Centrinis arba tiesioginis regėjimas – tai matymas, kai šviesos spinduliai susiglaudžia ties

geltonaja dėme (lot. macula). Tai yra pats ryškiausias akies matymas, kai akis geba skirti formas
bei spalvas.
Geltonoji dėmė atsakinga už ryškiausio matymo funkciją. Geltonoji dėmė (apie 5 – 6 mm
diametro) yra tinklainėje tarp temporalinių kraujagyslių arkadų. Pačiame geltonosios dėmės
centre yra centrinė duobutė (lot. fovea centralis) – tai vieta, kuri atsakinga už geriausią regėjimo
aštrumą (objektų detalių matymą – veidai ar parašytas tekstas) bei spalvinį matymą. Centrinė
duobutė tinklainėje užima tik 1,5 mm diametro, tačiau šioje mažoje vietoje labai tankiai išsidėstę
fotoreceptoriai – kūgeliai. Kadangi kitur tinklainėje nėra tokio tankaus kūgelių išsidėstymo,
regos aštrumas yra daug mažesnis, pvz.: jau 10° atstumu nuo centrinės duobutės regos aštrumas
yra 0,2.
Centrinį matymą apibūdina regos aštrumas (lot. visus).
Regos aštrumas – tai gebėjimas išskirti du taškus, esančius vienas nuo kito tam tikru atstumu.
Kampas, kurį sudaro objekto, į kurį žiūrime kraštiniai taškai, ir mazginis akies taškas vadinamas
regos kampu. Regos aštrumas atvirkščiai proporcingas regos kampui: kuo mažesnis regos
kampas, tuo didesnis regos aštrumas. Minimalus regos kampas, kuriuo akis mato du taškus
atskirai, apibūdina tiriamosios akies regos aštrumą.
Kaip regos aštrumo normą priimta laikyti vienos minutės regos kampą, kadangi daugelio žmonių
mažiausias regos kampas ir yra vienos minutės dydžio. Normalus regos aštrumas lygus 1 – tai
atvirkščias dydis 1 minutės regos kampui (apskaičiuojamas pagal Sneleno formulę: padalinus
atstumą, iš kurio matė, iš atstumo, iš kurio turėjo matyti).
Regos aštrumas matuojamas santykiniais vienetais. Normalus regos aštrumas yra lygus 1,0 (visus
= 1,0). Regos aštrumas gali būti ir mažesnis, jei regos kampas būna didesnis (pvz.: regos kampas
5, tuomet visus 1/5 = 0,2 ). Regos aštrumas kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus: naujagi-
mio regos aštrumas yra apie 0,002, vienerių metų vaiko — 0,1—0,3, 5—15 metų amžiaus — 1,0.
Vyresniems žmonėms regos aštrumas linkęs po truputį mažėti.
Regos aštrumas tiriamas optotipais (tai specialiai pritaikyti įvairaus dydžio ženklai): Londolfo
žiedai, E simboliai, Snellen’o lentelė, LogMAR, LEA simboliai, HOTV simboliai; Tikrinama iš
5 metrų atstumo, tada kai akys visiškai neakomoduoja. Regos aštrumas nustatomas pagal
mažiausius ženklus, kuriuos atpažįsta be klaidų.
Jei prarandamas centrinis matymas, rega tampa silpna, bet visiškai neapankama, kadangi yra
išlikęs periferinis regėjimas. Jei rega prasta ir akis nemato daiktų, o skiria šviesą nuo tamsos,
regos aštrumas apibūdinamas kaip šviesos jutimas: visus = 1/∞. Tokiu atveju svarbu nustatyti ar
žmogus gerai jaučia šviesą iš visų pusių ir teisingai pasako jos kryptį (šviesos jutimas su teisinga
projekcija – visus = 1/∞ projectio lucis certa). Šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti ar likusi
tinklainės periferinė dalis gerai funkcionuoja. Jei žmogus visai nejaučia šviesos, tai jo regos
aštrumas lygus nuliui (visus = 0,00), tai yra visiškas aklumas (amaurosis).
Oftalmologijoje regos aštrumas tiriamas ne tik iš toli, bet ir iš arti. Tai ypač svarbu vyresnio
amžiaus žmonėms bei parenkant akinius skaityti. Speciali lentelė su tekstu, laikoma 33 cm
atstumu. Tiriant žymimas atstumas, iš kurio ligonis dar skaitė smulkiausią šriftą bei eilutės
numeris.
Amslerio tinklelis, tai testas, kuris padeda įvertinti pakitimus geltonojoje dėmėje. Žmogus gali
matyti metamorfopsijas, skotomas. Bet kokie pakitimai turėtų būti įvertinti tolimesniais tyrimais.
