KRAUJOTAKA

Kraujo sudėtis:
1. Kraujo plazma.
Joje yra:
- Plazmos baltymų: (albuminų kraujo osmosinei pusiausvyrai palaikyti), antikūnų
(imunitetui), krešėjimo faktorių, pvz. fibrinogeno;
- Įsiurbto maisto molekulių: gliukozės, aminorūgščių ir riebalų rūgščių;
- Šalinamų atliekų: CO2, šlapalo ir šlapimo rūgšties;
- Hormonų, druskų ir šilumos.
2. Kraujo ląstelės:
 Eritrocitai
Bebranduoliai, abipus įgaubto disko formos ląstelės, kurias dengia
plona, laidi membrana. Dėl šios formos yra didesnis paviršiaus plotas ir juose
daugiau telpa baltymo hemoglobino (jo sudėtyje yra Fe).
Gemalui vystantis eritrocitai gaminami kepenyse, o kūdikiui gimus šią
funkciją perima raudonieji kaulų čiulpai(kaukolėje, šonkauliuose, stuburo
slanksteliuose, ilgųjų kaulų galuose). Kaupiasi ir suyra kepenyse, blužnyje, kur juos
praryja didelės fagocituojančios ląstelės.
Kai organizme sumažėja hemoglobino, kurio sudėtyje yra Fe, žmogus
suserga mažakraujyste. Hemoglobinas su O2 sudaro nepatvarų junginį
oksihemoglobiną, o su CO2 – karbohemoglobiną.
Svarbiausia funkcija – TRANSPORTINĖ. Jie perneša O2 iš kvėpavimo
organų į visas audinių ląsteles, padeda iš audinių pašalinti CO2.
Kai hemoglobinas prisijungia CO (smalkes), sudaro patvarų junginį ir
nevykdo transportinės funkcijos.

 Leukocitai
Bespalviai, juose nėra hemoglobino. Apvalūs arba netaisyklingos
formos. Turi branduolį.
Funkcija – APSAUGINĖ.
Limfocitai susidaro limfmazgiuose ir gamina antikūnus. Šie sulipdo
svetimkūnius, juos tirpdo ar ardo. Jie yra specifiški – naikina tik tuos svetimkūnius,
dėl kurių susidarė. Skirtingos limfocitų grupės gamina skirtingus antikūnus, kurie
atpažįsta skirtingus antigenus. Limfocitai atsimena antigenus, todėl patekę
pakartotinai šie yra sunaikinami greičiau. Antikūnai ir antigenai atitinka vieni kitus
kaip raktas spyną. Antikūnai, naikinantys vienos ligos sukėlėjus, neapsaugo
organizmo nuo kitos infekcinės ligos sukėlėjų.
Fagocitai gaminasi kaulų čiulpuose ir fagocituoja svetimkūnius, pažeistas
organizmo audinių ląsteles. Šios ląstelės gali judėti pačios, pseudopodijomis.
Prisiartinęs prie mikroorganizmo, fagocitas sučiumpa j į savo pseudopodijomis ir
įtraukia į citoplazmą. Kai svetimkūnis yra už fagocitą stambesnis, jį apsupa fagocitų
 grupelės. Skaidydami arba ardydami šį svetimkūnį, jie žūva. Tuomet aplink
svetimkūnį, pvz., rakštį, susidaro pūlinys, kuris po tam tikro laiko pratrūksta, ir jo
turinys išteka iš organizmo. Aplink pūlinio centrą atsiranda rausvas sukietėjimas –
infiltratas. Tai lyg apsauginis pylimas, sudarytas iš daugybės leukocitų, kurie tarsi
spaudžia iš visų pusių infekcijos židinį, neleisdami jam plėstis.
Procesas, kai fagocitai praryja ir suskaido įvairius į organizmą patekusius
mikroorganizmus ir kitus svetimkūnius, vadinamas fagocitoze. Jie suvirškina
mikrobus ir ląstelių likučius.

