К.

СИМОНОВ, ЖИВЫЕ И МЕРТВЫЕ, Гослитиздат, М„ 1961

УеНё
А. 2 I И С и ' Ь У З
 PIRMASIS SKYRIUS

J tir m o ji karo diena Sincovų šeim ą užklupo netikė­

tai, kaip ir m ilijonus kitų šeimų. Rodos, visi jau seniai
laukė karo, ir vis dėlto paskutinę akim irką jis užgriuvo
kaip perkūnija iš giedro dangaus; m atyt, pasiruošti kaip
reikiant tokiai didžiulei nelaim ei iš viso neįm anom a.
Apie karo pradžią Sincovas su Maša sužinojo Sim­
feropoly, karštoje stoties aikštelėje. Ką tik išlipę iš tra u ­
kinio, jie tada stovėjo prie seno nedengto „Linkolno“
ir laukė bendrakeleivių, tikėdam iesi, susidėję su jais,
pasiekti karinę sanatoriją Gurzufe.
Sincovai buvo beklausinėją šoferį, ar yra turguje
vaisių ir pom idorų, tik radijas pertraukė jų kalbą ir
dusliu balsu ant visos aikštės apskelbė, kad prasidėjęs
karas — ir gyvenimas susyk persiskyrė į dvi nesujun­
giamas dalis: į tą — kas prieš šią akim irką buvo, ir į
tą — kas yra dabar.
Sincovas ir Maša panėšėjo lagam inus prie artim iausio
suoliuko. Maša atsisėdo, nuleido galvą ant ran k ų ir ne­
judėdam a, tartum bejausm ė, sėdėjo, o Sincovas, net
nieko nepaklausęs jos, nuėjo pas karo kom endantą su­
tvarkyti pažym ėjim o kelionei iš Simferopolio į Gardiną,—
čia jis jau antri m etai tarnavo arm ijos laikraščio redak­
cijos sekretorium .
Karas buvo nelaimė apskritai, o jų šeimoje prie jos

5
prisidėjo dar sava, ypatinga nedailiu1: polilvadovas Sin-
covas su žmona yra keli tūkstančiai kilom etru nuo karo,
čia, Simferopoly, o jų m etinuke dukrelė palikusi lenai,
Gardine, šalia karo. Ji yra tenai, jie čia, ir jokia jėga
negali jų perkelti ten anksčiau, kaip per keturias paras.
Sincovas, užėjęs pas kom endantą, rado jau subėgusius
penkis ar šešis kariškius. Ir, stovėdamas eilėje, jis bandė
vaizduotis, kas dabar darosi Gardine. „Perdaug arti, per­
daug arti prie sienos, ir aviacija, svarbiausia — aviacija...
Tiesa, iš tokių vietų vaikus tučtuojau gali evakuoti...“
Jis pasigavo tos m inties, ir jam rodės, kad ji galinti nu­
ram inti ir Mašą.
Kai jis grįžo pas Mašą pasakyti, kad viskas sutvar­
kyta: nakties dvyliktą jie išvažiuoja atgal,— ji pakėlė
galvą ir pažiūrėjo į jį kaip į svetimą žmogų.
— Kas sutvarkyta? — dar paklausė jinai.
— Aš sakau, kad bilietai yra,— pakartojo Sincovas.
— Gerai,— abejingai tarė Maša ir vėl nuleido galvą
ant rankų.
Ji negalėjo sau atleisti, kam išvažiavusi ir palikusi
dukterį. Ji taip padarė tik prikalbinta savo m otinos, ku­
ri specialiai ir atvažiavo pas juos į Gardiną, kad Maša
drauge su Sincovu galėtų išvykti į sanatoriją. Sincovas
taip pat prikalbinėjo Mašą važiuoti ir net užsigavo, kai
ji išvažiavimo dieną, pakėlusi į jį akis, paklausė: „O
gal vis tik nevažiuosim ?“ Būtų jų abiejų nepaklausiusi
tada — šiandie ji būtų Gardine. Toji m intis, kad ji galė­
tų būti tenai, jos negąsdino, ją tik gąsdino, kad jos ten
nėra. Ji jautėsi taip labai nusikaltusi Gardine paliktam
vaikui, kad apie vyrą bemaž ir negalvojo.
Su įprastu sau tiesum u ji pati jam tai pasisakė.
— O ką apie m ane galvosi? — neužsigavęs atsakė
Sincovas.— Ir apskritai viskas susitvarkys.
Maša negalėjo pakęsti jo taip šnekant: staiga jis
nei iš šio, nei iš to pradėjo ją beprasm iškai ram inti, o
juk nebuvo ko . ram inti.

6
 — Liaukis niekus tauškęs! — tarė ji.— Kas gi susi­
tvarkys? Ką tu žinai?
Jai net lūpos suvirpėjo iš apm audo.
— Aš neturėjau teisės išvažiuoti! Ar tu supranti:
neturėjau teisės! — pakartojo ji, stipriai sugniaužtu kum š­
čiu trenkdam a sau į kelį.— Aš tiesiog ne žmogus po to!
Kada jie sėdo į traukinį, ji nutilo ir nebeprikaišiojo
sau, o į visus Sincovo klausim us atsakinėjo tiktai „taip“
ir „ne“. Apskritai visą kelionės m etą iki Maskvos Maša
leido kažkaip m echaniškai: gerdavo arbatą, tylėdam a
žiūrėdavo pro langą, paskui guldavo ant savo viršutinės
lentynos ir valandų valandas gulėdavo, nusisukusi į
sieną.
Aplinkui visą kelią žmonės tekalbėjo vienut viena —
apie karą, o Maša tarsi nė negirdėjo tų kalbų. Jos vi­
duje ėjo didelis, sunkus darbas, prie kurio ji negalėjo
leistis nieko, nė paties Sincovo.
Tik ja u nebe toli Maskvos, Serpuchove, vos sustojus
traukiniui, ji pirm ąsyk prašneko į Sincovą:
—- Einam , pasivaikščiosim...
Išėjus iš vagono, ji paėmė vyrui už parankės.
—■ Žinai, dabar aš supratau, kodėl iš pat pradžios
beveik negalvojau apie tave: susirasime Tanią, išsiųsim
ją su m am a, o aš pasiliksiu su tavim arm ijoje.
— Ja u nusprendei? — paklausė Sincovas.
— Taip.
—- O jei reikės iš naujo spręsti?
Ji tylėdam a pakratė galvą.
Tada jis, stengdamasis būti kuo ram esnis, pasakė
jai, kad du klausim us — kaip rasti Tanią ir eiti a r neiti
arm ijon — reikia spręsti skyrium .
—- Aš jų neskirsiu! — pertraukė jį Maša.
Tačiau jis prim ygtinai ir toliau jai aiškino, kad bus
kur kas išm intingiau, jei jis važiuos į tarnybos vietą,
į Gardiną, o ji, priešingai, liks Maskvoje. Jeigu šeimas
evakavo iš Gardino (o tai, tikriausiai, padarė), tai Ma-
šos molinu su Tania Imtinai pasistengs pasiekti Maskvą,
savo pačios būt;}. Ir Masai jau vien dėl to, kad nepraši-
lenktų, visų geriausia laukti jų Maskvoje.
— Galimas daiktas, jos jau dabar ten, spėjo atvykti
iš Gardino, mums bevažiuojant iš Simferopolio!
Maša nepatikliai pažvelgė į Sincovą ir vėl tylėjo iki
pat Maskvos.
Jie atvažiavo į seną Artem jevų butą Usačiovkoje, kur
taip neseniai ir taip nerūpestingai praleido dvi paras
pakeliui į Simferopolį.
Iš Gardino nebuvo nieko. Sincovas tikėjosi telegra­
mos, bet ir telegram os nebuvo.
— Dabar aš važiuosiu į stotį, sutvarkysiu kelionės
pažym ėjim ą,— tarė Sincovas.— Gal būt, pateksiu į va­
karinį. O tu m ėgink paskam binti, gal pasiseks.
Jis išsitraukė iš palaidinės kišenės užrašų knygutę
ir, išplėšęs lapelį, užrašė Mašai redakcijos telefonų Gar­
dine num erius.
— Palauk, sėsk valandžiukę,— sulaikė ji vyrą.— Ži­
nau, tu nenori, kad aš važiuočiau. Bet kaip vis tik ši­
tai padaryti?
Sincovas ėmė aiškinti, kad ji neturinti to daryti. Prie
ankstesnių argum entų jis pridėjo dar naują: net jeigu
ir bus jai leista važiuoti į Gardiną ir ten ji bus paim ta
į arm iją,— o tuo jis abejoja,— nejaugi ji nesupranta,
kad dėl to jam bus tik dvigubai sunkiau?
Maša klausėsi jo, vis labiau ir labiau blykšdam a.
— O kaipgi tu nesupranti,— staiga sušuko ji,— kaip­
gi tu nesupranti, kad ir aš esu žmogus?! Kad aš noriu
būti ten, kur ir tu? Kodėl tu tegalvoji vien apie save?..
— Kaip „vien apie save“ ? — apstulbęs paklausė Sin­
covas.
Bet ji, nieko neatsakiusi, pirm ą sykį iš viso ėmė
graudžiai raudoti. Paskui, išsiverkusi, piktai šniurkšte­
lėjo nosim ir, parėm usi kum ščiu nuo ašarų paburkusį
s.
skruostą, rim tu tonu pasakė, kad jis važiuotų į stotį
gauti bilietų, nes galįs pasivėlinti.
— Ir m an taip pat. Prižadi?
Jos užsispyrimo įpykintas, jis, pagaliau nustojęs jos
gailėtis, griežtai atšovė, kad jokių civilių, juoba m oterų,
į Gardino traukinį dabar niekas neįleis, kad ja u vakar
Inform acijų biuro pranešim e buvo pam inėta Gardino
kryptis, ir m etas pagaliau blaiviai žiūrėti į viską.
— Gerai,— tarė Maša,— jeigu neįleis, vadinas, neį­
leis, bet tu pasistenk! Aš tavim pasitikiu. Taip?
— Taip,— niūriai atsakė jis.
Ir šitas „taip“ daug ką reiškė. Jis niekad jai nem e­
lavo. Jeigu ją galim a bus įsivesti į traukinį, jis ją pasi­
ims kartu.
Po valandos Sincovas, jau lengviau atsikvėpęs, p a ­
skambino jai iš stoties, kad gavo vietą į Minsko traukinį,
kuris išeina vienuoliktą vakaro,— tiesiai į G ardiną tra u ­
kinio nėra,— ir kom endantas sakęs, kad šia kryptim i
niekam , išskyrus kariškius, važiuoti neleidžiama.
Maša nieko neatsakė.
— Ko tu ty li? — riktelėjo jis į ragelį.
— Taip sau. Aš bandžiau skam binti į G ardiną, atsa­
kė, kad ryšių tuo tarpu nėra.
— Tu tuo tarpu perdek m ano daiktus į vieną laga­
m iną,— paprašė jis.
— Gerai, perdėsiu,— atsakė Maša.
— Aš dabar pam ėginsiu patekti į politinę valdybą,—
pasakė jis.— Gal redakcija ku r nors persikėlė, pam ėgin­
siu sužinoti kur. Po valandos kitos grįšiu. Neliūdėk.
— Betgi aš ir neliūdžiu,-—tuo pat anem išku balsu
atsakė Maša ir pirm oji pakabino ragelį.
Maša dėliojo Sincovo daiktus ir nepaliaujam ai m ąstė
vis tą pat: kaip dėlto ji galėjo išvažiuoti iš Gardino ir
dukterį ten palikti? Ji nesumelavo Sincovui — ir iš tiesų
ji negalėjo skyrium galvoti apie dukterį ir skyrium apie
save: dukterį reikia surasti ir pasiųsti čionai, o pačiai
likti su juo ten, kur karas.
9
 Kaip išvažiuoti? Ką daryti? Staiga paskutinę akim ir­
ką, jau uždarydam a Sincovo lagam iną, ji prisim inė, kad
turinti kažkur popiergalį, kur užrašytas pulkininko Poly-
nino, brolio draugo, su kuriuo jis kartu tarnavo prie
Chalchin-Golo, tarnybinis telefonas. Polyninas kaip tik
tada, kai ji čia buvo apsistojusi pakeliui į Simferopolį,
Mašai paskam bino ir pasisakė atskridęs iš Čitos, m atęs
ten jos brolį ir žadėjęs jam , kad viską m otinai p ran e­
šiąs.
Maša pasakė jam , kad T atjan a Stepanovna Gardine,
ir užsirašė jo tarnybinį telefoną, kad m otina grįžusi
galėtų paskam binti jam į Vyriausiąją aviacijos inspek­
ciją. Tik ku r jis dingo, tasai telefonas? Ji ilgai karštli­
giškai ieškojo, pagaliau rado ir paskam bino.
— Pulkininkas Polyninas klauso! — pasigirdo ragely
piktas balsas.
— Sveiki! Aš esu Artemjevo sesuo. Noriu jus sutikti.
Bet Polyninas, atrodo, net ne išsyk suprato, kas ji
yra ir ko iš jo norim a. Galiausiai susivokė ir po ilgos
nemalonios pauzės atsakė, kad jeigu neilgam — gerai,
tegu po valandos atvažiuoja. Jis išeisiąs prie durų.
Maša pati gerai nežinojo, kuo jai gali padėti tasai
Polyninas.
Bet lygiai po valandos ji buvo jau prie didelio k ari­
nio nam o durų. Jai atrodė, kad ji prisim ena Polynino
išorę, bet tarp zujančių aplink ją žmonių jo niekur ne­
buvo. Staiga durys atsidarė, ir prie jos priėjo jaunutis
seržantas.
Jūs ieškote pulkininko Polynino? — paklausė jis
Mašą ir atsiprašydam as paaiškino, kad draugas pulkinin­
kas iškviestas į liaudies kom isariatą, išvažiavo prieš de­
šim t m inučių ir prašė palaukti. Geriausia bus ten, skve­
relyje, už tram vajų linijos. Kai pulkininkas grįš, ateis jos
kas pakviesti.
— O kada jis grįš? — paklausė Maša, atsim inusi,
kad Sincovas jau greitai turi būti namie.

to
 Seržantas tik gūžtelėjo pečiais.
Maša pralaukė dvi valandas ir kaip tik tą akim irką,
kada ji, nusprendusi daugiau nebelaukti, perbėgo lini­
ją ir norėjo sėsti į tram vajų, iš privažiavusios prie durų
„em kos“ iššoko Polyninas. Maša jį pažino, nors jo gra­
žus veidas buvo sm arkiai pasikeitęs ir atrodė pasenęs,
susirūpinęs.
Iš viso ko buvo m atyti, kad pulkininkui brangi
kiekviena sekundė.
— Neužsigaukite,— tarė jis,— bet pastovėkime, p a­
sišnekėkime čia pat: pas m ane ten jau sukviesti žmonės...
Kas jum s atsitiko?
Maša kuo trum piau paaiškino, kas jai atsitiko ir ko
ji nori. Jie stovėjo gretimais, tram vajaus sustojim o vie­
toje, žmonės grūdosi, kliudydam i juos pečiais.
— Ką gi,— tarė Polyninas, jos išklausęs.— Manau,
kad jūsų vyras teisus: šeimos, kiek tik galima, iš tų
vietų evakuojam os. Jų tarpe ir m ūsų aviatorių šeimos.
Jeigu ką nors iš jų sužinosiu, tučtuojau jum s paskam bin­
siu. Ir, antra, jūsų vyras teisus, kad vykti ten jum s da­
bar ne laikas ir nėr ko!
— Ir vis dėlto labai prašau jus padėti! — prim ygti­
nai tarė Maša.
Polyninas piktai sudėjo rankas ant krūtinės.
— Klausykite, ko jūs prašote, ku r jūs lendate, a t­
leiskite už žodį! Prie Gardino dabar tokia košė, ar galite
jūs tai suprasti?
— Ne.
— O kad negalite, tai klausykite tų, kurie supranta!
Ten tokia košė!.. Atleiskite už šiurkštum ą, bet būtų čia
Pavlas, jis dar stipriau, broliškai paaiškintų...
Jis susizgribo, kad, norėdam as atkalbėti ją nuo kvai­
lystės, leptelėjo nereikalingą žodį apie tą košę prie G ar­
dino: juk jos ten duktė ir m otina.
— Aplamai ten padėtis, žinoma, paaiškės,— nevyku­
siai pasitaisė jis.— Ir jeigu frontas bus arti, tai šeimos,

tl
žinoma, bus evakuojam os. Ir aš jum s paskam binsiu, kai
sužinosiu nors m ažiausią smulkm eną! Gerai?
Jis labai skubėjo ir nieku būdu negalėjo to nuslėpti.

Grįžęs nam o ir neradęs Mašos, Sincovas nežinojo, ką

ir bem anyti. Kad nors raštelį būtų palikusi! Mašos bal­
sas telefonu pasirodė jam keistas, bet negi ji gali vaidytis
su juo šiandie, kada jis išvažiuoja!
Politinėje valdyboje jam nepasakė nieko daugiau,
negu jis žinojo ir pats: Gardino rajone m ūšiai, o ar
persikėlė kur jo arm ijos laikraščio redakcija, ar ne, jam
apie tai bus pranešta rytoj Minske.
Iki šiol ir jį patį kankinanti nerim astis dėl dukters,
ir Mašos visiškas sutrikim as neleido Sincovui prisim inti
savęs. Bet dabar jis su baim e pagalvojo kaip tik apie
save, apie tai, kad eina karas ir kad kaip sykis jis, o
ne kas kitas, važiuoja šiandie ten, kur jį gali užm ušti.
Vos tik jis spėjo apie tai pagalvoti, pasigirdo truk-
čiojamas tarpm iestinis skam butis. Perbėgęs per kam ba­
rį, jis stvėrė ragelį, bet skam bino ne Gardinas, o Čita.
— Kas čia? Mama? — sklido pro daugiabalsį zyzimą
nepaprastai tolimas Artemjevo balsas.
— Ne, tai aš, Sincovas.
— O aš m aniau, kad tu jau kariauji.
— Važiuoju šiandie.
— O kur taviškiai? Kur m otina?
Sincovas išdėstė viską taip, kaip buvo.
— Ta-aip, nesmagūs pas jus reikalai! — vos girdimu,
prikim usiu balsu pasakė Artemjevas anam e šešių tū k s­
tančių varstų laido gale.— Bent jau Marusios neleisk ten.
Velnias m ane ir atnešė į Užbaikalę! Kaip be rankų!
Išjungiu, išjungiu! Jū sų laikas baigėsi! — it genys
ėmė belsti ragelyje telefonistė.
Sincovas nespėjo ką nors atsakyti, o jau ragelyje vis­
kas nutrūko: ir balsas, ir zyzimas,— liko vien tyla.
 Maša įėjo tylėdam a, žemai nuleidusi galvą. Sincovas
neklausinėjo jos, ku r ji buvusi, laukė, kad ji pati pasi­
sakys, ir tik dirstelėjo į sieninį laikrodį: iki išėjim o iš
nam ų likus tik valanda.
Ji sugavo jo žvilgsnį ir, pajutusi priekaištą, pažiūrė­
jo jam tiesiai į veidą.
— Nepyk! Aš vaikščiojau pasitarti, ar negalim a būtų
vis tik važiuoti su tavim.
— Na, ir ką tau patarė?
— Atsakė, kad kol kas negalima.
— Ak Maša, Maša! — tiek ir tepasakė jai Sincovas.
J i nutylėjo, stengdam asi suim ti save į nagą ir sutram ­
dyti neprašytą drebulį balse. Galų gale jai ta t pavyko, ir
paskutinę valandą prieš išsiskiriant ji atrodė beveik
ram i.
Pačioje stotyje vyro veidas m ėlynoje, tarsi ligoninės,
m askuojam ųjų lempelių šviesoje pasirodė jai nesveikas ir
liūdnas; ji atsiminė Polynino žodžius: „Prie Gardino d a­
bar tokia košė!“ — tik pasipurtė ir ūm ai prisispaudė prie
Sincovo milinės.
— Kas tau? Verki? — paklausė Sincovas, nepratęs
m atyti jos ašarų.
Bet ji neverkė. Ja i tiktai pasidarė negera, ir ji p ri­
sispaudė prie vyro taip, kaip žmonės spaudžiasi, kai
verkia.
Kadangi niekas dar nebuvo apsipratęs nei su karu,
nei su aptem dym u, stotyje naktį viešpatavo grūstis ir
netvarka.
Sincovas ilgai negalėjo niekur sužinoti, kada išeina
tas Minsko traukinys, kuriuo jam reikės važiuoti. Iš
pradžių jam pasakė, kad traukinys jau išėjęs, paskui ■ —
kad eis tik paryčiu, o po to susyk pasigirdo šauksm as,
kad traukinys į Minską išeinąs po penkių m inučių.
Atėjusieji išlydėti kažkodėl nebuvo leidžiami į pero­
ną, tarpdury bem atant susidarė kam šatis, ir Maša su
Sincovu, iš visų pusių žmonių suspausti, tam e sąmyšyje

13
galų gale nesuspėjo nė apkabinti vienas kito. Apglė­
bęs Masą viena ran k a,— kitoje jis laikė lagam iną,— Sin-
covas paskutinę sekundę skaudžiai prispaudė jos veidą
prie sukryžiuotų ant krūtinės diržų sagties ir, paskubom is
atitrūkęs, išnyko stoties duryse.
Maša apibėgo aplink stotį ir išėjo prie geležinių vir­
bų tvoros, sulig dvigubu žmogaus augum u, kuri skyrė sto­
ties kiem ą nuo perono. Ji jau nebesitikėjo pam atyti Sin-
covo, jai norėjos tik pažiūrėti, kaip nuo platform os išeis
jo traukinys. Maša gal pusvalandį prastovėjo prie tvoros,
bet traukinys vis dar nesijudino. Staiga ji pam atė tam ­
soje Sincovą. Jis ėjo nuo vagono prie vagono, tu r būt, sau
vietos ieškodam as.
— Vania! — sušuko Maša,— bet jis neišgirdo ir n e a t­
sigręžė.
— Vania! — dar garsiau suriko ji, griebdam asi už
virbų.
Jis išgirdo, nustebęs atsisuko, keletą sekundžių n e­
susivokdam as žiūrėjo į visas puses ir tik, kai ji suriko
trečią sykį, suprato ir pribėgo prie virbų.
— Tu dar neišvažiavai? Kada gi eis traukinys? Gal
negreit ?
— Nežinau,— atsakė jis.— Visą laiką sako, kad už
m inutės kitos.
Jis pastatė lagam iną, ištiesė rankas, ir Maša taip pat
jam pro virbus padavė rankas. Jis pabučiavo jas, o pas­
kui paėmė į savo dideles šiltas rankas ir visą laiką, kol
jiedu stovėjo, taip ir nepaleido.
Praslinko dar pusvalandis, o traukinys vis nėjo.
— Gal tu visgi susirasi vietą, padėsi daiktus, o p as­
kui išeisi? — susizgribusi tarė Maša.
— A-a!..— Sincovas atsainiai krestelėjo galvą, kaip
ir pirm a nepaleisdam as jos rankų.— Sėsiu an t laiptelių!
Jie ne tik negalvojo dabar apie aplinkinius, bet jiems
būtų atrodę ir keista galvoti apie juos, kai jie patys tiek
atsidėję vienas kitam ir susirūpinę besiartinančiu išsi-

n
skyrimu. Jie čia žiūrėjo tylėdami į viens kitą, čia sten­
gėsi sušvelninti tą išsiskyrim ą įprastiniais žodžiais iš
ano taikos m eto, kuris ja u trys dienos nebeegzistuoja.
— Aš tikiu, kad m ūsiškiai kaip reikiant susitvarkė.
— Duok dieve!
— Gal būt, net susitiksiu su jais kokioj nors stoty:
aš — į ten, o jie — į čia!
— Ak, kad taip būtų!
— Kai tik nuvažiuosiu, tučtuojau tau parašysiu.
— Turėsi rūpesčių ir be m anęs, tiktai paleisk te ­
legramą, ir viskas.
— Ne, aš būtinai parašysiu. Lauk laiško...
— Būtinai!
— Bet ir tu m an rašyk, gerai?
— Žinoma.
Jiedu dar kaip reikiant nesuprato, kas yra iš tiesų
jau dabar, ketvirta para, tasai karas, į kurį vyksta Sin-
covas. Jie dar negalėjo įsivaizduoti, kad nieko, visiškai
nieko iš to, apie ką dabar kalba, ilgai, o gal ir niekad
nebebus jų gyvenime: nei laiškų, nei telegram ų, nei p a ­
simatymų...
— Važiuojam! Kas važiuoja — sėskit! — sušuko kaž­
kas už Sincovo nugaros.
Sincovas, paskutinį sykį suspaudęs Mašos rankas, pa­
stvėrė lagam iną, užsivyniojo ant kumščio kuprinės diržą
ir, ja u pam ažu slenkant traukiniui pro šalį, užšoko ant
laiptelių.
Ir tuojau pat įkandin užšoko kažkas dar ir dar ir už­
stojo Sincovą nuo Mašos. Mašai čia rodės iš tolo, kad jo
ranka su kepure m oja jai, čia vėl rodės, kad tai sveti­
ma ranka, o paskui nieko nebebuvo m atyti; ėmė šmėsčioti
kiti vagonai, kiti žmonės kažką kažkam šaukė, o ji sto­
vėjo viena, prispaudus veidą prie virbų, ir skubėdam a
segiojos apsiaustą ant staiga nužvarbusios krūtinės.

15
 Traukinys, kurio sąstatą kažkodėl sudarė vien prie­
m iestiniai vagonai, su varginančiais sustojim ais ėjo Pa-
m askviu į Smolensko sritį. Ir tam e vagone, kur važiavo
Sincovas, ir kituose vagonuose daugumas keleivių buvo
Ypatingosios vakarų karinės apygardos vadai ir politiniai
darbuotojai,— visi jie skubiai grįžo iš atostogų į savo d a ­
lis.
Tik dabar, atsidūrę visi drauge tuose einančiuose į
Minską priem iestiniuose vagonuose, jie su nuostaba p a­
m atė kits kitą. Kiekvienas iš jų, skyrium išėję atostogų,
negalėjo nė įsivaizduoti, kaip atrodo visa tai kartu, ko­
kia lavina žmonių, turinčių dabar vesti į kautynes kuo­
pas, batalionus ir pulkus, buvo nuo pat pirmos karo die­
nos atplėšta nuo savųjų, neabejotinai jau besikaunančių
dalių.
Kaip šitai galėjo atsitikti, kada artėjančio karo grės­
mę visi nujautė ja u nuo pat balandžio, negalėjo suprasti
nei Sincovas, nei kiti atostogautojai. Vagone tolydžio kil­
davo apie tai karštų kalbų, jos nurim davo ir vėl įsilieps­
nodavo. Nieku nenusikaltę žmonės jautėsi kalti ir nervi­
nosi, kai tik traukinys kur ilgiau sustodavo.
T varkaraščių nebuvo, nors per visą pirm ą dieną ke­
lyje nepasitaikė nė vieno oro pavojaus. Tiktai naktį, kai
traukinys stovėjo Oršoje, aplinkui ėmė staugti garvežiai
ir sudrebėjo stiklai: vokiečiai bom bardavo Oršos prekių
stotį.
Tačiau net ir čia, pirm ąsyk išgirdęs bom bardavim o
garsus, Sincovas dar nesuprato, kaip arti, visai prie pat
karo, važiuoja priem iestinis jų traukinys. „Na ką gi,—
galvojo jis,— kad vokiečiai naktim is bom barduoja ei­
nančius į frontą sąstatus, nėra ko stebėtis.“ K artu su
priešais sėdinčiu kapitonu ąrtileristu, važiuojančiu į
savo dalį prie sienos, į Domačiovą, jie nusprendė, kad
vokiečiai, be abejo, skrenda iš Varšuvos ar K araliau­
čiaus. Jeigu jiems būtų kas pasakęs, kad vokiečiai jau
an tra naktis skrenda į Oršą iš mūsų karinio aerodrom o

16
Hardine, iš to pat Gardino, kur Sincovas vyko į savo a r­
mijos laikraščio redakciją, jie tiesiog būtų nepatikėję!
Praėjo naktis, ir jie turėjo patikėti, kad yra k u r kas
blogesnių dalykų. Rytą traukinys šiaip taip atsirito iki
Borisovo, ir stoties kom endantas, raukydam asis it dantį
geliamas, pareiškė, kad ešelonas toliau nebeis: kelias
larp Borisovo ir Minsko subom barduotas ir vokiečių tan ­
kų atkirstas.
Borisove buvo pilna dulkių ir tvanku, viršum miesto
sukiojosi vokiečių lėktuvai, keliu ėjo kariuom enė ir m a­
šinos: vienos — į vieną, kitos — į kitą pusę; prie ligoni­
nės, tiesiai ant grindinio, gulėjo neštuvuose užm uštieji.
Priešais kom endantūrą stovėjo vyresnysis leitenantas
ir griausm ingu balsu kažkam šaukė: „Užkasti p atran k as!“
Tai buvo miesto kom endantas, ir Sincovas, nepasiėmęs
atostogoms ginklo, paprašė išduoti jam naganą. Bet ko­
m endantas nagano neturėjo: prieš valandą jis buvo išda­
linęs visą arsenalą.
Sulaikęs k artu su savo vagono bendrakeleiviu, artile­
rijos kapitonu, pirm ą pasitaikiusį sunkvežim į, kurio šo-
l'eris atkakliai daužėsi po visą miestą, ieškodam as kažkur
prapuolusio sandėlio vedėjo, Sincovas su kapitonu leidosi
ieškoti įgulos viršininko. Kapitonas, nebesitikėdam as p a ­
tekti į savo dalį prie sienos ir num ojęs į tai ran k a, norė­
jo gauti paskyrim ą į kokią nors artilerijos dalį čia pat,
vietoje. Sincovas tarėsi sužinosiąs, kur yra fronto politi­
nė valdyba,— jeigu prasigauti į Gardiną jau nebegalim a,
tegu jį siunčia į bet kurį kitą arm ijos ar divizijos laik­
raštį. Abu buvo pasirengę eiti, kur reikia, ir daryti, kas
reikia, kad tik kuo greičiau nustotų tabaluoti tarp d an ­
gaus ir žemės per šias atostogas — tebūna jos triskart
prakeiktos! Jiem s kažkas pasakė, kad įgulos viršininkas
vra kažkur už Borisovo, kariniame m iestelyje. Borisovo
pakraščiu, viršum jų galvų, tratindamas iš kulkosvaidžių,
prašvilpė vokiečių naikintuvas. Jų neužmušė ir nesužei­
dė, bet nuo sunkvežimio borto pasipylė atšaižos. Sinco-

<i y v i e j i ir m i iu s ie j n
vas, atitokęs nuo baim ės,— jis turėjo kniūpsčias pulti ant
benzinu prikvipusio sunkvežimio dugno,— stebėdamasis
ištraukė verško didumo rakštį, kuri net per palaidinę buvo
jam įlindus į dilbį.
Vėliau pasirodė, kad sunkvežimyje baigiasi benzinas,
ir jie, prieš ieškodam i įgulos viršininko, pasuko plentu
Minsko link, į naftos bazę.
Ten jie išvydo keistą reginį: leitenantas — naftos b a ­
zės viršininkas — ir viršila, atkišę pistoletus, laikė prie­
šais save pionierių m ajorą. Leitenantas šaukė, kad jis
greičiau nušausiąs m ajorą, negu Įeisiąs jam išsprogdinti
degalus. Pagyvenęs m ajoras su ordinu ant krūtinės, iškė­
lęs rankas aukštyn ir drebėdam as iš apm audo, aiškino,
kad atvykęs čia ne išsprogdinti naftos bazės, o tik iš­
aiškinti jos išsprogdinim o galimybių. Kai pagaliau pisto­
letai buvo nuleisti, m ajoras, ašarodam as iš įtūžimo, ėmė
rėkti, kad tai gėda — laikyti priešais save, pistoletą a tsta ­
čius, vyresnio laipsnio vadą. Kuo baigėsi ši scena, Sinco-
vas nebesužinojo. Niūriai klausęsis m ajoro priekaištų
leitenantas burbtelėjo, kad įgulos viršininkas yra tankų
mokyklos kareivinėse, netoli nuo čia, miške, ir Sincovas
nuvažiavo į kareivines.
T ankų m okykloje visos durys buvo atlapos iki galui —
ir tuščia, kaip iššluota! Tik aikštėje stovėjo dvi tanketės
su įgulom. Jos buvo paliktos čia laukti tolimesnių n uro­
dym ų. Bet tų nurodym ų jau kelios paros nebuvo. Nie­
kas nieko dorai nežinojo. Vieni kalbėjo, kad m okykla
esanti evakuota, kiti,— kad ji išvykusi į m ūšį. Borisovo
įgulos viršininkas, pagal gandus, esąs kažkur Minsko plen­
te, bet ne šiapus Borisovo, o anapus.
Sincovas ir kapitonas grįžo į Borisovą. K om endantū­
ra krovėsi daiktus į sunkvežimius. Kom endantas užkim u­
siu balsu pašnibždėjo, kad gautas m aršalo Timošenkos
įsakym as palikti Borisovą, persikelti už Berezinos ir ten,
neleidžiant toliau vokiečių, gintis iki paskutinio kraujo
lašo.

18
 Artilerijos kapitonas, nepasitikėdam as tais aiškini­
mais, pasakė, kad kom endantas kažką rezga iš savo gal­
vos. Tačiau kom endantūra krovėsi, ir vargu a r galėjo būti
lai darom a be kieno nors įsakymo. Jie vėl išvažiavo savo
sunkvežimiu už miesto. Keldami debesis dulkių, plentu
ėjo žmonės ir mašinos. Bet dabar visa tai judėjo ne į įvai­
rias puses, o į vieną — į rytus nuo Borisovo.
Ant siauros dambos žmonių grūstyje stovėjo stam bus
vyras be kepurės, su naganu rankoje. Nebetekęs pusiau­
svyros ir stengdam asis užlaikyti žmones bei m ašinas, jis
gergždžiančiu balsu rėkė, kad jis, politvadovas Zotovas,
privaląs sulaikyti čia arm iją ir sulaikysiąs ją, sušaudysiąs
kiekvieną, kas pabandys pasitraukti! Bet žmonės judėjo
ir judėjo pro politvadovą, važiavo ir ėjo pro šalį, ir jis
praleisdavo vienus, kad galėtų sulaikyti sekančius, čia
užsikišdavo už diržo naganą, stverdavo ką nors už atla­
pų, paskui paleisdavo, vėl griebdavosi nagano, apsisuk­
davo ir vėl įnirtingai, bet veltui stverdavo kažką už palai­
dinės...
Sincovas su kapitonu sustabdė m ašiną už dambos, re ­
tame pakrantės m iškelyje. Miške knibždėte knibždėjo
žmonių. Sincovui kažkas pasakė, kad gretim ais esą kaž­
kokie vadai, kurie form uoją dalis. Ir iš tiesų, miško aikš­
telėje tvarkėsi keletas pulkininkų. Trijuose sunkvežim iuo­
se su atverstais bortais buvo surašinėjam i žmonės, iš jų
form uojam os kuopos ir, čia pat paskirtų vadų kom an­
duojamos, jos vyko į kairę ir į dešinę Berezinos pusę.
Kituose sunkvežimiuose barkšojo krūvos šautuvų, kurie
buvo duodam i visiems, kas tik užsirašydavo, bet n etu ­
rėjo ginklo. Sincovas taip pat užsirašė: jis gavo šautuvą
■u durtuvu, bet be d irž o — jį visą laiką reikėjo turėti
rankoje.
Vienas iš darančių tvarką pulkininkų, plikas tan k is­
tas su Lenino ordinu, iš Maskvos važiavęs tam e pat V a ­
liūne su Sincovu, pažiūrėjęs jo atostogų bilietą ir asmens
pažymėjim ą, kandžiai num ojo ranka: koks, po velnių.

19
dabar galįs būli laikraštis, bet tuoj pat įsakė, kad Sin-
covas toli nenueitų: jam , kaip inteligentiškam žmogui, at
sirasią darbo. Pulkininkas būtent taip keistai ir paša
k ė — „kaip inteligentiškam žm ogui“. Ką reiškė šita frazė
jo lūpose, Sincovas sužinojo tik kitą dieną. Pam indžikavęs
vietoje, jis paėjėjo kokį šim tą žingsnių nuo pulkininko ir
atsisėdo prie savo tritonės.
Po valandos prie mašinos pribėgo artilerijos kapito
nas, išsitraukė savo kuprinę ir, džiaugsm ingai šūktelė­
jęs Sincovui, kad pirm ai pradžiai gavęs kom anduoti dviem
patrankom s, nurūko atgal. Sincovas jo niekad daugiau ir
nebematė.
Miškas buvo, kaip ir pirm a, kimšte prikim štas žmonių,
ir, kad ir kiek jų buvo išsiunčiam a su vadais į visas p u ­
ses, atrodė, visi jie niekad neišsisklaidys.
P raėjo dar valanda, ir pasirodė pirm ieji vokiečių n ai­
kintuvai. Aptikę susitelkusią daugybę žmonių tam e re ta ­
me pušynėly, vokiečiai pradėjo jį šturm uoti. Sincovas kas
pusvalandį krisdavo ant žemės, spausdam as galvą prie
plonos pušies kam ieno, ant kurio aukštai aukštai siūbavo
reta viršūnė. Kiekvienąsyk, užskridus lėktuvam s, visas
miškas pradėdavo šaudyti į orą. Šaudydavo stovėdami,
nuo kelio, gulėdami, iš šautuvų, iš kulkosvaidžių, iš n a­
ganų.
O lėktuvai skrido ir skrido, ir vis tai buvo vokiečių
lėktuvai.
„O kurgi m ū sų ?“ — su kartėliu klausė save Sinco­
vas, kaip kad to paties klausinėjo balsu ir tyliai visi
žmonės aplinkui.
Jau vakarop viršum miško praskrido trejetas mūsų
naikintuvų ,,IL— 16“ su raudonom is žvaigždėmis sp ar­
nuose. Šimtai žmonių pašoko, ėmė šaukti, džiaugsm in­
gai m ojuoti rankom . O dar po valandėlės trys naikintu­
vai grįžo, kalendam i kulkosvaidžiais.
Salia Sincovo stovėjęs apysenis intendantas, nusiėmęs
kepurę ir ja prisidengęs nuo saldės, kad geriau galėtų

20
įžiūrėti savo lėktuvus, krito negyvas. Greta buvo sužeis­
tas raudonarm ietis, ir jis, sėdėdam as ant žemės, visą
laiką lankstėsi ir lankstėsi, laikydam asis už pilvo. Bet
dar ir dabar žmonėms atrodė, kad tai atsitiktinum as,
klaida, ir tik kai trečią kartą tie patys lėktuvai p rask ri­
do, m ažne liesdami m edžių viršūnėles, į juos buvo a ti­
dengta ugnis. Lėktuvai skrido taip žemai, kad vieną
pasisekė num ušti iš kulkosvaidžio. Daužydam asis į m e­
džius ir sueižėjęs į gabalus, jis nukrito per šim tą m etrų
nuo Sincovo. Kabinos nuolaužose buvo įstrigęs lakūno
lavonas vokiečių uniform a. Ir nors iš pradžių visas miš
kas džiūgavo: „Galų gale num ušė!“, bet paskui mintis,
kad vokiečiai kažkur jau spėjo pagrobti m ūsų lėktuvą,
visiems padarė slegiantį įspūdį.
Pagaliau stojo ilgai laukta tam sa. Sunkvežimio šofe­
ris broliškai pasidalino su Sincovu sausainiais ir ištrau ­
kė iš po sėdynės Borisove pirktą butelį šilto saldaus
citro. Abiem norėjos gerti dar; iki upės nebuvo ir p u ­
sės kilom etro, bet ir Sincovui, ir šoferiui po visos pergy­
ventos per dieną baim ės trūko jėgų ten pasisiekti. Šo­
feris atsigulė kabinoje, iškišęs kojas į orą,— o Sincovas
algulė ant žemės, prispaudė prie m ašinos rato kuprinę
ir, padėjęs ant jos galvą, nepaisydam s siaubo ir abejo­
jim ų, vis tik atkakliai pagalvojo: ne, negali būti. Taip,
ką jis m atė čia, negali būti visur!
Su ta m intim jis užmigo, o pabudo, tik pokštelėjus
šūviui prie pat ausies. Kažkoks žmogus, sėdėdam as ant
žemės per du žingsnius nuo jo, pleškino į dangų iš n a ­
gano. Miške sproginėjo bombos, tolum oje švietė pašvais-
lė; po visą m išką, tam soje užšokdam os ant viena kitos
n- ant medžių, riaum ojo ir judėjo mašinos.
Šoferis irgi pašoko važiuoti, bet Sincovas pirm ą kar-
l i per visą parą pasielgė kaip tikras kariškis — įsakė
palaukti, kol praeis panika. Tiktai po valandos, kada
\iskas nutilo — išnyko ir mašinos, ir žmonės,— jis sėdo
■alia šoferio, ir jie pradėjo ieškoti kelio, kaip išvažiuoti
G miško.
2/
 Palaukėje, kur išeina kelias, Sincovas pastebėjo p rie­
šais dūluojančią pašvaistės fone grupę žmonių ir, sulai­
kęs m ašiną, su šautuvu rankose priėjo prie jų. Du kariai,
stovėdami paplentėje, reikalavo iš sulaikyto civilio žmo­
gaus dokum entų.
— Neturiu dokum entų! Neturiu!
— Kodėl neturi? — mygo vienas iš karių.— Parodyk
mums dokum entus!
— Dokum entus jum s? — suriko drebančiu, piktu b a l­
su žmogus su civiliniais drabužiais.— O kam jum s doku­
m entai? Kas aš jum s — Hitleris? Visi H itlerį tik gaudote.
Vis tiek nesugausite!
Karys, reikalavęs parodyti dokum entus, griebės už
pistoleto.
— Na ir šauk, jei sąžinės neturi! — beviltiškai ir iš­
šaukiam ai suriko žmogus.
Vargu bau tasai žmogus buvo diversantas a r vokiečių
agentas, greičiausiai, tai buvo koks nors mobilizuotasis,
kupinas kartėlio bei įtūžimo po ilgų savo šaukim o punkto
ieškojimų. Bet to, ką jis suriko apie Hitlerį, negalim a bu­
vo šaukti žmonėms, taip pat įšėlusiems po nuolatinių
klaidžiojimų...
Tik visa tai Sincovui atėjo į galvą vėliau, o tada jis
nieko nespėjo pagalvoti: viršum jų galvų plykstelėjo a k i­
nam ai balta raketa. Sincovas parpuolė ir, jau gulėdamas,
išgirdo bombos trenksm ą. Kai, luktelėjęs valandėlę, p a­
kilo, tepam atė per dvidešimt žingsnių nuo savęs tris su­
žalotus kūnus; tartum įsakydam a jam am žinai atsiminti
tą reginį, raketa degė dar keletą sekundžių ir, švirkštelė­
jusi per dangų, nukrito be jokio pėdsako kažkur žemai.
Grižęs prie m ašinos, Sincovas pam atė kyšančias iš po
jos šoferio kojas, pats jis buvo palindęs po m otoru. Jie
du vėl sėdo į kabiną ir pavažiavo dar keliolika kilo­
m etrų į rytus, iš karto plentu, paskui m iško keliu. Čia
Sincovas susitiko du karininkus, iš kurni sužinojo, kad

22
naktį buvo duotas įsakymas palikti tą m išką, k u r jie sto­
vėjo vakar, ir atsitraukti septynis kilom etrus, į naujas
pozicijas.
Kad be šviesų einanti m ašina neįsirėžtų į m edį, Sin-
covas išlipo iš kabinos ir ėjo pirm a. Jeigu jį kas būtų
paklausęs, kuriam galui jam reikalinga šita m ašina ir
ko jis su ja tąsosi, jis nieko aiškaus nebūtų galėjęs a t­
sakyti. Taip jau susidėjo: pam etęs savo dalį, šoferis pri­
prato prie Sincovo ir nenorėjo nuo jo pasilikti, o nepa­
siekusiam savo dalies Sincovui taip pat buvo smagu, kad
dėl tos m ašinos nuolat su juo susijęs bent vienas gyvas
žmogus.
Tiktai apyaušriu, pastatęs sunkvežimį kitam e miške,
kur beveik prie kiekvieno medžio stovėjo sunkvežim iai, o
žmonės kasė tranšėjas ir apkasus, Sincovas pagaliau su­
sirado vyresnybę. Buvo pilkas, vėsus rytas. Priešais Sin-
covą ant tako stovėjo palyginti jaunas žmogus, tris die­
nas nesiskutęs barzdos, su užsm aukta ant akių pilote,
apsivilkęs palaidine su rombais antsiuvuose, užsisiautęs
raudonarm ietiška m iline ir kažkodėl su lopeta rankose.
Sincovui kiti pasakė, kad tai, m atyt, ir būsiąs Borisovo
įgulos viršininkas.
Sincovas priėjo prie jo ir, kreipdam asis kaip pridera
kariškiui, paprašė draugą brigados kom isarą pasakyti,
ar negalėtų jis, politvadovas Sincovas, būti panaudotas
pagal savo arm ijos laikraštininko pareigas, o jei ne, tai
kokių bus įsakym ų? Brigados kom isaras “pažiūrėjo p a ­
smėlusiomis akim is visų pirm a į jo dokum entus, pas­
kui į jį patį ir pasakė su abejinga m elancholija:
— Argi jūs nem atote, kas darosi? Apie kokį jūs laik­
raštį kalbate? Koks gali būti čia dabar laikraštis?! '
Jis pasakė taip, kad Sincovas pasijuto kaltas.
— Jum s reikia į štabą, o tikriau — į fronto politinę
valdybą, ten jum s pasakys, ku r prisistatyti,— patylėjęs
tarė brigados kom isaras.
— O kur yra štabas ir politinė valdyba? — viltingai
paklausė Sincovas.
23
 Bet brigados kom isaras tik gūžtelėjo pečiais ir ėmė
kalbėtis su kitais žmonėmis.
Sincovas nuėjo ir, dar nespėjęs pagalvoti, ką daryti
toliau, susidūrė su pažįstam u tankų kariuom enės pulki­
ninku.
— Aš jūsų ieškojau! Kur jūs bastėtės? — griežtai rik ­
telėjo pulkininkas.— Štai, m atote, ten? — parodė jis j
grupę žmonių, sėdinčių ant dviejų išverstų pušų.— Męs
laikinį trejetą sudarėm e. Jūs laikraštyje sekretorium bu
vote, padėkite jiems protokolus tvarkyti!
Ant išverstų pušų sėdėjo juodaplaukis antrojo rango
karinis juristas, šviesbruvis politvadovas su aviatoriškais
antsiuvais, VRLK kariuom enės m ajoras su avietinės spal­
vos antsiuvais ir keturi jiem s pavaldūs raudonarm ie­
čiai. Visi septyni ilsėjos; prie kojų jiem s buvo pam es­
tos lopetos, o greta juodavo dvi pusiau atviros priešlėk­
tuvinės tranšėjos. Sincovas prisistatė.
— Bloknotą turite? — paklausė karinis juristas.
— Turiu,— atsakė Sincovas.
— Gerai, dabar baigsim kasti tranšėją, o paskui p ra ­
dėsim darbą.
T ranšėją baigė kasti per valandą. Sincovas atsisėdo ant
žemės ir nuleido kojas į ją. Iš nuovargio ir alkio jį ėmė
miegas, ir jis nepasijuto, kaip užsnūdo.
Iš pradžių jam prisisapnavo sodas, po kurį vaikščio­
ja Maša karine uniform a, su karinio juristo antsiuvais,
paskui prisisapnavo butas Usačiovkoje; į jį įėjo žmogus
su Hitlerio veidu ir ano, vakar bombos užm ušto, civilio
balsu paklausė, ar nėra ko užvalgyti. Sincovas ėmė grai­
bytis prie šono už nagano, norėdam as jį nušauti, bet n a ­
gano prie šono nebuvo...
Jis atbudo, kai kažkas, jį pastūm ęs, pats įkrito į tra n ­
šėją. Tranšėjos buvo iškastos laiku: aukštai viršum pušų
skrido lėktuvai ir žėrė į m išką bombas.
Iš nuovargio ir alkio, trečią parą nemigęs,— visą tą
dieną Sincovas praleido kaip ūkanoje. Jis čia lįsdavo į
tranšėją, laukdam as, kol liausis bom bardavę, ir kartais
užmigdamas, čia vėl išlįsdavo, šildydavos prieš saulę, n u ­
leidęs kojas į tranšėją ir taip pat užm igdam as, čia vėl.
kai atvesdavo sulaikytuosius ir karinis juristas, vyresny­
sis politvadovas ir m ajoras juos tardydavo, jis rašydavo
protokolą, pasidėjęs bloknotą ant kelių ir vargais nega­
lais vedžiodamas raides.
— Tik jūs trum piau, trum piau, kas svarbiausia!
kiekvieną k artą kalbėdavo karinis juristas.
O svarbiausia buvo tai, kad bemaž visi sulaikytieji
nebuvo nei diversantai, nei šnipai, nei dezertyrai, jie tik ­
tai ėjo iš kažkur į kažkur, ieškojo kažko, niekur n eras­
dami, nes viskas buvo susimaišę ir išsijudinę iš savo vie­
tų. Patekę į apšaudym o bei bom bardavim o zoną ir prisi­
klausę siaubingų pasakojim ų apie vokiečių desantus ir
tankus, kai kurie iš jų , bijodam i nelaisvės, užkasdavo, o
kartais ir plėšydavo dokum entus.
Apklausinėję juos paprastai paleisdavo, vieniems
pasakę, kur m aždaug reikia eiti, o kitiem s nieko nesa­
kę, nes ir patys to- nežinodavo. Daug kas iš paleistųjų
nenorėdavo eiti, bijodam i, kad ir vėl kur nors gali būti
sulaikyti ir įtarti dezertyravim u.
Visa tai kaitaliojos su bom bardavim ais ir apšaudym u
iš oro, kurių m etu ir klausinėjantieji, ir klausinėjam i sa­
vo kūnais užkim šdavo tranšėjas iki pat viršaus.
Du itin įtartini, sulaikyti su uniform a, bet be jokių
dokum entų, nedavę patikim ų atsakym ų: kas jie, kur ir
iš kur eina, buvo pripažinti diversantais ir nuteisti m irti.
Konvojininkai, ėję jų į pamiškę sušaudyti, vėliau pasako­
jo, kad vienas iš jų verkęs, prašęs palaukti, įtikinėjęs,
kad viską paaiškinsiąs, o antras iš pradžių taip pat p ra ­
sės, kad palauktų, bet paskutinę akim irką, jau prieš sau
lnvo vamzdį, surikęs: „Heil H itlerį“
Tarp sulaikytųjų per dieną atsirado pamišėlis, gana
ankštas jaunas raudonarm ietis, su milžino rankom is ir
kojomis ir su m ažyte vaikiškai apkirpta galva ant ilgo
vaikiško kaklo. Neištvėręs bom bardavim o, jis įsivaizdavo,
kad patekęs nelaisvėn pas persirengusius raudonarm ie­
čių uniform a fašistus; išbėgęs ant kelio, m osikuodam as
rankom is, jis ėmė šaukti prašvilpiantiem s viršum galvos
vokiečių lėktuvam s:
— Šaudykite, šaudykite!
Jo sum inkštėjusiose smegenyse viskas persivertė: ap­
linkiniai žmonės jam atrodė vokiečiai, o vokiečių lėktu­
vai — mūsiškiai. Vos-ne-vos jį pasisekė nuram dyti ir a t­
vesti.
Jis stovėjo išblyškęs, drebėdam as ir, pakaitom spok­
sodamas čia į karinį juristą, čia į Sincovą, šaukė jiems:
— Ko jūs persirengėte, fašistai? Vis tiek aš jus m a­
tau! Ko persirengėte?
Visi mėginimai jį nuram inti ir paaiškinti, kad jis yra
tarp savųjų, buvo bergždi: juo labiau jis buvo įkalbinė­
jam as, juo stipriau jo akys degė beprotyste.
Staiga, greit apsidairęs, jis davėsi į šalį, pagriebė p ri­
statytą prie medžio Sincovo šautuvą ir trim didžiuliais
šuoliais iššoko ant kelio.
— Bėkite! — suriko jis plonu, spiegiančiu bepročio
balsu, suriko taip, kad visi aplinkui išgirdo tą nežm oniš­
ką klyksm ą.— Gelbėkitės! Fašistai mus apsupo! Gelbėki­
tės! — Čia pasilenkdam as, čia atsitiesdam as, jis šokčiojo
keliu, barškindam as šautuvu.
Kažkas, pam atęs šitą šokantį ant kelio ir paniškai
rėkiantį žmogų, ilgai negalvojęs, kelissyk šovė į jį iš n a­
gano, bet nepataikė. Paskui iššovė kažkas dar ir taip pat
nepataikė.
Sincovas suprato, kad dabar šį žmogų būtinai nušaus,
negali jo nenušauti, kadangi jis rėkia tokius baisius, p a­
niškus žodžius. Nusprendęs išgelbėti jį ir negalvodamas
tą akim irką apie nieką kita, Sincovas šoko prie raudonar­
miečio. Bet tas, pastebėjęs bėgantį Sincovą, atsigręžė,
čiupo už šautuvo ir davėsi jam priešais. Sincovas iš visai
arti pam atė išsprogusias jo akis, neapkenčiančias bepro-

26
čio akis, pašoko į šalį taip, kad smūgis durklu prašvilpė
pro šalį, ir griebė abiem rankom : dešine — už šautuvo
apsodo, o kaire — už vamzdžio. D abar niekas nebešau­
dė, bijodam i, kad nekliūtų Sincovui, o jis ir išprotėjęs
raudonarm ietis keliolika sekundžių įnirtingai stengėsi
išplėšti viens kitam šautuvą. Šioje kovoje Sincovas p a ­
m ažu perėm ė šautuvą abiem rankom už apsodo, o ra u ­
donarm ietis dabar laikėsi už vamzdžio. Sincovas, kiek
tik gali, trūktelėjo į save šautuvą ir ne tuojau suprato,
kas atsitiko: atleidęs rankas, raudonarm ietis plestelėjo
jom is ore, tartum griebdam asis už galvos, ir, neprinešęs
rankų prie veido, kniūpsčias pargriuvo ant kelio.
Ir tik kai jis parvirto, Sincovas suprato, kad šūvis,
kurį jis girdėjo prieš sekundę, buvo ne kieno nors kito,
o jo paties šūvis. T rūktelėjęs šautuvą, jis užkliudė gai­
duką, ir štai dabar prie jo kojų ant kelio guli jo nušau­
tas žmogus.
Kad tikrai nušautas, o ne sužeistas, jis pagalvojo dar
anksčiau, dar neatm etąs šautuvo ir nepritūpęs prie su­
smukusio ant žemės kūno. Raudonarm ietis gulėjo k n iū p s­
čias, negražiai ir gailiai pakreipęs į šoną savo kirptą
vaikišką galvą: jis buvo m iręs. K raujas tekėjo jam per
kaklą ant dulkinos žemės: kulka kliudė tiesiai gerklę.
Adomo obuolį.
— Ko tik panikos nesukėlė, niekšas! — tarė, sustojęs
prie nušauto raudonarm iečio, augalotas nesiskutęs rud-
barzdis kapitonas. Rankose jis turėjo naganą — tai jis
šaudė pirm as.— Panikierius, niekšas! — kartojo kapito­
nas.— Šuniui šuniška mirtis!
Tai kas, kad jis kalbėjo grubiai ir tvirtai, jo paties
akys buvo kaltos it šunies. O savo žodžių grubum u jis,
rodos, norėjo įtikinti pats save ir aplinkinius, kad jis tei­
singai darė, šaudydam as į tą žmogų.
Sincovas buvo sutrikęs. Pirm as dalykas, ką jis p ad a­
rė kare — nušovė savą žmogų! Norėjo išgelbėti — ir n u ­
šovė!.. Kas dar gali būti absurdiškiau ir baisiau?!

27
 Jis iki galu dieuos laip ir nesužinojo kaip reikiant,
kas darosi aplinkui. Čia buvo kalbam a, kad Minskas, kaip
ir pirm a, tebėra m ūsų rankose, čia, priešingai, kad Bori
sovas ja u vokiečių paim tas; pavakare im ta kalbėti, kad
kažkur už septynių kilom etrų pasisekė sulaikyti vokie­
čių tankus. Priešakyje ir iš tiesų buvo girdėti tankus a r ­
tilerijos šaudym as, ir jis nei artėjo, nei tolo... Visos tos
fragm entinės žinios pasiekdavo Sincovą tartu m per mig
lą — tarp bom bardavim ų, sunkių m inčių apie ką tik įvyk
dytą žmogžudystę ir naujų tardym ų.
Jau saulei leidžiantis, priėjo prie Sincovo kovotojas
ir pasakė, kad jį kviečiąs pulkininkas.
T ankų kariuom enės pulkininkas, būdam as energ in ­
giausias iš čia atsidūrusių žmonių ir tvarkęs visus kitus,
stovėjo m iško aikštelėje, prie užm askuotos šakelėmis
palapinės, į kurią kaip tik tą akim irką du ryšininkai
tem pė lauko telefono laidą. Salia pulkininko stovėjo b a ­
taliono kom isaras pasieniečio uniform a.
— Jūs klausėte, ku r yra fronto politinė valdyba,-
tiesiai, be jokių įžangų tarė pulkininkas tankistas susto
jusiam priešais jį Sincovui.— Štai jis žino, ku r fronto po­
litinė valdyba,— parodė jis į pasienietį.— Kažkur prie
Mogiliovo, jis ten važiuoja, gali jus paim ti kartu.
Pasienietis tylėdam as linktelėjo galvą.
— Tuojau, aš tik daiktus pasiimsiu! — tarė Sinco-
vas.— Gal palauksite tris m inutes?
Pasienietis vėl linktelėjo ir pažvelgė į laikrodį.
— Aš greitai! — pasakė Sincovas ir bėgte nubėgo prie
sunkvežimio pasiim ti ten kėbule palikto lagamino.
Bet sunkvežimio ankstesnėje vietoje nebuvo. V alan­
dėlę pavaikščiojęs aplinkui, tartum dingęs sunkvežimis
galėtų iš po žemės -išdygti, Sincovas atsiminė, kad jo lau ­
kia bataliono kom isaras, ir, num ojęs ranka, nubėgo atgal.
Pasienietis stovėjo prie palapinės ir nekantriai m in ­
džikavo vietoje.
— Kurgi jūsų d a ik ta i? — paklausė jis.

25
 — Buvo m ašinoje, o la kažkur nuvažiavo, nežinau...
atsakė Sincovas.— Važiuosiu taip.
Jis džiaugėsi ir tuo, kad prieš valandą, ja u vakarop,
pasiėmė iš m ašinos ir užsim etė ant pečių milinę.
— Taip,— tarė pasienietis ir paplekšnojo sau per tuš
čią kuprinę.— Mano daiktai taip pat visi čia, net milinės
neturiu, m ašinoje sudegė.
Jis būtų galėjęs pasakyti Sincovui, kad jis neteko vis­
ko: sudegė nam as, k u r jis gyveno, ir žuvo šeima, bet jis
tepasakė apie sudegusią m ilinę ir pridūrė:
— Eime!
Jie nuėjo du kilom etrus miško keliu, iki kryžkelės su
Minsko plentu. Sincovas vis laukė, kad sustosią prie vie­
nos iš paslėptų po m edžiais m ašinų ir važiuosią ja ; jis
negirdom is praleido bataliono kom isaro žodžius apie su­
degusią m ašinoje milinę. Ir tik kai jie išėjo į Minsko
plentą, kuriuo kartkarčiais praūždavo sunkvežim iai, ir
pasienietis pasakė: „Dabar pabalsuosim į O ršą“ ,— Sinco­
vas suprato, kad bataliono kom isaras neturi jokios m aši­
nos ir jiems teks važiuoti pirm a pasitaikiusia.
— Paėjėkite du šim tus žingsnių į priekį, o aš atsi­
stosiu čia,— tarė pasienietis.— Jeigu aš nesulaikysiu,
stabdykite jūs.
Sincovas, nuėjęs du šimtus žingsnių, gerai m atė, kaip
bataliono kom isaras keletą k artų bandė sulaikyti m aši­
nas. Keldavo ran k ą ir jis pats, bet m ašinos pralėkdavo
pro šalį. Galų gale jis pam atė, kaip pasienietis sulaikė
sunkvežimį ir, atidaręs kabinos dureles, ėmė kalbėtis su
sėdinčiais viduje.
Sincovas pašoko iš vietos — bėgti prie mašinos. Bet tą
akim irką pasigirdo pikiruojančio lėktuvo staugim as. Sin­
covas, kaip pripratęs, puolė ant žemės, suspėjęs pajusti
Ivankų įkaitinto asfalto kvapą. Kai, pagulėjęs keletą se­
kundžių, jis pasuko galvą, ant kelio nebebuvo nei sunk­
vežimio, nei stovėjusio šalia jo pasieniečio. Bomba tie­
siai pataikė į m ašiną, ant asfalto rūko duobė, aplinkui

39
riogsojo gabalai sulankstytos geležies, o plentu priešais
ritosi nutrauktas ratas. Pasiritęs dar keletą žingsnių, lyg
norėdam as privažiuoti prie pat jo kojų, ratas susvyravo
ir pavirto, geležim džerkšteldam as į asfaltą.
Sincovas stovėjo vienas ant Minsko plento, pro jį lė­
kė m ašinos, o jo sielą slėgė toks liūdesys, kad tik beribis
nuovargis sukliudė jam rėkti ar pravirkti.
Kol dar nesutem o, paėjęs keletą kilom etrų, Sincovas,
kaip ir tūkstančiai kitų žmonių, pram iegojo tą naktį p a ­
kelės griovyje, pasidėjęs pilotę po galva ir užsidengęs
veidą pastatyta milinės apykakle. Keletą valandų p ra ­
miegojo kaip negyvas — negirdėjo nei burzgiant p rav a­
žiuojančių m ašinų, nei naktinio bom bardavim o trenks­
mo — ir pabudo tik todėl, kad kažkas, atlenkęs milinės
apykaklę, ran k a judino jo veidą.
— Ne, tas gyvas,— pasigirdo balsas.
Sincovas atsim erkė ir atsisėdo. Priešais stovėjo du b er­
niukai kokių šešiolikos m etų, apsivilkę švarutėm artile­
rijos specmokyklos m ilinėlėmis, su sukryžiuotom auksi­
nėm patrankėlėm juoduose antsiuvuose. Kaip ir Sinco­
vas, jie tikriausiai buvo jau seniai nevalgę: jų vaikiški
veidukai buvo sulysę ir akys pilnos nusim inim o. Jie abu
panėšėjo į kuosiukus, išm estus iš lizdo tiesiai ant kelio.
— Kas jūs, vyručiai? — paklausė atsistodam as Sin­
covas.— Kur einate?
B erniukai atsakė, kad jie važiavę į Smolenską pasi­
ruošti vasaros sportiniam paradui, o dabar grįžtą į savo
specialią Borisovo m okyklą.
— O kur ji? — paklausė Sincovas.— Pačiam e Bori­
sove?
Jie pasakė, kad ne, dar toliau, šešiolika kilom etrų
Minsko pusėn.
— Mano galva, ten dabar jau vokiečiai,— tarė Sin­
covas.— Aš ten vakar buvau.
Berniukai nepasitikėdam i pažiūrėjo į jį, paskui vie­
nas iš jų nukreipė akis. Sincovas pasekė jo žvilgsniu ir

so
I»amate už kokių dviejų šim tų m etrų šalikelėje keletą
sustingusių kūnų, o vidury kelio duobę, kurią kaip tik
dabar lenkė lekianti į rytus m ašina. Kai jis vakar užm i­
go, niekas čia negulėjo,— vadinasi, naktį visai arti krito
bomba, kažką užmušė, o jis net neatbudo.
— Mes m anėm e, kad ir jūs užm uštas,— pasakė vienas
iš berniukų.— Kur mums dabar eiti?
— Mes vis tik eisim į savo m okyklą,— pasakė ki­
lus.— Negalimas daiktas, kad ten būtų vokiečiai.
Sincovui nepasisekė perkalbėti berniukų. Jie juo ne-
likėjo.
T ada jis sm ulkiai apibūdino jiem s tą posūkį iš kai­
rės, tuojau už penkto, skaitant nuo čia, varstinio stulpo.
Jiem s reikės pasukti iš plento ir eiti skynim u, kol sulai­
kys sargyba. Ten jiems pasakys, ar galima eiti toliau, a r­
ba paliks pas save...
Pasakęs visa tai įsakym o tonu, kuris vaikam s p ad a­
rė aiškų įspūdį, Sincovas užčiuopė milinės kišenėje k o n ­
servų dėžutę, kurią jam vakar vakare buvo davęs karinis
juristas. Tai būta kilkių konservų, ir jie trise suvalgė tas
kilkes be duonos ir neužgerdam i vandeniu.
Berniukai leidosi kelionėn. Sincovas, atsisveikinęs su
jais, dar ilgai su nerim u žiūrėjo į dvi tolstančias nuo
jo lieknas figūrėles.
Paskui jis nusipurtė m ilinę, pilotę ir pasuko Minsko
l»lentu į rytus, link Oršos.
Kas tik nėjo anom dienom tuo plentu, sukinėdam i į
mišką, gulinėdami per bom bardavim us pakelės grioviuo­
se ir vėl keldam ies, ir vėl kinkuodam i nuvargusiom
kojom! Ypačiai daug traukė žydų pabėgėlių iš Stolbcų,
Baranovičių, Molodečno ir kitų Vakarų Baltarusijos mies-
lelių. Dabar, aštuntą karo dieną, jie buvo ja u už Bori­
sovo, tad, vadinasi, kelionėn pajudėjo jau pirm om is die­
nomis... T ūkstančiai žmonių važiavo keisčiausiais furgo­
nais, karietom is ir vežimais, važiavo seniai su peisais ir
barzdomis, su praeito šimtmečio katiliukais, važiavo iš-

31
sekusios, anksti pasenusios žydų m oterys, važiavo vai­
kai — kiekvienam e vežime po šešis—aštuonis—dešimt
m ažų tam saus gymio dulkėtų vaikų šokinėjančiom pa
klaikusiom akim. Bet dar daugiau žmonių ėjo šalia ve
žimų.
T arp apiplyšusių senių, senučių ir vaikų kartais pa
sutaikydavo ir keistai atrodančių tame kelyje jau n ų mo
terų, su m adingais paltais, kurie po kelių dienų ėjimo
buvo pasigailėjim o verti ir aplipę dulkėm , su m adingom,
ant šono nuvirtusiom šukuosenom. Sincovas pirm ąsyk p a ­
m atė tas šukuosenas žygio į Vakarų B altarusiją m etu,
o dabar jos atrodė ypač keistos ir pasigailėtinos. O ra n ­
kose ryšuliai ryšulėliai, o pirštai spazm iškai suspausti,
pajuodę nuo purvo, drebantys iš pervargim o ir alkio.
Visa ta masė judėjo į rytus, o iš rytų jiem s priešais
paplentėm ėjo jauni vyrai civiliniais drabužiais, su fa ­
neros skrynutėm , su derm atino lagam inėliais, su m aiše­
liais ant kupros — ėjo mobilizuoti, skubėdam i patekti
į iš anksto paskirtus šaukim o punktus, nenorėdam i, kad
būtų palaikyti dezertyrais, ėjo į pačią m irtį, vokiečių pa­
sitikti. Juos vedė pirm yn pasitikėjim as ir pareiga; jie ne­
žinojo, ku r iš tiesų yra vokiečiai, ir netikėjo, kad vokie­
čiai gali pasirodyti, dar jiem s nespėjus gauti aprangos ir
ginklo... Tai buvo viena iš pačių niūriausiųjų tų dienų tra ­
gedijų — tragedija žmonių, kurie m irdavo per bom bar­
davim us ant kelio ir patekdavo į nelaisvę, nepasiekę sa­
vo šaukim o punktų.
O abipus kelio traukės ram ūs m iškai ir giraitės. Sin-
covui tą dieną visam gyvenimui įstrigo atm intin vienas
paprastas vaizdas. Pavakare jis pam atė nedidelį kaimelį,
išsidriekusį ant žemos kalvos; tam siai žali sodai buvo n u ­
žerti raudonos saulėlydžio šviesos, viršum pirkių stogų
rūko dūm ai, o kalvos ketera, saulėlydžio fone, berniukai
jojo naktigonėm Kaimo kapinės buvo prie pat plento.
Kaimas m ažytis, o kapai dideli — visa kalva pilna kryžių,
senų, aplūžusių, pakrypusių, lietaus ir sniego išplautų. Ir

32
las m ažytis kaim elis, ir tos didelės kapinės, ir ta dispro­
porcija tarp jų — visa, bendrai paėm us, sukrėtė Sincovo
sielą. Aštri gėla, kad štai kažkur ten, užpakaly, gim tąją
žemę jau trypia vokiečių batai ir kad ryt ji gali būti p ra ­
rasta ir čia,—-tas jausm as varstyte varstė širdį. Tai, ką
Sincovas m atė paskutinėm is dienomis, sakė jam : taip,
vokiečiai gali ateiti ir čia,— ir vis dėlto vaizduotis, kad
šita žemė bus vokiečių, buvo neįm anom a. Tokia daugybė
nežinomų prosenių atgulė po tais kryžiais, po vienas ki­
to, per šimtmečius, kad šioji žemė iki paskutinės sm ilte­
lės yra sava, ir jau ji nebegali, nebeturi teisės tapti sve­
tima.
Niekad paskui Sincovas nebejautė tokios k an k in an ­
čios baimės: o kas bus toliau?! Jeigu jau tokia pradžia,
lai kas ištiks visus, kuriuos jis myli, tarp kurių augo, dėl
kurių gyveno — šalį, liaudį, arm iją, kurią jis buvo įp ra ­
tęs laikyti nenugalim a, kom unizm ą, kurį prisiekė išnai­
kinti tie fašistai, jau septintą karo dieną atsidūrę tarp
Minsko ir Borisovo?
Jis nebuvo bailys, bet, kaip ir m ilijonai kitų žmonių,
nebuvo pasiruošęs tam , kas atsitiko. Didelė jo gyvenimo
dalis, kaip ir tų kitų žmonių, praėjo tarp trūkum ų, sun­
kiuose išmėginimuose, kovoje, todėl, kaip paaiškėjo vė­
liau, baisus pirm ųjų karo dienų sunkum as negalėjo su­
gniuždyti jų sielos. Bet pirm omis dienomis tasai sunku­
mas daug kam iš jų atrodė nepakeliam as, nors jie patys
vėliau jį ir pakėlė.
Prieš pusantrų m etų, kai Sincovui, užuot dem obiliza­
vus, buvo pasiūlyta likti kadriniu darbuotoju, tai jo ne­
džiugino, bet jis sutiko iš principo: divizija, ku r jis tada
tarnavo, stovėjo prie Būgo, anapus Būgo buvo fašistai,
aplinkui visur kvepėjo karu, ir jis laikė, kad kom unistai
lokiais atvejais neatsisako tarnauti arm ijoje.
Ir va, kai atsitiko tai, ko dėlei jis pasiliko arm ijoje,
kai prasidėjo karas su fašizmu, jis nuo pat pradžios ne
savo dalyje, ne savo vietoje, o lyg kažkokia vėjo gainio-

i g y v ie ji Ir m iru sie ji 33
jam a žolelė, žmogus, kurs visiems beprasm iškai kaišioja
savo dokum entus, ieško savo nežinia kur esančios re ­
dakcijos ir dabar, jos beieškodam as, kaip dezertyras netgi
tolsta nuo fronto.
Nepaisydam as pasieniečio m irties, jis tvirtai nusprendė
pasiekti Mogiliovą — jeigu jau pasakyta, kad ten esanti
fronto politinė valdyba. Bet jei tai melas, jis taip pat
tvirtai nusprendė daugiau nieko nebeieškoti ir pasiprašyti
politvadovu j pirm ą pasitaikiusią šaulių dalį.
Iš p at ryto jis, kaip ir vakar vakare, daugsyk kilojo
ranką, bet ir vėl nė viena m ašina nesustojo. Ir, nusispiovęs
ir nebežiūrėdam as į m ašinas, visą likusią dienos dalį jis
atkakliai žengė plentu, čia atsidėdam as savo sunkiom
m intim , čia apie nieką nebegalvodamas, vien sunkiai
vilkdam as kojas.
Tikriausiai, jis galų gale taip ir būtų pėsčias nuėjęs
iki pat Oršos, jei vakare nebūtų sustojęs prie jo sunkve­
žimis.
— Kur einate, politvadove? — paklausė sėdintis k a ­
binoje pulkininkas.
— Į Oršą! — niūriai atsakė Sincovas.
— Kodėl pėsčias einate?
— Kilnojau ranką, stabdžiau, bet įkyrėjo,— vis taip
pat niūriai atsakė Sincovas.— Neima, šunsnukiai!
— Taip, šunsnukių nem aža,— tarė pulkininkas,—
nors ir m ažiau, negu galima buvo laukti tokiomis a p ­
linkybėmis. Ką gi, parodykite savo dokum entus!
Sincovas abejingai pakišo pulkininkui dokum entus.
Pulkininkas dirstelėjo į juos ir tuojau pat grąžino atgal.
— Sėskite viršun pavešiu.
Važiavę valandą pasiutusiu greičiu, jie atsidūrė O r­
šoje. Mašina buvo nesava, pulkininkas buvo davęs gar­
bės žodį, kad su ja tevažiuos ligi Oršos. Jam taip pat, kaip
ir Sincovui, reikėjo nusigauti į Mogiliovą — nuo Oršos
Mogiliovą jis tarėsi pasieksiąs traukiniu. K artu su pulki­
ninku Sincovas užėjo į miesto kom endantūrą. Komen-

3i
dautura buvo prisiglaudusi m okyklos rūsyje. Ant stalų
stovėjo keletas telefonų, o už jų sėdėjo paklaikęs nuo
riksmo m ajoras — m iesto kom endantas — ir dar du m a ­
jorai geležinkelininkai.
— Ar bus traukinys į Mogiliovą? — paklausė pulki­
ninkas.
Kom endantas, kurį jis klausė, tuo m etu, num etęs
vieną telefono ragelį, puolė prie kito, bet pulkininkas
stipria ran k a sugriebė jį bebėgantį už peties ir sulaikė,
jėga atgręždam as į save.
— Atsakykite, aš jus klausiu: ar bus traukinys į
Mogiliovą ir kada?
— Tuojau, draugas pulkininke! — užkim usiu balsu
atsakė m ajoras.— T uri būti...— Ir šoko prie telefono, prie
kurio buvo šaukiam as. Juo daugiau jis klausė, juo griež­
tesnis darėsi jo veidas. Pagaliau jis niūriai nusikeikė ir
nutelžė ragelį.— Nebus traukinio, draugas pulkininke!
Šiai, prašom , džiaukitės sveiki, ką tik pranešė: pakeliui
į Mogiliovą subom barduotas traukinys su šaudmenimis.
Abu keliai suardyti. Nebus jokio traukinio į Mogiliovą.
— Gerai, trauk juos velniai,— ram iai tarė pulkinin­
kas Sincovui.— Šitie vis tiek patys nieko nežino, viskas
jiems tik k rin ta ir sprogsta, o pravažiuoti, be abejo, ra ­
mių ram iausiai galima. Eime į stotį, ten susigaudysime.
Bet ir stotyje susigaudyti buvo ne taip ja u paprasta:
šviesa nedegė, karo kom endantas ir stoties viršininkas
paslaptingai šnibždom kalbėjo, kad jie kol kas nieko
nežino. Pagaliau pulkininkas sugavo kažkokį geležinke­
lininką, kuris taip pat šnibždom, kaip didžiausią paslap-
Ij, pasakė, kad ant bėgių už vandens bokšto form uojam as
prekinis sąstatas į Mogiliovą.
— Eime! — pasakė pulkininkas.
Matyti, ne tik Sincovą, bet ir tą pagyvenusį, patyrusį,
visa ko m ačiusį žmogų slėgė vienatvė ir jis norėjo žmo­
giškos atjautos. Pulkininkas papasakojo Sincovui, kad
jis atskridęs į Maskvą iš Pavolgio karinės apygardos.

S5
paskirtas korpuso štabo viršininku, prasm uko, beieškoda­
mas savo korpuso, iki pat Borisovo, ko tik nepateko į
vokiečių nelaisvę, visą dieną vadovavo m ūšyje likusiai
be vado kuopai, o galų gale sužinojo, kad jo korpusas
stovi visai ne čia, o išėjęs j Osipovieių — Bobruisko r a ­
joną, todėl jis ir vykstąs ten per Mogiliovą.
— Žinoma, galima buvo ir toliau kuopai vadovauti,—
piktai kalbėjo jis,— bet tvarka vis tiek turi būti! Ačiū
dievui, aštunta diena kariaujam e, m etas tvarką įvesti!
Jeigu aš jau paskirtas korpuso štabo viršininku, vadinas,
aš turiu prisistatyti į tarnybos vietą, o ne šiaip sau
gulėti su šautuvu grandinėje. Vienas stuobrys, kai aš
perdaviau kuopos vadovavim ą leitenantui, dar teikėsi
m an bailum ą prikišti!
— Ir kaip jūs į tai reagavote?
— Ar aš? D ėjau jam į terlą už tą .,bailį“, kad to
liau protingesnis būtų, ir išvažiavau.
Pulkininkas net išraudo, tai prisim inęs, ir šiaipjau
paniuręs jo ūsuotas veidas pasidarė visai žiaurus.
Jie ilgai klaidžiojo tarp kelių, ieškodam i sąstato.
Kaip m ažne visada būna, kada atsiranda žmogus, pasi­
tikintis savo jėgomis ir žinantis, ko jis siekia, prie jų
prisiplakė koks dešim t žmonių, dėl įvairių priežasčių
norinčių pasiekti Mogiliovą.
Kol jie ieškojo sąstato, vokiečių bom bonešiai užskri­
do ant stoties. Kimšte prikim štuose stoties keliuose vie­
nas po kito ėmė kaukti garvežiai.
Oršos mazge jų stovėjo kelios dešimtys. Jie kaukė,
prisijungdam i viens prie kito, leisdami tum ulus balto
garo; jų kaukim as buvo išgąstingas ir pasibaisėtinai klai­
kus, ku r kas baisesnis, negu bom bardavim o trenksm as,
prie kurio Sincovas tomis dienomis jau buvo pripratęs.
Rodės, garvežiai visu balsu skundžiasi kažkam : dangui
arba žmonėms,— skundžiasi ir prašo pagalbos, o dangus
vis beria ir beria iš viršaus į juodą žemę bombas, kurios
sproginėja tarp nam ų, bėgių ir sugulusių keliuose žmo-

36
nių, apdujusiiį, piktų, nelaim ingų, iki širdies gilumos
įširdusių dėl viso to, kas dedasi.
P raėjus pavojui, neradę prie vandens bokšto jokio
sąstato, visi prisėdo atsikvėpti ant supiltų prie bėgių
krūvų šlako. Niekam nesinorėjo kalbėti, bet neįm anom a
buvo ir tylėti, per daug jau buvo susikaupę kiekvieno
sieloje. Pokalbis buvo panašus į vandenį, kuris lašais
takši iš ne visai užsukto čiaupo.
— Nemanėme, nenujautėm e,— liūdnai tarė tam soje
kažkas, kurio veido Sincovas taip ir neįžiūrėjo tą naktį.
— Jeigu būtų negalvota ir nenujausta, dar būtų pusė
bėdos,*— kiek patylėjęs, atsiliepė pulkininkas.— O čia juk
ir nujautė, ir galvojo, o iš tik rų jų — sąmyšis!
— Nuostabiai daug n e tv a rk o s!— iš tam sos pritarė
kažkas, irgi nem atom as, plonu nustebusiu tenoru.— Sta­
čiai nuostabu.
— O m ano pionierių batalionas Bialostoke stovėjo! —
tarė sodrus bosas.— Kur jis dabar?..
— Ieškok, ko nepam etęs! — šaltai atrėžė kažkieno
piktas balsas.
Keletą m inučių visi tylėjo.
— Augustavo katastrofą akadem ijose studijavo, ant
Samsonovo pyko, o patys kulnus apsi...— grubiai suri­
mavo tas pats šaltas, kandus balsas, atsakęs pionieriui.—
Ką gi, kepurėm užm ėtysim , svetimoje teritorijoje, beveik
kraujo nepraliedam i. Ura ir taip toliau,— tęsė jis.
— Svetimose teritorijose dar būsime,— įsikalkite sau
į galvą, jūs ten, tam soje, nem atau, kokio jūs laipsnio! —
piktai atšovė pulkininkas.— Bet kas teisybė, tai teisybė:
sąmyšis didelis, ir labai didelis. Ir, svarbiausia, ju k p a ­
tiems teks tą košę iškabinti!
Tie žodžiai sukėlė visą chorą atsakym ų bei pasta­
bų. Kažkas prim inė, kad mes, rusai, ilgai kinkom ės, už­
tat paskui greitai važinėjam e. Bet priežodžiui niekas ne­
pritarė.

