Balys Sruoga

„Dievų miškas“
Savo memuarų knygoje autorius pasakojo apie
prižiūrėtojus, budelius, įvairius valdžios atstovus,
kalinius. Autorius išryškindavo įvairiausius šių
veikėjų bruožus ir taip juos išskirdavo, išjuokdavo.
Koncentracijos lageryje buvo sunku išgyventi,
kiekvienas kalinys žinojo, kad anksčiau ar vėliau
mirs: arba iš išsekimo, bado, arba bus nužudytas
vokiečių esesininkų. Kiekvienas buvo skirtingas,
tačiau kartu ir panašus, nes dauguma buvo praradę
žmogiškąsias vertybes: ,, Kai kurių nuomone,
žmogus yra tik viena iš gyvūnų rūšių, todėl nieko
keista, jei kartais ima elgtis savanaudiškai ar net
sužvėrėja.‘‘
 Gervinskis
Lenkas, senas katorgininkas, sanitaras, milžiniškos jėgos vyras. Jam senai pačiam daugelis dantų
buvo iškulta. Buvęs boksininkas, bei pavyzdingas mušeika.
Lagerio istorijos pradžioje Gervinskis buvo paskirtas bloko, kuriam priklausė vieni vokiečiai
kaliniai kriminalistai - vagys, plėšikai, galvažudžiai, viršininku. Nepaisant kalinių sunkaus būdo,
Gervinskis puikiai su jais susitvarkė:

„ Ne vienam jų jis kaulus buvo sukniužinęs. Ne vieną jų ir pas Abraomą avansu buvo pasiuntęs. Jo
ranka, tikrai, buvo labai pamačlyva.“
Valdžia aukštai vertino jo mušimo meną, kurį pats prižiūrėtojas stengėsi pateisinti, kaip būdą
užgrūdinti kalinius:

„ - Cha cha cha! - nusikvatojo mušeikizmo ideologas, - žmogus, į lagerį atėjęs, nežino, kur jis
pateko. Reikia jam parodyti, kad jis tikrai suprastų. Reikia jis iš karto užgrūdinti, kol jis dar
sveikatos, dar jėgos turi, paskui bus vėlu. Iš pat pradžios gavęs mušti, toliau jis bus atsargus. Jis
toliau kiekvieną mirksnį bus savo gyvybės sargyboje. Jis išmoks vengti pavojaus, išmoks gelbėtis.
Nemušk jų, kol jie sveiki, jie bežiūrint išglebs ir žus. Vėliau juos visiškai lengvai užmuš. Iš pat
pradžios reikia naujokam piktybę įvaryti. Juos mušdamas, aš jiem gera darau. Gyventi mokau.
Akis atveriu...“
Vėliau Gervinskis buvo paskirtas slaugyti ligonius. Priešingai nei būdamas prižiūrėtoju, ligonius
katorgininkas slaugė atsakingai, stengėsi dėl jų gerovės:

„ Ir slaugė vis dėlto neblogai - ir pats nevogė, ir kitiem neleisdavo vogti. Kas ligoniui buvo
paskirta gauti, ligonis gaudavo. Jo slaugomieji ligoniai greičiausiai pasveikdavo.“
Nors lagerio sistemos veikiamas Gervinskis nepuoselėjo iš kitų kalinių išsiskiriančių vertybių, tačiau
neapykanta kitų tautybių kaliniams buvo puikiai pastebima:

„ - A, ukrainietis? - žvilgteri Gervinskis primerkta akim į atvykėlį ir vožia letena jam per žandą.
    - Kokios tu tautybės? - Ukrainietis... - Kokios tu tautybės? - Ukrainietis...
    Po kiekvieno atsakymo gauna vargšas ukrainietis per galvą. Jam jau lūpa praskelta, kraujas jau ant
švarko srovena...
    Bandė jisai sakyti pravoslavas - nieko neišėjo.
    - Tautybės klausiu, - ne tikybos! Vargšas ukrainietis jau ir dantį išspjovė.
    - Malo... rusas... - bando vargšas iš kito galo.
    - Va, rusas, taip ir sakyk, kad rusas! - sėdasi Gervinskis prie stalo rašyti, - kur buvo tavo Ukraina,
psiakrew, prieš karą? Nebuvo jokios Ukrainos. Nebuvo ir nebus.“
 Tarpusavio pagalba lageryje
Nors ir esant lageryje nepakeliamos gyvenimo sąlygos, badas, šaltis, nuolatinis fizinis ir
psichologinis smurtas bei varginantis darbas skatino išsižadėti humanistinių vertybių, tačiau ne visi
lagerio kaliniai ar darbuotojai tapo abejingi vienas kitam. Neretai net ir tokiomis sąlygomis buvo
išsaugotas žmogiškumas ir puoselėjama pagalba vienas kitam.
 Velykų epizodas:
„     Tuo tarpu kažkoks vargšas katorgininkėlis nuo Gdansko, pasisukaliojęs prie mūsų,
padovanojo mum visiem vieną kiaušinį, - kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per
amžius! 
    Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, - ir
kiaušinį turime! 
    Vyriausias iš mūsų tarpo, drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį,
padalino kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų. 
    Simbolis - simboliu, bet vis dėlto simbolis kartais esti daug galingesnis už pačią
pasiučiausią tikrovę!
    Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, - ir dar kaip
sotūs!“
 Darbo miške epizodas:
„     Apžiūrėjo mane, pakraipė galvą.
    - Hm... Kas tu toks iš profesijos? - klausia jis manęs.
    - Hm... - sakau aš jam, nežinodamas, ką sakyti, - kadaise buvau universiteto profesorius, Miuncheno Liudviko
Maksimilijono universiteto filosofijos daktaras... Poetas buvau, eiles, dramas rašiau... Dabar, matai, kelmą raunu.
    - Tai tu, seni, šitoks? Na, palaukš! - sumykė jisai ir nuėjo sau.
    "Po velnių! - manau, - ko gi dar tas numukagalvis iš manęs nori?"
    Po valandėlės tasai numukagalvis grįžta ir įsako man:
    - Ei tu, seni, eikš su manimi!
    Na, dabar tai jau visai pražuvau. Duos jis man garo!
    Nuvarė jisai mane prie tvoros, kur iš eglių šakelių dirbo tokias kilnojamas tvoreles lyg kilimėlius, bene sodam nuo
sniego ar nuo zuikių saugoti.
    - Va, - sako jis man, - ligpiet šitas šakeles dėliosi į ana tvoros pusę, o popiet - dėliosi jas atgal. Rytoj - taip pat Tiktai,
žiūrėk man, vis krutėk. Kai aš būsiu pašal... Ypač gi, kai kokį esesininką pamatysi...
    Tai geros širdies vagilėlio būta! Kas per malonumas: saulelėje sėdėti ir šakeles taip gražiai per tvorą dėlioti! Kad būtų
pyrago - velykos būtų stačiai!“