Iš PRADINĖS

MOKYKLOS - Į GYVENIMĄ

Egzaminai baigėsi prieš keletą dienų. Da­

bar mes rinkomės į Pabaisko pradinę mokyk­
lą gauti pažymėjimų. Tai buvo 1924 metų
birželio mėnesio pradžia, diena saulėta, gied­
ra kaip ir mūsų nuotaika.
Triukšmingai bėgome į klasę. Visų veiduo­
se žaidė šypsena, girdėjosi juokas, pokštai.
Staiga nutilo klasė: tarpdury pasirodė moky­
tojas.
Vietoj įprasto žurnalo mokytojas šį kartą
nešėsi aplanką su pažymėjimais. Jis priėjo
prie stalo, pasidėjo popierius ir, visus apžvel­
gęs, pradėjo kalbėti:
— Mieli mano mokiniai. Šiandien mums
šventė. Man bus ši diena neužmirštama, nors
jau išleidau nebe pirmąją mokinių laidą, o

з
jums ji — itin didelė šventė. Šiandien jūs gau­
nate štai šitą brangų dokumentą,— mokyto­
jas išėmė iš aplanko ir parodė mums aukso
raidėmis žvilgantį popieriaus lapą,— doku­
mentą, kuris vieniems iš jūsų atvers duris į
gimnaziją, kitiems bus įrodymas, kad esate
įgiję kiekvienam žmogui taip reikalingą, bet
kol kas dar taip retą išsilavinimą. Ateis lai­
kas, kai Lietuvoje nebebus nė vieno paauglio,
berniuko ar mergaitės, nebaigusio pradinės
mokyklos. O dabar jūs — vieni iš pirmųjų su
pradiniu išsilavinimu savo gimtajame kaime.
Mieli mano mokiniai! Aš stengiausi ne tik
bendrų žinių jums duoti, bet ir išmokyti jas
taikyti gyvenime: dirbant žemės ūkyje ar kur
kitur, susirašinėjant su valdinėmis įstaigomis.
Tuo labiau jums tokios žinios reikalingos, kad
daugelis esate jau nebe vaikai. Neseniai pa­
sibaigęs pasaulinis karas ir vienas kitas ma­
žesnių karų neleido jums laiku ateiti į mo­
kyklą, ir todėl kai kurie ją baigiate, būdami
beveik vyrai ir merginos. Visiems — ir dide­
liems, ir mažiems — linkiu būti dorais, apsi­
švietusiais ir Lietuvai naudingais žmonėmis.
Būkite darbštūs, sąžiningi; mylėkite savo tė­
vus, gimtąją žemę ir visų labiausiai — tėvynę!
Mokytojas kalbėjo, dešiniąja ranka atsi­
rėmęs stalo, o kairiąją, iš prigimties nesvei­

4
ką, nukarinęs lyg pynę. Jo aukštoka plačia­
petė figūra buvo truputį palinkusi į priekį,
stambių bruožų veide matėme neįprastą iš­
raišką, o pažįstamas balsas iškilmingai skam­
bėjo. Visi atidžiai klausėmės, ir, tur būt, ne
vienas norėjom vykdyti mokytojo linkėjimus
taip pat rūpestingai, kaip ligi šiol mokydavo­
mės pamokas.

Jau buvo pusiaudienis, kai mes trys su

pažymėjimais ėjome namo. Šituo keleliu, iš
miestelio besivingiuojančiu kaimų ir vienkie­
mių laukais, čia pakylančiu į kalnelius, čia
nusileidžiančiu į pakalnes, ligi šiol skubėda­
vome į mokyklą. Dabar einame namo, palikę
ją visam laikui. Mokyklos baigimas — ryški
riba mūsų dar neilgame amžiuje. Kol mokė­
mės, siekėme užbaigti mokyklą. O dabar ką
darysime? Kas toliau?
„Neilgai mokeis — tik dvi su puse žie­
mos",— pasakė man mokytojas, įteikdamas
pažymėjimą. Taip, man sekėsi mokytis, bet
ilgai, net ligi vienuolikos metų negalėjau lan­
kyti mokyklos: reikėjo duoną užsidirbti pas
buožes. Piemenauti išėjau aštuonerių metų, ir
nežinia, ar būčiau iš viso kada nors patekęs

5
į mokyklą, jeigu ne vienas, plačiai savo apy­
linkėje blogumu pagarsėjęs gaspadorius.
Tai buvo stambaus ūkio savininkas Jonas
Tušas, gyvenęs greta Pabaisko mokyklos. Jis
baisiai engdavo samdinius. Kai 1922 metais
jam reikėjo pasisamdyti mergą ir piemenį,
niekas iš arti gyvenusių varguolių nenorėjo
pas jį eiti. Tušas buvo priverstas toli ieškoti
darbininkų. Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą,
kai jis neturėjo savo žemės, o nuomodavo
ūkius, pas jį buvo dirbusi mano motina.
Todėl jis vėl susirado ją, gyvenusią už trijų—
keturių dešimčių kilometrų. Motina, lygda-
masi su buože dėl darbo, išsiderėjo mane leis­
ti į mokyklą žiemos metu. Tušas sutiko, žino­
ma, susiderėjęs jai temokėti tiktai pusę algos.

Taip iš savo gimtojo Kavarsko valsčiaus,

kuriame drauge su motina dirbdavome, tik
retkarčiais išklysdami į kaimyninius, 1922
metų sausio pabaigoje ir nusitrenkiau, kaip
tada atrodė, labai toli, į Pabaiską. Patekom
pas šeimininką Tušą, kuris bičiuliavosi su
miestelio pradinės mokyklos vedėju ir moky­
toju Kaziu Melniku.
Rytojaus dieną, po to, kai mudu su moti­
na buvome atvežti dirbti į naująją vietą, šei­

6
mininkas nusivedė mane į mokyklą, pas Mel­
niką. Mokytojas ne tik sutiko mane, Tušo pie­
menį, priimti į pirmąjį skyrių, bet ir mokyti
atskirai, kol pasivysiu pirmojo skyriaus mo­
kinius, lankančius mokyklą nuo pat rudens.
Džiaugiausi, patekęs į mokyklą. Nema­
niau, kad manęs laukia kokie sunkumai, kad
brangiai teks apmokėti buožei už tą taria­
mąją m alonę...
Per pietų pertrauką, toli nuo mokyklos gy­
venantiems mokiniams valgant atsineštą už­
kandą, aš parbėgau namo papietauti.
— Taip greitai parėjai iš učilnės? —
paklausė rūsti šeimininkė, sena moteris, kai
tik įėjau į virtuvę.
— Ne, dar tik pietų pertrauka.
— Aha, nieko nedirbai, o valgyti anksčiau
už visus.
Buožienė ilgai griozde krosnyje. Pagaliau
įpylė į dubenėlį batvinių ir piktai pastatė jį
prieš mane ant stalo, nesakydama nė žodžio.
Taip pat piktai numetė man šaukštą ir duo­
nos gabalą.
Aš nedrąsiai prisitraukiau dubenėlį ir
ėmiau srėbti. Nuo pirmosios mokymosi dienos
kąsnis apkarto man burnoje...
Nuolat visais nepatenkinta ir visus ba­
ranti, buožienė taip ir ieškodavo progos prie

i
manęs prikibti. Paprastai ji nuolat tūnodavo
savo lovoje už pakulinės uždangos, skyrusios
jos kampą nuo didžiulės virtuvės patalpos,
kurioje visa šeimyna valgydavo, dirbdavo da­
lį ūkio darbų, susirinkdavo pailsėti ir daugelis
miegodavo. Už pakulinės uždangos girdėda­
vosi nuolatinis garsus nosimi šniukšėjimas
ir pašnabždom tariami maldos žodžiai, bet
taip, kad girdėtus visoje patalpoje. Kai nu­
trūkdavo malda ir sučežėdavo padedamas rą­
žančius, aukšta, liesa buožienė išeidavo į šią
pusę uždangos ir būtinai prikibdavo prie ku­
rio nors samdinio.
Vakare parėjau iš mokyklos. Motina ir
dar viena darbininkė ruošia gyvuliams ėda­
lą. Neatsitraukdama nuo darbo, motina klau­
sinėja, kaip man sekėsi mokykloje. Aš jai pa­
rodau naują elementorių (mokytojas buvo
nutaręs mane aprūpinti knygomis ir sąsiuvi­
niais valsčiaus savivaldybės skirtomis lėšo­
mis) ir savo pirmą rašomąjį darbą — sąsiuvi­
nio lape eiles lazdelių, pradžioje brauktų ne­
drąsiai, kreivokai, bet paskui vis tiesesnių ir
tiesesnių.
— Matai, Joniuk, ir tu jau mokinys,—
džiaugsmingai taria motina ir savo gyslotomis
rankomis dar smarkiau kimba į darbą.— Ar
uždavė ką išmokti? — paklausė ji manęs.

8
 Aš atverčiau elementorių ir noriu parody­
ti, bet pasigirsta buožienės balsas iš už už­
dangos:
— Nešk tu, Barbor, greičiau kiaulėms! O
tu atsitrauk nemitrenžij ęs. Učilnėj visą dieną
sėdėjai, o dabar močią gaišini. Mesk knygas,
eik malkų atnešk!
Pasidedu elementorių ir bėgu į malkinę.
Kai malkų prinešu pakankamai, buožienė lie­
pia bulves skusti. Beveik ligi pusės nakties
aš įsikniaubęs į darbą. Bulvių reikia priskusti
daug: šios dienos vakarienei, rytdienos pus­
ryčiams ir pietums. Skutu, skutu, skutu be
galo... Bulvę lupinėju, o elementorius nuo­
lat galvoje — kada išmoksiu, ką mokytojas
paskyrė?
Jau naktis. Po vakarienės šeimyna išsi­
skirstė miegoti, o aš prislinkau arčiau žibali­
nės lempos ir atsiverčiau knygą. Pusbalsiai
dėlioju skiemenis, žodžius, Buožienė šniukši
savo kampe už uždangos ir meldžiasi. Bet aš
ramus, tikiuosi jai nieku neužkliūsiąs: juk pa­
dariau visus jos skirtus darbus. Kur tau neuž-
kliūsi! Dar nespėjau nė įpusėti skaitymo, o
buožienė jau bamba:
— Eik tu gultų! Nedegink gazo!
Kur man dėtis nuo šios moteriškės?

9
 Taip būdavo kasdien. Sugrįžęs iš mokyk­
los nė nepažvelgsi į knygą. Šeimininkė vis su­
randa darbo, vis prikaišioja, kad aš veltui jos
duoną valgau. Net šeimininkas nebeiškentęs
kartą įsikišo, mane gindamas:
— Aš pasakiau, kad leisiu mokytis, tai ir
leisiu. Tegul mokosi vaikas. Nekliudyk!
— Gerai, gerai. Pasisodink ponaičiuką ir
žiūrėk, kaip jis rašo,— su pagieža atsakė pik­
toji senė.
Po tokio pasikalbėjimo su vyru ji dar pik­
čiau šniukšėdavo savo kampe.
Kartą parėjau iš mokyklos ir sėdu prie
knygos. Namuose buvo tik viena senė šeimi­
ninkė, o visa šeimyna klojime kūlė javus.
Buožienė manęs nebeveja prie darbo, bet ne­
iškenčia nepabambėjusi:
— Ponaičiukas... Piemenims mokslo pri­
sireikė. ..
Girdžiu ją atsikeliant iš lovos. Subraška
senės sąnariai, ir buožienė visu savo dideliu
ūgiu pasirodo šioje uždangos pusėje. Aš žiū­
riu į knygą, bet jaučiu jos piktą žvilgsnį. Kiek
lengviau pasidarė, kai senė ėmė griozti gyvu­
liams ' skirtuose induose. Bet ji vis negalėjo
pamiršti manęs.
— Kas gi kiaules ganys, kai visi bus т о ­

го
kyti? . . Savo vaikų neišmokiau, o čia sveti­
mas sėdės ant mano kaklo! ..
Staiga senė atsistojo. Pajutau, kad ji kaž­
ką negera sumanė. Baugiai įsmeigiau akis į
ją ir pamačiau pykčio iškreiptą senės veidą.
— Eik iš akių! Negaliu žiūrėt į dykaduo­
nį! — įsiutusi šnypštė ji.
Aš nedrąsiai aiškinaus:
— Dėdė gi sakė, kad galiu mokytis.
Buožienė dar labiau iškreipė veidą. Ma­
čiau, kaip suvirpėjo jos rankos, kaip išsiskė-
tė kreivi ilgi pirštai, panašūs į plėšraus paukš­
čio nagus. Susigūžiau, laukdamas, kada jie
įsikibs man į plaukus, tačiau žmogysta pa­
silenkė ir panardino savo atgrasias rankas į
pamazgas. Pasėmė jų pilnas rieškučias ir iš­
pylė man ant galvos, ant knygos...
— M okykis.. . m okykis.. . Te tau moks­
lo! — šnypštė ji, dusdama iš pykčio.

Taip mokiaus pirmuosius ir antruosius

metus.
Kuo sunkiau būdavo prisėsti prie knygos,
tuo labiau ją pamildavau ir stengdavaus skai­
tyti kiekviena proga. Kad ir kaip trukdydavo
buožienė, parengdavau pamokas ir mokiaus

n
lygiai su tais, kuriems netekdavo turėti tokių
nemalonumų.
Trečiąjį pradinės mokyklos skyrių išėjau
per vasarą, ganydamas karves. Taip padaryti
patarė ir padėjo man mokytojas, kurio karvė
taip pat ganėsi kartu su mano šeimininko Tu­
šo banda.
1924 metų sausio mėnesį, man jau įpusė­
jus ketvirtąjį skyrių, motina persikėlė dirbti
pas kitą buožę — Tušo svainį Girnių — į Ant­
rųjų Maigių vienkiemį už dviejų kilometrų
nuo Pabaisko miestelio.
Iš ten ir eidavau į mokyklą štai šituo ke­
leliu, kuriuo dabar grįžtu su draugais, ją
baigęs. Kas manęs laukia namie? Motina, dar
bar gananti gyvulius vietoj manęs. „Kaip bū­
tų gerai, kad mano Joniukas galėtų eiti gim;
nazijon..." — pasakė ji, man sugrįžus po eg­
zaminų. Bet aš žinau, kad tai tik gražus motu­
tės noras, kuriam nelemta įvykti. Man dar
labiau norėtųs patekti į gimnaziją, tačiau apie
tai mudu galime tik svajoti... Parėjęs padė­
siu pažymėjimą ir tuojau turėsiu eiti į laukus
botago perimti iš motinos. Ne kartą šeiminin­
kas yra įspėjęs: „Jonai, neužtruk, grįždamas
iš mokyklos: pareik, bus duotas darbas!" Aš
visada skubėdavau namo, bijodamas, kad ki­
tą dieną gali neleisti į mokyklą, nes jis laikė

U
didele malone, pusę dienos netrukdydamas
man mokytis. Kur girdėta, kad svetimas pie­
muo eitų į mokyklą, kai reikia ganyti? Žino­
ma, už tokią „malonę" mes turėjome buožei
dirbti už pusę algos.
Pavydėjau tiems, kurie, egzaminus baigę,
ilsėsis, paskui mokysis toliau, o aš ganysiu
karves visą vasarą, visą rudenį. Ateis žiema,
ne vienas iš mano mokslo draugų mokysis
gimnazijoje, o aš su motina vilksiu buožės už­
krautųjų darbų n aštą...
Ne daugiau galėjo mokytis ir du mano
draugai.
Mano bendrakeleivis, einant į mokyklą, ir
suolo draugas, nedidžiukas, apskritaveidis
dručkis Mykolas Dzimidavičius, kurį mes vi­
si vadindavome Mitka, buvo vyriausiasis sū­
nus sunkiai išsiverčiančio valstiečio šeimoje.
Jis reikalingas darbininkas namie ir dar la­
biau šeimai būtiniems uždarbiams pas buožes
ir dvarininkus.
Antrasis, Kazys Stimburys, buvo vienas tų,
kuriuos mokytojas apibūdino: „Esate jau ne­
be vaikai." Man tada ėjo penkiolikti metai,
Mykolui — keturiolikti, o Kaziui — devynio­
likti. Jis tuojau išsiskirdavo ketvirtokų tarpe
savo aukštu ūgiu, tamsiaplauke galva ir la-
šuotu veidu. Būdavo ne toks guvus, kaip

13
mažesnieji, neskubus išdykauti, linkęs dau­
giau pamąstyti, pabūti vienas.
Kazys tik nuo pavasario pradėjo eiti kartu
su mumis į mokyklą šituo keliu, kai jo tėvas,
pusininkas, atsikėlė į Savidonių kaimą. Ten
gyveno ir Mykolas. Tasai kaimas dvigubai to­
liau nuo miestelio, negu Maigiai.
Pusininko sūnus Kazys dar labiau už My­
kolą negalėjo mokytis. Jis jau dirbo sunkius
vyro darbus, nes reikėjo pusę gėrybių, ku­
rias jie su tėvu pagamindavo, atiduoti nė
piršto nepajudinusiam šeimininkui, vien tik
už tai, kad jis buvo žemės savininkas.
Ausyse dar tebeskambėjo iškilmingi mo­
kytojo žodžiai, prieš akis buvo sunki kasdie­
nybė. Ir nė vienas iš mūsų trijų negalėjome
išvengti anksti pečius užgulusio vargo. „Kuo
mes galime būti naudingi Lietuvai tėvy­
nei?" — klausiau savęs. Dėl mokytojo kalbos
mano vaikišką galvą užplūdo įvairios mintys.
Norėjau ką nors gera, nepaprasta veikti, bet
nežinojau kaip ir ką. „Nejaugi būsiu naudin­
gas gimtajam kraštui, tik sąžiningai tarnau­
damas šeimininkui?" — iškilo naujas klausi­
mas.
Matyt, ir Mykolas kažką panašaus galvo­
jo, kad garsiai mums pasakė:

14
 — Tai gražiai kalbėjo mokytojas! Iš tie­
sų reikia būti doru ir mylėti tėvynę. . .
— Kas to nežino? Tegul jis pirmo sky­
riaus mokiniams tai pasakoja,— rūsčiai atsi­
liepė Kazys,
Mudu su Mykolu sužiurome, nesuprasda­
mi, ką nori jis tuo pasakyti. Kazys toliau
žingsniavo ramus, tylėdamas, lyg būtų iš­
sprendęs visus gyvenimo klausimus. Tada aš
tęsiau Mykolo pradėtą mintį:
— O vis dėlto, Kazy, mokytojas teisybę
sako: reikia pagalvoti, kaip tapti Lietuvai
naudingu žmogumi.
— Žinoma, kad reikia,— atsiliepė Kazys
ir toliau šnekėjo.— Mes jau ir dabar naudin­
gi. Tu ganai Girnio karves ir esi jam naudin­
gas. Mitka su tėvais dirba savo žemę ir yra
naudingi kunigų valdžiai, kuri lups iš jų mo­
kesčius bažnyčioms statyti ir ministrų dva­
rams pirkti. Mes abu su tėvu naudingi žemės
savininkui ir valdžiai. Mokytojas tik gražiai
kalba, o kaip jis moko? Ogi taip pat, kaip
kunigai: „Dirbk ir melskis!" Prie senojo mo­
kytojo nebuvo maldos prieš pamokas, o ši­
tas ją įvedė. Gegužės Pirmąją su senuoju mo­
kytoju mes sodinome ąžuolą miestelio aikš­
tėje, o su šituo — medelius aplink kryžių.
Senasis mūsų mokytojas nė nepagalvojo apie

15
kryžių, o šitas daugiau už kunigą lakstė, kol
pastatė naują miestelio aikštėje. Šventinant
kryžių, jis kalbėjo taip pat gražiai, kaip šian­
dien mus išleisdamas iš mokyklos. Mokytojas
nori įtikti krikščionių valdžiai, kuri betur­
čiams nieko gera neduoda.
— Nė viena valdžia neturtėliams nieko
neduoda,— pasakiau ne kartą varguolių tar­
pe girdėtą mintį.
— Tiesa,— pritarė Mykolas.
— Nieko judu nežinote. Judu — dar vai­
kai. Aš irgi ne iš savo galvos sakau: Aleksas
apie tai pasakodavo1, girdėjau Kvieską kal­
bant, „Lietuvos ūkininke" skaičiau ir knyge­
lėje, ką apie kunigus rašo. Pats Kvieska12 po
mitingo žmonėms tokias knygeles dalijo. Ten
visa teisybė parašyta.
— Žmonės sako, kad ir Kvieska kalba už
pinigus,— atsiliepė Mykolas.
Kazys jam atrėžė:
— Davatkos taip sako. Kvieska priklauso
valstiečių liaudininkų partijai. Ta partija rū-
1 Aleksas — neseniai miręs Kazio brolis. Jis akty­
viai dirbo liaudininkiškos Jaunimo sąjungos Pabaisko
organizacijoje.
2 Čia kalbama apie valstiečių liaudininkų partijos
lyderį Vincą Kvieską, kuris vėliau visiškai susiartino
su fašistais tautininkais, V. Kvieska mirė JAV 1959 m.
lapkričio 29 d.

16
 pinasi mažažemiais, pusininkais, žodžiu, vals­
tiečiais. Kai ji paims valdžią, bus visi dvarai
išdalyti. Kas mažai turi žemės, tam bus pri­
dėta, kas visiškai neturi, tam bus duota. Vals­
tiečių liaudininkų partijai priklauso visi geri
žmonės — Kvieska ir anksčiau buvęs mūsų
mokytojas. Ar jis ne geras žmogus, a?
Paskutinis Kazio argumentas mudu priver­
tė visiškai su juo sutikti. Mes visi labai ger­
bėme mokytoją Kazį Melniką, ir atrodė, kad
iš tikrųjų turi būti gera ta partija, kuriai jis
priklausė.
Senasis Pabaisko pradinės mokyklos ve­
dėjas Kazys Melnikas buvo vienas iš nedau­
gelio tų laikų mokytojų, kurio mokiniai klau­
&6ГсГ

sydavo ne iš baimės, o iš pagarbos. Jis buvo

gudrus, apsukrus ir sugebėjo gražiai susigy­
venti ne tik su mokiniais, bet ir jų tėvais. Mo­
kytojas turėjo didelę įtaką valsčiaus ir net
apskrities valdyboje. Jis būdavo labai priei-
namas žmonėms: rašydavo jiems skundus bei
Ь prašymus; kartais vienam kitam ir padėdavo,
kad teisingi jų siekiai būtų patenkinti. Moky-
tojas ir man daug padėjo: ne tik priėmė pa-
<Ф vėluotai atvykusį į mokyklą, bet ir atskirai
pamokydavo vakarais, parginus gyvulius; to­
kiu būdu antrokas išėjau trečiąjį skyrių ir bu­
vau perkeltas į ketvirtąjį. K. Melnikas, nors

2 J. Kličius 17
ЗПШ ь:

' ] į R ’! ' T L A f
jis neblogai sugyveno ir su Pabaisko valsčiaus
turtuoliais, garsėjo kaip vargingųjų žmonių
geradarys. Davatkos šaukdavo, kad mokyto­
jas esąs bedievis, bet nuo to jo įtaka ne ma­
žėjo, o, atvirkščiai, dar labiau augo.
K. Melniko pavyzdžio veikiami, daugelis
mokinių pasidarė abejingi tikybai. Mes visi
trys taip pat dėjomės netikinčiais ir su pašai­
pa žiūrėjome į naujojo mokytojo, pakeitusio
Kazį Melniką, įvestą maldą prieš pamokas.
Mums atrodė, kad mokytam žmogui netinka
užsiimti maldomis ir kryžiais.
K. Melniko autoritetas padėjo Kaziui mus
įtikinti, kad dėdės iš valstiečių liaudininkų
partijos atneš laimę Lietuvai ir mums.
— Bet kuo gi mes patys galime būti nau­
dingi Lietuvai? — klausiau aš, jau ne tiek mo­
kytojo kalbos paveiktas, kiek stengdamasis
pasidaryti išvadą iš Kazio įrodinėjimų.
Jis jau turėjo tvirtą nusistatymą:
— Reikia visiems, ir mums, kiek galima,
veikti taip, kad krikščionys nebepatektų į
valdžią per ateinančius seimo rinkimus.
Tokiu būdu klasės draugas vieną gražią
1924 metų vasaros dieną mobilizavo du pa­
auglius į kovą prieš reakcingąją klerikalų
partiją.

m
 I eškojimai ,
VILTYS

Nuo to laiko mudu su Mykolu, nustebinti

Kazio sąmoningumo, kurio kažkodėl nebu­
vom pastebėję ligi mokytojo kalbos, išlydint
mus į gyvenimą, pradėjom domėtis politika.
Kaip ir mudviejų draugas, stengėmės irgi pri­
sirinkti politinės išminties: išsižioję klausyda­
vomės mitinguose oratorių, skaitydavome jų
dalinamas knygeles, taįkėmės dažniau pagau­
ti laikraštį.
Kai tik išgirsdavau, kad miestelyje kas
kalbės, aš būtinai išsiprašydavau motiną pa­
ganyti karves už mane, o pats droždavau į
Pabaiską.
Nuo 1925 metų vidurvasario itin padažnė­
jo mitingai, nes artėjo rinkimai į trečiąjį sei­
mą. Atsitikdavo, kad į miestelį iš karto atva­
žiuodavo net du ar trys oratoriai. Vienas kal­
bėdavo nuo smuklės prieangio — opozicionie­
rius, kitas — nuo klebonijos priebučio — val­
dančiosios partijos šalininkas, trečias susi-
kviesdavo savo pasekėjus ir klausytojus į
kurį nors kiemą. Mat, valdžia tada jau buvo
uždraudusi ruošti mitingus viešose vietose po
atviru dangum. Uždraudimas buvo apeinamas

19
taip: oratorius kalbėdavo iš pastogės arba kie­
me, vadinas, ne viešoje vietoje.
Besiklausant įvairių partijų oratorių, man
atrodydavo, kad jie visi kalba teisingai; daž­
niausiai būdavau linkęs pritarti paskutinia­
jam. Bet čia vėl nusitverdavau savo moky­
tojo: ta partija gera, kuriai priklauso jis, ma­
no buvęs mokytojas ir geradarys K. Melnikas.
Lankydamas mitingus ir skaitydamas laik­
raščius, brošiūras, sužinojau, kad Lietuvoje
yra ir daugiau partijų, ne vien tik valstiečiai
liaudininkai ir krikščionys demokratai; su­
sidariau apie jas ir savo nuomonę: krikščio­
nys demokratai ir tautininkai — turtuolių rei­
kalų gynėjai, jie nesutaria tik todėl, kad val­
džios tarp savęs nepasidalina; valstiečiai liau­
dininkai— vargingųjų valstiečių atstovai;
socialdemokratai — miesto darbininkų užta­
rėjai. O kas manimi ir kitais žemės ūkio dar­
bininkais rūpinasi? Kur mūsų gynėjai? Tokių
man žinomų partijų tarpe nerasdavau. Tiesa,
liaudininkai, su kuriais buvo mokytojas
K. Melnikas, yra geri žmonės, bet jie, paėmę
valdžią, visų pirma padės valstiečiams.
Tada pirmą kartą mano galvoje kilo min­
tis, kad jokio turto ir namų neturintiems ber­
nams, mergoms, pusberniams ir piemenims
reikia susivienyti. Jeigu niekas mumis nesi­

20
 rūpina, tai mes patys pasirūpinkime: iš anks­
to susitarkime, kokią algą samdytojai mums
turi mokėti, ir nė vienas neikime dirbti, kol
sutiks mokėti, kiek nustatėme.
Man atrodė, kad žemės ūkio darbininkų
susivienijimas turi prasidėti Pabaisko apylin­
kėse.
Pradėjau karštai skelbti savąjį sumanymą
draugams ir pažįstamiems iš žemės ūkio dar­
bininkų tarpo. Nutariau net atsišaukimą iš­
leisti. 1926 metų pavasarį nusipirkau moki­
nišką guminių raidžių spaustuvėlę, ėmiau
rinkti stačiai iš galvos ir spausti po vieną žo­
dį popieriaus lape. (Su spausdinimo menu aš
tada tebuvau tiek susipažinęs, kiek teko per­
skaityti apie Gutenbergą knygelėje „Išradė­
jai ir išradimai".) Atspausti man pavyko tik
' vieną sakinį: „Mes, ūkininkų tarnai, turime
eiti išvien kaip bitės." Toliau ėmė trūkti rai­
džių, o svarbiausia — galvoje išsisėmė min­
tys, ir atsišaukimas liko nebaigtas.
Nors atsišaukimo išleisti nepavyko, bet ne­
nustojau vilties dėl Pabaisko apylinkių žemės
ūkio darbininkų susivienijimo, tuo labiau kad
mano idėjai pritarė Kazys, Mykolas ir atsira­
do vienas šalininkas iš bernų, kuris padėda­
vo man skleisti vienybės mintį. Tai buvo vals­

21
tiečio sūnus Petras Rickevičius, tarnavęs ber­
nu pas tą patį buožę Girnių.
Aš mėgdavau daug skaityti ir pasakoti, ką
perskaitęs. Pasakodavau piemenims ir ber­
nams, su kuriais kartu būdavau laukuose,
naktigonėje arba namuose vakarais ir žiemos
šventadieniais. Ne tik pasakodavau, bet ir
garsiai skaitydavau. Sunkių darbų prislėgti ir
nieko daugiau nežinantieji, išskyrus tai, kas
aplink juos dėdavosi, žmonės labai mėgdavo
klausytis nepaprastų įvykių ir net pasakų.
Gretimų buožių ir dvarų darbininkai kvies­
davosi mane ką nors papasakoti arba paskai­
tyti. Dažnai ir patys ateidavo.
Bernai dar manęs pasigesdavo ir tada, kai
reikdavo laišką parašyti arba gautą perskai­
tyti, nes suaugę žemės ūkio darbininkai, gi­
mę ir augę carinio jungo metu, pergyvenę
pirmąjį pasaulinį karą ir vokiečių okupaciją,
beveik visi būdavo neraštingi. Apie mane,
kaip apie mokytą,— net mokyklą baigusį pie­
menį,— iš anksto nejučiomis susibūrė nema­
ža žmonių. Jiems ir pradėjau skelbti, kad
reikia žemės ūkio darbininkams vienytis.
Vieną žiemos sekmadienį, kai mudu su
Petru sėdėjome virtuvėje (virtuvėse papras­
tai buožių darbininkai gyvendavo, dirbdavo
dalį ūkio darbų, valgydavo ir praleisdavo

22
laisvą laiką), atėjo kaimynystėje dirbęs seny­
vas bernas Ignas Sereika. Numetė kepurę ant
suolo, atsisėdo gale stalo, pasigraibęs kaili­
nių užantyje, išsitraukė tabokos kapšiuką,
pats užsirūkė, pasiūlė Petrui ir pasakė man:
— Paskaityk ką nors, Jonai.
Buvau neseniai perskaitęs Jono Biliūno
raštų rinkinį. Man labai patiko apsakymas
„Pirmutinis streikas". Jį ir pradėjau garsiai
skaityti. Tuo tarpu atėjo dar keli jaunesni
bernai.
Apsakymą perskaičius, savaime kilo man
reikalinga kalba.
— Ir mums reikia taip susivienyti,— pa­
dariau išvadą.
— Teisybė, bet ką mes biedni, durni pa­
darysime. Kaip bagočiai nori, taip mus ir vy­
nioja. Va taip, — iliustruodamas savo žo­
džius, Ignas apvyniojo aplink pirštą kapšiu­
ko raištelį.
— Tik biedni ir galit savimi pasirūpin­
ti,— man besiruošiant atsakyti, pradėjo Pet­
ras Rickevičius.— Bagoti jumis nesirūpins.
Man tai nesvarbu: šiais metais tarnauju, ki­
tais metais gal namie būsiu. O jums, katrie
visą gyvenimą priversti tarnauti, reikia susi­
tart ir pareikalaut iš ūkininkų didesnės al­
gos, geresnio valgymo, geresnio apsivilkimo.

23
Kai. jūs išvien reikalausit — ūkininkai turės
nusileisti.
Bernai buvo mūsų įtikinti, kad reikia būti
vieningiems. Atsirado ir daugiau taip galvo­
jančių. Mumyse iškilusi ir įvairiomis progo­
mis nuolat kurstoma vienybės mintis pureno
dirvą tikrajam proletariniam organizuotu­
mui. Į tą dirvą reikėjo tik mesti proletarinės
klasinės sąmonės grūdą, ir jis tuojau būtų
ėmęs puikiai tarpti. Tačiau dar nebuvo kam,
dar nebuvo žmogaus, nebuvo ir organizaci­
jos, įstengusios mūsų bundantį sąmoningumą
pasukti tinkama linkme. Tuomet dar nebuvo
mūsų pasiekusi Lietuvos Komunistų partijos
įtaka.
„Kaip mums susivienyti? Kaip mums page­
rinti savo gyvenimą?" — šie klausimai neduo­
davo man ramybės. Sakydamas žodį „mums"
arba mintyje jį kartodamas, galvodavau dau­
giausia apie tuos žemės ūkio darbininkus, ku­
rie, kaip mano motina ir aš, teturėjo dirbti
galinčias rankas, kurie, baigę dirbti pas vie­
ną buožę, tuojau turėdavo eiti pas kitą, nes
nebuvo kur pagyventi kad ir kelias dienas:
nei savos pastogės, nei žemės sklypelio. Man
atrodė, kad tokiems žmonėms visų pirma rei­
kia susirūpinti savo būviu. Kai įsigalvodavau
apie žemės ūkio darbininkų padėtį, atrodyda­

24
vo nėra blogiau gyvenančių už juos. Dirbi
nuo tamsos ligi tamsos, net ir sekmadieniais
esi pririštas, blogai maitinies, skurdžiai vilki,
o ką gauni už savo sunkų darbą? Tose apy­
linkėse, kur man tekdavo tarnauti, bernui
mokėdavo ligi 250 litų, o pusberniui ligi 150
litų metams. Jeigu bernas būtų rūkęs pras­
čiausią pirktinį tabaką, jis būtų vien rūka­
lams išleidęs pusę savo metinės algos.
Žinojau kelis pasenusius žemės ūkio dar­
bininkus. Jie buvo elgetos. Buožės Pakal­
niškio bernui kuliamoji mašina nutraukė de­
šiniosios rankos pirštus. Jis nieko nepešė,
šeimininką padavęs į teismą.
Tokie aplinkui matomi pavyzdžiai ryškiai
rodydavo, kokia yra beviltiška mano ir kitų
žemės ūkio darbininkų padėtis.

1926 metų žiemos pabaigoje į Ukmergę

atvažiavo pats Mykolas Sleževičius daryti
rinkiminį pranešimą. Nuskubėjau pėsčias į
miestą, tikėdamasis Sleževičiaus kalboje rasti
atsakymą į man iškilusį klausimą.
Didžiulės, žmonių sausakimšai prisigrūdu­
sios „Aido" salės scenoje stovi aukštokas,
kiek nutukęs ponas. Aš, prasibrovęs tru-

25
putelį arčiau scenos, žiūriu jam tiesiai į bur­
ną, kad nepraleisčiau nė vieno žodžio.
— Piliečiai ir pilietės! — šneka jis taip
garsiai, jog girdisi visoje didelėje salėje, bet
jo balsas neturėjo provincijos oratoriams bū­
dingo rėksmingumo. Jis kalbėjo, grubiai ne­
puldamas kitų partijų, o nuosekliai įrodinė­
damas jų netinkamą veiklą. Ir tai darė žmo­
nėms įspūdį.
Pirmiausia Sleževičius apkaltino valdan­
čiąją krikščionių demokratų partiją, kad ji
nesirūpina Lietuvos pramonės ir žemės ūkio
išvystymu, negailestingai kerta Lietuvos miš­
kus ir parduoda į užsienį biudžeto deficitui
padengti, kad ypatingai skursta kaimo var­
guomenė ir vis didėja nedarbas mieste ir kai­
me, kad valdžia vis didina tiesioginius ir ne­
tiesioginius mokesčius.
Toliau M. Sleževičius kalbėjo apie vals­
tiečių liaudininkų nuopelnus, kuriant buržua­
zinę Lietuvą. Liaudininkų sudarytoji vyriau­
sybė tūkstančius bežemių aprūpinusi žeme,
apgynusi Lietuvą nuo bermontininkų ir lenkų.
Kad valstiečių liaudininkų partija pasirodė
uoli Amerikos—Anglijos imperialistų tarnai­
tė ir aktyviai dalyvavo buržuazijos kovoje
prieš Lietuvos revoliucinius darbininkus ir
valstiečius, kurie buvo įkūrę Tarybų valdžią

26
didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje, M. Sle­
ževičius rinkiminiame pranešime, žinoma, nu­
tylėjo.
Į kalbos pabaigą pylėsi pažadai: valstiečių
liaudininkų partija (tik atiduokite už ją bal­
sus!) pakeisianti krašto pramonę, baigsianti
dalinti stambiųjų dvarininkų žemę bežemiams
ir mažažemiams. Tada visiems užteksią darbo
ir duonos, pakilsianti kultūra ir mokslas.
Po M. Sleževičiaus kalbos buvau įsitiki­
nęs, kad, liaudininkų valdžiai esant, pagerės
ir mūsų, žemės ūkio darbininkų, padėtis.
Nors tada socialdemokratų partiją laikiau ar­
timesne žemės ūkio darbininkams, bet M. Sle­
ževičiaus orus laikymasis, jo sugebėjimas
daug geriau kalbėti už tuos provincijos įvai­
rių partijų oratorius, kuriuos man ligi tol te­
ko girdėti, trumpam laikui sudarė įspūdį, jog
ir valstiečių liaudininkų partija — varguolių
geradarė.
Artėjo pavasaris, o kartu ir rinkimai į sei­
mą, sukeldami daug vilčių tokiems naivuo­
liams, koks buvau aš.
Pažįstami bernai ir valstiečiai, atsinešę
pluoštus rinkiminių lapelių su daugelio par­
tijų iškeltųjų kandidatų į seimo atstovus są­
rašais, klausdavo manęs, už kurią partiją bal­
suoti, kuri iš jų geriausia. Bernams patarda-

27
vau balsuoti už socialdemokratus, o valstie­
čiams — už liaudininkus, būdamas visai įsiti­
kinęs, kad jiems nurodau tikriausiąjį kelią.
. . . Atėjo vasara. Išgirdome, kad susidarė
nauja valdžia — valstiečių liaudininkų ir so­
cialdemokratų vyriausybė. Bet mums, darbo
žmonėms, nieko nauja. Kur dingo tie gera­
dariai, kurie gražiai kalbėjo ir daug žadėjo
prieš rinkimus?
Kuo daugiau galvodavau apie savo padė­
tį, tuo labiau darydavaus neramesnis, nepa­
tenkintas. Pas tą patį buožę Girnių piemena­
vau trečius metus. Ligi tol buvau laikomas
ramiu bernioku. Paskui pradėjau kirstis su
šeimininku: dažnai reikšdavau nepasitenkini­
mą maistu, kartais rytą tyčiomis nesikelda-
vau auštant, o tik nuo šeštos valandos — tokį
laiką laikiau normaliu darbams pradėti. Pa­
galiau nutariau, kad aš — jau nebe piemuo:
neseniai man buvo suėję šešiolika metų
amžiaus. Mečiau tarnavęs pas Girnių ir išėjau
dirbti pusberniu į gretimą dvarelį.
Naujoje vietoje buvo daugiau darbinin­
kų. Ir čia atkakliai skleidžiau savo įsikaltą
mintį: reikia mums vienybės. Vėl konfliktai
su šeimininku.
Buvau perskaitęs daugybę knygų. Galvo­
je maišėsi pasakų herojai ir broliai Grakchai;

28
 artimi personažai iš Biliūno, Žemaitės ir Vie­
nuolio raštų; fantastiški herojai iš Valterio
Skoto „Aivenho" ir kankiniai iš Henriko Šen*
kevičiaus „Kvo vadis"; maišėsi Romo Striu-
po aforizmai su Mozės pamokymais. Skaity­
davau visokias knygas, iš kur tik gaudavau ir
ką tik gaudavau. Pradinės mokyklos biblio­
tekėlė, katalikiškosios „Pavasario" sąjungos
bibliotekėlė, dvarininkiškos „Osviatos" bib­
lioteka — vietos, iš kur aš dažniausiai sko-
lindavausi knygas.
Knygų skaitymas labai išugdė fantaziją,
kurioje savaip persilauždavo nemalonios tik­
rovės sukeltas nepasitenkinimas. Aš nerasda­
vau sau vietos. Būdavo, žiūriu į mėlynuojan­
čius tolius, ir atrodo,- kad ten nuėjęs rasiu
gražų kraštą, geriau gyvenančius žmones...
Mečiau dirbęs ir naujojoje vietoje. Iš Ukmer­
gės pėsčias nuėjau į Kauną. Buvau pasiryžęs
mieste susirasti darbo. Vietos neradęs mies­
te, ieškau prieglaudos jo apylinkėse. 1926
metų birželio mėnesį pagaliau sugrįžtu į savo
gimtąjį Kavarsko valsčių ir vėl pradedu dirb­
ti pusberniu: parsisamdau Trečiųjų Svirnų
dvare.
Prasideda ta pati istorija. Šeimininką aš
tik darbu patenkinau, o mano elgesys jam
nepageidaujamas: blogas maistas — jam ir

29
rėžiu tiesiai į akis; daro jis pastabas dėl dar­
bo — atsikertu, kad mes ir taip jam dirbame
kaip juodi jaučiai nuo tamsos ligi tamsos.
Būdamas su darbininkais, dėstau jiems savo
įsikaltą mintį: reikia mums vieningai laikytis
prieš šeimininkus. Nebegaliu, kaip anksčiau,
kantriai vilkti buožių ir dvarininkų jungo, o
toksai, koks pasidariau, jiems nebe geras.

D raugo
m irtis

Mums, žemės ūkio darbininkams, daromos

skriaudos pajautimą manyje dar labiau sustip­
rino vienas skaudus atsitikimas.
1926 metų vasarą Trečiųjų Svirnų dvare
pas tą patį dvarininką Palavenį drauge su
manimi dirbo jaunas vaikinas Adolfas Žižys
iš Taujėnų dvaro. Jo tėvai ir broliai kume-
čiavo pas kunigaikštį Radvilą. Trūkstant pra­
gyvenimo ir nesant darbo Radvilo dvare, Žy-
žių šeima jauniausiąjį savo narį Adolfuką iš­
leido piemenauti kitur.
Šventadieniais ir tomis dienomis, kada bū­
davo nedirbama su arkliais, aš, kaip arklinin­
kas, būdavau su Adolfuku ganykloje. Mudu

30
skaitydavome knygas, kalbėdavomės. Prisi­
menu, labai susidomėję, skaitėme ir kartojo­
me N. Rubakino knygą „Stebuklai ir paslap­
tys". Toji knyga manyje dar labiau sutvirtino
atšalimą religijai, kuriai abejingumą pajutau
nuo 1923 metų.
Nors Adolfukas buvo piemuo, o aš pus­
bernis, bet jis atrodė suaugesnis už mane ir
metų greičiausiai ne mažiau turėjo. Jis pri­
klausė prie tų laimingų žmonių, kurių gamta
nė kiek nenuskriaudė: buvo sveikas, gražus,
protingas. Dvaro merginos negalėdavo atsi­
žiūrėti tuo aukštu, lieknu šešiolikos metų ber­
nioku ir stebėdavosi, kodėl jis, toks gražus
kavalierius, piemenauja. O Adolfukas dar ne­
sijautė kavalieriumi. Nukaisdavo mergaičių
kalbinamas ir visaip jų vengdavo. Žmonių
tarpe jis būdavo tylus, tik protingai žvalgy­
davosi aplinkui savo didelėmis, tamsiai mė­
lynomis akimis ir kartkartėmis ranka brauk­
davo nuo kaktos aukštyn savo ilgus tamsius
plaukus, dariusius jį daugiau panašų į jauną
menininką, negu į piemenį. Rimtai užkalbin­
tas, Adolfukas mokėdavo tęsti pokalbį, o
dvaro bernams ar merginoms mėginant iš jo
pasijuokti, nesugebėdavo atsikirsti: nuraus­
davo ir pasidarydavo toks nesmagus, jog ne­
jaukiai pasijusdavo ir pajuokavę. Visi gerbė

31
ir mylėjo Adolfuką, todėl nenorėdavo daryti
jam nemalonumų. Jam esant, bernai ir mergi­
nos vengdavo grubių žodžių, dviprasmiškų
posakių, kandžių, pajuokiančių pastabų.
Niekas negirdėjo Adolfuką nusikeikiant
ar su kuo nors ginčijantis.
Kai mudu likdavome vieni laukuose ar
skynime tarp savo arklių ir galvijų, Adolfu-
kas pasidarydavo kalbesnis. Mudu plačiai įsi­
šnekėdavome ir apie darbininkų vienybę.
— Mūsų dvaro darbininkai susirašė į prof­
sąjungą,— kartą pasakė jis.
— Kas per organizacija ta profsąjunga?—
susidomėjau aš.— Ar čia nauja kokia parti­
ja?
— Ne, ne partija. Mano brolis ir kiti dar­
bininkai sako, kad partijos tik žmonėms ap­
gaudinėti: kol neturi valdžios, tai giriasi, ža­
da žmonėms aukso kalnus, o kai gauna pa­
kankamai balsų ir paima valdžią — užmiršta
savo pažadus ir savo rinkėjus. Kol valdžios
neturėjo socialdemokratai ir liaudininkai, ža­
dėjo dvarus biedniems išdalinti ir daug viso­
kių gėrybių, o kai valdžią gavo, tai jų nebe­
girdėti. Viskas po senovei, kaip prie krikš­
čionių. Dvaro darbininkai dabar nebetiki par­
tijom. Profsąjunga tai kas kita: sako, joje
susijungę žmonės galės išvien pareikalauti iš

32
ponų ir gaspadorių daugiau algos, geresnio
užlaikymo...
Klausiausi ir stebėjaus.
Įgyvendinama tai, apie ką seniai galvo­
jau! Vadinas, žmonės jau dirba! Kas organi­
zuoja tą profsąjungą? Kur ji yra? Ar visiems
galima į ją įsirašyti? Kiek jau žmonių į ją
susirašė? — Apibėriau Adolfuką klausimais,
bet jis viską žinojo tik apgraibom ir negalėjo
patenkinti mano smalsumo. Susitarėme rude­
nį, kai baigsis ganymas, abu nuvykti į Tau­
jėnų dvarą ir viską sužinoti.
Draugaudamas su Adolfuku, iš jo pasako­
jimų susipažinau su darbininkų gyvenimu
didžiuliame dvare, kokiame man dar niekad
neteko būti. Adolfukas pasakojo apie darbi­
ninkų nekenčiamą kunigaikštį Konstantiną
Radvilą. Pasak jo, tai buvo žiaurus žmonių
engėjas ir dykūnas, bet valdžia jį brangin­
davo kaip senovės Lietuvos kunigaikščių pa­
likuonį ir todėl ne tik nė kiek neapkarpė jo
sostinės — Taujėnų dvaro, bet dar paliko ir
kitą — Lėnos dvarą. Socialdemokratų ir liau­
dininkų vyriausybė taip pat nepalietė kuni­
gaikščio Radvilo valdų.
Adolfukas su pasipiktinimu pasakodavo
apie Radvilo savivaliavimus. Savo kumečiams
ir darbininkams jis niekad laiku nesumokė­

3 J. Kličius 33
davęs už darbą, dažnai ir visiškai nusukda­
vęs. Kartą medžiodamas jis apšaudęs vals­
tiečių gyvulius, kurie be leidimo ganęsi jo
miške, ir nušovęs piemenuką — vargingos
moters sūnų. Motina padavusi piktadarį į teis­
mą, bet likusi pati kalta — kam sūnus leidęs
gyvulius į pono m išką...
— Juk tai velniava,— pasakiau aš.
— Panašu,— atsakė Adolfukas ir sampro­
tav o :— Dar daug kas liko nuo baudžiavos.
Ponai ir mužikai, tarnai ir gaspadoriai — ar
tai ne baudžiavos liekanos? Man vis rodosi,
kad ateis laikas, kada nebebus vargstančių,
kada visiems bus gera gyventi...— svajingai
kalbėjo Adolfukas.
Mudu abu laukėme tų laikų...
Baigėsi vasara. Parudavo laukai, pagelto
berželiai, šlamėjo po kojomis lapai, nukritę
nuo klevų ir liepų dvaro alėjose.
— Petrutė šiandien ganysi karves, kiau­
les ir arklius — dabar laukai platūs, javų ne­
bėra, o Adolfukas ir Jonas — kultų!— vie­
ną rudens rytą įsakė šeimininkas.
Kiauliaganė Petrutė išsivarė visus gyvu­
lius, o mudu su Adolfuku atsivedėme šešetą
arklių ir įkinkėme į maniežą. Aš turėjau eiti
šiaudų minti prėsle, o Adolfukas — manieže
arklių varinėti.

34
 Maniežas buvo atskirame priestate prie
klojimo. Jame stovėjo didžiulis medinis ra­
tas, į kurį buvo įkinkytos trys poros arklių
medinei kuliamajai sukti.
Iš klojimo pasakė pradėti varyti arklius:
Adolfukas su botagu sėdėjo ant sijos prie
statmeno volo, arčiau tos arklių poros, kuri
buvo rambiausia, bet jam reikėjo matyti ir
kitus arklius, kad galėtų paraginti. Sėdynė
buvo nepatogi, reikėjo balansuoti kojomis,
kad nenukristų. Pavargęs besėdėdamas, varo­
vas atsitūpdavo ant sijos, atsistodavo arba
nulipdavo žemėn ir eidavo greta volo tarp
ramsčių, ragindamas arklius. Norėdamas pa­
keisti tokią nepatogią padėtį, jis kartais pa­
sukdavo į taką ir sekdavo čia paskui vieną,
čia paskui kitą arklių porą.
Girdėjosi kartais užspringstančios kulia­
mosios ūžesys, girgždėjo ir brazdėjo medinės
griozdiško maniežo dalys. Šitie garsai nu­
stelbdavo dažnus Adolfuko raginimus: „No,
Bėri! Širmi, neatsilik! Slapuke, trauk smar­
kiau! No, no!"
Mašina ūžė, purkšdama grūdus, versdama
glėbius sumaigytų šiaudų, kamuolius pelų ir
keldama debesis dulkių. Mašinos tempas ver­
tė smarkiai dirbti žmones. Vyrai ir moterys,
paskendę dulkėse, krutėjo prie mašinos,'

35
skubėjo atlikti kiekvienas savo darbą. Aš
sušilęs vos suskubdavau ant prėslo priimti
stipraus berno atnešamus šiaudus ir padėti
juos į atitinkamą vietą. Prėslas pastebimai
kilo aukštyn.
Tik staiga mašina dusliai sukriokė, už­
springo ir sustojo.
— Ko ten arkliai prunkščia? — pasakė
pėdų leidėjas.
Keli žmonės išbėgo į maniežą.
— Adolfas sužeistas! — sušuko mergina
Bronė. — O Jėzau, nebegyvas! ..— kaip strė­
lė smigo į širdis jos verksmingas balsas.
Greitai nusileidau nuo prėslo ir nubėgau
į maniežą.
Adolfukas gulėjo duobėje prie volo, lyg
nublokštas sutaršytas pėdas. Jo veidas buvo
mėlynas ir paplūdęs kraujais, plaukai išdrai­
kyti, purvini ir sukruvinti.
Pribėgau prie draugo, galvodamas, kad
mes jį pakelsime, išnešime, patogiai pagul-
dysime, ir jis atsigaus. Neįsivaizduojama, kad
prieš kelias valandas buvęs sveikas, stiprus
žmogus, kuriam dar visas gyvenimas prieky­
je, jau būtų nebegyvas! Bet, pribėgęs ir pa­
silenkęs prie jo, vietoje giedro svajingų akių
žvilgsnio, kurį buvome įpratę matyti, išvydau
sustingusį, sudrum stą... Kai Adolfuką pakė-

36
lėmė nuo laito, jo galva bejėgiškai sviro že­
myn, o rankos nukaro kaip pynės.
Tuo tarpu atbėgo susirūpinęs šeimininkas
ir liepė mums palikti vietoje žuvusįjį, kol ap­
žiūrės policija. Jis pats išsikinkė greičiausiąjį
arklį Slapuką ir nusivedė kinkyti į bričką.
Įsakęs mums kitus arklius paleisti į ganyklą,
o paskui arpuoti prikultus rugius, šeiminin­
kas išdulkėjo į Kavarską.
Bet darbininkai lyg negirdėjo įsakymo.
Vyrai niūrūs stovėjo manieže, o moterys ver­
kė. Visus slėgė sunkus, žodžiais neišreiškia­
mas jausmas.
Slegiančią tylą nutraukė seniausias darbi­
ninkas, kumetis Martynas Didas, tarnavęs
pirmojo pasaulinio karo metu carinės kariuo­
menės artilerijoje ir viena ausim apkurtęs.
Tasai tylus, aukštas, plačiapetis vyras dabar
atrodė daugiau kumptelėjęs, kaip visada, ir
labiau susimąstęs. Kaip buvo papratęs, jis
pakraipė galvą ir pasakė:
— Buvo berniokas, ir nebėr. Gaila, geras
berniokas b u v o ...
— Bet kaip čia jam ir atsitiko? — verks­
mingai kalbėjo ta pati Bronė.
— Užsimiršęs kilstelėjo galvą aukščiau
stipino, o sukdamasis ratas suspaudė kaklą ir
pasmaugė,— paaiškino Didas; paskui patylė-

37
jęs pridūrė: — Biednas žmogus vis dėl to žūs­
ta, kad bagočiai dreba iš šykštumo: reikėjo
tik pakalti kelias lentas po sija, ir nieko ne­
būtų atsitikę. ..
— Kam turtuoliai rūpinsis mumis, jeigu
patys nesirūpinam: maitina ėdalu — tylim,
varo prie darbų nuo tamsos ligi tamsos —
einam ir dirbam, kiek nori užmoka — sutin­
kam. Skubėdami nudirbt šeimininkams dar­
bus, nepamatom net gresiančių pavojų ir pa-
kišam savo galvą... — pasakiau, apimtas
skausmo ir apmaudo.
— O ką mes padarysime? — lyg teisin­
damasis, prašneko greta Dido stovėjęs jau­
nas, kresnas, raudonskruostis vidutinio ūgio
bernas Vladas Baltrūnas, tarnaująs pas dva­
rininką Palavenį nuo mažų dienų. Jo nepa­
laužė sunkus gyvenimas, Vladas išaugo ža­
liūkas, bet nei skaityti, nei rašyti nemokėjo.
Jis buvo labiausiai atsilikęs dvarokų tarpe.
Didas pasisuko į jį ir pamokančiai tarė:
— Tu, Ladziuk, negerai misliji. Jagu taip
visi žmonės būtų sakę, ciesoriaus nebūt nu-
v e rtę ... Blogas mūsų gyvenimas, užtat mums
ir reikia mislyt, kaip dasimušt geresnio...
— Teisybę sakai, dėde,— jau kiek apri­
musi, atsiliepė Bronė.— Ir Adolfukas, varg­
šas, taip sakydavo. Tai, būdavo, gražiai ра­

зе
pasakoja, paskaito! .. Ai, ai, šitoks berniokas
pražuvo. Kai sužinos mama, tai bus širdies
sopėjimo! ..— verksmingai baigė ji, pakelda­
ma prie akių dulkėtą prijuostę.
Ašarų srovelės tekėjo per jos gražutį vei­
dą, o visas kūnas virpėjo. Bronė giliai per­
gyveno jai ir man brangaus draugo žuvimą.
Vasarą, šventadieniais, ji dažnai ateidavo
pas mus į ganyklą. Mudu su Adolfuku pasi­
mainydami skaitydavome jai knygas, pasako­
davome tai, ką anksčiau būdavome perskaitę,
žaisdavome. Kažkaip savaime užsimezgė mu­
dviejų draugystė su ta nediduke, gražiai iš­
augusia geltonplauke mergaite, neseniai iš­
ėjusia iš piemenaičių tarpo. Jai patikdavo
mūsų svajonės apie darbininkų vienybę, nes
ir ji, vargingo kaimo amatininko duktė, nuo
pat mažens dirbusi pas buožes ir dvarininkus,
negalėjusi išmokti nei skaityti, nei rašyti, la­
bai troško geresnio gyvenimo.
Daugiausia rūsčiai susiklosčiusiame mano
gyvenime Bronės Kirvelytės paveikslas išliko
lyg šviesus spindulėlis.
— Neverk, Bronyt,— pasakiau jai, pats
vos sulaikydamas ašaras.— Verksmu čia nie­
ko nepadėsi. Šitas skaudus įvykis mums dar
kartą parodo, k a d ...

39
 Va čia, ponai, prašau,— pasigirdo dva­
rininko Palavenio, mūsų šeimininko, balsas.
Į maniežą įslinko jis, policininkas ir du
civiliai. Valdininkai tuojau priėjo prie žuvu­
siojo. Paskui juos sekdamas, šeimininkas pik­
tai pažiūrėjo į darbininkus ir burbtelėjo:
— Ko stovit? Ko neinat dirbtų? Da ne
pagrabas, ko susirinkot?
Darbininkai nenoromis pajudėjo artyn
klojimo durų. Nebeištvėręs atrėžiau šeimi­
ninkui:
— Jūs tik žinote — dirbk ir dirbk, kol gal­
vos neteksi...
Tartum elektros srovė būtų sukrėtusi dva­
rininką. Ir taip jau aukštas, liesas, iš pykčio
jis dar labiau ištįso aukštyn. Iškreiptos jo lū­
pos ruošėsi prapliupti keiksmais, bet, žvilgte­
rėjęs į atvykusius, susivaldė.

Rinkomės į virtuvę pietauti. Atėję čia, ra­

dome apsiverkusias moteris — dvarininko
žmoną ir dukterį. Jos apgailestavo Adolfuką.
Tuo tarpu pro langą pamatėme su valdinin­
kais einantį šeimininką. Jis įleido svečius pro
stiklinį prieangį ir, palikęs juos svetainėje,
per kambarius atėjo į virtuvę.
— Dabar jie aktą rašo: kai užbaigs, tuoj
duok pietus. Paskui reiks paimti Adolfuką,
numazgot, apvilkt ir paguldyt,— pasakė dva­
rininkas žmonai.
Po to jis įbedė žvilgsnį į mane ir ramiai,
santūraus pykčio pilnu balsu pasakė:
— Tu, galvočiau, papietavęs gali eiti, kur
nori: man tokių nereikia.
— Didelis čia daiktas. Sumokėkite, ir tuo­
jau išeinu,— atkirtau aš.
— Sumokėsiu, tik ne dabar: dabar tam
pinigų neturiu.
Virtuvėje buvę darbininkai susirūpinę su­
žiuro į mane. „Vargšeli, kur tu dėsies rudenį
išvarytas",— išskaičiau aš Bronės akyse.
Vladas mėgino švelnint padėtį:
— Iš gailasties pasikarščiavo berniokas.
Dovanok jam, ponas.
Ne pirmą sykį jis man užvažiuoja, —
piktai atsakė dvarininkas ir patylėjęs pridū­
rė: — Daėdė. . . Galvojat — tik jum gaila
Adolfuko, o man ne. Labai gaila, bet ką pa­
darysi. Kas gi kaltas, kad neapsižiūrėjo? ..
Grabą padarysime, gražiai pakavosime. Grei­
čiausiai teks vežti net Taujėnuosna...
Niekas jam nieko neatsakė. Dvarininkas
nejaukiai pastovėjo virtuvėje ir išėjo į savo
kambarius. Paskui jį nusekė žmona su duk­
terimi.

41
 — Neapsižiūrėjo... Verčia dirbti, esant
per plauką nuo mirties, ir jie nekalti, vel­
niai! — pasakiau įkandin šeimininkams.
— Tiesą sakai, bet kas iš to! Tik sau blo­
giau pasidarai... — atsiliepė Vladas Baltrū­
nas.

K ieno
GALIA, TO IR VALIA

Gieždamas pyktį ant Palavenio, po kelių

dienų ėjau į Ukmergę pas darbo inspektorių,
tikėdamasis, kad jis privers dvarininką laiku
sumokėti man už darbą.
Adolfuko žuvimas manyje dar labiau su­
stiprino seniai skausmingai jaučiamą žemės
ūkio darbininkų beteisiškumą. Nors tada dar
nieko nežinojau apie darbo apsaugos įstaty­
mus, bet. ne kartą buvau matęs, kad žemės
ūkio darbininkų susižeidimai ir mirtys daž­
niausiai įvyksta dėl labai blogų darbo sąlygų.
Dvarininkai ir buožės, aplamai nesirūpindami
pas juos dirbančiais žmonėmis, nė kiek ne­
galvodavo ir apie jų apsaugą nuo pavojų,
dirbant prie žemės ūkio mašinų. Palavenio
manieže žuvo Adolfukas. Bet tokie maniežai

42
buvo daugelio dvarininkų ir buožių ūkiuose,
ir ten žmonės dirbo, nuolat gresiant mirties
arba susižeidimo pavojui... Palavenis neat­
sakė už Adolfuko mirtį, nes sudarytoji me­
dicinos komisija nerado dvarininko kaltės.
Jos akte buvo įrašyta, kad mirtis įvyko dėl
darbininko neapsižiūrėjimo. Ir viskas. Nė žo­
džio apie darbo sąlygas. „Kam samdytojai
rūpinsis mumis, kad iš jų niekas nereikalau­
ja? Taip buvo anksčiau, taip yra ir dabar,
kai valdžia pasikeitė. Nuo vasaros pradžios
šalį valdo valstiečiai liaudininkai ir socialde­
mokratai, valdžia nauja, bet mūsų padėtis
senoviška, tokia pat nepakenčiama, kaip ir
anksčiau.. — galvojau, eidamas plentu ar­
tyn Ukmergės.
„Gal man neverta ir į darbo inspektorių
kreiptis? — kilo abejonė.— Ne, reikia nueiti.
Tikriausiai nauja valdžia rūpinasi žmonėmis.
Be abejo, mieste jau įvyko pasikeitimų, dar­
bo inspektorius tikrai užstoja darbininkus!”
Manyje dar nebuvo galutinai išnykęs įsi­
tikinimas valstiečių liaudininkų ir socialde­
mokratų valdžios gerumu darbininkams.
Paplentės stambiuose ūkiuose terškė ku­
liamosios. Mašinų ūžesys man smelkė per šir­
dį, primindamas draugo mirtį. Skaudžiai jau­
čiau dvarininkų ir buožių mums, žemės ūkio

43
darbininkams, daromas skriaudas. Dėl to ir
ėjau į miestą, ėjau teisybės ieškoti...

— Tur būt, gaspadorius nuskriaudė, vy­

ruk? — prie inspektoriaus kabineto durų pa­
klausė manęs, santūriai šypsodamasis, vyriš­
kis, iš kurio saulės įdeginto ir vėjų nugai­
rinto veido galima buvo spręsti, jog jam apie
trisdešimt metų.— Iš kurgi esi? — vėl klus-
telėjo jis mane.
— Dirbau Svirnų dvare pas Palavenį...
— A, pas tą patį, kur Žyžiukas pasismau­
gė. .. Nėra blogesnio gyvenimo, kaip mūsų:
dirbi dirbi, plėšies plėšies, kol galą gauni kaip
šuva...— liūdnai užbaigė jis.
Išsikalbėjome. Pasirodė, jis Taujėnų dva­
ro savininko kunigaikščio Radvilo kumetis.
Dvarininkas treti metai jam ir beveik visiems
kumečiams temokąs tik dalį ordinarijos, kaip
sakė darbininkas, tai yra sulygto darbo už­
mokesčio natūra. Jie skundęsi darbo inspek­
toriui, bet tasai nieko nedarąs, o tik siūląs
taikytis su dvaro savininku.
— Jis tau nemoka, o tu su juo taikykis! —
nustemba darbininkas.
— Ar ir naujos valdžios paskirtas darbo
inspektorius taip elgiasi? — paklausiau jį, bū-

44
damas įsitikinęs, kad valstiečių liaudininkų ir
socialdemokratų vyriausybė bus paskyrusi
naują, geresnį inspektorių.
— Matyt, niekas ir negalvoja jo keisti.
Tas pats išpurtėlis kaip sėdėjo, taip ir sė­
di. ..— kumetis piktai šyptelėjo, pasižiūrėjo
į visus laukiančius prie darbo inspektoriaus
durų ir vėl prašneko:
— Kažin, ar mes nebūsime apsigavę? Ku­
nigų vieton išrinkome socialistus, liaudinin­
kus, o jie mus kirps lygiai taip, kaip an ie.. .
Kiti darbininkai palaiko jo abejones. Visi
kalba, kad jau kelintas mėnuo, kaip šalį val­
do nauja valdžia, bet viskas tebėra po seno­
vei: darbo žmonių gyvenimas nelengvėja, —
tebesitęsia dvarininkų ir buožių savavalė,
darbininko padėtis netikra...
Mano eilė įeiti į darbo inspektoriaus kabi­
netą.
Čia radau už rašomojo stalo kėdėje atsi­
lošusį žmogų, visiškai atitinkantį kumečio
apibūdinimą: „išpurtėlis". Plika jo galva lai­
kėsi ant trumpo kaklo, kurį lyg dešra buvo
apjuosęs storas riebalų sluoksnis. Apvalus
veidas irgi atrodė tarsi išpurtęs. Viena ran­
ka, kurią jis laikė padėjęs ant stalo, taip pat
buvo lyg patinusi. Jo nutukimas iš visur me­
tėsi į akis, o veido ir akių išraiškoje buvo

45
nemalonus, iš karto atstumiąs pasitenkinimas
savimi.
— Na, ką tu man pasakysi? — paklausė
inspektorius, neatsakydamas į mano žodžius:
„Laba diena". Nepaprašė nei atsisėsti, nei pa­
suko galvos, o tik vartė mažas akutes, įgriu­
vusias į riebaus veido akiduobes. Ir šaltame
jo žvilgsnyje išskaičiau panieką: „Ko tas vai­
kėzas nori iš manęs?"
Iš karto aišku pasidarė, kad bergždžias
reikalas jam skųstis. Bet užėjus jau nebebuvo
kaip neišdėstyti skundo.
Man dar nebaigus visko ligi galo pasaky­
ti, inspektorius pakėlė nuo stalo savo riebią
ranką ir atkišo į mane, burbtelėdamas:
— Duok raštišką skundą.
Atsakiau, kad neturiu, neparašiau.
— Tada nėra ko ir laiko man gaišinti. Ka­
žin dar katras iš judviejų kaltas: šeimininkas
ar tu? Gal tu sutarties nevykdei, gal žodžio
nesilaikei? — taip kalbėdamas, darbo inspek­
torius atvirto nuo kėdės atlošos, atsidarė
stalčių ir ėmė jame knistis.— O gal tau visiš­
kai neverta pas mane lankytis? — sudvejo­
jo.— Gal tas Svirnų dvaras yra toks mažas,
jog neliečia įstatymas?
Inspektorius išsitraukė iš stalčiaus kažko­
kį mašinėle spausdintą sąrašą ir ėmė jį skai­

dą
tyti akimis. Perskaitė ir, nepakeldamas į ma­
ne akių, tarė:
— Be reikalo čia atėjai: tokio dvaro nėra
sąraše, aš niekuo negaliu tau padėti. Dar kar­
tą paprašyk šeimininką, gal jis sumokės.
Išėjau lyg musę kandęs. Tik tiek buvo
naudos iš pabuvojimo darbo inspektoriaus
kabinete, kad sužinojau, jog yra dideli dva­
rai, dėl kurių savininkų sava valės darbinin­
kai gali skųstis darbo inspektoriui, bet nieko
nelaimi, ir yra maži dvarai, kur darbininkai
atiduoti visiškai dvarininko malonei.
„Kieno galia, to ir valia",— karčiai pa­
galvojau, išeidamas iš darbo inspektoriaus
kabineto.
Dar stipriau mane pagavo seniai įsikalta
mintis, kad reikia mums, žemės ūkio darbi­
ninkams, susivienyti, kad vienybė tai ir bus
mūsų galia. Bet kaip susivienyti? Aš seniai
nešiojuos tą mintį, prisispyręs dėstau ją ber­
nams ir pusberniams. Visi sutariam, kad rei­
kia mums susivienyti, bet vienybės kaip nėra,
taip nėra. ..
Dirbau padieniui, kasdamas bulves dvari­
ninkų ir buožių ūkiuose netoli Svirnų dvaro.
Buvau priverstas kelis kartus nueiti pas Pa-
lavenį, kol. išgavau uždirbtus pinigus.

4?
 A r tik
NE KOMUNISTAI IR YRA
MŪSŲ TIKRIEJI DRAUGAI?