 Trombocitai
Bebranduolės plokštelės, nedidelės, apvalios arba ovalios.
Gaminasi raudonuosiuose kaulų čiulpuose ir gyvena apie 6 – 7 dienas.
Funkcija – dalyvauja KREŠĖJIME.
Trombocitai susikaupia pažeistoje vietoje ir išskiria krešėjimo faktorių
(protrombino aktyvatorių) , kuris protrombiną paverčia trombinu. ŠIAI REAKCIJAI
REIKIA Ca+, vitamino K.
Trombinas veikia kaip fermentas, todėl tirpus plazmos baltymas
fibrinogenas virsta netirpiu fibrinu. Fibrino siūlai sudaro tinklą, kuriame įstringa
kraujo ląstelės, susidaro krešulys. Į krešulio paviršių išsiskiria kraujo serumas (kraujo
plazma be baltymo fibrinogeno).

KRAUJO FUNKCIJOS:
1. Transportinė
2. Apsauginė
3. Termoreguliacinė
4. Humoralinė

Imunitetas

Natūralus Dirbtinis

Įgimtas Įgytas Aktyvus(ilgalaikis) Pasyvus(trumpalaikis)

Imunitetas – tai organizmo atsparumas užkrečiamoms ligoms.

Atsparumas kuriai nors ligai, paveldėtas iš tėvų arba įgytas persirgus, vadinamas natūraliu imunitetu.
Žmonės jau iš prigimties yra atsparūs daugeliui ligų, kuriomis serga gyvūnai. Toks
imunitetas vadinamas įgimtu imunitetu. Jis paveldima iš tėvų, žmogaus kraujyje yra gatavų antikūnų.
Imunitetą žmogus gali įgyti ir persirgęs užkrečiama liga. Tai įgytas imunitetas. Žmogui
pasveikus, jo kraujyje lieka apsauginių medžiagų, kurios jį daro atsparų persirgtos ligos sukėlėjams.

Imunitetą galima sudaryti ir dirbtinai, žmogui suleidžiant vakcinos, pagamintos iš tam tikros ligos
sukėlėjų, t.y. jį paskiepijant. Labai susilpninti arba negyvi, todėl jau nekenksmingi ligos sukėlėjai,
patekę į žmogaus kraują, sukelia atsakomąją reakciją: organizmas pradeda aktyviai gaminti
antikūnus, apsaugosiančius jį nuo tos ligos. Tai aktyvus dirbtinis imunitetas.
Medicinos praktikoje paplitęs ir pasyvus dirbtinis imunitetas. Susirgusiam žmogui įleidžiama serumo,
pagamino iš šia liga persirgusių žmonių ar gyvulių kraujo plazmos. Jame jau yra antikūnų, naikinančių
šios ligos sukėlėjus.

Skiepijimas yra reikšmingas, nes žmonės apsaugomi nuo infekcijų, užkertami keliai epidemijai.
Sumažinamas sergamumas, išsaugomas darbingumas esant ligos protrūkiui. Žmonės išvengia ligos
komplikacijų. Padidinamas atsparumas infekcinėms ligoms.

Su infekcija labai padeda kovoti ir pakilusi temperatūra. Tuomet suaktyvėja visos apsauginės
organizmo jėgos: fagocitai būna judresni ir sparčiau naikina mikroorganizmus, antikūnai efektyviau
neutralizuoja svetimkūnius ir toksinus.

Imuninė sistema
Žmogus turi įvairių barjerų, kurie trukdo patekti svetimkūniams į organizmą ir jame išplisti. Tai
nespecifinės gynybos formos, pvz.:
1. Kvėpavimo takų taurinės ląstelės gamina gleives, kur įklimpsta ore plintantys
patogenai, o virpamojo epitelio blakstienėlės jas stumia į viršų lauk.
2. Ašarų liaukų išskirtos ašaros atskiedžia ir išplauna iš akių mikroorganizmus bei
dirginančias chemines medžiagas.
3. Riebalinių liaukų išskiriamuose riebaluose yra riebalų, rūgščių, veikiančių
antimikrobiškai.
4. Lizocimas katalizuoja bakterijos ląstelės sienelių molekulių hidrolizę. Prakaite dar
yra pieno rūgšties. Dėl jos bakterijos lėčiau auga.
5. Skrandžio sulčių HCl.

