1.

Laba diena, šiandien kalbėsiu tema- ,,Ko iš graikų mitų gali

pasimokyti šiuolaikinis žmogus?.”
2. Graikų mitai- tai amžių išmintis, kuri sugeba giliausią mintį
perteikti paprasta, visiems suprantama, forma. Ne be
reikalograikų mitai buvo visuomenę vienijanti medžiaga.
Priklausomai nuo to, kokius mitus visuomenė pasirenka,
susiformuoja vienokia arba kitokia kultūra.Tokiu principu
Europos pagrindą suformavo graikų mitai. Ir šiandien vis dar yra
aptarinėjama ir kalbama apie antikos laikotarpiu svarbiausius
mitus, nes juose gausu to meto žmogiškųjų sąvybių, antikos
istorijos ir pasaulėžiūros vystimosi. O svarbiausias mitų aspektas
yra žmogiškosios vertybės, kurios išliko iki šių dienų nepakitusios,
Jos ir dabar tinka mūsų kasdienybėje ir moko mus atskirti gera
nuo bloga. Taigi, kokių vertybių mokančių šiuolaikinį žmogų,
galime rasti graikų mituose?
3. Vienas ryškiausių to meto mitų – ,,Prometėjas”, pasižymi tikra
drąsa pasipirešinant sistemai. Prometėjas priklause titanų giminei,
viešpatavusiai anskčiau už Olimpo dievus. Kitaip nei Dzeusas,
Olimpo vyriausiasis dievas, prometėjas manė, kad ir esamus
žmones galima patobulinti, taip jis ir padarė: iš dangaus pavogęs
ugnies atnešė jos į žemę. Prometėjas simbolizuoja rūpestį
silpnesniam, kilnumą ir saugumo jausmą. Jis suteikė žmogui
pačius tauriausius jausmus: ištikimybę, atsidavimą bei meilę. Jis
stengėsi, kad kiekvieno žmogaus rytojus būt gražesnis, nepaisant
jo laukusios bausmės, ir šiais laikais steigiamos labdaros
organizacijos ir išsipildymo akcijos kuriuose visuomenė susitelkia
bendram tikslui- padėti vargšams ar užkluptiems sunkių ligų.
Prometėjas įrodė, kad maištas kartais nėra blogas reiškinys,
pavyzdžiui, siekiant kilnaus tikslo. Taigi, šis mitas moko nebijoti,
išdrįsti nepaklusti nustatytai tvarkai ir kažką keisti. Pasiaukoti dėl
 kitų ir negalvoti vien apie savo gerovę yra šių dienų žmogiškosios
savybės.
4. Iš tiesų mitai atskleidžia senovės žmonių pasaulio supratimą.
Mitas yra tam tikra sibolinė kalba , taip pareities žmogus
klasifikavo ir interpretavo pasaulį , visuomenę ir save patį. Todėl
šiandieninis žmogus taip pat iš mitų gali pasimokyti gyvenimo
tiesų. Vienas iš kūrinių apie tiesą yra Sizifo mitas/ Sizifizas.
5. Sizifas, vėjų dievo Ajolo sūnus, įkūrė Korinto miestą, kuris senovėje buvo
vadinamas Efire. Sykį pas Sizifą atvyko mirties dievas Tanatas, kurį Sizifas
klastingai apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo to laiko žmonės liovėsi
mirti. Dzeusas sunerimo, kad pasaulyje bus per daug žmonių, ir pasiuntė
karo dievą Arėją išlaisvinti Tanato – taip buvo atkurta prigimtinė tvarka ir
Tanatas toliau nešė mirtį žmonėms. Antrą kartą Sizifas dievus apgavo
žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų požemio dievams. Miręs
Sizifas atėjo pas pomirtinio pasaulio valdovą Hadą ir paprašė jį išleisti
atgal į žemę: turi įsakyti žmonai aukoti aukas. Taip Sizifas apgavo Hadą ir
įšleistas nebegrįžo į mirusiųjų pasaulį. Galų gale supykęs Tanatas išplėšė
puotaujančiam Sizifui širdį ir nutrenkė Sizifą į Tartarą, kur šis turi amžinai
risti akmenį į aukštą ir statų kalną. Visuomet, kai tik kalno viršūnė priartėja,
akmuo išsprūsta Sizifui iš rankų ir nurieda žemyn, o jis vėl turi pradėti viską
iš naujo. Toks yra Sizifo darbas.

6. Daug retų mitų buvo surasta helenizmo epochoje (IV a. pr. Kr.–II a. po Kr.),
kai poetai su mokslingumu ir subtiliu sąmoju ėmėsi ieškoti kuo įdomesnės
medžiagos savo eilėms. Senieji mitologiniai siužetai, kuriais naudojosi
aleksandrinės (helenizmo) poezijos kūrėjai, domino poetus veikiau kaip
istorinė-filologinė medžiaga. Į mitus imta žvelgti ironiškai, kaip į smagius
kiek naivios praeities pasakojimus – negi iš tiesų žmonės kadaise jais tikėjo?
Helenistiniai autoriai specialiai domisi, ieško dar nežinomų mitologinių
interpretacijų. Tarp šių kūrėjų galima paminėti Apolonijaus
Rodiečio Argonautiką, Kalimacho Priežastis, Teokrito Idiles ir kt. Romėnų
autoriai buvo linkę sekti anksčiau rašiusių graikų autorių tekstais ir perimti
 graikų mitus, nors kai kurie jų atskleidžia ir nemažai romėnų mitologijos
savitumų.
7. Olimpo aukštybių dievai ir jų palikuonys jaunesnieji dievai – gražūs,
amžinai jauni ir nemirtingi pasaulio valdovai, o visame pasaulyje pilna
žemesniųjų dievybių: upėse plaukioja upių dievai, miškuose, vandenyse ir
pievose daugybė palankių nimfų, kalnuose oreadės, jūroje nereidės,
upeliuose ir šaltiniuose žaliaplaukės najadės, medžiuose driadės. Nemirtingi
dievai gyvena amžinybėje, o laikini žemės žmonės nugyvenę savo laiką
virsta vėlėmis ir patenka į požemio karalystę: herojai ir didvyriai, aprašyti
Argonautų, Trojos, Tėbų ar Atikos mitų cikluose, gyvena Palaimintųjų
salose ar Eliziejaus laukuose, o piktavaliai keliauja į Tartarą, žemiausią ir
baisiausią Hado sritį. Dzeusas Iliadoje sako, kad Tartaras yra „taip žemai
po Hadu, kaip žemė po dangumi“, vieta toli nuo saulės, apsupta trimis
nakties sluoksniais, kuriuos supa bronzinė siena, apimanti visą Tartarą. Tai
yra drėgna, šalta ir baisi bedugnė, pranykstanti tamsoje. Į ją neturėtų
patekti joks doras, harmoningai savo dienas nugyvenęs žmogus, paklūstantis
pamatinėms saiko, gėrio ir grožio normoms, aukštintoms visoje daugybę
amžių trukusioje ir be paliovos kitusioje Antikos kultūroje.