Ląatelių ciklas ir naujų ląstelių susidarymas

Mejozės procesas ir lytiniųląstelių sandaros ypatumai

Lytinių ląstelių sandara ir prisitaikymas atlikti funkcijas

Organizmams dauginantis lytiniu būdu, apvaisinime dalyvauja moteriškoji ir vyriškoji lytinės

ląstelės, vadinamos gametomis. Gametos susidaro ląstelėms dalijantis mejozės būdu, po šio
dalijimosi susidariusios lytinės ląstelės turihaploidinį (1n) chromosomų rinkinį. Moters
organizme moteriškos gametos – kiaušialąstės – formuojasi porinėse lytinėse liaukose kiaušidėse
(žr. 1 pav., 1), vyriškos gametos – spermatozoidai – formuojasi vyro porinėse lytinėse liaukose
sėklidėse (2).

1 pav. Vyriškos ir moteriškos lytinės liaukos.

Moteriškoji lytinė ląstelė – kiaušialąstė (žr. 2 pav.) yra rutulio arba truputį pailgos formos,
nejudri. Spermatozoidas (žr. 3 pav.) – vyriška lytinė ląstelė, daug mažesnė už kiaušialąstę.
Spermatozoidas yra judrus, jį sudaro galvutė, kaklelis ir uodegėlė. Subrendusi kiaušialąstė, kaip
ir spermatozoidai, turi haploidinį (pusinį) chromosomų rinkinį. Spermatozoido uodegėlė padeda
jam gana greitai judėti (13 mm/min. greičiu). Uodegėlėje yra mitochondrijų (jų būna daugiau nei
50), jose vyksta ląstelinis kvėpavimas, kurio metu išskiriama judėjimui reikalinga energija.
Spermatozoido galvutės priekinę dalį dengia akrosoma, o didžiąją galvutės dalį užima
branduolys, kuriame yra DNR. Akrosoma išskiria fermentą proteazę, kuris pratirpdo
kiaušialąstės dangalus. Kiaušialąstę supantys dangalai vadinami skaidriąja sritimi ir spinduliniu
vainiku, juose yra junginių, kurie leidžia atpažinti tik savo rūšies spermatozoidus. Kiaušialąstė
turi daug citoplazmos. Joje visada yra lipidų lašelių, išsidėsčiusios organelės ir branduolys,
kuriame yra DNR ir branduolėliai. Trynyje kiaušialąstė turi sukaupusi maisto medžiagų, būtinų
gemalo vystymuisi. Spermatozoido funkcija – apvaisinti kiaušialąstę. Po apvaisinimo susidaro
zigota, kuriai dalijantis formuojasi gemalas. Kiaušinėlį apvaisina tik vienas iš daugybės
spermatozoidų. Šiai judriai lytinei ląstelei patekus į kiaušialąstę, skaidrioji sritis staiga sukietėja,
kiaušialąstės turinys atskiriamas nuo išorės, o sukietėjęs dangalas neleidžia patekti kitiems
spermatozoidams į kiaušialąstės vidų.

Po apvaisinimo atkuriamas diploidinis (dvigubas – 2n) chromosomų rinkinys, nes susijungė dvi

gametos: moteriškoji ir vyriškoji, turinčios haploidinį (viengubą – 1n) chromosomų rinkinį.
 2 pav. Kiaušialąstė ir jos dangalai.
• Spindulinis vainikas.

• Skaidrioji sritis.

• Ląstelės membrana.

• Branduolys.

3 pav. Spermatozoidas.
• Akrosoma.

• Branduolys.
1–2. Galvutė.

• Kaklelis.
4–5. Uodegėlė (4 – šioje vietoje yra mitochondrijos).

Mejozė

Mejozė – tai lytinėse liaukose esančių diploidinių ląstelių dalijimasis, po kurio susidaro
haploidinės gametos. Mejozę sudaro du vienas po kito sekantys ląstelių dalijimaisi: I mejozinis
dalijimasis ir II mejozinis dalijimasis. Abu dalijimaisi turi fazes: profazę, metafazę, anafazę ir
telofazę. Tarp I ir II dalijimųsi yra trumpa interkinezė, kurios metu DNR nesireplikuoja.