ŽIV
Imuninės sistemos ardytojas – ŽIV. Tai žmogaus imunodeficito virusas, kuris sukelia ligą AIDS. Į
organizmą patekęs virusas puola T limfocitus, todėl šių mažėja. ŽIV dauginasi, limfocitas plyšta, nauji
virusai pasklinda ir užkrečia kitus T limfocitus. Imuninė sistema nusilpsta ir tuomet nepavojinga
infekcinė liga gali tapti mirtina ŽIV užsikrėtusiam žmogui. Ne kiekvienas užsikrėtęs ŽIV suserga AIDS,
kurį laiką ligos požymiai gali nepasireikšti. Toks žmogus yra užkrato nešiotojas.

ŽIV užsikrečiama:
 - Per kraują – perpilant kraują, naudojantis bendrais švirkštais. Kad to neįvyktų, yra
tikrinamas visų donorų kraujas. Bendrais švirkštais dažnai naudojasi narkomanai.
- Lytiškai santykiaujant – kontaktuoja sperma, gleivės, kuriose yra ŽIV.
- ŽIV užsikrėtusi nėščia moteris perduoda virusą savo kūdikiui. Virusas gali patekti į vaisių
per placentą, gimdymo metu arba naujagimiui, maitinamam krūtimi.

KRAUJAGYSLIŲ SANDARA

ARTERIJOS.
Sandara:
1. Išorinis jungiamasis audinio dangalas
2. Vidinis storas lygiųjų raumenų sluoksnis
3. Endotelis (vienasluoksnis epitelis), kuris iškloja vidų.
 Ypatybės:
 Daug elastinio audinio:
Dėl elastinio sienelės audinio arterija tekant kraujui nesipriešina: arterijos sienelė dėl
aukšto kraujo spaudimo pirmiau išsiplečia, paskui sienelė susitraukdama stumia
kraują tolyn.
 Mažas spindis:
Arterijomis kraujas teka didžiausiu spaudimu ir greičiu. Aukštą kraujo spaudimą į
kraujagyslių sieneles sukelia širdies skilveliams susitraukiant išstumtas kraujas.
 Kraujas teka greitai, pulsuodamas, nėra vožtuvų.
 Kraujas teka iš širdies.

DĖL SKIRTINGO KRAUJO SPAUDIMO ĮVAIRIOSE KRAUJOTAKOS SISTEMOS DALYSE KRAUJAS BE

PALIOVOS TEKA IŠ TOS DALIES, KURIOJE SPAUDIMAS DIDŽIAUSIAS, Į TĄ, KURIOJE JIS MAŽIAUSIAS.

Kraujagyslėmis kraujas teka nevienodu greičiu. Greičiausiai aortoje (0,5m/s), o kapiliaruose lėčiausiai
(0,5-1,2mm/s). Lėtai jais tekėdamas suspėja įvykdyti dujų ir maisto medžiagų mainus. Tam pritaikyta
kapiliarų sandara.

KAPILIARAI.

Sandara: sienelės sudarytos iš vieno epitelinių ląstelių sluoksnio – endotelio.

Ypatybės:
 Audiniuose sujungia arterijas ir venas
 Nėra elastinio audinio
 Mažas spindis – toks, jog galėtų praeiti eritrocitas
 Kraujui tekant kapiliaru, spaudimas krinta, kraujo tėkmė lėtėja, nėra pulsacijos ir
vožtuvų.

VENOS
Sandara:
 Sienelės plonesnės už arterijų
 Mažai elastinio audinio
 Venose yra vožtuvai, kurie neleidžia kraujui tekėti atgal:
1. Kraujo, tekančio link širdies , spaudimas yra toks, kad priverčia vožtuvus
atsidaryti.
2. Tekėdamas atgal kraujas priverčia vožtuvus užsidaryti.
  Kraujui tekėti venomis padeda sienelėse esantys lygieji raumenys ir susitraukinėdami
griaučių raumenys.