17
 — Šiandie ne astuoni šim tai dvyliktieji m etai, dabar
ir kinkant reikia pasiskubinti! O šiaip tai nesuspėsime
pasikinkyti iki pat Smolensko!
Kažkas netgi prasitarė, kad tą priežodį, greičiausiai,
bus vokiečiai sugalvoję! Žmonės ginčijosi vienas su kitu,
bet jų balsuose tolygiai virpėjo apm audas ir nuoskauda.
Jie buvo prislėgti ne tik visiškai akivaizdžios netvarkos,
bet dar daugiau to, kad kažkur eina m ūšiai, jų dalys
kaunasi, o jie iki šiol dar negalėjo patekti ten ir nežinia,
kaip pateks!
— O m anęs vakar ko tik ųesušaudė kaip diversan­
tą! — kažkas tarė.— Į dantis naganą kišo, nelyginant ark
liui. Aš Perekopą šturm avau, o jie m an, šunsnukiai, vai­
kėzai, į dantis naganą kiša!
— Ei jūs, Augustavo katastrofa! — tarsi staiga kaž­
ką prisim inęs, pašaukė pulkininkas žmogų su nepatiku­
siu jam šaltu balsu.— Jūs irgi su mumis iki Mogiliovo?
Savo dalies ieškote?
I šį klausim ą niekas neatsiliepė. Tas, kurio buvo klau­
siam a, arba nenorėjo atsakyti, arba buvo nuėjęs kitur.
Buvo girdėti, kaip tam soje žmonės atsigręžia viens į
kitą.
— Lyg ir pasišalinęs,— galop pasigirdo sodrus pio­
nieriaus balsas.— Čia. prie m anęs, sėdėjo.
— Žinoma, ir panikierių pasitaiko,— ilgokai tylėjęs,
tarė pulkininkas, lyg atsiliepdam as į pionieriaus žodžius,
lyg atsakydam as į savo paties m intis.— Yra kam naga­
ną kišti į dantis. Tik pasitaiko, kad ne tam jį kiša...
Stot! — Jis atsikėlė pirm as.— Kipšas juos žino, gal jie
turi čia dar ir kokį nors kitą vandens bokštą! Einam
paieškosimi
Kito vandens bokšto jie nerado, bet po kokios va­
landos sutiko iešm ininką, kuris, parodęs į juo d u o jan ­
čius tam soje vagonus be garvežio, tvirtai pasakė, kad
juos turi prikabinti i Mogiliovą.

ffi
 Pavargę nuo beprasm iško klaidžiojim o, visi nuėjo
prie vagonų. T arp prekinių vagonų ant platform ų stovė­
jo du naujutėliai štabo autobusai.
— Sėskime į autobusus,— tarė pulkininkas, pirmas
lipdamas ant platform os ir m ėgindamas atidaryti auto­
buso dureles. Jos atsidarė.— Pasiseks, tai važiuosim, o
nepasiseks, nors num igsim iki ryto.
Sincovas irgi įlipo į autobusą, atsisėdo į naujutėlę
cerata ap trau k tą sėdynę, apčiupinėjo ją, tartum būtų
ėmęs tomis dienomis abejoti, ar dar gali egzistuoti kaž­
kas visai naujo ir švaraus, priglaudė galvą prie šalto
stiklo ir užmigo.
Rytą pro miegus iš pradžių jis niekaip negalėjo su­
prasti, kur esąs. Jis važiuoja autobusu; k artu su juo,
ant kitų sėdynių, miega nepažįstam i kariai, o pro langus
iš abiejų pusių lekia žalias, šiltas, saulėtas miškas. Jam
pasirodė, jog važiuoja plentu, ir tik paskui, atsiminęs
visa, ką pergyveno naktį, jis susivokė, kad autobusas sto­
vi ant platform os, o ju d a traukinys. Iešm ininkas neap­
gavo: traukinys artėjo prie Mogiliovo.
Mogiliovo kom endantas paėmė Sincovo dokum entus
ir kelissyk iš eilės perskaitė juos karščiuojančiom , ra u ­
donom akim ; m atyt, jis taip buvo išvargęs, kad, skaity­
damas juos pirm ą sykį, beprasm iškai žiūrėjo į popierių,
antrą sykį sugavo jam e tiktai krintančius į akis žodžius
ir pagaliau trečią sykį ėmė suprasti viską, kas parašyta.
Jis pasakė Sincovui, kad politinė fronto valdyba yra už
trylikos kilom etrų nuo Mogiliovo.
— Per šitą tiltą, kuris m atyti ten, už lango, ir į kai­
rę plentu, Oršos link. Tryliktas kilom etras, m iške, ten
pamatysite...
Sincovui pavyko. Ant tilto jam pasisekė sustabdyti
pikapą. Su šoferiu kabinoje sėdėjo ryšių leitenantas, o
pikapo kėbulas buvo užverstas granatom is. Ryšininkas
nuvežė užsiritusį ant granatų Sincovą prie tankaus m iš­
ko, į kurį ėjo keletas naujai išvažinėtų kelių, ir išsodino
pamiškėje.
59
 Sincovas ėjo gilyn į m išką. Oras pabiuro, lynojo sm ul­
kus lietus. Miškingų kalvų šlaituose, tarp medžių, visur
buvo kasamos žeminės ir tranšėjos, kai kur stovėjo ke­
turvam zdžiai zenitiniai kulkosvaidžiai. Fronto štabas ir
politinė valdyba, atrodo, čia ką tik buvo pradėję kurtis.
Sincovas užtiko stovintį prie kelio ir kalbantį su keliais
politiniais darbuotojais apyliesį divizijos kom isarą, gero
gražaus veido vyrą su gelsvais ūsiukais, vilkintį geltonu,
pajuodusiu nuo lietaus odiniu paltu. Divizijos kom isaras
buvo panašus į Čiapajevą.
Sincovas kreipėsi į jį. Komisaras keletą sekundžių p a ­
laikė lietuje Sincovo atostogų liudijim ą,— juo nuo lie­
taus lašo violetine dėme pasileido kanceliarinės m askviš­
kės atžymos ringė.
— Kur dabar jūsų redakcija, deja, nežinau,—- tarė
divizijos kom isaras, perlenkdam as bilietą.— Tiesą sakant,
kol kas net nežinau, ir kur jūsų Trečiosios arm ijos po­
litinis skyrius. Ir aplam ai...— Atrodo, jis norėjo pasaky­
ti, kad aplam ai nežino, kur visa Trečioji arm ija, bet to
nepasakė, o tik nesmagiai nusišypsojo.— TeTs patarnauti
čia, pas m us...— Ir jis pakišo Sincovo dokum entus ne
pačiam Sincovui, o stovinčiam šalia storam , raudon-
skruosčiui bataliono kom isarui, kurio veidą Sincovas jau
buvo m atęs.
— Pasiim kite politvadovą,—- tarė jis.— Ju k jūsų Tur-
mačiovas išvyko ilgam?
Bataliono kom isaras patvirtino, kad Turmačiovas iš­
vykęs ilgam, ir, paprašęs leidimo eiti, nusivedė Sincovą.
— Na štai, būsite pas m us,— po pusvalandžio kalbėjo
jis Sincovui, sėdėdamas k artu su juo paslėptoje tarp eg­
lučių „em koje“.
Ant „em kos“ grindų stovėjo termosas, iš kurio jiedu
paeiliui gėrė arbatą, o ant bataliono kom isaro kelių
gulėjo laikraštis su krūvele vanilinių sausainių.
— Dar Maskvoje žmona įpakavo,— sakė bataliono

iO
kom isaras.— Pykau ant jos: „Ką tu čia m an krauni?
Mane gi aprūpins arm ija!“, o dabar smagu...
Sausainiai buvo iš Maskvos, bataliono kom isaras
fronto laikraščio redaktorius — taipgi buvo maskvietis.
Praeitais m etais Sincovas buvo nuvykęs į Maskvą, į tru m ­
palaikius laikraštininkų kursus, ir bataliono komisaras
skaitė juose paskaitas partinio gyvenimo klausim ais. Tai
buvo pirm as nors šiek tiek pažįstam as žmogus, kurį Sin­
covas sutiko per pastarąsias penkias paras; o, svarbiau­
sia, pagaliau nebereikės klajoti, kaišioti savo dokum en­
tų, klausytis atsakym ų „nežinau“, „nežinom a“ . Jis paga­
liau atvyko į dalį, nieko kito gali nebeieškoti, liktis čia,
gauti įsakym ų, daryti tai, dėl ko vyko į karą.
Sincovas giliai atsiduso nuo tų visų susyk užplūdusių
jausm ų.
— Kas gi jum s?-— paklausė bataliono komisaras.
— Pavargau beklajodam as,— atsakė Sincovas.
— Apskritai sunku,— tarė bataliono kom isaras.— Tur-
mačiovą vakar diversantai sužeidė. Jūs jį pažinojote?
— Ne.
— Jis kažkada jūsų „Kovos vėliavoje“ tarnavo. Va­
žiavo naktį redakcijos sunkvežim iu čionai, į politinę
valdybą, kažkas sulaikė jį su žibintu, paprašė, dokum en­
tų, jis dokum entus padavė, o jam iš nagano — į šoną!
Ir dingo. Kas? Kodėl? Laikraštį šiandie išleido,— rodos,
šokinėdamas nuo vieno prie kito, o iš tiesų, vis dar k a l­
bėdamas, kaip sunku, šnekėjo bataliono kom isaras,—
o kur vežti, nežinia! Lauko paštas dar neveikia, kur ko­
kios dalys stovi, kol kas nežinome. Šiandie iš ryto suso­
dinau visus darbuotojus į mašinas ir išsiuntinėjau visais
keliais, kad į kiekvieną dalį, kokią suras, perduotų ryšu­
lį laikraščių. Labai sunku,— baigė jis ir liepė Sincovui
važiuoti į Mogiliovą ir, užėjus į spaustuvę, padėti išleisti
laikraštį.— Ten dabar tėra trys žmonės: sekretorius, m a­
šininkė ir išleidėjas.
— O medžiagos yra? — paklausė Sincovas.
 — Darykite iš to, kas yra,— tarė bataliono kom isa­
ras.— Aš paskui atvažiuosiu; kokios dar čia m edžiagos?—
gūžtelėjo jis pečiais.— Gal būt, pavakare atveš. L aikraš­
čius išdalins, o medžiagas atveš. O jūs ar turite kokios
m edžiagos? — pakėlė jis akis į Sincovą.
Bet Sincovas tylėdamas pažiūrėjo į jį. „Kokios aš
čia galiu turėti medžiagos! — galvojo jis.— Taip, aš tu ­
riu medžiagos, taip, šiomis dienomis aš tiek m ačiau,
kiek nesu m atęs per visą savo gyvenimą, bet argi galima
visa tai išspausdinti greta su ką tik užrašytu iš radijo
pranešim u, kurį redaktorius laiko ant kelių k artu su sau­
sainiais?! Pranešim e rašom a apie didelius mūšius pasie­
nyje, o aš jau prieš tris dienas negalėjau patekti iš Bori­
sovo į Minską. Kuo gi tikėti: pranešim u ar tuo, ką aš
pats esu m atęs savo akim is? Arba, gal būt, teisinga ir
viena, ir kita, gal būt, ten, priešakyje, prie sienos, iš
tikro eina sunkūs, bet sėkmingi gynybiniai m ūšiai, o aš
tik esu patekęs į vokiečių prasilaužim o zoną, suglumęs
iš baim ės ir negaliu suprasti, kas dedasi kitose vietose?“
Bet jeigu net ir viena, ir kita — teisybė, tai nekeičia
padėties laikraštyje. Jo puslapiuose priim tas per radiją
pranešim as pretenduoja būti vienintelė teisybė! Taip jau
yra. Ir kitaip neįgali būti.
— Neturiu aš jokios medžiagos,— ilgai tylėjęs, pasa­
kė Sincovas, žiūrėdam as redaktoriui į akis, ir jie suprato
viens kitą.
Sincovas grįžo į Mogiliovą jau tam soje tuo pat red ak ­
cijos sunkvežim iu, kuriam e praeitą naktį buvo sužeistas
nepažįstam as jam Turmačiovas. Šoferis buvo tas pats.
Kelyje jis visą laiką kalbėjo apie vakarykštį įvykį, ir
Sincovas, kai juos sulaikydavo kontrolės punktuose, kiek­
vieną sykį, paduodam as kaire ran k a dokum entus, dešine
spausdavo naganą, kurį jam rūpestingas redaktorius b u ­
vo parūpinęs politinėje valdyboje.
Per naktį senoje Mogiliovo spaustuvėje šiaip taip su­
laužė ir išleido eilinį fronto laikraščio num erį. Pusę laik-

42
raščio užėmė du paskutiniai Inform acijų biuro praneši­
mai, išspausdinti stam biu šriftu, kad daugiau vietos už­
im tų. Likusią m edžiagą vidurnaktį šiaip taip sugraibstė
iš išvežiojusių vakarykštį num erį korespondentų. Vis tai
buvo trum pos žinutės apie įvairius narsum o ir heroizmo
aktus, kuriuos papasakojo žmonės arba per savaitę trau-
kęsi kovodami, arba ką tik prasiveržę iš vokiečių apsup­
ties. Iš pradžių korespondentų plunksna, o paskui Sin-
covo raudonas pieštukas, derinęs žinias su Inform acijų
biuro pranešim ais, iš jų palaipsniui pašalino visa, kas
galėjo rodyti, kur dabar eina kovos. Salia pranešim ų apie
tebeinančias pasienio kautynes šitos žinutės įgavo, tur
būt, net ram inam o charakterio. Žmonės kovoja, rodo
narsum ą, šaudo vokiečius. Kame? Apie tai kalbėjo p ra ­
nešimai.
Iš to, ką naktį grįžę į redakciją korespondentai pasa­
kojo, netgi iš šykščiausių jų ž in ių — Sincovas ja u žinojo:
ką jis yra m atęs Minsko plente, tai dėjosi ne tik tenai.
Vokiečiai pralaužė frontą daugelyje vietų. Padėtis, šiaip
ar taip, V akarų fronte buvo sunki, neaiški, ir ne fronto
laikraščiui ją išaiškinti! Tai jis suprato ir operavo rau d o ­
nu savo pieštuku be svyravimų. N esuprato jis ko kito:
kaip visa tai galėjo atsitikti? Jį kankino klausim as: ne­
jaugi vis dėlto artim iausiom is dienomis mes nepadary­
sime griežto posūkio į kitą pusę? Visa, ką m atė jo akys,
rodos, sakyte sakė: ne, to posūkio nebus! Bet jo siela
negalėjo su tuo susitaikinti, ji tikėjo kuo kitu! Ir nors
jis turėjo teisę tikėti savo akim is, jo sielos tikėjimas
buvo stipresnis už visus akivaizdžius dalykus. Jis nebūtų
ištvėręs tomis dienom is be šito tikėjim o, su kuriuo n e­
jučiomis, kaip ir m ilijonai kitų kariškių ir nekariškių,
įsitraukė į keturm etį karą.
Ja u paryčiu, prieš leisdamas num erį į m ašiną, Sin­
covas dar k artą apatiškai viską — eilutę po eilutės —
perskaitė ir tik po to, pasiklojęs m ilinę, atsigulė num ig­
ti ant šaltų akm eninių spaustuvės grindų. Senos spaus-
tuvės m ašinos gaudė, grindys šiek tiek drebėjo po gal­
va. Migdamas Sincovas pagalvojo apie dukterį ir su b e ­
jėgišku aiškum u suprato, kad dabar, kai jis pateko į
kitą laikraštį ir į kitą fronto barą, ko nors sužinoti apie
ją bus visiškai neįm anom a. Bent jau tol, kol viskas griež­
tai persimainys...

ANTRASIS SKYRIUS

JX ytą keturios redakcijos pusantratonės mašinos iš­

važiavo pro spaustuvės vartus. Kiekvienoje sėdėjo po
du korespondentus ir buvo įdėta po dešimt ryšulių laik­
raščių iš ką tik atspausdinto tiražo. Platinim o būdas b u ­
vo vakarykštis: vežti laikraščius įvairiais keliais, dalinti
visiems, ką tik pasitiks, ir pakeliui surinkti medžiagos k i­
tam num eriui.
Sincovas, numigęs ant spaustuvės grindų tik tris v a­
landas, ir tai dviem tarpais, nes jį išbudino paryčiu atvy­
kęs redaktorius, atsikėlė visai apkvaitęs, nusiprausė po
čiaupu veidą, susiveržė diržą ir, išėjęs į kiem ą, sėdo į
sunkvežimio kabiną — galutinai išsibudino, tik išvažiuo­
ja n t į Bobruisko plentą. Danguje urzgė lėktuvai, užpa­
kaly, viršum Mogiliovo, ėjo oro mūšis: vokiečių bom bo­
nešiai bom bardavo pikiruodam i tiltą per D nieprą, o
dengiantieji juos naikintuvai — septyni ar aštuoni —
aukštai danguje kovojo su trim pakilusiais iš Mogiliovo
aerodrom o riestanosiais m ūsų naikintuvais.
Sincovas buvo girdėjęs, kad Ispanijoj ir Mongolijoj
tie naikintuvai įveikdavo vokiečių, italų ir japonų naikin­
tuvus. Ir čia iš pradžių užsidegė ir nukrito vienas „Me-
seršm itas“ , o kitas, ėmęs rūkti, dingo horizonte. Bet
 paskui vartaliodam iesi susyk ėmė kristi du m ūsų n ai­
kintuvai. Ore teliko vienas, paskutinis.
Sincovas, sustabdęs m ašiną, išlipo, valandėlę sekė,
kaip m ūsų naikintuvas sukiojasi tarp vokiečių lėktuvų.
Paskui jie visi k artu dingo už debesų, o bombonešiai,
vis dar riaum odam i, pikiravo link tilto, į kurį jie, atrodo,
niekaip negalėjo pataikyti.
-— Na kaip, važiuojam ?— paklausė Sincovas savo
bendrakeleivį, sėdintį kėbule ant ryšulio laikraščių, ja u ­
nesnįjį politinį vadovą su m ergiška pavarde — Liusiną.
Tasai Liusinas buvo aukštas, vikrus, raudonskruostis
gražuolis su šviesiais plaukais, išlindusiais iš po naujos
elegantiškos kepurės. Gerai gulinčia apranga, susiveržęs
naujutėliais diržais, su naujutėliu, laisvai kabančiu ant
peties karabinu, jis atrodė labiausiai karo žmogus iš visų
karių, kuriuos Sincovui teko susitikti paskutinėm is die­
nomis, ir Sincovas džiaugėsi, gavęs gerą bendrakeleivį.
— Ką įsakysite, draugas politvadove! — atsiliepė
Liusinas, atsistodam as ir pridėdam as pirštus prie k e­
purės.
Sincovas dar naktį, kai jie k artu spausdino laikraštį,
atkreipė akį į retą karinių laikraštininkų tarpe Liusino
uolumą — pabrėžtinai laikytis rikiuotės tvarkos.
-— Tiktai aš, tu r būt, taip pat viršun sėsiu,— tarė
Sincovas.
Bet Liusinas m andagiai užprotestavo:
— Aš nepatarčiau, draugas politvadove! Vyresnio
laipsnio kariui n u statyta važiuoti kabinoje, o pagaliau
ir nepatogu. Mašiną gali kas sulaikyti...— Ir jis vėl p ri­
dėjo pirštus prie kepurės.
Sincovas sėdo į kabiną, ir m ašina pajudėjo. Ir pus-
antratonė, ir šoferis buvo tie patys, su kuriais jis vakar
grįžo iš fronto štabo į Mogiliovą. Jis, tiesą sakant, ir į
kėbulą panorėjo persėsti, bijodam as, kad šoferis vėl ne­
im tų jo sm aginti šnekom apie diversantus. Bet šoferis sė­
dėjo už vairo apniukęs ir nepratarė nė žodžio. Kažin, a r
45
jis buvo kiek reikiant neišsimiegojęs, ar jam nepatiko
šita kelionė Bobruisko linkui.
Sincovas, priešingai, buvo pakiliai nusiteikęs. Redak­
torius naktį pasakojo, kad m ūsų dalys už Berezinos,
Bobruisko prieigose, vakar aplam dė vokiečius, ir Sin­
covas tikėjosi ten šiandie pabuvosiąs.
Jį, kaip ir daugelį kitų nebailių iš prigimties žmonių,
sutikusių ir iškentusių pirm ąsias karo dienas pafrontės
kelių sąmyšy ir panikoj, ypačiai traukė dabar pirm yn,
ten, kur eina karas.
Tiesa, redaktorius negalėjo gerai paaiškinti, nei ko­
kios būtent dalys aplam dė vokiečius, nei kur tiksliai tai
buvo, bet Sincovas, būdam as nepatyręs, ir nelabai jau
nuogąstavo. Jis pasiėmė žemėlapį, po kurį redaktorius
neaiškiai pavedžiojo pirštu aplink Bobruiską, ir dabar
važiavo, žiūrėdam as ir skaičiuodam as, kiek laiko jiems
teks važiuoti šitaip, po trisdešim t kilom etrų per valandą.
Pasirodė, kad reikės m aždaug trijų valandų. Iš pradžių
tuojau pat už Mogiliovo ėjo laukai su miškeliais. Ištisinę
žalum ą daugely vietų kirto čia plačios, čia siauros rudos
žemės krūvos: abipus plento buvo kasami prieštankiniai
grioviai ir apkasai. Beveik visi dirbantieji buvo civiliškai
apsitaisę. Tiktai daiktais šalia m arškinių ir skarelių
šmėsčiojo darbam s vadovaujančių pionierių palaidinės.
Mašina įvažiavo į tankų m išką. Ir susyk aplinkui
paliko tuščia ir tylu. Sunkvežimis ėjo ir ėjo per m išką,
priešais nieko nesutikdam as: nei žmonių, nei m ašinų.
Iš pradžių Sincovas dėl to m ažai tesijaudino, bet paskui
ėmė jam rodytis keista. Ties Mogiliovu buvo fronto šta ­
bas, už Bobruisko ėjo m ūšiai su vokiečiais, ir jis laikė,
kad tarp tų dviejų punktų turi stovėti štabai ir k ariu o ­
menės, taigi turi būti ir m ašinų judėjim as.
Bet štai jie ja u nuvažiavo pusę kelio, paskui dar
dešim t kilom etrų ir d ar dešim t, o plentas, kaip ir pirm a,
buvo tuščias. Galop Sincovo sunkvežimis vos nesusidūrė
kryžkelėje su važiuojančia miško keliu „em ka“. Sincovas

AG
atidarė kabiną ir pam ojavo ranka. „E m ka“ sustojo. Jo ­
je sėdėjo pėstininkų kapitonas, kuris pasisakė esąs šau­
lių korpuso vado adjutantas. Sincovas pasisiūlė važiuoti
k artu su juo ir išdalinti laikraščius korpuso daliniam s —
tuo tarpu visi ryšuliai gulėjo sunkvežim y nepaliesti. Bet
adjutantas skubiai atsakė, kad jis buvęs išvykęs, o kor­
pusas tuo tarpu kažkur persikėlęs. Jis pats ieškąs savo
korpuso, taigi važiuoti k artu su juo nesą prasmės, geriau
tegu jam duoda keletą ryšulių laikraščių į „em ką“,—
kai rasiąs korpusą, jis pats juos išdalysiąs. Liusinas p a ­
ėmė iš mašinos du ryšulius, kapitonas pam etė juos ant
užpakalinės sėdynės, ir „em ka“ dimgo už m edžių, o
sunkvežimis spaudė tolyn Bobruisko link.
Viršum kelio ne sykį praskrido „M eseršm itai“. Miš­
kas niūksojo prie pat plento, ir jie išnirdavo pro m edžių
viršūnes taip staiga, kad Sincovas vos k artą tespėjo iš­
šokti iš mašinos. Bet vokiečiai pusantratonės neapšau-
dė — m atyt, turėjo rim tesnių reikalų.
Iki Berezinos, sprendžiant iš žemėlapio, buvo likę tik
dešimt kilom etrų. Jeigu mūšis eina už Bobruisko, anoje
pusėje, tai šiapus turi būti koks nors užnugaris arba
antrieji ešelonai. Sincovas, gręžiodamas galvą į dešinę
ir j kairę, įtem ptai žiūrėjo miško tankm ėn.
N esuprantam a plento tuštum a vis labiau veikė jo
nervus.
Šoferis staigiai sustabdė m ašiną.
Ties siauru, toli iki horizonto einančiu skynim u, p a ­
plentėj, stovėjo raudonarm ietis be šautuvo, su dviem
granatom už diržo.
Sincovas paklausė, iš ku r jis ir ar nėra čia arti ko
nors iš karininkų.
Raudonarm ietis pasakė, kad jis k artu su leitenantu
a Įvykęs sunkvežim iu dar vakar iš Mogiliovo dvidešimt
žmonių būry ir stovįs čia sargybą, turįs sulaikyti einan-
<i u s iš vakarų pavienius karius ir pasiųsti juos skynim u
I kairę, į girininkiją, ku r leitenantas form uojąs dalinį.

47
 Toliau klausinėjant paaiškėjo, kad jis stovi čia nuo
vakar vakaro, kad šautuvus jiems išdavę Mogiliove kas
antram , sukom andavę: „Pirm ais antrais išsiskaičiuok!“,
kad iš pradžių jie stovėję dviese, bet paryčiu jo a n tri­
ninkas dingęs; per tą laiką jis pasiuntęs į girininkiją
kokį šešiasdešimt žmonių, bet apie jį, tur būt, užmiršę:
niekas jo nepakeitęs, ir jis nieko burnoj neturėjęs nuo
vakar dienos.
Sincovas atidavė jam pusę iš kuprinės sausainių ir lie
pė šoferiui važiuoti toliau.
Pavažiavus dar kilom etrą, m ašiną sustabdė du iš­
šokę iš miško m ilicininkai su pilkais neperšlam pam ais
apsiaustais.
— Draugas vade,— tarė vienas iš jų ,— kokių bus įsa­
kym ų ?
—- Kokių įsa k y m ų ? — nustebęs pakartojo klausim ą
Sincovas.— Jūs turite savo vyresnybę!
— Mes neturim e savo vyresnybės,— tarė m ilicinin­
kas.— Užvakar atsiuntė čia, į m išką, parašiutininkų gau­
dyti, jeigu nusileisią, o kokių dabar gali būti p arašiu ti­
ninkų, kada vokiečiai jau per Bereziną persikėlė!
— Kas jum s tai sakė?
— Žmonės sakė. O va ir artilerija... Nejau negirdite?
— Negali būti! — tarė Sincovas, nors įsiklausius ir
jam pačiam pasirodė, kad priešais girdėti artilerijos gaus­
mas.— Melas! — ram indam as pats save, atsiliepė jis b al­
su, kuriam e buvo daugiau užsispyrim o, negu įsitikinim o.
— Draugas viršininke,— tarė m ilicininkas, jo veidas
buvo išblyškęs ir pilnas ryžto,— jūs, be abejo, į savo da­
lį važiuojate, paim kite mus su savim, laikykite kovo­
tojais. Nejaugi mes lauksim čia, kol fašistai ant šakos
pakabins! O gal uniform ą nusivilkti?
Sincovas pasakė, kad jis iš tiesų ieškąs kokios nors
dalies ir jeigu m ilicininkai norį su juo važiuoti, tegu sė­
dą į m ašiną.
— O kur jūs važiuojate? — paklausė milicininkas.
 — Ten.— Sincovas neaiškiai parodė ran k a pirm yn.
D abar jis ja u ir pats nebežinojo, ku r ir kol galės va­
žiuoti.
Kalbantis su Sincovu milicininkas pastatė koją ant
rato. Antrasis peštelėjo jį iš užpakalio už apsiausto ir
ėmė kažką jam šnibždėti, m atyti, jis nenorėjo vykti Bob-
ruisko pusėn.
— A, eik sau!..— atrėžė pirm as m ilicininkas, biaurė-
damasis pasim uistė ir, dėjęs draugui batu į krūtinę, per­
šoko per bortą.
Mašina pajudėjo. Antrasis m ilicininkas sumišęs sto­
vėjo, kol pro jį pravažiavo m ašinos kėbulas, paskui be­
viltiškai num ojo ranka, ėmė bėgti iš paskos, pastvėrė
už borto ir, m ašinai einant, visu kūnu persivertė per jį.
Palikti vienam buvo dar baisiau, negu važiuoti pirm yn.
Viršum miško, sodriai gausdam i, pam ažu praslinko
šeši didžiuliai naktiniai keturm otoriai bom bonešiai
,,TB-3“. Atrodė, jie ne skrido, o šliuožė dangum . K artu
su jais nebuvo m atyti nė vieno m ūsų naikintuvo. Sin­
covas su nerim u pagalvojo apie ką tik zujusius viršum
kelio „M eseršm itus“, ir jam negera pasidarė. Bet bom ­
bonešiai ram iai dingo iš akiračio, ir po keleto m inučių
priešais pasigirdo sunkių bom bų sprogimai.
Sprendžiant iš ką tik pravažiuotos kelio rodyklės,
iki Berezinos buvo likę tik keturi kilom etrai. D abar Sin­
covas tikėjo, kad tuojau pat sutiks m ūsų dalis, negali
juk nieko nebūti šiapus Berezinos. Staiga iš miško iššo­
ko keletas žmonių ir ėmė sm arkiai m osuoti rankom is.
Šoferis klausiam ai pažiūrėjo į Sincovą, bet Sincovas
nieko nesakė, ir m ašina važiavo toliau. Žmonės, iššokę
ant kelio, kažką šaukė pavymui, rankas pridėję prie
burnos.
— S ustokite!— paliepė Sincovas šoferiui.
Prie m ašinos pribėgo uždusęs pionierių seržantas ir
paklausė Sincovą, kur eina m ašina.
- Į Bobruiską.

4 ( i v v i o j i ir m ir u s ie ji ifi
 Seržantas nusišluostė nuo veido prakaitą ir, spazmiš-
kai rydam as seiles, taip, kad jam kilnojos Adomo obuo­
lys, atsakė, kad vokiečiai jau persikėlę į šį Berezinos
krantą.
— Kokie vokiečiai?
— Tankai...
— Kur?
— Ogi per kokius septynis šimtus m etrų nuo čia.
Ką tik mes kovėmės su jais! — parodė seržantas ranka
priešais.— Mūsų būrys judėjo m aršrutu į m inavimo barą,
o jie iš tanko ugnį atidengė, vienu sviediniu dešimt žm o­
nių paklojo. Va kiek mūsų...— jis sutrikęs pažiūrėjo į
stovinčius šalia raudonarm iečius,— septyni teliko... Kad
nors sprogm enų arba granatų būtum e turėję, o taip ką
tu su juo tankui padarysi?! — Seržantas įširdęs stukte­
lėjo į žemę šautuvo buože.
Sincovas vis dar svyravo, netikėdam as, kad vokiečiai
iš tik rų jų taip arti, bet sunkvežimio m otoras nuščiuvo,
ir susyk aiškiai pasigirdo stiprus kulkosvaidžių šaudymas
į kairę nuo kelio, visai gretim ais, be abejo, jau šiapus
Berezinos.
— Draugas poli tvadove! — Liusinas pirm ąsyk per vi­
są kelionę pasiskardeno iš kėbulo.— Galima kreiptis?
Gal grįžkime, kol paaiškės?
Jo paprastai raudonam e, o dabar išblyškusiam e vei­
de atsispindėjo baim ė, kuri vis dėlto jam nesukliudė
kreiptis į Sincovą, kaip pridera.
— Grįžkime,— pasakė Sincovas, savo ruožtu blykš­
damas.
Iki šiol jam niekad neatėjo į galvą, kad dar pusė
kilom etro, kilom etras — ir jie pateks į vokiečių nelaisvę!
Šoferis, triukšm ingai nuspaudęs sankabą, apgręžė m aši­
ną, o Sincovui prieš akis šmėstelėjo sutrikę paliktų ant
kelio kovotojų veidai.
— Stok! — susigėdęs savo paties silpnum o, suriko jis

60
ir taip sm arkiai suspaudė šoferiui petį, kad tas aiktelėjo
iš skausmo.
— Lipkite į m a šin ą !—'iškišęs galvą iš kabinos, šūk­
telėjo Sincovas raudonarm iečiam s.— Važiuosite su m a­
nim!
Kad ir ištarnavęs jau pusantrų m etų kariniam e laik­
raštyje, jis, po teisybei, pirm ąsyk savo gyvenime kom an­
davo dabar kitiem s, kom andavo kaip žmogus, turintis
daugiau kubų antsiuvuose, negu jie. Raudonarm iečiai
vienas po kito sušoko į m ašiną, užtruko tik paskutinis.
Draugai ėmė jį traukti į viršų ant rankų, ir Sincovas
tik dabar pam atė, kad jis yra sužeistas: viena koja su
batu, o kita, nuauta, visa kruvina.
Sincovas iššoko iš kabinos ir įsakė pasodinti sužeistą­
jį į savo vietą. Pajutęs, kad jo įsakym ų kovotojai klau­
so, jis ir toliau įsakinėjo, ir tie vėlgi klausė. R audonar­
mietis buvo persodintas į kabiną, o Sincovas perlipo į
kėbulą. Šoferis, raginam as kaskart ryškiau girdimos kul­
kosvaidžių ugnies dabar jau ir iš kairės, ir dešinės, spau­
dė m ašiną atgal, į Mogiliovą.
•— L ėktuvai!— išsigandęs riktelėjo vienas iš raudon­
armiečių.
— Mūsų,— pasakė antras.
Sincovas pakėlė galvą. Tiesiai viršum kelio, palygin­
ti nelabai aukštai, skrido atgal trys „TB—3“. T ikriau­
siai, bom bardavim o garsai, kuriuos girdėjo Sincovas,
buvo jų darbo išdava; dabar jie laimingai grįžo atgal, p a­
lengva kildam i aukštyn, bet gyva nelaimės nuojauta, k u ­
ri buvo apėmusi Sincovą, lėktuvam s skrendant į aną
pusę, nepaleido jo ir dabar.
Ir tikrai, staiga iš kažkur viršuj, iš retų debesiukų,
išniro mažas, m itrus it vapsva „M eseršmitas“ ir su baisiu
greičiu ėmė vytis bombonešius.
Visi važiuojantys sunkvežimy, tylėdam i įsikabinę į
bortus, užm iršę save ir savo pačių ką tik pergyventą
baimę, užmiršę viską pasaulyje, su siaubu žiūrėjo į dan-

51
gų. „M eseršmitas“ įkypai praėjo pro paskutinio, atsili­
kusio nuo kitų dviejų, bombonešio uodegą, ir tas taip
ūm ai ėmė rūkti, tarsi kas būtų degtuką prikišęs prie
krosny padėto popieriaus. Keliasdešimt sekundžių jis
dar skrido, leisdamasis ir vis labiau rūkdam as, paskui
tik pasviro vietoj ir, nubrėžęs ore juodų dūm ų juostą,
nukrito į mišką.
„M eseršmitas“ sužvilgo saulėje lyg kokia plonytė
plieno juostelė, pakilo aukštyn, apsigręžė ir kaukdam as
priartėjo kitam bom bonešiui prie uodegos. Pasigirdo tru m ­
pas kulkosvaidžių tratėjim as. „M eseršmitas“ vėl nėrė
aukštyn, o antras bombonešis pusę m inutės slinko vir­
šum miško, vis labiau svirdamas ant vieno sparno, ir,
persivertęs sunkiai, kaip ir pirm as, vožtelėjo į mišką.
„M eseršmitas“ kaukdam as išrietė kilpą ir įžambia
linija, iš viršaus žemyn, pasileido prie uodegos trečia­
jam , paskutiniam , jau nuskridusiam gerai į priekį bom-
feotiešiui. Ir vėl atsikartojo tas pat. Vos girdimas iš tolo
kulkosvaidžių tarškėjim as, aštrus kylančio „M eseršmito“
kauksm as, tyliai besidriekianti viršum miško ilga juoda
juosta ir tolimas sprogimo trenksmas.
— Vėl skrenda! — pasibaisėjęs suriko seržantas, dar
neatitokus visiems nuo ką tik m atyto reginio.
Jis stovėjo m ašinoje ir keistai m osikavo rankom ,
tarsi norėdam as sulaikyti ir išgelbėti iš bėdos pasirodžiu­
sį užpakaly virš miško an trąjį m ašinų trejetą, grįžtantį
po bom bardavim o.
Sincovas pritrenktas žiūrėjo į viršų, abiem rankom
įsikibęs už portupėjos; m ilicininkas sėdėjo greta, m al­
dingai sudėjęs rankas ir taip suspaudęs pirštus, kad jie
išbalo; jis m aldavo lakūnus, kad jie pastebėtų, kuo grei­
čiau pastebėtų šitą besisukaliojančių danguje baisią plie­
ninę vapsvą!
Visi, kas tik važiavo sunkvežimiu, to pat m aldavo,
bet lakūnai arba nieko nepastebėjo, arba m atė, bet nie­
ko negalėjo padaryti. „M eseršmitas“ užskrido priešais

52
bombonešius, statm enai nėrė į debesis ir dingo. Sincovui
toptelėjo į galvą, kad vokietis pritrūko šovinių.
— Žiūrėk, antras! — griebdamas Sincovui už rankos
ir kratydam as ją, kiek tik gali,— tarė m ilicininkas.—
Žiūrėk, antras!
Ir Sincovas pam atė, kaip jau nebe vienas, o du „Me-
seršm itai“ išniro iš debesų ir kartu, bemaž šalimais, su
neįtikim u greičiu pasiviję tris lėtaeiges m ašinas, p ra ­
skrido pro užpakalinį bombonešį. Tas ėmė rūkti, o jie,
linksm ai kilstelėję aukštyn, tartum džiaugdamiesi susiti­
kę viens kitą, prasilenkė ore, apsikeitė vietomis ir dar
kartą praskrido viršum bombonešio, sausai terkšdam i iš
kulkosvaidžių. Bombonešis išsyk visas plykstelėjo lieps­
na ir ėmė kristi, d a r ore eižėdamas į gabalus.
O naikintuvai jau vijosi kitus. Dvi sunkios m ašinos,
stengdamosi kilti aukštyn, vis dar atkakliai tebetraukė
viršum miško, kaskart toldamos nuo besivejančio jas
keliu sunkvežimio su žmonėmis, kuriuos visus, tyliai su­
sigrūdusius į daiktą, draskė tas pats skausmas.
Ką dabar galvojo lakūnai tose dviejose lėtaeigėse n a k ­
tinėse m ašinose, ko jie tikėjosi? Ką jie galėjo daryti,
jei ne šitaip tik traukti ir traukti viršum miško savo n e­
pataisom ai m ažu greičiu ir tikėtis tik vieno — kad p rie­
šas staiga išsiverš, neapsiskaičiuos ir pats palįs po jų
galiniais kulkosvaidžiais.
„Kodėl jie neiššoka su parašiutais? — galvojo Sin­
covas.— O gal jie ir visai ten neturi p a ra šiu tų ? “— ding-
ielėjo jam .
Kulkosvaidžių tarškesys šįsyk pasigirdo anksčiau, dar
„M eseršmitams“ nepasiekus bombonešio: šis bandė atsi­
šaudyti. Ir staiga beveik prie pat jo skridęs „Meseršmi-
las“, ir nebeišėjęs iš pikiravim o padėties, išnyko už
miško sienos. Visa tai atsitiko taip ūm ai, kad žmonės
sunkvežimy netgi ne išsyk ir suprato, kad jis num uštas;
paskui suprato, ėmė šaukti iš džiaugsmo ir staiga lio­
vusi šaukę; antras „M eseršmitas“ dar kartą praskrido
viršum bombonešio ir jį padegė. Sį kartą, tartum p rita r­
dami Sincovo m intim s, iš bombonešio vienas po kito
išsirito keletas kamuolėlių, vienas it akm uo smegtelėjo
žemyn, o viršum keturių kitų išsiskleidė parašiutai.
Netekęs savo antrininko, vokietis, kerštingai tra tin ­
damas iš kulkosvaidžių, ėmė sukti ratu viršum parašiu­
tininkų. Jis šaudė į kabančius virš miško lakūnus — iš
sunkvežimio buvo girdėti jo trum pos serijos. Vokietis
taupė šovinius, o parašiutininkai leidosi taip pamažu,
kad jeigu visi važiuojantys sunkvežim iu būtų galėję
pažiūrėti į kits kitą, jie būtų pam atę, kaip jų rankos
daro vienokius judesius: žemyn, žemyn — žemėn!
„M eseršmitas“, sukęs viršum parašiutininkų, paly­
dėjo juos iki pat miško, žemai praūžė ties m edžių vir­
šūnėm is, lyg žvalgydaiųasis ko nors dar žemėje, ir
dingo.
Šeštasis, paskutinis, bombonešis išnyko už horizonto.
Danguje nieko daugiau nebebuvo, tartum ir iš viso niekad
nebuvo pasaulyje tų didžiulių, lėtų, bejėgių m ašinų; ne­
buvo nei m ašinų, nei jose sėdėjusių žmonių, nei kul­
kosvaidžių tratėjim o, nei „M eseršm itų“, nebuvo nieko —
buvo vien tuščias dangus ir keletas juodų dūm ų stulpų,
kurie įvairiose vietose ja u skleidėsi viršum miško.
Sincovas stovėjo plentu dum iančiam e sunkvežimy
ir verkė iš įniršio. Jis verkė, laižydamas nuo lūpų surste­
lėjusias ašaras, ir nem atė, kad ir visi kiti drauge su juo
verkia.
— Stok, stok! — pirm as atitoko jis ir ėmė dunksnoti
kum ščiu į kabinos stogą.
— Kas yra? — iškišęs galvą, paklausė šoferis.
— Reikia ieškoti! — atsakė Sincovas.— Reikia ieško­
ti, gal jie vis tik dar gyvi, tie, kur su parašiutais...
— Jeigu ja u ieškosime, tai reikia truputėlį pavažiuo­
ti, draugas viršininke, juos toliau nunešė,— tarė milici­
ninkas, kurio veidas, tarsi vaiko, buvo išpurtęs nuo ašarų.

5A
 Jie pavažiavo dar kilom etrą, sustojo ir išlipo. Visi
žinojo apie persikėlusius per Bereziną vokiečius ir tuo
pat m etu užmiršo apie juos. Kai Sincovas įsakė pasi­
skirstyti ir eiti ieškoti lakūnų abipus kelio, niekas ne­
bandė ginčytis.
Sincovas, du m ilicininkai ir seržantas ilgai vaikš­
čiojo po m išką, iš dešinės kelio pusės, rėkė, šaukė, bet
taip nieko ir neaptiko: nei parašiutų, nei lakūnų. O juk
žmonės kažkur čia nukrito, tame m iške, ir juos reikėjo
būtinai rasti, nes, priešingai, juos ras vokiečiai! Tiktai
po valandos atkaklių ir nesėkm ingų ieškojim ų Sincovas
pagaliau išėjo atgal į kelią.
Liusinas ir visi kiti jau stovėjo prie m ašinos. Liusino
veidas buvo subraižytas, palaidinė perplėšta, o jos kiše­
nės taip prikim štos, kad vienos net saga ištrūko. Rankoje
jis laikė pistoletą.
— Nušauti, draugas politvadove, abu m irtinai,—
skausm ingai tarė Liusinas ir pasitrynė ran k a subraižytą
veidą.
— Kas jum s?
— Į pušį lipau. Užsikabino vienas, vargšas, už pačios
viršūnės, taip ir kabojo aukštyn kojom is, negyvas, dar
ore jį nušovė, tiesiai į krūtinę...
— O antras ?
— Ir antras.
— Tyčiojasi fašistas iš žmonių! — su neapykanta ta ­
rė vienas iš raudonarm iečių.
— Dokum entus paėm iau,— pasakė Liusinas, palietęs
ranka kišenę su ištraukta saga.— Atiduoti jum s?
— Pasilikite pas save.
— Tada nors pistoletą paim kite,— Liusinas pakišo
Sincovui m ažytį brauningą.
Sincovas pažiūrėjo į brauningą ir įsidėjo jį į kišenę.
— O jūs neradote, draugas politvadove? — paklausė
Liusinas.
— Ne,— atsakė Sincovas.

55
 — O m an rodos, kad tie, kur iš dešinės leidosi, dar
toliau buvo nunešti,— tarė Liusinas.— Reikia pavažiuo­
ti dar kokius keturis šim tus m etrų ir išlipus grandine
apieškoti mišką.
Tik ieškoti po m išką neteko. Kai m ašina nuvažiavo
d ar keturis šimtus m etrų ir sustojo, priešais jai iš miško,
sulinkęs nuo sunkios naštos, išėjo mažas kresnas lakūnas
su palaidine ir užtrauktu ant pat akių vasariniu šalmu.
Jis nešė antrą lakūną, apsivilkusį kom binezonu; sužeis­
tasis buvo apsikabinęs jam už kaklo, o kojos vilkosi
žeme.
— Priim kite,— trum pai tarė lakūnas.
Liusinas ir pribėgę raudonarm iečiai paėmė jam nuo
pečių sužeistąjį ir paguldė ant žolės šalikelėj. Jam buvo
peršautos abi kojos, jis gulėjo ant žolės, sunkiai alsuo­
damas, čia atsim erkdam as, čia vėl užsim erkdam as. Kol
paslankusis Liusinas, peiliuku perplovęs batus ir kom ­
binezoną, raišiojo sužeistąjį tvarsčiais iš individualinio
paketo, mažasis kresnas lakūnas, nusiėmęs šalm ą, šluos­
tėsi prakaitą, kuris čiurkšlėm is liejosi per veidą, ir judino
sustirusius nuo sunkios naštos pečius.
— Ar m atėte? — niūriai jis galų gale paklausė, n u ­
sišluostęs prakaitą, vėl užsidėjęs šalm ą ir taip jį užsi­
sm aukdam as, tartum ir pats nenorėtų į ką nors žiūrėti,
ir nenorėtų, kad kas m atytų jo akis.
— Tiesiai viršum m ūsų galvų...— atsakė Sincovas.
— Matėte, kaip m ūsų sakalus, nelyginant aklus k a ­
čiukus...— ėmė dėstyti lakūnas. Jo balsas iš skausm o
suvirpėjo, bet jis susivaldė ir, nieko nebepridūręs, dar
labiau užsism aukė šalmą.
Sincovas tylėjo. Jis nežinojo, ką atsakyti.
— Žodžiu, perkėlą subom bardavom e, tiltą k artu su
tankais į vandenį nuleidome, užduotį atlikom e,— kalbė­
jo lakūnas.— Kad nors vieną naikintuvą būtų davę vi­
siems priedangai!
 — Jūsų du draugus suradom e, bet jie m irę,— tarė
Sincovas.
— Ir mes negyvi,— pastebėjo lakūnas.— O dokum en­
tus ir ginklus iš jų paėm ėt? — pridūrė jis visai kitu, n au ­
ju tonu, kaip žmogus, pasiryžęs paim ti save į nagą ir
sugebąs tai padaryti.
— Paėm ėm ,— atsakė Sincovas.
— Geriausias pulko šturm anas akliems »ir nakties
skridim am s,— tarė lakūnas, atsigręžęs į sužeistąjį, kurį
tvarstė Liusinas.— Mano šturm anas! Geriausia įgula pul­
ke buvo, paaukojo priešui visai veltui,— vėl pravirkęs,
sušuko jis ir, tiek pat ūm ai, kaip ir pirm ą sykį, susival­
dęs, rim tai paklausė: — Važiuojam?
Sužeistą šturm aną paguldė į m ašiną, prie užpakalinės
kabinos sienos, kad m ažiau kratytų, ir padėjo jam po
kojų krūvą laikraščių. Lakūnas sėdo greta savo šturm a­
no, prie galvos. Paskui susėdo visi kiti. Mašina p a ju d ė ­
jo, bet tuoj pat staiga sustojo.
Tai buvo ta pati kryžkelė, kur Sincovas neseniai d a­
lijosi su sargybiniu sausainiais. R audonarm ietis, dar čia
tebestovėdamas, pam atęs grįžtančią m ašiną, iššoko vi­
dur kelio, m osikuodamas granatą, lyg ją norėtų mesti
po sunkvežimiu.
— Draugas politvadove,— paklausė jis Sincovą balsu,
nuo kurio tam šalta pasidarė viduj.— Draugas politva­
dove, kokia čia tvarka? Antra para, kaip nepakeičia...
Nejaugi nebus kito įsakym o, draugas politvadove?
Ir Sincovas suprato: tvirtai atsakius jam , kad kito
įsakymo nebus, kad ateis jo pakeisti, jis pasiliks ir sto­
vės. Tik kas laiduos, kad iš tik rų jų jo ateis pakeisti?
— Aš atleidžiu jus iš posto,— pasakė Sincovas, steng­
damasis atsim inti, lyg tyčia, kaip tik tą akim irką p ri­
m irštą form ulę, kuria vyresnysis gali atleisti sargybinį
iš posto.— Aš jus atleidžiu iš posto, paskui raportuoki­
te ! — pakartojo jis, neatsim indam as nieko kito ir bijo­
damas, kad netikslaus įsakym o raudonarm ietis gali ne-

57
paklausyti, pasiliks poste ir žus.— Sėskite, važiuokite su
m anim .
Raudonarm ietis lengviau atsiduso, prisikabino gra­
natą prie diržo ir įlipo į m ašiną.
Vos tik m ašina pajudėjo, danguje pasirodė dar trys
į Bobruiską skrendantys bombonešiai „TB—3“. Šiuosyk
juos lydėjo m ūsų naikintuvas. Jis aukštai pakildavo į
dangų ir ■fėl prašvilpdavo pro juos, derindam as su jų
lėtu judėjim u savo dvigubą greitį.
— Nors šitą trejetą lydi,— tarė Sincovui num ušto
bombonešio lakūnas; jo balse galėjai jausti, atsipalaida­
vus nuo savo bėdos, tam tikrą palengvėjim ą. Bet nespė­
jo Sincovas atsakyti, o iš debesų išniro du „M eseršm itai“.
Jie pasileido tiesiai prie m ūsų bombonešių, m ūsų nai­
kintuvas apsigręžė jiems priešais, sutikdam as it žvakė
kilstelėjo į viršų, persivertė per sparną ir, nerdam as pro
šalį, padegė vieną „M eseršm itą“.
— Dega, dega! — suriko lakūnas.— Žiūrėkite, dega!
Kerštingas džiaugsmas pagavo žmones, sėdinčius m a­
šinoje. Netgi šoferis, palikęs ant vairo lanko vieną ranką,
išlindo visas iš kabinos. „M eseršmitas“ krito degdamas;
iš jo išsirito lakūnas, aukštai danguje išskleisdamas p a ra ­
šiutą.
— D abar ir an trą num uš,— sušuko lakūnas,— p am a­
ty s i!— Pats to nepastebėdam as, jis visą laiką kratė Sin­
covui ranką.
Naikintuvas staiga kilo aukštyn, bet antrasis vokietis
staiga kažkodėl pasirodė jau viršum jo; vėl ėmė terkšti
kulkosvaidžiai, „M eseršmitas“ pakilo, o m ūsų naikintuvas
rūkdam as smigo žemyn. Nuo jo atitrūko juodas kam uo­
liukas ir beveik nesugaunam u akiai greičiu ėmė kristi vis
žemyn, ir tik prie pat pušų viršūnių, kada, rodės, jau
viskas prapuolę, išsiskleidė parašiutas. „M eseršmitas“,
padaręs danguje platų ram ų posūkį, leidosi link Bobruis-
ko vytis bombonešių.
Lakūnas, pašokęs m ašinoje, keikėsi baisiais žodžiais

55
ir mosavo rankom is: ašaros tekėjo jo veidu. Sincovas,
m atęs visa tai ne kartą, nusigręžė, kad daugiau nebem a­
tytų. Jis tik girdėjo, kaip vėl iš tolo pasigirdo kulkosvai- ,
džių tratėjim as, kaip lakūnas, grikštelėjęs dantim is, be­
viltiškai pasakė „baigta“ ir, užsidengęs veidą rankom ,
parpuolė ant kėbulo dugno.
Sincovas įsakė sulaikyti m ašiną. Vokiečių parašiutas
dar karojo aukštai viršum galvų, m ūsų lakūnas jau buvo
nusileidęs ir iš akies atrodė: netoli, už kokių dviejų
kilom etrų Bobruisko pusėn.
— Eikite į m išką, sugaukite fašistą! — liepė Sincovas
Liusinui.— Paim kite su savim kovotojų.
•— Gyvą paim ti? — rim tai paklausė Liusinas.
— Kaip pasiseks.
Sincovui buvo vis tiek: gyvą ar negyvą paims vokie­
tį, norėjosi tik vieno,— kad, atėję čia, kiti fašistai nesu­
sitiktų su juo.
Abu sužeistuosius — šturm aną ir sėdintį kabinoje ra u ­
donarm ietį — išėmė iš mašinos ir paguldė po medžiu.
Saugoti jų pastatė tą pat raudonarm ietį su granatom is,
kurį Sincovas buvo atleidęs iš posto. „Kas atsitiks, kas
ne, jis nepaliks sužeistųjų“,— pagalvojo Sincovas.
Liusinas, seržantas ir kiti raudonarm iečiai nuėjo į
m išką gaudyti vokiečio, o Sincovas, paėmęs su savim la ­
kūną ir du m ilicininkus, leidosi m ašina atgal.
Jie vėl važiavo Bobruisko link, akylai dairydam ies
į šalis, tikėdam ies pastebėti parašiutą tiesiai iš mašinos;
jiem s rodės, kad jis nusileido prie p at kelio.
Tuo m etu lakūnas, kurio jie ieškojo, iš tikro gulėjo
per kokį šim tą žingsnių nuo kelio, m ažoje m iško aikšte­
lėje. Nenorėdam as, kad vokiečiai jį nušautų ore, jis
šaltakraujiškai uždelsė šuolį, bet neapskaičiavo kaip
reikiant ir patraukė parašiuto žiedą sekunde vėliau, n e ­
gu reikėjo. Parašiutas išsiskleidė beveik prie pat žemės,
ir lakūnas susilaužė abi kojas ir į kelm ą susitrenkė nugar­
kaulį. D abar jis gulėjo prie to kelmo, žinodamas, kad
59
 viskas baigta; kūnas žemiau juostos buvo svetimas, p a­
ralyžiuotas, jis negalėjo net šliaužti žeme. Jis gulėjo ant
šono ir, kreguodam as krau ju , žiūrėjo į dangų. Numušęs
jj „M eseršmitas“ nusivijo negalinčius dabar gintis bom ­
bonešius; danguje jau buvo m atyti viena dūm ų uodega.
Ant žemės gulėjo žmogus, kuris niekada per daug
nebijojo m irties. Per savo neilgą gyvenimą jis ne kartą
drąsiai pagalvodavo, kad kada nors jį gali num ušti ar
padegti visai taip pat, kaip ir jis pats daugsyk kitus n u ­
m ušinėjo ir padeginėjo. Tačiau šiandie nieko nepadėjo
ir jam prigim ta, kitiem s kėlusi pavydą drąsa,— jam buvo
baisu, nors rėk.
Jis skrido, lydėdamas bombonešius, bet jo akyse už­
sidegė vienas iš jų, o kiti du dingo už horizonto, ir jis
jau nebegali jiems pagelbėti. Jis tarėsi gulįs vokiečių
užim toje teritorijoje ir su apm audu galvojo, kad fašis
tai stovės prie jo ir džiaugsis, kad jis jau nebe gyvas vo­
liojasi jiems po kojų, jis, žmogus, apie kurį, pradedant
nuo trisdešim t septintųjų m etų, nuo Ispanijos pilietinio
karo, dešimtimis kartų rašė laikraščiai! Iki šiol jis tuo
didžiavosi, o kartais net puikavosi. Bet dabar jis būtų
patenkintas, jeigu apie jį niekad ir nieko nebūtų rašę,
jeigu fašistai, atėję čia, rastų kūną to niekam nežinomo
vyresniojo leitenanto, kuris prieš ketverius m etus viršum
Madrido num ušė savo pirm ąjį „Fokerį“ , o ne kūną ge­
nerolo leitenanto Kozyrevo. Jam buvo pikta ir nesmagu,
kad jis negali nusitraukti palaidinės su generolo antsiu­
vais ir Didvyrio žvaigžde ir kad net jeigu jam ir užteks
jėgų suplėšyti dokum entam s, vis tiek vokiečiai jį pažins
ir rasinės, kaip jie pigiai num ušę jį, Kozyrevą, vieną
iš pirm ųjų tarybinių asų.
Jis pirm ąsyk gyvenime prakeikė tą dieną ir valandą,
kuriom jis pirm iau didžiavosi, kai po Chalchin-Golo
kautynių jį iššaukė pats Stalinas ir, pakeldam as tiesiai
iš pulkininkų į generolus leitenantus, paskyrė vadovauti
visos apygardos naikintuvų aviacijai.

60
 Dabar, m irties akivaizdoje, jam nebuvo prasm ės m e­
luoti: jis nem okėjo vadovauti niekam , tik pats sau ir
savo eskadrilei, ir tapo generolu, iš esmės pasilikdamas
vyresniuoju leitenantu. Tai pasitvirtino jau pirm ąją karo
dieną pačiu baisiausiu būdu, ir ne tik su juo vienu. Tokių
žaibiškų, kaip jo, pakėlim ų priežastis buvo nepaprasta
narsa ii' k rau ju uždirbti ordinai. Tik jis nežinojo, kaip
yra kitiem s, o jam — tai generoliškos žvaigždės neatne­
šė sugebėjimo vadovauti tūkstančiam s žm onių ir šim ­
tam s lėktuvų.
Leisgyvis, sužalotas, gulėdamas ant žemės ir nepajėg­
damas pasijudinti iš vietos, jis dabar pirm ą k artą per
pastaruosius, sukusius jam galvą, m etus jautė viso to,
kas su juo buvo įvykę, tragizm ą ir savo nesąm oningos
kaltės m astą — žmogaus, kurs nesižvalgydamas pakilo į
sunkių karinės tarnybos laiptų viršutines pakopas. Jis
prisim inė, kaip nerūpestingai žiūrėjo į tai, kad tuojau
prasidės karas, ir kaip blogai vadovavo, kada jis p rasi­
dėjo. Jis prisim inė savo aerodrom us, k u r pusė lėktuvų
pasirodė neparuošti kautynėm s, savo sudegintas ant že­
mės m ašinas, savo lakūnus, beviltiškai skridusius, bom ­
bom k rintant, ir žuvusius, dar nepakilus, kiek reikia.
Jis prisim inė savo paties prieštaringus įsakym us, kuriuos
jis, pritrenktas ir apstulbęs, davinėjo pirm om is dienomis,
blaškydam asis su naikintuvu, kiekvieną valandą rizi­
kuodamas savo paties gyvybe ir vis dėlto beveik nieko
negalėdamas išgelbėti.
Jis prisim inė šiandienykštę priešm irtinę radiogram ą,
perduotą vieno iš tų skridusių bom barduoti perkėlą ir
sudegintų „TB—3“, kurių negalim a — tiesiog nusikalsta­
m a — buvo siųsti dieną be naikintuvų priedangos ir ku­
rie vis tik patys pasisiūlė ir išskrido, nes subom barduoti
perkėlą žūt būt reikėjo, o naikintuvų pridengti jau n e­
bebuvo.
Kai Mogiliovo aerodrom e, kur nutūpė, num ušęs su­
liktą ore „M eseršm itą“, išgirdo per radiją gerai pažįsta-

61
m ą m ajoro Iščenkos, seno, dar nuo Jeleco aviacijos m o­
kyklos laikų, draugo balsą: „Užduotį įvykdėme. Grįžta­
me. Keturis sudegino, dabar padegs man«. Žūstame už
tėvynę. Likite sveiki! Perduokite padėką Kozyrevui už
gerą priedangą!“— jis griebėsi rankom už galvos ir visą
m inutę sėdėjo sustingęs, kol nugalėjo norą čia pat, ope­
racinio budėtojo kam baryje, išsitraukti pistoletą ir n u ­
sišauti. Paskui jis paklausė, ar skris dar bom barduoti
,,TB—3“. Jam atsakė, kad tiltas sugriautas, bet esąs
įsakym as sudaužyti dar ir prieplauką su perkėlim o prie­
m onėm is, jokios dieninių bom bonešių eskadrilės, kaip
ir pirm a, po ranka nėra, ir todėl dar vienas „TB-3“ tre ­
jetas ja u pakilo į orą.
Išbėgęs iš budim ojo kam bario, niekam nieko nesa­
kęs, jis sėdo į naikintuvą ir išskrido. Kai, išniręs iš de­
besų, pam atė žemai skrendant bombonešius, nepaliestus
ir sveikus, tai jam buvo viena iš nedaugelio laimingų
valandėlių per visas pastarąsias dienas. O dar po valan­
dėlės jis jau kovojo su „M eseršm itais“, ir ta kova baigė­
si tuo, kad jis vis dėlto buvo num uštas.
Nuo pat pirmos karo dienos, kada nauji naikintuvai
„MIG“, neseniai atsiųsti apygardai, beveik visi buvo su­
deginti aerodrom uose, jis sėdo į „11-16“, savo pavyzdžiu
rodydam as, kad ir tomis m ašinom is galima kovoti su
„M eseršm itais“ ; teisybė, kovoti buvo galima, bet sunku.
Ypačiai trūko greičio.
Jis žinojo nepasiduosiąs nelaisvėn ir tiktai svyravo,
kada nusišauti — iš pradžių pam ėginti nudėti ką nors
iš vokiečių, jeigu arti prieis, arba nusišauti anksčiau,
kad paskui, būdam as be sąmonės, nepasijustum nelais­
vėje, nespėjęs savęs pribaigti.
Jo sieloje nebuvo priešm irtinio siaubo, jam tik skau­
dėjo širdį, kad jis niekad nebesužinos, kas bus toliau.
Taip, karas užklupo netikėtai; taip, nespėta persiginkluo­
ti; taip, ir jis, ir daugelis kitų iš pradžių blogai vadovavo,
sutriko. Bet baisiai m inčiai, kad vokiečiai ir toliau mus

62
triuškins, kaip ir pirm om is dienomis, priešinos visa jo,
kareivio, būtybė, jo tikėjim as savo arm ija, savo draugais,
pagaliau pačiu savimi, šiaip a r taip, šiandie p ridėju­
siu dar du fašistus prie tų dvidešimt devynių, kuriuos
jis num ušė Ispanijoje ir Mongolijoje. Kad jo nebūtų nu-
mušę šiandie, jis dar būtų jiem s parodęs! Ir dar bus
jiem s parodyta! Tas karštas tikėjim as ruseno jo sužalo­
tam e kūne, o k artu su juo, tartum neatstojantis šešėlis,
glūdėjo juoda m intis: „O aš niekad to ja u nebepam aty­
siu.“ Jeigu popai nem eluotų apie anapusinį gyvenimą,
jis pam atytų iš ten, iš ano pasaulio, pergalę, o iš kur —
iš dangaus ar iš pragaro,— suk juos velniai, vis tiek pat.
Jo žmona, kuri, kaip jau būdinga m enkom sielom,
pervertindavo savo vietą jo gyvenime, niekada nebūtų
patikėjusi, kad jis savo m irties valandą nė negalvojo
apie ją ir jos neprisim inė. Tačiau buvo taip, ir ne dėl to,
kad jis jos nem ylėjo,— jis ją tebem ylėjo po senovei,—
o tiktai dėl to, kad jis galvojo visai apie ką kita: apie p ra ­
laim ėjim o kartėlį ir pergalės laimę ir apie tai, kad jis,
sklidiną taurę išgėręs vieno, niekuom et neparagaus kito.
Ir tai buvo toks didelis sielvartas, jog šalia jo tiesiog
nebuvo vietos kitam , m ažam ir nebaisiam tą akim irką
sielvartui — kad niekad jau nebepam atys jos puikaus, ap ­
gaulingo veido.
Sakom a, žmogus prieš m irtį prisim ena visą savo gy­
venimą. Gal ir taip, bet jis prisim inė prieš m irtį tiktai
karą! Sakoma, žmogus prieš m irtį tuo pat m etu galvoja
apie daug ką. Gal ir taip, bet jis prieš m irtį galvojo tiktai
viena — apie karą. Ir kada jis staiga, būdam as pusiau
be sąmonės, išgirdo balsus ir krauju aptekusiom is akimis
pam atė besiartinančius prie jo tris vyrus, jis ir dabar
neprisim inė nieko kito, tiktai karą, ir nepagalvojo nieko
kilo, tik tai, kad prie jo artinasi fašistai ir jis turi iš p ra ­
džių šaudyti, o paskui nusišauti. Pistoletas gulėjo po
ran k a žolėje, jis keturiais pirštais užčiuopė jo grublėtą
rankeną, o penktu — gaiduką. Vargais negalais atplėšęs

63
ran k ą nuo žemės, jis, spaudydam as gaiduką, ėmė šau­
dyti į iškilusias priešais ir išsklidusias kruvinoje migloje
pilkas figūras. Suskaitęs penkis šūvius ir bijodam as apsi­
rikti, jis pritraukė ran k ą su pistoletu prie veido ir iššovė
sau į ausį.
Du m ilicininkai ir Sincovas sustojo prie nusišovusio
lakūno. Priešais juos gulėjo, plūsdam as krauju, žmogus
su vasariniu šalm u ir su generolo žvaigždėmis žydruose
palaidinės antsiuvuose. Viskas atsitiko taip staiga, kad
jie nespėjo atitokti. Jie išėjo iš tankių krūm ų į aikštelę,
pam atė gulintį žolėje lakūną, pašaukė, šoko bėgti prie
jo, o jis ėmė šaudyti į juos, nepaisydam as jų šauksm ų:
„Savi!“ Paskui, kai jie buvo beveik jau prie pat jo, jis
pritraukė ranką prie smilkinio, pasitempė ir nurim o.
Vyresnysis m ilicininkas, priklaupęs ir atsegęs palaidi­
nės kišenę, nuogąstaudam as traukė žuvusiojo dokum en­
tus, o priblokštas Sincovas nebylus stovėjo prie jo, pri­
laikydam as ran k a peršautą šoną, stovėjo, dar nejausda­
mas skausmo, o tik nenorą kalbėti ir krau ją, besisun-
kiantį per palaidinę. Prieš tris dienas jis nušovė žmogų,
kurį norėjo išgelbėti, o dabar kitas žmogus, kurį jis irgi
norėjo išgelbėti, ko tik jo nenušovė, o paskui nusišovė
pats ir dabar guli prie jo kojų, kaip ir anas negyvas ra u ­
donarm ietis ant kelio. Galimas daiktas, jis palaikė juos
vokiečiais dėl jų pilkų, neperšlam pam ų m ilicijos ap­
siaustų? Bet nejaugi jis negirdėjo, kaip jie šaukė: „Savi,
savi?!“
Vis dar laikydam as vieną ranką prie pakraujavusio
šono, Sincovas priklaupė ant kelio ir paėmė iš m ilicinin­
ko viską, ką tas buvo ištraukęs iš viršutinės m irusiojo
kišenės. Viršum buvo fotografija — graži besišypsanti
m oteris apvalaus veido, su didelėm putliom lūpom. Sin­
covas gerai žinojo, kad jis yra kažkur m atęs šitą m oterį,
bet negalėjo atsim inti, nei kada tas buvo, nei kur. Po
fotografija gulėjo dokum entai, partinis bilietas, ordinų
 knygelė ir asmens pažym ėjim as generolo leitenanto Kozy-
revo vardu.
„Kozyrevas, Kozyrevas...“— vis dar negalėdam as ge­
rai sumegzti vieno su kitu, kartojo Sincovas ir staiga prisi­
m inė viską iš karto; ne tik gerai žinomą iš mokyklos
dienų tos m oters v e id ą — Nadią, arba, kaip ji buvo va­
dinam a m okykloje, Nadką K aravajevą, bet ir tą šūvio
sužalotą, iš laikraščių pažįstam ą veidą.
Sincovas dar tebeklūpojo prie Kozyrevo kūno, kada
pasirodė atbėgę į šūvio garsus bombonešio lakūnas ir
šoferis. Lakūnas susyk pažino Kozyrevą. Atsisėdęs žo­
lėje šalia Sincovo, jis tylėdamas pažirirėjo ir taip pat
tylėdamas atidavė dokum entus ir, labiau stebėdamasis,
nei sielodamasis, tepasakė vieną frazę:
— Taigi, tokie reikalai...— Paskui pažiūrėjo į Sinco-
vą, kuris dar tebeklūpojo, spausdam as ran k a perm irku­
sią palaidinę.— Kas tau yra?
— Šaudė... Tikriausiai, m anė, kad mes esam vokie­
čiai,— m ostelėjęs galva į m irusį, atsakė Sincovas.
— Nusivilk palaidinę, aprišiu,— tarė lakūnas.
Bet Sincovas, atsipeikėjęs ir atsim inęs vokiečius, p a ­
sakė, kad susitvarstyti būsią galima paskui, m ašinoje,
o dabar reikia nunešti į ją generolo kūną. Abu m ilici­
ninkai, nem ikliai pakišę rankas, pakėlė Kozyrevo kūną
už pečių, lakūnas su šoferiu paėmė jį už kojų, o Sincovas
ėjo iš paskos, knapsėdam as, vis tebespausdam as ranka
žaizdą ir jausdam as kaskart didėjantį skausm ą.
— Reikia tave aprišti,— pakartojo lakūnas, kai jie
padėjo Kozyrevo kūną į m ašiną ir ta ėmė judėti.
Jis skubiai, einant sunkvežimiui, nusivilko palaidinę,
paskiau m arškinius, ir, suėmęs už apačios trum pais stip­
riais pirštais, nepaisydam as Sincovo prieštaravim ų, grei­
tai sudraskė juos į keletą juostų.
— Kiaurai perėję, užgis,— kalbėjo lakūnas supratin­
gu tonu, atvertęs Sincovo palaidinę ir vyniodam as jį
savo m arškinių skaruliais.— Nuvažiuosi, nenum irsi. Duok,

C; y v u> ji ir m irusiej i 65
nuleisiu palaidinę.— Jis pataisė Sincovui palaidinę ir
standžiai suveržė diržu žemiau žaizdos. Sincovas aiktelė­
jo, bet prikando liežuvį.
— Velniaižin, kaip jie tave...— tartum atsiprašyda­
mas, tarė lakūnas, pažvelgęs į Sincovą, į Kozyrevo kūną
ir vėl į Sincovą.
Po keleto m inučių jie privažiavo tą vietą, ku r buvo
palikti sužeistieji.
Šturm anas buvo be sąmonės, sužeistas į koją raudon­
arm ietis gulėjo aukštielninkas ir sunkiai, tankiai alsavo.
Raudonarm ietis su granatom is sėdėjo prie jų.
— O kur kiti? — paklausė jį Sincovas.
— Nubėgo ten,— raudonarm ietis m ostelėjo Mogiliovo
pusėn.— Vėjas ten toli parašiutą nunešė. T ur būt, suga­
vo. Šaudė, aš girdėjau.
Sukėlę į sunkvežimį abu sužeistuosius ir rau d o n ar­
m ietį, važiavo toliau.
Lakūnas spyrėsi, kad Sincovas pats dabar sėstų į
kabiną.
— Tu gi į žmogų nepanašus, nebūk...— iš peties n u ­
sikeikė jis, ir Sincovas pakluso.
Iš užpakalio tarpais bum bsėjo artilerija, o k a rtk a rtė ­
mis su vėjo gūsiais atsklisdavo kulkosvaidžių taršk ėji­
mas. Nuvažiavę du kilom etrus, sustojo: nei Liusino, nei
raudonarm iečių vis nebuvo m atyti.
Sincovas, sunkiai nugalėjęs norą pavažiuoti dar nors
truputį, vėl ėmė klausytis šaudymo ir pasakė, kad teks
luktelėti čia, kol draugai, gaudantieji vokietį, išeis iš
miško.
Užpakaly vis d ar tebešaudė. Sincovas jau tė į save
atkreiptus klausiam us žvilgsnius, bet, nusprendęs palū­
kėti penkiolika m inučių, sėdėjo ir laukė. Tokiomis aki­
m irkom is žmogus nepastebim ai darosi vadu,— kaip tik
šitaip buvo ir su Sincovu, nors jis m ažiausiai apie tai
galvojo.

66
 — Šūktelėkite dar sykį,— liepė jis, kai laikrodžio
m inutininkas pasiekė reikiam ą brūkšnį.
Vyresnysis m ilicininkas, jau kelintą k artą pridėjęs it
ruporą ranką prie burnos, skardžiai šūktelėjo j mišką,
bet miškas ir dabar tylėjo.
— Pavažiuosim dar truputį,— tarė Sincovas.
Bet toliau jie tepavažiavo visai m ažai: po pusės ki­
lometro juos sustabdė išėjęs ant kelio leitenantas tankis­
to uniform a. Jo veidas buvo piktas, ant krūtinės jis laikė
pasikabinęs vokiečių autom atą. Jam už nugaros iš pake­
lės griovio pakilo dar du tankistai, atstatę šautuvus.
— Stok! Kas jūs tokie? — leitenantas trūktelėjo k a ­
binos duris.
Sincovas atsakė, kad jis yra iš fronto laikraščio re ­
dakcijos, o dabar ieško savo žmonių, nuėjusių gaudyti
vokiečių lakūno.
— O kas per vieni tie jūsų žmonės, kiek jų ?
Sincovas atsakė, kad jų yra septyni: jaunesnysis po-
litvadovas, seržantas ir penki kovotojai. Kažkodėl, ir pats
nežinodamas kodėl, jis pasijuto kaltas.
— Ką tik mes juos sulaikėme, o jie jum is ir remiasi,
kad jūs jiems dezertyruoti p a d ė jo te!— kandžiai šypte­
lėjo leitenantas.— Nagi, sukite m ašiną iš kelio, pas m ūsų
kapitoną — ten išsiaiškinsime, kas m ūsiškis, kas jūsiškis
ir kas patys esate!
Tie žodžiai supykdė Sincovą, bet tebestiprėjąs savo
kaltumo jausm as neleido jam pasikarščiuoti. Vietoj jo
prapliupo persisvėręs iš kėbulo lakūnas.
— Ei tu.— suriaum ojo jis ant leitenanto,— eik šen!
Tave m ajoras šaukia! Eik šen, parodyk, snapą!
Leitenantas nieko neatsakė, piktai trūkčiodam as žan­
dą raum enis, priėjo prie mašinos borto ir pažvelgė į
vidų. Ką jis ten pam atė, jeigu jo neįtikino, tai sušvelnino.
— Pavažiuokite šim tą m etrų, ten bus įvažiavimas į
m i š k ą , apsigręšile! — niūriai, tartum pabrėždam as, kad
imu nėra ko atsiprašinėti, pasakė jis Sincovui.— Aš vis

67
sieli i Ulių įsakymą nieku nepraleisti... Porlm aginai! —
šūktelėjo jis vienam iš savo tankistų.— Lipk ant sparno,
palydėk pas kapitoną! Stok! — jis vėl sulaikė jau prade
jusį judėti sunkvežimį.— Kovotojai, lipt iš mašinos! Čia
liksit!
Abu m ilicininkai ir raudonarm ietis su granatom is iš­
šoko iš mašinos. Įsakym o tonas nerodė, kad galima
delsti.
— V ažiuok!— m ostelėjo leitenantas ne tiek Sincovui.
kiek savo stovinčiam ant laiptelių tankistui.
Kai sunkvežimis, savo svoriu traškindam as suverstas
į griovį šakas, įvažiavo į m išką, Sincovas pam atė priešais
dvi 37-milimetrines patrankas, paslėptas krūm uose ir
atsuktas vamzdžiais į plentą. Šalia p atran k ų prieš viens
kitą, ištiesę kojas, sėdėjo du kovotojai, greta buvo krūva
granatų ir ritinys telefono laidų; jie raišiojo granatas.
Sukinėdamasis tarp m edžių, sunkvežimis įvažiavo į
m ažą aikštelę, pilną žmonių. Čia stovėjo viena pusantra
tone, kurios kėbule barkšojo šovinių dėžės ir krūva
šautuvų; gretimais stovėjo užmestas eglišakėmis nedide­
lis ryšių šarvuotis, ginkluotas kulkosvaidžiais.
Viršila tankistas, trūkčiojam u balsu kom anduoda
mas, rikiavo, dvejino, įsakinėjo apsisukti „aplink“ ko­
kiems keturiasdešim t raudonarm iečių su šautuvais. Jų
tarpe buvo ir Sincovui pažįstam i kovotojai, važiavę kar
tu mašinoje.
Prie šarvuočio ant žemės, atsirėm ęs į lauko telefono
dėžę, sėdėjo kapitonas tankistas su šalm u ir m onotoniš­
kai kartojo ragelin:
— Klausau. Klausau. Klausau...
Šalia jo sėdėjo dar vienas tankistas, taip pat su šal­
m u, o už jų — m indžikavo vietoje Liusinas.
— Kada pagaliau, klausiu, jie sujungs?..— dėdamas
ragelį ir stodamas, paklausė kapitonas.
Jis puikiai m atė ir atvažiavusią m ašiną, ir jau spėju­
sius iššokti Sincovą su lakūnu, bet paklausė taip, tarsi

68
nieko nebūtų m atęs, ir tik po to įsispitrėjo į naujai atvy
kusius.
— Aš esu septynioliktos lankų brigados vado pava­
duotojas užnugario reikalam s, o kas būsite j ū s ? — viską
sugrūdęs j vieną frazę, trūkčiojam ai paklausė jis.
Nors jis ir rekom endavosi pavaduotoju užnugario re i­
kalam s, jo išvaizda buvo ne iš tokių. Užtemptas ant au­
galoto kūno nešvarus, suplyšęs kom binezonas buvo p ra­
degintu šonu, kairės rankos plaštaka ligi pirštų apsukta
prikepusiu kraujo tvarsčiu, ant krūtinės kabojo toks pat
vokiškas autom atas, kaip ir leitenanto, o veidas
seniai neskustas, juodas iš nuovargio, su grėsm ingai de­
gančiomis akimis.
— Aš...— pirm as pradėjo lakūnas, bet jo išvaizda per­
daug aiškiai įrodė, kas jis yra.
— Aišku, draugas m ajore,— m ostu nutraukė jį kapi­
tonas.—-Iš num ušto bombonešio?
Lakūnas niūriai linktelėjo.
— O štai jūs parodykite dokum entus! — žengė žings­
nį kapitonas prie Sincovo.
— Aš jau jum s sakiau,— įsikišo už kapitono stovin­
tis Liusinas.
— Tylėkite! — neatsigręždam as į jį, per petį atrėžė
kapitonas.— Su jum savo ruožtu pasikalbėsiu! Prašau
dokum entus!— dar šiurkščiau pakartojo jis Sincovui.
— O jūs pirm a pats parodykite m an dokum entus! —
įširdęs, kad kapitonas toks nedraugiškas, sušuko Sinco-
vas.
— Aš esu savo dalies buvimo vietoje ir rodyti doku­
m entų niekam neprivalau,— priešingai Sincovui, netikė­
tai tyliai atsakė kapitonas.
Sincovas išsitraukė asmens pažym ėjim ą ir atostogų
bilietą, bet tiktai dabar atsim inė nespėjęs gauti naujų
dokum entų redakcijoje. Nepatogiai pasijutęs, jis ėmė aiš­
kinti, kaip čia atsitiko, bet dėl to nepatogi padėtis tik
dar sustiprėjo.
 — Mažai tesuprantam i dokum entai,— grąžindam as
juos Sincovui, num ykė kapitonas.— Sakysim, tegu bus
viskas taip, kaip jūs sakote. Bet kam jūs žmones iš prie-
šakinės linijos į užnugarį paskui save tem piate, kas jum s
tam teisę davė?
D ar nuo tos akim irkos, kai kažką panašaus jam
pasakė leitenantas ant plento, Sincovas troško kuo grei­
čiau išaiškinti, kad tai nesusipratim as. Jis ėmė pasakoti,
kaip prie mašinos prišokę kovotojai, kaip jis juos p a ­
ėmęs, norėdam as išgelbėti, kaip po to priėm ęs dar vieną
raudonarm ietį.
Bet jis nustebo, kai pasirodė, kad kapitonas šito
įvykio visai nelaikė nesusipratim u. Priešingai, jis būtent
tat ir turėjo galvoje.
— Baimės akys plačios! Vienu tanko sviediniu išsyk
dešimt žmonių patiesti, ir dar m iške?.. Melagiai! Sukri­
to iš baimės, o vyresnysis, užuot surinkęs žmones, pusę
paliko, o pats spruko plentu. O jūs pastatėt ausis! Taip
galima, kiek tik nori, į užnugarį išvežti: vieni išsigando,
kiti savo dalies užnugary ieško... Reikia savo dalies
priešaky ieškoti, ten, kur priešas!— išsiplūdo kapitonas
ir, nuram inęs širdį, jau ram iau kalbėjo, m ostelėjęs ra n ­
ka į viršilą, kurs tvarkė kovotojus.— Va ten juos gaivi­
na! Atgaivinsim — į m ūšį vesim! O į Mogiliovą kiekvie­
ną panikierių vežioti — ne, užnugary ir be to jų užten­
ka! Žmonės m ums čia reikalingi, m an brigados vadas
įsakė ligi vakaro papildym ui surinkti tris šim tus žmo­
nių iš tų, kurie slankioja po m iškus, ir, būkite ram ūs,
aš surinksiu! Ir jūsų jaunesnįjį politvadovą paim siu, ir
jus,— nelauktai pagrasino kapitonas.
— Jis į šoną sužeistas,— niūriai, kaip ir visada, link­
telėjęs į Sincovą, tarė lakūnas.— Jam greičiau į ligoninę
reikia važiuoti.
— Sužeistas? — paklausė kapitonas, ir jo akyse spin­
dėjo nepasitikėjim o žiežirbėlė, kad tas nusirengtų ir
parodytų žaizdą.

