Šatrijos Ragana „Sename dvare“

KLAUSIMAI
1. Kokios gėlės yra dažnai minimos kūrinyje? Rožės
2. Išvardinkite pagrindinius veikėjus. Irusė, Nika, Jonelis – vaikai,
mamatė/Marija, Liudvikas/mamatės vyras, kunigas/ponas Jonavičius.
3. Kieno akimis pasakojamas dvaro gyvenimas? Irutės
4. Kokią dovaną Irusia ruošia mamatei? Staltiesę
5. Dėl ko susiginčijo Spūdis su Rimeika? Dėl bičių
6. Kam Irutė turi nunešti lauktuvių? Bobutei
7. Koks gražiausias bobutės salono baldas? Skrynia

8. Kodėl Paulinka išteka? Nes pasitaiko tinkama galimybė, turtingas

jaunikis.
9. Kas yra Kazelė? Mergaitė, kuri mirė.
10. Kokį daiktą atiduoda Irusia mirusiai mergaitei? Suknelę
11. Kieno užrašai įsiterpia į apysakos pasakojimą? Marijos/mamatės
dienoraštis.
12. Kodėl mamatė nutarusi neskaityti šiokiomis dienomis? Nes
Liudvikui tai nepatiko, kadangi jis manė, kad tai kenkia ūkiui, stoka
laiko, o mamatė negalėjo daryti to, kas nemalonu kitam, artimam
žmogui.

13. Ką dėdė ir ciocia nusprendžia dėl Irusios ateities? Nori, kad

kartu su jais gyventų, gautų ten išsiavinimą
14. Kokia vaikų nuotaika, kai išvyksta ciocia ir dėdė? Linksma,
nuėjo žaisti
15. Kokiu metų laiku baigiama apysaka? Rudeniu
16. Kaip apibūdintumėte apysakos pabaigą? Tragiška. Parodo koks
trapus gyvenimas. Irusia lieka viena. Pirmiausiai miršta jaunesnieji
broliai, o po to mama...
 Šatrijos Ragana ,,Sename dvare“ I variantas ..............................................................

1. Kas yra kūrinio ,,Sename dvare“ pasakotojas? Irutė

2. Dėl ko susiginčija Spūdis ir Rimeika? Dėl bičių. Rimeika pagavo pabėgusias Spūdžio bites ir neatidavė

3. Ką Irutė mėgsta veikti pas bobutę? Klausyti pasakų, žiūrėti i močiutės turtą ir keistą, pasakišką interjerą

4. Kaip mama nupasakoja Irutei, kas atsitinka po mirties? Kūnas mirs, o siela ne. Siela eis pas Dievą, ten bus

gera. Jei gražiai gyvenai Dievas sielą nuves i rojaus sodą, kuriame labai gražiai groja pati geriausia muzika.

5. Kur Irutės šeima eina per kryžiaus dienas? Į kalnelį, ant kurio auga ąžuolai ir stovi trys kryžiai.

6. Kuo groja Irutės mama ir Irutės brolis? Irutės mama groja pianinu, o brolis skripkele.

7. Kodėl virėją Uršulę pakeičia Marcelė? Nes Uršulė pavogė pieną ir mėsą, o Marcelė labai norėjo tapti

virėja.

8. Kas apysakoje vadinama ,,žemės šypsena“, nuo kurios pradeda ,,šypsoti ir žmogaus siela“ ? Gėlės

9. Kodėl žydeliui Šmulkai nepatiko Londone? Nes Londone buvo daug triukšmo, jis negalėjo miegoti.

10. Kuo nori tapti Nika? Riteriu

11. Kas Irutei ir Nikai nupirko ožį? Kunigėlis

12. Kodėl kartais į dvarą atvyksta ponas Jonavičius? Jis pasiilgdavo saulės, norėjo pamatyti Irutės mamą.
13. Dėl ko Irutės tėvas pyksta ant ponios Marijos? Dėl to, kad ponia Marija nesulaukė partijos pabaigos ir išėjo

į savo kambarį. Ponai negalėjo dėl to laimėti.

14. Kodėl panelė Paulina išteka, nors jaunasis nėra nei gražus, nei protingas? Negeria, kortomis nelošia ir

turtingas.

15. Kokia kalba vaistininkas padeklamavo eilėraštį per Paulinos vestuves? Lietuvių

16. Kodėl Kazelė nebijo mirti? Nes pateks į dangų, kuriame taip gera ir kuriame Dievas labai geras. Ji galvojo,

jog išeis pasitikti kitų kurie mirs, žinojo, jog dar susitiks su mylimais žmonėmis. Ji mylėjo Dievą ir norėjo

būti arčiau jo.

17. Kokie yra Irutės mamos pomėgiai (iš užrašų)? Muzika/groti, padėti kitiems

18. Ką Irutės mama pamato viename iš savo sapnų, kurį vėliau aprašo? Mirtį. Pamato Kristų, kuris drugius

palietęs paverčia paukščiais. Kristus žvelgia į mamatę ir ši miršta iš laimės.

19. Už ką ponia Marija nunėrė Levanardai ilgą, gražų kaklaryšį? Už išskaptuotą statulėlę.

20. Įrašykite vieną trūkstamą žodį: ,, Norėčiau, kad mano vaikai prisidėtų

prie ........LIETUVOS..................atgimimo.“

Šatrijos Ragana ,,Sename dvare“ II variantas ..............................................................

1. Kokia proga Irutė siuva staltiesę? Mamos vardadienio proga.

2. Kaip išsprendžiamas Spūdžio ir Rimeikos ginčas? Irutės tėtis Rimeikiui leidžia pasilikti bites, o Spūdžiui

pažada duoti naują avilį, spiečių iš saviškių.

3. Ko išsigąsta Irutė, kai perskaito istoriją apie našlaitę? Mirties, ji nenori, kad jos mama mirtų, tačiau

supranta, jog anksčiau ar vėliau, visi mirs.

4. Kodėl pas Irutės mamą ateina daug kaimiečių? Nes ji gydytoja, juos apžiūri, pasako ką daryti.
5. Kas vyksta per kryžiaus dienas? Eina į kalnelį ant kurio riogso trys kryžiai, renkasi visi, kas nespėjo rytą

nueiti į bažnyčią. Ten vyksta mišios.

6. Ką Nika žada padaryti, kai užaugs ir turės daug pinigų? Aplankyti pasaulio garsiausius miestus, muziejus ir

teatrus.

7. Kodėl Nika bijotų sutikti gerąją žynę? Nes su akmeniu išdaužė langą ir pamelavo tėvam, jog tai padarė ne

jis.

8. Kada, pasak Irutės mamos, galime pajusti velnią ? Kai ką nors pikto padarome.

9. Kodėl Nika padovanoja Irutei peiliuką? Kad jį prisimintų, kai žus kare.

10. Kas apysakoje vadinama ,,žemės šypsena“, nuo kurios pradeda ,,šypsoti ir žmogaus siela“ ? Gėlės

11. Apie ką diskutuoja Irutės tėvas su klebonu? Apie politiką. Kas būtų jei prasidėtų karas. Tėvelis palaiko

Rusiją, o klebonas Vokietiją, nes jie labiau išprusę.

12. Ką veikia ponia Marija ir Irutė, kai jos abi negali užmigti? Vaikšto patvenkinyje

13. Kodėl Irutei taip patinka Kalnėnų bočelis? Juokindavo, buvo lengva jį apgauti. Patiko, jog davė jai knygą

apie Lietuvos istoriją.

14. Dėl ko Irutės tėvas pyksta ant ponios Marijos? ? Dėl to, kad ponia Marija nesulaukė partijos pabaigos ir išėjo į

savo kambarį. Ponai negalėjo dėl to laimėti.

15. Kodėl Paulina per vestuves neleidžia savo sutuoktiniui šokti? Kad neprisidarytų Paulinai gėdos

nemokėdamas šokti.

16. Kokius žymius veikėjus prisimena vestuvių svečiai, gindami lietuvių kalbą? Vyskupas Valančius, Dionizas

Poška, Jurgis Zauerveinas.

17. Ką Kazelei atiduoda Irutė? Suknią

18. Kuo norėjo tapti Irutės mama (iš užrašų)? Gailestinga seserimi/medicinos slaugos darbuotoja.

19. Už ką ponia Marija vertina Levanardą? „Kad jis būtų mokytas, tikriausiai būtų buvęs žymus filosofas. O gal ir

didis skaptuotojas. Nes, nepaisant technikos menkumo, jo statulėlėse yra kažko, kas jas dvasina, kas primena

primityvus.“

20. Įrašykite vieną trūkstamą žodį: ,, Kad kas paklaustų mane, kuris žodis žmonių kalboje yra baisiausias,
atsakyčiau: ...........VERGAS................................“

Teiginių formuluotės

• Mylintis žmogus – dažnai kenčiantis žmogus.

(A.Mickevičiaus gyvenimas ir kūryba, S.Nėries gyvenimas ir kūryba, I.Šeiniaus

„Kuprelis“, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ ir daugybė kitų kūrinių)

• Gal tik meilė vaikams teikia daugiausia laimės.

(Šatrijos Raganos „Sename dvare“, B.Vilimaitė „Pelytė“ ir kt. )

• Dažniausiai žmogus gali rinktis ir yra atsakingas už savo veiksmus.

(F.Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, V.Krėvės „Skirgaila“ ir kt.)
• Didelį skausmą išgyvena žmogus, ne savo noru atskirtas nuo tėvynės.
(A.Mickevičiaus gyvenimas ir kūryba, S.Nėries gyvenimas ir kūryba,
tremtinių, išeivių kūryba)

Tema „Kaip tampama asmenybe?“

Pastraipos teiginiai:

Asmenybe gali vadintis tas, kuris suvokia dvasinių vertybių svarbą...