Ypatybės:
- Žemas kraujo spaudimas
- Palyginti didelis spindis
- Kraujas teka lėtai, nėra pulsacijos

Kraujotakos sistemos
Atvira Uždara
Širdis kraujagyslėmis varinėja hemolimfą Iš ląstelių ir plazmos sudarytą kraują širdis
(kraujo ir tarpląst. skysčio mišinį) į audinių pumpuoja į kraujagysles.
ertmes, kurios išsiplečia į maišelio pavidalo
sinusus. Galiausiai hemolimfa suteka atgal
į širdį.

Kraujotakos sistema

Širdis Limfagyslės Kraujagyslės

Arterijos Venos Kapiliarai

ORGANIZMO VIDINĖ TERPĖ

Kraujas Limfa Audinių skystis

KAPILIARAI.
 Kapiliarai pritaikyti medžiagų apykaitai tarp kraujo ir audinių ląstelių:
 Jų sienelė labai plona, pralaidi, tik vienos ląstelės storio.
 Jų labai daug, todėl apykaitos paviršiaus plotas yra didelis
 Kraujas jais teka lėtai
 Organizmo ląstelės visada yra prie pat kapiliarų.

AUDINIŲ SKYSTIS.

Kai kraujas teka kapiliarais, dalis plazmos pereina į audinius. Šis audinių skystis susideda iš plazmos
be stambų plazmos baltymų, nes jie yra per dideli ir negali prasiskverbti pro kapiliaro sienelę.
Audinių skystis „skalauja“ ląsteles tiekdamas joms gliukozę, aminorūgštis, riebalų rūgštis, druskas ir
deguonį.
Audinių skystis iš ląstelių šalina anglies dioksidą ir kitas nereikalingas medžiagas.

Kai kraujas iš arteriolių patenka į siaurus kapiliarus, kraujo spaudimas padidėja. Todėl vanduo
pradeda skverbtis pro kapiliarų sieneles į ląsteles.

Kitos audinių skysčio dalys į ląsteles iš kapiliarų patenka difuzijos arba aktyviosios pernašos būdais.
Kai skystis pasiekia kapiliarą, kraujo spaudimas ima mažėti.
Kraujo, netekusio didžiosios savo skysčių dalies, koncentracija susidaro didesnė negu audinių skysčio,
todėl vanduo grįžta į kapiliarą vykstant osmosui.
Nereikalingos medžiagos palieka ląsteles ir patenka į kapiliarą difuzijos būdu.

Toks audinių skysčio judėjimas atgal į kapiliarą gali vykti tik tada, kai kraujo spaudimas nukrinta tiek,
kad osmosinis slėgis jį viršija.

LIMFA.

Ne visas audinių skystis grįžta į kraujo kapiliarus. Apie dešimtadalį jo patenka į atskirą limfos kapiliarų
sistemą.
Limfos kapiliarai yra limfinės sistemos dalis.

Limfos kapiliaruose yra vožtuvai, praleidžiantys audinių skystį į vidų, bet neleidžiantys jai ištekėti
atgal. Į limfinę sistemą patekęs audinių skystis vadinamas limfa.
Kuo skiriasi audinių skystis ir limfa?
Audinių skystis būna aplink audinius. Limfa randama tik limfinėje sistemoje.
Abu sudaryti iš plazmos be stambių plazmos baltymų, bet viską lemia tai, kur šie skysčiai yra.

Mažyčiai limfos kapiliarai jungiasi ir sudaro limfagysles. Jų sandara labai panaši į venų. Jos yra
ploniasienės ir turi pusmėnulinius vožtuvus.

Limfa teka lėtai. Tekėjimas priklauso nuo aplinkinių raumenų spaudimo, vožtuvų veiklos ir neigiamo
slėgio, kuris susidaro krūtinėje, kai mes įkvepiame, ir padeda traukti limfą limfagyslėmis.

Skirtingai nei kraujas, limfa juda tik viena kryptimi – nuo audinių link širdies.
Smulkesnės limfagyslės jungiasi ir sudaro du didelius limfos latakus. Iš jų limfa patenka į paraktines
venas esančias už raktikaulių. Jose limfa maišosi su krauju ir patenka į tuščiąją veną prieš pat jai
pasiekiant širdį.