70
 „Netiki“,— pagalvojo Sincovas, ir jam širdis sustingo
nuo užgaulės.
Kapitonas dabar jau ir pats pam atė tam sią dėmę
Sincovo palaidinėje.
— Praneškite savo politvadovui,— atsigręžė jis į Liu-
siną,— kodėl jūs pasilikti ir į m ūšį eiti atsisakote. O gal
ir jūs sužeistas, bet nuo m anęs slėpėte?
— Aš nesu sužeistas! — netikėtai spiegiamai išrėkė
Liusinas, ir jo gražus veidas išsiviepė.— Ir aš nieko ne­
atsisakau. Aš viskam pasiruošęs! Bet m an redaktorius
yra įsakęs nuvažiuoti ir grįžti, ir aš be savo vyresniojo
įsakym ų negaliu savivaliauti!
— Na, kaip jūs jam įsakysite? — paklausė kapitonas
Sincovą.— Mūsų padėtis sunki, štai aš net visai grupei
neturiu nė vieno politinio darbuotojo. V akar patys iš
apsupties išėjome, o šiandie jau pastūm ė m us svetimos
spragos užkišti. Kol aš čia žmones telkiu, ten, prie Be-
rezinos, paskutiniai brigados žmonės žūva!
— Taip, žinom a, palikite, draugas Liusinai, jeigu no­
rite,— geraširdiškai tarė Sincovas.— Aš irgi taip d ary­
čiau...— Jis pakėlė akis į Liusiną ir, tik susitikęs su jo
žvilgsniu, suprato, kad tas anaiptol nenorėjo pasilikti ir
laukė iš jo visai kitokių žodžių.
— Na, dabar viskas,— tarė kapitonas ir griežtai įsm ei­
gė į Liusiną akis.— Eikite pas viršilą, ir k artu su juo
imkite vadovauti grupei.
— Tiktai jūs praneškite apie tą savivaliavimą ir kad
jūs taip pat!..— plonu balseliu išrėkė Liusinas Sincovui
į veidą, bet nespėjo baigti, nes kapitonas, sugriebęs jį
aprišta ranka, apsuko ir pastūm ėjo pirm yn.
— Praneš, nesirūpink! Eik tik, vykdyk įsakym ą. Da­
bar priklausai m ūsų brigadai. O nepaklausysi — nudėsiu
vietoj.
Liusinas ėjo, gūždamas plačius pečius, akim irką nu­
s to ję s būti gražiu ir šauniu kariškiu, kokiu jis buvo iki
tol, o Sincovas, pajutęs nenugalim ą silpnum ą, prisėdo
ant žemės.
7i
 Kapitonas nustebęs pažiūrėjo į Sincovą, paskui, atsi­
m inęs, kad politinis vadovas sužeistas, norėjo kažką sa­
kyti, bet telefonas silpnai subirzgė, ir jis griebė už ra
gelio.
— Klausau, draugas papulkininki! Vieną grupę p a ­
siunčiau senu m aršrutu. A ntrą suform avau. Kur? Tuo­
ja u pažymėsiu.— Jis ištraukė iš kom binezono užančio
keturlinkai sulankstytą žemėlapį ir, paieškojęs akimis
kažkokio punkto, ryškiai užbrėžė nagu.— Taip, tikrai,
stovi paslėptos.— Sincovas suprato, kad jis kalba apie
patrankas prie plento.— Ir granatų, jei reiks, turim p r i­
rišę. Neleisim!
Kapitonas nutilo ir visą m inutę kažko klausėsi, džiu
giai nusiteikęs.
— Aišku, draugas papulkininki,— tarė pagaliau
jis.— Visiškai aišku. O pas mus kaip tik čia...— Jis no­
rėjo kažką papasakoti, bet, m atyt, kitam e laido gale*
buvo pertrauktas.— Klausau, baigti k a lb a s!— pasakė jis
sumišęs.— Iš m ano pusės irgi viskas.
Kapitonas padėjo ragelį ant dėžės, atsistojo ir žvilg­
telėjo į veidą lakūnui — tokia m ina, tartum jis galėtų
pasakyti kažką džiugaus tam žmogui, kuriam ką tik
sudegė m ašina ir jo akyse žuvo draugai. Taip tatai ir
buvo, ir jis pasakė vienintelį dalyką, kas dar galėjo d a ­
bar pradžiuginti la k ū n ą :
— Papulkininkis sako, kad šiandie vargu ar galima
laukti prasiveržimo plentu. Vokiečiai teperkėlė m ažą d a­
lį tankų. Kitus jūs už Berezinos sulaikėte. Tiltas į dulkes
sumaltas, nė žymės neliko.
— Tiltas į dulkes, ir mes į dulkes — nėr ko didžiuo­
tis! — atšovė lakūnas, bet jo veidas rodė, kad jis vis tik
tuo tiltu didžiuojasi.
— O kaip jūs degėte! Mes pirštus graužėme! — tarė
kapitonas. Jis norėjo nuram inti lakūną.—• Vokietis čia
nukrito, norėjau jį gyvą paim ti, bet kur tau, negi gali

72
prikalbinti žmones, kad jie taip darytų po visko, ką yra
pergyvenę!
— O kurgi jis? — sunkiai stodamasis, paklausė Sin-
eovas.
— Čia, už eglučių, guli. bet geriau į jį nežiūrėti,—
num ojo ranka kapitonas.— Tarytum iš po tanko paim ­
tas...— Ir. pažiūrėjęs į išbalusį, netekusį kraujo Sinco-
vą, pridūrė:—-Važiuokite, jeigu sužeistas, aš nelaikau.
— Pas mus ten dar du sužeisti m ašinoje guli,— ta r­
tum tebesiteisindam as dėl savo važiavimo, tarė Sinco-
vas.— Ir užmuštas.— Jis norėjo pasakyti, kad užmuštas —
generolas, bet nepasakė: kuriam galui? — Einam ,— krei­
pėsi jis į lakūną.
— O aš, tu r būt, čia pasiliksiu,— atsakė šis neskubė­
damas, bet ryžtingai: jis galvojo tai, kol buvo kalbam a,
pagaliau apsisprendė ir jau nebeketino iš naujo svars­
tyti.— Ar šautuvą duosi? — paklausė jis kapitoną.
— Neduosiu,— krestelėjo galvą kapitonas.— Neduo­
siu, brangusis sakale. Na ir kam tu m an reikalingas ir
ką tas duos? Eik tenai.— Jis pakėlė sutvarstytą gniauž­
tą į dangų.— Nuo pat Slucko traukiam ės, kasdien ken­
čiame, tai dėl to, kad jūs m aža skraidote. Eik, skraidyk,
dėl dievo, tai visa, ko iš tavęs reikalaujam e! Visa kita
patys padarysim !
Sincovas sustojo prie mašinos, laukdam as, kuo visa
lai baigsis.
Bet kapitono žodžiai mažai tepaveikė lakūną. Be
abejo, jeigu jis būtų turėjęs vilties gauti vietoj num uštos
naują m ašiną, jis nebūtų ir pats palikęs čia, bet tos
villies neturėjo, ir jis nusprendė kovoti žemėje.
— Neduos šautuvo, pats gausiu,— tarė jis Sincovui.
numojęs ran k a į tankistą, ir Sincovas suprato, kad čia a t­
sikirto dalgis į akm enį.— Važiuok, tiktai m ano šturm aną
i ligoninę pristatyk kaip reikiant.
Tankistas nutylėjo. Kai Sincovas sėdo į kabiną, jiedu
tylėdami tebestovėjo greta, tankistas ir lakūnas: vienas —
didelis, aukštas, kitas — m ažas, kresnas, bet abu užsispy­
rę, įtūžę, nepasisekimų jpykdyti ir pasiryžę vėl kautis.
— O jūsų pavardė, draugas kapitone? — jau iš kabi­
nos paklausė Sincovas, pirm ą kartą per visą laiką prisi­
minęs laikraštį.
— Pavardė? Tai gal skųsti m ane nori. Be reikalo!
Mano pavarde visa Rusija laikosi. Ivanovas. Užsirašyk, o
gal ir taip atsim insi?
Kai m ašina važiavo iš miško ant plento, Sincovas dar
k artą pam atė raudonarm ietį, kurį buvo atleidęs iš pos­
to; jis sėdėjo greta kitų dviejų kovotojų ir dirbo tą pat,
ką ir jie: raišiojo granatas telefono viela po dvi ir po tris
kartu. Šnekučiuodamas su kaim ynais, jis kažko šypso­
josi; atrodo, jis jautėsi gerai: turėjo darbo ir buvo ne
vienas.
Iki Mogiliovo jie važiavo daugiau kaip dvi valandas.
Pradžioje iš užpakalio pasivydavo artilerijos kanonada,
paskui pasidarė tylu. Dar buvo kokia dešimtis kilom etrų
iki m iesto, kai Sincovas pam atė arklių traukiam as p a ­
trankas, išvažiuojančias į pozicijas — į kairę ir dešinę nuo
kelio, ir traukiančią plentu pėstininkų koloną. Jis važia­
vo nelyginant m igloj; jam rodės, kad nori miego, o iš
tik rų jų jis, netekęs kraujo, čia prarasdavo sąmonę, čia vėl
atsigaudavo.
Mogiliovo pakrašty aukštai danguje patruliavo du
naikintuvai. Zenitiniai pabūklai tylėjo,— tad naikintuvai
buvo m ūsų. Įsižiūrėjęs Sincovas pažino, kad tai —
„MIGai“ : jis buvo m atęs tas naujas mašinas dar vasarą
Gardine. Apie jas buvo kalbam a, kad jos yra žymiai grei­
tesnės už „M eseršm itus“.
„Ne, dar ne taip jau blogai“,— pro nuovargį ir skaus­
m ą tvirtai pagalvojo Sincovas, pats gerai nesuvokdamas,
kad tas tikrum o jausm as kyla ne tiek dėl tos kariuom e­
nės, kuri užim a pozicijas priešais Mogiliovą, arba dėl p a t­
ruliuojančių viršum miesto „MIGų“, kiek prisim enant su­
laikiusius jo m ašiną tankistus — leitenantą, panašų į sa-

U
vo kapitoną, ir kapitoną, be abejo, panašų į savo papul­
kininkį.
Kai sunkvežimis sustojo prie ligoninės, Sincovas p a­
skutinį kartą įstengė sutelkti jėgas: laikydam asis už bor­
to, jis palaukė, kol iš kėbulo išnešė netekusį nuovokos
šturm aną, vaitojantį pro sukąstus dantis raudonarm ietį
ir negyvą generolą. Po to jis įsakė šoferiui vykti į redak­
ciją ir pranešti, kad jis pasiliko ligoninėj.
Šoferis užkabino užpakalinį bortą; Sincovas, žvilgte­
lėjęs į k rau ju perm irkusius laikraščių ryšulius, atsim inė,
kad niekur nepasisekė jų išdalinti,— ir liko vienas ant
grindinio.
Į laukiam ąjį įėjo pats vienas. Išėmė iš kišenės ir p a­
dėjo ant stalo generolo dokum entus, paskui paieškojo
savo pažym ėjim o; jį radęs, ištiesė seseriai, laukdam as,
kada jį paim s, keistai pasisuko šonu ir, netekęs sąmonės,
brinktelėjo ant grindų.

TRECIASIS SKYRIUS

P r a ė ju s dviem savaitėm po sužeidimo, kai Sincovas

jau po du kartus kasdien vaikštinėjo po ligoninės sodą,
atėjo įsakymas ligoninę evakuoti į Dorogobužą. T arp su ­
žeistųjų kaip m at pasklido gandas, kad vokiečiai persi­
kėlė per D nieprą prie Šklovo ir stengiasi apeiti Mogiliovą
iš šiaurės.
Sužeidimas, kaip apibūdino operavęs Sincovą gydyto­
jas, buvo „laim ingas“ : kulka nuslydo šonkauliais.
Sincovas, jausdam asis beveik pasitaisęs, nuėjo pas
ligoninės kom isarą prašytis, kad išrašytų. Evakuacijos
perspektyva jį gąsdino. Jis nenorėjo paskui dar kartą
ieškoti savo redakcijos.
75
 — Man rodos, kad jie jau išvyko,— suabejojo ligo
ninės komisaras.
Bet Sincovas tvirtai pasakė, kad to negali būti. Jeigu
būtų važiavę, būtų ir jį paėmę: taip žadėjo jam red a k ­
torius.
Iki kaklo paskendęs sužeistųjų evakuacijos reikaluo
se. komisaras nesispyrė: pagaliau, jeigu nori išsira šy ti- -
tegu išsirašo!
Apypiečių, gavęs dokum entus ir aprangą, Sincovas
išėjo pro ligoninės vartus.
Mogiliove buvo tuštoka ir neram u: gatvėse atsirado
barikados, maišais apdėtuose kampiniuose nam ų languo­
se stovėjo kulkosvaidžiai.
Prie Mogiliovo spaustuvės nam ų, kur Sincovas tarėsi
rasiąs redakciją, stovėjo nenusiteikęs pokalbiui sargy­
binis. Ir durys, ir geležiniai kiemo vartai buvo aklinai
uždaryti. Iš vidaus nesigirdėjo ne tik m ašinų bilsmo,
bet ir apskritai nė jokio garso; viskas buvo kaip išmirę.
Po valandos Mogiliovo karo kom endantas,— tas pats
m ajoras, pas kurį Sincovas buvo prieš dvi savaites, tik
nuo nemigos dar labiau paklaikęs,— patvirtino, kad fro n ­
to laikraščio redakcija jau dvi dienos kaip išvykusi. „Nė
pranešti negalėjo“,— pagalvojo susierzinęs Sincovas.
— O kur išvyko?
Komendantas, gūžtelėjęs pečiais, pasakė, kad jam
m aršruto nepranešė. Fronto štabas persikėlė į Smolensko
rajoną, paskui jį išvyko ir redakcija.
—- Be reikalo pirm a laiko išsirašėte. Būtum ėt eva
kavęsi k artu su ligonine į Dorogobužą, o iš ten norm alia
tvarka galėtum ėt ieškoti, ko jum s reikia.
Sincovas skaudžiai pajuto, kad ir vėl jam teks daug
klajoti.
— Klausykite, o kokios iš viso dalys stovi Mogiliovo
rajone?
— O kam jum s reikia?
7(i
 Siacovas atsakė, kad nori patekti į artim iausios divi­
zijos štabą, pabūti jam e ir surinkti medžiagos laik raš­
čiui, o paskui jau galėsiąs bent ne su tuščiomis rankom is
pasiekti redakciją.
Kom endantas nenoriai išvyniojo žemėlapį ir parodė
nedidelį miškelį anapus Dniepro, kokie šeši kilom etrai
nuo Mogiliovo tilto. Čia, anot jo, stovėjo 176 divizijos
štabas.
Ja u perėjęs Dniepro tiltą ir nužingsniavęs tris kilo­
m etrus Mogiliovo — Oršos plentu, Sincovas išgirdo užpa­
kaly, už Dniepro, artilerijos šūvius. Jis keletą m inučių
pastovėjo ant plento, klausydam asis nerim ą keliančio a r­
tilerijos gausmo, ir vėl žygiavo toliau, vis galvodamas
tą pat, ką iš pradžių galvojo, eidamas iš Mogiliovo ko­
m endantūros: o kas bus toliau?
Buvo fronto štabas prie Minsko, paskui prie Mogilio
vo, dabar persikėlė prie Smolensko — vadinas, dar šimtu
penkiasdešim t kilom etrų arčiau Maskvos...
Kad ir kaip ram iai galvosi, kad ir kokių griebsies ar
gum entų, pati geografija trenkia kūju galvon.
Dvi savaitės, praleistos ligoninėje, daug ko Sincovą
išmokė. Kokių tik gandų ir kalbų jis neprisiklausė tomis
dienomis: čia jį išpildavo prakaitas, čia krėsdavo šiur­
pulys! Patikėjus vien blogomis žiniomis, seniai būtų rei­
kėję išsikraustyti iš galvos. O išlaikant galvoje tik tai,
kas gera, galų gale būtų tekę gnybti sau į ranką: gana,
kodėl gi aš tada ligoninėje, kodėl Mogiliove, kodėl viskas
dedasi taip, o ne kitaip?
Iš pradžių Sincovui rodės, kad teisybė apie karą yra
kažkur per vidurį. Bet paskui jis suprato, kad ir tai yra
neteisybė. Ir gera, ir bloga pasakojo įvairūs žmonės,
bet jie verti ar neverti pasitikėjim o ne tuo, k ą pasako­
jo, o tuo, k a i p pasakojo.
Visi, kurie gulėjo ligoninėje, taip ar kitaip buvo su­
sidūrę su karu, kitaip jie butų nepatekę čionai. Bet tarp
jų buvo daug žmonių, kurie kol kas težinojo v ie n a — kad
77
vokietis neša m irtį, bet nežinojo kita — kad vokietis yra
pats m irtingas.
Ir didžiausio pasitikėjim o tarp likusių buvo verti tie
žmonės, kurie žinojo ir viena, ir kita, kurie savo kailiu
buvo patyrę ir vokietį esant m irtingą. Ką jie pasakojo,
ką ne — gera ar bloga,— visada jų žodžiai rėm ės tuo ja u s­
m u, ir tai buvo teisybė apie karą.
Kapitonas tankistas, iš kurio Sincovas susilaukė p a­
mokos miške prie Bobruisko, buvo vienas iš tokių žmonių.
Čia reikalo esmė ne ta, kad vienas buvo narsus, o ki­
tas bailus. Tiesiog kapitonas tą dieną į karą žiūrėjo visai
kitom is akimis, negu Sincovas. Kapitonas tvirtai žino­
jo, kad vokiečiai yra m irtingi ir šaudomi jie sustoja.
Tokiai m inčiai jis palenkė visą savo veiklą, ir, žinoma,
teisybė buvo jo pusėje. Sincovas norėjo išvežti iš pavo­
jaus zonos pas jį puolusius gelbėtis žmones. Kapitonas
norėjo gelbėti reikalą, m esdam as tuos žmones į mūšį.
Aišku, kad vokiečiai neprasilaužė tada prie Mogilio­
vo kaip tik dėl to, kad ir tie likučiai brigados, kurioje
tarnavo kapitonas, ir visi, kas tą dieną su ginklu ran k o ­
je atsiplovė prie brigados, žinojo, o kas nežinojo, suži­
nojo m ūšyje, kad vokiečiai yra m irtingi. Mušdami vo­
kiečius ir m irdam i patys, jie laim ėjo p arą; vakarop jų
užnugary išsidėstė n au ja šaulių divizija.
Apie tai pasakojo Sincovui redaktorius, atvykęs kitą
dieną jo aplankyti.
Redaktorius, iš šoferio sužinojęs, kad jie buvę Bobruis-
ke, gyrė Sincovą, nerim avo dėl Liusino ir plūdo tankis­
tą už savivaliavimą. Jam netgi iššoko raudonos gyslelės
ant drebančių iš pykčio gerų riebių skruostų.
Sincovas nepritarė redaktoriaus jausm am s. Jis žino­
jo, kad padarė tą dieną daug kvailysčių, gerai dar, kad ką
jis darė — darė ne iš bailės. Be to, kaip ir kiekvienas,
kas guli ligoninėj ir galvoja apie savo sužeidimą, jis n e­
galėjo atsikratyti karčios m inties, kad lakūnas būtų n e­
nusišovęs, jeigu ne tie prakeikti pilki m ilicininkų ap-

7H
siaustai, tokie panašūs į vokiečių uniform ą. Jis nepagal­
vojo apie tai tada, o kare reikia galvoti. Ir, aišku, visą
laiką galvoti.
Negalėjo jis pritarti įpykusiam redaktoriui ir Liusino
klausim u. Jaunesnysis politvadovas Liusinas išvažiavo p a­
skirstyti laikraščio, o pateko į mūšį. Na ką gi, galėjo to
ir nebūti, bet taip jau išėjo. Sincovas tik nerim avo, p ri­
siminęs spiegiantį Liusino balsą ir jo staiga išsiviepusį
veidą. Liusinas nenorėjo pasilikti, bet tankistas pasakė:
nepaklusi — nudėsiu vietoj! Kuo visa tai baigės?
Jis pabandė pasisakyti savo m intis redaktoriui, bet
išgirdo tokį atsakym ą:
— Ką gi, tai m an liepsite visus jus į dalis atiduoti?
Šiandien Liusiną, rytoj jus, užporyt dar ką nors?
Pastaroji m intis buvo aplam ai teisinga, bet šiuo a t­
veju, kai Sincovas prisiminė tą m išką, tą valandėlę ir
tą kapitoną, priešingai, ji atrodė visai neteisinga.
Jis ir redaktorius prašnekėjo visą valandą, bet, re ­
gis, taip ir nesuprato viens kito.
O dar po keleto valandų atsitiko tai, kas ilgam išstū­
mė iš galvos Sincovui visas kitas m intis ir jausm us.
Jis išgirdo per radiją Stalino kalbą.
Garsiakalbis kabojo koridoriuj, greta budinčios
sesers staliuko. Jį paleido visu garsum u, o palatų duris
atidarė ligi galui.
Stalinas kalbėjo dusliai ir iš lėto, su stipriu gruzi­
nišku akcentu. Vienąsyk, vidury kalbos, pasigirdo, kaip
jis, dzinktelėjęs stikline, gėrė vandenį. Stalino balsas
buvo žemas, negarsus ir galėjo pasirodyti visiškai ram us,
jeigu ne tas sunkus, nuvargęs alsavimas ir ne vanduo,
kurį jis gėrė kalbos m etu.
Bet nors jis ir jaudinos, jo kalbos intonacija išliko
I<»lygi, duslokas balsas skambėjo vienodai, be nuleidim ų,
pakėlim ų ir sušukim o ženklų.
Kad tasai lygus balsas neatitiko padėties tragizmo,
;\|)ie kurią jis kalbėjo, rodė jėgą. Ji nieko ir nestebino:
iš Stalino jos ir buvo laukiam a.
19
 Jį žmonės mėgo ne vienaip: be ribų ir su išlygomis, ir
gėrėdamies, ir prisibijodam i; kartais net nemėgo. Bet jo
drąsa ir geležine valia niekas neabejojo. 0 kaip tik šitos
dvi savybės ir atrodė dabar reikalingiausios žmogui, kuris
stovi kariaujančios šalies priešaky.
Stalinas nevadino padėties tragiška: pats tas žodis
buvo sunkiai įm anom as jo lūpose, bet tai, apie ką jis
kalbėjo,— savanoriška liaudies kariuom enė, okupuotos
teritorijos, partizaninis karas padarė galą iliuzijoms. Mes
atsitraukėm e beveik visur, ir atsitraukėm e toli. Teisybė
buvo skaudi, bet ji pagaliau buvo pasakyta, ir su ja tvir
čiau galėjai stovėti ant žemės.
O kad Stalinas kalbėjo apie didžiulio ir baisaus karo
nesėkmingą pradžią, kiek labiau nekeisdam as įprasto
leksikono,— kaip apie labai didelius sunkum us, kuriuos
reikia kuo greičiau nugalėti,— tai irgi rodė ne silpnybę,
o jėgą.
Taip bent galvojo Sincovas, gulėdamas naktį lovoje ir,
m irštančiam kaim ynui dejuojant, d ar ir dar sykį prisi­
m indam as Stalino kalbą su visomis sm ulkm enom is ir
smigte įsmigusį sielon kreipim ąsi: „Mano bičiuliai!“, kurį
paskui ištisą dieną kartojo visa ligoninė.
P aprastai tokie klausim ai iškyla jaunystėje, bet Sin-
eovas pirm ąsyk iškėlė jį sau, būdam as trisdešim ties m e­
tų, aną naktį ligoninės lovoje: „Kažin a r aš atiduočiau
savo gyvybę už Staliną, jeigu pas m ane taip paprastai
ateitų ir pasakytų: m irk, kad jis gyventų? Taip, atiduo­
čiau, ir šiandie lengviau, nei bet kada pirm iau.“
„Mano bičiuliai...“ — kartodam as Stalino žodžius,
šnibždėjo Sincovas ir staiga suprato, kad jis jau seniai
pasigedęs tame dideliame ir net m ilžiniškam e darbe, ku­
rį, kiek jis atsim ena, dirbo Stalinas, štai šitų ką tik šian­
die pasakytų žodžių: „Broliai ir seserys! Mano bičiuliai!“,
o tikriau — to jausm o, kuris slypėjo tuose žodžiuose.
Nejaugi tik tokia tragedija, kaip karas, galėjo p a­
šaukti gyveniman tuos žodžius ir tą jausm ą?

80
 Skaudi ir karti mintis! Sincovas išsigandęs susyk
ja atsikratė, kaip smulkios ir negarbingos, nors ji ne­
buvo nei tokia, nei tokia. Ji tiktai buvo neįprasta.
Svarbiausia, kas liko sieloje po Stalino kalbos, tai
įtem ptas laukim as, kad daug kas pasikeis į gera. Ir
tas laukim as lyg ir pradėjo rodytis pam atuotas net
anksčiau, negu tikėtasi,— jau pačią pirm ąją savaitę.
Pranešim uose kasdien ėmė kartotis vis tos pačios
kryptys, kuriom is ėjo įnirtingi m ūšiai. Tas kėlė didesnį
pasitikėjim ą tuo labiau, kad tarp kitų krypčių figūravo
ir Bobruisko kryptis. O čia vokiečiai tikrai jau kelios
dienos trypčiojo vietoje: ligoninė gavo žinių apie tai iš
pirm ųjų šaltinių.
Bet po to ligoninės aplinkoj padvelkė pavojum . Iš­
syk paėjo gandas, kad vokiečiai, neprasiveržę į Mogilio­
vą, pasuko nuo Bobruisko link Rogačiovo ir Žlobino ir
juos paėmė. Po to pas Sincovą staiga užvažiavo valandė­
lei redaktorius: paklausė apie sveikatą, pranešė, kad jei­
gu redakcija išvažiuosianti, tai ir jį pasiim sianti kartu,
ir išvyko skubėdam as, tarytum nenorėdam as atsakinėti
į klausim us. Pagaliau, kai buvo gautas įsakym as eva­
kuoti ligoninę, im ta kalbėti, kad vokiečiai persikėlę per
D nieprą prie Šklovo.
D abar Sincovas žingsniavo paplente, palei D nieprą, į
šiaurę, to paties Šklovo link, ir galvojo, ar teisingi rytą
girdėti gandai.
Jeigu jie, nelaimei, buvo teisingi, tai visai su p ran ta­
m a, kodėl redakcija išvažiavo iš palikusio už Dniepro
Mogiliovo. N esuprantam a buvo kita: nejaugi jie nega­
lėjo ištarpuoti bent kokias dešimt m inučių — laikyda-
mies žodžio, paim ti jį, Sincovą, iš ligoninės?
Mogiliovas ir dabar, trys dienos po jų išvažiavimo,
neatrodė panašus į m iestą, kuris rengiasi pasiduoti. Ku­
riam galui tokia skuba? Sincovui padaryta nuoskauda
lik sustiprino jo pasiryžim ą negrįžti redakcijon be ge­
ros, kovingos medžiagos.

i* (Jyvieji ir m irusieji 81
 Ilgokai ėjęs, Sincovas pajuto silpnum ą, likusį po su­
žeidimo, o septintam e kilom etre, kur, anot kom endanto,
turėjo stovėti divizijos štabas, miške buvo m atyti tik m a­
šinų vėžės, duobės m olyje ir greitomis išm ėtytos šakos,
kurios buvo panaudotos m askuojantis. Jeigu čia ir sto­
vėjo štabas, tai, sprendžiant iš tų nuvytusių šakų, jis
išvažiavo m ažiausiai prieš parą. Į plentą grįžtantį Sin-
covą pralenkė trys sunkvežim iai su prikabintom is prieš­
tankinėm is patrankom is, paskui kolona su šaudmenimis
ir dar vienas sunkvežimis su patranka. Sincovas neryž­
tingai pakėlė ranką, bet nė viena m ašina nesustojo.
Po to pralėkė „em ka“. Sincovas jau buvo bemanąs,
kad ir ji nestos, bet ji pavažiavo šim tą m etrų ir sustojo.
Sincovas, sunkiai alsuodam as, pribėgo prie jos.
— Kas jum s yra, draugas politvadove? — paklausė jį
sėdintis su šoferiu m ažas kresnas bataliono kom isaras;
jis buvo raudonveidis, žilstelėjęs, su storais dvigubais aki­
niais.
Sincovas paaiškino, kad ieškąs 176 divizijos štabo.
Bataliono kom isaras, užuot atsakęs, su m aža vilties tei­
kiančia m ina paprašė parodyti dokum entus.
„Nepaim s“,— pagalvojo Sincovas. Bet bataliono kom i­
saro veidas, perskaičius ligoninės pažym ėjim ą, sušvel­
nėjo.
— Šimtas septyniasdešim t šeštoj ir aš turiu būti,—
tarė jis,— bet tik rytoj, o šiandie važiuoju į trys šim­
tai pirm ąją. Tuo tarpu galiu pavežti tik ten.
Sincovą tai visiškai patenkino. Jis padėkojo ir įlipo
į m ašiną. Jie važiavo tylėdami kokį kilom etrą, paskui
bataliono kom isaras sustabdė m ašiną ir persėdo į už­
pakalinę sėdynę.
— Taip bus linksm iau,— paaiškino jis, kai jie vėl
pradėjo važiuoti.— O čia nori kalbėtis — visą laiką krai­
pyk galvą, o tylėti aš nepratęs,— švelniai šyptelėjęs, jis
padavė Sincovui ranką.— Šmakovas.
Šmakovo iš tiesų būta šnekaus žmogaus. Pateikdam as

82
staigių klausim ų, jis linksm ai, nelyginant paukštis, p a ­
kreipdavo baltą savo galvą ant kairiojo peties ir pro aki­
nius su įdėmiu palankum u žvelgdavo į Sincovą, tarsi
kalbindam as: „Na, na, ką jūs m an taip jau įdom aus p a ­
sakysite?“ O kai kalbėdavo pats, vis nusiim davo akinius,
juos valydavo, prieš užsidėdam as, atidžiai žiūrėdavo į
šviesą, radęs dulkelę, vėl valydavo ir vėl žiūrėdavo į
šviesą; jo akys be storų akinių atrodė visai ligotos, ra u ­
donos, paburkusiais vokais.
— Vis noriu sužinoti, kodėl taip blogai m atau,—
šyptelėjo jis, sugavęs Sincovo žvilgsnį.— Su regėjim u
biaurus reikalas jau seniai, o pastaraisiais m etais —
biauriau nė nereikia.
Sincovas atsakinėjo į klausimus nenoriai, nesileis-
dam as į ypatingas smulkm enas: kad kare ja u nuo šeš­
tos dienos, kad buvo įvairiose vietose, o sužeistas prie
Robruisko visai alsiLiktinai. Atrodo, Šmakovas greitai
suprato, kad jo bendrakalbiui kažkas slegia širdį: kelis­
syk laukiam ai pakreipęs galvą, jis liovėsi klausinėjęs
Sincovą ir ėmė kalbėti apie save: kad dar tik savaitė,
kai pašauktas arm ijon, atvažiavo į frontą kaip Raudo­
nosios Armijos politinės valdybos lektorius, ir tai esanti
jo pirm oji išvyka į dalį.
— O kokias gi jūs paskaitas ketinate skaityti čia,
fronte? — paklausė Sincovas, pam anęs apie save, kad
kažin ar beįm anom a sugalvoti paskaitą, kuri jį sudo­
m intų dabar.
— Apskritai m ano specialybė — ekonom ika,— kalbė­
jo Šmakovas, nepastebėjęs ar nenorėjęs pastebėti ironi­
jos Sincovo klausime.— O temos įvairios: „Karas ir ta rp ­
tautinė padėtis“, „Karinis-ekonominis Vokietijos poten­
cialas“,— na ir, žinoma, daugiau bendros temos.
— O karinio išsilavinimo jūs turite? — paklausė Sin­
covas.
— Kaip čia jum s atsakius? — Šmakovas vėl patrynė
akinius ir atidžiai pažiūrėjo į šviesą, tarsi žvelgdamas

83
kažkur toli, į praeitį.— Kaip ir daugelis m ano amžiaus
kom unistų, buvau kadaise, pilietiniam e kare, politiniu
darbuotoju. Tačiau, griežtai kalbant, tai greičiau paty­
rim as, nei išsilavinimas.
„Taip, patyrim as,— karčiai pagalvojo Sincovas.— Bet
kol kas nem atyti, kad m ums būtų padėjęs tasai patyri­
mas. Vokiečiai — ne baltieji, o Hitleris — ne D eniki­
nas...“ Ir su įniršiu jis prisim inė prieš dvejus metus
skaitytą rom aną apie būsim ą karą, kuriam e m ūsų lėktu­
vai pirm u smūgiu sumalė į dulkes visą fašistinę Vokieti­
ją! Kad taip tą autorių prieš dvi savaites pastačius ant
Bobruisko plento!
Visos tos m intys k artu praskriejo Sincovo galvoje,
ir jis, nieko nepasakęs balsu, tik atsiduso.
— Sunku jum s buvo? — išgirdęs tą atodūsį, ja u t­
riai paklausė Smakovas.
— Man tai kas! — nuoširdžiai atsakė Sincovas.—
O apskritai kartais taip sunku...— Ir, pajutęs pasitikė­
jim ą greta sėdinčiam m ažam žilam žmogui, liūdnai n u ­
m ojo ranka.
— Niekis,— tarė Smakovas, vos prisilietęs Sincovo
rankovės, tartum jį ram indam as.— Mažu pam ažu at-
laikom, paskui sustabdysim , pasieksim lūžį; yra buvę ir
blogiau: Judeničas prie Petrogrado, Denikinas paėmė
Oriolą, į Maskvą ėjo... Niekis, galų gale įveikėme.
— Denikinas neturėjo aviacijos ir tankų,— tarstelė­
jo Sincovas.
— Teisybė, arba, tikriau sakant, beveik teisybė,—
sutiko Smakovas, vėl nepastebėjęs arba dėdam asis ne­
pastebėjęs jo nuotaikos,— bet ir mes neturėjom e daug
to, ką dabar turim e: neturėjom e penkm ečių, keturių
m ilijonų kom unistų...
„Kam jis m ane ag ituoja?“ — pagalvojo Sincovas. Jo
siela ieškojo nusiram inim o, bet priešinosi pagundai per­
nelyg lengvai patikėti tuo, kas galėtų ją nuram inti.
 — Žinoma,— kiek patylėjęs, tarė Smakovas,— mes
prieš karą ir gyrėmės, ir kai ką mėgome išpūsti,— tame
tarpe ir savo pasirengim ą karui,— dabar tas visiškai aiš­
ku. Bet tai dar nereiškia, kad mes turim e pulti į kitą
kraštutinum ą ir, pirm ųjų nepasisekim ų veikiami, neįver­
tinti kiek reikiant savo potencialinių jėgų. Jos mūsų
krašte yra didžiulės, ir nepakankam ai atsižvelgiame į
jas net mes patys, o juo labiau vokiečiai. Kalbu apie tai
giliai įsitikinęs, nes šiuo klausim u nusim anau.
— Kaip tai neįvertinti kiek reikiant? — tarė Sinco-
vas.— Nejau kas iš m usų norėtų neįvertinti? Tiktai, kai
viso ko patyrei, dainuoti „Viskas gerai, gražioji m arki­
ze“ kažkaip nesinori. Ta daina, kaip sakom a, m ažai te ­
tin k a einam ajam m om entui.
— Taip, daina, tiesiai sakant, nė bolševikiška,—
ėmė juoktis Smakovas,— o mes bolševikai, m etas jos
atsisakyti.
— Ar seniai jūs iš Maskvos? — pagalvojęs apie Ma­
są. paklausė Sincovas.
— Trys dienos.
— Bom bardavo?
— Ne.
— Teisybė?
— Aš apskritai įpratęs kalbėti tik teisybę,— atsakė
Smakovas vos pasikeitusiu balsu ir pažiūrėjo pro akinhis
tiesiai į akis Sincovui.
— O kodėl nebom barduoja, kaip jūs m anote?
— Todėl, kad viskam jėgų neužtenka. Metė visą
aviaciją į frontą, o ant Maskvos skristi — nėra kam .
— Taip jau ir nėra?
— Nėra. Ir apskritai nereikia m anyti, kad vokiečių
jėgos yra neišsenkam os: kai kurie iš m ūsiškių jau puolė
į šitą kraštutinum ą, ir be reikalo! Iš jo lengva pereiti ir
į paniką, o paniką kelti pas mus nėra ko, pagaliau, ji ir
ne m ūsų būdui, nors ir m ūsų tarpe visokių pasitaiko,—
baigė Smakovas ta pat tvirta intonacija savo švelniame
balse.
85
 Ir nors viskas, ką Srnakovas sakė, buvo tarsi netie­
sioginis pabarim as, Sincovas su dėkingum u žvelgė į jį.
Smakovo žodžiuose buvo jaučiam as įsitikinim as, ir ne­
galėjai sakyti, kad jis būtų rėmęsis tikrosios padėties ne­
žinojim u. „O gal jis taip kalba kaip tik todėl, kad buvo
politiniu darbuotoju dar pilietiniam e kare, kai Denikinas
ėjo į M askvą?..“ — pagalvojo Sincovas.
— Vadinas, ram u Maskvoje? — paklausė jis balsu.
— Kaip čia pasakius! — Srnakovas gūžtelėjo pečiais.—
Mėšlas, žinoma, iškyla paviršiun. O šiaipjau,— pagalvo­
jęs susumavo,— norm alu.— Ir, tartum dar kartą sumes­
dam as, ar visiškai sąžiningai atsakęs, vėl susim ąstė ir
pakartojo: — Taip, normalu!
Sulig tais žodžiais jiems priešais su pašėlusiu grei­
čiu praūžė keletas sunkvežimių. Paskutiniam e, iki pu­
siau išlindęs iš kabinos, važiavo susivėlęs, be kepurės
žmogus ir, kiek galėdam as, rėkė:
— Ten tankai, tankai!
Šoferis, nesustabdęs mašinos, klausiam ai atsigręžė į
Smakovą; jo veidas rodė, kad jis išsigandęs.
— Važiuojam,— ram iai pasakė Srnakovas,— mums
dar kilom etras iki divizijos štabo. Kažkokia panika, ne­
gali būti...
Sincovas nutylėjo. Nenoras pasirodyti atsargesniam
už šitą pirm ąsyk vykstantį į frontą žmogų nugalėjo svei­
ką protą.
— Negali būti,— pusę kilom etro pavažiavus, pak arto ­
jo Srnakovas.— Man sakė, kad m ūsų kariuom enė laiko
gynybos barą palei visą Dnieprą, iš kurgi šiapus gali a t­
sirasti vokiečių tankai?
Sincovas vėl neatsakė. ,,Iš kur gali atsirasti? — pagal­
vojo jis.— O velnias žino, iš kur jie gali atsirasti!“
— Štai kažkur čia, į dešinę, turi būti posūkis į divi­
zijos štabą,— tarė Srnakovas, kaip žemažiūris, prisitrauk­
dam as prie pat akių planšetę su pakištu po celiuloidu že­
m ėlapiu. Jis buvo tvirtų tvirčiausiai įsitikinęs, kaip ir

86
visada pasitaiko pirm ą k artą vykstančiam į frontą, kad
viskas yra būtent ten, kur pažym ėta žemėlapy.— D abar
sustosime, pažiūrėsim e, tikriausiai yra kokia nors ro ­
dyklė.
Bet nespėjo jis įsakyti šoferiui sustoti,— tas sustabdė
m ašiną pats. Priešaky, tiesiog ant kelio, po kits kito ėmė
sproginėti sviediniai. Kelias, kuris iki tol buvo beveik
tuščias, bem atant užsigrūdo m ašinom is: vienos lėkė
priešais, kitos, ėjusios užpakalyje, skubiai gręžėsi. „Em-
kos“ šoferis, nelaukdam as įsakym o, ėmė gręžti m ašiną
ir staiga, sprogus naujam sviediniui, šoko iš m ašinos į
griovį.
Sincovas jau buvo bedarąs dureles, kad galėtų iššokti
ir grąžinti šoferį, bet Smakovas išsigelbėjo iš tos padėties
paprasčiau.
— Sėdėkit,— ram iai sulaikė jis Sincovą už peties, ir
pats, greitai persėdęs prie vairo, apgręžė „E m ką“ ir pa­
statė ją kelio pakrašty. Jis padarė tai pačiu laiku: jei dar
keletą sekundžių, ir juos būtų sutraiškę lekiantys be jo ­
kios atodairos sunkvežimiai.
— O dabar lipkim ,— tarė Smakovas ir, eidam as prie
griovio, pašaukė pavarde ten gulintį šoferį: — Draugas
Solodilovai!
Šoferis pakilo, m irksėdam as baikščiomis akimis.
— Eikite, sėskite prie vairo,— pasakė Smakovas.
Šoferis, panarinęs galvą, grįžo į m ašiną, o Smakovas
nesėsdam as kažkaip keistai trypčiojo aplink ją vietoje,
žvilgčiodamas pirm yn, ten, kur tebesproginėjo sviedi­
niai.
Sincovas negalėjo nustygti vietoje.
— Klausykite, draugas bataliono kom isare,— tarė jis,
įveikdam as nenorą pirm as prakalbėti, kad reikia va­
žiuoti atgal,— geriau pagrįžkim e kokius du kilom etrus.
Aš esu m atęs: ten šalikelėse stovi prieštankinės p a tra n ­
kos. Susirasim ką nors iš vadų ir sužinosim, ar galima
nuvažiuoti į trys šim tai pirm ąją.
87
 Taip kalbėdam as, jis bijojo, kad Smakovas, tasai
švelnus, bet užsispyręs žmogus, gali nesutikti, ir jie
važiuos pirm yn, į tikrą nežinią. Bet Smakovas, jo iš­
klausęs ir pažiūrėjęs į besidriekiančius ant kelio dū­
m us, sėdo į m ašiną.
— Matot, nė nagano neturiu, nebuvo jiems kada iš­
duoti,— tarė jis, tartum teisindam asis, kad sutiko va­
žiuoti atgal.
„Kaipgis, labai jau būtų tau padėjęs tavo naganas!“—
pagalvojo Sincovas, užmiršęs, kaip jis pats nervinosi pir­
m ąją dieną, pasijutęs be ginklo.
— Vadinas, vadus palikot, o pats pabėgot,— tarė
Smakovas, atsirem dam as ant atlošo priešakinės sėdynės
ir iš šono žiūrėdam as į veidą šoferiui.
— Ką gi, teiskite, jeigu esu kaltas,— dusliai atsakė
tas neatsigręždam as.
— Ką čia jus teisi, stačiai gėda, ir tiek,— atrėžė Sma­
kovas.— Ar kom jaunuolis?
— Taip,— lygiai dusliai atsakė šoferis.
— Juo didesnė gėda,— kalbėjo Smakovas.— Mano
sūnus kom jaunuolis, aš degte degčiau iš gėdos, jeigu su­
žinočiau jj taip pasielgus, kaip jūs.
— O kur yra jūsų sūnus? — tyliai paklausė šoferis,
ir Sincovas suprato, kad visi ankstyvesni Smakovo žo­
džiai bus šoferiui tušti barškalai, jei Smakovas atsakys,
kad jo sūnus yra kažkur užnugary.
— Mano sūnus buvo lakūnu, borto šauliu,— tarė
Smakovas.— Jis jau savaitė kaip žuvęs. O kas?
— Nieko,— visai tyliai atsakė šoferis.
— Stok! — sušuko Sincovas, sekęs kelią.
Jie sustojo prie pastatyto griovyje prieštankinio p a­
būklo, kuris iš tolo atrodė lyg išslinkusi iš miško į plen­
tą krūm ų salelė. Salia pabūklo sėdėjo pulkininkas be
kepurės, trum pai nusikirpęs žilą galvą, ir gėrė arbatą iš
term oso.
— Patraukite mašiną kokius du šimtus metrų to-
lyn,— užuot pasisveikinęs, tarė jis, kai Smakovas ir Sin-
covas išlipo iš m ašinos,— o paskui kalbėsime!
Smakovas liepė šoferiui pavažiuoti kiek toliau ir, link­
telėjęs j šiaurę, pasakė pulkininkui, kad ten, daugmaž
už keturių kilom etrų, vokiečiai apšaudo plentą. .
— Labai galimas daiktas,— atsakė pulkininkas, sto­
dam as ir užsukdam as term osą.
Išklausęs šitą ram ų ir, kaip pasirodė Sincovui, p a­
šaipų atsakym ą, Smakovas paklausė, a r nežino d rau ­
gas pulkininkas, kam e yra kurios nors divizijos štabas.
— Kurios nors divizijos štabas? — vis taip pat p a­
šaipiai perklausė pulkininkas. Jis užsidėjo kepurę ir,
užtraukęs ant term oso brezentinį apvalkalą, pasikabi­
no jį per petį.— Jeigu kurios nors, tai važiuokime į
mūsų.
—■ O kokia jūsų? — paklausė Smakovas.
— O jūs kas toks būsite?
Smakovas parodė liudijim ą. Pulkininkas probėgš­
m ais dirstelėjo į jį ir pasisakė esąs 176-os artilerijos
divizijos vadas, patikrinęs čia prieštankinę gynybą, o
dabar važiuojąs atgal į štabą.
— O kaip pasiekti trys šim tai pirm ąją? — tuojau
pat paklausė Smakovas.
Pulkininkas, patraukęs pečiais, pasakė, kad 301-osios
štabas buvęs už kokių aštuonių kilom etrų į šiaurę, bet
jeigu kelią apšaudą vokiečiai, tai iki išaiškės padėtis,
lur būt, nesą prasm ės ten važiuoti. Ir tam e „tur b ū t“
vėlgi šmėstelėjo ram i pašaipa.
— O m an sakė, kad trys šim tai pirm osios štabas
arčiau, už keturių kilom etrų nuo čia,— tarė smalsusis
Smakovas.
Pulkininkas vėl patraukė pečiais.
— Kada sakė ir kur sakė?
— Armijos politiniam e skyriuje, vakar.
— Mažiau tikėkite tuo, ką jum s kalbėjo vakar, d rau ­
gas bataliono kom isare, nes, m at, neturėdam i galvoje
SO
laiko faktoriaus, praleisite jum s likusias dienas nelaisvė­
je. O tokiems baltagalviam s, kaip m an ir jum s, patekti
į nelaisvę jau visai kvaila. Jūs taip pat esate lektorius? —
pusiau atsigręžė pulkininkas į Sincovą.
— Ne, aš iš fronto laikraščio.
— A...— nieko nesakančiu balsu pasakė pulkininkas
ir ilgom it gervės kojom, apautom chrom iniais batais su
pentinais, žengė prie mašinos.
Sincovas, Smakovas ir lydintis pulkininką kapito­
nas — diviziono vadas, vos suspėdam i, ėjo iš paskos.
— Pasakykite m ano arklininkui,— sėsdam as į prieki­
nę sėdynę, kreipėsi pulkininkas į kapitoną,— tegu atve­
da arklį prie štabo.
— Kokia jūsų divizijoj padėtis? — paklausė Smak^-
vas, m ašinai pradėjus važiuoti.
— Padėtis? — pulkininkas atsigręžė ir pašaipiai kils­
telėjo antakius.— Padėtį aplam ai leista žinoti tiktai po­
nui dievui ir divizijos vadui, o aš galiu spręsti tik savo,
artileristo, požiūriu.
— Na, o kaip ji atrodo jūsų, artileristo, požiūriu?
— P atrankų yra, sviedinių pagaliau v ak ar gavome,
vadinas, kausimės. V akar, bandant persikelti, sudaužėme
vokiečių kuopą, paskandinom e šešis pontonus, bet tai
dar, žinoma, ne mūšis.
— Aš, išėjęs iš Mogiliovo,— įsiterpė Sincovas,— pietų
šone girdėjau artilerijos mūšį.
— Ką gi — tarė pulkininkas.— Vadinas, Serpilinas
jau grumiasi. V akar iš stebėjim o punkto buvo pastebėta
daug sutelktų į daiktą tankų. Bet tiksliai negaliu pasa­
kyti, aš iš pat ryto čia. O aplam ai netrukus visi stosim
į m ūšį, tai visai aišku.
Sincovui patiko pašaipi profesinė to žmogaus ram y­
bė,— jis, iki vakar dienos negaudam as sviedinių, be abe­
jo, jaudinosi, o dabar nurim o ir apie būsim us mūšius
kalba tartum šeim ininkas, stovėdam as prie uždengto
stalo, ant kurio jau viskas sunešta.

90
 Divizijos štabas buvo ne ten, kur jį buvo parodęs p a ­
gal žemėlapį Mogiliovo kom endantas, o retam e pušyne,
kilom etru arčiau.
Vidur miško, po didele pušim, už sudedam o staliuko,
ant sudedamos kėdės sėdėjo apkūnus, visas išprakaita­
vęs nuo karščio pulkininkas atsegiota ant plaukuotos
krūtinės palaidine su dviem ordinais. Tai ir buvo divizi­
jos vadas.
Išgirdęs, kad Sincovas iš fronto laikraščio, pulkinin­
kas kažkodėl sunkiai atsiduso ir pasakė, kad korespon­
dentai ne jo sričiai priklauso, geriau Sincovas tegu p a­
laukia čia jo pavaduotojo politiniam s reikalam s arba
tegu važiuoja į politinį skyrių.
— Aš čia nieko bendro neturiu, aš jau pam okytas! —•
piktai riktelėjo pulkininkas.— Taip, taip, pam okytas! —
Ir jo riebiam e veide pasirodė tokia atšiauri išraiška,
tartum Sincovas būtų kuo jam nusikaltęs.
Sincovas pasitraukė ir žvilgtelėjo į laikrodį. Bu­
vo septinta valanda, ir jis nusprendė laukti pavaduotojo.
— Aš važiuoju į politinį skyrių,— eidam as prie jo,
tarė Smakovas.— O jūs?
— Luktelsiu čia,— atsakė Sincovas ir paspaudė ra n ­
ką Smakovui, būdam as visai tikras, kad ja u niekad dau­
giau to žmogaus nebepam atys.
— Gal užkąsti norite? — paklausė Sincovą, eidam as
prošal žilas artilerijos pulkininkas, su kuriuo jie važia­
vo kartu.— Už miško stovi m ano baterija, artileristai
jus pavalgydins, sakykite, kad aš liepiau.
— Ačiū,— padėkojo Sincovas ir plekštelėjo ran k a per
kuprinę.— Aš čia visko turiu.
Iš tikrųjų, jis kuprinėje turėjo ligoninėje išduotą
skardinę mėsos konservų ir kam pelį duonos.
— Ką gi, į m ūsiškį kreipėtės, o jis pasiuntė jus ge­
rokai toliau? — pulkininkas, pašaipiai kilstelėjęs a n t­
akius, linktelėjo galva triukšm aujančio prie sudedamo
staliuko divizijos vado pusėn.
 — Tarytum taip.
— Neįsižeiskite, reikia suprasti žmogaus padėtį. Pas
m us kare su suomiais atvyko vienas korespondentas ir
kažką jam pasakė prieš, o jis, greitas atsiskaityti, įkrė­
tė tuojau pat jam dešimt parų arešto. O tas paskui, ne­
laimei, pasirodė esąs rašytojas, ir tai dar žinomas. Jis
tą m ūsų viršininkui sakė, sodinamas areštan, bet m ū­
siškis neėmė galvon,— grožinės literatūros jis neskaito.
P atariu laukti pavaduotojo politiniam s reikalam s. Ir dar
patarčiau...
Tik kokį patarim ą rengėsi duoti linkęs į pašaipą a r­
tilerijos viršininkas, Sincovas taip ir nesužinojo: miške
sprogo iš pradžių vienas sunkus sviedinys, paskui ištisa
serija, ir visi — ir Sincovas, ir artilerijos viršininkas, ir
divizijos vadas — sulindo į iškastus tarp pušų geltonus
smėlėtus griovius. Vokiečiai šaudė ne į štabą, o į tą p a ­
čią už miško pastatytą bateriją, kur pulkininkas kvietė
Sincovą užkąsti,— tai paaiškėjo iš dialogo tarp įlindusio
į tą pat griovį pašaipaus artileristo ir dručkio divizijos
vado, sėdinčio kitam e griovyje, per dvidešimt m etrų
nuo jų.
— Rado kur bateriją pastatyti! — rėkė storas pulki­
ninkas, iškišęs galvą iš griovio, nuaidėjus sprogimui.
— Leiskite pranešti! — taip pat iškišęs galvą iš grio­
vio ir pridėjęs ran k ą prie kepurės, šaukė jam atgal a r­
tilerijos viršininkas.— Aš ja u jum s esu pranešęs, kai jūs
vadavietę čia perkėlėt!..
Sprogo kitas sviedinys, ir abu pulkininkai vėl smuko
į savo griovį.
— Nereikėjo m an p ran e šin ėti!— vėl išlįsdam as iš
griovio, raudonuodam as, rėkė divizijos vadas.— Reikėjo
be raportų perkelti, jei aš vadavietę perkėliau...
— Leiskite pranešti,— vėl pridėdam as ran k ą prie ke­
purės, rėkė artilerijos viršininkas,— kad aš jum s p ra ­
nešiau ir jūs įsakėte neperkelti, nes...
 Naujas sviedinio švilpesys, naujas sprogim as, abu vėl
puolė į griovius ir iššoko iš jų.
— Aš jūsų neklausiu, kaip ir kodėl,— rėkė divizijos
vadas,— aš tiesiog jum s įsakau!..
Dar k artą nėręs į griovį k artu su artilerijos pulkinin­
ku, Sincovas nusišypsojo, nors padėtis buvo gana sunki.
Artileristas pastebėjo jo šypseną ir vaikiškai m irktelėjo.
Antpuolis baigėsi taip staiga, kaip ir prasidėjo. Visa­
me miške rasta tik keli lengvai sužeisti.
— Įsakau nedelsiant perkelti bateriją! — rėkė storu­
lis pulkininkas, sunkiai ropšdam asis iš griovio ir k raty ­
damasis smėlį nuo storų kelių.
— Klausau — perkelti bateriją!
Bet divizijos vadas jau nebežiūrėjo į artileristą, o
šaukė kažkam dar, kad atvažiuotų m ašina: jis važiuos
pas Serpiliną!
— Serpilinai, Serpilinai! — kriokė jis po m inutės te ­
lefonu.— Čia Zaičikovas!.. Kaip tu ten laikais? D abar
aš pas tave važiuoju, nepasimesk!
Atrodo, jam pranešė telefonu kažką gero.
— Pliek juos, Serpilinai, po šimts perkūnų, kaip kad
m udu baltuosius pliekėme!.. D abar aš važiuoju pas ta ­
v e !— linksm ai, ant viso miško rėkė pulkininkas.
Vos išvažiavo divizijos vadas, prasidėjo apšaudym as
iš mažo kalibro p atrankų, ir telefonu buvo pranešta, kad
vokiečių tankai pasirodę ant plento trys kilom etrai nuo
šlabo.
Artilerijos pulkininkas sėdo į pusantratonę ir išvažia­
vo pas savo pabūklus.
Sincovas buvo bepuoląs prie jo, bet paskutinę akim ir­
ką susvyravo ir pasiliko. Ir nors dėjos pats prieš save,
kad norėjęs išvažiuoti, bet tik nesuspėjęs, sielos gilumoj
jautėsi pasidavęs baimei. Po valandėlės, suėmęs save į n a ­
gą, jau iš tik rų jų nusprendė važiuoti, bet dabar nebuvo
su kuo.

93
 Jis priėjo artėliau prie staliuko, už kurio sėdėjo
operacinis budėtojas, ir atsišliejo prie storos pušies.
Pranešim ai telefonu buvo vis labiau jaudinantys:
tankai už dviejų kilom etrų, už pusantro, už kilometro...
Operacinis budėtojas ir dar kažkoks m ajoras įsakė iš­
ardyti granatų ir paruošti butelių su benzinu.
Butelių su benzinu buvo paruošta, bet paaiškėjo,
kad beveik niekas neturi degtukų. Keletą m inučių, už­
m iršę apie tankus, visi ieškojo kišenėse dėžučių ir d a ­
lino degtukus. Nuo plento pasklido m otorų gausmas,
paskui sm arkus artilerijos šaudym as, ir staiga viskas
nuščiuvo. Operacinis budėtojas nusišluostė prakaitą nuo
kaktos, padėjo ant stalo ragelį, kuris tyloje garsiai
barkštelėjo, ir pasakė, kad viskas gerai: artilerija p ra ­
siveržusius tankus sunaikino.
O dar po penkių m inučių į m išką, vingiuodam as
tarp medžių, įvažiavo pikapas, ir iš kabinos iššoko žmo­
gus, kurį Sincovas m ažiausiai tikėjosi čia sutikti. Tai
buvo jo mokslo draugas dar iš instituto laikų, žinomas
m askvietis fotoreporteris Mišką Vainšteinas, dabar a p ­
sirengęs karine uniform a, o šiaip visu kuo toks pat,
kaip ir prieš karą,— storas, linksm as, sm arkus, su dviem
„leikom “ ant krūtinės.
— Puiku, Mišką,— nudžiugęs kalbėjo Sincovas, k ra ­
tydam as abiem rankom sunkią kaip svarstis savo bičiu­
lio ran k ą,— jo nei anksčiau, nei dabar kitaip, kaip
Mišką, niekas ir nevadino.
— Puiku, puiku! — šaipydam asis atsakė Mišką, lais­
va ranka šluostydam asis prakaitą nuo apvalaus it kep­
tuvė veido.— Kada tu čia atstriksėjai?
„A tstriksėjai“ buvo jo m ėgstam as žodelis dar iš
aukštosios mokyklos, kurios suole jis nieko gero negavo.
— O tu iš kur atstriksėjai? — žiūrėdam as į Miškos
fizionom iją ir taip pat nejučiomis juokdam asis, klausė
Sincovas.
— Važiuoju, supranti, plentu, pam ačiau, kaip vokie-

U
čių tankai m ušam i, nustriksėjau ir nuotrauką padariau.
Tris tankus sudorojo kaip šiltą vilną, tik toli vienas nuo
kito stovi. Bet niekis, jei vieną priklijuosiu prie kito, o kas
nereikalinga iškirpsim , panoram a bus p irm a rū šė !— ir
Mišką parodė nykštį.
— O čia ko atvažiavai? — paklausė Sincovas.
— Man sakė, kad čia sustojęs divizijos štabas. Nu­
sprendžiau užvažiuoti, pasiklausti, k u r dar galima n u ­
striksėti.
— Už Dniepro, prie Mogiliovo, dabar gautas praneši­
mas, jau dvidešimt tankų pam ušta,— tarė operacinis bu­
dėtojas.
— Tai bent bus panoram a! Sėskim į pikapą, nustrik-
sėsim? — atsigręžė Mišką į Sincovą.
— Na ką gi...
— Be palydovo Serpilino vadavietės nerasite,— vėl
įsiterpė į pokalbį operacinis budėtojas.
— Aš viską rasiu,— tarė Mišką.— Tik ja u tam soka
nuotraukai.— Jis pasižiūrėjo į pilkėjantį dangų, nepa­
tenkintas suraukė nosį ir, galutinai supratęs, kad nieko
čia nepeš, susyk nurim o ir atleido savo pikapą apsirū­
pinti degalais.— Klausyk,— paklausė jis, sėsdamas ant
žemės šalia Sincovo,— ar tu neturi ko pasistiprinti? Nuo
pat ryto nevalgęs, pionieriaus garbės žodis!
Sincovas tylėdam as atsegė kuprinę ir ištraukė iš jos
duonos ir konservų. Jis žinojo, kad, kol Mišką alkanas,
bergždžias darbas jo klausinėti, o sužinoti ko nors apie
Maskvą jam labai norėjos.
Mišką išėmė peilį ir, vienu judesiu apsukui išrėžęs
skardinės dangtelį, ėmė godžiai kram snoti konservus,
kabindam as juos peiliu ir užkąsdam as geru kąsniu duo­
nos. Tiktai sunaikinęs tris ketvirtadalius skardinės, jis,
dar prisikim šęs burną, atsigręžė į Sincovą ir paklausė:
— O tu jau valgęs?
— Ne,— atsakė Sincovas.
— Se,— apgailestaudam as tarė Mišką ir pastūm ė jam

95
skardinę ir duonos likučius.— Visada aš jau taip, pa­
m irštu draugus,— tebekram tydam as pridūrė jis,— sta­
čiai nepatogu.
Sincovas paėmė iš Miškos peilį, konservų likučius ir
šyptelėjo.
— Na, kaip laikosi Maskva? — paklausė jis, kai Miš­
ką sukram snojo tą paskutinį konservų kąsnį, kurį jis
neišsilaikęs vis tik pakabino peiliu, skardinę jau atiduo­
damas Sincovui.
— Sakysi, m eluoju, bet Maskvos aš nė nem ačiau,—
atsakė Mišką.— Du kartus buvau iš fronto nustriksėjęs
kelioms valandom s: atiduoti nuotraukų — ir atgal. Taip,
žinai,— staiga linksm ai prisim inė jis,— Kovryginą iš
„Zvezdos“ prie Minsko užmušė. Geras buvo vyrukas,
gaila!
Kovrygino jis išties gailėjos, bet jam buvo taip sm a­
gu, kad jis šiandie nufotografavo tankus, jog apie viską
kalbėjo tolygiai džiaugsm ingu balsu. Tokiu pat balsu
jis ėmė pasakoti ir apie savo išvykas į frontą.
N utraukęs jį, Sincovas paklausė, kaip jis po visų
išvykų žiūri į bendrą padėtį.
Tik Mišką apie bendrą padėtį neturėjo nuomonės:
kad mums, kaip jis išsireiškė, krečia,— tai jis m atė savo
akim is, o kad mes, apskritai paėm us, sumušime fašis­
tus, nė kiek neabejojo.
Kalbėti rim tom is temomis jam nesinorėjo, ir jis a t­
virai apsidžiaugė, pam atęs grįžusį su degalais savo pi­
kapą.
— Maisto gavai? — paklausė jis šoferį.
Šoferis išėmė iš pikapo kepalėlį duonos. Mišką atsi­
laužė pusę ir vėl ėmė valgyti. O Sincovas nuėjo pri­
sistatyti divizijos vado pavaduotojui, grįžusiam iš prieš­
akinių pozicijų.
Pavaduotojas politiniam s reikalam s buvo kresnas il­
ganosis ukrainietis su dideliais nukarusiais ūsais, kurie
darė jį labiau panašų į vadą, negu į politinį darbuotoją.

m
 jis apniukęs, bet kantriai išklausė Sincovo žodžių ir p a ­
sakė nežinąs, k u r šiandien galinti būti fronto politinė
valdyba: frontas pasislinkęs, bet arm ijos štabas stovįs
prie Ciausų, ir ten Sincovui, tikriausiai, pasakysią, kur
fronto politinė valdyba.
Sincovas jam paaiškino, kad, prieš vykdamas arm i-
jon, nori rytoj dviese su fotokorespondentu patekti už
Dniepro, kur šiandie buvo pam ušta daug vokiečių tankų.
Pavaduotojas žiūrėjo į šį pasiūlym ą su ta pat niūria
kantrybe ir pasakė, kad jis ką tik iš ten, bet važiuoti
ten geriau nakčia: dieną galima ir nepravažiuoti. O va­
žiuojant naktį, reikia paim ti į m ašiną palydovą.
— Niekis, mes ja u esame seni frontininkai, patys
nuvažiuosim, draugas pulko kom isare,— baigdamas
kram snoti duoną, nesivaržydam as tarė Mišką, krypuoda­
mas prie divizijos vado pavaduotojo.
— Seni jūs ar jauni — nežinau, o be palydovo ne­
važiuosite,— atrėžė šis.— T uojau m ano politinio sky­
riaus instruktorius pavalgys ir važiuos su jum is. Ar tik
fotografuosite, ar rašysite?
— Darysim ir viena, ir kita,— atsakė Mišką.
— Jeigu rašysite,— kreipdam asis į Sincovą ir ignoruo­
damas Mišką, vis tuo pat niūriu tonu tarė divizijos vado
pavaduotojas,— dalių dislokacijos neatidenkite. Ir taip
vokiečiai per daug žino, kaip vandeny viską m ato, vel­
niai griebtų!..— netikėtai nusikeikė jis, ir Sincovas, a tro ­
do, suprato, kodėl tas žmogus toks niūrus: nors jis grį­
žo iš pulko po sėkmingo mūšio, bet kažkas bendroje
divizijos, o gal ir arm ijos padėtyje visą laiką jam nuodijo
džiaugsm ingą nuotaiką.
— Draugas pulko kom isare, partizanų būrio vadas
atvyko,— priėjęs prie divizijos vado pavaduotojo, ra ­
portavo jaunas politvadovas.
— Gerai. O jūs tuo tarpu užvalgykite ir vykite atgal
pas Serpiliną štai su jais, jų m ašina.— Pavaduotojas
linktelėjo galva į Sincovą ir Mišką ir, atsigręžęs į nuli-

}, G yvieji Ir m irusieji 97
pušį nuo arklio baltaplaukį gražų vyruką su odine striu­
ke, su m auzeriu ir granatom už diržo, nuėjo k artu su
juo į m išką gilyn.
Po valandos pikapas, tylutėliai bildėdam as per len­
tas, pervažiavo Dniepro tiltą ir įvažiavo į Mogiliovą.
Priešais ligoninę, kur dar rytą gulėjo Sincovas, prie ša­
ligatvio stovėjo sunkvežim iai, ir prie jų ilga grandine,
tyliai, po kits kito, plaukė sunkiai sužeistieji neštuvuo­
se. Kitame kryžgatvy, prisidengusios apsiaustais-pala-
pinėm , prie zenitinių snaudė pabūklų tarnybos.
Viskas mieste buvo darom a kažkaip nepaprastai ra ­
m iai: tyliai tikrinam i dokum entai, tyliai parodom as ke­
lias; visur ku r buvo jaučiam a džiuginanti Sincovą tvar­
ka. Kai jie važiavo tiltu ir per m iestą, juos sulaikė po
viens kito trys naktiniai patruliai.
Galiausiai jau pačiam e Mogiliovo pakrašty politinis
vadovas sustabdė m ašiną prie vienaukščio nam uko.
— Tuoj aš pasiteirausiu, ar nepersikėlė Serpilinas,—
tarė politvadovas ir, parodęs dokum entus sargybiniui,
dingo už nam o vartų.
Už gerai uždangstytų langų girdėjos balsai. Po
valandėlės politvadovas išėjo.
— č ia yra operacinė divizijos grupė, ir divizijos v a ­
das dabar čia,— tyliai tarė jis Sincovui, ir Sincovas pri­
siminė dram blotą pulkininką, rėkusį telefonu: „Aš va­
žiuoju, važiuoju pas tave, Serpilinai!“
— O kur yra Serpilinas? — paklausė Sincovas,— jis
taip dažnai šiandie iš įvairių asmenų buvo girdėjęs tą
pavardę, kad, rodės, jau beveik pažįstam as su tuo žmo­
gum.
—- Ankstyvesnėj vietoj,— atsakė politinis vadovas.
Jie pravažiavo paskutinius miesto nam us, pasuko į
grįstkelį, pralėkė po geležinkelio tiltu ir vėl susidūrė
su iššokusiais iš krūm ų patruliuojančiais kovotojais. Šį­
syk jų buvo net keturi.
— Tvarka! — tarė Mišką.

98
 — Kur kariuom enė, ten ir tvarka,— atsiliepė politi­
nis vadovas.
Patruliuojantys patikrino dokum entus ir įsakė nuva­
ryti pikapą j krūm us. Du liko prie pikapo, o kiti du
pasisakė palydėsią draugus vadus iki vietos. Vienas ėjo
priešais, o antras, šautuvą laikydamas rankoj,— iš pas­
kos. Sincovas suprato, kad juos ne tik palydi, bet dėl
visa ko ir saugo. Klūpčiodami tam soje, jie nusileido į
ryšių tranšėją, gana ilgai ja ėjo, po to pasisuko į gilų ap ­
kasą ir pagaliau atsim ušė į blindažo duris. Pirm asis iš
patruliuojančių dingo blindaže ir po valandėlės išėjo a t­
gal su labai aukštu žmogum, tokiu aukštu, kad jo balsas
tam soje skam bėjo iš kažkokios aukštum os.
— Kas jūs e s a te ? — paklausė jis.
— Korespondentai,— gyvai atsakė Mišką.
— Kokie korespondentai? — paklausė žmogus.— Ko­
kie korespondentai gali būti čia dvyliktą valandą n a k ­
ties? Kas važiuoja pas m ane dvyliktą nakties?
Iš žodžių „pas m an e“ Sincovas suprato, kad tai ir
yra Serpilinas.
— Štai suguldysiu visus tris ant žemės, ir gulėsite
iki ryto, kol patikrinsim jūsų asmenybes! Kas jus čia
atsiuntė?
Sincovas atsakė, kad juos čia atsiuntė divizijos va­
do pavaduotojas.
— O štai aš jus priversiu gulėti ant žemės iki ry ­
to,— atkakliai pakartojo kalbantis su jais žmogus,— o
rytą pranešiu jam , kad prašau nesiuntinėti naktim is į
mano pulko pozicijas nepažįstam ų žmonių.
Nesitikėjęs, kad taip reikalas gali pakrypti, ir iš p ra ­
džių sutrikęs, politvadovas pagaliau atsiliepė:
— Draugas brigados vade, tai aš, Mironovas, iš
divizijos politinio skyriaus. Jūs gi m ane pažįstate...
— Taip, jus aš pažįstu,— atsakė brigados vadas.—
lik todėl ir nesuguldysiu gulėti jūsų visų trijų
iki ryto a n t žemės! Na, patys spręskite, draugai kores-

99
 pondentai,— kalbėjo jis visiškai kitu balsu, kuriam e ga­
lėjai jausti nem atom ą tam soje šypseną,— žinote, kokia^
susidarė padėtis, nori nenori turi būt* griežtas. Visi ap­
linkiniai tik ir kalba: „Diversantai, diversantai!“ O aš
noriu, kad m ano pulko pozicijose net ir gandų apie d i­
versantus nebūtų. Aš jų nepripažįstu. Jeigu apsauga
gera, jokių diversantų negali būti. Užeikite į žeminę,
ten šviesoje patikrins jūsų dokum entus, ir aš būsiu pasi­
ruošęs jum s patarnauti. O jūs, Mironovai, palikite čia.
Sincovas su Mišką užėjo į žeminę ir po valandėlės
grįžo. Brigados vadas, iš rūstaus pasidaręs malonus,
paspaudė jiems tam soje rankas ir, delnu pridengdamas
cigaretę, ėmė pasakoti apie pasibaigusį tik prieš tris
valandas mūšį, kuriam e jis su savo pulku sunaikino tris­
dešim t devynis vokiečių tankus. Jis gyveno atsim ini­
m ais apie tą mūšį ir, vis labiau pagyvėdamas, pasakojo
apie jį aukštu, nervingu falcetu, tokiu jaunu, jog Sin­
covas iš balso nieku gyvu nebūtų davęs tam aukštajam
žmogui daugiau kaip trisdešim t m etų. Sincovas klausė­
si ir stebėjosi: kodėl šitas jau n u balsu žmogus turi n e­
pakeistą seną brigados vado laipsnį ir kodėl, tu rėd a­
mas tokį laipsnį, vadovauja tiktai pulkui?
— Sakoma: „Tankai, tan k a i“,— kalbėjo Serpilinas,
o mes juos m ušėme ir ateity mušime! O kodėl? Rytą, kai
prašvis, m atysite, m ano pulke dvidešimt kilom etrų vien tik
apkasų ir ryšių tran šėjų iškasta. Tikrai, nem eluoju! Rytoj
būsite liudininkai: jeigu jie pakartos, ir mes pakartosim e!
Ana, vienas stovi, prašau! — Ir jis parodė į m atom ą ne­
toliese nedidelę juodą kalvelę.— Šimto m etrų jam trū ­
ko iki m ano vadavietės, ir niekis, sustojo ir stovi lyg
įbestas ten, kur jam skirta. O kodėl? Todėl, kad karei­
vis apkase jau nebesijaučia esąs zuikis, ausų nebestato.
Be atlydos rūkydam as, užsidegdamas cigaretę nuo
cigaretės, jis dar gerą valandą pasakojo Sincovui ir
Miškai, kaip sunku buvo išlaikyti pulke kovos dvasią,
kada per dešim tį dienų plentu, prie kurio stovėjo pulkas,

100
iš vakarų kasdien ėjo ir ėjo šim tai ir tūkstančiai išsi­
veržusių iš apsupties žmonių.
— Daug panikierių tarp tų apsuptųjų!— atsainiai
tarė Mišką.
Ir šmėstelėjęs jo žodžiuose išdidus tonas, būdingas
žmogui, kurs nėra savo kailiu pajutęs, ko vertas net
m ažum ytis narsos, užgavo brigados vadą.
— Taip, panikierių nem aža,— tarė jis.— O ko jūs
norite iš žmonių? Jiem s ir m ūšyje būna baisu, o be
mūšio — dveja tiek! Iš kur tai? Eina sau žmogus užnu­
gary keliu — o ant jo tankas! Davėsi į kitą pusę — o ant
jo kitas. Gula ant žemės — o jam iš dangaus! Štai jum s
ir panikieriai! Bet į tai reikia blaiviai žiūrėti: devyni iš
dešimties ne visam gyvenimui panikieriai. Duok jiems
atsikvėpti, padėk susitvarkyti, perkelk juos po to į n o r­
malias mūšio sąlygas, ir jie atliks, kas jiem s skirta. O
šiaip, žinom a, akys kaip penkkapeikis, lūpos virpa, džiaug­
tis tokiu nėra ko. Žiūri, žmogus, ir galvoji: kad taip jau
baigtų jie per tavo pozicijas eiti, kad būtų jau paskutiniai!
Ne, eina ir eina. Gerai, žinoma, kad eina, jie dar kovos, bet
m ūsų padėtis sunki! Niekis, vis dėlto neleidome suga­
dinti savo žmonėms nuotaikos.,— pagaliau baigė Serpi-
linas.— Šiandienykštis m ūšis tai geriausiai įrodo. P a ten ­
kintas aš juo, nėr ko slėpti! Iš ryto jaudinausi kaip n u o ­
taka prieš jungtuves: dvidešimt m etų nekariavęs, p ir­
mas m ūšis — ne juokai! — o dabar nieko sau, savo p ul­
ku pasitikiu ir jaučiuos laimingas. Labai laimingas! —
net su kažkokiu iššūkiu pakartojo jis.— Na, gerai, už­
teks postringauti. Žeminėj tvanku, be to, ir vietos m aža.
Ar milines turite pasiėm ę?
— Turim .
— Tad gulkitės čia, viršuj. Jeigu kulkosvaidžius iš­
girsite, m iegokite, nekreipkite dėmesio: tiktai nervus
gadina. Na, o jei artilerija ims šaudyti, tada — būkit
malonūs į apkasą! Eisiu apžiūrėsiu postus, atleiskit! —

101
Jis tam soje pridėjo ran k ą prie kepurės ir, kelių tylomis
prisidėjusių žmonių lydimas, nuėjo apkasu.
— Pas šitą nebūsi sotus,— pusiau sm erkiam ai, pu­
siau pritariam ai pasakė Mišką, kai jie su Sincovu, apsi-
supstę milinėmis, atgulė ant žolės.
Sincovas ilgai tylėdamas žiūrėjo į debesuotą dangų,
kuriam e nebuvo m atyti nė vienos žvaigždelės. Jis už­
migo ir, jam pasirodė, jau po kelių m inučių išgirdo
sm arkų kulkosvaidžių tratėjim ą. Snausdamas jis girdė­
jo, kaip tasai tratėjim as čia nurim sta, čia sustiprėja,
čia girdėti ten, kur prasidėjo, čia vėl kitoje vietoje.
— Klausyk, Mišką,— atbudęs ir jausdam as, tarsi šau­
dymas juos supa iš visų pusių, Sincovas niuktelėjo į
šoną knarkiančiam Miškai.
— Na,— pro miegus atsakė šis.
— Klausyk, keista, kodėl tas šaudymas prasidėjo
priešais, nuo kojų, o dabar kažkur užpakaly, nuo galvos
pusės.
— O tu imk ir apsisuk,— pro miegus nujuokavo
Mišką ir vėl ėmė kriokti.

KETVIRTASIS SKYRIUS

K a i Sincovas atbudo, dangus viršum galvos buvo

nuostabiai žydras, švietė saulė, ir tik labai tolimas, vos
girdimas artilerijos dundėjim as prim inė karą. Keletą m i­
nučių pagulėjęs, čia užsim erkdam as, čia atsim erkdam as,
Sincovas pašoko iš guolio. Mišką sėdėjo šalimais žolėje
ir dėjo į „leiką“ filmą.
— Tu tik pažiūrėk, kas dienos gražumas! — džiaugs­
mingai tarė Sincovas.

102
 Iš žeminės, gerokai susilenkęs prie durų, išėjo b ri­
gados vadas. Dienos šviesoje jis pasirodė anaiptol
ne toks jaunas žmogus, kokį jį įsivaizdavo naktį Sinco-
vas. Serpilinui iš pažiūros galėjai duoti kokius penkias­
dešim t m etų, jei ne daugiau. Jis išėjo iš žeminės be
kepurės. Geltoni žilstelėję plaukai, sušukuoti įžambiai
sklastymo, tik dalinai dengė didelę plikę. Jo veidas buvo
negražus, pailgas, nelyginant arklio, išvagotas gilių rau k š­
lių, b burnoje blyksėjo dvi eilės plieninių dantų.
— Kaip pailsėjote? — glostydamas ir be to glotniai
prigulusius plaukus, paklausė Serpilinas. Jis plačiai n u ­
sišypsojo savo plienine burna, ir negražus jo veidas
susyk nuo to pagražėjo, pasidarė jaunesnis.
-— Dėkui, gerai,— atsakė Sincovas.
— Norėtųsi kuo greičiau tankus nufotografuoti,—
nekantriai tarė Mišką.— Redakcijai tankai reikalingi kaip
duona!
— Tuojau bus laisvas bataliono vadas kapitonas P lot­
nikovas, eikite su juo į jo batalioną: jis vakar daugiau­
sia pamuše. Man klausim ų turit? O šiaip paskui būsiu
užsiėmęs.
— Sakykite, draugas brigados vade,— gyvai paklausė
Mišką,— kodėl mes, kai važiavome naktį per tiltą, nė
vienos zenitinės ten nem atėm e?
■— 0 kam jis m ums, tasai tiltas? — paklausė Serpi­
linas balsu, kurį Sincovas įsidėmėjo visam gyvenimui.
— Kaip tai kam .— gūžtelėjo pečiais Mišką.— o jei
ten atgal teks? — Ir jis pirštu parodė Dniepro pusėn.
— Neteks^— tarė Serpilinas.— Ne tam kareivis kasa
apkasus, kad juos paliktų sulig pirm u priešo reikalavi­
mu. Istorija sena, nors daug kas ją pam iršta: kasam a,
kasam a, o paskui...— Jis mostelėjo ranka.— O mes štai
iškasėme ir nepaliksim e. Ir — kas m ums galvoj kiti! —
paskutinius žodžius jis pasakė sū kartėliu: m intis
buvo neteisinga, jis ir pats taip negalvojo, bet ji rėmės
jausm u, dėl kurio jam nebuvo gėdos. Serpilinas žinojo
1 03
 tai, ko dar nežinojo.nei Sincovas, nei Mišką, jis žinojo,
kad į kairę ir į dešinę nuo Mogiliovo vokiečiai jau fo r­
savo D nieprą ir jei artim iausiom is valandom is neateis
įsakym as atsitraukti, tai jam su savo pulku teks kautis
apsuptiem s. Bet jis dabar ne tik nelaukė, bet ir nenorėjo
įsakym o atsitraukti. Jis buvo išdidus kareivis, kuris ne­
nori tikėti, kad šalia jo kažkas prastai kaunasi, atsitrau ­
kia arba bėga. Kaip tik ta prasme jis dabar ir sakė, kad
jam ne galvoj kiti. Jis dešim t dienų ir naktų stengėsi
įsitvirtinti, ne iš baimės, o sąžinės liepiamas, jo pulkas
puikiai kovėsi vakar ir turėtų gerai kautis ir ateity, jis
tikėjo tuo ir m anė, kad ir kiti turi būti tokie pat,— tada
ir bus laimėtas karas. Dėlei to jis buvo pasiruošęs žūti,
jam geriau buvo žūti neatsitraukiant.
— Kaip jūs m anote, draugas brigados vade,— p a ­
klausė Sincovas,— kas bus šiandie: mūšis ar tyla? — Jis
m atė santūrų Serpilino susijaudinim ą, ir neaiški nu o jau ­
ta šmėstelėjo jo sieloje.
— Bijau, kad tyla,— pagalvojęs atsakė Serpilinas,—
bijau, kad šiandie pabandys prasm ukti, ku r silpnesnė
vieta. Aš buvau ir tebesu gana geros nuom onės apie
vokiečių taktiką, jie neprasti taktikai,— pridūrė jis su
kažkokiu nesuprantam u Sincovui iššūkiu ir rūsčiai šyp-.
telėjo dėl kažko, ką atsim inė, bet nepasakė.— Vėl jūs
nenusiskutęs, kapitone Plotnikovai,— pastebėjo jis a r ­
tėjančiam kapitonui ir pasisveikino, paspausdam as jam
ranką.
Kapitonas iš tiesų buvo nesiskutęs. Jo akys buvo iš­
vargusios, raudonos, o veido išraiška, tolygi pasiruoši­
m u i— ir padaryti, kas reikia, jei bus įsakyta, ir tuojau
p at užmigti, jei bus leista.
— Atleiskite, draugas brigados vade. Dešimtį parų
žemę rausiau, po to koviaus, o nakčia apkasus taisiau.
— Viską žinau,— tarė Serpilinas,— ir vis dėlto skus­
tis reikia. Panorės jus korespondentas nufotografuoti,
kaip geriausią bataliono vadą, o jūs nesiskutęs. Paimki-

1M
 te su savim korespondentus, užtikrinkite, kad jie galėtų
tankus nufotografuoti, ir vakare pristatykite juos atgal.—
Serpilinas linktelėjo galvą ir nuėjo į žeminę.
Kapitonas Plotnikovas pažiūrėjo įkandin jo, patrynė
ranka barzdos šerius ir tepasakė vieną žodį:
— Eime!
Jis žengė pirm as, Sincovas ir Mišką iš paskos. B ata­
liono vadas išties taip atrodė, tartum būtų dešim t parų
neišėjęs iš apkasų: kepurė sum aigyta, tur būt, ir m ie­
gojo su ja, batai nevalyti, ant kelnių ir palaidinės dar
likę žymės šiaip taip aptrinto molio.
Serpilino žodžiai, kad jo pulkas yra gerai įsitvirtinęs,
nebuvo perdėti. Pakeliui į batalioną jie visur m atė pilno
profilio apkasus, ir juos jungė tiek ryšių tranšėjų —
pagrindinių ir atsarginių, kad tikriausiai net ir stipria
artilerijos ugnim buvo nelengva pažeisti vadovavim ą
pulkui. Vadavietėms buvo iškasti blindažai su keliais
perdengim ais, kulkosvaidžiai stovėjo ant apvalių iš že­
mės sukastų stalų.
— Tiesiog kaip japonai įsikasę,— pagyrė Mišką.
— Kas? — atsigręžęs paklausė Plotnikovas.
— Kaip japonai prie Chalchin-Golo,— atsakė Miš­
ką,— kol po vieną neiškrapštysi, nė velnio nepaimsi!
— O jūs buvote prie Chalchin-Golo? — taip sau p a ­
klausė Plotnikovas.
— Buvau.
— O mes vakar pirm ą dieną kovėmės,— tarė P lotni­
kovas, eidamas toliau.
Priešakinė bataliono linija ėjo lanku apie ja u n ą
ąžuolyną; toliau driekėsi rugių laukas, o už jo buvo
tankus pušynas: ten lindėjo vokiečiai. Iš m iško ėjo gele­
žinkelis, ir beveik greta jo — plentas. Ir geležinkelis,
ir plentas kirto bataliono pozicijas ir ėjo į pulko u ž n u ­
garį. Priešais apkasus, rugių lauke, buvo m atyti apka-
sėliai kovinėms saugoms, į juos ėjo ryšių tranšėjos. Už
apkasėlių, rugiuose, stovėjo per vakarykštį mūšį pam ušti
vokiečių tankai.
m
 — O kur dar, ku r dar yra tankų? — smalsiai
klausinėjo Mišką Plotnikovą.— Man sakė, kad prieš jūsų
fro n tą keturiolika tankų pam ušta. Devynis m atau, o kur
dar penki?
— Dar penki irgi už kovinių saugų, bet lomelėje, jų
iš čia nem atyti.
— Gerai, aš prie jų paskui nustriksėsiu,— tarė Miš­
ką,— dabar eikime prie tų, kur rugiuose.
— O iš čia jūs negalite jų nufotografuoti? — paklau­
sė Plotnikovas.
— O kam ? D abar juk tyla?
— Tyla? — abejodam as pakartojo klausim ą P lotni­
kovas ir pašaukė kuopos vadą, leitenantą, šviesbruvį ko­
kių dvidešimties m etų vyruką.
— Nueikite, Choryševai, su jais,— linktelėjęs galva
į Mišką, tarė Plotnikovas,— jie nori tankus nufotogra­
fuoti. Paim kite iš kovinės saugos kokius penkis vyrus,
tegu jie prišliaužia prie tankų, dėl viso ko sugula, o
paskui juos palydėkite.
Jis kalbėjo tai tingiai, išvargusiu balsu. Norėjo kuo
greičiau nusikratyti tuo triukšm ingu korespondentu ir
nors kiek numigti.
— O jūs gal pas m ane pabūsite? — kreipėsi jis į
Sincovą.
— Ne, aš taip pat eisiu,— atsakė Sincovas. Jis norė­
jo vis tik savo rankom pačiupinėti pam uštus vokiečių
tankus.
— Gerai, traukite,— tiek pat tingiai sutiko Plotniko­
vas.— O aš čia liksiu, snūstelsiu. Į tai, ką apie jį gali
pagalvoti, jis žiūrėjo su dvilypiu — labai narsaus ir la ­
bai išvargusio žmogaus — abejingum u.
Tankai stovėjo toliau, negu iš karto atrodė. Iki jų
. teko ilgokai šliaužti. Bet vokiečių autom atininkų ru ­
giuose nebuvo, nešaudė jie ir iš miško.
Iš pradžių Mišką tankus fotografavo gulėdamas ir
pritūpęs, paskui, suįžūlėjęs, išlindo stačias. Jis norėjo

1 06
nufotografuoti visus devynis. Bet visi devyni niekaip
negalėjo sutilpti į objektyvą: septyni patekdavo, o du
stovėjo pernelyg toli. Miškos veide atsispindėjo neįm a­
nomas, bet karštas noras kaip nors atitem pti tuos du
tankus prie kitų.
Kol Mišką fotografavo, Sincovas slankiojo apie ta n ­
kus. Nejudam ai, be gyvybės stovėdami rugiuose, jie
nebeatrodė tokie dideli ir baisūs, kaip apie juos m anyta
anksčiau. Jie buvo purvu aplipę, su žemais apskritais
bokšteliais, tokiais, kaip didžiulių gertuvių dangčiai. P a ­
lei tankus gulėjo keliolika užm uštų vokiečių kareivių.
Lavonai biauriai dvokė. Sincovas pajuto, kad jam darosi
bloga.
Baigęs savo darbą, Mišką su palydovu nuėjo į kaim yni­
nę kuopą fotografuoti kitų tankų, o Sincovas su leitenan­
tu Choryševu grįžo į kuopos vadavietę. Mažytis blindažas
buvo išraustas po geležinkelio pylim u, netoli nuo kelio
prižiūrėtojo būdelės.
— Einam pasėdėsim prie būdelės,— kreipėsi į Sin-
covą Choryševas.— Aš ten turiu šiek tiek m aisto ir v an ­
dens. Ten kelio prižiūrėtojas dar ir dabar tebegyvena.
— Kodėl? — paklausė Sincovas.
— O kas jį žino, gyvena, nebijo! Mano kovotojai
jam padirbėjo: griovį iškasė, o į būdelę, lyg tyčia, per
visą laiką nė vienas sviedinys nepataikė.
Kai jie priėjo prie būdelės, prižiūrėtojas sėdėjo ant
pylimo palei griovį ir, pasiraitojęs kelnes ligi kelių, šil­
dė savo senas, liesas, su iššokusiomis venomis kojas.
Salia jo stovėjo batai ir džiūvo prieš saulę autai. Senis
sėdėjo užsim erkęs ir tyliai krutino basų kojų pirštus.
— V akar kovotojai jam padovanojo vokiečių leite­
nanto m undurą,— Š37ptelėjo Choryševas, sėsdamas gre­
timais senio ant pylimo,— o jis tuojau ir apsivilko, tik
antpečius nuardė.
Senis tikrai ant juodų satininių m arškinių buvo už­
sivilkęs vokišką tam siai žalią m undurą. Išgirdęs Sinco-

107
vo žodžius, jis kiek pasisuko miegūstas, pram erkė vieną
akį ir, pačiupinėjęs m unduro rankovę, patvirtino:
— Gelumbėlė nieko sau, gera.
— O ar ne karšta?
— Šiluma kaulų nelaužo.
— Kodėl jūs į Mogiliovą nepasitraukėt? — paklausė
Sincovas.
— O ko aš ten nesu m atęs? — tingiai atsakė senis.—
Jūs gi kalbate, kad neišeisite iš čionai,— kreipėsi jis į
Choryševą.
— Neišeisim,— atsakė Choryševas.
— Na, ir aš su jum is pralindėsiu, aš tarnauju.
— Mes tėvą pavalgydinam e,— tarė Choryševas.
— Irgi neblogas daiktas,— vėl tingiai pram erkęs vie­
ną akį, atsiliepė senis, ir jo akis šyptelėjo juoku.— Vyrai
geri, tik vokiečiai vakar paguldė jūsų daug... baisiai
daug!
— Ar didelių nuostolių vakar turėjote? — paklausė
Sincovas.
Choryševas, m erkdam asis nuo saulės, užsism aukė ant
akių pilotę ir atsakė, kad kuopos nuostoliai buvo žymūs,
iš viso užm uštų ir sužeistų apie trisdešim t vyrų.
— Im kim ir mes nusiaukim batus,— pasiūlė jis.—
Vis eini ir eini, kojos dega.
Jis nusimovė batus, padėjo ant žuolių autus ir taip
pat, kaip ir senis, su m alonum u ėmė judinti sustingusius
pirštus.
— Brezentiniai batai,— tarė jis,— dar iš m okyklos,
o kitų neturiu. Vyrai m an atnešė numovę vokiečio, k a ­
rininko, batus — netiko, per keltį spaudžia, o aulai stan ­
dūs. Jie, tu r būt, į aulus ko nors įdeda.
— Kaip caro laikais,— atsiliepė kelio prižiūrėtojas.—
Paprasti karininko batai su klijuote.
Sincovas irgi nusiavė. Choryševas nuėjo basas į p ri­
žiūrėtojo būdelę ir grįžo katilėliu vandens, duona ir
trim sūdytom žuvim nešinas.