Artėjo žiema. Darbai žemės ūkyje dar la­

biau sumažėjo. Aš vėl išėjau klajoti: ieško­
jau darbo, nuolat širdį graužusio nerimo ge­
namas. Atrodė, kad, vaikščiodamas po Lietu­
vą, rasiu geresnį darbą ir atsakymą į seniai
ramybės neduodantį klausimą: kaip mums
susivienyti? . .
1926 metų vėlyvą rudenį vėl sugrįžau ar­
čiau gimtinės. Apsistojau pas tetą grytelnin­
kę Dejūnų dvare ir dirbau padieniui tai dva­
re, tai pas netolimus buožes.
Vieną šventadienį, būdamas Žemaitkie­
mio miestelyje, perskaičiau skelbimą, prane­
šantį, kad įvyks mitingas, kuriame kalbės Lie­
tuvos socialdemokratų partijos Ukmergės
apskrities komiteto narys Stasys Gribulis.
— A, Gribuliokas iš raisto, — pastebėjo
vienas vyrų, susirinkusių prie skelbimo. —
Nu, pažiūrėsime, ką uons pasakys,— paskui
pridūrė vietine tarme.— Kytras žmogus! Ne­
norėjo sunki gyvint iš runku, tai lingvi gyve­
na iš ležuvia...
Apie tuomet žymų Ukmergės mieste ir

48
apskrityje politinį veikėją, į kurį daugelis, jų
tarpe ir aš, žiūrėjom su pagarba, vyriškis kal­
bėjo kaip apie seną savo pažįstamą ir truputį
su pašaipa. Mat, jiedu kartu augo, kaip su­
pratau iš tolimesnės jo kalbos.
Klausydamasis iš šalies, sužinojau, kad
Stasys Gribulis yra kilęs nuo Žemaitkiemio,
iš pelkėtos vietovės, atseit, ,,iš raisto".
Staiga visi sužiuro į miestelio aikštėje pa­
sirodžiusį skrybėlėtą, miestiškai apsirėdžiusį
vyriškį. Greta jo ėjo, taburete nešinas, vieti­
nis žmogus. Miestietis pasirinko vietą maž­
daug žmonių minios centre ir, taburetę nešu-
siajam pasakęs: „Statyk čia", padavė jam
savo skrybėlę ir portfelį, o pats užlipo ant ta­
buretės.
— Piliečiai ir pilietės! Draugai ir drau­
gės! — kreipėsi jis į žmones.
Toliau oratorius kalbėjo apie klerikalų
vyriausybę pakeitusią koalicinę valstiečių
liaudininkų ir socialdemokratų valdžią, kuri,
girdi, rūpinas darbo žmonių reikalais.
— Rūpinasi, tik nieko nedaro! ..— pasi­
girdo iš minios.
— Daro, draugai, viską, ką galėdama, da­
ro,— tuojau atsakė oratorius ir tęsė toliau: —■
Bet stebuklų nėra ir negali būti — per ketu­
ris—penkis mėnesius ne ką nuveiksi. Pirma
4 J. Kličius 49
 reikia paruošti įstatymus, seime juos priimti,
o tik paskui vykdyti. Jūs, draugai, tur būt,
girdėjot, kaip vyriausybei dirbti trukdo de­
šiniųjų atstovai seime — klerikalų ir tauti­
ninkų atstovai. Aš neseniai buvau seime. Gir­
dėjau, kaip jie baisiai rėkė, švilpė, suolus
daužė! .. Su dideliu vargu praeina kiekvienas
įstatymas, kiekvienas vyriausybės pasiūly­
mas. Tik neatsakingi žmonės, tik visokie bol-
ševikuojantieji elementai, kurie daug pavo­
jingesni už dešiniuosius, reikalauja viską
duoti: ir bežemiams — žemę, ir bedarbiams ■ —
darbą, ir vargstantiems seneliams — aprūpi­
nimą. ..
— Labai teisingi reikalavimai! — vėl pa­
sigirdo iš minios.
— Teisingi, draugai, teisingi. Demokrati­
nė vyriausybė žmonėms tai užtikrina, bet vis­
kas bus savo laiku. Ręikia paruošti įstatymus,
patvirtinti, o čia dirbti trukdo iš visų pusių...
Aikštėje kilo bruzdesys, pasigirdo garsūs,
oratoriui priešingi, samprotavimai.
— Piliečiai! Draugai! Išklausykite ma­
ne! — kreipėsi į žmones, jau aiškiai karščiuo­
damasis, kalbėtojas.— Aš suprantu jūsų tei­
sėtus reikalavimus vyriausybei, kurią jūs pa­
tys išrinkote. Jūs išrinkote dabartinę vyriau­
sybę ir jūs netrukus pamatysite, kad tai tik­

50
rai jūsų vyriausybė. Kai tik bus paruošti įsta­
tymai — bus visiems pakankamai ir žemės, ir
duonos, ir mokyklų vaikams atsiras daugiau.
Tik reikia ramybės, rimties, piliečiai. Jūsų,
tai yra mūsų, vyriausybei gresia pavojus ne
tik iš dešiniųjų partijų, bet ir iš kairės pusės.
Bolševikai, komunistai, kurie šmeižia demo­
kratinę vyriausybę ir kursto žmones prieš ją,
nori sukelti mūsų krašte revoliuciją, suiru­
tę. ..
Tokia dvasia kalbėjo socialdemokratas
Stasys Gribulis, kurio kalbą, man rodos, tiks­
liai atpasakojau, nes aš ją gerai prisimenu.
Buržuazinės demokratijos tariamųjų laisvių
metu tai buvo paskutinė mano girdėta orato­
riaus kalba. Kalbėdamas provincijos mieste­
lyje, jis atvirai išreiškė reakcinę valstiečių
liaudininkų ir socialdemokratų partijų politi­
ką: drauge su visomis buržuazinėmis partijo­
mis pulti darbininkus ir valstiečius, reikala­
vusius sau teisių ir laisvės, šmeižti tikrąją
darbo žmonių partiją — Lietuvos Komunistų
partiją. Pagaliau liaudininkų ir socialdemo­
kratų vyriausybė, nenorėdama patenkinti vis
plačiau iš darbo žmonių pasigirstančių de­
mokratinių laisvių reikalavimų ir išsigandusi
revoliucinio masių judėjimo, vis labiau įžūlė-

51
jantiems fašistams bei klerikalams nuolaidžia­
vo ir deramai nepasipriešino, užgrobiant val­
džią, brutaliai sutrypiant išgarsintąją liaudi­
ninkų ir socialdemokratų buržuazinę demo­
kratiją. Kai Lietuvos fašistai ir kiti reakciniai
elementai padarė perversmą, liaudininkų ir
socialdemokratų partijų vadovybė padėjo
smurtininkams įteisinti įvykdytąjį prievartos
aktą.
Tą išdavikišką lietuvių tautai ir Lietuvos
liaudžiai politiką prieš pat fašistinį perversmą
tolimoje provincijoje išreiškė socialdemokra­
tas Stasys Gribulis, tas pats Gribulis, kuris po
fašistinio perversmo pasirodė kaip žvalgybos
agentas ir teisme liudijo prieš Ukmergės
miesto profsąjungų aktyvistus, o hitlerinės
okupacijos metais buvo uolus okupantų pa­
galbininkas.
Bet apie liaudininkų ir socialdemokratų
partijų ir jų vyriausybės politiką, o taip pat
ir apie tikrąjį Stasio Gribulio vaidmenį suži­
nojau tiktai daug vėliau, pats jau būdamas
revoliucinio judėjimo gretose. O tada, 1926
metų gruodžio pradžioje, girdėdamas jį
kalbant Žemaitkiemio miestelyje, pagalvojau:
„Ar tik komunistai ir nebus tikrieji darbo
žmonių draugai, jeigu jie ir prieš klerikalus,
ir prieš tautininkus, ir prieš liaudininkus su

52
socialdemokratais, kurie tik daug žada vals­
tiečiams ir darbininkams, bet, kaip matyti,
visiškai neketina nieko gera jiems padaryti?"
Pradėjau domėtis, kas tie komunistai, kur
jie yra, kaip jie veikia. Bet aplinkui tematy-
davau neorganizuotus žemės ūkio darbinin­
kus, kantriai, nors kartais ir nusikeikiant, vel­
kančius buožių ir dvarininkų jungą, dažniau­
siai net nemokančius žodžiais išreikšti savo
geresnio gyvenimo troškimo. .. Mes, būdavo,
atsitiktinai pakalbame, kad būtina mums su­
sivienyti, ir tuo viskas baigdavosi.
. . . Netrukus po mitingo Žemaitkiemyje
sužinojome, kad vyriausybė, kurią Gribulis
taip gyrė, jau nuversta, kad valdžią paėmė
tautininkai su Antanu Smetona priešakyje.
Apie tai išgirdome ne iš laikraščių, ne per ra­
diją, o iš gandų. Visas žinias mes semdavo­
mės iš gandų, nes laikraščių toje apylinkėje,
kur pastaruoju metu dirbau, niekas neskaity­
davo, o radijas mūsų kaime tada būdavo dar
tokia didelė retenybė, jog vargu ar aptinka­
ma visame valsčiuje vieno kito apsišvietusio
turtuolio namuose. Aš irgi nebepaimdavau
į rankas nei knygos, nei laikraščio. Išėjęs iš
Pabaisko apylinkių, nutolau ir nuo kultūros.
Taip aplinkybės susidarydavo, kad gyvenda­
vau toliau nuo miestų, nuo miestelių, o tuo

53
pačiu toliau ir nuo bibliotekų. Gauti knygą,
žurnalą ar laikraštį pasiskaityti būdavo labai
sunku, beveik neįmanoma. Be to, mane be
galo nuvargindavo ir nežmoniškai sunkus
darbas. Buožės kraudavo naštą, neatsižvelg­
dami į nesuaugusius pusbernio pečius. Prie
dalgio, prie plūgo ir prie kuliamosios reikė­
davo suspėti kartu su suaugusiais darbinin­
kais. Jaunam darbininkui tik algos būdavo
pusė, tik kalbėdamas apie atlyginimą, buožė
prisimindavo, kad tu dar jaunas, nesubrendęs
esi... O kitais atvejais ir nelauk! Būdavo,
prakaituoji per visą savaitę nuo tamsos ligi
tamsos, po 16—18 valandų į parą, tai, sekma­
dieniui atėjus, labiau miegoti traukia, negu
prie knygos. Piemenaudamas turėdavau daug
daugiau ir laiko, ir noro knygas skaityti.
Bet svarbiausioji pasyvumo priežastis bu­
vo nusivylimas. Anksčiau, daug tikėdamiesi
iš liaudininkų, mes su Kaziu, Mykolu ir kitais
kalbėdavome prieš krikščionių demokratų
valdžią, būdavome tvirtai įsitikinę, kad ji ne­
gera darbo žmonėms. O 1926 metų vasarą,
ypač rudenį, man pasirodė, kad ir liaudinin­
kai su socialdemokratais varguoliams nieko
gera neatnešė. Kartą sušvitusi galvoje mintis
apie žemės ūkio darbininkų susivienijimą
man taip pat nebekėlė didelio veiklumo: kelis

54
sykius pergyventa nesėkmė, vykdant nerealų
žemės ūkio proletarų suvienytojo vaidmenį,
man pakirto pasitikėjimą savo jėgomis. Bet
kai imdavau galvoti apie sunkų mūsų gyve­
nimą, apie tą rūstybę, kuri kaupiasi prieš
buožes, dvarininkus ir visą jų tvarką užguitų,
darbais prislėgtų bernų širdyse,— man atro­
dydavo, kad turi kažkas įvykti, kad tasai
„kažkas" pakeis ir blogą valdžią, ir sunkų
mūsų gyvenimą. . .

DRAUGAI-NAUJOS MINTYS

1928 metų pradžioje vėl sugrįžau į senąją

savo darbo vietą — pas tą patį buožę Girnių
prie Pabaisko miestelio. Kol klajojau, Pabais­
ko apylinkėse, mano senųjų draugų tarpe,
įvyko didelių pasikeitimų. Čia sugrįžęs, pir­
mą kartą išgirdau apie areštus „už politiką":
žmonės kalbėjo, kad buvo suimtas ir mano
draugas Kazys Stimburys, kad po nakties daž­
nai randami atsišaukimai, kad kartais ir rau­
donos vėliavos suplevėsuojančios medžiuo­
se. . .
Norėjau kuo greičiau pasimatyti su Kaziu.

55
 Artimiausią sekmadienį nuskubėjau į Pa­
baiską ir miestelio aikštėje susitikau jį, visiš­
kai išaugusį, subrendusį vyrą.
Mudu šnekėdamiesi pasukome gatve mo­
kyklos link. Norėjau dar kartą pažvelgti į tą
mielą seną pastatą, kuriame išmokau skaityti
ir rašyti. Greta mokyklos buvo turtingo buo­
žės sodyba; čia gyvenant, prasidėjo vargingi
mano keleliai į pradinį m okslą...
Prisiminiau ir paskutinę dieną mokykloje.
— Ar neužmiršai, Kazy, kaip mokytojas
mus mokė būti Lietuvai naudingais žmonė­
mis?
— Kur tu užmirši, kas vaikystėje buvo? —
atsakė Kazys.
, Bet aš norėjau kalbėti ne tiek apie vaikys­
tės įspūdžius, kiek pasipasakoti draugui, ką
patyriau per dvejus mūsų nesimatymo metus,
ir, svarbiausia, iš jo išgirsti, man atrodė, kaž­
ką labai svarbaus. Pasakiau draugui tai, apie
ką daug kartų buvau galvojęs:
— Nori būti naudingas, bet dažnai pasi­
junti Lietuvai atliekamas, nereikalingas žmo­
gus. ..
— Taip, drauguži. Nelengva gyvenime
savo vietą rasti. Tenka paklaidžioti. Aš pats
maniau ir tau kalbėjau, kad valstiečių liaudi­
ninkų partija — darbo žmonių reikalų gynė-

56
ja. Paskui įsitikinau, kad ji — buožių partija.
Socialdemokratų vadai — irgi darbininkų kla­
sės išdavikai.
Mane stebino nauji, nesuprantami žodžiai
Kazio kalboje: „buožės", „darbininkų klasė“.
Ligi tol težinojau spragilo arba lazdos buožę,
mokyklos klasę. Iš kur Kazys prisirinko tokių
žodžių?
Draugas kalbėjo toliau jam būdingu to­
nu — griežtai ir trumpai:
— Kvailas buvau, kai tikėjau liaudinin­
kais. O tu kaip manai?
— Ir aš nebetikiu nei liaudininkais, nei
socialdemokratais. Bet negali būti, kad nie­
kam nerūpėtų varguoliai. Man rodos, yra ar
partija, ar kas nors kitas, kas gina darbinin­
kus ir juos suvienys... Girdėjau, kaip social­
demokratas Gribulis plūdo komunistus. Ar jie
tik ir nebus tikrieji mūsų draugai? Gal tu, Ka­
zy, apie juos daugiau gali man pasakyti?
Kazys tiriamai pažvelgė į mane ir pasakė:
— Tu gi žinai, kad buvau suimtas. Antaną
Ambrasą nuteisė už komunizmą ir mane no­
rėjo tuo pačiu apkaltinti. Aš skaičiau komu­
nistų atsišaukimus, laikraščius. Teisingai ten
rašo. Tik vieni komunistai gynė ir tebegina
darbininkų klasės ir valstiečių reikalus.

57
Teisingai tu galvoji. Jeigu liaudininkų ir so­
cialdemokratų vyriausybė būtų dvidešimt
šeštaisiais metais atsižvelgusi į komunistų,
tai yra Lietuvos Komunistų partijos, reikala­
vimus, fašistinis perversmas nebūtų įvykęs.
„Fašistinis perversmas" —- vėl man negir­
dėta sąvoka, o draugo kalba apie Lietuvos
Komunistų partiją, kaip apie seniai jam žino­
mą dalyką, man teikė daug žadančių vilčių:
Kazio padedamas, ir aš pagaliau susipažinsiu
su šia partija!
Daug nauja Kazys man tą sekmadienį pa­
pasakojo. Iš jo sužinojau apie revoliucinę ko­
vą visoje Lietuvoje, Komunistų partijai va­
dovaujant, apie kruvinąją Smetonos diktatū­
rą, žiauriai susidorojančią su, revoliuciniais
darbininkais ir valstiečiais, apie fašistų nužu­
dytus keturis įžymius Lietuvos Komunistų
partijos veikėjus — Karolį Požėlą, Kazį Gied­
rį, Juozą Greifenbergerį ir Rapolą Čarną, apie
kalėjimus, prigrūstus nekaltų žmonių. ..
— Buržuazija mano žudymais ir kalėji­
mais sustabdyti revoliucinę kovą. Nieko ne­
išeis! Kapitalizmas negali panaikinti darbi­
ninkų klasės — kas gi buržujams dirbtų, jei­
gu nebūtų darbininkų ir valstiečių? O paverg­
tieji darbo žmonės visada stengsis išsivaduo­
ti — jie kovoja ir kovos, kol nuvers buržuazi-

58
nę valdžią ir pastatys savo, panaikins kapita­
lizmą ir sukurs socializmą. Taip jau yra pada­
ryta Rusijoje. Komunistai, jų vadas Leninas
ten išvedė darbo žmones į laisvę. Taip bus
ir čia. Lietuvos darbo žmonės irgi nori lais­
vės. Vis daugiau atsiranda suprantančių, kad
laisvė pasiekiama tik per k o v ą.. .
Jau seniai mudu išėjome į miestelio pa­
kraštį ir kalbėjomės, stovėdami prie mokyklos
kiemo tvoros. Po kojomis girgždėjo sniegas,
sausio mėnesio šaltis karpė ausis. Bet aš bū­
čiau klausęsis draugo kelias valandas, visą
dieną, be galo, nes jo žodžiai išreiškė kelerius
metus trukusį mano nerimą, troškimus, lūkes­
čius. Draugo žodžiuose išsisprendė visi man
iškilę klausimai. Aš naiviai galvojau apie
darbininkų suvienijimą tada, kai šis klausi­
mas jau buvo seniai sprendžiamas rimtai,
moksliškai. Darbo žmonėms priešiškas parti­
jas laikiau jų gynėjomis tada, kai veikė Lie­
tuvos Komunistų partija — tikroji darbo žmo­
nių partija. Kaip viso to nepastebėjau! Kam
išklydau iš Pabaisko apylinkių? Gal ir aš kar­
tu su Kaziu būčiau anksčiau išėjęs į tiesų ke­
lią? Ak, gaila praleisto laiko!
— . . . Visko iš karto neišpasakosi, — kal­
bėjo toliau draugas,— kitą sekmadienį vėl
pasikalbėsime. O gal ir pasiskaityt ką nors

59
surasime. Komunistų partija mums jau nebe­
teks nusivilti. . .
— Teisybę sakai, drauguži. Bet tu, neati­
dėdamas ligi kito sekmadienio, paaiškink, kuo
galiu būti naudingas Komunistų partijai. No­
rėčiau ką nors veikti. . .
Kazys ilgai žiūrėjo į mane savo aštriomis
juodomis akimis, tirdamas, ar galima visiškai
pasitikėti šiuo nedidelio ūgio septyniolikos
metų vyruku. Paskui šyptelėjo ir pasakė:
— Jeigu revoliucinėje kovoje tu būsi toks
pat atkaklus, kaip mokykloje sniegais mušan­
tis, tai kai ką padarysi...
Draugas pažvelgė į didžiulį sklypą čia pat
už tvoros prie mokyklos, kur kadaise, moki­
niai būdami, žaisdavome, svaidydamiesi snie­
go gniūžtėmis, ir labai rimtai mane įspėjo:
— Kovoti — ne sniegais žaibti. Už vieną
revoliucinį žodį, vien tik už skaitymą komu­
nistinės literatūros gresia pavojus atsidurti
kalėjime. Įsitraukus į revoliucinį darbą, gali­
ma laisvės, net ir gyvybės netekti. Čia reikia
aukotis, būti viskam pasiryžusiam. Nepulk
kaip žvirblis į šviesą. Pagalvok.
Staiga draugas ėmė trinti ausį ir jau vi­
siškai kitokiu tonu pasakė:
—■Na, einam į miestelį. Salta!
Kai Pabaiske susitikdavau kitą savo pa-

60
auglystės metų draugą, Juozą Šarmaitį, ir iš
jo girdėdavau tokias pat mintis, kaip iš Kazio.
Tik Juozas mokėdavo vaizdingiau, gražiau
pakalbėti, ir jo klausydavaus su dideliu no­
ru. Bet taip jau viskas susiklostė, kad daž­
niausiai tekdavo pasikalbėti su Kaziu: jis ma­
ne ir išvedė į tiesų revoliucinės kovos kelią.

P o g r in d in ia m e
darbe

Iš Kazio Stimburio pradėjau gauti nele­

galios literatūros. Paskui jis mane įtraukė
į antifašistinį komitetą, kurį sudarėme tri­
se — Kazys, Mykolas Dzimidavičius ir aš.
1928 metų pavasarį mudu su draugu jau bu­
vome priimti į pogrindinę Lietuvos Komunis­
tinio jaunimo sąjungą.
Taip įsijungiau į revoliucinį judėjimą
viename iš buržuazinės Lietuvos kampelių.
Dabar noriu pažvelgti į tą kampelį jau
sąmoningo žmogaus akimis.
Revoliucinis judėjimas viename iš buvu­
sios Ukmergės apskrities valsčių — Pabaisko
miestelio apylinkėse — platesniu mastu ėmė
formuotis į Lietuvos Komunistų partijos,

6i
Lietuvos Komunistinės jaunimo sąjungos ir
Tarptautinės raudonosios pagalbos (MOPRo)
kuopeles 1926 metų vasarą. Po fašistinio per­
versmo ten buvo susikūrę dar ir antifašisti­
niai komitetai.
1926 metų vasarą Ukmergės valstybinės
gimnazijos mokinys Romas Šarmaitis savo
tėviškėje, Žūklių kaime, suorganizavo pirmą­
ją tose apylinkėse komjaunimo kuopelę. Tos
kuopelės pirmieji nariai buvo Romo brolis
Juozas, Kazys Stimburys, Antanas Ambrasas
ir kiti kaimo jaunuoliai. Pirmasis kuopelės
posėdis įvyko 1926 metų rugpjūčio mėnesio
pabaigoje.
Nors ši kuopelė, kaip ir visos partijos ir
komjaunimo kuopelės, buvo nelegali, bet jos
nariai, naudodamiesi tada buvusios buržuazi­
nės demokratijos režimo galimumais, plačiai
išvystė veiklą: platino Komunistų partijos le­
galiai leidžiamą spaudą — laikraštį „Darbi­
ninkų atstovas", „Spindulio" bendrovės iš­
leistas brošiūras ir kitokias knygeles.
Slaptai vykdavo LKP CK ir LKJS CK atsi­
šaukimų, nelegaliai leidžiamų komunistinių
laikraščių, žurnalų bei brošiūrų platinimas ir
raudonųjų vėliavų iškėlimas revoliucinių
švenčių dienomis. Komunistai ir komjaunuo­
liai, be to, sistemingai gyvu žodžiu vedė agi­

62
taciją ir propagandą darbininkų ir valstiečių
tarpe.
Kai 1926 metų gruodžio 17 dieną Lietu­
voje įvyko fašistinis perversmas, pakilusi
reakcijos ir teroro banga atsirito ir į Žūklių
kaimą: už komunistinių atsišaukimų platini­
mą buvo suimtas Kazys Stimburys ir Antanas
Ambrasas.
Kartą prasidėjęs, revoliucinis judėjimas
vyko toliau ir fašistinės reakcijos metais.
Vargingas gyvenimas ir vis didėjąs išnaudo­
jimas, susijęs su atėmimu ir tų menkų politi­
nių teisių, kurias darbo žmonės buvo išsiko­
voję buržuazinės demokratijos metu, kėlė
darbininkų ir vargingųjų valstiečių nepasi­
tenkinimą ir vertė juos kovoti. Lietuvos Ko­
munistų partija darbo žmonėms nurodydavo,
kaip reikia kovoti, vesdavo juos organizuotos
kovos keliu. Žinia apie keturių įžymių LKP
veikėjų sušaudymą sukėlė didelį pasipiktini­
mą darbininkų ir valstiečių tarpe, padidino
Žūklių kaimo ir kitų kaimų komjaunuolių
aktyvumą. Kruvinas Lietuvos fašistų smurto
aktas pagausino Komunistų partijos šalinin­
kų skaičių. Pabaisko apylinkėse tai konkre­
čiai pasireiškė tuo, kad partijos ir komjauni­
mo narių atsirado ne tik Žūkliuose, bet ir ki­
tuose kaimuose: Gailiūnuose, Rakaučiznoje,

63
Jurdonyse ir Žirnajų dvare. Kūrėsi antifašis­
tiniai komitetai, sklido antifašistinė literatūra.
Aktyviausiai tuose kaimuose veikė Juozas
Šarmaitis ir Kazys Stimburys.
Kai vėl pradėjau susitikinėti Juozą ir Kazį
1928 metų pradžioje, abu jau buvo Lietuvos
Komunistų partijos nariai ir visas savo jėgas
atiduodavo pogrindiniam darbui tame atsili-
kusiame Lietuvos kampelyje.
Pabaisko miestelyje bei apylinkėse nebu­
vo jokių įmonių ir didesnių dirbtuvėlių. Net
dvarai čia buvo palyginti smulkūs. Todėl že­
mės ūkio proletariatas buvo išsklaidytas po
nedidelius dvarelius, palivarkus, vienkiemius
ir buožių ūkius. Žemė būdavo įdirbama seno­
viškai — ir dvaruose, ir kaimuose laukai bū­
davo ariami arklių traukiamais plūgais, vy­
ravo trilaukė sėjomaina. Kaimų laukai būda­
vo siaurais rėžiais suraižyti. Ekonominis at­
silikimas palaikydavo religingumą ir įvairius
prietarus. Todėl revoliucinė mintis čionai taip
sunkiai smigdavo į žmonių sąmonę, kaip sun­
kiai kalasi daigas per sausą, molėtą žemę, ir
plačiau ėmė reikštis žymiai vėliau, negu dau­
gelyje Lietuvos vietų.
Tokiomis aplinkybėmis buvo itin sunku
suvienyti proletariatą ir varginguosius vals-

64
tiečius, pakelti juos iki proletarinio sąmonin­
gumo.
Plėsti revoliucinę agitaciją bei propagan­
dą tos vietovės darbininkų ir valstiečių tarpe
bei juos organizuoti mums labai daug padė­
davo komunistinė spauda, kurią pats godžiai
skaitydavau ir stengdavaus kuo plačiausiai
paskleisti.
Kazio Stimburio dėka 1928 metų žiemos
pabaigoje susipažinau su Karaliaučiuje išėju­
siu pirmuoju „Balso" numeriu. Paskui „Bal­
są" gaudavome nuolat ir nelabai pavėluotai.
Iš to galima spręsti, kad Lietuvos Komunistų
partija tuomet buvo gerai suorganizavusi lite­
ratūros gabenimą iš užsienio ir jos platinimą
Lietuvoje. Iš Kazio gaudavau dar „Komunis­
tą", „Darbininkų jaunimą", „Tiesą", „Karei­
vių tiesą", Vyriausiojo antifašistinio komiteto
organą „Šalin fašizmas!", Komunistų par­
tijos išleistas knygas ir brošiūras. Pirmą kartą
iš Kazio Stimburio esu gavęs lietuvių kalba
ir V. Lenino veikalų rinkinį „Kokia turi būti
darbininkų partija" ir LKP IV konferencijos
tezes. Kazys man duodavo skaityti net ir
rankraščius. Iš jo esu gavęs kažkokio gimna­
zisto rašinį, aiškinantį, kaip susidarė Rusijos
Socialdemokratų darbininkų partijoje dvi sro­
vės: bolševikai ir menševikai, ir Romo
5 J. Kličius 65
Šarmaičio ranka rašytą paskaitą, apie kurią
darbininkai ir valstiečiai, ypač jaunimas, kal­
bėjo dar ir 1928 metais. Mat, paskaita Žūklių
pradinės mokyklos salėje buvo perskaityta
susirinkusiam aplinkinių kaimų jaunimui ne­
trukus po fašistinio perversmo. Kalbėtojas
aistringai pasmerkė fašistinį smurtą. Jam
karštai pritarė žemės ūkio darbininkų, kaimo
varguomenės ir valstiečių jaunimas. Drąsus
jaunuolio pasisakymas prieš fašistinę diktatū­
rą išgąsdino mokytoją ir Žūklių kaimo buožę
Juozą Zagrecką. Pastarasis mėgino polemi­
zuoti su kalbėtoju, gindamas nuo jo kritikos
buržuazinius ideologus: V. Kudirką, J. Basa­
navičių, A. Smetoną. Bet dauguma salėje bu­
vusių klausytojų nepritarė J. Zagreckui.
Ėmus skaityti komunistinę literatūrą ir
dažniau pasikalbant su Kaziu, man pasidarė
visiškai aišku, kad tokiems, kaip aš, darbinin­
kams nėra kitos išeities į geresnį gyvenimą,
kitaip negalima nusikratyti dvarininkų ir buo­
žių jungo, kaip tik kovojant. Revoliucinės
kovos kelias man buvo džiaugsmingas atra­
dimas. Jaučiausi lyg po ilgų klaidžiojimų
tamsoje patekęs staiga į ryškią šviesą. Už­
plūdo didelis energijos pakilimas ir noras tuo­
jau su draugais pasidalinti sužinota tiesa. Su
užsidegimu pradėjau dėstyti komunistinėje

66
spaudoje išskaitytas mintis apylinkės buožių
ir dvarininkų bernams, kurių tarpe turėjau
daug pažįstamų.
Kazio Stimburio pamokytas, 1928 metų
kovo mėnesį susitariau su Krukauskais, Bro­
nium ir Antanu (ne broliai), iš gretimo Vinkš-
niškių kaimelio sudaryti antifašistinį komite­
tą. Juodu, mažažemiai valstiečiai, negalėdavo
pragyventi iš menkų savo sklypelių ir dažnai
dirbdavo padieniui čia pas mano šeimininką,
čia greta Vinkšniškių buvusiame Naceliškių
dvare.
Bronius ir Antanas aktyviai įsijungė į an­
tifašistinį darbą. Mes skaitydavome ir skleis-
davome Vyriausiojo Lietuvos komiteto kovai
prieš fašizmą spaudos organą „Šalin fašiz­
mas!" ir Komunistų partijos leidžiamą spaudą.
Užmezgėme ryšius su Naceliškių dvaro ku­
mečiais ir didelio Sargelių kaimo valstiečiais.
Panašiai dirbo Mykolas Dzimidavičius
Savidonių ir kituose gretimuose kaimuose.
Į antifašistinį darbą jis, tarp kitų, buvo
įtraukęs Savidonių kaimo valstietį Mykolą
Markevičių.
Taip dirbdami, mudu su Mykolu įgijome
savo draugo Kazio dar didesnį pasitikėjimą.
1928 metų pavasarį Kazys mudviem pasiūlė
stoti į Lietuvos Komunistinę jaunimo sąjungą.

67
Netrukus mudu įtraukėme dar vieną jaunuolį
ir sudarėme pogrindinę komjaunimo kuopelę.
Tapę komjaunuoliais, ėmėm traukti ir ki­
tus revoliucionieriškai nusiteikusius jaunuo­
lius į komjaunimą, organizuoti kuopeles.
Šio tikslo siekėme, iš pradžių plėsdami
agitaciją gyvu žodžiu pažįstamų tarpe. Agi­
tacijai iš anksto pasiruošdavome, parinkda­
vome faktų iš vietinio gyvenimo. Pagrindas
pasiruošti būdavo LKP ir LKJS leidžiama pe­
riodinė spauda — „Komunistas", „Balsas",
„Darbininkų jaunimas" ir kiti laikraščiai bei
žurnalai, kuriuose rasdavom pakankamai
straipsnių įvairiais klausimais. Įdomiausi
mums būdavo „Balse" skyriai „Dvaras ir kai­
mas" ir „Užsienio gyvenimas"; iš čia mes gau­
davome teisingų žinių ne tik apie kumečių ir
samdinių išnaudojimą Lietuvoje, bet ir apie
Tarybų Sąjungą, kuria visuomet itin domė­
davosi darbininkai ir valstiečiai. Be abejonės,
pirmiausia mes patys visa tai atidžiai perskai-
tydavome, susirinkę išsiaiškindavome, o jau
paskui neiškęsdavome, neišdėstę ir kitiems.
Dirbdami greitai pastebėjome, kad, pra­
dedant pasikalbėjimą su vienu ar keliais, ge­
riausia iš pradžių juos painformuoti, kaip
vyksta darbininkų ir valstiečių kova Lietu­
voje, paskui, remiantis pateiktais faktais, įro­

68
dinėti, kad ir mums reikia kovoti, norint atsi­
kratyti buožių, dvarininkų ir jų valdžios prie­
spaudos, Įrodymui, kad Lietuvos darbininkų
ir valstiečių kova bus sėkminga, pasakodavo­
me apie Rusijos darbininkus ir valstiečius,
kurie, Komunistų partijos vadovaujami, nu­
vertė carizmą, ne tik pašalino d\ ..rininkus,
buožes ir kapitalistus, įvykdę Didžiąją Spalio
socialistinę revoliuciją, bet ir sukūrė galingą
savo valstybę, apimančią šeštąją dalį pasaulio.
Mūsų žodžiai visuomet sukeldavo didelį
susidomėjimą, klausimus, kalbas, ginčus. Bū­
davo smagu, kad paskatini žmones galvoti ir
iš to gali lengviau spręsti, kuris greičiausiai
gali tapti mūsų šalininku. Patikimiausiems
duodavom komunistinės literatūros pasiskai­
tyti, pasiūlydavom ją išplatinti pažįstamų tar­
pe. Pamažu vis nauji žmonės įsijungdavo
į pogrindinį darbą.
Netrukus Kazys Stimburys man perdavė
ryšius su LKP Ukmergės parajonio komitetu.
Vieną kartą per savaitę eidavau į Ukmergę
sutartoje vietoje susitikti su vienu jo narių.
Įteikdavau jam LKP naudai surinktus pinigus
ir Pabaisko apylinkėse veikusių revoliucio­
nierių korespondencijas į nelegalią komunis­
tinę spaudą (dažniausiai rašinėdavo Juozas
Šarmaitis, Kazys Stimburys ir aš). Iš parajo-

69
nio komiteto kovos draugams atnešdavau
komunistinės literatūros, LKP CK instrukci­
jas ir žodžiu paraikomo duotus nurodymus
dėl pogrindinio darbo.
Maisto produktų krautuvėlė ir kartu už­
kandinė Gedimino gatvėje, 9 numeryje, buvo
nuolatinė mūsų susitikimų vieta. Kai ten už­
eidavau, krautuvėlės savininkės duktė Raja
Šteinbergaitė iškviesdavo kurį nors partijos
ar komjaunimo parajonio komiteto narį.
Krautuvėlėje arba kitoje sutartoje vietoje
dažnai susitikdavom su komjaunimo parajo­
nio komiteto nare, nediduke geltonplauke
mergaite Hana Kravecaite, labai energinga ir
aktyvia pogrindininke. Draugė Hana, kuri
tuomet vadinosi Eros slapyvardžiu, degte de­
gė revoliuciniu entuziazmu ir stebindavo
mane savo marksistinėmis žiniomis.
Tačiau Hanai neilgai teko būti revoliucio­
nierių gretose. Pavojų pilnas pogrindinis dar­
bas, įtemptas politinis lavinimasis, dažni
areštai ir įkyrūs kamantinėjimai bei kankini­
mai žvalgyboje išmušė iš pusiausvyros jauną
revoliucionierę: Haną ištiko stiprus smegenų
sukrėtimas, ir ji nepagydomai susirgo psichi­
ne liga.
1928 metais Kazys Stimburys suorganiza­
vo KLP kuopelę Rakaučiznos kaime. Kuopelės

70
nariais tapo jis, valstietis Aleksas Ambra­
sas ir žemės ūkio darbininkas Mykolas Sar­
gelis. Aleksas Ambrasas buvo tarnavęs bur­
žuazinėje Lietuvos kariuomenėje ir dalyvavęs
mūšiuose su ponų Lenkijos kariuomene. Sar­
gelis taip pat tarnavo buržuazinėje kariuo­
menėje, tik žymiai vėliau.
Žūklių, Gailiūnų ir kituose kaimuose apie
Juozą Šarmaitį irgi būrėsi keli komunistai ir
komjaunuoliai. Ten taip pat buvo partijos
kuopelė.
Taigi 1928 metais Pabaisko apylinkėse jau
veikė keli komunistai, organizuodami žemės
ūkio darbininkus ir valstiečius.
Ir mudu su Mykolu Dzimidavičium iš ber­
nų ir valstiečių tarpo buvome paruošę kelis
rimtus žmones, kuriuos būtų buvę galima
įtraukti į Komunistų partiją ir komjaunimą,
bet tai sutrukdė rugsėjo mėnesio pradžioje
įvykę areštai.
Mūsų veikla negalėjo likti nepastebėta.
Aš pajutau, kad mane seka šeimininko Girnio
sūnus Kazys ir kaimyninio Vinkšniškių kai­
mo buožė Rinkevičius. Rinkevičius naudoda­
vosi Girnio ganykla ir kartu su manim jodavo
naktigonėn. Jis stengdavosi sužinoti, kur aš
nueinu ir kas pas mane ateina.

71
 Artėjo pirmasis rugsėjo sekmadienis —
Tarptautinė darbininkų jaunimo diena. Mes,
jaunos komjaunimo kuopelės nariai, ruošė­
mės ją kuo plačiau atšvęsti. Iš anksto pada­
rėme raudonąsias vėliavas ir numatėme, kur
jas iškabinti. Gavome LKJS CK mažais lape­
liais išleistą atsišaukimą. Suorganizavome
Tarptautinei jaunimo dienai pritaikytus pasi­
kalbėjimus apylinkės darbo jaunuolių tarpe,
o šeštadienio vakare išėjome atsišaukimų
skleisti ir raudonųjų vėliavų iškelti.
Tą šeštadienio naktį nemiegojo ir mūsų
vyresnieji draugai — Kazys Stimburys, Alek­
sas Ambrasas ir kiti.

R audonos
VĖLIA VOS PLAIKSTOSI
ŽYDRAME DANGUJE

1928 metų rugsėjo mėnesį, pirmojo sek­

madienio rytą, Pabaisko miestelyje, aplinki­
niuose kaimuose, vienkiemiuose ir dvaruose
iš nakties žmonės rado nedidelių spausdintų
lapelių, LKJS Centro Komiteto atsišaukimų
Tarptautinei darbininkų jaunimo dienai pažy­
mėti ir daugelyje vietų pamatė medžiuose,

72
ant telefonų stulpų arba ant aukštų dvaro
pastatų raudonas vėliavas plazdant. Tai buv«
kaip perkūno trenksmas giedrą dieną. Atsi­
šaukimų, atrodė, galėjai visur rasti, o raudo­
nos vėliavos, kai žydru dangumi tik kada-ne-
kada praplaukdavo baltas debesėlis, buvo
matyti labai iš toli.
Vos tik saulei patekėjus, atlėkė pas mane
į naktigonės vietą Kazys Girnys. Jis buvo
tiek įdūkęs, jog net kalbėti nebeįstengė, tik
mostelėjo į Pijoriškio dvarelio beržyne ple­
vėsuojančią vėliavą ir pagrasino man apy­
nasriu. Paskui, sėdęs ant bėriuko, nušuoliavo
namo.
Netrukus pamačiau jį, pasibalnojusį bė­
riuką ir apsirengusį išeiginiais drabužiais, jo­
jantį Ukmergės pusėn. „Tikriausiai skuba
žvalgybai pranešti",— pagalvojau.
Saulei smarkiau užkaitinus, arkliai, per
naktį kramsnoję rasotą žolę, pradėjo gulti
arba, stovėdami vietoje, snausti. Arti nebuvo
nei vasarojaus, nei šienauti skirto atolo. Drą­
siai galėjau kokiai valandai palikti juos vie­
nus.
Tiesiausiu taku nuėjau namų link. Eida­
mas pamačiau Kazio tėvą, Juozą Girnį, su
dukra stovinčius prieangyje ir žiūrinčius

73
į Pijoriškio pusę. Įdomu, apie ką jiedu kalba­
si. Sustojau už tankių vyšnių ir klausausi.
— Žiūrėk, kaip ilgai nenukabina: vis dar
plevėsuoja! — stebėjosi dukra.
— O kam ji kenkia? Tegul sau kabo, —
atsako tėvas ir, kiek pagalvojęs, pridūrė: —
Aš tos vėliavos gink dieve neliesčiau. Jų da­
bar visur pilna. Prikiši pirštą — ir gali nudeg­
ti: ne šiandien, tai rytoj arba po kelerių metų
tau atm okės... Kazys kvailas,— išlėkė Uk-
mergėn pranešti. Sakiau — nekišk nosies. Ne­
klausė. Tik arklį nuvargins be reikalo.. .
Kažin ką Girnys būtų pasakęs, jeigu būtų
žinojęs, kad tą vėliavą mudu su Mykolu Dzi-
midavičiumi padirbome jo pastogėje?
Ruošdamiesi paminėti Tarptautinę darbi­
ninkų jaunimo dieną, ieškojome saugios vie­
tos vėliavoms pagaminti. Tinkamiausias
mums pasirodė nuošaliai stovįs Girnio manie­
žas. Iš vidaus, žiūrint pro sienojų tarpus, ge­
rai buvo matyti, ar kas neateina. Medžiagai
ištempti labai patogi didžiulio medinio rato
kuliamajai mašinai varyti briauna.
Girnio manieže vieną sekmadienį ir paga­
minome tris raudonąsias vėliavas su atitin­
kamais šūkiais. Viena iš jų dabar plevėsavo
virš Pijoriškio beržynėlio.
Vėliau sužinojau, kad keli buožiukai su

74
šaulių uniformomis tuojau puolė vėliavos nu­
imti. Smarkuoliai palypėdavo iki pusės beržo,
pažiūrėdavo aukštyn, į viršūnę, ir į žemę;
jiems imdavo tavaruoti akyse, suktis galva,
ir išsigandę skubiai leisdavosi žemyn. Apsi­
juokinę buožiukai išsiskirstė ieškoti pagalbos.
Išlakūs Pijoriškio beržai ryškiai skyrėsi
žydro dangaus fone. Virš jų plazdėjo susivy­
niodama, tai plačiai plačiai išsiskleisdama ir
sumirgėdama baltais įrašais, raudonoji vėlia­
va. Visais keliais einančių į miestelį žmonių
akys buvo nukreiptos į Pijoriškio beržynėlį.
Mykolas Dzimidavičius ir kiti mūsų drau­
gai tą sekmadienį buvo nuėję į Pabaiską. Su­
grįžę pasakojo, kad miestelyje ir tebuvo kal­
bama vien tik apie atsišaukimus, vėliavas ir
komunistus.
Štai aikštėje, prie šventoriaus mūro, links­
mas vaikinas, Gailiūnų kaimo buožės bernas,
porinęs jį ratu apstojusiems vyrams:
— Dar saulė buvo netekėjusi, o jau, žiū­
rime, Kavaliauskas trypinėja aplink epušę ir
kalba: ,,Kas ir iškėlė taip aukštai tą vėliavą?
Dar valdžia pagalvos, kad aš. .. Kirsiu epu­
šę — kitaip jos nepasieksi. Reiks kirsti epu­
šę. . ."
Vaikinas judesiais ir balsu vykusiai pa­
mėgdžiojęs išsigandusį vienkiemio savininką

75
Kavaliauską, o aplink jį susirinkę žmonės
kvatoję. Visiems nutilus, pasakotojas dar
pridūręs:
— Gerai mums,— neturime nei medžių,
nei žemės: nėra drebulių, nereikia ir drebėti.
Mums visur namai po savo kepure. . .
— Nėra dabar ko džiaugtis,— atsakęs
jam kitas, jau senyvas bernas.— Bet gal kada
nors ir mums bus geriau. Tose proklamacijose
kaip tik kalbama apie darbininkus. Sako, kad
sunkus jų gyvenimas. Gal ir mumis pradės
kas nors rūpintis? . .
Prie vartotojų bendrovės susirinkęs būre­
lis jaunimo aplink Naceliškių dvaro pusber­
nį. Tasai pasakojęs:
— Anksti rytą girdžiu — ponas Mulevi­
čius kelia stipriausią ir paklusniausią savo
berną Juozą; tas pašoko nuo šieno, prasitrynę
akis ir išėjo su ponu iš daržinės. Ponas jį su­
stabdė prie durų ir rodo: „Matai, kas ten, kaš­
tono viršūnėje?" — „Matau", — atsakė ber­
nas. „Tai komunistai savo vėliavą iškėlė,—
kalbėjo toliau ponas.— Nuimk ją. Aš tau su­
mokėsiu." Bernas sumišęs stovėjo vietoje. Kai
Mulevičius dar kartą jį paragino, atrėžė: „Ne,
ponas, aš čia savo rankų nekišiu: aš ne šaulys
ir ne policininkas." Sugrįžo į daržinę ir vėl
krito į savo guolį.

76
 — o ką ponas darė? — paklausęs vienas
iš būrio.
— Kaip visuomet: net drebėti pradėjo iš
pykčio; pastovėjo truputį, burbtelėjo kažką
apie „komunistinį marą" ir nuskubėjo namo.
Prikėlė savo sūnų ir privertė jį nukabinti vė­
liavą. Paskui ponas išdardėjo į miestą. „Pri­
statysiu tą vėliavą, kur reikia",— piktai pasa­
kė išvažiuodamas.
— Įdomu, kas toliau bus? — įsiterpė jau­
nas Žirnajų dvaro darbininkas.
Jam atsakęs valstiečio Devailio sūnus Pet­
ras iš Savidonių kaimo, gimęs ir augęs kaž­
kuriam Rusijos mieste, daug girdėjęs apie
caro nuvertimą, apie Spalio revoliuciją.
— Bus taip, kaip Rusijoje: iš pradžių
proklamacijos, vėliavos, o paskui barikados,
revoliucija. . .
Tame miestelio aikštės pakraštyje, kur
stovėjo vienkinkės ir dvejeto traukiamos
bričkos, prie įsi ganiusių, žvilgančių arklių
buvę susirinkę visame valsčiuje žinomi ūki­
ninkai ir dvarininkai.
— Mano sodyboje visada būdavo ramu,
o šiandien žiūriu — už sodo, netoli malūno,
vėliava medyje raudonuoja. Net akys aprai­
bo! Gerai, kad ją greitai nukabino iš kažkur

77
atsiradę šauliai su policininku. O proklama­
cijas, sako, kumečiai susirinko. Bet, policinin­
kui paklausus, išsigynė: girdi, nematėm jokių
proklamacijų... Tik pagalvokit! Šiandien vė­
liavos, proklamacijos, o rytoj ateis tau į na­
mus ir pasakys: „Atiduok viską! Kas tavo,
tai ir mano!" Šituos nenaudėlius reikia grei­
čiau išgaudyti ir sukišti į kalėjimą! — karš-
čiavęsis Smilgių dvarelio savininkas Pakal­
niškis.
Mūsiškiai — aktyvūs pogrindininkai ir
jiems pritariu vaikinai — sukaliojęsi žmonių
tarpe, atidžiai klausydamiesi, ir sprendę, kas
mūsų draugai, kas priešai ir kas dar nežino,
kur yra tikroji tiesa.
Miestelin susirinkusių žmonių subruzdi­
mas padėjo mums geriau susiorientuoti, kaip
toliau veikti.
Vėliavomis ir atsišaukimais susirūpino ir
Pabaisko šaulių organizacijos pirmininkas,
buvęs mūsų mokytojas. Jis tą pačią dieną su­
šaukęs šaulių susirinkimą ir pasakęs karštą
kalbą, ragindamas smarkiau sekti, anot jo,
priešvalstybinius gaivalus. Mes šypsojomės
iš tokių pastangų, nes šaulių tarpe buvo ko­
munistų, komjaunuolių ir jiems prijaučiančių.
Šaulių susirinkime sėdėjo mūsų draugai:
Aleksas Ambrasas, Mykolas Dzimidavičius

78
ir kiti, kurie praėjusią naktį patys skleidę
atsišaukimus ir iškėlę raudonąsias vėliavas.
Būdamas šaulių sąjungoje, Aleksas tapo ko­
munistu ir gerai suprato tos organizacijos
vaidmenį. Ne tik pats suprato, bet ir kitiems
buržuazijos suklaidintiems šauliams, kilu­
siems iš darbininkų ir valstiečių tarpo, aiški­
no, kad buržuazinės Lietuvos valdantieji
sluoksniai sudarė šaulių sąjungą ne tėvynei
ginti, o savo interesams apsaugoti nuo kovo­
jančių darbo žmonių. Mykolas, jau būdamas
komjaunuolis, įstojo į šaulių sąjungą; norėjo
tokiu būdu geriau susirišti su šaulių sąjungo­
je esančiais darbininkais, valstiečiais ir juos
suagituoti pereiti prie mūsų. Partija tuomet
dar nebuvo nusistačiusi taip dirbti šaulių or­
ganizacijoje. Bet mes, jauni, karšti, persisten­
gėme.

P ir m a s is
areštas

Rugsėjo 3 dienos rytą mane, jojantį iš nak­

tigonės, prie Girnių sodybos pasitiko jaunas
skrybėlėtas tipas ir du policininkai. Greta jų
stovėjo buožės Girnio sūnus Kazys.

79
 — Tas pats? — paklausė, į mane žiūrėda­
mas, skrybėlėtasai.
— Taip, jis,— linktelėjo galva buožiukas.
Man liepė nulipti nuo arklio ir čia pat prie
klojimo iškrėtė, reikalaudamas parodyti, kur
paslėpta komunistinė literatūra.
Buvau areštuotas.
Netrukus iš Savidonių į Maigius (tai buvo
pakeliui į Pabaiską) policininkai atsivarė
M. Dzimidavičių su M. Markevičium. Prie jų
prijungė mane ir išsivedė į Pabaiską, kur jau
radome kitus suimtuosius: Juozą ir Romą
Šarmaičius, Kazį Stimburį, Aleksą Ambrasą
ir Mykolą Sargelį.
Policijos nuovados daboklėje, kur mus
visus uždarė, pirmą kartą susitikau Romą
Šarmaitį, apie kurį buvau daug girdėjęs.
Kai tik suimtieji šiek tiek apsipratom ir
pradėjom žvalgytis, kaip čia prisitaikyti gy­
venti, kur atsisėsti, kur parymoti, — dabok­
lėje nebuvo jokio baldo, išskyrus du gultus
ir vieną suolą,— Romas pasakė:
— Draugai, pasikalbėkime, kaip toliau
turėsime elgtis.
Mes aplink jį tuojau susispietėme, pasi­
ruošę klausytis. Šis ramus, gražaus veido ir
išmintingo žvilgsnio aštuoniolikos metų vy­
rukas tuojau įgijo visų mūsų pagarbą ir pa­

so
sitikėjimą. Jis buvo daug daugiau už mus
patyręs, anksčiau įsitraukęs į revoliucinį dar­
bą, jau pabuvojęs policijos ir žvalgybos na­
guose bei kalėjime.
Romas davė mums tokius patarimus:
— Tikriausiai mus dar šiandien ims ve­
džioti tardyti, sakys, kad priklausom Komu­
nistų partijai, ir stengsis sužinoti, iš kur gau­
davome literatūros, ką pažįstame iš nesuim­
tųjų asm enų... Gal būt, grasins ir net muš.
Neatrodo, kad mūsų tarpe atsirastų toks, ku­
ris nusigąstų mušimų,— tai pasakęs, Romas
atsargiai peržvelgė mus visus ir tęsė kal­
bą: — Žvalgybininkams mušant, reikia pro­
testuoti; jei nesiliaus — rėkti, kiek galima,
garsiau. Bet pavojingiausia žvalgybos klasta.
Dažnai jie apsimeta bičiuliais, stengiasi už­
vesti nuoširdų pasikalbėjimą, norėdami iš­
traukti sau reikalingą žodį. To labiausiai sau­
gokitės, draugai! Geriausia su žvalgybinin­
kais visiškai į kalbas nesileisti. Į visus jų
klausimus atsakinėti trumpai: „Ne", „Neži­
nau". Jie tardydami rašys protokolą. Kai duos
pasirašyti, būtinai patys atidžiai jį perskaity­
kite. Pasirašydami žiūrėkite, kad neliktų ke­
lių eilučių tuščias tarpas tarp žvalgybininko
rašto ir jūsų parašo: į tuščią vietą jie gali įra­
šyti, ką norės, ir jums primesti. Taip pat ne­

6 J. K ličius 81
pasirašykite tuščiame popieriaus lape, jeigu
mėgintų tai jums pakišti,— žvalgyba ir tokios
gudrybės dažnai imasi!
Daugeliui mūsų, pirmą kartą su žvalgyba
susiduriančių kaimo berniokų, šie patarimai
buvo labai naudingi.
Iš tikrųjų netrukus mus ėmė vedžioti tar­
dyti. Pradėjo nuo jauniausiųjų— Dzimidavi-
čiaus ir manęs.
Nieko negalėdami iš mūsų Mykolo geruo­
ju išgauti, žvalgybininkai norėjo priversti jį
patvirtinti primetamus kaltinimus. Mykolas
kažkodėl nepaklausė Romo patarimų ir nerė­
kė. Todėl žvalgybininkai jam nuplėšė kelnes
ir gerokai įpylė bizūnais.
Mėgino mušti ir mane. Bet aš pradėjau,
kiek tik galėdamas, rėkti. Žvalgybininkai iš­
kart liovėsi daužę; mat, jų būstinė buvo gana
viešoje vietoje — šalia „Vienybės", mašinų
remonto liejyklos ir dirbtuvių, kur aplinkui
nuolat vaikščiojo daug žmonių ir dienos me­
tu rėkdyti savo aukos tikrai netiko. Man rė­
kiant, žvalgybos sargas Maciūnas greitai už­
darinėjo būstinės, vienaaukščio medinio na­
mo, ne tik langus, bet ir langines.
Jėga nieko neišgavusi iš jauniausiųjų,
žvalgyba, jau nebevartodama smurto, ištardė
suaugusius vyrus.

82
 Iš DABOKLĖS
Į KALĖJIMĄ

Netrukus po pabaiskiečių suėmimo ir už­

darymo į daboklę žvalgybai pasidarė aišku,
kad daugumai mūsų negalima sudaryti teis­
minės bylos. Tačiau ir paleisti ji nenorėjo nė
vieno. Čia žvalgyba rado išeitį: Juozą Šar­
maitį, Kazį Stimburį, Mykolą Dzimidavičių,
Mykolą Markevičių, Aleksą Ambrasą ir My­
kolą Sargelį perdavė Ukmergės apskrities
karo komendanto žinion. O komendantas to­
kiais atvejais suimtuosius dažniausiai ištrem-
davo į tolimesnes šalies vietas.
Visi paminėtieji žmonės greitai buvo per­
kelti iš daboklės į Ukmergės kalėjimą ir ten
laukė sprendimo. Mudu su Romu Šarmaičiu
dar ilgai, apie 20 dienų, likome daboklėje.
Per tą laiką labai daug gera patyrėme iš poli­
cijos nuovados sargės bei valytojos Juodikai-
tienės. Man iš atminties neišdyla žvali, liesa,
nedidukė moteris su dideliu gūžiu pasmakrė­
je. Ji ateidavo valyti nuovados kambarių ir
mūsų kameros kartu su savo dukra, gražiai
nuaugusia geltonplauke mergaite, slepiančia
nuo žmonių savo baisiai sužalotą veidą. Prieš
kurį laiką mergaitė smarkiai buvo apdegusi.

83
Regėjimas išliko, o veido oda nepagydomai
nukentėjo ir padarė ją nelaimingą visam am­
žiui. Ji ir gimnazijos ilgai negalėjo lankyti
dėl savo sužaloto veido, bet mokytis troško
ir mokėsi privačiai. Kurį laiką Juodikaitytę
buvo mokęs ir Romas Šarmaitis. Nuo tada
tarp jų išliko pažintis. Gal ir dėl to motina
su dukra taip stengėsi, kuo galėdamos, mums
padėti.
Jau pirmomis dienomis jodvi atnešė mums
čiužinį, antklodę. Jųdviejų dėka nustojo skau­
dėti šonai nuo kieto daboklės gulto. Be to,
prasidėjus niūrioms ir lietingoms rudens nak­
tims, būtų buvę ir šalta ant plikų lentų. Kas
rytas ir vakaras Juodikaitienė arba jos duk­
relė atnešdavo mums ir karštos arbatos, o sek­
madieniais dar ir pietus pagamindavo.1
Taip gyvendami, ir nepastebėjome, kaip
atėjo diena, susirinkus savo daiktelius, eiti
į kalėjimą.
Du policininkai išvedė mudu iš daboklės
ir pasuko siaurutėmis negrįstomis gatvelėmis.

1 Vėliau, girdėjau, Juodikaitytė vėl mokėsi Uk­

mergės gimnazijoje, bet susirgo smegenų uždegimu
ir mirė, o jos motina, berods, 1933 metais už gerą
širdį ir palankumą bei paslaugumą areštuotiems revo­
liucionieriams buvo atleista iš darbo policijos nuova­
dos patalpose.

84
 Vienoje tokių gatvelių Romą užkalbino
aukštas inteligentiškos išvaizdos vyriškis.
— Tai ką, ir v ė l... tenai? — parodė jis
kalėjimo link.
— Kaip matote,— atsakė Romas.
Jie abu sustojo. Policininkai nekantravo,
bet iš pradžių dar nieko nesakė. Sutiktasis
vyriškis apgailestavo, kad dėl arešto Šarmai­
čiui susi trukdo studijos Kauno universitete,
kur jis buvo įstojęs, tačiau, ramindamas Ro­
mą, kalbėjo, kad ir šį kartą gal apsieisią be
bylos. Policininkams priminus, jog reikia eiti,
Romas draugiškai atsisveikino su vyriškiu.
Mums einant į pakalnę, pamačiau prie pat
Šventosios upės kelis didelius medinius pasta­
tus, aptvertus aukšta lentų tvora, iš viršaus
apraizgyta spygliuotomis vielomis. Tai buvo
kalėjim as...
Daug kartų teko apie jį girdėti, matyti iš
tolo ir praeiti pro šalį. Tada, kai negalvoda­
vau, kad ir man prisieis patekti už spygliuo­
tųjų užtvarų, abejingai žiūrėdavau į šiuos
niūrius pastatus. Dabar gi atidžiai stebėjau
juos, įsimindamas kiekvieną smulkmeną. Ka­
žin kaip ilgai man teks čia gyventi ir koksai
bus gyvenimas? ..
Priėjome prie vartų. Policininkui pabar­
benus, jie truputį prasivėrė: pasirodė juoda

85
uniforma vilkįs žmogus. Man tuojau į akis
metėsi jo kepurėje žvilganti sukryžiuotų rak­
tų emblema. „Štai kaip atrodo kalėjimo sar­
gai, kurių žinioje dabar bus mūsų dienos ir
naktys!"— dingtelėjo man galvoje.
Sargas, permetęs mudu klausiamu žvilgs­
niu, nieko nepasakęs, plačiai atidarė vartus.
Įėjome į kiemą. Kairėje stovėjo dviaukštis
namas, kurio pirmasis aukštas buvo visai be
langų, o antrojo keliuose atviruose vėjas ple­
veno užuolaidas.
— Čia gyvenama ir ne kalinių? — nuste­
bęs paklausiau draugą.
— Ten kalėjimo viršininko butas, — pa­
aiškino Romas, jau kalėjęs čia.
Dešinėje, kiemo kampe, buvo matyti ap­
rūkęs pastatas. Iš dundėjimo ir ūžiančio
žaizdro supratau, jog tenai kalvė.
Priešais niūksojo aukšta medinė siena,
prie kurios artėjome. Užtrenkęs vartus, žvan­
gindamas raktais, sargas užbėgo mums už
akių ir atrakino sienoje dureles ties dviaukš­
čio namo galu.
Pro jas įėję į kitą kiemą, atsidūrėme prie­
šais išblukusį, kadaise rudai dažytą medinį
pastatą. Dideli jo langai žiojėjo atviri, bet
juose jau ne užuolaidos plakėsi, o stori gele-
žiniai grotai juodavo. Pro aprūdijusių virbų
keturkampius buvo matyti kalinių veidai.
Mus tuo tarpu policininkai vedė ne į jį,
bet į tą administracinį dviaukštį namą, kurio
viena siena, kiaurai languota per abu aukš­
tus, tik pirmajame su grotais, pasirodo, išėjo
ir į šį kiemą.
Patekome į didelį kambarį, skersai per­
tvertą mediniu barjeru, už kurio buvo keli
stalai. Už vieno sėdėjo taip pat juoda unifor­
ma vilkįs smulkaus, taisyklingo, tamsaus vei­
do sargas, o už kitų — civiliškai vilkį žmonės.
Supratau, kad čia kalėjimo raštinė.
— Atvedėm porą jaunų vyrukų! — trink­
telėjęs kulnimis, linksmai prašneko vienas
policininkų ir atkišo per barjerą atskleistą
aplanką.
Jį paėmė sargas, pasirašė ir grąžino poli­
cininkui. Buvo aišku, kad jis patvirtino, jog
mudu priėmė.
Policininkai išėjo. Mes likome sargo ži­
nioje.
Vienas vyriškis žvilgančia plike, kažką
rašęs į kontoros knygą, pakėlė galvą ir, žiū­
rėdamas į sargą, paklausė-:
— Tai ką, ponas Šaučiūnai, priimti juos?
— Surašyk į knygą,— atsakė jam sargas
ir pakilo iš kėdės.

87
 Šaučiūnas atėjo į šią pusę barjero, Apžvel­
gė mudu nuo galvos iki kojų ir įspėjo, jeigu
turime pinigų, peilių, laikrodžių, tai privalo­
me palikti raštinėje. Popierių, pieštukus ir ki­
tus mūsų atsineštus daiktus leido'pasiimti.
Kai viską iš kišenių buvome iškėlę, sargas
dar patikrino: apčiupinėjo iš visų pusių mūsų
drabužius, nusivilkti ar nusiauti nereikėjo. Ši
krata po tų, kurias buvome patyrę arešto
metu, atrodė labai paviršutiniška.
Atlikus visus formalumus raštinėje, sar­
gas pasakė: „Eisime į kamerą", — ir vikriai
pirma mūsų žengė pro duris. Švelniai skam­
bantis jo balsas derinosi prie malonaus vei­
do, prie aukštos, lieknos figūros. Pirmąją die­
ną aš ir neįtariau, kad šis žmogus turi kietą
širdį, kurią mums, politkaliniams, teko vėliau
patirti.
Mudu išsekėm paskui jį.

P ir m o ji
DIENA KALĖJIME
Patekome į pustamsį, ilgą kalėjimo kori­
dorių, kurio vienas galas, pro kurį įėjome,
buvo sulenktos alkūnės pavidalo, antras —
kaip didžioji „T" raidė.

88
 — ^tai tau naujokų, Grigocevičiau.
Įleisk į antrą kamerą, — pasakė Šaučiūnas
buvusiam koridoriaus gale sargui.
Žvalus žilstelėjusiais ūsais vyras su dau­
gybe rankoje raktų, suvarstytų ant storos
grandinės, pažvelgė į mudu švelniu žvilgsniu:
— Tokie jauni ir jau į kalėjimą!
— Nieko nepadarysi, — atsakė jam Šau­
čiūnas:— jauni nejauni, o nusikalsta, tai ir
sodina.
Grigocevičius iš pradžių atstūmė metalinį
skląstį, paskui dar du kartus apsuko spynoje
didžiulį raktą ir tik tada atidarė sunkias, išti­
sai geležimi apkaltas duris.
Patekome į kamerą, prigrūstą medinių
dviaukščių gultų, priešais kuriuos palei lais­
vą sieną stovėjo ilgas stalas su suolais iš abie­
jų pusių. Tarp stalo ir gultų, kokių dviejų
žingsnių pločio ir šešių — aštuonių metrų il­
gio tarpe vaikščiojo keli kaliniai, kiti sėdėjo.
Vos įėjome vidun, dar nespėjus užsitrenkti
durims už mūsų nugarų, visi sužiuro į mudu.
Į pasveikinimą atsakė iš karto keli balsai įvai­
riomis kalbomis, daugiausia rusiškai ir len­
kiškai. Netrukus vienas vyras su didele ru­
da barzda iš užstalės paklausė:
— Ar ne politiniai būsite? Spėju iš tavo
gimnazistiško švarko,— kriptelėjo jis galvą į

89
Romą,— ir iš laikraščių ir popierių, kuriuos
atsinešate.
— Taip, politiniai,— trumpai atsakė drau­
gas.
— O mane vadina Gavrila, čionai patekau
už tai, kad pasiimdavau viską, ką rasdavau
blogai padėtą; žinoma, ir įsilauždavau, jei kur
kvailiai užsirakinėdavo. Trumpai sakant, esu
vagis, plėšikas. Ir ne bet koks, o recidyvis­
tas! ■— užsirekomendavo mums rudabarzdis,
gudriai prisimerkdamas ir nusijuokdamas sau
į saują, ypač paskutinį žodį tardamas.
— Negąsdink vaikinų,— prabilo jaunas,
ne pagal metus sulinkęs vyras atsilapojusiu
švarku ir atsegtais marškiniais; jis vaikščio­
jo po kamerą, o mums įėjus, sustojo netoli
durų, prie pat mūsų.
Rudabarzdis jam nieko neatsakė.
Tada tasai vyras stačiai kreipėsi į mudu.
— Nors jūsų akimis čia nėra nė vieno pa­
doraus žmogaus, bet sėskitės ir būkite kaip
namie. Niekas jums nieko blogo nepadarys.
Politinius mes gerbiame.
Tai pasakęs, vyras ėmė vaikščioti po ka­
merą.
Nors jis šnekėjo mums palankiai, bet ne­
norėjau tęsti kalbos. Apskritai jaučiausi lyg

90
 nesavas ir bailiai dairiausi aplinkui, nežino­
damas, ką veikti.
Romas buvo irgi nesmagus. Visgi, tur būt,
dėl to, kad jau antrąkart pateko į kalėjimą,
greičiau už manę susivokė, tuoj nužiūrėjo
kampe pliką vietą ant apatinių gultų, padėjo
ten mūsų atsineštus daiktelius, truputį maisto
ir pats atsisėdo ant krašto.
Tylomis pasekiau juo ir aš. Gerai, kad
nors savo vietą jau turiu, bet vis tiek dar
blogai tebesijaučiu. Galvoje tuščia. Nesmagu
tylėti, bet nesurandu ir ką pasakyti nei drau­
gui, nei šitiems žmonėms, su kuriais nežinia
kiek reiks gyventi. Nors esu užrakintas apie
du mėnesius, bet daboklėje nesijaučiau taip
blogai: iš pradžių ten buvome didelis būrys
saviškių, o paskui daugiausia vienu du su
Romu; jeigu policija kartais uždarydavo į
mūsų kamerą kokį pasigėrusį, tai netrukus
' ir vėl išleisdavo, o čia dabar mudu patekome
tarp kriminalistų. Kokie jie žmonės? Kaip tu­
rėsime su jais elgtis? Apskritai ką čia veik­
sime per dienas?
Žvilgterėjęs į mane, draugas, matyt, su­
prato mano nuotaiką, nes pradėjo lyg ir ra­
minti:
— Nieko, Jonai, priprasime. Paprašysim
vyresnįjį prižiūrėtoją — gal mus perkels į

91
!

politinių kalinių kamerą. Jeigu neperkels, tai

ir čia bus galima gyventi: pradėsime gauti
laikraščių, knygų, skaitysime, mokysimės.
Juk žvalgyboje buvo sunkiau, ir tai praėjo. ..
Draugo žodžius nutraukė atsidariusios ka­
meros durys. Jose pasirodė nedidelis raudo­
nas vyrukas, apsivilkęs sena kareiviška mili­
ne. Sargas stovėjo, prisiglaudęs prie durų
briaunos, dešine ranka įsitvėręs užrakte įkišto
rakto, o vyrukas laikė per pečius persvertus
kelis nešvarius, truputį pūpsančius maišus.
— Naujokai, paimkit čiužinius! — garsiai
pasakė jis, akimis ieškodamas mudviejų tarp
kitų.
Mudu pašokome nuo gultų ir nuėjome
prie durų. Pasiėmėm po maišą nuo dulkinų
vyruko pečių. Nebuvau išlepintas gyvenime,
tačiau pasidarė šlykštoka, prisilietus beveik
prie glitaus, dėmėto maišo, kurio tik trečda­
lis tebuvo pripiltas smulkių, sutrintų šiaudų.
Kažin kiek ir kokių žmonių gulėjo ant šito
čiužinio?! Toks pat, nešvarus, buvo ir pagal­
vėlis. Kiek geriau atrodė tamsiai pilka vilno­
nė antklodė, nors ir gerokai padėvėta: ji buvo
švaresnė, be atstumiančių dėmių.
Štai ir visa mūsų patalynė! Užvalkalus,
paklodes ir kitus laisvųjų žmonių prasimany­
mus čia reikia pamiršti.

92
 Romas ištiesė savo čiužinį laisvoje gultų
vietoje, o man ir nebeliko, kur savąjį dėti:
visą likusį gultų plotą užėmė šeši ar septyni
senųjų kameros gyventojų čiužiniai.
— Vyrai, paspauskime savo čiužinius: rei­
kia padaryti vietą ir kitam,— pasakė mums
prielankus kalinys.
Rudabarzdis mėgino jam prieštarauti:
— Ko tu, Burba, čia šeimininkauji? Nau­
jokus reikia prie paraškęs paguldyti, o ne ge-
riausion vieton, ne prie sienos!
Tačiau Burba nepaisė prieštaravimų: užėjo
iš kitos pusės gultų ir, po vieną atitraukdamas
čiužinius, padarė vietą man.
Klojau sau patalą, o pirmą kartą išgirstas
naujas žodis neišėjo iš galvos. Paraškė? Kas
tai per daiktas ir kam jis reikalingas? Buvai!
besirengiąs draugą paklausti, tačiau netrukus
savaime paaiškėjo: smarkiai užsikosėjo prie
lango stovėjęs barzdotas senukas ir porą kar­
tų nusispiovė pro grotus; Gavrila griežtai pa­
sižiūrėjo į jį ir subarė:
— Ko tu, Kuzma, čia krenkščioji! Eik ir
spiaudyk į paraškę, o tai dar 'Gimcilimcį ap-
spiausi: jis dažnai zuja palangėmis...
Senukas, paklusniai susiėmęs už krūtinės,
nuėjo į kampą prie plataus, kokio pusmetrio
aukštumo medinio indo su dviem ąsom.

93
Pakėlė jo dangtį ir ėmė spiaudyti į jį. „Štai
kur paraškė!"— susivokiau. Vėliau pastebė­
jau, kad tasai indas vartojamas paplavoms
supilti ir kalinių „mažajam reikalui" atlikti —
negi dėl tokių menkniekių sargas rakinės
duris!
Besiaiškinant vieną klausimą, iškilo ant­
ras: kas gi tas Cimcilimcis? Man iškart buvo
aišku, kad tai kurio nors sargo pravardė. Bet
kurio ir kodėl jį taip vadina? Sako, jis daž­
nai praeina palei langus. Priėjau ir aš prie
lango: gal pamatysiu tą Cimcilimcį?
Kaip tik priešais mūsų kamerą, prie dvi­
aukščio namo antro galo matėsi dar viene-
rios durys. Iš garų, virstančių pro langą, iš
kvapo, sklindančio kartu su garais, supra­
tau, kad tenai virtuvė.
Iš jos dažnai išeidinėjo su balta apvalia
kepuraite ir balta prijuoste vyras. Aišku, tai
buvo virėjas, tuo tarpu kažkur plačiais žings­
niais pro mūsų langus nuskubėjęs į kairę.
Paskui jį beveik ristele nutipeno ir mažiukas
sargas didele, truputį dešinėn pakreipta gal­
va. Praeidamas jis dėbtelėjo į mūsų langus
kažkokiu drumstu žvilgsniu. Man labiausiai
krito į akis nenormaliai ilga viršutinė sargo
lūpa, sudariusi žymiai platesnį, negu įprasta,

94
tarpą tarp nosies ir burnos; be to, ji buvo
raudona, pašų tusi.
— Tai šitas ir bus Cimcilimcis? — garsiai
pasiteiravau, žvilgterėdamas į Burbą.
— Tas pats,— linktelėjo jis galva.— Tik­
tai tikroji jo pavardė — Povilas Medišauskas.
Gerai nusiteikęs, jis paprastai nori užtraukti:
,,Čimči rimči!", bet jam išeina: „Cimci limci!"
Mat, jis šveplas.
Iš kalinio Burbos sužinojau, kad Medišaus­
kas priiminėja kaliniams skiriamus maisto
produktus, išdavinė ja juos iš sandėlio ir žiūri
tvarkos virtuvėje. Teisybė, šis sargas dažnai
kišąs nosį ir ne į savo reikalus, mėgstąs viską
žinoti ir pranešinėti viršininkui.
Burba dar pridūrė, kad Povilas Medišaus­
kas sandėlyje visuomet turi degtinės ir, norė­
damas įgyti palankumo, dažnai ja girdo vy­
resnįjį kalėjimo sargą Liutkevičių.
Staiga nutraukdamas mudviejų pokalbį,
sugirgždėjo raktas duryse ir ties atviros ka­
meros slenksčiu pasirodė Šaučiūnas su ryšu­
liu rankose.
— Šarmaiti, paimkite. Čia jums siunčia
ponas Biliūnas,
Išvyniojęs ryšulį, R. Šarmaitis rado porą
vilnonių megztinių ir dvi poras šiltų baltinių.
— Tai tas pats vyras, kurį buvome sutikę,

95
eidami į kalėjimą, siunčia,— tarė man tyliai
draugas.
— Ar jis mūsiškis?
— Ne. Jis tik geras, pažangus žmogus.
Antanas Biliūnas jau antrą kartą peremia
mane: kai pirmąsyk išėjau iš kalėjimo, bu­
vau pašalintas iš gimnazijos,— jis man davė
aštuoniasdešimt litų, kad galėčiau kur nors
nuvažiuoti eksternu laikyti egzaminų, o da­
bar, matai, vėl. . . Turėsime kuo apsivilkti,
šaltoms dienoms prasidėjus.
— Judu geri draugai?
—- Labai didelės draugystės nėra: Biliūnas
mokytojas, aš — vakar buvęs gimnazistas.
Be to, jis — rašytojas, mėgsta linksmai pa­
gyventi, o aš daugiausia užsiėmęs, žinai, mū­
sų reikalais. Palankus jis man atrodo ne tiek
dėl asmeniškos draugystės, kiek dėl to, kad
esu vienas iš tų, kuriuos persekioja žvalgyba,
policija, kurie eina prieš daugelio žmonių ne­
kenčiamą fašistinę valdžią. Pagyvensi, — pa­
matysi, kiek daug mes turime draugų. Beveik
visi dori žmonės nekenčia fašistų ir myli tuos,
kurie ką nors daro jų valdžiai nuversti.
Man gera pasidarė! Dar kartą pajutau iš
siuntinėlio ir draugo paaiškinimų, kad už ka­
lėjimo sienų yra ne tik šimtai mūsų kovos
draugų — komunistų ir komjaunuolių,— pasi-

96
aukojamai kovojančių prieš fašistinę diktatū­
rą, bet ir tūkstančiai jautrių žmonių, įvairiais
būdais remiančių mūsų kovą. Gera buvo žino­
ti, kad mes — ne vieni, kad mes neužmiršti
tarp kalėjimo sienų. Išsisklaidė slegianti nuo­
taika. Drąsiau pradėjau žvelgti į kameros gy­
ventojus, į visą nedžiuginančią aplinkumą
tarp keturių papilkusių sienų, maždaug iki
pusės nudažytų kažkokia purvo spalva.
Sugirgždėjus užraktui, vėl atsidarė kame­
ros durys. Greta sargo jose stovėjo tas pats
nedidelis, kresnas, raudonskruostis vyrukas,
laikydamas rankoje du emaliuotus skardinius
dubenėlius, tokius pat puodukus ir du aliu­
mininius šaukštus.
— Čia jums, naujokai,— pasakė jis švel­
niu balsu, o jo apvaliame veide buvo gera­
širdiška šypsena ir naivi išraiška.
Pašokau nuo gultų pasiimti atneštų indų.
Tuo tarpu seni kaliniai vyruką apibėrė pra­
šymais ir klausimais:
— Jonai, pakeisk man kiaurą puoduką!
— Mano antklodė jau kaip voratinklis.
Kada pakeisi?
— Ar nežinai, kada atveš šiaudų, o tai ma­
no čiužinyje jie nekeisti nuo pat kalėjimo pa­
statymo? ..

