Artūras Žilis

ATPIRKIMAS
~~~
KARTĄ LIETUVOJE

Romanai
Viršelio nuotrauka – Liutauras Leščinskas

Viršelio dizainas – Diana Ramanauskienė

„Naujo vardo“ elektroninių knygų tekstų autorių teisės priklauso šių knygų
autoriams; visų kitų kūrybinių darbų autorių teisės atitinkamai priklauso šiuos
darbus atlikusiems asmenims. Lietuvoje autorių teisės saugomos Autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymo.

www.naujasvardas.lt

2017
Autoriaus žodis
Gimiau ir augau Marijampolėje. Kaip ir Markas Avera, esu statybininkas.
Laisvalaikiu rašau tekstus dainoms.

„Atpirkimą“ ir „Kartą Lietuvoje“ parašiau 2013–2015 metais. Rašiau tokią

knygą, kurią pats norėjau perskaityti. Beveik metus rankraštis gulėjo stalčiuje,
kol vieną dieną internete susipažinau su mergina, mėgstančia skaityti. Ji ir
paskatino mane leisti knygą. Jos vardas Mantė, jai ir skiriu šį kūrinį.

Ateityje planuoju parašyti dar du romanus.

Rašant kriminaline tematika Lietuvoje idėjų netrūksta. Jas kasdien diktuoja

spauda ir televizija. Tikiuosi, kad dar po keleto metų iš šio pavojingo ir žiauraus
laikotarpio tik pasijuoksime.

Artūras Žilis
Leidėjų žodis
Smurtas, svaigalai, ginklai, nusikaltimai. Bet taip pat – draugystė, meilė,
savigarba, Dievas. Viso to pilni du jauno dainų tekstų kūrėjo ir atlikėjo Artūro
Žilio, dar žinomo slapyvardžiu Kristagas, aštraus siužeto romanai. Dėl
necenzūrinės leksikos, smurto ir erotinių scenų šie kūriniai – tik suaugusiems.

„Atpirkimą“ ir „Kartą Lietuvoje“ vienija ne tik banditiško romano žanras. Abi

istorijos susijusios ir savo siužetais bei problematika. „Meilė ir mirtis
Marijampolėje“ – būtų galima apibendrintai pavadinti kūrinius. Arba –
„Paslaptinga medinio kryželio kelionė“. Arba „Sergantis genijaus protas“.
Artūras Žilis ne tik puikiai mezga intrigas, vingiuoja siužeto linijas ir išlaiko
įtampą, bet ir genialiai atskleidžia, kokia karšta ir aštri, net nuodinga košė gali
virti jauno žmogaus galvoje, kaip lengvai iš draugiško ir talentingo paauglio šis
gali tapti asocialiu asmeniu, bei kokie iš tiesų yra šeimos, visuomenės, meilės ir
Dievo vaidmenys šiame virsme.

Romanuose kiek įmanoma išlaikyta autentiška veikėjų ir pasakotojo kalba – su

visomis svetimybėmis, žargonu, slengu. Tai suteikia kūriniams savitą skonį ir
spalvą. Sužavi ir pats pasakojimo būdas, varijuojantis nuo įtikinamai autentiškų
beraščio paauglio užrašų iki tarantiniškai spalvingų ir ironiškų veiksmo scenų,
svyruojančių ant parodijos ribos.
ATPIRKIMAS
Dėkoju:

Deimantei Žakevičiūtei – už įkvėpimą ir buvimą mano Mūza,

Anastasijai Stebner – už tai, kad buvai mano Ana.

Viešpats mano ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane
guldo, prie ramių vandenų gano. Jis atgaivina mano gyvastį ir veda
teisumo takais, kaip dera Jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau
jokio pavojaus, nes Tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas apgins
mane. Tu padengi man stalą, mano priešų matomoje vietoje, patepi dosniai
mano galvą aliejumi, sklidina mano taurė. Tik gerumas ir ištikimoji meilė
lydės mane per visas mano gyvenimo dienas ir aš visados gyvensiu
Viešpaties namuose.

23 Psalmė
Įžanga
Kovo mėnesio pirmąją dieną prasidėjo kalendorinis pavasaris. Bet pavasariu dar
net nekvepėjo. Ryte dar buvo tamsu, įžūlios snaigės leidosi iš dangaus kaip
bombos, kapojo praeivių veidus.

Buvo praėję jau daugiau kaip dveji metai, kai išėjau iš nepilnamečių pataisos
namų.

Profesinio rengimo centro valgykla. Jau du metus čia valgau, liko paskutiniai
metai. Pirmi metai būna sunkiausi, kol nieko nepažįsti. Paskui viskas einasi
puikiai.

Sėdžiu prie stalo su geriausiais draugais: Nerkum – bachūru iš mano kiemo, mes
kartu sportuojam, ir Krigu – bachūras iš kaimo, bet labai savas. Mūsų chebros
buvo ir daugiau, bet per tuos tris metus labai daug nubyrėjo. Kas pamokas
mieliau iškeisdavo į pramogas, kas dėl nepažangumo iškrito, kas sėdo, kiti
išvažiavo į užsienį.

– Ko tie suknisti melioratoriai į mus taip spokso? Ką, Markai? – susinervino

Nerkus.

– Turbūt nori užsiraut, kaip ir aną kartą, – ramiai jam atsakiau, – išdaužykim.

– Baikit, bachūrai, – išsigando Krigas, – juk jie šeši, o mes tik trys.

Krigas nesportavo, sako, jam nereikia, todėl buvo taikiausias visoj suknistoj
profkėj. Ir šiaip gero charakterio bachūras.

– Tai kas, kad šeši, – nenustojau, – į galvas tiems kastuviniams!

– Davai, – pritarė Nerkus, – ko žiūrit, suknisti melioratoriai?! – išrėkė jiems, kad

girdėjosi net fojė.

– Kas yra, lopai? – atsikirto vienas iš jų.

– Būtume lopai – būtume į jus panašūs! – atsakiau. – Ar vietoj išsiaiškinam? Ar

mums palaukt, kol atsinešit kastuvus? Jūs suknisti griovių kasėjai, pederastai,
bitlai!
Visi valgykloj nutilo kaip dangus prieš audrą.

– Eikit jūs na... – sumišęs atkirto kastuvinis, – galim išeit ir į lauką.

– Tai davai, čiulpikai.

Jie išėjo į parką, mes iš paskos. Vis tiek baigėsi penkios pamokos, dabar ilgoji
pertrauka. Spėsim juos išdaužyt.

Bet Krigas išsigando:

– Aš einu į vidų...

– Eik, eik, – išspjovė Nerijus, – dūchas tu!

Su Nerkum pajudėjom parko link, kaip tik turėjom po savadarbį kastetą, ko jie
nežinojo. Sukalsim juos ir dviese.

Pamenu, anąkart, kai dar nebuvo išėjęs Dzitas, trise patvarkėm juos keturis, o
dabar mes turėjom kastetus. Todėl sunku nebuvo, daužėm į korpusus, kad neliktų
žymių. Tik vienas gulėdamas ant žemės dar sugebėjo išlementi:

– Gaidžiai...

Nerka lengvai jam spyrė į galvą ir sumurkdė į sniegą.

Dar buvo likę šešios minutės iki pertraukos pabaigos, atėmę iš jų cigaretes
nuėjom į rūkymo zoną parūkyt. Tada nuėjom į klasę.

Dažymo darbų teorija. Dvi pamokos iš eilės, šiandien paskutinės. Mokytoja

Audronė – mūsų klasės auklėtoja.

Pamokoj sėdėjom devyniese, nors kai įstojom, mūsų buvo trisdešimt šeši.
Dauguma nubyrėjo, nes neatlaikė spaudimo. Žaisdavom žaidimą „siųsk kitam“.
Trenki smūgį šalia sėdinčiam, o jis turi trenkt kitam. Jei bijo šalia sėdinčio –
suranda silpniausią ir trenkia jam. Silpniausi gaudavo daugiausiai. Todėl ir
iškrito, o ir šiaip – silpnus daužydavo ir be žaidimo. Tai pastebėjęs nusprendžiau
užsiaugint raumenų ir lankyt bokso treniruotes.

Per pirmą dažymo darbų pamoką skaitėm teoriją „Dažymas ant gipso kartono“,
kitą pamoką iš jos rašėm kontrolinį. Aš vėl gavau dešimtuką, Krigas aštuonetą, o
Nerkus šį kartą – šešis.

Po pamokos su Nerka patraukėm į stotelę laukti penkto autobuso.

– Kaip tu, blemba, vis gauni dešimtukus? – nusistebėjo jis. – Turi gera galvą.
Galėsi kurt savo biznį.

– Tiesiog susikoncentruoju. Kursim biznį kartu, Nerkau. Aš būsiu direktorius, o

tu darbų vykdytojas, – pajuokavau. – Žiūrėk, kokios mergos eina kita gatvės
puse, davai, pakabink.

– Tu pakabink.

– Ne bėda, jei nepakabinsim, bėda bus jei pakabinsim.

I skyrius
Kitą dieną, kuri nulėmė mano likimą, atsikėliau, kaip visada, šeštą valandą.
Padariau mankštą, pasimeldžiau, nusiprausiau, apsirengiau, pavalgiau ir išėjau į
stotelę laukti autobuso. Eidamas paskambinau savo bosui Kęstui ir pasakiau, kad
šiandien nebūsiu darbe, nes vėl einu į mokyklą.

Stotelėj pasisveikinau su Saša, taip pat profkiniu, Nerkum, Kanu, Rimu, Džoniu,
dar keliais mažamečiais. Jie mano kiemo draugai, su jais užaugau. Kiekvieną
rytą šitoj geltonoj stotelėj laukiam autobuso, o vakarais einam sportuot i mano
štanginę. Kartais lošiam kortom iš pinigų Rimo sklepuke. Pageriam alaus,
parūkom žolytės, apie mergas pakalbam, pasitūsinam, kai turim pinigų.

Autobusas sustojo, užsiėmėm galą. Kaip visada, ryte visi tylūs, susimastę. Dar iš
miego nenubudę. Nusprendžiau nutraukti tylą bajeriu:

– Ar girdėjot, kad naujas Britnės albumas toks šūdas, kad jam nukritus ant
smėlio katės bando užkast?

Visi pradėjo žvengt, išskyrus Rimą:

– Pats tu šūdas, paklausyk tu nors vieną dainą. Gerai varo. Pats esi šūdas ir tau
burnoj vietoj liežuvio šūdas maskatuojasi.

Visi žino, kad Rimas jos gerbėjas. Nusijuokiau su visais.

Autobusas pasiekė trečią stotelę ir sustojo. Čia išlipo Kanas, Rimas ir Džonis. Jie
mokėsi Ryto vidurinėj. O mes su Saša ir Nerkum pajudėjom toliau.

Išlipom paskutinėj stotelėj ir išsiskirstėm. Saša ėjo į pagrindinį korpusą, nes jam
šiandien teorija. O mums šiandien praktika. Nuėjom į kiemelį, sutraukėm po
dūmą ir patraukėm į B korpusą, kur vyksta praktika. Pasisveikinom su bachūrais,
persirengėm ir pasiruošėm dažymo darbų praktikai.

– Kažin, ką šiandien darysim, Markai? – paklausė vienas lopas, pravarde Magas.

– Tu kruši kates, o aš šuniukus pardavinėsiu.

Su silpnais negalima bendraut normaliai, nes visi pamanys, kad tu – vienas iš jų.
Atėjo storoji Zoja, mūsų praktikos mokytoja, pasakė, kad trys eina į bendrabutį
tvarkyti naujai įdėtų langų langokraščių, du šiandien padeda staliui, o visi likę
tinginiai veža žvyrą ir ruošia bendrabučio rūsį betonavimui. Dar pasiskundė, kad
mažai mūsų atėję.

– Tai kurie trys į bendrabutį? – su ryškiu rusišku akcentu paklausė storoji Zoja.

– Aš, Nerijus ir Krigas, – pasiūliau.

– Gerai, – sutiko storoji Zoja, – tada Puskunigis ir Žitkus padeda staliui, o visi
kiti veža žvyrą. Markai, tu žinai ką daryt su tais langais?

Lyg nežinočiau.

– Nudaužom seną tinką, nugruntuojam, sudedam kampus, užrotbanduojam,

nuglaistom, nugruntuojam ir tada nudažom. Medžiagos ir įrankiai jau ten?

– Viską rasi 36 kambary.

– Tai mes jau ir eisim, – pasakė Nerkus.

– Eikit, eikit, – nusijuokė storoji.

Eidami sutikom grupės auklėtoją Audronę.

– Markai palauk, – pasakė ji. – Turiu tau naujienų.

Pasakiau Nerkui ir Krigui, kad eitų be manęs, aš pasivysiu.

– Kokių naujienų?

– Mums paskambino iš Kauno profesinio rengimo centro, jie organizuoja

mokinių mainų programą. Iš Lietuvos važiuos keturi geriausi mokiniai, norim,
kad ir tu važiuotum.

– Kur važiuočiau?

– Į Vokietiją. Juk esi respublikinio statybininkų konkurso laureatas. Ir tu šiek tiek

kalbi vokiškai.

– Taip.
– Tuomet nueik pas skyriaus vadovą, jis tau viską paaiškins.

– Gerai, – pasakiau ir nuėjau pasidomėt, koks ten reikalas.

Pasibeldžiau į skyriaus vedėjo duris ir užėjau.

– O, Markas Avera, sveikas gyvas, – džiaugsmingai pasisveikino jis.

Jis buvo šiek tiek pliktelėjęs, stambus, turėjo didelę kaip vanago snapas nosį. Jį
taip ir vadino – vanago nosis. Anksčiau tarnavo sovietų sąjungos kariuomenėj ir
turėjo aukštą laipsnį. Kietas kaip sovietų kūjis ir suktas kaip su juo sukryžiuotas
pjautuvas.

– Atėjau dėl mainų programos.

Jis perbraukė per savo atgal sušukuotus plaukus ir prabilo:

– Taip... Situacija tokia. Gavom Europos Sąjungos paramą projektui. Į Vokietiją

važiuoja keturi mokiniai iš Lietuvos. Gausi nemokamą bendrabutį, nemokamą
maitinimą tris kartus per dieną, kelionė nemokama. Be viso to dar gausi antro
laipsnio restauratoriaus diplomą. Bus seminarai, tobulinsit meistriškumą statybų
aikštelėse. Programa truks tris mėnesius ir, kas geriausia, gausi šimto eurų
savaitinę stipendiją.

– Skamba gerai, o kada turėsiu išvykti?

– Kitą trečiadienį.

– Gerai, aš sutinku, nes dar niekada nesu buvęs užsieny. O be to, bus pliusas
stojant toliau mokytis.

– Šaunuolis, – dirbtinai nusišypsojo, – Man kompiuteris kažkokias lenteles mėto.

Gal išmanai ką nors apie kompiuterius?

– Tiek pat, kiek traktoristas apie bobas.

– Gerai, eik, – nusijuokė. – Nepadaryk gėdos prieš vokiečius, šaunuoli.

– Tėvynės labui!

Palikau jį besišypsantį ir per lauką nuėjau į bendrabutį, pakeliui prisidegiau

cigaretę. Visai neblogai čia man nuskilo. Siunčia mane kaip geriausią mokinį,
nors į mokyklą ateinu tik kartą ar du per savaitę.

Snigo. Pagalvojau, kad, kai grįšiu, jau bus šilti orai. Tik vienas klausimas nedavė
ramybės – kaip, po galais, aš į „Ikarusą“ sukišiu savo štangas.

Užlipau į bendrabučio trečią aukštą. Bachūrai jau buvo pradėję darbus. Sudėję
kampus aplink langus ir „Rodband“ tinku šiek tiek užtepę langokraščius.

Krigas jau nuo ryto atrodė kažko susimąstęs. Pamaniau, pakalbinsiu.

– Kas, Krigai, yra?

– Draugei dienos vėluoja...

– Viskas gerai, judi į priekį, kolega, – pasakiau. – Paskutiniai metai PRC,

susirasi darbą, viskas bus gerai, o be to, turi savo butą, tad nesiparink. Dorius jau
du vaikus turi.

– Nu jo, gerai, – pasakė Krigas. – Avera, kiek kambarių mes šiandien turim
padaryt?

– Šitą ir dar du.

Pradėjom dirbti – špakliuotėm išlyginom langokraščius, palikom džiūti ir išėjom

į kitas patalpas. Krigas išėjo parnešt kibirą glaisto, o mes su Nerkum
pasidalinom darbus: aš ėmiausi vienos patalpos, jis kitos.

Po pusvalandžio viskas buvo lygu, pasiūliau eit į valgyklą. Negalim juk

špakliuot, kol tinkas džiūsta. Dar pastatėm ventiliatorius, kad greičiau išdžiūtų.

Išėję iš bendrabučio patraukėm link valgyklos.

– Ko norėjo skyriaus vedėjas? – susidomėjo Nerkus.

– Kad važiuočiau į Vokietiją pagal mainų programą, nemokamas bendrabutis,

nemokamas maitinimas, nemokama kelionė ir šimto eurų stipendija per savaitę.
Plius antras diplomas, kuris labai padės stojant į statybos institutą. Ką tu darysi
baigęs profkę?
– Varysiu pas pusbrolį į Londoną.

– O ką ten?

– Dirbsiu stroikėse, eina uždirbt iki dešimties gabalų per mėnesį. Stočiau ir aš į
institutą, bet proto neužtenka. Gal dar parūkom?

– Vėliau, kai pavalgysim. Tai šaunu, užkalsi mums pinigėlio verslo pradžiai.

– Nuolankus jūsų tarnas, – nusijuokė. – Davai parūkom.

– Nu davai, – sutikau nenorom, jau buvau nusprendęs mažint.

Sutraukėm po „Saint George“ dūmą ir patraukėm valgyklon.

Ten sutikom Dzitą, mūsų buvusį grupioką. Pernai metė mokslus ir pradėjo varyt
kontrabandą per Kybartų muitinę. Atsigavęs, gerai apsirengęs.

– Ką tu, dezertyras?

– Nieko, paėst atvariau. Ko Krigas kaip iškruštas?

– Draugei dienos vėluoja, – už Krigą atsakė Nerkus.

– Tai vežk į Kauną, ten už du šimtus padaro valymą, – ramiai pasiūlė Dzitas.

– Brangūs dantys tavo? Gal tu durnas? Aš savo vaiko tikrai nežudysiu...

Dzitas nusijuokė. Mat jau buvo padaręs abortą savo draugei. Ir jam vienodai, jis
skersą dėjęs, emocijų neturi. Baigė valgyt savo kotletus. Atsistojo eit.

– Tai davai, bachūrai. Avera, tu nepasikeitęs numerio?

– Ne.

– Pasuksiu vakare, yra diela. Reikia 14 beisbolo lazdų. Padarysi?

– Po dvacariką už vieną, po trijų dienų gali atlėkt pasiimt.

– Gerai. Davai, Krigai, nesiparink, užgrius tave šeimyniniai rūpesčiai. Cha, cha,
cha...
Visi trys užsisakėm cepelinų. Ten gamindavo labai skanius cepelinus.

– Galėsi padaryt man kastetą? – paklausė Krigas.

Pagalvojau, kam jam tas kastetas. Bet, kadangi buvau nusprendęs niekada tokių
dalykų neklausinėti, pasakiau:

– Be problemų, atnešiu kitą savaitę. Aliuminio ar ąžuolo plokštės?

– Aliuminio.

– Dvidešimt litų.

– Duosiu iš anksto, imk, – ištiesė du Dariaus ir Girėno atvaizdus.

– Pirmadienį atnešiu.

Gamindamas kastetus, beisbolo lazdas ir nunčiakus šiek tiek prisidurdavau prie

algos ir stipendijos. Mat taupiau mokslams statybos institute. Svajojau būti
inžinierius.

Pavalgę grįžom prie darbų, nuglaistėm langokraščius, kai išdžiuvo – nušveitėm

ir nudažėm. Atėjo storoji Zoja, sakė, darbas atliktas tobulai ir greitai.

– Nebūsi greitas – būsi negyvas, – nusijuokė Nerkus.

– Da, galit būt laisvi, vaikinai.

Nuėjom persirengt, pasakiau Krigui, kad kastetą Nerkus atneš greičiau – rytoj.
Mat aš einu į darbą. Su Nerkum išėjom laukt penktuko, o Krigas atsisveikinęs – į
kitą pusę, laukti mikriuko į savo kaimą.

Grįžau namo, pavalgiau ir nuėjau į savo garažą daryt Krigui kasteto. Ilgai
neužtruko. Išpjoviau gabalą aliuminio plokštės, su „šmirgeliu“ padariau formą,
išgręžiojau skyles ir nuėjau pas Nerkų.

Visi sėdėjo jo kieme, per Džonio pro langą išmestą „Vefą“ klausė naujos dainos,
kurią vakar su Kanu įrašėm pas jį namie. Daina vadinosi „Žolė“. Tekstas buvo
toks:
 Sukam žolę, tuoj rūkysim, apsipūsim ir skraidysim.

Nieko mes jau nematysim, o tiesiog iškritę būsim.

Atsibusim, užrūkysim, sau toliau ore skraidysim,

Reikia dar – mes pasakysim ir toliau ore skraidysim.

Man jau bloga, vyrai, vemsiu. Pasitraukit, pasitraukit.

Ir namo aš nepareisiu, neškit mane, neškit mane.

Suk kasiaką, lupk dūmiaką. Trauk giliai ir laikyk.

Na ir kaip, draugeli mano? Greitai, greitai pasakyk.

Jau skrendu aš, kosmonautas, man patinka mano laivas.

Sau skrendu, o šone Marsas, aš jaučiuosi ore blaivas.

Atsibudau apsivėmęs ir dar sofą apvėmęs.

Sėdu aš į kitą vietą ir toliau guliu sau dėjęs.

Štai kasiakas dar viens guli, tuoj supūsiu jį, drauguži.

Atsibudęs surūkysiu ir vėl kosmose skraidysiu.

Suk kasiaką, lupk dūmiaką, trauk giliai ir laikyk.

Na ir kaip, draugeli mano? Greitai, greitai pasakyk.

Aš rašydavau tekstus ir repuodavau, o Kanas kūrė muzika „eJay“ programa.

Savo dainų nedėjom į internetą, taip su chebra paklausydavom. Šiaip geriau
svetimiems nežinot, kad kuri dainas, nes pradės lazdavotis.

Padaviau Nerkui kastetą, jis perduos Krigui.

– Kokius raumenis šiandien treniruosim? – paklausė Saša.

Saša buvo antras pagal sporto rezultatus po manęs, nes irgi gėrė metaną.

– Krūtinę ir pilvo presą. Tai gal einam į štanginę ir netempiam į naktį?

– Einam, aš tik kastetą pasidėsiu, – pasakė Nerkus.

Palaukėm, kol Nerkus namie pasidėjo kastetą, ir visi šeši nuėjom į mano kiemą.
Jau buvo prietema, šešta valanda. Kovo pradžioje tokiu metu visada būdavo jau
tamsoka.

Savo nedidelę štanginę įsirengiau, kai man buvo keturiolika, savo rūsy. Nuo tada
visi ten sportuojam. Kai pradėjau sportuot, tegalėdavau paspaust 40 kilogramų
štangą, dabar jau lengvai spaudžiau 130 kilogramų. Treniruočių programų
gaudavom iš interneto arba iš bachūrų, kurie eidavo į sporto klubus.

– Tai varysi į vokiečius? – paklausė Saša.

– Jo, gausiu antrą diplomą, bus lengviau įstot į institutą.

– Nu neblogai, neblogai. Bet kas bus su mūsų sportu?

– Paliksiu raktą, – atsakiau Sašai. – Galvoju, ką man reikės daryt tuos tris
mėnesius.

– Kai grįši, aš jau čia būsiu karalius, – nusijuokė Saša.

Nebūsi.

– Nusipirk espanderį, Markai, – pasiūlė Rimas, – gal neužsivarysi, bet labai gerai
formai palaikyt. Kupstas tokį į Airiją buvo nusivežęs, po metų toks pats grįžo.
Dar atsispaudimų, pritūpimų, atsilenkimų – ir viskas bus okei. Sporto prekėse tik
30 litų tekainuoja.

– Reikės taip ir padaryt. Dar pažiūrėsim, Saške, kas bus čia karalius.

Dar po valandos sportas buvo baigtas, paskambino Dzitas:

– Karoče, užporyt reikės tų lazdų. Spėsi padaryt?

– Laisvai. 260 litukų bus, sukrapštysi?

– Be problemų, seni, be problemų. Atvarysiu užporyt vakare pasiimt su pinigais.
Okei?

– Okei. Davai.

– Davai.

Dar šiek tiek padaužiau bokso kriaušę, atsisveikinau su bachūrais, kurie išėjo į
Rimo sklepuką lošt kortom, ir grįžau į garažą tekint beisbolo lazdų. Jau buvo po
septintos vakaro, pamaniau, padarysiu penkias lazdas, o rytoj – likusias
aštuonias.
II skyrius
Stovėjau savo balkone ir gėriau kavą. Stebėjau, kaip gražiai sninga. Nejučia
galvoje susidėliojo eilėraštis:

Ištirpsiu aš snaige žiemos, nebus man niekad pabaigos.

Pakilsiu vėl dangun rūku ir vėl bendrausiu su dievu.

Eilėraštis, mano galva, buvo netinkamas repo dainai, todėl jo neužrašiau. Kęstas,
mano bosas, atvažiuos tik devintą valandą. Kęstas buvo savas, tik tiek, kad
sėdėjęs. Du kartus paaiškina, trečią į galvą duoda.

Prisidegiau cigaretę. Dar spėjau pakilnot gyrę ir pasigamint pietus. Gavau SMS:
„jau atvažiuoju“. Išėjau prie kelio, kaip ir kiekvieną rytą.

– Nu sveikas, kaip sekėsi mokykloj? – paklausė Kęstas su „man pofig“

intonacija.

– Mane siunčia į Vokietiją, porai mėnesių pasistažuot. Ką šiandien dirbsim?

– Blogai, kad išvažiuoji, – supyko. – Blogai, blin! Karoče... Iki pietų užbaigsi tas
duris, padarysi staktą. O po pietų važiuosim į Tarpučių gatvę, ten bus tau
darbelio. Įstatysim duris ir dar moteris nori, kad ištapetuotum koridorių. Kiek
laiko, blin, tapetuosi?

– Pora valandų, jei koridorius nedidelis.

– Aišku. Užsakymų pilna.

– Gausiu antrą diplomą, be jo neįstočiau į institutą, – paaiškinau lyg

atsiprašydamas.

– Gerai, apsidirbsim, – atidaręs langą nusispjovė. – Apsidirbsim kaip kiaulės

garde. Tfu!
Jau buvom netoli darbo vietos, važiavom per kaimus. Mūsų dirbtuvė buvo
dideliuose, dar sovietinių laikų garažuose. Ten anksčiau taisydavo traktorius, po
sovietų sąjungos žlugimo Kęstas nusipirko pora garažų. Viename džiovino
medieną, o kitame, didesniame, buvo dirbtuvės.

Dirbom keturiese: aš, Kęstas, jo brolis ir Gedas. Visi linksmi, savi vyrai. Už
mane dvigubai vyresni, bet tai nesudarė problemų su jais bendraujant ir dirbant.

Gedo „Audi 80“ jau stovėjo prie dirbtuvės durų, Kęsto brolio Tomo dviratis irgi.

– Kur taip ilgai, blin? – paklausė Tomas, irgi nervingai. Turbūt tai paveldima.

– Pervaža uždarė, reikėjo palaukt, – ramiai paaiškino Kęstas.

Tik Kęstas žinojo signalizacijos kodą.

– Niekas nežiūrit, kai renku kodą, kiek kartų sakiau?!

Mes vis paspėliodavom, kas eina po 19.

Persirengėm, parūkėm ir pradėjom darbą. Gerai, kad šiandien tik iki pietų dirbsiu
prie staklių. Labai tos staklės išūžia galvą.

Atsinešiau iš kito cecho medienos, išpjoviau ant kreizo, nuobliavau, praleidau

per reismusą, frezą ir surinkau staktą. Surinkau duris, patikrinau, ar viskas gerai,
tada vėl išardžiau ir surinkau su klijais. Nušveičiau, įdėjau spyną ir durys buvo
baigtos. Nuėjau pas Kęstą, kuris su Gedu surinkinėjo laiptus, ir pasakiau, kad jau
baigiau tas duris ir galim važiuot jų įstatyt.

– Eik ištekink suknistų statramsčių, važiuosim tik po pietų!

– Karaliaus įsakymas – tai ne kvietimas diskutuoti, – nusijuokiau.

– Jo, vaikas, mažiau diskutuok ir daugiau tekink, – bandė papokštaut ir Gedas.

Tekinimas man patiko, tekini visai kaip beisbolo lazdą, tik forma kita. Tekini,
šveiti ir vieną neskubėdamas padarai per valandą.

Netrukus atėjo pietūs, visi nuėjom į kajutę valgyt. Vadinom tą vietą kajute, nes ji
– vienintelė patalpa, izoliuota nuo kitų. Pats pernai mūrijau sienas, kad iš darbo
apsaugos neprisiknistų, jog neturim patalpos parūkymams.

Po pietų įkėlėm duris į Kęsto antrą golfą tamsintais langais ir išvažiavom į

objektą.

– Kokių medžiagų reikės? – paklausė Kęstas.

– O kiek ten kvadratų?

– Nedidelis koridoriukas, apie 20 šūdkvadračių.

– Vieno maišo „Rotband“ tinko, kibiro glaisto, klijų ir tapetų, – pasakiau.

– O gruntas?

– Klijai bus kaip gruntas.

– Žinau, blin!

Nuvažiavom į parduotuvę ir viską nupirkom. Nuvykom į objektą, įstatėm duris ir

atsisveikinom. Darbo tęsti likau vienas, ištapetavau per tris valandas ir išėjau
namo. Eidamas sutikau Laurį – savo grupioką, kuris jau gerą mėnesį nebuvo
profkėj. Ėjo kita gatvės puse, bet mane pamatęs perėjo į mano pusę.

– Sveikas, seni, ką tu? – matėsi, kad Lauris apsinešęs nuo klijų uostymo.

– Nieko, turėjau darbelio. Einu namo. Ką tu? – paklausiau.

– Su Edu žolytę rūkėm, dabar einu iki Doriaus. Jis man skolingas butelį, gal ir tu
nori kartu?

– Turiu reikalų, – pamelavau. Nes su kuo sutapsi...

Atsisveikinom. Tikrai maniau, kad apsinešęs nuo klijų, pasirodo žolės. Aš retai
geriu.

Ėjau tiesiai į savo garažą, užbaigt beisbolo lazdų Dzitui. Per kelias valandas
užbaigiau tekint, nusišveičiau, išardžiau porą akumuliatorių, nes reikėjo švino.
Išsigręžiau skyles beisbolo lazdų galuose ir įlydžiau švino. Darbas buvo baigtas.
Paskambinau Dzitui, atvažiuoja.
Neilgai trukus šalia garažo sustojo trečio numerio golfas. Išlipo Dzitas praskelta
galva.

– Va du keturiasdešimt ir tavo kastetas, – nervingai iššvokštė jis. Paėmiau

pinigus ir supratau esmę, nes kastetas buvo darytas Krigui. Jau susidrakino.

– Kaip tai nutiko?

– Susiginčijom, išsitraukė kastetą ir smeigė bankę. Gerai, kad buvau su Lacke,

tas jį išjungė. Kur lazdos?

– Sudėjau į dėžę.

Jis pasėmė dėžę ir netaręs daugiau nė žodžio išvažiavo. Bus drakė, gerai, kad
išvažiuoju į Vokietiją, nereikės rinktis pusių. Reikia rišt su tais ginklais. Kol kas
nors ko nors neužmušė. Čia buvo paskutinis mano toks darbelis. O kastetas buvo
geras, todėl nusprendžiau pasilikt jį sau atminimui.

Ėjau namo, pastebėjau, kad mano kieme laukia ir rūko Nerkus.

– Sveikas Markai.

– Sveikas Nerka, nežinai, kas ten buvo su Dzitu ir Krigu?

– Jo, ten zavarūcha. Apsižodžiavo, apsistumdė, Krigas išsitraukė kastetą, žiebė

Dzitui. Po to kažkoks spinta sunešiojo Krigą. Krigas ligoninėj, prieš dvi valandas
atgavo sąmonę. Sako, trečio laipsnio smegenų sutrenkimas.

– O tu kūrv...

– Taip būna, bet drakės nebus. Krigas pats užsirovė, visi sako, kad tegul pats ir
vartosi.

Teisingai.

Dar šiek tiek pakalbėjom ir nuėjau namo valgyt. Parašiau saviems po žinutę, kad
ateitų sportuot. Prakeiktas kastetas, – pagalvojau ir įsidėjau į kišenę. Per jį, o
tiksliau per mane, mano draugas guli ligoninėj. Išgėriau proteino, tabletę metano
ir nusileidau į rūsį. Visi jau laukė.
– Sveiki, ko nemačiau, – paspaudžiau rankas. – Šiandien nugara, dilbis.

Pradėjom nuo treniruoklio, kurį pasidarėm patys, horizontalaus troso traukos.

Pasikeisdami padarėm šitą ir kitus pratimus, tylėdami. Man atrodė, kad visi ant
manęs pyko, nes visiems patiko Krigas. Ne kartą su juo tūsinomės, o dabar per
mane jis ligoninėj. Pats kaltas, žioplys, prieš naudojant reikėjo pasitreniruot.
Bent jau elementarius bokso judesius, kriaušę padaužyt. O čia, vos gavęs į
rankas gerą daiktą, iš karto imasi naudot.

Po sporto nuėjau namo, net nėjau lošti kortom. Nebuvo nuotaikos. Dar per
internetą pažiūrėjau filmą „Rokis Balboa“, tada dar buvo tik pasirodęs kino
teatruose. Geras filmas, kaip ir visos kitos „Rokio“ dalys, bet pirma geriausia.
Prisimenu, pamatęs pirmą dalį ir pradėjau sportuot. Visos „Rokio“ dalys labai
mane įkvepia.

Tada parėjo SMS: „Labas Markai, čia Jolanta iš kelionės į Vokietiją. Pasikeitė
planai, išvažiuojam rytoj aštuntą valandą vakaro, pasiimsim tave prie „Lukoil“
degalinės stoties gatvėje.“ Nustebau, bet parašiau, kad gerai.

Nuėjau krautis daiktų. Įsidėjau: barzdaskutę, higienos reikmenis, naujai

nusipirktą espanderį ir savo mėgstamiausią knygą – Marko Aurelijaus „Sau
pačiam“. Drabužių neėmiau, pamaniau, vis tiek duos darbinį kombinezoną. O
pats apsirengsiu džinsais, odine juoda striuke, savo gražiaisiais juodais batais ir
dar įsidėsiu apatinių rūbų, gal pora marškinėlių, vis tiek ten jau bus šilta.

Miego dar nenorėjau, nusileidau į Rimo sklepuką atsisveikint su draugais. Kai

atėjau Saša, Nerkus ir Rimas žaidė „Tūkstantį“ trise.

– Rytoj išvažiuoju.

– Kad sakei, tik kitą trečiadienį, – nustebo Nerkus.

– Pasikeitė planai, palieku štanginės raktą tau, Nerka.

Jis įsidėjo raktą į piniginę.

– Gal prisijungsi? Ką tik pradėjom, – pasiūlė Rimas.

– Gerai, dalink.
Per nepilną valandą sužaidėm partiją. Laimėjau.

– Gal ta proga susukam kasiaką ir užlupam dūmiaką? – linksmai pasiūlė Rimas.

Jis visada linksmai nusiteikęs. Nebuvo dienos be dūmo nuo keturiolikos.

– Galim. Ir paleisk mūsų naują gabalą, bus išvis gerai, – užkrėstas Rimo
linksmumo nusijuokiau.

Rimas išplėšė popieriaus iš knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir ramiai sau
rūkėm žolytę, grojo mūsų gabalas. Jau buvo vidurnaktis.

Bet manęs neapnešė. Buvau liūdnas. Mintys nešė toli toli.

– Gal rūkom per bonką? – kažkas pasiūlė.

– Kaip tai per bonką? – nustebo Saša.

– Žinau, – pasakė Rimas. – Padarai iš folijos kamštį, išbadai skylučių, įdedi

„marytę“ ir lupi. Markai, tu žinai, padaryk ir parodyk, kaip reikia.

Padariau ir įlupau kartų dūmą, per kolonėles skambėjo: „lupk dūmiaką“. Jau
buvo gerai. Tada Saša pasiūlė:

– Gal nusiperkam sidriuko ir einam iki Lopelio?

– Man rytoj į darbą, – numykiau.

– Nu, davai, nestumk, gi rytoj dar ir išvažiuoji.

– Nu, davai, varom.

Degalinėje nusipirkom tris bambalius sidro ir nuėjom pas Lopelį. Jo namas

pernai sudegė, dabar gyveno nedidelėj būdelėj, kurią mes vadinom „kalabūdke“.

– O, sveiki, bachūrai! – džiaugsmingai mus pasitiko Lopelis, kurio vardas buvo

Paulius. Nežinau, kodėl jį vadino Lopeliu, čia jau nuo senų laikų.

– Sveikas seni, su trim bambaliais atėjom tavęs pagerbt.

– Jo akys pradėjo blizgėt, – pasakė Saša Nerkui.

– Prašau į vidų, – tarė paskutinės frazės negirdėjęs Paulius.

Užėjom į „kalabūdkę“, kaip visada, pamatėm betvarkę. Bet nekreipėm dėmesio.

Saulius dar padėjo ant stalo litrą samagono, pirktą iš kaimyno santechniko.

– Tavo išvykimo proga, – tarė Paulius. – Padaryk bjauriausią vokietę, –

nusikvatojo.

– O gal pačią gražiausią? – nusišypsojau.

– Ne tavo nosiai, – bandė prajuokinti Lopelis, bet jam nepavyko.

Tada tarė:

– Žinau vieną bajerį, chebryte: Petriukas per dieną surūko du pakelius cigarečių,
o perka tik vieną pakelį cigarečių. Klausimas. Kiek žmonių nemėgsta Petriuko?

– Tiek pat, kiek ir tavo draugijos, – visi ėmėm juoktis. – O Lopelis per dieną
išgeria kibirą sidro, bet nė vieno bambalio neperka. Klausimas: ar Lopelis ilgai
turės draugų?

Pralinksmėjome. Bet Lopelis susimąstė:

– Blogi šiemet metai buvo.

– Kodėl, Paulėnai?

– Šūdina žiema, nėjo sužaist ledo ritulio ant prūdo.

– Kiti metai bus geresni, Pauliau, – bandžiau paguosti.

Bet Paulius tik žiūrėjo į vieną tašką. Gal prisiminė per gaisrą žuvusią močiutę, o
gal pasikorusį tėvą.

Iš pradžių išgėrėm sidriuką, po to pradėjom gert samanę ir nuo tada jau

nebeprisimenu, kas buvo, tikriausiai smigau.

Prabudau „Beržo“ bare apie antrą valandą nakties.

– Kaip aš čia atsidūriau, blin?

– Atėjai savo kojom, Avera, dainuodamas „ot ulybki chmūryj dien svetlej“, o po
to smigai valandai, – dėstė Paulius visiems besijuokiant.

– Nieko, bliamba, neprisimenu. Nerijuk, atnešk man alučio.

– Tas, kuris negeria. Abstinentas, blin, – nusikvatojo Saša.

Reikės gert mažiau metano, tas kala per atmintį, jei pamaišai su alkoholiu, kiek
girdėjau. Grįžus iš vokiečių reikės pradėt leistis deką ar retabuliną ir negert, po
galais, nė lašo.

Pasidairiau po barą. Vienas tipas, sėdintis priekyje, labai naglai į mane žiūrėjo.
Nusprendžiau nueit ir išsiaiškint, kas jam nepatinka. Draugams pasakiau, kad
einu į tupyklą.

– Ko tu žiūri, blin? – priėjęs piktai paklausiau.

– Akys tam ir skirtos, kad žiūrėt. O tu labai gražus berniukas, gražiai sudėtas.
Sportuoji?

Pamaniau, kad pydaras, ir, man atrodo, buvau teisus. Rankas laikiau kišenėse,
ten netyčia sugriebiau Krigui darytą kastetą. Žiebiau jam į galvą, vėl į galvą, į
pilvą, į kepenis, tas pydaras nukrito, dar kelis kartus jam spyriau. Ir Saša su
Rimu pribėgo jo paspardyt.

– Mes susimokam už alų ir einam, – pasakė Paulius. Barmenas tik linktelėjo

galva.

Išėjom į lauką, man sukosi galva. Dar norėjau duot į galvą tam pydrylai, juk ne
kasdien tokį gaidį sutiksi tokiam mažam mieste.

– Kas tau pasidarė, blin? – paklausė Nerkus.

– Pydaras. Bent jau taip manau.

– „Taip manau“ neužtenka, – užsivedė Paulius. – O ir šiaip, pederastas, ne

pederastas – koks skirtumas?

– Gal tu pats pederastas?

– Ne, bet jei ir būčiau, tai kas čia tokio?

– Na, – nusijuokė Nerka, – mažiau draugų turėtum.

Ėjom namo aplinkiniais keliais, kad neužsirautumėm ant mentų. Po

pusvalandžio jau buvom savo kieme. Visi paspaudė man ranką ir palinkėjo
sėkmės kelionėje.

– Palaukit, bachūrai, – perskaitęs SMS žinutę džiaugsmingai tarė Saša. –

Keturios panos tūsinasi vienos ir ieško kadrų, gal nuvarom? Čia visai netoli,
bendrabuty.

– Aišku, varom. – sutiko su pasiūlymu Rimas.

– Davai, – antrino Nerkus. – Markai, tu varai? Lopeli, tu?

– Varom, – sutikau, nes buvau susidomėjęs, kokios ten mergos.

– Aš tai jau varau miegot, man jau gerai, – atsiprašė Paulius.

– Lopelis... – nusijuokė Saša. – Stopudovas pyderas.

Bet Paulius tik numojo ranka ir nuėjo iškėlęs vieną pirštą į dangų, kaip
Eminemas per „8 mylią“.

Nuėjom gana greitai, eidami išlupinėjom ir mėtėm kur papuolė kelio ženklus,
šiaip dėl smagumo. Mes dažnai taip darydavom, kai būdavom girti.

O mergos buvo visai neblogos. Prisėdau ant fotelio. Visos buvo blondinės.
Blondinės nėra mano skonio, bet iš bėdos tinka. Viena iš jų atsisėdo man ant
kelių.

– Aš Rasa, – nusišypsojo. – Žinau tave, tu Markas Avera, mačiau tave rudenį,

per salės futbolo varžybas įmušei įvartį.

– Laisvi vartai buvo.

Ji pasižiūrėjo į savo draugę. Toji mirktelėjo.

– Aš čia turiu kambarį, gal einam pas mane, ten turiu du kamuolius, gal nori
pamatyti? – apsinešusiai nusišypsojo.
– Galim eit.

Ką ji turėjo omeny kalbėdama apie kamuolius, supratau tik tada, kai ji nusirengė
ir man juos parodė.

– Gražūs.

– Ačiū, – nusijuokė.

Mylėtis nebuvo labai gera, ji gulėjo tarsi lenta. Ant sienos kabėjo Marijos
paveikslas ir tai mane glumino.

„Sveika Marija...“

Po visko ji užkabino man ant kaklo nedidelį kryželį.

– Atneš tau sėkmę kelionėje.

– Iš kur apie ją žinai?

– Aš dirbu mokyklos laikraštyje, rašėm apie tave. Gal nori kopijos?

– Ne. Man neįdomu.

Pamenu, ėjau namo vienas.

Atsiguliau miegot pusę penkių ryto, nėjo užmigt. Vis galvojau, kad man vieną
dieną teks atsakyti už savo nuodėmes.

Buvau skaitęs Džozefo Merfio knygą „Jūsų pasąmonės galia“, knyga apie tai,
kaip pritraukt norimus dalykus į savo gyvenimą pasitelkiant į pagalbą maldą.
Nelabai tikėdamas pradėjau melstis tokiais žodžiais:

„Dieve, kai nuvažiuosiu į Vokietiją, atsiusk man gražią neaukštą briunetę, kuri iš
pirmo žvilgsnio mane įsimylėtų.“

Tokiais žodžiais meldžiausi gal kokią valandą, tada patikėjau, kad taip ir bus.

Prablaivėjau.

Jau buvo pusė šešių, o aš dar nemiegojau. Kažkodėl pradėjo dilgčiot dešinės
rankos mažasis pirštelis, nesupratau, dėl ko. Nutariau pasidaryt stiprios kavos,
kad dar labiau išblaivėčiau.

Į kelionei paruoštas kojines įvyniojau kastetą, bala žino, kas gali atsitikt. Dar
nežinau, kur ir su kuo aš gyvensiu. Gal kokiam prišnerkštam bendrabuty su
vokietpalaikiais skinais.

Galvoj buvo milijonas minčių.

Dar niekada nebuvau išvykęs į užsienį, o kelionė, kaip supratau, autobusu. Šiek
tiek jaudinausi, bet girdėjau iš ten buvusių draugų, kad Vokietijoj labai ramu. Gal
ramiau negu mūsų krašte, bet ten, mano galva, tikrai ne rojus. Taip tada
galvojau.

Prablaivėjau nuo kavos, kurią gerdavau retai, ir nutariau paskaityt savo

bendravardžio knygą „Sau pačiam“. Beskaitant įstrigo tokios eilutės:
„Nesirūpink ateitimi; pasieksi ją, jeigu reikės, turėdamas tą protą, kuriuo
vadovaujiesi spręsdamas dabarties reikalus“. Tai mane nuramino, Markas
Aurelijus visada mane nuramina. Priguliau dar šiek tiek pailsėt prieš darbą ir
nejučia užsnūdau.

Pažadino skambutis.

– Klausau.

– Kodėl nesakei, kad šiandien eisi į mokyklą?! – susinervinęs paklausė Kęstas.

– Aš ne mokykloj, aš namie. O kiek dabar valandų?

– Pusė devynių, blin!!

– Gerai, nesinervuok, Kieša, atvažiuosiu dviračiu. Pramiegojau, nepyk.

– Laukiu, – išdainavo.

Įsidėjau pietus ir išmyniau dviračiu į darbą.

III skyrius
Atmyniau labai greitai. Tomas parūpino man elektroninę cigaretę.

– O kaip ją sutvert? – paklausiau.

– Čia įpili nikotino skystį, šitą užsuki ir naudoji.

Užsitraukiau, visai nieko. Ir pinigų susitaupys nemažai.

– Gerai, eik dirbt, vaikas, – pasakė Gedas. – Ir taip jau pavėlavai į darbą, zaraza,
mes tau algą turim uždirbt?

Supratau, kad jis tik juokauja. Todėl nekreipdamas dėmesio ramiai rūkiau toliau.
Paskui nuėjau prie tekinimo staklių tekint laiptams statramsčių, reikėjo dar šešių.
Iki pietų baigiau visus ir nuėjau valgyt savo ryžių su vištiena.

– Šiandien išvažiuoju, Kęstai, pasikeitė planai.

– Nu, ką padarysi, – atsiduso. – Tai aš tau duosiu algą. Bet tu grįši pas mus dirbt?

– Aišku, kad grįšiu.

Sumokėjo man šešis šimtus, kaip už dvi savaites. Valgėm tylėdami, supratau,
kad daug užsakymų ir aš išvažiuoju netinkamu laiku. Šiandien dar reikėjo
padaryt vieną staktą ir, Kęstas sakė, tada galėsiu anksčiau važiuot namo, ruoštis
kelionei. Nusirengiau švarką, nes buvo karšta, ir stojau prie obliavimo staklių
obliuoti blankių staktai. Man praslydo lenta ir tada tik džirrr...

Supratau, kad staklės buvo mane įsukę, prisėdau ant pjuvenų krūvos. Man buvo
šokas. Nuo lubų leidosi juodos mano marškinėlių skiautelės. Pasižiūrėjau į savo
rankas – sveikos. Visa kita savo vietose. Kraujo nebuvo. Aš sveikas, ačiū Dievui,
aš sveikas! Staklės tik nuplėšė mano marškinėlius. Visi juokėsi tai pamatę.

– Vaikas apsirūkęs, daro nesąmones, – juokėsi Gedas.

– Eikit šikt, – pasakiau ir nuėjau į „kajutę“.

Prisidegiau tikrą cigaretę raudono „Marlboro“, kurį vakar pirkau. Nors paprastai
pasitenkinu cigaretėm iš „Duty Free“. Ant kūno styrojo tik marškinėlių
antkaklis, rankovės ir medinis kryželis. Gerai kad manęs neįsuko. O nedaug
trūko. Kad likčiau be rankų.

Atėjo Kęstas. Nusijuokė:

– Mes su Gedu važiuojam surinkinėt laiptų. O tu važiuoji namo, ar užbaigsi tą

staktą?

– Užbaigsiu, Kieša.

– O, pasirodo, ir tu turi porą kiaušų. Cha cha... Šaunuolis, kad nebijai. Sėkmės
tau kelionėj.

– Ačiū, iki.

Apsirengiau švarką ir susikišau į kelnes, kad vėl ,neduok Dieve, neįsuktų. O

kamavo bloga nuojauta. Obliuodamas stovėjau toliau nuo staklių, Narutis
juokėsi. Baigiau obliuot blankes ir perleidau per reismusą. Stojau prie frezavimo
staklių.

Staklės vėl man iš rankų išmušė detalę, pasipylė kraujas. Nesupratau, kas įvyko,
išjungiau stakles. Narutis jau nebesijuokė. Visos staklės buvo aptaškytos krauju,
pastebėjau, kad ant dešinės rankos trūksta mažojo pirštelio galiuko – to, kuris
man naktį taip dilgčiojo.

– Nunešė pirštą vaikas? – susirūpino Tomas.

Apžiūrėjau.

– Tik patį galiuką. Gal turim vaistinėlę?

– Einam į „kajutę“.

Blin, nesiseka, antra nelaimė per dieną. Kažkodėl visai nejaučiau skausmo.
Narutis įkišo mano pirštą į cukrų:

– Cukrus sustabdys kraujavimą.

– Tu Kęstui nieko nesakyk, gerai?

– Gerai, gerai.

Kai kraujavimas liovėsi, jis patepė mano pirštą kažkokiu raudonu tepalu ir aprišo
žaizdą.

– Važiuok namo, vaikas, aš užbaigsiu tą staktą daryt. Parvažiuosi pats?

– Laisvai, – pasakiau, nors truputį svaigo galva.

Atsisveikinau su Tomu, padėkojau ir išmyniau dviračiu namo. Važiuodamas dar

buvau apsvaigęs, gal todėl, kad netekau nemažai kraujo. Galėjau išvis nevažiuot
į darbą. Tada galvojau – visos nelaimės dėl to, kad vakar gėriau ir mažai
miegojau.

Grįžau namo trečią valandą, nusprendžiau pamiegot porą valandų, užmigau

lengvai.

Atsikėliau šeštą vakaro. Patikrinau, ar viską susidėjau. Išgėriau balkone kavos,

išsimaudžiau ir persirišau pirštą. Dabar jau skauda. Dar paskaičiau Marko
Aurelijaus knygą, įstrigo viena citata: „Skausmas nėra nei nepakeliamas, nei
amžinas, jei suprasi, kad viskas turi pabaigą“. Pirštas užgis ir nėra čia ko
parintis. Išėjau į degalinę, kurioje turėjo mane pasiimt. Einant savo rajono
gatvelėmis apėmė nostalgija. Prisiminiau, kai dar buvom paaugliai, čia pat parke
gerdavom alutį, Liudo gatvelėj aiškindavomės santykius su turčių vaikais, su
draugais vaikštinėdavom be tikslo šitose siaurose gatvelėse.

Prisiminiau, kai dar tėvas buvo gyvas, kartą su juo susiginčijau ir užrikau:

– Tu man neknisk, blin, proto, kiek gali man aiškint! Aš jau pilnametis ir pats už
save atsakau. Todėl nepasakok čia tų erezijų. Pats geriau žinau!

– Tu geriau žinai? Geriau žinai??? Tu vėl į kalėjimą sėsi su tom savo dielom! Jis,
matai, žino geriau! Aš tau pasakysiu kas geriau: stot į vakarinę ir ją pabaigt,
susirast darbą ir baigt tas nesąmones. Kalėjime tokius, kaip tu, per subinę...

Bet jis nespėjo baigti monologo. Žiebiau jam tiesiai į nosį. Mane per subinę? Tai
aš visus per subinę. Šausiu tiesiai į vierchatūrą. Tada rūpėjo tik kaip tapti
autoritetu.

O tėvas jau kėlėsi nuo žemės:

– O, tu sučka... Tai tu man šitaip?

– Už žodžius atsakyt reikia, tėvai.

Tada jis pasiuto:

– Dink iš namų ir kad tavo kojos čia daugiau nebūtų! Savo tėvui į snukį...
Rankos nukris. Tu gyvulys ir aš nebenoriu tavęs daugiau matyt! Mano vaikas tik
Jūratė. O tu velnio vaikas, ne mano. Valink iš čia!

– Jūratė... Jūratė... Jūratė... Mama ją užaugino, kai dar buvo gyva, o kas buvo
mano mama? Tu? Tu ne mama. Ji buvo šventoji. Tu tik knisi man protą ir viskas.
Manai, iš oro tie teistumai, tie lageriai? Kodėl aš sėdėjau nepilnamečių lagery?!
Nes neduodavai man pinigų. O man reikėjo kedų ir džinsų. Ir už ką man dabar
išsilaikyt teises, nusipirkt BMW? Visi tėvai kaip tėvai. Vaikams net butus
superka. O ką tu, ubage, man nupirkai?!

Tėvas pravirko. Kelias minutes buvo tylu. Tada jis nusiramino ir švelniai pasakė:

– Aš bent jau neverčiau kailio.

Jis mėgo taip sakyti: „neverčiau kailio“. Mat tarybiniais metais pinigų turėjo
kaip šieno. O kai įsigalėjo demokratija, jis įsidarbino paprastu pečkuriu, nes
nenorėjo būti demokratas. Jam demokratai asocijuojasi su demonais. Nes
prasideda „demo“.

Su juo ginčytis – tas pats, kaip su siena. Turi savo nuomonę visais suknistais
klausimais. Tada buvau įsitikinęs, kad jis riboja mano laisvę ir prigimtinę teisę
savarankiškai rūpintis savo likimu.

Tikiu likimu. Manau, jis nulemtas iš anksto. Kiekvienas žmogus turi savo likimą.
Kaip sako žmonės, jei lemta būt papjautam – tikrai nenuskęsi. O mano likimas
buvo nulemtas tada, kai mane sumušė policininkai, vien už tai, kad pavadinau
gaidžiu komisaro draugą. Stipriai gavau į galvą. Jie mėgsta prifiksuot tave prie
metalinės kėdės ir daužyt delnais. Taip atsiranda smegenų sutrenkimas ir net
žymių nelieka. Tada net abdukcija nepadeda. Nes, kaip jau sakiau – žymių
nelieka.

Kai jie mane sudubasino, buvau penkiolikmetis. Naktį į mentyną turėjo atvaryt
mano tėvas. Jie jam paskambino ir pasakė, kad sūnus suimtas. Malė šūdą žalieji.
Tėvui pasakė, kad aš apsvaigęs nuo narkotikų ir esu suimtas už tai, kad atėmiau
telefoną iš kažkokio Liucijaus Stadalninko. Suprantama, viso to nebuvo. Aš
nebuvau apsvaigęs nuo narkotikų ir apie jokį telefoną nieko nežinojau.

Nu, tiksliau, nieko nežinojau apie tą telefoną. O šiaip buvau kelis prasukęs. Iš
lopų. Kam lopui geras ragelis? Na kam jam reikia?

Kas iš tavęs, jei tu silpnas? Visiškas nulis. O tai, kad ką nors iš ko nors
atimdavau ar nurengdavau gliaumą su geresniu treningu, ar kokį dūchą
išmušdavau iš kedų, čia nieko tokio. Jiems tie daiktai nepriklauso. Nes jie silpni.
Tai evoliucija.

Evoliucija aš vadinu, kai tyčiojuosi iš silpnesnių. Nes išlieka tik patys stipriausi,
o jei tu silpnas – tau išvis niekas nepriklauso. Pasaulis priklauso stipriems, o
silpnieji yra nereikalingi.

Tada gavau trejus metus nepilnamečių lageryje. Laikas ėjo lėtai, o bylą man
sufabrikavo. Bet buvo ir neblogų dalykų sėdint. Pavyzdžiui, išmokau gerai lošt
kortom, šaškėm, bet šachmatų taip ir neperpratau. Išmokau apsiginti. Na, ten turi
pasirinkt – ar nusileist visiems, ar nenusileist niekam. Aš nenusileidau niekam.
Buvo vienas normalus bachūras, kuris prieš sėsdamas tris metus lankė aikido. Jis
pamokė mane kelių judesiukų.

Velniop tą lagerį. Nenoriu prisimint. Ir šiaip žmonėm nepatinka, kai pasakoji

apie įkalinimo įstaigas. Visi bijo sėsti. Bet kai kartą pasėdi – jau nebebijai.
Aišku, jei bijai kitų bachūrų, tai drebi iš baimės, kad vėl reikės paatostogauti.

Tėvas pasiuto:

– Aš daviau priesaiką! Aš tarnavau! Manai, Karlas Marksas buvo debilas ir

nieko nesuprato? Su Engelsu parašė manifestą. Čia yra tikras dalykas...

– Pofig man tas Marksas ir pofig man tas manifestas. Užknisai su savo
komunistiniu mėšlu. Mokai, blin, ir mokai... Bet kas nori būti amžinas
mokinukas? Ir tavo suknistos tiesos jau seniai čia ne tiesos. Dabar šalyje
demokratija, o mano širdyje anarchija. Velniop tave ir tavo tiesą.

Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis. Po kelių savaičių jis mirė. Dabar norėčiau už
daug ką atsiprašyti.
Mano kaltė... Nuvariau savo tėvą į kapą...

Mintis nutraukė supypsėjęs telefonas. Gavau SMS nuo Jolantos: „Mes jau greitai
būsim“. Parašiau, kad jau laukiu prie degalinės. Nusprendžiau parūkyt savo
elektroninę cigaretę, užsitraukiau kelis dūmus ir staiga pro duris lyg įgeltas
išbėgo degalinės operatorius:

– Gesink tą cigarą, tu sušiktas mafijoze, dar mano degalinę susprogdinsi, –

išlemeno jis.

– Čia elektroninė cigaretė, – ramiai pasakiau.

– Nu ir kas, gesink, debile, vis tiek skelia žiežirbą!

– Ne, neskelia. Pats pažiūrėk.

– Nu, geras, blin, – jis apžiūrėjo, – kiek tokia kainuoja? – paklausė jau
nusiraminęs.

– Tik 79 litukai, ir nekenkia aplinkai. Gali rūkyt net lėktuve.

– Gali man tokią įtaisyt? Darbe rūkyt negaliu normalių cigarečių.

– Aš pats po pusvalandžio išvažiuoju į Vokietiją, – pasakiau jam. – Bet imk

mano draugelio numerį, jis tave suves, su kuo reikia.

– Ačiū, mafuk, o kokią dielą vokiečiuose suksi? – paklausė jis. Nustebau.

Gal man ant kaktos parašyta „Cosa Nostra“? Ramiai jam atsakiau, be nervų:

– Kodėl „mafuk“? Jokios, važiuoju mokytis restauratoriaus specialybės. Gerai

gali užkalt tokį darbą dirbdamas.

– Atrodai kaip mafijozas, o dar tas cigaras dantyse. Nu jo, gerai gali užkalt. Kas
pirštą patrumpino?

– Pats, – pasakiau, bet mačiau, kad netiki. – Staklės įsuko, stalium dirbu.

– Mhm... „Starkos“ nenori? Pas mus dabar kaip tik akcija „Starkai“.

Nuėjau su juo į degalinę, nusipirkau „Starkos“ ir pakelį traškučių, jei kelionėje

užsimanyčiau valgyt. Dar pakalbėjom apie orą, apie sportą, kad mūsų futbolo
komanda šiais metais gerai žaidžia. Jis atsiprašė ir nuėjo dirbti.

Buvau maloniai nustebintas, kai pamačiau, kad link degalinės artėja Saša,
Nerkus, Kanas, Rimas ir Džonis.

– O, vokietys! – sušuko Nerkus.

– Ką jūs, bachūrai, čia veikiat?

– Pasipildyt skrandžio bakus atėjom. Nusukom du komplektus lietinių ratų,

prakalėm Banginiui. Dabar mes turtingi žmonės, prašom į mane kreiptis „jūsų
didenybe“, – nusijuokė Saša. – ir Aleksandras šiandien atsigaus, nebadaus.

– Gerai prasisukot, – pagyriau.

– Davai, parepuok, Avera, atsisveikinimo proga.

– Gut, – nusišypsojau, nes man patiko frystailint. –

Vakar mes krušom tikras princeses,

Vakar iškrušom bendrabučio kales.

Šiandien išvykstu ir man liūdna labai,

Kodėl su manim negali važiuot draugai.

Kristų ant kaklo man ji užkabino,

Melsiuosi, blyn, už savo draugus.

Tiktai Lopelis mergos nepakabino,

Liksit be viercho ir graušit bybius.

– Cha, cha, cha. Cho, cho, cho. Tu geriau negrįžk, blin, namo, – pabandė repuot
ir Nerkus.

Į degalinės kiemą įsuko apynaujis baltas „Mercedes“ markės autobusiukas.

Gavau SMS: „Kur tu, Markai, mes jau tavęs laukiam. Gal ne į ta degalinę
užsukom?“. Paklausiau, su kokia jie mašina, ar su baltu busu. Parašė, kad taip.

Atsisveikinau su chebra, suplakėm rankom, nuėjęs prie autobusiuko pasibeldžiau

į langą. Vairuotojas atsidarė langą ir išsigandęs paklausė:

– Ko nori?!

Buvau jau pripratęs prie tokios reakcijos, todėl jam atsakiau:

– Aš Markas Avera, ar jūs vežat į Vokietiją?

– Taaaip...

Staiga iš autobusiuko iššoko Jolanta. Šiek tiek apkūnoka, bet gražaus veido
blondinė. Ji man pasirodė seksuali, bet ne mano skonio. Man labiau patinka
neaukštos, lieknos rudaakės briunetės.

– Markai, atsiprašom už nesusipratimą. Nuotraukoj, kurią gavom, atrodei šiek

tiek perpučiamas, o dabar raumeningas vyras.

– Ten sena nuotrauka.

– Aišku... O kur tavo daiktai? – paklausė ji.

– Visi daiktai mano kuprinėj, pasiėmiau tik būtiniausius.

– Nu tu šaunuolis, mes visa autiko galą daiktais užvertėm. Lipk į vidų, lauke
šalta. O Vokietijoj, beje, jau dvylika laipsnių šilumos.

Man patiko, kad ji tokia bendraujanti. Atsisveikinau su kieminiais ir įlipau į tą

„Mersedesą“, ten dar sėdėjo trys bachūrai, vienas atrodė pasportavęs, o autobuso
galas tikrai visas buvo užverstas krepšiais. Atsisėdau gale, ten dar buvo dvi
laisvos vietos. Ant vieno krėslo pasidėjau kuprinę, o kitam pats atsisėdau. Visi į
mane spoksojo, man atrodė, su baime. Tas pirštas tiesiog žudė mane.
Autobusiukas pajudėjo pasienio link. Nusprendžiau paplepėt su tuo
pasportavusiu bachūru, jis sėdėjo visai šalia manęs.
– Koks tavo vardas, seniuk?

– Stasas, o tavo?

– Markas. Gal nori „Starkos“?

– Norėčiau, o zagėrono turi?

– Ne.

– Turiu kolos savo krepšy, tuoj atsikasiu. Pačiam dugne, blin, – jis ėmė raustis
autobusiuko gale.

O Jolanta keistai su šypsena į mane pažiūrėjo:

– Tai sportuoji ir geri, Markai?

– Geriu retai, pirštą skauda, tai šiek tiek „Starka“ skausmą nuims.

– O kas atsitiko? – vėl paklausė ji. Vieną akimirką jau pamaniau, kad jai iš tiesų
rūpi, bet buvau mandagus. Nusprendžiau, kad būsiu kiek įmanoma mandagesnis.

– Darbe į stakles įkišau netyčia. Tai nunešė galiuką piršto.

– Kada čia buvo? Tai tau jį prisiuvo?

– Ne. Staklės jį sumalė. Šiandien susižalojau, ligoninėj nebuvau.

Ji metė į mane tą „eina sau“ žvilgsnį. O autobusiuko vairuotojas linksmai pasakė

su lenkišku akcentu:

– Maladiec, kietas bachūras.

– Ne toks kietas, kaip tos staklės.

Atsukau „Starką“, įkaliau gerą gurkšnį. Pasiūliau savo naujam draugui Stasui, jis
atkišo man kolos. Pasakiau, kad nereikia. Pirmo niekada neužsigeriu. Jis padarė
tą patį. Pasidarė šilta ir gera, atrodė, kad krūtinėje skraido drugelis.

– Nori, Jolantėle? – paklausiau.

– Ne, ačiū. – nusišypsojo.

Nu ir gerai. Mums daugiau liks.

– Ką sportuoji, Stasai?

– O kodėl manai, kad sportuoju?

– Matosi.

Jis šyptelėjo:

– Kikboksą jau pusę metų. Ką tu? Dar, beje, gyrą kilnoju, jau trys metai, 24
kilogramų. 60 kartų pakeliu. Kartais pūdinę pasiimu, bet tik 18 kartų pakeliu.

– Tai labai neblogai, sakyčiau. Kiek tau metų? Aš boksą lankiau du metus.
Dvylika kovų, vienuolika pergalių. Vieną lygiom Kaliningrade su rusu, trys
pergalės nokautais. Dar futbolas. Bet po to pradėjau dirbt ir nustojau, įsirengiau
štanginę savo rūsy ir dabar žaidžiu su štangom. 130 kilogramų krūtine
paspaudžiu. Kiek tu?

– Dabar 110 kilų. Man septyniolika metų.

– Neblogai, – pasakiau, pagalvojau, kad kietas bachūras.

Dar įkalėm „Starkos“, šį kartą užsigerdami. Galvojau, gal pasiūlyt tiems dviem
lopeliams, sėdintiems priekyje, bet po to pamaniau: o ką iš to turėsiu, jau
susidraugavau su kiečiausiu bachūru, kam man dar pora lopelių. Bet iš
mandagumo nusprendžiau paklausti jų vardų.

– O kokie jūsų vardai?

– Aš Martynas, – atsakė kūdesnis.

– O aš Giedrius, – išlemeno blondinas.

– Aš Markas. Markas Avera.

Velniop, pagalvojau. Juk mandagumas nieko nekainuoja. Pasakiau Stasui, kad

pasiųstų butelį į priekį Marčiui ir Giedriui. Nes, kaip sako, ir paskutinis lopas
kartais praverčia. Gėrėm keturiese, o kadangi keturiese, tai greitai ištaškėm tą
butelį. Išsikalbėjom, kad Marčius ir Giedrius iš vienos Klaipėdos profkės,
supratau, kad abu moksliukai. O Stasas pakviestas į kelionę, nes laimėjo gyros
kilnojimo varžybas. O aš dėl to, kad laimėjau respublikinį plytelių klojimo
konkursą. Jau kirtom Lenkijos pasienį, aš pirmą kartą užsieny, aišku,
neskaičiuojant Kaliningrado, niekas jo nelaiko užsieniu. Visi ten praktiškai
gyvena. Benzinas, arielka, cigaretės...

– Sustosim prie valiutos keityklos, – pasakė Jolka. – Man reikia išsikeist litus į
eurus.

– Man irgi reikia, – pasakiau.

– Ir man, – dar pridėjo Stasas.

Gerai apnešė ta „Starka“, o dar su kola. Taip skaniai suėjo. Išlipau iš autobusiuko
svyruodamas, turėjau išsikeist du gabalus. Jolanta ir Stasas ėjo iš paskos. Mačiau
nuo gatvės, kur valiutos keitykla, todėl žinojau kur einu. Dėjau per langelį du
gabalus ir pasakiau „į eurus“. Jaunoji bankininkė palinksėjo ir atskaičiavo
šypsodamasi.

– Bogatyj, – pasakė ji ir nusišypsojo.

– Da, – atsakiau nelabai suprasdamas, ką ji man sakė, ir nusišypsojęs

pasitraukiau į šalį, kad kiti galėtų išsikeist.

Stasas keitė nedidelę sumą – du šimtus, o Jolanta devynis šimtus. Pagalvojau,

kad aš čia turtingiausias. Bet dar pagalvojau, kad „sunku taupyti, kai dugnas
matyti“. Todėl nusprendžiau neišlaidaut, kad daugiau liktų įmokoms už mokslą
institute.

Tie du moksliukai išeidinėjo iš šalia esančios parduotuvės su buteliu degtinės ir

dar viena didesne bonka kažkokio limonado. Mes su Stasu susižvalgėm ir vienas
kitam nusišypsojom. Visi grįžo į „mersiuką“, autikas pajudėjo.

– Dar šnapso prisipirkot? – piktai paklausė Jolka ir šiek tiek pamąsčiusi pridūrė:
– Gerai, alchašai, šiandien geriat, o rytoj nė lašo. Nes rytoj apie dešimtą valandą
turim prisistatyt į vietą.

– O į kokį miestą važiuojam? – paklausiau. Visi pradėjo juoktis.

– Tai tu nežinai? – paklausė Jolanta. Išsiunčiau tau visą informaciją į elektroninį
paštą, – ji atrodė sunerimus.

– Kad seniai jį betikrinau. O ką ten parašei?

– Kad važiuojam į Vokietijos miestą Waren, kad ten kurortinis miestelis, kad
būsim ten šešias savaites. Apie mokymo programas rašiau, statybinių terminų
žodynėlį pridėjau...

– O kur po to važiuosim? – paklausiau. – Nes man sakė, kad busim du ar tris

mėnesius.

– Namo važiuosim, apkarpė biudžetą. Šešios savaitės ir namo.

– Tai bent stipendiją gausim?! – susinervinau.

– Visi po aštuoniasdešimt eurų, kai programa įpusės.

Man vėl antrą kartą per dieną buvo šokas, jaučiausi taip, lyg kas būtų nurėžęs
kiaušus. Kodėl tiesiog neiškrušai manęs, likime? Blemba, reikės leist savo
pinigus. Reikia sugalvot kokią dielą. Nesąmonė kažkokia, kažkas pasiėmė tuos
pinigus sau, kaip visada ir būna Lietuvoj.

– Tai maitinimą bent gausim? – paklausiau Jolkos dar labiau susinervinęs.

– Taaaip. Viskas bus taip. Maitinimą mes gausim U.A.Z. profesinės mokyklos
valgykloj, tris kartus per dieną, sočiai, Markai. Gyvensim „U.A.Z. internat“,
gyvenimas ten irgi nieko nekainuos. Mokysimės restauravimo meno, mokykloje
ir statybų aikštelėse. Turėsim stažuočių. Aplankysim Hamburgą, Berlyną,
Neunbrandenburgą. Bus tikrai smagu, vaikinai.

– Tai ir tu su mumis mokysiesi? – paklausė Marčius. Jolanta nusijuokė:

– Ne, aš vertėja. Padėsiu jums susidraugaut su vietiniais.

Apėmė nervas. Galėjau likt Lietuvoj ir užsikalt pinigo, o dabar papuoliau į šitą
šiknaskylę. Nieko neužkalsiu, nieko neparsivešiu, tai koks tikslas čia smirdėt?
Gal tik nukabinsiu kokią vokietę, tik ta mintis mane guodžia. Tada prisiminiau
Marko Aurelijaus žodžius: „Sumanus protas gali įveikti bet kokią kliūtį“. Taip ir
padarysiu, eisiu ant dielos. Taip tada galvojau.
Pasirodė, kad tas kryželis mane svilina, pasikasiau krūtinę. Gal šiaip kas, nieko
blogo nepagalvojau.

Dar pastebėjau, kad buvo mėnulio pilnatis. Man atrodė, kad mėnulis didesnis,
negu paprastai.

Bet buvo linksma, gėrėm degtinę užsigerdami lenkišku limonadu. Degtinė irgi
buvo lenkiška. Tik staiga Marčius ėmė ir apsivėmė, pradėjo smirdėt visas
autobusas.

– Išsivalyk savo vėmalus, blin! – tiesiog rėkte išrėkė vairuotojas.

Marčius greitai iš savo krepšio išsitraukė raudonus marškinėlius, kuriuos, kaip

vėliau sakė, buvo įsidėjęs persirengt kaip darbinius. Bevalydamas vėmalus dar
kartą apsivėmė ir, jam dedant jau trečią šliauką, vairuotojas sustabdė autobusiuką
pamiškėj.

– Lipk lauk, blin, ir išsivemk! – susinervinęs išrėkė.

Pajutau, kad ir mane pykina. Išlipau į lauką ir aš. Mečiau šliauką. Dar vieną ir
trečią. Pastebėjau, kad ir kiti lipa lauk.

Visi vemia nuo lenkiškos arielkos, blin. Išsivėmę jau ėjom link buso, tik
Giedrius apsisuko ir grįžo atgal į pamiškę. Kalbėjom, koks šūdas tos lenkiškos
prekės. Po kokių penkių minučių grįžo. Pasakė, kad jam dar ir vidurius paleido.
Marčius baigęs valyt savo vėmalus atsisėdo visas išraudęs.

Autobusas vėl pajudėjo į priekį. Piršto beveik nebeskaudėjo, tik pulsavo.

Galvojau, kokią dielą čia prasukus, kad laikas Vokietijoje nepraeitų veltui.
Mašinose turėtų būt neblogos magnetolos sudėtos, nes jas veža vogtas iš
vokiečių ir pardavinėja mūsų turgavietėse. Taip ir padarysiu, vakarais, kai
sutems, išmontuosiu vieną kitą magę ir parsivešiu namo. Taip laikas nepraeis
veltui. Nurimau. Su ta mintim ir užmigau.
IV skyrius
Mes sėdėjome apsikabinę ir bučiavomės, ji buvo nuostabi, man buvo taip gera.
Supratau, kad sapnuoju, bet vis tiek tuo mėgavausi. Įsivaizdavau – neaukšta,
rudaakė briunetė. Tik staiga iš rojaus sugrąžino nepažįstamas balsas:

– Dein Pass bitte! – pasakė apsirengęs kaip apsauginis mažas, kūdas žmogysta.
Nesupratau, ko jis nori. Apsidairiau, visi į mane žiūrėjo. Tada supratau –
pasienis. Paso nori. Pirštą tiesiog gėlė, buvau piktas.

– Bitte Pass, – pasakiau tam žmogystai ir ištiesiau jam savo pasą.

– Danke schön, – vokiškai padėkojo.

Toliau jis kalbėjo su Jolanta vokiškai, gal kokias tris minutes, ir vis rodė į mane
pirštu. Kažko vėl manęs paklausė.

– Markai, jis klausia, kur tavo daiktai, – pasakė Jolka.

Ištiesiau tam lopui savo kuprinę, jis nusijuokęs paklausė, ar čia visi mano
daiktai. Atsakiau, kad taip.

Jis nemandagiai ir grubiai iškratė mano kuprinę, norėjau pokštelt jam vieną
bankę į snukutį. Taip nemandagiai su manim niekas nesielgė. Iškratęs mano
daiktus jis nerado į kojines įsukto kasteto. Daiktus turėjau pats susidėt atgal į
kuprinę. Bedėdamas užčiuopiau, kad kastetas vietoj. Kitų vaikinų ir Jolkos
daiktų jis net nepalietė.

– Sveiki atvykę į Vokietiją, – pasakė jis ir nusišypsojo savo išgedusių dantų

šypsena.

– Ačiū, – mandagiai atsakė Jolanta.

Autobusiukas vėl pajudėjo. Kelionės tikslas pasiektas. Kažin, kiek dar iki to
Waren? Kiti bachūrai vėl sumigo.

– Kiek iki to Waren?

– Dar pora valandų kelio, – atsakė Jolanta. – O tu įtartinai atrodai, sako

pasienietis.

– Eina jis na...

Jolanta nusijuokė, pasakė, kad aš drąsus vaikinas ir kad jai tokie patinka.

– O man patinka briunetės, – pasakiau. – Gal tokią sutiksiu tam sukruštam

Waren.

– Tai gal man persidažyt plaukus? – nusijuokė ji.

Eik velniop, pagalvojau.

O ji džiaugsmingai pasakojo apie Vokietiją. Kiek joje žemių. Žemę jie vadina
„Land“. Kaip pas mus Suvalkija, Dzūkija, Aukštaitija, Žemaitija, taip pas juos
Bavarija ir kitos „Land“. Sakė, mes gyvensim Meklenburgo „Land“.

Dar apie miestelį, kad ten dvidešimt tūkstančių gyventojų, kad ten ramu, mažai
turistų. Visai įdomiai pasakojo. Ir mes jau buvom taip vadinamam autobane –
greitkelyje. Vairuotojas spaudė iki dugno, sakė, kad ten greitis neribojamas.
Pamaniau, kad būtų neblogai čia prasilėkt su savo 110 kilovatų „Eclipse“,
kokiais dviem šimtais. Pirkau visai neseniai už du gabalus litų iš draugelio
Lackės, Dzito draugelio. Jis sau pirko kregždę.

Prasidariau savo pakelį traškučių, pasiūliau Jolantai, ji prie manęs prisėdo. Kai
baigėm valgyt traškučius, ji dar atnešė sumuštinių su dešra ir aš jau buvau sotus.

– Reikia pasukt laikrodį vieną valandą, – tarsi neginčijamą faktą metė Jolanta.

– Kodėl?

– Čia jau kita laiko juosta.

Pasukau ir pagalvojau: „Eik velniop“.

Kadangi, pasak vairuotojo, dar buvo kelio kaip nuo Marijampolės iki Vilniaus,
tai nusprendžiau paskaityti knygą. Skaičiau jau aštuntą skyrių. „Tegul nuo šiol
tavęs niekas neišgirsta skundžiantis savo gyvenimu,“ – rašė Markas Aurelijus.

– Ką skaitai? – susidomėjo Jolka.

– Marką Aurelijų, „Sau pačiam“. Romėnų imperatorius ir filosofas.

– Domiesi filosofija?

– Skaitau tik šitą knygą. Kitų filosofų dar neskaičiau. Dar esu skaitęs „Grafą
Montekristą“ ir „Robiną Hudą“. Šiaip nelabai mėgstu skaityt, tik šita knyga man
patinka, skaitau gal trečią kartą.

– O iš kur tu ją gavai?

– Kaip tai iš kur gavai? Pirkau, blin.

Dar jai skirtumas, iš kur gavau. Susinervinau. Skaičiau toliau. Baigiau skaityti
aštuntą, devintą ir pradėjau dešimtą skyrių. Ir mes jau buvom Waren miestelyje.

Važiavom per jį, bachūrai pabudo. Pralėkėm pusę miesto.

– Čia nėra nė vieno žmogaus, – pasakė Stasas.

– Čia labai ramu, – atsakė Jolanta. – Vietiniai kalba, kad čia gyvena Dievas.

– Jei čia gyvena Dievas, tai jis tikrai nemėgsta turėti kaimynų, – pasakiau, visi
nusijuokė, net ir vairuotojas.

– Kokioj gatvėj tas internatas? – pasiteiravo vairuotojas Jolantos.