108
 — Ant bėgio neatsistok, karštas! — tarė senis ir įbe­
dė akis į žuvį.— Oi, gersi!
Tačiau, kai Choryševas, užuot atsakęs, pakišo jam
vieną žuvį, senis nesiginčydamas paėmė ją ir ėmė šveisti.
Visi trys, greta sėdėdam i, valgė; Sincovas retkarčiais
žvilgčiojo į Choryševą. Jam buvo keista, kad tasai ja u ­
nas, guvus, rūpestingas vyrukas dar tik vakar p irm ą ­
syk kovėsi su vokiečiais, o šiandien jau kalba kaip apie
paprastą dalyką, kurio jis nebijo ir ateity.
Jie pasėdėjo dar pusę valandos; prie jų priėjo trys
žvalgai, kiekvienas vesdamas po du vokiečių dviračius.
Tuos dviračius dar anksti rytą pam etė ant plento išlėkę
iš miško vokiečių žvalgai. Juos m ūsiškiai apšaudė, du
vokiečius nušovė, o kiti pabėgo į m išką. Choryševas įsa­
kė paim ti dviračius, ir m ūsiškiai žvalgai juos atvedė.
— Tris palikite kuopoj, o tris į batalioną atiduoki­
te,— patvarkė Choryševas.
Vienas iš žvalgų susiraukė.
— Sakiau atiduokite — tai atiduokite,— pakartojo
Choryševas,— kad kokioje Plotnikovas užpyks ir visus
šešis atims!
Žvalgai nuėjo, o po valandėlės ant rugių lauko už­
skrido ir ėmė ratu sukti „M eseršmitas“, čia šaudydam as
į dangų, čia pikiruodam as žemyn į tą pačią vietą.
— Jūsiškį apšaudo,— abejingai tarė Choryševas.—
Ten kaip tik tankai stovi.
„M eseršmitas“ pasisukiojo ore dešim t m inučių ir n u ­
skrido. Sincovas sunerim o, bet stam bi Miškos figūra
jau buvo m atyti horizonte. Jis priėjo ir alsidrėbė ant
pylimo; pam atęs Sincovo rankose nebaigtą žuvį, tarė
„duokš gi“ ir godžiai suleido dantis į ją. Choryševas
nuėjo į būdelę, atnešė dar keletą žuvų.
— Tai tave ten apšaudė? — paklausė Sincovas.
— Mane,— nusijuokė Mišką.— Aš tuojau ant p ilv o - -
ir po tanku! O jis, kaip uodas, zyzia aplink, o nieko
negali padaryti.

1 09
 ‘— Visus nufotografavai? — paklausė Sincovas.
— Visus. Galim eiti.
Mišką baigė valgyti Sincovo žuvį, paskui taip pat grei­
tai suvalgė dar dvi ir išsriuobė katiliuką vandens. Sin­
covas apsiavė, atsisveikino su prižiūrėtoju, ir jie trise —
jis, Mišką ir Choryševas — grįžo atgal į batalioną, pas
Plotnikovą.
Plotnikovas sėdėjo žeminėj prie telefono ir m onoto­
niškai kalbėjo į ragelį:
— Klausau, aš suprantu. Klausau, suprantu. Bus p a ­
daryta.— Padėjęs ragelį, jis pakilo iš už stalo.
— Na kaip, num igote? — paklausė Sincovas.
— Numigau,— atsakė Plotnikovas.— Bet negi už vi­
są laiką iš karto atmiegosi?
— Aš jus tuojau fotografuoju,— tarė Mišką.
Jie išėjo laukan, ir Mišką apžvelgė jį neslepiam u
kritišku žvilgsniu: jo neskustą veidą, sum aigytą kepu­
rę, nebe naują aprangą, nusm ukusį ant pilvo vokišką
parabelį.
— Taip negerai,— tarė Mišką.
Jis mėgo paradines nuotraukas; Plotnikovas nelabai
jam tiko.
— Diržą kiečiau susiveržkite,— ėmė tvarkytis Miš­
ką,— ir kodėl be portupėjos? Ar portupėją turit?
— T uriu žem inėj,— atsakė Plotnikovas.
— Pasiim kite portupėją, kad viskas būtų pagal u n i­
form ą.
Plotnikovas nenorom grįžo į žeminę, atsinešė p o rtu ­
pėją, persim etė ją per petį ir prisegė prie diržo.
— Kabę užsisekite apykaklėje! — neperm aldaujam ai
pareikalavo Mišką.
Plotnikovas paieškojo kabės ir piktai tarė:
— Ištrūko!
Mišką atsiduso:
— O šalmą turit?
— Šalmo neturiu.

11 0
 — Kaipgi ne?
— Choryševai, pasakykite, kad m an kas nors iš
kovotojų savo šalm ą duotų,— tarė Plotnikovas. Jis ken­
tėjo ir to visai neslėpė.
Choryševas atnešė šalmą, Plotnikovas nusiėmė ke­
purę ir užsidėjo vietoj jos šalmą.
— A utom atą turit?
— Autom atą turiu. Choryševai, paim kite iš žeminės
m ano autom atą.
Choryševas atnešė autom atą. Plotnikovas užsikabino
jį ant kaklo. Mišką autom atą pataisė, paskutinį kartą
prisitaikė ir nufotografavo Plotnikovą, kuriam , deja,
netiko tą akim irką ir šalmas, ir autom atas, ir apskritai
visos perm ainos, įvykusios jo išorėje Miškos reikalavim u.
Paskui Mišką bem atant nufotografavo Choryševą, ku­
ris, nelaukdam as pakviečiant, pats greitai čiupo iš kapi­
tono autom atą ir šalm ą, užsidėjo juos ir, visas išsitem ­
pęs, nem irksėdam as, atsistojo priešais aparatą.
— Aš tuojau jum s seržantą atsiųsiu, jis palydės jus
iki pulko,— pasakė Plotnikovas.— Brigados vadas skam ­
bino, įsakė naktį prie vokiečių tankų apsaugos griovius
iškasti ir pasalą paruošti. Eisiu vykdyti: darbo iki vaka­
ro.— Jis nuvargęs pakraipė plačius pečius, apsisuko ir
nuėjo į apkasą.
— Na kaip, pavalgydino jus Plotnikovas a r n esu ­
s ip ra to ? — paklausė Serpilinas, kada Sincovas ir Mišką
vėl atsidūrė pas jį.
— Apskritai pavalgydino,— neaiškiai pradėjo Mišką,
bet Serpilinui jo atsakym as pasirodė išsam us ir, neleis­
damas nieko pridurti, jis paklausė:
— Vadinas, reikalas baigtas, galite važiuoti?
— Taip,— atsakė Mišką.— Reikia rytoj suspėti į
Maskvą, atiduoti m edžiagą num eriui, bet norėtųsi dar
jus patį nufotografuoti.
— O kam m ane? — pasakė Serpilinas.— Važiuokit,
laikas brangus.
111
 Jo baisas kažkuo patraukė į save Sincovo dėmesį.
Atrodė, kad Serpilinas norėjo, kad jie kuo greičiau išsi­
dangintų. Visą dieną nesiliovusi kanonada iš šiaurės ir
iš pietų dabar, vakarop, pasistūm ėjo gilumon, į rytus, už
jų nugarų.
-— O vis dėlto leiskite jus nutraukti, draugas briga­
dos vade,— neatlyžo Mišką.
— T ada jau visus tris, su pavaduotoju ir štabo vir­
šininku. Kad galėtume prisim inti pulko draugus,— tarė
Serpilinas.— O nuotraukas ar padarysite?
— Padarysiu,— sumelavo niekad nedaręs nuotraukų
Mišką.— Padarysiu ir čia prisiųsiu.
— Čionai nereikia,— tarė Serpilinas, ir jo balse vėl
nuskam bėjo jau atkreipęs Sincovo dėmesį tonas.— Žmo­
noms nusiųskite, mes adresus duosime.
Jis šūktelėjo pasiuntiniui, kad šis pašauktų brigados
vado pavaduotoją ir štabo viršininką.
— O kur gyvena jūsų žmonos? — paklausė Mišką.
— Jo — Riazanės kariniam e m iestelyje, o m ano —
Maskvoje. Bloknotą turite?
Mišką ištraukė iŠ planšetės suteptą bloknotą, Serpi­
linas jį pasklaidė ir stam biu, tvirtu braižu įrašė tuščia­
me puslapy: „Valentina Jegorovna Serpilina, Pirogo-
vo 16—4.“
Pirogovo... Ji buvo visai greta su ankštu Artemjevų
buteliu Usačiovkoje, iš kurio Maša išleido Sincovą į
Gardiną.
„Gardinas, Gardinas...“— šim tąjį k artą tom dienom
pagalvojo jis, vėl jausdam as, kad jam tarsi brūkštelėjo
peiliu per galvą, ir bandydam as atsikratyti vėl ir vėl
jam kylančiu beprasm išku klausim u: „Kas nutiko du k te­
ria i? “
Po valandėlės atėjo pavaduotojas ir pulko štabo vir­
šininkas.
— Štai siūlo nusitraukti,— prabilo Serpilinas,— ža­
da fotografijas pristatyti žmonoms.

112
 Ir Sincovas trečią k a rtą per tą trum pą laiką pajuto
jo balse kažką nepasakyta, kažkokį skaudų ir iškilmingą
ryžtą.
Serpilinas atsistojo vidury, pavaduotojas — iš kairės,
štabo viršininkas, gražus jaunas skausm ingų juodų akių
brunetas — iš dešinės.
— Ir tu stok greta,— pasiūlė Sincovui Mišką,— tik
neprisiglausdam as, aš paskui tave nukirpsiu ir atskirai
žmonai atspausiu.— Jis nenorėjo naujai užtaisyti ap a­
rato, o filmas baigėsi.
Sincovas atsistojo. Mišką spragtelėjo ir, paėmęs blok­
notą, rengėsi užrašyti kitų adresus, bet Sincovas, kuris
norėjo, kad nuotraukos iš tik rų jų būtų nusiųstos tų tri­
jų vyrų žmonoms, patarė, kad visi trys parašytų po
trum pą laiškutį nam o: draugas Vainšteinas perduos laiš­
kučius k artu su nuotraukom is.
Sincovas žinojo, kad, ir labai nemėgdamas daryti
nuotraukų, Mišką nieku būdu nesunaikins pasiųsto iš
fronto laiškelio.
— Na, kam tie laiškučiai! — Serpilinas norėjo atsi­
sakyti, bet pam atė liūdnas savo štabo viršininko akis ir
sutiko: — Gerai, parašysim . Po porą žodžių; nesulai-
kysim jūsų, jum s reikia važiuoti.
■— Tai biaurus! — tarė Mišką, kai visi nuėjo rašyti
laiškų.— Važiuoti reikia, važiuoti reikia! Taip ir neduos
vakarienės. Aš ir pats žinau, kad m an važiuoti reikia,
bet kaip nors surasčiau valandėlę vakarienei! Bet ne —
veja, nagas!
-— Ek, nieko tu nesupranti! — ūm ai ir labai aiškiai
Sincovas suvokė, ką reiškia tos nuotraukos ir tie laiškai.
Ir staigus, bet tvirtas sprendimas — išdava viso to, ką
jis buvo pergyvenęs per paskutines tris savaites — blyks­
telėjo jo sieloje.
— P alauk m anęs čionai, aš tuojau grįšiu,— tarė jis,
atidarydam as duris į Serpilino žeminę.— Galima užeiti,
draugas brigados vade?

8 Gyvi*ji Ir m trusU įi 113

 — Užeikite.
Serpilinas sėdėjo už stalo ir bėgščiai rašė ant lape­
lio, išplėšto iš lauko užrašų knygutės.
— Kas yra? — liovęsis rašyti, paklausė jis ir nurodė
taburetę prie stalo.— Sėskite.
Sincovas atsisėdo. Galimas daiktas, jo veide buvo
kažkas ypatinga, kas atkreipė Serpilino dėmesį.
— Kas jum s atsitiko?
— Aš nebevažiuosiu su savo draugu,— tarė Sinco­
vas.— Aš, jum s leidus, kol kas pasiliksiu jūsų pulke.
— Kol kas? — greitai paklausė Serpilinas.
— Aš nenoriu išvažiuoti iš jūsų pulko,— neatsaky­
damas į Serpilino klausim ą, tarė Sincovas.
— Kodėl?
— Man rodos, kad jūs neketinate trauktis. Noriu
pasilikti pas jus.— Ir Sincovas tiesiai pažvelgė Serpili-
nui į akis.
— Trauktis, tiesa, neketinam e,— kalbėjo Serpilinas.—
Bet ir be m ūsų yra pasaulyje žmonių; pam atėte, kaip
yra pas mus, važiuokite, pažiūrėkite, kas darosi kitur.
Korespondentų m aža, dalių daug. Važiuokite, važiuoki­
te,— užbaigė jis, nors tai jam blogai sekėsi, nenatūraliai
žvaliu balsu.— Neleidžiu liktis, nėr jum s kas čia veik­
ti.-— Ir vėl jis palinko prie laiško.
— Draugas brigados vade,— kreipėsi Sincovas balsu,
privertusiu Serpiliną vėl tiesiai pažvelgti į akis,— m an
nusibodo lakstyti kaip kiškiui, nežinant, apie ką rašyti.
Ja u ketvirta karo savaitė, o aš nieko neparašiau. Neži­
nau, tu r būt, m an kažkaip itin nesisekė, bet štai šian­
dien aš pirm ąsyk atvykau į pulką, kuris pam uše trisde­
šim t devynis vokiečių tankus, ir aš pagaliau išvydau
juos savo akimis. Jeigu rytoj pas jus prasidės mūšis,
aš irgi m atysiu jį savo akim is ir parašysiu apie jį. Aš
esu fronto laikraščio darbuotojas, čionai frontas, kurgi
tad būti, jei ne pas jus?

m
 — Štai kas, draugas... užm iršau, jūs vakar sakėte
savo pavardę...
— Sincovas.
— Štai kas, draugas Sincovai,— Serpilino veidas b u ­
vo rim tas.— Jūsų norą būti m ūšyje suprantu, bet būna
atvejų, kada dalyje turi būti tik tie, kuriem s privalu
būti pagal savo tarnybą, o kiekvienam kitam kautis ir
m irti jos sudėtyje nėra reikalo. Jeigu m um s prieš akis
būtų tiktai paprastas mūšis, aš jus palikčiau, bet mums,
m atyt, bus ne paprastas mūšis, o mūšis apsuptyje. Rytą
aš dar tatai spėjau, dabar visai tuo tikiu. Girdėjote a rti­
leriją?
— G irdėjau,— atsakė Sincovas.
— Jūs jos prastai klausėtės,— tarė Serpilinas.— D a­
bar vokiečiai iš dviejų pusių nuo m ūsų, jau toli už
Dniepro. Aš dar nežinau oficialiai, bet girdžiu savo
ausimis. Jum s gali būti keblum ų kelyje, net jeigu jūs
tuojau pat važiuosite. Eikite, leiskite m an baigti laišką,
laiko m aža ir m an, ir jums.
— Draugas brigados vade! — tarė S in c o v as.--D ra u ­
gas brigados vade! — prim ygtinai pakartojo jis jau gar­
siau, kad galėtų sudom inti Serpiliną, vėl pasiėmusj pieš­
tuką.
— Na? — Serpilinas nepatenkintas pakėlė akis nuo
laiško.
— Aš esu kom unistas, politvadovas ir prašau jus
palikti m ane čia. Kas jus ištiks, tas ir m ane. Liksim gy­
v i — parašysiu viską, kaip buvo, o našta jum s nebūsiu;
reikės — num irsiu ne blogiau už kitus.
— Na, draugas Sincovai, nesigailėk paskiau! — pažiū-
rėjęs į jį ilgokai, staiga fam iliariai tarė Serpilinas.
— Nesigailėsiu,— atsakė Sincovas, tą akim irką tikė­
damas, kad jam iš tiesų visai neteks gailėtis, ir supras­
damas, kad klausim as jau išspręstas ir kalbėti daugiau
nėr ko.
— Pasakyk savo draugui, kad po m inutės kitos baig-
siu rašyti, tegu rengiasi,— ja u pavymui jam prim ine Ser-
pilinas.
— O mus tuo tarpu m aistu kelionei aprūpino,—
linksm ai kalbėjo Mišką, plekšnodam as per savo vos-ne-
vos užsegtą kuprinę.— Brigados vadas m ums nesakė, o
pats patvarkė.
— Klausyk, Mišką, aš nevažiuosiu su tavim. Pasilik­
siu čia kelias dienas,— tarė Sincovas, nesileisdamas į
smulkmenas.
— Ką reiškia — pasiliksi? Iki kol? Ar kad m aža
medžiagos turi?
— Maža.
— Maža, kitą sykį atvažiuosi, surinksi daugiau, o
kol kas ir to užtenka!
— Ne, Miša, aš pasilieku,— atkakliai pakartojo Sin­
covas.
— Klausyk, tai kiaulystė! — rausdam as ir pykdam as
sušuko Mišką.— Tu ju k žinai, kad aš negaliu liktis su
tavim, redakcijon nuotraukų niekas už m ane nepristatys.
— Teisybė,— tarė Sincovas.— Tai ir važiuok.
— Bet tada išeis, kad aš tave pam etu čia vieną!
— Gana kvailioti! — subarė Sincovas.— Važiuok —
ir viskas!
— Gerai,— tarė Mišką, kuriam dingtelėjo galvon idė­
ja, bem atant jį išvedusi iš keblios padėties.— Aš n u ­
striksėsiu į Maskvą, atiduosiu nuotraukas i r — atgal
pas tave, čionai. Daugių daugiausia trys dienos! Bet tu
jau niekur! Lauk čia, vietoj! Žodis?
— Žodis! — atsakė Sincovas, taip pat karštai spaus­
damas ranką Miškai.
Nuo tos į galvą šovusios išganingos idėjos Mišką tuoj
palinksm ėjo.
— Klausyk,— staiga atsim inė jis,— parašyk m an d a ­
bar šim tą eilučių. Tekstą, kaip buvo pam ušti vokiečių
tankai. G arantuoju, kad eis k artu su m ano panoram a.
„Izvestijose“ išspausdinsi, a r čia tau blogai?
 Sincovas su nerim u prisim inė Serpilino žodžius, kad
laikas brangus, ir susvyravo, ar verta Mišką trukdyti.
Tuo m etu Serpilinas išėjo iš žeminės neužlipintu vo­
ku nešinas.
— Štai,— tarė jis Miškai,— parašiau, paskui įdėsite
fotografiją ir užlipinsite. Susiruošėt, važiuojat?
-— Tuojau, jis m an tik,— linktelėjo Mišką Sincovo
pusėn,— tekstelį p a ra š y s — ir važiuoju.
Sincovas paprašė Serpiliną leisti užeiti į žeminę, p a­
rašyti ten porą puslapiukų laikraščiui: lauke jau temo.
— Užeik,—a ts a k ė Serpilinas,— aš vis tiek išeinu.
O a r kiti jum s laiškus atidavė?
— Atidavė,— pliaukštelėjo Mišką per savo mailsto
prikim štą kuprinę.
— Geros kelionės! — paspaudė jam ranką Serpilinas
ir išėjo, neatsisveikinęs su Sincovu, jau kaip su savu
žmogum.
Sincovas ir Mišką — jam buvo nuobodu laukti vie­
nam — drauge užėjo į žeminę. Sincovas sėdo rašyti, o
Mišką atsisegė kuprinę ir, išsiėmęs kąsnelį sausos deš­
ros, ėmė susitelkęs žiobaruoti.
Sincovas rašė greitai ir net su tam tikru įniršiu, nes
reikėjo skubėti. D ar nežinodamas, kad tai ne tik pirm a,
bet ir paskutinė jo gyvenime korespondencija iš fronto,
jis rašė apie pam uštus vokiečių tankus, apie gulinčius
rugiuose negyvus vokiečius, &pie Serpiliną, Plotnikovą
ir Choryševą ir dar, ir dar k artą apie visų svarbiausią
dalyką — apie tai, kad, pasirodo, galima padegti vokie­
čių tankus ir neatsitraukti, kai jie eina tiesiai ant tavęs.
Jis spėriai rašė, o galvoje jam sukosi m intys, kokios
gali būti jo padaryto sprendim o pasėkos. Jis rašė, ir
jam rodės, kad jeigu nebūtų anksčiau padaręs šito spren­
dimo ir nebūtų pasisakęs apie jį Serpilinui, tai dabar
būtų pabūgęs ir išvažiavęs. Jis save gėdino, kad yra toks
silpnas, ir nesuprato, kad įvairūs charakteriai būna ne
vienodai stiprūs, kartais jų jėgą sudaro tai, kad, baim in­
damiesi savo pačių sprendim o, vis dėlto jo nepakeičia.
Jis parašė visą straipsnelį per dvidešimt m inučių, ir
čia pat, iš eilės, paskutiniam e lapelyje, prirašė keletą
eilučių Mašai — m alonių, bet nieko nesakančių, kas d a­
bar darosi jo sieloje.
— Paim k,— tarė jis, keturlinkai sula nks Lydumas la­
pelius.— Kai bus perrašyti mašinėle, juodraštį atiduok
m ano žmonai. Gal ji dar tebėra Maskvoje,— štai jos te­
lefonas. Tiktai nenuplėšk jai anksčiau to prierašo. Ji
užsigaus, kad m aža; atiduok jai viską k artu su straips­
nelio juodraščiu. T ada jai bus ne taip skaudu. Aš jau
esu rašęs jai dusyk iš ligoninės, bet tavim labiau pasi­
kliauju, negu paštu.
— Žinoma! — pagyrūniškai tarė Mišką. Atsidusęs jis
įsikišo į kuprinę nebaigtą valgyti dešrą, paėmė Sincovo
lapelius ir, stengdamasis parodyti, kad rūpestingai su
jais elgiasi, įsidėjo juos skyrium , į palaidinės kišenę.
Iš žeminės jie išėjo drauge. Mišką nemėgo galvos
sukti nei dėl savo, nei dėl svetimų sprendim ų; ir vis
dėlto jo nejautrią, bet gerą širdį nusm elkė tuo m om entu
ir jam pačiam ne visai aiškus nerimas. Jam nepatiko,
kad jis išvažiuoja, o Sincovas pasilieka, labai nepatiko!
— Lik sveikas,— tarė jis, spausdam as Sincovui ra n ­
ką,— lik sveikas. Aš atstriksėsiu pas tave. Žodis! — Ir
jo kvadratinis siluetas susiliejo su tam sa.
Prisėdęs ant apkaso krašto ir žiūrėdam as į žvaigždėtą
dangų, Sincovas m ąstė, kad rytojaus dieną, vakarop,
Mišką savo pikapu pasieks Maskvą, pats aiškins ir spaus­
dins nuotraukas ir dar šlapias nutem ps jas ant stalo re­
daktoriui. Ir tik po to — Sincovas jautė — Mišką p a ­
skam bins Mašai. Naktis, bet Maša, jei tik tebėra Mask­
voje, pakels ragelį, ir Mišką jai pasakys, kad tik prieš
parą m atęs jos vyrą, gyvą ir sveiką...
O jis tuo m etu, praėjus parai... Jis nežinojo, kas jį
nutiks, praėjus parai, ir nenorėjo dabar apie tai galvoti.
Težinojo viena: šiandieninė tyla nėra begalinė; ji baig­
sis naktį arba rytą, ir tada prasidės mūšis. O kas bus
jam tame m ūšyje, jis nežinojo, lygiai kaip nežinojo ir
visi kiti žmonės, sudarantys Serpilino pulką ir sėdintys
šalia, apkasuose, ir toliau — už kilom etro ir už dviejų —
žeminėse ir ryšių tranšėjose, ir dar toliau, tuose apka­
suose, kuriuos jau iškasė darbštusis Plotnikovas rugių
lauke, prie vokiečių tankų.
Nei Sincovas, nei Mišką, jau spėjęs pervažiuoti Dniep­
ro tiltą ir savo ruožtu galvojąs dabar apie paliktą Sin-
co v ą — abudu jie nežinojo, kas nutiks juos, praėjus
parai.
Mišką, suirzęs, kad grįžta į Maskvą, palikęs priešaki­
nėse pozicijose draugą, nežinojo, jog, praėjus parai, Sin­
covas nebus nei užm uštas, nei sužeistas, nei įdrėkstas,
bet gyvas ir sveikas, tik m irtinai išvargęs, miegos it už­
m uštas tam e pačiam e apkase.
O Sincovas, kuriam buvo pavydu, kad Mišką, praėjus
parai, vaikščios Maskvoje ir kalbės su Maša, nežinojo,
kad, praėjus parai, Mišką nebus Maskvoje ir nekalbės
su Maša, nes jį dar rytą, ties Čiausais m irtinai sužeis
kulkosvaidžio serija iš vokiečių motociklo. Toji serija
keliose vietose prakirs jo didelį ir stiprų kūną, ir jis
iš paskutiniųjų nušliuoš į krūm ą šalikelėj ir, plūsdam as
kraujais, apšvies film ą su nuotraukom is — su vokiečių
tankais, su nuvargusiu Plotnikovu, kuris, jo verčiamas,
užsidėjo šalm ą ir pasikabino autom atą, su šauniai pasi­
tem pusiu Choryševu, su Serpilinu, Sincovu ir liūdinčiu
štabo viršininku. O paskui, nusilenkdam as paskutiniam
instinktyviam norui, jis jau nusilpusiais storais pirštais
plėšys laiškus, kuriuos tie žmonės siuntė per jį savo
žmonoms. Ir tų laiškų skiautelės iš pradžių nusės žemę
šalia m irštančio, paplūdusio krauju Miškos, o vėliau,
pakeltos vėjo, sukdamosi lėks dulkėtu plentu po vokie­
čių sunkvežim ių ratais, po į rytus šliaužiančiais vokiečių
tankų vikšrais.

Un
 PENKTASIS SKYRIUS

f iodoras Fiodorovičius Serpilinas, kurio pulke pasili­

ko Sincovas, buvo vienas iš tų žmonių, kurie lūžta, bet
nelinksta. Jo tarnybos lape buvo pažym ėta daug perm ai­
nų, bet iš tiesų jis visą gyvenimą dirbo vieną darbą —
kaip m okėdam as, kaip kareivis, tarnavo revoliucijai. T a r­
navo kare su vokiečiais, tarnavo pilietiniam e, tarnavo,
vadovaudam as pulkam s ir divizijoms, tarnavo, m okyda­
masis akadem ijose ir jose dėstydam as, tarnavo netgi ta ­
da, kai likimas ne savo noru jį nubloškė į Kolvmą.
Kilimo jis buvo iš kaim o, felčerio sūnus, jo tėvas —
rusas, o m otina — Kasimovo totorė, pabėgusi iš nam ų
ir apsikrikštijusi, kad galėtų ištekėti už jo tėvo. Serpili-
no tėvas ir dabar dar tarnavo felčeriu Tum e, prie siau­
rojo geležinkelio, einančio per gūdžius Meščioros m iš­
kus. Ten Serpilinas praleido savo vaikystę ir iš ten,
pakartodam as tėvo gyvenimo kelią, būdam as aštuoniolik­
m etis vaikinas, išvažiavo m okytis į Riazanės felčerių
m okyklą. Felčerių m okykloj jis pateko į revoliucinį r a ­
telį, policija į jį atkreipė akį ir, tikriausiai, būtų buvęs
ištrem tas, jei nebūtų pakliuvęs į kariuom enę pirm ajam e
pasauliniam e kare.
Septynioliktųjų m etų žiemą felčeris Serpilinas buvo
vienas iš tų, kurie broliavosi su priešo kareiviais, o ru ­
denį, išrinktas bataliono vadu, kovojo su vokiečiais, puo­
lančiais raudonąjį Piterį. Kai buvo kuriam a Raudonoji
Arm ija, jis taip ir paliko rikiuotės tarnyboje, kuri jam
patiko, ir baigė pilietinį k arą, vadovaudam as pulkui Pe-
rekope.
Žinantieji jo biografiją bendradarbiai juokom is už
akių jį vadindavo felčeriu. Tas buvo taip seniai, kad jau
laikas buvo ir užm iršti, bet jis ir pats juokaudam as k a r­
tais prisim indavo savo buvusią profesiją. Kiek atsim ena
Serpilinas, jis po pilietinio karo beveik visą laiką mo-

/2 0
kėši: išėjęs pasitobulinim o kursus, vėl vadovavo pulkui,
paskui ruošėsi į akadem iją, ją baigė, o, persikvalifika­
vęs į tankistus, tarnavo pirmose m echanizuotose dalyse
ir, vėl grįžęs į pėstininkus ir dvejus m etus išbuvęs divi­
zijos vadu, gavo taktikos katedrą toje pat Frunzės ak a­
dem ijoje, kurią prieš penkerius metus pats buvo baigęs.
Bet ir čia jis tebesimokė, visą laisvą laiką kaldamas
labiausiai galimo priešo kalbą — vokiečių kalbą.
Kai jis trisdešim t septintaisiais m etais staiga buvo
suimtas, tai — kaip ten bebūtų keista — jam prikišo net
tą vokiečių kalbą ir vokiškų statutų originalus, paim tus
jo bute kratos metu.
Tiesioginis suėmimo pagrindas buvo pasitaikęs jo
paskaitose nemadingas tuo m etu įspėjim as, kad H itle­
rio atkuriam o verm achto taktinės pažiūros turi kai k u ­
rių stiprių pusių.
B ūtent tai jis ir pagalvojo vakar, su kartėliu įver­
tindam as vokiečių taktiką ir aštriai šypteldamas iŠ ne­
suprantam ų Sincovui savo prisim inim ų.
Po pritrenkiančio arešto, be pradinio, kvailiausio,
jo galva, kaltinim o propagavus fašistinės arm ijos p ra ­
našum ą, jam buvo prikišta jau iš viso velniaižin kas!
Jo parodym ų dusyk prašė asmeniškai pats Ježovas, ir per
pusę m etų perėjo vienas po kito trys tardytojai, veltui
laukdam i, kad jis pasirašytų tai, ko visai nebuvo.
Galų gale jam buvo duota, tiesą sakant, be teismo,
dešim t m etų. O po pusmečio, jau būdam as kalėjim e, jis
be ilgų kalbų kruvinai apkūlė vieną iš savo buvusių
tarnybos draugų pilietiniam e kare, trockininką, kuris,
per klaidą pasitikėjęs, ėmė dėstyti jam , kad p artija, esą,
persigimusi, o revoliucija žlugusi.
Kalėjimo laikas Serpilino sąmonėje buvo visų pirm a
veltui prarastas laikas. Prisim indam as dabar, kare, tuos
ketverius niekais nuėjusius m etus, jis griežė iš apm au­
do dantim is. Bet per visus tuos ketverius m etus jis nė
karto nekaltino tarybų valdžios, kad su juo taip buvo

m
pasielgta: jis laikė tai pasibaisėtinu nesusipratim u, klai­
da, kvailybe. O komunizmas buvo ir pasiliko jam šven­
tas, nesuteptas reikalas. Paleistas taip pat netikėtai, kaip
ir pasodintas, jis išėjo senstelėjęs ir fiziškai suvargęs,
bet jo siela nebuvo išvagota senatvės ir netikėjim o
raukšlių.
Jis grįžo į Maskvą pirm ąją karo dieną ir norėjo tik
vieno dalyko — kuo greičiau patekti į frontą. Jo seni d rau ­
gai, kelerius metus pagrečium atkakliai siekę jį išva­
duoti, padėjo jam ir čia: jis išėjo į frontą, nelaukda­
m as nei peratestavim o, nei priėm im o atgal į p artiją,—
pateikė dokum entus partinei kom isijai ir išvyko perim ti
pulko. Jis buvo linkęs eiti ir į būrį, kad tik galėtų, ne­
gaišdam as laiko, grįžti prie savo darbo, vėl iš karinės
tarnybos virtusio karu. Jis troško greičiau įrodyti, kam
jis tinkam as. Įrodyti ne vien pats sau: jam ja u grąžino
ginklą ir laipsnį, jį žadėjo priim ti atgal į p a rtiją ir p a ­
siuntė į karą su fašistais,— ko jis dar galėjo norėti?
Bet jis norėjo savo pavyzdžiu įrodyti, kad ir su daugeliu
kitų, dar likusių ten, iš ku r jis ką tik parėjo, buvo taip
pat absurdiškai pasielgta, kaip ir su juo. T ikrai absur­
diškai.
Tasai jausm as stiprėjo kas dieną, praleistą fronte.
Vokiečiai buvo stiprūs — apie tai negalėjo būti dviejų nuo­
monių. Karas buvo rim tas ir po pirm ųjų nesėkm ių jis
liko dar žiauresnis.
Klausimas, kam gi prieš karą prireikė atim ti iš arm i­
jos tokius žmones, kaip jis, Serpilinas? Žinoma, jie — tai
dar ne visas pasaulis. Arm ija laimės karą ir be jų. Bet
kodėl be jų ? Kokia šitokio elgesio prasm ė?
Apie tai jis galvojo šiandie, priešaušriu, gulėdam as
ant glėbelio šieno, kurį jam atnešė pasiuntinys. Po pirm o
sėkmingo mūšio jis buvo kupinas tikėjim o, ne, ne tuo
jis tikėjo, kad jo pulkas stebuklus padarys,— o norėjos
jam ir tuo tikėti,— bet tuo, kad iš viso popieriai ne tokie
jau prasti, kaip kad iš pradžių pasirodė.

122
 Aišku, kad arm ija kovėsi geriau ir darė vokiečiams
nuostolių daugiau, nei galima buvo vaizduotis, m atant
tik apsuptuosius, sunkiai traukiančius per jo pozicijas.
Be abejo, daug kur ji kovėsi taip pat, kaip čia pirm am e
m ūšyje kovėsi jo pulkas, ir jeigu vokiečiai vis dėlto ėjo
pirm yn, supo ir spaudė mus, tai tas jiem s nelengvai
davėsi ir nepigiai atsiėjo. Kad karo veiksm ų teatras yra
toks didelis, kad į kautynes m etam i m ūsų rezervai ir
stiprinam a m ūsų technika, kuri, po velnių, turi gi pasi­
rodyti fronte norm aliais kiekiais,— visa tai pagaliau ties
kuria nors riba sustabdys vokiečius. Tik klausim as, kur
bus ši riba.
Vakarykštė tyla Serpilino nedžiugino. Jis suprato, kad
vokiečiai paliko jį ram ybėje ne dėl to, kad nebesitiki su­
triuškinti jo pulko, bet dėl to, kad jie, deja, sum aniai
m anevruoja savo jėgomis. To m anevro išdavos jau p ra ­
dėjo rodytis. Jie pralaužė frontą ir į kairę, ir į dešinę
nuo Mogiliovo. Tai buvo aišku, girdint tolstantį į rytus
mūšį. Tik kurčias galėjo to nesuprasti. O jis su savo
pulku sėdi čia, sudėję rankas, ir laukia, kada ateis eilė
ir jam .
Paskutinis įsakymas, divizijos gautas dar tada, kai
nebuvo nutrūkęs ryšys su arm ija, buvo: tvirtai laikyti
pozicijas. Ką gi, žmonėms, kurie pigiai neatiduos savo gy­
vybės ir kurie žino, kaip tai padaryti, neblogas įsakymas,
ypač jeigu pridurm u nebus gautas įsakym as atsitraukti,
kada atsitraukti bus jau vėlu. Bet klausimas, kas gi atsi­
tiko kaim yninėse divizijose ir kolei truks tie begaliniai
prasiveržim ai ir apsupim ai? Nuo pasakojim ų apie juos
ausyse spengia.
Galvodamas, kas gali būti, Serpilinas labiausiai b ijo­
jo, kad gali gauti suvėlintą įsakym ą atsitraukti. Beje,
jeigu rytą prasidės mūšis, tai jau nuo vokiečių ir norė­
damas neatsiplėši. O mūšis bus, tikrai bus. Divizija den­
gia Mogiliovą, čia sueina keliai, čia ir tiltas per Dnieprą —

123
visa tai yra toks mazgas, kurio niekas nepalieka užnu
gary, nepabandęs išnarplioti.
„Velnias jį ir atnešė, tikriausiai dabar čia padės gal­
v ą ! — m ąstė su sim patija Serpilinas apie šalia m iegantį
žolėje Sincovą.— Dar jaunas, kaip m ano štabo viršinin­
kas. Ir, tur būt, turi jau n ą žm oną...“ Serpilinas nusikėlė
m intim is pas savo paties žmoną, gyvenančią Maskvoje,
jo sename, akadem ijos duotam e valdiniam e bute. Kai
buvo suimtas, jai vis tik paliko ten vieną kam barį: kaž­
kam prabilo sąžinė. „Ak, senutė, senutė! — švelniai p a ­
galvojo Serpilinas.— Visai pražilo. Suvargo, berašyda­
m a laiškus, benešiodam a siuntas, bevaikščiodam a pas
draugus ir viršininkus. O ju k kokia graži kadai buvo,
ir kiek karštų ir kvailų galvų įvairiose įgulose stebėjos,
ko jai buvo tekėti už to ilgšio baidyklės ir kodėl ji ne­
palieka jo .“
Vakaruose sm arkiai ir aiškiai sugriaudė: vokiečiai p a ­
leido išsyk keletą sviedinių.
„Į Plotnikovo b arą,— pasakė sau Serpilinas ir r a ­
miai pagalvojo: — Tai va, ir pradėjo.“
Sincovas pašoko ir pro miegus ėmė grabalioti aplin­
kui, ieškodamas pilotės.
— Vadinas, pasilikai? — pam ažu purtindam as nuo
savęs šieno šniaurus, tarė jam Serpilinas.— D abar jau
gailėkis — neatsigailėsi...
Sincovas nieko neatsakė.
— Na ką gi, apeisiin batalionus. N orėjai mūšį m a­
tyti — pamatysi.
Mūšis, iš naujo prasidėjęs tą rytą Serpilino pulko
fronte, bemaž be jokios atlydos užtruko tris paras.
Įpusėjus pirm ai dienai, vokiečiai d ar beveik niekur
nebuvo pasistūm ėją, nežiūrint sm arkios artilerijos ug­
nies, kuriai jie nesigailėjo sviedinių, ir keleto tankų a ta ­
kų su desantais. Priešais pulko frontą prisidėjo dar dvi
dešimtys sudegintų ir pam uštų tankų ir šarvuotų tra n s­
porterių. Rugienoj liko gulėti, kaip visi kalbėjo, penki
šim tai, o, kaip nem ėgstąs perdėti Serpilinas pranešė
divizijai, trys šimtai vokiečių lavonų. Pulke žmonių nuo­
stoliai buvo dar didesni — ir nuo artilerijos ir tankų ug­
nies, ir nuo vokiečių autom atininkų ugnies, paguldžiu­
sių aliai vieno išbėgusią iš apkasų kuopą. Pusėje kuopų
buvo užm ušti vadai arba politvadovai, žuvo ir nespėjęs
išsimiegoti Plotnikovas, stebėjim o punkte tiesiai patai­
kiusi m ina sudraskė į gabalus pulko vado pavaduotoją.
Antroje dienos pusėje pas Serpiliną, paskutinį iš savo
trijų pulkų vadų, atvyko divizijos vadas pulkininkas Zai-
čikovas. Iš ryto jis buvo anapus Dniepro ir, supratęs, kad
lieka apsupty, pasuko pulką, stovintį ten antram e eše­
lone, frontu į rytus ir užpakaliu — į upę. Paskui, persi­
kėlęs per Dnieprą, pusdienį prasėdėjo pulke, dengiančiam e
Mogiliovo pakraštį: ten įnirtingai pliekė vokiečių a rti­
lerija, bet atakos buvo silpnesnės, negu prieš Serpili­
ną. Galimas daiktas, vokiečiai norėjo, neįsiveldami į m ū­
šį miesto gatvėse, pirm a sunaikinti Serpiliną ir, aplenkę
Mogiliovą, išeiti prie Dniepro tilto. Taip bent sakė Ser-
pilinui divizijos vadas. Atėjo jis į Serpilino vadavietę, nuo
didelio karščio išpiltas prakaito ir karšta ran k a po palai­
dine spausdam as ligotą širdį. Po tokios sunkios dienos
pozicijose ji pradėjo pristoti. Dramblotas, su p ap u rtu ­
siais paakiais, divizijos vadas stovėjo šalia Serpilino ap­
kase, godžiai rydam as orą ir niekaip neatsikvėpdam as
ligi soties.
— Mūsų Gluščenką užmušė,— su skausm u kalbėjo
divizijos vadas apie savo pavaduotoją, vis dar rydam as
orą.— Kvailai užmušė, atsitiktinis sviedinys prie tilto.
— O kas gi protingai užmušam as? — atsiliepė Ser­
pilinas.— Aš jum s pranešiau: m ano pavaduotoją taipgi
užmušė, ir aš likau našlaitis.
— Žinau,— atsakė divizijos vadas,— ir štai pakaitą
tau atvedžiau.
Jis atsigręžė į atėjusį drauge m ažą, raudonskruostį,
žilstelėjusiais antakiais bataliono kom isarą, nešiojantį

/ 2(3
 storus akinius su dvigubais stiklais,— Serpilinas iki tol
jo niekad divizijoje nebuvo matęs.
— Lektorius iš pačios politinės valdybos,— vis dar
tebedusdamas, trūkčiojančiu balsu kalbėjo divizijos va­
das.— Paskaitų atvažiavo skaityti, o pas mus, m atai, ko­
kios paskaitos...
— Smakovas,— pridėjęs ranką prie kepurės, prisista­
tė bataliono kom isaras.
— Norą eiti į tavo pulką pareiškė pats draugas Sma­
kovas. Padėtis jam aiški. Įsakym u divizijai jau paskir­
tas,— pasakė divizijos vadas,— tad sveikinu, sulaukus
pulko komisaro.
Serpilinas klausiam ai žvilgtelėjo į Zaičikovą.
— Taigi, taigi! Sulaukus pulko kom isaro,— pak arto ­
jo šis.— Paskutinė žinia, kurią velionis Gluščenka gavo
iš arm ijos politinio skyriaus, nutrūkus ryšiui,— kad yra
įsakas apie karinių kom isarų instituto atstatym ą. Su
ta žinia norėjo į pulkus važiuoti, bet nespėjo, vargšas...
— Ką gi, gerai,— patylėjęs tarė Serpilinas.— Kažkaip
ja u nuo pilietinio karo laikų įprasta: tu ir kom isaras. Ir
tuo pabrėžiam a rim ta m ūsų padėtis...
— Turiu pranešti jum s, draugas pulko vade,— krei­
pėsi Smakovas,— anuo m etu, po mobilizacijos prieš De-
nikiną, buvau apie m etus keturiasdešim t antrosios šaulių
divizijos kom isaru. Tiesa, pasibaigus pilietiniam karui,
tuojau pat buvau atšauktas prie partinio darbo, ir dabar
dar tik savaitė, kai vėl vaikštau uniform uotas.
— Ir jam dar mėnesio nėra, kai užsivilkęs karinę
uniform ą,— mostelėjo Zaičikovas Serpilino pusėn.— Irgi
kitados divizijai vadovavo, o aš pas jį akadem ijoje sta­
žą atlikau, taigi abudu jūs viens kitam esate dideli
viršininkai,— pajuokavo jis, bet juoko kaip nebūta: nie­
kaip neišėjo jam iš galvos užmuštas Gluščenka.— Ar daug
žmonių tavo žinioje beliko, viršininke? — nugalėdam as
save, vis tik mėgino jis pajuokauti.
Serpilinas pranešė, kokių jo turim a nuostolių.

126
 — Visiems pridaryta didelių nuostolių,— pasakė Zai-
čikovas.— Didelių n u o sto lių !— pakartojo jis ir vėl p a ­
galvojo apie Gluščenką.
Trum pa p ertrauka baigėsi, ir vokiečiai vėl puolė, dar
Serpilinui nespėjus nė kaip reikiant pakalbėti su Šma-
kovu. Vos tik prasidėjo ataka, naujasis kom isaras su
palydovu nuėjo į batalionus susipažinti.
— Pradėk nuo kairiojo sparno, nuo trečiojo,— p a ­
tarė Serpilinas.— Čia arčiau.— O sau pridūrė: — Ir r a ­
miau.
Serpilinui patiko, kad komisaras išsyk nepanoro tra i­
niotis vadavietėj, tad tuo labiau norėjo jį kiek galint
patausoti.
Kol tik ėjo ataka, tą dieną jau šešta iš eilės, Zaičiko-
vas buvo pulke, visą laiką greta Serpilino. Jo akivaizdoje
Serpilinas visai nesivaržė, juoba kad divizijos vadas per
tą laiką tedavė du — tris įsakym us, ir dar tokius, kuriuos
už kokios m inutės rengėsi duoti ir pats Serpilinas. Tai
rodė, kad jie vienodai žiūri į įvykius mūšio lauke.
Savo ruožtu divizijos vadas, kuris prieš savaitę, kai
Serpilinas perėm ė pulką, visai nesidžiaugė, atvykus jo
dispozicijon vyresnio laipsnio už jį žmogui, dabar, m ū­
šyje, užmiršo apie tai ir pagalvoti. Nors jis prieš dauge­
lį m etų ir stažavo pas Serpiliną ir jie, tiesą sakant, ne
taip jau gerai pažinojo viens kitą, bet susidariusioje
sunkioje padėtyje prieškarinė pažintis buvo reikšm inga
abiem, ir jie abu galėjo būti viens kitam atviri.
Kai tik šeštoji ataka buvo atm ušta žymiai lengviau,
negu ankstesnė,— vokiečiai, atrodo, ėmė išsikvėpti,—
divizijos vadas suskato vykti į kaim yninį pulką.
—- Dėl tavęs, Fiodorai Fiodorovičiau, aš nesijaudi­
nu,— atsisveikindam as akis į akį tarė jis Serpilinui.—
Aš, žinoma, džiaugiuos, kad tau davė vieną iš m ano pul­
kų, nors, po teisybei, mes abu turėtum e kaim yninėm s
divizijoms vadovauti, bent ja u už sparnus būtum e abu
ram ūs, o čia kariaujam e — ir sparnų nėra. Dar vakar

1 27
ry tą nors su kairiuoju kaim ynu susisiekiau, o dabar ieš­
kok neieškojęs.
— Nieko,— tarė Serpilinas,— visi m ūsiškiai su m u­
mis, vadovaujam tiems, kiek dievas davė. Gyvi būsim —
iki generolų įsitarnausim e, o pulkininkais ir brigados
vadais m irsim e,— kokie būsime, tokius velėna ir užvers.
— Kad bent fašistų daugiau užkasus,— atsiliepė di­
vizijos vadas,— o patiem s galima ir be paskutinio pate­
pimo. Ko gi čia jų aviacija šiandie neskraido? — atsisvei­
kindam as su Serpilinu, pažiūrėjęs į dangų, pridūrė jis.
Pasakė ir prisišaukė bėdą: nepraėjo nė pusės valan­
dos, ir prasidėjo vokiečių sm arkus antskrydis — bom bar­
davo tą vietą, kur susiduria Serpilino pulkas su kaim yni­
niu. Keturiasdešimt bom bonešių, pikiruodam i vienas po
kito, tarsi peiliu suraižė visą ruožą upės link. Ištisinė dū­
mų danga aptraukė šiaurinę akiračio dalį.
O kai po valandos bom bardavim as baigėsi, divizi­
jos vadas grįžo į Serpilino vadavietę. Tik dabar buvo
jau nebe tas dūstantis, nuvargęs, bet dar stiprus žm o­
gus, galįs apvaldyti situaciją ir neprarasti nuotaikos, ko­
kį jį m atė Serpilinas prieš pusantros valandos. D abar jį
atnešė ant neštuvų, nusilpusį, bombos skeveldros sun­
kiai sužeistą į pilvą, ir chirurgas, atbėgęs iš m edpunkto,
k artu su seserim ilgai triūsėsi, kol išėmė jam , sunkiai
vaitojant, skeveldras. Divizijos vadas, kai tik buvo su­
žeistas, tučtuojau kategoriškai įsakė nešti jį ne į med-
punktą, o čia, į vadavietę, pas Serpiliną.
Gydytojas, širdyje velniuodamas, turėjo paklusti. Jis
buvo jaunas ir baim inosi, nes pulkininko Zaičikovo d i­
vizijoje visi bijojo kaip ugnies, ir baim ė nepraėjo gydy­
tojui ir dabar, kada rūstusis Zaičikovas buvo bejėgis ir
gulėjo priešais, negalėdam as pasijudinti.
Po to, kai vokiečių bom bonešiai dviejų pulkų san­
dūroje iki pat Dniepro tiesiog viską su žeme sumaišė,
dar neišsisklaidžius dūm am s, smogė į tą pat vietą vo­
kiečių tankai. Jie atkirto abu pulkus vienas nuo kito,

m
prasiveržė prie Dniepro tilto ir spėjo paim ti jį neišsprog
din tą. K artu su tankais, jų dengiam i, prasilaužė auto­
m atininkai. Jų buvo nedaug, tiktai kuopa, bet bom bar­
davimas ir tankų atak a buvo tokie netikėti ir stiprūs, o
griaudžianti tam soje autom atininkų ugnis pasirodė tokia
nepaliaujam a, kad nei Serpilinas, nei atkirsto nuo jo
pulko vadas šitą pirm ą katastrofos valandą nesiryžo
smogti kol kas dar plonai grandinėlei prasiveržusių prie
Dniepro vokiečių.
Vakare nerizikavo: atsiliepė ir patyrim o stoka, ir
perdėtas priešo kiekybinės sudėties suvokimas, o rytą b u ­
vo jau vėlu.
Kai Zaičikovą atnešė į pulko vadavietę, Serpilino
ten nebuvo. Prasilenkęs su sužeistu divizijos vadu, jis
nuėjo į savo nukentėjusį batalioną dešiniajam e sparne
patvarkyti pasiruošim ų rytdienos mūšiui.
Divizijos vadas įsakė nešti jį tiesiai į Serpilino vada­
vietę dėl to, kad žaizda jam pasirodė m irštam a ir jis no­
rėjo perduoti divizijos vadovavimą Serpilinui. Kai gydy­
tojas, valydamas žaizdą, rengėsi atlikti jam narkozę,
jis pasipriešino, bijodam as kad ir akim irką netekti są­
monės; jam rodės, kad jis taip ir išeis, kažkur į nežinią,
nespėjęs perduoti divizijos Serpilinui...
Kad divizijos vadas sunkiai sužeistas, Serpilinas suži­
nojo dar batalione. Patvarkęs, kas būtiniausia, jis nusku­
bėjo į pulko m edpunktą, tikėdamasis divizijos vadą rasti
ten. Bet m edpunkte nerado nei divizijos vado, nei chi­
rurgo,— pastarasis kažko buvo pašauktas į vadavietę.
— Draugas brigados vade,— stovėdamas prie žeminės
angos, su kruvinu chalatu viršum palaidinės, šnibždomis
kalbėjo gydytojas,— aš nekaltas, aš norėjau, kaip reikia,
sutvarkyti žaizdą geriausiomis sąlygomis, bet divizijos
vadas įsakė...
— Ek jūs, įsakė jums! — piktai m ostelėjo ran k a Ser­
pilinas.— Būna atsitikim ų, kada ne mes gydytojam s, o
gydytojai m ums įsakinėja. Na kaip? Ištvers?

* g y v i e j i ir m in ts i f' i' m
 — Visa, kas galim a buvo padaryti, padaryta, bet su­
žeistas sunkiai, o sąlygos pagalbai suteikti...
— Aičioti vėlu! Ar ką nors dar galite padaryti?
— Tuo tarpu daugiau nieko negaliu,— atsakė gydy­
tojas.
— Tad eikite, pas jus ten, m edpunkte, sužeistieji ei­
lėje ant žemės voliojasi,— pasakė Serpilinas ir įėjo Į že­
minę.
Zaičikovas gulėjo ant lovos, plačiai atvėręs akis, ir
tim pčiojo lūpas, stengdam asis nevaitoti.
Serpilinas pasitraukė taburetę ir aštriais keliais stip­
riai įsirėmė į lovos kraštą.
— Atrodo, prisikariavau, Fiodorai Fiodorovičiau,—
tarė divizijos vadas, o iš akių jam ištryško ir nusirito
skruostu ašara. Jis nubraukė ašarą ir vėl padėjo ranką
palei šlaunis, ant paklodės.— Užklok m ane m iline, šal­
tis krečia.
Serpilinas nukabino nuo vinies savo m ilinę ir užklo­
jo ja divizijos vadą viršum antklodės.
— Kaip ten vokiečiai? — paklausė divizijos vadas.
Slėpti teisybę nuo sužeisto buvo nenaudinga, o Serpi­
linas ir nesijautė turįs teisę tai daryti. Sužeistas Zaiči­
kovas dar tebebuvo divizijos vadas. Serpilinas pranešė,
kad vokiečiai jį atkirto nuo kaim yninio pulko, išėjo prie
Dniepro ir, visai galimas daiktas, užėmė tiltą. Divizijos
vadas keletą m inučių gulėjo nebylus, pergyvendam as
šitą žinią ir stengdam asis susikaupti. Bet susikaupti buvo
sunku, m intys sklaidėsi į įvairias puses: jeigu vokiečiai
užėmė tiltą, vadinasi, jie vienu smūgiu atkirto nuo kits
kito visus tris pulkus. Jis pagalvojo apie pulkininką Ju š­
kevičių, savo štabo viršininką, kuris dabar liko vyres­
niuoju aname Dniepro krante.
— Viskas susyk nuėjo į skutus,— balsiai pasakė jis.
— Kas? — nenugirdo Serpilinas.
— Niekis, galvoju,— pašnibždom atsakė Zaičikovas.

130
 Juškevičius buvo, jo nuom one, geras štabo viršinin­
kas, bet dalia dabar jam išties nepavydėtina. Netekus
tilto, jis atsidūrė tarp dviejų ugnių, prikaltas prie siauros
kranto juostelės, ir dar vokiečiai užpakaly. Jeigu susi­
pras dar šiandie naktį pabandyti prasiveržti į rytus, gal
ką nors ir ištrauks, o nesusipras — prapuolęs!
M ajoras Loškariovas, dabar atkirsto ir stovinčio Mo­
giliovo pakraščiuose pulko vadas, buvo nežm oniškai d r ą ­
sus, bet kaip pulko vadas dar labai nesusitupėjęs. Kad jis
neišsigąs, Zaičikovas buvo tikras, bet sunku pasakyti,
kaip Loškariovas tvarkys pulką, kai reiks v e ik ti, savo
rizika. Zaičikovui netgi pagailo, kad jis buvo sužeistas
čia, pas Serpiliną, o ne ten, pas Loškariovą: ten jis būtų
reikalingas netgi toks, koks yra dabar, gulintis.
Paskui jis su gailesčiu sau pačiam pagalvojo apie
savo žaizdą ir savo šeimą — žm oną ir dukteris. Vis m er­
gaitės ir m ergaitės, žm ona paskutinį k artą net verkė,
kad ne berniukas.
„Sunku, kada penkios dukterys“,— prisim inė jis s a ­
vo šeimą taip, tarsi jo paties jau nebebūtų gyvųjų tarpe.
— Klausyk, Serpilinai,— prabilo jis, pagaliau sutel­
kęs savo m intis,— ruoškis perim ti diviziją. Rašyk įsa­
kymą.
-— Reikės — būsiu pasiruošęs,— tarė Serpilinas,— o
su įsakym u palauk! Prie gyvos vado galvos niekas divi­
zijos neperim a. Išsigulėsi, atsigausi, toksai stiprus vy­
ras,— ir Serpilinas atsargiai palietė ran k a jo pečius.
Zaičikovas dėbtelėjo į jį, nieko nesakydam as. Bet ir
ką čia sakysi? Serpilinu dėtas, jis taip pat atsakytų.
— O vis dėlto pasiruošk,— patylėjęs tarė jis ir už­
m erkė akis. Ta aplinkybė, kad šiandie jis y ra pas Ser­
piliną, o ne m edpunkte, jam teikė paguodos: ten jis bū-
lų jautęsis tik sužeistasis tarp kitų sužeistųjų, o čia jis
tebėra divizijos vadas. Jis pagulėjo taip užsim erkęs ke­
letą m inučių, o kai atsim erkė, pam atė stovintį už Ser-
pilino nugaros andainykštį, einantį prie jo m iške polit-

131
vadovą, tą iš laikraščio. Politvadovas buvo užsivilkęs p u r­
viną, po žemę išvoliotą palaidinę, su vokišku autom atu.
Sincovas beveik visą dieną praleido kartu su Serpili-
nu, iš pradžių vienam e batalione, paskiau kitam e; jo
akyse tankai įsiveržė į Plotnikovo bataliono pozicijas;
vienas tankas užvažiavo ant geležinkelio pylimo, nuvertė
kelio prižiūrėtojo būdelę ii- ilgai pliekė iš patrankos, sto­
vėdam as per kokius penkiasdešim t m etrų nuo Sincovo;
sviediniai švilpė tiesiog viršum galvos. Paskui Plotniko­
vas išlipo iš apkaso ir metė po tanku ryšelį granatų. T an ­
kas užsidegė, o Plotnikovą sekančią akim irką pakirto
kulkosvaidžio serija iš kito tanko.
Toliau Sincovas m atė, kaip pasileido bėgti viena kuo­
pa. Vokiečių autom atininkai ėmė ją kapoti, o Serpilinas,
kom anduodam as šalia atsiradusius kovotojus, atm ušė a u ­
tom atininkų ataką ugnim ir granatom is; be to, jis ir pats
visą laiką prisitaikęs šaudė iš šautuvo. Netoli nuo Sinco­
vo pyškino iš šautuvo į vokiečius senasis kelio prižiūrė­
tojas; o kai Sincovas dar k artą atsižiūrėjo, senis jau gu­
lėjo apkase nebe gyvas, su vokišku m unduru, atlapotu
viršum žilos krauju aptekusios krūtinės. Sincovas taip
pat šaudė iš šautuvo ir nušovė — jis tai m atė — vokietį,
tartum iš žemės išdygusį, per kokius dešimt žingsnių
nuo jo.
— Štai ir tu savo vokietį nušovei,— ataką atm ušus,
tarė Sincovui Serpilinas, kuris, atrodė, viską m atė aplink
save. Paskui jis liepė atiduoti Sincovui paim tą iš užm uš­
to vokiečio autom atą ir dvi ilgas atsargines apkabas prie
jo drobiniam e m aišelyje.— Im k, tavo, teisėtai uždirbta!
, Visa tai buvo seniai, dieną, o vakare, jau tam soje,
Sincovas nuėjo su Serpilinu ten, kur po bom bardavim o
prasilaužė vokiečiai. Ten jis išleido iš akių Serpiliną, il­
gai ieškojo, bijodam as, kad jį bus jau užmušę, ir labai
nudžiugo, kai, grįžęs į vadavietę, sužinojo Serpiliną esant
sveiką ir gyvą.
Sincovas taip šypsodamasis ii' įėjo į žeminę ir viską pa-

m
m atė iš karto: liesą, sulenktą sėdinčio an t taburetės Ser-
pilino nugarą ir gulintį Serpilino lovoje su užm erktom is
akim is pulkininką, divizijos vadą. Pulkininkas buvo toks
išbalęs, kad pirm ą akim irksnį pasirodė Sincovui miręs.
Po to jis atsim erkė ir, ilgai tylėdam as, žiūrėjo į Sin-
covą.
Sincovas taip pat stovėjo tylėdam as, nežinodam as, ką
jam dabar daryti ir kalbėti. Serpilinas pajuto, kad kažkas
stovi jam už nugaros, ir atsigręžė.
— Na ką, politvadove, atsikandai karo? D abar nebe-
siskųsi, kad nėra kas rašyti?
Sincovas atsim inė turįs bloknotą kuprinėje, kurio jis
nė nepalietė per dieną. Jis buvo alkanas, bet miego no­
rėjo dar labiau, negu valgyti.
— Leiskite eiti, draugas brigados vade,— tarė jis,
užuot atsak ęs,'jau sd am as kažkokį nuo visų pergyventų
tądien pavojų silpnum ą ne rankose, ne kojose, netgi ne
visame kūne, o kažkur giliai viduje.
— Ką, miego nori? — apžvelgė jį suprantančiu žvilgs­
niu Serpilinas.— Eik, esi laisvas žmogus.
— Aš čia šalimais atsigulsiu, prie žeminės,— tarė Sin­
covas, varžydam asis, kad jam norisi miego, kada. be abe­
jo, k u r kas labiau išvargęs Serpilinas sėdi čia ir budi.
Serpilinas neatsigręždam as linktelėjo galvą.
— Ko jis čia pas tave? — tyrlia.i paklausė Zaičikovas,
bet Serpilinas tik gūžtelėjo pečiais, nesiryždam as a tsa ­
kyti.
Vos tik Sincovas išėjo, žeminėj pasirodė Smakovas; jis
taip pat turėjo vokišką autom atą. Įėjęs nusikabino au­
tom atą, pastatė jį kertėje ir, sunkiai gręžiodam as k ak ­
lą, priėjo prie lovos. Jam jau kažkas buvo sakęs, kad
Zaičikovas sužeistas ir guli čia; klausti nebuvo kaip ir
ko. Jis stovėjo tylėdam as.
— Ar daug autom atų paėm ėt? — pažvelgęs į jį, p a ­
klausė Zaičikovas.
— Dvidešimt,— atsakė Smakovas.
 — T iršta jų autom atų ugnis,— tarė Zaičikovas.—
Ja u kare su suomiais paaiškėjo, kad reikia jais ginkluo­
ti m asiškai, o vis krapštytasi. Taip besikrapštant, atėjo
ir karas. Pas mus gerai, jei pulkas turi dešim t autom atų,
o jie — šim tus turi! — Jo nusilpusiam e, gergždžiančiame
balse pasigirdo susierzinimas.
Smakovas ėmė pasakoti, kas darėsi kairiajam e sp ar­
ne stovinčiame batalione. Serpilinas ir divizijos vadas
klausėsi jo: Serpilinas atidžiai, Zaičikovas kas penktą—
dešim tą žodį, kas pusę m inutės vis užsim erkdam as nuo
skausm o pilve.
— Stačiai gimdyti pasirengęs — tarė jis pagaliau, sun­
kiai nusišypsojęs.
— Aš pas tave į žeminę pereisiu, draugas Smakovai,—
tarė Serpilinas,— o čia pas divizijos vadą pastatysim
m edicinos postą.
Iš pradžių, kai jis atėjo čionai, norėjo pareikalauti,
kad divizijos vadą perneštų į m edpunktą, bet paskui
apsigalvojo. Šiaip ar taip, dabar, apsupty, nežinia, kur
pulkui yra užnugaris, o kur priešakinė linija. Tegu sau
guli čia, vis tiek neperkalbėsi jo, o leistis į ginčus, ži­
nant, kad jie nieko neduos, Serpilinas nemėgo.
— Nereikia m an jokio posto,— pareiškė Zaičikovas.—
Vadinas, aš tave iš žeminės išgyvendinau.
— Reikia! — ryžtingai pasakė Serpilinas.— Dėl to su
m anim nesiginčyk, aš gi seniau vis tik felčeriu buvau,
patyrim o turiu.
Zaičikovas nejučiom is nusišypsojo. Jis prisim inė Ser-
pilino p ra v a rd ę — „felčeris“ — ir savo stažavim ą jo divi­
zijoje anais tolimais trisdešim t trečiaisiais m etais.
— Jeigu galėsi, pasistenk num igti, N ikolajau Petrovi-
čiau,— atsistodam as tarė Serpilinas.—■Mes eisime su ko­
m isaru, susumuosim dienos rezultatus, o paskui grįšim
pas tave — įsakym ų.
„Kaipgi, reikalingi čia tau dabar mano įsakymai! —
nepiktai ir nuoširdžiai pagalvojo Zaičikovas, palytėdamas
žvilgsniu Serpiliną.— Tu ne Loškariovas. Kad būt kilai))
išėję, tu dabar divizijai, o, ko gero, gal ir korpusui va­
dovautum ir pats m an įsakym us duotum ... Kad mudu
tik ryšį būtum e tu rė ję “,— prisim inė jis apie nutrau k tą
ry’-šį su arm ija ir karčiai nusišypsojo.
Smakovo žeminėje, į kurią jis pats dabar pirm ąsyk
užėjo, sėdėjo priešais viens kitą ant lovų — Smakovas
an t ry tą žuvusio kom isaro lovos, o Serpilinas ant v ak a­
re žuvusio štabo viršininko lovos,—- jie subalansavo die­
nos rezultatus ir, lyg Triška savo kaptoną, lopydam i
šios dienos nuostolius pulke, apsvarstė, ką ir kur p er­
kelti, kad būtų užkištos visos skylės. Reikėjo iki n a k ­
ties paskirti vieną bataliono vadą, du kuopų vadus ir tris
politvadovus, vieton per dieną išėjusių iš rikiuotės. Sma­
kovas kol kas buvo susipažinęs su žmonėmis tik viena­
me batalione, ir tai greitosiomis; beveik visas kandida­
tūras iškėlė Serpilinas. Kai priėjo prie politvadovų, Ser­
pilinas atsim inė Sincovą.
— O kurių galų jam ,— pasakė Serpilinas, kai Sm a­
kovas gūžtelėjo pečiais,— kaip uodegai vilktis paskui m a­
ne, kol bus užm uštas? Jei turi politvadovo laipsnį, tegu
eina kuopos politvadovų. Bus ne blogesnis už kitus, o
kad būtų ir blogesnis— vis tiek kito neturim .
Po penkių m inučių Sincovas, Serpilino pasiuntinio
išbudintas, m irksėdam as užmiegotomis akim is, stovėjo
priešais Serpiliną ir Smakovą, kurio visai nesitikėjo čia
sutikti, ir klausė jų palydim ųjų žodžių. Jį siuntė tuojau
pat, kol tam su, į kuopą, pas tą p at Choryševą, su k u ­
riuo jie vakar sėdėjo basi ant geležinkelio pylim o ir. šil-
dydamicsi prieš saulę, kram snojo žuvį.
— Aš tik niekad nesu vadovavęs,— neryžtingai a t­
sakė jis, kai Serpilinas iškėlė jam tegu ir reikalingą, bet
tomis aplinkybėm is, tu r būt, beprasm išką klausim ą: „Na
kaip, susidorosi?“
—- O tu vadovauk,—- pamokom ai tarė Serpilinas.-
Žvaigždę ant rankovės ir tris kubus antsiuvuose nėšio-
ji, vadinas, turiu teisę iš tavęs reikalauti pagal laipsnį.—
Jis iškalbėjo tai gana piktai ne dėl to, kad iš tikrųjų bū­
tų pykęs ant Sincovo, o dėl to, kad norėjo prim inti jo
pasikeitusią padėtį.— Palydovų dabar tau nereikia, o ne­
p a sie k si—-dezertyras! — Ir Serpilinas nusišypsojo, duo­
dam as suprasti, kad paskutiniai žodžiai — juokom is.
Sincovas, vis dar neatitokdam as, paspaudė ištiestas
jam Serpilino ir Smakovo rankas. Jie nuo šiol tapo jam
visai kiti žmonės, nei pirm iau. Dar vakar jis buvo šito
ilgšio brigados vado su m aloniu arklio veidu svečias, visai
neseniai jis buvo atsitiktinis fronto bendrakeleivis šitam
m ažam žilam bataliono kom isarui, o dabar jie — jo vadas
ir jo kom isaras, o jis — kuopos, esančios jų žinioje, polit-
vadovas; ir iš jo jau nebelauks, kad jis aprašytų, kaip kiti
kovoja, o lauks, kad jis pats, kaip kiti, kovotų. Dar nie­
kad gyvenime jam nepasitaikė tokios staigios ir tokios
sunkios perm ainos. Jis prisiminė jaunesnįjį politvadovą
Liusiną, kuris taip nenorėjo pasilikti pas tankistus, ir
neužjausdam as, bet pavėlintai suprasdam as, pagalvojo,
kad Liusinui tada buvo ne taip jau lengva!
Kai Sincovas išėjo, Serpilinas ir Smakovas susižvalgė.
— Aš iš m edikų susyk bataliono vadu,— prabilo Ser­
pilinas,— ir nieko, susidorojau. Tad ko m an juo abejo­
t i ? — linktelėjo jis durų link.— Ką gi, gal jie po dvide­
šim t trejų tarybinės valdžios m etų blogesni už mus ta ­
po? Arba gal mes su jais m okėjom e tik kalbėtis, o į
žmones neišvedėm? Netikiu! Ir, nors didžios bėdos šian­
dien mus užgriuvusios, vis tiek netikiu! Gal būt, ir ne vi­
sada, kaip reikia, auklėjom e, o vis tik nieko — tvirtai,
m anau, tvirčiau, negu fašistai savuosius! Auklėjome žm o­
nes neblogai, netgi kalėjim e, būdavo, ne k artą galėjau tuo
įsitikinti. Dėl kalėjim o nesistebi?
— Nesistebiu. Zaičikovas papasakojo m an jūsų is­
toriją,— atsakė Smakovas, nemėgęs ir drovėjęsis fam ilia­
raus tono.
Bet Serpilinas suprato tą kreipim ąsi „jūs“ savaip.
 —■ Tai va kaip jum s nepasisekė, pas ką jus likimas,
draugas Smakovai, kom isaru nutrenkė: atsakom ybė kvad­
rate, galima net laikyti — kube,—- tarė jis, pats perei­
dam as į „jūs“ ir neslėpdam as karčios ironijos.
Smakovas būtų galėjęs atsakyti daug ką. Jis būtų ga­
lėjęs pasakyti, kad likim as apskritai nenutrenkė jo į a r­
m iją, o jis į ją išėjo pats. Jis būtų galėjęs atsakyti, kad
prašęs Zaičikovą skirti jį bet kuriom s pareigom s ne anks­
čiau, o po to, kai jam paaiškėjo, kokia divizijos padėtis iš
tiesų. Jis būtų galėjęs pagaliau atsakyti, kad nė kiek ne
m ažiau už Serpiliną tiki tarybų valdžia ir jos sugebėjim u
išauklėti jai atsidavusius iki paskutinio atodūsio žmones
ir kaip tik dėl to tiki juo, Serpilinu, kaip pats savimi.
Bet šnekus paprastu m etu, profesorius, o dabar b a ta ­
liono kom isaras, Smakovas negalėjo pakęsti, kad kaž­
kas jį spiria aiškintis. Todėl, neatsakęs Serpilinui nieko,
nors būtų galėjęs atsakyti, Smakovas nutylėjo, pažvelgė
jam tiesiai į akis ir tepasakė:
— Draugas Serpilinai, aš nem oku kreipdam asis grei­
tai pereiti į „ tu “. Prašau jus neteikti tam jokios reikšmės.
Ir tik truputėlį pabrėždam as „jokios“ , davė pajusti
Serpilinui, kad suprato ir atm eta jo priekaištą.
— Jeigu aš jus teisingai supratau, jum s nerūpi m ano
nesena praeitis,— tarė m ėgstantis būti visur tiesm ukas
Serpilinas.
— Taip, jūs teisingai m ane supratote.
— Bet aš to kol kas dar nesu užmiršęs, kad kokioj,
tuoj ir prisim enu. Suprantate?
— Suprantu.
— Kuo jūs vardu?
— Sergejus Nikolajevičius.
— Aš — Fiodoras Fiodorovičius.
— Na štai, ir galutinai susipažinom! — nusijuokė
Smakovas, džiaugdam asis, kad baigėsi įtem ptas pokal­
bis.— O kad taip staiga katras iš m ūsų m irtų, ir būtų net
nepatogu: nežinotum e kokius inicialus nekrologe rašyti.
i.n
 — Ek Sergejau Nikolajevičiau, broli m ano Kristuje
ir pulko rikiuotėje! — palingavo galva Serpilinas.— Mo­
kėti m irti — tai dar ne visas karo reikalas, o daugiau­
sia — pusė reikalo. Kad vokiečiai m irtų — štai ko iš m ū­
sų reikalaujam a.— Jis atsistojo ir, išsitempęs visu savo
ilgu kūnu, pasakė, kad laikas eiti raportuoti divizijos va­
dui.
— O gal jo nejudinti, ju k jam blogai,— paprieštaravo
Smakovas.
— Raportuosim , bus geriau,— atsakė Serpilinas.— Jo
žaizda perdaug sunki, jis negali taip sau gulėti ir laukti
m irties. Kol įsakinės — gyvens!
— Kažin ar gydytojai sutiks su jūsų nuom one,— irgi
atsistojęs, tarė Smakovas.
— O aš jų sutikim o neklausiu, aš pats felčeris.
Smakovas nejučiomis šyptelėjo. Serpilinas irgi šy p ­
telėjo iš to savo juoko, bet staiga ir vėl tapo rim tas.
— Šit jūs ką tik apie m irtį užsim inėt, ir aš jum s pa
sakysiu, kad nereiktų paskui grįžti, kad jūs m ane kiau­
rai perprastum ėt. Mirti visų akivaizdoje aš nebijau. Aš
neturiu teisės be žinios dingti! Supratot?
Jis paspyrė koja duris ir pirm as išėjo iš žeminės.
Kita diena, vėl nuo ryto ligi vakaro, visa praėjo k au ­
nantis. Didelė dalis lauko ir prieštankinių p atran k ų viena
po kitos buvo išvestos iš rikiuotės, ir vokiečių tankai, nuo­
lat prasiverždam i į pozicijas, ilgai landžiojo tarp apkasų,
vikšrais griovė žemines, šaudė iš patrankų, užėję iš šono,
pylė iš kulkosvaidžių išilgai apkasų ir ryšių tranšėjų.
Kartais galėjo atrodyti, kad pulko pozicijos ja u užimtos,
bet vokiečių pėstininkam s nieku būdu per visą dieną
nesisekė prasiveržti paskui tankus, o be jų tankai nieko
negalėjo padaryti iki galui: vieni, išeikvoję šaudm enis,
išeidavo iš mūšio, kiti užsidegdavo pozicijų gilum oj, a p ­
m ėtyti ryšuliais granatų ir buteliais su benzinu.
Dėl artilerijos ir sviedinių stygiaus tankų padegtą
buvo m ažiau, negu per praėjusius dienas, bet vis dėlto
devyni jų sudegė įvairiose vietose. Vienas netgi užsi­
rioglino ant Serpilino blindažo, ku r dabar gulėjo Zaiči-
kovas; ten jis ir buvo padegtas, ir stovėjo nelyginant
pam inklas, užpakaliu įgriuvęs į apkasą ir iškėlęs į d an ­
gų pabūklo vamzdį.
Per visą dieną buvo astuonios vokiečių atakos. Sin-
covas, dar iš vakaro atėjęs į Choryševo kuopą, per visą
parą tik du kartus pažiūrėjo į laikrodį. Jam nebuvo k a ­
da galvoti, geras ar blogas jis yra kuopos politvadovas;
jis tiktai buvo visą dieną apkasuose su kovotojais ir
stengėsi, kiek galėdam as, geriau įsakinėti tiems nedau­
geliui žmonių, kurie buvo netoliese, įsakinėti tai, ką lai­
kė esant būtina tą a r kitą akim irką. Jis įsakė nešaudyti,
kada pajuto, kad reikia prisileisti atakuojančius vokie­
čius arčiau, ir įsakė šaudyti, kai suprato, kad laikas šau­
dyti, ir šaudė pats, ir, tikriausiai, užmušė vokiečių. T a r­
pais jam net atrodė, kad ne jis pats vadovauja žmonėms,
o jo politvadovo kubai ir kom isaro žvaigždės ant ran k o ­
vių: žmonės juos m ato, juos gerbia ir jų klauso.
Todėl, kai baigėsi paskutinė, aštunta iš eilės, vokiečių
ataka, ėmė tem ti ir Choryševas su perrišta po pilote gal­
va priėjo prie jo ir garsiai, kaip kurčiam , suriko į ausį:
„Gerai tvarkeis, politvadove!“ — Sincovas tik gūžtelėjo
pečiais. Jis pats nežinojo — gerai jis tvarkęs ar blogai, te ­
žinojo viena: jie išsilaikė tuose pat apkasuose, kaip ir iš
ryto, ir, tikriausiai, tas ir buvo gerai.
Taip pagalvojęs, jis staiga nustebo, kaip dar pats iš­
likęs gyvas: pernelyg daug žmonių tądien buvo užm ušta
ir sužeista aplink jį. Kai jie būdavo užm ušam i a r sužei­
džiami kiekvienas skyrium , jis negalvojo apie save, bet
dabar, kai, mūšiui pasibaigus, prisim inė juos visus d rau ­
ge, sužeistus ir užm uštus, jam buvo keista, kad juos vi­
sus užmušė ir sužeidė, o jo per visą dieną nė nenubruožė.
—- Kaip m anai, rytoj vėl eis? — paklausė jis Chory
ševą.
 Sis neišgirdęs savo ruožtu paklausė, ką jis sakęs. Sin-
covas išvargusiu balsu pakartojo savo klausim ą, ir Chory-
ševas atsakė jam tiek pat pavargęs:
— Žinoma, eis, kas jiem s daugiau belieka!