Limfa yra į pieną panašus skystis. Joje yra riebalų, limfos kapiliarų įsiurbtų plonųjų žarnų gaureliuose.
Limfos latakų sienelės yra pralaidesnės negu kraujo kapiliarų sienelės, todėl stambios molekulės,
pvz.riebalų, gali pro jas prasiskverbti.

Išilgai limfagyslių yra išsidėstę limfmazgiai. Jie yra svarbi kūno gynybinės sistemos dalis.
Limfmazgiuose gaminami limfocitai. Jie atlieka svarbią funkciją gaminant antikūnus. Limfocitus
išskiria limfmazgiai ir jie patenka į kraują. Taigi limfinė sistema yra svarbi organizmo imuninės
sistemos dalis.
Organizmui užsikrėtus limfmazgiai dažnai pabrinksta.

KRAUJO APYTAKOS RATAI

MAŽASIS KRAUJOTAKOS RATAS: kraujo kelias iš dešiniojo skilvelio į kairįjį prieširdį.

 Iš dešiniojo skilvelio veninis kraujas stumiamas į plaučių kamieną, kuris šakojasi į dvi plaučių
arterijas ir jomis atiteka į plaučius.
 Ten arterijos išsišakoja į kapiliarus, kuriuose vyksta dujų apykaita.
 Veninis kraujas netenka anglies dioksido ir prisotinamas deguonies. Plaučių arterijose jis
tampa arteriniu.
 Arterinis kraujas suteka iš kapiliarų į plaučių venas ir jomis įteka į kairįjį prieširdį.

Mažuoju kraujotakos ratu arterijomis teka veninis kraujas, o venomis – arterinis.

DIDYSIS KRAUJO APYTAKOS RATAS: kraujo kelias iš kairiojo skilvelio į dešinįjį prieširdį.

 Iš kairiojo skilvelio arterinis kraujas išstumiamas į aortą.

  Nuo aortos tuoj pat už pusmėnulinio vožtuvo atsiskiria vainikinės arterijos. Jos ypač
svarbios, nes atneša deguonį ir maisto medžiagas širdies ląstelėms. Jos eina širdies išoriniu
paviršiumi ir šakojasi į arterioles bei kapiliarus.
 Kapiliarai jungiasi į venules, o šios – į stambesnes širdies venas ir atsiveria į dešinįjį prieširdį.

Toliau nuo aortos lanko atsišakoja miego arterija, kuria arterinis kraujas teka į kaklą, galvą, rankas.
Krūtinės ir pilvo ertmėse nuo aortos atsišakoja kepenų, pasaito, inkstų ir klubo arterijos, kuriomis
arterinis kraujas teka į krūtinės, pilvo, dubens organus ir kojas.
Kiekviename organe arterijos išsišakoja į smulkesnes arterioles, o šios – į kapiliarus. Juose įvyksta
dujų ir maisto medžiagų apykaita. Kapiliaruose jis virsta veniniu.

Tarp plonosios žarnos ir kepenų kapiliarų yra vartinė sistema. Vartų vena prasideda ir baigiasi
kapiliarais. Kraujas iš žarnų kapiliarų suteką į venules, kurios susijungia į kepenų vartų veną.
Kepenyse ja atitekėjęs kraujas yra išvalomas.

Po pilvo, dubens organų ir kojų kapiliarų veninis kraujas suteka į smulkias venules, kurios jungiasi į
klubo, inkstų, kepenų venas, o šiomis patenka į apatinę tuščiąją veną. Iš galvos, kaklo ir rankų
kapiliarų veninis kraujas suteka į smulkias venules, o jomis – į viršutinę tuščiąją veną. Viršutine ir
apatine tuščiosiomis venomis kraujas įteka į dešinįjį prieširdį.

Didžiuoju kraujotakos ratu arterijomis teka deguonies prisotintas arterinis kraujas, o venomis –
veninis kraujas, prisotintas anglies dioksido.