Gabrielius Zaveckas

Estetika arba kodėl verta valgyti pyragą su riešutais, jei jų nemėgsti?

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-02-02-estetika-arba-kodel-verta-valgyti-pyraga-su-
riesutais-jei-ju-nemegsti/174136

Estetika (sąvokos aiškinimasis) – 1) kaip mokslas - grožio teorija, dėsnių, nusakančių, kas gražu,
visuma; 2) kaip tam tikras būdas žvelgti į gyvenimą - grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.

Sakoma, kad estetika gali būti priemonė žmogui atrasti grožį, prasmę ir laimę vienu metu, nes ji
neatsiejama nuo simbolių, kurie gali turėti (arba neturėti) vienodą reikšmę kokiai nors grupei
individų. Straipsnyje pateikti pavyzdžiai: skirtinga Nemuno svarba bet kuriam pasaulio gyventojui
ir prie šios upės užaugusiam žmogui, kokios nors komandos sirgalių bendrystė.
Kai individai kokiam nors simboliui priskiria savo išgyvenimus, jungtis su kitais žmonėmis,
vietomis, daiktais per simbolį kelia didelį pasitenkinimo jausmą.
Vienas tyrimas rodo, kad universitero studentų viltis gerai mokytis turi didesnę įtaką studijoms negu
mokyklos baigimo rezultatai (pasirodo, vidinis išgyvenimas gali būti svarbesnis už akivaizdžius
faktus).
Pastebėję grožį mes išgyvename nuostabą (tuo metu vyksta dopamino išsiskyrimas). Nervinei
sistemai aktyviau veikiant, geriau vyksta mąstymo ir mokymosi procesas, žmonės tampa
kūrybingesni ir patiria daugiau laimės.

Estetika kantams ir jonaičiams atveria duris įtvirtinti asmeninį ryšį su kitu asmeniu,
klausti savęs: „Kas man yra svarbiausia asmeniškai?“ ir per sunkumus pasiekti šį tą
gražaus.
Straipsnyje pateikta pyrago su visais savo ingredientais, kurie ne visi ir ne visiems iš pirmo
paragavimo patinka, metafora reiškia visa aprėpiantį (ir tuos dalykus, kurie nepatinka) gyvenimo
vaizdinį, kurį visą išmokę priimti labiau praturtėsime ir grožio bei pasitenkinimo jausmą
išugdysime subtilesnį.

Visur ieškant grožio tikimybė atrasti prasmės ir laimės „nesvietiškai“ išauga.

Grožio išgyvenimas (t.y. simbolių, asociacijų matymas, aiškinimasis ir priėmimas) yra siejamas su
laimės išgyvenimu: jis patiriamas kuo nors stebintis, ką nors iš naujo atrandant. O tą padaryti gali
išmokti žmogus bet kokiomis aplinkybėmis...

Stefan Chvin
Optimizmo tironija

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-10-stefan-chwin-optimizmo-tironija/93427

Atrodo, paradoksalus pavadinimas: pasirodo optimizmas slegia, įkalina žmogų. Tekstas parašytas
lenkų autoriaus prieš 5 metus. Ar tinka mums šiandien?

Mokykla moko ir skatina sėkmei, o tos sėkmės, kuriai bando nuteikti, sulauks nedaugelis...
Tokiomis sąlygomis skatinti ambicijas ar sėkmės troškimą atrodo kaip nesąmoningas sadizmas.
Ypatingos profesinės sėkmės, didelių pinigų sulauks nedaugelis...
Asmeninis gyvenimas irgi nesiklosto lengvai savaime.
Vengiama kalbėti ir mąstyti apie nesėkmes, dėl to nemokame jų deramai priimti...

Įdomus pavyzdys: Č. Milošas 90 metų jubiliejaus proga interviu paklaustas, ar jo gyvenimas nusisekė,
ištarė tik vieną žodį: „Ne.“
Jo atsakymas buvo atviras ir sąžiningas, daug kas stebėjosi juo, vertino neigiamai.
Į „ugdymą sėkmei“ orientuota kultūra moko gyventi meluojant.

Mokykloje vis dėlto moksleiviai rūšiuojami į tuos, kurie patirs sėkmę, ir tuos, kurie jos nepatirs
(turbūt dėl to, kad per daug sureikšminam pažymius ir į juos orientuojamės?).

Kyla problema: ar šiuolaikinėje Vakarų kultūroje yra atramų, kurios galėtų padėti žmogui,
"nepatiriančiam sėkmės"? Kas galėtų padėti tokiam žmogui likti oriam, neprarasti savivertės?

