Gyvūno audiniai:

I. Epiteliniai junginiai

1) Vienasluoksnis epitelis (kraujo ir limfos kapiliarų sienelės; plaučių alveolės). Funkcija – medžiagų pernaša. Ląstelės:
 Mažos => didesnis paviršiaus plotas tūrio atžvilgiu (mažesni tarpai, pernaša trunka mažesnį laiką).
 Plokščios => trumpesnis kelias, didesnis aktyvusis plotas (gali keliauti daugiau medžiagų vienu metu).
 Nėra tarpuląsčių – visas plotas medžiagų pernašai.
 Supa drėgna ir šilta aplinka – medžiagų difuzija gali vykti tik tokioje terpėje, didžiausias našumas.
2) Daugiasluoksnis epitelis (oda) – kuo kūno vieta stipriau kontaktuoja su paviršiais, tuo epitelis turės daugiau sluoksnių – daugiausia pėdose.
alkūnėse, mažiausiai – paakiuose. Funkcija – saugojimas (kenkėjų {nes nėra tarpuląsčių}; pažeidimų {greitai dalijasi ir atsinaujina; yra mažos ir
mažai diferencijuotos}; UV spindulių {yra gaminamas pigmentas melaninas}); ir gaminamas vitaminas D (yra pigmento melanino).
3) Virpamasis epitelis (kvėpavimo takai; plonoji žarna; inkstų nefronai). Funkcija – svetimkūnių sulaikymas ir šalinimas; didina medžiagų
siurbiamąjį plotą.
 Ląstelės turi blakstienėles;  Daug mitochondrijų turi tie, kurie įsiurbia medžiagas (aktyviajai pernašai reikia E);  Turi didelius
branduolius (dalyvauja pernašoje).
4) Liaukinis epitelis (yra tuose organuose, kurie gamina ir išskiria medžiagas). Jis sudaro dviejų tipų liaukas:
 Vidaus sekrecijos (endokrininės liaukos)  Išorinės sekrecijos (egzokrininės liaukos)
Neturi latakėlių ir medžiagas išskiria tiesiai į kraują. Turi latakėlius, pro juos medžiagas išskiria į kūno paviršių, organo
{hormonai (hipofizė, antinksčiai, skydliaukė} ertmę, kitą organą. {Ašaros, prakaitas, odos riebalai, skrandžio ir
žarnų liaukos}
Jos visos turi daug mitochondrijų – tiek gamybai, tiek išskyrimui reikia E. Turi daug ribosomų; dideli Goldžio kompleksai – reikia gaminti
baltymus (hormonai, fermentai)