7 J. K ličius 97
 Vyrukas vis taip pat geraširdiškai šypso­
josi ir ramiai aiškino:
— Žinote gi, kad aš neturiu savo žinioje
sandėlio. Prašykite vyresnįjį arba Medišaus-
ką. Ką jie man išduos, tuojau jums ir ati­
duosiu.
— O tu, Jonai, jiems įsakyk: tu esi svar­
besnis už vyresnįjį ir Medišauską, tu gi jiems
duodi duoną; jeigu čia nebūtų tavęs, manęs,
tai ir jie netarnautų. Ar neteisingai kalbu,
dziadziuk? — pasakė Burba, pradėjęs juokau­
ti su raudonskruosčiu vyruku ir paskutinius
žodžius nukreipęs į sargą.
„Dziadziukas" atsakė jam be žodžių: vos
vos pastebimu ironišku šyptelėjimu po žils­
telėjusiais ūsais.
Kai priėjau pasiimti indų, sargas Grigo-
cevičius apžvelgė mane švelniai ir, žiūrėda­
mas į vėjų nugairintą veidą bei saulės išblu­
kintus plaukus, paklausė:
— Tur būt, iš kaimo, a?
Man patvirtinus jo spėjimą, „dziadziu­
kas" dar pridūrė:
— Vis daugiau žmonių iš kaimo čia paten­
ka už politiką, bet tokių jaunų dar nepasitai­
k ė ...— ramiam jo balse girdėjosi užuojauta.
„Tikras „dziadziukas". Ne veltui kaliniai
jį taip pavadino!" — pagalvojau.

98
 Vėliau patyriau, kad šis „dziadziukas" bu­
vo vienas iš nedaugelio fašistinio kalėjimo
sargų, kurie „nuo savęs" niekad nė trupučiu
nepablogino kalinių būvio, o kur galėjo jiems
ką palengvinti, darydavo tai kiekviena proga.
Pasigirdus žingsniams kitame koridoriaus
gale, sargas užtrenkė mūsų kameros duris.
Aš dairiausi, kur padėti gautus indus.
— Statyk tą visą savo sbrują ten į pol­
ką,— grubiu balsu ir darkyta lietuvių kalba
pasakė Gavrila, barzdos mostelėjimu parody­
damas į kabančią prie vienos sienos lentyną
su daugeliu skyrių.
Jau buvau benešąs padėti, tačiau Romas
pasakė:
— Palauk, išplausime: juk iš sandėlio in­
dai nešvarūs.
Jis, pasiėmęs dubenėlį, priėjo prie kampe
stovinčio skardinio uždengto bako ir, atsukęs
čiaupuką, įsileido į jį vandens. Ir tai kažko­
dėl erzino rudabarzdį, pretendentą į kameros
šeimininkus:
— Matai, inteligentija: reikia išplaut, ne­
švaru! O ant purvino šieniko gulėti — labai
švaru? Ko atėjai į kalėjimą, kad čia nešvaru?
— Ko jam reikia iš tavęs? — paklausiau
Romo.
Draugas gūžtelėjo pečiais, o netoli mu­
dviejų buvęs Burba pasakė:
99
 — Supaisysi! Jis toks bambeklis, pabam­
bės ir liausis.
— Nereikia pykti ant jo,— ramiai tarė,
prie mudviejų priėjęs, aukštas, tiesus vyras
jau žilsterėjusia vėtyklės pavidalo barzda,
kuri labai derinosi prie jo gražaus, taisyklin­
go veido, išskiriančio jį lyg kokį patriarchą
iš visų kameros gyventojų. Nuo mūsų atėji­
mo iki šiol jis sėdėjo tolimiausiame stalo gale
ir buvo įsigilinęs į knygą. Trumpam pakelda­
vo akis nuo knygos tik tada, kai kuris nors
kalinių pagarbiai kreipdavosi į jį: „Diadia"
arba „Diadia Novikovai".
— Nereikia pykti ant jo,— pakartojo No­
vikovas: — jis žmogus daug kentėjęs, muštas
ir šaudytas. Matote, jam stačiai per veidą
kulka išėjusi...
Aš dar sykį žvilgtelėjau į randus Gavrilos
skruostuose. Juos buvau iš karto pastebėjęs,
bet nepagalvojau, kad šūviai bus sužaloję
jam veidą.
Kameroje pasklido savotiškas kvapas.
Seni kaliniai, vos užuodę jį, net keli vienu
balsu pasakė:
— Pietus atneša!
Kameroje prasidėjo nedidelis subruzdi­
mas. Kaliniai kilo iš užstalės, nuo gultų ir iš

100
pakampių, ėjo prie lentynos, ėmė savo dube­
nėlius, šaukštus.
Staiga atsidarė kameros durys, ir pro jas
beveik bėgte įbėgo kalinys su nešvaria balta
prijuoste, nešinas priešais save negilia me­
dine dėže, net su kaupu prikrauta duonos ga­
balų. Jis pasistatė ją ant stalo. Atsargiai, iš
karto imdamas po penkis duonos gabalus,
iškrovė čia pat atitinkamą jų kiekį ir išbėg­
damas pasakė:
— Ir naujokams paikės yra!
Senieji kameros gyventojai greitai iš-
stvarstė duoną. Liko ant stalo tik mudviejų
su Romu du gabalai. Supratau, kad tai ir bus
kalinio pavadintosios „paikės".
Pasiėmęs savąjį, radau prie jo dar mažą
gabaliuką, prismeigtą degtuko pavidalo pa­
galėliu. „Kam čia dar tas trupinys?"— tyliai
sau pagalvojau.
Romas, matyt, supratęs mano mintį iš vei­
do išraiškos, pasakė:
— Tu nesijuok: kaliniui ir trupinėlis bran­
gus! Kai ilgiau pagyvensi iš šešių šimtų gra­
mų duonos per dieną, pajusi jos vertę.
Draugui paaiškinus, man jau buvo visai
suprantama, kodėl senieji kaliniai taip go­
džiai, lyg medų, valgė tuos pagaliukais pri­
smaigstytus duonos gabalėlius, o didžiuosius

101
taupė pietums. Nors ligi tol buvo gana sun­
kus mano gyvenimas, bet šitaip branginti
duoną jau seniai buvau pamiršęs...
Mintis apie duoną išsklaidė vėl atsidariu­
sios durys ir prie slenksčio sustoję du vyrai
su baltomis prijuostėmis. Jie stovėjo abipus
garuojančio medinio indo, panašaus į ušėtką,
kuriame kaimiečiai neša karvėms gėralą. Vie­
nas vyrų tuojau pasilenkė ir dideliu kaušu
ant ilgo koto ėmė maišyti miltinę buzą inde,
o paskui pilstyti į kalinių pakišamus dubenė­
lius. Kamera prisipildė sėmenų aliejaus ir su­
šutusių miltų kvapo.
— Ar visada kaliniams sriuba duodama
tik su aliejumi? — paklausiau draugo, pajutęs
burnoje nemalonų kartumą po kelių išsrėbtų
šaukštų buzos; pati buza man patiko: ji buvo
paplakta pikliuotais kvietiniais miltais, bet
labai jau buvo neįprastas blogo aliejaus už­
daras.
— Tau nepatinka, a? — šypsojosi Romas,
kaip ir aš pasistatęs ant kelių karštą dubenėlį
(visiems kaliniams susėsti prie stalo nebuvo
vietos, ir keletas jų turėjo pietauti sėdėdami
ant gultų).— Nenusimink,— tęsė draugas,—
gausi sriubos, ir su lašiniais užspirgintos, ir
su mėsa; tik penktadieniais kalėjime pasnin­
kas, vadinama sausoji diena.

102
 Pats apsiprasdamas, prisižiūrėdamas ir pa-
siklausdamas daugiau žinančio draugo, pama­
žu pradėjau įaugti į kameros gyvenimą. Bet
abu žinojome, kad čia mudviem neteks būti
visą laiką, kad, anksčiau ar vėliau, bent jau
tardymui pasibaigus ir mūsų bylą atidavus
teismui, būsime perkelti į politinių kalinių
kamerą. Dėl viso ko draugas manė rytojaus
dieną nueiti pas kalėjimo viršininką ir papra­
šyti perkelti mus.
.— O dabar parašykime laiškus ma­
moms,— pasiūlė Romas, siekdamas popie­
riaus.
Jis žino, kur jo mama, nes jie turi šiokią
tokią pastogę mažame žemės sklypelyje. O
aš kur adresuosiu laišką? Mano mama neturi
savo pastogės, paskutiniu metu net nežino­
jau, kur ji dirba, nes buvo išsikėlusi iš Pa­
baisko apylinkių į savo gimtąsias vietas.
Vos draugas pradėjo rašyti laišką, kaip
vėl plačiai atsidarė kameros durys ir jose pa­
sirodė naujas sargas, aukštas, žvalus, žilstelė­
jusiais plaukais ir ūsais, linksmo, malonaus
veido.
— Pasivaikščiojimas! — pasakė jis gar­
siai.
Praeidami pro šalį, kaliniai maloniai žiū­
rėjo į jį ir sveikinosi, vieni sakydami:

103
„Labas, dziadziuk", kiti —„Zdravstvuite, dia-
dia Kurizna".
Iš kameros patekę į pustamsį koridorių,
kaliniai kiekvienas kas sau ėjo prie išorinių
durų.
Atsidūrėme kieme, pailgam žemės plote,
kurio vienoje pusėje pilkavo kalėjimo kor­
puso siena su daugybe didelių langų, kitoje
buvo aukšta medinė tvora, viršuje apraizgyta
spygliuotomis vielomis. Viename kiemo gale,
truputį atokiau nuo kalinių pasivaikščiojimo
aikštelės, matėsi jau minėta kalėjimo virtu­
vė. Virš jos, antrame aukšte, buvo kalėjimo
viršininko butas. Kitas pasivaikščiojimo kie­
mo galas rėmėsi į sandėlį, prie kurio stovėjo
sargo būdelė. Pro kalėjimo korpuso ir san­
dėlio kampą matėsi kiemas, o už jo — viena­
aukščio namo dalis.
Pasivaikščioti išleisti kaliniai, eidami po­
romis aplink elipsės pavidalo lysvę, dažnai
žvilgčiojo į to tolimojo pastato langus, kur
prie grotų matėsi prigludę moterų veidai.
Kas pirmasis išėjo iš kameros, tas jau
vaikščiojo kieme ir suspėjo apeiti kelis ratus,
kol koridoriumi atėjo paskutinis. Kaliniams
einant iš vidaus, juos akimis apmesdavo prie
būdelės stovįs sargas. Paskutinis, žvanginda­
mas raktais, pasirodė sargas Kurizna,

104
 — Sveikas, Abromavičiau, — padavė jis
ranką prie būdelės' stovinčiam bendradarbiui,
simpatingo veido senukui su ilgais žilais ūsais
ir jau visai baltais plaukais.— Štai tau per­
duodu dvidešimt tris vyrus, kaip ąžuolus. Te­
gul vaikšto, kiek tiktai pajėgs. Laiko yra: iš
kitų kamerų daug žmonių išvedė į darbus, ir
nebėra kam vaikščioti. Tegul šitie atvaikšto
už visus/— šypsodamasis užbaigė savo kalbą
prižiūrėtojas Kurizna ir nuskubėjo į kori­
dorių.
— Tegul vaikšto, man negaila, — lėtai
geru balsu jam atsakė senukas Abromavičius.
Likęs kieme su mumis, Abromavičius,
nors buvo apkūnus ir nebe jaunas, žvaliai dai­
rėsi ramiu žvilgsniu į kalinius.
Man buvo malonu girdėti kaliniams pa­
lankius sargų žodžius, bet jų negailimo gryno
oro tikrąją vertę sužinojau tik vėliau, pagy­
venęs tvankiose kamerose ir karceriuose...
Vaikštome poromis aplink lysvę. Tik dėdė
Novikovas eina vienas, kartkartėmis glosty­
damas savo didelę barzdą. Žengia sau aukš­
tas, tiesus, ramus. Nei pirmąją dieną, nei vė­
liau aš taip ir nesužinojau, už ką jis pakliuvo
į kalėjimą.
Poromis einantieji kaliniai šnekėjosi vie­
nas su kitu, rūkė, greitesnieji aplenkdavo lė­

tos
tuosius; praeidami juokaudavo, užkabinėda­
vo vienas kitą. Į vaikščiojančius kieme pro
grotuotus atvirus langus žiūrėjo iš kamerų
kaliniai. Iš ten kartais pasigirsdavo ir koks
klausimas. Užkalbinti, praeidami pro langą,
atsakydavo. Kartais ant tako iš už grotų iš-
krisdavo papirosas, tabako suktinė, net visas
pakelis...
Tie, kuriems tai būdavo skiriama, ramiai
sau paimdavo, daugiau žvilgčiodami į kalėji­
mo viršininko langus, negu į saugantį sargą.
— Geras gyvenimas, kai budi Kurizna ir
Abromavičius,— tarė paskui mus einąs Burba
savo draugui.
Mums bevaikščiojant, iš virtuvės išėjo
kresnas, neaukštas vyras su balta prijuoste
ir kepuraite, kurią jis tuoj nusivožė nuo gal­
vos ir ėmė jos viršumi šluostyti sau plikę.
— Pavargai, Jablonskį, samtį besukda-
maSb a? — šūktelėjo Burba.— Ką vakarienės
išyJfc?
— Žirnių. Reikia tave atpenėti. Matau,
baigi nusipiepti,— ramiai atsakė virėjas.
— Žirnių? Puiku! Tik to šmero nepilk,
tegul jį velniai!
— Kur dėsim nepylę: Cimcilimciui alie­
jaus negaila. Jis stengiasi lašinius pataupy­
ti,— juokėsi virėjas.

106
 — Geriau Cimcilimcis tuo aliejum sau lie­
žuvį išsiteptų, gal tada nešvepluotų... Bet
kai mato, kad kaliniai nenori, tai tyčia pri-
varvalina to šmero, prakeiktas buožūngal-
vis! — karščiavosi greta Burbos einąs kalinys.
Vaikštome aplink lysvę. Kaukši valdiškos
kalinių klumpės, šlepsi sudėvėti nuosavi ba­
tai ir batukai. Pro plyšius lentinėje tvoroje
matyti gatvė, kuri ir vadinasi kalėjimo gatve.
Neseniai mudu su draugu ja ir atėjome, pa­
tekome tarp šitų sienų. O kada išeisime? ..
Tenai, už kalėjimo sienų, be ūžiančio miesto,
plačių laukų ir begalės darbų, liko svarbiau­
sias dalykas: revoliucinė veikla, sužavėjusi
mane, vos politiškai praregėjusį bernioką, ir
ne vieną jau ūsuotą berną valstietį... Buvo
dideli užsimojimai, ir staiga pasijutau lyg su­
rištom rankom ir kojom. Kamera, pustamsis
koridorius, kiemelis — toks gyvenimas dau­
geliui mėnesių, o gal ir metų!
— Ko tu, Jonai, taip susimąstei? — Iriau­
sia, šalia eidamas, draugas.
— Apmaudas ima, kad taip greitai mūsų
darbas nutrūko.
— Kieno darbas? Mano, tavo ar aplamai
mūsų darbas?
— Aš galvoju tik apie savo ir kitų pa-
baiskiečių revoliucionierių darbą.

107
 — Taip, mums suduotas nemažas smūgis,
bet ką mes padarėme, tas nedings. Už kalėji­
mo sienų likę draugai tęs mūsų darbą. Mes
irgi amžinai nepūsime čia — išeisime ir vėl
dirbsime. Dabar svarbiausia neleisti veltui
laiko.
— Aš neišmanau, ką čia reiktų daryti.
— Labai daug kas: gauti knygų, skaityt,
mokytis. Ar tu nenorėtum, būdamas kalėji­
me, išeiti gimnazijos kurso? Tur būt, netru­
kus mus perkels į politinių kalinių kamerą.
O tenai draugai tikriausiai palaiko ryšius su
laisvėje esančiais. Gausime nelegalios litera­
tūros, lavinsimės ir politiškai, kad gudresni
būtume ir ilgiau nepakliūtume į žvalgybos
nagus...— tyliai, kad negirdėtų sargas ir prie­
kyje einantieji kaliniai, kalbėjo Romas, ret­
karčiais draugiškai tapšteldamas man per
petį.
Šie blaivūs draugo žodžiai mažino mano
širdgėlą, mokė šalčiau galvoti, nepasiduoti
jausmams, akimirksnių nuotaikoms.
Vaikščiojome gal daugiau negu dvi va­
landas. Kai pasigirdo prižiūrėtojo Kuriznos
komanda: „Baigt pasivaikščiojimą!" — jau
buvau pradėjęs jausti kojose nuovargį.
Kaliniai triukšmingai ėjo į kamerą. Mu­

ms
dviem atsidūrus prie durų, greta jų stovįs su
raktais Kurizna pasakė:
—>Judu eikite pas felčerį.
Sargas buvo bepradedąs smulkiai aiškin­
ti, kur ambulatorija, bet Romas pasakė žinąs,
ir mudu tuojau patraukėme iš koridoriaus
pro tas pačias duris, pro kurias atėjome iš
raštinės. Vos tik peržengę slenkstį, kieme pa­
lei sieną pasukome į kairę, į priešingą pusę
nuo mūsų pasivaikščiojimo kiemo. Čia, netoli
kalinių korpuso kertės, buvo ambulatorija.
Bet draugas, prieš įeidamas į ją, pasivedėjo
mane už kampo ir toliau aprodė, kas kur yra.
— Štai ten kalinių pirtis, dirbtuvės, —
kalbėjo jis,— o ten moterų korpusas, kurio
aną pusę matėme iš pasivaikščiojimo kiemo.
Romas parodė beveik lygiagrečiai stovin­
čius tris pastatus užpakalinėje kalėjimo teri­
torijos dalyje. Tarp moterų korpuso ir dirb­
tuvių, susidedančių iš stalių, siuvėjų, knyg­
rišių ir batsiuvių skyrių, buvo moterų pasi­
vaikščiojimo aikštelė.
— Užeikime dar už kito kampo ir pama­
tysime politinių kalinių kameros langus. Pa­
mosime jiems, gal pamatys?
Vos tik mudu atsidūrėme už kampo, iš
vieno atviro lango pasigirdo skardus Alekso
Ambraso balsas:

109
 ■— Štai ir Romas kalėjime!
Abiejuose languose tarp grotų pirmiausia
pasirodė mūsų pabaiskiečių, o paskui ir kitų
draugų galvos.
— Kurioje kameroje esate?
— Antroje,— atsakė Romas ir, vėl ding­
damas už kampo, dar pridūrė: — Tuojau su­
sitiksime jūsų kameroje.
Ir aš pasekiau draugą, nors buvo įdomu
pasižvalgyti.
— Nereikia be reikalo daug vaikščioti
ten, kur negalima: pastebės, ir kitą kartą, kai
bus reikalas, negalėsime nueiti,— paaiškino
Romas.
Mudu nuėjome į ambulatoriją.
Čia mūsų laukė baltu chalatu apsivilkęs
žydų tautybės vyras, kalėjimo felčeris, pa­
varde Kacas, kaip vėliau sužinojome. Jis mu­
du paviršutiniškai apžiūrėjo, ar neatnešėme
į kalėjimą kokių užkrečiamų ligų.
Sugrįžę į kamerą, radome kalinius atlie­
kant ruošą: kameros durys buvo atviros, vie­
ni kaliniai ėjo į išvietę, o kiti grįžo iš jos.
Kurizna, nekreipdamas dėmesio į juos, šne­
kučiavosi su Abromavičium prie išėjimo
į kiemą, kuriame vis dar vaikščiojo kiti ka­
liniai.

no
 Tie mūsų kameros gyventojai, kurie tu­
rėjo reikalų kitose kamerose, naudojosi sar­
go nebuvimu pagrindinėje koridoriaus daly­
je ir kalbėjosi su reikalingais žmonėmis per
„vilkelį"— apvalią įstiklintą skylutę kameros
duryse, pridengtą švytuoklės pavidalo dang­
teliu.
Pro „vilkelį" šnektelėjo ir Romas su savo
broliu Juozu, uždarytu su politiniais kaliniais.
Į mūsų kamerą susirinko jau visi, o durys
dar kurį laiką buvo neužrakintos. Vienas ki­
tas išeidinėjo į koridorių, tai grįžo. Noviko­
vas pagaliau pridarė duris ir liepė jiems sė­
dėti ramiai.
— Nereikia geram žmogui sudaryti keb­
lumų,— pasakė jis.
Praėjo liesi pavakariai: vien tik karšto
virinto vandens pasiurbčiojom, bet užtat va­
karienė buvo tikrai soti, nes gavome po litrą
tirštos virėjo pažadėtų margųjų žirnių sriu­
bos. Netrukus koridorium nuskardėjo švil­
pukas.
Kaliniai pradėjo rikiuotis į dvi eiles palei
gultus. Artėjo vakarinis patikrinimas. Girdė­
josi durų rakinėjimas, žingsniai ir protarpiais
lyg kokia muzika: „Tra-ta-ta! Tra-ta-ta!"
— Kas čia? — paklausiau priešais stovin­
čio draugo.

ш
 — Tuojau pamatysi. Pagros ir mūsų ka­
meroje.
Subildėjo kelių žmonių žingsniai prie du­
rų. Jas atidarius, įėjo tamsaus veido, neaukš­
tas, plačiapetis sargas su bloknotu ir pieštuku
rankoje. Tai ir buvo kalėjimo vyresnysis pri­
žiūrėtojas Liutkevičius. Paskui jį bėgte įbėgo
du sargai su ilgakočiais mediniais kūjais ran­
kose. Jie pripuolė prie langų ir ėmė jais įnir­
tingai braukyti per grotus iš pradžių vertika­
liai, paskui horizontaliai. Ir mūsų kameroje
girdėjosi:
— Tra-ta-ta! Tra-ta-ta!
Tokiu būdu sargai tikrino, ar nenupiautas
kuris nors grotų virbas.
Po patikrinimo galėjome tuojau gulti arba
palaukti antrojo švilpuko, vienuoliktą valan­
dą pranešančio, kad kaliniai privalo eiti mie­
goti. Tada tuojau užgesdavo elektrinė lem­
putė, silpnai žibanti aukštai palubėje.
Kadangi man buvo apsunkusi galva nuo
daugelio naujų įspūdžių, tuojau palindau po
antklode ir nugrimzdau į gilų miegą, tą pa­
laimintąjį miegą, kuriame vėliau nejučiomis
ištirpdavo daugybė kalėjimo naktų. Ir dienos
nelengvos kalėjime, bet jau naktys: kokios

112
jos būtų baisios, jeigu žmogus negalėtum kie­
tai užmigti!
Taip baigėsi pirmoji mano diena kalėjime.

P o lit in ių
KALINIŲ KAMEROJE

Rytinis patikrinimas — praėjo šeštą va­

landą be grotų muzikos. Pagal nusistovėjusią
tvarką per rytinį patikrinimą kaliniai galėjo
užsirašyti pas kalėjimo viršininką įr felčerį,
kuris čia laikomus žmones gydė nuo visų ne­
galavimų. Rimčiau susirgę kaliniai būdavo
vedami konsultacijoms pas gydytojus į mies­
tą arba išsiunčiami į Kauno kalėjimą, kur
buvo nemaža ligoninė ir keletas gydytojų
specialistų. Rikiuotėje stovįs kalinys papras­
tai turėjo garsiai pasakyti: „Pas felčerį!1', ir
sargas kreida ant durų iš koridoriaus pusės
užrašydavo, kiek yra norinčių patekti pas fel­
čerį. Turinčius reikalų pas viršininką užrašy­
davo pats tikrintojas — vyresnysis ar raštinė­
je budįs sargas.
Rytinio patikrinimo metu Romas Šarmai­
tis užsirašė pas kalėjimo viršininką paprašyti

R J. Klie dus и з
jo leidimo perkelti mus į politinių kalinių
kamerą.
Dar prieš pietus Romas, atėjęs iš raštinės,
pranešė, kad viršininkas mūsų prašymą pa­
tenkino. Netrukus atsidarė durys, ir mudu iš­
girdome:
— Šarmaitis ir Kličius, susirinkite daiktus!
Dviem sykiais pernešėme savo mantą ir
po valandėlės jau buvome politinių kalinių
kameroje.
Vos įėjęs į šią kamerą, pasijutau kaip ki­
tame pasaulyje. Pirmiausia čia buvo daug
erdviau ir šviesiau. Antroji kamera, į kurią
iš pradžių mudu uždarė, buvo niūri, pailga ir
žymiai mažesnė už šitą, šeštąją, kurioje dabar
mes esame. Į aną kamerą tik trumpam prasi­
skverbdavo saulės spinduliai, nes jos langai
buvo atgręžti į vakarus ir dviaukščio pastato
užstoti; oro įeidavo pakankamai, bet nesimatė
jokio reginio. O ši kamera buvo gražaus ke­
turkampio kambario pavidalo, į pietus atgręž­
tais langais, pilna saulės ir šviesos. Net akys
raibo įėjus.
Iš karto mus apstojo pabaiskiečiai, ištrė­
mimui pasmerkti mūsų draugai. Pasijutome
esą vienos šeimos nariai ir su tais draugais,
kurių asmeniškai iki šiol nepažinojome. Ne­
pamatėme, kaip mūsų čiužiniai atsirado tin-

IM
karnose vietose ant gultų. Draugai paslaugiai
nurodinėjo lentynėles atsineštiems smulkiems
daiktams pasidėti.
Kai susitvarkėme, vienas žvalus, neaukš­
tas vyras juodais garbiniuotais plaukais,
aštriomis, žvilgančiomis akimis pasakė:
— Na, sėskite, draugai, papasakokite, kas
nauja daboklėje. Ar ten nėra daugiau suimtų
mūsiškių?
Jam atsakė Romas Šarmaitis:
— Tuo tarpu nėra, draugas Levinai. Ir
taip jau nemažai žvalgyba suėmė šį rudenį:
visą būrį mūsų pabaiskiečių. Girdėjau, ir
mieste vieną sugavo vėliavą bekeliant...
— Jis jau pas mus, čia. Vacka, tai apie
tave kalbama! — atsiliepė stalo gale prie lan­
go sėdįs aukštas, liesas tamsaus veido vyras,
žiūrėdamas į kitą tamsiaveidį, gulintį ant vir­
šutinių gultų su papirosu dantyse.
Tasai tik šyptelėjo, išpūsdamas dūmą.
Žvilgtelėjęs į gulintįjį, prisiminiau, kad
jį kartais matydavau Gedimino gatvėj (Nr. 9),
rūsio krautuvėje, kalbantis su Raja Štein-
bergaite, mūsų jau minėtąja, kuri taip pat
buvo areštuota 1928 metų lapkričio mėnesio
pradžioje ir kurį laiką kalinama Ukmergės
kalėjime.

115
 — Tai ką, judu, matyt, ilgai palaikys ka­
lėjime? Girdėjau, bylą sudaro. O šituos ąžuo­
lus,— Levinas šypsodamasis pasižiūrėjo į mū­
sų pabaiskiečius,— tik pailsėti čia atsiuntė
prieš kelionę. Kažin, kur juos ištrems?
— Ne į dangų juk išsiųs, o žemėje visur
galima gyventi,— linksmai atsakė Juozas Šar­
maitis.
— Visur gerai, kol viena galva, bet kai
namie lieka maži vaikai, žmona... — labai
rimtai atsiliepė Mykolas Markevičius, maža­
žemis valstietis iš Savidonių kaimo.
— Ko gero, tu tuojau verkti pradėsi! Argi
nežinojai, kokio rizikingo darbo ėmeis? —
priekaištavo Mykolui Aleksas Ambrasas,
žvilgsniu lyg klausdamas Romo Šarmaičio:
,,Ar gerai jam atkirtau?"
— Verkti aš nesiruošiu, tačiau ir juoktis
man nesinori,— truputį pyktelėjo Mykolas ir
pasižiūrėjo į Romą.
Šis ramus, rimtas gimnazistas vėl buvo
pabaiskiečių dėmesio centre. Prieš ką saky­
dami ar darydami, jie žvalgėsi į jo pusę. Ir
šiame jau ginču virstančiame pasikalbėjime
vyrai laukė Romo galutinio žodžio. Ant že­
mutinių gultų krašto sėdįs Mykolas Sargelis
irzliu balsu stačiai pasakė:

U6
 — Ką jūs kalbate, nieko nežinodami! Ge­
riau paklauskime Ro/no. Kaip tu manai, a?
Romas truputį gūžtelėjo pečiais ir prašne­
ko tyliu, aiškiu balsu:
— Jūs vyrai esate ir turite savo galvas.
Ką galiu jums pasakyti? Man atrodo, kad
draugas Mykolas teisingai kalba: sunku pa­
likti šeimą, namus. .. Bet ką mes galime pa­
daryti? Juk dėl to mes ir kovojame, kad mo­
tinoms ir vaikams būtų lengviau. O kovojant
gali tekti dar didesnių sunkumų susilaukti.
Ar dėl to mes nuleisime rankas?
— Aš nesakau, kad reikia nuleisti ran­
kas,— kaltai atsiliepė Mykolas Markevičius.
— Mes net ir nepagalvojame, kad jūs taip
padarytumėt,— švelniai pastebėjo Romas ir
tęsė kalbą: — Ištrėmimas — ne amžinas. Gal
ir labai greitai sugrįšite namo. . .
— Kažin, ar ilgam gali ištremti? — vėl
prašneko Mykolas Sargelis.
— Karo komendantai tremia trims mėne­
siams, pusei metų ir neribotam laikui: kol bus
karo stovis,— aiškino Romas.
— Išgrūs visam karo stoviui, ir kukuosi­
m e!— įsiterpė į kalbą ir jauniausias iš mū­
sų — Mykolas Dzimidavičius.
— Kaip ten bus, pamatysime. O dabar
pasikalbėkime su miestiečiais, — atsakė My­

117
kolui Romas, kreipdamas kalbą kitur: — Kada
gi pagaliau bus jūsų teismas, draugas Levi­
nei?
— O iš kur draugas žinai mano pavardę?
— Dar iš dvidešimt šeštųjų metų prisime­
nu: matydavau ir tribūnoje, ir scenoje. Drau­
gai gimnazistai, su kuriais lankydavome dar­
bininkų mitingus ir susirinkimus, sakydavo:
„Žiūrėk, kaip žiba jo akys!"
— Matai, Chlonke, koks tu esi žymus
žmogus,— vėl atsiliepė liesasis vyras iš galu­
stalės.
— Ir tu, Petrai, ne mažiau žymus, — atsi­
kirto jam Levinas, o Romas patvirtino:
— Kai tik draugas pasirodydavo tribūno­
je, žmonių tarpe pasigirsdavo šnibždėjimas:
„Petras Makelis, komisaras."
Visi ėmė juoktis, o Aleksas Ambrasas pa­
sakė:
— Pas jus yra komisaras, o mes turime
du atamanus.
Jis parodė į Mykolą Dzimidavičių ir
mane.
Progą mudu atamanais pavadinti davė
„Lietuvos žinių" dienraštis. Tuojau po mūsų
arešto jame buvo išspausdinta koresponden­
cija apie komunistų suėmimus Pabaisko vals­
čiuje. Girdi, suimtųjų tarpe svarbiausi esą

118
Dzimidavičius ir Kličius. Jiedu prikalbėję
jaunus vyrus stoti į Komunistų partiją.
Kai daboklėje perskaitėme tą korespon­
denciją, vyresnieji draugai juokais ir pradėjo
mudu vadinti atamanais. Toliau išsikalbėjus
paaiškėjo, kad ir draugas Makelis 1919 me­
tais nebuvo joks komisaras, tik raštininkavo
vienoje tarybinėje įstaigoje.
Truputį apsipratus politinių kalinių kame­
roje, Romas paklausė senųjų jos gyventojų:
— Ką, draugai, veikiate per dienas?
— Skaitome ką suradę, šnekamės, — at­
sakė plačiapetis vyras, užsikvempęs užstalėje
ant knygos.
— Teisybė, mūsų Jonas nuolat skaito, fi­
losofuoja,— mirktelėjo Levinas, parodydamas
galva į to vyro pusę, ir dar pridūrė:— Visi
Vildžiūnai puikūs vyrai — skaito, rašo, iške­
lia rimtų minčių.
Greitai sužinojau, kad mūsų kameroje iš
tikrųjų ir yra net trys Vildžiūnai — Jonas,
Donatas ir Alfonsas, visi stambūs kaip ąžuo­
lai, žvalgybos išrauti ią Paraisčių kaimo Ka­
varsko valsčiuje. Drauge su Vildžiūnais buvo
suimtas ir Alfonsas Karosas, farmacijos moks­
lus baigęs turtingo ūkininko sūnus, iš Deve-
nių kaimo netoli Paraisčių. Jis jau seniai re­
voliucinei ir visuomeninei veiklai skyrė

119
 daugiau dėmesio, negu savo profesijai: buvo
dalyvavęs socialistinėje Spalio revoliucijoje,
o paskui aktyviai veikė kartu su komunistais
Lietuvoje. Tuo tarpu Karoso nesimatė kame­
roje: dėl ligos jis buvo išsiųstas į Kauno ka­
lėjimą gydytis. Bet užtat čia maišėsi dar vie­
nas, su Vildžiūnais suimtas, —r tai Petras Ju ­
cius, neišvaizdus žmogelis, kuris nekaip
laikėsi tardymo metu ir už tai kameroje buvo
tik pakenčiamas, bet negerbiamas.
Greta šių politinių kalinių, bendrai vadi­
namų „kavarskiečiais", buvo dar viena didelė
grupė suimtųjų — tai Ukmergės miesto gy­
ventojų, kurie čia kalėjo nuo 1927 metų sau­
sio 5 dienos. Iš jų štai jau minėtasai Chloinas
Levinas, siuvėjas, aktyvus „Adatos" profsą­
jungos darbuotojas Ukmergėje, o taip pat
Petras Makelis, išsilavinęs darbininkas be aiš­
kios specialybės, ilgai dirbęs odininkų prof­
sąjungoje; iš jų buvo ir batsiuvys Vladas Ba-
zys, tur būt, bado metais atkeliavęs į Ukmer­
gę iš Baltarusijos, čia išmokęs specialybės,
tapęs itin geru batsiuviu ir įsijungęs į prof­
sąjunginį judėjimą, o taip pat Šlioma Segalis,
iš Vilniaus kilęs aulininkas, irgi aktyviai pa­
sireiškęs odininkų profsąjungoje., pagaliau ir
Šepšelis Gorfainas — pažangios žydų jauni­
mo sporto organizacijos darbuotojas.

120
 Visus šiuos žmones žvalgyba buvo pada­
riusi aktyviais Lietuvos Komunistų partijos
veikėjais, nors keli iš jų visai nebuvo parti­
jos nariai n ienis teko atsidurti kalėjime vien
už tai, kad buvo dori, solidarūs darbininkai,
dalyvavo ne kokioje konspiracinėje visuo­
meninėje bei politinėje veikloje, o viešoje
buržuazinės demokratijos įstatymų leistoje
kovoje, norėdami savo būvį pagerinti.
Prie pastarųjų buvo prijungti vėliau suim­
tieji: realinės žydų gimnazijos mokinys Lipė
Liubeckis, siuvėja Chaja Šapotkinaitė, Sara
Pikaitė iš Ukmergės ir Taiba Šimelevičiūtė iš
Gelvonių miestelio. Lipė Liubeckis buvo čia
pat kameroje, tylus vyrukas, retais plauke­
liais apaugusia galva. Mūsų draugės gyveno
moterų korpuse. Iš pradžių jas kiek pažinau
tik iš draugų pasakojimų, o vėliau ir matyda­
vau priešais mūsų kameros langus, praeinan­
čias į šulinį vandens arba į ambulatoriją.
Mūsų kameroje buvo dar vienas draugas,
suimtas beveik tuo pačiu metu, kaip ir mes.
Tai jau minėtasis Vacka — Vaclovas Gečiaus-
kas, vienos Ukmergės miesto batų dirbtuvė­
lės darbininkas. Jį suėmė žvalgyba, keliant
j medį raudoną vėliavą Tarptautinės darbi­
ninkų jaunimo dienos išvakarėse.
 Iš viso šeštojoje kameroje buvome devy­
niolika žmonių. Miestiečiai ir kavarskiečiai
jau žinojo, kada teismas nagrinės jų bylas,
ir daugelfs tikėjosi išeiti iš kalėjimo, nes žval­
gyba neturėjo konkrečių įrodymų jiems ap­
kaltinti. Levino ir kitų ukmergiškių teismas
turėjo įvykti 1928 metų gruodžio mėnesį,
o kavarskiečių — lapkričio.
Mūsų šeši pabaiskiečiai — Juozas Šarmai­
tis, Kazys Stimburys, Aleksas Ambrasas, trys
Mykolai: Dzimidavičius, Markevičius ir Sar­
gelis — laukė ištrėmimo. Juos galėjo kiekvie­
ną dieną nebegrįžtamai iššaukti iš kameros.
Todėl Romas Šarmaitis dar tą pačią dieną,
kurią mudu buvome atkelti į šią kamerą, po­
piete, sukvietė minėtuosius draugus į vieną
kampą ir patarė jiems iš tremties tuojau duo­
ti žinią į kalėjimą.
— Tose vietose, kur būsite nutremti,
greičiausiai yra mūsų žmonių. Gali daug laiko
praeiti, kol savaime susižinosite vieni su ki­
tais. O turėdami jūsų adresus, pranešime už
kalėjimo sienų veikiantiems draugams, ir jie
pasirūpins jus surišti su mūsiškiais. Draugai
padės jums ten geriau įsikurti ir greičiau įsi­
jungti į bendrą darbą, į kovą! — pabrėžė Ro­
mas.
 G YVENIMAS
ŠEŠTOJOJE KAMEROJE

Pirmieji įspūdžiai kalėjime visam gyve­

nimui įstrigo mano atmintin. Jeigu krimina­
linių kameroje buvo labai nejauku, tarsi vie­
nam patekus tarp svetimų žmonių, tai čia
pasijutau savųjų tarpe. Vienodi buvo mūsų
siekimai, vienodi nusistatymai ir daugeliu at­
vejų vienodos mintys. Politinių kalinių kame­
roje draugai ir maistu dalinosi, ir padėjo vie­
nas kitam, kuo tik galėdami. Iš pradžių mane
tik žavėjo toks darnus kolektyvas, o paskui
pajutau ir galingą jo jėgą. Visa tai, ką vėliau
teko pergyventi ir iškentėti per ilgus kalėji­
mo metus, tegalima buvo ištverti tik vienin­
game ir stipriame idėjiniu atžvilgiu žmonių
kolektyve.
Tiesa, Ukmergės politinių kalinių kolekty­
vas dar nebuvo pakankamai išsikristaliza­
vęs. Žmonės gyveno draugiškai, laikėsi vie­
nodo nusistatymo fašistinės valdžios ir bur­
žuazinės santvarkos atžvilgiu, bet ne visi
vienodai buvo pasiryžę toliau kovoti. Kolek­
tyve maišėsi ir tokių, kurie galvojo tik dorai
atkalėti, o paskui, išėjus iš kalėjimo, dau­
giau niekur nesikišti. Todėl nebuvo ir vienin­

123
go ruošimosi ateičiai, ne visi stengėsi mokytis.
Kai daugelis stengėsi reguliariai palaikyti ry­
šius su laisvėje veikiančiomis pogrindinėmis
organizacijomis, gauti komunistinės literatū­
ros, atsirasdavo ir tokių, kurie sakydavo, kad
to nereikia, nes galima be reikalo įkliūti ir
apsunkinti savo padėtį teisme. Vienas drau­
gas, Vladas Bazys, buvo perdėtai susižavėjęs
Levo Tolstojaus mokymu, kitas gi, visų mie­
las bičiulis Šepškė (Šepšelis Gorfainas), kalė­
damas darėsi vis apolitiškesnis. Ne veltui jis,
kai teismas nerado, kuo jį apkaltinti, ir, iš­
nagrinėjęs bylą, paleido iš kalėjimo, tuojau
emigravo į Meksiką.
Seniai kalinčiųjų draugų tarpe buvo pa­
tyrusių komunistų (Ch. Levinas, P. Makelis
ir kiti), bet jie ryžtingai nesiėmė vieningą ko­
lektyvą padaryti dar ir darbingą, kuris siste­
mingai lavintųsi, stengtųsi įgyti daugiau tiek
bendrų, tiek ir politinių žinių, ruoštis kovai,
išėjus iš kalėjimo.
Šiuo atžvilgiu visai kitoks pasirodė Rom p
Šarmaitis.
— Tiek laiko jūs beveik velttii praleido­
te !— priekaištingai pasakė jis.Jau pirmomis
mūsų buvimo politinių kalinių kameroje die^
nomis ir tuojau ėmešTdarbo. ,
Romui raginant, Makelis pasiruošė pasi-

124
kalbėjimams ir kelis vakarus pasakojo mums
apie revoliucinius 1918—1919 metų įvykius
Ukmergėje, apie tai, kaip buvo įkurta Tary­
bų valdžia mieste ir apskrityje. Jį daug kur
papildė Levinas. Tokiu būdu mes, jauni revo­
liucinio judėjimo dalyviai, nemažai sužinojo­
me apie partijos ir komjaunimo darbą Uk­
mergėje buržuazinės diktatūros metais.
Apie proletarinę revoliuciją Rusijoje ir
Lietuvoje daug mums papasakojo Alfonsas
Karosas, spalio mėnesio pradžioje sugrąžin­
tas iš Kauno į Ukmergę.
Kadangi Vladas Bazys buvo susidomėjęs
Levo Tolstojaus gyvenimu ir kūryba, tai Ro­
mas prikalbino jį padaryti pranešimą visam
kolektyvui apie įžymųjį rašytoją. Silpnas bu­
vo pranešimas, neturiningos po jo sekė dis­
kusijos, bet vis dėlto šis tas buvo padaryta,
ypač turint galvoje, kad dvidešimt aštuntai­
siais sukako šimtas metų nuo Levo Tolsto­
jaus gimimo.
Komas Šarmaitis visus kolektyvo narius
įtraukė į lietuvių kalbos mokymąsi, o pats
ėmėsi mokytis rusų, Makelio ir Karoso pade­
damas. Mudu su draugu Vaclovu Gečiausku
pradėjome mokytis dar ir aritmetikos. Mūsų
grupę vedė''Lipė Liuberkis. Atsirado ir kito­
k į grupių.
 Per lietuvių kalbos pamokas mes ne tik
mokėmės gramatikos, ne tik diktantus rašy­
davome, bet ir savarankiškus rašinius. Romo
paskatintas, aš netgi ėmiausi aprašyti, kaip
buvau areštuotas, pradėjau daryti perskaity­
tų straipsnių ir knygų konspektus.
Seniau kalintieji draugai buvo užsiprenu­
meravę kelis laikraščius, bet juos skaitydavo
kas sau ir tik retkarčiais aptardavo kokį
straipsnį. Romui pasiūlius, kameroje prasidė­
jo garsinis laikraščių skaitymas. Lietuviškus
daugiausia skaitydavo Romas, o rusiškus —
Makelis arba Karosas. Žydiškai skaitantieji
draugai išversdavo arba atpasakodavo mums
tas žinias, kurių nebūdavo lietuviškuose laik­
raščiuose. Kiekvienas svarbesnis straipsnis
būdavo aptariamas. Jeigu draugams nekilda­
vo klausimų, Romas pats iškeldavo juos ir
siūlydavo kuriam iš mūsų atsakyti. Taip iškil­
davo samprotavimai ir ginčai.
1928 metų rugsėjo 24 dieną žvalgybai pa­
sisekė susekti Kaune pogrindinę „Kovos"
spaustuvę ir suimti jos darbuotojus — Domą
Kučinską ir Klaudiją Krastinaitę, bet buržua­
ziniai laikraščiai su dideliu džiaugsmu ir iš­
pūstai ėmė rašyti, kad likviduota Komunistų
partijos „Spartako" spaustuvė. Tada kai ku­
rių politkalinių pabaiskiečių tarpe kilo klau­

126
simas, ar partija begalės toliau spausdinti
„Tiesą" ir kitus savo leidinius.
Mykolas Dzimidavičius ir keli kiti laukė
atsakymo iš Romo, bet jis pasiūlė patiems
atsakyti. Įdomu, kad, gerokai pasiginčiję, pa-
baiskiečiai savarankiškai priėjo išvadą, kad
tai ilgam nesustabdys partinių laikraščių
spausdinimo, o gal ir visai nesustabdys, nes
tikriausiai partija turi įsirengusi pogrindyje
ne vieną spaustuvę: vienos netekus, tuojau
pradės veikti kita. Po kurio laiko šis draugų
spėjimas ir pasitvirtino: gavome „Tiesą", iš­
spausdintą „Spartako" spaustuvėje. Netrukus
iš komunistinės spaudos sužinojome, kad ši
spaustuvė veikia kaip veikusi, kad žinios apie
jos likvidavimą yra žvalgybos melas, kad vie­
toje jos susekta kita.
Mes ne tik straipsnius ir svarbesnes žinias
išsiaiškindavome, bet įr atskirus žodžius. Bū­
davo, klausaisi garsiai skaitančio draugo, iš­
girsti kokį nesuprantamą žodį, užsirašai; ap­
tinki pats skaitydamas — vėl užsirašai. Pas­
kui eini klausti. Tokius knyginius reikalus
visuomet daugiausia žinodavo Romas.
Nors neblogai buvau baigęs Pabaisko pra­
dinę mokyklą prieš ketverius metus, paskui
daug skaičiau prozos ir poezijos kūrinių, bet
tada dar neturėjau jokių literatūrinių teorinių

127
žinių. Pavyzdžiui, man niekad neatėjo į galvą
mintis apie eilėraščių rimą ir ritmą. Pirmą
kartą apie šiuos dalykus sužinojau 1928 metų
rudenį Ukmergės kalėjime, kai Romas Šar­
maitis kartu su juo kalintiems draugams
garsiai perskaitė V. Mykolaičio-Putino eilė­
raštį ,,Rex", atkreipdamas dėmesį į vaizdo
ryškumą, į kūrinio ritmiką ir rimus. Labai
mes susidomėjome tame eilėraštyje išryškin­
tu socialiniu neteisingumu, socialine nelygy­
be ir valdovų žiaurumu. Juk mus visus tada
buvo apėmęs pasipiktinimas socialinėmis ne­
teisybėmis ir troškimas įgyvendinti teisingu­
mą visuomenėje!
Romo pastabos apie minėtojo poezijos kū­
rinio turinį ir formą mane paskatino dar sa­
varankiškai jį perskaityti ir apgalvoti. Iš nau­
jo, jau daug atidžiau, perskaičiau abu tomus
V. Mykolaičio-Putino „Raštų" ir jo poezijos
rinkinį „Tarp dviejų aušrų". Iš naujo ėmiau
skaityti Maironį, Vaičaitį ir kitus mūsų poe­
tus. Ėmiau domėtis poetiniu vaizdu, eilėraščio
rimu ir ritmu, pradėjau daugiau pastebėti,
kuo vienas poetas skiriasi nuo kito, po tru­
putį suvokti jų stilių. Būdavo, perskaitai eilė­
raštį ar poemą ir būtinai nori išsiaiškinti, kas
šiuo kūriniu norėta pasakyti. Taip beskaitant,
atsirado daug nesuprantamų žodžių, sąvokų,

128
lėkdavo kartais gerokai pasikamuoti, kol iš­
siaiškindavai kūrinio idėją. Visus iškilusius
klausimus, kai patys nebegalėdavome jų
įveikti, mes tuojau keldavome Romui, be
jokių, ceremonijų atitraukdami jį dažnai nuo
rimto darbo. Man neaišku, o jis žino, ir turi
tučtuojau atsakyti: juk draugas, tai ko čia
daug varžysies!
Ryškiai atmintyje išliko ant knygos užsi­
gulęs Jonas Vildžiūnas. Jis mėgdavo skaityti
filosofinius ir ekonominius raštus. Jeigu Jo­
nas skaito ramiai, tik akimis, net lūpų nekru­
tindamas, vadinas, tekstą perima lengvai, ten
viskas jam suprantama. Bet kai pasitaiko jam
toksai tekstas, kuris sunkiai įkandamas, Jo­
nas tada ima pašnibždom tarti žodžius, dar
ryškiau pasvyra ant knygos savo plačia krū­
tine, lyg kėsindamasis užgulti ją ir fizine jėga
išspausti iš jos visą išmintį, nelengvai pasi-
duodančią atkaklaus savamokslio galvai.
Skaitydamas ir kartodamas sunkiai įsisavina­
mas mintis, Jonas įtempdavo ne tik smege­
nis, bet ir regėjimą, ir klausą. Jo stambi, tan­
kiu, juosvu ežiuku pasišiaušusi galva neju­
čiomis imdavo kinksėti, akys stipriai įsisiurb­
davo į sudėtingus sakinius, o lūpos pusgarsiai
tardavo žodžius; kiekvieną žodį akcentuoda­
vo aiškus aksėjimas, kaip skaldant malkas.

J K ličiu s 129
 Jonas stengdavosi viską pats suprasti ir
dažniausiai, taip pasidarbavęs, įsisavindavo
skaitomą dalyką, bet kartais ir jam tekdavo
kreiptis į Romą.
Mes kalėjime daug skaitydavome. Senes­
nių knygų lietuvių ir rusų kalbomis gauda­
vome iš kalėjimo bibliotekėlės. Du ar tris
kartus per mėnesį su knygų dėže į mūsų ka­
merą ateidavo kriminalinis kalinys (toms pa­
reigoms administracijos paprastai paskirtas
koks inteligentas, patekęs į kalėjimą už kokį
nors nusikaltimą). Mes, būdavo, išsirenkame
reikalingas knygas ir skaitome iki kito jo
atėjimo.
Naujokai kurį laiką naudojomės ir senųjų
kameros gyventojų sudaryta bibliotekėle, ku­
rioje buvo apie dvidešimt knygų; jas lenty­
noje prie sienos pastebėjome tuojau, tik apsi­
pratę kameroje, kai tik ėmėm dairytis, ko čia
nusitverti iš dyko laiko. Jų tarpe vyravo Lie­
tuvos socialdemokratų partijos leidiniai: Oto
Bauerio „Bolševizmas ar socialdemokratija";
Karlo Kautskio „Kas tai yra socializacija?";
M. Cheisino „Profesinės darbininkų sąjun­
gos" ir kitos panašios knygos, 'reikalavusios
labai apdairaus skaitymo ir kritikinio žvilgs­
nio, kurio, deja, mums visiems tuomet dar
labai stokojo. Žinojome, kad Oto Baueris ir

130
Karlas Kautskis yra oportunizmo teoretikai,
buvome atsargūs su jų raštais, bet nepajėgė­
me nuosekliai polemizuoti su jais. Daugiau­
sia domėdavomės knygose aprašomais fak­
tais, o ne jų aiškinimu, kurio sugriauti dažnai
neįstengdavome, bet ir nepasitikėdavome juo.
Aš itin susidomėjau Oto Bauerio veika­
lu, nes jame buvo aprašyta mane tuomet la­
bai dominusi Rusijos revoliucijų istorija ir
Tarybų Rusijos politinės santvarkos struktū­
ra. Pasišoviau būtinai išnagrinėti tą veikalą
nuo pradžios iki galo. Romas, būdavo, parodo
išmokti kokį skyrių ar kelis. Aš atidžiai per­
skaitau, pakartoju, įsidėmiu datas, aprašytus
įvykius, susikonspektuoju visą pamoką ir, kai
jaučiuosi pasiruošęs, skubu pas draugą, ką
esu išmokęs, atpasakoti. Jis išklausęs visada
užduodavo kelis klausimus, sukeldavusius
man naujų minčių ar versdavusius giliau per­
galvoti išmoktąjį dalyką.
Labai domindavo mane ir knygelė apie
profsąjungas. Iš jos sužinojau, kaip Vakarų
Europos šalių darbininkai kūrė savo ekono­
mines sąjungas, kaip tos sąjungos vystėsi
įvairiose šalyse. Bet jau tada pastebėjau di­
delį tos knygelės trūkumą: joje beveik nieko
nebuvo pasakyta apie Rusijos darbininkų
organizavimąsi į profesines sąjungas. Labai

131
rūpėjo sužinoti bolševikų partijos, V. Lenino
požiūrį į jas.
Lentynoje radau dvi originalias knygeles,
nuo kurių prasidėjo mano susipažinimas su
politinės satyros literatūriniu žanru. Tai buvo
Rauto Kemeklio (Stepono Kairio) „Lėčių že­
mės pasakos" ir „Vyrai, sukiaulinkim Lietu­
vą!" Tiesa, buvau skaitęs vieną kitą Vinco
Kudirkos tokios rūšies kūrinį, bet tik skaitęs,
o ne pergalvojęs, nes nebuvo kam padėti tai
padaryti. Dabar gi čia pat buvo draugas, ku­
ris rūpindavosi mūsų išsilavinimu daugiau,
negu mes patys.
Vos tik aš užverčiau knygelę „Vyrai, su­
kiaulinkim Lietuvą!", kurioje mane džiugino
aštrios charakteristikos, šmaikštūs sakiniai,
atskiri taikliai pasakyti žodžiai, Romas tuojau
man klausimą:
— Ką čia knygos autorius turi galvoje?
— Jis pajuokia Lietuvos fašizmą, jo že­
mės ūkio politiką,— atsakiau.
— Apskritai tu teisingai supratai, b e t...
Ir prasidėjo dešimtys „bet". Romas ėmė
sklaidyti mano perskaitytą knygelę ir reika­
lauti paaiškinti, kaip supratau kiekvieną joje
aprašytą epizodą. Ko neįstengdavau atsakyti,
jis padėdavo viena kita taiklia užuomina, kur

132
visai būdavo nesuprantama, ten plačiau pa­
aiškindavo.
Taip pavarinėtas, panorau dar kartą per­
skaityti knygelę ir užverčiau ją, žymiai dau­
giau žinodamas, negu perskaitęs pirmą kartą.
Man pasidarė aišku, ką autorius nori pasa­
kyti kiekvienu vaizduojamu epizodėliu, kiek­
viena alegorine charakteristika. Supažindin­
damas su tuo feljetonu, Romas nemažai man
pasakojo ir apie patį Steponą Kairį, lietuviš­
kųjų dešiniųjų socialistų Vadą, kuris stengėsi
suklaidinti Lietuvos darbininkus, atitraukti
juos nuo teisingos revoliucinės kovos.
Atidaus, gerai išsilavinusio draugo pade­
dami, mes išgaudavome daug naudos ir iš tų
lentynoje užsigulėjusių knygų, kurios buvo
parašytos iš priešiškų mums politinių pozi­
cijų.
Naujas knygas įvairiais keliais gaudavo­
me iš už kalėjimo sienų.
Ukmergės mieste buvo gan turtinga Skai­
tymo mylėtojų draugijos biblioteka. Miestie­
čių politinių kalinių namiškiai skolindavosi
iš jos knygas ir atnešdavo į kalėjimą. Tokiu
būdu mes gaudavome net ir Tarybų Sąjungo­
je išleistąsias. Pasižiūrėjusi į bibliotekos ant­
spaudą knygos tituliniame lape, daugiau nė
netikrinusi, kalėjimo administracija paprastai

133
ir duodavo kaliniams ją skaityti. Taip pat bū­
davo j kameras įleidžiamos ir su Lietuvos
knygynų firminiais štampais knygos.
Iš seniau kalinčių draugų sužinojau, kad
knygos politiniams kaliniams taip lengvai
įleidžiamos ne dėl kalėjimo administracijos
gerumo. Si lengvata, pasirodo, buvo sunkiai
iškovota. Iki politinių kalinių bado streiko
Ukmergės kalėjime režimas buvo labai kie­
tas. Seniai kalinantiems mūsų kovos drau­
gams ukmergiškiams ir vėliau suimtiems ka­
varskiečiams neleisdavo pasimatyti su tėvais
ir giminėmis, neįleisdavo maisto iš namų,
drausdavo perduoti bet kokią knygą, žurnalą
ar laikraštį, neduodavo ir užsiprenumeruoti
laikraščių. Politiniams kaliniams teko naudo­
tis vien tik kalėjimo bibliotekėle, kurioje po
kelių savaičių jie nebeturėjo ko pasirinkti:
keletas geresnių knygų jau buvo perskaityta,
o naujų pirkti administracija neskubėjo. Kęs­
dami fizinį ir dvasinį alkį, būdami nuolat
izoliuoti nuo brangių žmonių, paliktų už
kalėjimo sienų, politiniai kaliniai ryžosi sun­
kiam, labai rizikingam bado streikui. Strei­
kuojančius politinius kalinius parėmė Uk­
mergės visuomenė, ir kalėjimo administraci­
ja buvo priversta patenkinti jų reikalavimus.
Nuo 1928 metų vasaros Ukmergės kalėjimo

134
politiniai kaliniai pradėjo gauti maisto iš na­
mų, knygų bei laikraščių, buvo leista jiems
matytis su tėvais ir giminėmis.
Seniau kalintieji draugai tokiu būdu iško­
vojo teisę plačiai naudotis knygomis, kurio­
mis mes, vėliau įkalintieji, džiaugdavomės.
1928 metų rudenį iš už kalėjimo sienų
gautųjų knygų tarpe, prisimenu, buvo Juozo
Grušo apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė".
Kai kuriuos joje išspausdintus kūrinius skai­
tėme kolektyviai. Labai visiems patiko apsa­
kymas „Artimo meilė", kuriame buvo atvaiz­
duotas jaunas revoliucionierius, tardymo me­
tu nustebinęs žvalgybininkus savo drąsa, su­
manumų ir taurumu. Tą penkiolikos metų
berniuką tokiu buvo išauklėjęs jo tėvas, kurį
kaizeriniai okupantai nužudė už belaisvių rė­
mimą. Mirdamas jis pasakė sūnui: „Labiau
už viską mylėk darbo žmones." Ir berniukas
niekad neužmiršo tėvo žodžių. Jaunas apsa­
kymo herojus tuomet mus giliai jaudino, ir
J. Grušo „Artimo meilė" ėjo iš rankų į ran­
kas.
Kažkas mums buvo prisiuntęs V. Šekspy­
ro „Venecijos pirklį". Knygą iškart pradėjau
skaityti, bet tuojau mečiau, kaip neįdomią.
— Tu, Joneli, žinok, kad čia pasaulinės
literatūros kūrinys, ir jeigu jo kol kas nesu­

135
pranti, tai lengvai nenumok ranka, o moky­
kis, stenkis daugiau sužinoti. Kas tau neaišku
dabar, suprasi ateityje,— pasakė Romas.
Man prieštaraujant ir tvirtinant, kad ne­
verta daug pastangų dėti dėl kažkokio ten
Venecijos pirklio, draugas ramiai pasiūlė:
— O gal mes abu paskaitysime?
Mudu susėdome prie stalo, ir Romas ėmė
skaityti. Jis skaitė aiškiai, sklandžiai, malonu
buvo klausytis. Mudu apstojo ir daugiau drau­
gų. Nujausdamas, kur mums nesuprantama,
Romas sustodavo paaiškinti. Geras skaitymas
ir taiklūs paaiškinimai padėjo mums suprasti
tą V. Šekspyro tragediją. Visu ryškumu mū­
sų sąmonėje iškilo didžiojo rašytojo sukurtas
pirklio Šeiloko tipas, kuriame sutelkti amži­
ni, visiems pirkliams būdingi bruožai: suktu­
mas, gobšumas, negailestingumas ir nesivar­
žymas su priemonėmis, siekiant pelno.
Tai išnaudojimu paremtos visuomenės
tipas, iš svetimo, darbo gyvenąs parazitas. Jo
antraeiliai bruožai keičiasi, bet esmė šimtme­
čiais lieka ta pati. Gerai įsižiūrėję į dabarti­
nius pirklius, juose pamatysime daug pana­
šumų su Šeiloku,— maždaug taip aiškino Ro­
mas, užbaigęs skaityti V. Šekspyro tragediją.
Jis perskaitė ją ir išaiškino vienu prisėdimu.
Romas mums tada papasakojo ir apie didįjį
anglų rašytoją tiek, kiek apie jį buvo sužino­
jęs gimnazijoje.
Mums tai buvo gera literatūros pamoka,
davusi ne tik naudingų žinių iš literatūros is­
torijos, bet ir padėjusi atidžiau pažvelgti į tą
visuomenę, kurioje mes gyvenome ir kurią
buvome užsimoję pertvarkyti.
Skatindamas mus mokytis, Romas visaip
stengdavosi gauti knygų, laikraščių bei žur­
nalų. Tam jis pasinaudodavo savo pažintimis
su inteligentija.
Kai mes kalėjome šeštojoje kameroje, bu­
vęs Romo mokytojas Juozas Galvydis, fašis­
tinės valdžios įsakymu atleistas iš Ukmer­
gės gimnazijos už oficialiai nepriimtiną isto­
rijos dėstymą be teisės mokytojauti kitoje
gimnazijoje, Šiauliuose dirbo „Kultūros" žur­
nalo redakcijoje. Romas jam parašė laišką
iš kalėjimo. Juozas Galvydis greitai atsiliepė
savo mokiniui atvirlaiškiu, kurį skaitydami,
jautėme laiškučio autoriaus tarp eilučių pa­
slėptą simpatiją mums, fašistinio smurto
aukoms. Juk iš dalies ir pats mokytojas Juo­
zas Galvydis, dabartinis Vilniaus Valstybinio
V. Kapsuko vardo universiteto docentas, bu­
vo fašistinio smurto auka. Jis savo laiške
pranešė, kad Romui užprenumeravo „Kultū­
ros" žurnalą ir kad paštu išsiuntė H. Velso

137
„Pasaulio istorijos" I tomą, tuomet neseniai
išėjusį iš spaudos.
Tą knygą netrukus gavome. Romas siūlė
ją skaityti garsiai. Po vakarinio patikrinimo
jis sėsdavosi ant viršutinių gultų, arčiau elekt­
ros lemputės, ir kokią valandą skaitydavo, čia
pat atsakydamas į klausimus, kuriuos iškel­
davome. Mes klausydavomės, sėdėdami prie
stalo ir ant gultų arba tyliai vaikščiodami po
kamerą. Skaitydami Juozo Galvydžio siunti­
nėjamą „Kultūrą", atkreipėme dėmesį į jos
puslapiuose dažnai pasirodantį K. Gelvainį.
Aš jį pamilau už skambius, nuotaikin­
gus eilėraščius, už gražius straipsnius apie
literatūrą, kurią sąmoningiau pradėjau ver­
tinti nuo kalėjimo dienų.
— Kas tas Gelvainis? —: kartą paklausiau
Romo.— Ar čia slapyvardis, ar tikra pavar­
dė?
— Tai jaunas, gabus rašytojas Kostas
Korsakas. Jis dabar mokosi Šiaulių gimnazi­
joje,— paaiškino draugas ir papasakojo kelis
atsitikimus, apibūdinančius K. Korsaką kaip
giliai žinantį lietuvių literatūrą moksleivį.
1928 metų rudenį laikraščiai atnešė žinią
apie Šiauliuose suimtus gimnazistus. Tuomet
mums dar nieko nesakė Alekso Jasučio, Ge­
sės Glezerytės ir kiti vardai. Tik Kosto Korsa­

138
ko pavardė jau buvo pažįstama iš „Kultūros"
žurnalo puslapių. Jo suėmimo proga viena­
me katalikiškame savaitraštyje pasirodė lie­
tuviškųjų klerikalų ideologo Adomo Jakšto-
Dambrausko straipsnis apie K. Korsaką. Tasai
straipsnis sukėlė mūsų kameroje kairų,
svarstymų.
Adomo Jakšto straipsnis išreiškia L:;:-
žuazijos susirūpinimą inteligentijos kairė;:
mu, talentingų žmonių iš jos tarpo įsijungimu
j revoliucinį judėjimą. Adomas Jakštas de­
dasi Kosto Korsako bičiuliu, siekia paveikti
gabų jaunuolį, sudrumsti jo sąmonę, išmušti
jį iš revoliucijos kelio,— tokia buvo mūsų
Romo, o kartu ir daugelio kitų šeštosios ka­
meros gyventojų išvada.
Būdamas Ukmergės kalėjime, pirmą kartą
išgirdau ir apie Vytautą Montvilą.
Bibliotekininkas atnešė dėžę knygų į mū­
sų kamerą. Pradėjome jas vartyti, ieškodami
tinkamos. Po viena knygų eile pastebėjau žur­
nalą. Paėmęs jį į rankas, pamačiau jau ne
kartą girdėtą žurnalo pavadinimą: „Skardas".
Žinojau, kad tai pažangus, revoliucinis žur­
nalas, bet iki tol negalėjau gauti nė vieno jo
numerio. Pasilikau tą vienintelį, kažkaip per
administracijos neapsižiūrėjimą užklydusį
į bibliotekėlę, ir ėmiau atidžiai jį skaityti.
 Labiausiai patiko pirmajame žurnalo pus­
lapyje išspausdintas eilėraštis „Viduramžių
orkestrai groja". Perskaičiau ir pakartojau,
parodžiau draugams. Jie skaitė tylomis ir gar­
siai. Visi tikrai gėrėjosi. Kovingas Vytauto
Montvilos eilėraštis labai atitiko mūsų nuo­
taiką ir visus pagavo savo revoliuciniu pa­
tosu.
Nuo to laiko Kosto Korsako ir Vytauto
Montvilos vardai visam laikui man įstrigo at­
mintin. Atidžiai skaitydavau jų kūrybą, pa­
sirodančią žurnaluose ir atskiromis knygomis,
norėdavau juos pamatyti, bet tais laikais ir
negalvojau, kad daug vėliau teks su jais as­
meniškai susitikti. Montvilos kovingi eilėraš­
čiai stiprindavo dvasią, padėdavo geriau pa­
žinti gyvenimą ir teikdavo pasigėrėjimą kaip
poezijos kūriniai. Skaitydamas Korsako kri­
tikos straipsnius, pradėjau geriau suprasti
knygas, giliau pažinti literatūrą.
Mūsų kameroje buvo nusistovėjusi maž­
daug tokia dienos tvarka: po rytinio patikri­
nimo iki pusryčių — susitvarkymas ir kame­
ros sutvarkymas: po pusryčių iki pietų —
mokymasis grupėse; tam būdavo sunaudoja­
mas visas priešpietis, išskyrus pasivaikščio­
jimo kieme valandą: nuo pietų iki vakarie­
nės — garsinis laikraščių skaitymas, laisvas

140
knygų skaitymas, vėl pasivaikščiojimo valan­
da; po vakarienės iki vakarinio patikrini­
mo — ruoša ir įvairūs užsiėmimai: laisvas
skaitymas, rašymas, drabužių ir avalynės tai­
symas, žaidimai, pasikalbėjimai; po vakarinio
patikrinimo — nelegalios literatūros skaity­
mas, jeigu tokios turėdavome, o jeigu ne —
kolektyviai skaitydavome ir aiškindavomės
„Pasaulio istoriją", suruošdavome įvairius
pasikalbėjimus.
Bet tomis dienomis, kai koridoriuje budė­
davo gerieji prižiūrėtojai: Grigocevičius, Ku-
rizna, Abromavičius, Labakojis, mūsų dieno­
tvarkė suirdavo, nes šie prižiūrėtojai duoda­
vo dvigubai ilgiau pasivaikščioti. Kaipgi
praleisi tokias progas ir nepasinaudosi grynu
oru! Visi šitie prižiūrėtojai buvo jau žilaplau­
kiai ir daugelį metų ištarnavę Ukmergės ka­
lėjime. Savo žmonišku elgesiu su kaliniais jie
gerai veikdavo ir tuos sargus, kurie būdavo
griežtesni su įkalintais žmonėmis. Dėl jų ati­
tinkamo laikymosi kalinių ir prižiūrėtojų san­
tykiuose buvo ir tam tikro familiariškumo.
Kai mūsų draugas Chloinas Levinas no­
rėdavo ką nors pasiūti ar pasitaisyti praply-
šusį drabužį, jis pasibaladodavo į duris. Sar­
gui jas atidarius, sakydavo:
— Dziadziuk, aš nueisiu į siuvyklą.

ui
 — Eik,— atsakydavo sargas, tuojau pat
pasitraukdamas nuo slenksčio ir išleisdamas
mūsų draugą,
Kadangi tuomet kaliniai būdavo dar ne­
aprūpinami valdiškais drabužiais, tai mūsų
Levinas dažnai turėdavo lankytis kalėjimo
siuvykloje: ne tik jam pačiam, bet ir drau­
gams reikėdavo ką nors pasiūti ar pataisyti.
Ir kitus savo kasdieniškus reikalus mes be­
veik visada lengvai sutvarkydavome su ,,dzia-
dziukais".
Ypač daug familiariškumo būdavo su se-
niausiuoju Ukmergės kalėjimo sargu, aukštu,
padžiūvusiu žilaplaukiu Labakojų, Atidaręs
kamerą kuriam nors reikalui pranešti, jis
mėgdavo pajuokauti, pasikalbėti su kaliniais.
Ko nors prašomas, atsisakinėdavo apsimestu
rūstumu, bet visada atsižvelgdavo į kalinio
reikalą.
Tasai geraširdis seniokas su šypsena mums
kartodavo, kad visas gyvenimas dabar eina
menkyn, kad menkėja ir revoliucionieriai.
Kokie čia dabar esą revoliucionieriai: jauni,
mažiukai, nemokyti miesto darbininkai, kai­
mo bernai arba valstiečiai. O seniau, 1905
metais, tai būdavę revoliucionieriai! Daugiau­
sia studentai, o jeigu paprasti žmonės, tai nors
aukšti, stiprūs kaip ąžuolai. Ir sugaudavę

J42
juos ne su proklamacijomis, o su revolveriais,
bombomis. Tokie tai galėję ir carą nuversti.
O mes, girdi, ką padarysią plikomis rankomis
ir popierėliais?
Didelę pagarbą Labakojo balse girdėdavai,
kai jis pasakodavo apie vieną 1905—1907
metų revoliucionierių, suorganizavusį politi­
nių kalinių pabėgimą iš Ukmergės kalėjimo.
— Aš tuomet budėjau koridoriuje. Nė ne­
pajutau, kaip tas metiežnikas užlaužė man
rankas, surišo, atėmė raktus ir uždarė į kar­
cerį. Išleido savo draugus iš kitos kameros,
kartu su jais nuginklavo kieme budėjusį pri­
žiūrėtoją. Po to tiek juos ir tem atėm ... Tai
vyras buvo, tai buvo revoliucionieriai! O iš
jūsų kas? — baigdavo, gardžiai nusijuokda­
mas, Labakojis.
Kartą vidurnaktyje mes pašokome iš mie­
go.
— Levinai! Ei Levinai! — girdime Laba­
kojo balsą už durų pro atidengtą apvalų lan­
gelį jose.
— Ką?
— Ar miegi?
— Miegu. Ko jums iš manęs reikia?
— Miegi nemiegi, o paklaust galima. Na,
miegok toliau,— uždaro Labakojis langelį ir,
garsiai juokdamasis, nueina koridoriumi.

143
 Tokius pokšLus su gerai pažįstamais kali­
niais jis iškrėsdavo, norėdamas išblaškyti
nuobodulį, apėmusį jį, budint nakčia.
Politinis kalinys Levinas visam laikui pa­
liko dėkingas sargui Labakojui už vieną ne­
tikėtą paslaugą.
Chloinas Levinas, dalyvavęs revoliucinia­
me judėjime Ukmergėje nuo 1919 metų, bu­
vo suimtas ir uždarytas į kalėjimą, Lietuvą
valdant krikščionių demokratų partijai. Žval­
gyba neturėjo jokių konkrečių įrodymų dėl
jo revoliucinės veiklos ir buvo priversta pa­
leisti jį iš kalėjimo. Bet ji to nenorėjo ir
todėl griebėsi provokacijos.
Vieną rytą į kamerą, kurioje drauge su
kriminaliniais kaliniais buvo laikomas ir Le­
vinas, ateina sargas Marcinkevičius. Jis ap­
žiūri langų grotus ir randa vieną virbą pusė­
tinai piūkleliu įpiautą. Rūsčiai pasižiūri į ka­
linius, pagaliau žvilgsnį įsmeigia į Leviną:
— Ką, pabėgti ruošies, komuniste?!
Nieko nepadėjo jokie Levino aiškinimaisi.
Nuėjęs į raštinę, sargas Marcinkevičius pa­
rašė viršininkui atitinkamą raportą, kuriuo
remdamasi, žvalgyba buvo užsimojusi suda­
ryti Levinui bylą. Tikriausiai jis būtų buvęs
teisme ir apkaltintas, kad kėsinosi pabėgti,
nuteistas keletui metų kalėjimo.