Buvo jau visai sutem ę, kai Serpilinas užėjo į žeminę

pas divizijos vadą. Žeminės nuožulnus paviršius buvo per­
sikreipęs, o vienas sienojas išlindęs karojo kam pu že­
m yn. Ant aslos palei Zaičikovo lovą buvo krūva įgriu­
vusios iš viršaus žemės.
— Vos nenuspaudė m anęs tankas,— nusišypsojo Zai-
čikovas.— Jau m aniau, kad vokiečiai atėjo, prisitaikiau
nusišauti.— Jis prisilietė prie kyšančio iš po priegalvio
pistoleto.— Kas pas Loškariovą girdėti?
— Paskutinėm is valandom is nieko negirdėti,— atsakė
Serpilinas,— ramu!
— Taigi ir aš vis stengiausi klausytis — po vidur­
dienio jau ėmė tilti. Bijau aš dėl Loškariovo,— su n eri­
m u tarė Zaičikovas.
Serpilinas nutylėjo. Jis jau nebebijojo dėl Loškario­
vo: ten paliko taip tylu, kad bijoti buvo vėlu.
— Tuojau grįš kom isaras, paklausim jo,— pasakė
jis.— Ten iš elevatoriaus kai ką galima įžiūrėti, jis m an
telefonu pasakė, kad norįs nulindęs pasidairyti.
P raėjo pusvalandis, o Smakovo vis dar nebuvo. P a ­
galiau jis grįžo, suprakaitavęs nuo greito ėjim o, pajuo­
dusia nuo prakaito palaidine. Prieš kalbėdam as, jis iš­
gėrė du puodelius šalto vandens iš kertėj stovinčio kibi­
ro; vanduo buvo drum zlinas, turėjo geltonų n u o sė d ų -
į jį buvo prikritę molio iš lubų. Prisipylęs trečią puode­
lį, jis nusiėmė kepurę ir apsipylė sau stiprų, raudoną, su
žilstelėjusiais plaukais sprandą.
— Perkaitot per dieną? — pusiau rimtai, pusiau juo-
kais paklausė Serpilinas.
— Taip, tvanka, amžius ne tas,— tarė Smakovas dro­
viu balsu ir, atsisėdęs ant taburetės, ėmė pasakoti, kad

HQ
vokiečiai nė karto ir nešovę į elevatorių, kol tik jis ten
buvęs.
— Visas bokštas vienos skylės, nelyginant rėtis,—
paaiškino jis.— T ur būt, m ano, kad mes jau iškėlėm iš
ten stebėjim o punktą. Žinios nelinksm os: į dešinę nuo
m ūsų visai ram u, jokio šūvio, ir prieš valandą, tiesa,
neguldau galvos už savo stebėjim us, jau tem o, bet kovo­
tojai patvirtina,— jų akys geresnės nei m ano,— jis nu­
siėmė akinius, patrynė juos pirštais ir vėl užsidėjo,—
vokiečiai nusivarė iš Mogiliovo plentu į vakarus koloną
belaisvių.
— Ar daug? — paklausė Zaičikovas.
— Kovotojai sako, apie kokius tris šim tus žmonių.
■
— Taigi baigė savo dienas Loškariovo pulkas,— ta ­
rė Zaičikovas ir patylėjęs pakartojo: — Baigė savo die­
nas Loškariovo pulkas.
Žeminėje stojo ilga tyla. Visi trys tylėjo, ir visi trys
galvojo tą pat: rytoj arba užporyt ateis ir jiem s eilė.
Sviediniai baigėsi, granatų dar yra, bet ir jų kada nors
pritrūks, butelių su benzinu jau nebėr. Rytoj vokiečiai
pradės naujas atakas, sakysim, galim a bus išsilaikyti dar
dieną, o kas toliau? Galima, žinoma, naktį pabandyti iš­
trūkti, prasiveržti į rytus, už Dniepro. Bet kaip tas pa­
siseks, ir ar pasiseks iš viso, ir kokių bus nuostolių —
visa tai žadino niūrias mintis. Buvo gaila, nors verk, p a ­
likti tas pozicijas, kuriose jie keletą dienų taip sėkm in­
gai gynės ir sunaikino bemaž septyniasdešim t vokiečių
tankų. O dabar, išlindęs iš apkasų, daug tankų ja u nebe-
padegsi...
Visi trys beveik tą pat galvojo, bet nė vienas nenorė­
jo prabilti pirm as. Serpilinas laukė, ką pasakys divizijos
vadas. Zaičikovas laukė, ką pasakj's Serpilinas, o Sma-
kovas, gręžiodam as savo apskritą žilą galvą, žvilgčiojo
į juos abu, m anydam as, kad jam , naujam žmogui pulke,
apie tokius daiktus, be abejo, reikia kalbėti paskiausia.
Taigi niekas ir neprabilo, visi tylėdami paliko klausim ą
neišspręstą iki rytojaus.
m
 Naktį buvo girdėti sm arkus mūšis už Dniepro, p a ry ­
čiu jis nutilo ir ten. Vargu a r tai galėjo būti vokiečių n a k ­
tinė ataka. Serpilinas spėjo pastebėti, kad jie paprastai
nem ėgsta kovoti naktim is. „Pakankam ai laimi ir per die­
n ą “,— karčiai nusišypsojo pats sau. Greičiausia, tai J u š ­
kevičius veržėsi į rytus su likusiomis kairiajam e kfante
divizijos dalimis.
Sunku pasakyti, ar jam tai pavyko. Šiaip ar taip, kai­
riajam e krante nurim o, viskas baigėsi, penktos m ūšių die­
nos paryčiu Serpilino pulkas buvo likęs vienui vienas.
Serpilinas laukė su aušra naujų vokiečių atakų, nė kiek
neabejodam as, kad jos po akim irkos kitos prasidės. Bet
praėjo valanda ir dvi, o vokiečiai vis dar nepradeda ir
nepradeda. Priešingai, stebėtojai pranešinėjo, kad vokie­
čių kovinė apsauga nakčia išnyko, pasitraukė į m išką.
Tai buvo neaiški mįslė, bet praėjo dar valanda, ir ji p a ­
aiškėjo. Ore pasirodė vokiečių aviacija, kuri per keturias
pastarąsias dienas smogė tik vieną smūgį, kada tankai
atkirto Serpilino pulką nuo Loškariovo pulko. Matyti, ji
turėjo darbo kituose, svarbesniuose ruožuose, o dabar
Serpilinui ir jo pulkui teks patirti visą jų smūgių jėgą.
Dovanoję pulkui tris pirm ąsias rytm ečio valandas ty ­
los, vokiečiai visą dieną atsiteisė už tai. Lygiai dvylika
valandų — nuo devintos ryto ligi devintos vakaro — pulko
pozicijose, vieni kitus pakeisdam i, pikiravo vokiečių
bom bonešiai ir nė karto daugiau kaip pusvalandį ne­
nutraukė savo nepaprasto kūlim o. Sunkiosios pusės to ­
nos ir ketvirties tonos bombos, bombos, sveriančios šim ­
tą, penkiasdešim t ir dvidešimt penkis kilogram us, kase­
tės, iš kurių biro kaip žirniai trijų ir dviejų kilogram ų
bombos — viskas nuo ryto ligi vakaro griuvo iš d a n ­
gaus į Serpilino pulko pozicijas. Gal būt, vokiečiai lėk­
tuvų ir ne taip ja u daug m etė — dvi ar tris dešim tis,—
bet jie skrisdavo iš kažkokio visai artim o aerodrom o ir
veikė be paliovos. Vos tik nutoldavo viena devyniukė,
tuojau pat jos pakeisti pasirodydavo kita — ir vėl b er­
davo ir berdavo bom bas.
D abar buvo aišku, kodėl vokiečiai atitraukė kovinę
apsaugą: jie nebenorėjo prarasti tankų ir pėstininkų, p ul­
dami Serpilino pulką. D abar laisvas rankas turėjo jų
aviacija, ir jai buvo pavestas nebaudžiam o žudiko vaid­
m uo, nusprendus be nuostolių sau nušluoti nuo žemės
paviršiaus Serpilino pulką, sumušti jį iš oro, o paskui pli­
komis rankom is paim ti tai, kas liks iš to įsipykusio p u l­
ko. Tikriausiai, vokiečiai ir ryt neis atakon, o ir toliau tik
bom barduos ir bom barduos — toji m intis gąsdino Serpi-
liną. Nieko nėra sunkiau, kaip žūti, neatsim okėjus m ir­
tim už m irtį. O atrodė, kad taip ir gali būti. Po paskuti­
nio antskrydžio, kai vokiečiai nuskrido atgal vakarie­
niauti ir gulti, pulko pozicijos buvo taip išvagotos k rin ­
tančios iš oro geležies, jog jose negalim a buvo rasti nė
vieno sveiko gabalo telefono laido, kurs būtų kokių pen­
kiasdešim ties m etrų ilgio. Per visą laiką tepavyko n u ­
m ušti vieną „Ju n k ersą“, o pulko nuostoliai buvo kone to ­
kie pat, kaip ir pačią kruvinąją iš visų dienų — v ak a­
rykštę dieną.
Mūšių pradžioje pulke buvo du tūkstančiai šim tas vy­
rų. D abar, labai aplam ai skaičiuojant, neliko nė šešių
šimtų. Su tuo neteikiančiu paguodos pranešim u Serpili-
nas nuėjo į žeminę, pas Zaičikovą. Kelissyk tą dieną jis
jau nebesitikėjo pam atysiąs gyvą divizijos vadą: bent de­
šimt visų kalibrų bom bų įvairiu m etu sprogo aplink že­
minę, kažkokiu stebuklu išlaikę ją nepaliestą tam e m ir­
ties rate.
— Draugas divizijos vade, m ano m anym u, šiandie
naktį reikia bandyti prasilaužti,— tuojau pat tarė Ser-
pilinas, vos tik įėjęs. Šiandie jis įsitikino, kad kitos iš­
eities nėra, o būdam as įsitikinęs, skubėjo be jokios ato­
dairos pareikšti savo nuom onę.— Jeigu neprasitaušim e,
rytoj mus ir toliau naikins iš oro.
Išblyškęs Zaičikovas, kuriam žaizda jau buvo pradė­

ti.?
jusi pūliuoti, pasakė aiškiai nusilpusiu po vakardienos
balsu, kad jis sutinkąs, ir jie trise su Smakovu ėmė svars­
tyti prasiveržim o su išėjim u į Dnieprą kryptį.
Po pusvalandžio viskas buvo nuspręsta; galintis susi­
kalbėti vokiškai Smakovas nuėjo į savo žeminę apklausti
iššokusio iš „Junkerso“ borto šaulio, o Serpilinas pasuko
į apkasus. Kad geriau galėtų valdyti žmones nakties
m ūšyje, jis nusprendė visus, kas dar liko gyvųjų eilėse,
suvesti į vieną batalioną ir, negaišdam as laiko, tuojau
pat apkasuose ėmė daryti paskyrim us ir nurodinėti su­
sitelkim o punktus. Atidėti dar parai buvo negalima,
o nakties nepratęsi — tai trum pa liepos naktis. Plotni-
kovo batalioną suvedęs į kuopą ir Choryševą paskyręs
būrio vadu, Serpilinas dirstelėjo į laisvą palikusį Sincovą
ir įsakė jam eiti kartu.
Jie grįžo į vadavietę, ir Serpilinas, praėjęs pro Zai-
ėikovo žeminę, užsuko pas Šmakovą.
Pasišiaušęs ir piktas, Smakovas sėdėjo už stalo, o
priešais jį stovėjo išsitempęs aukštas jaunas vokietis
lakūno uniform a: jis nervingai trūkčiojo veidą, tartum
gindam asis nuo m usių. Vienas jo skruostas buvo baltas,
o kitas — išm argintas raudonom is dėmėmis.
— Na kaip, nebaigta? — prie slenksčio paklausė Ser­
pilinas.
— Va teko vožti į ausį ir įsakyt stovėti,— tarė Sm a­
kovas; iš jo veido buvo m atyti, kad jis yra nepatenkin­
tas savim,— o čia jis išsikėtojo ir dargi ėmė žadėti, kad
m an garantuosiąs gyvybę jų nelaisvėje, jeigu aš jį pats
pravesiu per m ūsų pozicijas! Taip sakant, paslauga už
paslaugą! Nusprendė užverbuoti m ane, akiplėša!
— O kokia praktiška nauda iš apklausos?
— Maža. Vietinės padėties beveik nežino: juos tik
ry tą perm etė iš Bresto. T virtina, kad vos prieš dvi die
nas bom bardavęs Brest-Litovsko citadelę.
Smakovas padarė pauzę, ir jie susijaudinę susižvelgė

m
su Serpilinu, dar k a rtą pajutę, kad gerai su pranta viens
kitą. į
— Padėties nežino: žemėlapio neturėjo,— sako, kad
borto šauliui jo nereikią.— Smakovas prisim inė savo p a­
ties sūnų ir pridūrė: — Atrodo, kad tikrai taip. Iš viso —
praktiškai m um s jokios naudos. Užtat psichologiškai...
— O psichologiškai — mums dabar nėr kada, Serge­
jau Nikolajevičiau,—■nekantriai tarė Serpilinas.— Jeigu
viskas aišku — laikas brangus. Aš einu. Lauksiu pas Zai-
čikovą.
Nuo Smakovo žeminės ligi Zaičikovo žeminės nebuvo
nė šimto žingsnių.
— Draugas brigados vade,— skubiai, bijodam as ne-
spėsiąs, paklausė Sincovas,— ar jūs m anote, kad tai tei­
sybė — apie Brestą?
Serpilinas labai skubėjo, bet Sincovo klausim as jį su­
pykdė ir privertė sustoti.
— Aš m anau, kad tikriausia teisybė! — griežtai p a ­
sakė jis,— o kodėl gi tuo abejoji tu? Jeigu m anai, kad
mes tik vieni esame tokie — rankų pakelti nem ėgstam ,—
kvailai galvoji! R audonąją Arm iją įžeidi!
Po tokio atsakym o jiedu abu kokius keturiasdešim t
žingsnių ėjo tylėdami.
— Jūs esate raštingas žmogus,— sudrum stęs sunkią
Sincovui tylą, tarė pagaliau Serpilinas.— Nors, kaip m a­
tau, ne kiek reikiant.— Ir šiuose žodžiuose, ir netikėtam e
„jū s“ nuskam bėjo dar neišblėsusio pykčio atbalsis.—
Pasiėm iau jus, m anydam as, kad būsite naudingas ir kaip
adjutantas, ir kaip raštininkas — viskas kartu. Kai p ra ­
dėsim kelią iš apsupties, teks kasdien daryti griežtą žmo­
n ių — ir dingstančių, ir atvykstančių — apskaitą. Apskri­
tai būsite su m anim .
„Tai šit, vadinas, veršimės iš apsupties!“— pagalvojo
Sincovas, apgailestaudam as, kad Serpilinas jį pasiėmęs.
Per dvi dienas jis jau apsiprato su m intim , kad kovos
iki galo k artu su Choryševu ir jo kuopos vyrais.

10. G y v ie ji ir m iru sie ji U i

 — Už valandos pajudėsim e,— įėjęs k artu su Sincovu
į žeminę, tarė Serpilinas.
— Tu tai pajudėsi,— kalbėjo Zaičikovas,— bet aš n e­
labai tikęs transportui. Būsiu jum s našta, jėgų reikia...—
silpnai sugniaužė gulintį ant milinės kumštį.
— Niekis, gyvi būsim — išnešim... Jūs vienas, o m ūsų
šeši šimtai.
— Vis dėlto pasitvirtino, kad šeši šim tai?
— Dargi keletu žmonių daugiau,— tarė Serpilinas.—
Jeigu sėkmingai įvarysim pleištą, tai išeisime, kum štį
turim e,— pridūrė jis.
— Štai kas,— pasakė Zaičikovas,— atidėlioti daugiau
nebegalim a. Sėsk, Serpilinai, ir rašyk įsakym ą, kad tu
skiriam as divizijos vadu. Kaip ten bus — ar išnešite m a­
ne, ar neišnešite, o vadovauti — aš jau nebe vadas.
Serpilinas gūžtelėjo pečiais.
— Kaip įsakysite.— Jis nenorėjo prieštarauti, laiky­
damas, kad Zaičikovas teisus,— pats laikas buvo tai p a­
daryti.
— Juo labiau,— tarė Zaičikovas,— kad prasilaužę ga­
lime sutikti žmonių iš kitų divizijos dalių, o apsupty
reikia rankų. Kaip niekad!
Serpilinas tylomis linktelėjo. Jo nuom one, ir tai buvo
teisinga.
— Sėsk, rašyk įsakym ą,— vėl antruoju asmeniu, ta r ­
tum braukdam as kryžių ant jų ankstesnio pokalbio, tarė
Sincovui Serpilinas. Jis nenorėjo rašyti įsakym o apie
savo paskyrim ą savo paties ranka.
— Kaip jį rašyti? — prisėdęs prie stalo, paklausė
Sincovas.
— Juodu ant balto,— grikštelėjęs dantim nuo už­
ėjusio skausm o, atsakė Zaičikovas.
— Aš klausiu todėl, kad teturiu vien pieštuką,— ta ­
rė Sincovas, išsiimdamas iš palaidinės kišenės pieštuką,
ir su abejojim u žiūrėdam as į jį — pieštukas buvo n u ­
laužtas.

/46
 — Pasidrožk,— tarė Serpilinas, duodamas jam pei­
liuką.
Kol Sincovas drožėsi pieštuką, Zaičikovas gulėjo ir
tylėdamas žiūrėjo į lubas. Vos tik Sincovas baigė drožti,
tučtuojau jis pradėjo diktuoti:
—- Įsakym as num eris...— Suraukęs kaktą, jis valan­
dėlę galvojo, koks num eris buvo paskutinio įsakym o
divizijai, ir prisim inęs tarė: — Numeris vienuoliktas. „Ka­
dangi sužeistas turiu išeiti iš rikiuotės,— diktavo jis,—
įsakau perim ti vadovavim ą visoms m an patikėtos divi­
zijos dalims penki šim tai dvidešimt šešto šaulių pulko
vadui brigados vadui Serpilinui.“ Padėkite inicialus!
Sincovas laukė toliau diktuojant, bet Zaičikovas p a­
sakė: „Viskas“— ir, nutrynęs ran k a šlapią nuo silpnumo
k aktą, atsirėm ė į pagalvį.
— Duokite pasirašyti, arba ne, luktelkite, m ano p lan ­
šetėj yra raudonas pieštukas, išimkit!
Sincovas nuėmė nuo vinies ant žeminės sienos k ab an ­
čią planšetę, išėmė iš jos raudoną, smailai nudrožtą pieš­
tuką ir, ant planšetės padėjęs įsakym ą, priėjo prie Zai-
čikovo.
Zaičikovas vos vos pasikėlė ant vienos alkūnės ir, su­
spaudęs pieštuką nusilpusiais pirštais, ėmė rašytis. Ra­
šant an trą pavardės raidę, pieštukas sudrebėjo ir nulūžo,
palikdam as popieriuje nereikalingą raudoną ringę.
— O, kipšas! — nusikeikė Zaičikovas.— Nudrožkite
pieštuką!
Sincovas vėl paėmė iš Serpilino peilį, nudrožė pieštu­
ką, ir Zaičikovas, kiek galint stipriau laikydam as jį ra n ­
koje, kruopščiai parašė iki galo savo pavardę ir padėjo
po ja datą.
— Im k, Serpilinai,— pasakė jis.
Serpilinas perskaitė įsakym ą ir, sulankstęs jį k e tu r­
linkai, įsidėjo į palaidinės kišenę. Išeidamas į frontą
vadovauti pulkui, jis tikėjo, kad ateis laikas, kada jo
gyvenime viskas galutinai susitvarkys ir jam dar bus

U7
įsakyta perduoti pulką ir perim ti diviziją. Bet kas g a­
lėjo pram atyti, kad jam teks perim ti būtent šitą divizi­
ją ir tokiomis aplinkybėmis!
— Leisite eiti ruoštis žygiui ? — pridėdam as ranką
prie kepurės, tarė jis Zaičikovui, ne pagal įprotį, nes kaip
tik šitaip ir norėjo pasakyti dabar, paskutinį kartą.
Ir Zaičikovas gerai suprato jį ir, užuot atsakęs, dė­
kingai ištiesė jam savo prakaituotą, silpną ranką. Serpi-
linas ją stipriai paspaudė ir išėjo iš žeminės.
— Ar kuopų vadai sušaukti? Visi pas m ane! — pasi­
girdo jau iš ten, iš lauko, jo įsakomas falcetas.

ŠEŠTASIS SKYRIUS

S a u lė ta s rytas. Šimtas penkiasdešim t žmonių, paliku­

sių iš Serpilino pulko, ėjo kairiosios Dniepro pakrantės
tankiais miškais, stengdam iesi kuo greičiau atsitraukti
nuo persikėlimo vietos. T arp tų šimtas penkiasdešim t žmo­
nių kas trečias buvo lengvai sužeistas. Penkis sunkiai
sužeistus, kuriuos tik per stebuklą pasisekė pertem pti į
kairįjį krantą, keisdam iesi nešė neštuvuose dvidešimt
pačių stipriausių kovotojų, kuriuos Serpilinas tam tyčia
buvo išskyręs.
Jų tarpe nešė ir m irštantį Zaičikovą. Jis čia netek­
davo sąmonės, čia vėl atsipeikėjęs žiūrėdavo į m ėlyną
dangų, į svyruojančias viršum galvos pušų ir beržų vir­
šūnes. Jo m intys painiojosi, ir jam rodės, kad viskas su­
pasi: nugaros nešančių jį kareivių, m edžiai, dangus. Įtem ­
pęs jėgas, jis klausėsi, kas dedasi tyloje; jam čia vaide­
nosi mūšio garsai, čia staiga, atitokęs, nieko nebegirdė-
davo, ir tada jam atrodydavo, kad jis apkurtęs,— po
teisybei, tai buvo vien tikra tyla.

/45
 Miške buvo tyku, tik lengvutėliai girgždėjo nuo vėjo
medžiai, girdėjos nuvargusių žmonių žingsniai ir kartais
barkšteldavo jų katiliukai. Tyla atrodė tokia keista ne
tik m irštančiam Zaičikovui, bet ir visiems kitiems. Jie
buvo tiek atpratę nuo tylos,— kad ji regėjos jiem s esan­
ti kupina pavojų. Viršum kolonos kilo lengvutis, vos pa­
stebimas džiūstančių drabužių garas — atgarsis tikro p ra ­
garo, kurį jiems teko pergyventi keliantis.
Išsiuntęs priešais ir iš šalių patrulius ir palikęs Šma-
kovą žygiuoti su užpakaline sauga, pats Serpilinas ėjo
kolonos priešaky. Jis sunkiai vilko kojas, bet einančiam
įkandin jo atrodė, kad jis žengia lengvai ir sparčiai, kaip
žmogus, kuris žino, kur eina, ir pasiryžęs daugelį dienų
taip eiti. Ta eigastis nelengvai davės Serpilinui: jis buvo
nebe jaunas, gyvenimo aplam dytas ir sm arkiai nuvargęs
po pastarųjų dienų mūšių, bet jis žinojo, kad nuo šiol,
apsupty, nėra nieko nesvarbaus ir nereikšmingo. Svarbu
ir reikšm inga visa, svarbi ir reikšm inga ir toji jo eigas­
tis kolonos priešakyje.
Stebėdamasis, kaip lengvai ir sparčiai eina brigados
vadas, Sincovas žingsniavo jam iš paskos, kartais nusi­
kabindam as autom atą nuo kairiojo peties ir užsidėdamas
ant dešinio ir vėl atbulai: iš nuovargio jam skaudėjo nu­
garą, kaklą, pečius, skaudėjo viską, kas gali skaudėti.
O saulėtas miškas liepos mėnesį buvo nuostabiai gražus!
Kvepėjo jis sm ala ir įšilusiom sam anom . Saulė, prasi-
šviesdama pro linguojančias medžių šakas, šmėsčiojo že­
m ėje šiltais geltonais lopiniais. T arp pernykščių spyg­
lių žaliavo žemuogių kelm iukai su linksm om raudonom
uogom. Kovotojai pakeliui tolydžio lankstėsi prie jų. Nors
ir labai nuvargęs, Sincovas eidamas visą laiką m atė m iš­
ko grožybes.
„Gyvi,— m ąstė jis,— vis tik gyvi!“ Serpilinas jam
prieš tris valandas buvo įsakęs sudaryti vardinį sąrašą
visų, kurie persikėlė per Dnieprą. Jis sudarė sąrašą ir
žinojo, kad gyvi teišliko šimtas keturiasdešim t trys
U9
vyrai. Iš kiekvieno ketverto, m ėginusių nakčia prasi­
laužti, trys žuvo m ūšyje arba nuskendo, o liko tik vie­
nas — ketvirtas, ir pats jis buvo taip pat tarsi ketvirtas.
Eiti ir eiti štai tam e miške ir pavakare, nebesusitikus
su vokiečiais, išeiti stačiai pas savuosius — štai kur būtų
laimė! Ir kodėl gi taip negalėtų būti? Pagaliau juk ne
visur vokiečiai, o ir m ūsiškiai, galimas daiktas, atsitraukė
ne taip jau toli.
— Draugas brigados vade, kaip jūs m anote, ar pa
sieksim šiandie savuosius?
— Kada pasieksim, nežinau,— grįžtelėjo galvą eida­
mas Serpilinas,— žinau, jog kada nors pasieksim. Kol
kas ir už tai dėkui!
Jis pradėjo rim tai, o baigė su niūria ironija. Jo m in­
tys buvo griežtai priešingos Sincovo m intim s. Sprendžiant
iš žemėlapio, vienu tik m išku, aplenkiant kelius, galima
buvo eiti daugiausia dar dvidešimt kilom etrų, ir jis ta ­
rėsi nueisiąs juos iki vakaro. T raukiant toliau, į rytus,
teks jei ne vienur, tai kitu r pereiti skersai plento, va­
dinasi, susitikti su vokiečiais. Vėl panirti, nesusitikus su
jais, žaliuojančiuose žemėlapy miško masyvuose būtų
pernelyg nuostabus pasisekimas. Serpilinas tuo netikėjo,
tai reiškė, kad naktį, išeinant į plentą, teks vėl kautis.
Ir jis ėjo, galvodamas apie būsim ą mūšį toje tyloje ir
m iško žalum oje, kurios Sincovui sukėlė tokią palaim in­
gą ir patiklią būseną.
— Kur brigados vadas? Draugas brigados vade,—
paklausė ir, susyk pam atęs Serpiliną, linksm ai sušuko
pribėgęs prie jo raudonarm ietis iš priešakinės saugos,—
m ane leitenantas Choryševas siuntė! Mūsiškius sutikome,
iš penki šim tai dvidešimt septinto!
— Žiūrėk tu m a n !— džiaugsm ingai atsiliepė Serpi­
linas.— Kurgi jie?
— O štai, štai! — R audonarm ietis dūrė pirštu pirm yn,
ten, kur krūm uose pasirodė einančių priešais karių fi­
gūros.

150
 Užmiršęs nuovargi, Serpilinas paspartino žingsnį.
Žmonės iš 527 pulko ėjo su dviem karininkais p rie­
šaky — kapitonu ir jaunesniuoju leitenantu. Visi jie bu­
vo uniform uoti ir ginkluoti. Du nešėsi net lengvuosius
kulkosvaidžius.
— Sveiki gyvi, draugas brigados vade! — sustojęs
šauniai tarė garbanotas kapitonas su nusm aukta ant šo­
no pilote.
Serpilinas atsim inė jį m atęs k artą divizijos štabe,—
jeigu neklysta, tai ypatingojo skyriaus įgaliotinis.
— Sveikas, brangusis! — tarė Serpilinas.— Sveikinu
atvykus į diviziją — tave už visus! — Ir apkabinęs stip­
riai jį pabučiavo.
— Štai ir prisistatėm e, draugas brigados vade,— ėmė
dėstyti kapitonas, sujaudintas statute nenum atyto žmo­
giško švelnumo.— Sako, divizijos vadas su jum is čia?
■
— Čia,— atsakė Serpilinas,— nešte išnešėm divizijos
vadą, tik...— Jis, nepasakęs visko, pats savo žodžius per­
tra u k ė :— Tuojau eisim pas jį.
Kolona sustojo, visi džiaugsm ingai žiūrėjo į ką tik
atvykusius. Jų buvo nedaug, bet visiems atrodė, kad tai
yra tik pradžia.
— T raukite toliau,— pasakė Serpilinas Sincovui.—
Iki num atyto poilsio,— jis pažiūrėjo į savo didelį rankinį
laikrodį,— dar dvidešimt m inučių.
Kolona nenorom is pajudėjo toliau, o Serpilinas, m os­
tu pakvietęs eiti ne tik kapitoną ir jaunesnįjį leitenantą,
bet ir visus buvusius su jais raudonarm iečius, pam ažu
ėjo atgal,— sužeistieji buvo nešami kolonos viduryje.
— Padėkite ant žemės,— tyliai tarė Serpilinas kovo­
tojam s, nešantiem s Zaičikovą.
Kovotojai padėjo neštuvus ant žemės. Zaičikovas gu­
lėjo nejudėdam as, užsimerkęs. Džiaugsminga veido iš­
raiška pranyko kapitonui. Choryševas, tik susitikęs, jam
pasakė, kad divizijos vadas sužeistas, bet Zaičikovo iš­
vaizda jį pritrenkė. Divizijos vado veidas, kurį jis atsi-

151
m inė buvus pilną ir nudegusį, dabar buvo sulysęs ir m ir­
tinai išbalęs. Nosis nusm ailus, kaip num irėlio, o ant išse­
kusios apatinės lūpos juodavo dantų žymės. Viršum m i­
linės gulėjo balta, silpna, negyva ranka. Divizijos vadas
m iršta, ir kapitonas tai iš karto suprato, kai tik jį pam atė.
— N ikolajau Petrovičiau, N ikolajau Petrovičiau,—
sunkiai sulenkęs skaudam as iš nuovargio kojas ir pri­
klaupęs ant vieno kelio šalia neštuvų, tyliai pašaukė
Serpilinas.
Zaičikovas iš pradžių pagraibė m ilinę ranka, paskui
prikando lūpą ir tik po to atsim erkė.
— Mūsiškius sutikom , iš penki šim tai dvidešimt sep­
tinto!
— Draugas divizijos vade, ypatingojo skyriaus įga­
liotinis Sytinas atvyko jūsų dispozicijon! Atvedė padalinį,
kurį sudaro devyniolika žmonių.
Zaičikovas tyliai pažvelgė iš apačios viršun ir trumpai,
silpnai pajudino gulinčius ant apsiausto baltus pirštus.
— Pasilenkite labiau,— pasakė Serpilinas kapito­
nui.— Saukia.
Tada įgaliotinis, kaip ir Serpilinas, priklaupė ant ke­
lio, ir Zaičikovas, atleidęs prikąstą lūpą, šnibždom pasakė
jam kažką, bet tas ne išsyk išgirdo. Supratęs iš akių, kad
jis neišgirdo, Zaičikovas vargais negalais d ar sykį p a ­
kartojo, ką sakęs.
— Brigados vadas Serpilinas perėm ė diviziją,— p ra ­
šnibždėjo jis,— raportuokite jam .
— Leiskite pranešti,— nė neatsistodam as, bet
kreipdam asis dabar jau vienu m etu ir į Zaičikovą, ir į
Serpiliną, tarė įgaliotinis,— išsinešėme divizijos vėliavą.
Vienas Zaičikovo skruostas silpnai truktelėjo. Jis no­
rėjo šyptelti, bet jam nepasisekė.
— Kur ji? -— sukrutino jis lūpas. Šnibždant nebuvo
girdėti, bet akys paprašė: „Parodykite!“— ir visi šitai
suprato.
 — Viršila Kovalčiukas išnešė ant savęs,— tarė įga­
liotinis.— Kovalčiukai, parodykit vėliavą.
Bet Kovalčiukas jau ir be to, nelaukdam as, nusijuosė
diržą ir, nutelžęs jį ant žemės ir pasikėlęs palaidinę,
vyniojo nuo nuogo kūno vėliavą. Išvyniojęs jis suėmė
ją už kraštų ir ištiesė taip, kad divizijos vadas m atytų
visą — suglam žytą, perm irkusią kareivišku prakaitu, bet
išgelbėtą, su gerai pažįstam ais, auksu išsiuvinėtais raudo­
nam e šilke žodžiais: „D arbininkų — Valstiečių Raudono­
sios Armijos 176-oji Raudonosios Vėliavos šaulių divi­
zija.“
Žiūrėdamas į vėliavą, Zaičikovas pravirko. Jis verkė
taip, kaip gali verkti nusilpęs ir m irštantis žmogus —
tyliai, nevirpant nė vienam raum eniui veide; ašaros p a­
mažėle ritosi iš abiejų jo akių, o augalotas Kovalčiukas,
laikydam as vėliavą didžiulėse, stipriose rankose ir žiūrė­
damas pro tą vėliavą į gulintį ant žemės ir verkiantį di­
vizijos vadą, taip pat pravirko, ir verkė taip, kaip gali
verkti sveikas, galingas, nelaimės pritrenktas vyras,—
gerklę jam spaudė spazmos nuo užplūdusių ašarų, o pe­
čiai ir didelės rankos, laikančios vėliavą, nuo verksm o
tirtėte tirtėjo. Zaičikovas- užsim erkė, jo kūnas krūptelė­
jo, ir Serpilinas išsigandęs nutvėrė jam už rankos. Ne, jis
nem irė: rieše dar tebeplaka silpnas pulsas,— tik tiek.
kad jis jau kelintą sykį nuo ryto netenka sąmonės.
— Im kite neštuvus ir eikite,— tyliai tarė Serpilinas
kovotojam s, kurie, pagrįžę prie Zaičikovo, tylėdam i žiū­
rėjo į jį. Kovotojai paėmė neštuvus ir, lengvai juos p a ­
kėlę, nunešė.
— Vėliava vėl apsivyniokite,— kreipėsi Serpilinas į
Kovalčiuką, kuris vis dar tebestovėjo su vėliava ranko­
se,— jei jau išnešėte iš kovos lauko, neškite ir toliau.
Kovalčiukas rūpestingai sulankstė vėliavą, apsivynio­
jo ja, nuleido palaidinę ir, pasiėmęs nuo žemės diržą,
susijuosė.
 — Draugas jaunesnysis leitenante, stokite su kovoto-
jais kolonos gale,— tarė Serpilinas leitenantui, kuris prieš
valandėlę taip pat verkė, o dabar stovėjo šalia jo ir
sutrikęs šnirpštė nosim.
Kai kolonos galas ėjo pro šalį, Serpilinas sulaikė už
rankos įgaliotinį; palikęs tarp savęs ir paskutinių kolo­
nos kovotojų m aždaug dešimties žingsnių tarpą, jis ėjo
k artu su įgaliotiniu.
— D abar sakykite, ką žinote ir ką m atėte.
Įgaliotinis ėmė pasakoti apie paskutinį nakties mūšį.
Sunkus buvo mūšis, kai divizijos štabo viršininkas Ju š­
kevičius ir 527-o pulko vadas Jeršovas nutarė nakčia p ra ­
siveržti į rytus; veržėsi dviem grupėm , ketindam i paskiau
susijungti, bet nesusijungė. Juškevičius žuvo įgaliotinio
akyse, užėjęs ant vokiečių autom atininkų, o a r gyvas
Jeršovas, antrosios grupės vadas, ir kur jis atsidūrė, jei­
gu gyvas, įgaliotinis nežinojo. Rytą jis pats prasimušė
ir išėjo į m išką su dvylika vyrų, paskiau sutiko dar še­
šis su jaunesniuoju leitenantu. Tai ir viskas, ką jis ži­
nojo.
— Vyras iš tavęs, įgaliotini! — pasakė Serpilinas.—
Divizijos vėliavą išgelbėjot. Kas pasirūpino, ar tu?
— Aš,— atsakė įgaliotinis.
— Vyras! — pakartojo Serpilinas.— Divizijos vadą
prieš m irtį pradžiuginai!
— Mirs? — paklausė įgaliotinis.
— Argi nem atai? — savo ruožtu paklausė Serpili­
nas.— Dėl to aš ir perėm iau vadovavimą. Paspausk žings­
nį, eime pasivysim kolonos pradžią. Gali sparčiau eiti, ar
jau sveikatėlės nebėr?
— Galiu,— nusišypsojo įgaliotinis.— Jaunas esu.
— Kada gimęs?
— Šešioliktais.
— Dvidešimt penkeri m etai,— švilptelėjo Serpilinas.—
Greitai m ūsų žmonėms laipsnius krauna!
Vidurdienį, kai kolona vos tik spėjo susitvarkyti pir-

m
m am didesniam poilsiui, dar vienas susitikimas pradžiu­
gino Serpiliną.
Visą laiką ėjęs priešakinėje saugoje akylasis Chory-
ševas pastebėjo tankiuose krūm uose grupę žmonių. Šeši
miegojo pablaka, o du — kovotojas su vokišku autom atu
ir m o teris— karo gydytoja, sėdinti krūm uose su naganu
ant kelių,— sergėjo m iegančius, bet sergėjo blogai.
Choryševas pavaliūkavo — išlindo iš krūm ų prie pat
jų, suriko: „Rankas aukštyn!“— ir vos negavo už tai
autom ato serijos.
Pasirodė, kad tų žmonių būta taip pat iš jų divizijos,
iš užnugario dalių. Vienas iš m iegančių buvo technikas-
intendantas, m aisto sandėlio viršininkas, jis ir išvedė vi­
są grupę, susidedančią iš jo, šešių sandėlininkų ir vežėjų
ir m oters gydytojos, atsitiktinai apsinakvojusios gretim oje
pirkioje.
Visus juos atvedė pas Serpiliną. Technikas-intendan-
tas, nebe jaunas žmogus, plikas, jau karo dienom is m o­
bilizuotas, papasakojo, kaip dar prieš tris naktis kaim an,
kur jie stovėjo, įsiveržė vokiečių tankai su desantu. Jis
su savo žmonėm atbuli prasigavo į daržus. Šautuvus ne
visi turėjo, bet pasiduoti vokiečiams nenorėjo. Jis pats,
sibirietis, kadai buvęs raudonasis partizanas, ryžosi iš­
vesti žmones m iškais pas savuosius.
— Štai ir išvedžiau,— tarė jis,— tiesa, ne visus —
vienuolikos žmonių netekau: su vokiečių patruliu susi-
dūrėm . Tačiau keturis vokiečius nudėjom ir ginklus p a­
ėmėm. Ji vieną vokietį iš nagano nušovė,— parodė galva
technikas-intendantas į gydytoją.
Gydytoja buvo jaunučiuke ir tokia sm ulkutė, kad a t­
rodė dar visai m ergaitė. Serpilinas ir stovintis su juo Sin-
covas, pagaliau ir visi, kas tik buvo aplink, žiūrėjo į ją
su nuostaba ir švelnumu. Jų nuostaba ir švelnumas dar
padidėjo, kada ji, kram snodam a duonos žiauberę, klau­
sinėjam a ėmė pasakoti apie save.

m
 Apie viską, kas tik jai nutiko, ji kalbėjo kaip apie
grandinę daiktų, kurių kiekvieną jai būtinai reikėjo pa­
daryti. Ji papasakojo, kaip baigė odontologijos institutą,
o paskui pradėjo imti kom jaunuoles į arm iją, ir ji, ži­
nom a, išėjo; o vėliau paaiškėjo, kad karo m etu niekas ne­
sigydo pas ją dantų, ir tada ji iš dantų gydytojos pasi­
darė seserim, nes ju k negalim a buvo nieko neveikti! Kai
bom bardavim o m etu buvo užmuštas gydytojas, ji tapo
gydytoja, nes kas nors jį turėjo pakeisti; ir pati nuvažia­
vo užnugarin m edikam entų, nes būtinai reikėjo jų gauti
pulkui. O kai į kaim ą, ku r ji apsinakvojo, įsiveržė vo­
kiečiai, ji, žinoma, pasitraukė k artu su kitais, nes negi
galėjo ji likti pas vokiečius! O paskui, kai jie susitiko
su vokiečių patruliu ir prasidėjo šaudymas, priešaky bu­
vo sužeistas vienas kovotojas, ir ji nušliaužė jo perrišti,
ir staiga prieš ją iššoko stam bus vokietis, ir ji išsitraukė
naganą ir nudėjo jį. Naganas buvo toks sunkus, kad jai
teko šauti, laikant jį abiem rankom .
Ji pasakojo visa tai greitai, barškėjo tankiai it vaikas,
paskui, baigusi valgyti duonos žiauberę, atsisėdo ant kel­
melio ir ėmė raustis sanitaro kuprinėje. Iš pradžių ji
ištraukė iš ten keletą individualinių paketų, o paskui
m ažytį juodai lakuotą rankinuką. Sincovas, stovėdamas
atsišliejęs prie gretim o medžio, per savo aukštum ą p a­
m atė, kad tame rankinuke yra pudrinė ir juoda nuo dul­
kių pom ada. Užkišusi giliau pudrinę ir pom adą, kad nie­
kas jų nepam atytų, ji išsitraukė veidroduką ir, nusiėm usi
pilotę, pradėjo šukuotis savo vaikiškus, švelnius it pūkas
plaukus.
— Tai bent moteris! — tarė Serpilinas, kada m ažytė
gydytoja, susišukavusi plaukus ir pažvelgusi į aplink
stovinčius vyrus, kažkaip nepastebėta dingo m iške.—
Tai bent moteris! — pakartojo jis, pliaukštelėjęs į petį
prisivijusiam koloną ir atsisėdusiam prie jo pailsėti Sma-
kovui.— Čia tai aš suprantu! Tokios akyse ir bailiu pasi­
rodyti gėda! — Jis plačiai nusišypsojo, blykstelėjęs savo

156
 plieniniais dantim , atsigulė ant nugaros, užsim erkė ir
bem at užmigo.
Sincovas, pačiuožęs nugara pušies kam ienu, pritūpė
ir, žvilgtelėjęs į Serpiliną, saldžiai nusižiovavo.
— O jūs vedęs? — paklausė jį Smakovas.
Sincovas linktelėjo galvą ir, gindam asis nuo. miego,
bandė vaizduotis, kaip būtų išėję, jeigu Maša būtų spy-
rusis vykti su juo k artu į G ardiną ir jiem s būtų pasise­
kę išvykti... Štai jiedu išlipa iš traukinio Borisove... Ir
kas toliau? Taip, sunku įsivaizduoti... Ir vis dėlto kažkur
sielos gilumoj jis žinojo, kad tą skaudžią jų atsisveiki­
nimo dieną buvo teisi ji, o ne jis: tada, prieš m ėnesį, jis
labiausiai už viską bijojo, kad ji išeis į frontą; dabar jis
nevirpteidam as galėjo įsivaizduoti, kad ji yra jau kažkur
fronte. ;
Pagieža, kurią jis jautė po visų nelem tų pergyvenim ų
vokiečiams, nutrynė daugelį ribų, seniau buvusių jo są­
m onėj; negalvodamas, kad fašistai turi būti sunaikinti,
jis jau seniai nebegalėjo galvoti ir apie laimę, ir apie
ateitį. Ir kodėl, tiesą sakant, Maša negalėjo jausti taip
pat, kaip ir jis? Arba gal ji neteko m ažiau, negu jis?
Arba gal ji blogesnė už jį? Arba silpnesnė? Kodėl gi jis
norėjo atim ti jai tą teisę, kurios neduos niekam atim ti
iš savęs? Pam ėgink tą teisę atim ti štai tai m ažytei gy­
dytojai!
— O vaikų turit ar ne? — nutraukė jo mintis Sma­
kovas.
Sincovas visą laiką, visą tą mėnesį, kiekvienąsyk p ri­
sim indam as, atkakliai įtikinėjo save, kad viskas kaip rei­
kiant, kad duktė seniai jau Maskvoje, trum pai ir apniu­
kęs paaiškino, kas ištiko jo šeimą. O iš tikrųjų juo labiau
prisiversdam as jis įtikinėjo save, kad viskas gerai, juo
m ažiau tuo tikėjo.
Smakovas pažiūrėjo jam į veidą, staiga pasidariusį
niūrų ir uždarą, ir suprato, kad geriau būtų buvę nekėlus
to klausimo.

15 7
 — Gerai, m iegokite,— pasakė Šmakovas,— poilsis
trum pas, ir pirm o sapno nespėsite sulaukti.
„Koks jau čia be sapnas!“— piktai pagalvojo Sinco-
vas; tik, valandėlę pasėdėjęs atvirom akim , staiga baks­
telėjo nosim į kelius, krūptelėjo, vėl atsim erkė, norėjo
kažką pasakyti Smakovui, bet, užuot pasakęs, nuleido
galvą ant krūtinės ir kietai, it užmuštas, įmigo.
Šmakovas su pavydu pažvelgė į jį ir, nusiėmęs aki­
nius, nykščiu ir smilium ėmė trinti akis: skaudėjo jas
nuo nemigos, atrodė, dienos šviesa rėžte rėžė net pro
užm erktus vokus, o miegas taip ir neėmė.
Per paskutines tris paras Šmakovas m atė tiek m iru ­
sių savo žuvusio sūnaus am žininkų, kad tėviškas sielvar­
tas, valios jėga prislopintas giliai giliai širdyje, iškilo į
paviršių ir išaugo į vienokį jausm ą ne tik savo sūnui,
bet ir tiems kitiem s, žuvusiems jo akyse, ir net tiems,
kurių žūstant jis nem atė, bet tik žinojo tai. Tas jausm as
vis^augo, o pagaliau pasidarė toks galingas, kad sielvar­
tas virto pykčiu. Ir šitas pyktis dabar dusino Šmakovą.
Jis sėdėjo ir galvojo apie fašistus, kurie visur kur, visuose
karo keliuose savo geležine letena m irtinai trypė tū k s­
tančius tokių pat Spalio am žininkų, kaip ir jo sūnus,—
vieną po kito, gyvybę po gyvybės. D abar jis nekentė tų
vokiečių taip, kaip kitados nekentė baltųjų. Didesnio
saiko neapykantai jis nežinojo, jo, tu r būt, ir nebuvo
gam toje.
Dar vakar jis turėjo gerai prisiversti, kad galėtų įsa­
kyti vokiečių lakūną sušaudyti. Tačiau šiandie, po širdį
draskančių persikėlimo scenų, kada fašistai, kaip m ėsinin­
kai, iš autom atų kapojo vandenį aplink galvas skęstan-
tiesiems, sužeistiems, bet vis tik dar ne baigtinai užm uš­
tiems, jo sieloje kažkas persivertė — tai, kas iki paskuti­
nės akim irkos vis d ar nenorėjo persiversti; jis davė sau
neapgalvotą priesaiką ateity negailėti tų žudikų niekur,
jokiom is aplinkybėmis, nei kare, nei po karo — nieka­
dos!

158
 T ur būt, dabar, kai jis galvojo apie tai, jo šiaipjau
rainus, iš prigimties geras nejauno inteligento veidas
įgavo išraišką, tokią neįprastą šitam veidui, kad jis stai­
ga išgirdo Serpilino balsą:
— Sergejau Nikolajevičiau? Kas tau yra? Ar kas
atsiliko?
Serpilinas gulėjo žolėje ir, plačiai atvėręs akis, žiūrė­
jo i ji-
— Ničnieko.— Smakovas užsidėjo akinius, ir jo vei­
das vėl gavo įprastą išraišką^
— O jeigu nieko, tai pasakyk, kuri valanda, ar dar
ne laikas? O šiaip tinginys neleidžia veltui rankas kojas
judinti,— pajuokavo Serpilinas.
Smakovas dirstelėjo į laikrodį ir pasakė, kad dar yra
septynios poilsiui skirtos m inutės.
— T ada dar num igsiu,— tarė Serpilinas ir užsim erkė.
Po valandos poilsio, kurio Serpilinas, nepaisydam as
baisaus žmonių nuovargio, neleido nei m inute pratęsti,
dalinys pajudėjo toliau, pam ažu sukdamas pietryčių link.
Iki vakarinio poilsio prie dalinio prisijungė dar trys
dešimtys klajojančių po m išką žmonių. Iš jų divizijos
nieko nepasitaikė. Visi trisdešim t žmonių, kuriuos jie
susitiko po pirm ojo poilsio, buvo iš kaim yninės divizijos,
stovėjusios piečiau kairiojoje Dniepro pakrantėje. Vis tai
buvo žmonės iš įvairių pulkų, batalionų ir užnugario d a­
lių, ir nors tarp jų atsirado trys leitenantai ir vienas vy­
resnysis politvadovas, niekas neturėjo supratim o, nei kur
yra divizijos štabas, nei kuria kryptim i jis išsikėlęs. T a­
čiau iš padrikų, dažnai prieštaringų pasakojim ų vis dėl­
to buvo galim a susidaryti bendrą jų katastrofos vaizdą.
Pavadinim ai tų vietų, iš kurių ėjo buvę apsuptieji,
rodė, kad divizija vokiečių prasilaužim o m etu buvo iš­
tęsta grandine beveik per trisdešim t fronto kilom etrų.
15e to, dar ji nespėjo ar negalėjo kaip reikiant įsitvirtin­
ti. Vokiečiai užgriuvo ją su didžiulės naikinam osios jė ­
gos smūgiu: bom bardavo dvidešimt valandų iš eilės, o
1 50
 paskui, išmetę divizijos užnugary keletą desantų ir p a­
žeidę valdym ą ir ryšius, vienu m etu, aviacijos dengiami,
trijose vietose stam biom is jėgomis pradėjo keltis per
Dnieprą. Divizijos dalys buvo sutriuškintos, vienur lei­
dos bėgti, kitur įnirtingai kovėsi, bet tai jau nebega­
lėjo pakeisti bendros padėties.
Žmonės iš tos divizijos ėjo nedidelėmis grupėm is po
du ir po tris. Pusė iš jų buvo ginkluoti, pusė — be gink­
lų. Serpilinas, pasikalbėjęs su jais, visus pervedė rikiuo-
tėn, sustatęs juos pram aišui su savais kovotojais. Negink­
luotus jis priėm ė rikiuotėn be ginklų, pasakęs, kad teks
patiem s įsigyti jų m ūšyje, atsarginių ginklų jiem s nėra.
Serpilinas kalbėjos su žmonėmis griežtai, bet ne
užgauliai. Tik vyresniajam politvadovui, pradėjusiam tei­
sintis, kad jis nors ir be ginklo ėjęs, bet su pilna apranga
ir su partiniu bilietu kišenėje, Serpilinas gaižiai atkirto,
kad kom unistui fronte ginklą reikia saugoti lygiomis su
partiniu bilietu.
— Mes ne į Golgotą einam , brangusis drauge,— p a ­
sakė Serpilinas,— o kariaujam e. Iš to, kad jum s leng­
viau, jei fašistai jus prie sienos pastatytų, nei saro ranka
kom isaro žvaigždes plėšti, m atyti, jog jūs turite sąžinę.
Bet mums to vieno d a r m aža. Mes ne patys prie sienos
atsistoti norim e, o fašistus pastatyti. O be ginklų to
nepadarysi. Tai va! Stokite rikiuotėn, ir aš tikiuos, kad
jūs būsite pirm as, kurs įsitaisys ginklą m ūšyje.
Kai sumišęs vyresnysis politvadovas keletą žingsnių
nutolo nuo Serpilino, Serpilinas pašaukė jį ir, atkabinęs
sau nuo diržo vieną iš dviejų granatų-kiaušinių, padavė
delne.
— Imkite pradžiai!
Sincovas, kaip adjutantas, užrašinėjęs bloknote pa­
vardes, laipsnius ir dalių num erius, tylomis džiaugėsi
ta neišsenkam a kantrybės ir ram ybės atsarga, su kuria
Serpilinas kalbėjos su žmonėmis.
Negalima prasigauti į žmogaus sielą, bet Sincovui to-

m
mis dienomis ne k a rtą rodėsi, kad pats Serpilinas n ejau ­
čia m irties baimės. T ur būt, taip ir nebuvo, bet taip a t­
rodė.
Tuo pat m etu Serpilinas neapsim etinėjo, kad nesu­
prantąs, kaip žmonės m irties bijo, kaip jie galėjo p a­
bėgti, susipainioti, m esti ginklą. Priešingai, drąsiai leis­
davo jiems pajusti, kad jis tai supranta, bet tuo pat
m etu prim ygtinai jiem s kvėpė m intį, kad jų pergyventa
baimė ir patirtas pralaim ėjim as — jau praeityje. Kad taip
buvo, bet daugiau taip nebus, kad jie prarado ginklą,
bet gali jį ir vėl laim ėti. T ur būt, dėl to žmonės n en u ­
eidavo nuo Serpilino pritrenkti netgi tada, kai jis kal­
bėdavos su jais griežtai. Jis teisingai neatleisdavo jiems
kaltės, bet ir nesuversdavo jos ant jų vienų pečių. Jie
tai jautė ir norėjo įrodyti, kad jis yra teisus.
Prieš vakarinį poilsį įvyko dar vienas susitikim as, ne­
panašus į visus kitus. Iš traukiančios pačiu m iško ta n ­
kum ynu šoninės saugos atėjo seržantas ir raudonarm ietis,
dviem ginkluotais vyrais vedini. Vienas iš jų buvo žemo
ūgio raudonarm ietis su n u trinta odine striuke viršum
palaidinės ir su šautuvu ant peties. Kitas — aukštas, gra­
žus vyras, kokių keturiasdešim ties m etų, su erelio nosim
ir iš po pilotės kyšančiais gražiais žilais plaukais, kurie
jo pojauniam , skaisčiam , be jokių raukšlių veidui tei­
kė orum o; apsiavęs jis buvo gerom galifė ir chrom iniais
batais, ant peties pasikabinęs n a u ją „PPS“ su apvaliu
disku, bet pilotė ant galvos buvo nešvari, persigėrusi p ra ­
kaitu, tokia pat nešvari ir persigėrusi prakaitu buvo ir
negražiai gulanti an t kūno raudonarm iečio palaidinė,
siaura per kaklą, per trum pom rankovėm .
— Draugas brigados vade,— eidamas prie Serpilino
kartu su dviem vyrais, skersakiuodam as į juos ir laiky­
damas atkišęs šautuvą, kreipėsi seržantas,— ar leisite p ra ­
nešti? Atvedžiau sulaikytuosius. Sulaikiau ir atvedžiau
su konvojum , nes jie nieko nesisako apie save, o taip
pat ir dėl jų išvaizdos. Nuginkluoti nesiėm ėm , nes jie

II G y v ie ji ir m irusioji 161
atsisakė, o mes nenorėjom e be reikalo atidengti ugnį
miške.
—■ Armijos štabo operacinio skyriaus viršininko p a­
vaduotojas pulkininkas Baranovas,— trūkčiojam u balsu,
staiga pridėjęs ranką prie pilotės ir išsitiesęs prieš Ser-
piliną ir stovintį su juo Smakovą, piktai, įsižeidusio
balsu tarė žmogus su autom atu.
— Atsiprašom,— tai išgirdęs ir savo ruožtu pridėda­
mas ranką prie pilotės, tarė atvedusis sulaikytuosius ser­
žantas.
— O ko jum s a tsip ra šin ėti? — pasisuko į jį Serpili-
nas.— Gerai padarėte, kad sulaikėte, ir gerai, kad atvedėt
pas m ane. Taip veikite ir ateity. Galite eiti! Prašyčiau
jūsų dokum entų,— atleidęs seržantą, kreipėsi jis į pul­
kininką, nepam inėdam as jo laipsnio.
Pulkininko veidas sudrebėjo, o lūpos liūdnai šyptelėjo.
Sincovas suprato, kad tasai žmogus buvo, tu r būt, p a ­
žįstamas su Serpilinu, bet dabar tik jį atpažino ir to
susitikim o yra nustebintas.
Taip tatai ir buvo. Žmogui, pasivadinusiam pulkininku
Baranovu ir iš tiesų nešiojusiam tą pavardę bei laipsnį,
ėjusiam tas pareigas, kurias sum inėjo atvestas pas Serpi-
liną, negalėjo nė į galvą ateiti m intis, kad čia, miške, su
karine uniform a, apsuptas kitų vadų, gali būti kaip tik
Serpilinas. Taigi iš pradžių jis tik pasakė sau, jog aukš­
tasis brigados vadas su vokišku autom atu ant peties jam
labai kažką prim ena.
— Serpilinas!— sušuko jis, skėstelėjęs rankom , ir
sunku buvo suprasti, ar tai yra didžiausio nustebim o m os­
tas, ar jis norėtų apkabinti Serpiliną.
■— Taip, aš esu brigados vadas Serpilinas,— netikėtai
sausu, šiurkščiu balsu tarė Serpilinas,— m an patikėtos
divizijos vadas, o kas jūs toks, kol kas nem atau. Prašau
savo dokumentus!
— Serpilinai, aš esu Baranovas, nejau tu iš proto iš­
sikraustei?

m
 •- Trečią k a rtą prašau parodyti savo dokum entus,-
larė Serpilinas tokiu pat šiurkščiu balsu.
— Aš neturiu dokum entų,— po ilgos pauzės atsakė
Baranovas.
— Kaip tai neturit dokum entų?
— Taip jau atsitiko, pamečiau... Palikau juos anoje
palaidinėje, kai keičiau ją į šitą... raudonarm iečio.— Ir
Baranovas palietė pirštais savo [prakaitavusią, ne pagal
ūgį, ankštą palaidinę.
— Palikote dokum entus anoje palaidinėje? O pulki­
ninko skiriam ieji ženklai taipogi ant anos palaidinės?
— Taip,— atsiduso Baranovas.
— O kodėl gi aš turiu jum is tikėti, kad jūs esate
arm ijos operacinio skyriaus viršininko pavaduotojas p ul­
kininkas Baranovas?
— Betgi tu m ane pažįsti, mes su tavim k artu akade­
mijoje tarnavom e! — jau visai sutrikęs, sum urm ėjo Ba­
ranovas.
— Sakykim, kad taip,— nė kiek nesum inkštėdam as,
vis su tuo pat Sincovui neįprastu šiurkštum u, tarė Serpili­
nas,— bet jeigu jūs būtum ėt sutikę ne m ane, kas galėtų
paliudyti apie jūsų asmenį, laipsnį ir pareigas?
— Štai jis,— Baranovas parodė į stovintį šalia ra u ­
donarm ietį su odine striuke.— Tai m ano šoferis.
— O jūs a r turite dokum entus, draugas kovotojau? —
nežiūrėdamas į Baranovą, atsigręžė Serpilinas į raudon-
nrmietį.
— Turiu...— raudonarm ietis akim irką užsikirto, ne
išsyk nusprendęs, kaip kreiptis į Serpiliną.— Turiu, d rau ­
gus generole.— Jis atsilapojo striukę, išsiėmė iš palaidi­
nės kišenės į skuduriuką suvyniotą raudonarm iečio kny­
geli; ir padavė ją Serpilinui.
• - Taip,— balsu skaitė Serpilinas.— Raudonarm ietis
Znlolariovas Piotras Iljičius, karinė dalis 22— 14. Aišku.—
Ii jis atidavė raudonarm iečiui knygelę.— Sakykite, d rau ­
gus Zololariovai, ar jūs galite patvirtinti asmenį, laipsnį

m
 ir pareigas lo žmogaus, su kuriuo buvote k artu sulaiky­
ta s ? — Ir jis, kaip ir pirm a, nepasisukdamas į Baranovą,
parodė į jį pirštu.
— Taip, draugas generole, čia tikrai pulkininkas Ba­
ranovas, aš jo šoferis.
— Vadinasi, jūs liudijate, kad čia jūsų vadas?
— Taip, draugas generole.
— Liaukis tyčiotis, Serpilinai! — nervingai riktelėjo
Baranovas.
Bet Serpilinas nė nedirstelėjo į jo pusę.
— Gerai, kad nors jūs galite paliudyti, kad tai tikrai
jūsų vadas, o šiaip, kad kokioj, galėtume ir sušaudyti jį.
D okum entų nėra, skiriam ųjų ženklų nėra, palaidinė nuo
kito pečių, batai ir kelnės karininko...— Serpilino balsas
su kiekviena fraze darėsi kaskart šiurkštesnis.— Kokio­
mis aplinkybėmis jūs atsidūrėte čia? — paklausė jis p a ­
tylėjęs.
— Tuojau aš tau viską papasakosiu,— buvo bepra­
dedąs Baranovas, bet Serpilinas, šįsyk pusiau atsigręžęs
į jį, pertraukė.
— Kol kas aš ne jus klausiu. Kalbėkite...— vėl pasi­
suko jis į raudonarm ietį.
Raudonarm ietis, iš pradžių užsikirsdam as, o paskui
vis labiau pasitikėdam as, stengdamasis nieko neužm iršti,
ėmė pasakoti, kaip jie, prieš tris dienas atvykę iš arm i­
jos, apsinakvojo divizijos štabe, kaip rytą pulkininkas iš­
ėjo į štabą, o aplink susyk pradėjo bom barduoti, kaip
netrukus vienas atvykęs iš užnugario šoferis pasakė, kad
ten išsikėlęs vokiečių desantas su tankais, ir jis, tai
išgirdęs, dėl visa ko užvedė savo m ašiną. O d ar po v a­
landos atbėgo pulkininkas ir pagyrė jį, kad m ašina jau
užvesta, įšoko į ją ir liepė kuo greičiau spausti atgal,
į čiausus. Kai jie išvažiavo į plentą, prieky ja u poškėjo
išvien šūviai ir rūko dūm ai, jie pasuko ir pavažiavo lau­
ko keliu, bet vėl išgirdo šūvius ir pam atė kryžkelėj vo­
kiečių tankus. Tada jis pasuko į nuošalų m iško kelią,

m
 iš jo įvažiavo tiesiai į m išką, ir pulkininkas įsakė sustab­
dyti m ašiną.
Visa tai pasakodam as, raudonarm ietis tarpais sker­
somis pažvelgdavo į savo pulkininką, tartum norėdam as,
kad tas patvirtintų, bet pulkininkas stovėjo tylėdamas,
žemai nukoręs galvą. Jo laukė pats sunkiausias dalykas,
ir jis tai suprato.
— Įsakė sustabdyti m ašiną,— Serpilinas pakartojo
paskutinius raudonarm iečio žodžius,— ir kas toliau?
— Paskui draugas pulkininkas įsakė m an ištraukti iš
po sėdynės savo seną palaidinę ir pilotę, aš kaip tik ne­
seniai buvau gavęs n au ją aprangą, o seną palaidinę ir
pilotę pasilikęs,— ko gero, po m ašina gal reikės gulėti.
Draugas pulkininkas nusivilko palaidinę, nusiėmė kepu­
rę ir pakeitė jas m ano palaidine ir pilote, pasakė, kad
dabar teks pėsčiom eiti iš apsupties, ir m an liepė apipilti
m ašiną benzinu ir padegti. Tik aš,— šoferis užsikirto,—
lik aš, draugas generole, nežinojau, kad draugas pulki­
ninkas užm iršo ten dokum entus, savo palaidinėj, aš bū­
čiau, žinoma, prim inęs, jeigu tik būčiau žinojęs, o čia,
m at, viską su m ašina ir uždegiau.
Jis jautėsi kaltas.
Serpilinas nebeištvėrė.
— Girdite, Baranovai? — atsigręžė jis į Baranovą.—
Jūsų kovotojas apgailestauja, kad neprim inęs jum s jūsų
dokum entų.— Jo balse nuskam bėjo patyčios.— Įdomu,
kas būtų įvykę, jeigu jis būtų jum s juos prim inęs? — Ir
vėl jis atsigręžė į šoferį.— Kas buvo toliau?
— Toliau ėjome dvi dienas, slapstydam ies. Kol jus
sutikome...
— Dėkui jum s, draugas Zolotariovai,— tarė Serpili­
nas.— Įtrau k jį į sąrašus, Sincovai. Pasivykite koloną ir
stokite rikiuotėn. Maistą gausite, sustojus poilsio.
Šoferis jau buvo beeinąs, paskiau sustojo ir klausia­
mai pažiūrėjo į savo pulkininką, bet tas, kaip ir pirm a,
stovėjo, nuleidęs akis į žemę.

m
 — Eikite! — paliepė Serpilinas.— Jūs esate laisvas.
Šoferis nuėjo. Stojo sunki tyla.
— Kam jum s prireikė, m an esant, jį klausinėti? Ga­
lėtum ėt klausti m ane, nekom prom ituodam as rau d o n ar­
miečio akyse.
— Aš jį klausiau todėl, kad labiau pasitikiu tuo, ką
pasakoja kovotojas su raudonarm iečio knygele, nei ką
pasakoja persirengęs pulkininkas be skiriam ųjų ženklų ir
dokum entų,— tarė Serpilinas.— D abar aš bent aiškiai
įsivaizduoju. Atvykote į diviziją su įsakym u ištirti, kaip
vykdomi arm ijos vado įsakym ai. Taip ar ne taip?
■
— Taip,— atkakliai nudūręs akis į žemę, tarė B ara­
novas.
— O, užuot tai padaręs, pabėgote, pirm am pavojui
ištikus! Viską m etėte ir pabėgote. Taip a r ne taip?
— Ne visai,— tarė Baranovas.
— Ne visai, o kaip?
Bet Baranovas tylėjo. Kad ir kaip jautėsi įžeistas,
prieštarauti negalėjo.
— Sukom prom itavau aš jį, m at, raudonarm iečio aky­
se! Tu girdi, Smakovai? — atsigręžė Serpilinas į Smako-
vą.— Ar ne juokas? Jis išsigando, raudonarm iečio aki­
vaizdoje nusivilko vado palaidinę, num etė dokum entus,
o aš, pasirodo, jį sukom prom itavau. Ne aš sukom prom i­
tavau jus raudonarm iečio akyse, bet jus savo gėdingu
elgesiu raudonarm iečio akyse sukom prom itavote arm ijos
vadovybę. Jeigu aš neklystu, jūs buvote partijos narys.
Ką gi, ar ir partijos bilietą sudeginot?
— Viskas sudegė,— skėstelėjo rankom is Baranovas.
— Jūs sakote, kad atsitiktinai užm iršote palaidinėje
visus dokum entus? — tyliai paklausė, įsiterpdam as į šitą
pokalbį, Šmakovas, kuriam iš apm audo net išbalo
skruostai.
— Atsitiktinai,— atsakė Baranovas.
— O m an rodos, m eluojate. Man rodos, jeigu jūsų

tm
Šoferis būtų jum s prim inęs, jūs vis tiek pirm a patogia
proga jais būtum ėt atsikratę.
— Kodėl? — paklausė Baranovas.
■
— Tai jum s ja u geriau žinoma.
— Jeigu jūs partinį bilietą sudeginote, kada net tik­
ro pavojaus arti nebuvo, tai ginklą būtum ėt m etę, vos
sutikę pirm ą vokietį.
— Jis ginklą pasiliko, nes miške vilkų bijojo,— tarė
Serpilinas.
— Aš prieš vokiečius pasilikau ginklą, prieš vokie­
č iu s!— nervingai išrėkė Baranovas.
— Netikiu,— tarė Serpilinas.— Jum s, štabo karin in ­
kui, visa divizija po ranka buvo, ir va jūs iš jos pabė­
gote! Kaipgi jūs vienas prieš vokiečius kovosite?
— Fiodorai Fiodorovičiau, kam tos ilgos kalbos? Aš
ne vaikas, viską suprantu,— staiga tyliai tarė B ara­
novas.
Bet kaip tik šitas netikėtas rom um as,— tartum žmo­
gus, ką tik laikęs savo pareiga kiek galėdamas teisintis,
staiga nusprendė, kad jam naudingiau kitaip prakalbė­
ti,— sukėlė Serpilinui aštrų nepasitikėjim ą.
— Ką jūs suprantate? — paklausė jis.
— Savo kaltę. Aš nuplausiu ją savo krauju. Duokite
m an kuopą, pagaliau būrį, aš visgi ne pas vokiečius
ėjau, o pas savuosius, a r jūs galite tuo patikėti?
— Nežinau,— tarė Serpilinas.— Man rodos, jūs pas
nieką nėjote. Taip sau traukėte, žiūrėdam as aplinkybių,
kaip susidės reikalai...
— Aš prakeikiu tą valandą, kada sudeginau doku­
m entus, aš gailiuos...— vėl pradėjo Baranovas, bet Ser­
pilinas perkirto jį.
— Kad gailitės dabar, tikiu. D abar gailitės, kad pasi­
skubinote, nes pas savuosius patekote, o jeigu būtų įvy­
kę kitaip,— nežinau, ar gailėtumėtės. Kaip, kom isare,—
kreipėsi jis į Smakovą,—-duosim tam buvusiam pulkinin­
kui kuopai vadovauti?
 — Ne,— atsakė Smakovas.
— Būriui?
— Ne,— atsakė Smakovas.
—• Ir aš m anau taip. Po visa to, kas įvyko, aš grei­
čiau sutiksiu, kad jūsų šoferis vadovautų jum s, o ne jūs
šoferiui! — pasakė Serpilinas ir pirm ąsyk švelnėliau k re i­
pėsi į Baranovą: — Eikite ir stokite rikiuotėn su tuo savo
naujutėliu autom atu ir pabandykite, kaip jūs sakote,
nuplauti savo kaltę... vokiečių krauju,— patylėjęs pridūrė
jis.— O prireiks — ir savo. Remdamies duota m ums galia,
mes su kom isaru degraduojam e jus į eilinius tol, kol
išeisim pas savuosius. O ten jūs pasiaiškinsite už savo
poelgius, o mes — už savo savivalę.
— Viskas? Ar daugiau jūs nieko neturite m an pasa­
k y ti? — pakėlęs į Serpiliną piktas akis, paklausė B ara­
novas.
Sulig tais žodžiais kažkas virptelėjo Serpilino veide;
jis trum pam net užm erkė akis, kad nuslėptų jų išraišką.
— Sakykite dėkui, kad už bailum ą jūsų nesušaudė,—
vietoj Serpilino atrėžė Smakovas.
— Sincovai,— tarė Serpilinas,— atm erkdam as akis,—
įtraukite į dalies sąrašus kovotoją Baranovą. Eikite su
juo,— jis linktelėjo Baranovo pusėn,— pas leitenantą
Choryševą ir pasakykite jam , kad kovotojas Baranovas
pereina jo dispozicijon.
— Tavo valia, Fiodorai Fiodorovičiau, viską įvykdy-
siu, bet nesitikėk, kad aš tau kada tą užm iršiu.
Serpilinas užsidėjo rankas už nugaros, brakštelėjo
pirštais ir nutylėjo.
— Eikite su m anim ,— tarė Sincovas Baranovui, ir jie
ėmė vytis nutolusią koloną.
Smakovas įdėmiai pažiūrėjo į Serpiliną. Būdamas pats
sujaudintas, jis jautė, kad Serpilinas yra dar labiau p ri­
trenktas. M atyt, brigados vadas sunkiai pergyveno gėdin­
gą elgesį savo seno tarnybos draugo, apie kurį, tu r būt,
anksčiau buvo visai kitokios, net labai geros nuomonės.