– Vandens gatvė 23 namas. Vokiškai – Wasserstrasse.

Vairuotojas išvažinėjo visą miestą, nes gerai nežinojo gatvių. Kol pagaliau rado
kažką panašaus.

– Kaip vadinasi internatas? – vėl paklausė vairuotojas Jolantos.

– U.A.Z. Internat.

– Blin, čia J.A.Z. Internat, tikriausiai koks džiazuotojų klubas. Važiuojam dar
pasidairysim.

Išvažinėjo visą nediduką miestelį, kuris buvo mažesnis net už Marijampolę. Bet
nieko neradęs grįžo atgal.
– Čia yra Wasserstrasse 23 namas. J.A.Z. Internat, nesąmonė, blin.

– Užeisiu paklaust pas tuos džiazuotojus, kur yra U.A.Z. – lipdama iš

autobusiuko vairuotojui pasakė Jolanta.

Ji nuėjo į kiemą ir grįžo žvengdama. Pamojo ranka, kad užsuktume į kiemą.

Vairuotojas nesupratęs įvažiavo. Visi išlipom.

– Čia ir yra U.A.Z. internatas, – pasakė ji. – Pasirodo, vakar vienas neklaužada
girtas nulaužė pusė U raidės ir liko J.A.Z.

Gerai sugalvojo, pamaniau sau. Visi parūkėm.

Bendrabutis nebuvo didelis, geltonos spalvos. Mus pasitiko neaukštas, mielo

veido senukas. Prisistatė kaip Klaus König. Pagalvojau – Santa Klausas ir
šyptelėjau, nes tas buvo su žila barzda ir dar Klausas.

Nuvedė mus į mūsų kambarį, jis buvo keturvietis, pirmam aukšte. Pasakė, kad
kambariuose rūkyti galima, bet nerekomenduojama. Taip išvertė vertėja, aš
nesupratau. Pas mus buvo dvi dviaukštės lovos, stalas, pora spintų ir vonios
kambarys. Vertėjai Jolantai davė atskirą dvivietį kambarį, kuriame niekas
negyveno. Santa Klausas pasakė, kad mus pasitiks tik dvyliktą valandą, o dabar
buvo dešimta. Numečiau savo kuprinę ant apatinio gulto.

– Gulėsi ant apatinio gulto? – nustebo Stasas.

– Nu. Nereikės laipiot tom kopėčiom.

Jis padarė tą patį.

Visi krovėsi daiktus į spintą. O man skaudėjo pirštą, nusprendžiau, kad reikia
persirišt. Kai važiavom, netoliese mačiau vaistinę, todėl nusprendžiau nueit ir
nusipirkt tvarsčių ir dar kokio tepalo, kad tvarstis nepriliptų. Iš savo kuprinės
slapčia išsitraukiau kastetą, jei kas nenumatyto nutiktų. Slapčia dėl to, kad
Marčius ir Giedrius nepamatytų, nes aš jais nepasitikiu, atrodo kaip ožiai. O
Stasu pasitikiu. Išsikroviau likusius daiktus į spintą, o kuprinę pasiėmiau, nes
neturėjau krepšio pirkiniams susidėt.

– Kam tau kuprinė? – manau, kiek per drąsiai paklausė Marčius.

– Einu apsipirkt, – ramiai atsakiau.

– Aaa...

Išėjau į gatvę. Dvelkė toks gaivus ir šiltas vėjelis, kad grįžau namo ir nusirengiau
odinę striukę.

Išėjau ir tas vėjas – toks gaivus, kaip prie jūros. Pasijutau toks laisvas. Vasarą,
beje, buvau prie jūros su Nerkum ir Saša. Geri prisiminimai liko. Nerkus
susilaužė ranką į vieno ruso kaktą. Kaip dėjo bankę, tai tas vos salto
nepersivertė. Tai juokėmės.

Užėjau į vaistinę. Nusipirkau tvarsčių, pleistro ir dar vaistininko parinkto

tepaliuko žaizdai.

Nutariau šiek tiek pasivaikščiot, ėjau į tą pusę, iš kur pūtė vėjas. Ėjau gal dešimt
minučių. Ir staiga prieš mane atsivėrė nuostabiausias vaizdas, kokį kada nors
teko matyti gyvenime.

Tai buvo Miurico ežeras. Atrodė, kad ten ne ežeras, o jūra, jo galo nesimatė.
Dvelkė tas nuostabusis vėjas. Paviršium plaukė nedidelis laivelis. Visa pakrantė
buvo išgrįsta senovinėm trinkelėm, aplinkinės mažos gatvelės – akmenimis, kaip
kokiam Kauno senamiesty. Visoj pakrantėj – suoleliai. Ant vieno jų prisėdau ir
grožėjausi vaizdu. Nežinau, kiek laiko ten prasėdėjau, bet jaučiausi lyg patekęs į
kokį rojų ar laimingųjų salą.

Prisiminiau pirštą, jau buvau pamiršęs ji beskaudant. Išsitraukiau iš kuprinės

bintą, pleistrą, tepaliuką ir nusivyniojau seną, dar Tomo vyniotą tvarstį, kuris jau
buvo prilipęs prie žaizdos.

Nepajutau, kai prie manęs priėjo ji.

– Kas atsitiko? – vokiškai paklausė neaukšta, rudaakė briunetė. Mano pasakų

princesė, mano fėja. Krūtinėje vėl pradėjo skraidyti drugelis, kaip nuo „Starkos“.
Iš nuostabos netekau žado. Tai buvo ji. Ačiū tau, Dieve, kad atsiuntei mano Ievą!

– Ar kalbi vokiškai? – vėl paklausė ji.

– Truputį, – atsakiau vokiškai. – Koks tavo vardas, groži? – paklausiau.

– Ana, o tu?

– Markas.

– Iš kur tu? – klausia. – Tavo akcentas man girdėtas.

– Litauen. O tu?

– Litauen? Lietuva. Mano močiutė iš Lietuvos. O aš esu iš Sibiro, bet dabar su

šeima gyvenam Malchow, – ji mostelėjo ranka į vakarus. – Aš irgi truputį kalbu
lietuviškai.

– Kiek laiko gyveni Vokietijoj?

– Nesuprasti... Ai, suprasti, trys metai. Man aštuoniolika. O tau? – jau lietuviškai
kalbėjo ji.

– Devyniolika. Tu graži.

– Ich bin shön? Ačiū. Tu graži.

– Gražus. Vyras gražus, moteris graži.

– Ja. Tavo pirštas – kas nutiko?

– Nusipjoviau.

– Aaa... Padėti?

– Taip. Ačiū.

Pasitepiau tepalu žaizdą, ji aptvarstė mano pirštą labai profesionaliai.

Papasakojo, kad mokosi sesele ir svajoja tapti daktare. „Aš tave myliu,“ –
pagalvojau.

– Myli mane? – paklausė ji, tada supratau, po velnių, kad pasakiau tai garsiai.

– Taip, Sonne.

– Sonne? Saulė... Und du bist Stern, žvaigždutis. Tu man patikti, bet mano
Mutter sako, kad aš nedraugauti su banditais graži šypsena. Tschüss...
– Palauk, kur bėgi, – dar išrėkiau.

Nieko, pamaniau, aš ją dar sutiksiu. Miestelis mažas, rasiu ir dar spėsiu iki
dvyliktos grįžt į bendrabutį.

Nuėjau į tą pusę, kur ir ji. Pasidarė šalta. Kaip tik drabužių parduotuvės vitrinoje
pastebėjau neblogą pilką džemperį su kapišonu. 4, 99 euro. Užėjau ir nusipirkau,
pigiau grybo, pamaniau, dar davė krepšį. Išėjęs prisėdau parūkyt tikrą cigaretę
ant suoliuko, elektroninę buvau palikęs bendrabutyje.

Tada skersgatvyje pamačiau raudoną apynauję „Audi“. Pagalvojau, turėtų būt

gera magė. Ir buvau teisus, ten buvo didelė, kaip mažas televizoriukas,
magnetola. Buvau dar tokios nematęs. Išsitraukiau iš kišenės kastetą ir bem
vieną staigų smūgį. Signalizacija nesukaukė – arba dėl to, kad staigiai sudaviau,
arba jos nebuvo išvis. Tyliai, švelniai ir ramiai, apsidairęs, ar niekas nemato,
išmontavau magnetolą ir įsidėjau į kuprinę.

Iš namo išbėgo vokietis ir suriko:

– Das ist meine Auto!

Bėgdamas žvengiau iš jo. „Tai mano automobilis“. Veido vis tiek nematė.

Nuėjau į šalia esantį medžiais ir tankiais krūmais apaugusį parkelį. Išsiėmiau iš

kuprinės magnetolą ir suvyniojau į krepšį. Aplinkui nebuvo nė vieno žmogelio.
Paskui pagalvojau – o jeigu mane kas nors matė bėgantį? Nusirengiau naują
džemperį ir taip pat suvyniojau į krepšį. Patraukiau bendrabučio link. Buvo be
dvidešimt dvylika.

Visai nejaučiau kaltės. Aš tikiu Biblija, bet ne žydų Tora, aš juk ne žydas. Todėl
skaitau tik Naująjį Testamentą. Juk tik žydai tiki, kad vogti negalima, o Kristus
sakė, kad visos nuodėmės atleidžiamos, reikia tik atsiversti. Atsiversiu, kai būsiu
senas, pamaniau ir šyptelėjau. O kol kas pasidarysiu gražaus pinigėlio.

Kryželis vėl įšilo. Pamaniau, kad kažkas su juo negerai. Turbūt prastai
nušveistas, pašinų pilnas.

Tik kur man dabar, blemba, dėt tą magnetolą ar televizoriuką, pats gerai nežinau,
ką ten pasiskolinau visam laikui.
Ėjau ir meldžiausi.

Lėtai vaikštinėjau tom gražiom, akmenimis grįstomis gatvelėmis ir spėkit, ką

pamačiau. Kita gatvės puse nusiminusi žingsniavo Ana. Pašaukiau ją:

– Ana!

– Markas! Visur tavęs ieškoti. Mutter sako, kad galiu su tavim bendrauti.

– Kas yra tavo mama, kodėl taip tau vadovauja? – paklausiau aš.

– Sibire buvo... Kaip pasakyti?... Polizist.

– Policininkė, – eina šikt, pagalvojau. – Jeigu jau tau mama tau sako, kad galim
bendrauti, tai duok savo numerį greičiau.

– Was? – nesuprato.

– Telefono numeris. Tavo. Ne tavo mamos iš policijos.

Ji nusijuokė. Jos juokas – Dievo dovana.

– Okei.

Ji užrašė man ant rankos telefono numerį savo raudonu tušinuku. Paprašė mano
numerio, aš surinkau jos numerį ir pamajakinau. Ji nustebo ir nusijuokė.

– Protingas, – pasakė.

– Kas protingas būt nelinkęs, tam gyvenimas nulinkęs, – pajuokavau, bet

mačiau, kad ji nesuprato, todėl pasakiau: – Taip.

– Aš jau eisiu, man Zug į Malchow.

– Gaila. Iki, Sonne.

– Iki, ein Stern.

Stern reiškia žvaigždę. Na, ne ta prasme, kad moteriškos giminės. Vokiečiai sako
der Stern. Su vyrišku artikeliu. Tai ir gaunasi vyriškos giminės žodis.
Kaip sunku buvo paleisti ją iš savo glėbio. Ji taip man tiko. Žiūrėjau į ją ir
uždainavau POMPOS dainą:

– Mano akys blizga kaip angliukai, kai tu judini užpakaliuką...

– Nesuprasti, – atsisuko ir pasakė ji, nusišypsojo.

– Tu graži.

– Parašyk man!

Dar kartą atsisuko ir nusišypsojo. Nesupratau, ką ji sakė. Man taip patiko jos
šypsena. Tai tas pats, kaip nutrinti loterijos bilietą ir pamatyt, kad laimėjai
pagrindinį prizą. Mintyse dėliojosi eilės: „Kaip saulė man švieti, tie spinduliai
tyri paglosto kaip aušra, tu Dievo dovana“.

Ji dingo už kampo, aš grįžau į bendrabutį. Stasas pažiūrėjo į mane, lyg būčiau

padaręs nuodėmę palikdamas jį su pora molių, ir paklausė:

– Kur taip ilgai buvai?

– Mergą kabinau, iš Sibiro atkeliavus. Turi lietuviškų šaknų, žiauriai gera merga.

– Eik tu sau, geras. Tai gal ir lietuviškai šneka?

– Biškelį šneka, bet sunkiai. Bet susišnekam, truputį vokiškai, truputį lietuviškai.
Einu į dušą.

– Tik greičiau, nes Jolanta tavęs ieškojo. Sakė, tuoj atvažiuos delegacija.

Man buvo vienodai ta delegacija, jau gavau savo laimikį. Gavau netgi du. Tik
galvojau, kaip čia ilgiau pratempus šitam Waren. Pasileidau dušą.
V skyrius
Išėjau iš dušo nešdamasis marškinėlius rankoj, norėjau persirengt kitus.
Pagalvojau, blin, nusiplovė numeris nuo rankos, bet po to prisiminiau, kad jai
majakinau, todėl numeris liko telefone.

Išėjau. Visi jau apsirengę ir laukia. Be bachūrų ir Jolantos už stalo sėdėjo

kažkoks vyras, apie keturiasdešimt metų, gal mažiau, blondinas, įdegęs, matėsi,
kad anksčiau sportavęs.

– Čia Uve König, U.A.Z. mokyklos direktorius, jis mus supažindins su mokymo
programa, – pasakė Jolka.

– Hallo Uve, – pasisveikinau su juo spausdamas ranką. – Wie gehts? – dar

paklausiau kaip sekasi.

– Hallo, danke, gut. Du bist Sportler? – supratau, kad sekasi gerai, o daugiau
nieko.

– Ko jis klausia, Jolka?

– Klausia, ar tu sportininkas.

– Nein, ne sportininkas. – pasakiau jam. – Klaus deine Father? – paklausiau, ar

Santa Klausas jo tėvas.

Jis pradėjo kažką pasakot, nė žodžio nesupratau. Labai greitai kalbėjo maldamas
žodžius ir karpydamas galūnes. Linksėjau galva, apsirengiau naujus marškinėlius
be rankovių ir savo gerąją odinę striukę. Jolanta išvertė, kad jis Klauso sūnus ir
kad dabar važiuosim į mokyklos valgyklą pavalgyt pietų ir pakalbėsim apie
programą.

Išėjom į lauką, Uve mus vedė link visiškai naujo „Opel“ autobusiuko.
Autobusiukas buvo blizgantis, juodas, originaliais lietais ratlankiais, ant šono
buvo užrašyta U.A.Z. Kietas dalykas, pagalvojau, tokį ir nuvaryt apsimokėtų.
Vertas kokių keturiasdešimt gabalų litų.

Pastebėjau, kad Stasas turi fotiką. Paklausiau jo:

– Skaitmeninis?

– Nu. Skaitmeninis, šešių megapikselių, – pasididžiuodamas pasakė jis.

– Kiek mokėjai?

– Šimtą pem, bet pirkau dėvėtą.

– Neblogai, neblogai.

Susėdom visi į tą nuostabų busą. Vairavo ne Uve, o jaunas mūsų metų

bachūriukas. Dabar jau nebeprisimenu, koks jo vardas, nesvarbu. Vairuotojas
pasuko į kairę ir supratau, kad važiuojam pro ten, kur aš išmontavau tą dalykėlį.
O ten jau buvo atvažiavę vokiečių mentai. Apžiūrinėjo viską, šalia stovėjo
storas, praplikęs vokietpalaikis, tas pats „Das ist meine Auto“ asilas. Ir iš karto
mintis – pagaus.

Ne, nepagaus, viską atlikau švariai. Išmontavau nepaliesdamas „panelės“ –

pirštų atspaudų neliko. Tik reikės nusipirkt odos spalvos gumines pirštines,
ateities darbeliams. Ir eit į tolesnius rajonus.

Toliau važiavom pro stotį, sukaukė traukinys ir aš pamačiau į jį lipančią Aną. Po

krūtinę skraidė jau trys drugeliai. Man taip ji patinka, viskas nesibaigs eiliniu
pasidulkinimu. Tik reikia sugalvot, kaip su ja išlaikyt ryšį. Ką ji ten sakė? „Man
Zug į Malchow“? Zug – traukinys. O Malchow?

– Jolka, ką reiškia Malchow?

– Nežinau Markai. Uve, was bedeuted Malchow?

Tas Uvė kažką suburbuliavo ir Jolka man pasakė, kad tai mažas miestelis už
kokių 23 kilometrų.

– O kodėl klausi, Markai? – susidomėjo ji.

– Susiradau panelę iš to Malchow.

– Kada jau spėjai? – nusiminė.

– Sutikau prie ežero, kai persirišinėjau pirštą.

– Mat kaip.

– Mat taip.

Tie du moksliukai, Giedrius ir Marčius, malė šūdą apie kosmosą ir koks jis
beribis, Jolka toliau kalbėjo su Uve, tai nusprendžiau pakalbint Stasą.

– Stasai, turiu atsivežęs espanderį, galėsim pasportuot vakare.

– O tai gerai, užsivarysim biškį raumenukų. Dar atsispaudimų, pritūpimų. Kiek

padarai atsispaudimų?

– Kai darau krūtinę, tai tris serijas po šimtą, po to, aišku, štanga, kampas ir
plėšimas. Kiek tu įvarai?

– Gal septym.

– Irgi neblogai, per laiką, kol čia būsim, padarysi šimtą.

– Būtų gerai, – susimąstė Stasas.

„Opelis“ sustojo ir supratau, kad čia mokykla. Visi nuėjom į valgyklą. Ten jau
laukė pliktelėjęs storulis, pasisveikino su visais spausdamas ranką, prisistatė kaip
Jef. Stalas buvo nukrautas įvairiausių skanėstų – kelių rūšių salotos, mėsos
popuri, bandelės. Mes pradėjom kirst. Greitai viską nušlavėm, aš, Stasas ir
storulis Jefas valgėm greičiausiai. Tie du moksliukai – vos po kąsnelį. Kai jau
buvom beveik sotūs, atnešė sriubą. Trintų daržovių, labai skanią. Po to dar
šnicelį su karštom bulvių salotom. Patys geriausi pietūs.

Kai pavalgėm, Uvė sakė kalbą, kalbėjo gražiai, su intonacija, bet nifiga
nesupratom.

– Tu supranti ką nors? – paklausiau Staso.

– Nulį.

– Jolka, paversk.

– ...važiuosim į Neunbrandenburgą ir renovuosim senovinį gynybos bokštą, po

to dirbsim Waren, paskui mokykloj restauruosim duris ir baldus. Kiekviena
programa truks po dvi savaites. Savaitgaliais važinėsim į ekskursijas:
Hamburgas, Berlynas, Bremenas, Rostokas ir Leipcigas, visus juos aplankysim.
Bus smagu. Paskutinį savaitgalį – išleistuvės ir diplomų įteikimas. Pažymiai
rašomi nebus, todėl diplomus gausit visi...

Neklausiau, ką toliau pasakojo, užsisvajojau apie Aną. Apie jos gražią šypseną ir
šelmiškas rudas akis.

– Alles klar? – paklausė Uvė.

– Ar viskas aišku? – išvertė Jolka.

– Alles klar, – pasakiau Uvei.

– So... Das ist alles. Auf wiedersehen bis Morgen.

Supratom, kad jis atsisveikina. Išėjom į fojė. Stasas pasakė, kad nori į tualetą.
Ilgokai buvo, tikriausiai ant didelio ėjo. Grįžom į bendrabutį. Nebuvo ką veikt.

– Stasai, einam pasportuot?

– Einam. Nuo ko pradėsim?

– Daryk pratimus paskui mane, aš žinau gerą programą.

Pradėjom nuo atsispaudimų ant lygaus pagrindo, po to kojas pasidėję ant kėdės.
Su espanderiu padarėm du pratimus bicepsams. Visko po tris serijas.

– Mažoka, blemba, – pasakiau.

– Tau mažoka, man tai per akis. Labai trumpos pertraukos tarp darymų, – atsakė
Stasas.

– Man vienas rimtas kultūristas sakė, kad pertrauka tarp pratimų turi būt viena
minutė. Taip geriausia, sako.

– Nu jasna. Dar anksti, gal einam pasivaikščiot į miestą?

– Einam. Judu, burundukai, einat? – kreipiausi į Marčių ir Giedrių.

– Ne, mes nenorim pakliūti į bėdą, – atsakė Marčius.

Lopai, pagalvojau. Išėjom dviese. Parodžiau jam tą krantinę prie ežero. Jam irgi
patiko. Prisėdom parūkyt. Aš rūkiau elektroninę, o Stasas paprastą.

– Duok pabandyt, – paprašė Stasas.

– Imk.

Pabandė.

– Visai kaip tikra, neparduodi?

– Galiu užsakyt pas draugelį. 79 litai pati cigaretė, dar nikotino skystis ir
siuntimo išlaidos. Išeis apie šimtą pem litų. O čia cigarečių pakelis kainuoja tris
su puse euro, tai vien tik čia būdamas sutaupysi apie tris šimtus litukų.

– O, tai jėga, o aš parinausi, kad pinigų neužteks.

Nuėjom į šalia esančia parduotuvę, nusipirkom po butelį „Heineken“ ir grįžę prie

krantinės išgėrėm.

– Su kokia daina išeidavai į ringą? – lengvai apgirtęs įsidrąsino Stasas.

– Su Bacho.

– Kodėl su Bacho?

– Nes šaknis „Bach“ nuo žodžio bachūras, – pamelavau Stasui, maniau, priims
kaip bajerį. Iš tiesų tai jokios dainos nebuvo, bet jis išliko rimtas.

Dar pakalbėjom ir grįžom į bendrabutį. Pasukau Tomui, paprašiau tu cigarečių

dilerio numerio. Jo vardas Rimas. Visai kaip ir mano draugelio.

Su Rimu sutariau, kad jis paštu atsiųs man tris tokias cigaretes ir nikotino
skysčio. Nuėjau pas Santa Klausą ir prisėdęs prie kompo padariau pavedimą į
Rimo sąskaitą. Pagalvojau, kad šitam miestely tokių nepardavinėja ir kitas dvi
lengvai parduosiu vokiečiams. Po kokius 75 eurus, apsimoka.

Parašiau Anai ir pasiūliau rytoj susitikt prie vandens, ji sutiko. Apsidžiaugiau.

Krūtinėje šoko drugeliai. Tai meilė.

Dar buvo tik devinta valanda vakaro, tad nutariau paskaityt savo gerąją knygą.
Knyga jau ėjo į pabaigą, vienuoliktas ir dvyliktas skyrius beliko.

„Protingos sielos savybės yra tokios: ji save mato, analizuoja, daro save tokią,
kokią nori, pati naudojasi savo vaisiais (augalų ir gyvulių vaisiais naudojasi kiti),
pasiekia savo tikslą, kad ir kur ir kada baigtųsi jos gyvenimas,“ – rašė Markas
Aurelijus. Labai įdomi knyga. Didis ir protingas žmogus, gaila, kad daugiau jo
raštų neišliko. O knyga baigėsi žodžiais: „Taigi išeik palankiai nusiteikęs, nes ir
tas, kuris atleidžia tave, yra tau palankus“. Protingi žodžiai.

Išjungiau kambaryje šviesą ir nuėjau miegot, jau buvo po dešimtos vakaro. Visi
jau miegojo.

Atsikėliau, kaip visada, šeštą. Nuėjau į internato virtuvę ir išsiviriau kavos. Atėjo
Santa Klausas.

– Guten Morgen, – pasisveikino jis ir nusišypsojo.

– Guten Morgen.

– Rauchst du? – paklausė, ar rūkau.

– Ja.

– Komm zu mir, – einam, sako.

Ėjau paskui jį su kava. Išėjom į lauką. Jis davė raudoną „Pall Mall“ cigaretę.
Padėkojau. Parūkę nuėjom į kambariuką, kur jis budi. Parodė man, kur sudėtos
kameros, papasakojo apie savo darbą. Buvo visai įdomu. Baigiau gerti kavą, dar
kartą padėkojau už cigaretę ir, išsiplovęs virtuvėj puodelį, grįžau į kambarį. Visi
jau budo.

Ruošėmės važiuot į mokyklą pusryčių, bet atėjus Jolanta pasakė, kad pusryčiai ir
vakarienė bus internato valgykloj, o pietūs – mokykloj arba objektuose. Nuėjom
į valgyklą valgyt. Pusryčiams gavom dešrelių su bandelėm ir vakarykščių bulvių
salotų. Santa Klausas paaiškino, kad visas maistas iš mokyklos valgyklos
keliauja čia. Todėl jei norėsim valgyt, galim tiesiog užeit į virtuvę ir pasiimt ko
panorėję. Pasitarę su Stasu dar nuėjom į valgyklą, pasišildėm mikrobangų
krosnelėj ir suvalgėm po didelę lėkštę trintų daržovių sriubos.

Išėjom į lauką, ten jau laukė vakarykštis pliktelėjęs storulis Jefas. Pasisveikino
su visais ir pasakė, kad šiandien nevažiuosim į Neunbrandenburgą, o bus
ekskursija po Waren. Jis bus mūsų gidas. Važiuosim į Neunbrandenburgą rytoj.
Taigi, sulipom į autobusiuką.

Aplankėm kelis muziejus, susipažinom su vietos istorija, paminklus pamatėm.

Įdomiausia buvo nesprogusi antrojo pasaulinio karo laikų bomba, kurią išmetė iš
lėktuvo rusai norėdami susprogdint miestelį, bet ji nesprogo ir vietiniai, išėmę iš
bombos sprogmenį, pasidarė iš jos paminklą. Dar sužinojom, kad miestelyje
labai didelis nedarbo lygis. Tai iš ko aš vogsiu magnetolas?

Iš turistų.

Tie pašinai vėl pakuteno.

Prisėdom parūkyt ir atėjo pietūs. Nuvažiavom į mokyklą pavalgyt, grįžom į

bendrabutį ir buvom laisvi. Moksliukai išėjo pasivaikščiot. Kadangi aš turėjau
susitikt su Ana, tai ir Stasas išėjo su jais. Galės padiskutuot apie kosmoso
platybes.

Išėjau susitikti su Ana. Dar buvo likęs pusvalandis iki susitikimo, bet atėjęs ją
jau radau. Ji sėdėjo ir žiūrėjo į ežero tolius. Buvo apsirengus baltom kelnėm,
juoda striukele ir juodais batais. Labai gražiai atrodė, nes tai mano spalvos –
juoda, balta, raudona.

– Hallo Ana.

– Hallo Markas. Kaip sekasi? Aš momentaliai mokytis lietuviškai. Tu mane

suprasti?

– Labai gerai tave suprantu, pasiilgau tavęs. Saulyte.

– Aš tavęs irgi pasiilgti, žvaigžduti, – pasakė ji ir nusišypsojo. Atsisėdau šalia ir

apkabinau ją, ji nesipriešino. Tikriausiai jai patinku, nes visgi atėjo.

– Gal nori pasivaikščioti?

– Was? – nesuprato.

– Spazieren gehen? – sakau, pasivaikščioti?

– Ja, ich will, – pasakė, kad nori.

Mes vaikščiojom kartu ir kalbėjomės. Šiek tiek vokiškai, lietuviškai. Angliškai ir

rusiškai, nes ji juk iš Sibiro, gerai moka rusiškai.

– Gal nori draugauti?

– Labai labai.

Aš apsidžiaugiau ir pabučiavau ją į lūpas, mačiau, kad jai patiko, todėl

pabučiavau dar du kartus. Buvo nuostabu, ji šypsojosi savo nuostabia ir švytinčia
kaip saulė šypsena.

– Ich liebe dich, Ana, – nusprendžiau negaišti laiko ir prisipažinti, kad myliu.

– Tu meluoti.

– Tikrai labai myliu, tu esi ta vienintelė ir aš tave vesiu.

Ji nusijuokė ir pasakė:

– Myliu ir tave vesiu, – toliau juokėsi. – Tu pažįsti mane dvi dienos, melagi.

– Bet kai aš su tavim, mano krūtinėje skraido drugeliai. Su tavim taip gera. Aš
negaliu be tavęs. – Mes prisėdom ant suoliuko.

Ir vėl mes bučiavomės. Šį kartą prancūziškai, jaučiausi taip, lyg būtume ne du o

vienas asmuo. Aš jaučiau ją. Net nepastebėjau, kaip taip besėdint pralėkė trys
valandos. Ji pasižiūrėjo į laikrodį.

– Gaila, man Zug į Malchow, – nusiminusi pasakė ji.

– Aš tave palydėsiu.

Mes vėl vaikščiojom apsikabinę tom akmenimis grįstom gatvelėm. Buvo taip
gera laikyti ją savo glėbyje. Ačiū tau, Dieve, kad atsiuntei man mano saulytę.
Ėjom link stoties rajono, dar nebuvau čia buvęs. Gerai, kad kišenėje turėjau
kastetą, galėsiu apginti savo moterį.

Traukinys jau laukė, pabučiavau ją, apsikabinom ir įsodinau ją į traukinį.

Pasakiau „Davai, Ana“, ji nusišypsojo. Traukinys pajudėjo ir aš jaučiausi taip,
lyg pats nuo savęs tolčiau toli, toli...

– Čiuvak, mobilka nužna? – paklausė manęs kažkoks jaunas rusiukas, ar man

ragelio reikia.

– Niet, – pasakiau. Ir paklausiau ar jam pačiam nereikia geros magnetolos kuri

atrodo kaip nedidelis televizorius. Jis pasakė, kad jo draugas nupirktų, ir davė
man jo numerį. Padėkojau ir atsisveikinau.

Paskambinau tam jo draugeliui, kuris prisistatė Borisu. Sutarėm susitikt tam

parkely, kur laikiau magnetolą. Grįžau į parkelį ir persirengiau savo pilku
bliuzonu, dėl viso pikto. Magnetola buvo vietoj.

Po parkelį vaikštinėjo pasportavęs, gerai apsirengęs, iš pažiūros apie trisdešimt

metų vyras. Nusprendžiau jį pašaukt:

– Boria?

– Markas?

– Da, – pasakiau, jis priėjo. – Eta magnetola, – parodžiau jam tą magą.

Jis apžiūrėjo magnetolą ir pasakė, kad gali mokėt 150 eurų. Man tiko. Aš
pasakiau, kad galiu gaut tokių ir daugiau. Jam patiko. Mes suplakėm rankom ir
atsisveikinom, Boria pasakė, kad skambinčiau, kai turėsiu prekių. Jis privažiuos.
Pasakiau, kad gerai. Pagalvojau, kad jis koks vietinis vogtų daiktų
perpardavinėtojas. Ir man patiko pažintis su Boria.

Pasiėmiau krepšį, nes nutariau nueit į ūkinių prekių parduotuvę – guminių

pirštinių. Nuėjęs nusipirkau gumines pirštines ir automobilinę kaitinimo žvakę.
Ją paleidus į stiklą langas ištrupa be garso ir net signalizacija nesukaukia.

Jau temo. Eidamas, lengvai ir atsargiai prasukau pora magių. Paskambinau

Borisui, pasakiau, kad turiu dar pora magnetolų.

Privažiuos į parkelį.

Teko palaukt, nes apsireiškė tik po valandos. Apžiūrėjęs prekes davė dar du
šimtus eurų. Neblogai trys pem per dieną. Pasakė, kad aš „maladiec“ ir dirbsim
kartu toliau. Neklausiau, kur jis jas deda, nes netaktiška. O ir šiaip man buvo
neįdomu.

Grįžau į internatą tik devintą valandą. Mane pasitiko susirūpinus Jolka.

– Kur taip ilgai buvai, Markai?

– Su drauge, prie ežero. Mes dabar pora.

– Aaa... Nu gerai pailsėk, nes rytoj dirbsim.

Grįžau į chatą, atsiguliau pailsėt. Bachūrai dar žiūrėjo televizorių. Galvojau, kad
eurus reikės pasidėt į sąskaitą, nes mentai pagal turimas lėšas gali atsekt, kiek
magų prasukau.

Nuėjau miegot galvodamas, kad reikia prasukti daugiau pinigų. Antraip kaip
man reikės mokėti už mokslus universitete.
VI skyrius
Važiavom į Neunbrandenburgą. Mums davė raudonos spalvos „specofkes“ ir
juodus aulinius batus, visai tokius, kokius nešiojau kai ėjau į Šaulių sąjungą.
Atstumas nuo Waren iki Neunbrandenburgo – kaip nuo Prienų iki Alytaus.
Važiavom, kadangi nebuvo muzikos, aš repavau „frystailu“:

Štai jau eilė metų, kaip ant žemės rutulio nukritau,

Kaip sušikta musė prie globuso prilipau.

Viens, du, trys, keturi, jou...

Ką aš čia darau? Kas bus toliau? Aš nežinau.

Žemė skrieja aplink saulę beprotišku greičiu,

O įdomiausia, kad aš to net nejaučiu.

Saulė glamonėja tūkstančiais spindulių,

Plaka širdis, aš gyvenu, tai nuostabu.

Bet kai pagalvoji, niekingas yra žmogus.

Niekinga visa tai, kas turi pabaigą.

Kiek buvo laiko, kol manęs nebuvo

Ir kiek daug jo bus po manęs.

Po manęs atsiras naujos kartos, kurių dar nėra,

Ir jie nežinos apie mane.

Visi sukamės laiko karuselėmis.

 Greitai mes pavirsim dulkelėmis.

Kai nusibodo repuoti, Jolka paklausė:

– Čia Pushaz?

– Ne. Čia mano.

– Nu tu duodi, geras. Talentingas tu. Gal įrašysi albumą?

– Jau įrašinėjam su draugais. Tris dainas jau įrašėm. Mano slapyvardis EliKila, o
grupė vadinasi „Amono Kentai“.

– Nu šakės, važiuojam vienam autobusiuky su būsima žvaigžde, – pasakė Jolka,

o aš nusijuokiau. Vėl mane vadina žvaigžde, visai kaip Ana. Prisiminiau tą
vokišką dainą: „Ein Stern deine Name tregt“.

Pasiekėm tą gynybinį bokštą, kuriame turėjom dirbti. Atrodė jis didingai. Jefas
sakė, kad per visą istoriją jo nepaėmė jokie priešai.

Mūsų darbas buvo išnešt statybines atliekas, nulupt senas gipso plokštes ir sunešt
viską į konteinerį.

– Daug išmoksim, Stasai, – pasakiau.

– Nu jo. Varom kaip čandalos ir galo nesimato. Ten vienas grūzas viršuj.

– Gal pavarom ant tempo?

– Davai.

Ir mes ėmėm varyt kaip vergai. Tie du moksliukai mus stabdė, bet mes vis tiek
nešėm tą grūzą lyg auksą iš kasyklos. Jefas mus gyrė kaip įmanydamas. Jolanta
visą dieną sėdėjo lauke. Taip beplepant su Stasu ir begalvojant apie Aną ir
prabėgo darbo diena.

Važiuojant namo man paskambino Boria ir paklausė, ar šiandien nieko neturiu,

pasakiau, kad vakare ką nors turėsiu. Dar skambino Rimas ir sakė, kad
siuntinuką išsiuntė per „Venipaką“ – tarptautinį siuntinių centrą, turėčiau gaut
rytoj. Paklausė, ar reikės daugiau, pasakiau, jog duosiu žinot.

– Rytoj gausi savo laimikį, Stasai.

– O tai gerai, kiek būsiu skoloj?

– 43 eurus, iš tavęs nelupikausiu.

– Ačiū, Markai.

– Parepuok dar, Markai, – paprašė Jolanta.

Ir aš variau:

Prieš mane milijardai būtybių judėjo po planetą, vadinamą Žeme.

Jie vaikščiojo, valgė, juokėsi, verkė, bet dabar jie jau užmarštyje.

Visi buvo pilni gyvybės, dabar jie tyli. Atėję iš šešėlio – sugrįžo į šešėlį.

Didžiulė, bevardė minia paskendo užmaršties tyliame dugne.

O visi kiti tuo tarpu sukasi laiko karusele, kai kuriems tai laimė, dar kitiems
kančia.

Aš gyvenu, aš mirštu, aš darau pikta, aš kenčiu. Laiko karuselė sukasi, o aš

su ja kartu.

– Šaunuolis, Markai, – pagyrė Jolka.

– Tikrai gerai varai, – antrino Stasas.

Taip man berepuojant grįžom į bendrabutį. Iš paskos sekė policijos automobilis,

bet mums pasukus į bendrabučio kiemą jis nuvažiavo tiesiai. Atsidusau.

Grįžus į bendrabutį Santa Klausas davė man siuntinį, ant kurio buvo parašyta
„Venipak“. Parsinešiau į kambarį, persirengiau, palindau po dušu ir atidaviau
Stasui jo prekę.

– Kaip sutvert?

– Čia įpili skystį, šitą užsuki ir naudoji. Jei nesitraukia, tada pakrauni, arba
patikrini, ar netrūksta skysčio.

– Supratau.

Likusias dvi įsidėjau į kuprinę ir išėjau į lauką. Pamaniau, iškišiu vietiniams.

Lauke stoviniavo Klausas. Pamaniau, pasiūlysiu ir jam vieną.

– Möchten Sie elektronische Zigarette? – paklausiau, Klauso ar norėtų

elektroninės cigaretės. Daviau jam savo pabandyt. Jis užtraukė kelis dūmus ir
pasakė:

– Ja. Wieviel kostet es? – jis paklausė, kiek kainuoja.

– 75 Euro.

– Sofort bringen eine Brieftasche, – pasakė jis, kad eina piniginės. Reiškia,
sutinka pirkti. Uždirbsiu 30 eurų. Neblogai.

– Bitte schön, – jis padavė man 75 eurus. Aš jam naują cigaretę. Apmokiau, kaip
naudot. Daviau buteliuką nikotino skysčio. Jis sutvėrė ir iš karto bandė ja
prisidegti. Pasakiau, kad nereikia jos prisidegti. Ji pati dega, reikia tik traukti.
Paklausė, ar turiu daugiau tokių cigarečių.

– Ja. Ich habe zwei, – pasakiau, kad turiu dvi. Dar pasakiau, kad galiu užsakyt
kad ir šimtą tokia kaina.

– Mein Freund hat einen Laden, kaufte er diese Zigaretten, – mano draugas turi
parduotuvę, jis nupirktų tokias cigaretes, pasakė Klausas. Jis paskambino tam
savo draugui, jis nupirktų šimtą per mėnesį už 75 eurus. Nupasakojo man, kur jo
parduotuvė. Aš padėkojau ir nuėjau į tą parduotuvę. Vis galvojau, kad jie durni.
Užtektų pasinaudoti „Google“ ir būtų aišku, kokios kainos.

Mane pasitiko Peter. Viską sutarėm. Šimtą vienetų nupirks po 75 eurus. Nors
nikotino skystį siūliau pigiai, bet jis atsisakė. Kai sudėliojom visus taškus,
atsisveikinau ir išėjau į banką. Eidamas paskambinau Rimui ir pasakiau, kad
atsiųstų šimtą vienetų be nikotino skysčio.

Banke padariau pavedimą Rimui ir pasidėjau pinigus į sąskaitą. Ana parašė:

„Kur tu?“ Atrašiau, kad tuoj būsiu. Pagalvojau, 3 200 eurų pelno – kelionė
atsipirks su kaupu, bet reikia daugiau pinigų. Kaip sakė Horacijus, daryk
pinigus. Jei neišeina legaliai, tiesiog daryk pinigus.

Ten, kur užsidirbi duonai, niekada nereikia užsidirbti ir dešrai. Reikia turėt kelis
pinigų šaltinius, nes jei vienas sudegtų – liktų kitas.

– Labas, Ana.

– Kur tu buvai taip ilgas laikas?

– Diela, – pasakiau.

– Koks diela?

– Prekiauju elektroninėm cigaretėm.

– Verslininkas, – nusišypsojo ji. – O koks tavo specialybė?

– Statybininkas – restaurieren.

Pasiūliau jai suvalgyt ledų šalia esančioj kavinėj. Ledai kainavo šešis eurus ir aš
pamaniau, kad prarandu litus. Bet buvo smagu, nors ir praradau dvylika eurų.
Ledai buvo skanūs. Anos bučinukai dar skanesni. Gaila, kad neturėjom
fotoaparato, ji taip dieviškai atrodė, kad aš pamaniau, jog ji man per gera.

– Kiek laiko tu čia būti? – paklausė Ana.

– Šešias savaites.

– Gaila. O tu atvažiuoti pas mane in Stralsund?

Stralsund – Vokietijos miestas prie Baltijos jūros. Ji turėjo ten mokytis

medicinos.

– O kada tu išvažiuoji?

– Po dviejų savaičių, – pasakė ji. – bet vasarą grįžti. Tu atvažiuoti pas mane
vasarą?

– Vasarą būtinai. Duok man savo adresą Stralsund, aš tau rašysiu.

– Okei, – nusišypsojo.

Vasarą jau būsiu baigęs profkę, todėl galėsiu atvažiuot į Waren savo „Eclipse“
automobiliu porai mėnesiukų, po to grįšiu mokytis į universitetą. Bus faina
dviem šimtais prasilėkt tais autobanais, bus faina vėl sutikt savo saulutę. Bet
reikia daugiau pinigų.

Daryk pinigus, jei neišeina legaliai, tiesiog daryk pinigus, – galvoje vėl
skambėjo Horacijaus žodžiai. Užsisvajojau, ką dar čia prasukus.

– Ich muss fahren, – Ana pasakė, kad jau turi važiuoti.

– Einam į stotį, – atsakiau aš nusiminęs.

Kaip greitai su ja sukasi laikrodžio rodyklės. Kaip man sunku su ja išsiskirti.

Pasiekėm stotį, traukinys jau laukė. Vakarykštis rusiukas, kuris man vakar bandė
iškišt telefoną, jau tiesė ranką sveikintis. Pasakė:

– Priviet, Markas.

– Priviet, – atsakiau.

– O, jau susirasti draugas, – nusistebėjo Ana.

– Ja. Mano draugas, – nusišypsojau.

Ji stipriai mane apkabino, pabučiavo prancūziškai ir įlipo į traukinį. Dar pasakė:

– Kada susitinkam?

– Rytoj.

Ryto vėl susitiksim, bet, po galais, ji išvažiuoja mokytis. Ką aš veiksiu? Ogi

suksiu dielas...

Taip ilgu pasidarė, kad susidėliojo eilės:

 Tavęs šalia aš neturiu,

tavo šiltų rankų jausti negaliu.

Noriu būt tik su tavim kartu,

man atrodo, kad tave myliu.

Dar buvo šviesu, kai grįžau į bendrabutį. Kambaryje Stasas su Jolka žiūrėjo
teliką. Man atrodė, kad jie vienas kitam simpatizuoja.

– Taip anksti grįžai, Markai? – paklausė Jolka.

– Grįžau trumpam, Ana turi reikalų. Šiandien dar vakare susitiksim, –

pamelavau, nes vakare eisiu pasirinkti magnetolų ir susitikt su Boria.

– Parepuok, Markai, – paprašė Stasas ir išjungė televizorių.

Nebuvo nuotaikos, bet aš pradėjau:

Pilkas, niūrus apsiniaukęs dangus, atplaukia vėjas, kruša ir lietus.

Žemė suvirpa kaip mano krūtinė, neramiais laikais mano karta gimė.

Blogis dalijamas saujom, pundais. Gėris kulniuoja takais vienišais.

Skraido kaip žvirbliai durklai kruvini, iš rūko išnyra tik veidai pikti.

Kraujo upe į mirtį keliavę, tūkstančiai brolių miške į žemę.

Viskas čia dvelkia krauju ir mirtim, žemė raudojo kartu su manim.

– Nu čia jau žiauriai pavarei, – pasakė Stasas. – Parepuok dar žiauriau.

„Nesaugu tau vaikščiot po šitą rajoną, nes gali atsigult į kraujo upę
 raudoną.

Peiliai, kastetai, pistoletai, vėl peiliai. Netyčia, nejučia tave sužeidžia.

Žmogau pasiklydai, eik namo, nes tavęs atvažiuos katafalkas tuoj.

Grįžk namo, pabučiuok žmoną. Nes kitaip ryte čia suras lavoną.

Esi nevietinis, zakonų nežinai, todėl dink ir tau bus gerai.

Daugiau čia neik, nesivesk draugų. Antraip mano rajonas vėl paplūs
krauju.

– Nu čia jau viršūnė, – šypsodamiesi plojo Jolka ir Stasas.

Grįžo moksliukai, jau buvo pritemę. Pamelavau, kad einu susitikt su Ana ir
nuėjau į parkelį. Aplinkui vėl nė gyvos dvasios, todėl persirengiau ir išėjau į
„darbą“. Paėjau gal tris rajonus, paleidau žvakutę lyg Robinas Hudas strėlę –
langas išbiro, išmontavau neblogą magnetolą ir grįždamas į parkelį dar pora
nukarosinau.

Įsidėjau į kuprinę. Paskambinau Boriai:

– Boria, zdarova.

– Priviet, Markas, – pasisveikino jis, papasakojau, kad turiu tris. Jis pasakė, kad
atvažiuoja į mūsų vietą.

Laukiau neilgai – pusvalandį. Jis atvažiavo, apžiūrėjo prekes ir pasakė, kad gali
mokėt 350 eurų už visas. Paklausė:

– Okei, Markas?

– Okei, Boria.

Galvojau, kad reikėtų su juo paplepėti. Paklausiau, iš kur jis.

– Leningrad. A ty?
– Litva.

– Otlyčnaja strana, – nusijuokė jis. – Serious money’re suchen? – Boria

pasiteiravo ar domina rimti pinigai.

– Da.

– Ty serjoznyj čeloviek. Maschine entführt werden. Damit umgehen? – pasakė,

kad reikia pavogti mašiną ir paklausė, ar sugebėsiu.

Pasakiau jam, kad problemų nebūtų.

Tada jis davė man kažkokį pultelį, pasakė, kad jis išjungia signalizaciją. Dar
davė visraktį. Sakė, kad tai ketvirto numerio golfas. Paaiškino, kur jis stovi,
kokie numeriai, kur atvaryt, kad darbas turi būti atliktas šį vakarą ir kad mokės
penkis šimtus eurų. Neblogas laimikis, pagalvojau. Pasakiau, kad viskas bus be
problemų. Jis nusišypsojo. Pasakė „davai“ ir nuvažiavo.

Nuėjau į Boriso nurodytą vietą. Aplinkui buvo žmonių. Tai stovėjimo aikštelė
prie „Aldi“ parduotuvės. O tas ketvirtas guolis atrodė gerai. Visas juodas, niaukti
langai, lietiniai ratai... imu. Paspaudžiau pultelį, mašina atsirakino, įsėdau į vidų.
Buvau su kapišonu, niekas neatkreipė į mane dėmesio. Langai tamsinti, todėl
niekas manęs nematė. Įkišau raktelį – tinka. Mašina užsivedė. Iš lėto,
neviršydamas greičio nuvairavau į sutartą vietą.

– A ty maladiec, – pagyrė Boria.

Ne pirmą tačką gi nuvarinėju. Paklausiau, kur pinigai.

– Vot, – jis ištiesė man penkis šimtukus eurų.

Iš Boriso mašinos išlipo tas pats jaunas vaikinas, kuris prie stoties norėjo parduot
man telefoną ir šiandien su manim sveikinosi. Jis greitai persuko mašinos
numerį, atrodė, kad daręs tai daugybę kartų. Sėdo į guolį ir nuvažiavo
Neunbrandenburgo kryptim. Boria pasakė, kad ateity bus daug tokių dielų ir
daug pinigų, bet jei mane pagaus mentai, tai liepė sakyt, kad mašiną pasiėmiau
tik pasivažinėt.

Lyg durnas būčiau ir pats nesuprasčiau. Kas aš jam? Ožys?

Atsisveikinau ir grįžau į parkelį, persirengiau ir nuėjau į bendrabutį. Jau buvo
beveik vienuolikta, visi miegojo. Išjungiau televizorių ir taip pat nuėjau miegot,
galvoje skaičiuodamas pelną. Piršto jau visiškai nebeskaudėjo.
VII skyrius
Atėjo savaitgalis. Ryte su „Opel“ autobusiuku išvažiavom i Hamburgą. Vairavo
Jafas. Jolanta sakė, kad miestas labai didelis.

Išvažiavom anksti, todėl Hamburgą pasiekėm dešimtą valandą. Visų pirma

nuvažiavom į uostą. Pamatėm labai didelį laivą, didesnio buvau gyvenime
nematęs.

Pasivaikščiojom uostu, paplūdimiu, paplaukiojom nedideliu laiveliu, kuriame

buvo baras, išgėrėm po bokalą ir nuvykom į vietą, kur turėjom apsistoti. Ten irgi
buvo studentų internatas. Mus vėl apgyvendino keturis vienam kambary.
Papietavom ir išėjom į miestą. Jolanta sakė, kad važiuosim metro. Metro vagone
kas antras žmogus buvo juodas ir aš buvau susirūpinęs dėl savo saugumo. Dar
buvo žmogystų, panašių į čigonus, bet ne čigonai. Jolanta sakė, kad ten turkai
imigrantai, ieškantys geresnio gyvenimo.

– Kur važiuojam, Jolka? – paklausiau.

– Į muziejų, Markai, paskui važiuosim į St. Pauli rajoną. Jums ten labai patiks,
sako, kad ten nuodėmių sostinė.

Skamba neblogai, pamaniau. Nuodėmių sostinė. Gal pavyks ką pasiskolint visam

laikui. Bet kai po nuobodžios ekskursijos po muziejų pasiekėm tą St. Pauli,
galvojau tik apie tai, kaip pačiam išsaugot savo turtą.

Visas rajonas atrodė kaip koks Las Vegasas. Visur tik lošimo namai ir taip
vadinami pufai – viešnamiai. Norėjom apsilankyt vienam iš jų, bet Jolanta
neleido. Už tai visi turėjo laukt, kol iš pufo sugrįš Jefas, mat jis buvo viengungis.
Po to jis pasakojo, kad Herberto gatvės pufe patvarkė juodukę.

Kitą dieną važinėjom po miestą dviaukščiu autobusu. Man patiko Hamburge, tik
buvo liūdna, kad Ana kitą savaitę išvažiuoja. Taip prabėgo savaitgalis.

Kitą savaitę, kaip tie Hamburgo juodukai, vėl dirbom Neunbrandenburge

pagalbinius darbus. Su Stasu vėl dirbom gerai ir greitai, sulaukėm pagyrimų.
Susitikinėjau su Ana, gavau iš Rimo siuntinį, Peteris pervedė pinigus, pavyko
nukniaukti gal dešimt magų. Tik nejučia atėjo penktadienis, kurio labai
nelaukiau.

– Ar tau iki vasaros dar bus atostogos? – paklausiau Anos.

– Ne. Grįžti tik am Sommer – vasarą.

– Gaila. Parašysi man laišką, kaip nuvyksi? – nuliūdau.

– Būtinai, mano žvaigžduti. – pasakė ji ir mane pabučiavo.

– Einam į bendrabutį.

– O ko ten?

– Pabūsim dviese.

Nuėjom į bendrabutį, bet Santa Klausas jos neįleido. Sakė, kad svetimiems į
bendrabutį negalima. Visaip bandžiau jį įtikinti, bet vis tiek neįleido.
Vaikščiojom po miestą liūdėdami, kad negalėjom deramai atsisveikint. Aš taip
jos norėjau, pastebėjau, kad ir ji manęs.

– Aš labai tavęs pasiilgti, – pasakė Ana.

– Nenoriu tavęs paleisti...

Buvo liūdna, tiek laiko nematysiu savo mažutės. Nejučia atėjo laikas, kai turėjau
lydėt ją į stotį. Man buvo sunku. Stoties rajone pastebėjau, kaip mentai suima tą
rusiuką pacaną. Bet jis manęs nematė, aš nesikišau. Ką, po galais, aš būčiau
padaręs tiems mentams. Ir kas jis man toks, kad turėčiau kažką daryti?

Atsisveikinau su Ana, įsodinau ją į traukinį ir, pabučiavęs švelniai ir stipriai,

atsisveikinau iki vasaros. Nedaug liko iki tos vasaros, balandžio viduryje gausiu
diplomą čia, Waren, o gegužės gale ir Lietuvoj. Po to porą mėnesiukų pailsėsiu
Vokietijoj ir grįšiu studijuot į Lietuvą. Sklido gandai, kad dėl to laimėto
konkurso man nereikės laikyt nei teorijos, nei praktikos egzaminų. Bet gandai
lieka gandais.

Eidamas į internatą pastebėjau, kaip prie ežero ant suoliuko apsikabinę sėdi ir
bučiuojasi Stasas su Jolanta. Nusišypsojau. Turbūt siaučia koks meilės virusas,
kuris nuo manęs persidavė Stasui.
Prie internato elektroninę cigaretę rūkė Klausas. Jis atsiprašė ir pasakė, kad
visiems taisyklės vienodos. Palinksėjau ir nuėjau į kambarį. Kambaryje nieko
nebuvo, likau tik aš ir mano liūdesys. Valandėlę nusnūdau.

Prižadino skambutis. Skambino Borisas.

– Priviet, Markas.

– Priviet.

– Yra reikalas. Reikia paimti automobilį. Ar tu gali?

– Be problemų.

– Tai baltas BMW X penktas, – pasakė Boria, papasakojo, kokioj jis gatvėj. Dar
sakė, kad reikia daryti dabar. Ir atvaryti į mūsų vietą. Bet apie Mišą nesakė nė
žodelio, o ir aš jo neklausiau.

– Okei, paka.

– Paka.

Nuėjau į parkelį, persirengiau. Pasiėmiau pultelį, visraktį ir nuėjau į Dunkel

gatvę. Automobilis lengvai atsirakino, užsikūrė irgi lengvai. Ramiai nuvairavau į
sutartą vietą. Sumokėjo 1 500 eurų. Neblogai. Pasakė, kad kitą savaitę reikės
daugiau magnetolų. Dar paklausė, ar aš nenorėčiau tapti prekybininku, pasakiau,
kad ne. Atsisveikinom.

Savaitgalį mes aplankėm Berlyną. Labai gražus miestas. Bet nelabai juo
domėjausi, nes vis galvojau apie Aną. Norėjau būti su ja, o ne Berlyne. Buvom
nuvykę į tą vietą, kur anksčiau stovėjo Rytų ir Vakarų Vokietijos siena. Jolka
pasakojo, kad siena buvo nugriauta 1989 metais ir Vokietija iš dviejų valstybių
vėl tapo viena.

Grįžus iš Berlyno laikas bėgo lėtai. Darbas Neunbrandenburge baigėsi, pradėjom

dirbt Waren. Tai buvo senovinė sodyba, jie gavo Europos Sąjungos paramą su
viena sąlyga – kad name gyvens bent vienas arklys. Buvo juokinga – gyveni
namuose su arkliu. Bet pagal restauravimo planą arkliui buvo paskirta nedidelė
namo dalis su atskiru įėjimu. Mūsų darbas buvo paruošti pastatą vidaus darbams.
Po trijų dienų užknisančio darbo pasakiau Jolkai:
– Jolka, pasakyk tiems fricams, kad aš gerai moku daryt vidaus apdailą.
Dalyvavau ne vienam meistriškumo konkurse ir pora laimėjau.

– Gerai, Markai.

Ji papasakojo viską Uvei ir mane paskyrė dirbti rimtesnius darbus. Dvi dienas
mūrijau sienas, visi stebėjosi, kaip greitai ir kokybiškai. Kitą savaitę, po kelionės
į Brėmeną, klijavau plyteles ir restauravau senas plytas, dar reikėjo perdažyt
katilinę.

Dirbau aukštesne kokybe, nei patys vokiečių meistrai. Mane vadino „Specialist“.
O kiti trys bachūrai gramdė nuo lubų seną tinką ir nešė statybines atliekas.
Vokiečiai net duodavo man pinigų, po pem eurų už savaitę, vis geriau negu
nieko.

Vakarais vogdavau magnetolas, buvo lengva, nes turėjau signalizaciją išjungiantį

pultelį – nebereikėjo daužyt langų. Darydavom mankštą su Stasu, pagerdavom
alučio, pasivaikščiodavom po miestelį. Linksma nebuvo, nes trūko Anos. Bet
nebuvo ir labai liūdna, nes mano sąskaitoj augo pinigai.

Kartą bevaikščiodami su Stasu prasilenkėm su vietiniais – vaikinais surauktais

snukeliais ir apsirengusiais juodai, su juodais odiniais paltais iki pat žemės.
Pamaniau, šėtono garbintojai. Visi spoksojo į mano kryžiuką ant kaklo. Jie mus
išvadino sūkom. Stasas liko nuošaly, o aš vieną jų pastūmiau, jis parkrito.
Pasakiau, kad jei būtume sūkos – būtume į juos panašūs. Jis atsistojo, nieko man
nesakydamas nusijuokė ir nuėjo su savo velniais draugais.

– Galėjom kalt gerai į galvas tiem vokietpalaikiam, – pasakiau Stasui.

– Kad jų buvo daugiau.

– Pofig. Žiūrėk, ką turiu, – parodžiau jam kastetą.

– Gal pasivejam?

– Eina jie na...

Lanko kikboksą o bijo kažkokių pankų.

Išgėrėm krantinėj alučio, pakalbėjom ir grįžom į internatą.

Pasportavom ir aš išėjau į „darbą“. Prasukau keturias magnetolas, pardaviau
Borisui ir grįžau į internatą. Santa Klausas mane susistabdė ir padavė man laišką.
Nuo Anos!

„Hallo Markas,

Kaip sekasi? Kas naujo? Pasiilgau tavęs, mano žvaigžduti. Daug apie tave
galvoti. Man atrodyti, ich liebe dich.

Man sekasi gerai, atsiskaityti visus darbus. Dabar atlikti praktika in Hospital
sesele. Man patikti mano darbas, bet norėčiau būti eine Doktorin. Mano svajonė.
O kaip tavo pirštas? Jau sugyti?

Siųsti tau milijonas bučinys.

Deine Sonne.“

Šiek tiek pagalvojau ir atrašiau jai:

„Mano mieloji Ana,

Galvoju apie tave kiekvieną sekundę, dvidešimt keturias valandas per parą. Tu
esi mano saulė, mano šviesa, be tavęs neįsivaizduoju savo gyvenimo. Tave man
atsiuntė pats Dievas.

Man sekasi neblogai, dirbu Waren. Pirštas jau sugijo. Laukiu vasaros, kai būsime
kartu. Tu mano svajonė. Myliu tave. Parašiau tau eilėraštį:

Aš esu vienas, tavęs čia nėra.

Tu mano saulutė, tu mano šviesa.

Tu mano švytintis stebuklas,

svajoju būt su tavim visada.

Bet, gaila, tu toli nuo manęs.

 Mieloji, aš negaliu daugiau be tavęs.

Negaliu tavęs apkabinti, bučiuoti.

Nei sekundės negaliu apie tave negalvoti.

Nepaprastai myliu, kas dieną vis stipriau.

Tai, ką tau jaučiu, kasdien stiprėja vis labiau.

Visa mano gyvenimo vertė esi tu,

Noriu būt tik su tavim kartu.

Myliu, Markas.“

Kai baigiau laišką, mintis apie Aną nutraukė Marčius:

– Ką rašai?

– Laišką Anai.

– Tai kur ji išvyko?

– Į Stralsund. Ten mokosi sesele, taps daktare.

– Kai baigsi, išjunk šviesą.

– Aš tuoj tave išjungsiu! – išrėkiau jam naglai, jis užtilo.

Užklijavau voką, pašto ženklą, užrašiau adresą ir neišjungęs šviesos išėjau į

miestą išmesti laiško į pašto dėžutę, kad greičiau nukeliautų į vietą. Dar
pasivaikščiojau po miestą, buvo penktadienis. Vienas kitas girtas vokietis
vaikščiojo gatve. Nuėjau į barą ir išlenkiau bokalą „Heineken“.
Kitą dieną aplankėm Rostoką. Pasivaikščiojom po miestą, papietavom uosto
kavinėj ir nuėjom į uostą.

Tikrai gražus miestas, šiek tiek primena Klaipėdą. Dvi dienas buvom Rostoke, o
sekmadienio vakare grįžom į Waren.

Vakare su Klausu prie alaus išsikalbėjom, kad Rostokas visai šalia Stralsund. O
tu... Taigi galėjau susitikt su Ana vietoj to, kad be tikslo blūdijau po Rostoką!
Gaila...

Kitą rytą papusryčiavę internate išvažiavom į mokyklą. Iš gyventojų nemokamai

surinktų senų durų darėm naujas duris. Restauravom. Man buvo viskas aišku,
nes jau buvau dirbęs tokį darbą, todėl vadovavau kitiems. Jolanta papasakojo
Uvei, kad aš pusantrų metų dirbau stalium. Uvė paklausė, ar aš moku gaminti
durų staktas, pasakiau, kad taip, ir prisiminiau, kodėl mano vienas pirštas
trumpesnis. Šyptelėjau ir stojau prie staklių. Lentos jau buvo išobliuotos ir
praleistos per reismusą, lygios. Reikėjo tik išfrezuoti angas, surinkti staktas ir
pritaikius duris prie staktos įdėti spynas. Iki pietų padariau tris. Uvė stebėjosi,
kažką tarėsi su Jafu, bet aš negirdėjau, nes staklės garsiai ūžė.

Po pietų dariau tą patį. Atėjo Uvė ir sako:

– Komm zu mir, – eik su manim.

Mes išėjom į lauką ir įsėdom i baltą furgoną. Jau pradėjau suprasti, ką jis kalba.
Pasakė, kad važiuosim trys kilometrai už Waren atsivežt dešimt vienetų senų
durų ir kad aš turėsiu išrinkti tas duris, kurias lengviausia restauruot.

Privažiavom sandėlį. Jame buvo gal trys šimtai senų durų. Apžiūrėjau jas ir
išrinkau naujausias filingines duris, kurios nekliba ir yra lakuotos. Paaiškinau
Uvei, kad laką lengviau nuskust negu senus emalinius dažus. Susidėjom duris į
furgoną ir išvažiavom atgal į mokyklą. Tada Uvė manęs paklausė:

– Vielleicht möchten Sie hier bleiben? – gal norėtum čia likti?

– Wo bleiben? – kur likti, paklausiau.

– In Waren. Arbeiten Sie mit uns, – Uvė paklausė, ar norėčiau dirbti su jais
Warene.
– Wie Sie Ihr Gehalt bekommen? – paklausiau, kiek man mokėtų.

– 6 Euro in Uhr. Frei leben Internat. Freie Lebensmittel. Was denkst du? –
nemokamai gyventum internate. Nemokamas maistas. Ką manai, paklausė jis.
Dar sakė, kad gaučiau 6 eurus už valandą.

Ir aš galvojau. 1 000 eurų algos per mėnesį, nemokamas pragyvenimas, dar

kokią dielą prasukčiau. Vasarą praleisčiau su Ana, o rudenį namo mokytis. Ką
čia dar galvot?

– Okei, – pasakiau.

– Wunderbar, – nusišypsojo Uvė. – Wurden für eine lange Worker suchen, wie
du, – seniai ieškojom tokio darbininko kaip tu. Pasakė jis.

Mes grįžom į mokyklą. Vėl stojau prie staklių. Kol staklės dar buvo išjungtos,
girdėjau, kaip Uvė Jefui sakė, kad aš sutinku ir abu labai džiaugėsi.

Po darbo paskambinau savo auklėtojai Audronei ir pasakiau, kad lieku

Vokietijoj. Ji pasakė, kad pas mane atsiskaitymuose nėra skolų, egzaminų laikyt
nereikės dėl to laimėto konkurso ir diplomą man atsiųs paštu. Vadinasi, viskas
gerai. Aš lieku Vokietijoj.
VIII skyrius
Nuobodžiaudami žaidėm „Tūkstantį“.

– Kiek eini, Markai? – paklausė Stasas.

– Trylika nematų, – atsakiau jam.

Man gerai sekėsi. Turėjau jau 930. O pas kitus buvo ne daugiau 500 taškų.

– Gerai, pasiimk, Markai. Pasiimk ir sėsk du šimtus šešiasdešimt, pas mane trys
damos, – su šypsena pasakė Stasas.

Atskleidžiau kortas, ten buvo visos gilių viršūnės su dama ir karalium.

Nusišypsojau ir dėjau kortas ant stalo.

– Lengviau nei du pirštus...

– Jis ir vėl laimėjo, – susinervino Marčius. – Ketvirtą kartą iš eilės.

– Gal dar kartą sumetam? – pasiūliau.

– Man jau gana, – atsakė Stasas.

– Man irgi, – antrino Giedrius.

– Tai einam miegot. Jau... – pažiūrėjau į laikrodį, – pusė dvylikos.

Visi sugulėm į lovas.

Kiemo draugai daug geriau lošia kortom. Nėra ko stebėtis, juk su kieminiais
lošdavom vos ne kiekvieną vakarą po sporto, kol šitie moksliukai sėdėjo prie
kompiuterių. Mes tokių neturėjom. Užaugom žaisdami kamuoliu, kortom.

Jaučiau, kad čia būdamas priaugau svorio, ir tai man visai patiko. Kažin, kaip
sekasi Anai? Pasiilgau jos be galo. Begalvodamas apie ją ir užmigau.

Viskas sekėsi gerai, Ana parašė laišką, aš atrašiau. Pasiilgau savo saulutės. Bet
greitai ateis vasara ir ji sugrįš.
Savaitė prabėgo greitai. Dirbom Wareno mokykloj, aš pasirašiau darbo sutartį.
Antras „darbas“ irgi sekėsi gerai, savo banko sąskaitoj turėjau daugiau nei
dvylika gabalų eurų. O rytoj lietuviai išvažiuoja ir aš lieku vienas.

Po darbo mus visus pakvietė į mokyklos valgyklą. Čia jau buvo nukrauti stalai
skaniausiais valgiais. Atėjo Uvė, Jefas ir mes – lietuviai. Uvė visiems išdalino
diplomus ir atminimo dovanas, spaudė rankas. Toliau visi valgėm ir dalinomės
įspūdžiais apie mokslus čia. Jolantai jau nebereikėjo versti į lietuvių kalbą, visi
supratom vokiškai. Uvė pasakojo, kaip džiaugiasi, kad rado gerą komandos narį,
tai yra mane. Jolanta vis žvilgčiojo į Stasą ir šypsojosi, man atrodo, ji įsimylėjo
jį. Kai baigėm valgyti, Uvė ir Jefas visiems spaudė rankas ir linkėjo sėkmės, o
man pasakė, kad susitiksime pirmadienį darbe.

Grįžom į bendrabutį. Stasas išėjo pas Jolantą, karšta naktelė laukia to

septyniolikmečio vaiko.

– Gal einam nusipirkt alučio? – paklausiau dviejų burundukų.

– Einam, juk paskutinis vakaras, – nustebino Marčius.

Tikrai stebiuosi, kad jie sutiko. Nuėjom į parduotuvę ir nusipirkom po tris

butelius. Atsisėdom ant suoliuko prie Miurico ežero ir ramiai gurkšnojom. Saulė
lėtai smigo į ežero dugną ir aš galvojau, kad tai pats gražiausias matytas vaizdas
po Anos šypsenos.

– Ką taip galvoji, Markai? – paklausė kažkuris.

– Apie Aną.

– O kada ji grįžta?

– Kažkur po mėnesio, pasiilgau jos. O jūs, bachūrai, turit po mergą?

– Aš turiu, – pasakė Giedrius, – irgi žiauriai pasiilgau.

– Koks vardas?

– Loreta.

– Greitai ją pamatysi, Giedriau.

Begeriant alutį pro mus praėjo porelė satanistų, prisiminiau, kad vieną jų
neseniai pastūmiau. Jis pažiūrėjo į mane, tas lopas, bet nieko nesakęs nuėjo į
savo taip mėgstamą tamsą.

Gerai apšilę nuėjom į netoliese esantį barą. Išgėrėm dar po du bokalus. Visi jau
buvom linksmi.

– Būtų neblogai ką nors suvalgyt, – drąsiai pasakė Marčius.

– Netoliese yra makdonaldas, – nusišypsojo Giedrius.

– Tai, davai, einam, – pasakiau.

Išėjom iš baro. Man buvo jau gerai, Marčius vos pastovėjo ant kojų, o Giedrius
atrodė toks, kaip visada – rimtas. Eidamas nuspyriau šiukšlių dėžę ir man labai
patiko. Marčius nusilupo nuo mašinos rato kalpoką ir metė į tamsą it koks
Alekna. Visi juokėmės, buvo linksma. Su Giedrium išlupom kelio ženklą ir
numetėm nuo tilto, pasidarė dar linksmiau. Aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus,
niekas mūsų nematė. Lupinėjom nuo mašinų kalpokus ir varžėmės, kas toliau
numes. Vieną nusviedžiau net iki bokšto. Tik staiga mūsų linksmybes nutraukė
nelaukti svečiai.

Buvom visai girti.

– Bachūrai, žiūrėkit, mentai atvažiuoja, bet nesidžiaukit – jų ratai lietiniai.

– Tai mus dabar suims? – išsigando Marčius.

– Niekas mūsų nesuims, jie negalėjo nieko matyt, – nuraminau.

Policijos automobilis sustojo prie pat mūsų, išlipo moteris su uniforma, bet
atrodė kaip vyras. Paklausė, kur einam, pasakiau, kad namo. Ji paprašė mūsų
pasų ir nusirašė duomenis. Mus paleido, buvau teisus: jie nematė mūsų
linksmybių. Automobilis nusuko už kampo.

– Velniop tą makdonaldą, grįžtam į baraką, nes atsidursim areštinėj.

Apsisukom ir grįžom į bendrabutį, dar pakeliui parduotuvėj nusipirkom butelį

degtinės. Nuėję į bendrabučio virtuvę skaniai pavakarieniavom. Marčius
pasidarė drąsus, skaldė bajerius. Visi prisiminėm kelionę į priekį, kaip jis
privėmė autobusiuky. Skaniai pasijuokėm.

Grįžę į kambarį ten radom teliką bežiūrintį Stasą.

– O, sveiki, kur buvot?

– Pasivaikščiot, alaus pagert, dar ant mentų užsirovėm, bet nieko nebuvo. Kaip
tau su Jolka?

– Nieko gero, kad jinai dar cielka.

– Eik tu na... Cha cha... Pedagogė...

Marčius visus pakvietė prie stalo, Stasas pats sau įsipylė ir išmaukė. Pamačiau,
kad neturim nieko užsigert, nuėjau į virtuvę ir atnešiau sulčių. Smagiai
praleidom vakarą, pasijuokėm. Nepamenu, kada nuėjau miegot.

Kai pabudau, visi jau krovėsi daiktus. Supratau, kad pasiilgsiu šitų žmonių.

– Labas rytas, bachūrai.

– Sveikas, sveikas. Jei nori, yra alaus. Parnešėm iš Aldi.

– O, jėga.

Atsigaivinau. Atėjo Jolka ir pakvietė pusryčių. Jie baigė krautis daiktus, visi
nuėjom į virtuvę valgyt.

Ten jau buvo vairuotojas lenkas, kuris mus čia ir atvežė. Visi keturi sėdom prie
vieno stalo, pasiūliau apsikeist telefono numeriais.

– Tai pakviesk mus draugaut feisbuke, – pasakė Stasas.

– Aš neturiu jokio feisbuko.

– Susikurk, Markai, ir susirašysim, dar susikurk „Skype“, tai ir pasiskambinsim,

telefonu tai labai brangu.

– Čia yra biblioteka, – pasakė Jolanta, – visai netoli, gal kilometras kelio link
makdonaldo. Ten yra kompiuteris.
– Apsilankysiu, pakviesiu šiandien jus visus, vis tiek nieko neveiksiu.

Aišku, jei man pavyks, nes nelabai mokėjau naudotis internetu. Vos pavyko
atsiskaityt informatiką, kad gaučiau bent jau šešetą.

Po pusryčių atėjo laikas atsisveikint. Jolanta mane pabučiavo į žandą:

– Sėkmės, Markai.

Su bachūrais suplakėm rankom, su Stasu apsikabinom:

– Žiūrėk, palaikyk formą, Markai. Kai grįši, duok žinot feisbuke.

„Mercedes“ autobusiukas nuvažiavo akmenimis grįstom gatvelėm, pamojavau,

vairuotojas dar papypsėjo. Atėjo Klausas: „Perkelsim tave į vienvietį kambarį
koridoriaus gale“. Geriau ir būt negali, galėsiu atsidėt skaitymui, tik reikės iš
bibliotekos pasiskolint knygų, o naktimis galėsiu išsmukt pro langą į savo antrą
„darbą“, net kameros neužmatys.

Susirinkau savo negausią mantą ir nuėjau paskui Klausą į savo naują, mažą,
vienvietį kambarėlį. Ten buvo viskas, ko reikia: lova, spinta, stalas, televizorius,
vonios kambarys.

Šiek tiek paskaičiau Marką Aurelijų, pagalvojau, kad būtų gerai radus daugiau
tokių knygų – tiesos knygų.

Išėjau į miestelį ieškot bibliotekos, radau lengvai. Biblioteka, kaip ir visas

miestas, buvo tuščia. Paprašiau bibliotekininkės, kad leistų pasinaudot
kompiuteriu. Leido.

Atidariau facebook.com, užsiregistravau ir pakviečiau į draugus Stasą, Marčių,

Giedrių ir Jolką. Dar pagalvojau, kad gal rasčiau Aną – ir akurat, yra. Pakviečiau
ir ją.

Ana kaip tik buvo prisijungus. „Hallo, Ana, kaip sekasi?“ „Puikiai, Markas, kaip
tu?“ „Jaučiuosi vienišas, draugai išvažiavo. Aš likau, vasarą praleisim kartu.
Pasiilgau.“ „Puiku, Markas, pasiilgau. Turiu eiti. Tschüss, meine Liebe.“

Džiaugsmas užliejo man krūtinę. Ji parašė „meine Liebe“ – mano meile.

Vėliau pagūglinau Marką Aurelijų, sužinojau, kad jis trečios kartos stoikas.
Kartu su Seneka ir Epiktetu. Paieškojau, ar nėra atsisiųst jų knygų. Radau
Senekos „Apie tai, kas svarbiausia“ ir Epikteto rinktinę. Už nedidelį mokestį
bibliotekininkė leido išsispausdint jų knygas.

Grįžau į bendrabutį ir skaičiau. Pradėjau nuo Senekos. Gera knyga.

Daugelis Senekos teiginių tapo krikščionybės maksimomis. Šalia šv. Pauliaus,

Seneka buvo žymiausia epochos siela. Filosofo brolis Galionas buvo su šv.
Paulium susidūręs eidamas prokonsulo pareigas Graikijoje: jis atsisakė teisti šv.
Paulių, žydų apkaltintą Korinte skelbiant netikrą tikėjimą.

Atėjo pietūs, virtuvėj pavalgiau ir išėjau pasidairyt, gal pavyks prasukti kokią
magnetolą.

Pavyko pasiskolint keturias. Deja, vasarą nuo tokio darbo teks pailsėti, nes,
pasak Klauso, tada čia atvyksta labai daug turistų.

Paskambinau Borisui, jis kaip visada atvežė pinigus. Šiek tiek pakalbėjom
nesvarbiom temom ir atsisveikinom.

Vakare vaikštinėdamas be tikslo ir traukdamas „Marlboro“ dūmą gavau SMS:

„Labas, žvaigžduti, ateik prie vandens susitikti. Myliu. Ana.“

Niekas niekada nebuvo jautęs tokios laimės, kokią jaučiau aš. Ėmiau bėgti link
krantinės. Kojos pačios mane nešė pas mano saulutę. Praeiviai kreivai į mane
žiūrėjo: išsišiepęs iki ausų, lekia kaip beprotis, tikriausiai koks prakeiktas
narkomanas. Bet man buvo nė motais, juk pagaliau pamatysiu savo svajonę.

Prie ežero ant suolelio sėdėjo Ana. Kojos tarsi prisipildė švino.

– Ana, mano mieloji Ana, – iškosėjau žodžius, stipriai apkabinau ir ėmiau ją

bučiuoti.

– Markas, aš visas laikas mokytis lietuviškai. Kaip tavęs pasiilgau. Myliu tave.

– Myliu tave. Kaip čia atsidūrei?

Apkabinau ją stipriai stipriai.

– Grįžau traukiniu, nes labai tavęs pasiilgau. Bet rytoj turiu grįžti.

Nežinau, kiek laiko stovėjom apsikabinę ir bučiavomės, bet grįžęs į žemę

pasiūliau nueit į kavinę pavakarieniauti.

Buvo taip gera laikyt jos ranką savo rankoj, girdėt jos juoką, matyti besišypsantį
veidą. Krūtinėje vėl skraidė drugeliai. Mano mieloji Ana su manim. Tai ir bus ta
meilė, apie kurią kalba filosofai.

Pavalgę vaikštinėjom pakrante, po miestelį. Priėjom bendrabutį.

– Gal einam pas mane?

– Neleis tas senis su barzda.

– O mes jam nieko nesakysim, įlipsim per langą.

Linksmi apėjom bendrabutį iš kitos pusės, besijuokdamas įkėliau ją per langą ir

pats įlipau. Vos tik mano kojos pasiekė grindis, pasaulis skilo į dvi dalis, viena –
ten lauke, o kita – priklausanti man ir Anai.

Drabužiai krito nuo kūnų lyg rudeniniai lapai nuo medžių. Jos kūnas buvo
tobulas. Ji sugriovė mano susikurtą moters idealą ir pati užėmė jo vietą. Ji
bučiavo mane lyg po milžiniško išsiskyrimo, buvo taip gera jausti jos artumą.

Rankos pačios slinko jos kūnu, suradau liemenį ir prisitraukiau prie savęs, abu
pasidavėm geidulio bangai. Taip dar niekada nesimylėjau.

– Tu tiki meile? – paklausė Ana.

– Anksčiau netikėjau, bet dabar, kai sutikau tave, tikiu. Aš jaučiu meilę tau.

– Aš irgi dabar jau tikiu, – nusišypsojo ji ir pasirodė, kad kambaryje tapo

šviesiau.

Džiaugėmės vienas kitu visą naktį. Ji man vis šnabždėjo į ausį: „Ich liebe dich“.
Tik pirmi saulės spinduliai išdavikiškai suspindo per langą ir išpranašavo
išsiskyrimą.
– Man reikia eiti. Traukinys, – pasakė Ana.

– Gaila. Kada vėl grįši?

– Labai greitai, po trijų savaičių.

Kadangi Klausas jau nebegalėjo nieko padaryti, mes išėjome per duris, bet
Klauso nebuvo poste.

Miestelis atrodė ramiai, tik ta pati juoda vokietpalaikių trijulė sėdėjo ant suolelio
krantinėj ir gėrė alų.

– O, eine Dumkoft und ihre Shlampe! – išrėkė vienas jų mums pavymui. Vienas
kvailys ir jo kekšė, tik pamanykit.

Norėjau apsisukęs eiti kalti jiems į galvas, bet Ana mane sulaikė.

– Nekreipk dėmesio, Markas, – pasakė Ana ir išrėkė tam gaidžiui: – Du bist die
Arschlok mit eine kleine Shwanz!!!

Nesupratau, ką ji ten surėkė, bet tas išgama nuraudo ir parodė nepadorų gestą. Ji
tvirčiau įsikibo man į parankę.

– Nebūk toks nervingas, žvaigžduti, – nusikvatojo ji.

– Tu juos pažįsti?

