Darja Doncova - Meilė Seilė Ir Trečias Nereikalingas (2012)

IRONIŠKASIS DETEKTYVAS
Darja Doncova
MEILĖ SEILĖ IR TREČIAS
NEREIKALINGAS
Iš rusų kalbos vertė

Janina Šidlauskienė
Ironiškasis detektyvas
M LEDA
Kaunas 2012
U D K 821.1 61 .1 -3 1 V erstais:
DO-247 floH ųoB a, A.,
7lK)60Bb-M0pK0Bb M TpeTMM 7IMUIHMM:
PoMaH - M.: M3fl-BO 3 k c m o , 2006
ISBN 9 7 8 -9 9 5 5 -7 8 7 -2 3 -5
1O O O «M3flaTe/ibCTBo « 3 K C M O » , 2 0 0 6
1V ertim as į lietuvių kalbą, U A B „Mileda", 2012
1 SKYRIUS
Gyvenimas žmogui duotas tik kartą, nes antrąkart nė

vienas jo neištvertų. Ši mintis man šovė į galvą rytą, ly
giai aštuntą trisdešimt nedidelės gatvelės sankryžoje, ties
„Gurmanų svajonės1*prekybos centru. Beviltiškai žvelgiau
j raudoną šviesoforą, suvokdama, kad viltis šiandien rasti
naują darbą nyksta taip pat sparčiai, kaip ir pašteto gaba
lėlis, kurį šįryt nuo stalo nugvelbė mopse Kapa. Tie, kurie
seniau mane pažįsta, gerai žino, kad, turėdama arfininkės
diplomą, negaliu rasti padoraus darbo, verčiuosi atsitik
tiniais uždarbiais. Kadaise mano tėvai pasirūpino, kad
vienintelė duktė gautų puikų išsilavinimą. Mama, operos
dainininkė, spustelėjo reikalingus svertus, ir jos nelabai
gabi dukrelė įstojo į konservatoriją, kurią vėliau baigė vi
dutiniškai, bet laiku. Iš esmės mama nusprendė teisingai:
jei jau vaikas negabus mokslams, verta jį įtaisyti studijuo
ti garbingo amato. Tegul dukra gebės užsidirbti duonos
gabalėlį, o jau sviestu, sūriu ir ikrais pasirūpins mylintis
vyras. Mamaitė, dėl manęs ir tėčio beveik nutraukusi kar
jerą, naiviai manė, kad moters laimė - šeima, o dirbti ver
tėtų tik dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad išdidžiai iškėlusi
galvą galėtum pareikšti: „Esu visiškai savarankiška11, antra,
kad galėtum parodyti naujus kailinius. Todėl arfininkės
profesija dukrai atrodė tinkamiausia. Deja, gerais norais
kelias į pragarą grįstas. Laikai labai pasikeitė. Merginos,
kurioms, švelniai tariant, „daugiau nei trisdešimt11, geban
čios braukyti didžiulio agregato stygas, buvo nelabai pa
klausios šalies darbo rinkoje, kurioje stichiškai formavosi
laukinis kapitalizmas. Dabar nuolat suku galvą: kur rasti
darbą?
M e i l ė s e i l ė ir t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 3
Deja, mano anketoje - vieni trūkumai. Pirmasis - amžius.
Tie, kuriems jau, deja, trisdešimt penkeri, mane supras. Išvy
dęs ponią, kuri jau peržengė lemtingąjį Balzako amžių, kad
rų skyriaus tarnautojas išsyk paniursta ir pareiškia:
- Gaila, vieta jau užimta, vakar priėmėme naują dar
buotoją.
Be to, nė vienam darbdaviui nepatinka neigiami anketos
atsakymai. „Šeiminė padėtis. - Netekėjusi. - Užsienio kal
bos. - Nemoku. - Darbas kompiuteriu. - Nemoku." Ir taip
toliau.
Prieš savaitę Seriožka, grįžęs namo, rado mane raudančią
ir vėl klausiančią:
- Na, kodėl aš vėl „praskridau“ lyg fanera virš Paryžiaus?
- Kvaiša tu, Lempa, - tarė vaikinas, - ar kas nors anke
tose apie save rašo tiesą. Juk aišku, kad niekas nepriims į
darbą netekėjusios ir jokių įgūdžių neturinčios tetulės.
- Tai ką daryti? - verksmingai paklausiau.
- Kam tau tie darbo pančiai? - gūžtelėjo pečiais Sergejus. -
Pinigų trūkumo nejaučiame, tvarkyk namų ūkį, kepk kotletus.
Atsidusau.
- Netrukus vasario dvidešimt trečioji, po to - kovo aš
tuntoji, reikės pirkti suvenyrus Kiriuškai, Katiušai, Lizai,
Julečkai...
- Sunki užduotis! - nusijuokė Seriožka. - Juk turi atsargų
juodai dienai.
Iš tikrųjų - miegamojo spintoje saugau dėžutę nuo sau
sainių, ji mūsų šeimai atstoja seifą. Į ją išdidžiai dedu visus
sutaupytus pinigus, todėl ramiausiai galėčiau iš jos ištraukti
tiek, kiek reikia dovanėlėms. Tik, pripažinkite, labai keis
ta žmogui pirkti dovanas už jo paties pinigus. Paskutiniu
metu į dėžutę nieko neįdėjau. Radijo stotis „Bum“, kurioje
taip džiugiai dirbau laidų vedėja, neseniai atiteko kitam sa
vininkui, o šis iškart atleido visus seniau dirbusius žmones.
Tiesa, turiu nedidelę sumą, kurią gavau išeidama iš darbo.
4 Darja Doncova
- Ne, - sušukau, - man reikia darbo!
- Kvailystė! Sėdėk namie!
- Nenoriu.
- Tu - baisi užsispyrėlė! - riktelėjo Seriožka.
- Gal ir taip, bet aš taip įpratusi, galiausiai tas užsispyri
mas yra mano, - šniurkštelėjau nosimi.
- Tik nepradėk sriūbauti! - supyko Sergejus.
- Labai norisi, - prisipažinau. - Juk, sulaukus trisdešimt
penkerių, gyvenimas nesibaigia, o gal man jau laikas šliauž
ti į kapines? Juk ne visos moterys jaunos ir sukaupusios
daugybę gebėjimų!
- Ne, žinoma, - tarstelėjo Sergejus, - yra daugybė idio-
čių, kurios net telefonu nemoka naudotis. Šiandien buvau
vienoje kontoroje, pasikalbėjau su vadybininke, ji - tikra
nevykėlė! Įsivaizduoji, paprašiau: „Duokite adresą." O tetu
lė pradėjo diktuoti: „Indeksas..." Aš ją pertraukiau: „Mui
lą!" Tada neįtikėtinai „suprantamai" pasikalbėjome.
- Kokį muilą? Beje, tualete yra skysto muilo!
- E-meilą!
-K ą?
- Elektroninį adresą!
-Kokį?
Seriožka giliai įkvėpė ir, stengdamasis tvardytis, paaiškino:
- Laišką ketinu siųsti kompiuteriniu paštu!
Suirzusi tetulė šūktelėjo:
- Išsyk reikėjo sakyti, kad reikia adreso su šepetėliais!
- Su kuo? - neapsakomai nusistebėjo vaikinas.
Vadybininkė atlaidžiai žvilgtelėjo į pašnekovą, tada bedė
pirštu į ekraną:
- Štai. Reikia mokytis dirbti su nauja technika, ana jie,
šepetėliai.
Sergejus įsistebeilijo į monitorių ir, pamiršęs mandagu
mą, pradėjo garsiai kvatoti. Ponia žieduotu pirštu rodė rai
des WWW.
- Matai, - dar labiau supykau, - tokios kvailystės neda
ryčiau. Bet tą tetulę priėmė į darbą, o man nuolat atsako.
Na, kodėl?
- Esi per daug sąžininga, - sukikeno Seriožka, - o ši sa
vybė labai sunkina gyvenimą. Jei tėvai žinotų, kad sakyda
mi tiesą jų vaikai nukentės, išsyk išmokytų meluoti. Kodėl
tu lyg atkaklus buratinas sąžiningai atsakinėji į anketos
klausimus?
- Į kokius?
- Į visus! Tarkim, apie šeiminę padėtį. Juk ir kvailys su
pranta, kad tavo, atleisk Lempa, amžiaus „nežieduotos“ po
nios į darbą niekas nepriims.
- Kodėl?
- Kvaiša! Kiekvieno kadrų skyriaus viršininko galvo
je bemat sukirbės paprasta mintis. Taigi moterytė neturi
šeimos, vadinasi, dabar ji aktyviai ieško vyro. Moteris bus
prasta darbuotoja, nes jos galvoje - mintys apie asmenines
problemas. O dar, neduok Dieve, kolektyvui iškels skanda
lą, pradės „medžioti" kolektyvo narius, nuvilios kitos dar
buotojos vyrą. Ar mums to reikia? Ne! Nepriimsime!!!
- Kaip siūlytum elgtis? - nusiminusi paklausiau.
- Anketoje įrašyk, kad esi ištekėjusi.
- Gal išprotėjai, o kur santuokos liudijimas?
Serioža šyptelėjo:
- O jo devyniasdešimt atvejų iš šimto niekas neprašo. Ži
noma, jei nenorėsi įsitaisyti prezidento sekretore arba ne
sugalvosi įsidarbinti raketų kuro gamykloje. Jei vėliau pa
prašys popierėlio, atsakyk: „Atnešiu." Garantuoju, kad apie
dokumentą visi pamirš. Dar anketoje nurodyk: „Turiu du iš
vystyklų seniai išaugusius sūnus, Sergejų ir Kirilą." Jaunų
mamų darbdaviai irgi nemėgsta. Aišku?
- Aha, - sutrikusi linktelėjau.
- Važiuojam toliau, - pagautas įkvėpimo tarė Sergejus. -
Užsienio kalbos - anglų, galiu susikalbėti, skaitau su žodynu.
6 Darja D oncova
- Juk nė žodžio negalėčiau ištarti!
Seriožka šyptelėjo:
- Atsisveikink su manimi angliškai, aš tau sakau:
„Gud bai!“
- Gud bai, - pakartojau.
- Matai! Vadinasi, gali!
- Bet tik tiek!
- Net „okei“ nepasakysi?
- „Okei“ pasakysiu, dar žinau žodį „plyz“ ir...
Iš atminties gelmių iškilo trejetukininkės Romanovos
kuklios mokyklinės žinios.
- Morning, after nait ...*
- Jėga! Super! Klausyk, ar klystu, ar išties mačiau, kaip tu
Kiriuškai gana mikliai vertei laikraščio straipsnį? - staiga
atgijo Seriožka.
- Sykį verčiau, - prisipažinau, - apskritai tai paprasta. Pa
siimi žodyną, randi reikalingus žodžius, dėlioji į sakinius...
- Būtent! - nudžiugo Seriožka. - Vadinasi, labai ir neme
luosi, nes puikiai moki naudotis knygomis. Kai kitą kartą
pildysi anketą, visur atsakyk: „Taip“. Supratai?
Linktelėjau ir nutariau veidmainiauti. Negaliu sakyti,
kad jaučiausi gerai, visose anketos skiltyse rašydama „taip“,
bet klausiau Sergejaus patarimų.
Kadrų skyriaus viršininkas perskaitė anketą, nusiėmė
akinius, padėjo ant stalo ir staiga tarė:
- Nuostabu, bet jūs mums netinkate.
- Kodėl? - paklausiau.
Vyras pažvelgė į mane.
- Kalbėsiu atvirai. Įmonės vadovybė atsargiai žiūri į
tokios biografijos žmones ir turinčius tokių problemų,
kaip jūs!
- Apie ką jūs? - sutrikau.
4Iškraipyti anglų kalbos žodžiai. - Aut. past.
Dėdulė vėl užsidėjo akinius.
- Į klausimą: „Ar buvote teista?" jūs atsakėte: „Taip".
- Ak, suklydau! Ne, žinoma. Pažvelkite į mane, negi aš
panaši j buvusią kalinę?
Tarnautojas gūžtelėjo pečiais:
- Aš tik garsiai ištariau tai, ką jūs parašėte. Kita skiltis.
„Ar sergate kuria nors šių ligų: sifiliu, AIDS, hepatitu, tu
berkulioze? Ir vėl: „Taip". Vertinu jūsų atvirumą, bet jūs no
rėjote įsidarbinti aukle padorioje šeimoje. Pati suprantate,
buvusi kalinė, kamuojama nemalonios infekcijos, negali
tikėtis dirbti su vaikais.
- Ak, suklydau. Aš visiškai sveika! Visiškai!
Darbdavys paniuro:
- Jevlampija Andrejevna, mes - seni darbo rinkos da
lyviai, esame pripažinti ir branginame agentūros vardą.
Jus vis tiek siusime į medicinos komisiją, todėl geriau iš
syk skirkimės. Beje, mes pretendentus tikriname pagal
kompiuteryje esančius duomenis, įmonė palaiko ryšius su
VRM. Tad likite sveika!
- Patikėkite, rašydama kvailai suklydau!
- Ar nesergate jokia liga?
- Taip, tai yra ne.
- Tai kaip?
- Labai idiotiškai suformuluotas klausimas, - pasipikti
nau, - juk į jį neįmanoma atsakyti. Atsakysi „taip" arba
„ne" - jokio skirtumo! Taip klausti negalima!
- Ačiū, kad nurodėte mano klaidas, likite sveika, - tarste
lėjo dėdulė ir įsistebeilijo į kompiuterio ekraną.
Grįžau namo ir užsipuoliau Seriožą:
- Gerą patarimą davei, tiesiog trūksta žodžių!
Išgirdęs, kaip man sekėsi, Serioža pralinksmėjo.
- Na, Lampadėle, tikrai persistengei! Liepk kvailiui mels
tis, tai šis kaktą prasiskels. Kitą kartą vis dėlto perskaityk
klausimus, nes ne į visus reikia atsakyti „taip", kitaip gali su
8 Darja Doncova
laukti nemalonumų. Jei tavęs paklaustų maždaug taip: „Ar
pritariate teroristams?"
Niekinamai nužvelgiau Seriožą ir nusprendžiau ateityje
anketose rašyti tik tiesą. Pagaliau vis tiek susirasiu darbą!
Visą savaitę atidžiai skaičiau skelbimus ir galiausiai ra
dau įdomų pasiūlymą. Susitikimas buvo paskirtas dešimtą
valandą ryto.
Bet, regis, buvo nelemta įsidarbinti, nes, vos tik išlipau iš
lovos, viskas ėjo perniek.
Iš pradžių Mulia, išvesta pasivaikščioti, įsipainiojo į pa
vadėlį ir gailiai inkštė, į draugužės dejones bemat atsiliepė
kiti šunys, ir po akimirkos priešais mane jau sukosi dau
gybės letenų ir šunų kūnų gumulas. Teko ilgai gaišti, kol
viskas stojo į savo vietas.
Vėliau išbėgo verdama kava, sugedo kelnių užtrauktukas,
o ant striukės nežinia iš kur atsirado bjauri riebalų dėmė.
Galiausiai dar ir automobilio variklis neužsivedė.
Iš nevilties trenkiau kumščiu į vairą, dar kartą suktelėjau
raktelį, ir... o stebukle! - variklis pradėjo burgzti.
Mintyse persižegnojau, išsukau iš kiemo, atsargiai perva
žiavau prospektą, pasukau į dešinę, tada - į kairę ir atsidū
riau sankryžoje. Degė raudona šviesoforo „akis". Priekyje
stovėjo du beveik vienodi automobiliai - supuvusio bakla-
žano spalvos žiguliai. Abiejuose prie vairo sėdėjo moterys.
Stabtelėjusi kairiojoje eilėje, gerai mačiau jų galvas.
Užsidegė žalia šviesoforo šviesa. Dešinėje stovėję žiguliai
lėtai pajudėjo į priekį, o kairysis automobilis stovėjo vieto
je. Supykau: pasitaiko vairuotojų - „stabdžių", kol toks su
sivoks, jog galima važiuoti, vėl užsidegs raudona. Kodėl ji
nesiryžta pajudėti? Gal paspausti signalą?
Nespėjau delnu paliesti signalo mygtuko, o sankryžoje
įvyko akimirką trukusi drama. Sankryžą atsargiai kertan
čius žigulius torpedavo didelis sunkvežimis, kuris išlėkė iš
kairės, iš tos pusės, iš kurios automobilių vairuotojams de
rėjo laukti žalio šviesoforo signalo. Susikertančios gatvelės
yra nedidelės, jomis naudojasi tik vietos gyventojai, norin
tys išvengti prospekte susidarančių spūsčių. Beveik niekas
nematė šio įvykio. Tik viena skurdžiais drabužiais vilkinti,
regis, varginga moteris skubriu žingsniu ėjo šaligatviu. Kitų
praeivių nebuvo matyti, nes Maskvoje trečią dieną siautė
pūga, kiaurai smelkiantis vėjas į veidą skaudžiai drėbė snie
gą. Ant šaligatvio susidarė drėgna košė, po kuria blizgėjo
ledas. Tokiu oru į lauką nosį iškišti ryžosi tik tie, kurie jokiu
būdu negalėjo likti namie. Beje, gatvėse automobilių ge
rokai sumažėjo, ir tai tebuvo vienintelis džiaugsmas, kurį
maskviečiams teikė pūga.
Sunkvežimis, niekuo nekaltą žiguliuką pavertęs sukne
žintų gelžgalių krūva, akimirkai sustingo, tada pavažiavo
atbulas, aplenkė metalo laužo kalną ir nurūko. Šaukdama:
„Stokite!" - iššokau iš automobilio.
Kur ten, avarijos kaltininko ir pėdos buvo ataušusios.
Nežinodama, ką daryti, sutrikusi žvalgiausi į šalis. Už nu
garos išgirdau spiegiant stabdžius, todėl šoktelėjau kairėn.
- Ei, panele, - suriko dėdulė, - kas atsitiko?
- Taigi... antai... ten... ją... sunkvežimis, - lemenau norė
dama papasakoti, kas atsitiko.
- Mentus iškvietei? - pertraukė vairuotojas.
- Nespėjau.
- Na, ir bobos, - nepatenkintas burbtelėjo jis, - iš jų jo
kios naudos!
Taręs šiuos žodžius, jis pačiupo mobilųjį telefoną, o aš,
vos vilkdama kojas, priėjau prie žigulių nuolaužų ir rikte
lėjau:
- Nesijaudinkite, tuoj iškviesime greitąją.
Iš nuolaužų gilumos - nė garso.
- Ar girdite?
Tyla.
- Tuoj atvažiuos gydytojai.
10 Darja D oncova
Vėl tyla.
- Atsiliepkite, prašau.
Niekas neatsakė.
- Ar jums bloga?
- Užteks kvailioti, - išgirdau už nugaros, - ko rėkauji?
Sutrikusi nutilau. Užsieninio automobilio šeimininkas
krenkšėdamas išlipo ir, atsargiai zamšos batais žengdamas j
druskos, sniego ir purvo pliurzą, priėjo prie avarijos vietos,
žvilgtelėjo pro išdaužtą priekinį langą ir pareiškė:
- Šis vaikinas - jau lavonas.
- Miręs? - pasibaisėjau.
- Tu irgi būtum galą gavusi, „pasibučiavusi" su sunkias
voriu sunkvežimiu, - atkirto vyras. - Nieko sau! Diena pra
sidėjo nelabai linksmai.
- Prie vairo sėdėjo moteris, - išlemenau.
- Iš kur žinai?
- Na... kol laukiau šviesoforo, mačiau garbanas, plaukus
iki pečių.
- Tai vyras, užsiauginęs ilgus plaukus, - nusispjovęs tarė
dėdulė, - gal pideras! O kodėl šis automobilis stovi? Niekas
iš jo neišlipa? Antai, kelių patruliai braunasi, greitai atlėkė.
Tikriausiai „mėlynieji paukščiai" kažkur netoliese stumdėsi.
Jis, pamiršęs mane, žvaliu žingsniu pasuko prie niūriai
nusiteikusių patrulių, nenoromis lipančių iš automobilio.
Priėjau prie sankryžoje stovinčių žigulių, pamačiau viduje
sėdinčią į vairą įsikibusią merginą ir pabeldžiau į langą. Ji
krūptelėjo ir nuleido galvą ant vairo. Supratusi, kad mer
giną ištiko šokas, nusprendžiau ją nuraminti, trūktelėjau
dureles, šios atsidarė.
- Nebijokite, - skubiai tariau, - viskas gerai. Norite van
dens? Turiu butelį.
Nepažįstamoji pakėlė galvą, o aš nejučia nusistebėjau,
kad ji labai graži. Didelės melsvos akys, aprėmintos tankio
mis juodomis riestomis blakstienomis, gražūs lenkti anta
kiai, daugybė smulkiomis garbanomis raitytų sruogų krito
ant pečių, o siaura nosytė, putlios, lyg genialaus dailininko
nupieštos lūpos, užbaigė tobulą veidą.
- Nesijaudinkite, - kalbėjau, - tuoj atvažiuos gydytojai,
suleis vaistų.
Staiga gražuolė kilstelėjo ranką ir parodė j autobusų stote
lės pusę, esančią už poros metrų nuo tragiškų įvykių vietos.
- Ar matai raudoną kiškį? - sušnibždėjo ji. - Ana, jis ant
suoliuko sėdi!
Iš pradžių pamaniau, kad dieviško grožio mergina iš
streso prarado nuovoką. Ilgaausis Maskvos centre? Be to,
raudonas? Tikriausiai gražuolę ištiko reakcinė psichozė.
Tada pažvelgiau ten, kurlink rodė daili moters ranka.
Stotelėje, po stikliniu stogeliu, ant suolelio sėdėjo didžiu
lis pliušinis purpurinės spalvos žaislas. Regis, kažkas jį pa
miršo, įlipo į autobusą ir nuvažiavo, o žvairaakis liko.
- Iš tikrųjų! - šūktelėjau. - Kiškelis!
- Raudonas!
- Taip.
- Tai ne sapnas, - sušnibždėjo mergina ir, keistai sukūk-
čiojusi, apalpo.
2 SKYRIUS
Suprantama, su darbdaviu pasikalbėti nenuvykau. Iš

pradžių mane apklausė kelių patruliai. Tiesą sakant, juos
domino du dalykai: ar įsiminiau sunkvežimio numerį ir ar
galiu apibūdinti, kaip jis atrodė.
- Viskas įvyko labai greitai, - nedrąsiai paaiškinau. -
Bumt, - ir nuvažiavo! Numerio neįsiminiau.
- Visiškai? - dalykiškai paklausė milicininkas.
- Nė vieno skaičiaus!
- O raidžių?
12 Darja D oncova
- Irgi-
- Pasistenkite papasakoti, kaip sunkvežimis atrodė, - pa
prašė antrasis patrulis.
Man vėl nepavyko.
- Toks didelis... metalinis, su ratais!
Mentai susižvalgė.
- Išskirtiniai požymiai, - atsiduso vienas, - turiu galvoje
ratus, nes paprastai po Maskvą važinėja vikšrinės transpor
to priemonės!
Jausdamasi lyg paskutinė idiote, pasukau prie automobi
lio ir krūptelėjau, išgirdusi bjaurų gergždžiantį garsą: gel
bėtojai pneumatiniais įrankiais vadavo nelaimingo vaikino
kūną.
- Panele, - už rankovės timptelėjo mane vyras mėlyna
greitosios pagalbos tarnautojo striuke, - padėkite surašyti
dokumentus.
Nelabai suprasdama, apie ką jis kalba, įlipau į baltos spal
vos mikroautobusą ir ant neštuvų išvydau gražuolę, grie
žiančią dantimis.
- Ji su mumis nenori kalbėti, - paaiškino gydytojas, - gal
galėtumėte padėti? Ar žinote, kuo ji vardu?
- Ne, iš kur man žinoti? Tikriausiai mergina turi vairuo
tojo pažymėjimą, juk jame nurodyti visi duomenys. Gal iš
automobilio atnešti jos rankinę?
- Gal galėtumėte? - susiraukė gydytojas. - Mums drau
džiama liesti svetimus daiktus, dar kas nors dings, o apkal
tins mus.
Pažvelgiau į nepažįstamąją ir švelniai paprašiau:
- Pasistenkite pati prisiminti savo vardą.
Ji išplėtė melsvas akis.
- Ar kiškis ten?
- Taip, taip, sėdi ant suolelio.
- Paimk jį.
- Ar norite to žaislo?
- Taip.
- Tuoj jį atnešiu, o pati pabandykite prisiminti, kas esanti.
- Žana Lvovna Kulakova, „Leo“ teatro aktorė, - gana ra
miai atsakė panelė.
- Puiku, - nudžiugau, - dabar atnešiu kiškelį.
- Įdėk jį į mano automobilį, - sušnibždėjo Žana.
Nuėjau prie stotelės, pačiupau pliušinę baidyklę ir mėgi
nau nukratyti sniegą. Stikliniame stotelės stogelyje žiojėjo
skylė, ir ilgaausis palengva buvo virtęs balta pusnimi. Te
liko stebėtis gamintojų fantazija, kiškeliui jie parinko tokią
nerealią spalvą.
Atidariau neužrakintus Žanos žigulius, ketinau ant ga
linės sėdynės padėti minkštą žaisliuką, tad atsargiai stum
telėjau didelį krepšį. Išgirdau urzgimą, o netrukus išvydau
mažytį gauruotą snukelį. Prieš man pasirodant krepšyje ra
miai snaudė mažutis jorkšyro terjeras.
- Ak, koks tu mielas, - susigraudinau.
Bet šunelis nutarė, kad negarbinga bendrauti su nepažįs
tama moterimi. Jis nusičiaudėjo ir vėl pasislėpė krepšyje.
Užtrenkiau dureles ir nubėgau į mikroautobusą. Žana, jau
ne taip stipriai išbalusi, pasiteiravo:
- Paėmei?
- Taip, taip, nesirūpink. O kam jis tau?
- Tai - mano geriausias draugas, - sušnibždėjo Kulako
va, - noriu išgerti už jo sveikatą. Jei ne kiškis, gulėčiau da
bar plastiko maiše. Gelbėtojas... mielasis...
Nesusitvardžiau ir užjaučiamai paglosčiau sutaršytus Ža
nos palukus. Labai gerai žinau, kad žmogus, laimingai iš
vengęs mirtino pavojaus, dažnai elgiasi neadekvačiai.
- Gal vis dėlto važiuokime į ligoninę? - pasiūlė gydytojas.
- Ne, - griežtai nukirto Žana.
- Jums negalima vairuoti, - įspėjo gydytojas.
Mergina pažvelgė į mane ir staiga pareiškė:
- Ji mane parveš!
14 Darja D oncova
Tikriausiai, išgirdus tokį įžūlų pareiškimą, derėjo supyk
ti, būtent taip būčiau pasielgusi įprastoje situacijoje, bet da
bar tik linktelėjau.
- Žinoma, tik pasakyk adresą ir duok raktelius, nuvai
ruosiu tavo žigulius iki prekybos centro aikštelės.
Vis tiek jau pavėlavau pas darbdavį, be to, negalima varg
šės Žanos palikti, geriau nuvešiu namo.
Įsėdusi į mano automobilį, Žana šūktelėjo:
- Ak, atnešk irisiuką.
-K ą?
- Irisiuką.
- Kur jie?
- Mano automobilyje.
Klusniai grįžau į aikštelę, išrausiau stalčiuką, atidžiai ap
žiūrėjau plastiko dėželę šalia bėgių perjungimo rankenos,
tada užsukau į parduotuvę, nupirkau prie kasos buvusį sal
dainių pakelį ir atnešiau jį Žanai.
- Štai, imk.
- Kas tai? - nustebo mergina.
- Saldainiai.
- Nevalgau saldumynų, nuo jų labai storėju, o man pri
valu rūpintis figūra.
- Juk pati prašei.
-Aš?!
- Pati sakei: „Atnešk iš mano automobilio irisiukus.“ At
leisk, žiguliuose nieko neradau, todėl nupirkau savo nuo
žiūra, jei tie nepatinka, galiu nupirkti kitokių.
Žana šyptelėjo:
- Ne irisiukus, o Irisiuką, jorkšyrą, jis krepšyje miega.
Tik dabar prisiminiau mažą gauruotą būtybę ir pajutau są
žinės graužatį. Kaip čia atsitiko, juk mačiau terjerą ir visiškai
jį pamiršau, o nelaimingasis automobilyje galėjo sušalti.
- Ir kiškį pačiupk! - riktelėjo Žana man pavymui.
Galiausiai atsisėdau prie vairo ir tariau:
- Sakyk adresą.
Vietoj atsakymo išgirdau tylų knarkimą, todėl atsigrę
žiau. Žana ramiai snaudė padėjusi galvą ant pliušinio pa
baisos. Šiek tiek padvejojusi, apsisukau ir nuvažiavau namo.
Mes gyvename netoliese, tegul Žana kurį laiką pabus pas
mus, neverta jos vežioti po spūstis.
Įvažiavusi į kiemą, atsargiai papurčiau merginą.
- Prašau, pabusk.
- Kur mes? - mieguistai sušnibždėjo ji.
- Eime pas mane, išgersime arbatos.
Visiškai nesipriešindama ir glausdama krepšį su Irisiuku,
Žana išlipo iš automobilio.
- Kiškio nepamiršk, - priminė ji.
Iš automobilio ištraukiau raudonąją pabaisą.
Mažasis Irisiukas buvo labai abejingas. Išvydęs būrį mūsų

šunų, jis išliko melancholiškas, ramiausiai išsikabarojo iš
krepšio, atsigėrė vandens, o paskui išsitiesė ant Mulios kili
mėlio. Muljana, nė kiek nesutrikusi, pakėlė akis ir delikačiai
paklausė:
-A u?
- Tai tik laikinai, - atsakiau, - atėjo pasisvečiuoti.
Mopse garsiai atsiduso ir nuėjo prigulti ant sofos. Ada,
Fenia ir Kapa nusekė paskui ją, Reičelė įsitaisė po stalu, o
Ramikas nušuoliavo į mano miegamąjį. Irisiukas nieko ne
jaudino. Jorkšyras - toks mažytis, kad mūsų galiūnai, re
gis, palaikė jį žiurkėnu, o graužikų atžvilgiu šunys nusiteikę
draugiškai.
- Nori sriubos? - paklausiau Žanos.
- Ačiū, pirmojo patiekalo nevalgau, nuo jo storėjama, -
išgirdau, - geriau duok degtinės!
Sutrikau: pripažinkite, keistokas jaunos moters noras vi
dury baltos dienos. Degtinės! Suprasčiau, jei prašytų vyno,
konjako, viskio pagaliau, bet baltosios!
16 Darja Doncova
- Nesu alkoholikė, - paaiškino Žana, - apskritai negeriu!
Bet dabar noriu išlenkti taurelę už raudoną kiškį. Jis man
išgelbėjo gyvybę.
Pradėjau nerimauti. Regis, Kulikovai pasimaišė protas,
kaip dabar turėčiau elgtis? Namie nieko nėra, Liza ir Kiriuš-
ka pamokose, Katiuša išdūmė į komandiruotę, Kostinas
darbe, Seriožka su Julečka irgi, visi grįš vėlai.
- Su alkoholikais neturiu nieko bendra, - pakartojo
Žana.
- Taip, taip, - kvailai sulinksėjau.
Labai gerai žinau: psichopatams reikia pritarti, kitaip pu
siau pakaltinamai asmenybei galite sukelti afekto reakciją.
Ligonis gali pagriebti peilį, sviesti ketaus keptuvę...
- Nesu ir protą pametusi moteris, - pridūrė viešnia.
- Kodėl nutarei, kad taip manau?
- Tavo visos mintys ant kaktos parašytos.
- E... E... visai ne.
- Gerai, - susiraukė Žana, - tuoj viską paaiškinsiu. Va
kar vakare išgirdau, kad suskambo telefonas. Buvau ką tik
grįžusi po spektaklio, jis baigėsi vienuoliktą valandą. Kol
persirengiau, šen bei ten pasisukiojau... grįžau apie pusiau
naktį. Girdžiu, telefonas skamba kaip patrakęs!
Žana pačiupo ragelį ir beveik piktai paklausė:
- Na, kas dar neduoda ramybės?
- Galima Žaną Lvovną? - sugergždė gal vyro, gal moters
balsas.
- Klausau, - atsakė ji.
- Jus trukdo serialo „Pomirtinės paslaptys*' režisieriaus
padėjėjas, - pasigirdo ragelyje, - Saša Kovalenka.
Taip ir nesupratusi, kokios lyties yra Saša Kovalenka,
Žana klestelėjo į fotelį. Čia reikėtų šiek tiek nukrypti nuo
pagrindinės temos ir trumpai papasakoti apie Kulakovą.
Žanočka, kiek save pamena, svajojo būti aktore. Tikriau
siai ji paveldėjo mamos, žavingosios Lidočkos, aistringos
scenos gerbėjos, genus. Bet Lidai nepasisekė. Jos tėvai,
mama - istorikė, o tėvas - matematikos profesorius, išgir
dę dukters žodžius: „Eisiu mokytis aktorystės*1, siaubingai
išsigando ir Lidočkai kategoriškai uždraudė net galvoti apie
sceną. Jai teko stoti į pedagoginį institutą. Lida per visus
studijų metus buvo aktyviausia saviveiklos kolektyvų daly
vė, vėliau sėkmingai ištekėjo, pagimdė dukterį ir ją auklėjo.
Nuo ankstyvos vaikystės Žanai buvo kalama, kad scena -
tai visas gyvenimas. Kai duktė baigė vidurinę, Lida ją suge
bėjo įtaisyti į teatro mokyklą ir kasryt jai kartojo:
- Man nepasisekė, tėvai man neleido puoselėti gabumų,
bet tu turi visas galimybes, padėsiu tau, kuo tik galėsiu.
Žanočka iš visų jėgų stengėsi tapti garsia aktore, bet jai
nelabai sekėsi. Viešpats pagailėjo jai gabumų. Vieni jos
bendrakursiai, nors rektoratas tai griežtai draudė, pradėjo
filmuotis serialuose, kiti įsitaisė teatrų kolektyvuose. Žana
pasirodė esanti niekam nereikalinga. Ji seniai būtų pasida
vusi, bet mama atkakliai kurstė viltį, pati nunešė dukters
nuotraukas į „Mosfilmo“ kino studijos aktorių bazę ir įsi
gudrino pasiekti, kad po studijų Žaną paimtų į „Leo“ te
atrą, kolektyvą, kuriam vienvaldiškai vadovavo Valerijus
Arnolskis. Bet tai buvo paskutinis mamytės geras darbas, ji
mirė gana jauna, pateko po automobilio ratais. Ją, bėgančią
per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, partrenkė
vairuotojas, kuris vėliau pabėgo iš įvykio vietos.
Žana liko viena, bet į depresiją nepuolė, visada buvo ge
ros nuotaikos. Teatre Žanos nevertino, laikė ją balastu, bet
iš jo nevarė. Žymios aktorės nenoriai sutikdavo imtis mažų,
nereikšmingų vaidmenų. Daugelyje pjesių yra vaidmenų,
kur aktorius neištaria nė žodžio. Žana buvo viena tų „ne
byliųjų" aktorių, balete tokios vadinamos „aštuonioliktąja
gulbe devintoje eilėje už ežero". Kita jos vietoje jau seniai
būtų nusivylusi, bet Žana kaskart džiugiai eidavo į sceną.
Ji baronienei paduodavo stiklinę vandens, markizei atneš
18 Darja Doncova
davo skrybėlę, ant etažerės statydavo grafiną. Beje, buvo
vienas vaidmuo su žodžiais. Vienoje šiuolaikinėje pjesėje
Žanočka, šaukdama: „Jis atvažiavo!", pirmojo veiksmo pa
baigoje perbėgdavo sceną.
Dabar suprantate, kodėl, išgirdus apie serialą, Žanai pa
kirto kojas? Dabartiniais laikais, jei šmėkštelėsi daugiaseri-
jiniame „filme", gali manyti, kad jau padarei karjerą.
Režisieriaus padėjėjas, kurio pareiga buvo kviesti akto
rius bandymams, lyg neįtardamas, kad Žanai sukėlė tokius
audringus jausmus, kalbėjo neaiškios lyties balsu:
- Jus planuojama siūlyti Nastios vaidmeniui, tai viena
pagrindinių filmo veikėjų, bus šimtas dvidešimt serijų, ro
dysime per Pirmąjį kanalą. Ar jūs dabar laisva? Kitų įsipa
reigojimų neturite?
- Tuoj pažiūrėsiu į darbo kalendorių, - drebančiu balsu
tarė Žana, tada trumpai patylėjo ir mikliai pamelavo: - La
bai gerai gaunasi, ką tik baigiau darbą viename projekte, kol
kas esu neužsiėmusi.
- Puiku! Rytoj atvažiuokite į „Mosfilmą", tik nevėluoki
te, - tarstelėjo režisieriaus padėjėjas ir padėjo ragelį.
Visą naktį Žana negalėjo sumerkti akių. Ji vartėsi lovoje ir
aikčiojo iš laimės. Šimtas dvidešimt serijų! Tikriausiai ma
mytė prasibrovė pas patį Viešpatį ir mylimai dukrai išmeldė
vaidmenį. Paryčiais Žanai ėmė merktis akys, o tuo metu su
skambo telefonas. Mergina krūptelėjo ir pažvelgė į laikrodį:
ketvirta ryto. Smarkiai supykusi ant idioto, nutarusio skam
binti ir trukdyti tokiu metu, aktorė pačiupo ragelį.
- Klausau!
- Žana? - sušlamėjo ausyje.
- Taip, aš.
- Kulakova?
- Ko norite? - riktelėjo ji. - Gal visai pakvaišote?
- Klausyk, - kažkas sušnibždėjo. - Kelintą žadi išvažiuoti
iš namų?
- Devintą ryto, - nieko negalvodama atsakė Žana.
- Ar važiuosi baklažano spalvos žiguliais, kurio valstybi
nis numeris...
- Kas jūs tokia? - labai supyko mergina.
- Jokiu būdu nevažiuok į bandymus, gatvėje tavęs tyko
mirtis.
Žana šyptelėjo. Aišku, konkurentės sukruto. Tie, kurie
mano, kad ekrano ir scenos žmonės draugauja, mąsto tik
apie kūrybą ir nejaučia pavydo, giliai klysta. Aktoriaus pro
fesija yra labai priklausoma: patiksi režisieriui - filmuosie-
si. Nepatiksi - teks nešdintis. Baisiausia aktoriui yra jaustis
nereikalingam. Sėdi namie fotelyje, ilgesingai spoksai j te
levizoriaus ekraną, o telefonas tyli. Visas pasaulis tave pa
miršo, o žiūrovas - pirmiausia. Jei tavo veidas nešmėžuoja
žmonėms prieš akis - viskas baigta. Jei nesi matomas, tai
nesi ir mylimas - ši patarlė ne šiandien sugalvota. Televizi
joje sukami filmai, juos vaidina kiti, vėliau dalija interviu,
gauna honorarus, premijas. Ką daryti? Lieka tik meluoti,
išgirdus kandžius tariamųjų draugių klausimus:
- Kodėl nesifilmuoja? Gal sumanei pailsėti?
- Nenoriu visokiems niekams savęs švaistyti, atsisakau
menkų vaidmenų, laukiu tikro ir gero scenarijaus.
Ak, netikėkite tokiais žodžiais. Tas, kuris niekinamai su
raukęs nosį taip kalba, režisieriams yra neįdomus. Neturėda
mas darbo aktorius griebsis bet kokio pasiūlymo, kad tik ne
tektų namie liūdėti ir jaustis niekam nereikalingam. Tačiau
pagrindinių vaidmenų - mažai, o pretendentų į juos - daug,
ir aktoriai dažnai griebiasi įvairiausių triukų, kad tik kon
kurentui pakištų koją. Regis, dabar Žanai skambina viena į
peržiūrą pakviestų aktorių, tikriausiai tikisi pagąsdinti Ku-
lakovą. Jei Žana neateis į „Mosfilmą", vaidmuo atiteks kitai.
- Eik tu... - gana ramiai tarė aktorė.
- Vadinasi, važiuosi?
- Žinoma.
20 Darja Doncova
- Ak, nereikia, ten tavęs mirtis tyko!
- Klausyk, - atsiduso Žana, - gali nesistengti, manęs ne
išgąsdinsi, nesitikėk to vaidmens, jis mano.
- Ką tu, - sušvokštė balsas, - kaip galėjai taip pamanyti,
aš - Neli, ekstrasense ir magė. Ką tik magiškajame rutulyje
pamačiau baisią automobilių avariją ir nusprendžiau tave
įspėti. Patikėk, bus geriau, jei rytojaus dieną praleisi namie,
kitaip nelaimės neišvengsi.
Kaip ir visi aktoriai, Žana yra šiek tiek prietaringa. Ji
krūptelėjo, bet nutarė nepasiduoti.
- Ką gi, ačiū už įspėjimą, kiek esu jums skolinga?
- Kalbu tikrai nesavanaudiškai, už ateities numatymą ne
galima imti pinigų, kitaip dings gebėjimai!
- Kaip sužinojote mano telefoną? - šaipydamasi paklau
sė aktorė.
- Irgi rutulyje išvydau, - nesutriko ekstrasense.
Žana nusijuokė.
- Ar manimi netiki? - sutratėjo pašnekovė. - Jame įžiū
rėjau ir baklažano spalvos automobilį, kurio valstybiniai
numeriai trys septyni...
- Gana!
- Pala, maldauju išklausyti iki pabaigos!
- Kas dar?
- Tu žūsi!
- Aha.
- Jaunystėje!
- Supratau!
- Žus didi aktorė, net nespėjusi pasireikšti.
- Gerai, labanaktis.
- Tau padedu tikrai nesavanaudiškai, man nieko nerei
kia: nei pinigų, nei paslaugų, tik prisimink mano žodžius.
- Nagi kalbėk, - nusileido žiovaudama Žana.
- Tave išgelbės raudonas kiškis!
- Kas? - sukikeno aktorė.
- Raudonas kiškis!
- Juokauji!
- Būk labai atsargi sankryžoje prie „Gurmanų svajonės"
prekybos centro. Prieš važiuodama apsidairyk į šalis. Jei pa
matysi raudoną kiškį, jokiu būdu nevažiuok, stovėk vietoje.
Dar geriau, jei paliksi automobilį ir nueisi, kiškis - ženklas,
įspėjimas.
Tetulė toliau kalbėjo, bet Žanai pabodo kvaila istorija. Ji
numetė ragelį, nepamiršo išjungti telefono ir mėgino už
migti. Kur gi tas Morfėjus?
Pykdama ant viso pasaulio, Žana išgėrė kavos, vėliau
pasišlaistė po kambarius, vėl atsigulė, dar spėjo pamanyti:
„Pagulėsiu pusvalandį, o vėliau pradėsiu ruoštis", bet tada,
lyg tyčia, giliai užmigo.
Žanočka pabudo po aštuntos penkiolika ir siaubo apimta
pradėjo lakstyti po kambarius. Reikia pripažinti, niekingoji
konkurentė beveik pasiekė savo. Žana atrodo siaubingai -
veidas pažaliavęs, po akimis tamsūs ratilai, galvos jau ne
spės išsitrinkti, pritrūks laiko ir deramai susišukuoti.
Apdujusi Žana įsėdo į automobilį, paspaudė greičio pe
dalą, atvažiavo iki prekybos centro, sustojo ties sankryža,
nejučia pažvelgė į šalį ir nustėro: autobusų stotelėje raudo
navo pliušinis neįtikėtino dydžio kiškis.
3 SKYRIUS
- Visa kita tu žinai, - tyliai tarė Žana ir iš šalčio susi

gūžė. - Aš iš netikėtumo apmiriau, o šalia stovėjęs auto
mobilis pajudėjo, tada įlėkė sunkvežimis... tai buvo manoji
mirtis, bet ji teko kitam. Apgavau senąją giltinę su dalgiu,
vietoj savęs pakišau kitą žmogų. Siaubinga, ar ne?
- Paprasčiausias sutapimas, - dėdamasi žvali sušukau, -
tikriausiai vairuotojas buvo girtas.
22 Darja Doncova
- Iš pat ryto?
- Ką gi, kai kurie žmonės niekada nebūna blaivūs.
- Ir jis sėdo prie vairo?
- Puskvaišių daug.
- Ne, tai buvo skirta man. Be reikalo nepasidomėjau, kur
galėčiau rasti tą aiškiaregę.
- Nesąmonė, negalima numatyti ateities.
- Pasirodo, galima, ana, raudonas kiškis!
- Tai sutapimas.
Žana dešine ranka suėmė savo garbanas, tada staiga pa
klausė:
- Ar kada nors matei tokios spalvos kiškį?
- Realiame gyvenime - ne, o žaislų parduotuvių vitrino
se - kiek tik nori! Klausyk, tu visa drebi.
- Šiek tiek, - prisipažino Žana, - krečia drebulys ir py
kina.
- Eik, prigulk ant sofos, nusnūsi, ir viskas praeis, į atran
ką šiandien nenuvažiuosi.
- Viešpatie, kodėl man taip nesiseka? - gailiai sušuko
Žana.
Didžiulės gražios jaunos moters akys pritvinko ašarų.
Prisiminiau savąsias kančias, ieškant darbo, ir žvaliai šūk
telėjau:
- Nedidelė bėda!
- Tu paprasčiausiai nesupranti! - nervingai sušuko
Žana. - Tokio pasiūlymo retai sulauksi.
Skaidri ašara nuriedėjo merginos skruostu, po jos - an
tra, trečia.
- Neverk, - paliepiau, - ar tau skambino režisierius?
- Režisieriaus padėjėjas.
- Nesvarbu! Saša Kovalenka, iš serialo „Pomirtinės pa
slaptys"?
- Teisingai.
Šyptelėjau:
- Tuoj viską sutvarkysiu. Ramiai miegok, paskambinsiu j
„Mosfilmą". Sužinosiu to ar tos Sašos telefoną, paskambin
siu ir pasakysiu: „Žana Kulakova pateko į avariją, bet rytoj
būtinai atvažiuos!"
Aktorė pradėjo dar labiau drebėti.
- Gulkis, - liepiau, - ir Irisiuką pasiimk, jis irgi visas
krūpčioja, gal peršalo.
- Ne, - išlemeno Žana eidama į svetainę, - jis taip kasosi!
- Seniai?
- Na... Irisiuką gavau prieš savaitę, jis dar mažytis.
- Tikriausiai jis turi blusų.
- Ne, jis iš brangaus veislyno, - abejingai aiškino Žana, -
veisėja sakė, kad pusmetį visi jorkai būtinai kasosi.
Ant sofos paguldžiusi dėl išgyvenimų nusikamavusią
Žaną, aklinai užtraukiau užuolaidas.
- Pažadink mane ketvirtą, - išgirdau balsą po antklo
de, - reikės vaidinti spektaklyje.
- Bus padaryta, - atsakiau, grįžau į virtuvę ir, rinkdama te
lefono numerį, pažvelgiau į Irisiuką. Mažytis padarėlis krenkš
damas ir inkšdamas užpakaline letena įnirtingai kasėsi ausį.
- Liaukis, - paliepiau, - iki kraujo nusidraskysi.
Irisiukas gailiai žvilgtelėjo į mane ir vėl letena pakrapštė
ausį. Regis, niežėjimas mažylį labai vargino.
Nuo ryto iki pietų vargau ieškodama Sašos Kovalenkos.

Telefonas net įkaito, bloknotą išmarginau įvairiausiais už
rašais. Galiausiai paaiškėjo: „Pomirtinių paslapčių" serialo
apskritai niekas nekuria, apie tokį projektą niekas nebuvo
net girdėjęs. Gal jis ir planuojamas, bet šiandien „Mosfil-
me“ niekas nerengė jokių atrankų. Vis dar negalėdama nu
rimti, paskambinau savo bičiulei, žurnalistei Svetai Safono-
vai, rašančiai apie televizijos serialus, ir paliepiau:
- Skubiai sužinok, kas planuoja kurti šimto dvidešimties
serijų filmą „Pomirtinės paslaptys".
24 Darja Doncova
- Nieko nesu girdėjusi apie tokį grandiozinį projektą, -
išsyk atsakė Svetka, - nors į mano rankas patenka visa in
formacija.
- Tikrai?
- Tuoj patikrinsiu, - pažadėjo Safonova.
Penkioliktą valandą pranešė:
- Tokio serialo nėra.
- Visiškai?
- Aha.
- Ar esi tikra?
- Klausyk, Lempa, - pasipiktino Svetka, - tai mano duo
na. Šimto dvidešimties serijų filmas - didžiulis sumanymas,
apie jį seniai liežuviais plaktų. O dabar tylu. Ir visi mano in
formatoriai apie „Pomirtines paslaptis" nėra girdėję. Iš kur
tu apie tai iškapstei?
- Vadinasi, kažką supainiojau!
- Greičiausiai, - pritarė Svetka.
Išgėriau arbatos, įpyliau pieno nuolat besikasančiam Iri-
siukui, tada nuėjau žadinti Žanos.
- Kas čia? - sunkiai sudejavo ji.
Atsargiai išdėsčiau ataskaitą apie paieškas.
Žana kumščiais patrynė akis.
- Ar tavoji Sveta nemeluoja?
- Žinoma, ne.
- Ar ji yra kompetentinga?
- Ne pirmus metus dirba žurnaliste ir specializuojasi bū
tent serialų srityje, žino apie visus kitų metų projektus, bet
..Pomirtinių paslapčių" tarp jų nėra.
- Gudriai, - nutęsė Žana, tada atsisėdo ir, šūktelėjusi
»Ak!“, nugriuvo ant pagalvės.
- Kas atsitiko? - išsigandau.
- Galva sukasi ir labai skauda! Man labai bloga.
Paliečiau Žanos kaktą.
- Juk tu karščiuoji.
- Ne, tik viskas sukasi, lova kažkur nuplaukė!
Nubėgau termometro ir po penkių minučių, pažvelgusi į
gyvsidabrio siūlelį, pareiškiau:
- Trisdešimt devyni ir penkios dalys.
- Negali būti!
- Ramiai gulėk, tuoj atnešiu karštį mažinančių vaistų.
- Noriu atsistoti.
- Jokiu būdu.
- Man vakare spektaklis.
- Gal išprotėjai?
Staiga Žana pravirko:
- Supranti, negaliu praleisti spektaklio.
- Sirgdama gripu lipsi į sceną?
- Taip.
- Neįtikėtina!
- Arnolskis manęs nekenčia, - šniurkščiodama nosimi
tarė Žana, - tik ir laukia, kad galėtų išmesti: nepasirodei
darbe, eik lauk!
- Turėsi nedarbingumo lapelį.
- Mūsų teatre tai nepriimtina.
- Jei, pavyzdžiui, žmogus susilaužė koją?
- Su ramentais atšlubčios. Ir apskritai, net jei mirei, ma
lonėk pasirodyti, suvaidink, o tada šliaužk į kapines.
- Na, ir žiauru!
- Kulisai - sąmonės džiunglės, - išpyškino Žana ir pačiu
po man už rankos, - padėk!
- Su malonumu padėčiau, bet ką aš galiu?
- Suvaidink spektaklyje!
Pašokau.
- Nieko sau! Kaip?
Žana maldaujamai sudėjo rankas ant krūtinės:
- Mane išvarys iš darbo, į gatvę, niekur kitur neįsidarbin
siu. Kol vaidinu „Leo“ teatre, vis dar turiu šiokį tokį statusą,
o atsidūrusi gatvėje bemat prarasiu viską, net tą mažytę viltį
26 Darja D oncova
filmuotis. Arnolskis neturi žinoti, kad praleidau spektaklį.
Kitas bus tik po savaitės, spėsiu pasveikti. Dievaž, man la
bai bloga, negaliu atsistoti, viskas sukasi, padėk, maldauju,
neturiu daugiau kuo pasikliauti.
Mėginau ją atkalbėti.
- Žanočka, juk aš nemoku teksto!
- Nėra jokio teksto, - suriko mergina, - viskas elemen
taru! Antrasis veiksmas prasideda tuo, kad aš išeinu su
padėklu, ant kurio - puodelis su vandeniu. Lėtai pereinu
sceną, prieinu prie fotelio, kuriame sėdi baronienė, ir nusi
lenkusi paduodu puodelį. Baronienė nepatenkinta raukosi,
beda pirštu į stalelį ir paliepia: „Čia, Amalija, čia.“ Vėl nusi
lenkiu, padedu padėklą į nurodytą vietą ir pasišalinu. Vieni
niekai, bet kuri tai atliktų.
- Gerai, tokį vaidmenį išties gebėčiau atlikti, tik kaip vei
das? Mudvi visiškai nepanašios!
- Klysti! - sušuko Žana. - Mes vienodai sudėtos, kamba
rinės suknelė tau tikrai tiks.
- Teisingai, - nutęsiau, - o kaip plaukai? Tavo plaukai -
tankios garbanos, o mano - kelios plunksnelės.
Žana šyptelėjo.
- Tai perukas, - tarė ji ir nuo galvos nusitraukė vešlias
garbanas, - matai, turiu bėdų su plaukais, visai nusikama
vau! Ko tik nedariau - galiukus kirpau, tepiau ricinų alie
jumi, taikiau visokias procedūras, bet jokių rezultatų, todėl
pasirinkau peruką. Beje, žiemą tai net patogu, nereikia ke
purės, šilta ir gražu. Pasimatuok.
Užsimaukšlinau ant galvos „garbanas1 ir žvilgtelėjau į
veidrodį. Mat kaip, pasirodo, man tinka garbanoti plaukai.
- Gerai, dėl „plunksnų" viskas aišku, o kaip veidas? Ne
jau nė vienas tavo kolega nepastebės, kad tai ne tu?
- Ne! - sušuko Žana, vėl nesėkmingai mėginusi atsisės
ti. - Ne!
- Gal jie idiotai?
Aktorė iki smakro užsitempė pledą.
- Ne, - pavargusiu balsu atsakė ji, -Valerijus Arnolskis -
kretinas. Jis pastatė nesąmoningą spektaklį, visi aktoriai
vilki vienodus drabužius: ir baronienė, ir kambarinė, net
ir jaunoji meilužė, ir nusenusi motina. Visų mėlyno atlaso
suknios išsiuvinėtos sidabro siūlu, o veidus slepia kaukės,
nė vieno neįmanoma pažinti. Supranti?
- Kodėl jis taip nusprendė? - nusistebėjau.
Žana kurį laiką gulėjo tylėdama, vėliau sunkiai sušnibž
dėjo:
- Juk sakiau, jis - kretinas. Savo genialų sumanymą mums
taip paaiškino: „Noriu parodyti, kad visi žmonės yra vieno
di, nesvarbu, kokia jų kilmė, išsilavinimas ir turtinė padėtis.
Jūs vaidinate ne žmogų, o jausmus. Baronienė - išdidumą,
kambarinė - nuolankumą, meilužė - aistrą, veidai čia visai
nesvarbūs, jausmus reikia perteikti žodžiais ir judesiais."
Ten ir teksto beveik nėra. Mimikos ir judesio teatras, ne
sąmonė, konceptualūs niekai. Visiems jau bloga nuo to Ar-
nolskio, bet aš neturiu iš ko rinktis. Esu dėkinga, kad nors
tokį vaidmenį gavau. Beje, gavau jį tik todėl, kad režisie
rius pageidavo, jog aktorės būtų panašiai sudėtos, panašaus
ūgio. Viskas labai paprasta. Atvažiuosi į teatrą, nueisi į try
liktą kabinetą, jis bus atrakintas, spintoje rasi pakabintas
sukneles, kaukės bus ant lentynos, o žemai - bateliai, juose
rasi užrašą: „Kulakova". Kokio dydžio batus avi?
- Trisdešimt devinto.
- Puiku, ir aš tokio, - nudžiugo Žana, - matai, mudvi be
veik vienodos. Apsirengsi suknelę, užsidėsi kaukę ir ramiai
stovėk už kulisų. Tik ateik lygiai septintą penkiolika, kaip tik
tada prasidės pirmasis veiksmas, visi bus scenoje. Greitai per
sikūnysi - ir pirmyn. Tuoj išmokysiu tave, ką reikės daryti.
- O jei mane kas nors užkalbins?
- Nebus kam. Pasirodysi prieš pirmąjį veiksmą, antraja
me išeisi į sceną, ir viso gero. Kol persirengsi, visi dar bus
28 Darja D oncova
scenoje. Kartais šio spektaklio metu aš nė vieno aktoriaus
nesutinku.
- Net kai visi nusilenkiate?
- Kambarinė su jais į sceną neišeina.
- Aha, aišku. Beje, ar mane apsaugininkai įleis?
- Viešpatie, - susiraukė Žana, - prie durų sėdi Jelena
Markelovna, ji nuolat į laikraštį nosį įbedusi, eidama pro
šalį burbtelėsi: „Sveiki, Lena, tai aš, Žana.“ Ji net galvos ne
pakels, tik atsakys: „Žanusia, vaikeli, ar nesusirgai? Balselis
gergždžia." Močiutė neprigirdi ir visiems tą patį bubena.
Ramiai atsakyk: „Šaldytą mėsą lauke valgiau" ir keliauk sau
tolyn koridoriumi, niekur nesuk, tryliktas grimo kambarys
yra toliausiai.
- Gal apie tą šaldytą mėsą nereikėtų? - sunerimau.
- Tai mūsų bendras pokštas, - paaiškino Žana, - visi jai
taip atsako. Vadinasi, sutinki?
- Na... o jei nepavyks?
- Viskas labai paprasta.
- E... e...
- Klausyk, - liūdnai tarė Žana, - daugiau tiesiog neturiu
kieno paprašyti. Neateisiu į spektaklį, Arnolskis supyks ir
mane išmes. Ką tada darysiu?
- Gal kuri nors tavo draugė...
- Aš jų neturiu.
- Visiškai? - nustebau.
- Tokių, kurios dėl manęs į ugnį šoktų, neturiu.
- O kolegės? Paskambink kuriai nors, gal išgelbės.
- Aktorės - lyg besibučiuojančių gyvačių būrys, - pavar
gusiu balsu tarė ji, - jei matai už kulisų švelniai besiglėbes-
čiuojančias moteris, neik artyn, užsikrėsi neapykanta, kurią
balandėlės skleidžia. Pas mus viskas atrodo kilniai: bučiniai,
šypsenos, komplimentai: „Brangioji, atrodai nuostabiai."
Vėliau, prieš einant į sceną, staiga užsimanysi vandenėlio,
gurkštelėsi iš butelio, grimo kambariuose juos mums ne
mokamai pateikia, o tada... Motina šventoji, vidurius palei
džia! Režisieriaus padėjėjas iš garsiakalbio šaukia: „Spek
taklis prasideda! Kur Ofelija, tegul ruošiasi!" O Danijos
princo nuotaka nuo klozeto pakilti negali, ar žinai kodėl?
- Į vandenį buvo įberta stipriai veikiančių vidurius palei
džiančių vaistų?
- Teisingai. Ką reikėtų įtarti? Arba į batelį įkiša geležtę, pe
ruką iš vidaus klijais ištepa... Daugiausia „stengiasi" moterys,
bet ir vyrai neatsilieka. Beje, tarp mūsiškių nėra nei vyrų, nei
moterų, tik niekatroji giminė. Ypatingi žvėrys - aktoriai, jie
viskam pasiryžę. Niekas net nenorės padėti, neturiu kuo pa
sikliauti. Jei ir tu atsisakysi - man galas! Lik sveika, svajone...
Žana įsikniaubė į pagalvę.
- Gerai, - skubiai pažadėjau, - galų gale juk turiu sceni
nės patirties.
- Ar tu aktorė? - baugščiai paklausė mergina.
- Ne, arfininke, buvusi, dabar jau nekoncertuoju.
- Na, ir pasisekė man, - išsprūdo Žanai, - gerai, gal pa
repetuokime.
4 SKYRIUS
Tiksliai nurodytu laiku stumtelėjau duris. Ant jų kabėjo

lentelė su užrašu „Leo teatras" Tarnybinis įėjimas". Įžengiau
į pustamsį prieangį. Dešinėje stovėjo rašomasis stalas, ant
kurio jaukiai švietė stalinė lempa. Prie jo įsikniaubusi į lai
kraštį ir apsigaubusi skara sėdėjo močiutė.
- Kas čia? - abejingai paklausė ji, nepakeldama akių nuo
skaitalo.
- Sveika, Lena, tai aš, Žana.
- Ak, vaikeli, ar tik nesusirgai? Balselis kimus.
- Šaldytą mėsą lauke valgiau, - išpyškinau išmoktą saki
nį ir spėriu žingsniu nuėjau ilgu koridoriumi.
30 Darja Doncova
- Pokštininke, - sušvokštė senutė, ir daugiau aš jai nerū
pėjau.
Toliau įvykiai klostėsi sklandžiai lyg per sviestą. Trylikta
sis kambarys buvo atviras, spintoje, kaip Žana buvo žadė
jusi, radau ilgą atlasinę suknelę, batelius ir kaukę. Skubiai
persirengusi užsidėjau aitriai klijais ir dažais dvokiančią
kaukę ir išgirdau iš garsiakalbio, kabančio ant sienos:
- Pertrauka. Antrasis veiksmas prasidės j sceną išėjus
kambarinei. Kulakova, atsistokite ties antraisiais kulisais.
Atsargiai žengdama per įvairius virvagalius ir gelžgalius,
nuėjau iki nurodytos vietos ir išvydau liesą, vietoje nenu
stygstančią džinsuotą merginą.
- Sveika, Žanka! - riktelėjo ji.
Linktelėjau.
- Ana, ten padėklas ir puodelis, matai?
Vėl linktelėjau.
- Ak, pamiršau vandens įpilti, - atitoko rekvizitininke, -
tuoj atnešiu.Ar reveranso neužmirši? Jei vėl nenusilenksi,
Valerka putomis drabstysis!
Tuo metu iš tamsos pasigirdo šnabždesys:
- Aliska, kiek reikės tave kviesti? Kur žaibą nukišai? Kaip
perkūniją vaidinsiu?
- Vau! - mergina net pašoko. - Esu visiška užuomarša!
- Čiuožk žaibo atnešti!
- Tuoj, tuoj, - sukruto Alisa, - tik Žankai vandens atnešiu.
- Judinkis, netikėle, - pasigirdo iš tamsos.
Alisa virkaudama dingo už kulisų. Netikėtai susigraudi
nau. Priėjau prie uždangos ir pažvelgiau pro plyšį. Kėdžių
eilės buvo beveik tuščios, žiūrovai plūstelėjo į bufetą. Dieve,
kaip seniai stovėjau taip, žvelgdama į salę. Beje, aš nieka
da nesulaukdavau ovacijų. Ponia Romanova arfa skambino
nelabai vykusiai. Neturiu reikalingos vidinės energijos, ne
pasižymiu ryškia charizma. Tiek to, užteks tų liūdnų prisi
minimų, geriau dar kartą pakartosiu tai, ką teks atlikti.
Vadinasi, taip. Išeinu, pereinu sceną, artėju prie fotelyje
sėdinčios baronienės, giliai tūpteliu...
Staiga atmintyje iškilo dar kiti prisiminimai.
Vėlus vakaras, mūsų bute tylu, tik virtuvėje dega šviesa.
Dešimtmetė Frosia,* labai mėgstanti pasiklausyti tėčio ir
mamos pokalbių, susirietė ant klozeto. Tėvų namuose tu
aletas buvo šalia virtuvės, ir, jei tyliai sėdi, gali nematomas
klausytis svetimo pokalbio. Tėtis, kaip visada, pasakojo ma
mai apie praėjusią dieną.
- Įsivaizduoji, - juokdamasis tarė jis, - sėdžiu šiandien
akademijoje, egzaminuoju...
Iš pradžių nustebau dėl tokio jo pareiškimo, vėliau greitai
susivokiau, kad tėvelis, be mokslinio darbo, dar dėstė aukš
tojoje mokykloje, ir toliau jo klausiausi.
- Atsakinėja Nikolajevičius, ar pameni jį?
- Taip, - atsako mama, - tas majoras iš Rostovo.
- Teisingai, - patvirtina tėtis, - šiaip malonus dėdulė,
stropus, tik gaila, kad nelabai išsilavinęs. Apskritai įvyko
nesusipratimas.
Nikolajevičius atsakinėjo gana neblogai, tėvas jam jau
ketino rašyti „puikiai", bet pagalvojo ir tarė:
- Bilieto medžiagą jūs žinojote, bet trūksta pasakojimo
pabaigos, jei dabar pateiksite gražų reziumė, gausite pen
ketą.
Nieko ypatinga tėtis nenorėjo, tik kad gana bukas Niko
lajevičius apibendrintų pasisakymą. Tėvas visada sakydavo:
- Informaciją prisiminti gali ir kvailys, o formuluoti tei
singas išvadas - mąstančio žmogaus prerogatyva.
Tik Nikolajevičius keistai į tai reagavo, jis smarkiai išrau
do ir atsakė:
- Niekada.
'Istorija apie tai, kaip Jefrosinija Romanova virto Jevlampija, aprašyta „Mi-
ledos" leidyklos išleistoje knygoje „Manikiūras numirėliui“. - Red.past.
32 Darja Doncova
- Balandėli, - įkalbinėjo jį tėvas, tvirtai nusprendęs mo
kinį „ištempti" iki penketo, - patikėkite, tai visai nesunku,
pamėginkite.
- Nė už ką.
- Bijote, kad nepavyks? Bet ketvertas jau jūsų, nejau ne
norite geresnio pažymio?
- Reziumė nedarysiu, - lyg įsiutusi papūga kartojo Ni
kolajevičius.
- Na, nesivaržykite!
- Negaliu!
- Jūs sukaupėte pakankamai žinių, tad tokią paprastą už
duotį tikrai įveiksite.
- Negaliu.
- Dievaž, juokinga.
- Negaliu!
Matydamas, kad majorą tuoj ištiks isterijos priepuolis,
tėvas atsiduso.
- Jūs - vyras, privalote būti drąsus, o kaip kariškis - pa
klusti pagal rangą vyresniam kolegai. Pagaliau gėda taip
elgtis, mūsų, akademijos darbuotojų, pareiga išmokyti ne
tik iškalti vadovėlius, bet ir pateikti reziumė, juk tai ele
mentaru.
Nikolajevičius išraudo lyg vėžys.
- Gerai, - sušvokštė jis, - jei įsakote, tada žinoma.
- Puiku, balandėli, - linktelėjo tėtis, - pradėkite.
Tėtis tikėjosi, kad šis ateis prie lentos, paims kreidą, para
šys porą formulių... Bet majoras pasielgė labai keistai.
Nusibraukęs nuo kaktos prakaitą, jis žengtelėjo į audito
rijos vidurį, rankomis pastvėrė kitelio skvernus ir pritūpė...
darydamas reveransą.
Visi - ir profesorius, ir augaloti, tikrai ne mokinių am
žiaus kursantai - apmirė išsižioję. Nikolajevičius išsitiesė ir
nelaimingu balsu paklausė:
- Užteks? Ar dar kartą daryti reziumė?
Vargšas tėtis, bijodamas įžeisti buką majorą, sukaupė
visą valią ir išlemeno:
- Užteks, balandėli, štai jūsų įskaitų knygelė.
Kai Nikolajevičius išėjo už durų, visi „šou" dalyviai tylė
dami įsispoksojo į profesorių.
- E... e... balandėliai, - stenėjo tėvas, - gailestingumas tikrai
yra ne menkesnė dorybė nei drąsa. Tikiuosi, nė vienas jūsų
nesijuoksite iš kolegos, supainiojusio sąvokas „reziumė" ir
„reveransas".
- Gerai, - atsiliepė kažkas iš paskutinės eilės, - o ką mes
į tai? Nieko! Pasitaiko.
Tada auditorijoje nugriaudėjo juokas. Tėvas mėgino su
sivaldyti, bet pirmą kartą gyvenime jam nepavyko, tad jis
įbedė veidą į nepriekaištingai išlygintą nosinę.
Nuo to laiko, kai išgirstu tariant žodžius „reveransas"
arba „reziumė", visada prisimenu nelaimingąjį Nikolaje-
vičių. Įdomu, ar kas nors jam pasakė, kad jis suklydo? Jei
taip, tai buvo ne mano tėtis, jis savo mokiniui negalėjo to
pasakyti.
- Prasideda antrasis veiksmas, - išgirdau kažkur ties lubo
mis, - kambarine už kulisų, Kulakova, patikrinkite padėklą
ir puodelį su vandeniu.
Atsigręžiau ir ant išklibusio stalelio išvydau visą rei
kalingą rekvizitą: skardinį padėklą, ant jo - porcelianinį
apvalainą puodelį, kiek atokiau - ir buteliuką mineralinio
vandens.
- Dėmesio, muzika, - vėl atgijo garsiakalbis.
Šiek tiek išsigandusi skubiai stvėriau buteliuką. Paprastai
plastiko indas būna stipriai užsuktas, nepajėgsiu jo atsukti.
Nejau Alisa negalėjo pati į puodelį įpilti vandens!
Bet mėlynas dangtelis netikėtai lengvai sukosi, nudžiu
gusi šliūkštelėjau vandens į porcelianinį puodelį ir išgirdau
dirglų balsą:
- Kambarine! Žana, blyn, kur tu? Žana!!!
34 Darja D oncova
Pačiupusi vėsų padėklą įžengiau į sceną, prožektorių
šviesos tvoskė į veidą, žiūrovų salė įtemptai tylėjo. Iš pirmo
žvilgsnio atrodė, kad ten, tamsoje, nieko nėra, bet aš labai
gerai žinojau: už ryškių prožektorių spindulių juostos sėdi
žmonės, dabar visi jie spokso į mane.
Vos keldama lyg akmenys sunkias ir kažkodėl nesilanks-
tančias kojas, nuėjau prie fotelio, kuriame sėdėjo mėlyna
atlaso suknele vilkinti kaukėta baronienė. Jos veido nebuvo
įmanoma įžiūrėti, tik atkreipiau dėmesį į jos plaukus, kurie
buvo ryškiai rusvi, tiesūs ir gražiai blizgėjo ryškioje šviesoje.
Taip, dabar metas reveransui. Puodelis slystelėjo padėk
lu. Vos pavyko jį sugriebti ir ištiesti padėklą baronienei.
- Ten, Amalija, ten, - išgirdau kaprizingą balselį.
Gražiu piršteliu, padabintu didžiuliu žiedu, ji bedė į
mažą stalelį. Atsargiai padėjau padėklą ir, dar kartą nusi
lenkusi, pasukau atgal. Jutau, kaip plona suknelė bjauriai
prilipo prie išprakaitavusios nugaros. Regis, žiūrovų kam
barinė jau nedomino, nes baronienė su apsimestiniu patosu
pradėjo šūkčioti:
- Vanduo! Tik to iš jų galima tikėtis! Stiklinė, ne, puode
lis! Dieve, kaip juokinga! Gerti ar negerti? Paimsiu - nusi
žeminsiu, atsisakysiu - kęsiu troškulį!
Palikusi baronienę spręsti Hamleto verto klausimo, nė
riau už kulisų ir niekieno nepastebėta nubėgau iki grimo
kambario. Teko pripažinti: sumanymas pavyko šimtu pro
centų, Žanos planas puikiai įgyvendintas.
Džiaugdamasi sėkme kurį laiką sėdėjau, atlėgo drebulys,
nereikėjo skubėti, iki antrojo veiksmo pabaigos dar daug
laiko. Tada į spintą pakabinau suknelę, į vietą padėjau bate
lius ir kaukę. Visa tai dariau nuolat girdėdama nurodymus
iš garsiakalbio.
- Meiluže, į sceną. Alisa, paruošk rankšluostį. Įjunkite
muziką! Kur Sonia? Kodėl... a... a... a!
Šaižus riksmas užgulė ausis, aš krūptelėjau.
- Uždanga, uždanga, uždanga, - kažkas šaukė.
Skubėdama puoliau autis aulinukus, bet, lyg tyčia, suge
do užtrauktukas. Keikdama ne laiku užstrigusį užtrauktu
ką, timpčiojau jį aukštyn žemyn, bet nesėkmingai.
Grimo kambario durys atsivėrė.
- Žana, - lemeno kažkoks vyras, - mikliai pas Baburiną!
Apstulbau ir išsyk supratau, kas vyksta. Stoviu nugara į
duris gana pikantiška poza, įėjęs asmuo mato, žinoma, at
leiskite dėl smulkmeniškumo, vien tik džinsais aptemptą
sėdynę. Kaip jis suprato, kad kambaryje yra Žana? Iš plau
kų! Dirbtinių plaukų smulkių garbanų kupeta dabar drie
kėsi iki grindų.
- Žanka, girdi!
Palingavau galvą.
- Mikliai pas direktorių.
- M-m-m!
- Greičiau!
- M-m-m.
- Jis įsiutęs!
- M-m-m.
- Baik mykti, greičiau bėk!
- Tuoj, - sušvokščiau, - tuoj, kcha, kcha, kcha, regis, aš
peršalau, kažkodėl užkimau, mane kamuoja angina.
- Paskubėk, - paliepė dėdulė ir dingo.
Atsitiesiau, velniai rautų tuos aulinukus. Ką daryti? Eiti
pas direktorių? Jis bemat supras, kad Žanos nėra. Ledinė
ranka gniaužė skrandį. Kodėl sutikau dalyvauti šioje idio
tiškoje avantiūroje? Juk jautė širdis, kad geruoju nesibaigs.
Sugirgždėjo ir palengva pradėjo vertis durys. Nusitem
piau nuo galvos peruką, įkišau jį į spintą ir atsisėdau ant
apsilaupiusios taburetės.
- Žana, - sušuko nuplikęs vyras, įeidamas į grimo kam
barį, - kiek galima... Ak, o kur Kulakova?
- Pati jos laukiu, - kaip galėdama ramiau atsakiau.
36 Darj a Doncova
- Juk ką tik čia buvo!
- Teisingai, - susivokiau, - ji man liepė: „Lempa, pasėdėk
čia“ - ir dingo. Op, ir išnyko! Numetė kostiumą ir į kojas!
- O jūs kas? - paniuro dėdulė.
-A š?
- Juk ne aš! Ką veikiate grimo kambaryje?
- Taigi Žanos laukiu!
- Kodėl?
- Kodėl turėčiau jums atsiskaityti? - įžūliai atkirtau, tikė
damasi, kad plikis supyks ir užriks: „Nedelsiant nešdinkitės
. v v • IU
is čia!
Tada turėsiu teisę išdidžiai pakelta galva išeiti. Bet jis pa
sielgė kitaip, jo veidas nušvito draugiškiausia šypsena.
- O todėl, širdele, - suokė jis, - kad prieš jus - Julijus
Baturinas, ir visa tai, kas vyksta už kulisų, yra mano galvos
skausmas. Mikliai sakykite, ką čia veikiate?
Mane vėl išmušė prakaitas, pradėjau pasakoti:
- Suprantate, Jurijau...
- Julijau, - pertraukė mane Baturinas, - Julijau, kaip Ce
zaris. Labai nemėgstu, kai iškraipo mano vardą.
- Atleiskite, nenorėjau jūsų įžeisti.
- Nieko, tęskite. Kas jūs?
- Jevlampija Romanova, artimiesiems - tiesiog Lempa.
Mane Žana pakvietė į teatrą, mes draugės.
- Ar ta beždžionė turi draugių? - susiraukė Julijus.
- Na...
- Kodėl ta Kulakova visus turėtų kviestis į grimo kam
barį?
- Aš - tai ne visi.
- Jau supratau! Kokiu tikslu čia atėjote?
- Norėjau susirasti darbą, - leptelėjau.
- Jūs aktorė?
- Ne, ne. Žana sakė, kad yra laisva vieta...
- Grimuotojos?
- Teisingai!
- Vadinasi, esate grimuotoja?
- Taip, taip.
- Ar mokėsite tvarkyti plaukus?
- Labai mėgstu kurti šukuosenas, - mikliai pamelavau.
- Koks jūsų išsilavinimas?
- Aukštasis.
- Būtent?
- Baigiau konservatoriją, arfos klasę.
Julijus kilstelėjo antakius.
- Konservatoriją? - nustebęs pakartojo jis.
- Taip, vėliau dar įgijau grimuotojos kvalifikaciją, - teko iš
sisukinėti, nors svajojau kuo greičiau ištrūkti iš šio mažo kam
barėlio. Julijus krenkštelėjo, o aš kažkodėl pridūriau: - Esu
seniai ištekėjusi, turiu suaugusius sūnus ir dukterį, dirbu
kompiuteriu, su žodynu galiu versti anglišką tekstą, kalėji
me nesu sėdėjusi, AIDS nesergu.
Baburinas kostelėjo, tada meiliai tarė:
- Iš esmės jūs mums tiktumėte, jei esate Maskvoje regis
truota. Bet dabar reikia rasti Žaną, sakote, ji staiga išėjo?
- Taip, taip, - sutratėjau, iš visų jėgų stengdamasi įtikin
ti Julijų, kad Kulakova pati dalyvavo spektaklyje, - atbėgo
čia, paskubomis persirengė ir dingo. Regis, labai skubėjo!
Jūs neabejokite, šiandien ji baronienei labai gražiai padavė
puodelį su vandeniu.
Išpyškinusi šiuos žodžius, apmiriau, dabar Julijus pagrįs
tai paklaus: „Vis dėlto keista, ji jus pakvietė neva dėl darbo,
o pati dingo. Kodėl jūs laukiate, jei ji išėjo?“
Bet Baturinas pasikasė smakrą ir piktai tarė:
- Scenoje ją visi matė, visa salė ir mūsiškiai, labai kvaila
bėgti, juk vis tiek pagaus.
Aš išsižiojau, bet tuo metu į grimo kambarį įlėkė mer
gina, baisi lyg šmėkla. Liekną kūnelį ji buvo apsitempusi
raudonu odiniu mini sijonu, kuris baigėsi beveik toje vie
38 Darj a D oncova
toje, kur ir prasidėjo. Raumeningas ir gyslotas kojas puošė
aukšti juodi aulinukai, neįtikėtinai siauri ir smailianosiai.
Dieviškoji būtybė vilkėjo ryškiai violetinę trikotažinę pa
laidinę, iš kurios rankovių kyšojo rankos, labiausiai panė-
šėjančios į ligoto žvirblio kojeles, o kupeta melsvai juodų,
labai ryškių, tikrai nenatūralios spalvos plaukų, lyg vandens
krioklys krito nuo pakaušio iki pečių.
- Ai, ai, ai, - nesiliovė virkavusi mergina, - ai, ai...
- Sofja Sergejevna, piktai pertraukė ją Julijus, - tuoj pat
nurimkite, kalbėkite aiškiai, nespygaukite ir nepulkite į is
teriją.
- Julijau, - falcetu sucypė Sofja ir staigiu judesiu už ausų
subruko plaukus, iki šiol dengusius beveik visą veidą.
Krūptelėjau. Labai liekna mergina iš veido pasirodė esanti
pagyvenusi, maždaug penkiasdešimtmetė moteris. Skruos
tus, akis, kaktą, lūpas dengė storas makiažo sluoksnis, bet
pro storą kreminės pudros sluoksnį ryškėjo raukšlės ir pig
mentinės dėmės.
- Julijau! Ji mirė, - vienu atsikvėpimu išpyškino Sofja. - Ai,
ai, ai! Aš ją taip mylėjau! O-o-o! Nedelsdamas surask Žaną!
- Ar tu įsitikinusi? - dalykiškai pasiteiravo Baturinas, ra
miai žiūrėdamas į isteriškai besiblaškančią Sofją.
Ši krestelėjo galvą ir jau beveik ramiai atsakė:
- Taip.
- Kas sakė?
- Gydytojas.
- Bet ji kvėpavo, kai ją nešė lauk.
- O dabar jau mirė. Gydytojas sako, regis, ją kažkas nu
nuodijo, o nuodus...
- Pats žinau, - numojo ranka Julijus, - maniau, kad ji
kažkokios bjaurybės įbėrė, paprasčiausiai norėjo pakenkti.
Bet nuodai! Ei, užtverkite išėjimus ir nieko be mano leidi
mo neišleiskite, girdite? Tai vis per senę Leną! Sena kvaiša,
kurčia boba, o ne budėtoja! Visus atleisiu!
Staiga Julijus pasisuko ant kulno ir išlėkė į koridorių.
- Kas atsitiko? - užsipuoliau Sofją.
Ši ramiai klestelėjo ant sofos, išsitraukė iš rankinės kva
pių cigarečių pakelį, užsirūkė ir abejingai paklausė:
- Kas tu?
- E... naujoji grimuotoja.
- Vietoj Ksiušos?
- Tikriausiai taip.
- Susipažinkime, - koketuodama prisimerkė tetulė, -
Sofja Sergejevna Ščepkina. Taip, taip, giminaitė to įžymiojo,
tikriausiai esi apie jį girdėjusi?
Linktelėjau. Michailas Semionovičius Ščepkinas, garsus
rusų aktorius, sceninio meno realizmo pradininkas, miręs,
regis, 1863 metais. Konservatorijoje klausėmės fakultatyvo
apie teatro istoriją, todėl ir žinau.
- Gali mane vadinti Sonia, - maloniai leido Ščepkina, -
mudvi beveik vienmetės. Nesu labai išpuikusi, teatruose
svarbus kiekvienas sraigtelis, net toks kaip grimuotoja. O,
teatras! Tik pasiaukojamai mylintis meną žmogus gali vis
ką paaukoti dėl vienintelės akimirkos....
- Tai kas atsitiko? - gana nemandagiai pertraukiau ją.
- Tina mirė.
- Kas? - atšlijau aš.
- Aktorė Burskaja, vaidinusi baronienės vaidmenį, - nė
kiek nesijaudindama paaiškino Sofja, - ji vardu Valentina,
bet jis Valkai atrodė prasčiokiškas, paliepė vadinti Tina. Ji
vis išsidirbinėdavo, pirštus grąžydavo.
- Kodėl ji mirė? Buvo garbaus amžiaus? Infarktas?
Sofja sukikeno.
- Jau ne mergaitė, bet apie savo amžių nekalbėdavo. Die
ve, ji nesuprato, kad atrodė juokingai! Man jau trisdešimt
dveji, ir aš drąsiai apie tai kalbu.
Pažvairavau į suglebusį jauniklės kaklą ir, taktiškai nuty
lėjusi, dar paklausiau:
40 D a rj a D oncova
- Tai nuo ko mirė Burskaja?
Sofja dėjosi nustebusi ir kilstelėjo antakius, bet kakta,
pripumpuota botulino, net nesukrutėjo, o gražuolės akys
tiesiog iššoko ant kaktos.
- Ją Žana nunuodijo! Mažoji nenaudėlė! Nors aš pati Va
lentinos nemėgau!
- Žana? - surikau. - Negali būti!
- Ar tu ją pažįsti? - Ščepkina palenkė į šoną dažytą vei

delį.
- Taip, ir esu visiškai tikra, kad ji čia niekuo dėta!
Sofja išsitraukė naują cigarilę.
- Cha! Visi matė. Ta netalentinga ponia atnešė vandens
puodelį.
- Į sceną?
- Taip, jos toks vaidmuo, padėklą reikia atnešti, - kan
džiai tarė Sofja, - tai labai sudėtingas, filosofinis, sunkus
darbas, atnešti vandens ir dingti. O Tina iš pradžių pasako
trumpą monologą, vėliau atsigeria iš puodelio...
Nustėrusi klausiausi tauškiančios Sofjos. Jos balsas, skar
dus, cypiantis, smigo į smegenis lyg įkaitinta geležis. Netru
kus suvokiau - Burskaja, atsigėrusi vandens, privalėjo atsi
stoti, prieiti prie spintos, atidaryti dureles, pro kurias turėjo
išvirsti jos vyro meilužė, na, ir taip toliau.
Bet šiandien viskas vyko kitaip. Tina vienu gurkšniu iš
gėrė puodelį iki dugno, susiraukė, lyg acto nurijusi, žagtelė
jo ir nugriuvo. Žiūrovai galvojo, kad taip ir turi būti, sėdėjo
tyliai, bet režisieriaus padėjėjas bemat susivokė, kad įvyko
nelaimė, ir paliepė nuleisti uždangą. Burskaja buvo nunešta
į užkulisius. Žiūrovams buvo pranešta, kad staiga sunegala
vo pagrindinio vaidmens atlikėja. Kažkas iškvietė greitąją,
bet, kol ši važiavo, Valentina mirė. Aktoriai iš pradžių pa
manė, kad Burskają ištiko infarktas, bet atvykęs gydytojas
iškart pasakė:
- Tai labai panašu j nunuodijimą, reikia pranešti milicijai.
- Žanka ją išsiuntė į aną pasaulį, - pareiškė Ščepkina.
- Kodėl įtariate Kulakovą? - sušvokščiau.
- O ką dar? - nusistebėjo Sofja. - Ji atnešė vandenėlio,
be to, turėjo pretekstą! Taip, gražumėlis! Pavlikas niekam
neatiteks! Viena kapinėse, kita - kalėjime. Kokios aistros
verda, net Šekspyras taip nesugalvotų!
Į grimo kambarį įžengė apkūnus vaikinas.
- Kur Žana? - paklausė jis. - Jos visi ieško!
- Gražuolė pabėgo, - cyptelėjo Sofja, - klausyk, Alikai...
Pasinaudojusi tuo, kad Ščepkina atkreipė dėmesį į kitą
žmogų, išslinkau į koridorių, nubėgau iki budėtojos ir išvy
dau Julijų, kuris senutei buvo surengęs apklausą.
- Vadinasi, matei, kai ji atėjo?
- Tikrai, - sulinksėjo močiutė Lena, - atslinko laiku, pa
kedeno plaukus ir nulėkė.
- Gal pameni, ar ji išėjo?
- Na...
- Taip ar ne?
- E... e... e.
- Netvarka, - supyko Baturinas, - ką tarnyboje veiki?
Vien tik laikraščius skaitai!
- Pro mane ir musė nepraskris nepastebėta, - įsižeidusi
sududeno senutė, - buvau į tualetą nubėgusi, pilvą susuko,
nes po agurkų pieno gurkštelėjau.
- Būk maloni, - suriko Julijus, - nepasakok man apie
žarnyno problemas!
- Pats klausėte!
- Bet ne apie viduriavimą, juk klausiau: „Ar Kulakova
išėjo?“
- Dabar tiksliai prisiminiau, - suplojo rankomis senu
tė, - ji baisiai skubėjo, pralėkė lyg žaibas, vien kvapas liko.
Jos kvepalai labai dvokia, nėra kur dingti, net pykina, kai
juos užuodžiu!
42 D a rj a Doncova
- Kur tu? - riktelėjo Julijus.
Šis klausimas buvo skirtas man.
- Namo, - išlemenau, - regis, dabar jums nauja grimuo
toja mažiausiai rūpi.
- Atbėk rytoj apie ketvirtą valandą, - dalykiškai tarė Ba
turinas, - nevėluok, tu man tinki, mėgstu „nepasikėlusias".
Linktelėjau ir išpuoliau laukan.
5 SKYRIUS
Mūsų bute buvo tylu, prieškambaryje šviesa nedegė. Sprag

telėjau jungiklį, nusirengiau ir nuėjau į svetainę. Taip su
siklosčiusi padėtis, švelniai tariant, nedžiugino. Žinoma,
labai mikliai išsukau Žaną, pavadavau ją spektaklyje, bet
dabar aktorė yra įtariama žmogžudyste. Nieko nepridursi,
prasti popieriai. Kaip nelaimingai merginai elgtis? Pasakyti
sąžiningai: spektaklyje nedalyvavau, susirgau ir vietoj savęs
nusiunčiau kitą moterį? Ak, bijau, kad vyriausiasis režisie
rius, išgirdęs tokį pasiteisinimą, Žaną iškart atleis, vargu ar
ponui Arnolskiui patiks Kulakovos poelgis. Be to, jis gali jai
pareikšti:
- Jei tavo vaidmenį gali atlikti pirma pasitaikiusi moteris,
tai keliauk į darbo biržą. Geriau tokiam darbui pakviesiu
studentę. Jai galėsiu daug nemokėti, už „ačiū“ pastypčios.
Gal reikėjo sąžiningai prisipažinti, kad ją pavadavau?
Sulaukti milicijos ir tyrėjams pasakyti tiesą? Aš tik apsun
kinau padėtį, papasakojusi, kad Žana paskubomis išbėgo
iš teatro. Šiek tiek galėčiau pasiteisinti, kad nežinojau apie
Burskajos mirtį, todėl norėjau įtikinti Julijų Baturiną, kad
Kulakova atliko savo darbą. Taigi sumanymas ne visai pa
vyko. Dabar niekas neabejoja, kad būtent Žana nunuodijo
Tiną. Juk ji iškilmingai, dramatiškai, net teatrališkai nužu
dė Burskają visų žiūrovų akivaizdoje. Kaip niekam į galvą
netoptelėjo paprasta mintis: kodėl Žana turėtų žudyti ma
tant šimtui žmonių? Negi negalima to padaryti tyliai, grimo
kambaryje?
Regis, Kulakova turėjo svarią priežastį atsikratyti Tinos.
Jauna senutė Sofja pasakojo apie kažkokį Pavliką, kuris da
bar niekam neatiteksiąs...
Delnais patrynusi smilkinius, pravėriau svetainės duris
ir, nedegdama šviesos, šūktelėjau:
- Žana, kelkis.
Tuoj papasakosiu Kulakovai apie tai, kas įvyko, ir mu
dvi kartu važiuosime į miliciją. Akimirką pastovėjau ant
slenksčio, tada spragtelėjau jungiklį. Žinoma, nedera ža
dinti sergančios Žanos, jai ir taip šiandien teko daug išgy
venti. Raudonojo kiškio istorija kiekvieną susargdintų, bet
neturiu kito pasirinkimo.
Ryški kelių lizdų šviestuvo šviesa nušvietė svetainę. At-
sišliejau į staktą: čia nieko nėra. Kambaryje - ideali tvarka,
pledas dailiai sulankstytas ir padėtas ant sofos, pagalvės iš
purentos. Pro pravirą orlaidę pūtė ledinis vėjas, neliko nė
Žanos kvepalų dvelksmo.
Nusprendusi, kad ji virtuvėje ramiai geria arbatą, puo
liau ten ir vėl išvydau tuščią patalpą - Kulakovos pėdsakų
kaip nebūta. Visokiais balsais šūkaudama: „Žana, Žanočka,
Žana...“ - žvalgiausi po vonią, tualetą, vaikų ir Katios mie
gamuosius.
Bet Kulalova dingo be pėdsakų, prieškambaryje nebuvo
matyti jos palto, o avalynės dėžėje regėjau tik savo žiemi
nius aulinukus.
Nesusivokdama, kaip elgtis, grįžau į virtuvę, užkaičiau
virdulį ir išgirdau laukujų durų trinktelėjimą, vėliau - Ju
lios, Seriožos, Lizos ir Kiriuškos balsus. Namiškiai grįžo
kartu, tikriausiai susitiko laiptinėje.
- Lempa, - suriko Kiriuša, - noriu valgyti! Kas bus va
karienei?
44 Darj a Doncova
- Tikiuosi, makaronai su mėsa, - įsiterpė Lizaveta.
- Tau tik miltinius patiekalus ir valgyti, - nusikvatojo
berniukas.
- Pats kvaiša! - įsižeidė Liza.
- Ko prasivardžiuoji?
- Tu pirmas pradėjai.
- Nagi nutilkite, - sugriaudėjo Seriožka.
- Ak, tu užmynei ant mano rankinės, - pasipiktino Julia.
- Nėra ko jos ant grindų mėtyti, - atkirto vyras.
- Ar makaronus valgysime? - į virtuvę įpuolė Liza.
- Labiau norėčiau salotų, - pareiškė įeidama Julia, - be
užpilo.
- Noriu mėsos, kotletų! - prabilo Kiriuška.
- Ir sriubos! Barščių, - pridūrė Seriožka.
Ištraukiau pakelį koldūnų.
- Išvirs per penkias minutes.
- Fu, šlykštynė!
- Nenoriu tešlos su gyslomis!
- Padugnių maistas!
- Lempa, ką veikei?
- Namie sėdėjau, - pamelavau, kaisdama puodą.
- Ir barščių neišvirei?!
- Na... nespėjau!
- Kodėl? - piktai šūktelėjo Kiriuška.
Nesugalvojau, ką atsakyti, bet tada mane išgelbėjo Julečka.
- Ak, - suriko Seriožos žmona, - koks gražuolis! Iš kur
jis atsirado?
Atsigręžiau ir išmečiau putų graibštą. Virtuvės viduryje
sėdėjo Irisiukas ir smarkiai kasėsi.
- Baisiai juokinga! - cyptelėjo Liza.
- Ar čia katė? - paklausė Kiriuška.
- Juokauji? - sukikeno Lizaveta, - negi Reičelė namuose
pakęstų katinėlį, tai šuniukas.
- Koks mažytis!
- Ši veislė vadinasi Jorkšyro terjeras, - atsargiai įsiterpiau.
Gal Žana kažkur namuose pasislėpusi? Juk Irisiukas čia!
Tikriausiai jo šeimininkė išėjo į laiptinę parūkyti. Nors tai
mažai tikėtina, juk kai atėjau, durys buvo užrakintos. Gal
Žanočka išėjo parūkyti, o durys užsitrenkė? Gal mergina
patrypčiojo aikštelėje, sušalo ir kaimynų paprašė, kad ją lai
kinai priglaustų. Aha, o kur dingo jos aulinukai ir striukė?
- Lampadėle, - griežtai tarė Seriožka, - nedelsdama atsa
kyk, iš kur pas mus šis blusų apsėstas sutvėrimas?
- Irisiukas blusų neturi, - pasipiktinau, - maži jorkai pri
valo kasytis!
- Šit kaip, beveik iki kraujo? - už nugaros išgirdau Kos-
tino balsą.
- Ir tu čia? - krūptelėjau.
- Jei nesu laukiamas, galiu išeiti, - nepraleido progos įsi
žeisti majoras.
- Blusų mums nereikėtų, - mąsliai nutęsė Julia.
- Jis neturi parazitų, - supykau, - švelnus, mažas šunytis.
Ar jis jums kliudo?
-Grįžta Vania iš armijos namo, - staiga pareiškė Kostinas.
- Kas tas Vania? - nusistebėjo Liza.
- Iš armijos grįžti neįmanoma, - kandžiai ją pertraukė
Julia, - galima demobilizuotis.
- Nuoboda, - tarstelėjo Kiriuša.
- Ar mūsų namuose ir Vania gyvens? - sušuko Seriožka.
- Na, ir žmonės! - pasipiktino majoras. - Anekdotą pasa
koju! Grįžta Vania iš armijos, o jo Tania tris vaikus ant pe
čiaus išrikiavusi. Vyras pradeda šaukti: „Tu, šiokia ir anokia,
buvai man neištikima!" O žmona atsako: „Visai ne, mielasis!
Ana, pirmasis sėdi Paša, - tu buvau atostogų parvažiavęs.
Antrasis, Kolia, - tu vėl buvau grįžęs atostogų." - „O trečiasis
iš kur?" suriko Vania. - Mane tik porą kartų į namus buvo
išleidę." - „Jis toks mažytis, naivus kūdikėlis, ko tu prie jo
kimbi?" - atsakė žmona.
46 Dar ja Doncova
- Visai nejuokinga, - atkirto Seriožka, - iš kur tas šunelis?
Žengiau prie lango.
- Tiek to, papasakosiu tiesą. Iš ryto išvažiavau...
Ne viską pasakojau, apie raudoną kiškį ir sumanymą lipti
į sceną nutylėjau, bet apie avariją papasakojau smulkiai.
- Įdomi dainelė, - susiraukė Kostinas, - na, kviesk tą
merginą, susipažinsime.
- Ji išėjo, - skubiai atsakiau, - išties, keista, net neatsi
sveikino!
- O tu, vadinasi, negirdėjai durų trinktelėjimo? - kan
džiai paklausė majoras.
- Negirdėjau!
- Kuo buvai užsiėmusi?
- Viriau sriubą, vanduo bėgo, radijas grojo, todėl ir...
- O kur ji? - pertraukė mane Seriožka.
-Kas?
- Sriuba!
Sutrikusi nutilau.
- Kodėl koldūnus į verdantį vandenį sumetei, jei sriuby-
tės esama? - atvirai tyčiodamasis klausė jis.
- E... e... supranti... e... Ji surūgo!
- Surūgo?
- Aha.
- Šviežutėliai barščiai?
- Na, taip, bulvės supuvusios pasitaikė, - išsisukinėjau.
- Ak, kokia nelaimė!
- Tikrai, tiek laiko sugaišau.
- Užteks, - nutraukė dialogą majoras, - tuoj paaiškin
siu, kaip viskas buvo! Gatvėje Lempa pamatė tetulę, pigiai
parduodančią šį neįkainojamą padarėlį, išdidžiai vadinamą
Jorkšyro terjeru, ir neatsilaikė, nusipirko jį. Nesiginčysiu, kol
kas šunelis atrodo žavingai, bet kaip jis atrodys, kai užaugs?!
- Tikiuosi, nebus panašus į Koko iš dvidešimt penktojo
buto, - sukikeno Julečka.
Krūptelėjau. Maždaug prieš metus mūsų laiptinės kai
mynė, buka kaip kamštis Liusia, Paukščių turguje įsigijo
mažytį baltapūkį padarėlį. Žinodama, kad esame patyrę šu
nininkai, Liuska atlėkė pas mus konsultuotis.
- Tai Koko, - iš laimės springdama pareiškė kaimynė, -
čihuahua, miela mažylė!
Mėginau Liuskai paaiškinti, kad Koko į šią veislę panaši
kaip begemotas į tvorą, bet kaimynė įsižeidė ir, tarusi: „Tu
nieko nesupranti apie šunis", išėjo.
Per dvylika mėnesių Koko užaugo iki ponio dydžio, sveria
apie aštuoniasdešimt kilogramų, ir lieknoji Liuska tikrai gali
jodinėti ant savosios „čihuahua“, bet buka kaimynė nenori
pripažinti buvusi neteisi, kaskart sutikusi mane lifte sako:
- Koko - grynaveislis šuo, tik paprasčiausiai užaugo, nes
maitinama kokybišku maistu. Jei tu normaliai maitintu-
meisi, irgi gerai atrodytum...
- Irisiukas yra jorkas, - pasipiktinau.
- Neaišku, kas jis, be to, dar tos blusos, - atkakliai kartojo
Seriožka.
- Žana...
- Lempa, - atsiduso Julečka, - užteks meluoti. Juk tavęs
nesmerkiame! Suprantame, kad negalėjai abejingai praeiti
pro šunelį, todėl ir nusipirkai. Tai visiškai suprantama.
- Bet Žana...
- Lampadėle, liaukis, - pagrūmojo pirštu Kostinas, - te
gul jis gyvena, niekas jo neskriaus.
- Superinis šunelis, - Liza puolė bučiuoti Irisiuką.
- Visai nieko, - pritarė Kiriuška, - priimsime į šeimą.
- Jis priklauso Žanai!!!
- U-u-u, - suskambo balsai, - gana!
- Jūs manimi netikite! - pasipiktinau.
- Žinoma, ne, - atsakė Kostinas, - primelavai devynias
galybes!
Tada man į galvą toptelėjo nuostabi mintis.
48 Dar ja Doncova
- Tuoj atnešiu raudoną kiškį!
-K ą?
- Tos istorijos smulkiai nepasakojau, - atgijau, - iš tikrų
jų Žaną išgelbėjo raudonas kiškis.
- Mat kaip, - nutęsė Seriožka, - juk kiškutis išgalvotas!
- Geriau paklausykite! Žvairaakis sėdėjo autobusų stote
lėje, bet iš pradžių jis paskambino Žanai...
- Ilgaausis pats paskambino? - rimtu veidu paklausė
Kostinas.
- Tiksliau sakant, ne jis, o režisieriaus padėjėjas Saša Ko-
valenka, neaišku, ar tai vyras, ar moteris, jis žada filmuoti
serialą, bet jo dar nėra!
- Kiškio? - pasitikslino Liza.
- Filmo nėra! - širdau aš.
- Kokio? - susiraukė Vovka.
- „Pomirtinių paslapčių", Žaną apgavo, tik neaišku ko
dėl. O paskui paskambino raudono kiškio vardu, tai yra pa
pasakojo apie jį ir filmą...
- Kurio nėra? - vėl įsiterpė Kostinas.
- Yra!!!
- Bet ką tik sakei: „Filmo nėra.“
- Kalbu apie kiškį!
- A-a-a!
- Jūs manimi netikite, palaukite, tuoj jį atnešiu.
Tarakono greičiu puoliau į svetainę, atidariau duris ir su
pratau - žaisliukas dingo. Žana pamiršo Irisiuką, bet išsine
šė pliušinę pabaisą. Teko grįžti tuščiomis rankomis.
- Tai kur tas triušis? - linksmai paklausė Kostinas.
- Tai kiškis, - burbtelėjau.
- Nesu gyvosios gamtos žinovas, - dirbtinai krimtosi
Vovka. - Esu tik diletantas, svajojantis pamatyti raudonąjį
šeimos atstovą...
- Palik ją ramybėje, - paliepė Julia, - geriau valgyk kol
dūnus!
- Ak, gaila, kad Lempa barščius išpylė, - prabilo Seriož-
ka, - gal jie dar nebuvo visai surūgę.
Liza ir Kiriuška sukikeno, Kostinas dėjosi, kad mėgina
šakute pasmeigti slidinėjantį koldūną, o supykusi Julia j
plautuvę numetė putų graibštą ir tarė:
- Valgykite tylėdami, Lempa - irgi žmogus. Idiotišką is
toriją ji išgalvojo tik dėl to, kad bijojo, jog mes užriksime:
„Užtenka tų šunų!“ Lempa, juk tiesą sakau?
Nuėjau prie virdulio. Tiek to, ponai, netikite, ir nereikia.
Tuk-tuk-tuk - pasigirdo iš virtuvės vidurio. Pažvelgiau j tą
pusę, iš kur sklido garsas, nelaimingasis Irisiukas dabar ka
sėsi visomis keturiomis letenomis.
- Niekada nesu mačiusi taip besielgiančio šuns! - nusi
stebėjo Lizaveta.
- Jei tave taip graužtų parazitai, dar ne taip kailį išvers-
tum, - nusijuokė Kiriuška.
- Kvailys!
- Pati kvaiša!
- Ramiai! - riktelėjo Kostinas, - valgote ir tylite! O tu,
Lempa, užuot dėjusis Miunchauzenu, nuvežk nelaimingąjį
šunelį į gydyklą, ana, kaip kankinasi.
- Ar šunų blusos žmonėms pavojingos? - pasiteiravo Liza.
- Tik mergaitėms, - bemat atkirto Kiriuša.
- Kodėl? - nusistebėjo Lizaveta.
- Jų kraujas skanus, jame daug cukraus!
- Idiotas!
- Pati tokia!
- Nutilkite! - paliepė Julia.
- Jis pirmas pradėjo!
- Tu mane idiotu pavadinai!
- Kaip jums ne gėda, - papriekaištavo Kostinas, - greitai
šeimas kursite, o pešatės lyg darželinukai.
- Kas gi Lizą vestųsi į santuokų rūmus? - susiraukė Ki
riuška. - Labai jau ji bjauri!
50 Darja Doncova
- O su tavimi net žiurkė nenorėtų gyventi!
- Geriau jau su varle nei su tavimi.
- Vau, atsirado caraitis Ivanas!
- Kretine!
- Debilas!
Vakaras slinko sava vaga. Draugiškai bardamiesi vaikai su
valgė koldūnus ir nubėgo prie kompiuterių. Dieve, palaimink
tą, kuris sukūrė internetą! Nuo to laiko, kai nupirkome du
nešiojamuosius kompiuterius, Liza su Kiriuška liovėsi nuolat
pešęsi, kiekvienas virtualioje erdvėje susirado savų draugų.
Pastaruoju metu Lizaveta dūsaudama kalba apie kažkokį
Aleksą, penkto kurso studentą, o Kiriuška nuolat susirašinėja
su Zuzu, mažai kam žinomos popso grupės nare.
Kostinas nusižiovavo ir nuėjo į savo butą, Seriožka dingo
miegamajame, Julečka užsidarė vonioje, o aš nurinkau nešva
rias lėkštes, sukišau į indaplovę, tada pažvelgiau į besikasantį
Irisiuką, paėmiau jį ant rankų ir priglaudusi tyliai tariau:
- Nieko, rytoj rasiu Žaną, viską jai papasakosiu, ir tu vėl
būsi su šeimininke.
6 SKYRIUS
Rytą atsikėliau anksti, paskubomis pavedžiojau šunis,