1 68
 — Fiodorai Fiodorovičiau!
— Kas? — tartum pakirdęs iš m iegų ir net krūpte­
lėjęs, atsiliepė Serpilinas: jis buvo įsigilinęs į savo m in­
tis ir užmiršęs, kad Smakovas eina greta jo, petys į petį.
— Ko susijaudinote? Ar ilgai k artu tarnavote? Gerai
jį pažįstate?
Serpilinas pažiūrėjo į Smakovą išsiblaškiusiu žvilgs­
niu ir atsakė kaip niekad, išsisukinėdamas, tuo nustebin­
damas kom isarą.
— A, m aža kas ką pažįsta! Geriau paspartinkim žings­
nį, iki sustosim poilsio.
Nemėgstąs gristi Smakovas nutylėjo, ir jie abu, sp ar­
čiau žengdami, iki pat poilsio vietos ėjo kartu, n etard a­
mi nė žodžio, kiekvienas atsidėjęs savo m intim s.
Smakovas neįspėjo. Nors Baranovas iš tik rų jų ta r­
navo su Serpilinu akadem ijoje, bet Serpilinas ne tik
nebuvo apie jį geros nuom onės, o, priešingai, apie jį la ­
bai blogai m anė. Jis laikė Baranovą ne be gabum ų k a rje ­
ristu, kuris domisi ne arm ijos labu, o savo paties ta r ­
nybiniu iškilimu. Dėstydamas akadem ijoje, Baranovas
šiandien galėjo palaikyti vieną doktriną, o ry t kitą, bal­
tą vadinti juodu ir juodą baltu. Mikliai sukdam asis ir
stengdam asis įtikti „viršūnėm s“, jis nevengdavo palai­
kyti netgi tikrų suklydim ų, parem tų nežinojim u faktų,
kuriuos jis pats puikiai žinodavo.
Jo mėgstamas arkliukas buvo pranešim ai ir žinios apie
galimų priešų arm ijas; surasdamas tikras ir tariam as
silpnybes, jis pataikaudam as nutylėdavo visas stiprias
ir pavojingas būsim o priešo puses. Serpilinas, nepaisyda­
mas to, kad labai jau keblūs buvo anuom et pokalbiai to­
kiomis temomis, dusyk už tai Baranovą išplūdo akis
į akį, o trečią sykį viešai.
Jam teko prisim inti tą visai netikėtom is aplinkybė­
mis; ir vienas dievas žino, kiek jam sunku buvo dabar,
pokalbio su Baranovu m etu, nenorint pasakyti, kas iškilo
i paviršių jo sieloje.

im
 Serpilinas nežinojo, teisus jis ar neteisus, kad šitaip
galvoja apie Baranovą, bet užtat tvirtai žinojo, kad d a­
bar ne laikas ir ne vieta atsim inim am s, vis tiek pat —
geri ar blogi jie būtų.
Sunkiausia jų pokalby buvo akim irka, kada B arano­
vas staiga klausiam ai pažvelgė jam tiesiai į akis. Bet,
atrodo, jis išlaikė ir tą žvilgsnį, ir Baranovas nuėjo nu­
rim ęs, bent jau sprendžiant iš jo įžūlios atsisveikinim o
frazės.
Ką gi, tebūnie ir taip! Jis, Serpilinas, nenori ir ne­
gali turėti jokių asmeninių sąskaitų su jo dispozicijoje
esančiu kovotoju Baranovu. Jeigu tas narsiai kausis, Ser­
pilinas padėkos jam išrikiuoto dalinio akivaizdoje; jeigu
garbingai padės galvą, Serpilinas praneš apie tai; jeigu
pabūgęs bėgs, Serpilinas įsakys jį sušaudyti, kaip kad
įsakytų sušaudyti bet kurį kitą. Viskas teisinga. Bet kaip
sunku ant širdies!
Poilsio jie sustojo palei žmogaus būstą, pirm ąsyk ap­
tiktą miške. Prie išdirbto daržo stovėjo sena eigulio
troba. Čia pat netoliese buvo ir šulinys, kuriuo taip apsi­
džiaugė karščio išvarginti vyrai.
Sincovas, atvedęs Baranovą pas Choryševą, užėjo į
trobą. Ją sudarė du kam bariai; durys į an trąjį kam barį
buvo uždarytos. Iš ten sklido tęsiamas, gailus m oters
verksmas. Pirm asis kam barys buvo išlipytas pageltusiais
an t sienojų laikraščiais. Iš dešinės, kertėj, kabojo sk u r­
džios, be m etalinių rūbų, ikonos. Ant plataus suolo kartu
su dviem vadais, atėjusiais į trobą anksčiau, nejudėda­
m as ir nebylus sėdėjo griežtas astuonių dešimčių m etų
senelis, itin švariai apsitaisęs — su baltais m arškiniais ir
baltom kelnėm. Visas jo veidas buvo išvagotas raukšlių,
gilių it kokių sprogym ių, o ant lieso kaklo kabojo nuzu­
linta varinė grandinėlė su kryžium .
Maža sukri senukė, tu r būt, to senelio vienm etė, bet
dėl savo judrum o atrodanti kur kas už jį jaunesnė, suti­
ko Sincovą nusilenkdam a, paėmė iš už rankšluosčiu pri-

170
dengtos lentynėlės briaunotą stiklinę ir pastatė ją prie­
šais Sincovą; ant stalo jau stovėjo dvi stiklinės ir puody­
nė. Iki užeinant Sincovui, senukė vaišino pienu anksčiau
užėjusius į trobą karininkus.
Sincovas paklausė ją, ar negalim a būtų ko rasti pa­
valgyti divizijos vadui ir kom isarui, pridurdam as, kad
duonos jie turi savo.
— Kuo daugiau pavaišinsi dabar, tik pieneliu.— Se­
nutė susigraudinus išskėtė rankas.— Nebent krosnį p a­
kurti, bulvių išvirti, jeigu turi laiko.
Sincovas nežinojo, ar užteks laiko, bet išvirti bulvių
dėl visa ko paprašė.
— Liko dar senų bulvių, pernykščių...— tarė senutė
ir ėmė triūstis prie krosnelės.
Sincovas išgėrė pieną iš šaltos, melsvos stiklinės; jam
norėjosi ir dar gerti, bet, pažiūrėjęs į puodynę, kurioje
nebuvo likę nė pusės pieno, nebedrįso. Abu karininkai,
kurie, be abejo, irgi dar norėjo išgerti po stiklinę, atsi­
sveikino ir išėjo. Sincovas paliko su seneliais. Pasikuitusi
prie krosnelės ir padėjusi skalą po m alkom , senutė išėjo
į gretim ą kam barį ir kaip m at grįžo su degtukais. Abu
sykius, jai atidarant ir uždarant duris, prasiverždavo iš
ten garsus verksmas.
— Kas pas jus dedas, kas ten verkia? — paklausė
Sincovas.
— D unka verkauja,— tarė senutė,— m ano anūkė.
Jos vaikinas žuvo. Toks sausarankis buvo, į karą jo
nepaėm ė. Varė iš Nelidovo kolūkio kaim enę, jis su kai­
mene išėjo, ir, kai jie per plentą ėjo, vokiečiai num etė
bom bų ir užmušė. A ntra diena bliauja,— pridūrė senutė.
Ji uždegė skalą, pastatė ant ugnies sagonėlį su ja u iš
anksto, m atyt, sau numazgotom bulvėm; atsisėdo ant suo­
lo šalia savo senelio ir, atsirėm usi stalo, leidosi į liūdną
kalbą.
—■ Visi m ūsų kare,— žiūrėdam a į Sincovą, tarė ji.—-
Sūnūs kare, anūkai kare. O ar greit vokietis ateis čia, a?

m
 — Nežinau,— atsakė Sincovas.
— O čia buvo atėję iš Nelidovo, sakinėjo, kad vokie­
tis jau Čiausuose buvęs.
— Nežinau,— vėl atsakė Sincovas, ir iš tiesų nežino­
damas, ką atsakyti.
— T ur būt, greitai,— tarė senelė.— Kaimenes jau
penkta diena varo, be reikalo nevarytų. Ir mes štai,—
parodė sausutėle ran k a ji į puodynę,— paskutinį pienelį
geriam . Taipgi karvę atidavėm . Tegu varos, duos dievas,
kada nors ir atgal pagrąžins. Kaimynė kalbėjo, Nelidovo
m aža žmonių belikę, visi traukiasi...
Ji klostė visa tai, o senelis sėdėjo ir tylėjo; visą tą
laiką, kol Sincovas buvo troboj, jis nepratarė nė
žodžio. Jis buvo labai senas, atrodė, nori m irti tuojau
pat, nelaukdam as, kol paskui tuos vyrus su raudonarm ie­
čių uniform a jo trobon užeis vokiečiai.
Ir toks liūdesys apim davo, vien tik pažvelgus į jį,
tokia širdgėla girdėjos gailiame m oters verksm e už sie­
nos, jog Sincovas neišlaikė ir išėjo, pasakęs, kad tuojau
grįšiąs.
Vos nulipęs nuo gonkelio, jis pam atė besiartinantį
prie trobos Serpiliną.
— Draugas brigados vade...— buvo bepradedąs jis.
Bet, pralenkusi jį, prie Serpilino pribėgo ana m ažytė gy­
dytoja ir jaudindam asi pasakė, kad pulkininkas Zaičiko-
vas prašė tučtuojau ateiti pas jį.
— Paskui užeisiu, jeigu suspėsiu,— m ostelėjo ranka
Serpilinas Sincovui, atsakydam as į jo prašym ą užeiti
pailsėti troboje, ir sunkiais žingsniais nuėjo paskui m ažą­
ją gydytoją.
Zaičikovas gulėjo ant neštuvų pavėsy, po tankiom
lazdyno šakom. Jam ką tik davė atsigerti vandens; m a­
tyt, jis labai sunkiai gėrė: palaidinės apykaklė ir pečiai
buvo šlapi.
— Aš čia, N ikolajau Petrovičiau,— pasakė Serpilinas,
sėsdamas ant žemės šalia Zaičikovo.
 Zaičikovas atsim erkė taip pam ažu, tarsi net šitas ju d e­
sys iš jo būtų reikalavęs neįtikim ų pastangų.
— Klausyk, Fedia,— šnibždom tarė jis, pirm ąsyk taip
kreipdam asis į Serpiliną.— Ar nušauk m ane, ar ką? Ne­
beturiu jėgų kankintis, padaryk paslaugą.
— Negaliu,— drebančiu balsu atsakė Serpilinas.
— Kad nors tik pats kankinčiaus, o čia esu jum s vi­
siems našta,— kalbėjo Zaičikovas, vos vos iškvėpdamas
kiekvieną žodį.
— Negaliu,— pakartojo Serpilinas.
— Duok pistoletą, pats nusišausiu.
Serpilinas tylėjo.
— Atsakomybės bijai?
— Negalima tau šautis,— susitvardęs pagaliau tarė
Serpilinas,— neturi teisės. Žmones tai paveiks. Kad taip
mes dviese eitume...
Jis nebaigė sakinio, bet žiūrintis m irčiai į akis Zaiči­
kovas ne tik suprato, bet ir patikėjo, kad jei būtų jie
vienu du, Serpilinas nekliudytų jam nusišauti.
— Ak, kaip aš kenčiu,— tarė jis, užm erkęs akis,—
kaip kenčiu, Serpilinai, kad tu žinotum, jėgų nebeturiu!
Duok m an ko nors m iegui, įsakyk gydytojai, kad užmig­
dytų, aš prašiau — neduoda, sako, neturim . Patikrink,
gal m eluoja?
D abar jis vėl gulėjo nejudėdam as, užsim erkęs, lūpas
sučiaupęs. Serpilinas atsistojo ir, paėjėjęs į šalį, pasišaukė
gydytoją.
— Beviltiška? — paklausė jis tyliai.
Ji tiktai pliaukštelėjo mažom savo rankutėm .
— Ko jūs klausiate? Aš jau trissyk m aniau, kad visai
m iršta. Keletas valandų likę gyventi, jos pačios ilgiausios.
— Ar turit jūs kuo nors jį užmigdyti? — tyliai, bet
ryžtingai paklausė Serpilinas.
Gydytoja išgąstingai pažiūrėjo į jį didelėmis vaikiš­
komis akimis.
— Negalima! — pasakė ji.
 — Aš žinau, kas negalim a, m ano atsakym u,— tarė
Serpilinas.— Turit a r ne?
— Ne,— atsakė gydytoja, ir jam pasirodė, kad ji n e ­
m eluoja.
— Negaliu žiūrėti, kaip žmog'us kankinasi,— tarė
jis.
— O aš, m anote, galiu? — atsakė ši ir — Serpilinui
netikėtai — pravirko, išsim urzindam a ašarom is veidą.
Serpilinas nusigręžė nuo jos.
Jis vėl nuėjo prie Zaičikovo ir atsisėdo šalia jo, steng­
damasis įsižiūrėti jam į veidą.
Pulkininko veidas prieš pat m irtį sukrito ir nuo lie­
sumo atrodė jaunesnis. Serpilinas staiga atsim inė, kad
Zaičikovas visais šešeriais m etais už jį jaunesnis ir, bai­
giantis pilietiniam karui, buvo dar jaunas būrio vadas,
o jis, Serpilinas, jau vadovavo pulkui. Ir tie tolimi vy­
resnio žmogaus prisim inim ai, ir tai, kad jaunesnis m irš­
ta ant jo rankų, pastarajam sukėlė skaudų sielvarto jau s­
m ą. „Ak Zaičikovai, Zaičikovai,— m ąstė Serpilinas,— ko
tau trūko, kada tu pas m ane stažavai; visaip tarnavai —
ir geriau, ir blogiau už kitus, paskui kovojai suomių fro n ­
te, be abejo, narsiai: dviejų ordinų niekas veltui negau­
na, pagaliau ir prie Mogiliovo neišsigandai, nepam etei
galvos, vadovavai, kol tvirtai ant kojų stovėjai; o dabar
štai guli ir kovoji su m irtim čia, miške, ir nežinai, ir nie­
kad nebesužinosi, kada ir kur baigsis šitas karas... k u ria­
me tave iš pat pradžios užgriuvo tokia nelaim ė...“
— Kad bent divizijos num erį išsaugojus,— staiga a t­
sim erkęs ir pastebėjęs šalia sėdintį Serpiliną, pašnibždom
tarė Zaičikovas.
Ne, jis dar nebuvo praradęs sąmonės, jis gulėjo ir
galvojo apie tą pat arba beveik tą pat, apie ką galvojo ir
Serpilinas.
— O kodėl gi jo neišlaikysim ? — tvirtai tarė Serpili­
nas.— Išsaugosim vėliavą, prasiveršim su ginklu, rapor-

17i
tuosim, kaip kovojome. Kodėl gi neišlaikysim ? Mes jo
nesuteršėm ir nesuteršim e, duodu tau kom unisto žodį...
— Viskas būtų nieko,— užsim erkęs pasakė Zaičiko-
vas,— tik kad baisiai skauda. Eik, tavęs reikalai laukia! —
jau visai tyliai, vos-ne-vos išspaudė jis ir sukando lūpas
nuo skausmo.
Aštuntą valandą vakaro Serpilino dalinys pietryčiuo­
se pasiekė miško pakraštį. Toliau, kaip rodė žemėlapis,
buvo dar du kilom etrai smulkaus miškelio, už jo ėjo plen­
tas, kurio niekaip negalim a buvo apeiti. Už kelio — kai­
mas, dirbam os žemės ruožas, ir tik po to vėl prasideda
miškas. Nepriėjus dar miškelio, Serpilinas leido savo žmo­
nėms pailsėti, jausdam as, kad neišvengs mūšio ir kad
tuojau pat teks nakčia žygiuoti toliau. Žmonėms reikėjo
pasistiprinti ir atsikvėpti. Daugelis jau seniai vos vilko ko­
jas, bet ėjo kaip galėdami, nes žinojo, kad jeigu iki va­
karo neišeis prie plento ir nakčia jo nepereis, tai visos
ankstesnės pastangos neturės jokios prasm ės — jiem s
teks laukti kitos nakties.
Apėjęs dalinio poziciją, patikrinęs saugas ir pasiun­
tęs prie plento žvalgus, Serpilinas nusprendė prigulti, kol
jų sulauks. Bet tai ne išsyk jam pavyko. Vos tik jis išsi­
rinko sau vietą ant žolytės po ūksm ingu medžiu, atsisėdo
prie jo Šmakovas ir, išsitraukęs iš galifė kišenės, pakišo
jam į rankas patežusį, ja u kelios dienos besimėčiusį m iš­
ke vokiečių atsišaukim ą.
— Na, pasiskaityk. Kovotojai rado ir atnešė. T ur būt,
iš lėktuvų mėto.
Serpilinas pasitrynė sulipusias nuo nemigos akis ir
sąžiningai perskaitė lapelį — visą, nuo pradžios iki ga­
lo. Jam e buvo pranešam a, kad stalininės arm ijos sutriuš­
kintos, kad į nelaisvę paim ta šeši m ilijonai žmonių, kad
vokiečių kariuom enė užėmė Smolenską ir artėja prie
Maskvos. Toliau buvo darom a išvada: tolimesnis pasiprie­
šinimas nenaudingas; o po išvados — pažadas „išsaugoti
gyvybę kiekvienam , kas savo noru pasiduos į nelaisvę,
 tam e tarpe kariniam s ir politiniam s arm ijos vadam s1';
o taip pat m aitinti belaisvius tris kartus per dieną ir lai­
kyti juos visuotinai priim tom is civilizuotame pasaulyje
sąlygomis. Kitoje lapelio pusėje buvo atspausta išlaki
schem a; iš m iestų pavadinim ų joje tepažym ėti: Minskas,
Smolenskas ir Maskva, bet, bendru m astu im ant, puolan­
čios arm ijos šiaurinė strėlė nuvesta toli už Vologdos, o
pietinė savo smaigaliu atsidūrus kažkur tarp Penzos ir
Tambovo. Vidurinė strėlė, beje, ko tik nesiekia Mask­
vos — Maskvos užim ti atsišaukim o sudarytojai vis dėlto
nesiryžo.
— Ta-aip,— su pašaipa nutęsė Serpilinas ir, perpus
sulenkęs lapelį, grąžino Smakovui.— Pasirodo, netgi tau,
kom isare, žada gyvybę. O ką gi, gal pasiduosim, a?
— Denikino kariauninkai, ir tie sum aniau tokius po­
piergalius lipdė,— atsiliepė Smakovas ir, atsigręžęs į
Sincovą, paklausė, ar neturi degtukų.
Sincovas ištraukė iš kišenės degtukų ir norėjo sude­
ginti neskaitęs atkištą jam lapelį, tik Smakovas sulaikė jį:
— Bet tu perskaityk: jis neužkrečiamas!
Sincovas perskaitė lapelį su kažkokiu net jį patį nu­
stebinusiu nejautrum u. Jis, Sincovas, užvakar ir vakar
pradžioje iš šautuvo, o paskui iš vokiško autom ato savo
rankom is nudėjo du fašistus, gal ir daugiau, bet du nu­
d ė jo — tikrai; jis norėjo ir toliau juos šaudyti, ir tas
lapelis jo nelietė...
„Išsaugoti gyvybę kiekvienam... Kiekvienam! Taip ru ­
siškai nerašom a“,— pagalvojo jis, čirkštelėjęs degtuku
į neišdžiūvusią dėžutę, uždegė kam pą spirale susisuku­
sio lapelio.
Tuo tarpu Serpilinas kareiviškai, negaišdamas taisėsi
poilsio po išsirinktu medžiu. Sincovas nustebo, kad tarp
nedaugelio pačių reikalingiausių daiktų Serpilino žygio
krepšely buvo ir keturlinkai sudėta brezentinė pagalvėlė.
Keistai pūsdamas liesus skruostus, Serpilinas ją pripūtė
ir su m alonum u pasidėjo po galva.
 — Visur vežiojuos, žmonos dovana! — šyptelėjęs ta ­
rė jis žiūrinčiam į šitą ruošą Sincovui; jis tik nepridūrė,
kad pagalvėlė jam ypač atm intina: žmonos atsiųsta prieš
kelerius m etus iš nam ų, ji keliavo su juo už Speigiračio
ir atgal.
Šmakovas nenorėjo gultis, kol miegos Serpilinas, bet
tas jį prikalbėjo.
— Vis tiek m udviem šiandie paeiliui neišdegs,— p a­
sakė Serpilinas.— Naktį abiem reiks nemiegoti, kad ko­
kioj, teks kautis. O kautis be miego niekas negali, net
ir kom isarai! Taigi nors valandą, būk geras, užsim erk,
kaip višta ant laktos.
Įsakęs pažadinti, kai tik sugrįš žvalgai, Serpilinas
laimingas išsitiesė ant žolės. Kiek pasivartęs nuo vieno
šono ant kito, užsnūdo ir Šmakovas. Sincovas, kuriam
Serpilinas nebuvo davęs jokių įsakym ų, vargais negalais
nugalėjo pagundą taip pat gultis ir num igti. Jeigu Serpili­
nas būtų tiesiai jam pasakęs, kad galim a num igti, jis
būtų neištvėręs ir atsigulęs, bet Serpilinas nieko nesakė,
ir Sincovas, kovodamas su miegu, ėmė žingsniuoti po
m ažą aikštelę ten ir atgal,— joje po m edžiu gulėjo b ri­
gados vadas ir kom isaras. Anksčiau jis buvo tik girdėjęs,
kad žmonės užmiega eidami, dabar tai patyrė ant savo
kailio: kartais jis staiga sustodavo ir netekdavo pusiau­
svyros.
— Draugas politvadove,— išgirdo jis vieną tokią aki­
m irką negarsų pažįstam ą balsą.
— Priešais jį stovėjo Choryševas.
— Kas atsitiko? — paklausė Sincovas, su nerim u p a ­
stebėjęs gilų susijaudinim ą šiaipjau nesudrum sčiam ai
linksmame vaikiškam e leitenanto veide.
— Nieko. P atran k ą miške atradom e. Noriu brigados
vadui pranešti.
Choryševas, kaip ir pirm a, kalbėjo negarsiai, bet, ma-
lyt, Serpiliną prižadino ta „p atran k a“. Jis atsisėdo, pa­
siremdamas an t rankų, ir žvilgtelėjo į m iegantį Šmakovą;

G yv ie j i Ir m ir us ie ji 177
tyliai ir greitai atsistojo, ran k a davė ženklą, kad n e ra ­
portuotų visu balsu, neišbudintų komisaro.
Apsitvarkęs palaidinę ir pavadinęs paskui save Sin-
covą, jis žengė keliolika žingsnių gilyn į m išką. Ir tik
čia pagaliau leido Choryševui raportuoti.
— Na, kokia ten p atranka? Vokiečių?
—- Mūsų. Ir prie jos penki kovotojai.
— O sviedinių?
— Vienas sviedinys belikęs.
— Ne per daugiausia. O ar toli nuo čia?
— Kokie penki šim tai žingsnių.
Serpilinas gūžtelėjo pečiais, nuvaikydam as paskuti­
nius miegus, ir liepė Choryševui vesti jį prie patrankos.
Sincovui pakeliui norėjos sužinoti, kodėl visada ra ­
m us leitenantas toks susijaudinęs; bet Serpilinas ėjo
visą kelią tylėdamas, ir Sincovui buvo nepatogu tą tylą
drum sti.
Po penkių šim tų žingsnių jie iš tiesų pam atė jaunam e
eglynėly, pačioj tankynėj, stovinčią 45 m ilim etrų prieš­
tankinę patranką. Palei patranką, ant storo rudo senų
spyglių sluoksnio, pram aišui sėdėjo Choryševo žmonės
ir tie penki artileristai, apie kuriuos jis buvo pranešęs
Serpilinui.
Išvydę brigados vadą, visi atsistojo; artileristai kiek
vėliau už kitus, bet vis dėlto dar nespėjus Choryševui
sukom anduoti.
— Sveiki, draugai artileristai! — tarė Serpilinas.— Kas
jūsų vyresnis?
Į priekį išėjo viršila, jo kepurė buvo su perpus per­
laužtu snapeliu ir juodu artileristo graižu. Viena jo akis
buvo perdėm užtinusi žaizda, o kitos akies viršutinis
vokas virpėjo nuo įtempimo. Bet stovėjo jis stipriai, tarsi
kojos su nudryžusiais batais būtų augte įaugusios į žemę;
ir ranką su suplyšusią ir apdegusia rankove jis prie
perlaužto kepurės snapelio pakėlė kaip ant spyruoklės;
storu ir stipriu, tik kiek spiegiančiu nuo susijaudinim o

178
Iiiilsu atraportavo, kad jis, devinto atskiro prieštankinio
diviziono viršila Sestakovas, dabartiniu m etu yra vy­
riausias iš vadovybės, kovos sąlygomis veda išlikusią
prie Bresto m aterialinę dalį.
— Iš kur, iš kur? — paklausė Serpilinas, kuriam p a ­
sirodė, kad jis gerai nenugirdęs.
— Nuo Bresto, kur pilna sudėtim divizija išėjo į pir­
mą m ūšį su fašistais,— ne atsakė, o žerte atžėrė viršila.
Stojo tyla.
Serpilinas žiūrėjo į artileristus, svarstydam as, ar gali
būti teisybė, ką jis ką tik išgirdo. Ir juo ilgiau jis į juos
žiurėjo, juo aiškiau jam rodės, kad kaip tik šita neįtikim a
istorija ir yra tikroji teisybė, o tai, ką rašo vokiečiai
lapeliuose apie savo pergales, tėra įtikimas melas, ir dau­
giau nieko.
...Penki pajuodę, nuo bado išsekę veidai, penkios po­
ros išvargusių, nusidirbusių rankų, penkios nudružusios,
purvinos, šakų nučaižytos palaidinės, penki vokiški, m ū­
šyje paim ti autom atai ir patranka, paskutinė diviziono
patranka, ne dangum , o žeme, ne stebuklu, o kareivių
rankom is atitem pta čia nuo p at sienos, keturi šim tai su
viršum varstų... Ne, m eluojate, ponai fašistai, nebus, kaip
jus norite!
— Ar savo pačių jėgom ? — paklausė Serpilinas, n u ri­
jąs gum ulą gerklėj ir m ostu parodęs į patranką.
Viršila atsakė, o kiti neišsilaikydam i choru pritarė,
kad buvę visaip: ir arkliais vežę, ir savom rankom tra u ­
ke;, ir vėl prasigyvenę arklių, ir vėl savom rankom ...
— O kaip per vandenis, sakysim, per D nieprą? — vėl
paklausė Serpilinas.
— Plaustu, užpraeitą naktį...
— O mes tai nė vienos neperkėlėm ,— staiga tarė Ser­
pilinas, ir nors jis apžvelgė visus savuosius, jie juto, kad
jis prikaišioja dabar tik vienam žmogui — sau pačiam .
Paskui jis vėl pažiūrėjo į artileristus.
— Sako, ir sviedinių jūs turit?

17!)
 — Vieną, paskutinį,— kaltai, tartum neapsižiūrėjęs
ir laiku neatstatęs kovinio kom plekto, tarė viršila.
— O ku r priešpaskutinį išleidot?
— č ia, už kokių dešim t kilom etrų.— Viršila dūrė ra n ­
ka ten, kur už miško eina plentas.— P raeitą naktį išstū-
mėm prie plento į krūm us, tiesiu taikym u, ir į autokolo-
ną, p irm ąją m ašiną, tiesiog į šviesas davėm!
— O kad m išką iškrės, nepabijojot?
— Įgriso bijoti, draugas brigados vade, tegu mūsų
bijo!
— Tai ir neiškrėtė m iško?
— Ne. Tik m inom aplinkui apmėtė. Diviziono vadą
m irtinai sužeidė.
— O kur jis? — greitai paklausė Serpilinas ir, n e ­
spėjęs baigti sakyti, pats suprato kur.
Šone, ten, kur apvedė akim viršila, po didžiule, sena,
iki pat viršūnės plika pušim, geltonavo ką tik supiltas
kapas; net vokiškas platus kardas, kuriuo jie piaustė ve­
lėnas kapui apdėti, dar neištrauktas barkšojo iš žemės
kaip neprašytas kryžius.
Ant pušies prie kapo bolavo kryžm ais padaryta įpio-
va, iš kurios dar gargėjo sakai. Ir dvi tokios pat nelabos
įpiovos buvo ant pušų iš kairės ir iš dešinės, kaip iššūkis
likimui, kaip tylus pažadas sugrįžti.
Serpilinas priėjo prie kapo ir, nusiėmęs kepurę, ilgai
tylėdam as, žiūrėjo į žemę, tartum stengdamasis pam atyti
per ją tą, ko jau niekam ir niekad nebus lem ta pam aty­
ti,— veidą žmogaus, kuris per mūšius atvedė nuo Bresto
iki to uždnieprio m iško visus ir visa, kas liko iš jo
diviziono: penkis kovotojus ir p atranką su paskutiniu
sviediniu.
Serpilinas niekad nebuvo m atęs to žmogaus, bet jam
rodės, kad jis gerai žino, koks tai žmogus. Toks, paskui
kurį kareiviai eina į ugnį ir į vandenį, toks, kurio kūną,
aukodam i gyvybes, išneša iš m ūšio, toks, kurio įsakymai

180
vykdomi ir po jo m irties. Toks, kokiam reikia būti, no­
ri n l išvesti iš apsupties šitą p atran k ą ir šituos žmones.
Bet ir šitie žmonės, kuriuos jis išvedė, verti savo
vado. Jis buvo toks, nes ėjo su jais...
Serpilinas užsidėjo kepurę ir tylėdamas iš eilės pa­
spaudė ranką kiekvienam artileristui. Paskui parodė }
kapą ir, kapodam as žodžius, paklausė:
— Kaip pavardė?
— Kapitonas Gusevas.
— Nerašyk, ir taip neužm iršiu iki m irties valandos,—
larė Serpilinas, pam atęs, kad Sincovas imasi planšetės.—
O pagaliau mes visi m irtingi, užrašyk! Ir artileristus
j įrauk į rikiuotės sąrašą! Dėkui už tarnybą, draugai! O
jūsų paskutinį sviedinį, m anau, paleisim dar šiandie nak-
lį, m ūšyje.
T arp Choryševo kovotojų, stovinčių k artu su artile­
ristais, Serpilinas seniai jau buvo pastebėjęs žilą B ara­
novo galvą, bet tik dabar staiga susitiko su jo žvilgsniu —
akis į akį ir, krūptelėjęs nuo paniekos, išskaitė tose
akyse baimę, kad teks stoti mūšin.
— Draugas brigados vade,— iš už kovotojų nugarų
pasirodė m ažytė gydytoja,— jus pulkininkas šaukia!
— Pulkininkas? — paklausė Serpilinas. Jis dabar gal­
vojo apie Baranovą ir ne išsyk suvokė, katras pulkininkas
jį šaukia.— Taip, einam , einam ,— tarė jis, supratęs, kad
gydytoja kalba apie Zaičikovą.
— Kas atsitiko? Ko gi m anęs nepašaukėt? — skaus­
mingai sugniaužusi priešais save delnus, sušuko gydyto­
ja, pastebėjusi būrelį žmonių prie šviežio kapo.
— Niekis, einam , vėlu buvo jus šaukti! — Serpilinas
šiurkštokai, bet k artu ir lipšniai padėjo jai ant peties
didelę ranką, beveik jėga apsuko ją ir, neatitraukdam as
rankos, nuėjo su ja kartu.
„Be tikėjim o, be garbės, be sąžinės,— galvojo jis to­
liau apie Baranovą, žengdamas k artu su gydytoja.— Kol
karas atrodė tolimas, rėkė, kad kepurėm is užm ėtysim , o

181
atėjo karas — pirm as pabėgo. Jeigu jis išsigando, jeigu
jam baisu, vadinas, jau viskas pralaim ėta, mes jau ne-
bepasieksim pergalės! Toli gražu ne! Be tavęs, yra dar
kapitonas Gusevas ir jo artileristai, ir mes, nuodėmingi,
gyvieji ir m irusieji, ir štai šitoji m ažytė gydytoja, kuri
naganą laiko abiem rankom ...“
Serpilinas staiga pajuto, kad jo sunki ran k a tebeguli
ant liesučio gydytojos peties, ir ne tik guli, bet dargi re ­
miasi tuo pečiu. O ji eina sau ir tarsi nepastebi, net, ro ­
dos, tyčia pakėlus petį. Eina ir, tu r būt, neįtaria, kad
esam a pasaulyje tokių žmonių, kaip Baranovas.
— Matote, va ran k ą ant jūsų peties užm iršau,— dus­
loku m aloniu balsu tarė jis gydytojai, atitraukdam as
ranką.
— Niekis, jūs rem kitės, jei nuvargęs,— atsakė ji,—
aš, žinote, tokia stipri.
„Taip, tu stipri,— pagalvojo sau Serpilinas,— teisybė,
su tokiom , kaip tu, neprapulsim .“ Jam norėjos pasakyti
tai m ažai m oteriai kažką m alonaus ir įtikinam o, kas būtų
lyg ir atsakym as į jo paties m intis apie Baranovą, bet
ką būtent jai pasakyti, jis taip ir nesurado, ir tylomis jie ­
du atėjo iki tos vietos, kur gulėjo Zaičikovas.
— Draugas pulkininke, atvedžiau,— tyliai pasakė gy­
dytoja, pirm oji atsiklaupusi prie Zaičikovo ir pasilenku­
si prie pat jo veido.
Serpilinas taip pat atsiklaupė šalia jos, ir ji pasitraukė
į šalį, norėdam a, kad jis galėtų arčiau pasilenkti prie
Zaičikovo veido.
— č ia jūs, Serpilinai? — vos girdim u šnibždesiu p a ­
klausė Zaičikovas.
— Aš.
— Klausyk, ką aš tau pasakysiu,— dar tyliau tarė
Zaičikovas ir visai nutilo.
Serpilinas laukė m inutę, dvi, tris, bet jam taip ir ne­
lem ta buvo sužinoti, ką būtent norėjo pasakyti naujam
divizijos vadui jos buvęs vadas savo paskutinę gyvenimo
akim irką.
— Mirė,— vos girdimai tarė gydytoja.
Serpilinas pam ažu nusiėmė kepurę, valandėlę klūpo­
jo su nepridengta galva, paskui, sunkiai atitiesęs kelius,
atsistojo ir, nė žodžio netaręs, pasuko atgal.
Grįžę žvalgai pranešė, kad ant plento pastebėję vokie­
čių patrulius ir m ašinų judėjim ą Čiausų kryptim i.
— Na ką gi, kaip m atyti, teks kautis,— tarė Ser­
pilinas.— Kelkite ir rikiuokite vyrus!
Dabar, sužinojęs, kad jo spėjim ai pasitvirtino ir kad
plentą vargu bau pasiseks pereiti be m ūšio, jis galutinai
atsikratė nuo pat ryto jį slėgusiu fiziniu nuovargiu. Jis
buvo kupinas ryžto visus tuos besikeliančius iš miego su
ginklu rankose žmones nuvesti ten, kur privalėjo juos
nuvesti,— pas savuosius! Apie nieką kitą jis negalvojo
ir nenorėjo galvoti, nes niekas kitas jo nepatenkino.
Jis nežinojo ir dar negalėjo tą naktį žinoti, ko verti
jau atlikti jo pulko žygiai. Lygia dalia, kaip ir jis su savo
valdiniais, tikrosios savo darbų vertės dar nežinojo tūks­
tančiai kitų žmonių tūkstančiuose kitų vietų, kovęsi žūt­
būtinai ir atkakliai, ne kaip vokiečiai buvo suplanavę ir
num atę.
Jie nežinojo ir negalėjo žinoti, kad dar pergalingai
puolančios Maskvą, Leningradą ir Kijevą vokiečių arm i­
jos generolai po penkiolikos m etų pavadins šitą keturias­
dešim t pirm ųjų m etų liepą apviltų lūkesčių ir pergale
netapusių laim ėjim ų mėnesiu.
Jie dar negalėjo num atyti tų' būsim ų karčių priešo
prisipažinim ų, bet beveik kiekvienas iš jų tada, liepos
mėnesį, pridėjo ranką, kad viskas būtent taip ir įvyktų.
Serpilinas stovėjo, klausydam asis negarsių kom andos
žodžių. Kolona nedarniai pajudėjo užgulusioje mišką
tam soje. Viršum dantytų viršūnių kilo plokščias kruvi­
nai raudonas m ėnulis. Baigėsi pirm oji veržimosi iš ap­
supties para...
im
 SEPTINTASIS SKYRIUS

■f o mums sėkm ingų rugpiūčio ir rugsėjo puolam ųjų

m ūšių prie Jelnios Vakarų fronte nusistojo sąlyginė ty­
la. Papulkininkio Klimovičiaus tankų brigada stovėjo
m iškuose į pietus nuo Jelnios; jos žvalgybinis batalionas
pėstininkų teisėmis užėmė priešakinėse pozicijose ketu­
rių kilom etrų gynybinį barą.
Prieš prasidedant karui, Klimovičius vadovavo tankų
brigadai, stovinčiai prie Slonimo. Iš žmonių, su kuriais
drauge jis pradėjo kariauti, rikiuotėj teišliko apie septy­
niasdešim t vyrų. Vieni žuvo, kol brigada stengėsi prasi­
m ušti iš apsupties m iškais link Slucko ir Bobruisko, kiti
krito, dengdami Mogiliovą, treti išėjo iš rikiuotės jau
rugpiūčio ir rugsėjo m ėnesiais — prie Jelnios.
Prieš Jelnios m ūšius brigada pusiau buvo aprūpinta
senais tankais ,,BT— 7“, o pusiau — naujais „T—34“,
arba, kaip juos visi išsyk ėmė vadinti, trisdešim tketvirti-
niais. Trisdešim tketvirtiniai buvo pirmos klasės mašinos,
bet kaip tik dėl to jiem s prie Jelnios teko pakelti patį
m ūšių sunkum ą. Kiekviename batalione labai trūko gink­
lų ir žmonių, bet brigados neatitraukė į užnugarį, žadė­
dam i už dienos kitos vėl papildyti tiesiai pozicijose žmo­
nėm is ir tankais, šįsyk vienais trisdešim tketvirtiniais. Jel-
nios m ūšių m etu pamėgęs šitas m ašinas, Klimovičius
nekantriai laukė jų ateinant,— tą laukim o aistrą gerai gali
suprasti tik tankistas, jau dusyk nuo karo pradžios tik per
stebuklą išsikepurnėjęs iš degančių it dggtukų dėžutės
„BT— 7“. Kad tų lengvų tankų, turinčių gerą greitį, silp­
ni šarvai ir silpni ginklai, paaiškėjo jau į galą Chalchin-
Golo įvykių. Ir vis dėlto, nesulaukęs, kaip buvo žadėta,
jų pakeitim o trisdešim tketvirtiniais, Klimovičius sutiko
k a rą prie vakarinės sienos kaip tik su tais pasenusiais
tankais.
Penktą karo dieną jis ko tik nesušaudė išrikiuoto da­
linio akivaizdoje savo kuopos vado, kuris įdūkęs ėmė

m
šaukti, kovotojam s girdint, kad su tom degtukų dėžutėm
negalim a kariauti, o po valandos išėjo j poziciją ir, pa-
mušęs vokiečių tanką, pats sudegė Klimovičiaus akyse.
Prie Jelnios Klimovičius pergyveno dvejopą jausm ą:
jis didžiavosi savo tankistais, kurie naujom is m ašinomis
traiškė it riešutus vokiečių tankus, ir jautė kartėlį dėl
to, kad jis karo pradžioje neturėjo nė vienos tokios m aši­
nos ir tekdavo už vieną tanką atiduoti du, kur galėdavo
atiduoti vieną už du.
D abar, ram ybės m etu, jis atrem ontavo visus likusius
brigadoje ,,BT— 7“ ir kalte kalė savo valdinių sąmonėn,
kad galima kariauti ir su tom m ašinom , bet širdyje laukė
naujų tankų su tokia aistra, su kokia niekad nieko ne­
buvo laukęs.
Jis ir pirm a buvo vienas iš tų, kurie vadinam i apsi­
gimusiais kariais, bet dabar, kada karinė tarnyba virto
tarnyba karui, ji pavergė visą jo sielą. Jis galvojo tik
apie savo brigadą ir apie nieką kita negalvojo, nes nieko
kito jis ir neturėjo. Prieš prasidedant karui, jis turėjo
keturis žmones, su kuriais kartu gyveno; tris jis m ylėjo,
o ketvirtu laikė savo pareiga rūpintis: tai buvo jo duktė,
jo sūnus, jo žmona ir jo žmonos m otina. Trečią karo
dieną visus keturis užmušė bomba m ašinoje, ant plento,
kada jis jau tarėsi juos išgelbėjęs. Kai jam buvo praneš­
ta apie tai, ėjo mūšis, ir jis netgi negalėjo nuvykti p a ­
žiūrėti, kaip bus laidojam i jų palaikai.
Jam buvo tik trisdešim t m etų, ir jeigu kam būtų atėję
į galvą paklausti jį: „Taip, tave ištiko visų baisiausia
nelaimė, bet tau dar prieš akis visas gyvenimas, nejaugi
jam e jau nebus to, kas atstotų p rara sta ? “— jis, tikriau­
siai, kad ir baisiai širdį geliamas, būtų sąžiningai atsakęs:
„Ne, bus.“ Bet tais mėnesiais, kas girdėjo jo tvirtą bal­
są ir m atė tarytum spyna užrakinto jo veido išraišką, nie­
kam neatėjo į galvą paklausti, kaip jis, vienas likęs, gy­
vens po karo. O ir jis pats negalvojo, kaip gyvens, ka­
rui pasibaigus. Jis pats buvo — karas, ir, kol ėjo karas,
185
be karo ir jo tiesioginių interesų bei reikm ių, dabar,
žuvus šeimai, jo širdyje nebuvo vietos niekam o niekam .
Spalio pirmosios vakare Klimovičius sėdėjo savo bri­
gados štabe, pirkioj, iš lauko pakrypusioj ir nešvarioj,
bet viduj gręste išgręstoj,— jis buvo pedantas ir mėgo
švarą,— ir skaitė fronto satyriko parašytą „Nauji šau­
naus kareivio Sveiko pasakojim ai“. Daugumas frontinin­
kų skaitė tuos apsakym us ir jais buvo patenkinti, bet
Klimovičiui jie nepatiko. Kol kas nuo vokiečių mums
tenka dažniau, negu vokiečiams nuo m ūsų, ir, vadinas,
juoktis iš jų, jo nuom one, dar per anksti. Vis dėlto
jis skaitė tuos apsakym us, nes buvo įpratęs iš eilės per­
skaityti visą fronto laikraštį, ieškodamas, ar nėra jam e ko
nors praktiškai naudingo tarnybai.
Ant stalo sučirškė telefonas. Sudėjęs laikraštį taip,
kad ta vieta, iki kur perskaitė, būtų ant perlenkim o ir
nereikėtų paskiau jos ieškoti, Klimovičius paėmė ragelį.
Skambino žvalgų bataliono vadas ir pranešė apie nepa­
prastą aplinkybę: priešais batalioną, vokiečių užnugary,
prasidėjo dažnas kulkosvaidžių, autom atų ir šautuvų
šaudymas, girdėti granatos sprogstant. Klimovičius, ati­
traukęs ragelį nuo ausies, stum telėjo langelį ir ėmė klau­
sytis. Paprasta ausis sugavo vos girdimus tolimo mūšio
atgarsius.
— Važiuoju pas jus. Laukite,— pasakė Klimovičius.
Priešakinėj linijoj miške buvo tam su ir drėgna, ką
tik buvo praėjęs trum pas lietus. Pasiųstas sutikti brigados
vado leitenantas ėjo pirm a Klimovičiaus; ant autom ato
padėtų jo rankų alkūnės buvo atsikišusios iš po peršla­
pusio apsiausto-palapinės. Eidamas pro užm askuotą
giliame apkase tanką ,,BT— 7“, Klimovičius vėl pagalvo­
jo tą pat, apie ką be atlydos visad galvojo: „Kad tik grei­
čiau gavus trisdešim tketvirtinių!“
Stebėjimo postas buvo pačioje palaukėje. Dieną iš
čia gerai buvo m atyti einanti nuožulniai iki upelio nenu­
šienauta lanka ir tokia p at lanka, įkypai kylanti iki miš-

m
ko, jau anoje, vokiečių, pusėje. Joje greta stovėjo du
apdegę tankai: m ūsų ,,BT— 7“ ir vokiečių „T—4“. Jie
stovėjo taip jau bemaž mėnesį, neišskiriam i kaip dvyniai.
Priešais, viršum vokiečių miško, įvairiose vietose kilo
baltos bei raudonos signalinės raketos ir tvyksčioįo spro­
gimų žybsniai. Kulkosvaidžių ir šautuvų u o t u s dabar jau
buvo ne už pusantro kilom etro nuo vokiečių priešakinės
linijos, kaip prieš pusvalandį pranešė žvalgų bataliono
vadas, o visai arti. Iš čia iki vokiečių priešakinės linijos
buvo keturi šimtai m etrų, o šaudė m aždaug penki šimtai
m etrų už jos, ten, kur, žvalgybos duom enimis, ėjo a n tro ­
ji vokiečių apkasų linija.
Klimovičių apėmė tas pats susijaudinim as, kokį ja u ­
tė ir visi susirinkę stebėjim o punkte,— visi jie galvojo
apie vieną ir tą pat, patys bijodam i patikėti savo spė­
jim u.
— Ivanovai, įgulas prie tankų! — Klimovičius įsakė
žvalgų bataliono vadui, išklausęs raporto apie stebėjim us
per paskutinį pusvalandį.
— Klausau, įgulas prie tankų! — atsakė Ivanovas, n e­
susilaikydamas n ep ak lau sęs:— Tai smogsim priešais,
draugas papulkininki ?
— Spręsim pagal aplinkybes, veikite! — tarė Klimo­
vičius ir, nusileidęs į blindažą, įsakė telefonistui susisiek­
ti su arm ijos štabu.
Jis skam bino į arm iją, dar prieš važiuodamas čia, bet
dabar atėjo laikas vėl skam binti. Telefonistas dar nespė­
jo pasukti rankenos, ir pasigirdo skam butis iš kitos pu­
sės: arm ijos štabas pats šaukė brigados vadą.
— Ką jūs ten m atote? Praneškite! — liepė arm ijos
vado balsas.
Klimovičius pranešė, kad m ato raketas ir sprogimų
žybsnius, kad vokiečių užnugary eina mūšis ir kad iš čia
iki mūšio vietos aštuoni šim tai — devyni šimtai m etrų.
— Jūsų kaim ynas iš kairės tą pat praneša,— tarė a r­
mijos vadas.— Bet mūšis eina jam iš dešinės, viskas
187
vyksta tiesiai prieš jus, siauram e fronte. Kaip vertinate
padėtį ir ką ketinate daryti?
Klimovičius atsakė, ką m ano jis pats ir ką m ano visi
žvalgų bataliono žmonės: kad jų bare per vokiečių prieš­
akinę liniją kaudam asi veržiasi iš apsupties kariuom enės
dalis. Jis prašė leisti atlikti, panaudojant tankus, žvalgy­
bą mūšio sąlygomis į kairę ir į dešinę nuo to baro, ku­
riam e vokiečių užnugary girdėti mūšis.
Ragelis keletą sekundžių tylėjo, paskui arm ijos va­
das pasakė, kad, jo žiniomis, artim iausiam e vokiečių
užnugary jau seniai nėra apsuptų dalių ir kad, galimas
daiktas, tai nekvaila provokacija, kurios tikslas iš p ra­
džių priversti m us pulti priešais, paskui mus parblokšti ir
ant m ūsų pečių įsiveržti į m ūsų pozicijas.
— Turiu galvoj tokią galimybę, draugas vade,— tarė
Klimovičius.— Imuos atsargum o priem onių, palieku p a ­
saloj trisdešim tketvirtinius.
— Kiek jų turi rikiuotėj, vienuolika? — pertraukė
Klimovičių arm ijos vadas.
Kiekvienas trisdešim tketvirtinis tankas tomis die­
nom is buvo brangenybė visos arm ijos m astu; arm ijos va­
das atsim inė, kiek jų yra, ir neklydo.
— Vienuolika,— patvirtino Klimovičius.— Bet vis dėl­
to, jeigu tai mūsiškiai bando prasiveržti, negalim a juk
jiems nepadėti, draugas vade?
Ragely vėl rados tyla, Klimovičius girdėjo balsus, bet
neskyrė žodžių; tur būt, arm ijos vadas čia pat, padėjęs
ragelį, kalbėjo su Karo tarybos nariu arba štabo virši­
ninku.
— Veik,— po valandėlės tarė jis.— P ranešinėk kas
pusvalandį.
Klimovičius padėjo ragelį ir, negaišdamas laiko, p ra ­
dėjo ruoštis atakai: ir vėl kėlė ragelį, kalbėjos su b a ta ­
lionų vadais, davinėjo įsakym us, o mūšis priešaky vis
griaudė ir griaudė, persikeldam as čia į kairę, čia į de­
šinę, čia pasiduodam as pirm yn, čia pavojingai nutolda-

188
mas atgal. Ne, tai negalėjo būti provokacija: ten, astuoni
šim tai m etrų nuo čia, tarp pirm os ir antros vokiečių po­
zicijų linijos, judėjo, m irė, stengėsi prasilaužti ir ritosi a t­
gal žmonės, iš visų pusių suspausti taip pat judančio ir
kiekvieną akim irką vis labiau susiglaudžiančio vokiečių
ugnies žiedo. Rodės, ten, tarp vokiečių pozicijų, blaškėsi
gyva kraujuojanti širdis, kurią iš visų pusių badė šūvių
pliūpsniai, varpė autom atų serijos, draskė minosvaidžių
salvės...
Jeigu arm ijos vadas būtų Klimovičiui uždraudęs eiti
į pagalbą tiems apsuptiesiem s, tikriausiai, praėjusiem s
šimtus kilom etrų, o dabar m irštantiem s per porą žings­
nių nuo savųjų, tai būtų buvusi pati juodoji diena Kli-
movičiaus kariniam e gyvenime. Jeigu jam iš anksto kas
būtų pasakę, kad, suteikęs pagalbą, pats neišvengiamai
žus, jis būtų ėjęs į tą mūšį, nė kiek nesvyruodam as.
Ir kai ši sužeista, draskom a širdis ten, tarp vokiečių
pozicijų, paskutiniu beviltišku ir kruvinu stum sniu m etė­
si pirm yn dar du šim tus m etrų prie priešakinių vokiečių
apkasų linijų, o aštuoni tankai ,,BT— 7“ ir pusantro
šimto žvalgų bataliono kovotojų šoko tam soje jai prie­
šais, į vokiečių pozicijas, tai buvo ne tiktai drąsi naktinė
ataka, o sutartinis ir nenum aldom as dvasios veržimasis
visų tų žmonių, kurie sudarė praretėjusį ilguose m ū­
šiuose žvalgų batalioną.
Klimovičiaus planas — smogti į kairę ir į dešinę nuo
to ruožo, kur veržėsi iš vokiečių užnugario m ūsiškiai,—
buvo teisingas ir iš karto davė vaisių. Vokiečiai, apkasais
ir ryšių tranšėjom is sutraukę jėgas prie spėjam os prasi­
laužimo vietos, kad galėtų gyvu kamščiu užkirsti jos
siaurą angą, iš dviejų pusių išgirdę tankų m otorų gaude­
sį ir šauksm us „u ra“, ėmė vėl skubomis persigrupuoti
kairėn ir dešinėn. Toks dvikartis persigrupavim as naktį
negali apsieiti be sąmyšio; sąmyšis kilo juo didesnis, kad
ir prasiveržimas iš užnugario, ir atak a iš priešais vokie­
čiams buvo dvigubas netikėtum as.

m
 Už valandos mūšis baigėsi. Jis kartais dar įsiliepsno­
davo vienur kitur, paskui visai nutildavo, ir vėl kažkur
tam soje, kaip į tuščią kibirą, imdavo barbėti pavėlintos
autom atų serijos. Klimovičius neteko dviejų tankų, kurie
išlėkė į orą, užvažiavę ant vokiečių m inų, ir penkiolikos
žmonių, kurie žuvo ugnyje abiejose upelio pakrantėse.
Užtat, labai aplam ai naktį paskaičiavus, visas batalio­
nas — daugiau kaip trys šim tai žmonių — kilus m ūšyje
sąm yšiui, prasiveržė per vokiečių pozicijas; ir dabar visi,
apsvaigę nuo laimės, apiplyšę ir alkani, sveiki ir sužeisti,
vis dar neišleisdami ginklo iš rankų, sklaidėsi po tankistų
apkasus ir žemines.
Viso pasaulio radijo stotys sekė, kaip šešių šalių led­
laužiai ir lėktuvai gelbėjo nuo ledo lyčių dvylika Nobi-
lės ekspedicijos žm onių; viso pasaulio laikraščiai rašė,
kaip lakūnai išvežė iš ledų nelaisvės „Čeliuskino“ žmo­
nes; dešimtys m ilijonų žmonių, sulaikę kvapą, laukė
žinių, kada iš karto trys ekspedicijos traukė prie ledo
lyties „Siaurės polius“ paim ti nuo jos keturių žmonių.
Kas įvyko tą naktį 17 tankų brigados žvalgų bataliono
bare, teužėmė pusę puslapio operaciniam e fronto p ran e­
šime ir net nepateko į Inform acijų biuro pranešim ą, bet
pats aukščiausiasis iš visų žmogui prieinam ų džiaugs­
m ų — žmonių džiaugsmas, kad jie išgelbėjo kitus žmo­
nes — nuo to buvo nė kiek ne mažesnis. Ir šis džiaugs­
mas tą naktį griaudėjo širdyse, švietė veiduose, degė ra n ­
kose, kai sveikino vieni kitus, kiekvienoje Klimovičiaus
tankų brigados žeminėje ir kiekvienam e blindaže — vi­
sur, kur tik išgelbėtieji ir išgelbėtojai sėdėjo šalimais,
glėbesčiavos ir bučiavos, už kits kito kalbėdam i ir p ad ri­
kai pasakodam i, kaip viskas įvyko, iki soties valgė duo­
nos, košės, mėsos konservų ir migo kaip užm ušti ant
lovų ir gultų, asloje, ant dygių spygliuočių šakų.
Prasiveržusios grupės vadas brigados vadas Serpilinas
paskutiniam e m ūšyje buvo sužeistas į abi kojas. A dju­
tantas ir du autom atininkai ant milinės įvilko jį į Kli-

1 90
movičiaus trobą ir paguldė ant dygsniuota žydra antklode
užklotos lovos. Serpilinas gulėjo, prisispaudęs prie aukš­
lį! baltų pagalvių, ilgas, purvinas, nesiskutęs, su užgriuvu­
siais ant plinkančios gaivos žilais plaukais, bet apsitaisęs
j i s buvo pilna uniform a, su Raudonosios Vėliavos ordi­

nu ant palaidinės ir su purvinais rom bais antsiuvuose:

aut vieno — tikrais, su nusiiaupiusiu emaliu, ant kito —
vilnoniais, išrėžtais iš kepurės apvado.
Serpilino kojos su perpiautom aukščiau kelių galifė
gulėjo ant žydros antklodės ir kraujavo pro išpurvintus
Ivarsčius.
A utom atininkai, paguldę jį ant lovos, išėjo iš trobos
kartu su Klimovičiaus pasiuntiniu, kuris skubėjo kuo
greičiau juos nuvesti ir pavalgydinti, o Serpilino adjutan-
las — labai aukštas išvargęs politvadovas — stovėjo kaip
angelas sargas savo vado galvūgaly ir, atsirėm ęs į lovos
galą, žiūrėjo, neatitraukdam as akių, į jo veidą.
Klimovičius prisėdo ant taburetės šalia lovos.
— Draugas brigados vade, aš iššaukiau gydytoją,
Inoj pat atvyks. Leiskite, prieš kalbant, jum s perrišti.
— Nereikia gydytojo, papulkininki,— vos kru tin d a­
mas lūpas, tyliu, bet stipriu balsu tarė Serpilinas.— Pasiu­
si tiesiai j sanitarinį batalioną: vis tiek čia operacijos
nepadarys. Bet pirm a m ane sujunk su arm ijos vadu. Ar
turi tiesioginį ryšį?
— Turiu.
— Kas jūsų arm ijos vadas?
Klimovičius pasakė arm ijos vado pavardę.
— Sergejus F ilipovičius?— paklausė Serpilinas, ir jo
kančios išvargintam e veide šmėstelėjo šypsena.
— Taip.
— Mano bendrakursis iš akadem ijos,— tarė Serpili­
nas.— Sujunk.
Klimovičius neprieštaraudam as ėmė skam binti arm i­
jos vadui. Jam vis tiek reikėjo raportuoti, ir taip tokiam
j karšty buvo pavėlavęs dešimt m inučių.

191
 — Praneša papulkininkis Klimovičius,— tarė jis, kai
arm ijos vadas priėjo prie telefono.— Mūšiui pasibaigus, į
m ano ruožą atėjo su ginklu rankose trijų šim tų žmonių
grupė. Grupės vadas nori perim ti ragelį.
— Duok,— pasakė arm ijos vadas, ir jo balsas tiek
pat virpėjo nuo susijaudinim o, kaip ir Klimovičiaus
balsas.
Apėjęs stalą ir ištraukęs šniūrą iš po jo kojų, Klimo-
vičiūs ėmėsi pernešti telefoną prie Serpilino galvūgalio.
Brigados vadas pakėlė galvą ir, pam atęs prie savęs adju­
tanto veidą, akim is padarė m ostą, kurį tas išsyk suprato:
trūktelėjo pagalvį ir padėjo brigados vadui pasikelti.
— Draugas arm ijos vade,— prabilo sužeistasis į tele­
fono ragelį jau nebe tyliai, kaip kad buvo kalbėjęs su
Klimovičium, o garsiai, visu balsu,— praneša brigados
vadas Serpilinas! Išvedžiau jūsų dispozicijon m an pati­
kėtą septyniasdešim t šeštąją šaulių diviziją... Sveiki gy­
vi, Sergejau Filipovičiau, kalba Serpilinas...
Ir tiktai čia, su tais paskutiniais žodžiais, jo balsas
nuščiuvo, verksmo spazmos užėmė jam gerklę, ir jis nu­
griuvo į šoną k artu su pagalviais, kurių, to nesitikėjęs,
nespėjo sulaikyti adjutantas. Telefono ragelis nukrito ant
aslos. Pakėlęs jį, Klimovičius išgirdo žodžius, kuriuos
sakė arm ijos vadas, m anydam as, kad jo tebeklauso Ser­
pilinas.
— Serpilinas, koks Serpilinas?.. Tai tu, Fiodorai Fio-
dorovičiau? — kalbėjo arm ijos vadas į ragelį, kurį dabar
spaudė sau prie ausies Klimovičius, nes Serpilinas gulėjo
be sąmonės.
Atbėgęs gydytojas, pasilenkęs prie jo, perkirpo ne­
švarius tvarsčius, o sesuo skubiai dėstė ant taburetės dė­
žutes su švirkštu ir ampulėmis.
— Ko tu tyli, Serpilinai? Ar tai tu, ar ne? Koks Ser­
pilinas? Ko tyli? — trūkčiojančiu balsu rėkė į ragelį a r­
m ijos vadas, o Klimovičius žiūrėjo į gūlintį be sąmonės

192
Serpiliną, užmiršęs, jog ja u seniai laikas pasakyti, kad
jo klauso ne Serpiiinas, o jis, Klimovičius.
— Draugas arm ijos vade,— pagaliau tarė jis, atitrau k ­
damas akis nuo Serpilino, kuriam gydytojas prieš injek­
ciją trynė ran k ą sum irkyta etery vata.— Čia papulkinin­
kis Klimovičius, aš paėm iau ragelį, brigados vadas su­
žeistas, jis neteko sąmonės.
— Kaip jis atrodo? — kalbėjo į ragelį arm ijos va­
das.— Aukštas, liesas, praplikęs?
— Tikrai toks,— atsakė Klimovičius, nepažiūrėda­
mas į Serpiliną, nes ja u visam gyvenimui jis buvo įsim i­
nęs, kad Serpiiinas aukštas, liesas ir praplikęs, kad jis
turi vieną rom bą su apsilaupiusiu emaliu, o kitą pada­
rytą iš kepurės apvado, ir kad ant jo krūtinės R audo­
nosios Vėliavos ordinas, ir kad jis yra toks žmogus, kurį
turėdam a arm ija visada išliks arm ija, net jeigu ji ir atsi­
traukė nuo sienos iki Jelnios,— toks žmogus, į kurį ne­
reikia dusyk žiūrėti, kad suprastum ir atsim intum , ko
jis vertas.
— Jis, Serpiiinas! — tuo m etu džiaugsm ingai sušuko
telefonu arm ijos vadas.— Iš kur jis atsirado? Jisai gi...—
Armijos vadas įsibėgėjęs ko tik nepasakė to, kas Klimo-
vičiui visai nebūtina buvo žinoti, ir po trum pos pauzės
pridūrė, kad jis pats tuojau atvažiuos brigadom
— Ar gydytojas yra ten? Ką jis sako?
— Yra, draugas arm ijos vade, tuojau paklausiu.—
Klimovičius atsigręžė į gydytoją: — Armijos vadas tuojau
atvažiuos čia, klausia jus, koks brigados vado sveikatos
stovis.
Gydytojas stovėjo prie Serpilino, rankoj tebelaikyda­
mas tuščią švirkštą.
■— Negalima čia važiuoti,— nustebindam as Klimo-
vičių, tarė jis, net galvos nepasukęs.— T uojau uždėsiu
dar tim pą, ir reikia vežti į m edicinos-sanitarijos b a ta ­
l i on ą , tiesiai ant stalo. Ir viena akim irka brangi, praneš­
kite arm ijos vadui.

l.\. G y v ie ji ir m iru sie ji m

 — Draugas arm ijos vade,— prabilo Klimovičius, vėl
pa ė m ę s ragelį.— Gydytojas praneša, kad brigados vadą
reikia tučtuojau vežti ant stalo į m edicinos-sanitarijos
batalioną.— ir, tai pasakęs, išgirdo, kaip arm ijos vadas
atsiduso tiesiai į ragelį ir tyliai, su kartėliu nusikeikė.
— Tai sakyk gydytojui, tegu veža. Perduok, kad pats
atvyksiu į m edicinos-sanitarijos batalioną, gal dar suspė­
siu prieš operaciją. Arba ne, nesakyk: dar, kad kokioj,
ims nervintis, papiaus. Pasakyk, atvažiuosiu į medicinos-
sanitarijos batalioną tuojau pat po operacijos. Apie visa
kita, kada išsiusi, paskam binsi štabo viršininkui. Iš mano
pusės viskas.
Po dešimties m inučių įnešė neštuvus ir paguldė ant
jų Serpiliną. Klimovičius išėjo prie sanitarinės mašinos
išlydėti. Jam įkandin išėjo Serpilino adjutantas. Jis no­
rėjo lipti į m ašiną k artu su daktaru ir seseria, bet gydy­
tojas pasakė, kad nėra vietos, o ir reikalo nėra.
— Kaip norite, draugas gydytojau, o aš važiuoju,—
tarė adjutantas ir nusitvėrė ran k a už sanitarinės mašinos
borto.
— Draugas papulkininki!
Bet Klimovičius gydytojui netikėtai parėm ė ne jį, o
adjutantą. Jis laikė, kad tai neprieštarauja jokiai tv ar­
kai, jei adjutantas nori vykti į m edicinos-sanitarijos ba­
talioną kartu su savo brigados vadu.
— Niekis, politvadove, lipkite! Vietos atsiras. O pas­
kui grįšite su ta pačia sanitarine.
— Kaip brigados vadas įsakys,— atsiliepė politva-
dovas.
— Suprantam a. Bet jeigu grįšite, ateikite tiesiai pas
mane.
— Draugas papulkininki, pasakykite m ūsų kom isarui
Smakovui, kad aš išvežiau brigados v a d ą !— jau m ašinai
einant, sušuko politvadovas.
Sanitarinė m ašina išėjo.
Probėgšm ais pagalvojęs, kad jis tartum kažkur tą

m
ilgšį politvadovą seniau m atęs, Klimavičius grįžo į trobą,
perkėlė telefoną į ankstesnę vietą ir paskam bino pavaduo-
lojui užnugario reikalam s, kad iš džiaugsm o neperšertų
išnadejusių žmonių ir neduotų degtinės kiek nereikiant.
— T ankistų svetingum ui rėm ų nenustatysi! — bandė
tas pajuokauti telefonu.
— O jūs nustatykite,— atrėžė Klimovičius.— Ir per
naktį išprauskite m an visus žmones, va čia tai bus sve­
tingumas.
Paskiau jis paskam bino brigados kom isarui ir paklau­
sė, ar ne pas jį yra prasiveržusios iš apsupties grupės
komisaras Šmakovas.
— Čia. Jis truputį sužeistas į galvą. Perrišo tiesiog
čionai. Kiek pagulėjo, dabar vakarieniausim .
— Gerai, pradėkite, tuojau ir aš pas tave ateisiu,—
tarė Klimovičius ir, nurodęs savo pasiuntim ui, ką daryti,
jeigu poiitvadovas grįš nakvoti, išėjo iš trobos.
Dangumi, vėjo genami, skriejo žemi, pilki, atskarm a-
liję debesys; pro juos m irgėjo blyškios rudeninės žvaigž­
dės. Fronte buvo tokia m irtina tyla, kad, rodės, nė būti
nėra buvę jokio mūšio.

O tuo m etu Sincovą, pritūpusį Serpilino galvūgaly,

duburiuotu keliu kratė m ašina.
Pusiaukelėj Serpilinas atgavo sąmonę, bet vis tylėjo,
lik kartais per duburius pro dantis krenkšteldam as.
Pagaliau paklausė:
— Kur važiuojam ? Į m edicinos-sanitarijos batalioną?
Ir, pažinęs Sincovo balsą, pasakė, kad jis, pasiekęs
vietą, grįžtų į diviziją. Taip jis prim ygtinai du su viršum
mėnesius vadino einančius su juo iš apsupties žmones,
taip tebevadino juos ir dabar.
— Nenorėčiau jūsų palikti,— tarė Sincovas, galvoda­
mas apie m edicinos-sanitarijos batalioną ir būsim ą ope­
raciją.
liet Serpilinas suprato jį kitaip.
F brolau, taip tu su m anim ir Uralą pasieksi. Ar
m
m aža kur m ane dabar gydys! O kada gi kariauti? Dabar
tik pats karas ir prasideda!
— Aš tik norėjau palaukti, kol operacija...— tarė
Sincovas užsigavusio žmogaus balsu.
— Na, na, palauk! — dabar supratęs jį, tarė Serpili-
nas.— Mano felčeriška galva, žaizdos yra nesunkios, tik,
po paradais, daug kraujo nubėgo.
Jis atsiduso ir staiga tarė:
— Atsimeni, kaip m ūsų daktarė verkė, kad sužeis­
tiems apsuptyje negalim a buvo kraujo perpilti? Ir kraujo
žmonės būtų davę, ir jos rankos auksinės, o perpilti nėra
kaip! Nei instrum ento, nei laboratorijos... Taip, brolau,
prastai, kai beginklis esi, nieko nėra blogiau pasaulyje!
Tu, beje, jos ten neužm iršk, pasirūpink!.. Ir Šmakovui
pasakyk, ir pats...— tai pasakęs, Serpilinas palietė Sin-
covo ranką šalta it ledas savo ranka,— šalta, kad neteko
daug kraujo.
— Draugas brigados vade...— pajutęs jį prisilietus,
drebančiu balsu tarė Sincovas, nežinodamas, ką daugiau
bepridurti.
Jis dar nieko šiame kare nebijojo taip netekti, kaip
Serpilino, bet negi imsi balsu jį m aldauti: „Draugas bri­
gados vade, nem irkite!“
M edicinos-sanitarijos batalione visi dirbo išsijuosę.
Ten, dar prieš atvežant Serpiliną, buvo privežta daug sun­
kiai sužeistų. Priim am ajam e-skirstom ajam e skyriuje ir
operacinės paruošiam ajam e nebuvo kur nė kojos pasta­
tyti.
Neštuvus su Serpilinu rūpestingai ištraukė iš mašinos
ir, atlenkę brezentą, įnešė į priim am ąjį.
Sincovas prasistūm ė už neštuvų ir silpnoje geltonoje
lempos šviesoje paskutinį sykį pam atė melsvai baltą, be­
kraujį Serpilino veidą.
— Nebijok, nem irsiu, ne tam ėjau,— tarsi atsaky­
damas į tylų Sincovo prašym ą, tarė Serpilinas.
Nuvargę sanitarai laikė neštuvus ant surištų per-

m
pelinių diržų, jų pečiai virpėjo, o k artu su jais virpėjo
ir Serpilino veidas.
Priešais buvo nešamas kažkas pridengtas paklode,
m atyt, miręs. Sanitarai pasitraukė prie tako, pastūm ėję
neštuvus, susiėmė rankom ir įnešė Serpiliną į operacinę.
Sincovas kone dvi valandas su nerim u sukiojos aplink
operacinę; pagaliau karo gydytojas, tas, ku r atvežė Ser­
piliną iš tankų brigados, išėjo ir pasakė, kad brigados va­
dui padaryta kraujo transfuzija ir išimtos iš kojų dvi
kulkos, širdis išlaikė, ir dabar tiesioginio pavojaus, gali­
m a sakyti, nėra.
— Šiuo m om entu,— pedantiškai pridūrė karo gydy­
tojas, bet to Sincovas jau nebenugirdo. Jis suprato viena;
išsilaikė!
Ir sugrįžimo pas savuosius džiaugsmas, kurį, nelygi­
nant akmuo, buvo nustelbus iki šiol baimė dėl Serpilino
gyvybės, pripildė visą jo sielą.
Jis prikalbino karo gydytoją palaukti kokias dešimt
m inučių ir nuėjo pas bataliono vadą, norėdam as tuoj
pat paskam binti Smakovui.
M edicinos-sanitarijos bataliono vadas bandė ji atkal­
bėti: tankų brigados vadas papulkininkis Klimovičius jau
čia prisiskam binęs, ir jau viskas buvę pasakyta, ir armi-
jon taip pat viskas esą pranešta! Bet Sincovas, lyg k u r­
čias, laikėsi savo, ir jam galų gale vis tik surado Smako-
vą, aplinkiniu keliu susijungę su tankistais per štabą
los šaulių divizijos, kuriai priklausė m edicinos-sanitari­
jos batalionas.
Jis pranešė telefonu Smakovui, kuris jau k a rtą buvo
girdėjęs viską iš Klimovičiaus, kaip praėjo operacija ir
koks dabar Serpilino sveikatos stovis. Paskui, nepasiten­
kinęs tuo, pridūrė, kad atvažiuos ir galės viską dar kartą
pats išpasakoti.
— Puiku, bet geriau visa tai atidėkim e rytojui,— m an ­
dagiai sustabdė jo užmojį Smakovas.— Aš jau, nepatogu
pasisakyti, batus nusiavęs, noriu gulti, o jum s irgi reikėtų
nurim ti.
1 97
 Laimingas Sincovo balsas pasirodė jam pernelyg su­
jaudintas — tu r būt, kad būtų linksm iau, davė ten, medi-
cinos-sanitarijos batalione kokį stiklelį nugerti. ,,0 ar
daug reikia tokiam išvargusiam žm ogui?“— nesm erkda­
mas pagalvojo jis ir dar k artą patarė Sincovui kuo grei­
čiau pasiekti vietą, gulti ir nusiram inti.
Bet Sincovas jau nebegalėjo nurim ti. Jis iš tiesų iš
džiaugsmo ir baisaus nuovargio elgėsi m ažne kaip girtas.
Greituoju išsriuobęs karštos arbatos su galėtomis, jis
pašoko, pasakęs, kad skuba, bet atsisveikindam as staiga
paėmė m edicinos-sanitarijos bataliono vadui už rankovės
ir laimingas kokias penkias m inutes aiškino, kas per žmo­
gus Serpilinas ir kaip gerai, kad jis išliko gyvas.
Po to, vis būdam as pakiliai nusiteikęs, jis, lyg užsuk­
tas, visą kelią grįžtant pasakojo snūduriuojančiam karo
gydytojui, kaip jie išėję iš apsupties.
Net ir nuvykęs į Klimovičiaus trobą, jis ne išsyk at
sigulė į pataisytą lovą.
Paties Klimovičiaus nebuvo. Miegūstas kareiviukas
nepatenkintas pasakė, kad papulkininkis išvykęs į prieš­
akines pozicijas — norįs patikrinti, kaip tam soje iš­
trauks m inų susprogdintus tankus.
Sincovas, vis dar tebejausdam as tą patį džiaugsm in­
gą susijaudinim ą, iš pradžių kažkodėl nusprendė laukti
grįžtant papulkininkio, paskui, pradėjęs vaikščioti po tro ­
bą, ėmė klausinėti pasiuntinį, ar jų brigadai taip pat
yra tekę veržtis iš apsupties ir iš kur. Ir galiausiai pa­
prašė jį sužinoti, ar dar tebekūrenam a pirtis ir ar nega­
lim a suspėti joje išsim audyti kaip tik dabar, neatidedant
rytojui.
„Kokia tau dabar, po šimts perkūnų, pirtis? Gultu-
meis greičiau, kol dar nuo koto nenuvirtai!“ — pusiau
piktai, pusiau užjausdam as, pagalvojo pasiuntinys, bet
balsu nieko nepasakė, o tik nusigręžė nugara, krenkš­
telėjęs nusikabino nuo vinies pilotę ir išėjo sužinoti.
Kai jis grįžo, Sincovas miegojo kaip užmuštas, sėdė-

198
damas ant lovos ir nukoręs galvą ant peties, tarsi pa­
šautas paukštis.
Palingavęs galvą, pasiuntinys nutraukė politvadovui
šlapius batus, nuvyniojo juodus it suodžiai autus ir,
paėmęs už pečių, nuvertė galvą ant pagalvio.
Kai Sincovas prasim erkė, troboje buvo šviesu. Klimo-
vičius, apsiavęs galifė kelnėm, vienm arškinis, užsikišęs
už apykaklės rankšluostį, baigė skustis galvą, sėdėdamas
ant taburetės priešais kabantį ant sienos veidrodėlį.
— Pagaliau atsibudot,— tarė jis, pusiau atsigręžęs su
skustuvu rankoje. Galva jo buvo perpus nuskusta, p er­
pus išm uilinta.
— Draugas papulkininki,— nuleidęs kojas nuo lovos
ir atidžiai žiūrėdam as į savo šeim ininką, tarė Sincovas.—
Aš vakar nenugirdau: jūsų pavardė Klimovičius?
— Taip, o kas?
— O aš esu Sincovas. Nepažįstate?
Klimovičius tylėdamas padėjo skustuvą ant palangės,
iš ten dar, tarsi paskutinį sykį patikrindam as, ar gali taip
būti, apžvelgė pakilusį nuo lovos barzda apžėlusį liesą,
plačiapetį vyrą ir greitai žengė prie jo.
Jie apsikabino, o Sincovui net nuriedėjo ašara —
iš nuovargio ir susijaudinim o.
— Taigi aš vakar pagalvojau, kad kažkur esu m a­
lęs tą politvadovą! — skubiai nusijuokė nemėgstąs sen-
lim entų Klimovičius.
— O aš, jeigu ne pavardė, su ta skusta galva tavęs
ir iš viso būčiau nepažinęs!
— Skusta, bet ne iki galui! — susizgribo Klimovičius
ir nuėjo prie veidrodžio — baigti skustis.
Galimas daiktas, kitomis aplinkybėmis jie ir labiau
būtų apsidžiaugę viens kitu, bet jau pats vakarykštis
susitikimas m ūšyje viršijo bet kokį džiaugsm ą, kokį tik
gali patirti žmonės.
Tikrai laimingi jie abu buvo vakar, o dabar jiems
buvo tiktai m alonu, kad susitiko ir, nesim atę nuo

799
mokyklos m etų, visgi pažino viens kitą; užtat ir kalba
jų savaime buvo tiesm uka.
— Tvarka su tavo brigados vadu,— kalbėjo Klimo-
vičius, vėl m uilindam asis galvą prieš skutim ą.— Jau p a­
imtas iš m edicinos-sanitarijos bataliono, o ten, sako, į
lėktuvą — ir į Maskvą! Ja u ir fronto štabas apie jį klau­
sė, nedaug trūko, kad Vyriausioji būstinė klaustų! Armi­
jos vadas pats pas jį iš ryto buvo. Kodėl jis brigados va­
das? Atestuoti nesuspėjo?
— Nesuspėjo,— nesileisdamas į smulkm enas, atsakė
Sincovas. Jis buvo girdėjęs apie Serpilino praeitį, bet
dabar, po dviejų m ėnesių m ūšių, jam nesinorėjo apie
tai kalbėti.
— Taip...— patylėjęs tarė jis.— Vadinas, tuo tarpu
m ūsų divizija liko be vado...
— Kad tik būtų divizija, o vadas atsiras! — atsiliepė
Klimovičius.— O kaipgi tu — nuo pat pradžios divizijoj?
Sincovas žodžiu kitu, taip trum pai, jog net pats n u ­
stebo, papasakojo savo istoriją, iki ateinant pas Serpi-
liną.
— Vadinas, priklydai ir kareiviu tapai,— su p rita ria ­
m u juoku tarė Klimovičius.— Aš taipgi prisigaudžiau to­
kių paklydėlių, kol iš apsupties traukiau, ir dar tokių
kovotojų, kad ja u nebeįsivaizduoju, kaip be jų gyvenčiau!
Sincovą ta netiesioginė pagyra m aloniai nuteikė, ir
jis pasakė tai, ką pats daugsyk buvo galvojęs, traukda­
mas iš apsupties,— kad jau nebesiprašys atgal į laikraštį,
pasiliks divizijoj.
— Jeigu tik išlaikys jus visus daikte, o neiškaišios kur
ko. Čia jau ir iš arm ijos, ir iš fronto štabų atvyko išsi­
aiškinti jūsų, nežinau, kokios jų nuotaikos...
— O ko mums aiškintis? Mes gi išėjome kaip karinė
dalis: uniform uoti, su ginklais, su vėliava.
— O jei ne taip, su jum is visai kita kalba būtų. P a ­
siųstų brolelius, kur reikia, kad juos pagal įstatym us pa-

2 00
tikrintų ir p akratytų sielas: kas, iš kur, kodėl į apsupim ą
patekai, kodėl išėjai? — Sulig paskutiniais žodžiais Klimo-
vičius nelinksm ai šyptelėjo.
— Yra ko šypsotis! — staiga pyktelėjo Sincovas.—
Kas gi tai, gerai, ar ką?
, — Kas čia bus gero! Gerai būtų, jeigu mes dabar ne
prie Jelnios, o prie Karaliaučiaus kautum ės, ir vokiečiai,
o ne mes, iš apsupties veržtųsi! O aplam ai visai galima,
kad mūsų Serpilinas ir įrodys, jog reikia divizijai num erį
palikti ir žmonėmis papildyti, o ne ištąsyti tai, kas išliko.
Visai galima,— pakartojo Klimovičius. Jis norėjo n u ra ­
m inti kiek apniukusį Sincovą.— Juo labiau kad jūs su
vėliava išėjot. Neseniai čia laikrašty buvo rašyta apie vie­
nus, kaip iš apsupties be visa ko, su viena tik vėliava
išėjo, tokį triukšm ą iš to padarė!
—■ O kas čia blogo? — su nuoskauda paklausė Sin­
covas.
— O kas ypatingai gero? — savo ruožtu paklausė Kli­
movičius.— Reikia stengtis, be vėliavos, dar ir su tankais,
ir su patrankom is išeiti, ir su žmonėmis, kurie dar k a­
riaus! O vėliavą tu visada išnešti privalai, jeigu dar są­
žinę turi! Mes irgi nuo pat Slonimo vėliavą išnešėm, bet
savo nuopelnu to nelaikom, nes kaipgi kitaip gali būti?
Ir dar, kad su septyniais tankais iš šimto keturiasdešim t
išėjom, nėra ko girtis! O tasai laikrašty parašė: ,.Vėliava,
vėliava!“, o kad nors žodį būtų pasakęs, ką jie dar, be
vėliavos, išnešė ir kiek gyvų žmonių išvedė! T arytum tas
visai nė nesvarbu! Prikalbėjo jam kažkoks gražbylys, p ra ­
sidžiugęs, kad gyvas liko, o tas ir ėmė braižyt popieriuje...
— M atau, tu negaili laikraštininkų,— tarė Sincovas.
— O ko jų gailėtis? Būtų patyręs ant savo kailio, kas
lavo sieloj dedas, kada tegu ir su vėliava prasiverži, bet
be tankų, kitaip būtų aprašęs!
— Na, aš tai, pavyzdžiui, patyriau an t savo kailio,—
pasakė Sincovas.

20/
 — Apie tave dabar nekalbam , tu dabar kareivis,—
atkirto Klimovičius ir, ištraukęs iš pastalės surištus virve­
le, naujus, degutu kvepiančius batus, metė juos po koji}
Sincovui: — Na, prisim atuok!
Batai buvo maži, ir Klimovičiui pasidarė apm audu:
kitų jis neturėjo.
— Matai, kokias dideles pėdas išsiauginęs! — tarė jis,
parodęs į basas Sincovo kojas.— Tik pėstininkuose ir
tapsėti tokiems.
-— Nieko, aš jau esu tapsėjęs...
— O aš, m anai, nesu tap sė jęs? — atsakė Klimovi­
čius.— Kai be tankų likau — kaip didelis tapsėjau. Žo­
džiu. plati mūs šalis gimtoji... Jeigu kas trisdešim t devin­
taisiais metais, po Chalchin-Golo, m an būtų pasakęs, kad
taip tapsėsiu — pajuoka būčiau tai palaikęs, i miltus
būčiau sutrynęs! Bet nieko.— Jis suvilgė rankšluostį
odekolonu, išsitrynė juo nuskustą galvą ir veidą ir,
išskėtęs kojas, tarsi šaukdam as ką į m ūšį, stovėjo prie­
šais Sincovą, mažas, plačiapetis, su besiveržiančiais iš po
m arškinių kietais it geležis raum enim .— Nesijaudink,
luktelėk, dar įvažiuosiu į Vokietiją savo trisdešim tketvir-
tiniu. Ir tave ant šarvų pasisodinsiu, jeigu, žinoma, mes
iki tol nesusilauksime „šventos ram ybės“ ir fanerinio
pam inklo su žvaigždute. Na kaip, Chaustovai, atnešėt
pusrytį? — išgirdęs už nugaros girgžtelėjus duris, p a­
klausė Klimovičius.
— Taip! — atsakė pasiuntinys, statydam as ant sta­
lo arbatinį ir uždengtas rankšluosčiu lėkštes.
— O kaip pirtis, laisva ten?
— Neg'alima sakyti, kad laisva, draugas papulki­
ninki...
— Tuojau išgersime arbatos, ir palydėkite politva-
dovą nusiprausti. Baltinių jam paėmei?
— Taip! Tik bijau, kad...— pasiuntinys, nebaigęs sa­
kyti, apžvelgė nepatikliu žvilgsniu ilgą Sincovo stuo­
menį.

202
 — Gerai, pirm iausia pusryčiausim ,— tarė Klimovi-
čius, užsitem pdam as palaidinę,— o šiaip ir aš neturiu
laiko, ir tau reikia nusiprausti, barzdą nusiskusti. Vie­
nuoliktai valandai vadovybė kviečia jūsų divizijos k ari­
ninkus. O tu apžėlęs kaip popas, tik kryžiaus ant k rū ­
tinės trūksta.
P er pusryčius Klimovičius jau nebegrįžo prie rim to
pokalbio ir aplam ai skubėjo.
Pataręs Sincovui po badavim o kuo lėčiau valgyti ir
kuo atidžiau sukram tyti, jis pats greitomis išgėrė dvi
stiklines arbatos ir atsistojo iš už stalo.
— Atleisk, laikas baigėsi. Jeigu nori savo nam iškiam s
parašyti, kad „Kristus prisikėlė“ , parašyk ir tuojau ati­
duok Chaustovui, pasiuntiniui, jis su m ūsų lauko paštu
šiandien ir išsiųs.
— Klausyk, o kaip tavo šeima, kur ji? — staiga, lyg
kas būtų trūktelėjęs jį už liežuvio, paklausė Sincovas.
— Neturiu aš šeimos,— greitu ir keistu, šaltu it ak­
muo balsu atsakė Klimovičius ir išėjo neatsisveikinęs.
Sincovas ne išsj^k suprato, ką šitai reiškia, ir valan­
dėlę žiūrėjo į užsitrenkusias duris, Klimovičiui išėjus.
„Kodėl jis atsakė tokiu keistu balsu? Kas ten deda­
si jo šeimoje: dram a, neištikim ybė, išsiskyrim as?“ —
klausė save Sincovas ir, tik susitikęs su priekaištingu,
niūriu pasiuntinio žvilgsniu, staiga suprato, kad Klimo­
vičius kalbėjo ne apie dram ą, ne apie išsiskyrim ą ir ne
apie neištikim ybę, o apie m irtį.
Brigados politinio skyriaus didžiojoje palapinėje susi­
rinko trisdešim t vadų ir politinių darbuotojų, išėjusių
iš apsupties kartu su Serpilinu. Visi nakčia buvo nusi­
skutę barzdas, nusiprausę, apsišvarinę. Kai kurie, išva­
karėse išėję labai apgailėtinos išvaizdos, buvo dabar jau
su pilka tankistų apranga: širdis ne akm uo — Klimovi-
čiaus įsakym u, jo pavaduotojas užnugario reikalam s ne­
pagailėjo dešimties kom plektų.
Visi, įeidami į palapinę ir džiaugsm ingai sveikinda-
miesi, negalėjo pažinti viens kito. Buvo sunku įsivaiz­
duoti, kad viena tik žmoniškomis sąlygomis praleista
naktis, pirtis ir nusiskutim as gali tiek pakeisti žmones.
Bataliono kom isaras Šmakovas pristatė atvykusiam
viršininkui savo draugus iš apsupties ir padėjo ant sta­
lo sąrašą trys šim tai dvylikos žmonių, prasiveržusių pro
vokiečius.
Atvažiavusių viršininkų buvo trys: pulko kom isaras
iš arm ijos politinio skyriaus — juodaplaukis, geraširdis,
nenum igęs kiek reikiant ir visą laiką žiovaująs malonus
vyras; papulkininkis iš fronto form avim o skyriaus —
nejaunas, sėdįs tiesiai it mietas („kelmas o kelm as“ ,—
iš pirm o žvilgsnio pagalvojo apie jį Sincovas) ir žemo
ūgio m ajoras iš ypatingojo skyriaus, kažkodėl su pasie­
niečio uniform a, neatviru veidu ir griežtai sučiauptam
lūpom.
Ryto pokalbis su Klimovičium Sincovą nuteikė, kad
reikia būti akylam . Jis tikėjos ko kito. Užuot visų p ir­
m a iškilmingai išrikiavę juos visus, išėjusius iš apsup­
ties su ginklu rankose ir su vėliava, ir padėkoję už ta r­
nybą, juos kažkodėl sušaukė į palapinę, skyrium nuo
kovotojų... Sincovui staiga pasirodė, kad nebus išvengta
užgaulių dalykų, ne taip, kaip norėjosi.
Bet pokalbis, priešingai, prasidėjo visai neužgauliu
būdu.
Malonusis pulko kom isaras iš arm ijos politinio sky­
riaus, prabilęs pirmas, pasakė, kad iškilm inga rikiuotė
čia, prie pat priešakinės linijos, yra netikslinga. Tai ne­
bus vėlu padaryti ir atvykus į vietą, į Juchnovo rajoną,
kur jie visi šiandie bus perm esti. Draugai vadai ir poli­
tiniai darbuotojai, kuriuos jis vadovybės vardu sveikina
išėjus iš apsupties, turi suprasti, kad klausimas, ar bus
išlaikytas jų divizijos num eris, ar ji išliks ir bus papil­
dyta kaip tokia,— klausimas, kurį jau iškėlė jam drau ­
gas Šmakovas, sprendžiam as ne viena diena, ir, be to,
jį spręs ne jis ir net ne arm ijos vadovybė. Kol tas klau-
 simas neišspręstas ten, kur kas aukščiau, tenka tra k ­
tuoti visus išėjusius iš apsupties ne kaip karinę dalį,
o kaip laikinai susiform avusią apsupties sąlygomis gru­
pę, kuri, kaip tokia, jau jrra atlikusi savo uždavinius.
O jeigu taip, tai dabar kaip grupė ji jau nebeegzistuoja,
ir tie, kuriem s pavesta tuo rūpintis, dabar spręs klausi­
m ą su kiekvienu iš jų atskirai, atsižvelgdami į jų žinias,
pareigas ir tai, kaip kiekvienas pasirodė apsupty.
— Juo labiau,— pridūrė pulko kom isaras,— kad, p a­
rengtiniais duom enimis, grupėje iš pačios šimtas septy­
niasdešim t šeštosios divizijos tėra šimtas septyni žmonės,
o kitos dvi trečiosios — žmonės, prisijungę prie pagrin­
dinio branduolio įvairiu laiku.
Jam visa tai kalbant, Smakovas, nosinės krašteliu
šluostydamasis ašarojančias nuo nemigos akis, visą lai­
ką įdėmiai žiūrėjo į pulko kom isarą; iki tol jie jau vie­
ną sykį kalbėjosi, tai buvo prelim inarinis pasikalbėji­
mas,— ir Smakovas nerim astingai laukė, kaip dabar kal­
bės pulko kom isaras — taip a r ne taip, kaip reikia jo,
Smakovo, m anym u.
Po to pulko kom isaras atsigręžė į papulkininkį iš
formavimo skyriaus, ir papulkininkis girgždančiu, m e­
diniu balsu tarė, kad, kai žmonės ateis pas juos, į vietą,
jų žinion, tada ir bus su jais tolimesnė kalba, o dabar
draugai vadai turi išrikiuoti žmones, nuvesti juos prie
m ašinų — m ašinos stovi už kokio kilom etro, m iškely,—
susodinti į m ašinas po dvidešimt kovotojų ir du vadus.
Paskyrim o vieta — Liudkovo kaimas, prie Juchnovo, nuo­
tolis — šimtas keturiasdešim t kilom etrų, kelionės m arš­
r u ta s — į pietryčius Jelnios — Siujos keliu, o paskui Ju ch ­
novo plentu į rytus. Tarpas tarp m ašinų — trisdešim t
m etrų, o aviacijos antskrydžių m etu reikia išskirstyti
žmones kuo toliau nuo kelių. Beje, to m okyti jų , be abe­
jo, ir nereikia. Jis pats važiuos lengva m ašina priešaky
kolonos. Visa tai atbarškėjęs, papulkininkis nutilo ir,
atrodo, nesirengė nieko pridurti prie tų savo žodžių.

