Tėvų ir vaikų santykių vaizdavimas Lietuvių literatūroje

Vienas tėvas yra geriau nei šimtas mokytųjų – teigia Anglų patarlė. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne
rašoma, kad tėvai reiškia tėvas ir motina savo vaikams, vaikai - sūnus ar duktė savo tėvams.
Šiuolaikiniame pasaulyje susiduriame su skirtingais gimdytojų ir jauniklių santykiais: jie gali būti labai
artimi tarpusavyje, o gali visiškai nesiekti vidinio kontakto, netgi būti agresyviais. Tad verta pasvarstyti
kaip tėvų ir vaikų santykiai vaizduojami lietuvių novelės klasiko Jono Biliūno novelėje Ubagas, kritiko
Vinco Mykolaičio-Putino romane Altorių Šešėly ir lietuvių prozos novatoriaus Jurgio Savickio novelėje
Kova.
Realizmo srovės atstovo Jono Biliūno novelėje Ubagas piešiami ciniški, nežmoniški sūnaus ir tėvo
santykiai. Lyrinė novelė prasideda tuo, kad pasakotojas išgyvena ribinę situaciją – jis serga džiova ir
susitinka su ubagu, kuris ateina pas pasakotoją: Parvažiavęs iš užsienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią
pavasario dieną pas brolį gonkelyje ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą.
Verta pastebėti, jog kūrinio pasakotojas susitapatina su novelės veikėju bei kalba pirmuoju asmeniu.
Pasakotojas ne iš karto atpažįsta ubagą. Pasirodo, kad dabar išmaldos prašantis senas žmogus buvo
kadaise visų mylimas, pasiturintis ir gerbiamas bitininkas Petras Sabaliūnas. Kai Petras paseno, dėl
duonos kąsnio jo paties sūnus išvarė jį iš namų. Tačiau, ubagas yra labai širdingas žmogus ir nepyksta ant
tokio sūnaus elgesio, nes Sabaliūnui nepavyko gerai išauklėti savo palikuonio: jaučiau, kad dalį amžinos
vaikų kaltės ir aš savyje nešioju. Sabaliūnas supranta, kad jo vaikai turi savo gyvenimus ir šeimas bei
rūpesčius, o senas tėvas jiems bus tik našta: Žinai, senas žmogus visur nemalonus. Tiktai ištikusi nelaimė
yra apėmusi visą seną žmogų: slegia ne tik nelaimė, kiek moralinė skriauda, netinkamas sūnaus elgesys
suteikia veikėjui Sabaliūnui daug dvasinio skausmo. Galima daryti išvadą, kad realisto J. Biliūno
novelėje kuriamas kontrastas tarp senelio Petro Sabaliūno širdingumo ir jo sūnaus cinizmo: sūnus
išvarė...- tik ištarė senelis, ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių. Taip pat, verta pastebėti, jog
išsaugojęs žmogaus orumą senas žmogus primena Biblijos veikėją Jobą. Išvarytas iš namų Sabaliūnas
nelaiko savyje pykčio, netrokšta keršto sužvėrėjusiam sūnui, nepuola į neviltį, bet stojiškai išgyvena
likimo smūgį: veikėjas meldžiasi už savo prietelius ir geradarius. Novelėje „Ubagas“ atskleidžiama labai
skaudi vaikų ir tėvų santykių problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda jiems viską, bet iš
suaugusių atžalų neretai patiria didžiulę skriaudą. Psichologinės novelės pabaigoje pasakotojas duoda
ubagui duonos riekę, nes daugiau nieko neturi, o ubago veide galima pamatyti skausmą, nes jis privalo
prašyti duonos iš svetimųjų. Tad, XX a. pradžios lietuvių rašytojas Jonas Biliūnas kūrinyje parodo, kad
santykiai tarp tėvo ir vaikų yra egoistiški ir vertinami tik materialūs daiktai.
Kūnigo Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame romane Altorių šešėly piešiama šeima, kurioje trūksta
artumo ir nuoširdaus bendravimo. Psichologinis-intelektualinis Putino epikos kūrinys atskleidžia tokią
temą kaip žmogaus gyvenimo kelio pasirinkimo tema. Taip pat, šiame kūrinyje aiškiai galima įžvelgti
sunkius ir susvetimėjusius pagrindinio veikėjo Liudo Vasario ir jo tėvų santykius. Pirmoje romano dalyje
„Bandymų dienos“ užsimezga kunigo ir poeto vidinis konfliktas, baigiasi tuo, kad Liudas Vasaris
pasirenka kunigystę. Pagrindinis veikėjas įstojus į seminariją ne kartą perkrato įstojimo motyvus ir vienas
iš jų buvo tėvų noras. Tėvų apsilankymo kunigų seminarijoje epizode aiškiai yra matoma ir jaučiama, kad
tėvai ir Vasaris yra sumišę, gimdytojai nesusigaudo kaip turi elgtis su atžala, kuris tapo kunigu:
Pasisveikinant tėvas beimąs bučiuoti Liudo ranką, nuo ko šiam pasidarė didelė gėda. Motina dabar
vadina savo sūnelį „kunigėliu“ ir toks kreipimasis į veikėją padaro jų susitikimą šaltu ir formaliu. Svarbu
paminėti, jog anuomet kaimiečiams tai buvo pasididžiavimas, jeigu kas nors tampa kunigu. Tačiau, pats
Liudas Vasaris turi abejonių dėl savo būsimos profesijos, nes jo siela yra poetiška, širdis karšta, o
vaizduotė gyva. Galime daryti išvadą, jog herojus Vasaris bijo nuvilti ir įžeisti savo tėvus, bijo su jais
pasikalbėti apie savo abejones, norus ir jį slegiančias mintis. Tai ir parodo jų santykių santurumą bei
susvetimėjimą. Trečioje romano dalyje „Išsivadavime“ matome, jog Liudas Vasaris suprato, kad suklydo
pasirinkęs kunigo profesiją. Grįžęs namo, tėvai pasitinka jį kaip kunigėlį, bet Vasaris pasako, kad gyvens
Kaune ir jam pasiūlė būti gimnazijos direktoriumi. Tėvas ir motina jaučia nepasitenkinimą, jie visą
gyvenimą dėjo į sūnų viltis, net sužinojus, kad Vasaris grįš namo sukvietė visas gimines į egzekvijas.