Asmenybe tampama kuriant, jei ta kūryba teikia pasauliui gėrį ir

grožį...

Visais laikais Lietuvoje buvo daug asmenybių- žmonių, kurie iš paprastos

minios išsiskirdavo savo gerais darbais visuomenei, sąžiningumu, mąstysena,
užsibrėžto tikslo siekimu. Sakoma, kad tokiais žmonėmis ne gimstama, o
tampama. Vadinasi, asmenybe gali būti kiekvienas, tik reikia įdėti pastangų. Bet
ko gi reikia, kad taptum asmenybe? Pirmiausia tai mokslo, nes tik apsišvietęs
žmogus gali tapti asmenybe. Juk tik mokslas padeda žmogui visapusiškai
tobulėti...
Visais laikais Lietuvoje buvo daug asmenybių- žmonių, kurie iš paprastos minios
išsiskirdavo savo gerais darbais visuomenei, sąžiningumu, mąstysena, užsibrėžto
tikslo siekimu. Sakoma, kad tokiais žmonėmis ne gimstama, o tampama. Vadinasi,
asmenybe gali būti kiekvienas, tik reikia įdėti pastangų. Bet ko gi reikia, kad
taptum asmenybe? Pirmiausia tai mokslo, nes MANAU, tik išsilavinęs žmogus gali
tapti asmenybe. Juk tik mokslas padeda žmogui visapusiškai tobulėti...

„Ar pasiaukojimas ir šiandien yra prasmingas?

• Pastraipos teiginiai:
1.Pirmiausia kalbėsiu apie motinų pasiaukojimą. 
(Šatrijos Raganos „Sename dvare“, B.Vilimaitės „Kada
piešime perlinę vištelę“)

2.Kartais ir šunelis pasiaukoja dėl savo šeimininko. 

(J.Savickio „Ad astra“)
Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana: „Malonu kitiems daryti
gera“
2012 kovo mėn. 11 d. 19:20:32
Birutė Brazauskienė

Lietuvoje XIX a. vyko ne tik tautinis, bet ir kultūrinis atgimimas. Tačiau tik pačioje amžiaus
pabaigoje ir XX a. pradžioje prasidėjo moterų išsilaisvinimas. Moterys, iki tol buvusios namų
aplinkoje, į visuomenę ir jos kultūrą išėjo kultūros vyrų paskatintos. Povilas Višinskis atvedė į
literatūrą ne tik Žemaitę, bet ir Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.
Visoms šioms bajoraitėms reikėjo kultūringo vyro paramos, įtraukiančios jas į kultūrinį visuomenės
gyvenimą. Šiemet minime 135-ąsias M.Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos gimimo metines. Jos
dvasios šviesa šviečia mums ir šiandien.

1234
Šiandien Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana savo krikščioniška meile liudija dvasinę šviesą ir
šilumą, kurios vis dar trūksta

Sename dvare

M.Pečkauskaitei nereikėjo atsiversti į lietuvybę - ji iš karto įsijautė į tautinį atgimimą. Ji rašė: „Argi
galiu pasakyti, ranką prie krūtinės pridėjus, kad esu lenkė aš, kurios tėvai ir bočiai Lietuvoje gimę ir
mirę, kuri taip myliu Lietuvos žmones, Lietuvos dainas, kalbą, girias ir laukus“.

M.Pečkauskaitė gimė 1877 m. kovo 8 d. Medingėnų dvare (dabar Plungės r., Žlibinų apyl.), savo
motinos Stanislavos Šiukštaitės tėviškėje. Išmoko skaityti 5-erių. Iki dešimties metų Marija augo
Labūnavos dvare (dabar Kelmės r., Kolainių apyl.). Jos tėvai Stanislava ir Anupras Pečkauskai
buvo apsišvietę dvarininkai. Išsinuomoję Užvenčio dvarą, Pečkauskai gyveno pasiturimai: samdė
vaikams namų mokytojus, turėjo tarnų, dažnai svečiavosi ir priiminėjo svečius, turėjo nemažą
biblioteką, prenumeravo laikraščius ir žurnalus. Abu tėvai buvo muzikalūs, ugdė ir vaikų pomėgį
muzikuoti. Marija išmoko neblogai skambinti fortepijonu. Mergaitė augo ne viena, turėjo seserį ir
du brolius, tačiau jie anksti mirė. Abi dukteris tėvai lavino daugiau dėl dvarininkų savigarbos,
nesitikėdami, kad mokslai bus jų pragyvenimo šaltinis. Gal pati Marija ir turėjo didesnių ambicijų.
Pagal bajoriško luomo papročius Marija turėjo ištekėti ir gyventi vyro globojama. O tai jos nė kiek
neviliojo. 1891 m. įvyko lemtingas susitikimas su P.Višinskiu. Jis Mariją pastūmėjo sąmoningo
patriotizmo link.

Netikėta pažintis ir meilė

1894 m. vėlų rudenį į Užventį, kur tada gyveno Marijos šeima, atvyko jaunas kunigas Kazimieras
Bukantas. Pečkauskų ir Bukantų šeimos seniai buvo pažįstamos. Atvykus kunigui į Užventį
bičiulystė buvo atnaujinta. Marijai ji buvo lemtinga. Pamilusi kunigą, ji savo meilę išsaugojo iki
gyvenimo pabaigos.

Paskatinta bičiulio P.Višinskio M.Pečkauskaitė nuo 1896 m. Lietuvos periodikoje, daugiausia

katalikiškoje, pradėjo spausdinti apsakymus - įvarius kaimo gyvenimo vaizdelius, kuriuose buvo
aukštinami kilnieji žmogaus dvasiniai pradai, smerkiamos moralinės ydos. Jos apsakymų ir apysakų
herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Aukštino
veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus.

M.Pečkauskaitės mokslai

Mokėsi Peterburgo Šv.Kotrynos gimnazijoje, tačiau neilgai, tik pusę metų. 1896 m. išvyko į
Varšuvą mokytis bitininkystės kursuose. Šios žinios vėliau pravertė ūkyje Židikuose. Po dvejų metų
mirė tėvas, šeima liko be pragyvenimo lėšų. Labūnavos dvaras buvo praskolintas, įkeistas bankui.
Nepraktiškai Marijai teko ieškoti naujos išeities.

Paskatinta ir padrąsinta P.Višinskio gavo katalikų draugijos „Motinėlė“ stipendiją ir 1905 m. išvyko
studijuoti į Šveicariją. Norėjo pasiruošti literatūros darbui. Ciuricho universitete tris semestrus
klausė pedagogikos, psichologijos ir literatūros, mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų. Universitete
profesoriavo F.Forsteris, jo įtakoje galutinai susiformavo M.Pečkauskaitės pažiūros. Praleidusi dar
vieną semestrą Friburgo universitete, parvyko į Lietuvą pasiryžusi dirbti ir kurti. Grįžusi vadovavo
kunigo A.Miliuko finansuojamam knygynui Vilniuje, bet, kaip pati rašė, „tai buvo baisiai klaidingas
žygis“ - verslas neatitiko Marijos prigimties ir interesų. Knygyną uždarė 1909 m. Tais pačiais
metais, išlaikius mokytojos egzaminus, buvo pakviesta dirbti į Marijampolės „Žiburio“ mergaičių
progimnaziją. Dėstė lietuvių kalbą, buvo faktinė mokyklos vedėja. Visa siela pasinėrė į pedagogiką.
F.Forsterio pažiūrų sistemą ji stengėsi įgyvendinti auklėdama mergaites.

Pradėtą darbą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Progimnazijai evakavusis į Voronežą, Marija
sugrįžo į Židikus. Ten persikėlė serganti motina, globojama sesers Sofijos ir kunigo K.Bukanto.
1915 m. motina mirė. Marija iki gyvenimo pabaigos liko gyventi Židikuose. Čia ji rengė spaudai
savo „Raštus“, itin daug laiko bei jėgų skyrė labdarai, blaivybės judėjimo organizavimui, miestelio
ir aplinkinių kaimų gyventojų švietimui, kultūrinei veiklai.

Paskutinė gyvenimo stotelė

Globojama ir materialiai remiama kunigo K.Bukanto, Marija pasinėrė į literatūros darbą.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais vėl sugrįžo prie didžiosios meilės - pedagogikos. Sunkiai
sirgdama ji dar stengėsi praskaidrinti savo gyvenimą aktyvia filantropine ir šviečiamąja veikla.
Dažnai būna gamtoje ir daug skaito. 1922 m. pasirodė didžiausias ir vertingiausias literatūros darbas
- apysaka „Sename dvare“. Tai autobiografinio pobūdžio kūrinys, šeimos gyvenimo kronika.
Senasis dvaras - tai rašytojos gimtinės lizdas, kurį išdraskė laiko viesulai. Anot Vinco Mykolaičio-
Putino, „visa apysaka apie seną dvarą yra tarsi ne vien jos, bet ir visos mūsų mirštančios bajorijos
gulbės giesmė“.

Savo pedagoginius principus: žmogų galima įtikinti, perauklėti, kad jis pats suprastų, kas negera, ir,
blogio atsisakęs, sieks gėrio - įtvirtino pedagoginės publicistikos kūriniuose. 1926 m. išleido knygą
motinoms „Motina auklėtoja“. Joje teigiama, kad auklėjant jauną žmogų ir formuojant jo charakterį
lemiamos reikšmės turi šeima, ypač motina.

„Rimties valandėlė“ (1928 m.) skirta jaunoms mergaitėms. Mokoma švelnumo, pasiaukojimo
dvasios, pagarbos kiekvienam žmogui. Dievas, žmogus ir visuomenė - tai tas laukas, kuriame
žmogus turi atlikti savęs auklėjimo darbą.