– Tas rėksnys draugavo su mano Freundin – drauge iš mokyklos. Paskutinis

gaidys, jis ją mušė.

– Kitą kartą aš jį primušiu.

– Primuši tris? – nusijuokė.

– Taip, visus tris. – ir parodžiau jai kastetą.

Ji pagriebė iš rankų man kastetą ir pasakė, kad aš jai padovanojau jį atminimui.

Tuo viskas pasakyta.

Stotyje jau laukė raudonas traukinys. Žmonių nulis. Ji apkabino mane per pečius.
– Iki, žvaigžduti, pasiilgsiu tavęs. Kuss.

– O, kad greičiau ateitų ta vasara.

– Ne tik vasara, visas gyvenimas bus su tavim. – Traukinys supūškavo. – Myliu

tave, iki.

Kurį laiką taip ir likau stovėti. Jaučiausi taip, lyg kas būtų atėmęs dalį manęs.
Mano mieloji Ana, manoji meilės deivė tolsta nuo manęs. Sutraukiau cigaretę ir
apsisukęs liūdnas nuėjau link bendrabučio, su vienintele viltimi, kad jau greitai
ateis vasara. O iki tol pasidarysiu gražaus pinigėlio, kad vasarą vargo
nematyčiau. Dar nusipirksiu hantelius, maisto papildų ir užsiauginsiu dar
raumenų, kad labiau patikčiau Anai. „O, kokie bicepsai, o Markai, nuostabusis
prince.“ Taip ji nustebs mane pamačius.

Tik staiga bem... Man į galvą pataikė butelis.

– Shweine! – kiaulė, sušuko tas suknistas juodaskvernis.

Jie puolė mane visi trys, tie prakeikti išgamos. Kol aš kėliausi nuo žemės, jie
mane spardė, bet smūgiai buvo nestiprūs – jautėsi, kad nedaro pritūpimų su
štanga.

Pavyko vieną jų sugriebt už juodų marškinėlių ir žiebt iš apačios į barzdą – to

užteko tam vaikui ir jis susileido. Antram narsuoliui kaip įvartį įkaliau smūgį į
kiaušinius. Trečias buvo stipresnis ir mane paguldęs trankė galvą į šaligatvį, tada
trenkė su galva. Aš atkišau jam kaktą, o tas: „Mein Kopf tut weh“. Tipo, o, mano
galvelė, skauda.

Dabar jau aš buvau ant jo ir nepagailėjau smūgių. Trankiau jį, kol atsibodo ir jis
liko paslikas gulėti ant šaligatvio tarsi angelas.

Grįžau į bendrabutį. Palindau po šaltu dušu. Išspjoviau išmuštą krūminį dantį.

Prakeikti juodaskverniai, aš juos dar pasigausiu. Jaučiau, kad mano veidas tinsta.
Dešinės rankos krumplys įdubo. Nekaip atrodo.

Link bendrabučio artėjo policijos automobilio sirenos garsas. Čia tikriausiai pas
mane. Apsirengiau ir susidėjau daiktus į krepšį. Prisidegiau cigaretę.
Į kambarį įsiveržė du policininkai.

– Markas Avera, Sie sind für den menschlichen Verletzungen verhaftet, – sako,
suima mane už žmogaus sužalojimą.

– Dies ist wahrscheinlich ein Missverständnis, – tikriausiai tai nesusipratimas,

pasakiau aš.

– Sie haben gesehen und erkannt, – jus atpažino. – Wir können auf die
Polizeiwache gehen. – važiuosim į nuovadą.

Uždėjo antrankius ir išvedė. Koridoriuj stovėjo Klausas: „Taip ir maniau, kad ta

mergina buvo nepilnametė“. Tegul mano, ką tik nori. Dabar man jau vienodai.
Ana sužinos, kad susimušiau, ir labai supyks.

Įsodino į policijos automobilį: „Saugok galvą“. Eik šikt. Automobilis pravažiavo

pro krantinę link mokyklos. Koks gražus tas Waren. Norėčiau čia pasenti su Ana,
savo princese. Aš jai viską gražiai paaiškinsiu ir ji supras.

Nuovados laukiamajam, tos pačios vyriškos policininkės, kuri vakar mus

sustabdė, saugomas, pralaukiau gal valandą. Iš komisaro kabineto juokdamiesi
išėjo tie patys trys juodaskverniai. Komisaras paspaudė jiems rankas, o tam
labiausiai sumuštam gaideliui paplekšnojo per petį. Pakvietė mane į vidų.

„Tai kokia tavo versija?“ Papasakojau, kaip vienas jų man metė butelį į galvą, po
to visi trys mane spardė, bet šiaip ne taip pavyko atsistot ir apsigint nuo
užpuolikų.

Jis geranoriškai linkčiojo ir rašė daugiau, negu aš kalbėjau. Kai baigė pasakė:
„Pasirašyk po savo parodymais“. Kadangi raštas buvo neįskaitomas, pasirašiau
neskaitęs. Nemaniau, kad komisaras gali būti suktas kaip klaustukas.

Vėliau nuėmė antrankius, ištepliojo pirštus juodu tušu ir dėliojo atspaudus ant
balto popieriaus lapo, liepė nejudint pirštų. Nufotografavo iš priekio ir iš šono,
pamatavo ūgį, nufotkino tatuiruotę.

Pasakė, kad viskas, ir uždarė į kamerą. Kamera buvo vienvietė. Lova, kriauklė ir
tualetas. Kriauklėj nusiploviau rankas. Bet kodėl, po velnių, mane uždarė? Juk aš
nieko nepadariau.
Po kelių dienų buvo teismas.
IX skyrius
Sėdau.

Šiandien su kentais švenčiam mano jubiliejų. Sėdžiu pataisos darbų namuose jau
metus ir šešis mėnesius. Už nesunkų kūno sužalojimą gavau dviejų metų laisvės
atėmimo bausmę. Prieš mėnesį parašiau prašymą, kad išleistų į laisvę anksčiau
laiko. Mano kameros draugas lietuvis Liocha, sėdintis už nedidelio kiekio
amfetamino laikymą, sako, kad turiu daug šansų išeiti anksčiau laiko.

Kiti mano kameros draugai: rusai Sioma ir Myša, dar latvis Lauris ir lenkas
Igoris. Sioma nuvarė X5, Myša apiplėšė gėrimų parduotuvę, Lauris neturėjo
pinigų viešbučiui ir vakarienei, tai demonstratyviai paleido metalinę šiukšlių
dėžę į parduotuvės vitriną, o Igoris sako, kad sėdi už nieką.

Igoris kiekvieną dieną rašo teismui laišką, kad nekaltai čia sėdi ir nežino, kas
užvertė kibirą myžalų viešbučio administratorei ant galvos. Bet jį atpažino.

Visi pataisos darbų namuose sėdi už nesunkius nusikaltimus. Penkias dienas per
savaitę dirbam ir gaunam algą. Aš su rusu Myša dirbu staliumi. Man patinka
dirbti su medžiu. Be vargo gaminu kėdes, kurias parduoda kažkur Hamburge. Su
Liocha dar turim lengvų anabolikų „krautuvėlę“.

Trečiadienį manęs laukia svarstymas dėl paleidimo. Kaip laikosi Ana? Aš

nežinau. Maždaug prieš metus išdrįsau parašyti jai atsiprašymo laišką, bet ji man
nieko neatrašė. Igoris sako, kad jos nelaukia, bet aš manau, kad Ana, kai išeisiu,
mane pasitiks stipriu apkabinimu. Ana, mano mieloji Ana, jau beveik pamiršau
jos veidą. Gaila, kad neturiu jos nuotraukos. Liocha saviškės nuotrauką turi.
Samanta dažnokai jį aplanko, net susirado darbą gretimam mieste.

Beje, aš neberūkau. Tik maistas ir vanduo yra būtini, sakė Seneka.

– Einam sportuot, Markai, jau septinta vakaro, – pasiūlė Liocha.

– Galim, seniuk. Tik pakviesk Myšą su Sioma.

– Jie jau ten.

– Tada einam.

Mes eidavom sportuot visada tik septintą vakaro, tai mūsų – rytų europiečių –
laikas. Sportas sekėsi gerai, jau galėjau išspausti 180 kilogramų štangą. Už
tokius pasiekimus reikia dėkot metano tabletėms, dekos injekcijoms ir
retabulinui.

Tiesa, vos atvykęs sportavau be steroidų – ant sauso. Bet pamatęs, kad rezultatai
labai lėtai eina geryn arba išvis neina, pasiūliau Liochai planą, kaip parduoti
daugiau steroidų. Dabar mes partneriai.

Steroidus mums parūpina vienas prižiūrėtojas, o mes jam sumokam trisdešimt

procentų pelno.

Štanginė buvo nedidelė: dvi štangos su stovais, įvairiausi hanteliai, lygiagretės,

štanga su stovu pritūpimams ir skersinis prisitraukimams. Liocha sakė, kad jei
pamatyčiau, kokiam sporto koncerne jis sportavo Hamburge, tai išprotėčiau. Jis
sportuoja ir bumba:

– Kokia šiknos skylė.

Man tai geriau ir būti negali, po mano kuklios štanginės čia – rojus žemėje.

Čia be mūsų dar sportuoja du ukrainiečiai, moldavas, trys baltarusiai ir lenkas.

Su Myša, Liocha ir Sioma visada sportuojam pagal tą pačią programą. Pirma
diena – krūtinė ir bicepsai, antra – nugara ir tricepsai, trečia – pečiai ir kojos.
Visi pratimai – jėgai, pilvo preso netreniruojam iš viso. O kam, po galais? Tai
jėgos neprideda.

Šiandien krūtinės ir bicepsų diena.

Apšilimui padarę tris serijas atsispaudimų, visi keturiese paeiliui gulėm po

štanga. Po štangos spaudimo – spaudimas kampu ir plėšimas. Kai baigėm
treniruot krūtinės raumenis, pas mus atėjo vokietis Peter.

– Müssen zweihundert Tabletten, – pasakė, kad reikia dviejų šimtų tablečių,

turėdamas galvoje anabolą.

– O šimtą eurų jis turi? Markai, liepk jam parodyt, – įsikišo Liocha.
– Hundert Euro haben?

– Ja.

– Zeigen, – paprašiau jo parodyti.

– Zeigen Sie mir bitte, – parodyk prekę, pasakė jis.

Tai nepasitiki tas prakeiktas menkysta likimo broliais.

– Liocha, aš paimsiu iš slėptuvės ir parodysiu tam išgamai.

– Gerai, Markai, palauksim, kol grįši, išgersim proteino.

Nusivedžiau tą vokietį, priklausantį pataisos namų skustagalvių gaujai, prie savo

kameros. Liepiau jam palaukti už durų, dar sužinos, kur slepiam prekes. Pataisos
namų prižiūrėtojai mums nieko nepadarytų, nes jiems mokam dešimtinę, bet
kaliniai gali viską pasiimti sau.

Atsidariau mūsų muzikinį centrą ir atskaičiavau du šimtus anabolo tablečių.

Išėjęs iš kameros parodžiau tam vokiečiui. Tada jis atskaičiavo šimtą eurų iš
savo menko ryšulėlio ir padavė pinigus.

– Wenn Sie nicht brauchen, finden Sie mich, – jei dar reikės, susirask mane,
pasakiau tam šiknagalviui.

– Wirklich brauchen, – tikrai reikės, nusišypsojo ir nuėjo.

Niekam nesiskelbiau, už ką mane pasodino. Išskyrus, aišku, kameros draugus,

nuo kurių nieko nenuslėpsi. Paslėpiau pinigus po išgręžta stalo koja ir grįžau pas
bachūrus į štanginę.

– Turim dar šimtą eurų, Liocha.

– Šaunu. Tai darom bicepsus, – pasakė jis taip, lyg tai būtų gabalėlis tualetinio
popieriaus.

Padarėm štangos lenkimo tris serijas, hantelių lenkimo tris serijas ir po tris
serijas „dvidešimt vieno“.

Grįžom į kamerą, išgėriau proteino (labai gerai po sporto) ir sėdom lošt Myšos
plastikinėm kortom. Taip greičiau laikas eina. Myša geriausias lošėjas pataisos
namuose. Kai lošia kortom, visada užsideda savo juodus akinius. Sako, laimę
neša. Kortas ir akinius visada užrakina savo medinėj jam brangių daiktų dėžutėj.
Sako, kad nepavogtų koks žiurkė.

Šį kartą lošėm „Tūkstantį“ – mano mėgstamiausią žaidimą. Metėm po dvidešimt

eurų į banką. Korta ėjo gerai, tik Myša vis pirmavo. Galiausiai po ėjimo
„nematų“ jis laimėjo. Aš, kaip dažniausiai čia ir būna, likau antras. Jam net labai
gerai sekasi ėjimai „nematų“. Prašauna, bet labai retai.

Po kortų žaidimo, kaip visada, čefyras. Tai juoda tiršta arbata. Iš pradžių man jo
skonis atrodė, švelniai tariant, šlykštus. Bet pastebėjus, kaip jis pataiso nuotaiką
ir suteikia energijos, skonį pamėgau.

Dar sužaidėm kelias partijas „Ramso“. Vieną laimėjau aš, o keturias – Myša. Dar
šiek tiek paprikolinom ir nuėjom miegot.

Kai čia patekau, užmigti man sekasi sunkiai. Iš pradžių dėl to, kad nauja vieta, o
dabar dėl to, kad daug galvoju apie Aną.

Mano mylimoji... Pirmą kartą gyvenime taip beviltiškai įsimylėjau, dėl jos viską
padaryčiau. Galėčiau pėsčias nueit į Afriką ir priskint jai bananų.

Mes vis vaikštom po krantinę susikibę už rankų, glamonėjamės, bučiuojamės,

kalbamės. Tokiam vaizdiny esu užstrigęs ne vieną mėnesį. Viskas atrodo taip
realu, lyg iš tikro vyktų. Ir tokios svajonės trunka pusė nakties. O kas, jei ji
susirado kitą? Gal jau turi šeimą? Ne, po galais, ji manęs laukia!!! Ir nesvarbu,
kad neatrašė. Gal pakeitė gyvenamą vietą, o gal neturi laiko. Daug mokosi,
dirba. Taip, ji mane beprotiškai myli, kaip ir aš ją. Bet aš ją labiau.

Ana, Ana, Ana...

Sugaudė sirena. Rytas.

Po rytinio tualeto einam pusryčiauti. Pusryčiai – kaip visada: košė, gabalėlis

dešros, riekė duonos, riekė batono ir gabalėlis sviesto, kurį reikia tepti su
šaukštu, nes peilių neduoda. Visai neblogi pusryčiai palyginti su duodamais
Lietuvos kalėjime.

Sioma, kaip visada, nevalgo košės, jį jau užkniso. Šį kartą mano eilė valgyti
Siomos košę. Sotūs pusryčiai.

Po pusryčių su Myša patraukiam į stalių cechą. Vėl gaminsim kėdes. Norėtųsi,

kad kada nors duotų pagamint ir stalą.

Stoju prie tekinimo staklių tekinti kojų, Myša prie kitų staklių – tekinti viršūnių.
Dirbam tylėdami, nes apynaujės staklės garsiai ūžia. Greitai ištekinu nesudėtingo
rašto aštuonias kojas. Jų užteks iki pietų, kol padarysim sujungimus ir
suklijuosim. Per tą laiką, kol čia sėdžiu, tapau tikras kėdžių gaminimo specas.

Tuoj pietūs, prisėdom pailsėt. Myša parūkė. Pradėjo pasakot istorijas apie laisvę,
ką išėjęs ketina veikti. Toliau plėšikaus. Kadangi žino, kad aš moku laikyti
liežuvį už dantų, papasakojo, kaip jis pats mano, savo tobulą planą.

Taigi, jis planuoja plėšti gėrimų parduotuves visoje Europoje ir tapti

milijonieriumi. Iš pradžių pavagi mašiną, su kauke įbėgi į parduotuvę, ištuštini
kasą ir dingsti. Mašiną išvalai, kad neliktų pirštų atspaudų, ir persėdi į saviškę.
Viskas.

Visai neblogai skamba.

Jeigu plėšt ne parduotuves, o degalines, nes ten daugiau babkių, tai visai
apsimoka. Nusiperki išregistruotą „Ford Probe“, dar nedidelį sunkvežimiuką, ir
kodėl gi ne? Greitai privažiuoji, įbėgi į degalinę su kauke ir pistoletu, pašaudai į
orą, įvarai operatoriui baimės, tas atidaro kasą. Nuvairuoji savo „Probe“ į
tolėliau esantį sunkvežimiuką ir ramiai išneši mėsas iš įvykio vietos.

Užsisvajojau.

Padarėm sujungimus ir suklijavom. Dar vienas tobulas darbas.

– Mums per mažai moka, Myša, – pasiskundžiau jam, jis jau beveik išmoko
lietuviškai iš manęs ir Liochos.

– Da, da, blin, – nusijuokė.

Sugaudė sirena. Pietūs.

Ir pietūs šiandien geri. Kiaulienos šniceliai su bulvėm ir pomidorais, žirnių

sriuba. Maistas tikrai geras. Tik patys vokiečiai skundžiasi. Išlepę avigalviai.
Man čia patinka, dėl nieko nereikia sukt galvos. Viską paduoda, nuoma
nekainuoja, pinigų net sumoka. Nesuprantu, ko jie skundžiasi? Va, balandos
pasrėbtų mūsų lageriuose, tai nebesiskųstų.

Po pietų grįžom prie darbo. Ištekinau dar aštuonias kojas, surinkom ir baigta.

Šiandien Myša ir Sioma sportuot neina, jie eis lošti kortomis iš didelių sumų su
kitų kamerų rusais. Žais „Očko“. Myša užsidėjo savo tamsius akinius, pasiėmė
savo gerąsias kortas ir lydimas Siomos išėjo.

Mes su Liocha patraukėm į sporto salę. Padarėm visus tris pratimus nugarai,
tricepsams – štangos spaudimas siauru paėmimu, štangos lenkimas atsigulus ir
hantelio tiesimas.

Baigta.

– Ką veiksi išėjęs? – pasiteiravo Liocha. – Gal norėtum prisijungt prie mano

verslo?

– Dar nežinau, nelabai tikiu, kad mane rytoj paleis. Planuoju vieną reikalą, bet
kol kas tik planuoju.

– Jei nieko neišeis, parašyk man į elektroninį paštą, kurį tau užrašiau.

– Gerai, Liocha, dėkoju.

Grįžom į kamerą. Ten sėdėjo labai nuliūdęs Sioma. Išsigandau ir paklausiau, kas
nutiko:

– Što slučylos, Sioma?

– Myša v bolnice. Jemu slomali čerep. Mošenyčestvoval i drugyje ruskijie

oštrafovali jevo. – Myša papuolė į ligoninę, jam sulaužė kaukuolę. Jis sukčiavo
prie kortų stalo ir kiti rusai jį nubaudė.

Vėliau jis papasakojo, kaip rusas Saša iš dvyliktos kameros nuplėšė jam nuo
veido juodus akinius ir pats užsidėjo. Pamatęs, kad per juos matosi piešiniai ant
kortų, kartu su kitais rusais suspardė Myšą ir vienas jų pašokinėjo jam ant
galvos. Atskubėję apsauginiai jau rado Myšą gulintį savo paties kraujyje.
Tai buvo specialūs akiniai dvigubais stiklais, ant kortų buvo nupiešti ženklai man
nežinoma medžiaga, per akinius matėsi simboliai ant kortų. Žymėtos kortos.

Tai štai kaip Myša visada laimėdavo. Gudrus vyrukas tas Myša iš Krasnojarsko.

– Ką darom, Liocha?

– Nieko nedarom, Markai, jis sukčiavo ir lošdamas su mumis. Gavo, ko

nusipelnęs.

Man buvo gaila, kad Myšai taip nutiko. Vis dėlto jis buvo mano draugas, nors ir
sukčius. Bet šventų nebūna. Aš pats juk esu vagis ir spekuliantas. Kažin, kada jis
grįš iš ligoninės?

Išgėrėm čefyro. Kadangi Myšos kortų jau nebeturėjom, palošėm monopolį.

Nelabai man sekėsi. Kai nusibodo pralaiminėt, nuėjau anksčiau miegot, juk rytoj
svarbi diena – mano svarstymas.

Ryte, dar nesukaukus sirenai, pažadino krebždesys. Tai buvo prižiūrėtojas. Jis
rinko ir dėjo į dėžę Myšos daiktus.

– Wohin ist Michail? – paklausiau, kur Myša.

– Kaput, – mirė, ramiai atrėžė prižiūrėtojas.

Nieko neaiškinęs išėjo.

Tokias dielas planavom. O dabar jo nebėra. Myša – suktybių ir apiplėšimų

meistras – iškeliavo į sukčių rojų. Tegul ilsisi ramybėje.

Reikia su tuo susitaikyt. Reikia tai paleisti.

Sirena. Pusryčiai.

Pusryčiams suvalgiau tik gabalėlį dešros ir riekę batono. Visai nebuvo apetito.

– Kažin, kaip ten Myša? – linksmai pasidomėjo Liocha.

– Prižiūrėtojas sakė, kad šiąnakt mirė.

– O tu... Bet nesakyk, jam nereikėjo sukčiauti prieš kitus kalinius.

– O tu pats ar šventas?

– Ne, – sutriko Liocha. – Bet aš bent jau nevagiu iš draugų. Juk jis ir mus
apgaudinėjo – savo kameros draugus. Gal pamiršai?

– Nepamiršau. Tiesiog gaila žmogaus.

– Žmonės kasdien miršta ir nieko čia nepadarysi. Mes irgi kada nors mirsim.
Tikiuosi, garbingesne mirtim nei Myša.

Ir jis buvo visiškai teisus. Visi mes mirsim, žmonės prisimins tik mūsų darbus.
Mus prisimins mėnesį ar du, o vėliau visai pamirš. O ne jie, tai jų vaikai tikrai
pamirš. Koks trumpas ir niekingas tas žmogaus egzistavimas.

Reikia susitaikyt su Myšos mirtim, kuo greičiau, tuo man pačiam bus geriau.
Kas man iš tų parkių? Myša mirė – jam dabar geriau. Nebesutiks melagių,
žudikų... Tik amžina ramybė.

Liocha pasiūlė dar nueit į kamerą, pasikalbėt.

Jis ištraukė visus pinigus iš skylių stalo kojose. Jų ten buvo visa krūva. Jis pas
prižiūrėtoją keisdavo dešimties ir dvidešimties eurų kupiūras į šimto eurų
kupiūras.

Atskaičiavo man tris tūkstančius.

– Čia tau pradžiai, – pasakė. – Po pusės metų ir aš išeisiu, o tada suksim

afigienas dielas.

– Dėkoju tau, Liocha, bet nežinau, ar šiandien mane tikrai paleidžia. Dar bus
tarybos svarstymas.

– Nusižengimų neturi, nė karto nesusimušei su kitais kaliniais. Kodėl dar turėtų

tave čia laikyti? Grįžk namo, pailsėk, o po pusmečio atvažiuok į Hamburgą, ten
pamatysi, kaip iš tikrųjų turi gyventi baltas žmogus.

Aš dar galvojau apie mokslus universitete. Pabaigęs juos galėčiau kurti savo
statybų biznį.

Liocha apkabino mane ir palinkėjo sėkmės: „Laikykis, broli“. Išėjo į darbą.

Padalinau tris tūkstančius į du pundelius ir susikišau į kojines. Nemanau, kad
prižiūrėtojai mane apieškos, juk visą bausmės atlikimo laiką buvau pavyzdingas
kalinys.

– Markas Avera, mit Gegenständen, – prižiūrėtojas pasakė – su daiktais.

Geras ženklas. Susirinkau visą savo negausią mantą ir susidėjau į kuprinę.

– Alles? – klausia, ar viskas.

– Alles.

– Kom mit, – einam.

Nuvedė į posėdžių salę. Pasodino mane ant kėdės priešais kalėjimo viršininką,
vyriausią prižiūrėtoją ir du man nematytus žmones – pagyvenusį vyrą ir apie
trisdešimties metų moterį.

– Die ganze Zeit waren vorbildlich Gefangener. Nicht über ein Problem mit
Ihnen. Was Sie denken, der Handlung gelöst werden? – visą bausmės laiką buvai
pavyzdingas kalinys. Neturėjome su tavimi problemų. Ką galvoji veikti, kai
išeisi į laisvę?, paklausė kalėjimo viršininkas.

– Denken zurück nach Litauen in Bauarbeiten. Und Teilzeit–Studium im

Bauwesen, – galvoju grįžti į Lietuvą ir dirbti statybose. Dar neakivaizdžiai
studijuoti statybų inžineriją, atsakiau aš.

– Or're noch denken, Sie sind unschuldig? – ar vis dar manai, kad esi nekaltas?,
pasiteiravo toji moteris.

– Ich leugne nicht seine Schuld, und bedauern, dass es tat, – pamelavau, kad
savo kaltės neneigiu ir gailiuosi, kad taip padariau.

– Gehe hin und warten vor der Tür, und wir haben beschlossen, Ihnen die
vorzeitige Entlassung, – eik ir palauk už durų, mes nutarsime, ar tave paleisti
anksčiau laiko, pasakė pagyvenęs vyras, kuris neprisistatė.

Išėjau ir laukiau. Mąsčiau. Iš esmės aš skersą dėjau, ar mane paleis, ar dar laikys
pusę metų. Ana manęs šiaip ar taip laukia. Dirba sesele ir kasdien apie mane
galvoja, kaip ir aš apie ją. Juk ji sakė, kad mane myli ir kad nori su manim
praleisti visą likusį gyvenimą. Tai tik mūsų meilės išbandymas, tik mūsų meilės
sutvirtinimas. Juk nesėkmės tik užgrūdina.

Mane pakvietė į vidų.

– Entschieden wir uns, Sie laufen über mit frühen, – mes nusprendėme paleisti
tave anksčiau laiko.

Apsaugos poste grąžino mano piniginę, medinį kryželį, kurį iš karto pabučiavau
ir vėl užsidėjau ant kaklo. Pajutau malonią šilumą. Dar grąžino mano mobilų
telefoną. Bandžiau jį įjungti, bet nepavyko. Per tuos pusantrų metų jis galutinai
sugedo.

Sukau galvą, kaip rasti Aną.

X skyrius
Įvažiuoti į Vokietiją negalėsiu dar pusę metų. Mano mieloji Ana, mano angelas,
kuriai priklauso mano širdis, turės dar pusę metų manęs palaukti.

Įsidarbinau statybose, pradžiai gerai. Alga šūdina, darbas sunkus. Bet reikia
kažkaip prastumti tą pusmetį ir grįžti atgal į Vokietiją.

Šiandien mano darbas – vežioti karučiu žvyrą ir pilti į patalpas. Dirbam

mokykloj, ruošiam rudeniui – prasidėsiantiems mokslo metams. Jau užkniso
šitas darbas. Juodai. Pragyvenimui užtenka, bet prabangos – jokios. Negyvenu
taip, kaip anksčiau. Net zonoj man buvo geriau.

Dabar man pietūs.

Kartą per savaitę einu atsižymėti į mentyną. Tokia būtina lygtinio paleidimo
sąlyga.

Kai ateinu:

– Ar susiradai darbą? – teiraujasi žaliaskvernis.

– Dirbu statybose jau dvi savaites.

– Šaunuolis. Kokie ateities planai?

– Kursiu savo verslą, – atsakau su pasididžiavimu.

– Svajoklis, – nusijuokia jis. – Dirbk toliau statybose ir nekelk sau aukštų tikslų.

– Visi tikslai įgyvendinami, reikia tik parengti planą.

Juokiasi mentas – manęs nesuprato. Nors aš, išėjęs į laisvę, manau, kad viskas
įmanoma, visi tikslai įgyvendinami. Reikia tik plano. O jei trūksta žinių – viskas
išmokstama.

Tik norėtųsi daugiau valiutos savo sąskaitoj. Per visą gyvenimą tesutaupiau
penkiolika tūkstančių eurų, o man jau dvidešimt vieneri metai.
Reikia daugiau pinigų – reikia investuoti. Noriu, kad Ana manimi didžiuotųsi.

Ana, Ana, Ana...

Ji nuostabi tarsi angelas ir ji bus mano. Pakerėjo, sužavėjo, apsuko man galvą.
Kai su ja kalbėdavau – krūtinėje skraidydavo drugelis, kai mes mylėjomės,
atrodė, kad susijungiu su Dievu ir žinau visus atsakymus.

Nemiegu naktimis, vis mąstau apie Aną...

Myliu tave, Ana, tikiuosi, tu gali telepatiškai per atstumą skaityt mano mintis,
nes kartais mintimis su tavim kalbuosi.

– Ar vis dar myli mane, Markai? – paklaustų Ana.

– Be galo, be krašto, saule, dėl tavęs nueičiau į pasaulio kraštą ir nuskinčiau tau
obuolį nuo amžinybės medžio, – atsakyčiau aš.

Vis prisimenu Myšą, liūdna dėl jo mirties. Taip, jis buvo sukčius, bet ar jo
poelgis vertas mirties? Ne. Galėjo tiesiog sulaužyti rankas ar išbadyti akis. Bet
kodėl, po galais, mirtis?

Kas yra mirtis? Tai arba amžinas užgesimas, rojus, pragaras, arba atgimimas
kūdikiu. Tikiuosi, atgimė kūdikiu, tikiuosi, Las Vegase. Jau lėliukas, galvoja,
kokią dielą čia prasukus, kaip apgauti kazino.

Liocha. Mano verslo partneris. Neblogai pinigų pasidarėm, jis siūlė man dirbti
kartu ir po to, bet neaišku ką. Kol kas nieko jam nerašiau, nes jis labai lengvai
susitaikė su Myšos mirtim.

O mano kiemo draugai – Nerka, Saša, Džonis – visi vargsta užsieny. Maniau,
grįžęs galėsiu ką nors su jais sukombinuot. Bet pofig, prasimušiu vienas. Turėsiu
savo statybų verslą ir Ana manimi didžiuosis. Nors mokslų universitete
nebaigiau, bet apie verslą išmanau iš knygų.

Zonoj daug skaičiau. Išėjęs iš zonos vėl pradėjau rūkyt. Iš nervų.

– Eik dirbt, Markai, – išrėkė darbų vykdytojas Irmantas. – Tas žvyras pats
nesusiveš į patalpas. Kiek gali sėdėt ir žiūrėt į vieną tašką, pietūs baigėsi jau
prieš penkias minutes. Nežinai?
– Užsigalvojau, Irma. Žinau. Einu. Reikės blankos, kad su karučiu galėčiau
privažiuot prie virtuvės patalpų.

– Už galvojimą mes tau nemokam. Blankos mes neturim. Pasiimk iš Romo du

kibirus ir pilk per langą tą suknistą nafig žvyrą, – išrėkė tas gaidys. – Ir išvis
džiaukis, kad priėmėm į darbą. Zekas, blin, – nusispjovė.

– Bet tai užsiknisimas. Per pusę dienos nesupilsiu kubinio metro žvyro, –
supykau.

– Tu, blin, neknisk man proto, supilsi du. Po savaitės atvažiuoja betonuotojai. Ką
aš jiems pasakysiu, kad pagalbinis – tinginys?

Eik tu na... pagalvojau. Debilas, niekada netaps bosu, neturės savo verslo, nes
nemoka bendraut su darbuotojais.

Kai aš turėsiu biznį, puoselėsiu lygybę tarp darbuotojų. Biznis bus Vokietijoj –
prašysiu Liochos pagalbos ir pinigų pradžiai.

O kaip ta Myšos diela?

Įmanomas dalykas. Tik reikia didelio furgono, „Ford Probe“ ar panašios greitos
mašinos, pistoleto, kaukės, pirštinių. Dar pagalvosiu, bet būtų gerai pinigų verslo
pradžiai.

Žvyras...

Gaila blankos, juk stoginiai turi, tai ko neduoda? Turiu du diplomus, moku visus
darbus, šiek tiek patirties. Tik va tos patirties per mažai dirbti apdailos darbų
meistru.

– Atnešiau keturis kibirus, – pasakė naparnykas Saulius, – suknisti stoginiai,

gaila blankos, blin.

– Tipo išsikraipys ir netiks stogui. Eina jie nafig, taigi dar apdaila eis. O kam
keturis?

– Aš tau padėsiu, nes tu čia užsiknisi.

– Dėkingas.
Saulėnas man patiko, jis niekada nesiparina. Šaunuolis. Net jei ir Irmantas knisa
jam protą, jis nepraranda geros nuotaikos.

Dirbom dviese tą sunkų, alinantį ir neįdomų darbą. Bet buvo apie ką pakalbėt.

– Tu veiki dar ką nors papildomai? – paklausė Saulius.

– Kol kas ne, bet turiu planų.

– Kokių?

– Nenoriu pasakot. Kas daug žino, ilgai negyvena. Karoče, man reikia
investicijų. Ieškau laikinų dielų.

– Turiu ką pasiūlyt, – pasakė.

– Nu.

– Einam parūkyt už mokyklos.

– Einam.

Man pasidarė įdomu, ką toks pacanas kaip Saulius man gali pasiūlyt.

– Turi gerą metimą? – tyrė mane.

– Nu.

– Yra diela. Už metimą penki šimtai litų. Zekam reikia žolytės. Pagauni?

– Domina, – apsidžiaugiau, nes nebloga diela.

Pacanai tobulėja su dienom.

Kitą rytą į darbą nėjau. Yra lengvesnis būdas prasimanyt pinigų, kai turi
pažįstamų. Skambino Irmantas:

– Ko ne darbe, už ką aš tau moku? Betonuotojai nelauks, o tau šimtas litų nuo

algos, kad neatėjai į darbą.

– Pašol tu nafig, gaidy tu. Metu tą suknistą darbą, o tu gali užsiknist, kaliause.
– Markai, be nervų, Markuti. Viską galim išspręst.

– Negalim. Davai. Eik tu na... ir geros tau dienos. Pats tąsyk kibirais tą žvyrą.

– Bet Markai... – dar bandė gelbėt situaciją jis.

Padėjau ragelį.

Eina velniop tas sąžiningas darbas. Kaip sakė Al Kapone, maloniais žodžiais ir
su pistoletu rankose pasieksi daug daugiau nei vien tik maloniais žodžiais.

Man reikia pistoleto.

Dvyliktą valandą pas mane atvažiavo Saulius su savo kentu Stiopa. Stiopa
trumpai išdėstė reikalą:

– Normalus bachūras? – paklausė.

– Normalus, – susierzinau.

– Gerai, karoče, nepyk. Reikalas: gauni iš mūsų žolę, hašišą, teniso kamuoliukus
ir lipnią juostą. Į žalius kamuoliukus prapjovęs įdedi žolę, į juodus hašą. Abu
apklijuoji lipnia juosta. Permeti per zonos tvorą. Pasidarai kamuoliukų į priekį,
pastoviai triniesi prie zonos. Gauni SMS kada mest, kiek mest ir į kurį korpusą.
Vienas kamuoliuko metimas – šeši šimtai litų. Problemų nebūtų?

– Nebūtų.

– Man patinka šitas bachūras, saule, – kreipėsi į Saulių. – Su juo problemų

nebus. Ką darysi, jei pagaus?

– Pasakysiu, kad žolė iš čigonų, o mėtau savavališkai, be niekieno žinios. Veikiu

vienas, nes kalėjime sunku, kaliniai depresuoja. O žole Amerikoj depresiją gydo.
O be to, ir pats sėdėjau. Žinau, kaip sunku.

– Geras. Tu rimtas bachūras. Kodėl anksčiau apie tave negirdėjau?

– Sėdėjau Vokietijoj pora metų. Sėdau devyniolikos, dabar man dvidešimt

vienas. Lengvas srokas.

– Patinka man jis. Bagažinėj paketas – lauk naujienų. Gavęs SMS žinutę iškart
ištrini. Jasna?

– Jasna.

Pasiėmiau paketą ir grįžau namo. Paruošiau trylika žalių kamuoliukų ir šešis

juodus. Praėjus valandai gavau SMS: „Keturi žali, du juodi. Rytų pusė“. SMS
ištryniau ir išėjau į „darbą“.

Darbas buvo lengvas, bokštelio sargas žiūrėjo į kitą pusę. Lengvai sumėčiau
„vaistus nuo depresijos“.

Prie spaudos kiosko jau laukė Stiopa. Jis pasakė:

– Gavau SMS, kad visi paketai savo vietose. Gerai padirbėjai. Čia tau premija –
penki gabalai. Rytoj laisva, užporyt lauk naujienų. Davai.

– Davai. Sėkmės.

– Sėkmė – tai slidi kalė, – nusijuokė Stiopa.

Turėjau laisvo laiko, tai nuėjau pasivaikščiot po miestą. Nusprendžiau išsipirkt

statybininko patentą, kad lygtinio paleidimo pareigūnas manytų, jog veikiu
legaliai.

Vėliau – į mašinų turgų. Radau nedidelį, seną, raudoną sunkvežimiuką, į kurį

laisvai gali įvairuot mašiną. Tik keturi gabalai litų.

Pirkau.

Nuvariau į „Regitrą“ ir užrašiau savo vardu. Dabar amžiną atilsį Myšos dielai
reikia tik greitos sportinės mašinos ir garsiai šaudančio pistoleto, kad atbaidytų
žioplius. Tiesa, dar kelių smulkmenų.

Degalinių plėšimo nelaikau nuodėme. Juk automobilių išmetamos smalkės teršia

orą. Keliuose daug avarijų, miršta žmonės ir viskas dėl to, kad yra degalai. Juk
žmogaus gyvybė neįkainojama, o degalai įkainojami.

Tas kryželis... nors ir apsitrynęs, bet vis tiek kartais jausdavau lengvą lyg
adatėlių badymą.
Kita diena buvo laisva. Daug galvojau. Vėl nemiegojau per naktį. Pavyko užmigt
tik paryčiais vienai valandai. Kai pabudau – vėl pilna galva minčių, svajonių
apie Aną.

Aš kankinuosi, kad negaliu būt su ja. Kažin, ką ji mąsto? Tą patį, ką aš, manau.
Tikisi, kad greitai pas ją grįšiu.

Juokinga istorija: kai išėjau į laisvę, mano SIM kortelė nebeveikė – išmečiau. Jos
numerio neturiu. Adreso nežinau. Kaip mes susitiksim?

Bet likimas mus suves neabejotinai.

Kitą dieną – vėl dešimt kamuoliukų iš pietų. Vargo nulis. Šeši gabalai iš Stiopos.
Pinigų jau pakanka mano dielai.

Baigiau paskutinę siuntą ir atsisveikinom, nes jis rado kitą, geresnį metiką.

– Davai, Stiopa.

– Davai, Markai, jei kada reikės pinigų – mano numeris nesikeičia jau šešis
metus. Gerbiu tave, net neklausei, iš kur gaunam pievą.

– Mažiau žinai – ilgiau gyveni.

– Protingai pasakei.

Pakviesiu Stiopą į savo ir Anos vestuves. Bus daug baltų balandžių, juodos
rožės, ji bus su balta suknele, aš su juodu smokingu ir net juodais marškiniais,
raudonu kaklaraiščiu.

Atsisveikinęs su Stiopa nuėjau pas pareigūnus.

– Markas Avera... Kaip gyveni? Girdėjau, išėjai iš darbo? – prabilo pareigūnas.

– Taip. Nervai neatlaikė, kabinėjasi ir kabinėjasi tas darbų vykdytojas.

– Ką darysi?

– Išsipirkau patentą, dirbu sau. Turiu sunkvežimiuką medžiagoms ir įrankiams

vežiot, – pamelavau.
– O, neblogai. Tik iš kur pinigai?

– Dirbu nuo penkiolikos, dirbau Vokietijoj.

– Aišku, aišku... Šiandien tiek, nepakliūk į bėdą.

– Ačiū. Iki, pareigūne.

– Iki.

Patiklus kaip mažas vaikas, tikrai ne telepatas. Manęs laukia dideli darbai, o su
jais ir rimti pinigai.

Pradėjau kruopščiai planuot būsimus reikalus. Myša stebi mane iš dangaus ir

man padeda. Jis pateps dvasias, kurias reikia, kad viskas klotųsi gerai. Juk tai jo
diela.

Pirmąja diela pasirinkau degalinę kelyje Marijampolė–Kaunas. Atsitraukimo

keliai geri, gali laisvai dingti žvyrkeliais, net mentai nesuuos. O kai suuos, aš jau
būsiu dingęs kaip į vandenį.

Pistoletą gavau iš vieno Sauliaus draugelio, tik du šimtai litų. Prašiau dujinio, tik
pagąsdinti likimo ir Dievo neužgrūdintus degalinės darbuotojus.

Prasidėjo nuotykiai.

– Atidaryk kasą, nes ištaškysiu smegenis, gaidy! – nutaikęs ginklą į operatoriaus

galvą išrėkiau.

– Aš nenoriu jokių problemų, – išlemeno jis.

– Krauk pinigus į krepšį, tu prakeiktas mėšle, nes šitas pokalbis tau bus
paskutinis!!!

Jis vikriai sukrovė penkių, dviejų ir šimto litų kupiūras.

– Dėk ir likusias, kaliause.

– Aš maldauju... Viską padarysiu.

– Dėk.
Jis dar vikriau sukrovė į krepšį likusias kupiūras, netgi metalines monetas.
Vienas grūdas maišo nepripildys, bet ir jis pravers.

Pasikasiau krūtinę, atrodė, kad tas kryžius mane degina.

Dingau žvyrkeliais, įvairavau mašiną į sunkvežimį ir lėtai, neviršydamas

penkiasdešimties kilometrų per valandą greičio, patraukiau Alytaus link.

Nesijaučiau kaltas. Pinigai – tai tik mainų priemonė, o kartais pinigus galima
išmainyt į galią.

Dvi degalinės Alytuje, viena Druskininkuose, dar Šiauliai, Klaipėda, viena prie
Vilkaviškio ir dar kelios kitur. Trimis žodžiais, pinigų man pakako. Galėjau
pailsėt.

Už degalinių man padovanotus pinigus pirkau automobilius, parvežtus iš

vokiečių, ir parduodavau juos čiurkoms iš Rytų šalių.

Uždirbau labai daug pinigų. To užteks verslo pradžiai.

Dar trys mėnesiai – ir aš būsiu pas Aną. Mes amžinai būsime kartu.

Sugalvojau šiek tiek paišlaidauti ir nusipirkti nešiojamą kompiuterį. „Compaq“

laptopą ir dar nemokamai gavau internetą trims mėnesiams. Mobilų internetą,
bet, kaip sakė pardavėja Kristina, jis ribotas, tik vieno gigabaito. Aš nežinau, ką
reiškia gigabaito.

Grįžau namo ir pagalvojau, kad be reikalo jį pirkau. Kam jis man? Tik staiga
mane užliejo išminties banga. Facebook.com!

Stasas, Giedrius, Marčius, Jolanta ir, dėl Viešpaties malonės,... Ana...

Prisijungiau. Iš karto įvedžiau „Ana Sterner“. Nuotrauka. Ji, kūdikis, šalia stovi
vyras. Po nuotrauka užrašas: „Das ist meine Kinder“ – mano kūdikis.

Šokas.

Pyktis.

Noriu mirt.
Ana susirado kitą, nelaukė manęs. Mano meilė, laimė, mano saulė mane išdavė
ir netgi sukūrė šeimą su kitu.

Noriu mirt.

Noriu mirt.

Noriu mirt... Mirt... Mirt...

Skutimosi peiliukai vonioje. Jei šiandien mirsiu – mirsiu patogiai. Prisileidau

vonią karšto vandens. Išgėriau vyno, parūkiau žolytės. Dar išgėriau keletą
„Leponex“ tablečių, kurias pamiršau per sieną permesti zekams.

Nusirengiau nuogas, kaip mama pagimdė...

Atsiguliau į vonią.

Trylika kartų per kairės rankos riešus...

Aš užmerkiau akis.

Myša, mano drauge, mes abu atgimsim kūdikiais Las Vegase ir suksim saulę...
XI skyrius
Prabudau. Mane veža greitkeliu. Kur? Nežinau, gal į pragarą. Neatgimiau
kūdikiu, keliauju į pragarą. O gal į paskutinį teismą, kaip sakė tikybos mokytoja
Zosė per savo pamokėles. Viešpats mane teis, o po to aš paprašysiu, kad nuvestų
mane pas draugą Myšą, kad ir kur jis bebūtų...

Tik ką šitam katafalke veikia mentas?

– Mentuli, ką tu čia veiki? – paklausiau.

– O, pabudai, Avera, – nusišypsojo. – savo darbą dirbu.

– Tai net ir čia jūsų yra?

– Mūsų visur yra, – nusijuokė.

– Koks tavo vardas? Aš Markas Avera.

– Simas Abravičius. Nesiparink dėl nieko, viskas bus gerai. Pabūsi Žiegždriuose
kurį laiką, praeis tau depresija.

– Tai aš nemiriau? Šūdas! Turi pistoletą? Padaryk visuomenei paslaugą, –

paprašiau. – Aš parazitas, nutrauk mano kančias!

Simas pradėjo juoktis. Kvatojo, netgi duso.

– Tu nepadarei jokio nusikaltimo, kad nusipelnytum mirties.

– O tu nežinai, aš sėdėjęs, – pasakiau. – Vokietijoj, dabar man lygtinis

paleidimas.

Greitosios pagalbos automobilis pravažiavo Garliavą.

– Savo atsėdėjai, dabar tu visuomenės narys. Kodėl save žaloji?

– Save žalot nusikaltimas? Gyvent nusibodo, – man pradėjo kauptis ašaros.

– Ne nusikaltimas, tiesiog gyvenimas gražus. Susirask visuomenei naudingą

darbą ir gyvenk.

Daugiau nebeklausiau, ką jis kalba, verkiau, nes esu nevykėlis. Nesugebu net
nusižudyti. Kas aš per lopas. Tikriausiai dabar dar ir pederastas, tiek laiko panos
neturėjau, po paskutinio karto su Ana.

Automobilis judėjo per miškus, gražios vietos matėsi per greitukės langus.
Mačiau Kauno marias, miškus, sodus... Labai gražios vietos.

Greitukė įsuko į tvora aptvertą teritoriją. Spėjau perskaityti užrašą ant sargybos
bokšto sienos: „Marių ligoninė“. Ligoninė – tai ne durnynas.

Policininkas ir greitukės felčeriai palydėjo mane į priėmimą. Iš karto gavau šoką.

Teko laukti valandą eilėje. Ne aš vienas supsichavęs. Vienas lopas manęs gailiai
paklausė:

– O čia, kad gėjus, nieko nebus?

– Bus, – susinervinau.

O tas:

– Gelbėkit, gelbėkit! Ma-ma! Sodinsim Žygimantą. Mane per šikną badė, birką
čiulpti liepė!

– Tylėk, gaidy, nes gausi į galvą.

Įsikišo priimamojo seselė, rašiusi kažką kompiuteriu:

– Ar užsičiaupsit abu?

– Abu? – dar labiau susinervinau. – Jis gi pederastas.

– Jis ne pederastas, o gėjus.

– Eikit na... Kur aš papuoliau. Čia tikrai ne pragaras?

Seselės pradėjo juoktis.

– Dar vienas religinis, gal jį stumiam į trečią vyrų su tais debilais? – iškosėjo
viena.
– Tai kas be ko, į trečią vyrų. Negi į ūmių psichozių? Į depresijų – per ūmus.

– Į depresijų?

– Neee. Sakau – per ūmus, o be to ,nėra vietų, nebent ant kapčiano. Ateis
budinti, tegul ir sprendžia. O gėjų – į ūmių psichozių.

Atėjo budinti gydytoja, dar pralaukiau pusvalandį. Ledinio veido, be emocijų.

– Kokia tavo pavardė? – paklausė žiežula.

– Avera.

– Kodėl bandei nusižudyt?

– Mano reikalas. Save žaloju, ne tave. Koks tavo reikalas ir ką aš čia veikiu?

– Gydysimės, Markai. Tu sergi depresija. Kitaip žmonės nesižudo. Tai kokios

priežastys tave į tai pastūmėjo?

– Gyvent nebesinori. Šitas gyvenimas suknistas, po jo iš karto vėl atgimsiu

kūdikiu Las Vegase ir suksiu dielas su draugu Myša.

– Tikras ar išgalvotas?

– Kas?

– Tavo draugas Myša.

– Jis gyvena kitam pasauly, arba atgimė Las Vegase, – pasakiau nemeluodamas.

– Gydysim tave antidepresantais, dar paskirsim „Olanzapino“. Kaip tu miegi?

– Man nereikia jokių vaistų, aš sveikas žmogus.

– Kaip tu miegi? Antrą kartą klausiu!

– Blogai.

– Dar paskirsim „Truksalio“. Tai viskas. Trečias vyrų, – pasakė žiežula seselei ir
apsauginiui.
Nuvedė mane į kitą patalpą, nurengė, paėmė visus daiktus, dokumentus.
Aprengė uniforma su mėlynais dryžiais. Apsauginis palydėjo iki lifto, ten mane
perėmė sanitaras. Nekalbus sanitaras geležiniu snukiu.

– Kur mane veda? – paklausiau.

– Tylėk, tu čia neturi jokių teisių!

– Pats tylėk, nes gausi į galvą, asile!!

– Oki doki, – linksmai išdainavo asilas.

Įvedė į skyrių – visų akys į mane. Psichai pradėjo šnibždėtis:

– Žiūrėk, Zenka, mafijozą atvedė...

– Bus bėdų su juo.

– Koks užsivaręs...

Geležinsnukis sanitaras maloniai pasiūlė atsisėst ant minkštasuolio.

– Kavos ar arbatos? – mandagiai paklausė.

– Prašyčiau arbatos, juodos, stiprios, tirštos – čefyro. Ačiū.

– Man bus garbė pasitarnauti.

Nuėjo.

Girdėjau, kaip šnibždasi kažką su personalo sesutėm. Kažkam skambina.

Tikriausiai užsako man arbatą.

Netikėtai per laukujas duris įsiveržė trys apsauginiai, nešini kažkokiais diržais.
Tai kur, po galais, mano čefyriukas?

– Kuris? – paklausė apsauginis to lopo sanitaro.

– Tas, kur sėdi ant minkštasuolio.

– Einam Avera, tavo arbatėlė jau palatoj.

– Šaunu.

Nuėjau į palatą lydimas trijų apsauginių ir sanitaro, gal kartu pačefyrinsim su

bachūrais, nes tie psichai man nepatinka. O visi durneliai subėgo pažiūrėt, kas
bus.

Arbatos ten nebuvo, tik lova apjuosta diržais. Dar nesupratau kam. Netikėtai
vienas apsauginis suėmė mane už kaklo ir tempė, kol parkritau, antras griebė už
kojų, trečias už liemens. Dėl rankos skausmo visiškai negalėjau pasipriešint.
Paguldė ant lovos ir surišo.

Suknistas asiliukas sanitaras žvengė man į veidą:

– Kam dabar duosi į galvą? Amprastėli. Cha cha cha... Cho cho cho... O liuli
liuliu...

– Aš tave, blin, į mėsmalę sukišiu! Gaidy tu, pydaras, lopas!

– Pažiūrėsim, kas ką, pažiūrėsim, ereli. Jau ne vieną tokį perlaužėm.

Gaidys. Gaidys. Gaidys. Visai kaip tas priimamajame.

Įbėgo seselė su švirkštu ir pampersu. Numovė man kelnes, nužvelgė mano

aparatą. Gaidys sanitaras pavertė mane ant šono, o ji suleido ampulę geliančių
vaistų tiesiai į šikną. Skauda. Bet skausmas turi pabaigą, kaip ir gyvenimas.

Ana... kodėl?

Atsibudau apimtas nežmoniško troškulio. Rankos ir kojos surištos.

Nukryžiuotas.

– Vandens! – išrėkiau.

Visiems penkiems palatos draugams vis vien, kad aš stimpu iš troškulio. Niekam
čia nerūpi svetimas skausmas. Bandžiau išsilaisvinti, bet nesėkmingai.

Atėjo seselė, sulašino lašelinę, kažką suleido į subinę. Vandens neatnešė.

Maniau, kad mirsiu nuo troškulio.

Seselei išėjus, į palatą užėjo vienas bachūras nešinas puodeliu.

– Gerk – atsigausi, mano mama su paršiukais geriau elgiasi, negu ligoninės
personalas su žmonėmis, – pasakė bachūras.

Atsigėriau. Atsigavau.

– Ačiū. Kuo tu vardu? – paklausiau.

– Jonas Minchius, o tu?

– Markas Avera, – bandžiau tiesti ranką, bet nepavyko. Prisiminiau, kad ji

pririšta.

– Nesidraskyk, ramiai elkis ir rytoj tave atriš. Tik vėl nesirauk ant sanitarų. Kas
tau iš to? Tik ilgiau čia tave laikys.

– Supratau. Ačiū.

– Gerai, einu, kol nepamatė, – pasakė ir, išeidamas mane peržegnojęs,

uždainavo:

Panele šventa, pilna malonės,

Platink vienybę, sutaikink žmones,

Naikink rūstybę mūsų širdyje,

Suteik jam ramybės, sveika Marija.

Nesupratau, ką jis tuo norėjo pasakyt, bet mane nuramino. Viskas nebeatrodė
taip suknista. Ir mano kryželis tapo maloniai šiltas.

Nurimau. Ir smigau.

Pabudau nuo plekšnojimo per veidą.

– Ramus? – paklausė tas pats sanitaras lopas.

– Kaip belgas, – nusišypsojau jam dirbtine šypsena, mintyse pažadėjęs sau, kad
išėjęs iš čia jį susirasiu.

– Tada gerai, eisi nusipraust.

Atrišo. Nuvedė koridorium, visi į mane spoksojo. Tik Minchiaus niekur

nesimatė. Nusiprausiau duše sanitaro saugomas. Atnešė naują uniformą.

– Pietūs po valandos, – pasakė.

Pasivaikščiojau koridorium. Palatos prasidėjo nuo trečios (pirmos ir antros

nebuvo išvis), baigėsi ties devinta. Aš gulėjau septintoj. Koridorium tiesiai buvo
seselių punktas, jos spoksojo tarsi vanagai. Šalia valgykla, joje buvo televizorius,
paėjus kiek dešiniau – durys su užrašu „Procedūrinis“. Kaip sakė vienas
pacientas Zenka, ten dalina vaistus. Po pusryčių, po pietų ir prieš miegą, po
naktipiečių. Vidury koridoriaus stovėjo stalas, o iš abiejų pusių – po tris
minkštus fotelius. Ten psichai žaisdavo šaškėmis ir domino, bet pinigus čia iš
visų paimdavo, taigi, žaidimai manęs nedomino. Pačiam koridoriaus gale buvo
durys, už kurių normuodavo maistą, o priešais jas – tualetas su užrašu
„Nerūkoma“.

Užėjau ten sutvarkyti gamtinio reikalo. Visi sėdėjo ir rūkė. Sutvarkęs reikalą
užsimaniau parūkyt.

– Kas palieka? – paklausiau.

– Aš galiu, nors ne, imk cielą, aš neparūkau nuo pusės, – išbėrė žodžius
pliktelėjęs bachūras.

Prisidegiau cigaretę jo žiebtuvėliu.

– Už ką tu? – paklausiau jo.

– Man valo organizmą nuo heroino. Bet rytoj namo.

– Jasna. Kiek laiko vartojai?

– Tris mėnesius. Dvi dozes per parą. Vieną ryte, o kitą vakare, kad užmigčiau.

– Aišku, aišku... Kiek laiko čia?

– Šešios dienos...

– Čia taip trumpai laiko?

– Tave ilgiau laikys, – pasakė Zenka, kuris čia man viską aprodė. – Su
perpjautom venom – mažiausiai trys savaitės, jei normaliai elgiesi. Jei sklaidaisi,
gali būt ir pem šešios paros.

Trys savaitės – visai neilgas laiko tarpas, galvojau sau rūkydamas. Šuo net
kariamas pripranta. Apsinešiau nuo tos cigaretės, kurią man davė Liečka
prisistatęs bachūras. Ilgai jau nerūkiau.

Išėjau iš tualeto. Visi sėdėjo ant koridoriaus grindų, normalesni stovėjo. Kažko
laukė.

– Ko čia visi laukia?

– Pietų, – subumbėjo senukas, kuris, kaip vėliau sužinojau, vadinosi Šukiu. –

Suknistų pietų laukiam, nusibodusios košės su bulka ir sušikto karšto vandens,
vadinamo sriuba.

Dėjau.

Nusprendžiau pasivaikščiot. Nuvaikštinėjau koridorium į patį galą. Trečioj

palatoj lovoj prie lango lotoso poza sėdėjo ir skaitė Minchius. Užėjau.

– Ką, Minchius?

– Skaitau klasikinę maldaknygę „Prieš tavo altorių“. 1940 metais parašyta

kapučinų. Ko neini valgyt?

– Kad ten jovalą duoda, – atsakiau.

– Valgyk, kas ant stalo padėta. Pats skaitai?

– Skaičiau Seneką, Epiktetą ir Marką Aurelijų...

– Stoikai... – pasakė. – Nu, pradžią tu turi, dar paskaityk psalmyną...

– Pietūs! – sušuko sanitaras.

– Geriau jau einam, aš noriu šią savaitę grįžt pas savo mažutę, – išdėstė
Minchius.

Sutikau. Pietūs buvo karštas vanduo su keliais plaukiojančiais tarkuotais

barščiais, perlinė košė ir daiktas, panašus į kotletą. Paragavau to daikto – ten
tikrai buvo batonas su trupučiu mėsos.

Minchius viską suvalgė ir mane paragino:

– Valgyk, čia gi maistas, jis būtinas.

Nenoriai suvalgiau košę, panašų į kotletą dalyką ir išgėriau sriubą. Buvau

alkanas, tai šiaip ne taip sulindo.

Po pietų Minchius pasikvietė pas save pasikalbėti.

– Kam pjaustai savo riešus? – paklausė.

– Mergina, kurią myliu, susirado kitą ir turi su juo vaiką. Neatlaikiau.

– Nesiparink. Nusiramink. Ir dar kartą – nesiparink dėl to, ko pakeist negali, –

išbėrė tiesą Minchius.

– Bet aš ją myliu.

– Suprantu, bet kitaip nebus. Nusiramink.

– Kaip man, blin, nusiramint, Minchiau?

– Paklausyk dvidešimt trečiosios psalmės.

Ir jis pradėjo giedot:

– Viešpats – mano ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane
guldo, prie ramių vandenų gano. Palengvink man širdies rūpesčius ir išgelbėk
mane iš mano vargų. Pažvelk į mano skurdą ir kančią ir atleisk visas mano
nuodėmes. Pasižiūrėk kiek daug mano priešų ir kaip baisiai jie manęs nekenčia.
Apsaugok mano gyvastį ir išgelbėk mane, neleisk man nusivilti, nes pas tave
ieškau užuovėjos. Gerumas ir dorumas tepalaiko mane, nes tavimi, Viešpatie,
pasitikiu. O Dieve, atpirk Marką Averą iš visų jo vargų.
Pasidariau ramus tarsi angelas. Galvoje nebuvo nė vienos blogos minties.
Jaučiausi taip, lyg vėl po krūtinę skraidė drugys. Tik kam tą meilę pajutau?
Dievui?

Tik staiga viską sukniso sanitaras lopas:

– De-ser-tas! – išdainavo jis su šypsena veide.

Pro supuvusius dantis matėsi baltas liežuvis, tikriausiai gėrė kontrabandinę

arielką, kad prastumtų dieną.

– Ką reiškia desertas, Minchiau?

– Desertas – tai popietinės vaistų dalybos.

– Man jų nereikia.

– Jei negersi jų, neišeisi į laisvę.

– Jasna, tik aš ne psichas, žinok tai.

– Žinau, Avera.

Išėjom iš palatos. Koridoriuj nusidriekė kokių trisdešimties psichų eilė,

Minchius sakė, kad jų ten keturiasdešimt vienas.

Į vidų įleisdavo po vieną ir sena kaip popiežius medicinos sesuo vis rėkė:

– Nesigrūskit, zajobos! Nes liksit be deserto! Norit likt be deserto? Nenorit. Tai
ir nesigrūskit!

Kam man tie nuodai? Man viskas gerai.

Atėjo mano eilė. Gavau mažą, baltą tabletėlę.

– Dėl tokio niekingo reikalo aš turėjau atstovėt visą eilę, gražuole?

– Tau dar bus leidžiami – dvi adatos į zadę, – iššvokštė sena angis.

– Kokie dar, blemba, leidžiami?

– Ten tik vitaminai, kad sustiprėtum, mažuli, – pamelavo.

Gavau dvi skaudžias adatas.

Išėjusio į koridorių manęs jau laukė Minchius. Nusivedė į tualetą, pavaišino

dūmu. Padėkojau.

– Už ką tu čia, Minčiau? Ką padarei?

– Nieko. Aš tęsiuosi grupę. Reikia testus pasidaryt.

– Kokią grupę?

– Invalidumo grupę, gaunu 540 litų per mėnesį už nieko neveikimą, vien dėl to,
kad čia pabūnu kartą ar du per metus.

– Geras. Gal žinai, ką man suleido? Dvi ampulės, viena gelia kaip širšė.

– Tai bus „Haloperidolis“ ir „Diazepamas“. Pirmą duoda, jei, pasak jų, turi
neteisingų įsitikinimų, antras – tai raminamieji.

Mane apėmė miegas. Kokių neteisingų įsitikinimų? Man viskas gerai. Nuėjau į
savo septintą palatą ir atsiguliau. Apėmė ramybė, kaip tada, kai persipjoviau
venas. Akys užsimerkė.
XII skyrius
– Va-ka-rie-nė! – išdainavo sanitaras.

Eina jie šikt su savo vakariene, taip gerai miegojau. Sapne vėl buvau su Ana.
Sėdėjome švelniai apsikabinę prie Miurico ežero, ant suolelio, ir tauškėm niekus.
Sapne geriau, nei čia.

Vėl grįžau į suknistą realybę. Nėra Anos. Ji mane išdavė su kitu, sukūrė šeimą,
bet nepykstu. Aš jai viską atleidžiu, kad vėl tik būtų mano...

Ana, Ana, Ana...

– Kur plaukioji? Vakarienė, bachūras, – grąžino į realybę kažkuris iš palačiokų.

Nuėjau į valgyklą. Prie langelio pasiėmiau savo perlinių kruopų košės dubenėlį,
riekę duonos ir kavos–arbatos mišinio kiaulių gėralą.

Prisėdau prie Minchiaus stalo.

Ten dar sėdėjo Zenka iš antrųjų Pravieniškių. Jis buvęs karo lakūnas. Kai paliko
žmona – bandė kartis, nutrūko virvė ir atsidūrė čia.

Dar Liečka – heroino narkomanas. Kai paliko boba, ieškojo ramybės ir atrado
narkotikus. Iš pradžių jis herą rūkė, po to jau leidosi po kailiu. Pasibaigus
pinigams išsikvietė greitąją pagalbą, kad išvalytų organizmą.

Dar skustagalvis Mindė, kuris apsimetinėja, kad nereikėtų grįžt į pataisos namus.
Mat padarė avariją, buvo kaltas ir gavo penkis metus, nes per avariją vienas
žmogus žuvo, o kitas buvo sunkiai sužalotas. Kai nesėdėjo, jis priklausė
Lietuvos skinų organizacijai. Man jis patiko, šitas myli Lietuvą. Mindė netgi turi
išsitatuiravęs Lietuvos herbą ant krūtinės, visiems jį rodo.

Prieš valgį Minchius kalbėjo:

– Palaimink šitą maistą, mano draugus, mano Tėvynę ir mane. Visa, ką šiandien
darysim – tebūnie Tavo garbei. Amen.

– Amen, – pasakiau ir aš.

Prie Minchiaus visada visi būdavo ramūs. Nuo jo sklido kažkokia nežemiška
energija. Jį visi skyriaus bachūrai labai gerbė. Gal jis kunigas?

– Minchiau, tu kunigas?

– Ne, Avera, ne kunigas. Kažkada norėjau juo tapti, bet nepriėmė dėl teistumo ir
dėl to, kad nebaigiau vidurinės.

– O už ką teistas?

– Nuodėmes palik ten, kur jos padarytos. Ar ne taip?

– Nu taip.

– Pats teistas?

– Nu. Susimušiau Vokietijoj su satanistais. Jie buvo tryse, vienas metė man alaus
butelį į galvą. Tai teko pasimankštint. Atsėdėjau du metus ir dėl to praradau
merginą.

– Imaktubi.

– Ką? – nesupratau.

– Imaktubi – taip turi būti, arba – taip Dievas numatė, tai likimas. Net nežinau,
kaip čia geriau išverst.

– Tai prastai numatė.

– Tu manai, kad Dievas durnas? Nežino, ką daro? Tai reikalinga tavo išganymui
– atpirkimui.

Nesiginčijau su juo.

Po vakarienės Zenka nešė sanitarui tris cigaretes, kad tas jam leistų užsikaist
čefyro. Leido.

Čefyrinom Minchiaus trečioj palatoj. Liečkos išėjimo proga. Baliuky dalyvavo

Zenka, Liečka, Mindė, Minchius ir aš. Liečka atsinešė šokoladą ir meduolių.
Vaišinomės, pusės litro metalinis puodelis ėjo ratu.
– Ką taip galvoji, Avera? – pasiteiravo Minchius.

– Apie Aną, kad be jos niekas neturi prasmės.

– Tai mąstai vėl nusikilint?

– Nu.

– Kvailas tu. Rasi tu moterį. Moterų netgi daugiau negu vyrų. Gali rinktis kokią
nori. O ir vienas būdamas gali labai daug pasiekti. O nusižudyt tu negali.

– Kaip tai negaliu? Čia gi mano kūnpalaikis, aš darau su juo ką noriu.

– Ne pats save sukūrei, ne pats ir sunaikinsi. Tu neturi tam teisės. Vienas Dievas
gali tave pasiimt, – išbėrė Minchius.

Staiga koridoriuj išgirdom riksmą. Išėjom pažiūrėt. Tai buvo bambeklis Šukys.
Jis rėkė:

– Giltinė, giltinė atėjo manęs pasiimt!

Sanitaras puolė jį ramint, subėgo seselės ir pacientai pažiūrėt, kas bus. O Šukys
vis rėkė:

– Patraukit nuo manęs šėtoną, patraukit! Eik lauk, nelabasis!

Atskubėjo apsauga su diržais. Suvystė Šukį kaip lėliuką. Surakino ir pririšo prie
lovos devintoj palatoj. Tačiau jis nesiliovė rėkęs.

Įbėgo žiežula seselė su dideliu švirkštu. Kas ten darėsi, aš nemačiau, bet riksmas
nutilo.

Grįžom į trečią palatą. Paklausiau Minchiaus:

– Tu turi merginą?

– Taip. Ji tikras angelas. Susipažinom, kai buvau ūmių psichozių skyriuj.

Pamilau iš karto. Atrodė, kad po krūtinę skraido drugelis.

– Man taip pat buvo su Ana, tas drugelis.

– Tai meilė, – pasakė. – Pati galingiausia jėga iš visų. Meilė verčia planetą
suktis. Viskas atsiranda iš meilės. Net Dievas sukūrė pasaulį iš meilės. Jei nebūtų
meilės – nebūtų ir mūsų šiandien čia. Ir aš myliu Linutę.

– Taip, Minchiau, tikrai taip.

Užėjo sanitaras.

– Vyrai, gal galit pagelbėt?

– Kaip?

– Reikia išnešt Šukį į lavoninę, pakratė kanopaites, – nusijuokė. – Duosiu po tris

pakelius „Golden Gate“ cigarečių.

Aš jau buvau regėjęs mirtį, tai neišsigandau. Sutikom. Liečka išsigando:

– O, tu kurmi, žmogus mirė...

Žmonės pasaulyje miršta kas kelias sekundes ir nieko čia nepadarysi. Su

Minchium, Minde ir Zenka suvyniojom Šukio palaikus į paklodę ir išnešėm į
lavoninę. Per lauką. Kitu atveju čia į lauką neišeisi, tik tada, kai reikia išnešt
šiukšles ar lavoną. Toks režimas.

Minchius meldėsi:

– Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia...

Padėję krovinį į vietą, lauke tylėdami parūkėm, po to sanitaras liepė eit į vidų.

Gavom savo premijas ir dar kartą nuėjom parūkyt, tik Minchius nėjo.

Vėliau jį radom Šukio palatoj, jis atsiklaupęs kalbėjo rožinį. Iš jo lūpų pusbalsiu
girdėjosi: „Tėve mūsų... Sveika, Marija... Sveika, Marija... Sveika, Marija...
Garbė Dievui Tėvui...“ Vėl dešimt „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“, ir
taip kokius penkis kartus. Baigęs jis persižegnojo ir išėjo į savo palatą.

Kurį laiką paskaitė mums savo psalmyną. Labiausiai įstrigo: „Tikrai ramiai
laukia Dievo mano siela, iš jo ateina man išganymas. Tikrai yra jis mano uola ir
mano išganymas, mano užuovėja; niekada nedrebėsiu.“
Kai Minchius baigė skaityt, nuėjom sutraukt po sanitaro duotą dūmą. Paklausiau
Minchiaus:

– Kas yra po mirties?

– Arba tu suirsi į atomus ir išnyksi, arba mutuosi į kitą rūšį. Dar gali būt, kad
pateksi į skaistyklą ir, jei atpirksi savo nuodėmes, tai keliausi į rojų, arba atgimsi
ir puikiai gyvensi, o jei neatpirksi – keliausi į pragarą arba atgimsi ir gyvensi
prastą gyvenimą.

– O galima atgimt gyvuliu?

– Teoriškai taip, tik žiūrėk, kad netaptum kiaule. Atpirk savo nuodėmes dar
būdamas čia. Nelauk skaistyklos. Lai bus tau gyvenimo tikslas atpirkti
nuodėmes.

– O jeigu po mirties nėra jokios skaistyklos?

– Tada tau pagerės sveikata ir geriau miegosi. Geriau seksis viskas.

– Tai ką daryt?

– Prieš miegą sukalbėk tris „Sveika, Marija“, o vėliau duosiu žinot, ką daryt.

Štai kodėl man nesiseka – nes aš vagis ir plėšikas. Visos mano bėdos dėl to, kad
nusisukau nuo Dievo. O Dievas, pamatęs, kad nusisukau nuo jo, nusisuko nuo
manęs.

Pasikeisiu ir Ana vėl bus mano, man nesvarbu, kad ji turi kitą. Aš įrodysiu jai,
kad esu geresnis už tą molį vokietį.

– Nak-ti-pie-čiai! – išdainavo sanitaras.

Baigiau rūkyt cigaretę ir nuėjau į virtuvę prie langelio, davė bandelę ir stiklinę
pieno.

Po naktipiečių – „desertas“. Pirmas pavalgiau, tai ir vaistus gavau pirmas. Dvi

rudos apvalios tabletės, viena geltona ir ampulė į subinę vaistų, geliančių kaip
širšė.
Apsinešiau kaip nuo žolės, tapau ramus kaip Buda. Iš karto į lovą ir: „Sveika,
Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi. Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas
Tavo sūnus Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius,
dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.“

Taip kelis kartus sukalbėjau ir smigau.

Prikėlė Minchius su Liečka.

– Sukalbėkim poterius, – sako.

– Gerai.

Mes visi trys susėdom ant palatos grindų ir Minchius prabilo:

– Ačiū Tau, gerasis Dieve, jog man leidai šį rytą iš patalo sveikam atsikelti ir iš
naujo pradėti tau tarnauti. Prašau, Tėve, padėk man, kad ir šios dienos darbus
dirbdamas būčiau Tavęs vertas. Noriu visus savo darbus, visas pareigas – viską
atlikti pagal šventą Tavo valią. Todėl prašau: padėk man, Viešpatie! Visa, ką
šiandien darysiu ar kentėsiu, tebūna Tavo didesnei garbei. Palaimink mano
brolius, palaimink mano geradarius, mano tėvynę ir mane. Amen. Gal kas norėtų
nuo savęs ką pridėti?

– Norėčiau aš, – pasakė Liečka. – Dėkoju Tau, Viešpatie, kad išvadavai mane iš
to prakeiksmo, tos nelaimės – heroino. Ir dėkoju Tau už naują draugę, kurią man
skirsi. Amen.

– Puiku, Liečka. Markai, dabar tu.

Buvau kiek sutrikęs.

– Taigi, mano Viešpatie, buvau nuo Tavęs nusisukęs, dariau nuodėmes –

nusidėjau. Bet dabar prašau – nepagailėk man savo dovanų. Padėk man grįžti į
tikrąjį kelią. Amen.

– Puiku, broliai. Pasimeldėm, dabar būtų gerai atsigert kavos. Einam iki
valgyklos ir gražiai paprašom.

Kavos iš ryto neleisdavo gert. Kava ir arbata tik dešimtą ryto ir ketvirtą dienos.
Bet jeigu Minchius paprašys? Su tuo bachūru viskas įmanoma.
Prieš pabelsdamas į valgyklos duris, esančias prieš tualetą–rūkyklą, jis kažką
tyliai subumbėjo. Pabeldė tris kartus.

– Ko norit iš pačio ryto? – paklausė ką tik pamainą pradėjusi sanitarė.

– Norėtume paprašyt, kad padarytumėte puodelį kavos mums trims ir iš mūsų

kavos atsargų pasidarytumėt puodelį sau.

– Kava tik dešimtą valandą, – šiurkščiai atkirto.

Minchius ištraukė iš kišenės kelis saldainius ir padavė jaunajai sanitarei.

– Na, jums padarysiu išimtį, – nusišypsojo ji. – Kiek puodelių? Du?

– Vieną. Ačiū.

Durys užsidarė.

– Kartais reikia patept, – nusišypsojo Minchius. – Labai maloni. Bet Zoja padaro
už dyką.

Kavą gėrėm rūkykloj ratuku trise, kaip čefyrą. Parūkėm, pakalbėjom. Nubudo
Zenka:

– Kas turi parūkyt?

– Kur dėjai savo? – paklausiau. – Juk vakar gavai tris pakelius už lavono
išnešimą.

– Pralošiau kortom.

– O, „Tūkstantį“, „Ramsą“ lošiat? – man pasidarė įdomu.

– „Tūkstantį“ – taip, o „Ramso“ nemokam.

– Po pusryčių gal partiją „Tūkstančio“?

– Galėsim, bet iš ko? Aš nieko neturiu, – nuliūdo Zenka.

– Galėsi į skolą varyt. Tu, Minchiau, loši?

– Ne.

Atėjo pusryčiai, visai kaip pataisos namuose: košė, gabalėlis dešros, gabalėlis
sviesto ir duona, batonas. Man patiko. Suvalgiau ir dar leido pakartot košės.

Po pusryčių visiem liepė eit į savo palatas, nes vizituos daktarė. Palatoj skaičiau
iš Jono Minchiaus pasiskolintą psalmyną. Mano mėgstamiausia – 23 psalmė.
Taip nuramina...

Užėjo daktarė, lydima dviejų seselių ir tikriausiai rezidentės. Daktarė labai graži,
tokia juodukė, kūda, akys rudos. Kiek panaši į Aną, pajutau tai daktarei šilumą.

Visus apklausinėjo, kažką užsirašė ir priėjo prie manęs.

– Markas Avera?

– Taip.

– Tai dėl ko žudeisi?

– Mano meilė susirado kitą ir dabar turi su juo kūdikį. Neatlaikė nervai. Išgėriau,
griebiau skutimosi peiliuką ir šnai per venas...

– Dabar yra blogų minčių?

– Ne, viskas normaliai. Žinau, kad mane sukūrė Dievas ir tik jis vienas gali mane
sunaikint, aš neturiu tam teisės.

– Šaunu, šaunu. Nuimsim tau „Diazepamą“. O vis dar tiki, kad atgimsi kūdikiu
Las Vegase?

– Netikiu.

– Ilgai tavęs nelaikysim, po savaitės galėsi važiuot namo. Ką veiki pats?

– Aš statybininkas.

– Aišku, aišku.

Nuėjo. Po savaitės namo. Jėga.

Išėjau į koridorių. Liečka jau susidėjęs krepšį laukė, kol išleis į namus. Visas
laimingas kaip livaras. Prie jo sėdėjo Zenka ir Minchius.

– Duok savo numerį, Avera.

Padiktavau jam.

– Gerai, seni. Pasuksiu. Kada tave paleidžia?

– Jau greitai, po savaitės.

Taip kelias minutes sėdėjom ir kalbėjom, prikolinom.

Atsidarė koridoriaus durys be rankenų.

– Liečka, su daiktais!

– Gerai, davai, bachūrai, pasimelsiu už jus. Zenka, davai, Avera, iki, Minchiau,
su Dievu, – spaudė rankas visiems mums.

Išėjo pro duris į laisvę. Jam jau gerai. Toks savas bachūras, kad tik vėl nesėstų
ant adatos...

Nesuprantu, kodėl mūsų neleidžia pasivaikščiot į lauką, juk vasara, jofana, toks
geras oras, o mes čia smirdim kaip šeškai.

– Minchiau, kodėl mūsų neleidžia į lauką?

– Jei leistų, tai čia pusė išsilakstytų tam miške kai kokie zamolskiai.

– O kaip pabėgo Zamolskis? – paklausiau Minchiaus. Tas bičas žino atsakymus į

visus klausimus.

– Išsimontavo iš lango durų rankeną ir dingo miške su palatos draugu. Jau keli
metai jo neranda. Jo naparnyką tai pagavo po kelių dienų Žiegždrių soduose.
Nuo tada duryse padarė trikampes rankenas.

– Tai jie išsiskyrė?

– Nu. Taip geriausia. Juk policija ieškojo dviejų, o ne vieno. Zamolskis buvo
protingesnis ir jau turėjo kur eit.
– Ką nors žinai apie tai?

– Nemėgstu meluot.

Minchius nuėjo į savo palatą, mes su Zenka – parūkyt.

Iki pietų lošėm „Tūkstantį“. Laimėjau šešis pakelius cigarečių. Zenka man liko
skolingas du.

Po pietų niekas nebenorėjo su manim lošti, todėl skaičiau psalmyną ir kalbėjau

maldas, bet ne atsiklaupęs, o atsisėdęs. Minchius pamokė kalbėti rožinį, sakė,
kad tai aukščiausio lygio meditacija. Kas kartą sukalbėjęs rožinį jaučiausi geriau.
Lyg mane po truputį apgaubtų nematoma jėga. Pasak Minchiaus, tai Šventoji
Dvasia.

Savaitė prabėgo greitai. Daug kalbėjausi su Minchium ir tie pokalbiai man

padėdavo labiau nei tabletės. Kartą jo paklausiau:

– Ar yra Dievas?

– Arba yra, arba ne.

– Kaip suprast?

– Jei tiki, tai yra, jei netiki – tai nėra. Dievas gali būt ir tau padėt, arba padėt
tiems, kas juo tiki.
XIII skyrius
Minchius neturėjo mobilaus telefono, sako, taip ramiau gyvent. Taigi, užrašė
man savo adresą. Zenka grįžo atgal į Pravieniškes. Liečka išvežioja picas Kaune.
Mindė vėl sėdi Kybartuose.

Aš jau tris savaites namuose. Neturiu ką veikt ir nenoriu. Noriu pailsėt. Prieš
kelias dienas aplankė Saulius. Tai jis mane rado perpjautom venom vonioje. Dar
siūlė dielą, bet aš nesutikau ir net nesidomėjau, koks reikalas. Sakė, pažįstamas
užrodė vertingą navodkę. Užteks man tų „navodkių“. Dirbsiu statybose, man
gana tų dielų.