pašėriau ir paskambinau į „Leo“ teatrą.
- Klausome jūsų, - atsiliepė moteris pavargusiu balsas.
- Močiutė Lena?
- Na, aš, o kas jūs?
- Ščepkina, - išsyk sumojau, ką sakyti.
- Ak, Sofja Sergejevna, - saldžiai suokė senutė Lena, -
jūsų balselis kažko gergždžia.
- Valgiau šaldytą mėsą.
- Na, ir pokštininke! Ko norėtumėte?
- Ar turime Kulakovos adresą?
- Kaipgi neturėsime? Knygelėje įrašytas.
- O telefoną?
- Aišku, toje pačioje knygelėje.
- Sakyk.
-K ą?
- Žanos koordinates.
- Kam jums jų reikia?
- Nebūk per daug smalsi! - dėjausi pykstanti. - Jei pra
šau, vadinasi, reikia.
- Gerai, gerai, tuoj pasirausiu...
Išgirdau šlamesį, šnaresį, čepsėjimą, kosulį, tada aiškiai
tarė:
- Štai, rašykite, pas mane viskas tvarkinga, kaip vaistinėje...
Skubiai ant popiergalio užsirašiau tai, ką išgirdau.
- Viskas, - pareiškė močiutė Lena, - šiandien čia tylu,
nieko nėra. Repeticijos nebus, tik spektaklis, primenu, aš
tuonioliktą valandą.
- Ačiū, - sušvokščiau, dėdamasi Ščepkina.
- Nėra už ką, - nepiktai atsakė močiutė Lena ir padėjo
ragelį.
Čiupau striukę, automobilio raktus ir išbėgau į kiemą.
Pasirodo, Žana gyvena netoliese.
Kulakovos namie neradau. Nors atkakliai spaudžiau skam

bučio mygtuką, niekas neskubėjo atsiliepti ir paklausti: „Kas
ten?“ Veltui patrypčiojusi prie durų ketvirtį valandos, mėgi
nau su Žana susisiekti telefonu, bet išgirdau abejingu balsu
mandagiai tariant: „Abonentas laikinai nepasiekiamas."
Žana man davė mobiliojo telefono numerį. Nusprendu
si nenuleisti rankų, pasibeldžiau į kaimynų duris, norėjau
pasiteirauti, ar šie nematė Žanos, bet butuose iš kairės ir
dešinės nieko nebuvo. Tai suprantama, normalūs maskvie
čiai dešimtą valandą ryto jau nuobodžiauja darbe. Žinoma,
yra atskira kategorija piliečių, dabar ramiai miegančių po
52 Darj a Doncova
šiltomis antklodėmis, bet Kulakovos kaimynai pasirodė esą
nelaimingi darbštuoliai.
Penkiaaukščio namo laiptinėje budėtojo nebuvo, dėl blo
go oro nuo suoliukų j namus išsilakstė vietinės liežuvauto
jos, ir nė viena jauna mama nevežiojo vežimėlio. Paplepėti
apie Žaną nebuvo su kuo.
Supratusi, kad patyriau nesėkmę, grįžau namo, išgėriau
tris puodelius kavos ir nusprendžiau ieškoti informacijos
apie teatrą. Močiutė Lena pasakė, kad šiandien repeticijos
nebus, o spektaklis prasidės šeštą valandą vakaro. Vadina
si, į „Leo" teatrą ateisiu apie ketvirtą valandą. Gerai, kad
turiu pretekstą, Baturinas vakar pasiūlė grimuotojos vietą.
Atsargiai paklausinėsiu žmonių apie Žaną. Beje! Gal Žana
pasirodys darbe, ir viskas savaime išsispręs!
Išgirdau stuksenant į grindis, nelaimingasis Irisiukas vis
dar kasėsi. Paėmiau į rankas šunelį, apgobiau vilnone skara
ir tariau:
- Tiek to, turiu laiko, nuvešiu tave pas veterinarą, tegul
išrašo vaistų.
Įsikišusi nuolat krūpčiojantį Irisiuką užantin, išėjau į lau
ką. Išvydusi beprotiškai drimbantį sniegą, pusnis ir vos ju
dančius automobilius, nusprendžiau važiuoti metro.
Veterinarijos klinikoje eilių nebuvo, iškart patekau pas

gydytoją. Apkūnus geraširdis veterinaras, kurio atlape
esančioje kortelėje buvo užrašyta: „Olegas Samoilovas", pa
klausė:
- Kuo skundžiatės?
- Blusos kamuoja, - atsakiau, - keista, iš kur spaudžiant
speigui jų atsirado.
- Viskas aišku, - atsakė Olegas, - blusos ramiai žiemoja
jūsų bute, mėgaujasi kilime, ant sofos, reikia išdezinfekuo
ti butą. Sodinkite šunelį ant stalo. Taip, taip... taigi... tai ne
blusos!
- O kas?
- Panašu j niežus, - nutęsė gydytojas, - reikia padaryti
odos ir kraujo tyrimus. Turime kompiuterį, rezultatą pasa
kysime iškart.
- Puiku, - apsidžiaugiau, - pradėkite.
Po penkiolikos minučių Samoilovas vėl mus pasikvietė į
kabinetą.
- Niežai, šimtas procentų.
- Ar jie išgydomi?
- Gyvi liksite, bet neskraidysite.
- Apie ką jūs?
Olegas šyptelėjo:
- Atleiskite, kvailas pokštas. Žinoma, išgydomi.
- Kaip gerai, - nudžiugau, - nes namie turime ir kitų
šunų, tad bijojau, kad ir jie blusomis apsikrės.
Samoilovas pasikasė pakaušį.
- Niežais labai lengva užsikrėsti.
- Tikrai?
- Kokių dar turite augintinių?
- Keturis mopsus, stafordšyrą ir „kiemterjerą“.
- Reikia visus dezinfekuoti „Brikso“* preparatu, jo nusi
pirksite vaistinėje. Žmonėms reikia...
- Kuo čia mes dėti?
- Žmonės šiais niežais apsikrečia labai lengvai.
-A k!
- Pakanka kartą paglostyti sergantį gyvūną.
- Mama!
Gydytojas pasikasė smakrą, man staiga ėmė niežėti pa
ausiai.
- Na, matote, - pareiškė Olegas, - regis, jau užsikrė
tėte!
"Vaistas „Briks“ neegzistuoja, niežai sėkmingai yra gydomi įvairiais

vaistais, bet be gydytojo konsultacijos jų naudoti negalima. - Aut. past
54 Dar ja Doncova
Irisiukas pradėjo kasytis kaire galine letena, tada dešine,
vėliau nugriuvo ant šono ir paleido į darbą visas keturias
galūnes.
- Ar seniai turite šunelį? - pasiteiravo Samoilovas, aršiai
pirštais kasydamasis plaukus.
- Vakar atsirado, - atsakiau, jausdama, kad labai sunie
žėjo nugara.
- Pasitaiko nesąžiningų veisėjų, - susigūžė veterina
ras, - kurie mėgina įpiršti ir ligotus gyvūnėlius, kad tik pi
nigų gautų. Štai jums receptas, viską surašiau: būtina dezin
fekuoti pledus, pagalves, kilimus. Beje, dar apie žaislus, ar
jūsų gyvūnai jų turi?
- Gal net trisdešimt jų mėtosi visuose kampuose.
- Suprantate, - sududeno Olegas, nenustodamas kasyti
sprando, - daiktus reikia dezinfekuoti taip: sudėti kiekvie
ną atskirai į šiukšlių maišus, pripurkšti vaistų iš balionėlio,
greitai užrišti ir išnešti į šaltį, po pusvalandžio niežų užkra
tas žūva. Su žaislais šiek tiek sudėtingiau.
- Ar juos irgi į maišus sukišti?
- Ne, to daryti negalima, - papurtė galvą gydytojas, -
žaislai turi sudėtingą formą, daug iškilumų ir siūlių, kuriose
slapstosi erkės. Ar, atleiskite, esate girdėjusi apie prezerva
tyvus?
- Taip, - šiek tiek paraudusi tariau, - žinoma.
- Vaistinėje nusipirkite ypač atsparių, - ramiai aiškino ve
terinaras, - į juos sukiškite žaislus, apipurkškite vaistais - ir į
balkoną. Guma labai tampriai apgula įvairius kamuoliukus,
kaulus ir kitokios formos žaislus. Aišku?
- Aha, - linktelėjau, paėmiau krūpčiojantį Irisiuką ir nu
kulniavau į metro.
Kol su šuneliu nuėjome iki vaistinės, vos nealpau nuo
niežulio, nepaliaujamai niežėjo visas kūnas.
Kaip tyčia, prie prekystalio vinguriavo eilė. Atsistojau jos
gale, nugara atsirėmiau į vitriną ir ėmiau atsargiai kasytis
į stiklą. Pirkėjus aptarnavo lėtoka mergina, ji nuo spintelė
sprie spintelės judėjo labai tingiu žingsniu. Mėginau nesi-
kasyti, bet nepajėgiau liautis.
- Mamyte, - skardžiu balseliu tarė šalia manęs stovinti
mergaitė, - žiūrėk, koks šunelis.
- Labai mielas, - šyptelėjo jauna simpatiška moteris, be
veik užgriuvusi man ant peties.
- Ak, jis dreba.
- Susirgo vargšelis, tuoj jam vaistų nupirks.
- Ak, ir teta krūpčioja.
- Mašenka, - sukruto motina, - pasitrauk toliau, teta irgi
negaluoja.
- Noriu paglostyti šunelį!
- Jis kandžiojasi, - pamelavau.
Mama pačiupo mergaitę už rankos ir stumtelėjo už savo
nugaros.
- Ko norėtumėte? - paklausė provizorė.
- Ar turite prezervatyvų? - sutrikusi paklausiau.
- Taip, kokių jums reikia?
- Atspariausių.
- Ar analiniam seksui?
Visi eilėje stovėję žmonės susidomėję spoksojo į mane.
- Tai ar analiniam seksui? - garsiai pakartojo vaistininkė.
- Aha, - vos išlemenau.
-Kiek?
- Trisdešimt!
Vaikinas, stovintis už Mašos ir jos mamos, švilptelėjo, o
vėliau kiek pavydžiai pareiškė:
- Nusimato linksmas vakarėlis.
Ketinau sakyti, kad šiuos gaminius perku ne sau, bet nu
sprendžiau nepažįstamam jaunuoliui nesiteisinti. Galiau
siai gyvename jau laisvoje šalyje, ir kam turėtų rūpėti kitų
pomėgiai?
- Mama, ką reiškia analinis seksas? - atgijo Maša.
56 Dar ja Doncova
- Katyte, - sujudo motina, - eik prie kito prekystalio, nu
sipirk hematogeno!
Mergaitė linksmai nustraksėjo.
- Baisu, ką jūs kalbate, - sušnypštė mamaitė, - vaikai girdi!
Įtraukiau galvą į pečius, laukdama, kol lėtai besisukiojan
ti provizorė liausis raustis stalčiuose.
- Juk ji prezervatyvų prašo vaistinėje, o ne mokykloje, -
užtarė mane vaikinas.
- Siaubinga, - bemat atgijo eilės gale stovinti senutė, - to
kią produkciją reikia pardavinėti po vienuoliktos valandos
vakaro, specialiuose skyriuose. Reikia mieste atidaryti vie
ną prekybos tašką, ir gana, tegul paleistuviai ten būriuojasi.
- Motule, o jūs pati ar turite vaikų? - įsiterpė į pokalbį
vyras su portfeliu.
- O kaipgi? - išdidžiai atsakė močiutė, - du užauginau, į
žmones prasimušė, dabar anūkus prižiūriu.
- Ar kopūstuose vaikus radote?
Senutė sumirksėjo.
- Gal gandras atnešė? - šaipėsi vaikinas.
Močiutė išraudo lyg burokas.
- Apie ką jūs?
- Pati ne pėsčia buvai, - vienu balsu atsakė vyras ir jau
nuolis.
- Aš tik su teisėtu vyru! - riktelėjo močiutė. - Vos du
kartus.
Eilėje kažkas sukikeno.
- Vargšas senelis, - tarė kažkas jaunu balsu.
- Štai jūsų prezervatyvai! - riktelėjo vaistininkė.
- Dar norėčiau „Briks“ preparato, - išlemenau.
- Nuo utėlių, blusų ar blakių? - garsiai šaukė provizorė.
- Ar tyliau galite? - maldaujamai tariau ir pradėjau ka
sytis.
Eilėje stovintys žmonės žengė atatupsti, tarp manęs ir
Mašos mamos atsirado tuščias tarpas.
- Nuo utėlių, blusų ar blakių?
- E... e... niežų.
- Eime namo, Mašenka! - suriko moteris.
- Ir man metas, - puolė prie durų vaikinas.
- Yra kompleksinė priemonė nuo visų odos parazitų! -
cypė vaistininkė.
Nė žodžio netarusi senutė pasuko prie durų, paskui ją
sparčiu žingsniu nuskubėjo kiti pirkėjai, liko tik dėdė su
portfeliu.
- Duokite, - bemat pritariau, - dar norėčiau purškalo
drabužių ir baldų dezinfekavimui.
Provizorė pradėjo kasytis nosį, tada ausį, smakrą... Ne
trukus pasuko galvą į tarnybinių patalpų pusę ir suriko taip,
kad ant prekystalio suskambo buteliukai:
- Ana Ivanovna!!!
Iš vaistinės gilumos pasirodė susitaršiusi senutė.
- Kas atsitiko?
- Nušluostykite prekystalį ir išplaukite grindis, sulaukė
me niežais sergančio pirkėjo!
Dėdė su portfeliu pradėjo kasytis sprandą, tada įkišo
ranką užantin, netrukus jis žengė prie durų ir vienu šuoliu
atsidūrė lauke.
- Ko jūs taip šūkaujate? - pasipiktinau.
- Kas šūkauja? - nusistebėjo vaistininkė, smarkiai kasy
damasis pakaušį. - Imkite purškalą, skaitykite instrukciją,
ten viskas aiškiai parašyta.
Parsinešusi pilną krepšį buteliukų ir tūtelių, pažvelgiau
į laikrodį ir nusprendžiau greitai viską dezinfekuoti. Tiesą
sakant, mažytis, simpatiškas Irisiukas man išsyk beprotiš
kai patiko, be to, ir aš šuneliui patikau, visą kelią jis laižė
man ranką ir šalta nosimi baksnojo delną.
Mopsės mus pasitiko linksmai lodamos. Atsargiai paso
dinau ant grindų Irisiuką, šis, nieko nelaukęs, pradėjo kasy
tis. Mulia pauostė naująjį draugą, pritūpė greta, irgi pradėjo
58 Daria Doncova
kasytis galine letena. Kaip pagal komandą, iš pradžių tą patį
padarė Fenia, tada Ada, Kapa, po jų - Reičelė, tik Ramikas
neįsijungė į bendras linksmybes, jis pasitraukė į šalį, atsi
tūpė prie lango ir susidomėjęs žiūrėjo į drauges. Nustėrau,
regis, niežai plito taifūno greičiu. Tą pačią akimirką man
suniežtėjo tarp menčių. Rangydamasi lyg gyvatė, mėginau
pasiekti tą vietą, bet nepavyko, tada supratau, kaip tai pa
daryti. Prisiglaudžiau nugara prie staktos ir į aštrų kampą
palaimingai pradėjau rangyti stuburą. Kurį laiką virtuvėje
buvo visiškai tylu. Tylą kartkartėmis drumstė mano palai
mingi šūksniai ir mopsių inkštimas. Vėliau man pasidarė
linksma, - išties, keista kompanija, šeimininkė, lyg kiaulė
prie tvoros, o šuneliai irgi tokie patys.
Sukaupusi valią atsitraukiau nuo staktos ir sušukau:
- Greitai atsikratysime niežų, laiko turime nedaug, reikia
skubėti!
Pačiupau krepšį su purškalais, o po valandos mūsų balko
ne rikiavosi plastiko maišai, prigrūsti pledų, pagalvių ir įvai
rių drabužių. Sunkiau sekėsi su žaislais, kiekvieną teko grūsti
į prezervatyvą, bet labai norėjau kartą ir visiems laikams at
sikratyti šlykščiųjų erkių ir tiksliai įvykdžiau visus veterinaro
nurodymus, nepamiršau pažvelgti ir į instrukciją.
Šiek tiek pavargau, išgėriau puodelį kavos ir ėmiausi šunų.
Skystis, kuriuo reikėjo įtrinti jų kailius, pasirodę esąs abejin
gas. Be to, vadinamųjų švelniakailių šunų šeimininkai mane
supras, kaip sunku prisikasti iki šių augintinių odos. Mopsių
kūnus lyg šarvai dengia tvirti trumpi plaukeliai, todėl nusi
kamavau, kol dezinfekuojamuoju skysčiu ištryniau Mulią,
Fenią, Kapą, Adą ir Reičelę. Visas šunų būrys virto riebiais,
aliejuotais sklindžiais, o Irisiukas ir Ramikas panėšėjo į ne
švarius avinus, dabar nuo jų nugarų karojo „varvekliai".
- Taigi, taigi, - dūsavau žvelgdama į savo tikrai titaniško
triūso rezultatus. - Ei, Ada, nelaižyk Mulios! Fenia, atstok
nuo Kapos!
Kur tau, nė vienas nesiruošė manęs klausyti, šunys labai
troško kuo greičiau vienas kitą „nuprausti", bet juk ant vais
tų pakuotės aiškiai buvo užrašytas įspėjimas: „Nuodinga.
Tik išoriniam vartojimui."
Šiek tiek padvejojusi, radau išeitį. Adą uždariau Kiriuš-
kos kambaryje, Mulią - Lizos, Reičelę - Seriožos ir Juleč-
kos, Fenią užrakinau svetainėje, Kapą - virtuvėje, Ramiką
įstūmiau į Katios miegamąjį, o Irisiuką nusinešiau į savąjį.
Visos mūsų durys veriasi į kambarių vidų, todėl šunys ne
turėjo galimybės savarankiškai ištrūkti.
Džiūgaudama, kad esu tokia nuovoki, pačiupau kibirą,
įmečiau į jį didžiulę tabletę iš pakelio, ant kurio buvo užrašy
ta: „Kileris", ir pradėjau nepaliaujamai čiaudėti. Pagamintas
tirpalas šlykščiai dvokė. Neturėjau kitos išeities, todėl tir
palu sudrėkinau šluostę, bet per skubą pamiršau užsimauti
gumines pirštines. Baigusi plauti grindis, sunerimau: rankų
riešai paraudo ir pradėjo šerpetoti. Ketinau eiti į vonią pa
siimti kremo, bet žvilgtelėjau į laikrodį ir aiktelėjau. Tuoj
pakvaišiu, juk seniai turėjau būti teatre.
Pamiršusi kremą, užsimečiau striukę, užsitempiau aulinu
kus ir puoliau į metro, pakeliui mąsčiau, kaip reikės elgtis.
Močiutė Lena sėdėjo savo vietoje, įbedusi akis į žurnalą.

- Kur jūs? - sububeno ji.
- Pas Baturiną, - atsakiau.
-Ko?
- Noriu įsidarbinti.
Senutė pakėlė galvą, akyse šmėstelėjo neslepiama baimė.
- Kuo dirbsite?
- Aktore, - šyptelėjau.
Močiutė Lena atidėjo žurnalą į šalį.
- Geriau nemeluok! Puikiai žinau, kaip tokios merginos
atrodo. Sakyk tiesą, antrąja budėtoja tave nori pasodinti?
Geriau išsyk nesutik! Šuniška tarnyba, visi aplink šmirinė
60 Darja Doncova
ja, šaukia, inkščia. Nei numigsi, nei pailsėsi, nesibaigiantis
šurmulys, po darbo net galva plyšta. Uždarbis - katino aša
ros. Žinai, kodėl čia sėdžiu? Man moka dvigubą atlyginimą,
o tau vos pusę atseikės...
- Nesijaudinkite, - mėginau raminti močiutę, - į jūsų
vieta nepretenduoju, esu grimuotoja.
- A-a-a, - nutęsė senutė, - keliauk j antrąjį kabinetą, ten
sėdi Baturinas - liūdi.
- Kas atsitiko? - mėginau prakalbinti močiutę, bet ši, pa
miršusi viską, įsistebeilijo į blizgų žurnalą.
7 SKYRIUS
Julijus išties prastai atrodė, po akimis - tamsūs ratilai,

viršutiniai vokai paburkę, po apatiniais - „maišeliai".
- Atėjai? - niūriai paklausė jis.
- Linktelėjau.
- Pasirengusi dirbti?
- Žinoma.
- Duok dokumentus.
Baturinui ištiesiau pasą ir konservatorijos diplomą.
- Kur darbo knygelė ir vizažistų-grimuotojų kursų baigi
mo pažymėjimas?
- Ak, atleiskite, rytoj atnešiu.
- Gerai, - staiga atlyžo Baturinas, - gali pradėti. - Sąly
gos tiesiog karališkos - dirbsi kiekvieną dieną, poilsio diena
viena, kintanti, atlyginimas - septyni šimtai rublių.
- Kiek?!!
Julijus šyptelėjo:
- Juk sakiau, dieviška vieta! Už nieką gausi visus septy
nis šimtus, geresnės tarnybos nerasi, Beje, bufete taikomos
nuolaidos, ir į tavo kosmetikos krepšį niekas nosies nekiš,
viską, ko reikia, pirk mūsų sąskaita. Sutinki?
Jei išties būčiau ketinusi dirbti vizažiste, bemat dumčiau
iš „Leo“, nekreipdama dėmesio į visas jo „karališkas" sąly
gas. Šešias dienas per savaitę dirbti už septynis šimtus rublių!
Nieko sau! Dabar aišku, kodėl teatre trūksta grimuotojų.
- Tai kaip? - gana nepatenkintu balsu skubino Julijus. -
Jei taip - tai taip, jei ne - ne, greičiau apsispręsk.
- Labai ačiū, sutinku.
Julijus trinktelėjo kumščiu į stalą.
- Rašyk pareiškimą, užpildyk anketą ir keliauk j devintą
kabinetą, ten sėdi Galia, butaforijos ir rekvizito cecho vedė
ja, būsi jai pavaldi.
Galia pasirodė esanti nepaprastai stora moteris.

- Būtų gerai, jei pas mus iki vasaros padirbėtum, - dus
dama tarė ji.
- Juk iki birželio nieko nebeliko, - šyptelėjau.
Galia atsiduso, atidžiai pažvelgė į mane ir paklausė:
- Kur dirbai anksčiau?
- Radijuje, - burbtelėjau, - „Bum“ stotyje. Ten pasikeitė
savininkai, mus visus išvijo ir priėmė naujus darbuotojus.
- Gerai, - linktelėjo Galia, nė kiek nenustebusi, kad ra
dijo stotyje dirbo makiažo specialistė, - ar su savo medžia
gomis dirbsi?
- Apie ką jūs?
- Kosmetikos priemones atsinešei?
-N e.
- Tada imk ana tą lagaminėlį ir keliauk pas Ščepkiną, -
netikėtai linksmai šyptelėjo Galia, - turime tris grimuotojų
etatus, realiai dirba viena Olesia, dabar dar būsi tu. Mūsų
aktoriai dažniausiai patys susitvarko, bet būna ir sudėtingų
grimo atvejų. Pavyzdžiui, pjesėje „Šunų vadas* tikras var
gas. Be to, yra moterų, kurios prie dažų nenori net prisilies
ti. Vadinasi, tau teks su Ščepkina dirbti! Dabar keliauk pas
Sofją, tik būk atsargi.
62 Dar ja Doncova
- Kuria prasme? - paklausiau, paėmusi apsilaupiusį,
- Jei nenori, kad rytoj visas teatras apie tave ūžtų, nie
ko jai nepasakok, - šyptelėjo Galina, - neduok Dieve, nors
žodelį apie šeimą tarstelėsi, tikrai teks gailėtis, tik bus per
vėlu! Aišku?
Linktelėjau ir nuėjau ieškoti primadonos.
Sofįa, vilkinti ryškiai raudoną, auksu siuvinėtą suknelę,
sėdėjo priešais didelį veidrodį.
- Kas jūs? - išvydusi mane ant slenksčio, nepatenkinta
susiraukė ji. - Koks įžūlumas! Kodėl veržiatės net nepasi
beldusi?
- Atleiskite, esu ką tik į darbą priimta grimuotoja, dar
nežinau visų taisyklių, - nudelbiau akis.
Ščepkina pabalino akis.
- O Dieve, vėl naujokė.
- Taip, atleiskite.
- Įgriso iki gyvo kaulo!
- Suprantu.
- Kiek tie darbuotojai gali keistis!
- Teisingai.
- Ir vėl turiu viską aiškinti!
- Tiesą sakant, nesu dėl to kalta.
Sofįa tarė:
- Tiek to, Baturiną pribaigsiu vėliau. Susipažinkime -
Ščepkina, to paties Ščepkino, Michailo Semionovičiaus,
rusų teatro tėvo, giminaitė! Tikiuosi, esi girdėjusi šią garsią
pavardę?
Ėmiau linkčioti.
- Žinoma, žinoma.
- Niką Obolenskaja jums sakys, kad yra garsių kunigaikš
čių palikuonė, netikėkite ja. Mergautinė Nikos pavardė yra
Troškina, Obolenskaja ji tapo pirmąsyk ištekėjusi. Ji netu
ri kilmingo kraujo, o aš paveldėjau didžiojo tragiko genus,
mūsų šeimoje talentas perduodamas iš kartos į kartą. Ko
stovi lyg stulpas? Pradėk šukuoti ir grimuoti, nemirksėk. Ar
žinai, koks šiandien spektaklis?
- Ne, - išlemenau.
- „Ana Fifal“, supratai?
- E... e... na... apskritai!
Ščepkina laibais pirštais griebėsi už smilkinių.
- O Dieve! „Ana Fifal“ - pjesė, kurioje pasakojama apie
Anos Fifal gyvenimą. Supratai?
- Taip.
- Vaidinu jaunesniąją jos seserį, trisdešimtmetę mote
rį. Aš niekad neslepiu savo amžiaus, sąžiningai sakau, kad
man dvidešimt aštuoneri metai, todėl kažkokio ypatingo
grimo neprireiks.
Susitvardžiau nesusijuokusi. Regis, vakar ši ponia sakė
kitą skaičių, prisistatė esanti lyg ir trisdešimt dvejų metų
amžiaus.
- Na, pradėk dirbti, - nerimavo Sofja.
Tik dabar man toptelėjo: juk išties teks aktorę grimuoti!
Bet aš net nieko panašaus į šį darbą nemoku!
- Beje, pirmiausia sušukuok peruką, - paliepė Sofja, - o
aš kol kas parūkysiu. Ar mėgsti plepėti?
- O kur perukas? - paklausiau.
- Ant stovo, - palangės pusėn pirštu bedė Ščepkina ir
pridūrė: - Kažkur tave jau mačiau... Pažįstamas veidas!
Priėjau prie lango, nuėmiau peruką nuo stovo, pačiupau
šukas ir, šiaip taip sušukavusi sruogas, atsakiau:
- Vakar sėdėjau Žanos grimo kambaryje, o jūs ten buvo
te užsukusi.
Sofjos akys sublizgo.
- Vadinasi, žinai, kas pas mus įvyko?
- Aktorė mirė scenoje, - sulemenau, - sako, kad nuo šir
dies smūgio!
Sofja grąžė rankas.
64 Dar ja Doncova
- Tuoj viską paaiškinsiu! Tik sakyk, ar pažįsti Žaną?
- Mes gyvename vienoje laiptinėje, - pamelavau.
- Aha, - pašoko Ščepkina, - dabar apie tavo kaimynę to
kių dalykų papasakosiu! Juk ji neištekėjusi!
- Tiksliai nežinau.
- Aš neklausiu, o tvirtinu: vyro Žanka neturi! Užteks
plaukus pešioti, geriau pasėdėk, parūkyk ir manęs pasi
klausyk!
Sofja Sergejevna dažytomis lūpytėmis liejo apkalbas, o aš
atsisėdau ant kvadratinės taburetės ir pastačiusi ausis klau
siausi. Mat kaip, pasirodo, man labai pasisekė, Sofija pri
klausė atsidavusių liežuvautojų giminei, kuriems būtinas
tylintis klausytojas. Net nereikia, kad tas klausytojas kaip
nors reaguotų, bet koks jo ištartas žodelis Ščepkiną išsyk
labai sunervintų, svarbiausia - linkčioti ir kartkartėmis
tarstelėti:
- Tikrai? Negali būti! Ak, šitaip?
Anot Ščepkinos, teatre pasirodžiusi Žana iškart mėgi

no išsikovoti vietą po saule. Bet tai buvo nelengva, „Leo“
teatre veikia dvi nesutariančios grupuotės. Viena, kuriai
vadovauja Sofja Sergejevna, nekenčia vyriausiojo režisie
riaus Valerijaus Arnolskio, kita, prie kurios vairo stovi Niką
Obolenskaja, nekenčia direktoriaus Julijaus Baturino. Tik
negalvokite, kad užkulisiuose žvanga ginklai. Ne, viskas
vyksta labai gražiai, kolektyvo nariai vieni kitiems manda
giai šypsosi, bučiuoja į skruostą, sako komplimentus, bet
paslapčia kenkia kolegoms, kiek tik leidžia jų išmonė. Pasi
taiko įvairiausių niekšybių.
Tai į puodelį, iš kurio scenoje turi gerti aktorė, vietoj van
dens įpilama šviežių citrinų sulčių, tai sukeičiami bateliai,
tai ištepamas kostiumas. Kartą Lena Romina buvo užrakin
ta grimo kambaryje ir pavėlavo išeiti į sceną. Smulkmena,
žinoma, bet vis tiek džiugina širdį.
Beje, buvo daromos ir didesnės niekšybės. Naują Vale
rijaus Arnolskio pastatymą laikraščiuose į dulkes sumalė
kritikas Fiodoras Tarasovas. Nika Obolenskaja jtarė, kad
plunksnagraužį pasamdė Ščepkina, bet kaip tai įrodysi?
Apskritai ne veltui teatrų kolektyvai vadinami besibučiuo
jančiu gyvatynu.
Žana, būdama naivi, šito nesuvokė. Ji buvo dirbusi vos
mėnesį, kai Arnolskis pradėjo skirstyti naujo pastatymo
vaidmenis. Pagrindinės herojės, septyniolikmetės merginos
vaidmuo teko Ščepkinai, o jos dvidešimtmetės draugės - Ni
kai Obolenskajai, kuriai, švelniai kalbant, buvo per ketu
riasdešimt. Žanočkai liko vaidinti šešiasdešimtmetę tetulę,
spektaklio pabaigoje išeinančią į sceną. Kulikova turėjo pa
mojuoti nosinaite ir tragišku balsu sušukti:
- Išvažiavo.
Viskas, uždanga! Žana palaukė, kol baigsis posėdis, ir
nubėgo pas Arnolskį.
- Išties juokinga, kad man teks vaidinti senutę, - užside
gusi pareiškė kvailutė, - tegul ją Obolenskaja vaidina. Šis
vaidmuo atitinka jos amžių!
Tokį idiotišką Kulakovos poelgį galima paaiškinti tik tuo,
kad ji buvo labai naivi ir troško suvaidinti pagrindinį vai
dmenį. Žana net neįtarė, kad vienu metu Niką Obolenskaja
gyveno su Arnolskiu, o išsiskyrusi su režisieriumi išsaugojo
puikius santykius. Būtent todėl Nikai iki šiol atitenka pa
grindiniai vaidmenys.
- Jūs, vaikeli, dar neturite patirties, - susiraukė Arnols
kis, - iš pradžių reikia pasižymėti atliekant antraeilius vai
dmenis.
- Bet pagal amžių aš labiau tinku, - nenurimo Žana, -
gerai, galiu pabandyti suvaidinti tą vaidmenį, kurį jūs sky
rėte Sofįai Sergejevnai.
Arnolskis kilstelėjo antakius ir netrukus akiplėšą išprašė
iš kabineto. Suprantama, režisierius viską papasakojo Ni
66 Darja Doncova
kai, o ši išplepėjo Soniai. Nors Ščepkina ir Obolenskaja ne
kenčia viena kitos, kartais ponios sutelkia jėgas, ir tada tas,
prieš kurį jos susijungė, jau gali užsisakyti vainiką savoms
laidotuvėms.
Todėl Žaną boikotavo visas kolektyvas, jai su ypatingu
malonumu kenkė tiek „ščepkinietės", tiek „obolenskietės“.
Vienintelė aktorė, su kuria Žaną siejo geri santykiai, buvo
Tina Burskaja. Nežinia, kodėl ji ėmėsi Žaną globoti, visaip
jai demonstravo savo prielankumą. Būtent dėl šios drau
gystės Kulakova buvo laikoma teatre. Pasirodo, Burskajos
vyras, labai turtingas žmogus, buvo dosnus „Leo“ rėmėjas,
ir nei Arnolskis, nei Baturinas nenorėjo pyktis su mecena
tu. Tina bemat „parodė dantis" direktoriui ir režisieriui, vos
tik šie sumanė Žanos atsikratyti.
Skirstydamas busimojo spektaklio vaidmenis, Arnolskis
demonstratyviai ignoravo Kulakovą, ji negavo nė menkiau
sio vaidmens. Kitą dieną Tina įžengė į vyriausiojo režisie
riaus kabinetą ir, pabalinusi akis, sudejavo:
- O-o-o, Valerijau, Semionui Petrovičiui kilo sunkumų
su pinigais, jie niekaip negali sumokėti už mūsų dekora
cijas.
- Tikrai? - nuliūdo Arnolskis. - Kaip gaila!
- O aš susiruošiau savaitėlei išvykti į Emyratus, - tęsė
Burskaja, - galiu?
- Tu, brangioji, gali daryti, ką panorėjusi.
- Puiku, leisk ir Žanai kartu vykti.
- Kulakovai? Kam?
- Juk mudvi draugaujame, - nusijuokė Tina, - negi
nežinojai? Žanočka vakar taip nuliūdo, kad negavo vai
dmens. Visą vakarą praverkė mūsų svetainėje, todėl Se
mionas ir pasiūlė: „Mergaitės, važiuokite, išsiblaškysite, o
pjesių dar bus.“
Valerijus iš šios pamokos padarė reikiamas išvadas, Žana
gavo antraeilį vaidmenį, o Semionas Petrovičius sumokėjo
M e i 1ė s e i l ė i r t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 67
už dekoracijas. Teko ir Sofjai su Niką pabrukti uodegas. Te
atre Burskajos padėtis buvo išskirtinė, su ja vertėjo palaiky
ti gerus santykius.
Ščepkina nutilo, pagriebė cigarečių pakelį ir paklausė:
- Aišku?
- Taip, taip, - sulinksėjau.
- Ir tai dar ne viskas! - azartiškai sušuko liežuvautoja. - Ži
noma, Burskajos vyras - aukso maišas, jis viską turi: namą
užmiestyje, automobilį, sąskaitą banke. Kokio velnio Valka,
visiškai neturėdama talento, veržėsi į sceną? Sėdėtų sau ra
miai Rubliovo-Uspensko plento rajone esančioje pilaitėje.
Ne, ją traukė į teatrą! Be to, Valka turėjo meilužį.
- Tikrai?
- Taip. Pavelą Zakrevskį.
- Ar jis irgi aktorius?
- Cha-cha! Ne! Stilistas. Neva. O iš tikrųjų alfonsas. Pav-
likas šlaistosi su turtingomis moterimis.
Vėl sustingau ant taburetės. Jokių šokiruojančių žinių
Ščepkina man nepasakė. Visais laikais šalia turtingų, jau ne
labai jaunų moterų trindavosi berniukai. Nereikėtų galvo
ti, kad žigolo - tik mūsų laikams būdingas reiškinys. Labai
gerai pamenu, kaip su mamyte vaikščiodamos po Didžiojo
teatro fojė sutikome dainininkę Raskiną, šešiasdešimtme-
tę ponią ryškiai raudonu, putlią figūrą labai išryškinančiu
kostiumu.
Ponia puolė bučiuoti mamą, aš kukliai stovėjau šalia, o
kiek atokiau Raskinos trypčiojo gal dvidešimties metų jau
nuolis. Nusprendžiau, kad tai primadonos sūnus, ir man
dagiai šyptelėjau, bet vaikinas staiga atgręžė nugarą. Pama
niau, kad jaunasis Raskinas yra nemandagus, ir pažvelgiau į
mamą, kuri pagaliau išsivadavo iš kibaus dainininkės glėbio.
- Susipažinkite, - sušuko mama, - tai Frosenka.
- Dieve, - sodriu mecosopranu sušuko Raskina, - kaip
jūsų duktė užaugo!
68 Darja Doncova
Savo sūnaus ji mums nepristatė. Atsisėdusi ložėje, neiš
kenčiau ir mamai tariau:
- Tos Raskinos sūnus - tikras stuobrys, tas paniurėlis nu
sigręžė nuo manęs, pasipūtė. Nė žodžio nepasakė. Net jei aš
jam nepatikau, galėjo nors linksmai šyptelėti.
Mamaitės skruostai paraudo.
- Berniukas - ne dainininkės sūnus.
- O kas?
- Sekretorius.
- Kam jis jai reikalingas?
Mama krenkštelėjo, o tada tarė:
- Raskina daug gastroliuoja, juk pati negali tartis dėl
įvairiausių mažmožių.
Man užteko tokio paaiškinimo, bet kitą dieną, atėjusi į
konservatoriją, papasakojau apie nemandagų vaikiną savo
bendrakursei Liubai Kalašnikovai. Ši tyliai kikendama at
sakė:
- Sekretorius! Kur jau ten! Tu, Froska, lyg ką tik gimęs
kūdikis! Jis su Raskina miega, o jinai jį maitina, girdo, ren
gia - trumpai tariant, išlaiko atsilygindama pati žinai už ką.
Su Raskina nuolat šlaistosi alfonsai. Kai nusibosta, ji juos
keičia, naują susiranda. Pretendentų netrūksta.
Todėl istorija, kurią papasakojo Ščepkina, manęs visiškai
nenustebino. Tina Burskaja po ranka turėjo Pavliką. Regis,
labai užsiėmęs Semionas Petrovičius žmonai neskyrė pa
kankamai dėmesio, todėl ji susirado kavalierių. Anot Ščep-
kinos, Pavelas į Maskvą atvyko nežinia iš kur ir ketino sos
tinėje atidaryti grožio saloną. Iš provincijos kilęs berniukas
greitai suprato, kad tokiai įstaigai atidaryti pinigų neturi, o
dirbti svetimam dėdei nenori. Simpatiškas vaikinas kažkaip
įsigudrino patekti į vakarėlį, kur susirinko teatro ir pramo
gų verslo žvaigždės, ten jį Tina ir pasigavo. Ji nupirko kava
lieriui butą, automobilį ir pradėjo aktyviai rekomenduoti
pažįstamiems. Regis, Burskaja ne juokais įsimylėjo Pavelą,
nes visur kartu vedžiojosi, nė kiek nesigėdydama su juo
glėbesčiavosi, visiems demonstravo: šis katinėlis jau mano!
Neaišku, kaip Semiono Petrovičiaus nepasiekė gandai apie
tai, kad žmona jam seniai įtaisė šakotus ragus. Tina ir Pavli-
kas nesislapstydavo, kartu išvažiuodavo po spektaklio. Toks
jų elgesys Nikai ir Sofjai keldavo įtūžio priepuolius. Nerei
kia manyti, kad Ščepkina ir Obolenskaja gyveno asketiškai,
bet Burskajos atvirai demonstruojamas gašlumas jas siuti
no, juk galų gale privalu padoriai elgtis.
8 SKYRIUS
Vėliau Burskaja susidraugavo su Žana, o teatro žmonės ap

mirė, iš anksto mėgaudamiesi busimuoju konfliktu. Visiems
buvo aišku: Pavlikas patinka Kulakovai. Burskajos - Zakrevs-
kio pora virto trio. Dvi moterys, viena - brandaus amžiaus,
kita - jauna, graži ir neturtinga, pasirodydavo įsikibusios į
parankę stilistui, vilkinčiam čigoniškai prabangius drabu
žius. Zakrevskiui labai patiko balti kostiumai, aukso grandi
nėlės, elitinė parfumerija ir sportiniai automobiliai.
- Visai pakvaišo, - stebėjosi vieni, - suprantu, kad Burs
kaja vaikiną išlaiko, bet kam jai Kulakova?
- Tai švediška šeima, - šaipėsi kiti, - kas čia neaišku, jei
visiems trims gera.
Ščepkina irgi laikėsi šios nuomonės, bet prieš savaitę su
prato: ne viskas taip paprasta.
Praėjusį pirmadienį Sofja Sergejevna užtruko darbe. Iš
pradžių ji suplėšė pėdkelnes, ir teko laukti, kol vairuotojas
iš parduotuvės atveš naujas, o kai jas apsimovė, paaiškėjo,
kad sugedo automobilis.
Apšaukusi vairuotoją, Sonia griuvo ant sofos, esančios už
širmos, apsiklojo pledu ir, paliepusi: „Kai pataisysite auto
mobilį, paskambinkite", ketino numigti.
70 Darja Doncova
Bet tą dieną viskas klostėsi ne taip, kaip tikėtasi. Vos So
nia spėjo užsnūsti, pasigirdo skardus Žanos balsas:
- Čia tuščia.
Ščepkina iš už širmos ketino pasipiktinusi šūktelėti: „Ko
atėjai į mano grimo kambarį?", - bet tuo metu pragydo sal
dus Pavilko tenorėlis:
- Tikrai? O kur Sonka?
- Ji seniai išėjo.
- Tikrai?
- Žinoma, ką ji čia veiktų. Užeik, nors čia ramiai pasikal
bėsime.
Sofja Sergejevna apmirė iš smalsumo, o porelė, įsitikinu
si, kad aplink nėra pašalinių, atsipalaidavo.
- Aš myliu tave! - sušuko Žana.
- Ir aš tave, brangioji, - atsakė Pavelas.
- Kiek mums reikės laukti?
- Pati žinai, mes nieko negalime pakeisti!
- Dieve, kokia ji savanaudė!
- Gal tu per daug griežta.
- Tavęs nepaleidžia.
- Na, ją irgi galima suprasti.
- Ne, ji lyg šuo ant šieno, nei pati ėda, nei kitiems duoda.
- Žana!!!
- Ką? Nepatinka?
- Nelabai! Ji dėl manęs tiek daug padarė.
- Ji tave beveik sunaikino.
- Nesupratau!
- Kvaileli, - sušnibždėjo Žana, - tu jau seniai galėjai daug
pasiekti, susikurti savo vardą, o dabar... Vaikštai su ja į va
karėlius, ir tiek.
- Tina man suranda klientų!
- Fu! Ji tave sau saugoja, bijo paleisti. Suprask, Tinočka -
egoistė. Irgi mat, meilė! Kur ji anksčiau buvo? A-a-a! Prisi
mink viską. Nenaudėlė!
- Netiesa, - švelniai tarė Pavlikas, - be to, j praeitį nėra
ko gręžiotis. Tina man daug gera padarė!
- Ką būtent?
- Na... butą nupirko.
- Ar tu rimtai?
- Žinoma.
- Tai tik menkniekis!
- Pripažink, ne visi tokias dovanas dovanoja!
- Kodėl ji tau nenupirko salono?
- Na...
- Nelemenk!
- Juk tai labai brangu!
- Pats žinai, kiek pinigų ji turi!
- Vis tiek, neturiu teisės to reikalauti.
- Klysti!
- Kodėl?
- Žinai, kodėl Tina tau nenupirko verslo? Ji bijo, kad
atsistosi ant kojų, tapsi savarankiškas, pradėsi gerai už
dirbti ir galų gale jai atsisveikindamas pamojuosi! Tinai
naudinga šalia savęs tave turėti, lyg būtum šunelis ant
ilgo pavadžio. Ji bijo, kad tu įsidrąsinsi ir prabilsi, kas
tada?
- Dabar tave valdo pyktis. Tačiau Tina išties bijo manęs
netekti, ir tai suprantama.
- Gal ir taip, - sušnibždėjo Žana, - bet aš myliu tave,
pabučiuok mane.
Įsivyravo tyla, netrukus Pavlikas sušuko:
- Viskas susitvarkys.
- Kada? - beviltiškai paklausė Žana.
- Greitai.
- Kada? - mergina laukė tikslaus atsakymo.
- Na... gal po metų.
- Išprotėsiu! Ar nori žinoti tiesą?
- Kokią? - atsargiai pasiteiravo Pavelas.
72 Darja D oncova
- Tikrų tikriausią, - atsiduso Žana, - tą, kurios tu visiš
kai nenori girdėti. Mes visada slapstysimės, Tinai matant
sekiosime iš paskos, ji mus gudriai prigriebė. Jei aš su ja
susipyksiu, mane išmes iš teatro, o jau apie tave išvis tyliu.
Bet tu, kitaip nei aš, gali pareikalauti....
- Negaliu.
- Gali!
- Negaliu.
- Bailys.
- Ne, paprasčiausiai aš myliu Tiną.
- O mane?
- Ir tave.
- Ką gi mums daryti?
- Laukti.
-K o?
- Nežinau, - sutrikęs atsakė Pavlikas.
Tuo metu Ščepkina, sulaikiusi kvėpavimą, pajudino nu
tirpusią koją. Kambaryje buvo labai tylu, netrukus Žana
sušnibždėjo:
- Ar tu už širmos pažiūrėjai?
- Ne, - vos girdimai atsakė Zakrevskis.
- Pažiūrėk, ten kažkas yra.
- Negali būti.
- Ten kažkas šnara. Viešpatie, mes pražuvę!
Sonia, išgirdusi atsargius žingsnius, susisuko į kamuoliu
ką ir užsitempė ant galvos antklodę.
- Nurimk, čia nieko nėra, - tarė Pavlikas.
- O kas čia?
- Sujauktas pledas.
- Kažkas čia šlamėjo!
- Tikriausiai pelės.
-F u!
- Niekis, važiuojam iš čia!
- Kur?
- Pasiimsime Tiną...
- Vėl! Mes niekur negalime nueiti dviese!
- Tina...
- Tu tik apie ją galvoji?
- Kaip kitaip?
- Viskas, išeik!
- Nepyk.
- Nešdinkis.
- Gerai, - ramiai atsakė Pavlikas, - kai nurimsi, paskam
bink.
Sugirgždėjo durys, nukaukšėjo žingsniai, alfonsas išėjo.
Sonia išgirdo tylią raudą, šlamesį ir ilgesingą, skausmin
gą šūksnį:
- Tina, aš tave nužudysiu, būtinai, nunuodysiu. Užteks
mus kankinti!
Žanos balse buvo tiek aistros, kad Sonia vėl palindo po
antklode. Minkšti audeklo plaukeliai kuteno nosį, netikėtai
Ščepkina nusičiaudėjo ir išsigando. Ji visiškai nenorėjo aiš
kintis su Kulakova, bet už širmos nieko nesigirdėjo. Sofja
Sergejevna šiek tiek padelsė, tada atsargiai pakilo nuo so
fos, priėjo prie širmos ir pažvelgė pro ją.
Grimo kambaryje buvo tuščia, tikriausiai, išliejusi pyktį
ir įsiūtį, Žana išėjo. Ji negirdėjo čiaudėjimo ir nesuprato,
kad jos ir Pavliko pokalbį girdėjo svetimos ausys.
- Kaip tau ši istorija? - pasiteiravo Ščepkina.
- Labai įdomi, - išlemenau, - ar ją milicijoje jau pasako
jote?
- Žinoma, - įsikarščiavusi tarė Sofja, - jos jau ieško.
-K o?
- Žanos.
- Ar jūs įsitikinusi, kad Kulakova nunuodijo Burskają?
- Net neabejoju, jos nepasidalijo vyro, - linktelėjo Sof
ja, - pasakysiu tau, tai - įprastas dalykas, visos pjesės yra
apie pavydą ir mirtį, tarkim, kad ir Šekspyras!
74 Darja Doncova
- O jei Žana niekuo dėta?
Sčepkina nusijuokė:
- Ją matė visa salė, juk ji atnešė vandens.
- Gal ne ji į sceną buvo išėjusi.
Sofja Sergejevna šyptelėjo:
- O kas?
- Kiek man žinoma, visi spektaklio aktoriai vaidina su
kaukėmis ar ne?
- Tikra tiesa.
- Gal kokia nors moteris persirengusi...
Sofja sulinko nuo juoko.
- Širdele, tu fantazuoji. Juk tai teatras! Pašalinis žmogus
į sceną nepateks. Be to, jis sutriks, nemokės deramai išeiti,
suklups. Pameni, Žaną matė daugybė žmonių.
- Bet jos veidą dengė kaukė!
Sofja Sergejevna tarė:
- Žinai, Žanos plaukai tokie idiotiški, smulkiai garbano
ti, jos sunku nepažinti. Gana plepėti, pradėk darbą.
Sunkiai atsidusau, papurčiau peruką ir gana negrabiai
užtempiau Ščepkinai ant galvos.
- Ei, atsargiau, - pasipiktino aktorė.
Atsikvėpiau, regis, pavyko.
- Dabar priklijuok.
Nieko nesuprasdama spoksojau į Sofją, ką ji turi galvoje?
- Priklijuok čia, ties smilkiniais, kitaip nuslinks, - ėmė
karščiuotis Ščepkina, - ar visada taip lėtai dirbi?
- Ak, atleiskite, tuojau, - sukrutau, dairydamasi į šalis.
Lagaminėlyje žvilgsnis užkliuvo už mažos tūtelės su už
rašu „Klijai“. Nudžiugusi čiupau ją ir mėginau priklijuoti
dirbtinius plaukus prie Ščepkinos odos.
- Na, neblogai, - pritariamai tarė Sofja Sergejevna, - palik
taip, bus gerai. Dabar grimuok, imk šviesesnę kreminę pudrą.
Lyg plaukikas prieš kilometro distanciją įkvėpiau oro ir
Pradėjau teplioti. Dauguma moterų moka naudoti kosme
tiką, kažin ar atsirastų ponia, nė karto gyvenime nesidažiusi
blakstienų ar nesipudravusi nosytės. Bet viena yra gražinti
savo veidelį ir visai kita - dažyti veidą kitam.
Iš pradžių skruostus kruopščiai ištryniau lipnia prinoku
sio persiko spalvos pudra.
- Tavo pirštai šalti, - kaprizingai tarė Sofja.
Kvėpavau tiesiai į rankas.
- Fu, - nepatenkinta aiktelėjo aktorė, - greitai nusivalyk
rankas, greičiau ties smilkiniais užtepk skaistalų. Klausyk,
ar aš ir toliau turėsiu tau aiškinti, ką ir kaip daryti?
- Atleiskite, Dievaž, aš pirmą kartą jus...
- Gerai, tiek to, papudruok.
Šepetėliu brūkštelėjau Ščepkinai per skruostus, dispersi-
nės pudros gumuliukai nusėdo į raukšles, vadinamas „žą
sies letenėlėmis".
- Na, kas dar?! - sušuko Sofja. - Lūpas apvedžiok.
- Tuoj, tuoj.
- Pudros užteks.
- Luktelėkite.
- Kas yra?
- Labai negražiai gavosi! - sušukau. - Pudros gumulėliai
įstrigo raukšlėse, reikia juos išimti arba išlyginti.
Mažytį Ščepkinos veidelį išmušė dėmės.
-K ą?
- Gumulėliai įstrigo tarp raukšlių, - išsigandusi pakartojau.
- Dink iš akių, - riktelėjo Ščepkina, - tuoj pat! - Nešdin
kis! Kad čia ir kvapo tavo neliktų!
- Atleiskite, ar ką ne taip padariau? - baukščiai paklausiau.
Sofja nuo stalo pačiupo masažo šepetį ir sviedė į mane.
Nespėjau išsisukti, tad geležiniai šeriai pataikė man į
skruostą.
- Dink iš čia, kvaiša! - sucypė Sofja.
Beveik iki alpulio išsigandusi paknopstomis puoliau į ko
ridorių.
76 Darja Doncova
- Nenaudėle, - išgirdau pavymui, - akiplėša, bjaurybe!
- Ko ji taip plyšauja? - išgirdau šalia.
Krūptelėjau.
- Nekrūpčiok, - sukikeno iš šono, - aš nesikandžioju. Ar
tu kalta, kad Sonka siunta?
- Regis, taip, - atsakiau, atsigręžiau ir greta išvydau Ali
są, tą pačią jauną moterį, kuri lemtingąją Burskajos mirties
dieną paruošė padėklą ir puodelį su vandeniu.
Pirmiausia kilo noras sprukti šalin, bet, įveikusi išgąstį,
prisiminiau, kad Alisa mane matė kambarinės drabužiais,
su kauke ir Žanos peruku ant galvos.
- Ak, tavo skruostas kruvinas! - sušuko rekvizitininke. -
Kur įsibrėžei?
Atsargiai paliečiau įbrėžimą.
- Ščepkina į mane sviedė šepetį.
Alisa prisimerkė:
- Kuo karalienei neįtikai?
- Nesuprantu.
- Kas tu tokia?
- Jevlampija Romanova, galima vadinti tiesiog Lempa,
nauja grimuotoja.
- A-aišku, - nutęsė Alisa, - tikriausiai nesiklausei, ką ji
kalba.
- Apie ką kalbi?
Alisa pačiupo mane už rankos, nusitempė koridoriu
mi, įstūmė į didžiulį kambarį, pilną įvairiausių neįtikėti
nų daiktų: gipsinių biustų, indų, knygų, žaislų, patalynės ir
daugybės lagaminų.
- Arbatos nori? - draugiškai pasiūlė rekvizitininke.
- Norėčiau, - linktelėjau.
Alisa atitraukė užuolaidą, pačiupo nuo palangės lėkštę su
džiūvėsiais ir skardinę dėžutę.
- Ar pirmą dieną dirbi pas mus?
- Aha, - linktelėjau.
- Ar iki šiol dirbai teatre?
- Radijuje.
- Na, ten tikriausiai kita tvarka, - mįslingai tarė Alisa,
pildama į nelabai švarius puodelius arbatą. - Gerai, tuoj pa
sistengsiu tave apšviesti. Visi aktoriai yra siaubingai prieta
ringi, kiekvienas tiki skirtingais pranašiškais ženklais. Beje,
yra ir tokių įpročių, kurių visi laikosi. Ar girdėjai apie sau
lėgrąžas?
-N e.
- Jų teatre lukštenti jokiu būdu negalima.
- Kodėl?
- Įplaukų nebus.
- Kvailystė!
Alisa šyptelėjo:
- Gal ir taip, tik niekuo dėtas saulėgrąžų sėklas griežtai
draudžiama lukštenti. Šis draudimas galioja visuose te
atruose ir daugelyje filmavimo aikštelių. Be to, nukritęs
vaidmuo!
-Kas?
- Na, jei aktoriui iš rankų iškrenta lapas su tekstu, kurį jis
turi išmokti, ant to lapo būtina nedelsiant atsisėsti. Nesvar
bu, kur tas lapas nukrito! Į purvą, į pelkę, viešoje ar kilmin
goje vietoje, tai visai nesvarbu.
- Kodėl taip reikia elgtis?
- Kitaip sužlugs spektaklis.
- Įdomu!
Alisa sukikeno:
- Taip. Tai vadinamosios bendrosios taisyklės, dar pasi
taiko ir asmeninių prietarų. Žinok, aktorius pradeda vaidin
ti jau grimo kambaryje, rengiasi, grimuojasi ir persikūnija.
Kartais net juokinga būna. Kai statėme pjesę „Visos Rusios
caras", aš iki sąmonės netekimo bijojau Levo Baraškovo. Iš
esmės jis yra gana mielas senučiukas, inteligentiškas, man
dagus, o kai persikūnija į Petrą Pirmąjį, tada geriau kudašių
78 D a r ja Doncova
nešti kuo toliau. Įsivaizduoji, kartą į grimo kambarį ati
tempiu lazdą, na, tokį aprangos atributą, krivūlę, Petras į
ją turėjo remtis. Įpuolu į kambarį, o Baraškovas jau visame
gražume stovi prie lango. Aš šyptelėjau ir tariau: „Sveiki,
Levai Petrovičiau, štai jūsų lazdelė!1*
Alisa tikėjosi, kad aktorius ramiai išties ranką, bet Levas
netikėtai išsprogino apvalias bepročio akis ir kad suriks:
- Kas įleido bobą į kambarį? Ei, sargybiniai, išveskite
tarnaitę! Nukirskite jai galvą, kad kitiems niekada nekiltų
noras įžengti į caro miegamąjį!
Alisa tada išsigando taip, kad jai vos širdis nesustojo, Ba
raškovas atrodė siaubingai.
- Mat kaip! - sušukau.
Alisa numojo ranka:
- Užkulisiuose žmonės būna lyg apsėsti, normalių nėra!
Blogiausia mums, rekvizitininkams, grimuotojams ir kitiems,
kurie bet kokiu pretekstu gali gauti pylos. Kiekvienas akto
rius savų keistenybių turi. Karlinas, pavyzdžiui, reikalauja,
kad prieš jam išeinant į sceną grimuotoja jį peržegnotų, bet
to, stovėdama vienoje, griežtai nurodytoje vietoje: prie gaisro
kopėčių. Martova gali apalpti, jei rankose išvys raudonas šu
kas. Jos nuomone, tai tikrų tikriausias nesėkmės ženklas. Jei
grimuotoja ar kostiumininkė ilgus metus dirba tame pačiame
kolektyve, tai, žinoma, puikiai išmano visus aktorių įnorius ir
stengiasi išvengti keblumų. Bet pas mus žmonės dažnai kei
čiasi! Niekas nenori už grašius nugarą lenkti, todėl kiekvieną
mielą dienelę čia kyla koks nors sąmyšis. Sekmadienį Lidoč-
ka, jį, kaip ir tu, dirbo grimuotoja, Eugenijui Ošurkovui prieš
spektaklį vietoj arbatos atnešė kavos. Ženia vos neapalpo, vos
įslinko į sceną ir, žinoma, labai blogai suvaidino.
Po spektaklio Ošurkovas griebė už atlapų Baturiną ir su
riko:
~ Juk nesu vaikėzas! Dvidešimt metų vaidinu, o šiandien
susimoviau! Nedelsiant atleisk iš darbo Lizką! Juk žinote -
‘^ * i l ė s e i l ė i r t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 79
užkulisiuose kavos gerti jokiu būdu negaliu, kitaip tikrai
susimausiu.
Jokiems Julijaus įkalbinėjimams jis nepasidavė.
- Arba aš, arba ji, - tvirtino Jevgenijus, todėl Lidočkai
teko palikti teatrą.
Atsidusau, Dabar paaiškėjo, kodėl Julijus nelabai domė
josi mano dokumentais, direktorius gerai žino: grimuotoja
kolektyve ilgai nedirbs. Ar verta gaišti laiką naujos darbuo
tojos tikrinimui, jei ši teatre „išgyvens" vos porą savaičių.
- Lidusią išmetė, o ar ji buvo kalta? Jai niekas apie kavą
nebuvo sakęs, - liūdnai tęsė Alisa.
- Juk aš raudonų šukų rankose neturėjau, o saulėgrąžų
apskritai nemėgstu!
- Tikriausiai nesiklausei, ką kalbėjo Ščepkina, - pertrau
kė mane Alisa. - Sonka turi savų keistenybių, prieš spekta
klį turi išsikalbėti, pasičiupti žmogų, pasisodinti šalia ir vi
sus gandus išpasakoti. Beje, tai net įdomu, bet labai vargina,
be to, tuo metu reikia tylėti, nejudėti, o į kiekvieną mūsų
žvaigždės klausimą: „Ar manęs klausaisi?", būtina atsakyti:
„Su didžiuliu įdomumu!" Ji išsikalbės ir pati nutils.
- Taip ir elgiausi, labai įdėmiai jos išklausiau. O vėliau
pradėjau grimuoti!
- Kuo gi tu jai neįtikai? - šyptelėjo Alisa. - Sonka grie
biasi šepečio tik labai įširdusi!
- Nesuprantu.
- Prisimink, kaip viskas klostėsi.
- Iš pradžių ji pasakojo apie Žaną, apie Burskajos mirtį.
- Taip, - susiraukė Alisa, - nepavydėtina situacija! Labai
keista!
- Kodėl? - sunerimusi paklausiau.
Rekvizitininke dar į puodelį įsipylė arbatos.
- Supranti, - nutęsė ji, - vanduo ir indai yra mano rūpes
tis. Kulakova ateina į užkulisius, o ten, ant stalelio, jau vis
kas paruošta. Be to, žmonės žino - tai reikalinga spektak
80 Daria Doncova
liui, nieko imti nevalia. Tam ir stalelis pastatytas, kas ant jo
padėta - niekas neliečia, šios taisyklės visi šventai laikosi,
kitaip spektaklis gali žlugti. Tarkim, reikalingas skėtis, jei
kas nors jį nutempė, pritrūks laiko atnešti kitą, todėl žmo
nėms įkalta į galvą: nuo stalo nieko neimti, ten dažnai ir
barščių būna, aktoriai spektaklio metu ir užvalgo.
- Iš tikrųjų? - paklausiau.
- Žinoma.
- O jei nenori?
Alisa tyliai sukikeno.
- Taip nebūna, ir geria tikrų tikriausiai.
- Alkoholį?!
Alisa papurtė galvą:
- Tai vienintelis atvejis, kai į butelį pilamas pakaitalas:
konjakas - stipri arbata, degtinė - mineralinis vanduo be
burbuliukų. Tiesa, šampanas dažnai būna tikras, kartais jis
atidaromas jau įėjus į sceną, iš butelio turi veržtis putos. Va
dinasi, dėl stalelio viskas aišku?
- Žinoma, - sulinksėjau, - neliečiamos atsargos.
- Teisingai, - šyptelėjo Alisa. - Tą dieną, kai mirė Burs-
kaja, viską buvau kruopščiai paruošusi. Tina - labai kapri
zinga, nors apie mirusius negalima blogai kalbėti, bet tai
gryna tiesa!
Rankoje spausdama puodelį su arbata dėjausi mandagi ir
susidomėjusi, kartu mėginau nuslėpti, kad man svarbi kiek
viena smulkmena.
9 SKYRIUS
Spektaklis, kuris vadinosi „Sielos kaukė“, teatre buvo

rodomas kartą per savaitę, ir Alisa tiksliai žinojo: išlepin
ta Burskaja tikrai sukels skandalą, jei scenoje jai teks gerti
gazuotą arba vietinės gamybos mineralinį vandenį.
Alisa nesuprato, kaip Tina užuosdavo, jos žodžiais ta
riant, „vandenį iš Maskvos upės“, bet Burskaja niekada ne
klysdavo. Kartą rekvizitininke išsigandusi pamatė, kad im
portinio vandens dėžė jau tuščia, ir pasielgė nelabai gražiai.
Nupirko bufete paprasto mineralinio vandens, supylė į tuš
čią brangaus šveicariško vandens butelį ir, pripylusi puode
lį, demonstratyviai jį paliko ant stalelio.
- Kokį mėšlą privertėte išgerti, - pasibaigus antram
veiksmui sutrypė kojomis Burskaja, - vos kepenys neištir
po, dabar man kyla šleikštulys!
Gerai žinodama aktorės kaprizus, Alisa nutaisė naivų
žvilgsnį.
- Tai jūsų mėgstamas vanduo.
- Ne, - riktelėjo Tina, - tai - mėšlas!
- Juk štai, butelis! - nepasidavė rekvizitininke.
Burskaja pačiupo buteliuką, pavartė rankose, pauostė ir
pareiškė:
- Buteliukas tikras, o vanduo iš pelkės. Kur pirkai van
denį?
- Ten... e... parduotuvėje.
- Daugiau ten nepirk, - netikėtai ramiai pasakė Tina, -
ten apgaudinėja.
Po šio įvykio Alisa visada turėjo dideles mineralinio van
dens atsargas, jos buvo skirtos įnoringajai Tinai. Rekvizi-
tininkei atrodė, kad visas vanduo yra vienodo skonio, bet
Burskaja šiuo klausimu turėjo kitą nuomonę.
Tą dieną, kai įvyko nelaimė, Alisa priėjo prie Žanos, vai
dinusios antraeilį kambarinės vaidmenį, ketino paduoti pa
dėklą ir aiktelėjo. Kažkoks nenaudėlis, nepaisydamas griežto
draudimo, nuo stalelio nunešė „Duar“* mineralinį vandenį.
*Autorė nuoširdžiai viliasi, kad „Duar“ mineralinio vandens parduotu

vėse nėra. „Duar“ - išgalvotas pavadinimas. Visi sutapimai yra atsitik
tiniai. - Aut. past.
82 Darja Doncova
- Tuoj, tuoj, luktelėk, - sukruto Alisa ir galvotrūkčiais
puolė į rekvizito kambarį.
Kad ir kaip ji skubėjo, bėgdama ten ir atgal užtruko ne
vieną minutę. Kai Alisa nėrė į užkulisius, suvokė, kad be
viltiškai vėluoja. Buvo baisu pagalvoti, kokį skandalą sukels
Žana, kuriai teko nervintis užkulisiuose, o vėliau eiti į sceną
taip ir nesulaukus vandens.
Įpykusi Alisa priėjo prie stalelio ir neteko žado - čia sto
vėjo tuščias paprasčiausio mineralinio vandens buteliukas.
Žana iš kažkur gavo plastiko butelį ir, nežinodama Burska
jos įnorių, nedvejodama į puodelį įpylė vandens ir nunešė
baronienei.
- Buteliukas buvo ant stalelio, - išsprūdo man.
- O tu iš kur žinai? - nusistebėjo Alisa.
- Na... aš ten atsitiktinai atsidūriau, - sulemenau, - vakar
vaikštinėjau po teatrą, norėjau susipažinti su aplinka... Ma
čiau, kaip tu nubėgai koridoriumi, o tada atsigręžiau, žiū
riu - mineralinio buteliukas stovi ant stalelio. Užsimaniau
atsigerti, kažkokios tetulės paklausiau: „Kieno šis minera
linis?"... - Nutilau, nes suvokiau, kad meluoti darosi pavo
jinga.
Alisa susiraukė.
- Žana - kvaiša! Manė, kad niekas nesupras! Puikiai su
prantu, kaip ji mąstė. Sakyk, ar protinga visai salei matant
paduoti puodelį su nuodais?
- Kvaila, - pritariau, - Kulakova čia niekuo dėta.
- Klysti, - sušuko Alisa, - žinai, kaip viskas vyko?
Klausiamai spoksojau į Alisą, o ši pradėjo dėstyti savąją
įvykių versiją.
- „Duar“ buteliuką ji paslėpė, palaukė, kol aš nubėgsiu jo
ieškoti, ištraukė savo buteliuką ir pripylė puodelį...
- Kodėl?! - pertraukiau Alisą.
- Kokia tu nenuovoki! Žanos vandenyje buvo nuodų.
Kaip kitaip ji galėjo jų įberti į manąjį buteliuką?
- Juk ant stalelio stovėjo visai ne „Duar“ vandens bute
liukas.
- Na, ir kas?
- Ar Žana nežinojo apie Burskajos įnorius?
- Aš visada vandens įpilu į puodelį, aktorei paduodu jau
paruoštą padėklą, ji net nemato, iš kur ir kas pilama! - su
šuko Alisa. - Kokia nenaudėlė!
-Kas?
- Nagi Kulakova! Juk ji nusprendė mane pakišti, - karš
čiavosi rekvizitininke. - Žinau, žinau, kokia mintis šovė jai
į galvą. Burskaja miršta, o mūsų Žanusia ramiausiai pareiš
kia: „Aš čia niekuo dėta, vanduo buvo padėtas ant stalelio.
Alisa visada jo pripila, aš paėmiau padėklą ir nuėjau kaip
įprasta. Kodėl turėčiau taip kvailai elgtis? Nuodyti Tiną ma
tant daugybei žmonių? Tikras idiotizmas, daug paprasčiau
būtų grimo kambaryje ją nudobti, be liudininkų!" Supratai?
- Na... nelabai.
- Viešpatie! - suplojo rankomis Alisa. - Kokia tu buka!
Žana - gudri bjaurybė, tyčia visiems matant nugalabijo Burs-
kają, kad jos pačios neįtartų. Neva nė vienas normalus žmo
gus taip nesielgtų. Dabar supratai? Mentai turėjo mane pulti!
- Labai gudriai, - sulemenau.
- Teisingai.
- Ko ėmėsi milicija?
Alisa subarbeno pirštais į stalą.
- Kol kas nieko, tik su Baturinu pasikalbėjo. Kiek pažįstu
Julijų, jis mokės užgniaužti skandalą.
- Ar tu įsitikinusi, kad žudikė - Žana?
- O kas dar?
- Na... nežinau!
- Ar manai, kad aš Tinai įbėriau nuodų?
- Ne, ne, ką tu. Visai ne tai turėjau galvoje, paprasčiausiai
užkulisiuose būna daugybė įvairių žmonių, kažkas galėjo
nepastebimai...
84 Darja Doncova
- Spektaklio metu pašalinių nebūna!
- Savų daugybė! Burskaja kažką galėjo užpykdyti, - tyliai
tariau.
Alisa nusičiaudėjo.
- Velniai griebtų, regis, alergija prasideda. Supranti, Tina,
žinoma, nebuvo saldainiukas, galėjo taip atkirsti, kad ko
ridoriumi kūliais nusirisi. Bet su mumis, aptarnaujančiais
darbuotojais, kitaip sakant, personalu, elgėsi korektiškai.
Taip, vandenį ji mėšlu pavadino, galėjo kostiumininkę api
barti už neužsegtą palaidinę, bet, antra vertus, šiaip sau
isterijos ji nekeldavo, mums kliūdavo pagrįstai. Aš gerai
žinojau, kad Tina rusiško mineralinio net neparagaus, bet
scenoje ji privalėjo gerti iš puodelio! Tiesą sakant, nemalo
nu, pati esu kalta, jei jau aktorė prašo, privalau vykdyti!
- O kodėl reikėtų gerti? Nejau negalima suvaidinti, apsi
mesti, kad geri?
Alisa šyptelėjo:
- Kol teatre nedirbau, irgi taip galvojau. Girdi, kas čia
tokio, pačepsėjai lūpomis, ir baigta. Tik vėliau supratau,
kad tikras aktorius nieko nevaidina, jis scenoje gyvena,
persikūnija į herojų, visiškai pasineria į vaidmenį. Tokios
jo būsenos negalima trikdyti. Ar tau mokykloje apie tai ne
pasakojo?
- Ne, - skubiai atsakiau.
- Žinoma, - toliau tęsė Alisa, - yra ir rekvizito priemo
nių. Na, tarkim, stalas padengtas, viduryje jo didžiulis du
buo su šernu. Aišku, kad laukinė kiaulė bus dirbtinė, tikrų
neprisipirksi, bet kiti maisto produktai lėkštėse, tarkim,
duona, daržovės, tikri. Aktoriui taip lengviau, be to, Va
lerijus Arnolskis reikalauja kuo daugiau įtikinamų smul
kmenų. Antai, pjesėje „Meilė ir sapnas" ant sofos turėjo
tupėti gyva katė. Kaip priversti gyvą padarą visą veiksmą
sėdėti vienoje vietoje, mūsų vyriausiasis režisierius ne
mąstė. Dėl to man teko jaudintis ir rūpintis. Tad vanduo
puodelyje turi būti tikras. O Tina buvo teisi, kai vandenį
mėšlu pavadino.
Antra vertus, Burskaja žmonėms yra daug gera padariu
si. Kas padėjo Kostiai, dekoracijų montuotojui, kai jo duktė
susirgo? Tina. Susitarė su kuo reikia, ir mergaitę operavo
geriausioje klinikoje. Ne kas kitas, o ji pasigailėjo bufeti
ninkės Liusios, kai ši nežinia nuo ko pagimdė. Naujagimiui
visą kraitelį nupirko - pradedant vežimėliu, baigiant vys
tyklais. Ji skolindavo pinigus visiems, kas tik paprašydavo,
ir labai griežtai nereikalaudavo grąžinti. Sakydavo, kai turėsi,
tada ir grąžinsi. Žinoma, aktorės raukėsi, kai Tinai atitekdavo
dar vienas pagrindinis vaidmuo. Ypač nepatenkintos bū
davo Niką ir Sonia, jos šnypšdavo: „Ji nėra talentinga."
Bet tai netiesa, Tina gera, profesionali aktorė. Be to, jei
tavo vyras - vadinamasis pagrindinis rėmėjas, nejau sto
vėsi masinėse scenose? Beje, Burskaja, kitaip nei Ščepkina,
atsisakydavo Džiuljetos vaidmens ir ramiai paaiškindavo:
„Man jau ne trylika metų, tegul jaunos vaidina." Antai,
Sonka - amžinai jauninasi ir vaidina nimfaites, nesupranta,
kad atrodo juokingai! Kodėl ji į tave sviedė šepetį? Vis dar
nesupranti? - vėl prie to paties grįžo Alisa.
- Nežinau! Aš norėjau pudrą išlyginti, tariau: „Pudros
gumulėliai raukšlėse užstrigo", o ji pasiuto, - nesuprasdama
skėstelėjau rankomis.
Alisa griebėsi už galvos.
- Gumulėliai raukšlėse! Vau, Lempa, tu iš proto išsi
kraustei! Ščepkinos veidelis lyg penkiolikmetės mergaitės,
šviežutėlis, švelnus, visiškai lygus!
Pradėjau mirksėti.
- Visiškai ne! Jos skruostus dengia „tinklelis", prie akių -
gilios „žąsų kojelės".
- Kvaiša tu, - švelniai tarė Alisa, - aišku, kad Sonka sena
beždžionė, kiek išties jai metų - miglota paslaptis. Juk ji
kaskart skirtingai sako - nuo dvidešimties iki trisdešimt
Darja Doncova
penkerių. Ponia Ščepkina, beje, su tuo Ščepkinu neturi nie
ko bendra. Ji „veido gražinimui" išleidžia daugybę pinigų:
botoksui, patempimams, šlifavimams, kolageno injekci
joms... Nori atrodyti lyg jauna mergaitė, bet nesiseka. Tu
sužeidei ją į jautriausią vietą! Gumulėliai raukšlėse! Keista,
kad apskritai gyva likai. Taigi įsigijai priešą!
- Kvailai gavosi, - sielojausi.
- Geriau prikąsk liežuvį, - dalykiškai patarė Alisa, - bū
dama už kulisų daug neplepėk, geriau klausykis, šypsokis ir
žerk komplimentus. Gink Dieve, nesakyk tiesos: „Brangioji,
jūs šiandien nekaip atrodote, po akimis maišeliai, skruostai
nukarę iki krūtinės."
- Tai man ir į galvą nešautų!
- Tikrai? O apie gumulėlius šovė?
- Atsitiktinai.
- Todėl pasistenk daugiau tokių klaidų nedaryti.
- Žinoma, žinoma. Sakyk, o kodėl manai, kad Žana nu
nuodijo Tiną?
- O kas daugiau? - išplėtė akis Alisa. - Burskaja priešų
neturėjo, šiaip tyliai ją visi apkalbėdavo, aptarinėdavo nau
jus kailinius ar auskarus, bet neapykantos jai niekas nejau
tė. Antai, Niką Obolenskają ar Sonką pasmaugti norinčių
būtų atsiradę, šios - tikros bjaurybės. Be to, Žana turėjo
rimtą pretekstą!
- Kokį? - pasiteiravau, jau žinodama atsakymą.
- Tina turėjo gerbėją, - aiškino Alisa, - o Žana sugalvojo
jį nuvilioti. Tai dar kartą patvirtina, kokia ji kvaila! Tikriau
siai nepavyko geruoju Pavilko gauti, todėl ir įbėrė nuodų
varžovei. Gyvenimas - sudėtingesnis nei teatras! Ji Burska-
ją nunuodijo, o vėliau nusprendė suvaidinti spektaklį, pa
skambino man rytą aštuntą valandą...
- Kas? - pašokau aš.
- Kulakova, - gūžtelėjo pečiais Alisa, - šiandien į mobi
lųjį telefoną paskambino ir, lyg nieko nebūtų atsitikę, pa
reiškė: „Sakyk, Aliska, kur neseniai pirkai bronzinę lempą?
Aš irgi tokios noriu!“
Alisa, apstulbusi dėl tokio įžūlumo, sušuko:
- Žana, kur tu?
- Rojuje, - sukikeno mergina, - tikrų tikriausiame ro
juje!
- Tavęs ieško!
- Manęs? Kas?
- Visi! - sušuko Alisa. - Pirmiausia milicija.
Kulakova dėjosi išsigandusi:
- Kas? Mentai? Kodėl?
Ir tada Alisa įsikarščiavo, gal penkias minutes nesustoda
ma rėkė į ragelį ir baigė tiradą šaukdama:
- Tu nužudei Tiną.
- Ne, sušnibždėjo Žana, - Dievaž, ne aš!
- O kas? - piktai paklausė Alisa.
- Na... ne aš!
- Nejuokink, kas vaidino kambarinę?
Ji tyliai sukūkčiojo į ragelį.
- Aš nekalta.
- Gana, - pertraukė žmogžudę Alisa, - geriau nepaistyk
niekų.
- Tai ne aš.
- Tave visi matė!
- Tai buvau ne aš!
- Ak, liaukis, ar nori pasakyti, kad scenoje vietoj tavęs
šmižinėjo paslaptinga būtybė?
- Ne, tai yra taip, tiksliau sakant, ne, - sulemeno Žana.
- Geriau daugiau niekam to nekartok, - sušvokštė Ali
sa, - neužsitrauk gėdos!
- Ką man daryti? - balsu pravirko Žana.
- Nežinau, - sąžiningai atsakė rekvizitininke, - tavęs ieš
ko po visą miestą.
Kulakova numetė ragelį.
88 Darja Doncova
- Ana, kokia ji, - pasipiktino Alisa, - įžūli, kaip tankas,
tyčia man paskambino, kad išsiaiškintų, kas apie ją kalbama
teatre. Dingo Kulakova, pasislėpė, nėrė į dugną, dabar jos
niekas neras.
- Pradžia po pusvalandžio, - pasigirdo iš garsiakalbio, -
Alisa, kur narvelis su papūga?
- Mamyte, - sukruto rekvizitininke, - užsiplepėjau ir
apie darbą pamiršau.
Išėjau į koridorių ir be jokio tikslo klaidžiojau po pagal

bines teatro patalpas. Grimuotojos niekam nereikėjo, tik
riausiai net nebuvo žinoma, kad Baturinas mane priėmė į
darbą. Pasižvalgiusi šen bei ten, parvažiavau namo ir vis
mąsčiau, ką dabar teks daryti.
Nespėjusi įeiti į butą išgirdau nepaliaujamai skambantį
laidinį telefoną, todėl išsyk čiupau ragelį.
- Alio!
- Pakvieskite Lempą, - išgirdau pro traškesį ir cypimą.
- Klausau.
- Čia Žana.
- Kur tu? - riktelėjau.
- Labai toli, ne Maskvoje, dabar važiuoju traukiniu.
- Kur važiuoji?
- Nesvarbu, - vos išgirdau, - kodėl tu nunuodijai Burskają?
- Aš? Gal proto netekai? Mudvi net nebuvome pažįstamos.
- Tada kas nužudė Tiną?
- Net neįsivaizduoju! - surikau.
- Lempa, - riktelėjo ant slenksčio išdygusi Liza, - parsi
radai!
Sumojavau rankomis, Lizaveta išsižiojusi sustingo.
- Vadinasi, ieškok žudiko, - šnypštė ji į ragelį, - mu
dviem tai geruoju nesibaigs.
- Grįžk, nueisime pas Arnolskį ir sąžiningai papasakosi
me, kaip viskas buvo.
- Jokiu būdu, jis mane išvarys su vilko bilietu, nė vienam
teatrui nebūsiu reikalinga, - pravirko Žana. - Dabar, kai
Tinos nebėra, manęs niekas neapgins!
- Juk jis ir taip tave išvarys, tavo pabėgimą visi traktuoja
kaip kaltės pripažinimą!
- Todėl ieškok žudiko, - raudojo Žana, - juk žinai, kad aš
čia niekuo dėta. Kol kas tylėsiu, tūnosiu urvelyje ir lauksiu!
Paaiškės tiesa - išlįsiu. Bet jei tikrojo žudiko paieškos bus
nesėkmingos arba, neduok Dieve, mane ras, tada spjausiu į
viską ir papasakosiu apie tave. Todėl sukaupk jėgas ir imkis
darbo. Nedrįsk pasakyti, kad vietoj manęs scenoje buvau
tu. Surasi žudikę - grįšiu ir vėl dirbsiu.
- Bet...
- Kai likau bute, - Žana staiga pertraukė mane, - atrodė,
kad migrena mano galvą perskels pusiau, todėl nuspren
džiau ieškoti vaistų, pasirausiau spintelėje ir išvydau tavo
tarnybinį pažymėjimą.
- Kokį? - nustebau.
- „Šerloko“ agentūros operatyvinės paieškos skyriaus
viršininkės Jevlampijos Romanovos.
Ketinau sakyti, kad ta agentūra seniausiai neegzistuoja,
vyšninis pažymėjimas stalčiuje dulka jau ne pirmas mėnuo,
o ponia Romanova pakeitė profesiją, tapo didžėjumi, o da
bar apskritai liūdi neturėdama darbo. Bet nespėjau nė žo
džio ištarti, nes Žana burbtelėjo:
- Regis, tau ne pirmą kartą teks imtis tokio darbo!
Įklampinai mane į bėdą, dabar išsrėbk tą košę! Negaliu
prisipažinti, kad vietoj savęs į sceną nusiunčiau pašalinį
žmogų. Lempa, brangioji, gelbėk, negaliu prarasti darbo
teatre. Aš nedrįsiu į jį grįžti, kol nerasi, kas nunuodijo
Tiną.
Staiga man pagailo Žanos.
- Gerai, pasistengsiu, bet man reikės tavo pagalbos. Kur
tu esi?
90 Darja Doncova
- Nesakysiu!
- Bet...
- Prisimink, kad žadėjai man padėti, - lyg pro vatą išgir
dau, - jei nerasi žudiko, nebus prasmės gyventi, visas gyve
nimas nueis šuniui ant uodegos, žlugs ir asmeninė laimė, ir
aktorės karjera. Lempa, mano gyvenimas priklauso tik nuo
tavęs! Prisiek: „Garbės žodis, prižadu padėti Žanai."
Lyg robotas pakartojau tuos žodžius.
- Puiku, - šūktelėjo Žana, - jei mane apgausi, Dievas
tave nubaus, būsi suparalyžiuota arba apaksi!
10 SKYRIUS
Išgirdusi šiuos akiplėšos aktoriūkštės žodžius, labai su

pykau, todėl sustingau su pypsinčiu rageliu rankoje.
- Lempa, gal pakvaišai? - suriko Liza.
- Ar kas atsitiko? - krūptelėjau.
- Dar klausi, - treptelėjo koja Lizaveta, - grįžtu namo -
tylu! Atidarau savo kambario duris, o ten - baisu! Pati pa
žiūrėk!
Nieko negalvodama nusekiau paskui mergaitę į miega
mąjį ir aiktelėjau. Patalynė mėtosi ant grindų, ji atrodo bai
siai: visa ištepta riebalinėmis dėmėmis ir dvokia kažkokia
šlykštyne.
- Liza! Ką padarei antklodei ir pagalvėms?
- Tai ne aš padariau, - įsirėmė rankomis į šonus mergai
tė, - tai padarė šuo, kurį čia užrakinai. Kurių galų tu visus
šunis išskirstei į skirtingus kambarius? Žinai, kaip dabar
atrodo miegamieji? Patariu tau kuo greičiau viską sutvar
kyti, kol mūsiškiai negrįžo. Juk žinai, kad šunys nekenčia,
kai juos atskirai užrakini ir...
Mergaitė nespėjo baigti piktai priekaištauti, nes korido
riuje pasigirdo linksmas Seriožos balsas:
- Ei! Ar yra kas namie?!
- Viešpatie, Mulia, - suspiegė Julečka, - kur taip išsitep-
liojai? Serioža, kuo ji išsitepė?
- Regis, ant mopsės kažkas užpylė aliejaus, - atsakė vy
ras. - Fu, kokia lipni!
- Ir dvokia! - pritarė Kiriuša. - Benzinu!
- Ne-e, - nutęsė Serioža, - regis, žibalu!
- Ada irgi tokia pati! - suriko Julia. - Ir visi likusieji! Kur
jie rado žibalo? Lempa-a-a-aH!
Pačiupau Lizą už rankos.
- Prašau, niekam nepasakok, kad šunys buvo skirtinguo
se kambariuose!
- Kodėl tu juos išskirstei po kambarius?
- Irisiukas serga niežais. Tai tokia liga, ją sukelia erkės.
Kiti šunys irgi galėjo užsikrėsti, todėl juos išdezinfekavau
specialiais vaistais, o kad šie vienas kito nelaižytų, juos at
skyriau ir pamiršau. Svarbiausia, tylėk, tuoj pakeisiu pata
lynę. Niežai greitai praeis, tik nereikia, kad kiti apie juos
žinotų.
- Tiek to, - linktelėjo Liza, - tylėsiu.
- Ačiū, - nudžiugau.
- Būsi skolinga istorijos referatą.
- Kodėl?
- Tai mokestis už tylėjimą!
Nespėjau supykti, kai vėl išgirdau Julečkos riksmą:
- Serioža! Ne, tu tik pažvelk, koks mūsų miegamojo kili
mas! Jis visas lipnus! Lempa-a-a! Eikš čia!
Neturėjau kitos išeities, teko eiti ten, kur buvau kviečiama.
- Lampadėle, - griežtai paklausė Serioža, besdamas pirš
tu į kilimą, - paaiškink, prašau, kas čia vyko?
- Nežinau, - skubiai atsakiau, - pati ką tik grįžau.
- Kodėl šunys aliejuoti?
-K ur?
- Visur?
92 Dar ja Doncova
- Nieko nematau.
- Paglostyk juos.
- Kodėl?
- Paglostyk, paglostyk, nors Ramiką.
Dėjausi glostanti „kiemterjerą“.
- Na, kaip? - pasiteiravo Julečka.
- Normalu.
- Parodyk delną! Kodėl jis švarus, o manasis lipnus? -
nesuprasdama nutęsė ji. - Ir išteptas dvokiančiu žibaliniu
aliejumi?
- Ar nebandei nusiplauti rankų? - nekaltu veidu pasi
teiravau. - Tikriausiai išsitepei darbe, nueik į vonią, kol tu
tvarkysiesi, koldūnų išvirsiu!
- Vėl koldūnai, - priekaištingai iš koridoriaus sududeno
Kostinas.
- Galiu dešrelių išvirti, - taikiai pasiūliau, - jūs persi
renkite, prauskitės, o aš nubėgsiu j parduotuvę, netrukus
grįšiu.
- Tada geriau nupirk dešrelių, - atsiduso Vovka, - tokių
su lašinukais!
- Tai visgi kokių? Pieniškų ar su lašinukais? - pasitikslinau.
Bet Kostinas jau buvo nuėjęs į virtuvę.
- Man nupirk trešnių kompoto, - paprašė Julečka.
- Ir butelį alaus, - įsiterpė Seriožka, - šviesaus.
Sulinksėjau ir išskubėjau į prekybos centrą džiūgauda
ma, kad radau pretekstą dingti iš namų. Šunys, supykę, kad
buvo atskirti, kambariuose prikrėtę eibių, tegul namiškiai
ir be manęs aptiks netvarką. Mūsų šeimynykščiai priklauso
tai kategorijai žmonių, kurie elgiasi lyg degtukai: iš pradžių
Piktai įsiplieskia, kurį laiką verda pykčiu, bet netrukus už
gęsta, pamiršę, kodėl buvo pratrūkę. Svarbiausia nesimai-
šyti jiems po ranka tada, kai jie įsikarščiuoja. Pačiu laiku
išbėgau pirkti maisto, kai grįšiu, visi jau bus išsirėkę, triukš
mas nurimęs, visi bus pamiršę pykčio priežastį.
Parduotuvėje buvo veik tuščia. Pačiupusi vežimėlį, skubiai
sumečiau į jį būtinas prekes ir pasukau prie kasos, pakeliui
praėjau mineralinio vandens prekystalį. Bemat užsimaniau
gerti, stabtelėjau ir žvalgiausi į lentynose sustatytus butelius.
Kai remontavome butą, ant vamzdžių įrengėme gerus fil
trus. Šis sumanymas mums nemažai kainavo, užtat dabar
taupome, nes neperkame vandens buteliuose, geriame van
denį iš čiaupo.
Pripažinkite, tai naudinga ir patogu.
- Ar jums padėti? - paklausė malonios išvaizdos par
davėja.
- Ar galiu išgerti mineralinio vandens tiesiog prekybos
salėje? Tuoj mirsiu iš troškulio.
- Prašau, tik mus stebi vaizdo kameros.
- Nesupratau.
- Vėliau neužmirškite prie kasos parodyti tuščią buteliu
ką, kitaip apsaugininkai jus sulaikys, - šyptelėjo mergina.
- Taip, žinoma, būtinai, - sulinksėjau, - koks vanduo ge
resnis?
- Kiekvieno žmogaus skonis skiriasi.
- Teisingai, bet vis dėlto!
- „Duar“, ana jis, stikliniuose buteliuose.
Buvau betiesianti ranką į lentyną, bet iškart ją atitrau
kiau. Manau, dauguma taip pasielgtų išvydę nesuvokiamai
didelę kainą.
- Aha, - linktelėjo mergina, - siaubingai brangu! Imkite
vandenį „Rečnoj“*, jis kapeikas kainuoja.
Abejodama pašnairavau į plastiko indus. Vanduo vadinosi
„Rečnoj“. Be to, kaina rublis už statinaitę kėlė negerus įtari
mus, kad vanduo išties buvo pasemtas iš artimiausio upelio.
4Kai knyga buvo rašoma, vanduo „Rečnoj“ (rus. rečnoj - upės. - Vert.
past.) neegzistavo, autorė jį išgalvojo. Visi sutapimai yra atsitiktiniai. -
Aut.past.
94 Darja Doncova
Pardavėja suokalbiškai mirktelėjo:
- Vanduo yra vanduo, ko išlaidauti perkant „Duar“, pati
kėkite, skonis toks pat.
Dar labiau užsimaniau gerti, pačiupau „Rečnoj“ butelį,
mėginau atsukti kamštelį. Kur ten, jis buvo labai stipriai už
suktas.
- Vašia! - suriko mergina.
Iš už ilgos stelažų eilės pasirodė tvirtas apsaugininkas.
- Kas atsitiko? - sunerimęs paklausė jis.
- Atidaryk!
Apsaugininkas iš visų jėgų suktelėjo kamštelį ir, paduo
damas butelį, tarė:
- Užsuka lyg užvirindami.
Gurkštelėjau porą kartų ir pardavėjos paklausiau:
- Ar „Rečnoj“ vanduo visada būna taip sandariai užda
rytas?
- Taip, - linktelėjo ši. - Daug pirkėjų skundžiasi, mes net
pranešėme gamintojams, pasakėme: „Sugalvokite kitokį
dangtelį, nes netenkate pelno, vyresni žmonės ir vienišos
moterys šio vandens nebeperka."
Pamiršusi padėkoti mielai merginai, pasukau su vežimė
liu prie kasos. Labai gerai žinau, kad man dažnai pritrūksta
jėgų atidaryti įvairius indus. Beje, galiu pasidalyti asmenine
patirtimi su tais, kurie kaip ir aš turi silpnus pirštus ir vati
nius raumenis: virtuvėje turėkite riešutų gliaudiklį ilgomis
rankenomis. Patikėkite, juo lengvai nusuksite „galvą" bet
kuriam buteliui. Suspauskite dangtelį ta vieta, į kurią deda
mi riešutai, ir lengvai pasukite.
Pamenu, kad vakar, stovėdama už kulisų, labai lengvai lyg
žaisdama atsukau „Rečnoj" buteliuką. Kažkas prieš mane
pasistengė dangtelį atsukti! Buteliukas jau buvo atidarytas!
Užsiguliau ant vežimėlio rankenos, mintyse mėgin
dama chronologiškai surikiuoti įvykius. Vadinasi, taip.
Kažkoks asmuo, puikiai žinantis, kad spektaklio metu Ti
nai teks gerti vandenį, nuperka butelį „Rečnoj“, atsuka jį,
pripila stipraus poveikio nuodų. Tada ramiausiai nuneša
„Duar“ butelį ir padeda ant stalelio savąjį. Žudikas gerai
orientuojasi už kulisų, jis „Duar“ butelį paslėpė likus ke
lioms sekundėms iki kambarinės pasirodymo scenoje, nes
žinojo, kad Alisa virkaudama puls ieškoti naujo butelio.
Rekvizitininke išties nubėgo, ir tada ant stalelio atsiran
da butelis „Rečnoj“ vandens. Sumanymas buvo paprastas:
Žana, bijodama pavėluoti į sceną, pati įpils vandens ir nu
eis pas baronienę. Taip ir atsitiko. Bet žudikas nežinojo,
kad Tina geria tik „Duar“ vandenį, tad prie padėklo pa
statė „Rečnoj“ butelį.
Sumanymas puikiai pavyko, ir man dabar teks rasti šios
puikiai sugalvotos dramos režisierių, nes aš, nors ir nepa
grįstai, bet jaučiuosi nusikaltusi Žanai. Be to, jei mergina
vis dėlto bus surasta ir priremta prie sienos, ji iškart papa
sakos apie mane. Ką tada pasodins į kalėjimą?
Trumpai tariant, reikia kuo greičiau rasti žudiką. Milici
ja yra visiškai tikra, kad pagrindinis tragedijos veikėjas yra
Žana, todėl dabar visos jėgos yra sutelktos Kulakovos paieš
koms. Tik aš viena tikrai žinau: mergina čia niekuo dėta. Ji
tik turėjo atlikti žudiko vaidmenį.
Staiga nušvito galva. Vis dėlto Žana, kvailelė, bijo, kad
Arnolskis ją atleis iš teatro, tad nusprendžia vyriausiajam
režisieriui nesakyti tiesos ir... kažkur dingsta. Kodėl Kuli-
kovai nešovė paprasta mintis, kad ją iš teatro gali išmesti
ir už pravaikštas. Nors, jei man pavyktų išaiškinti tiesą,
Arnolskis būtų priverstas vėl priimti Žaną - juk mergi
na yra auka, pėstininkas svetimame žaidime. Kaip puikiai
sumanyta žmogžudystė! Žana turėjo rimtą pretekstą -
Burskajos nekentė dėl Pavliko. Regis, apie meilės trikam
pį, kurį sudarė senstanti ponia, alfonsas ir jauna gražuolė,
liežuviais malė visas teatras. Ne, žudikas yra kažkuris sa
viškių, jo reikia ieškoti „Leo“ teatre, svetimas žmogus ne
96 Darja Doncova
galėjo sumanyti ir įvykdyti šio nusikaltimo. Įdomu, kurį
kolegą Tina užpykdė?
Alisa labai gerai atsiliepė apie velionę. Tiesa, ji užsiminė apie
primos kaprizus, bet papasakojo ir apie jos nesavanaudišką
pagalbą žmonėms. Tai kurį žmogų Burskaja mirtinai įžeidė?
- Ar norite pirkti du vienodus kiškius? - išgirdau laibą
nepatenkintą balsą.
Krūptelėjau ir atsitokėjau stovinti prie kasos šalia vyro,
vilkinčio pilką ilgą paltą.
- Ar specialiai perkate dvi vienodas prekes? - klausė ka
sininkė, besdama pirštu į guminę juostą, ant kurios gulėjo
pliušiniai žaisliukai.
- Taip, taip, - linksėjo dėdulė, - būtent taip. Neduok Die
ve, vaikams nupirkti skirtingus žaislus, juk susipeš ir de
juos: „Tėte, ji turi geresnį, ir aš noriu tokio paties!"
Nugara nubėgo šiurpuliukai. Kiškis! Raudonas, baisus,
pliušinis! Kokia keista „Pomirtinių paslapčių" serialo ir il
gaausio istorija! Viešpatie, nieko nesuprantu!
- Gal užmokėsite? - ragino mane kasininkė.
Išsitraukiau piniginę, tiek to, tuoj lėksiu namo, ir apskri
tai rytas už vakarą protingesnis.
Įėjusi į butą sušukau:

- Kas užsakėte dešrelių ir kompoto? Maistas pristatytas.
Bet vietoj atsakymo - nė garso. Sunerimusi nuėjau į vir
tuvę ir išvydau visus šeimos narius, jie atrodė nuliūdę.
- Sveiki, - iš netikėtumo pasisveikinau. Namiškiai atrodė
labai keistai, tyli, net nekruta, tik ryja mane akimis. - Svei
ki, - dar kartą pakartojau, - štai dešrelės, dabar...
- Liza ir Kirilai, - tarstelėjo Kostinas, - nedelsdami išei
kite iš virtuvės!
Tada išsigandau dar labiau. Paaugliai, nuolat prieštarau
jantys suaugusiems, kai reikia ir kai nereikia kovojantys dėl
savo teisių, bemat pašoko nuo sofos ir paknopstomis puolė
iš virtuvės. Buvo dėl ko apstulbti, šiaip jie turėjo priešgy
niauti, bartis, trypti kojomis...
- Dešrelės, - lemenau, - trešnių kompotėlis...
- Sėsk, Jevlampija, - tragišku balsu pareiškė Kostinas, -
ne, ten, ant kėdės.
Paklusau, klestelėjau ant kėdės. Pasijutau šiek tiek nejau
kiai, stalinės lempos šviesa plieskė tiesiai j veidą.
- Sakyk, ką veikei šią mielą dienelę? - paklausė Vovka.
Išsigandau dar labiau. Kaip Kostinas sužinojo, kad Tina
nužudyta?
- E... visokius niekus.
- Prašau papasakoti smulkiau.
- Daugiausia tvarkiausi namuose.
- Nemeluok, - karščiavosi Julečka, - namuose nešvaru,
maisto nėra, teko bėgti į parduotuvę dešrelių.
- Pala, Julia, - tramdė žmoną Seriožka. - Lampadėle, juk
mes visi - viena šeima, ar taip?
- Žinoma, - atsargiai atsakiau, nesuprasdama, kurlink jis
suka.
- Ir mums rūpi, su kuo tu leidi laiką!
Nužvelgiau piktą Julią, įraudusį Kostiną, labai saldžiai
besišypsantį Seriožą ir sušukau:
- Apie ką kalbate?
- Kur šiandien buvai? - nutęsė Vovka.
- Na... pietus viriau.
- Jų nėra, puodai tušti!
- Ak, visiškai pamiršau! Laksčiau po miestą ieškodama
darbo, juk „Bum“ radijo stotis perėjo į kitas rankas.
- Žinau, - mostelėjo ranka Kostinas, - tai kokiose įstai
gose lankeisi?
- A... a... a, įvairiose, jų daug...
- Užteks meluoti! - suriko Julia. - Košmaras!
- Tyliau, tyliau, - sumojavo rankomis Serioža. - Lampa
dėle, gerbiu tavo teisę į privatų gyvenimą, bet...
OO
Darja D oncova
- Mums nereikia nepažįstamo žmogaus, - tarstelėjo Kostinas.
- Ką atsivedi čia dieną, kai mes dirbame? - pašoko Julia. -
Bemat atsakyk!
- Pasakyk vardą, pavardę, tėvavardį, darbovietę, - reikala
vo Seriožka.
- Juk tave apkvailinti - tas pat, kaip iš naujagimio atimti
saldainį!
- Prisipažink, balandėle!
- Norime viską apie jį žinoti!
- Bičiuliai, - papurčiau galvą, - gal jūs drignių apsirijote?
Paprastai paaiškinkite, ko iš manęs norite?
Julia ir Seriožka susižvalgė, o Kostinas, dar labiau paraudęs,
priėjo prie plautuvės, pravėrė dureles ir bedė pirštu į šiukšlia-
dėžę.
- Štai, žiūrėk! Jų čia daugybė!
Aš spoksojau į tuščias prezervatyvų pakuotes.
- Trisdešimt vienetų, - suriko Julečka, - kruopščiai suskai
čiavau!
Koridoriuje išgirdau tyliai kikenant. Buvo aišku, kad Liza
ir Kiriuška toli nenuėjo. Vaikai, įtempę ausis, klausėsi kori
doriuje.
- Žinoma, - šiek tiek sudirgęs sušuko Seriožka, - tavo gy
venimo kelyje pasitaikė kažkoks testosterono maišas, keliu
kepurę prieš šį vyrą, gebantį atlikti tokį seksualinį žygdarbį.
Bet mes, tavo artimieji, norime žinoti to kadro vardą ir paso
duomenis!
Akimirką stovėjau apstulbusi, tada pradėjau kasytis.
Julia susiraukė.
- Nustok muistytis.
- Ei, Lampadėle, - atatupstas žengė Seriožka, - ką pasi-
gavai?
Kaip jūs būtumėte mano vietoje pasielgę? Suprantama, nė
menkiausio noro neturėjau pasakoti apie niežus, bet kitos
išeities neturėjau.
Karčiai atsidususi, atsistojau, atidariau balkono duris,
atvilkau j virtuvę maišą, atrišau jį, išbėriau ant grindų šunų
žaislus ir tariau:
- Štai kam naudojau prezervatyvus.
- Tuoj pakvaišiu! - pašoko Julečka. - Kas valandą - vis
sunkiau! Kokia mintis tau šovė į galvą?
Kostinas pasikasė smakrą.
- Man atrodo, kad netvarkingas lytinis gyvenimas yra
geriau nei psichinė liga, - leptelėjo majoras.
Treptelėjau koja:
- Nutilkite ir ramiai klausykitės.
11 SKYRIUS
Sužinojęs tiesą, Seriožka šūktelėjo:

- Siaubas!
- Niežai, - pritarė Julečka, - kokia šlykštynė!
- Man nosį niežti, - pareiškė Kostinas.
Seriožka susiraukė ir pradėjo kasytis sprandą, o aš sulei
dau rankas į galvą.
Lizaveta įbėgo į virtuvę ir sutratėjo:
- Kuris nors nagais pakasykite man nugarą, ei, Kiriuša,
eikš čia!
- Negaliu, - pasigirdo koridoriuje, koją niežti.
Įsivyravo tyla, visi namiškiai pasimėgaudami kasėsi.
- Lampadėle, - galiausiai sušuko Serioža, - nedelsdama
sakyk, kaip atsikratyti šio užkrato.
- Išsitepti specialiu tepalu, dezinfekuoti paviršius...
- Duok purškiklį, - suriko Sergejus, - rytoj turiu susitikti
su svarbiu užsakovu, juk negaliu muistytis lyg koks utėlėtas
benamis!
Julečka iš manęs paėmė purškalą ir staiga garsiai tarė:
- Viskas ne taip paprasta.
100 Darja D oncova
- Apie ką tu? - šūktelėjo vyras.
- Čia parašyta, kad privalu apsipurkšti kūną, prieš tai pa
šalinus visus plaukus!
Namiškiai nustėro.
- Kaip tai? - pasipiktino Lizaveta. - Plikai nusiskusti?
- Regis, taip, - mįslingai sumurmėjo Julečka, - erkės
deda kiaušinėlius. Aš jums iš lapelio skaitau. Kūnas papras
tai dezinfekuojamas, o plaukuotose vietose kiaušinėliai iš
lieka, ir nauji parazitai išsirita.
- Nė už ką, - vienu balsu pareiškė Kostinas su Liza.
Netrukus jie susižvalgė ir pradėjo kasytis.
- Tai štai kodėl šunys aliejuoti! - susiprotėjo Julia. - Tu
juos dezinfekavai.
- Aha, - atsakiau.
- Trūksta žodžių, - sušnypštė Kostinas, - niežai! Baisi
šlykštynė! Apie juos gerai žinau, tardymo izoliatoriuje kar
tais kyla epidemija, tai tikra nelaimė, nes tada visi - ir sulai
kytieji, ir kontrolieriai, ir advokatai pradeda kasytis!
Seriožka pasikasė kaklą, kojas, rankas, ausis, nugarą, tada
tarė:
- Duokite tepalą, aš pirmas einu į vonią!
Naktį niekas nemiegojo. Iš pradžių mes su Julečka ir Li
zaveta išdezinfekavome viską, ką tik matėme, ir išplovėme
grindis. Bute pasklido aitrus kvapas, žmonėms jis nebuvo
pats maloniausias. Seriožka nusiskuto galvą.
- Visai nieko, - pareiškė jis, pasižiūrėjęs į veidrodį, - tie
siog Briusas Vilis, tai net madinga. Eikš, Kiriuša, dabar tavo
eilė.
Bet daugiau niekas nesutiko skirtis su plaukais, mes pa
prasčiausiai kruopščiai ištrinkome galvas specialiu šampū
nu, ant kurio etiketės buvo nupaišytas nežinia koks vabzdys
su daugybe kojų.
- Ar jis blusoms, ar nuo blusų? - sukikeno Kiriuška, iš
vydęs buteliuką.
- Nesišaipyk! - riktelėjo Julia ir berniuko galvą ištrynė
taip, kad atsirado kalnas putų.
Nurimome tik apie šeštą ryto. Seriožka, Vovka ir Juleč
ka, pikti, neišsimiegoję, išvažiavo į darbą, o mes su vaikais
išsiskirstėme po kambarius. Lizaveta ir Kiriuška nepraleido
progos neiti į mokyklą, o aš pasivarčiau nuo šono ant šono
po antklode ir dešimtą valandą atsikėliau.
Apie pusiaudienį įėjau į „Leo“ ir išvydau prie stalo mo

čiutę Leną.
- Sveika, - tarė senutė.
Padėjau priešais ją porą nupirktų žurnalų.
- Štai, skaityk į sveikatą!
- Ačiū, - apsidžiaugė senutė, - kokie brangūs! Tikriau
siai įdomūs. O ko tu atėjai?
- Taigi į darbą!
Močiutė Lena šyptelėjo:
- Šiandien - poilsio diena, nėra nei spektaklio, nei repe
ticijos.
- Tikrai? Ar teatre jų būna?
Senutė linktelėjo.
- Retai, bet pasitaiko, paskutinįjį kartą visi nedirbo, kai
Piotras Isakovičius mirė. Laidotuvės šiandien, ar nežinojai?
Trečią dieną priimta laidoti!
- Juk Burskaja mirė užvakar, - sutrikusi atsakiau.
- Taip! Teisingai! Tai jau pirmoji diena, antroji buvo va
kar, dabar - trečioji. Gedulingas minėjimas vyks čia, teatro
fojė, lygiai tryliktą valandą, karstą jau atvežė.
Krūptelėjau.
- Ar ten yra velionė?
- Nebijok, - liūdnai atsakė močiutė Lena, - numirėlio
nėra ko bijoti, pavojingiausi yra gyvieji! Jei tau nejauku,
geriau išeik, tavęs niekas nepasiges, gali ramiausiai ke
liauti!
10 2 Darja Doncova
Vis dėlto žengiau į teatro vestibiulį. Tas Pavluša, Tinos
meilužis, būtinai ateis į gedulingą minėjimą, nors iš tolo pa
matysiu vaikiną, gal net pavyks su juo pasikalbėti.
Nei grimo kambaryje, nei už kulisų nieko nebuvo. Nusi
leidau į rūsį ir nuėjau į bufetą.
- Kavą šiandien verdu tik teatro darbuotojams, - lediniu
balsu pareiškė liesutė, ryškiai pasidažiusi bufetininkė, - są
žinės turėkite! Nusibodote!
Šyptelėjau:
- Esu Jevlampija Romanova, nuo šiol pas jus dirbsiu gri
muotoja.
Bufetininkė bemat pradėjo šypsotis ir tarė:
- Niusia, malonu susipažinti. Ko norėtumėte?
- Arbatos, jei galima.
- Štai, imk pakelį, arbatinis šone, gal bandelės nori? La
bai šviežios. Atleisk, kad taip piktai atšoviau. Čia, už dviejų
žingsnių yra sankryža, joje budi milicininkai, mus įparei
gojo juos įleisti į tualetą. Aišku, ne į aktoriams skirtą, o
į rūsyje esantį bendrąjį tualetą. Jie ateina, pritrypia, pri
purvina, be to, dar užsimano nemokamai pavalgyti. Paima
sumuštinį ir išeina. Aš, žinoma, pasiskundžiau Baturinui,
o šis nė nemirktelėjo. „Duok jiems visko, - sako, - kitaip
keršydami jie mūsų automobilius į nuošalias vietas pradės
buksyruoti." Gudriai sumanyta! Aš automobilio neturiu,
vaikštau pėsčia, o kam tenka stiklines plauti, milicinin
kų purvą valyti? Tegul tas, kas dreba dėl savo „vežėčių",
kava juos ir girdo! Teisingai? Įsivaizduoji, ten ir moterys
dirba! Porą kartų buvo atėjusios! Bobos, o netvarkingos!
Nors visko pasitaiko, kita tetulė būna ir už vyrą nevaly
vesnė. Aš ir pamaniau, gal tu esu viena jų, tik be unifor
mos, atleisk.
- Niekis, - linktelėjau. - Ar žinai, kur vyks gedulingi pie
tūs, gal bufete?
Niusia pasukiojo pirštą ties smilkiniu.
- Ką tu! Aišku, kad turtinguose jų namuose, tikrai ne čia.
Staiga iš garsiakalbio suskambo gedulinga muzika ir iš
kilmingu balsu kažkas prabilo:
- Šiandien atsisveikiname...
Niusia persižegnojo, o aš žvilgtelėjau į didelį sieninį laik
rodį.
- Jau prasidėjo?
- Ne, repetuoja, - paaiškino bufetininkė.
Melodija nutilo, po to vėl suskambo.
- Mes atsisveikiname...
- Jau antrą valandą ieško tinkamų žodžių, - atsiduso
Niusia. - Na, Žana! Bjaurybė!
- Tu jos nemėgsti?
- Kulakovos? Fu! Labai pasipūtusi, - susiraukė Niusia, -
yra pas mus tokių, niekuo nepasižyminčių, bet jau jų fana
berija! Motina šventoji! Antai, Tina buvo kitokia, prieis, pa
kalbins. Mūsiškiai čia dėl jos deimantų širsdavo, o aš, beje,
manau, kad aktorė privalo gražiai atrodyti. Tina savo turtais
nesipuikavo ir savo amžiaus neslėpė. Ak, cirkas, ir tiek!
- Apie ką kalbi?
Niusia sukikeno:
- Pas mus dirba Sofja Sergejevna...
- Ščepkina?
- Taip, pažįsti ją?
- Vakar grimavau.
Niusia šluoste pradėjo valyti stalviršį.
- Ta Sonka visai pasiunta, kai apie amžių pradedame
kalbėti. Prieš dvejus metus ji surengė savo jubiliejų. Boba
užsimanė gėlių, dovanų, todėl sumąstė, kad jai trisdešimt.
Žmonės mirė iš juoko, o ji lyg niekur nieko po sceną šoki
nėjo su mini sijonėliu.
- Na, Ščepkinos figūra daili.
- Džiovinta silkė.
- Nesakyk, iš toli atrodo kaip mergaitė.
104 Darja Doncova
- Tamsoje ir iš nugaros, - nepasidavė Niusia, - mergaitės
juk grakščios ir tvirtos, stangrios, o Sonka - rūkyta kuoja,
oda ir kaulai. Ne, kad ir kaip stengtųsi - vis tiek į dvidešimt
metę nebus panaši. Bet ne tai svarbiausia. Vadinasi, prieš
dvejus metus ji atšventė trisdešimtmetį. Atspėk, kiek metų
jai buvo praėjusią vasarą?
- Aišku, kad trisdešimt vieneri.
- Neatspėjai, - sukikeno Niusia, - dvidešimt aštuoneri.
Sonkai prasidėjo senatvinis marazmas, ji jau neprisimena,
kur, kada, kam ir ką pamelavusi.
Šyptelėjau. Niusia, vis dar linksmai kvatodama, nusisuko
į sieną, prie jos stovėjo prekių lentyna. Tuo metu į bufetą
įėjo vyras elegantišku juodu kostiumu ir akinamai baltais
marškiniais.
- Prašau, duokite vandens be burbuliukų, - paprašė jis.
Niusia atsigręžė ir liovėsi juoktis, jos veidas ištįso.
- Kokio norėtumėte? - tyliai paklausė.
Nepažįstamasis iš kišenės išsiėmė dailią, mažytę, regis,
auksinę dėžutę, atidarė, į delną iškratė tabletę ir atsakė:
- Nesvarbu, man vaistą reikia užgerti, trečią dieną širdį
maudžia.
Niusia skubiai pripylė stiklinaitę, padavė vyrui ir rūpes
tingai pasiteiravo:
- Gal ko nors užkąsite?
- Labai ačiū, nenoriu.
- Gal sumuštinių su rūkyta dešra?
- Dėkoju, su mėsa aš nedraugauju, - paaiškino nepažįs
tamasis, mažais gurkšneliais gerdamas vandenį.
- Juk nesunku košę išvirti, avižinę, tik pasakykite, - tūp
čiojo Niusia, - jums galiu išvirti, aš gerai gaminu, ypač die
tinius patiekalus.
- Ačiū už rūpestį, neturiu apetito, - mandagiai, bet sau
sai atsakė lankytojas. Netrukus jis tvarkingai įmetė plastiko
stiklinaitę į šiukšliadėžę ir paklausė: - Kiek aš skolingas?
- Menkniekis, vanduo nieko nekainuoja, - atsakė Niusia.
- Taip nebūna, - papurtė galvą vyras ir šiek tiek susirau
kė, - viskas turi savo kainą, net mažytis lašelis.
Niusia nuleido akis, o lankytojas išsitraukė iš piniginės
šimtą rublių, numetė ant prekystalio ir vėl susiraukęs sku
biai išėjo.
Bufetininkė spoksojo į banknotą.
- Na, ir gyvena žmonės, - išsprūdo jai, - šimtinę už van
dens stiklinę paliko ir grąžos nepaprašė. Kainų nežino ar
vaikšto į tokias vietas, kur mineralinis baisiai brangiai kai
nuoja! Kažkam labai pasiseks, bet tikrai ne man, į mano
pusę jis net žvilgtelėti nenorės! Ar žinai, kas čia buvo užėjęs?
- Ne, iš kur galėčiau žinoti? Kol kas teatre nedaug ką
pažįstu.
- Semionas Petrovičius, Burskajos vyras, dabar našlys,
ketvirtą kartą jau ateina, - skubiai sušneko bufetininkė, -
velionę dešimtą atvežė iš morgo, ir jis kartu atvažiavo. Pats
salę gėlėmis išpuošė, nors ten buvo daugybė mūsiškių. Pir
mą kartą pusę vienuoliktos atbėgo, išgėrė saldžios arbatos
ir savo tabletę prarijo, vėliau po valandos dar atėjo, tą kar
tą vaistus kava užgėrė, po to atkulniavo pusę dvyliktos, vėl
prarijo piliulę, užgėrė kola, dabar, antai, mineralinio papra
šė. Jis nuolat raukosi, matyt, širdį skauda!
- Tikriausiai reikia gydytoją iškviesti, - pasiūliau, bet
Niusia, negirdėdama mano žodžių, tęsė toliau:
- Labai turtingas, prieš jį teatre visi lankstosi. Ir bijo, kad
dabar, kai Tinos nebėra, jis daugiau nerems teatro. Ak, kaž
kuriai atiteks tokia laimė, vienas jis ilgai negalės gyventi,
bobą susiras, bet aišku, aš jokių šansų neturiu, jų - nulis.
Oligarchai į bufetininkes nežiūri, tik pasakoje būna princas
ir Pelenė. Tokie turčiai savo pažįstamų rate susieina, nors
gal jis ir nenorės jaunos ir gražios, su Tina prisikankino.
- Ar jie blogai sutarė?
Niusia sužaibavo ryškiai dažytomis akimis.
106 Darja Doncova
- Apie tai visas teatras šneka! Juk Tina iš proto išsikraus
tė, su Pavluša romaną užmezgė, šis už Burskają lyg ir pen
kiolika metų jaunesnis. Valentina išvis galvą pametė. Visur
su juo rodydavosi, net į teatro gimtadienį į parankę jam
įsikibusi atėjo. Mat kokia drąsuolė, jokių apkalbų nebijo
jo. Nors, pasakysiu tau, mūsų aktorės mėgsta, kai apie jas
liežuvaujama. Žinai, kaip Ščepkina sako: „Tegul keikia, kri
tikuoja, apkalba, tik tegul nepamiršta." Bet mane stebina
Semiono Petrovičiaus pozicija! Tikriausiai jis žinojo apie
Pavliką, bet tylėjo ir toliau rėmė žmonos spektaklius. La
bai inteligentiški santykiai. Arba jis kretinas, aklas ir kur
čias, neskaitė laikraščių ir apkalbų negirdėjo, arba jam Tina
buvo nesvarbi, todėl ir dėdavosi nematąs jos išsišokimų.
Žinai, kaip būna: jis turi savo gyvenimą, o ji...
Iš garsiakalbio pasigirdo iškilmingas ir liūdnas balsas:
- Atsisveikiname su mūsų mylima aktore...
- Eime! - dalykiškai šūktelėjo Niusia. - Gedulingas mi
nėjimas prasideda, ana, čia yra durelės, iškart į salę patek
sime.
Nusekiau paskui bufetininkę, Niusia šmurkštelėjo į tam
sų kampą, stumtelėjo dureles, ir mes atsidūrėme didelėje
salėje, kurios sienos buvo aptrauktos raudonai juodu au
deklu. Ore tvyrojo tvankus, įkyrus ir aštrus gėlių bei kaž
kokių kvepalų kvapas.
Gedulingoje salėje buvo daugybė žmonių, neįmanoma
suprasti, kas yra kas. Ceremonijai vadovavo stotingas vyras
nepriekaištingu juodu kostiumu, jis kvietė prie mikrofono
tuos, kurie norėjo tarti atsisveikinimo žodį velionei. Aps
kritai jų kalbos skambėjo vienodai.
Talentinga, per anksti išėjusi, mylima aktorė, nuostabus
žmogus, bet tradicinių žodžių apie gerą motiną neištarė nė
vienas. Regis, Tina vaikų neturėjo.
Prie karsto buvo išrikiuotos kelios kėdės, ant vienos,
išsitiesęs taip, lyg jo nugara būtų iškrakmolyta, sėdėjo Se
mionas Petravičius. Šalia buvo įsitaisęs Baturinas, už jo -
Ščepkina, toliau - nepažįstama ponia, atvykusi į laidotuves
ryškiai violetine suknele ir pasipuošusi briliantais, kitos kė
dės buvo tuščios.
- Kalbės Andrejus Iljičius Gustovas, - iškilmingai prane
šė vedėjas.
Prie mikrofono prišoko neaukštas storulis, ir aš išsyk pa
žinau nuolat televizijos serialuose šmėžuojantį veidą. Nese
niai nusprendžiau atsipūsti ir junginėjau televizoriaus ka
nalus. Pirmasis rodė detektyvą, kuriame Gustovas vaidino
gerą milicininką, neįtikėtinai sąžiningą ir profesionalų pa
reigūną, antrasis kanalas tuo pačiu metu rodė filmą, kuria
me Andrejus Iljičius vaidino kilniaširdį banditą, tikrą Ro
biną Hudą. Vos spėjau perjungti kitą kanalą, o aktorius jau
vaidino kostiumų melodramoje: vilkintis liemenę ir dėvin
tis skrybėlę su plunksnomis, jis kovėsi su kažkokiu žvėrimi,
regis, meška. Daugiau pultelio nespaudinėjau, susiruošiau
miegoti. Dabar štai, prašau, matau kino žvaigždę, taip sa
kant, gyvai. Mat kaip, jis toks pat storuliukas kaip ir ekrane.
- Nusileido saulė, - skambiu bosu šaukė Gustovas, - nu
sileido už juodos juostos, įkrito į bedugnę! Žmonės! Mes li
kome, o jos nėra! Kaip gyventi? Kaip? Romėnai, atsakykite.
Krūptelėjau, šalia manęs stovėjusi liesutė mergina šyp
telėjo, bet, regis, supratusi, kad prie karsto nedera šaipytis,
bemat užsikosėjo.
- Romėnai, - plyšavo Gustovas, - laisvi piliečiai, mes -
vienišiai! Baisi netektis! Raudokite, žudykite gladiatorius,
nuneškite jų kūnus liūtams, o jūs, narsieji vyrai...
- Gal jis išsikraustė iš proto? - gana nemandagiai paklau
siau. - Ką paisto? Kokie romėnai?
Kosinti mergina nustėro, netrukus sušnibždėjo:
- Ne, tiesiog kaip visada kalba ne savo žodžiais, o vai
dina, tik vaidmenis supainiojo. Dabar jis plyšauja pjesės
„Cezario didybė" tekstą, derėjo kitą ištrauką parinkti. Da
los Darja Doncova
bar prispaus rankas prie krūtinės ir riktelės: „Atkeršysim
už nelaimę!"
Ir tikrai, Andrejus Iljičius pakėlė delnus prie kaklo ir su
šuko:
- Atkeršysim už nelaimę!
- Pasuks galvą kairėn, žengs žingsnį atgal ir tars „Nenu-
rimsiu, kol jis nemirs", - pašnibždomis sufleravo mergina.
Gustovas nuleido galvą, atsitraukė nuo mikrofono ir su
ašaromis akyse pareiškė:
- Nenurimsiu, kol jis nemirs!
Dešiniąja ranka aktorius bedė tiesiai į Semioną Petravi
čių. Krūptelėjau, Gustovo mostas, prisimenant tekstą, atro
dė beveik nepadoriai.
- Stverkite ginklus, pirmyn, - nenurimo kaimynė, -
muškite, muškite, muškite!
Andrejus Iljičius giliai įkvėpė, porą sekundžių stovėjo ty
lėdamas, bet vėliau staiga sucypė.
- Kas jam?
Kaimynė krenkštelėjo.
- Vau, jis pradėjo kitą monologą! Tai jau kažkoks mon
tažas!
Kažkodėl pasijutau nejaukiai. Gustovo veide neliko dirb
tinio reikšmingumo, akyse šmėstelėjo nuoširdi nuostaba,
vėliau - išgąstis. Tą akimirką Semionas Petravičius susvy
ravo ir lyg sunkus maišas griuvo nuo kėdės ant grindų.
12 SKYRIUS
Salėje kilo sąmyšis. Baturinas puolė prie sąmonę prara

dusio mecenato, dauguma moterų ėmė šaukti, beje, vyrai
irgi kėlė triukšmą. Tarškindami metalinę dėžę atlėkė gydy
tojai, vėliau pasigirdo pratisas riksmas, ir dar vienas kūnas
dribtelėjo ant parketo. Dabar sąmonės neteko Ščepkina. Sa
lėje buvę žmonės visiškai sutriko, bet tada pasirodė Alisa. Ji
stvėrė mikrofoną ir, perrėkdama šurmulį, suriko:
- Ponai, atsisveikinimo ceremonija baigta, kitos kalbos
bus sakomos kapinėse. Prie pagrindinių durų stovi autobu
sai, prašau lipti į juos. Vania, Serioža, Kolia, Dima, išneškite
karstą.
Laidotuvės panėšėjo į farsą. Keturi tvirti vyrai, vilkintys
mėlynus kombinezonus, išnešė karstą su Burskajos palai
kais. Minia lydinčiųjų, garsiai šurmuliuodami, puolė prie
kitų durų. Sukruto ne visi, apie trisdešimt žmonių susispie
tė apie Semioną Petrovičių ir žiūrėjo, kaip pluša gydytojai.
Didelėje salėje trumpam įsivyravo tyla, tokia slogi ir sunki,
jog atrodė, kad ją galima raikyti peiliu.
- Kas jam? - lyg raketa iki lubų orą perskrodė Baturino
balsas.
- Nieko padaryti neįmanoma, - išgirdau atsakymą, - vis
kas, jis mirė.
Žmonės atšlijo.
- Negali būti! - isteriškai sucypė kažkuri moteris. - Ne
delsdami gelbėkite Semioną.
- Mūsų greitoji įprasta, - sutrikęs teisinosi gydytojas, -
nei kardiologinė, nei reanimacinė.
- Tai kvieskite geriausius specialistus! - suriko Baturinas.
- Kas iš to? - dusliai atsakė gydytojas. - Jis mirė staiga,
regis, jį ištiko insultas, veidą perkreipė, o gal infarktas, sun
ku nustatyti.
- Gal jis gyvas? - kažkas viltingai sušuko. - Darykite
dirbtinį kvėpavimą ar tuos lygintuvus ant krūtinės dėkite!
- Neturiu defibriliatoriaus, be to, jis nereikalingas, - niū
riai paaiškino gydytojas.
Salėje žybtelėjo blykstė.
- Nefotografuoti, - treptelėjo koja Julijus, - apsaugininkai,
vykite lauk paparacus, aparatą sudaužykite, mikliai, mikliai...
Tu, gydytojau, darbuokis, kol tikri specialistai atvyks.
110 Darja Doncova
- Jie - ne dievai, - tarstelėjo medikas, - viskas, jis miręs.
- Viešpatie, - sudejavo Baturinas, - už ką man tai? Už
ką? Už ką?
Minia subruzdo, pasigirdo kūkčiojimai ir raudos.
- Taigi, - kažkas sušnibždėjo už nugaros, - Dievas teisingas,
viską mato ir baudžia! Gaila, kad Valka anksčiau mirė, galėjo
dar pagyventi, pasikankinti, pamatyti, kaip pinigėliai baigsis.
Atsigręžiau ir išvydau maždaug penkiasdešimties metų
kuklią moterį. Į aktores, nesibodinčias net einant į laido
tuves apsisiausti kailiais ir pasipuošti brangakmeniais, ji
nebuvo panaši, į teatro tarnautojas - irgi, labiau panėšėjo
į šventiškai pasipuošusią benamę. Kalbėjusi ponia vilkėjo
švarką su nutrinta triušio kailio apykakle, ilgą neišvaizdų
sijoną, iš po kurio kyšojo kažkada balti buvę aulinukai, o
galvą dengė beretė. Iš po jos buvo matyti riebaluotos sruo
gos, o paburkusios akys ir ištinęs veidas bylojo - ponia
mėgsta gerti, ir ne saldintą arbatą, o alų ir degtinę.
- Gėda džiaugtis kito nelaime! - išsprūdo man.
Alkoholikė prisimerkė:
- Tikrai? Vieniems nelaimė, o kitiems - laimė.
- Apie ką jūs?
- Apie gyvenimą. Valka mirė, Semionas ką tik iškeliavo į
aną pasaulį, kam atiteks jo pinigai?
- Giminaičiams.
- Aš - vienintelė.
- Jūs?
- Ko taip stebiesi? Kas tu tokia? - prisimerkė girtuoklė. -
J vagilę nepanaši... Valkos gerbėja?
Nespėjau nė išsižioti, kai tetulė staiga šyptelėjo:
- A-a-a, aišku, tu - žurnalistė! Stovi atokiau ir medžiagą
renki. Laba diena, kolege.
- Kolege? Jūs rašote?
- Manai, tik tu gali laikraštyje darbuotis? - nusijuokė mote
ris išpurtusiu veidu. - Ogi ne, mūsų daug. Beje, baigiau MVU
Žurnalistikos fakultetą, vėliau dirbau geriausiuose leidiniuo
se. Bet išėjau dėl sveikatos. Valka apie mano ligą žinojo, bet
padėti nenorėjo. Žinai, koks buvo jos požiūris į gyvenimą?
- Ne, - sutrikusi atsakiau.
- Mušk savuosius, kad kiti bijotų, - šyptelėjo margi-
nalė, - kiti apie ją būtus nebūtus dalykus pasakoja - tam
padėjo, vienam davė, kitam drėbtelėjo. Šarka!
Papurčiau galvą:
- Šarka? Apie ką jūs?
Moterėlė piktai atkirto:
- Nejau nesate girdėjusi vaikiškos dainelės apie šarką
vagilę? Ji košelę virė, vaikelius maitino... Visiems davė, o
vienam neliko. Be to, priminsiu, kad šarka buvo vagilė, pri
sivogs, grįš namo, ir verda košelę. Ji vis tiek nutarė vaikelį
auklėti, esą blogas jis!
- Adeiskite, - mėginau atsikratyti keistos pašnekovės, -
man metas, nes autobusai išvyks, kaip tuomet iki kapinių
nusigausiu?
Bet alkoholikė stipriai įsikibo man į petį.
- Diktofoną geriau paslėpk, - kandžiai pareiškė ji, - dar
kas nors pamatys ir gausi pylos. Ana tas, su foto aparatu,
irgi mūsiškis vaikinas. Pasislėpė ložėje, manė, kad niekas
jo nemato, o apie blykstę pamiršo. Visi vyrai idiotai, mes
gerokai protingesnės.
- Kur diktofonas? - dar labiau nustebau.
Moterėlė bedė pirštu žemyn.
- Nagi rankinėje!
Žvilgtelėjau į ant riešo kabančią rankinę. Žinoma, kaip
visada, pamiršau ją užsegti, todėl dabar matėsi mobilusis
telefonas. Naujųjų metų proga Kiriuška man padovanojo
naują aparatą. Berniukas mane sugraudino iki ašarų, kai,
ištiesęs dėžutę, tarė:
- Lempa, imk jį ir naudok, o senąjį, panėšėjantį į lygin
tuvą, išmesk!
112 Darja Doncova
Atidariau dėžutę ir vos neapsiverkiau. Regis, Kiriuška
dovanai išleido visas savo santaupas, nupirko moderniau
sią modelį, be to, labai neįprasto dizaino. Jame nėra išorinio
ekrano, reikia paspausti mažytį mygtuką, tuomet juodas
apsauginis dangtelis nuslinks į šoną, atidengs skaičių klavi
šus ir ekraną. Kiriuškos dovana iš išorės visiškai nepanaši į
mobilųjį telefoną, ji - paprastas stačiakampio formos plas
tiko gabalas, kurio šone mirksi žalia švieselė.
Dabar aišku, kodėl girtuoklė pamanė, jog esu žurnalistė.
Ji savo smalsią nosį kyštelėjo į mano netvarkingą ir pravertą
rankinę, o madingą mobiliojo telefono aparatą palaikė dik
tofonu. Kas į laidotuves galėtų ateiti su įjungtu garso įrašy
mo aparatu? Aišku, kad sensacijų ir skandalų besivaikanti
geltonosios spaudos atstovė.
Pasijutau nejaukiai, pirštu spragtelėjau spynelę, dabar
rankinė uždaryta.
- Teisingai, - linktelėjo tetulė, - tik neverta į kapines
belstis, ten nieko įdomaus nevyks. Karstą nuleis į kapo duo
bę, pora kvailių išrėš kalbas, ir būsite pakviesta į furšetą.
- Gedulingus pietus!
- Nesvarbu, kaip pavadinsi, esmė ta pati - degtinės sriūb
telėti.
- Regis, neatsisakytum taurelės, - neiškenčiau.
- O-o-o, - nutęsė moteris, - tikiuosi, mane įleis.
- Į gedulingus pietus kviečiami visi.
- Gal neišvarys, - susiraukė tetulė, - čia prasmukau
kartu su minia. Nors Semionas, regis, į šalis nesidairė. Ką
gi, tik Dievas juos nuteis, Siomką ir Valką. Ana, kaip gy
venimas pasisuko! Tikriausiai abu, sužinoję, kam atiteks
turtas, karste vartysis, bet bus vėlu. Dabar jų pinigėliai -
mano. Tiesa, neišsyk juos gausiu pačiupinėti, sako, kad
pusmetį reikės laukti. Nieko, esu kantri, sulauksiu savo
valandos!
Mirksėjau nesuprasdama, ką kalba girtuoklė.
- Bet dabar tugrikų neturiu, - tarškėjo ji, - todėl esu pa
siruošusi už tam tikrą sumą papasakoti išskirtinę istoriją!
- Kas jūs? - tiesiai paklausiau.
- Evelina, - šiek tiek koketuodama pareiškė nepažįsta
moji.
- Labai malonu, Lempa, toks mano vardas.
- Pasitaiko dar keistesnių, - šyptelėjo Evelina, - regis,
tavo tėvai buvo pokštininkai.
Dėjausi negirdinti kvailos replikos, o Evelina tęsė:
- Mudviejų su Tina protėviai irgi buvo idiotai, vieną
dukterį dievino, kitos nekentė. Trumpai sakant, sugadino
man gyvenimą.
- Pala, pala, - papurčiau galvą, - judviejų tėvai. Tu -
Burskajos sesuo?
- Taip, - linktelėjo Evelina, - šeimos nelaimė, tamsos
spindulys šviesos karalystėje, pabaisa, sklendžianti ant nak
ties sparnų. Tai vis aš. Už du šimtus baksų galiu papasakoti
tokių dalykų apie liaudies numylėtinę, kad tavo laikraštėlio
tiražas išaugs trigubai! Ar nori „ekskliuzyvo“?
Evelina prisimerkė, o aš krūptelėjau. Labai seniai mano
tėvas iš komandiruotės parvežė vėžlį, pavadino jį Prochoru.
Prochoras gyveno vandenyje, daugiausia laiką leido tarp
akmenėlių akvariumo dugne. Bet kartkartėmis jo plokš
čias žalias kūnas iškildavo į paviršių, iš po šarvų išlįsdavo
labai ilgas kaklas ir suplota galva. Jo mažos juodos akytės
lyg karoliukai niūriai žvalgėsi aplink, ir kažkodėl darėsi aiš
ku: Prochoras nekenčia visų ir visko, jei būtų jo valia, galė
tų suėsti ir šeimininkus, ir akvariumą, ir šakotą kelmą su
dumblu. Paprasčiausiai tam jis neturėjo jėgų, aligatoriaus
charakteris slypėjo nugeibusiame vėžlio kūne. Tokiam te
lieka lieti tulžį.
Dabar Evelina man atrodė panaši į Prochorą, todėl neju
čia krūptelėjau. Ji, pamaniusi, kad dvejoj u, pridūrė:
- Labai gerai žinau, kas nužudė Valką!
114 Darja Doncova
Stvėriau ją už peties.
- Tikrai?
- Neabejok, - šyptelėjo alkoholikė, - turiu „super“ infor
macijos! Aukščiausio lygio! Tai kaip? Eime?
- Kur?
- Čia, už kampo, yra kavinė, - dalykiškai pareiškė Eveli
na, - už dviejų metrų. Bėgam!
Skubriu žingsniu ji pasuko prie durų. Nusekiau paskui ją,
mintyse skaičiavau piniginėje esančius banknotus. Turiu de
vynis tūkstančius, apskritai niekada nesinešioju daug pinigų.
Bet artėja Vasario dvidešimt trečioji, šeimos vyrams ketinau
pirkti dovanas: Kostinui - megztinį, Seriožai - brangių kve
palų, Kiriuškai - kompiuterinį žaidimą, o „kiemterjeruf Ra-
mikui - presuotų sausgyslių kauliuką. Pinigus man sumokėjo,
kai buvau atleista iš „Bum“ radijo stoties. Voką su banknotais
nešiojausi atskirame rankinės skyrelyje, kuris uždaromas už
trauktuku. Tik vis nebuvo laiko užsukti į parduotuvę.
Įsitaisiusi prie stalelio, Evelina dalykiškai pareiškė:
- Vaišės - už tavo pinigus.
- Tik apsieikime be gėrimų ir mėlynojo strazdo kiauši
nių, - įspėjau.
Pašnekovė nusitempė nuo galvos beretę, pasitaisė rieba
luotas sruogas, ir, atsiversdama valgiaraštį, tarė:
- Alkoholio nevartoju.
Tikriausiai mano veide šmėstelėjo abejonė, nes Evelina
šyptelėjo ir paaiškino:
- Anksčiau visko buvo, prisiliuobdavau iki soties, bet vė
liau užsikodavau ir jau treji metai - nė lašo. Susigadinau
inkstus, todėl ir tinstu.
Nežinau, ar ji sakė tiesą, bet Evelina padavėjo paprašė
barščių, kotletų ir saldžios kavos. Apie degtinę nė neužsi
minė. Man atrodė, kad ji buvo labai alkana, nes nelabai ma
lonaus kvapo barščius ji bemat išsrėbė, ne ką lėčiau į skran
dį nukeliavo ir kotletai.
s e i l ė ir t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 115
- Trauk babkes, - liepė Evelina, prisitraukdama kavos
puodelį.
- Iš pradžių kėdės, vėliau - pinigai.
Moteris garsiai sriūbtelėjo kavos.
- Duok užstatą.
Padėjau penkis šimtus rublių.
- Gal tyčiojiesi? - susiraukė moterėlė.
- Ne, tiesiog kol kas nieko neišgirdau, išskyrus čepsė-
jimą, - gana piktai atsakiau, - tikiuosi, nemanai, kad esu
kvaiša, kuri pavalgydins, pagirdys, duos krūvą pinigų, ir
viskas? Kur tas patrauklus pasakojimas ir išskirtinė infor
macija mano laikraščiui?
- Bus ir avis sveika, ir vilkas sotus, - pareiškė Evelina, -
klausykis.
Girtuoklės pasakojimas nebuvo labai originalus. Kartą gy

veno šeima: Antonina ir Grigorijus. Jiems viskas klostėsi lyg
ir neblogai, Grigorijus mokykloje dėstė istoriją, o Tonečka
buvo dainininkė. Tik nepagalvokite, kad ji žibėjo Didžiojo
teatro scenoje, ne, ji linksmino žmones dainuodama resto
ranuose. Sovietinių žmonių požiūriu, ji dirbo visiškai negar
bingą ir nerimtą darbą. Sakykite, kas vaikšto po „knaipes“?
Aišku, kad vien veltėdžiai, o Tonia jiems dainuoja.
Grigorijus gėdijosi žmonos profesijos ir visiems kaimy
nams mitriai meluodavo, kad Antanina yra aktorė, vaidina
teatre, todėl dažnai namo grįžta paryčiais. Bet kūmutės juo
netikėjo - argi spektakliai taip ilgai vyksta, kad Tonka tik
septintą valandą į laiptinę įžengia? Žmonės į darbus skirs
tosi, o ši ant aukštakulnių parklibikščiuoja. Be to, nuo jos
trenkia vynu, tabaku, kartais ji parvažiuoja taksi. Aišku,
kad boba linksminasi, o Griška arba nepastebi, arba su to
kia padėtimi yra susitaikęs.
Vyras, beje, dažnai keldavo žmonai skandalus ir pavydo
scenas, bet kai Tonia ašarodama tardavo: „Gerai, rytoj pat
116 Darja Doncova
parašau pareiškimą skirtis, geriau grindis plausiu, nei tavo
riksmų klausysiuosi", - jis bemat atlyždavo.
Neištikimybe įtariama žmona parnešdavo dešimteriopai
daugiau nei vyras, finansinė gerovė tiesiogiai priklausė nuo
Antoninos, ir Grigorijui teko prikąsti liežuvį.
Pora augino dvi dukteris. Valentinai atiteko garbingas
mirusios Grigorijaus motinos vardas. Antoninai jis labai
nepatiko, atrodė prasčiokiškas, ir žmona net susipyko su
vyru, bet šis atkakliai laikėsi savo nuomonės. Antroji duk
tė buvo Evelina, kuriai motina išrinko vardą pagal savo
skonį.
Iš pradžių šeima gyveno komunaliniame bute, vėliau, kai
Evai sukako dveji metukai, persikraustė į atskirą butą. Re
gis, gyvenk ir džiaukis, bet kaip tik, kai šeima apsigyveno
naujame būste, ir prasidėjo nemalonumai.
Dideliame kieme nuolat būriavosi kūmutės, kurių svar
biausias egzistencijos tikslas buvo aptarinėti svetimus gy
venimus. Moterys sėdėdavo ant suoliukų ir maldavo lie
žuviais.
Vasarą, kai auklė išvedė į kiemą Eveliną be kepuraitės,
visas vietos liežuvautojų konglomeratas ėmė stebėtis ir aik
čioti. Valentina atsigimė į tėvus - buvo mėlynakė ir švie
siaplaukė, o sesutė nebuvo panaši nei į motiną, nei į tėvą,
tikriausiai panėšėjo į šelmį klajūną.
Evelinai dar nebuvo nė trejų metukų, bet dėl mėlynai
juodų garbanų, tamsaus gymio ir didžiulių rudų akių ji jau
panėšėjo į čigoniukę.
- Mergiotė - ne Grišos, - pareiškė vyriausioji kūmutė.
- Ak, tikrai, - pritarė kitos.
Naujieną aptarinėjo ilgai, vėliau viena kūmutė, sutikusi
Grigorijų, pradėjo saldžiai burkuoti:
- Tavo dukrelės - gražuolės!
- Tikrai, - linksėjo tėvas.
- Į ką panaši juodaakė Evelina? - nenurimo tetulė.
- Tokia gimė!
- Tavo žmoną jau gerai pažįstame, - karksėjo senutė, -
nors ir neseniai pas mus persikraustėte. Jūs - šviesiaplau
kiai, šviesaus gymio, kaip Evelina tokia atsigimė?
Grigorijus išsižiojęs sustingo. Senutė suprato, kad iki šiol
tėvui į galvą nebuvo atėjusi paprasta mintis: šviesiaplaukių
tėvų šeimoje negalėjo gimti juodaplaukė duktė. Kaimynė
džiugiai paklausė:
- Gal jūsų giminėje buvo ispanų?
-N e.
- Gal, neduok Dieve, juodaodžių?
-N e.
- Gal čigonų?
- Mes rusai iki panagių, - iškošė Grigorijus, - proprose-
nolis iš Riazanės atvyko, iš kur tie afrikiečiai rasis?
- Ir aš abejoju, - kandžiai pareiškė senutė, - kaip jūsų
šeimoje gimė juoda lyg nuodėgulys Evelina? Gal kas pagel
bėjo? Tavąją Tonią dažnai tas pats taksistas vežioja, garba
nius, į juodą varną panašus.
Grigorijus riebiai nusikeikė ir nuėjo.
13 SKYRIUS
Kitą dieną Antonina į kiemą išėjo skarele slėpdama vei

dą. Taksi jos nelaukė, moteris puolė į metro. Visi išsyk su
prato, kad Griška išgražino neištikimą sutuoktinę.
- Ir teisingai pasielgė, - linksėjo močiutės, - gyvenk kaip
visi, kaip mes, dirbk, virk barščius, nepaleistuvauk, nešėlk.
Kiek save Evelina prisiminė, namuose nuolat kildavo
skandalai. Tėvas nekentė jaunesniosios dukters ir kitaip
nei nenaudėle jos nevadino. Vos Evelina mokykloje gauda
vo dvejetą ar prasižengdavo, tėvas bemat puldavo mergai
tę kumščiuoti. Pylos Evelina gaudavo bet kokiu pretekstu,
118 Darja Doncova
dažnai už nieką. Pakakdavo tik blogos Grigorijaus nuotai
kos, ir jaunesnioji duktė sulaukdavo niuksų.
Būdama maža, Eva manė, kad toks tėvo elgesys yra su
prantamas, ir labai stengėsi elgtis taip, kad neįžeistų tėvo, bet
vėliau staiga praregėjo. Mergaitė suvokė, kad tėvas muša tik
ją ir mamą. Tina niekada negaudavo niuksų, tėvas su ja el
gėsi labai švelniai. Evelina bandė susidraugauti su seserimi,
bet ši atkakliai jos vengė. Apskritai šeimoje buvo daug ne
teisybės.
Jie gyveno dviejų kambarių bute. Viename buvo įreng
tas tėvų miegamasis, kitame gyveno Tina. Evelina miego
jo koridoriuje, kasvakar ji išsitraukdavo sudedamąją love
lę ir guldavosi ant nepatogios konstrukcijos, pagamintos
iš vamzdelių ir burėms skirto audinio. Koridoriuje visada
būdavo šalta, pažeme traukdavo skersvėjis, ir šeimynykš
čiai, naktį užsimanę į tualetą, kliūdavo už mergaitės gulto.
Vertėtų prisiminti, kad Tina gyveno erdviame dvidešimties
kvadratinių metrų kambaryje, kuriame lengvai tilptų dar
viena lova. Bet nei tėvas, nei motina Evai nesiūlė čia įsikur
ti, pamokas ji ruošė virtuvėje ant palangės. Tėvai jai draudė
pasikviesti draugių, o Tina į savo kambarį jaunesniosios se
sutės neįsileisdavo.
Vasarą Tina išvažiuodavo į kaimą pas močiutę, Grigori
jaus motiną, o Evos pakvėpuoti grynu oru jie neveždavo.
Močiutė, atvažiavusi aplankyti sūnaus, jaunesniajai anū
kei niekada nieko nedovanodavo, visos menkos dovanėlės
atitekdavo Tinai, o ši su seserimi jų nesidalijo. Į Valečkos
gimtadienius ateidavo daugybė žmonių, o Evą pirmą kar
tą pasveikino tik pirmoje klasėje, be to, ne šeimos nariai,
° bendraklasiai. Mokytoja pakvietė ją prie lentos ir įteikė
dėžutę saldainių.
- Kas čia? - paklausė mergaitė.
- Suvenyras nuo mūsų, - šyptelėjo klasės auklėtoja Marija
Ivanovna, - gal pamiršai, kad šiandien tavo gimimo diena?
Vaikai linksmai sukikeno, o Eva sutriko ir pravirko. Ma
rija Ivanovna išsigando, pradėjo guosti mergaitę, ir tada
ši papasakojo, kaip namie gyvenanti. Suaugusieji Evelinos
niekada neišklausydavo, ji pati įprato išgyventi mažus ir
didelius nemalonumus, todėl užuojauta spindinčios auklė
tojos akys, jos maloni šypsena mergaitės sieloje sukėlė ne
valdomų jausmų protrūkį. Ji, springdama ašaromis, išklojo
viską apie sudedamąją lovelę, koridorių, apie tai, kad neturi
žaislų ir vasarą niekur nevyksta atostogauti. Mergaitė skun
dėsi, kad jai užkrauta pernelyg sunki ūkinių darbų našta,
kad labai baisu pusiaunaktį bėgti su didžiuliu atliekų kibi
ru per neapšviestą kiemą iki šiukšlių konteinerio, užsiminė
apie skaudančias kojas. Paaiškėjo, kad Evos pėda buvo tokio
paties dydžio kaip ir Tinos, bet tėvai niekada nepirkdavo
jaunėlei naujos avalynės, vertė sunešioti vyresnėlės batus.
Marija Ivanovna tylėdama klausėsi Evos. Netrukus pasi
kvietė vieną aukštesnės klasės mokinę, kažką pakuždėjo ir,
įbrukusi merginai savo piniginę, paliepė:
- Evelinočka, keliauk su Tania.
Dešimtokė nusivedė mergaitę į „Vaikų pasaulį" ir nuste
busiai Evelinai nupirko sijonėlį, palaidinę, batelius, lėlę ir
ledų.
Kai laiminga mergaitė grįžo namo, ją pasitiko Valentina
ir piktdžiugiškai tarė:
- Na, dabar tau klius! Direktorius pasikvietė tėvus, išsyk
abu. Antonas Grigorjevičius pats paskambino ir paliepė:
„Jei nenorite didelių nemalonumų darbe, skubiai ateikite į
mokyklą." Ko ten prikalbėjai, tylene?
Evelina taip išsigando, kad ėmė panikuoti ir užsirakino
tualete. Tai, kas įvyko vėliau, ji prisimins visą gyvenimą.
Po dviejų valandų Grigorijus išvertė tualeto duris. Tėvas
buvo taip įsiutęs, kad mergaitė iš baimės prarado sąmonę.
Paskutiniai žodžiai, kuriuos dar girdėjo Eva, buvo mamos
klyksmas:
120 Darja Doncova
- Griša, neužmušk!
Mergaitė atsipeikėjo ligoninėje. Vėliau prasidėjo tikri ste
buklai. Lankyti Evelinos atėjo ne tik bendraklasiai, anks
čiau su ja bendravę gana abejingai, bet ir jų tėvai, klasės
auklėtoja ir net mokyklos direktorius. Palatą užvertė dova
nomis: žaislais, saldainiais, knygomis, drabužiais.
Tik tėvai ir Tina nė karto neatėjo į kliniką. Į tėvų namus
Eveliną parvežė Antonas Grigorjevičius. Mokyklos direkto
rius perdavė mergaitę Grigorijui ir griežtai tarė:
- Tikiuosi, prisimenate mūsų pokalbį?
Tėvas paniuręs linktelėjo.
- Jei pamatysiu, kad mergaitė turi nors vieną mėlynę, be
mat neteksite tėvystės teisių.
Šis vėl linktelėjo.
- Rytoj atvažiuos RLŠS* komisija.
Tėvas vėl sulinksėjo.
- Padarykite teisingas išvadas.
Grigorijus palingavo galvą.
Tėvas neištarė nė žodžio, Antonas Grigorjevičius atsi
duso ir išėjo. Evelina susigūžė, ji nesuprato, kas vyksta, bet
jautė, kad tėvas labai pyksta. Dėl visa pikta mergaitė skubiai
atsitūpė ir rankomis užsidengė galvą, bet smūgio nesulau
kė. Grigorijus tiesiog išėjo.
Motina irgi nebuvo kalbi.
- Eik pas save, - liepė ji.
- Kur? - sutriko Eva, neturėjusi bute savo kampo.
- Pas seserį, - abejingai atsakė.
Eva, apimta siaubo ir vos kvėpuodama, įslinko į Tinos
kambarį ir išsižiojusi nustėro. Ant grindų kreida buvo nu
brėžta linija, kambarys buvo padalytas į dvi nelygias dalis,
didžiojoje prie stalo sėdėjo Tina.
*RLšs - rajono liaudies švietimo skyrius. - Aut. past.
M e i l ė s e i l ė ir t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 1 21
- Nekenčiu, - sušnypštė ši, žiūrėdama į seserį, - dabar
mums teks kartu gyventi, skundike.
Eva prisišliejo prie sienos, o Valentina, mojuodama kumš
čiais, ją apšaukė. Paaiškėjo, jog Marija Ivanovna suorgani
zavo kampaniją, kuri vadinosi: „Apginkime Eveliną nuo
žiaurių tėvų". Grigorijui ir Toniai buvo grasinama įvairiomis
baisiomis sankcijomis, net žadėjo išmesti iš partijos. Tais
laikais ši bausmė prilygo pilietinei jų mirčiai. Iš pradžių
tėvą išbraukė iš automobilio laukiančių asmenų eilės.
- Nenaudėle, - drabstėsi seilėmis Tina, - teisingai mo
čiutė sako: tu - ne mūsų!
- O kieno?
Vyresnioji sesuo stvėrė jaunesniąją, nutempė prie veidro
džio ir paklausė:
- Žvelk, ar mes panašios?
- Na, ne, - nutęsė Eva.
- Taigi, - išdidžiai pareiškė Tina, - aš esu tikra tėvelio ir
mamytės dukra, šviesiaplaukė ir mėlynakė, o tu - svetima.
Mamytę gimdymo namuose apgavo, greta gimdė čigonė, ši
mano mylimą sesutę pavogė, o savąją mergšę, skundikę ir
šmeižikę, mamai pakišo. Tu ne mūsų kraujo. Sakyk ačiū,
kad tavęs į vaikų namus neatidavė. Mat jai nepatiko korido
riuje ant sudedamosios lovelės gulėti. Kur tai matyta, kad
savas ir nežinia kieno vaikas viename kambaryje gyventų!
Sukrėsta Evelina turėjo atsiremti į sieną, kad nenugriūtų.
Štai kodėl jos šeimoje nemyli, ji - pamestinukė!
- Geriau vėl gulėsiu ant sudedamosios lovelės, - išsprū
do jai.
Tina susiraukė:
- Kurgi ne? Dabar komisija šniukštinės, tikrins, kaip
skundikė gyvena!
Po Marinos Ivanovnos įsikišimo Evelinos gyvenimas dar
pablogėjo. Taip, dabar mergaitė miegojo kambaryje, bet kas
iš to? Tina pradėjo nekęsti ją varžančios sesers, Grigorijus
122 Darja Doncova
tylėjo, o Tonia tik trumpai tarstelėdavo: „Uždaryk duris*1
arba: „Ruošk pamokas*.
Tiesa, dabar ji pirkdavo Evelinai drabužius ir avalynę, bet
kaskart, duodama nemylimai dukteriai pirkinį, pro dantis
iškošdavo:
- Ketinome vasarą į Sočį vykti, bet pinigus teko išleisti
tavo apdarams. Tuoj nė grašio neturėsime! Tina, negaliu
tau suknelės pirkti, Evelina mūsų šeimoje svarbiausia. Pati
žinai, jei negaus kokio naujo skuduro, vėl mokykloje de
juos, skųsis.
Po Grigorijaus laidotuvių padėtis nelabai pasikeitė, tik
Evą perkėlė į Tonios kambarį. Ilgai mergaitė tikėjo čigonės
versija, labai norėjo rasti savo tikrąją motiną. Kartą Eva,
stotyje išvydusi didžiulį taborą, priėjo prie triukšmingų
moterų ir paklausė:
- Ar žinote, gal kuri iš jūsiškių gimdymo namuose sukei
tė kūdikį?
Čigonės nustėro, o vyriausioji netrukus švelniai atsakė:
- Mes, gražuole, gimdome namie, gydytojais nepasitiki
me, mums jie nereikalingi!
Eva apsipylė ašaromis. Čigonės apsupo mergaitę, ir ši pa
pasakojo savąją istoriją. Moterys susižvalgė.
- Tave apgavo, - atsiduso ta pati čigonė, - tu - ne mūsiš
kė, nors ir tamsaus gymio. Mes kitokios, kitaip atrodome.
Be to, čigonė niekada nekeis savojo vaiko į svetimą, kam
taip reikėtų daryti?
- Tavo motina, - pritarė kitos moterys, - susigavo tave
nuo kito vyro, o apie gimdymo namus pamelavo, todėl tė
vas ir širsta. Tu jos tiesiai paklausk!
Evelina parėjo namo ir tiesiai šviesiai išpyškino mamai:
- Aš žinau, kaip iš tikrųjų viskas buvo! Tu tėčiui buvai
neištikima, nuo meilužio mane pagimdei, o vėliau visą gy
venimą nekentei. Kas mano tėvas? Važiuosiu pas jį!
Antonina skėlė dukteriai antausį ir suriko:
- Velniai tavęs nematė! Žinok tiesą! Niekada su kitu vyru
į lovą nesiguliau! Tu - pamestinukė! Šalia gimdė turtinga
moteris, o jai, šviesiaplaukei, gimė juodbruva dukrelė. Įsi
dėmėjau, kai ji ją maitino. Tik ši pasirodė esanti protinga,
pinigų jai netrūko. Jai mano mergaitę ir atidavė, nes ši bijo
jo, kad vyrui įtarimų nekiltų. Tik namie pamačiau, ką man
į vokelį įguldė! Sakyk ačiū, kad tavęs apskritai neišmetėme,
auginome kaip savą, o tu atsidėkojai taip, kad žodžiais ne
apsakysi. Lakstei, skundeisi, todėl ir tėvas jaunas į aną pa
saulį išėjo.
Kiekvienam mąstančiam žmogui ši istorija būtų sukėlusi
daugybę klausimų. Kodėl Antonina iškart nenubėgo į gim
dymo namus? Kodėl jiedu su Grigorijumi nesukėlė skan
dalo, nesikreipė į miliciją, nepareikalavo grąžinti jų vaiko?
Juk nebuvo sunku rasti turtingą moterį, sumaniusią sukeis
ti vaikus!
Tik reikėtų priminti, kad tuo metu Evelinai buvo vos try
lika metų. Vėliau ji, žinoma, suprato, kad Antonina melavo.
Jokios turtuolės iš viso nebuvo, jaunesniąją dukterį motina
paprasčiausiai pasigavo.
Apšaukusi Evą, Tonia liovėsi su ja bendrauti. Be to, Tina,
grįžusi po vasaros atostogų iš močiutės kaimo, smarkiai
susirgo. Ji labai blogai jautėsi, skundėsi, kad skauda pilvą,
darosi silpna, svaigsta galva, o po mėnesio atsidūrė ligoni
nėje. Mergaitei buvo nustatytas hepatitas. Kaimo moterėlė
nelabai paisė švaros, ir anūkė pasigavo bjaurų užkratą.
Tina gydėsi ilgai, beveik metus gulinėjo lovoje, dažniau
siai ligoninėse, vėliau grįžo namo tyli ir švelni.
Staiga gyvenimas pasikeitė - motina ir vyresnioji sesuo
tapo geresnės, Evelina jautėsi laiminga, šios su ja kalbėjosi
neįžeidinėdamos ir nedemonstruodamos neapykantos.
Valentina įstojo į teatro mokyklą, Evelina vėliau - į Žur
nalistikos fakultetą, tiesa, ne dieninį, o vakarinį skyrių, bet
vis tiek į MVU.
124 Darja Doncova
Ramybė truko net penkerius metus. Vėliau mirė Tonia.
Tuo metu Valentina įsidarbino teatre, o Evą pakvietė dirbti
į laikraščio redakciją.
Palaidojusi motiną, jau kitą dieną po gedulingų pietų
Tina pareiškė:
- Mums nėra prasmės gyventi kartu.
- Kodėl? - sutriko Eva. - Dviese lengviau.
- Tik ne man, - nukirto vyresnioji sesuo, - be to, kodėl
svetimi žmonės turėtų dėtis mylintys vienas kitą?
- Bet aš iš tikrųjų tave myliu! - sušuko Eva.
- Netikiu, juk taip sakydavo Stanislavskis, - nusišaipė
Tina, - vis dėlto mudvi netikros seserys.
- Net jei tartume, kad mama mane pagimdė nuo meilu
žio, vis tiek esame vienos motinos dukterys, - prieštaravo
Eva.
Tina užsiplieskė lyg degtukas:
- Nedrįsk žeminti mamos.
- Gal tu tiki istorija apie sukeistus naujagimius? - paniu
rusi paklausė jaunesnioji sesuo.
- Juk būtent taip ir buvo, - suriko Tina, - mama ir tėtis
buvo šventi žmonės, augino pamestinukę!
Eva karčiai atsiduso. Ji manė, kad ši idiotiška istorija se
niai pamiršta, nes paskutiniuosius metus trys moterys gy
veno gana taikiai. Paaiškėjo, kad viskas liko po senovei.
- Tiesą sakant, tau čia niekas nepriklauso, - riktelėjo
Tina, - bet aš inteligentė, todėl esu pasiruošusi keisti butą.
Evelina pasipiktino ir pirmą kartą gyvenime atsikirto:
- Dokumentai įrodo, kad esame tikros seserys, visa
kita - plepalai ir gandai. Vadinasi, pusė turto pagal įstaty
mą priklauso man, tad nėra ko šūkauti.
Dviejų kambarių butą pavyko iškeisti į du kambarius ko
munaliniuose butuose. Seserys išsiskyrė susipriešinusios.
Evelinos gyvenimas klostėsi nelabai sėkmingai, ji spėjo du
kartus ištekėti ir galiausiai liko viena, vaikų nesusilaukė,
^ e >l ė s e i l ė i r t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 125
karjera irgi nesisekė. Eva buvo vieną iš tų mažai kam žino
mų žurnalisčių, kurios rašinėjo trijų eilučių žinutes, gau
davo mažai pinigų, o jei tik mažindavo etatus, ją atleisdavo
pirmiausia. Galiausiai Eva pradėjo išgėrinėti.
O Tina maudėsi šlovės spinduliuose. Jaunesnioji sesuo
dažnai matė vyresniąją per televiziją. Ši, dailiai pasipuošusi,
spindinti brangakmeniais, samprotavo apie meilę, draugys
tę, šeimos vertybes.
Eva tik karčiai šypsojosi. Tina - žvaigždė, nėra ko ginčytis,
bet kažin ar būtų ja tapusi, jei nebūtų sėkmingai ištekėjusi?
Juk būtent Semionas Petrovičius „išgarsino" žmoną. Jei j ta
buretę investuosi pinigus, aptrauksi prabangiu aksomu, pa
puoši deimantais, paprastas baldas virs meno kūriniu.
Eva net neketino Tinai priminti apie save, bet jaunesnioji
sesuo staiga pasijuto labai blogai, teko kreiptis j gydytojus,
kurie nieko guodžiama nežadėjo: būtina persodinti inkstus.
Operacija buvo atlikta nemokamai, nes iš silpnumo svy
rinėjanti Eva liko vienui viena. Supratusi, kad gali tiesiog
mirti iš bado, ji nuvažiavo į kotedžų gyvenvietę, kurioje
prabangiame name su verslininku vyru gyveno jos sesuo.
Apsaugininkai neleido jos į kiemą.
- Čia gyvena mano sesuo, - lemeno paliegėlė.
Apsaugininkas spustelėjo mygtuką.
- Klausau, - iš garsiakalbio pasigirdo iškreiptas, bet vis
tiek pažįstamas balsas.
- Valentina Grigorjevna, čia atvyko moteris, save vadi
nanti jūsų seserimi, ar liepsite įleisti?
- Ne, žinoma, - skubiai atsakė Tina, - ji apgavikė, be
vyro, aš nieko neturiu.
- Eik šalin geruoju, - suraukė antakius vartų sargas, atsi
gręždamas į Eveliną.
- Bet aš nemeluoju!
- Eik sau!
- Įleiskite, prašau.
126 Darja Doncova
- Ar į miliciją užsimanei? - dalykiškai pasiteiravo apsau
gininkas.
Suprantama, Evelina nuėjo, bet ir vėliau mėgino pasima
tyti su seserimi. Galų gale ji daugiau neturėjo kito žmogaus,
kurio galėtų paprašyti pagalbos.
Visą savaitę Eva stoviniavo prie tarnybinio teatro įėji
mo, bet kaskart sesuo išeidavo apsupta žmonių. Linksma,
įraudusi, su glėbiu gėlių, ji artindavosi prie prabangaus au
tomobilio. Vairuotojas pagarbiai atlapodavo dureles, Tina
šmurkštelėdavo į vidų, ir užsieninis automobilis, šiugždė
damas padangomis, lyg strėlė šaudavo užmiesčio link. Evai
telikdavo kosčioti nuo išmetamųjų dujų dvoko.
Bet jaunesnioji sesuo buvo atkakli ir galiausiai sulaukė
savo valandos. Vieną vakarą Tina pro teatro duris išėjo be
palydos.
14 SKYRIUS
- Ponia Burskaja, - sulemeno Eva, baimindamasi fami

liariai kreiptis į seserį, - prašau...
Norėdama, kad vyresnioji sesuo ja patikėtų, jaunesnioji
atsinešė savo ligos istoriją ir dabar aktorei ištiesė išsipūtusią
knygelę.
Tina sesers nepažino.
- Norite autografo? - žavingai šyptelėjo ji. - Jokių pro
blemų. Kur? Čia? Ar jūs tikra, kad galima gadinti tokį svar
bų dokumentą?
Eva stvėrė seserį už rankovės.
- Tai aš!
- Kas? - krūptelėjo Tina.
- Evelina.
Žvaigždė liovėsi šypsotis.
- Ir ko tu nori?
- Padėk man!
-Kuo?
- Pinigais, - maldavo Eva, - net duonai neturiu.
Burskaja kilstelėjo antakius.
- Įdomu!
Eva seseriai kišo po nosimi ligos istoriją.
- Štai, žiūrėk, man pašalino inkstą, esu sunki ligonė, daug
neprašau, tik trupučio pradžiai, kol sustiprėsiu. Tu nesijau
dink, nuolat tavęs neprašysiu, bet...
- Užsičiaupk, - sušnypštė Burskaja, nervingai apsidairė į
šalis, bet knygelę vis dėlto paėmė ir ėmė vartyti.
Eva nuolankiai stovėjo šalia.
- Čia parašyta, kad tu alkoholikė, - griežtai pareiškė aktorė.
- Buvau, prisipažįstu, bet seniai nebegeriu! Nė lašo į bur
ną nebeimu.
- Kiek reikėjo išlakti, kad inksto netektum, - susiraukė
Tina. - Kur tu dirbi?
- Dabar niekur.
- O anksčiau?
- Daug kur.
- Regis, ilgai tarnyboje neužsibūdavai.
- Na... taip.
- Išvydavo dėl girtuokliavimo?
- E... e... dabar aš negeriu.
- Vyrą turi?
- Neturiu.
- Kodėl?
- Mes išsiskyrėme.
- O vaikų turi?
- Nesusilaukėme, - prisipažino Evelina, jausdamasi lyg
tardoma nusikaltėlė.
Burskaja pareiškė:
- Vadinasi, taip. Apibendrinsiu. Tu girtuokliavai, links-
minaisi, gyvenai tik savo malonumui, darbe nepersisteng
128 Darja D oncova
davai, šeimos nesukūrei, ir aišku kodėl - nenorėjai savęs
aukoti kitų labui. Su manimi demonstratyviai nebendravai,
neskambinai, neateidavai į svečius. O kai geros dienelės
baigėsi ir likai be nieko, atbėgai pinigų prašyti.
- Viskas buvo ne taip, - mėgino prieštarauti Eva, - neke
tinau tavęs varginti, trukdyti.
- Galėtum pasiūlyti pagalbą, o ne kelti rūpestį, - nukirto
Burskaja, - galėjai paskambinti, pasiteirauti, ar man ko nors
netrūksta, kodėl nusprendei, kad teisingiausia - neapsunkin
ti žmogaus savomis bėdomis? Kodėl nenorėjai man padėti?
- Argi tau ko nors reikėjo? - nustebo Eva. - Juk tu viską
turi: vyrą, turtus, šlovę.
- Dabar turiu, - patikslino Tina, - bet siekiant gyvenimo
aukštumų visko buvo, ir, kol keberiojausi aukštyn, tavęs ša
lia nebuvo. Kodėl tikiesi mano pagalbos?
- Tu - mano sesuo!
-N e.
- Vėl pasakosi apie pamestinukę?
-N e.
- Tai padėk!
- Nepadėsiu.
- Aš mirštu iš bado.
- Visi kada nors mirsime.
- Man bloga.
- Labai užjaučiu, - tarstelėjo Tina.
Evai aptemo akys. Dailius drabužius vilkinti, gaiviais
kvepalais pasikvėpinusi sesuo, rankinėje tikrai turinti storai
prikimštą piniginę, paprasčiausiai šaiposi iš jos.
- Tiek to, - sušnypštė Eva, - nueisiu tiesiai į „Geltligės11
laikraščio redakciją, parašysiu skandalingą straipsnį, pava
dinimu „Gryna tiesa apie mano seserį Tiną Burskają". Tegul
visa šalis skaito. Tikrai susigadinsi savąjį įvaizdį.
Tina prisimerkė, iš akių liko tik siauri plyšeliai.
- Skundikė! Kokia buvai, tokia ir likai.
- Pažiūrėsim, kaip tave vadins, perskaitę mano straips
nį, - atšovė Evelina.
Aktorė griebė seserį už pečių.
- Tik pamėgink.
- Gerai, tylėsiu, bet užmokėk.
- Kvaiša, nė kapeikos neduosiu.
- Tada sudie, - atrėžė Eva, - lauk straipsnio.
- Kostia! - riktelėjo Tina.
Kaipmat iš automobilio iššoko į spintą panėšėjantis vai
kinas.
- Klausau, Valentina Grigorjevna.
Tina bedė į jį piršteliu, papuoštu dideliu brangiu žiedu.
- Ana ten, Eva, stovi Kostikas. Kvailas, tikras idiotas, skai
tyti, rašyti nemoka, užtat šaudo lyg Dievas. Be to, jis man
labai ištikimas, pamosiu rankele, ir jis tave į gabalus ištaškys.
Nori? - Evos kojos „įaugo“ į asfaltą, o Tina ramiausiai tęsė: -
Šantažuotojams negalima mokėti pinigų. Lengvai gavę, užsi
manys vėl. Geriau tavęs iškart atsikratyti. Mums, beje, nieko
nebus, liudininkų nėra. Vėliau Kostia patvirtins: „Psichopate
užpuolė aktorę, norėjo trinktelėti, aš ją nustūmiau, bet, regis,
persistengiau." Apsaugininko ilgam nenuteis, o aš jį išpirk
siu. Tai kaip? Eisi į „Geltligės* redakciją?
Evelina papurtė galvą, ji išsyk suprato: Tina jos negąsdi
na. Siaubą keliantis Kostia iš tikrųjų gali nužudyti žmogų ir
net neaiktelėti.
- Teisingai nusprendei, - pritarė sesutė, - keliauk namo
ir daugiau kvailai nepliaukšk, pamiršk, kad buvome pažįs
tamos. Ir dar - melskis, kad kas nors nuodugniai neapra
šytų mūsų vaikystės ir jaunystės. Kitaip pamanysiu, kad tu
viską išplepėjai, ir pradėsiu veikti.
Tai tarusi, aktorė pasuko prie automobilio, Kostia atla
pojo dureles. Tina atsigręžė į iš baimės sustingusią Evą ir
šyptelėjo:
- Imk, nusipirksi butelį.
130 Darja D oncova
Rausva nauja šimtrublinė nukrito ant purvino asfalto,
užsieninis automobilis nurūko.
Vos sulaikydama ašaras, Eva pakėlė banknotą. Jos atveju
nederėjo elgtis išdidžiai - už šimtą rublių galima kelias die
nas gyventi.
Evelina nutilo, tada baigė gurkšnoti kavą ir džiugiai tarė:

- Kas dabar atsitiko? Visi jų pinigai dabar mano, tiksliau
sakant, bus mano! Kaip tau ši istorija?
Gūžtelėjau pečiais:
- Liūdna istorija, bet ji tokia - ne vienintelė. Deja, būna,
kad artimi žmonės ima nekęsti vienas kito.
- Rašysi straipsnį?
- Apie ką?
- Kaip tai? Apie Burskają!
- Atleisk, ji niekam neįdomi.
- Gal pakvaišai? Visai neturi nuojautos! Tai skandalinga
tema! Teigiama ir nepriekaištingos reputacijos Tina iš tik
rųjų buvo žiauri nenaudėlė...
- Valentina mirė.
- Tik pamanykite! Tegul nors jos vardas būna suterštas.
Ir apskritai - duok pinigus!
Papurčiau galvą:
- Deja, nieko stulbinamo man nepapasakojai! Iš pradžių,
beje, žadėjai papasakoti, kas nužudė Tiną. Tokia informa
cija būtų labai svarbi, o sena, jau „apdulkėjusi" šeimos is
torija skaitytojų nedomina. Jei ją būtum papasakojusi tada,
kai Tina buvo gyva, gal ir galėtum tikėtis naudos. Imk dar
penkis šimtus rublių ir draugiškai išsiskirkime.
Tiesą sakant, labai supykau ant savęs, patikėjau girtuo
kle, nuėjau su ja į kavinę, praleidau laidotuves. Dabar reikia
skubėti į gedulingus pietus. Labai tikėtina, kad čia sutiksiu
žmogų, kuris, kitaip nei Eva, iš tikrųjų žino, kas ir kodėl
tokiu rafinuotu būdu nužudė teatro žvaigždę.
- Jei duosi „babkių", papasakosiu ir apie žudiką, - staiga
tyliai tarstelėjo Eva, - aš viską žinau.
- Tiek to, - numojau ranka.
- Labai paprasta - viską lemia pinigai.
- Klausyk, man metas.
- Semionas paliko didžiulius turtus! Namą, automobilį,
verslą. Apie verslą, beje, nieko neišmanau, - garsiai mąstė
Eva, - man užteks sklypo ir namo su baldais ir paveikslais!
- Juk pas seserį nesi buvusi, - mėginau pagauti Evą me
luojant, - iš kur žinai, kaip apstatytas namas?
- Žurnale mačiau nuotraukas.
- Na, tarkime!
- Noriu gauti palikimą.
-Tikiu.
- Bet yra dar vienas pretendentas, jis ir yra žudikas - spe
cialiai Tiną nunuodijo. Gudriai sumąstė, niekas apie jį ne
žino, tik aš.
- Kas jis? - paklausiau.
- Ar man padėsi, jei papasakosiu?
- Kuo galiu tau padėti?
Eva užkišo už ausies riebaluotą sruogą.
- Iš pradžių parašyk straipsnį, visą tiesą apie Tiną, noriu
jai pakenkti. Tegul žmonės žino tiesą.
- Net mirusiai?
- Su gyva buvo pavojinga prasidėti, - logiškai atsakė Eva.
- Pasakok toliau, - susiraukiau, nebejausdama gailesčio
Evai, dabar ji man kėlė pasibjaurėjimą.
- Po to parašyk dar vieną straipsnį, apie žudiką!
- Jei žinai tiesą, kodėl neini į miliciją?
- Mentų bijau.
- Kodėl?
Eva atsiduso.
- Na... sėdėjau aš, neilgai, už muštynes. Atsitiktinai įsi
vėliau. Truputį išgėrėme, susipykome, ne viską prisimenu.
132 Darja Doncova
Ten buvo nužudytas vaikinas. Man atseikėjo trejus metus,
šiaip sau, už tai, kad tame bute miegojau. Kalėjime sėdėjau
trumpiau, mane už gerą elgesį anksčiau išleido.
- Žinai, geriau eisiu, neturiu laiko.
Evelina pašoko.
- Suprantu - buvusi kalinė, alkoholikė pasitikėjimo ne
kelia. Bet aš tiek žinau! Po straipsnio publikacijos tave kvies
geriausių laikraščių redakcijos. Juk žinai, kad žmogus tikrai
padarys svaigią karjerą, jei „bombą“ atneš. O aš tau unikalią
medžiagą atiduosiu už kapeiką! Taip, aš sėdėjau kalėjime, bet
per atsitiktinumą ir kvailumą. Mūsų šalyje tokių - milijonai.
Iš tikrųjų aš nebuvau kalta, bet dabar esu protingesnė. Jei
žudiką suims, visi Tinos pinigai atiteks man, daugiau pre
tendentų į palikimą neliks, tik aš. Tas, kuris viską sumanė,
gal apie mane ir girdėti negirdėjo, bet jį reikia suimti. Į mi
liciją eiti negaliu, nes, viena vertus, manimi nepatikės, antra
vertus, kaip mentai elgiasi, kai nepajėgia išaiškinti nusikal
timo? „Prikabina" jį tokiam žmogui, kuris negali įrodyti
savo nekaltumo. Tarkime, aš, buvusi kalinė ir alkoholikė,
metro dirbu valytoja. Kuo bloga kandidatė į Tinos žudi
kes? Esu jos sesuo, vadinasi, paveldėtoja. Na, ir prasidėtų:
visi sukrustų, įsisuktų karuselė, nespėčiau ir nusičiaudėti,
kaip vėl ant gultų vartyčiausi. O jei pasirodytų straipsnis
apie tikrąjį žudiką, mano gyvenimas pasikeistų iš esmės.
Supranti? Jos pinigai jau būtų mano!!! Aš jų nusipelniau dėl
sunkios savo vaikystės, jaunystės, baisių praradimų!
Evelina šį monologą bėrė taip aistringai, kad staiga suvo
kiau: dabar ji išties gali pasakyti vardą žmogaus, kurio sureži
suotame spektaklyje Tina suvaidino paskutinį savo vaidmenį.
- Pasakok.
Eva išpyškino:
- Tai - Tinos vaikas.
Sunkiai atsidusau.
- Juk sakei, kad ji buvo bevaikė.
- Taip, būtent, - lėtai pritarė Eva, - Dievas jai nedavė
santuokinių vaikų. Sesutei pasisekė. Ji ištekėjo dar studijuo
dama institute, tiksliai viską apskaičiavo: tuomet Semionas
dar buvo niekas, bet po kurio laiko jis būtinai aukštai iškils!
Bet vaikų jie neturėjo!
- Regis, kažko nesuprantu, - atsidusau, - tu apsispręsk,
ar jos vaikas ją nužudė, ar Burskaja neturėjo nei sūnaus, nei
dukters!
Evelina prisimerkė:
- Abu teiginiai teisingi.
- Klausyk, gal manai, kad esu idiote?
- Ne, žinoma.
- Tai ko šneki nesąmones?
Evelina pasimuistė kėdėje, palenkė galvą į šoną.
- Ar nori toliau klausytis?
- Kalbėk.
- Dėk pinigus ant stalo!
Padėjau tūkstantį rublių.
- Pasiimk.
- Ne, visus iš karto.
- Tik tada, kai viską papasakosi, - užsispyriau.
- Gerai, dar penkis tūkstančius.
- Pusantro!
- Keturis!!!
Susitarėme dėl dviejų tūkstančių. Sau priekaištaudama
dėl lengvabūdiškumo ir patiklumo, atskaičiavau reikiamą
sumą. Evelina skubiai pačiupo banknotus, godžiai juos nu
žvelgė, įsikišo į aptrintą piniginę ir staiga pareiškė:
- Tai kapeikos, žinoma, tačiau sąžiningai uždirbtos, nevog
tos. Dabar esu padori moteris, svetimo daugiau nesigviešiu.
- Tai už ką sėdėjai kalėjime?
- Kurį kartą? - užuot atsakiusi, paklausė Evelina. - Ir
kaip tai susiję su mūsų pokalbio tema? O gal gėdijiesi kal
bėti su sudėtingo likimo žmogumi? Na, nieko, pamatysi,
134 Darja D oncova
kokia aš būsiu po metų, susitiksime - nepažinsi manęs!
Audinių kailiniai, manikiūras, pedikiūras, šukuosena!
- Jei susitiksime žiemą, kažin ar galėsiu įvertinti tavo pe
dikiūro kokybę, - nutęsiau aš, - nebent, kai nusipirksi kai
linius, tau pritrūktų pinigų aulinukams.
- Man pinigų viskam užteks, - išdidžiai kilstelėjo galvą
Evelina. - Nors pikti ir bjaurūs žmonės man nuolat kenkda
vo ir į miliciją tempdavo, esu sąžininga lyg krištolas. Jei jau
pažadėjau, tai papasakosiu tau viską, nieko neslėpsiu. Klau
sykis ir džiaukis, juk tikrą „ekskliuzyvą“ už grašius gausi!
- Gana įžangų, - užsiplieskiau, - pasakok!
Evelina pamojo padavėjai:
- Išvirk dar kavos, bet įpilk ne šalto, o karšto pieno.
Pašnekovė atsigręžė į mane:
- Jei žmogui priekaištausi, jis nieko gera nepapasakos, tai
sakau kaip patyrusi žurnalistė.
- Regis, ilgus metus dirbai laikraščio „Aušra virš zonos"
redaktore, - neiškenčiau, - aprašinėjai trečiojo barako nau
jienas.
- Taip, - netikėtai lengvai pritarė Eva, - mes leidome
sienlaikraščius, tikra tiesa. Aš, kitaip nei tu, moku su žmo
nėmis kalbėtis, kokias apybraižas rašydavau! Gal turi pa
žįstamą rašytoją? Galiu jam pateikti savo dienoraštį, kurį
reikėtų literatūriškai perrašyti, dėl honoraro susitartume.
- Gal grįžkime prie pokalbio apie paslaptinguosius be
vaikės Tinos palikuonis, - paraginau.
Eva krenkštelėjo:
- Tik iš pirmo žvilgsnio padėtis atrodo sudėtinga, iš tik
rųjų ji paprasta, lyg dukart du. Ar pasakojau, kad Tina pa
auglystės metais buvo pasigavusi hepatitą?
Linktelėjau.
- Taip, parsivežė iš kaimo. Hepatitas dar vadinamas „ne
švarių rankų liga", o mergaitės močiutė, jei teisingai supra
tau, tvarkingumu nepasižymėjo.
- Per švelniai pasakei, - kandžiai tarė pašnekovė. - Kai
Polina Gavrilovna atvykdavo į Maskvą, mane bemat supy
kindavo - senutė niekada nesiprausdavo. Ji nekeitė drabu
žių, nevalė dantų, gyveno lyg mėšlo krūvoje.
- Ir Tonia visai vasarai pas ją išsiųsdavo dukterį?
Eva gūžtelėjo pečiais:
- Juk nesėdės mergaitė vasarą Maskvoje. Mūsų butas buvo
triukšmingame prospekte, name, kuriame buvo įėjimas į
metro. Be to, gyvenome pirmame aukšte. Žinoma, anksčiau
automobilių mažiau būdavo, bet jau nuo balandžio mėnesio
nebūdavo kuo kvėpuoti, apie stiklo paketų langus ir kon
dicionierius tada niekas nebuvo girdėjęs. Įsivaizduok, kaip
vasarą sunku būdavo! Kambariuose taip tvanku, kad be
mat jėgų netekdavai! Atidarysi langą - triukšmas ir karštis
iš prospekto, todėl tėvai Tiną išveždavo pas tą nevalą! Tik
riausiai motina manė, kad dėl tų neplautų močiutės rankų
jokios tragedijos nenutiks. Tačiau duktė naktimis ramiai
miegos ir tris mėnesius kvėpuos grynu oru!
- Ji norėjo, kaip geriau, o gavosi - kaip visada, - palin
gavau galvą. - Hepatitas - baisi liga, kartais pasekmės lieka
visam gyvenimui.
Evelina šyptelėjo:
- Taigi nebuvo jo, to hepatito.
- Taigi pati ką tik...
- Gerai, dabar nepertraukinėk, - plačiai šyptelėjo girtuo
klė, - klausykis tiesos apie liaudies numylėtinę, teigiamą ir
nepriekaištingąją Valentiną Burskają.
15 SKYRIUS
Evelina už grotų nuobodžiavo kelissyk, ji ne kartą kalėjo,

ne kartą išėjo į laisvę. Ant gultų atsidurdavo tik per meilę
buteliui. Nors ir nedaug išgėrusi, Eva užmigdavo, o kai atsi
136 Darja Doncova
merkdavo, paaiškėdavo, kad vėl įsivėlė į nemalonią istoriją.
Kartą bute, kuriame ūžė įkaušusi kompanija, buvo nužu
dytas žmogus, kitą kartą - apvogta šeimininkė, o Evelinos
rankinėje nežinia iš kur atsirado svetimi auksiniai žiedai.
Trečią sykį alkoholikė atsitokėjo laiptinėje apsupta milici
ninkų, kuriuos atvedė nepažįstamas vyras.
- Ji - kalė, - šaukė jis, - nuėjome į nuošalią vietelę, ši už
kapeikas sutiko su manimi pasimylėti, bet iš kišenės ištrau
kė piniginę su dokumentais!
Vargšelė Evelina, mėgindama prieštarauti, lemeno:
- Dievaž, aš nekalta, prisigėrusi užmigau, o kas buvo vė
liau - nepamenu.
Ji pati labai stebėdavosi, išgirdusi apie savo „žygdarbius".
Suprantama, ja niekas netikėdavo, ir Eva vėl atsidurdavo
areštinėje. Tiesa, neilgam. Evelinos įvykdyti nusikaltimai
nebuvo griežtai baudžiami, porą kartų mentai ją tik ap-
kumščiavo ir paleido.
Paskutinį kartą užvėrusi kalėjimo vartus, Eva sau pri
siekė nebegerti. Gal ji ir nebūtų ištesėjusi pažado gyventi
blaiviai, bet sustreikavo inkstai, teko operuotis. Evelina
labai išsigando dėl savo gyvybės, nubėgo į cerkvę ir prieš
ikoną prisiekė, kad niekada, su niekuo, jokia proga nepa
kels taurelės.
Tesėti pažadą buvo sunku, dar sunkiau buvo rasti darbą.
Teistos moters nenorėjo priimti net labai neprestižiniam
darbui, bet galiausiai Evai pasisekė - jos pasigailėjo metro
valdybos tarnautojai. Regis, ten dirbo gailiaširdžiai žmo
nės, jie parūpino moteriai šepetį ir skyrė valyti vieną metro
stotį. Keistai susiklosčius aplinkybėms, tai buvo ta pati sto
tis po buvusiu jos tėvų namu.
Kad ir kaip Evelina stengėsi, po operacijos ją dažnai ap
imdavo silpnumas. Kartais ji tiesiog nugriūdavo ant suole
lio, ausyse spengdavo, akyse mirgėdavo, nugara tekėdavo
prakaitas.
Kartą, vėl nugriuvusi ant kietos sėdynės, Eva išgirdo ty
liai sakant:
- Sveika, mergaite.
Valytoja atsimerkė ir išvydo naujus kailinius vilkinčią
dailios išvaizdos pagyvenusią ponią.
- Labas vakaras, - iš nuovargio vos apversdama liežuvį
atsakė Eva.
- Ar manęs nepažįsti?
- Atleiskite, ne.
Senutė atsiduso:
- Taip, prabėgę metai nieko nepuošia. Gerai, priminsiu,
esu Zinaida Samuilovna.
Eva aiktelėjo - šalia jos sėdėjo buvusi kaimynė, mieloji
Zinočka. Evelina prisiminė moterį jauną, linksmą ir labai
draugišką. Zinočka, kieme ar laiptinėje sutikusi Evą, visada
pavaišindavo šokoladu, tarstelėjusi:
- Imk, nesivaržyk, aš to gero neturiu kur dėti.
Ir tai buvo tikra tiesa. Zinočka dirbo akušere, ir dėkin
gos moterys jai atnešdavo saldainių, šokolado ir kitokių
saldumynų. Gal Zinaida Samuilovna iš pacienčių gaudavo
ir vertingesnių dovanų, nes netekėjusi moteris gyveno tur
tingai, labai kruopščiai rūpinosi savo išvaizda. Bet ir dabar,
pasenusi, ji nepamiršo ankstesnių įpročių. Evai draugiškai
šypsojosi ne senutė, o pagyvenusi ponia, kurią puošė rū
pestingai sušukuotos žilos garbanos ir nepriekaištingas ma
nikiūras.
- Teta Zina! - sušuko Eva.
Buvusi kaimynė paniuro.
- Tik nevadink manęs teta, tai juokinga.
- Atleiskite, - sutriko Eva, - išsprūdo kaip vaikystėje. Aš
jus labai mylėjau!
- Ir tu man patikai, - linktelėjo Zinaida Samuilovna, -
miela, mandagi, tėvų užguita mergaitė. Kiek sykių sakyda
vau Grigorijui: jei jau ryžaisi auginti svetimą mergaitę, tai
138 Darja Doncova
būk mielaširdingas, neskriausk mažylės, negi ji kuo kalta?
Bet ne, jis, regis, ne pagal savo jėgas naštą užsikrovė. Be to,
ir Tonka ne geresnė buvo!
- Vadinasi, aš tikrai buvau ne jų duktė, - nutęsė Eva.
- Ar iki šiol to neišsiaiškinai? - nustebusi šūktelėjo Zi
naida. - Suprantu, kad vaikystėje tai buvo neįmanoma, bet
vėliau galėjai suprasti, jog tu jiems svetima!
- Kodėl Grigorijus visgi mane paliko? - Karčiai sušuko
Eva. - Geriau jau būtų į prieglaudą nuvežęs!
Zinaida šyptelėjo:
- Tai seniai buvo, visi jau išmirė, galiu tau ir tiesą pasaky
ti. Tavo tėvas Grigorijui pinigų davė, gerai sumokėjo!
- Ar pažinojote mano tėtį? - riktelėjo Eva. - Kas jis? Pa
sakykite nors kokią užuominą!
Zinaidos akyse šmėstelėjo nerimo kibirkštėlės.
- Man neteko su juo susitikti!
- Tai kodėl užsiminėte apie pinigus?
Zinaida Samuilovna atsargiai pasitaisė aukštą šukuoseną.
- Kartą Tonia pas mane atbėgo ištikta isterijos, puolė ant
kelių ir suriko: „Zinočka, gelbėk, bėkim pas mus, Griška
Evką muša.“
Išsigandusi Zinaida puolė į kaimynų butą ir iš įširdusio
vyro rankų išplėšė sąmonę praradusią dukterį. Akušerė iš
kvietė greitąją pagalbą, bet atvykę gydytojai nustatė:
- Ji paprasčiausiai apalpo, sumušimo žymių nėra.
- Bjaurybė, - šaukė Grigorijus, - užmušiu! - Netrukus
jis išbėgo.
Evą išvežė į ligoninę, o Tonia, apsipylusi ašaromis, papa
sakojo Zinai savo gyvenimo istoriją. Mergaitė buvo ne Gri-
šos duktė, jis sutiko ją auginti namuose už pinigus, kuriuos
jam sumokėjo tikrasis Evos tėvas. Tonia ir Grigorijus labai
norėjo išsikraustyti iš komunalinio buto į atskirą, tai jiems
pavyko tik „įsigijus*1Evą. Bet, regis, per sunkią naštą užsi
vertė, nes pinigai seniai baigėsi, o mergaitė liko. Grigorijus
per vėlai susivokė, kad jam teks maitinti, girdyti ir rengti
svetimą vaiką.
- Labai tavęs gailėjau, - atsiduso Zinaida, - buvai tokia
įbauginta, drebanti, nešiojai senas drapanas. Grigorijų auk
lėti buvo beprasmiška, gerai, kad jis mirė. Tikriausiai su To-
nia tau buvo geriau gyventi. Kad ir kaip būtų buvę, vėliau
jokių jūsų skandalų negirdėjau.
- Visai ne, - tyliai atsakė Eva, - mama manęs labai ne
kentė, ji Tiną mylėjo.
- Taigi, - papūtė lūpas Zinaida, - buvo už ką.
- Teisingai, - linktelėjo Eva, - Tina gerai mokėsi, buvo
mokyklos pažiba.
- Juk ji turėjo visas sąlygas, - pertraukė Zina, - o tau net
stalo neatsirado. Kai tik užsukdavau, vis rasdavau Evočką,
pasilenkusią virš palangės. Ir darbų mergaitei visą kalną
užkraudavo. Negi pamiršai? Gerai pamenu, kai tu po kie
mą pirmyn ir atgal bėgiodavai. Duonos parduotuvė - pieno
parduotuvė - šiukšlių konteineris. Tinos nė karto nesu su
tikusi su šiukšlių kibiru.
- Tiesa, - pritarė Eva, - tačiau mūsų mokykloje įvairių
mokinių buvo. Ana, Ivanas Romaškinas tik su močiute
augo, gyveno pusbadžiu, o dabar tapo akademiku, kartais
matau jį per televiziją.
- Kvailele tu, - atsakė Zina, - svarbiausia - ne turtai, o
meilė. Tu jos nė trupinėlio negavai, todėl ir užaugai kom
pleksuota.
Eva ranka parėmė skruostą.
- Tai irgi tiesa, visa meilė atiteko Tinai. Tikriausiai todėl
ji dabar garsi aktorė, o aš -valytoja.
- Na, aktorė ji buvo nuo vaikystės, - staiga piktai tarė
Zinaida, - klausyk, ar dar ilgai čia šepečiu mojuosi?
- Pamaina jau baigėsi.
- Eime pas mane, išgersime arbatos, - pasiūlė garbaus
amžiaus ponia.
140 Darja Doncova
- Mielai, - pritarė Evelina.
Iš senovinio bufeto išėmusi puodelius ir dėžutę šokoladi

nių saldainių, Zinaida Samuilovna tarė:
- Gal ir negražu, kad atskleidžiau svetimas paslaptis, bet
Tina mane labai įžeidė, įskaudino iki širdies gelmių.
- Kas atsitiko? - nustebo Eva. - Judvi susitikinėjate?
- Dievas - aukštai, caras - toli, o žvaigždės - nepasiek
si, - kandžiai tarė Zinaida. - Kai išsikraustėte į kitą butą,
nesu su ja kalbėjusi. Tačiau esu aistringa teatro gerbėja,
einu į visas premjeras ir, be abejo, žinojau, kad garsioji
Tina Burskaja - mažoji Valia, mano buvusių kaimynų
duktė.
Zina Samuilovna niekam nesigyrė, kad pažįsta aktorę,
bet filmus ir spektaklius, kuriuose vaidino Tina, žiūrėjo
ypač susidomėjusi. Jai buvo malonu, kad toji, kurią ji prisi
mena dar mažytę, dabar sulaukė didelės sėkmės.
Vėliau Zinaida Samuilovna per radiją išgirdo, kad Valen
tina Burskaja nusprendė ypatingai pažymėti savo jubiliejų,
surengti išskirtinį spektaklį dalyvaujant geriausiems Mas
kvos aktoriams.
Senos teatralės širdis pradėjo džiugiai daužytis, ji nekan
triai laukė artėjančios šventės. Senutė paskambino buvu
siai savo pacientei Mašenkai, kuri dirbo teatro kasose. Bet
Maša, visada noriai pardavinėjusi akušerei bilietus į bet
kurį spektaklį, šį kartą sušuko:
- Ak, Zinaida Samuilovna, negalėsiu jums padėti!
- Visus bilietus išpirko? - aiktelėjo ponia. - Nespėjau!
- Ne, ne, - nuramino ją Mašenka, - paprasčiausiai jie
išvis nebus pardavinėjami.
- Kodėl?
- Uždaras spektaklis, tik saviškiams, tikriausiai dalys pa
kvietimus, - tratėjo Maša, - bet jūs nenusiminkite, spektak
lis bus filmuojamas ir rodomas per televiziją.
Tačiau Zinaida Samuilovna norėjo patekti į teatrą. Ji ne tik
mėgsta vaikščioti į renginius, bet dar ir turi kitą hobį - renka
autografus. Į Burskajos gimtadienį susirinks visos įžymy
bės. Brangus Zinaidos sąsiuvinis galėjo pasipildyti daugybe
autografų.
Buvusi akušerė vos nesusirgo, mėgindama sugalvoti, kaip
jai pranikti į nepaprastą spektaklį. Jai į galvą šovė labai pa
prasta, bet nuostabi mintis: reikia Tinos paprašyti pakvie
timo.
Naujojo Burskajos adreso Zinaida Samuilovna nežinojo,
be to, jo jai neprireikė. Vakare, po spektaklio, buvusi aku
šerė atsistojo prie tarnybinio „Leo“ teatro įėjimo ir sulaukė
primadonos. Ši išėjo lydima grupės žmonių.
- Valečka! - šūktelėjo Zinaida.
- Ar mane kviečiate?
- Tave, vaikeli, gal galėtum prieiti?
Tina priartėjo prie Zinaidos. Už Burskajos nugaros šmė
žavo didžiulis vyras blausiu užtroškusios žuvies žvilgsniu.
Jo buvimas šiek tiek trikdė akušerę, bet ji šyptelėjo ir tarė:
- Kokia gražuolė užaugai, tapai talentinga aktore, kaskart
gėriuosi tave matydama.
Tina nušvito valdiška šypsena. Zinaida Samoilovna išsi
traukė sąsiuvinį.
- Labai ačiū, aš dirbu jums, žiūrovams, man labai svarbu,
kad vertinate kuklų mano triūsą. Ar norite autografo?
- Taip, žinoma, bet apskritai norėjau paprašyti pakvieti
mo į jūsų jubiliejui skirtą spektaklį.
Vis dar dirbtinai šypsodamasi, Tina skubiai sukeverzojo
ant švaraus lapo ir krestelėjo idealiai sušukuota galva.
- Deja, spektaklis bus rodomas tik saviškiams, žiūrovams
skirtą versiją galėsite pamatyti per televiziją.
- Nesu tau svetima.
Tina prisimerkė:
- Ar mudvi pažįstamos?
142 Darja Doncova
- Taip, ir labai gerai. Maža to, artimai bendravau su To
nia, tavo mama ir, žinoma, prisimenu tave dar mažą mer
gaitę.
- Kas jūs? - pamiršusi mandagumą ir oficialumą papras
tai paklausė aktorė.
- Bėgantys metai nė vieno nepuošia, - atsiduso Zinaida.
- Tina, - pasigirdo balsas iš automobilio, kuriame sėdėjo
primadonos palydovai, - ar dar ilgai?
- Tuojau! - riktelėjo ši, ir paliepė Zinai: - Sakykite, kuo
jūs vardu.
- Zinaida Samuilovna, jūsų kaimynė senajame name,
akušerė.
Tina krūptelėjo, šypsena bemat dingo.
- Aš jūsų nepamenu.
- Kaipgi, aš...
- Nutilkite!
- Vaikeli, mudvi kartu...
- Nenoriu nieko girdėti!
- Labai prašau...
- Kostia, - suriko Tina, - kuris kurį saugome? Ko stovi,
varnas gaudai, prie manęs kimba beprotės, o jis padangė
mis sklando!
Raumenų kalnas akimoju stumtelėjo Zinaidą į šalį.
- Mieloji, - mėgino suminkštinti aktorės širdį Zinaida, -
bilietą...
Tina, spėjusi nubėgti iki prabangaus užsieninio automo
bilio, atsigręžė ir paliepė „gorilai":
- Duok šiek tiek tai kaulytojai.
Apsaugininkas ištraukė iš kišenės tūkstantį rublių.
- Imk, sene, - krenkštelėjo jis, - ir kad daugiau tavęs čia
nematyčiau. Pažįstu jus, elgetas, vieną kartą gausite, ir vėl į
pelningą vietą paknopstom atbėgsite.
Iš nuoskaudos Zinaidos akyse sublizgo ašaros, ji norėjo
piktai sušukti: „Kaip jūs drįstate? Aš ne elgeta!"
Bet Kostia vienu šuoliu įveikė garbaus amžiaus ponią ir
visureigį skiriantį atstumą, o tviskantis automobilis lyg ra
keta šovė iš vietos.
Eva atsiduso:
- Įsivaizduoju, kaip jums nemalonu!
Akušerė linktelėjo:
- Visą naktį praverkiau, vis galvojau, kodėl mane palaikė
elgeta? Vilkėjau padoriais drabužiais, turėjau gražią rankinę,
ką tik buvau išėjusi iš kirpyklos. Ar būna tokių benamių?
- Žinoma, ne, - tarstelėjo Eva.
- Taigi, kad ne! - linktelėjo Zinaida. - Tik paryčiais su
siprotėjau: Tinka paprasčiausiai manęs bijo! Tikriausiai
nutarė, kad praeitis pamiršta, seniai palaidota, praėjo ne
vienas dešimtmetis, o Zinaida Samuilovna seniai supuvo
kapinėse. O aš - štai, stoviu! Gyva, sveika ir, beje, ne tokia
jau sena. Kai ji laukėsi kūdikio, buvau visai jauna, nors jau
turėjau didelę darbo patirtį!
- Kokio kūdikio? - išsprogino akis Eva.
Akušerė tvarkingai ištiesino kietai iškrakmolytą staltiesę.
- Pameni, kai Tina susirgo? Vasarą pas močiutę hepatitą
pasigavo?
- Žinoma, - linktelėjo Eva, - man tai buvo nuostabiau
sias laikas. Valką ilgam paguldė į kliniką, motina pas ją
nuolat važinėjo. Aš viena likdavau namie, tai buvo didelis
malonumas!
Zinaida šyptelėjo:
- Aha, hepatitas! Nemaloni liga, žmogų pykina, pažei
džiamos kepenys, vėliau reikia ilgai dietos laikytis, ligoniai
labai sublogsta.
- Atvirkščiai, Tinka pradėjo storėti, - atsiduso Eva, - išsi
pūtė lyg kubilas. Bet dėl pykinimo tikra teisybė, seserį tualete
tąsydavo kaip reikiant. Todėl mama ir suprato, kad Valkai su
sveikata blogai: ką tik praryja, viskas sukyla atgal. Na, vėliau
nuvedė pas gydytoją, ir paaiškėjo, kad serga hepatitu.
144 Darja Doncova
- Kvailele, - šiek tiek irzliai pareiškė Zina, - ji buvo nėščia!
- Viešpatie! - suplojo rankomis Eva. - Negali būti!
- Tikra tiesa, - patvirtino akušerė, - kaime vasarodama
vaiką susigavo. Močiutė nesusivokė, o Tina, būdama labai
jauna, išsigando. Visą rugsėjį slėpė, kad ją pykina, motinai
prisipažino tik spalį, kai pilvas pradėjo didėti. Ar suvoki,
kaip viskas susiklostė? Aborto daryti negalima, o kam gim
dyti? Pati dar vaikas, visi naujagimio priežiūros rūpesčiai
užgrius Tonkos pečius, be to, ir gėdos neišvengsi. Tik da
bar niekas nesistebi vienišomis mažametėmis motinomis, o
anksčiau nėščia mokinė buvo badoma pirštais, smerkiama.
Išsigandusi Tonka atbėgo pas Zinaidą ir puolė jai į kojas
šaukdama:
- Gelbėk!
Akušerė pasiūlė puikią išeitį. Pažįstanti turtingą porą,
jiems viskas gerai klojasi, trūksta tik vieno - Dievas vaikų
pagailėjo. Šeima ketino įsivaikinti kūdikį, bet baiminosi,
kad netektų auginti girtuoklės motinos pamestinuko. O čia
mergaitė, dėl nepatyrimo pastojusi nuo kaime vasarojan-
čio naivaus berniuko. Abu tėvai buvo neragavę alkoholio,
nerūkę. Tiesiog du kvaili paaugliai nusprendė pažaisti su
augusių žmonių žaidimus. Jų žaidimų rezultato niekam ne
reikėjo, tad buvo didelė tikimybė, kad kūdikis gims sveikas.
Zinaida pasikalbėjo su savo bevaikiais pažįstamais su
tuoktiniais, ir šie, labai apsidžiaugę, apgyvendino Tiną iš
nuomotame bute. Mergaite čia ir gimdė, Zina pati priėmė
sveiką klykiantį berniuką. Ji pati vėliau, suprantama, už gerą
atlygį, parūpino visus reikalingus dokumentus, o naujagimį
įregistravo niekada nesilaukusios moters pavarde. Jie Tiną
parvežė namo ir paliepė:
- Niekam nė žodžio, tu sirgai hepatitu.
Išsigandusi Tina užsičiaupė ir neatvėrė burnos iki šiol.
- Įsivaizduoji, kaip ji jautėsi mane išvydusi? - tarė Zinai
da. - Juk aš skaitau laikraščius, žiūriu televizorių, žinau, kokį
įvaizdį Burskaja susikūrė. Švelni, inteligentiška, gera, gailes
tinga, tai pinigų duos kurio vaiko operacijai, tai medicinos
centre kūdikius aplankys ir visur tvirtins tą patį: „Man Vieš
pats vaikų nedavė, todėl dabar kitiems padedu. Mylėkime
vieni kitus, tada pasaulyje nebus nelaimingų žmonių. Visiškai
nesuprantu moterų, kurios savo tikrus vaikus į vaikų namus
atiduoda. Kodėl gyvenime tiek neteisybės? Aš svajojau apie
sūnų ir dukterį, bet Dievas pagailėjo. Kitai vaikų nereikia, o
prigimdo daugybę..." Dar prikalba visokių protingų žodžių
apie kontracepciją ir atsakomybę už vaikus. Žinoma, aš su
pratau, kad jai liepė tokį vaidmenį vaidinti, įvaizdį kurti, bet
kartais imdavo juokas ir net darydavosi koktu. Neseniai po
kalbių laidoje ji užsipuolė nelaimingą mergaitę. Ji aštuonio
likos metų pagimdė, vyro neturėjo, todėl nusprendė kūdikį
parduoti. Girdi, pirkite, gerieji žmonės, nebrangiai prašau,
pati jo neišmaitinsiu! Kaip Valentina nelaimingąją mergaitę
smerkė, negailestingai plūdo ir vis šūkčiojo: „Mes, moterys,
nežinančios, kas yra motinystė... Mes, kurioms nebuvo lemta
pagimdyti kūdikio, mes, likimo pasmerktos..."
Zinaida Samuilovna išjungė televizorių ir liūdnai šypte
lėjo, pagalvojusi, kokia audra kiltų, jei akušerė, kaip nors
patekusi į šią laidą, atsistotų ir pareikštų: „Tu meluoji! Aš
pati savo rankomis priėmiau tavo sūnų, kurį atidavei sve
timiems, pati kūdikio atsisakei. Neturi teisės kitų smerkti!
Atsipeikėk, Valia!"
Zinaida taip elgtis negalėjo dėl kelių priežasčių. Akušerė
žinojo daug svetimų paslapčių, bet mediko profesija įparei
goja tvirtai laikyti liežuvį už dantų. Be to, berniukas, ati
duotas svetimiems žmonėms, juos vadina savo tėvais. Tie
sa, dabar jis jau suaugęs žmogus, ir vis dėlto akušerė neturi
teisės keisti kito žmogaus likimo. Zinaida Samuilovna yra
labai padori moteris, todėl ji neskalambijo visam pasauliui
tiesos apie Burskają, pirmiausia pagailėjo jos vaiko ir tų,
kurie jį įsisūnijo.
146 Darja Doncova
- Tik tau vienai tiesą papasakojau, - baigė išpažintį Zi
naida.
- Kodėl? - vien lūpomis pasiteiravo Eva. - Kodėl išdavė
te savuosius principus?
Zinaida Samuilovna išsitiesė.
- Tina - negeras žmogus, nors visa šalis ja gėrisi, ji atsi
gimė į motiną. Tonia buvo nenaudėlė, Grigorijus, beje, irgi
ne geresnis. Na, daugiau tau nieko nauja nepasakysiu. Tina
vaikystėje mėgo skriausti jaunesniąją sesutę. Ji nepraleisda
vo progos tau trinktelėti. Gal pamiršai?
- Prisimenu, - tyliai patvirtino Eva, - ji ir dabar nepripa
žįsta, kad esu jos giminaitė.
Zinaida kilstelėjo pirštą:
- Dabar tu jai galėsi atkeršyti, nuvažiuosi pas ją ir pareik
ši: viską žinau apie tavo berniuką. Nemanyk, kad paslaptis
palaidota amžiams! Anksčiau ar vėliau bet kuri paslaptis
paaiškėja. Štai ką sugalvojau! Tinkamu laiku tave, Evočka,
sutikau. Atkeršysiu Tinkai už pažeminimą ir tau pasitar
nausiu, galėsi už tylėjimą iš sesers pinigų pareikalauti. Te
gul Dievas mane baudžia, bet su rupūže reikia rupūžiškai
elgtis!
16 SKYRIUS
Evelina didžiuodamasi pažvelgė į mane.

