Vaiko kelias į dvasinę brandą

Poetas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Visa ko pradžia yra ten, toli vaikystėje, kur

žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos ir širdis

privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai

aukščiausia ir sunkiausia pareiga“. Žmogaus kelias į dvasinę brandą prasideda vaikystėje.

Socialinė aplinka, klaidos, skaudi patirtis bei šeima, kurioje auga vaikas, formuoja jauno

žmogaus moralines vertybes. Asmenybės formavimąsi aprašė ne vienas lietuvių literatūros

autorius, tačiau šiandien, remdamasis tokiais lietuvių rašytojais kaip Šatrijos Ragana, Jurgis

Savickis bei Juozas Aputis, papasakosiu apie vaiko kelią į dvasinę brandą.

Vaikas, augdamas mylinčioje bei darnioje šeimoje, įgyja gerąsias vertybes. Oskaras Vaildas

yra pasakęs: „ Patikimiausias būdas gerai išauginti vaikus — tai padaryti juos laimingus.“

Laimingą vaiką galime matyti ir XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių rašytojos, lyrinės

psichologinės prozos pradininkės Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) apysakoje Sename

dvare. Apysakoje vaizduojama dvaro bei dvaro gyventojų gyvenimas aštuonerių metų

mergaitės Irusios ir jos motinos akimis. Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos. Ji

turi du jaunesnius broliukus bei materialine gerove besirūpinantį tėtį. Namuose jai miela,

ramu. Irusia laimingas vaikas, ji gyvena vaikiškomis svajonėmis ir mintimis, neretai

nuklysdama į fantazijų pasaulį. Irusia stengiasi elgtis taip, kad Mamatė būtų laiminga.

Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama visada būtų laiminga,

jaudinasi, kad ji nuliūsta. Mama Irusiai yra ypatingo, neįprasto grožio bei gėrio įsikūnijimas.

Irusios mama turėjo itin jautrią bei menišką sielą. Ji buvo vargšų globėja, lietuvybės gynėja,

gamtos mylėtoja, sąžininga bei gailestinga. Ji norėjo, kad jos vaikai užaugtų gerais žmonėmis,

skiepijo jiems tikrąsias gyvenimo vertybes. : „– Taip, vaikeliai. Kiekviena graži mintis,
kiekvienas geras darbas, kiekvienas susivaldymas auksu ir vaivorykšte varsoja jūsų sielų

sparnelius.“ Matydama tokį pavyzdį mergaitė taip pat buvo turtinga vidumi. Šeima, gėris bei

meilė kitiems jai buvo didžiausios vertybės. Taigi, gyvenimas mylinčioje bei darnioje šeimoje

padeda vaikui bręsti.

Vaikas, augdamas aplinkoje, kur nuolat susiduriama su įvairiais sunkumais, išmoksta kovoti

už save, kritiškai žvelgti į gyvenimą. Tokį vaiką matome XX a. pradžios lietuvių rašytojo,

moderniosios literatūros kūrėjo Jurgio Savickio novelėje „Kova“. Pasakojama apie berniuką,

kurio tėvas yra girtuoklis, motina – mėgstanti svetimų vyrų viliones. Jis turi gyventi kone

suaugusiųjų gyvenimą, susidoroti su skaudžia bei skurdžia kasdienybe. Berniukas trokšta, kad

jo šeima būtų normali, kad tėvas nebūtų „paprastas girtuoklėlis“, o „mamanka“ nebūtų tokia

graži. Motinos grožis ir palankumas vyriškiams – viena pagrindinių šeimos problemų. Savo

elgesiu ji rodo blogą pavyzdį vaikui. Dvasinės vertybės suformuojamos vaikystėje labai

priklauso nuo mamos vaidmens. Atvykęs su tėvais į miestą ir beslankiodamas gatvėmis

vaikas sutinka žyduką. Berniukui rūpi sužinoti, ar jo naująjį pažįstamą tėvas taip pat muša. Jis

nustemba, kad ne tik nemuša, o dar myli ir rūpinasi. Nusivylęs vaikas primuša žyduką – taip

reaguodamas į savo skausmą bei neteisybę. Rašytojas vaizduoja vaiką ne tik laimingą

nelaimingam, bet ir kritiškai matantį savo tėvus. Savickis skaitytojui leidžia suprasti, jog

vaikas yra paliktas likimo valiai. Pagaliau berniukas ateina į smuklę. Joje – įsilinksminusi

vaiko motina, kalbinama vyrų, ir nugirdytas tėvas. Jis ragina motiną važiuoti namo, bet vyrai

vedasi moterį, vienas net skaudžiai įspiria vaikui batu. Vilioklės prigimtis tampa stipresnė už

meilę ir rūpestį vaikui. Berniukas nori sustabdyti vežimą su išvažiuojančia motina, bet ratas jį

parbloškia ir jis pralaimi kovą. Taigi, vaiko kelias į dvasinę brandą gali būti skaudus, bet ir
prasmingas – vaikas jau žino, jog gyvenimas ne visada yra teisingas ir kad darni šeima –

didžiausia vertybė.

Su kita, ne šeimos negerove, kovoja ir mėgusio vaizduoti vidinį vaiko pasaulį prozininko J.

Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ personažas. Sunkiai sergantis tėvas buvo

prižiūrimas savo sūnaus. Sūnus turintis rūpintis savo tėvu su arklio vežimu važiavo į miestą,

kad galėtu tėvas greičiau pasveikti. Berniukas kovojo, nes tūrėjo labai daug kentėti, laukti

labai ilgai kol tėvui išduos vaistus ir pradės slaugyt. Vaiko rūpestis tėvu: palaikymas, būvimas

šalia, parodo kokia berniuko meilė ir begalinis nuoširdumas, ko dažnas suaugės žmogus

neturi savyje. Taip pat dėl kito žmogaus nerimaut, juo rūpintis moka ir berniukas,

vaizduojamas J. Apučio novelėje „Nesmagu, kad liekat vienas“. Vieną audringą vėlų vakarą,

berniukas buvo pavėžėtas sunkvežimio vairuotojo, bet kelione neilgai trukus, sunkvežimiui

baigėsi kuras ir abu tūrėjo sustoti šalikelėje. Berniukui buvo gaila, kad jis turi palikti

vairuotoją nežinomoje vietoje, vienišą, tamsoje, ieškantis degalų. Galime teigti, kad vaikas

gali pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais žmonėmis, kas reiškia, kad jis turi labai daug

atsakomybės ir daug pareigos šeimoje, kurias paveldėjo iš jo šeimos nelaimės.

Viską apibendrindamas noriu pasakyti, jog vaiko kelias į dvasinę brandą priklauso nuo

socialinės aplinkos, patirtų išgyvenimų, klaidų, o ypač šeimos, kurioje jis auga. Mylinti bei

darni šeima suformuoja vaiko dvasines vertybes. Vaikas augdamas problemiškoje šeimoje

išmoksta kovoti už save, supranta, jog gyvenimas ne visada gali būti teisingas ir kad

didžiausia vertybė yra darni šeima. Skaudžios klaidos bei skaudi patirtis vaikystėje, leidžia

greičiau tapti suaugusiu.