VILNIAUS ABRAOMO KULVIEČIO KLASIKINĖ GIMNAZIJA

Lietuvių literatūra

VIEŠOJI KALBA

Ko moko graikų mitai?

(Sizifo mitas, Prometėjo mitas, Euridikės ir Orfėjo mitas)

Liepa Pociūtė, IIc klasės gimnazistė

D. Basijokienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Vilnius, 2022
 Ko moko graikų mitai?

Graikų mitai – tai legendos apie dievus, didvyrius ir žmones, jų džiaugsmus ir

nusivylimus, atradimus ir netektis, žygdarbius ir klastą, meilę ir mirtį. Laikui bėgant mitai
buvo pasakojami iš lūpų į lūpas, šiek tiek kito prisitaikydami prie realaus laikmečio, tačiau iki
šių dienų išlaikė pagrindinę savo paskirtį – ne tik perteikti tautos ir jos kultūros istoriją, bet
subtiliais pamokymais šviesti žmones, skatinti juos dorai gyventi, būti narsius,
pasiaukojančius ir teisingus. Graikų mitas apie Prometėją – titaną, pavogusį iš Olimpo dievų
ugnį ir padovanojusį ją žmonėms – parodo, kiek daug gali nuveikti žmogus, pasiaukodamas
kitų labui, dovanodamas neblėstančias pastangas tobulėti, siekti pažangos, lengvesnio bei
laimingesnio gyvenimo, ir nesvarbu, kokią kainą reikės už tai sumokėti. Turėdamas gebėjimą
numatyti ateitį, Prometėjas puikiai žinojo, kad jo poelgis pasmerks jį amžinoms ir
skausmingoms nemirtingojo kančioms, tačiau troškimas šviesti žmoniją ir daryti ją geresnę
buvo daug stipresnis negu būsimi baudžiantys erelio kirčiai jam į krūtinę. Ugnies atidavimas
žmonijai buvo civilizacijos pradžia. Prometėjas išmokė žmones pasigaminti įrankius iš
geležies, parodė jiems kaip sėti pasėlius ir išgyventi užsiimant žemės ūkiu, parodė kaip
pasidaryti ginklus ir apsiginti nuo laukinių žvėrių, išmokė amatų, skaityti, rašyti, skaičiuoti.
Ugnis padėjo žmonėms išgyventi šaltas žiemas. Turėdama ugnies žmonija suklestėjo ir tapo
pranašesnė už gyvūnus. Prometėjo istorija mus moko pasiaukojimo, atsidavimo,
tikėjimo. Ji neleidžia mums pamiršti, kad žmonijos pažanga kyla iš atskirų žmonių
nesavanaudiškų veiksmų. Ir nors tokie veiksmai gali sukelti žmogui kančių, jis pasiryžęs
priimti jas dėl šviesios ateities. Mitas apie Sizifą supažindina mus su labai protingu ir
daug žinančiu Korinto karaliumi, padėjusiu žmonėms perprasti prekybos subtilybes ir atrasti
navigacijos jūroje naudą. Mitas mus įspėja, kad intelektas ir protas gali ne tik žmogui būti
naudingas, bet gali jį ir sužlugdyti. Sizifas buvo toks pasipūtęs, jog manė esąs protingesnis
už dievus ir galįs jiems nepaklusti. Plepiam ir klastingam Sizifui keletą kartų pavyksta
apgauti dievus, tačiau jo išdavystė užrūstina dievus ir šie pasmerkia Korinto karalių amžinai
ridenti didžiulį, sunkų akmenį į aukštą kalną. Deja, Sizifui pasiekus viršūnę, akmuo išsprūsta
iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl turi pradėti viską iš naujo. Šis mitas moko
dviejų dalykų. Pirmiausia, kad ir koks protingas ar gudrus būtų žmogus, jis negali nepaisyti
taisyklių ir laužyti visuotinai priimtų normų, nes už tai yra baudžiama. Antra, Sizifo istorija
iliustruoja beviltiškus veiksmus be pabaigos, bergždžias bei absurdiškas pastangas, kai visais
būdais yra bandoma kažką padaryti, bet nepavyksta. Mitas skatina nepasiduoti beprasmybei
ir, jeigu nesiseka, keisti taktiką, daryti kitaip, kitu būdu ir mus, be abejonės, aplankys sėkmė,
tuo Sizifas ir tiki, todėl net ir jį mes galime įsivaizduoti laimingą.
Orfėjo ir Euridikės istorija tai - ne tragiškos meilės istorija, kaip gali pasirodyti iš
pirmo žvilgsnio, tai – pasakojimas apie muzikos ir poezijos galią siekiant tikslo bei baimę ir
abejonę galinčias sudaužyti viltis. Orfėjas savo meniniais sugebėjimais sugebėjo įtikinti
Požemių karalystės valdovus grąžinti jam mirusią žmoną, tačiau jis turėjo laikytis vienintelės
taisyklės – neatsigręžti į iš paskos einančią žmoną, kol jie grįš į gyvųjų pasaulį. Orfėjas labai
norėjo susigrąžinti savo žmoną, tad jo sprendimas atsigręžti gimė iš abejonės dievų
sąžiningumu ir baimės, kad galbūt Euridikė neseka jam iš paskos. Taigi, mitas apie Orfėją ir
Euridikę moko mus „nežiūrėti atgal“. Jeigu tikrai kažko norime, judėkime į priekį ir
nesižvalgykime atgal tol, kol nepasieksime savo tikslo ar neišpildysime svajonės. Neleiskime
abejonėms ir baimei mums sutrukdyti!
Apibendrindama savi išsakytas mintis, drąsiai galiu teigti, kad mitai – amžių išmintis.
Belieka tik gerai įsiskaityti, suprasti ir su vietinga šypsena eiti šviesos link!