- Graži istorija? Klok pinigus!
Tylėdama žiūrėjau į Tiną.
- Na, duok, - entuziastingai sušuko pašnekovė, - skai
čiuok pinigėlius!
- Tu nepasakei žudiko pavardės.
- Nejau nesupratai, kas jis? Pats Tinos sūnus nuspren
dė mamytei atkeršyti. Pas svetimus žmones sunku gyventi,
pati žinau. Visi kreivai žiūri į įvaikį. Be to, jis suvokė, kad
jam atiteks palikimas...
Galėjau ginčytis su Eva ir tvirtinti, kad pasaulyje yra ir
kilniaširdžių, nesavanaudžių žmonių, kurie našlaičiams
pakeičia gimdytojus, tampa tikraisiais tėvais ir motinomis,
bet neturėjau tikslo su ja polemizuoti.
- Pinigus tikrai gausi, - patikinau ją, - pasakyk vaikino
vardą ir pavardę.
- Jam jau virš trisdešimties, ir jis jau ne vaikinas, o įmitęs
eržilas. Gerai, dėk babkes ant stalo!
Padėjau banknotus.
- Kas tai? - prisimerkė Eva.
- Pinigai!
- Kiek?
- Tiek, kiek sutarėme!
Ji suskaičiavo banknotus.
- Gerai, antrąją pusę atiduosi vėliau.
- Kokią antrąją pusę? - pašokau.
- Tinos sūnaus vardas kainuoja penkis šimtus, - nė kiek
nesivaržydama pareiškė Eva. - Aš jį žinau! Jis, beje, pas
Ziną buvo atėjęs! Štai kaip! Labai įdomi istorija, mamytės
ieškojo. Man akušerė dar labai daug ką papasakojo!
- Juk mes susitarėme dėl dviejų!
- Teisingai. Tik už tuos pinigus pažadėjau pasakyti, kas
nužudė! - šyptelėjo Eva. - Nesiruošiau sakyti vardo ir savo
pažadą tęsėjau: žudikas - Tinos sūnus, daugiau nebuvo kam
žudyti. Tikriausiai mamaitės palikimas viliojo, apie mane jis
nežino, nenujaučia, kad dar tetą turi ir su ja tektų dalytis. Bet
man viskas atiteks, nes nusikaltėlis bus pasodintas už grotų,
vos tik tavo straipsnis pasirodys. O už vardą, pavardę ir adre
są - specialus mokestis. Zina daug ko man papasakojo, aš tau
tą informaciją galiu atskleisti, bet, pati supranti, ne už ačiū.
Sugriežiau dantimis, bet, ramiai pasvarsčiusi, nuspren
džiau: Eva visiškai teisi. Ji tik pažadėjo pasakyti, kas nužu
148 Darja Doncova
dė, ir manęs neapgavo. Bet man būtina žinoti piktadario
vardą.
- Ar žinai tikslius jo duomenis? - užsipuoliau pašnekovę.
- O kaipgi!
- Nagi sakyk!
- Dėk pinigus!
- Tiek daug nesinešioju.
- Nėra rubliukų - nebus ir informacijos, - nukirto Eva. -
Jei nori „ekskliuzyvo“, paskubėk, ilgai laukti nesuruošiu,
parduosiu kitai žurnalistei, ne tokiai šykščiai kaip tu, o pro
tingai, kuri išsyk suuos, kas į jos rankas pateko.
- Sumokėsiu po dviejų valandų! - sušukau. - Žinai, va
žiuokime kartu su manimi, paimsiu iš spintos pinigus.
Evelina krenkštelėjo:
- Na, jau ne. Noriu dalyvauti gedulinguose pietuose, savo
būsimais namais pasigėrėti. Juk žmonės iš kapinių sugužės
į namus.
- Gal pamiršai, kad Semionas Petravičius staiga mirė! -
sušukau. - Kokie gali būti gedulingi pietūs name, kurio šei
mininkas ką tik mirė? Kas juos organizuos?
Evelina ant piršto sukiojo nešvarių plaukų sruogą.
- Organizatorių atsiras, išgerti visi nori, į namus su
sirinks daugybė žmonių. Be to, pasinaudos proga, kad
šeimininkų nebėra, ir pradės šlaistytis po kambarius. Ne,
privalau ten važiuoti, be to, nedelsiant, kitaip viską iš
vogs! Tikriausiai Tinka namuose turėjo tarnaitę. Liepsiu
jai leisti svečius tik į svetainę, o kitus kambarius užra
kinti.
- Manau, kad tavęs niekas neklausys, - atsidusau.
Eva šyptelėjo:
- Klysti! Mano pase aiškiai parašyta: Evelina Grigorjevna
Burskaja, ir gimimo liudijimą turiu. Jame juodu ant balto
įrašyta, kas mano motina ir tėvas. Aš dabar visoms kamba
rinėms įsakinėsiu!
M e il ė s e i l ė ir tr e č i a s n e r e i k a l i n g a s 149
Staiga pasidarė šlykštu, jaučiausi taip, lyg ramiai eidama
keleliu būčiau įmynusi į karvės „blyną".
- Sutarkime taip, - nepastebėdama, kaip jaučiuosi, kal
bėjo Eva, - atvažiuok į gyvenvietę, rašykis adresą, įeisi į
namo vidų, perduosi man pinigus, o aš pasakysiu tau žu
diko vardą.
Dvejojau.
- Ar apsaugininkai mane įleis?
- Pasakyk, kad atėjai į Burskajos atminimui skirtus gedu
lingus pietus. Jei vis dėlto neįleis, skambtelėk man į mobilų
jį telefoną, įsimink numerį.
- Ar turi mobilųjį telefoną?!
- Kodėl ne? - gūžtelėjo pečiais Eva ir išsitraukė seną, ap
trintą aparatą.
Iš tikrųjų, kodėl ne? Mobilusis telefonas jau nebėra pra
bangos ženklas, o pats telefonas, jei nėra išskirtinis, kai
nuoja kapeikas.
- Vadinasi, susitarėme, - džiugiai patrynė delnus Eva, -
lauksiu. Jei neateisi - kaltink save, žudiko vardą pasakysiu
kitai žurnalistei.
Tai tarusi, ji pašoko, užsimaukšlino bjauriąją beretę ir iš
lėkė lyg vėjas, palikusi mane apmokėti sąskaitą.
Namo grįžau įsiaudrinusi, puoliau prie spintos, kur lai

kau „aukso atsargas", pagriebiau pinigus, įsigrūdau į ranki
nę ir išgirdau Julią tariant:
- Labai gerai, kad grįžai.
- Ar jau grįžai iš darbo? - sušukau.
Julia pradėjo aršiai kasytis.
- Matai, kaip siaubinga, - sušuko ji, - negaliu liautis!
Atsargiai pasikasiau kaklą.
- Ir tu sergi niežais, - bemat konstatavo Julečka, - reikia
elgtis ryžtingai!
- Kaip?
150 Darja D oncova
- Iš pradžių atlikime visuotinę gyvūnų dezinfekciją, tada
nukenksminkime žmones ir butą! - trinktelėjo kumščiu j
stalą mergina. - Kažkokių daiktų nedezinfekavome, ir jokio
rezultato, juk negalime tokie visą laiką būti!
- Na, - išlemenau, - e... e... iš esmės...
- Ar tu kitaip galvoji? - paniuro Julia.
- Apskritai tau pritariu, - skubiai atsakiau, - tik mes tu
rime daugybę daiktų.
- Tai ir sutvarkysime juos! - ryžtingai šūktelėjo Julia.
Trinktelėjo durys, iš koridoriaus pasigirdo Kiriuškos balsas:
- Ar čia yra kas?
- Kodėl tu ne pamokose? - pasipiktinau. - Vėl iš algebros
pabėgai?
- Mane Nina Konstantinovna išvarė, - linksmai šypso
damasis pareiškė berniukas.
- Mokytoja neturi teisės taip elgtis! - dar labiau supy
kau. - Tuoj pat grįžk į klasę ir pasakyk mokytojai, kad dėl
jos vaikas neteko teisės j mokslą, o Konstitucijoje...
- Žinai, Lempa, - ramiai pertraukė Kiriuša, - Nina Kons
tantinovna irgi apie Konstituciją priminė. Tik ji pareiškė,
kad blusų apsėsti berniukai kitiems kelia pavojų, todėl šie
turi būti izoliuoti.
Išpyškinęs visą tiradą, paauglys iš visų jėgų pradėjo ka
sytis galvą.
- Kuo čia dėti odos parazitai? - suklusau.
- Nina Konstantinovna, vos įėjusi į klasę, tuoj pradėjo
man pamokslauti, - Kirilas nekaltu veidu pradėjo pasakoti,
kas vyko klasėje. - Zyzė vieną ir tą patį: „Romanovai, ne-
sikasyk", „Kirilai, liaukis pakaušį krapštyti14, „Netvarka, ko
nuolat draskaisi?“ Aš jai atsakiau: „Atleiskite, negaliu ten
kinti jūsų užgaidų. Lempa nupirko Jorkšyro terjerą, jis turi
blusų, šios peršoko ant žmonių, todėl dabar man visą kūną
niežti."
Griebiausi už galvos:
- Irisiukas blusų neturi!
- Bet aš visas draskausi, - pertraukė berniukas, - vos tik
prisimenu jorkšyrą, - pradedu drebėti.
- Irisiukas serga niežais! Juos platina erkės!
- Tas pats velnias! - melancholiškai pareiškė Kiriuša.
Vėl trinktelėjo durys, su striuke ir batais tiesiai j virtu
vę įvirto Liza. Riktelėjusi indėnų kovinį šūksnį, mergaitė iš
visų jėgų kuprine trenkė Kiriuškai per galvą.
- Debile, - suriko ji, - išgama!
Kirilas nuo stalo stvėrė samtį.
- Tuojau gausi kaip reikiant!
- Greitai padėk į vietą, - paliepė Julia.
- Ji pirmoji pradėjo! - suinkštė berniukas. - Lizka gali
muštis, o jai grąžos duoti negalima? Tai nesąžininga!
Atsigręžiau į mergaitę:
- Lizaveta! Pasiaiškink!
Mokinė paplūdo ašaromis.
- Kirilas man užtraukė gėdą... Sėdžiu ramiai per anglų
kalbos pamoką, staiga įpuola Nina Konstantinovna...
Klasės auklėtoja atrodė baisiai įpykusi. Liza sunerimo,
išvydusi tokią susinervinusią ponią, paprastai ji būna labai
apatiška.
- Jelizaveta Romanova, - sucypė mokytoja, - tuoj pat ke
liauk namo ir be sanepideminės stoties pažymos mokykloje
nesirodyk!
Liza sumirksėjo, jai į galvą toptelėjo, kad klasės auklėtoja
išsikraustė iš proto.
- Kas atsitiko, Nina Konstantinovna? - nerimaudama
paklausė anglų kalbos mokytoja.
Ir tada Nina Konstantinovna papasakojo tokią istoriją,
kad Lizai užkaito ausys.
- Romanovų šeima aptekusi utėlėmis! - suriko klasės
auklėtoja. - Mano pamokoje Kirilas tiesiog draskėsi!
- Netiesa, - pašoko Liza.
152 Darja Doncova
- Jis pats papasakojo apie utėles ir blusas, kuriomis apte
kę visi namai, - šaukė klasės auklėtoja.
- Ji meluoja, - pertraukė Lizą berniukas, - aš tik apie blu
sas užsiminiau!
Lizaveta spyrė Kirilui.
- Išgama! Klausyk toliau!
Mergaitė mėgino paaiškinti Ninai Konstantinovnai:
- Irisiukas serga niežais! Tai vieni niekai, labai lengvai
išgydomi! Man jau niekas nebeniežti!
Bet kaip tik tuo metu Lizavetai nepaprastai panižo pa
kaušis. Vos tik ji kilstelėjo ranką prie galvos, jos suolo
draugė, Asia Vodovozova, stvėrė vadovėlius ir persėdo į
kitą suolą.
- Keliauk, Lizočka, - kokčiai saldžiu balsu paprašė anglų
kalbos mokytoja ir iškart nusičiaudėjo.
- Štai, - nepraleido progos pareikšti Nina Konstantinov
na, - ir jūs užsikrėtėte. Iš pradžių, kaip ir sergant visomis
ligomis, pasireiškia sloga. Keliauk, Romanova, namolei ir
be sanepideminės stoties pažymos nesirodyk!
Panarinusi galvą Liza pasuko prie durų. Kiti mokiniai
pradėjo čiaudėti, o kai mergaitė ant slenksčio atsigręžė,
išvydo keistą vaizdelį: visi mokiniai kartu su anglų kalbos
mokytoja ir Nina Konstantinovna karštligiškai kasėsi ir
muistėsi.
- Kuo čia aš dėtas? - piktinosi Kiriuška. - Pati visus už-
krėtei niežais.
- Reikėjo neužsiminti apie Irisiuko niežus, kvaily.
- Tu - kvailė kvadratu.
- Liaukitės, - riktelėjo Julia, - dabar ne laikas pyktis!
Klausykitės manęs įdėmiai. Kirilas, Lizaveta ir aš dezinfe
kuojame patalpas, o Lempa eina į mokyklą ir praneša, kad
Kiriuša kvailai pajuokavo!
- Ar aš, - sucypė Kirilas, - tikras idiotas?
- Taip, - skubiai atsakė Liza, - būtent taip.
- Bėk greičiau, Lampadėle, - stumtelėjo mane Julečka, -
kitaip Nina Konstantinovna ir iki prezidento nusigaus. Bū
dama buka ir aktyvi, ji tikrai nesunkiai tą padarys.
Vėl trinktelėjo durys. Pasirodė Seriožka, jis buvo paniu
ręs lyg juodas audros debesis. Visi šyptelėjome. Seriožka
yra gana taikus žmogus, bet, kaip ir kiekvienas, turi savąjį
„garo nuleidimo mygtuką". Vaikinas negali pakęsti, kai jį
trukdo futbolo rungtynių transliacijos įkarštyje arba prašo
skubiai išeiti iš vonios. Tokiais atvejais Sergejus gali nesu
sivaldyti, bet neilgam, po dešimties minučių jis apie tai pa
miršta ir vėl būna puikios nuotaikos. Bet kartais, labai retai,
jį apima įniršio priepuolis, ir tada namiškiai daro viską, kad
Seriožka neužsipliekstų. Pirmasis artėjančios audros požy
mis - paniurusi veido išraiška.
- Mielasis, - sučirškėjo Julia, - puiku, kad šiandien anks
čiau grįžai, Lempa žadėjo barščių išvirti, tuoj kartu papie
tausime.
Aš krūptelėjau. Na, Julečka, tikra Lisa Patrikejevna, nu
kreipė smūgį į Lempą. Serioža užsimanys barščių, kurių
nėra, ir spėkite iš dviejų kartų, kieno galva dėl to kentės!
- Šiandien iš literatūros gavau penketą, - įžūliai pamela
vo Kiriuška, žvelgdamas vyresniajam broliui į akis.
- O aš iš anglų gavau puikų įvertinimą, - antrino Lizave-
ta, - be to, mane pakvietė dalyvauti olimpiadoje.
Netrukus visi trys gudreivos nekaltai sumirksėjo, mė
gindami melagingai įteigti, neva jie nuostabūs, protingi, ir
niekuo nenusikaltę. Susigūžiau. Reikėtų kažkuo pasigirti,
bet, kaip tyčia, nieko tinkamo nesugalvojau: maisto nenu
pirkau, sriubytės neišviriau...
- Puiku, kad anksčiau grįžai, - gražbyliaudama tą patį
kartojo Julia, - dabar užkąsime.
- Nenoriu, - burbtelėjo Serioža.
- Sriubytės!
- Jau sotus!
154 Darja Doncova
- Kur valgei?
- Sąvartyne! - suriko jis.
- Ką? - vienu balsu sušukome.
Serioža klestelėjo ant kėdės.
- Šiandien nuvykau pasirašyti sutarties, apsivilkau kos
tiumą, nusiskutau, pasikvėpinau, susišukavau, be to, nuta
riau išsitepti vaistais.
Atsargiai atsisėdau ant kėdės ir įdėmiai klausiausi Serio-
žos pasakojimo.
Kai Serioža atvyko į įmonę, darbuotojai šiek tiek pašnai
ravo į jo nuskustą galvą, bet, žinoma, nieko nesakė. Vėliau
viršininko sekretorė, patiekdama kavą, ėmė šniurkščioti
nosimi ir čiaudėti. Tada Seriožai toptelėjo, kad jis iki šiol
dvokia vaistais nuo niežų. Vos spėjo susivokti, kaip elgtis, į
kabinetą įpuolė labai daili mergina ir suriko:
- Tėti, kodėl tavo kabinete dvokia sąvartynu!
Viršininkas išpūtė akis ir, žvilgtelėjęs į Seriožą, tarė:
- Lenočka, juk vyksta derybos!
Mergaitė linktelėjo ir dingo.
- Fu, - koridoriuje pasigirdo skambus jos balselis. - Tė
vas derasi su benamiu, dvokiančiu skustagalviu!
Seriožai ėmė niežtėti kojas, ir tiesiogine to žodžio pras
me jis panoro spirti bjauriajai mergiotei, bet teko apsimesti,
kad nieko negirdėjo.
Galiausiai merginos tėvas, sėdėjęs prie rašomojo stalo,
ramiai paaiškino:
- Jūsų pasiūlymas mane sudomino, bet sprendimą, ar
pasirašyti sutartį, priima Ivanas Nikolajevičius, aš esu tik
mažas viršininkėlis.
- Eime pas jį, - sukruto Sergejus.
- Valdytojas bus po ketvirčio valandos.
- Kol kas parūkysiu.
- Tik lauke, pas mus nerūkoma, - nukirto „mažas virši
ninkėlis".
Serioža neturėjo kitos išeities, išėjo į kiemą, priėjo prie
šiukšliadėžės ir pradėjo raustis po kišenes. Iš pradžių išsi
traukė mobilųjį telefoną, tada automobilio raktelius, vėliau
pakelį, kuriame buvo likusi vos viena cigaretė.
Užsirūkęs Sergejus sumaigė pakelį, švystelėjo į šiukšlia-
dėžę ir pradėjo pūsti dūmą, kartkartėmis pasikasydamas
skustą viršugalvį, kurį kažkodėl dilgčiojo ir žnybčiojo. Tuo
metu pro duris išpuolė mėlyną chalatą vilkinti mergina ir į
tą šiukšliadėžę išpylė gana didelį kibirą.
Seriožka žengė porą žingsnių, ketino grįžti į kabinetą, bet
išsyk susivokė: kažkas čia ne taip. Švarko kišenė buvo įtar
tinai lengva, vaikinas paplekšnojo per šonus ir neužčiuopė
nei automobilio raktelių, nei telefono. Akimirką Sergejus
nustebęs dvejojo, bet tuo metu iš metalinės šiukšliadėžės
gilumos pasigirdo skambi trelė.
Reklamos specialistas išsyk suprato, kas atsitiko. Iš pra
džių jis į šiukšliadėžę švystelėjo sumaigytą pakelį, o vėliau,
mąstydamas apie sutartį, nejučia išmetė ir telefoną bei rak
telius.
Nebuvo ką daryti, Seriožka susirado ilgą pagalį ir pradėjo
kruopščiai naršyti šiukšles. Mergaitė mėlynu chalatu buvo
išvertusi daug šlamšto, todėl jam teko iš šiukšliadėžės iš
traukti ir išrikiuoti visą glėbį tuščių butelių. Galiausiai tarp
suglamžytų popiergalių ir maisto atliekų jis rado savo daik
tus. Serioža persisvėrė per didelės urnos kraštą ir išgirdo
skardų balselį:
- Tėte, tėte, jis išties valkata, butelius renka.
Vos neįgriuvęs į šiukšliadėžę, Seriožka pastvėrė raktelius
ir mobilųjį telefoną, nusipurtė, pakėlė galvą ir viename lan
ge išvydo bjauriąją mergiotę ir jos tėvą, „mažą viršininkėlį".
Jo žandikaulis buvo atvipęs iki bambos.
Sutarties su Serioža jie nepasirašė. Jo net į vidų neįleido.
Apsaugininkas didžiuliu kūnu užstojo duris ir riktelėjo:
- Keliauk iš čia, ši vieta - padoriems žmonėms.
156 Darja Doncova
Išklausiusi pasakojimą apie vaikino nuotykius prikan-
dau lūpą, tvardžiausi, kad tik garsiai nesusijuokčiau. Tylėk,
Lempa, tylėk.
- Ir kodėl man taip nutiko? - gailingu balsu paklausė Se
riožka. - Jei viską išsiaiškinčiau, tai...
Pašokau.
-A k!
- Kas atsitiko? - sušnypštė Julečka.
- Pamiršau automobilį nuvaryti nuo laiptinės durų! Ke
lią užtveriau, tuoj grįšiu!
Vis dar murmėdama puoliau į prieškambarį, ir tiek jie
mane tematė. Tegul Seriožos įsiūtis nuslopsta poniai Roma
novai nedalyvaujant. Žinoma, namiškiai greitai suvokė, kuo
gresia Seriožkos pasirodymas namie tokią nelemtą valandą,
todėl pradėjo girtis savais pasiekimais. Man pristigo išmo
nės, todėl skubiai dingau iš namų. Čia tuoj kils tornadas.
17 SKYRIUS
Išbėgau į gatvę, pažvelgiau į laikrodį ir supratau, kad iki

susitikimo su Eva turiu daug laiko. Tad nutariau eiti į mo
kyklą ir pasikalbėti su bjauriąja Nina Konstantinovna.
Keista, bet didelis pilkas pastatas buvo tuščias. Net pus
protė senutė, kuri čia dirbo neva budėtoja, nesėdėjo prie
durų ir nemezgė dar vienų kojinių.
Mokinius lyg vėjas būtų išpūtęs, mokytojai irgi nežinia
kur išgaravo. Nepaliaudama stebėtis nusigavau iki mokyto
jų kambario ir neapsakomai apsidžiaugiau koridoriuje prie
palangės išvydusi kruopščiai nusiskutusį nediduką senuką,
ramų žmogeliuką.
- Gal žinote, kur visi išsilakstė? - paklausiau.
Senukas sučepsėjo, tada atsargiai padėjo ant žemės dėklą
su gitara ir mandagiai paaiškino:
- Vyksta kažkoks pasitarimas, o aš lūkuriuoju Valerijano
Nikolajevičiaus, muzikos mokytojo.
Tai taręs, senukas spoksojo į mane ir šypsojosi. Nuspren
džiau palaikyti nereikšmingą pokalbį:
- Tikriausiai jūsų anūkas mokosi skambinti gitara?
Senukas sunkiai atsiduso:
- Pats mokausi.
- Kodėl? - nusistebėjau.
Senukas subtiliai krenkštelėjo:
- Noriu „Smoke on the water" paskambinti ne prasčiau
nei Ričis Blekmoras.
Išsižiojau. Žinoma, labai seniai nebuvau lietusi arfos, bet
turiu puikią atmintį ir gerai išmanau ne tik klasikinę mu
ziką, bet ir estradinę. Išvertus dainos, apie kurią užsiminė
senukas, pavadinimą, jis skambėtų „Dūmai ant vandens", ir
ją dainuodavo garsioji „Deep Purple" grupė, o Ričis Blek
moras skambino gitara.
- Valerijonas Nikolajevičius ketino mane mokyti muzi
kavimo pradmenų, - atviravo senukas, - bet aš jam tiesiai
pasakiau: „Būkite malonus, išmokykite tik šią melodiją,
kaip dabar sakoma... džeržginti! Noriu tik šią melodiją pra
mokti, daugiau gitaros net į rankas neimsiu." Beje, man jau
neblogai sekasi, gal norite pasiklausyti?
Nesulaukęs atsakymo, šis Dievo avinėlis išsitraukė gitarą
ir, įtemptai krutindamas lūpas, ėmė klaidingai brazdinti jau
net kelių žmonijos kartų dievinamą melodiją.
- Kodėl nusprendėte mokytis būtent šios melodijos? -
tik tiek sugebėjau paklausti pasibaigus „koncertui". - Kuo
jus sužavėjo „Dūmai ant vandens"?
Senukas šyptelėjo:
- Mano anūkas - dykinėtojas ir tinginys. Praėjusiais me
tais baigė mokyklą, į institutą neįstojo, dirbti nenori, nu
sprendė tapti gitaristu. Vis aiškina, kiek daug muzikantai
uždirba. Aš jam kalu į galvą: „Susirask darbą", o jis atšauna:
158 Darja Doncova
„Tu, seneli, idiotas! Išeisiu į sceną ir visus nustebinsiu." O
pats - tik brazdi brazdi! Pasileidžia įrašą, klausosi, mėgi
na pakartoti, bet niekaip nesiseka. Tada aš, kai anūko ne
buvo namie, užėjau į jo kambarį, pažvelgiau į kompaktinę
plokštelę, sužinojau, ko jis mokosi, ir kreipiausi į Valerijoną
Nikolajevičių. Dabar mikliai spaudau stygas, dar tik reikia
įgūdžius truputį patobulinti.
- Kam jums reikia mokytis tos melodijos? - bukai karto
jau tą patį klausimą.
Senukas išsitiesė, jo akys sužibo, balse suskambo juoko
gaidelės:
- O tu įsivaizduok, kas bus, kai vieną dieną įeisiu į jo mie
gamąjį, atimsiu iš tinginio gitarą, paskambinsiu „Smoke on
the water", tada švystelėsiu instrumentą ir tarsiu: „Anūkėli,
tu - tikras idiotas, net aš galiu šį niekalą iš pirmo karto pa
kartoti! Apie kokią sceną paistai? Eik dirbti!"
Jau ketinau susijuokti, bet tuo metu koridoriuje išvy
dau apkūnią ponią, direktorę Aną Markovną Pylkiną, kuri
griežtai paklausė:
- Ką čia veikiate?
- Lūkuriuoju Valerijano Nikolajevičiaus, - ramiai pareiš
kė senukas.
- Keliaukite namo, pas mus karantinas, mokytojams
atliekami tyrimai!
- Kokia liga įsisuko? - išsigando senukas. - Pavojinga?
Ar ja užsikrečia tik vaikai?
Pylkina kilstelėjo į gerą kumpį panėšėjančią ranką ir ėmė
kasytis pasmakrę, kaklą, petį. Mano galvoje lyg būtų kažkas
spragtelėję, tik dabar suvokiau, kodėl mokykloje tuščia. Se
nukas lyg pakerėtas spoksojo į Aną Markovną ir į palangę
kasėsi nugarą. Iš visų jėgų mėginau tvardytis, bet nepajė
giau, patryniau koją į koją ir skubiai tariau:
- Norėčiau matyti Niną Konstantinovną!
Pylkinos veidas papilkėjo.
- Nina Konstantinovna kartu su visais išėjo į poliklini
ką, - piktai iškošė ji, - sukėlė tokią sumaištį! Rado šiltinės
utėlę, išskalambijo visam pasauliui, sutrikdė tėvus, šie puolė
į sanitarijos ir epidemiologijos stotį, ir štai, prašom, liūdnas
vaizdelis. Dabar čia bus atlikta nuodugni dezinfekcija, mo
kykla uždaryta savaitei! Ar tai sąžininga mokyklos atžvil
giu?! Pamanykit, utėlės, blusos... Tikri niekai, patys būtume
jas išnaikinę, parazitus sudoroti nesudėtinga. Antai, kasausi
visą kūną, didelė čia bėda - pareisiu namo, išsimaudysiu, ir
viskas. Nina Konstantinovna labai negražiai pasielgė, vie
šai šiukšles iš namų išnešė, dabar visoje apskrityje būsime
blogiausi! Juk mokslo metų įkarštyje dezinfekuoti moky
klą - tikras skandalas!
Ji vėl ėmė energingai kasytis, aš nejučia ją mėgdžiojau,
senukas, pamiršęs atsisveikinti, paknopstomis ilgu aidinčiu
koridoriumi nulėkė laiptų link.
- Vadinasi, mokykla bus uždaryta? - pasitikslinau, trep-
sendama koja į grindis ir taip norėdama pasikasyti pėdą.
- Savaitei, - tarstelėjo Ana Markovna, - mokinius įleisi
me tik su odos gydytojo pažyma. Na, Nina Konstantinovna,
na, isterikė! Šiltinė jai pasivaideno, o jei ir taip būtų, kas čia
bloga? Klasėse sėdi po keturiasdešimt mokinių, juo mažiau
mokinių bus - juo geriau! Na, aš jai atkeršysiu!
Vis dar degdama įniršiu, direktorė „grakščiai" lyg kerėpla
įėjo į mokytojų kambarį. Papurčiau įkyriai niežtinčią galvą.
„Juo mažiau vaikų - juo geriau", ką Pylkina tuo norėjo pa
sakyti? Geriau dabar negalvoti apie Aną Markovną.
Išėjau į kiemą ir paskambinau namiškiams.
- Klausau, - sučiulbo Lizaveta, - kas skambina? Ko tyli?
Antonai, ar čia tu? Cha-cha! Atsakyk!
- Čia Lempa. Sakyk, ar susitaikei su Kiriuška?
- Ne, ir nesiruošiu.
- Tuoj pat eik ir pabučiuok jį, o dar geriau būtų, jei nu-
pirktum jam dovaną.
160 Darja Doncova
- Dar ko! - pasipiktino Liza, - už kokius nuopelnus?
- Niną Konstantinovną apėmė panika, ji iš baimės viską
supainiojo ir pranešė Sanitarijos ir epidemiologijos stoties
darbuotojams, kad mokykloje paplito šiltinės utėlės. Dabar
mokykloje paskelbtas karantinas visai savaitei, septynias
dienas sėdėsite namie, turėsite papildomas atostogas.
Ragelyje kurį laiką negirdėjau nė garso, jau maniau, kad
Lizaveta iš laimės neteko žado, bet staiga išgirdau klyksmą:
- Vau-u-u! Kirilai! Mano mielasis, mylimasis! A-a-a!
Mobiliajame telefone kažkas trakštelėjo, ekranėlis užge
so. Lizavetos šūksnio decibelų pasirodė esą per daug ma
najam mažyčiam telefonui ir, norėdamas dar likti „gyvas",
jis išsijungė.
Į kotedžų gyvenvietę atvykau prieš penkias minutes iki

sutarto laiko. Iš namelio, esančio šalia užtvaros, išėjo apsau
gininkas ir gana taikiai paklausė:
- Pas ką atvykote?
- Į Burskajos gedulingus pietus, - atsakiau.
Regis, vaikinui buvo liepta įleisti visus, kurie ištardavo
šiuos žodžius, tad jis tik linktelėjo, atvėrė užtvarą ir paslau
giai paaiškino:
- Važiuokite kairiąja alėja iki galo, dvidešimtas namas,
geltonas pastatas baltomis kolonomis.
Privažiavau prie namo ir įėjau pro atviras duris. Dėl visa
pikta, jei kas pasiteirautų, kodėl nekviesta atvykau, buvau
sugalvojusi pasiteisinti: „Manęs laukia Evelina Burskaja, tu
riu ją parvežti į miestą."
Įėjau į prieškambarį, tada į koridorių, o iš jo - į holą. Ten
netikėtai sutikau budėtoją, močiutę Leną, rankoje laikančią
konjako taurę.
Nustebino gėrimas - paprastai senutės renkasi saldų
vyną, likerį arba portveiną.
- Sveiki, - mandagiau tariau.
Močiutė Lena neatsakė. Ji svirduliuodama praėjo pro
šalį, regis, per daug išgėrė. Kai kuriems žmonėms gedulingi
pietūs - tik pretekstas skaniai pavalgyti ir gerokai įkaušti.
Nauja viešnia niekam nerūpėjo. Erdviame pirmajame
namo aukšte šlitinėjo keli iki skirtingo laipsnio įkaušę vyrai.
Gedulingi pietūs buvo pasiekę tokią stadiją, kad jų dalyviai
buvo pamiršę, dėl ko čia susirinko.
Stalas buvo padengtas židinio salėje. Įžengiau į ją tuo
metu, kai kažkokia juodą aksomo suknią vilkinti ponia sakė
kalbą. Sustingau ant slenksčio ir dairiausi, kur yra Evelina.
- Sėskite, - sušnibždėjo kažkas man į ausį, stumtelėda
mas prie laisvos kėdės.
Buvo nemandagu atsisakyti, teko prisėsti. Lyg tylus šešė
lis išdygo mergina tamsiai pilka suknele.
- Degtinės, konjako? - vos girdimai paklausė ji.
- Gal galėtumėte įpilti paprasto vandens?
Kambarinė linktelėjo ir iš butelio į stiklinę įpylė vandens.
„Aksominė" tetulė dar kalbėjo, regis, kalbą ji pradėjo seno
kai, nes dauguma žmonių tyliai kalbėjosi tarpusavyje, vientisą
šurmulį nustelbdavo ponios su taure rankoje padriki šūksniai.
- Stanislavskis... mūsų teatras... šventa tarnystė... geriau
sia vieta... šlovinga praeitis.
Paslapčia žvalgiausi į svečius - Evos tarp jų nebuvo. Tik
riausiai paveldėtoja naršo namus, vertina busimąjį turtą.
- Na, - staiga falcetu suspiegė ponia, - dabar, ponai, iš
gerkime, su Naujaisiais metais, valio!
Vos neišmečiau taurės su mineraliniu vandeniu. Tetulytė
šiek tiek suklydo, bet, regis, be manęs, niekas to nesuprato.
Mikliai užsivertusi taurelę, „aksomo suknelė" klestelėjo į
kėdę, svečiai įniko užkandžiauti.
Stengdamasi nesukelti nė menkiausio triukšmo, pakilau
nuo stalo. Tikriausiai Evelina užlipo į antrąjį aukštą.
Stabtelėjusi nedideliame pustamsiame koridoriuje prie
tualeto, išsitraukiau telefoną ir mėginau susisiekti su pavel
162 Darja Doncova
dėtoja, bet ši arba negirdėjo, arba nenorėjo atsiliepti. Ga
liausiai išgirdau abejingą balsą: „Abonentas neatsako, mė
ginkite paskambinti vėliau."
Atsidusau, apsidairiau, išvydau siaurus tamsaus medžio
laiptus ir nutariau lipti aukštyn. Nespėjau žengti ant pirmo
sios pakopos, kai nežinia iš kur išdygo ta pati kambarinė
pilka suknele ir mandagiai, bet griežtai tarė:
- Atleiskite, j šeimininkų valdas eiti nevalia, gedulingi
pietūs vyksta tik pirmame aukšte.
- Atsiprašau, aš ieškau Evelinos.
- Svečiai yra židinio salėje, - maloniai šyptelėjo mer
gina, - beje, visas pirmas aukštas yra atviras. Jūsų draugė
galėjo užeiti į bet kurį kambarį, pasižvalgykite biliardinėje
ar valgomajame.
- Evelina yra šeimininkė, - šūktelėjau, - tikriausiai ji yra
antrajame aukšte!
Tarnaitė liovėsi šypsotis.
- Šio namo savininkai yra Valentina Grigorjevna ir Semio
nas Petrovičius... buvo šeimininkai. Kitų kol kas nežinome!
- Evelina - tikra Tinos sesuo!
Mergina paniuro:
- Buvo čia viena. Ją rado miegamajame. Ši rėkavo, po no
simi kaišiojo pasą, bet mes su apsaugininkais ją nuvedėme
žemyn. Kas buvo toliau - nežinau!
- Ar Evelina šiandien pareiškė apie savo teises? Parodė
visiems savo pasą ir gimimo liudijimą? Sukėlė skandalą?
Atleiskite, kuo jūs vardu?
- Galia, - sutrikusi atsakė mergina. - Ne, viskas vyko ty
liai, mes ją ir dar vieną viešnią radome miegamajame ir pa
lydėjome į pirmąjį aukštą. Kol kas negavome išskirtinių nu
rodymų, esame atsakingi už turtą. Be to, gal ji apsišaukėlė?
- Vadinasi, viršuje nieko nėra.
- Ne, ten, laiptų aikštelėje, yra durys, - paaiškino Galia, -
aš jas užrakinau. Bibliotekoje yra vertingų knygų, kabinete -
brangių paveikslų. Be to, Valentina Grigorjevna papuošalus
visur išmėto... išmėtydavo...
- Vadinasi, Evelina gali būti tik pirmajame aukšte?
- Taip, - linktelėjo Galia, - viena vertus, durys užrakintos,
o antra vertus, bibliotekoje sėdi Kostia, mūsų apsaugininkas,
tai jis liepė užrakinti šeimininkų valdas. Žinoma, svečiai lyg
ir padorūs žmonės, bet kas juos žino. Ak, atleiskite, aš iš su
sijaudinimo kvailystes šneku! Mes čia patys vos nemirėme. Iš
pradžių Valentina Grigorjevna užgeso, vėliau - Semionas Pe
travičius, iškart abu.
- Galina, - pasigirdo netoliese, - kur tu?
Kambarinė lyg pilkas šešėlis šmurkštelėjo j tą pusę, iš ku
rios girdėjosi balsas, o aš vis dėlto užlipau garsiai girgždan
čiais laiptais ir atsidūriau priešais didžiules ąžuolines duris.
Galia nemelavo, pašaliniam žmogui neįmanoma patekti į
velionių šeimininkų valdas.
Nutariau nenusiminti, tad vaikščiojau po pirmąjį aukštą ir
atidžiai apžiūrinėjau svečius. Židinio salėje vaišės tęsėsi, čia
buvo dvidešimt žmonių, bet Evelinos nesimatė.
Biliardinėje ant sofos miegojo girtas vyras, valgomasis
buvo tuščias, o virtuvėje prie viryklės stovėjo virėjas ir sukio
josi trys frakuoti padavėjai.
Pamiršusi mandagumą apėjau visus užkampius, įkišau nosį
į sandėliuką, tualetą, pažvelgiau į didžiulę prisnigtą atvirą ve
randą. Netrukus vėl apėjau tą patį ratą ir galiausiai buvau pri
versta liūdnai pripažinti: Evelinos niekur nėra. Bet juk ji čia
buvo! Nejau išvažiavo?
Karčiai nusivylusi, apsivilkau striukę, išėjau į kiemą ir aiktelė
jau - virš namo plytėjo tamsiai mėlynas dangaus skliautas, žibė
jo didelės ryškios žvaigždės. Keista, gyvendama mieste, niekada
nesižvalgau į dangų ir žvaigždes. O gal Maskvoje jų nematyti?
Aplink - vien daugiaaukščiai namai, kurie užstoja horizontą.
Sužavėta dangaus grožio, stovėjau ir gėrėjausi. Sužvarbusi
nuo vėsumos, nuėjau keliuku prie automobilio. Ak, ta Eveli
164 Darja D oncova
na apgavo mane! Kodėl reikėtų taip elgtis? Ji tikėjosi gauti
pinigų, „parduoti" žudiko vardą. Jau spėjau suprasti, kad
mieloji Evelina yra beprotiškai godi. Gal ji paprasčiausiai
miega nuošalioje vietelėje, sandėliuke, kurio dar nepastebė
jau? Gal dar pasivaikščioti po pirmąjį aukštą?
Išsitraukiau mobilųjį telefoną, pamaigiau mygtukus. Tuo
metu kažkur netoliese sučiulbo paukštelis. Garsas sklido
nuo nedidelės stoginės, esančios netoli vartų. Prie ausies
laikydama mobilųjį telefoną, nejučia klausiausi skambaus
čiulbesio. Regis, paukštelis jautėsi laimingas, nors lauke
tamsu, šalta, o jis vis tiek žavingai ulba.
- Abonentas neatsako, pabandykite paskambinti vėliau.
Ketinau įsidėti mobilųjį telefoną į kišenę ir dar pasiklau
syti paukštelio čiulbėjimo, bet šis nutilo ir jo trelių daugiau
negirdėjau.
Mane išpylė karštis. Pala, pala, dabar atšiaurus vasaris,
nuo šalčio braška medžiai, iš kur tos lakštingalos? Nežinau,
kur žiemas leidžia šie saldžiabalsiai paukšteliai, gal išskren
da į Afriką, gal nukanka į Australiją, bet tikrai suprantu,
kad nė viena lakštingala nesidžiaugs gyvenimu, kai už lan
go termometras rodo penkiolika laipsnių šalčio. Iš kur tas
čiulbesys, kas jį skleidžia?
Karštis atlėgo, pradėjo krėsti drebulys, vėl maigiau telefo
no mygtukus. „Tu-tu-tu. Čirik-čik-čik. Čirik-čik-čik.“
Atsargiai žengdama, nuėjau iki stoginės ir išvydau dvi
atskirai stovinčias šiukšliadėžes, kurios buvo beveik ste
riliai švarios, uždengtos dangčiais. Lakštingala suokė už
vieno konteinerio. Porą akimirkų padelsusi, pasilenkiau ir
išvydau tiesiog ant sniego numestą telefoną. Jis buvo prieš
tvaninis, aptrintas, o ekranėlyje švietė skaičiai - praleisti
skambučiai iš mano telefono. Nelabai suvokdama, kaip
elgtis, pakėliau Evos mobilųjį telefoną ir nuėjau prie savo
automobilio. Iš namo išėjo kambarinė Galia, ji į konteinerį
nešė šiukšles.
- Išvažiuojate? - paklausė ji.
- Taip, jau laikas.
- Laimingo kelio!
- Ačiū, - šyptelėjau ir mėginau atidaryti automobilio
dureles.
Spyna lyg tyčia užšalo, bandžiau į plyšį įkišti raktą, bet
tada sode kažkas klaikiai suspiegė:
- Mama-a-a! Gelbėkite-e!
Krūptelėjau ir atsigręžiau. Keliuku paklaikusi bėgo Galia.
Skarelė, dengusi jos plaukus, nukrito nuo galvos ir lyg vėlia
va plazdėjo ant pečių.
- Nužudė-ė! - šaukė kambarinė, įbėgdama į namą. Lau
ke vėl buvo tylu, mano kojos tarytum įaugo į asfaltą, netu
rėjau jėgų nė krustelėti.
Atsilapojo durys, į lauką išvirto būrys girtų svečių ir ap
saugininkas Kostia. įvairialypė minia nulėkė iki stoginės, ir
netrukus pasigirdo šūksniai:
- Mama!
- Kvieskite miliciją!
-K as ji?
- Valkata!
- O-o-o!
- A-a-a!
Mano kojos atgavo gebėjimą judėti, akimoju atsidūriau
ten, kur isteriškai blaškėsi kelios moterėlės. Alkūnėmis pra-
skyrusi besibūriuojančius žmones, už antros šiukšliadėžės
išvydau tai, ko nepastebėjau anksčiau - iš pradžių koją, o
tada ir į raguolį suriestą mažą ir laibą Evelinos kūną.
18 SKYRIUS
Išsukusi į plentą, išsitraukiau mobilųjį telefoną ir pradė

jau tyrinėti užrašų knygelę. Kodėl nusprendžiau, kad Evelina
l 6 6 J-'v r-v
Darja Doncova
buvo nužudyta? Kodėl nepagalvojau, kad ją ištiko infarktas,
insultas ar kokia nors aortos aneurizma? Nežinau! Papras
čiausiai išsyk supratau: girtuoklė mirė ne savo mirtimi.
Atmintinėje telefonų numerių radau nedaug. Buhalteri
ja, brigadininkas, poliklinika, Zinaida Samuilovna. Regis,
Evelina nemelavo, sakydama, jog yra vieniša, buvusi kalinė
jokių draugų neturėjo.
Pamiršusi pažvelgti į laikrodį, surinkau numerį.
- Klausau, - išgirdau jauną, žvalų balsą.
- Atleiskite, kad taip vėlai skambinu, - susigriebiau aš, -
pakvieskite Zinaidą Samuilovną.
- Tai aš.
- Jūsų telefoną man davė Evelina Burskaja.
- Taip.
- Man būtina nedelsiant su jumis pasimatyti, ar galiu pas
jus atvažiuoti?
- Tiesiog dabar?
- Taip! Aš atvyksiu po valandos, gal truputį greičiau, pri
klausys nuo to, ar toli teks važiuoti.
- Mieloji, - švelniai prakalbo Zinaida Samuilovna, - jei
Eva sakė, kad aš iki šiol padedu mergaitėms, patekusioms į
keblią padėtį, tai apskritai ji yra teisi. Tik aš pati seniausiai
neatlieku jokių manipuliacijų, ranka jau nėra tokia tvirta,
šiame gyvenimo etape atlieku lyg ir dispečerės pareigas.
Todėl skubėti pas mane nėra jokios būtinybės, nebent ga
lėčiau jus paguosti švelniais žodžiais. Jei jums reikalinga
skubi pagalba, trumpai papasakokite savo bėdą, pasakykite,
kokios srities specialisto jums reikia: ginekologo, venerolo
go ar genitalijų plastikos?
- Eveliną nužudė, - sušnibždėjau aš, - ką tik, o jūs ži
note žudiko vardą, tai Valentinos Burskajos sūnus. Prašau,
nesispyriokite, brangi kiekviena minutė. Evelina man viską
papasakojo. Be to, aš su milicija neturiu nieko bendra! Esu
Jevlampija Romanova, galite vadinti paprastai - Lempa, pa
tekau į siaubingą istoriją ir be jūsų pagalbos niekaip neišsi
suksiu! Patikėkite, mums būtina pasikalbėti kaip tik dabar,
nors ir vėlus metas.
- Gerai, - ramiai atsakė Zinaida Samuilovna, - užsira
šykite adresą, esu medikė ir privalau padėti žmonėms bet
kuriuo paros metu.
Duris atidarė ponia, iš išvaizdos sprendžiant, vos įžengu

si į pensininkės amžių.
- Užeikite, - linktelėjo ji, - ana, šlepetės.
Įsispyriau į šlepetes. Mane labai stebino šeimininkės iš
vaizda. Figūra kaip jaunos merginos, plaukai dailiai sušu
kuoti, lakuoti nagai.
Ji palydėjo mane į kambarį, pasiūlė prisėsti ir papasako
ti viską, kas įvyko. Klausydamasi pasakojimo, Zinaida Sa
muilovna krūpčiojo, kiek vėliau, gindamasi nuo drebulio,
pastvėrė nuo fotelio didelę pūkinę skarą, apsisiautė ir su
šnibždėjo:
- Siaubas! Praeities nuodėmės kartais naujai atgyja ir
pradeda skaudžiai keršyti. Evelina jums nemelavo!
- Apie berniuką?
- Taip, žinoma, gimė visiškai sveikas vaikas. Tina jį pa
gimdė nuo jaunuolio, vasarotojo. Jo tėvai kaime nuomojosi
namelį. Tonia atbėgo pas mane apsipylusi ašaromis, aš labai
norėjau pagelbėti nelaimingajai, tad radau išeitį.
- Ar vaiko tėvas neprieštaravo? Ar kita pusė nesipriešino?
Zinaida tyliai nusijuokė.
- Mano miela, vadinamasis tėvas buvo per mažas. Kai
Tonia, iš Valečkos išpešusi mažvaikio adresą, nuėjo pas
„žento" tėvus, šie jai net slenksčio peržengti neleido. Pa
dūkėlio motina pravėrė duris ir pro plyšį riktelėjo: „Nie
ko nežinome, mano sūnus sąžiningas, nekaltas berniukas,
nešdinkitės pas savo paleistuvę dukterį, nedrįskite kelti
jokio skandalo. Jei merga sterblėje susigavo vaiką, tai - jos
168 Darja Doncova
šeimos rūpestis. Maža ką galėjo pripaišyti jaunoji ištvirkė
lė, mūsų berniukas čia niekuo dėtas, jis vien apie mokslus
galvoja." Toniai teko nešdintis namolei ir pačiai spręsti šią
problemą.
- Sakykite vardą, - nekantriai trepsėjau, - greičiau pasa
kykite jo vardą.
- Naujagimio? Nežinau.
- Jo naujųjų tėvų!
Zinaida Samuilovna išdidžiai linktelėjo, tada paėmė tele
fonų knygelę, pavartė ir, raiškiai tardama žodžius, prabilo:
- Esu medikė ir privalau saugoti svetimas paslaptis, šią
taisyklę pažeisiu tik todėl, kad atkurčiau teisingumą, Tina...
Gniaužydama pirštus laukiau, kol ponia įveiks sąžinės
kančias.
- ... bet dabar, kai ir viena, ir kita nužudytos, - pareiškė
Zinaida, - turiu teisę, net jaučiu pareigą taip pasielgti...
Suglaudžiau delnus lyg ketinčiau melstis, nors labiausiai
norėjau visu balsu surikti: „Gana kvailioti! Pagaliau pasa
kyk, kaip rasti tą šeimą!"
- Gyva tik motina - Albina Ožeška, - vis dar oriu veidu
tarė Zinaida Samuilovna, - rašykite aiškiai, tėvavardis labai
sudėtingas: Felicatovna. Albina Felicatovna Ožeška. Anuo
met ji gyveno miesto centre, vos už dviejų žingsnių nuo
metro stoties „Majakovskaja", yra ir telefonas, bet vargu ar
bus naudingas, juk viskas vyko labai seniai.
- Vis dėlto pasakykite ir telefoną! - sušukau.
- Gerai.
Įsėdusi į automobilį stvėriau mobilųjį telefoną. Žinoma,

labai įžūlu skambinti žmonėms naktį, bet taip nekantravau,
kad atrodė iki ryto tiesiog neišgyvensiu.
- Serebriakova, - išgirdau žvalų, tikrai ne mieguistą balsą.
- Atleiskite, ar galiu pasikalbėti su Albina Felicatovna?
- Suklydote. Čia tokios nėra.
- Panele, mieloji, nedėkite ragelio, - maldavau, - pagel-
bėkite.
- Klausau.
- Ar pataikiau į butą?
- Ne, čia įstaiga.
- Kur esate įsikūrę?
- Kam reikia, tas žino.
- Tikrai nenoriu žinoti svetimų paslapčių, tiesiog anks
čiau šis numeris priklausė Albinai Felicatovnai Ožeškai, o
man būtina skubiai ją rasti!
- Deja, negaliu jums padėti, numeris priklauso mūsų or
ganizacijai.
- Tik gatvę pasakykite, kur esate, o aš suprasiu, ar įsikū
rėte buvusiame Ožeškos bute.
- Geriau pati pasakykite adresą, - neprarado budrumo
Serebriakova. Išgirdusi adresą, mergina atsakė: - Ne, mes
įsikūrę kitoje vietoje.
Jau buvau benuliūstanti, bet viltis vėl sužibo - galbūt pa
sikeitė telefono numeris.
- Ačiū, Serebriakova! - riktelėjau.
- Į sveikatą, - mandagiai atsakė mergina.
Namo grįžau nusikamavusi lyg vandenvežio kumelė. Nu

mečiau striukę ant prieškambaryje stovinčios spintelės, ši
bemat užkrito už jos, bet neturėjau jėgų šios ištraukti. Ne-
nusiavusi batų nužingsniavau į savo kambarį, nuspyriau
juos po lova ir bemat užmigau. Net neišgėriau arbatos ir
nenusiprausiau.
Rytą atsikėliau anksti, šeštą valandą, namiškiai ir šunys
dar ramiai miegojo. Nusprendusi pabėgti iš namų anks
čiau, nei pirmasis šeimos narys žiovaudamas įslinks į virtu
vę, nusiprausiau, apsirengiau, ant šaldytuvo palikau raštelį:
„Šunys nebuvo išvesti į lauką ir negavo ėsti" ir žengiau į
prieškambarį. Koridoriuje buvo išrikiuoti standžiai pri
170 Darja D oncova
grūsti šiukšlių maišai. Iš kur pas mus tiek atliekų? Min
tyse nusistebėjau ir išsyk supratau: Julečka vakar sumanė
kruopščiai sutvarkyti namus, tad energingai švarinosi. Bet
man pasisekė, kad spėjau išdumti iš namų, nes ketinau už
sukti j mokyklą. Šiame gyvenime yra situacijų, kurių bijau
labiau nei gaisro liepsnų. Viena jų - nuodugnus būsto švari-
nimas, kai vadovauti imasi Julia. Seriožos žmonai būdingas
viršininko sindromas. Savo rankomis Julia nieko nedaro, ji
noriai įsakinėja, skatina namiškius ir svaido pastabas: „Jei
aš nepamokyčiau, tai iki ryto valytum tą langą“ arba „Sakyk
ačiū, kad stoviu šalia tavęs, kitaip dulkės už spintos būtų
sukietėjusios į akmenį, mikliai susiurbk jas.“
Bet vėliau, dairydamasi po švara spindinčius kambarius,
Julka patenkinta dūsauja ir pareiškia: „Ak, kaip aš pavar
gau! Sunku visiems aiškinti, kaip reikia tvarkytis, greičiau
įpilkite arbatos!"
Apkvaitusi nuo šluosčių, šepečių ir siurblio, kažkodėl pa
klustu jos įsakymams.
Prieškambaryje neradau savo striukės, vėliau prisimi
niau, kad vakar nusviedžiau ją už komodos, išsitraukiau ir
nupurčiau. Vilkdamasi striukę vėl pažvelgiau į prikimštus
maišus ir pajutau sąžinės graužatį. Tiesą sakant, negražiai
pasielgiau. Vakar Julia su vaikais šveitė kambarius, o aš iš
sisukau. Tiek to, imsiuosi kitų ūkio darbų, dabar išnešiu
šiukšles.
Juodi plastiko maišai pasirodė esą gana sunkūs, ir aš kaip
reikiant uždusau, kol iš pradžių nutempiau juos į liftą, o vė
liau - išnešiau į kiemą.
- Sveika, Lempa! - sušuko kaimynė Ania Grigorjeva, -
įeidama į laiptinę. - Kur tokį ankstyvą rytą susiruošei?
- Namiškiai butą tvarkė, - pareiškiau ištiesdama mau
džiančią nugarą, - ana, kiek šlamšto nešu.
- Šaunuoliai, - linktelėjo Anka, - o pas mane tokia ne
tvarka! Baisu! Kada vakare grįši namo?
- Nežinau, - atsakiau ir nutempiau maišus prie konteine
rių. Kaip tik tuo metu privažiavo šiukšliavežė.
- Dešimtą būsi grįžusi? - riktelėjo Ania.
- Tikriausiai!
- Ateisiu pyrago recepto.
- Gerai.
Grigorjeva nubėgo metro link, o aš nutempiau nepake
liamai sunkius maišus iki paniurusio vyro, vilkinčio tamsią
mėlyną striukę, ir tariau:
- Štai! Atleiskite, bet neturiu jėgų įkelti į konteinerį.
- Kas juose? - susiraukė vyras ir žagtelėjo, nuo jo paskli
do pagirių dvokas. - Statybinių atliekų neimame. Plytgalių,
keraminių plytelių, parketlenčių, tokioms atliekoms kviesk
specialų automobilį-konteinerį.
- Maišuose visoks šlamštas, - pagaliau atgavusi kvapą at
sakiau, - seni drabužiai, skudurai iš antresolių.
- Gerai, - vyras patikėjo mano žodžiais, tada lengvai
pačiupo vieną maišą, švystelėjo jį į purviną kėbulą ir pa
reiškė: - Nemelavai! Statybinės atliekos būtų sunkesnės!
Gėrėdamasi savimi ir niūniuodama išsukau į prospektą,
kurį laiką ramiai važiavau automobilių voroje, bet vėliau
teko stabtelėti, nes kelyje susidarė spūstis. Atsirėmiau į vai
rą, seniai supratau, kad neverta nervintis, kai tampi nuo ta
vęs nepriklausančių aplinkybių įkaite. Tarkime, pradėčiau
širsti, spaudyti signalo mygtuką, kaip ana, tas vairuotojas,
sėdintis iš visų pusių aplamdytame „devintuke", kaišioti
galvą pro langą ir šūkauti:
- Nuvykite nuo šviesoforo kelių patrulį, tą ožį! Kai prie
taisas veikia automatiškai, kelyje tvarka garantuota!
Ką laimėčiau? Ogi nieko, todėl dabar klausysiu radijo,
be to, dar galėčiau pasidaryti makiažą, susišukuoti, nu-
silakuoti nagus. Daug ką gali nuveikti moteris laisvą va
landėlę. Mes esame ramesnės už vyrus. Ana, šiandien nė
viena ponia, įraudusi iš pykčio, neiššoko iš automobilio
172 Darja Doncova
ant kelio! O vyrų jau visa minia stoviniuoja ir mojuoja
rankomis!
Slinkdama po centimetrą per minutę galiausiai nusiga
vau iki kliūties. Ji atsirado dėl to, kad įvyko avarija, todėl ir
buvo užtvertas prospektas. Priekyje plentas buvo visai tuš
čias. Spustelėjusi greičio pedalą, stipriau suspaudžiau vairą.
Artėjo dešimta valanda. Tikėkimės, kad Albina Felicatovna
Ožeška dėl garbaus amžiaus jau nedirba ir būna namie.
Paklaidžiojusi kreivais skersgatviais, vos įspraudžiau ži
gulius į seno namo kiemą, kurį iš visų pusių supo namo sie
nos. Kiemas panėšėjo į šulinį, tikriausiai pro langus, kurie
žvelgia į vidinį kiemą, niekada nepatenka saulės spinduliai.
Ieškoma laiptinė buvo atvira, telefonspynės nesimatė, o vi
duje bjauriai dvokė ir nebuvo kuo kvėpuoti.
Neišdrįsau užeiti į liftą, kuris labiau priminė papūgos
narvą, todėl pradėjau kopti laiptais ir ties trečiu aukštu su
sidūriau su moterimi, kuri, sukandusi dantis, žemyn nešė
vežimėlį.
- Leiskite jums padėti, - pasisiūliau.
Mergina dėkingu žvilgsiu pažvelgė į mane.
- Ak, ačiū. Jei nesunku, nuvežkite vežimėlį žemyn, o aš
paimsiu ant rankų Mišką.
Mergina iš vežimėlio iškėlė kūdikį melsvame „vokelyje",
priglaudė jį prie krūtinės, o aš pagriebiau slidžią rankeną,
stumtelėjau vežimėlį ir tariau:
- Taip kūdikį vežti yra pavojinga, gali nesuvaldyti veži
mėlio! Juk laiptai statūs.
- O ką daryti? - beviltiškai sušuko mergina. - Močiu
čių neturime, vyras dirba! Su kuo galėčiau palikti Mišką,
kol vežčiau vežimėlį žemyn? Be to, kieme be priežiūros
irgi negalėčiau jo palikti, bemat pavogs. Vis svarstydavau:
namas senas, kalbama, kad statytas dar prie caro, kaip jie
savo vaikus pasivaikščioti išsivesdavo? Nejau irgi kankin
davosi?
- Gal čia gyveno turtingi žmonės? - mėginau spėlioti temp
dama gremėzdišką vežimėlį. - Gal jie samdydavo aukles?
- Fu, - atsiduso mergina, atidarydama duris į lauką, -
dėkoju! Jūs man labai pagelbėjote.
- Niekis, - mostelėjau ranka ir vėl pradėjau kopti aukš
tyn į „everestą“.
Atėjusi prie trisdešimt antru numeriu pažymėtų durų,
paspaudžiau skambutį kartą, antrą, trečią... Bet už durų
buvo tylu, niekas nepaklausė: „Kas ten?“ Tikriausiai šeimi
ninkai išėję į darbą arba išvykę...
Bum! Apsilaupiusios durys atsilapojo, ant slenksčio svir
duliavo moteris, ne, vyras, o gal visgi moteris. Iš pirmo
žvilgsnio buvo neįmanoma nustatyti būtybės lyties.
- Ko skambini? - suriko ši. - Kurių velnių? Į laikrodį pa
sižiūrėk! Žmonės ką tik iš darbo grįžo.
- Juk jau rytas, - tarstelėjau.
- Vakaras, - susvyravo bjaurioji būtybė, - naktis, mes ką
tik atsigulėme!
Nutarusi su pabaisa nesiginčyti, garsiai tariau:
- Ar Albina Felicatovna namie?
-Kas?
- Ožeška!
Baidyklė sušnarpštė, tada nusispjovė.
- Kas ji?
- Buto šeimininkė!
- Čia aš gyvenu.
- Ar Albinos Felicatovnos nėra? Gal ji jūsų mama? -
griebiausi paskutinės vilties.
Baidyklė pasukiojo pirštu ties smilkiniu ir triukšmingai
užtrenkė duris. Nulipau žemyn, kvaila tikėtis išvysti Albiną
Felicatovną. Juk ponia galėjo išsikraustyti kitur arba mirti.
Lauke oras man atrodė labai grynas, tad įkvėpiau pilną
krūtinę deguonies. Netrukus pajutau, kad šiek tiek svaigsta
galva. Netikėtai išgirdau švelnų balselį:
174 Darja Doncova
- Gal galėtum man dar sykį padėti?
Atsigręžiau. Sunkiai stumdama vežimėlį prie manęs ar
tėjo jaunoji mama.
- Žinduką namie palikau, - sušuko ji, - juk netempsiu
aukštyn vežimo, pavežiok Mišką, aš akimoju sulakstysiu!
Nevertėtų kilniai elgtis, nes vėliau sunku nuo to atprasti.
- Keliauk ramiai, - pritariau.
Mergina puolė į laiptinę, o aš vaikštinėjau stumdydama
vežimėlį tarp apsnigtų suoliukų. Jaunoji motina tarytum
žemėn prasmego. Po ketvirčio valandos aš rimtai pradėjau
svarstyti, ką daryti su paliktu naujagimiu, bet tuo metu ne
vykėlė motina išpuolė iš laiptinės ir sutratėjo:
- Viešpatie, prašau man atleisti. Mūsų kaimynas, Nikola
jus, baisus išgama, užrakino duris ir rakto neištraukė. Nie
kaip negalėjau jų atrakinti, jis „sėdi ant adatos", visai prarado
nuovoką, vos prisibeldžiau. Atėjo jis, nelabasis, akis išspro
gino ir kad ims šaukti: „Jau naktis! Žmonės iš darbų grįžę!"
Nesumąstau, kaip jo atsikratyti, gal milicijai pranešti?
- Kuriame bute gyveni?
- Trisdešimt antrame.
- Seniai?
- Na... nelabai. Esu vardu Lialia, nori irisų?
Krūptelėjau, iškart prisiminiau jorkšyrą, pasikasiau ir at
sakiau:
- Labai malonu, džiugu, kad galime susipažinti, aš -
Lempa, tai toks vardas, tiesiog Lempa.
Lialia sukikeno:
- Superinis vardas.
- Nagi pasakyk, ar pažįsti Albiną Felicatovną Ožešką?
- Ne, - nustebusi atsakė Lialia, - o kas?
- Ši moteris gyveno trisdešimt antrame bute, ir man labai
svarbu rasti ją arba tos ponios giminaičius, tarkim, sūnų.
Lialia pašokinėjo iš pradžių ant dešinės, tada - ant kairės
kojos.
- Pripažink, juk nuobodu vaiką vežioti! Man visapusiš
kai nepasisekė! Kiti balkonus turi, galima ten vaikelį išvežti
ir, kol jis miega, užsiimti kitais reikalais. O dar geriau tu
rėti močiutę, tik mudu su Nikolajumi jų neturime! Mudu
atvykome iš Jekaterinburgo. Atvažiavome į Maskvą studi
juoti, jis - automobilių transporto, o aš - tai, į kurią specia
lybę įstosiu. Galiausiai susituokėme, o gyventi nebuvo kur.
Kolka įsidarbino asmeniniu šeimininko vairuotoju, todėl
mums labai pasisekė. Ivanas Nikolajevičius mums parūpi
no du kambarius. Kokia laimė, dabar esame maskviečiai,
sostinėje registruoti, turime nuolatinę gyvenamąją vietą.
Žinoma, kaimynas - tikras išgama, bet juk jis gali ir mirti!
Tiesa, mums būstas atiteko siaubingos būklės, kambariai
buvo pusę metų užrakinti, sienų apmušalai nuo drėgmės
atšokę. Net nežinau, kas iki mūsų čia gyveno. Regis, kažko
kia senutė.
- Kodėl taip manai?
Lialia vis stumdė vežimėlį pirmyn, atgal.
- Ji jau mirusi, gyveno viena, visi daiktai bute liko: spin
toje kabėjo suknelės, tokių nei aš, nei tu nenešiotum. Dar
liko įvairiausių nėriniuotų servetėlių, įrėmintų paveikslų.
Maniau, kad jie vertingi, nunešiau į supirktuvę, o ten iš ma
nęs pasišaipė. Paaiškėjo, kad tai buvo iš žurnalų iškirptos
reprodukcijos. Mus čia atvedė tetulė, kuri dirba Ivano Ni-
kolajevičiaus vadovaujamame skyriuje. Ji atrakino duris ir
pareiškė: „Geriau, vaikeliai, jums nieko neduos, imkite tuos
kambarius. Kol kas gyvensite su kaimynu, o vėliau bus ma
tyti. Šis būstas tuščias, niekas jame nėra registruotas. Teisių
į kambarius ir mantą įstatymo numatytu laiku niekas ne
pareiškė, vadinasi, jūs esate visateisiai šeimininkai." Bet aš
žinau, kas tau tikrai gali padėti!
- Tikrai? - neturėdama vilties paklausiau.
- Ana, matai tą langelį pirmame aukšte?
- Tą, su baltomis užuolaidėlėmis?
176 Darja Doncova
- Aha. Eime, ten gyvena Varvara Michailovna, ji yra
namo valdytoja. Tiesą sakant, dabar jau ne, bet apie kiek
vieną gyventoją papasakos viską iki panagių. Tetulė lyg hi
pnotizuotoja, nori nenori, bet jai viską papasakosi. Eime
greičiau!
Viena ranka įsikibusi į mane, o kita stumdama vežimėlį,
Lialia skubiu žingsniu priėjo prie lango ir pabeldė į stiklą.
- Lialečka, tu? - išgirdau pro atvertą orlaidę.
- Matai, - sušnibždėjo jaunoji mamytė, - juk sakiau, tik
ra hipnotizuotoja, tris metrus po žeme mato ir jaučia.
- Vėl Mišką išspjovė žinduką? - pasigirdo pro langą. -
Duok nuplausiu.
Užuolaidėlė sukrutėjo, langas prasivėrė. Galvą iškišo pa
gyvenusi ponia, kurią nesunku buvo pavadinti Zinaidos
Samuilovnos seserimi - panaši šukuosena, manikiūras,
makiažas.
- Kur žindukas? - susigūžė Michailovna. - Šalta lyg anais
laikais.
- Žinduko mes neišmetėme, ačiū.
- Tai ko beldei?
Lialia stumtelėjo mane prie lango.
- Tai Lempa, mano draugė, ji labai nori su jumis pasikal
bėti apie... apie... apie...
- Albiną Felicatovną Ožešką, - paskubomis pridūriau, -
iš trisdešimt antro buto, pamenate?
- Marazmas dar manęs neįveikė, - koketuodama atsakė
Varvara Michailovna, - lįsite pro langą ar pro duris įeisite?
Nusijuokiau, šeimininkė irgi sukikeno.
- Tuoj atidarysiu.
19 SKYRIUS
- Kas jūs ir kodėl domitės Albina? - įsmeigė į mane žvitrias

akis Varvara Michailovna ir klestelėjo ant senos odinės sofos.
Draugiškai nusišypsojau ir tariau:
- Ar jums kada nors teko matyti blizgų „Istorijų pasau
lio" žurnalą?
- Geras leidinys, - maloniai linktelėjo Varvara Michai
lovna, - ana, ant stalelio guli visa šūsnis.
Mat kokia pastabi esu, iškart pamačiau žurnalą ir teisin
gai pasielgiau. Beje, aš palankiai vertinu „Istorijų pasaulį"*
ir nepraleidžiu progos mėnesio pradžioje jį nusipirkti. Per
skaičiusi straipsnį, visada pasižiūriu, kas autorius. Seniai
įsidėmėjau, kad rašyti Ninos Švarskajos yra įdomiausi.
- Esu Nina Švarskaja, - leptelėjau.
Varvara Michailovna suplojo rankomis:
- Ar jūs sausio mėnesio numeryje rašėte apie nežinomus
Dostojevskio biografijos faktus?
Anksčiau mane irgi labai domino ši medžiaga, labai gerai
ją įsiminiau, todėl ramiai atsakiau:
- Taip.
- Jūs - talentas.
Pasijutau nejaukiai.
- Na, negirkite manęs.
Varvara Michailovna puolė prie bufeto tratėdama:
- Jei būčiau žinojusi, kad jūs, Ninočka, ateisite... Atleiski
te, bet jūs iš pradžių prisistatėte... e... Lempa.
Suvokusi savąją klaidą, vos neaiktelėjau, bet susitvardžiau
ir, nieko nelaukdama, mėginau išsisukti iš keblios padėties.
'Žurnalą „Istorijų pasaulis" sugalvojo autorė. Visi sutapimai yra atsitik-

tiniai - Aut. past.
- Jūs teisi, mano pase įrašyta Jevlampija Romanova, o
Nina Švarskaja - slapyvardis. Redaktorius man griežtai
draudžia straipsnius pasirašyti tikruoju vardu ir pavarde,
jie jam atrodo labai demonstratyvūs, įmantrūs. Daugelis li
teratų, beje, pasirašo ne savo pavarde.
- Dabar aišku, - vėl nušvito Varvara Michailovna.
Supratusi, kad ponia tikrai patikėjo netikėta viešnia, pa
jutau įkvėpimą ir žvaliai fantazavau toliau:
- Dabar sumaniau straipsnių ciklą apie senus Maskvos
namus, apie tuos žmones, kurie visą gyvenimą juose gy
veno...
- Teisingai, - pertraukė mane Varvara Michailovna, -
mūsų, maskviečių nuo gimimo... beje, angele mano, o pati
iš kur būsite?
- Aš gimiau sostinėje, - šypsojausi, - vaikystėje gyve
nau Kirovo gatvėje, dabar ji vadinasi Miasnickajos, vėliau
tėčiui suteikė butą, ir mes persikraustėme į kitą rajoną. Bet
tą laiką pamenu kaip per miglą, buvau per maža. Vienintelį
dalyką prisimenu: netoli tėvų namų buvo duoninė, o joje...
- Viešpatie, - suplojo rankomis Varvara Michailovna, -
išsyk aišku, kad jūs, kaip ir aš, tikra maskvietė. Duoninė, pie
ninė, taip sako tik tie, kurie vaikystėje gyveno Sodų žiedo ra
jone. Išties, malonu, kad jus sutikau. Mūsų mažai likę, beveik
visai nelikę, esame išmirštanti tikrų maskviečių karta. Mes -
ne tie, kurių tėvai po karo čia atsikraustė iš kaimų, o tie, kurių
protėviai statė šį miestą. Jūs, mieloji, iš kokios šeimos kilusi?
- Mama buvo operos dainininkė, močiutė irgi, - pasa
kiau gryną tiesą, - bet mūsų giminėje aristokratų nebuvo.
Propromočiutė buvo baudžiauninkė, tarnavo pas Šeremet-
jevus, tiesa, vaidino dvaro teatre. Tad muzikiniai gabumai,
mūsų giminėje, regis, genetiškai paveldimi. Aš baigiau kon
servatoriją, arfos klasę, bet, deja, karjera nenusisekė, todėl
ir pasišvenčiau žurnalistikai.
Varvara Michailovna pabalino akis.
- Ak, regis, tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt pirmieji
metai buvo seniai. Tačiau nuo baudžiavos visai nedaug lai
ko prabėgo. MVU istorijos kursą apie baudžiavą dėstė mano
šviesaus atminimo vyras, tesiilsi jis dangaus karalystėje. Kar
tą jam teko dėstyti studentams, kurie veltėdžiavo, tinginiavo,
nelankė paskaitų, seminarų, bet egzaminą laikyti visgi atėjo.
Manasis Piotras Petrovičius, geros širdies žmogus, nusprendė
tinginių nebausti, be to, kokia prasmė? Na, parašys jiems dve
jetą, tada jie vėl ateis perlaikyti egzamino. Todėl profesorius
sugalvojo nesubrendėliams pateikti patį lengviausią klausimą,
kad šie mikliai atsakytų ir keliautų namolei.
Dėstytojas susodino „gudručius" ir paliepė:
- Nagi, brangieji studentai, noriu jūsų paklausti apie baudžia
vą, užteks vos poros žodžių, pasiruoškite ir ateikite atsakinėti.
Tai taręs, Piotras Petrovičius atsisėdo ir užsidengė laikraš
čiu. Dėstytojas naiviai tikėjosi, kad tinginiai buvo pasiruošę
„atmintukes" arba bent jau atsinešę vadovėlius, iš kurių pa
siskaitytų ir galėtų atsakyti į pateiktą klausimą.
Auditorijoje įsivyravo tyla. Vėliau pasigirdo tylus šnaresys
ir didžiausias pravaikštininkas atsargiai sušnabždėjo:
- Tania, kada pas mus buvo panaikinta baudžiava?
- Atstok, Kostia.
- Nagi pasakyk!
- Šešiasdešimt pirmaisiais.
Kurį laiką vėl buvo tylu, Kostia vėl tyliai sušnibždėjo:
- Tania, ei, Tania!
-N a?
- Kas anksčiau vyko: Gagarinas į kosmosą išskrido ar
baudžiauninkus į laisvę paleido?
Piotrui Petrovičiui laikraštis iškrito iš rankų. Jis pradėjo
kvatoti, visiems „gudručiams" parašė penketus, ir vėliau dar
ilgai prisimindavo Kostią ir purtydavo galvą:
- Koks šaunuolis, metai išties šešiasdešimt pirmieji, tik
amžių supainiojo.
180 Darja Doncova
- Iš tikrųjų juokinga, - šyptelėjau, - mano tėvas irgi buvo
profesorius, dar ir generolas, jis dažnai pasakodavo apie pa
našius kazusus.
Varvara švelniai apkabino mane per pečius.
- Angele mano, mus sieja daug bendra, sakykite, kuo ga
lėčiau jums padėti?
- Norėčiau, kad papasakotumėte jūsų namo istoriją, apie
gyventojus. Girdėjau, kad buvote namo valdytoja.
- Ne, vaikeli, namo komiteto pirmininke.
- Ak, atleiskite.
- Niekai. Žinau daug įdomių smulkmenų, tik, supraskite
mane teisingai, ne apie viską ir ne apie visus galiu pasakoti.
Tarkime, Skladovskiai iš devyniolikto buto. Jų šeimos li
kimas - tikras romanas. Bet atrodysiu lyg niekinga liežu
vautoja, geriau kreipkitės į Zosią Sigizmundovną. Tiesa, ją
kamuoja senatvinis marazmas.
- Mane domina Albina Felicatovna Ožeška.
- Ak, vargšelė, - atsiduso Varvara Michailovna, - ji irgi
viena seniausių gyventojų, o jos gyvenimas - tikrai vertas
romano. Apie Albiną galime kalbėti, ji jau - aname pasau
lyje, tai - tragiška istorija!
- Regis, name gyveno vieni lenkai, - sumurmėjau, -
Skladovskiai, Ožeška.
- Tikrai, tikrai, - sulinksėjo Varvara Michailovna, -
pagal vyrą esu Živulskaja. Mūsų namo istorija - neįtikė
tina.
Pasijutau laisviau, dabar reikia atidžiai klausytis, ką pasa
kos šeimininkė, ir nepamiršti įjungti kišenėje slepiamą dik
tofoną. Tikiuosi, malonioji ponia pradės pasakoti ne nuo
tada, kai buvo sukurtas pasaulis.
- Kai bolševikai užėmė valdžią, - pradėjo Varvara Mi

chailovna, - jie, suprantama, nieko nelaukė ir, kaip tuomet
buvo sakoma, „nušlavė buržujus*'.
Didžiulių namų ir prabangių butų savininkai atsidūrė
mažose kamarėlėse šalia virtuvių ar kiemsargio būdelėse. Jų
miegamuosiuose ir kabinetuose įsikūrė nugalėtojai - dar
bininkai ir valstiečiai. Revoliucingai nusiteikusios minios
daug nesiaiškino, ką išvarė iš gimtojo lizdo: fabrikantą,
pirklį, gydytoją ar profesorių. Turi daug kambarių, vadi
nasi, esi priešiškas elementas, ir viskas.
Tarp revoliucionierių buvo nemažai inteligentų ir tokių
žmonių, kurių gyslomis tekėjo lenkiškas kraujas. Priminsiu,
kad iki caro patvaldystės nuvertimo Lenkija buvo Rusijos
imperijos dalis. Žymiausias lenkas, regis, buvo Feliksas Dzer-
žinskis, Ypatingosios komisijos pirmininkas. Šios komisijos
pagrindu vėliau buvo sukurti NKVD, KGB, FST ir kita bjau
rastis. Jam pavaldžiose žinybose dirbo nemažai jo tautiečių,
ir galiausiai gana daug lenkų kilmės čekistų gavo butus pil
kame name, kuris anksčiau priklausė Felicatui Ožeškai.
Tylu ir ramu šiame name niekada nebuvo. Gyventojai
nuolat keitėsi, vienus suimdavo, į jų vietą įsikeldavo kiti,
tad dideli apartamentai virto komunaliniais butais. Varva-
rai Michailovai pasisekė: ji name apsigyveno tada, kai dar
buvo gyvas jos uošvis, žymus mokslininkas, kurį sovietų
valdžia visaip globojo, palaikė ir skatino. Profesorius iš
vengė represijų, o jo sūnus tapo net mokslų daktaru. Viena,
kas nepatiko Variai - tai, kad butas pirmame aukšte. Bet,
palyginti su išbandymais, kurie teko kitiems pilkojo namo
gyventojams, tai buvo vieni niekai. Vertėtų prisiminti kad
ir Albiną Ožešką, Felicato dukterį - juk jai kliuvo kaip rei
kiant, šiai nesisekė nuo pat gimimo.
Praėjus savaitei po dukters gimimo, Felicitas buvo suim
tas. Tolesnis Ožeškos likimas nežinomas: gal jis buvo su
šaudytas, gal žuvo lageryje. Jo žmonos kažkodėl nelietė, gal
Kristinos niekas neprisiminė. Ji ramiai gyveno kamarėlėje,
kuri jai atiteko po to, kai bolševikai atėmė iš šeimininko
namą. Kristina vėlai gimdė dukterį ir, regis, dėl to prarado
182 Darja Doncova
sveikatą. Ji mirė, o dvylikametė Albina liko visiška našlai
tė. Niekas neprisiminė mažos mergaitės, ir ši galėjo tiesiog
mirti iš bado, bet Viešpats atsiuntė jai angelą sargą, ir šis
akimoju viską sutvarkė. Albiną priglaudė buto kaimynė Iri
na Konstantinovna.
Albina įgijo išsilavinimą ir sėkmingai ištekėjo už savo ant
rosios motinos Irinos sūnaus Jevgenijaus. Ožeškos gyveni
mas palengva gerėjo, vyras darė karjerą, Dievo atsiųsta mo
tina buvo sveika ir gyva. Netrukus Albina susilaukė vaikų,
iš pradžių gimė berniukas, vėliau - mergaitė. Laimė liejosi
per kraštus, ir kurį laiką Albina, regis, įtikėjo, kad dabar jos
laukia tik džiugūs laikai. Bet gyvenimas, kad ir kaip bana
liai skambėtų, susideda iš juodų ir baltų tarpsnių. Tik ne
gali žinoti, kokia jų trukmė ir kaip dažnai jie kaitaliojasi.
Ožeškos gyvenime dominavo tamsusis tarpsnis. Jos dukre
lė vos spėjo sulaukti dvejų metukų, kai mirė Irina Konstan
tinovna. Skausmo palaužta Albina iškvietė gydytojus, kad
šie konstatuotų jos mirtį, bet medikai kažkodėl įtarė kažką
negera ir iškvietė miliciją.
Žinia trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Paaiškėjo,
kad Irina Konstantinovna išgėrė didelę dozę stiprių vaistų
nuo širdies, kuriuos galima gerti tik mažomis dozėmis. Vir
tuvėje pareigūnai rado tuščią buteliuką ir puodelį su keliais
lašais skysčio. Savižudybės versiją tardytojai išsyk atmetė.
Irina niekuo nesirgo, buvo laiminga ir prieš porą valandų
iki mirties sėdėjo kieme ant suoliuko, plepėjo su kaimynė
mis, netrukus sukruto ir sušukusi: „Viešpatie, juk Valecką iš
darželio turiu parvesti, mūsų auklė susirgo'1, - nubėgo pa
siimti mažylės.
Vėliau kaimynės matė, kaip ponia ir mergaitė grįžo namo.
Valečka strikinėjo ir klausinėjo:
- Ar mes nupirkome eskimo?
- Taip, katyte, - atsakė močiutė, - bet pirmiausia pava
karieniausime.
- O broliukui ledų nupirkome?
- Jam negalima, - kantriai aiškino Irina, - jis susirgs an
gina, jo gerklė labai jautri.
- O man galima!
- Po košės!
Ramiai kalbėdamos jos įėjo į laiptinę, o po valandos Irina
Konstantinovna staiga mirė.
Pripažinkite, savižudė taip nesielgtų - likus dešimčiai
minučių iki mirties apie plombyrą nekalbėtų. Jokio rašte
lio Jevgenijaus motina nepaliko, bet spintelėje buvo rastas
seniai parašytas testamentas, Irina visą savo turtą paskyrė
sūnui ir marčiai.
Tarp kaimynų pasklido gandai.
- Albinai nusibodo gyventi su senute, - šnibždėjosi vie
nos kaimynės.
- Ką jūs, - prieštaravo kitos. - Irina jai buvo kaip motina,
pati tikriausia.
- Pamanyk tik, gal senutė įgriso.
- Netaukšk nesąmonių.
- Tai kas tada įpylė vaistų?
- Neaišku.
Tokios kalbos buvo girdimos nuolat. Jos nutildavo tik
tada, kai kieme pasirodydavo Albina, jos vyras arba dukters
Valečkos auklė.
Vėliau tyrėjai paskelbė verdiktą: ponios mirtis - tragiškas
atsitiktinumas. Regis, dėl prasto regėjimo Irina Konstanti
novna nepastebėjo, kad į vandens puodelį šliukštelėjo visą
buteliuką vaistų, ir išgėrė mirtinai pavojingą skystį.
Apkalbos pritilo, bet kartkartėmis vėl pasigirsdavo. Tuo
Albinos nelaimės nesibaigė. Praėjus trims mėnesiams po
močiutės žūties, nuo difterito mirė Valečka. Dabar kaimy
nės jau nesmerkė Ožeškos, o labai gailėjo. Albina nelaimę
sunkiai išgyveno, o likimas vis baudė moterį. Netrukus
žuvo jos sūnus, vasarnamyje apsinuodijo smalkėmis.
Darja Doncova
Kiemo kūmutės tik stebėdavosi, kad Albina, iš parduo
tuvės tempdama didžiulį krepšį, apskritai dar gali kilnoti
kojas.
Varvara Michailovna apsilankė Ožeškos namuose ir dar
labiau nustebo: nei Albina, nei jos vyras Jevgenijus niekada
neužsimindavo apie vaikus, ant sienų nebuvo jų nuotraukų.
Pora nepasiliko jokio daikto, kuris primintų sūnų ar duk
terį. Varvarai Michailovnai toks elgesys atrodė keistas, bet
vėliau Albina ją sukrėtė iki širdies gelmių.
Kartą Ožeška atėjo pas Varvarą ir tarė:
- Mudu su Ženia kurį laiką gyvensime vasarnamyje, butą
laikinai užrakinsime. Štai, imkite, tai - vyro darbo telefo
nas, dėl visa pikta.
- Juk jūsų namelis nekūrenamas! - sušuko Varvara.
- Kodėl? Ten yra krosnis, - atsakė Albina, - ją pasikursime.
Varvara krūptelėjo, prisiminusi Ožeškos sūnaus žūtį. Jei
jos šeimoje būtų atsitikusi tokia nelaimė, ji iškart būtų par
davusi namelį.
- Kodėl žiemai išvažiuojate į kaimą, kur nėra nei vanden
tiekio, nei dujotiekio, nei kanalizacijos? - išsprūdo man. -
Ir į darbą toli.
Albina nudelbė akis:
- Aš nėščia, gydytojas liepė iki vaiko gimimo gyventi
gryname ore, vis dėlto amžius nebe tas, nesu jauna!
Varvara Michailovna suplojo rankomis:
- Viešpatie, ir kurių galų susigundei?
- Juk tai didelė laimė, mes labai norėjome vaikų, jie - Že
mos svajonė.
Varvara prikando liežuvį, norėjo sušukti: „Jokiu būdų
negimdyk! Dievas mėgsta trejybę, pirmi du vaikai mirė, tad
ir trečiajam - tiesus kelias į kapus.“
Albina padėjo ant stalo lapelį su telefono numeriu ir išė
jo. Į namus ji grįžo kovo mėnesį, prie širdies glaudė ryšulėlį
su kūdikiu.
Žado netekusios kaimynės net nelaidė liežuvių. To, kas
įvyko, jos nepajėgė suvokti. Jevgenijus lakstė po kiemą lyg
jaunas vėjavaikis, Albina, kaip visada, tylėjo. Šeimoje vėl
atsirado auklė, paniurusi, susiraukusi Nastia. Ta pati, kuri
anuomet prižiūrėjo Valecką. Anastazija buvo gana jauna,
bet nekalbi, tad viena vaikštinėdavo ir stumdydavo ve
žimėlį. Jei kuri nors kaimynė, jauna mama, prieidavo su
savo kūdikiu, ketindama draugiškai pasišnekučiuoti ir taip
sutrumpinti laiką, Nastia, netarusi nė žodžio, nueidavo į
šalį. Pavliko ji niekada nepalikdavo vieno, visada buvo ša
lia. Vaiko nevesdavo į darželį, ir į mokyklą jis beveik nėjo,
mokytojai ateidavo į namus. Tėvų, kurie prieš Pavliką buvo
praradę du vaikus, niekas nesmerkė.
Bėgo metai, mirė Jevgenijus. Albina palaidojo vyrą, bet
iš išorės jos gyvenimas nė kiek nepasikeitė. Ožeška, kaip ir
anksčiau, vaikščiodavo po kiemą išdidžiai ištiesusi nugarą, o
su kaimynais tik pasisveikindavo tarstelėjusi: „Labą dieną/'
Sakoma, kad juo labiau Dievas myli žmogų, juo sunkes
nius išbandymus jam siunčia. Tikriausiai Viešpats Albiną
dievino, nes nelaimingoji ramybės nesulaukė, jai nebuvo
lemta palikti šį pasaulį apsuptai anūkų. Po tėvo mirties sū
nus ilgai negyveno - iš pradžių vaikinas persišaldė, ir vėl
tame kaime, į kurį Albina važiuodavo kiekvieną vasarą.
Pasklido gandai, kad jis buvo paguldytas į kaimo ligoninę
ir gydomas nuo gripo. Tikriausiai medikai pasitaikė nelabai
kvalifikuoti, nes Pavlikas mirė. Po skrodimo paaiškėjo, kad
jis sirgo meningitu.
Albina palaidojo sūnų kaimo kapinaitėse ir grįžo namo.
Dienas ji leido vieniša.
- Kaip mirė? - riktelėjau.
- Nuo smegenų dangalų infekcijos, - paaiškino Varvara
Michailovna, - ši liga labai bjauri. Taigi! Mat koks likimas!
Tikras romanas! Beje, mūsų name ir ne tokių dalykų yra
nutikę. Tarkime, Karskių šeimoje, jiems...
186 Darja Doncova
Suvokusi, kad plepi ponia prisiminimais nuklys nežinia
kur, nelabai mandagiai ją pertraukiau:
- Ar jis tikrai mirė?
- Kas? Pavlikas?
- Žinoma.
- Ar jūs nieko nepainiojate?
- Vaikeli, - šyptelėjo Varvara Michailovna, - savo akimis
mačiau mirties liudijimą, Albina jį į namų valdybą buvo
atnešusi, dokumentas buvo išduotas tame kaime... E... deja,
neprisimenu pavadinimo. Dokumentas išrašytas kaip pri
klauso, su spaudu, ant oficialaus blanko. O kodėl abejojate?
Nejučia pradėjau pinti staltiesės kutus į kaselę. Kitaip nei
Varvara Michailovna, aš gerai žinau, kad Pavlikas buvo ne
tikras Albinos sūnus - jj pagimdė moksleivė Tina Burskaja.
Ožeška specialiai išsikraustė į vasarnamį, kad niekas jos ne
matytų besilaukiančios. Tikriausiai ponia nusprendė, kad
geriau vargti nelabai patogiame vasarnamyje, nei vaikščioti
po miestą pasirišus pagalvę. Bet Pavlikas negalėjo mirti jau
nas nuo meningito, kitaip mano visi apmąstymai subyrėtų
lyg smėlio pilis.
Jei vaikino nebėra, nėra ir paveldėtojo. Vadinasi, nebuvo
kam nuodyti Tinos.
20 SKYRIUS
- Nuo meningito? - lemenau, - nieko sau! Kokia nelai