Prieš I dalijimąsi vyksta interfazė (a), kurią sudaro G1, S ir G2 stadijos. G1 stadijos metu ląstelė
auga, kaupia medžiagas, sintetinamos organelės, jų padvigubėja, S stadijoje vyksta DNR
replikacija, kiekviena DNR molekulė pagamina savo kopiją (sudvigubėja). G2 stadijoje ląstelė
toliau auga, vyksta baltymų biosintezė, ląstelė ruošiasi dalytis. Interfazė paprastai trunka kelis
kartus ilgiau nei ląstelės dalijimasis. Po interfazės seka mejozė. Ji vyksta taip: I mejozės
dalijimasis, vadinamas redukcinių dalijimusi. I profazė (b). Šios fazės pradžioje chromosomos
yra sudarytos iš dviejų seserinių chromatidžių, kurias jungia centromera, nes interfazėje DNR
padvigubėjo. Chromosomos trumpėja, tankėja, tampa ryškios. Homologinės chromosomos
priartėja viena prie kitos ir susiglaudžia visu ilgiu, toks homologinių chromosomų susiglaudimas
vadinamas konjugacija arba chromosomų sinapse, o susijungusios chromosomos
sudaro bivalentus.Sudariusios bivalentus homologinės chromosomos persikryžiuoja ir apsiveja
viena kitą, kai kuriose vietose chromatidės nutrūksta ir neseserinės chromatidės (seserinės
chromatidės sudaro vieną chromosomą, jos nėra seserinės kitą homologinę chromosomą
sudarančioms chromatidėms) apsikeičia fragmentais. Šis procesas
vadinamas krosingoveriu(perkryža). Dėl krosingoverio įvyksta genetinės informacijos mainai,
susidaro nauji alelinių genų deriniai. Homologinės chromosomos pradeda tolti viena nuo kitos,
bet lieka sukibusios tam tikrose vietose. Suyra branduolėliai, branduolio apvalkalėlis, centriolės
(jeigu yra) juda ląstelės polių link, pradeda formuotis dalijimosi verpstė.

I metafazė (c). Homologinės chromosomos nutolsta viena nuo kitos ir lieka sukibusios tik tam
tikrose vietose: galais ir ties chiazmomis (tai tos chromosomų vietos, kur įvyko persikryžiavimas
ir genetiniai mainai tarp neseserinių chromatidžių). Susiformuoja dalijimosi verpstė, verpstės
siūlai prisitvirtina prie kiekvienos chromosomos centromeros (tik iš vienos pusės), homologinių
chromosomų poros išsidėsto vienoje plokštumoje.

I anafazė (d). Homologinės chromosomos galutinai atsiskiria ir slenka į priešingus polius

atsitiktine tvarka (chromosomas į polius tempia verpstės siūlai). Kiekvieną polių pasiekia tik
viena chromosoma iš homologinės poros, t. y. polius pasiekia haploidinis (viengubas – 1n)
chromosomų rinkinys.

I telofazė (e). Kiekviename ląstelės poliuje yra perpus mažiau chromosomų, o kiekviena jų yra
sudaryta iš dviejų chromatidžių, kurios yra genetiškai neidentiškos dėl profazėje įvykusio
krosingoverio ir atsitiktinio kiekvienos homologinę porą sudarančios chromosomos
pasiskirstymo skirtinguose poliuose. Formuojasi branduolio apvalkalėlis, dalijasi ląstelės
citoplazma, susidaro dvi dukterinės ląstelės, turinčios haploidinį chromosomų rinkinį (1n).

Mejozės fazės

Po I mejozės dalijimosi seka trumpa interkinezė, jos metu nedvigubėja DNR.

II mejozės dalijimasis, vadinamas ekvatoriniu dalijimusi. Šis dalijimasis panašus į mitozę, tik
jame dalyvauja dvi haploidinės ląstelės.

II profazė (f). Suyra branduolėliai, branduolio apvalkalėlis, chromosomos tankėja ir ryškėja,

centriolės slenka į polius (jeigu yra), formuojasi dalijimosi verpstė.

II metafazė (g). Vienoje plokštumoje išsidėsto X formos chromosomos, kiekviena jų sudaryta iš

dviejų chromatidžių, kurias jungia viena centromera. Iš abiejų chromosomos pusių ties
centromera prisitvirtina dalijimosi verpstės siūlai.

II anafazė (h). Centromeros dalijasi ir chromatides, vadinamas dukterinėmis chromosomomis,

verpstės siūlai tempia į priešingus ląstelės polius.

