Juozas Erlickas

Apie tai, kas svarbiausia

Vėl surūgę veidai. Vėl pasaulio pabaiga neįvyko.
Žmonės pasipiktinę. Juk tas pats buvo ir dutūkstantaisiais! Kiek galima tyčiotis?
Kas gi rengia pasaulio pabaigas? Kas už tai atsakingas? Į kieno kišenes nuplaukė pinigai?
Surasti kaltus ir nubausti!
Naivuolių šnekos… Ar bent įsivaizduojat, kokios lėšos tokiam renginiui skirtos?
Jei teisingai pasidalyta – kaltų neberasi.

Apie tai, kas dar svarbiau

Švedai klausė:
– Ką jūs manote apie suskystintų dujų terminalą?
– Manau, skystinti dujas yra klaida, – atsakiau. – Juk skystis tai jau nėra dujos. Aišku, galima ir žmogų
suskystint, įmetus jį į rūgšties indą.
Yra kietų vyrukų, kuriuos suskystint tikrai reikėtų. Bet ką aš apie suskystintą žmogų turėčiau manyt?
Aš manyčiau, kad tai jau nerimtas žmogus, ir eičiau pas natūraliai minkštas moteris.
Ten buvę mūsiškiai dujininkai tik raudonavo ir teisinosi:
– Ot nepagalvojom!..
– Tikrai nereik tų dujų skystint…
– Tegu anos laisvai sau sklaidosi ore…
Trenkiau durim ir išėjau iš ministerijos. Seniai galėjot tiek suvokt!
Skystapročiai.

Viskas į gera
Užėjau pas kaimynę.
– Ar turite priedėlį prie televizoriaus? – pasidomėjau.
– Taigi va! – parodė savo vyrą.
Paskui pakvietė mane į lovą.
– Kai kurie vyrai geriau atrodo vertikaliai, – teisinaus.
Ėmiau pasakoti savo gyvenimo istoriją.
– Eik tu… – žiovavo ponia.
– Tik nesirūpinkit, – šypsojau.
Tai anksčiau, vakarojant su poniom, man tekdavo atsiprašyt ir išeit.
O dabar aš su sauskelnėm!

Sėkmingi bandymai padėti žmogui

Išėjęs iš namų kiemsargis skundėsi:
– Kiek yra gyvenime kelių, kuriais galėjau nueit! O kiek moterų, kurios galėjo tapti mano žmonomis!
Visai kitokį gyvenimą galėjau nugyvent…
– Nieko tu negalėjai, – atsakiau. – Visur būtum ėjęs taip pat. O būtum kitą vedęs – vis tiek ana būtų
ragana.
– Kodėl? – šaukė senis.
– Todėl, kad tu durnas.
Kiemsargis padėkojo ir nuėjo namo.

Nesėkmingi bandymai kontroliuoti oro erdvę

Dangumi plaukia debesys…
– Kur plaukiat? – šūkteliu.
– Šiaip plaukiojam…
Bet aš tai seniai pastebėjau, kad kur kas daugiau debesų plaukia į rytus negu – iš rytų.
Į rytus nuplaukia pilni, o iš rytų mums sugrąžinami pustuščiai.
Rytuos – Rusija.
Aišku, kai kurie debesys – tranzitiniai. Bet dalis ir lietuviškos kilmės.
Šios kelionės man kelia didelį nerimą.

Sėkmingi bandymai kontroliuoti kultūros erdvę

1.
– Ką privalo žinoti kiekvienas kultūringas žmogus? – klausiau.
– Jis privalo žinoti savo pavardę ir adresą, – atsakė ministras. – O jei žino, kas toks Maironis, tai gali
net Kultūros ministru būt.
Išeidamas brūkštelėjau ant Kultūros ministerijos durų trijų raidžių rusišką kombinaciją.
Nepatikėjau, kad tiek daug reikia žinot.
Juk Maironis nė „Pavasario balsų” nebuvo skaitęs, kol pats jų neparašė.
Ir savo pavardės neprisiminė…
Bet gal nors daugybos lentelę reiktų žinot?
O ką kultūringas žmogus padaugins?
2.
Vidaus reikalų ministras aiškino:
– Būti kultūringu padeda bizūnas. Joks rimtas žmogus nepasakys: sugriežtinus bausmes nusikaltimų
nesumažėja. Taip kalba tik tie, kas savo širdy jau yra nusikaltę.
Ūkio ministras siūlė:
– Kultūros lygį galima pakelti, pakėlus alaus ir degtinės kainas.
– Ir knygų! – pridūrė Sveikatos ministras. – Juk kai bibliotekoj gali gauti veltui, to nevertini. Ir tavęs
ten nevertina! Jokių garantijų, kad bibliotekininkas pasiūlys geriausią. Jei kyštelsi – galbūt. Tačiau tai
pavojinga, nes ir tarp bibliotekininkų gali pasitaikyt neimančių…
Tad nieko keisto, kad iš bibliotekos vargšas žmogus grįžta su ryšiu meilės romanų ar trilerių, nuo kurių
jam tik dar labiau pasimaišo galvoj. Nei tokių meilių, nei tokių nuotykių nė sapne neregėjęs, į savo
gyvenimą jis ima žiūrėt kaip į nieko vertą. Dvasinė sveikata vis prastėja, skaitytojo amžius trumpėja…
Žmogus pažiūrėt dar jaunas, o jau visai nebepaskaito. O kitas išvis numoja ranka į knygas ir leidžia
vakarus prie blausios intarnieto spingsulės.
Betgi daug vyresnio amžiaus asmenų yra sukaupę nemažas vertingų – politinių, patriotinių… – knygų
kolekcijas. Šie galėtų atidaryti privačius skaitymo salonus. Kuo daugiau bus tokių salonų, tuo paslaugų
kokybė gerės, ir pagaliau ateis metas, kai žmonės nebebijos skaitymo procedūrų, o gal net įpras
reguliariai tikrintis dvasinę sveikatą.
Pagerėjus dvasinei, pasitaisys ir fizinė, tad sveikatos reformos nė nebereiks pabaigti.