144
 Tą pačią dieną Levinas buvo izoliuotas
vienutėje.
Kai jį išleido pasivaikščioti, kieme budėjo
Labakojis. Levinas, eidamas taku aplink pie­
velę, traukė pro sargą. Tasai jam tarstelėjo:
— Kitąkart, praeidamas pro mane, sulė­
tink žingsnį: turiu kai ką pasakyti.
Apsukęs antrą ratą, Levinas labai lėtai
ėjo pro Labakojį, o tasai, žiūrėdamas į šalį,
kalbėjo:
— Levinai, tau ruošiama bėda: grotus
įpiovė tikriausiai Marcinkevičius — mačiau
jį šlaistantis apie langus, kai jūsų nebuvo ka­
meroje. Bet jis tik atnaujino seną įpiovą ir ne
iki galo — dar liko joje užrūdijusi žymė. Aš
žinau, tasai virbas buvo norėta nuplauti tūks­
tantis devyni šimtai penktaisiais metais. Eik
į raštinę ir sakyk tai. Mane liudininku išsta-
tyk. Aš žinau ir pasakysiu teisybę. Reikia gel­
bėti žmogų nuo prapulties. . .
Tą pačią dieną buvo viskas išsiaiškinta su
kalėjimo viršininku. Sargo Marcinkevičiaus
raportą reikėjo panaikinti.
Levinas visą laiką širdyje nešiojo dėkin­
gumą prižiūrėtojui Labakojui. Ir mes, sužino­
ję tą atsitikimą, gero jausmo apimti, žiūrė­
davome į tą aukštą, liesą žmogų rūsčia, juo­
da kalėjimo sargo uniforma.

10 J. K lič iu s 145
 Buvo keli geri žmonės Ukmergės kalėjimo
sargų tarpe. Bet maždaug prieš pusmetį, kol
politiniai kaliniai bado streiku neprivertė ad­
ministracijos sušvelninti kalinimo režimo, ir
tie žmoniški sargai negalėdavo plačiau paro­
dyti savo gerumo. Ir tas mums malonus ilgas
pasivaikščiojimas kieme, kurį mums suteik­
davo „dziadziukai", buvo iškovotas: iki poli­
tinių kalinių bado streiko pasivaikščioti te­
buvo leidžiama vieną kartą ir tik pusę valan­
dos; streiku buvo išreikalauta valanda pasi­
vaikščioti: pusę valandos prieš pietus ir pusę
po pietų. Geriesiems „dziadziukams“ atsirado
daugiau progų dar ,,nuo savęs" primesti
mums gryno oro.

Sekmadieniais iš ryto būdavo priimami

siuntiniai kaliniams ir leidžiama pasimatyti
su lankytojais. Iššaukdavo du—tris žmones į
siaurą, pailgą patalpėlę, tarp pirmojo ir ant­
rojo kalėjimo kiemų, greta raštinės, ir jie ga­
lėdavo šnekėtis su tėvu, motina ar kuo nors
kitu, atėjusiu pasimatyti. Kalinys stovėdavo
vienoje pusėje metalinio tinklo, lankyto­
jas — kitoje, sargas greta. Jis girdėdavo kiek­
vieną pasimatančiųjų žodį. Aš neturėjau pro­
gos su nieku matytis ir nepatyriau, kaip

146
tokiais atvejais jaučiasi kalinys ir jo lankyto­
jas. Draugai, kurie eidavo į pasimatymus, sa­
kydavo, kad iš pradžių nesimezganti kalba ir
ne sykį tenką tylom prastovėti priešais vie­
nas kitą. ..
Privilegijuotiems kaliniams būdavo lei­
džiama pasimatyti su lankytojais ne pro gro­
tus ar tinklą, o raštinėje prie stalo arba pir­
majame kieme. Kartais tokį pasimatymą per
didelį vargą ir protekciją iš prokuratūros
gaudavo ir kalinio revoliucionieriaus lanky­
tojas.
Vieną sekmadienį tokia laimė nusišypsojo
mūsų Makeliui. Jo aplankyti atėjo sesuo.
Siuntinį patikrino ir jųdviejų pasikalbėjimo
klausėsi prižiūrėtojas Antanas Rondomanskis,
linksmas, žvalus šviesiaplaukis. Prieš porą
ar trejetą metų jis buvo darbininkas ir pri­
klausė tai profsąjungai, kurios valdyboje dir­
bo Petras Makelis. Jiedu buvo pažįstami.
Įsikalbėjusi su broliu ir matydama, kad
sargas prisispyręs nežiūri į juos, Makelytė no­
rėjo perduoti broliui komunistinės literatūros.
Bet Rondomanskis pačiupo tą mums brangų
paketėlį.
— Antanai, ką darai? — pasakė jam Ma­
kelis.

147
 Tasai nuraudo ir susijaudinęs vaikščiojo
ten ir atgal, kišenėje gniaužydamas paketėlį.
Nusiraminęs pasakė:
— Piliete, eik namo. O tu — į kamerą. Ką
atėmiau — sunaikinsiu.
Atimtoji literatūra tikrai nepateko nei į
kalėjimo viršininko rankas, nei žvalgybai, ir
Makeliui su seserimi nebuvo jokių nemalo­
numų.
Po to Rondomanskis vengdavo susitikti su
Makeliu. Kitiems politiniams kaliniams jis sa­
kydavo, jog kovoti neverta, niekas iš to neiš­
eisią. Mane, kaip jauniausią ir žaliausiai atro­
dantį, jis kalbindavo su pašaipa:
— Tai vis dar spyriuojies? Ir kam kokia
iš to nauda? Nieko, praeis vaikiškas užside­
gimas, ir nusiraminsi. Kai buvau darbininkas,
irgi galvodavau apie buržujų sudorojimą,
dažnai netekdavau darbo ir neturėdavau ko
valgyti. Mečiau tuos niekus...
Aš tylėdavau: į rimtas diskusijas su juo
negi leisies, o stačiai jį pasiųsti po velnių ne­
buvo reikalo.
Vis dėlto kartą, kai Rondomanskis vėl pra­
dėjo savo dainelę, man iš šulinio pompuojant
vandenį į baką, aš nebesusilaikiau: vos tik
jis baigė savo įprastu sakiniu: „Mečiau tuos
niekus.. ramiai jam tariau:

148
 — Ir gerai padarėte: jeigu visi darbinin­
kai tokie protingi būtų, jums ir sargauti ne­
beliktų kur — vėl pasidarytumėt bedarbis.
Po to ir nuo manęs jis atšlijo.
Kartą Šlioma Segalis iš pasimatymo atėjo,
nešinas nemažu siuntiniu, kurį jam perdavė
tėvas.
— Senis kažką paslaptingai man mirkčio­
jo. Greičiausiai bus kas nors įdėta,— spėliojo
mūsų Šliomkė ir atidžiai apžiūrinėjo viską,
kas buvo siuntinyje: sviesto gabalą, dešros
ritinėlį ir silkes. Sviesto gabalas sargo per­
plautas į keturias dalis, perrėžta ir dešra, o
silkės — neliestos. Jas išdarinėdamas, Šliom­
kė aptiko tarp ikrų raštelį stangriame, bet
ploname popieriuje. Permetęs jį akimis, drau­
gas prapliupo juoktis. Kvatodamasis jis tą
raštelį perdavė kitiems, mokantiems žydiškai.
Ir tie pradėjo juoktis susiriesdami. Pasirodė,
jo tėvas, prieš išdėstydamas sūnui kažkokį
ten konspiratyvinį pogrindininkų pavestą rei­
kalą, parašė tokį įspėjimą:
— Šliomke! Gavęs silkes, gerai jas apžiū­
rėk, vienos pilve rasi, va, šitą raštelį.
Linksma būdavo sekmadieniais. Išgirsda­
vome iš lankytojų įvairių naujienų, gaudavo­
me maisto, kuris užtikrindavo mums sotų gy­
venimą kelias dienas, o kartais ir visą savai­

te
tę. Daug kam maisto atnešdavo namiškiai,
bet daugiausia jo gaudavome per Tarptautinę
organizaciją baltojo teroro aukoms remti,
trumpai vadinamą Raudonąja pagalba arba
MOPRu. 1928 metais, kai fašizmas buvo įsiga­
lėjęs dar nedaugelyje mažesnių Europos ša­
lių, Vokietijoj, Prancūzijoj ir kitur viešai vei­
kė stiprios Komunistų partijos, Raudonoji pa­
galba gan gerai paremdavo politinius kali­
nius.
Iš organizacijos ir individualiai gaunamas
maistas būdavo pavedamas vieno asmens ži­
nion, parenkant ūkišką nuovoką turintį drau­
gą, kolektyve vadinamą šeimininke. „Šeimi­
ninkė" ir dalindavo maistą visiems po lygiai,
žiūrėdama, kad jo užtektų iki kito atnešimo.
Apdairesnės „šeimininkės" negendančių pro­
duktų sutaupydavo revoliucinių švenčių die­
noms ir tada žymiai pagerindavo kolektyvo
maitinimą. Taip pat „jos" turėdavo sudariu­
sios maisto atsargas ir tam atvejui, jeigu bū­
tume nubausti kelioms savaitėms arba mėne­
siams — jeigu būtų nebeleidžiama mums
maistą tiekti. O tokių bausmių pasitaikydavo
neretai!
Mūsų šeštosios kameros „šeimininke" bu­
vo Chloinas Levinas. Dėl jo apdairumo, tvar­
kant maistą, mes beveik visuomet būdavome

150
sotūs ir pasitaikydavo, kad per dieną valgy­
davome net penkis kartus: pusryčius, pietus
ir vakarienę gaudavome valdiškus, o prieš­
piečius ir pavakarius turėdavom savo. Ka­
dangi pusryčiams tegaudavome tik neužlie­
tos kavos puoduką ir juodos duonos 200 gra­
mų, ant kurios būdavo užberta koks 15 gra­
mų cukraus, tai tekdavo dar ir pusryčius
pasipildyti savo maistu, prisidėti daugiau cuk­
raus ir ant duonos ką nors užsitepti. Kai „šei­
mininkė" turėdavo sviesto, marmelado ar rie­
balų, tai po lygiai visiems padalydavo.
Kol dar kalėjo pabaiskiečiai, mūsų kame­
ra kartais pakvipdavo rūkytais lašiniais, kum­
piu ir skilandžiu. Mykolo Dzimidavičiaus tė­
vai turėjo gražų sodelį, ir po pasimatymo mū­
sų kameroje dar ilgai sklisdavo rinktinių to
sodelio vaisių aromatas. Draugams miestie­
čiams būdavo proga paragauti ir įsidėmėti
daugelį rūšių obuolių. Dzimidavičiaus ir kitų
kalinčiųjų sesutės, draugės ir pažįstamos at­
siųsdavo mums riešutų. Smagiai būdavo jie
traškinami visuose kameros kampuose!
Mieste gyvenančios politinių kalinių ma­
mos, sesės ir bičiulės sekmadieniais atnešda­
vo karšto maisto. Levinas, Liubeckis, Gorfai-
nas paprastai gaudavo riebios saldžios sriu­
bos, mėsos ar kokių kleckų su cimesu, mums,

152
kaimiečiams, nematytu būdu pagamintos žu­
vies. Gečiauskas, iškviestas pasimatyti su ma­
ma, atskubėdavo su kupina lėkšte rūpestingai
iškeptų, gražiai paskrudusių bulvinių blynų,
mirkstančių riebaluose su spirgučiais. Mes
raitydavome tuos blynus, dėkingai minėda­
mi rūpestingą draugo mamą.
— Ar nejaučia tavo mama skriaudos, kad
ne tu vienas, o mes visi sušveičiame jos kep­
tus blynus? — kartą vienas mūsų paklausė
Gečiausko.
— Ką tu? Mano mama po kiekvieno pa­
simatymo darosi vis sąmoningesnė. Tuoj bus
komunistė...— atsakė paprastai mažai kalbus
Gečiauskas, pakeldamas jau ir taip gerą mū­
sų nuotaiką.
Petras Makelis buvo dar visiškai neatsiga-
vęs po bado streiko ir kentėjo dėl sutrikusio
skrandžio. MOPRas sistemingai, o namiškiai
kartkartėmis, jam parūpindavo dietinį maistą.
Penktadieniais kalėjime būdavo sausa die­
na. Pietums ir vakarienei kaliniai gaudavo
sriubą, uždarytą blogiausios rūšies dvokian­
čiu aliejumi, ir silkę, dažniausiai apipuvusią,
iš tolo nupurtančią.
Atėję į šeštąją kamerą, mes jau radome
įsigalėjusį paprotį penktadieniais atsisakyti
sriubos ir papuvusios silkės. Taigi penktadie­

/52
niais, išskyrus duoną, visą maistą gaudavome
beveik iš savo „šeimininkės". Matyt, iš mūsų
nepaimto maisto turėdavo kokią nors naudą
prižiūrėtojas Povilas Medišauskas, atsakąs už
virtuvę ir sandėlį, nes jis noriai pakeisdavo
sriubą kava ir, lydėdamas maistą išnešiojan­
čius kalinius, linksmiau, negu visada, trauk­
davo savo „Cimcilimcį".

1928 metų rudenį visi turėjome neblogus

ryšius su gyvenimu ir už kalėjimo sienų —
per laikraščius, knygas ir pasimatyti ateinan­
čius namiškius bei draugus, per mūsų išsiun­
čiamus ir gaunamus laiškus, kuriuos rašyda­
vome ne tik Lietuvoje esantiems artimiesiems,
bet ir į užsienį.
Romas Šarmaitis turėjo draugą Vokietijo­
je. Tai buvo Stasys Gaurys, pasprukęs iš žval­
gybos nagų, kai ji buvo įsibrovusi jo areštuo­
ti. Mokydamasis Ukmergės gimnazijoje, Gau­
rys buvo įsijungęs į pogrindinį revoliucinį
darbą ir jau trumpą laiką kalėjęs Ukmergės
kalėjime drauge su kitais gimnazistais. Išven­
gęs kito arešto, jis gyveno Vokietijoje kaip
politinis emigrantas ir daug rašydavo Eimu­
čio slapyvardžiu komunistinėje spaudoje
straipsnių.

153
 Kai Romas nusiuntė jam laišką iš kalėji­
mo, gavo ne tik įdomų atsakymą, bet ir kny­
gų. Tarp Gaurio atsiųstųjų buvo ir Bokačio
„Dekameronas". Kalėjimo viršininkas Kazys
Raupys iššaukė į raštinę Romą ir paaiškino,
jog „Dekameroną" pridedąs prie jo daiktų,
draudžiamų praleisti į kamerą. Girdi, „Deka­
meronas'' — labai ciniška knyga. Kitą kartą
Raupys grąžino Romui jo laišką, rašytą Gau-
riui. Laiške buvo kalėjimo viršininko raudo­
nai pabraukti žodžiai: „Norėčiau pamatyti iš­
garsintąjį „Forvertcą''. Atsiųsk savo perskai­
tytus numerius." Suprask, kad šito laikraščio
negausi! Lietuviškųjų oportunistų spaudos or­
ganas, savaitraštis „Socialdemokratas", bū­
davo praleidžiamas į kalėjimą, o vokiškų­
jų — pasirodė baisus. Dėl nežinojimo virši­
ninkas „Forvertcą" laikė komunistiniu. Su
knygomis ir laikraščiais, ypač siunčiamais
politiniams kaliniams iš užsienio, jis būdavo
labai atsargus!
Po keleto metų, man jau antrą kartą kalint
Šiaulių kalėjime, Raupys (tada jis ten virši­
ninkavo) nepraleido Pijui Glovackui atsiųsto
veikalo, kurio pavadinime buvo žodžiai „so-
cialekonominė statistika". Žodyje „sočiai”
viršininkui vaidenosi socializmas, nors tasai

154
veikalas buvo buržuazinio ekonomisto para­
šytas.
Tokį skrupulingą mes turėjome viršininką.
Ne veltui anksčiau kalintieji draugai savo
bado streiko metu tarp kitų reikalavimų bu­
vo įrašę ir punktą, kad kalėjimo administra­
cijos sulaikytos knygos būtų siunčiamos į pro­
kuratūrą patikrinti. Tokiu būdu daug sulaiky­
tų knygų buvo praleista.
Kai mes, pabaiskiečiai, patekome į kalė­
jimą, daugelis opių klausimų buvo jau iš­
spręsta seniau kalinčių draugų kovos dėka.
Mes jau turėjome neblogas sąlygas mokytis,
ruoštis ateičiai, kad būtume naudingesni re­
voliucinei veiklai, kai išeisime už kalėjimo
sienų. Juo labiau kad vėliausiai areštuotieji
buvome beveik visi jauni, neišeikvotos ener­
gijos ir jėgų kupini.
Buvo jėgų, buvo ir sąlygos, bet ar visi
jomis tinkamai pasinaudojome?
Seniau kalintieji atrodė nemažai pavargę
ir, laukdami greitai įvyksiančio teismo, min­
timis dažniau būdavo laisvėje, negu kamero­
je. Retas kuris iš jų susikaupdavo mokytis.
Tik Vildžiūnai (Jonas ir Alfonsas) tvirtai lai­
kėsi įsikibę knygų.
Ištremties laukiantieji draugai vėl ne vi­
sada produktyviai praleisdavo dieną. „Et,

15 5
tuojau išvyksime, ką čia daug užsiimsi!"—
sakydavo ne vienas jų. Miegui ir nenaudin­
goms kalboms itin daug laiko skirdavo My­
kolas Sargelis.
Šiaip ar taip, o vis dėlto mes mokėmės.
Laužydavom galvas, spręsdami aritmetikos
uždavinius, rašydami rašomuosius, gaudydami
knygas skaityti. Kai pavargdavo nuo protinio
darbo galvos, pasižiūrėdavome vienas į kitą,
ir prasidėdavo kalbos.
— Et, šiam kartui užteks. Ar daug man,
artojui, reikia žinoti?
— O man, šaučiui, irgi daug nereikia.
— Pragyvenau be šitų mokslų iki šiol,
kaip nors stumsiuos ir toliau...
— Darbininkui reikia tik bendrą supra­
timą turėti. Į dideles materijas tegul profeso­
riai gilinąs...
Alfonsas Karosas tokiais atvejais imdavo
ginčytis su mumis, įsikarščiuodavo:
— Taip gali kalbėti tik tamsūs, nesusipra­
tę žmonės. O jūs! Ko jūs atėjote į revoliucinį
judėjimą, taip galvodami? ..
Dažnai mums, proletariatui, kaip save va­
dindavome, to tik ir reikėdavo. Kažkodėl at­
sirasdavo piktas noras paerzinti inteligentus,
paleisti jiems geliantį žodį, išvesti iš kantry­

156
bės. Gal tai būdavo savotiška pramoga mono­
toniškame kalėjimo gyvenime?
Jeigu Alfonsas Karosas pasiduodavo mūsų
klastai, tai Romo Šarmaičio nepasisekdavo
suerzinti.
— Kalbėkit, kalbėkit,— ramiai sakydavo
jis,— išsišnekėsit niekus ir pradėsite dirbti
reikalingą darbą.
Ir iš tiesų mums greit praeidavo noras
taukšti. Vėl imdavomės darbo.
Pasibaigus pamokų laikui, kai mes nebe-
kvailiodami keldavomės nuo stalo pasivaikš­
čioti po kamerą, Romas kartais pasakydavo:
— Na, ar nemalonu, naudingai laiką pra­
leidus?
— Savaime aišku. Mokslas pečių neveržia
ir valgyt neprašo,— atsiliepdavo kuris nors
mokinys.
Užsimegzdavo ramus pasikalbėjimas.
— Gyveni, mokais, ir vis yra ko moky­
tis, — prabildavo Kazys Stimburys, nekal­
biausias iš pabaiskiečių.— Tuo labiau mums
reikia daug žinoti, juk mes ir kitus mokome.
Išeisime iš kalėjimo, būsime išgarsinti prieš
savo norą. Darbininkai ir valstiečiai patys eis
prie mūsų, klausinės, lauks patarimų. ,,Tu
buvai areštuotas už politiką. Tu daug ži­
nai", —■ sakys jie. Ir bus nepatogu, kai
nežinosime. . . Aš jau tą patyriau, sugrįžęs
namo po pirmojo arešto.
— Jei taip, tai mums reikia daugiau mo­
kytis politikos, ne aritmetikos,— atsiliepdavo
Aleksas Ambrasas.
— Turime laiko, galime mokytis visko.
Kai esi geriau išsilavinęs, tai ir politiką pla­
čiau apimi,— atsakė jam Kazys.
— Teisingai,— pritarė Mykolas Dzimida-
vičius.— Būdavo, skaitai „Tiesą" ar „Darbi­
ninkų jaunimą"— viską supranti. Paimi „Ko­
munistą" — jau ir neįkandi daugelio straips­
nių. Gal reikia kalbą geriau mokėti? ..
— O kai aptinki procentus, skaičius, len­
teles, tai ir aritmetikos pasigendi,— vėl tarė
Kazys.
Romas su vos vos pastebima šypsenėle,
būdavo, klausosi tokių kalbų ir įsiterpia į
draugų pašnekesį:
— Patys matote, kad reikia mokytis. Dar­
bininkas ar valstietis, įsijungęs į revoliucinį
judėjimą,— jau nebe tik darbininkas, nebe tik
valstietis. Jis jau visuomenės veikėjas. Revo­
liucionieriai turi būti visa galva aukštesni už
pasyvius savo klasės draugus. Kuo jie dau­
giau žinos, toliau matys ir mokės kitiems su­
prantamai reikšti savo mintis, tuo jiems ge­

158
riau seksis įtraukti žmones į revoliucinį judė­
jimą. Užtat veltui laiko neleiskime!
Po tokio ramaus, dalykiško pašnekesio
mes tikrai kelias dienas veltui laiko neleisda-
vome. Paskui vėl kipšas kurį nors sugundy-
davo pataukšti niekus, paprieštarauti, daž­
niausiai pačiam tuo netikint, ką atkakliai gi­
ni. Pasierzinus ir vėl visus apimdavo darni
darbingumo nuotaika...
Jokių nesutarimų nebūdavo tais vakarais,
kai nagrinėdavom pogrindinę literatūrą. Atė­
jusi į kamerą per daugelį kalėjimo užtvarų,
ji pasidarydavo mums dvigubai brangesnė.
Ir sėsdavom jos nagrinėti vakarais po patik­
rinimo. Tada mažiausiai būdavo tikimasi kra­
tų; kalėjimo viršininkas ilsėdavosi bute arba
pramogaudavo mieste. Vyresnysis sargas ir
visi kiti sargai, laisvi nuo tarnybos, išėję na­
mo. Koridoriuje budintis sargas neturėdavo
raktų; dėl visa ko jie būdavo nunešami į raš­
tinę ir saugomi ten budinčiojo sargo. Toksai
paprotys Lietuvos kalėjimuose, sako, įsiga­
lėjo nuo didžiojo kalinių pabėgimo iš Kauno
sunkiųjų darbų kalėjimo 1924 metais. Taigi
jeigu koridoriuje budėtų ir ne „dziadziukas",
o tikras sargas, mėgstąs šniukštinėti, tai ir jis
greitai negalėtų atidaryti mūsų kameros. (Be­
je, dėl „sargo". Kalėjimo prižiūrėtojai labai

159
nemėgo šio žodžio. „Aš — ne šuo, kam mane
vadini sargu!" — priekaištavo kartą Ambra­
sui jau minėtas sargas Rondomanskis.)
Po vakarinio patikrinimo mes drąsiau, ne­
gu kuriuo nors kitu metu, išimdavome iš slap­
tavietės „Balsą", „Komunistą" ar kurį nors ki­
tą pogrindinį leidinį ir pradėdavom nagrinėti.
Paprastai Romas sėsdavos ant viršutinių gul­
tų arba įpraston savo vieton prie stalo ir, įsi­
dėjęs slaptą laikraštį į knygą arba į admi­
nistracijos leistą laikraštį, skaitydavo prislo­
pintu, bet aiškiu, visiems kameroje girdimu
balsu. Kiti kameros gyventojai susikaupę
klausydavosi. Kad nepasirodytų, pažvelgus
pro apvalų langelį duryse ar pro langą, įtar­
tinas susikaupimas, vieni dėjosi irgi skaitą
knygas, laikraščius, žurnalus, kiti — snūdu­
riuoją gulėdami.
Taip kiekvienas pogrindinis laikraštis ar­
ba žurnalas būdavo perskaitomas nuo pra­
džios ligi galo, pakartojant, išsiaiškinant, ap­
tariant.
Nagrinėdami komunistinius laikraščius,
mes sužinodavome, kas dedasi už kalėjimo
sienų, pasijusdavome lyg vėl įsijungę į akty­
vų revoliucinį darbą. Fašistinės valdžios drau­
džiama spauda keldavo mūsų nuotaikas, leng­
vindavo nelaisvės dienas. 1928—1929 metais

160
mes dažnai gaudavome pogrindinių laikraš­
čių. Išnagrinėję siųsdavome juos į moterų
skyrių — draugėms pasiskaityti.

Gyvenimo šeštojoje kameroje vaizdas bū­

tų nepilnas, jeigu nepapasakočiau tų įspūdžių,
kurie mums kildavo, žiūrint pro du aukštus,
plačius kameros langus. Kaip sakiau, jie bu­
vo atgręžti į pietus, ir pro juos mes ilgai gė­
rėdavomės saule. O kokia brangi saulė, pabu­
vojus daboklėje, žvalgybos landynėse ir at­
sidūrus kalėjime!
Pažvelgus pro langus, matosi Ukmergės
priemiestis — Smėliai. Tarp tankiai pristaty­
tų namukų stypso vienos kitos įmonėlės ka­
minas, pūkšnojantis dūmus aukštai erdvėje.
— Atsikeliam praeitais metais Gegužės
Pirmosios rytą ir matom plevėsuojančią rau­
doną vėliavą štai ant to kamino! Ilgai nega­
lėjome atitraukti nuo jos akių. Vėliava mir­
gėjo gal kokias dvi valandas,— visas nušvi­
tęs, pasakojo Šlioma Segalis.
Už priemiesčio plačiai mėlynuoja šilas. Tai
Pivonija. Įgrūstas tarp keturių sienų, ypač
ryškiai prisimeni kvapnų pavėsį tarp jos iš­
lakių pušų.
Žiūri į Pivoniją Chloinas Levinas ir prisi-1
11 J . Kličius 161
mena daugelį slaptų susirinkimų, pasitarimų
jos tankumynų aikštelėse. Seniai jau nebeda-
lyvauja jis pogrindininkų susirinkimuose.
Romo Šarmaičio ir Vaclovo Gečiausko at­
mintyje dar nenublukę tie prisiminimai. Tik
kelios savaitės praėjo nuo to laiko, kai jie
ten susitikinėjo su draugais.
— Žiūriu į Pivoniją ir prisimenu Alek­
sandrą Guzevičių,— kalba Vaclovas.— Ten
aną vasarą jis mus, batsiuvių grupę, mokė
politinės ekonomijos. Gaila, kad netrukus bu­
vo priverstas išvykti iš Ukmergės. Taip gerai
jis aiškindavo! Girdėjau, pabėgo į užsienį,
nes grėsė areštas ir ilgalaikis kalėjimas. Ka­
žin, kur dabar Aleksandras? ..
Bet už grotų kalintiems žmonėms paliko
ne tik pogrindinio darbo prisiminimai. Levi-
nas mėgsta draugams pasakoti apie gražius
Pivonijos takelius, kuriais jis vaikščiodavo
su mylima mergaite, apie organizuotas darbi­
ninkų jaunimo išvykas į mišką, apie šokius ir
revoliucines dainas, skambėjusias aikštelė­
s e ...
Levino pasipasakojimas paskatina ir kitus
draugus nuoširdžiai atverti savo meilės nuo­
tykius Pivonijoje.
— Kai tik pradėjote kalbėti apie gamtą,
tuojau ir moterį į ją įpynėte. Ir tai neatsitik-
tinumas, draugai. Man rodos, kad gamtos gro­
žis būtų nepilnas be moters. Be moters aš
neįsivaizduoju gam tos...— įsiterpė Alfonsas
Karosas. Raukšlelių išraižytas jo veidas šyp­
sojos.
— Palauk, tuojau tavo gamta praeis pro
šalį,— pastebėjo Jonas Vildžiūnas.
Keli draugai garsiai nusikvatojo. Alfonsas
nenorėjo likti skolingas Jonui:
— O tau tai nerūpi ši gamta? Nesigink,
pirmas bėgi prie lango, kai Taibkė pasiro­
do. ..
Žiūrint pro kameros langus, draugams iš­
kildavo atminty prisiminimai, apimdavo juos
lyriška nuotaika, neapsieidavo ir be drau­
giško pasišaipymo vienas iš kito.
Į draugišką pasijuokimą piktai reaguoda­
vo tik vienas Mykolas Sargelis, irzlus, juokų
nepažįstąs ir užgaulus žmogus.
O kai pasirodydavo draugo Karoso „gam­
ta", visi kameros gyventojai susiburdavo prie
langų. Politinės kalinės, kurių tuomet Uk­
mergės kalėjime, berods, buvo tik keturios,
rytą ir vakarą praeidavo taku priešais mūsų
langus, po dvi nešdamos baką vandeniui ir
„paraškę" išplauti prie šulinio. Nueidamos ir
grįždamos draugės tardavo mums vieną kitą

153
žodį, pamosuodavo rankom ir skambiu juoku
atsakydavo į mūsų žodžius. Dar būdavo pro­
gų ir dieną pamatyti jas einant į kalėjimo am­
bulatoriją ar raštinę. Jų tarpe jauniausia ir
žvaliausia buvo Taibkė — Taiba Šimelevičiū-
tė iš Gelvonių miestelio. Kiekvienas norėda-
vom pirmiausia ją pamatyti: ir sutikdavom, ir
palydėdavom su šypsena. Draugės kartais ei­
davo be prižiūrėtojos, tad mes galėdavom
kartais šnektelti su jomis ir apie kolektyvo
reikalus, perduoti joms kokią nors žinią; jos
irgi suspėdavo ką nors pranešti.
Draugių pasirodymas visuomet nušviesda­
vo šeštosios kameros gyventojų veidus, su­
keldavo pagyvėjimą jų tarpe.

M ažėja
KAMEROS GYVENTOJAI

Spalio mėnesio pradžioje iššaukė iš kame­

ros tremtimi nubaustus mūsų draugus. Liepė
išeiti su daiktais, todėl ir jie, ir mes, pasilie­
kantieji, supratom, jog greitai nebepasima­
tysime. Karšti atsisveikinimai, linkėjimai sėk­
mės.
Juozas Šarmaitis ir Aleksas Ambrasas pa-

104
rašė laiškus maždaug po dviejų savaičių. Juo­
zas buvo apgyvendintas kažkur netoli Varnių,
o Aleksas — pačiuose Varniuose, dirbo kaip
staliaus pagalbininkas. Iš Lekėčių valsčiaus
atsiliepė Kazys Stimburys, o Mykolas Dzimi-
davičius — iš Naumiesčio apskrities, nuo
pat Vokietijos pasienio. Kurį laiką jokios ži­
nios nesulaukėm iš dviejų Mykolų — Marke­
vičiaus ir Sargelio. Visi ištremtieji buvo pusė­
tinai įsitaisę naujose gyvenimo vietose. Vė­
liau sužinojome, kad labiausiai nepasisekė
Sargeliui. Jis ilgai negalėjo surasti darbo ir
pastogės. Pagaliau, jau gruodui žemę sutrau­
kus, kažkokiame Žemaitijos dvarelyje buvo
priimtas gyvulius ganyti. Persišaldė, sirgo.
Lapkričio mėnesį kariuomenės teismas pa­
galiau išnagrinėjo Alfonso Karoso ir kitų
drauge su juo kaltinamųjų bylą. Kavarskie­
čiai buvo nuteisti po 10 mėnesių kalėjimo.
Bet jie iki teismo pasirodė su kaupu atkalėję
tą laiką, todėl teismas nutarė visus juos tuo­
jau paleisti namo. Greitai įvyksiančio teismo
laukė ir draugai ukmergiečiai. Nebeliko ka­
meroje daugiau kaip pusės žmonių, ir dar,
atrodė, mažės. Tačiau gyvenimas joje plaukė
įprasta vaga.
 1928 metų pabaigoje sužinojome, kad fa­
šistinė vyriausybė, minėdama gruodžio 17 die­
ną, savo įvykdyto smurto dvejų metų sukak­
tį, nutarė paleisti visus ištremtuosius. Pasi­
naudodami amnestija, pabaiskiečiai tremti­
niai tuojau grįžo namo. Tik vienas Juozas
Šarmaitis, pradėjęs mokytojauti Paškuvėnų
pradinėje mokykloje {buv. Telšių apskrityje,
Varnių valsčiuje), dar liko trėmimo vietoje,
norėdamas kiek užsidirbti pinigų savo asme­
niniams reikalams ir ūkelyje atsiradusioms
spragoms užkaišioti, nes namie likusi viena
motina labai sunkiai vertėsi. Bet policija grei­
tai uždraudė Juozui mokytojauti, tai ir jis
netrukus iš Žemaitijos pėsčias parėjo į gim­
tinę. Paskui po kurio laiko išvyko į Kauną, o
iš ten partijos buvo pasiųstas (1929.VI.17) į
Lietuvos—Vokietijos pasienį nelegalios lite­
ratūros į Lietuvą iš Vokietijos gabenti. Dirb­
damas netoli Jurbarko pas buožę, Juozas vyk­
dė šį partijos uždavinį.
Kazys Stimburys, Aleksas Ambrasas ir kiti
tuojau ėmė veikti: atstatyti žvalgybos apar­
dytas partines ir komjaunimo kuopeles, pa­
sirūpino atnaujinti ryšius su parajonio komi­
tetu. Vėl atgijo pogrindinis darbas Pabaisko

j 66
apylinkėse. Tiesa, buvo kai kurių ir nuo­
stolių mums: Mykolas Markevičius visai pa­
sitraukė iš revoliucinių gretų, o Mykolas
Sargelis tapo išdaviku — pradėjo bendradar­
biauti su žvalgyba, pasakoti jai pogrindinio
darbo paslaptis. Bet pasitraukusiojo ir nusmu­
kusiojo vieton stojo nauji ištvermingi kovo­
tojai, ir antifašistinė veikla nesusilpnėjo.
Ukmergiečiai turėjo būti teisiami 1928 me­
tų gruodžio 10 dieną.
Teismo išvakarėse draugai rūpestingai
ruošėsi. Kas išsitraukė geresnį drabužį čia
pat, kas paprašė atnešti iš namų. Visi švariai
nusiskuto ir apsiprausė. Pagaliau valkstėsi
viršutinius marškinius, netgi kaklaraiščius ri­
šosi.
Tik Petras Makelis su pašaipa žiūrėjo į šį
draugų subruzdimą.
— Puošiatės kaip į balių,— juokavo jis.—
Kai žmonės pamatys tokius išsi gražinusius,
pagalvos, kad kąlėjime mus labai gerai laiko.
— Tai ir gerai: tada mažiau bijos pakliūti
į kalėjimą ir daugiau jungsis į revoliucinį ju­
dėjimą,— taip pat juokaudamas, jam atsikir­
to Levinas.
Kai rytojaus dieną išvedė draugus į teis­
mą, kameroje belikom trise: Romas Šarmaitis,
Vaclovas Gečiauskas ir aš. Vos nudundėjus

167
koridorium išvedamų draugų žingsniams, ka­
meroje pasidarė neįprastai tylu. Netrukus pro
mūsų langus praėjo į teismą ir draugės. Jos
buvo ramios, linksmos, kaip paprastai. Į mū­
sų linkėjimus sėkmės draugės taip pat, kaip
visuomet, skardžiai atsiliepė. Po to ir vėl ne­
įprasta tyla kameroje.
Ėmėmės kasdieninių darbų: skaitėme, ra­
šėme, bet mintys vis klydo į teismą. Nekant­
raudami laukėme, kuo baigsis draugų byla.
Labai ilga pasirodė toji diena!
Vėlyvą vakarą, jau po vakarienės, pasi­
girdo koridoriuje pažįstami balsai. Po akimir­
kos linksmi draugai sugriuvo į kamerą.
— Tik mane su Makeliu paliko, visus pa­
leidžia! — paskelbė Levinas.
Paleidžiami draugai tuojau ėmė rinktis
daiktus, nes tikėjosi, kad netrukus bus iššauk­
ti. Jie išeis iš kameros ir daugiau nebegrįš.
Kokia gera jiems ši diena! Ar tik jiems? Mes
taip pat džiaugėmės: gal ne vienas jų papil­
dys aktyviųjų kovotojų gretas!
Dar nesibaigus besiruošiančiųjų bruzdėji­
mui, Levinas tarė:
— Išėję, draugai, nepamirškite mūsų, o
svarbiausia — mūsų darbo.
— Aš ir neįsivaizduoju gyvenimo be re-

168
voliucinio judėjimo, be kovos! — atsiliepė Li­
pė Liubeckis.
O Šliomos Segalio atsakymas nuskambėjo
filosofiškai:
— Gyvenimas — kova: kol gyvensim, tol
kovosim.
Kai beveik visi draugai susidėjo savo daik­
tus ir daugelis paskutinį kartą prisėdo ant ka­
lėjimiškų suolų, prašneko Petras Makelis.
— Stasys Gribulis tai elgėsi kaip tikras
provokatorius,— tarė jis.
— Gribulis ne geresnis už žvalgybininką
Vengrį, kurį aš išprausiau prie visos publi­
kos,— pridūrė Levinas.
Makelis buvo bepradedąs dar kažką saky­
ti apie Gribulį, bet tuo tarpu subrazdėjo du­
rys, ir išleidžiami draugai ėmė atsisveikinti.
Karšti rankų paspaudimai, pasibučiavimai. Iš­
einą linkėjo mums ištvermės ir sveikatos,
mes jiems — pasisekimo visur, kai vėl prieš
jų akis atsiveria tiek galimybių ir kelių. No­
rėjom, kad jie visi nepabūgtų iš naujo stoti
į kovotojų gretas, kad ir toliau sėkmingai
triuškintų fašistinius varžtus.
Užsitrenkė durys. Ištirpo alkūnėtame ko­
ridoriuje linksmos draugų šnekos garsai. Mus
bepasiekia tik įprastas sargo raktų žvangčio-
jimas.

169
 Ir linksma, ir truputį nesmagu... Kamero­
je vėl tyla, kurioje per dieną gyvenome tri­
se, o dabar gyvensime penkiese. Protu su­
pranti ir džiaugies, kad keletui pasisekė iš­
trūkti iš kalėjimo, o širdį maudžia. Per tris
mėnesius pripratai prie draugų, susigyvenai
su jais — ir staiga jų nebėra.
Vaclovas Gečiauskas dairosi Vlado Bazio,
su kuriuo artimiausiai draugavo ir pagal pro­
fesiją abudu batsiuviai, su kuriuo dažniausiai
rasdavo bendros kalbos. Man gaila Šepšelio
Gorfaino; jis giliau mano krūtinėje, negu ki­
ti. Šepškė mokė mane žydų kalbos; mudu žais­
davom, juokaudavom ir darydavom pokštus
draugams. Norėjai, kad tie mieli draugai bū­
tų čia, ir kartu džiaugeis, kad jie jau už ka­
lėjimo sienų.

Prieštaringą nuotaiką greitai išblaškė

draugų įspūdžiai iš teismo dienos.
Pasakojo Levinas ir Makelis, kurie kartu
su Vladu Bazių, Vaclovu Tamošiūnu (pasta­
rasis buvo paleistas iš kalėjimo iki teismo, o
per teismą neapkaltintas) ir kitais eilę metų
aktyviai dirbo, telkė Ukmergės miesto dar­
bininkus į profesines sąjungas, į saviveiklos
grupes, padėjo jiems sušaukti susirinkimus,

3 70
rengti vakarus, organizuoti mitingus ir strei­
kus.
Teismo dieną jų byla nuskambėjo per visą
Ukmergės miestą. Vengiant kokių nesusipra­
timų, buvo imtasi visų atsargumo priemonių.
Kalėjimo sargai, prieš išvesdami pro vartus,
visus politinius kalinius išrikiavo po du, Levi-
ną ir Makelį surakino vieną su kitu ir pastatė
grupės priekyje. Kai jie buvo jau apstoti iš
visų pusių kalėjimo sargų, atsidarė kalėjimo
vartai. Raginami ir spaudžiami, jie greitai iš­
ėję į gatvę. Juos pasitikę namiškiai, draugai
ir visai nepažįstami. Jie persiskyrę, duodami
taką varomiems, bet paskui tuoj metęsi pas­
kui. Taip lydimi vis didėjančios žmonių mi­
nios, buvę vedami siauromis gatvelėmis.
— Ir vieną ir kitą sykį man kilo noras
šūktelėti kelis revoliucinius šūkius,— kalbėjo
Levinas.— Bet, Makelio patariamas ir pats ap­
sigalvojęs, supratau, kad už tai be jokios nau­
dos žvalgyba galėtų tik mus apkaltinti, kad
bandėm priešvalstybinę demonstraciją su­
rengti, ir sudaryti antrą bylą. Ta dingstimi
galėjo net išteisintųjų nepaleisti iš kalėjimo.
Pagaliau jie pasiekę teismo rūmus miesto
centre. Žmonių ir čia buvusi daugybė. Polici­
ninkai ir kalėjimo sargai vos įstengę praskir­
ti taką, kad praeitų varomi kaliniai.

■m
 Vargais negalais pavykę kalinius įvesti į
teismo salę ir susodinti į kaltinamųjų suolus.
Greta kaltinamųjų jau buvę susirinkę ir „liu­
dininkai" — žvalgybininkai ir žvalgybos
agentai. Vos stovėjęs ant kojų ir „liudinin­
kas" Povilas Vengrys, užsiimąs daugiausia
kriminalinėmis bylomis, bet prisidėjęs ir prie
šios politinės bylos sufabrikavimo.
— Štai tokie liudininkai, akis užsipylę
degtine, ir yra pašaukti spręsti mūsų liki­
mą,— garsiai pasakęs Levinas, žiūrėdamas į
Vengrį.
— Nutilk, komuniste! Aš tau parodysiu!
Kalėjime supūsi! — grūmodamas bepiršte
kumštimi, šūktelėjęs Vengrys.
— Aš — komunistas, man nėra ko gėdytis
šio kilnaus vardo, o jūs — žvalgybininkas,
žmonių ėdikas ir paskutinis girtuoklis. Dar
nežinia, ar aš supūsiu, o jūs jau dabar supu­
vęs! — atrėžęs jam Levinas.
Salės publika žodžiais ir plojimu pritarusi
Levinui.
Prašneko ir Makelis. Tęsdamas nutrauktą
pasakojimą apie Stasį Gribulį, jis kalbėjo:
— Miesto ir apskrities socialdemokratų
vadas yra kartu ir žvalgybos agentas! Ar be­
reikia didesnės kompromitacijos esdekams?!
Stasys Gribulis teisme susiriesdamas tvirtino,

172
kad fašistų uždaryta Bendroji profsąjunga,
kurios valdybon aš buvau išrinktas, buvusi
komunistinė. Esą taip pat komunistinės buvu­
sios Avalynininkų ir Adatos profsąjungos.
Gribulis tvirtino, kad tų profsąjungų valdy­
bos ir daugelis jų narių užsiimdavo priešvals­
tybiniu darbu. Jis tai gerai žinąs, nes kaip Uk­
mergės miesto ir apskrities socialdemokratų
organizacijos vadovas turėjęs daug reikalų
su profsąjungomis. Jis teisme pasirodė kaip
biaurus žvalgybos agentas, kaip paskutinis
niekšas!
— Tu, Petrai, nesijaudink ir nepyk. Stojęs
teisme drauge su žvalgybininkais, Gribulis
pats save demaskavo daug geriau, negu mes
jį demaskuodavome darbininkų susirinkimuo­
se. Tie darbininkai, kurie dar tikėjo social­
demokratų vadovais, dabar pamatė, ko jie
verti. Neatsitiktinai teismo salėje pasigirdo
pastabos iš publikos: „O mes jį laikėme pado­
riu žmogumi!", „Štai koks jis, tas darbininkų
užtarėjas!" Tai buvo sakoma Gribulio adre­
su. Tokia nuomonė pasklis po visą miestą. Na,
sakyk, Petrai, ar tokiu būdu Gribulis nepa­
dėjo mums? Mudu asmeniškai nuo jo nuken-
tėjome: jeigu ne Gribulio liudijimas, gal ne­
būtume gavę po šešerius metus. Bet tuo Gri­
bulis, pats nenusimanydamas, labai padėjo

173
mūsų revoliucinės kovos reikalui,— pabrėžė
Levines.
— Teisybę sakai: ir aš tai suprantu, bet
pikta ant tokio niekšo, ir gana! — kiek susi­
erzinęs, atsakė Makelis.
Draugams papasakojus apie Stasio Gribu-
lio elgesį teisme, man pasidarė visiškai aiškus
jo laikymasis mitinge Žemaitkiemio miestely­
je 1926 metų rudenį.

Mūsų gyvenimas šeštojoje kameroje tekė­

jo vėl įprasta vaga. Buvome nuolat užsiėmę:
karštai skaitėme knygas ir laikraščius, nema­
ža ir rimtai mokėmės. Dienos kartais taip
greitai bėgdavo, jog net užsimiršdavai esąs
nelaisvėje.
Levinas ir Makelis nesutiko su apygardos
teismo sprendimu ir apeliavo į vyriausiąjį
tribunolą. Laukė, kada bus išvežti į Kauną,
nes aukštesnė teismo instancija tenai turėjo
nagrinėti jų bylą.
Sausio mėnesio paskutinėmis dienomis pa­
sibaigė Vaclovo Gečiausko tardymas. O aš
su Romu vis dar tebebuvau apklausinėjamas.
Šarmaitį tuo tarpu išvežė į Kauno kalėjimą,
nes 1929 metų pradžioje Kauno apygardos
teismas nagrinėjo I. Meskupo ir kelių komjau-

174
nuolių politinę bylą, kurioje buvo kaltina­
mas taip pat ir Romas. Aš parašiau pareiški­
mą prokurorui, prašydamas greičiau užbaigti
tardymą, nes jau keturi mėnesiai, kaip by­
la tęsiasi. Atsakymo iš prokuratūros negavau
jokio, bet vis dėlto netrukus iš Kauno sun­
kiųjų darbų kalėjimo buvo sugrąžintas Ro­
mas (minėtoje byloje teismas jį išteisino), ir
mudu iššaukė pas tardytoją.
— Jeigu atsisakysite nuo bylos nuorašo,
šiandien pat užbaigsiu tardymą,— pasakė jis.
Mes žvalgėmės vienas į kitą ir delsėme at­
sakyti.
— Kam jums nuorašas? Jį padaryti man
labai ilgai užtruks, dėl to užsivilkins jūsų teis­
mas. Sėskite pas mane, patys perskaitykite
bylą, kas reikia, išsirašykite, ir, man rodos,
pakaks,— vėl kalbėjo mums tardytojas.
Sutikome. Gavome visą bylą ir skaitėme
ją prie atskiro staliuko. Praėjo daugiau kaip
dvi valandos, kol išnagrinėjome visą aplanką
popierių, prirašytų įvairiais braižais kelių
žvalgybos valdininkų, dviejų mudu apklausi­
nėjusių tardytojų ir po vieną mūsų pačių ran­
ka (skirtų teismo ekspertizei, nes mudviem
buvo inkriminuojami kai kurie revoliucinio
turinio rankraščiai). Byloje radome ir „liudi­
ninkų" — mudu areštavusių ir kvotusių žval-

?75
gybininkų tardytojui duotus parodymus. Gi­
lindamiesi į popierius, sužinojome, kad žval­
gybos buvo apklausinėta Romo Šarmaičio
buto šeimininkė ir mano šeimininkas Juozas
Girnys, kuris mėgino mane klampinti, paro­
dydamas žvalgybai, kad aš anksčiau buvęs
geras, paklusnus samdinys, bet paskutiniu
metu jo neklausydavęs jau, keldavęs įvairius
reikalavimus ir kurstydavęs kitus darbinin­
kus.
Skaitydami bylą, mudu daug ką nusiraši-
nėjome, kad turėtume medžiagos gintis teis­
me.
Netrukus, apie vasario mėnesio pradžią,
mudviejų tardymas ir buvo baigtas.
Po dviejų savaičių Makelis su Levinu bu­
vo išvežti į Kauno kalėjimą, ir mes vėl tik
trise likome šeštojoje kameroje. Kovo mė­
nesį vyriausias tribunolas peržiūrėjo jų by­
lą: Petrui Makeliui sumažino bausmę iki ket-
verių metų kalėjimo. Pritaikius 1928 metų am­
nestijos įstatymą (ryšium su buržuazinės
Lietuvos dešimtmečiu) ir priskaičius atkalėtą
laiką iki teismo, Petras Makelis buvo paleis­
tas. Levinas tuo tarpu liko kalėti Kaune, kol
baigė paskirtą bausmę 1932 metų balandžio
mėnesį.
1928 metų vėlyvą rudenį, o paskui ir per

176
 visą žiemą Ukmergės mieste ir apskrityje bu­
vo suiminėjami žmonės už revoliucinį veiki­
mą, bet vis trumpam laikui uždaromi į kalė­
jimą. Tarpais atsirasdavo kiek ir daugiau žmo­
nių šeštojoje kameroje, tačiau ir vėl greitai
jie būdavo paleidžiami. Taip ir nesusidarė
kiek didesnis kolektyvas.
1929 metais į žiemos pabaigą vienoje iš
vienučių atsirado šviesiaplaukis, subrendęs,
aukšto ūgio kalinys, kurį administracija labai
stropiai saugojo: tiktai vieną leisdavo pasi­
vaikščioti, vieną vesdavo į ambulatoriją ir ki­
tur; žiūrėdavo, kad niekas iš kalinių nepriei­
tų prie jo kameros durų ar lango.
Nepaisant visų tų apsaugos priemonių,
mums pasisekė pasiųsti tam paslaptingam ka­
liniui laiškelį ir gauti jo atsakymą, Jis rašė
esąs Juozas Gruodis, valstietis nuo Utenos,
jau kelintą kartą suimtas ir kalinamas už ko­
munistinį veikimą. Kitų jo laiškelio smulk­
menų nebeprisimenu.
Mes J. Gruodį tuojau iškaitėme į savo ko­
lektyvą ir stengėmės, kuo galėdami, padėti.
Tačiau netrukus staiga pajutome, kad jo ne­
bėra Ukmergės kalėjime: kaip netikėtai jis
buvo atsiradęs, taip netikėtai ir dingo — po
kelių dienų sužinojome, kad Juozas Gruodis
išvežtas į Kauną.

11 J. Kličius 177
 Tik daug vėliau Kauno ir Šiaulių sunkiųjų
darbų kalėjimuose teko man susitikti Juozą
Gruodį. Tai buvo ligi galo partijai atsidavęs
žmogus, senas komunistas, pogrindininkas.
Jis sulaukė Lietuvos liaudies išsivadavimo iš
buržuazinės diktatūros priespaudos. Jau ne-
bepersekiojamas dirbo savo gimtinėje — Ute­
noje: buvo apskrities partijos komiteto sek­
retorium. Tačiau neilgai džiaugėsi išsikovo­
tąja laisve: tardymuose bei kalėjimuose
iškankintas revoliucionierius į šviesius laikus
atėjo labai palaužta sveikata ir 1941 metų pa­
vasarį mirė.

Dėl politinių kalinių negausumo administ­

racija mus iškėlė iš didelės šeštosios kame­
ros į mažesnę aštuntąją. Netrukus pas mus
apgyvendino dar tris žmones, jaunus žydų
tautybės vyrukus. Rudenį jie, areštuoti už ko­
munistinę veiklą Ukmergės mieste, pateko į
kriminalinių kamerą. Vienas, Dovydas Fige-
ris, kilęs iš Giedraičių, buvo priimtas į poli­
tinių kalinių kolektyvą, o kiti du ne — dėl to,
kad blogai laikėsi žvalgybai tardant.
Aštuntoji kamera niūri, siaurutė, teturėjo
tik vieną ir tą į šiaurę atgręžtą langą. Kadan­
gi į ją saulė neįėjo, tai ji buvo truputį ir drėg­

na
na. Tačiau mums čia ilgai gyventi neteko. Ne­
prisimenu, ar mes paprašėm, ar pati admi­
nistracija savo nuožiūra po kelių savaičių
mus iškėlė į geriausiąją visame kalėjime ka­
merą — penktąją.
Šioje kameroje gyventi atrodė patogiau,
negu šeštojoje, nes ji buvo tokia pat sausa,
šviesi, saulėta ir dar jaukesnė. Dienos metu
pro penktosios kameros langus matėsi tie pa­
tys reginiai, kaip ir iš šeštosios. Naktį mūsų
kameros palangėje šviesdavo didelė išorinė
lempa. Atsigulę ant gultų prie lango, galėda­
vome skaityti pogrindinę literatūrą nors ir vi­
są naktį; mūsų neliesdavo nustatyta tvarka
šviesai gesinti kamerose: kai sargas vienuo­
liktą išjungdavo kameros palubėje silpnai
šviečiančią lemputę, naudodavomės stipres­
ne, iš lauko sklindančia šviesa.
Tuo metu turėjome kelis „Balso" nume­
rius, kuriuose buvo išspausdintos „Leninizmo
pamokos". Jas ir studijuodavau naktimis. Gu­
liu, apsimetu miegąs, o jaunas, godus protas
dirba. Atidžiai perskaitau skirsnį, sugrįžtu
prie sunkesnių vietų kelis kartus, įsidėmiu
apibrėžimus, apgalvoju juos, stengiuos pa­
rinkti savus pavyzdžius perskaitytiems teigi­
niams įrodyti. Įsiskaitęs dažnai nė nepajus-
davau, kaip prašvisdavo.

179
 Prieš rytinį patikrinimą dėdavau „Balsą“
j slaptavietę, bet mano leninizmo pamokos
dėl to nenutrūkdavo: dar ilgai kvaršindavau
Romą, kol išsiaiškindavom su juo visus kilu­
sius klausimus.
Kai vakarais visi kolektyviai išnagrinėda-
vome kelis leninizmo pamokos skirsnius, iš
pradžių, rodos, būdavo viskas aišku, bet kai
imdavau kartoti pats savarankiškai, vėl ras­
davau daug ką nauja, iškildavo netikėtų min­
čių ir papildomų klausimų.
Iki pat teismo dienos savo kameroje tu­
rėdavome pogrindinės literatūros. Nežinau,
kaip ji būdavo gaunama, nes tuo rūpintis ne
man buvo pavesta. Man draugai buvo pave­
dę gautą literatūrą slėpti, ir aš pavedimą
vykdžiau, kaip mokėdamas.
Paslėpti literatūrą būdavo galima sienoje
(jos buvo medinės), po grindimis, už krosnies,
kokią plytą išlupus. Bet tai nepatogios vietos.
Jeigu staiga kelia iš kameros, negali pa­
imti. Reikia rasti tokią slėptuvę, kurią kraus-
tydamasis galėtum, neatkreipdamas sargo dė­
mesio, išsinešti į kitą kamerą.
Gyvenant dar aštuntojoje kameroje, gera
slėptuve atrodė vidutinio dydžio medinė dė­
žutė su dvigubu dugnu. Nors mūsų tarpe bu­
vo tik vienas rūkantis, bet joje visuomet lai­

180
kydavome daug tabako. Dėžutė kaip niekur
nieko stovėdavo ant stalo.
Tačiau kartą atėjo į mūsų kamerą krimi­
nalinis kalinys barzdų nuskusti ir plaukų pa­
kirpti. Priėjęs prie dėžutės, jis ėmė vynioti
suktinę. Prakasė tabaką iki dugno, akimis pa­
lygino jį su išorine dėžutės briauna ir ramiai
pasakė:
— Gerai, vyrukai, kad turite slėptuvę: be
jos negalima apsieiti kalėjime.
Apsikeitėm susirūpinusiais žvilgsniais, o
kirpėjas ramiai atliko savo darbą, dar kartą
užsirūkė ir išėjo į kitas kameras.
Jam išėjus, tuojau ėmėmės likviduoti savo
slėptuvę, nes ji buvo niekam netikusi, jeigu
pašalinis žmogus iš karto pastebėjo.
Teko ieškoti naujos slėptuvės literatūrai.
Man atėjo mintis įtaisyti ją vienoje iš
skersinių gulto lentų.
Parinkau storiausią ir lygiausią lentą, nu-
skėliau jos kraštą ir ėmiau nuskeltosios
briaunos dalyje skaptuoti truputį ilgesnį už
,,Balsą" plyšį. Tam reikalui iš stalių dirbtuvės
slapta buvau pasiskolinęs kaltelį ir grąžtelį;
juos man parūpino kriminalinis kalinys Bur­
ba, tada jau meistravęs dirbtuvėje. Kai buvo
išskaptuotas plyšys, į kurį tilpdavo išilgai
perpus sulenkti 3—5 „Balso" numeriai, pri­

ze?
dengiau jį nuskeltuoju lentos kraštu. Sis
dangtis laikėsi ant keturių, stipriai į nuskel­
tąją briauną įkaltų vinių; tų vinių galvutes
nugnaibiau ir pasmailinau, kad būtų patogu
ant kyšančių galų užspausti dangtį. Lenta vėl
atrodė kaip sveikų sveikutėlė. Ją visuomet
laikydavau savo gulte po galva, kad kiek­
vienu atveju galėčiau nepastebimai įsidėti į
patalynę ir išsinešti į kitą kamerą, jeigu bū­
tume keliami.
Kai iš aštuntosios mus kėlė į šią kamerą,
pasisekė nepastebimai persinešti ir lentą su
joje paslėpta literatūra. Toje slėptuvėje da­
bar ir laikėme pogrindinę literatūrą.

Ut INTERNACIONALO
GIEDOJIMĄ - KARCERIN
Mūsų mažučio kolektyvo jauniausias na­
rys, Dovydas Figeris, Gegužės Pirmąją pabu­
do dar prieš švilpuką keltis. Jam miegą iš­
blaškė prisiminimai apie tą pačią dieną pra­
eitais metais. Tuomet jis dar nebuvo kalinys
ir kartu su kitais komjaunuoliais bei antifašis-
tiškai nusiteikusiais darbininkais šventė Ge­
gužės Pirmąją savo gyvenamam Smėlių ra­
jone. Prisiminimai ne tik išblaškė miegą, bet

182
 ir neleido ilgiau gulėti. Dovydas šoko nuo
gultų ir vienmarškinis priėjo prie lango. Įdo­
mu buvo nors iš tolo pažiūrėti į tas vietas,
kur anos Gegužės Pirmosios išvakarėse sklei­
dė komunistinius atsišaukimus, kur ir revo­
liucijos vėliavą iškėlė.
Mintimis klaidžiojant neseniai vaikščio­
tais takais ir žvalgantis po atsiminimų pilną
priemiestį, Dovydo žvilgsnis staiga užkliuvo
virš Leimono koklių fabriko stogų. „Ar tik
nebus ten vėliava?" — pagalvojo Dovydas,
dar labiau įtempdamas žvilgsnį. Sparčiai švi­
to giedras gegužės ryto dangus, priemiesty­
je tirpo šešėliai. Darėsi ryškesni ir virpančio
daikto kontūrai. Žiūrėjo žiūrėjo Dovydas ir,
kai jau aiškiai pamatė, ką tikėjosi išvysti, ne­
jučiomis garsįai sušuko:
— Taip, ten mūsų vėliava plevėsuoja! . .
— Kur tu matai vėliavą? — mieguistu bal­
su atsiliepė Vaclovas.
— Leimono fabrike! Matyt, darbininkai iš­
kėlė! — džiūgavo Dovydas.
Ir mes visi pakilom iš guolių, susirinkom
prie lango. Tikrai virš koklių fabriko plevė­
savo raudonoji vėliava, akivaizdžiai liudyda­
ma, kad mūsų darbas tęsiamas, kad darbinin­
kai mini Gegužės Pirmąją.
Plazdanti miela vėliava mums buvo lyg

183
pasveikinimas iš už kalėjimo sienų. Dar kartą
pasijutome stipriai surišti su revoliuciniu
judėjimu, nenutraukiamu žiauriausiomis fa­
šistinės reakcijos priemonėmis.
Ir mes norėjom atšvęsti Gegužės Pirmąją,
kaip nors išskirti šią dieną iš kitų vienodai
slenkančių kalėjimo dienų.
Ruošos metu rūpestingiau, negu visada,
sutvarkėme kamerą, patys irgi, kuo galėda­
mi, pasipuošėme: prisisegėme prie krūtinių
raudonus ženklelius, kuriuos iš anksto buvo­
me pasidirbę iš medžiagos, atplėštos nuo Vac­
lovo Gečiausko pagalvėlio impilo. Gerai, kad
motina jam atnešė jį.
Lyg pirmą kartą matydami, žiūrėjo į mus
kriminaliniai, išnešioj antie ji kaliniams pusry­
čius. Nustebusiu žvilgsniu klaidžiojo po ka­
merą ir apžiūrinėjo kiekvieną iš mūsų nekal­
bus „dziadziukas" Abromavičius, kuriam teko
tą dieną budėti koridoriuje. Per jo petį pasi­
stiebdamas žiūrėjo mažiukas pašutnosis sar­
gas Povilas Medišauskas.
— Ką jūs, vylai? Aukščiau bambos neis-
soksit! — šveplavo jis, bet, negavęs pritarimo
nei iš „dziadziuko", nei iš maisto išnešiotojų,
nukėblino toliau.
Artėjo pasivaikščiojimo metas. Bet mes

18-1
ir nesiruošėme į kiemą, galvodami, kad mūsų
neišleis su raudonais ženkleliais.
Tačiau netrukus vis dėlto išleido.
Kai pasirodėme išorinėse korpuso duryse,
į mus stipriai sužiuro rusvaūsis sargas Čižaus-
kas, budėjęs prie pasivaikščiojimo aikštelės.
Atrodo, jis sprendė, leisti ar ne mus pasi­
vaikščioti.
Mes greičiau, negu paprastai, išbildėjome
kieman, nekreipdami dėmesio į susirūpinusį
Cižauską. Bet nespėjome nė trijų ratų apeiti,
kai prie aikštelės atėjo raštinėje budįs sar­
gas Šaučiūiias ir pasakė:
— Eikite į kamerą! Su raudonais raište­
liais vaikščioti negalima.
Parėjus į kamerą, rankos nelipo prie kas­
dieninių darbų. Mintys ir kalbos vis sukosi
apie Gegužės Pirmąją. Vaikščiojome po ka­
merą ir pasakojomės, kaip kas esam kada
šventę viso pasaulio darbininkų šventę. Pas­
kui Romas pakvietė mus atsisėsti ir trumpai
priminė Gegužės Pirmosios šventės atsiradi­
mo istoriją, kaip ji buvo švenčiama Lietuvo­
je ir kitose šalyse. Iš pradžių jis kalbėjo ra­
miai, bet kai ėmė minėti didvyriškus darbi­
ninkų žygius ir jų sudėtas aukas, švenčiant
Gegužės Pirmąją, susijaudino. Paprastai ra­
mioje labai santūraus draugo kalboje pasi­
girdo patosas:
185
 — Kartu su pavasario gamtos audringo­
mis jėgomis pakyla ir revoliucinės darbo
žmonių jėgos, vienose šalyse stipriau, kitose
silpniau, bet visur nesulaikomai grūmoja ka­
pitalizmui. Ateis laikas, kada ir Lietuvoje lais­
vai švęsime Gegužės Pirmąją, kaip ją švenčia
darbo žmonės savo šalyje, apimančioje vieną
šeštąją žemės rutulio dalį — viso pasaulio dar­
bininkų Tėvynėje — Tarybų Sąjungoje.
Ir mes jaudinomės kartu su Romu. Kai tik
baigė jis kalbėti, nejučiomis sustojome ir už-
traukėm Internacionalą.
Sklandžiai nuaidėjo pirmoji revoliucinės
giesmės strofa. Bet, įpusėjus antrąją, pasigir­
do smarkus beldimas į duris. Tai „dziadziu-
kas" liepia mums liautis giedojus. Mes lyg
negirdime. Toliau skamba Internacionalo gar­
sai. Tada kameron įbėga vyresnysis prižiūrė­
tojas Liutkevičius ir pradeda piktai rankomis
skeryčiotis, šaukdamas:
— Na-na, nutilkite! Čia jums ne Maskva,
nors ir esate komunistai.. . Sakau, na-na,—
nutilkite!
Bet mes nenutilome, kol nebaigėme gie­
doti.
Liutkevičius greitai išbildėjo. Kameros
durys užsitrenkė.
Atrodė, kad šiom administracijos prieka-
bėm viskas ir baigsis. Tačiau po Gegužės Pir­
mosios, kelioms dienoms praėjus, vėl pasiro­
dė mūsų kameroje neaukštas, plačiapetis,
tamsaus rytietiško veido tas pats vyresnysis
sargas Liutkevičius.
— Na-na,— įprastai pradėjo jis.— Už In­
ternacionalo dainavimą pono viršininko esate
nubausti: Šarmaitis ir Kličius po septynias
paras tamsaus karcerio, visi kiti — savaitę be
pasivaikščiojimo. Na-na. Tuojau ruoškitės į
karcerį!

K arcer yje

Vyresnysis sargas Liutkevičius išsivedė

mudu iš kameros, leidęs pasiimti tik tai, kas
karceryje kaliniui nedraudžiama turėti: puo­
duką, dubenėlį, šaukštą ir gabalą sausos duo­
nos; dar buvo galima į karcerį nusinešti sto­
resnį drabužį: paltą ar puspaltį. Jeigu būtume
buvę rūkantieji, tai ir tabako nebūtų leidęs
pasiimti, nes karceryje kaliniui rūkyti drau­
džiama.
Sargas mudu užtrenkė tamsioje ankštoje
dėžėje. Iš pradžių galvojome, kad nieko ne-
matyi todėl, kad iš šviesos staiga patekome

18 7
į tamsą. Vietoje stovėdami, ilgai laukėme,
kol prasižiūrės akys. Nesulaukėme. Turėjo­
me apgraibom susiorientuoti, kaip atrodo
mūsų nauja laikina buveinė. Pamėginau iš­
skėsti rankas, ir jos bemat atsimušė į sienas,
vos pajudinus. Tiek buvo karcerio pločio.
Kitaip pasisukęs, vėl išskėčiau rankas ir pa­
siekiau vieną sieną, o ligi kitos teko apie
žingsnį pasistumti. Toks buvo karcerio ilgis.
Apčiupinėjome grindis. Jos atrodė medinės,
bet seniai plautos ir valytos — padengtos že­
mių sluoksniu. Viename kampe aptikome ne­
atskiriamą kalinių gyvenamųjų patalpų atri­
butą — „paraškę". Kitame gale apgraibom
suradome kampą ir jame pasistatėme savo in­
dus. Prie sienos pasidėjo draugas paltą, o aš
puspaltį. Jie mums dabar turės atstoti ir pa­
galvę, ir paklodę, ir antklodę. Skersai išsities­
ti nėra vietos, išilgai man pakako su pertek­
lium, o draugo kojos įsirėmė į „paraškę".
Kurį laiką sėdėjome ant savo drabužių.
Negerai. Mėginome stovėti — irgi negerai.
Prisitaikėme atsigulti — taip pat ne kas. Pa­
vaikščiotum atsistojęs, kaip kameroje įpras­
ta, bet nėra kur. Gali tik patrypti vietoje. Bet
trypti nėra noro. Tenka gulėti, nes tokia pa­
dėtis — pakenčiaiųiausias nemalonumas. Bai­
siai sunku tūnoti tamsoje! Be to, netrukus

188
ėmė jaustis tvankumas, stoka oro. Pradėjo
kvaisti galva, spengti ausyse.
— Romai, ar tau netvanku? —: klausiu ša­
lia gulinčio draugo.
Jis nieko neatsakė. Supratau, .kad užmigo.
Ir mane tuojau apėmė miegas, pirmas
kietas miegas iki tol dar nepatirtame karce­
ryje. Kažin kaip ilgai būtume miegoję, jeigu
„dziadziukas" nebūtų prikėlęs „pietų“.
— Išsibudinkite, dar prisimiegosit! — pro
miegą išgirdome sargo balsą. Atmerkę akis,
pamatėme sklindančią šviesą iš koridoriaus.
Kalifaktorius Jonas, atėjęs prie slenksčio,
atkišo mums du gabalus duonos.
— Vandens dar turite, ar atnešti? — pa­
klausė jis.
— Atnešk, neturime.
Sausa duona ir vanduo — štai ir visi mūsų
pietūs karceryje. Sukramtysim po du šimtus
gramų duonos, vandeniu užgersim, ir viskas.
Tas pats bus vakarienei, tas pats — pusry­
čiams. Taip gyvensime dvi paras. Trečiąją
parą išves į pusiau šviesų karcerį, ir jau gau­
sime visą maistą. Paskui vėl dviem dienom
į tamsųjį karcerį gyventi duona ir šaltu van­
deniu. Ir taip, kol baigsis bausmės dienos.
Mudu buvome nubausti lengvu karceriu.
Kalėjimo viršininko valia karcerį pasunkinti.

189
Jis gali liepti kalinį išlaikyti tamsoje visas
septynias paras. Dar gali neleisti jam pasiim­
ti šiltesnių drabužių — nubausti šaltu karce­
riu. Kai pagalvodavom apie sunkesnes baus­
mes, mudu jautėmės laimingi.
Greitai suvalgęs savo „pietus", vėl išsitie­
siau guolyje. Bet miegas jau neėmė. Šalia
tylėdamas gulėjo ir draugas. Troškau kalbėti,
ką nors jam pasakyti. Todėl, kad tik netylė­
tume, beveik automatiškai tariau:
— Kaip jautiesi?
— Blogai. Smilkiniuose bado. Sukasi gal­
va. ..— atsakė Romas ir patylėjęs pridūrė: —
Nieko. Praeis. Organizmas tuojau prisitaikys
prie pasikeitusių sąlygų. O tau kaip?
—: Iš pradžių buvo negera, bet dabar, pa­
miegojus, jau nieko.
Ir vėl tylėjome. Iš seno įpratimo galvojau,
kokią naudą duos ir šitas blogis. Juk dauge­
lis blogybių man išėjo į gera: kentėjau, vel­
tui dirbdamas buožei Tušui,— įgijau mokslo;
nuo pat mažens patiriamos skriaudos ir iš­
naudojimas skatino ieškoti teisybės — štai
ir radau tą teisybę; mane suėmė, uždarė į ka­
lėjimą, atrodė, vien vargui ir kančioms, o čia
būdamas papildau savo žinias, geriau susi-
pažįstu su gyvenimu, sutikau daug naujų pui­

/9 0
 kių žmonių. Ne veltui sakoma: nėra to blo­
gio, kuris neišeitų į gera.
Ko gero man laukti iš patyrimo karceryje?
Iš karto nemokėjau pats sau atsakyti.
„Na, kad ir to, jog, išėjęs iš karcerio, būsiu
daugiau užsigrūdinęs ir ištvermingesnis atei­
čiai, jeigu tektų patirti dar didesnius sunku­
mus. O jų mano pasirinktame gyvenimo ke­
lyje, be abejo, teks dar nem ažai..."— kiek
pagalvojęs, tariau mintyse ir pasijutau snū­
duriuojąs.
Kitą dieną jau normaliai jautėmės karce­
ryje. Atrodė, jau pakanka oro ir ankštuma
ne taip slėgė, tik prie tamsos negalima buvo
priprasti. Ji gadino nuotaiką ir erzino.
Taip būdavo gera tomis valandėlėmis, kai
išleisdavo išvietėn! Ji atrodė šviesi ir paly­
ginti — labai erdvi. Čia buvo geriau, negu
karceryje, ir neraginami iš jos neišeidavome.
Kaip gerai būtų, kad ši vieta, į kurią mus dar
išleidžia, būtų kur nors toli nuo karcerio, kad
į ją reiktų eiti kiemu! Bet ji kaip tyčia gre­
ta. ..
Didelėje tamsoje įvairindami dvigubai
nuobodų laiką, dažnai užtraukdavome kokią
revoliucinę dainą. Kai ji imdavo smarkiau
skambėti, pasigirsdavo sargo raktai į duris.
Mudu nutildavome, klausydamiesi aukštai

191
dūmtraukio pavidalo mediniame ventiliato­
riuje dar aidinčio mudviejų dainos garso.
Kai reikia dainuoti, visada nesmagiai pasi­
juntu dėl netikusio savo balso. Šį nesmagumą
mažindavo karcerio ventiliatorius: mano silp­
nas balsas, patekęs į ventiliatorių, sustiprė­
davo lyg kokiame vamzdyje ir gražiau skam­
bėdavo. Tas mane skatindavo dažniau už­
traukti kokią dainelę.
Taip palyginti greitai praslinko savaitė
karceryje. Atlikę pirmąją Ukmergės kalėji­
me skirtą bausmę, mudu su Romu vėl pate­
kome į šviesią savo kamerą. Vėl slinko įpras­
tas kalėjimo gyvenimas. Artėjo gegužės
28 diena, kada kariuomenės teismas turėjo
spręsti visų mūsų kameros politinių kalinių
likimą.