Minchius man padovanojo kelias geras knygas, sako, išsivalyk savo sielą, nueik
išpažinties ir gyvenk ramybėje.

Šį sekmadienį tą ir darau – einu išsipažinti kunigui. Mane lydi Minchius. Atėjom

į baltąją bažnyčią. Ar atleis man Dievas?

Nuėjau išpažinties:

– Garbė Jėzui Kristui.

– Per amžius. Amen.

– Paskutinį kartą buvau išpažinties prieš vienuolika metų. Pagrindinė mano

nuodėmė ta, kad nebuvau išpažinties vienuolika metų, rytą ir vakarą
nesimeldžiau, vogiau, plėšikavau, turėjau nesantuokinių lytinių santykių, daug
kartų nusidėjau mintimis ir darbais, žalojau žmones... bandžiau nusižudyti.
Negerbiau savo tėvo...

– Kodėl nusprendei ateiti?

– Nes nebenoriu gyventi nuodėmėje. Noriu tarnauti mūsų Viešpačiui mintimis ir

darbais.

– Dievas pats tave čia atvedė. Ar žinai, kaip rašoma Rašte? „Atėjau kviesti ne
teisiųjų, bet nusidėjėlių“. Ar prižadi daugiau nenusidėti?

– Prižadu.
– Tuomet nueik prie Švenčiausios mergelės altorėlio ir sukalbėk dešimt poterių,
dar nueik prie palaimintojo Jurgio Matulaičio ir paprašyk atleidimo už
nuodėmes. Rytą vakarą melskis. Kasdien kalbėk bent jau rožinį ir Viešpats tau
atleis.

Atlikęs atgailą, apie dvi valandas kalbėjau rožinį, Minchius visą laiką kalbėjo su
kunigu. Jie bendravo kaip geriausi draugai, juokavo.

Vėliau nuėjau prie palaimintojo kapo ir paprašiau atleidimo už nuodėmes.

Su Minchium priėmėm šventą Komuniją. Po Komunijos Minchius su kunigu

atsisveikino kaip geriausi draugai – apsikabindami. Kunigas jam sušnibždėjo:

– Atkovojai dar vieną sielą iš Liuciferio gniaužtų.

Kai išėjom iš bažnyčios, pasijutau taip, lyg bučiau palikęs ten sunkią naštą.
Jaučiausi švarus kaip avinėlio vilna.

Minchius pakvietė mane į savo namus pietų. Gyveno bendrabuty Vytauto gatvėj.
Kokia skylė, pagalvojau.

Mus pasitiko jo sužadėtinė Linutė. Ji buvo neaukšta, labai gražaus veido ir

sudėjimo jauna moteris, juodukė. Žaliai mėlynų akių, tikrai labai graži. Kepė
bulvinius blynus. Blynai kvepėjo pasakiškai.

Kambarys buvo nedidelis – kokių dvidešimt trijų kvadratinių metrų, visas

apkrautas knygomis. Prisėdom prie trikampio stalo su trimis trikampėmis
kėdėmis. Priešais mane stovėjo molbertas, pradėtas tapyti Jėzus Alyvų kalne.
Minchius sakė, kad tapo Linutė. O jis rašo eiles.

– Aš irgi rašau eiles, – prasitariau.

– Padeklamuok ką nors, – paprašė Minchius.

– Tuoj prisiminsiu, – pagalvojau. –

Krašte, kur klykia paukščiai alkani rytais,

 kur plaukia blyškūs debesys lavonų veidais,

kur pilna nukirstų galvų, čia pilna smurto ir aukų.

Bet šitoj žemėj dar yra žmonių.

Daugiau blogų, bet yra ir gerų,

ir tik nuo tavęs priklauso, koks būsi tu.

Gal eisi kruvinu taku, pramintu mirties?

Galbūt ieškosi naujos, geresnės krypties...

– Įdomiai, – pagyrė jis.

– Dabar tu savo.

– Gerai.

Tada pakilo pilnatis. Pasislėpė juoda naktis

Ir užtekėjo saulė naktyje, aš pamačiau tada tave.

O mano žvaigžde šviesi, parodyk man, kur tu esi,

Nes tas laukimas neramus suskaldo sielą ir namus.

Matau tada, ko neturėčiau, to net pajusti nenorėčiau.

Tai kur yra pilnatvė, harmonija, viltis? Vienatvė?

Sakau tau, mano broli, naktis – harmonija šviesi.

Žvaigždė mana yra toli, bet greitai bus matyti iš arti.

– Tavo geresnis, – susigėdau. – Gal esi ką išleidęs?

– Tavo irgi geras. Kol kas dar ne. Taupau, noriu išleisti nedidelę knygelę ir
padovanot saviems. Šimtas vienetų – penki šimtai litų kainuoja. Gaila mėtyt
pinigus. Ką aš gaučiau mainais? Gal šiek tiek šlovytės ir viskas. Bet kas man iš
jos?

Linutė atnešė tris lėkštes bulvinių blynų. Tada jie abu persižegnoję choru pradėjo
kalbėti:

– Turiu viltį, Viešpatie, ir tvirtai tikiuosi, kad dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų duosi
man išganymui reikalingų malonių ir, jeigu laikysiuosi tavo įsakymų, amžinąją
garbę danguje, nes Tu pats, Viešpatie, tai pažadėjai, o ką prižadi, visuomet
įvykdai. Viešpatie, sustiprink mano viltį.

Skanesnių bulvinių blynų buvau gyvenime nevalgęs. Minchius man padovanojo

dar vieną knygą. Tai Ronda Byrne „Paslaptis“. Sakė, ji pakeis mano gyvenimą.

– Ką man daryt su savo gyvenimu, Minchiau?

– Gyvenk kaip nori, bet prisimink, kad kuo aukščiau beždžionė lipa, tuo labiau
šikna matosi.

Atsisveikinom.

Išėjau iš barako apimtas keisto jausmo, jaučiausi lyg skraidyčiau ore ir pats
būčiau tas drugelis. Suknistai keista, tai yra, labai keista.

Sėdau į savo furgoną, degalinėj nusipirkau tris kanistrus benzino. Nuvažiavau

toli už miesto ir padegiau savo „Ford Probe“, su kuria dariau nusikaltimus.

Gražus buvo fejerverkas. Nusikaltėlio etapas baigtas. Dabar būsiu sąžiningas

žmogus.

Grįžęs namo buvau ramus. Sukalbėjau 23 psalmę ir tris „Sveika, Marija“. Dar
labiau nusiraminau.

Parašiau Liochai į elektroninį paštą, kuo tas užsiima. Iš karto gavau atsakymą,
kad dirba Hamburge ir labai gerai sekasi. Paklausė, ar nenorėčiau būti jo verslo
dalininku, nes mums taip puikiai sekėsi prekiauti. Pasakiau, kad ne, ir kad savo
ateitį sieju su statybomis, užtenka jau trankytis po lagerius, reikia surimtėt. Jis
suprato.

Dar į feisbuką parašiau senam draugui Stasui. Jis pasiūlė susitikt rytoj ir pakalbėt
apie reikalus. Aš sutikau. Apsikeitėm telefono numeriais.

Nuėjau miegot. Bet užmigti sekėsi sunkiai, negėriau vaistų, kuriuos man išrašė.
Vis galvojau apie Aną, kodėl ji mane taip žiauriai išdavė? Kodėl nelaukė, kol
grįšiu iš lagerio? Kodėl susirado kitą?

Bet gražūs prisiminimai apie ją mane nuramino ir užmigau kaip kūdikis. Aš vis
dar taip myliu Aną...

Su Stasu susitikom Kaune, vienoj Laisvės Alėjos kavinių. Jis buvo sukūdęs,
matėsi, kad apleidęs sportą. Užsisakėm po vieną alaus.

– Tai kaip gyveni, Stasai?

– Ai, po truputį. Krutu, – nusišypsojo. – Prisimeni Jolantą?

– Kokią Jolantą?

– Tą vertėją iš kelionės.

– Nu.

– Dabar ji mano žmona, turim sūnų Gabrielių.

– Geras, – nustebau. – Kaip užsidirbi duonai?

– Dirbu stroikėse. Dabar man reikia bachūro su auto, nes Aleksas, mano
naparnykas, išvažiavo į norvegus. Kaip tu užsilaikęs? Girdėjau, sėdėjai.

– Sėdėjau trumpai. Susimušiau su tais satanistais vokiečiais, kur tada mus

užkabino. Gavau du metus. Šiaip dabar viskas normaliai, ieškau veiklos.

– O mašiną turi?

– Turiu furgoną.

– Tai davai sukam saulę, aš turiu objektų, kur galėsim dirbt.

Taip ir sutarėm – dirbsim kartu, o paskui žiūrėsim. Daug pinigų neuždirbsiu, bet
nors turėsiu ką veikt. O tokia veikla man visai patinka.

– Girdėjai, kažkas prieš mėnesį išbogino septynias degalines? Šneka, kad veikė
profas.

– Girdėjau kažką, – reikia nukreipti kalbą. – Tai kada pradedam?

– Tikrai veikė profas, gerai prasisuko. Tai pirmadienį atvažiuok pas mane.

– Atvažiuosiu apie devintą, nes aštuntą man reikia kitur.

– Supratau.

Užrašė man savo adresą. Pirmadienį vėl einu į darbą. Normalų, sąžiningą ir
visuomenei naudingą darbą. Kuriame niekas neknis man smegenų.

Pradėjo lyti. Sugriaudėjo perkūnas. Ėjau per Laisvės Alėją link savo furgono ir
Dievas laistė ant manęs savo ašaras. Žmonės sako, kad geras ženklas, kai lyja...

Šeštadienį praleidau skaitydamas knygą „Paslaptis“ kurią man padovanojo

Minchius. Ten rašoma, kad gali pritraukt norimus dalykus ar įvykius į savo
gyvenimą vien apie tai galvodamas. Taip darė Platonas, Šekspyras, Niutonas,
Hugo, Bethovenas, Linkolnas, Emersonas, Edisonas, Einšteinas ir kiti. Visai
neblogai skamba, tik ar man pavyktų vėl į savo gyvenimą pritraukti Aną?

Pradėjau melstis tokiais žodžiais:

– Aš esu toks laimingas ir dėkingas už tai, kad Ana vėl mane pamilo ir grįžo į
mano gyvenimą.

Taip meldžiausi tris valandas.

Šiek tiek nusnūdau ir ryte išėjau į mišias. Ten sutikau savo draugą Minchių.

– Kaip šiandien elgtis bažnyčioje? – paklausiau.

– Tiesiog paklausyk mišių ir daryk, ką kiti daro. Kaip gyveni?

– Gerai. Dirbsiu statybose su tokiu Stasu iš Kauno.

– Labai gerai, Avera. Šaunu.

Užėjom į bažnyčią. Prasidėjo Šventos Mišios. Kunigas pradėjo:

– Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Tavo vardu,

Šventa Trejybe, ateinu dalyvauti šioje šventoje ir kilnioje aukoje, norėdamas
prideramai Tave pagarbinti ir nusilenkti Tavo didybei...

Kalbėjo ilgai. Reikėjo klauptis, stotis, klauptis, muštis į krūtinę ir sakyt, kad esi
kaltas. Vėliau skaitė Šventąjį Raštą – pirmą laišką Timotiejui. Nesupratau, kodėl
kiekvieną sekmadienį reikia eiti į bažnyčią, juk gali ir savo namuose daryti tą
patį. Bet Minchius sako, kad tai yra būtina.

Kai kunigas vaikščiojo su savo liže, įmečiau jam šimtą litų, matėsi, kad jam tai
patinka.

Po mišių dar sukalbėjau rožinį prie Marijos altoriaus, galvodamas apie Aną.

Lauke jau laukė Minchius.

– Avera, ateik pasikalbėsim.

– Klausau.

– Tau nuo Linutės linkėjimai.

– Ir jai perduok.

– Ji galvodama apie tave traukė runą ir ištraukė „Rit“ runą.

– Kaip suprast? Kas tos runos? – man pasidarė įdomu, nes tokio dalyko buvau
dar negirdėjęs.

– Senovės skandinavų dievas Odinas pasiaukodamas persismeigė ietimi ir

devynias paras kabojo ant pasaulio medžio – Igdrasilo – kęsdamas alkį ir
troškulį, kad įgytų reikiamas žinias apie runas... Ankstyvaisiais laikais runos
buvo laikomos dievų dovana ir buvo naudojamos burti bei likimui spėti. Taigi,
tau iškrito „Rit“ runa, ji reiškia kelionę ir gyvenimo pasikeitimą.

– O čia rimtas reikalas?

– Rimtas.

Parvežiau jį namo, bet į vidų nėjau. Vis galvojau, kokia dar kelionė?

– Grįžęs aplankyk mane.

– Būtinai, – atsakiau dar nesuprasdamas, kur važiuosiu.

Grįžau namo. Vėl skaičiau „Paslaptį“. Įdomi knyga, Minchius sakė tikėt viskuo,
kas ten parašyta:

„Paslaptis tau suteikia visko, ko trokšti: laimės, sveikatos ir turtų.“

„Gali turėti ir daryti bet ką, ko tik užsimanysi, būti tuo, kuo panorėsi būti.“

„Galime turėti viską, ką pasirenkame. Ir man nerūpi ribos.“

Jeigu viskas taip paprasta, tuomet aš tikiu. Tikiu, kaip musulmonas Alachą, kad
galiu susigražinti Aną.

Prisijungiau prie feisbuko. Parašiau Anai žinutę: „Brangioji Ana, atleisk, kad
įsivėliau į muštynes ir tave nuvyliau. Tu mano laimės drugelis, be tavęs aš
neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jis toks suknistas. Noriu su tavimi susitikti.
Mano telefono numeris: +37067145958. Laukiu tavo skambučio.”

Dabar reikia laukti. Sukalbėjau rožinį ir anksčiau nuėjau miegot.

Ryte nuvažiavau pas lygtinio paleidimo pareigūną.

– Gal ką nors girdėjai apie degalinių plėšiką?

– Ne, – ir prisiminiau autoriaus „V“ žodžius: „jei reikia meluoti, kalbėk kuo
trumpiau“.

Kryželis įkaito.

– Jis mums kaip rakštis šiknoj. Apiplėšė daugiau kaip dešimt degalinių. Kuom tu
užsiimi?

– Dirbu statybose su buvusiu grupioku.

– Tai jau savo verslo nekuri? – pasiteiravo suktai.

– Kuo aukščiau beždžionė lipa, tuo labiau šikna matosi.

– Nu tai jau taip, – nusijuokė mentas. – Gali būt laisvas, tai paskutinis mūsų
susitikimas. Aišku?

– Aišku, viršininke.

VALIO! AŠ LAISVAS ŽMOGUS!!!

Pasiėmiau Stasą sutartoj vietoj.

– Važiuosim į „Senukus“ rodbando ir „majakų“, – pasakė vietoj „Labas rytas,

Markai“.

Nusipirkom, ką reikia, ir nuvažiavom į objektą Jotvingių gatvėje Šilainiuose.

Susidėjom „majakus“, kol džiuvo, pasidarėm kavos.

– Kaip tau su ta pana? Ana berods...

– Nekaip, ji susirado kitą vyrą, kol sėdėjau Vokietijoj.

– Byb...

Staiga telefono skambutis. Skambino man, iš užsienio. Pasigirdo moteriškas

balsas:

– Markas?

– Taip.

– Tu laisvėj?

– Taip. O kas čia?

– Ana... Susitikim Waren am Wasser. Okei?

– Okei, – man nutirpo abi kojos.

Manoji Ana, mano džiaugsmas ir šviesa nori su manimi susitikti. Kiek ilgai
svajota ir laukta akimirka. Mano gyvenimo meilė.

– Kas skambino?

– Palieku tave, Stasai, palieku ir furgoną, viską palieku...

– Kas tau, blin, yra?

– Varau!

Nubėgau į autobusų stotelę, kaip tik atvažiavo 38 autobusas, vežantis į stotį.

Stotyje jau stovėjo autobusas į Marijampolę. Prisėdau šalia seniausio žmogaus
autobuse.

– Koks tavo vardas? – paklausė senukas.

– Markas, – džiaugsmingai atsakiau.

– Aš Dionyzas, kaip dievas Dionyzas. Atrodai susijaudinęs, gal nori vynelio? –

ištraukė iš krepšio, nurijau gurkšnį. – Važiuoju iš klasės susitikimo, susitinkam
kas penkeri metai...

Jis pasakojo ir pasakojo, niekaip nėjo jo užčiaupti. Taip per 45 minutes sužinojau
visą jo gyvenimo istoriją, kas yra Dievas, angelai, žmogus, Atpirkėjas, bažnyčia,
žmogaus mirtis ir teismas.

Paskutinis įstrigo labiausiai:

– Kūnas palaidojamas žemėje, o siela eina į Dievo teismą. Po teismo visai be

nuodėmių eina į dangų, su mažomis nuodėmėmis – į skaistyklą, o su sunkiomis
nuodėmėmis į pragarą. Tai kur keliausi tu, Markai?

– Aš keliausiu į skaityklą, nuodėmių atpirkti.

Autobusas sustojo. Aš nubėgau link savo garažo, kur stovėjo senutė „Mitsubishi
Eclipse“.

Parašiau Minchiui laišką ir įdėjau dvi penkių šimtų litų kupiūras jo eilėraščių
knygelei.

Užsikūriau ir – į trasą pas savo laimės žvaigždę.

Pralėkiau gatvę, kurioje užaugau. Užplūdo prisiminimai. Nerkus, Kanas, Saša,

Rimas, Džonis žvairaakis ir lopelis Paulius. Jie visada išliks mano atminty,
reikės jų paieškot, kai grįšiu.

Greitai pralėkiau Kalvariją ir Lietuvos–Lenkijos pasienį. Galvodamas tik apie

Aną per šešias valandas pervažiavau visą didžiulę Lenkiją. Prisiminiau, kaip su
„Mersedesu“ važiavom pro čia pirmą kartą. Jolanta, Stasas, kurie dabar jau
susituokę ir turi vaiką. Dar Marčius ir Giedrius, kažin, kaip jie gyvena?

Lėkiau autobanais kaip išprotėjęs. Kai pralėkiau Neuruppin, mašiną susimėtė ir

ji pradėjo čiuožti pasvirusi šonu. Supratau – nukrito vienas ratas.

„Sveika, Marija, malonės pilnoji...“

Mašina vertėsi kelis kartus ir, įsmigusi į žemę kaip kuolas, sustojo. Man nieko
nenutiko.

Likusį kelią tranzavau.

Buvo tikrai geras, nes sustojo vienuolė lietuvė.

– Kur keliauji? – paklausė ji.

– Į skaistykl... į Waren.

– Sėskis, jaunasis piligrime.

Ji papasakojo, kad palaimintąjį Jurgį Matulaitį planuojama paskelbti šventuoju.

Nors jai reikėjo važiuoti į Švėriną, bet ji maloniai sutiko pavėžėti mane į Waren.

Paleido Teterower gatvėje.

– Su Dievu.

– Su Dievu. Dėkui.
Labai maloni vienuolė.

Ėjau pėsčias iki Miurico ežero. Pagaliau, pagaliau pamatysiu savo amžiną meilės
šviesą. Parašiau jai žinutę: „Ana, susitinkam prie vandens“. Parašė: „Ok,
žvaigžduti. Grįžo prisiminimai ir mūsų maža nuodėmė bendrabučio kambaryje.

Saulutė švietė vėl, nors jau buvo vakaras ir šiek tiek temo.

Laukiau neilgai, ji atėjo rankose besinešdama mažą berniuką, tą patį, kurį

mačiau feisbuko nuotraukoj. Pajutau ir jam šilumą.

– Apkabink mane, Markas, taip ilgai tavęs laukiau.

– Tai tu manęs laukei? – supykau. – Juk turi vaiką su kitu vyru. Mačiau jūsų
nuotrauką internete, visų trijų.

Ji taip nuoširdžiai nusijuokė ir ramiai pasakė:

– Kvailas tu, žvaigžduti, ten mano brolis Ivanas, jis man labai padėti auginti
Marko. Tai tavo sūnus Marko, mano meile... Imk, palaikyk sūnų savo rankose.

Mano sūnus...

– Jis toks gležnutis, bijau sulaužyt, kiek jam laiko?

– Metukai tuoj sueis.

Euforija ir laimė, kuri niekada nesibaigs. Jaunasis Marko gniaužė rankoje dar
Krigui mano darytą kastetą, pasak Anos, tai jo mėgstamiausias žaislas.

Ana bučiavo mane taip, kaip kadaise, jaučiausi pats laimingiausias bachūras
pasaulyje. Atidaviau Marko į jos rankas, nes jis pradėjo bliauti. Pagalvojau, kad
daug kas manęs bijo, bet prisiekiau sau, kad būsiu pats geriausias pasaulyje tėvas
ir niekada neskriausiu savo sūnaus.

Tik staiga pajutau karštį ir dilgčiojimą nugaroje, dar ir dar kartą.

– Eine Sweine! – kiaulė! – išrėkė kapišonuotas vokietis, rankoje laikydamas

kruviną medžioklinį peilį.

Supratau, kad mane pripjovė. Ana rėkė iš nevilties. Atpažinau, kad tai tas pats
juodaskvernis, per kurį sėdau.

Ant gražaus, akmenimis grįsto šaligatvio plūdo mano kraujas, negalėjau nieko
padaryti, negalėjau atsistoti.

Jaunasis Marko lyg klausdamas žiūrėjo į mane. Per mažas, kad suprastų kas
atsitiko.

– Keliauju skaistyklon, mano sūnau, keliauju skaistyklon...

Tai viskas, maniau. Užmerkiau akis...

Kai atsimerkiau, šalia mano baltos ligoninės lovos sėdėjo Ana, jai ant rankų
miegojo Marko.

– Meldžiausi už tave, – pasakė Ana su ašaromis akyse.

– Nuo šiol viskas bus gerai, – aš persižegnojau ir pabučiavau kryžių. – Dabar aš

atpirktas.
KARTĄ LIETUVOJE
Ak, Viešpatie, kiek daug mano priešų! Daug mane puolančių! Daug apie
mane sakančių: „Dievas jo neišgelbės!“ Bet tu, Viešpatie, esi mano skydas
nuo pavojaus, tu mano garbė, pakelianti mano galvą! Balsu šaukiuosi
VIEŠPATIES; jis išklauso mane savo šventajame kalne. Kol guluosi ilsėtis ir
užmiegu, kol atsibundu, visą naktį VIEŠPATS mane saugo. Nebijau nė
dešimt tūkstančių priešų, puolančių mane iš visų pusių. <...>

3 Dovydo psalmė
Įžanga. Prieš dvejus metus
Nenorėjau važiuoti į tą giminės balių. Mažai tų giminių pas mane, turėjo būti vos
14 galvų. Kam tie cirkai? Oi, pamatysiu kelis senukus ir apsišiksiu iš laimės,
blin!

Dar neaišku, ar atvarys Markas. Jei jo nebus, tai balius bus kaip šūdas. Tiksliau,
du šūdai. O gal tiksliau sakyti – krūva šūdo?

Kiek žinau, jis atvažiuos vienas, be žmonos ir sūnaus.

Į Kybartus pas senelę Aldoną mane vežė mama. Kas ten per rusų ragana... Jei ji
nebūtų rusė, aš būčiau Mykolas, o dabar Michailas. Kas per ragana... Jūs net
neįsivaizduojat. Rimtai.

Kartą pas mane užėjo klasiokas. Mes gurkšnojam kolą, kalbam apie kažką, o ji
sako:

– Šnekat kažkokias nesąmones. Vienas apie batus, kitas apie ratus.

– Ratai – mašinos batai, – atkirtau.

Po to močia uždraudė kam nors pas mane ateit. Nesutinki su jos nuomone –
nesutinki su visatos dėsniais.

Kai pralėkėm Vilkaviškį, paprašiau, kad sustotų. Nes man reikėjo „nusunkti
bulves“. O ji ir sako:

– Tai kam tiek kolos reikėjo gert? Tau nuo tos kolos smegenys minkštėja. Kaip
tu baigsi vidurinę būdamas toks durnas?

– Protingiems mokslas nereikalingas, o durniems mokslas nepadeda.

– Ne sūnus, o Vladimiras Iljičius! Myžk dabar į kelnes!

Po kelių minučių taip pagadinau orą, kad ji buvo priversta sustoti ir atidaryti
dureles.

– Šeškas, blin!
Neilgai trukus pasiekėm Kybartus. Keli dėdės ir mano pusbrolis Markas Avera
sustoję ratuku rūkė.

Močia pastatė mašiną taip arti tvoros, kad aš vos išlindau į lauką.

Markas, pamatęs mane, numetė cigaretę ant žemės ir priėjęs apkabino. Aš ne

žydras (bet jei toks ir būčiau, tai kas čia tokio). Pasijutau saugiausias pasaulyje,
nes jo muskulatūra buvo tikrai galinga, tokį pamatę žmonės pereina į kitą gatvės
pusę, juodi kaip smala plaukai, kiaurai veriančios rudos akys ir medinis kryželis
ant kaklo.

Džiaugiuosi, kad mes giminės. Mano tėvas buvo Marko tėvo brolis. Jie abu jau
mirę.

– Ar skaitei Marką Aurelijų? – paklausė jis, aš gūžtelėjau pečiais. – Tą knygą

baltu viršeliu.

– Dar ne...

Jis nužvelgė mane „tu dūchas“ žvilgsniu. Susigėdau.

– Kad nėr kada, – atsiprašiau. – Prastai sekasi mokslai, močia spaudžia prie
knygų. Dvylikta klasė – fizika, biologija, kitas mėšlas...

– Jasna.

Į lauką išėjo močiutė Aldona:

– Ko šąlat lauke? – paklausė linksmai. – Stalas paruoštas. Zachady, zachady.

Visi suėjom į jos nedidelį, bet gerai suremontuotą namuką. Močiutė mane
pabučiavo ir įkišo dvidešimtinę į džinsų kišenę.

Mylėjau močiutę, nes močiutės yra tokie padarai, kurie niekada neknisa proto. Ji
buvo labai švelnių veido bruožų ir nuostabiai šviesių žalių akių.

Kartą, kai buvau liūdnas, močiutė man pasakė:

– Laimė yra toks dalykas, kad va taip ir vsio.

Prisimenu, ilgai juokiausi, ir net nežinau dėl ko, nes nesupratau, ką ji sakė, bet
jos švelnus balso tonas mane nepaprastai pralinksmino. Ji nemokėjo nei skaityti,
nei rašyti, nes buvo baigusi tik vieną klasę, ir vis sakydavo:

– Kam tie mokslai iš knygų, jeigu gyvenimas visko išmoko.

Ši mintis mane visada prajuokina, kai pamatau dvejetą ant savo kontrolinio
darbo.

Kai jau visi susėdom prie vaišėmis nukrauto stalo, niekas nedrįso pradėti valgyti
pirmas.

– Tai ko nevalgot? – paklausė močiutė.

– Mes kuklūs, – bandė juokauti Marko sesuo Jūratė, bet niekas nesijuokė.

– Tą savo kuklumą turguj parduokit, – linksmai atkirto močiutė, – o dabar

valgom.

Prasidėjo balius. Po kelių stikliukų visi apšilo, atsirado daugiau temų pokalbiui.
Markas buvo vienintelis, kuris negėrė nė lašo, bet parūkydavo. Tiesa, nedaug.

Kai sočiai prisivalgėm, jis paplekšnojo per mano liesą petį ir ramiai tarė:

– Einam pakvėpuot grynu oru.

Mano močia žiojosi kažką sakyt, bet, pagavusi Marko žvilgsnį, nudelbė akis.

Išėjom į lauką. Jis pasiūlė cigaretę. Paėmiau. Pridegė.

Prisiminiau, kaip Markas mokė mane rūkyt: „Trauk į plaučius ir sakyk – uch...
mama ateina“.

– Ko čia žvengi, blin? – nustebo Markas.

– Prisiminiau, kaip mokei mane rūkyt, ten tipo kur: „Uch...mama ateina“.

Nusijuokiau.

Markas perbraukė per savo juodus, atgal sušukuotus plaukus ir paklausė:

– Užsisvajojai?
– Jooo... man kartais taip būna. Nelabai yra su kuo bendraut, tai dažnai svajoju.
Kartais net kai tarp žmonių esu, – pasakojau jam, nes pasitikėjau. – Aš net
neturiu geriausio draugo. Nafig...

– Gali būti pats savo geriausias draugas. Va, mano geriausias draugas – Markas
Avera, – nusijuokė jis ir pakėlęs galvą į viršų pasakė: – Gražios žvaigždės...

– Žvaigždės kaip žvaigždės, – atsakiau net į jas nepažvelgęs.

Markas susiraukė. Maniau, kad jau gausiu nuo jo į snukutį, nors man tai nebūtų
kažkas nauja, pakankamai smūgių gaunu mokykloje.

– Nemoki džiaugtis gyvenimu, bachūras. Dievas davė visko apsčiai mūsų

džiaugsmui. Davė – džiaukis, nedavė – pasiimk pats. O kas čia, blin?

Jis pamatė guzą ant mano kaktos.

– Čia klasiokas trenkė su geografijos knyga...

Jis metė cigaretę į garažo kampą ir, stipriai suėmęs mane per pečius, pasakė
kalbą, kurios nepamiršiu niekada gyvenime.

– Tu vyras ar kas, blin? Tu turi išmokt pakovoti dėl savęs!

– Bet aš sergu.

– Kuo? Mėnesinėmis?

– Astma!

– Pofig ta astma! Trenkė kumščiu – trenk atgal kastetu, trenkė kastetu – pasiimk
beisbolo lazdą ir eik išsiaiškint! Sujobino lazda – siųsk į ligoninę, nusiuntė į
ligoninę – siųsk, blin, į morgą nafig!! Šiame pasaulyje yra tik vienas žmogus, už
kurį turi kovoti – tu pats.

Tada jis šiek tiek pamąstė, nusikabino medinį kryželį sau nuo kaklo, užkabino jį
man ir nusišypsojęs tarė:

– Bet niekada neprasidėk su moterimi, kuri turi daugiau nei dvi kates, eina
velniop tos raganos. Ir visada, visada būk čia ir dabar.
I dalis. Dabartis
U. P. S.

– Prisėskite, – tarė man psichikos dienos stacionaro administratorė.

Kažką rašė savo senu, apšiurusiu kompu. Kažin, koks jos vardas? Neprisistatė.
Kortelės su vardu ir pavarde prisisegus neturi. Jie visi neturi. Taip jau būna, kai
dirbi su psichiniais ligoniais. Visi sako: „Jie pavojingi, štai ims ir susiras
feisbuke“. Čia Zamolskis kaltas. Visada būna kažkas kaltas.

Sucypė spausdintuvas. Nežinomoji padėjo ant stalo krūvelę popierių ir tušinuką.

– Perskaitykite ir pasirašykite, Michailai.

– Sutartys?

– Sutartys.

Žinau aš tas sutartis. Visada žiūri, kaip išdurti. Perskaičiau. Kaip ir jokios
klastos, bet savo parašo vis tiek nedėjau. Kaire ranka užrašiau: „Liepsna“.
Nežinomoji net nepažvelgė, ką užrašiau. Kartą vienas mano pažįstamas Paulius
ant siuntimo į psichiatrinę ligoninę pasirašė: „Nesutinku gydytis psichiatrinėje
ligoninėje“. Tada praleido Ūmių psichozių skyriuje du mėnesius, ten ir
susipažinom. Dabar jis Šunskų psichų pensionate. Iš ten kelias vienas – į
kapines. Nebent tave kas nors iš jo pasiimtų. O taip nebūna.

– Lankysi kiekvieną dieną, Michailai? Taip?

Linktelėjau.

– Ar norite, kad jums čia viską aprodyčiau?

– Ne, buvęs prieš porą.

– Kaip sakote?

– Esu buvęs čia prieš dvejus metus.

– Supratau, – išspjovė nepažįstamoji. – Tvarkoj, Michailai, štai siuntimas pas
psichologę ir veiklos grafikas.

– Ačiū.

Išėjau iš administracijos posto ir apsidairiau. Gale – daktarės Rūtos kabinetas,

toliau muzikos ir meno darbų kabinetai, virtuvė, kažkokios palatos, socialinės
darbuotojos kabinetas ir psichologės irštva. Nežinau blogesnės specialybės už
psichologo. Man jie nepatinka. Nemėgstu ir psichiatrų, netgi seselių. Dvejus
metus jie mane kankino. O viskas prasidėjo čia, šiame psichikos dienos
stacionare prieš dvejus metus.

Dirstelėjau į siuntimą pas psichologę. Liko dar dvidešimt minučių. Išėjau

parūkyt į šalia esantį parką. Čia gražu: žemė išklota rausvomis trinkelėmis, auga
gėlės, įrengta žaidimų aikštelė vaikams, patogūs suoliukai, yra netgi fontanas,
kuriame vasarą laksto vaikai, o pačiame parko centre – paminklas Vytautui
Didžiajam – Žalgirio mūšio didvyriui. Čia gražu, tikrai gražu. Džiaugiasi akys
tokiais vaizdais, čia tau ne žiūrėti į vieną tašką psichiatrinės ligoninės vienutėje.
Dvelkė šiltas, malonus pavasario vėjelis, maloniai kedeno plaukus. O tada
pamačiau ateinantį farą. Eina ir spokso į mane, bjaurybė. Galvojau, eis ir praeis,
ko jam gali reikėt? Bet ne...

– ID.

– Ką?

– Jūsų ID.

– Kas tas ID?

– Dokumentas. Baudą rašysim.

– Už ką?

– Rūkymą viešoje vietoje. Jūsų ID.

– Aš nežinojau...

– Nežinojimas nuo kaltės neatleidžia. Jūsų ID.

Bjaurybė. Padaviau jam savo pasą, tiksliau savo ID. Dabar taip vadina. Prieš
dvejus metus buvo draudžiama rūkyti tik Basanavičius aikštėj. Dabar jau ir čia.
Faras atidavė ID su baudiniu.

– Rūkymo vieta štai ten, – mostelėjo ranka į parko galą. – Geros dienos.

Gera ji būtų, jei nebūčiau sutikęs tavęs, prakeiktas fare. Jis nuklibinkščiavo savo
trumpomis kojytėmis link poliklinikos. Eidamas į rūkymo vietą padegiau baudinį
savo „Zippo“ žietuvėliu.

Įtraukiau paskutinį dūmą, užgesinau cigaretę į medį ir grįžau į centrą. Įėjus per
pagrindines duris suskambo varpelis – čir čir. O kitos durys atsidarė nuo judesio.
Kaip suknistai modernu.

Užėjau į virtuvę ir pagalvojau, kad būtų gerai įkalti kavutės. Pasikuitęs

spintelėse radau net kelis indelius. Iš kvapo nustačiau skaniausią ir įsidėjau porą
šaukštelių. Vis tiek nepastebės. Sėdėjau virtuvėj ir gurkšnojau „Jacobs“. Ir tada
atėjo Inga.

– Labas rytas, Michailai.

– Labas.

– Aš Inga, vedu muzikos terapiją. Vėliau užeik pas mus.

– Gerai, Aiste.

– Aš Inga. Tu manęs neprisimeni? Buvai čia prieš du metus.

– Ne, – pamelavau, o prisimint prisiminiau, nes neįmanoma pamiršti. – Gerai,

užeisiu po psichologės.

– Iki, Michailai, – nusišypsojo ji.

Nurijau dar gurkšnį kavos. Čefyras geriau. Bent jau pataiso suknistą nuotaiką.
Prisiminiau, kaip ji dainavo: „Tai mūsų Myša, tai mūsų Myša...“ Ech, seni laikai.
Tikriausiai dabar jau turi vyrą, bet vaikų – gal dar ne. Matytųsi iš figūros. „Tai
mūsų Inga, tai mūsų Inga...“

– Dvejus metus praleidai Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, – pradėjo

psichologė, – kaip manai, Michailai...

– Myša.

– Kaip manai Myša, kodėl tave ten gydė?

– Nežinau.

– Michailai?

Nusijuokiau.

– Prieš atsidurdamas ten, dar buvai pas mus. Sumušei kitą pacientą. Buvai
gydomas Ūmių psichozių skyriuje. Ten susimušei. Buvai perkeltas į šeštą skyrių
ir per pietus peiliu smeigei pacientui į kaklą, – vartė mano bylą. – Vėliau
Rokiškio psichiatrinė ligoninė... Su kokiomis viltimis ar galbūt lūkesčiais grįžti į
visuomenę, Myša?

„Tai mūsų Myša, tai mūsų Myša...“

– Teigiamomis.

– Teigiamai nusiteikęs, – nusišypsojo puikiai atidirbta šypsena. – Ir ką planuoji

veikti? Dirbti? O gal, nes esi dar jaunas, mokytis?

– Mokytis tai ne.

– O ką planuoji dirbti, Myša?

– Nieko.

– Supratau... Kol kas dirbti nenori... O sakyk, Myša, aš pamenu, kad prieš
atsidurdamas ligoninėje buvai labai religingas. Ar vis dar esi?

– Ne.

– Kas pasikeitė tavo gyvenime, Myša?

– Nieko.

– Myša?
– Nežinau.

– Michailai, čia rašoma, kad ligoninėje buvai rastas rūkykloje sumuštas, ant
rankų ir kaklo buvo nudegimų nuo cigarečių. Personalui nieko nepasakojai.
Kodėl įvyko konfliktas?

– Neprisimenu, – paglosčiau savo kryžiaus formos randą, kurį išdegino tie angių
išperos.

– Gerai, – atsiduso ji, – matau, kad nieko nebus.

– Girdžiu.

– Prašau?

– Girdžiu, kad nieko nebus. Reikia sakyti girdžiu, kai girdi, ir matau, kai matai.

– Taip, – nusišypsojo dirbtinai, kad net vemti verčia. – Susitikinėsim du kartus

per savaitę, Michailai.

– Supratau, – kėliausi nuo kėdės.

– Ieškosim tavo agresijos priežasčių...

– Viso gero, – išėjau per duris.

Privaloma reabilitacija. Lyg jos, po galais, reikėtų. Lyg ji padėtų pamiršti visą tą
mėšlą, kurį perėjau. Išėjau į parką ir prisidegiau „Winston“ cigaretę. Įtraukiau
dūmą ir prisiminiau dainą: „Įtrauk dūmą, pajusk malonumą, atpalaiduok savo
mintis ir kūną...“ Berods, GnG.

– Jūsų ID.

Vėl tas pats šūdinas faras.

– Jau baudei mane, išrašei baudą va ten.

– Pakartotinis įstatymo laužymas baudžiamas griežčiau. Jūsų ID.

– Eik tu.. Tai yra, prašau, – padaviau dokumentą tam bjaurybei.

– Rūkymo vieta štai ten, geros dienos.

– Tfu. Šūdinas faras.

– Prašau? – suriko šūdinas faras. – Ar jūs pasakėte... pasakėte...

– Taip, aš pasakiau, kad esate šūdinas faras.

Dujos.

Graužia akis.

Riešus suveržė antrankiai.

Psichiatrinėj ligoninėj gulėjau ir švilpavau tris savaites, bet kai atvežė tą piktą
vyrą – velnią žmogaus pavidale – visą naktį budėjau ir nemiegojau, nes tokie
šiukšlės neturi nieko švento. Bijojau, kad jis gali mane nužudyti. O, štai ir seselė
atėjo. Vadinasi, jau šešta valanda ryto ir po dviejų valandų gausiu valgyti. Štai ji
bando prižadinti tą piktą vyrą.

– Kelkis, Sania, – judino medicinos sesuo pikto vyro petį. – Nagi, Sania. Turiu
tau suleisti dvi ampulytes.

– Kas yra? Ko tu nori? Kokias, bliad, ampulytes? – išrėkė iš miego busdamas

vyras ir piktu balsu paklausė: – Ir išvis, kur aš?

– Tu esi Marių psichiatrinėj ligoninėj, Ūmių psichozių skyriuj. Tave vakar

atvežė. Aleksandrai, negi neprisimeni? Nagi, pasiversk ant šono.

– Maniau, kad tai buvo tik sapnas. Ką dabar pagalvos mano berniukai... Tas
visas šūdas...

– Aleksandrai, dabar tu gydaisi. Nagi. Pasiversk ant šono.

– O kas čia per supisti vaistai?

– „Diazepamas“, kad šiek tiek pailsėtum, ir „Haloperidolis“, kad nurimtų protas.

– Leisk, nachui, tuos „pamus“, bliad, – Sania pasisuko šonu ir nusimovė

pižamines kelnes. Pirma adata sudiegė kaip širšė, antra jam nebuvo tokia
skausminga. Žinau, nes ir man tokius leido. – Paduok man mano mobilų, sesele,
noriu paskambinti tėvui, pasakyti, kur aš.

– Jis jau skambino į skyrių, žino, kad tu pas mus. Šiandien tave aplankys.

– Jasna. Von nachui.

Jis apsivertė ant šono ir vėl nugrimzdo į miegą. Lengviau atsikvėpiau. Dabar
mes gulim dviese trivietėj palatoj. Už sienos yra psichologo Juozo kabinetas.
Žinau viską apie visus pacientus. Siena čia tik iš plokštės. Prie mano lovos buvęs
pacientas arbatiniu šaukšteliu išgramdė skylę. Na, ne skylę, liko gal žolės stiebo
storio sienos įdubimas. Iš Juozo kabineto viskas atrodo normaliai, o iš savo
pusės aš ją užkimšau plastilinu ir pakabinau gražiausios pasaulio merginos
Alizée plakatą. Niekas nežino apie šią skylę.

– Kas, bliad, vėl mane purto? – Sania prabunda, pakelia akis.

– Aleksandrai, pusryčiai, – pasakė išsigandęs sanitaras.

– Gerai, ateinu. Ir vadink mane titulu, bjaurybe. Aš esu Škiperis. Aišku?

Bet sanitaras jau buvo išėjęs, paskutinės frazės negirdėjo.

Jis apsirengė chalatą, kelis kartus perbraukė šukomis per juodus kaip pragaro
smala plaukus, piktai pažiūrėjo į mane. Aš išėjau į koridorių ir jis iš paskos.
Dairėsi į šalis, tyrinėjo teritoriją. Pasisuko į dešinę – ten viena po kitos eile
rikiavosi palatos, toliau – išėjimas. Nuėjo koridoriumi į kairę, pasuko dešinėn.
Šiek tiek paėjėjęs pamatė užrašą „Valgykla“. Užėjo vidun. Prisėdo prie pirmo
stalo. Ten sėdėjo trys moterys. Viena iš jų ėmė raudoti:

– Mano vienturtė dukrelė mirė nuo kraujo vėžio, vyras neatlaikė ir pasikorė...

– Čia ne mano bėda, – bejausmiu balsu atsakė Sania.

– Kaip tai ne tavo bėda?! – suriko moteris. – Koks tu žmogus? Kristus tau
neatleis. Kaip tu drįsti?

– Eik velniop tu su savo bėdom ir Kristum.

Jis neturi nei sąžinės, nei gėdos.. Persėdo prie mūsų su Edgaru stalo. Edgaras gal
dviejų metrų ūgio, apie šimto kilogramų mulas. Manau, aš ir Edgariukas tapsim
draugais. Labai to norėčiau, tada turėčiau bent vieną draugą pasaulyje.

– Čiuožk iš čia, žmonės čia sėdi. Aišku tau, velnias, ar ne?! – supykęs išrėkė
Edga.

– Kai mane įžeidinėji – tau skauda, – Sania jam trenkė tris kartus į saulės
rezginį. – Kai mane įžeidinėji – tau skauda, – pasipylė smūgiai į Edgariuko
saulės rezginį. – Kai mane įžeidinėji – tau skauda, – ir vėl pasipylė smūgiai. – Ar
tau aišku?

Edgaras gaudė orą, vos galėjo atsigauti po tokios smūgių lavinos. O ką aš jam
galiu padėt, juk pats sveriu tik šešiasdešimt du kilus.

– Neaišku! – atgavęs kvapą suriko jis. Nedrąsiai atsistojo.

– Kai tau neaišku, ką sakau – tau skauda, – Sania trenkė jo galvą į stalą. – Kai
tau neaišku, ką sakau – tau skauda, – vėl smūgis į stalą. – Kai tau neaišku, ką
sakau – tau skauda, – Sania dar kartą trenkė jo galvą į stalą, sugriebė jo ranką ir
užlaužė. – Aišku?

– A-a-aišku...

– Kas aišku?

– Ma-man aišku...

– Kas tau, po galais, aišku, briedi?

– Ni-ne-nežinau....

– Kai nežinai, ką aš tau aiškinu – tau skauda, – Sania daužė vargšą Edgariuką
kaip obuolį. – Kai nežinai, ką aš...

– Baik jį daužyt, – prišoko sanitaras ir nustūmė Aleksandrą nuo vaikino.

– Ir tu prieš mane, medicinos broliuk? – tokiu pat bejausmiu balsu paklausė

Sania. – Tada ateik arčiau ir paaiškinsiu tau, kokie jausmai aplanko kūną, kai
eini prieš Aleksandrą Verą jaunesnįjį, pravarde Škiperis.

– Aš nenoriu jokių problemų, – išbalo sanitaras taip, tarsi išgirdęs paties pragaro
valdovo vardą.

– Na, tuomet nesikišk. Taigi, briedi. Kai nežinai, ką aš tau aiškinu – tau skauda,
– Sania vėl apipylė vargšą Edgariuką smūgiais, tik šį kartą smūgiavo iš visų
jėgų. – Kai nežinai, ką aš tau aiškinu – tau skauda, – ir vėl smūgių lavina, Edga
sukniubo ant žemės be sąmonės. – Kai nežinai, ką aš tau aiškinu – tau skauda, –
jis spardė mano draugelį tol, kol pavargo kojos. Niekas nesikišo. Sanitaras ir
seselės išėjo iš valgyklos. Sania nustūmė koja vaikiną į šoną ir atsisėdo valgyti.

Maistas – grikių košė, gabalėlis dešros, riekė duonos ir riekė batono. Tikrai
manau, kad šitas Škiperis dažniausiai ėda prabangiausiuose restoranuose ir toks
maistas jam nelabai patinka. Jis paspyrė be sąmonės gulintį Edgariuką į šoną,
atsisėdo ir nukreipė savo velniškas akis į manąsias. Aš jam baimės nejutau, bet ir
pykčio nerodžiau. Mano žvilgsnis buvo ramus. Daug treniravausi prieš veidrodį,
kol išmokau valdyti žvilgsnį.

– Atrodai normalus bachūras, – kreipėsi jis į mane. – Koks tavo vardas?

– Myša.

– Kodėl čia esi, Myša?

– Man paranojinė šizofrenija, – pamelavau.

– O kas tai yra?

– Man atrodo, kad mane seka mentai, STT ir gal net pats velnias.

– Mėšlas, blin, ta paranoja.

– Nu. Bet kokį bybį čia padarysi? – aš privalėjau kalbėti jo stiliumi, nes
prisiminiau patarlę: su kiekvienu žmogum kalbėk jo kalba.

– Šventa tiesa, Myša.

– Nu.

– Duok šen savo gabalėlį dešros ir duoną duok. Kas nors neaišku?

– Aišku, Škiperi. Man ir košės per akis, sveriu tik šem du.
– Maladiec tu, Myša. Distrofikas, bet maladiec.

Šūdžius atėmė skaniausią kąsnį. Galvoj suskambo žodis KERŠTAS.

Po pusryčių Škiperis nuėjo į tualetą. Aš bandžiau kelti nuo grindų Edgariuką, bet
jis tik vapėjo kažką ir nebepajėgė pakelti galvos. Atbėgo seselė ir prikišo jam
prie nosies amoniako. Edga atsistojo ir paprašė, kad jį perkeltų į depresijų
skyrių. Išėjo iš valgyklos į mane net nepažiūrėjęs.

O tas šūdžius Škiperis parūkė ir grįžo į palatą. Aš ėjau iš paskos. Palatoj jo jau
laukė trys apsaugininkai, sanitaras, dvi seselės ir vyriausia skyriaus daktarė.
Lova buvo apjuosta tramdymo diržais.

– Gulk į lovą, Aleksandrai, – pasakė daktarė, – gausi lovos režimą.

– Kodėl, daktare?

– Dėl savo elgesio, pone Verai. Tau dabar abstinencija nuo heroino. Todėl esi
nervingas. Mūsų užduotis – išvalyti tavo organizmą nuo narkotiko. Jei nebūtum
žinomas verslininkas – perkeltume tave į šeštą skyrių. Todėl gulk į lovą, pone
Verai.

– Negulsiu.

– Vaikinai, paguldykite.

Prie Škiperio prišoko trys apsaugininkai, jis priešinosi – daužė juos smūgiais,
spardėsi, bet galiausiai apsaugininkai jį paguldė, pririšo diržais rankas ir kojas,
perjuosė diržą per juosmenį. Škiperis visaip bandė ištrūkti, keikė visus, grasino,
bandė ištraukti rankas, kol jos pradėjo skeldėti ir prasimušė kraujas.

– Ar „Diazepamas“ suleistas? – kreipėsi daktarė į seselę.

– Taip. Šįryt.

– Tuomet suleiskite „Leponekso“, nes kitaip jis nenurims. Po injekcijos –

lašelinės. Turim kuo greičiau jį pastatyti ant kojų. Kai pabusi, mes pasikalbėsim,
Aleksandrai.

– Eik šikt, ragana, – Sania bandė jai spirti, bet dėl prie lovos prikaustytų kojų to
padaryti negalėjo. Jis spurdėjo kaip ką tik į krantą išmesta žuvis.

Atėjusi seselė jam į blauzdą suleido švirkštą. Dar šiek tiek pasimuistęs Škiperis
užmigo. Meldžiausi Dievui, kad jis nepabustų. Taip atpylė Edgariuką. O kaip
Edgariukas? Nuėjau pas jį į trečią palatą. Jis krovėsi daiktus.

– Į depresijų? – paklausiau.

– Ne Myša, namo paleidžia. Jau tris savaites atgulėjau, užteks grupei prasitęst.
Kūrva tas lochas... Norėčiau jam atkeršyt... – liūnai kalbėjo Edga.

– Galim kažką sugalvot.

– Cha, cha, cha... Tu tikrai durnas. Aš čia tik šiaip sakau, – pralinksmėjo jis, – ką
aš galiu prieš tokį velnią?

– Klausyk, – paspaudžiau savo telefone diktofono „Play“: „Kai mane įžeidinėji –

tau skauda, kai mane įžeidinėji – tau skauda, kai mane įžeidinėji – tau skauda, ar
tau aišku?“

– Geras... Tu įrašinėjai?

– Viską, draugeli. Ir įrašysiu, ką jis pasakos psichologui. Po to jį šantažuosim. Aš

ir tu.

– Bet jei pagaus – mums batai.

– Nepagaus. Siųsim įrašų ištraukas saugiu elektroniniu paštu. Atidarysim

neatsekamą banko sąskaitą. Iš to šūdo gabalo išreketuosim kokius du
tūkstančius. Įsivaizduoji? Po tūkstantį kiekvienam. Ką manai, Edga? Partneriai?

– Na, nežinau... – susimąstė jis, bet staiga jo akys sublizgo: – Ką nežinau? Žinau.
Partneriai.

Mes sukirtom rankom ir juokėmės iš džiaugsmo. Man išeis „Xbox“, nuvarysiu į

Alizée koncertą. Na, žaidimams tikriausiai pinigų neužteks, bet ką padarysi.
Teks pasivogti žaidimų.

Sučirškė skambutis.
– Čia mano mama atvažiavo. Kai išeisi – paskambink ir mes patvarkysim tą
dielavarą.

– Gerai, partneri. Iki, partneri.

– Iki, partneri. – Apsikabinom kaip tikri broliai, bet juk greitai susitiksim. –
Įrašinėk viską, ką jis kalbės. O kai išeisi... O tada mes būsim turtingi.
Nusipirksiu treniruoklį, žinai tą, kur per teliką reklamuoja. Kaip ten tas...
„Oritrekas“. Nu gerai, davai. Mama jau laukia.

– „Orbitrekas“, Edga. Paieškok apie jį informacijos internete.

– Okei.

Jis pamojavo ir išėjo pro duris, o aš grįžau į savo palatą. Atsiguliau į lovą ir
užsiklojau. Jei Škiperis pabus, tegul galvoja, kad miegu. Visa širdimi, visu protu
taip troškau paklausyti Alizée dainų per savo „iPod“ grotuvą, kurį nuknisau iš
„Elektromarkt“ parduotuvės aną gruodį. Bet sukaupiau visas jėgas ir pasakiau
sau: turi būti budrus, Michailai Avera, turi būti budrus. Uždėjau pirštą ant
diktofono „Rec“ mygtuko ir budėjau. Atsiguliau ir žiūrėjau į šventą Alizée
plakatėlį.

Kai žvelgiu į šią nuostabią Jos nuotrauką, man krūtinėje skraido drugelis. Jis
plasnoja mano širdyje sukeldamas mintis, kad Ji visai šalia ir kalba su manim.
Mes kalbam apie muziką, filmus, knygas... Tik staiga:

– Žiurkė, išdavikė, palik mane ramybėj. Dink iš mano sapnų. Aaa kūūūrvaaa...
Redai, užkask tą bledyną...

Jis rėkia per sapnus. O gal jau pabudo?

– Blet, pabudau. Myša, miegi?

Pabudo, po paraliais.

– Bliad, kelkis. Duok vandens, burna džiūsta. Ką aš pasakiau?

– Ką? – apsimečiau, kad irgi ką tik pabudau. – Vandens? Tuoj pat, Škiperi.

– Zajabys, bliad.
Įpyliau jam paprasto stalo vandens. Vytauto mineralinio tai negaus, tegu net
nesvajoja. Aš jį taupiau. Nunešiau jam stiklinę, paverčiau. Išlakė.

– Davai dar.

Pripyliau dar vieną. Išlakė.

– Malačius.

Pakėlė galvą, prie jo lovos stovėjo lašelinė. Velniškomis akimis sekė iš jos
einančią žarnelę, kuri baigėsi dešiniojoje rankoje, įbesta į veną. Bandė pajudint
rankas ir kojas. Prisiminė, kad pririštas.

Kažkas pabeldė į duris.

– Myša, taigi beldžia. Davai, pačekink, kas po vartais.

– Kaip pasakysi, Škiperi.

Einant prie durų augo pyktis. Vaiko kaip kokį šunį. Kilo net mintis padvigubint
sumą. Atidariau duris. Ten garbaus amžiaus ponas, bet piktas kaip ir pats
Škiperis. Beje, panašus į jį.

– Škiperio apartamentai, – pasakiau mandagiau už saldžialiežuvį draudimo

konsultantą. – Pas ką ponas atėjo?

– Cha, cha, cha.... Cho, cho, cho... O liuli liuli...

– Tėvai? Čia tu? – apsidžiaugė Škiperis. Tėvas, vadinasi. – Myša, eik trumpam
pasivaikščiot.

Išėjau už durų, uždariau jas ir prikišęs prie durų diktofoną klausiausi.

– Aš, Škiperi, aš, – pasigirdo bučinys. – Susitariau su skyriaus vedėja, kad tave
atrištų. Tik žiūrėk man, daugiau jokių muštynių. Sunku buvo įkalbėt ligoninės
vyresnybę, kad tave gydytų čia, o ne narkomanų reabilitacijos centre. Ką, po
velnių, tada bazarintų bratva? Dabar tau – lengva depresija. O tavo žmona ne
užkasta miške, o paliko tave ir dabar gyvena Štatuose. Mūsų žmogus spaudoje
padarė nuotraukų su jos atvaizdu prie Laisvės statulos. Jis netgi padarė fiktyvų
interviu. Tipo, ji paliko tave, padavė skyryboms, kad gautų pusę turto.
Pavaizdavo kaip žiurkę. Skyrybų popierius sutvarkė mūsų teisėjas. Daugiau ta
žiurke niekas nebesidomės.

– Kas eis boso pareigas, kol aš čia?

– Tai šiandien nutarsi tu. Atvažiavo ir tavo brigada. Tave išleis į lauką, su jais
pabazarinsi.

Jis nusikaltėlis, tikras mafijos bosas, bet reikia daugiau ir aiškesnės informacijos
diktofone. Iš savo kabineto išėjo seselė. Pasitraukiau nuo durų ir paslėpiau
diktofoną. Seselė ėjo link mūsų palatos. Jie eis į lauką pasikalbėti, galėčiau
pasislėpti už krūmų ir įrašyti pokalbį, o tada jau nieko daugiau nereikėtų.
Sustabdžiau seselę:

– Ar galėčiau nueiti į parduotuvę nusipirkti ledų?

– O kuris tavo režimas, Avera?

– Trečias, tamsta.

– Tuomet eik. Tik ilgiau kaip valandą vaikščiot negali.

Atsistojau prie durų ir laukiau, kol ateis seselė ir atrakins. Tada išeisiu į lauką,
pasislėpsiu krūmuose ir įrašysiu Škiperio „išpažintį“. To užteks, kad su Edga
gautume po tūkstantį. Edgai – treniruoklis, man „Xbox“ ir Alizée koncertas.

Bet atsitiko visai ne taip, kaip tikėjausi. Durų atrakint atėjo ne vyresnioji sesuo, o
ta pati, kuri užėjo į mūsų palatą. O jai iš paskos žingsniavo išsišiepęs Škiperis su
tėvu. Kad juos kur tuos velnius.

– Myša, kur tu šauni? – linksmai paklausė Škiperis.

– Į parduotuvę ledų.

– Puiki mintis. O ten yra skanių ledų? Nupirktum ir mano žmonėms.

– Yra daug rūšių. Bet geriausios dvi. Vieni avietiniai, o kitų skonis kaip saldainių
„Karvutė“. Rekomenduoju antrą variantą. Bet, mano Škiperi, turiu tik petaką,
neužteks visiems.
– Cha, cha, – nusikvatojo Škiperis, – tėvai, atsek jam šaibų. Man praeina
„Karvutė“.

Škiperio tėvas atvėrė piniginę ir ištraukė šimtinę.

– Mūsų vienuolika, kiekvienam po dvi.

– Supratau.

Seselė atrakino duris, už jų jau laukė skyriaus vedėja.

– Tik neilgiau kaip valandą, – pasakė ji. – Vėliau jis turės pabendrauti su
psichologu.

– Mes atsivežėm savo psichologę, jis bendraus tik su ja, – aiškino senasis. –
Pačią geriausią šalyje. Jūs išvalot jam organizmą, taikot gydymą. O psichologė –
mūsų.

– Na, tvarka tokia, kad...

– Mes atsilyginsim, – senis ištiesė storą voką, – čia avansas.

– Na, tvarką galime kartais ir pakeisti. O kur tu eini, Avera?

– Į parduotuvę ledų, tamsta vedėja, mano trečias režimas.

– Gerai, eik. Tik nepasiklysk, Avera.

Ji atrakino duris. Škiperis ėjo svirduliuodamas į šonus. Tėvas jį prilaikė.

Koridoriuje stovėjo kavos aparatas. Tėvas jam nupirko stiprios juodos kavos.
Škiperis godžiai gėrė. Pamažu jam grįžo jėgos ir sąmonė.

– Kaip sveikata, tėvai?

– Šūdinai, reikalingas širdies persodinimas, bet niekur neranda mano kraujo

grupės donoro. Sako, tipo, labai reta kraujo grupė. Kol kas laikausi.

– Kokia ta kraujo grupė?

– Ketvirta rezus minus.

– Rasim, tėvai.

Tikiuosi, kad nerasit ir bent vienu bus mažiau. Nesu žiaurus, bet pirma atėjusi į
galvą mintis buvo tokia.

Išėjom į lauką. Lauke stovėjo juodas „Hammer“ visureigis ir baltas limuzinų

klasės „Mersedesas“. Šalia jo buvo jauna moteris, septyni aukšti, raumeningi
vyrai ir mažas juodaplaukis berniukas. Škiperis sugriebė berniuką į glėbį.
Berniukas išsišiepė ir pradėjo bert žodžius:

– Tėti, tėti! Kaip tu? Senelis sakė, kad sergi. O kur mama?

– Gerai, čempione. Greitai grįšiu namo. Mamai viskas gerai, ji išvyko ilgų
atostogų į Ameriką. O kaip gyvena Aleksandras Veras trečiasis?

– Gerai, tėti. Senelis moko mane žaisti kortom, jau pažįstu visas kortas.
Žaidžiam „Trynką“ iš saldainių.

– Šaunuolis. Eik pas dėdę Valierą. Mes su vaikinais turim pasikalbėt apie
reikalus. Redai, Kūji, Ajau ir tu, tėvai, einam su manim, – įsakmiai tarė Sania. –
Visi likę rūpinatės, kad mano sūnui nebūtų liūdna. O tu, Myša, į parduotuvę
ledų.

– Klausau, mano Škiperi.

Visi nusijuokė. Prisiminiau patarlę: jei reikia lenktis, lenkis kuo žemiau ir
niekada to nepamiršk.

– Palikit tuos juokus, vaikinai. Myša šiame skyriuje yra antras po manęs. Davai,
judam.

Visi penki patraukė miško takeliu link Kauno marių. Aš greitu žingsniu
patraukiau taku link parduotuvės ir, kai atsidūriau už kampo, irgi nubėgau mišku
link marių.

Atbėgęs į pakrantę, pasislėpiau krūmuose ir įjungiau diktofoną. Maždaug už

penkiasdešimt metrų nuo kranto stovėjo žvejų laivelis. Kai jie atėjo, Škiperis
šiek tiek pamąstęs paklausė:

– Kurių velnių atvežėt tą suknistą psichologę? Man tik kraują reikia išvalyt.
Vieną lašelkę sulašino ir jau normaliai.

– Ji geriausia šalyje, Škiperi, – aiškino Ajus. – Tau reikia išsivalyti protą nuo
neigiamų minčių. Tu bosas, jokių agresijos proveržių būti negali. Tavo protas
sujauktas heros. O boso protas turi būti šaltas ir ramus. Be to, tau dar stogą rauna
dėl to, kad kartu su tavim nužudėm ir užkasėm tavo skundikę žmoną. Daktarė
Brigita tau padės ir tuo klausimu. Ji niekam neprasižios, mes jai dosniai
sumokėjom, paaiškinom. Gali kalbėti viską. Ji sava.

– Jasna. Kaip mūsų verslo reikalai, Kūji? – paklausė Škiperis.

– Viskas gerai. Pašalinę Lenkovskį perėmėm visą amfetamino eksportą,

marihuana ir heroinas taip, kaip anksčiau. Koksas stringa, bet jau sprendžiam tą
klausimą. Mūsų lošimo namų pelnas šį mėnesį išaugo keturiais procentais. Tik
merginų eksportas stringa, bet Ajus jau kuria naują strategiją. O apie legalius
verslus jau kalbėjomės.

– Aišku. Redai, ar pavyko rasti tą prakeiktą, velnio neštą ir pamestą Monerį?

– Moneris dingo, Škiperi, bet kaip minėjo Kūjis – Lenkovskio nebėra.

Pasmaugiau jį gorota ir ištirpdžiau rūgšties statinėj. O tas suknistas Moneris vis
dar slapstosi. Rasim, Škiperi. Juk ne adata šiene.

– Tada gerai. Noriu, kad man išėjus iš Monerio kaukolės būtų padaryta suknista
peleninė. Aišku, Redai? Noriu to.

– Taip, Škiperi. Beje, aš sugalvojau ir iškasiau tavo bobą. Lavoną ištirpdžiau

rūgštyje. Karoče, padariau iš jos troškinį.

– Gi kalkės būtų suėdę ją visą. Kitą kartą atsiklausk prieš šūdą maldamas. Mano
laikinas pavaduotojas bus mano tėvas. Viskas. Dabar noriu šiek tiek pabūti su
sūnumi. Todėl einam valgyti ledų.

Tikrų tikriausia mafija. Kaip supratau, Ajus Škiperio organizacijoj ėjo patarėjo
pareigas. Jis privalėjo atsakyti į bet kokį Škiperio klausimą. Kūjis buvo
atsakingas už verslus. Redas – smogikų vadas. Aleksandras Veras vyresnysis –
Škiperio tėvas – buvo antrasis bosas. Keturi vyrai, laukę prie automobilių, –
žmonės, atsakingi už jų saugumą. O saugoti tikrai dar buvo nuo ko – nuo
paslaptingojo Monerio. Ir kodėl, po galais, nesu nieko girdėjęs nei apie
škiperinių brigadą, nei apie Monerį? Ar tai kažkoks paslaptingas klanas?
Šešėlinė vyriausybė? Toks garso įrašas vertas milijono. Reikia tik saugoti
diktofoną ir mes su Edga turėsim daug šlamančių.

O tada man toptelėjo – ledai! Po galais, ką aš pasakysiu Škiperiui taip ilgai

užtrukęs? Jis mane užmuš, o tas Redas ištirpdys rūgštyje – padarys iš manęs
troškinį. Pasileidau bėgti per mišką į parduotuvę. Atbėgau gana greitai.

– 22 porcijas karvutės ledų.

– Dink iš čia, debile.

– Aš rimtai, – ištraukiau iš kišenės šimtinę.

– Gerai, – pasakė labai, labai mandagiu tonu, atskaičiavo porcijas, sudėjo į

krepšelį. – Dar ko nors?

– Iš šitos šimtinės nieko.

Pasikasė šikną. Atskaičiavo grąžą, padavė. Įsidėjau kišenėn. Išsitraukiau savo

penkų.

– Ir dvi porcijas avietinių.

– Blet. Nu gerai.

Savo skatikus subėriau į kitą kišenę. Ir vėl pasileidau bėgti. Bėgti aš moku labai
greitai, ne kartą teko bėgti nuo didesnių už save. Tik bėda ta, kad po kroso man
reikia „Salbutamolio“ injekcijos į plaučius. Visada turiu jį savo kišenėje. Kitaip
tikriausiai mirčiau.

Atbėgau, bet prie automobilių nieko nebuvo. Gaudžiau orą. Bėgau pirmyn ir
išgirdau škiperinių kvatojimą. Jie visai arti. Jau nebe daug liko. Jie prie krepšinio
aikštelės. Štai – visi sėdi pavėsyje.

– Myša, kur taip ilgai? – mane pamatęs suriko Škiperis. – Jei ledai ištirpo,
paskandinsim mariose.

Visi kvatojo. Išsitraukiau iš kišenės savo „Salbutamolio“ inhaliatorių ir

susipurškiau tris injekcijas į plaučius. Škiperis, Redas ir Kūjis nebesijuokė,
susižvalgė.
– Myša, tau astma? – paklausė Kūjis.

– Aha... Aš nekaltas, Škiperi. Apsipirkinėjo Depresijų skyrius, trečias skyrius...

– Nesiteisink, Myša, viskas gerai, – guodžiančiu balsu pasakė Redas. Nemaniau,

kad samdomas žudikas gali kalbėti guodžiančiu balsu. – Viskas gerai, Myša,
nusiramink. Škiperis tik pajuokavo, mes jį patį tuoj paskandinsim mariose.

– Duok ledus, – draugiškai nusišypsojo Škiperis, padalino visiems. – Supranti,

kai buvom paaugliai, aš, Kūjis ir Redas augom vienam rajone, mokėmės vienoj
klasėj nuo pat pradinės. Dar buvo ketvirtas chebrantas – bachūras pravarde
Peniūkšlis. Nepaprastai draugiškas ir paslaugus, kaip tu. Jis taip pat sirgo astma,
kaip ir tu. Tik skirtumas tas, kad Peniūkšlis buvo dvigubai už tave stambesnis,
net būdamas paauglys. Distrofike tu, bliad. Cha, cha, cha... Bet tu vis tiek jį
mums primeni. Deja, jis mirė nuo astmos priepuolio. Todėl, Myša, būk gerutis ir
nelakstyk daugiau kaip išprotėjęs, kad neatsidurtum anam pasauly anksčiau
laiko. Ar sau nusipirkai ledų?

– Taip, Škiperi. Avietinių. Štai tavo grąža. Sau ledus pirkau už savo pinigus.

– Nu tu tai pyzdiec, – suriko Škiperis. – Už savo pinigus? Štai tavo grąža? Tuoj
pisiu tau į galvą. Užsidirbai. Turėk nachui tą grąžą.

– Tėti, neskanu, – suriko mažasis Saša. – Fui, – išmetė ledus ant žemės. – Noriu
avietinių. Tėti, noriu avietinių.

– Viskas gerai, – ištraukiau iš savo krepšelio ledus, – imk. O aš nusivalysiu ir

suvalgysiu šituos, kur guli ant žemės.

Visi nutilo, susižvalgė ir puolė mane daužyt kaip obuolį, spardyt apstoję ratuku.
Nesupratau, kas vyksta. Galvojau, kad į mane trenkė žaibas. Bet po akimirkos
supratau, kad škiperiniai mane muša. Pamaniau, kad užmuš. Už ką? Smūgiai
pylėsi į pilvą, į galvą, į pilvą, į kepenis. Daužė kaip Liuisas Taisoną. Kai baigė,
Škiperis pakėlė mane nuo žemės, pasodino ant suolo prie visų ir ramiai
paaiškino:

– Myša, daugiau niekada taip nekalbėk. Tik gaidžiai – pačios žemiausios kastos
atstovai – ima tai, kas nukrenta ant žemės. O maisto produktus nuo žemės valgo
tik tie gaidžiai, kuriuos tik gaidžiai pisa. Ar tau aišku?
– Šito aš nežinojau, Škiperi. Suprask, aš neturiu tiek pinigų ,kiek tu ar tavo
draugai. Juk ne iš konteinerio renku. Juk vaikas valgė, reikia tik žemes nuvalyt ir
galima valgyt.

Škiperis pasiuto. Griebė mane už gerklės, tėškė į žemę, apvertė ir padarė tai, ką
žmonės vadina bostono krabu. Lauždamas mano stuburą rėkė:

– Kai nesupranti, ką aš sakau – tau skauda. Kai nesupranti, ką aš sakau – tau

skauda...

– Škiperi, baik, jofana, – įsikišo Kūjis, – jis juk neturtingas.

– Škiperi... bliad, – maldavo Redas, – juk jis serga astma.

– Nachui. Šį vienintelį kartą aš tau dovanoju. Tik šį vienintelį kartą. Bet jei dar
kada nors atsikalbinėsi – užmušiu. Supratai?

Gulėjau ant žemės negalėdamas pajudėti, tokio skausmo nebuvau gyvenime

patyręs. Man jau buvo vis vien, gyvensiu aš ar mirsiu. Supratau, kad Alizée
gerbėjų tikrai netrūksta ir apie mano mirtį ji net nesužinos. Pasiutau ant Škiperio,
kaip niekada ant nieko nebuvau pasiutęs. Jei tą akimirką mano rankose būtų
buvęs pistoletas – negalvodamas nė akimirkos būčiau ištaškęs jam smegenis.

– Ar supratai, Myša, mane?

– Atstok nuo vaikino, – čia jau įsikišo patarėjas Ajus, – juk jis nieko nepadarė.

– Nesikišk, Ajau. Supratai mane, bliad, ar ne?

Tą akimirką kažkas manyje amžiams nutrūko. Manau, dingo baimės jausmas. Ar

kažkas panašaus. Man nerūpėjo, kas bus toliau, nerūpėjo, net jei dabar mirčiau.

– Žinai ką, Škiperi, eik tu nachui, – pasakiau jam ramiai žiūrėdamas į akis. –
Gali pist man protą, kiek tik nori, gali mane daužyt. Mane visą gyvenimą daužė
kaip bokso kriaušę. Taip pat tu gali mane užmušt ir tai man nė kiek nerūpi, nes
aš nieko neturiu, dėl manęs niekas ašarų nelies. O ir šiaip gyventi aš visai
nenoriu. Todėl būk prakeiktas.

Sukaupęs visas jėgas, šiaip ne taip atsistojau. Pakėliau nuo žemės savo krepšį,
ištraukiau paskutinę porciją avietinių ledų, padaviau juos mažajam Sašai,
ištraukiau iš kišenės tuos suknistus pinigus, numečiau ant žemės ir nušlubavau
skyriaus link, vis laukdamas kulkos į galvą. Bet nesulaukiau.

Kai jau lipau laiptais į skyrių, patikrinau telefoną – įskilo, bet veikia. Dabar man
rūpi ne pinigai. Noriu tik vieno – atkeršyti. Aišku, aš išpešiu kuo daugiau pinigų,
o tada juos sunaikinsiu, sutraiškysiu, likviduosiu. Jie velniai, jie žudikai,
prekeiviai narkotikais, jie pardavinėja merginas į viešnamius.

Paspaudžiau skyriaus skambutį. Atidarė skyriaus vedėja.

– O viešpatie, kas tau atsitiko, Avera? Galva praskelta, rankos nubrozdintos.

– Norėjau prasimankštinti, bėgau krosą ir susipynė kojos. Pargriuvau, – melavau

jai.

– Einam į skyrių, seselė sutvarkys tavo žaizdeles.

Kalbėjo nutaisius rūpestingą balsą, bet buvo aišku, kad jai nusišikt. Nuvedė į
procedūrinį kabinetą. Žaizdas nuplovė, patepė tepalu, aptvarstė. Dar paklausė:

– Ar Škiperis taip tave sumušė?

– Ne.

– Jei sumušė, gali man pasakyt.

– Aš bėgau ir kritau.

– Na gerai, nesakyk. Beje, rytoj namo važiuoji. Bus jau trys savaitės.

– Supratau.

Prisiminiau dar vieną posakį: jei nori išsaugoti paslaptį – tylėk.

Išėjau iš procedūrinio. Rytoj vykstu namo, susitiksiu su Edga. Kursim planą.

Škiperiui batai. Škiperiui batai. Škiperiui batai... Atsiguliau į lovą, užsiklojau ir
kartojau mintyse: „Škiperiui batai, Škiperiui batai, Škiperiui batai...“

Užsidėjau ausines ir įjungiau savo grotuvą. Paleidau albumą „Gourmandises“. O,

kaip norėčiau apkabinti mano svajonių Lolitą... Nuskęsiu nevilty, jei jos
nepamatysiu, tik ji viena man svarbi... Atsipalaidavau ir klausiausi muzikos. Taip
nurimo protas, kad pamažu pradėjau snausti. Tik staiga:

– O tu turi kiaušus, – žėrė komplimentą purtydamas mane Škiperis, – jau

daugiau kaip dešimt metų niekas su manim taip nekalbėjo. Bet aš nepykstu,
Myša. Čia tau kompensacija už tą visą zavarūchą, – jis ištiesė man storą voką,
paėmiau jį ir įsidėjau į stalčių.

– Nieko tokio, Škiperi, – pasakiau mandagiu tonu, nors mintyse pjoviau jo

suknistą galvą benzopjūklu.

– Nu tai pavalgom.

Jis išdėliojo gardžiausius valgius ant palatos stalo. Prisėdo prie stalo kartu su
mergina, kurią mačiau lauke. Tik dabar ją pastebėjau. Nejaugi čia ta psichologė,
apie kurią jie kalbėjo prie marių?

– Sėsk, pavalgysim. Pašnekėsim. Gi dabar mes draugai.

Kokie draugai? Gaidy tu, pydaras, lopas. Tau batai. O tie pinigai, kuriuos man
davei, bus investuoti į tavo sunaikinimą. Galvoje karaliavo agresija.

– O dabar valgyk. O mes su Brigita pasikalbėsim.

– Prie jo? – nustebo Brigita.

– Taip. Jis jau įrodė, kad yra savas. Kalbėkimės.

Pažiūrėjau į Škiperio duotą vizitinę kortelę – Ajaus vardas, pavardė, telefonas,

elektroninis paštas – viskas ko man reikia. Ranka lėtai nuslydo į kišenę, įsidėjau
kortelę. O tuo pačiu paspaudžiau „Rec“ mygtuką.

– Jokiu būdu nesikalbėsim prie liudininkų, – supyko Brigita, – vieną patikimą

žmogų jau turėjai. Nepamiršai, kodėl pradėjai vartoti heroiną? A? Kodėl dabar
gydaisi?

– Tavo tiesa, Brige. Neįsižeisk, Myša, – pasisuko į mane. Aš tik gūžtelėjau

pečiais. – Tai ką tu siūlai, Brige?

– Skyriaus vedėja užleis mums psichologo kabinetą. Galim eiti dabar. Viskas jau
sutarta.
– Nu, tada einam.

Išėjo. Kaip jau minėjau, psichologo kabinetas – už sienos. Išėmiau plastilino

kamštį ir įjungiau diktofoną. Garsas geras, įrašas turėtų gautis puikus. Pasigirdo
durų trinktelėjimas ir Brigitos balsas.

– Na, Aleksandrai, gulkis ant kušetės ir pasakok.

– Patogu. Bliad, patogu. Ką pasakot?

– Savo gyvenimo istoriją. Pradėk nuo vaikystės. Ir nesibaimink, čia nėra

mikrofonų. Žinau, nes ne pirmi metai dirbu daktare. Rokiškio psichiatrinėj jų
pilna, bet tokiose ligoninėse blakę surasi nebent sapne po valtimi.

– Jasna. Bet chui aš ten prisimenu tą vaikystę. Motina dingo, vos baigėsi
žindymo laikotarpis, o tėvas sėdo, kai man buvo penkeri. Mane augino baba. Ir
nichuja nepamenu aš tos vaikystės.

– Na, tai pradėk nuo to, ką prisimeni. Pradėk, tarkim, nuo paauglystės.
Papasakok, kaip tapai kriminalinio pasaulio atstovu. Pasakok kuo smulkiau.

– Pirmas prisiminimas... Mano geriausias draugas Peniūkšlis, buvo miręs jau

dvejus metus. Jis mirė nuo astmos priepuolio po drakės. Ir nežinau... mokykla...

– Pasakok drąsiau, Aleksandrai. Šis pokalbis neišeis už kabineto sienų.

– Na gerai... Mano kriminalinė istorija prasidėjo, kai ėjo paskutinės pavasario

dienos. Šiltos dienos. Greitai turėjo būti mokslo metų pabaiga. Tada buvau
vienuoliktokas. Per pertrauką su klasiokais išėjom parūkyt. Atkulniavo Kūjis. Jis
mokėsi profkėj, į pamokas eidavo kada norėdavo, o šiaip valkiojosi po miestą...
II dalis. Kai auksas prabyla
Mano kriminalinė istorija prasidėjo, kai ėjo paskutinės pavasario dienos. Šiltos
dienos. Greitai turėjo būti mokslo metų pabaiga. Tada buvau vienuoliktokas. Per
pertrauką su klasiokais išėjom parūkyt. Atkulniavo Kūjis. Jis mokėsi profkėj, į
pamokas eidavo kada norėdavo, o šiaip valkiojosi po miestą. Kūjis – iš mano
gatvės. Nepaprastai pasinešęs ant lengvo elgesio merginų, jų ir kitiems
suieškodavo. Atiminėdavo iš lopų telefonus, tad visada turėjo pinigų. Dar
užsiimdavo ratų maustymu naktimis. Todėl pinigai buvo jo geri draugai.

– Sania, – sako jis man, – varom pas vienas mergas. Davai, nestumk.

– Man dar keturios pamokos.

– Aš gausiu atleidimo nuo pamokų raštelį, – dėsto jis, – mano draugelis Tomukas
atspausdins dar šiandien.

– Nežinau... O kokios ten mergos?