II telofazė (i, j). Dukterinės chromosomos ląstelės poliuose išsivynioja, tampa siūliškos, išnyksta
dalijimosi verpstė, formuojasi branduolio apvalkalėlis, branduolėliai, pasidalija citoplazma,
susidaro dukterinės ląstelės, turinčios haploidinį (1n) chromosomų rinkinį. Ląstelėms dalijantis
mejozės būdu, susidaro lytinės ląstelės: iš vienos diploidinės ląstelės po dviejų mejozinių
dalijimųsi susidaro keturios haploidinės ląstelės.

Mitozės procesas ir jo reiškmė organizmams

Mitozė

Mitozė – tai eukariotinių ląstelių dalijimosi būdas, kai iš vienos motininės ląstelės susidaro dvi
identiškos dukterinės ląstelės. Prieš mitozinį dalijimąsi ląstelė ruošiasi dalytis, ji kaupia
medžiagas, sintetina organeles, energiją. Šis paruošiamasis etapas vadinamas interfaze. Interfazę
sudaro G1, S ir G2 stadijos. G1 stadijos metu ląstelė auga, kaupia medžiagas, sintetina organeles,
jų padvigubėja; S stadijos metu vyksta DNR replikacija, kiekviena DNR molekulė pagamina
savo kopiją (sudvigubėja); G2 stadijos metu ląstelė toliau auga, vyksta baltymų biosintezė,
ląstelė ruošiasi dalytis. Interfazė paprastai trunka kelis kartus ilgiau nei mitozė.

1 pav. Interfazė.

Pasibaigus interfazei, prasideda mitozė. Skiriamos keturios mitozės fazės:

• Profazė.

• Metafazė.
 • Anafazė.

• Telofazė.

Profazė (žr. 2 pav., 1 etapas) – tai ilgiausia mitozės fazė, kurios metu chromatinas spiralizuojasi,
kondensuojasi, dėl to sutrumpėja ir sudaro ryškiai matomas chromosomas. Kiekviena
chromosoma yra sudaryta iš dviejų seserinių chromatidžių, kurias jungia centromera. Centriolės
atsiskiria ir tolsta viena nuo kitos, iš jų mikrovamzdelių susidaro dalijimosi verpstė, kuri lemia
chromosomų pasiskirstymą dukterinėms ląstelėms. Ištirpsta branduolėliai, suyra branduolio
apvalkalas, prie kiekvienos chromatidės centromeros srityje prisitvirtina verpstės siūlai (2). Tai
– vėlyvoji profazė, kartais dar vadinama prometafaze. Šioje fazėje centriolės pasiekia priešingus
polius.

Metafazė (3) – chromosomos išsidėsto pusiaujo plokštumoje (centromeros yra vienoje

plokštumoje) ir suformuoja metafazinę plokštelę. Dabar chromosomos yra tankiausios ir įgyja X
formą, aiškiai matyti, kad kiekviena chromosoma sudaryta iš dviejų chromatidžių.

Anafazė (4) – tai pati trumpiausia fazė, kurios metu centromeros pasidalija ir kiekvieną
chromosomą sudarančios seserinės chromatidės išsiskiria, verpstės siūlai traukia jas į priešingus
polius. Dabar jos jau vadinamos dukterinėmis chromosomomis. Į priešingus polius nukeliauja du
vienodi chromosomų rinkiniai.

Telofazė (5) – dukterinės chromosomos pasiekia ląstelės polius, suyra dalijimosi verpstė.

Formuojasi nauji branduolio apvalkalai, chromosomos išsivynioja, ilgėja, tampa siūliškos
(chromatino siūlai). Susiformuoja branduolėliai. Telofazės pabaigoje vyksta citokinezė (6) –
citoplazmos dalijimasis. Gyvūnų ir augalų ląstelėse citokinezė vyksta skirtingai. Gyvūnų ląstelių
citoplazma iš abiejų pusių ties viduriu įlinksta, sąsmauka gilėja, pasidalija citoplazma ir susidaro
dvi identiškos dukterinės ląstelės. Augalų ląstelės turi tvirtą ląstelės sienelę, sudarytą iš
celiuliozės, todėl sąsmauka nesusidaro. Augalinėje ląstelėje ties pusiauju susiformuoja dukterinių
ląstelių sienelės ir plazminės membranos. Susiformuoja dvi identiškos dukterinės ląstelės.

