I dalis, 22 skyrius. Švenčiamos Liudo Vasario išleistuvės.

Vasaris stengiasi elgtis santūriai,

kaip tinka klierikui, bet nuolat pakliūva į situacijas, sukeliančias stiprių emocinių
išgyvenimų, tokių būtinų poetui, bet kartu pražūtingų kunigui (jausminga prigimtis yra
stipresnė). Ši scena – viena iš pasirinkimo situacijų. Veikėjas labiau pratęs pastebėti ir
įvertinti dvasinį moters grožį Vasaris, kuriam tiek daug buvo kalbama apie erotinės meilės
nuodėmingumą, jusdamas Liucės artumą, ne pabučiuoja merginą, o ją atstumia, jam sutrukdė
klierikiškas kuklumas. Tiesa, vėliau išgyvena skausmingą refleksiją – gailisi. Grįžęs po
atostogų į seminariją Vasaris gailisi nepabučiavęs Liucės pasakišku mėnesienos vidurnakčio
metu (“Kam aš jos tada nepabučiavau? Vienintelį kartą visam gyvenime. Juk aš dar tada
nebuvau subdiakonas...“ Po atstūmimo Liucė prispaudžia Vasario ranką prie savo kaktos ir
skruostų, kas atspindi pagarbą ir jausmą, apvalytą nuo erotiškumo(dvasinę meilę). Dar
papurto galvą – tarsi nusikrato minties apie galimą jųdviejų artumą. Liucė skaudama širdimi
susitaiko su savo likimu, kad negalės būti su Liudu Vasariu. Vasario rankos prispaudimas
prie Liucės kaktos – atsisveikinimas su viltimi. Paduodama ranką ji taria: „Būk Tamsta
kunigu, Pavasarėli. Tamsta būsi geras kunigas.“ Ši scena itin svarbi Liucės gyvenime, nes tai
paskutinis ir atviriausias jos bandymas suartėti su Liudu. Ji suvokia, kad Vasaris nebus jos
mylimasis, ir susitaiko su tuo, todėl kiek vėliau sutinka ištekėti už Brazgio. Poeto ir kunigo
konflikto kulminacija I dalyje (23 skyrius) – gundymo scena prieš subdiakono šventinimus.
Vietoj Nukryžiuotojo Vasaris ant kryžiaus regi geidulingai besišypsančią nuogą vergę, girdi
šėtoniškus balsus (šėtonas įkūnytas į moterį) – taip pabrėžiamas kūniškumo aspektas)–
nuolat slopinama vaizduotė keršija, piešdama siaubingus košmarus. Slopinimas išlaisvina
demonus ir jie kėsinasi užimti aukščiausiųjų vertybių vietą – demonai apsigyvena ten, kur
slopinama prigimtis .Vasaris junta norą stebėti tą paveikslą ( dabar lango stikle jis mato
„vergę“, jau nesurakintą grandinėmis, bet laisvai stovinčią, begėdiškai besišaipančią), tuoj
išsigąsta, ima skaityti Šventąjį Raštą ir tada gailisi nepabučiavęs Liucės. O būtent moteris
padeda įžengti į kūrybos kelią, jos įvaizdis padėjo atskleisti sudėtingą žmogaus vidinį
pasaulį. Vasaris ieško būdų, kaip galėtų nusiraminti, atlieka „viso gyvenimo išpažintį“,
stengiasi būti atviras , sako savo nuodėmes, tikisi gauti patarimų iš dvasios tėvo, tačiau šis
„ne tiek jį barė, kiek gyrė“, pataria tyra širdimi priimti subdiakonato šventinimus ir budėti,
kad neprarastų Dievo malonės. 24 skyrius – artimiausią sekmadienį po subdiakono
šventinimų jis paskutinįkart regi Nepažįstamąją, „bet jis visą gyvenimą manė, kad ji buvo
pirmoji meilė ir jo pirmoji daina“. Jam tereikėjo „nusistatyti dėl<...>santykių su Liuce ir dėl
literatūrinių savo gabumų. Lengviau buvo dėl Liucės, nes ši ištekėsianti, o jis dirbs kokioj
nors tolimoj parapijoj. Kur kas sunkiau dėl talento likimo. Vasaris numatė tokias galimybes:
pirma, mesti poeziją ir visas svajones; antra, derinti kūrybą ir kunigystę, net neaišku kaip, tik
vylėsi, kad baigęs seminariją viskas palengvės ir „disonansai išsilyginsią“; trečia, Vasariui
dar tik buvo pradėję aiškėti, kad „kunigavimas“ ir „poetavimas“ yra skirtingi dalykai –
„Vasariui šitas pasivaidenęs galimumas atskirti kūrybą nuo kunigavimo atrodė kaip koks
išsigelbėjimas“. 25 skyrius. Liucė kviečia Vasarį į vestuves. Vasaris prisipažįsta: „Mano
sielos gyvenimas skurdus ir neturtingas. Aš negaliu jo papuošti nė viena „slaptingai žavinčia
svaja“. Pasaulis – mano priešas. Dėl to man ir brangus patarimas „mokėk gyvent pats
savyje...“(Tiutčevo eilėr. ištrauka); „mano kelias – vienatvė.“ Liucė jo paklausia, ar išties į
tą jo pasaulį neįeis nė viena moteris. Ko gero, galima sakyti, kad Liucė paskutinįsyk mėgina
sužinoti, ar iš tiesų Vasario gyvenime nėra vietos jai. Veikėjas atsako: „...nė viena...niekad“,
„kaip aš galėčiau eiti kunigystėn, abejodamas dėl savo ateities“. Bet iš tiesų Vasaris dar nėra
visiškai tikras dėl savo ateities. „Aš žinau, kad kunigystė pareikalaus iš manęs didelių aukų,“
– sako jis. Liucė jam duoda tokių patarimų: „Eik į gyvenimą pakelta galva ir atvira
širdžia.<...>Priimk gyvenimą kaip būtinybę, bet manyk, kad geriau nė negalėjo būti. Nieko
nesibijok, nieko nesigailėk ir dėl nieko nesisielok.“ Per vestuves „Liucė buvo apsirengusi
paprastu juodu kostiumu ir su juoda kepuraite“. Vasaris, „parvažiavęs namo, <...> jautė
savyje ir apie save didelę tuštumą.<...>Jis neteko noro ką nors dirbti, kam nors pasiryžti.“ 26
skyrius. Pirmoji dalis baigiasi, kai Vasaris, jau tapęs poetu (priklauso slaptai draugijai
„Šviesa“, vienijančiai kuriančius klierikus, išspausdinęs patriotinius eilėraščius spaudoje),
laiko pirmąsias mišias. Iniciacija į poetus įvyksta anksčiau negu įšventinimas į kunigus.
„Liucija atvažiavo be skrybėlaitės, bet su baltu šilkiniu šaliu ant galvos. Ji buvo taip panaši į
Katedros Nepažįstamąją!“, neįsisąmonintas meilės jausmas, jaunuoliškas drovumas, baimė
nuvilti tėvus bei noras būti geru kunigu veda Vasarį pasirinktu keliu ir išskiria su Liuce: ši
išteka, o Vasaris tampa kunigu.