T eism as
IR IŠĖJIMAS IŠ KALĖJIMO
Gegužės 27 dieną po teismo atėjo links­
mas Dovydas Figeris, nes jis buvo paleidžia­
mas iš kalėjimo. Drauge su juo grįžo į kame­
rą Vaclovas Gečiauskas, kuris buvo nuteistas
tiek laiko kalėti, kiek maždaug ir tikėjosi:
devyneriems metams. Bet dėl to mūsų drau-
gas Vacys neliūdėjo, Lk. stipriau traukė dūmą
ir susimąstęs žiūrėjo pro langą.
— Fašizmas Lietuvoje devynerius metus
tikriausiai neišsilaikys, bet vis tiek negreitai
man teks vėl vaikščioti Pivonijoje.. pa­
sakė jis, žvelgdamas į žaliuojančiais bei žy­
dinčiais medžiais pagražintą skurdų Smėlių
priemiestį, atsiremiantį į didžiulį, skersai ir
išilgai kilometrais matuojamą pušyną — gra­
žiąją, ukmergiečių mėgstamąją poilsio vie­
tą — į Pivoniją.
Atrodė, draugas Vaclovas ims skųstis sa­
vo likimu ar bent karčiai nusikeiks iš pykčio
ir širdgėlos, kad tokią puikią dieną, kai gam­
toje viskas atgyja nauja gyvybe, jis užrakin­
tas ne vienai dienai, ne savaitei, o ilgiems
devyneriems m etam s... Tačiau nei skundas,
nei keiksmas neprasiveržė iš nuteistojo lūpų.
— Nieko. Mes viską ištversim ir dar nu-
suksim fašizmui galvą,— jau nebe lyriškai
tarė draugas Vacys.
Greitai jis atgavo įprastinę nuotaiką ir,
lyg niekur nieko, toliau tęsė kasdieninį ka­
linio gyvenimą. Jis ne tik pats nenusiminė,
bet dar padrąsino du jaunus, kartu su mumis
gyvenusius vienoje kameroje kalinius, tą pa­
čią dieną taip pat keleriems metams nuteis­
tus kalėti. Jie labai nusiminę atėjo iš teismo

Г$ J, Kličius 193
 ir liūdni sėdėjo kamputyje. Ir su Dovydu Fi-
geriu, kuris, susirinkęs skurdžią kalinio
mantą, jau laukė atsidarant kameros durų,
Vacys suskubo pasišnekėti:
— Tu, Dovydke, greitai pamatysi savo
Chają,— kalbėjo jis.— Tik, žiūrėk, dėl jos ne­
pamesk galvos, neatitrūk nuo mūsų darbo!
— Nebijok. Ir Chaja dabar tikriausiai jau
komjaunuolė.
— Gal būt. Bet kodėl ji pas tave pasima­
tyti neateidavo? Ar tik jos nepaviliojo kas?
— Ji gera m ergaitė.. . Aš ją greitai pa­
matysiu. ..
Staiga atsidarė durys, nutraukdamos jų ­
dviejų pasikalbėjimą.
— Dovydas Figeris! Su daiktais! — suko­
mandavo sargas.
Skubiai su mumis atsisveikino draugas ir
išėjo iš kameros. Netrukus jis bus už kalėji­
mo sienų ir vėl galės dalyvauti revoliucinėje
kovoje.
„O kas mudviejų su Romu laukia?" — pa­
galvojau.
Lyg atsakydamas į šį klausimą, Vacys
prašneko:
— Greičiausiai ir judu ilgam gausite duo­
nos: kariuomenės teismas nesiceremonija,
jeigu tik yra nors mažiausia priežastis.
 Mudu nuteisti priežastis yra: pas mane
žvalgyba rado popieriaus lapą su užrašais,
prie kurių galima prikibti, o Romui primeta
antifašistinio turinio rankraščius. Be to, mu­
du žinojome, kad fašistiniai teismai, tiek apy­
gardos, tiek ir kariuomenės, dažniausiai tei­
sia, nesigilindami į tariamos kaltės įrodymus:
svarbiausias jų uždavinys —: uždaryti ilgiems
metams į kalėjimą nors mažiausiai įtariamus,
kad dalyvavo antifašistinėje kovoje.
Ir mudu tikėjomės, jog būsime nuteisti
kalėti maždaug tiek pat metų, kiek Vacys.
Dar kartą peržiūrėjome iš anksto pasira­
šytas savo kalbas, kurias ruošėmės pasakyti
teisme. Jose griovėme žvalgybininkų mums
iškeltus kaltinimus. Savęs neklampindami,
kalbėjome apie tas neteisybes, kurias jau
esame patyrę savo gyvenime, apie žvalgybos
ir policijos padarytą skriaudą, be jokios kal­
tės mudu suimant ir kalinant štai jau visus
devynis mėnesius. Romas buvo užsibrėžęs
dar kalbėti apie neteisybes ir vargą, kurį yra
patyręs jis ir kiti iš neturtingų šeimų kilę
moksleiviai, aš — apie savo ir kitų žemės
ūkio darbininkų išnaudojimą. Savo kalbas
buvome nusistatę užbaigti maždaug taip: jei­
gu teismas yra teisingas, jis nenorės didinti
jau ir taip gana daug mūsų patirtų neteisy­

195
bių ir tikriausiai mudu išteisins, o jeigu nu­
teis, tai šiuo savo sprendimu padarys dar
vieną neteisybę ir įrodys, kad jis vykdo ne
teisingumą, o yra smurto įrankis, panašus
į žvalgybą ir policiją.
Pagaliau atėjo ir mūsų teismo diena —
1929 metų gegužės 28-toji.
Ginkluoti kalėjimo sargai ir policininkai
atvarė mudu į „Aido" salę. Prieš trejus me­
tus šioje salėje klausiausi Mykolo Sleževi­
čiaus rinkiminio pranešimo. Tada buvau klai­
džiojantis ir ieškantis berniokas, o dabar —
tvirtai savo kelią suradęs jaunuolis. Šiuo me­
tu „Aido" salės nebėra nė pėdsakų, o tada
tai buvo didžiausia salė Ukmergės mieste,
įrengta mediniame barako pavidalo viena­
aukščiame pastate greta dabartinio viešbučio.
Kai mudu įvedė į salę, scenos pakyloje
stovėjo didelis stalas, užtiestas žalia gelumbe.
Pirmoje suolų eilėje iš kairės sėdėjo keli
žvalgybos valdininkai, mus tardę, mušę, o da­
bar teismo pakviesti liudininkais. Jų tarpe
buvo ir Naceliškių dvaro savininkas Juozas
Mulevičius, pas kurį man teko dirbti 1926 me­
tų pavasarį, o įsijungus į revoliucinį pogrin­
dinį darbą, lankyti jo darbininkus ir kume­
čius agitaciniais tikslais. Naktį, prieš jaunimo
dieną, Naceliškių dvaro teritorijoje buvo pa­

196
skleisti atsišaukimai ir iškelta raudona vėlia­
va. Dvarininkas tik su talka vėliavą nukabi­
no ir išvežė ją j Ukmergę žvalgybai perduoti.
Įdomu, ką Mulevičius kalbės teisme?
Mudviejų namiškiai, o tuo labiau pašali­
niai žmonės nebuvo įleidžiami į teismo po­
sėdžių salę. Bet daugelis jų atlydėjo mudu
net iš miesto pakraščio, nuo pat kalėjimo,
k i t i , vėliau čia atėjo, mažomis grupelėmis
susirinko prie pastato. Keletas jų stovėjo prie
langų, norėdami pamatyti ir išgirsti, kas de­
dasi salėje. Susirinkusiųjų tarpe matėme net­
gi drauge kalėjusius. Daugiausia iš visų sky­
rėsi aukšta, juoda Petro Makelio figūra.
Kol mudu tebebuvome salės vestibiulyje,
Petras prislinko visai arti mūsų ir, sargams
leidus, perdavė ledų. Mudu suskubome su
draugu pasikeisti keliais žodžiais. Vestibiu­
lyje sargai leido ir Romo motinai ilgiau pa­
būti prie sūnaus. Vienas policininkas mėgino
įgelti liūdnai ir susirūpinusiai, bet ašarų ne­
rodančiai Šarmaitienei.
— Ar tai jūsų, Šarmaitiene, sūnus? —
klausė policininkas, žvilgsniu rodydamas
į Romą.
— Taip, mano,— atsakė Šarmaitienė.
— Gerai išauklėjai! . . — su ironija nutę­
sė policininkas.
 — Teisybė, mano sūnus išaugo didelis ir
protingas,— lyg nesupratusi jo ironijos, ra­
miai atsakė Šarmaitienė.
Net sargai ėmė šypsotis, o policininkas
pasijuto, lyg musę kandęs.
Vos tik mudu atsisėdome į vieną suolų,
buvusių salės dešinėje, prisistatė mūsų advo­
katas Balsevičius, Jis ilgus metus buvo apy­
gardos teismo pirmininkas, turėjo nusipirkęs
dvarelį, bet kai MOPRas per kurį nors mums
prijaučiantį žmogų ar kaltinamojo namiškį
pasamdydavo jį ginti fašistiniame teisme at­
sidūrusius komunistus, — Balsevičius noriai
sutikdavo ir neblogai gindavo.
Prisistatęs jis mudu užtikrino, jog, spren­
džiant iš straipsnių, pagal kuriuos esame kal­
tinami, daugiau penkerių metų negausime.
Mudviem besikalbant su advokatu, iš sce­
nos užkulisių pasirodė apkūnus, ūsuotas pul­
kininkas, už jo dar keli kariškiai. Pasigirdo
garsi komanda:
— Stot! Teismas eina!
Ūsuotasis pirmas priėjo prie vidurio sta­
lo ir atsisėdo į kėdę. Tai buvo pulkininkas
Budrevičius, kariuomenės teismo pirminin­
kas. Kairiajame stalo gale užėmė kėdę jau­
nas, aukštas, lieknas majoras — valstybės
gynėjas Gudavičius. Jis pasirinko vietą ato­

las
 kiau nuo Budrevičiaus. Trečias karininkas
sekretoriavo. Kitame stalo gale sėdėjo pus­
karininkis ir pora kareivių — teismo nariai,
paskirti iš vietinės kariuomenės įgulos.
Susėsdami karininkai iškilmingai pasidė­
jo kardus ant stalo.
Teismo pirmininkas ramiai atskleidė jam
paduotą storoką bylą ir patikrino mudviejų,
kaltinamųjų, tapatybę: paklausė pavardės,
vardo, tėvo vardo, gimimo metų, kokios ti­
kybos. Gavęs atsakymą ,,be tikybos", pirmi­
ninkaujantis susiraukė. Po to dar davė po
klausimą:
— Romas Šarmaitis, kaltinamąjį aktą ga­
vai?
— Gavau!
— Jonas Kličius, kaltinamąjį aktą gavai?
— Gavau!
— Sėskite!
Patikrinus mudviejų tapatybę, buvo per­
skaitytas kaltinamasis aktas; prasidėjo teis­
minis tardymas. Teismas kartojo tuos pačius
klausimus, kuriuos jau buvome girdėję iš
žvalgybininkų ir tardytojo. Į tuos pačius
klausimus gaudavo ir tuos pačius atsakymus:
nežinau, ne mano, nebuvau, nepriklausau, ne­
prisipažįstu kaltas ir pan. Atsakinėdami, kur
tik buvo proga, mudu įterpdavome kapita-

199
listinę santvarką, fašistinę valdžią ir jos teis­
mą demaskuojančius sakinius. Taip pamažu,
teismo pirmininkui bei valstybės gynėjui
trukdant ir pertraukiant, pasakėme maždaug
viską, ką buvome iš anksto susirašę ir apgal­
voję. Tyčia kalbėjome garsiai, kad girdėtų
žmonės, stovintieji prie langų ir už durų.
Žvilgterėję į langus, matydavome, kad smal­
suoliai pritariamai reaguoja į mūsų atkirčius
teismui.
Jau per pirmąją pertrauką advokatas pri­
ėjo prie mudviejų ir pareiškė nuogąstavimą,
ar mudu neapsunkinsime savo padėties, taip
nenuolankiai elgdamiesi. Mudu jam atsakė­
me, kad kitaip elgtis negalime, jog ne mu­
dviejų reikalas įtikti tokiam teismui.
Teisminio tardymo pabaigoje sužinojome
iš paslaugaus savo advokato, kad teisėjai su­
sierzinę dėl mudviejų laikysenos, o valstybės
gynėjas nors ir pyksta, bet nežada smarkiai
pulti.
Apie pietus teismas, užbaigęs mudviejų
apklausinėjimą, nutraukė posėdį, atidėdamas
rytojaus dienai tolesnį bylos nagrinėjimą.
Į kalėjimą grįžome, dar nežinodami, po
kiek metų gausime. Nebuvo jokios abejonės,
kad būsime nuteisti.
Vėl mus lydėjo būreliai žmonių. Maža jų

?oo
tarpe buvo abejingų. Daugumas mostais arba
šypsenom reiškė mudviem palankumą, užuo­
jautą. Dėl to buvo gera širdyje ir giedra gal­
voje. Pakili nuotaika derinosi su puikia pa­
vasario diena. Godžiai traukėme gryną, žalu­
mynų ir žiedų kvapu paskanintą pavasario
orą. Net nupurtydavo, prisiminus pelėsiais
trenkiantį kalėjimo koridorių ir kameros
tvankumą. Kol dabar kameroje esame pen­
kiese, tai nieko. Bet ar ilgai tiek mažai būsi­
me, jeigu mudu nuteis? Žvalgyba nesnaudžia.
Ji netruks suimti daugiau mūsų kovos drau­
gų, ir vėl bus prigrūsta politinių kalinių ka­
mera, kaip neseniai buvo. Jau ir dabar yra
kandidatų į politinių kalinių kameros gyven­
tojus: prieš Gegužės Pirmąją keli areštuoti
gelvoniškiai laikomi kriminalinių kamerose.
Jeigu draugams sudarys bylą, jie ateis į mū­
sų kamerą.
Gegužės 29-tąją, tuojau po pusryčių, vėl
mudu išvedė į teismą.
Teismas prisaikdino liudininkus. Juokin­
ga buvo klausytis, kai žvalgybininkai iškil­
mingai prisiekdinėjo sakyti teisybę ir tiktai
teisybę: bučiavo kryžių, o paskui melavo iš­
sijuosę.
Teismas buvo iškvietęs ekspertu kaligrafu
gimnazijos mokytoją dailininką Eugenijų

20/
Kulvietį. Jo pareiga buvo nustatyti, ar mu­
dviejų ranka rašyti rankraščiai, kuriuos žval­
gyba iš kažkur buvo gavusi ir norėjo mu­
dviem primesti. Dailininkas E. Kulvietis,
anksčiau buvęs ir Romo mokytojas, katego­
riškai nepatvirtino, jog rankraščiai yra mu­
dviejų.
Senutė, buto šeimininkė, pas kurią gyve­
no Romas, tvirtai paliudijo, jog Romas Šar­
maitis tą šeštadienio naktį, kai buvę sklei­
džiami atsišaukimai ir keliamos vėliavos Pa­
baisko apylinkėse, tikrai nakvojęs namie.
Tokiu būdu ji sugriovė žvalgybininkų tvirti­
nimą, kad ir Romas Šarmaitis tą naktį drauge
su manimi ir kitais areštuotais pabaiskiečiais
skleidė komunistinius atsišaukimus ir iška­
binėjo raudonąsias vėliavas.
Prie teismo stalo atsistojo liudyti dvari­
ninkas Juozas Mulevičius, kuris čia specia­
liai žvalgybininkų buvo pakviestas.
— Ką jūs žinote apie nusikalstamus Romo
Šarmaičio ir Jono Kličiaus veiksmus? — pa­
klausė jį teismo pirmininkas.
— Apie Šarmaitį nieko negaliu pasakyti.
Dėl Kličiaus, tai aš jį žinau. Praėjusių metų
rugsėjo antrosios rytą radau savo dvare, me­
dyje, iškeltą raudoną vėliavą, tą pačią, kuri
dabar yra ant jūsų, ponai teisėjai, stalo. Grei-

202
čiausiai ją bus iškėlęs Jonas Kličius: jis daž­
nai ateidavo į dvarą, mėgindavo agituoti ma­
no darbininkus.
Pulkininkas Budrevičius pasišnabždėjo su
teisėjais, su valstybės gynėju ir garsiai pasa­
kė, žiūrėdamas į mudviejų advokatą:
— Jūs neturite klausimų liudininkui?
— Turiu, — atsakė advokatas ir tuojau
atsisuko į dvarininką:
— Norėčiau paklausti jus, ponas Mule­
vičiau: ar jūs tikrai matėte mano ginamąjį
Kličių keliant vėliavą, ar tik manote, tik pri-
leidžiate, kad tai jis bus padaręs?
— Nemačiau, bet esu tikras, jog tai Kli-
čiaus darbas,— nepatenkintas atsakė dvari­
ninkas.
— Daugiau klausimų liudininkui netu­
riu,— pasakė advokatas, kreipdamasis į tei­
sėjus, ir pridūrė: — liudytojo Mulevičiaus pa­
rodymus laikau nepagrįstais: jis nieko nema­
tė, nežino, vadovaujasi vien tik prielaidomis.
Teismo tardymui pasibaigus, pradėjo savo
kaltinamąją kalbą valstybės gynėjas majoras
Gudavičius. Jis kalbėjo maždaug taip:
— Kaip šios bylos duomenys rodo, Romas
Šarmaitis ir Jonas Kličius dirbo priešvalstybi­
nį nusikalstamąjį darbą Pabaisko apylinkėse.

203
Ir taip jau sunkius jų nusikalstamus veiks­
mus sunkina dar ta aplinkybė, kad jie prieš­
valstybinę agitaciją ir propagandą vystė prie
demarkacinės linijos, tai yra mūsų valstybės
neramiam pasienyje. Čia ir taip mums gresia
įvairūs netikėtumai iš išorės. Rimties drums­
timas viduje tuos netikėtumus gali dar labiau
paskatinti. Užtat kaltinamųjų priešvalstybinis
darbas šioje mūsų šalies vietoje yra itin pa­
vojingas ir turi būti griežtai baudžiamas,—
pabrėžė valstybės gynėjas.
Tolimesnis jo kalbos tonas nebebuvo toks
rūstus ir kaltinimai tokie kategoriški:
— Antra vertus, ši byla skiriasi iš dau­
gybės mūsų išnagrinėtų panašių bylų,— tęsė
valstybės gynėjas.— Paprastai tokiose bylose
kaltinamaisiais figūruoja vienos nelietuvių
tautybės žmonės. O šiuo atveju mes nagri­
nėjame bylą dviejų lietuvių, įsipainiojusių
į sunkų priešvalstybinį nusikaltimą. Tai re­
tas, beveik vienintelis atvejis mūsų prakti­
koje. Todėl prašau teismą į tai atsižvelgti.
Be to, abu kaltinamieji yra jauni, ir aš noriu
tikėti, kad ateityje jie kitaip vertins savo
darbus. Vienas jų — mokytas, sugebąs galvo­
ti, skirti gera nuo blogo; jis išėjo mokslą
mieste ir savo gyvenimu daugiau yra susijęs
su miestu. Antras neseniai iš piemenų išau­

204
gęs kaimo berniokas, aklai tikįs komunistų
agitacija, jis sufanatizuotas ir viską temato
tik per jam uždėtus akinius. . .
Taigi čia turime du kaltinamuosius, skir­
tingus vienas nuo kito išsilavinimu, gyveni­
mo būdu bei sąlygomis. Užtat sunku patikėti,
kad jie savo nusikalstamam darbe būtų taip
glaudžiai bendradarbiavę, kaip sakoma bylo­
je. Ar tik nebus šį kartą apsirikusi mūsų kri­
minalinė1 policija, taip glaudžiai susiedama
priešvalstybinį Šarmaičio ir Kličiaus darbą?
Nors ir yra kai kurių lengvinančių aplin­
kybių, abiejų teismo atsakomybėn patrauk­
tųjų asmenų nusikaltimas sunkus ir griežtai
baustinas. Tačiau prašau teismą, skiriant kal­
tinamiesiems bausmę, taikyti jiems ir įstaty­
mų teikiamas atitinkamas lengvatas, — už­
baigdamas pažymėjo valstybės gynėjas, ku­
rio kalbos esmę ir daugumą žodžių tiksliai
prisimenu, Išgirdę jo kalboje kai kurias išly­
gas, mudu ėmėme galvoti, jog kariuomenės
teismas šį kartą gal ir nekirs ,,iš peties", kaip
sakė Vacys.
Teismo pirmininkas paskelbė suteikiąs
mums paskutinį žodį.
1 Tuomet kriminalinės policijos sudėtyje buvo ir
politinis jos skyrius — žvalgyba.

205
 Pirmasis atsistojo Romas Šarmaitis ir pra­
dėjo ramiu, bet tvirtu balsu:
— Jeigu tikrai būčiau padaręs kokį nusi­
kaltimą, tada prašyčiau teismą išteisinti. Bet
dabar aš pats jaučiuosi neteisėtų ir šiurkščių
kriminalinės policijos veiksmų auka: už ką
mane tąsė po daboklę, po tardymų kameras
ir laiko devynis mėnesius kalėjime? Nė vie­
nas mane inkriminuojančių nusikaltimų teis­
me nėra įrodytas. Tad už ką mane teisia ir
siūlo griežtai bausti? Jeigu jau reikia ką baus­
ti, tai tik ne mudu, o tuos, kurie suiminėja
niekuo nekaltus žmones ir kankina juos kalė­
jimuose,— pabrėžė Romas, žiūrėdamas į žval­
gybininkų grupę.— Kai dėl visuomeninio ju ­
dėjimo netoli demarkacijos linijos,— ramiai
tęsė jis,— tai dėl to kalti visų pirma tie, kas
smurtu pagrobė valdžią 1926 metų pabaigoje.
— Kaltinamasis Šarmaiti,— pasigirdo pul­
kininko Budrevičiaus balsas,— neskleisk čia
komunistinės agitacijos, o sakyk, ko prašai
teismo.
— Nieko neprašau: jokio nusikaltimo ne­
padariau, todėl neturiu pagrindo prašyti.
— Sėsk! — piktai riktelėjo pulkininkas
Budrevičius.
Nusiraminęs, jis iššaukė mane:

206
 — Kaltinamasis Kilčiau, ko prašai iš teis­
mo?
— Prašau teisti ir nubausti tuos žvalgybi­
ninkus, kurie nekaltai mane areštavo, mušė,
kankino ir uždarė į kalėjimą. Mane nėra už
ką bausti. Žvalgybininkai. . .
— Kas per žvalgybininkai? — ironiškai
paklausė valstybės gynėjas.
— Jų viršininkas Norbertas Mikšys ir val­
dininkai: Baltrušis, Juchnevičius, Gelažius,
Jaras.
— Ne to klausiu! Sakyk, iš kur paėmei žo­
dį „žvalgybininkas": Lietuvoje nėra tokio pa­
vadinimo tarnautojų,— vėl mane nutraukė
valstybės gynėjas.
— Yra. Visi padorūs žmonės juos taip va­
dina. Žvalgybininkai.. .
— Nutilk! Neįžeidinėk kriminalinės poli­
cijos valdininkų.. . Sėsk, jeigu nenori žmo­
niškai kalbėti! — rėkavo susierzinęs pulkinin­
kas Budrevičius.
Teismas išėjo pėsitarti.
Prie mūsų priėjo advokatas Balsevičius ir
pareiškė nuogąstavimą:
— Ar tik savo paskutiniuoju žodžiu nebū­
site sau pakenkę? Teisėjai užpyko, ims ir pri­
taikys aukščiausią, pagal atitinkamus straips­
nius, bausmę! Galėjo duoti dvejus—penkerius

207
metus, bet iš pykčio gali atrėžti ir visus de­
vynerius. Na, tuojau pamatysime... Nenusi­
minkite.
Guodėjas atsirado! Lyg mudu nežinotume,
ką darą. Kaip revoliucionieriai, negalėjome
nusilenkti fašistiniam teismui ir, atsidūrę ja­
me, elgėmės taip, kaip tuo metu elgdavosi
visi tikrieji kovotojai prieš fašizmą. Mudu sa­
vo pareigą atlikome, nepaisydami, kas mu­
dviem gresia.
Iš scenos užkulisių išėjo teismas ir reakci­
nių karininkų batais sutryptos Lietuvos res­
publikos vardu paskelbė sprendimą: mudu
nubaudžiami po pusantrų metų paprasto ka­
lėjimo, bet tuojau paleidžiami policijos prie-
žiūron, užskaičius iki teismo atsėdėtąjį laiką
ir metus paliekant lygtinai, jeigu „nenusikal­
sime".
Linksmi ėjome į kalėjimą. Greitai atsisvei­
kinsime su draugais, tikriau su vienu Vaciu,
ir geležinės grotos bei niūrios sienos nebe-
temdys mums pavasario dangaus, nebegirdė-
sime įkyraus raktų žvangėjimo. . .
Jaučiausi kalėjime daug ko išmokęs iš
knygų ir iš labiau patyrusių kovos draugų,
jaučiausi galėsiąs daugiau nuveikti revoliuci­
niame pogrindiniame darbe. Norėjau greičiau

208
susitikti su darbininkais ir valstiečiais, pra­
dėti veikti jų tarpe.
Veikti,— vadinas,— anksčiau ar vėliau,
vėl pakliūti į kalėjimą. Ką darysi: taip jau
bus! Areštai, tardymai ir teismai negali mūsų
sulaikyti nuo kovos prieš fašistinę diktatūrą,
prieš neteisingą buržuazinę santvarką Lietu­
voje.

APSISTOTI,
IŠ KO GYVENTI?
Iš kalėjimo mudu paėmė du policininkai
ir nuvedė į tą pačią I-ąją policijos nuova­
dą, kur buvome rudenį.
Vėl gerai pažįstamoje daboklėje. Tik da­
bar neužrakinti — policininkai žino, kad vis
tiek tuojau būsime paleisti. Jiems reikia tik
vienas kitas formalumas atlikti.
Daboklėje buvo trumpam sulaikyti dar
keli žmonės. Juos policija mažai tesaugojo.
Sulaikytųjų už įvairius nusižengimus (dau­
giausia kriminalinius) asmenų tarpe sukalio­
josi vienas jaunas vyras. Jis tuojau priėjo
prie mudviejų ir pradėjo skųstis, kad ir jį po­
licija sulaikiusi už politiką.

14 J. Kličius 209
 — Aš nieko nežinau, o mane tardo, tąso,
muša ir liepia prisipažinti...
Paklaustas, kas jis toks, pasisakė esąs Pra­
nas Šimelis iš Gelvonių miestelio, siuvėjas.
— Mane areštavo tuojau po Abromo Aro-
no ir kitų suėmimo. Gal jie mane išdavė? —
dar pridūrė jis.
Mudviem pasidarė įtartinas tasai žmogus.
Aš tiriamai žiūrėjau į jo neišraiškingą veidą,
į akis, kurios visą laiką klaidžiojo, vengda­
mos susitikti su pašnekovo akimis. Atmintin
įstrigo dar viena žymė jo veide — smarkiai
įdubęs smakras, lyg įskeltas iš apačios. Gal­
voje tuojau atsirado ir pravardė tam žmo­
gui — skeltasmakris. Stengiausi įsidėmėti jo
išvaizdą, lyg nujausdamas, kad po penkių
mėnesių man vėl teks susidurti su tuo tipu,
kad jis nurodys mane policijai.. .
Su Šimeliu mums neteko ilgiau išsišnekė­
ti: atėjo nuovados patalpų valytoja Juodikai-
tienė, globojusi mudu praėjusį rudenį, ir iš­
sivedė pas save į butą, kur nelaiminga jos
dukra jau laukė, paruošusi užkandžius. Ji la­
bai norėjo pamatyti buvusį savo mokytoją
Romą Šarmaitį ir išgirsti iš mudviejų apie
gyvenimą kalėjime.
Sugrįžus į nuovadą, budintis policininkas

210
mudu pristatė vyresniajam policininkui. Ta­
sai paklausė, kur gyvensime.
Romas pasakė kol kas vyksiąs į Žūklių
kaimą pas motiną. Jam leido išvykti be jokios
palydos, tik liepė artimiausiu laiku prisista­
tyti Pabaisko policijos punkto vedėjui, ku­
riam iš Ukmergės būsianti nusiųsta jo byla.
Man irgi reikėjo nurodyti nors laikino ap­
sigyvenimo vietą. Girdėjau, kad motina yra
prisiglaudusi pas vieną giminaitę netoli Uk­
mergės —, Dukstinoje, bet nebuvau tikras, ar
bus man ten vietos. Todėl nurodžiau savo
gimtąjį kaimelį — Pikietą Kavarsko valsčiu­
je. Žinojau, kad tenai gyvena dėdė Petras Kli-
čius su didele savo šeima. Ilgam, žinoma, ten
apsistoti negalvojau.
Tada vyresnysis policininkas nusprendė,
kad turiu palaukti daboklėje, kol grįš iš
miesto čia su reikalais atvykęs Kavarsko po­
licininkas: jis nusivešiąs mane į Kavarską, o
iš ten jau būsiąs paleistas policijos priežiūron.
Kadangi galima buvo atsisveikinti su Ro­
mu be nepageidaujamų liudininkų, tai jam
pasakiau rūpimą reikalą: kaip man kuo grei­
čiau užmegzti ryšius?
Po savaitės mudu susitarėm susitikti. Ro­
mas buvo komjaunimo parajonio komiteto
narys ir galėjo man padėti susižinoti su

211
Kavarsko pogrindininkais, komunistais ar
komjaunuoliais.
Policininko sulaukiau visai pavakary. Jis
paėmė mane į kažkieno pakeleivinį sunkve­
žimį, ir, jau temstant, pasiekėme Kavarską.
Pernakvojau daboklėje, o rytą, užėjęs į nuo­
vadą, išgirdau tą patį, ką ir Romas:
— Gali gyventi Pikietoje arba kur nors
netoli, pasirodyk nuovadoje kas sekmadienį
ir be policijos leidimo niekur toliau neišvyk.
Mano pasas pasiliko policijos rankose.

Formalumai atlikti. Esu laisvas. Galiu ei­

ti, kur noriu: į mišką, į laukus, nam o.. .
Būtų malonu pareiti namo. Bet kur mano
namai? Žinau, manęs labai laukia mama. Ta­
čiau ji gyvena kampininke svetimuose na­
muose ir pati viena vos išsiverčia. Ką veik­
siu pas ją, parėjęs tuščiom rankom? Dėdė,
kurio adresą nurodžiau policijoje, manęs vi­
siškai nelaukia: jam pakanka savų rūpesčių,
nes turi gausią šeimą, nepajėgiančią pragy­
venti iš trijų dešimtinių smiltyno.
Nutariu jau pirmąją laisvės dieną ieškoti
darbo ir, tik kur nors įsikūręs, aplankyti mo­
tiną, dėdę bei kitus gimines.
Iš Kavarsko pasileidau keliu į Kurklių pu-

222
 sę. Oras gražus. Šalia nei sargo, nei policinin­
ko. Taip smagu eiti, visa krūtine traukiant
abiejose kelio pusėse ošiančio pušyno kvapą!
Skubu, nors nežinau, ką prieisiu, kur apsi­
stosiu.
Liūdnas mintis apie benamio padėtį grei­
tai nustelbė bendra pakili nuotaika. Ką čia
daug galvoti! Dabar pati darbymetė, esu svei­
kas ir darbą rasiu kiekviename buožės ūkyje
ar dvare. Vėl būsiu bernu, kumečių ar vals­
tiečių tarpe. Pasakosiu jiems tiesą, kurią ra­
dau po ilgų, neramių ieškojimų, tiesą, nuo
kurios mane norėjo atbaidyti policija ir žval­
gyba gąsdinimais bei smurtu.
Maždaug pusiaukelėje tarp Kavarsko ir
Kurklių pamačiau netoli kelio pusėtinai tur­
tingą vienkiemį. Nagi užeisiu paklausti, ar
nereikia darbininko.
Iš lauko gražaus namo vidus netikėtai pa­
sirodė skurdus: iš mažyčio staliuko didelės
gryčios kampe, iš vienintelės siauros lovos su
sujaukta patalyne, iš pasuoliais besimėtančių
staliaus, mūrininko, batsiuvio ir dar kažin ko­
kių įrankių supratau, jog patekau ne į buo­
žės namus.
Dar labiau tuo įtikino prie staliuko sė­
dįs vidutinio amžiaus apšepęs vyras, v ilk įs

213
nudėvėtu karišku mundierium. Jis, plačiai iš­
skleidęs, rankose laikė „Socialdemokratą".
— Galėtum eiti pas mane už pamacny-
kų,—■švepliuodamas pasakė vyriškis, kai pa­
klausiau, ar nežino, kam reikia darbininko.
Mudu išsišnekėjome. Sužinojau, kad vy­
riškis yra devynių amatų žmogus. Vasarą jis
mūrininkauja, stogdengiauja, o žiemą pasi­
daro staliumi, batsiuviu ir dar kuo tik nori.
Mums besikalbant, nuo krosnies atsiliepė se­
nutė. Supratau, jog tai vyriškio motina. Ji
kalbėjo darkyta lenkų kalba, sūnų vadino
Rapaliuku. Motinai Rapaliukas atsakinėjo
darkytai lenkiškai, o su manimi ne geriau kal­
bėjo lietuviškai.
— Jūs, tur būt, priklausote socialdemo­
kratų partijai, jeigu skaitote jos laikraštį? —
paklausiau Rapaliuko.
Jis atsakė partijai nepriklausąs, o tik pri­
tariąs jai.
Iš jo žodžių padariau išvadą, kad Rapaliu­
kas socialistiškų nusistatymų, bet vienas iš
tų žmonių, kurie dar nesupranta, jog „Social­
demokratą" leidžiančios partijos skelbiamas
socializmas — darbininkų apgaulė. Šį mano
spėjimą dar labiau sustiprino tokie Rapaliuko
žodžiai:
— Mažgi pats socialdemokratas?

214
 Šypsena atsakiau į jo klausimą.
— Nenori pasakyt? — gudriai mirktelėjo
Rapaliukas ir pridūrė: — Gali nesakyt, vis
vien nujaučiu, kad esi ne is nąbaznųjų... Ja-
gu rozu dirbsme, tai ir su žmonėmis pasisne-
kėsme, kaip priguli. . .— vėl jis gudriai mirk­
telėjo.
Įsišnekėjęs tikrai panorau tapti šio žmo­
gaus „pamacnyku". Pasiteiravau, kokiomis
sąlygomis jis mane priimtų sau už padėjėją.
Rapaliukas man atsakė: kur dirbsime, ten ir
maitinsimės, o uždarbį dalysimės taip — dvi
dalys jam, trečioji man.
Taip aš pasidariau devynių amatų meistro
Rapolo Vitkevičiaus padėjėju. Tik vėliau su­
žinojau, kad jis daug ką moka, tačiau, jei ne­
reikėtų, nieko nedirbtų. Todėl skursdavo ir
dažnai būdavo motinos baramas už tinginys­
tę. Kaip keliaujantį amatininką, žmonės jį
plačiai pažinojo, bet retai kam buvo žinoma
jo pavardė, vadindavo stačiai Rapaliuku.
Aš jau rytojaus dieną norėjau eiti dirbti,
tačiau mano meistras dar negalėjo: jam rei­
kėjo persikraustyti į kitą kiemą, nes šį namą
buvo nupirkęs buožė iš gretimo Gudelių kai­
mo ir tuojau turėjo jį nugriauti, rąstus pervež­
ti į savo sodybą. Vitkevičius buvo susiradęs
sau butą Gudonių kaime pas mažažemį Praną
Pranckevičių.
Man besišnekant su Vitkevičium, atvažia­
vo ir tasai buožė iš Gudelių. Kadangi kiti tro­
besiai buvo tušti (Rapaliukas neturėjo jokio
gyvulio, nei paukščio), tai buožė tuojau ėmė
juos ardyti. Jis pakalbino mane padėti jam
nugriauti ir suvežti į kaimą trobesius. Aš, tu­
rėdamas laiko, kol Vitkevičius persikraustys,
mielai sutikau.
Taigi, išėjęs iš kalėjimo, jau pirmąją die­
ną turėjau darbą, nors ir ne tokį, kaip įsivaiz­
davau. Bet argi svarbu ką dirbti? Svarbiausia,
kur nors pritapti, užsidirbti pragyvenimui ir
kuo greičiau įsijungti į darbo žmonių aplin­
kumą, kad galėčiau imtis to, kas mane dabar
daugiausia traukė.
Smagu buvo įsikibti į darbą po devynių
mėnesių „poilsio" kalėjime.
Lupdamas drauge su buože iš sienų rąs­
tus, galvojau, kaip bus patogu dirbti su ama­
tininku: eisiu per kaimus, susipažinsiu su
daugeliu žmonių, turėsiu visiškai laisvus
šventadienius, kuriuos sunaudosiu pogrindi­
niam organizaciniam darbui ar pogrindinės
literatūros skaitymui.
Nejučiomis atėjo sekmadienis. Pasirodęs
Kavarsko policijai, išskubėjau į savo gimtą­

2 16
jį Pikietos kaimelį — pas dėdę: dabar, kai tu­
rėjau sukalbėtą darbą bei kelis litus kišenė­
je, buvo galima užeiti pas gimines į svečius
ir motiną aplankyti.

G imtojoje
pastogėje

Einu vietovėmis, kuriose praleidau savo

vaikystę, kur buvo džiaugsmo ir daug dau­
giau vargo. Bet kažkodėl širdžiai mielas gim­
tasis kampelis. Gyslose smarkiau tvinkčioja
kraujas, vaizduotėje kyla atsiminimai...
Pradėjus ketvirtąjį kilometrą nuo mieste­
lio, maždaug pusiaukelėje, pasirodo gimtosios
sodybos medžiai. Praeinu Šerius, artėju prie
mažesnio Provydžių kaimo, kuris kažkodėl
metrikuose įrašytas kaip mano gimimo vieta.
Ką tik palikęs Provydžius, čia pat matau gim­
tąją Pikietą.
Dešinėje iš slėnio vos tekyši Pramislavos
vienkiemio stogai. Jie primena man vieną at­
sitikimą prieš dešimtį metų. Buvo tai pavasa­
rį, sekmadienį: ganau Pramislavos savininkų
kiaules netoli Šventosios upės. Staiga iš tan­
kaus karklyno išeina raudonarmietis su žiū­
ronu ir moja man. Kai priėjau, jis sako:

21 ?
 — Malčik, ne videl Ii belych poblizosti?
(Berniuk, ar nematei kur arti baltųjų?)
Lenkiškai mokėdamas nuo pat mažų die­
nų, supratau, ko jis klausia. Bet žodį „belych1'
savaip išsiaiškinau: galvojau apie baltai apsi­
rėdžiusius karius, todėl ir atsakiau raudonar­
miečiui:
— Bialych nievidzialem, a zelionych-—
dužo v Pšemyslovie. (Baltų nemačiau, o ža­
lių — daug Pramislavoje.)
Taip sakydamas, galvojau apie buržuazi­
nės Lietuvos kariuomenės karių, vilkinčių ža­
liomis uniformomis, dalinį, apsistojusį Pramis­
lavoje.
Raudonarmietis vėl sugrįžo į karklyną.
Netrukus pamačiau jį su kitu tokiu pat ka­
riškiu einant pakrūmiais į kalnelį, nuo kurio
gerai buvo matyti Pramislavos vienkiemis. Iš
ten jis ilgokai žiūrėjo per žiūronus. Paskui
abu sugrįžo atgal.
Kairėje, žymiai toliau, negu Pramislava,
matėsi Jokūbavos dvaras ant kalniuko. Ta­
da, kai mūsų apylinkėse vaikščiojo raudonar­
miečiai, iš Jokūbavos ir kito kaimyninio Me-
džiočių dvaro buvo išbėgę ponai. Dvarus
tvarkė patys darbininkai. Jonas Kalibatas iš
Jokūbavos ir Simanas Žemaitis iš Medžiočių
tada buvo apšaukti bolševikais. Prieš septy­

218
nerius metus, išvykdamas iš čia į Pabaiską,
pažinojau tuos žmones. Kai susitiksime, ka­
žin ar su jais nebus lengviau susikalbėti, ne­
gu su kitais? O susitikti būtinai pasistengsiu!

Peržengiau gimtosios gryčios slenkstį, ra­

dau tą patį vaizdą, koks buvo, kai mažas čia
po aslą rūpinėdavau ir kai gyvenau, truputį
paūgėjęs: ta pati plūktinė krosnis be dūm­
traukio, tos pačios nuo suodžių blizgančios
lubos ir sienos, o mažiukuose languose tie
patys pažaliavę, sutrūkinėję stiklai. Niekas
nepasikeitė per dešimtį—penkiolika metų!
Tik dėdė su dėdiene pasenę ir palikę vie­
nu du namuose: vaikai išaugo ir išėjo pas
apylinkės buožes bernauti bei piemenauti.
Į gryčią tuojau prisirinko žmonių: netru­
ko pasklisti žinia per penkis kiemus, kad pas
Petrą Kličių atėjo seservaikis iš kalėjimo.
Kiekvienam buvo įdomu pažiūrėti, kaip at­
rodo tas bolševikas, komunistas.
Susirinkusiųjų tarpe buvo tie, su kuriais
drauge praleidau vaikystę, su kuriais žaisda­
vome, ganydavome. Dabar jie jau atrodė iš­
augę vaikinai ir merginos, o to meto jauni
žmonės buvo jau senstelėję dėdės. Ne vienas
pagyvenusių ir nuo senatvės palinko. Sutikęs

219
kelyje, ar visus ir bepažinčiau? O ką jie gal­
voja, kaip vertina savo gyvenimą?
Pamažu pradeda megztis kalba. Vieni
klausinėja apie kalėjimą, kiti garsiai reiškia
nusistebėjimą, kad esu smarkiai išaugęs, kad
įgijau miestietišką išvaizdą ir kalbu „iš tikro
lietuviško". Treti patarinėja niekur nesikišti,
kad vėl neįkliūčiau. Ketvirti leidžiasi į po­
litiką.
Kai dėdienė pasako, jog nereikia lįsti prie
tos politikos, nes prieš valdžią nieko nepa­
darysi, dėdė griežtai jai kerta: girdi, kokia
čia valdžia: Smetona su savo šaika! Jie nu­
vertė tikrąją, žmonių rinktą, valdžią ir užsi­
korė visiems ant sprando. Čia ne valdžia, o
„samozvancai", atseit, apsišaukėliai! Kokią
jie teisę turi žmones sodinti į kalėjimus?
— Turi neturi, o sodina, ir ką tu jiems
padarysi? — atsiliepė senyvas mūrininkas
Andrius Šeškus.
— Gal ir padarys! Jeigu žmonės bruzda,
tai ne veltui...— įterpė Čeberekienė. Trupu­
tį pagalvojusi, ji tęsė: — Atmeni, Andriau,
kadaise sakydavo, kad „cicilistai“ nieko prieš
carą nepadarys, bet padarė.. .
— Tada tai vaiskas susibuntavojo, o ne
tokie berniokai. Ką jie padarys valdžiai?
Prieš vėją nepapūsi,— nenusileido dėdienė.

220
 Seniai kalbėjo, ginčijosi, o jaunimas klau­
sėsi, dažnai žvalgydamasis į mane ir į senius.
Man labiausiai rūpėjo jaunimo nuomonė, to­
dėl, žiūrėdamas į netoli durų sustojusius vy­
rukus ir mergaites, paklausiau:
— O kaip jūs manote, reikia pūsti prieš
vėją, ar ne?
— Jūs pasakykite, jūs jau pūtėte,— ofi­
cialiai atsakė vienmetė su manimi Šeškų Pet-
rutė.
Kitos mergaitės suprunkštė," sukikeno.
— Ko jūs čia šaipotės, kai žmonės rimtai
kalba! — subarė jas aukštas liesas vyrukas ir
lyg man, lyg visiems pasakė: — Reikia pūsti,
kur nereiks, kad tik to kvapo b ū tų .. .
— Kai ne vienas, ne du pūsime, o šimtai,
tūkstančiai darbininkų ir valstiečių, tada prieš
mus neatsilaikys fašistinė Smetonos diktatū­
ra, tie ,,samozvancai", kaip juos teisingai pa­
vadino dėdė Petras.
— Tiesą sakai, bet kada tas bus? — at­
sakė man Andrius Šeškus ir, savo kieta, di­
džiule ranka pakratęs manąją, išėjo.
Pamažu pradėjo skirstytis ir kiti, daugiau­
sia senesnio amžiaus žmonės. Jaunieji pasi­
slinko arčiau prie manęs. Išsikalbėjome. Pa­
sirodė,. retas kuris iš jų skaito laikraščius ar
knygas ir mažai ką težino, visi tik skundžiasi

22!
sunkiu gyvenimu ir varginančiu darbu nuo
ankstaus ryto iki tamsos, darbu dažniausiai
svetimiems. Sunku gyventi, bet ką darysi,
kaip išbrisi iš tų sunkumų. . .
Aš įtikinėjau, aiškinau, kaip mokėdamas.
Susipažinau su tuo aukštu, liesu vyruku. Pa­
sirodė, jis — Feliksas Sotkevičius, našlės ku­
metės sūnus iš Jokūbavos dvaro. Feliksas bu-,/
vo šiek tiek apsiskaitęs ir daugiau galvojo
už kitus. Bet ir kiti jaunuoliai bei jaunuolės
pradėjo atidžiai įsiklausyti į mano įtikinėji­
mus. Susitarėme susitikti ir kitą kartą.

P radedu
MEGZTI NAUJUS RYŠIUS

Pamažu pradėjau vėl įsijungti į aplinką,

kurioje gimiau ir augau. Su valstiečiais, o
ypač žemės ūkio darbininkais, mane rišo vi­
sas gyvenimas ir plati giminystė. Pats ligi tol
buvau gyvenęs vien tik iš darbo žemės ūkyje,
ir visi mano giminės buvo žemės ūkio darbi­
ninkai ar vargingi valstiečiai. Dvi tetos visą
amžių dirbo pas buožes ar dvarininkus, taip
pat ir jų vaikai — apie dešimt mano pusbro­
lių ir pusseserių. Lengva buvo atnaujinti se­

222
nas pažintis ir įsigyti naujų. Juk buvau ge­
rai pažįstamoje, savoje aplinkumoje.
Kai tik susitikau seniai matytą savo pus­
brolį Petrą Kličių, Jakšiškių dvaro kumetį, jis
stačiai ir paprašė manęs:
— Duok, Jonai,— šėko,— tų knygelių, ku­
rias valdžia draudžia mums skaityti.
— Kam tau jos reikalingos: tu juk nemo­
ki skaityti? — suabejojau.
Pusbrolis man paaiškino:
— Nieko: Petriukas paskaitys,— jis kalbė­
jo apie savo sūnų, lankiusį pradinę mokyklą.
Ką gi, parūpindavau jiems pogrindinių
laikraščių, lapelių ir brošiūrų. Petriukas juos
skaitydavo beraščiui savo tėvui Petrui.
Atsirado ir daugiau pogrindinės literatū­
ros skaitytojų Jakšiškių dvare.
Per pažįstamus ir gimines užmezgiau ry­
šius ir su kitais dvarų bei buožių bernais, pus­
berniais, valstiečiais.
Dažnai ir patys apylinkės darbo žmonės
užkalbindavo mane ir imdavo skųstis ponais,
buožėmis, valdžia. Juk jie žinojo, kad buvau
areštuotas, kalintas ir teistas už komunistinę
veiklą, todėl pasitikėdavo ir būdavo atviri.
Tiesa, pasitaikydavo ir atvirkščiai. Vieną
sekmadienį pakliuvau į Medžiočių dvarą, už­

223
ėjau pas vienus kumečius, kurie man buvo
pažįstami iš mažens. Pamačiusi dvarininkė
susirūpino, kad komunistas lankosi jos dva­
re. Man išėjus, ji iškvietė du savo bernus,
kalbėjusius su manimi, ir taip juos įbaugino,
jog vėliau jie vengdavo manęs. Buvo prigra­
sinta ir kitiems darbininkams nesusitikinėti
su manimi. Bet dauguma darbininkų neklau­
sė dvarininkės. Jie prašydavo ateiti pas juos
pasikalbėti arba duoti pasiskaityti komunis­
tinės literatūros. Mano ryšiai su Medžiočių
dvaro darbininkais netrukus pasidarė labai
glaudūs.

Maždaug po savaitės jau turėjau ryšius

su pogrindine komjaunimo organizacija Ka­
varske. Pirmasis pogrindininkas, su kuriuo
susitikau tame miestelyje, buvo moksleivis,
malūnininko sūnus, Icikas Berzonas.
Per jį gaudavau pogrindinės literatūros ir
vadovaujančių partijos bei komjaunimo or­
ganų nurodymus bei instrukcijas. Pogrindinę
literatūrą platindavau tose apylinkėse, kur
gyvenau ir dirbau, stengiausi rasti žmonių,
tinkamų į komjaunimą, suorganizuoti naują
kuopelę.

2 24
 N uoširdžių
žmonių ŠEIMOJE

Pastoviau gyventi ir dirbti buvau apsisto­

jęs arčiau Kurklių, negu Kavarsko. Su meist­
ru Rapaliuku, iš kurio daug tikėjausi, man il­
gai dirbti neteko. Jis buvo pagarsėjęs kaip
didelis gniūsas, tai yra delsė jas, ilgai dirbąs
pasiimtą darbą. Todėl žmonės, naudodamiesi
jo patarnavimais, stengdavosi išsiderėti kuo
mažiausią kainą už darbą, nes, ilgai dirbant,
brangiai atsieidavo meistro išlaikymas. Grei­
tai pajutau, kad, dirbdamas su Rapaliuku,
uždirbsiu mažiau, negu pusberniaudamas pas
buožes. Kai savo meistrui pasiūlydavau sku­
biau atlikti darną, jis ramiai atsakydavo:
— Ar čia jau nusbodo blynus su lašiniais
valgyti?
Aš jam atsakydavau, kad lašinių rasime
ir pas kitą šeimininką, o greičiau ką padir­
bę, daugiau uždirbsime.
— Vasarą daug dirbti nesveika. Ateis ru­
duo, tada sparčiau dirbsme,— atsakydavo
meistras.
Ir vis dėlto man su juo teko dirbti apie
pusę mėnesio.

J K !ič ius 225

 Dirbdamas su Rapaliuku, daugiausia bū­
davau apie Kurklių miestelį arba ir pačiam
jame. Pasidarė labai nebeparanku kas sekma­
dienį vaikščioti į Kavarską. Todėl, užėjęs į
policijos nuovadą, paprašiau, kad mane per­
vestų Kurklių policijos priežiūron. Nuovados
viršininko pavaduotojas pabarė, kad be jų
žinios persikėliau gyventi į naują vietą, bet
mano prašymą patenkino.
Vieną dieną užėjau pas Kurklių policijos
punkto vedėją vyresnįjį policininką Pačkaus-
ką, storą, nutukusį, lėtų judesių ir lėto gal­
vojimo žmogų.
Kai pasakiau, jog Kavarsko policijos esu
atsiųstas jo priežiūron, Pačkauskas, ilgokai
patylėjęs, atsakė:
— Nieko nežinau. Neturiu bylos.
— Mano bylą jums greičiausiai atsiųs šio­
mis dienomis,— paaiškinau aš.
Policijos punkto vedėjas, dar ilgiau paty­
lėjęs, paklausė:
— O kur tamsta gyveni?
— Gudonių kaime, Prano Pranckevičiaus
namuose,— jis užsirašė mano pavardę, adre­
są ir pasakė:
— Na, ir gerai. Ir gyvenk sau ten, Gudo-
nyse. Kai persikelsi kitur, praneši man.

226
 Šiuo savo nurodymu vyresnysis policinin­
kas Pačkauskas atleido mane nuo prievolės
kas sekmadienis rodytis policijai. Aš ir nesi­
tikėjau, kad taip gerai išeis!
Drauge su Rapaliuku ir jo motina gyvenau
prie gausios Prano Pranckevičiaus šeimos Gu­
donių kaime, kur mano meistras persikėlė iš
ano sugriauto vienkiemio.
Rapaliukas, pajutęs, kad aš laikausi ko­
munistinių pažiūrų, iš pradžių mėgino mane
paveikti, bandė įrodinėti, jog socialdemokra­
tų partijos politika yra geresnė, bet, nieko ne­
pešęs, pasidarė abejingas mano nusistaty­
mams; nesileisdavo į diskusijas, o tik tvirtin­
davo savo. Rapaliuką visiškai patenkindavo
jo skaitomas „Socialdemokratas". Idėjiniu-
politiniu požiūriu tarp mudviejų trūko bend­
ros kalbos. Nors buvo šveplas, bet žmonėse
ar namuose meistras mėgdavo pakalbėti.
Esant reikalui, nesunkiai sugriaudavau jo
samprotavimus, grindžiamus „Socialdemokra­
to" idėjinėmis pozicijomis. Rapaliukas būda­
vo nepatenkintas mano įsiterpimu į jo kalbas
ir siūlydavo:
— As negirdžiu, ką tu kalbi, negirdėk ir
mano šnekų.

227
 Tada, kai jis imdavo dėstyti savo išmintį
darbininkų tarpe, aš negalėdavau neįsikišti
į meistro kalbą.
Dėl to Rapaliukas niurdavo, tačiau jo ne­
pasitenkinimas tuojau praeidavo, ir šie susi­
kirtimai neturėdavo jokios įtakos į mūsų dar­
binius santykius. Suprasdavau, jog kartais Ra­
paliukas pastebi mane turint komunistinės
literatūros, bet praleidžia tai nematomis ir
nešneka apie tai, kur nereikia.
Visai kitaip žiūrėjo į mano įsitikinimus
mūsų buto šeimininkas Pranas Pranckevičius
ir jo žmona Kazė.
Kazė buvo raštinga ir smalsi moteris. Kai
geriau susipažinome, ji ne tik padėdavo man
slėpti pogrindinę literatūrą, bet ir pasiskai-
tydavo jos. Iš karto ji pritarė viskam, ką su­
žinodavo iš komunistinių laikraščių, brošiūrų
ir atsišaukimų.
— Jeigu ne maži vaikai, tai ir aš eičiau
drauge su jumis,— kartą pasakė ji, galvoda­
ma apie mane ir kitus panašius.
Ta jauna, smulki ir žvali moterėlė augi­
no savo tris vaikus ir dar vieną giminaitės
mergaitę. Ji suskubdavo juos prižiūrėti ir ne­
didelio, dviejų—trijų dešimtinių, savo ūkio

228
darbus nudirbti, kadangi jos vyras bernavo
Medžiočių dvare. Labai dažnai Kazė dar išei­
davo padieniui pas Gudonių kaimo buožes.
Kada tik ji viską ir suspėdavo! Iš darbų su­
grįžusi, Kazė niekad nesiskųsdavo nuovar­
giu, būdavo linksma, guvi.
Sekmadieniais, kai pareidavo vyras iš dva­
ro, Kaziunė, kaip vyras ją vadindavo, būti­
nai jam paskaitydavo labiausiai jai patiku­
sius dalykus iš komunistinės spaudos, nes
Pranas Pranckevičius buvo beraštis.
Gražu būdavo žiūrėti į tuos du jaunus
žmones, kur nors nuošaly parimusius ant
„Tiesos", „Balso", „Komunisto", „Darbininkų
jaunimo" ar kurios nors komunistinės kny­
gelės. Moteris iš pradžių skaitydavo ramiai,
lygiu, maloniu balsu. Ilgiau skaitant, jos bal­
sas įgaudavo čia susižavėjimo, čia pasipikti­
nimo intonacijas. Ji su pasitenkinimu skaity­
davo įrodinėjimus, kad reikia darbininkams
ir valstiečiams vieningai kovoti prieš išnau­
dotojus — buožes ar dvarininkus bei jų val­
džią. Su pasipiktinimu imdavo skambėti Ka-
ziunės balsas, kai ji skaitydavo apie fašisti­
nės valdžios piktadarybes, apie žiaurų jos
susidorojimą su kovotojais dėl darbo žmonių
teisių.

229
 Jos vyras nejučiomis glostydavo savo re­
tą barzdelę ir susimąsčiusiomis akimis žiūrė­
davo čia į žmoną, čia į jos skaitomą knygą
ar laikraštį. Dažnai jis prisiimdavo tiek tokių
savų, tiek jo širdžiai artimų minčių, jog, bū­
davo, užmiršta visus savo vargus bei rūpes­
čius ir staiga, lyg viską iš karto prisiminęs ir
skaudžiau, negu ligi šiol pajutęs, susijaudinęs
taria:
— Va kur teisybę rašo. . . Mūsų gyveni­
mas juk tikras pragaras... Tai ko mums lauk­
ti? Reikia visiems eiti ir versti tuos velnius
buržujus nuo savo sprando!
Kaziunei baigus skaityti, Pranas paimdavo
į rankas laikraštį ar knygelę, atidžiai pasklai-
dydavo ją, lyg norėdamas pakartoti labiausiai
rūpimas vietas, pakilnodavo ant ištiestos ran­
kos ir susimąstęs pasakydavo:
— Nedidelė knygelė, bet daug sveria,
gryna teisybė joje rašoma. Iki šiol mažai siel­
vartaudavau, kad neišmokau skaityti, dabar
gaila. Kaip būtų gera pačiam skaityti tokias
knygeles! . .
Jau po pirmo tokio skaitymo Pranas
Pranckevičius pasakė man:
— Jonai, duok daugiau šitokių knygelių.
Aš nunešiu jų pasiskaityti savo draugams.

230
 Jis, čia gimęs ir augęs, turėjo labai daug
pažįstamų žemės ūkio darbininkų, kumečių
ir valstiečių tarpe ir plačiai paskleisdavo iš
manęs gautą pogrindinę literatūrą. Prano
Pranckevičiaus padedamas, greitai įgijau
daug naujų pažįstamų Kurklių apylinkės kai­
muose bei dvaruose, vedžiau darbininkų ir
valstiečių tarpe komunistinę propagandą, agi­
taciją.
Kai šeštadieniais, anksčiau baigę darbą, su
Rapaliuku eidavome į Pranckevičių pastogę,
jausdavausi einąs į tikruosius savo namus:
ten rasdavau mieluosius šeimininkus — Ka-
ziunę ir Praną, mane suprasdavusius ir karštai
pritardavusius tam reikalui, kuris man buvo
brangiausias.

Iki šiol neužmirštu Pranckevičių šeimos.

Dabar Kaziunė ir Pranas Pranckevičiai
kukliai leidžia savo dienas Lentvaryje. Be­
veik visi jų sūnūs ir dukterys savarankiš­
kai gyvena, o jiedu galą su galu suduria iš
nedidelės Prano personalinės pensijos.
Dėl menko uždarbio, dirbant su Rapaliu­
ku, birželio pabaigoje buvau priverstas vėl
išeiti pusbernauti į gretimą Gudelių kaimą
pas buožę Anicetą Strolią.
 G au sėja
POGRINDINIO DARBO
TALKININKŲ

Norėdamas turėti daugiau laiko pogrindi­

niam darbui, išsilygau sau visišką laisvę nuo
šeštadienio vakaro ligi pirmadienio ryto:
buožė sutiko šeštadienio ir sekmadienio va­
karais nesiųsti manęs į naktigonę, o taip pat
atleisti nuo visokių namų ruošos darbų kiek­
vieną sekmadienį.
Su Anicetu Strolia išsiskyriau liepos mė­
nesio pabaigoje ir perėjau dirbti pas kitą buo­
žę Gudonių kaime — pas Juozą Kuktą, turė­
jusį vieną sūnų gimnazistą, o kitą karininką,
kuris rudenį privertė mane darbo ieškotis ki­
tur.
Ir naujam savo šeimininkui iškėliau sąly­
gą palikti man laisvus visus sekmadienius.
Nors tai buvo naujas dalykas (nė vienas ber­
nas ar merga tokių sąlygų nekeldavo), tačiau
ir antras buožė Sutiko sekmadieniais palikti
mane laisvą nuo darbų ir pareigų ūkyje.
Abu buožės žinojo, kad buvau teistas už
komunistinę veiklą, bet to nesibaidė.
— Ir mūsų giminės sėdėjo kalėjime už

232
politiką. Mes to nebijome,— jau pirmąją die­
ną pasakė man Strolienė.
Pasirodo, Petras Jucys, su kuriuo aš kalė­
jau politinių kalinių kameroje, buvo jos gi­
minaitis. Be to, ir pats Anicetas Strolia buvo
neseniai išėjęs iš kalėjimo: ten prasėdėjo ke­
lias savaites, atlikdamas kažkokią administ­
racinę bausmę. Jis nenuogąstaudamas žiūrėjo
ir į mane, buvusį kalinį.
O buožė Juozas Kukta stačiai pasakė:
— Jeigu esi politikas, komunistas, tai tik­
rai būsi sąžiningas. Tokį žmogų nebaisu pa­
likti vieną namuose, ir lauke jis dirbs ne dėl
akių.
Pasirodo, Kukta buvo mėgėjas ilgai pa­
miegoti ir apskritai daugiau būti namie. Kai
šeimininkas nestropus, tai ir darbininkai ap-
sileisdavo. Todėl jis ieškojo berno, kuris dirb­
tų ne iš baimės, o atliktų savo pareigas, ne­
laukdamas raginimo.
Man patiko dirbti pas Kuktą. Išskyrus tas
dienas, kada skubiems darbams šeimininkas
pasamdydavo padienių darbininkų, dirbdavau
daugiausia pats vienas ir savarankiškai susi-
skirstydavau darbo dieną. Ir šeimininkas bū­
davo patenkintas, ir man kasdien likdavo tru­
putis laiko laikraščiams paskaityti.

233
 Per savaitę dirbdavau, o šeštadienio va­
kare visus ūkio reikalus palikdavau šeimi­
ninkui ir dažniausiai išeidavau pogrindinio
darbo reikalais: į susitikimus su darbininkais
bei valstiečiais, į susirinkimus arba Lietuvos
Komunistų partijos ar Lietuvos Komunistinio
jaunimo sąjungos išleistų pogrindinių atsišau­
kimų skleisti. Tekdavo daug dirbti naujų pa­
žįstamų tarpe ir dažnai aplankyti senus savo
pažįstamus Kavarsko apylinkėse. Jakšiškio
dvare, kur jau minėtasis Petras su savo Pet­
riuku skaitydavo antifašistinę bei komunis­
tinę spaudą, atsirado ir daugiau panašių skai­
tytojų bei nelegalios literatūros platintojų.
Jie keldavo įvairius klausimus, į kuriuos at­
sakinėdavau, kaip mokėdamas, prašydavo
daugiau laikraščių, atsišaukimų. Jų stengda-
vaus gauti arba per Iciką Berzoną, arba tiesiai
iš Ukmergėje gyvenusių draugų: Romo Šar­
maičio, Liubos Levinaitės, Joselio Epšteino ir
kitų, su kuriais buvau gerai susipažinęs, bū­
damas kalėjime arba dirbdamas pogrindinį
darbą Pabaisko apylinkėse. Retkarčiais man
tekdavo dalyvauti Ukmergės parajonio kom­
jaunimo komiteto posėdžiuose, nes netrukus
buvau kooptuotas į to komiteto narius, tek­
davo dalyvauti ir partijos parajonio komite­
to posėdžiuose bei jų sušauktuose susirinki­

234
muose. Abiejų komitetų posėdžiai ir susirin­
kimai dažniausiai vykdavo Pivonijos miške
prie Ukmergės.
Tačiau daugiausia laiko skirdavau pogrin­
diniam darbui Kurklių apylinkėse. Atnauji­
nau pažintį su proletarinės revoliucijos da­
lyviu Simonu Žemaičiu. Jis buvo gavęs žemės
sklypelį iš Medžiočių dvaro ir jame turėjo
pasistatęs mažą pirkelę pakrūmėje. Šioje nuo­
šalioje vietoje būdavo patogu susirinkti ber­
nams ir valstiečiams bei slėpti literatūrą. Su
Simonu Žemaičiu greitai suradau bendrą kal­
bą, ir per jį dar padidėjo naujų mano pažįs­
tamų ratas. Tačiau pats Žemaitis į platesnį
revoliucinį darbą nesijungė: apsiribodavo po­
grindinės literatūros skaitymu ir pašneke­
siais revoliucinės kovos reikalu su nedauge­
liu gerai jam pažįstamų, patikimų žmonių.
Dėl šeimininko pasyvumo nebuvo kaip rei­
kiant panaudota pogrindiniam darbui ir jo
patogi sodybėlė.
Per jau minėtąjį Feliksą Sotkevičių labiau
susirišau su greta Medžiočių buvusiu Jokūba-
vos dvaru, su jo kumečiais ir bernais. Iš ma­
nęs gautą literatūrą Feliksas skaitydavo drau­
ge su vyresniuoju savo broliu Vladu. Abu
Sotkevičiai papasakodavo ir kitiems dvaro-
kams, ką buvo skaitę pogrindinėje spaudoje,
ir sukėlė jų tarpe susidomėjimą Lietuvos Ko­
munistų partija, Lietuvos Komunistinio jau­
nimo sąjunga ir aplamai revoliucine kova.
Kai šeštadienių vakarais ar sekmadieniais
užeidavau pas Sotkevičius, rasdavau beveik
pilną jų mažą kambarėlį kumetyne jaunų ir
senų dvaro darbininkų. Komunistinės spau­
dos, kurią ne vienas iš jų jau nuolat skaity­
davo, požiūriu jie kalbėdavosi apie užsienio
ir vidaus politikos įvykius, svarstydavo, kaip
pagerinti skurdų savo gyvenimą,
Feliksas ir Vladas Sotkevičiai dvare ku-
mečiavo, o jų senutė motina tvarkydavosi na­
mie. Ji dažnai girdėdavo susirinkusiųjų pasi­
kalbėjimus, suprasdavo, jog tai yra valdžios
draudžiami pasikalbėjimai, už kuriuos gali­
ma ir nukentėti. Bet ji niekad už tai neprie­
kaištaudavo savo sūnums, nesistengdavo jų
atkalbėti nuo pogrindinės literatūros skaity­
mo ir dalyvavimo tokiuose pavojinguose pa­
šnekesiuose. Kai susirinkusieji karštai įsileis­
davo į kalbas arba atsišaukimo bei kurio nors
straipsnio, sukėlusio ypatingą susidomėjimą,
skaitymą, ta malonioji senutė Sotkevičienė
dažnai išeidavo laukan pasidairyti, ar negre­
sia koks pavojus susirinkusiems.
1929 metų rudens pradžioje Sotkevičių
kambarėlyje jaunieji dvaro kumečiai ir ber­

236
nai, prisimenu, labai susidomėję perskaitė
Z. Angariečio brošiūrą „Žodis kareiviams".
Pasiklausyti šios brošiūros Feliksas Sotkevi-
čius pirmiausia pakvietė tuos dvaro vyrus,
kurie artimiausiu metu turėjo būti pašaukti į
buržuazinę Lietuvos kariuomenę.
1929 metų rugpiūčio mėnesį Feliksas Sot-
kevičius per vieną susitikimą paklausė ma­
nęs, kaip suorganizuoti komjaunimo kuopelę,
nes dvare atsirado jaunuolių, norinčių stoti
į komjaunimo sąjungą. Kuopelė netrukus ir
susiorganizavo. Jos sekretoriumi buvo Felik­
sas. Kurį laiką palaikydavau ryšius su ja, o
į rudens pabaigą, nujausdamas, kad galiu būti
areštuotas, Feliksą Sotkevičių supažindinau
su kitais pogrindininkais, turinčiais ryšių su
parajonio komitetu.
Didėjo pogrindinio darbo talkininkų skai­
čius. Tai buvo man didelis atpildas už dauge­
lį nemiegotų naktų, už išeigines dienas, visas
ištisai skiriamas propagandai ir agitacijai že­
mės ūkio darbininkų bei valstiečių tarpe. Ne­
trukus sulaukiau ir kito džiuginančio atpildo:
1929 metų liepos mėnesį LKP Ukmergės pa­
rajonio komitetas mane priėmė į partiją, pa­
likdamas ir toliau dirbti komjaunime. Netru­
kus buvau įjungtas ir į partijos parajonio ko­
miteto narius.

237
 Lankydamasis Jokūbavos dvare, atnauji­
nau pažintį su Jonu Kalibatu, kurį pažinojau,
dar vaikas būdamas. Jonas Kalibatas 1919
metais buvo vienas iš tų kumečių, kurie, dva­
rininkui pabėgus, patys tvarkė dvarą. Neapsi­
rikau, manydamas, kad jis pritars Lietuvos
Komunistų partijos dabar vedamai kovai
prieš darbo žmonių išnaudotojus ir fašistinę
diktatūrą. Tikrai, Jonas Kalibatas netrukus
pasidarė uolus pogrindinės spaudos skaityto­
jas, jos skleidėjas ir revoliucinės kovos da­
lyvis. Jis ir Vladas Sotkevičius buvo aktyvūs
komunistinių idėjų propaguotojai Jokūbavos
dvare. Vasaros pabaigoje dar su dviem žmo­
nėm, to paties dvaro darbininkais, jie sudarė
Komunistų partijos kuopelę Jokūbąvoje.

S p a l io
RE VOLIUCIJOS DALY V10
GRYTELĖJE

To paties dvaro laukuose, toli nuo pono

rūmų, buvo pastatytos kelios trobelės. Jas
dvarininkas išnuomodavo apylinkės varguo­
lių, neturinčių nei žemės, nei pastogės, šei­
moms. Grytelių gyventojai už tai dvarinin­

23Я
kui turėdavo atidirbti nemažą dienų skaičių
dažniausiai darbymečio metu. Taip dvarinin­
kas užsitikrindavo sau nuolatinę ir pigią dar­
bo jėgą.
Apie vieną tokį grytelninką, gyvenusį
prie Jokūbą vos dvaro, Juozą Šešplaukį, apy­
linkės kumečiai ir valstiečiai pagarbiai kal­
bėdavo kaip apie labai išmintingą ir drąsiai
pasisakantį už darbo žmonių reikalus vyrą.
Esą, jis, gyvendamas Rusijoje, dalyvavo Va­
sario bei Didžiojo Spalio revoliucijoje ir nuo­
lat žmonėms sakąs, kad ir Lietuvoje reikia
revoliucijos.. .
Pasirodė, kad Pranas Pranckevičius jį ge­
rai pažįsta. Vieną birželio mėnesio sekma­
dienį mudu ir nuėjome į grytelę, kurioje gy­
veno tas garsusis Juozas Šešplaukis.
Plačiapetis vyras sėdėjo prie lopšio ir su­
po smarkiai verkiantį vaiką.
— Tikra bėda! Kelinta savaitė kaip kaž­
kas jam skauda: nuolat verkia ir v erkia...
Kol buvo sveikas, tai didesni vaikai pasau­
godavo, o dabar aš arba motina vis turime
būti namie. Kai abu iš karto negalime dirbti,
tai ir pragyventi sunku... Ko aš čia ir atva­
žiavau į tą Lietuvą! Rusijoje tikrai geriau
būtų buvę.