Taigi regos aštrumas priklauso nuo:
• Laužiamosios gebos turinčių akies struktūrų (ametropijos, optinių terpių bei jų
skaidrumo);
• Akies konvergencijos, akomodacijos – akies gebėjimas prisitaikyti matyti daiktus įvairiu
atstumu;
• Tinklainės būklės;
• Perceptorinės struktūros (centrinėje nervų sistemoje, esantys regos branduoliai bei laidai).
Centrinis matymas dažniausiai pažeidžiamas, sergant:
• amžine geltonosios dėmės degeneracija (sausa bei šlapia formos);
• diabetine retinopatija;
• esant geltonosios dėmės paburkimui (tinklainės venos trombozė ir kt.);
• esant geltonosios dėmės (makulos) skylei;
• susiformavus geltonosios dėmės (makulos) epiretininei membranai;
• retinoblastoma;
• tinklainės atšoka;
• neišnešiotų naujagimių retinopatija;
• esant telangiektazijoms makuloje;
• infekcijomis (citomegaloviruso retinitas, histoplasmozė);
• genetinėmis ligomis (retinitis pigmentosa, Stargardt liga, Usher sindromas).
Periferinis (ekscentrinis) arba netiesioginis regėjimas yra tinklainės periferinės dalies funkcija,
kai daikto vaizdas atsiranda bet kurioje tinklainės vietoje, esančioje į kurią nors pusę nuo
centrinės duobutės. Periferinis regėjimas yra daug kartų silpnesnis už centrinį regėjimą, tačiau jis
turi didelę praktinę reikšmę, nes išplečia mūsų akiratį, padeda orientuotis erdvėje.
Periferinis regėjimas matuojamas akipločiu. Akiplotis — tai erdvė, kurią mato nejudanti akis, kai
galva taip pat nejuda. Jo pakitimai neretai būna vienintelis ankstyvas daugelio akių ligų
simptomas. Akipločio tyrimas ypač padeda nustatyti galvos smegenų pažeidimo vietą (topinė
diagnostika). Akipločio dinamika dažnai būna svarbus kriterijus vertinant ligos eigą ir gydymo
efektyvumą.
Tiriant akiplotį, reikia nustatyti jo ribas ir ieškoti defektų akiplotyje. Dažniausiai tiriamas
kiekvienos akies (monokulinis akiplotis), rečiau — tuo pačiu metu abiejų akių (binokulinis
akiplotis).
Akipločiui tirti naudojami trys svarbiausi metodai:
1. Kontrolinis metodas. Jis yra labai paprastas, tačiau netikslus. Metodo esmė — tiriamojo ir
gydytojo akipločių lyginimas, kai gydytojo akiplotis yra normalus.
Akiplotis kontroliniu metodu tiriamas šitaip: ligonis sodinamas nugara į šviesos šaltinį, o
gydytojas atsisėda prieš ligonį 0,5—1 metro atstumu. Ligonis uždengia vieną savo akį, o
gydytojas uždengia priešingą savo akį (pvz., ligonis kairiąją, o gydytojas—dešiniąją). Ligonis
žvilgsniu fiksuoja gydytojo akį, o gydytojas vienodu atstumu (tarp savęs ir ligonio) vedžioja nuo
periferijos į centrą įvairiomis kryptimis 1 cm skersmens baltą skritulėlį, pritvirtintą ant juodos
lazdelės. Jei objektą vienu metu pastebėjo gydytojas ir ligonis, tai jo akiplotis normalus.
Gydytojas, lygindamas savo ir ligonio akiplotį, gali nustatyti tiriamojo akipločio susiaurėjimą
arba defektus akiplotyje.
2. Kampimetrija. Tai akipločio tyrimas plokštumoje. Metodas tinka akipločio centrinei daliai tirti
ir šios dalies defektams nustatyti (aklosios dėmės, centrinių ir paracentrinių akipločio defektų —
skotomų).
Kampimetras — tai matinė, juoda, 2 x 2 m2 dydžio lenta, kurios centre yra fiksavimo taškas.
Tiriama šitaip: ligonis sodinamas nugara į šviesos šaltinį 0,25—1 m atstumu nuo kampimetro,
smakras ir kakta būna atremti į specialų fiksatorių, kuris pastatytas tiesiai prieš fiksavimo tašką
centre. Viena akimi ligonis žiūri į fiksavimo tašką, o antroji būna uždengta. Gydytojas vedžioja
nuo centro į periferiją 1—5—10 mm skersmens objektus, pritvirtintus ant juodų ilgų lazdelių
horizontaliame, vertikaliame ir įstrižuose meridianuose. Segtuku arba kreida žymimos vietos,
kuriose ligoniui dingsta objektas.
3. Perimetrija — tai akipločio tyrimas sferiniame paviršiuje, t. y. tyrimas specialiais prietaisais
— perimetrais. Metodas neturi tų trūkumų, kuriuos turi kampimetrija. Vienodus tarpus
tinklainėje atitinka vienodi akipločio tarpai perimetre.