Jau po Antrojo pasaulinio karo išleistuose pedagoginiuose etiuduose „Mergaitės kelias“ subtiliai ir
įtaigiai propaguojami krikščioniškos doros bei charakterio principai, aukštinamas grožis, taurumas,
artimo meilė ir dvasios tobulumas.

1928 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas M.Pečkauskaitei už pedagoginius tyrinėjimus

suteikė Filosofijos garbės daktarės laipsnį, o 50-mečio proga rašytoja apdovanota Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Nepriklausomybės metais M.Pečkauskaitė buvo viena iš
tų Lietuvos rašytojų, kuri dar gyva sulaukė savo „Raštų“ leidimo. 1928 m. „Žinija“ išleido 6 jos
„Raštų“ tomus: keturi skirti literatūrai, du pedagogikai. Septintasis tomas išleistas 1929 m.

Sunkiai ligai progresuojant, M.Pečkauskaitė šešias savaites išgulėjo didelių skausmų kamuojama
Kauno karo ligoninėje.

M.Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana mirė 1930 m. liepos 24 d. (sulaukusi 54 metų). Jos laidotuvių

mišioms vadovavo rašytojas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Palaidota Židikų kapinėse.
Rašytojos palaikai ilsisi mūrinėje koplyčioje, pastatytoje 1940-1941 m.

Sovietmečiu rašytoja buvo gerokai primiršta dėl religinių pažiūrų, kad savo kūriniuose aukštino
žmogų ir nejuodino praeities gyvenimo. Jos raštuose su žiburiu nerasime klasių kovos ir kovos prieš
religiją. Tik 1969 m. pasirodė jos grožinės literatūros dvitomis. Pedagoginiai raštai nebuvo išleisti,
nes juose neparodomas „buržuazinės Lietuvos“ nesirūpinimas liaudies švietimu. Šiandien rašytoja ir
pedagogė savo krikščioniška meile žmogui liudija skleidžiamą dvasinę šviesą ir šilumą, kurios
mums vis dar trūksta.