Mokyklos, tokios, kokia ji yra dabar, uždavinys yra slėpti nuo mokinio, koks iš tiesų yra gyvenimas. Ji turi
kurti pramanytą iliuzinę tikrovę, nesusijusią su realiu gyvenimu, kad mokinys šiukštu nesužinotų apie jo
laukiančią kovą.
Ko gero, visuomenėje, ne tik mokykloje, diegiama mintis, kad gyvenime jam nenutiks nieko bloga.
Nes nors pasaulyje ir pasitaiko tokių dalykų kaip motinos mirtis nuo vėžio, brolio alkoholizmas, emocinis
žmonos šaltumas, sūnaus nedėkingumas ar panieka bejėgiam, senam tėvui, jie nutinka kitiems, ne mums.

Koks ironiškas apibendrinimas: Kuo mažiau „niūrių minčių“ ir kuo daugiau sporto gryname ore.

Pateikiama gana įtikinančių pavyzdžių, kad visame pasaulyje visų socialinių sluoksnių žmonės
skaudžiai išgyvena nesėkmes.
Ir sėkmės šmėkla sklando virš nūdienos mokyklos kaip išsišiepęs vampyras. - Įtaigi metafora.

O kaip turėtų būti? mokykloje derėtų mokyti ir sunkaus gyvenimo meno, t. y. kaip gyventi
nerealizavus savęs.
Meno gyventi nerealizavus savęs anksčiau mokė krikščionybė, kuri ištisus šimtmečius skelbė, kad
pralaimėjimas yra neatsiejamas žmogaus likimo elementas ir gebėjimas oriai jį pakelti liudija dvasios
stiprybę.
Lenkų romantizmas sukūrė ir išplėtojo moralinio gyvenimo filosofiją, kuri paversdavo pralaimėjimą,
patirtą kovoje su pranašesniu priešu, moraline pralaimėjusiųjų pergale.
Lenkų poetai ir visuomenės veikėjai mokė, kaip visuomenė gali oriai gyventi pralaimėjusi, suteikdama
skausmingam patyrimui gilesnę prasmę.

1989 m. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, atsidarė sienos ir Televizorių ekranuose pasirodė sveikata
trykštantis žmogus su privalomu „keep smiling“. Tačiau toje atgautos laisvės saulėje pražuvo ir dalis
svarbios tiesos apie žmogaus egzistenciją.

Mitas apie gerą išsilavinimą, tariamai garantuojantį sėkmę gyvenime, yra, deja, tik viena iš guodžiančių
iliuzijų, kuriomis maitiname savo sielą.

Anksčiau mokykla dresavo jaunuolius elgtis pagal papročius ir vertė kalti.

Dabar mokykla dažnai mėgina sudaryti įspūdį, kad ji stengiasi atskleisti jaunuoliams sudėtingas žmogaus
egzistencijos paslaptis ir parengti juos „praktiniam gyvenimui“. Mokytojas – toks įsitikinimas gana paplitęs
– yra tam, kad vaikas niekada nepralaimėtų. Jis privalo būti energingas, draugiškas, besišypsantis,
motyvuojantis siekti aukštumų. Jis turi išmokyti vaiką, kaip gyvenime tapti nugalėtoju, t. y. kaip šalinti
konkurentus. Jo uždavinys – išugdyti iš vaiko neįveikiamą karį darbo rinkoje. Taip užsiveria ydingas
prievartos ir melo ratas, nes dauguma mokinių puikiai supranta, kad jie tokiais kariais niekada netaps.
Tiesą sakant, gerai, kad netaps, gal bus normalūs žmonės?
Žmogui, kurį ištiko nesėkmė, tokiame pasaulyje norisi prasmegti skradžiai žemės.
Suteikti nepasisekusiam gyvenimui prasmę – tai didelis iššūkis humanitariniams dalykams, jie turi
labiau priartėti prie tikro, t. y. sunkaus gyvenimo. Nepavykusio gyvenimo refleksija šiek tiek sutaiko mus su
tokiu gyvenimu (bet tuo pat metu neatima vilties jį pakeisti) ir praverstų net tiems jauniesiems karjeros
vilkams, kurie įsitikinę, kad jiems tikrai pasiseks.
Toliau argumentuojama humanitarinių mokslų, ypač literatūros skaitymo, mokymosi vertė,
akcentuojama, kad knygos apie nelaimingų žmonių gyvenimą gali padėti geriau pažinti žmogaus
psichologiją, vadinasi, literatūros tekstų analizė ne tik suteikia žinių, bet ir gali padėti mokiniui
įtvirtinti gilesnį savęs pažinimą ir formuoti supratimą, kaip sunkumus įveikti...
Nes žmogus gali realizuoti save ir nerealizuotame gyvenime, t. y. blogose situacijose, tik reikia jį
parengti tokiems išbandymams, t. y. išmokyti – atsiprašau už prastą paradoksą, – kaip gyventi laimingai ir
išmintingai, kai esi nelaimingas.