– Geros. Užtenka nugirdyt ir pareik ant švenčių.

– O plotas?

– Yra pas Vasią, trise varytume.

Mintis gera, bet jei dar praleisiu bent dvi pamokas, man geruoju nesibaigs.
Aukšlė prisipisinėja, taip ir žiūri, kaip sukirst ir išmest iš mokyklos. Kitaip
sakant, nemyli manęs. Jei nebūčiau pirmūnas, būčiau išskridęs dar pernai. Dėl to
gaidžio Vyckos, kuriam dešimtoj klasėj sulaužiau nosį. Jau vienuolikta klasė, po
metų egzai.

Bet mintis gera.

– Varom, – apsisprendžiau. – Tik atleidimo nuo pamokų raštelio noriu dar

šiandien.

– Bus, nesiparink. Kiek turi babkių?

– Gal tricoką.
– Užteks viskam.

Atsisveikinau su klasiokais ir patraukėm centro link, pakelės parduotuvėj

užsukom nusipirkt gėrimų. Ten niekada neprašo dokumento. Nusipirkom
degtinės, sidro ir alaus. Nukulniavom pas Vasią.

Vasia savas, truputį lopas, bet nieko tokio, nes jo tėvų dažnai nebūna ir jis turi
laisvą plotą. Prekiauja kvaišalais ir kontrabandinėm cigaretėm.

– Kriminalinė policija, – sušukau prie Vasios durų.

Niekas neatidarė.

– Čia mes, Vasilia.

Durys atsidarė, Vasia piktai pažiūrėjo. Pakvietė vidun. Pana jau buvo gerai
apsinešus, gulėjo kaip lenta.

– Ko tu jai davei? – pralinksmėjo Kūjis.

– Heros parūkėm, ilgai laukėm, – apsvaigusiu juoku atsiliepė Vasia.

Padėjau savo mokyklinę kuprinę su svaigalais arčiau durų, kad jis nematytų, o
paskui viską galėtume pasiimti sau.

Aš iš karto pasakiau, kad pasuoju. O Kūjis pastatė tai apsinešusiai lentai vieną
pagalį. Man buvo šlykštu žiūrėti, todėl išėjau į balkoną parūkyt. Kai grįžau, jis
jau buvo baigęs tą nesąmonę. Pasiėmiau kuprinę ir išėjom.

– Raštelis, Kūji, – priminiau. – Jei jo nebus – man batai. Tegul parašo dėl dviejų
pamokų praleidimo, kad buvau pas dantistą.

– Gerai, aš varau iki Tomuko. Kur tu šausi?

– Einam kartu raštelio, o paskui spėsiu dar į dvi paskutines pamokas, istės
kontras, gerai moku šitą temą.

– Negalvoji pereit į profkes? – Kūjis klausia. – Juk daug lengviau profkėse, į

pamokas eini–neini, visiem pochui. Parašysiu Tomukui žinią.

– Bus matyt. Parašyk, kad laukiam centre.

– Okei.

Užsirūkiau cigaretę. Kūjis nerūko – gerai daro. Po kelių minučių atėjo Tomukas.
Jis kūdas kaip dviratis, bet, kiek pasakojo Kūjis, apie kompus nusimano viską.
Galėtų sukurt suknistus vindausus.

– Nu va, iškepiau, tau reikėjo persišviest stuburą, kitokių dabar neturiu.

– Tiks. Praeis tikrai tai suknistai aukšlei, dėkoju.

– Ką dėkoju? Ką dėkoju? Mokėk dvidešimtinę! – įsidrąsino Tomas.

– Kūji, paskolink dvidešimt.

Kūjis visada turėdavo pinigų. Atsiskaitėm ir su Kūju pasukom gatvele link

mokyklos.

– Šausi jau namo? – paklausiau Kūjo.

– Ne, palauksiu Redo, eisim palošt prie automatų.

Redas taip pat iš mūsų gatvės. Auksaplaukis, bet jo plaukų spalva trukdė tik iki
tol, kol jis balionrakčiu nesuknežino dvejais metais vyresnio žaliūko akies.
Labiau mėgdavo muštis nei malt liežuviu. Apskritai Redas buvo mano kaip ir
geriausias draugas, po to, kai Peniūkšlis užvertė kanopas. Su juo lankėm Šaulių
sąjungą pernai. Po to galvojom, kad eisim į savanorius, bet nepriėmė.

Truktelėjau gurkšnį alaus, surūkiau cigaretę ir pajudėjau į mokyklą.

Man patiko mokykla, čia sužinodavau daug įdomių dalykų, smagiai leisdavau
laiką su draugais per pertraukas. Bet man nepatiko mokytojai. Pats geriausias
mokytojas yra skruzdėlė, nes ji neištaria nė žodžio. Kartais per pertrauką
parūkydavom žolytės. Eidamas pro mokyklos duris dar prisiminiau, kad mano
kuprinė pilna alkoholio. Kad tik nesugalvotų jos iškratyt koks dirikas.

Nuėjau į jau įpusėjusią lietuvių kalbos pamoką, nepasibeldęs atidariau duris.

– Laba diena, atsiprašau, kad vėluoju, galiu dalyvaut pamokoje? – išpyškinau

formalumus. – Buvau persišviest stuburo, skauda devintą slankstelį.
– Sėsk... Nors palauk, – kažką sumastė ta bjaurybė, – ar parašei trumpą rašinį,
kuris buvo užduotas?

– Taip.

– Tuomet skaityk.

Man patiko rašyti, todėl visada parašydavau rašinį, jei būdavo užduota. Man
patiko kurti. Kaip sakė Gogolis, vargu ar yra didesnis pasitenkinimas už
pasitenkinimą kuriant. Taigi, pradėjau skaityt:

>

Geručiai

Snaigės lėtai krito iš dangaus, besileisdamos ant atokaus vienkiemio langų.

Kaip ir kiekvieną vakarą, ponia Gerutė ir ponas Gerutis žiūrėjo žinias.
Atrodo, nieko naujo Lietuvoje nevyko. Politikai toliau vogė, keli žmonės
tragiškai žuvo, zoologijos sode beždžionė atsivedė jauniklį.

– Ar ne tą patį vakar rodė, Irena? – paklausė Zenonas Gerutis žmonos.

– Oi ne, Zenonai, vakar apsivogė Seimo pirmininkas, o šiandien ministras.

Staiga kažkas pabeldė į duris.

– Kas tai galėtų būti, Irena? Eik pažiūrėt, – paliepė žmonai Gerutis.

Pro duris įsiveržė trys kaukėti žaliūkai.

– Pinigus ir brangenybes! – rėkte išrėkė vienas stambus žaliūkas užkimusia

gerkle ir nutaikė pistoletą į moterį.

– Mes nieko neturim, – ramiai atsakė Irena, – vos suduriam galą su galu iš
savo menkų pensijų.

– Girdėjau ką kitą.

– Jus tikrai apgavo, ponaiti, mes tikrai neturim jokių brangenybių, – antrino
žmonai ponas Zenonas.
 – Surišk juos, pajungsim lygintuvą – kitaip kalbės, – pasakė tas pats
stambus žaliūkas savo sėbrui.

Antrasis plėšikas klusniai ėmė vykdyti komandą. Pasodino abu senolius į

krėslus ir ramiai, lyg žvejodamas, surišo abiems rankas ir kojas, per pilvą
pririšo prie krėslų.

Trečiasis žaliūkas, pats mažiausias, bet gudrių akių, ėmė naršyti visą namą
nežinia ko ieškodamas. Senoliai, pririšti prie krėslų, toliau žiūrėjo televiziją.

– Patikrink palėpę, – paliepė pirmasis baigusiam rišti senukus.

– Klausau, Donce.

– Neminėk mano vardo, asile tu.

– Sori.

Doncė išsitraukė iš krepšio lygintuvą su prailgintoju, įjungė į lizdą. Kiti du

toliau naršė namą. Lygintuvas įkaito.

– Dabar aš čirškinsiu tavo bobą, – nusišypsojo Doncė. Zenonui nuriedėjo

ašara.

– Gerai, jūs velniai, – ištarė Zenonas, – viskas slėptuvėje po grindimis, ten,

kur stovi televizorius.

– Šaunuolis. Padarei sau paslaugą. Bachūrai, ateikit. Radau.

– Na ir temos tavo rašinių... Visai neaišku, ko ieškojo banditai, – prabilo toji

lituanistė.

– Koks skirtumas, ko ieškojo? Svarbu, kad surado. O dėl temos – prisiminkime

nemirtingus Šumano žodžius: tebūna visados į griežtas taisykles įpinta sidabrinė
fantazijos gija.

– Tačiau skaitytojui lieka neaišku, genijau, – nusišypsojo ji.

– Viskas čia aišku, – sakau, – aš paminėjau, kad pinigų ir brangenybių.

– Tikrai, Verai. Rašau tau aukštą balą – šešetą.

Daugiau ir nesitikėjau iš jos, ji sėdi man ant sprando nuo tada, kai pasakiau, jog
Vincas Mykolaitis–Putinas... Ai, nesvarbu. Atsisėdau į savo vietą gale, šalia
Slinkio. Slinkis man nepatiko – pasikėlęs turčius, lai dega pragare tie turčiai. Jų
drabužiai geresni, jie perka valgykloj skaniausius valgius, jų mergos gražiausios.
Aš pasiimsiu savo dalį iš pasaulio, pasiimsiu savo dalį iš tų prakeiktų turčių. Lai
dega pragare jie...

SKAMBUTIS!!!

Pagaliau, nes tos lituanistės dvokas jaučiasi net paskutiniame suole. Ji smirda
silke. Eidamas pasisveikinau su keliais bachūrais, kurių dar šiandien nebuvau
matęs, pakalbėjom trumpai apie šį bei tą ir prieš akis išdygo aukšlė.

– Kur buvai? – paklausė su panieka.

Ji manęs nemėgo, aš jos taip pat. Prakeikta akiniuota išgama.

– Juk sakiau vakar, pas daktarą. Man švietė stuburą. Štai atleidimo raštelis.

– Pamiršau, Verai. Gerai, eik. O kas čia? Ai, nieko. Eik.

Ir tada atsitiko tai, kas neišvengiamai turėjo atsitikti. Kurmovas iš 9 C atsitrenkė

į mane ir mano kuprinė krito ant žemės. Kuprinėje buvę buteliai sudužo. Po visą
koridorių pasklido alkoholio kvapas.

– O kas čia? Tai paskutinis lašas. Lėksi lauk kaip didelis. Po pamokos pas
direktorių! Alkoholis mokykloje!!! Kas čia dabar? Kas?

Žinojau, kas manęs laukia.

– Eik tu na...!!!

– Viskas, Verai, lėksi lauk iš mokyklos šimtu procentų!

– Dėjau...

Išėjau parūkyt. Anksčiau mane pravardžiuodavo „žvilgsnio kileriu“. Niekas

nieko neklausinėjo. Prakeiktas Kurmovas irgi čia buvo, ne iš karto jį pastebėjau.
– Kurmovai! – sušukau. – Tu, šūdo gabale!

– Aš netyčia...

Žmonių poelgiai nėra nei pastovūs, nei nekintami. Ištikimasis tampa išdaviku. O
tuos pokyčius lemia aplinkybės. O aplinkybės susiklosto taip, kad vienas lieka
kaltas. Bet už kaltes atsakyti privalo. Neketinau jo smarkiai mušti, galvą daužiau
delnais, kad neliktų žymių.

Iš kažkur atsirado Kūjis ir Redas, puolėm jį visi spardyti. Kojų balius. Tada man
toptelėjo – bauda! Būk teisingas ir būsi laimingas.

– Dabar man sumokėsi už savo poelgį, Kurmovai.

– Kiek? – iškosėjo.

– O kiek turi?

– Tik trisdešimt...

– Duok, kitus vėliau atiduosi.

Padavė ir dingo už mokyklos tvoros. Atidaviau Kūjui skolą.

– Profilaktiškai ar už bausmę? – linksmai paklausė Redas.

– Nusikalto bjaurybė, išlaistė visus gėrimus, neturėsim ką vakare veikt.

– Mes varysim į tūsą. Gal ir tu nori? – paklausė Kūjis.

– Ne, aš ryt anksti keliuosi, varysiu pas tėvą į zoną.

Redas man patiko labiau negu Kūjis, Redas buvo ramesnis ir niekada neknisdavo
proto. Kartą su Redu nuknisom kalnų dviratį ir pardavėm turginiams, niekas apie
tai nesužinojo, netgi Kūjis. Redas lanko Muay Thai, vienas kiečiausių mūsų
kartos bachūrų mieste. O Kūjis... jam tik pinigai ir seksas galvoj. Toks tas
blondinas Kūjis.

SKAMBUTIS!!!

Nuėjau į pamoką. Tikriausiai tai paskutinė pamoka vidurinėj. Kontrolinis darbas.

Užduotis – testas. Kaip visada, su viena klasioke Aiste sugalvojom sistemą. Mes
du – geriausi istorijos mokiniai klasėje. Su ja sutariau geriausiai iš panų. Man ji
patiko nuo pat pradinės, tik nedrįsdavau jai sakyti, ką jaučiu, mat ji buvo iš geros
šeimos, jos tėvas verslininkas, o maniškis zekas. Ji buvo šiek tiek už mane
žemesnė, juodų plaukų, rudakė, gražios figūros, tikra sekso mašina. Ji varė mane
iš proto. Kartais su Aiste eidavom kartu namo, pašnekėdavom apie viską. Su ja
buvo įdomu kalbėtis.

O sistema tokia: jei A – pasikasai nosį, jei B – patempi ausį, jei C – atsidūsti, jei
D – pakratai galvą. Taigi, jei vienas iš mūsų nežinodavo atsakymo, tuomet mes,
padėdami vienas kitam, abu atsakydavom teisingai. O visa klasė dairėsi į mus,
bet nieko nesuprato, nes mes vis sumaišydavom kodus vietomis, kad kiti
neatsakytų teisingai. Koks dar altruizmas? Eina jie velniop visi.

– Ar galim pradėti testą? – paklausė mokytoja, kuri šiaip buvo visai nieko.

– Galim.

– Kurios iš šių šalių nevaldė Jogailaičių dinastija? – uždavė klausimą mokytoja.

– A – Austrijos, B – Lenkijos, C – Lietuvos, D – Vengrijos.

Abu pasikasėm nosis.

– Kurie fakultetai anksčiausiai susiformavo viduramžių universitetuose?

Savaime aišku, atsidusom, nes tai filosofijos ir teologijos fakultetai.

– Pasirinkite šių religijų atsiradimo chronologinę tvarką. Budizmas, islamas,

judaizmas, krikščionybė.

Suprantama tvarka buvo tokia: judaizmas, budizmas, krikščionybė, islamas.

Vadinasi, B. Aš patempiu ausį. Aistė pakraipė galvą, pažiūrėjo į mane, o aš vėl
patempiau ausį. Ji pamerkė man akį. Į kitus septynis klausimus: abu atsidusom,
pasikasėm nosis, pasikasėm nosis, patempėm ausis, pakratėm galvas, o kiti – B ir
D.

Kol mokytoja taisė darbus, mums uždavė skaityt ir pildyti pratybas.

– Tu tikras, kad trečio B? – pašnibždėjo Aistė.

– Toks pat tikras, kaip ir dėl to, kad šiandien skrendu lauk iš mokyklos.

– Eik tu sau... Ką vėl pridirbai?

– Pasiunčiau aukšlę na...

Ji sukikeno.

Mokytoja patikrino darbus:

– Aleksandras Veras dešimt, Aistė Balsytė dešimt, Vitas Bačkus aštuoni....

Toliau nebeklausiau, nes tai jau nieko nelėmė. Išėjau iš klasės. Nuėjau pas
direktorių Romą Mickėną. Jis man visada patiko. Jis nežiūri, iš kokios tu šeimos,
jam nerūpi, kad mano tėvas gavo iki gyvos galvos už dvi žmogžudystes.
Direktorius Romukas, kaip mes jį vadinam – teisingas žmogus.

Užėjau į direktoriaus kabinetą. Jis šaltai mane nužvelgė.

– Sėskis, Verai.

Prisėdau ant kėdės priešais jį. Suknistai kieta kėdė.

– Daug iš tavęs tikėjausi, Saša, pagal pažymius tu vienas geriausių mokyklos

vienuoliktokų, – pradėjo pamokslą, – bet su savo charakteriu greičiau atsidursi
kalėjime, nei universitete. Tu mušiesi, tu nelankai pamokų, konfliktuoji su
mokytojais. Man gaila tai sakyti, bet šalinu tave iš mokyklos. Pažinojau tavo
tėvą. Eini jo pėdom, jis irgi buvo geras mokinys, bet jį įtraukė gatvė.

– Nieko kito ir nesitikėjau, – ta kėdė tikrai velniškai kieta, norėjosi kuo greičiau
iš čia dingti.

– Tau pasisekė, kad negausi griežto papeikimo. Tavo pažymiai puikūs, todėl
išduodu tau vienuoliktos klasės baigimo išrašą. Su tokiais balais galėsi pereit į
bet kurią mokyklą. Ir tavo atleidimo nuo pamokų raštelis – jis padirbtas, Saša.
Tau pasisekė, kad apie tai nepranešiau.

– Dėkoju, direktoriau.

– Ir ką toliau darysi? – jam be galo parūpo.

– Rudenį eisiu į vakarinę.

– Vakarinę mokyklą? – nusijuokė. – Tu gabus mokslams. Turi mokytis, tapti

advokatu ar bankininku. Juk tu protingas berniukas.

Protingas berniukas. Suėmė juokas. O ta kėdė mane varė iš proto. Man reikėjo
dirbti, nes norėjau džinsų ir „Adidas“ kedų.

– O jei mano pimpalas siektų kelius, ką, man būtinai porno filmuotis? –
nusijuokiau iš savo pokšto.

Jis nekreipė dėmesio į paskutinę repliką.

– Turi galvą, o ne kopūstą ant pečių, todėl daryk, kaip išmanai. Aš tavęs
nelaikau. Štai tavo vienuoliktos klasės baigimo pažymėjimas.

– Verčiau norėčiau mokėti vertinti tuos dalykus, kurių negaliu turėti, negu turėti
tuos dalykus, kurių nesugebėčiau vertinti.

– Kas tai pasakė?

– Hemingvėjus.

– Taip, tai Hemingvėjus. Nenueik tėvo pėdom.

– Ja, ja, ja.

– Sėkmės! – sušuko jis.

Pagaliau galėjau nulipti nuo tos suknistos kėdės.

Išėjau ir užtrenkiau duris. Kiekvienas žmogus turi savo likimą, o mano likimas –
be mokyklos. Ir kam, po galais, man tie mokslai? Juk knygas galiu skaityti ir
namuose. Neprapulsiu. Prasimušiu į žmones.

Štai ką gavau už tai, kad teisingai elgiausi. Per visą savo gyvenimą nieko nesu
apšikęs. Didžiuojuosi savim, kad esu tikras ir nesitaikstau su tais, kurie neva yra
už mane aukštesni. Išmetė iš mokyklos – baisaus čia daikto. Tokiomis
akimirkomis vis prisimenu tėvą. Jis buvo taip vadinamas banditas, ir štai ką jis
gavo už tai, kad gynė tuos, kurie negalėjo kreiptis į policiją. Jis nesitaikstė su už
save didesniais, o kai atėjo jo nužudyti, jis suvarė po tris kulkas kiekvienam
kileriui į galvą. Nelabai ir žinau, kodėl jį tada norėjo nuimti. Ir visai nesuprantu,
kodėl jį pasodino, juk tai buvo būtinoji gintis. Bet kas čia gali suprasti tą mėšlą.

Mano tėvas Veras – gyva legenda. Ir lagery jį gerbia, jis turi ten žodį. Dažnai jį
lankau, nes be tėvo daugiau nieko neturiu. Motina paliko mus, kai buvau dar
kūdikis, mačiau jos nuotraukų. Bet jaučiu jai tik šaltą neapykantą. Prakeikta
vaikų mėtytoja. Jai manęs nereikėjo – ir man jos nereikia, eina ji velniop.

Prisidegiau cigaretę.

Gyvenau ir augau pas močiutę. Ji gera, ji niekada manęs nesmerkia ir neauklėja.

Ji sako: kiekvienas yra savo likimo kalvis. Ji teisi. O aš apie jos žodžius manau
šitaip: kiekvienas yra savo likimo kapitonas, savo sielos valdovas. Močiutė sena,
nemanau, kad ilgai gyvens. Vis serga ir serga. Geria daugiau tablečių nei aš
surūkau cigarečių.

Ėjau ir galvojau, ką papasakot močiutei. Pasakysiu, kad baigiau mokyklą

mėnesiu anksčiau. Ji patikės, nes juk turiu atestatą. Gaila, kad kartais vis tiek ją
nuliūdinu. Juk esu dar jaunas. O jaunystė — tai tarsi apsvaigimas, kažkas
panašaus į karščiuojantį protą. Reikia mokėti tinkamai ja pasinaudoti, kad
gautum iš jos kuo daugiau naudos. Jaunas pridarai daug kvailysčių, bet juk aš
nekaltas. Taip susiklostė likimas. Gali eiti su likimu išvien, arba jis ves tave per
prievartą.

– Sania, – kažkas mane pašaukė, – Sania, palauk.

Moteriškas, paaugliškas balsas. Aistė. Šaunioji mergaitė Aistė. Kuo toliau, tuo
labiau ji man patinka.

– Ką tu čia veiki, Aiste? Pamokos jau seniai pasibaigę...

– Norėjau tave pakviesti suvalgyti ledų, šiandien tu mane išgelbėjai, jei ne tavo
atsakymas, bučiau gavus tik devynetą ir negalėčiau dalyvaut vasaros istorijos
olimpiadoj. Beje, kaip tavo reikalai? Tave tikrai pašalino?

– Pašalino. Bet gavau vienuoliktos klasės baigimo dokumentą. Su tokiais

pažymiais galėsiu pereiti į bet kokią mokyklą, griežto papeikimo negavau.
Einam į centriuką, nusipirksim ledų, pasivaikščiosim po parką.
– Gerai, – nusišypsojo ji. – Taigi, vasarą važiuoju į istorijos olimpiadą, ką tu
planuoji vasarą?

– Tikriausiai dirbsiu dailide su savo dėdėm, kaip ir praeitą vasarą.

– Neblogai. Žinai, tu man labai patinki, Sania...

– Tu irgi man patinki, bet suprask, tu iš geros šeimos, o aš, kaip čia pasakius...
ėėė... iš šiek tiek prastesnės, – nusijuokiau.

– Man nerūpi, – nusišypsojo ji. – Tu protingas, o tai reiškia, kad būsi didis
žmogus. Toks didis, kaip Aleksandras Makedonietis.

Abu nusijuokėm. Ji įsikibo man į parankę ir mes ėjom susikibę už rankų centro
link. Nusipirkom ledų, beje, ji primygtinai reikalavo sumokėti už ledus pati.
Nusukom į parką.

– Tai kur mokysiesi rudenį? – paklausė. – Gal gimnazijoje?

Tai man sukėlė juoką, nusikvatojau. Aš tarp gaujos moksliukų. Cha, cha, cha...
Kvatojau mintyse.

– Ne, eisiu į vakarinę, ten lengviau mokytis.

– Aišku, – nuliūdo ji. – Bet tu protingesnis už visus mūsų klasiokus.

– Vakarinėj irgi galima gerai mokytis. Ir dieną gali veikti ką panorėjęs,

pavyzdžiui, dirbti. Mano močiutės pensija – ne prezidento alga, Aiste.

Prisėdom ant suoliuko priešais fontaną. Tylėdami valgėm ledus. Nesmagi tyla.

– Žinai, kaip sakė Gėtė: jaunystės ydų nereikia saugoti iki senatvės, nes senatvė
turi savų.

– Nu jo, – nusijuokė ji. – Tu daug skaitai?

– Kiekvieną vakarą prieš užmigdamas, nes neturiu kompo, per kurį galėčiau
žiūrėt filmus.

– Užsuk kada nors pas mane į svečius, kartu pažiūrėtume filmą.

– Puiku, – apsidžiaugiau ir nurijau paskutinį kąsnį ledų. – Pasakyk man savo
telefoną.

Aistė minėjo, kad aš jai patinku, o ji man taip pat be galo patiko. Norėjau jos.
Buvau, galima sakyti, įsimylėjęs ją nuo pat pradinės. Kai sėdėdavom gretimuose
suoluose per pamokas.

Ji padiktavo savo numerį ir padėjo galvą ant mano peties. Ji tokia nuostabi, tokia
tyra. Nėra didelė paslaptis, kad geras mergaites traukia blogi berniukai.

– Laikas eiti namo, Aiste, – lyg atsiprašydamas pasakiau.

– Bet kada mes vėl susitiksim? Juk tu visą laiką su chebra ir su chebra. Po poros
savaičių baigsis mokslai ir man reikės išvažiuoti: istorijos stovykla, po to
atostogos su tėvais Graikijoj. Nagi, eikime pas mane, pažiūrėsim filmą. Turiu
daug filmų, galėsim žiūrėt, kokį tik tu panorėsi. Nu prašau, Sania...

Aš velniškai norėjau su ja pabūt, bet įsivaizdavau jos tėvą, kuris sakys: „Kokį
nevykėlį tu čia man parvedei? Bledstva tu!“ Tai mane beveik atgrasė. Bijojau,
kad ji nenukentėtų. Bet baimę galima nugalėti tik vienu būdu – būnant drąsiam.

– Niekada nemačiau tavęs bažnyčioje, Sania.

– Nes aš į ją nevaikštau. Supranti, aš tikiu, kad viskas yra viena. Ta prasme,

viskas yra energija, visi esam sujungti. Toji energija ir yra Dievas, ar vadink kaip
nori. Viskas yra vienas ir mes esame vienas, tu ir aš. Mes esame dievai.

Ėjom nuosavų namų kvartalais, tokių, kuriuose gyvena arba verslininkai, arba
tikriausiai banditai. Ištaigingi namai. Bet didelius darbus atlikę žmonės tegul
ragauja savo sukombinuotų vaisių. Jie aukščiau kitų visa galva ir jie to verti dėl
savo apsukrumo. Tada sau prisiekiau, kad ir aš gyvensiu tokiame rajone. Turčių
rajone. Ar tada savęs nekęsiu? Nemanau.

– Štai ir mano namučiai, – nesididžiuodama pasakė Aistė.

– Tai bent chata. Ooo... Keliese čia gyvenat, namas trijų aukštų...

– Aš, mano mama, tėvelis ir tarnai.

Tėvas man sakydavo: netikėtumai gyvenime dažnesni negu tai, ko tikimasi. Čia
juk suknisti rūmai, po galais.

– Ką veikia tavo tėvai? – klausiu. – Ar jie banditai?

– Nea, – ji nusijuokė, – jie prekiauja kailiais, turi didelę bendrovę užsienyje,

dažnai nebūna namuose. Tik tarnai.

VAJĖZAU... princesė ir elgeta, pagalvojau mintyse.

Ji aprodė man savo rūmus:

– Čia svetainė, čia valgomasis, svečių kambariai. Antram aukšte biblioteka,

mano tėvo kabinetas ir miegamieji...

Užpavydėjau, bet prisiminiau tėvo žodžius: kaip rūdys suėda geležį, taip pavydas
suėda protą.

Visai nesitikėjau, bet buvau pakviestas pietų. Įsitempęs kaip styga liokajus prieš
mane padėjo sriubos. Dar nebuvau tokios matęs, atrodė, kad tai pamazgos, o ne
sriuba. Bet, pamaniau, paragausiu. Jei turčiai ją valgo, tai ir manęs nesupykins.
Vienas šaukštas. Pasaka, po velnių. Paklausiau Aistės : „Kokia čia sriuba?“ Ji:
„Trintų daržovių“.

Pasaka, blin!

Po sriubos – ėrienos maltinukai. Desertas – ledų tortas. Gyvenime nebuvau

skaniau valgęs. Po pietų ji nusivedė mane į savo kambarį. Kambarys didumo
sulig mokyklos klase: karališka lova, kelios komodos, minkštas kampas
kambario gale, rašomasis stalas su kompiuteriu, sienos nukabinėtos paveikslais,
buvo netgi statula, dar namų kino teatras...

– Tai kokį filmą norėtum pažiūrėti? – paklausė Aistė. – Gal kokią romantinę
komediją?

– Ne. Jos man nepatinka. Norėčiau kriminalinio. Tokio, kaip „Krikštatėvis“ ar

„Geri vyrukai“.

– Turiu tokį vieną. Vaidina Al Pacino. Vadinasi „Scarface“. „Žmogus su randu“.

Aš jo dar nemačius.
– Puikiai tiks. Man labai patinka Pacino vaidyba. Didis tas aktorius, kuris
žiūrovus priverčia pamiršti detales.

– Kokias detales? – nusijuokė ji.

– Tokias, kurias matydamas pamiršti, jog tai filmas, o ne gyvenimas. Al Pacino

būtent toks aktorius.

Ji išjungė šviesą ir paleido filmą. Jausmas toks, lyg sėdėčiau kino salėje. Ar net
geriau. Nuo pat pradžių filmas mane užkabino. Jaučiausi tarsi užhipnotizuotas.

Taigi, Antonio Montana ir jo kentukas Menis atkeliauja iš Kubos. Juos ir dar 25

000 žmonių Fidelis Kastro ištremia į Štatus. Štatai juos apgyvendina „laisvės
miestelyje“ – tai tokia šiknos skylė, kur juos laiko aptvare po tiltu. Vieną dieną
Menio draugelis gauna užduotį nudėti komunistą, kuris žiauriai nukankino vieno
stambaus Majamio boso brolį. Tonis Montana ir Menis „laisvės miestelyje“
nudeda tą komuniagą. Gauna žalią kortą ir gyvena Majamyje. Gauna indų
plovėjų darbus. Bet Toniui tas nepatinka, jis sako Meniui: „Pažiūrėk į mano
sušiktas rankas, jomis turėčiau iš gatvės rinkti auksą, po velnių“. Taigi, tas pats
Menio draugas pasiūlo jiems darbelį – iškrauti sunkvežimį marihuanos už penkis
šimtus dolerių kiekvienam. Tonis Montana pasiunta, išverčia akis ir surinka:
„Kas aš tau, po velnių? Prostitutė?“ O Menio pažįstamas: „Na gerai, kietuoli,
duosiu tau darbelį už penkis tūkstančius. Reikia perimti kokaino siuntą iš
kolumbiečių. Domina?“

Montana ir Menis sutinka. Pasisamdo dar du draugus kubiečius. Tuos du draugus

kolumbiečiai supjausto benzopjūklu, vos nesupjausto ir Tonio. Tačiau Menis
nupila kolumbiečius. Tonis pribaigia vieną bėgantį kolumbietį tiesiog gatvėje,
paima ir kokainą, ir pinigus. Nuveža juos bosui (čia tas pats bosas iš Majamio,
kuris užsakė nužudyt tą komunistą).

Kurį laiką jie dirba tam Majamio bosui. Bet Tonis Montana jo negerbia, sako:
„Meni, mano drauge, jis silpnas. Pažiūrėk į jo rankas ir veidą. Jis silpnas“. Tonis
Montana perima jo narkotikų verslą ir klesti. Jis nužudo bosą.

Tonis niekam nenusileidžia ir netrukus jau valdo gerą gabalą Amerikos kokaino
verslo. Bet kartą narkotikų baronas iš Panamos ar iš kur paprašo Tonio paslaugos
– nužudyti žurnalistą, kuris renka medžiagą apie jį. Tonis sako: „Be problemų“.
Jie įtaiso bombą po aukos automobiliu, tik į automobilį be to žurnalisto įsėda ir
žmona su vaiku. Jei žurnalistas mirtų, nebeliktų informacijos apie tą
narkobaroną, bet Tonis Montana myli vaikus ir to nepadaro. Tada prasideda
karas su narkobaronu.

Šis filmas mane įkvėpė. Pirmiausia – užsikalti pinigų, niekam nenusileisti.

Niekas manęs nesustabdys, niekas manęs nenugalės.

– Kaip tau patiko filmas? – abejingai paklausė Aistė. – Man tai nelabai tokie.

Kurį laiką sėdėjau apšalęs, rodėsi, kad tai aš – tas Montana. Bosas tarp bosų,
bosas visų...

– Ką? Aaa... Tai mano gyvenimas, turiu gyventi būtent šitaip.

– Ką tu nusišneki?

– Aš paimsiu pasaulį, o jei ir ne visą, tai bent gerą jo gabalą.

– Ką tu kalbi, beproti? – išsigando ji. – Pagalvok, kas laukia gangsterių,

kalėjimas arba mirtis. Tonį juk nužudė.

– Mirsim visi. Kiekviena sekundė artina mus prie mirties. Tik–tak... ir tau batai.
Ar mirsi nuo senatvės, ar nuo kulkos, ar kalėjime, koks, po galais, skirtumas?
Neturtas – ne yda, bet tikrai galėtų ja būti. Ir, kaip sako mano tėvas, daryk
pinigus, jei neišeina legaliai – tai tiesiog daryk pinigus. Esmė – pinigai. Ir tu to
niekada nesuprasi, šiltnamio gėlele.

– Aš šiltnamio gėlelė? Tu bjaurybe! Kur dabar tavo tėvas? Kur tas gaidys? Eik
velniop iš mano namų, daugiau nenoriu tavęs matyti...

– Rinkis žodžius apie mano tėvą, išgama!!! Atsiimsi už tą gaidį, oi atsiimsi!

Ji išbalo.

Išėjau iš jos suknistų rūmų, dar nusispjoviau per petį. Princesė! Ji manęs niekada
nesupras. Prisidegiau cigaretę, net nerūkiau visą dieną dėl jos, nes planavau
pabučiuoti. Tegul dega pragare... Mano tėvas ne gaidys. Nusodinsiu tuos turčius,
paimsiu pasaulį. NES MAN PRIKLAUSO PASAULIS SU VISKUO, KAS
JAME!!!

Už tą gaidį ji atsiims. Nekenčiu jos. Nekenčiu! Aš dar jai padarysiu nežinau ką,
nežinau, ar šiandien, ar rytoj, bet aš jai padarysiu! Tas, kuris šmeižikų nesmerkia,
juos skatina. O kas jau kas, bet mano tėvas Veras tikrai nenusipelno būti
vadinamas gaidžiu. Prie žvaigždžių purvas nelimpa. Ta prakeikta Aistė... Kai
kurie žmonės padaro daug pikta vien dėl to savo poreikio paplepėti. Ir koks gi
jos reikalas, kuo aš būsiu?

Kitą rytą pas savo tėvą Verą važiavau autobusu. Galvojau apie kosmosą ir visa
kita. Juk žmogus sudarytas iš ląstelių, atomų, molekulių ir kito šūdo. Aplink
ląstelės branduolį sukasi dalelės kaip planetos aplink saulę. Taigi, žmogaus
kūnas yra tarsi kosmosas, o kosmosas – kaip žmogaus kūnas. Kiekviename
žmoguje yra kosmosas, visas supistas kosmosas... Tai reiškia, kad mes esame
suknisti dievai. Kodėl žmonės šito nesupranta? Nesupranta, kad aš esu Dievas, ir
elgiasi kaip su žmogumi.

Nupirkau tėvukui konservuoto maisto, rūkytų mėsos gaminių, cigarečių,

šokolado ir juodos arbatos – visko, ką jis mėgsta. Vis sukau galvą, kaip jam ten
sekasi, ne kartą girdėjau, kad kalėjime žiauru, reikia nuolat už save kovoti. Bet
tėvas tai sugeba. Jis gavęs iki gyvos galvos. Ir ką jam padarys?

Dabar mano galvoj tik viena mintis – pinigai. Daug pinigų. Noriu viso pasaulio
pinigų, kad tie prakeikti turčiai pradėtų su manim skaitytis ir vadintų savo bosu.
Bosas tarp bosų – puiki mintis. Per radiją girdėjau, kad vienas procentas pasaulio
žmonių užkala devyniasdešimt šešis procentus visų pasaulio pinigų. Taigi, aš
noriu tų devyniasdešimt šešių procentų pinigų vienas. Aišku, pasidalinsiu ir su
savo brigada, kurios dar nesukūriau. Tai tikriausiai bus Redas ir Kūjis.

Autobusas sustojo prie kalėjimo. Prisidegiau cigaretę. Parūkiau ir nuėjau į lagerį.

Galvojau, pasakot savo senukui apie savo planus, ar ne. Nusprendžiau pasakot,
nes kas kitas galėtų mane suprasti, jei ne tėvas.

Po būtino daiktų patikrinimo ir manęs apieškojimo nuvedė į asmeninį laukimo

kambarį. Tėvas visada išsiprašo asmeninio kambario. Už minutėlės jis atėjo.

– Nu sveikutis, sūneli, – pasisveikino ir apkabino. – Kaip sekasi mokslai?

– Sveikas gyvas, tėtuk. Viskas gerai, baigiau vienuoliktą klasę aukščiausiais

balais. Dabar galvoju apie kitą mokyklą.

– Kodėl? Prie tavęs kimba bachūrai? – susinervino jis.

– Neee, – nusijuokiau, – nelabai sutariu su mokyklos vadovybe.

– Aišku, aišku... Kaip močiutė?

– Kuo toliau, tuo sunkiau, tėvai. Atmintis nulinė, sveikata silpsta... Ir šiaip jau
nusišneka.

– Blogai, – susirūpino tėvas.

Jis atrodė nuliūdęs ir žinau kodėl. Jei močiutės nebelieka – aš keliauju į globos
namus, kaip jau buvo nutikę anksčiau, kai močiutė gėrė. Dabar ji dalyvauja
kažkokioj dvylikos žingsnių programoj. O vaikų namuose – tikra šiknos skylė,
niekam tu nerūpi. Ten nepaiso netgi žmogaus suknistų teisių, elgiasi kaip su
šūdu, nes niekas tavęs negina.

– Vis dar rūkai? – pasidomėjo lyg tarp kitko.

– Užtraukiu dūmą...

– Blogai. Ir kokia čia laisvė, kai esi priklausomas? Parūkyk!

– Tėvai...

– Nagi, parūkyk.

Prisidegiau cigaretę ir įtraukiau dūmą. Galvojau, ko jis, po galais, nori. Bet aš

pažįstu savo tėvą ir žinau, jog jis visada turi planą.

– Įtrauk giliai, kiek tik gali, šešis stiprius dūmus.

Jau po ketvirto vos neuždusau. Nebesinorėjo traukti kito.

– Ar čia kažkas skanaus? Trauk, trauk giliai į plaučius tą kancerogeninę dervą su

nikotinu, kurį naudoja vabzdžiams naikinti, ir dar 400 nuodingų medžiagų, kurių
turi cigaretė. Tos nuodingos medžiagos sukelia tokias ligas, kaip širdies,
kraujagyslių, plaučių. Jos sukelia vėžį ir ne tik gerklės ir plaučių, bet ir kitų
organų. Dar sumažėja energija, pasitikėjimas savimi ir anksčiau laiko nulinksta
stiebas. Juk supranti, apie ką aš?

Užgesinau cigaretę, o likusias išmečiau į šiukšlių dėžę.

– Suprantu, tėvai, – atsikosėjau. – Tu teisus, kaip visada, – šyptelėjau.

– Patirtis yra išmintis. Ką galvoji dėl ateities?

Nutilau.

– Nagi, pasakok.

– Galvoju apie savo... nu, brigadą.

Tėvas tapo rimtas.

– Dailidžių brigadą? Nori būt kaip tavo dėdės?

– Ne, tėvai. Rimtą brigadą. Nusikalstamą brigadą. Kuri maudosi piniguose.

Dirbdamas dailide lenksiu nugarą už skatikus, o aš noriu didybės.

– Ar tikrai nori eit tuo keliu, sūnau? – paklausė ramiu tonu.

– Aš noriu didybės. Supranti? Aš nenoriu dirbti nuo aštuonių iki penkių kaip
eilinis lochas. Aš noriu didybės.

– Ir kas tau iš didybės, jei neturėsi ramybės?

Susimąsčiau. Kiek patylėjom, bet tėvas šypsojosi.

– Klausyk, tėvai. Aš turiu du geriausius draugus, vardų neminėsiu, – dėstau,

tėvas šypsosi. – Vienas draugas – būrio vadas, smogikų. Kitas draugas
atsakingas už dalį verslų. Trečias – na, aš jo dar neradau, bet jis bus patarėjas. Aš
viskam vadovauju. Ką, chujovai?

– Ne tu pirmas toks išminčius, ne tu ir paskutinis. Suprask, sūnau, nenoriu tavęs

sutikti zonoj.

– Padėk man, tėvai, savo patarimais. Aš tik noriu parodyt tiems turčiams, kur jų
vieta. Savo vietą po saule juk reikia išsikovot. Juk pats man taip sakei, kai buvau
mažas.

– Daryk, kaip išmanai, sūnau. Ir gerai, kad anksti pradėsi – daug turėsi. Mokykis
iš kiekvienos klaidos. Nepasitikėk net savo artimiausiais, nes jie tave išduos.
Svarbiausia – pinigai, ir už didesnę aukso dalį būsi parduotas. Nieko nedaryk
neapgalvojęs ar be tikslo. Jei leisi savo priešams arba draugams manyti, kad jie
tau lygūs, jie iš karto pamanys, jog yra pranašesni už tave.

Lankau tėvą nuo vienuolikos ir kaskart jis nustebina savo išmintimi. Jei tėvas
nebūtų banditas, būtų prezidentas, be kalbų. Rimtai, rimtai. Jis viską apgalvoja
su visom smulkmenom. Keisčiausia, kad jis atrodė laimingas, jog pasirinkau tokį
kelią. O juk kadaise ir jis pasirinko. Tapo banditu dvylikos.

– Ir prisimink: pinigai sukuria viską, išskyrus žmones. Todėl būk atsargus. Jei
tau atrodo, kad tu atsargus – būk dar atsargesnis.

Užėjo apsauginis.

– Aleksandrai, – suriko, – laikas.

Tėvas mane apkabino ir sušnibždėjo į ausį:

– Tvirtai žinok, ko nori, ir niekam nesakyk.

Tėvą išvedė atgal. Į vietą, kur jis praleis visą likusį gyvenimą. Tada man
labiausiai suskausta širdį. Todėl jei noriu būti didis ir nesėsti, turiu daugiau
galvoti, turiu mažiau kalbėti ir dar mažiau rašyti. Net geriausi draugai išduoda.
Esu girdėjęs apie siciliečius. Bosas duoda įsakymą savo patarėjui, patarėjas –
būrio vadui, būrio vadas – smogikui. Trys grandys nuo boso. Bosui neįmanoma
sėstis už grotų, nebent jį išduotų patarėjas. Todėl patarėjas turi būti ypač
patikimas ir lojalus bosui.

Vis kirba mintys apie Aistę. Labiau už viską aš noriu būti su Aiste. Manau,
myliu ją. Bet kaip, po galais, man su ja susitaikyti? Juk ji mane išvijo. Bet už tą
gaidį ji atsiims, o po to galėsim susitaikyt. Įžeidimas turi kąsti kaip avis, o ne
kaip šuo. Todėl fiziškai aš jos neskriausiu, nubausiu kitaip. Dar nežinau kaip, bet
nubausiu.

Išėjau iš zonos į lauką ir pirma mintis – cigaretė. Čiupt, čiupt pakelio, o kelnių
kišenėje jo nėra. Tada toptelėjo: aš nerūkantis, aš nebe narkomanas.
Nusprendžiau taip pat atsisakyt ir alkoholio bei kitų narkotikų. Mafijos strategas
turi mąstyt blaivia galva.

Bet pirmas dalykas, o kartu antras ir trečias yra pinigai pradžiai. Ir tada man
toptelėjo – Aistė! Jos tėvai turtingi. Tėvas turi kabinetą, o jame – tikriausiai
seifas. Namuose tik tarnai, o ir tie juk žmonės, naktį kietai miega. Aistė irgi
miegos kaip užmušta. Taip. Užmušta. Nepastebėjau jokios signalizacijos. Aistė
atsiims už tą pažeminimą, niekas nekalbės taip apie mano tėvą. Aš juos
apšvarinsiu. Šitaip nubausiu. Taškas.

Išlipau prie stoties ir sukirtau kebabą lėkštėje su keptom bulvėm ir salotom.

Buvo aštunta valanda vakaro. Planavau. Man reikės laužtuvo atidaryti langui
(visai šalia auga medis, juo pasieksiu kabineto langą), suprantama, slidininko
kaukės, kad jeigu kas, būčiau neatpažintas, juodų rūbų ir batų, rūgšties, kad
išgraužtų seifo užraktą, ir dar kelių smulkmenų. Veiksiu antrą nakties, kai visi
bus panirę į gilų miegą.

Nusipirkau visus reikalingus daiktus ir nuėjau prie upės. Visada ten einu, kai
noriu pamąstyti. Ten auga labai gražus medis, prie kurio prisiglaudęs jautiesi,
taip lyg būtum palytėjęs amžinybę. Pagalvojau, kad gerai būtų butelis alaus, bet
iš karto nuvijau tokia kvailą mintį. „Girtavimas yra pamišimo pratybos“.

Sėdėjau ir mąsčiau. Vagis be aukštojo išsimokslinimo gali nudžiauti ką nors iš

prekinio traukinio, o jeigu baigė universitetą – sugeba pavogti visą geležinkelį.
Reikia mokytis. Nieko nebus. Kitaip auksas pas mane neateis. Retai mąstome
apie tai, ką turime, bet visada — apie tai, ko stokojame. Kodėl taip yra? Todėl,
kad tik vargšai mąsto apie tai, ko stokoja, nes tie prakeikti turčiai visko turi per
akis.

Buvo taip ramu, nuo upės dvelkė švelnus vėjelis, čiulbėjo paukščiai. Nejučia
užsnūdau.

Pabudau. Kur, po velnių, aš esu? Tamsu. Ai, tikrai... Prie upės. Pažiūrėjau, kiek
valandų. Puiku – beveik trečia nakties. Persirengiau, drabužius paslėpiau
krūmuose. Nuėjau į turčių kvartalą. Be vargo radau tų išgamų namą.

Užsilipau obelimi iki antro aukšto, aplink tylu, tikriausiai visi miega. Lengvai
atidariau langą, jis buvo neužrakintas iš vidaus, net laužtuvo neprireikė.
Įsirioglinau vidun. Tai kur, po galais, tas seifas? Išnaršiau visą kabinetą. Kur
slėpčiau savo seifą, jei bučiau turčius? Paveikslas. Nukabinau jį. Valio!!!

Sušvirkščiau rūgštį. Neatsidaro. Dar rūgšties, dar... Ir aplink dureles, ir ant

užrakto. Dar... Tada apvyniojau laužtuvą užuolaida ir mostelėjau kelis kartus.
Durelės – klingt. Ot šūdas. Tikiuosi, nieko neprikėliau. Seife – oba, kiek babkių,
du pistoletai su keturiom apkabom, papuošalai, kažkokie akmenys ir dar
popieriai kaip pusė sąsiuvinio lapo. Susižėriau į krepšį viską ir išlipau atgal ant
obels. Tada žemyn ir ramiai nuėjau prie upės.

Velnias, kaip norėčiau dabar parūkyt...

Prie upės persirengiau ir paskandinau visą amuniciją, kurią naudojau. Pakėliau

nuo žemės krepšį ir patraukiau namo. Gyvenu visai šalia upės, tik per parką
pereit. Vasarą čia gražu ir ramu, nėra jokių erelių. Eidamas dar pagalvojau, kad
galimybė pavogti sąžiningą žmogų padaro vagimi, o vagis, neturintis galimybės
vogti, laiko save sąžiningu žmogumi. Gerai, kad mūvėjau pirštines ir ne savo
batus, buvau su kepure. Šimtą metų manęs nepagaus. Gal įtars, bet nepagaus. Jei
kas mane gali išduoti, tai tik aš pats.

Suvyniojau visą grobį į tris šiukšlių maišus ir užkasiau sode, net rūpestingai
apdėliojau velėna, kad niekas net nesuuostų, jog ten kas nors užkasta.

Užėjau į savo butą.

– Kas ten?

– Aš, močiut, miegok toliau.

– Kas? Kas?

– Saša! – surikau. – Miegok toliau, močiute.

– Saša?

– JOOO!!!

– Aaa...

Atsiguliau į savo lovą. Truputį graužė sąžinė. Devynis metus mokiausi su Aiste,
buvom draugai. O dabar už įžeidimą aš ėmiau ir ją apiplėšiau. Bet tada
prisiminiau tėvo žodžius: „Sąžinė – tai žydų išmislas, taip bažnyčia nori mus
kontroliuoti. Jie sako „padėti“. Nors iš tikro jie nori tik prisigrobt pinigų
bažnyčiai, tai yra sau, iš lengvatikių“.

Nenorėjau miego, nes nusnaudžiau dieną prie upės. Todėl skaičiau knygą „Kaip
įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Gavau SMS, Gražina parašė (mano
buvusi, jai aštuoniolika metų, simpatiška). „Miegi? Jei nemiegi, gal norėtum
užsukti pas mane? “ Pagalvojau – puikus alibi, ir išėjau pas ją parašęs „Ok“.
Gyvena netoliese, tiesiai iki parduotuvės ir antras namas į kairę.

– Sveikutis, mažuti, – lengvai įkaušus lindo bučiuotis, neatstūmiau. Bučiavo

prancūziškai. – Kaip tu? Ko nemiegi? Jau veik pusė keturių.

– Skaičiau knygą.

– Tu vis su tom knygom.

– Išgersi su manim brendžiuko?

– Nuo šiandien visiškai negeriu ir nerūkau.

– Eik tu sau. Sakei, kad gyvenimas trumpas ir reikia kiekvieną akimirką

išnaudoti malonumams, – nusijuokė.

– Brendis suteikia kiekvienam, kuris jį geria, keturias savybes. Iš pradžių

žmogus pasidaro panašus į povą; jis pasipūtęs, jo judesiai lengvi ir didingi.
Vėliau elgiasi panašiai kaip beždžionė: ima su visais pokštauti ir maivytis.
Paskui tampa panašus į liūtą — be galo savimi pasitiki, pakyla į puikybę,
visiškai pasikliauja savo jėgomis. Galų gale pavirsta kiaule ir voliojasi purve.
Negeriu, nerūkau ir jokių narkotikų, jokių kvaišalų. Galvoju ir sekso atsisakyt,
bet reikia pasimylėt paskutinį kartą.

– Cha, cha... Nu, tu pavarai. Mano planas toks: išgeriam butelį brendžio,
parūkom po cigarą... o tada pasimylim ir visko atsisakysi per viena naktį. Bus
naujas tavo gimtadienis.

Puiki mintis, po galais, tikrai puiki mintis. Visko – vienu kartu.

– Tai kaip? – nusikvatojo, – darom balių?

– DAROM BALIŲ!!!

Ir prasidėjo fiesta, gėrėm brendžiuką, nuotaika linksmėjo. Man jau buvo gerai,
nes ji pylė man po pilną, o sau po pusę. Girtėjau, ji gražėjo, seksualėjo...

– Tai ką, po poros savaitikių prasideda vasaros atostogos.

– Man jau prasidėjo, mane pašalino.

– Cha, cha, cha... Juokdarys. Kodėl?

– Nes mano kuprinėj rado šnapso, sidro ir alaus.

– Eik tu sau. Cha... Nejuokink. Negeriu, nerūkau ir mergų nemyliu, – netikėjo,

tik juokėsi.

Pajutau stiprų geismą.

Kritom ant sofos. Moviau jos drabužius nuo kūno kaip saldainių popierėlius. Ji –
manuosius, greitai likom nuogi. Tvarkiau ją lotoso poza, po to valdžią perėmė ji
ir jojikės poza mane pribaigė. Buvo geras, bet paskutinis kartas, kaip jau sakiau
anksčiau.

– Cigarai. Tuoj atnešiu cigarų, – nuėjo iki savo komodos. – Patys geriausi,
meiluti.

Užtraukiau dūmą. Toks kaifas. Rūkėm abu tiesiog lovoj. Paskutinis gyvenimo
malonumas. Nuo ryt, o tiksliau jau nuo šiandien, pradedu imti pasaulį į savo
rankas. Taip ir užmigau su cigaru rankoj.

Sapnavau, kad vaikštau po obelų sodą. Tik staiga:

– Kelkis, – rėkia Gražina, – prie tavo namų stovi mentai.

– Eina jie velniop, aš nieko nepadariau.

– Tai eik pažiūrėk. Stiopa sako, kad tavęs ieško.

– Tu paliudysi, jei kas, kad su tavim praleidau naktį?

– Tai aišku.

Užsimoviau kelnes, džemperį, šokau į kedus ir išėjau net neatsisveikinęs. Mažai

ji man terūpi, toji Gražina. Pasikrušt gera, bet daugiau nieko. Papai geri, šikna
gera, kojos, snukis okei, bet proto trūksta. Net kai draugavom, ji turėjo ne mane
vieną. Sklido tokios kalbos.

Visai nesijaudinau dėl mentų, nieko jie neįrodys ir eina jie šikt.
Užėjau į namą. Močiutė verkė:

– Viešpatie, už ką man tokios kančios? Iš pradžių sūnus, o dabar dar ir anūkas

banditas. Siaube, svieto pabaiga!

Mentai nieko neklausinėdami užlaužė rankas, užsegė antrankius. Ir išsivedė.

– Už ką? Už ką, Viešpatie? – vis verkė močiutė.

Bet tikrai, dėl ko, po galais? Aistė bus papasakojus, kad aš nusprendžiau tapti
banditu. Šūdą jie man įrodys, nėra jokių įkalčių. Tegul toliau sapnuoja, angių
išperos. Po trijų dienų būsiu laisvas ir tegul dega jie visi pragare!

– Už ką mane suimat? – piktai paklausiau, kai jau sėdėjom mentmobily. – Aš gi

nieko nepadariau.

– Yra už ką arba nėra. Jei tu nekaltas – dar šiandien būsi laisvas.

Automobilis pajudėjo. Reginio subėgo pažiūrėt visi kaimynai. Bus pletkų, bus...
„Aleksandras Veras jaunesnysis – vagis ir plėšikas“, sukikenau. Tuoj lenksitės
man kaip pasaulio valdovui, išgamos jūs!!!

Policijos pastatas. Pagaliau. Įvedė mane į nuovadą. Iš pradžių nufotografavo,

nuėmė pirštų atspaudus ir įgrūdo į kamerą. Ten jau buvo vienas bachūras, jis
miegojo. Nuėjau prie kriauklės atsigert, nes labai troškino po vakar. Tas bičas
pabudo.

– Sveikas, – sakau, – už ką tave čia įgrūdo? Mane tai už orą.

– Priviet, sukčiavimą paišo, bet šūdą jie turi prieš mane, visi galai į vandenį. Gal
pačefyrinam?

– Ką padarom?

– Čiajaus pabūchinam.

– Nesuprantu, – sakau. – Koks tavo vardas? Mano vardas Sania.

– Aš Ajus. Tuoj išvirsiu čiajaus.

Pripylė puslitrinį puodelį vandens ir įmetė gyvatuką. Kai užvirė, įpylė arbatos,
vos ne pusę puodelio. Kai išvirė, sako:

– Davai, pabūchinam.

– Davai, – sakau jau supratęs ką jis turi omeny. – Seniai čia?

– Turėtų šiandien paleist, nes, kaip sakiau, neturi įkalčių. O be įkalčių ne ilgiau
kaip tris dienas laiko. Jei neprasibazarini – namo.

– Tai ir man trys dienos bus.

– Nu davai, pabūchinam.

Jis traukė du gurkšnius, tada aš du. Pasirodė kartoka, bet man patiko.
Pakalbėjom, kad abu panašias knygas skaitom. Sako, išėjęs užeik iki manęs,
duosiu pora gerų knygų.

– Gal žinai kokią vertingą navodkę? – klausia.

– Kol kas ne, bet bus.

– Ir mane prikabink. Tai mėgsti skaityt?

– Nu.

Atnešė Niccolo Machiavelli „Valdovas“. Užrašė savo adresą ir telefono numerį

ant knygos. Tada atėjo mentas.

– Aleksandras Veras jaunesnysis. Einam į akistatą.

Akistatoj prokuroro kabinete laukė Aistė ir, kaip supratau, jos tėvas. Nutukęs
kaip kiaulė kalės vaikas.

– Jis sakė, kad mane užmuš! – iš karto ėmė rėkti ji.

– Visai ne, – nusijuokiau ir man atlėgo jaudulys, nes maniau, kad dėl seifo. – Aš
sakiau, kad atkeršysiu už tai, kad ji mano tėvą pavadino gaidžiu, mano tėvas sėdi
kalėjime ir aš labai jautriai reaguoju į tokius pareiškimus. Mano kerštas būtų
toks, kad paplatinčiau mokykloj žinią jog ji lesbė, ar kažką tai...

– Aiste, ar jis sakė, kad tave užmuš? – paklausė jos tėvas.

– Nežinau, – ji prapliupo verkti, – bet aš labai išsigandau, nes jis rėkė ant manęs.

– Aistute, vaikeli, nusiramink, niekas tavęs neužmuš. Juk neužmuši, tiesa? –

kreipėsi į mane su šypsena tas drimba.

– Tikrai ne, tamsta!

Aistės tėvas ir prokuroras pasitarė.

– Gali būt laisvas, Verai, – pasakė prokuroras, – tik toliau tvardyk savo nervus,
būk ramesnis.

Tada prabilo drimba:

– Nesupyk jaunuoli, aš labai myliu savo vienturtę dukrą, o dar šiąnakt mus
apiplėšė profesionalai. Tikras nervų kamuolys namuose.

– Kaip baisu. Na, linkiu sėkmės, – paspaudžiau jam ranką. – O gal kartais
cigarete bagotas?

– Cigarų turiu. Nori?

– Neatsisakyčiau.

– Prašau. Nepyk dėl to, jaunuoli.

– Nepykstu.

Išėjau lauk. Prisidegiau ir toks kaifas pagavo. Nemečiau rūkyt, na ir kas? Niekas
iš tiesų niekada nemeta. Vieni išbūna savaitę, kiti metus, bet visada vėl pradeda.
Nebent tu Alenas Karas, kuris nerūkydamas jaučiasi laimingas. Nuėjau į
parduotuvę ir nusipirkau porą pakelių, vis tik išvengiau lagerio. Atsitiktinumas,
bet vis tiek išvengiau. Tai didesnė laisvė, nei laisvė nuo cigaretės burnoj.

Grįžau namo.

– Labas, močiute.

– Ką, anūkėli?

– Sakau, LABAS, MOČIUTE!

– Labas, labas. Iškepiau tau blynų, sėsk, pavalgyk. Dar policija šiandien buvo,
bet nepamenu, dėl ko... Einu pagulėt.

Išėjau į sodą, nes ji nemoka kept blynų. Iškasiau savo šios nakties laimikį.
Primesk: du pistoletai su dviem atsarginėm apkabom, septyniasdešimt penki
tūkstančiai, obligacijos, kurios nežinia kiek vertos, ir tie prakeikti akmenys. Aš
suknistas turtuolis. Pasiėmiau obligacijas, kažkodėl ir tuos akmenis, pundelį
pinigų, o visa kita vėl užkasiau.

Aplankysiu tėvą. Jis žinos, ką daryt su turiniu.

Sėdau į autobusą – ir aš jau lagery. Tėvas pasitiko su šypsena:

– Na, kaip tu?

– Šiandien pabuvojau mentyne, dėl grasinimo nužudyt. – nusijuokiau.

– Ar tu visai durnas? – supyko tėvas. – Jei nori ką nors nužudyt, tai pasitelkęs
visas atsargumo priemones taip ir padaryk. Kam grasinai?

– Tame ir esmė, kad negrasinau. Tik pasakiau tai kalei, kad atsiims už tai, kad
tave gaidžiu pavadino.

– Supratau. Atsimink: niekada negrasink, niekad neparodyk, kad įsižeidei,

neįtikinėk žmonių savo tiesa. Kvailių vis tiek neįtikinsi, o protingi nesileis
įtikinėjami, kad išlaikytų pranašumą. Jei nori ką nors įtikint, tuomet įtikink patį
save.

– Aš nubaudžiau tą išgamą ir jos šeimą. Šiąnakt atsargiai ištuštinau jų seifą.

Niekas manęs net neįtars, nes naktį praleidau su merga.

– Oba... Kiek radai?

– Maždaug šimtą gabalų. Ten dar buvo obligacijų, bet nežinau, kur jas kišt,
nežinau net jų vertės. Tikėjausi, kad tu man padėsi.

– Turiu draugelį laisvėj, neseniai išėjo. Jis tuo verčiasi. Kaunietis. Ką čia turi?
Knygą? Ar tu baigsi su tom knygom?

– Kentas padovanojo, – pasigyriau, – vadinasi „Valdovas“. Dar neskaičiau, bet

manau, ji man tiks.

– Duok man tą knygą, užrašysiu jo adresą, – užrašė ir išplėšė puslapį, o knygą

išmetė. – Jis gyvena Kaune.

– Sakei gi. Tada varau į Kauną, tėvai.

– Nu gerai. Iki.

Paskambinau Ajui, tam mano kameros kentui–čefyrui. Signalas geras. Vadinasi,

jau laisvėj.

– Klausau.

– Čia Sania.

– Nu.

– Tu turi mašiną.

– Nu.

– Galim palėkt iki Kauno?

– Nu, galim. Kur tave pasiimt?

– Stoty.

– Nu okei.

Kai išlipau iš autobuso, Ajus jau laukė stoties aikštelėj. Jo mašina – tikra
griuvena. Ir pats rimčiau atrodė kameroj, nei dabar. Kas pasakytų, kad sukčius?

– Sveikas gyvas, kentuk, – pasisveikinau, – kokią čia geldą vairuoji?

– Hei, geras mašinas sprogdina.

Abu nusijuokėm. Parodžiau jam ant knygos užrašytą adresą ir jis pajudėjo.
Kelionė truko tik pusvalandį, toj geldoj geras variklis, sako jis.

– Palauk čia, eisiu vienas.

– Nu okei.

Paprastas gyvenamasis namas. Tėvas sakė kviesti Antaną. Pasibeldžiau. Atsivėrė

tik durų akutė.

– Ko?

– Aš nuo Vero. Ieškau Antano.

– O užeik, užeik. Vero draugai – mano draugai, – prašneko žemas tipas su

barzdele. – Aš esu Antanas Augutis.

– Aleksandras Veras jaunesnysis.

– Didžiojo Vero sūnus? Man garbė. Kiek tau metų? Atrodai jaunas. Sėdėjau su
Veru, rimtas vyras. Pasakojo apie tave daug gerų dalykų.

– Beveik aštuoniolika. Malonu ir man. Turiu obligacijų.

– Veras minėjo telefonu. Nu parodyk, kokios, kiek jų.

Ištraukiau iš švarko kišenės, padėjau ant jo stalo. Tam Antanukui vos akys ant
kaktos neiššoko.

– Dar turiu kažkokių akmenų, gal ir tie verti pinigų? – padaviau jam maišelį su
akmenukais.

Akutės tik sublizgėjo.

– Taip, verti. Už viską galiu mokėt grynais. O likutį auksu. Tinka taip?

– Taip.

Jis sudėjo viską į sportinį krepšį. Sunkoką sportinį krepšį.

Dar pakalbėjau su Antanuku, jis pasakojo apie mano tėvą. Pasirodo, jie kartu
užaugę. Kartu dirbo Borisui Dekanidzei. Pakvietė dažniau užsukti ir nebūtinai
tik jei turėsiu prekių.

Išėjau į lauką. Ajus rūkė cigaretę. Prisidegiau ir aš.

– Dar palėksim iki banko.

– Gerai.

Gera diena buvo, bet tai nereiškia, kad visos dienos bus geros. Reikia veikti
atsargiai. Atsargumo niekada nebūna per daug. Protingas atsargumas reiškiasi ne
tiek tuo, kad žmogus niekados nedaro klaidų, kiek tuo, kad jis neleidžia joms
pasikartoti. Ir man reikia daugiau niekada niekam nebegrasinti ir nekelti balso
labiau, negu reikia.

Dabar, jeigu ir pakavos močiutę po žemele, aš jau būsiu apsirūpinęs.

– Važiuojam namo, Ajau.

Kitą dieną vėl atvariau pas tėvą. Nieko nėra smagesnio, kaip kalbėtis su tėvu. Tik
jis vienas šitam suknistam pasauly mane supranta. Tik jį vieną taip gerbiu ir
myliu. Vienas tėvas reiškia daugiau negu šimtas mokytojų. Nieko labiau
nenorėčiau, kaip tėvo paleidimo į laisvę. Papasakojau jam apie visus reikalus.

– Labai gerai sūnau, didžiuojuosi tavim, – kalbėjo tėvas, – Auguta gali pasitikėt,
jis gali iškišti bet ką.

– Auguta – tai čia Antanukas?

– Taip. Iš jo gali daug ko pasimokyt.

– Mano kasoj tikrai nemažai pinigų, plius dar auksas. Didžioji dalis pinigų ir
auksas banke, apie 75 gabalus užkasiau. Dar užkasiau šiek tiek aukso.

– Kai auksas prabyla... – uždainavo tėvas.

– Kokia čia daina?

– Čia ne daina, o mano eilėraštis:

Kai auksas prabyla,

nutildo net tylą.

 Auksinės skraiduolės

išvaiko vienuoles.

Man tas eilėraštis įstrigo giliai į sąmonę. „Kai auksas prabyla, nutildo net tylą“ –
tai reiškia, kad auksas visagalis ir gali net ir taip jau tylią tylą dar labiau
nutildyti. „Auksinės skraiduolės išvaiko vienuoles“ – tobula mintis, vienuolės
nebijo nieko, jas saugo Dievas. Auksas – galingesnis už Dievą. Žydų Dievą, bet
ne mane – Dievą numeris vienas, patį galingiausią Dievą. Vierchą tarp vierchų.

– Genialus eilėraštis, tėvai. Turiu pinigų kaip kaimietis šieno, tėvai, gal padaryt
pertrauką?

– Kokią, po galais, pertrauką? Nebesvaik daugiau. Tu turi neprarasti pagreičio! –

suriko tėvas. – Kalk geležį, visada prisimink: kalk geležį, lenk medį, didink
kapitalą. Tavo turimi skatikai yra vanduo, jie nieko nereiškia. Pinigai – tarsi
mėšlas: kol jie nepaskleisti – iš jų jokios naudos. Minėjai, kad rinksi brigadą, jau
surinkai?

– Kol kas tik dėlioju taškus.

– Blogai. Kol tu dėlioji taškus, kiti užkala sau pinigus. Tau reikia gero, kieto
smogiko – būrio vado, vairuotojo ir geros tačkos, kad atrodytum rimtas. Pradžioj
tavo verslas tebūna vagystės, paskui, kai paaugsi, užsiimsi rimta veikla, bet
pradžioj tegul būna vagystės ir apiplėšimai. Įgauk patirties. O svarbiausias
dalykas – patarėjas, tavo antra galva. Nes dvi galvos yra geriau negu viena.

– O kaip narkotikai?

– Pamiršk narkotikus.

– Bet jie neša didelius pinigus.

Užėjo apsauginis:

– Laikas.

– Pamiršk tą dalyką, Sania. – išeidamas pasakė jis man.

Važiavau autobusu namo. Vaizdas per langą vis tas pats ir jau pabodęs. Priešais
mane ant sėdynės gulėjo laikraštis. Pamaniau, pavartysiu. Pirmam puslapyje
straipsnis: „Vakar, gegužės dvidešimtą dieną, buvo apiplėštas verslininko
Rimanto Balsio namas. Išplėštas seifas. Nuostolis vertinamas 250 tūkstančių.
Nusikaltėliai – profesionalai, turėjo visrakčius. Tarnai, namuose buvusi dukra ir
kaimynai nieko negirdėjo ir nematė...“

Pradėjau nesveikai kosėt, visi autobuse į mane žiūrėjo.

250 gabalų!!! Sukilo nervai, bet po to pagalvojau – juk ir Augutai reikia gyventi.
Žmogus neturi blogesnio priešo už save patį, nes beveik visos jo nelaimės,
pavojai ir nereikalingos nuoskaudos kyla vien tik iš pernelyg didelio jo
gobšumo. Gobšumas — visų blogybių šaknis. Gobšumas niekados nebūna
išmintingas patarėjas. Nereikia būti gobšuoliu, reikia pasidalinti. Bet su kuo?
Reikia suburti savo brigadą. Šykštuolis pamiršta, kaip greitai bėga laikas ir koks
trumpas gyvenimas. Reikia užvaldyti savo miestą, kuris turbūt atsirado kartu su
kalėjimu. O tada visą šalį. Po to planetą, kitas planetas...

Išlipau prie namų. Kieme stovėjo mentų mašina, greitoji ir katafalkas. Į katafalką
grūdo didelį juodą maišą. Kas čia, po galais? Mentas dūrė į mane pirštu.

– Aleksandras Veras jaunesnysis? – paklausė raudonai apsirengęs tipelis. – Jūsų

močiutė mirė. Jai sustojo širdis.

– Ką tu kliedi, bliad?!

Nubėgau į namus, močiutės nebuvo. Apėmė siaubas.

– Močiute! Aš namie! Močiute, kur tu?!

– Ji laidotuvių automobilyje, – pasakė tipas juodu kostiumu ir juodu

kaklaraiščiu. – Vežam į laidojimo namus. Užuojauta, jaunuoli. Čia mūsų vizitinė.

Automobiliai išvažiavo iš kiemo. Paskambinau Romui, savo tėvo broliui.

– Klausau.

– Čia Saša. Močiutė...

– Kas nutiko močiutei, Saša?

– Ji... na ji mirė, ją išvežė katafalkas. Sustojo širdis.

– Kūrva, bliad... Būk namie, aš atvažiuoju, nesiparink labai, nieko čia

nepadarysi. Tiesiog tokia Dievo valia.

Padėjo ragelį.

Dievo valia? Kada, po galais, aš nusprendžiau, kad močiutė turi mirti? Kokia
Dievo valia bliad? Kokia dar mano valia?!

Nuėjau į virtuvę, atsidariau spintelę, tą spintelę kur močiutė laiko savo

samagoną. Truktelėjau gurkšnį. Kūną užliejo šiluma. Nurimau. Prisidegiau
cigaretę. Pirmą kartą namuose rūkiau, anksčiau bijojau, kad močiutė
nepamatytų, eidavau į sodą. Niekada nenorėjau jos nuvilti. O va kaip išėjo... Gali
stengtis nesistengęs – vis tiek šūdas gaunasi. Nieko amžino nebūna, gali gyvent
tik savo malonumui. Užsikalt babkių ir gyvent patogiai, vartytis paplūdimy,
gurkšnot martinį, dulkint kekšes.

Pasiėmiau savo mokyklinę kuprinę, išverčiau lauk tas suknistas knygas ir

sąsiuvinius ir išėjau į sodą. Sode atsikasiau savo laimikį, susidėjau į kuprinę
pinigus, šautuvus ir aukso dirbinius. Nešiu mėsas į Kauną, daugiau manęs niekas
čia nelaiko. Prisėdau ir galvojau apie viską. Vieną pistoletą nejučia užsikišau už
diržo.

Kieme sustojo Romo autobusiukas.

– Nu kaip tu, Saša? – liūdnu balsu paklausė. – Ateik, ko stovi.

Nuėjau, apkabino, paplekšnojo per petį.

– Ko su kuprine? Ką tik po pamokų?

– Aha, ką tik grįžau iš mokyklos, – pamelavau. – Juodai apsirengęs bičas davė

kortelę.

– Duok ją man.

Jis paskambino tam bičui.

Niekada nemėgau Romo. Jis visada varydavo ant mano tėvo. Jam tik sąžiningas
darbas galvoj. Kam, po galais, tas darbas? Juk gali pavogt arba atimt iš tų, kurie
užsidirba.

– Ji „Amžinajame laike“, – prabilo jis linksmai. – Įsivaizduoji, ją jau pašarvojo.

Važiuojam, pas mus pavalgysim pietus, o paskui į šermenis.

– Tik pasidėsiu kuprinę.

Pakišau kuprinę po lova ir išėjau laukan. Sėdau į jo busiką. Ir, kaip visada, jis
pradėjo pasakot apie darbą.

– Įsivaizduok. Sudedam makaronus, – pradėjo jis, – ištiesiam paklodę, susukam

skardą ir sakau Petrui – paduok mano suktuką, o tas sako – nerandu, tada pakeliu
akis ir žiūriu – kažkoks guzas ant stogo. Užlipu, atsuku skardą, o ten – suktukas
po skarda. Cha, cha... Įsivaizduoji, Petras pakavojo suktuką.

– Tuoj močiutė bus pakavota, – susinervinau.

– Nu jo... Ne laikas juokaut. Gal vėl šią vasarą su mumis dirbsi?

– Varysiu į Kauną, klijuosiu plyteles, – pamelavau, – moka po trisdešimt už

kvadratą.

– Nu, aišku, – sumykė, – neblogai, neblogai. O rudenį grįžk pas mus pagyvent,
kol dar mokaisi.

Daugiau neklausiau, ką jis ten vapa, tas lopas. Žiūrėjau per langą. Vaikšto
žmonės gatve laimingi, kai kurie liūdni. Vieni su panom, kiti vieniši. Jaunimas,
seniai, mergos, bachūrai, vaikai... Bėga gyvenimas ir kuo toliau, tuo greičiau
artinasi mirtis. Žmogaus gyvenimas panašus į geležį. Vartojamas jis nusitrina, o
nevartojamą jį suėda rūdys. Tiek pasaka, tiek gyvenimas vertinamas ne už
ilgumą, o už turinį. Todėl reikia gyvent plačiai. Šeima, vaikai, darbas – nėra
prasmingas gyvenimas. Gyvenimo prasmė yra paimt pasaulį į savo rankas.

Tikrai taip, po velnių. Bet jei nebūtų mirties, gyvenimas neatrodytų toks gražus.
O negi mirtis baisi? Visai nebaisi.

Sustojom prie Romo daugiabučio.

– Na, einam užkramtysim, o paskui į šermenis.

Pasitiko jo žmona Dana. Jos vardas buvo Danutė, bet visi vadino Dana. Stora
kaip karvė ryžikė. Romas papasakojo jai, kad mirė močiutė.

– O siaube...

Matėsi, kad ji vaidino. Visi žmonės yra suknisti aktoriai. Jie dar turėjo sūnų
Saulių, bet jis buvo darželyje. Kai paskutinį kartą pas juos buvau, jis mokė mane
žaisti kompu. Neblogas vaikis, bet Romo „sąžiningas auklėjimas“ jį sugadins.
Taps kokiu mentu.

Pietums – troškinys be mėsos, mat jie vegetarai. Dana budistė. Skanu buvo, tik
su mėsa būtų skaniau. Mano galva, gyvuliai skirti maistui, o ne glostymui.

– Kaip tu, Saša? – paklausė Dana.

– Normaliai, – visai nenorėjau su ja kalbėtis.

– Nenusimink, kad močiutė mirė. Mirtis yra gimimas iš naujo. Mirę gimsta vėl ir
vėl. Viskas yra amžina. Mirties nėra išvis. Tai samsara...

– Gal jau galim važiuot? – paklausiau Romo. Nes ji svaigsta, sunervino.

Samsara, blin.

– Tuoj, aš tik kavos išgersiu. Tu nori?

– Ne. Einu parūkyt. Palauksiu lauke.

Moterys visada domisi beprotybėmis. Ne kartą pastebėjau, kad ji Romą laiko po

padu. Meilėje visos moterys gudrios. Prisiminiau Ešenbach žodžius: kai viena
moteris išmoko skaityti, pasaulyje atsirado moterų problema.

– Sania! – linksmas mergaitiškas balsas. Aistė. – Labas, kaip tu? Nepyk, kad taip
išėjo... Aš labai išsigandau tavęs, tavo žvilgsnis buvo toks piktas. Ką veiki čia?

– Laukiu dėdės, važiuosim į šermenis.

– O kas mirė?

– Mano močiutė. Namo eini?

– O, Viešpatie... Aha. Namo. Koks siaubas. Ką tu dabar darysi?

– Vasarą dirbsiu Kaune plytelių klojėju, o rudenį gal grįšiu mokytis, – melavau.

Į lauką išėjo Romas.

– Galim važiuot, – sako, – Dana atvažiuos vakare.

Ėjom link mašinos.

– Užuojauta Sania, – dar pasakė Aistė.

Užuojauta, bliad. Dar gerai, kad nepasakė „suknista samsara, Sania“. Bet kažkas
mano krūtinėj pradėjo kirbėt, lyg koks kirminas. Sąžinė? Nežinau. Kažkas
stipresnio.

Sustojom prie pastato su iškaba „Amžinasis laikas“. Kokia nesąmonė –

amžinasis laikas. Kieno tas amžinasis laikas? Gal numirėlio? Numirėliui jau
neegzistuoja laikas. O ar išvis egzistuoja laikas? Juk visada yra tik dabartis.
Praeitis – prisiminimai, ateitis – svajonės, planai, troškimai...

Močiutė gulėjo tamsiame karste. Tikriausiai medžio imitacija. Aprengta juodu

kostiumėliu, juodais bateliais. Rankose laikė rožančių. Tikras cirkas – laikė
rožančių! Niekada nemačiau, kad ji laikytų rožančių. Net nebuvau matęs, kad ji
eitų į bažnyčią.

Kurį laiką sėdėjau prie jos karsto, supratau, kad jai batai ir tai paskutinis kartas,
kai ją matau. Prisiminiau. Kad ji niekada manęs nebardavo, neauklėdavo ir
nepriekaištaudavo. Ji buvo man gera. Kai sėdo tėvas, ji mane priglaudė. Dabar ji
jau mirus. Ar tikiu rojum, pragaru? Ne. Tikiu, kad po mirties ateina galas. Viskas
dingsta, pasaulis tau nebeegzistuoja.

– Prisėsk, Saša, – pasiūlė Romas.

Prisėdau.

Atėjo vakaras, atėjo Dana. Saulių paliko namie, sako, negerai mažiems vaikams
eiti į laidotuves. Trauma gaunasi, ar kažkas tokio. Pradėjo rinktis žmonės.
Atsistojau ir apsidairiau, kas atėję. Apsidžiaugiau pamatęs du geriausius savo
draugus – Kūjį ir Redą. Metalinio balso laidotuvininkas sakė, kad jei norim
užkąsti ar atsigerti, galim nusileist į apačią. Pasikviečiau Kūjį ir Redą į tą
laidotuvių puotsalę.
– Iš kur sužinojot? – paklausiau Kūjo, nes Kūjis kalbesnis nei Redas. Redas
kalba gestais, tiksliau smūgiais.

– O, brol, visas miestas šneka, kad tavo senutė atidavė dūšią. Labai užuojauta,
seniuk.

– Užjaučiu, – pasakė ir Redas, – Planai?

– Varysiu į Kauną padirbėt.

– Ką padirbėt? – susidomėjo Kūjis. – Šūdas tas darbas, va numauni ratus nuo

„Merso“ ir nedirbi, ką ten dirbsi... davai tryse varom, daugiau numausim – su
pinigais draugausim. Cha. Gerai surimavau. Man reikėtų būt reperiu. Apsiaunu
batus, numaunu ratus, pasiimu eurus ir keliauju priduot į dilerio namus. Cha,
cha...

Net Redas prunkštelėjo.

– Gerai, bachūrai, – apsidairiau ar nieko nėra, – šūdą aš ten dirbsiu. Girdėjot apie
Balsio chatą? Tai va. Mano darbas.

– Pisi protą.

