Baltosios kraujo ląstelės leukocitai

Leukocitai (1) – svarbiausia imuninės sistemos dalis. Jie gali panaikinti į organizmą patekusius antigenus:
ligų sukėlėjus, toksinus arba kitas organizmui svetimas medžiagas.

Leukocitai gaminami raudonuosiuose kaulų čiulpuose. Tai beformės, bespalvės, turinčios branduolį
ląstelės. Leukocitai gyvena nuo kelių parų iki kelių dešimtmečių. Šios ląstelės yra judrios. Kitaip nei
eritrocitai, leukocitai gali „išeiti“ per plonas kapiliarų sieneles į audinius ir ten kovoti su antigenais. Kai į
organizmą patenka svetimkūnių, leukocitų kraujyje padaugėja. Žinoma keletas leukocitų rūšių.
Santykinai visus juos galima suskirstyti į dvi grupes: fagocitus ir limfocitus.

Fagocitai – gana dideli, gali amebiškai judėti ir prasiskverbti į audinius. Žmogui susižeidus, iš pradžių
sužeista vieta parausta, prasideda uždegiminė reakcija. Audinių ląstelės išskiria signalines medžiagas, dėl
kurių fagocitai pradeda judėti į sužeistus audinius. Ten jie kaip amebos fagocituoja mikroorganizmus
arba kitus antigenus – apglėbia svetimkūnį pseudopodijomis, įtraukia jį į citoplazmą ir padedami
fermentų suvirškina.

Limfocitai yra mažesni už fagocitus ir savo ląstelėse turi didelį branduolį. Pagal kilmę skirstomi į T
limfocitus ir B limfocitus. T limfocitai naikina vėžines ir užkrėstas ląsteles, svarbūs imunitetui susidaryti. B
limfocitai gamina antikūnus, kovojančius su antigenais. Senstant žmogaus organizmui, visų rūšių
leukocitų skaičius mažėja ir žmogaus imunitetas silpsta.

Viruso sandarac

Virusai – tai specifiniai viduląsteliniai parazitai, galintys parazituoti tik tam tikrose ląstelėse. Jie sukelia
augalų, gyvūnų ir žmogaus ligas. Virusai – tai neląstelinės sandaros cheminės dalelės, sudarytos iš
šerdinės dalies ir baltyminio apvalkalo – kapsidės. Šerdyje yra DNR arba RNR. Šiose nukleorūgštyse yra
genai, svarbūs viruso dauginimuisi. Kai kurie virusai turi kapsidę dengiantį apvalkalą. Jį sudaro lipidinė
membrana, turinti baltyminių intarpų. Šie atitinka tam tikrų ląstelių membranų receptorius, todėl virusai
gali prasiskverbti tik į konkrečias ląsteles. Pavyzdžiui, ŽIV virusas – į limfocitus, hepatito virusas – į
kepenų ląsteles, bakteriofagas – į bakterijų ląsteles, tabako mozaikos virusas – į augalo ląsteles
Viruso, neturinčio apvalkalo, sandarac

ŽIV dauginimasis
 Natūrali organizmo gynyba

Daugumai mikroorganizmų sunku patekti į žmogaus kūną, nes veikia natūrali organizmo gynybos
sistema. Organizmo gynybinę sistemą sudaro: fizinė, cheminė ir biologinė gynyba.

Fizinės gynybos funkciją atlieka žmogaus oda. Ji – kliūtis, neleidžianti mikroorganizmams patekti į kūną.
Švarią ir prižiūrėtą odą mikroorganizmai įveikia labai retai. Odos liaukos išskiria įvairių medžiagų,
slopinančių patogenų plitimą. Ašarų liaukų išskiriamos ašaros išplauna mikroorganizmus iš akių. Riebalų
liaukos išskiria riebalų rūgštis, naikinančias bakterijas. Taurinės ląstelės, esančios kvėpavimo takų
epitelyje, gamina lipnias gleives, į kurias įklimpę patogenai virpamosiomis epitelio blakstienėlėmis
pašalinami iš plaučių.

Nosiplaukiai filtruoja orą ir sulaiko bakterijas.

Cheminės gynybos funkciją atlieka ašarose, seilėse, prakaite, gleivėse esančios ir mikroorganizmus
naikinančios cheminės medžiagos. Ašarose ir seilėse yra bakterijų ląstelių sieneles ardančio fermento
lizocimo. Prakaite yra pieno rūgšties, stabdančios bakterijų augimą. Skrandžio sulčių rūgštys užmuša
beveik visus į šį organą patekusius mikroorganizmus. Makštyje yra nepatogeninių bakterijų,
angliavandenius verčiančių pieno rūgštimi, o ši naikina patogenines bakterijas.

Už biologinę gynybą atsakingi įvairūs mikroorganizmai, gyvenantys ant žmogaus odos. Ant odos
paviršiaus yra apie 500–1 000 skirtingų bakterijų rūšių. Dauguma jų slopina patogeninių bakterijų
dauginimąsi. Šios bakterijos stiprina žmogaus organizmą, nes su patogeninėmis bakterijomis konkuruoja
dėl maisto ir gyvenamosios vietos. Labai svarbios bakterijos gyvena žmogaus žarnyne. Jos išskiria
medžiagas, naikinančias patogenines bakterijas ir stiprinančias žmogaus imunitetą, nes padeda susidaryti
vitaminui K ir kai kuriems B grupės vitaminams.

Kai dėl sužeidimo į kūną vis dėlto patenka mikroorganizmų, prasideda uždegiminis procesas. Bet koks
sužeidimas skatina dviejų rūšių leukocitų – monocitų ir neutrofilų – migravimą į pažeistą vietą. Pažeistas
audinys išskiria medžiagas, kurios padidina kapiliarų pralaidumą, todėl šių rūšių leukocitai gali laisvai
judėti į audinių skystį. Pagrindinė jų funkcija – fagocitozė, patekusių mikroorganizmų rijimas ir
skaidymas. Neutrofilai išskiria fermentų, kurie stabdo bakterijų dauginimąsi arba naikina jas, ardo
pažeistas audinių ląsteles, o patys žūva uždegimo vietoje ir kartu su audinių irimo produktais sudaro
pūlius.