2 pav. Mitozė.
• Profazė (ankstyvoji).
 • Profazė (vėlyvoji).

• Metafazė.

• Anafazė.

• Telofazė.

• Telofazė (vėlyvoji). Citokinezė.

Mitozės reikšmė

Susidaro identiškos dukterinės ląstelės, turinčios tą pačią paveldimą informaciją kaip ir motininė
ląstelė. Taip užtikrinamas tos pačios genetinės informacijos perdavimas iš vienos kartos kitai.

Ląstelėms dalijantis mitozės būdu, organizmai auga, atsinaujina audiniai, gyja žaizdos.

Vykstant mitozei, vienaląsčiai organizmai dauginasi nelytiniu būdu. Tai vienaląsčiai protistai:
klumpelė, ameba, žalioji euglena, bei vienaląsčiai grybai – mielės. Po šio dalijimosi susidarę
palikuonys turi tokią pačią genetinę informaciją, kaip motininis organizmas.

Lytinių ląstelių susidarymo ir susiliejimo įtaka organizmų genetinės įvairovės atsiradimui

Lytinių ląstelių susidarymo procesas – gametogenezė – vyksta lytinėse liaukose. Moteriškos

lytinės ląstelės (kiaušialąstės) susidaro kiaušidėse, vyriškos (spermatozoidai) – sėklidėse.
Gametogenezė (oogenezė bei spermatogenezė) vyksta visų žinduolių, taip pat ir žmogaus,
organizme.

Oogenezė

Kada? Kur? Koks procesas? Kas susidaro?

I nėštumo laikotarpiu Besivystančio Pirmos eilės oocitai
Mitozė
embriono kiaušidėje (2n)
Mejozė  Procesas sustoja I
Pirmasis mejozinis profazėje

II lytinio brendimo pradžioje
/ subrendusios moters
organizme
III po apvaisinimo
dalijimasis
Antros eilės oocitas
Pirmojo mejozinio
(n) ir pirmasis polinis
dalijimosi pabaiga
kūnas
Kiaušidėje
Po ovuliacijos vyksta
Procesas sustoja II
antrasis mejozinis
metafazėje
dalijimasis
Baigiasi mejozinis Kiaušialąstė (n) ir trys
Kiaušintakyje
dalijimasis poliniai kūnai

Oogenezė prasideda mergaitei esant dar embriono stadijos ir vyksta maždaug nuo 10 iki 50 metų,
t. y. iki vaisingo moters gyvenimo periodo pabaigos. Moteriška lytinė ląstelė subręsta kiekvieną
menstruacinį ciklą, iki II metafazės etapo ir, jei nėra apvaisinama, menstruacijų metu pasišalina
iš organizmo.

Spermatogenezė

Kada? Kur? Koks procesas? Kas susidaro?

Lytinio brendimo pradžioje /
cikliškai subrendusio vyro
organizme
Mitozė Pirminiai spermatocitai (2n)
Mejozė 
Pirmasis mejozinis Antriniai spermatocitai (n)
Sėklidėse
dalijimasis
Antrasis mejozinis Spermatidai (n), iš kurių
dalijimasis subręsta spermatozoidai (n)

Procesas, prasidėjęs paauglystėje, lytinio brendimo pradžioje, kai berniukui būna 11–14 metų,
cikliškai gali vykti visą vyro gyvenimą. Spermatogenezės ciklas trunka 60–74 dienas.

Apvaisinimas – būtina lytinio dauginimosi sąlyga. Apvaisinimo metu susilieja dvi lytinės,
moteriška ir vyriška, ląstelės ir susidaro zigota.

Apvaisinimo metu nulemiama daugumos rūšių būsimo individo lytis.

Apvaisinimas užtikrina organizmų požymių įvairovę.

 • Apvaisinimo procese dalyvauja genetiškai skirtingos (dėl krosingoverio ir atsitiktinio
homologinių chromosomų pasiskirstymo mejozėje) lytinės ląstelės.

• Skirtingą genų kombinaciją turinčios lytinės ląstelės apvaisinimo metu susilieja

atsitiktinai.

Lytinės ląstelės turi haploidinį (n) chromosomų rinkinį. Po apvaisinimo susidaro originalų genų
rinkinį turinti diploidinė (2n) zigota.