Viktorija Daujotytė. Skaudieji klausimai Šatrijos Raganos

akivaizdoje

Kodėl skaudieji? Ir kodėl Šatrijos Raganos

akivaizdoje? Dėl to, kad tie klausimai iškilo primirštų ar ir
visai užmirštų Šatrijos Raganos tekstų akivaizdoje. Išėjo du
Šatrijos Raganos „Raštų“ tomai – jau ketvirtas ir penktas1. Jie
apima didžiuosius rašytojos vertimus, įžymiojo humanistikos
pedagogo Fridricho Wilhelmo Försterio (1869–1966) mokymą.
Moralinio ugdymo, neatskiriamo nuo krikščionybės postulatų,
politinės etikos principų kūrėjas ir skelbėjas, vienas ryškiųjų
pacifistinio, antiautoritarinio judėjimo lyderių praėjusio
amžiaus Europoje.
Šatrijos Ragana su Försteriu susitiko Züricho universitete,
kur tris semestrus klausė paskaitų iš literatūros, filosofijos
pedagogikos. Försteris skaitė ir moralinės etikos kursą, jaunai
klausytojai palikusį giliausią ir niekad neišblėsusį įspūdį. Ne
tik artimu krikščioniškuoju pasaulėvaizdžiu, bet ir pačia
asmenybe, kurią, kaip vėliau rašė, ženklino „tikras, gilus tiesos
troškimas“. Pradėjusi savo pedagoginę veiklą, rašytoja buvo
pasiryžusi platinti mokslą, „savo buvusio mistrz’o“ (t. y.
mokytojo). Tikrai jautėsi susitikusi su mokytoju, kuriuo galėjo
pasikliauti; Pranui Augustaičiui, artimam bičiuliui, kunigui ir
literatui, rašė 1910 m. pradžioje: „Kadangi svajodama apie
amžinumą, pati esu labai tvirta savo jausmuose (stala), tai ir
prie Tamstos visados tą pat jaučiu, visados trokštu Tamstai
kuo geriausio. Štai dabar skaitau naują Fersterio veikalą,
kuriame yra klausimas – ar galima yra prietelystė tarp vyro ir
moters? Fiorster atsako, kad apskritai – ne. Ta prietelystė
pereinanti kurioj nors pusėje į meilę. Tokią prietelystę galima
esą sutikti, bet tik tarp išimtinių asmenų. Gal būti. Bet iš to aš
turiu spręsti, kad priguliu prie tų „išimtinių asmenų“. Nes aš
tikrai jaučiu prietelio meilę prie kai kurių vyrų.“2 Gyvenusi
tik iš savo darbo, rėmusi artimuosius ir šiaip pagalbos
reikalingus, Försterio „Jaunuomenės auklėjimą“ (knygą
tėvams, mokytojams, dvasiškiams) Šatrijos Ragana 1912
metais išleido savo lėšomis. Antras leidimas – 1919 metais. Po
sunkių išgyvenimų, netekusi abiejų mylimų brolių.
Dedikacija: „Mylimiem Broleliam, Steponui ir Vincentui savo
gyvenimo pavasarį iš to simbolių pasaulio paimtiem, Brangiai
Tėvynei tarnauti troškusiem, savo darbą, bevilkdama šį gražų
veikalą mūsų gimtosios kalbos rūbu, aukoja vertėja“.
„Vertėjos žodyje“, pristatydama Försterį kaip vieną
garsiausių dorovės pedagogų, išsakė ir esmines savo nuostatas:
akcentavo būdo (charakterio) lavinimą. „Nūdien aiškiau,
nekaip kitados, matome, kad mokslas, neparemtas dorove, yra
namai, pastatyti smiltyse. Todėl kiekvienas mokytojas ir
auklėtojas, kiekvienas tėvas ir motina turi stengtis, kad proto
švietimas eitų drauge su būdo lavinimu“ („Vertėjos žodis“).
Rašytoja kalba lyg girdėdama pamatinę Försterio mintį, kad
žmogus turi įgyti vis daugiau moralinių charakterio atramų;
lavindamas savo jėgas, žmogus esąs linksmas, moralinis
tvirtėjimas teikia džiaugsmo, o duodamas sau valią žmogus
darosi menkas ir nepatenkintas. Žmogus turi įgyti valią savo
prigimčiai, gebėti tvardytis. Mintis iš Försterio „Jaunuomenės
auklėjimo“: „Tik reikia mums suprasti, kad tenai, kur
rūpinimasis sielos gyvenimu nestovi pirmoje vietoje, yra
negalima jokia kultūra – net ir technikos kultūra negali ilgai
gyvuoti.“ Ne kartą per XX amžių ši mintis varijuota, taip pat
ir mūsų Vydūno, deja, tikrovėje ji neįleido šaknų, o šiandien
nuo jos esame toliau negu bet kada anksčiau.
Šatrijos Ragana sekė visa, kas Försterio pasirodydavo.
Džiaugėsi, gavusi iš mokytojo laišką ar fotografiją. Stengėsi
artimą mokymą plėsti, vertė, rašė, vertino. 1929 metais
Šatrijos Ragana buvo kviečiama į Kauną, į Vytauto Didžiojo
universitetą, skaityti paskaitų apie Försterį. Visuomenė, gal
pirmiausia Pranas Dovydaitis, suvokė, kad toks susitikimas,
toks persiėmimas pedagoginėmis ir plačiau – moralinėmis –
idėjomis retas dalykas, kad jį būtina įtvirtinti ir sutvirtinti.
Parodyti viešuomenei, kad jis yra. Trečiuoju ir ketvirtuoju
praėjusio amžiaus dešimtmečiu lietuvių dorovinė pedagogika
buvo gana aktyvi: ypač krikščioniškojo sparno, glaudusio ir
jaunuomenę. Ir „Šatrijos“ bendrijos humanitarai universitete,
ir jaunoji ateitininkija, kad ir varžoma, rodė dorovinės
kultūros ir ja paremtų pedagoginių idėjų gajumą. Rašytoja
paskaitų apie Försterį atsisakė: „bet aš niekaip neišdrįsiu
skaityti universitete.“
Po šimto metų nuo pirmojo „Jaunuomenės auklėjimo“ (1912)
Šatrijos Raganos versti Försterio veikalai pasirodo jau sudėti į
„Raštų“ tomus, pritraukti jos pačios kūrybos dorovinio
centro. Bet ar atsiversime tuos Raštus, ar ieškosime juose
atsvaros dabarčiai, dorovinio asmenybės centro vis labiau
atsisakančiai? Nuo pačių bendriausių krikščioniškojo,
katalikiškojo jaunuomenės auklėjimo Försteris ėjo prie
jautriausių ir sudėtingiausių klausimų – prie seksualinės
pedagogikos („Sexualethik und Sexualpädagogik“). „Seksualė
etika ir seksualė pedagogika“ – taip vertė Šatrijos Ragana;
atrodo, kad kaip tik šis veikalas šiandien galėtų sulaukti
gyviausios reakcijos, o galbūt dar ką ir pakeisti dabartinėse
tendencijose, juk paantraštė nurodo į amžiną kitimą ir kartu –
į grįžimą: naujas senų tiesų pamatavimas. Pirmuoju šio veikalo
leidimu (1907) Försteris pateko į amžiaus pradžios
modernizmą, radikaliai keitusį ir krikščioniškosios moralės
pamatus. Antrajai laidai (1913) pedagogas parašė įdomią
„Įžangą“: „Šio veikalo pirmoji laida buvo protestas prieš
paviršinį moderno judėjimo aiškinti jaunimui seksualius
dalykus diletantizmą.“ Žmonijos seksualinis nesivaldymas ir
sužvėrėjimas esantys giliau glūdinčio dorinio pasileidimo
simptomai. Aiškinimo manija iš pedagogų išplėšusi jausmus,
supratimą, koks svarbus auklėjimui yra gėdos jausmas.
Sugebėjimas valdyti lytį labiau priklausąs nuo moralinės
galios negu nuo žinojimo. Tvardymosi, askezės klausimai
doros kelyje neapeinami. Ar šiandien mes negyvename
subtiliausių, jautriausių ir trapiausių žmogaus klausimų tik
aiškinimo manijoje? Ar nepatiriame baugių sužvėrėjimo
atvejų? Ar nesame paneigę įgimtą žmogui gėdos jausmą? Jau
ir darželiai įsukti į aiškinimo manijos ratą. Ar lyties
niveliavimas tikrai yra tai, į ką turime eiti? Ką pasiekėme? Ko
pasieksime?
Šatrijos Ragana neabejotinai priklauso lietuvių tautos
mokytojų, šviesintojų, dorintojų elitui. Galėjo būti mokytoja,
nes jautėsi turinti mokytojų. Neįmanoma tapti geru mokytoju
be mokytojo, be patirtyje įrašyto jo poveikio. Försteris buvo
Šatrijos Raganos pamatinis autoritetas. Dabar iš naujo
išleidžiami vertimai galėtų paskatinti daug ką naujai
apmąstyti ir naujai atsigręžti į pedagogikos ir ypač į moralinės
etikos dalykus. Ir Försterio, ir Šatrijos Raganos moralinė
etika yra grindžiami krikščionybe, katalikybe. Turime į tai
žvelgti rimtai, atidžiai, net jei mūsų pasaulėžiūros pamatai yra
ir kiti. Krikščionybės mąstytojai, asketai yra sutelkę dorinio
mokymo sistemą, pateikę dorinės žmogaus orientacijos
pavyzdžių.
1918–1940 metų Lietuvos respublikoje buvo susiformavęs
gana stiprus, į tautos lavinimą, dorovinį ugdymą susitelkusių
autoritetų potencialas. Jei toms pastangoms, kurios buvo
dedamos į visuomenės, ypač jaunuomenės, ugdymą būtų buvę
lemta ilgiau tęstis, rezultatų gal būtume sulaukę. Deja, viskas
liko tik užuomazgos. Šatrijos Raganos mirties metai (1930)
įeina į takoskyrą, nuo kurios Europoje prasideda lyg kokie
tektoniniai lūžiai. Pagrįstai kalbame apie katastrofų laiką.
Prarandami vertybiniai orientyrai – ir kūrybinė inteligentija
blaškosi tarp rudojo ir raudonojo maro. Stiprėjant nacizmui,
nepagrįstai imama simpatizuoti bolševizmui ir kaip nacizmo
atsvarai. Klaidos, klystkeliai, bet juos matome tik iš šios
dienos, kai bandome to laiko situacijas suvokti. Esame ir vis
dar būsime grąžinami prie žydų tautybės žmonių likimo
Lietuvoje klausimų. Nepakankamai intensyviai grįžtame
patys, laisva savo valia. Gal ir dėl to, kad esame tarsi
kontroliuojami, prižiūrimi. Siekdama neprarasti vietos
istorijoje tauta su visomis savo problemomis turi susitvarkyti
pati. Taip, turime daug žydus slėpusių, gynusių, rizikavusių,
tarp jų daug kunigų, procentiškai daugiau negu kitų luomų,
profesijų. Bet nuo skaudžiųjų klausimų teisuoliai neatleidžia,
nors ir sustiprina pasitikėjimą savosiomis galiomis.
Į ką reikėjo okupuotoms tautoms atsiremti, jei nacizmas (jo
ankstyvoji auka buvo ir Försteris, atleistas iš universiteto)
leido žudyti žydų tautybės žmones, teikė įvairiopas sankcijas?
Galybė, pergalingai klupdanti Europą, leidžia ir net skatina
nusikalsti prieš žmogaus gyvybę, peržengti vieną didžiausių
draudimų, pamatinį Dekalogo įsakymą: „Nežudyk.“ Išžudomi
tūkstančiai. Ir lietuvių pokario kovose pralieta daug nekalto
kraujo – ir iš keršto, iš ginklo galios jutimo.
Greta didžiųjų žmogaus vertybių turėtų būti rašomos ir
didžiosios kaltės, ir didžiosios atsakomybės. Didžiausia
atsakomybė – už gyvybę. Baugiausia kaltė – gyvybės
atėmimas. Iš didžiosios atsakomybės prieš viską, kas gyva, ir
didžiojo humanisto Alberto Schweitzerio gyvybės etikos
pamatai; būtina ne tik žinoti apie žmogaus pasaulį, bet ir justi
jį kaip gyvą, skaidrinti žmogaus prigimtį. Ta pati karta, kaip
ir Försterio, Šatrijos Raganos, Vydūno; Schweitzeris gimęs
1875-aisiais. Įžengdama į katastrofų laiką, Europa turėjo
dvasinių mokytojų. Bet ir didieji draudimai, ir didžiosios
atsakomybės katastrofų laiku lyg nustoja galios, ją užslopina
neregėtos, nepatirtos imperinės jėgos, ginkluotos pražūtinga
rasine ideologija. Valstybinės ideologijos įveikia dvasinius
mokymus, jei žmonės nėra pasiekę asmeninio dorovinio
imperatyvo pakopos. Jei žmogus nesusikuria asmeninio
dorovinio laiko, jis neturi atsparos. Į Europos katastrofų laiką
Lietuva pateko nepakankamai moraliai pasiruošusi. Šių dienų
krizę, kaip sako politikai, sutikome be ekonominių santaupų.
Bet būtina turėti ir moralinių santaupų. Jų visada gali
prireikti.
Kur link einu? Kodėl pradėjau nuo Försterio, Šatrijos
Raganos, seksualinės pedagogikos, kodėl primenu katastrofų
laiką? Todėl, kad Lietuvai tai buvo ne tik okupacijų,
praradimų, bet ir moralinių išbandymų laikas. Nesame iš jo
baugių patirčių išėję, dar greit ir neišeisime – lyg iš kokių
nelaisvės namų. Kažko dar neiškėlėme į viršų, kažko dar
nepasakėme, neišpažinome. Kalbame apie tiesioginius žydų
žudymus, apie duobes, žvyrduobes. Bet dar slypi ir gilesnių,
neatskleistų, nematomų ar nepamatytų kalčių. Mano teta,
baigdama devyniasdešimt metų, tyliai kuždėjo: tos mergaitės,
dar paauglės, keturiolikos ar penkiolikos metų, jos buvo
išprievartautos, kraujavo... kai jas slapta, naktį parsivedėme...
Tada tik išklausiau, šiurpdama nuo to žvėriškumo, dabar lyg
suvokiu, kad to ji gal dar niekam nebuvo sakiusi, bet nenorėjo,
kad liktų nežinoma, nenorėjo tos kaltės išsinešti.
Išprievartautos žydų tautybės mergaitės, dar vaikai, kiek jų
buvo, kiek moterų buvo baugiai, kraupiai pažemintos. Lenkų
rašytojo Jerzio Andrzejewskio apysakoje „Didžioji savaitė“,
parašytoje 1943 metais, Varšuvos geto sukilimo laiku,
keliamas ir šis klausimas – ką pasirenka žmogus, kai
nusikalsti leista. Kai duodamas ženklas žudyti, visur ir visada
atsiras tuo pasinaudojančių. Naciai davė progą iškilti ne tik
okupuotų tautų padugnėms, bet ir moralinių atramų
neturintiems. Normaliomis aplinkybėmis jie nebūtų nusikaltę,
jei nebūtų buvę leista. Jerzio Andrzejewskio „Didžiojoje
savaitėje“ žydė Irena, inteligentė, jau viską praradusi, klausia:
„Negi tu manai, kad padorūs žmonės panaikina nusikaltusiųjų
atsakomybę?“ Kalbama apie žudžiusius ir gelbėjusius.
Pažeminta kaip moteris, žvėriškai užpulta, palikdama savo
paskutinį prieglobstį, Irena ištaria: tegu tai krenta ant jūsų ir
jūsų vaikų galvų.
Tai neišnyksta, tai grįš ir grįš, iš naujo turėsime apie tai
mąstyti. Ne, ne tik mąstyti, išgyventi šį kraupumą kalte,
atsakomybe. Kad įėjome į katastrofų laiką su per dideliu
žemos moralės žmonių skaičiumi. Kad mūsų tautoje buvo (ir
yra) palyginti daug neišlavintų žmonių, nepasiekusių
atskirosios moralinės atsakomybės slenksčio. Nacių leidimu
žudyti, tad ir prievartauti, buvo pasinaudota. Nejautėme
moralinio įstatymo (ar dėsnio) savyje, lyg mums Kantas
nebūtų kalbėjęs. Turime šią situaciją išgyventi ir Šatrijos
Raganos akivaizdoje. Rašytojos, sukūrusios žydo žemaičio,
sãvo savame krašte, tarp savųjų vaizdinį, rašytojos, kurios
pagrindinis gyvenimo įstatymas neatskiriamas nuo dorovinių
įsipareigojimų kitiems. Kartais tyliai pagalvoju: jei Marija
būtų gyvenusi, jei būtų sulaukusi katastrofų laiko, gal būtų
galėjusi ką pasakyti savo žmonėms, ir tiems, neapšviestų sielų,
tamsiems, gal būtų juos suturėjusi nuo jų pačių žvėriškumo. Ji
tikrai būtų kažką dariusi, ne tik slėpusi (paskutinis jos
gydytojas Židikuose, nužudytas nacių – žydų tautybės), ji būtų
kalbėjusi. Kalbėjusi ir po to.
Žmogus turi jausti, kad jis yra pasiruošęs išbandymams, kurie
juk nėra atšaukti. Niekas neįvyksta visiems laikams. Žmogus
pats vienas negali tam pasiruošti. Seni klausimai kyla iš naujo,
tad skaitykime F. W. Försterį ir Šatrijos Raganą, bandydami
suvokti, iš ko randasi viena ar kita būtinybė ar jos
nepaneigianti atsitiktinybė. Mūsų mokyklinės programos,
sutelktos ir į skaudžiuosius klausimus, nepakankamai
efektyvios ir todėl, kad jas sudarome pernelyg atsižvelgdami į
kitų programas. Reikia, kad tai, kas svarbu, kas skaudu,
iškiltų iš mūsų pačių sąmonės, iš suvokto pasiryžimo būti jų
akivaizdoje. Taip, kaip jų akivaizdoje buvo tie, kuriuos
laikome autoritetais.
Žydų veikėjai (man nėra natūralu atsisakyti žodžio „žydas“,
nes nuo vaikystės girdėjau šį žodį ir jis neturėjo
menkinamosios reikšmės) turėtų būti lietuvių atžvilgiu ne
tokie įtarūs: triukšmas, sukeltas dėl grafiko Antano Šakalio
darbų, dėl parodos universitete, mano manymu, neadekvatus.
Jei imsime bijoti net užsiminti apie žydus, kad tik kuo nors
mūsų neapkaltintų, kas iš to bus. Kas ir kada iš lietuvių
rašytojų beparašys tokių pilnų malonės sakinių, kokių yra
parašiusi Šatrijos Ragana: „Sausas ir blankus jo veidas su žila
barzda ir nudribusiais ant skruostų žilais garbanotais peisais
yra be galo liūdnas, tartum amžinai nuvargęs. Tokie veidai
turėjo būti tų žydų, kurie giedojo: „Pas Babilono upes
sėdėjome ir verkėme...“ Senas, pavargęs žydas, kurio namai
yra Žemaitijoje; kitur, net Londone, jis negali gyventi. „Kaip
aš čia sugrįža /.../, aš tuojau atgija /.../. Eidams su savo
kromeliu, paveizėsu į dangų – mėlyns, gražus; paveizėsu į
pijvas – žalias ir margas; niekur dūmų, visur gražu ir
linksma.“
1
Šatrijos Ragana, Raštai, 1V, Pedagogika, parengė Gediminas
Mikelaitis. – Vilnius: LLTI, 2010, p. 703; Šatrijos Ragana,
Raštai, V, Fridricho Vilhelmo Fersterio religija ir pedagogika,
parengė Gediminas Mikelaitis. – Vilnius: LLTI, 2011, p. 750.
2
Šatrijos Ragana, Laiškai. – Vilnius: Vaga, 1986, p. 284.
Šatrijos Raganos asmenybė ir kūryba
Ginčą su klasikine meno tradicija pradėjo jau romantikai. Jie tvirtino, kad nauji laikai reikalauja
naujos meninės raiškos, kad kiekvienas menininkas privalo apie pasaulį ir žmogų kalbėti savitai,
originaliai. Dar toliau nuo klasikinių meno normų nutolo realizmo ir natūralizmo menininkai, siekę
kuo tiksliau atvaizduoti industrinės epochos tikrovę. Šiuos meno atsinaujinimo procesus XIX a.
pabaigoje ir XX amžiuje pratęsė modernizmas. Modernizmą galima apibūdinti kaip krizės meną –
kūrybą, maištaujančią prieš praeities meno taisykles ir atspindinčią nepastovią, kintančią
šiuolaikinę tikrovę, suskilusį dabarties žmogaus vidaus pasaulį, išsakančią šiam žmogui
būdingas vienatvės, nerimo, vertybių praradimo jausenas.