mė! O gal vis dėlto jis liko gyvas?
Varvara Michailovna atsiduso:
- Jūs, širdele, kaip Nastia.
-Kas?
- Vargšelių Valečkos ir Pavliko auklė, - priminė šeimi
ninkė. - Ši, kai ją Albina atleido iš darbo, pamiršo nekalbu
mą ir tokį triukšmą sukėlė! Tikrų tikriausią tragikomediją!
Kai prisimenu, nežinau, juoktis ar verkti! Ar jūsų neišvargi
nau, gal pavargote klausytis?
- Ne, ne, - surikau, - pasakokite greičiau!
- Tai įvyko rudenį, - pradėjo Varvara Michailovna, -
rugsėjo pradžioje.
Maskvoje buvo neįprastai šilta ir sausa, todėl kiemo kū
mutės, paruošusios šeimai vakarienę, manė, kad turi laiko,
ir susėdo ant suoliuko paliežuvauti. Įsivaizduokite, kaip jos
nustebo, išvydusios iš laiptinės išbėgančią Nastią. Visada
tyli, apatiška moteris atrodė labai susijaudinusi, skruostai
liepsnojo, riedėjo ašaros.
Ant suoliuko sėdinčios moterys nutilo, o Nastia elgėsi lyg
pakvaišusi. Ji pastvėrė iš darželio pagalį ir taikėsi sviesti jį į
šeimininkės buto langą. Suprantama, medgalis nenuskriejo
iki lango ir nukrito. Anastazija vėl švystelėjo pagalį ir vėl
netaikliai.
- Mane lauk išvijo, - raudojo Nastia. - Kur tai matyta!
Manęs atsikratė! Niekam aš nereikalinga! Mirė jis! Kurgi
ne! Žinau, žinau, išėjo paskui Valią! Aha! Juk galiu ir pra
bilti! Taip, taip! Jie gyvi! Ir jie gali prabilti! Jei vaikai grįš,
tėvai privalės už tai atsakyti! Vienas Dima...
Kūmutėms atvipo žandikauliai. Garsiai raudodama Anas
tazija vėl stvėrė pagalį ir lyg pakvaišusi pradėjo mėtyti į viršų.
Tuo metu atsilapojo laiptinės durys, išbėgo chalatą vil
kinti Albina, su šlepetėmis, susivėlusi, nesipraususi. Tokios
jos kaimynės niekada nebuvo mačiusios.
- Nastenka, - riktelėjo ji, - eik namo!
- A-a-a, - raudojo auklė.
- Tu manęs nesupratai.
- A-a-a.
- Kokia kvailystė tau šovė į galvą? - Albina apkabino
Nastią, priglaudė ir nusivedė į laiptinę, globėjiškai sakyda
ma: - Na, na, tyliau, mus ištiko nelaimė. Bet ji labai asme
niška, kitiems ji nerūpi, nerėk, nurimk.
188 Darja Doncova
Nespėjo durys užsiverti, o moterys pradėjo trigubai
smarkiau liežuviais plakti.
- Išsikraustė iš proto, - svarstė jos.
- Abi jos psichopatės! - šūkčiojo kitos.
- Albinos vietoje bet kuri susirgtų, - lingavo galvas trečios.
Varvara Michailovna labai susijaudino. Ją, vienintelę iš
kiemo moterų, su Ožeška siejo šiokia tokia draugystė. Be
to, ji, pirmininkė, pagal pareigas privalėjo kaimynei pa
reikšti užuojautą.
Varvara savaitę delsė, tada sukaupė drąsą ir pasibeldė j
Ožeškos buto duris. Ši kaimynę pasitiko ramiai, išklausė to
kiai progai tinkamų žodžių ir viešniai pasiūlė arbatos.
Varvara nepastebimai apsidairė, pastebėjo, kad kamba
ryje nėra nė vienos Pavliko nuotraukos, ir paklausė:
- Ar pati šeimininkauji? Kur Nastia?
- Nebedirba.
- Kaip tai?
- Pavliko nebėra, - bejausmiu balsu atsakė Albina, - Jev
genijus mirė, pinigų turiu nedaug, vos katino ašaras, todėl
su aukle teko atsisveikinti.
- A-a, - nutęsė Varvara, - gal ir teisingai.
Tuo pokalbis ir baigėsi. Pirmininkė, jausdamasi ne savo
kailyje, pasistengė greičiau dingti. Nuo to laiko ji su Albi
na beveik nebendravo, susitikusios kieme jos linktelėdavo
pasisveikindamos, bet ne daugiau. Ožeška gyveno labai ra
miai, tad apie jos asmeninius reikalus niekas nieko nežino
jo. Svečių Albina Felicatovna nesulaukdavo, o pati į lauką
išeidavo kasmet vis rečiau.
Varvara Michailovna nesuprasdavo, kas garbaus amžiaus
moteriai atnešdavo maisto, tvarkydavo butą, skalbdavo. Jai
buities darbuose pagelbėdavo vaikai ir anūkai. Varvara Mi
chailovna nesijautė esanti visų pamiršta. Nors gyvena vie
na, telefonas visada yra po ranka, surenki numerį, ir bemat
giminaičiai atlekia, o Albina jokio artimo žmogaus neturi.
Kartkartėmis, beje, Varvara matydavo, kaip pilka lyg
šešėlis, senstelėjusi Ožeška, vilkinti tamsiai rudą paltą, su
audinės kepuraite žiemą praslinkdavo šaligatviu. Ožeška su
pirmininke retai kada sveikindavosi, tikriausiai visai apako
ir jos nepažindavo.
Paskutinį kartą Varvara sutiko Albiną tamsią lapkričio
dieną: išėjo į lauką, susigūžė nuo šalčio, žengė porą žingsnių
ir išvydo ją. Ši, vos vilkdama kojas, šlepsėjo namo. Ožeška
rankoje nešė skaidraus plastiko krepšį, prigrūstą indelių ir
dėželių. Albina kulniavo iš prekybos centro.
Varvarai Michailovai jos labai pagailo. Koks negailestin
gas likimas. Jos su Albina buvo bendraamžės, abi nugyve
no didžiąją gyvenimo dalį, bet kaip skirtingai! Varvara yra
laiminga motina ir močiutė, dar gana mitri, savo išvaizda
besirūpinanti ponia. Vaikai lepina motinėlę, vienas nupirko
jai kailinius, kitas - batus, ir vien iš pensijos Varvara Mi
chailovna negyvena. Negana to, ji savęs senute nevadina,
žvaliai vaikštinėja, mėgsta apsilankyti teatre, yra aktyvi kie
mo gyvenimo dalyvė, žino visus gandus, turi daug draugių.
O Ožeška?! Baisu žiūrėti, griuvena, vargeta, nelaiminga,
niekam nereikalinga. Gyvenimo nuskriausta būtybė. Gal jai
reikia pagalbos?
- Albina, - pašaukė kaimynę Varvara, - sveika, kaip gy
veni? Gal nori, kad palydėčiau? Gal paplepėkime kaip senais
laikais, pasėdėkime prie kavos puodelio. Užsukime pas mane!
Ožeška tylėdama ėjo pro šalį. Nusprendusi, kad kaimy
nė apkurto, Varvara Michailovna mėgino stverti ją už palto
rankovės.
- Sustok!
Albina ištrūko, dar labiau užsimaukšlino kepuraitę ant
veido ir gergždžiančiu pasiligojusios senės balsu sušnypštė:
- Atstok, ko prikibai?
Netrukus sunkiai žengdama ji dingo už laiptinės durų. Var
vara Michailovna atsišliejo į sieną. „Ko prikibai?" Viskas aiš
190 Darja Doncova
ku, Ožešką kamuoja progresuojantis senatvės marazmas. Albi
na, inteligentiška moteris, anksčiau niekada nėra taip kalbėjusi.
Toks kaimynės asmenybės virsmas Varvaros nenustebino.
Visai neseniai ji turėjo progos stebėti, kaip viena jos drau
gė dvasiškai palūžo, šiai išsivystė sunki psichozė, ir labai
greitai daugybę enciklopedinių žinių sukaupusi, išsilavinu
si dėstytoja virto panaši į žmogėdrą Eločką, prisimenančią
vos kelis žodžius. Kartkartėmis mokslų kandidatė griebda
vosi nežinia iš kur jai į galvą šovusių, prasčiokų vartojamų
žodžių. Atėjus senatvei nė vienas negali būti tikras, kad jo
asmenybė nepasikeis.
Persižegnojusi ir mintyse tarusi: „Viešpatie, geriau jau po
tramvajumi pulti, nei tokia tapti", Varvara Michailovna pa
suko savo keliu, bet nesiliovė mąsčiusi apie Albiną. Reikėjo
kažko griebtis, bet vakare atskubėjo apsiašarojusi marti su
stulbinama naujiena: Varvaros Michailovnos anūkė yra nėš
čia ir ruošiasi tekėti.
Patys suprantate, kad močiutė išsyk pamiršo viską, o apie
Albiną Felicatovną jai net j galvą netoptelėjo. Pavasarį, grįž
dama iš anūkės, Varvara mintyse rikiavo naujagimio kraitelį.
Prie laiptinės ji išvydo kvadrato formos žemą pilką autobusą
be langų, su raudonais kryžiais ant šonų.
Varvara Michailovna sustingo, netrukus nutarė vairuoto
jo pasiteirauti, į kurį butą buvo iškviesti gydytojai. Smalsioji
Varvara nespėjo net prieiti prie vairuotojo, kai išvydo iš laip
tinės išeinančius sanitarus.
Garbaus amžiaus ponia persižegnojo - tvirti vaikinai
tamsiai mėlynais kombinezonais tempė neštuvus, ant kurių
gulėjo juodas plastiko maišas. Tarnautojų veidus dengė res
piratoriai, iš paskos ėjo berniokas milicininko uniforma, jo
veidas buvo papilkėjęs lyg laikraščio popierius.
Vaikinai mikliai įgrūdo neštuvus į furgono vidų, ir auto
mobilis nurūko. Jaunas apylinkės įgaliotinis atsišliejo į namo
sieną.
- Ar tau negera? - puolė prie jo Varvara. - Imk, gurkšte
lėk vandenėlio, visada rankinėje buteliuką nešiojuosi.
- Ačiū, močiute, - sušnibždėjo jauniklis ir ėmė godžiai
gerti.
- Kas atsitiko? - paklausė Varvara.
- Jūsų kaimynė mirė, iš trisdešimt antro buto, - vos išle
meno milicininkas, - vieniša senutė! Ten baisus dvokas, jos
kūnas suiręs, kirminai šliaužioja!
Varvara išbalo, o berniokas pasilenkė virš gėlyno ir ėmė
žiaukčioti...
- Štai kaip, - karčiai atsiduso mano pašnekovė, - gyveno
nelaimingai, mirė siaubingai. Neduok, Dieve, tokios mir
ties. Košmaras!
Krūptelėjau, bet neištariau nė žodžio.
- Butas kurį laiką stovėjo tuščias, - tęsė Varvara Mi
chailovna, - durys buvo užantspauduotos, o vėliau jis vir
to komunaliniu. Dideliame bute buvo apgyvendintos dvi
šeimos. Nežinau, kodėl organizacija, kuriai priklausė šis
būstas, taip jį padalijo, tikra netvarka. Dabar jame gyvena
jauna, gana padori pora, bet jie atvykę iš provincijos, ne
maskviečiai. Jų kaimynas iš pradžių irgi atrodė padorus,
bet vėliau paaiškėjo, kad yra bjaurus tipas, sostinėje anks
čiau irgi negyvenęs. Teisingumo dėlei privalau priminti,
kad ne visi mūsų namo gyventojai yra gimę Maskvoje, bet
jie inteligentiški žmonės. Pavyzdžiui, Lipkinų šeima! Ana
Vitaljevna...
Varvara Michailovna degančiomis akimis pradėjo pasa
koti nereikalingus dalykus apie nepažįstamuosius Lipkinus.
- Atleiskite, - pertraukiau ją, - Nastios telefono jūs tik
riausiai nežinote.
- Kokios Nastios? - nustebusi sumirksėjo Varvara Mi
chailovna, jau įsijautusi į Lipkinų šeimos istoriją.
- Tos moters, kuri pas Albiną dirbo aukle.
Varvara Michailovna pasikasė nosies galiuką.
192 Darja Doncova
- Kaip nežinosiu! Turiu senoje knygelėje užsirašiusi. Su
prantate, juk aš buvau namo komiteto pirmininkė, o anuomet
name buvo tvarka. Tik dabar žmonės pametė galvas, dau
giau kaip pusė butų yra nuomojami. Kas juose gyvena? Vien
atvykėliai iš provincijos! Jei pamėgintum paprašyti: „Mielie
ji, atneškite pažymą apie nuomininkus, surašykite pasų duo
menis", - gali tave ir bjauriais žodžiais išplūsti. Dabar vietoj
tvarkos ir atidumo karaliauja demokratija ir terorizmas. O
anksčiau buvo griežta tvarka. Maskva buvo griežto režimo
miestas, atvykėlių skaičius buvo ribojamas, sostinė privalėjo
padoriai atrodyti. Nesiginčysiu, dabar elektra plieskia ir die
ną, ir naktį, visur reklamos šviečia! Tverės gatvėje - tiesiog
nesibaigiantys Naujieji metai, o kas dedasi kiemuose!!! Ge
riau net nežiūrėti. Žinote, taip atrodo neišprususios provin-
cialės: puošni suknelė, o apatiniai adatėlėmis susmaigstyti.
Metro stotyje „Majakovskaja" sėdi valkatos. Ar ten milicijos
nėra? Nėra kam juos išvaikyti? Patrulių - sočiai, tik jiems tai
nerūpi! O gal jiems elgetos pinigų duoda? O anksčiau mili
cija buvo griežta, pikta! Pas mus į valdybą kartą per mėne
sį užsukdavo apylinkės įgaliotinis ir pareikalaudavo: „Nagi,
nedelsiant išvardykite, kiek name atsirado naujų gyventojų.
Pas kuriuos gyventojus atvyko giminaičių? Kas pasisamdė
tarnaitę?!" Vos tik Albina pasisamdė Nastią, bemat užsira
šiau visus jos duomenis. Tiesa, mergina buvo Maskvoje re
gistruota. Aš, tiesą sakant, nustebau, maniau, auklė atvyko
nežinia iš kur, nes buvo neišsilavinusi, tamsi.
- Gal galėtumėte paieškoti jos telefono numerio? - ne
kantriai šūktelėjau.
- Nebus sunku, - linktelėjo Varvara Michailovna, pra
vėrė stalo stalčių, išsitraukė storą bloknotą, pavartė lapus ir
išdidžiai pareiškė: - Pas mane tvarka kaip vaistinėje! Anas
tazija Nikiforova. Ir adresą turiu, ir telefono numerį.
- Būtų gerai, kad ji ten pat gyventų, - sumurmėjau rašy
damas! telefoną.
Varvara Michailovna susiraukė:
- Kur ta Nastia dings? Žinote, tikrieji maskviečiai, ki
taip nei mūsų miestą okupavę provincijos nuvorišai, yra
neturtingi. Jei jau gimė komunaliniuose butuose, tai iki
mirties juose ir gyvena. Jie neišgali įsigyti naujo būsto,
kita vertus... Aš, pavyzdžiui, nė už ką nesikraustyčiau iš
savo buto, nors ir rūmus kas dovanotų, nes šiuose kamba
riuose sklando prisiminimai apie mylimus žmones, apie
mano brangųjį vyrą, jo tėvus. Nastia tikrai gyvena ten pat.
- Kodėl taip manote? - atsidusau.
Varvara Michailovna įkišo bloknotą į stalčių ir piktai jį
užtrenkė.
- Kai Albina mirė, pajutau sąžinės graužatį. Juk mudvi
lyg ir draugavome. Nors Ožeška niekam širdies neatver
davo, bet su manimi bendravo šie tiek šilčiau nei su kitais.
Taip, paskutiniais metais ji užsisklendė ir visiškai neno
rėjo bendrauti. Aš net šiek tiek pykau: jei taip, tai taip,
žmonėms niekada neįkyrėdavau. Tik mėginau suprasti, ar
Albina susirgo, ar išsikraustė iš proto. Nėra ko stebėtis -
tiek nelaimių išgyveno, tris vaikus palaidojo. Keista, kad
ji apskritai gyva liko po visų gyvenimo išbandymų. Jau
čiausi kalta, derėjo nors kartkarėmis ją aplankyti, įsitikin
ti, kad kaimynė yra gyva. Juk mirė vieniša ir ilgai gulėjo
nepalaidota!
Jausdamasi kalta dėl Ožeškos, Varvara Michailovna
nusprendė, kad ją privalu padoriai palaidoti ir pastatyti
paminklą, o ne užkasti bendrame kape kartu su dešimti
mis valkatų. Todėl Varvara ėmė aktyviai veikti: iš namo
gyventojų surinko pinigų karstui, įkapėms, giesmėms
ir gedulingiems pietums. Vėliau kilo klausimas: kas pa
lydės į kapines. Kaimynai nebuvo šykštūs, kai Varvara
vaikščiojo po butus ir prašė paaukoti pinigų, niekas jų
negailėjo, bet į krematoriumą ateiti žmonės kategoriškai
atsisakė.
194 Darja Doncova
- Kurių galų gaišti darbo dieną dėl senutės, kurios beveik
nesu matęs? - šiurkščiai, bet teisingai atkirto Riuminas iš
keturiasdešimt penkto buto.
Ir kiti buvo tos pačios nuomonės - pinigų davė, bet ne
norėjo gaišti laiko.
Varvara Michailovna suprato, kad gali būti vienintelė ly
dinčioj i, tad nusivylusi paskambino buvusiai auklei.
Nastia ramiai išklausė, ko prašo aktyvi visuomenininke,
ir atkirto:
- Net nesitikėkite.
- Kodėl? - nusistebėjo Varvara Michailovna. - Juk tiek
laiko kartu praleidote, o gal sergi?
- Esu sveikesnė už jus, - riktelėjo Nastia, - ir, beje, jau
nesnė! Paprasčiausiai nenoriu prisiminti Albinos Felicatov-
nos, ji mirė, ir sudie.
- Dieve, kokia tu žiauri! - išsprūdo Varvarai. - Juk Albi
na dabar Viešpaties karalystėje.
- Gana davatka dėtis, - gana šiurkščiai pertraukė senutę
Nastia, - ji tikriausiai dabar šėtonui tarnauja, anglis į laužą
žarsto, prižiūri, kad vargšai nusidėjėliai kuo labiau kankintųsi.
- Nastia!!!
-K ą?
- Kaip drįsti taip kabėti?
Buvusi auklė nusijuokė:
- Taip, Albina Felicatovna mokėjo dėtis nekalta pelyte.
Tik aš viską apie ją žinojau ir padėdavau, žinoma, ne už
ačiū. Juk žinojau, kad ji mane apgaus, kaip ir visus kitus,
neįvykdys savo pažado, aš negausiu jos buto... Ak, tiek to!
Jai pasisekė, kad mane pasamdė, tyliu iki šiol, nors dabar
galiu ir prabilti, visus juos surasti... Bet to nedarysiu!
- Ką surasti? - apstulbusi paklausė Varvara Michailovna.
- Nors vis tiek nieko jie negaus, - dudeno Nastia, - bet...
nenoriu, to nedarysiu, be to, nieko neįrodysiu. Velnias ją
ir Eugenijų tegul teisia. Nieko nenoriu žinoti. Gal vyras su
žmona po mirties susitiko ir dviese velniui tarnauja. Ji ti
kriausiai senų triukų griebėsi.
- Kokių triukų? - visiškai sutriko Varvara.
Nastia pradėjo juoktis. Išsigandusi Varvara Michailovna
kantriai laukė, kol auklė liausis kvatojusi. Galiausiai ji nurimo.
- Manote, kad apie visus viską žinojote? - riktelėjo ji. -
Vaikščiojote, uostinėjote, klausinėjote. Ogi ne! To, ką aš ži
nau, niekada nesužinosite. Name dėjosi tokie dalykai! O jūs
apie juos net negirdėjote, jums vien smulkmenos rūpėjo! Ir
apskritai eik velniop!
Ragelyje pasigirdo trumpi signalai. Varvara Michailovna
suakmenėjo, jos dar niekas nebuvo taip įžeidęs.
Nuoskaudos gaidelės garbios ponios balse buvo girdėti
net dabar, ne vienai dienai prabėgus nuo šio nemalonaus
pokalbio.
- Nastia yra gyva, - suspaudė lūpas Varvara Michailov
na, - akiplėša gyvena tame pačiame bute. Kaip keista, lyg ir
tikra maskvietė, o tokia akiplėša.
21 SKYRIUS
Įsėdau į automobilį ir pradėjau ieškoti kažkur dingusio

mobiliojo telefono. Vis dėlto Varvara Michailovna keista.
Kodėl ji mano, jog Maskvoje gimęs žmogus yra visa galva
aukštesnis už tuos, kurie į sostinę atvyko dirbti ar mokytis?
Iš kur tokia nepagarba žmonėms ir tiek urvinio snobizmo?
Nuolatinė gyvenamosios vietos registracija sostinėje žmo
gui negarantuoja išskirtinių dvasinių savybių. Be to, jei gi
liau panagrinėsime kilmę tų, kurie gimė, tarkime, Arbato,
Ceriomuchų ar Lenino prospekto rajone, tikriausiai išsiaiš
kinsime, kad jų seneliai ir močiutės dvidešimtojo amžiaus
pradžioje iš kaimo atvyko pardavinėti žuvų arba grūdų.
Prisiminkime Lomonosovą, kuris beveik basas pėsčiomis
196
Darja Doncova
atkeliavo į Maskvą iš kažkokių tolybių, o vėliau įkūrė sosti
nės universitetą.
Pirštais užčiuopiau aparatą. Nuo to laiko, kai dėl techni
kos pažangos pradėta gaminti miniatiūrinius mobiliuosius
telefonus, vis daugiau laiko sugaištu ieškodama telefono
aparato, kuris nuolat kažkur prasmenga. Tiesa, šis modelis,
labiau panėšėjantis į diktofoną, geresnis už kitus.
- Alio, - išgirdau ploną moters balsą.
Tik dabar susiprotėjau, kad nežinau garbaus amžiaus
moters tėvavardžio.
- Būkite maloni, pakvieskite Anastaziją Nikiforovą.
- Aš klausau.
- Atleiskite, kaip į jus kreiptis tėvavardžiu?
- Andrėj evna.
- Anastazija Andrejevna, jūsų telefoną man pasakė Var
vara Michailovna, ar pamenate ją?
- E... na, apskritai...
- Labai noriu su jumis susitikti! Skubiai! Dabar! Negaliu
atidėlioti! Maldauju, neatsisakykite! - surikau į ragelį.
Buvusi auklė stebėtinai skambiu sopranu atsakė:
- Tik nesinervinkite, galiu jus priimti savo namuose, jei
tik nebijote užsikrėsti, mat esu peršalusi, kosėju ir sloguoju.
- Vieni niekai! Jau lekiu! Būsiu po valandos.
- Gerai, - į ragelį nusičiaudėjo Anastazija Andrejevna.
Degdama iš nekantrumo elgiausi taip, lyg sėdėčiau prie
prabangaus užsieninio automobilio vairo, o ne vairuočiau
vos gyvus žigulius: žybčiojau žibintais, maigiau signalo
mygtuką ir porą kartų priešpriešine juosta aplenkiau susi
dariusią spūstį.
Namas, kuriame gyveno Nastia, atrodė niūrus, pilkas, la
bai panašus į tą, kuriame dienas leido Albina Felicatovna,
tik jis stovėjo „Novoslabodskaja“ metro stoties rajone.
Duris atidarė simpatiška moteris raudonu sportiniu kos
tiumu, nosį ir burną užsidengusi marlės kauke.
- Sveiki, - išpyškinau, - esu Jevlampija Romanova nuo
Varvaros Michailovnos.
Moteris linktelėjo.
- Apsiaukite šlepetes ir užeikite.
Iš nekantrumo krūpčiodama apsiaviau gumines šlepetes
ir nusekiau paskui „sportininkę". Mane nuvedė į virtuvę,
bet pasodino ne prie didelio apvalaus klijuote užtiesto stalo,
o pasiūlė įsitaisyti prie į barą panašaus baldo.
- Ar galiu pažvelgti į jūsų rankas? - staiga paklausė šei
mininkė.
Nustebusi sutrikau, bet padėjau delnus ant rausvo plas
tiko.
- Ar nagai jūsų? - kilstelėjo antakius moteris.
- Ar žmogus gali turėti svetimus nagus? - neiškenčiau.
- Žinoma, - ramiai atsakė moteris, - dabar daugelis nešio
ja akrilinius arba gelinius nagus. Tiesą sakant, kai paskam
binote ir taip nervingai sušnekote, nusprendžiau, kad turite
bėdų dėl priaugintų nagų, o čia... paprastas manikiūras.
Mandagiai kalbėdama šeimininkė prieš mane išdėliojo
keletą nikeliuotų įrankių, pripylė vandens į plastiko dube
nėlį, įlašino kelis lašus skysto muilo ir dalykiškai paklausė:
- Ar trumpinsime? Nors manau, kad nereikėtų.
- Jūs man ruošiatės daryti manikiūrą?
- Taip!
- Bet aš ne dėl jo čia atėjau.
- Dėl pedikiūro?
- Tikrai ne, prašau, pakvieskite Anastaziją Andrejevną,
susitariau su ja susitikti.
- Tai aš.
- Viešpatie, - išsprūdo man, - kokį veido kremą naudo
jate?
Nastia suglumusi mirktelėjo:
- Kremą? Mūsiškį, čia pagamintą, aš dėl to per daug ne
sivarginu.
198 Darja Doncova
Papurčiau galvą:
- Bet jums ir keturiasdešimties metų neduočiau!
- Bet man tiek ir nėra, - pasipiktino Nastia.
- Atleiskite, įvyko nesusipratimas. Man reikia Anastazijos
Nikiforovos, garbaus amžiaus ponios, dirbusios aukle pas...
- Tai mano mama, - atsakė Nastia, išpildama vandenį į
plautuvę. - Maniau, kad jūs klientė. Dažnai taip nutinka, po
nia nusilaužia nagą ir puola į isteriją. Pamaniau, kad mano
telefoną jums pasakė kuri nors klientė, kodėl žmogui nepa-
gelbėjus? Ana, kaukę užsidėjau, kad viruso neplatinčiau.
- Juk prisistačiau nuo Varvaros Michailovnos!
Nikiforovą patrynė servetėle stalviršį.
- Pas mus salone apsilanko daugybė moterų. Man reikia
pinigų, todėl visada pasiruošusi klientes namie aptarnauti.
Visų, kurioms tvarkiau nagus, net neprisimenu. Nuolatines
klientes, žinoma, pažįstu, o tokių, kurios tik gimtadienio
išvakarėse pasirodo, neprisimenu. Gal ir buvo atėjusi kokia
Varvara Michailovna. Kodėl turėjau jūsų atsisakyti?
- Atleiskite, kvailai gavosi.
- Nieko baisaus.
- Ar jūsų mamytė namie?
Nastia atsisėdo ir ranka parėmė smakrą.
- Mama mirė visai neseniai.
- Koks siaubas! - netekusi vilties sušukau.
Manikiūrininkė liūdnai pažvelgė į mane.
- Taip, be tėvų blogai! Tėvo aš apskritai nepažinojau,
mamos gyvenime jis buvo atsitiktinis žmogus, o mane ji
pagimdė, švelniai tariant, brandžiame amžiuje. Taip mes ir
gyvenome dviese.
- Kokia nelaimė! - lemenau. - Tikra bėda.
- Ar jūs su mama buvote pažįstamos? - prisimerkė Nastia.
Nusičiaudėjau.
- Ne, labai tikėjausi su ja pasikalbėti, turėjau svarbų rei
kalą, bet dabar, regis, per vėlu.
Man vėl suniežtėjo nosis, tad vėl nusičiaudėjau.
- Negalėjote taip greitai nuo manęs užsikrėsti! - sušuko
Nastia.
- Ne, ne, nesijaudinkite.
- Geriau įpilsiu jums arbatos!
- Ačiū, - padėkojau, jausdamasi siaubingai pavargusi. -
Nieko neliko: nei Albinos Felicatovnos...
Nastia triukšmingai padėjo puodelį.
- Iš kur jūs pažįstate tą nenaudėlę?
- Albiną Felicatovną?
- Na, taip!
- Ilga istorija.
- Papasakokite, - paprašė mergina.
Tikriausia derėjo išgėrus arbatą mandagiai atsisveikinti
ir išeiti, bet lauke, nors buvo diena, labai aptemo, Maskvos
padangę užklojo debesys, pradėjo snigti bjauriais lipniais
dribsniais, papūtė žvarbus vėjas, vėl kilo pūga.
Įsivaizdavau save, išeinančią iš laiptinės, bėgančią į po
žeminę perėją, skubančią prie automobilio, sėdančią ant
šaltos sėdynės, užstringančią spūstyje... O Nastios virtuvėje
šilta, jauku. Arbatą ji užplikė pagal visas taisykles, arbati-
nyje, o ne šiaip įmetė pakelį į puodelį. Ant stalo dar buvo
padėta dėžutė kvapių saldainių su minkštu įdaru, tokius la
biausiai mėgstu. Geriau dar kurį laiką pasėdėsiu pas svetin
gą šeimininkę, gal ir snigti liausis.
Paėmusi vieną saldainį atsikandau gabalėlį ir pradėjau
pasakoti apie žurnalistę ir straipsnį, kurį rengiausi rašyti.
Nastia pasirodė esant nuostabi klausytoja, nė karto ma

nęs nepertraukė, tik jos akys iš pilkų pamažu tapo ryškiai
mėlynos, o skruostai paraudo.
- Žinote, - sušuko ji, kai aš, begėdiškai sušveitusi visus
saldainius, baigiau pasakoti, - regis, apvaizda jus man at
siuntė, kad galėčiau už mamą atkeršyti! Aš tai Albinai se
200 Darja Doncova
niai norėjau kiaulystę iškrėsti, labai džiaugiuosi, kad ji taip
siaubingai baigė gyvenimą. Tiesa, mama užsiminė, kad
buvusi šeimininkė mirė, bet smulkmenų nepasakojo. Ma
mytė, nors buvo neišsimokslinusi, kitaip nei Albina Felica-
tovna, išties buvo inteligentiška moteris. Svetimas paslaptis
ji šventai saugojo. Aš viską sužinojau tik tada, kai mama
pajuto artėjančią mirtį. Ji buvo netikinti, todėl gyvenimo
pabaigoje nusprendė atverti sielą ne šventikui, o dukteriai.
Gerai, pradėsiu iš eilės, iš pradžių išdėstysiu žinomus fak
tus, o tada galėsite rašyti straipsnį, bet tik pagrįstą ir teisin
gą! Suprantu, kad tai kvaila, bet labai noriu, kad žmonės
skaitytų apie Albiną Felicatovną ir sušuktų: „Kokia nevido
ne gyveno šiame pasaulyje!"
Nastia Nikiforova užaugo Maskvoje. Ji gimė ir visą gyve
nimą gyveno tame pačiame name. Nastios tėvai dirbo kiem
sargiais, buvo paprasti žmonės. Jie buvo neišsilavinę, knygų ir
laikraščių neskaitė, radijo neklausė, visą dieną šlavė savo skly
pą ir daugiau apie nieką negalvojo. Tylius, kuklius Andrejų ir
Raišą namo gyventojai ir viršininkai gerbė dėl blaivaus gyve
nimo būdo ir reto sąžiningumo. Kartą Raja prie namo rado
auksinę grandinėlę. Ieškodama brangų papuošalą pametusios
žioplės ji negailėjo laiko ir apėjo visus butus. Žmonės, gyve
nę su kiemsargiais viename name, labai vertino darbštuolius.
Pirmiausia dėl to, kad jiems priklausančioje teritorijoje visa
da buvo švaru, antra, Rajai drąsiai galima buvo palikti buto
raktus. Kiemsargė galėjo pasitikti vaiką iš mokyklos, įleisti jį į
namus, palaistyti gėles jums išvykus, pamaitinti katinėlį. Kiti
paprašydavo Rajos nupirkti duonos ar pieno, iš turgaus par
nešti bulvių. Be to, kartkartėmis ji užmesdavo akį į paauglius
ir išsyk užkirsdavo kelią pavojingoms šėlionėms, atimdavo
cigaretes ar trinktelėdavo šluota besiplūstančiam vaikinui.
Andrejus buvo visų galų meistras. Jam buvo nesunku sutaisy
ti čiaupą, sutvarkyti elektros instaliaciją, surinkti subyrėjusią
komodą, įkalti vinį, pakabinti paveikslą...
Vėliau Raisa tapo namo valdybos pirmininke, o jos vy
ras - pavaduotoju. Nastia labai mylėjo tėvus ir jais didžiavo
si. Jų name gyveno įvairių žmonių, tarp jų buvo ir tikrų tik
riausias generolas. Bet kokia nauda iš didelių žvaigždžių ant
antpečių, jei esi girtuoklis ir triukšmadarys? O Nastios tėtis
alkoholio nė lašo į burną neimdavo ir vos kojas pavelkan
čiam kariškiui dažnai pagelbėdavo iki durų nusvirduliuoti.
Trumpai tariant, Nastios vaikystė buvo giedra, tad ji už
augo tokia pat sąžininga ir visada pasiruošusi žmonėms
padėti, kaip ir jos tėvai. Tik bėda, kad Nastenkai nesisekė
mokslai, ir ji sunkiai vilkosi iš klasės į klasę.
- Nieko baisaus, - sakė jai motina, - priimsiu tave į dar
bą, neliūdėk, svarbiausia - sąžiningumas, o ne protas.
Taigi Nastia pratęsė dinastiją, netrukus ji jau laistė sveti
mas gėles, maitino katinėlius ir pirko duoną.
Kai Nastiušai sukako aštuoniolika metų, nuo cukrinio
diabeto mirė mama, o visada blaivus tėvas staiga pradė
jo gerti ir labai greitai išėjo paskui mylimą žmoną. Dabar
namų valdyboje dirbo visiškai svetimi žmonės, ir mergina
su jais nebegalėjo ištverti. Jai, užaugusiai šiame name, gy
ventojai atrodė lyg šeimos nariai. Todėl Nastiai buvo labai
nemalonu, kad naujieji darbuotojai apgaudinėja žmones,
reikalauja pinigų ir atmestinai atlieka savo pareigas. Porą
kartų Nastia mėgino sugėdinti nenaudėlius, bet vėliau su
prato, kad kuprotą tik karstas gali ištiesinti, ir padavė pa
reiškimą savo noru išeiti iš darbo.
Išeit išėjo, bet kur rasti naują tarnybą? Tikriausiai mer
ginai būtų buvę nelengva, bet jai pagelbėjo ir darbą rado
Serafima Ivanovna iš septyniolikto buto.
- Viena mano pažįstama, - tarė ji, - ieško auklės nauja
gimei dukrelei, šeima įprasta: vyras, žmona, berniukas, o
dabar dar ir mergaitė.
Nastia išsyk griebėsi šio pasiūlymo ir atsidūrė Albinos
Felicatovnos namuose.
202
Darja Doncova
Iš pradžių merginai pasirodė, kad Serafima Ivanovna
rado jai darbą rojuje. Albina ir jos vyras Jevgenijus gyveno
gražiai sutardami, anyta Irina Konstantinovna mylėjo mar
čią, vadino ją dukterimi. Irina iškart papasakojo Nastiai,
kad iš pradžių Albinai atstojo motiną, vėliau ją ištekino už
savo sūnaus. Trumpai tariant, tuose namuose visi buvo lai
mingi. „Brangioji", „mamulytė", „mylimasis" - kitaip vieni
į kitus nesikreipė. Vaizdą šiek tiek gadino berniukas Dima,
kiek rūstokas, bevelijęs atsakinėti trumpais žodeliais „taip",
„ne“, „ačiū", „bus". Dima jau buvo mokinys ir ypatingos
globos jam nereikėjo, o Albina vis pabrėždavo, kad Nas
tia pasamdyta prižiūrėti mažąją Valentiną. Ožeškos butas
buvo didelis, o Valečka - labai nervinga, dieną su naktimi
painioj anti mergaitė, todėl Nastia apsigyveno pas Albiną
mažame kambarėlyje šalia virtuvės. Gana greitai auklei nuo
akių nukrito rožiniai akiniai. Ne tokie jau geri santykiai sie
jo šeimos narius, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodė.
Albina dievino vyrą, jos net veidas persimainydavo, kai
Jevgenijus įžengdavo į namus. Vos išgirdusi skambinant į
duris, moteris paknopstomis puldavo į prieškambarį ir ap
tarnaudavo pavargusį vyrą: pakabindavo paltą, padėdavo ke
purę, pirštines. Nastia iš nuostabos išsprogino akis, kai pirmą
kartą išvydo, jog Albina atsitūpusi varsto vyrui batus. Jevge
nijui patiko toks dėmesys, jo visiškai netrikdė, kad žmona
rūpinasi vyru lyg višta bejėgiu viščiuku. Be to, jis nemiegojo
viename miegamajame su žmona, turėjo atskirą kambarį.
Viskas namuose buvo daroma Jevgenijaus labui. Valgiai buvo
ruošiami tik tokie, kuriuos mėgo jis, - riebūs, tiršti barščiai ir
mėsos patiekalai. Jei sekmadieniais Jevgenijus priguldavo ant
sofos snūstelėti, Albina vaikščiodavo ant pirštų galiukų til
dydama kiekvieną, kuris išdrįsdavo kostelėti. Būtent Ženiai
būdavo perkami brangūs vaisiai. Kartą Nastia išvydo labai
žiaurią sceną.
Dima paėmė nuo palangės obuolį ir ketino jį nuplauti.
- Vaikeli, - saldžiai pragydo motina, - padėk atgal, jis
skirtas tėčiui.
Greitai Nastia suprato, jog nors Albina ir dėjosi draugiš
ka, kupina meilės, iš tikrųjų vaikams buvo labai abejinga.
Ne, ji nešaukė, nebarė ir nemušė atžalų. Motina uoliai rūpi
nosi vaikais, gerai maitino, rengė. Dima buvo vedžiojamas
į teatrą ir konservatoriją, Valeckai pasamdyta auklė, bet...
paskutinis obuolys buvo atiduodamas tėčiui. Be to, Albina
visada buvo vienodai mandagi, lyg kokia auklėtoja ar gu
vernantė. Kiekviena motina vėliau ar anksčiau pratrūksta,
gali vaiką apšaukti, šleptelėti jam, ir nieko baisaus neatsitin
ka. Albina elgėsi lyg būtų motiniškų paslaugų automatas,
ji viską darė teisingai, laiku, nebuvo dėl ko jai priekaištau
ti. Vis dėlto Nastia suprato: šeimininkė vaikų nemyli, beje,
kaip ir anytos, kuri jai buvo lyg motina. Albina vaikščiojo
šypsodamasi, dėl šios šypsenos žmonės manė, kad ji yra
nuoširdi. Bet ko jau ko, o nuoširdumo Ožeška neturėjo nė
lašo, ji tiesiog mokėjo tvardytis. Netrukus Nastiai pasitaikė
proga įsitikinti, kad ji yra teisi.
Buvo švenčiamas Irinos Konstantinovnos gimtadienis,
namie susirinko daug svečių. Nastia padėjo Albinai ruošti
vaišes, lakstė iš virtuvės į svetainę, nešiojo pyragėlius ir du
benius su mėsos patiekalais.
Vėliau solenizantei, regis, pabodo sėdėti prie stalo. Irina
atsistojo ir pasiūlė:
- Gal padarykime pertrauką?
- Dar vienas tostas, - pašoko Jevgenijus, - mamyte, my
limoji, viską šiuose namuose sukūrei savomis rankomis,
apgaubei mane šiluma ir jaukumu...
Kalba buvo ilga. Jevgenijus, labai mylėjęs motiną, dabar
buvo šiek tiek išgėręs ir niekaip nepajėgė sustoti. Galiausiai
sutrikusi Irina sušuko:
- Ženečka, tu visus nukamavai vardydamas mano nuo
pelnus, išties, juokinga.
204 Darja Doncova
- Ne, ne, - suūžė svečiai.
- Tegul dabar kiekvienas mamytei taria pagiriamąjį žodį, -
suriko Ženia, - išgerkime!
Svečiai pritarė pasiūlymui ir ėmė varžytis, kuris pasakys
gražesnį komplimentą.
- Gražuolė! - riktelėjo geriausias Jevgenijaus draugas Ja
kovas.
- Puiki šeimininkė, - pridūrė jo žmona.
- Protinga.
- Mylinti motina.
- Puiki močiutė.
- Spinduliuojanti gerumą.
- Deivė.
- Ak, - pašoko Albina, - o kaip tortas! Su žvakutėmis!
„Tuoj atnešiu", - ketino sakyti Nastia, bet šeimininkė nu
lėkė į virtuvę.
Auklė puolė paskui Albiną, o iš svetainės liejosi pagyros:
- Visų geriausia.
- Mūsų saulutė.
- Išties, gana, - neiškentė liaupsių Irina Konstantinovna, -
lyg sėdėčiau savo laidotuvėse.
- Gyvensi du šimtus metų, - vienu balsu sugriaudėjo svečiai.
Nastia, tyliai tipendama šlepetėmis, nuėjo iki virtuvės,
pravėrė duris, ketino žengti į vidų ir sustingo. Pro siaurą ply
šį ji išvydo Albiną, kuri į torto vidurį bedė vieną didelę žva
kę. Ši buvo papuošta apvaliu užrašu, kurį paruošė Dima. Jis
užrašė, kiek metų sukako mylimai močiutei.
- Du šimtus metų, du šimtus metų, - skandavo įkaušę sve
čiai, - ne, tris šimtus! Tris šimtus!
Staiga Albina spjovė tiesiai ant žvakės.
- Kad tu pagaliau padvėstum, sena kale, - įniršusi tarė
ji, - ir kuo greičiau!
Nastia nepajėgė nė krustelėti, tarsi jos kojos būtų įaugusios
į grindis. Pagaliau Albinos veide neliko šypsenos, jį perkrei
M c i l ė s e i l ė ir t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 205
pė nuoširdus jausmas - neapykanta. Tikriausiai taip atrodė
karaliaus Erodo veidas, kai šis įsakė nužudyti naujagimius.
22 SKYRIUS
Apstulbusi dėl to, ką išvydo, Nastia dar atidžiau ėmė ste

bėti šeimininkę. Netrukus ji suprato: ši nekenčia visų - any
tos, Valios, Dimos. Tik Jevgenijų ji myli liguistai aistringai,
taip smarkiai, kad šis jausmas jos širdyje išdegino visas kitas
emocijas. Bet nieko bloga nei vaikams, nei anytai Ožeška
nedarė, elgėsi labai padoriai, šeima atrodė esanti pavyzdinė
ir labai laiminga. Bet vėliau šeimos išorinis blizgesys pradė
jo trūkinėti ir atsivėrė tamsuma. Nastia gerai prisimena tą
dieną, kai Ožeškos šeimoje prasidėjo nelaimės.
Tą antradienį Albina auklę išsiuntė į „Vaikų pasaulį".
- Valeckai reikia pėdkelnių, - rypavo ji, - net einant į
polikliniką neturi ką apsimauti, važiuok į prekybos centrą
ir be pirkinio negrįžk.
Tikiuosi, pamenate, kad kalbame apie tą laikotarpį, kai
SSRS labai trūko prekių. Rasti vaikiškas pėdkelnes buvo be
veik neįveikiama užduotis. Nastia iki vėlyvo vakaro lakstė
po parduotuves ir namo grįžo tuščiomis rankomis. Auklė
manė, kad šeimininkė bus nepatenkinta, ją išbars. Kai Niki
forova įžengė į prieškambarį, išvydo daugybę žmonių: mili
cininkus, greitosios pagalbos gydytojus, kažkokias moteris,
Varvarą Michailovą. Kaip tik namo komiteto pirmininkė
pašnibždomis paaiškino Nastiai, kas atsitiko.
Irina Konstantinovna, seniai negalavusi širdimi, nuolat
gėrė lašelius. Kaip ir visi vaistai, taip ir širdies veiklą geri
nantys, turi būti geriami mažomis dozėmis. Irina įsipylė
reikiamą kiekį, tada ketino praskiesti vandeniu, ir nuėjo į
balkoną. Moteris į šaltį buvo išnešusi ąsotį ką tik užvirusio
vandens, kad šis atauštų.
206 Darja Doncova
Nieko bloga negalvodama, Irina Konstantinovna atsinešė
ąsotį į virtuvę, šliūkštelėjo į vaistus vandens ir vienu mauku
išgėrė. Jau po poros akimirkų ji, net nespėjusi šūktelėti, nu
krito ant grindų. Irina mirė ne išsyk, gal jai dar buvo galima
padėti, bet Albina, maniusi, kad anyta prižiūri anūkėlę, ra
miai miegojo. Ožeškai tą dieną paūmėjo migrena, o Dima
su bendraklasiais buvo išvykęs į ekskursiją. Jevgenijus buvo
darbe.
Marčią po dviejų valandų pažadino smarkus dvimetės
Valečkos verksmas. Radusi nekvėpuojančią anytą, Albina
iškvietė visus, ką tik buvo įmanoma. Kūną išvežė, eksper
tizės rezultatai rodė, kad velionė išgėrė pražūtingai didelę
vaistų dozę. Tuščią vaistų buteliuką, stovėjusį ant stalo prie
stiklinės, tyrėjų brigada išsivežė. Jį kruopščiai ištyrė ir ant
paviršiaus aptiko Irinos pirštų atspaudus, o ant jų - mažų
Valečkos rankyčių pėdsakus. Nelengva apklausti dvejų
metų vaiką, bet vis dėlto tardytojas pamėgino pasikalbėti
su Valečka, o ši, žvali ir sveika mergaitė, parodė jam, kaip
kratė buteliuką virš stiklinės.
- Ar žaidei su močiute? - švelniai paklausė vyras.
- Kap-kap, - linksėjo mergaitė, - Valia močiutei padėjo!
Kap-kap! Valia močiutei padėjo! Ira niam-niam ir bumpt.
Kap-kap! Valia močiutei padėjo! Mes žaidėme! Visada žai
džiame - mama, Valia ir močiutė.
Atrodė, kad viskas aišku ir skaidru. Dvejų metų vaikas
paprasčiausiai žaidė, o galiausiai viskas baigėsi tuo, kad
močiutė mirė. Suprantama, Valečka liko namuose, o gydy
toja psichiatrė liepė Albinai:
- Privalote padaryti viską, kad mergaitė niekada nesuži
notų, kuo baigėsi jos išdykavimas. Patariu jums, kraustyki-
tės gyventi kitur, anksčiau ar vėliau kuri nors kiemo kūmu
tė pasakys vaikui tiesą.
Albina linkčiojo galvą, Jevgenijus tylėjo. Sutuoktiniai
buto nepakeitė.
- Tai gimtasis mūsų giminės lizdas, - piktai pareiškė vy
ras, - čia gyveno kelios mano protėvių kartos! Prosenelis,
senelis, tėvas, o dabar aš. Dėl vienos nenaudėlės...
Tariant šiuos žodžius Ženiai užgniaužė gerklę, ir jis išėjo
į kabinetą. Albina nubėgo paskui jį, o maža, nieko nesuvo
kianti Valečka, nusprendusi, kad mama žaidžia gaudynes,
puolė paskui ją. Šaukdama: „Pagavau, pagavau!1*- ji įsikibo
motinai į sijoną.
Tada Albina iš visų jėgų smogė dukteriai, mažylė nulėkė
į pašalį, kakta atsitrenkė į durų staktą ir nukrito ant grindų.
- Viešpatie, Albina Felicatovna, - auklė puolė prie mer
gaitės, - juk galėjote ją užmušti, kur matyta taip skriausti
mažylę.
- Kad ši nenaudėlė galą gautų, - piktai riktelėjo Ožeška, -
kaip gyvensime su žudike? Ji kalta, kad netekau motinos!
Šeimininkės akys degė įniršiu, skruostai įraudo, veide
šmėstelėjo neviltis. Bet Nastia, prisiminusi Irinos Konstan-
tinovnos gimtadienį ir Albinos spjūvį, suabejojo jos jausmų
nuoširdumu. Kažkas čia buvo ne taip, bet kas, Nastia nesu
prato.
Auklė nunešė mergaitę į vaikų kambarį ir paguldė į lovą.
Nei Jevgenijus, nei Albina neatėjo aplankyti sužalotos ma
žylės. Rytą tėvas pasikvietė auklę ir pareiškė:
- Valentina niekada neturėtų išeiti iš kambario. Tegul
ten valgo, geria, tuštinasi ir prausiasi. O tu saugok, kad ši
nenaudėlė į koridorių nė nosies neiškištų. Jei kieme kas pa
klaus, kodėl mergaitė neišeina pasivaikščioti, atsakyk: „Su
sirgo, guli nusilpusi, gali ir mirti.**
- Viešpatie, - persižegnojo Nastia, - ką jūs kalbate, juk
tai nuodėmė.
- Tylėk, kvaiša, - pro dantis iškošė Jevgenijus, - bus blo
giau, jei tą bjaurybę trenksiu galva į sieną.
Nastia išsigando, ji gerai žinojo, kaip šeimininkas mylėjo
velionę motiną, todėl nubėgo į vaikų kambarį ir užsirakino.
208 Darja Doncova
Mažoji Valečka nesuprato, kas atsitiko. Ji verkė, prašėsi
pas mamą, tėtį ir kvietė močiutę Irą. Mažylė dar nesuvokė,
ką reiškia žodis „mirtis" ir auklės aiškinimo, kad „močiutė
mirė". Tokie žodžiai jai buvo beprasmiai.
- Kada pareis močiutė Ira? - kūkčiojo mergaitė.
- Močiutė palaidota, - jau kelintą kartą kartojo Nastia.
- Kada mama pareis? - klausiamu žvilgsniu spoksojo
mergaitė. - Noriu pas mamą!
- Ji išėjo.
- Kur tėtis?
- Darbe.
- Eime pasivaikščioti.
- Negalima, tu sergi, - išsisukinėjo Nastia.
Nastios širdyje kaupėsi pyktis Albinai ir Jevgenijui.
Argi galima mažylę įkalinti tarp keturių sienų lyg siaubin
gą nusikaltėlę? Taip, atsitiko baisi, nepataisoma nelaimė,
Valečka nunuodijo močiutę, bet juk mergaitė nesuvokė,
ką darė. Jei tėvai bijo apkalbų ir nenori leisti jos į kiemą,
geriau tegul keičia gyvenamąją vietą. Kodėl Jevgenijus už
draudė dukteriai vaikščioti po namus, nejau jis taip pra
dėjo jos nekęsti?
Ilgiau nei mėnesį Valia praleido įkalinta. Iš šeimos narių
tik brolis Dima užsukdavo, kai tėvai nematydavo, bet ir tai
vos porai minučių.
Netrukus berniukas Nastiai pakuždėjo:
- Valką atiduos.
- Kam? - nustėro auklė.
- Kitiems tėvams.
- Kaip tai?
- Nežinau, - burbtelėjo Dima, - viena ausimi girdėjau,
kai tėtis mamai pasakė: „Penktadienį atsikratysime nenau
dėlės."
Ketvirtadienį vakare Jevgenijus pasikvietė Nastią į savo
kabinetą ir rūsčiai pareiškė:
- Aš, Albina ir Dima savaitgaliui išvyksime, o tu paimsi
Valentiną ir apie pusiaunaktį atsargiai išvesi į kiemą. Mer
gaitę nuveši šiuo adresu. Atiduosi Burskiams, Antoninai ir
Grigorijui, tada grįši namo.
- Kaip tai atiduosi? - išsprogino akis Nastia.
- Paliksi Burskiams.
- Kodėl?
- Taip reikia. Valentina dabar gyvens pas juos.
- Nesuprantu...
- Tau ir nereikia suprasti, - trinktelėjo kumščiu į stalą šei
mininkas, - ir taip per daug plepi! Aš tau už darbą pinigus
moku. Nepatinka - nedirbk. Valentina man daugiau ne duk
tė, ją augins Burskiai. Jiems už tai užmokėta tiek, kad dau
giau neįmanoma. Viskas! Pamiršome žudikę, išbraukėme iš
atminties, tegul dėkoja, kad ne į vaikų namus atidavėme.
- Juk Valeckai vos dveji metukai, - mėgino atkalbėti šei
mininką Nastia.
- Užsičiaupk, - pertraukė Jevgenijus, - visiems laikams.
Po savaitės kaimynams pasakyk, kad ji mirė ligoninėje.
Neva išsivežėme kartu, ją ištiko krupo priepuolis, o gydyto
jai neišgelbėjo. Štai, beje, mirties liudijimas, nuneši į namų
valdybą.
Nastia baisėdamasi pažvelgė į lapelį.
- Iš kur gavote šį dokumentą?
- Iš kur gavau, iš kur gavau, nusipirkau! - suriko Jevgeni
jus. - Eik tu na... Šalin! Velniop! Šunims šėko pjauti! Kvaiša!
Jis stvėrė senovinę stalinę lempą bronziniu stovu ir keti
no sviesti ją į auklę.
Nastia suspiegė, iššoko į koridorių ir susidūrė su Albina
Felicatovna.
Ožeška apkabino Nastią ir sušnibždėjo:
- Mieloji, padėk mums. Ženečka negali žiūrėti į motinos
žudikę, nors ji ir yra jo duktė. O aš irgi nepajėgiu Valentinos
matyti. Be to, nežinia, kokia ateityje ji užaugs. Nuo mažų die
210 Darja Doncova
nų jau elgiasi lyg nusikaltėlė. Ženečka tuos Burskius rado, jie
normalūs žmonės, savo mergaitę turi, ši šiek tiek vyresnė už
Valką. Matai, viskas klostosi kuo puikiausiai. Jevgenijus jiems
davė daug pinigų, labai daug, jam net skolintis teko. Tiek to,
nesvarbu, iš kur tie pinigai. Svarbiausia, kad gyventi kartu
su Valka nebegalėjome. To, kas įvyko, negalima nei pamiršti,
nei atleisti. Nuvežk nenaudėlę į naują šeimą, padėk mums,
maldauju. Jevgenijus tą reikalą sutvarkė, Burskiai džiaugsis
sulaukę Valentinos, jos dėka jie butą gaus.
Nastia išplėtusi akis žiūrėjo į šeimininkę - kur dingo jos
mandagi šypsena ir ramybė? Dabar Albinos veidą buvo
perkreipusi bjauri grimasa, o iš akių riedėjo ašaros.
- Žinoma, - linktelėjo auklė, - aš viską padarysiu.
- Svarbiausia - tylėk.
- Tai - ne mano paslaptis, - gūžtelėjo pečiais Nikiforova, -
aš nepratusi svetimų paslapčių pasakoti.
Albina krūptelėjo.
- Tave karališkai apdovanosiu.
- Ačiū, jūs ir taip gerai man mokate.
- Duosiu daug pinigų.
- Dėkoju.
- Tik ne dabar, daug pinigų išleidome dėl Valkos, su
Burskiais atsiskaitėme, įvairius dokumentus pirkome.
- Man nieko nereikia.
- Tik laikyk liežuvį už dantų, niekas neturi žinoti, kad
Valka yra gyva. Mes turime tikrą mirties liudijimą, jis - iš
civilinės metrikacijos biuro.
- Mačiau jį, - burbtelėjo Nastia.
- Duosiu tau pinigų, daug, daug... Tik vėliau! Neap
gausiu!
- Nereikia.
- Vadinasi, padarysi, ko prašiau? - karštligiškai šnibždė
jo Albina.
- Taip, - patvirtino Nastia, jausdamasi labai šlykščiai.
Albina atsiduso ir puolė į vonią. Nastia pasuko j vaikų
kambarį, kuriame uždaryta sėdėjo apie savo likimą nieko ne
nutuokianti Valia. Už koridoriaus kampo ji susidūrė su Dima.
- Ką čia veiki? - paklausė auklė.
- Užsimaniau į tualetą, o jame - mama, - skubiai paaiš
kino berniukas.
- Klauseisi pokalbio?!
Dima pamojo pirštu auklei, o kai ši pasilenkė, sušnibždėjo:
- Ar tu ją tikrai išveši?
Nastia nežinojo, ką atsakyti, tiesiog sustingo nutaisiusi
idiotišką veidą.
- Aha, - vos girdimai tarė berniukas, - mama dabar jos
nekenčia! Tėtis irgi! Juk ji dar maža!
Auklė įvykdė Jevgenijaus įsakymą, pusiaunaktį nuvežė
verkšlenančią Valią nurodytu adresu. Moteris atidarė duris,
Nastios į vidų nekvietė, įsitempė Valecką į butą, o vėliau
pati išėjo į laiptų aikštelę, sandariai uždarė duris ir grobuo
nišku balsu sušuko:
- Perduok saviškiams, kad viskas klostosi gerai.
- Gerai, - linktelėjo Nastia.
- Rytoj mes su dviem dukterimis išsikraustome į kitą
butą, naujame name niekam nekils jokių klausimų.
- Aišku.
- Tegul nesibaimina, mes mokame laikyti liežuvį už dantų!
- Taip.
- Dar vienas dalykas, teks jos vardą keisti, taip ir pasakyk
Jevgenijui. Ją pavadinsime Evelina.
- Kodėl? - nusistebėjo Nastia.
- Mūsų vyresnioji duktė yra Valentina, - paaiškino nepa
žįstamoji, - dviejų Valių vienoje šeimoje būti negali. - Taip ir
pasakyk saviškiams - mergaitė dabar bus Evelina Burskaja.
Grįžusi auklė nekantraudama laukė sekmadienio vakaro,
tada Jevgenijui tarė:
- Aš viską padariau.
212 Darja Doncova
- Gerai.
- Dar...
- Nagi nutilk! - riktelėjo šeimininkas. - Įkyrėjai!
- Dėl vardo... Toje šeimoje Valią pavadino kitu vardu, -
Nastia vis dėlto nusprendė baigti sakinį.
- Nors ir raguota kiaule, - įsiplieskė Ženia, - koks man
skirtumas? Užsičiaupk! Niekam tai nesvarbu! Nesugalvok
Albinos Felicatovnos gaišinti dėl visokių niekų, nepasakok
apie vardus.
Nastia linktelėjo ir išėjo. Dar pusę metų ji dirbo namų
tvarkytoja, stengėsi iš visų jėgų, bet, regis, neįtiko šeiminin
kams, nes kartą Albina tarė:
- Nastenka, mums teks skirtis. Deja, nebeturime pinigų
tavo atlyginimui.
Auklė atsiduso. Ji gerai suprato, kodėl yra atleidžiama,
bet visi elgėsi mandagiai. Jevgenijus padėkojo Nikiforovai,
įteikė voką su trijų mėnesių atlyginimu, o Albina Felicatov-
na padovanojo auksinį laikrodį.
- Tai labai brangus laikrodis, - tarė ji, - jį paliko Irinos
Konstantinovnos senelis, tai antikvarinė vertybė. Matai,
kaip tave gerbiu, šeimos relikviją dovanoju.
Nastia įdėjo dovaną į dėžutę, nusprendusi tokį vertingą
daiktą pasilaikyti juodai dienai.
Vėliau Albinos Ožeškos ir auklės keliai išsiskyrė. Nastia
pagimdė dukterį, pavadino irgi Anastazija ir viena ją au
gino. Nikiforovai buvo nelengva, ji, kaip ir anksčiau, dir
bo svetimiems, uždirbo nelabai daug ir kažkodėl vienoje
vietoje ilgai neišdirbdavo. Matyt, tokia jos lemtis. Vos tik
pripranta prie naujo auklėtinio, tai jo tėvus darbovietė iš
siunčia į užsienį dirbti, tai iš provincijos atvyksta močiutė
anūkų prižiūrėti, tai vaikas suserga.
Kartą, dar sykį netekusi darbo, Nastia parėjo namo ir
pravirko. Kodėl jai taip nesiseka? Juk tarnavo sąžiningai,
labai stengėsi, o vėl nepasisekė!
Tuo metu suskambo telefonas. Kitame laido gale prabilo
Albina Felicatovna.
- Ar dabar kur nors dirbi? - pamiršusi pasisveikinti, pa
klausė buvusi šeimininkė.
- Ne, - šniurkštelėjo nosimi Nastia.
- Ar pas mane sutiktum dirbti?
- Taip, - džiugiai sutiko Anastazija, - tik negalėčiau gy
venti pas jus.
- Tau reikėtų atvažiuoti šeštą valandą ryto, o pusiaunaktį
baigti darbą.
- Nieko, nieko, aš sutinku! - sušuko Nastia. Jai labai trūko
pinigų. - Tik ką reikės prižiūrėti? Juk Dimočka jau suaugęs.
- Dima mirė.
- Kaip? - aiktelėjo Nastia.
- Man sunku tai prisiminti, - atsakė Albina, - juolab da
bar, po gimdymo.
- Nesupratau, - apstulbusi sušuko auklė, - kas pagimdė?
- Aš, berniuką, Pavliką.
Nastia vos neklestelėjo šalia kėdės.
- Jūs... bet juk... e... e...
Albina trumpai sukikeno.
- Sutrikai dėl mano amžiaus? Žinoma, vėloka tapti motina,
bet taip jau likimas susiklostė. Negaiškime, ar sutinki dirbti?
- Aha! - riktelėjo Nastia.
23 SKYRIUS
Nastia grįžo pas Albiną Felicatovną. Nei Jevgenijus, nei

jo žmona niekada neprisiminė Valios, o apie Dimą motina
tarstelėjo:
- Jis vasarnamyje apsinuodijo smalkėmis. Su vyru ma
nėme, kad teks nugyventi gyvenimą be vaikų, bet Dievas
atsiuntė Pavliką, vis ne vieni būsime.
214 Darja Doncov>'
Nastia nuoširdžiai slaugė dažnai sirguliuojantį berniu
ką. Pavlikas įsigudrindavo pasigauti visas įmanomas ligas,
augo tylus, uždaro būdo. Triukšmingų žaidimų jis nemė
go ir apskritai pagal savo būdą labiau panėšėjo į mergaitę.
Pavlušai patiko žaisti ne su automobiliukais ar kareivėliais,
bet su lėlėmis. Berniukas užsidegęs siuvo joms drabužėlius,
šukavo plaukus. Kartą Jevgenijus tarė:
- Reikėtų jam lankyti ledo ritulį arba imtynes, kad sus
tiprėtų ir ligų atsikratytų.
Tada Nastia nuvedė jį į ledo ritulio sekciją, bet iš šio su
manymo nieko neišėjo. Pavlikas blogai čiuožė ir labai bai
minosi, kad jį kas nors pastums ar prispaus prie borto. O
imtynių jis išsyk atsisakė, vos pamatęs, kaip sportininkai
ant kilimo vienas kitą „laužo". Sportinė veikla baigėsi be
veik nė neprasidėjusi.
- Kodėl jis nuolat serga? - kartą neiškentė Jevgenijus.
- Tai tikrai ne mano kaltė, - netikėtai piktai atkirto Al
bina.
Nastia, išgirdusi tokį pareiškimą, iš netikėtumo net puo
delį iš rankų išmetė. Vyras žvilgtelėjo į žmoną ir nuleido
akis.
Anastazija dar labiau nustebo. Bėgant metams Ožeškos
meilė vyrui ne blėso, o, atvirkščiai, virto didžiuliu, visa ap
imančiu jausmu. Albina Felicatovna, kaip ir anksčiau, rai
šiojo Jevgenijui batų raištelius ir šokinėjo apie jį.
Auklė tik purtė galvą. Kodėl jos šeimininkė pagimdė
berniuką? Albina Felicatovna stiprios motiniškos meilės
nejautė. Ne, ji Pavlikui nedarė nieko bloga. Bet jei į namus
įžengdavo alkanas Jevgenijus, o tada, reikalaudamas valgy
ti, suinkšdavo sūnelis, Ožeška, vaiko krūtimi nemaitinusi,
auklei įgrūsdavo buteliuką ir puldavo maitinti vyro. Devy
niasdešimt devynios moterys iš šimto tokiu atveju pultų
prie kūdikio, bet Albina Felicatovna buvo ta šimtoji, kuri
Pirmenybę teikė vyrui.
Me i l ė s e i l ė i r t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 215
Be to, Ožeška pradėjo baimintis senatvės. Šeimininkė il
gai sėdėdavo priešais veidrodį, tepliojo veidą kremais, dėjo
kaukes. Kas rytą Albina keldavosi šeštą valandą ir skubėda
vo į vonią, iš kurios išeidavo jau su makiažu ir šukuosena.
- Jums neverta keltis su tamsa, - kartą neiškentė Nas
tia, - pamiegokite ilgiau.
- Gal išprotėjai! - susiraukė Albina. - Ženečka pamatys
mane nepasidažiusią ir nustos mylėjęs, supras, kad senstu.
Dieve, tai siaubinga! Nejau nėra veiksmingų priemonių
nuo raukšlių?!
Auklei pagailo vyrą dievinančios ir dėl to visiškai pakvai
šusios šeimininkės.
- Neišgyvenkite, - mėgino ji guosti Albiną, - jis ir pats
ne jauniklis, pilvą užsiaugino, prapliko. Kur jis pabėgs nuo
žmonos, su kuria visą gyvenimą nugyveno? Niekas jūsų
„brangenybės" nesigvieš!
Albina mirktelėjo kartą, kitą, tada tylėdama atsigręžė į
veidrodį ir ant veido pradėjo tepti skaistalus. Nastia nuėjo į
virtuvę, ją graužė pavydas. Žinoma, Ožeška dėl meilės pa
metė galvą, bet, antra vertus, ne visiems lemta pajusti tokį
visa kita užgožiantį jausmą. Albinos ir Jevgenijaus sąjungo
je visi kiti buvo nereikalingi, todėl Nastia nesuprato, kam
Ožeškai prireikė Pavliko. Tik tėvas mylėjo berniuką, dažnai
su juo kalbėdavosi ir garsiai skaitydavo knygas. Bet vos tik
Ženia tarstelėdavo:
- Pavluša, eime į kabinetą, pavartysime Žiulio Verno
knygą, - Albina bemat sušukdavo:
- Ak, kaip gerai, o aš su mezginiu kampelyje įsitaisysiu,
ar netrukdysiu?
Buvo aišku, kad Ožeška nė su vienu žmogumi nesiruošia
Jevgenijaus dalytis, net su tikruoju sūnumi.
Vasarą šeima išvažiuodavo į užmiesčio vasarnamį. Dėl
darbo reikalų Jevgenijus negalėjo kasdien važinėti į pamas-
kvį, saviškius aplankydavo savaitgaliais. Vos tik vyras elek
216 Darja Doncova
triniu traukiniu išvykdavo į Maskvą, Albina iškart nuliūs
davo. Pirmadienį ji dar stengdavosi kažką veikti, antradienį
visiškai paniurdavo ir Nastiai sakydavo:
- Man skubiai prireikė vykti į miestą, tu čia viena susi
tvarkysi.
Auklė linksėdavo, o šeimininkė, linksma lyg paukštytė,
išrūkdavo į miestą. Grįždavo ketvirtadienį vakare ir, pamir
šusi pabučiuoti Pavliką, iškart puldavo prie viryklės, mur
mėdama:
- Ženečka atvažiuos penktadienio vakarą, reikia tešlą
pyragėliams užminkyti, kepsiu jo mėgstamus, su kopūstais.
- Geriau su mėsa, - kartą paprieštaravo Pavluša.
Motina įsistebeilijo į sūnų, o netrukus sudirgusi riktelėjo:
- Kokia kvailystė! Ženečka tik su kopūstais mėgsta!
Dabar pamėginkite suprasti, kodėl poniai prireikė vaiko?
Ji juo visai nesidomėjo, Pavlušos motinos vaidmenį atliko
Nastia. Berniukas ūgtelėjo, tapo paaugliu, o auklė vis dar
buvo šalia.
Bet Albinos puoselėtus jausmus Nastia suvokė mirus Jev
genijui. Našlė tapo tikru zombiu, keletą mėnesių išvis nekal
bėjo, valgė tai, ką jai pakišdavo išsigandusi Nastia, ir dienų
dienas neišeidavo iš buto. Vėliau Albina Felicatovna atsi
tokėjo, o kambarius pavertė memorialiniu muziejumi. Ant
visų sienų prikabinėjo mylimo Ženečkos nuotraukų ir už
draudė Nastiai net liestis prie velionio daiktų. Negana to,
Ožeška elgėsi taip, lyg Jevgenijus būtų išėjęs į darbą ir vaka
re būtinai turėtų grįžti.
- Ar nupirkai laikraščius? - klausė ji Nastios. - Padėk ant
spintelės, Jevgenijus vakare skaitys.
Auklė krūptelėdavo, bet įvykdydavo įsakymą.
Albina Felicatovna nekeitė savo įpročių. Ji ir toliau kelda
vosi šeštą, dažydavosi ir virdavo vyrui kakavą.
- Brangusis, - sušukdavo našlė, - pusryčiai ant stalo!
Nastia ir Pavlikas krūpčiodavo, bet nieko nesakydavo.
Visais kitais atvejais Ožeška elgėsi kaip normali moteris,
ji net šiek tiek pralinksmėjo, tik niekaip negalėjo pripažinti,
kad vyras yra miręs. Moteris pažįstamiems sakydavo:
- Ženečka išvykęs į komandiruotę.
Toks elgesys niekam nekenkė, todėl Nastia nusprendė
nekreipti dėmesio į šeimininkės keistenybes. Žinoma, gai
la, kad auklė buvo neišsilavinusi, kitaip ji būtų susizgribu
si ir Albinai iškvietusi psichiatrą, gal tada nelaimė nebūtų
įvykusi.
Kartą vasarą poilsiaujant vasarvietėje Albina gana griež
tai paklausė:
- O kur dingo mūsų bibliotekos knygos? Kodėl lentynoje
vietoj Brokhauzo išrikiuoti kažkokie kvaili leidiniai ir žur
nalai?
- Mama, - ramiai atsakė Pavluša, - senų enciklopedijų
niekam nebereikia, jos nenaudingos. Aš jas perkėliau į viršų,
o į žemutines lentynas surikiavau man reikalingas knygas.
Albinos akys vos neiššoko iš akiduobių.
- Ką? Tu pertvarkei biblioteką?
- Taip, - linktelėjo sūnus, - negi negalima?
- Žinoma, ne! - suspigo ponia.
- Kodėl?
- Tėtis skaito Brokhauzą.
Pavlikas krenkštelėjo.
- Mama, man labai nepatogu laipioti knygų, kurios yra
viršutinėse lentynose.
- Išprotėjai! Grąžink enciklopediją.
- Tegul būna viršuje.
- Ne!!!
- Mama... - pradėjo jaunuolis, bet motina neleido jam
baigti.
Laiba, žiedais apkarstyta ranka motina iš visų jėgų trink
telėjo vaikinui per skruostą.
- Tu negerbi tėvo!
218 Darja Doncova
Pavelas krūptelėjo ir pirmą kartą gyvenime sušuko:
- Užteks niekus paistyti! Tėtis miręs.
- Ką? - atšlijo Albina.
- Tėvas kapuose, - raiškiai ištarė Pavelas, - gana tų idio
tiškų kalbų, dabar aš čia šeimininkas. Atleisk, pavargau nuo
isterijos priepuolių ir apsimetinėjimo. Man gaila tėčio, jo
labai trūksta, bet savo gyvenimo gadinti neleisiu. Žinai,
mama, tau derėtų apsilankyti pas psichiatrą, gerti vaistus,
gal atsitokėtum!
Albina susmuko ant sofos.
- Kas miręs?
- Gana! - riktelėjo sūnus.
- O tu, vadinasi, šeimininkas? - prisimerkė motina.
- Taip, - linktelėjo Pavelas, - esu suaugęs, galėčiau būti
šeimos galva. Suprask, prašau, tėvo nėra, bet esu aš, ir labai
norėčiau sulaukti nors trupučio dėmesio.
Nastia tikėjosi, kad Albina sušuks: „Atleisk, mielasis, bu
vau tau neteisinga!" ir puls jaunuoliui ant kaklo arba apalps,
bet auklė net negalėjo numanyti, kaip įvykiai klostysis toliau.
Albina Felicatovna išsitiesė.
- Šeimininkas? Cha-cha-cha! Tu - pamestinukas, ne
kilmingo kraujo, atsigimei į saviškius, niekam nežinomus
tėvus!
- Mama, - atšlijo Pavlikas. - Apie ką tu kalbi?
- Manai, kad esu beprotė?
- Ne, ne, tiesiog tu...
- Nedrįsk manęs „tujinti", išgama.
- Mamyte...
- Aš tau, nenaudėli, ne motina.
- Tai kas? - visiškai sutriko vaikinas.
Albina piktdžiugiškai nusijuokė:
- A-a-a! Norėjai, kad netekčiau paguodos. Juk aš taip
save raminau: Ženečka nemirė, paprasčiausiai išvažiavo. O
tu nusprendei man atverti akis. Žiūrėk, Albina Felicatov-
na, juk nebeturi Ženečkos. Į skaudžiausią vietą, į širdį vinį
įkalei. Na, aš tau atsilyginsiu, gal ir gerai, kad taip įvyko!
Šeimininkas! Vargeta ir nenaudėlis, štai kas tu! Tu nesi Že
nečkos sūnus! Ir jau tikrai ne mano!
Tai tarusi, Ožeška prišoko prie jaunuolio, iš visų jėgų jį
pastūmė, o kai šis, neišsilaikęs ant kojų, nugriuvo ant grin
dų, pasilenkė virš jo ir suriko:
- Labai mėgsti tiesą? Apie vyro mirtį man priminei? Tai
klausykis tiesos apie save.
Nei Nastia, nei Pavlikas nespėjo nė krustelėti, o Albina
Felicatovna pradėjo nerišliai lementi:
- Valka, ačiū Dievui, išsinešdino... viskas... jos nėra.
Dima, paskutinis niekšelis, apsinuodijo smalkėmis. Ženeč-
ka žinojo, kad jų bjauri prigimtis. Aš jį įtikinau... taip... jis
patikėjo, bet vėliau... Pavelas! Ak, varge...
Nastia rankomis užsidengė veidą, o sutrikęs Pavlikas
auklės paklausė:
- Apie ką ji šneka?
- Apie Valentiną ir Dmitrijų, - tyliai paaiškino Nastia, -
tavo seserį ir brolį, kurie mirė dar maži.
Albina Felicatovna, išgirdusi auklės žodžius, nusikvatojo
lyg beprotė:
- Juk Valka gyva! Aš, ačiū Dievui, atsikračiau jos visiems
laikams, o Dimka apsinuodijo smalkėmis pats, garbės žo
dis! Tai buvo atsitiktinumas, prisiekiu!
- Viešpatie, - vos išlemeno Pavlikas, - reikia iškviesti gy
dytoją ir skubiai išvežti mamą į psichiatrijos kliniką.
Nastia nežinojo, ką daryti. Ji suprato, kad auklėtinis labai
išsigando, bet, kita vertus, ji kai ką žinojo. Juk Valentina išties
buvo gyva, tik smulkmenų apie Dimos žūtį auklė nežinojo.
Staiga Albina Felicatovna liovėsi kvatoti, nėriniuota nosi
ne ramiai nusišluostė akis ir tarė:
- Ne, Pavelai, aš esu sveiko proto, mūsų giminėje pakvaišu
sių nebuvo, gerai pažinojau savo protėvius. O tu tuo pasigirti
220 Darja Doncova
negali, nes nežinai, kas tave pagimdė ir kas tavo giminės. Aš
nesu tavo motina, tavęs niekada negimdžiau ir džiaugiuosi
tai sakydama. Tu man niekada nepatikai, nes turi trūkumų.
Regis, juos nulėmė genetika, tu - kažkoks nesusipratimas.
Argi normalus vaikinas svajotų tapti kirpėju? Išties juokinga,
vaikinai svajoja būti mokslininkais, kariškiais, bet tikrai ne
kirpėjais. Tu nuo mažų dienų buvai nevisavertis, bet Ženeč-
ka, mano vyras, deja, dievino tave, ir vien dėl jo aš pakenčiau
tokį nevėkšlą. Fu! Nereikėjo dabar tau triukšmauti, nereikėjo
liesti enciklopedijos ir vadintis šeimininku ir tikrai nederėjo
manęs gąsdinti beprotnamiu. Be reikalo taip elgeisi. Dabar
džiaukis, sužinojęs tiesą. Aš tave įsisūnijau. Iš tikrųjų tave
pagimdė netikėlė mergiotė, mažametė prostitutė. Jevgenijus
labai norėjo turėti sūnų, ir dėl vyro, dėl jo laimės, buvau pri
versta elgtis taip, kad net širdis vartydavosi. Neturi nė lašo
kilmingo kraujo, deja, atsigimei į savo motiną. O jau kas tavo
tėvas, ji ir pati nežinojo. Priestočio kekšė!
Keiksmažodį Albina ištarė lyg spjūvį. Nastia nustėro, ji
niekada nebuvo girdėjusi tokių šiurkščių žodžių.
- O dabar, - išsitiesusi išdidžiai pareiškė Albina, - tu pri
valai iš čia nešdintis!
Pavlikas sumirksėjo.
- Tiesiog dabar, - krestelėjo galvą Ožeška.
Pavelas apsigręžė ir nuėjo į savo kambarį. Albina Felica-
tovna šyptelėjo ir Nastiai paliepė:
- Keliauk ir pasek tą išgamą, kad ko nenugvelbtų!
Tai tarusi, ponia nuėjo į savo kambarį. Nastia papurtė
galvą ir puolė paskui Pavliką. Auklėtinis tylėdamas į krepšį
grūdo drabužius.
- Mielasis, - puolė glėbesčiuoti vaikiną auklė, - nurimk,
ji dabar lyg nesava, prikalbėjo nežinia ko, pats supranti, ji -
psichopate.
- Ne, - sukūkčiojo Pavlikas, - šį kartą ji nemelavo, ne
tiesą sakydavo anksčiau, kai šypsodavosi ir čiulbėdavo. Juk
seniai supratau, kad ji manęs nemyli. Žinoma, išgyvenau,
stengiausi motinai įtikti. Vaiko širdis yra jautri, veidmai
nystę išsyk pajunta. Tikriausia ir pati matei: Albina Feli-
catovna manimi rūpintis nenorėjo, tik apie vyrą šokinėjo,
o sūnus - tik šiaip sau, sukiojosi šalia. Ačiū Dievui, dabar
viskas stojo į savo vietas: esu pamestinukas, todėl ji ir buvo
man tokia abejinga, net pabučiuoti vengdavo. Žinai, ji man
niekada nelinkėdavo „labos nakties" ir prieš naktį neapka
bindavo. Viskas, išeinu!
- Kur? - sukruto Nastia. - Ei, sustok, juk naktis!
- Nesvarbu, - atsakė Pavlikas, - ilgiau čia būti neturiu
teisės.
- Palauk.
-N e.
- Tik iki ryto.
- Nepasiliksiu.
- Pavilkai, - labai nuliūdusi sušuko Nastia. - Nors dėl
manęs!
Vaikinas apkabino auklę.
- Tu visada stengeisi man atstoti motiną, ačiū, labai tave
myliu, bet atėjo metas rasti tą, kuri mane pagimdė.
- Kam ji tau? - beveik raudojo Nastia. - Suprask, nė
viena normali motina neatiduos savo vaiko, vadinasi, tavo
mama...
Nastia nutilo, susivokė priverti burną.
Pavlikas linktelėjo ir pabaigė mintį:
- ... pasileidėlė ir prostitutė. Tegul būna taip, bet ji mane
pagimdė ir dar nežinia dėl kokios priežasties buvo priversta
manęs atsisakyti. Rasiu ją ir viską sužinosiu. Be to, gali būti,
kad motinai, tai, kuri pagimdė, reikalinga mano pagalba!
Aišku?
Sutrikusi Nastia žiūrėjo į auklėtinį, moteriškai silpnas ir
mėmė Pavlikas sunkioje situacijoje netikėtai pasirodė esąs
labai tvirto būdo.
222 Darja Doncova
Jaunuolis nuėjo iki durų, atsigręžė ir tarė:
- Perduok Albinai Felicatovnai padėką už prieglobstį ir
malonų bendravimą. Dar pasakyk, kad daugiau nesiruošiu
jos trukdyti, niekada negrįšiu ir apie save nepriminsiu. Aš
nieko nepasiėmiau, tik pasą ir keletą dėvimų drabužių, be
to, ne jos pirktų. Turiu tik tuos drabužius, kuriuos padova
nojo Karolina Karlovna.
- Imk, imk, - Nastia karštligiškai Paulikui grūdo pinigus, -
tai mano, asmeniniai, ne ūkiui skirti!
Vaikinas padvejojo, tada įsikišo banknotus į kišenę.
- Ačiū, sudie. O jai perduok - tegul paskelbia mane mi
rusiu, kaip ir tą nelaimingą mergaitę.
Trinktelėjo durys, Nastia susmuko ant batų spintelės ir
garsiai pravirko. Iš kambario pasirodė Albina Felicatovna.
- Ko raudi? - piktai paklausė ji.
- Pavluša išėjo!
- Laimingo kelio. Ar padoriai apsirengė? - netikėtai pa
siteiravo šeimininkė.
Išgirdus keistą klausimą auklei net ašaros nudžiūvo.
- Paprastai, - sušnibždėjo ji, - nieko neišsinešė, tik tuos
drabužius, kuriuos jam padovanojo jūsų geriausia draugė,
Karolina Karlovna.
Albina Felicatovna šyptelėjo:
- Regis, šiandien atvirumo diena. Karolina niekada ne
buvo mano draugė, nors dažnai čia sėdėdavo ištisas valan
das. Ženečka draugavo su Jakovu, Karolinos broliu, o aš,
suprantama, nenorėjau liūdinti vyro, tad bendravau su ta...
hm... ponia. Man visiškai nesvarbu, kokius drabužius iš
namų išsinešė tas pienburnis. Aš tik paklausiau, ar jis tvar
kingai apsirengęs.
- Na, taip, - linktelėjo Nastia, - kaip įprasta, tvarkingai,
švariai...
- Tai ir puiku, - sušuko Albina, - dabar, tamsią naktį, gal
kas nors pasigvieš drabužių ir dėl jų užpuls jį.
Dabar Nastia visiškai neteko žado, kas dar gebėtų kalbėti
išgirdęs tokius žodžius!
- Nors niekšams dažnai sekasi, - ramiai kalbėjo šeiminin
kė, - gal liks gyvas ir sveikas, prikalbės apie mane visokių
šlykštynių. Bet tai nesvarbu, kad tik apie tėvą kokių kvailys
čių neišsigalvotų...
Nastia karštligiškai žagtelėjo.
- Negi, - prisimerkė Albina, - tu taip mylėjai tą išgamą,
kad niekaip negali nusiraminti?
- Kaip kitaip, - sunkiai išlemeno auklė, - juk nuo vystyklų
jį auginau.
- O aš jo nemylėjau, - šyptelėjo Albina, - kitaip ir būti
negalėjo! Tikrai! Tai vis ji, Irina Konstantinovna, ji tai sugal
vojo, ji dėl visko kalta! Dar tuomet man reikėjo pasipriešinti,
bet Ženečka... Tiek to, tai tavęs neliečia. Gali, beje jau nusi
raminti. Tavo numylėtinis toli nenueis, pas Karoliną užsuks.
Daugiau nėra kur, nei draugų jis turėjo, nei bičiulių. O Ka
rolina visada nenaudėlį glėbesčiavo, bučiavo, dovanas tem
pė! Tikras cirkas! Nedejuok, nenaudėlis kaip nors išgyvens.
Važiuok namo, savaitę pailsėk, kol kas tu man nereikalinga,
vėliau ateik į miesto butą, aš grįšiu iš vasarnamio.
Nastia įvykdė įsakymą, bet kai atėjo, Albina jai pareiškė:
- Tu atleista!
- Už ką? - nustebo Nastia.
- Ar turėčiau aiškinti? - prisimerkė šeimininkė. - Lik sveika.
Nastia nulipo laiptais žemyn, išėjo į kiemą ir tada ją ištiko
isterijos priepuolis. Ji pradėjo šaukti, subėgo kaimynai. Ga
liausiai iš laiptinės išbėgo Ožeška, nusivedė ją į savo butą,
pagirdė arbata ir tarė:
- Ateik šeštadienį.
- Ar manęs neatleidžiate? - sušnibždėjo Nastia.
- Ne, žinoma, - atsiduso Albina, - tiesiog tu klaidingai
supratai mano žodžius. Norėjau pasakyti, kad nedirbsi per
poilsio dienas.
224 Darja DoncovJ
24 SKYRIUS
Po savaitės Albina Felicatovna auklei tarė:

- Tavo paslaugų man nebereikia.
- Visiškai? - paniurusi paklausė Nastia, vis dar nesitikė
dama, kad bus atleista.
- Mažų vaikų neturiu, - išgirdo atsakymą.
- Bet... kur man rasti darbą?
- Tai tavo reikalas.
- Nors rekomendaciją parašykite, - maldavo Nastia.
- Nesugalvok kam nors pasakoti, kad pas mane dirbai, -
nukirto Ožeška.
- Kodėl?
- Aš taip noriu! - riktelėjo Albina Felicatovna. - Supratai?
- Suprantate, - mėgino jai aiškinti auklė, - dabar be re
komendacijos niekur neįsidarbinsi.
- Ne mano bėdos.
- Gerai, supratau, bet nors žodelį tarkite, - maldavo Nas
tia, nes nuolat nerimavo dėl rytojaus.
- Apie ką?
- Kur Pavluša įsikūrė? Širdyje neramu.
Staiga Albina Felicatovna sukikeno.
- Štai todėl ir neduosiu tau rekomendacijos. Visai pa-
kvaišai, seniai pastebėjau, kad esi keista, paistai visokius
niekus, marazmas tave kankina. Kur Pavelas galėtų būti? Jis
namie, tiksliau sakant, dabar sėdi paskaitose.
- Kaip?!
- Tau visai blogai, - atsiduso Albina Felicatovna, - ko
stebiesi?
- Bet... juk buvo skandalas... jūs... jis... - murmėjo auklė.
- Gana niekus paistyti, - pertraukė auklę šeimininkė, -
nieko baisaus neįvyko, tau viskas pasivaideno.
Ištisas dvi savaites Nastią kankino nemiga. Šiek tiek pa-
delsusi, ji nutarė vakare slapta ateiti į Ožeškos kiemą ir išsi
aiškinti, ar Pavlikas yra namie. Tikrai gali būti, kad jaunuo
lis grįžo namo ir susitaikė su Albina, tad dabar abu nenori,
kad Nastia pas juos dirbtų. Skandalų liudininkai niekam
nereikalingi. Niekas nenori prisiminti barnių, kai pasako
ma visa tiesa. Nastia nesitikėjo grįžti į tarnybą, ji mylėjo
auklėtinį, todėl paprasčiausiai norėjo žinoti, kad jam viskas
gerai.
Vakare, apie vienuoliktą valandą Nastia priėjo prie namo
ir įsistebeilijo į Ožeškos buto langus. Albinos miegamajame
degė šviesa, bet kituose kambariuose buvo tamsu.
Auklei dilgtelėjo širdį. Pavlikas niekada mieste neužtruk
davo ilgiau nei iki devintos valandos. Dabar, regis, buvusi
šeimininkė namuose yra viena.
- Nastia! - išgirdo ji už nugaros.
Nikiforova manė, kad kiemas tuščias, todėl nejučia krūp
telėjo ir vos neaiktelėjo. Na, ir nepavyko! Ji susidūrė su di
džiausia kiemo liežuvautoja.
- Kaip jautiesi? - pasiteiravo Varvara Michailovna. - Jau
grįžai iš ligoninės?
- Iš kur?
- Tiek to, - mostelėjo ranka Varvara, - man gali sakyti
tiesą, niekam neišplepėsiu. Kiekvienam taip gali atsitikti,
juolab po tokių išgyvenimų. Albina tvirtai laikosi, ji lyg tit
nagas.
Auklė šiek tiek apstulbusi klausėsi Varvaros Michailov-
nos, jai palengva aiškėjo, kas atsitiko. Albina Felicatovna
visiems pranešė, kad Pavlikas mirė, o Nastia pateko į be
protnamį, negalėjo suvaldyti streso ir išprotėjo.
- Vaikinas gyvas, - suriko Nikiforova, - jis išėjo iš namų-
- Taip, taip, žinoma.
- Susipyko su motina.
- Tikrai, tikrai.
226 Darj a Doncova
- Bet jis grįš.
- Aha.
- Jūs manimi netikite!!!
Varvara Michailovna lyg paukštytė palenkė galvą į šoną.
- Nastenka, gal tau vertėtų dar ligoninėje pagulėti. At
leisk, bet Albina į namų valdybą atnešė mirties liudijimą, jį
jai išdavė kaimo taryba.
Auklė atsiduso ir, net neatsisveikinusi, nuėjo. Ji suprato,
kad Albina Felicatovna jau spėjo visiems paskleisti savąją
įvykio versiją. Ši, kaip ir anksčiau, paskelbė sūnų mirusiu,
tad paprasčiausiai nusipirko reikalingą dokumentą.
Nastios duktė nutilo, o aš sunkiai atsidusau.