205
 Kai papulkininkis užbaigė savo žodį, pulko kom isaras
kreipėsi su klausim u į pasieniečių m ajorą iš ypatingojo
skyriaus:
— Kaip, draugas Danilovai, turėsite kokių korekty­
vų arba gal judėsim e?
Majoras su griežtai sučiauptom lūpom, aiškiai nesku­
bėdamas atsakyti, keletą sekundžių tylėjo, pagaliau vis
tik sukrutino lūpas ir pasakė šiurkščiu bosu, kad jokių
korektyvų neturįs, bet norįs paklausti grupės vyresnįjį.
T ai pasakęs, jis atsigręžė į Smakovą:
— Ar ginklai jau atiduoti?
— Kokie ginklai? — paklausė Smakovas.
— Trofėjiniai ginklai, kuriuos turi asmeninė sudėtis.
— O kodėl m ums juos atiduoti? — pasakė Sm ako­
vas.— Ar jie trofėjiniai, ar ne trofėjiniai — tai m ūsų
ginklai, mes su jais prasiveržėme, tad kodėl m ums juos
atiduoti?
Visi sujudo, ėmė triukšm auti. Pasienietis palaukė, kol
triukšm as baigsis, ir tarė, nepakeldam as balso, kad m ū ­
sų arba jūsų ginklų arm ijoje nėra, o yra tik ginklai,
num atyti pagal užim am ą vietą ir išduodam i į rankas ta ­
da, kada juos reikia turėti rankoje. Kariškiam s, siunčia­
miems į atrinkim o ir form avim o vietą, turėti ginklą
rankoje aplam ai neleidžiam a, o jau trofėjinį — jokiu b ū ­
du. Jį reikia atiduoti, o ne tem pti paskui save į užnugarį.
Apie tai nėra ko ir kalbėti.
— Tai dar nežinom a, ar yra, ar nėra apie ką k al­
bėti! — griežtai tarė Smakovas.— Mes d ar pateiksim r a ­
portus, kad būtų išlaikyta m ūsų divizija.— Tą akim ir­
ką jis visai pam iršo, kad niekad nėra figūravęs tos di­
vizijos eilėse.
— Mes to klausim o čia su jum is nediskutuosim e,
draugas bataliono kom isare,— tarė pasienietis, ir, nors
jis ir toliau tebesiginčijo su Smakovu, jo akyse šm ėste­
lėjo užuojautos šešėlis.— Bus ar nebus divizija — ne
m um s su jum is spręsti; bet, kaip ten būtų tas klausi -

206
mas išspręstas, visus trofėjinius ginklus tuo tarpu reikia
atiduoti.
— Išskyrus vadų, asmeninės sudėties! — visiškai ne­
tikėtai visiems, garsiai ir netgi iššaukiam ai pasakė iki
tol abejingai tylėjęs tasai medinis papulkininkis iš fo r­
mavimo skyriaus.
Matyti, tą sausą žmogų kažkas giliai patį užgavo
šitame pokalbyje. Galimas daiktas, jis įsivaizdavo, kas
būtų, jeigu jam tektų išim ti iš dėklo ir atiduoti štai tą
kabantį ant dešinio šono m auzerį, kurį jis atėm ė iš
basm ačių ir nuo dvidešim tųjų m etų žino atm intinai kiek­
vieną nelygum ą rankenoj...
— Visa tai skaudu,— tarė Smakovas, atsistodam as ir
piktai gniauždamas kum ščius.— Skaudu! — pakartojo
jis garsiai, ir balsas jo suskam bo.— Labai skaudu, prieš
žmones gėda! Nejaugi jum s ne gėda? — staiga jis rik te­
lėjo pasieniečiui.
Šis taip pat atsistojo ir, kiek pabalęs, pam ažu užse­
gė iš pradžių vieną, paskui kitą planšetės segtuką.
— Turim e nurodym us,— tarė jis gana tyliai, ir galė­
jai justi, kad tasai tylus balsas jam duodasi tik didele
valios įtam pa,— dėlei kurių buvo paprašyta paaiškini­
m ų, ir turim e paaiškinim us, kad reikia įvykdyti tuos nu­
rodym us, todėl reikia atiduoti trofėjinius ginklus, d rau ­
gas bataliono kom isare.
Pačiam e to susikirtim o įkarštyje į palapinę įėjo Kli-
movičius, ilgai, beveik nuo pat pradžios, čia nesirodęs.
Jis palaukė ir, davęs žingsnį į priekį, paprašė pulko ko­
m isarą leisti į jį kreiptis.
— Draugas pulko kom isare, leiskite pranešti. Mane
buvo iššaukęs prie telefono arm ijos vadas ir įsakė jum s
perduoti, kad išėjusios iš apsupties Serpilino vadovau­
jamos grupės iškilmingą rikiuotę ir trum pą m itingą ry ­
šium su jos prasiveržim u arm ijos Karo taryba įsako p ra ­
vesti čia, m an patikėtos dalies pozicijoje.
207
 Visi susižvelgė. Pulko kom isaras širdyje buvo p a ­
tenkintas: jis pats rytą, prieš išvažiuodamas, pranešė poli­
tinio skyriaus viršininkui savo nuomonę, kad išrikiuoti
ir pravesti m itingą reikia vietoje, tankų brigadoje, bet
politinio skyriaus viršininkas pareiškė jam , kad tai dary­
ti priešakinėje linijoje ne laikas ir ne vieta: dar, kad
kokioj, gali subom barduoti!
„O vis dėlto išėjo ne taip, kaip jis nori, o kaip aš;
vadinasi, persvarstė Karo taryboje!“— pagalvojo pulko
kom isaras, labai patenkintas, kad per visą pokalbio lai­
ką kentėjęs, negalėdamas pasielgti taip, kaip jam pačiam
norėjos.
Papulkininkis iš form avim o skyriaus ir m ajoras Da­
nilovas buvo pavaldūs fronto štabui ir neturėjo tiesio­
ginių nurodym ų, kur ir kaip pravesti m itingą, bet imti
prieštarauti arm ijos vadui, esant jo arm ijos pozicijoje,
buvo negalima. Jie tik tylomis susižvelgė.
Užtat Smakovas atvirai trium favo.
— Leisite, draugas pulko kom isare? — kreipėsi jis,
kol dar niekas nespėjo atsakyti į Klimovičiaus žodžius.
— Taip, klausau jūsų.
— Kapitone Muratovai! Politvadove Sincovai! Pasi­
rūpinkite, kad būtų išrikiuota... divizija! — Padaręs m a­
žytę pauzę, jis vis tik prim ygtinai pridūrė tą ėste įsiėdu-
sį į visų jų sąmonę žodį.
— Čia tai g e ra i!— tarė Klimovičius, prisėsdam as
prie stalo.— Aš, tiesa, jau patvarkiau, bet tegu paskubi­
na, laiko neturim e, arm ijos vadas įsakė: m itingą praves­
ti, bet nedelsti!
Sėsdamas jis su sim patija pažiūrėjo į palinksm ėjusį
bataliono kom isarą, jam patiko tas užsispyręs senis,—
taip jis sau vadino žilutėlį Smakovą. Kaip tik tasai m o­
ralinis supratim as skausm o dėl savo žmonių, kurį dabar
pergyveno Smakovas, ir paskatino Klimovičių imtis inL
ciatyvos. Jis sumelavo, kad arm ijos vadas iššaukęs jį
prie telefono. Ne, jis pats išėjo iš čia ir paskam bino ar-

208
mijos vadui, prašydam as leisti vietoje, brigadoje, iškil­
m ingai išrikiuoti grupę ir padaryti trum pą m itingą.
— Suprantam a,— piktai tarė arm ijos vadas; m atyt,
jis buvo labai užsiėmęs.— Jau esu pasiuntęs pas jus po­
litinio skyriaus viršininko pavaduotoją. Ko jūs kišatės?
Ką gi, ar jis pats negali susivokti?
— Nežinau, draugas arm ijos vade, m atyt, jis gavęs
kitų nurodym ų.
— Kokie dar ten kiti nurodym ai! Padarykite! Tik n e­
užvilkinkite.
— Na, taip,— tarė pulko kom isaras, rem damasis
kumščiais an t stalo.— Kokių dar klausim ų?
— Klausimas senas: kaip bus su ginklais? — tarė
Smakovas.
— Draugas papulkininki,— pertraukęs jį, kreipėsi
pasienietis į Klimovičių.— Ar kartais arm ijos vadas ne­
davė įsakymo neatiduoti trofėjinių ginklų?
— Ne,— atsakė Klimovičius.
— Tada lieka ankstesnis sprendim as,— skubiai p a ­
sakė pulko kom isaras, neduodam as barniam s atsinau­
jinti.— Po rikiuotės ir m itingo atiduoti trofėjinius gink­
l u s — ir į mašinas!
— Valandėlę, draugas pulko kom isare,—■pakilo p a ­
stiręs papulkininkis iš form avim o skyriaus. Jis pasi­
žiūrėjo į Šmakovą ir, tyloje barkštelėjęs į stalą smiliaus
krum pliukais, piktai tarė: — Paprašysiu jus, draugas b a ­
taliono kom isare, nevartoti mitinge „divizijos“ sąvokos,
kadangi klausimas dėl num erio neišspręstas ir jūs esate
ne divizija, o išėjusi iš apsupties grupė, kurią sudaro
kovotojai ir vadai iš keturių įvairių divizijų ir kitų a t­
skirų dalių.
„Kelmas nem atytas!“— norėjo sušukti jam Smakovas,
bet susilaikė ir tepasakė:
— Klausau!
Kas svarbiausia, išėjo taip, kaip jis norėjo: dabar

14. Gyvieji ir mirusieji 209

išrikiuosim žmones ir jiems padėkosim , o visa kita —
m at juos velniai! — visa kita sutvarkysim paskiau.
Jis pakilo iš užstalės ir žengė prie durų įkandin k i­
lų, bet pasienietis m ajoras staiga atsirado šalia jo ir
atsargiai palietė jam rankovę.
— Prašau sustoti porai žodžių, draugas bataliono
komisare!
— Klausau, draugas m ajore,— atsakė Smakovas, lyg
ir kiek nustebęs: jam rodės, kad daugiau nebėra apie
ką kalbėti.
— Klausimas toks,— tarė m ajoras, kantriai palaukęs,
kol jie palapinėje liko vienu du.— Kol kas mes jūsų
žmonių dar nepažįstam e, o jūs pažįstate. Kaip, jūsų nuo­
m one,— jis pabrėžė žodžius „jūsų nuom one“, duodamas
suprasti, kad ta nuom onė jam toli gražu ne galutinė,—
ar galite pilnai atsakyti už kiekvieną žmogų, kuris išėjo
iš apsupties su jum is?
— Atsakyti? — paklausė Smakovas greitai ir ašt­
riai.— Mano nuom one, jie patys jau atsakė į jūsų klau­
simą — jie nepasiliko pas vokiečius, o kaudam ies p ra­
siveržė pas savuosius.
— Tai aš suprantu, draugas bataliono kom isare,—
tarė m ajoras, išklausęs Smakovo atsakym ą.— Kad jie
prasiveržė pas savuosius, m an toks pat faktas, kaip ir
jum s. Betgi jūsų žmonės ėjo vadovaujam i, o tokiomis
sąlygomis pasitaiko, kad k artu su kitais išeina žmogus,
kuris pats ir neketino eiti iš apsupties, bet kom anduoja­
mas turėjo išeiti k artu su kitais. Tačiau jis dėl vienokių
a r kitokių priežasčių vis tik nenusipelno vadovybės p a­
sitikėjim o. Ar nėra pas jus tokių?
— Pirm a, m ano nuom one, nėra,— greitai tarė Sma­
kovas,— o, antra, mes perėjom e frontą, mes pagaliau
nam ie, ir nesuprantu, kas jus jaudina.
— Manęs niekas nejaudina, draugas bataliono kom i­
sare,— dėdamasis, kad nepastebi Smakovo karščiuojan­
tis, atsakė kantriai, su nepaprastu santūrum u pasienie-

2 10
tis.— Mane, kaip žmogų, atsakingą už savo darbą, dom i­
na dar vienas klausimas: ar negali būti tarp išėjusių su
jum is žmonių ir tokių asmenų, kurie prisidėjo prie jūsų
grupės, turėdam i savo tikslų, iš dalies tuos tikslus p a­
siekė, pereidam i su jum is frontą, o toliau pasieks juos
visiškai, išnykę pakeliui, dar prieš bet kurį patikrinim ą.
Nežinau, ar yra pas jus tokių asmenų, bet patyrim as sa­
ko, kad jų gali būti. Ir geriau pagalvoti apie juos da­
bar, negu paskui, kada pasirodys per vėlu.
— Pas m ane nėra tokių žmonių,— prim ygtinai p a k a r­
tojo Smakovas.— Vieną niekšą išaiškinom e ir sušaudė-
me, nelaukdam i jūsų patarim ų. Kitas niekšas pats nusi­
šovė. O dėl to — anksti ar vėlu...— Jis norėjo pasakyti:
„Ek brangus drauge, mes su jum is pastaruoju m etu per
anksti ir per dažnai imdavome galvoti, kad žmogus ne­
vertas pasitikėjim o, o paskui per vėlai susigriebdavome,
kad jis vis tik jo vertas!“ Norėjo pasakyti, bet nutilo,
nebaigęs žodžio, ir tepasakė, kad jis pats kitados dirbęs
Ypatingosios kom isijos organuose ir ne blogiau už d rau ­
gą m ajorą žinąs, kas yra budrum as...— Jeigu, žinoma,
jam e m atysim e kardą, o ne šluotą!
— Kaip tai suprasti? — sausai paklausė pasienietis.
— O taip,— visai dar neatvėsęs, tarė Smakovas,—
kad savo žmonėmis reikia pasitikėti. O be pasitikėjim o
tai jau ne budrum as, o įtarum as, panika!
Smakovo žodžiuose buvo iššūkis, bet pasienietis ne­
norėjo prisitaikyti jo sau ir šaltakraujiškai tarė, kad vi­
sa tai teisybė, bet šiandie tenka skaitytis su padėtim i, o
padėtis nepaprastai sudėtinga, ir negalim a prieš ją akių
užm erkti.
— Aš niekad neužm erkdavau ir neužmerkiu!
-— Tad iš m ano pusės viskas,— tarė pasienietis.—
Aš važiuosiu kolonoje paskutinis. Mano ,,em koje“ yra dvi
laisvos vietos. Galiu pasiūlyti jum s,— staiga pridūrė jis,
tarsi tuo nelauktu Šmakovui pasiūlym u pabrėždam as,
kad jis, m ajoras Danilovas, dirba čia savo darbą, laiko

211
save teisiu ir neteikia nė m ažiausios reikšm ės visam
tam susikirtim ui su karštakošiu bataliono kom isaru.

Iškirstas per šim tam etį pušyną spindis ėjo toli, ligi
paties horizonto. Išnirusi pro debesis rudens saulė m e­
tė neryškius lopus ant drėgnų po vakarykščio lietaus
spyglių. Ten, kur daiktais iš po spyglių m atėsi smėlis,
jis po lietaus visas buvo išakijęs ir ruplėtas. Papūtus
vėjeliui, nuo pušų biro įstrigę šakose vakarykščio lie­
taus likučiai, ir rikiuotėje kovotojai juokėsi iš viens ki­
to, gūžėsi, kaišiojo pirštus už apykaklių...
Žmonės buvo ką tik išrikiuoti, vadovybės d ar nebuvo,
ir jie stovėjo „laisvai“.
Naktį ir rytą į m edicinos-sanitarijos batalioną buvo
pasiųsta dar apie trisdešim t žmonių, kurie vakar iš
įkarščio dar tarėsi esą tinkam i rikiuotės tarnybai. Išil­
gai spindžio buvo išsirikiavę du šim tai aštuoniasdešim t
du vyrai — lygiai pusė to skaičiaus, koks buvo sąrašuose
vakar vakare prieš mūšį.
Visi rikiuotėje buvo su ginklais. Maždaug penkiasde­
šimt žmonių turėjo m ūsų šautuvus, kiti per du su puse
m ėnesių mūšių pam ažu apsikabinėjo vokiečių ginklais —
šautuvais ir autom atais. Kai kuriems už diržų kabojo
vokiečių granatos su ilgais kotais.
K airiajam e sparne buvo sustatyti šeši išnešti iš ap­
supties lengvieji kulkosvaidžiai — du m ūsų ir keturi vo­
kiečių, o dar toliau, pačiam e krašte, stovėjo didelis vokie­
čių pulko minosvaidis ir šalia jo gulėjo dvi nepanaudo­
tos minos. Prie minosvaidžio stovėjo jo tarnyba — trys
iš tų artileristų, kurie, atėję nuo Bresto, prisijungė prie
Serpilino pirm ą apsupties dieną. Kaip jie išnešė vakar iš
to naktinio pragaro, kur į galą sunku buvo iš viso ką
nors suprasti, didžiulį vamzdį, plokštę ir net minas, li­
ko jų paslaptis, bet dabar jie tuo didžiavos ir stovėjo,
neslėpdam i savo jausm ų.
Dešiniajam e sparne, per pusę galvos virš visų iškilęs,

212
stovėjo viršila Kovalčiukas, toks pat galingas, koks jis
kitados prisistatė buvusiam divizijos vadui pulkininkui
Zaičikovui. Du sykius lengvai ir vieną sykį stipriai ap­
suptyje sužeistas, jis stovėjo švariu tvarsčiu perrišta gal­
va, plačiai, didvyriškai atlošęs pečius, ir laikė išskleistą
divizijos vėliavą, jos kotą prispaudęs prie kojos. Šiaip ar
taip, jis nuo pradžios ligi galo savo rankom ją nešė —
ir išnešė!
Kai prieš pusvalandį, gavę įsakym ą stoti rikiuotėn,
ėmė ieškoti Kovalčiuko, jį rado palaukėje: jis sėdėjo ant
kelmo ir baigė drožti naują vėliavos kotą. D abar jis
stovėjo su vėliava, pritvirtinta prie naujai nudrožto ko­
to, ir visi galėjo įskaityti tame parusvėjusiam e, prakaitu
persisunkusiam e, sutrintam e audekle tuos pat žodžius,
kuriuos prieš du su puse mėnesio perskaitė joje velionis
Zaičikovas: „176-oji Raudonosios Vėliavos... D arbininkų
ir Valstiečių Raudonosios...“
Kaip ir visi kiti, nekantriai laukdam as pradžios, Sin-
covas stovėjo netoli nuo vėliavos ir džiaugsmingai šne­
kučiavo su žmogum, kurį jis m ažiausiai tikėjos čia su­
tikti.
Klimovičius iš anksto, dar prieš skam bindam as a r­
mijos vadui, dėl visa ko iškvietė dalyvauti cerem onijoje
savo žvalgų bataliono vadą drauge su pasižym ėjusiais
nakties m ūšyje tankistais. Bataliono vadas atvažiavo
sunkvežim iu; atvykę su juo kovotojai pabiro iš m aši­
nos, o jis, iššokęs iš kabinos, susidūrė su labai aukštu,
liesu politvadovu, pasikabinusiu vokišką autom atą ant
kaklo. Abudu — kapitonas tankistas ir politvadovas —
keletą sekundžių tylėdami žiūrėjo į viens kitą.
— Prie Bobruisko, taip? — pagaliau pirm as prašne­
ko Sincovas,— pirm as todėl, nes an ą susitikim ą jis atsi­
minė geriau, nei kapitonas.— Jūs m ane sulaikėte, o m a­
no jaunesnįjį politvadovą pas save pasilikote, Liusiną...
Ir lakūnas pas jus pasiliko...
— Taip, tikrai? — linksm ai atsiliepė kapitonas.—
Gaila, kad jūs nepasilikote — būtum e k artu kariavę!
 — Aš tada sužeistas buvau,— prim inė Sincovas.
— O dabar užgiję?
~ Užgiję.
— O daugiau negavot?
— Kol kas negavau.
— Na, tada laimingas jūsų dievas. O m an per tą la i­
ką jie ir j m entikaulį brūkštelėjo, ir iš sėdynės, atsi­
prašant, gabalą išnešė.
— O jūs ir tada, ir dabar visą laiką toje brigadoje? —-
paklausė Sincovas.
— Žinoma, kaipgi kitaip?
— Pasirodo, jūsų vadas,— Sincovas norėjo pasakyti
„mano mokyklos draugas“, bet pasakė: — m ano senas
pažįstam as.
— Na, m atote,— nusišypsojo tankistas,— o aš kaip
tik su juo tada jūsų akyse telefonu kalbėjau. Ko gi ne­
pasakėte? Aš būčiau tuojau sujungęs!
— Taip jau būtum ėt ir sujungę? Nieko būčiau n e ­
p ešęs!— nusijuokė Sincovas.
— Viskas gali būti,— šyptelėjo kapitonas.— Kai p a ­
dėtis karšta, ir pačiam tenka dar labiau susiveržti. Už­
tat čia sutikau jus išskėstom rankom , jūs tiesiai į m ano
bataliono barą išėjote!
— O jūs, m an rodos, tada buvote padėjėjas užnu­
gario reikalam s?
— Et! — num ojo ran k a kapitonas.— Kada pro vokie­
čius veržies, užm iršti, ku r priešakys ir kur užnugaris.
Tai į snukį duodi, tai kaip arklys spardais. Buvau p a­
vaduotoju užnugario reikalam s, o pasidariau žvalgu, p a ­
galiau, ką čia jum s aiškinti,— jūs ir pats iš apsupties iš­
ėjot... Ir įžūliai išėjote, įžūliai! Koks m ėnuo kaip niekas
nebuvo išėję, ir jau m anėm e, kad niekas ir neišeis. Jūsų
vadas, m atyt, akiplėša! — palankiai pridūrė jis.— Sako,
sužeistas?
Sincovas linktelėjo galvą.
— Gaila!

Ui
 — Klausykit,— tarė Sincovas, vėl atsim inęs Liusi-
ną.— O kaip tas m ano draugas, ku r pas jus pasiliko?
— A, jaunesnysis politvadovas? Su ta šaunia kepuri-
ke? — nusijuokė tankistas.— Beje, įdomi asmenybė. Iš
pradžių nenorėjo pasilikti, ožiavosi. Paskui, kai pam atė,
kad nebeišsisuks, tris dienas kovojo puikiausiai, o k e t­
virtą, kai padėtis kiek stabilizavosi, tuojau raportą va­
dovybei: girdi, prievarta, savivališkai ir taip toliau! Ir
išvažiavo į savo redakciją. Mes už tų dienų m ūšius jį
net m edaliui norėjom pristatyti. Na, o kai išgaravo, aiš­
ku, išbraukėm .
— O lakūnas — m ajoras?
— Šito tai nežinau,— gūžtelėjo pečiais tankistas,—
jis rytojaus dieną buvo sužeistas, ir kur dabar yra —
danguje, ant žemės ar po žeme,— m an nežinom a.
— O jūs, vadinas, kaip ir pirm a, esate Ivanovas ir
jum is visa Rusija laikosi?
— Ne m anim , o m ano pavarde! — nusišypsojo ta n ­
kistas. Jis draugiškai pliaukštelėjo Sincovui per petį ir,
atsitraukęs kokius tris žingsnius atgal, susidėjęs rankas
ant krūtinės, ilgai susižavėjęs žiūrėjo į vėliavą, kurią
laikė rankose viršila Kovalčiukas.
— Čia tai bent suprantu! — tarė jis patylėjęs.— Šiur­
pas ima!
Kai išėjęs į spindžio vidurį Šmakovas sukom andavo
,.ram iai“, sudvejintos gretos susilygiavo, džvangtelėjo
ginklais ir tartum apm irė. Dešiniajam e sparne per du
žingsnius stovėjo žvalgų bataliono tankistai su savo
vadu priešakyje.
Priešais išėjo pulko kom isaras ir negarsiai, bet m a­
loniu balsu prabilo, kad Karo tarybos vardu, jos paves­
tas, sveikina juos, šauniai prasiveržusius iš apsupties,
su ginklu rankose ir su vėliava. Jis nepasakė nei „divizi­
j a “, nei „grupė“, tą vardą aplenkė ir tiesiai pradėjo:
„Draugai! Sveikinu jus...“ Atsakydam i į sveikinim ą, iš­
rikiuoti kovotojai nesutarim ai, bet iš širdies sušuko:
..Tarnaujam T arybų Sąjungai!“
2/ 5
 Po to pulko kom isaras žengė žingsnį atgal, o papul­
kininkis Klimovičius — žingsnį pirm yn.
Pulko komisaras, pirm a kalbėjęs, nepasakė nieko ypa­
tingo, vien tik keletą gerų ir teisingų žodžių. Bet kai
Klimovičius, prieš kalbėdam as, apžvelgė rikiuotę, neti­
kėtai pam atė, kad daugelio veidai ašaroti, ir, kaip ten
būtų keista, kai jis tai pam atė, jam pačiam vos neiš­
tryško ašaros.
— Draugai kovotojai ir vadai! — kreipėsi jis savo
skardžiu, aiškiu balsu, ir jo m aža figūra sustingo, pasi­
darė tartum geležinė.— Septynioliktoji tankų brigada
niekad neužm irš jūsų žygio ir mūsų brolystės nakties
m ūšyje, kur mes padavėm vieni kitiem s kovinės d ra u ­
gystės ranką. O m ūsų žvalgų batalionas,— jis parodė
ranka į kapitoną Ivanovą, stovintį priešais savo išsitem ­
pusius nuo susijaudinim o tankistus,— visada didžiuosis,
kad jūs išėjot pas savuosius jo kovos bare. Kapitone, sa ­
liutuoti kovinės draugystės garbei!
Tankistai iškėlė šautuvus, ir padrioskėjo salvė.
Stojo tyla. Niekas nežinojo, ką dar pasakys šis staiga
suradęs savo poetinę sielą mažasis papulkininkis. Bet jis
patylėjo dar akim irką ir pasakė vienut viena, kas, jo
m anym u, dar buvo likę pasakyti:
— Mirtis fašistiniam s okupantam s!
Trečias kalbėjo Šmakovas. Jam teko pats sunkusis
num eris: ir užbaigti iškilmingą m itingą, ir pasakyti pas­
kutinius, visiškai proziškus žodžius — apie ginklų a ti­
davim ą ir išvykimo į užnugarį tvarką.
Jam norėjos pasakyti daug, bet jis susitvardė ir kaip
tik dėl to atliko uždavinį. Tik vieną kartą, kai, ištiesęs
ranką link vėliavos, jis pasakė, kad jie, vadovaujam i
laikinai išėjusio iš rikiuotės brigados vado Serpilino ir
žengdami su ta pačia 176-os Raudonosios Vėliavos ordi­
nu apdovanotos divizijos vėliava, dar žygiuos atgal
tais pačiais keliais, kuriais dabar traukėsi,— jo balsas
akim irką nutrūko. Bet, sukaupęs valią, jis atgavo balsą,
nes ašaroti čia nebuvo ko ir, kažkokio įkvėpimo pagau­
tas, karštai sušuko tą pačią frazę', kurią po m etų garsiai,
visam pasauliui pasakė Stalinas: „Įspįs saulė ir į m ūsų
langą, draugai!“
Eilėse nuskam bėjo nedarnus „ u ra “, pergautas susijau­
dinimo ašarų.
Po trum pos pauzės Smakovąs iš paviršiaus labai r a ­
m iai, nors iš vidaus ta ram ybė davėsi jam labai sunkiai,
pareiškė, kaip apie savaime suprantam ą dalyką: kad an ­
gi jie yra siunčiami į užfrontę, reikia pirm a atiduoti
visus turim us trofėjinius ginklus ir šaudm enis. Pailsėję
ir naujai perform uoti, visi bus apginkluoti, kaip pride­
ra, o trofėjiniai ginklai reikalingi čia, fronte.
— O sąrašus, kur perdavėm , mes, draugai, išsaugo-
sim,— linksm ai, pabrėžtinai skardžiu balsu pridūrė Sma-
kovas, nes eilėse pastebėjo sutrikim ą ir šnaresį.— Mes
tuo būdu atsim insim e, kas ką nuginklavo, kai veržėmės
iš apsupties: vokiečiai m us ar mes vokiečius.
Paskui jis pasakė, kad sunkvežimiai, skirti jiem s p er­
vežti, jau atvažiavo ir, atidavus ginklus, tuojau pat
reikės sėsti; pagaliau sukom andavo „laisvai“. Kuopų ir
būrių vadai išsiskirstė pasirūpinti ginklų atidavim u, o
Smakovas atsigręžęs pažiūrėjo į pulko kom isarą. „Na
kaip? — klausė jo žvilgsnis.— Viskas padaryta, kaip su­
sitarėm ?“
Šis linktelėjo galvą.
— O vis dėlto apie diviziją neiškentėt — pasakėt! —
priekaištingai išgergždė nelankstusis papulkininkis.
— Ne apie diviziją, o apie divizijos v ėliav ą!— buvo
beatsikertąs Šmakovas, bet tučtuojau pyktį pakeitė į
malonę ir nusišypsojo.— Jūs geriau nesusidėkit su m a­
nim, draugas papulkininki. Aš esu senas dialektikas, iš
to ir m okslinį laipsnį turiu; pradėsim ginčytis dėl form u­
lu o čių — prastai jum s bus, į ožio ragą suriesiu!
Praėjo valanda, kol buvo atiduoti trofėjiniai ginklai.
Vieni kovotojai atidavė juos abejingai: jeigu taip nu-

217
statyta, tai nustatyta; kiti sielojos ir pusbalsiu keiks­
nojo, treti pasislėpė trofėjinius pistoletus: jų buvo ypač
gaila atsižadėti.
Sincovas, kuris neturėjo pistoleto, o vien tik auto­
m atą, atidavė jį ir paliko visai beginklis. Tokioje pat
būklėje pasijuto ir daugelis kitų vadų,— jie, veržda­
mies iš apsupties, pistoleto nelaikė rim tu ginklu ir a p ­
siėjo su autom atu ir su pora prie diržo prikabintų gra­
natų.
— Paskubėkite, draugai! — staiga, priėjęs prie Šma-
kovo, tarė Klimovičius. Prie jo paties ką tik buvo p ri­
bėgęs operacinio skyriaus budėtojas ir kažką pasakė, kas
griežtai pakeitė jo nuotaiką.— Paskubėkite! Kad per
penkias m inutes jūsų čia n e b ū tų !—-užbaigė jis.
Toliau nieko nebeaiškindam as, jis paspaudė Sma-
kovui ranką, su kitais atsisveikino, pridėdam as ran k ą prie
kepurės, ir pašaukė Ivanovą:
— Eime, kapitone!
Sincovas pasivijo jį, norėdam as atsisveikinti.
—- Draugas papulkininki! — šūktelėjo jis Klimovičių.
Klimovičius staiga sustojo, atsigręžė į jį ir paspaudė
ranką.
— Lik sveikas, Vania! Važiuokite, nesikrapštykite!
O m an, atleisk, nėr kada.— Ir nuėjo tolyn.

AŠTUNTASIS SKYRIUS

K o lo n a , kurią sudarė trylika sunkvežim ių ir dvi „em-

kos“ — viena priekyje ir kita užpakalyje — jau a n tra va­
landa traukė miško keliu, kuris, žinančių žmonių tei­
gimu, priekyje kažkur išeinąs į Juchnovo plentą.

218
 Po vakarykščio lietaus oras vėl buvo sausas ir vė­
juotas. Abipus kelio ištisais kilom etrais geltonas ir ra u ­
donas rudenio m iškas kaitaliojos su toli, iki pat hori­
zonto nueinančiais ruožais pilkų rudenio laukų. Vėjo
nešam i sausi lapai visą laiką lėkė skersai kelio po m a­
šinų ratais, bet kartais pro debesis nušvisdavo saulė, ir
būdavo visai šilta ir linksma.
Sincovas, dar prieš sėdant į m ašinas, atiduodam as
ginklus, paklausė Smakovą, kokios jam dar teks parei­
gos ir į kurią m ašiną sėsti.
Taip nelauktai netekęs Serpilino, kuriam jis buvo
viskas — ir adjutantas, ir pasiuntinys, ir raštininkas,—
jis jautėsi neįprastai laisvas.
— O, n e sk u b ėk !— m aloniai ir fam iliariai tarė jam
Smakovas, kurio širdis po mitingo buvo sum inkštėjus
ir pasidarius geresnė visiems aplinkiniam s.— Nuvažiuo­
sim — išsiaiškinsim. Sėsk į bet kurią m ašiną. D ar suspė­
s i — prisikom anduosi!
Ir Sincovas sėdo į pirm ą pasitaikiusią m ašiną kolonos
vidury.
K artu su juo m ašinoje sėdėjo raudonarm ietis Zolota-
riovas, tas pats, kurs kažkada išėjo jiems priešais su
pulkininku Baranovu. Zolotariovas vilkėjo netgi ta p a ­
čia odinuke, tik dabar jau bemaž sukiurusia, iki baltum o
nutrinta, sudėvėta. Ir šautuvą turėjo tą patį, su kuriuo
atėjo pas juos. Kol buvo apsupti, jis nesigviešė tro fė­
jinių ginklų ir dabar jautėsi laimėjęs.
Salia Zolotariovo, iš kitos pusės, sėdėjo šoferis iš
lankų brigados, išsiprašęs, kad leistų jam nuvažiuoti
kartu į užnugario rem onto bazę, kur stovi jo pusant-
ratonė.
Iš pradžių kalbos ėjo tik apie viena — apie atiduo­
tus trofėjinius ginklus. Šoferis iš tankų brigados nesi­
liovė juokavęs ta tem a.
— Žinoma,— šnekėjo jis,— jūsų trofėjinio m inosvai­
džio ir kulkosvaidžių, tegu net ir p atran k ą būtum ėt pa-

219
ėmę,— niekas nepasigvieš. O štai dėl autom atų kils tik­
ras karas. Ir kaip ten jūsų vadovybė tokius gausius tro ­
fėjus sutiko atiduoti? Būčiau aš buvęs jūsų viršininku —
nė už ką nebūčiau atidavęs!
— O kam juos į užfrontę vežti? Jie fronte reikalin­
gesni,— šiek tiek prisivertęs, daugiau dėl tvarkos, negu
iš širdies, atsikirto Sincovas.
— Fronte! Ju k ir jūs ne į Sibirą vykstate, d ar pasi­
rodysit fronte!
— Pasirodysim , bet ne tuojau.
— Jūs teisingai aiškinate, draugas politvadove,—
tariam ai pagarbiai, bet su pašaipėle vylingose akyse a t­
sakė šoferis.— T ik aš pats nė už ką nebūčiau atidavęs!
O, ir susikibs dėl tų jūsų autom atų!.. Mūsų brigados va­
das, be abejo, uždės ranką: palikite brigadai! Iš arm ijos
užnugario, be abejo, atvažiuos ir pasakys: duokite! Iš
kaim yninių divizijų suvažiuos, kaim yniškai, labai m an­
dagiai paprašys: gal ką perleistum ėte? Na, o iš arm ijos
štabo — čia jau visus nurungs! Atvažiuos ir paims! Juo
labiau, sakys, kad jūs, tankistai, prie Jelnios ir taip šio­
kių tokių trofėjų prasigyvenot. O, apskritai kalbant, rei­
kia pasakyti, kad iš tos, iš Jelnios... m ūšiai buvo sm ar­
kūs, o trofėjų ne per daugiausia... Ne, ne per dau­
giausia...
Kalba perėjo apie nesenus mūšius prie Jelnios, ku­
riuose, kaip Sincovas suprato, važiuojantis su juo šo­
feris pats nedalyvavo, bet, m atyt, kartodam as girdėtas
kalbas, drąsiai pasakojo, kad prie Jelnios vokiečiai tu rė­
ję apie astuonias divizijas, visą arm iją, ir jie apskritai
gavę garo, bet į galą m ūsiškiai truputėlį apsižiopsoję.
Šoferio žodžiais tarian t, kad „kaim ynai“ nebūtų apvy­
lę (kokie „kaim ynai“ ir kuo jie apvylė, jis tiksliai ne­
pasakė), tai būtų buvę galim a visus vokiečius suvaryti
1 ragą.
Visi sėdintys m ašinoje atidžiai klausėsi, pašokdam i

220
per duburius važiuojant, praleisdam i žodžius ir frazes
ir paskui klausinėdam i viens kitą.
— Vadinas, vis tik apsižiopsojo? — liūdnai kažkas
paklausė, kai šoferis pasakė apie ragą.
— Ne, ne visai apsižiopsojo,— atsakė šoferis,— bet
techniką tie ištraukė... Aš gi sakau, kad trofėjai ne kaž­
kokie.
Ir visi jo klausantys, nors ir džiaugėsi, kad vokiečiai
buvo apkulti prie Jelnios, netgi aštuonios divizijos, k artu
pergyveno ir kaip asm eninę skriaudą, kad viskas n epri­
baigta — vokiečiai nesuvaryti į ragą. Labai jau visi va­
žiuojantys m ašina norėjo, kad vokiečiai būtų buvę a p ­
supti, kad būtų pasijutę jų kailyje.
Paskui, kiek patylėjus, kažkas paklausė, a r dideli
nuostoliai m ūšiuose prie Jelnios.
— Kaip čia pasakius...— neaiškiai atsakė šoferis iš
tankų brigados.— Kaip kas supranta, o vėlgi, jei imsim
nuostolius žmonėm arba m aterialinę dalį, taipogi dar
klausim as, kaip skaičiuoti...
Ir Sincovas suprato, kad nuostoliai buvo dideli, bet
šoferis nenori dabar apie tai kalbėti.
-— O kaip su aviacija? — vėl kažkas paklausė.
— Matai, nėra! — atitraukęs ranką nuo kėbulo ir ro ­
dydam as į dangų, atsiliepė šoferis.— Važiuojam — ir
nieko. O čia, būdavo, nosies iš apkaso neiškiši. O dabar,
aš pasakyčiau, net pernelyg drąsiai važiuojam . Teisybė,
paskutinėm dienom ram u, visai m ažai skraido. Net neri­
mas ima: kodėl taip daros?
— Na, o kaip, jei paskaičiuosime nuostolius? — p ri­
m ygtinai paklausė tas pats kovotojas, kur klausė ir p ir­
mą k artą.— Štai, sakysim, jūsų brigadoje: kiek jūsų buvo
karo pradžioje ir kiek dabar yra?
— Taigi, kaip čia pasakius...— vėl išsisukinėjo šofe­
ris.— Pirm uose m ūšiuose žmonių netekom e, paskui iš ap­
supties veržėmės, vėl buvo nuostolių. Tiesa, ir prie m ūsų
pakeliui žmonių prisidėdavo...

tSI
 — Na, prie m ūsų taipgi prisidėdavo,— išsyk atsi­
liepė keletas balsų.
— Na, ir nuo m ūsų kai kas atsiskyrė, galėjo prie
kitų pritapti,— postringavo šoferis.— Taigi tokios toke­
lės. Paskui persigrupavom e — vėl naujas skaičiavimas.
Paskui prie Jelnios mūšis, o dabar vėl papildym o lau­
kiame... Kaip čia skaičiuoti? Aš tai, pavyzdžiui, brigado­
je nuo pat pirm ųjų dienų, nuo p at Slonimo.
— O ar daug tokių, kaip tu?
— Neskaičiavau, nežinau! — atsikirto šoferis.
Ir Sincovas vėl pagalvojo: „Nedaug!“
— O kaip su laiškais dabar, gaunate? — paklausė
jis.— Lauko paštas gerai veikia?
— Kaip čia pasakius... Laiškai eina, nesakysiu, grei­
tai, nesakysiu, pam ažu, o apskritai, žiūrint, kur kieno
giminės. Kur, pavyzdžiui, jūsų, draugas politvadove?
— Nežinau! — niūriai atsakė Sincovas. Jis nenorėjo
leistis į šnekas ta tem a. Bet, pasirodo, kad ir jo bendra­
kalbis neturėjo tokio noro.
— Tai va, nėra blogiau, kai nežinai,— atsakė jis, a t­
siduso ir nutilo.
„Gal ir jo šeima dingus? — pagalvojo Sincovas, iš­
girdęs tą atodūsį.— O gal, priešingai, jo dingo, o m ano
per tą laiką atsirado? Ju k ne vien tik nelaim ių būna
kare, būna ir laim ės!..“
Ir. atsirėm ęs ant mašinos borto ir žiūrėdam as žemyn,
į lekiantį po ratais pilką kelio kaspiną, jis ėmė galvoti,
kas laukia jo dabar: laim ė a r nelaim ė? K ur duktė? Gal
vis tik uošvė grįžo su ja į Maskvą, jam jau esant fronte?
Arba jos liko ten, Gardine, ir, vadinas, nieko nėra ži­
nom a ir nebus žinoma... O kaip susitvarkė Maša? Da­
b ar jis buvo beveik įsitikinęs, kad ji, kaip ir norėjo ta ­
da, biržely, išėjo į arm iją. Šiandien jis nė nespėjo jai
parašyti. Bet kur ir rašyti? Kur jos ieškoti? Galima
parašyti į Čitą jos broliui. Tik kol suvaikščios laiškas ten
ir atgal — net galvoti nesinori...

222
 — O vis dėlto?..— paklausė Sincovas.— Jeigu šeima
Maskvoje, kaip — per savaitę nueina ten laiškas?
— Maždaug per pusantros.
— 0 , pavyzdžiui, į Viazmą? — vėl paklausė Sinco­
vas.
— Į Viazmą ilgiau,— tarė šoferis.— Nors ji ir arti,
bet eina aplinkui, per Maskvą... Viazma, m at, Smolens­
ko srities, o Smolenskas fricų rankose!
Sincovas Vos nepaklausė: „K as?“ Žodį „fricai“ jis
išgirdo pirm ą kartą. Kai jie liko apsuptyje, to žodžio
arm ijos buity dar nebuvo.
— Taip dabar fašistus v a d in a m — „fricais“ ,— paste­
bėjęs, kad Sincovas kiek suglumo, noriai paaiškino šo­
feris.— Ar negirdėjote, būdam i apsupti?
— Negirdėjome,— vietoj Sincovo atsiliepė Zolotario-
vas.
— Vadinas, visai atitrūkot nuo pasaulio,— nusijuokė
šoferis.
— Tikra teisybė, kad atitrūkom ,— pliaukštelėjęs per
kelį šoferiui iš tankų brigados, tarė Zolotariovas.— Je i­
gu, pavyzdžiui, imsim m ane — aš jau tris m ėnesius prie
vairo neprisiliečiau.
— Ar m aža kas ku r per tris m ėnesius ir daugiau ko
neprisilietėm! — atsiliepė kėbulo kam pe plonas links­
mas balsas.— Ir tai kol kas nesiskundžiam . Važiuojam
ir kenčiam. O jis dėl savo vairo ašaras lieja...
Sunkvežimyje kovotojai ėmė juoktis,— dar pridėjo
keletą frazių, jau riebesnių, kelias m inutes visi gyvai kal­
bėjo, o paskui vėl aptilo, kalbos persim etė į mašinos
kampus.
— Ilgiuos vairo,— toliau tęsė šoferišką godą Zolo­
tariovas, laikydam as už rankovės šoferiui iš tankų b ri­
gados.— Matai, sėsčiau kad ir dabar,— m ostelėjo į k a­
biną,— ir važiuoju!
— Sunkvežimiu važinėjai?
— Ne, lengvąja. „E m ka“— naujutėlė buvo, tik prieš
pat k arą plom bą nuėm iau.
 — Kas gi atsitiko — subom bardavo ar m etei?
— Padegiau... taip buvo įsakyta...
Zolotariovas atsim inė, kaip padegė savo m ašiną, ir
nutilo, tartum susidūręs su siena.
— O ką vežiojai? — paklausė šoferis iš tankų bri­
gados.
— Taigi vieną...— tarė Zolotariovas ir, susitikęs aki­
mis su Sincovu, nieko nebepridūrė. Taip ja u susidėjus
aplinkybėm s, jie buvę liudininkai, kaip m iręs vienas
žmogus, kurio Zolotariovas dabar nenorėjo prim inti.
Ja u antrą apsupties mėnesį ilgakojis Sincovas atžirg-
liojo vieną vakarą į Choryševo būrį ir atnešė eilinį Ser-
pilino įsakymą.
Padėtis tą vakarą buvo beveik tokia pat, kaip ir
pirm osiom is apsupties dienomis. Naktį — nieko nepa­
darysi — reikės pereiti plentą ir, be abejo, teks stoti į
mūšį.
Pakalbėjęs su Choryševu, Sincovas, prieš grįždamas
atgal, atsisėdo parūkyti. Choryševas parodė nuostabų
dosnum ą — nupylė jam vienai suktinei m achorkos dul­
kių su sausais sutrintais lapais.
Aplinkui krūm uose buvo išsidėstę būrio kovotojai,
kurių ginklai buvo kaip reikiant, ilsėjosi, kiti juos v a ­
lė, rengdam iesi m ūšiui.
Zolotariovas sėdėjo šalia Sincovo ir valė šautuvą,
skųsdam asis, kad nuvalyti vamzdį sausai, be tepalo,
tai tas pat, kas žmogui draskyti gerklę sausa pluta.
Per kokius dvidešimt žingsnių nuo jų sėdėjo ant
kupsto Baranovas ir krapštėsi prie trofėjinio parabelio.
Sincovas, Serpilino pavestas, kaip tik klausinėjo Cho-
ryševą apie Baranovą, ir Choryševas nepatenkintas atsa­
kė, kad Baranovas kovoja nei šiaip, nei taip. Ieško, kur
lengviau...
— Neseniai iš vieno kovotojo išm ainė ylą į adatą —
autom atą į parabelį,— paaiškino savo m intį Choryše­
vas.-— Automatas esąs sunkus jam ! Argi m udu m ainytu-

224
me? Geriau jau smogčiau juo, o ne m ainyčiau! Kas
žūt būt nori kautis, argi tas m ainys daiktą į žaisliuką?
Ir štai Baranovas sėdėjo atokiai nuo kitų ir krapš­
tėsi prie to parabelio.
Sincovas dar pagalvojo: kodėl skyrium ? Ir sau a t­
sakė: tur būt, todėl, kad vis tiek neapsiprato su savo
padėtim , nepripažino, kad po viso to, ką jis yra p ad a­
ręs, ne kitaip ir turi būti. O žmonės jaučia tai ir šali­
nas nuo jo.
Taip jis pagalvojo apie Baranovą, paskui užsitraukė
dūm ą, pažvelgė į Zolotariovą ir, pam atęs, kaip tas nuo
pagundos net į kitą pusę nusisuko, padavė jam suktinę:
„Na, tru k telk !“
Zolotariovas atsargiai, dviem pirštais paėmė suktinę,
užsitraukė giliai, bet trum pai, kad nebūtų per daug, ir
grąžino suktinę Sincovui.
Ir tuo tarpu pokštelėjo šūvis.
— Kas šaudo? — pašokęs piktu, švokščiančiu balsu
užriko Choryševas. Jie buvo apsistoję perdaug arti prie
plento, ir negalim a buvo sau leisti tokios prabangos.
Bet klausti jau nebuvo ko: Baranovas gulėjo nebe
gyvas. Šūvis buvo iš jo parabelio, ir tas šūvis tiesiai j
veidą, iš arti, nunešė jam pusę galvos.
Sincovas tada pam anė, kad Baranovas nusišovė, iš­
vargintas kasdieninių pavojų arba bijodam as būsimo
mūšio, arba dar dėl ko kito,— kas jį žino, jau nebepa-
siklausi jo...
Bet Serpilinas, kai Sincovas jam apie tai pranešė, p a ­
lingavo galvą.
— Netikiu, kad būtų nusišovęs,— tarė jis.— Šūvis a t­
sitiktinis, nors ir tam būna priežasčių: apsileido, num ojo
į save ranka; ir valė taipgi sugrubusiais nagais, o ginklas
nepažįstam as. Še tau ir kulka į kaktą. Manyk, kaip no­
ri: gal atsitiktinė, o gal ir ne.

i 1) O y v ie j i ir m ir us ie ji 225
 Šincovas laikėsi savo nuom onės, bet apskritai neil­
gai apie tai tegalvojo. Sunkus nakties mūšis, kuriam e
žuvo daug žmonių, bem atant tą atsitikim ą užtemdė.
Kaip ir visada tokiais atvejais, Šincovas Baranovo
vardą išbraukė iš sąrašų. Tuo reikalas ir baigėsi...
Ir tik dabar, susitikę žvilgsniais su Zolotariovu, jie
abu atsim inė aną šūvį, sausai pokštelėjusį miške ir a t­
ėmusi gyvybę žmogui, kurio vardo Zolotariovas nenorė­
jo minėti.
— O štai ir m ano kaim as, štai m ano gimtasis n a­
m a s !— linksm ai sušuko šoferis tankistas, atsistojęs kė­
bule ir pabarbenęs į kabinos stogą.
Sunkvežimio šoferis iškišo galvą iš kabinos.
— Ko reikia?
— Sulaikyk, m an čia reikia į rem onto bazę užsukti.
Šoferis paspaudė ran k ą Zolotariovui ir pam ojavo ki­
tie m s — „likite sveiki ir linksm i“. Vos tik pusantratonė
sulaikė greitį, pražengęs pro sėdinčius, jis pasiekė užpa­
kalinį bortą ir iššoko ant kelio, šauniai išsisukęs ko tik
ne iš po ratų užpakaly važiuojančiam sunkvežimiui.
Kur jis iššoko, į m išką ėjo šviežiai ištrintas kelias. P a ­
laukėje kvadratinėse duobėse, aptrauktose m askuoja­
m aisiais tinklais, stovėjo zenitinės patrankos, o keliu gi­
lyn į m išką, urgzdam i ir palikdam i iš paskos dvigubą dan­
tytą siūlę, šliaužė du tankai „T-34“.
„Tur būt, bando, kaip eina po rem onto“,— pagalvo­
jo Šincovas, prisim inęs, kad šoferis kalbėjęs apie re ­
m onto bazę.
Jie pravažiavo skynim ą ir važiavo toliau, prasilenk­
dam i su kolona naujintelių žalių sunkvežim ių, kurie
buvo prikrauti dėžių su sviediniais. Kitą koloną tokių
pat sunkvežimių jie buvo sutikę anksčiau, dar įvažiuo­
dami į mišką. Zenitinės pasitaikė irgi jau nebe pirm ą
kartą; prieš pusvalandį jos šm ėkštelėjo giraitėje, prie
vieno iš tiltų, kuriuos jie pravažiavo.
Kai kur virš m iškų rūko dūm eliai. Vienoje vietoje

226
Sincovas pastebėjo sunkiųjų pabūklų bateriją. Prie tiltų
stovėjo sargybiniai.
Aukštai viršum galvų praskrido trys devyniukės m ū­
sų bom bonešių; jie skrido, naikintuvų lydimi. Ir jeigu kas
Imlų dabar paklausęs Sincovą, kuo daugiausia džiau­
gias jo siela po visų pergyvenimų apsuptyje, jis būtų n e­
abejotinai atsakęs, kad daugiausia jo dvasiai ram ybės
teikia kaip tik tos įspaustos į taikų peizažą arm ijos ir
karinės tvarkos žymės; jos tartum žada, kad tai, ką jis
ir jo draugai savo akim is yra m atę, daugiau nebepasi­
kartos,— arm ija stojo čia, stojo seniai ir tvirtai ir jau
nebenusileis vokiečiams.
Atsiminęs vokiečius, Sincovas dabar tenorėjo vieno
dalyko: kad mes darytum e jiems tai, ką jie m um s d a­
rė,— taip pat vytume juos, kaip jie mus vijo, taip pat
bom barduotum e juos ir šaudytum e iš oro, taip pat apei­
tume ir spaustum e tankais, taip pat apsuptum e ir slo­
pintum e be valgio ir be šovinių, taip pat im tum e ne­
laisvėn ir nerodytum e jiems jokio pasigailėjim o. To jis
norėjo, ir taip baisiai norėjo, kad būtų nusijuokęs į
akis žmogui, išdrįsusiam pasakyti jam dabar — kada nors
kerštas bus num alšintas, o neapykanta praeis.
Žiūrėdam as į išm ėtytus peizaže arm ijos ir karinės
tvarkos ženklus, Sincovas važiavo ir galvojo apie būsim ą
m ūsų puolim ą: juk jis bus kada nors!
O kartu jis pergyveno ir kitą jausm ą — atvangos ir
nerūpestingos laimės jausm ą. Per du su puse mėnesio
jis gana atsižiūrėjo ir į žemę ir dangų, ir į pušis ir ber­
žus, ir į miško aikštes ir trakus, ir į šitą tankų eglynėlį,
artėjantį dabar prie kelio. Ir tyla aplinkui tarpais bū­
davo tokia, kad galėjai girdėti savo alsavimą...
Bet vis dėlto, m atyti, ten, vokiečių užnugaryje, visa
kas buvo ne taip ir ne tie: ir ne tie beržai, ir ne tos p u ­
šys, ir ne ta žemė, ir net ne ta tyla...
O dabar viskas, kas šmėsčiojo aplink, džiugino širdį
ir teikė laimės. Laimė buvo viskas: m ašina, kuria jie

227
lėkė, vėjo plaikstom as lininis Choryševo kuodas, išsiki­
šęs iš prieky einančio sunkvežimio kabinos, melsvos eg­
lutės, geltoni beržai, tarpum iškės ir laukai, dūm ai iš k a ­
m inų, žmonės, zenitiniai pabūklai, savi lėktuvai dangu­
je, dainos nuotrupos, aidinčios iš priekinės mašinos...
Sincovas m audėsi visoje toje laimėje, godžiai žiūrėjo
į viską paraudusiom nuo vėjo, laimingom akim ir nei
iš šio, nei iš to šypsojos, jausdam as, kaip rudens šalte-
lis lenda jam už milinės apykaklės.
Ir lygiai taip pat, kaip jis, kartais tyliai sau šypso­
dam asis, kolonos gale „em koje“, užpakalinėje sėdynė­
je, tarp m ajoro Danilovo ir m ažytės gydytojos, važiavo
ir žiūrėjo pro šoninį langą bataliono kom isaras Šmako-
vas. Kartais, atitraukdam as akis nuo stiklo, jis dirstel­
davo priešais, į plačias nugaras sėdintiem s priekinėj sė­
dynėj šoferiui ir pasiuntiniui, kurie dėvėjo tokią pat p a ­
sieniečių uniform ą, kaip ir jų m ajoras.
Šmakovui jei ir ne visai išnyko, bent didele dalim
išgaravo ta rytm etinė nuoskauda, kad reikėjo atiduo'ti
trofėjinius ginklus; išgaravo ir dėl to, kad tai jau praei­
tas reikalas ir dabar nebeatrodė toks svarbus, ir dėl to,
kad kai reikėjo ginklus atiduoti, kovotojai į tai pažiū­
rėjo ram iau, negu buvo m anęs Smakovas. O kadangi
svarbiausia, dėl ko jis lindo į peštynes, buvo nenoras
užgauti žmones, tai, šitai baimei atkritus, širdis savai­
me atlyžo.
Mažoji gydytoja, per visą apsupties laiką nė kartą ne­
sudejavusi, šiandie rytą staiga pasijuto ligonis ir visą
kelią miegojo, kaip karštas kam uoliukas įsispraudusi į
kam pą, o Smakovas sėdėjo, žiūrėjo į langą ir gardžiuo­
dam asis rūkė vieną po kito „Kazbek“ papirosus, kuriuos
jam pasiūlydavo Danilovas, kiekvienąsyk įspėjam ai prieš
jį brakšteldam as portsigarą.
Iš pradžių, kai pasienietis pakvietė jį sėstis į „em ką“,
Smakovas norėjo atsisakyti — taip skaudžiai jis jautėsi
įžeistas. Paskui, susėdus, jis norėjo tęsti savo ginčą su

228
Diinilovu apie tik rąjį budrum ą ir nepam atuotus įtari­
nėjimus, bet atidėjo, nes jie važiavo ne vieni: su juo
buvo gydytoja, o su m ajoru — du kovotojai. O dar po
pusės valandos ir jam pačiam praėjo noras ginčytis.
Juo toliau jie važiavo, juo stipriau ir stipriau jis ja u ­
tė savo nuvargusioje sieloje ir nuvargusiam e kūne
džiaugsm ą ir net graudulį, kad štai jie kažkokiu stebuklu
galų gale išėjo gyvi ir sveiki, išėjo kaudam ies, garbingai.
Pagaliau, baigiantis pirm ai važiavimo valandai, jis
visai jau nebepyko ant Danilovo ir liovėsi tylėjęs. Tyla
nusistojo m ašinoje jo iniciatyva, betgi jam pirm am ji
ir pasidarė sunki.
— Tolokai jūsų fronto užnugaris,— tarė jis.
— Kodėl tolokai? — atsikirto Danilovas, patenkin­
tas, kad patikęs jam rytą savo garbingu karštum u bata­
liono kom isaras pagaliau nebepyksta.— Normalu! F ron­
tas didelis, o mes esame jo sparne. Jeigu užnugario
įstaigos bus arčiau prie vieno sparno, tai bus toli
Uitam.
— Na, dievai jų nem atė, tų užnugario įstaigų,—
tarė Smakovas, duodam as suprasti, kad apie užnugarį
užsiminęs tik šiaip sau, tik kalbai pradėti.— Sakykite
geriau, kaip Maskva gyvena. Ar labai ją sudarkė?
— Nesu buvęs,— atsakė Danilovas.— Bet prieš dvi
dienas girdėjau pasakojant tą, kurs pats savo akim
malė. Sugriovimai nedideli. Neleidžia!
— Nuostabu! — pradžiugo Smakovas.— Žinote, kada
aš patekau į frontą liepos vidury, pats m askviečius, o
ir ne tik maskviečius, ram inau: ne, girdi, neatskrenda,
o jei atskris — neleisim! O paskui, apsupties m etu, p ri­
siskaičiau visokių atsišaukim ų... Kam juos visus neša,
kada randa? Komisarui... Tai va ir prisiskaičiau! — nu­
sišypsojo jis.— Ir kartais taip baisu dėl Maskvos bū­
davo! Pasak jų, jie akmens ant akm ens nepalikę. Su­
pratau, žinoma, kad m eluoja, bet kiek?
— Labai jau,— tarė Danilovas.— Sako, kad nė dvie­
jų nuošim čių nesugriauta Maskvoje.
22P
 — Taip, nuostabu! — džiaugsm ingai pakartojo Sma-
kovas.
Pradėjęs klausim u apie Maskvą, jis dabar be perstojo
visko klausinėjo Danilovą: apie užnugarį, apie frontą,
apie nuostolius, apie nuotaikas — apie viską, kas tik jam
ateidavo į galvą ir apie ką jis dar nespėjo išsikalbėti p ra ­
eitą beveik nemiegotą naktį tankų brigadoje.
— jū s m ane stačiai, galima sakyti, šturm u paėmėte,
net kovai pasirengti nedavėte,— pagaliau neišsilaikė ir
šyptelėjo nelinkęs šypsotis Danilovas.
— Nieko, kentėkit! — linksm ai tarė Smakovas.— Aš
ilgiau kentėjau. Per du su puse mėnesio, be fašistinių ple­
palų, nė vieno spausdinto žodžio nemačiau!
Jis davė Danilovui dar keletą klausim ų, paskutinį apie
tai, kiek ilgai eina laiškas į frontą ir iš fronto. Visi yra
žmonės, visus jaudina tie patys dalykai.
Ir staiga, kai, atsakęs į paskutinį klausim ą, D anilo­
vas, užsitraukęs kepurę ant nosies ir kasydamasis pakau­
šį, laukė sekančio, jis išgirdo negarsų nuvargusio žmo­
gaus knarkim ą. Smakovas, kaip pakirstas, užmigo susyk,
nebaigęs žodžio. Laimingas nuovargis pagaliau nuvertė ir
ji-
— Nagi, išlipkite, išlipkite, atsibuskite!..
Smakovas girdėjo pro miegus balsą, bet niekaip n e­
galėjo atbusti.
—- Atsibuskite pagaliau!..
Jis atsim erkė. Mašina stovėjo. Šoferio ir pasiuntinio
priešais nebuvo, gydytojos taip pat, o Danilovas, stovėda­
mas šalia mašinos, atidaręs dureles, tem pte tem pė jį už
rankos.
— Tuojau į griovį!.. Lėktuvai! — piktai, tik, beje, ne­
labai jau susijaudinęs, šaukė Danilovas.
Smakovas išlipo ant kelio ir įšoko į griovį. Gydytoja
ja u sėdėjo ten ir, droviai šypsodamasi, kum ščiu trynė
akis. Iš miegų ji negalėjo įsivaizduoti, kiek yra nuvažiavę
ir kiek ji pram iegojo.

230
 Aplinkui ošė miškas. Visa kolona sustojo ant kelio ir
apmirė. Žmonių m ašinose nebuvo: jie suspėjo išsibėgioti
į šalikeles. Tiktai priešais du ar trys dar bėgo skersai
kelio.
Lėktuvai skrido iš vakarų; jie buvo aukštai ir arti, bet
d ar ne ant pat galvų.
— Gal būt, m ūsų grįžta? — daugiau norėdam as n u ­
ram inti gydytoją, netvirtai tarė Šmakovas, nors pažįsta­
mas, pratisai trūkčiojantis gausmas jau sakė jam , kad
taip nėra, bet gydytoja visai nesijaudino.
— O štai tuojau pam atysim ,— ironiškai pasakė D ani­
lovas.— Gal prisėsim ?
Pašaipiai žvilgtelėjęs į Smakovą, jis pirm as pritūpė
ir, vos palietęs žemę, akuračiai nukratė prilipusias prie
pirštų smiltis.
P raėjo dar keletas varginančių akim irkų; lėktuvai b u ­
vo vokiečių, bet dabar jau skrido tiesiai viršum galvų;
jeigu ir būtų galėję m esti bombas, tai būtų jos n u k ri­
tusios šone. Šmakovas pasakė apie tai Danilovui.
— Taip, jei nesugrįš, mus pastebėję,— atsakė D ani­
lovas.— Geriau palaukti dar tris keturias m inutes.
Bet lėktuvai negrįžo; jie skrido ta pačia kryptim i ir
toje pat aukštum oje, ir kažkur prieky ėmė nedažnai,
bet gana taikliai į juos šaudyti zenitiniai pabūklai. Balti
zenitinių sprogim ų rutuliukai iš pradžių pasklido debe­
sėliais žemiau lėktuvų, vėliau pasirodė iš viršaus ir iš
šono. Paskui vienas lėktuvas ėmė rūkti ir ilgu lanku, vis
labiau rūkdam as, nuskrido į šalį. O balti sprogim ų ru ­
tuliukai vėl ėmė šokinėti danguje, bet dabar jau gero­
kai atsilikę nuo lėktuvų.
— Ak tu, pro šalį! Ko jie žiūri? — nusivylusi sušuko
gydytoja, pirm oji iššokdam a iš griovio. Laimės išraiška
jos veide greitai, kaip kad esti vaikam s, pasikeitė ap ­
m audu.
— Matai, kokia godi! Vieną nubaudė — ir tai gerai! —-
tarė Danilovas.— Na ką gi, galima ir į m ašinas sėsti!
23 /
 Jis nusiėmė nuo galvos savo žalią kepurę ir ėmė m o­
suoti, kad žmonės sėstų.
— Žinote ką...— tarė Smakovas, po vokiečių lėktuvų
antskrydžio netekęs giedros džiaugsmingos nuotaikos ir
vėl pasijutęs atsakingas už žmones.— Aš jus paliksiu.
Važiuosiu sunkvežimy kur nors kolonos vidury. Pulko
kom isaras prieky, jūs užpakaly, o aš vidury. Taip bus
geriau. O draugę daktarę paliksiu jūsų globai,— šypte­
lėjo jis ir nubėgo palei m ašinas, j kurias lipo žmonės.
Sincovas jau sėdėjo m ašinoje, kada Smakovas bėgo
pro jų sunkvežimį, bėgo kaip sportininkas, lygiu žings­
niu, kresnas, žilas, greitas ne pagal metus.
— Širdis dar nenusilpusi, nieko! — linksm ai, neuž-
dusęs sušuko jis Sincovui ir visiems kitiems, kurie žiū­
rėjo į jį iš sunkvežimio.— Tai kas, kad penkiasdešim t
dveji metai!
Jis prabėgo dar vieną sunkvežimį ir įsėdo į sekantį,
ne į kabiną, o į kėbulą, ir tuo labai apsidžiaugė ten sė­
dintys kovotojai. Sincovas visą laiką m atė priešais jo
žilą apskritą galvą be kepurės; iš tolo ji atrodė dar bal­
tesnė, negu visada, nes po vakarykščio sužeidimo galva
įkypai buvo aprišta.
Kai jau kolona vėl buvo kelyje, žemė ir oras keletą
k artų sudrebėjo — kažkur toli sprogo bombos.
Visi laukė naujų sprogim ų, bet jų nebuvo.
— Neatrodo, kad būtų baigę bom barduoti,— tarė Zo-
lotariovas.— Taip sau, driokstelėjo kartą kitą! Kaip jūs
m anote, draugas politvadove?
Sincovas buvo tos pat nuomonės. Žmonių nuotaika
nesugedo. Tai, kad šaudė savi zenitininkai ir kad jų
akyse num ušė lėktuvą, atsvėrė nerim ą, kurį buvo sukė­
lęs vokiečių bom bonešių antskrydis.
Už kelių kilom etrų atsirado kliūtis. Kolona privažia­
vo kaip tik tą vietą, kur neseniai krito bombos. Įdūkę
dėl padarytų jiem s nuostolių, vokiečiai num etė kelias

m
bombas į pozicijas prie tilto ant m ažos upelės, kur stovė­
jo zenitinė baterija.
Zenitiniai pabūklai išliko sveiki, bet viena bom ba n u ­
krito prie pat tilto, suardė prie jo privažiavim ą ir spro­
gimo banga nunešė atram as ir dalį grįstų.
Iš pradžių kolona sustojo, bet paskiau Sincovas iš
tolo pam atė, kaip per tiltą pirm oji atsargiai pervažiavo
„cm ka“, o paskui ėmė važiuoti sunkvežimiai.
Jų m ašinai privažiavus mažne prie pat tilto, Sincovas,
atsistojęs kėbule, pasidomėjo, kaip pervažiuoja prieša­
kinės mašinos. Per tiltą kaip tik važiavo Smakovo sunk­
vežimis.
Visą galą, kur nuplėšti grįstai — kokie keturi m etrai
ilgumo,— sunkvežimis ėjo tiesiai per dvi storas m edi­
nes sijas, sudarančias tilto klojinio pam atą, ėjo pam ažu
ir tiksliai. Jeigu priešakiniai ar užpakaliniai ratai n u ­
kryptų kiek į šoną, ir sunkvežimis nuvirstų.
Kaip tik šitaip ir atsitiko sekančiam sunkvežim iui,
kurio kabinoje sėdėjo Choryševas. Šoferis, m atyt, ne­
buvo toks patyręs, kaip kiti, truputėlį pakreipė vairą ne
len, užpakalinis ratas nuslydo sija, ir sunkvežimis įgriu­
vo, pakibęs ant vienos sijos ir, laimei, priešakiniais ra ­
tais užsikabinęs už kitos.
Niekas nenukentėjo, tik vienas kovotojas, susitren­
kus sunkvežimiui, išlėkė per bortą ir įkrito į upelę; da­
bar, visas šlapias nuo galvos iki kojų, kaparojosi iš
vandens, draugam s kvatojant.
Choryševas bem atant ėmė daryti tvarką ant tilto, ir
žmonės, iššokę iš jo sunkvežimio ir iš sunkvežimio, k u ­
riuo važiavo Sincovas, stengėsi kaip galint geriau bendro­
mis jėgomis vėl pastatyti sunkvežimį ant sijų.
Smakovas, sudėjęs prie lūpų rankas, klausė iš an a­
pus: palaukti ar ne? Bet Danilovas, apvažiavęs šali­
kele sunkvežimius, jau stovėdamas prie pat tilto, atsakė,
mojuodamas žalia savo kepure, kad nereikia: kam be
reikalo grūstis į vieną daiktą?
 — Važiuokite! Iki Juchnovo plento nedaug beliko;
už penkių kilom etrų kryžkelė, pasuksite į kairę, o mes
jum s įkandin. Pagaliau ten „em ka“ važiuoja pirm a, p a­
ro d y s!— rėkė jis.
Šmakovas sėdo į m ašiną ir leidosi pirm yn, prisivy­
dam as kitus sunkvežim ius, o ant tilto dar kokį ketvirtį
valandos ėjo darbas.
Pagaliau sunkvežimį užkėlė ant sijų, ir jis sėkm in­
gai pervažiavo tiltą. Danilovas įsakė, kad iš kitų m ašinų
išliptų visi, išskyrus šoferius, ir, pats prižiūrėdam as,
praleido po vieną visas mašinas.
Tik kai paskutinis sunkvežimis atsidūrė anoj pusėj,
jis pajudėjo iš paskos su savo „em ka“, ir kolonos galas,
pam ažu didindamas tarpus tarp m ašinų, pajudėjo to ­
lyn, į Juchnovo plentą.
Nei pulko kom isaras iš arm ijos politinio skyriaus,
nei papulkininkis iš form avim o skyriaus, nei Šmakovas,
vykę kolonos priekyje ir viduryje, nei užbaigiantis ko­
loną Danilovas — niekas iš jų nežinojo, kad jau prieš
kelias valandas ir į pietus, ir į šiaurę nuo Jelnios vokiečių
tankų korpusai pralaužė V akarų frontą ir, spausdam i
m ūsų arm ijos užnugarį, plečia prasiveržim ą dešimtimis
kilom etrų gilyn. Niekas iš jų dar nežinojo, kad privers­
tinis sustojimas prie tilto, perkirtęs jų koloną į dvi d a­
lis, kurios dabar važiavo nuo viena kitos dvidešimties
m inučių atstum u, kad šitas sustojim as, tiesą sakant, jau
padalino juos visus, arba bemaž visus, į gyvuosius ir
m irusiuosius.
Šmakovas negalėjo žinoti, kad sunkvežimis, į kurį
jis persėdo, bus paskutinė m ašina, laimingai išsukusi
iš Jelnios kelio į Juchnovo plentą. O Danilovas negalėjo
žinoti, kad tuo beveik lygiagrečiu su frontu keliu po
dešim ties minučių jie privažiuos Juchnovo plentą kaip
tik tą akim irką, kada ten prasiverš pro m ūsų užnugarį
pagrindinis vokiečių tan k ų ir šarvuotų transporterių
dalinys.

2 .U
 Jis to nežinojo ir ram iai važiavo pirm yn, į pat nagus
savo žūčiai.
— D abar nuvažiuosim dar kokius keturis kilom etrus
iki kryžkelės, ir bus trečdalis kelio,— tarė Danilovas,
kreipdam asis į gydytoją.— Kaip jūs jaučiatės?
— Nieko,— atsakė gydytoja, prisiliesdam a ran k a de­
gančią kaktą.— Tiktai neaukšta tem peratūra, bet p ra ­
eis. Nieko, jūs rūkykite,— pridūrė ji, pastebėjusi, kad
Danilovas buvo beišsiimąs portsigarą, bet vėl jį įsidėjo
kišenėn.— Aš nerūkau, bet mėgstu dūm us,— su įprastu
pasiaukojim u sumelavo ji ir, kad m ajoras neabejotų, už­
simerkė, nors miegas jau ir nebeėmė.
Gydytoja važiavo užsim erkusi, o Danilovas rūkė ir
dar kartą svarstė pats vienas rytinį susikirtim ą su Šma-
kovu. T varka lieka tvarka, ir jeigu ji nustatyta, tai
arm ijoje niekas jos nepažeidžia, nors, tiesą sakant, šiuo
atveju ir jis nebuvo linkęs atim ti tuos ginklus. Mintyse
jis statė save Smakovo vietoje: būtų pasikeitę jie p a­
reigom is— jam rytą irgi būtų buvę nem alonu. Vienas
reikalas, kai išeina iš apsupties pavieniui, dviese, trise,
be uniform os, be dokum entų, kitas reikalas, kada prasi­
veržia visa karinė dalis su ginklais rankose, su doku­
m entais, su skiriam aisiais ženklais. Čia jau būtų buvę pa­
doru palikti žmonėms jų trofėjus, tegu net ir į užnugarį
važiuoja; vis tiek — tegu važiuoja ir puikaujasi! O pas­
kiau — tai jau m ūsų darbas — padirbėti kaip reikiant,
patikrinti, neužgaunant savimeilės, ir išskirti, jeigu tarp
jų netikėtai atsirastų koks niekšas.
Šiandienykštė istorija Danilovui buvo ne prie širdies,
lygiai ir kai kas kita, su kuo jam tekdavo susidurti, kai
jis iš pasieniečių pakliuvo į ypatingąjį skyrių. Nelengva
tai duona.
Išėjęs ilgą pasienio tarnybos m okyklą, sužeistas prie
Chalchin-Golo, pasitraukęs su savo būrio likučiais nuo
Lomžos, akylas, geros atm inties, landus, galįs pasitikėti
ir nepasitikėti, Danilovas buvo vienas iš tų žmonių, ku-
riem s ypatinguose skyriuose buvo pati geriausia vieta.
Jam buvo svetimas išpuikimas, jis tačiau jautėsi patai­
kęs į savo vietą; kaip žmogus, daug m etų gaudęs tik ­
ruosius šnipus ir diversantus, nusim anė esąs pranašes­
nis už kai kuriuos savo bendradarbius, nem okančius
atskirti faktų nuo klastotės, o kartais ir nelabai tuo be­
sirūpinančius. Su tokiais bendradarbiais Danilovas, kaip
pats išsireiškė, „riejosi“ ir, dar neilgai tarnavęs ypatin­
gajam e skyriuje, nesitaikstydam as jau suspėjo vieną to­
kį išvilkti dienos švieson.
Ir štai dabar būtent jis, m ajoras Danilovas, pats to
nežinodamas, vežė m irčiai į nasrus žmones, ką tik iš
jos nagų ištrūkusius.
— D abar bus ta kryžkelė, apie kurią kalbėjau,—
žvilgtelėjęs į gydytoją ir pam atęs, kad ji nemiega, tarė
Danilovas, atstum dam as stiklą.
Tą akim irką sprogo pirm as sviedinys, ir Danilovas iš­
vydo einančius skersai Juchnovo plento ir tiesiai per
lauką vokiečių tankus. Apgręžti m ašiną buvo vėlu, o
pagaliau Danilovas ir nebūtų bandęs gelbėtis vienas, m e­
tęs koloną. Stumtelėjęs dureles, jis pirm as iššoko ant
kelio su autom atu, kurį visada vežiodavos m ašinoje.
Įkandin jo, taip pat su autom atais rankose, iššoko jo
pasieniečiai.
— Išlipkite! — sušuko Danilovas gjrdy tojai ir už ra n ­
kos ištraukė ją iš m ašinos.
Ant kelio jau dėjosi neįsivaizduojam i dalykai. P rie­
šakinis sunkvežimis degė, parvirtęs skersai kelio. Kiti
grūdosi, užšokdam i ant viens kito. Sviediniai sproginėjo
ant kelio ir prie kelio: žmonės šokinėjo iš sunkvežimių,
krito ant plento, į griovius, bėgo per lauką. T ankai šau­
dė į juos iš pabūklų ir kulkosvaidžių. Vienas, išvažia­
vęs tiesiai ant kelio, veržėsi išilgai kolonos, su tren k s­
m u versdam as į griovį m ašiną po m ašinos ir traiškyda­
mas iš jų iššokusius žmones. O iš einančių paskui tankus
šarvuotų transporterių jau šokinėjo vokiečių autom ati­

ze
įlinkai ir, it vėduoklė sklisdami į šalis, kaleno iš auto­
m atų į visa, kas gyva.
Sutelkti tą valandą beveik beginklius žmones, pajung­
ti juos kom andai buvo jau vėlu ir nebeįm anom a; buvo
likę tik viena — kiek galint pridengti ugnim bėgančius
ir kuo brangiau atiduoti savo gyvybę. Taip ir padarė
Danilovas su savo dviem pasieniečiais.
Jis atsigulė į griovį užpakaly m ašinos, džiaugdam a­
sis — jeigu tokią akim irką iš viso galim a kalbėti apie
džiaugsm ą — tik vienu dalyku: kad vokiečiai, apsvaigę
nuo lengvos pergalės, iššoko iš šarvuotų transporterių ir,
kai tie pribėgs arčiau, jis paguldys jų nors keletą.
Danilovas apsidairė. Užpakaly, už kelio, prasideda
krūm ai. Keletas vyrų apšaudom i jau bėgo prie jo.
— Bėkite atgal, į krūm us, gyvi išliksite! — tarė D ani­
lovas, kum štelėjęs alkūne į petį gulinčiai griovyje
k artu su juo gydytojai.— Greičiau, bus vėlu!
Tačiau gydytoja tylėdam a pažiūrėjo į jį ir nusisuko;
ji nieko nenorėjo: nei bėgti, nei išlikti gyva,— ji teno­
rėjo iššauti iš savo nagano į vokiečius, o paskui num irti
ir nebežinoti, nebem atyti nieko — gana ja u jai!
Tada Danilovas pakėlė ją už pečių, apsuko ir išmetė
iš griovio.
Atsidūrusi viršuj, ji bejėgiškai apsidairė; pro šalį
prabėgo du raudonarm iečiai, ir ji, bendros srovės p a ­
g auta, pasileido bėgti jiems iš paskos.
Neduok dieve paskutinėm akim irkom prieš m irtį m a­
tyti tai, ką m atė Danilovas, ir m ąstyti tai, apie ką jis
mąstė. Jis m atė besiblaškančius keliu, vokiečių šaudomus
iš arti beginklius, jo, Danilovo, nuginkluotus žmones,
lik ta i kai kurie, prieš krisdami negyvi, po du, po tris
kartus beviltiškai iššaudavo, bet daugumas m irdavo be­
ginkliai, netekę paskutinio skaudaus žmogiško džiaugs­
mo: m irštant m irtim atsimokėti. Jie bėgo, ir jiem s šau­
dė į nugarą. Jie kėlė rankas, ir jiem s šaudė į veidą.

237
 Net baisiausiame sapne neišgalvosi žiauresnės atsa­
komybės, negu toji netikėta, bet ne m ažiau baisi atsako­
mybė, kuri dabar krito ant Danilovo galvos; jo dorą ir
narsią širdį plėšė toks nepakeliam as skausmas, kad ir
m irtis palyginti su juo buvo paprasta ir nebaisi. ,
Ir jis sutiko ją, tą m irtį, be baimės širdyje. Išmetęs
iš griovio gydytoją, jis atidengė ugnį į vokiečius ir n u ­
šovė penkis iš jų, kol vokiečio kulka sutraiškė jam galvą.
Paskutinis dalykas, ką jis išgirdo gyvenime, buvo
autom ato serija, kurią iš arti, nuo trijų žingsnių, palei­
do į vokiečius akim irką ilgiau išgyvenęs jo pasiuntinys.
O dar po kelių akim irkų vokiečių autom atininkai
jau stovėjo prie trijų griovyje gulinčių lavonų, ir vokie­
čių oberleitenantas su kulkos nubruožtu skruostu, spaus­
damas prie jo krauju perm irkusią nosinę, pasilenkęs
žiūrinėjo ryškiai žalius gulinčio pas jo kojas nebe gyvo
rusų m ajoro antsiuvus.

DEVINTASIS SKYRIUS

x rečią vakarą po tų įvykių ant Juchnovo plento trys

žmonės ėjo tankiu m išku, kokie penkiasdešim t kilom etrų
nuo katastrofos vietos. T ikriau sakant, savo kojomis ėjo
tik du: politvadovas Sincovas ir raudonarm ietis Zolotario-
vas. Trečioji jų bendrakeleivė — karo gydytoja Ovsiani-
kova, „mažoji d a k ta rė “, kaip ji buvo vadinam a Serpili-
no dalinyje, arba, dar paprasčiau, T ania, kaip dabar
kelyje ėmė ją vadinti Sincovas,—- šiandie popiet jau visiš­
kai pati nebegalėjo judėti. Du vyrai, susivynioję ją į ap-
siaustą-palapinę, pakaitom nešė ant pečių, tarsi dide­
lėje kuprinėje.
D abar iš eilės nešė Sincovas. Jis ėjo, žemai lenkda-

233
masis ir skaitydam as likusius iki poilsio paskutinį tūks­
tantį žingsnių. Jis užsivyniojo ant kumščio apsiausto-
palapinės kraštą, kad iš nusilpusių pirštų jis neišslystų,
kad neiškristų gydytoja. Jos karšta galva gulėjo jam ant
peties ir kiekvienąsyk, vos tik jis suklupdavo, tabalavosi
ii negyva. Kartais, pasilenkęs nusišluostyti kum ščiu karš­
to prakaito nuo akių, jis m atydavo sau po dešine alkūne
nukabusias iš po apsiausto-palapinės gydytojos kojas:
vieną apautą batu, o kitą, iškištą, be bato, basą, visai
mažytę, kaip m ergaitės. Kitu m etu toji našta nebūtų bu­
vusi baisi ir vienam Sincovui, bet dabar du nusilpę vyrai
po keturių valandų tokio ėjimo jautėsi visai nusivarę, ir
Sincovas gailėjosi, kad jie iš pat pradžios nesustojo išsi­
kirsk m edelių ir susirišti neštuvų. Bet vis tiek būtina ši­
lai padaryti, sustojus poilsio!
Visiems, kurie pirm omis akim irkom is išsigelbėjo ant
plento, dabar kiekvienas žingsnis į tą ar kitą pusę žadėjo
kitų atsitiktinum ų ir pavojų, kitokį gyvenimą ir kitokią
mirtį.
Kas nulindo į miško tankm ę, į kairę nuo kelio, tikė­
damies ten sulaukti nakties, saulei leidžiantis, buvo n u ­
šauti per m išką einančių autom atininkų. Gal kitu atveju
vokiečiai ir būtų ėmę belaisvius, bet kažkieno atsitiktinė
arba, priešingai, baisiai šaltakraujiškai paleista kulka iš­
syk paguldė SS tankų pulko vadą, iš savo tanko bokš­
telio stebintį kautynes, ir vokiečiai negailestingai atsiskai­
tė už tą staigmeną.
Priešingai, kas pabėgo, rodos, į nesaugiausią vietą,
į smulkius krūm us dešinėje nuo kelio, išliko gyvi; vokie­
čiai jų ten neieškojo, ir jie tą pat naktį išėjo pas savuo­
sius, anapus vokiečių žiedo.
Keletas kovotojų, valandai praslinkus po katastrofos,
susibūrė aplink leitenantą Choryševą, negaišdami, jo va­
dovaujam i, leidosi atgal ir pavakare susitiko tankistus, su
kuriais jiem s dabar reikėjo prasiveržti iš naujos ap­
supties.
 Visi, kurie, patekę į m išką, ėjo tiesiai į šiaurę, norė­
dam i kuo toliau atsitraukti nuo vokiečių, priešingai, kaip
tik pataikė tarp vokiečių tankų ir pėstininkų kolonų, sku­
bančių užsklęsti didįjį žiedą aplink Viazmą. Sincovas
buvo jų tarpe; iššokęs iš mašinos, jis pasileido į mišką
ir iš pradžių išsigelbėjęs ėjo nesustodam as, norėdam as
tik viena — kuo greičiau ir kuo toliau nueiti! Vos tik
išgirdo šūvius, pam atė tankus ir šokančius iš šarvuoto
transporterio vokiečius, jo rankos griebėsi už oro, ten,
kur paprastai ant krūtinės kabodavo autom atas... Bet
autom ato jis neturėjo, iš viso nieko neturėjo, nė nagano.
T ada jis šoko per bortą ir pasileido į m išką.
Zolotariovą jis sutiko po kokios valandos, č ia bėgęs,
čia ėjęs keletą kilom etrų, jis galop sustojo, atsišliejo prie
senos pušies pailsėti, ir tuo m etu prie jo priėjo Zolota-
riovas, apsivilkęs suplyšusią odine striuke, ir, svarbiausia,
su šautuvu ant peties.
— Ką įsakysite, draugas politvadove?
Tie pirm ieji Zolotariovo žodžiai geriau už visus kitus
pasaulyje galėjo praskaidrinti galvą pritrenktam ir be­
ginkliam žmogui, kuris ja u visa valanda buvo užmiršęs,
kad ne tik buvo, bet ir turi likti vadas.
— Tuojau nuspręsim ,— atsakė Sincovas, stengdam a­
sis dėtis ram us ir žiūrėdam as tą akim irką ne tiek į Zo­
lotariovą, kiek į jo šautuvą.
„Va ja u m ūsų du, ir mes turim e bent šautuvą“,—
pagalvojo jis ir, norėdam as galutinai nurim ti, pasiūlė
Zolotariovui:
— Prisėskim , parūkysim .
Jie sėdo čia pat, po pušim. Sincovas išsitraukė iš
kišenės ką tik praim tą „Kazbek“ pakelį, ir jie užsirūkė.
Klimovičiaus įsakym u, jo pavaduotojas, atiduodant
ginklus, išdavė to „Kazbek“ visiems prasiveržusiem s iš
apsupties vadams.
— Turtingai gyvenam, draugas politvadove,— p a te n ­
kintas užsitraukė Zolotariovas.