Permainos XIX a. pabaigos Europos kultūroje ir mene

Romantizmo ir realizmo epochos žmogaus pasaulėvoka buvo pagrįsta žmogaus dvasios didybės, jo
proto galių išaukštinimu. To meto menininkai tikėjo, kad menas, o ypač literatūra, yra galinga
pasaulio pažinimo ir žmonių gyvenimo tobulinimo priemonė. Manyta, kad talentingas menininkas
atveria eiliniams žmonėms neprieinamas tikrovės sritis, kad jo kūryba pažintine galia prilygstanti
mokslui, o reikšme žmogaus dvasiai esanti artima religijai.

XIX a. pabaigoje Europos humanistinė ir racionalistinė pasaulėvoka ir su ja susijusi meno samprata

susvyravo. To meto filosofijoje įsigalėjo kryptys, pabrėžiančios žmogaus būties ribotumą,
asmenišką būties patirtį (Arturas Šopenhaueris [Schopenhauer], Frydrichas Nyčė [Friedrich
Nietzsche]). Karlo Markso, Čarlzo Darvino teorijos vertė suabejoti žmogaus, kaip savo gyvenimo
šeimininko, samprata, parodė, kad atskiras žmogus tėra tik statistinis vienetas visuomenės eko-
nominės raidos bei žmonijos biologinės evoliucijos procese. Austrų psichiatro Zigmundo Froido
(Sigmund Freud) sukurta psichoanalizės teorija atskleidė žmogaus vidinio pasaulio nevientisumą,
didžiulę jame pasireiškiančių pasąmonės jėgų, instinktų svarbą. Nepaprastai išaugusiuose Europos
miestuose žmogus pasijuto vienišas, praradęs ryšius su bendruomene, atitrūkęs nuo tradicinių
vertybių, alinamas vis greitėjančio gyvenimo tempo.

Šioms aplinkybėms veikiant didžiuosiuose Vakarų Europos kultūros centruose atsirado daugybė
giminingų meno srovių ir sąjūdžių, įgijusių bendrą modernizmo pavadinimą (pranc. moderne, vok.,
angl. modern – šiuolaikinis, naujas). Juos vienija atotrūkis nuo ankstesnių, tiek klasikinių, tiek
romantinių ir realistinių meno tradicijų ir glaudus ryšys su savo meto pasaulėvoka bei idėjomis.
Modernistiniam menui būdingas skeptiškas požiūris į žmogaus prigimtį, į jo pažintines galias,
abejonės civilizacijos prasmingumu. Modernistai mano, kad naujai, niekada nepatirtai žmonijos
būsenai reikia visiškai naujų meno kalbos būdų ir priemonių. Jų kūryba pasižymi
eksperimentiškumu, originalumu, nuolatiniu nepasitenkinimu esama meno būkle ir pastangomis ją
atnaujinti. Šios krypties menininkai yra linkę iš aukšto žvelgti į suvokėją, stengiasi jį priblokšti
vaizduotės laisve, meninės kalbos naujumu. Visa tai modernizmą daro gana sudėtingu, elitišku
(prieinamu tik turintiems specialų pasirengimą) meno reiškiniu. Nenuostabu, kad amžininkai jį
sutiko įtariai, kartais labai kritiškai. Tačiau greitai daugelyje meno sričių modernizmas įgijo kla-
sikos statusą ir šiandien yra pripažįstamas romantizmui, realizmui lygiaverte meno kryptimi arba
net ištisa meno epocha.

Modernizmo ištakos
Pirmieji modernistinės laikysenos bei jausenos rašytojai pasirodė jau XIX a. viduryje, realizmo ir
natūralizmo laikotarpiu. Tuo laiku dažniausiai likę nesuprasti, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje
jie tapo naujų literatūros sąjūdžių įkvėpėjais ir orientyrais.

Ryškiausiu modernistinės literatūros pirmtaku laikomas prancūzų poetas Šarlis Bodleras (Charles
Baudelaire, 1821-1867). Bodlero kūryba susijusi su romantikų pasaulėjauta – su jų idealybės
ilgesiu, panieka miesčioniškai publikai, poeto vienatvės išaukštinimu. Tačiau, panašiai kaip
realistai, jis yra savo meto tikrovės – miesto, civilizacijos poetas, jis rašo apie gatvę, minią, fiksuoja
ir apmąsto naujas epochos patirtis. Bodleras nevengia natūralistinių, šiurkščių vaizdų, šokiruojančių
palyginimų bei metaforų, drastiškai (šiurkščiai, įžeidžiamai) peržengia ir provokuoja miesčionišką
skonį ir moralę. Tokie jo poezijos vaizdai buvo pavyzdys būsimo šimtmečio menininkams
avangardistams.

Nenuostabu, kad žinomiausias Bodlero eilėraščių rinkinys „Piktybės gėlės“ (1857) susilaukė
skandalo, autorius buvo apkaltintas viešosios doros įžeidimu.

Tačiau kintamybėje, kasdienybės detalėse, netgi bjaurume poeto žvilgsnis pastebi ir grožio, ir
prasmės užuominas, amžinų sielos būsenų ženklus. Tai liudija kad ir jo eilėraštis „Gulbė“.

Šis Bodlero alegorinis, metaforinis tikrovės traktavimo būdas buvo įtakingos modernistinės
literatūros srovės – simbolizmo – pradžia. Jis iš esmės paveikė ir kitas, vėlesnes modernizmo
sroves.

Bodleriškasis individualizmas, provokuojantis santykis su tradiciniu skoniu, miestiška jausena,

vertybių, meno normų kintamumo pajauta ir kartu amžinųjų idealų ilgesys – tai svarbiausi dar tik
besiformuojančios naujos, modernistinės meninės sąmonės bruožai.

Modernizmo pirmtakais taip pat laikomi amerikiečių prozininkas, detektyvinių ir siaubo apsakymų
autorius Edgaras Po (Poe, 1809-1849), prancūzų poetai Polis Verlenas (Paul Verlaine, 1844-1896),
Artiuras Rembo (Arthure Rimbaud, 1854-1891). Prie jų dažnai priskiriamas ir rusų romanistas
Fiodoras Dostojevskis.

Neoromantizmas

Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos
suvokimo. Ją galima skirstyti į ankstyvąją ir moderniąją.

Kas būdinga ankstyviesiems neoromantikams?

