Ar sunku būti oriam?

Orumas- mano supratimu, tai kova už savo garbę ir vertę. Šiame XXI amžiuje nelengva už jį
kovoti. Socialiniai tinklai pilni piktų komentarų, liečiančių žmonių asmeninę erdvę, reikia būti
stipriam atlaikyti svetimą primestą nuomonę, įsitikinimus,požiūrį, pakraipas.
Kyla nesusipratimų, kai susikerta skirtingo amžiaus žmonių nuomonės. Labiausiai
koncervatyvūs, nepritariantys laikmečio naujovėms yra brandaus amžiaus žmonės. Jie dažnai
kartoja mums: „ mano amžiuje buvo kitaip..., mes šito nedarėme..., mes šito neturėjome....“.
Jaunimas šio progreso, pažangių technologijų ir idėjų amžiuje noriai priima naujoves ir greitai
prisitaiko, sugeba apginti savo nuomonę, nepriimti asmeniškai kitų žmonių kritikos. Švietimo
įstaigose kreipiamas didžiulis dėmesys į tai, kad nebūtų patyčių mokyklose ir darželiuose. Vaikų
teisių tarnybos taipogi rūpinasi, kad tėvai nenaudotų prieš savo vaikus fizinio ir psichologinio
smurto.
Mano nuomone trūkst pagarbos senyvo amžiaus žmonėms, nebeužleidžiama vieta jiems
atsisėsti arba laukiant didelėje eilėje, laukiant ligoninių priėmimo skyriuose, kol jie bus
aptarnauti, juk juos kankina lėtinių ligų skausmai, nebėra lankstūs kūnai kaip jaunų.
Man malonu, kad randu bendrą kalbą su savo bendraminčiais draugais, praleidžiame daug
smagaus laiko, kalbamės, dalinamės savo aktualijomis. Jaučiuosi puikiai jų kompanijoje, nes
visi vieni kitus gerbiame , neįžeidinėjame. Į kritiką mes reaguojame skeptiškai su lengvu jumoru.
Man legviausiai apginti savo orumą pasakant frazę: „ čia tavo nuomonė, aš turiu savo
nuomonę...“. Orumas yra tikrai svarbi dvasinė vertybė, kuri yra viena iš žmogaus vidinio
pasaulio tobulėjimo dalių. Išlikti oriu reikia atsidurus kritiėse situacijose, kai tenka atsisakyti
savo gerovės, būti atskirtam nuo savo aplinkos.