II. Jungiamieji audiniai

1) Kraujas. Funkcija – transportuoja medžiagas (nes yra skystas ir eritrocituose turi O 2); apsaugo nuo ligų, svetimkūnių (leukocitai atpažįsta ligų
sukėlėjus ir juos sunaikina); trombocitai dalyvauja kraujo krešėjime (apsaugo nuo užkrato, kraujo netekimo). 55% kr. plazma;45% kr. kūneliai.
Eritrocitai – jų yra labai daug {1 mm3 apie 5 mln.}; maži => turi didesnį Spav santykį tūrio atžvilgiu(skersmuo 7μm; storumas 2μm), visur
pralenda; disko formos => lankstūs, gali pralysti pro mažus kapiliarus, turi didesnį S pav (nes yra nelygūs); neturi branduolio => savyje gali
sukaupti hemoglobiną (šis baltymas jungiasi su O2); gali išlikti mažas; mažesnis E sąnaudos ląstelės veiklai, todėl eritrocitas turi mažai
mitochondrijų ir labai taupiau naudoja O2.
Leukocitai – apsaugo organizmą nuo svetimkūnių ir pažeistų savų ląstelių; yra dideli => gali praryti ir savyje užrakinti patogeną; turi
pseudopodijas => gali judėti iš kraujo į pažeistą vietą ir fagocituoti patogenus/ pažeistas ląsteles; turi didelius branduolius => gamina antikūnius
(baltymus), ET S didelis – daugiau ribosomų; turi daug mitochondrijų => jose daug kristų, kur vyksta ląst. kv., nes fagocitozei, balt. g. reikia E.
Trombocitai – kraujo krešėjimas – stabdo kraujavimą, sulaiko svetimkūnius; yra maži, netaisyklingos formos, neturi branduolio, ląstelė turi
baltymą protrombiną; sužeidus audinius trombocitai plyšta, protrombinas patenka į kraujo plazmą ir prasideda krešėjimo cheminės reakcijos.
Ląstelės forma padeda efektyviau nukeliauti į sužeidimo vietą; bebranduolis, mažas => padeda greičiau judėti, į save sutalpina baltymą.
2) Kaulinis j.a. – sudaro kaulus; sudaro atramą, apsaugo, padeda judėti; vienintelis kietas audinys => turi daug tarpląst. medž., kurioje kaupia Ca
ir P (duoda tvirtumo) druskas bei baltymą kolageną (suteikia kaului tamprumą {pasiduoda amortizacijai}). Norint įrodyti kolageną – sudeginti,
lieka pelenai {org. medž. nedega}; įrodyti Ca ir P – įmerkti į rūgštį {lieka kolagenas}. Osteocitai – kaulo ląst.(ertmėse išsiskaido kraujo kapiliarai).
3) Kremzlinis j.a. – sąnariai, kaulų galai, nosies pertvara, ausies kaušeliai; kūdikis turi 320 kaulų (daug kremzlinio audinio); suaugęs – 120 kaulų.
Iš kremzlinio audinio formuojasi kaulinis audinys; Mažina trintį tarp kaulų; Daug tarpląst. medž., kurioje yra kolagenas.
4) Skaidulinis j.a. – sudaro raiščius ir sausgysles, kolageno gijas turi tarpląstelinėje medžiagoje. Tepalinis maišelis gamina sąnario tepalą.
5) Riebalinis j.a. – poodis, tarp vidaus organų. Epidermis – daugiasluoksnio epitelio negyvos ląst. Derma – daugiasluoksnis epitelis.
Poodis - riebalinis audinys. Funkcija - kaupiami riebalai kaip E atsargos (be maisto – 2 mėn, be vandens – 3-4 dienas.); dalyvauja
termoreguliacijoje (riebalai – geri šilumos izoliatoriai); suteikiam kūnui formą ir apsaugo nuo smūgių.

III. Raumeninis audinys

1) Lygusis r.a. (stemplė, skrandis, žarnynas, šlapimo pūslė, gimdos sienelė) – ląstelė susitraukia nevalingai; jos banguoti, nevalingi judesiai
vadinami peristaltika. Ląstelės verpstės formos, neilgos, turi daug mitochondrijų, ląstelės citoplazmoje yra baltymai, atsakingi už ląstelės
susitraukimus, todėl ląstelė turi daug ribosomų (ŠET yra didelio ploto).
2) Širdies skersaruožis r.a. – žaibiškos reakcijos, turi miofibriles – aktiną ir mijoziną, kurios sutraukia ir atpalaiduoja ląstelę.
3) Griaučių skersaruožis r.a. – ląstelė vadinama skaidula -> ląstelė labai ilga; sudaro griaučių raumenis, susitraukia valingai. Turi miofibriles;
vienoje ląstelėje yra iki kelių šimtų branduol. -> priklauso nuo fizinio aktyvumo; turi daug mitochondrijų, o jose – kristų -> priklauso nuo
aktyvumo; daug ribosomų, didelis ŠET; branduoliai gali turėti iki 14 branduolėlių ( reikia aktyviai gaminti baltymus).
IV. Nervinis audinys (turi skirtingos rūšies neuronus) – neregeneruoja, NEGALI DALYTIS

 Perduoda nervinius impulsus – labiausiai specializuotas audinys; sudaro nervus ir smegenis. Nervinį audinį sudaro 2 tipų ląstelės:
1) Neuroglijos – sudaro mielinį dangalą, kuris neleidžia išsisklaidyti nerviniam impulsui => padeda perduoti nerv. imp. (NI). (Parkinsonas)
2) Neuronas – perduoda NI. 1. Mielinis dangalas – padeda perduoti NI; 2. Aksonas – neša NI iš neurono kūno į kitą neuroną; 3. Dendritas –
neša NI į neurono kūną iš kito neurono; 4. Pūslelėse – pagaminti mediatoriai; 5. Aksono pūslelė sudaro sinapsę tarp neuronų.