– Rimtai. Ir aš jums abiems siūlau būt brigada, rimtai tuo užsiimti. Plėšimai,
vagystės ir panašiai.

– Cha, cha, cha... Cho, cho, cho... – abu juokėsi choru.

Kūjis juokdamasis sako:

– Tau nuo babcės mirties stogas pavažiavo, dabar tapai vagim profesionalu?

Išsitraukiau pistoletą. Nutaikiau Kūjui į galvą. Prisiminiau tėvo žodžius: su

žodžiais ir pistoletu rankose pasieksi daugiau nei vien tik su žodžiais.

– Man stogas pavažiavo, Kūji? Į karstą ir tu gulsi!!!

– Saša, Sania... – išsigando, – aš juokauju, baigiam. Garbės žodis – išsprūdo.

– Išsigando, cha, – dabar jau aš juokiausi, – Taigi. Šitą daiktą radau seife, kurį
atsidariau.
– Bliad, – atsiduso Redas, – tiek šaibų...

Suskambo mano telefonas.

– Alio, Ajau.

– Nu, ką tu gero, bose? – liūdnai paklausė.

– Aš šermenyse, močiutė mirė.

– Užjaučiu.

– Ačiū.

– Gal žinai kokią dielą, man su pinigais sunku. Labai reikia. Gal turi paskolint?

– Žinau, ir ne vieną dielą. Atvažiuok: Anglų gatvė 15, laidojimo biuras, nusileisk
į rūsį. Pašnekėsim. Su brigada susipažinsi.

– Ok. Atvarau. Aš čia pat.

Kūjis ir Redas žiūrėjo į mane kaip į kokį dievą, žiūrėjo, kaip ir kiekvienas turėtų
žiūrėt į mane. Jaučiau jų pagarbius žvilgsnius, bet sukaupiau valią ir apsimečiau,
kad man nė motais. Ramiai siurbtelėjau „Grand Cavalier“. Valia — jėgos įrankis.
Kūjis vis dar buvo baltas kaip koksas. Įpyliau Kūjui brendžiuko.

– Gerk.

– Ačiū, Sania.

– Mes draugai nuo kūdikystės. Aš jus gerbiu ir myliu kaip brolius. Visada
laikėmės išvien. Jums galėčiau patikėt savo gyvybę. Tai ar prisijungsit prie mano
brigados? Dalis grobio jau jūsų, bet aš norėčiau būti brigada. Tipo, kaip tam
seriale „Brigada“.

– Sutinku, – pasakė Redas.

Kūjis šiek tiek dvejojo.

– Bliad, sutinku, jei nenušausi! – pagaliau grįžo į savo linksmuolio būseną.

Ir pagaliau atsibeldė Ajus. Išsigandęs, tarsi pamatęs pačią giltinę.

– Reikia penkių gabalų, – sako jis. – Mano bendrininkas, su kuriuo sukom

aferą... sako, liudys mentams, jei nesumokėsiu. Aš vos išsivarčiau nuo mentų, o
dabar dar liudininkas...

– Kas toks?

– Toks Tomukas. Tomas Bačkovicas.

Kūjis pradėjo žvengt.

– Taigi jis lopas, nutaikyk į jį tą savo patranką, Sania, ir jis apsišiks nach...

– Tomukas? Tai davai, nuvarom iki jo.

– Dabar?

– Nu.

– O laidotuvės ir visa kita? – nustebo Redas.

– Bus ir rytoj tos laidotuvės, – sakau. – Rytoj bus net įdomiau, nes rytoj užkasa.
Giedos choras.

Pirmiausia nuvarėm iki Redo. Redas turi lituoklį. Nusprendžiau pririšti ponaitį
Tomuką prie radiatoriaus ir pašildyt lituokliu. Galiausiai sukišt jam tą lituoklį į
šikną. Jei reikia ką nors nubausti, tai reikia nubausti taip, kad auka bijotų
pasiskųsti. Sustojom Tomuko kieme.

– Rytoj ryte visi atvažiuokit į šermenis. Bus laidotuvės, reikės karsto nešikų.

– Būsim, Sania, – pasakė Kūjis.

– Kuris butas, Ajau?

– Dvidešimt trečias, juodos, šarvo durys.

– Palaukit, aš pats jį atitempsiu.

Tėvas man sakydavo: tikras bosas dalį darbo turi daryti pats ir jo pavaldiniai turi
žinoti, kad jis darbą daro pats.

Paskambinau į Tomuko duris, atidarė motina. Laiptinėj nedegė šviesa.

– Labas vakaras, ar Tomukas namuose?

– Labas, taip, jis prie kompiuterio. Tuojau pakviesiu.

Buvo labai maloni. Visai mielai ją patvarkyčiau. Papai kaip kibirai. Atsidarė
durys. Ponaitis Tomukas pasirodė. Nutaikiau pistoletą jam į tarpkojį.

– Einam, – pasakiau ramiai. – Užbridai biški, gaideli.

– Ka-ka-kas yra?

– Uždaryk duris.

Uždarė. Įrėmiau pistoletą jam į šonkaulius ir išsivedžiau į lauką. Drebėjo kaip

lapas rudenį. Broliai rūkė.

– Atidaryk bagažinę, Ajau, – paliepiau.

Vėl prisiminiau tėvo žodžius: jei savo draugui arba priešui parodysi, kad jis tau
lygus, jis iš karto pagalvos, kad yra pranašesnis už tave. Ajus atidarė bagažinę.

– Ajau, bliad, – išsigandęs prabilo Tomukas, – aš tik pajuokavau. Niekam

nestukalinsiu. Prisiekiu. Ajau...

Ponaitis Tomukas visai nesipriešino, kai grūdau jį į bagažinę. Buvo išsigandęs,

lyg pamatęs velnią. Man atrodo, kad ir kelnes primyžo.

– Gal nereikia taip... – prabilo Ajus. – Jis juk prižada, kad niekam nesakys.

– Tu tik vairuotojas, todėl neaiškink. Aš tave ginu, o ne puolu. Vežk į mano

močiutės chatą.

– Klausau.

Vėl pradėjau kosėt kaip džiovininkas, prisidegiau cigaretę.

Susėdom į tą Ajaus geldą.

– Šūdas ant ratų, Ajau, – nusijuokiau. – Mums reikia naujos tačkos, ko nors
limuzinų klasės. Gal „Merso“ ar BMW.

– Geras mašinas sprogdina, – jis vėl man trina. – Jeigu jau pirkt mašiną, tai
tokią, bliad, afigieną, kad net bazūka nepamuštų. Bet iš kur tie milijonai?

Kūjis su Redu nusijuokė. Kūjis sako:

– Tu gal nežinai, kam dirbi? Ogi pačiam Saniai Verui. Bus šarvuotis! Reikės –
bus ir tankas.

– Ką manai, Redai? Kokią tačką perkam? – klausiu jo, nes jis mažiausiai kalba,
vadinasi – daugiausiai galvoja.

– „Hamerį“. Juodą. Šarvuotą. Niauktais langais.

– Bus.

Ajaus gelda sustojo kieme. Nusivedėm išsigandusį ponaitį Tomuką į vidų, lipnia
juosta pririšom jį prie radiatoriaus. Įjungiau lituoklį į rozetę.

– Kai įkais, jis keliaus tau į šikną, skundike, – pagrasinau jam. – Skundikas yra
žemiau už gaidį. Bet tu gali rinktis – lituoklis ar bybys.

Visi nusijuokė.

– Bet aš tikrai neskųsiu, aš tik baikom. Nu gerai, nemeluosiu. Aš tik norėjau

išmelžti pinigo iš Ajaus.

– O, tu kūrva, dabar tau tikrai batai. Tu sugalvojai šantažuot mano brigados narį?

– Aš nežinojau...

– Tavęs neverta klausytis, žiurkė esi. Ajau, paduok mano kojinę iš spintelės
apačioje. Kai lituoklis įkais – keliaus tau į šikną.

Ajus pametėjo kojinę. Įgrūdau ją jam į gerklę ir snukutį pradėjau vynioti lipnia
juosta. Jis ne juokais mane užkniso. Norėjau jį nudėti vietoje. Niūniavau tėvo
eilėraštį:
 Kai auksas prabyla,

nutildo net tylą.

Auksinės skraiduolės

išvaiko vienuoles.

– Kokia čia daina? – paklausė Kūjis. – Žiauriai gerai skamba, negirdėta.

– Čia mano tėvo eilės.

– Geros, – sausai atsakė Redas.

Tomuką palikę prikabintą prie radiatoriaus, susėdom prie stalo. Papjausčiau

lašinių, svogūnų, raugintų agurkų, ištraukiau močiutės samagoną. Ant stalo
sustačiau keturias stiklines, pripyliau visiem ruginio per tris pirštus.

– Broliai, – kreipiausi į brigadą, – aš pasiruošęs dėl kiekvieno jūsų atiduoti

gyvybę ir laisvę, niekada neišduoti. Kampe jūs matot išdaviką, kuris bus
kankinamas. Nes jis išdavikas. Todėl keliu šį patį geriausią lietuvišką brendį ir
geriu už ištikimybę jums, mano brigada, mano broliai. Myliu jus!!!

Visi susidaužėm stiklinėm. Nuėjau į savo kambarį ir iš po lovos išsitraukiau

mokyklinę kuprinę. Ten dar buvo maždaug septyniasdešimt gabalų. Padalinau po
lygiai pinigus. Išdalinau broliams.

– Viską, ką užkalsim – dalinsimės po lygiai. Nes nuo šios nakties mes esam
broliai. Todėl prisiekiu, kad neišduosiu ir, jei reikės, gyvybę atiduosiu už
kiekvieną jūsų.

– Prisiekiu ir aš, – pasakė Redas.

– Prisiekiu, – paantrino Kūjis.

– Prisiekiu, – ištarė Ajus. – Bliad... Pažvelkit į ponaitį Tomuką, jis nekvėpuoja.

Vargšas ponaitis Tomukas Bačkovicas prarijo kojinę ir užduso. Nuo jo smirdėjo

šūdu. Jis apsišiko. Visi nusijuokėm.
– Turim bėdą, – pasakė Redas, – turėsim užkasti.

– Sukapokim jį į gabalus ir išmėtykim po miesto konteinerius, bus pamoka

kitiems skundikams ir visiems, kurie bus prieš mus. Jie žinos, kad Sania Veras ir
jo brigada nemala šūdo. Ajau, atnešk iš virtuvės kirvį.

Tada atsistojo Kūjis ir prabilo:

– Jie nespaudžia iš šūdo vaško, visada ramūs, niekada nesiblaško.

Su Redu nusinešėm Tomuką į vonios kambarį ir Redas ramiai, neskubėdamas

sukapojo ponaitį Tomuką į gabalėlius. Vis niūniavo „kai auksas prabyla...“
Nuplovė kiekvieną gabalėlį karštu vandeniu ir, užsimovęs gumines pirštines,
sudėjo į šiukšlių krepšius.

– Tai po konteinerius? – paklausė Redas.

– Iš pradžių gal dar po vieną ruginio? – viliojo Kūjis.

– Davai, – sakau. – Matot, broliai, net dievams paaukojom auką už mūsų

priesaiką, kaip senovėje kunigaikščiai.

Gėrėm ruginukę, valgėm lašinukus, juokavom. Buvo linksma. Tik Ajus buvo
kažko susikrimtęs, bet bala nematė. Aušo rytas. Tomuką palaidojom miesto
konteineriuose. Ryte užsukom į prabangių drabužių parduotuvę ir visi
nusipirkom pilkos spalvos „Hugo Boss“ kostiumus su raudonais kaklaraiščiais.
Nuvažiavom į močiutės laidotuves.

Buvo nuobodoka. Gal valandžiukę pagiedojo. Kalbėjo rožančių.

Man sukėlė nuostabą tai, kad į šermenis atėjo Aistė su šeima. Jos tėvas priėjo ir
paspaudė man ranką. „Užuojauta, Saša“. Ir davė voką su šiek tiek grynųjų.
Debilas. Aš jį apšvarinau, o jis man dar pridėjo magaryčių.

Tada užsuko karstą medvaržčiais. Ant karsto buvo šešios rankenos, bet karstą į
katafalką nešėm mes keturiese. Nunešę apsidairėm. Išsirikiavę eilute gatvėje
stovėjo visi mano vidurinės vyresniųjų klasių moksleiviai. Eilė driekėsi vos ne
iki kino teatro.

Visi žiūrėjo tik į mus. Jaučiau, kad atrodėm žavingai su tais „Hugo Boss“
kostiumais. Ajus privairavo savo geldą. Ir VISKĄ SUGADINO! Visą didybę...
Reikia naujos geldos.

Kolona pajudėjo Kauno gatve, po to pasuko į Vilkaviškio gatvę link kapinių.

Duobė buvo iškasta šalia senelio Arijaus Vero. Aš nepažinojau savo senelio. Jis
mirė dešimt metų prieš man gimstant.

Pagiedojo. Pakasė. Viskas. Močiutė pakavota. Prabilo Romas:

– Visi, kas padėjo palaidoti Mamą, Močiutę, Sesę, draugę ir kaimynę Aldoną,
esat kviečiami gedulingų pietų. Pietūs vyks bibliotekos salėje.

Pajudėjom link centro.

– Kaip tu? – paklausė Redas.

– Normaliai, tik ponaičio Tomuko ilgiuosi.

Brigada kvatojo.

– Bliad, – nustojo juoktis Kūjis, – bent per gedulingus pietus neskaldom bajerių.
Man atrodo, kad tai nepriimtina, berniukai.

Po laidotuvių su brigada grįžom į mano namus. Atsiguliau miegoti anksti.

Sapnavau, kaip tuštinu elektronikos prekių parduotuvės sandėlį, viską nešu pas
Augutą į Kauną. Pėsčias, po vieną planšetinį kompiuterį, o virš manęs skrenda
angelas.

Pabudau. Skauda galvą. Bliad, kaip skauda galvą. Vakar gerai pagėrėm.
Apsidairiau po kambarį. Fotelyje miega Kūjis, Redas – ant grindų prie
radiatoriaus, Ajus... Kur, po galais, Ajus?

– Ajau!

– Aš virtuvėj, Sania.

– Ką ten darai, po velnių?

– Gaminu brigadai pusryčius, – ramiai pasakė, – tuoj ateisiu.

Džiaugiuosi, kad likimas suvedė mane su Ajum. Jis bus lojalus. Redas bus būrio
vadas, o Kūjis bus atsakingas už verslus. Juk jis myli pinigus, o pinigai myli jį.
Net Biblijos išmintis sako, kad reikia trijų dalykų sėkmei – tikėjimo, vilties ir
meilės, bet svarbiausia – meilės. O Ajus bus prie manęs ir darys, ką reikės.
Įjungiau teliką, rodė ryto laidą per LTV. Ėjo klipas – Mamontovo ir Atlantos
„Kregždutės, kregždutės“. „Atkirpkit ir man gabalėlį dangaus, dangaus“ –
dainuoja. O aš galvoju – atkirpkit ir man gabalėlį pasaulio, pasaulio... Mintyse
šyptelėjau. Ajus atnešė lėkštėje kažkokį blyną.

– Atlantidą iškasei iš vandenyno? Kas čia per blynas, Ajau?

– Tai yra omletas, Sania.

Paragavau. Skonis – nieko. Alkano maitvanagio geriausias draugas – nudvėsęs

arklys. Žiūrėjau toliau LTV. Vedėjas ėmė interviu iš kažkokio dainininko,
pavarde Mikutavičius. Pasirodo, gavo ordiną už nuopelnus Lietuvai.

– Mano tėvas irgi turi ordiną. Už ilgametę zonos patirtį, – nusijuokiau.

Paskui – žinios trumpai. Vyko Prezidento rinkimai. Daugiausia balsų surinko

Grybauskaitė, antroj vietoj Balčytis. Bus antras turas. Dar pora reportažų. O
vėliau prasidėjo kriminalai – mano mėgstamiausia rubrika.

– Precedento neturintis įvykis Marijampolės mieste, – pasakojo pranešėjas. –

Skirtinguose miesto rajonuose šiukšlių konteineriuose rastas, kaip spėjama,
kirviu sukapotas jaunas vaikinas, kiekvienas kūno gabalas yra aprištas raudonu
kaspinu...

– Ei, vyrai! Kelkitės, apie mus rodo!

Ajus atbėgo iš virtuvės, Kūjis ir Redas greitai pabudo.

– ...negailestingas ir žiaurus poelgis. Rastos šešios kūno dalys skirtinguose

konteineriuose. Aukos motina teigia, kad lemtingą vakarą jos sūnų išsivedė
nepažįstamas jaunuolis. Policija negali sudaryti foto roboto, nes aukos motina
teigia neprisimenanti, kaip jaunuolis atrodo. Tai jau antras sunkus nusikaltimas
per pastarąją savaitę Marijampolės...

– Tuoj ta prakeikta televizija mus padarys superžvaigždėm, – išsigando Kūjis. –

Prie ko čia tas raudonas kaspinas?
– Tu teisus, Kūji, – dėsčiau aš, – reikia būti atsargesniems. O raudonas kaspinas
reiškia skundiką. Sugalvojom, kad tai bus išskirtinis mūsų ženklas žymėti
skundikams.

Ajus atnešė ir kitiems broliams po omletą, užsigėrėm kava. Niekada nebuvau

valgęs omleto, bet šitas man visai patiko. Ajus galėtų būt koks virtuvės šefas.
Rimtai. Kūjis atrodė sunerimęs, o štai Redas – visiškai ramus. Pavalgiau.
Užsigėriau kava ir prisidegiau cigaretę.

– Ačiū, Ajau. Kūji, užduotis tau. Gauk nedidelį sunkvežimį.

– Nebus bėdų, žinau, kur tokį gaut. O ką planuoji, Sania?

– Kompiuterių salonas. Imsim jį. Ištuštinsim sandėlį.

– Kada imsim? – paklausė Redas.

– Šiąnakt, Redai. Tu parūpinsi karines uniformas ir slidininkų kaukes, nes mus

filmuos. Turiu žmogų Kaune, jam viską parduosim, jis perka viską, parduoda
viską ir iš to gyvena. Tą pačią naktį jam viską parduosim.

– Supratau, – pasakė Redas, – reikės žaibiškai suktis.

– Mes taip ir darysim. Užduotis tau, Ajau – paruošk atsitraukimo kelius ir

suplanuok kelionės į Kauną maršrutą.

Ajus linktelėjo.

– Susitinkam vidurnaktį „Iki“ parduotuvės aikštelėje.

Kai broliai baigė valgyti, išėjo ruoštis operacijai. Paskambinau Augutai ir

pasakiau, kad šiąnakt atvešiu didelį krovinį kompiuterių, telefonų, navigacinių
sistemų, automobilių magnetolų. Klausė, ar naujų. „Taip, po galais, dar
neišpakuotų“. Viskas okei, priima. Truputį apsitvarkiau. Nunešiau lėkštes į
virtuvę.

Suskambėjo durų skambutis. Nuėjau pažiūrėt. Merga. Graži merga, pamačiau

per akutę. Atidariau duris.

– Laba diena. Ar tu esi Aleksandras Veras jaunesnysis?

– Nu, o kas yra?

– Aš iš vaikų teisių, mane atsiuntė patikrinti.

– Prašau užeiti.

Vaikščiojo po namus ir dairėsi. Pasiūliau kavos, prisėdom prie stalo.

– Taigi, – pradėjo ji, – mano vardas Rimantė, aš būsiu tavo socialinė darbuotoja
ir tau padėsiu. Mirė tavo močiutė. Užjaučiu.

– Ačiū.

– Taigi, tavo tėvas kalėjime ir mes nusprendėm, kad turėtum gyventi su savo
motina.

– Motina? Po galais, ką tu kliedi? Ji paliko mane, kai buvau dar kūdikis. Tada jai
manęs nereikėjo, dabar prisireikė, bliad?

– Nesikeik. Taip nutarėm. Gyvensi su motina Vilniuje, ten lankysi mokyklą. Mes
su ja jau kalbėjom telefonu ir ji sutinka tave priglausti.

– Priglausti... Cha! Negyvensiu aš jokiam suknistam Vilniuj ir negyvensiu aš su

ta suknista motina.

– Tada vaikų namai.

– Bliad... Nu gerai. Kaip man ją rast?

– Nesikeik, antrąkart kartoju. Štai adresas ir telefono numeris, – ištiesė lapelį

popieriaus, – turi su ja susisiekt artimiausiu metu.

Ji dar kažką kalbėjo, bet mano mintys buvo kitur. Kokia ji man motina? Bet
vaikų namai... Eina šikt...

– Tai viso geriausio, – sako ji, – sėkmės.

Išėjo. Vilnius – sostinė, ten daug pinigų. Kažkada Vilnių valdė legendinis
Borisas Dekanidzė. Boriai dirbo ir mano tėvas. Dabar atėjo eilė man. Vaikų
namai – šiknos skylė. Anksčiau ar vėliau reikės mestis į Vilnių, tai kodėl nuo jo
nepradėjus savo kelio į dangų?
Gulėjau ant sofos ir mąsčiau. Man buvo nė motais, kad reikės išvažiuoti, aš
mąsčiau apie turtą. Stropumas veda į turtingumą, tinginystė — į skurdą. Turtų
troškulys baigiasi tik karstą užvožus. Neturto priežastis dažnai būna
sąžiningumas. Savo pinigams išsaugoti reikia daugiau pastangų, negu jiems
įsigyti. Paprastai pinigai arčiau to, kuris esti arčiau kapo, kitaip sakant – kas
nerizikuoja, tas negeria šampano.

Vėl pradėjau kosėt, tiesiog springt. Prisidengiau burną ranka. Nustojęs kosėt
pamačiau, kad man ant rankos – kraujo lašeliai. Pagalvojau, kad tikriausiai
valosi plaučiai nuo tų cigarečių dervų ir kito šūdo.

Mintis pertraukė telefono skambutis. Aistė.

– Klausau, Aiste.

– Labas, Sania.

– Labas.

– Kaip laikaisi, vargšeli?

– Aš ne vargšelis. Gerai.

– Susitikim, ką? Aš dėl visko atsiprašau.

Ji man patiko, aš ją jau nubaudžiau. Kodėl gi nesusitikus?

– Gerai.

– Rimtai?

– Taip. Kur?

– Lietuviškų patiekalų kavinėj, aš ten tavęs lauksiu.

– Gerai. Iki.

– Iki pasimatymo, Sania.

Bet kas tai per jausmas, kurį jai jaučiu? Lyg norėtųsi su ja praleisti amžinybę tam
suknistam rojaus sode, iš kurio, kaip minėjo tėvas, Adomas išėjo savo noru ir
kartu išsivedė savo paną, nes jį užkniso, kad Dievas jam vadovauja. Tipo,
nevalgyk nuo to medžio, bliad, nes bus chujovai tau. Valgė. Ir gerai padarė, nes
tapo lygus Dievui. Ir mes esame dievai. Tikrai taip po paraliais, bet vyriausias
dievas esu tik aš vienas.

Ėjau pėsčias link centro. Tiek daug turėjau papasakot tėvui. Vis dėlto padariau
kaulų, o tai jau vyriškumo bruožas. Bet kokie ten kaulai, jis gi pats užduso
suknista kojine. Na, bet aš tą kojinę ten įgrūdau ir aš „kaltininkas“. Šiandien
reikės užsukt pas tėvą, nes vis tiek ir atsisveikint reikia, juk nešu mėsas į Vilnių.

Kai auksas prabyla,

nutildo net tylą.

Auksinės skraiduolės

išvaiko vienuoles.

Kai auksas prabyla,

nutildo net tylą.

Auksinės skraiduolės

išvaiko vienuoles.

Kai auksas prabyla,

nutildo net tylą.

Auksinės... – mane ramina, kai mintyse dainuoju šitą tėvo dainelę.

– Sania... – prakalbo Aistė, – sėskis, pasikalbėsim. Kaip tu laikaisi? Kas naujo?

– Mane grūda į Vilnių, pas motiną. Ten gyvensiu.

– Maniau, motina tave paliko, kai buvai dar mažas?

– Na taip, aš jos net nepažįstu, neprisimenu ir panašiai. Bet socialinė darbuotoja
sako, kad turiu gyvent su motina arba keliausiu į vaikų namus. Supranti? Kas pas
tave naujo?

– Na, tavo situacija nepavydėtina. Aš... Na, aš išvykstu į Vokietiją kuriam laikui.
Tėvas sako, kad čia nesaugu po įvykio su tuo vaikinu. Baisu, kas atsitiko.
Girdėjai? Į gabalus jį.

– Turbūt užbrido, nes niekas iš nieko neatsiranda. Viskam yra priežastys.

Ji užsisakė kepsnį, o aš bulvinių blynų. Jau buvau pasiilgęs bulvinių blynų.

Sėdėjom, kalbėjom. Prisiminėm senus laikus.

– Nenoriu išvažiuoti vien tik dėl tavęs, Sania. Jaučiu tau kažką daugiau nei vien
tik draugystę. Ilgai ginčijausi su tėvu dėl išvykimo. Bet kai tokie dalykai
vyksta... Eina sau.

– Na, tu irgi man labai patinki. Žinai, kaip padarom? Susirašinėkim laiškais, kaip
senovėje.

– Kokia puiki mintis, – nusišypsojo, – laiškais. Man labai patinka tai, ką tu rašai.
Turėtum tapti rašytoju. Aš tau užrašysiu savo adresą Vokietijoj.

Ji mane prajuokino. Aš rašytojas? Cha. Užrašė dar ir savo elektroninio pašto

adresą. Ir vėl pradėjau kosėt kaip nenormalus, tiesiog dusau. Kas man yra, po
galais? Aistė plekšnojo man per nugarą, bet tai visai nepadėjo.

Išėjom į lauką. Prisidegiau cigaretę.

– Taip kosti, o rūkai, – susirūpino Aistė, – turėtum mesti.

– Tėvas sako tą patį.

Nuėjom į parką. Šiek tiek pasivaikščiojom, sako: „Mums gera kartu“. Man irgi
gera. Skola už gaidį jau grąžinta. Šmeižtas siaubingas todėl, kad neteisingumo
auka būna viena, o neteisūs būna du: tas, kuris šmeižtą skleidžia, ir tas, kuris juo
tiki. Tas, kuris šmeižikų nebaudžia, juos skatina.

Atsisveikinom, apsikabinom. „Parašyk man, būtinai parašyk, Sania“. Buvo

smagu su ja susitikti. Viskas vėl kaip seniau. Sania ir Aistė – vėl geri bičiuliai.
Pėsčias nuėjau iki lagerio. Tėvo neleido su manim susitikti, sako – vienutėje už
nusižengimą. Tikriausiai tėvas vėl ką nors prilupo. Toks tas senio būdas. Kiek
panašus į Redo.

Nuėjau iki kompiuterių salono, kurį šiąnakt apšvarinsim. Apžiūrėjau prekes,

kurios brangiausios. Pardavėjas, panašus į merginą, klausė „Ar galiu kuo
padėti“. Gali, pagalvojau, išjunk signalizaciją, kai išeisi namo. Dairiausi ir
dėliojau taškus.

Atėjo vakaras. Susidėjau sau brangiausius daiktus į kuprinę. Prisiminiau ir

pistoletą „Bereta“, kurį nuknisau iš Balsio seifo. Bet kodėl manęs negraužia
sąžinė? Nuo pat vaikystės pastebėjau – manęs niekada negraužia sąžinė. O kas,
po velnių, toji sąžinė?

Tuoj vidurnaktis. Nuėjau į sutartą vietą. Mano brigada jau laukė. Dėliojau
žodžius, kuriais pasakosiu, kad išvykstu į Vilnių. Galėjau, aišku, nevažiuot, juk
turėjau pinigų ir naują pasą, bet... Norėjau bent susipažinti su motina. Visada
svajojau, kad aš – tikros šeimos narys.

– Nu, sveiki, berniukai, – pasilabinau. – Kur tavo gelda, Ajau?

– Ajukas nusipirko bumerį, – linksmai prakalbo Kūjis. – Pažiūrėk, penktos

klasės.

– Ne pirmo naujumo, bet vis BMW, – kuklinosi Ajus.

– Ar viskas tvarkoj? – paklausiau. – Visi atlikot savo užduotis?

– Tikrai taip, tamsta vade! – išrėkė Redas, visai kaip tada, kai abu lankėm Šaulių
sąjungą. – O kada pirksim „Hamerį“?

– Manau, po šios dielos, Redai. Arba vėliau, bet pirksim tikrai.

Tas, kuris nori daug pasiekti, turi kelti didžius reikalavimus ir darbą atlikęs tegu
pats ragauja jo vaisių. Tegu darbai būna tokie, kokius norėtum prisiminti
gyvenimo saulėlydyje.

Laikas pradėti.

Tyliai, ramiai ir atsargiai atidarėm sandėlį, signalizacija nesuveikė. Nors ir

turėjom laiko, krovėm prekes greitai. Rinkomės tik pačią brangiausią nuosavybę.
Po penkiolikos minučių sunkvežimis buvo pilnas. Nesulaukėm nei apsaugos, nei
mentų. Jokių liudininkų kelyje nepasipynė.

Atsitraukimo keliais patraukėm į Kauną. O Ajus važiavo iš paskos su savo

BMW.

– Liksiu Kaune pas Augutą, ten pasidalinsim pinigus. O ryte varysiu į Vilnių, pas
savo mamą, kurios nemačiau nuo kūdikystės.

– O kaip mūsų reikalai? – išsigando Kūjis.

– Viskas bus kaip buvę, užtruksiu Vilniuj ne ilgiau kaip dieną ar dvi.

– Aišku, – prabilo Redas, – bet Vilnius didesnis miestas, ten daugiau galimybių,
daugiau pinigų.

– Tu nori mestis į Vilnių, Redai? Ten daug tokių, kaip mes. Galime susirasti
kulkos priešų, – sakau. – Bet tu teisus, reikia įsikurt Vilniaus mieste. Reikia
paimti į savo rankas sostinę. Ką manai, Redai?

– Pritariu.

– Kūji?

– Spręsk tu.

– Tuomet taip, – prabilau į brolius. – Kraustomės į Vilnių ir jį užvaldom.

Auguta jau laukė mūsų sutartu metu. Atidarė plačius geležinius vartus. Mums
įvažiavus juos uždarė jo sūnus. Apžiūrėjo prekes.

– Mokėsiu du trečdalius sutartos sumos grynais, kitus auksu.

– Tiks.

Atsiskaitę nuvažiavom į užmiestį.

Jau švito. Pakelės degalinėje nusipirkom po submariną ir po du butelius alaus.

Sėdėjom mašinoj.
– Ajus dar nežino, – nusišypsojo Kūjis.

– Ko nežinau?

– Taigi šaunam į sostinę, saulę sukti.

– Niekur mes nešaunam, – išsigando Ajus, – tokias babkes nukeliam čia. Aš

pabūsiu savo krašte.

– Ajau, – norėjau atvesti jį į protą, – sostinėj juk daug daugiau babkių. Daugiau
galimybių, o be to, aš turėsiu gyvent kurį laiką sostinėj, su motina, nes nėra kitos
išeities.

– Sania, mano draugė dar studijuoja ir aš nenoriu jos palikti.

– Supratau. O tu, Kūji, Redai?

– Be kalbų, Sania, – atsakė Redas.

– Su tavim nors ir į pasaulio kraštą, tikiuosi, nebus ten labai karšta. Cha, cha,
cha...

Tuomet tvarka, mano du didžiausi pagalbininkai lieka, o Ajus... Jis minkštas. Jis
daugiau veikia iš baimės, nei iš lojalumo. Bus matyt, kaip ten su juo.

Autobusiuką palikom pamiškėj. Pasidalinom pinigus ir auksą. Ajus nuvežė mus į

Kauno autobusų stotį.

– Iki, Ajuk, nepamiršk, kad turi laikyt liežuvį už dantų, – juokais pagrasinau.

– Nereikia čia to šūdo ant manęs pilti, Sania, aš tyliu iš pagarbos. O po metų
arba greičiau aš pas jus atvyksiu. Vasarą tai tikrai pas jus atvarysiu.

Autobusas pajudėjo. Prisiminiau Aistę. Kokia ji nuostabi. Kai paskutinį kartą ją

apkabinau, man vos neatsistojo. Mano juodukė... Ji išvyksta – aš taip pat, kažin,
ar suves mus dar likimas? Bendrausim laiškais, bet ar ilgai?

– Ką taip mąstai, Sania? – paklausė Kūjis.

– Mąstau apie gyvenimo pasikeitimus. Ir dar tai, kad vagis be aukštojo

išsimokslinimo gali nudžiauti ką nors iš prekinio traukinio, o jeigu baigė
universitetą, sugeba pavogti visą geležinkelį.

Redas kvatojo visa gerkle.

– Kaip mane užknisa važiuoti autobusu. Ajus, tas kalės vaikas... Negalėjo mūsų
nuvežti į Vilnių...

– Tu dėl jo nesuk galvos, – ramiai prabilo Redas, – mes davėm priesaiką, o tas
kalės išpera, tas gaidys atsisakė padaryti mums paslaugą. Tu jo daugiau
nepamatysi, Sania.

Net šiurpas per nugarą perėjo. Kūjis ramiai snaudė.

– Kaip suprast, Redai?

– O gi taip, kad po jo BMW pakišau bombą, kai niekas nematė.

– Puiku, blet, nuostabu. Gal tu durnas? Jis mūsiškis, – išrėkiau jam. Po galais,
kokia nesąmonė. – Kur, po galais, tu gavai bombą, Redai?

– Nupirkau iš Augutos. O kokie planai, Bose?

– Visų pirma, išsinuomosim butą, su tavo pasu, nes tu pilnametis. Ką nors

susprogdinsim, – šyptelėjau, – o po to darysim, ką darėm anksčiau. Pamažu
lipdami aukštyn kriminaliniuose sluoksniuose. Savo močiai pasakysiu, kad jau
radau darbą, gyvensiu savarankiškai nuo jos. Supranti, Redai, ji paliko mane dar
kūdikį, vadinasi, nemyli manęs taip, kaip aš myliu tave ir Kūjį.

– Suprantu, Sania, o kuriems galams dar pas ją važiuoti?

– Tiesiog noriu pažiūrėti jai į akis. Paklausti, kodėl, – akyse kaupėsi ašaros. –
Nusnausiu ir aš, Redai.

– Klausau.

Jei Ajus mirs, reikės ieškoti kito vairuotojo.

Mama...

Kodėl? Kodėl tu mane palikai, mama? Ar aš tau šiukšlė? Aišku, tavo širdis dar
nėra visiškai supuvus, tu priimi mane, kai aš „neturiu kur eiti“. Prasisukčiau ir be
tavęs po šia saule, bet turiu tiek klausimų... Kodėl niekada manęs neaplankei?
Kodėl neatsiuntei net atviruko kokios nors šventės proga? Jokių žinių, jokių
laiškų. Ir ką aš tau pasakysiu? Gal „Labas, mamyte, malonu susipažinti, aš tavo
sūnus, atpažinai? Beje, šiek tiek pasikeičiau nuo kūdikystės... Pastebėjai? Va,
koks aš didelis. Eik tu nachui, mama, niekada tau nerūpėjau ir eik velniop!
Manęs nepamatysi iki tol, kol aš neužvaldysiu Sostinės!!!“

Panirau į miegą. Sapnavau angelą, kuris parpuolęs prieš mane ant kelių meldžia:
„Nedaryk to, Sania, būk gerutis“. Tas angelas buvo iš veido labai panašus į
močiutę. Kodėl taip dažnai aš sapnuoju tuos supistus angelus?

Jaučiau, kaip autobusas sustojo, bet keliausi tingiai. Vis prieš akis stovėjo man
pilkas angelas.

– Sania, Sania... Atvažiavom, bose, – žadino mane Redas.

Vilniaus autobusų stotis. Pirmąkart aš čia esu. Nuėjom prie taksi automobilių,
įsėdom, pasakiau taksistui adresą. Pajudėjom pas mano „mieliausią mamytę“.

– Atvažiavom, – išdainavo vairuotojas, – Šeškinė. Aš čia užaugęs. Kokiais

vėjais, vaikinai?

– Kiek mokėt, pasakoriau?

– Kiek rodo skaitiklis, tiek ir mokėt.

Išlipom. Užėjom į laiptinę. Ketvirtas aukštas. Paskambinau į duris.

– Ko jums, vaikinai? – paklausė duris atidaręs tipas.

– Ar Marija čia gyvena?

– Taip.

– Aš pas ją, aš esu Aleksandras.

– Aleksandrai, užeik. – nusišypsojo jis, – Marija tuoj grįš, ji išėjo parsivesti

Mato iš darželio. Užeikit, vaikinai, prašau į vidų. Ji daug pasakojo apie tave.
Mano vardas Jonas.
Daug pasakojo, kad ją kur velnias. Viena mano dalis tiesiog rėkė: „mauk iš čia
nach...“, o kita sakė: „tu tuoj pamatysi savo mamą“. Mus susodino pagrindiniam
trijų kambarių buto kambaryje. Išvirė arbatos, padarė sumuštinių.

Neilgai trukus grįžo ji. Tas tipas jai pasakė, kad atvažiavau.

– Labas, Aleksandrai, – pasakė jausmingai. – Kai Veras sėdo, vis ketinau tave
aplankyti, bet vis nebuvo laiko. Gimė Matukas... ir...

– Nieko tokio, man reikia, kad tu tik sutvarkytum popierius dėl mano globos, o
tada viso gero. Turiu savo planų. Dirbsiu su šiais vaikinais, mes klosim plyteles.

– Bet tau dar reikia mokytis, socialinė pedagogė pasakojo, kad tu pirmūnas.

– Taip. Pilnu etatu dirbsiu tik vasarą, vėliau – po pamokų.

Nieko nejaučiau nei jai, nei tam vaikigaliui, kuris neva buvo mano brolis. Eina
jie abu velniop kartu su tuo durininku.

– O kodėl mus palikai? – paklausiau jos. – Visą gyvenimą užduodu sau šį

klausimą.

– Na, kodėl tu toks piktas... Nebegalėjau gyventi su Veru, jis buvo tikras
monstras, aš jo bijojau. Bijojau to žmogaus, į kurį jis pavirto. Ir jis nenorėjo, kad
tu augtum su manim. Labai nenorėjo. Ir ką man reikėjo daryti?

– Bet jis teisingas.

– Jis žudikas.

– Visi galingi žmonės žudo, ir jei ne savo rankomis, tai kitų. Ai, velniop. Tai
sutvarkysi popierius, neva gyvenu pas tave?

– Tik tuo atveju, jei sekmadieniais ateisi pas mus pietų, – nusišypsojo ji. – Aš
suprantu, kad tu jau didelis ir tavim rūpintis nereikia.

– Tuomet taip ir sutariam.

Kurį laiką tylėdami valgėm sumuštinius užsigerdami arbata. Suskambo mano

telefonas. Ajus.
– Alio, Ajau, – atsiliepiau. Redas visas persimainė. – Kas girdėt, broliuk?

– Viskas okei. Su drauge sutariau, kad varau gyvent į Vilnių ir kai kada grįšiu
pas ją. Taigi, viskas gerai.

– Puiku. Laukiam tavęs, broli.

Bomba po Ajaus mašina nesprogo, vadinasi, buvo chujovai padaryta. O ir šiaip

buvo kvaila, kad jis mirtų. Juk savas. Aišku, jis niekada nebus man toks artimas,
kaip Kūjis ar Redas, bet vis tiek savas. Reikia kontroliuoti Redą. Pajutęs kraujo
skonį jis darosi nevaldomas.

Atsisveikinom iki sekmadienio pietų ir patraukėm ieškot buto. Radom vieną

labai padoria kaina, keturių kambarių. Kuo puikiausiai tiks. Visai šalia parkas ir
upė, graži gamta.

Vakare padarėm balių. Ajus taip pat atvažiavo. Redas žiūrėjo į Ajų kaip vilkas į
avį.

– Redai, – sakau aš, – einam parūkyt dviese.

Išėjom į balkoną.

– Supranti, Redai, negalima šiaip žudyt žmonių lyg niekur nieko. Nes ir tau
pačiam taip gali atsitikt. Pyst ir pareina kulka į kaktą, – išsitraukiau pistoletą ir
nutaikiau jam į galvą. – Negalima taip, Redai, paskui atsidursi pats kokioj nors
pelkėj.

Redas nebijojo nieko, tokį žmogų reikia įtikinti, kad jis gali kristi nuo tavo
rankos, tada jis bijos ir bus lojalus.

– Supratau, Sania.

Grįžom atgal pas bachūrus. Suskambo durų skambutis.

– Štai ir mūsų geišos, – apsidžiaugė Kūjis, – ilgai laukėm, bliamba.

Į chatą sugužėjo prostitutės. Visi pasklidom po savo kambarius. Maniškė buvo

tikra seksmašina. Juodukė, kasa iki šiknos. Nieko nelaukus pradėjo dirbt savo
darbą. Nusimetė drabužius, aš savuosius.
Pasilinksminę su saviškėm, susikeitėm kekšėm. Gerai atsidulkinę susimokėjom
ir išlydėję šliundras vėl sėdom prie stalo.

– Tai, bose, kaip toliau gyvensim? Kokias dielas lukštensim? – paklausė Kūjis.

– Pirma imsim juvelyrinę, ji visai čia pat už kampo, gal du kilometrai kelio.

– Kada?

– Galim kad ir šiąnakt. Apsauga atvažiuoja maždaug per šešias minutes. Todėl
spėsim susižert visai neblogą grobį. Kūji, su Ajum pavokit sportinį automobilį.
Kokį nors seno tipo. Mes su Redu apsižvalgysim. O tada ir suksim saulę.

Su Redu apžiūrėjom vietovę, atsitraukimo kelius ir visa kita. Vitriną išmušim su

suoliuku. Ir susižersim, kas dar ne mūsų, bet bus mūsų. Imdamasis ko nors
sunkaus, pirma pradėk nuo lengvo. Ketindamas nuveikti ką nors didelio, pradėk
nuo mažo. Taip pamažu ir pradėsim savo kelionę į kalno viršūnę. Pamažu.

Atėjus laikui veikti, Ajus atlėkė dideliu greičiu ir kirto ant stabdžių. Mes su
Redu paleidom suoliuką į vitriną. Greitai šokom rinktis, kas brangiausia ir
vertingiausia. Kūjis atėjo į pagalbą. Per keturias minutes iššlavėm beveik visą
juvelyrinę. Pavažinėjom ratais po miestą. Vėliau persėdom į Ajaus bimbalą ir
patraukėm pas Augutą į Kauną.

Iš Kauno vėl patraukėm į Marijampolę, norėjau pasikalbėti su tėvu. Papasakojau,

kad, sekasi neblogai. Pinigai normalūs. Viskas einasi kaip per sviestą, tik aš
norėčiau kažko didelio.

– Dar palauk, sūnau, į viršūnę lipama mažais laipteliais. Tepu, tepu, tepu, tep, –
nusijuokė tėvas, – tepu, tepu, tepu...

– Tai suprantama, bet tie visi plėšimai... nusibodo.

– Turėk kantrybės. Nesikelk. Jei kas nors sako: „aš geriausias“, tai jis jau
įsirėmęs galva į lubas. Taigi, nebandyk apžioti daugiau, nei gali praryti. Ar žinai,
kas pražudo žuvį?

– Nu, kas?

– Tai, kad ji išsižioja.

Užėjo apsauginis. Sako, laikas. Apkabinau tėvą ir išėjau. Kieme laukė mano
berniukai.

– Jūs pasitrinkit po miestą. Ajau, gal draugę aplankyk. Aš noriu šiek tiek
pasivaikščiot.

– Gerai, Sania.

Taigi, kaip užkalti daugiau pinigo? Narkotikai atkrinta, mat jie nepatinka tėvui.
Tai kas belieka? Kontrabanda. Kodėl gi ne? Gali pavykti. Cigaretės, alkoholis,
vaistai. Kodėl gi ne? Skamba gerai. Ir pinigai geri. Reikės kelių autobusiukų su
slėptuvėm. Mažiausiai penkių. Marijampolėj išnuomoju sandėlį, tada perkraunu
ir – į Vilnių. Manau, operacijom nuo pasienio iki sandėlio, sandėlio reikalais ir
kitom operacijom lai rūpinasi Ajus. Galės gyvent Kapsuke su savo drauge. Kūjis
užsiima operacijom nuo Marijampolės ir realizacija Vilniaus mieste. O Redas
visada prie manęs, bus apsauginis ir nenumatytų padarinių šalintojas, jei reikės,
bus ir kileris. Taip. Planas skamba tikrai neblogai. Taip ir gyvensim kurį laiką.

Pasukau link turčių kvartalo. Nusprendžiau aplankyti Aistę. Jau bus grįžus.
Paskambinau į duris. Atidarė jos tėvas.

– O, Saša, – apsidžiaugė jis, – prašau į vidų. Aiste! Pas tave svečias.

Ji nusileido laiptais, visa su šypsena.

– Sania, – puolė man į glėbį, – kaip tu?

– Aš gerai. Kaip tu laikaisi?

– Dabar jau puikiai. Ką veiki mieste? Maniau, tu Vilniuj.

– Grįžau trumpam, tėvo aplankyt. Rytoj išvažiuoju.

– Pasilik pietų, – pasakė jos tėvas, – būtinai pasilik.

Pasilikau. Per pietus pasakojau, surinkau plytelių klojėjų brigadą ir dirbu

brigadininku. Priskiedžiau, kad galvoju apie plėtrą. Tai yra tris brigadas, o gal ir
penkias. Tėvas vis gyrė, šaunuolis, šaunuolis.

– Na, tai rado tuos išgamas, kurie jus apšvarino? Tuos bjaurybes, chamus.
– Nerado. Sako, nėra net už ko užsikabint, jokio siūlo galo nepaliko. Tokį
nuostolį padarė. Man tik džiugu, kad yra tokių šaunių vaikinų, kaip tu, Saša. Tai
ką galvoji dėl ateities?

– Dirbsiu toliau Vilniuj ir mokysiuos. Vakarinėj pabaigsiu dvyliktą klasę, o po to

neakivaizdžiai studijuosiu KTU statybos inžineriją. Vėliau atidarysiu savo firmą.
Tokie mano planai.

– Puiku, tu rimtas vaikinas. Džiaugiuosi, kad močiutės mirtis tavęs nepalaužė.

– Visos negandos tik užgrūdina.

– Tikrai taip.

Pavalgėm. Po pietų nuėjom į Aistės kambarį.

– Kokį filmą dabar norėtum pažiūrėti? – paklausė Aistė, buvo lyg ir išsigandus
truputį.

– Rinkis tu.

– Gerai, – nusišypsojo, – dokumentinį. Vadinasi „Paslaptis“.

– Nu, nu.

Filmas tikrai geras. Apie tai, kaip pritraukti norimus dalykus į savo gyvenimą.
Pirma reikia įsivaizduot, antra – tikėt, kad jau gavai tai, ko nori, o trečia – tiesiog
pasiimti tai. Filmas tikrai geras. Viskas panašiai, kaip aš ir galvojau. Viskas
sudaryta iš energijos. Ir panaši energija traukia panašius įvykius, žmones ir
daiktus prie tavęs. Tu esi tarsi magnetas ir gali gauti absoliučiai viską, ko nori.
Filmas baigėsi vieno bičo istorija. Nu, tipo, jam sulaužė stuburą ir jis galėjo tik
mirksėt, buvo paralyžiuotas visas. Bet dirbdamas mintimis jis dar iki Kalėdų
išėjo iš ligoninės savo kojom. Taigi, absoliučiai viskas yra įmanoma. Pasakiau
Aistei, kad filmas puikus, ir įtikinau save, kad ji tuoj mane pabučiuos. Ir,
keisčiausia, ji mane pabučiavo.

– Atsiprašau, tiesiog labai norėjau tave pabučiuoti.

Blemba, geras. Aš tikrai suknistas Dievas. Aš galiu absoliučiai viską. Reikia eit
pabandyt su kitais žmonėm.
– Iki, Aiste, man reikia eit, turiu reikalų.

Išėjau į miestą. Ėjau pro kiekvieną žmogų ir įsivaizdavau kaip kiekvienas

atsidaro savo piniginę ir atiduoda man savo pinigus. Kiekvienas praeivis.
Mintyse sakydavau: „Ačiū tau, žmogau, aš tave myliu“. Tada užėjau į knygyną.

– Jūs šimtasis šiandienos pirkėjas, galite pasiimti tris knygas nemokamai.

– Oi, kaip puiku, ar turit knygų apie traukos dėsnį?

– Taip. Turim Ronda Byrne ir Joseph Murphy.

– Tuomet paimsiu jas ir dar knygą, kaip tapti turtingu, ar panašią.

– Turim tokią „Mąstyk ir būk turtingas“.

Ji sudėjo man knygas į krepšelį.

– Ačiū Jums labai, kad lankotės mūsų knygyne.

– Tai Jums ačiū, – nusijuokiau.

Kaip suknistai lengva gauti tai, ko nori. Tik ko man panorėjus dar? Kaip tai ko?
Pasaulio savo rankose. Viso pasaulio pinigų. Viso pasaulio aukso!!!

Skambina. Ajus. Susitinkam visi mano sename bute. Buvo netoli, tai nuėjau
pėsčias.

Išdėsčiau bachūrams savo naują planą. Jiems patiko, labiausiai Ajui. Jis norėjo
kažko panašaus – rimto verslo be rizikos. Paskutinėj knygoj, kurią knygynas
man padovanojo, rašoma apie komandinį darbą. Taigi, susėdę aptarėm visus
planus ir kiekvieno mūsų pareigas juose. Planą nugludinom iki deimanto.

Jau kitą dieną ėmėmės veiksmų. Supirkom busikus, nuvarėm meistrams, kad
padarytų slėptuves, radom sandėlį už miesto. Viskas ėjosi puikiai. Mintyse
nuolat kartojau: „aš traukiu turtus kaip magnetas, mano planai einasi puikiai ir
sklandžiai“.

Be jokių trikdžių parėjo pirmoji siunta. Samdyti vairuotojai iškrovė viską į

sandėlį. Mes netgi pasamdėm sargą, kad saugotų krovinius. Kūjis per pažįstamus
rado vilniečių, kurie dar tą patį vakarą viską pasiėmė ir atbašliavo eurus. Ims
pastoviai, kad ir kiek beatvežtume. Lengvai ir sklandžiai paskirstys po taškus.

Su Redu nusipirkom BMW X5. Aišku ne „Hameris“, ne šarvuotas, bet krūtas vis
tiek. Prie vairo sėdo Redas, nes turi teises. Patraukėm į Vilnių. Šiandien
sekmadienis, tai patraukėm pas mano močią pietų.

– Sveiki, berniukai, – pasitiko ji, – o kur trečias jūsų brigados narys?

– Išvažiavo medžiagų parvežt – Dvarčionių keramikos plytelių.

– Aišku. Na, tai prašau prie stalo.

Ant stalo garavo cepelinai. Nieko geresnio ir būt negalėjo. Jaunasis Matas net
susierzino, kad turi eit valgyt, o ne žaist „Angry Birds“ savo nauju planšetiniu
kompiuteriu. Pagalvojau, kad jis supistai daug turi, aš vaikystėj tokių dalykų
neturėjau. Pasaulis eina vis pirmyn, geryn, ir aš taip einu, kartu su pasauliu.
Šiandien kontrabandininkas ir plėšikas, rytoj – bosas tarp bosų.

Nuotaika buvo gera, Jonas ištraukė butelį brendžiuko. Pavalgę gėrėm kavutę su
brendžiuku, juokavom.

– Kieno tas BMW kieme, atrodo, bus banditų, – numykė Marija.

– Ne, ne, – sakau, – čia mūsų, pasiėmėm lizingu.

– Geri ratai, – užpavydėjo Jonas.

– Ką pats vairuoji?

– Trečią „Civiką“.

– Irgi neblogai.

Redas visai negėrė brendžio, sako, už vairo. Teisingai sako. Matas vėl sėdo prie
savo kompo. Nusprendėm varyt iš ten. Nėra ko daugiau sėdėt. Padariau, ką
žadėjau.

– Iki kito sekmadienio, berniukai.

– Iki, iki.
Kai lipom laiptais, Redas vėl užniūniavo: „Kai auksas prabyla, nutildo net
tylą...“

– Gera daina gautųsi, – nusišypsojo, – būtų mūsų himnas.

– Nu, tikrai nebloga, galim paieškot, kas ją mums įrašytų. Tipo, kokį profą
paimtume. Normaliai padarytų.

Ir tai tapo dienos užduotim, vis tiek nelabai turėjom ką veikt. Redas su savo
„Nokia“ pagūglino.

– Radau kažką: kuriu dainas prieinamom kainom. Pasuksiu. Laba diena... Taip
mums reikia įrašyt dainą... Nežinau, kokio stiliaus...

– Sakyk, pop roko.

– Pop roko... Užsukt į studiją? Puiku, tuoj būsim... Taip, iki. Varom, čia visai
arti.

Suradom tą jo studiją labai lengvai. Daugiaaukščio rūsį. Prisistatė Kristagu.

Sako, daug metų kuria dainas. Reikės pilno teksto, tipo, keturių eilučių
neužtenka.

– Skambinam Kūjui, tegul jis kitas sugalvoja. Skambinu. Sveikas, Kūji... Ką tu?
Dirbi... Jasna. Klausyk, mes galvojam įrašyt tą dainą „Kai auksas prabyla“.
Bičas sako, kad priedainis geras, reikia dviejų ar trijų posmų po šešias eilutes, ar
po keturias... Okei, rašau... Aha... Okei, Kūji, malačius.

Viską užrašiau. Taigi, pirmas posmas:

Auksiniai berniukai brigadą sukūrė.

Pikti žmogeliukai iš kelio bėga.

Jie biznio mašiną savo užkūrė

Jei tu prieš juos šoksi, turėsi bėdą.

Antras posmas:

Krinta kaip medžiai priešų pulkai,

Akis jiems kapoja vanagai.

Auksiniai berniukai visai kaip dievai,

Jei jiems nepaklusi, tau bus ragai.

Trečias posmas:

Jie myli visus, kurie jiems paklūsta,

O tie, kas prieš juos, kaip žuvys uždūsta.

Auksinė brigada, žiūrėk jiems į akis.

Jei eisi prieš juos, tai ištiks mirtis.

Nu, ir priedainis.

– Geras, – nusišypsojo Redas.

– Man irgi patinka, duok man, ką parašei, – apsidžiaugė dainų kūrėjas,

vadinamas Kristagu. – Per valandą sukursiu muziką. O kas dainuos?

– O tu nemoki?

– Moku.

– Tai tu ir dainuosi.
– Gerai, tai po valandos grįžkit, jau bus įrašyta. Tikrai geras gabalas bus.

– Tu tik nesupisk visko, – pagrasino Redas.

Įsėdom į savo penktuką. Daviau Redui antrą „Beretą“ su dviem apkabom.

– Dabar mes ginklo broliai, – parodžiau jam tokį patį, užkištą už savo diržo.

– Didelė garbė, Sania, – jis apžiūrinėjo savo ginklą. – Dėl tavęs, Škiperi, bet ką
patiesčiau. Tu visada buvai man geras. Myliu tave, broli.

– O kas yra tas škiperis?

– Tai reiškia bosas.

– Man patinka... Dabar mane taip ir vadink – Škiperiu.

Mes apsikabinom. Parūkėm. Tada meditavau, kad daina gautųsi gera.

„Superhitas, superhitas...“. Nejučia užsnūdau.

– Kelkis Sania, einam gabalo klausyt.

Nusileidom vėl į tą Kristago rūsį. Jis užsidėjęs ausines dainavo: „Kai auksas
prabyla, nutildo net tylą...“. Bliad, geras tas jo balsas. Tada pamatė mus.

– Nu va, baigta. Tuoj pajungsiu.

Ir užgrojo gitaros. Įžanga gera. O tada pritariant gitarom, daina.

Puikus gabalas, tikrai pasistengė tasai Kristagas.

– Davai, įrašyk į kompaktą, kiek skolingi?

– Tris šimtus.

– Tik tiek?

– Tokios kainos, pigu dabar įsirašyt dainą.

Jei viskas taip pigu, tada nachui tą šou biznį. Iš jo nieko neužkalsi. Mėšlas. Tik
nusikaltimai gali sukrauti kapitalą. Atsiskaitėm su muzikantu ir patraukėm link
savo penktuko. Dabar turėjom savo himną.

Su savo berniukais pietavau restorane, kai tai prasidėjo. Pradėjau kosėti ir dusti
kaip džiovininkas. Prisidengiau veidą servetėle. Nustojęs kosėt pamačiau, kad
ten kraujo lašeliai.

– Tau reikia pas daktarą, Sania, – susirūpino Kūjis, – tu spjaudaisi, kai kosti.

Visi nusijuokė. Aš su visais.

– Nieko man nėra.

– Tau gali būt džiova, – žinovo tonu dėstė Ajus. – Nepradėjus gydymo yra
dešimt procentų tikimybė, kad liga išsivystys į aktyvią tuberkuliozės formą,
kurios mirtingumas siekia penkiasdešimt procentų.

– Nieko nesupratau, kas čia per liga, Ajau?

– Pažeistuose plaučių židiniuose susidaro uždegiminiai mazgeliai, lotyniškai

vadinti tuberculum – nedidelis auglys. Žinau, nes mano mylimiausia teta atidavė
dūšią dėl džiovos.

– Nu, tai varom į polikliniką pasitikrint, Sania, – susirūpino Redas. – Girdėjau,

kad tai užkrečiama.

– Tikrai taip, – dėstė Ajus, – per metus vienas nešiotojas gali užkrėsti iki
dvidešimt penkių žmonių.

– Gerai, – sutikau, – važiuojam.

Ir akurat, man rado džiovą. Išrašė siuntimą į ligoninę. Daktaras sakė, kad gali
būt, jog man reikės praleist ten visą vasarą.

– Reikės biškutį pasigydyt, Aleksandrai.

– Tai biškutį šūdas.

Išėjęs į lauką prisidegiau cigaretę.

– Nu, ką sakė, Sania? – paklausė Kūjis.

– Reikės gultis į ligoninę Kaune. Gali būt, kad praleisiu ten visą vasarą.

– Tai šūdas, – atsiduso Ajus.

– Ką padarysi, – sausai nukirto Redas.

Susipirkau reikalingiausius daiktus ir su vaikinais pajudėjom Kauno link.

Suknista liga. Jos man ir trūko. Bet jei nėra sielvarto gyvenime, nėra ir meilės
gyvenimui. Nors žmogaus gyvenimas yra neįkainojamas, mes visad elgiamės
taip, tarsi egzistuotų kažkas dar vertingesnio. Gyvenimo laiptai pilni rakščių, ir
jos skaudžiausiai duria slenkant žemyn. Ką padarysi, kaip sako Redas.

Nieko, bliad, nepadarysi.

Ligoninė. Tyras oras, paukšteliai čiulba. Ramu. Gražu. Čia pat ir durnynas, iš
kurio, kaip sakė Ajus, pabėgo Zamolskis. Jis sugebėjo nepakliūti į mentų rankas
gal dešimt metų. Dabar čia esu ir aš.

Pasiėmiau iš mašinos sportinį krepšį ir nuėjau į savo lemtį.

– Iki, Sania.

– Aplankysim.

– Laikykis.

– Dėl manęs nesukit galvos. Neskambinkit, nerašykit. Užsiimkit, kuo užsiėmėt.

Davai, bachūrai.

Po formalumų priėmime apsauginis palydėjo į skyrių. Skyrius nedidelis,

aštuonios palatos, valgykla, rūkykla. Mane paguldė į šeštą palatą. Pirmiausia
nuėjau į rūkyklą. Ten jau sėdėjo dvi jaunos moterys. Viena man pasirodė panaši į
Aistę. Juodukė, neaukšta, gražios figūros, kokių trisdešimties metų.

– Labas, kuo tu vardu? – paklausiau.

– Berta, o tu?

– Aleksandras – Sania. Seniai tu čia? – prisidegiau cigaretę.

– Jau keturi mėnesiai.

– Eina nachui... Taip ilgai čia laiko?

– Nu. Gal nori pačefyrint? – ji paėmė nuo palangės metalinį puodelį, aš

patraukiau pora gurkšnių, – sprogdinsi?

– Ką sprogdinsiu?

– Tu rūkai dabar paprastą cigaretę, bet jei paspausi filtrą, tai bus mėtinė.

– Ne-a. Nenoriu mėtinės.

Kažkaip lengvai bendravom. Ji daug šypsojosi. Gražiai šypsojosi. Kai ji

šypsodavosi, jai ant žandukų atsirasdavo duobutės. Ant kaklo nešiojo medinį
kryžiuką, rožančių ir dar kažkokį medžiaginį pakabuką.

– Labai jau tikinti esi?

– Taip. Man Dievas labai padeda, – pasakojo ji, – patenkina visus mano
poreikius. Aš jam sakau: Dievuli, juk tu nepaliksi manęs be cigarečių, nepaliksi
manęs be čefyro... Na, ir jis man visko duoda, ko paprašau. O ką tu veiki laisvėj?

– Plyteles klijuoju.

– Meluoji. Aš atpažįstu žmones. Tu turi lyderio bruožų. Manau priklausai kokiai

nusikalstamai struktūrai. Aš taip manau, o aš retai klystu.

– Tarkim, kad priklausau, ir kas?

– Nieko. Gali pabaigt, jei nori, – ji ištiesė man metalinį puodelį, – paskui išplauk
ir atnešk į septintą.

Išėjo. O ir užpakaliukas geras. Užbaigiau gert arbatą. Prisidegiau cigaretę. Užėjo

pusamžis vyras ilgais plaukais.

– Sveikas, duok parūkyt. Šiandien gausiu siuntinį – brolis atsiųs, – pradėjo

kalbėt kaip užsuktas. Man patinka kai žmonės daug kalba, taip lengviau juos
perkandu. – Ką čia geri? Čefyrą? O, jau baigei? Duok.

Jis prileido iš kriauklės šalto vandens, patraukė pora gurkšnių ir davė man. Aš
patraukiau pora gurkšnių.
– Koks tavo vardas? Seniai čia?

– Arūnas. Pora mėnesių. O tavo koks vardas? Jaučiu, irgi prasideda raide A.

– Teisingai. Aleksandras – Sania. Iš kur būsi, Arūnai?

– Marijampolės. Ir tu iš Marijampolės? Jaučiu iš akcento, kad suvalkas. Ane?

– Nu, taip. Iki, Arūnai, eisiu. Turiu nunešt Bertai puodelį.

– Eik tu. Nesusidėk tu su ta Berta. Sektantė paskutinė. Pamatysi.

Sektantė ar ne, man vienodai. Išploviau puodelį ir užėjau į septintą.

– Labas, – nusišypsojo Berta. Sėdėjo prie palangės ir žiūrėjo į veidrodį. –

Išplovei? Šaunuolis.

– Labas, labas. Nu, graži. Ką dar žiūrėt? – nusišypsojau.

– Ačiū, ačiū. Čia tau dovanų, – ji ištiesė man paveikslėlį su Jėzum Kristum.

– Ačiū, bet man nereikia. Aš netikintis. Tiksliau, tikintis savimi.

– Tipo, kad tu dievas sau?

– Taip.

– Bet Jėzus mirė už mūsų nuodėmes, – užsivedė ji, – kaip tu nesupranti?

Pasiaukojo. Ir visiems yra atleidžiamos nuodėmės, jis nuplovė mūsų nuodėmes
savo krauju. Ar tu supranti? Ar tu neturi nuodėmių?

– Turėjau, – nusišypsojau, – bet dabar žinau, kad atsirado bičas, kuris jas
nuplovė savo krauju.

– Nu taip, bet reikia melstis, kad laimėtum amžinąjį gyvenimą.

– Taigi, tu sakai, kad man atleistos visos nuodėmės ir aš gyvensiu amžinai?

– Taip. Amžinai gyvens visi, kurie Jį tiki.

– Ir nieko nereikės daryt?

– Tik tikėt ir melstis.

– O daug reikės melstis, kad bučiau nemirtingas?

– Tu nesupratai, – aiškino ji, – tu mirsi, bet Jėzus tave prikels paskutinio teismo
dieną.

– Oi, ne tada. Aš nenoriu, kad mane prikeltų vien dėl teismo.

Nusišypsojau ir išėjau į savo palatą. Ten jau buvo Arūnas ir dar vienas vyras –
Haroldas. Haroldas sėdėjo budisto poza ir pasiėmęs kažkokius karolius kartojo:
„Harė krišna, harė krišna, krišna krišna...“ Arūnas sukiojo pirštu prie smilkinio.
Aš priguliau ant lovos.

– Ką jis čia vapa, Arūnai?

– Jis vadina tai mantra, tiki senovės indų dievą, kažkokį ten Krišną, ir jam gieda
kaip gaidys.

– Pats tu gaidys, – nutraukė savo mantrą Haris, – Krišna yra aukščiausia ir

absoliuti tiesa, tai vyriausias dievas ir visatos valdovas. Krišna yra visos būties
priežastis, jis valdo visatą.

– O iš kur tu žinai, kad Krišna vyriausias dievas? – paklausiau Hario. – Berta

sako, kad tai Jėzus.

– O ne, Jėzus – tai tik mokinys. O kad Krišna yra vyriausias dievas, liudija
Bhagavat–Gita ir Shrimat–Bhagavatam šventraščiai. Toliau kalbėsiu džapą.
Haribol!

Haris toliau kartojo: „Harė krišna, harė krišna, krišna krišna, harė harė, harė
rama, harė rama, rama rama, harė harė“. Kiek žmonių, tiek ir dievų. Kam, po
galais, ką nors sudievinti, kai pats gali būti savo pasaulio dievas, pats
aukščiausias asmuo sau pačiam? Niekada nesupratau, kam pasauliui reikalingos
religijos. Kam? Ogi tam, kad visi būtų vienodi. Tikėtų tais pačiais dalykais, kaip
komunistai ar naciai. Pastarieji buvo žudikai, bet kiek kraujo buvo pralieta dėl
religijų?

– Einam parūkyt? – paklausė Arūnas.

– Einam. O gal einam į lauką?

– Nu jo... Būt gerai į lauką.

– Kaip suprast tą tavo „būt gerai“?

– Čia neleidžia į lauką, Sania. Mes infekuoti, galim užkrėst kitus. Tiesa, valandą
per dieną galima pasivaikščiot lydimiems sanitarų.

Visą vasarą būsiu uždarytas narve. Nuostabu. Bliad, nuostabu.

Nuėjom parūkyt. Atėjo Berta. Vėl pasidarė čefyro.

– Gal gali duot vieną mėtinę?

Ištiesiau jai pakelį.

– O galima dvi?

– Imk, jei duosi mums su Arūnu čiajaus.

– Va čia tai liuks bachūras, – pagyrė mane Arūnas, – pasidalina. Gerbiu.

Būchinam tavo garbei, Sania.

Puodelis ėjo ratu. Atėjo vakarienės metas. Pavalgiau ir nuėjau pamiegot. Prikėlė
Haris – vėl su savo „harė harė“.

– O tu taip visą dieną, Hari?

– Nea. Aš per dieną turiu sukalbėt šešiolika džapos ratų. Tai minimalus skaičius.

– Aišku, – apsiverčiau ant kito šono, – o mintyse negali kalbėt?

– Ne, dar ne toks pažengęs.

Nuostabu. Bliad, nuostabu. Išėjau pasivaikščiot po skyrių. Užėjau pas Bertą, ji

sukdama savo rožinio karolius kartojo: „Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk
gailestingas mums ir visam pasauliui“. Kodėl pasaulyje tiek daug dievų ir
dievaičių? Kodėl neužtenka vieno? Kada nors, po šimto ar daugiau metų, ir į
mane žmonės kreipsis kartodami kažką panašaus. Dievas Aleksandras Veras, ne,
tiesiog Viešpats Sania Veras. Taip gražiau skamba. Užėjau į terapijos kambarį.
Čia buvo televizorius, stalas ir kėdės. Čia sėdėjo labai negraži mergina, net
nenorėjau su ja kalbėtis.

– Labas, aš Monika, – prisistatė.

– Labukas, Monika. Aš Sania Veras.

– Malonu, – nusišypsojo. – O tu tikras gražuoliukas.

– Ačiū.

Monika čia jau keturis su puse mėnesio. Kitą savaitę vyksta namo. Sprendžia
kryžiažodžius. Sako, patinka.

Atėjo vakarienė. Vaistai. Miegas.

Laikas čia slinko lėtai. Žmogui niekas nėra taip nepakeliama, kaip visiška
ramybė: be aistrų, be reikalų, be pramogų, be veiklos. Gyvenimas trumpas,
tačiau nuobodulys jį ištempia. Visa laimė, kad laikas eina tik pirmyn ir su
kiekviena praeita sekunde ateina kita, po to dar kita, ir taip tiksi į priekį. Niekada
atgal. Visa laimė. Vienas iš pačių didžiausių nuostolių yra laiko praradimas.
Niekas nesugrąžins praėjusių sekundžių, o juk galėjau tiek pinigų pasidaryt.
Laikas – kaip ir pinigai, reikia nešvaistyt abiejų.

Vis galvojau apie Aistę, manau, aš ją myliu. Išsiskyrimas meilei yra kaip vėjas
ugniai, silpną gesina, o didelę įpučia. Manąją šis išsiskyrimas įpūtė. Pažinojau ją
nuo trečios klasės. Baigdavosi mokslo metai, ateidavo vasara, praeidavo vasara
ir pamatydavau ją vėl. Tik kaip bus dabar? Ar pamatysiu ją vėl? Kažin, ar ir ji
apie mane galvoja?

Manęs pasigedo „brangioji mamytė“: „Kodėl neateini sekmadienio pietų?“

Pasakiau, kur aš ir dėl ko. „Aplankysim“. „Nereikia“.

– ...harė rama harė rama, rama rama, harė harė, – dainavo Haroldas, – harė
krišna...

– Bliad, užpisai, – susinervino Arūnas. – Kiek, bliad, nachui, galima, – užriko

jis, – šūdžiau, aš tave tuoj...

Arūnas puolė jį daužyt. Dubasino taikliais apskaičiuotais smūgiais, kol subėgo

sanitarai.

– Kad jis mane užpiso. Dieną naktį gieda savo harė šūdus, nebeįmanoma. Man
galvoj jau skamba.

– Mane irgi nervina, – pasakiau. – Gal galima perkelt Haroldą kitur?

– Perkelsim.

– Einam, Arūnai, parūkyt?

– Einam, bliad. Gal dar kavos pasidarom?

– Turi tu cukraus? Mano baigėsi.

– Turiu. Va, dėkis.

Pasidarėm kavos ir nuėjom į rūkyklą. Sėdėjom dviese ir gėrėm kavą. Iš esmės tai
taip ir bėgo dienos. Kava, čefyras, cigaretės. Rūkykla, valgykla, palata. Kažkas
susiginčija, kažkas susimuša. Aną dieną Berta su Hariu susikibo, šiandien
Arūnas.

Po kurio laiko nusprendžiau nebendraut su tais lopais.

Praleidau ten keturis su puse mėnesio, visą tą laiką planavau, kaip užsikalti kuo
daugiau fanės ir tarsi bibliją skaičiau Mario Puzo „Krikštatėvį“. Kai mane
paleido, aš jau tvirtai žinojau, ką toliau darysiu.

Tokia buvo mano jaunystė. Klausyk, mane jau užpiso pasakot. Padarom
pertrauką, Brige. Noriu pailsėt.
III dalis. Ledinė širdis
Užkimšau skylę plastilinu ir vėl pakabinau plakatą. Tai bent istorija... Vienos
mįslės... Bet iš to, ką jau įrašiau, bus galima išlupti krūvą pinigų.

Atsidariau spintelę ir išsiėmiau voką, kurį man davė Škiperis. Suskaičiavau

pinigus. Lygiai dešimt tūkstančių eurų... Kad tave kur... Apsidžiaugiau, bet
dėkingumo nejaučiau. Kodėl jis davė man tokią krūvą pinigų? O jeigu davė tokią
krūvą pinigų iš draugiškumo, tai kokią krūvą sumokės už savo paslaptis? Šimtą
tūkstančių? Milijoną?

Galvoje suskambo tas prakeiktas eilėraštis. „Kai aukas prabyla, nutildo net tylą
ir kulkos skraiduolės išvaiko vienuoles“. Velniava.

Kad nutildyčiau tą nesąmonę savo galvoje, užsidėjau ausines ir paleidau „iPod”

grotuvą. Užsiklojau ir apsimečiau miegančiu. Žinau, ką Škiperis dabar darys. Jis
eis parūkyti, pavalgys, dar kartą eis parūkyti, o po to vėl kalbėsis su Brigita.

O aš budėsiu ir viską įrašysiu. Nubausiu jį už Edgariuką ir tą neteisingą elgesį su

manimi lauke.

Prasivėrė palatos durys. Škiperis.

– Myša, ką tu?

– Nieko, gulinėju, – nusiėmiau ausines. – O ką tu, Škiperi?

– Einu parūkyt. Palaikysi draugiją?

– Žinoma.

Išėjom į koridorių. Prie seselių posto stovėjo jauna, nepaprastai graži mergina.
Tikriausiai ką tik atvyko. Nepaprastai panaši į Alizée. Vieną akimirką pamaniau,
kad tai ji. Ją už rankų laikė du apsauginiai. Mes apsikeitėm žvilgsniais, ji
mirktelėjo akį. Nusišypsojau. Ji taip pat nusišypsojo.

Kokia daili...

– Tu eini ar ne, bliad? – nusijuokė Škiperis.

– Einu. Į mane ką tik trenkė žaibas. Koks tavo vardas? – paklausiau jos.

– Einam greičiau, Myša, rūkyt noriu, – tempė mane Škiperis.

– Gerda.

– Aš Michailas.

Škiperis mane nutempė už kampo link rūkyklos. Rūkykla buvo tuščia. Traukiau
Škiperio duotą „Marlboro“ ir galvojau tik apie Gerdą. Ką ji čia veikia? Tokia
dailutė. Veidas, figūra... Mažytė, smulkutė Alizée versija. Gal net gražesnė už ją.
Nusišypsojau.

– Ką tu, bliad, svajoji, Myša?

– Šiaip apie gyvenimą, – pamelavau, – trumpas jis yra...

– Gyvenimas – tai ilgiausia, ką kada nors darysi, – nusijuokė Škiperis. – Tai ką

norėtum dirbti?

– Svajojau būti kurjeriu, tipo išvežiot siuntinius ir panašiai.

– Va, – parodė nykštį pakeltą į viršų. – Reikia mums kurjerių. Po visą Europą
judėt reikia.

– Bet aš teisių neturiu...

– Gausim tau tas teises, nemyžk.

Jis užgesino nuorūką į šlepetės padą. Atidarė duris koja ir išėjom iš rūkyklos.
Ėjom pavalgyt į savo palatą. Praeidami pro seselių postą matėm, kaip Gerdai ima
kraują iš venos.

– Kokia tavo kraujo grupė? – klausė jos seselė.

– Ketvirta rezus minus.

– Ooo... Labai reta.

Škiperis nuščiuvo. Sustojo, pamąstė. Paėjo link koridoriuje esančios sofos.

Atsisėdo. Išsitraukė mobilų.
– Sveikas tėvai... Gerai... Kelinta, sakei, tavo kraujo grupė?

Išgirdęs atsakymą pradėjo juoktis. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta.

– Radau, tėvai... Ledas, tėvai, ledas. Ledinė širdis, bliad... Cha, cha, davai.

O tada man toptelėjo: kai ėjom į lauką, Škiperio galvažudys tėvas pasakojo, kad
jam reikalinga širdies persodinimo operacija. Kraujo grupė labai reta – ketvirta
rezus minus. O, brangus Dieve, jie išlups Gerdos širdį...

To niekada nebus!!!

Apsauga vedė Gerdą į vienutę. Sanitaras ėjo iš paskos su diržais. Lovos režimas?
Kodėl, po galais? Ką ji padarė?

– Myša, einam paėst, – linksmai pasakė Škiperis. – Davai.

– Aha. Einam. Aš tik į tualetą nubėgsiu.

Šūdžius Škiperis. Šūdžius jo tėvas. Šūdžiai jo gauja. Žudo ir iš to gyvena.

Prisiekiau sau, kad išgelbėsiu Gerdą. Tik bėda, kad nežinojau, kaip tą padarysiu.
Tualeto kriauklėje nusiploviau veidą šaltu vandeniu. Pažiūrėjau į veidrodį. Pats
išsigandau savo žvilgsnio.

Mane rytoj paleidžia, turiu dešimt gabalų. Su Edga iš škiperinių išluptume

nemažai pinigėlio. Bet nesinorėjo palikti Gerdos, ji tokia dailutė... Reikia
išgelbėti Gerdą, kuo greičiau iš čia išvesti ir paslėpti nuo Škiperio.

Reikia sukurpti planą ir jokiu būdu nesukelti įtarimo nei Škiperiui, nei ligoninės
personalui.

Koridoriuje pasigirdo Gerdos riksmai:

– Paleiskit, bjaurybės, aš jus prakeiki! – rėkė ji. Visi taip ardosi prieš
„nukryžiavimą“. Aš taip vadinu tai, ką personalas vadina lovos režimu. – Žinau,
ką jūs čia darot! Vagiat žmonių sielas, o paskui jas suvalgot! Bjaurybės!
Sielovagiai!

Po velnių. Jai paranoja. Tikrų tikriausia paranoja. Bus vargo.

Po kelių minučių riksmai nutilo. Ji jau „nukryžiuota“. Išėjau iš vonios patalpų ir
grįžau į palatą. Ten laukė Škiperis su Brigita.

– Šikai? – linksmai paklausė jis.

– Aha, – pamelavau.

– Sėsk, valgyk. Tik nevalgyk vištienos. Nesu tikras, čia višta ar gaidys. Imk, va,
geriau silkės.

Sėdėjom ir valgėm. Škiperis ėdė ir čepsėjo kaip kiaulė. Paėdęs užsivertė gal pusę
butelio kolos. Atsisuko į Brigitą:

– Nu, davai, einam.

Išėjo iš palatos. Sutrinksėjo psichologo kabineto durys. Išlupau plastilino kamštį.

Įjungiau diktofoną.

– Aleksandrai, kaip tavo istorija klostėsi toliau?

– Škiperi, vadink Škiperiu.

– Tai kaip viskas vyko toliau, Škiperi?

– Kai išėjau iš tuberkuliozinio dispanserio, buvau sukūręs planą, kaip paimti visą
Vilnių į savo rankas. Iš pradžių Vilnių, po to kitus miestus. Nusprendžiau sukurti
sindikatą Romos imperijos pavyzdžiu, kaip kadaise Lučijanas Štatuose...

Neklausiau, ką jis ten vapa, palikau įjungtą diktofoną ir nuėjau į pirmą palatą pas
Gerdą. Ji žiūrėjo į lubas ir pusbalsiu greitai bėrė žodžius:

– Kresnas siluetas balta apranga lėtai artinasi link pirmos palatos durų, pasukioja
galvą į šalis, įsitikindamas, kad niekas jo nestebi, ir ryžtingai nuleidžia rankeną
žemyn, taip patekdamas į pridvisusią patalpą. Aukštos baltos sienos, matomai,
seniai dažytos, kelios lovos ir spintelės, sukriošusios, praradusios spalvą per
daugelį metų – štai ką galima išvysti įžengus į šią ligoninės vienutę. Ant
masyvių, medžių lapais aplipusių langų rūdijančios grotos tartum nebyliai
byloja: čia tikriausiai guli paskutinis beprotis, todėl būk atsargus: tave gali
sužeisti. Žinote, kokie gali būti psichiniai ligoniai. Jie nenuspėjami. Jau geriau
čia nekelti kojos...