Jie siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių, sumoderninti kūrybos
pasaulėvaizdį; todėl kreipė žvilgsnį į tai, kas nematoma (vidiniai išgyvenimai, regėjimai, slapti
patyrimai), į tai, kas nepasiekiama (visatos, kosmoso gelmės) ir neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo
problematika).

Ilgesys kažko kito – trokštamo ir nepasiekiamo – yra psichologinis neoromantizmo pamatas. Todėl
atsigręžiama į romantizmą, į jo stiprius jausmus, į praeities aukštinimą, į žmogaus ir gamtos ryšį, į
paslaptingumo jutimą.
Ankstyvųjų lietuvių neoromantikų idealizmas skatino keisti gyvenimą, aukotis dėl idealų,
žadino viltis. Neoromantikai siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį, mintis apie „tautos dvasią“
išreikšti naujoje kūryboje.

Garsiausi šio laikotarpio neoromantikai yra J. A. Herbačiauskas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė,

Šatrijos Ragana, V. Krėvė, Vaižgantas.

Neoromantizmas, išplitęs Europos literatūrose, yra atnaujintas, sumodernintas romantizmas.

Neoromantizmo paveikti yra B. Sruoga ir V. Mykolaitis-Putinas.

Vėlyvasis neoromantizmo etapas – modernieji neoromantikai (J. Aistis, S. Nėris, B. Brazdžionis, A.

Miškinis). Vienas skiriamųjų neoromantizmo bruožų yra idealizmas, reiškiantis dvasinio idealo
taikymą gyvenimui ir menui.

Ankstyvojo neoromantizmo bruožai ryškūs Šatrijos Raganos kūryboje.

ŠATRIJOS RAGANA (1877-1930)

BIOGRAFIJA. ASMENYBĖ. Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana – XX a. pradžios lietuvių

rašytoja. Literatūroje jos vieta jau po Žemaitės, po stipraus realistinio tikrovės vaizdavimo. Šatrijos
Ragana – idealistinės-romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja. Ji kilusi iš
Žemaitijos bajorų, gimusi Medingėnuose, sename giminės name su prosenių portretais ant sienų,
senoviškomis tradicijomis. Augo Užvenčio dvare, jai labai svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų ir
vaizdinių erdvėje. Prie Ventos, prie senojo malūno, seno sodo alėjose mėgo vaikščioti viena,
mąstyti. Šatrijos Raganos slapyvarde susiejo save su Šatrijos kalnu, su senaisiais jo padavimais, taip
pat ir apie raganas, turinčias ypatingų galių. Mokėsi namie, Peterburgo gimnazijoje, Varšuvoje.
Studijavo Šveicarijos universitetuose, pažino savo meto Europos kultūrą, jos naująsias kryptis,
neoromantizmą, simbolizmą. Mėgo ir išmanė muziką, ypač romantinę. Pati skambino fortepijonu –
dažniausiai Šopeną, įžymų lenkų kompozitorių, romantinės muzikos kūrėją. Romantizmas buvo
artimas Šatrijos Raganos dvasiai, tad ir neoromantinius bruožus perėmė natūraliai.

Būsimosios rašytojos namuose kalbėta lenkų kalba. Lietuvių kalbos, padedama ir Povilo Višinskio,
su kuriuo artimai bendravo, susirašinėjo, ji mokėsi pati. Įtakos Šatrijos Raganai turėjo ir Vaižgantas.
Šatrijos Ragana buvo mokytoja, mokė namuose ir mokyklose. Mokydama siekė įgyvendinti savo
idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Daug dirbo vi-
suomenės labui, ypač nuo 1915 m. gyvendama Židikuose. Buvo labdarė. Su kunigu Kazimieru
Bukontu rašytoją siejo artima bičiulystė. Židikuose ir mirė, palaidota jos atminimui pastatytoje
koplyčioje.

Lietuvių dvasinėje kultūroje Šatrijos Ragana išsiskiria pasiaukojama meile tėvynei, žmonėms,
geradaryste. Ji gyveno taip, kaip mokė kitus.

KŪRYBA. Svarbiausi Šatrijos Raganos kūriniai: apysakos „Viktutė“ (1903), „Vincas Stonis“
(1906), „Sename dvare“ (1922), apsakymai „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1898), „Irkos tragedija“
(1924), „Sulaukė“ (1906), „Mėlynoji mergelė“ (1925). Svarbūs ir pačios parašyti ar išversti pedago-
giniai raštai.

Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį
pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Rašytojos kūryba paprasta, nekomplikuota,
siekianti kalbėti apie žmogaus gyvenimą, jo atsitikimus, žmogaus galimybes. Žemaitei svarbu
tikrovė, aplinkybės, priežastys. Šatrijos Ragana labiau akcentuoja atskirą žmogų; ne tik vargą, bet ir
būties poetiškumą, kylantį iš meilės, gamtos grožio, amžinybės, idealo ilgesio (kai žmogaus dvasia
tarsi veržiasi aukštyn), iš vaiko ir motinos ryšio, iš mirusiųjų, išėjusiųjų begalinio gailesčio.

Šatrijos Raganos stilius įvairus, šakotas: pakilus, romantinis, lyrinis-impresinis, apibendrintas

simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Kartais pasirodo ir ironija, netgi kritinis sarkazmas. Bet iš
esmės Šatrijos Ragana yra teigiamo ir teigiančio santykio rašytoja: gyvenimas, kad ir koks sunkus,
yra prasmingas, gražus, vertas meilės, pasiaukojimo, tikėjimo ir pasitikėjimo.

Lietuvių literatūrinį pasakojimą Šatrijos Ragana praturtino naujais būdais: pasakojimu pirmuoju
asmeniu, dienoraščiu, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis. Vidinio žmogaus pasaulio
vaizdavimo galimybes rašytoja išplėtė muzikos ir gamtos paralelėmis.

APYSAKA „SENAME DVARE“

Apysaka „Sename dvare“ – svarbiausias Šatrijos Raganos kūrinys, parašytas gyvenimo pabaigoje,
jau turint didelę gyvenimo, jo apmąstymo patirtį.

ERDVĖ. Lietuvių literatūros klasikoje susiklostė daugiausia neigiamas požiūris į dvarą: jame
kalbama svetima kalba, ponai ir ponaičiai nedorai elgiasi, nesilaikoma moralės normų, skriaudžiami
žmonės. Šis požiūris ėjo iš baudžiavos laikų ir ilgam įsitvirtino lietuvių sąmonėje: dvaro ir kaimo
priešprieša ryški Žemaitės, o ypač Lazdynų Pelėdos kūryboje. Šatrijos Ragana į dvarą žvelgė kitaip:
iš dvaro į sodžius sklinda knygos ir rašto šviesa, iš čia žmonės susilaukia pagalbos ir patarimo.
Rašydama šią apysaką, rašytoja turėjo galvoje jau prarastą Užvenčio dvarą. Mirę jau ir artimiausi
jos žmonės: tėvas ir motina, abudu mylimi broliai. Ypatinga kūrinio nuotaika nulemta grįžimo į
praeitį, pastangų susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių
netekčių taško.

VEIKĖJAI. Pagrindinė veikėja yra motina, švelniai vadinama mamate. Mamatė Marija – dvaro
ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, padėjėja, labai savitos
dvasios moteris. Mamatė padeda knygnešiui Levanardai, užjaučia varganą žydą prekiautoją, siunčia
vaikus su dovanomis pas vienišą bobutę. Graži, protinga mamatė jaučia artimumą jai
simpatizuojančiam Jonavičiui, bet paklūsta žmonos ir motinos pareigoms. Pareigos Šatrijos Ragana
niekada nepamiršta.

Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje pavartojo dienoraščio ir užrašų formas, kaip galimybes
praskleisti intymųjį žmogaus, ypač moters, pasaulį. Moterys dar mažai reiškėsi viešajame
gyvenime, o jų dvasios įvykiai prašyte prašėsi išsakomi, išliejami. „Tačiau kartais užeina didelis
noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos
lapelius. Tai pasikalbėjimas su savim“, – sako mamatė. Ji kalbasi su savim apie pareigas, meilę,
atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Ji išsako ir tą ypatingą būseną, kurią amžiaus pradžioje išgyveno
ne vienas nutautėjęs bajoras, pasiryžęs grįžti į savo tautą: „Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra
mano siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjų
nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo
motina.“

Su nuostaba mamatė įsižiūri į paprastus sodiečius, taurius, išmintingus. Toks jai yra Levanarda.
„Kad jis būtų mokytas, tikriausiai būtų buvęs žymus filosofas. O gal ir didis skaptuotojas. Nes,
nepaisant technikos menkumo, jo statulėlėse yra kažko, kas jas dvasina, kas primena primityvus.“
XX a. pradžioje ne vienas lietuvių rašytojas, veikiamas ir neoromantizmo, vaizdavo iš liaudies
kilusius talentus (Vaižgantas, Lazdynų Pelėda).

Mamatės priešpriešos – bajorai, kuriuos regime Paulinos vestuvėse, taip pat teta Karusė ir dėdė
Boleslovas. „Turbūt nėra pasaulyje juokingesnio luomo už mūsų smulkiuosius bajorus. Proto ir
širdies kultūra nestovi jie nė kiek aukščiau už valstiečius, o putlūs, pilni pretenzijos, su didžiausia
panieka žiūri į „chamus“. Dieve, kaip jie kalba lenkiškai!“ – priekaištauja mamatė. Bajorų
paveikslus rašytoja šaržuoja, piešia tarsi jų karikatūras. Rašytoja labai pastabi, ir tai matyti kad ir iš
šio sakinio apie dėdę Boleslovą: „Pasisveikinę su ciocia, pabučiavome ranką dėdei, o jis – orą
viršum mūsų galvų“. Dėdė bučiuoja ne vaikus, o tik orą viršum jų galvų.