- Taigi. Ji su jūsų mama negražiai elgėsi. Ši jai ištikimai ir
sąžiningai tarnavo, saugojo paslaptis, o kas iš to? Nesulaukė
jokio dėkingumo! Ją išvarė į gatvę!
Nastenka paraudo.
- Jūs dar neišklausėte iki pabaigos! Mama mėgino susi
rasti darbą, bet jai nesisekė. Buvo jau nejauna, rekomen
dacijų neturėjo, specialaus išsilavinimo irgi. Bet vėliau jai
pasisekė, atsirado padori šeima, be ypatingų įgeidžių. Jie
susilaukė kūdikio ir mamytę pažadėjo priimti į darbą su
viena sąlyga: ji turėjo pasakyti paskutiniosios darbdavės te
lefoną.
Ir Nikiforova neištvėrė, užrašė numerį, bet įspėjo:
- Esu sąžininga darbuotoja ir dirbu pas padorius žmo
nes, bet Albina Felicatovna prašė, kad jos niekas netruk
dytų.
Auklė naiviai tikėjosi, kad būsimiems šeimininkams už
teks tokios informacijos, bet darbdaviai iškart paskambino
Ožeškai. Kai kitą dieną Nastia atėjo į darbą, o šie ją pasitiko
vos ne su kumščiais.
- Dabar suprantame, kodėl jūs neturite rekomendaci
jos! - šaukė mažylio motina.
‘^ e i l ė s e i l ė i r t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 227
- Tu gydeisi beprotnamyje, - įsiterpė tėvas, - pakvaišusi
boba, apkalbėjai šeimininkus.
- Albina Felicatovna viską apie tave papasakojo, - taškėsi
seilėmis šeimininkė, - žinome visas tavo išsišokimus.
Auklė mėgino teisintis, bet jos niekas nesiklausė, tiesiog
išstūmė pro duris.
- Suprantate, kokia nenaudėlė ta Albina? - pyko Nas-
tenka. - Apšmeižė mamą! Labai džiaugiuosi, kad Ožeškai
gyvenimas taip blogai baigėsi! Jūs dabar parašykite apie ją
straipsnį, tegul žmonės žino, kokia bjaurybė buvo Albina
Felicatovna! Vargšeliai vaikai! Ji juos išgrūdo lauk: ir Valią,
ir Pavelą. Pavelas buvo netikras sūnus, tik nežinia, kodėl
Jevgenijus jį sugalvojo įsisūnyti. Bet Valia juk buvo tikra jų
duktė, be to, ir dėl Dimos ji ašarų neliejo! Kokia nedorėlė!
Ar pritariate?
- Iš esmės taip, - linktelėjau, - sakykite, ar Pavelas nepa
sirodė?
- Ne, - suspaudė lūpas Nastenka.
- Gal skambino auklei, domėjosi, kaip jai sekasi?
- Ne! Jis toks pat kaip ir Albina Felicatovna, - pareiškė
Nastia, - nors ir ne savas kraujas, bet šalia tekėjo. Nedėkin
gas berniūkštis! Mano motina jį auklėjo, buvo švelnesnė už
tikrą motiną, visą širdį jam atidavė, o Pavelas jos nė karto
neprisiminė. Mama iki gyvenimo pabaigos dėl jo nerimavo,
o šis neturėjo laiko telefono numerio surinkti. Kokių žmo
nių pasitaiko!
- Gal kartais žinote Karolinos Karlovnos telefono numerį?
- Iš kur galėčiau žinoti?
- Iš tikrųjų, - sumurmėjau.
- Nors ji yra skambinusi.
- Tikrai? Kodėl?
- Net nenutuokiu, - gūžtelėjo petuku Nastia, - pakeliu ra
gelį, išgirstu nejaunos moters balsą: „Pakvieskite Anastaziją
Nikiforovą, pasakykite, kad Karolina Karlovna teiraujasi."
228 Darja Doncova
Mergina išsyk suprato, kad nepažįstamoji nori kalbėti su
motina, todėl atsakė:
- Ji mirė.
- Nejaugi? - keistu balsu sušuko Karolina Karlovna. -
Visai?
- Ar manote, kad galima būti pusiau mirusiam? - neiš
kentė Nastia.
- Vaikeli, - griežtai pertraukė ją Karolina Karlovna, - ne
kalbėkite lyg akiplėša. Vadinasi, Anastazija aname pasaulyje?
- Juk jau sakiau, kad taip!
Karolina Karlovna padėjo ragelį net neatsisveikinusi.
Padėkojusi Nastenkai išėjau į lauką ir nubėgau prie au
tomobilio.
Galų gale man nerūpi, kodėl velionė Albina Felicatovna
taip žiauriai elgėsi su vaikais, svarbu kita - Pavlikas gyvas,
ir jis iš tikrųjų yra Tinos Burskajos sūnus.
Atlėkiau prie savo žigulių. Pala, pala, mažąją Valecką Jev
genijus atidavė Burskių šeimai. Antonina, nusprendusi už
pinigus auginti svetimą vaiką, pristačiusi jį kaip savą, auklei
Nikiforovai pasakė:
- Mergaitę pavadinsime Evelina, nes jau turime dukterį
vardu Valentina!
Vargu ar Maskvoje rastųsi dar viena Burskių šeima, ku
rioje augtų Evelina ir Valentina. Vadinasi, aiškėja, kodėl
vaiką namie taip niekino. Eva buvo priglausta dėl pinigų,
tikriausiai Jevgenijus jiems sumokėjo apvalią sumelę. Gri
gorijus su Tonia iš pradžių apsidžiaugė, pinigus netruko iš
leisti, bet vėliau susivokė: pamestinukę teks maitinti, rengti,
mokyti. Naujieji tėvai taip ir nepajėgė pamilti mergaitės,
stumdė ją visą gyvenimą. Bet įdomiausia yra kita. Jevgeni
jus vėliau vis dėlto įsisūnijo Pavliką! Gal išprotėjo? Kodėl?
Purtydama galvą atsisėdau prie vairo, ir, net per striu
kę jausdama šaltą lyg ledas sėdynę, greitai įjungiau variklį.
Kalbama, kad dabar parduotuvėse prekiaujama kažkokiais
specialiais kilimėliais sėdynėms. Kol nuo automobilio valai
sniegą, sėdynės sušyla, ir gali patogiai ant jų įsitaisyti. Rei
kėtų tokį nusipirkti, regis, nuostabus daikčiukas.
Kažkur žemai sučirškė mobilusis telefonas, nustebusi pra
dėjau ieškoti ir galiausiai radau jį šalia pedalų. Vadinasi, ei
dama pas Nastią, netyčia jį išmečiau, dar gerai, kad jis iškri
to automobilyje, o ne ant sniego. Deja, esu neatidi ir kartais
pametu reikalingiausius daiktus. Kiek kartų esu pametusi
raktus, užrašų knygelę, piniginę.
Pakėliau mobilųjį telefoną ir išsigandau. Ekrane švietė
pranešimas apie dvidešimt tris neatsakytus skambučius, vis
skambino namiškiai. Suprasdama, kad namie atsitiko kaž
kas labai svarbaus, drebančiomis rankomis sumaigiau myg
tukus ir netrukus išgirdau skambų Julečkos balselį:
- Klausau.
- Čia Lempa.
- Kiek kartų tau galima skambinti! - piktai sušuko
mergina.
- Atleisk. Automobilyje pamiršau mobilųjį telefoną.
- Visai dienai! Ką tu apskritai veiki?
- Atleisk, taip nutiko, kalbėjausi su labai svarbiu žmogu
mi, į laikrodį nežvilgčiojau!
- Netvarka!
- Ar namuose viskas gerai?
- Priklauso nuo to, ką vadinsime „gerai“!
- Vaikai sveiki?
- O kas jiems galėjo nutikti? - vis dar neskubėjo atlyžti
Julečka.
- Ar šunys nesusirgo?
- Liaukis kvailai klausinėti, - sušnypštė Julia, - geriau atsa
kyk į manąjį klausimą: ar šiandien koridoriuje matei maišus?
- Taip, dar svarsčiau, iš kur pas mus tiek daug šiukšlių.
Ragelyje įsivyravo įtampos kupina tyla, netrukus Julia
pasipiktinusi tarė:
230 Darja Doncova
- Šiukšlių?! Ir kur nukišai tuos ryšulius?
- Na, nusprendžiau, kad jūs iškraustėte antresoles, - su
tratėjau, - ir išmečiau į šiukšliadėžę.
Vėl įsivyravo tyla, staiga Julia suriko taip, kad vos neišme-
čiau telefono:
- Ar girdite, ji viską išnešė į kiemo šiukšlių konteinerius?
- Kas atsitiko? - surikau.
Ragelyje išgirdau ramų Kostino balsą:
- Lampadėle, lėk namo, čia viską sužinosi.
Tvirtai sugriebiau vairą. Regis, įvyko kažkoks nesusiprati
mas. Bet labai jaudintis nereikia, nes ir žmonės, ir šunys yra
sveiki, o visa kita nesvarbu.
Duris atidarė Kiriuška, jis atrodė keistai: vilkėjo tik sporti

nius marškinėlius ir apatines trumpikes. Nustebusi paklausiau:
- Ar tau nešalta?
- Ne, - atsakė jis.
- Visgi, - nusprendžiau nepraleisti progos paauklėti pa
auglį, - taip apsirengus galima šlaistytis po namus tik tada,
kai namuose nieko nėra. Man regis, vertėtų apsivilkti džin
sus ir marškinius.
- Nuostabiai teisingai mąstai, - linktelėjo Kiriuška, - eik į
virtuvę, laukiam tavęs nesulaukiam!
Nusivilkau striukę ir, nieko nesuprasdama, įžengiau į na
miškių mėgstamą virtuvę. Po akimirkos supratau: kol manęs
nebuvo, namiškiai pakvaišo.
Julečka vilkėjo atlasinius naktinius marškinius. Man pa
sirodė jie šiek tiek vulgarūs - ryškiai raudoni su juodais
mezginiais. Seriožka mindžikavo klubus apsisiautęs rankš
luosčiu. Lizaveta sėdėjo su bajine jaukia pižama, išpaišyta
šokančiomis pelytėmis. Iš visų namiškių ji atrodė padoriau
siai. Bet už visus gražesnis buvo Vovka. Majoro klubai buvo
aptempti ryškiai žalios spalvos žirneliais margintomis tim
pomis, o pečius koketiškai gobė rožinis šalikas.
Iš pradžių sustingau išsižiojusi, bet netrukus susivokiau:
šias timpas kažkada dėvėjo Liza, bet jos seniai buvo „nura
šytos", pakabintos sandėliuke, kur ne vieną mėnesį ir kabė
jo, bet šalikėlis iš kur?
Nespėjau nė atsitokėti, kai šaukdama mane užsipuolė Li-
zaveta: „Greitai nusirenk, dar galiu suspėti į svečius!" Ji nuo
manęs mėgino nuvilkti megztinį.
Šūktelėjau ir bandžiau išsprūsti iš jos kibių rankų.
- Kiriuška! - šaukė Liza. - Padėk man, nes ji vėl paspruks!
Berniūkštis čiupo mane už liemens.
- Nusimauk džinsus! - suriko Lizaveta. - Mikliai!
Gerai žinojau, kad su kuoktelėjusiu žmogumi ginčytis
neverta, todėl šūktelėjau:
- Tuojau atiduosiu, tik gal leisite persirengti savo kam
baryje?
- Liza, tu be reikalo mėgini ją nurengti, - prisimerkęs
tarė Kiriuška, - tu į Lempos džinsus neįsisprausi!
- Labai lengvai! Tegul maunasi kelnes, - trypė mergaitė.
Labiausiai mane stebino ne išprotėjusios Lizos elgesys,
bet kitų namiškių tylėjimas. Nei Seriožka, nei Kostinas, nei
Julečka nepratarė nė žodžio.
- Čia renkis, - siautėjo Liza, - niekur tavęs neleisiu! Dėl
tavo kaltės mano gyvenimas griūva!
Neturėjau kitos išeities, teko nusirengti. Suriaumojusi Li
zaveta išplėšė man iš rankų džinsus, megztinį ir dingo. Ieš
kodama chalato puoliau į vonią, bet jo neradau. Teko bėgti
į miegamąjį. Atlapojau spintą ir aiktelėjau. Vien pakabos ir
tuščios lentynos.
Apstulbusi klestelėjau ant sofos. Mane krėtė drebulys.
- Šalta? - žengdamas į miegamąjį užjaučiamai paklausė
Kostinas.
- Aha.
- Man irgi, - atsiduso majoras, - dar gerai, kad timpas
radau ir šalikėlį!
232 Darja Doncova
- Kur dingo mano drabužiai? - paklausiau. - Negaliu pa
sigirti, kad jų buvo daug, bet man užteko visiems gyvenimo
atvejams.
- Ji dar tyčiojasi! - įlėkusi suriko Julečka. - Pati nutempei
į šiukšlių konteinerį! Visi nuogi likome!
- Nieko nesuprantu, - tariau atšlydama.
Ant slenksčio išdygo Seriožka.
- Nutilkite! - riktelėjo jis, prilaikydamas klubus juosiantį
rankšluostį. - O tu, Lampadėle, klausykis.
Juo ilgiau Seriožka kalbėjo, juo man darėsi baisiau. Ką čia
bepridursi!
Vakar, nusiplūkusi lyg kinkomas šuo, anksti griuvau į
lovą, nepajėgiau net drabužių į spintą pakabinti, todėl džin
sus, megztinį ir apatinius numečiau ant fotelio.
Julečka, kitaip nei aš, grįžo pilna entuziazmo.
Visą dieną, vos prisiminusi Irisiuką, ji nuolat kasėsi. Nu
sprendusi, kad siaubingosios erkės tūno drabužiuose, Julia
paskelbė visuotinį dezinfekavimo vajų.
Ji surinko visus, atkreipkite dėmesį, visus Seriožos, Liza-
vetos, Kiriuškos ir majoro drabužius. Šis irgi kasėsi, todėl jo
bute taip pat buvo atlikta dezinfekcija. Ji užsuko ir į mano
kambarį, ištuštino lentynas, nuo pakabų nukabino drabu
žius, bet nepastebėjo ant fotelio numestų džinsų ir megzti
nio bei už komodos užkritusios striukės - ši ten išbuvo iki
ryto. Vakar aš su batais nušlepsėjau į miegamąjį ir pakišau
juos po lova.
Julia yra pedantiška, todėl kruopščiai vykdė tai, kas buvo
parašyta instrukcijoje: „Drabužius sudėkite į maišus, pa
purkškite dezinfekuojamuoju purškalu, sandariai užriškite,
porą valandų palaikykite šaltyje, o vėliau nakčiai palikite
šiltoje patalpoje.1'
Tiesa, Seriožka, stebėdamas, kaip aršiai žmona dezinfe
kuoja drabužius, įspėjo:
- Nekvailiok, juk rytoj visi privalėsime eiti į darbą!
- Niekai, - į maišą grūsdama vyro apatines kelnaites su
švokštė Julečka, - juk tu miegi nuogas.
- Bet į darbą nuogas negalėsiu eiti, - pagrįstai prieštara
vo Seriožka.
- Rytą visi drabužiai bus nukenksminti, išsitrauksi iš
maišo, ir pirmyn.
- Juk jie bus susirangę! - pyko vyras.
- Aš juos greitai išlyginsiu, - pažadėjo Julia. - Ar nori
gyventi aptekęs niežais?
Kaip tyčia, tuo metu į kambarį įbėgo Irisiukas ir, atsitū
pęs kambario viduryje, iš visų jėgų pradėjo darbuotis lete
nomis. Seriožka su Julečka bemat ėmė kasytis.
- Tikriausiai tu teisi, - pripažino vaikinas, - be to, rytoj
tik antrą valandą privalėsiu būti darbe.
- Na, ir puiku, - apsidžiaugė Julečka, - Kostinas irgi vė
liau ketina eiti į darbą, mokykloje paskelbtas karantinas,
Kiriuška ir Lizaveta niekur neskubės. Manau, kad Lempa
aštuntą neišlėks, spėsime visus drabužius išlyginti.
Ak, kaip Julečka klydo! Aš atsibudau su tamsa, įšokau į
džinsus, apsivilkau megztinį, išsitraukiau už komodos už
kritusią striukę ir išlėkiau, pakeliui nusprendusi išmesti
„šiukšles".
25 SKYRIUS
- Nagi, kaip aš atrodau? - įlėkdama į kambarį šūktelėjo

Lizaveta.
Iš visų jėgų tvardžiausi, kad nesusijuokčiau. Dabar mer
gaitė panėšėjo į daktarišką dešrelę. Tikriausiai ant prekys
talio esate matę tokias storas, standžiai prikimštas dešre
les. Apvalkalas kietai prikimštas, mėsos „įdarui" ten tikrai
ankšta. Mano megztinis Lizavetai buvo per mažas. Jos ran
kos karojo iš rankovių, o megztinis net nedengė bambos.
234 Dar j a Doncova
Be to, gamta Lizą apdovanojo ketvirto dydžio krūtimis,
o man pagailėjo net pirmojo, todėl megztinis ties krūtine
buvo grėsmingai išsitempęs. Dar blogiau atrodė džinsai, jie
priminė į bridžus, net nesupratau, kaip mergina įsigudrino
juos užsisegti. Tiesą sakant, Lizos sėdynė buvo dviem dy
džiais platesnė nei manoji.
- Ar ne šauniai atrodau? - paklausė Lizaveta. - Gal aš
jau bėgsiu?
- Kur? - atsidususi paklausė Julečka.
- Pas Lenką, į gimtadienį. Ten bus Nikita! - išpyškino
Liza ir dingo.
- Vadinasi, taip, brangioji, - sušnypštė Julečka, - tu tą
košę užvirei, tu ją ir srėbk.
- Ką turi galvoje? - susigūžiau.
- Tuojau pat keliauk į parduotuvę ir visiems nupirk dra
bužių, kuriuos apsivilkę galėtume išeiti iš namų! - širdo
Julia.
Krūptelėjau.
- Na...
- Ruoškis.
- Jau vakaras, beveik visos drabužių parduotuvės užda
rytos, - mėginau prieštarauti.
- Netoli yra visą parą veikiantis prekybos centras, - ne
atlyžo Julia, - vieni niekai porą kvartalų nuvažiuoti. Tuoj
užrašysiu mūsų dydžius. Brangių nepirk, stverk pigesnius,
vyrams megztinius ir...
- Atleisk, žinoma, bet kuo apsirengti? Lizaveta nugvelbė
mano drabužius! - priminiau.
- Ji įsimylėjo Nikitą, - sukikeno Kiriuša, - ar ne kvaiša?
Todėl ir išlėkė, bijo, kad jis Maškos Petrovos nepradėtų „ka-
binti“.
- Tikrai norėčiau nupirkti drabužių, bet nuoga negaliu
važiuoti, - dudenau.
Namiškiai susižvalgė.
- Rytoj būtinai devintą valandą turiu būti darbe! - rikte
lėjo Kostinas.
- O aš susitinku su klientu! - sušuko Seriožka.
- Beje, - atgijo Kiriuša, - privalau eiti į treniruotę.
- Dėl visko kalta Lempa, - pripažino visi vienu balsu.
Sėdėjau tyli, kaip eibių pridaręs šunelis, bet netrukus su
sivokiau:
- Gal yra tokia tarnyba, kuri drabužius pristato į namus?
Na, kaip picas. Pavyzdžiui, užsisakai džinsus, ir juos atveža.
- Tikrai, - sukruto Seriožka, - iš katalogo, ir kaip anks
čiau nesusiprotėjome.
- Duok telefoną! - suriko Julečka.
- Nekvailiokite, - riktelėjo Vovka, - jūsų užsakymą atveš
po trijų mėnesių.
- Vau, - pašoko Kiriuška, - tiek laiko namie neišsėdėsiu.
Juk Lizka grįš ir...
- Žinau! - suriko Julečka ir išlėkė.
Virtuvėje įsivyravo tyla, netrukus suskambo mano m o
bilusis telefonas.
- Lempa, - laiminga čiauškėjo Lizaveta, - mes čia, pas
Leną, visą naktį šoksime. Ana, klausyk.
- Alio, - išgirdau kitą, ne Lizos, o moters balsą, - ne
sijaudinkite, aš - Lenos mama, vaikus prižiūrėsiu. Juk jų
mokykloje paskelbtas karantinas, todėl mes ir nusprendė
me siausti, kol visai jėgų neteksime. Nesibaiminkite, čia dar
ir tėtis yra, viskas bus gerai.
- Ne, ne, - riktelėjau, - Lizaveta privalo grįžti!
- Kodėl? - nustebo Lenos mama. - Vaikus atidžiai pri
žiūrės suaugusieji, nieko bloga neatsitiks.
Sutrikau. Ar sakyti tiesą maloniai poniai, ketinančiai vai
kams surengti nepamirštamą šventę, lyg ir antrus Naujuosius
metus? O ta tiesa tokia: „Lizaveta privalo grįžti, kad galėčiau
apsirengti savo drabužius ir nueiti į parduotuvę." Kaip jūs re
aguotumėte, išgirdę tai iš dukters draugės giminaitės lūpų?
236 Darja Doncova
- Lempuša, - į ragelį šnibždėjo Lizaveta, - plyz, maldauju!
Čia yra Nikita!!!
- Gerai, - atsidusau.
- Vauuu, - išgirdau ragelyje.
- Kas ten? - suraukė antakius Vovka.
Jau ketinau žiotis, bet tuo metu į virtuvę įžengė mūsų kai
mynė Ania.
- Gerai gyvenate, - prabilo ji, - durys atviros, skambučio
negirdite. Ak, atleiskite, gal aš ne laiku atėjau? Jūs jau rengia
tės miegoti.
- Nieko, - burbtelėjo Seriožka ir skubiai išėjo.
Kiriuška ir Vovka išėjo nieko nesakę.
- Ko atėjai? - gana nemandagiai paklausiau.
- Recepto, - atsakė Anka, - varškės pyrago, juk rytą tarėmės!
Ištraukiau riebaluotą sąsiuvinį.
- Rašyk.
Kruopščiai susirašiusi į bloknotą reikalingų sudedamųjų
medžiagų kiekius, Anka neiškentė ir paklausė:
- Ar tau nešalta?
-N e.
- Ar namie visada taip vaikštai?
Jau ketinau kaimynei tarti: „Viso gero, jau metas miegoti",
bet tada į kambario vidurį atpėdino Irisiukas.
- Ak, koks gražuolis, - gyrė Ania, - gražuoliukas, pupuliu
kas. O kodėl jis visą laiką kasosi?
- Dėl to mielo šunelio mes visi nuogi likome, - atsidusau.
- Kaip tai? - išsprogino akis Anka.
Karčiai atsidususi, pradėjau pasakoti istoriją apie erkes ir
niežus. Man pasakojant Ania pradėjo ranka braukyti kaklą,
pečius, krūtinę.
Staiga ji mane pertraukė:
- Ar ši liga pavojinga? Nuo jos mirštama?
Spoksojau į Anką. Mūsų kaimynė dirba viename sostinės
oro uoste, registruoja į užsienį skraidinamą bagažą. Dabar
aišku, kodėl žmonėms nuolat dingsta lagaminai ir krepšiai!
Kvailys visur kvailys, ir namie, ir darbe. Klausti tokių niekų!
Ar niežai yra mirtina liga?
- Bjauri kaip maras, - išsprūdo man, - siaubingas užkra
tas plinta oru. Rytoj visi išmirsime, iš pradžių mūsų namas,
vėliau - visa gatvė, Maskva, tada Rusija, na, ir pasklis po pa
saulį, kaip viduramžiais.
- Lempa, - suriko Julečka, - greičiau atbėk, aš krentu.
Pamiršusi kvaišą Anią, puoliau pro duris ir išvydau Julią, sto
vinčią ant kopėčių siaurame koridoriuje tarp vonios ir tualeto.
- Nagi, - paliepė ji, - gaudyk.
Akimoju man ant galvos šleptelėjo du ryšuliai.
- Gerai, kad prisiminiau, - uždususi lipdama žemyn tarė
Seriožos žmona, - turėsi drabužius. Tuoj nukratysime dul
kes, renkis ir kulniuok į parduotuvę.
- Kas tai? - nustebusi šūktelėjau, žiūrėdama, kaip Julia Į
dienos šviesą traukia kažkokį keistą skudurą.
Jos rankose išvydau trumputį, kažkada ryškiai oranžinį, o
dabar blankiai gelsvą dirbtinio kailio sijonėlį. Prie jo buvo
pritvirtinta didžiulė pūkuota aukštyn užriesta uodega. Sijono
viduje pūpsojo purus kietos medžiagos pasijonis. Tas drabu
žis buvo panašus į balerinos sijonėlį, tik pasiūtas iš dirbti
nio kailio ir su uodega. Kostiumėlio viršus buvo ne mažiau
originalus: pusiau peršviečiama supuvusio apelsino spalvos
palaidinė ir tos pačios spalvos korsažas.
- Kas čia? - nustebusi sušukau.
- Lapės Snapės kostiumas, - džiugiai paaiškino Julečka.
- Lapės? - pakartojau. - Snapės?
- Na, taip, - linktelėjo Julia, - Lizaveta su ja mokyklos kar
navale prie eglutės šoko, septintoje, o gal aštuntoje klasėje,
neatsimenu. Dar ir kailinukai yra... Kur jie, štai!
Julečka iš kito ryšulio mikliai ištraukė trumpą striukelę su
gobtuvu. Ar dar reikia sakyti, kad ji buvo tos pačios spalvos
kaip sijonėlis?
238 Darja Doncova
- Renkis, - liepė Julia.
- Šitą?
- Na, taip.
- Gal išprotėjai? Niekada!
- Kodėl?
Įdomus klausimas! Ar Julečka iš tikrųjų nesupranta, ko
dėl nesidžiaugiu matydama lapės Snapės karnavalinį kos
tiumą, ar dedasi nesuprantanti?
- Šalta, - išsprūdo man, - lauke labai šalta.
- Niekis, - karštai įtikinėjo Julia, - kostiumas pasiūtas
iš medžiagos, panašios į dirbtinį šuns kailį, ji labai šilta. Be
to, juk važiuosi automobiliu, prie laiptinės įsėsi, prie pre
kybos centro išlipsi, skubiai nupirksi drabužėlius ir atgal.
Ypatingai rinktis nereikia, griebk pirmą, kuris bus tinkamo
dydžio, rytoj patys nusipirksime, svarbu, kad galėtume iš
eiti į lauką.
- Nenoriu vaikštinėti su lapės kostiumu!
- Juk tik pusvalandį!
-N e!
- Labai dailus drabužis, - mojavo rankomis Julečka.
-N e.
- Juk kitų drabužių namuose nėra!
- Jei sijonėlis su uodega tau labai patinka, kodėl pati jo
nesivelki? - pateikiau tinkamą argumentą. - Pati nuvažiuok
į parduotuvę, tikrai išrinksi geresnius drabužius nei aš!
Julečka pliaukštelėjo liežuviu:
- Supranti, Lempuša, aš jo nesusisegsiu, tavo juosmuo
liaunesnis!
Nuleidau akis. Taip, Julia tokio juosmens niekada neturės,
manasis - penkiasdešimt šešių centimetrų. Nemanykite, kad
tokį juosmenį turiu todėl, kad laikausi griežtų dietų ir daug
sportuoju. Visai ne, tokią figūrą paveldėjau iš mamytės, kuri
iki pat mirties buvo išlaikiusi dailias formas. Žinote, juos
mens apimtis iš tikrųjų priklauso nuo pilvo preso skersinių
raumenų. Kaip ir visus raumenis, juos galima sustiprinti, bet
tik šiek tiek. Jei iš prigimties jie suglebę, kad ir kaip steng-
tumeisi, vapsva netapsi. Todėl atidžiai pasižiūrėkite į mamą,
močiutę, seserį ir nusiraminkite. Tokia lemtis, jūsų šeimos
moterys panašios į stačiakampes sijas. Katiuša, pavyzdžiui,
yra labai liekna, bet jos matmenys 88-75-88. Ir nieko čia ne
padarysi, kalta genetika. Viešpats mano artimiausiai draugei
pagailėjo laibo liemens. Užtat, kai kitos stovėjo eilėje prie
idealios figūros, Katiuša įsitaisė eilėje prie proto ir nuovoku
mo. Man gavosi atvirkščiai, ir tiesą sakant, aš net šiek tiek
didžiuojuosi tokiais parametrais. Ir dabar, žinoma, Julečka
teisi, sijonėlį galiu užsisegti tik aš, nes esu pati liekniausia.
-... Be to, korsetas, - tęsė Julia, - neturiu jokių galimybių
ten įsisprausti su savo trečio dydžio biustu. Kailis suplyš. O
tu - ploniausia lenta, tokia kaip Lizaveta vaikystėje!
Gera nuotaika dingo akimoju, visiškai nenorėjau vilktis
lapės Snapės kostiumu.
- Niekur neisiu!
- O kas išmetė maišus? - užsipuolė Julia. - Kas kaltas,
kad netekome drabužių?
Nuleidau galvą ir tada Julečka, šniurkštelėjusi nosimi,
pridūrė:
- Tiek to, žinoma, negaliu priversti tavęs, kad visiems pa-
gelbėtum, pati į šį drabužį neįlįsiu. Vadinasi, rytoj iš ryto į
darbą eiti negalėsiu!
- Paskambink kuriai nors draugei, tegul atneša drabužių!
- Aha, ir tapsiu pajuokų objektu, - pravirko Julečka, - beje,
niekas, nei Vovka, nei Serioža, Nei Lizka, nei Kiriuška - ne
panoro draugų prašyti, nes nenori apsikvailinti. Tavęs lau
kėme, tikėjomės, kad pagelbėsi. Tiek to, tiek to...
Man pasidarė gėda. Iš tikrųjų dvi dienas iš eilės be pateisi
namos priežasties nė vienas namiškis nenueis į darbą. Juleč
ka ir Seriožka neteks užsakovų, apie majorą net nekalbu.
- Suvarstyk korsažą, - liūdnai tariau.
240 Darja Doncova
- Vau! - sucypė Julečka. - Na, ačiū! Niekada tau nepri
minsiu išmestų drabužių!
Iš susijaudinimo šnopuodama vilkausi lapės Snapės
kostiumą. Galiausiai, gerai pagalvojusi, nusprendžiau, kad
Julečka yra visiškai teisi, kas tą košę užvirė? Lempa. Dabar
ji ir turi ją arbatiniu šaukšteliu išsrėbti.
Sijonėlis buvo kaip man siūtas, o striukelė - trumpa,
iki liemens, bet su gobtuvu, ant kurio prisiūtos trikampės
ausys.
- Na, ir kaip? - pasiteiravo Julia.
- Nieko, - linktelėjau, - tu teisi, dirbtinis kailis šiltas,
striukė atrodo gerai, tik sijono apačia kažkaip nelabai.
- Kokia tu įnoringa, - susiraukė Julečka.
- Sijonas styro, - paaiškinau, - be to, neturiu pėdkelnių,
jas Lizaveta nugvelbė, beje, ir batų neturiu!
Julečka prikando lūpą, tada trinktelėjo sau per kaktą ir
nubėgo. Pamėginau nulenkti uodegą, kad nors kiek prisi
dengčiau kojas, bet nepavyko. Rudimentinis organas neju
dėjo, jis buvo kietai pritvirtintas, greičiausiai tvirtai prisiū
tas prie kostiumo.
- Kiek kartų sakiau, - džiugiai pareiškė grįžusi Julečka, -
nieko negalima išmesti! Imk!
Pažvelgiau į blizgantį pakelį.
- Man jas Olka Fedkina padovanojo, - tratėjo Julia ir iš
čežančio pakelio ištraukė kažkokį akinamai baltą daiktą, -
ji visai pakvaišo, atnešė jas ir kad pradės kikenti: „Tai jums
su Serioža, pravers kurstant blėstančius jausmus."
Toliau tuščiai plepėdama, Julia ištiesė man kažkokį keistą
gniužulą, bet netrukus paaiškėjo, kad tai ne pėdkelnės, o
kojinės su stora guma.
- Maukis! - įsakė Julia.
- Vis tiek batų neturiu, - atsakiau.
Mostelėjusi lyg magas ji ant grindų padėjo du didelius
sportinius batelius.
- Kas tai?
- Seni Kiriuškos sportiniai bateliai, nagi, nagi, - nekan
travo Julija, - susiveržk stipriau, ir pirmyn.
Po ketvirčio valandos įžengiau į šviesomis plieskiančią
didžiulę parduotuvę. Dievaž, nesuprantu, kodėl ji veikia
visą parą. Nejau šeimininkui tai naudinga? Dabar marmu
riniame vestibiulyje buvo vos du pirkėjai: maždaug ketu
riasdešimtmetis vyras, kuris žvalgėsi į laikrodžių lentyną, o
moteris, jauna tamsiaplaukė, stovėjo sustingusi prie mane
kenės, vilkinčios mezginiuotą peniuarą.
- Ei, kur tu? - riktelėjo apsaugininkas, nuobodžiaujantis
prie durų.
Nustebau dėl tokio nemandagaus kreipimosi.
Pirma, kodėl apsaugininkas mane „tujina", antra, kodėl
jis apskritai atkreipė dėmesį į kuklią pirkėją? Gal jam at
sakyti: „Ketinu riedučiais po parduotuvę pasivažinėti"? Jau
ketinau žiotis, bet susivaldžiau. Deja, uniformuoti vyrai pa
prastai nesupranta humoro.
- Atėjau pirkti drabužių, - atsakiau šypsodamasi.
- Meluoji! Parodyk pinigus.
Sutrikusi dėl tokio įžūlumo, išsitraukiau piniginę.
- Štai.
- Na, na, eik, - jau ne piktai, o maloniai tarė apsaugininkas.
Vis dėlto keista tvarka šiame prekybos centre. Dabar,
beje, naktis, gal saulei nusileidus apsaugininkams įsakoma
būti akylesniems?
Nusprendusi nesipykti su nemandagiu vaikinu, nukul
niavau halogeninių lempų nušviesta galerija. Nepasakyčiau,
kad su lapės Snapės kostiumu jaučiausi patogiai. Trumpu
tis sijonėlis pūpsojo, uodega buvo labai sunki ir vertė mane
atgal. Bet svarbiausia, kad šaltis smelkėsi beveik iki kaulų.
Sijonas visai nedengė kojų, o kojinės buvo per trumpos.
Sėdynė buvo šalta lyg ledo čiuožykla. Be to, su kiekvienu
žingsniu kojaraiščiai smuko žemyn. Negaliu pasigirti išraiš
242 Darja Doncova
kingais klubais, veikiau atvirkščiai, ši mano kūno dalis ne
turi apvalumų, todėl gumelės ir nesilaiko. Porą kartų teko
stabtelėti ir pasitempti kojines. Didžiuliai sportiniai batai,
nors ir su raišteliais, užrištais dvigubu jūreivišku mazgu,
irgi eisenai lengvumo nepridėjo. Ėjau šlepsėdama lyg vai
kas, kuriam labai taupūs tėvai nupirko batus, „kad trejiems
metams užtektų*.
Pirmame aukšte jokių drabužių nebuvo: maisto produk
tai, kosmetika, suvenyrai, indai, patalynė, laikrodžiai... Prie
tolimiausios vitrinos vis dar sukiojosi vyras su krepšiais,
ant kurių buvo matyti užrašas „Marškiniai ir kelnės".
Nudžiugusi priėjau prie pirkėjo ir, nutaisiusi draugišką
šypseną, labai mandagiai tariau:
- Labas vakaras!
Dėdulė atsigręžė, žagtelėjo ir sušuko:
- Ak! Ko jums reikia?
Regis, šiandien susiduriu tik su priešiškai nusiteikusio
mis būtybėmis.
- Gal malonėtumėte man padaryti menką paslaugą?
-Ne!!!
- Išties, labai menką!
- Ne!!!
Pajudinau visiškai sušalusią apatinę kūno dalį. Jei puri ir
tikriausiai šilta uodega nulinktų žemyn, vargšė ponia Ro
manova galėtų jaustis šilčiau ir išvengtų apledėjimo.
Kojinės lėtai slinko žemyn, greitai jas timptelėjau ir vėl
paklausiau:
- Gal pasakytumėte, kur čia parduodami drabužiai?
- K-kokie? - žagsėdamas tarstelėjo pirkėjas.
- Bet kokie, suaugusiems ir jaunimui. Pirmame aukšte
nieko neradau.
- Ar tu ją „kabini"? - kažkas suriko už nugaros.
Atsigręžiau, ties kairiuoju petimi šmėžavo daili tamsia
plaukė, ta pati, kuri apžiūrinėjo mezginiuotą peniuarą.
- Mišką, eržile, - sušnypštė ji, spirdama vyrui bato smai
galiu, - vos tik nusisuku, tuoj paleistuvę susirandi.
- Lenočka, - sutrikęs atsakė vyras, - ji pati pristojo.
- Visai ne, - pasipiktinau, - tai netiesa.
- Dar ko! - pašoko Miša. - Ar nori pasakyti, kad aš prieš
tave akis varčiau ir užpakalį kraipiau?
- Aš to nedariau, paprasčiausiai norėjau sužinoti...
Bet nespėjau baigti sakinio, nes įtūžusi Lenočka plačiai
užsimojo ir trenkė rankine man per galvą.
- Nedrįsk kibti prie svetimo vyro! Pati susirask! - suriko
ji. - Ak, tu k...,...,...!!!
Atšlijau. Tada kojinės, susmukusios lyg riestainiai, nukri
to ant didžiulių sportinių batų. Miša riktelėjo:
- Matai, Lenočka, aš jos net nepaliečiau, o ji striptizą šoka.
- Tuoj tau akis iškabinsiu, - niršo Lenočka, - tu - tikra
besarmatė!
- Jūs mane neteisingai supratote, - lemenau, - kojinės
man tiesiog per didelės. Aš tik mėginau Mišos paklausti,
kur parduodami drabužiai.
- A-a-a, - suspiegė Lenočka, - mat ką sugalvojai, nenau
dėle, ar pati nematai?
Ji trumpu piršteliu bedė aukštyn. Pakėliau akis ir išvydau
didžiulį užrašą: „1-as aukštas - suvenyrai, kosmetika..."
- Stovi po rodykle ir vis tiek vyrui ramybės neduodi! -
rėkavo Lenočka.
- Atleiskite, nepastebėjau užrašo, - mėginau raminti
triukšmadarę.
Lenočka sustingo. Maniau, kad incidentas baigtas, pasi
lenkiau, norėdama pasitaisyti kojines, ir tada moteris gra
sinamai paklausė:
- O iš kur tu žinai, kad jis vardu Miša?
Nespėjau atsakyti, nes pavyduolė, šaukdama: „Stovi čia,
užpakalį kraipo, regis, jūs jau seniai susiuostėte", - puolė
mane kumščiais ir pargriovė ant žemės.
244 Darja Doncova
26 SKYRIUS
Galite manimi netikėti, bet iki šios dienos niekada nėra

tekę muštis. Vaikystėje mane už rankos visada vedžiodavo
vyresnieji, ir bet kokie konfliktai lauke buvo neįmanomi.
Apskritai gyvenau tokioje aplinkoje, kurioje žmonės ginčy
tinus klausimus spręsdavo tardamiesi. Beje, žodžiu galima
įžeisti žmogų daug skaudžiau nei kumščiu, bet kai kurie ne
supranta tokios paprastos tiesos ir puola muštis.
Neturėjau muštynių patirties, todėl visiškai sutrikau. Lena
porą kartų įsigudrino stuktelėti mane kakta į blizgančias
marmuro grindis.
Netrukus atbėgo apsaugininkai, sučiupo mus ir nutempė
į tarnybines patalpas.
- Ją į belangę, - paliepė tingiai žiovaujantis ir į begemotą
panašus mentas.
Būtent mentas, o ne paprastas apsaugininkas. Jis vilkė
jo gerai man pažįstamą uniformą, lygiai tokią pačią, kokia
kabo Kostino spintoje.
Iš manęs atėmė rankinę, o tada įstūmė į kamarėlę, kurio
je pūtė ledinis skersvėjis. Kai galiausiai atėjo apsaugininkai,
atrodžiau lyg apledėjęs varveklis.
- Na, - įžūliai prisimerkė mentas, - tuoj įforminsiu su
laikymo faktą.
- Kodėl? - pasipiktinau.
- Prostitucija yra draudžiama!
- Manote, kad esu palaido elgesio moteris?!
- Aha, tikra paleistuvė, - pritarė „begemotas", - sugalvo
jai mat kibti prie pirkėjų!
- Paprasčiausiai norėjau paklausti, kur yra „Marškinių ir
kelnių" skyrius.
- Nepaistyk niekų! Nukentėjusieji parašė pareiškimą.
- Nukentėjusieji? - visiškai nusiminiau.
- Štai, - pakėlė į dešrelę panašų pirštą milicininkas, -
skaitau: „Prisiartino prie manęs, nepadoriai judino kūną,
o vėliau, nusimovusi kojines, pasiūlė iškreiptu būdu pasi
mylėti. Matant teisėtai žmonai ypač ciniškai mane įžeidė,
tuo padarydama jai moralinę žalą, kurios vertė - milijonas
rublių."
- Jie proto neteko, - tik tiek pajėgiau sulementi, - juk tai
nesąmonė.
- Ir ko tu tikėjaisi apsivilkusi tokį kostiumą su uodega? -
beveik tėviškai paklausė uniformuotas kretinas. - Iškrypė
lius medžioji? Zoofilus? Kale dediesi?
- Lape Snape, - nejučia pataisiau jį ir bemat ant savęs
supykau.
Dėl savo sumišimo galėčiau pasiteisinti nebent tuo, kad
tokioje padėtyje atsidūriau pirmą kartą.
- Šaunuolė, - pritarė mentas, - na, ir kas iš to? Ar rašysi
me protokolą, ar kitaip keblumus glaistysime?
Treptelėjau koja:
- Idiotizmas! Esu pilietė, kuri laikosi įstatymų...
Sakinio nebaigiau, nes šlykščios kojinės vėl nukrito ant
sportinių batelių. Milicininkas susiraukė.
- Be reikalo taip elgiesi! Žinau, kai kurie ima natūra, bet
aš išrankus, viešoje vietoje tikrai nesutikčiau. Beje, galėčiau
tau padėti, klok tūkstantį eurų ir keliauk namo.
Jau ketinau pasipiktinti, bet laiku susitvardžiau ir at
sakiau:
- Gerai, bet tąsyk man reikia paskambinti.
Mentas iš mano rankinės ištraukė mobilųjį telefoną.
- Prašau.
Surinkau namų laidinio telefono numerį.
- Alio, - sučiulbo Julečka.
- Pakviesk Vovką.
- Pati galiu pasakyti jo dydį!
246 Darja Doncova
- Man jo dydžio nereikia, - „begemotui" šlykščiai kike
nant piktai tariau, - pakviesk Kostiną! Greičiau!
- Kas atsitiko? - netrukus paklausė majoras.
- Mane prekybos centre sulaikė už prostituciją, dabar
rašo protokolą, bet už tūkstantį eurų paleistų namo.
- Važiuoju! - riktelėjo Vovka.
Padėjau ant stalo mobilųjį telefoną ir meiliai šyptelėjau
„begemotui".
- Viskas sutarta, mano katinėli, eurai jau „skuba".
- Gali įsitaisyti ant sofos, - atlyžo mentas.
Timptelėjau kojines, klestelėjau ant įdubusios sofos ir,
padėjusi galvą ant uodegos, užsnūdau.
- Kuriam čia prireikė tūkstančio eurų? - sugriaudėjo virš

galvos.
Pramerkiau vieną akį, antroji pati atsimerkė. Kambaryje
stovėjo Kostinas, jis vis dar vilkėjo tuos keistus drabužius:
buvo užsitempęs tas pačias Lizavetos timpas stambiais žir
neliais, kojas įsispyręs į paplūdimio šlepetes. Pripažinkite,
juk tai labai neįprasta avalynė, vargu ar tinkama vasario
mėnesį vaikščioti po Maskvą. Vovka kaklą buvo apsisukęs
rožiniu šalikėliu, vilkėjo švelniai melsvos spalvos striukę su
dažyto triušio kailio apvadais. Ši buvo jam per maža, Kos
tinas negalėjo užsitraukti užtrauktuko, o rankovės tik iki
alkūnių dengė jo plaukuotas rankas.
- Kas tu? - apstulbęs paklausė mentas.
Kostinas išsitraukė pažymėjimą ir pamojavo kyšio prie
vartautojui po nosimi. Šis išbalo, pašoko ir atidavė pagarbą
už save vyresnio rango pareigūnui.
- Sėsk, - mielaširdingai leido majoras, - ir prisistatyk!
- Seržantas Viktoras Nikolajevičius Prichodko.
- Čia buvo sulaikyta mano žmona, - pareiškė Vovka.
- Ji? - drebančiu balsu paklausė kyšininkas, besdamas
pirštu į mane.
- Aha, - linktelėjo Kostinas, - tik kažkaip nesuprantu,
apie kokius eurus kalbame?
- Eurus? - purtė galvą „begemotas1, skubiai plėšydamas
ant stalo buvusius popierius. - Pats nežinau. Kas tie eurai?
- Europos valiuta, - šyptelėjo Vovka, - dabar ji už dole
rius tvirtesnė.
- Tikrai? - nusistebėjo Prichodko. - Ką jūs sakote! Aš į
užsienius nevažinėju, džiaugiuosi, jei Krymui pinigų pri
kaupiu.
- Jis mane sulaikė už prostituciją, - kerštingai pareiškiau.
- Tikrai? - kilstelėjo antakius Vovka.
- Ne! - cyptelėjo mentas. - Ji nesuprato! Atvirkščiai...
- Kas „atvirkščiai"? - šyptelėjo Kostinas. - Nesulaikei, o
leidai paleistuvauti.
Sukikenau, o milicininkas, apsipylęs prakaitu, pradėjo
lementi:
- Mes tiesiog pradėjome nerimauti: vaikšto ponia su uo
dega...
- Ar vilkint lapės kostiumu draudžiama vaikščioti po
prekybos centrą? - dėjausi idiote.
- Ne, tai yra taip, tiksliau, ne, - painiojosi Prichodko,
tada, visiškai praradęs bet kokią nuovoką, leptelėjo: - Ji vil
ki tokius keistus drabužius.
Kostinas timptelėjo melsvą striukelę.
- Kiekvienas renkasi drabužius pagal savo skonį.
Viktoras Nikolajevičius, lyg pakerėtas, įsistebeilijo į ma
joro timpas.
- Ar ir mano apranga jums nepatinka? - paklausė Kos
tinas.
- V-viskas gerai, - išlemeno Prichodko.
- Kiek eurų esu skolingas už žmoną?
- N-nieko!
- Nejaugi? Tikrai?
- Ah-ha!
248 D a r j a D o n c o v a
- Lampadėle, - tarstelėjo Kostinas, - kairėn, durų link
žengte marš.
Nenoromis pakilau nuo sofos. Gaila, ką tik gerai įsitai
siau, apšilau ant purios uodegos! Ir vėl tenka bėgti į šaltį.
- K-kuo ji vardu? - išstenėjo Prichodko.
- Lempa, - atsakė Kostinas, - o kam tau? - Gal visgi nu
sprendei protokoliuką surašyti?
- N-ne, - nutęsė Viktoras Nikolajevičius, tada drebančia
ranka stvėrė grafiną su drumstu vandeniu ir užsivertė tie
siai iš kakliuko.
Užjaučiamai nužvelgiau mentą. Moteris, vardu Lempa,
vaikštinėjanti naktį po prekybos centrą su lapės Snapės kostiu
mu, - pripažinkite, vien to gana, kad pasijustum absurdo pje
sės herojumi! Be to, ta moteris turi vyrą, VRM majorą, vasario
mėnesį vaikštinėjantį su šlepetėmis, dėvintį timpas su žirne
liais ir melsvą striukelę dažyto triušio kailio apvadais. Tiesą sa
kant, tokiu atveju vandens neužtenka. Aš, būdama Prichodko
vietoje, išmaukčiau stiklinę gerokai stipresnio gėrimo!
- Judinkis, Lampadėle, - ragino mane Vovka, - mums
dar drabužėlių reikia nupirkti!
- Bėgu, - linktelėjau ir atsigręžiau į Prichodko: - Kur čia
yra parduotuvė „Marškiniai ir kelnės"?
- Trečiame aukšte, - apstulbęs atsakė „begemotas" vė-
dindamasis laikraščiu.
Pašokau ant kojų, kojinės vėl nusmuko ant sportinių ba
telių, Viktoras Nikolajevičius aiktelėjo, Kostinas išstūmė
mane iš kambario ir griežtai pareiškė:
- Kodėl, jei reikalo imasi ponia Romanova, visada gau
nasi tikras šnipštas?! Tuoj pat pasitaisyk kojines, šlykščiai
atrodai.
- Į save pasižiūrėk, - neiškenčiau, - iš kur gavai tokią
striukelę?
- Vėliau paplepėsime, - tarstelėjo Vovka, - lekiam į tre
čią aukštą normalių kelnių pirkti.
Majoras, apsitempęs timpomis, mikliai kilnojo kojas, o aš,
išdidžiai nešdama aukštai iškeltą uodegą, tipenau iš paskos.
Rytą, vos žadintuvo rodyklė priartėjo prie septintos, sku

biai iššokau iš lovos ir ant kėdės išvydau tvarkingai kabančius
džinsus ir megztinį. Lizaveta, dėkinga už leidimą siausti per
visą naktį, grąžino skolintus drabužius, jie atrodė visiškai
tvarkingi.
Skubiai apsirengusi ir net nepapusryčiavusi išlėkiau iš
namų. Mane vijo nekantrumas. Geriausia Albinos Felica-
tovnos draugė, Karolina Karlovna, mylėjo Pavliką. Auklė
buvo įsitikinusi, kad jos auklėtinis nuėjo pas tą moterį. Teli
ko rasti Karoliną Karlovną, bet Nastenka nežinojo, kur po
nios ieškoti. Jos pavardės ji irgi nežinojo, tad liko vienintelė
galimybė: pasikalbėti su Varvara Michailovna.
Kodėl būtent su ja? Ponia - nepranokstama liežuvautoja,
kaip anksčiau buvo sakoma, didelė visuomenininke. To
kia veikėja žino viską ir apie visus. Varvara Michailovna su
Albina Felicatovna palaikė draugiškus santykius. Jos lyg ir
buvo draugės, gal valdybos pirmininkė ką nors apie ją žino?
Nors pavardę!
Atsidūrusi jau pažįstamame kieme, pabeldžiau į langą.
Langas prasivėrė, galvą iškišo dailiai pasipuošusi Varvara
Michailovna, ji net lūpas buvo pasidažiusi.
- Vėl jūs, vaikeli?
- Taip, atleiskite už tokį ankstyvą vizitą.
- Nesu iš tų žmonių, kurie šildo pagalvę iki pusiaudie
nio, - pareiškė pagyvenusi ponia, - kas anksti keliasi, tam
Dievas padeda, o aš keliuosi šeštą. Ar kažką pamiršote?
- Ar pažįstate Karoliną Karlovną? - be užuolankų pa
klausiau.
Varvara Michailovna susigūžė.
- Kažkodėl darosi šalta! Geriau užeikite į vidų, nes galiu
peršalti sėdėdama lyg katė ant palangės. Kam jums prirei
250 Darja Doncova
kė Karolinos? - godžiai žvelgdama paklausė liežuvautoja ir
pakvietė mane į prieškambarį.
- Ar ją pažįstate? - nudžiugau.
- Žinoma.
- Gal pasakytumėte adresą?
Varvara Michailovna bedė pirštu į langą.
- Šiaip tai ji ten gyvena.
-K ur?
- Penkta laiptinė, šimtasis butas, bet ji...
- Puiku, - pertraukiau Varvarą Michailovną, - bėgsiu
pas ją, viso gero.
- Kam ji jums reikalinga? - mėgino klausti buvusi pirmi
ninkė. - Palaukite, paklausykite...
- Vėliau paaiškinsiu, - riktelėjau, puldama į lauką.
Net nesusimąsčiusi, kiek dabar valandų, ir vos gaudy

dama orą jau spaudžiau durų skambučio mygtuką. Ga
liausiai mūsų gyvenime prigalvota daugybė visokių kvailų
taisyklių. Kas nusprendė, kad anksti rytą nepadoru žmo
nes trukdyti? Gal ir teisus buvo Mikė Pūkuotukas, dai
nuodamas linksmą dainelę: „Jei vaikštai rytą į svečius, el
giesi išmintingai. Taram-pam-pam, taram-pam-pam, juk
rytas tam ir reikalingas"?
- Gal pakvaišai? - paklausė duris atidariusi mergina, ne
daug vyresnė už Lizą. - Gal nuo stogo nukritai?
- Lyg ir ne.
- Tai ko mane pažadinai?
- Jau rytas.
- Tau rytas! O man dabar vakaras, - širdo mergina, -
prieš keturiasdešimt minučių grįžau iš darbo. Kad tu sprog-
tum! Kas tu tokia?
- Jevlampija Romanova.
Mergina sukikeno.
- Na, na, tada aš Fizdepekla Koškina.
Teko išsitraukti pasą, mergina ilgokai spoksojo į jį, tada
paraudo ir tarė:
- Tiek to, nepyk, man ir į galvą negalėjo šauti, kad toks
vardas egzistuoja. Esu vardu Marina.
- Niekis, aš visai nepykstu.
- Kad ir koks būtų tavo vardas, - vėl pradėjo širsti mergi
na, - vis tiek neturi teisės su tamsa žadinti žmones.
- Ar Karolina Karlovna čia gyvena?
-Kas?
- Karolina Karlovna.
- Pirmą kartą girdžiu tokią.
- Ar čia penkta laiptinė, šimtasis butas?
- Taip.
- Man sakė, kad ji čia gyvena.
- Ne, - papurtė galvą Marina, - jūs supainiojote, čia gy
venu aš ir Nikolajičius, pakvaišęs senukas.
- Gal tas senukas yra girdėjęs apie Karoliną Karlovną? -
nutariau nepasiduoti.
- Na-a, - abejodama nutęsė Marina ir suriko: - Ei, Niko-
lajičiau! Senas kelme! Au-u-u!
Į koridorių drebančiomis kojomis įžengė senukas.
- Sveika, Musenka! - nudžiugęs sušuko jis. - Gal man
sumuštinių atnešei?
Marina atsiduso.
- Štai, gėrėkis, Nikolajičius, vaikščiojanti nelaimė. Jo
duktė man jį kartu su butu išnuomojo.
- Kaip tai? - nustebau.
- Labai paprastai, - paaiškino Marina, - moku vos šimtą
baksų ir senuką prižiūriu. Jo duktė nuolat po komandiruo
tes trankosi, neturi laiko. O man lengvai pavyksta. Naktį
šoku klube, o dieną būnu namie.
- Dešrytės turi? - viltingai paklausė senukas.
Marina giliai įkvėpė ir riktelėjo:
- Ta-a-aip! Daktariškos!
252 Darja Doncova
- Ak, gerai, - nudžiugo senukas.
- Ei, Nikolajičiau! Sto-o-ok!
- Ką, Musenka?
- Ar Karoliną pažįsti?
-K ą?
- Karoliną.
-K ą?
- Karoliną-ą-ą, - vienu balsu šaukėme mudvi su Marina.
Senukas stabtelėjo.
- Karoliną?
- Taip.
- Kokią?
- Karlovną, - lyg aliarmo signalas suspiegiau, - Karoliną
Karlovną.
Nikolajičius pakrutino pirštus.
- Hercogienę Kurliandskają?
Marina pažvelgė į mane.
Aš sutrikusi gūžtelėjau pečiais:
- Gal ir taip.
- Gerai, - pažvalėjo striptizo šokėja. - Nikolajičiau! Nagi,
papasakok apie Kurliandskają! Ar jos adresą gali pasakyti?
Au-u! Nikolajičiau! Senas kelme! Au-u-u!
- Kodėl tu, Musenka, taip šauki? - priekaištaudamas
riktelėjo senukas. - Pritariu, žinoma, esu senas kelmas, bet
mano ausys dar neapkerpėjusios, puikiai visus girdžiu!
Marina vėl švelniai paraudo.
- Štai, - sutrikusi tarė ji, - kartais jo klausa įsijungia! Ni
kolajičiau, virtuvėje šaldytuve yra dešros, o aš dar iš klubo
skanumynų parnešiau. Jie - dėžutėse, rasi.
- Ačiū, Musenka, tu - šviesusis angelas.
- Šviesieji angelai yra tie, kurie man už stringu pinigėlius
kaišioja, - sužaibavo akimis Marina, - jei ne jie, mudu su
tavimi dabar leteną čiulptume. Bet ne apie tai dabar kalba
me. Ar gali pasakyti Karolinos adresą?
- Hercogienės Kurliandskajos? - vėl pradėjo pokalbį se
nukas.
Kantrybė seko, bet Marina ramiai atsakė:
- Aha.
- Šlosero pilis.
- Kur ji? - išsižiojau.
Nikolajičius vėl pajudino pirštus.
- Na, tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt trečiais metais...
- Dabar teks ilgai klausytis, - mostelėjo dailia rankele
striptizo šokėja, - mals liežuviu, kol nepavargs! Šiaip tai Ni
kolajičius yra profesorius, istoriją dėsto!
- Luktelėkite! - sušukau. - Toji jūsų Kurliandskaja ku
riuo laiku gyveno?
- Tiksli Karolinos gimimo data nėra žinoma, - pareiškė
Nikolajičius.
- Velniop tą gimimo dieną, - pašokau.
- Mėnuo irgi nežinomas.
- Sakykite metus, - surikau, - blogiausiu atveju, šimtmetį!
- Dokumentuose yra užsimenama apie jos pirmąsias
vestuves...
-N a!
- Vyko prabangios iškilmės.
-N a!
- Daugybė svečių.
- Na!!!
- Vėliau šventė baigėsi muštynėmis.
- Metus sakyk, - vėl vienu balsu surikome abi.
- Tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt pirmieji.
- Ar tau ši Karolina rūpi? - prunkštelėjo šokėja.
-N e.
- Aha! Nikolajičiau, ieškok šiame laikmetyje!
- Hercogienė Kurliandskaja buvo vienintelė!
- Vadinasi, man reikalinga tiesiog Karolina Karlovna, -
šūktelėjau, - paprasta tetulė, jūsų bendraamžė.
254 Darja Doncova
Nikolajičius meiliai šyptelėjo:
- Angele mano, istorijos mokslas paprastų, kaip jūs sakė
te, tetulių netyrinėja. Eisiu dešrytės paragauti.
27 SKYRIUS
Iš Nikolajičiaus nieko neišpešusi ir nuliūdusi išpuoliau į

kiemą, tada pro pravertą langą išgirdau balsą:
- Mieloji, kodėl taip greitai nubėgote! Šaukiu, šaukiu, o
jūsų ir pėdos ataušusios. Juk Karolina išvažiavo!
- Jūs ką tik nusiuntėte mane į šimtąjį butą!
- Ne, netiesa, - pasipiktino Varvara Michailovna, - to
nebuvo!
- Kaip tai? - širdau aš. - Iš kur sužinojau buto numerį?
Juk iš jūsų išgirdau.
- Viskas buvo ne taip! - nepasidavė Varvara Michailov
na. - Jūs paklausėte, kur gyveno Karolina Karlovna! Gy
veno! Gyveno! Klausėte būtuoju laiku, aš ir atsakiau gryną
tiesą, kad gyveno penktoje laiptinėje, o vėliau ketinau pa
tikslinti, kad Chovanskajai...
-Kam ?
- Ir vėl mane pertraukiate, - priekaištingai papurtė galvą
liežuvautoja. - Juk kalbame apie Karoliną Karlovną Cho-
vanskają! Ketinau sakyti, kad ji išvyko, bet jūs nubėgote ir...
- O kur išvyko Chovanskaja?
- Ak, kokia jūs nekantri! Užeikite pas mane, juk nekal
bėsime kieme.
Grieždama dantimis grįžau. Pasaulyje yra tokių žmonių,
nuobodų iš prigimties, su kuriais paprastai būna labai sun
ku bendrauti. Viena mudviejų su Katia draugė, Olesia Šma-
kova, išsiskyrė su vyru, kuris buvo gana teigiamas, negėrė,
nesišlaistė ir gana padoriai uždirbo. Išgirdusi apie skyrybas,
Katiuša labai nustebo ir paklausė:
- Olesia, kuo tau Lionia neįtiko?
Oleska sunkiai atsiduso:
- Jis tikrai geras, bet gyventi su juo neįmanoma. Jis -
nuoboda. Žinai, kaip jis kalba?
- Keikiasi? - paklausiau.
- Ką tu? - sumojavo rankomis Olesia. - Lionia manda
gus ir saldus lyg meduolis.
- Tai kuo tu nepatenkinta? - paklausė Katiuša.
Olesia atsakė:
- Mėginsiu paaiškinti. Tarkime, toks pavyzdys. Skambi
nu jam ir klausiu: „Lionia, ar važiuoji namo?" Atsako: „Ne!“
Aš, žinoma, supykstu: „Kaip tai, juk mudu susitarėme, sep
tintą svečiai ateina"! O vyrelis ramiai atsako: „Grįšiu laiku.“
Olesia dar labiau nusiminė ir riktelėjo:
- Kaip tai? Juk sakei, kad namo nevažiuoji!
- Jau važiuoju.
- Juk ką tik atsakei, kad ne.
- Tuo metu aš ėjau kiemu automobilio link, - lyg niekur
nieko pareiškė Leonidas, - pripažink, kad eiti dar nereiškia
važiuoti, o dabar aš jau vairuoju.
Ir taip elgėsi visuomet! Jei Oleska skambindavo namo ir
teiraudavosi: „Liončikai, ar pašėrei šunį?“, išgirsdavo atsa
kymą: „Ne.“
Suprantama, Olesia supykdavo:
- Juk prašiau šuniui duoti košės.
- Jau šeriu, - išgirsdavo ji, - kai pradėjome kalbėtis, aš
Džulkos dar nešėriau, o tik šildžiau jai vakarienę.
Dabar tikriausiai suprantate, kodėl Olesia pabėgo nuo
teigiamo, kad nors prie širdies dėk, vyro? Aš ją suprantu,
nuoboda - baisus išbandymas, ir, regis, Varvara Michai-
lovna priklauso šiai garbingai žmonių kategorijai. Ją šiek
tiek galima pateisinti. Juk aišku, kad jai trūksta bendravi
mo ir dabar ši aistringai siekia susigrąžinti susidomėjusią
klausytoją.
256 Darja Doncova
- Nespėjau jums nieko paaiškinti, - sukruto Varvara Mi
chailovna. - Prašom čia, į svetainę, prisėskite ant sofutės. O
kodėl jus domina Karolina Karlovna?
- Namo istoriją reikia iliustruoti nuotraukomis, - įsijau
čiau į žurnalistės vaidmenį, - o...
- Viešpatie! - suplojo rankomis Varvara Michailovna ir
žvitriai, lyg trijų mėnesių katytė, puolė prie didelės spin
tos. - O mums Karolina nereikalinga! Aš turiu tiek daug
nuotraukų! Tuoj jums viską parodysiu.
Net sudejavau suvokusi, kokią kvailystę pasakiau, dabar
tai man galas! Kaip kvailai pasielgiau. Varvara Michailov
na jau rikiuoja ant stalo didžiulius albumus, jos sustabdyti
nepavyktų lygiai taip pat, kaip iš stiklinės išgriebti sparčiai
tirpstančią aspirino tabletę.
- Štai, čia mes, visi namo gyventojai, švenčiame Gegu
žės pirmąją, - tratėjo liežuvautoja, - ak, cha-cha! Kokį paltą
vilki Lena Markovna iš aštuoniolikto buto! Viešpatie, ko
kius drabužius mes dėvėjome! Nors Markovna buvo garsi
stileiva, jos senelis...
Stipriai pirštais įsikibau į fotelio ranktūrį, tiek to, iš man
dagumo pasėdėsiu dešimt minučių, o vėliau mėginsiu iš
liežuvautojos iškvosti naują Karolinos Karlovnos adresą.
Gerai, kad nors žinau jos pavardę - Chovanskaja. Tai jau
nemažas pasiekimas.
Varvara Michailovna susikaupusi vartė albumą, viename
lape sujuodavo tušti plotai. Pagyvenusi ponia paniuro.
- Kaip čia dabar? - murmėjo ji. - Viską tvarkingai bu
vau išdėsčiusi... jokių tuščių vietų nebuvo... Kur dingo nuo
traukos? Nejau... Nieko sau! - Varvara Michailovna nutilo
ir nervingai pasitaisė tobulai tvarkingai sušukuotus plau
kus. Netrukus ji piktai sušuko: - Nepykite, priekaištauju ne
jums! Bet kai kurie žurnalistai - tikri sukčiai! Tai dar man
dagiai pasakyta, nes iš tiesų reikėtų ją vagile vadinti!
- Ką? - suklusau.
Senutė bedė pirštu į tuščią albumo lapą.
- Štai, pavogė! Tiesa, iš pradžių meiliai paprašė: duokite
porai dienelių, kai knyga bus išleista, gausite dalį honoraro.
Bet tąsyk aš nesutikau. Dievai nematė jų, svetimų prisimi
nimų, o vienintelis nuotraukos egzempliorius jų redakcijo
je tikrai pradings. Tuomet bus apmaudu! Kokia apgavikė!
Palinksėjo, kai taip jai atsakiau, ir tarė: „Suprantu ir nedrįs
tu reikalauti.41Tada mes dar peržiūrėjome likusias nuotrau
kas, o ši, švelniai tariant, žurnalistė, paprašė vandens atsi
gerti. Vadinasi, kol suvaikščiojau į virtuvę, ji ir nukniaukė
nuotrauką. Ak, nenaudėlė! Na, nieko! Aš ją surasiu! O jei ir
nerasiu, tai su ta aktore, Valentina Burskaja, pasikalbėsiu!
Užsimanė rašytoja būti! Apgavikė!
Išgirdusi pažįstamą vardą pasijutau taip, lyg kas basliu
būtų trenkęs per pakaušį.
- Kas iš jūsų pavogė nuotrauką? - griežtai paklausiau. -
Kaip su šia istorija susijusi Valentina Burskaja?
Varvara Michailovna išsitiesė:
- Ar esate girdėjusi apie šią aktoriūkštę?
- Taip.
- O aš anksčiau nebuvau girdėjusi, - išdidžiai kilstelėjo
smakrą šeimininkė, - vėliau dar paklausiau Albinos Felica-
tovnos: „Kodėl vis dėlto ji pas mane atėjo? Turėjo pas tave
užsukti, jei jau jūs draugavote!" Bet Ožeška jau blogai jautėsi...
- Varvara Michailovna, - maldavau, - būkite maloni,
ramiai, iš eilės, neskubėdama, papasakokite apie tą nuo
trauką.
Liežuvautoja atsirėmė į atkaltę.
- Neseniai vieną vakarą kažkas paskambino į duris. Buvo
žiema, lauke snigo, pūtė vėjas. Aš pažvelgiau pro „akutę" ir
išvydau prie durų stovinčią dailią, liekną, kukliais drabu
žiais vilkinčią merginą...
Pokalbio pradžia panėšėjo į pasaką, bet pabaiga jau buvo
gana reali.
258 Darja Doncova
Mergina prisistatė esanti „Marko" leidyklos darbuotoja.
Ši leidykla buvo viena didžiausių, rinkai tiekė knygas ir ki
tus leidinius.
- Esu vardu Vlada, - šypsojosi viešnia, - atėjau pasiūlyti
jums gerai apmokamą darbą.
- Vaikeli, - nusistebėjo Varvara Michailovna, - aš nemo
ku rašyti knygų!
- Ir nereikia, - švytėjo Vlada, - paprasčiausiai kai ką
mums papasakokite. Gal pirmiausia papasakosiu reikalo
esmę. Ar esate girdėjusi apie Valentiną Burskają?
- Ne, - sąžiningai atsakė Varvara Michailovna, - o kas ji?
- Garsi aktorė, „Leo“ teatro žvaigždė, filmuojasi dauge
lyje serialų.
- Jau daug metų nesilankau teatre ir nežiūriu televizo
riaus, akys nesveikos.
- Nieko bloga, - numojo ranka Vlada, - mūsų leidykla,
be kitų leidinių, leidžia ir įžymių žmonių memuarus.
- Labai mėgstu tokias knygas, - sulinksėjo Varvara Mi
chailovna, - ir dažnai stebiuosi, kad Dievas kai kuriems
žmonėms būna labai dosnus, dovanoja daug talentų: tokie
ir operoje, tarkim, dainuoja, ir knygas rašo!
Vlada šyptelėjo.
- Nenorėčiau išsklaidyti jūsų iliuzijų, bet dažnai garbūs
žmonės patys nerašo memuarų. Dažniausiai jie paprasčiau
siai papasakoja apie savo gyvenimą, o vėliau darbo imasi
„juodadarbis".
- Juodadarbis? - nustėro liežuvautoja.
Mergina nusijuokė.
- Literatūros „juodadarbis", anot leidėjų, - tai žmogus,
rašantis knygą už kitą asmenį. Ant viršelio jo pavardės nėra,
ten rasite pavardę to asmens, kurį pirkėjai manys esant au
toriumi. Valentinos Burskajos atveju tas „juodadarbis" esu
aš. Valentina Grigorjevna yra neįtikėtino likimo moteris, di
džioji dalis pasakojimo - lyg meksikietiškas serialas. Žino
ma, prisiminimai - labai subjektyvus dalykas, neretai juose
daug, kaip čia subtiliau pasakius, fantazijos. Bet visgi pra
simanymai nors šiek tiek turi panėšėti į tiesą. Aš parašiau
knygą ir nunešiau j „Marko“ leidyklą, vyriausiasis redakto
rius labai nustebo ir paprašė, kad rasčiau bent menkiausių
Burskajos pasakojimo įrodymų. Patikėkite, jos pasakojimas
atrodė visiška fantastika. Agata Kristi taip nesugalvotų! Toks
siužetas! Mūsų vyriausiasis redaktorius net pasakė: „Vlada,
jei rasi nuotraukų ar liudininkų, kurie patvirtintų konkre
čius faktus, - išleisime memuarų knygą, o jei ji primelavo
devynias galybes, iš rankraščio sukursime detektyvą. Toks
siužetas negali prapulti!" Todėl ir atėjau pas jus!
- Bet aš niekada nepažinojau Burskajos! - sušuko Varva
ra Michailovna.
- Tikiu, o apie Albiną Felicatovną esate girdėjusi?
- Ožešką? Žinoma!
- Ar tiesa, kad visi jos vaikai mirė?
Varvara Michailovna Vladai bemat mielai pradėjo pasa
koti savo kaimynės gyvenimo istoriją. Tik išplepėjusi viską,
kas įmanoma, pasiteiravo:
- O kam jums reikalinga Ožeška?
Vlada mįslingai atsakė:
- Albina Felicatovna ir Valentina Grigorjevna yra gimi
nės, Burskajos knygoje daug puslapių yra skirta Ožeškai.
- Negali būti! - nustebo Varvara.
- Kodėl? - šyptelėjo Vlada. - Gal kartais turite Ožeškos
nuotrauką?
Ar suprantate, kaip nudžiugo šiuos žodžius išgirdusi ir
pašnekovų išsiilgusi Varvara? Ant stalo bemat buvo išri
kiuoti albumai, o garbaus amžiaus ponia turėjo progą išsi
kalbėti, kiek tik norėjo!
- Kokias nuotraukas pavogė toji Vlada? - skubiai pa
klausiau.
Varvara Michailovna paniuro:
260 Darja Doncova
- Retas, nepakartojamas. Vienoje jų balandžio dvidešimt
antrąją dieną įamžinti beveik visi namo gyventojai, dalyva
vę Lenino gimimo dienai skirtoje talkoje. Mes stovėjome
kieme, aš - šalia Albinos. Laimingi laikai buvo! Dar visi jos
artimieji gyvi buvo: anyta Irina Konstantinovna, mažylė
Valečka, sūnelis Dima, vyras Jevgenijus. Ak, jei būčiau ži
nojusi, kad netrukus daugelis jų mirs, gal tuo metu būčiau
buvusi labai laiminga! Taip, gyvenimas greitai prabėga.
- O kokia antroji nuotrauka?
- Joje įamžinti Naujieji metai, bet jau po daugelio metų.
Albinai buvo likęs tik Pavlikas, jis sėdėjo rogutėse, - no
riai vėl tratėjo Varvara, - šalia stovėjo Nastia, auklė. Šiek
tiek atokiau - pati Ožeška, mano vaikai, jie jau buvo be
veik suaugę. Žinote, anksčiau mes, namo gyventojai, labai
draugiškai gyvenome, kartu šventes šventėme. Pavyzdžiui,
Gegužės pirmąją ir Pergalės dieną sodelyje ištiesdavome
stalus. O dabar kiekvienas sau, be to, ir skverelio nebėra,
jo vietoje dabar automobiliai stovi, nėra su kuo pasikalbėti,
nors mūsų name daugybė ilgaamžių. Tikriausiai tvyro ypa
tinga, sveikatai palanki aura. Ana, aš, niekuo nesiskundžiu,
tik kepenys...
Baimindamasi, kad Varvara Michailovna dabar prabils
apie negalavimus, gana nemandagiai ją pertraukiau:
- Nejau jūs Albinai Felicatovnai nepasakojote apie Vla
dos vizitą?
Varvara Michailovna linktelėjo:
- Kaipgi, iškart papasakojau.
- O ką ji atsakė?
- Ramiai išklausė ir nutęsė: „Valentina Burskaja? „Leo“
teatro aktorė? Prisiminimų knyga? Kuo aš čia dėta? Kažko
kia kvailystė."
- Gal žinote, ar Albina vėliau nebuvo nuėjusi pas Burska-
ją? Gal moterys susidraugavo? - skubiai paklausiau.
Liežuvautoja papurtė galvą:
- Netrukus po mūsų pokalbio Albiną apėmė marazmas.
Ji pradėjo nepažinti žmonų, iš namų be reikalo nosies neiš-
kišdavo. Apie išvykas į teatrą net kalbos būti negalėjo. Ne
trukus Ožeška mirė.
- Ar Karolina Karlovna irgi mirė? - paklausiau.
Varvara Michailovna šyptelėjo.
- Ji tai tikrai tris šimtus metų gyvens.
- Kodėl?
Pagyvenusi ponia gūžtelėjo pečiais:
- Žinote, yra toks prietaras: jei tave kas nors per anksti
paskelbs mirusiu, gyvensi mažiausiai šimtą metų. Kartą va
sarą Karoliną Karlovną išvežė j ligoninę. Visas kiemas matė,
kaip ją neštuvuose nešė. Ji gyveno vieniša, vaikų neturėjo, tik
brolį Jakovą. Mūsiškiai manė, kad Jaša - Karolinos vyras, bet
ne! Šis buvo jos brolis, bet ir jis mirė. Karolina draugavo su
Albina, vyrai irgi artimai bendravo, šeimomis vieni pas kitus
lankydavosi. Jakovas pirmas į aną pasaulį nukeliavo, o vos
savaitei praėjus paskui jį ir Jevgenijus išėjo. Vėliau, tiesa, ne
greitai ir Karoliną išnešė. Medikai stumia neštuvus į automo
bilį, o kaimynai apspitę žiūri, kažkuris ir paklausė: „Kas jai,
ar greitai pasveiks?" Gydytojas niūriai atsakė: „Insultas, be to,
senyvas amžius, tikslios prognozės niekas jums nepasakys."
Iš ryto po namą nuvilnijo gandas: Karolina mirė. Visi pa
aikčiojo, padejavo, ketino pinigus laidotuvėms rinkti, bet vė
liau paaiškėjo, kad niekas neužsirašė, į kurią ligoninę Karoli
ną išvežė. Varvara Michailovna nusprendė ieškoti kaimynės
kūno, bet tuo metu susirgo jos sūnus, ir jai iš galvos išgaravo
visos mintys, išskyrus vieną: kaip išgydyti jaunuolį.
Karolina Karlovna nežinia kur dingo, jos butas buvo
užrakintas, bet, kad ir kaip būtų keista, komunaliniai mo
kesčiai buvo mokami. Namų valdyba reguliariai gaudavo
apmokėtas sąskaitas. Kartą pasirodė žvali tetulė, nekilno
jamojo turto agentė. Ši pranešė, kad Karolina Karlovna yra
gyva ir net sveika, bet po patirto insulto gydytojai jai pri
262 Darja Doncova
mygtinai rekomendavo kurį laiką pagyventi gryname ore.
Dabar Karolina yra sanatorijoje, bet ketinanti parduoti butą
mieste ir nusipirkti namelį žaliajame pamaskvyje.
Agentė pateikė Karolinos vardu rašytą įgaliojimą, ir vis
kas prasidėjo. Netrukus į šimtąjį butą įsikėlė naujas gyven
tojas, senukas Nikolajevičius, o vėliau įsikraustė ir Marina.
- Atgrasi panelė, - spausdama lūpas vapėjo Varvara Mi
chailovna, - šoka nuoga prieš vyrus! Butas, beje, užrašytas
to Nikolajevičiaus dukters vardu. Aš jai paskambinau ir at
sargiai paklausiau: „Ar žinote, kuo dirba Marina?" O vietoj
atsakymo išgirdau tokius šauksmus! Visų žodžių negaliu
garsiai ištarti, bet esmė buvo tokia: butas yra privati nuo
savybė ir jame gyventi gali bet kuris asmuo, jei šiam leidžia
būsto šeimininkė.
Varvara Michailovna, socialistinės santvarkos užgrūdin
ta moteris, nenurimo ir nuėjo pas apylinkės įgaliotinį, pa
siskundė dėl nepadoraus elgesio merginos, kuri įsikraustė į
jų namą ir čia gyvena neregistruota.
Milicininkas atvyko patikrinti, o vėliau netikėtai pareiškė:
- Viskas tvarkinga, kambario nuomos sutartį patvirtino
agentūra.
- Juk ji prostitutė! - sušuko Varvara.
- Ar galite konkrečiai įvardyti jos klientus? - paniuro
įgaliotinis.
- Ne, - sutriko ponia.
- Tai nešmeižkite merginos.
- Merga nuoga šoka!
- Teisingai, ji yra šokėja legaliai veikiančioje įstaigoje, jai
pretenzijų neturime.
Varvarai Michailovnai teko prikąsti liežuvį.
- Ar žinote, kur gyvena Karolina Karlovna? - pašokau iš
nekantrumo.
- Žinoma, namų knygoje aiškiai nurodyta, kur žmonės
išsikraustė!
- Pasakykite adresą!
Varvara Michailovna suspaudė lūpas.
- Na...
- Prašau! - maldavau. - Patikėkite, labai reikia.
- Gerai, - susimylėjo ponia, - tuojau.
Ji pakėlė ragelį, surinko numerį ir sučiulbo:
- Liudmila Petrovna, labą dieną, čia aš. Ačiū, esant mano
amžiaus būtų nuodėmė skųstis, jei atsibudau gyva - jau
gerai! Pažiūrėkite į dokumentus, kur išsikraustė Chovans-
kaja iš šimtojo buto. Pas mane svečiuojasi korespondentė,
ji rašo straipsnį apie mūsų namą. Aha, žinoma, palauksiu.
Kaip, kaip? Į kaimą Izobilnyj? Kur jis? A, Krasnogorsko ra
jone, aišku. Taip, taip, tuoj baigsiu kalbėti su žurnaliste ir
užsuksiu. Ką jūs sakote? Sumušė? Guli ligoninėje? Čia tai
naujiena! Jau bėgu! - numetusi ragelį Varvara Michailovna
greitakalbe išpyškino: - Užsirašykite, girdėjote adresą?
- Taip, - linktelėjau.
- Atleiskite, - godžiai blykstelėjusi akimis, tarstelė
jo Varvara Michailovna, - skubu į namų valdybą, mūsų
name - ypatingas įvykis! Žinoma, aš seniai jau nedirbu,
bet visada padedu žmonėms. Mat kaip! Bykovas žmoną
sumušė! Iš jo to nesitikėjau! Gal ji jam buvo neištikima?
Reikia išsiaiškinti!
Iš susijaudinimo degančiomis akimis pagyvenusi ponia
tiesiog išstūmė mane už durų, jai korespondentė visiškai
neberūpėjo. Dabar ji skubėjo pas kažkokią Liudmilą Pet-
rovną, kuri ketino iškloti visas naujienas apie Bykovų šei
mos skandalą.
264 Darja Doncova

28 SKYRIUS
Kartais man norisi išbučiuoti mobiliojo ryšio operatores,

tas mielas merginas, pasirengusias suteikti bet kokią infor
maciją. Žinoma, informacijos paslaugos kainuoja nepigiai,
bet, kita vertus, praradę pinigus, sutaupote daugybę laiko.
Laikas kartais yra brangesnis už bet kokius pinigus. Antai,
ir dabar, vos spėjusi surinkti gerai žinomą numerį, išsyk iš
girdau:
- Devynioliktas, Ania, kuo galiu padėti?
- Pasakykite, kaip nuvykti į Izobylnyj kaimą? - papra
šiau.
- Luktelėkite, Krasnogorsko rajonas...
- Žinau, bet kaip į jį nuvažiuoti?
- Iš kurios vietos vyksite? - dalykiškai paklausė Ania ir
išsyk pasakė optimalų maršrutą.
- Jūs nuostabi! - surikau labai nudžiugusi.
- Džiaugiuosi, galėdama padėti, - profesionaliai ir man
dagiai atsakė tarnautoja.
Įgrūdau telefoną kuo giliau į rankinę ir stvėriau vairą.
Krasnogorsko rajonas nelabai toli, jei neužstrigsiu didelėje
spūstyje, į vietą nuvažiuosiu per pusantros valandos.
Izobylnyj kaimas pasirodė esąs paprasčiausias kaimiūkš-
tis. Jame nebuvo jokių prašmatnių kotedžų. Kelios dešimtys
kuklių, tiesa, plytinių namų buvo išsimėtę plyname lauke.
Čia nesimatė jokių medžių, kaimas nebuvo nei aptvertas,
nei saugomas. Bet, regis, gyvenviete rūpinosi valdytojas, nes
siauras kelias buvo nuvalytas, sniegas nukastas, ir manieji
žiguliai lengvai privažiavo prie dvidešimt antrojo namo.
Išlipau iš automobilio ir įkvėpiau svaiginamai tyro oro.
Labiausiai gyvenime trokštu gyventi gamtos prieglobstyje,
nes nesibaigiantys stogų vaizdai pro buto langą man kelia
depresiją. Vienu metu mes gana aktyviai ieškojome namo
užmiestyje, dėl šio pirkinio buvau pasiruošusi paaukoti dalį
man atitekusio tėvo palikimo. Mes net buvome radę gana
tinkamą variantą, persikraustėme, pasijutome labai lai
mingi, bet vėliau nutiko labai nemaloni istorija, teko grįžti
į miestą ir laikinai „užkonservuoti" svajonę. Bet kaskart,
kai išvažiuoju iš didžiulio, pakvaišusio megapolio, kokiu
jau virto Maskva, ilgesingai susimąstau: „Kaip gera toli nuo
triukšmingų prospektų. Ne, privalau užmiršti buvusius ne
malonumus ir ryžtingai pradėti namo statybą."*
Sutramdžiusi nelabai malonius prisiminimus, dairiausi
vartelių skambučio. Jo neradusi nusprendžiau pasibelsti,
bet geležinės durelės lengvai prasivėrė. Regis, Izobylnyj kai
me gyvena labai nerūpestingi žmonės.
Perėjau nedidelį kiemelį, dar sykį nustebau, kad čia ne
buvo jokių želdinių. Atėjau iki prieangio, vėl ketinau pa
skambinti, bet neradau nei mygtuko, nei klavišo, nei tele-
fonspynės skydelio, tad stumtelėjau duris ir vėl nustebau:
jos buvo neužrakintos.
- Ar yra čia kas gyvas? - surikau stovėdama mažame
prieškambaryje.
- Aš čia, - išgirdau atsakymą, - eikite į svetainę.
Ant gembės pakabinau striukę, nusiaviau aulinukus ir
basa žengiau idealiai švariai išplautu koridoriumi į tą pusę,
iš kurios girdėjosi muzika.
Erdvus dvidešimties kvadratinių metrų kambarys buvo
apstatytas nelabai brangiais ir tikrai ne naujais baldais.
Sekcijoje melsvai žybčiojo televizoriaus ekranas, priešais ji
giliame veliūro fotelyje sėdėjo garbaus amžiaus ponia. Ant
jos kojų užklotas pledu ir susirangęs į kamuolėlį snaudė di
džiulis britų veislės katinas.
'Lempos minima istorija aprašyta „Miledos“ leidyklos išleistoje Darios

Doncovos knygoje „Kiriliukų princesė". - Red. past.
266 Darja Doncova

- Labą dieną, - visiškai nenustebusi tarė šeimininkė.
- Sveiki, - linktelėjau ir nesusilaikiusi pridūriau: - Jūsų
durys neužrakintos, varteliai irgi.
- Žinau, - linktelėjo ponia, - specialiai nerakinu, man
sunku greitu žingsniu vaikščioti, kol nuklibikščiuoju iki var
telių, žmonės nueina šalin. Jie mano, kad nieko nėra namie.
- Dabar pavojinga taip gyventi!
- Tiesą sakant, tai niekai, čia nėra ką vogti, - šyptelėjo
šeimininkė.
Atsidusau, viena vertus, tai tiesa, antra vertus, deja, pasi
taiko žmonių, kuriems ir senas televizorius - didelis lobis.
Tokie žmonės pasiryžę viskam, jiems svarbiausia, kad gau
tų butelį degtinės.
- Ar jūs pas mane? - vėl be jokios dvejonės paklausė ponia.
- Aš ieškau Chovanskajos.
- Įdėmiai klausau jūsų.
- Karolina Karlovna?
- Taip.
- Ak, - sušukau, - kaip gerai, kad jūs...
Žodžiai užstrigo gerklėje.
- Kas? - šyptelėjo Karolina Karlovna. - Kodėl nutilote? -
Nesivaržykite, puikiai suprantu, ką norėjote pasakyti: gerai,
kad esate gyva.
- Visai ne! - paraudau aš. - Ne tai norėjau pasakyti... o...
jūs... e...
- Pakaks, - mostelėjo ranka Karolina Karlovna, - pati
kartais stebiuosi, visi pažįstami jau aname pasaulyje, viena
aš likau! Du insultus patyriau, infarktą, o vis krutu, išties,
keista. Ar jūs iš socialinės rūpybos skyriaus? Ar kaip jis da
bar vadinasi?
Aš plačiai šyptelėjau.
- Ne, iš „Marko" leidyklos.
- Nesu apie tokią girdėjusi, - abejingai tarstelėjo Karoli
na Karlovna.
Tiesą sakant, aš pati ką tik iš Varvaros Michailovnos su
žinojau leidyklos pavadinimą, bet Karolinai Karlovnai to
sakyti nevalia.
- Aš rašau knygą...
- Prašom prisistatyti.
- Ak, atleiskite, esu Jevlampija Romanova, galima kreip
tis paprastai - Lempa.
- Tęskite, - linktelėjo šeimininkė, - kaip supratau, esate
rašytoja?
- Na... taip! Sumaniau parašyti įdomią knygą, lyg istori
jos, kraštotyros ir detektyvo simbiozę. Ketinu aprašyti vie
no Maskvos namo istoriją.
- Taip.
- Išsirinkau objektą.
- Taip.
- Radau gyventoją, kurios likimas klostėsi labai įdomiai.
- Suprantu.
- Išstudijavau jos biografiją.
- Taip.
- Tik su pačia heroje neturėjau galimybės pasikalbėti. Ji
mirė.
- Taip.
Nuolat sakomi „taip“ mane ėmė nervinti, bet niekaip ne
galėjau supykinti Karolinos Karlovnos. Šypsojausi nuolan
kiai, lyg japonė per vestuves, ir tęsiau:
- Dabar privalau po kruopelytę surinkti visus duomenis
apie tą ponią.
- Taip.
- Jau bendravau su daugeliu jos kaimynų. Bet vis tiek liko
neatsakytų klausimų!
Karolina Karlovna prasižiojo. „Taip“, - ištariau mintyse,
bet šeimininkė tarė visai ką kita:
- Kaip aš susijusi su jūsų knyga? Kas davė jums mano
adresą?
268 Darja Doncova
- Varvara Michailovna, to namo gyventoja.
- Ak, toji! Taip.
- Ji papasakojo daug įdomių dalykų.
- Neabejoju, manau, kad ji daug primelavo.
- Todėl ir atvažiavau pas jus.
- Taip.
- Norėčiau sužinoti tiesą apie jūsų artimą draugę.
- Aš tokių neturiu, - mandagiai, bet tvirtai atkirto Karo
lina Karlovna, - likau viena, visos mirė.
- Taip, taip. Juk išsyk pasakiau, kad kalbėsime apie iš šio
gyvenimo išėjusią moterį, Albiną Felicatovną.
Karolina Karlovna krūptelėjo.
- Apie ką?
- Apie Ožešką, - šiek tiek išsigandau, - ar jūs nedrauga
vote?
-N e.
- Kaip tai?
- Paprastai, nedraugavome.
- Bet Varvara Michailovna sakė, kad Ožešką ir jus siejo...
-N e.
- Atleiskite, nesupratau, - lemenau aš.
Senutė išsitiesė.
- Labai paprasta, NE!
- Nedraugavote?
- Nenoriu šia tema kalbėti.
- Vadinasi, jūs bendravote, - nudžiugau.
- Išeikite.
- Prašau, atsakykite į mano klausimą.
- Iki pasimatymo.
- Labai prašau!
- Durys neužrakintos, - lediniu balsu pareiškė Chovans-
kaja, - nedrįstu jūsų ilgiau trukdyti.
- Tik vienas klausimėlis! Apie jos sūnų!
Karolina Karlovna sunkiai atsiduso.
- Kokia jūs atkakli! Galite čia nors ir visus metus sėdėti,
bet nieko, išskyrus „ne“, iš manęs neišgirsite.
- Esu pasiruošusi sumokėti už suteiktą informaciją!
Chovanskaja niekinamai sučiaupė lūpas.
- O, varganas pasauli! - čia viskas perkama! Bet aš nesu
prekeivė. Po jūsų paskutinių žodžių man pasidarė labai
šlykštu, dinkite, negerbiamoji! Tegul vaiduokliai miega ka
puose.
Staiga paplūdau ašaromis. Karolina Karlovna, regis, vi
siška Varvaros Michailovnos priešingybė.
- Nusišluostykite ašaras, - piktai paliepė šeimininkė, -
nėra ko ašaroti, parašykite apie kitą moterį, ne apie Albiną!
Tie, kurie seniai su manimi bendrauja, labai gerai žino:
Lempa Romanova nėra verksnė. Žinoma, mane, kaip ir ki
tus žmones, apninka depresija ir nusivylimas, bet po tėvų
mirties aš išmokau atskirti skausmą nuo nelaimės. Skaus
mas - tai kai atsitinka kažkoks nepataisomas siaubas: kai
cunamis nuo žemės paviršiaus nušluoja šalį su visais gy
ventojais, o nelaimė - tai visai kita. Su skausmu reikia iš
mokti susigyventi, o su nelaime galima kovoti. Tave atleido
iš darbo? Nėra ko verkšlenti, ieškok naujo. Neturi pinigų?
Ašaros irgi nepadės, užuot gailėjusi savęs ir pavydėjusi pi
liečiams, gatvėmis lakstantiems prabangiais užsieniniais
automobiliais, judink letenėles, stenkis užsidirbti, keisk
darbą, įsisavink naują profesiją ir nesigėdyk jokio, net pa
ties juodžiausio, darbo. Palikdama vyrą, supratau viena: šil
tnamio sąlygose gyvenanti moteris niekam neįdomi. Be to,
egzotiški augalai trumpai gyvena ir nuolat serga. Gali rieš
kučiomis ryti vitaminus, nuolat sportuoti, turėti daugybę
gydytojų ir vis tiek vargsi kamuojama alergijos, peršalimų,
nemigos. Žinojimas, kad esi niekam nereikalinga, žudo taip
pat, kaip ir nuodų porcija. Todėl niekada neverkšlenkite sa
vęs gailėdami, geriau sugniaužkite kumščius ir tarkite:
- Aš viską galiu, visiems įrodysiu, ką sugebu!
270 Darja Doncova
Tokios paprastos mintys man į galvą atėjo neiškart, ne
dvidešimties metų būdama susivokiau, kas ir kaip, todėl jau
ne pirmus metus stengiuosi kovoti su nepalankiomis aplin
kybėmis. Tiesą sakant, ne visada pavyksta jas nugalėti, bet
dėl nevykusio gyvenimo nustojau raudoti, aš dabar apskri
tai nebeverkiu.
Bet dabar susileidau. Be to, matant visiškai nepažįstamai,
priešiškai nusiteikusiai moteriai!
Mėginau susivaldyti, bet didžiulis kartėlio gumulas už
strigo gerklėje. Mane pakirto nuovargis, nosį dilgčiojo taip,
lyg į šnerves kas būtų pipirų įbėręs, akis iš vidaus degino
ugnis, o kojos tapo nejudrios. Nepajėgiau susivaldyti, gar
siai pravirkau ir delnais užsidengiau veidą.
Staiga ant kelių šleptelėjo kažkoks sunkus šiltas ryšulys,
mažomis švelniomis letenėlėmis apkabino mano kaklą ir
lyg švelnus šilkas prigludo prie rankų. Nejučia nuleidau
rankas, akimoju lyg švitrinio popieriaus gabalėliu kažkas
brūkštelėjo man per ašarotus skruostus ir raminamai su
urzgė: „Mr-r-mr-r-mr-r.“
Atsimerkiau. Ant kelių nejudėdamas stovėjo didžiulis
neįtikėtinai storas katinas. Jis priekinėmis letenomis buvo
apkabinęs kaklą ir snukučiu lietė mano veidą. Gyvūnėlis
tikrai mėgino nuraminti verksnę, regis, katinas labai neri
mavo. Daugelis su žmogumi gyvenančių naminių gyvulėlių
tiksliai jaučia šeimininko nuotaikų kaitą.
Tarkim, mūsų mopse Fenia visada žino, kada žmogui
skauda galvą. Vos tik atsigulu į lovą, Feniuška bemat užšoka
šeimininkei ant galvos. Pripažinkite, gulėti su dešimt kilo
gramų sveriančia mopse ant makaulės nėra labai patogu.
Be to, Fenia dažniausiai miega prie mano kojų. Bet į šei
mininkės plaukus ji įsikabaroja tik tada, kai pakaušis man
plyšta nuo skausmo. Vadinasi, kažkokiu būdu šuo jaučia,
kad man skauda, ir mėgina numalšinti skausmą.
- Jepifanai, - tyliai tarė Karolina Karlovna, - atstok.
- Mr-r-r.
- Eikš pas mane, - tramdė katiną šeimininkė.
- Mr-r-r, - atsakė katinas, nepaliaudamas guosti verksnės.
Reikia pripažinti, kad jam tai sekėsi, nes lioviausi ašaroti.
- Ačiū, mielasis, tu laiku atsiradai. Neturiu kuo atsidėko
ti, galiu tik pabučiuoti.
Jepifanas padėjo galvą man ant peties ir dar garsiau su
murkė.
- Ar jūs mylite gyvūnus? - kitokiu, jau švelniu balsu pa
klausė Karolina Karlovna.
- Taip, - linktelėjau, - bet, deja, katino neturime, kai per-
sikraustysime į nuosavą namą, būtinai įsigysime.
- Man atrodo, kad ir bute katinas tilptų.
- Teisingai, - atsidusau, jausdama, kad esu labai pavar
gusi, - mes irgi taip galvojame, tik dabar auginame Mulią,
Adą, Fenią ir Kapą, - tai mopsės, be to, dar ir stafordšyrę
Reičelę, „kiemterjerą" Ramiką, rupūžę. Tiesa, dėl jos rū
pesčių nedaug, sėdi akvariume, bet pyksta, jei visą dieną
niekas neprieina. Prieš kelias dienas pas mus atsirado dar ir
jorkšyras Irisiukas.
- Atsirado? - nustebo Karolina Karlovna. - Jorkas? Pats?
- Na, ne visai taip, - šniurkštelėjau nosimi, - viskas pra
sidėjo nuo avarijos ir raudono kiškio, sėdėjusio autobusų
stotelėje ant suoliuko.
Karolina Karlovna lėtai kilstelėjo antakius.
- Raudonas kiškis?!
- Nemanykite, kad esu beprotė, - šyptelėjau ir pačiai sau
netikėtai nedraugiškai senutei išklojau viską.
Be to, nežinau, kodėl išplepėjau ir savo gyvenimo istori
ją. Papasakojau, kaip sutikau Katią, kaip Romanovų šeimos
nariai tapo mano artimiausiais giminaičiais, apie pokšti
ninką likimą, kuris gatvėje suvedė dvi bendrapavardes ir.
jei taip galima sakyti, „bendratėvavardes". Juk mudvi su Ka-
tiuša abi esame Andrejevnos. Tikriausiai tas, kuris aukštai
272 D a rj a D oncova
danguje, iš pat pradžių planavo mus sukurti seserimis, bet
vėliau užsnūdo, o kai atsitokėjo, mergaitės jau buvo gimu
sios skirtingose šeimose, todėl apvaizda ir nusprendė ištai
syti savąją klaidą. Dabar abi ponios Romanovos eina per
gyvenimą tvirtai susikibusios rankomis.
Nežinau, kodėl aš atvirai išsipasakojau Karolinai Karlov-
nai. Gal čia kaltas katinas Jepifanas, kuris vis dar ramino
mane taikiai murkdamas? Gal išsipasakojau todėl, kad Ka
rolina Karlovna sėdėjo tylėdama, nepertraukinėjo keistos
viešnios, jau nevarė lauk, jos veide nebesimatė pykčio ir
nepatiklumo.
Pagaliau lioviausi verkusi ir susigūžiau fotelyje. Cho-
vanskaja labai ramiu balsu tarė:
- Man sunku pajudėti, būk maloni, nueik į virtuvę, už
kaisk arbatos ir atnešk, spintelėje rasi viską, ko reikia.
Išgirdusi, kad Karolina į mane liovėsi kreiptis šaltu ir
mandagiu „jūs“, atsargiai pakėliau storąjį Jepifaną, pagul
džiau ant sofos ir nuėjau šeimininkauti.
Paėmusi puodelį karštos arbatos, Chovanskaja staiga
šyptelėjo.
- Žinai, Jepifanas yra manasis lakmuso popierėlis. Jei jis
leidžiasi paimamas ant rankų, vadinasi, tas svečias nėra piktas
ir niekšingas, o jei šnypščia ir skečia nagus - reikia kuo grei
čiau atsikratyti nepažįstamojo. Tu man atrodai simpatiška.
- Ačiū, - sumurmėjau.
- Be to, - šaukšteliu maišydama cukrų tęsė šeimininkė, -
regis, tu nemelavai, išties myli gyvūnus. Kai stojaisi, nuo
kelių nenumetei Jepifano, o atsargiai paguldei ant sofos.
Aš sumirksėjau.
- Juk net iš nedidelio aukščio nevalia mėtyti gyvūnų, jie
•š netikėtumo gali išsigąsti, susilaužyti letenėlę.
Karolina Karlovna nusijuokė.
- Ak, Jepifanas išsyk žmogų „perkanda". Mane prižiūri
kaimynė, kasdien atbėga, nuolat virkauja, kad mane labai
M e ilė s e i l ė ir t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 273
myli. Bet Jepifanas ją ratu apeina, niekaip nesileidžia pa
imamas ant rankų. Supranta, niekšelis, kad Marija Niko-
lajevna tikisi, jog jai namelį užrašysiu, todėl ir sako mane
mylinti. O pas tave pulte atpuolė, ašaras šluostė. Tiek to,
gerai, papasakosiu apie Albiną, bet iš pradžių atsakyk, kaip
tu vertini homoseksualus?
Patikėkite, iš garbios ponios tikėjausi bet kokio klausimo,
tik ne šio.
- Homoseksualus?
- Taip, - linktelėjo Karolina Karlovna.
- Niekaip nevertinu, esu tradicinės seksualinės orienta
cijos, - apstulbusi atsakiau, - buvau ištekėjusi, vėliau nusi
vyliau santuoka.
- Ne apie tai kalbu!
- O apie ką? - visiškai sutrikau.
- Kaip elgtumeisi, jei sužinotum, kad tavo draugas yra
gėjus?
Gūžtelėjau pečiais:
- Niekaip.
- Paaiškink.
- Jei du vyrai ar dvi moterys miegamajame tyliai užsiima
seksu, tai tik jų intymus reikalas, - atsakiau, - žmogus turi
teisę su savo kūnu elgtis kaip tinkamas. Visuomenė privalo
kištis tik vienu atveju: jei yra tvirkinamas nepilnametis. Bet,
kita vertus, kuo čia dėti gėjai? Kai šešiasdešimtmetis vyras
tvirkina penktokę, jis lyg ir yra tradicinės orientacijos, bet
toks pedofilas privalo būti nubaustas. Suprantate, aš studi
javau konservatorijoje, vėliau ilgą laiką koncertavau, o už
kulisų sutikdavau įvairių žmonių. Vienu metu Maskvoje iš
lūpų į lūpas sklido pokštas: „Kuris iš dirigento N o r k e s tr a n
tų miega su moterimi? Tik pianistė Tania Ch.“ Manęs tokie
dalykai neglumina. Be to, prisiminkime įžymųjį Piotrą II'
jičių Čaikovskį arba šiuolaikinį atlikėją Fredį Merkurį. Juk
klausytojui nesvarbu, ką jie veikė namie, svarbiausia - j4
274 Darja D o n c o ' ,J
nuostabi muzika ir dainos. Atleiskite, jei mano mintys jums
atrodys neteisingos, nieko negaliu padaryti. Aš apskritai
niekada nesidomėjau žmonių seksualinėmis patirtimis,
man svarbiausia - jie geri draugai ar ne. Ir tai, kas netinka
man, kitiems gali būti labai priimtina. Mano šviesaus atmi
nimo mama dažnai kartodavo: „Prisimink posakį: „Neteisk
ir nebūsi teisiamas."
Karolina Karlovna pasitaisė pledą, kuriuo buvo užsiklo
jusi kojas.
- Taigi vargšas Piotras Iljičius Čaikovskis visą gyveni
mą kovojo su savimi, net buvo vedęs, bet, deja, laimingas
netapo. Gerai, klausykis atidžiai. Albina Felicatovna mirė,
Jevgenijaus, jos vyro, ir manojo Jakovo irgi šiame pasaulyje
nebėra, niekam jau nepakenksiu. Vargšai vaikai! Nelaimin
gieji Valečka, Dima ir Pavlikas. Niekuo nekaltos, pražudy
tos sielos!
29 SKYRIUS
Karolina užaugo Maskvoje, miesto centre. Jos gimtasis