Augalų audiniai:

I. Epidermis – dengia augalo paviršių.

-> Apsaugo; vykdo ir reguliuoja transpiraciją; padeda vykdyti fotosintezę; dalyvauja dujų apykaitoje; saugo nuo perkaitimo ir šalčio; šaknyse
siurbia H2O ir mineralines medžiagas. Ląstelėse nėra tarpuląsčių; tvirtos, sąlyginai storos sienelės (daug celiuliozės); skaidrus – nevykdo
fotosintezės ir praleidžia saulės spindulius; lapuose iš epidermio gali išaugti plaukeliai, jie saugo nuo staigių temperatūrų šuolių, perteklinės
drėgmės, gali apsaugoti nuo kenkėjų. Ant epidermio yra kutikulė (vaško sluoksnis) – saugo nuo UV spindulių, kenkėjų.
-> Žiotelė sudaryta iš 2 dalių – varstomosios ląstelės ir žiotelės plyšio. Vykdo dujų apykaita ir transpiraciją. Kai augalui trūksta vandens, žiotelių
ląstelėse centrinės vakuolės praranda H2O (susitraukia), todėl varstomosios ląstelės subliūkšta, nebėra plyšio. Sausumos augalai žioteles turi
apatiniame epidermyje, nes turi taupyti H2O. Ant vandens plūduriuojantys augalai turi žioteles lapo viršutiniame sluoksnyje, nes turi vykdyti
dujų apykaitą ir transpiraciją. Vandens augalai žiotelių neturi - po vandeniu negalima vykdyti transpiracijos; apykaita vyksta per visą lapo pav.

II. Asimiliacinis audinys (mezofilis) – vykdo fotosintezę. Dviejų rūšių:

1) Statusis mezofilis (tamsesnė žalia, mažiau tarpuląsčių) – visada yra toje lapo pusėje, kuri pasukta į šviesą; ląstelės išsidėsčiusios glaudžiai, turi
mažai tarpuląsčių; tilakoidų membranose yra daug chlorofilo, kad geriau surinktų šviesos E; sienelės plonos, kad netrukdytų sklisti šviesai.
2) Purusis mezofilis – užpildo didžiąją lapo dalį; turi daug tarpuląsčių, kurie jungiasi su žiotelėmis -> tarp tarpuląsčių oro ir atmosferos oro
išlaikomas pastovus dujų koncentracijos gradientas. Tarpuląsčiuose kaupiami H 2O garai ir dėl didesnės koncentracijos lape vyksta transpiracija –
lapuose osmosinis slėgis tampa didesnis nei šaknyse ir per augalo stiebą iš šaknų į lapus vyksta transpiracijos srovė. Gaminamos org. m.

III. Apytakinis audinys – augalo stiebas, šakos, lapų gyslos.

1) Vandens indai (stiebo mediena) – negyvos, tuščiavidurės ląstelės, jos jungiasi įstrižai – didesnis pratekamasis S pav – lengvesnis keliavimas.
2) Rėtiniai indai (stiebo karniena) – šaknys gauna mažai, nes visą laiką dirba; ląstelės gyvos; ląstelių galuose, sienelėse, yra skylutės – efektyviau
keliauja org. m.; didelės centrinės vakuolės; įstrižinė jungtis - didesnis medžiagos pernašos S. Dalys:
1. Šerdis – kaupia medžiagų atsargas; 2. Mediena – vandens indai, teka H 2O ir min. m.; 3. Brazdas – meristema (stiebas storėja); 4. Karniena –
rėtiniai indai, teka org. m.; 5. Kamštis – negyvos epidermio ląstelės; saugojimo funkcija. Karniena ir kamštis –> žievė.

IV. Meristema – dėl jos augalas auga.

-> Ląstelės mažos, nediferencijuotos, dažnai dalijasi, jos neauga; didžiąją ląstelės dalį sudaro branduolys, nes jos darbas yra dalytis. Jo turi 4
dalyse. Viršūnės pumpuras – auga į viršų; šoninis pumpuras (lapas, šaka, žiedkotis) – auga viršus ir šonan; brazdas – storėja; šaknies viršūnė –
auga gilyn.