Kokia yra lietuvių valstiečių proto ir širdies kultūra, Šatrijos Ragana parodo Levanardos, bobutės,
dvaro gaspadoriaus Kazimiero motinos paveikslais. Bobutė – gyva lietuvių tautos dvasia. Ji moka
daugybę pasakų ir pati tarsi gyvena jų pasaulyje. Bobutė pasitenkina mažu, ji darbšti ir tvarkinga. Ji
kalba tik žemaitiškai ir į dvarą ateina vienąkart per metus, prieš šv. Velykas, sumušti velykinio
žemaičių valgio – kastinio.

Gera linkinčiomis akimis rašytoja įsižiūri į seną žydą – prekiautoją Smuiką. Tokių prekiautojų po
senąjį Lietuvos kaimą vaikščiodavo daug. Žemaitijoje, mažuose jos miesteliuose (taip pat ir
rašytojai gerai pažįstamuose Užventyje, Kražiuose, Varniuose) gyveno daug žydų, dažnai
suvargusių, nelengvai besivertusių iš amatų, smulkios prekybos. Mamatės pokalbiai su Šmulka
įdomūs, gyvi. Taip kalbėjo žydai žemaičiai: „Eidams su savo kromeliu, paveizėsiu į dangų –
mėlyns, gražus; paveizėsiu į pijvas – žalias ir margas; niekur dūmų, visur gražu ir linksma“.
„Sename dvare“ regime spalvingą žmonių visumą: bajorus, paprastus sodiečius, dvaro tarnautojus,
vyrus, moteris, vaikus. Nėra kokių ypatingų įvykių, tik vestuvės, mažos mergaitės mirtis, svečių
apsilankymai.

Pagrindinius veikėjus rašytoja kuria pagal svarbumą, laikysenų reikšmingumą. Antraeiliai veikėjai
pasirenkami ir pagal įdomumą: įdomu, kaip ginčijasi du valstiečiai, nepasidalijantys bičių spiečiaus;
kaip savo vestuvėse elgiasi keistas jaunasis arba kaip juokingai kalba „bočelis“. Rašytoja tarsi siekia
parodyti, kokie skirtingi žmonės: yra labai įdomių, bet yra ir tinginių, apsileidusių. Šatrijos Ragana
nori, kad žmonės siektų doros, kad bajorai virstų susipratusiais lietuviais. Tačiau labiausiai jai rūpi
vidiniai artimų žmonių santykiai: žmonos ir vyro (mamatė Marija nesijaučia vyro suprasta, ilgisi
harmoningesnio bendravimo), motinos ir vaikų. Mamatės ir jos vaikų bendravimas labai artimas,
subtilus. Mamatė yra savo vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per gamtos, tėvynės,
Dievo meilę, per muziką ir knygą kreipianti juos į aukštus žmoniškumo idealus. Vaikų, ypač Irutės,
prisirišimas prie motinos labai stiprus.

PASAKOJIMO YPATUMAS. Apysaka „Sename dvare“ pasakojama dviem balsais: dukrelės

Irutės ir mamatės. Bendresnis pasakotojo balsas labiau pasigirsta tada, kai pereinama į įvykį,
atsitikimą. Pasakojimo energija kyla iš atsiminimo, iš praradimo, iš gailesčio, iš tos šviesos, kuri
gaubia vaikystę ir jos šalį.

Apysakos kompozicija kuriama ne pagal įvykių seką, o pagal emocinius impulsus, pagal atminties
gaivinamą vidinę patirtį. XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių prozai dar nauja pasiduoti nuotaikai,
jausmui, užplūstančiam pamačius baltą rožės žiedą. Į pasaulį žvelgiama ne tik amžinybės požiūriu,
saugančiu svarbaus ir mažiau svarbaus ribas, bet ir poetiškai: mamatė ieško grožio, geba jį pamatyti
ir apie jį pasakyti sau (užrašai) ir vaikams, ypač dukrelei Irutei, savo pačios sielos aidui.

Apysaka prasideda preliudija: „Raudoniems saulėlydžiams begęstant…“ Preliudija – tai kieno nors
įvadas, įžanga: veiksmo arba kūrinio. Šatrijos Ragana įveda į dvasinę atmosferą, į atminties galią.
Kalbama sujaudintai, poetiškai. Toliau pasakojimu, artimu pasakai, prabylama apie dvarą: „Už
miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas“. Pristatomi veikėjai,
pasakojamos įvairios gyvenimo situacijos. Tik mamatei suteikiama galia pačiai pasipasakoti:
užrašais ir muzikavimu – dainavimu. Taip pat ir pokalbiais su dukrele. Viename iš pokalbių mamatė
išsako svarbiausius žmogaus klausimus, būdingus ir neoromantizmui: „Kodėl žmogaus sielos esmė
yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, nusivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl
žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis?“

Vaikiškas kalbėjimo-pasakojimo būdas apysakoje irgi svarbus. Ypač savitai kalba broliukas Niką,
trokštantis būti riteriu. Riterystės, kaip aukštojo gyvenimo stiliaus, tema „Sename dvare“ gali būti ir
plačiau suprasta.

Ironiškai pasakojama apie panelės Paulinos vestuves, pavartojant ir lenkų kalbą, dažniausiai
žargonines jos formas.

Savita apysakos pasakojimui yra tai, kad dabartis, apie kurią kalbama, yra ir praeitis. Pasakotoja
žino, kad tai yra praėję, kad žmonės jau mirę, bet atsimenami lyg būtų gyvi. Tai ypač ryšku
apysakos pabaigoje – epiloge, prasidedančiame sakiniu: „Ir praėjo viskas, ir prabėgo… Praėjai ir tu,
o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo… Bet pirmiau dar išlėkė paukšteliai.“ Apysaka baigiasi
eiliuotu pasakojimu apie šeimos lizdelį. Paskutinis kreipinys: „Mamatė mano!“ Jis sugrąžina į
apysakos pradžią, sudaromas lyg pasakojimo ratas, kuriame pradžia sueina su pabaiga.

ATMINTIES GALIA. Skyrelio pavadinimas kreipia mūsų mintį į tai, kas atsimena ir kas yra
atsimenama, kokiu būdu. Pradėkime nuo apysakos epigrafo – J. V. Gėtės žodžių „Alles
Vergangliche ist nur ein Gleichnis“ (A. A. Jonyno išversta: „Tai, ką laikas paniekina – / tiktai
alegorija“). Šiuos žodžius „Fausto“ II dalyje sako „Mistinis choras“. Epigrafas svarbus apysakos
nuotaikai. Jis išsako tikėjimą, kad visa, kas svarbiausia, išlieka, atsišaukia, atsiliepia ženklais.
Ženklai verčia žmogų suklusti, stengtis suvokti. Kai žmogaus dvasia liūdi, kažko ilgisi, ją ima
gaubti ypatinga nuotaika. Žmogus ima ženklus ne tik matyti, bet ir juos kurti. Svarbu prisiminti, kad
Šatrijos Ragana buvo religinga, tikinti. Žmogaus gyvenimas žemėje jai neatrodė baigtinis. Laiške J.
Tumui-Vaižgantui yra rašiusi: „dvasios dalykuose nemėgstu žodžių „lig mirties“. Gyvenimas
„anapus“ yra man tiek pat realus kaip čionai“. Tam, kas yra „anapus“, suvokti būtina vaizduotė. Ji
nukelia į praeitį, prasidedančią pasakojimu apie seno dvaro medinį rūmą. Galėtume sakyti, kad
preliudija suintensyvina, sužadina vaizduotę ir kaip galimybę vaizdingai prisiminti.
Apysakoje atskleidžiamas sukultūrintos gamtos vaizdas (rūmas, tvenkinys, sodnas), harmoningas,
meilingas, tylus ir kartu iškalbus. Pavartojamas ir pats „pasakos“ žodis – lyg šifras: sodnas šnibžda
„nepabaigiamas pasakas, kažkokias bylas slėpiningas, ilgas, amžinas godas“. Tai atsimenamas
pasaulis, įgijęs ir atminties jam suteikiamų spalvų. Šiltas, ištikimas vaikystės pasaulis.

Po platesnio sukultūrintos gamtos vaizdo apysakoje atsiveria siauresnis, „žydinčių krūmų

uždengtas“. Atskira erdvė mergytei Irusiai, sukurta gamtos, bet suteikta mamatės. Irusia – Irutė ta
pati preliudijoje pasirodžiusi pasakotoja, vaikystės vaizdinys; ji pati vaikystėje. Mamatė turi ryšį su
ta, į kurią kreipiamasi preliudijoje, tik atminties sugrąžinta į vaikystę. Pirmasis mamatės sakinys
tekste – prašymas: „…atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateinie į tavo galvelę“.
Preliudijoje tarsi vykdomas mamatės prašymas – per asociaciją su baltomis rožėmis ji prisimenama.

Pasislėpusi savo „fotelyje“ Irutė siuva mamatei staltiesėlę vardinėms. Kuria daiktą, ženklą, kuris
skatins mamatę savo dukterį nuolat prisiminti („Ir čia vėl turės mane atsiminti“). Atsiminimas,
prisiminimas tekste nuolat fiksuojamas.

Svarbi kelionė per sodą: „Eisim pažiūrėti, ar nepražydo jau mūsų rožės“. Mamatė su vaikais eina
nuo krūmo prie krūmo. Krūmai yra „tavo“ ir „mano“, susieti su žmonėmis. Pereinamas tiltelis,
pasiekiamas mamatės rožynas: „maža dirvelė“, pilna puikiausio balto žydėjimo. Mamatė
vaizduojama su rožėmis turinti ypatingą ryšį: eina prie jų, žiūri į jas, lyti, traukia kvapą, klausosi. Ji
poetiškai perteikia rožių kalbą: rožės jai kalba apie anapusį, apie ypatingas grožybes, balsus, laimę.