Dabar akipločio tyrimui naudojame daugelio tipų perimetrus. Tai Fersterio, rankinis, projekcinis
registracinis, sferinis, automatinis perimetrai.
Seniausias ir paprasčiausias yra Fersterio perimetras.
Gulintiems ligoniams akipločiui tirti naudojamas portatyvus išardomas (rankinis) perimetras.
Pastaraisiais metais sukurti automatiniai perimetrai. Jie palengvina oftalmologo darbą ir padeda
tiksliau nustatyti reikalingus duomenis. Tai sferiniai perimetrai,  kuriuos valdo nedidelis
kompiuteris ir kuriame užprogramuota keletas tyrimo programų.
Kiekybinė (kvantitatyvinė) perimetrija. Tiriant akiplotį vienu objektu, periferinį regėjimą galima
įvertinti tik kokybiškai, t. y. atskirti tik kai kurias akiplotyje matomas ir nematomas sritis. Kur
kas tikslesnė yra kiekybinė perimetrija. Tyrimas atliekamas sferiniu perimetru dviem skirtingo
skersmens objektais, kurie šviesos filtrų pagalba sulyginami taip, kad atspindėtos šviesos kiekis
būtu vienodas. Tiriant sveikos akies akipločio ribas abiem objektais, jos būna vienodos. Jei ribų
skirtumas daugiau kaip 5°, tai yra patologija. Šis perimetrijos metodas padeda nustatyti akipločio
pakitimus ankstyvose patologinio proceso stadijose ir tuo yra geresnis negu paprastoji
perimetrija. Statinė perimetrija. Tai labai tikslus akipločio tyrimo metodas. Tyrimo esmė tokia: iš
anksto parinktuose akipločio taškuose (50—100 ir daugiau taškų) gydytojas rodo kintamo
skersmens ir ryškumo nejudančius objektus. Šiuo metodu galima tiksliai nustatyti akipločio
defektus. Be to, atliekant statinę perimetriją, galima sužinoti apie įvairių tinklainės taškų
absoliutinį, minimum percepitibile, ir diferencinį, minimum separabile, šviesos jutimą.
Spalvinė perimetrija. Tiriant naudojami spalvoti objektai. Tinklainės periferija yra achromatinė
zona (nėra kūgelių), todėl akipločio periferijoje spalvoti objektai atrodo tarsi pilki. Objektui
judant į centrą, žmogus iš pradžių pastebi patį objektą, o tik vėliau — jo spalvą. Akipločio
spalvinė riba žymima tuomet, kai tiriamasis teisingai pasako spalvą. Spalvinio akipločio tyrimas
padeda anksti nustatyti tinklainės, regos nervo ir optinių takų patologiją.
Akipločio registravimas. Norint palyginti perimetrijos duomenis, akiplotis visuomet turi būti
žymimas vienodai. Kiekvienos akies akiplotis žymimas specialioje schemoje, kurioje yra
koncentriniai apskritimai, o intervalas tarp jų — 10°. Per akipločio centrą šiuos apskritimus kerta
linijos, žyminčios meridianus. Intervalai tarp meridianų — 10—20°. Patogiausias akipločio
schemų išdėstymas yra toks: dešinei akiai — dešinėje pusėje, kairei — kairėje. Temporalinės
akipločių pusės yra schemos išorinėje dalyje, nazalinės — vidinėje.
Akipločio patologiniai pakitimai. Akipločio patologija gali būti įvairi. Visus pakitimus galima
suskirstyti šitaip:
 akipločio ribų susiaurėjimas;
 akipločio defektai — skotomos;
 hemianopsijos.
1. Akipločio ribų susiaurėjimas gali būti:
 koncentrinis (36 pav.). Susiaurėjimo laipsnis esti įvairus — nuo nežymaus iki vamzdinio
akipločio. Koncentrinis akipločio susiaurėjimas būdingas įvairioms organinėms akių
ligoms (tinklainės pigmentinei distrofijai, regos nervo uždegimui ir atrofijai, glaukomos
vėlyvai stadijai ir kt.);
 netaisyklingas (lokalinis) akipločio susiaurėjimas — tai patologija, kai akiplotis
susiaurėja kurioje nors vienoje vietoje, o kitur jo ribos yra normalios. Toks akiplotis gali
būti atšokus tinklainei.
2. Skotomos — tai riboti akipločio defektai, nesusiję su jo periferinėmis ribomis. Atsižvelgiant į
defekto intensyvumą, skotomos gali būti absoliutinės ir santykinės.
3. Hemianopsija — tai abiejų akipločių kurių nors pusių iškritimas arba jų simetriniai defektai.
Hemianopsijos atsiranda pažeidus regos nervų kryžmę ir aukščiau esančius optinius takus. Mat
regos nervo kryžmėje nervinės skaidulos iš dalies kryžiuojasi.