namas stovėjo viename kreivame sostinės skersgatvyje.
Todėl jos tėvui, aukšto rango kariškiui, buvo labai patogu
eiti į darbą, būtent eiti, nes Karlo Chovanskio darbovietė
buvo Bulvarų žiedo rajone. Kasdien jis pasiimdavo portfelį
ir išeidavo į tarnybą, namie likdavo žmona Zosia. Vėliau
pasaulį išvydo Jakovas.
Pagimdžiusi sūnų Zosia labai nusiminė, ji svajojo apie
mažą, mielą mergaitę, o susilaukė berniuko. Regis, užaugęs
šis bus toks pat bukas kareiva kaip ir tėvas. Zosia bijojo val
dingo, nesišypsančio, o kartais labai pikto Karlo. Vyras su
žmona elgėsi lyg su privalomosios karinės tarnybos eiliniu:
»Atnešk, paduok, eik šalin." Jis nepripažino jokių švelnu
mų, romantiškų vakarienių, pasivaikščiojimų mėnesienoje
M e il ė s e i l ė ir t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 275
ir bučinių prieš užmiegant. Į Krymą poilsiauti jie važiuo
davo kartu, bet paplūdimyje Karlas miegodavo, viešbučio
kambaryje skaitydavo laikraštį, per dieną žmonai kartais
neištardavo nė žodžio. Gal žmona ir būtų sutikusi taip gy
venti, jei būtų turėjusi gerą profesiją, ramiai darbuotųsi,
kiltų karjeros laiptais, rastų savąjį pašaukimą. Bet Zosenka
nieko nemokėjo, be to, ir nenorėjo daryti. Palydėjusi vyrą į
„tarnybą'*, ji puldavo blizginti namų, vėliau bėgdavo į turgų,
virdavo pietus. Taip diena po dienos, lyg vergė galeroje, ji
tempė buities darbų naštą. Nieko keista, kad po poros metų
Zosenką apėmė liūdesys, ji ašarodavo dėl mažiausios prie
žasties, net ir tada, kai šios apskritai nebūdavo.
Jei Zosia dėl tokių simptomų šiais laikais būtų kreipusis
į gydytoją, šis tikrai būtų nustatęs depresiją ir gydytų table
tėmis, bet jos jaunystės metais tokios ligos niekas nežinojo.
Moteris, raudančias iš liūdesio, vadindavo isterikėmis. Kar
las sutuoktinės nuotaiką taisydavo antausiais, jei jos dailia
me, šiek tiek kvailame veidelyje matydavo liūdną grimasą,
bemat mieliausiąją aptalžydavo šaukdamas:
- Iš gero gyvenimo siunti! Ana, mano motina dvylika
vaikų pagimdė, ji neturėjo laiko dejuoti.
Zosenka, kuri niekaip negalėjo pastoti, apsipildavo aša
romis, tada švelnusis vyras nutempdavo ją į vonią ir, atsu
kęs ledinio vandens čiaupą, tardavo:
- Šaltas dušas - pirmas vaistas nuo isterijos.
Galiausiai žmona nustojo verkusi vyrui matant. Netru
kus gimė Jakovas.
Pažvelgęs į ramiai miegantį naujagimį, Karlas pirmą kar-
tą pagyrė žmoną:
- Gerai, - pareiškė kariškis, - dabar turiu dinastijos tęsė
ją, bus toks kaip aš, svarbiausia, kad berniuko neišlepintum!
Išgirdusi vyro žodžius, Zosia vos neapalpo. Dar vienas
bukas kareiva ant jos nelaimingos galvos! Po penkiolikos
metų po namus vaikštinės du Karlai ir jai šūkaus: „Paduok,
276 Darja Doncova
atnešk, eik šalin!“ Nelaimingajai pasidarė bloga dėl tokios
perspektyvos, ji taip laukė mielos, švelnios mergaitės, o kas
gimė?
Tapęs laimingu tėvu, Karlas savo įpročių nekeitė. Kaip ir
anksčiau, namie jo niekada nebūdavo, Chovanskis dienas
ir naktis leido darbe, o Zosia auklėjo mažylį. Ir ji tai darė
gana originaliai.
Iki trejų metukų Jašenką rengė suknelėmis ir mezginiuo
tomis prijuostėmis.
Ji berniukui nekirpo šviesių garbanotų plaukų, tad Jašenka
buvo labai panašus į mergaitę. Be to, Zosia nebuvo linkusi
leisti jo į kiemą, nenorėjo, kad šis žaistų su bendraamžiais. Juk
vaikai galėjo jos berniuką išmokyti visokių šlykštynių. Jaša
dažniausiai sėdėdavo namie: skaitė knygas, mokėsi muzikos,
klijavo modeliukus. Vėliau, jau mokykloje, susidomėjo radi
otechnika. Bendraklasiai jo nemėgo. Tylus, išlepintas, grei
tai pravirkstantis berniukas, vos pajutęs mažiausią skriaudą,
skųsdavosi mamytei. Zosia atbėgdavo į mokyklą ir lyg žvėris
puldavo tą, kuris išdrįso kreivai žvilgtelėti į Jašenką. Bet mo
kytojai, kitaip nei bendraamžiai, berniuką dievino. Jis jiems
nekėlė jokių rūpesčių, puikiai mokėsi, pavyzdingai elgėsi ir
visuose mokyklos vakaruose noriai skambino pianinu. Kad
ir kaip būtų keista, Jaša buvo labai gabus matematikai, fizi
kai. Jis net pamąstydavo apie matematikos studijas. Zosia
tam prieštaravo. Ji svajojo, kad sūnus su juodu fraku sėdės
prie fortepijono, aplink bus daugybė gėlių, bravo šauks
įsiaudrinusios gerbėjos, o pirmoje eilėje sėdės ji, laiminga
motina, visada ir visur lydinti savo sūnelį.
Kai Jašai sukako trylika metų, Zosia pagimdė Karoliną.
Mažylė gimė pasiligojusi, iš gimdymo namų ją pervežė į
vaikų ligoninę, o motina išvažiavo kartu su naujagime. Kar
lui pirmą kartą gyvenime teko rūpintis sūnumi. Nė kiek ne
dvejodamas tėtušis berniuką išsiuntė į karinę stovyklą, vei
kusią jo žinyboje. Jaša vos tramdė ašaras, bet tėvui pakluso.
Tik rugpjūčio pabaigoje Zosia su Karolina grįžo namo.
Karlas nė karto neaplankė žmonos, neparašė jokio laiške
lio, neatnešė gėlių ar saldainių. Žmona dėl to nesistebėjo,
jau buvo įpratusi, kad vyras jai nerodo jokio dėmesio. Visgi
kažkoks nerimas širdyje buvo, nes ji iš vakaro paskambino
į namus ir pranešė:
- Rytoj apie pusiaudienį galėsi mus pasiimti.
- Pati parsirasi! - riktelėjo vyrelis ir numetė ragelį.
Pripažinkite, to jau buvo per daug.
Zosia vos spėjo įžengti į namus, o prie jos raudodamas
puolė Jakovas. Motina apstulbo, jos sūnus atrodė lyg kali
nys: plikai nuskustas, liesas, net išsekęs, o visas kūnas nusė
tas mėlynėmis.
- Vaikeli, - sušnibždėjo Zosia, - o kur tavo plaukeliai?
Paauglys pravirko dar smarkiau, iš miegamojo išpuolė
Karlas ir suriko:
- Plaukeliai! Plaukeliai! Ką tu iš vaikino padarei, kvaiša!
Netrukus rūstusis kariškis pratrūko burnoti ir gąsdinti.
Atsibudo Karolina, Zosia ketino maitinti naujagimę, vyras
pastvėrė kūdikį iš jos drebančių rankų ir suriko:
- Šito neduosiu.
- Čia mergaitė, - sušnibždėjo Zosia.
- Nesvarbu!!! - šaukė Karlas, kumščiu baksnodamas
žmoną. - Išsiskirsiu, atimsiu vaikus...
Galiausiai Zosia, neiškentusi riksmų ir smūgių, nugriuvo
be sąmonės. Atsipeikėjo jau ligoninėje. Kitą dieną gydytoja
į palatą atsivedė Karlą ir tarė:
- Ramiai išdėstykite žmonai savo pretenzijas, kitaip pra
nešiu į jūsų darbovietę apie tai, kas įvyko.
Chovanskis blykstelėjo akimis, bet burbtelėjo:
- Gerai, palikite mudu vienus.
Gydytoja atsigręžė į Zosią:
- Čia yra skambutis, jei vyras vėl pradės jus mušti ir gąs
dinti, nedelsdama kvieskite mane, aš iškart atbėgsiu.
278 Darja Doncova
Zosia sumirksėjo. Iki šiol jai net į galvą nebuvo šovę, kad
kažkam galima pasiskųsti, o įžūlus vyras gali būti sutram
dytas. Karlas paraudo, bet vėl susitvardė. Vėliau, kai gydy
toja išėjo, jis stebėtinai ramiai paaiškino žmonai savo įsiū
čio priežastį.
Atvykęs į karinę stovyklą, Jaša verkė, prašėsi pas mamą, ne
norėjo mankštintis, vengė apsipilti šaltu vandeniu ir žygiuoti
rikiuotėje. Auklėtojai berniukui skyrė įvairias bausmes, nuo
lat vertė budėti virtuvėje. Vėliau kiti vaikinai surengė jam
„tamsiąją", užmetė ant jaunojo Chovanskio antklodę ir iš
visų jėgų atvanojo. Jie turėjo rimtą priežastį taip jį nubausti.
Būrys, kuriame buvo šis mėmė, dėl jo kaltės varžybose užė
mė paskutinę vietą. Jašenka nemokėjo žaisti tinklinio, neno
rėjo į rankas imti kamuolio, tiesiog jo bijojo. Kitas berniukas,
atsidūręs Jakovo vietoje, būtų įsižeidęs ir mėgintų atkeršyti
skriaudėjams. Būtų pateisinamas bet koks elgesys, net jei jis
skųstųsi vyresniesiems. Bet to, ką padarė Jaša, niekas nepajė
gė suprasti. Rytą jis atėjo į valgyklą vilkėdamas nežinia iš kur
ištrauktą chalatą, galvą buvo apsigobęs skarele. Moksleiviai
išsižiojo, o Jaša ramiai atsisėdo, šyptelėjo ir tarė:
- Esu mergaitė, vardu Maša, o mūsų nevalia mušti ir
versti šveisti puodus.
Jei kas nors iš šiuolaikinių vaikų būtų iškrėtęs tokį pokš
tą, suaugusieji tai pavadintų žemo lygio triuku. Mažiukams
jis gali atrodyti juokingas, bet Jašos amžiaus paaugliui taip
„kvailioti" buvo net pavojinga. Anksčiau Baudžiamajame
kodekse buvo straipsnis, pagal kurį homoseksualai buvo
sodinami už grotų. Turėti kitokius polinkius nei visi buvo
nusikalstama ir gėdinga.
Jašą akimoju nutempė į medicinos punktą ir iškvietė
Karlą. Įsiutęs tėvas išsivežė berniuką iš stovyklos. Grįžtant į
Maskvą jis įsakė vairuotojui sustoti, nutempė sūnų į miškelį
ir pradėjo nuožmiai mušti rėkiantį ir visiškai nesipriešinan
tį paauglį.
Kai Jaša neteko sąmonės, jį iš įširdusio Karlo rankų išplė
šė vairuotojas.
- Užmušite vaikiną, - tarė vairuotojas.
- Taip jam ir reikia! Pridarė man gėdos, - atsakė šeimi
ninkas.
- Gal jis paprasčiausiai susirgo? - spėliojo vairuotojas. -
Protas laikinai pasimaišė?
Karlas, nieko netaręs, įsėdo į automobilį, o grįžęs namo
vėl primušė Jakovą ir pradėjo jį „auklėti".
- Ar supranti, ką tu vaikinui padarei, kale? - širsdamas
plūdo Zosią vyras. - Antrojo vaiko gadinti tau neleisiu! Ne
naudėle! Beprote!
Lyg pakvaišęs jis puolė Zosią, ši paspaudė skambučio
mygtuką, atlėkė gydytoja...
Tais laikais skyrybos nebuvo sveikintinas reiškinys, todėl
Zosia, neturinti jokio išsilavinimo ir profesijos, grįžo namo.
Ji labai bijojo netekti vaikų, todėl nusprendė gyventi su vyru.
Karlas Jakovą įtaisė į karinę mokyklą. Berniukas ten ne
lauktai tapo pirmūnu, tikslieji mokslai jam lengvai ėjosi,
dėstytojai nuolat gyrė jaunąjį Chovanskį. Be to, jis pirmą
kartą gyvenime susirado draugą - jaunuolį Jevgenijų.
Zosia nuolat domėjosi sūnaus reikalais, todėl surinko ži
nias apie jo bičiulį ir liko patenkinta. Ir draugo motina, ir
tėvas buvo padorūs žmonės, tad Ženią drąsiai galima įsi
leisti į namus.
Karlas demonstratyviai ignoravo sūnų, beje, duktė Karo
lina irgi jo nedomino. Mergaitė augo protinga, tiksliai nu
jausdavo ją supančių žmonių nuotaikas. Ji greitai suprato,
kad tėvas visiškai nenorėjo susilaukti dukters, todėl ji pra
dėjo taikytis prie Karlo „skonio": žaidė kareivėliais, šaudė iš
timpos, daužė langus. Karolina mokėsi puikiai, bet moky
tojai kentėjo nuo jos išdaigų. Kartą Zosia, arši fizinių baus
mių priešininkė, neiškentė, stvėrė diržą ir ketino prilupti
vietoje nenustygstančią mergiotę.
280 Darja Doncova
- Nedrįsk, - staiga tarė Karlas, - nebandyk jos net pa
liesti.
- Aha! - širdo Zosia. - Juk ji rūkė palėpėje su vaikinais!
- Tegul rūko, - burbtelėjo tėvas.
- Gal išprotėjai? - pašoko visada lyg nebylė tyli žmona. -
Kas iš tos nenaudėlės išaugs! Ana, pažvelk į dienyną, jame
skersai ir išilgai pastabų prirašyta: „Pešėsi valgykloje", „Tu
alete išdaužė langą", „Trenkė bendraklasiui"...
Karlas šyptelėjo.
- Nors ji turės normalų charakterį. Ji - mano kraujo, ko
vinga, ne taip kaip tas... tfu!
Karolina suprato, kad tėvas ją palaiko, ir toliau krėtė iš
daigas. Kad ir kaip stengėsi Zosia, jai nepavyko perauklėti
mergaitės. Negana to, motina pamažu pradėjo nekęsti duk
ters, ši buvo labai panaši į Karlą.
Taip jie ir gyveno: Jakovas - mamos, Karolina - tėvo vai
kas. Regis, vaikai turėjo vienas kito nekęsti, bet taip nebuvo,
juos siejo švelnūs ir draugiški jausmai. Jakovas buvo gero
kai vyresnis, bet mėgo auklėti Karoliną. Jei Zosia išeidavo
į parduotuvę, brolis galėdavo iš buteliuko pamaitinti sesu
tę, ją pervystyti, nuraminti. Jis ir vėliau mėgdavo žaisti su
mažyle, skaityti knygeles. Vaikai net susikūrė savąjį ritualą.
Prieš miegą Jaša užeidavo į sesers kambarį, atsisėsdavo ant
lovos ir pradėdavo nuoširdžiai kalbėtis. Jakovas Karolinai
atstojo ir motiną, ir tėvą, ir močiutę. Būtent jis kartą seseriai
tarė:
- Užteks kvailioti, suprotėk pagaliau.
Vien šios pastabos užteko, kad mergaitė liautųsi šėliojusi.
Antra vertus, Karolina gynė Jakovą nuo visų, net nuo
tėvo. Kartą, kaip įprasta, Karlas kumščiais puolė sūnų, bet
gerasis tėvulis nespėjo nė užsimoti, kai mažoji dukrelė pa
kibo ant sunkios rankos ir suriko:
- Neliesk Jašos! Jei nors pirštu jį paliesi, iššoksiu pro lan
gą ir paliksiu raštelį, kad tu - budelis!
Jakovas iš baimės vos nenugriuvo. Zosia, nujausdama,
kad kils pasaulinis skandalas, šmurkštelėjo po stalu, o Kar
las staiga tarė:
- Na, na! Negi manęs nebijai?
- Ne, - nukirto Karolina, - gali mušti, aš nė necyptelėsiu,
bet Jašos skriausti neleisiu!
- Tiek to, - netikėtai pareiškė tėvas, - puskvaišio ne
lupsiu!
Bėgo metai, Jakovas baigė karinę mokyklą, buvo paskir
tas tarnauti į „pašto dėžutę". Taip tais laikais buvo vadina
mos karo pramonės gamyklos. Jis buvo laikomas geru spe
cialistu ir svajonių jaunikiu, bet Jakovas vesti neskubėjo, o
motina dėl to neapsakomai džiaugėsi.
- Vyrui, jaunesniam nei keturiasdešimties, nėra reikalo
kurti šeimos, - zirzė Zosia, - gyvenk ramiai, dar spėsi įsi
kinkyti į vežimą.
Jakovas linksėjo, bet labai linksmintis nemėgo. Nė vienos
merginos šalia jo nebuvo, o iš draugų jaunasis Chovanskis
turėjo tik Jevgenijų.
Perkūnas trenkė Karolinos dvidešimtmečio išvakarėse.
Buvo puikus oras, tad Karlas ir Zosia, pasiėmę dukterį, sa
vaitgaliui išvyko į poilsio namus. Jakovas, pasiteisinęs, kad
šiek tiek peršalo, namuose liko vienas.
Šeima nuvyko į poilsio namus, o tada paaiškėjo, kad
Chovanskiams vietos nebėra. Vietas rezervavusi tetulė kaž
ką supainiojo, ir jie kambarių negavo. Įširdęs tėvas, Zosia ir
dukra grįžo atgal. Apie mobiliuosius telefonus tada niekas
nebuvo nė girdėjęs, todėl Jakovui niekas nepaskambino ir
neįspėjo, kad pasikeitė planai.
Zosia atrakino duris, o Karlas, gebantis dėl bet kokios
priežasties sukelti skandalą, paliepė:
- Tylos! Tuoj pažiūrėsiu, kaip tas nenaudėlis serga! Si
muliantas! Mes pirmyn ir atgal važinėjame, o jis čia r a m y b e
mėgaujasi!
282 Darja Doncova
Burbėdamas sau po nosimi, Chovanskis įžengė į kori
dorių. Karolina, norėdama nuo bausmės išgelbėti mylimą
brolį, puolė pirmyn, atlapojo Jašos miegamojo duris ir nu
stėro.
Ant siauros lovos buvo susiviję dviejų žmonių kūnai, jau
nuoliai buvo taip susidomėję vienas kitu, kad negirdėjo nei
svetimų žingsnių, nei pašalinių balsų. Mergaitė suakmenė
jo ir apkurto, tolesni įvykiai klostėsi jai negirdint, lyg neby
liajame kino filme.
Porelė atšlijo vienas nuo kito, lovoje gulėjo Jaša ir Ženia.
Paraudęs Karlas išsižiojęs gaudė orą. Zoja atsirėmė į staktą,
akimoju jos veidas papilkėjo. Karlas staiga apsigręžė ir puo
lė į koridorių, meilužiai pašoko ir nulėkė į virtuvę. Jie nuogi
bėgo atsarginio išėjimo link. Karolina, pati nesuprasdama
kodėl, šmurkštelėjo po stalu. Toks apdairumas išgelbėjo jai
gyvybę, nes į miegamąjį įlėkė tėvas. Rankose jis laikė tarny
binį pistoletą, kurį pastvėrė iš seifo.
Pirmiausia jis iššovė į pagalvę, minkštu gniužulu pūp
sančią meilės guolyje. Vėliau paleido kulką žmonai į galvą,
tada akimirką stabtelėjo, palingavo nuo pėdos ant kulno,
persižegnojo ir įsikišo ginklą sau į burną.
Karolinai atrodė, kad po stalu ištupėjo visą amžinybę.
Netrukus ji šlitiniuodama nuėjo iki virtuvės ir pravėrusi
duris pažvelgė į pagalbinę laiptinę. Ten nieko nebuvo.
Supratusi, kur pasislėpė bėgliai, mergina užlipo į palėpę
ir tyliai pašaukė:
- Jaša, Ženia, tėtis mirė!
Ji išgirdo tylų šlamesį, netrukus pasirodė į paklodę įsisu
pęs Jakovas. Palėpėje kažkas džiovino skalbinius.
- Mirė? - paklausė brolis.
- Taip, - sušnibždėjo Karolina, - nužudė mamą, tada
pats nusišovė.
Vėlesnių įvykių mergina gerai neprisimena. Ji su vaiki
nais grįžo namo, bet į Jašos miegamąjį niekas nė nežvilgte-
Įėjo. Ženia paskambino savo mamai. Labai greitai bute atsi
rado liesa, rami, nuovoki Irina Konstantinovna, kuri bemat
ėmėsi veiklos.
30 SKYRIUS
Ženios motina liepė visiems išmokti savus vaidmenis ir tik

tada iškvietė miliciją. Vaikinus ji išprašė iš namų sakydama:
- Jūsų čia nebuvo, sėdėjote pas mus, gėrėte arbatą, o aš
viską mačiau, būsiu liudininkė. Vėliau neva atėjo Karolina,
irgi atsisėdo prie stalo, aišku?
Visi sulinksėjo.
- Gerai, - tęsė Irina Konstantinovna, - išgėrusi arbatą
Karolina nutars eiti namo, o aš išeisiu kartu su ja... e... neva
paimti knygos apie kates. Mergaitė esą atidarė duris, nuėjo
j brolio miegamąjį ir išvydo lavonus! Tik dabar reikėtų pa
kloti lovą.
- Ne, - suriko Ženia su Jaša, - mes negalime ten eiti!
- Aš pati sutvarkysiu, - atsiduso Irina Konstantinovna, -
jūs, berniukai, išeikite per pagalbinę laiptinę.
Galite manimi netikėti, bet sumanymas pavyko visu šim
tu procentų. Jakovas ir Jevgenijus sėkmingai pabėgo, jų nie
kas nepamatė. Atvykę milicininkai mėgino apklausti Karo
liną, bet Irina Konstantinovna akimoju iškvietė gydytoją, ir
mergaitę išvežė į kliniką.
Paaiškėjo, kad apie žiaurų Karlo Chovanskio būdą ir tai,
kad jis muša žmoną, žinojo visi namo gyventojai. Milici
ninkai, apėję visus kaimynus, iš jų išgirdo beveik tuos pa
čius žodžius:
- Karlas nužudė Zosią? To ir reikėjo tikėtis, baigėsi kan
kinės kančios.
Dėl pilietės Chovanskajos nužudymo iš pradžių buvo iš
kelta, o vėliau nutraukta baudžiamoji byla. Nusikaltėlis pats
284 Darja D o n co vJ
save nubaudė, nebuvo ką teisti. Jevgenijaus ir Jakovo vardai
byloje net nebuvo paminėti. Karolinos apklausti gydytojas
neleido. Nužudymo motyvas, galima sakyti, buvo aiškus.
Karlas, kaip visada, aprėkė žmoną, netrukus baisiai įsiuto ir
ją nušovė. Atsitokėjęs ir pats nusišovė.
Karolina tėvų laidotuvėse nedalyvavo, gulėjo klinikoje.
Po savaitės į ligoninę atvažiavo Irina Konstantinovna ir pa
siūlė:
- Eime pasivaikščioti po parką, oras geras.
Mergaitė sutiko ir kartu su Ženios motina išėjo į lauką. Ši
teritorijos gilumoje surado nuošalų suoliuką ir tarė:
- Gal pasikalbėkime.
- Apie ką?
- Apie mūsų tolesnį gyvenimą, - nutęsė Irina Konstanti
novna, - nagi, papasakok, ką tu žinai apie seksualines ano
malijas?
Karolina paraudo.
- Nieko.
Pašnekovė pliaukštelėjo liežuviu.
- Visuomenė, kurioje mes gyvename, yra siaubingai da
vatkiška! Homoseksualizmas nėra yda, o tik viena iš normos
apraiškų. Senovėje gyvenę žmonės tai puikiai suprato. Nueik
į Lenino biblioteką ir perskaityk senovės romėnų ar graikų
kūrinius. Tais laikais buvo daug biseksualių žmonių...
Irina išsamiai pasakojo apie skirtingų lyčių žmonių san
tykius. Karolina, iš drovumo net išprakaitavusi, pirštais įsi
kibo į suoliuką. Su ja dar niekas nebuvo taip atvirai kalbėjęs
apie tą žmonių santykių sritį, kuri Sovietų Sąjungoje buvo
laikoma gėdinga. Žinoma, Karolina žinojo, kad vaikai ran
dami ne kopūstų lauke, bet jos žinios tebuvo teorinės, prak
tinės patirties ji dar neturėjo.
- Ar jūs žinojote, kad Ženia... toks? - galiausiai išlemeno
niergina.
Irina Konstantinovna linktelėjo.
- Taip. Negana to, aš žinojau ir apie jo santykius su Jaša.
Suprask, jie myli vienas kitą ir nori būti kartu. - Karolina
įsistebeilijo į Jevgenijaus motiną, o ši ramiai tęsė: - Jei mes
gyventume civilizuotoje šalyje, aš nesijaudinčiau, bet komu
nistai sodina į kalėjimą tuos, kurie, jų nuomone, kuo nors
išskiria. Jei tiesa apie Ženią ir Jašą iškils į paviršių, jiems
abiem blogai baigsis. Berniukus ilgam pasodins į kalėjimą.
- Ak! - šūktelėjo Karolina.
- Taip, taip, - sulinksėjo Irina Konstantinovna, - taip ir
bus, jie iš kalėjimo jau negrįš.
- Kodėl? - vien lūpomis paklausė Karolina.
- Vaikeli, - liūdnai atsakė Irina, - nusikaltėliai tokių vyrų
nekenčia dar labiau nei komunistai. Ženečką ir Jašą jie mir
tinai užkankins.
- Dieve, - sušnibždėjo mergaitė.
- Blogai bus ir mums, - tęsė Irina, - mane atleis iš darbo,
tave išmes iš aukštosios mokyklos. Juk mudvi būsime kalinių,
nuteistų pagal tą nelemtą straipsnį, artimiausios giminaitės.
Beje, man jau nesvarbu, aš mirsiu tą dieną, kai Ženečkos ateis
išsivesti. Bet tu jauna, tau prieš akis visas gyvenimas! Tavęs
vėliau ir į darbą nepriims, kiekvienas kadrų skyriaus virši
ninkas, išvydęs įrašą: „Brolis nuteistas už pederastiją", iškart
atsakys neigiamai, priims nebent tualetus valyti.
- Man ne savęs gaila, o Jašos, - sušnibždėjo Karolina.
- Ar tu myli brolį?
- Labai.
- Ar galėtum jam padėti?
- Žinoma, bet kaip?
Irina Konstantinovna šyptelėjo.
- Jiems reikia rasti žmonas. Mūsų valdžios nuomone,
viengungis yra labai įtartina būtybė, o vyras, neturintis jo
kios moters, kelia dvigubą įtarimą. Kol Zosia ir Karlas buvo
gyvi, Jašos viengungyste niekas labai nesidomėjo. Tikriau
siai žinai, kokioje organizacijoje dirba Ženia ir tavo brolis?
2 8 6 D a r j a D o n c o v a
Karolina linktelėjo.
- Taip, įslaptintame mokslo tiriamajame institute, beje,
tiek ir težinau apie jo darbovietę. Jaša jokių smulkmenų ne
pasakojo.
Irina Konstantinovna pareiškė:
- Man nerūpi, kuo jie ten užsiima, svarbu kita - šią
mokslo įstaigą atidžiai kontroliuoja saugumas, ar aišku?
- Aišku, - sušnibždėjo Karolina.
- Darbuotojams yra sudarytos visos sąlygos kūrybiškai
tobulintis, - aiškino Ženios motina, - jie gauna labai gerą
atlyginimą, puikius maisto davinius, naudojasi lengvatomis
ir moderniomis laboratorijomis. Jaša ir Ženia būtinai taps
mokslų daktarais, profesoriais, jei tik... Supranti, Jakovui jau
pateikė klausimą: „Sakykite, gerbiamas drauge Chovanski,
kodėl jūs nevedęs?" Jis atsiduso ir atsakė: „Gyvenu kartu
su tėvais, motina yra griežtai nusistačiusi prieš kiekvieną
merginą, kurią parvedu į namus, o tėvas, išvydęs būsimą
marčią, sukelia baisų skandalą. Ką man daryti?" Bet mirus
tėvams šis „pasiteisinimas" jau negalioja. Juos reikia apves
dinti, - tvirtino Irina Konstantinovna, - gal mėginkime
vaikinams paaiškinti, kad toks žingsnis yra neišvengiamas.
Karolina sulinksėjo, taip, žinoma, Ženios mama teisi.
Irina Konstantinovna energingai ėmė veikti. Bet ir Ženia,
ir Jaša netikėtai griežtai atsisakė ieškoti žmonų.
- Niekada, - nukirto Jevgenijus, - mes su Jaša gebame
mylėti tik vienas kitą ir norime gyvenimą nugyventi kartu.
- Bet tai neįmanoma! - motina mėgino perkalbėti sūnų.
- Kodėl?
- Jus pasodins.
- Mes niekam nė žodeliu neužsiminsime.
Irina Konstantinovna, kitaip nei jauni vyrai, labai gerai
suprato, koks pavojus jiems visiems gresia, ir pradėjo veikti.
- Rasiu jums tokias žmonas, - pažadėjo ji, - kurios, su
vokusios realią padėtį, sutiks fiktyviai susituokti!
Ženečka šyptelėjo:
- Na, na, pamėgink.
- Su tavimi bus paprasčiau, - atsakė motina, - Albina jau
gyvena su mumis ir apie daug ką numano.
- Gal pakvaišai? - suriko sūnus.
- Visai ne, - šyptelėjo Irina Konstantinovna, - kam
mums reikalingi svetimi žmonės? Albiną po tėvų mirties
aš priglaudžiau, daug gera padariau, atėjo metas apmokėti
sąskaitas. Nueikite į civilinės metrikacijos biurą, įdėkite pa
suose spaudus, o toliau gyvensime kaip gyvenę, niekas jūsų
į bendrą miegamąjį nevarys.
- Mamyte, - atsiduso Ženia, - anksčiau ar vėliau Albina
įsimylės ir norės kurti šeimą, mūsų santuoka subyrės.
- Kvaileli, - pertraukė jį Irina Konstantinovna, - ji jau
dabar tave beprotiškai įsimylėjusi. Nekankink jos, aš viską
sutvarkysiu.
Vasarą jie atšoko vestuves. Jaunoji buvo pasipuošusi gra
žiu rožiniu kostiumėliu, jaunikis buvo pasidabinęs juodu
kostiumu. Išėję iš civilinės metrikacijos biuro, visi susirinko
kavinėje. Šventė puikiai pavyko, Jevgenijus sukvietė visus
skyriaus bendradarbius, o Irina Konstantinovna, šluostyda
masi ašaras, nuolat kartojo:
- Viešpatie, kokia laimė! Patikėkite, kai po Albinočkos
tėvų mirties mergaitei ištiesiau pagalbos ranką, net numa
nyti negalėjau, kad užsiauginsiu marčią. Esu be galo lai
minga, gerai, kad vaikai pamilo vienas kitą. Puiku, kad jie
turi tokius ištikimus draugus - Jašą ir Karoliną, mūsų liudi
ninkus. Valio! Pakelkime taures!
Degtinė liejosi lyg vanduo, svečiai labai greitai apgirto.
Regis, tik Karolina, jaunavedžiai ir Irina Konstantinovna
buvo blaivūs. Labai gerai, kad prie stalo sėdėjo girti sve
čiai, tad niekas nepastebėjo, kad jaunavedžiai elgėsi šiek
tiek keistai. Sušukus: „Karti, karti...", Jevgenijus k a sk art
krūptelėdavo, kaltai žvilgtelėdavo į išblyškusį Jašą, tada
288 Darja D o n co vJ
negrabiai apkabindavo Albiną ir priglausdavo skruostą.
Jaunoji išrausdavo lyg pinavija ir mėgindavo nusišypsoti.
Tokį jaunųjų elgesį, beje, galima buvo paaiškinti taip: ne
drąsūs žmonės jautėsi sutrikę, nes svečiai vertė juos viešai
demonstruoti savo jausmus.
Pasirūpinusi dėl Ženios, Irina Konstantinovna ėmė ak
tyviai ieškoti žmonos Jašai, bet tai jai nepavyko... Po pusę
metų trukusių nesėkmingų paieškų ji atėjo pas Karoliną ir
paliepė:
- Ruoškis.
- Kur? - nustebo Chovanskaja.
- 1 psichiatrijos kliniką.
- Kodėl?
Irina išdėstė savąjį planą. Ji mano, kad nėra jokių
galimybių,,apvesdinti1*Jašos. Viena vertus, nepavyko rasti
antros Albinos, antra vertus, Ženia motinai sukėlė isteriš
ką skandalą.
- Niekam Jašos neatiduosiu, - trypė jis kojomis, - nieka
da, net nesitikėk.
- Bet juk ta santuoka bus fiktyvi, kaip ir tavoji, - mėgino
raminti sūnų Irina Konstantinovna, - tai bus tik formalūs
santykiai, jie bus popieriniai.
- Bet juk jie gyvens viename bute!
- Žinoma, kitaip būti negali.
- Ne!!! - suriko Jevgenijus. - Nenoriu, kad tarp manęs ir
Jašos įsiterptų moteris! Aš iškart mirsiu, jis - irgi!
Irinai Konstantinovnai teliko skėstelėti rankomis. Bet ji,
kad ir kaip atrodytų keista, labai mylėjo Jašą ir rūpinosi dėl
jo saugumo. Moteris ilgai laužė galvą ir sugalvojo, jos ma
nymu, genialią išeitį.
Karolina dabar turėtų atsigulti į ligoninę pas pažįstamą
gydytoją, o šis išduotų pažymą, kad ji... serga epilepsija.
- Visiškai nekalta liga, neužkrečiama, - tratėjo Irina
Konstantinovna, - bet... ligonį ištinka priepuoliai. Jie atro-
do labai baisūs: iš burnos veržiasi putos. Tada Jaša visiems
paaiškins: „Negaliu vesti, mudu su seserimi likome vieni,
kas ją globos? Be to, reta moteris sutiks ateiti į šeimą, kurio
je yra tokia ligonė. Regis, mudviem su seserimi teks gyventi
dviese.*1
Karolina Karlovna nutilo.
- Ir jūs sutikote! - sušukau.
- Taip, - linktelėjo ji.
- Tai siaubinga! Juk jūs, regis, pasmerkėte save vienatvei,
turint tokią diagnozę būtų sudėtinga ištekėti.
Pašnekovė šyptelėjo.
- Ar tu ištekėjusi?
- Ne, - atsakiau.
- Kodėl? Esi gana simpatiška, pačiame gražume...
- Aš buvau ištekėjusi, - paaiškinau, - ir supratau, kad
santuokai netinku. Be to, dar trukdo vaikystės prisimini
mai. Mano tėvas buvo išskirtinis vyras, apie tokį ir aš sva
jojau, bet nesutikau. Dabar, beje, turiu šeimą, ir esu labai
laiminga.
- Man irgi labai trukdė prisiminimai, - prisipažino Ka
rolina, - tik jie nemalonūs. Vos mintimis grįžtu į praeitį,
prieš akis iškyla mamą mušantis tėvas. Ir aš turėjau šeimą:
mudu buvome dviese - aš ir Jaša. O dabar vietoj sūnaus
turiu Jepifaną. Dėl jo ir gyvenu šiame pasaulyje, kas jo lau
kia, kai numirsiu? Išmes Jepifaną į sąvartyną. Neturiu nei
giminių, nei draugų. Visą gyvenimą baiminausi dėl Jašos.
Ak, Irina Konstantinovna mums padarė meškos paslaugą-
Nors iš pradžių atrodė... Tiek to, papasakosiu viską iš eilės.
Karolina labai mylėjo Jašą ir pritarė Irinos Konstantino-
vos pasiūlymui. Ženios motina vėl aktyviai veikė. Kol Karo
lina gulėjo ligoninėje, ji Jašą prikalbino pakeisti butą.
- Mūsų name yra šeima, - tarė ji, - kuri už priemoką no
rėtų įsigyti didelį butą. Kam jums su Karolina gyventi ten,
kur menasi kruvini vaiduokliai? Reikia skubiai apsispręsti,
290 Darja D o n c o v' 3
toks nuostabus variantas daugiau gali ir nepasitaikyti. Be
to, šių žmonių butas yra greta mūsiškio, nors ir skirtingos
laiptinėse, bet kitapus sienos. Kai remontuosime butą, iš-
kirsime duris, ir jūs su Ženečka galėsite vienas pas kitą atei
ti slapta. Jašenka, ilgai nemąstyk, neduok Dieve, kaimynai
kitą variantą ras. Norėdami juos suvilioti, turėtume prašyti
nedidelės priemokos.
Ir Jaša sutiko. Jis apskritai lengvai paklusdavo kitiems, o
Irina Konstantinovna, nors gležna ir mažo ūgio, buvo at
kakli lyg tankas ir valdinga lyg pulkininkas. Žmones, kurie
jai prieštaraudavo, ji tiesiog sutrypdavo ir sugniuždydavo.
Kai visa tai prasidėjo, Karolina labai džiaugėsi: viskas
turėtų puikiai pavykti. Mergina išties blogai jautėsi gim
tuose namuose. Jaša persikraustė iš savo kambario į Zosios
miegamąjį, o kambarį, kuriame įvyko kruvinoji tragedija,
jaunieji Chovanskiai užrakino. Bet kaskart eidama pro jį,
Karolina krūptelėdavo. Išsyk prieš jos akis iškildavo tėvas
su ginklu rankose, ji išgirsdavo šūvius, išvysdavo į šalis
trykštančius kraujo purslus.
Be to, Karolinai netrukdė pažyma apie epilepsiją. Ben
dradarbiai užjautė Jašą, pakalbėjo kurį laiką, papliauškė
liežuviais ir nurimo. Jei kokia nauja mergina pradėdavo
palankiai žvilgčioti į simpatišką vaikiną, kuris nors bendra
darbių būtinai jai tarstelėdavo:
- Laikykis atokiau nuo Jakovo. Jis, beje, seniai norėtų
vesti, bet ant jo rankų - ligota sesuo. Jei nori tapti neap
mokama nepakaltinamos bobos slauge, tada linkiu sėkmės!
Kaip jūs elgtumėtės, išgirdę tokį įspėjimą? Be to, prisi
minkite, kad Jaša dirbo tokioje darbovietėje, kur dauguma
darbuotojų buvo vyrai, todėl merginos akimoju užmiršda
vo pasiligojusią seserį prižiūrintį vargšelį ir puldavo prie
kito objekto.
Naujame name apie Karolinos epilepsiją niekas nežinojo.
po poros metų gyventojai pamiršo, kad ji ir Jakovas yra se-
^ e il ė s e i l ė ir t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 291
šuo ir brolis, nejučia kitiems jie tapo sutuoktinų pora. Cho-
vanskiai niekam nieko neįrodinėjo, atvirai su niekuo nesi
kalbėjo ir apie slaptas duris j kitą butą niekam nepasakojo.
Vėliau Ženios ir Albinos šeimoje atsirado Dima.
- Ei! - gana nemandagiai pertraukiau ponią. - Kaip tai
atsirado Dima? Ar santuoka jau nebuvo fiktyvi?
Karolina liūdnai papurtė galvą:
- Ne, vėl viską sutvarkė Irina Konstantinovna. Tu, vaike
li, nesuprasi psichologijos to žmogaus, kuriam buvo lemta
gyventi ketvirtajame dešimtmetyje. Visi jautė žvėrišką bai
mę - bijojo būti pasodinti už grotų. Daugelis žmonių, ku
rių jaunystė prabėgo Stalino represijų metais, iki gyvenimo
pabaigos krūpčiodavo išgirdę kieme motoro ūžesį. Bemat
šmėstelėdavo mintis: „Manęs atvažiavo." Juk tada žmones
suimdavo be jokio preteksto. Todėl Irina Konstantinovna
drebėjo dėl Ženios ir siekė įrodyti, kad jos sūnus normalus
ir nėra linkęs į pederastiją. Bėgo metai, Irinos Konstanti-
novnos baimė vis augo, virto fobija, jai rodėsi, kad žmonės
kreivai žiūri į bevaikius sutuoktinius.
- Kokia kvailystė, - krūptelėjau, - juk ne visi susilaukia
vaikų. Vieni jų neturi dėl fiziologinių trūkumų, kiti sąmo
ningai nenori auginti atžalų. Juk pasaulyje yra žmonių, ku
rie apskritai vaikų nemyli.
- Taip, - pritarė Karolina Karlovna, - tik Irina Konstan
tinovna negalėjo įveikti savo baimės, ji ją tiesiog smaugė,
todėl ir atsirado Dima. Ženios motina mąstė paprastai: jei
šeima augina sūnų, visi galvoja, kad šeima yra ideali, o vy
ras miega su žmona.
- Tikrai! - šyptelėjau. - Iš kur tas berniukas atsirado?
Karolina Karlovna gūžtelėjo pečiais:
- Nežinau. Iš pradžių Albina dingo, o Irina K o n s t a n t i
novna, paprastai atvirai su kaimynais nekalbėdavusi, ne
slėpdama džiugesio pareiškė: „Marti laukiasi, todėl išvažia
vo pas mūsų tolimus gimines prie Volgos, ten ekologiškas
292 Darja Donco'J
ir švarus rajonas, grynas oras. Argi Maskvoje įmanoma iš
nešioti sveiką kūdikį? Žinoma, Ženečka kenčia likęs be my
limos žmonos, bet dėl sveiko kūdikio galima ir pakentėti!11
Netrukus Albina grįžo kartu su berniuku, kurį pavadino
Dima. Jevgenijus vaiko visiškai nemylėjo, šiame gyvenime
jis mylėjo tik du žmones: Iriną Konstantinovną ir Jašenką.
Kitų jis tiesiog nepastebėjo. Bet Ženia buvo inteligentiškas
žmogus, o vaiką auginti nusprendė Irina Konstantinovna.
Ženia su motina niekada nesiginčydavo, ji jam buvo šven
tesnė už popiežių ir šviesesnė už Betliejaus žvaigždę. Mama
liepė, vadinasi, taip reikia.
31 SKYRIUS
Metai bėgo gana ramiai. Karolina, artimai bendravusi su

Irina Konstantinovna, netrukus suprato, kad anytos ir mar
čios santykiai labai sudėtingi.
Albinos namiškiai deramai nevertino, su ja buvo elgia
masi lyg su kokiu daiktu, kurį pastatė į kampą ir pamiršo. O
juk ji buvo jauna, vyrą labai mylinti moteris. Ši neslėpė savo
jausmų ir klusniai tarnavo Jevgenijui, tikėdamasi bent gero
žodžio. Karolina nesiliovė stebėtis, kad Albina taip pataikau
ja vyrui. Chovanskaja suprato, kodėl Irinos Konstantinovos
auklėtinė sutiko fiktyviai tuoktis. Ji naiviai tikėjosi, kad plato
niški santykiai pamažu peraugs į intymius, ir Ženia pagaliau
deramai įvertins žmoną. Dėl Jevgenijaus meilės Albina buvo
pasiryžusi viskam, net įsivaikinti svetimą berniuką.
Po kelerių metų ramią dienų tėkmę sutrikdė žinia: Albi
na vėl laukiasi. Karolina, supratusi, kad Irina Konstantinov
na vėl nusprendė rasti kūdikį, neiškentė ir išsiruošė pas ją.
Iš pradžių jos paplepėjo apie šį bei tą, vėliau Karolina at
sargiai paklausė:
- Kur dingo Albina, kažkodėl jos nebematau?
- Ji išvyko pas gimines prie Volgos, mes vėl laukiame šei
mos pagausėjimo.
Karolina nesusilaikė ir leptelėjo:
- Kuriems galams?!
Ženios motina atsiduso, vėliau tyliai tarė:
- Yra svari priežastis.
- Kokia? - gana nemandagiai paklausė Karolina.
- Juk tu nesėdi mūsų kieme...
- Ne, neturiu laiko, - stebėjosi Karolina, - juk dirbu, be
to, rūpinuosi namais.
- O aš su Dimočka vaikštinėju, - paaiškino ponia, - daž
nai tenka kukuoti ant suoliuko. Neseniai prie manęs priki
bo Varvara Michailovna. Ar pažįsti ją?
- Kaipgi, - šyptelėjau, - didžiausia liežuvautoja, kiemo
atamane.
- Taigi, taigi, - sulinksėjo Irina Konstantinovna, - baisi
moteris, žodžiu nužudyti gali. Nikitskiai iš penktojo buto,
Olia ir Miša, dėl jos kaltės išsiskyrė. Ji paleido gandą, neva
pas Olgą, kai vyro nėra namie, kažkoks pulkininkas ateina,
ir baigta. Miša nesiklausė jokių pasiaiškinimų. Varvara Mi
chailovna lyg hipnotizuotoja, moka žmogų pakerėti, ramiu
veidu būtus ir nebūtus dalykus pasakoja. Nors ir supranti,
kad ši meluoja, bet vis tiek tiki.
Karolina kumščiu parėmė skruostą. Klausydamasi Irinos
Konstantinovnos, ji kai ką suprato. Neseniai svarbiausia
kiemo kūmutė prisigretino prie Jevgenijaus motinos, vaikš
tinėjančios su Dimočka, ir prabilo:
- Jūsų anūkas - nuostabus.
- Stengiamės.
- Visada sveikinasi, nors mažas, bet mandagus.
- Stengiamės gerą žmogų užauginti.
- Ak, nelaimė, - nutęsė Varvara Michailovna, - kartais
tokių dalykų nutinka! Baisu net kalbėti! Ar girdėjote nau
jieną apie aktorių Repovą?
294 Darja D o n c ova
- Ne, - atsakė Irina.
- Ar radijo klausotės?
- Kartkartėmis.
- Kaip tai, juk negali būti atsilikusi! Repovą suėmė.
- Už ką? - nustebo Irina Konstantinovna. - Toks žino
mas žmogus!
- Jis žmoną nužudė, irgi aktorę.
- O Viešpatie!
- Iš pavydo!
- Siaubas!
- Tikrai, - nutęsė Varvara Michailovna, - ko tik nebūna.
Bet aš tikrąją tiesą žinau, ji, žinoma, bus slepiama nuo žmo
nių! Mano draugė turi namų darbininkę, o šios sesuo dirba
pas Repovus, supranti?
Irina Konstantinovna linktelėjo.
- Jo žmona buvo jam neištikima, - šnibždėjo Varvara
Michailovna, - bet su kuo? Spėkite?
- Su geriausiu draugu? - mėgino spėti Irina Konstanti
novna.
Liežuvautoja dar nužemino balsą:
- Beveik atspėjote!.. Tik ne su draugu, o su drauge! Įsi
vaizduojate? Boba su boba! Ar esate apie tai girdėjusi? Tikra
pederastija! Įdomu, ar daug tokių išgamų pasaulyje gyvena?
Irina Konstantinovna nustėro, ir jos bailioje galvoje
šmėstelėjo mintis: kodėl Varavra Michailovna dabar jai pa
sakoja apie Repovus? Šiaip sau? Ar kažką įtaria?
Jevgenijaus motiną apėmė siaubas.
- Ana, kaip susijaudinote, - dėdamasi užjaučianti pareiš
kė Varvara, - tiek to, nebekalbėkime apie tai. Viešpats Re
povą nuteis, už savo nuodėmes ji degs pragare. Ar Ženečka
gerai sutaria su žmona?
- Taip, - vien lūpomis sušnibždėjo Irina.
- Aš jau pamaniau, kad jie skiriasi, - kudakavo Varvara, -
niekada jų kartu nematau, vis atskirai vaikšto.
- Jie daug dirba.
- A... a...
- Neturi kada vaikštinėti.
- Aišku! - abejodama nutęsė Varvara.
Irina Konstantinovna apstulbo. Dieve, ką nutuokia bjau
rioji liežuvautoja?
- Vis dėlto vyras su žmona nors kartkartėmis viešumoje
pasirodo dviese, - neatlyžo Varvara Michailovna, prieka
biai nužvelgdama pašnekovę.
Tada Irina Konstantinovna, beveik suparalyžiuota dėl
gresiančios bėdos nuojautos, leptelėjo:
- Albinočkai pasivaikščiojimai dabar nerūpi, ją labai
pykina.
- Gal susirgo? - užjaučiamai sulinksėjo Varvara. - Man
atrodo, kad visi mūsų negalavimai kyla dėl vyriškų glamo
nių trūkumo!
- Ji nėščia, - išpyškino Irina ir bemat užsikirto.
Bet jau buvo per vėlu, juk žodis - ne žvirblis. Varvara
Michailovna pradėjo aikčioti. Jei bjaurioji liežuvautoja ir
abejojo kuo nors, tai tos abejonės akimoju išgaravo.
Štai kodėl šeimoje dar atsirado ir mergaitė Valečka.
Karolina Karlovna gurkštelėjo atvėsusios arbatos ir tyliai

tarė:
- Kad ir kaip būtų keista, Irina Konstantinovna labai pa
milo abu vaikus, ir Dimą, ir Valią. Žinoma, pirmoje vietoje
visada buvo Ženia, bet antrą ir trečią užėmė netikri anūkai.
Kas žinojo, kad įvyks toks baisus dalykas?
- Kur Irina Konstantinovna rado vaikus? - paklausiau.
- Tiksliai nepasakysiu. Regis, ji, turėjo pažįstamą aku
šerę, jau nepamenu, kuo ji buvo vardu. Jei manai, kad ta
rybiniais laikais žmonės gyveno sąžiningai ir laikėsi įstatV'
mų, labai klysti. Visko būdavo. Na, tarkime, vyras d v e jie m
296 Darja D o n c o vi
metams išvyko j ilgalaikę komandiruotę, į Šiaurės ašigalį.
Žmona liko viena ir staiga pasijuto laukianti kūdikio. Kur
dėti nelauktą vaiką, jei per kvailumą jį pagimdė? Tuomet
Zina ir pagelbėdavo. Štai, ir vardą prisiminiau. Tikrai, Zina.
Irina kreipėsi į ją. Iš pradžių Zina parūpino Dimą, o vėliau
ir Valecką. Nelaimingi vaikai.
Karolina Karlovna pradėjo pasakoti man gerai žinomą
istoriją apie tragišką Irinos Konstantinovos mirtį.
- Nežinau, kaip Jevgenijus išgyveno motinos mirtį, -
purtė galvą pašnekovė, - Irina Konstantinovna sūnui atsto
jo visus, bet Albina... ji... na...
- Džiaugėsi?
- Žinoma, ji to neparodė, - šiek tiek sumišusi atsakė Ka
rolina, - apsivilko gedulo drabužius ir visą laiką buvo šalia
Ženios, lyg tvirtindama: „Aš esu su tavimi.11Bet man rodė
si... jautėsi tam tikras...
- Džiūgavimas?
- Taip, - teko pripažinti Karolinai Karlovnai. - Dabar
negražu tai sakyti, bet būtent taip ir buvo. Suprantate, mes
nebuvome draugės, nors visi mus tokiomis laikė. Irina
Konstantinovna, amžinąjį jai atilsį, sukūrė tikrą spektaklį,
visiems vaidmenis išskirstė. Aš ir Albina - draugės, Jakovas
ir Ženia - irgi draugai, todėl mes ir bendraudavome. Bu
tus jungusias slaptas duris varstė tik Ženia ir Jaša. Vaikai,
suprantama, apie jas nežinojo. Net nežinau, kaip pavyko
išsaugoti šią paslaptį. Valečka ir Dima netrukus mirė. Mer
gaitė mirė beveik išsyk po Irinos Konstantinovnos. Gal ir
gerai, kad ji neužsibuvo šiame pasaulyje, sunku spėti, koks
Ūkimas jos laukė. Ar Jevgenijus būtų galėjęs atleisti motinos
žudikei? Siaubinga istorija! Į mergaitės laidotuves nieko ne
kvietė, net mūsų. Apie nelaimę sužinojome jau vėliau, kai
atėjusi Albina bejausmiu balsu pareiškė: „Valentina mirė."
- Kaip? - sušuko Karolina. - Nuo ko?
- Infekcija, - miglotai atsakė Albina, - ji greitai užgeso.
Me i l ė s e i l ė ir t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 297
- Kokia nelaimė, - suplojo rankomis jautrioji Chovans-
kaja, - ar galime tau kuo nors padėti? Pasirūpinti gedulin
gais pietumis, laidotuvėmis...
- Ją jau palaidojome! Ji mirė ligoninėje, iš ten ir laidojome.
- Kada?!
- Šiandien rytą, - abejingai tarė Albina, - o gedulingų
pietų jos atminimui Ženečka nenori, jis mamą aprauda, o
dukteriai negali atleisti.
- Juk tai atsitiktinumas, - sumurmėjo Jaša. - Siaubingas,
tragiškas, bet visgi atsitiktinumas, mergaitė nekalta.
Albina paniuro:
- Ji nužudė Iriną Konstantinovną.
Chovanskiai sutrikę nutilo, netrukus Jaša tarė:
- Žinoma, suprantu, kad Ženia jaučiasi labai nelaimin
gas, dabar reikia dieną ir naktį nuo jo akių nenuleisti. Ne
duok Dieve, dar ką sugalvos, juk motina mirė, o jis tokio
skausmo gali neiškęsti.
- Juk aš dar likau, - užsiplieskė Albina.
Jaša paraudo, o Karolina sušuko:
- Greičiau eime pas Ženią! Išties, negalima jo vieno il
gam palikti.
Netrukus įvyko kita nelaimė. Ženia mėnesiui buvo išsiųs
tas į komandiruotę, o Albina kartu su Dima išvyko į vasar
vietę. Nors buvo vasara, bet netikėtai atšalo, tad ji užkūrė
krosnį. Po sočių pietų berniukas užsnūdo. Albina paguldė
berniuką, o pati nuėjo į kaimo parduotuvę pirkti maisto pro
duktų. Ten nieko gera nebuvo. Ožeška autobusu nuvažiavo į
rajono centrą, ten užtruko, prekybos centre pamatė batus su
kailiu ir nusprendė tokius nupirkti Dimai. Tais laikais rasti
vaikui gerus batus buvo didelė laimė. Albina atsistojo į eilę ir
išstovėjo net tris valandas. Mobiliųjų telefonų, kaip, beje, ir
paprasto laidinio, kaimuose tais laikais nebuvo, bet Ožeška
nesijaudino. Dima buvo ramus, tylus berniukas, labai protin
gas ir ypač atidus. Albina žinojo, kad atsibudęs vaikas eibių
298 Darja DoncovJ
nekrės, o ramiai skaitys knygą, į lauką nebėgs. Prieš išeidama
Ožeška ant pagalvės paliko raštelį: „Dimočka, išėjau pirkti
maisto, jei užtruksiu, neik iš namų. Stengsiuosi grįžti kuo
greičiau ir už gerą elgesį parvešiu dovanų.4*
Jau buvo vėlus vakaras, kai pirkiniais apsikrovusi Albina
grįžo į kaimą, atidarė duris... Pasakoti apie vėlesnius įvykius
nenoriu.
Gydytojai greitai nustatė, kad berniukas apsinuodijo
smalkėmis. Deja, kaimo žmonės gana dažna dėl to miršta.
Teliko guostis, kad Dima nesikankino, jis net neatsibudo.
Karolina, išgirdusi baisią žinią, raudojo visą dieną. Cho-
vanskaja vaikų neturėjo, įsivaikinti jiedu su Jakovu negalėjo,
pagal to meto įstatymus tik sutuoktiniai turėjo teisę auginti
našlaitį. Daugelis žmonių manė, kad Chovanskiai yra vyras
ir žmona, Jaša su Karolina mažai pažįstamiems žmonėms
tiesos nesakė. Iš tikrųjų jie buvo artimi giminaičiai, ir jiems
niekas nebūtų patikėjęs auginti naujagimio. Karolina nie
kada nenorėjo tekėti, bet, regis, galėjo būti mylinti motina.
Ji labai mėgdavo bendrauti su Dima ir Valia, dažnai kvies
davosi į svečius. Chovanskiai turėjo stalo žaidimų, Karolina
Karlovna gerai mokėjo žaisti šachmatais ir šio meno uoliai
mokė Dimą. Be to, Chovanskaja augino katiną, o berniukas
labai mėgo su juo žaisti. Albina nemėgo naminių gyvūnė
lių, tad jų neturėjo.
Jevgenijus ir Albina liko dviese. Kai du vaikus palaidojusi

motina eidavo per kiemą, kaimynės imdavo dūsauti ir švel
niai klausinėti:
- Albinočka Felicatovna, kaip jaučiatės?
- Ačiū, - ramiai atsakydavo Ožeška, - normaliai.
Vos tik ponia dingdavo laiptinėje, liežuvautojos pradėda
vo pliaukšti:
- Ji beširdė!
- Ne, tiesiog iš skausmo apdujo.
- Ir niekada neverkia.
- Ko jai ašaroti visiems matant?
Bėgo metai, daugiabučiame name nuolat kažkas atsitik
davo, ir kiemo moterėlės pamiršo Ožešką. Nurimo ir Karo
lina, jos su Albina, nors ir šiltai bendravo, niekada nebuvo
širdingos draugės, tad nekalbėjo apie anksti mirusius Va
lecką ir Dimą.
Gyvenimas grįžo į seną vagą, Karolina Karlovna buvo
patenkinta: turėjo gerą darbą, šalia buvo mylimas brolis,
materialiniai sunkumai neslėgė, dvi mylimos katės vaikš
tinėjo po koridorių... Ko dar moteriai reikia? Vyro? Apsau
gok Dieve, susieti savo gyvenimą su priešingos lyties atsto
vais ji visiškai nenorėjo. Karolina net liovėsi galvojusi apie
kūdikį, vaikus jai atstojo katės.
Karolina labai gerai prisiminė tą dieną, kai atsitiko neti
kėtas įvykis. Buvo „juodasis penktadienis", trylikta diena.
Jaša grįžo iš darbo neįprastai anksti. Karolina parbėgo kaip
visada, septintą valandą, ir labai nustebo: niekada nemėgęs
šeimininkauti Jakovas jai iškepė bulvių.
- Skanu? - paklausė jis sesers.
Karolina nurijo pusžalį gabalėlį ir sušuko:
- Nuostabu!
Sesuo nenorėjo įžeisti brolio, kuris kažkodėl nusprendė
paruošti vakarienę.
- Valgyk! - rūpestingai tarė Jakovas. - Tik nesijaudink.
Karolinai iš rankų iškrito šakutė.
- Kas atsitiko?
- Asmeniškai mums nieko, - sumurmėjo Jaša.
- Ženia! - nustėro Chovanskaja. - Jis susirgo? Vėžys?
- Kad tau liežuvis nudžiūtų! - riktelėjo Jakovas. - Jo svei
kata gera.
- Kam atsitiko nelaimė? - susijaudino Karolina.
Nemanykite, kad Chovanskaja dievino Ženią. Ji papras
čiausiai labai gerai suvokė - jei Albinos vyrui kas nors at-
300 Darja Do ncovJ
sitiktų, netektis Jakovą sugniuždytų. Metams bėgant Jašos
jausmai ne blėso, o dar labiau stiprėjo, jis prie Jevgenijaus
buvo prisirišęs lyg šuo. Kartais Karolinai atrodė, kad Že
nia, visą gyvenimą gyvenęs su Jaša, ne taip stipriai myli jos
brolį. Kad ir kaip būtų, Jašos meilė buvo stipresnė ar tiesiog
Chovanskis buvo jausmingesnis žmogus nei jo dievinamas
Ženka.
- Jokios bėdos lyg ir nėra, - atsiduso Jaša, - bet Albina
vėl... e... nėščia.
- Gal ji pakvaišo? - suplojo rankomis Karolina. - Kam?
Ar jiems negana buvo Valios ir Dimos?
- Aš to paties paklausiau Ženios, - linktelėjo brolis, - ži
nai, ką išgirdau?
-N a?
- Jam beveik kasnakt sapnuojasi Irina Konstantinovna,
grūmoja pirštu ir sako: „Įsisūnykite berniuką, kitaip bus
blogai".
Karolinai Karlovnai pritrūko žodžių, kad apibūdintų, tai,
ką išgirdo. Jaša tęsė:
- Ženečka sakė, kad negali mamai nepaklusti. Trumpai
tariant, Albina šiandien išvyksta „gyventi pas gimines prie
Volgos ir kvėpuoti grynu oru“. Manau, kad tau teks padėti
Ženiai tvarkyti buitį, jis nenori į namus įsileisti svetimos
moters.
- Gal tu visgi pamėgintum atkalbėti jį nuo šios idiotiškos
minties! - sušuko Karolina.
Jaša patylėjo, o vėliau tyliai atsakė:
- Nepavyks, ir apie tai daugiau nekalbėkime. Juk žinai,
kokia svarbi Ženiai buvo Irina Konstantinovna, jis negali
jos neklausyti.
- Irina mirė, - suriko Karolina, - mirtis juk negrįžtamas
procesas, o gal tu tiki vaiduokliais?
- Aš ne, - dvejodamas atsakė Jaša, - bet Ženia neabejoja:
mama iš ano pasaulio liepia jam įsisūnyti berniuką.
Po devynių mėnesių šeimoje atsirado mažylis Pavlikas.
Karolina pastūmė puodelį su nebaigta gerti arbata.

- Nežinau, kur Jevgenijus rado berniuką, - tęsė ji, - bet
manau, kad jam padėjo ta pati akušerė. Irina Konstantinovna
nuo sūnaus nieko neslėpė. Suprantama, Ženia žinojo, kaip
anksčiau šeimoje atsirado Dima ir nelaimingoji Valečka.
Pavlikas buvo mielas berniukas, ir Karolina greitai prie jo
prisirišo. Jai berniukas patiko, buvo tylus, nedrąsus, būdu
labiau panėšėjo į mergaitę. Pavluša mėgo siūti lėlėms suk
neles ir svajojo tapti kirpėju. Regis, Viešpats jį dosniai ap
dovanojo gabumais, Karolina pati turėjo progos įsitikinti
Pavlušos gebėjimais.
Kartą ji nuėjo į kirpyklą ir grįžo apsiverkusi. Abejingai
dirbantis meistras įsigudrino ją taip apkirpti ir sušukuoti,
kad Chovanskaja atrodė dešimčia metų vyresnė. Karolina
niekada nebuvo koketė, bet tą dieną ji labai ašarojo. Netru
kus kažkas paskambino į duris. Pavlikas atbėgo pasigirti,
kad mokykloje gavo penketą. Berniukas nužvelgė „išgra
žintą" kaimynę ir paklausė:
- Teta Kara, ar galėčiau jus kitaip apkirpti?
Nusprendusi, kad blogiau jau nebus, Karolina linktelėjo.
Ji labai nustebo, kai, po valandos pažvelgusi į veidrodį, išvy
do save gana patrauklią.
- Per trumpai nukirpau, - nepatenkintas murmėjo Pavli
kas, - bet dabar kitaip jau neišeina, juk teko taisyti svetimas
klaidas.
- Nuostabu, - sušuko susižavėjusi Karolina, - dabar tik
tu kirpsi man plaukus!
Pavluša augo. Chovanskaja mažajam draugui kaskart
atnešdavo dovanų, mintyse žegnodavosi ir džiaugdavo
si: „Ačiū Dievui, berniukas gyvas ir sveikas, tikriausiai
apvaizda nusprendė, kad jis būsiąs Jevgenijaus paguoda
senatvėje."
302 Darja Do ncovJ
Dar vienas įdomus dalykas: Ženia, anksčiau nekreip
davęs ypatingo dėmesio į Valią ir Dimą, pamilo Pavliką ir
stengėsi visą laisvalaikį leisti kartu. Jis vesdavosi berniuką į
zoologijos sodą, į teatro spektaklius, į koncertus konserva
torijoje. Dažniausiai jų draugijoje trečia ir nereikalinga bū
davo Albina. Ideali šeima: tėtis, mama ir mylimas pirmūnas
sūnus. Kaimynai pavydėjo Ožeškai, daugelis jų sakydavo:
- Albina tiek daug kančių iškentė, berniukas jai lyg liki
mo dovana už viską.
Viena Karolina žinojo tiesą: šeimos narių santykiai nėra
paprasti. Jevgenijus žmoną vertina lyg kokį baldą, o ši tik
dėl vyro pakenčia vaiką.
32 SKYRIUS
Jakovas mirė staiga, darbe, kolegų akivaizdoje. Atsistojo,

ketindamas kartu su visais eiti į valgyklą, žengė žingsnį ir
nugriuvo. Išsigandę bendradarbiai iškvietė gydytojus, bet
skubiai atvykusiems greitosios medikams teliko patvirtinti
mirties faktą. Vėliau paaiškėjo, kad Jašą ištiko ūmus infark
tas, arba, kaip anksčiau buvo sakoma, plyšo širdis.
Karolina laikėsi iš paskutiniųjų, o Jevgenijus palūžo visiš
kai. Jis raudojo prie Jašos kapo, veržėsi kartu paskui draugą į
kapo duobę ir sapaliojo nesąmones. Ačiū Dievui, kad aplin
kiniai nesiklausė, ką kalbėjo pakvaišęs vyras. Išbalusi Albina
Ženią laikė už dešinės rankos, už kairės - išsigandęs Pavlikas,
o Karolina bičiulį girdė vaistais. Ačiū Dievui, prieš gedulin
gus pietus Ženečka užmigo ir prie bendro stalo jo nebuvo.
Praėjus savaitei po Jašos mirties, pas Karoliną naktį atbė
go Pavlikas.
- Teta Kara, - sušnibždėjo jis, - greičiau lėkite pas mus.
- Bėkite, - nejučia pataisė Chovanskaja ir pašiurpo: -
Kas atsitiko?
- Tėtis mirė, - lemeno berniukas, - mamai bloga!
Pamiršusi apsiauti, Karolina puolė prie slaptų durų, tą
akimirką ji pamiršo būtinybę saugoti paslaptį ir pirmą kar
tą išbėgo pro atsarginį išėjimą.
Labai greitai pas Albiną susirinko daug žmonių. Dėl keis
tai sutapusių aplinkybių Ženečka mirė ta pačia mirtimi kaip
ir Jaša - jam plyšo širdis. Vis dėlto Jevgenijus labai mylėjo
Jakovą, jei negalėjo be jo gyventi.
Albina virto šešėliu, nebendravo net su Karolina. Po lai
dotuvių praėjus dviem savaitėms Chovanskaja nusprendė
aplankyti Ožešką, bet Nastia, Pavliko auklė, suglumusi
tarė:
- Atleiskite, bet šeimininkė liepė nieko neįleisti.
- Net manęs? - nustebo ponia.
- Aha, - linktelėjo Nastia, - jūsų ji itin nenori matyti. Al
bina paliepė: „Ji manęs visą gyvenimą nekentė, su ta ragana
bendravau tik todėl, kad Ženečka draugavo su Jaša. Dabar
nenoriu jos matyti.41Atleiskite, Karolina Karlovna, nenoriu
jūsų įžeisti, juk ne savo žodžiais kalbu. Tai pasakiau tik to
dėl, kad noriu įspėti: nesiveržkite pas Albiną Felicatovną, ji
visai pakvaišo, gali ir kumščius į darbą paleisti. Atleiskite
jai, kai išsiverks, gal vėl draugausite.
Chovanskaja grįžo labai subjurusios nuotaikos. Nastia
klysta, Albina nusprendė visiškai atsiriboti nuo Karolinos.
Taip ir atsitiko, Ožeška neskambino Chovanskajai ir pas ją
nesilankė, bet Pavlikas dažnai užeidavo ir ilgai užsibūdavo.
Tiesa, Karolina visgi paskambino Albinai vasarą, kai pa
auglys su Nastia buvo vasarvietėje, ir pasiūlė užmūryti du
butus jungiančias duris. Taip jos ir padarė: pasamdė dar
bininką iš statybų, ir viskas buvo greitai sutvarkyta. Po to
moterys apskritai liovėsi bendrauti.
Kartą vėlų vakarą Pavlikas atbėgo pas Chovanskają. Ji
atidarė duris ir nusistebėjo:
- Juk jūs su mama išvažiavote į vasarvietę!
304 Darja Donco d
Tada berniukas, visada būdavęs mandagus, išpyškino net
nepasisveikinęs:
- Teta Kara, ar aš išties esu įsūnytas? Tik nemeluokite,
dabar to daryti nevalia.
Sutrikusi Chovanskaja pasakė tiesą:
- Taip, tu esi įvaikintas.
Ji bemat užsidengė ranka burną, bet jau buvo per vėlu.
Pavluša prieškambaryje atsisėdo ant kėdės ir karčiai tarė:
- Taip ir žinojau! Seniai nutuokiau! Bet vis dėlto...
- Kas atsitiko? - sulemeno Karolina, jausdamasi lyg iš
davikė.
Pavluša susigūžė ir papasakojo, kad susibarė su Albina,
netrukus sukūkčiojo ir pridūrė:
- Supratau, kad mūsų šeimoje kažkas ne taip. Mama ma
nęs niekada nemylėjo, bet... žinote... kvaila mintis kirbėjo...
na... nusprendžiau, kad tėtis mamai buvo neištikimas, o vė
liau parsinešė mane ir jiedu kartu augino sūnų. Juk tėvas
mane mylėjo!
- Mylėjo, - lyg aidas pakartojo Karolina, - tikra tiesa. Tik
kaip tau geriau paaiškinus...
- Sakykite tiesiai, - šniurkštelėjo nosimi Pavlikas, - aš
jau suaugęs, viską suprasiu.
- Jevgenijus turėjo tam tikrą trūkumą, - galiausiai pa
rinko tinkamus žodžius Karolina, - jiedu su Albina vaikų
negalėjo susilaukti! Todėl jie ir nusprendė tave įsivaikinti.
- Be to, Valia su Dima mirė, - staiga tarė Pavlikas.
Karolina krūptelėjo:
- Taip.
- O aš gyvas!
- Teisingai.
- Kodėl mama, tai yra Albina Felicatovna, priėmė mane
į šeimą, juk ji vaikų nemylėjo?
- Tėtis prašė, tu jam buvai artimesnis už tikrą sūnų.
- Iš kur mane paėmė?
Mei l ė s e i l ė ir t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 305
- Nežinau, - skubiai atsakė Chovanskaja.
Regis, ji per greitai atsakė, nes Pavlikas pašoko.
- Netiesa, juk jums papasakojo.
Chovanskaja papurtė galvą, bet Pavlikas buvo atkaklus, ir
galiausiai Karolina Karlovna tarė:
- Irina Konstantinovna, Ženios mama, jos gyvos tu ne
matei, turėjo pažįstamą akušerę Zinaidą. Manau, kad ji vis
ką sutvarkė.
Pavlikas, netaręs nė žodžio, puolė į laiptinę.
- Kur tu? - mėgino sulaikyti jį Chovanskaja.
Jaunuolis atsigręžė:
- Albina Felicatovna yra vasarnamyje, o aš turiu miesto
buto raktus. Pasirausiu Irinos Konstantinovnos kambaryje.
Tėvas ten niekam neleisdavo užeiti, visi jo mamos daiktai
yra neliesti, gal rasiu užrašų knygelę.
- Palauk! - sušuko Karolina, bet Pavlikas jau lėkė laiptais
žemyn.
Garbaus amžiaus ponia sustingo, netrukus pradėjo glos

tyti Jepifaną.
- O toliau? - riktelėjau.
- Viskas. Daugiau mes niekada nebuvome susitikę.
- Visiškai?
- Taip.
- Ar nebandėte jaunuolio ieškoti?
-K ur?
- Na... nežinau.
- Ir aš nežinojau, - nukirto Karolina. - Albina su manimi
nebendravo, Nastią išvarė. Jei mudvi su Ožeška susitikda
vome kieme, ši stengdavosi skubiai prasmukti nepastebėta:
nuleisdavo akis ir šmurkštelėdavo į laiptinę. Kartkartėmis-
beje, mudvi pasikalbėdavome: „Laba diena, puikus oras, iki
pasimatymo." Nei ji, nei aš visiškai nenorėjome bendrau
306 Darja D o n c o v' a
ti. Vėliau susirgau, ilgai gydžiausi. Ačiū Jašai, anuomet jis
kolekcionavo porcelianą, statulėles, antikvarinius dirbinius.
Pardaviau juos, butą iškeičiau j namelį, bet tai jau neįdomu.
Svarbiausia, kad gyvenu Izobylnyj kaime kartu su mylimu
Jepifanu. Nieko, išskyrus jį, man nereikia, mus prižiūri kai
mynė, Marija Nikolajevna, o aš jai moku už paslaugas. Ji,
žinoma, tikisi po mano mirties tapti namelio šeimininke,
bet veltui. Nieko jai nepaliksiu. Ji nemyli gyvūnų, jei man
atsitiks nelaimė, iškart išvarys Jepifaną. Tiesą sakant, tik
katinas mane laiko šioje žemėje. Kartais naktį guliu lovoje
ir mąstau, kodėl dar neiškeliavau pas Jašą? O tada, kad su
spaus širdį: juk Jepifanui tik penkeri metai, kur jis dėsis likęs
be šeimininkės? Bus išmestas į šiukšlyną? Ak, kokia bėda!
- Pavlikas nebuvo pasirodęs, ir jūs nežinote, kur jis yra? -
beviltiškai paklausiau.
- Būtent taip, - nukirto Karolina Karlovna, - aš jam bu
vau labai gera. Bet, regis, Pavelas nutarė gyvenimo praeitį
visiškai pamiršti. Ir nežiūrėkite į mane tokiomis akimis!
Kaip, jūsų nuomone, turėjau jo ieškoti? Vaikščioti gatvėmis
ir šūkauti: Pavelai Zakrevski, kur tu?
Pavardė pasirodė girdėta. Zakrevskis, Zakrevskis...
- Juk jis Ožeška, - nusistebėjau, - Pavelas Ožeška.
Chovanskaja krenkštelėjo:
- Ne, žinoma! Ožeška buvo Albina Felicatovna, - ji, taip
sakant, tekėdama už vyro, pasiliko savąją pavardę, o Pavli
kas, suprantama, kaip ir Jevgenijus tapo Zakrevskiu!
Staiga mane išpylė karštis, tarsi būčiau su kailiniais iš
kvailumo užsikorusi ant pirties gultų. Pavelas Zakrevskis,
jaunas stilistas, Tinos Burskajos meilužis, kartu ir Žanos
gerbėjas. Visi mano, kad nevykėlė artistė savo draugę nu
nuodijo iš pavydo, viena pati norėjusi džiaugtis Pavliku.
Tad šit kaip...
- Kažkas ne taip? - sunerimo Karolina. - Ko sėdi išspro
ginusi akis?
Papurčiau galvą:
- Ne, tik man jau reikia bėgti, labai ačiū už pagalbą.
- Laimingo kelio, - mandagiai atsakė Karolina Karlov
na, - jei turėsi laiko, užsuk, mudu su Jepifanu džiaugsimės
tave matydami.
Kojos pačios mane nešė prie durų.
- Būk maloni, šiek tiek priverk vartelius, - paprašė Cho-
vanskaja, - nerakink.
Atsigręžiau, ketinau sakyti „žinoma", bet staiga ištariau
visai ką kita.
- Duokite man lapelį popieriaus.
- Kam? - nusistebėjo šeimininkė.
Akimis radau mažą stalelį prie toršero, o ant jo išvydau
bloknotą ir rašiklį.
- Užrašysiu jums savo telefoną ir adresą.
- Kam? - pakartojo Karolina. - Aš neišeinu iš namų.
- Jei jums prireiktų mano pagalbos - skambtelėkite, iš
kart atlėksiu.
Chovanskaja kilstelėjo galvą:
- Ačiū, žinoma, bet nesu pratusi žmonių apsunkinti. Be
to, šalia yra Marija Nikolajevna, aš jai moku, jei prireiks,
bemat atbėgs.
Tikriausiai sunku gyventi, kai esi tokia išdidi. Dabar aiš
ku, kodėl Karolina Karlovna nesusirado draugių.
- Juk jūsų kaimynė kačių nekenčia! - priminiau.
- Tai kas? - į šoną palenkė galvą šeimininkė.
Giliai įkvėpiau ir ryžtingai tariau:
- Jei jums atsitiktų nelaimė, aš Jepifaną priglausčiau.
Tikiuosi, kad gyvensite dar daugybę metų, paprasčiausiai
noriu nuo jūsų širdies nuritinti sunkų akmenį. P a s a k y k ite
tai Marijai Nikolajevnai: „Štai duomenys tos tetos, kuriai
reikės atiduoti katiną", arba pati paskambinkite, jei, tarkim,
jums reikės gultis į ligoninę. Aš neužtruksiu, bemat atlėk
siu, nors, kartoju, esu įsitikinusi, kad dar ilgai gyvensite.
308 Darja D onco\J
- Ačiū, vaikeli. Kažkodėl atrodo, kad tu manęs neapgausi.
- Jokiu būdu, - tyliai atsakiau, - dėl Jepifano likimo gali
te nesijaudinti, jis niekada neliks alkanas ir vienišas.
Įsėdusi į automobilį įjungiau variklį ir, laukdama, kol šis

įšils, atsirėmiau į vairą. Štai kaip! Vis dėlto Pavlikas rado Tiną.
Kaip jam tai pavyko, man, Dievaži, neįdomu. Jaunuolis pas
Burskają nuvažiavo vėliau, ne iš karto. Ilgą laiką jis gyveno
vienas, mėgino savarankiškai prasimušti, bet vėliau visgi nu
sprendė rasti tikrąją motiną. Įdomu, ką pasakė Semionas, kai
sužinojo, kad jo žmona turi sūnų? Jis tikrai žinojo tiesą apie
Pavliką, todėl ir tylėjo, žmonai nepriekaištavo. Žmona Se
miono neapgaudinėjo. Tina buvo ištikima vyrui, tik nuspren
dė išpirkti kaltę kažkada paliktam vaikui, ketino jam padėti.
Išsyk prisiminiau ir Ščepkinos pasakojimą apie tai, kaip
į grimo kambarį užsuko Žana su Pavliku. Žanočka, regis,
irgi žinojo, todėl kaltino Tiną ir reikalavo, kad Pavlikas nu
stotų jos klausęs. Žana Burskają vertino kaip būsimą anytą.
Dabar akimoju viskas stojo į savo vietas. Tina nebuvo šve
diškos šeimos narė, Žaną palaikė tik dėl vienos priežasties -
žinojo, kad Pavlikas yra įsimylėjęs merginą. Tai truko gana
ilgai. Tina nenorėjo atskleisti savo paslapties, gėdijosi prisi
minti, kad kažkada buvo nėščia. Gal akušerė Zinaida buvo
teisi? Burskaja dažnai kalbėdavo per televiziją, piktai smer
kė motinas gegutes ir mažametes kvaileles, pagimdžiusias
kūdikius aštuntoje klasėje. Kaip ji galėjo prisipažinti pati
padariusi tokią klaidą? Regis, Tina bijojo, kad žiūrovai liau
sis ją mylėję. Tikriausiai ji Pavlikui pasakė:
- Labai prašau, tylėk. Padėsiu tau, išpirksiu savąją kaltę,
duosiu pinigų, ir tu tikrai vesi Žaną. O kol kas laikyk liežu
vį už dantų. Mudu su Semionu vaikų neturime, viską tau
paliksime.
Tik vaikinas nenorėjo ilgai laukti šios laimės. Jis papras
čiausiai nužudė Tiną, tikėdamasis, kad palikimas atiteks jam.
Stvėriau vairą. O gal jis nužudė ir Semioną? Jam į vande
nį irgi įbėrė nuodų. Mikliai viską atliko ir apkaltino Žaną.
Gal ta aktoriūkštė jam įkyrėjo, nuolat keldama skandalus ir
verkšlendama: „Vesk mane šiandien pat.“
Paspaudžiau pedalą. Lempa, juk jau radai žudiką, iš
sprendei galvosūkį, viskas idealiai stojo į savo vietas. Vieno
nesuprantu: kuo čia dėtas raudonas pliušinis kiškis ir seria
las „Pomirtinės paslaptys". Su Tinos nužudymu žaislas tikrai
nėra susijęs. Ak, gaila, kad jau vėlu, tikriausiai „Leo“ teatro
aktoriai išsibėgiojo į namus. Nors tai galima patikrinti.
Iš nekantrumo drebančiomis rankomis išsitraukiau mo
bilųjį telefoną.
- Teatras klauso, - sududeno budėtoja.
- Močiutė Lena?
-N a.
- Tai Lempa.
-Kas?
- Jevlampija Romanova, jūsų naujoji grimuotoja.
- A-a-a, - nutęsė senutė. - Ko teatre nesirodai? Baturinas
šiandien šūkavo! Buvo baisu klausytis! „Kur ta...“ Na, kitus
žodžius nutylėsiu, trumpai tariant, kur grimuotoja, gal deg
tinę maukia! Ar tu alkoholikė?
- Ne, žinoma, - pasipiktinau, - koją išsinarinau, rytoj
ateisiu. Kaip Baturinui ir į galvą šovė mintis apie alkoholį?
- Juk iki tavęs čia vien alkoholikės dirbo.
- Ko daugiau jis gali tikėtis už tokį atlyginimą?
- Visi jūs išlepę, - nutęsė močiutė Lena, - milijonų norite!
- Rytoj atbėgsiu.
- Ateik pusiaudienį, pirmasis spektaklis prasidės pirmą
valandą, - pranešė rūpestingoji budėtoja.
- Gerai, sakykite, ar Sofija Sergejevna dabar teatre?
- Ščepkina? Per vėlai ieškai! Seniai visi išdūmė, viena aš
kukuoju, laukiu naktinio budėtojo. Vis dar nesirodo, neti
kėlis nelaimingas! Jau tas gyvenimas...
310 Darja Doncova
Nesiklausiau senutės virkavimų, baigiau pokalbį ir pasu
kau vairą dešinėn. Gerai, važiuoju namo, rytoj Sofja Serge-
jevna man papasakos viską apie Pavelą Zakrevskį. Senstan
čiai gražuolei pasakysiu porą saldžių komplimentų. Pateiksiu
porą klausimų ir sužinosiu, ką reikia.
Pastačiau žigulius aikštelėje, puoliau į namo laiptinę ir stai
ga stabtelėjau. Kaip keista, jau vėlyvas vakaras, bet nešviečia
nė vienas blokinio daugiaaukščio langas. Gal mums išjungė
elektrą? Maskvoje tai kartais nutinka, tiesa, labai retai.
Susivokusi, kad be elektros liftai neveikia, visai nuliūdau.
Žingsniuoti aukštyn savomis kojomis nenorėjau, nors, an
tra vertus, bet kokią situaciją reikėtų vertinti optimistiškai.
Daugelis žmonių moka pasiutusius pinigus už kūno ren-
gybos treniruotes, pluša su laiptus imituojančiais treni
ruokliais, o aš dabar visiškai veltui dailinsiu figūrą. Ne, jei
geriau pamąstytum, kiekvienoje deguto statinėje galėtum
rasti šaukštą medaus, kurį, atsargiai iškabinęs, galėtum lai
žyti ir iš malonumo mirksėti.
Žvaliai nusiteikusi atėjau iki laiptinės ir išvydau skelbi
mą: „Gerbiami namo gyventojai! Mūsų name paskelbta
maro epidemija, yra aukų. Skelbiamas karantinas. Vietos
valdžia nenori pripažinti, kad namas yra užkrėstas, jiems
nerūpi gyventojų ir jų vaikų sveikata. Maro aukų išrinktas
komitetas savarankiškai nusprendė namą konservuoti. Visi
į mitingą „Kankorėžyje"! Renata Slobodkina".
Atšlijau. Maras! Juk tai baisi infekcija, kiek žinau, ji būna
plaučių arba buboninės formos. Kad ir kokią užkrato formą
pasigautum, geros pabaigos nelabai gali tikėtis.
Mama pasakojo, kad dvidešimtojo amžiaus septinto dešim
tmečio pradžioje vienas maskvietis iš Indijos į TSRS sostinę
parsivežė ne ką kita, o juoduosius raupus. Šios baisios istorijos
smulkmenų nežinau. Regis, vyras buvo dailininkas ir nuvyko į
Rytus, į kūrybinę komandiruotę. Gal jis nebuvo tinkamai pasi
skiepijęs, gal jo vakcina neapsaugojo, bet grįžęs namo jis susir-
go. Laimė, gydytojai akimoju sureagavo, išsyk nustatė, kad serga
raupais. Maskvoje buvo paskelbtas karantinas, gyventojai buvo
masiškai skiepijami, epidemija neišplito. Bet tada, septintajame
dešimtmetyje, j užsienį važiuodavo labai mažai žmonių, ir buvo
lengva nustatyti, kas ištiko į Indiją komandiruotą žmogų. Dabar
tūkstančiai žmonių važinėja po pasaulį, tarp turistų pasitaiko ir
neatsakingų keliautojų, kurie nepaiso jokių atsargumo priemo
nių. Tokie į tėvynę gali parvežti bet kokią ligą. Mūsų name, beje,
gyvena gana turtingi piliečiai. Žinoma, jie ne oligarchai, papras
ti žmonės, vadinamoji vidurinioji klasė. Per Naujuosius metus
ir gegužės šventes namas ištuštėja, kaimynai išvyksta į Turkiją,
Emyratus, Tunisą. Renkasi kur šilčiau, kad galėtų pasikaitinti,
pasimaudyti.
Apsisukau ir nubėgau į „Kankorėžį14, buvusi kino teatrą, o da
bar - pramogų centrą, įsikūrusį už šimto metrų nuo mūsų namo.
Neklauskite, kodėl įstaiga vadinasi „Kankorėžis44, to nežinau.
Didysis holas priminė filmo „Pabėgėliai44 masinę sceną.
Žmonės sėdėjo ant kėdžių, taburečių, fotelių, kai kurie buvo
įsitaisę tiesiog ant grindų. Prie lango, ant pakylos stovėjo
namo komiteto pirmininkė Renata Slobodkina. Ji vilkėjo pri
gludusį ryškiai oranžinį megztinį ir visa galinga krūtine pik
tai šaukė:
- Valdžia nenori padėti žmonėms.
- A-a, - pasigirdo iš kairės.
- Mes jiems nerūpime!
- Ta-a-aip, - pritarė iš dešinės.
- Reikalaujame, kad perkraustytų į sveikas patalpas! D a b a r
čia atvyks atstovai...
Sutrikusi žvalgiausi po salę ir ieškojau saviškių.
- Lampadėle, - riktelėjo Kiriuška, - mes čia!
Kliuvinėdama už ryšulių ir lagaminų nubėgau pas saviš
kius. Romanovų šeimai neliko vietos at sofų. Mūsiškiai, pasi
tiesę kažkokius skudurus, įsitaisė ant grindų.
- Visi gyvi? - šūktelėjau.
312 Darja Doncova
Liza, glausdama prie savęs Mulią ir Fenią, linktelėjo, o
Ada pakėlė galvą ir tyliai amtelėjo. Reičelė prisišliejo prie
Julečkos ir ėmė šnopuoti, Ramikas suvizgino uodegą, Kapa
garsiai atsiduso, o Irisiukas pradėjo kasytis.
- Rupūžę pamiršote, - sunerimau.
Kiriuša pakėlė stiklainį.
- Štai! Kur mes be jos eitume!
- Kas atsitiko? - nerimavau aš.
Julia sunkiai atsiduso:
- Tuoj išprotėsiu!
- Gal aš papasakosiu, - atgijo Kiriuša.
- Ne, aš, - pertraukė jį Lizaveta.
- Amžinai tu!
- A-a! Pats kvailys.
- Geriau aš pradėsiu! - nervingai sušuko Julia.
Atsisėdau ant grindų, apkabinau Kapą ir paliepiau:
- Kalbėkite išsyk abu, dviem balsais, tik nesipeškite ki
tiems matant, mums ir maro gana.
33 SKYRIUS
Pagrindiniai įvykiai įsisuko vos tik išvažiavau, po valan

dos. Niekas nesitikėjo nemalonumų. Julečka užsidarė vo
nioje, Lizaveta ir Kiriuška įsitaisė prie kompiuterių. Vaikai,
netikėtai sulaukę papildomų atostogų, nusprendė „užgulti"
pokalbių svetaines, o Kostinas su Seriožka išskubėjo į darbus.
Julečka mėgavosi drybsodama pilnoje putų vonioje ir mąs
tė apie išties globalų dalyką: kirpti plaukus ar dar juos augin
ti? Viena vertus, artėjant pavasariui norisi tam tikrų įvaizdžio
pokyčių, antra vertus, purios garbanos moterį puošia...
Nespėjo Julečka įsivaizduoti savęs trumpais plaukais, kai
vonios durys triukšmingai atsilapojo ir garų debesyje išdy
go Kiriuška.
- Gal išprotėjai? - suspiegė Julia, ant savo kūno graibsty
dama putas.
Julečka tikėjosi, kad berniukas arba atsiprašys, arba tie
siog išlėks j koridorių, bet Kiriuška suriko:
- Greičiau, mes išeiname!
- Kur? - išsprogino akis Julia. - Po pietų man j darbą.
Dar norėjau nusipirkti drabužių!
Kiriuša jau ketino žiotis, bet tuo metu j vonią įlėkusi Liza
irgi suriko:
- Greičiau išlįsk!
Julečka nespėjo supykti, nes šalia Lizos nežinia iš kur iš
dygo namo komiteto pirmininkė Renata ir sucypė:
- Mūsų name maras!
Tai išgirdusi Julečka apstulbo ir vos nepaskendo. Akty
vioji Renata ištraukė vonios kamštį ir švystelėjo merginai
rankšluostį. Kol Julia paskubomis šluostėsi, pirmininkė pa
aiškino, kas atsitiko.
Neseniai Renatai paskambino namo gyventoja Ania Gri-
gorjeva ir iš siaubo ašarodama pranešė, kad dabar ją išveža
į ligoninę, nes įtaria marą.
- Aš, žinoma, mirsiu, - garsiai raudojo Ania, - sudie,
Renata, viską tau atleidžiu, net tai, kad tu ketinai nuvilioti
mano vyrą. Bet esu atsakinga pilietė ir noriu išgelbėti kitus
kaimynus. Nedelsiant išeikite iš namų, bėkite lauk, maras
jau sklinda į kitus aukštus!
Iš pradžių Renata nusprendė, kad Anka išprotėjo. Slo-
bodkina skubiai užsimetė paltą ir nubėgo pas Grigor-
jevus. Suspėjo pačiu laiku, nes du sanitarai į liftą grūdo
neštuvus. Renata paklausė: „Kas atsitiko?", bet atsakymo
jau neišgirdo, liftas kartu su gydytojais ir Ania pajudėjo
žemyn.
Slobodkina puolė skambinti į jos buto duris, atidarė
Anios vyras Mišką. Jis atrodė labai neįprastai: mūvėjo gu
mines pirštines, ant veido ryšėjo popierinę chirurginę kau
314 Darja Doncova
kę, ant galvos buvo užsimaukšlinęs plastiko maišelį. Regis,
pakvaišo visa šeima.
- Kur išvežė Anią? - užsipuolė Mišką Renata. - Koks
maras? Kokius niekus ji paistė?
Mišką žengė atatupstas į prieškambarį.
- Ne niekus, visi mirsime, tikrai. Grįžau iš darbo namo,
žiūriu, Anka raičiojasi, nuolat kasosi, nagais iki kraujo kak
lą nusikasė ir rėkia: „Maras užpuolė." Šiaip ne taip išpešiau
tiesą - juk ji dirba oro uoste...
- Žinau, - pertraukiau nuobodą Mišą, - bagažo skyriuje,
kas toliau?
- Pats nelabai supratau, - skėstelėjo rankomis Miša, - ji la
bai painiai aiškino. Esą viename krepšyje buvo maru sergan
tis gyvūnas, regis, šuo, kuris nuolat kasėsi, muistėsi, o Anka
privalėjo įforminti jo atvykimo dokumentus. Na, ji prie jo
prisilietė ir bemat užsikrėtė, irgi pradėjo kasytis. Tai išgirdęs
iškart iškviečiau gydytojus. Šie atvykę pradėjo klausinėti, kas
ir kaip, tai aš jiems ir papasakojau apie oro uostą ir marą.
Vyrai susižvalgė, Anką išvežė, o man liepė sėdėti namuose,
pasakė: „Laukite, jūsų atvažiuos paimti." Todėl aš nuspren
džiau naudoti apsaugos priemones: pirštines, kaukę...
Bet kuris normalus žmogus Renatos vietoje būtų pradė
jęs klausinėti. Kodėl Ania nusprendė, kad šuo serga maru?
Ar šunys apskritai serga tokia liga, gal kalbame apie gyvulių
marą, žmogui nepavojingą infekciją? Kodėl Grigorjeva pati
sau nustatė diagnozę? Kodėl gydytojai neturėjo specialių
apsauginių kostiumų? Daug ko galėjo paklausti protingai
mąstantis žmogus. Bet reikia pažinoti Renatą! Slobodkina
apskritai negeba protauti. Jos vaikai su Kiriuša ir Liza mo
kosi vienoje mokykloje. Renata iškart sumojo: mokykloje
paskelbtas karantinas, vadinasi, Anios duktė marą pasklei
dė mokykloje, o užsikrėtė nuo motinos.
Slobodkinai į galvą nešovė mintis, kad vakar mokykla
buvo uždaryta dėl šiltinės, o Anka tik šiandien prakalbo apie
maru sergantį šunį. Jai aktyvumo niekada netrūko, todėl Re
nata visą namą sukėlė ant kojų. Poniai galima pavydėti or
ganizacinių gebėjimų, ji akimoju susitarė su „Kankorėžio"
administracija, ir j pramogų centrą pradėjo plūsti namo gy
ventojai. Priminsiu, kad pagrindiniai įvykiai įsisuko dieną,
kai butuose buvo likę pensininkai, vaikai ir namų šeiminin
kės - labiausiai kitų įtakai pasiduodantys asmenys. Be to, įsi
vaizduokite save jų vietoje. Ramiai verdate pietus, tvarkote
kambarius ar maudotės duše, o čia įsiveržia pakvaišusi Rena
ta, kuri su visais elgiasi lyg viršininkė, ir šaukia:
- Mūsų name baisi infekcija! Ją Grigorjeva iš oro uosto
parsivežė! Evakuacija!
Nejau reikalausite paaiškinti ir gebėsite logiškai mąsty
ti? Aš asmeniškai pasičiupčiau vaikus, gyvūnus ir pulčiau j
„Kankorėžį", o viską išsiaiškinti galėčiau vėliau. Taip ir pasi
elgė dauguma gyventojų. Slobodkina užrakino laiptinę, ant
durų pakabino skelbimą, tad dabar „Kankorėžyje" seniai
vyksta mitingas.
Papurčiau galvą ir ketinau paklausti: „Ar kuris nors pa
skambino į ligoninę, į kurią buvo nuvežta Ania? Tegul me
dikai praneša tikslią diagnozę", bet nespėjau. Ant scenos
šalia Renatos išdygo keli žmonės. Vienas jų, vyras tamsiu
kostiumu, stumtelėjo Renatą į šalį, iš jos rankų pastvėrė mi
krofoną ir riktelėjo:
- Tylos! Aš - Sergejus Aleksandrovičius Nikiforovas,
merijos atstovas. Jokio maro nėra, ramiai galite skirstytis.
- Jis meluoja, - isteriškai sucypė Renata, - jie specialiai
nori mus palikti be medikų priežiūros ir išmarinti!
- Tiksliai, - pasigirdo balsas iš salės, - tikriausiai nu
sprendė name įrengti biurus.
- Sukčiai.
- Kyšininkai.
- Vagys.
- Mes išmirsime, o jie mūsų butus parduos.
316 Darja Donco' J
- Eime j Kremlių!
- Valio, veteranai, pirmyn!
- Neatiduosime savo gyvenamųjų būstų!
Sergejus Aleksandrovičius sutrikęs žvalgėsi, jam pagel
bėjo ponia tamsiai žalia suknele:
- Piliečiai, aš esu iš sanepideminės stoties, jokio maro
apskritai nebuvo.
- Meluoji!
- Tave irgi papirko!
- Mokykloje maras, ten paskelbtas karantinas!
Tetulė pasirodė esanti stipresnė už Sergejų Aleksandravi
čių. Ji nesutriko išgirdusi piktus šūksnius, tik pridėjo deci
belų ir dar garsiau sušuko:
- Mokykloje nieko neradome, kažkokia nesąmonė! Be
reikalo sukėlė triukšmą, beje, pastatą dėl visa pikta nuo
dugniai išdezinfekavo, vaikai poryt pradės mokytis.
- Ne, - suriko Kiriuša su Lizaveta, - karantinas tęsis sa
vaitę! Norime maro ir šiltinės!
Mūsų vaikų balsus nustelbė suaugusiųjų šūksniai:
- Paistalai!
- Ir apie Černobylį iš pradžių melavo!
- Nėra maro! - plyšavo moteris.
- Piliečiai, - suriko Sergejus Aleksandrovičius, - mąsty
kite blaiviai, ar būtume pas jus atėję, jei čia sklandytų už
kratas?
Salėje įsivyravo tyla.
- Tai tiesa, - pasigirdo balsas iš minios, - jau skristumėte
į Ameriką, paliktumėte tautą - ir į kojas.
- Jokios epidemijos nėra, - moteris pasinaudojo proga pa
aiškinti, - štai jūsų Grigorjeva yra gyva ir sveika, žiūrėkite.
Ant scenos lėtai užlipo Ania.
- Sveiki, - sušnibždėjo ji.
Salėje žmonės dar labiau nutilo. Netrukus pasigirdo plo
nas močiutės Raisos, pirmo buto gyventojos, balselis:
- Tai kaip čia? Nagi, Renata, paaiškink, kodėl visus čia
sukvietei?
- Ania kalta, - mikliai atsakė Slobodkina ir pasislėpė už
plačios sanepideminės stoties atstovės nugaros.
- Kodėl tu apie marą prabilai? - pasipiktinusi tęsė mo
čiutė Raja. - Sąmyšį sukėlei.
Minia įtūžusių gyventojų artėjo prie scenos.
- Tylos, piliečiai, tylos, - lemeno Sergejus Aleksandrovi
čius, - įvyko nesusipratimas, vieni su kitais nesusikalbėjote,
bet dabar...
- Ne, tegul paaiškina! - suriko kažkas iš minios.
Ania susigūžusi sumurmėjo:
- Brangūs piliečiai, aš čia niekuo dėta! Atėjau pas Roma
novus užsirašyti pyrago recepto, o Lempa ir sako...
Aš pašiurpau. Akimoju prisiminiau, kad į Ankos klausi
mą, ar Irisiukas serga užkrečiama liga, atsakiau: „Maras -
siaubinga infekcija, dabar visi išmirsim, ir pradžių vienas na
mas, vėliau Maskva, po jos - visa Europa, kaip viduramžiais".
Juk aš pajuokavau, tegul ir nelabai vykusiai, tiesą sakant,
net kvailai, bet kas galėjo numanyti šio neapdairaus pokšto
pasekmes? Dieve mano, kaip greitai pasklido žinia ir viskas
nelemtai susipynė: Ania išties dirbo oro uoste, jiedu su Miša
kvailai išsigando. Buka Renata ėmė aktyviai veikti, o vaikai,
senutės ir namų šeimininkės naiviai pakluso ir paliko namus.
Gyventojai pasišnibždėjo, atsigręžė į mus. Daugybė akių
sužiuro į mane. Norėdama pasiteisinti, pačiupau nuolat be
sikasantį Irisiuką, pakėliau jį virš galvos ir prabilau:
- Tuoj viską paaiškinsiu. Tai labai mažas Jorkšyro terje
ras, mažytis ir nekaltas. Jam nie....
Tuo metu Julečka stipriai trinktelėjo man per sėdynę ir
suriko:
- Jam nieko nėra, garbės žodis! Irisiukas persirgo šunų
maru, apie tai Lempa ir papasakojo Anai. Tikrai nežinau,
kodėl ši vėliau sukėlė tokią isteriją.
318 Darja D o n c o va
- Ji tvirtino, kad ši liga mirtinai pavojinga, - nepasidavė
Grigorjeva.
- Teisingai, - bemat išsisuko Julečka, - juk tu turi katę,
todėl Lempa ir pasirūpino, įspėjo apie šunų marą, kuris
labai pavojinga gyvūnams, bet visiškai nepavojingas žmo
nėms!
- Piliečiai, - suriko Sergejus Aleksandrovičius, - dabar
viskas aišku! Ak, tos bobos! Viena leptelėjo, kita ne taip su
prato, trečia paniką sukėlė... Keliaukite namo!
Žmonės pakluso ir vorele patraukė prie durų. Julia pas
tvėrė Mulią ir Adą, Liza - Fenią ir Kapą, Kiriuška kaire
ranka prie savęs prispaudė stiklainį su rupūže, o ant deši
nės rankos riešo užsuko Reičelės pavadėlį. Ramikas tipeno
savarankiškai. Niekas iš namiškių nežiūrėjo į mano pusę.
Jausdamasi nusikaltusi, čiupau po pažastimi nuolat besika
santį Irisiuką ir stengiausi, kad manęs niekas nepastebėtų.
- Matau, kad jūsų šunelis irgi kankinasi, - išgirdau balsą
šalia, - visai nusikamavo, vargšelis!
Krūptelėjau ir skubiai išpyškinau:
- Jis neserga niežais!
Nejučia pasikasiau kaklą.
- Nesijaudinkite, - tęsė melodingas balselis.
Atsigręžiau ir išvydau nepažįstamą jauną moterį.
- Esu Vera, - šyptelėjo ji, - mes neseniai persikraustėme
į jūsų namą, Malvina irgi kasėsi.
Tik dabar pastebėjau, kad Vera rankose laiko mažą jork
šyrą.
- Mes pradėjome nerimauti, - tęsė moteris, - nubėgome
pas gydytoją, šis patarė naikinti erkes. Įsivaizduojate, visi
kankinomės! Juo daugiau vaistų pilame, juo labiau ji kasosi.
Žinote, mes visi taip pat kasėmės!
Vera linksmai sukikeno.
- Mes irgi, - prisipažinau, - neįmanoma susivaldyti.
Kaimynė pradėjo kasytis petį.
- Antai, pažvelgiau į jūsų šunelį, ir vėl tas pats.
Žengiau atatupsta.
- Nesijaudinkite, - vis dar juokėsi Vera, - tai psichikos
dalykai. Iš tikrųjų erkės žūva iškart, mums vienas geras
specialistas viską paaiškino. Pirma, šunų niežai labai retai
perduodami žmonėms, antra, užkratas nukenksminamas
iškart, du papurškimai - ir jam galas.
- Bet Irisiukas kankinasi, nors ant jo išpyliau kelis litrus
vaistų.
- Todėl jis ir muistosi, - linktelėjo Vera, - ir aš tokią klai
dą dariau. Erkės žuvo, o aš, kad būtų patikimiau, Malviną
dar apipurškiau, todėl jai ir kilo alergija. Reikėjo vėl nueiti
pas gydytoją. Bet aš buvau atkakli, nutariau, kad užkratas
plečiasi, ir laisčiau vargšelę, o šiai vis blogiau ir blogiau. Lai
mė, susizgribau ir vėl apsilankiau pas gydytoją. Manau, kad
jūs turite tą pačią bėdą. Nusipirkite vaistinėje paprasčiausio
varnalėšų aliejaus, ištepkite šunelį, suvyniokite jį į plėvelę
ir pasivaikščiokite po namus. Vėliau augintinį atsargiai nu-
prauskite ir pamiršite šią bėdą.
- Taip paprastai? - aiktelėjau.
- Taip, - linktelėjo Vera, - vieni niekai.
Stipriau priglaudžiau Irisiuką.
- O ką čia kalbėjo apie šunų marą? - paklausė Vera. - Atė
jau pavėlavusi ir nieko nesupratau.
- Šiaip, - nukirtau aš, - vieni niekai, nesijaudink.
Nutariau kuo ilgiau negrįžti namo, tad iš pradžių nuvažia

vau į budinčią vaistinę. Apsnūdusi vaistininkė man davė bu
teliuką varnalėšų aliejaus. Tik po to išdrįsau įslinkti į namus.
Koridoriuje buvo tylu. Vaikai, Julia ir šunys, pavargę po
sunkios dienos, griuvo miegoti. Džiaugdamasi, kad taip
sėkmingai viskas klostosi, kruopščiai ištepiau Irisiuką
varnalėšų aliejumi, įsupau šunelį į seną chalatą ir pagul
džiau šalia savęs sakydama:
320 Darja D oncova
- Po valandėlės maudysimės.
Jorkšyras nesipriešino, regis, daugybė žmonių jį irgi nu
vargino. Dabar, iškišęs galvą iš chalato, Irisiukas padėjo ją
man ant rankos ir užsnūdo. Aš irgi užsimerkiau... Netrukus
pramerkiau akis, pažvelgiau į žadintuvą - devinta valanda
ryto.
Šokau iš lovos, tada šalia pagalvės pamačiau chalatą.
- Irisiuk, - sušnibždėjau, - kur tu? Irisiuk!
Jorkšyras neatsiliepė. Labai atsargiai, ant pirštų galų, apė
jau butą. Bet nei virtuvėje, nei svetainėje, nei vaikų kamba
riuose Irisiuko nebuvo. Mane apėmė siaubas, nes radau jį
jaunų sutuoktinių lovoje. Aliejumi dosniai išteptas šunelis
gulėjo tiesiog Julečkai ant galvos.
Atatupsta žengiau į koridorių ir, pamiršusi nusiprausti ir
išgerti kavos, puoliau į savo kambarį. Reikia kuo greičiau
sprukti iš namų. Julia tikriausiai man dar neatleido už istori
ją su maru, o dabar - kitas nesusipratimas. Įsivaizduoju, kaip
suriks Seriožos žmona, kai atsibudusi supras, jog jos plaukai
ištepti varnalėšų aliejumi, o patalynė beviltiškai sugadinta!
34 SKYRIUS
Vieniems žmonėms nelaimingi būna pirmadieniai, kiti

nemėgsta penktadienių, treti baiminasi tryliktos dienos, o
mane nelaimės ištinka bet kurią dieną.
Šiandien irgi jau nuo ryto viskas nesisekė. Iš pradžių ne
galėjau užvesti žigulių. Pasukiojau raktelį, tada atidariau
variklio dangtį, be jokio tikslo pažvelgiau į daugybę detalių,
uždariau, paspardžiau ratus, vėl atsisėdau prie vairo. Supra
tau, jog padariau viską, kas įmanoma, kad „žirgelis" atgytų,
pasiėmiau rankinę ir nužingsniavau į metro stotį.
Nespėjusi žengti ant platformos išsyk supratau: čia kaž
kas ne taip. Žinoma, apie dešimtą valandą ryto požeminia-
me traukinyje nebūna tuščia, bet tiek daug žmonių mačiau
pirmą kartą. Didelė minia žmonių klegėjo ir ūžė. Žvilgtelė
jau į informacinį skydą ir dar labiau nustebau - jau dvylika
minučių laukėme traukinio.
- Piliečiai keleiviai, - išgirdau balsą iš garsiakalbio, - dėl
techninių priežasčių traukiniai kursuoja retai, naudokitės
kitomis transporto priemonėmis!
Tuo metu pasirodė traukinys, šurmuliuodami žmonės
puolė į vagonus, o aš, išsigandusi spūsties ir nutarusi pa
laukti kito traukinio, klestelėjau ant suolelio. Teko laukti
ilgiau nei valandą, bet vėliau melsvi vagonai pradėjo šmės
čioti pakankamai dažnai, ir galų gale man pavyko nusigauti
iki „Leo“ teatro.
Močiutės Lenos darbo vietoje neradau, ant stalo gulėjo
blizgus žurnalas, o ant jo - akiniai. Apsidžiaugusi, kad ne
reiks gaišti laiko tuščiam pokalbiui, skubiai nuėjau iki Ščep-
kinos grimo kambario ir pasibeldžiau.
- Įeikite, - išgirdau balsą viduje.
Įkišau galvą, išvydau senstančią koketę ir šūktelėjau:
- Atleiskite, o kur Sofja Sergej evna?
- Ar manęs nepažinai? - paniuro Ščepkina.
- Ak, kaip jūs pajaunėjote, - pareiškiau, - atrodote lyg
mergaitė, ne...
Žodžiai strigo gerklėje. Tylėk, Lempa, tylėk! Brangioji,
regis, pastaruoju metu kalbi ir darai vien tik kvailystes. Tuoj
Ščepkina pasipiktinusi suriks:
- Ką reiškia „atrodote lyg mergaitė"? Ar manai, kad
anksčiau atrodžiau lyg senutė?
Bet Sofja Sergejevna patenkinta šyptelėjo:
- Tikrai! Neįtikėtinas efektas! Ne veltui tiek pinigų masa
žui išleidau! Tu, širdele, regis, nauja grimuotoja?
- Taip, taip, - džiugiai sulinksėjau, - būtent taip. Nors
nesuprantu, kam jus grimuoti. Juk šiandien Džiuljetą vai
dinsite, kam tas makiažas? Jauno veido nevalia gadinti.
322 Darja Doncova
Sofja Sergejevna plačiai nusišypsojo.
- Tu suklydai, šiandien bus rodomas „Makbetas".
- Tada žinoma, - sulinksėjau, - nors nesinori jūsų gro
žio darkyti. Ir apskritai, kur žiūrėjo režisierius? Argi galima
jaunai moteriai skirti pagyvenusios moters vaidmenį?
Ščepkina išsitraukė cigaretes.
- Sėsk ir pailsėk. Beje, žinai...
Puikiai prasidėjęs pokalbis nutrūko, nes kažkas pabeldė
į duris.
- Na, kas ten? - nepatenkinta riktelėjo Ščepkina.
Durys atsidarė, įžengė Baturinas, už jo šmėstelėjo dar
viena aukšto vyro figūra, bet aš nespėjau įžvelgti kito žmo
gaus veido. Ščepkinos cigarečių dūmai dirgino akis, todėl
jas patryniau kumščiu.
- Sonečka, angele mano, susipažink, - sučiulbo Julijus.
- Kas tai? - staiga jį pertraukė žmogus labai pažįstamu
balsu.
-K ur?
- Greta Ščepkinos!
Nuo akių atitraukiau rankas ir apstulbau netekusi žado.
- Nauja grimuotoja, - nepatenkintas tarė Julijus, - pra
vaikštininke! Atsiradai, balandėle! Nagi, eik į mano kabine
tą, girtuokle.
- Nežinojau, kad ji dar ir geria, - nutęsė Baturino paly
dovas, - maniau, kad tik kvailystes krečia.
- Aš pats nežinojau, - buvo bepradedąs Julijus, - pala, ar
jūs pažįstami?
- Išsyk paaiškinti bus sunku, - iškošė Kostinas, - dviem
žodžiais visko nepapasakosi. Lempa, ką čia veiki?
- Į-į-įsidarbinau grimuotoja, - mėginau išsukti uode
gą. - Darbą radijuje praradau ir...
Vovka linktelėjo ir atsigręžė į Baturiną:
- Būkite malonus, nuveskite ponią Romanovą į savo ka
binetą. Kuriame jis aukšte?
- Pirmame.
- Blogai. Ar ant lango yra grotos?
- Taip, - atsakė vis dar nieko nesuvokdamas Julijus.
- Puiku. Tuoj pat ją ten nuveskite, užrakinkite, raktą pa
siimkite. Lempa, keliauk.
Supratusi, kad priešintis beprasmiška, nusekiau paskui
direktorių.
Gerai, kad tarnybinis Julijaus kabinetas buvo įrengtas su
visais patogumais, be rašomojo stalo, čia buvo ir didžiulė
sofa. Ji visiškai nederėjo prie griežto interjero: buvo plati,
minkšta, apstatyta pagalvėlėmis ir atrodė lyg kurtizanės
guolis, o ne administratoriaus kabineto baldas. Ant žur
nalinio stalelio stovėjo vandens buteliukai, ant palangės -
elektrinis virdulys ir tirpios kavos indelis, o šalia - vaza su
saldainiais. Man negrėsė mirti iš bado ir troškulio.
Iš pradžių lyg ir ketinau pasimėgauti kava, bet vėliau atsi
guliau ant sofos, po galva pakišau porą pagalvėlių ir netikė
tai užsnūdau. Be to, užmigau taip giliai, lyg būčiau išgėrusi
stiprių migdomųjų.
Jei kuris nors jūsų lovoje miega kartu su šunimi, tas ge
rai žino: naminiai gyvūnėliai naktį yra įpratę virsti sunkiais
akmenimis. Net mažytis kačiukas kažkodėl tampa sunkus
lyg svertų centnerį. Be to, mūsų numylėtiniai miegodami
vengia net krustelėti. Aš niekada negaliu ramiai ištiesti
kojų, bemat prisiliečiu prie Muljanos. Mopsės pastumti ne
įmanoma, net jei ją paspirtum į viršų, ji vis tiek šleptelėtų
į tą pačią vietą. Todėl aš įpratau miegoti išsirangiusi lyg Z
raidė. Patikėkite, tai nėra labai patogu. Pasijuntu laiminga
tik tuomet, kai Mulia nušlepsi į virtuvę atsigerti vandens.
Tada galiu ramiai apsiversti ant kito šono ir pailsinti nutir
pusias kūno dalis.
Kaip tik dabar ir mėgaujuosi tokia saldžia akimirka. At
siguliau ant nugaros, atsikvėpiau... ir išgirdau Vovkos balsą:
- Pasirodo, tu knarki!
324 Darja Doncova
Visiškai nesuvokdama, ką majoras veikia mano miega
majame, atsimerkiau, išvydau rašomąjį stalą, kėdes ir bemat
prisiminiau: juk guliu ant sofos Julijaus Baturino kabinete.
- Ar ieškai Tinos Burskajos žudiko? - griežtai paklausė
Kostinas.
- Ne, - vėl prisiminiau gebanti meluoti.
- Nemeluok.
- Įsidarbinau grimuotoja!
- Išties, labai juokinga!
- Norėjau išbandyti, ar tinku šiai profesijai.
Vovka atsisėdo į fotelį.
- Lyg nežinočiau, kad sutiktum badauti, kad tik galėtum
kaišioti nosį ten, kur tiriamos bylos.
- Ne, apie Burskają nieko negirdėjau.
- Visiškai?!
- Taip.
- Lempa!
-K ą?
- Ar turi sąžinės?
- Žinoma.
- Tada bakstelėk jai, tegul atsibunda, - paliepė Kostinas, -
ir tave sugėdina.
- Nedrįsk manęs barti, - šniurkštelėjau nosimi.
Labai gerai žinau, kad Vovka negali pakęsti ašarų. Dabar
pats metas panaudoti šią stipraus poveikio priemonę. Bet
majoras staiga nusijuokė:
- Lampadėle, buvo toks Stanislavskis. Kartais repeticijo
se jis aktoriams sakydavo: „Netikiu.*'
- Aš nemeluoju.
- Visai neketinau tavęs barti.
- Tikrai? Tada kodėl liepei mane užrakinti?
- Man reikalinga tavo pagalba, - pareiškė Kostinas, ne
kreipdamas dėmesio į klausimą, - mūsų skyrius tiria Tinos
Burskajos bylą. Žinodamas, kad esi greita ir visur suspėji,
manau, kad daug ką nuveikei ir šiose lenktynėse mane ap
lenkei. Nagi, papasakok...
- Ką? - uoliai dėjausi kvailute. - Dievaž, nėra ką pasa
koti.
Staiga Vovka susikūprino.
- Aš laukiu, kol paaukštins laipsnį. Kiek galiu majoru tar
nauti? Bet, regis, nematysiu naujų antpečių, nes uždelsiau tir
damas Burskajos bylą. Tikėjausi, kad man padėsi...
- Žinoma, - karštai sušukau, - visada pasiruošusi tau
padėti, jei tik tau reikia, klausykis! Galiu pasakyti žudiko
vardą.
- Nagi!
- Pavelas Zakrevskis.
- Kas jis?
Patenkinta sukikenau:
- Tu buvai teisus, posūkyje visus aplenkiau. Burskajos
sūnus.
- Valentinos ir Semiono?
- Pavelas - Tinos vaikas. Nors gal geriau pradėkime viską
iš eilės! - sušukau. - Žinai, kaip įsipainiojau į šią istoriją?
- Net numanyti negaliu, - papurtė galvą Vovka.
- Žana paprašė padėti.
- Žana?
- Taip, būtent ji. Juk žinai, kad jaučiu pareigą padėti kiek
vienam žmogui.
- Aha, - linktelėjo Vovka, - apie šią nuostatą ir gyve
nimo šūkį „Svetimų bėdų nebūna" ne kartą esu girdėjęs iš
ponios Romanovos lūpų. Bet kaip tu susidūrei su Žana?
- Gal išvirtum kavos, - šyptelėjau, - tiesa, nekenčiu tir
pių gėrimų, bet blogiausiu atveju gersiu ir tokią kavą.
Vovka nuėjo prie virdulio, o aš atsisėdau į fotelį ir mėgi
nau savo penkiais pirštais susišukuoti plaukus, baigiau šį
kvailą užsiėmimą ir pradėjau pasakoti.
326 Darja Doncova