„Žinai, Irute, tas meilus kvapas – tai rožių kalba. Ir ta savo kalba pasakoja jos apie tokias
grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys, apie tokius balsus, kokių niekados nėra
girdėjusios žmonių ausys, ir apie tokią laimę, kokios niekada nėra patyrusios žmonių širdys.“

Mamatė tarsi „prisimena“ tai, ko tikrovėje nėra mačiusi, girdėjusi. Užtat tarsi negirdėdama dar
laimingo vaiko, ji žvelgia tolybėn, lyg kažko nežinomo ilgėdamasi ar akimis ieškodama. Tas ar ta,
kurie ilgisi, yra liūdni. Mamatė žino, kad „trumpai težydi rožės“, kad gyvenimas praeina, bet
prisiminimas lieka, kad mylimi ir mylintys žemėje palieka meilę, iš kurios ir patys prisimenami.

Bukieto (puokštės) skynimą galima būtų interpretuoti kaip mamatės norą visus sujungti, prijungti ir
tėvelį, nė vieno neužmiršti. Irutė įsega rožę mamatei į kasas, simboliškai ją puošia ir tarsi nujaučia
dar tolimą atsisveikinimą – rožė „atrodė lyg sidabrinė žvaigždė“, kito pasaulio, kitos erdvės ženklas.
„Baltų rožių sidabrinės akys“ yra reikšmingiausia preliudijos metafora. Mamatės ir rožių panašumą
tiesiogiai išsako Irutė: „Mamate, rožės į tave panėši“. Fiksuojamas staigus pamatymas, lyg
paslapties prasivėrimas: „Ir ūmai pamačiau, kad tarp mamatės ir baltų rožių yra kažkokio
panašumo…“ Atsakymas į mamatės klausimą, kuo rožės į ją panašios („…meilios meilios ir taip
liūdnai žiūri, kaip ir tu“), vėl sugrąžina prie preliudijos.

Ypatinga yra akių, arba vaizdinė, atmintis. Analizuotoje Šatrijos Raganos „Sename dvare“ atkarpoje
ji yra svarbiausia.

Taigi poetiškoji įžanga ir pirmasis pasakojimo fragmentas vienas kitą „atsimena“. Pirmasis tekstas
„programuoja“ antrąjį (ir tolesnę apysakos slinktį); antrasis pasiremia pirmuoju ir į jį sugrąžina.
Abu tekstai, kad ir fragmentiškai, kalba apie atminties, prisiminimo galią, apie dvasinę energiją,
sugrąžinančią mylimus mirusiuosius, prarastą erdvę, gamtos malonę.

TEKSTO ANALIZĖ

Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą…
Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą… Motin mano! ar ne tavo rankos
– baltos, meilios, kvapios ir švelnutės – taip mane meilingai glamonėja?

Ar ne tavo tai rankelės brangios?

Ašaromis apsirasojo žiedas…

O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.

Vaizdo kontūrai ir detalės

Pradžioje įsižiūrima (pro langą) į tolimus saulėlydžius ir staiga žvilgsnis nukreipiamas į čia pat už
lango esančius dalykus – rožių žiedus. Tamsėjančiame fone, nušviestame tolimos vakarinės žaros,
išryškėja balti (esantys arti, už lango) rožių žiedai. Svarbu pamatyti kintančią perspektyvą (artimą ir
tolimą planą) ir spalvų paletę: tolumoje raudoni saulėlydžiai, kiek arčiau -numanomas tamsėjantis
fonas, kuriame išryškėja (visai arti, už lango stiklo) balta ir sidabrinė spalvos. Raiškios detalės,
raiškios spalvos .

Įsižiūrėjimas į rožes tarsi pabudina jas gyventi, savo ruožtu rožės užmezga santykį su kalbančiąja
Irute (baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą). Šiam kontaktui pasiduoda kalbančioji –
skina žiedą ir glaudžia prie karštos kaktos. Ir nustebusi šūkteli: Motin mano! ar ne tavo rankos <…
> glamonėja…

Šioje vietoje turime stabtelėti ir iš naujo paskaityti tekstą klausdami, nuo kada rožės ima priminti
motiną. Tik dabar, kai šūkteliama? Tik rožių švelnus prisilietimas ir kvapas? Pirmojo sakinio
metafora baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pasirodo svarbi mums rūpimu požiūriu: rožių
sidabrinės akys, žiūrėjimas primena asmenį, žmogų (žr. sąvokas suasmeninimas, sužmoginimas,
personifikacija). Išskiriama detalė – akys. Nėra pasakyta, jog tai motinos akys, tiesiai rožė
nelyginama su motina. Yra tik užuomina, atsargiai pro gamtos pavidalą imamas matyti žmogus. Tad
skinamas ir glaudžiamas prie karštos kaktos rožės žiedas jau turi šią personifikavimo galią. Baltos
rožės prisilietimo švelnumas ir kvapas ima priminti motinos rankas. Šiame dviejų reiškinių
palyginime (rožės žiedas – rankos) matome ne tik su-gyvinimą, bet ir supoetinimą: motinos rankos
– baltos, meilios, kvapios ir švelnutės. Žemdirbių kultūroje motinos rankos paprastai prisimenamos
senos, raukšlėtos, pavargusios, daug darbų nudirbusios, o šioje ištraukoje visiškai kitokio pobūdžio
prisiminimas. Svarbu gal ne tiek jų aristokratiškumas, kiek nuoroda į švelnumą, globą, meilę – ir
grožį.

Pagrindinių motyvų kompozicija

Pasekime šias dvi detales (akys, rankos) visoje ištraukoje: kaip jos išdėstomos, kaip pasikartoja.
Matome labai aiškią simetriją: akys – rankos – akys. Etiudas pradedamas kalbėjimu apie akis,
pagrindinė veiksmo dalis (nuskyniau, glaudžiu, glamonėja…) susijusi su rankų motyvu, o pabaigoje
vėl vyrauja akys.

Pažvelgę kitu požiūriu, matysime, jog etiude išsiskiria du aiškūs vaizdo planai: gamtos ir
prisiminimo. Jie išsidėsto panašiai: gamta – prisiminimas – gamta. Kiekvienas vaizdo planas turi
savą motyvą: su gamta siejamos rožių akys, o prisiminimas labiausiai siejamas su rankomis.

Pasakojimo subjektyvumas, vyksmas

Kuo skiriasi akių motyvas pradžioje ir pabaigoje? Ar tai paprastas pakartojimas? Kas nutinka,
įvyksta šiame trumpame etiude?
Išorinis veiksmas labai trumpas: kalbančioji žiūri į saulėlydžius, skina rožę, prisimena motiną, po to
vėl nukreipia žvilgsnį į rožes. Tačiau vien taip žiūrėdami į etiudą, nebūsime jo supratę. Svarbiausias
čia yra pasakojančiosios išgyvenimas, jo raida, tėkmė.

Pradžioje įsimąstoma, įsižiūrima į vieną tašką. Saulėlydžio valandą pro langą žvelgiama į rožes –
tokia itin meditacijai tinkama vieta ir valanda. Įsimąstymas nutrūksta žvilgsniu pagavus gamtos
„žvilgsnį“. Kalbančioji žiūri į saulėlydžius, o rožės žiūri į ją. Judesys, veiksmas kyla iš artumo
pajutimo, užsimezgusios komunikacijos.

Antroje pastraipoje vyrauja veiksmas: kalbančioji skina rožę, lenkia prie jos karštą kaktą.
Prisilietimas sukelia prisiminimą, ir ima atrodyti, jog dabar „veikia“ nebe kalbančioji, o rožės žiedas
– motinos rankos meilingai glamonėja. Abipusis judesys. Iš jo atspėjame buvus abipusį jausmą.
Klausimas: Ar ne tavo tai rankelės brangios? — yra emocinė viršūnė.

Po jo prasideda trečioji dalis – vėl grįžtama prie akių motyvo; bet grįžtama jau su emociniu sukrė-
timu: ašaroms apsirasojo žiedas… Akys nebe tik žiūri, bet ir verkia. Nepasakoma, kieno tai ašaros;
viena vertus, gali atrodyti, jog kalbama apie rožių sidabrines akis, ir ašaros priklauso joms (rasos –
ašaros metamorfozė), kita vertus, galime nujausti netiesiai pasakytą (tik anų „sidabrinių“ akių mo-
tyvo palaikomą) pačios kalbančiosios emociją – verksmą. Akys su akimis susitinka per ašaras.
Sakinys baigiamas daugtaškiu. Čia baigiasi ir emocinė kulminacija. Paskutiniai du sakiniai, atskirti
ir grafiškai, yra dalinis sugrįžimas į pradžią – sidabrinės akys žiūri vis. Etiudas užskliaudžiamas.
Pats paskutinis sakinys susieja ir etiudo prasmes, ir nurodo į visą kūrinį (ir jųjų kvapo bangos
audžia seną seną aukso sapną); tas audžiamas senas sapnas ir yra visa apysaka: pažadinta
prisiminimų kalbančioji atkuria buvusio laimingo laiko atkarpas.

Etiudas panašus į eilėraštį, į poetinę prozą. Pasakojimas neišbaigtas, daug emocijų, Retorinis
sušukimas rodo kalbėjimo pakilumą, o retoriniai klausimai – pastangas susitikti su ta, kurios
ilgimasi. Aukščiausias emocinio pakilumo taškas pasiekiamas retoriniame kreipinyje „Motin
mano!“, todėl kulminacija emocinė, kai tarsi nutrūksta balsas, ašarų užgniaužtas. Sujaudintą
kalbėjimą išduoda ir skyryba – vieni klaustukai ir daugtaškiai.