– Gerda, čia aš, Michailas.

– Įsmeigusi akis į lubas ir vengdama akių susidūrimo ji guli stengdamasi

neišleisti nė garso. Nė menkiausio cyptelėjimo. Jis gali daryti ką nori, jai vis
tiek. Jaučia jį esant visai čia pat. Paraudusiu skruostu nurieda ašara ir pradingsta
ant baltos pagalvės, palikdama šlapią tašką. Jos riešus skaudžiai pjauna storos
virvės...

– Aš noriu tau padėti, Gerda.

– Kilnusis Michailas atėjo išgelbėti princesės Gerdos, kol jos sielos nesuvalgė
sielovagiai?

– Taip, – Pasakiau. O juk panašiai ir yra. Tik iš jos atims ne sielą, o širdį. – Kuriu
planą, kaip tave iš čia ištraukti.

– Mergina bando atsisėsti, kad pamatytų savo geradarį, tačiau pastangos eina
perniek. Virve aprištas jos visas paliegęs kūnas. Nesužaloto ploto labai mažai.
Ko gero, tik veidas nenukentėjo. Visa kita tvinkčioja, pasruvę kraujingom
žaizdom. Nusižengimas įstatymams visada atneša pasekmių. Ko dar ji galėjo
tikėtis? Lengvai pasprukti? O jei tos pasekmės – tik kūno sužalojimas, verta ir
vėl nusižengti. Ir ji tai padarys. Kai vėl ištrūks. Michailas priėjo arčiau, kad
pamatytų Gerdos akis...

Atsistojau priešais ją. Ji nusišypsojo. Dešinė jos akis buvo pamušta, tikriausiai
apsauginis užtvojo. Gyvulys.

– Merginos burna džiūsta, ji trokšta, kad bent lašelis vandens atgaivintų jos
lūpas...

– Tuoj atnešiu, Gerda.

– Po maždaug penkių ilgų kančios minučių jos mintis nutraukia prasivėrusiosios

palatos durys... – ji bėrė žodžius savo greitakalbe. Uždariau palatos duris ir
nuėjau į savo palatą.

Esu matęs tokios būklės žmonių, tai vadinama psichoze. Jai tikrai reikia gydytis,
bet negalima jos čia palikti. Reikia paslėpti. Kitaip škiperiniai išpjaus tą „ledinę
širdį“.
Atėjau į savo palatą. Už sienos girdėjosi Škiperio juokas: „... ir, kas geriausia,
Moneris išsuko mano tėvą...“ Pasakok, pasakok, bjaurybe.

Pripyliau Gerdai „Vytauto“ mineralinio ir vėl grįžau pas ją.

– Ačiū, Michailai. Tau tikrai tinka šis vardas.

– O ką jis reiškia?

– Michailas, na, lietuviškai būtų Mykolas. Jis išvijo velnią iš rojaus. Kai tu
atėjai, jie išėjo.

– Kas išėjo?

– Broliai Lotai.

Atrodė linksma. Visiškai nepanaši į merginą, su kuria ką tik kalbėjau.

– Kokie dar broliai Lotai, Gerda?

– Neapsimesk, kad jų prieš tai nematei, Michailai.

Po galais. Ji visiškai nukvakus. Regi haliucinacijas, vadinasi, jai šizofrenija.

– Aš tuoj pas tave sugrįšiu. Turiu eiti, paruošti viską pabėgimui.

– Aš niekur nedingsiu, angele, – nusišypsojo ji.

Aš – angelas. Gėrio karys. Aš išgelbėsiu Gerdą nuo Škiperio. Aš sutraiškysiu

patį Škiperį tarsi kokį suknistą tarakoną. Bet prieš tai nusiskusiu ir gražiai
apsirengsiu. Juk angelai gražūs, o aš apšepęs kaip velnias.

Nuėjau į seselių postą paprašyt skustuko. Nes mums čia neleidžia jų turėti, nes
kas nors gali tokį išsilukštenti ir persipjauti venas. Būna ir šitaip. Seselė Inga
davė net porą skustukų. „Tik nusiskutęs parnešk atgal, neišmesk“. Žinoma.

Nusiskutau, išsimaudžiau po dušu. Gražiai apsirengiau. Ir vaikščiojau po skyrių

dėliodamas mintis, kaip iš čia pasprukti. Pastebėjau, kad seselių postas tuščias ir
nesimato sanitarų. Vadinasi, jie geria kavą. Puiki proga iš čia dingti.

Vieno cento moneta atlenkiau trečios palatos durų rankenos vinuką ir

išsitraukiau rankenas. Greitu žingsniu nuėjau į savo palatą ir susikroviau daiktus
į kuprinę. Už sienos girdėjosi Škiperis: „... ir užkasėm Aistę. Kitos išeities
nebuvo. Dėl jos liudijimo STT būtų sukišęs mus visus už grotų ilgiems metams,
o gal net visam laikui“. To visiškai pakaks. Išjungiau diktofoną ir išėmiau
telefono SIM kortelę, nes mentai bandys susekti pagal telefono signalą. Bus
nuotykių, oi bus.

Apsidairiau koridoriuje, nebuvo nei gyvos dvasios. Nuėjau pas Gerdą. Ji

miegojo. Švelniai paglosčiau jos plaukus. Ji pramerkė akis.

– Michailai, kur taip ilgai?

– Turėjau viską paruošti mūsų kelionei. Dabar tave atrišiu ir mes iš čia dingsim.

– O kur mes keliausim?

– Ten, kur saugu ir ramu. Ten, kur niekas tau nepadarys nieko blogo.

Ištraukiau kaiščius iš guminių diržų ant rankų ir kojų, atsegiau diržą ant
juosmens. Ji visą laiką šypsojosi. Pagaliau išlaisvinau Gerdą iš pančių.

Ji atsisėdo ir linksmai suriko:

– Laisvę papūgoms!

– Tyliau, Gerda, nes sielovagiai gali mus išgirsti.

– Tikrai, nepagalvojau.

– Eime, – paėmiau ją už rankos, – tik nebėk, eisime lėtai. Tegul apsauginis savo
poste pirmame aukšte galvoja, kad mes esam lankytojai. Jei jis pagalvos kitaip –
mums batai.

Pravėręs duris žvilgtelėjau į koridorių. Tuščia.

– Eime, Gerda.

Greitu žingsniu praėjom koridoriumi, pasukom dešinėn link vyriausios seselės

kabineto. Įkišau rankeną. Netelpa. Šiek tiek pasukiojau į šalis. Įlindo. Durys
girgždėdamos prasivėrė.
– Nagi, judam.

Ji sukikeno.

Nusileidom laiptais žemyn.

– Dabar ramiai, Gerda. Tik nebėk. Kaip jau sakiau, eisime lėtai, kad nesukeltume
įtarimo apsaugai. Nežiūrėk į apsauginį, ir išvis nesidairyk.

– Gerai, mano angele.

Apsauginio poste nebuvo visai. Tikriausiai visa apsauga vėl tramdo tuos
gyvulius iš šešto, o gal mišrių patologijų skyriaus. Ten visi – gyvuliai kaip reta.

Ramiai išėjom į lauką. Saulė dovanojo savo šiltus spindulius. Prisiminiau, kad
prieš keturias dienas prasidėjo vasara. Šiandien devintinės. Kas tai per šventė, aš
nežinau.

Stotelėje sustojo 46 autobusas. Geriau ir būti negali. Juo pasieksime stotį, o iš

ten – traukiniu į Marijampolę. Į savo butą negrįšiu. Apsistosiu pusbrolio Marko
draugo Jono Minčiaus bute. Jis dabar Vokietijoj kartu su Marku. Tame bute
manęs niekas neras šimtą metų.

Kai grįžom, paskambinau Edgariukui.

– Sveikas, Edga.

– Sveikas... O kas čia skambina?

– Tavo partneris. Iš ten, kur durys be rankenų. Reikia susitikt.

– Aaa. Jasna. Maniau, grįžti rytoj. Čia tavo numeris?

– Ne. Skambinu iš taksofono. Gali ateit dabar pas Vytautą?

– Aaa-ha. Tuo būsiu.

Padėjau ragelį.

– Eisim iki parko, – pasakiau Gerdai, – ten susitiksim su tokiu Edgaru. Jis mums
padės kovoje su sielovagiais.
– Gerai, mano angele.

– Kodėl vis nusiimi gobtuvą? Būk gerutė, užsidėk. Nenoriu, kad mus
nufilmuotų. Šiame parke pilna vaizdo kamerų.

– Bet, angele, man karšta.

– Nori atgal į U. P. S.?

– Neee...

– Tuomet užsidėk gobtuvą.

Pasitaisiau ir aš savąjį gobtuvą. Po maždaug dešimties minučių U. P. S. bus

vakarienė. Tada personalas pastebės, kad nėra manęs ir Gerdos. Skambins
mentams, pradės paiešką. Gal net parodys per teliką. Bus nuotykių.

– Ką taip mąstai, angele?

– Mąstau, kad reikėtų pavalgyti. Einam iki kebabų kiosko prie „Maximos“.

Sukirtom po lavašą ir nuėjom į parką prie Vytauto Didžiojo paminklo laukti

Edgariuko. Norėjau prisidegti cigaretę, bet prisiminiau, kad šitam parke iš visų
kampų lenda mentai. Prisėdom ant suoliuko priešais Vytauto paminklą. Gerda
atrodė susimasčius.

– Ką taip mąstai, Gerda?

– Visada galvojau, kad būtų labai šaunu, jei ten, kažkur už debesų, sėdėtų
angelas. Aš jam pamojuočiau ir jis atskristų nė kiek nesuabejodamas, ar aš verta
jo vizito, ir pasakytų man stipriai stipriai apkabinęs: tu gali, ženk pirmyn, tu
drąsi ir graži. O dabar tas angelas sėdi šalia manęs... Apkabink mane, angele...

Apkabinau ją. Kūnu perėjo maloni šiluma. Atrodo, kad sustojo visi laikrodžiai.
Ji užsnūdo padėjusi galvą man ant peties. Kurį laiką taip ir sėdėjom.

Kažkas mane papurtė.

– Myša.

Pramerkiau akis.
Edgariukas.

– Sveikas, Edga, – paspaudėm rankas, – ką turi krepšyje?

– Laptopą. Kas ta miegalė?

– Gerda. Mes kartu pabėgom iš UPS-o.

– Pabėgot? Nu, tu pavarai, Myša. Cha cha cha...

– Nesijuok, čia rimtas dalykas. Škiperio tėvui atsisakė širdis, jo labai reta kraujo
grupė. Tokia pat, kaip ir Gerdos – ketvirta rezus minus. Ir škiperiniai norėtų tos
ledinės širdies.

– Nu, na...

– Eisim pas mane, aš gyvenu netoli. Tik pažadinsiu Gerdą. Gerda, kelkis, –
švelniai papurčiau. – Gerda!

Ji pramerkė akis, dairėsi į šalis.

– Angele, – nusišypsojo, – kokį keistą sapną sapnavau.

– Kokį?

– Tas sapnas prasidėjo geltoname javų lauke prie juodaplaukio žirgo. Mergaitė jį
glostė mažais pirščiukais. Staiga išniro psicho veidas, jo dantys kraujavo iš
pykčio. Tas veidas šaukė, klykė ant mergaitės, kiek galėjo. Atrodė, kad norėjo ją
užmušti kaip šlykštų vabzdį. Mergytė net kūkčiojo iš sielvarto. Ji jautė, kaip
plyšo jos galva, o į plaučius netekėjo deguonis. Mergaitės siela kaukė, bandė
plėšyt kūną. „Ką darai, vaikeli? Netrankyk šitaip stalo!“ – šaukė ant jos mama.
Mergaitė atsisuko į motiną užtemusiom kaip demono akim: „Tu mane pavertei
beširde. Aš gadinsiu kitų gyvenimus, kol jūsų kraujas sutirštės kūne. Išdarkysiu
jūsų pasąmones ir mintis... Prisiekiu“. O tada pabudau.

– Įdomus sapnas... Nu, eime pas mane.

– O kur tu gyveni? – paklausė Edga.

– „Titanike“.
Abu nusijuokėm.

Vos tik perėjom į kitą gatvės pusę, abu prisidegėm cigaretes. Edgai buvau
pasakojęs tą istoriją su šūdinu faru. Buvo geras oras, šilta. Gerda įsikibo man į
parankę. „Mano angele“. Man tai patiko.

Beeinant Vytauto gatve, raudonas „Mersas“ kirto ant stabdžių. O siaube... Iš jo

iššoko škiperinis Ajus.

– Myša, kur slankioji? – linksmai paklausė jis.

– Ai, va, vedamės panelę į plotą.

– O kur plotas?

– Gabry.

– Gal pavežt? Man pakeliui.

– Ne, ačiū, Ajau. Mes dar į „Ikinę“ eisim – vaisvandenių.

– Nu, jasna, jasna. Tai pasuk, kai pailsėsi. Darbo tau kokio pažiūrėsim.

– Gerai, Ajau. Nu, davai.

– Davai, nenukamuokit mergaitės. Cha, cha...

Įsėdo į „Mersą“ ir nurūko.

– Kas čia toks? – paklausė Edga.

– Jis dirba Škiperiui. Šiandien susipažinom.

– Tai jie tavo šmara?

– Ne, baik tu. Ledų jiems nupirkau už jų pinigus, tai primeta draugus, nuopisos.
Nulupsim limoną iš tų išgamų. Čia, žinai, kaip tam filme: „laikyk draugus arti, o
priešus dar arčiau“. O vat rytoj prasidės tikra pekla, Edga.

– Už limoną man gali abi kojas nupjaut. Pochui man. Bus pekla, tai bus pekla.
Atlaikysim.
„Titaniko“ kieme vaikai žaidė blyną.

Net nežinau, kodėl „Draugystės“ bendrabutį praminė „Titaniku“. Gal dėl to, kad
jis paskendo. Patys bendrabučio gyventojai ginasi tokio pavadinimo ir
„Titaniku“ vadina „Degučių“ bendrabutį.

Užlipom į ketvirtą aukštą. Raktas, kaip ir sakė Markas, buvo užkištas už durų
staktos. Durys girgždėdamos atsidarė. Užėjom į vidų.

Nepasakytum, kad čia bendrabutis. Minčius nusipirko du bendrabučio kambarius

ir įsirengė normalų butą. Teks čia praleisti kurį laiką, kol išlupsim iš Škiperio
normalią pinigų sumą. Tada varysiu pas savo pusbrolį Marką Averą į Vokietiją.
Ten jis gyvena su savo sūnumi ir žmona Ana. Turi savo statybų firmą. Vis
kviečia atvykti pas jį, dirbti firmoje.

Išviriau visiems kavos. Edga įjungė savo laptopą. Gerdai prasidėjo nerimas ir aš
daviau ji tabletę „Relanium“. Ji prigulė pasnausti kitame kambaryje.

– O tu turi savo telefono laidą į kompą? – paklausė Edga.

– Nea.

– Tai išimk savo SD kortelę, aš įsidėsiu į savo telą ir per jį įkelsiu į kompą.

Edga įkėlė įrašus į kompą. Paleido vieną: „Mano kriminalinė istorija prasidėjo,
kai ėjo paskutinės pavasario dienos. Šiltos dienos. Greitai turėjo būti mokslo
metų pabaiga.“

– Paleisk sekantį, Edga.

– Okei.

„Kai išėjau iš tuberkuliozinio dispanserio, buvau sukūręs planą, kaip paimti visą
Vilnių į savo rankas. Iš pradžių Vilnių, po to kitus miestus. Nusprendžiau sukurti
sindikatą Romos imperijos pavyzdžiu, kaip kadaise Lučijanas Štatuose...
IV dalis. Vilniaus sindikatas
Kai išėjau iš tuberkuliozinio dispanserio, buvau sukūręs planą kaip paimti visą
Vilnių į savo rankas. Iš pradžių Vilnių, po to kitus miestus. Nusprendžiau sukurti
sindikatą Romos imperijos pavyzdžiu, kaip kadaise Lučijanas Štatuose. Bet
žinojau, kad ne viskas vyksta taip kaip suplanuoji.

Išėjau į lauką ir įtraukiau didelį gurkšnį oro. Laisvė. Prisiekiau sau, kad į narvą
aš daugiau negrįšiu. Prisidegiau cigaretę ir išmečiau savo krepšį į šalia esančią
šiukšlių dėžę. Aišku, galėjau savo daiktus kam nors palikt, bet netikėjau, kad
geri darbai grįžta. O štai geras planas grįžta pinigais. Tokių planų turėjau ne
vieną. Aišku, ne užrašytus ant popieriaus, o gerai apgalvotus galvoje. „Daug
galvok, mažai kalbėk, o rašyk dar mažiau“. Taip pasakė vienas bosas sicilietis.

Šalia pirmo korpuso stovėjo juodas kaip asfaltas „Hammer“ visureigis ir aš

nusikvatojau balsu. Iš jo išlipo Ajus, Redas ir išsišiepęs Kūjis.

– Broliai! – sušukau apimtas nepaprasto džiugesio, – Kas tas nelaimėlis, iš kurio

atėmėt šiuos ratus, banditai jūs?

– Daug praleidai laiko šitoj ligoninėj, Škiperi, – maloniu balsu dėstė Ajus, –
kontrabanda eina gerai.

Ajus mane apkabino. Po to ir Redas.

– Jau nebe infekuotas šis ponas korumpuotas, – nusijuokė Kūjis ir dar stipriau už
Redą apkabino.

– Reik nusimest šituos pridvėsusius skarmalus, – pradėjau rengtis.

Ajus iš „Hamerio“ ištraukė naują kostiumą, aš persirengiau. Visi susėdom į

„Hamerį“.

– Tai pas mažules nuvarom? – nusijuokė Kūjis. – Trys mėnesiai – ne šuns

pimpis.

– Kad nebūtina, vaikinai, šįryt turėjau veiklos.

Visi trys nusijuokė.

– Kas nors girdėt apie Aistę?

– Balsio dukrą?

– Nu.

– Po senovei.

– Kas po senovei? – nustebau. – Negi ji liko Mariūchoj?

– Liko ir ten pat gyvena.

Apsidžiaugiau. Širdis tiesiog dainavo. Jau įsivaizdavau, kaip laikau ją savo

glėbyje. Barškindamas Bertą tik apie Aistę ir galvojau.

– O kaip verslo reikalai, Ajau?

– Viskas kaip palikai, bet pasienyje prarandam vieną krovinį iš aštuonių. O prieš
savaitę mūsų sandėlį susprogdino, kartu su Žygiu.

– Kas tas Žygis? – pravėriau langą, nes pagadinau orą.

– Sargas, mūsiškis, – Ajus irgi pravėrė langą. – Žinom, kas susprogdino – gauja
kauniečių. Kažkokie rombiniai iš Šilainių. Smulkios žuvys – Kilos mygtukai.
Verčiasi smulkia prekyba marihuana ir daro tokius mažmožius, kaip padarė
mums.

– Kas dar nesutaria su Kila?

– Moneris, – atsakė Redas.

– Kas jis toks? Nesu girdėjęs apie jį.

– Banginis. Siūlo dvidešimt penkis už Kilą, – tarė Ajus, – tiksliau, už jo galvą,

atkirstą nuo kūno.

– Redai, turi kirvį? – nusijuokiau. – Pasiimsim sau tuos dvidešimt penkis.

– O kas vers, Škiperi?

– Aš. Man reikia grįžti į žaidimą. Nuvarom į Kauną pas Augutą, nusipirksim
ginklų be serijos numerių. Tik prieš tai sustok kur nors pavalgyt, Ajau. Užkniso
kapoti tas valdiškas kruopas.

Suvalgę po kepsnį nuvažiavom pas Augutą. Norėjom tik nusipirkti ginklų.

Vartus su šypsena pravėrė jo sūnus. Po to, kai įvažiavom, uždarė. Auguta išėjo į
lauką vien tik su chalatu, o buvo jau dešimta valanda ryto.

– Likit tačkoj, – daviau nurodymą brigadai ir išlipau iš „Hamerio“.

– Sveiki, pone Antanai, – ištiesiau jam ranką.

– Sveikas, Saša.

– Kaip reikalai?

– Gavau nalogą mokėt, – liūdnai nusišypsojo, – šiame mieste jau niekas

nebegerbia vyresnių. Tas prakeiktas Kilačius visai išprotėjo. Sumąstė visus
apmokestint, lyg būtų antras Daškė.

– Dėl to ir atvažiavau, – apsidžiaugiau naudingu sutapimu. – Manau, jis nelabai

reikalingas šitoj žemėj.

– O kas tą padarys? Gal jį nutrenks žaibas?

– Škiperis.

Auguta nusišypsojo. Pakvietė vidun. Pamojau vaikinams važiuoti savo reikalais.

Klausydamasis radijo Augutos rūsy galvojau, kad pavojingiausias priešas yra

išprotėjęs žmogus. Su tokiu nesusikalbėsi, jis nebijo mirties, jam nusispjaut į
viską. Tokį reikia sunaikinti, greit ir iki galo. Reikia jį sunaikinti, nes priešingu
atveju jis pradės regzti intrigas norėdamas sunaikinti tave. Kas atsitinka
priešams, jei jie nėra sunaikinami? Pažvelk į Japoniją ir Vokietiją.

– Tie dvidešimt penki gabalai – kvailiams privilioti, – ramiai kalbėjo Auguta,

tverdamas UZI automatą. – Tikrieji pinigai – šimtas tūkstančių, vaiki. Ir jie bus
tavo, kai sutvarkysi Kilačių.

– Galvok, kad jo jau nebėra. Tačiau aš norėčiau pradėti nuo rombinių, jie
susprogdino mūsų sandėlį Patašinės kaime.
– Nereaguok taip asmeniškai, – nusišypsojo jis.

– Kodėl? Skaičiau ir aš „Krikštatėvį“, bet juk visi mes esam asmenybės. Ar ne

taip, Antanai?

– Taip, Saša, taip... Klausyk, čia adresas restorano, kuriame jis šiandien pietaus.
Suvarpyk kulkomis jį, jo apsaugą ir būtinai jo brolį Gražvydą. Jei nebūsi greitas
– būsi negyvas. Gražvydas laimėjo bušido čempionatą prieš dvejus metus.

– Supratau.

– Ko dar tau reikės?

– Greito automobilio ir rombinių koordinačių.

Auguta kaip visada šyptelėjo ir nusivedė mane į garažą. Garaže stovėjo raudona
„Mitsubishi 3000 GT“. Aš vos nesuklupau. Kadaise tokiais važinėjo tik Šiaulių
„princai“, o dabar aš vairuosiu.

– Po visko paspausk rankinio stabdžio mygtuką. Turėsi keturias minutes iki

sprogimo. Sutvarkęs šį reikalą susirasi daug draugų iš visos Lietuvos, bet
geriausias iš jų tau taps Moneris.

Kas, po velnių, tas Moneris? Palikau šią mintį ateičiai.

Įsėdau į mašiną ir išvažiavau. Variklis dirbo kaip lėktuve. Pasakiškas garsas.

Išvairavau iš Augutos kiemo link centro. Sustojau priešais restoraną kitoj gatvės
pusėj ir laukiau Kilos.

Pralaukiau dvi su puse valandos. Jis atvažiavo baltu „Mersedesu“, kurį vairavo
jo brolis Gražvydas, kaip supratau iš nuotraukos. Juos lydėjo du pasportavę
žaliūkai. Visi keturi užėjo į restoraną.

Užgesinau cigaretę. Laikas.

Ramiai ir lėtai perėjau į kitą gatvės pusę, užėjau į restoraną, iš krepšio

išsitraukiau UZI ir paleidau seriją į visus keturis. Bet Kila spėjo išsitraukti
pistoletą, šovė man į pilvą ir pasislėpė už apversto stalo. Pasikeičiau apkabą,
atsistojau ir ramiai nuėjau link jo. Man nerūpėjo, jei mane nušaus. Vis tiek kaip
mat atgimčiau kūdikiu.
– Linkėjimai nuo Monerio, – paleidau į jo kūną visą apkabą, o po to pribaigiau
jo brolį.

Nužvelgiau žmones esančius restorane. Visi žiūrėjo į savo lėkštes, o vienas

vaikinas net padėjo rankas ant stalo. Prakeiktas bailys. Turbūt kiaušus paliko
motinos gimdoj.

Privatus daktaras išoperavo manyje esančią kulką ir gražiai susiuvo. Savaitę

praleidau privačioj klinikoj ir buvau gyvas tik vištienos sultiniu. Rombinius
pribaigė Redas – pasmaugė gitaros styga. Džiaugiuosi, kad Redas su mumis, o
ne prieš mus. Jis jaučia malonumą žudydamas, o man tai tiesiog darbas. Kaip
sakoma, kerštas – tai patiekalas kurį geriausia valgyti atšalusį.

Po to, kai išėmė siūles, liepiau Redui nuvežti mane į Marijampolę. Ten turėjau
du reikalus. Pirmas buvo aplankyti Aistę. Kai Redas sustojo prie Aistės namų,
liepiau jam nuvažiuoti apžiūrėti sandėlių ir išbarti darbuotojus dėl visa ko. Tegul
nepamiršta, iš ko duoną valgo, tinginiai.

Pasibeldžiau.

– Ar Aistė namuose?

– O kokie žmonės, – nusišypsojo Aistės tėvas. – Na, nestovėk lauke kaip

prašalaitis, užeik į vidų.

Storas kaip paršas drimba nusivedė mane į savo kabinetą antrame aukšte. Atrodė
supistai laimingas.

– Aistė vien apie tave kalba, gulėjai ligoninėj? Kaip jautiesi?

– O kur ji pati? Jaučiuosi gerai. Man buvo tuberkuliozė, bet mane pagydė.

– Sunki liga... Ji dar mokykloj. Kur tu mokaisi? – paklausė Balsys ir ranka

pamojo sėsti ant krėslo kabinete, kurį apšvarinau.

– Na... ligoninėj turėjau daug laiko, todėl iš bibliotekos pasiėmiau vadovėlius ir

mokiausi. Išmokau visą programą, todėl nusprendžiau nešvaistyti savo laiko ir
įstojau į vakarinę Vilniuje. Jau daug ką atsiskaičiau. Dėl visa ko vis dar
paskaitau iš vadovėlių. Egzaminai laukia.
– Na taip, taip, – nusišypsojo, – atsarga gėdos nedaro. O kaip statybų verslas?

– Kol kas dar nelegalizuotas, bet brigados dirba, – nusišypsojau ir aš.

Jis įpylė man viskio su vandeniu, sau taip pat. Mes kurį laiką paplepėjom apie
verslą, jis man davė kelias knygas apie ekonomiką.

– Girdėjai, kas Kaune vyksta? Kažkas nužudė brolius Kilačius. Nežinau, kas tas
vyras, bet jo kiaušai tikrai galingi, – nusijuokė Balsys.

– Nesidomiu kriminaliniu pasauliu, – pasikasiau nosį. – Na, turbūt žinot apie

mano šeimą, mano tėvo istoriją...

– Taip, taip... Na, iš klaidų mokytis reikia. Ypač iš savo tėvų klaidų.

– Gyvatę trauk iš urvo svetima ranka.

Abu nusijuokėm. Jis man dar įpylė.

Ilgas jo liežuvis. Išpasakojo viską apie savo verslą: kur augina lapes, kur
nutrijas. Kaip jos pavirsta kailiniais ir panašų mėšlą. Linkčiojau galva vis ką nors
protingo įterpdamas.

Net nepastebėjau, kaip greitai prabėgo valanda ir sugrįžo Aistė.

– Aš namie, – piktai tarė.

Balsys man mostelėjo „nagi, eik“. Išėjau iš jo kabineto su šypsena.

– Kaip gyveni, Aiste?

– Saša! – sušuko ji. Nesu matęs žmogaus, greičiau bėgančio laiptais. Ji puolė
man į glėbį. – Saša, – tarė švelniai. – Ak, Saša...

– Aiste, puikiai atrodai.

– O tu išbalęs... Džiuginta, išvirk mums arbatos ir atnešk į mano kambarį, –

paliepė ji tarnaitei. – Einam pas mane, Saša. Paplepėsim, – nusišypsojo ir
nusivedė už rankos į savo kambarį, kaip dvyliktokas vedasi pirmoką per rugsėjo
pirmą.
Jos akyse degė žiburiukai, veidas nuo šypsenos tiesiog žibėjo ir aš buvau
laimingas. Pakako vien sėdėti ir į ją žiūrėti. Mano juodukė...

– Na, ar pasakysi bent žodį, ar tik sėdėsi ir spoksosi? – nusišypsojo.

– Tu graži kaip milijonas saulių. Kodėl ne pas fricus?

– Beveik visą vasarą ten praleidau. Nepatiko man tie vokiečiai. Jų kalba – tai
bla, bla, bla... šmachen ferbrachen, – juokėsi. – O ir šiaip... Na, vis apie tave
mąsčiau.

– Aš apie tave irgi. Dvidešimt keturias valandas per parą.

Tarnaitė atnešė arbatą, padėjo ant staliuko. Snukis surauktas, akys piktos, veide
dirbtinė šypsena. Kas, po galais, svajoja būt liokajumi? Niekas. „Dar ko nors?“
„Ne“. Išėjo.

– Tai dabar tu vilnietis?

– Nu taip. Rytoj grįžtu į Vilnių.

– O ką šiandien veiksi? Galim pažiūrėti filmą... Kad ir kriminalinį...

– Eisiu tėvo aplankyt.

– Aišku... O vėliau? Susitikim po to. Na, prašau, labai tavęs pasiilgau. Labai,
labai, – ji prisiglaudė prie manęs ir aš galvojau, ar išjungti savo mobilųjį, ar ne.

– Galim eiti pasivaikščioti, kai grįšiu.

– Gerai.

Aš išjungiau savo „Nokia“.

Mes smagiai paplepėjom ir aš išėjau į miestą, kuris jau tapo man svetimu.

Apsipirkau „Norfoj“ ir lėtai žingsniavau pas tėvą į lagerį. Buvo bobų vasara ir
kartais užsikabindavo vienas kitas voratinklis. Tai mane tikrai nervino, bet šilti
saulės spinduliai maloniai glostė veidą. Buvo tarsi vasara, kurios šiais metais
neteko jausti.
Tėvas turbūt bus girdėjęs, kad aš užverčiau brolius Kilačius. Apie tai zekai
išgirsta pirmi.

– Sveikas, sūnau. Atnešei ko nors pavalgyt? Pas mus bado streikas.

– Nupirkau šio bei to, bet sukrausiu siuntinį, jei tokia zavarūcha.

Tėvas pradėjo kuisti po krepšį. Staiga susiraukė ir pradėjo staugti:

– Ir sausainiai „Gaidelis“?!

– Jie geri, ilgai negenda.

– Nu, blet, pyzdiec. Penkiasdešimt du metus bachūravau, o dabar mano paties

sūnus mane ant gaidžio varto?!

– Nusiramink. Aš maniau, kad nevalgot tik vaflių.

– Teptų sausainių!!! Valgom mes teptus sausainius.

– Gerai, nusiramink. Kitą kartą atnešiu tau vaflių.

– Teptų sausainių, blet, ne vaflių!

– Pavalgyk. Nes piktas kai širšė.

Jis godžiai surijo kibirėlį silkių filė, gabalą rūkytos šoninės, bandeles su mėsa.

– Nu, va. Jau buvau pradėjęs darytis piktas. Zona yra zona, sūnau. Tikiuosi, tau
neteks čia papult. Ar tu atsargus?

– Visada. Kaip man ir patarei. Jei jau manau, kad aš atsargus – pasidarau dar
atsargesnis. Tėvai, o kas yra Moneris?

– Savo projektų neigiamą vertinimą padaugink iš dviejų, o teigiamą – padalyk iš

dviejų. Jis Banginis. Verslo magnatas. Vor v zakonie, karoče... Gauna savo dalį
beveik iš visų verslų. Labai didelis žmogus. Jei ne zona, tai aš...

– Pasistengsiu tave ištraukt, tėvai.

– Kaip?
– Legaliai.

– O kaip legaliai? Nusišneki.

– Malonės prašymas.

Tėvas susimąstė.

– Įmanoma. Tik kaip tu tai padarysi, vaiki?

– Prisikasiu, prie ko reikia.

– Prisikasi prie Prezidentės? – tėvas nusižvengė. – Dar pasakyk, kad prisikasi

prie Popiežiaus ir čia atjojai ant vienaragio.

– Malonės prašymus svarsto ir tvirtina ne Prezidentė, o speciali komisija. Sako,

kad galima juos papirkt.

– Iš kur tiek šaibų? Girdėjau apie Kilačius, bet dvidešimt penki – tai katino
šūdas.

– Musė barščiuose geriau nei barščiai visai be mėsos. O jei rimtai, tai ne
dvidešimt penki, o šimtas, tėvuk.

Suvalgiau ir aš vieną bandelę su mėsa. Žiūrėjau į tėvą, kol jis suprato ir

nusišypsojo. Tada atsisveikinom.

Aistė jau laukė parke. Buvo su raudona rožių raštais išmarginta suknele. Atrodė
tarsi jauna Monika Beluči. Apkabinau ją, norėjau pabučiuoti, bet ji atsuko žandą.

– Išsitepsi lūpdažiu, mažiau.

Pabučiavau jos kaklą.

– Tai kaip fricai bachūrai?

– Buvo vienas, – nusijuokė. – Susitikom, nuvažiavom i kavinę, užsisakėm alaus,

gurkšnojam mes tą alų, kalbamės, ir staiga jis toks išsigandęs atsistoja, pasako,
kad tuoj grįš ir išbėga.. Ir likau aš prie staliuko su tais 2 bokalais alaus. Sėdžiu ir
galvoju, įdomu, sugrįš jis ar ne, ar tiesiog ėmė ir pabėgo. Bet neilgai trukus jis
sugrįžo pasakęs, kad pamiršo sumokėti už mašinos stovėjimą. Kas per asilas...
Tada iš karto apie tave pagalvojau. Kaip tu visada viską iki smulkmenų
apgalvoji. Noriu su tavim rimtai pasikalbėti, Aleksandrai Verai Jaunesnysis.

– Tai kalbėk, – pajutau lengvą nerimą.

– Na, kaip čia pasakius. Mums labai smagu kartu, juk taip?

– Taip.

– Norėčiau, kad mums būtų smagu kartu, o ne atskirai, ir aš norėčiau, kad mūsų
santykiai būtų oficialūs – būtume pora.

– Čia aš turėčiau apie tai kalbėti. O ką pasakys tavo tėvas?

– Jis tave dievina, po galais, Saša. Sako, kad tu vyras. Tikras vyras, kurio
negalėtų nugalėti nei pats likimas. Bet jeigu jo nuomonė būtų ir kitokia, aš vis
tiek būčiau tai pasakius. Tai ką manai?

Ir aš galvojau. Iš pradžių apie tai, kodėl negalėtume. Milijonas priežasčių... Bet ji

buvo tokia dailutė, tokia nuostabi. O kas man uždraus? Nuimsiu tą, kas bandys
tai padaryti.

– Ar tu norėtum būti mano mergina, Aiste Balsyte?

Vietoj atsakymo gavau stiprų prancūzišką bučinį. Vos keliai nesulinko.

Nusivedžiau ją į savo rajoną. Parodžiau jai aikštelę, kurioje su Redu, Kūju ir

Peniūkšliu kadaise žaisdavom blyną. Ji dar prisiminė Peniūkšlį iš mokyklos.
Daug kas jį dar prisiminė. Geros širdies bachūras buvo, bet astmos priepuolis jį
pribaigė. Dabar jo nebėra. Išnyko užmaršties tamsiame dugne kartu su savo gera
širdimi. Kad praskaidrinčiau jai nuotaiką, papasakojau anekdotą, kaip vyras
parsinešė namo beždžionę, kad ji jam padėtų dirbti darbus. Žmona jam sako:
„Mes negalime namie laikyti beždžiones. Kur ji gulės?“ Vyras jai sako: „Su
mumis“. „Su mumis? O smarvė?“ „Nieko, ji pripras“. Ji nusijuokė ir aš ją
pakviečiau užeiti į savo senus namus.

Viskas buvo taip, kaip anksčiau, niekas čia nesilankė. Pagalvojau: „Na štai, baba,
nieko gero iš manęs taip ir nesulaukei“. Prisiminiau, kaip jai daug kartų teko
raudonuoti prieš mokyklos vadovybę dėl muštynių, į kurias vis įsiveldavau. Arba
kaip ji naktį pėsčia ėjo į policijos nuovadą manęs pasiimti. Bet bėgančias mintis
nutraukė švelnus Aistės balsas:

– Ką taip mąstai, Saša?

– Galvoju, kad kas gerai moka, tas gerai ir aptarnaujamas. Prisimenu laikus, kai
būdavo dienų, jog neturėjau ką valgyti. O dabar pažiūrėk į mane – šilkinis
kostiumas ir mergina kaip iš žurnalo viršelio. Visada turėsi visko su kaupu, jei
tik prišoksi prie grobio pirmas.

– Geriau sauja laimės, negu vežimas išminties, – nusijuokė Aistė.

– Ir tu skaitei „Mafijos patarimus“?

– O kaip gi? Tą vakarą, kai peržiūrėjom „Žmogų su randu“, supratau, kad tu

tapsi gangsteriu. Ir man patinka, kad tokiu tapai, Škiperi.

– Iš kur tu žinai, kaip mane vadina? – čia jau ne juokais nustebau.

– Visas miestas kalba, kad škiperinių gauja mieste valdo kontrabandos verslą.
Žinau ir apie Kilačius, iš liudininkų parodymų, kuriuos skaičiau laikraščiuose,
supratau, kad tai tu. Aš gi ne kvaila.

– Ir tau tai nerūpi?

– Rūpi ir patinka. Su tavim jaučiuosi, lyg sėdėčiau tanke, – ji nusijuokė.

– O tau nerūpi, kas bus rytoj? Jei mane uždarys už grotų ar nužudys?

– Žinai, yra toks posakis: „Niekada nekvaršink sau galvos, kas bus rytoj. Rytoj
gal paveldėsi milijoną dolerių, o gal pakliūsi po sunkvežimiu. Arba paveldėsi
milijoną dolerių ir pakliūsi po sunkvežimiu“. Aš noriu tik vieno – būti su tavim,
Škiperi.

– Gerai, karaliene mafija, bet ar žinai, kur gyvena išdavikai?

– Ežero dugne, Škiperi. Aš prižadu laikytis lietuviškos omertos.

– Niekam apie tai nepasakosi?

– Norėčiau papasakoti, bet jau pamiršau ką.

Nusijuokėm.

Iš jos šilto žvilgsnio supratau, kad ji nemeluoja. Akys niekada nemeluoja. Štai to
man ir reikėjo. Gyvenimo partnerės, kuri mąsto lygiai taip pat, kaip ir aš.

– Vadink mane Saša. Škiperis esu tik darbe, – nesugalvojau, ką pasakyti. – Nori
pamatyt mano kambarį? Jis ne toks puošnus, kaip tavo, bet jame užaugau.

– Rodyk kelią.

Tą naktį su ja praleidau septynias valandas. Jos buvo nuostabiausios mano

gyvenime. Ryte palydėjau ją namo, mes ilgai bučiavomės ir aš pakviečiau ją
užsukti pas mane į Vilnių kitą savaitgalį.

Ajus nebuvo patenkintas, kad išjungiau telefoną. Pakeliui į Vilnių paaiškinau,

kodėl, kas ir kaip. Redas suprato. Kūjis nesuprato.

– Kam tau rimti santykiai, kai gali turėt kokią tik nori kekšę? – nusistebėjo
Kūjis.

– Kekšės myli tavo pinigus, rimtos merginos myli tave.

– Kiek jai metų? – sausai nukirto Redas.

– Gruodžio šeštą bus aštuoniolika.

– Nepyk, Škiperi, kad tavęs nepasveikinom su aštuonioliktu, – lyg

atsiprašydamas pasakė Ajus. – Pats sakei, kad nelankytume... ir...

Numojau ranka. Kai esi uždarytas, geriau, kai tavęs nelanko, tada neturi jokių
minčių, kaip ir kas dedasi laisvėj. Susikoncentruoji ties tuo, kur esi dabar. O ir
šiaip turėjau ką veikt. Perskaičiau beveik visą biblioteką.

– Tai sustosim Elektrėnuose, Ajau?

– Taip, Škiperi. Būtume susitikę vakar ir viską aptarę, bet tu buvai dingęs. Bitė
turi verslo pasiūlymą specialiai tau. Tai tabako eksportas į Didžiąją Britaniją.

– Kas jis toks, tas Bitė? Ar jis sėdėjęs?

– Taip. Alytaus zonoj.

– Tai kodėl jis kreipiasi į mane?

Ajus nusikvatojo.

– Dabar tu vienas tų asmenų, kuriuos laiko autoritetais. Kurių labiausiai bijoma.

Jis nori dirbti su tavim. Buvau su juo susitikęs, nesakiau jam nei taip, nei ne. Jis
ne durnas, turi žmonių. Bet jis minkštas. Jam reikia apsaugos. O vakare Moneris
nori susitikti.

Pagaliau susitinkam su Moneriu. Žadėtus pinigus gavau per Augutą, o Monerio

dar nemačiau. Bus įdomu pažiūrėti jam į akis.

Bitė atrodė sunerimęs, kai susitikom. Vis trynė rankas į savo juodus džinsus.
Kiek pasimuistęs, pradėjo savo apgalvotą kalbą:

– Mano siūlomas verslas – cigarečių kontrabanda į vakarus. Daugiausiai

Jungtinę Karalystę. Žinau, kad jūs įvežat tabaką dideliais kiekiais per Kybartų
muitinę, išparduodat produktus Lietuvos miestuose. Bet aš sakau šitaip: jei bent
pusė produkcijos pasiektų Britaniją, pelnas būtų kelis kartus didesnis. Tarkime,
jeigu jūs sugalvojat maršrutus ir atsakot už produkcijos patekimą į Jungtinę
Karalystę, realizacija rūpinuosi aš ir mano žmonės.

– Kokia tavo dalis ir kokia mūsų dalis? – paklausė Ajus.

– Na... Atmetus visas išlaidas... Šešiasdešimt – keturiasdešimt.

– Apie keturiasdešimt gali pamiršt, – čia jau įsiterpiau aš, – mes rizikuojam
trigubai daugiau už tave. Kertam du kardonus.

– Tai ką tu siūlai?

– Septyniasdešimt – trisdešimt.

– Blet, – susimąstė Bitė, – nu, gerai.

– Pirmą siuntą galim išsiųsti po dviejų savaičių.

– Man tinka, – pasakė Bitė ir suplakėm rankom, – reikėtų tai atšvęsti. Škiperi,
pasilik su bachūrais – nuvarysim į pirtį, išgersim, pasikviesim merginų.
– Šiandien dar turim reikalų, bet ačiū už pasiūlymą.

Išvažiavom vėl į autostradą. Ajus atrodė susimąstęs.

– Kaip mes pravešim krovinius? – paklausė jis.

– Keltų linijomis. Apvyniosim folija ir pakuosim į tuščius sulčių pakelius.

Neaptiks jokie radarai. Taip pat padidinsim importo kaštus. Reikės daugiau
žmonių.

– O tau pravertė tos knygos, Škiperi, – nusijuokė Kūjis.

Nemanau, kad reikia mokyti savo brigadą visų gudrybių, kurias žinau, nes kas
taip daro, greitai gali tapti auka. Tik nedaugeliui gyventi pagal kitų valią –
vargas, daug kam – neišvengiama būtinybė, o daugumai – tikra laimė.

Redas už vairo – kelionė greita. Kartą su juo nuo Marijampolės iki Vilniaus
nulėkėm per keturiasdešimt penkias minutes.

O Moneris buvo įsikūręs tikruose rūmuose. Jo namas – tvirtovė. Trijų aukštų,

aptvertas aukšta tvora. Suskaičiavau mažiausiai dvylika ginkluotų apsaugininkų.
Tarnų turbūt turėjo daugiau už Anglijos karalių. Prieš užeinant į jo namus
apsauga mus apieškojo, susirinko visus ginklus. Dėl atsargumo jam tikrai
neturėtų būti gėda.

– Dimitrijus Moneris, – ištiesė ranką. – Daug apie tave girdėjau, Škiperi. Už

brolius Kilačius asmeniškai dėkoju.

Atrodė kaip šimto metų senis, bet akys tamsios kaip anglis, žvalios. Veidas
giedras kaip vasaros dangus.

– Na ką jūs, pone Moneri. Buvo malonu.

– Buvo malonu, – nusijuokė. – O čia turbūt tavo berniukai? Ajus, Redas ir

Kūjis? – paspaudė visiems rankas. – Eime pavalgysim.

Nusivedė į sodą, kuriame buvo vaišėmis nukrautas stalas.

– Dar šilta, – ramiai kalbėjo jis, – o kai šilta, visuomet valgau lauke.
– Bobų vasara, – nusišypsojo Kūjis.

– Bobų vasara, – nusišypsojo ir Moneris jaunatviška žvalia šypsena. Pamaniau,

kad tie balti dantukai jam įmontuoti dirbtiniu būdu.

Patiekalai buvo iš italų virtuvės. Moneris pasakojo, kad pamėgo ne tik itališką
virtuvę, bet ir itališką gyvenimo būdą, kai slapstėsi Sicilijoje pas savo draugus.

– Saulė ten šviečia ištisus metus, – pasakojo jis, – moterys ten pavojingesnės už
šautuvus. Kartą mes pasivaikščiodami nuėjome į vieną kaimą, o ten – nė vieno
vyro. Visi žuvo per vendetą. Tų pietiečių temperamentai karšti kaip žarijos...

– Tai apie ką norėjote pasikalbėti? – nutraukiau jo monologą, nes žinau, kad

seniai mėgsta taukšti be sustojimo.

– Apie daugybę reikalų, bet apie juos prie stalo nekalbėsim, – maloniu balso
tonu pasakė Moneris. – Štai, Škiperi, paragauk bandelių, dar šiltos.

– Ačiū.

Skanios, turbūt ką tik iškeptos. Mano brigada kirto viską iš eilės, buvo šiek tiek
gėda dėl jų. Bet po to pagalvojau, kad turiu jausti gėdą ne dėl jų, o prieš juos.
Nuo Monerio sklido galia. Jis buvo panašus į žmogų, kuriam paklūsta visa
aplinka. Paklūsta paprasčiausiai jam to panorėjus. Gerai apie Monerį sako, kad
yra didelis žmogus.

Po sočių pietų jis pakvietė mane į šalia ežero esančią pavėsinę. Pavaišino kava ir
brendžiu. Kai rūkėm cigarus, jis prabilo:

– Žlugus Vilniaus brigadai, sostinėje atsirado net kelios galingos grupuotės:

Delfinai, Vesnuškos, Gintaro grupuotė, Agurecai, Sportininkai, Zeliono gauja,
Smaugliai ir kitos. Bet niekam nepavyko vėl užvaldyti sostinės. Grupuotės
daugiau kovojo tarpusavyje, nei užsiėmė verslu. Todėl daug laiko praleidau
užsienyje. Bet grįžęs supratau, kad šiais laikais viskas vyksta taip pat. Nėra
tvarkos, – jis įtraukė cigaro dūmą. – Tai, ko aš noriu, yra vėl suvienyti miestą. O
tu, Škiperi ir tavo vaikinai esate tikrai kieti. Aš norėčiau, kad jūs būtumėt dalis
šio proceso.

– O ką iš to turėsim sau?
Moneris šyptelėjo.

– Dalį šiame mieste.

Kvailas šunsnukis. „Dalį šiame mieste.“ Dalis manęs netenkina, aš noriu visko.
Bet nemanau, kad kai padovanosim miestą tau, jo nebus įmanoma iš tavęs atimti,
kvailas šunsnuki.

– Skamba gerai, – šyptelėjau.

Jis pakėlė nuo kėdės segtuvą. Padavė ją man.

– Štai devyni konkurentai, kurių turi nelikti, jie kenkia verslui. Buvau sudaręs
dešimties žmonių sąrašą, tačiau vieną tu jau pašalinai. Jis buvo tikra rakštis.
Užsimojo paimti visą šalį, debilas. Kas nori apžioti daugiau, negu gali praryti...

– Tiesiai nebepaskrenda. Su šiais problemų nekils, – įsidėjau segtuvą į savo

krepšį. – Kada tai turi būti atlikta?

– Kuo greičiau – tuo geriau, Škiperi. Ar norėtum ko nors avansu?

– Tiesą sakant, taip. Norėčiau, kad mano tėvas būtų paleistas į laisvę.

Moneris linktelėjo, lyg būtų tikėjęsis šių mano žodžių.

Vėliau turėjom klausytis jo istorijų, kaip gyvena Moneris – įteisintas vagis. Jis
neturi žmonos, vaikų, namas ne jo, o kažkieno kito. Apskritai, jis neturi jokios
nuosavybės. Visi jo pinigai banko sąskaitose Kanarų salose. Tauškė lyg užsuktas
ir visą laiką šypsojosi savo dirbtiniais dantukais. Vieną akimirką net susigėdau,
kad mano dantys ne tokie balti. Čefyras daro savo.

Išvažiavę iš Monerio tvirtovės, nuvažiavom aptarti savo planų į nuomojamą

butą. Rūkiau balkone ir mąsčiau, kaip viską sudėlioti į vietas. Draugystė su
Moneriu kol kas labai naudinga, jį užkasti galima bet kada. Tik geriausiai tai
būtų tada, kai miestas bus valdomas vieno karaliaus, o ne suskaldytas. Viską
sudėliojau į vietas ir susikviečiau brigadą.

– Taigi, Ajus rūpinsis importu, Kūjis eksportu. Mes su Redu tvarkysim Monerio
reikalus. Kai baigsim, vėl visi susitiksim ir perdėliosim taškus.
– Kada tai bus? – paklausė Ajus.

– Po trijų savaičių. Gal anksčiau.

– O kokie tai reikalai? – susidomėjo Kūjis.

– Purvini, bet naudingi ir pelningi. Visi turit savo reikalų. Todėl jūsų negaišinsiu.
Sėkmės ir iki pasimatymo, broliai.

Atsisveikinau su Ajum ir Kūju, o su Redu sėdom planuoti tolesnių veiksmų.

Mūsų sąraše buvo devynios slibino galvos, kurias reikėjo nukapot. Redui tai
labai patiko.

– Ar kūnai būtinai turi būti rasti? – paklausė Redas.

– Kiek žinau, ne.

– Tai nusipirkim mėsmalę. Sumalsim ir į kalkes.

Redo lūpos kruvinos, bet mintis gera. Nes jei nėra lavono – nėra ir bylos.

Nuvažiavom į parduotuvę mėsmalės, išsirinkom pačią geriausią. Jau norėjom

pirkti, bet pardavėjas perspėjo, kad prieš malant mėsą reikia atšaldyti. Kas mums
labai nepatiko, todėl pasitarėm ir nusprendėm daryti „troškinį“. „Troškinys“ yra
tada, kai kūnas paskandinamas rūgšties statinėj. Tada nelieka nieko.

Su Redu išsinuomojom sodybą, gavom kelias statines rūgšties, ginklų su

raminamaisiais, kurie gali užmigdyti dramblį. Redas pasidarė naują garotą iš
gitaros stygos, gavom šaunamųjų ginklų, kelis pigius automobilius ir pradėjom
dirbti.

Pirmas sąraše buvo stambus aguonų augintojas. Mažose gamyklose aguonas jis
perdirbdavo į opijų, o esant reikalui ir į heroiną. Žmonių akyse jis buvo
pavyzdingas žmogus – laimingai vedęs, du vaikai, gražus namas su žalia veja,
obelų sodas. Pačiupom jį jo kaime, kai ėjo išimti laiškų iš pašto dėžutės. Redas
tvojo jam per makaulę plaktuku. Mes įsimetėm jį į bagažinę ir ramiai nuvykom į
savo nuomojamą sodybą Vilniaus rajone. Redas jam dėl visa ko dar paleido
kulką į akies įdubą, įmetė į rūgštį ir laukė, kol ištirps.

Aš įjungiau radiją, nes norėjau pasiklausyti žinių.

– Išjunk, – supyko Redas, – negirdėt, kaip tirpsta.

Velniop.

– Gerai, Redai. O ką tu jauti, kai žudai?

– Malonumą. Supranti, indėnai tiki, kad pomirtiniame pasaulyje turėsi tik tai, ką
šiame užmuši.

– O prie ko čia indėnai, Redai?

– Juk visi mes po oda raudoni.

Suknistas išminčius.

Kai kūnas ištirpo, supylėm rūgštį į specialiai tam reikalui iškastą duobę.

Taip nudėjom dar tris.

Kai atėjo eilė penktam, Redui pasidarė nuobodu ir jis nusipirko kirvuką. Aukos
namuose sukapojo jauną vaikiną, mašinvagių gaujos vadeivą. Turėjau eiti į
parduotuvę pirkti šiukšlių maišų visoms dalims sudėti.

Šeštu numeriu pažymėtą prostitučių tinklo savininką Redas uždusino nosine.

Gyvenime nebuvau to matęs, net per filmus. Redas nuolat skaitė internete
žmogžudysčių būdus ir pritaikė juos visoms aukoms. „Po mirties aš būsiu
Karalius“, juokdavosi jis.

Taip ir nugalabijom visus devynis. Užtrukom mažiau nei savaitę.

Atėjo savaitgalis ir pas mane į Vilnių atvažiavo Aistė. Bobų vasara jau buvo
pasibaigus. Pasitikau ją autobusų stotyje. Ji buvo graži kaip pirmoji pavasario
gėlė. Vilkėjo raudoną paltuką, kuris išryškino jos liekną, stangrų liemenį, kurį
tąkart apkabinau. Ji tarsi prie manęs prilipo. Karštas mūsų bučinys sušildė vėsią
rudens dieną.

– Pasiilgau tavęs, Saša...

– Ne taip, kaip aš tavęs, mano žvaigždute.

Jos stangrios krūtys taip maloniai lietė mano krūtinę ir mano galva buvo pilna
fantazijų, kaip parsigabenu ją į savo butą ir mes smagiai mylimės. Bet ji norėjo į
teatrą.

– Gerą spektaklį rodys, pastatytas pagal knygą „Džonatanas Livingstonas

žuvėdra“. Nueikim, ką?

– Neskaičiau tokios knygos. O apie ką ji?

– Jei papasakosiu, bus neįdomu žiūrėti, – ji vėl nusišypsojo, ne tik lūpomis, bet ir
akimis, ir aš negalėjau jai atsakyti.

– Gerai.

Netrukus jau sėdėjome taksi. Ji laikė savo švelnią ranką man ant šlaunies ir tai
mane jaudino. Jos artumas, jos kvapas, jos buvimas arti tiesiog varė iš proto.

– Kaip sekasi mokykloj? – paklausiau palaikydamas pokalbį.

– Gerai. Atsiskaitymai, kontroliniai, pasiruošimas egzaminams. Sprendžiam

praėjusių metų egzaminus, – ji kalbėjo tokiu švelniu, seksualiu balsu. – Kaip
tavo darbas?

– Kitą savaitę jau turėsiu savo ofisą. Atidarysiu statybų firmą. Jau turiu vieną
brigadą.

Ji nusijuokė. Man patiko, kaip ji juokdavosi. Tai toks šiltas saulės spindulys į
mano krūtinę. Jos juokas prikeldavo snaudžiančius drugelius mano pilve ir tada
jie plasnodavo savo sparnais, suteikdami man džiaugsmą. Aistė...

Taksi sustojo. Ji išsitraukė piniginę. Bandžiau ją sustabdyti, bet ji reikalavo

mokėti pati. Gal ir gerai, ji su manim ne dėl pinigų ir, nors žino, koks aš esu, vis
tiek žiūri į mane tokiu švelniu, šiltu žvilgsniu.

Ji netgi bilietus nupirko pati.

Spektaklis prasidėjo nuo bokso dvikovos ir man tas patiko. Džoną sunešiojo kai
obuolį. Iš jo visi juokėsi. Jis atsiskyrė nuo kitų žuvėdrų ir treniravosi sau vienas.
Kol tapo nenugalimu ir kai vėl grįžo pas kitas žuvėdras, jau buvo toks kietas, kad
net žibėjo. Va čia tai ryžtas, nenuleisti rankų net jei visi laiko tave šūdu. „Kas čia
toks?“ - spėliojo žuvėdros. Jos manė, kad ten dievas, o ne žuvėdra.
Taigi, esmę supratau: pralaimi tik tada, kai pasiduodi. Plojau turbūt ilgiausiai iš
visų. Vis mąsčiau, kaip su Moneriu paimsiu miestą, o po to jį nudėsiu. Mintyse
mačiau, kaip laikau pistoletą nukreipęs į jo suknistą galvą, o jis kasa sau duobę
miške. Redas jau ateina su maišu kalkių...

– Kaip tau spektaklis? – linksmai paklausė Aistė.

– Jis nuostabus. Tu nuostabi.

Pabučiavau ją. Mes nuvykom pas mane. Užsisakėm kitaicų maisto. Nemokėjau
valgyti tom lazdelėm, ji mane mokė, bet galiausiai atsinešiau šaukštą. Tas labai
ją prajuokino. Gėrėm baltą vyną. Ji pasakojo, kad jau greitai jos gimtadienis ir
kvietė mane į jį. Pasakiau, kad būtinai dalyvausiu.

– Ko norėtum dovanų?

– Tik tavęs, mano Sultone, – pasakė ji ir įsisiurbė man į lūpas.

Drabužiai slinko nuo mūsų kūnų, likom nuogi. Ji taip gerai atrodė, kad šakės.
Prigludau prie jos visu kūnu ir supratau, kad noriu jos ne tik šiam vakarui, bet ir
visam likusiam gyvenimui.

– Myliu tave.

– Myliu tave.

Moneris buvo dosnus. Nepaisant krūvos pinigų, kuria jis mus užvertė, dar gavom
žalią šviesą kai kuriems verslams. Aš tikrai įkūriau statybų firmą. Pavadinau
„Veras Investus“. Ten ir sėdėdavom su brigada visą dieną. Planuodavom, kaip
užsikalti babkių. Niekas mums netrukdė, netgi policija. Mat Moneris turėjo gerą
„paklodę“. „Paklodė“ – tai krūva farų, kuriems jis moka, kad į jo veiklą nesikištų
teisėsauga. Kai tik galėdavau, trindavausi prie Monerio, stengdavausi susipažint
su jo aplinkos žmonėmis, kad pamažu perimčiau iš jo pažintis ir ryšius, kurių jis
turėjo kaip bomžas utėlių. Ir, kas geriausia, Moneris išsuko mano tėvą.

Prisimenu, kaip lapkričio pabaigoj tėvas išbalęs išėjo iš zonos.

– Nu, tu pavarai, – pasakė jis man tada. – Nesitikėjau, kad dar kada nors
pamatysiu dangų iš šitos tvoros pusės.

– Nu, ateik, tėvuk, – apkabinau jį. – Susipažink, čia Ajus, Kūjis ir Redas.

– Sveiki, bachūrai, – paspaudė visiems rankas.

Nupirkom jam gražių drabužių ir jo prašymu nuvykom prie močiutės kapo. Jis
galvą nulenkęs prastovėjo ten gerą valandą. Vėliau skaniai papietavom. Tėvas
sukirto dvigubai daugiau už mus.

– Davai, visiem po stiklinę vodkos! – suriko jis.

Kai atnešė, jis tarė:

– Būkit atsargūs, vaikinai. Jei manot, kad esat atsargūs, būkit dar atsargesni.
Nepakliūkit į tą mėšlą. Kiek aš ten prasėdėjau, Saša?

– Keturiolika metų.

– Nachui... Keturiolika supistų metų... Už laisvę ir sėkmę. Šimtą metų!

– Šimtą metų!

Visi įkalėm. Pasidarė šilta ir gera. Tą dieną buvau labai laimingas. Kūjis tėvą
nuvežė į mūsų elitinį viešnamį. Patvarkė dvi. Visi kartu nuvažiavom į Vilnių.

– Bendrauji su mama? – paklausė tėvas.

– Aš jau pilnametis.

– Ne to klausiau, sūnau. Klausiau, ar bendrauji?

– Ne. Nepatinka man nei ji, nei jos vyras, nei tas jų benkartas.

– O kas ten per vyras? Jis su kiaušais?

– Panašus į vyrą, bet nepanašu, kad turėtų kiaušus. Kam klausi, tėvai?

– Vis dar apie ją mąstau... – jis užsižiūrėjo į tolį. Manau, kad užsisvajojo. Jam tai
nebūdinga. Viską su ja parišo iškarto po mano gimimo. Kam dar galvot apie
sūkas?
Su Redo vairavimo įgūdžiais greitai atsidūrėm ofise. Tėvas pasikvietė zonoj
sutiktą radistą, kuris patikrino patalpas nuo „blakių“. Atsarga gėdos tikrai
nedaro. Tėvas uždraudė apie reikalus kalbėti telefonu.

– Apie viską – tik akis į akį, šiame ofise. Ožių ir mentų niekada netrūksta. O
srokas eina lėtai, patikėkit, vaikinai.

Sumanu. Zonos universitetas duoda pliusų.

– Dabar norėčiau pasikalbėti su tavim vienu, Saša.

– Tėvai, vadink mane Škiperiu.

– Gerai, Škiperi, – nusišypsojo jis.

– Nueikit išgerti, broliukai, – pasakiau brigadai.

Jie išėjo.

– Karoče, – pradėjo tėvas, – zonoj vienas ožys man pašiko. Dabar jis turi
paskolų bendrovę. Žmonės ateina, atsineša turto įkeitimo dokumentus ir gauna
paskolas už didelius procentus. Tada jie grįžta atgal su pinigais. Tu nepatikėsi –
grynais pinigais. Inkasatoriai atvažiuoja trečiadieniais ir šeštadieniais, rytoj
penktadienis. Bus nemažai pinigų. Norėčiau ką nors su tavim prasukti, sūnau.
Tik tu ir aš – tėvas ir sūnus. O tas asilas, kiek teko zonoj girdėt, prieš savaitę
prarado stogą.

Atrodė kaip kažkas labai smagaus, todėl su tėvuku ten nuvykom dar tą pačią
dieną. Apsimetėm, kad norim paskolos. Viską apžiūrėjom ir išėjom pasakę, kad
gal geriau eisim į tikrą banką, nes čia per dideli procentai.

Kitą rytą ten nuvykom jau su maskuote ir ginklais. Prieš lipant iš mašinos, tėvas
paklausė:

– Ar prisimeni, ką tau sakiau apie darbą?

– Jeigu darbas to vertas, jį reikia atlikti gerai.

Jis linktelėjo ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo be kelių minučių aštunta ryto. Mes
pajudėjom.
Prie durų jau laukė vienas vyras. Tėvas jam švelniai pasakė:

– Labas rytas.

– Gražus rytas, – atsakė tas asilas.

– Neblogas, – nusišypsojo tėvas. – Ak, jau tos paskolų bendrovės... Niekada

neatsidaro laiku, pabandykite nueiti kitur.

Tėvas išsitraukė ginklą ir nutaikė į jį. Tas molis pabėgo.

Tėvas pabeldė į durų viršų, į šoną, į vidurį. Duris atidarė jauna, besišypsanti
administratorė. Tėvas nutaikė į jos galvą pistoletą ir pasakė:

– Labas rytas, norėčiau pasiimti šiek tiek pinigų.

Ji nukrito ant grindų. Turbūt labai išsigando, mažytė. Aš uždariau duris. Prišoko
apsauginis, paleidau jam kulką į krūtinę. Jis net nespėjo išsitraukti pistoleto. Kol
iššlaviau visas keturias kasas, tėvas nusitempė puodelį kavos rankose vis dar
laikantį valdytoją prie pagrindinio seifo.

– Atrakink seifą.

– Aš nežinau kodo, – sumekeno valdytojas.

– Nori būti gyvas bailys, ar negyvas didvyris? – piktai paklausė tėvas ir,
nelaukdamas atsakymo, peršovė jam pėdą. Pakėlė jį nuo grindų.

– Rakink, nes užmušiu.

Toks gestas jį įtikino. Durys atsidarė, tėvas pamojo man ateiti. Sukroviau pinigus
į krepšius ir mes išėjom per duris. Prie durų buvo keletas žmonių. Kai mes
pasirodėm su iškeltais ginklais, jie išsilakstė į šalis kaip tarakonai. Viena moteris
dar suriko:

– Dieve mano, tai apiplėšimas!

Už gatvės kampo nusirengėm juodus drabužius ir sukrovėm į šiukšlių dėžę.

Tėvas juos padegė, pasakė kažką apie DNR. Ramiai nužingsniavom prie savo
„Honda Prelude“ su vogtais registracijos numeriais ir nuvažiavę už miesto ją
sudeginom.

Parūkiau ir atvažiavo Redas.

Buvo smagu.

– Turėtume atlikti daugiau tokių darbelių, – nusijuokė tėvas. – Jie dar ir dabar
nesupranta, kas atsitiko. Duok žaibą.

Tėvas ištiesė man kumštį. Ir mes susidaužėm. Abu nusišypsojom.

– Yra ir taip ką veikt, tėvai.

– Yra tai yra, bet tokie darbeliai smagūs. Keturiolika metų sėdėjau. Buvo
supistai nuobodu, sūnau. Svajojau, kad aš žaidžiu tokius žaidimus. Davai, dar
kelis prasukam.

– Dar kelis... Rimti reikalai – rimti pinigai. O čia tik grūdai vištoms.

– Vienas grūdas maišo nepripildys, bet pravers ir jis. Prisimink tai. Tai aš turėjau
tapti „vor v zakone“, o ne Moneris.

– Kas tas „vor v zakone“? – spjaudamas per langą paklausė Redas.

– Tai įteisintas vagis. Tiksliau, vagių autoritetas.

– Kaip Saša Sever?

– Kaip Saša Sever, Japončikas ir kiti.

Ir tėvas su šypsena veide dainavo: „Vladimirskyj central, veter severnyj...“

– Svaboda... Aš norėčiau, kad su mumis dirbtų ir Valiera, sūnau.

– O kas jis toks? Kam jis mums?

– Sėdėjom vienoj kameroj. Rimtas bachūras, sportiškas. Jis išmano darbą, apie
kurį jums dar papasakosiu.

– Pasitarsim ir žiūrėsim, mūsų brigadoj ne anarchija, o demokratija, tėvuk.

Aptarsim tai, kai visi susirinksim ofise.
Ofise buvo Ajus ir Kūjis. Ajus sėdėjo prie stalo, tvarkė statybų verslo ir
trumpalaikės butų nuomos buhalteriją. Kūjis rūkė kasiaką, leido Bitės atvežtus
pinigus per pinigų skaičiavimo aparatą. Padėjau pinigų maišus šalia baro ir
įsipyliau tekilos.

– Reikės išplaut šiuos pinigus, Ajau, ir padėt į šveicarišką sąskaitą.

Nurijau gurkšnį. Ajus pakėlė galvą:

– Šalaševičius užsiprašė penkiolikos procentų.

Nurijau dar gurkšnį ir užverčiau stiklinę.

– Kuriems galams, Ajau?

– Jis sako, kad kuo daugiau pinigų jam atvežam, tuo sunkiau juos išplauti.

– Šito aš nežinojau... Pasakyk tam gudročiui, kad ir toliau mokėsim dešimt, o

sutik su dvylika.

Ajus linktelėjo ir toliau skaičiavo. Tada atsistojo tėvas:

– Manau, atėjo laikas atlikti darbelį ,apie kurį vis galvojau sėdėdamas. Galvojau
kelis paskutinius mėnesius. Jis vienas tokių, kuriuos vadina neįmanomais, –
nusišypsojo tėvas. – Į jį savo žvilgsnius buvo nukreipęs ne vienas vagis, bet visi
jie nusprendė, kad šis darbas neįvykdomas. Ir aš manau, kad reikia parodyti
tiems visiems mėgėjams, kaip reikia apiplėšti Amono valiutos gamyklą. Per patį
piką, kai ten daugiausia padirbtų eurų. O tai yra gruodžio antrą, kai jie ruoš
siuntą Ruslanui.

– Jėzau Kristau, tai beprotybė! – suriko Ajus.

– Man irgi atrodo, kad mums nieko neišeis, – pasakė Kūjis, – tik patys sau
išsikasim duobę. Pinigų kalnai ir taip pas mus plaukia. Kam ta sušikta rizika?

– Ką tu manai, Škiperi? – paklausė tėvas.

– Manau, kad nieko neįmanomo nebūna. Istorija mus moko vieno dalyko:
apiplėšti galima visus. Bet kaip ta jų supersignalizacija, kuri lazeriais kapoja
žmones perpus?
– Mes nebandysim įsilaužti pačią gamyklą, – toliau tęsė tėvas, – mes į ją...
įkrisim.

Visa brigada kvatojo. Bet man juokinga nebuvo.

– Mes nusileisim lynais ant pastato, – jau linksmai pasakojo tėvas, – pasistatysim
palapinę ir iki ryto palauksim, padainuosim. Tada ryte atvažiuos pats Slava ir
išjungs tą jų supersignalizaciją. Kai jis pamatys mūsų palapinę, tikriausiai
nustebs, kas čia per šūdas...

Išklausę tėvo planą ir viską kruopščiai apgalvoję, gruodžio antrosios rytą mes jau
buvome toje gamykloje. Kai išjungęs signalizaciją užėjo Slava, Kūjis paleido
dainą „Kai auksas prabyla“ per savo telefoną. Palapinės užtrauktukas atsisegė ir
iš jo iššokom mes su Kalašnikovo automatais. Su mumis jau buvo ir Valiera. Jis
Slavos darbuotojus surišo ir švelniai susodino į tą didelę palapinę. Tada
susikrovėm padirbtus eurus į jų pačių sunkvežimius. Be penkiolikos devintą jau
buvom dingę. Pats Amonas turėjo atvykti tik dešimtą valandą, kad viską
paruoštų sandėriui su Ruslanu. Sandėris, suprantama, neįvyko. Užtat įvyko kitas
sandėris – mano ir Monerio. Moneriui nepatiko Amonas, jie kažko nesutarė.
Sklido gandai, kad tai Amonas užsiundė ant jo Interpolą, kai Moneriui teko
slapstytis. Amonas savo gaminius pardavinėjo vieną prie šešių. Mes nebuvom
apžoros, Moneriui pardavėm už keturiasdešimt procentų pinigų vertės. Kiek
girdėjau, jis tą siuntą perleido Ruslanui, užsidėdamas sau dvidešimt procentų.

Visi buvo laimingi. O mano tėvo strateginis mąstymas užtarnavo jam visos
brigados bei Monerio pagarbą.

Tėvas sako, kad pinigai – kaip mėšlas: kol jie nepaskleisti, iš jų jokios naudos.
Nusprendėm visi susėsti ir tai aptarti, kai aš grįšiu iš savo merginos gimtadienio.

Gruodžio šeštą dieną mane į Marijampolę lydėjo Valiera. Nieko neklausinėjo,

neatsikalbinėjo. Jo bicepsų apimtis buvo kaip suknisti bulvių maišai.

– Kiek spaudi, Valiera?

– Šimtą aštuoniasdešimt vieną. Nukritęs dabar. Bet imsiu ciklą.

– O kas yra ciklas?

– Metanas, deka, retabulinas.

– Iš ko perki?

– Tu pats mus jų įveži iš Karaliaučiaus, – nusišypsojo.

Sustojom Kaune. Nupirkau Aistei gražią auksinę grandinėlę su pakabuku, gėlių

ir gero šampano. Manau, normaliai.

Valiera neviršijo greičio kaip Redas. Vis dairėsi per veidrodėlius, o pamatęs
automobilį, kuris, jo manymu, įtartinas, leisdavo jam mus aplenkti. Kalėjimas
išugdo atsargumą. Vos įvažiavus į plentą Valiera suriko:

– Palenk galvą!

– Kas yra?

– Greičiau!

Prie mūsų dideliu greičiu priartėjo baltas „Fordas“, prasivėrė langas ir iš jo

išlindo juodašiknis, ginkluotas automatu. Valiera išsitraukė savo ginklą ir
nelaukęs, kol tas šūdžius pradės šaudyt, pats paleido seriją šūvių. Po to paspaudė
greičio pedalą iki dugno. Per šoninį veidrodėlį mačiau, kaip „Fordas“ nulekia
nuo kelio.

– Kas čia, blet, buvo, Valiera?!

– Čečėnai, – jis išsitraukė raciją. – Verai, prasidėjo. Baigiau.

– Kas čia darosi?!

Per raciją pasigirdo tėvo balsas:

– Gyvi? Baigiau.

– Elgiausi atitinkamai. Taikinys pašalintas. Baigiau.

Griebiau raciją iš Valieros rankos:

– Kas čia darosi, tėvai?!

Kurį laiką buvo tylu.

– Kai baigi kalbėt, sakyk baigiau. Baigiau.

– Tai kas čia per šūdas? Blet! Baigiau!

– Nusiramink, sūnau. Slava mane atpažino, pranešė Amonui. Su juo turėjau

nebaigtų reikalų. Tai jis tada atsiuntė kilerius manęs užversti. Dėl jo sėdau.
Šiandien vienuoliktą valandą susprogdino mūsų „Hamerį“. Bet nusiramink, visi
sveiki. Tik Redas sužeistas, bet jam viskas bus gerai. Truputėlį apsvilo. Baigiau.

– Tai kas dabar? Baigiau.

– Karas, sūneli. Be karo nebūna pergalių, – jis kalbėjo linksmu tonu. – Mes
susitvarkysim, jau renkam kovinį būrį. Kurį laiką negrįžk į Vilnių. Baigiau.

– Jei bus karas – aš kariausiu. Baigiau.

– Negalim rizikuot. Valiera tave paslėps. Viskas. Baigiau.

Ryšys nutrūko. Valiera ištraukė iš savo odinio švarko kišenės pakuotę tablečių.

– Išgerk, nusiraminsi.

– Kas čia per šūdas?

– Pliusiukai.

– Kas?

– Pliusiukai – „Klonazepamas“. Zonoj viena tabletė pem litų kainavo, kai buvo
litas. Dabar nežinau. Mane paleido prieš euro įvedimą.

Išgėriau dvi užsigerdamas „Moka“ likeriu. Tokia ramybė užliejo. Karas. Eina
šikt. Amonas ne koks šūdas. Jį gali nuramint tik kulka į kaktą.

Po kelių minučių pasiekėm Marijampolės miesto ribą. Valiera sulėtino greitį.

– Tai kur tu mane paslėpsi?

– Labai gražioj sodyboj prie Dusios ežero. Ji dar nuo senų laikų priklauso tavo
tėvo kentui. Dabar jis išvykęs į Dubliną.

– O kaip mano merginos gimtadienis?

– Pagal protokolą. Nebent duosi kitą komandą.

– Kaip suprast? Kalbi kaip operatyvininkas.

– Viskas bus, kaip planuota. Tarnavau kariuomenėj. Koviausi Irake. Spec.

padalinyje. Grįžęs susimušiau su piemenimis ir vieną užmušiau. Kelis metus
pasėdėjau. Gali būt ramus. Niekam neišeis tavęs nuimti.

Tėvas nemelavo. Valiera rimtas. Tokių daugiau reikėtų.

Įvažiavom į miestą. Dėl tų tablečių buvau linksmas ir atsipalaidavęs. Gatvės

apsnigtos, medžiai pasidengę šerkšnu, viskas vėl taip sava. Valiera sustabdė
„Volvo“ prie Aistės namų.

– Aš palauksiu mašinoj, – pasakė jis. – Nemanau, kad Amonas žino, jog tu čia.

Tada gerai. Perbraukiau šukomis per savo juodus plaukus, susirinkau dovanas ir
gėlės, pasikvėpinau kvepalais iš bardačioko ir nuėjau prie Aistės namų slenksčio.
Šiek tiek svirduliavau nuo pliusiukų, bet, nepaisant prasidėjusio karo, nuotaika
buvo gera.

Duris atidarė labai seksuali moteris.

– Jūs pas ką?

– Pas Aistę Balsytę, – sutrikau.

– Saša? Prašau į vidų.

Jos dantys buvo balti kaip tas sniegas gatvėje ir aš pirmą kartą susimąsčiau apie
savo dantų balinimą. Galėčiau daug daugiau šypsotis. Būčiau lyg Lucky
Luciano. O jis buvo gerokai didesnis žmogus už patį Al Capone.

– Saša, – apkabino Aistė tiesiog ant slenksčio.

– Na, užeik, Saša, – pasakė ta moteris.

– Beje, čia mano mamytė. Susipažinkite.

Ištiesiau ranką. Paspaudė.

– Malonu, mano vardas Gražina.

Prisiminiau, kad kažkada pisdavau vieną Gražiną. Ji nužvelgė „išdulkink mane“

akutėmis ir mes užėjom į svetainę. Stalas buvo nukrautas gana kukliai,
atsižvelgiant į tai, kad tai jos aštuonioliktas gimtadienis. Svečių nebuvo. Lyg
skaitydama mano mintis Aistė pasakė:

– Su giminėmis jau atšvenčiau. Dabar noriu atšvęsti su tavimi. Aišku, prie stalo
truputį pasėdėsim ir su tėvais. O vėliau eisime pažiūrėti filmo, – mirktelėjo.

– Čia tau dovanų, – ištiesiau gėles ir supakuotą auksinę grandinėlę.

– Ačiū, mielasis.

Ji mane pabučiavo. Aš padėjau šampaną ant stalo. Atėjo jos tėvai ir kurį laiką
„malėm šūdą“.

– Kaip verslas, Aleksandrai? – maloniai pasiteiravo Balsys.

– Gerai, – kukliai atsakiau, – užregistravau firmą „Veras Investus“. Užsiimu

apdailos darbais ir nekilnojamojo turto pernuomojimu bei perpardavimu.

– Kiek žmonių tau dirba?

– 42 statybininkai ir 6 darbų vykdytojai. Nuomos sektoriuje – dvylika

vadybininkų. Kartais jie ir statybų objektų paieško.

– Na, tikrai puiku, Aleksandrai. Toks jaunas, o jau turi 60 darbuotojų. Tikrai
puiku, tikrai puiku...

– O mokslai? Girdėjau, tu gabus, – žiūrėdama tom pačiom kekšiškom akim

paklausė Gražina.

– Pirmą pusmetį jau susitvarkiau.

– Kaip įdomu, Aistė taip pat jau viską atsiskaitė.

Pilstėm iš tuščio į kiaurą gerą valandą. Bla, bla bla... Mane jau pradėjo užknisti
ta jos kūrva močia. Bet Balsys iššovė šampaną. Išgėrėm ir jis pakvietė mane
parūkyti į savo kabinetą.

– Skaičiau laikraštyje straipsnį apie tavo tėvą. Keturiolika metų už savigyną.

Tikra velniava ta teismų sistema.

– Bet dabar jau viskas gerai. Jis man labai padeda versle. Kurį laiką mane
pavaduos.

– Žadi kur nors išvykti?

– Pailsėti prie ežero draugų sodyboje.

Balsys įtraukė cigaro dūmą ir pamąstęs tarė:

– Tai pasiimk ir Aistę kartu. Galėsit kartu mokytis. Ji tik apie tave ir šneka. Jūs
abu jau pilnamečiai. O be to, ji sako, kad jūs pora. Ar tai rimta?

