekumeninis leidimas. Lietuvos
Biblijos draugija, 1999. Prieiga internete www.biblija.lt.)

3. Maharshi, Ramana. 1972. The Spiritual Teachings of Ramana

Maharshi. Autorių teisės (1972) priklauso Šri Ramana ašramui.
Biografinės apžvalgos ir žodynėlio autorių teisės (1988)
priklauso „Shambhala Publications, Inc.“. Bostonas:
„Shambhala Publications, Inc.“

4. Merriam-Webster. 2003. Merriam-Webster’s Collegiate

Dictionary. 11th ed. Springfildas, MA: Merriam-Webster.

5. Microsoft Encarta Dictionary (sudarė „Microsoft“). Prieiga

2007 m. balandžio 17 d. svetainėje
http://encarta.msn.com/encnet/features/dictionary/dictionaryhom
e.aspx.

6. Plato. 1998 edition. Republic. Vertimas į anglų kalbą, įvadas ir

pastabos Robino Waterfieldo. New York: „Oxford University
Press, Inc.“
7. Yamamoto, Kosho. 1973 edition. The Mahaparinirvana Sutra.
Kumarajivos vertimas iš kinų kalbos. The Karin Buddhological
Series No. 5. Jamagučio prefektūra, Japonija: Karinbunko.
 Apie autorių

Didžiulio populiarumo sulaukusi Maiklo A. Singerio (Michael

A. Singer) knyga „Išlaisvinta siela“ taip pat buvo išleista
Turkijoje, Brazilijoje (portugalų kalba), Šveicarijoje (vokiečių
kalba), Ispanijoje, Japonijoje, Kinijoje, Nyderlanduose, Danijoje,
Suomijoje, Lenkijoje ir Italijoje.
M. A. Singeris 1971 m. Floridos universitete įgijo ekonomikos
magistro laipsnį. Rengdamas daktaro disertaciją, jis patyrė gilų
dvasinį nubudimą, tapo atsiskyrėliu ir visiškai atsidavė jogai
bei meditacijai. 1975 m. jis įkūrė Visatos šventyklą – šiandien
jau gerai žinomą jogos ir meditacijos centrą, skirtą vidinės
ramybės ieškantiems visų tikėjimų ir įsitikinimų žmonėms. Per
daugelį metų M. Singeris nemažai nuveikė verslo, meno,
švietimo, sveikatos apsaugos ir aplinkos apsaugos srityse. Be to,
jis yra parašęs dvi knygas apie Rytų ir Vakarų filosofijos
integraciją: „Tiesos paieškos“ („The Search for Truth“) ir „Trys
esė apie visuotinį dėsnį: karma, valia ir meilė“ („Three Essays
on Universal Law: Karma, Will and Love“). Daugiau
informacijos rasite svetainėje www.untetheredsoul.com.
 Daugiau autoriaus mokymo

Neapsiribokite šia knyga – tęskite dvasinę kelionę, dar labiau

gilindamiesi į M. A. Singerio mokymą. Svetainėje
www.untetheredsoul.com galėsite įsigyti paskaitų apie dvasinį
augimą garso įrašų.
 PAGALBA SAU, ARBA POKYČIAI
Kas jūs esate iš tikrųjų?

K
aip jaustumėtės, išsilaisvinę iš jus varžančių
apribojimų? Kaip pasiekti kasdienę sielos ramybę
ir laisvę? Knygoje „Išlaisvinta siela“ rasite
nesudėtingus, tačiau nepaprastai gilius ir iš širdies
atsiveriančius atsakymus į šiuos klausimus. Nesvarbu, ar
tai bus jūsų pirmoji pažintis su savuoju „Aš“, ar kelionei į
savo vidų skyrėte visą gyvenimą, ši knyga pakeis jūsų
požiūrį į save ir į jus supantį pasaulį.
Jau pirmuosiuose knygos „Išlaisvinta siela“
puslapiuose atskleidžiamas jūsų santykis su savo
mintimis ir emocijomis. Vėliau autorius gilinasi į vidinės
energijos šaltinį ir jos svyravimus, aiškina, kaip
išsilaisvinti iš įprastų minčių, emocijų ir energijos
modelių, kurie varžo jūsų sąmonę. Galiausiai ši knyga
jūsų vidiniam „Aš“ atvers duris į gyvenimą laisvėje.

Rytai išliks Rytais, o Vakarai – Vakarais. Visgi šiuo

nuostabiu traktatu Maiklas Singeris pastatė tiltą, jungiantį
šias didžias tradicijas ir vedantį mus į sėkmingą gyvenimą,
nesvarbu, ar leidžiamės į dvasines paieškas, ar tiesiog
stengiamės įveikti kasdienius išbandymus. Froidas yra
pasakęs, kad gyvenimą sudaro meilė ir darbas. Pasitelkęs
puikią iškalbą, sąmojį ir įtikinamą logiką, Singeris savo
šaunioje knygoje užbaigia šią mintį parodydamas, kad tai
– du priešingi to paties nesavanaudiško atsidavimo poliai.
RĖJUS KURCVEILAS (RAY KURZWEIL),
 išradėjas, apdovanotas Nacionaliniu medaliu už technologijas. Jis
taip pat yra knygų „Dvasinių mašinų amžius“ („The Age of Spiritual
Machines“), „Nepaprastumas šalia mūsų“ („The Singularity is Nea“) ir
kt autorius

Tai fundamentali knyga, tiesą sakant, jai nėra lygių.

Paprastos, tačiau paradoksaliai gilios Maiklo Singerio
mintys kviečia skaitytoją į kelionę, kuri prasideda prie
savojo ego prisirišusioje sąmonėje, o baigiasi kitapus mūsų
trumparegiško ir apriboto savivaizdžio – pasiekus beribės
laisvės ir išsivadavimo būseną. Ši knyga – tai neįkainojama
dovana visiems, kurie iki šiol tuščiai ieškojo ir troško
turtingesnio, prasmingesnio, kūrybiškesnio gyvenimo.
JOGAS AMRITAS DESAI (AMRIT DESAI),
tarptautiniu mastu pripažintas moderniosios jogos pradininkas