Gimdytojai su nepasitenkinimu žiūrėjo į jo naujus rūbus ir profesiją. Herojus jautėsi kaltas, tačiau
pasirinko tai, kas buvo geriausia jam pačiam. Vasario nereikia nei idealizuoti, nei smerkti, jį reikia
suprasti. Tad, dramaturgo V. Mykolaičio-Putino romane piešiami atitolę ir net slapčių kupini tėvų ir
sūnaus santykiai.
Ironijos meistro Jurgio Savickio modernistinėje novelėje Kova vaizduojami susvetimėję ir net žiaurūs
tėvų ir vaikų santykiai. Kūrinio pagrindinis veikėjas – girtuoklių vaikas kovoja už geresnę, šviesesnę
šeimos ateitį, savo vertybes bei įsitikinimus. Berniuko mama, kurią vadino mamanka buvo paleistuvė, o
tėvas girtuokliavo ir net mušdavo savo sūnų. Veikėjas sutikęs jauną žyduką pradėjo jam pavydėti ir net
trenkė jam į krutinę, nes jo tėvai buvo rūpestingi ir mylėjo savo atžalą: mama duoda atsigerti pieno, o
tėvas paguldo į lovą ir apkloja. Nors herojaus tėvai neskiria jam dėmesio, jis vis tiek tiki ir svajoja apie
darnią šeimą: Jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad ir jo tėvas būtų toks pat „kaip
ir kiti“. Tačiau vaikas įžvelgia ne tik tėvo ydas, bet ir gerąsias savybes, anot berniuko tėvas bobos
apsėstas, nemoka atsikratyti. Jam duotų valią, jis mokėtų suvaldyti! Be to, vaikas labai myli savo motiną,
laikė ją geriausia pasaulyje močiute, gražiausia moterimi pasaulyje. Tačiau vadino ją durna, nes motina
buvo nedora ir paleistuvavo: ...bet kai pamato kokį kavalierių, ima ir išlėpsta. Dėl to, kad durna! Beje,
girtuokliaujantys ir nepriimantys atsakomybės berniuko tėvai primena Šarūno Saukos paveiksle Šeima
pavaizduotus personažus – mažam vaikui neskiriama dėmesio taip pat kaip ir pagrindiniam novelės
veikėjui. Galima teigti, kad novelėje Kova yra nemažai psichoanalitiko Zigmundo Froido filosofijos
atspindžių. Psichiatras Froidas teigė, kad silpnos dvasios žmogus neretai pasiduoda savo tamsiajai
pasąmonės pusei ir tampa žemųjų instinktų marionete. Jurgio Savickio novelėje tokia marionete tapo
veikėja mamanka – apleido sūnų ir paleistuvaudavo. Kai berniukas pamatė smuklėje motiną, kurią norėjo
pasiimti su savim į dvarą girti vyrai, jis bando ją apginti: Vaikas buvo tvirtai įsikibęs į vyrus, bevagiančius
jo motiną. Viena momentą veikėja mamanka pati pradėjo ginti sūnelį, sakė, kad nori eiti su sūneliu.
Tačiau berniukas pralaimėjo skaudžią kovą ir buvo parblokštas vėžimo. Savickio sukurtas ekspresyvus
vaizdas su teatro elementais atskleidė vaiko tamsias ateities perspektyvas – blogio pergalę. Autorius savo
novelėje piešia sudėtingus ir brutalius tėvų ir sūnaus santykius, kur vaikas dar tiki šviesia ateitimi. Tad, J.
Savickio kūrinyje „Kova“ atskleidžiami nerūpestingų gimdytojų ir apleistos atžalos santykiai, kuriuose
nėra meilės.
Šeima – tai miniatūrinė visuomenė, nuo kurios dorumo priklauso visos didelės žmonių visuomenės
saugumas – teigė austrų teoretikas Frydrichas Adleris. Apibendrinant galima teigti, kad realisto Jono
Biliūno novelėje Ubagas parodomi tironiški sūnaus ir tėvo santykiai, kunigo Vinco Mykolaičio-Putino
romane Altorių šešėly ir lietuvių diplomato Jurgio Savickio novelėje Kova piešiami atitoles ir net žiaurus
šeimos įkūrėjų ir atžalų ryšys.