– Na, pone Balsy. Aš norėčiau, kad Aistė būtų ne tik mano mergina, bet ir
gyvenimo partnerė.

– Ką turi omeny?

– Noriu būti su jūsų dukra amžinai.

Balsys nusišypsojo.

– Aš pasikalbėsiu su žmona ir, manau, jūs galėsite kartu išvykti. Tik prieš
šventes parvežk ją, tvarka, Aleksandrai?

Pagalvojau „nevadovauk paradui, storuli“. Bet pasakiau:

– Kaip pasakysite.

Nakvojau pas Aistę.

Kitą dieną ji susikrovė vadovėlius, šiek tiek daiktų ir Valiera nuvežė mus į tą
sodybą prie Dusios ežero. Aistė atrodė laiminga, o ir aš, užsimetęs pliusiuką,
visą laiką buvau linksmas. Mums buvo gera kartu. Sodyba buvo puiki.
Vaikštinėjom ežero pakrante. Po savaitės vanduo ežere pasidengė patikimu ledu.
Sandėliuke radom pačiūžas ir čiuožinėjom kaip Drobiazko su Vanagu. Aistė
čiuožė tikrai gerai, o man sekėsi prasčiau, griuvinėjau. Tada Aistė papasakojo
istoriją:

– Kartą mažo berniuko paklausė, kaip jis išmoko čiuožti. Žinai, ką jis atsakė?

– Ką?

– Kėliausi kiekvieną kartą, kai tik pargriūdavau.

Ir aš kėliausi, kai pargriūdavau. Kėliausi pats, ir besišypsanti Aistė ištiesdavo

ranką. Po poros dienų čiuožinėjau geriau už Aistę. O gal ji tyčia nerodė visko, ką
moka. Bet nemanau, kad tai blogai.

Kol Valiera apžiūrinėdavo teritoriją, mes karštai mylėdavomės. Vieną vakarą

užsikūrėm židinį ir spirgant beržinėms malkoms turėjau patį geriausią pasaulyje
seksą. Išmokiau ją visokių triukų, o ji pasakojo man, kokie mano veiksmai
nuskraidina ją į devintą dangų.

Ji daug šypsojosi ir aš užsimiršau, kad vyksta karas. Valiera nupasakodavo

įvykius bendrais bruožais, nes mobilaus telefono aš nenaudojau, kad priešai
nesusektų. Vieną vakarą Aistė paklausė:

– O tu tikrai mane myli?

– Myliu tave labiau už gyvenimą.

– O aš neįsivaizduoju gyvenimo be tavęs. Saša, kam mums laukti nežinia ko?

Mes esame skirti vienas kitam. Aš tuo tikiu.

– Aš irgi tuo tikiu.

– Tai ką tu atsakysi?

– Į ką, mieloji? – išpūčiau cigaretės dūmus.

– Tu buvai man pirmas ir aš žinau, kad būsi paskutinis. Su tavim saugu ir gera.
Vesk mane.

Iš pradžių gavau lengvą šoką, bet po to greitai viską permąsčiau ir man ta mintis
pasirodė protinga.

– Bet aš dabar neturiu žiedo, kad tau pasipirščiau.

– Man nereikia jo, nes tavo žodis daug vertesnis už bet kokį žiedą.

– Ant kelio irgi neklaupsiu.

Ji nusijuokė:

– Ak, tos tavo taisyklės... Man ir to nereikia. Tiesiog pasakyk, kad mane vesi.

– Vasarą.

Ji tiesiog pašėlo. Griebė mane bučiuoti, apsivijo mano kaklą taip stipriai, jog
jaučiausi kaip pakaruoklis. Kurį laiką taip prabuvom. Po šio karto seksas prie
židinio tapo antras pagal gerumą mano gyvenime.

Po nepaprastai smagios bemiegės nakties, sėdėjau virtuvėje ir gėriau kavą su

šlakeliu likerio. Aistė saldžiai snaudė miegamajame. Atėjo Valiera su laikraščiu
ir pasakė:

– Geros naujienos, Škiperi.

Jis padėjo laikraštį ant stalo. Pirmajame puslapyje puikavosi straipsnis „Gaujų
karas tęsiasi: snaiperio šūvis nutraukė prieštaringai vertinamo verslininko Mato
Amono gyvenimą“. Straipsnyje buvo rašoma, kad su padirbtu pasu
išsinuomotame bute rastas ginklas, šalia jo gulėjo perlaužta optika.

– Karas baigėsi, – ramiai pasakė Valiera.

– O ką reiškia perlaužta optika?

– Tą, kad žudikas negerbia aukos.

– Susisiekei su mano tėvu?

– Taip. Jis pasakė, kad šiandien pat galime grįžti į Vilnių.

Grįžau į miegamąjį ir pasiėmiau cigaretę nuo palangės. Išgėriau vakar atidaryto

šampano likučius ir prigulęs į lovą prisidegiau cigaretę. Aistė nubudo:
– Ko nemiegi?

– Karas baigėsi.

– Jūsiškiai užvertė Amoną? – pražvalėjo ji.

– Taip. Dabar tai pagyvensim. Susikombinuosiu didelį namą ir viską, ko reikės

ramiai gyventi.

– Aš nenoriu gyventi name.

– Kodėl?

– Man nepatinka. Saša, geriau jau butą. Supranti, per namo tvorą gali įmesti
bombą, o bute net su bazūka nepasprogdins.

– Oi tu, karaliene mafija, – nusijuokiau, – jau per daug domiesi kriminalais. O

mes gyvensim name. Dideliam name. Geriau ateik arčiau, apsikabinkim.

Ji prigludo prie manęs visu savo karštu nuogu kūnu, bučiavo man veidą, kaklą,
leidosi žemyn... Aš užgesinau cigaretę. Och, taip... Dar ir dabar prisiminus
pasidaro gera. Po visko ji pasakė:

– Bet aš nenoriu turėti tarnų, jie tikri šūdžiai. Vagia viską iš namų. Nuolat
klauso, ką kas kalba, o po to pletkina, bjaurybės.

– O kas nudirbs visus darbus?

– Aš visada norėjau būti namų šeimininkė.

Šyptelėjau.

Po pietų susipakavom daiktus ir parvežėm Aistę į jos namus. Ji buvo liūdna, kai
atsisveikinimui apsikabinom. Bet aš jai pažadėjau šventes sutikti kartu, o po
mokyklos baigimo vis tiek susituoksim ir gyvensim kartu. Ji nusišypsojo ir mane
pabučiavo. Dar pasakė:

– Tu bosų bosas – Capo di Capo, mano sultone.

Ji moka mane pradžiuginti.

Įsėdau į „Volvo“. Valiera pažiūrėjo per galinio vaizdo veidrodėlį ir įsitikinęs, kad
už mūsų stovintis automobilis pavojaus nekelia, pajudėjo Vilniaus kryptimi. Šį
kartą važiavom per Prienus ir Trakus. Pasak Valieros, maršrutus reikia keisti, taip
tampi mažiau nuspėjamu. O jei tampi mažiau nuspėjamu – tave sunkiau
nužudyti.

Važiavom lėtai ir vis mąsčiau, jog mieliau laiką leisčiau su Aiste, negu
važiuočiau į Vilnių. Tačiau tas mintis greitai nuvijau, nes gyvenime svarbiausia
yra pinigai. Ar ji norėtų būti su manim, jei, tarkim, būčiau statybininkas? Ne,
nemanau.

Kodėl įvyko šis karas? Dėl to, kad mano tėvas norėjo atkeršyti Amonui už zonoj
praleistą laiką? Ne. Viskas įvyko dėl to, kad buvau negatyviai nusiteikęs ir visata
tai manifestavo. Reikia viską daryti pozityviai nusiteikus, su šypsena. Reikia
išbalinti savo dantis, kad jie būtų baltesni net už Monerio.

Ofisą saugojo keturi sportiški ginkluoti vyrai. Kai užėjau į vidų, kabinete sėdėjo
tėvas, Ajus, Kūjis ir Redas. Redo pusė veido buvo nusėta raudonom grublėtom
dėmėm. Pagavęs mano žvilgsnį, Redas linksmai pasakė:

– Ne tik veidas, Škiperi, bet ir nemaža dalis kūno. Po truputį virstu indėnu.

Skaniai pasijuokėm.

– Išskerdėm visus pagrindinius Amono žmones, – pasakojo Ajus, – dabar

Amono pinigų gamyklos mūsų rankose. Taip pat jo nelegalūs lošimo namai ir
keli viešnamiai, kur merginas išmokę visokių triukų galėsim jas išvežti į vakarus.

– Tai niekai, – pasakė tėvas, – tai pelės šūdas.

– Aš taip nemanau, – linksmai tarė Kūjis, – užkalam daug babkių. Tai tikrai ne
pelės šūdas.

– O aš manau, kad pelės šūdas, – pasakiau. – Tėvas teisus. Mes turim pasiimti
sau visą miestą. Po to visą šalį. Sukurti sindikatą Romos imperijos pavyzdžiu ir
jį valdyti. Turim sukurti valstybę valstybėje.

Kelias akimirkas buvo tylu, o po to visi esantys kambaryje pradėjo kvatotis.

Prisiekiu savo kiaušais, jei tuo metu mano rankose būtų ginklas, būčiau juos
visus nudėjęs.
– Tu per smarkiai užsimojai, Škiperi, – pasakė Ajus, – niekas taip paprastai
mums neatiduos miesto. O kaip gi Lenkovskis, Kūlokas, Plenkaitis ir kiti? Juk
jie visi pavaldūs Moneriui.

– Dėjau aš ant jų! – surikau. – Dėjau ant Lenkovskio! Dėjau ant Kūloko! Dėjau
ant visų! Dėjau ir ant Monerio. Eina jie visi nachui!!!

Tėvas švilptelėjo.

– Mes nugalėjom tik vieną šeimą, o dabar tu nori išgalabint visą miestą? Patį
Monerį? Ar nežinai, kokia jo paklodė? Po galais, su tavim prasidėjo problemos,
kai tau suėjo dešimt.

– O gal jis turi tris kiaušus? Galim laisvai perimti viską iš jo.

Tada prakalbo Ajus:

– Karas reikalauja daug pinigų, daug kareivių. O mes kol kas jų turim
nepakankamai. Čia kaip su valstybėmis: galingiausios tos, kurios turtingiausios.
Už gautus pinigus galima nupirkti daugiau politikų, daugiau policijos, bet
narkotikų verslas laukinis. Ten nėra tvarkos. Net pats Moneris bijo jo imtis. Jis
tik gauna savo dalį už apsaugą nuo policijos. Bet manau, jei paimtume
narkotikus į savo rankas – po metų jau turėtume pakankamai pinigų karui su
Moneriu. Tokia mano nuomonė.

Tėvas atrodė nepatenkintas:

– Narkotikai purvinas verslas... Beje, labai pavojingas. Lengvi, greiti, dideli

pinigai. Visi jų nori.

– Mes jį perimsim, – pasakiau tėvui, – ir draudžiu tau vetuoti. Pamažu. Atsimeni,

kaip man sakei: „Uždirbk pinigus, jei neišeina legaliai – tiesiog uždirbk
pinigus.“

– Nors aš tavo tėvas, bet bosas tu. Todėl, ką bedarytum, aš tave palaikysiu ir tau
padėsiu.

– Tada sutarta. Arba išžudom visus konkurentus, arba priverčiam juos mums
mokėti. O verslai, kuriuos valdėm anksčiau, bus mūsų valdomi ir toliau. Taip
mes paimsim Vilnių. O po to visi verslininkai, legalūs ir ne, mokės mums, o ne
tam supistam Moneriui.

Visi išgėrėm ir sėdom planuoti.

Taigi perorganizavom visą mūsų verslą. Aš likau bosas, tėvas – antrasis bosas ir
mano pavaduotojas. Ajui darbo numatėm daug, bet jam tas patiko. Jis bus
atsakingas už pinigų plovimą, tvarkys popierius, verbuos teisėsaugininkus ir visa
kita. Kūjis bus atsakingas už tabaką, prostituciją ir būsimus narkotikų sandėrius.
Redas – kovinio būrio vadas. Priimsim dar vieną žmogų, kuris bus atsakingas už
legalių verslų valdymą.

Kadangi visi susirasim „kulkos priešų“, visus mus saugos ginkluota apsauga.
Mano apsauga bus Valiera, nes jis jau įrodė, kad yra tinkamas šiam darbui.

Nė viena amfetaminą ir metamfetaminą gaminanti laboratorija nenorėjo taip

lengvai atiduoti savo pelno. Kas, po galais, norėtų? Aš pats neatiduočiau. Redas
su savo būriu žudė juos vieną po kito ir „virdavo troškinį“, kasdavo miškuose
apiberdamas kalkėmis ir naikindavo juos, kaip tik sugalvodavo. Redo talentas
žudyti atsivėrė visu gražumu. Kai kurias laboratorijas mes sudegindavom,
susprogdindavom ir kurdavom naujas, didesnes ir mažesnes, vadinamas
virtuvinėmis.

Kaimo vietovėse statėm apšildytus šiltnamius ir juose pasėjom kanapių. Greitai

perėmėm visą prekybą ekstazio tabletėmis bei kokainu. Nesutikusi su mūsų
sąlygomis gauja buvo išžudoma. Mūsų chemikai šiek tiek pakeitė ekstazio
sudėtį, išrado maždaug trisdešimt naujų junginių, o amfetaminų tipo junginių
atsirado apie 150.

Pinigai buvo pasakiški. Klientų netrūko. Išsinuomojom daugybę vieno kambario

butų, kuriuos pavertėm cigarečių, alkoholio bei narkotikų taškais. Taip pat
išsinuomojom nemažai žemės, kurioje planavom auginti aguonas, vėliau
perdirbti jas į opijų, o esant reikalui – ir į heroiną.

Atėjo švenčių laikotarpis ir Aistė atvažiavo švęsti pas mane Kalėdų. Į mano
naujai nusipirktą namą ji atvažiavo savo mašina. Tėvai vairuotojo teisių
išlaikymo proga nupirko jai geltoną „Ford Ka“.

– Nupirkau tau dovaną, – ji ištiesė nemažo dydžio paketą.

– Kas čia? – nusišypsojau.

– Tai vestuvinis kostiumas, kurį tu vilkėsi per mūsų vestuves. Mano tėvai labai
apsidžiaugė, kai pasakiau, kad vasarą mes susituoksim. Ir, aš pagalvojau, liepos
11 diena puikiai tam tiktų.

Tada mintyse nusijuokiau, kad ji tokia pat gera strategė, kaip ir mano tėvas.

– Aš irgi turiu tau dovaną, – priklaupiau ant vieno kelio ir atidariau dėžutę su
žiedu. Nupirkau patį brangiausią.

– O, Saša, – ji susiėmė už žandų, – tu nupirkai man žiedą? Ir dar priklaupei? Tu

prieš nieką nesiklaupi, – džiaugsmingu tonu kalbėjo ji.

– Nes tu mano Deivė.

Aš jai užmoviau žiedą. Dydis buvo tinkamas. Mes užlipom į antrame namo
aukšte esantį miegamąjį ir iki paryčių mylėjomės.

Ryte ji paklausė:

– Ar galėčiau gyventi su tavimi?

– Aišku. Po to, kai baigsis mokslo metai. Juk tau reikia išsilaikyti egzaminus,
mažute.

– Neapsimesk, kad negali to sutvarkyti, mano sultone. Žinau, kad gali. Tu viską
gali. Myliu tave.

– Aš irgi tave myliu. O kodėl negalime palaukti vasaros?

– Na, aš žurnale skaičiau, kad prieš vestuves visos poros privalo kurį laiką kartu
pagyventi.

Ir Aistė liko gyventi pas mane. Su vakarinės mokyklos direktoriumi susitariau,

kad vasaros pradžioje gaučiau savo ir Aistės dvyliktos klasės baigimo atestatus.
Įsidėjęs voką į savo pigaus švarko kišenę jis pasakė, kad dėl to problemų kilti
neturėtų.

Su Ajum mums teko nemažai keliauti. Užmezgėm ryšius su Albanijos bachūrais,

susitarėm, kad padėsim jiems platinti jų heroiną Baltijos ir Šiaurės Europos
šalyse. Nemažą dalį metamfetamino keltų linijomis eksportuodavom į Vakarus.
Kartais kildavo bėdų, bet Redas ir jo vyrai bėdas paprasčiausiai užkasdavo.
Redas vis skųsdavosi, kad turi per mažai veiklos, todėl, užmezgę ryšius su rusų
bachūrais, gaudavom jam darbo visoje Europoje. Redas tapo vienas geriausių
kilerių. Kartą pasakė: po mirties būsiu ne karalius, o tikras imperatorius.

Visai ramiai begyvenant atėjo vasara – mano ir Aistės vestuvės. Ji jau buvo
ketvirtą mėnesį nėščia. Už vestuves primygtinai reikalavo mokėti Balsys.
Papročiai ir visa kita. Bet mano tėvas pasiūlė mestis per pusę.

Mūsų šventė įvyko liepos vienuoliktą. Tai buvo labai jaukios, šiltos, bet tuo
pačiu ir „didelės storos“ vestuvės.

Pradėjome ruoštis mūsų nėriniuotai šventei Lietuvoje įkvėpti Graikijos atvirumo,

svetingumo, dosnumo ir Provanso subtilumo, lengvumo bei romantiškų
atspalvių. Nuo pat pradžių tvirtai žinojome, kad tai bus dviejų dienų šventė, nes
dauguma svečių – iš skirtingų pasaulio kampelių, jie būtent dėl mūsų atskris į
Lietuvą. Tai labai palengvino vietos pasirinkimą. Mums buvo svarbus ne tik
šviesus Provanso stiliaus interjeras, bet ir galimybė patogiai apgyvendinti visus
svečius.

Taip pat net nekilo abejonių, kad tai bus išvažiuojamoji ceremonija, kurią
suorganizuoti pasirodė daug sunkiau, negu ceremoniją Santuokų rūmuose. Iškart
atsiranda papildomų klausimų: ceremonijos vieta, laikas, metrikacijos skyrius,
vietos papuošimas, muzika, svečių atvykimas, vaišės ir planas „B“ blogo oro
atveju.

Mums pasisekė. Vieta, kurią pasirinkome vestuvėms, buvo netoli Klaipėdos,

palei Minijos upės krantą, su puikiai prižiūrėta aplinka. Matant tą nuostabų
vaizdą, mintyse prie upės jau stovėjo šventiškai papuošta arka su nuo vėjo
lengvai plazdančiomis juostelėmis, sustatytos baltos kėdės, alyvinės spalvos
kaspinai, žiedlapiai... Ideali vieta mūsų ceremonijai. Šią viziją įgyvendinti
padėjo sodybos šeimininkė, su ja suderinome pačias smulkiausias šventės
puošybos idėjas, nuo konkrečių gėlių puokščių lauke ir salėje iki kiekvieno
sodybos kampelio vaidmens mūsų vestuvėse. Dėl to, kad Aistė labai mėgo viską
dekoruoti, nemažai šventės puošybos detalių padarė pati su draugėmis.

Abejonių kilo tik dėl vieno dalyko – oro. Koks jis bus liepos vienuoliktą, žinot
negali, sinopikai sako giedra, o gauni dozę supisto škvalo. Bet mes nusprendėme
ieškoti išeičių, o ne problemų. Dėl to papildomai kiekvienai svečių porai
nupirkome po baltą skėtį. Be abejo, turėjome ir planą „C“: tuo atveju, jeigu
smarkiai lytų, ceremonija būtų ne prie arkos, o stacionariniame paviljone. Bet,
kai pasiimi skėtį, dažniausiai būna saulėtas ir puikus oras, todėl nei skėčių, nei
paviljono neprireikė.

Kartais jaunieji daugiau nei prieš pusmetį yra apsisprendę dėl savo vestuvių
datos ir, priklausomai nuo galimybių ir noro, po truputį savarankiškai ar su
pagalba pradeda planuoti ir organizuoti savo šventę: rezervuoti vietas, atlikėjus,
vedėjus ir kitų paslaugų teikėjus. Save mes priskirtume prie tų jaunųjų, kurie
elgiasi labiau spontaniškai ir dėl nuolat besikeičiančių planų ir daugybės darbų
neturėjome daug išankstinių planų ir visas vestuves suorganizavome maždaug
per 3 mėnesius. Žinoma, planuoti jas pradėjome truputėlį anksčiau.

Nepaisant to, kad jau pačioje vestuvių planavimo pradžioje buvome apsisprendę
dėl, mūsų manymu, pačių svarbiausių dalykų, tokių kaip žmonių skaičius, vieta,
šventės vedėjai, ir su savimi turėjome pilną skrynią idėjų, supratome, kad per tris
mėnesius gal ir pavyktų savarankiškai suorganizuoti įsivaizduojamas vestuves,
bet sukoordinuoti viską – tikrai ne. Dėl to kreipėmės į švenčių organizatorius.
Organizatoriai labai padėjo sudaryti konkretų vestuvių dienos planą, suderinti ir
suplanuoti visus susitikimus su išrinktais paslaugų teikėjais ir atlikėjais bei visą
tai sukoordinuoti šventės vietoje.

Atsimenu, likus kelioms dienoms iki vestuvių, man paskambino iš Metrikacijos

skyriaus ir pasakė, kad vedėja negalės atvykti į mūsų pasirinktą vietą. Buvau
lengvai šokiruotas, nes nesitikėjau tokio mėšlo. Tačiau organizatoriai padėjo
išspręsti tokio tipo klausimus. Kitaip tariant, jau ruošiantis vestuvėms ir pačią
vestuvių dieną jie nuėmė nuo mūsų pečių krūvį, susijusį su organizaciniais
klausimais.

Juokingas atvejis atsitiko ir per pačias vestuves dėl mūsų neteisingai suplanuoto
pirmojo šokio. Nepaisant to, kad suknelė buvo rodoma vestuvinio šokio
choreografui, ir kad pats kelis kartus repetavau šokį darbe be Aistės, per pačias
vestuves mums teko improvizuoti jau po pusės minutės, nes abu supratome, kad
visi judesiai yra neįmanomi. Abu pradėjome juoktis ir labai greitai baigėme šokį,
tačiau visi svečiai beveik nieko nepastebėjo.

Paslaugų teikėjus rinkomės labai atidžiai ir iš skirtingų šaltinių: vienus kažkur

patys matėme, girdėjome ar skaitėme apie juos, apie kitus pasakė neseniai
susituokusi Aistės pusseserė. Vietos šventei ieškojome internete, skaitėme
žmonių atsiliepimus, skambinome ir domėjomės, ar liepos vienuoliktą dieną ji
laisva, o prieš ją rezervuodami nuvykome apžiūrėti. Svarbu buvo sužinoti, kiek
žmonių galima apgyvendinti, kiek jų gali tilpti pokylių salėje, kokie yra
kambariai. Jeigu kažkas kitas švęs vestuves liepos dešimtą dieną, ar spės
sutvarkyti patalpas. Be abejo, reikėjo išsiaiškinti ir kainą bei kas į ją įeina, o kas
ne. Taip pat svarbu aptarti, ko neleidžia sodybos šeimininkai, kaip reaguojama į
naktį garsiai grojančią muziką ir fejerverkus (iki kelintos valandos tai galima
daryti ir ar galima išvis). Dėl to, kad atsisakėme sodyboje siūlomo maisto,
atskirai ieškojome ir išvežiojamojo maisto tiekėjų. Mūsų pasirinkimą nulėmė
Monerio atsiliepimai, siūlomas šventinis meniu ir degustacija. Po meniu
aptarimo ir kelių patiekalų degustacijos galutinai apsisprendėme ir dėl maisto
tiekėjų.

Mus taip pat domino klausimai ir dėl aptarnaujančio personalo, indų, reikalingo
maisto kiekio, kurį vėliau koregavome maždaug tris kartus. Labai kruopščiai
rinkomės operatorius ir fotografą. Peržiūrėjome tiek daug skirtingų darbų, kad
jau kartais atrodė, jog pasikartoja tos pačios idėjos, tik jaunieji keičiasi.
Norėjome, kad fotosesija ir vaizdo klipas nebūtų šabloniški, o atspindėtų mus,
mūsų emocijas ir šios dienos nuotaiką. Po ilgos paieškos internete ir daugybės
darbų peržiūrėjimo suradome ne tik talentingą, bet ir profesionalų fotografą.

Neįsivaizduoju, kad vestuves galėtų planuoti kuris nors vienas, juk tai abiejų
žmonių šventė. Darbus kartais dalijomės ir pagal laisvą laiką nuo mano darbo.
Prieš fotosesiją daug bendravome su fotografu, dalinomės informacija dėl
šventės vietos, vestuvinės suknelės, vestuvių dienos stilistikos ir dekoracijų,
kartu aptarinėjome įmanomus fotosesijos variantus. Dėl to, kad iš pradžių
pagrindinis mūsų pageidavimas buvo įamžinti šios dienos akimirkas mieste, visi
kartu nusprendėme, kad elgsimės spontaniškai, improvizuosime atsižvelgdami į
oro sąlygas, tiesiog su savimi turėsime kelias vestuvių dekoracijas, o jau
pasirinktoje vietoje galėsime viską labai greitai papuošti ir suorganizuoti.

Artėjant vestuvių dienai, atsirado daugiau minčių ir idėjų. Dėl to, kad Aistė labai
myli gyvūnus, ypač šuniukus, buvome įkvėpti fotografo idėjos fotosesijai
pasiskolinti tarptautinėse varžybose dalyvaujančią labai smagią ir elegantišką
Greihaundo veislės porą. Kaip dabar atsimename fotografo žodžius, kad būna,
kartais žiūrite į vietą ir ji atrodo nepatraukli jūsų akiai, bet nuotraukose ji atrodo
labai originaliai. Taip ir kilo mintis vietoj jau labai gerai mums pažįstamų parkų
ir miesto gatvių, kur dažniausiai fotografuojasi jaunavedžiai, nusifotografuoti
užmirštoje gatvelėje, kurios kasdieniame gyvenime mes tiesiog nepastebėtume.
Nuotraukos gavosi išties įspūdingos, visi artimieji domėjosi, kur yra tokia įdomi
vieta, tačiau jiems taip ir nepavyko atspėti.

Vestuvių dieną viskas vyko sklandžiai, kaip ir planavome. Buvo užfiksuota

jaunosios išpirka ir jau po jos kartu su liudytojais išvažiavome į miestą. Pačiai
fotosesijai turėjome daugiau nei pakankamai laiko, maždaug apie 5 valandas.
Planavome pabaigti fotosesiją Palangoje ir tiesiai iš ten važiuoti į ceremoniją.
Bet galiausiai supratome, kad vis dėlto laiko nuvažiuoti ir parvažiuoti iš
Palangos neužteks, tad mūsų fotografas greitai pasiūlė gerą alternatyvą – nuvykti
į Botanikos sodą, kuriame ir panaudojome visas su savimi pasiimtas dekoracijas.
Taip pat, dar neįpusėjus fotosesijai, labai smarkus vėjas sugadino mano
šukuoseną. Gerai, kad su savimi pasiėmiau plaukų želės, o mane raminanti Aistė
atrodė išties mielai ir juokingai – aš net neplanavau panikuoti. Svarbu, kad kas
nors, pavyzdžiui, sugadinta šukuosena, nesugadintų jums šventinės nuotaikos!
Tėvas vėl sušukavo mano plaukus atgal. Juk šukuosena labai svarbu, kad ir ką
kas besakytų.

Nors ir sakoma, kad vestuvės – tai dviejų žmonių šventė, mes labai stengėmės,
kad vestuvių diena ne tik įsimintų mums, bet ir paliktų patį ryškiausią įspūdį
mūsų svečiams. Atvykusius juos pasitiko labai smagūs kojūkininkai, kurie
kiekvienam įteikė po dekoruotą obuoliuką, buvo siūlomi įvairūs užkandžiai, taip
pat svečius stebino ir prancūziškas melodijas grojantis akordeonistas.

Vakaro programa buvo labai turininga ir gerai suplanuota. Po ceremonijos tėvai

tradiciškai pasitiko mus su duona ir druska, po to mes daužėme bokalus ir
parodėme savo patį pirmąjį šokį. Abu norėjome, kad svečiai būtų įtraukti į
vestuvių eigą, kad nebūtų pasyvūs stebėtojai, bet, kita vertus, nenorėjome, kad
jie būtų verčiami kažką daryti. Dėl to po „Žuvėdros“ šokėjų pasirodymo visi
norintys buvo kviečiami sudalyvauti ir išmokti labai linksmo šokio, tai jau
vakaro pradžioje sukūrė tam tikrą žaismingą nuotaiką. Mūsų vedėjai, jausdami,
kada reikia padaryti pertraukėlę, kada reikia pravesti konkursą ar pajuokauti,
palaikė šią atmosferą viso vakaro metu. Vedėjai labai jausmingai paruošė ir
įtraukė visus svečius į tokias tradicijas, kaip šeimos židinio įteikimas, puokštės
metimas, nuotakos nuometo nuėmimas. Mūsų vakaro programai išskirtinį šarmą
suteikė muzikantų su Vakarų Afrikos būgnais pasirodymas ir galimybė
kiekvienam svečiui turėti savo būgną, visiems kartu pusvalandžiui susijungti į
vieną komandą ir sukurti muziką. Pridarėme labai daug juokingo triukšmo. Dėl
netoli nuo sodybos esančios arklidės mums nebuvo galima leisti fejerverkų,
tačiau mes suradome niekuo neblogesnę alternatyvą – aistringą ugnies šou
spektaklį, kuris ir buvo mūsų oficialios vakaro programos kulminacija.

Vestuvinę naktį praleidom liukso klasės apartamentuose viešbutyje, kurį mums

užsakė Moneris. Jis dar padovanojo kelionę į Paryžių. Įpyliau mums šampano,
ištiesiau jai taurę. Ji nugėrė tik gurkšnelį ir pastatė ją ant naktinio staliuko.

– Kodėl negeri? Juk ir per vestuvių šventę išgėrei tik vieną taurę.

– Negaliu, Saša.

– Kodėl?

– Žurnale perskaičiau, kad nėščiosioms negalima gerti alkoholio. Kenkia vaisiui.

– Jei taip sakai... Ar tiki, kad bus berniukas?

– Žinau tai. Saša, pavadinkim jį Gabrielium. Juk toks gražus vardas. Ką?

– Ne. Jis bus Aleksandras Veras Trečiasis.

– Skamba kaip karalius, – nusišypsojo Aistė. – Tai jis paveldės imperiją, kurią
sukursi su savo vaikinais. Jis bus valdovas. Tikras imperatorius.

– Jis bus didis žmogus. Jis bus prezidentas.

Aš dar išgėriau, parūkiau balkone, nes negalėjau rūkyt prie Aistės, ir atsiguliau
šalia jos.

– Tu nori važiuoti į tą suknistą Paryžių? – paklausiau jos ir prisiglaudžiau.

– O tu?

– Aš nenoriu niekur varyt. Nes koks skirtumas, kur aš nuvarysiu? Galiu važiuoti
bet kurią pasaulio vietą ir vis tiek aš būsiu aš, nepriklausomai nuo to, kur aš
būsiu.

– O aš norėčiau pakeliauti. Bet tik tada, kai būsim trise, – ji mane pabučiavo. – O
dabar tau reikia susitvarkyti su Plenkaičiu ir Kūloku. Vėliau Lenkovskiu. Ir
pagalvoti, kaip susidoroti su Moneriu. Ar ne taip, Saša?

– Viskas ateina su laiku. Tie trys net neįtaria, kad greitai bus užversti, o kai gims
kūdikis, Moneris jau bus įbetonuotas į mūsų statomo viešbučio pamatus.

– Negaliu sulaukti dienos, kai tu valdysi visą miestą... Ak, Saša... Tai mane
užveda...

Ji puolė mane bučiuoti. Mes tiesiog nuplėšėm vienas nuo kito drabužius ir
nuostabiai pasimylėjom. Tame viešbutyje praleidom tris paras. Po to Valiera
nuvežė mus namo. Aistė liko namuose, o aš su Valiera nuvažiavau į ofisą.

Ten jau sėdėjo visa brigada.

– Iš tikrųjų tai gerai turėt žmoną, žmonės įsitikina, kad tu ne pederastas, –

nusikvatojo Kūjis. – Saša, tik nesupyk.

Numojau ranka.

– Prie ko čia tie pederastai? – nesuprato Redas.

– Supranti, – žinovo tonu dėstė Kūjis, – po dviejų savaičių atidarysiu viešnamį

pederastams.

– Ką tu atidarysi?! – suriko Ajus.

– Viešnamį pederastams. Na, tiksliau, gėjams.

– Tu čia prikolini? – paklausiau jo.

– Ne. Aš atidarysiu viešnamį gėjams.

Visi suraukė mordas. Bet tėvas nusišypsojo ir tarė:

– Nebloga mintis. Bet palaukit, kol pasakysiu. Toks viešnamis gali būti
pelningas. Iš zonos grįžta daug bachūrų, kurie per sroką pripranta drožti
gaidžius. O be to, ir tų pederastų gyvas velnias. Kiti net nori, kad juos kas
padrožtų.

– Man tas pats, – pasakiau, – bet nenoriu, kad tu atidarytum viešnamį ir

pedofilams, Kūji.

– Tu kuo mane laikai? – susiraukė.

– Gerai, karoče. Čia tavo verslo sritis. Gali atidaryt viešnamį kad ir lesbietėms.

– Pagalvosiu apie tai, – jis prisidegė suktinę. – Viešnamis lesbietėms... O gal –

universalus viešnamis? – susimąstė.

Nuėjau prie baro ir įsipyliau viskio. Atsisėdau į savo krėslą ir gurkšnojau. Greitai
turėsiu sūnų. O jei gims dukra? Eina nachui. Atiduosiu į vienuolyną. Negaliu net
pagalvot, kad mano atžalą kas nors dulkintų. Geriau jau gimtų sūnus.

Mintis pertraukė Ajus:

– Šeštadienį Moneris nori su tavim susitikt, Škiperi.

– O ko jam reik?

– Sako, kad visi turi susėsti prie stalo ir pasidalinti teritorijas. Aptarti verslo
ateitį ir visa kita. Dalyvaus Lenkovskis, Kūlokas, Plenkaitis, Moneris ir tu – visa
miesto vierchatūra.

– Pasakyk, kad dalyvausiu.

Redas paglostė savo plikai nuskustą galvą ir tarė:

– Galim juos visus nudėti per tą susitikimą.

Ir aš pagalvojau – kodėl gi ne? Jų visų nebelieka ir aš tampu Capo di Capo.

– Nebloga mintis, Redai, – pasakiau aš. Jis pasikasė nosį. – Tikrai galim per tą
susitikimą juos visus padėt į vietą.

– Škiperi, – prabilo Ajus, – Mes niekaip jų visų nepadėsim į vietą. Visi jie turi
ginkluotą sargybą. Manau, kad šiam reikalui nepalankios aplinkybės.

– Nepalankios aplinkybės?! – surikau. – Čia aš kuriu aplinkybes! Ar matei antrą

„Krikštatėvio“ dalį? Susirenka visa mafijos grietinėlė. Zaza pasipiktinęs išeina,
tada tas senis nubėga tipo jo parvest ir užkabina antrankius ant durų rankenos.
Nusileidžia malūnsparnis ir iš savo pabūklų visus ištaško. Panašiai galim
padaryti ir mes.

Kurį laiką visi tylėjom. Tada prabilo tėvas:

– Ne visus gi ištaško. Korleonė lieka gyvas. Vincentas jį išveda. Noriu, kad jie
visi mirtų, bet jei kuris nors liks gyvas – sulauksim dar vieno karo. Tik šis nebus
toks lengvas, kaip buvo pastarasis. Turėsim gult ant čiužinių ir melstis, o galbūt
net emigruoti.

– Tu teisus, – susimąsčiau, – bet iš istorijos žinau vieną dalyką: nužudyti galima

bet ką. Po galais, net ir Popiežius buvo pašautas. O jį saugo turbūt labiausiai
pasaulyje.

– Teisingai.

– Visi miesto autoritetai vienoje vietoje ir vienu metu bus tik šeštadienį. Jei
žudysim juos po vieną – likę pradės slapstytis arba pradės žudyti mus. Aš sakau,
jei nepasinaudosim šita proga, kitos gali ir nebūti.

– Tu ir dėl to teisus, sūnau. Bet kaip tai padaryti? Neįmanoma, Škiperi.

– Tikrai, – pasakė Ajus, – miestą reikės pasidalinti ir toliau mokėti Moneriui.

– Kaip jūs nesuprantat?! Blet... Niekam aš nemokėsiu! Su niekuo nesidalinsiu!

Kūjis padėjo brendžio butelį ant stalo, išdėliojo stakanus:

– Neišgėręs čia nieko nesumąstysi.

Kurį laiką gėrėm tylėdami. Surūkėm po cigarą. Net tėvas rūkė, nors paprastai
nerūko. Labai daug mąstė. Vėliau Kūjis papasakojo anekdotą:

– Guli du bebrai naktį prie užtvankos. Vienas klausia: „Ką darai?“ Tas jam sako:
„Dročinu“, o pirmas jam ir sako: „Tai dročink sau.“

Visi nusijuokėm. Bet tėvą šitas bajeris taip užkabino, kad tas negalėjo nustoti
žvengęs. Staiga atsistojo, susiėmė už rankos.

– Kūrva, blet!

Ir sukniubo ant grindų. Prišokau prie jo:

– Tėvai, kas yra?!

– Širdį! Gelia širdį!

Bandžiau jį kelt nuo žemės, bet jis rėkė:

– Palik, kūrva! Gelia! Palik, nachui!

Ajus iškvietė greitąją. Atvyko per kelias minutes. Po liežuviu pakišo tabletę.
Vienas felčeris nubėgo neštuvų. Paguldė ant jų ir mes jį nunešėm į greitosios
autobusiuką. Mašina su mirgalkėm nulėkė į ligoninę. O mes iš paskos.

Nežinau, kiek pralaukėm priimamajame, bet atėjęs daktaras pasakė:

– Jūsų tėvui miokardo infarktas.

– Kas?

– Tai širdies smūgis. Pažeisti kardiomiocitai hiperkontrakciški arba

atsipalaidavę, vingiuoti, vyksta koaguliacinė miolizė...

– Širdies smūgis? Eina na... Tai jis gyvens?

– Jį buvo ištikęs skilvelių virpėjimas. Buvo sustojusi širdis – ištikusi klinikinė

mirtis. Atlikome elektrinę širdies defibrilliaciją. Dabar jis reanimacijoje. Šiuo
metu jokių lankytojų neįleisime. Jei viskas bus gerai, po kurio laiko perkelsime į
intensyvios terapijos skyrių. Patarčiau keliauti namo, jaunuoli ir išsimiegoti.

– Supratau. Ajau, atsiskaityk su daktaru.

Ajus jau traukė iš švarko savo storą piniginę, bet daktaras mandagiai tarė:

– Jei, kaip jūsų tėvas pasveiks, norėsite atsidėkoti, ateikite ir pasakykite paprastą
„ačiū“. Gero vakaro.

Jis mane nustebino. Tokių daktarų reta. Visi išvažiavom namo. Kai Valiera įsuko
į mano kiemą, paklausė:

– Kada rytoj tavęs atvažiuoti?

– Paskambinsiu.

– Supratau, Škiperi. Nesiparink, viskas bus gerai. Tavo tėvukas kietas. Zonoj
dvigubai už save didesnius patiesdavo. Išsikapstys.
– Ačiū, Valiera. Davai.

– Davai.

Aistė buvo nepatenkinta, kad vėlai grįžau. Vos užėjus į namus pradėjo staugti:

– Kur tu buvai? Jau beveik vidurnaktis. Pas kūrvas buvai? A?

– Nerėk, blet!

– Ką nerėk, ką nerėk? Skambinau gal šimtą kartų! Nekalbėk su manim tokiu

tonu! Girdi?!

– Užtilk!

– Gerai, – jau ramiau prakalbo, – paaiškink.

– Tėvą ištiko infarktas. Telefoną turbūt ofise palikau. Dabar einu gulti.
Vakarienės nevalgysiu.

Nuėjau į miegamąjį. Iš stalčiaus išsitraukiau pakuotę „Klonazepamo“ ir prarijau

keturias. Atsiguliau, užsiklojau ir užsimerkiau. Atėjo Aistė.

– Ar nori apie tai pasikalbėti? – jau švelniu tonu paklausė ji.

– Rytas protingesnis už vakarą. Labos nakties.

Tada greitai nulūžau. Geras dalykas tie pliusiukai.

Pabudau vėlai. Nuo tų pliusiukų labai ilgai miegasi. Virtuvėje sėdėjo Aistė ir
Valiera. Gėrė kavą.

– Nepaskambinai, tai atvažiavau pats.

– Gerai, Valiera. Gerai. Aiste, ar dar liko mineralinio?

Ji išėmė iš šaldytuvo butelį, norėjo pilti į stiklinę, bet aš pasiėmiau visą butelį ir
gal pusę nugėriau.

– Einu rengtis ir varysim.

Aistė atrodė susirūpinus. Galvojau, kad dėl to mažyčio mūsų ginčo vakar. Tačiau
klydau. Pakeliui į ofisą Valiera man papasakojo, kad mano tėvą ištiko koma.
Užsimečiau dar pora pliusiukų.

– Kelintadienis šiandien? – paklausiau.

– Ketvirtadienis.

– Dvi dienos...

– Iki ko?

– Strielkės. Valiera, tu moki laikyti liežuvį už dantų?

Jis greitai sustabdė automobilį, pagriebė mane už skvernų ir pradėjo staugti:

– Ar aš tau ožys?! Ką?! Davai, pasakyk, kad Valiera ožys! Aš tavo tėvo kentas,
blet. Ir nelaikyk manęs šūdžium! Supratai, Škiperi?!

– Gerai, nepyk, – truputį jo išsigandau. – Važiuojam, netempiam į naktį.

Jis išvairavo automobilį į gatvę ir mes toliau važiavom tylėdami. Kai sustojom
prie ofiso, Valiera paklausė:

– O kas per reikalai?

Prisidegiau cigaretę ir pažvelgiau jam į akis.

– Per tą strielkę mes galvojam visus padėt į vietą. Tik nesugalvojam kaip.

Valiera susimąstė.

– Yra vienas bachūras, kartu tarnavom Irake. Kietas kaip sovietų kūjis. Bet
užmynė miną ir jam nutraukė bybį su abiem kiaušais. Kalbėjau su juo, sako:
„Nebėr gyvenimo, Valiera, nebėr gyvenimo“. Mikis svajoja mirti kaip kareivis,
garbingai. Bet armija jo atgal nepriima. Galiu su juo pasikalbėti apie tai.

– Apie ką pasikalbėti? Cha... O kam mums tas eunuchas?

– Jis tik nori, kad ant jo kapo stovėtų bronzinis kario paminklas.
– Kur tu lenki, Valiera?

– Apklijuosim jį sprogmenimis ir infiltruosim kaip padavėją. Juk ten reikės

padavėjų? Tu maloniai sutiksi su jų sąlygom, visą laiką būsi gerai nusiteikęs. Po
to pasakysi, kad tave pykina. Išeisi per duris ir tada – bum. Viskas.

Genialu.

– Puikus planas, Valiera.

– Spec. pajėgos kai ką duoda, – nusišypsojo.

– Spec. pajėgos... Spec. pajėgos... Ko čia vis kartoji apie tas savo pajėgas.
Atsirado, blet, didvyris. Bybį aš dėjau. Aš einu į ofisą, o tu man atvežk tą
bekiaušį. Aišku? Ir daugiau niekad netampyk mano švarko.

Kodėl aš jį apibariau? Todėl, kad jei savam ar svetimam parodysi, kad jis tau
lygus – jis iš karto pagalvos, jog yra pranašesnis už tave. O tai labai blogai.

Po valandos bekiaušis jau sėdėjo mūsų ofise ir gurkšnojo viskį dideliais kiekiais.

– Tai man tikrai už tai pastatysi paminklą?

– Duodu žodį, Miki.

– Girdėjau daug žodžių per savo gyvenimą. Tokių kaip: „Aš tavęs nepaliksiu, tu
vis tiek mano vyras...“ Ech... Galima dar viskio?

– Ajau, įpilk bachūrui.

Ajus įpylė. Tada aš pasakiau:

– Mykolai, šiame gyvenime turiu tik du dalykus – savo kiaušinius ir savo žodį.
Jei sakau, kad pastatysiu, tai ir pastatysiu.

Jis linktelėjo. Aš atidariau stalčių išėmiau jam paruoštus dešimt tūkstančių.

Ištiesiau.

– Tau liko gyventi dvi dienos. Ką darysi su šiais pinigais? Turbūt gerai paūši,
Miki?
– Atiduosiu žmonai, bus vaikams.

Jis dar išgėrė, pasiėmė dar vieną butelį ir išėjo. Per iki strielkės likusį laiką Ajus
gavo jam padavėjo–barmeno diplomą, įdarbino toje Kūloko užeigoje. Valiera
kartu su Mikiu patys pagamino sprogmenis. Nežinau, iš ko ir kokius, ir man tai
nerūpėjo. Svarbiausia tai, kad jie patikino, jog ant Mikio kūno apjuosti
sprogmenys ištaškys visus nachui.

O aš sėdėjau prie tėvo. Jis buvo kaip lavonas, tik tiek, kad krūtinė kilnojosi, o tai
dar rodė, kad jame yra gyvybė. Tėvai, tėvai... Nachui tu rijai tuos anabolinius
steroidus, kai buvai jaunas? Jis niekada nesiskundė širdies skausmais. Jis
apskritai niekada niekuo nesiskundė. Čia ir buvo jo bėda, kad nesiskundė.
Mintys nunešė toli į praeitį...

– Kaip jis?

– Ką tu čia veiki? – krūptelėjau.

Galvojau, kad vaidenasi. Ten buvo mano mama Marija.

– Tik norėjau sužinoti, kaip jis.

– Koma.

Ji priėjo prie jo lovos ir paglostė jam plaukus. Jos akys pradėjo ašaroti. Daviau
jai servetėlę. Mane šiek tiek nervino, kad ta padla čia atsivilko. O ji vis glostė
jam plaukus ir kartojo:

– Tu pabusi... Mielasis, tu pabusi...

– Koks čia šūdas? – susinervinau, – Joks jis tau ne mielasis. Dink nachui iš čia ir
nesirodyk daugiau. Pyzdink, pyzdink iš čia.

Ji pradėjo kūkčiot. O aparatai šalia tėvo lovos pradėjo supistai greitai pypčiot.

– Kas čia, blet?

– Bėgu pakviesiu ką nors, – verkdama išrėkė Marija.

Į palatą subėgo keturi medikai. Vienas jų sušuko:

– Skilvelių virpėjmas!

Seselė išgrūdo mus lauk, o į palatą vienas sanitaras įtempė kažkokį karutį su
dachuja laidų. Per stiklą mačiau, kaip tėvui nuplėšė pižamą ir prikišo porą
lygintuvų, tas net pašoko iš vietos. Po to vienas baltaskvernis pareguliavo
aparatą ir vėl padarė tą patį.

Karutį išsitempė. Visi išėjo iš palatos, tik vienas jų priėjo ir pasakė:

– Būklė stabilizuota.

Įpisau šešias tabletes „Klonazepamo“ ir nichuja daugiau neprisimenu, kas buvo

tą dieną. Pabudau namie. Jau buvo įsidienoję. Aistė buvo iškepus kepsnių, o pati
kažkur išėjus. Pavalgiau ir visą dieną varčiausi lovoj.

Atėjo ilgai lauktas šeštadienis. Oras buvo šiltas ir giedras, aš prisiminiau frazę iš
vieno lietuviško filmo: „Kas čia tau mirs tokią gražią dieną“. Man buvo taip
linksma nuo žolės, kurios važiuodamas į susitikimą apsirūkiau, kad pradėjau
kvatotis.

– Kas tau yra? – paklausė Ajus.

– Prisiminiau tą filmą, kur tada žiūrėjom. Nu, kur tas laidotuvininkas sako: „Kas
čia tau mirs tokią gražią dieną“.

– Tik keletas šūdžių, – nusijuokė Ajus.

Prie Kūloko restorano stovėjo nemažai naujų automobilių. Prie įėjimo stoviniavo
bachūras, ginkluotas automatu. Dar keli vyrukai vaikščiojo aplink.

Užėjau į restoraną su visa brigada. Bet Moneris pasakė, kad pokalbyje dalyvauja
tik brigadininkai. Ajus, Kūjis ir Redas nusileido į pirmą aukštą.

– Taigi, dėkoju visiems, kad atvykote, – pradėjo Moneris. – Ponui Ivanui

Lenkovskiui, Aleksui Plenkaičiui, Petrui Kūlokui, kuris šiandien šiltai mus
priėmė, ir, žinoma, jaunajam Sašai Verui, kuris daug padarė dėl mūsų miesto
vienybės. Atėjo laikas, kai turime visi susėsti ir pasidalinti teritorijas. Labai
noriu, kad šiandien nė vienas iš jūsų nebūtų nuskriaustas ir gautų miesto dalį,
kurios yra vertas.
Penki padavėjai atnešė ant stalo sriubas. Apsidžiaugiau pamatęs laimingą Mikio
veidą. Visi pradėjome valgyti.

– Džiaugiuosi, kad liko tik stipriausi, – prakalbo Kūlokas. – Stiprieji gyvena,

silpnieji – miršta. Bet ką čia veikia šis vaikas? – jis nužvelgė mane. – Jis dar
neseniai motinos papą žindė. Dabar atiduosime jam dalį? Pažiūrėkit į jį, jis ir
taip prasuka nemažai šaibų, kam jam dar teritorijos?

Aš nieko nesakiau.

– Prasuka daugiau už mane, – tarė Plenkaitis. – Nemanau, kad reketo pinigai dar
turėtų ir jam nubyrėt. O kur dar kiti verslai? Siūlau viską dalinti į tris dalis ir,
kaip sutarta, dėkoti ir atsidėkoti už tai Moneriui iki grabo lentos.

Moneris atsistojo:

– Šitas vaikis praktiškai vienas sutvarkė padėtį. O kur dar Amonas, tas šūdo
gabalas, Interpolo stukačius? Ne, ne, – jis pakraipė pirštą į šalis, – jam turi
priklausyti dalis.

– Pritariu, – tarė Lenkovskis.

Man patiko Lenkovskis. Jis turėjo gerą, nekintančią veido išraišką. O Moneris,
nors mane ir gyrė, bet norėjau jo mirties vien dėl to, kad jis čia vaidina bosą.
Niekas man nevadovaus, užtenka to, kad jau dabar lupa nuo manęs procentus už
verslus, kuriuos pats sukūriau.

– Tai atiduokime jaunajam Sašai Burbiškes, – nusijuokė Kūlokas.

– Arba lai ima Bukčius, – visa gerkle kvatojo Plenkaitis.

– Nesvaikit, – ramiai pasakė Lenkovskis.

Tada vėl prakalbo Moneris:

– Šitas vaikis vertas pagarbos, pone Kūlokai ir pone Plenkaiti. Nemažai darbo
padarė. Jam atiteks visa Naujoji Vilnia ir Grigaičiai, dalis Šeškinės. Jis to vertas,
– mirktelėjo man Moneris.

– Ragų jam, ne Naujosios Vilnios ir tuo labiau Šeškinės. Šeškinė mano.

– Turime rasti visus tenkinantį sprendimą, – pasakė Moneris. – Vieniems
daugiau, kitiems mažiau – pagal nuopelnus ir sugebėjimus valdyti teritorijas.
Turime pasidalinti. Turime pasidalinti ir valdyti vieningai. Tada kas tik eis prieš
vieną iš mūsų, tas eis prieš visus. Ką tu manai, Škiperi? Kokios dalies norėtum?

– Eina jis velniop, – suriko Kūlokas, – kam dar klausti pas vaikus jų nuomonės.
Tegul ima tą Vilnią, mat jį bybis.

Manęs jie negerbia, laiko pastumdėliu mažvaikiu. Lai jie visi užsipisa. Daviau
sutartą ženklą Mikiui ir pasakiau:

– Man tikrai to užteks. Bet sriuba ne į tą skrandį nuėjo. Mane pykina. Pone
Lenkovski, gal galite parodyti man, kur čia tualetas.

– Žinoma, Saša. Einam, aš tave palydėsiu.

Vos tik išėjom, per duris aš pasakiau Lenkovskiui:

– Tu man patinki, atrodai geras žmogus. Maždaug po pusantros minutės šitas

pastatas išlėks į orą kartu su tais nuopisom. Galime iš čia išeiti kartu ir
pasidalinti miestą dviese, arba gali mane nudėti ir gauti supistus penkiolika
procentų.

– Aš su tavim.

Mes greitai nusileidom laiptais į pirmą aukštą, aš pamojau eiti savo brigadai, jis
saviškiams. Visi susėdom į mašinas ir vos tik pradėjom važiuoti nuaidėjo
sprogimas. Jis ištaškė visą pastatą bei automobilių ir namų langus neblogo
atstumo spinduliu.

Išlėkė ir mūsų automobilio stiklai. Ausyse spengė, bet buvau laimingas.

Šaunuolis Valiera, bet didžiausias šaunuolis – Mikis. Nors jis neturėjo kiaušų,
bet turėjo kiaušus, jei supranti, apie ką aš.

Tą įvykį rodė ir analizavo laikraščiai ir televizija gerus tris mėnesius. Ir po to kai

kada dar pateikdavo kokią nusususią versiją. Tipo, teroro aktas ir panašus šūdas.
Žiniasklaida nuolat mala šūdą. Neramino tik tas, kad nebuvo rastas Monerio
lavonas, bet iš komos pakilęs tėvas pasakė, kad galbūt Mikis stovėjo taip arti
Monerio, kad bomba jį ištaškė kaip pomidorą.
O tėvas iš komos pakilęs buvo linksmas. Vis pasakodavo ir pasakodavo tą
istoriją apie klinikinę mirtį:

– Nu, skrendu su angelais aš į tą baltą šviesą. Karoče, atskrendam, o ten sėdi

Dekanidzė. Sako: „Zdarova, Verai, mirei?“ Sakau: „Nu, teko, ką padarysi“.
Sakau: „Čia pragaras?“ Sako: „Baik tu, čia gangsterių rojus. Gangsteriai
nepatenka į pragarą, mes juk geriečiai. Mes kaip kareiviai, kurie kovoja su ta
supista valdžia. Mes darom gerus darbus.“ Dar buvom sutikę Al Capone, Lucky
Luciano, Dilindžerį ir visus geriausius.

Kartą Kūjis jo paklausė:

– O ten buvo Tadas Blinda?

– Aišku, kad buvo, – linksmai atsakė tėvas, – bet jam nesisekė. Vis lošdavo
kauliukais ir prapisinėdavo juodai. Matai, Kūji, jis lošdavo sąžiningai.

– Aaa...

Reikalai klostėsi gerai. Su Lenkovskiu pasidalinom miestą. Surinkom palaidus

kareivius iš buvusių Kūloko ir Plenkaičio grupuočių. Ištiesėm savo paklodę.
Nusipirkom žemės ir pasistatėm nedidelį rajoną, kuriame visi turėjom po
nuosavą namą. Rajonas buvo visada gerai apšviestas, aptvertas tvora, jį
saugodavo mūsų kareiviai. Gyvenom kaip pasakoj. Gimė mano sūnus. Tikrai
pavadinau jį Aleksandru Veru Trečiuoju. Juodukas, kaip ir aš. Visi nusprendėm,
kad jis nebus gangsteris, jis bus Seimo narys, gal net Prezidentas. Turės gerus
mokytojus namuose, kaip Markas Aurelijus. Kas žino, gal mano vaikis kada nors
atkurs LDK. O ir Aistė po vaiko gimimo pralinksmėjo, jai patiko, kad daugumą
reikalų dabar tvarkydavau namuose.

Kartą visi trys nukeliavom į Kubą. Vaikštinėjom po tas gatves. O iš priekio,

žiūriu, randuotas kaip apelsino žievė atžingsniuoja Moneris.

– O, tu kūrva... Ateik čia!!!

Tas nuopisa dėjo į kojas kaip triušis. Vijausi geras dešimt minučių, bet dėl to,
kad man per tuos metus užaugo pilvas, nepagavau. Padusau.

Gyvas!
Tas bjaurybė gyvas!

Tą pačią dieną su žmona ir mažuoju Saša grįžom į Lietuvą.

– Kaip jis galėjo likt gyvas, Škiperi? – klausė Ajus. – Tau gal pasivaideno?

– Ką aš žinau, gal jis sušiktas Dankanas Maklaudas. Gyvas stopudovai. Ir žmona

matė, atpažino. Kas žino, ką tas bjaurybė rezga. Reikia jį sunaikint. Sutraiškyt
kaip tarakoną ir po to sudegint, o jo pelenus įpist į raketą ir tegul skrenda į
Marsą. Nachui... Kūji, duok cigaretę. Baigėsi.

Kūjis ištiesė pakelį. Parūkiau.

– Ajau, rask geriausią privatų seklį ir tegul man tą Monerį randa.

– Jis gali būt bet kur, Škiperi. Pasaulis didelis.

– Todėl ir sakau: rask, blet, geriausią privatų seklį.

Mėšas. Kai jau manai, kad viskas sekasi gerai, čia tau iš aukšto dangaus ima ir
porciją šūdo numeta.

Mano sūnus jau buvo pradėjęs vaikščiot, kai tas privatus seklys man pasakė:

– Neįmanoma, pone Verai. Išbandžiau visus variantus, tiesiog nerandu ir viskas.

– Ieškok, blet, kol rasi!

– Bet pone Verai...

– Tu čia man nesiveruok, gerai?! Ieškok, kol rasi, žmones samdyk ar ką, aš
nežinau. Rask man tą supistą Monerį! Aš to noriu ir gausiu!!!

– Padarysiu, ką galėsiu.

– O aš, blet, sumokėsiu, kiek norėsiu! Ieškok, dirbk savo darbą. Už ką aš tau
moku? Eik nachui iš čia...

Pliusiukai ir žolė jau neberamino. Buvo tokia sušikta įtampa, kad eina nachui.
Koksą pradėjau uostyt, protas prašviesėjo.
Dar tas Lenkovskis dūrą stumt pradėjo. Liepiau Redui jį užverst. Tada miestas
jau būtų mano vieno, su niekuo dalintis nereikėtų. Po to jau galėčiau imti kitus
miestus, bet tas Monerio reikalas mane ne juokais nervino. Prasmego lyg adata
šieno kupetoj.

Šūdžius, kaip mane užpiso. Kad nurimčiau, ėmiau rūkyt heroiną, vėliau leistis po
kailiu.

Su žmona pradėjau ėstis. Ir man pasirodė, kad ji viską skundžia Interpolui arba
STT. Nusivežiau ją į gamtą, pasakiau, kad noriu jai parodyti labai gražią vietą.

Ten jau laukė mano brigada. Kūrva, ta skundikė, kažką bandė pasakyt per
izoliacija užklijuotą burną. Bet su kojine burnoje ne kažin ką galėjo išlement.
Žinojau, kad skundžia. Iš akių mačiau. Ir užkasėm Aistę. Kitos išeities nebuvo.
Dėl jos liudijimo STT būtų sukišęs mus visus už grotų ilgiems metams, o gal net
visam laikui...
V dalis. Waren
Įrašas nutrūko. Edgariukas atrodė sumišęs, o aš mąsčiau, kiek daug pinigėlių
gausim reketuodami Škiperį. Oi, smagus gyvenimėlis laukia, jau svajojau, kaip
nusipirksiu nedidelį namuką prie ežero, niekur nedirbsiu, gyvensiu atsipūtęs visą
gyvenimą.

– Reikia priduot jį mentams, – nustebino mane Edga.

– Gal tu visai durnas?

– Kiek žmonių jis nužudęs? Kiek kankinęs, reketavęs, kiek žmonių pardavęs
kaip prekes į viešnamius? O narkotikai? Žinai, kiek jie žmonių nužudo? Reikia
priduoti jį mentams. Tegul sėda į kalėjimą.

– Nesąmonė, Edga.

Iš kito kambario pasigirdo Gerdos riksmas:

– Sielovagiai! Bjaurybės! Paleiskit mane!

– Va, tau ir atsakymas. Jeigu jos širdį gali išpjaut, tai argi jie žmonės? Tau tai
nerūpi?

Nuskubėjau pas Gerdą.

– Kas atsitiko?

– Broliai Lotai. Jie grįžo ir dabar mane pasiims. Gelbėk mane, angele, – visa
drebėjo ji.

Blemba, jai vėl užėjo psichozės priepuolis. Nuėjau pas Edgą.

– Gal turi „Haloperidolio“, „Olanzapino“ ar „Leponekso“?

– Durnas gal? Iš kur pas mane? Turiu tik „Truksalio“, bet, – pabarškino jis
buteliuką, – tik tris tabletes.

– Duok.
Jis ištiesė buteliuką. Pripylęs stiklinę vandens, sugirdžiau Gerdai tas tris tabletes.
Ji vėl užmigo.

– Tai ką darom, Myša? Galbūt mums sumokės premiją už tai, kad padėsim
policijai.

– Velniop... priduokim.

Nusprendžiau taip ne dėl to, kad man rūpėjo tie visi lavonai, kuriuos užkasė
škiperiniai. Man rūpėjo tik Gerda.

Tikrai žinojom, kad Škiperis moka Vilniaus teisėsaugai. Todėl susisiekėm su

Kauno teisėsaugininkais.

– Taip, – maloniu balso tonu kalbėjo vyras, – mes seniai norim sučiupti
škiperinius. Turim jau nemažai informacijos, bet jūsų įrašai padėtų šioje byloje
galutinį tašką. Ar jūs tikrai turite tuos garso įrašus?

– Turim, – kalbėjo Edga, – turim juos savo kompiuteryje.

– Tuomet reikia kuo skubiau susitikti, vaikine. Reikia užkirsti kelią tolimesniems
nusikaltimams. Ar galite atvykti rytoj į Kauną su savo kompiuteriu? Ar jums taip
tinka?

– Taip.

– Dėkoju už informaciją. Jums bus dosniai atsilyginta. Gero vakaro.

– Ačiū, viso.

Jis padėjo ragelį.

– Sakė, dosniai atsilygins. Žinai, kaip padarom, – kalbėjo Edgariukas. – Dėl visa
ko aš įrašysiu visa tai į kompaktą. Tau paliksiu kopiją, nes tie kompai kartais ima
ir užlinksta.

– Įrašyk. Bet aš manau, kad pirmiausia turim išlupti pinigų, o tik po to priduoti
juos.

– Taigi turim dešimt tūkstančių, niekad gyvenime nebuvau laikęs tiek pinigų.
Kiek man duosi?

– Pusę.

Edga įrašė viską į diską. Padėjau kompaktinį diską prie religinių knygų, kurių čia
buvo pilnos trys lentynos. Niekada nesupratau, kam mokytis ir skaityt knygas.
Taigi gyvenimas visko išmoko.

Edgariukas liko nakvoti pas mus. Jis ilgai sėdėjo prie kompiuterio, mačiau, kad
naršo feisbuke. Man tai atrodė nesąmonė ir aš nuėjau atsigulti prie Gerdos.

Ji pabudo ir uždainavo:

– Sveikinu visus su atėjusia žiema! Lai snaigės bučiuoja skruostukus, o

atpūškuojančių Kalėdų džiugesys pripildo širdis šiluma.

– Bet Gerda, dabar vasara.

Ir atsikėlė iš lovos ir apsidairė, priėjo prie lango.

– Dabar ne vasara, dabar naktis, melagi.

– Vasaros naktis.

– Žinai, ką aš tau pasakysiu? Ėjau tyliai prie šaldytuvo. Ėjau link šio tikslo, kol
pikta akis neužmatė mano seilių, varvančių ant grindų. Uch, taip norisi užkąsti.
Pagaliau. Senokai turėjau tokią pramogą. Gal prieš 5 minutes. Matau gražų, baltą
maisto saugotoją, kuris tik šelmiškai dūsauja: ištuštink mane, draskyk,
nesigailėk! Liko kelios sekundės ir aš vėl nuskęsiu kalorijų jūroj... Hrrr...
Uogienė juokiasi, kai ją ryju su šaukštu be bulkos. Pačią vieną. O šaldytuvo
gyventojai gulinėja, stoviniuoja, nesulaukdami eilės į mano milžinišką gerklę...
Gera, gera, gera, bet kartu būna bloga, kai baigiasi žuvų piršteliai. Galiausiai
rydama seiles ir ropodama aš paslystu ant banano žievės ir trenkiuosi į kietą
maisto saugyklą. O fak, gerai, kad jau čia pat kiaušiniai, chalva, dešrytė! Siela
švyti. Tiesiu nuvargusias rankas link rankenos. Matau keistą tylųjį žudiką –
spyną... Mirštu seilių jūroje.

– Tu nori valgyti?

– Taaaip! Ir pasivaikščioti, kai šviečia mėnesiena.

Pamaniau, kad galim išeiti į miestą visi trys, sukirsti po kebabą. Juk dar tik
dešimta vakaro. Tik staiga kažkas pasibeldė į duris.

– Sielovagiai, – sušnibždėjo man į ausį Gerda, – jie ateina. Slėpkimės.

Neapsimesk, kad negirdi, kaip krebžda.

– Gal tai tik kaimynai. Jie dažnai užeina pasiskolinti cigarečių.

Bet ji pažvelgė man į akis ir pasakė:

– Patikėk, angele, tai sielovagiai.

Pagalvojau, kad galiu pažaisti šį žaidimą.

– Lįskime į spintą Gerda, ten sielovagiai mūsų neras.

– Gerai, – ji atsiduso.

Mes užsidarėme spintoje. Man buvo juokinga, kad darau tokias kvailystes.

Edgariukas atidarė duris. Pasigirdo pokštelėjimas, lyg kas nors sudaužtų dvi
plytas vieną į kitą.

– Mano koja... – sudejavo Edga, – Ko tu nori?

– Laptopo, – pažinau Redo balsą.

– Jis kambary. Blet, kaip skauda! Eik tu nachui...

– Man eit nachui?

Pasigirdo dar du duslūs pokštelėjmai ir Edgariuko dejonės. Kitame kambaryje

girdėjosi krebždesys, sukaukšėjo Redo žingsniai. Jis vaikščiojo ir dainavo:

– Kai auksas prabyla, nutildo net tylą ir kulkos skraiduolės išvaiko vienuoles...

Apėjo visą butą.

– Bybį... čia jų nėra.

Jis priėjo prie Edgariuko.

– Kur mergina?

– Kokia mergina?

– Nepisk čia smegenų.

Pasigirdo dar vienas pokštelėjimas.

– Kur mergina? Trečiąkart neklausiu.

– Eik tu nachui.

Išgirdau dar keturis pokštelėjimus. Kelias sekundes buvo tylu. Pasigirdo

trakštelėjimas. Po to dar aštuoni pokštelėjimai. Gerda stipriai prie manęs
glaudėsi.

Į butą užėjo dar vienas vyras.

– Radai?

– Kambary ant stalo.

– O mergina?

– Nieko nepasakė. Rytoj paskelbs paiešką. Suras. Gal dar po Kauno miškus
laksto. Bybis ją žino.

Jie abu nusijuokė. Jie pasiėmė laptopą ir nuėjo link durų.

– Tai gražiai nukrito, – nusijuokė tas vyras. – Žertvą kasim?

– Tegul sau guli. Aš nebeturiu kalkių.

Jie abu išėjo. Norėjau lįsti iš spintos, bet Gerda mane laikė dar geras dešimt
minučių. Išlindęs radau kulkų suvarpytą Edgariuką. Štai tau ir „priduodam
mentams“. Jie visur.

Pasiėmiau kompaktą, kurį man įrašė Edga, ir, uždengęs jį raudonu pledu,
išsivedžiau Gerdą į miestą.

Vaikštinėjom be tikslo. Nežinojau, kur eiti. Nežinojau, ką daryti. Žinojau tik tai,
kad mane nužudys, galbūt nušaus net šią akimirką, bet tai man nerūpėjo. Buvo
svarbiau išsaugoti Gerdą. Ji tokia graži.

– Kur mes einam, angele?

– Graži naktis. Vaikštinėjam. Pažiūrėk, kokios ten gražios gėlės. Papasakok ką

nors.

– Žinoma, aš mėgstu gėles. Tačiau kas kaišo jų kotus į nosį ir makaluoja tol, kol
snarglys prilips ir bus patogu jį ištraukt? Jeblynkšt – ir jau eina link manęs tas
buožgalvis su keliais žiedlapiais ant rankos. Labas, gladijole mieloji! Ir
nusičiaudi man tiesiai į kaktą. Tavo panelė ten laukuose, mulki. Daro bandymus
su šakniastiebiais. Tik staiga jis pargriovė mane kaip malką vidury mokyklos
kiemo. O čia gražu visai. O, ne. Tas žioplys krestelėjo šalia manęs. Kas čia per
košmarėlis, blyn. Radau itin retą pakalnučių rūšį. Stebėk, ten, už akmens,
linguoja gelsvos galvelės. Ech, iš čia jos puikiai matosi ir mes net nepažeidžiame
jų asmeninės erdvės. Daviau joms tavo vardą. Tai dieviška. Ir jis nubėgo
užsirašyti šią nuostabią, tipo, akimirką. Jopapa, tas pakalnutes apsisiojo koks
katinas, tai ir stovi geltonos. Ale didelis atradimas...

Ji kalbėjo ir kalbėjo. O aš nieko nesupratau. Gal tiesiog aš per durnas, kad

supračiau? Galvojau, ką, po velnių, daryti. Kas gali man padėti. Šalia autobusų
stoties stovėjo taksofonas. Ir vienintelė man į galvą šovusi mintis – Markas
Avera.

– Sveikas, pusbroli.

– Myša, tu?

– Aš...

– Atsitiko kas nors?

– Atsitiko.

– Padėsiu. Būk, kur esi.

– Iš kur tu žinai, kur aš...

Jis padėjo ragelį. Su Gerda sėdėjom ant suoliuko prie stoties. Po pusvalandžio
aikštelėje sustojo balta „Audi“. Iš jos išlipo atletiškas bachūras. Galvojau, bus
batai. Jis priėjo ir pasakė:

– Aš nuo Marko. Varom.

– Kur? Kaip mus radai? Aš Markui nesakiau, kur aš.

– Pas Marką. Mažiau klausinėk.

– Bet jis gyvena Vokietijoj.

– Ten ir važiuosim.

Jis prisistatė Stasu. Pasakojau, kad mūsų ieško mafija, policija ir turbūt visi kiti
demonai. O jis tik šypsojosi.

– Mažai žinai apie savo pusbrolį Marką Averą.

Sustojom Kalvarijoj pas jo draugus. Kai sočiai pavalgėm, mane ir Gerdą

nufotografavo ir padarė naujus pasus. Neilgai trukus kirtom Lenkijos sieną, o po
kelių valandų ir Vokietijos. Nežinau, kokiu greičiu lėkė Stasas. Tačiau per langą
vaizdą mačiau mažais kvadratėliais. Kai Gerda užmigo ant galinės sėdynės, aš
nurimau ir taip pat užmigau.

Kai pabudau, jau buvo rytas. Saulė kilo iš ežero dugno.

– Koks čia ežeras, Stasai? – krapščiausi apsnūdusias akis.

– Miurico. Kalbėjausi telefonu su tavo pusbroliu, jis tavęs jau laukia. Greitai
būsim pilaitėje.

– Pilaitėje?

– Na taip, – nusišypsojo Stasas, – pilyje, pilaitėje. Ten mes visi gyvenam. Kai
Markas laimėjo tą karą, velniškai praturtėjo. Dabar jis praktiškai valdo šį miestą.
Sakau, daug ko nežinai apie Marką Averą.

Pravažiavus šį nedidelį miestą, kuris, mano manymu, buvo dar mažesnis už

Marijampolę, prieš akis išdygo pilis, kuri buvo dar didesnė už Henytės vilą.

Išėjęs į lauką su labai gražia moterimi Markas mus pamojavo.

– Herzlich Willkommen, – maloniai pasakė ji, – ob die Reise war angenehm?

– Sie nicht deutsche bezahlen, – pasakė jis savo žmonai. – Sveikas, pusbroli.

Mes kaip senais laikais apsikabinom.

– Tai kuo galiu tau padėti?

– Ragai... Visiški ragai, Markai.

– Eime į vidų, pakalbėsim, kaip tuos ragus apgenėti.

Stasas iš karto apsuko savo „Audi“ ir išvažiavo. Markas mane ir Gerdą nusivedė
į savo namus. Jis pristatė savo šeimą: žmoną Aną, savo sūnų, sutvirtinimo tėvą
Joną Minčių (taip, jo bute dabar gulėjo Edgariuko lavonas) bei jo žmoną Liną.
Po pusryčių Markas mane nusivedė į savo biblioteką ir pasakė:

– Pabūk pas mane su savo drauge, sveikai valgyk, pailsėk, o mes viską
sutvarkysime.

– Bet tu nesupranti, Markai, jis mafijos bosas. Niekas negali jo nugalėt. Jam
dirba visi. Nuo gatvės šlavėjų iki teisėjų.

– Tai niekai. Nesuk dėl to galvos. Ar norėtum, kad aprodyčiau miestą?

– Norėčiau pamiegoti. Bet, Markai, jis toks galingas, jis žudikas ir...

– Sakau, viskas bus gerai.

Jis šypsojosi, gurkšnojo brendį. Pamačiau randus ant jo riešų ir prisiminiau kaip
jis man pasakojo savo istoriją per giminės susitikimą prieš dvejus metus. Jo
istorija verta filmo scenarijaus. Tai jau tikrai.

– Turiu garso įrašus, kaip jis pasakoja apie savo nusikaltimus.

– Ko iškart nesakei? Tai labai palengvins mums darbą. Duok man juos.

Jis paėmė kompaktinį diską ir įsidėjo į stalčių.

– Alles wird gut, – nusišypsojo jis. Šypsena būtų daug gražesnė, jeigu jis turėtų
priekinius dantis.
Lina nuolat studijavo Vedas, tai senovės induistų raštai. Ji kasdien virdavo
Gerdai žolelių nuovirus, nuo kurių jai stebuklingai pagerėjo. Jos daug kalbėjosi
apie religijas. Tapo geriausiomis draugėmis.

Nesuprantu, kaip jie visi taip draugiškai sugyveno po vienu stogu. Lina buvo
„harėkrišna“, Jonas katalikas, Ana pravoslavė, pats Markas buvo stoikas, jo
Dievas buvo vardu Logas.

Nors laukiau kulkos į galvą, bet iš tiesų man buvo vis vien. Vaikščiojau po
miestelį. Jis vadinosi Waren. Gražūs gamtovaizdžiai, puiki architektūra, ežeras,
kuriame plaukiojo jachtos. Taip prabėgo trys savaitės.

Kartą su krepšiu ledų grįžau į Marko namus ir jis pasakė:

– Viskas.

– Kaip tai viskas? – nesupratau, maniau juokauja.

– Perdaviau garso įrašus Interpolui. Visa grupuotė suimta. Jie visi bus sukišti už
grotų. Visi, išskyrus Škiperį, jis gyvas nepasidavė – nukovė „Aras“ per suėmimo
operaciją.

– Valio!!!

Aplankė neapsakoma laimė. Tokios gyvenime nebuvau patyręs.

– Tai lieki pas mus?

– Ne, Markai. Grįšiu į Lietuvą. Manau, kad kiekvienas žmogus turi gyventi
šalyje, kurioje gimė.

– Na, čia tau spręsti. Susisiek su manimi, jei turėsi kokių problemų, aš tau visada
padėsiu.

– Aš tau taip pat, pusbroli. Atsisveikink už mane su Gerda. Aš išvyksiu pirmu

traukiniu. Prižiūrėk ją, tegul kurį laiką pas tave pabūna.

– Tai be kalbų.

Gerda liko Vokietijoje, įsidarbino sesele miestelio ligoninėje, o aš grįžau į

Marijampolę. Mano psichiatrė vėl mane nusiuntė į dienos stacionarą. Kartą po
relaksacijos seanso išėjau parūkyt, dvelkė malonus ankstyvo rudens vėjelis.
Prisidegiau cigaretę.

– Jūsų ID, – prišoko prie manęs tas pats šūdinas faras.

– Štai mano ID, – ištiesiau jam savo asmens tapatybės kortelę. – Prisimeni
mane?

– Nepamiršau, – susiraukė rašydamas.

Ištiesė lapelį su maksimalia suma ir nuėjo toliau, ožys. O aš ramiai nuėjau į

rūkymo zoną.

Rūkiau ir galvojau, kad dėlto suknisto rūkymo tiek daug problemų, kad gal
verčiau visai nerūkysiu. Net nebaigęs rūkyti užgesinau cigaretę į kedo padą ir
nuėjau atgal link stacionaro.

Prie manęs dideliu greičiu prilėkė juodas visureigis. Iš jo iššoko du kampuoti

vaikinai, užmovė man maišą ant galvos ir išvežė nežinia kur.

Galvoje sukosi mintis, kad tai škiperinių likučiai nusprendė atkeršyti. Nu ir kas?
Šypsojausi, nes Gerda sveika ir gyva, ir tokia liks, nes prieš savaitę per radiją
girdėjau, kad KPZ nuo infarkto mirė Škiperio tėvas.

Viskas gerai.

Mano gyvybė neverta net kalkių, kuriomis apibers mano sumaitotą lavoną.

Džipas lėkė pašėlusiu greičiu, tokiu pašėlusiu, kad mane klijavo prie sėdynės. Po
to jis įsuko į žvyrkelį, pajutau iš kratymo.

Jie nieko nekalbėjo, aš nieko neklausinėjau.

Pagaliau džipas sustojo.

Nesiklaupsiu ant kelių, tegul kala kulką į nugarą. Vis mąsčiau, kad gal pavyks
pabėgti, nes turėjau svajonę nuvykti į Prancūziją pasiklausyti Alizée koncerto.
Pasimeldžiau: „Visagali Viešpatie, išgelbėk mane ir visą gyvenimą tau tarnausiu,
blin, eisiu į kunigus. Prisiekiu viskuo, kas man liko, aš būsiu tavo tarnas“.
Vienas iš jų atidarė džipo dureles, nuėmė maišą nuo galvos ir pasakė:

– Niekas negali žinoti apie Monerio buvimo vietą, taip geriau tau pačiam.

Tai štai ką žmonės vadina palaima.

Atėjo pats Moneris – stambus, aukštas, oda kaip apelsinas, rankos tatuiruotos.

– Dimitrijus Moneris, – ištiesė ranką.

– Michailas Avera, – paspaudžiau.

– Malonu susipažinti.

– Jūs net neįsivaizduojat, kaip man malonu. Maniau, vykstu į savo laidotuves.

Jis nusijuokė atverdamas baltus kaip naujas šaldytuvas dantis ir pasakė:

– Škiperinių Capo – miręs, antrasis Capo – miręs, visi kiti mirs kalėjime. Visa tai
– tavo nuopelnas. Nors metodas negarbingas, bet vis tiek ačiū, Myša.

Jis pamojo vienam iš savo apsaugininkų ir tas užėjo į sodybą. Grįžo nešinas
lagaminu. Moneris paėmė lagaminą ir padėjo ant mašinos dangčio. Atidarė.

Jis buvo pilnas eurų!

– Tavo, – pasakė Moneris.

Pasijutau lyg pabučiuotas pačios Alizée. Ar tapsiu kunigu? Ne. Velniop. Tai tik
sutapimas.

Nusiėmiau nuo kaklo tą medinį kryželį ir ištiesiau Moneriui.

– Jums dovanų.
 PABAIGA.
Daugiau nemokamų elektroninių „Naujo vardo“ knygų ieškokite
www.naujasvardas.lt