239
 —■Nieko, ir čia galima padaryt tokią tvar­
ką, kaip Rusijoj,— atsakė jam Pranckevičius.
— Aš tai seniai žinau, Pranai, bet ne taip
lengva: kol saulė patekės, rasa ir akis išės. . .
— Žinoma, jeigu mes lauksime, rankas
sudėję, tai ir išės.
— Kaip tu iš karto pasidarei toks išmin­
tingas?
— Gera būt išmintingam, kai tau parašo
taip aiškiai, kaip ant delno padeda.
Tai sakydamas, Pranckevičius įkišo ranką
giliai į užantį, ištraukė išilgai per pusę su­
lenktą ,,Balsą" ir pasakė:
— Čia viskas apie mūsų vargus pasakyta.
Skaityk. Nors tu daug žinai, bet ne pro šalį
bus ir dar kai ką sužinoti.
Šešplaukis greitai čiupo į rankas laikraštį
ir atidžiai perskaitė jo pavadinimą, viską, kas
viršelyje buvo rašoma. Paskui ėmė sklaidyti
puslapius, godžiu žvilgsniu sustodamas prie
antraščių, skubiai perbėgdamas tekstą. Per­
vertęs iki galo visus plonus lapus, išmargin­
tus smulkiu šriftu, Juozas Šešplaukis pakėlė
akis nuo laikraščio ir tarė Pranckevičiui:
— Va iš kur tu toks gudrus... Dabar man
aišku!
— Bet aš tos gudrybės nepavydžiu ir tau,
Juozapai.

240
 ■— Tai man palieki pasiskaityti? Ir dau­
giau atnešk, kai gausi.
— Gerai, visuomet!
— Iš kur tu juos gauni?
— Virintoj1 plaukiant sugaunu,— gudriai
šypsodamasis, atsakė Pranckevičius ir tęsė:—
Neklausk, iš kur gaunu, pats skaityk ir duok
geriems žmonėms pasiskaityti. Šitą pabaigsi,
kitą gausi. Dabar mes pradedam gyvuot, Juo­
zapai!
Tuo tarpu dar smarkiau pravirko kurį lai­
ką nesuptas vaikas. Šešplaukis ėmė linguoti
lopšį ir užsigulęs jį raminti.
Skarmaluose skausmus kenčiantis berniu­
kas, jo tėvas apsitrynusiais ir sulopytais na­
mų darbo drabužiais ir iš visų trobelės kampų
žvelgiantis skurdas dar kartą mums priminė,
kad reikia nuolat plėsti agitaciją ir propagan­
dą štai tokių varguolių tarpe, kad reikia
skleisti jų tarpe komunistinę ir antifašistinę
literatūrą — tegu kuo daugiau darbininkų ir
valstiečių sužino tiesą, o sužinoję, jie tikrai
stos į revoliucionierių gretas.
Mudu su Pranu susėdome ant suolo prie
menkučio nedažytų lentų stalelio. Kai išsirė-

1 Netoli Kurklių miestelio tekąs upelis.

16 J, Klič ius 241

kęs vaikas užsnūdo, prie mūsų atėjo ir Juozas
Šešplaukis.
— Dabar gal pasišnekėti galėsime,— pa­
sakė jis, atidžiai žvelgdamas į mane ir sėsda­
masis priešais.— Jūs, tur būt, iš miesto? —
paklausė.
— Ne. Dirbu pas Strolią Gudeliuose.
— Tai gerai: susitiksime dažniau. Čia ne­
toli. Užeikite pas mane.
Matydamas, kad mums kalba sunkiai mez­
gasi, įsiterpė Pranas Pranckevičius.
— Ką jūs čia tęsiate! — nusijuokė jis.—
Gal dar pradėsite kalbėti apie orą, apie der­
lių? Juozas — savas žmogus, ir tu, Jonai, sa­
kyk tiesiai, kad atėjome pasitarti, kaip ge­
riau kelti iš miego skriaudžiamus žmones.
Pranas gyvai Šešplaukiui apibūdino ma­
ne ir tiesiai kalbėjo:
— Tu, Juozai, daug mums pasakoji apie
revoliuciją Rusijoj, sakai, kad ir čia revo­
liucijos reikia, bet nei tu, nei mes iki šiol ne­
žinojome, nuo ko pradėti. Pasirodo, žmonės
žino,— tai sakydamas, jis pažvelgė į mane ir
toliau tęsė: — Dabar ir aš jau žinau. O, kad
būčiau anksčiau žinojęs! Bet kas buvo, tas
praėjo. Dabar reikia dirbti. Kuo daugiau dirb­
sime, kuo daugiau mūsų susivienys, tuo grei­
čiau nuo savo sprando nusimesime išnaudo-

242
tojus. Ir tu gi taip manai, Juozai? Juk ne
koks buržujus esi. Tad dirbkime!
Ir Juozas Šešplaukis sutiko dalyvauti po­
grindiniame darbe. Jis greitai suprato Ko­
munistų partijos keliamus darbo žmonėms už­
davinius, pasidarė geras agitatorius, propa­
gandistas, pogrindinės spaudos skleidėjas. Jis
dirbdavo šaltai, gerai apgalvotai ir atsargiai.
Juozas Šešplaukis buvo priešybė Pranui
Pranckevičiui, greitai užsidegančiam entu­
ziastui, kuris, perimtas revoliucinių idėjų, gal­
vodavo, kad ir kiti darbininkai bei valstiečiai
taip pat greitai užsidegs revoliucinei kovai.
Todėl Pranas su kiekvienu iš jų šnekėdavosi
atvirai ir tiesiai, be ilgo ir kantraus paruošia­
mojo darbo. Nuostabu, kaip toks beatodairus
entuziazmas nesudarė jam nemalonumų, kaip
jis dėl to neįkliuvo už revoliucinę agitaciją
į žvalgybos nagus.
Kartą mane nustebino Prano Pranckevi-
čiaus naivokas klausimas:
— Kaip tau atrodo, Jonai, ar iki šių metų
rudens nuversime fašizmą?
Nenorėdamas gesinti jo entuziazmo, at­
sakiau netiesiogiai:
— Priklausys nuo to, kaip kiti mūsų drau­
gai dirbs ir kaip greitai susipras tie darbo

243
žmonės, kurie dar nedalyvauja revoliucinėje
kovoje. Juk ne visus iš karto galima įtikinti.
— Teisybę tu sakai. Vienas iš pirmo žo­
džio supranta, o kitam kali kali kaip į sieną.
Nors imk ir rėžk į ausį tokiam durniui... Kaip
jie negali suprasti, kad žmonės, kurie dirba,
žvalgybos ir policijos persekiojami, jiems ge­
ro nori?!
Romus bei atsargus Juozas Šešplaukis ir
karštuolis Pranas Pranckevičius kiekvienas
savaip nešdavo šviesą savo klasės broliams.
Jie abu daug nuveikė, skleisdami darbo žmo­
nių tarpe Komunistų partijos idėjas, platin­
dami partijos leidžiamą spaudą.

S ukruto
ž e m d ir b ia i

Pranui Pranckevičiui labai aktyviai pade­

dant, 1929 metų vasarą mums pavyko sušauk­
ti dvarų ir buožių darbininkų susirinkimą Jo-
kūbavos dvaro miškelyje. Atėjo daugiau kaip
dvidešimt žmonių. Kiek vėliau panašiai susi­
rinko jau kiti Kurklių dvaro ribose. Į vasa­
ros pabaigą žymiai daugiau darbininkų ir
valstiečių buvo sukviesta miškelyje į pietus

24 4
nuo Gudonių kaimo. (Paminėtos vietos dabar,
berods, yra Kalinino vardo kolūkio ribose.)
Per tuos susirinkimus aptardavome, kaip
reikia organizuotis ir kovoti, kaip darbininkų
ir valstiečių būvį pagerinti, buržuazinę san­
tvarką nuversti. Labai atidžiai susirinkusieji
klausydavosi Juozo Šešplaukio ir kitų akty­
viųjų pogrindininkų kalbų apie tarptautinę
ir vidaus politinę padėtį. . . Jų pastabos būda­
vo pagrįstos žiniomis iš nelegaliai leidžiamos
Lietuvos Komunistų partijos spaudos.
Išsikalbėjus apie įvykius pasaulyje, dau­
giausia tekdavo sustoti ties gyvenimu Tary­
bų Sąjungoje: darbininkai ir valstiečiai labai
norėdavo žinoti apie išsivadavusiųjų darbo
žmonių laimėjimus. Lietuvos Komunistų par­
tijos spaudoje dažnai būdavo nurodoma, jog
Tarybų Sąjunga — viso pasaulio darbo žmo­
nių Tėvynė. Ir tam visiškai pritardavo Lietu­
vos darbininkai, valstiečiai ir visi pažangūs
žmonės. Tos pačios nuotaikos būdavo ir
Kurklių bei Kavarsko apylinkės darbo žmo­
nių tarpe. Jie ne tik domėdavosi gyvenimu
Tarybų Sąjungoje, bet buvo pasiruošę ir ginti
ją, tais laikais vienintelę darbo žmonių vals­
tybę.
Atsimenu, kai mes 1929 metų rudenį, kilus
konfliktui ir ginkluotam susidūrimui dėl To-

245
limųjų Rytų geležinkelio, iš Lietuvos Komu­
nistų partijos Centro Komiteto išleisto atsi­
šaukimo sužinojome tikrąją tiesą apie tą kon­
fliktą, Jonas Kalibatas pasakė:
— Mes galėtume eiti savanoriais kariauti
prieš tuos pasiutusius militaristus, išdrįsusius
brautis į mūsų Tėvynę.
Kalibatui karštai pritarė Jokūbavos ir kitų
vietovių darbininkai.
Gudonių miškelyje susirinkimo dalyviai
išrinko komitetą apylinkės darbininkams bei
valstiečiams organizuoti ir jiems vadovauti,
burti juos į profsąjungą. Į komitetą įėjo Juo­
zas Šešplaukis, Jonas Kalibatas, Pranas Pranc-
kevičius ir dar du ar trys patikimi asmenys.
Vis daugiau žmonių įsijungdavo į pogrin­
dinį darbą, vis plačiau sklisdavo pažangios
idėjos, didėdavo Komunistų partijos įtaka
darbo žmonių sluoksniuose.

KURKLIŲ
APYLINKĖJE RAUDONOSIOS
VĖLIA VOS SUMIRGĖJO
Pagyvenęs kelis mėnesius savo gimtosio­
se apylinkėse, įgijau daug gerų draugų ir bi­
čiulių.

246
 Kai pažįstamiems darbininkams bei vals­
tiečiams iškildavo koks politinis klausimas,
jie ieškodavo manęs, kad atsakyčiau; jie
tardavosi su manimi ir tada, kai sueidavo
į konfliktą su buožėmis bei dvarininkais. Jei­
gu jau esu susirišęs su Komunistų partija ir
dalyvauju pogrindiniame revoliuciniame dar­
be, tai aš, jų nuomone, turiu viską žinoti ir
suprasti. Toks buvo didelis revoliucionie-
riaus-komunisto autoritetas darbininkų ir
valstiečių tarpe! Mes, pogrindininkai, kiek­
vienas jautėme pareigą palaikyti šį autori­
tetą ir, kad neraudonuotume prieš savo drau­
gus darbininkus ir valstiečius, stengėmės
mokytis iš marksistinių knygų, laikraščių,
atidžiai stebėti gyvenimą; taip ieškodavome
atsakymų į darbininkų bei valstiečių kelia­
mus klausimus. Kasdieniniame pogrindinia­
me darbe jausdavais labai reikalingas savo
klasės broliams ir stengdavais jų neapvilti.
Kartą buvo toksai atsitikimas: 1929 metų
rugpiūčio pabaigos šeštadienį mano šeimi­
ninko Kuktos sūnus, bebaigiąs Ukmergės
gimnaziją, ir jau į merginas išaugusi dukra
surengė šokių vakarą.
Į Kuktos seklyčią prisirinko daug kvies­
to ir nekviesto jaunimo; buvo nemažai ir
jaunų darbininkų bei kumečių iš netolimų
247
dvarų ir buožių ūkių, o taip pat ir valstiečių
iš to paties bei gretimų kaimų.
Pasilinksminimo centre stengėsi būti klie­
rikas, Kuktos vaikų pakviestas, matyt, no­
rint padidinti pobūvio svorį.
Kai jau buvo pilna seklyčia vaikinų ir
mergaičių, o tie, kas joje netilpo, būriavosi
priemenėje priešais atviras duris, klierikas
patetiškai prabilo į susirinkusius. Jis grau­
džiai piešė tuos laikus, kai Lietuva buvo po
caro jungu ir, anot jo, „piktas erelis savo
naguose laikė suspaudęs visą kraštą, neda­
vė lietuviams anei žodžio, anei rašto". Toliau
klierikas kėlė į padanges buržuazinę Lietuvą
ir džiaugėsi, kad joje gera gyventi visiems.
Supratingesnieji darbininkų ir valstiečių vai­
kai skeptiškai šypsojosi iš klieriko žodžių.
Daugelis jų žiūrėjo į mane, laukdami, ką pa­
sakysiu, o vienas tarė:
— Jonai, atrėžk tam dievo veršeliui!
Gana jam čia seiliotis...
Ką gi, reikėjo pasisakyti. Kaip klierikas
pradėjo nuo valstybinio herbo, taip ir aš:
— Ponaitis klierikas netiesą sako, kad
dabar esame visi laisvi ir laimingi: ir baltojo
žirgo kanopos skaudžiai trypia darbininkų,
valstiečių teises...

248
 Šią bendrą mintį pagrindžiau faktais iš
vietinio gyvenimo.
Dauguma pritariančiai, mažuma piktai
sužiuro į mane. Nustebęs klierikas ilgokai
tylėjo, paskui ėmė šnibždėtis su Kuktaite.
Matyt, sužinojęs iš jos, kas esu, mėgino
mano kalbą nutraukti tokiais žodžiais:
— Kalbėk, kalbėk! Sėdėjai kalėjime ir
vėl papulsi už tokias kalbas... O jūs ko
klausotės šito bolševiko? Vykite jį šalin! Tai
pavojingas komunistas, bedievis...
— Jis — bedievis, o jūs — klierikas, su
dievu, bet jis tiesą sako, o jūs kalbėjot nei šį,
nei tą,— ramiai jam atsakė tas pats vaiki­
nas, kuris ragino mane atrėžti „tam dievo
veršeliui".
Prie durų seklyčioje ir priemenėje pasi­
girdo vaikinui pritariantieji balsai. Buožiukų
nuotaika buvo sudrumsta, o aš tą vakarą la­
biau suartėjau su samdiniais ir neturtingųjų
valstiečių jaunuoliais, įgijau naujų pažįsta­
mų bei draugų, kurių ne vienas vėliau tapo
komunistinės literatūros skaitytoju ir platin­
toju.
Komunistinės literatūros skaitymas ir
dalyvavimas susirinkimuose apylinkės dar­
bo žmones glaudžiau susiejo savo tarpe ir

249
sutelkė apie vietinius komunistus bei komjau­
nuolius, padarė juos labiau pasitikinčiais
savo jėgomis ir drąsesniais prieš išnaudoto­
jus. Apylinkės darbininkų ir valstiečių tar­
pe plėtėsi antifašistinės nuotaikos.
Šios nuotaikos netruko pasireikšti viešai.
1929 metų rugsėjo pradžioje, Tarptautinės
darbininkų jaunimo dienos išvakarėse, dau­
gelis subrendusių ir jaunų žmonių išėjo
skleisti komunistinių atsišaukimų, iškelti rau­
donųjų kovos vėliavų. Šį rizikingą darbą at­
liekančių tarpe buvo Jokūbavas dvaro dar­
bininkai, Kurklių, Medžiočių ir kitų dvarų
kumečiai, Gudonių, Gudelių, Vaičiuliškių ir
kitų kaimų valstiečiai, buožių bernai ir pus­
berniai.
Tarptautinės darbininkų jaunimo dienos
rytą Kurklių bei Kavarsko apylinkėse daug
kur plevėsavo raudonosios vėliavos ir dau­
gelyje kaimų, vienkiemių bei dvarų buvo
rasti atsišaukimai, kviečiantieji darbininkus
ir valstiečius į revoliucinę kovą prieš fašis­
tinę diktatūrą ir jos remiamus dvarininkus,
buožes ir kitus darbo žmonių išnaudotojus.
Dėl raudonųjų vėliavų ir atsišaukimų vieni
džiūgavo, kiti piktinosi; džiūgavo darbo žmo­
nės, piktinosi jų engėjai.
250
 Kurklių ir Kavarsko apylinkėse įvyko tas
pats, kas prieš metus buvo Pabaisko apylin­
kėse. „O šiemet kažin kaip Pabaiske?"—
pagalvojau tada. Ir kaip buvo smagu, kai ne­
trukus per įvykusį LKP Ukmergės parajonio
komiteto posėdį sužinojau, kad ir 1929 me­
tais Pabaisko pogrindininkai Tarptautinę dar­
bininkų jaunimo dieną paminėjo taip pat
plačiai, kaip ir 1928 metais.
Fašistinė žvalgyba ir policija 1928—1929
metais ne tik neįstengė sugriauti pogrindinio
darbo Ukmergės mieste bei jo apylinkėse,
bet netgi nors kiek susilpninti, priblokšti.
Iš tikrųjų jis stiprėjo. Mums, pogrindinin­
kams, daug kur pavyko dar plačiau išplėsti
savo įtaką, paveikti naujų vietovių darbi­
ninkus bei valstiečius, ne vienam iš jų pa­
dėti įsijungti į aktyvią revoliucinę veiklą.

Ž valgybos
spąstai

Tačiau nesnaudė ir žvalgyba. Neįstengusi

1928 metais sudaryti bylų kiek didesniam
pabaiskiečių skaičiui ir pasodinti jų ilgiems
metams į kalėjimą, 1929 metų rudenį tylom
251
ir klastingai ruošėsi atsigriebti. Ji nėrėsi iš
kailio, ieškodama sau agentų pogrindininkų
tarpe. Žvalgybai jau ištikimai tarnavo išda­
vikas Mykolas Sargelis, susirišęs su ja tuojau
po sugrįžimo iš tremties. Tačiau jis mažai
buvo naudingas: pogrindininkai ir visi dori
žmonės jo šalinosi iš tolo. Todėl žvalgyba
stengėsi rasti silpnavalių žmonių kovotojų
gretose. Tokiais kaip tik pasirodė broliai
Juozas ir Jonas Gaidžiai, Jonas Kareniaus-
kas iš Žūklių kaimo ir Juozas Rastauskas.
Juozą Gaidį dar anksčiau šaulių būrio vadas
buvo apgavęs ir įtraukęs į žvalgybos infor­
matorių skaičių. Vėliau, apie 1929 metų va­
saros vidurį, žvalgybai pasisekė, kaip vėliau
mums paaiškėjo, į savo pinkles įvelti Juozą
Rastauską, Joną Gaidį ir Joną Kareniauską.
Tokiu būdu žvalgyba įsigijo net kelis agen­
tus Pabaisko apylinkėse. Kurį laiką revoliu­
cionieriai tuos agentus laikė savais žmonė­
mis, ir tie galėjo laisvai dirbti niekšišką
išdavikų-provokatorių darbą.
Žvalgybai ir jos pagalbininkams iš šaulių
būrio vadovybės todėl pasisekė supainioti ir
demoralizuoti kelis silpniausius pogrindinės
veiklos dalyvius, kad tuo metu iš Pabaisko
apylinkių buvo išvykę labiausiai prityrę ir
užsigrūdinę revoliucionieriai. Kaip jau minė­
252
ta, Juozas Šarmaitis, partijos pasiųstas, dirbo
svarbų pogrindinį darbą prie Jurbarko. Kazys
Stimburys buvo Pagirių valsčiuje, kur vyko
žemės nusausinimo darbai. Tenai jis plačiau
įsijungė į darbininkų kovą prieš išnaudoto­
jus ir jų valdžią. Jis aktyviai dalyvavo, pa­
ruošiant 600 grioviakasių streiką. Juo susi­
domėjo žvalgyba bei policija. Norėdamas iš­
vengti arešto, jis persikėlė į Joniškio
apylinkes, kur irgi vyko melioracijos darbai.
Taigi labiausiai prityrę Pabaisko pogrin­
dininkai aktyviai reiškėsi kitose vietose, o jų
pradėtąjį darbą tęsė nauji, mažiau prityrę ir
užsigrūdinę žmonės.
Pabaisko pogrindininkų vadovu buvo pa­
sidaręs Juozas Dikčius, neseniai įsijungęs
į revoliucinę veiklą ir, kaip vėliau pasirodė,
neištvermingas žmogus.
Ne tik Pabaisko apylinkėje žvalgybai pa­
sisekę įsigyti kelis agentus. Daug vėliau su­
žinojome, kad ir. Ukmergės mieste ji turėjo
gerai užsimaskavusį agentą, kuris jai suteik­
davo nemažai žinių apie partijos ir komjau­
nimo parajonio komitetų darbą.
Per savo informatorius Ukmergės žvalgy­
ba žinojo apie pogrindininkų veiklą ir laukė
tinkamos progos juos areštuoti.

253
 Į vasaros pabaigą LKP Ukmergės para-
jonio komitetas pradėjo ruošti partinę kon­
ferenciją. Atlikus atitinkamą darbą, buvo
nustatyta ir tiksli konferencijos vieta bei
d a ta — 1929 metų rugsėjo 22 diena.
Apie rengimąsi konferencijai girdėjo Gai­
džiai, Kareniauskas ir Rastauskas. Bet jie
negalėjo žvalgybos painformuoti apie konfe­
rencijos vietą ir laiką, nes ir patys to ne­
žinojo. Iš anksto tai buvo žinoma tik para-
jonio komiteto nariams ir tiems draugams,
kurie tiesiogiai buvo įtraukti į konferencijos
ruošimą. Tačiau žvalgyba susekė, kur ir kada
įvyks konferencija, ir atitinkamai pasiruošė.
Greičiausiai ji tai sužinojo iš Ukmergėje bu­
vusio savo agento, Apie konferencijos sušau­
kimo vietą ir laiką žvalgybai tikriausiai bus
pranešęs dar ir išdavikas J. Rastauskas, nes
jam apie tai, kaip, areštams įvykus, paaiškė­
jo, iš anksto buvo pasakęs Juozas Dikčius,
kuris tiesiogiai dalyvavo, ruošiant partinę
konferenciją.
Rugsėjo 22 dieną, sekmadienį, į parajonio
partinę konferenciją vyko delegatai iš Uk­
mergės miesto ir valsčiaus, iš Pabaisko, Gel-
vonių, Širvintų, Molėtų, Kurklių, Kavarsko
254
ir kitų vietovių. Jie turėjo ateiti į mišką
prie Šventosios upės, priešais dabartinį Leon-
polio tarybinį ūkį, susitikti parajonio komite­
to atstovą, kuris įpareigotas buvo juos nu­
vesti į konferencijai numatytą vietą.
Sutarton vieton atvyko Pabaisko delega­
tai: Juozas Dikčius ir Juozas Rastauskas.
Vietoj parajonio komiteto atstovo, kurį Dik­
čius asmeniškai pažinojo, jiedu rado kažkokį
nepažįstamą žmogų.
Dikčiui pasirodė tas žmogus įtartinas, ir
jis norėjo eiti šalin. Tada nepažįstamasis iš­
sitraukė revolverį ir griežtai įsakė eiti ten,
kur jis lieps. Dikčių ir Rastauską jis atsivarė
prie kelių vyrų, po kurių civiliškais apsiaus­
tais matėsi uniformos. Tai buvo policininkai:
Jeronimas Šatas, Petras Pauplys ir Bronius
Slavinskas.
Dikčius pateko į žvalgybos spąstus. Dėl
akių apgaulės ji laikė areštavusi ir savo
agentą Rastauską, tikriausiai tikėdamasi, kad
ir iš areštuotų revoliucionierių jam pasiseks
ką nors jai naudingo sužinoti. Tuo tikslu
Rastauskas buvo vėliau tris paras laikomas
vienoje Ukmergės kalėjimo kameroje drau­
ge su Bronium Goštautu.
255
 Vėliau sužinojome, kad Dikčių sulaikęs
tipas buvo Ukmergės žvalgybos vyresnysis
valdininkas Vincas Lankauskas. Jam padėti
buvo atsiųsti du žvalgybininkai — Aleksas
Braziukaitis ir Stepas Golenkevičius.
Juozą Dikčių Lankauskas, kuris vadovavo
tai žvalgybos suorganizuotai operacijai, nu­
tarė panaudoti kaip masalą kitiems konferen­
cijos delegatams privilioti. Dviejų policinin­
kų saugomą, jis Dikčių pasodino po medžiu
iš tolo pastebimoje vietoje. Lyg tyčia Dik­
čius, kaip visada, ir šį kartą vilkėjo šviesiai
pilku kostiumu ir tvaskėjo net pro medžių
lapus. Keli konferencijos delegatai ir anks­
čiau slaptuose susirinkimuose buvo susitikę
taip dėvintį Dikčių, todėl dabar, jį matyda­
mi, drąsiai ėjo artyn ir pakliuvo į žvalgybi­
ninkų ir policininkų nagus. O kuris buvo
apdairesnis ir norėjo pro šalį praeiti, tą tuo­
jau čiupdavo žvalgybininkas Lankauskas su
policininkais. Vienas kitas draugų mėgino
pabėgti. Tada žvalgybininkai ir policininkai,
nors ir buvo nusistatę tylomis atlikti opera­
ciją, be triukšmo suimti visus čia atvykstan­
čius, ėmė šaudyti.
Tą dieną prie Leonpolio buvo suimti LKP
Ukmergės parajonio komiteto nariai: Vaclo­
256
vas Tamošiūnas, Liuba Levinaitė, Romas Šar­
maitis. Areštavo ir kai kuriuos kitus konfe­
rencijos delegatus: Bronių Goštautą iš Varž-
galių partinės kuopelės, Dovydą Glotą iš
vienos Molėtų partinės kuopelės ir jau mi­
nėtą Juozą Dikčių.
Tas pats grėsė ir man. Bet aš sutartą
vietą pasiekiau labai pavėlavęs: nustatytu
laiku neatėjo autobusas, kursuojąs tarp
Anykščių ir Ukmergės, ir turėjau pėsčias
pilti iki Leonpolio — apie 25 kilmetrus. A t­
ėjęs sutartoje vietoje neberadau jau nė vieno
žmogaus. Bet, dar nieko neįtardamas, sugrį­
žau į miestą. Tik į pavakarę iš draugų su­
žinojau, kas atsitiko.
Į Ukmergės parajonio partinę konferen­
ciją buvo atvykę LKP Kauno rajono komiteto
atstovai — Adolfas Butkus ir Moisiejus Bir-
geris. Jiedu irgi buvo miške priešais Leon-
polį, bet abiem pasisekė pasprukti nuo žval­
gybos: kai išgirdo šaudant, juodu ir nėrė
tolyn į miško tankmę. Ten pratūnojo iki va­
karo, kol viskas nurimo.
Ryšium su parajonio partinės konferenci­
jos išardymu ir jos delegatų suėmimu žval­
gyba vėl areštavo vieną kitą iš Pabaisko
pogrindininkų. Buvo suimtas Aleksas Ambra-
17 J. Kliilus 25?
sas, Mykolas Dzimidavičius ir Kazys Stim­
burys, nors jis jau nebegyveno Pabaisko
apylinkėse (dirbo prie žemės melioravimo
darbų netoli Joniškio). Taip pat žvalgyba
ieškojo ir Juozo Šarmaičio, kuris jau senokai
buvo kitur išsikėlęs.
Seniai žvalgyba dantį griežė prieš Aleksą
Ambrasą, nes jis turėjo didelę įtaką žemės
ūkio darbininkų bei valstiečių tarpe ir suge­
bėjo gudriai vystyti revoliucinę agitaciją bei
propagandą. Negalėdama Alekso sučiupti nu­
sikaltimo vietoje, žvalgyba griebėsi provo­
kacijos: arešto išvakarėmis ji liepė savo
agentui M. Sargeliui prikaišioti komunisti­
nės literatūros jo sodybos trobesių pastogėse
ir paskui, kratos metu, „rado" tą literatūrą.
Taip susidarė pas Aleksą Ambrasą „rastos"
komunistinės literatūros ilgas sąrašas, kuris
vėliau figūravo karinės prokuratūros mums
įteiktame kaltinamajame akte.
Šitie draugai buvo prijungti prie konfe­
rencijos delegatų bylos. Pagrindas jiems su­
imti, apkaltinti ir teisminei bylai sudaryti
buvo minėtųjų išdavikų parodymai. Žvalgyba
Stengėsi visaip išpūsti išdavikų parodymus
ir suimtuosius padaryti kuo didesniais nusi­
kaltėliais prieš fašistinę diktatūrą.

258
 P as
POGRINDININKUS R Y TŲ
LIETUVOS MIESTELIUOSE

Man kad ir pavyko išvengti arešto rugsė­

jo mėnesį, bet nesuimtas išbuvau tik apie
šešias savaites. Jeigu būčiau dirbęs pogrin­
dinį darbą vien savo gyvenamojoje apylin­
kėje, gal būčiau ir ilgiau išlikęs, bet po
daugelio kovos draugų arešto teko aktyviau
įsijungti į parajonio komiteto darbą, tuo la­
biau kad Kauno rajono partinėje konferen­
cijoje, kuri įvyko 1929 metų, berods, spalio
mėnesį, už akių buvau išrinktas į LKP Kauno
rajono komiteto narius.
Po areštų rugsėjo mėnesį likome laisvi
tik du partijos parajonio komiteto nariai:
Sara Pikaitė ir aš. Kooptavome dar vieną
draugą (jo pavardės nežinau, nes vadinome
jį tik vardu — Šimke) ir ėmėmės darbo. Ry­
šiai su rajono komitetu tebebuvo. Kaip ir
anksčiau, gaudavome nelegalią spaudą ir
aukštesniųjų partijos organų instrukcijas. Pa­
rajonio komitetas visiškai nebeturėjo ryšių su
Pabaisko valsčiuje likusiais komunistais ir
komjaunuoliais, su Varžgalių kaime ir jo apy-
259
linkėse buvusiais pogrindininkais. Reikėjo iš
naujo užmegzti ryšius su Molėtais, Giedrai­
čiais ir Dubingiais, pasižiūrėti vietoje, kaip
dirba Širvintų ir Gelvonių pogrindininkai:
komunistai, komjaunuoliai, mopriečiai ir kiti.
Parajonio komiteto posėdyje priėjome iš­
vadą, kad šiuos1uždavinius atlikti man bus
patogiausia.
Tuo metu vėl nebeturėjau nuolatinio dar­
bo. 1929 metų spalio mėnesį atvyko atostogų
mano šeimininko Kuktos sūnus karininkas
ir, sužinojęs, kas per pusbernis dirba pas
jo tėvą, susirūpino, kad tai nepakenktų jo
karinei karjerai. Jis įprašė tėvą tučtuojau
mane atleisti.
Vėl buvau priverstas grįžti pas Rapaliuką.
Kaip ir anksčiau, drauge su juo gyvenau prie
Pranckevičių šeimos.
Prieš išeidamas aukščiau numatytų užda­
vinių vykdyti, pasirūpinau, kad, man išvy­
kus (juk galimas ir areštas), neliktų be ryšio
Jokūbavos ir kiti pogrindininkai. Todėl ka­
varskietį Iciką Berzoną supažindinau su
Pranu Pranckevičiumi.
Nors Pranas nebuvo partijos narys, bet
geresnio už jį ryšininko ir nebūtume turėję:
jis buvo visiškai patikimas, pažinojo visus

260
Kurklių apylinkės pogrindininkus ir kiekvie­
nu atveju galėjo pašaukti reikalingą žmogų.
Be to, su Pranu Pranckevičiumi buvo patogu
kavarskiečiams susisiekti: 1929 metų rudenį
jis išsikėlė iš Gudonių kaimo ir pasistatė
trobelę pusiaukelėje tarp Kavarsko ir Kurk­
lių, prie vieškelio. Aplinkui nesimatė jokio
gyventojo, netoli dunksojo tik miškas, iš
kurio buvo patogu apsižvalgyti, prieš įeinant
į Pranckevičiaus namelį, o esant pavojui,—
pasislėpti.
Dėl šių patogumų Pranas Pranckevičius
ne kartą laikė komunistinę literatūrą, kurią
atveždavau iš Kauno arba Ukmergės. Di­
džiosios Spalio socialistinės revoliucijos dvy­
liktųjų metinių išvakarėmis pas jį buvo pa­
ruoštos raudonosios vėliavos ir perduotos
Kavarsko ir Kurklių apylinkėms: vienas vė­
liavas pasiėmė Jonas Kalibatas, kitas — Ici-
kas Berzonas.
Tais laikais nedaug būdavo tokių pogrin­
diniam darbui paslaugių namų, kaip Prano­
kė vičių namas. Jeigu kur ir rasdavai kokį
dalyvį ar talkininką, tai dažnai jis turėdavo
saugotis tėvų, brolių arba savo šeimos —
žmonos, vaikų, o Pranas ir Kaziunė Pranc-
kevičiai abu aktyviai ir nuoširdžiai talkinda­
vo pogrindininkams.
201
 Vieną ankstyvą spalio mėnesio rytą atsi­
sveikinau su Kaziune ir Pranu, tvirtai tikėda­
mas, kad, jeigu su manimi kas ir atsitiks,
jiedu su draugais rūpinsis ir toliau pogrin­
diniu darbu Kurklių apylinkėse.
Pirmiausia nuvykau į Molėtus. Suradau
ten vieną amatininką komunistą ir jauną
kirpėją komjaunuolį (nebeprisimenu pavar­
džių). Per juos susitikau su kitais pogrindi­
ninkais. Susitarėme, ką veikti šiuo metu,
kaip palaikyti ryšius su parajonio komitetu
Ukmergėje.
Molėtuose sutiktieji pogrindininkai, ypač
jaunieji, labai pagarbiai minėjo vieną mo­
kytoją, kaip didelį pažangaus jaunimo drau­
gą ir miestelio varguomenės švietėją, akty­
viai teikusį pogrindininkams moralinę ir
materialinę paramą.. Ir man teko susitikti
su tuo mokytoju, kai vidurnaktį buvau nu­
vestas pas jį nakvoti. Jis maloniai priėmė
mane. Apnakvino mažame, jaukiame kamba­
rėlyje. Nors mums neteko daug išsikalbėti,
bet iš kelių žodžių pajutau, kad mokytojas
nuoširdus mūsų draugas. Palinkėdamas man
labos nakties, jis paklausė, ar neturiu ko
pavojingo.
 — Jeigu turite ką, duokite: paslėpsiu,
kad galėtume abu ramiai miegoti,— pasa­
kė jis.
Padaviau jam raštelį su draugų adresais
ir pundelį komunistinės literatūros. Visa
tvarkingai gavau atgal kitądien iš ryto, iš­
vykdamas į Dubingius.
Atvykęs į Dubingius, radau kelis lenkų
ir žydų tautybės draugus, susispietusius į LKP
kuopelę. Jie labai nudžiugo gavę komunisti­
nių laikraščių ir lapelių, bet apgailestavo,
kad silpnai moka lietuviškai ir skaitydami
mažai ką supranta.
— Va, kai Aleksas čia gyveno, tai bū­
davo gerai: jis iš lietuviško druko mums su­
rašydavo ant popieriaus lenkiškai. Paskui
daug tokių popierių atmušdavo ant tokios
ciratos, ir mes juos paskleisdavome po visą
apylinkę,— kalbėjo senyvas valstietis iš
Aukštųjų Dubingių kaimo.
Aš paklausiau jo, kas toksai buvo
Aleksas.
— Tai Maginskiukas; iš pažiūros toks
prastas, kaip ir mes visi čia, ale gerą galvą
turi! Jis ir man padėjo prasikrapštyti akis:
tik per jį suradau tikrą kelią, įstojau į par­
tiją. Kažin kaip dabar jam sekasi Kaune? —
263
paklausė valstietis ir pats sau atsakė: — Ne­
prapuls toks žmogus, neprapuls,. .
Taip pirmą kartą išgirdau apie Aleksą
Maginską, su kuriuo vėliau teko susitikti ir
bendradarbiauti.
Valstietis, vaizdingai apibūdinęs Aleksą
Maginską, matyt, bijodamas įkliūti, buvo
užsisklendęs, vengdavo pasikalbėti su kaimy­
nais apie darbo žmones engiančią fašistinę
valdžią, vengdavo bet kokių sunkesnių, pa­
vojingesnių įpareigojimų. Agitaciją ir pro­
pagandą jis teskleidė tik savo šeimoje: sūnų
ir dukterį sakėsi ruošiąs į komjaunimą,
o žmoną — į partiją. Pakviestas ką nors atsa­
kingesnio atlikti, paprastai teisindavosi, atsi­
kalbinėdavo: ,,Žinote, negaliu su jumis eiti,
negaliu — žmona neleidžia. Nenoriu su ja
ginčytis... Gal kitą kartą tikrai galėsiu ką
nors padaryti, draugai, o dabar jau atleis­
kite. .."
— Tai kaipgi tokią savo žmoną paruoši
į partiją? — kartą paklausė draugai.
Valstietis, kiek sumišęs, atsakė:
— Kaip nors paruošiu. Visi mes nesą­
moningi buvom e...
Prisimenu, Dubingiuose buvo ir kitas, pa­
našus į šį valstietį, pogrindininkas. Jis vers­
davosi įvairių prekių kontrabanda per de-
264
markacijos liniją ir ilgai įtikinėjo mus, kad
tatai galima suderinti su buvimu partijoje.
To valstiečio klojime man teko pasikal­
bėti ir su kitais Dubingių pogrindininkais.
Aptarėme, ką veiksime toliau ir kaip jiems
palaikyti tampresnį ryšį su parajonio komi­
tetu. Minėtas valstietis gyvai dalyvavo pasi­
kalbėjime, davė neblogų pasiūlymų. Bet ka­
da vietiniai draugai užsiminė, ar rytojaus
dieną negalėtų jis manęs pavėžėti iki Šir­
vintų, valstietis staiga pasidarė tylus, lyg ir
nusiminęs. Kiek patylėjęs, ėmė teisintis:
— Aš mielu noru nuvežčiau draugą: da­
bar juk ne darbymetė — arkliukas laisvas ir
atsiganęs, bet žmona man akis išdraskys:
jokiu būdu neleis pasikinkyti.
Tada užsiminęs draugas paaiškino vals­
tiečiui:
— O jeigu žmonai pasakysi, kad ne vel­
tui važiuoji, kad bus užmokėta?
— Tada tai ji tikrai man nieko nesa­
kys,— vėl žvaliai prašneko valstietis.
Rytojaus dieną mudu su juo ir išvažia­
vome į Širvintas.
Širvintų miestelyje buvo partinė kuopelė,
susidedanti iš darbininko, amatininko (bat­
siuvio) ir poros privačių įstaigų tarnautojų.
Miestelio komunistai palaikė ryšius su kai­
265
mu, turėjo nemažai komunistinės literatūros
skaitytojų, ieškojo legalių darbo formų ir,
rodos, buvo radę: buvo suorganizavę pažan­
gius žydų tautybės žmones į kažkokią kultū­
rinę draugiją.
Širvintiečiai draugai dirbo pusėtinai, tik
po areštų Ukmergėje ir gretimam Pabaiske
kažkodėl neskubėjo susižinoti su Ukmerge,
o mums parajonio komitete dėl to buvo ne­
ramu.
Išvykstant į Gelvonis, Širvintų pogrindi­
ninkai man įteikė didelį pundą komunistinių
laikraščių, brošiūrų ir atsišaukimų nunešti
Gelvonių komunistams ir komjaunuoliams.
Tą literatūrą jie seniau buvo gavę iš Ukmer­
gės ir vis neprisiruošė persiųsti draugams.

P o l ic ij o s
IR ŽVALGYBOS NAGUOSE

Lapkričio antrosios dienos labai ankstyvą

rytą, dar patamsį, išėjau iš Širvintų ir ge­
rokai prieš pietus pasiekiau Gelvonis.
Artėdamas prie miestelio, dairiausi, kur
paslėpti literatūrą, nes buvo nepatogu ir
neatsargu rankoje neštis į pačius Gelvonis
266
tokį didelį ryšulį. Pakeliui pamačiau kapines.
Jose ir paslėpiau savo nešulį iki nakties.
Netoli Gelvonių buvau dirbęs 1927 me­
tais ir miestelin ateidavau dažnai. Todėl grei­
tai susiradau reikalingą namą. Jame gyveno
Chaja Kaganaitė, su kuria turėjau susitikti.
Vos tik įėjau vidun, įsibrovė policininkas
ir įkandin jo — tasai skeltasmakris tipas,
kurį, ką tik išleistas iš kalėjimo, buvau su­
sitikęs daboklėje.
— Ar tas? — tarė policininkas, žiūrėda­
mas į skeltasmakrį.
— Tasai,— linktelėjo galva skeltasmakris,
vengdamas susitikti su mano paniekinančiu
žvilgsniu.
Buvau skubiai iškrėstas. To neišvengė ir
Chaja, stropiai apžiūrėtas ir jos kambarys.
Policininkas su žvalgybos agentu Pranu Ši­
meliu Chajos bute rado porą komunistinių
laikraščių ir raudoną vėliavą, paruoštą iš­
kelti Didžiosios Spalio socialistinės revoliu­
cijos dvyliktųjų metinių dieną.
Abu su Chaja buvome areštuoti ir nu­
vesti į Gelvonių policijos punktą. Punkto
vedėjas Juozas Žukauskas tuojau paskambi­
no savo viršininkui, Širvintų policijos nuo­
vadui, kad sulaikė du komunistus. Bet prieš
išsiųsdamas mudu į Širvintas, jis norėjo pats
267
išaiškinti, kas mane atsiuntė į Gelvonis, kas
nurodė Cha ją Kaganaitę ir kokiu būtent
reikalu pas ją atvykau.
Trumpai atsakiau, kad į Gelvonis atėjau
darbo ieškoti ir užsukau ne pas Kaganaitę,
o pas Kaganą, jos tėvą, bato pasitaisyti (Ra­
ganas tikrai buvo batsiuvys, o mano batas
vėpsojo, padui atitrūkus).
Punkto vedėjas ir policininkas, žinoma,
netikėjo ir smurtu mėgino išgauti sau rei­
kalingas žinias. Policininkas mane antausia-
vo, kol pavargo, ir, pūsdamas degančius
kumščius, išėjo iš raštinės. Netrukus atsinešė
tokį parankų eglinį vėzdelį ir pradėjo mane
vanoti. Daužė, nepaisydamas, kur smūgiai
krenta. Atlyždavo tiktai, kai imdavau smar­
kiai rėkti. Bet, apsižvalgęs, kad niekas paša­
linių nesidomi egzekucija, darbavosi toliau.
Net aptukusiam punkto vedėjui pasidarė ne­
gera žiūrėti, ir jis sustabdė įsismaginusį savo
pavaldinį:
— Gana, gana,— tarė jis, sulaikydamas
policininko ranką su vėzdeliu.
— Ką, ar gaila komunisto? Duokime jam,
kad net kaulai braškėtų!
Bet vyresnysis nustūmė šalin karštuolį ir
paklausė manęs:
— Tai pasakysi teisybę?
2П8
 — Aš sakiau teisybę, o jūs reikalaujate,
kad meluočiau...
Punkto vedėjas susiraukė ir patylėjęs nu­
sprendė:
— Nenori, tai ir neprisipažink: man ir
taip įrodymų pakanka.
Tai pasakęs, jis paėmė vėzdelį iš polici­
ninko rankos, liepė surašyti protokolą ir ma­
ne uždaryti į daboklę. Punkto vedėjas, matyt,
nuogąstavo, kad įnirtęs policininkas gali
mane suluošinti, o tokį būtų nepatogu per­
duoti į nuovadą.

Lapkričio trečiosios rytą vėl vykau į Šir­

vintas, tik jau nebe vienas, ne savo noru ir
ne pėsčias: policijos įsakytas, vežė mus Gel-
vonių miestelio gyventojas. Vieno arklio
traukiamo vežimo priekyje sėdėjome mudu
su drauge, mums už nugaros policininkas su
šnipeliu; kai arklys purvinu keliu sunkiai
bepatraukdavo vežimą, vežėjas iššokdavo iš
ratų ir eidavo pėsčias; ėmus ristele riedėti,
jis atsisėsdavo ant drangos. Toks lėtas va­
žiavimas mums darė dar liūdnesnę šią ne­
malonią kelionę.
Man gėlė sudaužytą kūną, o čia dar žvar­
bus rudens vėjas svilino veidą ir plikas

269
rankas, surakintas geležiniais pančiais. Dantis
sukandęs, kenčiau šaltį ir galvojau, kad tik
greičiau baigtųsi šis tąsymasis iš policijos
į policiją (Gelvonių policija mudu turėjo
tuojau perduoti Širvintų policijai, o toji —
Ukmergės) ir ateitų ramesnis gyvenimas ka­
lėjime. O ką galvojo greta sėdinti draugė?
Policijai girdint, mudu negalėjome šne­
kėtis ir apsimetėme neturį nieko bendra vie­
nas su kitu.
Pagaliau ir Širvintos. Policininkas su šni­
peliu atliko mudviejų perdavimo formalumą
ir išsinešdino. Mane iššaukė nuovados virši­
ninkas Bavelskis.
— Tai ką, geruoju nenori prisipažinti? —
griežtai paklausė jis, vos peržengus kabineto
slenkstį.
Kai pradėjau kartoti tą patį, ką ir Gel-
vonyse, nuovados viršininkas piktai rikte­
lėjo:
— Jeigu taip — pasišnekėsime naktį! Čia
nešauksi, kaip Gelvonyse — užkimšime tau
gerklę... Švelnikai! — sušuko jis, pakeitęs
toną.
Kabinetan įbėgo apskritaveidis, raudon­
skruostis, vidutinio ūgio, kresnas polici­
ninkas.
270
 — Klausau, ponas viršininke! — trinkte­
lėjo jis batų kulnimis.
Nuovadas Bavelskis jam įsakė:
— Naktį būk čia. Reiks pasišnekėti štai
su šituo.
— Klausau! — vėl trinktelėjo kulnimis
Švelnikas ir, skersomis nužvelgęs mane, išėjo
iš kabineto.
— Ar neapsigalvojai?— niūriai paklausė
mane nuovadas Bavelskis.
— Neturiu ką apsigalvoti.
— Eik sau!
Išėjau į bendrą salę, kurioje sėdėjo keli
policininkai. Vieni nekreipė į mus, areštuo­
tuosius, dėmesio, kiti žiūrėjo abejingai. Tik
gražiame Švelniko veide buvo plėšri išraiška,
o lūpose žaidė atstumianti šypsenėlė.
— Mūsų kotas1 kažkodėl džiaugiasi, ge­
rai nusiteikęs,— tarė vienas policininkas ki­
tam, rodydamas į Švelniką.
— Jis visada toks, kai žino, kad gaus
darbo savo kumščiams...
Mudu išvedė į daboklę. Draugę uždarė
moterų kameroje, mane — gretutinėje, vyrų.
Kambary buvo šilta ir pakankamai vietos ant
plikų lentinių gultų. Tuojau apstojo keli

1 „Kotas" lenkiškai „kat"— plakėjas, talžytojas,

271
vietiniai vagišiai ir mušeikos, klausinėdami,
už ką čia patekau. Bet man nebuvo noro kal­
bėtis. Virtau ant gultų ir giliai užmigau.

Pajutau grubiai mane žadinant:

— Kelkis, komuniste, gana miegot! Dar
tokius laiko daboklėje, miegoti duoda kaip
svečiuose. Aš juos vietoje nudėčiau...—
girdžiu širstantį daboklės sargą, kuris šiurkš­
čiai tampė mane už kojos.
Ant kameros grindų stovėjo žibalinis ži­
bintas, skleidžiąs gelsvos šviesos ratilą. Rati­
le šmėkšojo du policininkai.
— Kelkis, eisime!— tarė vienas jų.
Kėliau ir valksčiaus be jokio noro, auto­
matiškai, nes sąmonė buvo sutelkta į vieną:
ištverti! Nors skausmu tebegelia visą kūną
nuo gelvoniškio policininko vėzdelio, nors ir
vėl tuojau teks patirti tikriausiai dar skau-
desnius smūgius, bet reikia ištverti, viską iš­
tverti! Juk šimtai ir tūkstančiai kovotojų dėl
darbo žmonių laisvės, dėl socializmo idėjų
yra iškentėję ne tokias kančias, net žuvę už
mūsų šventą, teisingą reikalą. Jeigu neiš­
tverčiau, ką apie mane pasakytų tie draugai,
su kuriais neseniai dirbau, kurie manim tikė-

272
jo ir pasitikėjo? Ištverti, žūt būt viską iš­
tverti!
Išėjome. Mane vedasi du policininkai. Bet
ko daboklės sargas Juozas Matulis, pilvotas
ir pražilęs seniokas, greta jų kėblina? Gal
kad pašviestų jiems kelią, o gal kad pamė­
gintų įvykdyti tuos grasinimus, kuriuos iš­
reiškė, žadindamas mane?
Nuovadoje mane įvedė į viršininko Ba-
velskio pavaduotojo kabinetą. Aukštas, gra­
žus vyras pasiūlė man atsisėsti ir ramiai
prabilo:
i— Pasakyk man visus savo pažįstamus
komunistus, prisipažink, ko ėjai pas Kaga-
naitę, kas siuntė pas ją, ir tavęs niekas nė
pirštu nepalies. O jeigu neprisipažinsi geruo­
ju, tai Švelnikas privers. Jis ir akmenį pri­
verčia kalbėti.. .
Aš tylėjau.
— Tai ką, nesakai?
— Neturiu ką sakyti.
Ramų ir dailų mano tardytojo veidą suvir­
pino pyktis. Jis pažiūrėjo į duris ir pašaukė:
— Švelnikai! Paimk jį į savo rankas.. .
Prišoko raudonskruostis policininkas, grie­
bė mane už sprando ir ėmė tempti į bendrą
kambarį. Matydami, kad Svelnikui nesiseka
18 J. K lič iu s 273
lengvai mane ištempti, pribėgo du jauni ci­
viliai ir čiupo man už plaukų. Ėmiau smar­
kiai rėkti, norėdamas, kad balsas kuo toliau
prasiveržtų pro uždaras nuovados langines.
Sargas Matulis savo putniu delnu mėgino
burną užgniaužti. Riksmą akimirkai sulaikė,
bet jo pirštas sutraškėjo tarp mano dantų!
Šiaip taip jį ištraukęs, sargas kuriam laikui
atšoko šalin. Švelnikas ir civiliai mušeikos
nubloškė mane ant medinio suolo.
Vos tik atsisėdau, Švelnikas skėlė antau­
sį, paskui ištisą papliūpą antausių. Man pa­
sirodė, kad tas skaistus policininkėlis vieno­
dai smagiai antausiavo dešiniuoju ir kairiuo­
ju kumščiu. Tokio meistro vėliau nebesutikau
nė vienoje daboklėje, nė viename kalėjime.
Jau po pirmųjų Švelniko kumščio kirčių
pajutau, kad galvoje nieko daugiau nebeliko,
kaip tik daugybė svaiginančiai skambančių
varpelių. Pro tą skambėjimą, nuo kurio kvai­
to galva ir krūtinėje darėsi bloga, aiškiai
jaučiau tik viena: ištverti!
Patyręs, ko verti Švelniko antausiai, gy­
niausi nuo jų visomis išgalėmis: įtraukdamas
galvą į pečius, pridengdamas ausis rankomis,
atsukdamas jo smūgiams nugarą... Riksmas
paprastai padeda įkliuvūsiems pogrindinin­
kams apsiginti nuo terorizavimo žvalgyboje
274
arba policijoje. Bet tą vidurnaktį terorizuo-
tojai tik juokėsi iš mano riksmo: jie buvo
įsitikinę, kad niekas nesudrums jų nežmoniš­
kų veiksmų. Iš tikrųjų taip ir buvo. Todėl
lioviaus eikvojęs jėgas šauksmui. Sukandau
dantis ir įtempiau raumenis, kad smūgiai
nebūtų tokie skaudūs.
O smūgiai vis krito ir krito. Mušeikų so­
listas Švelnikas taikė į ausį, bet kai ją ap­
saugodavau, kirto, kur pakliuvo. Jo smūgiai
buvo labiausiai jaučiami. Atsidėję kumščia­
vo ir du civiliai. Matulis, pagriebęs polici-
ninkišką „bananą", neatsilikdamas nuo Švel-
niko, tvojo juo ir dažnai baksnojo man į lū­
pas. „5e, kąsk. Kodėl nekandi?"— švokštė
jis, dusdamas iš pykčio.
Nežinau, kiek laiko Švelnikas ir jo kom­
panija mane daužė, bet aš ėmiau jau atbukti
jų smūgiams. Jie stengėsi, o aš abejingai su­
sigūžęs tūnojau.
Kaip tik tuo laiku juos sustabdė vyres­
nysis, kuris buvo pradėjęs mane tardyti.
— Palaukite. Gal dabar suimtasis jau pa­
sakys,— vėl taip pat ramiai prašneko jis,
išėjęs į bendrą kambarį iš savo kabineto.
— Ar pasakysi? — kreipėsi jisai tiesiog
į mane.
Aš tylėjau.
275
 — Nekalba velnias: berods, įpylėme pa­
kankamai, ir, žiūrėk, tyli gyvatė. ..— kalbė­
jo Švelnikas.
— Nejaugi jo nepriversime prisipažin­
ti? — atsiliepė Matulis.
— Priversime... Žinote ką, ištempkime jį
nuogą ant suolo ir įpilkime kaip reikiant,—
pasiūlė Švelnikas.
Ir visi iš karto riktelėjo man:
— Nusirenk!
„Ne, pats tai jau nesirengsiu",— tvirtai
nusistačiau ir pasitraukiau į kambario kam­
pą, pasiryžęs gintis rankomis ir kojomis.
Dabar keturiems uoliausiems mušėjams
atėjo į pagalbą dar du policininkai, kurie iki
šiol kažkodėl laikėsi nuošalyje.
Visi šeši vyrai sugriuvo ant manęs, steng­
damiesi nuplėšti drabužius. Nežinau, iš kur
man atsirado jėgų grumtis su mušeikomis.
Kelis kartus ištrūkau iš jų, pabėgdamas vis
į kitą kampą. Negreitai jie nuplėšė puspaltį
man nuo pečių. Po to ilgai vargo, kol nu­
drėskė švarką, marškinius. Dar ir nuogas aš
juos ilgai nešiojau po kambarį. Kai visiškai
nebetekau jėgų, tada ištiesė ant suolo. Vie­
nas policininkas apžergė man sprandą, kitas
kojas. Matulis ir kiti du civiliai apstojo su

276
 guminėmis lazdomis, o Švelniko rankose atsi­
rado šmaikštus bizūnas.
— Na, įkrėskime! — sukomandavo Švel-
nikas. Jie jau buvo beužsimoją, bet staiga
nuleido rankas, nes vyresnysis ženklais juos
sustabdė, sakydamas:
— Maišą uždėkite, maišą! Kur mes jį dė­
sime sukapotą.
Matulis greitai atvilko šlapią maišą, už­
tiesė jį man ant nugaros ir žemiau. Tada tik
pasipylė lazdų smūgiai ir bizūno kirčiai. ..
Aš nebeįstengiau kaip ligi šiol nors kiek
gintis nuo smūgių. Mano fizinės jėgos buvo
visiškai sukaustytos. Dar galėjau įtempti va­
lią vienam, šiuo metu svarbiausiam reika­
lui: neprasitarti nė vieno nereikalingo žo­
džio, ištverti!
Kai plakėjai buvo pačiam įnirtime, vėl
įsikišo jų vyresnysis. Liepęs atsikvėpti uolie­
siems kapo tojams, jis griežčiau pakartojo
man klausimą:
— Ką, ir dabar dar nesakysi?
— Aš viską jums jau pasakiau,— negreit
atsiliepiau, kiek galėdamas tvirtesniu balsu.
Priešais mane’ stovėjęs vyresnysis gūžte­
lėjo pečiais, o prisikišęs Švelnikas ėmė gra-
. sinti:
277
 — Sakyk, arba taip duosime, kad kaulai
luš. Va taip! — ir jis, apvyniojęs aplink savo
rankos plaštaką bizūno laibgalį, drūtgaliu
smogė man į nugarą. Paskui, lyg gėrėdama­
sis savo kirčiu, paklausė:
— Ir dar tau maža? Tyli? Tai dar uždė-
sime. Na, vyrai, visi!
Bet vyresnysis sustabdė ne tik plakėjus,
o ir mane laikiusiems policininkams liepė
nusėsti nuo sprando ir kojų.
— Pabūkite čia su juo, o mes einame.
Vyresnysis su visais mušėjais užsidarė
savo kabinete. Prie manęs liko tik du poli­
cininkai.
Aš pašokau nuo suolo, nusipurčiau įšilu­
sį, garuojantį maišą (kai užklojo, jis buvo
išmirkytas šaltam vandenyje) ir pradėjau
rengtis. Policininkai niūriai tylėjo. Valksty-
damasis stengiausi išgirsti, ką jie ten užsi­
darę tariasi. Bet girdėjosi tik atskiri balsai,
skambinimas telefonu, o suprasti buvo nega­
lima nieko.
Po kelių minučių iš kabineto išėjo nepa­
tenkintas Svelnikas, paskui jį išdūlino Ma­
tulis ir abu jauni civiliai. Vienas jų mane
pagąsdino:
— Ukmergėje dar ne taip gausi iš Jaro.
Sako, jį išplūdai teisme.
278
 Jis kalbėjo apie Kazį Jarą, žinomą Uk­
mergės žvalgybos valdininką, kuris liudijo
prieš Romą Šarmaitį ir mane, kai gegužės
mėnesį buvome teisiami kariuomenės teisme.
Supratau, kad jie dabar ką tik šnekėjosi te­
lefonu su Ukmergės žvalgyba. Gal būt, gud­
rus ir prityręs žvalgybininkas Jaras, pažino­
jęs pogrindininkus geriau, negu šitie nenau­
dėliai mušeikos, jiems patarė veltui nevargti
su manimi.
„Gal jau liausis bubinti?" — pagalvojau.
Lyg tai patvirtindamas, vyresnysis pašau­
kė mane į kabinetą.
— Sėsk ir sakyk, kaip ten buvo,— įsakė
jis, imdamas popieriaus lapą.
Dabar priešais mane sėdėjo visiškai kitas
tardytojas: jis negrasino, nieko nereikalavo,
tik abejingai surašė tai, ką sakiau.
Baigęs rašyti protokolą, kurį turėjau pa­
tvirtinti savo parašu, nuovados viršininko
padėjėjas liepė policininkams ir Matuliui
vesti mane į daboklę.
.. . Maniau, kad draugės jau neves į taip
vadinamąjį naktinį tardymą. Bet, įsiklausęs
per sieną, išgirdau keliant. „Gal jai neteks
tiek, kiek man teko? Gal mušeikos, nieko ne­
pešę iš manęs, nebesistengs jos taip uoliai
279
tardyti?"— nors tuo raminaus, negalėdamas
draugei padėti.
Vėliau sužinojau, kad iš tiesų ją mažiau
kamavo Širvintų policijoje.

Visiškai nebeprisimenu, kaip po kelių die­

nų mudu išgabeno iš Širvintų į Ukmergę ir
perdavė tiesiai žvalgybai.
Perėmė Lankauskas, man pažįstamas nuo
1928 metų rudens, kai irgi buvau tąsomas po
žvalgybinę.
Ir jis mane laikė senu pažįstamu. Apsi­
metė apgailestaująs, kad pakliuvau, siūlė už­
sirūkyti papirosą ir gyrė, kad pasirinkau gra­
žią mergaitę. Žodžiu, visaip stengėsi įtrauk­
ti į pasikalbėjimą. Kai pamatė, jog mudviejų
kalba nesiriša, jog eina niekais jo sumany­
tas žaidimas, ėmė kalbėti atviriau:
— Matau, pats dabar esi be ūpo. Tai pa­
sikalbėjimą geriau atidėsime nakčiai. ..— pa­
sakė ir įbedė savo aštrų žvilgsnį man į vei­
dą, tirdamas, kokį įspūdį padarė jo grasini­
mas.
Pasistengiau, kad žvalgybininkas nesu­
prastų iš mano veido išraiškos, jog nusigan­
dau jo žadamo naktinio tardymo. Reikėjo

280
neišsiduoti, vaidinti ramų ir abejingą, o iš
tikrųjų buvo labai nemaloni Širvintų polici­
joje pergyventos nakties pasikartojimo per­
spektyva.
Tačiau apie tai daug galvoti neteko.
Žvalgybininkas iššaukė policininkus ir liepė
mudu vesti į daboklę.
Vėl patekau į tą pačią kamerą prie poli­
cijos nuovados, kurioje 1928 metų rudenį
buvau laikomas su grupe pabaiskiečių, o
1929 metų pavasarį susitikau tą nelemtąjį
skeltasmakrį šnipelį, dėl kurio liežuvio dabar
čia atsidūriau. Daboklėje viskas taip pat, tik
langų grotai stipresni.
Toje pačioje kameroje, už aukštos, bet
lubų nesiekiančios lentų pertvaros, uždaryta
ir draugė. Pertvaroje — durelės, užrakintos
mažyte spynele. Greta durelių — gultas. Ties
gulto galvūgaliu, lentoje, išpiaustyta didoka
skylė. Pro ją patogu pasišnekėti su drauge.
Vyrų pusėje aš kol kas vienas, o draugė
jau rado nežinia už ką sulaikytą jauną mer­
giną, su kuria negalima susikalbėti: šneka
nei šį, nei tą, dažnai garsiai dainuoja. Mudu
su drauge tyliai šnabždamės apie praleistą
laiką Gelvonių ir Širvintų daboklėse, apie
281
savijautą po tenai patirtų kapojimų, apie
tai, ką atsakinėsime žvalgyboje. Išskyrus tą
merginą, niekas nekliudo mudviem kalbėtis
ir pasitarti.
— Ką judu ten šnibždatės? Gal įsimylėję?
Dar imsite bučiuotis.. .— garsiai šaukia ji.
Budintis policininkas netrukus perduoda
draugei siuntinį — kažkieno atneštą pyragą.
Vadinas, draugai jau žino, kad mudu čia
esame!
Norėdamas pamatyti mielą moterėlę Juo-
dikaitienę, aš baladoju į duris ir prašau bu­
dinčio policininko vandens. Jis iššaukia sar­
gę. Ateina Juodikaitienė, ąsočiu ir puodeliu
nešina. Ji nuoširdžiai, ne taip, kaip žvalgy­
bininkas Lankauskas, apgailestauja vėl čia
mane matanti. Netrukus Juodikaitienė dar
sykį ateina į kamerą, bet tik jau su rakteliu
nuo moterų skyriaus. Pastatė ant lango arba­
tinį su karšta arbata, padėjo du puodukus,
cukraus, gavo iš budinčiojo policininko lei­
dimą išleisti draugę iš už pertvaros ir paliko
mudu vakarieniauti. O Matulis, Širvintų da­
boklės sargas, net šalto vandens nenorėjo
mums duoti; jeigu drauge su mumis nebū­
tų buvę kriminalinių kalinių, tai greičiausiai
būtume ir negavę nė lašelio atsigerti.

282
 Taigi gyvenimas daboklėje daug priklau­
sė ir nuo jos sargo.
. . . Vėlyvas vakaras. Draugė vėl užrakin­
ta už pertvaros. Aš vis dar vienas vyrų sky­
riuje. Tuo tarpu viską išsišnekėjome ir ren­
giamės gulti. Tik staiga barkštelėjimas į lan­
go stiklą. Pasižiūriu ir žemai palangėje
matau draugę Sarą Pikaitę. Nepaisydama pa­
vojaus, toji maža, smulkutė mergaitė atėjo
pasiteirauti, kaip jaučiamės, ką mums darė
policijoje ir žvalgyboje. Klausė, ko mums rei­
kia. Su manimi pasišnekėjusi, Sara dar pa­
kalbino ir draugę, kuri priėjo prie kito, už
pertvaros, lango.
Šio aplankymo pradžiugintas, užmigau gi­
liu miegu ir ramiai išmiegojau visą naktį.
Nevedė į pasikalbėjimą su Lankausku dar
dvi ar tris naktis. Tik į kelintą parą žvalgy­
bininkas mudviejų pasigedo, bet ne nakties
metu, o dieną.
Įėjęs į Lankausko kabinetą, vėl radau jį
gerai nusiteikusį. Vėl žvalgybininkas sten­
gėsi mane įtraukti lyg ir į laisvą, nieko ne-
gresiantį pasikalbėjimą. Bet kai pamatė, kad
nesiseka „man dantį užkalbėti", griebėsi „gi­
lių" įtikinėjimų.
283
 Girdi, aš neriuosi iš kailio, stengdamasis
išjudinti į kovą kaimo darbininkus ir valstie­
čius, bet viskas lieka po senovei, o dabar
štai jau antrą kartą turėsiu eiti į kalėjimą.
— Ką mūsų kaimui padarysi, jeigu jis
tamsus ir juodas kaip va šitas daiktas,— pa­
brėžė žvalgybininkas, rodydamas į juodą pre­
są ant savo stalo.
Toliau jis net drįso pasakyti, kad revoliu­
cinė kova — gražus dalykas, jeigu ji būtų
sėkminga. Bet jeigu darbo žmonės tiek tam­
sūs, kad nesupranta ir niekad nesupras mano
ir kitų panašių keistuolių gerų norų, tai ar
verta mums stengtis? Girdi, aš, rūpindama­
sis kitais, patekau į didelę nelaimę, iš kurios
jis norįs man padėti išbristi, jeigu, žinoma,
ir aš būsiu sukalbamas. Jis atsargiai užsimi­
nė, ar nesutikčiau tapti žvalgybos agentu.
Sėdėjau priešais jį ir galvojau: „Kalbėk,
kalbėk sau. Žinau jūsų gudrybes.. Norė­
damas duoti žvalgybininkui suprasti, kad
man visai nerūpi, ką jis sako, dairiausi po
kambarį, žvalgiausi į lubas, į grindis.
Pajutęs, jog veltui tiek prišnekėjo, žval­
gybininkas nesigriebė grasinimų ir smurto,
kaip paprastai būna, bet mandagiai man pa­
siūlė išeiti į laukiamąjį ir pagalvoti.
284
 Kai jiems atrodė, kad jau pagalvojau,
mane nuvedė į kitą kabinetą, pas Kazį Jarą.
Tuojau prisiminiau Širvintų policijoje man
perduotą jo grasinimą ir pagalvojau: „Na,
šitas tai jau trumpai kalbėsis!"
Bet ir žvalgybininkas Jaras buvo toks
pat veidmainiškai malonus, kaip ir Lankaus­
kas. Jis irgi ilgai kalbėjo, stengdamasis mane
įtikinti, jog geriausia išeitis yra pradėti
bendradarbiauti su jais, tai yra su žvalgyba.
Bet kada ir jis pamatė veltui gaištąs laiką,
tada piktokai tarė:
-— Kaip matau, mes nesusikalbėsime?
— Tikriausiai ne.
— Ar nesigailėsi, pabuvęs keletą metų
kalėjime? Tada bus per vėlu. Dabar pats
laikas. ..
Kaip jau minėjau, 1929 metais Ukmergės
žvalgybai pasisekė pogrindininkų tarpe už­
verbuoti vieną kitą agentą. Ji, matyt, gal­
vojo, kad ir toliau taip seksis. Greičiausiai
todėl žvalgybininkai Jaras su Lankausku taip
ilgai ir neatstojo nuo manęs.
Pamatę, kad veltui jų pastangos, labai
greitai mudu su drauge apiformino į kalė­
jimą. Buvome prijungti prie anksčiau areš­
tuotųjų konferencijos delegatų bylos.
285
 V ėl
KALĖJIME

Sugrįžau į tą patį kalėjimą, iš kurio iš­

ėjau prieš penkis mėnesius. Pažįstamas kiek­
vienas kampas, iš anksto žinoma tvarka.
Kaip ir pirmą kartą atėjęs, patekau į kri­
minalinių kalinių kamerą. Joje radau dar du
kovos draugus — Vaclovą Tamošiūną ir Bro­
nių Goštautą. Kitoje kameroje, taip pat su
kriminaliniais, kalėjo irgi du — Kazys Stim­
burys ir Aleksas Ambrasas; trečioje — My­
kolas Dzimidavičius ir kiti. Romas Šarmaitis
buvo laikomas svarbiausiu nusikaltėliu ir
mūsų vadovu. Užtat jam teko būti izoliuotam
vienutėje.
Taip išblaškytus laikė todėl, kad tebe­
buvome tardomi, perėję tik žvalgybos kvo­
tą, toliau mūsų byla turėjo rūpintis proku­
ratūros tardytojas, kuris tariamai lygiai kaip
mus apklausinėj o ir žvalgybininkus, bei po­
licininkus, dalyvavusius mus suimant ir kvo-
čiant.
Iš nuteistųjų mūsų draugų kol kas tebu­
vo vienas Vaclovas Gečiauskas. Jis kalėjo
vadinamoje darbininkų kameroje kartu su
kriminaliniais, mokančiais kurį noYs amatą;
286
drauge su jais vaikščiojo ir dirbti į kalėji­
mo dirbtuves.
Taigi antrą kartą man atėjus į Ukmergės
kalėjimą, jame nebuvo politinių kalinių ka­
meros. Ji atsirado tik 1930 metų pirmaisiais
mėnesiais, po to, kai tardytojas atskirai ap-
klausinėjo visus mus ir „liudininkus", tai yra
išdavikus, žvalgybininkus bei policininkus,
ir, visus mus iššaukęs, perskaitė savo tardy­
mo rezultatus.
Politiniams kaliniams kalėjimo administ­
racija paskyrė blogiausią — aštuntąją ka­
merą.
Nors ir iki tol nebuvome visiškai izo­
liuoti: turėjome galimybių su administraci­
jos žinia ir be jos žinios susisiekti su išblaš­
kytais draugais, bet suėjimas į vieną kame­
rą mus visus džiugino: gyvensime savame
vieningame kolektyve, tvarkysimės, kaip
mums pridera ir patinka.
Atitraukti nuo aktyvaus revoliucinio dar­
bo, būdami kalėjime, politiniai kaliniai lais­
vą laiką visada panaudodavo lavinimuisi.
Tuos kelis mėnesius, kai buvome išblaš­
kyti, mes ir veltui laiko neleidome: skaity­
dami buržuazinę spaudą, atidžiai sekėme po­
litinius įvykius ir stengėmės juos vertinti
savo požiūriu. Tiek vidaus, tiek ir tarptau­
287
tinius įvykius įvertinti mums daug padėda­
vo 1929 metais Lietuvoje pradėti viešai
platinti (pagal susitarimą tarp TSRS ir bur­
žuazinės Lietuvos vyriausybės) tarybiniai
laikraščiai — „Izvestijos" ir „Ekonomičeskaja
žizn"; šitie laikraščiai būdavo gaunami kiek­
viename kioske ir kurį laiką įleidžiami net
į kalėjimus. Bet, ir uždraudus juos perdavi­
nėti kaliniams, mes vis tiek gaudavome.
Daugumas mūsų silpnai mokėjome rusiš­
kai, tačiau atsidėję skaitydavome tuos laik­
raščius. Iš jų pasisemdavome daug reikalin­
gų žinių, sužinodavome apie Tarybų Sąjun­
gos milžiniškus laimėjimus kuriant socializ­
mą, apie darbo žmonių revoliucinę kovą
visame pasaulyje. Teorinius ir kitokius sun­
kius straipsnius, kurių mes jau neįstengda­
vome suprasti, mums į lietuvių kalbą išvers­
davo Romas Šarmaitis; kai vertimą išnagri-
nėdavome vienoje kameroje, slapta perduo-
davome jį į kitą. Kartą, taip perduodant,
vienas vertimas įkliuvo ir vėliau teisme fi­
gūravo kaip kaltinamoji medžiaga.
Būdami išblaškyti tarp kriminalinių ka­
linių, ne visi galėjome gauti bendro ir poli­
tinio lavinimosi vadovėlių, o ir gavę, ne visi
pajėgėme jais naudotis. Vis dėlto, kiek kas
įstengėme, mokėmės ir iš knygų.
288
 Esant visiems vienoje kameroje, mums
atsirado daugiau galimybių lavintis. Dabar
jau neturėjome tų sunkumų. Dabar buvo žy­
miai lengviau išspręsti bet kokie klausimai.
Antra vertus, suėjome visi vienos idėjos
draugai, kai kurie susigyvenę netgi iš pat
vaikystės. Todėl smagu būdavo, senokai ne-
besimačius, ir pasišnekėti.
Žodžiu, politinių kalinių kameroje pradė­
jome gyventi pakilia nuotaika.
Iš viso mūsų susidarė 10 žmonių. Kad
darniai vyktų šio nedidelio kolektyvo gyve­
nimas, reikėjo iš anksto susitarti dėl kasdie­
ninių reikalų: kas tvarkys bei skirstys mais­
tą, gaunamą iš MOPRo ir namiškių? Kas
rūpinsis literatūra? Kurie plausime bei šluosi­
me kamerą ir atliksime kitus būtinus kas­
dieninius darbus? Maistui bei knygoms tvar­
kyti išrinkome atsakingus draugus, o visa
kita atlikti susitarėm iš eilės.
Jau nuo pat pirmųjų dienų gyvenimo at­
skiroje kameroje (tik vienas Vaclovas Ge-
čiauskas liko su specialistais) pradėjome re­
guliariai mokytis. Romas Šarmaitis sudarė
kruopštų bendrojo bei politinio lavinimosi
tvarkaraštį ir žiūrėjo, kad jis būtų tiksliai
vykdomas. Tvarkaraštis buvo iškabintas
19 J, KHčius 289
 kameroje ant sienos. Administracija juo nesi­
domėjo ir mūsų užsiėmimų visai nedrumstė.
(Žinoma, ji būtų labai susirūpinusi, jeigu
būtų žinojusi, kad mes dažnokai gaudavome
komunistinės literatūros ir kad tą literatūrą
su didžiausiu įdomumu nagrinėdavome po
vakarinio patikrinimo.)
Iš pradžių pagrindinis mūsų lavinimosi
dalykas buvo politinė ekonomija. Jos mokė­
mės iš D. Budrio vadovėlio. Pradėję nagri­
nėti jį, tuojau pamatėme, kad, norint gerai
suprasti politinę ekonomiją, reikia turėti
bendrųjų žinių daug daugiau, negu mes, iš­
skyrus Romą, turėjome. Todėl griebėmės
mokytis ir istorijos, ir geografijos, ir mate­
matikos, ir kalbų. Mes buvome įvairaus
amžiaus, turėjome vieni didesnį, kiti mažesnį
gyvenimo patyrimą, bet išsilavinimas mūsų
buvo beveik vienodas. Vienas Romas Šar­
maitis nusimanė žymiai daugiau, todėl turė­
jo vadovauti visam mūsų kolektyvui.
Darbais užsiėmę, jauni, gražaus ir teisingo
tikslo įkvepiami, nė nepastebėdavom, kaip
prabėga savaitės, slenka pirmieji kalėjimo
mėnesiai. Be to, ir tuometinės kalėjimo sąly­
gos buvo lengvesnės, negu vėliau.
Su prižiūrėtoju Grigocevičium būdavo
galima susitarti, rodos, ir dėl draudžiamų da-

290
lykų. Ateinant į kalėjimą, Romui Šarmaičiui
pasisekė įsinešti kišeninį laikrodį, bet po ke­
lių mėnesių jis sugedo. Kas daryti? Kas ga­
lėtų laikrodį išnešti ir pataisyti. „Ar nepa­
mėginus paprašyti Grigocevičiaus?" — pa­
galvojome. Atlyginimui už darbą sukrapštėm
ir kelis litus, taip pat draudžiamus laikyti
kalėjime. Paprašėme Grigocevičiaus, ir jis
tuojau maloniai sutiko. Po dienos kitos ga­
vome sutaisytą laikrodį ir grąžą. Kai buvo­
me dar išblaškyti po įvairias kameras, dažnai
reikėdavo susirašinėti ir pasivaikščiojimo
metu pro langus pasikeisti laiškučiais. Gri-
gocevičius dėdavosi nematąs.
A rtėjant Gegužės Pirmajai, kalėjimo vir­
šininkas įsakė padaryti kratą mūsų kamero­
je. Dėl to kartą netikėtai įsiveržė keli sar­
gai ir puolė visus kampus krėsti. Prie knygų
lentynos pribėgo Grigocevičius. Jis ėmė jas
apžiūrinėti, vieną greitai užskleisdamas, kitos
visai neatversdamas. Kai landus Šaučiūnas
norėjo jam padėti, Grigocevičius pasakė: „Aš
jau visas patikrinau." Stropusis sargas taip
ir atsitraukė nuo mūsų knygų, nors ten jam
būtų buvę kuo apsidžiaugti: jis būtų radęs
lietuvių kalba išleistą V. Lenino raštų rinki­
nį ir dar vieną kitą knygą, gautą be kalėjimo
administracijos žinios.
2 91
 Fašistinė Lietuvos vyriausybė tuomet
buvo dar nesudariusi visuose kalėjimuose
nuoseklios ir vienodos sistemos politiniams
kaliniams terorizuoti. Įvykdžiusi perversmą
1926 metų gruodžio 17 dieną, ji pirmiausia
stengėsi nuslopinti krašte revoliucinį judė­
jimą: sušaudė žymiausius Lietuvos Komunis­
tų partijos veikėjus, pakliuvusius į jos ran­
kas, ir sukišo į kalėjimus bei koncentracijos
stovyklą šimtus aktyvių revoliucinės kovos
dalyvių — komunistų, inteligentų, stengėsi
likviduoti profesines sąjungas ir kitas viešas
darbininkų organizacijas, užgniaužti lengvi­
nančius politinių kalinių padėtį iškovojimus,
pasiektus vadinamos buržuazinės demokrati­
jos metais: teisę gauti įvairaus turinio kny­
gų, laikraščių, švęsti savo kamerose revoliu­
cines šventes; gauti papildomo maisto neri­
botu kiekiu; pasimatyti su giminėmis ir
draugais bei rašyti jiems laiškus; prie darbo
žmonių iškovojimų priklausė ir mandagus
elgesys su politiniais kaliniais, ir skaitymasis
su jų kolektyvu, ir daugelis kitų dalykų. Viso
to fašistinė vyriausybė negalėjo lengvai ir
greitai likviduoti (kai kurių laimėjimų ji nie­
kuomet neįstengė užgniaužti), nors ir labai
norėjo. Lietuvos Komunistų partija, kurią
kruvinoji Smetonos klika tikėjosi per trum­
292
pą laiką sunaikinsianti, ne tik greitai atsigavo
nuo skaudaus smūgio, bet ir sutelkė Lietuvos
darbo žmonių mases kovai prieš fašistinę dik­
tatūrą. Į kalėjimus uždarytųjų vieton stojo
kiti. Darbo žmonės atkakliai gynė savo iško­
vojimus. Tiktai ketvirtaisiais fašistinės dik­
tatūros metais mes, politiniai kaliniai, paju­
tome smarkų terorizavimą ir padidintus su­
varžymus. Bet aprašomu metu Ukmergės
kalėjime tas laikas dar nebuvo atėjęs.
Palyginti ramiai gyvendami mažame ne­
didelio, nuošalaus miesto kalėjime, mes gir­
dėdavome apie didėjančią politinių kalinių
priespaudą. Atrodė, kad greitai pasibaigs ir
mūsų kiek lengvesnės dienos.
Gal būt, nujautimas, jog netrukus nebetu­
rėsime galimybės mokytis, mus skatino ener­
gingiau dirbti, ir mes nuo 1930 metų pra­
džios iki rugpiūčio mėnesio buvome labai
intensyviai užsiėmę saviprusa. Ištisas dienas
būdavome įsikniaubę į knygas ir sąsiuvinius.
Iki 1930 metų kovo mėnesio Ukmergės
kalėjime politinių kalinių kolektyvo gyveni­
mo centras buvo vyrų skyriuje, nes iš mo­
terų kalėjo tik Liuba Levinaitė, Chase Krylo-
vaitė, Chaja Kaganaitė ir dar dvi ar trys, įka­
lintos trumpam laikui. Jos gyveno vienoje
kameroje ir palaikė glaudžius ryšius su visu
293
mūsų kolektyvu. Daugelį reikalų — apsikei­
timą legaliai gaunamais laikraščiais ir kny­
gomis, maisto ir kitų leistų dalykų persiun-
tinėjimą — su moterų skyriumi mes atlikda­
vome per kalėjimo administraciją, naudoda­
miesi „dziadziukų" paslaugomis. O tuos
reikalus, kurių administracija neturėjo žinoti,
patys neblogai sutvarkydavome. Dažnai ap­
sikeisdavome su draugėmis ir slaptais laišku­
čiais, ir nelegalia komunistine literatūra.
Buvo užsimezgąs netgi ir meilės susirašinė­
jimas.
Turėdavome galimybių ir gyvu žodžiu pa­
sišnekėti. Kadangi vyrų skyriaus kiemas ne­
buvo atitvertas nuo moterų, tai būdavo daug
progų susitikti: susitikdavome nuėję vandens
prie artezinio šulinio arba traukdami į pirtį
skersai moterų pasivaikščiojimo aikštelę;
o kai išeidavome eilės tvarka dirbti ir budėti
virtuvėn, tai susitikdavome drauges net ke­
lis kartus per dieną.
Laimingiausias tuo atžvilgiu buvo mūsų
Vaclovas Gečiauskas. Jis kasdien po kelis
kartus ne tik matydavosi su draugėmis, bet
galėdavo ir pasišnekėti, tiek eidamas į dirb­
tuvę per jų kiemą, tiek ir pro dirbtuvės lan­
gą, už kurio čia pat jos vaikščiodavo arba
sėdėdavo. Tai padaryti būdavo tuo leng­

294
viau, kad moterims būdavo leidžiama daug
ilgiau, negu mums, būti pasivaikščiojimo kie­
me, ne tik vaikščioti, bet ir sėdėti, eiti į pirtį
išsiskalbti savo drabužių.