Pasikalbėjusi su Vovka Baturino kabinete aš visą savaitę
sėdėjau namų arešte. Kostinas su manimi pasielgė negailes
tingai. Tiesą sakant, supykau ant majoro.
Nusprendžiau jam padėti ir išdėsčiau viską, ką žinojau,
atidaviau diktofoną, užrašus, visų žmonių, su kuriais kal
bėjausi, adresus ir telefonus, nenuslėpiau net savo logiškai
išmąstytų išvadų, pagaliau pasakiau žudiko vardą. Bet kas
iš to?
Mane tikrąja to žodžio prasme užrakino namuose, atėmė
buto ir automobilio raktus. Viršutinius drabužius, aulinu
kus ir kitą avalynę Vovka nusinešė j savo namus. Jis tik tars
telėjo: „Taip bus patikimiau/'
Julečka ant manęs širsta dėl varnalėšų aliejaus, kurj iš
plaukų ir Irisiuko kailio labai sunkiai išplovė. Kaimynės
Veros duotas patarimas buvo veiksmingas, jorkšyras liovėsi
kasytis.
Septynias dienas kankinausi ir šlaisčiausi po butą, iš
nuobodulio net sutvarkiau namus, bet penktadienio vaka
rą, apie aštuntą valandą, mane apėmė neviltis. Ką veikti?
Kambariai išlaižyti iki blizgesio, penkių patiekalų pietūs jau
šaldytuve, visi drabužiai išskalbti ir išlyginti, šunys išpraus
ti, o kai kurie net sušukuoti. Ką veikti? Žiūrėti televizorių?
Daugiau negaliu spoksoti į ekraną, o knygas jau perskai
čiau visas. Be to, ar įmanoma antrą kartą skaityti detektyvą?
Žudiko vardas jau žinomas. Taip, dabar aišku, ką reikėtų
rinktis, jei man būtų pasiūlyta: sėdėti užrakintai be darbo
ar vergauti daugiairkliame kariniame laive. Nedvejodama
pasirinkčiau vergystę ir sėsčiau mojuoti irklais, nes be dar
bo galima mirti iš nuobodulio.
Labai nusiminusi nusprendžiau dar kartą sušukuoti Ra-
miką, paėmiau šepetį, bet tuo metu prieškambaryje išgir
dau balsus. Pamiršusi šunį, akimoju puoliau ten.
Prie kabyklos stovėjo nepažįstamas maždaug keturiasde
šimties metų šviesiaplaukis vyras.
- Sveiki, - mandagiai tarė jis.
- Susipažink, Lampadėle, - linksmai sušuko Vovka, - tai
Lisica!*
Nebuvau nusiteikusi kalbėti su majoru, todėl tik pasitei
ravau:
- Kur lapė?
Šviesiaplaukis šyptelėjo:
- Tai aš. Mano pavardė tokia, Lisica. Susipažinkime, Ju
rijus Lisica.
- Lempa Romanova, - linktelėjau, - toks mano vardas,
Lempa.
- Labai mielas vardas, - linktelėjo Jurijus.
- Man malonus jūsų komplimentas, - pati nesupratau,
kodėl supykau.
- Ramiai, ramiai, - sukikeno Kostinas, - jei vienam iš
tėvų atiteko Lisicos pavardė, o kitą pavadino Lempa, tai kas
dėl to kaltas? Lampadėle, užplikyk mums arbatos, mikliai,
ir sutepk sumuštinių!
Sukandau lūpas ir, tarusi: „Pats tai puikiai moki daryti",
nuėjau į savo kambarį, atsiguliau į lovą ir nusigręžiau į sie
ną.
- Ei, Lampadėle, - šūktelėjo Vovka, žengdamas į kamba
rį, - užteks pykti, aš su dovanomis atėjau!
- Ačiū, padėk ant spintelės, vėliau jas apžiūrėsiu.
- Liaukis širdusi!
Aš atsisėdau.
- Tu mane apgavai!
- Kaip?
- Pasinaudojai tuo, kad visada esu nusiteikusi padė
ti žmogui, privertei papasakoti daugybę smulkmenų apie
Burskajos bylą, o pats! Labai šlykščiai pasielgei, įkalinai
mane namie.
* Rus. lisica - lapė. - Vert. past.
328 Darja Doncova

Vovka krenkštelėjo:
- Eime į virtuvę.
- Nė už ką.
- Ten yra dovanos! Nuostabios, apie tokias tu svajojai!
Man darėsi įdomu.
- Apie ką svajojau?
- Geriau eime, - ragino Kostinas.
Aš, degdama iš nekantrumo, paklusau.
Virtuvėje prie stalo sėdėjo Jurijus, priešais jį buvo lėkštė
su duonos gabalėliu ir sviestu.
- Kodėl nepasiėmėte nei dešros, nei sūrio? - paklau
siau.
- Tikrai? - išsprogino akis Vovka. - Kur jie yra?
Ketinau atsakyti: „Kaip visada, spintelėje po televizo
riumi", bet po maro istorijos bijojau juokauti, todėl tiesiog
tarstelėjau:
- Šaldytuve.
- Ten radau tik sviesto, - sumurmėjo Kostinas, - pati su
tepk sumuštinius.
- Ar čia tai, apie ką svajojau?
Kostinas šyptelėjo:
- Ne! Tai - jis!
Spoksojau į sutrikusį ir akis nudelbusį Lisicą.
- Jis? Kaip tai reikėtų suprasti?
- Tu visada tokio norėjai, - pareiškė Vovka.
- Aš visiškai nesiruošiu tekėti, - sucypiau, - tegul išeina!
- Aš vedęs! - sušuko Jurijus.
- Juo labiau!!!
- Lampadėle, - sukruto Vovka, - kodėl tau į galvą išsyk
šauna kvailos mintys? Kas kalba apie vestuves?
- Ačiū tau, - visiškai supykau, - kam atvedei tą mešką?
Siūlai man jį į meilužius?
Vovka sumirksėjo, o Jurijus skubiai atsakė:
- Jokiu būdu! Be to, aš ne Meška, o Lisica!
- Nors ir kiškis būtum, - tarstelėjau, - raudonas, pliuši
nis! Neturėtum jokių šansų!
- Gal ji pakvaišusi? - ramiai paklausė Vovkos svečias.
- Ne, - atsakė majoras, - tiesą sakant, kai kuriais atvejais,
ji dažnai užsispyrusi laikosi vienos versijos, kitų nemato.
Bet žinau, kaip ją suvaldyti, tuoj ji elgsis švelniai ir meiliai.
Man užtemo akys. Gal stverti keptuvę ir trenkti Vovkai
per makaulę? Gal geriau griebti samtį, jis - metalinis ir pi
gus, o keptuvė su neprisvylančia danga kainavo labai bran
giai, dar smūgiuodama pažeisiu tefloną!
Tada Kostinas iškilmingai pareiškė:
- Tu buvai teisi visais atvejais, išskyrus vieną: Tiną nužu
dė ne Pavelas Zakrevskis.
Klestelėjau ant sofos.
- Tai kas?
- Galiu papasakoti.
- Kalbėk.
- Ar sutepsi sumuštinių?
Negaišdama puoliau prie šaldytuvo, ištraukiau dešros ri
tinį ir sparčiai lyg automatas pradėjau raikyti.
Vovka patenkintas krenkštelėjo ir pradėjo pasakoti:
- Jei nori sužinoti, kas žudikas, pirmiausia turi savęs pa
klausti: kam naudinga atsikratyti žmogaus. Ar taip?
- Iš esmės taip, - linktelėjau.
- Tina Burskaja iš tikrųjų turėjo sūnų, pagimdė jį labai
anksti. Juk visą šią istoriją tu žinai. Pradėsiu pasakoti nuo
tos vietos, kai Pavelas išėjo iš namų.
Pasikalbėjęs su Karolina Karlovna, jaunuolis grįžo namo,
nuėjo į Irinos Konstantinovnos kambarį ir pradėjo rausti
jos daiktus. Jevgenijus, šlovinęs motiną lyg Dievą, nieko ne
buvo išmetęs: nei suknelių, nei knygų, nei menkniekių. Jis
tik paprasčiausiai užrakino miegamąjį, o Albinai įsakė: „Čia
nevaikščiok.*' Žmona, beprotiškai dievinanti vyrą, nesiryžo
jam prieštarauti. Bet Jevgenijus padarė vieną didelę klaidą:
330 Darja Doncova
užkonservavo motinos kambarį, bet neperžiūrėjo jos daik
tų. Tikriausiai jam atrodė nepadoru kaišioti nosį į velionės
spintą. Gal jis turėjo ir kitą priežastį, nes mes žinome tik
faktą - Irinos Konstantinovnos miegamajame interjeras
ilgai buvo toks pat, koks ir jai gyvai esant. Spintelėje prie
lovos ji laikė dienoraštį. Garbaus amžiaus ponia jį rašė visą
gyvenimą. Irina kiekvieną vakarą aprašydavo dienos įvy
kius. Mirtis ponią ištiko staiga, ji nespėjo sunaikinti doku
mento, o Jevgenijus nežinojo, kad motina rašė dienoraštį.
Regis, ji niekam apie jį nebuvo pasakojusi.
Ieškodamas velionės užrašų knygelės, Pavlikas pravėrė
spintelę ir išvydo stirtą sąsiuvinių. Labai greitai, vos per
skaitęs memuarus, jis sužinojo visą tiesą apie Albinos ir
Jevgenijaus santuoką, apie įvaikintus Dimą ir Valią. Dieno
raštyje buvo užsiminta ir apie akušerę Zinaidą, nurodytas
jos adresas ir telefonas...
Jaunuolis, apstulbęs dėl tokių naujienų, išėjo iš namų.
Prieš išeidamas, jis atliko du veiksmus. Pirmasis gana su
prantamas - užsirašė Zinaidos adresą ir telefoną, o an
trasis buvo nedoras. Pavelas iš Irinos Konstantinovnos
papuošalų dėžutės paėmė porą brangių žiedų. Jis pardavė
žiedus, išsinuomojo butą, įstojo į kirpėjų mokyklą ir mė
gino pradėti stilisto karjerą. Keletą metų Pavelas kapano
josi skurde, vėliau po truputį atsitiesė. Jis dirbo įvairiose
kirpyklose, turėjo klientų, bet visgi dirbo svetimam dėdei.
Iš amato jis nei šlovės, nei pinigų nesusikrovė. Savo tikros
motinos Pavelas neieškojo, Zinaidai neskambino. Perska-
tęs Irinos Konstantinovnos dienoraštį, jis baiminosi gimi
naičių, todėl tvirtai nusprendė gyventi vienas. Jevgenijaus,
Albinos, Karolinos ir Jakovo istorija vaikiną labai sujau
dino, užgavo širdį - jeigu iš meilės sūnui Irina Konstanti
novna pasmerkė būti nelaimingus daugybę žmonių: Albi
ną, Karoliną, vaikus, tai Pavlikui meilės apskritai nereikia.
Tikriausiai jo motina buvo patvirkusi boba, tad nelabai
apsidžiaugtų pamačiusi suaugusį sūnų. Pavelo gyvenime
prošvaisčių nesimatė: jis skurdo, karjera nesiklostė, jau
tėsi vienišas. Zakrevskis, nors atrodė linksmas, mielas,
nenorėjo turėti nei draugų, nei meilužių. Ne, jis nebuvo
asketas, bet kai tik suvokdavo, kad mergina pavergia jo
širdį, bemat liaudavosi draugavęs. Jo atmintyje iškildavo
Irinos Konstantinovnos dienoraščio eilutės: „Tegul visas
pasaulis paplūsta ašaromis, bet mano sūnus privalo būti
laimingas.11Tokios meilės Pavelas netroško.
Kaip ir daugelį žmonių, sėkmė jį aplankė netikėtai. Kartą
viena klientė paklausė:
- Ar dirbtum klientų namuose?
- Kodėl gi ne, - atsakė Pavelas, - už dvigubą mokestį
dirbsiu, kur tik reikės.
- Puiku, - nudžiugo ponia, - ar esi girdėjęs apie aktorę
Tiną Burskają?
- Iš serialo „Juosta"? Ji ten vaidino pagrindinį vaidmenį.
- Teisingai, - linktelėjo klientė. - Tiną gerai pažįstu, jos
kirpėjas susilaužė koją, gal gali šiandien ją sušukuoti?
- Po trečios valandos galiu, - linktelėjo Pavlikas.
Taip jis atsirado pas Burskają. Pirmiausia Tina jam pa
reiškė:
- Esu alergiška visiems plaukų dažams, išskyrus chną,
basmą ir kitas liaudiškas priemones.
Pavelas šyptelėjo:
- Mat kaip! Kai tenka klientėms dažyti plaukus, aš irgi
kenčiu nuo alergijos. Beje, dabar yra platus dažų pasirinki
mas. Kaip jus sušukuoti?
Tina irgi šyptelėjo:
- Gražiai ir atsargiai. Pakaušyje po plaukais turiu didelį
apgamą, būkite atsargus, neužgaukite, štai čia...
Pavlikas vos neišmetė šukų. Jis irgi tokį turėjo, be to, toje
pačioje vietoje kaip ir Tina. Kirpėjas, atsargiai sušukavęs
naująją klientę, pažvelgė į veidrodį ir aiktelėjo: į jį žvelgė du
332 Darja Doncov.i
visiškai vienodi veidai. Tokie patys platūs skruostikauliai,
aukšta kakta, plona nosis, išraiškingos šnervės, mažas sma
kras su duobute, didelės dangaus mėlynumo akys. Labiau
siai Pavelą nustebino tai, kad jos dešinės ausies kriauklė irgi
buvo šiek tiek kreivoka.
Įvertinęs tai, ką išvydo, prisiminęs apgamą ir alergiją da
žams, Pavelas pradėjo veikti. Žinoma, visa tai galėjo būti
paprasčiausias atsitiktinumas. Be to, jį trikdė Tinos amžius,
nes išeitų, kad ji vaiką pagimdė (jei, žinoma, apskritai jį
gimdė) būdama moksleivė. Kodėl Pavelas iškart nuspren
dė, kad Tina yra jo motina? Gal kažką pajuto? Jis pats dabar
negali paaiškinti, kodėl puolė ieškoti Zinaidos.
35 SKYRIUS
Likimas nusprendė apdovanoti jauną vyrą už visus pra

radimus ir vargus. Zinaida pasirodė esanti gyva, negana to,
ji buvo guvaus proto ir Pavlikui pavyko ją prakalbinti.
- Taip, - tarė ji, - Tina Burskaja yra tavo motina, tai tie
siog mistinė istorija!
- Kokia? - įsitempė Pavelas.
Zinaida atsiduso:
- Iš pradžių aš Irinai Konstantinovnai padėdavau. Ne
klausk, kas mudvi siejo, vis tiek nepasakosiu. Būtent aš iš
pradžių suradau Dimą, vėliau - Valią ir sutvarkiau vaikų
dokumentus. Visada turėjau plačių ryšių. Jau po Irinos
Konstantinovnos mirties labai gerai suvokiau, kad Jevgeni
jus, kuris kreipėsi į mane pagalbos, nepajėgs gyventi su jo
motiną netyčia nužudžiusią įdukra, tad jai suradau Burskių
šeimą. Gavau suklastotus dokumentus - Evelinos Burska
jos vardu išduotą gimimo liudijimą ir Valentinos Zakrevs-
kajos mirties liudijimą.
- Nieko nesuprantu! - nustėro Pavelas.
Tuomet Zinaida papasakojo apie Irinos Konstantinovnos
mirties aplinkybes.
- Štai kokius pokštus kartais iškrečia likimas, - dūsavo
akušerė. - Po daugelio metų pas mane vėl atvyko Jevgenijus
ir vėl paprašė, kad rasčiau jam vaiką. Vos jis spėjo išvažiuo
ti, kai atlėkė Tonia Burskaja ir raudodama pradėjo pasakoti,
kad Tina nėščia, o abortą daryti esą per vėlu. Aš išsyk pa
žadėjau: rasiu mažyliui šeimą. Štai kaip atsitinka! Iš pradžių
už didžiulius pinigus Tonia ir Grigorijus apsiėmė auginti
Valią, kurią jie pavadino Evelina. Burskiai labai norėjo gauti
naują butą, ir jie jį gavo todėl, kad aš jiems pagelbėjau. O
vėliau Tinos sūnus atsirado pas Jevgenijų. Gyvenimas kar
tais iškrečia tokių išdaigų. Beje, tikros berniuko motinos
vardo Jevgenijus nežinojo, tave atidaviau jam jau su nauju
gimimo liudijimu, šis buvo išrašytas Pavelo Zakrevskio var
du. Motina - Albina, tėvas - Jevgenijus. Be to, Toniai Burs-
kajai nepasakiau, kokioje šeimoje augs anūkas. Jos, beje, tai
nedomino, dingo - ir gerai.
Iš Zinos Pavelas nuvyko pas Burskają ir pareiškė:
- Aš esu jūsų sūnus.
Valentina iš pradžių išsigando, po to nepatikėjo ir nubė
go pas vyrą. Prieš tuokdamasi ji jaunikiui papasakojo apie
gimdymą. Semionas pasikasė pakaušį ir liepė žmonai ir Pa
velui atlikti genetinę ekspertizę.
- Neprieštarauk, - patarė jis žmonai, - jei vaikinas yra
sukčius, jis išsigąs ir atsisakys, o jei nuoširdžiai tiki šia ne
įtikėtina istorija, bus geriau, jei turėsime dokumentą, ku
riame juodu ant balto bus parašyta, kad judu esate artimi
giminaičiai.
Pavelas išsyk sutiko pasidaryti tyrimą. Taip Tina sužino
jo, kad išties yra jo motina.
Semionas apstulbo dėl tokios tiesos ir įsakė visiems ty
lėti. Burskaja padėjo Pavlikui įsitvirtinti, stengėsi, kad sū
nus stilisto paslaugas galėtų siūlyti teatro ir pramogų verslo
334 Darja Done o' a
aplinkos žmonėms. Bemat pasklido gandai, bet Semionas
tarė:
- Geriau tegul kiti mano, kad esi neištikima žmona nei
kažkada kūdikį palikusi motina. Pirmu atveju žmonės pa-
pliaukš liežuviais ir pamirš, o antruoju - tavo įvaizdis bus
nepataisomai sugadintas, ir nebegalėsi reikštis ankstesnia
me amplua.
Netrukus Pavelas sutiko Žaną. Zakrevskis pirmą kartą
gyvenime įsimylėjo, nevykėlė aktorė jam atsakė tuo pačiu.
Tina labai troško išpirkti savo kaltę prieš sūnų, ir tas troški
mas virto manija. Ji stengėsi merginai visaip padėti, ieškojo
protekcijų, tad vėl pasklido kalbos. Nežinia, kuo viskas būtų
pasibaigę, bet tada žuvo Tina, o netrukus mirė Semionas.
- Ar jis mirė natūralia mirtimi? - pertraukiau aš.
- Taip, - linktelėjo Kostinas, - abejonių neliko, jį ištiko
gilus infarktas. Semionui seniai skaudėjo širdį, jis tiesiog
neišlaikė, jokio kriminalo čia nėra.
Seife, beje, radome testamentą, jame yra nurodytas turto
paveldėtojas. Prie dokumento buvo prisegta genų eksperti
zės išvada ir ilgas laiškas, kuriame buvo parašyta, kad Za
krevskis yra Burskajos sūnus.
- Štai! - džiugiai sušukau. - Jis ir yra žudikas! Kieno pi
nigai? Kieno namas? Juk tu sakydavai: „Surask tą asmenį,
kuriam būtų naudinga Burskajos mirtis.1*
- Ne, - atsakė Volodia, - Pavelas nuoširdžiai pamilo Tiną
ir Semioną, dėl to jis dabar net į ligoninę pateko.
- Jis meluoja!
- Jis turi alibi.
-Kokį?
- Ar Tina mirė išgėrusi vandens?
- Taip... Pavelas pakišo butelį, paėmė rekvizitininkės Ali
sos padėtą „Duar“ vandenį ir...
- Padėjo „Rečnoj“ vandens butelį? - šyptelėjo Vovka. -
Lempa, Pavelas su Tina artimai bendravo ir žinojo, kad ji
geria tik „Duar“ vandenį. Butelius sukeitė kitas žmogus,
kuris nežinojo aktorės įpročių.
- Pavelas buvo tikras, kad Burskaja, būdama scenoje, iš
gers bet kokį vandenį, - tvirtinau aš, - o skandalo nekels,
nes jau bus mirusi!
- Mineralinio butelį kažkas pakeitė likus porai minučių
iki tau išeinant į sceną. Tuomet, kai Tina gėrė vandenį, Pa
velas buvo visiškai kitoje vietoje!
- Kur?!!
- Civilinės metrikacijos biure.
- Kur?!!
Vovka atsiduso.
- Pavelas labai myli Žaną. Jis, nieko nesakęs motinai, nu
sprendė pasipiršti merginai. Jis net susitarė su biuro dar
buotojomis, joms užmokėjo, ir šios sutiko pažeisti taisykles,
pasilikti po darbo ir tyliai, paslapčia sutuokti porą. Pavelas
norėjo nustebinti Žaną. Viską parengė ir paskambino jai
mobiliuoju telefonu, ši kaip tik buvo jūsų namuose.
Žana atsiliepė ir išgirdo:
- Mieloji, nedelsdama atvažiuok, tavęs laukiu prie civi
linės metrikacijos skyriaus su gėlėmis, kviečiu į mudviejų
vestuves! Rankose laikau dėžutę su žiedais.
- Štai kodėl ji paliko Irisiuką! - sušukau.
- Taip, - linktelėjo Vovka, - galvotrūkčiais išlėkė pas
mylimąjį karščiuodama, net pamiršusi, kad serga, užtren
kė duris... Apie šunelį net neprisiminė! Tik kiškį pasičiu
po. Po visų šių įvykių Žana buvo įtikėjusi, kad raudonas
ilgaausis - jos talismanas, ir su juo niekada nesiskyrė.
Pirmiausia jis ją nuo mirties išgelbėjo, o vėliau, tą pačią
dieną, Pavlikas jai pasipiršo. Ne, kiškio ji niekaip negalė
jo pamiršti. Jis tikrai jai nešė sėkmę, o Irisiukas iš atmin
ties išgaravo. Tuo metu, kai prasidėjo spektaklis, Pavlikas
Žanai ant piršto movė žiedą. Žinoma, Zakrevskis n e la b a i
gražiai elgėsi, kad nepasakė motinai apie savo sumany
336 Darja Doncova
mą, bet jis labai norėjo vesti savo mylimąją ir tikėjosi, kad
Burskaja jam atleis.
- Štai kodėl Žana paskambino Alisai ir pasakė: „Aš esu
rojuje!"
- Aha, ji nežinojo, kad Tina mirė, tad jiedu su Pavliku
laiką leido viešbutyje. Išgirdusi apie tai, kas įvyko, Žana iš
sigando. Pavlikas, palikęs jaunąją žmoną viešbutyje, išlėkė
į teatrą. Bet pakeliui, tiesiog gatvėje, jam pasidarė bloga ir
jį išvežė į ligoninę. Žana paskambino vyrui, ragelį pakėlė
greitosios pagalbos gydytojas ir tarstelėjo:
- Paplepėsime vėliau!
Vėliau mobilusis telefonas apskritai buvo išjungtas.
Žana išsigando iki sąmonės netekimo. Ji pamanė, kad
Pavliką suėmė, o ji bus kita, kurią irgi sulaikys...
- Nesąmonė! - pašokau.
- Aš jos elgesio nevertinu, tik pasakoju, ką Žana darė, -
susiraukė Kostinas, - ji paskambino tau. Na, o kas vyko vė
liau, pati žinai.
- Iš kur atsirado tas raudonas kiškis? - surikau.
Kostinas krenkštelėjo:
- Tina Burskaja pasinaudojo savo įtaka ir pasiekė, kad
„Apelsino11 spektaklyje Žana gautų pagrindinį vaidmenį.
Premjera turėjo įvykti po dviejų savaičių. Bet į tą patį vaid
menį pretendavo ir Sofja Sergejevna Ščepkina. Ponia reži
sieriui ir direktoriui iškėlė baisų skandalą, tad irgi pradėjo
mokytis šio vaidmens. Tina, matydama, kad Sofja nenori
nusileisti, nuėjo pas Baturiną ir pareiškė:
- Arba premjeroje vaidins Žana, arba Semionas teatrui
nebeduos pinigų.
Julijus išsigando, pasikvietė Ščepkiną ir tiesiai šviesiai pa
reiškė:
- „Apelsino" premjeroje vaidins Žana! Tu būsi atsarginė.
Sofja Sergejevna supyko ir nusprendė varžovę pakan
kinti. Nupirko gal dvidešimt didžiulių kiškių ir paskambi
no Žanai, dėdamasi serialo „Pomirtinės paslaptys*1 direk
toriumi. Suprantama, aktorė užkibo ir devintą ryto išlėkė
iš namų. Ščepkina suvaidino ir tą moterį ekstrasensę, kuri
įspėjo ją apie kiškį. Numatytą valandą Sofja Sergejevna pa
sislėpė stotelėje, pasodino ilgaausį ant suolelio ir laukė. Jos
nuomone, Žana, išvydusi kiškį, turėtų išsigąsti.
Ji tikėjosi, kad bus taip: mergina atvyks į studiją, sužinos,
kad tokio serialo nėra. Žana pradės nervintis, nes nesupras,
kas čia vyksta. Ji nuvažiuos į teatrą, o grimo kambaryje iš
vys dar vieną tokį patį kiškį. Ir vėl išgirs paslaptingos ponios
skambutį: „Nevaidink „Apelsino** spektaklyje!** Žana parva
žiuos namo, o prie durų jos lauks kiškis! Iš ryto - dar vienas!
Ir taip viskas tęsis daugiau nei dešimt dienų. Kulminacija tu
rėjo įvykti premjeros metu. Ščepkina susitarė su viena savo
gerbėja, nupirko jai bilietą pirmoje eilėje. Pirmo veiksmo
viduryje, kai Žana deklamuos tragišką monologą, moteris
privalėjo atsistoti ir avanscenoje pasodinti raudoną kiškį.
Sofja Sergejevna tikėjosi, kad aktorė, išgąsdinta idiotiškų
telefono skambučių ir nuolat visur matanti raudonus kiš
kius, pamirš tekstą ir sužlugdys premjerą. Tikriausiai jos
planas galėjo pavykti, bet Žana, išvydusi stotelėje sėdintį
žaislinį kiškį, labai išsigando, nepajėgė užvesti automobi
lio ir pajudėti iš vietos, o tai išgelbėjo jai gyvybę. Ščepkina
buvo avarijos liudininkė.
- Tai ji stovėjo stotelėje! Mačiau moterį, tik ji vilkėjo skur
džius drabužius, panėšėjo į elgetą, iš išvaizdos nieko bendra
neturėjo su nuolat besijauninančia Sofja Sergejevna.
- Lempa, - priekaištingai riktelėjo Kostinas, - juk Ščep
kina aktorė! Beje, išvydusi avariją, ji išsigando ne mažiau
nei Žana ir nubėgo šalin. Tai tiek apie raudoną kiškį, jokios
mistikos. Man čia pripasakojo visokių istorijų apie tai, kaip
aktoriai šalina savo konkurentus! Patikėk, Sofjos Sergejev-
nos išmonė dar nėra žiauriausia. Kas žinojo, kad į sankry
žą iššoks sunkvežimis, vairuojamas girto vairuotojo! Žana
338 Darja Doncova
turėtų Ščepkinai nupirkti dovanų. Sofja norėjo jai padaryti
kiaulystę, o išgelbėjo gyvybę.
- Kas visgi nužudė Tiną?
Vovka pasikasė nosį.
- Iš pradžių papasakosiu tau nežinomų dalykų. Supranti,
mada - subtilus dalykas. Niekas iš tikrųjų nesupranta, kodėl
vienas aktorius pakyla į šlovės aukštumas, o kitas, toks pat
talentingas, - niekam nereikalingas. Bet ir tas, kuris sulau
kė pripažinimo, greitai gali būti nublokštas žemyn. Užten
ka poros nesėkmingų vaidmenų, ir žiūrovas nusigręš nuo
buvusio dievaičio, o režisieriai nebekvies į kitus projektus.
Tinos Burskajos populiarumas palengva menko. Pirmas
skambutis nuskambėjo prieš porą metų, kai ji nusifilmavo
visiškai nevykusiame seriale. Semionas įspėjo žmoną:
- Atsisakyk šio pasiūlymo.
Burskaja tik numojo ranka, o vėliau dėl to labai gailėjosi.
Po kurio laiko ji išgirdo, kad kuriamas filmas pagal įžymaus
rašytojo romaną, pati paskambino režisieriui ir pareiškė:
- Esu pasirengusi imtis pagrindinio vaidmens.
Netikėtai ji išgirdo atsakymą:
- Ak, Valentina Grigorjevna, jūsų apsisprendimas - di
delė garbė mums, bet, deja, aktorė jau parinkta, su ja pasi
rašyta sutartis.
Jai tai buvo stiprus smūgis. Tina paniuro, o vyras stengėsi
žmonai padėti.
- Sakyk, - paklausė jis, - ar žinai, kodėl aktorė Kondrat-
jeva dabar vėl yra „ant bangos"?
- Pati stebiuosi, - niūriai atsakė Tina, - lyg ir buvo visai
„nurašyta", bet ne! Vėl spindi!
Semionas šyptelėjo:
- Kondratjeva išleido knygą „Mano gyvenimas didžia
jame sekse". Taip atvirai išsipasakojo, kad atviriau ir nebū
na, išvardijo daugybę pavardžių, tiesą supainiojo su melu.
Žmonės mėgsta „geltonuosius" memuarus, tad knygą nuo
prekystalių šluote nušlavė, o Kondratjeva dalijo interviu
laikraščiams, radijo stotims, televizijoms... Aišku? Todėl
ir gavo naujų vaidmenų. Išskaičiavimas aiškus: apie kvaišą
kalbama be paliovos, vadinasi, ir į filmą, kuriame ji vaidins,
plūs minios. Tau irgi reikia taip elgtis!
Tina išsižiojo.
- Išprotėjai! Juk aš meilužių neturėjau.
Semionas linktelėjo:
- Teisingai. Užtat gali papasakoti neįtikėtiną istoriją apie
netikrą seserį... Juk tau mama papasakojo tiesą! Reikia
sukurpti knygą, kurią pavadintum... e... „Garsios aktorės
šeimos paslaptys". Papasakotum apie Pavelą, atgailautum.
Įsivaizduoji, kokio atgarsio sulauktum? Laikraščių leidėjai
trimituotų lyg pakvaišę, žmonės į „Leo“ pulkais plūstų!
- Nė už ką, - nukirto Tina.
- Tiesa gali paaiškėti ir tau nenorint, - priminė Semio
nas. - Akušerė Zinaida daug metų tyli, bet gali sumanyti
informaciją parduoti laikraščiui.
- Ji pati iki ausų prisidirbusi, - riktelėjo Tina, - tokius
dalykus neteisėtai suko! Tylės lyg pelytė po šluota!
- Juk Pavelui ji pasakė tiesą! - priminė Semionas.
Burskaja susimąstė.
- Kažkada ji pas mane buvo atėjusi su puokšte gėlių, pra
šė bilieto į jubiliejinį spektaklį.
-Otų?
- Pasiunčiau ją kuo toliau.
- Blogai! Dabar senė ant tavęs pyksta, - tarė Semionas, -
geriau pačiai papasakoti nemalonią tiesą, nei vėliau teisintis.
- Kol kas nesu pasiruošusi!
- O dabar ir nereikia, - linktelėjo vyras, - tai nėra taip
paprasta, iš pradžių reikia surinkti duomenis. Vadinasi, gy
vensime kaip gyvenę, o knygą rašysime. Jokių užuominų
apie giminystę su Pavelu, visi tylime, nes leidinys turi pada
ryti sprogusios bombos įspūdį.
340 Darja Doncova
Pavelas, kuriam girdint vyko šis pokalbis, linktelėjo, o
Tina, šiek tiek padvejojusi, atsakė: „Gerai."
Semionas kreipėsi į „Marko" leidyklą, redaktoriai susido
mėjo šiuo projektu ir jį įgyvendinti pavedė merginai Vladai,
labai gerai mokančiai rašyti tokias istorijas. Vlada yra talen
tinga, ji ne tik gerai valdo plunksną, bet dar moka rinkti
faktus, atskleisti svetimas paslaptis, iškapstyti kruopščiai
slepiamas tiesas.
- Ji buvo atėjusi pas Varvarą Michailovną ir pavogė nuo
traukas! - sušukau.
- Teisingai, - patvirtino Vovka, - bet mergina buvo atė
jusi ir pas Albiną, ją įbaugino. Ožeška suprato, kad Vlada
žino labai daug. Negana to, norėdama iš garbaus amžiaus
moters išpešti kuo daugiau informacijos, mergina pamela
vo. Ji pasakė, kad knygos rankraštis jau parašytas, bet lei
dykla nenori jo spausdinti, kol nebus patikrinti stulbinami
faktai. Albina išvijo Vladą, pareiškusi: „Dink iš čia, visa tai
netiesa." Mergina išėjo, o Ožešką apėmė panika, dėl to, kad
jos paslaptys išaiškės. Būtina skubiai sunaikinti rankraštį.
Nors Albina ir buvo gudri, bet jai po vyro mirties „pavažia
vo stogas", ji nepagalvojo, kad tų įvykių liudininkų jau nėra.
- Pala, - pertraukiau aš, - Albina mirė baisia mirtimi!
Ilgą laiką gulėjo nepalaidota bute.
- Ne! - sušuko Kostinas. - Viskas buvo ne taip. Name,
kuriame didžiąją gyvenimo dalį nugyveno Ožeška, lifti
ninke dirbo Starkina. Kai Albina išvijo Nastią ir Pavliką,
pasisamdė liftininkę, kad ši pas ją dirbtų tarnaite. Kaip tik
tuo metu namą nustojo tinkamai prižiūrėti, buvo atleisti
budėtojai, tad Starkina kartą per dvi savaites užsukdavo pas
Ožešką: tvarkydavo, skalbdavo, visaip padėdavo.
Po Vlados vizito išsigandusi Albina pasiūlė Starkinai:
- Gal norėtumėte gyventi čia mano pavarde, o aš per-
sikraustyčiau į jūsų butą, mes paprasčiausiai pasikeistume
pasais. Mudvi esame panašios, vienodai pražilusios, turime
ovalo formos veidus. Su kaimynais aš nebendrauju, jūs -
irgi.
Pasiūlymas buvo gana keistas, bet skurdžiai gyvenanti
ir visiškai vieniša Starkina sutiko net nepamąsčiusi. Viena
vertus, Albina Felicatovna pasiūlė įspūdingą sumą, antra
vertus, jai tektų gyventi gerame bute, tarp gražių daiktų, be
to, Starkina senatvėje suvaikėjo. Ji Ožeškos siūlyme įžvelgė
vien teigiamus dalykus ir sutiko.
- Iš kur Albina turėjo pinigų? Juk ji seniai gyveno vien iš
pensijos?
Albina rado brangius anytos papuošalus, pardavė paveiks
lus, juos pakeitė reprodukcijomis. Ji užsidirbo solidžią sumą.
Ožeška nesibaimino, kad viskas paaiškės. Ji seniai su nie
kuo nebendravo, Starkina irgi neturėjo nei giminių, nei bi
čiulių. Be to, ji žinojo, kad sunkiai serga ir ilgai negyvens.
Mirs svetima pavarde - ir jokių pėdsakų.
- Kartą Varvara Michailovna kieme sutiko Ožešką ir la
bai nustebo, kad ši taip pasikeitė, - sušnibždėjau.
- Aha, - pritarė Vovka, - tai buvo Starkina. Bet liežuvau
toja nieko neįtarė, nes nusprendė, kad seniai matytą mote
rį neatpažįstamai pakeitė senatvė ir marazmas. Bute buvo
rastas Starkinos kūnas, o dar prieš šiai mirštant Albina įsi
darbino „Leo“ teatre. Ji ketino įgyti Tinos prielankumą, ap
silankyti jos namuose ir pavogti rankraštį!
- Ko ji bijojo, juk po Starkinos, kurią visi manė esant
Ožeška, mirties išleista knyga neturėjo jos gąsdinti? - pa
klausiau.
- Neužmiršk, kad ji nesielgė visiškai adekvačiai, ji buvo
įsitikinusi, kad išleidus knygą visa tiesa apie ją paaiškės, -
atsakė Kostinas, - be to, Starkina dar buvo gyva.
- Kokia tiesa? Apie jos vyro polinkius ir įvaikintus vai
kus, kas čia baisaus? - nesilioviau klausinėti.
- Ko prikibai, - apmaudžiai tarė Vovka, - turėk kantry
bės! Tuoj sužinosi, ko būtent ji bijojo iki sąmonės netekimo.
342 Darja Doncova
Bijojo taip, kad net nesusivokė, jog nusikaltimų liudininkų
jau nebėra.
- Kokių nusikaltimų? - surikau.
- Lempa, klausyk ir nepertraukinėk, nes kitaip išvis nie
ko nepasakosiu! - riktelėjo Kostinas.
Kuriam laikui nutilau. Na, majore, palauk!
Vovka tęsė:
- Albina stengėsi suartėti su Tina, bet greitai suprato,
kad žvaigždė gyvena uždarą gyvenimą, neturi daug draugų,
niekas iš teatro žmonių pas ją nesilanko, tad Ožeška neturės
progos patekti į jos namus. Albina mąstė, ką daryti. Neži
nia, kaip ji būtų pasielgusi, bet vieną nelabai mielą dieną
Tinos parsivežti atvažiavo jos vyras. Semionas nėjo j teatro
vidų, žmonos laukė sėdėdamas automobilyje. Ožeška pa
matė, kaip jis išlipo iš automobilio, užsirūkė, o vėliau pro
galines duris pasirodė Vlada su cigarete rankoje. Albinai
lyg kas būtų trenkęs per galvą. Leidyklos darbuotoja yra čia,
vadinasi, darbas vyksta, reikia skubiai sunaikinti rankraštį.
Bet kaip patekti į namą? Ir tada inteligentiškai senutei į gal
vą šovė puiki mintis: jei nužudytų Tiną, įvyktų gedulingi
pietūs. Jie paprastai ruošiami namie, tokiu atveju taurelės
niekam negailima. Žinoma, „Leo“ aktoriai eis paminėti ko
legės, Albina irgi važiuos kartu, ir kai dauguma pasigers, ty
liai iššniukštinės namus, ras rankraštį... Be to, neliks Tinos,
neliks ir visų jos paslapčių!
- Kodėl ji nusprendė, kad knyga parašyta ranka, - abejo
jau, - tikriausiai ji buvo renkama kompiuteriu.
Vovka linktelėjo:
- Tai Ožeškos klaida. Nepamiršk, kiek jai metų, ponia
negalvojo apie kompiuterį, jos nuomone, rankraštis - tai
ranka primarginti popieriaus lapai. Geriau pradėkime vis
ką iš eilės.
Pirmoji plano dalis Albinai pavyksta puikiai. Ji žino, kaip
elgtis, nes turi patirties.
- Kokios patirties? - suklusau. - Žudymo?
- Leisk pabaigti, - pyktelėjo Vovka, - tuoj viską sužino
si. Albina žino, kad užkulisiuose stovi specialus rekvizi
tui skirtas stalas, taip pat ir tai, kad negalima liesti ant jo
esančių daiktų, ir paslepia vandens butelį. Pasislėpusi už
kulisiuose, senutė mato, kaip „Žanaa, o iš tikrųjų tu, prieini
prie padėklo. Ji girdi, kad Alisa šūkteli: „Ak, vanduo" - ir
įsitikina, kad viskas vyksta pagal planą. Alisa puola ieško
ti rekvizito, „Žana" nusigręžusi žvelgia į salę. Akimoju ant
padėklo atsiranda butelis „Rečnoj" vandens. Albina nežino
Tinos įpročių. Ožeškai nesvarbu, kokios rūšies mineralinį
vandenį ji geria. Gerai žinodama, kad dabar „Žana" įpils
į puodelį vandens ir žengs į sceną, Albina išeina, ji privalo
kaip nors sulaikyti Alisą, kad ši nespėtų atnešti vandens.
- Kam toks spektaklis reikalingas? Gal paprasčiau būtų
Tina nunuodyti grimo kambaryje?
- Senutė manė, kad ne. Butelyje buvo didelė dozė stipraus
poveikio vaistų nuo širdies. Ar žinai pagrindinį vaistininkų
postulatą? Lašelis - vaistas, o puodelis - jau nuodas. Albina
gerai žino, kad šis preparatas Tiną nužudys beveik akimoju.
Jei tai atsitiks užkulisiuose, visi bus įtariami, visus tikrins,
ją irgi, gal taip ir tiesa išaiškės. O dabar yra tikroji žudikė -
Žana. Juk ji įpylė vandens, tiesa, ant butelio nėra pirštų at
spaudų, nes aktorė mūvėjo pirštines. Tad ir Albina jį atnešė
su pirštinėmis ir, prieš padėdama ant stalo, kruopščiai nu
valė plastiką. Visas teatras „ūžė" apie keistą Tinos, Pavelo ir
Žanos meilės trikampį, todėl ir pretekstas aiškus - pavydas!
- Bet Ožeška kvailai pasielgė! - sušukau. - Ši istorija ke
lia daug įtarimų!
Vovka atsiduso:
- Lempa, dabar kalbame ne apie idealų nusikaltimą, pa
sakoju, ką manė Albina. Jai atrodė, kad žmogžudystė su
manyta ir įvykdyta puikiai. Tina mirė, su ja išnyko visos
paslaptys. Albina labai bijojo Valentinos Burskajos, labai!
344 Darja Doncova
36 SKYRIUS
Nunuodijusi aktorę, senutė dar plačiau užsimojo. Viskas

vyksta kuo puikiausiai: Žana pasislepia, jos ieško, o visi te
atro žmonės tikri - aktorė pašalino geradarę, nes siekė, kad
Pavlikas priklausytų tik jai.
Po laidotuvių kartu su visais Albina važiuoja j Burskajos
namus. Semiono mirtis prie žmonos karsto - netikėta do
vana senutei. Visi sutrikę, mirusieji artimų giminaičių ne
turi, nėra kas vadovauja gedulingiems pietums, namo šei
mininkai negyvi, kas jai sutrukdys naršyti po kambarius?
Iš pradžių Ožeškai vėl viskas sėkmingai klostosi. Albina
ramiai įeina į privačias šeimininkų valdas ir pradeda naršy
ti spintas. Paieškų įkarštyje ji išgirsta piktą balsą:
- Ei, ką čia veiki?
Siaubo apimta Albina atsigręžia ir išvysta Eveliną.
- Sumanei vagiliauti? - supyksta nusikaltėlė.
Netrukus Ožeška atsipeikėja.
- Pati ko čia atėjai? - atsikerta ji.
- Aš šeimininkė, - išdidžiai atsako Eva, - esu namo sa
vininkė.
- Jie visi mirė, - žengia atatupsta Albina.
- Aš gyva!
Ožeška šaiposi:
- Ar iš dangaus nukrito ši šeimininkė?
Tada Evelina išsitraukia pasą ir pakiša Albinai po nosimi.
- Žiūrėk! Aš - Evelina Grigorjevna Burskaja, jaunesnioji
Valentinos sesuo. Dabar čia viskas mano! Ji to tikrai nesitikėjo,
visą gyvenimą manęs, įvaikintos, nekentė, o štai kaip atsitiko...
Evelina pradeda pasakoti apie nelaimingą vaikystę. Jau
nesnioji Burskaja svaigsta nuo minties, kad pagaliau tapo
turtinga...
Ožeška vos nepraranda sąmonės, ji labai išsigąsta...
- Kodėl?! - neiškenčiau.
Kostinas atsiduso:
- Lampadėle, tu nesupratai svarbiausio dalyko! Albina ne
pirmą kartą nužudo žmogų. Taip, ji labai mylėjo Jevgenijų
ir nenorėjo, kad paaiškėtų nemaloni tiesa apie jo seksua
linius polinkius. Bet Tinos rankraštyje galėjo būti ir tokių
faktų, kurie kompromituotų pačią Ožešką. Bent jau ji taip
galvojo.
- Kokių?
- Kodėl mirė Irina Konstantinovna?
- Jevgenijaus motina? Juk šimtą kartų apie tai kalbėjome!
Ją netyčia nunuodijo mažoji Valečka.
-N e!
Išsižiojau.
- Buvo ne taip, - paniuręs tarė Vovka. - Albina neken
tė Irinos Konstantinovnos. Ožeška dievino Jevgenijų ir tik
todėl sutiko fiktyviai tuoktis. Ji tikėjosi, kad vyras galų gale
pamirš Jakovą, ir darė viską, kad būtų patraukli vyrui. Tik
Irina Konstantinovna nuolat trukdė marčiai. Iš pradžių pa
skatino Chovanskius persikraustyti į jų namą ir prakirto
duris, kad vyrai galėtų patogiai bendrauti, vėliau Albinai
užkrovė rūpestį - berniuką Dimą. Ožeška, grieždama dan
timis, vaidino laimingą šeimos moterį. Jevgenijus labai my
lėjo motiną, tiesiog dievino ją, ir Albina suprato: jei tarstelės
apie ją nors vieną kritišką žodį, mylimas Jevgenijus visiems
laikams nuo jos nusigręš. Irina Konstantinovna namie tu
rėjo nežabotą valdžią, nuolat primindavo Albinai, kad ji čia
yra visiškas niekas. Ji augino mergaitę tik iš gailesčio, o da
bar ši jai lyg priedanga: sėdėk ir tylėk, tavo vieta prie puo
dų. Kai atsirado Valečka, Albina visai įsiuto. Ji nusprendė
išsyk abiejų atsikratyti: nužudyti anytą ir atsakomybę už tai
suversti mažylei. Pati Albina į stiklinę įpylė vaistų. Kol Iri
na Konstantinovna iš balkono nešėsi šalto vandens, marti
346 Darja Doncova
išpylė buteliuką, kurį laikė apsukusi servetėle, o tada ištiesė
jį Valeckai ir tarė:
- Dabar tu pažaisk!
Mergaitė džiugiai stvėrė flakonėlį, o ant jo liko pirštų at
spaudai. Mažoji pradėjosi juo žaisti, o Albina skubiai išė
jo ir atsigulė į lovą. Viskas vyko taip, kaip sumanė Ožeška.
Dima buvo išvykęs į ekskursiją, Jevgenijus dirbo, auklės
Nastios irgi nebuvo namie. Ji buvo išsiųsta pirkti pėdkelnių,
o anuomet per valandą jų rasti buvo neįmanoma. Anastazi
ja grįžo, kai namie buvo daugybė milicininkų. Nusikaltimo
liudininkų nebuvo, įvykis buvo pripažintas nelaimingu at
sitikimu.
Tiesa, Valečka lemeno: „Mes su mama žaidėme", bet tar
dytojai tiems žodžiams neteikė reikšmės.
Valentina buvo atiduota Burskiams. Albina nežinojo,
kad Antonina pakeitė jai vardą, ir Valentina tapo Evelina.
Ji manė, kad mergaitė, kaip ir anksčiau, buvo Valia. Ožeška
labai išsigando, kai išgirdo apie Tinos Burskajos prisimini
mų knygą, todėl net nustėro, išgirdusi Vlados klausimą:
- Ar tiesa, kad jūsų anyta mirė keistomis aplinkybėmis?
Albina, kaip ir visi žmogžudžiai, bijojo būti demaskuota.
Žinoma, Valečka buvo labai maža, bet jei ji staiga kažką pri
simins ir apkaltins Ožešką?
- Kažkokia nesąmonė, - sušnibždėjau.
- Tau taip atrodo, - tarė Vovka, - nes neteko gyventi
nuolat prisimenant dvi žmogžudystes, todėl ir gali blaiviai
mąstyti. O Albinai dėl to buvo pasimaišęs protas.
- Dvi?!
- O kaip Dima? Apie jį pamiršai? Albina sėkmingai atsi
kratė Valios, bet namie dar liko Dima.
- Kuo jis jai užkliuvo?
- Na, pirmiausia Albinai berniukas buvo nereikalingas,
ji norėjo su vyru gyventi dviese. Antra vertus, vėliau Di-
močka, matydamas, kad Jevgenijus į balkoną neša ąsotį su
karštu vandeniu, bemat imdavo šaukti: „Ak, nedaryk to,
močiutė mirė todėl, kad nuėjo atsinešti vandens.11
Albina ima krūpčioti, jai kyla mintis, kad nors žmogžu
dystės metu berniuko ir nebuvo namie, jis kažką žino! Iš
tikrųjų Dima nieko nežino, jį tiesiog išgąsdino Irinos Kons-
tantinovnos mirtis, ir tiek. Ožeška, kaip visi žudikai, tik ir
mąsto, kaip atsikratyti įkalčių. Ji išsyk nusprendžia dėl visa
pikta atsikratyti ir Dimos. Ji vėl „režisuoja" nelaimingą atsiti
kimą. Vasarą, kai Dima vasarnamyje atsigula miegoti, Albina
uždaro krosnies sklendę ir išvažiuoja į rajono centrą. Kaip
visada, jai ir čia sekasi. Parduotuvėje į prekybą „išmeta" vai
kiškų batų. Ožeška atsistoja į eilę ir, nupirkusi batus jau mi
rusiam berniukui, grįžta į kaimą. Ji turi įtikinamą priežastį
pasiteisinti, kodėl užtruko taip ilgai, kad per tą laiką berniu
kas nusinuodijo smalkėmis. Juk ponia pirko sūnui batus.
Kostinas nutilo.
- Pavliką ji tiesiog išvarė iš namų, - sušnibždėjau, - ir
paskelbė, kad jis mirė.
- Aha, - linktelėjo Vovka, - kaimo taryboje nusipirko
mirties liudijimą. Vaikinui pasisekė, manau, kad ir jį būtų...
Galų gale Albina pasiekė savo, liko viena ir galėjo gyventi
savo malonumui. Jai adėgo skausmas dėl Jevgenijaus netek
ties, ponia pirmą kartą gyvenime pasijuto laiminga. Reikia
pripažinti, kad visa apimanti meilė vyrui pražudė pačią Al
biną, dėl jos ji tapo žmogžude. Laiminga Ožeška pasijuto
tik tada, kai neliko visų šeimos narių. Jevgenijaus nebebu
vo, nereikėjo kovoti dėl jo meilės. Ji galėjo ramiai gyventi
savo malonumui, nereikėjo kankintis dėl nenumalšintos
aistros, pavydo ir beviltiškumo. Jos jau nepersekiojo mintis,
kad vyras jos niekada nepamils, ji išsilaisvino iš prakeiks
mo, užmiršo praeitį. Bet staiga ši atgijo ir kėlė grėsmę jos
gerovei ir dvasinei ramybei.
- Keista, kad ji nelietė Nastios, - sušnibždėjau, - ši daug
žinojo.
348 Darja Doncova
- Bet ne viską, - įsiterpė Vovka. - Ožeška paprasčiau
siai išvijo auklę, nes suprato, kad ši neturi jokių įrodymų.
Ką galėjo papasakoti Nastia? Kad Valia buvo perduota kitai
šeimai? Juk tai nėra nusikaltimas. Kad mergaitė buvo pa
skelbta mirusi? Ne, iš pradžių Albina auklės nebijojo, jautė,
kad ji grėsmės nekelia. Bet kai pasirodė Vlada, senutė išsi
gando ir paskambino Nastiai, prisistatė... Karolina Karlov
na, iš auklės dukters išgirdo, kad motina mirė, ir nurimo!
Iki susitikimo su Evelina Albina buvo visai rami, jai atrodė,
kad neliko jokių nusikaltimo pėdsakų. Net knygos rankraš
tis jos jau nebaugino. Žinoma, būtų gerai rasti memuarus
ir sudeginti, bet po netikėtos Semiono mirties jie nebėra
reikšmingi. Kas dabar norės juos leisti? Todėl neradusi ran
kraščio Ožeška labai neišgyveno, bet sutiko Eveliną. Išgir
dusi pakilų nusikaltėlės pasakojimą - ji dabar pasiryžusi
kiekvienam sutiktam žmogui smulkiai išdėstyti savo bio
grafiją - Albina apstulbusi suvokia: įvyko klaida! Mergaitė
Valečka yra gyva, štai ji!
Reikia nedelsiant jos atsikratyti. Tina Burskaja - ne
toji Valia! Vadinasi, Albina be reikalo nužudė aktorę! Per
patį pokalbio įkarštį pasirodo kambarinė, tada apsaugi
ninkas ir išprašo lauk Ožešką ir Eveliną. Ši mojuoja pasu
ir šaukia:
- Dabar aš esu jūsų šeimininkė!
Apsaugininkas ramiai atsako:
- Gal ir taip, kol kas nieko nežinau, lipkite į pirmą aukštą.
Jei bus liepta dirbti jums - nesiginčysiu, bet kol kas jūsų
nurodymų nepaisysiu.
Įširdusi ir keikdamasi Eva išeina, Albina nuseka paskui
ją. Ožeškai į galvą šovė mintis, ji - tokia pati. Anksčiau Al
bina anytą nužudė, į vandenį įpylusi vaistų, tą patį padarė
ir Tinai, dabar - Evos eilė. Ožeška rankinėje turi vaistų
buteliuką, pati vartoją šiuos senus, gerai žinomus vaistus.
Todėl senutė, nieko nelaukusi, supila buteliuką į konjako
taurę, pasiima dar vieną, prieina prie Evos ir nuolankiai
prabyla:
- Atleiskite, gal išgerkime už draugystę. Dabar jūs čia šei
mininkė, greitai įsikelsite, čia gyvensite. Linkiu jums laimės
šiuose namuose.
Evelina, nenujausdama klastos, stveria taurę. Ji seniai ne
begeria, būgštauja dėl savo sveikatos, bet pretekstas labai
svarbus - ana jie, turtai! Ir moteris vienu mauku užsiverčia
taurę. Po kelių akimirkų jai pasidaro bloga, bet, regis, Eva,
nors ir turi nesveikus inkstus, yra stipresnė už Tiną. Aktorė
mirė beveik iškart, o Evelina nusprendžia išeiti j lauką, tikė
damasi, kad gryname ore jausis geriau. Ji išeina iš pastato,
žengia kelis žingsnius ir krenta negyva už šiukšliadėžių.
Viskas, spektaklis baigtas. Uždanga. Daugiau Albina ne
turi ko bijoti. Nenorėdama sukelti įtarimų, ji nusprendžia
teatre padirbėti dar porą savaičių ir atsisveikinti. Baturinas
techniniam personalui moka grašius, todėl „Leo“ teatre dar
buotojai dažnai keičiasi, niekas nenustebs, kad Albina išėjo.
- Ar Albiną suėmė?
- Taip.
- Kaip norėčiau ją pamatyti!
- Tu ją matei!
- Ne, neteko, tik su keliais teatro žmonėmis spėjau susi
pažinti.
- Ji yra viena iš jų.
- Negali būti. Ščepkina?! Sofja Sergejevna!!!
-N e.
- Bet daugiau vyresnio amžiaus moterų ten nemačiau.
- Pagalvok! Pameni, sakei, kad per gedulingus pietus
vestibiulyje sutikai vyresnio amžiaus ponią, kuri rankoje
laikė konjako taurę. Tu šiek tiek nustebai, kad ji pasirinko
tokį gėrimą, jis nesiderino su močiutės įvaizdžiu. Miela se
nutė buvo ką tik, prieš pat tau ateinant, nunuodijusi Evą ir
traukėsi iš nusikaltimo vietos...
350 Darja Doncov-J
- Močiutė Lena! Budėtoja! Tokia maloni bobulytė! Da
bar aišku, kodėl ji kartais kalbėjo kaip neraštinga senė, kar
tais - kaip inteligentiška ponia.
Kostinas linktelėjo:
- Taip. Uoliai vaidino savo vaidmenį, bet kartais užsi
miršdavo. Dabar ji sėdi pas mus ir išsamiai viską pasa
koja.
Trumpam netekau žado, o Vovka tęsė:
- Ar nori ko nors paklausti?
- Taip, - vos išlemenau.
- Ar kas neaišku?
- Tik vienas dalykėlis.
-Koks?
- Ar Evelina žinojo Burskajos sūnaus vardą? Ar Zinaida
jai papasakojo tiesą?
- Juk ji naujagimiui parūpino dokumentus.
- Kodėl akušerė man neištarė Zakrevskio pavardės, bet
siūlė kreiptis į Ožešką?
Kostinas atsiduso:
- Tai tik psichologiniai dalykai, teisingiau sakant, pa
tologija. Juk ir aš Zinaidos to paties klausiau, o ji atsakė:
„Mane Tina labai įžeidė. Aš norėjau jai atkeršyti, todėl Evai
papasakojau tiesą." Nors akušerė visą gyvenimą „suko" ne
legalius reikaliukus, Zinai atrodė, kad teisingai pasielgs, jei
papasakos tiesą nelaimingai, visą vaikystę kankintai Evai.
Be to, ir Pavelui ji viską papasakojo. Bet žurnalistei tiesos
nesakė, manė, kad to daryti nedera.
- Bet ji man papasakojo apie Ožešką!
- Taip, ir aš Zinaidos to paties klausiau, o ši numykė, kad
griežtai saugo svetimas paslaptis, tik norėjusi atkeršyti Ti
nai, nes atėjo laikas žmonėms žinoti tiesą. Pavelo vardo ji
neišdavė, tik užsiminė apie Albiną...
- Juk tai kvaila! - riktelėjau.
Konstantinas skėstelėjo rankomis:
- Ji Tinai norėjo iškrėsti kiaulystę, bet ir bijojo, niekaip
negalėjo apsispręsti: ar nubausti Burskają, ar jai atleisti. Ne
verta to ilgiau aptarinėti, beje, žadėjau tau įteikti dovaną.
- Aha, - sušnibždėjau.
- Štai ji, - Jura Lisica, vienos geriausių Maskvos detekty
vų agentūros „Lisa“ savininkas.
Spoksojau į Jurijų, šis šyptelėjo.
- Mudu anksčiau kartu dirbome, - tęsė Vovka, - dabar
Jurka yra privatus detektyvas... Trumpai tariant, jis tave ke
tina priimti į darbą. Jam reikalinga apsukri padėjėja, aktyvi,
mėgstanti ekstremalias užduotis. Pageidautina, kad moteris
būtų lyg adrenalinas. Manau, jums pavyks sutarti. Jurka yra
girdėjęs apie tavo žygdarbius.
- Būčiau laimingas, jei sutiktumėte pas mus dirbti, - tarė
Lisica, - ypač išgirdęs, ką apie ponią Romanovą pasakojo
Volodia. Seniai ieškojau tokios darbuotojos, galite jau rytoj
pradėti darbą.
Žagtelėjau ir Kostinui tariau:
- Bet juk anksčiau nepritarei mano detektyvinei veiklai!
- Lempos sulaikyti neįmanoma, - krenkštelėjo Vovka, -
vėl įsipainios, kur nereikia. Tavęs įdarbinti savo skyriuje ne
galiu, tegul Jurka su tavimi dirba. Galų gale juk yra žiauru
žmogui drausti dirbti mėgstamą darbą!
Puoliau Kostinui ant kaklo:
- Mielasis! Ačiū! Patikėk, tikrai tau atsidėkosiu! Kotletus
kepsiu kiekvieną dieną! Pyragėlius su mėsa!
Kostinas stumtelėjo mane tolyn nuo savęs.
- Kotletai - gerai, - mįslingai nutęsė jis, - bet man svar
biau kita.
-Kas?
- Pagaliau dėl ponios Romanovos man nebeskaudės gal
vos, - pareiškė Kostinas, - dabar tegul Jurka kankinasi!
352 Darja Doncova

EPILOGAS
Lisica mane priėmė j darbą, ir apie tai, ką dabar dirbu,

būtinai jums papasakosiu, bet kitą kartą.
Albina Felicatovna guli ligoninėje, tiesa, ne paprastoje,
bet kalėjimo, jos palata yra rakinama, ant langų - grotos.
Vis dėlto tai ne tardymo izoliatorius, kur galioja griežtos
taisyklės, o klinika, kurioje vietoj prižiūrėtojų vaikšto gy
dytojai. Teismo dar nebuvo, jis vyks tada, kai gydytojai leis.
Įvertinus garbingą Ožeškos amžių, manau, kad ji negreit
atsisės j teisiamųjų suolą, jei, žinoma, apskritai ten atsidurs.
Kol kas Albina Felicatovna sunkiai serga: širdis, kraujospū
dis, nervai... Ją ištiko insultas, bet nestiprus, ji gali kalbėti ir
vaikščioti.
Pavelas paveldėjo Semiono ir Tinos turtą. Zakrevskis
rūpestingai pasinaudojo iš dangaus nukritusiais pinigais -
Maskvoje atidarė saloną ir sparčiai populiarėja. Žana „Leo“
teatre dabar vaidina pagrindinius vaidmenis, Pavelas dos
niai remia teatrą, o Ščepkinai teko prikąsti liežuvį. Ji bijo,
kad mecenatu tapęs Zakrevskis neatleis senstančiai prima
donai už raudonus kiškius ir padarys viską, kad Sofja Ser
gejevna būtų išvaryta iš teatro.
Pavelas ir Žana gyvena gražiai sutardami, o Irisiukas
laksto po didžiulį užmiesčio namą. Zakrevskis, beje, nori,
kad „Leo“ teatras būtų pavadintas „Tinos Burskajos teatru'.
Mūsų šeima gyvuoja, jokių rimtų konfliktų pas mus ne
būna, o aš ramiai dirbu su Jura. Beje, yra ir šiokių tokių
naujienų.
Prieš porą savaičių rengiausi eiti į darbą, bet sutrukdė
suskambęs mobilusis telefonas.
- Lempa Romanova? - abejingai paklausė vyras.
- Taip, - žvaliai atsakiau.
- Skambinu įpareigotas Karolinos Karlovnos Chovans-
kajos, ar ją pažįstate?
- Žinoma.
- Ji mirė ir prieš mirtį prašė jums priminti: „Tu prižadė
jai." Ar suprantate, apie ką kalbame?
- Taip, taip, - sušukau, - apie katiną Jepifaną. Kada Cho
vanskaja mirė?
- Prieš tris mėnesius, - visiškai ramiai atsakė vyras.
Vos iš rankų neišmečiau ragelio.
- Kodėl man išsyk nepranešėte?
- Pamiršau, - abejingai prisipažino pašnekovas, - o da
bar prisiminiau.
Taręs šiuos žodžius, jis padėjo ragelį, o aš, pamiršusi vi
sus rūpesčius, išskubėjau į Izobilnyj kaimą.
Karolinos Karlovnos namelyje dabar šeimininkavo pra
kauli moteris plonomis lūpomis ir piktu veidu.
- Sveiki, aš dėl Chovanskajos prašymo!.. - riktelėjau.
- Nešdinkitės, - suspiegė boba, - namelis mano, turiu
dokumentą. Karolina man jį užrašė, nes ją prižiūrėjau ir rū
pinausi, nėra ko kėsintis į svetimą turtą! Kas tu?
- Niekas, - mėginau nuraminti gobšiąją moterį, - o jūs
tikriausiai būsite Marija Nikolajevna, kaimynė? Man iš jūsų
nieko nereikia.
- Tai ko atlėkei? - moteris šiek tiek nuleido balsą.
- Atvažiavau paimti Jepifano, atiduokite man jį, jei ne
gaila!
Marija Nikolajevna paniuro.
- Su malonumu atiduočiau, bet jo nėra.
- Kur katinas? - išsigandau.
- Išėjo!
- Išėjo?
-Aha!
- Pats? Iš gimtų namų?
Marija Nikolajevna įrėmė kumščius į prakaulius klubus.
354 Darja Doncova
- Pabėgo, niekšelis, nenaudėlis! Mane subraižė, kaukė
kaip vilkas! Tris dienas kniaukė, o tada pabėgo! Gal padvė
sė? Taip jam ir reikia!
- Ačiū, - sušnibždėjau ir išėjau į lauką.
Virš dulkėto kelio švietė skaisti saulė. Pravirkau, riedėjo
ašaros, o aš apgraibomis žingsniavau pirmyn. Kūkčiodama
nuėjau iki kaimo pakraščio, net pamiršau, kad prie buvusio
Chovanskajos namo palikau automobilį. Vargšas Jepifanas,
mielas, geras katinėlis, mylimas Karolinos Karlovnos vaike
lis, po šeimininkės mirties buvo išvarytas iš namų.
Manau, kad Marija Nikolajevna gyvūnėlį tiesiog išmetė.
Keista, kad Chovanskaja jai paliko namą! Gal Marija Niko
lajevna suklastojo testamentą?
Kaimo pakraštyje, šalia sąvartyno, atsisėdau ant dide
lio akmens ir dar graudžiau pravirkau. Staiga mano kojas
palietė kažkokia aksominė būtybė, tada šleptelėjo ant ke
lių ir plonomis letenėlėmis apsivijo kaklą... Atsimerkiau
ir surikau:
- Jepifanai! Tu gyvas!
- Mr-r, miau, - vos girdimai atsiliepė nelaimingas gy
vūnėlis.
Stvėriau katiną į glėbį.
- Mielasis! Kas tau nutiko?
Tankus, blizgantis Jepifano kailis buvo papilkėjęs, šen bei
ten matyti nuplikę plotai, po kailiu braškėjo šonkauliai, vie
na ausis buvo įdrėksta, uodega žaizdota, letenos irgi nusė
tos pūlinukais. Bet tai buvo tas pats Jepifanas, kuris mėgino
mane guosti. Mielas katinas nebuvo piktas, nors jam teko
daug iškęsti.
Glausdama Jepifaną puoliau prie automobilio, myluoda
ma raminau jį:
- Tuojau, mano mielasis, tuojau. Pirmiausiai pas gydyto
ją, o tada namo, į šiltą guolį, prie mėsos dubenėlio. Paken
tėk truputį, visos bėdos baigėsi, aš su tavimi.
Vėl pradėjau ašaroti, bet šįsyk iš džiaugsmo. Jepifanas
priglaudė snukutį man prie veido, o kai jį paguldžiau ant
sėdynės, ant jo gauruotų skruostų žibėjo lašeliai. Gal tai
buvo mano ašaros, o gal Jepifanas irgi verkė.
Katiną išgydėme ne iš karto, bet galų gale jis pasveiko
ir dabar vėl yra toks, kaip anksčiau: didžiulis, storas ir
laimingas. Mūsų šunys lengvai priėmė jį į būrį. Net ka
čių nemėgstanti Reičelė elgėsi kilniaširdiškai. Tikriausiai
katinas skleidžia tokią gerą aurą, kad stafordšyrė pamilo
Jepifaną. Žinote, gerumas yra užkrečiamas: jei jūs išties
mylite visą pasaulį, tai ir šis jus pamils. Taigi galima būtų
sakyti, kad Jepifanas laimingas, jei ne viena aplinkybė.
Gyvendamas pas Karoliną Karlovną Izobilnyj kaime, ka
tinas galėjo bėgioti po kiemą, o pas mus, mieste, tokios
galimybės nėra.
Šiandien į darbą važiuosiu tik po pietų, todėl miegojau,
kiek norėjau. Išvedžiau šunis palakstyti, tada nuploviau
jiems letenas, pašėriau, grįžau į prieškambarį, ketinau pa
dėti pavadėlius į vietą, bet išvydau labai nuliūdusį Jepifaną,
tupintį prie durų.
- Nori po žolę pabraidyti? - paklausiau.
- Miau, - atsakė katinas.
Mąsliai pažvelgiau į jį, iš spintelės ištraukiau mažytį pa
vadėlį, kažkada pirktą Irisiukui. Jorkšyras dabar yra turtin
gų žmonių numylėtinis, turi dešimtis antkaklių ir pavadė
lių, o paprastą dirželį Žana pamiršo pasiimti.
„Pakinktai" idealiai tiko Jepifanui. Į kiemą jį išnešiau
laikydama glėbyje, o tai buvo ne taip lengva, dabar mūsų
„berniukas" sveria daugiau nei dešimt kilogramų.
Atsidūręs ant žolyno, Jepifanas pradėjo murkti, atrodė,
kad jis labai patenkintas ir net šypsosi. Galite manimi neti
kėti, bet „britai" moka šypsotis.
- Gerai, - atsidusau, - šiltuoju metų laiku ganysiu tave
skverelyje.
356 Daria Doncova
- Ar čia Jepifanas taip įmito? - sutratėjo Anka Grigorje-
va, kaip visada, tyliai atsėlinusi iš už nugaros. - Vau, tikras
taukų kalnas!
- Jis tiesiog stambaus sudėjimo, - pyktelėjau, - stambių
kaulų, be to, tokia veislės savybė...
Bet liesa lyg stinta Anka mane pertraukė:
- Daug ėda, nagi, ar galiu jį pakelti?
- Pamėgink, - gūžtelėjau pečiais.
Grigorjeva pasilenkė ir pakėlė Jepifaną, katinas nepaten
kintas suglaudė ausis, bet nekniaukė.
- Juk sakiau, kad ėdrūnas, - apibendrino Anka, - ana,
kokios raukšlės! Priversk jį laikytis dietos, kitaip padvės!
Gyvūnai kaip ir žmonės nuo nutukimo miršta. Aš, pavyz
džiui...
Man teliko dūsauti. Dėl dietų pakvaišusi Anka nuolat
skaičiuoja kalorijas, daug metų net nepažvelgia į cukrų,
sviestą, duoną, bulves, rūkytą kumpį... Titaniškų pastangų
dėka ji „užsitarnavo" papilkėjusį veidą, į šepetį panašią figū
rą ir beveik visų mūsų namo moterų neapykantą. Grigor-
jevna be jokių ceremonijų gali į jus besti pirštu ir garsiai
surikti: „Ak, Lempa, kokie ,riestainiai" ant tavo liemens
užaugo! Sek mano pavyzdžiu, laikykis dietos!"
Mano svoris niekada neviršija penkiasdešimties kilogra
mų, todėl nuleidžiu juokais tokius pareiškimus, bet kitos
moterys Anką galėtų net nugalabyti.
- Riebus, riebus, - tratėjo Grigorjeva, - duok jam tik ke
fyro! Kefyras - geriausia priemonė nuo visko!
Jepifanas nepatenkintas sumurkė, mėgino išsisukti iš
kaulėtų Ankos rankų, bet kaimynė jį stipriai laikė.
- Jo liemens apimtis didesnė nei mano, - pareiškė ji, -
beje, pažvelk, aš dar sulieknėjau! Pripažink, juk puikiai at
rodau!
Staiga man į galvą šovė, kaip Ankai už viską atkeršyti.
- Kuo greičiau padėk Jepifaną! - riktelėjau.
Me i l ė s ei l ė i r t r e č i a s n e r e i k a l i n g a s 357
- Kas yra? - sukluso ji.
- Tu teisi, jis labai storas. Ar žinai kodėl?
- Na... daug ėda!
- Ne, ne, Jepifanas serga, žinai yra tokia liga... e... riebligė!
Grigorjeva atgniaužė rankas, katinas šleptelėjo ant žolės.
-Kas?
- Riebligė, - pakartojau tramdydama juoką, - ją platina
mažytės neįžiūrimos erkės, labai lengva užsikrėsti! Pakan
ka, kad viena erkė ant tavęs užropotų, ir viskas!
- Kas nutiks?
- Pradėsi nesuvaldomai storėti, per mėnesį tapsi riebalų
kalnu.
Anka suspiegė:
- Mama!
- Aha, - kerštingai tęsiau, - baisi liga.
- Ką daryti? - drebančiu balsu išlemeno Ania. - Ar nie
kaip negalima išsigelbėti?
- Galima, - atsakiau tramdydama juoką. - Gerk kefyrą!
- Kefyrą?
- Taip, - kaipmat pradėjau fantazuoti, - juk žinai - ke
fyras geriausia priemonė nuo visų bėdų. Reikia nusipirkti
dešimt indelių, o tada apsipilti nuo galvos iki kojų, erkės
nuo kefyro žūva. Beje, geriausia tai daryti lauke... - vos
tramdžiau juoką ir vos išlemenau: - Todėl ir vaikštau su
Jepifanu, tuoj apliesiu jį kefyru.
Anka išsižiojusi suakmenėjo, o aš susiriečiau iš juoko.
- Tau juokinga, - sumekeno Grigorjeva, - labai linksma!
Žvenk, kiek nori!
Netrukus ji apsigręžė ir nubėgo, o aš, kikendama ir šluos
tydamasi ištryškusias ašaras, nuėjau namo. Ak, nereikėjo
meluoti apie kefyrą. Juk Anka iš pradžių patikėjo, kad rieb
ligė egzistuoja, reikėjo ilgiau ją pakankinti, bet Grigorjeva,
išgirdusi apie kefyrą, išsyk suprato, kad yra kvailinama.
Vakare iš pradžių grįžo vaikai, netrukus įbėgo Kostinas.
358 Darja Doncova
- Žadėjai grįžti septintą, - priminiau Vovkai, - mėsa or
kaitėje seniai vėsta, dabar jau pusė aštuonių, ar negalėjai
laiku grįžti?
- Juk parvažiavau šeštą penkiasdešimt, - atsakė bičiu
lis, - bet užgaišau kieme, niekaip negalėjau į laiptinę įeiti!
Žmonės lyg siena stovėjo!
- Kodėl? - nustebau.
- Anią Grigorjevą į psichiatrijos ligoninę išvežė, - atsi
duso Kostia, - kokia bėda! Įsivaizduoji, vilkėdama chalatą
ji išėjo į kiemą, močiutės nespėjo net nusistebėti, o Anka iš
jo išsliuogė, iš rankinės išsitraukė kefyrą ir pradėjo save juo
laistyti. Žmonės iš pradžių apstulbo, o vėliau mėgino par
vesti namo. Ji nepasidavė, rėkė: „Atstokite, riebligę plaunu!
Ji užkrečiama!" Mat kaip, tokia jauna, o jau išprotėjusi.
Netekau žado ir puoliau pro duris.
- Ei, kur tu? - sunerimo Kostinas.
- Bėgu pas Mišką, Anios vyrą, - riktelėjau, - privalau
tuoj pat pasikalbėti su ligoninės, į kurią nuvežė Grigorjevą,
gydytoju!
Kas galėjo pagalvoti, kad Ania manimi patikės? Dabar
reikia ją gelbėti, ištraukti iš tos ligoninės! Išties, skaityda
mas knygas, gali tapti protingas, išsimokslinęs, o kvailys -
tai tikras talentas, kvailiu reikia gimti.
Leidykla „Mileda“ yra išleidusi šias Darjos Doncovos
ironiškųjų detektyvų serijos „Jevlampija Romanova. Bylą
tiria diletante* knygas:
• „Manikiūras numirėliui**,
• „Pokeris su rykliu**,
• „Kvazimodas aukštakulniais bateliais**,
• „Kankanas per šermenis**,
• „Kvaitulio pinklėse**,
• „Žavusis bjaurybė**,
• „Gyvatė sirupe**,
• „Nošpa trims**,
• „Godžiųjų šunų žvaigždynas**,
• „Pietūs pas žmogėdrą**,
• „Haute couture figos lapelis**,
• „Rytdienos nemalonumų prognozė**,
• „Peliuko Mikio Kamasutra**,
• „Lempa ieško Aladino**,
• „Beprotiška Monomacho kepurė**,
• „Kiriliukų** princesė**,
• „Mėlynoji lamės mopse**,
• „Meilė seilė ir trečias nereikalingas**.
Ieškokite knygynuose!
Leidykla „Mileda" yra išleidusi šias Darjos Doncovos
ironiškųjų detektyvų serijos „Tatjana Sergejeva. Detektyve,
kuri norėjo sulieknėti" knygas:
• „Senoji Agata Kristi lai pailsi",

• „Trijų paršiukų dieta".
Ieškokite knygynuose!
JJoHųosa, flapbH ApKa^i>eBHa
Doncova, Darja Arkadjevna
Do-247
M e ilė se ilė ir trečias n ereik alin gas: [ro m a n a s]/
D arja D o n c o v a ; iš ru sų k alb o s v er tė Janina Š idlaus
k ie n ė - Kaunas: M iled a , 2012. - 368 p. - (Ironiškasis
detektyvas: Jevlampija Romanova. Bylą tiria diletan
te 18)
ISBN 9 7 8 -9 9 5 5 -7 8 7 -2 3 -5
Tikriausiai - kiek vienam jūsų nors kartą g y v en im e

n orėjosi pasirodyti scen oje ir sulaukti au dringų aplo
d ism en tų ! O Jevlampijai R o m an ov ai pasitaikė stulbi
n am a galim ybė! B uvo taip: Žana, „Leo“ teatro aktorė,
paprašė, kad Jevlampija vietoj jo s p asirodytų scenoje.
N iek as to nebūtų pastebėjęs: k am b arin ės v a id m e n s at
likėjai nereikėjo nė ž o d žio ištarti, o visi aktoriai šiam e
keistam e spektaklyje vaid in o su kaukėm is. Staiga spek
taklio m etu m irė garsi teatro p rim ad on a T ina Burska
ja. Visi b u vo tikri - žu d ikė Žana. Būtent ji padavė T i
nai p u o d elį van dens. Tik Jevlampija viena tikrai žino,
kad Ž ana nekalta. Juk kaukėta n uodytoja b u v o ji! Ką
daryti? Pabėgti?! Bet Jevlampija n u sp rend žia pasielgti
visiškai kitaip - nerti tiesiai į peklą...
U D K 8 2 1 . 161.1-31
Darja Doncova
MEILĖ SEILĖ IR TREČIAS NEREIKALINGAS
Romanas
Iš rusų kalbos vertė Janina Šidlauskienė

Redaktorė Lina K lim ien ė
D ailin in k ė Jolanta M iliū n ien ė
M aketuotojas Leonardas K epežinskas
Išleido leidykla „M ileda“

w w w .m iled a.lt
Spaudė U A B „BALTO",
U te n o s g. 41a, LT-08217, V iln iu s
Darjos Donc ovo s k ū r y b a - u n ik a lu s
šiu ol ai ki n ės r u s ų li t e r a t ū r o s reiškinys.
Jos k n y g o s e viskas t i e s a . D. D o n c o
vos h e r o j ė turi a u t o b i o g r a f i n i ų b r u o ž ų :
k a tė s , šunys, vaikai, vyrai...
R aš yto jos h ob is - m e g z t i ir kepti p y
r a g u s , o t a r p šių r im tų d a r b ų - s u g a lv ot i
n u s i k a lt im u s.
Tikriausiai k i e k v i e n a m j ū s ų n o r s k a r t ą g y v e n i m e n o r ė jo s i
p a s i r o d y t i s c e n o j e ir s u l a u k t i a u d r i n g ų a p l o d i s m e n t ų ! O Jev-
la m pi ja i R o m a n o v a i p a s i t a i k ė s t u l b i n a m a g a li m y b ė ! Buvo t a i p :
Ž a n a , „Leo" t e a t r o a k t o r ė , p a p r a š ė , k a d J e v l a m p i j a vietoj j o s
p a s i r o d y t ų s c e n o j e . N ie ka s t o n e b ū t ų p a s t e b ė j ę s : k a m b a r i n ė s
v a i d m e n s at likėjai n e r e i k ė j o n ė ž o d ž i o iš tar ti, o visi a k t o r ia i
š i a m e k e i s t a m e s p e k t a k l y j e v a i d i n o su k a u k ė m i s . S ta i g a s p e k
t a k li o m e t u mi rė g ar si t e a t r o p r i m a d o n a Tina Bu rs ka ja . Visi
b u v o tikri - ž u d i k ė Ž a n a . B ū t e n t ji p a d a v ė Tinai p u o d e l į v a n
d e n s . Tik J e v l a m p i j a v i e n a tik ra i žino, k a d Ž a n a n e k a l t a . J u k
k a u k ė t a n u o d y t o j a b u v o ji! Ką d a r y t i ? Pa b ėg ti? ! Bet J e v l a m p i j a
n u s p r e n d ž i a p a s i e l g t i visiškai kit ai p - n e r ti ti es ia i į pekl ą. ..
ISBN 978-9955-787-23-5
9 789955 787235
www.mileda.lt
IRONIŠKASIS DETEKTYVAS

Darja Doncova - Meilė Seilė Ir Trečias Nereikalingas (2012)

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Darja Doncova - Meilė Seilė Ir Trečias Nereikalingas (2012)

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

IRONIŠKASIS DETEKTYVAS

MEILĖ SEILĖ IR TREČIAS

Iš rusų kalbos vertė

Gyvenimas žmogui duotas tik kartą, nes antrąkart nė

4Iškraipyti anglų kalbos žodžiai. - Aut. past.

Suprantama, su darbdaviu pasikalbėti nenuvykau. Iš

Mažasis Irisiukas buvo labai abejingas. Išvydęs būrį mūsų

- Visa kita tu žinai, - tyliai tarė Žana ir iš šalčio susi­

Nuo ryto iki pietų vargau ieškodama Sašos Kovalenkos.

Tiksliai nurodytu laiku stumtelėjau duris. Ant jų kabėjo

- Ar tu ją pažįsti? - Ščepkina palenkė į šoną dažytą vei­

Mūsų bute buvo tylu, prieškambaryje šviesa nedegė. Sprag­

Rytą atsikėliau anksti, paskubomis pavedžiojau šunis,

Kulakovos namie neradau. Nors atkakliai spaudžiau skam­

Veterinarijos klinikoje eilių nebuvo, iškart patekau pas

"Vaistas „Briks“ neegzistuoja, niežai sėkmingai yra gydomi įvairiais

Močiutė Lena sėdėjo savo vietoje, įbedusi akis į žurnalą.

Julijus išties prastai atrodė, po akimis - tamsūs ratilai,

Galia pasirodė esanti nepaprastai stora moteris.

Anot Ščepkinos, teatre pasirodžiusi Žana iškart mėgi­

Vėliau Burskaja susidraugavo su Žana, o teatro žmonės ap­

Spektaklis, kuris vadinosi „Sielos kaukė“, teatre buvo

*Autorė nuoširdžiai viliasi, kad „Duar“ mineralinio vandens parduotu­

Išėjau į koridorių ir be jokio tikslo klaidžiojau po pagal­

Išgirdusi šiuos akiplėšos aktoriūkštės žodžius, labai su­

Įėjusi į butą sušukau:

Sužinojęs tiesą, Seriožka šūktelėjo:

Apie pusiaudienį įėjau į „Leo“ ir išvydau prie stalo mo­

Salėje kilo sąmyšis. Baturinas puolė prie sąmonę prara­

Girtuoklės pasakojimas nebuvo labai originalus. Kartą gy­

Kitą dieną Antonina į kiemą išėjo skarele slėpdama vei­

*RLšs - rajono liaudies švietimo skyrius. - Aut. past.

- Ponia Burskaja, - sulemeno Eva, baimindamasi fami­

Evelina nutilo, tada baigė gurkšnoti kavą ir džiugiai tarė:

Evelina už grotų nuobodžiavo kelissyk, ji ne kartą kalėjo,

Iš senovinio bufeto išėmusi puodelius ir dėžutę šokoladi­

Evelina didžiuodamasi pažvelgė į mane.

Namo grįžau įsiaudrinusi, puoliau prie spintos, kur lai­

Išbėgau į gatvę, pažvelgiau į laikrodį ir supratau, kad iki

Į kotedžų gyvenvietę atvykau prieš penkias minutes iki

Išsukusi į plentą, išsitraukiau mobilųjį telefoną ir pradė­

Duris atidarė ponia, iš išvaizdos sprendžiant, vos įžengu­

Įsėdusi į automobilį stvėriau mobilųjį telefoną. Žinoma,

Namo grįžau nusikamavusi lyg vandenvežio kumelė. Nu­

- Kas jūs ir kodėl domitės Albina? - įsmeigė į mane žvitrias

'Žurnalą „Istorijų pasaulis" sugalvojo autorė. Visi sutapimai yra atsitik-

- Kai bolševikai užėmė valdžią, - pradėjo Varvara Mi­

- Nuo meningito? - lemenau, - nieko sau! Kokia nelai­

Įsėdau į automobilį ir pradėjau ieškoti kažkur dingusio

Nastia pasirodė esant nuostabi klausytoja, nė karto ma­

Apstulbusi dėl to, ką išvydo, Nastia dar atidžiau ėmė ste­

Nastia grįžo pas Albiną Felicatovną. Nei Jevgenijus, nei

Po savaitės Albina Felicatovna auklei tarė:

Nastios duktė nutilo, o aš sunkiai atsidusau.

Duris atidarė Kiriuška, jis atrodė keistai: vilkėjo tik sporti­

- Nagi, kaip aš atrodau? - įlėkdama į kambarį šūktelėjo

Galite manimi netikėti, bet iki šios dienos niekada nėra

- Kuriam čia prireikė tūkstančio eurų? - sugriaudėjo virš

Rytą, vos žadintuvo rodyklė priartėjo prie septintos, sku­

Net nesusimąsčiusi, kiek dabar valandų, ir vos gaudy­

Iš Nikolajičiaus nieko neišpešusi ir nuliūdusi išpuoliau į

264 Darja Doncova

Kartais man norisi išbučiuoti mobiliojo ryšio operatores,

'Lempos minima istorija aprašyta „Miledos“ leidyklos išleistoje Darios

- Visa kita tu žinai, - tyliai tarė Žana ir iš šalčio susi

- Ar tu ją pažįsti? - Ščepkina palenkė į šoną dažytą vei

Mūsų bute buvo tylu, prieškambaryje šviesa nedegė. Sprag

Kulakovos namie neradau. Nors atkakliai spaudžiau skam

Anot Ščepkinos, teatre pasirodžiusi Žana iškart mėgi

Vėliau Burskaja susidraugavo su Žana, o teatro žmonės ap

*Autorė nuoširdžiai viliasi, kad „Duar“ mineralinio vandens parduotu

Išėjau į koridorių ir be jokio tikslo klaidžiojau po pagal

Išgirdusi šiuos akiplėšos aktoriūkštės žodžius, labai su

Apie pusiaudienį įėjau į „Leo“ ir išvydau prie stalo mo

Salėje kilo sąmyšis. Baturinas puolė prie sąmonę prara

Girtuoklės pasakojimas nebuvo labai originalus. Kartą gy

Kitą dieną Antonina į kiemą išėjo skarele slėpdama vei

- Ponia Burskaja, - sulemeno Eva, baimindamasi fami

Iš senovinio bufeto išėmusi puodelius ir dėžutę šokoladi

Namo grįžau įsiaudrinusi, puoliau prie spintos, kur lai

Išsukusi į plentą, išsitraukiau mobilųjį telefoną ir pradė

Duris atidarė ponia, iš išvaizdos sprendžiant, vos įžengu

Namo grįžau nusikamavusi lyg vandenvežio kumelė. Nu

- Kai bolševikai užėmė valdžią, - pradėjo Varvara Mi

- Nuo meningito? - lemenau, - nieko sau! Kokia nelai

Nastia pasirodė esant nuostabi klausytoja, nė karto ma

Apstulbusi dėl to, ką išvydo, Nastia dar atidžiau ėmė ste

Duris atidarė Kiriuška, jis atrodė keistai: vilkėjo tik sporti

Rytą, vos žadintuvo rodyklė priartėjo prie septintos, sku

Net nesusimąsčiusi, kiek dabar valandų, ir vos gaudy

Garbaus amžiaus ponia sustingo, netrukus pradėjo glos

Pagrindiniai įvykiai įsisuko vos tik išvažiavau, po valan

Nutariau kuo ilgiau negrįžti namo, tad iš pradžių nuvažia

Likimas nusprendė apdovanoti jauną vyrą už visus pra