Ar atlaidumas silpno žmogaus bruožas?

( įvertintas 100 balų)

23 vasario, 2014 - parašė Petras Gedvilas - 32 Komentaras.
Kolegė Vida Budraitienė siunčia savo buvusios mokinės VBE rašinį, kuris buvo įvertintas
100 balų.

Ar atlaidumas silpno žmogaus bruožas?

Visais laikais žmonių tarpusavio santykiai buvo sudėtingi. Žmonių bendravimas yra
nenuspėjamas dėl to, kad nė vienas individas  negali žinoti, ko jam linki kitas asmuo.
Žmogus žeidžia, skaudina  kitus kartais net pats to nenorėdamas. Į tokias skriaudas
kiekvienas asmuo reaguoja skirtingai. Ne visi įskaudinti žmonės gali atleisti savo
skriaudėjui. Atlaidumas- tai žmogaus savybė lengvai dovanoti padarytą skriaudą. Ką
reiškia lengvai atleisti- parodyti savo silpnumą ar stipriąją pusę? Mano nuomone,
dovanodamas kitam, žmogus parodo savo dvasios  stiprybę, nes pamiršta skriaudą ir iš
naujo patiki kitu žmogumi. Atleisti mylimam ar atgailaujančiam individui yra dora ir teisinga,
juk ne veltui Kristus moko gavus antausį atsukti kitą skruostą. Tik ciniškas ir silpnas
žmogus gali iš karto imtis keršto, nesvarstydamas kitų galimybių. Daugumos požiūris į
atlaidumą yra skeptiškas, todėl manau, kad šį klausimą verta apsvarstyti.

Visų pirma, manau, kad atleisti mylimam žmogui yra ne silpno, bet doro ir stipraus
žmogaus bruožas. Sunkiausia yra pakelti mylimo žmogaus skriaudą, nes labiausiai
sugeba įskaudinti artimieji. Kartais žmogų įžeidžia veiksmais, žodžiu, o kartais individas
tiesiog tampa nereikalingas ir jaučiasi atstumtas ir vienišas. Panašioje situacijoje atsiduria
ir  XIX a. pabaigos -XX a. pradžios  rašytojas, psichologinio realizmo atstovas Jonas
Biliūnas. Jis atsisako tapti kunigu, kaip reikalauja tėvai, todėl praranda materialinę šeimos
paramą. Ši patirtis atsispindi vienoje autobiografiškiausių rašytojo  novelių  „Ubagas“.
Kūrinyje pasakojama apie seną vyriškį- Petrą Sabaliūną. Jis beatodairiškai myli savo sūnų,
paaukoja jam savo gyvenimą, bet, atžalai suaugus, pasijaučia nepageidaujamas, nes yra
senas ir ligotas. Jausdamasis nereikalingas,  Sabaliūnas palieka sūnaus namus, tačiau,
net patyręs tokią skriaudą, širdyje  nenešioja pykčio ar keršto troškimo. Jo sugebėjimas
atleisti tokį poelgį parodo, kad jis nėra silpnas. Stipriais  galime pavadinti ir šiuolaikinius
senelius, nes dauguma  jų atsiduria senelių namuose, kai vaikai nesugeba ar nenori jais
rūpintis. Tačiau senoliai  visada laukia, kad atžalos juos aplankytų. Tokie žmonės yra
įrodymas, kokia stipri gali būti mylinti širdis. Taigi atlaidumas mylimam žmogui neparodo
individo silpnybės, tai parodo, koks jis yra doras ir stiprus.

Mano nuomone, silpnas yra ne tas, kuris atleidžia, o tas, kuris to  nesugeba ir griebiasi
keršto. Žmogus kartais yra įskaudinamas taip, kad imtis keršto ir cinizmo atrodo geriausia
išeitis. Pagautas pykčio, individas gali net neapmąstyti galimybės atleisti  ir pasielgti
neapgalvotai. Apie   silpno žmogaus cinizmą ir kerštą rašo XXa. lietuvių  prozininkas
modernistas Marius Katiliškis. Romane „Miškais ateina ruduo“ pasakojama apie meilės
trikampį tarp Petro Doveikos ,jo žmonos Monikos ir jauno, stipraus miškakirčio Tiliaus. Kai
jaunuolis pradeda dirbti Doveikų ūkyje, jis iš karto pastebi Moniką ir netrukus ją įsimyli.
Jauno darbininko meilė pažadina moters seniai patirtus jausmus. Jų meilė yra pagrįsta
aistra ir geismu, viską užvaldanti. Monika ir Tilius  yra priversti slėpti savo jausmus nuo
Monikos vyro, tačiau Petras Doveika greitai supranta žmonos dingimo priežastis  ir imasi
neapgalvotų veiksmo-keršto. Tragiški šio veiksmo padariniai įrodo, kad kerštauti – ne
išeitis. Apie susidorojimą  su asmeniu dėl išdavystės girdime per žinias, skaitome
internete. Dabar individas tam randa naujų baisių būdų, pavyzdžiui, apipilti moters veidą
rūgštimi. Toks elgesys nepadaro žmogaus stipresnio. Taigi kerštaujantis žmogus
dažniausiai būna tiesiog dvasiškai silpnesnis už atlaidųjį.

Atlaidumo nusipelno ir  nuoširdžiai atgailaujantis žmogus, todėl manau, kad tai suprasti  ir 
jam dovanoti yra stipraus žmogaus pasirinkimas. Kartais vieni ar kiti žmogaus sprendimai 
per vėlai yra suvokiami kaip neteisingi, todėl ne laiku pradedama dėl jų gailėtis. Tačiau, kai
žmogus supranta padaręs blogą darbą  ir nuoširdžiai dėl  to gailisi, stipraus žmogaus
pareiga yra dovanoti skriaudą. Apie tai rašo ir XVI-XVII a. anglų dramaturgas V. Šekspyras
tragedijoje „Hamletas“. Pagrindinis veikėjas Danijos princas Hamletas sužino, kad jo dėdė
Klaudijus nužudė pastarojo tėvą dėl sosto, o jaunuolio motina ,apie tai žinodama, išteka už
žudiko. Nuoširdžiai besigailinčiai motinai ,tėvo vėlės prašomas, Hamletas sugeba atleisti,
bet tėvo žudikui, nesigailinčiam dėl savo veiksmų, yra negailestingas. Jo  stiprybė
pasireiškia apgalvotai reaguojant į  situaciją . Net ir šiuolaikiniame pasaulyje, nuoširdžiai
gailintis, palengvinamos bausmės nusikaltėliams, atleidžiamos nuodėmės. Silpnas
žmogus neatsižvelgia į prasikaltusiojo supratimą apie elgesį.  Taigi tik stiprus žmogus gali
adekvačiai reaguoti į atgailą ir atleisti skriaudą.

Gyvenime žmogui tenka patirti daug skriaudų ir tik jo pasirinkimas-atleisti už tai ar ne.
Nedovanodamas mylimam ar atgailaujančiam žmogui, individas  būtų silpnas, kadangi
silpnybė pasireiškia ne atlaidumu , o neapgalvotu elgesiu. Puolantis į kraštutinumus 
žmogus nėra stiprus. Jei žmonės nedovanotų vieni kitiems už daromas skriaudas,
gyvenimas būtų daug sudėtingesnis. Taigi manau, kad atlaidumas –tai stipraus žmogaus
bruožas, darantis visuomenę geresnę. Todėl kartais verta paminti savo principus.