S taiga
PAGAUSĖJO MŪSŲ
KOLEKTYVAS

Rodos, 1930 metų kovo mėnesį kalėjimo

kieme suklego neįprastai daug moterų bal­
sų. „Iš kur tiek daug jų ir kas jos?" — kilo
mums klausimas. Išėję pasivaikščioti, suži­
nojome, kad į Ukmergės kalėjimą atvežta
kelios dešimtys moterų politinių kalinių. Pir­
moji didelė jų grupė čia pasirodė iš Zarasų
kalėjimo, kurį fašistinė vyriausybė buvo už­
simojusi paversti moterų kalėjimu. Greta kri­
minalinių prieš kurį laiką tenai ėmė koncent­
ruoti visas ilgiems metams nuteistas politi­
nes kalines. Į Zarasus jau buvo išvežtos
Kauno sunkiųjų darbų ir kitų kalėjimų politi­
nės kalinės. Bet kai 1930 metų vasario mėnesį
iš Zarasų kalėjimo pabėgo keturios revoliu­
cionierės, fašistinė vyriausybė, išsigandusi,
kad neįvyktų daugiau tokių jai nemalonių
295
dalykų, pradėjo politines kalines kraustyti
j saugesnį, jos nuomone, Ukmergės kalėjimą.
Vėliau į Ukmergę politinės kalinės buvo
keliamos ir iš kitų kalėjimų. 1930 metų pa­
vasarį jų čia buvo apie penkiasdešimt.
Draugėms keleriopai viršijus mūsų skai­
čių, į moterų skyrių persikėlė ir politinių ka­
linių kolektyvo gyvenimo centras. Atvyku­
siųjų draugių tarpe buvo daug prityrusių
revoliucionierių, žymiai seniau už mus daly­
vaujančių revoliuciniame judėjime, pergy­
venusių daugelį areštų ir kalintų keliuose
kalėjimuose. Jų tarpe buvo tokios žinomos
revoliucinio judėjimo dalyvės, kaip Sonė Ge-
raitė, Feiga Zaraitė, Mira Bordonaitė, Micha­
lina Navikaitė, Valė Narvidaitė, Gesė Gleze-
rytė ir kitos. Mes žiūrėjome į jas su didele
pagarba ir tikėjomės daug ko iš jų pasimo­
kyti.
Draugės atsivežė daug marksistinių kny­
gų, kurių nepagailėjo ir mums. Tada gavo­
me iš jų istorinio materializmo, marksistinės
politinės ekonomijos ir kitus be galo įdo­
mius ir reikalingus vadovėlius. Ypač daug
knygų turėjo atsivežusi ir vis nauju gauda­
vo draugė Michalina Navikaitė — Michasė,
kaip visi vadindavome. Laisvėje likę jos
draugai studentai prisiųsdavo ir mokslinių
296
knygų, ir beletristikos, daugiausia išleistos
Tarybų Sąjungoje. Draugės Michasės gauna­
momis knygomis naudojosi ne tik politiniai
kaliniai, bet ir skaityti mėgstantieji krimina­
liniai.
Politinės kalinės ne tik knygomis mus
remdavo. Pastebėjusios kurį nors iš mūsų
skurdžiau vilkintį (tada kalėjimuose dar ne­
būdavo valdiškų purvo spalvos drabužių), jos
atsiųsdavo savo darbo megztinių, kojinių,
pirštinių, per laiškelius arba kur sutiktos tei­
raudavosi, ar nereikia išskalbti baltinių.
Beje, kartą dėl to skalbimo buvo ir gar­
daus juoko.
Viena jauna gera draugė, matyt, nedaug
žinojusi, kas paprastai skalbiama, o kas ne,
sykį vėl mums priminė, kodėl neatsiunčia-
me joms nieko išskalbti.
Vaclovas Tamošiūnas rimtu tonu jai ir
tarė:
— Aš nusiųsiu senus kailinius — ar iš­
skalbsite?
— Išskalbsime, išskalbsime. Atsiųsk! —
sušuko entuziastingai draugė.
Greta buvusios moterys, kartu ir mes ne­
išsilaikėme neprunkštelėję juoku, kuris ap­
skritai padėdavo mums išlikti žvaliems ne­
lengvomis kalinio gyvenimo sąlygomis.
297
 Gavę naujų gerų knygų, mes dar labiau
įnikome į jas. Stengėmės suprasti marksisti­
nę filosofiją, marksistinį ekonominį mokslą,
skaitėme tarybinę beletristiką. Kadangi tos
knygos, iš kurių lavinomės, buvo beveik vi­
sos rusiškos, sukrutome mokytis ir rusų
kalbos.
Norėdamas palengvinti mums suprasti
politinę ekonomiją, R. Šarmaitis Valfosono
„Elementarinį politinės ekonomijos kursą",
skyrių po skyriaus, vertė į lietuvių kalbą.
Iki 1930 metų rugpiūčio mėnesio, kai jau
nebeturėjome sąlygų normaliai lavintis, to
vadovėlio lietuvių kalba buvo susidarę jau
keli gražiai prirašyti sąsiuviniai. Skaitant ru­
siškas knygas, daug mums pagelbėdavo Mi-
chasės prisiųstas J. Barono „Rusiškai lietu­
viškas žodynas", jau ir tada buvęs bibliogra­
fine retenybe.
Mokydamiesi marksizmo ir skaitydami
rusų kalba beletristiką, mes pagal išgales
neatitrūkdavome ir nuo lietuvių literatūros
naujienų, kurių vis prisiųsdavo iš už kalė­
jimo sienų draugai. Ypač mus domindavo
pažangioji lietuvių literatūra. Reguliariai
skaitydavome „Kultūros" žurnalą, labai mus
pradžiugino „Trečio fronto" pirmasis nume­

298
ris, kurį gyvai aptarėme, daug ginčijomės ir
pagaliau nusprendėm, jog tai pažangus reiš­
kinys lietuvių literatūros gyvenime.

S utanotas
MŪSŲ RAMYBĖS
DRUMSTĖJAS

Vyrų korpuse buvo patalpa, vadinama ka­

lėjimo bažnyčia, į kurią neužeidavo nė vie­
nas mūsų kolektyvo narys. Šiokiomis dieno­
mis ji būdavo uždaryta, tik sekmadieniais
joje vykdavo pamaldos. Į jas susirinkdavo
kartais daugiau, kartais mažiau žmonių.
Kas sekmadienis, tuojau po pusryčių, sar­
gas atrakinėdavo kiekvieną iš eilės kamerą,
įkišdavo pro duris galvą ir riktelėdavo: „Kas
į bažnyčią?", arba: ,,Į bažnyčią!" Iš kiekvie­
nos vis išeidavo po kelis žmones. Tik politi­
nių kalinių kamera būdavo veltui darinė­
jama.
Bet retas kuris net ir kriminalinių kalinių
eidavo į bažnyčią, norėdamas nuoširdžiai pa­
simelsti. Vieni ten kiūtindavo susitikti su ki­
tose kamerose sėdinčiais draugais, kiti — no­
rėdami ką nors perduoti arba gauti,
299
treti — vien tik laikui paįvairinti. Vienas iš
svarbiausių akstinų kaliniams lankyti bažny­
čią būdavo noras iš arčiau pamatyti savo sim­
patijas, o kartais net ir šnektelti su jomis, nes
į bažnyčią drauge su vyrais būdavo leidžia­
mos ir moterys; atsitikdavo, kad kalėjimo
bažnyčioje išnykdavo riba tarp vyrų ir mo­
terų pusės. Po kurio laiko, kalėdamas Kaune
ir Šiauliuose, girdėdavau kriminalinius ka­
linius pasakojant ir apie pikantiškus daly­
kus kalėjimų bažnyčiose.
Taigi bažnyčia kai kam būdavo ir reika­
linga, o mums ji — lyg buvusi, lyg ne.
Tačiau taip truko tik tol, kol Ukmergės
kalėjime kapelionavo kažkoks senas kuni­
gas, labai užimtas vienoje miesto bažnyčio­
je, į kalėjimą teateidavęs tik sekmadieniais.
Mums neteko jo net matyti. Bet 1930 metų
pradžioje pasikeitė Ukmergės kalėjimo ka­
pelionas. Senojo vieton buvo paskirtas ja u ­
nas kunigas Strazdas. Jo apaštalavimą kalė­
jime pajuto ir politiniai kaliniai. Nežinau,
kaip kapelionas Strazdas rūpinosi krimina­
linių kalinių sielų išganymu, bet mums, po­
litiniams kaliniams, vienu metu jis labai
daug dėmesio skirdavo.
Berods, vasario mėnesį, vieną sekmadie­
nio popietę, sargas atidarė mūsų kameros
300
duris. Pamatėme pro jas įeinant kapelioną.
Stabtelėjo prie slenksčio toksai aukštas,
tamsaus gymio ilganosis ir, saldžiai nutei­
kęs veidą, pasisveikino. Priėjo prie Romo
Šarmaičio ir ėmė klausinėti, kaip jis jau­
čiasi, ką veikia, pradėjo siūlyti savo paslau­
gas. Kalbėdamas su Romu, kunigas tiriamai
žvalgėsi po kamerą, į mūsų veidus, stengėsi
įtraukti į pokalbį ir kitus mūsų draugus. Su­
sidomėjo pamokų tvarkaraščiu, kabančiu
ant sienos.
— Oho, čia pas jus kaip mokykloje! —
nusistebėjo ir pagalvojęs saldžiai tarė Šar­
maičiui: — Pats įsigijote mokslo, o dabar ki­
tus mokote. Kaip gerai!
Panašūs kunigo Strazdo apsilankymai
mūsų kameroje ėmė kartotis. Būdavo, ateina
ir klastingai švelniu balsu stengiasi užšne­
kinti kiekvieną, sužinoti, kuo esame užsiėmę.
Jis mėgindavo įtraukti mus net į diskusijas
įvairiais politiniais bei moraliniais klausi­
mais. Bet mes nesileisdavome su juo į kalbas
ir atsikratydavome nepageidaujamo „priete-
liaus" tylėjimu arba trumpu, jo saldžialiežu-
vavimą užrišančiu atsakymu. Beveik visada
kunigas Strazdas nesmagus išeidavo iš mūsų
kameros, bet vis neatstodavo.
301
 Panašiai, kaip pas mus, kunigas Strazdas
ėmė landžioti ir į moterų politinių kalinių ka­
meras. Draugei Michasei jis pasiūlė gau­
namas knygas atiduoti į kalėjimo biblio­
teką, įkyriai ėmė domėtis, ką jos veikia, ką
skaito.
Raštinėje dirbantieji kaliniai mums pra­
nešė, jog kapelionas Strazdas cenzūruoja
mums atsiunčiamas knygas ir tas, kurios, jo
nuomone, neleistinos, siūlo sudeginti.
Kalinių pasimatymų su namiškiais dieno­
mis kunigas Strazdas slankiodavo pirmaja­
me kalėjimo kieme, klausinėdavo atėjusius
žmones, su kuo jie nori pasimatyti, ir kitų
dalykų. Taip jis susipažino su Alekso Ambra­
so, Mykolo Dzimidavičiaus namiškiais ir Juo­
zo Dikčiaus žmona, ateidavusia vyro aplan­
kyti su kūdikiu ant rankų. Negalėdamas
rasti bendros kalbos su mumis, kunigas Straz­
das stengėsi patraukti tuos mūsų namiškius,
kurie nevengė su juo pasišnekėti.
Labiausiai kunigo įtakon pateko Dikčie-
nė. Ji labai sielojosi, kad vyras pakliuvo
į kalėjimą, ir dažnai apsiverkusi stovėdavo
pasimatymams skirtoje patalpoje. Kunigas
Strazdas guosdavo Dikčienę ir tikriausiai
įkalbinėdavo, kad ji įtikintų vyrą pasitraukti
302
nuo komunistų. Kunigas išrūpino Dikčienei
dažnesnius pasimatymus su vyru ir ne per
grotus, kaip įprasta, o kalėjimo raštinėje.
Dažnai ir pats kunigas dalyvaudavo žmonos
su vyru pasikalbėjime, kreipdamas jį sau
norima linkme.
Iš pradžių, kaip ir visi, tvirtai laikęsis Juo­
zas Dikčius po truputį ėmė pasiduoti žmo­
nos, o per ją ir kunigo įtakai. Pasimatęs su
žmona, jis ilgai būdavo susimąstęs ir nera­
mus vaikščiodavo po kamerą. Mes stengda­
vomės Dikčių suprasti ir paguosti: žinojo­
me, kad jo padėtis sunkesnė už mūsų, nes
daugiau nė vienas neturėjom palikęs namie
jaunos žmonos su kūdikiu ant rankų. Be to,
Juozas Dikčius buvo ir mažiau užsigrūdinęs
už kitus, kartu su juo vienoje kameroje ka­
lėjusius draugus: jis vėliau už mus įsijungė
į revoliucinį judėjimą, pergyveno pirmąjį
areštą, pirmą kartą pateko į kalėjimą. Natū­
ralu, kad mažiau prityręs žmogus galėjo ir
į neviltį įkristi arba ir susvyruoti. Bet Dik­
čius dvejodamas klausėsi mūsų nuoširdžių
įtikinėjimų bei patarimų, o kartą iškrėtė to­
kią staigmeną, kurios ne tik mes, bet ir sar­
gas nesitikėjo.
Sekmadienį, kviesdamas kriminalinius ka-
303
linius į bažnyčią, prižiūrėtojas atidarė ir
mūsų kamerą, bet, prisiminęs, kad iš čia
niekas neina melstis, jau norėjo užtrenkti
duris, kai prie jų pribėgo Dikčius.
— Aš einu į bažnyčią! — šūktelėjo jis.
Mes nustebome ir pasipiktinome! Ne vie­
nas seniai pažinojome Juozą Dikčių. Dar
prieš įstodamas į Lietuvos Komunistų par­
tiją, jis buvo netikįs ir nelankė bažnyčios.
Kodėl dabar staiga panoro į bažnyčią? Ar
tai atsitiktinis, neapgalvotas jo poelgis, ar
pirmas sąmoningai padarytas žingsnis, pa­
sitraukiant iš revoliucionierių gretų?
Nutarėme dar kartą rimtai su juo pasi­
šnekėti, kai grįš iš bažnyčios.
Susikalbėti nepasisekė. Netrukus reikėjo
jį paprašyti išsikelti iš mūsų kameros.
Kunigas Strazdas patarė administracijai
kartu su Dikčiumi iškelti ir dar kai kuriuos
mūsų draugus: Bronių Goštautą, Aleksą Am­
brasą ir Mykolą Dzimidavičių. Jam atrodė,
kad ir šie, būdami toliau nuo Romo Šarmai­
čio ir kitų, jo nuomone, užkietėjusių bolševi­
kų, taip pat pradės eiti Dikčiaus keliais.
Iškeltieji buvo apgyvendinti kartu su pri­
vilegijuotais kriminaliniais kaliniais gražioje,
304
saulėtoje ir šiltoje kameroje. Tenai beveik
kasdien apsilankydavo kunigas Strazdas.
Daugiausia jis sukdavosi apie Dikčių, bet,
progai pasitaikius, kalbindavo ir toje kame­
roje kalinčius mūsų draugus. Tačiau kalė­
jimo kapelionui niekaip nesisekdavo jų
paveikti. Ypač gražiai kunigui atsikirsdavo
Bronius Goštautas, didelis humoristas, pasa­
korius ir pokštininkas...
Ir po draugų iškeldinimo Strazdas nesilio­
vė domėtis mūsų kamera. Girdėjome, kad jis
siūlė kalėjimo viršininkui iškelti vienutėn
Romą Šarmaitį, norėdamas tuo sutrukdyti
mums mokytis. Bet viršininkas kažkodėl ne­
sutiko su kapeliono pasiūlymu.
1930 metų Gegužės Pirmosios išvakarėmis
raštininkas K. Drobužis į mūsų kamerą at­
nešė didelę dėžę, dailiai suvyniotą į popie­
rių, padėjo ant stalo ir, greitai išeidamas pro
duris, tarė:
— Kapelionas siunčia!
Mes pareikalavome tučtuojau pasiimti
šias kunigo Strazdo dovanas.
Nepaveikęs mūsų saldžiais žodžiais, tas
jėzuitiškai klastingas dvasininkas, matyt, ti­
kėjosi mus pavilioti saldumynais.

20 J. K lič ius 305

 A ntrą
KARTĄ KARIUOMENĖS
TEISME

1930 metų gegužės 14 dieną mus išvedė

į kariuomenės teismą, į kitą miesto pakraštį
nuo kalėjimo — į kareivines Deltuvos gat­
vėje.
Visi dvylika susėdome prieš žaliu užtie­
salu apdengtą stalą, už kurio netrukus pa­
sirodė mudviem su Šarmaičiu jau pažįstami:
pulkininkas Budrevičius ir majoras Gudavi­
čius, teisę mudu praėjusių metų pavasarį.
Greta šitų profesionalų į kariuomenės teis­
mo sudėtį iš vietinės įgulos buvo pakviesti
dar keli kariškiai. Teisėjai rūsčiai pažvelgė
į kaltinamųjų suolą, į jame sėdinčius žmo­
nes, tikriausiai norėdami matyti prislėgtus
ir nusiminusius jų veidus. Nors ir buvome
tikri, kad neteks mums greitai sugrįžti į ak­
tyvių kovotojų gretas, kad reikės kalėjime
išbūti ne vienerius ir ne dvejus metus, ta­
čiau teisėjams nerodėm savo jausmų: žvalūs
ir rimti žvilgčiojom į šalis, gyvai šnabždė-
jomės tarp savęs.
Į teismo salę nebuvo įleisti net mūsų na­
miškiai.
306
 Prasidėjo tardymas, mūsų kaltės įrodinė­
jimai. Mes neigėme teisėjų tvirtinimus ir ne-
praleisdavom progos apkaltinti fašistinę vy­
riausybę. Greitai baigėsi vadinamas kaltina­
mųjų apklausinėjimas.
Teismas pradėjo šaukti liudininkus, kurių
tarpe nebuvo nė vieno doro žmogaus — tik
žvalgybininkai ir išdavikai: Ukmergės žval­
gybos valdininkai: Kazys Jaras, Vincas Lan­
kauskas, jų agentas Pranas Šimelis; išdavi­
kai: Jonas Kareniauskas, Mykolas Sargelis
ir kiti. Žvalgybininkai „liudijo" taip, kaip
jiems atrodė patogiau, daug negalvodami, ar
iš tikrųjų taip buvo, ar ne. Jie tik atkakliai
siekė padaryti mus kuo didesniais veikėjais,
išpūsti mūsų tariamus nusikaltimus, kad to­
kiu būdu padidintų savo vertę: žiūrėkite,
kokį nusikaltimą mes išaiškinome ir kokį pa­
vojų likvidavome! Kai paklausdavome žval­
gybininkų, kuo jie gali įrodyti savo tvirtini­
mus, tai gindavosi įprastinėmis frazėmis:
— Čiagi paslaptis, negalime jos atskleisti.
— Tai mes žinome iš savo slaptosios
agentūros pranešimų.
— Mūsų pareiga teisybę sakyti, ir mes
sakome.
Tokių paaiškinimų teisėjams visiškai pa­
kakdavo. Kai mes norėdavome žvalgybinin­
307
kus ar išdavikus demaskuoti, teismas neleis­
davo kalbėti.
Išdavikai gi taip liudijo, kaip buvo žval­
gybininkų inspiruoti. Bet labiausiai jiems rū­
pėjo šioks toks pasipelnymas — kompensa­
cija už sugaištą dieną ir kelionei padarytos
išlaidos. Žinodami, kad gali gauti iš teismo
po kelis litus, daugiau apie nieką ir nebe­
galvodavo. Kiekvienas, tik du ar tris žodžius
išstenėjęs, tuojau primindavo teismui:
— Prašau man penkis litus už sugaištą
dieną ir kelionės išlaidas.
Buvo šlykštu girdėti, kaip parsidavėliai
be jokio takto ir saiko kaulijo pinigų. Ne­
tekusiems sąžinės ir gėdos padarams litas
pasidarė aukščiau už viską!
Į teismą atėjo kunigas Strazdas, prašė tei­
sėjus leisti ir jam būti liudininku. Mes tuo­
jau ėmėme protestuoti prieš šį liudininką,
kaip neturintį nieko bendra su mūsų byla.
Bet teismas nepaisė mūsų protesto ir nutarė
išklausyti kunigo parodymus.
Strazdas liudydamas pareiškė, kad jis no­
rįs teismui pasakyti visą teisybę apie Juozą
Dikčių, kuris, girdi, tikrai atsisakęs savo ko­
munistinių įsitikinimų ir komunistinės veik­
los; Dikčius tik pats nedrįstąs apie tai vie­

308
šai kalbėti: nepatogu jam esą prieš giminę
Šarmaitį, prieš senus pažįstamus ir kaimy­
nus: Stimburį, Ambrasą ir Dzimidavičių. Ku­
nigas Strazdas teismui smulkiai apibūdino
ir kiekvieną iš mūsų, nurodydamas, kas už­
kietėjęs, nebepataisomas ir kas dar gali pa­
sitaisyti.
Išklausęs liudininkų parodymus ir valsty­
bės gynėjo majoro Gudavičiaus kaltinamąją
kalbą, teismas liepė mus išvesti iš posėdžių
salės į kitą kambarį ir paskutiniajam žodžiui
šaukinėjo po vieną. Gal kunigo parodymai
teisėjams sukėlė mintį, kad mūsų tarpe yra
ir daugiau norinčių atgailauti, bet nedrįstan­
čių to padaryti viešai prie draugų?
Kai tik kurį iš mūsų įvesdavo į salę, teis­
mo pirmininkas Budrevičius klausdavo:
— Ko prašai iš teismo?
Jis norėjo išgirsti maldavimą pasigailėti,
pasižadėjimą daugiau nebenusikalsti, bet iš­
girsdavo trumpą ir išdidų revoliucionieriaus
atsakymą:
— Nieko neprašau.
Pagaliau vėl mus visus įvedė į salę teis­
mo nuosprendžio išklausyti.
Didžiausią bausmę gavo Romas Šarmaitis:
iki gyvos galvos kalėti; bet kadangi neturė-

309
jo dvidešimt vienerių- metų amžiaus, tai
bausmė, kaip nepilnamečiui, buvo sumažinta
iki penkiolikos metų. Man davė dvylika metų
sunkiųjų darbų kalėjimo, tačiau irgi, kaip
nepilnamečiui, bausmė buvo sumažinta iki
aštuonerių metų kalėjimo. Aštuoneriems
metams dar nuteisė Vaclovą Tamošiūną, Do­
vydą Glotą ir kitus. Po šešerius metus sunkių­
jų darbų kalėjimo gavo Liuba Levinaitė, Ka­
zys Stimburys ir Aleksas Ambrasas, o Myko­
las Dzimidavičius, rodos, ketverius metus.
Tik vienas Dikčius buvo lygtinai nuteistas
dvejiems su puse metų paprasto kalėjimo ir
tuojau paleistas iš kalėjimo policijos prie­
žiūrom1
Teismo pirmininkas iškilmingai perskai­
tė nuosprendį ir kartu su kitais teisėjais ap­
žvelgė mūsų veidus. Atrodėme ramūs, tvirti,
1 Iš kalėjimo sugrįžęs namo, J. Dikčius kartais ro­
dydavo palankumą pogrindinio darbo dalyviams ii
valstiečių tarpe pasisakydavo prieš fašistinę diktatū­
rą. Bet revoliucionieriai nebegalėjo, kaip anksčiau, juo
pasitikėti, o buržuaziniai nacionalistai nenorėjo jam
atleisti, kad jis kurį laiką aktyviai veikė pogrindinin­
kų gretose. Hitlerinės okupacijos metais jie net gra­
sino Dikčiui, privertė jį slapstytis. Dikčius pasijuto
išmuštas iš vėžių, niekur nepritapęs. Kunigas Strazdas,
atkakliai įsibrovęs į jo šeimos gyvenimą, padarė jam
didelę skriaudą, sulaužė morališkai. Dėl to moralinio
lūžio Juozas Dikčius net ir tarybinės santvarkos me­
tais jau nebegalėjo kaip reikiant įsijungti į visuomenei
naudingą darbą.

m
nors baisiai buvo apmaudu, kad taip ilgai
teks kalėti. Visi norėjome kuo greitesnio
galo kruvinajai Antano Smetonos fašistinei
diktatūrai. Ne vienas tylomis guodėmės: gal
tam režimui, kaip ir visai buržujų valdžiai,
anksčiau ateis galas, negu pasibaigs mūsų
bausmė! ..
Kitą dieną po teismo vėl ėmėmės įprastų
savo darbų: tęsėme kasdieninį savo gyve­
nimą be staigmenų ir nemalonumų. Tiesa, šis
tas pasikeitė: Vaclovas Tamošiūnas, kaip ge­
ras stalius, buvo iškeltas į darbininkų kame­
rą. Dabar jie abu su Vaclovu Gečiausku kas­
dien vaikščioja į kalėjimo dirbtuves.
Kunigas Strazdas vis nesiliovė sukaliotis
apie mus. Koks begėdis! Net ir po savo ne­
gražaus pasirodymo teisme jis dar išdrįso
prieiti prie mūsų. Bet mes atvirai pareiškėme
jį boikotuoją ir tokiu būdu atsikratėme veid-,
mainingo geradario.
Hitlerinės okupacijos metais Strazdas kle­
bonavo Pabaiske. Atvykęs į Žūklių kaimą
kalėdoti, jis prisiminė Romą Šarmaitį, kuris
nesidavė paveikiamas. Negalėdamas Romo
inkvizitoriškai sudoroti, kunigas nutarė mo­
rališkai nubausti jo motiną — aplenkė jos
pirkią; girdi, neisiu „švęstu" vandeniu pa­
šlakstyti Šarmaitienės namų aslos, po kurią
311
vaikščiojo jos sūnus, tas nepataisomas be­
dievis!
Ne vien tik Strazdas metė akmenį į Šar­
maičio namiškius. Tie patys parsidavėliai,
kurie anksčiau, tarnaudami buržuazinės Lie­
tuvos valdžiai, nuolat sekdavo brolius Šar­
maičius, hitlerinės okupacijos metais, jau
tarnaudami gestapui, nuolat stebėjo jų na­
mus, laukdami, gal vienas arba kitas Šarmai-
tienės sūnų slapta apsilankys tėviškėje. Ką
žinai, gal jie čia kur nors Lietuvoje?! .
Todėl jie nenuleisdavo akių nuo Šarmai-
tienės gryčios. Žiemos metu po nakties aplink
namą būdavo randami pėdsakai sniege ir
duobės pusnyse, kuriose tūnodavo sekliai.
Vasaros metu sekliai, stebėdami namą, lin­
dėdavo netoli esančiuose rugiuose arba va­
sarojuje; po nakties keliose vietose likdavo
jų išgulėti javai.
Karo pradžioje iš Kauno į Žūklius atvyko
Romo Šarmaičio žmona su dviem mažais vai­
kais. Lietuviškieji okupantų tarnai pasirūpi­
no, kad Ukmergės policija paimtų ją savo
priežiūrom privertė moterį dažnai registruo­
tis policijoje. Kartą net kėsinosi išvežti ją
Vokietijon darbams.

3t
 R audonoji
VĖLIA VA A NT KALĖJIMO
STOGO

Daugeliui bus nesuprantama ir gal net

nuostabu: kas galėjo iškelti raudonąją vėlia­
vą virš dieną naktį saugomo kalėjimo?!
Tai paaiškės iš tolesnio pasakojimo.
Politiniai kaliniai visada minėdavo Gegu­
žės Pirmąją, Lapkričio Septintąją ir kitas dar­
bo žmonių šventes, sutelkdavusias juos į ko­
vingus kolektyvus, dar glaudžiau susiejusias
su darbo žmonių kova už kalėjimo sienų.
Revoliucinių švenčių dienomis politiniai ka­
liniai, kiek įstengdami, papuošdavo savo
kameras, patys pasipuošdavo, prisisegdavo
prie krūtinių raudonus ženklelius ir sugie­
dodavo „Internacionalą". Kad būtų iškilmin­
giau, tarptautinį revoliucinį proletariato him­
ną sutardavo giedoti vienu laiku visose ka­
merose. Geriausiai išsilavinę politinių kalinių
kolektyvo nariai revoliucinių švenčių dieno­
mis padarydavo pranešimus apie minimos
šventės atsiradimo istoriją, apie jos reikšmę.
Seniai revoliuciniame judėjime dalyvaują
draugai papasakodavo savo atsiminimus, kaip
tą ar kitą šventę jie švęsdavo praeityje. Di­
313
deliuose kalėjimuose, kur būdavo gausūs po­
litinių kalinių kolektyvai, kaip, pavyzdžiui,
Kauno, Šiaulių, Panevėžio sunkiųjų darbų ka­
lėjimuose, revoliucinės šventės būdavo pa­
minimos gan iškilmingai.
Jau prieš mūsų uždarymą į Ukmergės ka­
lėjimą buvo politinių kalinių tarpe tvirtos
tradicijos iškilmingai ir demonstratyviai
švęsti revoliucines šventes. Ne viename Lie­
tuvos kalėjime administracija, pažangiosios
visuomenės nuomonės ir politinių kalinių
ryžtingumo spaudžiama, buvo priversta ne­
norom sutikti su revoliucinių švenčių šven­
timo faktu. Taip kalėjimuose buvo įgyvendin­
ta teisė švęsti revoliucines šventes. Tą teisę,
sąmoningų darbo žmonių padedami, politi­
niai kaliniai buvo išsikovoję dar buržuazinės
demokratijos laikais, kada irgi būdavo pilni
kalėjimai kovotojų už liaudies teises, kai už
revoliucinių švenčių šventimą draugai kar­
tais būdavo baudžiami, ir stačiai inkvizitoriš-
kai: išplakami rykštėmis arba įmetami į kar­
cerį. Vis dėlto kieta kova pagaliau buvo
laimėta: visuose kalėjimuose buvo leista ne­
trukdant politiniams kaliniams švęsti darbo
žmonių šventes. Šios teisės kurį laiką niekas
nepaneigė ir fašistinės diktatūros metu.
Ukmergės kalėjimo administracija taip

314
pat ne iš karto ėmėsi griežtų priemonių prieš
politinius kalinius, kurie minėdavo revoliu­
cines šventes. 1928 metų Gegužės Pirmąją
kalinčių draugų neišleido pasivaikščioti su
raudonais ženkliukais. 1929 metais už tai
mūsų jau ne tik neleido pasivaikščioti, bet
dar ir nubaudė karceriu. 1930-aisiais gi sar­
gai kalėjimo viršininko įsakymu brutaliai
nudraskė mums nuo krūtinių raudonuosius
ženklelius, o kai pradėjome giedoti „Interna­
cionalą", vėl įsiveržė į kamerą, pradėjo mus
kumščiuoti, tąsyti, stumdyti; išplėšė iš mūsų
tarpo Romą Šarmaitį ir įmetė į karcerį. Tą
patį darė ir moterų kameroje.
Dar didesnių administracijos puolimų lau­
kėme, ruošdamiesi švęsti Rugpiūčio Pirmą­
j ą — Tarptautinę darbo žmonių kovos prieš
imperialistinius karus dieną, kurią norėjom
naujau, įspūdingiau paminėti.
Buvome girdėję, kad Panevėžio politiniai
kaliniai vienos revoliucinės šventės metu
kažkokiu būdu pro kaminą iškėlė raudoną
vėliavą virš kalėjimo. Zarasų kalinės, kurių
daugelis dabar jau buvo mūsų kalėjime, Ge­
gužės Pirmąją raudonąją vėliavą iškabinu­
sios pro antrojo aukšto langą.
. „O mes ar negalėtume kaip nors irgi nau­
jau paminėti artėjančios savo šventės?" —

315
svarstė daugelis išradingesnių mūsų draugų
bei draugių, ėmė atidžiai ieškoti ir galimy­
bių.
Vienoje moterų kameroje buvo durelės
į krosnies dūmtraukį. Sonei Geraitei, kartą
žvilgtelėjus į jas, ir kilo mintis, ar negalima
pro dūmtraukį iškelti raudonos vėliavos ant
kalėjimo.
Sonė savo mintį pasakė draugėms, Tada
jos visos kartu ėmė svarstyti tą klausimą.
Kuo visapusiškiau jį aptarė, tuo labiau atrodė
galima tokiu būdu vėliavą iškelti. Kai jau
buvo tvirtai įsitikinusios savo sumanymo
įvykdomumu, paprašė kolektyvo komiteto su­
tikimo. Komitetas pritarė. Draugės entuzias­
tiškai ėmėsi realizuoti savo sumanymą.
Visą techninį vėliavos iškėlimo darbą ap­
siėmė atlikti labai naginga ir energinga
draugė — Gesė Glezerytė.
Ji rūpestingai ištyrė, kokius vingius turi
dūmtraukis; apytikriai apskaičiavo, kiek
metrų susidarytų iki jo angos. Išėjo, kad vė­
liavos stiebas turi būti ilgesnis, negu dešim­
ties metrų. Be to, kad rangydamasis eitų vis
tolyn, aukštyn, nesusiraitytų kuriame nors
dūmtraukio vingyje, turėjo būti standus, bet
kartu ir lankstus,

316
 Gesė suprato, kad stiebą reikia padaryti
iš neilgų medžio narelių, taip sujungtų vie­
nas su kitu, kad lankstytųsi tik į dvi puses:
priekin ir atgal. Aptarusi su draugėmis stie­
bo projektą, Gesė dar pasišnekėjo ir su sta­
liumi Vaclovu Tamošiūnu; tam irgi patiko
jos projektas. Beliko tik surasti medžiagos,
padirbti reikiamo ilgio narelius su atitinka­
momis išpjovomis ir perduoti juos moterims.
Stiebą turėjo padaryti Tamošiūnas su Ge-
čiausku, nes jiedu dirbo dirbtuvėse greta
moterų korpuso, visiškai prie mūsų draugių
pasivaikščiojimo aikštelės.
Vaclovas Tamošiūnas po kurio laiko, kai
moterys išeidavo pasivaikščioti, sargams ne­
matant, pro langą ir ėmė mėtyti po kelis
stiebo narelius. Draugės susirinkdavo juos,
slapta nuo sargės parsinešdavo į kamerą ir
sukabindavo vieną su kitu.
Prie pirmojo narelio tą pačią dieną pri­
tvirtino vėliavą. Pridėjo dar kelis ir tuojau
įkišo į dūmtraukį. Kasdien buvo gaunami
nauji nareliai ir nedelsiant prijungiami prie
kanale esančiųjų. Vėliavos stiebas tokiu būdu
vis ilgėjo ir rangydamasis artėjo prie dūm­
traukio angos...
Kai buvo sujungta daugybė narelių, iš­
kilo klausimas, ar jau neužtenka, ar negali
317
jau vėliava pasirodyti iš dūmtraukio? Kaip
atspėti? Ir čia buvo rasta išeitis. Iš kameros,
kurioje kalėjo Bronius Goštautas, gerai ma^
tesi moterų korpuso kaminai. Jis pranešė,
kad kol kas vėliava dar nepasirodė iš dūm­
traukio. Draugės su Bronium susitarė, kad
tuo tarpu stiebo nebeilgins, o šventės ryt­
metį, vos švintant, jos pridurs dar vieną kitą
narelį ir mėgins vėliavą išstumti pro dūm­
traukį, o jis stebės ir duos ženklą, kiek aukš­
tyn pakelti arba nuleisti, pasakys, ar gerai
ji išsiskleidė.

Prašvito giedri rugpiūčio pirmoji. Ryti­

niam patikrinimui išsirikiavome, prisisegę
prie krūtinės raudonus ženklelius. Vos pama­
tę mus pasipuošusius, sargai, kurių atėjo žy­
miai didesnis būrys, negu kad paprastai, tuo­
jau puolė mus, plėšė ženklelius. Kumščiavo,
tąsė. Mudu su Romu Šarmaičiu nedelsiant
buvome įgrūsti į karcerį. Nudžiugome, kad
karceryje yra langelis ir dargi į moterų kor­
puso pusę (mat, patekome ne į tamsų, o į
šviesų karcerį). Laukėme, kada virš kalėji­
mo suplevėsuos raudonoji vėliava — darbo
žmonių kovos prieš išnaudotojus simbolis. Ji

318
praneš miesto gyventojams, draugams ir prie­
šams, kad mes nieko nepabūgome, nepadė-
jome savo idėjinio ginklo, kad šiandien kar­
tu su viso pasaulio darbo žmonėmis tariame:
„Šalin imperialistiniai karai!", „Šalin fašiz­
mas!"
Apie dvyliktą valandą pro mažutį karce­
rio langelį suskambo ore „Internacionalo" žo­
džiai. Giedojo moterys. Pasigirdo revoliucinis
himnas ir vyrų korpuse. Vis stipriau ir gar­
siau aidėjo giesmė, išsiliedama už kalėjimo
sienų, už aukštų tvorų, į daugiausia darbinin­
kų gyvenamą miesto pakraštį.
Kartu su „Internacionalo" garsais išniro iš
dūmtraukio ir raudonoji vėliava, išsiskleidė
ir suplevėsavo plačiai, plačiai. . .
Kalėjimo sargai, kaip pakvaitę, lakstė, no­
rėdami nuslopinti „Internacionalo" giedojimą.
Jie drauge su pačiu viršininku įsiveržė į ka­
meras, liepė nutilti, liautis giedojus.
Netrukus kartu su giesmės ritmu pasigir­
do skausmingas riksmas:
— Muša! Ojoj-aj-ai!
Kieme buvęs sargybinis žvilgterėjo į vir­
šų ir krūptelėjo: staiga pamatė plevėsuojan­
čią raudoną vėliavą virš moterų korpuso. Jį
apėmė panika. Pats nebežinodamas, ką da­

319
rąs, pradėjo šaudyti į vieną mūsų draugių ka­
merą pro langą. Kieman išgriuvo sumišęs
kalėjimo viršininkas, paskui jį virste išvirto
ištikimieji jo palydovai: Povilas Medišaus-
kas, Šaučiūnas ir Kevličius. Visi sunkiai kvė­
pavo nuo įdūkio ir nuovargio. Tačiau nebuvo
kada jiems atsipūsti: nedelsiant reikėjo nu­
imti vėliavą. Nubėgo ieškoti kopėčių. Jas at-
vilkę, greitai pastatė prie vienaaukščio kor­
puso stogo. Kopėčiomis ėmė rioglintis neva­
lyvasis Medišauskas. Pasiekęs dūmtraukį, jis
nirtulingai griebė vėliavą už koto, bet nesėk­
mingai: užuot ištraukęs, jisai tik pačią vėlia­
vą aukščiau iškėlė, o paskui labai daug, sun­
kiai ir ilgai turėjo pasidarbuoti, kol visus vė­
liavos stiebo narelius išvilko.
Tuo tarpu kalėjimo viršininkas, visas vir­
pėdamas, nirtulio bei susijaudinimo tampomu
veidu, su išsprogusiomis akimis bėgiojo po
kiemą šūkaudamas ir grūmodamas. Jis plėš­
riai griebė Medišausko numestą vėliavą ir,
naujo įniršio pagautas, riaumojo kaip žvėris.
Ragino savo kranklius:
— Duokite joms! . . Muškite!
Medišauskas su Kevličium ir Šaučiūnu vėl
pasileido į korpusą, kuriame vis tebemušė
moteris kiti sargai. Matyt, jie perdavė virši­
ninko paraginimą ir patys įsijungė į moterų

320
talžymą, nes pasigirdo naujas protesto, šūks­
nių, aimanų ir kūkčiojimų toks mišinys, jog
iš tolo kėlė siaubą.
Viršininkui ir sargams siautėjant moterų
kamerose, mes, nerimo dėl kankinamų drau­
gių apimti, ypatingu užsidegimu toliau trau­
kėme „Internacionalą''. Revoliucinė giesmė
skambėjo tvirtai ir grėsmingai. Jos garsai py­
nėsi su moterų šauksmais, sklido už kalėji­
mo sienų. O kai nustojo skardėti baigtas gie­
doti „Internacionalas", vėl ausis rėžė stačiai
nepakeliamas moterų klyksmas.
Nejučiomis iš vyrų krūtinių išsiveržė pro­
testas:
— Nemuškite! Budeliai! Liaukitės!
Ne tik mus, bet ir kriminalinius kalinius
sukrėtė moterų klykavimas. Iš daugelio jų
kamerų, su protesto šauksmais pasigirdo stip­
rus į duris baladojimas, siutus grindų ir gul­
tų daužymas.
Kalinių šauksmas neliko be atgarsio.
Prie kalėjimo prisirinko daug žmonių. Jie
ėmė daužyti į medinę tvorą ir protestuoti
prieš kalinių kankinimą. Sumišęs kalėjimo
viršininkas liepė liautis mušus ir išėjo prieš
žmones pasiaiškinti.

21 J . K litius 321
 N UOLA TINĖJE
KARCERIO PADĖTYJE

Antrą ar trečią dieną po Tarptautinės an-

tiimperialistinės dienos minėjimo atėjo į mū­
sų kamerą vyresnysis sargas Liutkevičius su
Šaučiūnu ir paskelbė kalėjimo viršininko įsa­
kymą, kad mes nubaudžiami už tai, jog, švęs­
dami savo šventę, ardėme kalėjimo tvarką.
Už tai mes šešis mėnesius negausią pasima­
tymų su namiškiais, tiek pat laiko nepriim­
siu mums iš namų atnešamo maisto, rūkalų;
neturėsią teisės išsiųsti ir gauti laiškų, kny­
gų ir laikraščių, o dabar turimos knygos ir
laikraščiai bei žurnalai ir visa rašomoji me­
džiaga būsianti iš mūsų tuojau atimta tų še­
šių mėnesių laikotarpiui; per tą laiką, esą,
dar mums atimama teisė naudotis net ir kalė­
jimo bibliotekėlės knygomis.
Vos paskelbus viršininko įsakymą, mūsų
kameroje tuojau buvo padaryta krata. Sargai
apšniukštinėjo visus kampelius, surankiojo
visas knygas, sąsiuvinius, pieštukus, plunks­
nakočius ir išnešė į sandėlį padėti prie mūsų
daiktų. Liko tik tai, kas buvo iš anksto pa­
slėpta: tik vienas kitas nelegalus komunisti­
nis laikraštis.

322
 Ir mus visus iškratė, nepalikdami kišenėse
nei bloknotėlio, nei pieštuko.
Po kratos tuojau perkėlė į kitą kamerą,
kurios langai buvo beveik priešais kalėjimo
raštinės ir kalėjimo viršininko buto langus.
Sargas Šaučiūnas, šypsodamasis iš pasitenki­
nimo, pranešė, kad šioje kameroje mums už­
drausta laikyti atdarus langus, net ir lange­
lio praverti, esą, negalima.
— Nė nemėginkit atidaryti! Pamatysiu iš
raštinės ir pranešiu viršininkui. Dar daugiau
būsite nubausti! — pagrasino jis, išeidamas iš
kameros.
Atėmė viską, ką turėjome, ir dar uždraudė
kvėpuoti grynu oru!
Pradėjome kurtis naujoje kameroje. Pa­
siklojome guolius, išsivalėme indų spintelę ir
grindis. Paskui tyliai, kad už durų esąs sar­
gas neišgirstų, gyrėmės vienas kitam, ką pa­
vyko įsinešti. Dovydas rodė didesnę pusę
pieštuko. Tą dabar mums brangų daiktą kra­
tos metu jis, sargui nepastebint, įkišo į savo
tankius garbanotus plaukus ir tokiu būdu iš­
saugojo. Kaziui kažkaip pasisekė nuslėpti ke­
lis lapus rašomo popieriaus. Mykolas išvertė
švarko kišenę ir saujon išpylė kelias suktines
tabako. ,,Bus parūkyt nors vienai dienai",—
džiaugėsi. Kol kitus kratė, jis suspėjęs išpil­

as
ti tabaką iš dėžutės, kurią sargas paėmęs. Da­
bar Mykolas gailėjosi, kad nedaug nešiojosi
tabako: būtų daugiau turėjęs dėžutėje, gal
daugiau būtų likę ir kišenėje! Abraomas pa­
ėmė nuo lentynos duonos kampelį ir, kilno­
damas jį rankoje, tarė: „Spėkite, ką čia nuo
jų paslėpiau?" Nesulaukęs, kol atspėsime, iš­
ėmė iš duonos lenktinį peiliuką. Nenorėjau ir
aš nusileisti Abraomui: pastačiau koją ant
suolo, atraičiau kelnių kišką aukščiau kelio ir
parodžiau draugams grandinėle pakinklyje
pririštą Romo kišeninį laikrodį. Pasisekė vie­
ną kitą mums reikalingą daiktą nuslėpti nuo
sargų ir kitiems. Taigi atėjome į naują ka­
merą ne visiškai be nieko.
Suslėpėm savo skurdžius laimikius ir dai­
rėmės, kokio čia darbo griebtis. Nesmagu
buvo, kad nebeturime knygų, kad nebeturi­
me sąsiuvinių su pradėtais darbais. Tuščia at­
rodė kameroje. Ką veiksime? Kuo užsiimsi­
me per dienas?
Vieni draugai šnekučiuodamiesi vaikščio­
jo po kamerą, kiti žiūrinėjo pro langus. O
„vilko akis“ duryse nuolat mirkčiojo: matyt,
sargams įdomu buvo, ką veikiame. Aišku, ke­
letą dienų turėsime būti labai atsargūs, kad
nepakliūtume. Kuriam laikui reikės palikti
ramybėje ir tuos nelegalius laikraščius, kurie

324
guli čia atsineštos dėžės su baltiniais vienoje
lentoje įrengtoje slaptavietėje.
Kažin, ką draugėms pasisekė išsaugoti? Ar
išliko kur paslėptas istorinio materializmo va­
dovėlis, kurį jos paėmė iš mūsų kaip tik
prieš rugpjūčio pirmąją, žadėdamos po kurio
laiko vėl jį mums grąžinti? Ar išsaugojo
draugės ir kitas mums brangias marksistines
knygas? Beje, kaip jos jaučiasi? Mes esame
apiplėšti, palikti be daugelio reikalingiausių
daiktų, bet kol kas nors nesumušti. O jos ar
visos begali vaikščioti po tokio daužymo?
Reikia kuo greičiau laiškeliu susisiekti, suži­
noti, kaip jos laikosi, kaip praėjo krata. Ne­
abejojame, kad draugės irgi nubaustos tokia
pat bausme ir tiekai pat laiko. O gal joms dar
griežtesnę bausmę paskyrė, nes raudonoji vė­
liava virš jų gi korpuso suplevėsavo!
Sužinosime. Netrukus viską sužinosime.
Mums neteks ilgai ir nuobodžiauti. Ką nors
sugalvosime, būtinai sugalvosime. Užpildysi­
me laiką, paįvairinsime pasunkėjusias nelais­
vės dienas!
Sužiurome į duris: išgirdome jas rakinant.
Įvarė keturis kriminalinius kalinius,— tuos,
kurie pritarė mums giedant „Internacionalą"
ir protestavo prieš moterų mušimą.

325
 — Tai va, šekit jums daugiau draugų,—
pasakė vyresnysis sargas Liutkevičius ir, jau
kreipdamasis į atvestuosius, su patyčia pri­
dūrė: — Vogėt, plėšėt, o dabar dar ir politi­
kuoti užsimanėte! E, jūs, politiniai vagys!
Negalėjome šių keturių vyrų prašyti iš
savo kameros, todėl draugiškai juos priėmėm,
tik ne iš karto visi sutarėme, ar juos laikyti
mūsų kolektyvo nariais, ar ne.
Kol buvome nenubausti, šie vyrai dirbo
dirbtuvėse arba kieme ir dažnai susitikdavo
su mūsų draugėmis. Jie draugėms apgailes­
taudavo nuėję kriminalinių nusikaltimų, o ne
politinės kovos keliu, sakydavo supratę savo
klaidas ir tvirtai, esą, pasiryžę jų daugiau ne­
bedaryti, žadėdavo, kai bus paleisti iš kalėji­
mo, stoti į revoliucinę kovą drauge su dorais
darbo žmonėmis, o kalėjime elgtis taip, kaip
politiniai kaliniai, drauge su jais švęsti re­
voliucines šventes ir pan. Draugės parinkda­
vo atitinkamų knygų ir duodavo jiems pasi­
skaityti. Žodžiu, auklėjo, norėdamos padaryti
juos dorais žmonėmis ir sąmoningais revoliu­
cionieriais. Mūsų tarpe buvo skeptiškai žiū­
rinčių į tai. Visi sutikome su draugėmis, kad
reikia palaikyti gerus santykius su palankiais
kriminaliniais, duoti knygų — tegul skaito,
lavinasi; neprieštaravome draugėms, kad jie

326
būtų skatinami ir pasitaisyti, tapti ne tik do­
rais žmonėmis, bet ir revoliucionieriais. Ta­
čiau dauguma mūsų galvojome, kad nereikia
kriminalinių kalinių traukti į tokius veiks­
mus (pavyzdžiui, švęsti politines šventes), už
kuriuos administracija juos kvalifikuotų kaip
politinius.
Dabar, kai keturi iš minimų kriminalinių
kalinių buvo su mumis vienoje kameroje,
draugės linko laikyti juos ne tik visiškai pa­
sitaisiusiais, bet ir pilnateisiais mūsų kolek­
tyvo nariais. Mes ne visi norėjome sutikti su
draugėmis, bet pagaliau priėmėm jų pasiū­
lymą.
„O kurgi mūsų Gečiauskas, Tamošiūnas ir
Ambrasas?"— ne vienas pagalvojome apie
draugus, dirbančius dirbtuvėse. Tikėjomės,
kad ir juos atkels į šią griežto režimo kame­
rą. Bet nesulaukėme. Buvo įdomu kodėl?
Dar nespėjus naujai atkeltiesiems galuti­
nai susitvarkyti, mus išleido pasivaikščioti.
Čia irgi pajutome griežtą režimą ir pastangas
mus izoliuoti nuo kitų kalinių. Specialus sar­
gas lydėjo koridorium, kuriame nesimatė nė
vieno kalinio, net kalifaktoriai buvo kažkur
išsiųsti ir visos kameros uždarytos. Pasiekus
kiemą, lydėjęs sargas liepė kaliniams užda­
rinėti langus, išeinančius į pasivaikščiojimo

327
aikštelę, niekam nestovėti prie jų. Baisu, kad
žodžio kas nepasakytų ar ženklo kokio ne­
duotų!
Eidami aikštele, žvilgterėjome į moterų
korpusą. Mūsų draugių kameros langai buvo
ne tik uždaryti, bet iki pusės dar ir perga­
mentu užklijuoti,— kad jos negalėtų pirštais
ar mimika ko nors mums pasakyti.
Vaikščioti leido tik pusę valandos. Kai
vienas kitas iš mūsų garsiai nusistebėjo, kad
taip trumpai, sargas Kevličius, atsiųstas spe­
cialiai mūsų prižiūrėti, pasityčiojo:
— Anksčiau prisivaikščiojot. Dabar pail­
sėkit. Ilgiau prabuvę kameroje, mažiau dai­
nuosite.
Kurgi tie „dziadziukai", su kuriais galė­
davome susikalbėti? Viršininkas, matyt, ty­
čia pristatė prie mūsų blogiausius sargus!
Tokioje pat griežtoje priežiūroje praėjo
ir popietinis pasivaikščiojimas.
Ėmė temti. Neturint ko veikti, vakare lai­
kas slenka dar nuobodžiau. Kad šiek tiek at-
sigautume, klausomės vieno mūsų naujųjų
draugų, buvusio plėšiko, nuotykių.
Laikas gulti. Nors ir labai atsargiai pasi­
taisėme savo guolius, bet vis tiek pakilo
daug dulkių. Atidarytume langą, jeigu nebū­
tų uždrausta. O dabar ką daryti? Jau iš va­

328
karo tvanku kameroje, kas gi bus vidurnak­
tį, rytą?
Dovydas paima pagaliuką, kuriuo buvo
prismeigtas duonos gabalėlis prie didesnio
gabalo davinio trūkstamam svoriui išlyginti,
ir, atstūmęs lango rėmą, paremia jį. Ima
dvelkti grynas oras. Panašiai jis įleidžia oro
ir pro kitą langą. Darosi lengviau kvėpuoti.
Rastas būdas išvengti tvankumo. O kiek
dar reiks padaryti išradimų? Reiks gi kaip
nors susisiekti su draugais, kalinčiais kitose
kamerose. Reiks susisiekti su draugėmis. Juk
ilgai nebūsime be laikraščių, be knygų!
Apie tai galvodamas, ir užmigau.
Pradedam antrąją dieną griežtos draus­
mės kameroje. Rytinės ruošos metu išgirdo­
me kažką pribėgant prie mūsų durų; sučiu­
žėjo pro jų apačią kišamas popierius, prasi­
darė „vilko akis", kurioje pamatėme savo
draugo Vaclovo Tamošiūno veidą, bet nesu­
skubome nė žodžio ištarti — akis užsidarė, ir
draugas greitai pasitraukė nuo mūsų kame­
ros. Matyt, pajuto artėjantį sargą.
Keli draugai nueina į tolimiausią kampą,
nematomą pro „vilko akį", išvynioja Vaclovo
perduotą siuntinį. Pasirodo,— gavome laiške­
lį ir du fašistinio „Lietuvos aido" numerius.
Laiškelis atiduodamas kolektyvo komiteto

329
nariui, o laikraštis tuojau pradedamas garsiai
skaityti. Kad neatkreiptume sargo dėmesio,
daugumas klausomės vaikščiodami po kame­
rą. Kadangi ir fašistinis dienraštis dabar
mums uždraustas vaisius, tai atidžiau, kaip
visada, klausomės jame skelbiamų naujienų
ir daug ilgiau užtrunkame jas aptardami. Pa­
galiau mes ir kitų darbų tuo tarpu neturime.
Pamatę, jog kolektyvo komiteto narys
perskaitė ,,paštą", klausiamai sužiurome į jį.
Draugas praneša, kad gauti du laiškučiai: nuo
draugių ir Vaclovo. Draugės visos smarkiai
sumuštos, bet dėl to nė viena nenusimena
ir yra pasiryžusios ištverti gautąją bausmę;
jos irgi nubaustos taip pat, kaip mes.
Pas Vaclovą ir kitus du draugus, dirban­
čius dirbtuvėse, tokios pat naujienos; jie irgi
griežtai nubausti, bet neizoliuojami todėl,
kad yra skubių darbų, o specialistų, galinčių
pakeisti juos, nėra.
Mums dėl to tik geriau. Draugai, dirbda­
mi ir gyvendami kartu su nenubaustais kali­
niais, patys mažiau jaus bausmę ir dar mums
kai kuo padės. Per juos bus galima palaikyti
ryšį su kalinčiomis draugėmis, o gal ir su
draugais, tęsiančiais pogrindinį darbą už ka­
lėjimo sienų.
Dienai kitai praėjus, jau turėjome būti-

330
niausius dalykus. Vaclovas kasdien parūpin­
davo laikraščių, kuriuos, jei galėdavo, pats
perduodavo, o jei negalėdavo — palikdavo
pas kalifaktorių, ir tasai, būdamas visą dieną
koridoriuje arba kieme, vis nutaikydavo pro­
gą mums perduoti.
Negaliu susilaikyti netaręs kelių žodžių
apie tą puikų vyruką kalifaktorių. Tai buvo
kuklus kaimo vaikinas, visada su šypsena
apskritam raudonskruosčiam veide, toksai ne­
aukštas ir lyg nerangus storulis, bet labai vik­
riai atliekąs visus jam pavestus darbus ir
paklusniai vykdąs visus administracijos įsa­
kymus. Visi kaliniai jį vadindavo Jonu,
o dažniausiai Jonuku. Kalėjimo viršininkui
ir sargams Jonukas mėgdavo rodytis nieko
nesuprantančiu ir nieku nesidominčiu žmoge­
liu, todėl daugelio jų buvo laikomas stačiai
žiopliuku. Nė vienas sargas nesitikėjo, kad
Jonukas galėtų išdrįsti ką nors padaryti prieš
administracijos valią; užtat jo nesaugojo, ne­
sidomėjo, kur jis eina, ką daro, atlikęs savo
pareigas. Sargai, manydami, kad Jonukas nie­
ko nesupranta, dažnai prasitardavo prie jo ir
apie slaptus dalykus. Jonukas gi, apsimetęs
žiopliu, viską girdėdavo, matydavo ir tuojau
pranešdavo savo likimo draugams — kali­
niams. Taip mes ne kartą iš jo sužinojome

331
apie rengiamą kratą mūsų kameroje ir kitus
administracijos pasikėsinimus prieš mūsų ko­
lektyvą. Jonukas buvo senas politinių kalinių
bičiulis. Dar pirmą kartą patekęs į kalėjimą,
drauge su kitais politiniais kaliniais naudo­
jaus jo paslaugomis. Jis jau seniai kalėjo ir
dar turėjo keletą metų. Jonukas retai kam
pasisakydavo, už ką pateko į kalėjimą. Bet
jeigu imdavo pasakoti, tai pasakodavo karš­
tai, susijaudinęs, grasindamas: „Aš tą sukčių
supleškinau ir dar pleškinsiu! . .“ Jonukas —
buvęs bernas. Pas vieną buožę jis dirbo visus
metus, o kai reikėjo sumokėti už darbą, buo­
žė ėmė ir nusuko jam algą. Jonukas kreipėsi
į teismą, bet nieko nepešė. Tada nutarė savo
teismą buožei surengti — sudegino jo trobe­
sius ir už tai buvo nuteistas daugeliui metų.
— Jis vis tiek nesumokėjo man algos. Dar
neatsiskaitėme. Išeisiu — ir vėl reiks pleškin­
ti,— paprastai užbaigdavo savo pasakojimą
Jonukas pykčio prislopintu balsu.
Šiaip jis būdavo visada geras, ramus ir
sukalbamas ne tik politiniams, bet ir krimi­
naliniams kaliniams.
Kai atsidūrėme griežtoje drausmėje ke­
liems mėnesiams, Jonukas ypatingai reikalin­
gas pasidarė. Jis ir atlikdavo viską, ko tik
paprašydavome mes ar draugės. Buvo ir kitų

332
gerų žmonių, kurie padėdavo, kuo tik galė­
dami. Kalėjimo raštinėje dirbo Laurinčiiikas,
nuteistas už plėšikavimą; jis mums parūpin­
davo laikraščių,, knygų, popieriaus ir kitų jam
prieinamų dalykų. Kalėjimo ambulatorijoje
triūsė jau minėtasis Novikovas, kriminalinis
kalinys, bet rimtas, didele, gražiai išpuoselėta
barzda; jam būdavo galima drąsiai palikti
laiškelius ir visokius daiktus, kuriuos jis tik­
rai perduodavo nurodytu adresu. Novikovas
galėdavo susitikti su kaliniais iš visų kamerų
ir visų skyrių, nes kalėjime buvo tik viena
ambulatorija, aptarnaujanti tiek vyrus, tiek
ir moteris. Todėl dėdė Novikovas, kaip jį va­
dindavome, mums buvo ypatingai brangus.
Galėčiau paminėti dar daugelį ir kitų, mums
padėjusių, bet ir taip jau tolokai nuklydau
į šalį.
Visi šie geri žmonės labai palengvino mu­
sų gyvenimą ir neleido administracijos skirtai
žiauriai bausmei visu sunkumu užgriūti ant
mūsų pečių. Draugų ir gerų žmonių padeda­
mi, mes ir dabar dažnai skaitydavome laik­
raščius ir kartkartėmis gaudavome net nele­
galios komunistinės spaudos. Po kelių dienų
vėl pas mus sugrįžo istorinio materializmo
vadovėlis (draugės jį išsaugojo), vėl mes,
kaip anksčiau, mokėmės marksistinės filoso­

333
fijos. Pasunkėjęs gyvenimas dar rimčiau vi­
sus nuteikė, ir mes pasidarėme atidesni filo­
sofijos klausimams. Ypač uoliai mokėsi per
kunigo Strazdo „malonę" ilgokai nuo mūsų
buvę atskirti draugai — Bronius Goštautas ir
Mykolas Dzimidavičius. Į filosofinių klausi­
mų svarstymą iš pradžių buvo aktyviai įsi­
jungę ir keturi pas mus įkeltieji kriminali­
niai. Kaip ir anksčiau, mokymuisi vadovavo
Romas Šarmaitis.
Istorinio materializmo vadovėlį laikyda­
vome paslėpę po kameros grindimis (dviem
draugam pasisekė po gultais atplėšti vieną
lentgalį ir įtaisyti slėptuvę knygoms), išim-
davome tik tada, kai, atrodė, negrėsdavo kra­
tos pavojus. Nebuvo atsitikimo, kad admi­
nistracija įsiveržtų į kamerą po vakarinio
patikrinimo. Tas laikas ir būdavo patogiau­
sias Romui pasiruošti. Tada vienas draugas
užstodavo „vilko akį", o kitas lįsdavo po gul­
tais brangios knygos išimti iš pogrindžio. Ro­
mas ruošdavosi kuriame nors kampe, sargo
nematomame pro stikliuką kameros duryse.
Dienos metu sėsdavome vieni aplink stalą,
kiti ant gultų ir klausydavomės vadovo dės­
tymo arba atsakinėdavome į jo klausimus.
Tuo metu knyga vėl būdavo po grindimis;

334
dienos metu ją išsiimdavome tik tada, kai tik­
rai žinodavome, kad nebūsime užpulti.
Pasisekė gauti ir dar vieną kitą knygą, iš
kurių semdavomės kitokių žinių. Nebe taip
nuobodžiai slinko dienos.
Gerų žmonių padedami, šiaip taip apmal­
šinome savo dvasinį alkį. Bet fizinis alkis ka­
lėjime būdavo dažnai labiau jaučiamas už
dvasinį. Kol buvome nenubausti, nuo fizinio
alkio gindavomės MOPRo ir namiškių maisto
siuntiniais. Tuos siuntinius uždraudus, mums
grėsė pusbadis gyvenimas. Bet ir čia padėjo
neišsibaigiantieji geri žmonės. Daugelis vir­
tuvėje dirbusių kriminalinių kalinių jautė
pareigą padėti nubaustiems ir izoliuotiems.
Būdavo, kuris nors iš jų atneša mums duo­
nos: išverčia ant stalo davinius ir išeina iš
kameros; kai pasiimdavom kiekvienam skir­
tą gabalą, pamatydavome, kad dar keli liko.
Taip pat mums taikydavo įpilti tirštesnės ir
riebesnės sriubos, dar ir priedo atnešdavo,
jeigu tik sargas nekliudydavo. Tokiu būdu
turėdavome net ir visiškai sočių dienų.
Taigi ne visai tuščiai ir ne taip sunkiai,
kaip administracija norėjo, slinko mums die­
nos. Nė nepajutome, kad jau čia pat ir kita
revoliucinė šventė: Tarptautinė darbininkų
jaunimo diena, kuri paprastai būdavo

335
minima pirmąjį rugsėjo mėnesio sekmadienį.
Pradėjome ruoštis ir šitai šventei.
Vienas iš mūsų kameros kriminalinių ka­
linių buvo lyg ir dailininkas. Jis gavo pusę
lapo paišybinio popieriaus, auksinės bronzos
ir štai padarė mums transparantą su šūkiu,
pritaikytu jaunimo dienai. Tą šūkį numatėme
iškabinti kameroje per šventę. Susiradome
raudonos medžiagos, pasidirbome ženkliukų.
Romas paruošė atitinkamą pranešimą. Šifruo­
tu laiškeliu, pasiųstu į visas kameras, kur tik
buvo mūsų kolektyvo narių, sutarėm valan­
dą, kurią pradėsime giedoti „Internacionalą"
(štai kada bus reikalingas Romo laikrodis!).
Vadinamasis dailininkas nors ir padėjo
mums pasiruošti jaunimo dienai, bet pats ne­
ketino jos švęsti. Į rugpiūčio pabaigą jis pa­
prašė viršininko iškeliamas iš mūsų kameros.
Viršininkas, matyt, norėdamas paskatinti ir
kitus tris kriminalinius pasekti „dailininko"
pavyzdžiu, greitai patenkino jo prašymą, bet
tai kitų, administracijos pravardžiuojamų po­
litiniais vagimis, vyrų kol kas nepaveikė.