Nesėkmingi bandymai keisti aplinką

Tėvas ardė lubas, motina grindis lygino, o sūnus lovoj snaudė.
– Pastebėjau, kad mūsų lubos kaimynui iš viršaus yra grindys, – aiškino tėvas.
– Daugel kas dabar netradicinės orientacijos, – dūsavo sūnus.
– Ot išardysiu ir pažiūrėsiu, kas bus! Mes ir be lubų galim į priekį žengt. O va kaimynas tai kažin kaip
atsispirs.
– Bet į ką tuomet aš žiūrėsiu?
– Eitum laimės ieškot, – siūlė tėvas. – Pasaulio pažiūrėt…
– Aš pasakau sau, kad esu laimingas ir būnu toks, – aiškino sūnus. – O iš visų pasaulio dalių
svarbiausias yra vidinis…
Tėvas kūjeliu pataisė anam galvą, o motina, kuri visados norėjo, kad visi ir be laimės būtų laimingi,
linkėjo aniems net žirgų lenktynėse laimėt.
– Sakei gi, kad asilas… – abejojo tėvas.
O tuo metu pro skylę įkrito kaimynas ir šaukė:
– Ar tai jūs mūsų name žengiat į priekį? Ar čia priekis?
– Ką jūs!.. – vietiniai kaipmat išsižadėjo idealų ir traukėsi atbulom.
O traukdamiesi dar ilgai kalbėjo apie priekį, nors ir neturėjo ką pasakyti, mat nė vienas tokio daikto
nebuvo regėjęs.
Betgi visi mes kalbame ne dėl to, kad pasakytume.

Kalėdinė kelionė
Kai priėjom Jeruzalę, arabai vėl mušėsi su žydais.
– Liaukitės! – riktelėjo Antanas. – Kiek galima? Susikibkit už rankų ir stovėkit Raudonosios kely.
Tie pametė bombas ir išsirikiavo viena linija.
Toliau eidami pasiekėm Šiaurės Korėją. Čia viskas buvo kaip sovietmety, mane tuoj užplūdo
nostalgija, net kilo noras pasilikt. Bet Antanas jau barėsi:
– Vieni tokie belikot visam pasauly! Ką išdarinėjat?
– Ėgi tik pajuokaut norėjom… – teisinosi Kimas.
– Nuo šiol vien su pačia juokausi, – prisakė Antanas.
Dar kiek paėję, priėjom Rusiją. Antanas pašaukė pro šalį kiūtinusį tipelį.
– Bene Putinas būsi?
– Tas pats.
Susidomėjęs nužvelgiau tą vyrioką. Jam paklūsta pasaulio galybės… Bet pasiteiravau to, kas mane
labiausiai domino:
– Ar su Dimka vienoj lovoj miegat?
– Būna… – išraudo anas. – Bet nebūtinai.
– Elkitės kaip norit. Tebūnie Rusijoj laisvė, – nurodė Antanas.
Grįžom Lietuvon. Ir čia reik šį tą sutvarkyt.

Pašventinimai
1.
Reikia ne minimalią algą didint, o maksimalią mažint.
Jei maksimali bus minimali… Kiek darbdavys vien iš savęs sutaupys!
Sakot: geras specialistas už tiek nedirbs.
Jei nedirbs, vadinas, nėra geras.
2.
Kiek daug norinčių tarnauti Lietuvai! Vergo sąmonė…
Tai ir grįžkim prie vergijos. Tegu jie vergauja Lietuvai.
Vergus bent jau rykštėm galėsim pliekt.
3.
Jei kyšis būtų legalizuotas, korupcijos mastai sumažėtų, mat tarp kyšininkų atsirastų konkurencija,
žmonės kreiptųsi tik į tuos, kurie ima mažiau, o padaro daugiau.
Jei visi gautų, ilgainiui niekas ir nebeimtų.
4.
Niekas negali pragyventi iš pašalpos ar minimalios algos. Bet ir iš bado niekas nemiršta.
Specialiosios tarnybos privalo sekti šiuos asmenis ir išsiaiškinti, iš ko jie gyvena.
O kad jų labai daug, tai ir seklių reikės daugybės. Išaugs darbo vietų skaičius.
Visi susektieji bus susodinti už grotų. Sumažės varguomenės.
5.
Renovuoti reikia ne iš išorės, o iš vidaus.
Jei valdžia skirtų lėšų tam, kad žmogus galėtų naujus dantis ar sąnarius susidėti – visi tokią iniciatyvą
paremtų.
O renovuotas žmogus jau pats užsimanys ir namą renovuot ir visa kita, nes tai bus sveikas ir
sąmoningas pilietis.
Bet valdžiai, žinia, tik fasadas terūp…
6.
Kartais padūsaujam: „Ant kaktos tai neparašyta, kas anas toks…”
Tikrai būtų geriau, jei kiekvienas užsirašytų: „Aš durnius.”
Tada žinotume: tie, kurie nesugeba užsirašyt, yra daugsyk durnesni už mus.
Bendrautume su šitais itin jautriai.
7.
Prisimenu: šokau prie darbo…
Pašokęs, padainavęs vėl lovon atsiguliau.
Geri buvo metai…