Atėjo pirmasis rugsėjo sekmadienis. Atsi­

kėlę vos tik spėjome kukliai patys pasipuošti
ir kamerą aptvarkyti, ir vidun įsiveržė dide­

33 6
lis sargų būrys. Jie puolė plėšyti raudonų
ženklelių mums nuo krūtinių, draskyti viską,
kas tik bylojo apie darbininkų jaunimo dieną.
Sargai pradėjo ir mus tąsyti, kumščiuoti. Ro­
mą Šarmaitį ir tris kriminalinius kalinius iš­
tempė į koridorių, uždarė kitur: Romą įstūmė
į kriminalinių kalinių kamerą, o tris mūsų
talkininkus — į karcerį.
Pasiautėję čia ir kitose kamerose, kur bu­
vo mūsiškiai, sargai visu dideliu būriu nu­
garmėjo pas drauges. Ir moterys lengvai ne­
leido nuplėšyti ženklelių. Sargai griebėsi ir
prieš jas smurto: tąsė, kumščiavo ir stumdė
tol, kol savo pasiekė.
Kai sargai, atlikę gėdingą darbą, suėjo
į raštinę, kalinių gyvenamuose korpusuose
įsivyravo įtempta tyla. Politiniai tikrai žinojo,
kad dar ne viskas pasibaigė, o kriminaliniai
nujautė ir laukė pasigirstant „Internaciona­
lo". Laukė ir sargai. Kalėjimo viršininkas įsa­
kė jiems susirasti gumines lazdas, bizūnus ir
būti pasirengusiems pagal jo įsakymą paleisti
tuos įrankius į darbą.
Tryliktą valandą abiejuose kalinių korpu­
suose pasigirdo revoliucinis himnas. Vos tik
įsisiūbavo kovingos giesmės aidas, sklisda­
mas už kalėjimo sienų, kaip jį sudrumstė

22 J. Ki i r i us 33?
sargų keiksmažodžiai, kalinių protesto šūks­
niai, riksmas ir smūgių trinksėjimas...
Pro mūsų kameros langus matėsi raštinė,
ir mes giedodami pastebėjome, kaip iš jos
pirmasis išbėgo vikrusis Šaučiūnas, paskui jį
keverzojo trumpakojis Povilas Medišauskas
su gumine lazda rankoje, greta jo linguoda­
mas žerglojo pajuodėlis Kevličius ir kiti. Šios
juodųjų vanagų įdūkusios grupės pabaigoje
buvo kalėjimo viršininkas Kazys Raupys
trūkčiojančiais veido raumenimis ir išspro­
gusiomis nuo įtūžio akimis.
Visi jie suvirto į vyrų korpusą: daugumas
tuojau sugriuvo į mūsų kamerą, likusieji —
į kitas, kuriose skambėjo giedamas „Interna­
cionalas".
Įsiveržę tuojau ėmė tvoti per galvas, nu­
garas, vanoti šonus... Kol pajėgėme laikytis
vienas kito įsikibę, tol gaudavom daugiausia
stati, o kai mūsų gyvoji grandinėlė buvo su­
traukyta, ne vienas pasijutome parblokštas
ant grindų, apibertas lazdų, bizūnų ir diržų
smūgių kruša ir dar spardomas kojomis. Ka­
lėjimo viršininkas įdūkęs trypė prie durų,
kumščiavo, ką pasiekdamas, ir riaumojo:
— Duokite! .. Duokite! .. Kad jiems per
šonus išeitų komunizmas. . . Duokite!

зза
 Bronius Goštautas, ištrūkęs iš sargų, atsi­
dūrė arčiau viršininko ir jam rėžė:
— Komunizmo tai jūs neužmuši te mumy­
se, bet ateis laikas, palaukit: užspringsite sa­
vo kruvinais darbais!
Dar pikčiau suriaumojo viršininkas, puolė
Bronių.
Mus talžė daugiau kaip dešimt sargų. Su
bizūnais arba diržais rankose matėme ne tik
bloguosius, bet ir ne vieną „dziadziuką". Ro­
dos, neblogi buvo sargai Abromavičius ir
Muraška, bet dabar ir jiedu kapojo mus atsi­
vedėdami, iš visos sveikatos. Mūsų laimė tik
kad dėl senatvės abu jau nebedaug beturėjo
jėgų. Šalia jų ir Rudis (taip vadinome raus-
vaplaukį Čižauską) taip pat buvo laikomas
lyg neblogu sargu, o dabar ir jis kaip darba­
vosi bizūnu! Ojoj, kaip sukosi!
Kai viršininkas įsakė pavartoti smurtą,
visi sargai, su retomis išimtimis, pasidarė vie­
nodi: viršininkas liepia mušti, jie muša, lieptų
užmušt, jie nedvejodami ir užmuštų! Povilui
Medišauskui, Šaučiūnui, Antanui Kevličiui ir
kitiems panašiems į juos sargams progos pa­
mušti kalinius būdavo malonios. Stačiai gar-
džiuodamiesi jie čaižydavo, kumščiuodavo ir
spardydavo žmones. Ne veltui hitlerinės oku­
pacijos metais Povilas Medišauskas išgarsėjo

339
kaip baisus žmonių žudikas. Jis buvo vienas
iš tų išgamų, kurie užmušinėjo, šaudė ir korė
nekaltus tarybinius žmones,
Pajuodęs ir visada perkaręs, lyg soliterio
graužiamas, Kevličius turėjo savo stilių.
„Mušti ir spardyti kalinius — tai niekai: jiems
reikia pirštus laužyti, kaulus trupinti",— ty­
liai murmėdavo jis, stengdamasis kurį nors
mūsų pagriebti už rankų. Kevličius ypač mėg­
davo moterims laužyti pirštus.
Tą 1930 metų rugsėjo sekmadienį Šaučiū-
nas ir dar du sargai, įbėgę į kamerą, kurioje
kalėjo Vaclovas Tamošiūnas, parmetė jį ant
grindų ir pradėjo kapoti diržais, bizūnais,
spardyti kojomis.
Po to Vaclovas ilgai sirgo. Ukmergės ka­
lėjimo administracija turėjo jį išsiųsti į Kau­
ną. Tenai Vaclovą operavo — rado sprogusią
pilvo plėvę.
Povilas Medišauskas su keliais sargais tą
sekmadienį įsiveržė į šeštąją kamerą, kurion
buvo iškeltas Romas Šarmaitis, ir ėmė jį muš­
ti guminėmis lazdomis, bizūnais, diržais, kol
Romas, sąmonės netekęs, parkrito ant grindų.
Tada sargai išskubėjo į kitas kameras politi­
nių kalinių daužyti. Tačiau Medišauskas jau­
tėsi dar nepatenkinęs savo sadistinio siautu­
lio. Jis sugrįžo prie parblokšto ant grindų

340
mūsų draugo ir pradėjo jį spardyti kausty­
tais batais.
Po to spardymo sumuštasis ilgai kentėjo
skausmus juosmens srityje. Vėliau paaiškėjo,
kad šlykštusis sargas Medišauskas jį sužalojo
visam gyvenimui: gydytojai rado Romui per­
muštą inkstą.
Tik malonaus žilaūsio senuko Grigocevi-
čiaus niekad nematėme kalinius mušant; tik­
riausiai jis išliko žmoniškas iki savo tarnybos
pabaigos.
Aukštas, stambus žilaplaukis „dziadziu-
kas" Kurizna, eidamas mušti kalinių, garsiai
skųsdavosi (žinoma, viršininkui negirdint):
,,Ir laikai atėjo: reikia gyvą žmogų mušti!"
Mušdamas Kurizna smarkiai triukšmaudavo,
mojuodavo lazda arba bizūnu, bet jo smūgiai
vis krisdavo šalia „gyvo žmogaus" — ant ne­
gyvų grindų, gultų, sienos ir panašiai. Ne­
teko girdėti, kad nuo prižiūrėtojo Kuriznos
būtų nukentėjęs nors vienas politinis kalinys.
Minint kalėjimo prižiūrėtojus, negalima
tylom praeiti ir pro sarges.
Ukmergės kalėjime jų buvo tik dvi; kol
moterų kalinių buvo maža, pakakdavo ir vie­
nos, o kai atvežė į moterų skyrių daugiau
politinių kalinių, pasamdė ir kitą. Seniai tar­
naujanti sargė buvo negraži senmergė. Visi

341
ją vadindavo Anuška. Tai buvo tikra sadiste:
kol mūsų draugės dar nebuvo mušamos,
Anuška džiaugdavosi iš jų nepasisekimų;
parkrito kalinė, susimušė koją ar ranką —
Anuškai ir džiaugsmas; kalinė susirgo —
Anuška ir šypsos. „Kokios jūs netikusios! —
sakydavo.— Maža kas, ir sergate, o aš niekad
nesergu!" Anuškai būdavo didžiausias malo­
numas kalinę uždaryti į karcerį. Ji kibdavo
prie mūsų draugių ir stengdavosi jas taip
įskųsti viršininkui, jog tas kuo griežčiau jas
nubaustų, o ji, Anuška, galėtų pasimėgauti,
jas uždarinėdama į tamsią, šaltą landynę. Kai
prasidėjo kalinių mušimai, Anuška noriai
juose dalyvaudavo, o paskui ilgai gardžiuo­
davosi, žiūrėdama į moterų mėlynes, guzus
ir atviras žaizdas.
Senatvėje Anuškai nusišypsojo „laimė":
ją vedė jaunas, gražus vyras Suopis, toks pat
sadistas, kaip ir ji. Fašistinėje Lietuvoje Suo­
pis buvo padaręs karjerą — iškilęs į karinin­
kus. Bet greitai jis pateko kalėjiman už žmog­
žudystę. Kalėdamas Ukmergėje, Suopis susi­
pažino su Anuška. Atlikęs bausmę, nieko ge­
resnio nenumatydamas už kalėjimo sienų,
Suopis nusitvėrė Anuškos. Jam rūpėjo jos
nuosavas, gražus namas greta kalėjimo ir pi­
niginės santaupos, kurių gyrėsi ta daug tu­

342
rinti. Hitlerinės okupacijos metais pasirodė,
kad Suopis ir Anuška toks tokį pažino. Jis da­
lyvaudavo masinėse žmonių žudynėse, vilk­
davo į namus iš nužudytųjų išplėštą auksą,
brangenybes ir visokiausius daiktus, o ji no­
riai priimdavo tas gėrybes.
Antrosios sargės man neteko matyti. Gir­
dėjau ją vadinant Sadauskiene ar Sadauskai­
tė. Tačiau ir ji, greičiausiai, nebuvo geresnė
už Anušką. Kartą, mušant politines kalines,
vienai mūsų draugei taip įsikibo į gerklę, jog
net sargai turėjo ją atplėšti nuo kalinės: bijo­
jo, kad nepasmaugtų.

Tokių padarų žinion patekdavo revoliu­

cionieriai, pakliuvę fašistinės valdžios organų
nelaisvėn. Nesvarbu, ar. jie vilkėdavo polici­
ninkų, kalėjimo sargų uniformomis, ar civi­
liškai: šitie padarai būdavo aklai ištikimas
valdžios įrankis, susidorojant su kovotojais
dėl Lietuvos darbo žmonių teisių.
Kalėdami Ukmergės kalėjime, mes paju­
tome visą jų žiaurumą.
1930 metų rugsėjo pirmąjį sekmadienį bu­
vome smarkiai sumušti ir ne vieną savaitę
vaikščiojom sutinusiais veidais, gužuotomis
galvomis, mėlynuotais kūnais. Mūsų draugės

343
dar ne visos buvo atsigavusios nuo sumušimų
rugpiūčio pirmąją dieną. Pakartotinai jas su­
mušus, ne viena silpnesnės sveikatos ilgai
nekėlė iš lovos. Kalėjimo felčeris Kacas nuo­
širdžiai stengdavosi padėti sergančioms, bet
jis turėjo labai mažai galimybių. Ir draugės
nyko. Vienos pradėjo nuolat sirguliuoti, kitos
vis sunkiau ir sunkiau išsitiesdavo nuo sargų
antpuolio pasekmių. Mažėjo skaičius ištver­
mingiausių ir sveikiausių, greitai atsigaunan­
čių nuo pasikartojančio žiauraus smurto.
Ateinančių metų sausio mėnesį turėtų pa­
sibaigti mūsų bausmė, gautoji po rugpiūčio
pirmosios. Bet už Tarptautinės jaunimo die­
nos minėjimą vėl mus pasmerkė šešis mėne­
sius kęsti tokią pat griežtą izoliaciją. Antroji
bausmė turėjo būti pradėta vykdyti, kai baig­
sime pirmąją. Vadinasi, mums nebeliko jokių
perspektyvų normaliai, paprastomis, nesu­
stiprinto režimo, sąlygomis kalėti: užtenka
tik prisiminti, kad lapkričio mėnesį reiks pa­
minėti Didžiosios Spalio socialistinės revoliu­
cijos tryliktąsias metines, ir už tai tikriausiai
gausime ne mažesnę bausmę, negu gavome
dabar, tai yra rugsėjo mėnesį. Šioms baus­
mėms nepasibaigus, kitais metais ateis Gegu­
žės Pirmoji: vėl minėjimas ir vėl bausmė! ..
Darėsi užburtas bausmių ratas. Bet mes

344
 negalėjome jo panaikinti. Mes negalėjome
nešvęsti savo švenčių tokiu būdu, kaip iki tol
buvo priimta. Mes negalėjome netęsti iki tol
susidariusių šventų revoliucinių tradicijų. Gal
jau ir buvo atėjęs laikas keisti revoliucinių
švenčių šventimo būdą, bet mes negalėjom
patys to nuspręsti. Mes buvome drausmingos
ir vieningos revoliucinės armijos kareiviai,—
armijos, kuriai vadovauja partija.
Kai Lietuvos Komunistų partijos Centro
Komitetas pamatė, kad fašistinė vyriausybė
revoliucinių švenčių šventimo progas panau­
dojo politiniams kaliniams terorizuoti, siekia
sukelti jų tarpe susirgimus ir net masinį mir­
tingumą, įspėjo politinius kalinius demonst­
ratyviai nebešvęsti revoliucinių švenčių.
Vadovaudamiesi tuo nurodymu, politiniai ka­
liniai nuo 1931 metų rudens švęsdavo revoliu­
cines šventes, nepasipuošę raudonais ženk­
liukais, be antifašistinių lozungų kamerų
sienose, negiedodami „Internacionalo". Kalė­
jimų administracijos nebeturėjo progų politi­
nius kalinius mušti ir bausti ypatingu izolia­
vimu ir karceriais, žodžiu, sudaryti mums ka­
lėjimą kalėjime.
Bet 1930 metų rudenį dar kentėme kalėji­
mą kalėjime. Ir nesimatė galo toms nepaken­
čiamoms sąlygoms, tolydžio pasikartojan-

345
tiems mūsų mušimams. Nebeištverdamas to
baisaus gyvenimo, vienas kitas silpnesnės
dvasios kolektyvo narys ėmė dairytis į šalį.

P rasidėjo
nubyrėjimas

Praėjus kuriam laikui nuo vadinamojo

„dailininko" išėjimo iš mūsų kameros, pra­
dėjo lankytis raštinėn kitas drauge su mumis
buvęs kriminalinis kalinys. Jis nebesurasdavo
bendros kalbos su kitais dviem, anot admi­
nistracijos, „politiniais vagimis" ir su mūsų
kolektyvo nariais. Jis pasisakė norįs išeiti iš
mūsų kameros, nes nebegalįs ištverti tokio
sunkaus režimo. Bet kalėjimo viršininkas kaž­
kodėl neskubėjo jį iškelti į kitą kamerą.
Kartą, mums išeinant pasivaikščioti, tasai
vyrukas liko kameroje.
Grįžę iš kiemo, savo kameroje radome
Šaučiūną, Medišauską ir dar kelis sargus, pa­
dariusius kratą. Viskas buvo suversta, visi
kampai iššniukštinėti. Dėžė su mūsų balti­
niais, kurioje buvo įtaisyta slėptuvė, sudau­
žyta, popierius, pieštukai ir kiti draudžiami
dalykai, žinoma, paimti. Labiausiai apmaudas

346
ėmė, kad į administracijos nagus pakliuvo
korespondencijos apie politinių kalinių tero­
rizavimą, paruoštos išsiųsti į komunistinę
spaudą.
Šaučiūnas mus pasitiko su šypsena.
— Jūs gudrūs, bet ir mes ne žiopliai, —
tarė jis.
Sargams išsinešdinus iš kameros, ėmėme
klausinėti tą vyruką, ar jis nežino, kas galėjo
sargams parodyti mūsų slėptuvę. Jis tylėjo,
nuleidęs akis. Parodyti galėjo tik jis arba
„dailininkas"! Teko paprašyti, kad jis grei­
čiau nešdintųsi iš mūsų kameros.
Tas vyrukas tuojau ir pasiruošė. Susivy­
niojo patalynę, susirinko daiktus ir, stovėda­
mas prie durų, laukė, kol sargas jas atidarys.
Kai tik atidarė, bematant ir spruko į kori­
dorių.
Vyresnysis sargas Liutkevičius uždarė tą
kalinį į kitą kamerą. Mes džiaugėmės lengvai
jo atsikratę. Bet jau po vakarinio patikrinimo
išgirdom rakinant duris. Pasirodė mūsų išpra­
šytasis su daiktais. Paskui jį įėjo ir kalėjimo
viršininkas.
— Pasiklok guolį ir gyvenk kaip gyvenęs.
Tegul tik jie pamėgina tave paliesti! . .— tarė
viršininkas, piktai žiūrėdamas į mus.

347
 Grąžindamas į mūsų kamerą žmogų, kurio
mes nepageidavome ir kurį buvome išprašę,
kalėjimo viršininkas ne tik norėjo parodyti
savo valdžią, bet ir išprovokuoti, suerzinti
mus, kad vėl galėtų mušti. Be to, galėjo jam
būti malonu pakankinti ir kalinį, išdrįsusį
priešintis kalėjimo administracijai ir parodyti
neištikimybę fašistinei valdžiai.
Nepageidaujamas žmogus liko su mumis.
Mes nusistatėme neturėti su juo jokių reika­
lų. Bet ir nereikėjo turėti: jis mums nieko ne­
sakė, nieko neprašė nei kibo prie mūsų. Bū­
davo, pavalgo, išeina būtiniausių reikalų
atlikti ir guli guli per dienų dienas, galvą
pakišęs po antklode, kad nieko nematytų ir
negirdėtų.
Taip jis ilgai gyveno su mumis, Iki šiol
abejoju, ar tas žmogus buvo mums nusidė­
jęs, ar ne. Bet dėl atsargumo turėjome būti
jam griežti.
Berods, spalio mėnesį vėl buvome grąžinti
į tą pačią kamerą, kurioje gyvenome, prieš
nubaudžiant. Čia buvo kartu atkeltas ir mūsų
nepageidaujamasis, o tie du kriminaliniai ka­
liniai, su kuriais neturėjome nesusipratimų,
nebepalikti su mumis.
Pagaliau ir nepageidaujamasis, jo motinai
kelis kartus labai paprašius viršininką, buvo

348
iškeltas iš mūsų kameros. Likome gyventi
vien tik savi.
Atrodė, kad jokių netikėtumų neturėsi­
me. Tačiau vieną dieną gauname laiškelį iš
Alekso Ambraso. „Aš nepiktas ant savo šonų
ir nenoriu, kad sargai mane daužytų — revo­
liucinių švenčių daugiau nebešvęsiu",— rašė
jis. Aleksas buvo stipriausias vyras iš mūsų
ir pirmas išsigando administracijos smurto.
Ką daryti su juo? Iš laiškelio matėsi, kad jis
galvoja, jog demonstratyvus švenčių šventi­
mas kalėjime yra vien tik mūsų draugių už­
gaida. Nutarėm išsiaiškinti klaidą ir pradėjo­
me ilgoką susirašinėjimą su Aleksu. Bet
užbaigti kalbą su juo mums sutrukdė kapelio­
nas Strazdas, vėl neprašytai įsikišęs į mūsų
reikalus.
Į pirmąjį kalėjimo kiemą, pasimatymų
kambarį ir raštinėn atsilankydavo beveik
visų mūsų namiškiai. Sužinoję, kad esame nu­
bausti, kad negalės su mumis nei pasimatyti,
nei nieko perduoti, vieni greitai išeidavo,
o kiti kreipdavosi į viršininką, prašydavo su­
švelninti bausmę savo sūnui ar broliui, įsi­
leisdavo su juo' į ilgas kalbas. Taip elgėsi
Alekso Ambraso ir Mykolo Dzimidavičiaus
namiškiai. Tuojau prie jų priskreto kapelio­
nas Strazdas. Šis landusis kunigas patarė

349
Alekso ir Mykolo namiškiams įkalbinėti savo
vaikus paduoti malonės prašymus fašistiniam
Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, pra­
šyti paleisti iš kalėjimo. Kai pamatė, kad na­
miškius jau įtikino, suorganizavo Alekso ir
Mykolo pasimatymą su jais.
Kunigo paruošti mūsų draugų namiškiai
pradėjo juos įtikinėti, kad dabar geriausias
laikas paduoti malonės prašymui: krašte, gir­
di, iškilmingai švenčiamas 500 metų jubilie­
jus nuo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vy­
tauto mirties, net visi 1930 metai pavadinti
Vytauto metais,— tokiais iškilmingais metais,
esą, prezidentas tikrai patenkins malonės pra­
šymą. Tik greičiau rašykite!
Ir Aleksas su Mykolu neatsilaikė prieš na­
miškių įkalbinėjimus, motinų ir seserų aša­
ras. ..
Jiedu parašė malonės prašymus.
Tada ir Mykolas, iki tol mūsų mielas Mi­
kas, buvo iškeltas kitur.
■
— Romai, aš išeinu iš jūsų. . . Gal taip ir
nebūt atsitikę, kad ne tas Vytautas. ..— be­
veik pro ašaras kalbėjo Šarmaičiui Mykolas
Dzimidavičius, visam laikui atsisveikindamas
su mūsų kolektyvu.
Aleksas ir Mykolas buvo geri vyrukai,
ištvermingi pogrindininkai, bet kai susidūrė

350
su kiek didesniais sunkumais, nebeišlaikė.
Vėliau, 1931 metų pavasarį, dar nutrupėjo
nuo kolektyvo ir viena kita moteris.
1931 metų pabaigoje Aleksas Ambrasas ir
Mykolas Dzimidavičius buvo paleisti iš ka­
lėjimo. Išėję iš politinių kalinių kolektyvo,
jie laikėsi dorai, o 1940 metais, kai Lietuvoje
buvo nuversta fašistinė diktatūra, abu akty­
viai įsijungė į tarybinės santvarkos atkūrimą:
Aleksas Ambrasas buvo išrinktas Krikštėnų
apylinkės tarybos pirmininku, o Mykolas Dzi­
midavičius dirbo milicijoje.

Už KĄ
BUVOME APKALTI
PANČIAIS?

Vieną dieną, berods, tai buvo Spalio mė­

nesio pradžioje, kalėjimo viršininkas atlydė­
jo į mūsų kamerą kažkokį civiliškai apsirė­
džiusi poną, kuris pasisakė esąs Kauno apy­
gardos valstybės gynėjo padėjėjas. Jis klau­
sė, ar neturime kokių skundų prieš kalėjimo
administraciją.
Iš anksto žinojome, kad šis ponas nieko
mums nepadės, tačiau, nenorėdami sudaryti

351
 įspūdžio fašistinės valstybės įstatymų saugo­
tojui, kad esame patenkinti kalėjimo admi­
nistracijos smurtu ir tyčia mums sudarytomis
nežmoniškomis sąlygomis, išdrožėme jam
viską. t
Valstybės gynėjo padėjėjo veide pasirodė
nepasitenkinimas. Jis susižvalgė su kalėjimo
viršininku ir kurį laiką tylėjo, matyt, galvo­
damas, kaip įtikinamiau mums atsakyti. Bet
nesugalvojo nieko geresnio už tokį atsakymą:
— Kalėjimo viršininkas viską daro teisė­
tai. Bausmes, kuriomis jis yra jus nubaudęs,
esu patvirtinęs. Kai nusikalstate, kalėjimo
viršininkas turi teisę jus bausti.
— Ir mušti turi teisę? — paklausė Bronius
Goštautas.
— O ką su jumis darysi, kai imate dai­
nuoti tas savo bolševikiškas dainas! — piktai
atrėžė kalėjimo viršininkas.
Bet labiausiai jį įsiutino mano pastaba,
jog dabar mes kalbamės su valstybės gynėjo
padėjėju, o ne su'kalėjimo viršininku, ir no­
rėtume girdėti jo, o ne viršininko atsakymą
dėl mušimų.
Kalėjimo viršininkas nebesusivaldė ir prie
„įstatymų saugotojo" ėmė mums grasinti:
— Gavote ir dar gausite! O Goštautą su

352
Kličium už šios dienos kalbas liepsiu rytoj
pančiais apkalti. Valstybės gynėjui girdint,
sakau, kad judu nubaudžiu penkis mėnesius
nešioti pančius.
— Taip taip. Viršininkas turi teisę baus­
ti,— linkčiojo galva valstybės gynėjo padė­
jėjas, eidamas artyn durų.
Rytojaus dieną iš tikrųjų mudu su Bro­
nium nuvedė į kalėjimo kalvę ir apkalė ge­
ležiniais pančiais. Žvangėdami sugrįžome
į kamerą.
Prie visų bėdų, kurios mus buvo užgriu­
vusios per kalėjimo viršininko Kazio Raupio
malonę, dar prisidėjo ir pančiai. Vos tik mu­
du su Bronium pasijudindavome, tuojau im­
davo jie žvangėti.. . Pančiai žvangėdavo per
dienas kameroje, žvangėdavo pasivaikščioji­
mo aikštelėje, žvangėdavo ir naktį, mums ap-
siverčiant ant kito šono, išsitiesiant ar susi-
riečiant. Dieną ir naktį mudviem ant kojų
būdavo geležiniai pančiai. O kaip jie į dienos
pabaigą nuverždavo juosmenį! Į sunkų, pus­
alkanį mūsų gyvenimą, kai būdavo uždrausta
viskas, net grynas oras, dar įsimaišė įkyrių
pančių žvangėjimas. Kokių dar netikėtumų
pramanys mums fašistinė valdžia ir ištikimi
jos tarnai — sužvėrėję kalėjimininkai? . .

23 J. Kličius i53
 S u žv ilg o
KAREIVIŲ DURTUVAI

1930 metų lapkričio 7 dienos rytą, pakilę

iš guolių, pastebėjome praeinant kareivį pro
mūsų kameros langą. Iš pradžių pagalvojome,
kad šiaip sau užklydo jis į kalėjimo teritori­
ją. Bet ilgiau žiūrėdami, pamatėme ne vieną,
o du ginkluotus kareivius, vaikščiojančius
palei mūsų kameros langą. Supratome, jog tai
yra sustiprinta mūsų apsauga.
Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos
tryliktąsias metines buvome pasiruošę pami­
nėti įprastu būdu: iš pat ryto prisisegam ženk­
lelius, sutartą valandą giedame „Internacio­
nalą".
Administracija iš anksto ruošėsi dar žiau­
riau mus numalšinti. Matyt, jai atrodė per
lengvi iki šiol turėti bizūnai ir lazdos, nes
kalėjimo viršininkas liepė supiaustyti senas
automobilio ratų padangas ir padaryti iš jų
žymiai didesnes gumines lazdas.
Sadistiškų palinkimų sargai dar prieš ke­
lias dienas iki Spalio šventės nešiojosi tas laz­
das ir gardžiavosi, kaip bus smagu jomis
mušti. Tai jie darė, mums matant ir girdint,
tikriausiai norėdami prigąsdinti. Žiaurus

354
kvailys Povilas Medišauskas, tyčia praeida­
mas pro mūsų kameros langą, mojavo gumine
lazda ir kalbėjo:
— Komunistai palagaus, ko dal nelagavo!
Dieną ar dvi prieš Spalio šventę kalėjimo
viršininkas iššaukė Romą Šarmaitį ir įspėjo:
— Artėja tradicinė jūsų šventė. Jeigu ją
švęsite vėl su „Internacionalu" ir kitais savo
prasimanymais, tai jums suruošiu tokią šven­
tę, kad kraujais spiaudysite!
Mes švenčiame. Kalėjimo viršininkas
tikriausiai pradės vykdyti savo grasinimą.
Jau jie ateina. Dunda koridoriaus grindys
nuo daugelio kojų. Greitai atidaromos mūsų
kameros durys ir pro jas sugriūva sargai. Jie
puola draskyti mūsų ženklelių. Vienas iš sar­
gybą einančių kareivių su šautuvu prie kojos
stovi priešais langą lauke, kiti du — korido­
riuje, šalimais mūsų kameros durų, laikyda­
mi paruoštus durtuvus. Šį kartą sargai mus
tąsė ir kumščiavo ne taip žiauriai, kaip anais
kartais. Gal jie varžėsi kareivių?
Romas Šarmaitis, Kazys Stimburys ir aš
buvome ištempti iš bendros kameros ir užda­
ryti šviesiajan karcerin. Iš čia matėsi moterų
korpusas. Aplink jį taip pat vaikščiojo gink­
luoti kareiviai.

355
 „Kodėl atsirado kareiyiai kalėjimo ribo­
se?"— kilo mums klausimas. Gal juos iškvietė
kalėjimo viršininkas? Jeigu taip, tai jis nebe-
pasitiki savo žinioje turimų sargų jėgomis.
O gal karo komendantas pasirūpino atsiųsti
kareivių? Už kalėjimo sienų dirbantieji mūsų
draugai slaptai laiškelyje rašė, kad mieste
sklinda kalbos apie kalėjime kankinamus
žmones. Arti kalėjimo gyvenantieji miestie­
čiai girdį „Internacionalo" garsus, sargų smū­
gius ir mūsų protesto šauksmus. Revoliucinių
švenčių dienomis kaskart daugiau žmonių
susirenku arti kalėjimo; daug kas iš jų su pasi­
gėrėjimu klausąsi „Internacionalo" ir pikti­
nusi kalėjimininkų žiaurum u.. . Gal karo ko­
mendantas, bijodamas kokių netikėtumų Spa­
lio šventės dienomis, ir atsiuntė kareivių į ka­
lėjimo teritoriją?
Šis pastarasis spėjimas mums pasirodė įti­
kinamiausias.
Mūsų spėliojimus dėl kareivių nutraukė
naujas staiga iškilęs klausimas.
— Kažin kur moteris išveda? — tarė prie
langelio stovėjęs Kazys.
Pamatėme per kiemą einant nemažą gru­
pę draugių, kurių tarpe buvo Michasė, Gesė
Glezerytė, Liuba Levinaitė, Simą Kremerytė

356
ir kitos. Jas vedėsi keli sargai ir jų vyresny­
sis Liutkevičius.
„Ką dar jie bus sugalvoję?" — klausėme
patys savęs ir ieškojom atsakymo.
Nesitraukėme nuo langelio, laukdami
draugių sugrįžtant. Ilgai laukėm, bet grįžtam
čiųjų nesimatė. Pasirodė tik viršininkas ir di­
delė grupė sargų su lazdomis. Jie suėjo į mo­
terų korpusą. Kartu su sargais įėjo ir keli ka­
reiviai su žvilgančiais durtuvais ant šautuvų.
Suklusome. Kurį laiką nieko nesigirdėjo. Bet
staiga išgirdome moteris giedant. Į draugių
pradėtą revoliucijos himną įjungėme ir savo
kelis balsus. Prisidėjo ir bendrojoje kameroje
esantieji draugai. Kovingoji giesmė buvo be-
išskleidžianti sparnus, bet greitai užlūžo, pa­
kriko atskirais balsais, sumišusiais su sargų
smūgiais, kalinių šauksmais. . .
Atlėkę iš moterų korpuso, keli sargai įsi­
veržė į mūsų bendrąją kamerą ir pradėjo
švaistytis lazdomis. Bet švaistėsi ne smarkiau
įprasto įniršio. Kareiviai stovėjo prie lango
ir durų lygiai taip, kaip iš ryto.
Kai sargai išdundėjo iš abiejų korpusų ir
viskas nutilo kalėjime, pamatėme sugrįžtan­
čias drauges, kurias anksčiau išvedė.
Kur jos buvo išvestos?
Vėliau sužinojome štai ką.

357
 Visos tos mūsų draugės, kurias Anuška
nurodė kaip geras dainininkes, buvo išvestos
į kalėjimo raštinę. Administracija manė, kad
be jų nebus kam pradėti giedoti „Internacio­
nalą". Moterims pasiteiravus, kuriam reika­
lui jas čia atvedė, nei viršininkas, nei sargai
nieko aiškaus neatsakė. Paskui kalėjimo vir­
šininkas išsivedė sargus iš raštinės, palikda­
mas prie mūsų draugių tik vieną kareivį.
Tiksėjo raštinės sienoje kabąs laikrodis.
Nuobodžiaudamas stovėjo kareivis su šautu­
vu. Mūsų draugės, kilstelėjusios akis į laik­
rodį, reikšmingai susižvalgė tarp savęs.
Kai tik abi laikrodžio rodyklės užėjo ant
dvylikės, jos atsistojo ir užtraukė „Interna­
cionalą", nes kaip tik tą valandą mūsų buvo
sutarta pradėti jį giedoti visose kamerose.
Į raštinę staiga įbėgo sumišęs Liutkevičius,
puldinėjo čia prie vienos, čia prie kitos iš gie­
dančiųjų, bet giesmė vis tiek skambėjo! ..
Tada jis metėsi prie signalizacijos, bet negrei­
tai susilaukė pagalbos: mūsų draugėms jau
visai baigiant giedoti, atbėgo tik vienas ka­
lėjimo viršininkas. Pamatęs bejėgiškai ske­
ryčiojantį sargą ir puldinėjantį nuo vienos
politinės kalinės prie kitos ir girdėdamas
„Internacionalą", skardžiai sklindantį iš ka­
lėjimo raštinės, viršininkas įsiutęs puolė prie

358
Gesės Glezerytės ir smarkiai kumščiu rėžė
jai į smilkinį. Bet „Internacionalas" vis tebe­
skambėjo. Kol viršininkas su savo ištikimu
sargu tąsė mūsų drauges, kitos aštuonios trau­
kė pradėtąją giesmę, traukė „Internacionalą",
ligi jį visą baigė.
Mums buvo gardaus juoko iš kalėjimo
viršininko: stengdamasis sutrukdyti „Interna­
cionalo" giedojimą kamerose, jis nenoromis
sudarė sąlygas suskambėti revoliucijos him­
nui savo raštinėje.

P astang o s
IR TOLIAU ARDYTI MUSŲ
KOLEKTYVĄ

Kalėjimo administracija, atėmusi iš politi­

nių kalinių viską, ką tik galėjo, vis dar ne­
paliko ramybėje mūsų kolektyvo. Jai rūpėjo
būtinai palaužti draugų vieningumą bei iš­
tvermę. Kalėjimo viršininkas, tikriausiai
glaudžiai bendradarbiaudamas su žvalgyba,
vis sugalvodavo naujus būdus mūsų padėčiai
sunkinti, izoliacijai didinti...
Netrukus po Spalio šventės jo įsakymu
buvo izoliuotas Romas Šarmaitis. Viršininkas
 žinojo, kad politinių kalinių tarpe Romas yra
visų pripažintas vadovas, todėl jį ir iškėlė iš
bendrosios kameros.
Romą uždarė į tokią vienutę, prie kurios,
norint padėti, buvo labai sunku pašaliniam
prieiti, kadangi ten beveik visada stoviniuo­
davo sargas, stebįs visą koridorių. Administ­
racijai atrodė, kad niekas negalės nieko
Romui perduoti, kad ir jis negalės niekam nė
žodžio pasakyti ar parašyti. O viršininkas ir
sargai žinojo, ką reiškia žmogui dieną ir naktį
būti tarp keturių plikų sienų, neturint jokio
užsiėmimo, negalint nė žodžio kam nors pra­
tarti ir dar kenčiant nuolatinį alkį!
Žinoma, administracija negalėjo pasiekti
tokios ideališkos izoliacijos. Buržuazinių ka­
lėjimų istorijoje, tur būt, nebuvo atsitikimo,
jog kalinys, nors ir griežčiausiam režime lai­
komas, anksčiau ar vėliau, negalėtų susisiekti
su kitais kaliniais ir net už kalėjimo sienų
esančiais žmonėmis. Nebuvo visiškai izoliuo­
tas ir mūsų Romas. Atsirado galimybių susi­
siekti su draugais ir draugėmis, retkarčiais
gauti buržuazinių laikraščių ir kai kurių žinių
iš laisvėje veikiančių pogrindininkų. Partija
rasdavo būdų net ir labiausiai izoliuotus re­
voliucionierius pasiekti. Tai stiprino mus ir
jungė į vieningą, neišardomą kolektyvą.з

зво
 Izoliuodama nuo mūsų autoritetingiausią
draugą, kalėjimo administracija, tur būt, ti­
kėjosi, kad mes pakriksim, bet. pamačiusi,
kad politinių kalinių kolektyvas ir toliau lie­
ka vieningas, plėtė represijas: ir mudu su
Vaclovu Tamošiūnu buvome izoliuoti tokioje
pat vienutėje, kaip Romas Šarmaitis (iš pra­
džių izoliavo mane vieną, o po dviejų ar trijų
savaičių atkėlė ir Tamošiūną).
Jeigu bendrojoje kameroje esantiems po­
litiniams kaliniams kalėjimo viršininko įsa­
kymu buvo atimtas grynas oras, tai vienutė­
se izoliuotiems, be to, buvo dar sumažinta ir
dienos šviesa: Romo Šarmaičio ir mudviejų
su Vaclovu langai pilkavo visi ištisai perga­
mentu apklijuoti.
Panašių represijų kalėjimo viršininkas
griebėsi ir prieš politines kalines. Kadangi jų
buvo gana daug, tai administracija dėl patal­
pų stokos negalėjo po vieną izoliuoti net pa­
stebėtų vadovių. Jas tik surinko į vieną ma­
žesnę kamerą. Viena kita ir jų patekdavo į
karcerį dėl įkyrių sargių priekabių, ypač dėl
Anuškos, kuri, atrodė, jau visai nebeslėpė sa­
distiškų savo polinkių.
Taip mes ir gyvenome, kasdien sulaukda­
mi vis naujų ir kaskart skaudesnių bausmių.

36!
 S u n k ia u sio m is
VALANDOMIS

Vis dėlto karčios būdavo dienos griežtai

izoliuotam!
Netrukus, kaip jau minėjau, į mano vienu­
tę atkėlė Vaclovą Tamošiūną. Dviese buvo
žymiai geriau. Tačiau lapkričio pabaigoje jį
išvežė į Kauno kalėjimo ligoninę operuoti,
kadangi jam buvo sužalota pilvaplėvė per
tas dienas.
Bendrose kamerose nors galėdavome pa­
sišnekėti, o kai imdavome išdaigas krėsti,
pasileisti į praeities atsiminimus,— ir visai
linksma pasidarydavo. Teisybė, užeidavo ir
tokios dienos, kada ir kalbų pritrūkdavom,
ir pokštai su žaidimais įkyrėdavo, ne vienas
draugas pradėdavo grimzti ir desperacijon.
Bet, žiūrėk, tokį tučtuojau išblaškydavo ir
padrąsindavo kiti, tvirtesni. O vienutėse už­
darytieji nejausdavo draugo rankos ir peties.
Jie būdavo patys vieni su savo mintimis. Pa­
tys save turėdavo ir drąsinti, ir džiuginti, ir
guosti. O kaip sunku save užimti!
Norėdamas išblaškyti slegiančią tylą,
žvangindavau pančiais, įsiklausydavau į ka­
lėjimo koridoriuje arba kieme sklindančius

362
garsus, užlipdavau ant palangės pasižvalgy­
ti pro slaptai pravertą langelį, pakvėpuoti
grynu oru. O kai klumpėti kaliniai, rytais ir
vakarais eidami į prausyklą ar išvietę, imda­
vo koridoriuose kaukšėti, šokdavau prie du­
rų ir valandomis stovėdavau, tikėdamasis, gal
kuris iš jų ką praneš pro „vilko akį", gal
per durų viršų ar apačią prakiš kokį laikraš­
tį, laiškelį. . . Dažnai būdavo ne tuščias lau­
kimas, o dažnai tos valandos tik laukimu ir
pasibaigdavo.. .
Vieno tokio laukimo metu išgirdau kori­
doriuje šūkaujant neseniai priimtą sargą, ku­
ris, matyt, žvalgybos primokytas, ypatingai
uoliai sekdavo politinius kalinius. Jis rėkavo:
— Laikyk jį, laikyk!
Iš pradžių greitai nukaukšėjo klumpės,
paskui batai, ir tolimame koridoriaus gale pa­
sigirdo susigrūmimas. Girdėjau sargus kumš­
čiuojant kalinį, be't negalėjau suprasti nei ką,
nei už ką. Tik negreit pasigirdo išvargęs mū­
sų mielojo kalifaktoriaus Jonuko balsas:
— Ko jūs norite? Aš nieko neturiu.
— O ko bėgai?
— Kad vijotės, tai ir bėgau.
— Ką bolševikės tau perdavė?
— Pusę paikės duonos. Ją ir suvalgiau,
kol mane, nežinau už ką, daužėte.

363
 — Laišką nurijai, gyvate! Laišką, žalty!
Ir tu, nenaudėli, susidėjai su komunistais!
— Kokį laišką?
— Marš į kamerą!
Pasigirdo durų rakinimas ir trenksmas, jas
uždarant.
Po to mes nebematėme paslaugaus Jonu­
ko nei koridoriuje, nei kieme. Netrukus su­
žinojome, kad jis tikrai buvo pastebėtas, iš
mūsų draugių paimant laiškutį, kurį turėjo
perduoti mums, bet per tą susidūrimą su sar­
gu jį nurijo.
Tas pats uolusis sargas kartą privertė ir
mane panašiai pasielgti.
Koridoriuje budėjo mielasis „dziadziu-
kas" Grigocevičius. Būdamas tikras, kad jis
nekratys, drąsiai išsiėmiau iš savo slaptavie­
tės du laikraščius ir draugėms paruoštą laiš­
kutį; visa tai turėjau perduoti toliau ir, su­
sidėjęs į kišenę, laukiau, kol išleis į išvietę.
Iš tiesų Grigocevičius netrukus atrakino ma­
no vienutę ir, palikęs ją atvirą, kažkur nu­
skubėjo. Man vos peržengus slenkstį, užpuolė
tasai uolusis sargas — jaunas, aukštas, stip­
rus drimba!
— Palauk! Atiduok, ką neši! — suriko jis,
griebdamas mane tiesiai už gerklės.
Vos spėjau įbėgti atgal į vienutę ir įsidė-

364
ti burnon laiškelį. Bet jis buvo įvyniotas į
storą popierių, ir todėl niekaip negalėjau pra­
ryti. Sargas jau spėjo savo pirštus įgrūsti
man į burną ir, negalėdamas praskirti su­
kąstų dantų, įniršusiai plėšė man žandus. Ma­
tydamas, kad vienas neįveiks manęs pražio-
dyti, šaukėsi pagalbos:
— Grigocevičiau! . . Eikš čia! Grigocevi-
čiau! ..
Tuo tarpu išsprūdau iš meškiško jo glėbio
ir nėriau po gultais. Paslėpęs galvą po lento­
mis, greitai išėmiau iš burnos laiškelį ir pa­
slėpiau jį žiurkės urve. Lyg sunkus akmuo
nusirito nuo krūtinės: laiškelis išgelbėtas, jis
nebepaklius į sargo nagus! Pradžiugęs net ne­
pajutau skausmo nuo sargo spyrių į strėnas
ir kitur — mat, aš buvau gultų apsaugotas tik
maždaug iki juosmens.
Kai pagaliau atėjo Grigocevičius, mano
užpuolėjas jam piktai priekaištavo:
— Neatėjai, kai šaukiau: būtume įkišę
raktą jam tarp dantų ir atėmę laišką, o dabar
surijo! ..
— Raktu ne dantys rakinėjami, o'durys,—
ramiai atsakė Grigocevičius.
Sugėdintas užpuolėjas greitai išsinešdino.
— Velnias jį čia atnešė,— pasakė Grigo­
cevičius, išleisdamas mane išvietėn.

305
 Tik dabar pajutau, ką reiškė sargo spy­
riai: vos vilkdamas kojas, perėjau skersai ko­
ridorių.
Dažnai būdavo ir taip paįvairinamas nuo­
bodžiai mums slenkąs laikas.

L e id o
SKAITYTI, BET TIKTAI
BIBLIJĄ

Kalėjimo administracija, laikiusi mus be­

veik pusę metų be knygų ir laikraščių, staiga
pranešė leidžianti skaityti šventąjį raštą!
— Kai uždrausta skaityti rimtas knygas,
reikia naudotis nors menkavertėmis pasako­
mis,— pasakė Bronius Goštautas ir pasiėmė iš
kalėjimo bibliotekos bibliją.
Dar prieš patekdamas į kalėjimą, jis bu­
vo nagrinėjęs Liudo Adomausko „Šventraš­
čio paslaptis" ir jau turėjo susidaręs kai kurį
kritikinį požiūrį į bibliją.
Bronius įniko į tą vienintelę politiniams
kaliniams leidžiamą skaityti knygą. Daug gar­
daus juoko jis sukeldavo draugams, parody­
damas ir pakomentuodamas tas biblijos vie­
tas, kurios buvo įdomiausios iš humoristinės

366
pusės. Dažnai Broniaus komentarai būdavo
laisvi, mėgėjiški, bet visada aštrūs, sąmojin­
gi. Jis, kaip ir kiti draugai, neturėjo pakan­
kamo mokslinio pasiruošimo biblijai kriti­
kuoti, bet čia padėdavo revoliucionierių prin­
cipingumas, sveika nuovoka ir gyvenimiškas
patyrimas. Šios geros ypatybės niekad ne­
leido jiems netekti kritikinio požiūrio į bib­
liją.
Bronius Goštautas buvo ir tebėra nema­
žas šaipūnas. Dar sunkiaisiais kalėjimo laikais
įpratęs bibliją naudoti įvairiems humoris­
tiniams pasakojimams, juokingiems pavyz­
džiams diskusijų metu ir šiaip linksmam pa­
sikalbėjimui, jis ir šiuo metu dažnai pasigau­
na biblijos tam pačiam reikalui: mikliai ją
panaudoja, kovodamas su religiniais prieta­
rais.
Ukmergės kalėjimo kapelionas Strazdas,
patardamas kalėjimo administracijai leisti po­
litiniams kaliniams skaityti bibliją, greičiau-,
šiai tikėjosi, kad išvargintų ir iškankintų re­
voliucionierių tarpe atsiras ir tokių, kuriuos
paveiks šventasis raštas. Gavosi priešingas re­
zultatas. Biblija tik padėjo politiniams kali­
niams paįvairinti slenkantį laiką ir suteikė
jiems naujų, vaizdingų argumentų prieš re­
ligiją.

307
 K a ,p
DRAUGĖS ĮVAIRINDAVO
LAIKĄ?

Mūsų draugės buvo išradingesnės, norėda­

mos paįvairinti laiką. Būdamos griežtai izo­
liuotos, kai kalėjimo administracija manė at­
ėmusi iš jų visą rašomąjį popierių, rašalą ir
pieštukus, politinės kalinės kartkartėmis iš­
leisdavo savo sieninį laikraštį. Rašalo jos pa­
sidarydavo iš mėlyntuvo, o tais atvejais,
kai visai nebebūdavo popieriaus, laiškelius
rašydavo ant skudurėlių.
Daugiau išsilavinusios draugės darydavo
pranešimus, skaitydavo paskaitas. Norėda­
mos, kad ir kitose kamerose tais pranešimais
bei paskaitomis pasinaudotų, pranešėjos užra­
šydavo savo mintis ir siųsdavo jas draugėms
už sienos. Kartą M. Bordonaitės pranešimas
ilgiau užsigulėjo slaptavietėje po grindimis,
ir jį sugraužė pelės. Vėliau draugės buvo at­
sargesnės su nepaprastai sunkiomis sąlygo­
mis parašytais savo kūriniais.
Pasitaikydavo laikotarpių, kada tikrai ne­
bebūdavo galima gauti nei knygų, nei
laikraščių, kai net ir gudriausiose galvose iš­
sibaigdavo medžiaga paskaitoms bei praneši-

368
mams. Tada draugės improvizuodavo vaidi­
nimus, jiems panaudodavo juokingus momen­
tus iš kalėjimo administracijos tarnautojų
santykių su kaliniais ir tarpusavyje; daug
medžiagos tokiems vaidinimams duodavo ir
politinių kalinių buitis.
Itin gražiai vaidinti ir pasakoti mokėdavo
Ch. Rozentalytė. M. Bordonaitė daug valan­
dų užpildydavo savo įdomiais vaikystės
prisiminimais apie Kauno „Slobodkę" — Vili­
jampolę. Buvo žinoma pasakotoja ir visų my­
lima bei gerbiama Michasė — Michalina No-
vikaitė (Meškauskienė).

D u o sim e
ATKIRTĮ!

Dažnai būdavo tikrai linksma, bet dar daž­

niau mes juokdavomės, kad verkti nereikė­
tų, nes būdavo pasiutusiai sunku ir bloga.
Juokaudami ir prasimanydami pokštus, iš­
blaškydavome nuobodulį, o įsileidę į rimtas
kalbas, kuriam laikui atitrukdavome nuo bai­
sios kasdienybės. Tačiau toji nepakenčiama
mūsų kasdienybė, kuriai mus pasmerkė ne

24 J. Kličius 369
 vien tik Ukmergės kalėjimo žiauri administra­
cija su sužvėrėjusiu kalėjimo viršininku Ka­
ziu Raupiu priešakyje, bet visas fašistinis re­
žimas, visa fašistinė valdžia, užsimojusi mus
sunaikinti fiziškai, nuolat slėgusi, apnarplio­
jusi taip, jog niekur negalėjome iš jos ištrūk­
ti. Politiniams kaliniams reikėjo susitelkti
veiksmingai kovai prieš nepakenčiamai sun­
kų, mums mirtinai grasantį kalėjimo režimą,
tikriau — prieš tą režimą sudariusią fašistinę
valdžią.
Kaip mes, užrakinti ir sukaustyti1, galėjo­
me galvoti apie veiksmingą kovą? Vis dėlto
galėjome! Ir ne be pagrindo. Būdami žiaurios
fašistinės valdžios nelaisvėje, savo negausių
kovos priemonių arsenale turėjome vieną
ypatingą, fašistinei valdžiai nemalonią, bet
ir mums patiems rizikingą kovos priemonę.
Ją pagaliau ir ryžomės pavartoti — ryžomės
skelbti bado streiką!
Mes jautėmės kovotojais, siekiančiais so­
cialinio visuomenės pertvarkymo. Jautėmės
revoliucionieriais, todėl negalėjome pasyviai
kęsti fašistinės valdžios ir kalėjimo, jo admi­
nistracijos, smurto. Mūsų draugės buvo dau­
giausia nukentėjusios, todėl iš jų pirmiausia

370
 ir pasigirdo bado streiko pasiūlymas. Besvars­
tydami visi priėjome bendrą išvadą šiuo
klausimu. 1930 metų gruodžio mėnesį mūsų
buvo susitarta skelbti bado streiką.
Draugės kažkokiu būdu susirišo su revo­
liucionieriais už kalėjimo sienų, su partiniais
organais. Taip mes sužinojome, kad ir kitų
fašistinės Lietuvos kalėjimų politiniai kaliniai
rengiasi bado streikui. Vadinas, artėjo visuo­
tinis Lietuvoje politinių kalinių bado streikas.
Užtat mes, Ukmergės kalėjimo politiniai kali­
niai, patys vieni negalėjome nustatyti dienos,
kurią pradėsime bado streiką. Streiko pradžią
ir pabaigą reikėjo suderinti su kitais kalėji­
mais bei Varnių koncentracijos stovykla, su
partijos Centro Komitetu.
Mes buvome pasiruošę ir laukėme ženklo
iš už kalėjimo sienų.
Kalėjimo viršininkas Kazys Raupys ir uo­
lūs jo pavaldiniai padarė viską, ką tik galėjo,
ir, rodės, jokios daugiau šunybės išgalvoti
prieš mus jau nebegalės. Tačiau administra­
cija ir toliau nepaliko ramybėje mūsų kolek­
tyvo. Jai buvo neramu, kad mes tebesame
vieningi ir tvirti dvasia. Nors buvome izoliuo­
ti, kartkartėmis smarkiai sumušami, sistemin­
gai nuolatinio alkio varginami, mes nenusi-

37/
minėme, nenustojome revoliucionieriško oru­
mo. Administracija nerimaudama stebėjo
mūsų kolektyvą, laukė iš jo naujų, sau nema­
lonių staigmenų. Jai pasisekė sučiupti vieną
mūsų šifruotą laišką, kurį tuojau perdavė
žvalgybai. Nežinia, kaip žvalgyba tą laišką
perskaitė (jame buvo kalbama apie bado
streiką), bet reagavo greitai: tuojau davė nu­
rodymą administracijai išsiųsti į kitus kalė­
jimus aktyvesnius politinius kalinius.

Į KITUS
KALĖJIMUS

1930 metų gruodžio mėnesio pabaigoje ir

buvo pradėti kilnoti politiniai kaliniai iš Uk­
mergės kalėjimo į kitus: į Bajorų kalėjimą,
atsimenu, buvo išvežta Chase Krylovaitė ir
Cha ja Rozentalytė, į Kauno, o iš ten į Šiau­
lių — Michalina Navikaitė ir Liuba Levinaitė.
Tuo pačiu metu į Kauno kalėjimą važiavome
ir vyrai: Romas Šarmaitis, aš ir keturi krimi­
naliniai kaliniai, kurie aktyviai bendradar­
biavo su politiniais, dalyvavo antifašistinėje
kovoje. Apie vieną iš jų nieko nežinau nuo

372
to laiko, o trys ir toliau palaikė ryšius su po­
litinių kalinių kolektyvu. Atlikę jiems skir­
tas bausmes ir išėję iš kalėjimo, jie atsisakė
savo kriminalinės praeities, ėmė gyventi do­
rų, sąmoningų žmonių gyvenimu, buvo arti
revoliucinio judėjimo. Vieną iš jų pokario
metais sutikau dirbantį tarybinėje įstaigoje.
Girdėjau ir kitą įsijungus į naujo gyvenimo
kūrimą. Taigi mūsų pastangos perauklėti ke­
lis kriminalinius kalinius nenuėjo veltui.
Atvežtas į Kauno sunkiųjų darbų kalėji­
mą, patekau į didžiulį politinių kalinių kolek­
tyvą, susitikau naujų, įdomių žmonių, įžymių
revoliucinio judėjimo dalyvių. Čia teko da­
lyvauti dešimt parų trukusiame bado streike,
su šimtais nelaisvės draugų švęsti revoliuci­
nes šventes, gyventi pakiliu gyvenimu, mo­
kytis marksizmo-leninizmo ir kitų reikalingų
dalykų.
Daug dar būtų galima kalbėti apie tai, ką
esu matęs ir pergyvenęs Kauno, Šiaulių bei
Raseinių kalėjimuose, bet turiu čia savo
atsiminimus nutraukti, nes šioje knygoje bu­
vau užsibrėžęs papasakoti tik apie savo jau­
nystės draugų, tapusių revoliucionieriais, ko­
vą prieš fašistinę priespaudą gimtosios Uk­
mergės apylinkėse.

373
 T o l im e sn is
PAMINĖTŲJŲ ŽMONIŲ
LIKIMAS

Vienas iš pirmųjų pogrindininkų Pabaisko

apylinkėje, 1926 metais 2ūkliuose susiorga­
nizavusios komjaunimo kuopelės narys An­
tanas Ambrasas, 1930 metais baigęs kalėti ka­
ro lauko teismo skirtą bausmę, gyveno savo
gimtuosiuose Žūkliuose. Hitlerinės okupaci­
jos metais buvo policijos persekiojamas ir
kuriam laikui areštuotas. Kai Tarybų Lietu­
voje prasidėjo valstiečių kolūkinis sąjūdis,
Antanas Ambrasas įsijungė į kolūkio kūri­
mą savo gimtajame kaime ir ten dirbo iki gy­
venimo pabaigos. Mirė 1961 metų vasario
19 dieną.
Kazys Stimburys stojo į aktyvų darbą nuo
pat pirmųjų tarybinės santvarkos atkūrimo
dienų. Karas jį užtiko Ukmergės apskrities
vykdomojo komiteto sekretoriaus pareigose.
Kazys Stimburys drauge su partinių ir tary­
binių darbuotojų aktyvu pasitraukė į Tarybų
Sąjungos gilumą ir vėliau įstojo į Tarybinės
Armijos gretas. Iš pradžių tarnavo Lietuviš­
kojoje divizijoje, o vėliau — kitame tarybi­
niame kariniame dalinyje. Kazys Stimburys

37 4
žuvo 1945 metų kovo 18 dieną, žygiuodamas
su tūkstančiais mūsų narsiųjų karių štur­
muoti Berlyno.
Juozo Šarmaičio, vieno iš aktyviausių Pa­
baisko pogrindininkų, tolesnė revoliucinė
veikla buvo įdomi ir nuotykinga. Kaip jau
sakyta, jis, partijos įpareigotas, gabendavo
per sieną (iš Vokietijos į Lietuvą) nelegalią
literatūrą. 1932 metais Lietuvos pasienio sar­
gybinis pastebėjo jį einant per sieną su eili­
ne slaptos literatūros siunta ir peršovė koją.
Nors ir sužeistas, Šarmaitis vis dėlto pabėgo
į Vokietiją. Iš ten, policijos tremiamas, nuvy­
ko į Tarybų Sąjungą. Čia mokėsi Vakarų tau­
tinių mažumų komunistiniame universitete.
1934 metų vasario 14 dieną J. Šarmaitis ko­
mandiruojamas į Lietuvą pristatyti LKP CK
sekretoriui Kaune Z. Angariečio laiškus. Uk­
mergėje jį buvo sulaikiusi policija, bet Juo­
zas pabėgo iš daboklės, atliko partijos paves­
tą uždavinį ir sugrįžo į Maskvą. 1936 metų
lapkričio mėnesį Juozas Šarmaitis, baigęs uni­
versitetą, vėl atvyko į Lietuvą ir dirbo Kaune,
dalyvavo „Tiesos" ir kitų pogrindinių spau­
dinių leidime. Netrukus buvo areštuotas ir
1937 metų spalio mėnesį kariuomenės teisme
teisiamas. Gavęs šešerius metus, iš Kauno ka­
lėjimo išėjo tik 1940 metais, jau nuvertus fa-

375
šistinę diktatūrą. Dirbo Vidaus reikalų liau­
dies komisariate, buvo priešgaisrinės apsau­
gos valdybos viršininko pavaduotoju politi­
niams reikalams. Didžiojo Tėvynės karo metu
Juozas Šarmaitis stojo į Tarybinės Armijos
16-tąją lietuviškąją diviziją. Kaip kuopos va­
do pavaduotojas politiniams reikalams, divi­
zijai dalyvaujant pirmuosiuose mūšiuose su
hitleriniais grobikais, J. Šarmaitis atakavo
priešą kartu su savo kuopos kariais ir žuvo
1943 metų vasario 24 dieną Oriolo srityje,
prie Aleksėjevkos kaimo.
Hitleriniams grobikams įsiveržus į Lietu­
vą, lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai ne­
leido Aleksui Ambrasui ramiai gyventi savo
gimtojoje apylinkėje. Jis buvo priverstas
slapstytis per visą okupacijos laikotarpį. Ta­
rybinės Armijos vejamiems okupantams jau
danginantis iš Lietuvos, hitlerininkų talkinin­
kai, lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai,
pačiupo Aleksą Ambrasą ir išgiežė pyktį ant
jo, smarkiai sumušdami. Nuo to laiko Alek­
so sveikata buvo palaužta visam amžiui. Ta­
čiau jis aktyviai įsijungė į darbą atkuriant ta­
rybinę tvarką išvaduotoje gimtinėje: 1944
metais buvo išrinktas Pabaisko valsčiaus ta­
rybos pirmininku. Buržuaziniai nacionalistai
labai įdūko ant jo ir norėjo nužudyti. Vieną

3 76
naktį, kai Aleksas Ambrasas nakvojo namie,
Rakančiznos kaime, ginkluoti nacionalistiniai
banditai apsupo namą. Bet jam pavyko apsi­
ginti. Nacionalistai pasitraukė, nusinešdami
vieną savo bendrininką, nežinia ar sunkiai su­
žeistą, ar užmuštą. Po nesėkmingo užpuolimo,
nacionalistai dar atkakliau tykojo Alekso
Ambraso gyvybės. Iš Rakančiznos jis su šei­
ma buvo persikėlęs gyventi, atrodo, į sauges­
nį Bogužiškių kaimą. 1947 metų spalio 14 die­
ną nacionalistiniai banditai ėmėsi klastos: per
kaimyną, kuriuo Ambrasai pasitikėjo, išvilio­
jo Aleksą su žmona iš namų ir abu žiauriai
nužudė. Našlaitėmis liko dvi Ambrasų duk­
relės; jas išaugino mūsų tarybinė valstybė.
Mykolas Dzimidavičius karo pradžioje bu­
vo pasitraukęs į Sąjungos gilumą. Bet, trokš­
damas dalyvauti kovoje prieš nuožmius įsi­
brovėlius į gimtąją žemę, grįžo į hitlerininkų
okupuotą Lietuvą 1942 metų rugpiūčio mė­
nesį ir įsijungė į partizaninį judėjimą. Bet jis
padarė lemtingą klaidą: nepajėgė nugalėti
gimtųjų namų ilgesio ir apsilankė pas tėvus
Savidonių kaime. Čia jį užklupo lietuviškųjų
buržuazinių nacionalistų su plačiai išgarsėju­
siu žudiku Mečiu Paškevičium priešakyje
gauja ir nebesugrįžtamai išsivedė iš namų
1942 metų spalio 31 dieną. Nėra abejonės,

377
kad Mykolas Dzimidavičius krito nuo lietu­
vių tautos išgamų rankos.
Petrą Makelį ir Alfonsą Karosą, besitrau­
kiančius iš Lietuvos karo pradžioje, nužudė
taip pat buržuaziniai nacionalistai.
Bronius Krukauskas mirė nuo džiovos, o
Antaną pokario metais nužudė lietuviškieji
buržuaziniai nacionalistai, neapkentę jo to­
dėl, kad jis buržuazinės santvarkos metais
aktyviai rėmė revoliucinį judėjimą ir pats
buvo bepradedąs jame dalyvauti, pokario gi
metais buvo išrinktas kaimo tarybos pirmi­
ninku.
Juozas Šešplaukis, girdėjau, gyvena ten
pat, kaip anksčiau, tik jau nebe skurdžioje
lūšnelėje, kurioje su juo susipažinau prieš
trisdešimt ketverius metus, bet erdviuose sa­
vo namuose; dirba kolūkyje.
Vaclovas Tamošiūnas, iš Ukmergės iš­
vežtas, kalėjo Kauno ir Šiaulių kalėjimuose;
1938 metų vasarą buvo paleistas; vėl daly­
vavo revoliuciniame judėjime, tik jau Kau­
ne. Nuvertus buržuazinę santvarką Lietuvo­
je, Vaclovas Tamošiūnas dirbo Tarybų val­

378
džios organuose. Okupacijos metais įsijungė
į tarybinių partizanų gretas. Išvadavus Tary­
bų Lietuvos dalį, jo gimtąją Ukmergę,
Vaclovas pradėjo dirbti Ukmergės apskrities
vykdomajame komitete, paskui vadovavo
Vilniaus miesto pramkombinatui, kurį laiką
dirbo respublikinėje profesinių sąjungų tary­
boje, iš čia perėjo į partinį darbą, buvo LKP
Smėlių rajono komiteto sekretorium, Gelvo-
nių MTS politinio skyriaus viršininku, LKP
Švenčionių rajono sekretorium, Pagelažių kol­
ūkio pirmininku. Šiuo metu yra personalinis
pensininkas, gyvena Ukmergės mieste.
Bronius Goštautas, išėjęs iš kalėjimo, ro­
dos, 1936 metais, tęsė pogrindinę veiklą savo
gimtajame Varžgalių kaime ir jo apylinkėse.
Atkūrus tarybinę santvarką Lietuvoje, dirbo
Ukmergės apskrities vykdomajame komitete.
Karui prasidėjus, pasitraukė į Sąjungos gilu­
mą, norėdamas įsijungti į Tarybinės Armijos
gretas. Buvo politiniu darbuotoju 16-toje lie­
tuviškojoje divizijoje, dalyvavo mūšiuose
prieš hitlerinius okupantus. Išvadavus Tary­
bų Lietuvos dalį, grįžo į Ukmergę, buvo ap-

379
skrities vykdomojo komiteto pirmininku. Vė­
liau tas pačias pareigas ėjo Kauno apskrities
vykdomajam komitete. Po to perėjo į partinį
darbą: buvo LKP Kapsuko, vėliau Šakių ra­
jono partijos komiteto pirmuoju sekretorium.
Dabar personalinis pensininkas, gyvena Šakių
mieste.
Panašų gyvenimo kelią išėjo Vaclovas Ge-
čiauskas, kuris šiuo metu gyvena Kaune.
Gyva ir sveika visus revoliucionieriaus
negandus perėjusi Liuba Levinaitė, dabar Te-
respolskienė, ir gyvena Vilniuje, aprūpinta
personaline pensija.
Vilniuje yra apsigyvenęs ir Chloinas Le-
vinas, vienas iš seniausiųjų Ukmergės pogrin­
dininkų. Įvairių gyvenimo audrų blaškytas,
jis pagaliau gali ramiai gyventi su šeima,
dirbdamas seniai išmoktąjį ir pamiltąjį dar­
bą. Ch. Levinas vadovauja vienam siuvimo
cechui.
Chaja Kaganaitė išvyko į Maskvą 1933
metais, pasikeičiant kaliniais Tarybų Sąjun­
gai ir buržuazinei Lietuvos vyriausybei. Ne­
trukus pradėjo dirbti „Šariko podšipniko" ga­
mykloje. Tėvynės karo metais iš sostinės ga­
myklą evakuavus į Saratovo miestą, nusikėlė
ten ir Ch. Kaganaitė, kur ir gyvena bei dirba
ligi šiol.

380
 Kai ką sužinojau apie tolesnį likimą ir tų,
kurie mums stodavo skersai kelio.
Išdavikai Gaidžiai pokario metais turėjo
atsakyti prieš tarybinį teismą už savo nusi­
kaltimus. Atlikę bausmę, sugrįžo į Žūklius.
Juozas Gaidys neseniai mirė.
Buvęs Ukmergės ir Šiaulių kalėjimų vir­
šininkas, žiaurus politinių kalinių kankin­
tojas Kazys Raupys 1940 metais buvo mūsų
saugumo organų sulaikytas ir atiduotas
teismui.
Kalėjimo sargui Povilui Medišauskui hit­
lerinės okupacijos metais atsirado neribotos
galimybės atpalaiduoti savo sadistinius po­
linkius. Kaip jau buvo sakyta, jis tuomet buvo
vienas iš kraugeringiausių masinių žudy­
nių vykdytojų. Okupantus išvijus, P. Medi-
šauskas, bijodamas atsakomybės už savo bai­
sius nusikaltimus, pasislėpė. Pagaliau jį sura­
do gyvenantį svetima pavarde ir įsitaisiusį
kolūkio piemeniu. P. Medišauską kartu su ki­
tais nekaltų žmonių žudikais tarybinis teis­
mas nuteisė aukščiausia bausme.
Policininkas Švelnikas dar gyveno Širvin­
tose ir po hitlerinių okupantų išvijimo. Vė­
liau jis užsiverbavęs išvyko dirbti į Tolimuo­

381
sius Rytus. Jo šeima yra likusi Širvintų mies­
telyje.
Griuvus fašistinei diktatūrai Lietuvoje, iš
Širvintų tuojau išsidangino Juozas Matulis,
kuris, sargaudamas policijos areštinėje,
buvo išgarsėjęs žiaurumu. Jis apsigyveno
Kaune, kur maža kas žinojo apie jo darbelius.
Pokario metais jį, beveik aklą, karšino kažko­
kie giminės Vilniuje. Čia Matulis ir pabaigė
nepavydėtiną savo gyvenimą.
 TURINYS

Iš pradinės mokyklos — į gyvenimą .............. 3

Ieškojimai, viltys ................................................... 19
Draugo mirtis ....................................................... 30
Kieno galia, to ir valia .................................. 42
Ar tik ne komunistai ir yra mūsų tikrieji
draugai? ............................................................... 48
Seni draugai — naujos mintys .......................... 55
Pogrindiniame darbe ............................................... 61
Raudonos vėliavos plaikstosi žydrame danguje 72
Pirmasis areštas ....................................................... 79
Iš daboklės į kalėjimą ....................................... 83
Pirmoji diena kalėjime ...................................... 88
Politinių kalinių kameroje ................................. 113
Gyvenimas šeštojoje kameroje ............................. 123
Mažėja kameros gyventojai ................................. 164
Už internacionalo giedojimą — karcerin .......... 182
Karceryje .................................................................. 187
Teismas ir išėjimas iš kalėjimo ............................. 122
Kur apsistoti, iš ko gyventi? ................................. 209
Gimtojoje pastogėje ......................................... 212
Pradedu megzti naujus ryšius ............................. 2 Ą' 2
Nuoširdžių žmonių šeimoje ................................. 225
Gausėja pogrindinio darbo talkininkų ................. 232
Spalio revoliucijos dalyvio grytelėje .............. 238
Sukruto žemdirbiai .............................. 2
Ir Kurklių apylinkėje raudonosios vėliavos
sumirgėjo ............................................................. 246
Žvalgybos spąstai ................................... 25
Pas pogrindininkus Rytų Lietuvos miesteliuose 259
Policijos ir žvalgybos naguose ............................. 266
Vėl kalėjime .......................................
Staiga pagausėjo mūsų kolektyvas .................. 2.95
Sutanotas mūsų ramybės drumstėjas .............. 299
Antrą kartą kariuomenės teisme .......... ............ 306
Raudonoji vėliava ant kalėjimo stogo .......... 313
Nuolatinėje karcerio padėtyje .......................... 322
Prasidėjo nubyrėjimas ...................................... 346
Už ką buvome apkalti pančiais? .................. 351
Sužvilgo kareivių durtuvai .................................. 354
Pastangos ir toliau ardyti mūsų kolektyvą . . . . 359
Sunkiausiomis valandomis .................................. 362
Leido skaityti, bet tiktai bibliją ...................... 366
Kaip draugės įvairindavo laiką? ...................... 368
Duosime atkirtį! .................................................. 369
Į kitus kalėjimus .................................................. 372
Tolimesnis paminėtųjų žmonių likimas .......... 374

Ю. Кличюс
ОТНЯЛИ ДАЖЕ НЕБА СИНЕВУ
Н а ли товском язы ке

R e d a k to riu s P . Č i u r l y s
V irš e lis d ail. V . 2 i 1 i a u s
T e c h n . r e d a k to riu s J . D a r g i s
K o re k to rė L. G r e b l i k i e n ė

P a s ir a š y ta s p a u d a i 1963.X I.4. LV 10862. L e id in io N r. 3961.

T iražas 7 000 eg z . P o p ie riu s 70 x 90 1 / 3 2 — 6 p o p . 1. — 14,04
sp. L; + 16 }kl.; 11,7 le id . 1. S p a u d ė V a ls ty b in ė „ R a id ė s 11
s p a u s tu v ė K a u n e , S p a u s tu v in in k ų g. 11. U žsak . N r. 3021.

Kaina 58 kp