240
 — Taip, ja u ku r kas turtingesni! — tarė Sincovas.—
Vienas šautuvas per du!
— O jūs pistoleto neturite?
— Raštelį autom atui iš šaudm enų tiekimo viršinin­
ko turiu! — kaip ir pirm a, piktai tarė Sincovas.— Kad
kokioj, iš jo ir šaudysiu!
—■ Nieko, kaip nors prasigyvensim e, draugas polit-
vadove! — užjaučiam ai tarė Zolotariovas ir paaiškino,
kad jis ja u pusvalandis kaip eina Sincovo pėdomis: kur
draugas politvadovas, ten ir jis, tik pasivijo ne tuojau, o
kiek luktelėjęs.
Kol jiedu sėdėjo ir rūkė, Sincovas vėl atsim inė, kai))
abu lygiai taip pat sėdėjo tada, prieš pusantro mėnesio,
rūkė ir žiūrėjo į Baranovą.
„Štai ir vėl tenka veržtis dviese — kovotojui su virši­
ninku,— pagalvojo jis apie Zolotariovą, pajutęs skaudžią
atsakom ybę už to prakeikto Baranovo elgesį.— O kodėl,
liesą sakant, dviese? — beveik susyk pagalvojo jis.— Juk
ne mes vieni miške, gal d ar iki nakties surinksim visą
grupę.“
Tačiau tai buvo tuščios viltys. Po pusvalandžio, p a ­
rūkę, jie susidūrė su m ažąja gydytoja, bet daugiau, kol
sutemo naktis, nebesutiko jokio žmogaus.
„Taip, čia ja u iš tiesų yra kuo rūpintis!“— atsim inė
Sincovas Serpilino žodžius, kai išvydo m ažąją gydytoją.
Kaip m atyti, kiekvienam žmogui kada nors išsibaigia
jam duotos jėgos: taip dabar buvo ir tai m ažajai ne­
nuilstančiai m oteriai. Kiek ji nuveikė per visą tą apsup­
ties laiką, kiek ji prišliaužiojo žeme, tvarstydam a su ­
žeistuosius ten, k u r ir galvą baisu pakelti!.. O dabar ji
vos ėjo, šlubčiodam a, ir jos veidas buvo sulysęs ir įra u ­
dęs nuo karščio. Ir net naganas, kaip visada kabantis jai
prie šono, atrodė dabar kažin kokia sunkenybė. Šmako-
vas dar rytą norėjo ją pasiųsti į m edicinos-sanitarijos
batalioną, bet ji pasiekė savo — važiavo k artu su visais.
Na, ir susilaukė!

H). G y v ie ji ir m irusieji 24/

 Pam ačiusi Sincovą ir Zolotariovą, ji pradžiugo ir ėmė
kepėstuoti į juos taip greitai, kad vos nepargriuvo.
— Oi, kaip sm ag u !— vaikiškai kartojo ji, laikyda­
m a Sincovui už milinės atvarto.— O daugiau niekas? Tik
ju d u dviese? Daugiau nieko nem atėte?
— O jūs? — savo ruožtu paklausė Sincovas.
— Aš — ne,— atsakė ji.— Tik kaip išbėgiojo po m iš­
ką. O paskui aš koją klim štelėjau ir ėjau viena. Kaip
gerai, kad Smakovas laiku į sunkvežimį persėdo! — stai­
ga ji džiaugsm ingai šūktelėjo.
— Kad jis persėdo, gerai, bet kad jūs nepersėdote...
— Jis būtų nepersėdęs, jeigu būtų žinojęs,— tarė
gydytoja, lyg bijodam a, kad Sincovas blogai nepam a­
n ytų apie kom isarą.
— Tai suprantam a,— šyptelėjo Sincovas.— Kad b ū ­
tum e žinoję, apskritai būtum e...— Jis num ojo ranka,
kratydam asis liūdnom m intim , ir pasakė, kad, šiaip ar
taip, gerai, kad ji išliko gyva ir kad jie ją sutiko.
— Kokio ja u čia gerumo! — tarė ji, rodydam a savo
koją.— Štai koją klim štelėjau ir tem peratūros turiu.—
J i pridėjo Sincovo delną sau prie kaktos.— Jaučiate?
— Niekis, sesele! — pasakė Zolotariovas, kuriam karo
gydytoja Ovsianikova atrodė pernelyg jau n a ir m aža,
kad galėtų ją vadinti gydytoja.— Niekis, sesele! — p a ­
kartojo jis nuoširdžiai.— Kad ir ant kupros, vis tiek p ri­
statysim ! Po viso to, ką jūs m ūsų akyse esate žmonėms
padariusi, šuva, ne žmogus, būtų tas, kas jūsų neišneštų.
Ir štai šiandie, trečią parą, išėjo visai taip, kaip buvo
kalbėjęs Zolotariovas — iš geros širdies jis prisišaukė
bėdą. Dieną gydytoja pabandė stotis ant užgautos kojos
ir išsinarino pėdą, ir ja u penktą valandą jie pasikeisda­
mi nešė ją an t kupros.
Tiesa, ji, ir išsinarinusi koją, tikėjosi vis tik eiti, p ri­
vertė jai nuauti batą ir liepė Sincovui, kad tas pab an ­
dytų atvaryti koją atgal. Ji atsisėdo, įsitvėrusi rankom
už kyšančios iš žemės šaknies, Zolotariovas apkabino iš

242
užpakalio per pusiau, o Sincovas darė tai, ko ji prašė:
apsipildam as prakaitu nuo įtem pim o, sukinėjo ir traukė
jai koją. Bet nežiūrint visų jos nurodym ų, kuriuos ji vos
begalėjo dėl didelio skausm o šnibždom susakyti, jis taip
ir nepajėgė atitaisyti išnarintos kojos — nem okėjo. Vi­
sos kančios buvo bergždžios; teko prisitaikyti apsiaustą-
palapinę ir užsiversti gydytoją sau ant nugaros.
Ir štai jis ėjo ir nešė ją , skaitydam as žingsnius, ir jų
buvo kaskart m ažiau iki jų pačių nustatytos poilsio vie­
los — trys šimtai... du šimtai... šimtas penkiasdešim t...
O ji, jausdam a, kaip sunku jam eiti, atgaudam a n u o ­
voką, karštai šnibždėjo jam į pat ausį:
— Meskite mane!.. Girdite, meskite... Man blogiau,
kad jūs dėl m anęs kenčiate... Man bus lengviau, jei aš
viena liksiu...
Ir negalim a buvo jos plūsti už tokius žodžius, nes ji
kalbėjo teisybę ir net dabar daugiau galvojo apie kitus nei
apie save.
Pagaliau jie sustojo poilsio. Zolotariovas patiesė ant
kalvelės Sincovo m ilinę, kurią jis nešė užsim etęs ant pe­
čių, kada Sincovas tem pė gydytoją, ir padėjo jam nusi­
imti naštą.
Ligonė sujudo. Kol ją nešė it m aišą, jai nutirpo visas
kūnas.
— Ar nakvosim , a? — tyliai paklausė ji.
— Kol kas ne,— atsakė Sincovas.— Pagulėkit. Pasi-
larsim , ką daryti.
Jis davė ženklą Zolotariovui, ir jie paėjėjo į šalį.
— Ką daryti? Be reikalo mes dieną paskubėjom . Rei­
kėjo iš karto neštuvus susirišti.
— Kur ja u čia „paskubėjom “, draugas politvado-
ve?— prieštaravo Zolotariovas.— Kaip tik tada kelias
paaiškėjo, ir m ašinos traukė. Būtum e sustoję ten n eštu­
vų darytis, žiūrėk, fašistai jau būtų m ums „gut m orgen“
besaką.
— Tegu ir taip,— tarė Sincovas.— O dabar ką d ary ­
sime? Vis tiek reikia neštuvus susirišti.
 — Ne neštuvus rištis, draugas politvadove, o grei­
čiau iki sutem stant pasiekti, ku r žmonių gyvenam a, ir
pas žmones ją palikti,— įtikinam ai pasakė Zolotario-
vas.— Nešim toliau — num irs.
— O vokiečiai? — tarė Sincovas.—-T ris kaim us jau
priėjom e — ir visur vokiečiai važinėja.
■
— Na ką gi, eisim m išku ir toliau. Gal kokią trobą
aptiksim , nebus gi ji tuščia.
— Baisu palikti vieną.
— Ne vieną, o su žmonėmis.
— Vis tiek baisu.
— O kad m irs ant ran k ų — ar ne baisu? — paklau­
sė Zolotariovas ir įsiklausęs pridūrė: — Saukia.
Taip ir nesusitarę, jie grįžo pas gydytoją. Ji gulėjo,
pasirėm usi ant alkūnių, jos veidas degte degė, ji išgąs­
tingai žiūrėjo į juos.
— Ko jūs staiga nuėjot? — paklausė ji.
— O kurgi mes galim nueiti nuo jūsų, Tania?! —
tarė Sincovas.
Bet ji galvojo ne tai, ką pam anė jis, ne tas ją ja u ­
dino.
— Kodėl jūs be m anęs sprendžiate? — prikišo ji/—
Jeigu k a rtu einam , k artu ir spręskime.
— Gerai, tebus taip,— tarė Sincovas, staiga pasiryžęs
būti jai visai atviras.— Mes kalbėjom e su Zolotariovu
apie neštuvus, kai^ jus toliau nešti, o paskui pagalvojo­
me, kad jūs neišlaikysite tolimos kelionės.
— Tikrai taip,— tarė ji, d ar nesuprasdam a, ko jie
nori, bet jau rengdam asi palengvinti jiem s bet kurį
sprendim ą.
— Nusprendėm e taip: susirasim e žmones, pas k u ­
riuos galėtume jus palikti, o patys veršimės toliau.
Ji atsiduso.
— Kvaiša nem atyta, kvaiša, tikra kvaiša!..
Taip ji plūdo save už tai, kad išsinarino koją ir ne­
gali su jais eiti. Ji suprato, kad jie yra teisūs, bet dabar

2U
netgi num irti jai atrodė ne taip baisu, kaip pasilikti
be jų.
Jie, kiek atsikvėpę, traukė toliau ir ja u prietem oje
aptiko einantį į m išką m ažai ištrintą kelią.
Sincovas ryžosi pasukti, ir jie ėjo, neišleisdam i kelio
iš akių, bet dėl visa ko laikydamies atokiau nuo jo.
Už valandos jie priėjo tarpum iškę su keliais nam e­
liais ir ilgu lentpiūvės baraku. Aikštėje nebuvo nei m a­
šinų, nei žmonių. Lentpjūvė neveikė. Bet apvalainių ir
lentų štabeliai rodė, kad neseniai čia darbas virte virė.
Zolotariovas nuėjo apsižvalgyti, o Sincovas pasiliko
su gydytoja.
— Ivanai Petravičiau,— prašneko ji tyliai.— Tiktai
jeigu žmonės blogi, nepalikite m anęs. Geriau atiduokite
m an m ano naganą, aš nusišausiu. Geriau bus,— p a k a r­
tojo ji.
— Kodėl blogi? — piktai atsakė Sincovas.— Visi blo­
gi, mes tik su jum is geri, ar ne?
— Jūs su Zolotariovu tai tikrai geri,— tarė ji.— Štai
kiek m ane tem piate! Net gėda m an.
— Ką jūs, liaukitės! — vis taip pat piktai subarė Sin­
covas.— Kad taip kam kitam kalbėtum ėt, o ne man!
Mes tris m ėnesius m atėm e, kokia jūs esate. Jūs mums
akių nedum kite! Jeigu ne jūs, o aš būčiau koją išsinari­
nęs, tai tikriausiai jūs neštum ėt?
— Jus sunku, jūs toks ilgas!—-tarė ji ir šyptelėjo,
ne dėl to, kad Sincovas ilgas, o dėl to, kad tasai ilgas ir
dažniausiai paniuręs politvadovas su ja šneka taip piktai
dėl savo geros širdies, ir tik dėl to.
— O jūs v e d ę s? — patylėjusi paklausė ji.— Seniai
u orėjau paklausti. Bet jūs vis toks piktas...
— O dabar geras pasidariau, ką?
— Ne, tiktai n u tariau paklausti.
— Vedęs. Ir turiu dukterį. Vardu Tania, kaip ir
jūs,— niūriai tarė jis.
— O ko jūs taip piktai? — paklausė ji.— Aš gi jum s
nesiperšu.
245
 Tai išgirdęs, jis ilgai žiūrėjo į jos sužuvusį veidą, p a ­
galvojo, kaip dažnai žmonės va šitaip nesupranta viens
kito minčių, ir ėmė kalbėti kaip m ažam vaikui, ram iai
ir švelniai:
— Ak, kvailiukė jūs, kvailiukė!.. Aš tiesiog nežinau,
k u r yra m ano duktė ir k u r žmona; žmona, greičiausiai,
fronte, kaip ir jūs. Ir aš visa tai iš karto prisim iniau. O
apie jus aš galvoju taip: jūs pati geroji m oteris pasau­
lyje ir labai labai lengvutė,— pridūrė jis šyptelėjęs.—
Manote, jūs nešti sunku? Betgi jūs iš viso esate be jokio
svorio!
Ji neatsakė, tik atsiduso, ir akių kam puty jai pasi­
rodė mažytė ašarėlė.
— Na va,— tarė Sincovas.— Aš tariaus jus p ralinks­
m insiąs, o jūs... Bet štai ir Zolotariovas ateina.
Zolotariovas patvirtino iš tolo susidariusį įspūdį: vo­
kiečių nem atyti, bet žmonių lentpiūvėje esam a. Per ket­
virtį valandos, kol jis stebėdamas gulėjo m iško pakraš­
ty, iš galinio nam uko dusyk išėjo invalidas su ram entais
ir, žiūrėdam as į dangų, klausėsi, ar neskrenda lėktuvai.
Paskui išbėgo iš trobos m ergaitė ir vėl įbėgo.
-— O daugiau nieko nem atyti!
— Ką gi, eime,— pasakė Sincovas.
Jis pakėlė gydytoją ant rankos k a rtu su apsiaustu-
palapine ir, nem ėgindam as prisitaikyti jos ant nugaros,
nešė tarsi vaiką.
— Gal aš d ar į trobą užeisiu, apsižvalgysiu,— įspėjo
Zolotariovas.
Bet Sincovas užsispyrė.
— Jeigu vokiečių nėra, einam tiesiai. Kas mes —
žmonės ar ne žmonės?
Jam staiga pasirodė pažem inam a eiti kažkokion žval-
gybon savo žemėj, į nam us, kur anksčiau, prieš k arą, jis
a r bet kuris kitas žmogus bet kuriuo m etu drąsiai būtų
įnešęs ant rankų sergančią m oterį.

ne
 — Netikiu, kad ten niekšai būtų,— tarė jis.— Na, o
jeigu niekšai, tai niekšam s mes šautuvą turim .
Taip jis, gydytoja nešinas, priėjo prie galinių nam ų
ir koja pabaladojo į duris.
Baikščiai atsklendusi velkę, penkiolikm etė m ergaitė
išvydo aukštą, petingą, sauso ir griežto veido vyrą, lai­
kantį ant rankų į apsiaustą-palapinę suvyniotą m oterį.
Jo didelės rankos drebėjo iš nuovargio, o an t abiejų ra n ­
kovių —■tai išsyk krito į akis — žėrėjo raudonos kom i­
saro žvaigždės.
Už to aukšto vyro stovėjo kitas, žemutis, apsivilkęs
sudriskusia odine striuke, su šautuvu ant peties.
— Vesk, m ergyte,— tarė aukštasis įsakom u balsu,—
parodyk, kur paguldyti! — Ir, pam atęs jos išsigandusias
akis, pridūrė švelniau: — Matai, mums kokia bėda!
Mergaitė atidarė duris, ir Sincovas su gydytoja ant
rankų įėjo į pirkią, kaip m at ją apžvelgė: kam barys —
pusiau kaim iškas, pusiau miestiškas: rusiška krosnis,
platus suolas prie sienos, bufetas, stalas, užtiestas cerata,
ant sienos lentyna su popieriaus karpiniais...
— Ar, be tavęs, čia dar yra kas nors? — paklausė jis
m ergaitę, vis dar laikydam as gydytoją ant rankų.
— Yra, kaipgi nebus,— išgirdo jis už nugaros p rik i­
musį balsą.
Sincovas bemaž apsigręžė ir pam atė duryse į kitą
kam barį tą pat vienakojį, su ram entais rankose, apie
kurį kalbėjo pirm a Zolotariovas. Tai buvo nebe jaunas
vyriškis, dram blotas, su nevalyvai susivėlusiais plaukais
ir tankiais rusvais šeriais ant išpurtusio veido.
— Sveiki! — tarė jis kimiu ir nemeiliu balsu.
Ir, pam atęs, kad Sincovas rengiasi guldyti gydytoją
ant suolo, sulaikė jį mostu.
— Palaukit... Lionka, eik paim k iš seklyčios čiužinį,
bet užklotą su paklode palik, tik vieną čiužinį paimk! Tik
greitai! Matai, laikyti sunku!

m
 Sincovas įsmeigė akis į nemeilų šeim ininką, tu r būt,
jo veido išraiška atspindėjo tai, kas dėjosi jo sieloje —
pasiryžim ą, nepaisant karo ir apsupties, pareikalauti čia
visko pilnutinai, kas priklauso gauti iš tarybinio žmo­
gaus kitam patekusiam į bėdą tarybiniam žmogui.
— Ko žiūri? Nesidžiaugiu jum is? — paklausė šeim i­
ninkas.— O ko m an džiaugtis? Atvažiuos vokiečiai —
kelias čia tiesus,— ir galas m an su jum is. Ką tada d ary ­
ti? Iš nam ų neišvarysi — sąžinė neleidžia... Čionai, čionai,
prie šito krašto, o galvūgalį pasuk, platum o gana bus,—
atsigręžė jis į m ergaitę, rūpestingai tiesiančią čiužinį ant
suolo.
Sincovas paguldė gydytoją ir sunkiai atsitiesė. Jam
rodės, tartum jis būtų sau visas gyslas ištampęs.
— Bet jūs d rą s u s !— ja u su „jū s“, pusiau juokom is,
pusiau pagarbiai tarė šeim ininkas, pastebėjęs žvaigždes
ant Sincovo rankovių.
— Aplinkui jau a n tra diena visur vokiečiai, o jūs
dar kom isaraujate... Lionka, atnešk vandens atsigerti!
Matai, žmonės nuvargę, gerti nori!.. Ką gi, sėskite, būsite
svečiai.— Jis atrėm ė prie sienos ram entus ir, nusitvėręs
ran k a už stalo, pirm as atsisėdo, sunkiai sugirgždinęs ta ­
buretę.— Į rūsį jus reikėtų paslėpti, bet aš ja u toks: arba
jau bijau, arba jau nieko nebijau! Nakvosite?
Sincovas linktelėjo galvą.
— O paskui ?
Sincovas pasakė, kad su aušra jie eis toliau, bandys
prasiveržti pas savuosius, o ligonį — gydytoją — norėtų
čia palikti: ji turi karščio ir koja sužalota; jai reikia
išsigulėti; kad net ir vokiečiai ateis, tai m oteris negali
sukelti kokio įtarim o, juo labiau ne sužeista, o ligonė.
— D aktarė, vadinas,— tarė šeim ininkas.— O aš jau
m aniau, kad jūsų pati.
— Kodėl? — paklausė Sincovas.
— Taip ne bet kas ir ne bet ką va šitaip an t rankų
temps. Tai daktarė, vadinas,— pakartojo šeim ininkas ir,
pasiėmęs ram entus, priėjo prie galvūgalio.— Mat, kaip
jus sugriebė! — tarė jis ir padėjo jai an t kaktos ranką.—
Visa degate. Ar ne šiltinė?
— Ne, persišaldžiau, tu r būt, plaučių uždegimas,—
nurijusi kam uoliuką, vargais negalais atsakė gydytoja.
— O tegu būna ir šiltinė, aš šiltinės nebijau. Visas
šiltines praleidau. O kas kojai?
— Išsinarinau.
— Koją ryt pažiūrėsim , gal ją pašutinti reikia. Su
kojom kvailioti negalim a. Vieną k a rtą papaikiojau — ir
kildišuoju nuo to laiko. Būkim pažįstam i: Biriukovas
Gavrila Romanovičius. Tėvas buvo vardu Romanas, o
pavardę prie m ūsų m iškingų vietų pritaikė,— nusišypso­
jo jis ir paspaudė daktarei karštą ranką, po to pasisvei­
kino už rankos su Sincovu ir Zolotariovu.
Mergaitė įnešė kibirą su puodeliu.
— Visų pirm a jai...— su būdingu jo visam elgesiui
grubiu rūpestingum u linktelėjo šeim ininkas į gydytoją.—
Iš kur traukiate? Kelinta diena?
Karčiai šyptelėjęs dėl savo dalios, Sincovas pasakė,
kad eina jie, viską skaičiuojant, septyniasdešim t trečią
dieną.
Ir į klausim ą: „Kaipgi čia?“— trum pai paaiškino,
kaip ten viskas susidėjo.
Biriukovas net švilptelėjo.
— Taip! Sunki jum s teko dalia! Vos tik, gali sakyt,
parsirandi į nam us, ir vėl viskas kūlvirsčiom. Klausyk,
I.ionka, žinai ką,— pasidaręs geras, tarė jis,— čiužinį čia
palik, o pati su ja gulk seklyčioje. O mes, vyrai, čia pasi-
laisysim.
Mergaitė džiaugsm ingai, galvotrūkčiais nubėgo taisy-
li lovos. Ji didžiavosi tėvo sprendim u, ir ja u po kelių
minučių Sincovas pernešė gydytoją į gretim ą kam barį,
ant didelės, plačios, dviejų miegamos lovos su regzčiu
ir patalais.
 — O, kaip gerai, nė tikėti nesinori! — prakuždėjo gy­
dytoja.— Mergyte, padėk m an nusitaisyti.— Jai pasirodė,
kad vyrai jau išėję iš kam bario, bet jie tebebuvo ten ir
išėjo, tik išgirdę tuos žodžius.
— Lionka, eikš čia valandžiukei!— šūktelėjo Biriu­
ko vas, kai ji grįžo į virtuvę.
— Na kas? — nekantriai m ergaitė iškišo galvą pro
duris.
— Ne nuksėk, o eikš čia! Ir duris išeidam a pridaryk.
Mergaitė priėjo prie jo.
— Kai padėsi jai nusirengti, jeigu baltiniai kareiviš­
ki, taip pat nuvilk. Paim k m otinos m arškinius. Ir viską,
ką tik ji turi kareiviška, surink ir nunešk į m alkinę. Ži­
nai kur? Ten to, ku r vakar buvo, m undiruotę padėjom .
O šiaip ir nepažiūrės, kad m oteris. Dokum entus išnešk —
m an atiduosi, aš pats paslėpsiu. Arba, gal būt, jūs pasi­
im site ? — atsigręžė jis į Sincovą.
— Geriau tegu bus prie jos. Gali paskiau prireikti.
— Na, kaip čia pasakius! — nusišypsojo Biriukovas.—
Čia vakar pro mus vienas ėjo... laipsnio nem inėsiu — ma
jį galas... Net pavalgyti nepaprašė, tik rūpinos persireng­
ti! Ištraukė iš kišenės pinigus, visus, kiek tik turėjo, ir
kiša m an prie nosies: ,,Va viskas tavo, tik duok už juos
drabužį, kur kuo labiau suplyšęs!“ Daviau jam m arš­
kinius ir kelnes, tiesa, sveikus, suplyšusių, kaip tyčia,
nebuvo, ir paleidau — tegu eina savais keliais. Ką ten iš
žmogaus imsi, kada jis iš baimės tik lūpom čepsi, o
balso nėra! Paslėpiau jo aprangą k a rtu su dokum entais.
Na, o jūs va šitaip ir ketinate eiti?
Sincovas linktelėjo galvą.
— Na, o jeigu vokiečiai?
— Stosim į mūšį,— pasakė nesileidęs iki tol į kalbą
Zolotariovas.
— Daug tu ten su juo prikovosi! — m ostelėjo šeim i­
ninkas į pastatytą prie sienos šautuvą.—■O visgi, m atau
aš, žmonės bijo vokiečių, labai bijo!

250
 — Ju k baisu! — tarė Sincovas.
— Teisybė,— susim ąstęs pritarė šeim ininkas.— Ir a r ­
ti baisu, ir iš tolo juo labiau.— Jis šūktelėjo bėgančiai
per kiem ą dukteriai, kad ji, aptvarkiusi gydytoją, p a ­
ieškotų ko užvalgyti.
Kol duktė šen bei ten bėginėjo, o paskui užtiesė
langus maišais ir ruošėsi prie stalo, Sincovas su Zolota-
riovu išklausė šeim ininko trum pą, kaip jis pats išsireiš­
kė, „jo gyvenimo apysaką“.
— Lyg jūs neturėtum ėt teisės m anęs klausinėti, kas
aš esu? — tarė jis, pats pradėdam as tą pokalbį.— Ne aš
pas jus, o jūs m ano nam uose. Bet žmogų čia paliekate.
Vadinas, sąžinė verčia žinoti, pas ką. Taip?
Sincovas pasakė, kad būtent taip.
— Šit kaip! Net „būtent“ ! — nusišypsojo šeim inin­
kas.
Jis pasakojo apie savo gyvenim ą pakrikai: čia apie
viena, čia apie kita. Gyvenimas buvęs nevykęs, o žm o­
g u s — nem aža iškentėjęs.
Kadaise, pilietiniam e kare, jis kovojo ir į atsargą iš ­
ėjo būrio vadu. Priklausė partijai, ilgai dirbo darbų vyk­
dytoju miško paruošose. Ten pat, girtas, nusišaldė ir
neteko kojos. Chirurgo nebuvo, ir felčeris nupiovė koją,
kaip rąstigalį. Paskui, nebepakeldam as sužalojim o, ėmė
sm ukti — pradėjo gerti, iššvaistė viską, ką turėjo, išlėkė
iš partijos... Netgi slankiojo po turgus. Ir štai prieš šeše­
rius m etus pateko čia, pas buvusio bendradarbio našlę...
— Jos m otina,— mostelėjo galva į sieną, už kurios
buvo m ergaitė.— Du vaikai, ir abu ne vieno tėvo.
Moteris ištraukė jį iš purvo, į kurį jis negrąžinam ai
buvo įklimpęs, ir jis liko gyventi su ja, tapo m echaniku
toje pat lentpiūvėje ir patėviu dviem svetimiem vaikam .
Prieš keturias dienas jų šeimoje atsitiko nelaimė. P ri­
siklausęs dirbančių lentpiūvėje kovotojų kalbų apie k a ­
rą, keturiolikm etis šeimininko posūnis staiga dingo. Tur
būt, pritapo prie einančio tą dieną pro juos dalinio. Mo-
tina visą dieną sielvartavo, o naktį, niekam nieko nesa­
kiusi, išėjo sūnaus pėdsakais, pasiryžusi jį susigrąžinti.
— O dabar va kaip viskas susidėjo! Aplinkui vokie­
čiai, o jos jau trečia diena nėra. Kai jūs į duris pasibala-
dojot, m aniau, ji. Tiek laiko negėręs, o vakar paėm iau
iš sielvarto. Kareiviai buvo palikę litrą. Lionka šokos
atim ti, ir atsim enu, kad net kaukštelėjau jai... Akis, m at,
užsipylęs buvau. Jinai nesisako, bet jaučiu, kaukštelėjau.
O ji prie to neįpratusi... Na ką gi, Lionka, ruoškis, ruoš­
kis, ju k butely ten degtinės liko, tu vakar atėmei...
Butely iš tik rų jų buvo truputis. Vyrai išgėrė po pusę
stiklo ir užkando šaltų, sm arkiai pasūdytų bulvių.
— 0 kaip ten jinai? — paklausė šeim ininkas, m ostel­
damas į duris.— Ar jai nunešei valgyti?
— Pirm iau nei jum s,— atsakė m ergaitė.
— Na, na, gerai. Teisingai pasielgei,— tarė šeimi­
ninkas.
Zolotariovas, išgėręs ir užkandęs, patenkintas k ren k š­
telėjo ir, ilgai nešnekėdam as, pasidėjęs šalia šautuvą ir
užsiklojęs odinuke, atsigulė prie sienos, ant mergaitės
atnešto šieno. Sincovas norėjo aplankyti gydytoją, bet
m ergaitė jį sulaikė tarpdury: ligonis ką tik užsnūdęs.
Sincovas grįžo ir atsisėdo už stalo.
— Gal dar ką užvalgysit? — paklausė šeimininkas.
— Dėkui. Bijau, kad, gerai pabadavus, nebūtų per
daug.
— Taip, sakykim , teisybė.
Biriukovas kiek įtraukė dagtį ir užsirėmė alkūnėm ant
stalo.
— Sakykite m an, draugas politvadove: kas čia darosi ?
Šitai tu sėdi dabar priešais m ane, D arbininkų ir Valstie­
čių Raudonoji Arm ija, ir, kad tu uniform os nepadedi,
už tai aš tave gerbiu, bet tavęs ir klausiu. Kas gi čia d a ­
rosi ir kiek ilgai tai užtruks? Nem anykite, jūs ne pirmas,
su kuriuo aš taip kalbu. Ir su kovotojais esu kalbėjęs,
ir vyresnysis leitenantas čia gyveno, medžių piovim ą pri-

252
žiurėjo, bet jis, teisybė, m aža ką žinojo... Ir generolas
buvo, divizijai vadovavo. Kaip tik m ūsų m iškuose sto ­
vėjo, kol perm etė į frontą. Generolas karingas, nieko
nepadarysi, nuo sienos su žmonėmis prasim ušė ir, vėl
diviziją surinkęs, į fro n tą išėjo... Tai va aš jo ir klausiu:
.,Draugas generole, kad jūs ir sapne nem anėt, neketinot
iki čia trauktis,— to jūs m an nesakykit, aš pats žinau,
nem anėt! Bet atsitiko ne taip, kaip jūs norėjot. O va
sakykite atvirai, ką jūs dabar m anot: a r iš čia nepasi-
trauksit? Čionai, į m ano pirkią, vokietis neateis?“
Sulig tais žodžiais Biriukovas pakėlė galvą ir lėtai,
tarsi atsisveikindam as, apvedė akim is pirkią.
— O ką jis atsakė? „Niekados! Mes, sako, ry t į mūšį
eisim, patys jį apkulsim ir pirm am k artui iš Jelnios iš-
grūsim .“ Ir ką gi? Teisybė, išėjo ir apkūlė, ir iš Jelnios
išgrūdo! O kas dabar? Generolas nuo m ūsų pirm yn išėjo,
Jelnią paėm ė, o vokiečiai vakar ja u už m ūsų nuėjo. Ir
dar ku r nuėjo! V akar, sako, telefonistė iš Ugros į Zna-
inenką skam bino, o ten jai ja u vokiškai švataruoja, o
juk Znam enka nuo m ūsų dar į rytus pusšim tis varstų!
— Negali būti! — tarė Sincovas.
-— Se tau ir negali būti! Generolas Jelnią užėmė, o
vokiečiai Znam enkoje. Kur dabar šitas generolas? Sakyk
man. i
— Kur, kur! — staiga užpyko Sincovas.— Kaunasi
kur nors apsuptas. Ir mes taip pat darytum e, jei ne taip
netikėtai... Kaip ten buvo, kaip ne, o vis tik nuo Mogiliovo
iki Jelnios nuėjom e. Buvo kur ir prieš ką ginklus sudėti,
o nesudėjom e. O kiti tai gal blogesni už mus?
— Gal ir ne blogesni, o vokietis, žiūrėk, ir vėl jus
apsupo! O ar reikėjo to laukti? Gal patiem s reikėjo jį
čiupti — ir iš čia, ir iš ten? O čia stovim ir laukiam , kol
jis pirm as skels į ausį. Ir dar klausimas: a r išsilaikysi ant
kojų? O neišsilaikysi — tai jis ir gulintį muša! Taigi jūs
su savo kovotoju — kas jūs tokie? Jūs ir esate tie gu­
lintys.
253
 — Ne,— atkirto Sincovas.
— Na, tai šliaužiantys...
— Ne, mes ir ne šliaužiantys, mes einam pas savuo­
sius ir juos pasieksim.
— O kad vokietį sutiksite?
— Nudėsim.
— O tanką sutiksite? Taipgi nudėsite?.. O, m ano gal­
va, geriau jau nieko nesutikite, eikite tylutėliai, kol sa­
vuosius pasieksite. Nes jeigu sutiksite, tai, greičiausia,
ne jūs nudėsite, o jus nudės.
— Nežinau,— tarė Sincovas.— Žinau viena.— Jis p a ­
tylėjo, m intim i apžvelgdamas viską, ką jam teko pergy­
venti nuo tos dienos, kai pervažiavo Mogiliovo tiltą ir
paliko pas Serpiliną.— Žinau viena: žmonės pas mus
arm ijoje tokie, kad niekas nedovanos, jei pralaim ėsim
karą.
— Tą žinai. O ko nežinai? P radėjai tuo, kad „neži­
n a u “.
— Nežinau, kur visa m ūsų technika. T artum ją k a r­
vė liežuviu būtų nušlavus ir nuo žemės, ir nuo dangaus!
— O jų lėktuvai,— patylėjęs tarė Biriukovas,— per
m ūsų galvas ant Maskvos tik burzgia ir burzgia. V aka­
r e — ten, vidurnaktį — iš ten. Išeinu ant gonkų ir k lau ­
sau: a r daug atgal grįžta? Ar labai burzgia danguje?.. Na
ką gi, miegok! Neužsigauk, kad kalba išvarginau, bet, gal
būt, tu paskutinis politvadovas, su kuriuo aš kalbu, o
ryt m an ja u teks su vokiečiais kalbėti. Pasieksi m ūsiš­
kius, raportuosi, perduok nuo m anęs taip: gal jūsų, kaip
ir Kutuzovo, planuos yra iki Maskvos atsitraukti, bet ir
apie žmones taip pat reikia galvoti. Žinoma, ne bet k u ­
riam e plyšyje ir ne bet kuris tarakonas tarybinę valdžią
myli, bet aš turiu om eny ne tarakonus, o žmones. Pasa­
kytum ėt m an sąžiningai, kad traukiatės, kad toks p la­
nas, aš taipgi pakilčiau ir pasitraukčiau. O dab ar kas?
D abar tu čia gyvenk ir, kai užeis vokiečiai, kaip lozo-
rius vaikščiok? Tegu aš ir šioks, ir toks, iš partijos iš-
mesiąs, su tarybų valdžia nesugyvenu... ar ne taip? Kam
mane lokiai daliai pam esti? Geriau ja u aš pasitraukčiau.
Taip ir pasakyk, politvadove! Ek, bet ku r tu pasakysi!
Pasieksi savuosius — pasakysi: atvykau jūsų žinion. Ir
visa tavo kalba.
— Kodėl?
— Todėl. O dėl daktarės nesijaudink. Vienos jos mir-
ėiai neatiduosim .
— Aš nebijau, aš tikiu jum is,— tarė Sincovas.
— O jum s nieko daugiau ir nebelieka,— tarė su
ankstyvesne niūria pašaipa Biriukovas ir, visai įtra u ­
kus dagtį, sunkiai parvirto ant suolo, kiek pasivartė ir
ėmė sm arkiai kriokti.
Sincovas gulėjo, žiūrėjo į lubas, ir jam rodės, kad
jokių lubų nėra, o jis m ato juodą dangų ir jam e girdi
trūkčiojantį gaudim ą skrendančių ant Maskvos bom bo­
nešių.
Jis ja u buvo beužmiegąs, bet staiga jo veidą palietė
vaikiška ranka.
— Draugas politvadove,— pritūpus šnipštelėjo m er­
gaitė.— Jus šaukia.
Sincovas atsikėlė ir, neapsiavęs batais, basas nuėjo
paskui m ergaitę į gretim ą kam barį.
— Na, ką pasakysite? — paklausė jis, pasilenkęs prie
mažosios gydytojos.— Ar bloga?
— Ne, m an geriau, bet aš bijau, kad staiga užsimir-
šiu arba užmigsiu, ir jūs neatsisveikinę išeisite.
— Neišeisim neatsisveikinę. Atsisveikinsim,— tarė
Sincovas.
— Palikite m ano naganą m an. Kad jis m an po p a ­
galviu būtų. Gerai? Aš jum s atiduočiau, bet jis m an taip
pat reikalingas.
Tačiau Sincovas nesvyruodam as atsakė, kad nagano
jis jai neatiduos, nes jam naganas iš tik rų jų reikalin­
gas, o ją gali tik pražudyti.
— Jūs pati pagalvokite: jūsų aprangą paslėpė, net

255-
kitais m arškiniais pervilko, o po pagalviu — naganas!
Neužeis vokiečiai — jis jum s nereikalingas, o užeis —
pražūtis jums... ir jūsų šeim ininkam s,— pridūrė jis ir
tuo atėm ė jai norą priešintis.— Miegokite. Ar teisybė, kad
jum s geriau?
-— Teisybė... Jeigu pam atysite Serpiliną, papasako­
kite apie m ane. Gerai?
— Gerai.
Jis tylutėliai paspaudė jos karštą ranką.
— Man rodos, jum s d ar daugiau karščio.
— Gerti visą laiką norisi, o šiaip nieko,— atsakė ji.
— Draugas politvadove,— sustabdė jį an t slenksčio
m ergaitė.— Aš jum s noriu pasakyti...— Ji nutilo ir klau­
sėsi tėvo kriokim o.— Jūs nebijokite dėl T atjanos Nikola
jevnos. Nem anykite, kad tėvas,— ji ir pasakė „tėvas“, o
ne „patėvis“,— toks blogas. Jis dėl m am os ir brolio ken­
čia... Nebijokite, neklausykite jo, kada jis kalba, kad iš
partijos pašalintas,— visa tai kažkada buvo, aš jau ir
nebežinau kada! O jis, kai tik prasidėjo karas, tuojau į
rajkom ą nuėjo prašytis, kad jį vėl priim tų. Jį jau biure
m iškų ūkyje svarstė, bet po to visi į arm iją išėjo, taigi
susirinkim o ir nebuvo. Nebijokite dėl jo!
— Betgi aš ir nebijau,— tarė Sincovas.
— Ir aš taip p at padarysiu viską! — vėl karštai su­
kuždėjo m ergaitė.— Sakysiu, kad T atjan a Nikolajevna
m ūsų giminaitė! Mes ja u su ja susitarėm . Duodu jum s
kom jaunuolės žodį!
— O tu ja u kom jaunuolė? — paklausė Sincovas.
— Taip, nuo gegužės mėnesio.
— O kur tavo bilietas?
— Parodyti? — mielai paklausė m ergaitė.
— Ne, nereikia,— atsakė Sincovas.— T ik žinai ką,
gerai būtų kokį felčerį surasti, koją jai atitaisyti. Aš ne­
m okėjau, čia reikia mokėjim o.
— Aš surasiu, atvesiu! — tiek pat mielai prižadėjo
m ergaitė.— Aš viską padarysiu!

256
 Ir Sincovas pajuto, kad ji iš tik rų jų ir suras, ir a t­
ves, ir viską padarys, ir gyvybę atiduos už tą m ažąją
gydytoją.
Jis vėl atsigulė, ir šįsyk bem atant užmigo, nevargi­
namas jokios m inties.
Jį išbudino šviesa. Pro miegus jam pasirodė, kad
aušta, bet kai atsim erkė, pirkioje, kaip ir pirm a, buvo
tamsu. Jis ir vėl norėjo užsim erkti, bet lange blykstelėjo
plati šviesos juosta. Tai tegalėjo būti viena: atvažiuo­
jančios į lentpiūvę mašinos šviesos.
Sincovas pašoko ir, dar neapsiavęs batų, pribakino
Zolotariovą ir šeim ininką.
Pro langą vėl blykstelėjo šviesa.
— Vokiečiai eina! Susilaukėm! — prikim usiu balsu
pasakė šeim ininkas.— Bėkite!
Sokčiodamas ant vienos kojos ir apsigraibydam as ra n ­
ka sienos, jis priėjo prie lango į kiemo pusę ir, tru k ­
telėjęs rėm ą, atidarė jį iki galo.
— Lįskite! Per kiem ą, o paskui daržais į m išką p a ­
teksite. Nepam atys. Greičiau!
Pro atd arą langą buvo girdėti burzgiant kelios m a­
šinos. Sincovas praleido pirm ą Zolotariovą ir, taip n e­
bespėjęs apsiauti batų, sugriebęs juos į ran k ą k a rtu su
aulais, persiropštė per palangę.
Buvo pats laikas. Kitos mašinos dar judėjo, o viena
jau buvo sustojus prie nam o; girdėjos garsiai vokiškai
kalbant. Mašina buvo pilna žmonių.
Perbėgę daržą ir nubėgę tarp štabelių iki pam iškės,
Sincovas ir Zolotariovas prisėdo pailsėti.
Vokiečių m ašinos viena po kitos gręžėsi, švietė į
visas puses, o tam e nam e, iš kurio Sincovas su Zolota-
riovu vos prieš penkias m inutes išėjo, išsyk vienam e
lange, o paskui ir kitam e užsidegė šviesa. J i skverbėsi
pro gerai neprigulančias prie lango m arškas ir net čia
buvo m atom a.
Išvydus tas šviesas, Sincovą smelkte nusm elkė beje-

17. G yvieji ir m irusieji 257

giškumo jausm as. Dar prieš valandą jie kaip nors galėjo
ginti gulinčią ten m oterį štai šituo šautuvu ir naganu.
O dabar ji palikta be jokios apsaugos, viena, žmonių
sąžinei ir priešo m alonei.
Tą pat galvojo ir Zolotariovas.
— Kad nors karščiuodam a ko neprasitartų! — tarė
jis ir pridūrė: — Gal užsirūkysim , draugas politvadove?
N eram u ant širdies.
— Kad tik nepam atytų!
— Nieko, nepam atys. Miline prisidengsim.
Taip jie ir liko — ja u nebe trise, o dviese, ir dviese
ėjo dar šešias dienas ir šešias naktis, kol likimas juos n u ­
bloškė į priešingas puses.
Per tas šešias paras jie išgyveno viską, kas tik buvo
likta išgyventi žmonėms, uniform uotiem s ir su ginklu
rankose, traukiantiem s pas savuosius per svetimą gink­
luotą stovyklą. Jie patyrė ir šalčio, ir bado, ir daugkar­
tinės m irties baimės. Kelissyk jų gyvybė kabojo ant plau­
ko, nedaug betrūko, kad būtų patekę į nelaisvę: už dvide­
šim t žingsnių girdėjo vokiečių kalbą ir vokiečių ginklų
žvangesį, vokiškų m ašinų burzgim ą ir vokiško benzino
tvaiką.
Keturis kartus jie, stirdam i nuo šalčio, nakvojo lap­
kričio mėnesį drėgnam e miške ir du kartus buvo užėję
į nam us prašytis nakvynės.
Vienur jais apsidžiaugė, o kitur išsigando, tik ne
jų pačių, o to, kas bus, jeigu vokiečiai sužinos juos čia
nakvojant. Bet abiejuose nam uose, kur jie nakvojo, žm o­
nės atkreipė ypatingą dėmesį į tai, kad jie eina unifor­
m uoti: pirm am e nam e — jais didžiuodam ies, o a n tra ­
me — gąsčiodamies patys dėl savęs.
Ir kai jie auštant išėjo iš pirm o nam o, Zolotariovas
tarė Sincovui:
Štai kur tikri rusai! Teisybė, draugas politvadove?
Ir Sincovas sutiko:
— Teisybė.

255
 U kai jie auštant išėjo iš antro nam o, Sincovas tarė
Zolotariovui:
— Nieku gyvu iki p at m irties nenusivilksim unifor­
mos, nors ir todėl, kad ji pabadytų akis tokiems sava­
naudžiams.
O Zolotariovas atsakė, kad be reikalo politvadovas
sutikęs duoti jiem s šim tą rublių už m aistą. Verčiau būtų
spiovęs į veidą!
— Bet aš ir spioviau,— tarė Sincovas,— kad daviau
Inos šim tą rublių. Tegu springsta jais!
— O sako, kad jų sūnus a rm ijo je !— negalėjo n u ­
rimti Zolotariovas.— Nelemta dalia — už tokius tėvus
kraują lieti!
— Be tėvų, dar ir tarybų valdžia yra,— tarė Sincovas.
— Yra tai yra, o vis dėlto sunku! — nesutiko su juo
Zolotariovas.
Ir tas pokalbis vos neliko paskutinis jųdviejų pokal­
bis, nes po pusvalandžio, pakilę iš gilios miško raguvos,
visai arti jie susidūrė su dviem vokiečių ryšininkais, tem ­
piančiais stiebą. Susitikimas buvo lygiai nelauktas ir vie­
niems, ir kitiem s, bet du jautriai, it žvėrys einantieji iš
apsupties rusai greičiau susivokė, negu vokiečiai, ką tik
išgėrę rytinę kavą ir švilpaują dainelę, patenkinti, kad
skilvis pilnas.
Zolotariovas išmetė į priekį šautuvą ir šovė į vokie­
tį dar tam nespėjus nusitraukti nuo peties savąjį. O
antrasis vokietis išsigandęs pasileido bėgti per krūm us, ir
Sincovas bėgo pavym ui, šaudydam as iš nagano, ir patie­
sė jį m irtinai tik septintuoju, paskutiniu šoviniu.
Po to jie, pasiėmę vieną šautuvą ir šovininę, bėgo
per m išką, kad atsidurtų kuo toliau nuo susišaudymo
vielos, bėgo tol, kol sukrito nusilpę tankiuose krūm uose.
Ir liktai čia gulėdami ėmė prisim inti, kaip viskas atsi­
liko.
,.Stai ir nudėjom e“,— pagalvojo Sincovas, atsiminęs
Ivlaušimą ten, lentpjūvėje: „Na, o kad vokietį sutiksi­
te ?“— ir savo atsakym ą: „Sutiksim — nudėsim !“
259
 — Eime,— tarė Zolotariovas,— dar, ko gero, ims
griozti m išką, netoli tenuėjom...
— Gerai,— atsakė Sincovas ir, pasikabinęs ant peties
vokišką šautuvą, pridūrė: — Atrodo, sunkus. Taip seniai
be šautuvo einu, atpratau.
Tada Zolotariovas patarė jam mesti naganą, nes vis
tiek ja u visus šovinius išeikvojęs. Bet Sincovui buvo
gaila, jis vis tik pasiliko naganą, sakydam as, kad šovi
nių dar atsiras.
O vėliau jam vėl liko tas vienas, dabar ja u tuščias
naganas. Jie ėjo nakčia per upę, ir jis, brisdam as ligi
kaklo per vandenį, griuvo į gilią duobę ir netikėtai p a ­
skandino ir m ilinę, ir vokišką šautuvą, kuriuos perrišęs
diržu, nešėsi ant galvos. Kad ir kaip paskui narstė ir
naršė, negalėjo rasti nei vieno, nei kito. Tad jiem s ir
liko per abu vienas šautuvas ir viena odinukė.
Visko jie m atė per tas šešias dienas, nem atė tik vie­
no: jie nieku būdu negalėjo pasiekti savųjų; kad ir sm el­
kėsi vis gilyn ir gilyn į rytus, vis pasirodydavo, kad
vokiečiai yra prasiveržę dar toliau.
Pagaliau jiem s ėmė rodytis, kad jų svajonė pasiekti
fronto liniją yra nereali. Labiausiai juos slėgė vienatvė,
ir, kai jie ėmė apie tai kalbėtis, sunkus laikas, kol jie
ėjo nuo Mogiliovo iki Jelnios drauge su Serpilinu, atrodė
k u r kas laimingesnis, nei dabartinis. Kad taip būtų gali­
m a sutikti kokią nors iš apsupties kautynių tvarka besi­
veržiančią dalį ir su ja eiti drauge!
Tiesą, sykį vakarop jie sutiko uniform uotą vyresnįjį
leitenantą su septyniais ginkluotais kovotojais: Sincovas
su Zolotariovu norėjo prisidėti prie jų, ir vyresnysis lei­
tenantas jų pasiryžim ui nebuvo priešingas. Bet per n ak ­
tį jis apsigalvojo: gali būti, jam sukėlė nepasitikėjim ą
Sincovo pasakojimas, kad jie eina iš apsupties jau nuo
liepos mėnesio. Paryčiu Zolotariovas tik išgirdo, kaip
toliese traška ankstyvos šalnos pakąsti krūm ai. Tie aš­
tuonetas sukilo anksti ir, jų nepažadinę, nuėjo vieni.

260
 — Kaip, vysimės? — paklausė Zolotariovas Sincovą.
Bei tas atsakė:
— Jeigu nepasitiki, tegu eina.
O dalies, kuri eitų kaudam asi ir prie kurios būtų ga­
lima prisidėti, vis nebuvo ir nebuvo. M atyt, einanti nuo
Viazmos kariuom enė veržėsi kitais keliais...
Paskutinį sykį jie nakvojo miške. Tarpum iškė supo
plentą, kuriuo ėjo nepertraukiam a srovė vokiečių m a­
šinų.
Jie, nutaikę m om entą, perbėgo per plentą, nulindo
gilyn į m išką d ar kokius du kilom etrus, prisilaužė egli­
šakių ir po jom sulindo, prisidengę sukiurusia Zolota:
riovo odinuke. Iki tol laikėsi sausos dienos, o šiandie p ir­
mąsyk pavakare nulijo. Miegoti buvo šlapia ir šalta, nors
jie ir spaudėsi prie viens kito, kad būtų šilčiau. O, be to,
dar juos kankino alkis: ry tą baigėsi valgio likučiai, kurio
buvo pasiėmę iš paskutinės nakvynės po stogu.
Abu negalėjo užmigti.
— Gaila, diržą nuskandinau,— nelinksm ai šyptelėjo
Sincovas.— Nors pilvą susiveržčiau — lengviau būtų.
— Be reikalo nepasiraųsėm po tų vokiečių kuprines,
ar nėra m aisto,— tarė Zolotariovas.
Jis jau nebe pirm ą sykį taip gailinos.
— Kelias, kurį perėjom , tai grįstkelis.— kiek p aty ­
lėjęs, tarė Zolotariovas.— Koks čia galėtų būti kelias?
— Atrodo, lyg jis eitų į Verėją,— atsakė Sincovas.—
Medyne piečiau pasiliko. Galimas daiktas, kad kaip tik
ir yra kelias iš Medynės į Verėją.
— O kiek nuo tos Verėjos iki Maskvos?
— Apie šimtas...— atsakė Sincovas.
— Taip...— susim ąstęs tarė Zolotariovas.— V adinas,-
lėra bemaž šimtas kilom etrų iki Maskvos, o vis dar tarp
vokiečių einam. Protas stačiai nenori tikėti...— Jis įsi­
klausė, kaip ritasi padangėje sunkus, neaukštas gausmo
ruožas.— I Maskvą!
Ir kas naktį tuo pačiu laiku,— pastebėjo Sincovas.

2 61
 — Vadinas, skrenda į Maskvą,— tarė Zolotariovas.—
Nepaėmė jos, vadinas, jei skrenda!
Jie vėl kurį laiką gulėjo tylėdami.
— Vania, ei Vania! — pašaukė Zolotariovas. Jie b u ­
vo vienos kartos: politinis vadovas užkliudęs trisdešim ­
tuosius, o liktiniui Zolotariovui ėjo dvidešimt septinti
m etai; jie susibroliavo, patekę į bėdą, ir tam e gyvenime,
kuris jiem s tarpais atrodydavo yra palikęs juos vienu
du visoje žemėje, ėmė vadinti viens kitą ,,tu“, patys to
nepastebėdam i.
— Na kas?
— O vis dėlto palikom m udu gydytoją, neišgelbėjom!
— O kaip ją išgelbėsi? Jeigu būtų skendusi, ant
galvos būtum e iškėlę. O čia ką padarysi? Būtų m irus
k e ly — gal geriau?
-— Teisybė,— sutiko Zolotariovas. Ir atsidusęs p a ­
kartojo: — O vis tik palikome!
— Na, ko gi tu n o r i? — nepatenkintas atsiliepė Sin-
covas.
— Maža ko aš noriu... Nori, o negali. Štai kas skau­
du... O žinai, ko aš noriu.
— Na, ko?
— Taigi, pasakytų m an: „Zolotariovai, ar sutinki,
mes tave vietoj bombos num esim ant Hitlerio, bet tik
taip: jį užmuši ir pats susiplosi į blyną?!“ Aš tiktai pa-
klausčiau: „O a r p ataik y sit?“ Pažadėtų: „Pataikysim “ ,—
sakyčiau: „M eskit!“ Tiki tuo?
— Tikiu.
— Ir dar kartais galvoju: kodėl aš toks nelaimingas,
kad šoferiu tapau? Galėčiau kaip reikiant ir tanku va­
žiuoti!
— Na ir kas?
— Nieko. Nors k a rtą norėčiau ne iš šautuvo, o iš
patrankos jiems smogti, aš pats. Sudaužyti ką nors į
šipulius savo jėga — tanką arba mašiną! Kai prasiver-
šim, nebeisiu daugiau šoferiu. Mat juos velniai!..

262
 — Sužinos, kad šoferis, pasiųs.
— Nuslėpsiu! Vania, ei Vania!
— Kas?
— Sakyk, ar Maskvą paims vokiečiai?
— Nežinau.
— Na, o kaip m anai?
— Netikiu.
Dangumi ritosi naujas žemo gausmo ruožas.
— Nuskrido...
— Vania, o ku r tu mokeis?
— Iš pradžių septynm etėj, o paskui FGA.
— Ir aš taip pat. O tu kokioj?
— Medžio apdirbim o. 0 tu?
— O aš šaltkalviu, prie „Rosselm ašo“. O paskui?
— Paskui dirbau. Ėjau mokytis.
— Kur?
— Į KlŽą.
— Kas toks — KIŽ?
— Kom unistinis žurnalistikos institutas.
— O aš visą laiką dirbau. Valdžiau traktorių, sunk­
vežimį, tik arm ijoje į lengvąją perėjau. Kaip m anai,
Serpilinas pasveiks?
— Nežinau. Gydytojas sakė, kad pasveiks.
— Gerai būtų vėl į jo dalį patekus! A?
— Ką gi, prasiveršim , parašysim .
— Tu m an sakei, kad anksčiau esi dirbęs Viazmoje?
— Viazmoje,— atsakė Sincovas ir ilgai po to tylė­
jo. Jis pats jau ne k artą buvo prisim inęs Viaziną ir d a­
bar, po Zolotariovo klausimo, sumetęs galvoj, kiek iki
jos nuo čia kilom etrų, nusprendė, kad, jei jiems nepa­
siseks prasiveržti, reikia pasukti link Viazmos, ieškoti
ten pažįstam ų žmonių ir eiti į partizanus.
Ir jis. ir Zolotariovas tą naktį m anė, kad palikusi
toli vokiečių užnugary Viazma yra jau seniai paim ta.
Be abejo, jiems abiem, šiaip ar taip, lengviau būtų buvę
žinant, kas ten iš tik rų jų dedasi. Žiedas aplink Viazmą

263
tą naktį vis dar siaurėjo ir siaurėjo ir niekaip negalėjo
galutinai susispausti; apsupta m ūsų kariuom enė žuvo
ten paskutinėse, žūtbūtinėse kautynėse su vokiečių ta n ­
kų ir pėstininkų korpusais. Bet kaip tik tų pačių susi­
laikiusių prie Viazmos korpusų po keleto dienų pritrūko
H itleriui prie Maskvos.
Savo mastu tragiški lapkričio mėnesio apsupim ai ir
atsitraukim ai V akarų ir Briansko frontuose buvo kartu
ir nenutrūkstam a grandinė nepaprastai atkaklių gyny­
binių m ūšių, kurie, tarytum smėlis, čia grūdeliais, čia
kalnais birę ir griuvę po ratais, nedavė vokiečių šarvuo­
tam velenui tuo pačiu įsibėgėjimu nusiristi iki Maskvos.
Ir tiedu žmonės, tą naktį gulėję miške prie Verėjos
ir jautęsi ir m enki, ir nelaim ingi, ir beveik beginkliai,
nepaisant visko, buvo taip pat dar dvi smiltelės, savo p a ­
čių valia nukritusios po vokiečių karinės mašinos ratais.
Jie irgi nedavė vokiečiams prieiti iki Maskvos, nors
tą naktį jie kaip tik drebėjo nuo tos m inties, a r neati-
duosim mes jos, d ar nežinodam i, kad ji niekad nebus
aliduota.
Paryčiu juos išbudino stipraus ir artim o mūšio gar­
sai. Miške vos vos švito. Jie atsikėlė ir žengė tų garsų
link, žinodami viena: jeigu ten eina mūšis — vadinas,
ten esam a ne tik vokiečių, bet ir m ūsiškių, ir, jeigu
pasiseks, galima bus patekti pas savuosius.
Karas viskam turi savo m atą, ir jie ėjo prie tų m ir­
tį nešančių sprogim ų garsų ir kulkosvaidžių tratėjim o
tiek p at nekantriai, kaip kitu m etu eina žmonės, šau­
kiam i gyvenimo balso, išvydę švyturį, žiburėlį stepėje,
būstą sniegynuose.
— O gal ten ir yra priešakinė linija? — paklausė
Zolotariovas.
Sincovas irgi norėjo tuo patikėti, bet pagalvojęs jis
suabejojo. Jeigu čia eitų priešakinė linija, naktį nebūtų
buvus tokia tyla. T ur būt, m ūsiškiai stengiasi prasim ušti
pro vokiečių užnugarį.

264-
 Jie ėjo pirm yn, ir mūšis, rodės, vis artėjo prie jų;
jau galima buvo aiškiai skirti, kad tai ne koks nors
kitas kulkosvaidis, o tik m ūsų „M aksimas“ visai netoli
pliekia trum pom serijom .
— Šovinius taupo,— tarė Zolotariovas.
Sincovas linktelėjo galvą.
Jie paėjo dar du šim tus žingsnių. Miške darėsi kas­
k art šviesiau, ir jie ėmė eiti atsargiau, bijodam i susidur­
ti su vokiečiais pirm a, negu su savaisiais.
Staiga per kokj šim tą m etrų nuo jų sprogo sviedinys,
paskui antras. Jie perbėgo ir atsigulė į d ar rūkstančią
duobę, o sviediniai ėmė sproginėti ir aplink juos, ir toli
į kairę, ir į dešinę.
Šaudė bent keletas baterijų.
Iš pradžių Sincovas pagalvojo, kad vokiečiai gerai
neapskaičiavo ir duoda į tuščią vietą. Tuo džiaugdam a­
sis, jis valandėlę pam iršo ir pavojų.
Bet sviediniai ir toliau m etodiškai krito vis tam e
pačiame ruože, ir Sincovas suprato, kad vokiečiai čia
leidžia užtveriam ąją ugnį, atkirsdam i kelią mūsiškiam s
prasiveržti į tą pusę.
— Ką d a ry sim — gulėsim ar eisim? — paklausė jis
Zolotariovą.
Priekyje, kaip ir pirm a, kaleno kulkosvaidžiai.
— Eime,— atsakė Zolotariovas.
Jie leidosi bėgti, priguldam i čia į sviedinio išraustą
duobę, čia į griovą, čia tiesiog prispausdam i galvą prie
žemės.
— Nejaugi iš tik rų jų pasieksim savuosius? Net nesi­
nori tikėti,— dusdam as nuo greito perbėgimo, tarė Sin­
covas, kai jie dar k a rtą sukrito prie didelės pušies.
Ir tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos iš jo išgirdo
Zolotariovas.
Sprogo sviedinys. Jie abu prigludo prie žemės, o
paskui Zolotariovas pakilęs pam atė, kad politvadovas
guli. išplėtęs rankas, o jo galva ir kakta taip paplūdusios
krauju, kad tikriausiai tai m irtinė žaizda,
2 65
 — Vania, Vania! — supurtė jis Sincovą už pečių.—
Vania!
Bet Sincovas neatsiliepė.
Tada Zolotariovas užsivertė ant pečių jo bejausm į
kūną ir žengė pirm yn, ten, kur tratėjo kulkosvaidis.
Nuėjęs kokį šim tą m etrų, jis pargriuvo, nebeišlaiky­
damas naštos, atsikėlė, vėl užsivertė Sincovą ant pečių
ir vėl pargriuvo. Jis gulėjo ir jautė, kad vis tiek tos
naštos nenuneš pas savuosius.
O sekundės bėgo, ir jam rodės, kad kulkosvaidžio
garsai tolsta.
Ir jis nusprendė kuo greičiau nubėgti pas savuosius,
paim ti ką nors pagalbon ir k artu sugrįžti čia.
Drebančiais pirštais susikišęs sau į kišenę Sincovo
dokum entus, jis, akim irką pasvyravęs, greitai nutraukė
už rankovės politvadovui nudriskusią, su išplėštom sagom
palaidinę.
Jis buvo pasiryžęs grįžti, jeigu tik pasieks savuosius,
bet jis galėjo ir nepasiekti ir nenorėjo, kad fašistai, p a ­
žinę politvadovą iš palaidinės, tyčiotųsi iš jo, d ar gyvo
arba jau mirusio.
Pabėgęs du šim tus m etrų, jis nutelžė palaidinę į
eglynėlio tankm ę, o dar už trijų šim tų m etrų užgriuvo
tiesiai ant keturių vyrų, kurie, tarpais perbėgdam i, tra u ­
kė paskui save „M aksim ą“. Trys iš jų vilkėjo tankistų
uniform ą, o ketvirtas buvo leitenantas Choryševas, tikrai
tas pats, su savo baltu kuodu, besiveržiančiu iš po n u ­
sm auktos ant šono pilotės.
Zolotariovas susidūrė su savo būrio vadu kaip tik
tą akim irką, kada jis po perbėgimo stengėsi apgręžti
kulkosvaidį. Jis pirm asis pam atė atbėgantį pas juos
Zolotariovą ir, nė kiek nenustebęs, su šypsena, tarsi to
būtų ir laukęs, šūktelėjo:
— Na va ir Zolotariovas atsirado, kaip iš dangaus
nukrito! Šovinių turi?
-— Turiu!

2(!(i
 — Tad gulk ir šaudyk! T uojau fricai vėl pasirodys.
Pro juos prabėgo ir sugulė tarp medžių d ar keletas
kovotojų su tankistų ir bendra karine apranga. Visi
įsispyrę žiūrėjo atgal, į tankm ę, ten, k u r Choryševas
atsuko savo kulkosvaidžio vamzdį.
Nežiūrėdamas į Zolotariovą, jis paklausė:
— Vienas?
— Su Sincovu ėjom.
— O kurgi politvadovas?
— Jis sunkiai sužeistas. Čia netoliese. Duokit jūs m an
kurį nors. Mes grįšim, atitem psim .
— O ku r tu jį esi palikęs?..
Zolotariovas pirštu parodė daugm až ten, k u r jis g a­
lėjęs palikti Sincovą.
— O į kur sužeistas? — tu r būt, ja u svarstydam as,
kaip geriau pernešti politvadovą, paklausė Zolotariovą
būrio vadas, bet, nebaigęs žodžio, parpuolė ant žemės
šalia kulkosvaidžio: virš jų gaivu. į m edžius, kirsdam os
parudusius lapus, ėmė plerškėti autom atų serijos.—
Jūs norite mus baime paim ti, o mes neišleisime jūsų iš
akių! — nusikeikęs sušuko Choryševas ir paleido pirm ą
seriją, Zolotariovui dar nespėjus pam atyti taikinio, į
kurį jis šovė.
Po to jį pam atė ir Zolotariovas: už kokių dviejų šim ­
tų m etrų tarp medžių, tarpais priguldam i, bėgo vo­
kiečiai.
Kai tik sutratėjo kulkosvaidis, greta ėmė tratėti dar
vienas, lengvasis, į dešinę, toliau — sunkusis.
O viršum jų galvų kapojo šakas vokiečių autom atų
serijos.
Zolotariovas suspėjo keletą k artų iššauti į perbėgan­
čius vokiečius. Vokiečiai sugulė.
Choryševas davė ženklą perbėgti. Jie pabėgėjo m až­
daug pusantro šimto m etrų ir užėmė poziciją.
Ir čia nereikėjo ilgai laukti vokiečių: tarp medžių
ėmė sproginėti lengvos minos, o priešais pasirodė bė­
gančios figūros.
267
 Choryševo ir kitų, į dešinę nuo jo, kulkosvaidžiai a ti­
dengė ugnį ir, prispaudę vokiečius prie žemės, vėl pakei­
tė pozicijas.
— Ką daryti? — prišliaužęs prie Choryševo, p ak lau ­
sė Zolotariovas.— Duokite m an kovotoją, aš nueisiu, su-,
sirasiu politvadovą...
— K ur tu dabar eisi? — nutraukė jį Choryševas.—
Kvaila galva! Na, kur, parodyk, kur?!
Ir Zolotariovas beviltiškai parodė ranka, jau ir pats
m atydam as, kad dabar, einant m ūšiui, tarp jų ir tos
vietos, ku r ketino eiti, atsirado vokiečiai.
— Iš karto reikėjo nešti, o dabar nėra ko!..— piktai
pasakė Choryševas.
— Tada aš vienas eisiu! — tarė Zolotariovas.
— Nesidaryk savižudžiu! Tuojau m an šaudyk! Matai,
fricai eina!
Ir iš tiesų vokiečiai ėmė bėginėti tarp m edžių, šįsyk
arčiau nei pirm a, ir Zolotariovas beviltiškai, bet šaltai
ir sum aniai, kaip kad viską darydavo savo kareiviškam e
gyvenime, pradėjo šaudyti į bėgančias priešais žalias
figūras.

Leitenantas Choryševas su dešimčia savo kovotojų

ir dešimčia tankistų tik pridengė vienam e m ažame bare
sparną Klimovičiaus tan k ų brigados, kuri tą naktį sten­
gėsi prasiveržti pro vokiečių užnugarį.
Klimovičiaus brigada savo ruožtu buvo tik Vakarų
fronto kariuom enės dalis,— toji kariuom enė, pereidam a
vokiečių užnugariu ir susitelkusi į kum štį, nuklodam a
savo ir svetimais lavonais Pam askvio laukus, tą naktį,
visą sekančią dieną ir pusę kitos nakties stengėsi pralauž­
ti vokiečių žiedą ir galų gale, netekusi pusės žmonių, vis
dėlto jį pralaužė.
Ji padarė šitą stebuklą, panaudodam a nedidelę ugnį,
praliedam a daug kraujo ir parodydam a neapsakom ą did-

268
vyriškum ą, bet, kai ji prasiveržė, jos niekas nepasiuntė
pailsėti ir pasipildyti, o paliko ten, ku r išėjo.
Priešakinė linija, vis a rtėjan ti ir a rtė ja n ti prie Mask­
vos, tomis dienomis čia šen, čia ten vokiečių smūgių
buvo nutraukiam a. Ir viena iš tų spragų tučtuojau buvo
užkišta ką tik išėjusiom is iš apsupties dalim is, skubotai
perm etus jom s m aisto, keletą artilerijos baterijų, šaud­
m enų šautuvam s ir kulkosvaidžiam s atsargą.
Tos pat dienos vakare, kada jie prasilaužė iš apsup­
ties, tie žmonės vėl kovėsi, bet dabar ja u nebe frontu
į rytus, o frontu į vakarus, ir Maskva buvo nebe p rie­
šais, o už jų, ir jie turėjo šiek tiek artilerijos ir kaim ynus
iš dešinės ir iš kairės. Ir, nors būdam i baisiai, nežm oniš­
kai pervargę, jie tuo džiaugėsi.
Tačiau Zolotariovas jautėsi nelaim ingas, ir nors jis
buvo nežymus žmogus, tik eilinis kovotojas, vis dėlto
an trą rytą po išsiveržimo iš apsupties įrodė, kad jam
reikia prisistatyti tan k ų brigados vadui papulkininkiui
Klimovičiui.
Klimovičius, ką tik gryno atsitiktinum o dėka ištrū ­
kęs sveikas iš po ištisinės ugnies, buvo grįžęs iš stebė­
jim o punkto į vadavietę ir stovėjo prie sviedinių suža­
loto kaimo mokyklos pastato. Nusiėmęs šalm ą, jis, aiš­
kiai patenkintas, tartum po dušu atkišo savo apskritą
skustą galvą po dulkiančiu rudeniniu lietučiu.
— Nuo tokių lietų, žiūrėk, per savaitę kelias ir pabiū-
ra. Visiems bloga, bet vokiečiams blogiau,— kalbėjo jis
stovinčiam šalia kapitonui tankistui, šnairom žvilgčio­
damas į besiartinantį Zolotariovą.
-— Kas pas jus?
Zolotariovas raportavo trum pai pačią esmę. Jis ži­
nojo, kad brigados vadui nėra kada su juo ilgai šnekė­
lis, ir todėl iš anksto pasirengė. Bet Klimovičius jo k lau ­
sėsi kantriai.
Jis perkirto jo žodžius tik kartą, kada Zolotariovas
pasakė, kad, kaip jis iš politvadovo girdėjęs, šis buvęs
pažįstam as su draugu papulkininkiu.
269
 ■— Apie pažintį — nėr čia ko! — pertraukė jį Klirno-
vičius,— Ir dėl pažįstam ų, ir dėl nepažįstam ų nesi­
rinkdam i kasdien tūkstančiai žmonių galvas guldo! Kokių
kare gali būti pažinčių?!
Ir jo balse galėjai jau sti kartėlį, kurį pergyvena
žmogus, m atęs žūstant tiek daug gerų žmonių, kad jis
nebegali vienų gailėtis labiau, negu kitų, ne dėl n e ja u t­
rumo, bet dėl teisybės.
Ir dar pasakė jis,— taip p at tik kelis žodžius,— kada
Zolotariovas baigė kalbėti ir ištraukė iš palaidinės Sinco-
vo dokum entus:
— Na ką, sąžinė graužia, kad negrįžote jo paim ti?
—- Taip,— atsakė Zolotariovas.
— O nueidam i tikėjotės grįžti?
— Taip.
— Na, nėr čia ko save kaltinti. Norėjote padaryti
kuo geriausiai, o išėjo, kaip karas įsakė! Būna ir taip,
kad ir dievas nepram ato! — tarė papulkininkis ir grikš­
telėjo dantim , nes tą akim irką atsim inė, kad, jeigu ir
pats nebūtų norėjęs padaryti kuo geriausiai ir nepasiun-
tęs m ašiną šeimos iš Slonimo į Slucką, į juos nebūtų
pataikiusi bom ba,— jie būtų po šešių valandų išvažia­
vę traukiniu ir būtų gyvi, kaip ir daugelis kitų šeimų.
— Duokite! — parodė jis m ostu į dokum entus.
Klimovičius paėmė iš Zolotariovo ran k ų Sincovo p a r­
tinį bilietą, atsivertė jį ir, išvydęs ten seniai nutrauktą,
visai jau n ą veidą, kuris staiga prim inė jam jų bendrą
jaunystę, piktai nuniūkė ir, nenorėdam as parodyti nie­
kam dabar nereikalingų jausm ų, jis tarė, atiduodam as
dokum entus greta stovinčiam kapitonui:
■— Padėk, Ivanovai, ten prie mūsų.
Jis aiškiau nepasakė, ką turėjo galvoje. Tai buvo
jiems abiem suprantam a: į klajojančią su jais geležinę
dėžę, kaip į brolių kapą, visą laiką, kol jie stengėsi p ra ­
siveržti iš apsupties, vienas po kito gulė dokum entai
visų, kas tik padėjo galvą mūšyje...

27o
 DEŠIMTASIS SKYRIUS

S in c o v as nežinojo, kiek jis pragulėjo, būdam as be są-

#monės,— penkias m inutes ar valandą. Bet pirm iausia,
ką jis pajuto atsipeikėjęs, buvo tylos jausm as.
Jis pakėlė galvą, pasirėmė ant ran k ų ir atsisėdo,
šluostydamasis delnu apkrešėjusias k rau ju akis. Paskui
apsidairė. Aplinkui nieko nebuvo.
— Zolotariovai! — silpnai šūktelėjo jis ir antrąsyk
garsiau: — Zolotariovai!
Jis pam anė, kad Zolotariovas užm uštas, ir, sėdėdamas
ant žemės, ėmė jo ieškoti akimis. Bet niekur aplinkui
nebuvo m atyti Zolotariovo — nei gyvo, nei mirusio.
Sincovas apsičiupinėjo galvą. Galva buvo visa k rau ­
ju paplūdusi, bet skaudėjo tik iš vienos pusės, virš smil­
kinio. Jis neatsargiai užkabino pirštu perplėštą odą ir
suriko. Per kaktą pasruvo kraujas.
Jis pasikėlė ant rankų ir atsistojo. Svirduliavo, bet
jautėsi, kad ne toks ja u silpnas ir gali eiti. Instinktyviu
judesiu prispaudęs delnus prie krūtinės ir su išgąsčiu
atitraukęs, jis visų pirm a pam atė du kruvinus lopus ant
nešvarių m arškinių ir tik paskiau susivokė neturįs palai­
dinės.
Jam neatėjo į galvą, kas tikrai atsitiko. Jis pagal­
vojo ką kita: kad, sąmonės netekęs, pats nusivilko p a­
laidinę ir ją k artu su dokum entais kažkur nukišo. Jis
dažnai pagalvodavo, kad, jeigu m irtis bus neišvengiam a,
reikia spėti suplėšyti arba paslėpti dokum entus. Galimas
daiktas, jam tai pasivaideno ir apalpus.
Jis susmuko prie žemės, ėmė grabinėti aplinkui ir
pamatė juodų dėmelių takelį ant pavytusios žolės. Tai
Imvo jo kraujas. Nepakildamas nuo žemės, sklaidydamas
laukom aplinkinius krūm okšnius, jis pasuko atgal tuo
lakeliu iš savo paties kraujo. Bet krūm uose nebuvo nei
palaidinės, nei išm estų dokum entų — ničnieko.
27/
 Pagaliau jis pasiekė pušį, kurią pažino, pažino neabe­
jotinai, štai čia jis krito, kai sprogo sviedinys, krito,
skruostą į kažką skaudžiai užsigaudamas ir net suspėjęs
apie tai pagalvoti. Šit ji, toji vieta! Ir didelė, ja u su-
sigėrusi į žemę kraujo dėmė. Jis vėl prispaudė rankas
prie krūtinės, ar nebus jam tik taip pasirodę, kad jis
su vienais m arškiniais. Bet palaidinės neturėjo.
„Gal Zolotariovas nusprendė, kad aš užm uštas, ir
nuvilko ją...“— pirm ą k a rtą netvirtai pagalvojo Sincovas.
Užpakaly pasigirdo mūšio garsai. Ten dar šaudė. Rei­
kėjo eiti ten!
Jis vėl įsiklausė, susvirduliavęs atsistojo ir pam atė
du einančius priešais vokiečius. Vienas su šautuvu buvo
per kokius trisdešim t žingsnių, o kitas su atstatytu į jį
autom atu visai arti:
— Halt!
Sincovas išvydo įnirtusį, iki ausų išsižiojusį vokietį,
pasiryžusį šauti jam į pilvą: šaltai pagalvojo apie gulin­
tį kelnėse seniai ja u tuščią naganą ir pakėlė rankas,
jausdam as, kad, jeigu ilgai turės stovėti taip, parkris
ant žemės.
Nuo to laiko, kai Sincovas buvo pritrenktas ir su­
žeistas, praėjo ja u daugiau kaip valanda, ir vokiečiai
m etodiškai krėtė m išką, kai tik nusirito į rytus mūšis.
Vokietis su šautuvu ir kiti vokiečiai, m atomi dar to­
liau, tebeėjo per m išką, o vokietis su autom atu nusi­
vedė Sincovą atgal, į tą pusę, iš ku r ry tą jie ėjo su Zolo-
tariovu.
Sincovas slinko palengva, nors vokietis nepatenkintas
ir rėkavo ant jo ir netgi k a rtą nesm arkiai jam bakste­
lėjo autom atu per pusiau.
Galva Sincovui ja u m ažiau sukosi, ir jis būtų galėjęs
eiti spartėliau, bet nėjo todėl, kad nebijojo to užpakaly
žengiančio vokiečio.

272
 „Mat jį velniai, tegu nušauna“ ,— beveik abejingai
galvojo jis, klausydam asis tolydžio tolstančių mūšio
garsų.
Vokietis su autom atu privedė Sincovą prie grupės
kitų belaisvių, sėdinčių pam iškėj, kuriuos saugojo du
nejauni vokiečiai su šautuvais, ir kažką jiem s pasakė,
parodydam as į jį. Vienas iš tų dviejų vokiečių, kur su
šautuvais, išsiėmė sąsiuvinėlį ir iš pradžių padėjo ten
kryžiuką, o paskui kažką užrašė, gal būt, Sincovą atve-
dusio vokiečio pavardę, ir tas vokietis nuėjo, d ar k artą
atsigręždam as. O pagyvenęs vokietis su sąsiuvinėliu p a ­
žiūrėjo į sukruvintą Sincovo galvą ir pasakė jam :
— Setz dich!
Ir Sincovas atsisėdo k artu su kitais keturiais belais­
viais: vienam iš jų buvo sužeista ranka, kito — api'ištas
kaklas, trečias visą laiką spiaudė kraujais — jam buvo
sudraskytas skruostas ir burna.
Į ran k ą sužeisto kovotojo veidas Sincovui pasirodė
pažįstam as, taip tatai ir buvo.
— Draugas politvadove,— pasitraukęs prie jo, kuž-
dom tarė kovotojas.— Štai kur tenka susitikti! Gerai,
kad nors palaidinę nusivilkti suspėjot!
— Pats neatsim enu, kaip nusivilkau,— atsakė Sinco­
vas.
— O kas, reikėjo, ir nusivilkot,— tuo pat užjaučia­
mu šnibždesiu tarė kovotojas.— Kam be reikalo duotis
sušaudomam!
Po to Sincovui ne k a rtą teko prisim inti tuos žodžius.
— O mes ja u m anėm e, kad visai išsigelbėjote! —
kiek patylėjęs, tęsė kovotojas.— Ir še tau, kad nori!
Pasirodo, jis tad a ant plento grįžo su Choryševu pas
tankistus ir devynias dienas k artu su jais stengėsi prasi­
veržti iš apsupties. O šiandie m ūšyje, kol jam sutvarstė
žaizdą, atsiliko ir pateko vokiečiams į rankas.
— Ar toli nuo čia?
— Kokie trys kilom etrai.

10. G yvieji ir m irusieji 273

 „Vadinas, vis dėlto Klimovičius nuo Jelnios išvedė
savo tankistus“ ,— su pagarba ir karčiu pavydu pagal­
vojo Sincovas.
— Aš jūsų nebevadinsiu pagal laipsnį,— vėl sušnibž
dėjo kovotojas.— O čia jie klausosi.
Vokiečiai ir iš tik rų jų klausėsi, nors, atrodo, nieko
nesuprato.
— Schweigen! Schweigen! — stengdamasis dėtis rū s­
tus, riktelėjo vienas iš jų.
Jie nenorėjo, kad belaisviai kalbėtųsi.
P er tris valandas pam iškėje surinko visus, paim tus
į nelaisvę po rusų prasiveržim o, ir išvarė kolona iš p ra ­
džių miško keliu, o paskiau plentu Borovsko link.
Kolonoje buvo keturiasdešim t žmonių, iš jų pusė
lengvai sužeistų. Tokių, kuriuos būtų tekę nešti, nebuvo
nė vieno. Kaip šnibždėjosi belaisviai, visus nepasikelian-
čius vokiečiai sušaudė toje pat vietoje, miške. Šiaipjau
konvojininkai nerodė ypatingo žiaurum o, tik paragin­
davo skubėti ir apšaukdavo: „Schweigen! Schweigen!“,
kada pastebėdavo ką nors kalbantis.
Galimas daiktas, čia ėmė vaidinti vaidm enį lydimasis
sąsiuvinėlis su kryžiukais, o, svarbiausia, su bendru be­
laisvių skaičium. Tą sąsiuvinėlį dabar pagyvenęs vokie­
tis kareivis perleido lydinčiam koloną irgi pagyvenusiam
vokiečiui leitenantui su ilgomis it gervės kojom is, kuris
paniuręs, nežiūrėdam as nei į konvojininkus, nei į belais­
vius, žengė sau šalikele.
— Taip jau varys ligi vakaro, iki jų skirstym o sky­
riaus,— kuždėjo, šlubčiodamas šalia Sincovo, ligūstos
išvaizdos kovotojas, apsivyniojęs gerklę nešvariu tvars­
čiu.— O paskui išrikiuos ir pradės: „Nicht oficir! Nicht
politruk! Nicht ju d e?..“ Tai žydas jų kalba.
— O iš kur tu žinai? — paklausė Sincovas.
— Buvau ja u k a rtą pas juos. Pabėgau — ir vėl p a ­
kliuvau! Ir kol visų neapklausinės, ėsti nieko neduos.

27.1
 Tasai kovotojas su aprištu kaklu buvo vienas iš lo
ketverto, pas k u rį buvo atvestas Sincovas miške. Kol jie
ten sėdėjo, Sincovui pasisekė nepastebėtam ištraukti iš
kišenės ir pakišti po pušies šaknim savo tuščią naganą,
'kuris k artu su nusivilkta palaidine b ū tų galėjęs jį iš ­
duoti. Bet a r neišduos jo kuris iš tų keturių žm onių?
Menas iš jų žino, kad jis yra politvadovas„ o kiti trys
girdėjo, kaip jis ten, miške, kreipėsi į Sincovą pagal
laipsnį.
Sincovas tepagalvojo apie tai dabar, kada kovotojas
su aprištu kaklu prašneko apie skirstym ą; pagalvojo ir
tučtuojau atsikratė ta m intim : „Nepasakys, ir šitas su
aprištu kaklu taip p at nepasakys. Jis ne todėl kalbėjo
apie skirstym ą, o, priešingai, įspėja m ane, kad saugo-
čiaus...“
Po dviejų valandų kelio kolona pasuko iš plento į
šalutinį kelią, o kiek vėliau išsuko ir iš jo. Kelią kirto
prieštankinis griovys. Ir dabar būrys m oterų, konvojaus
prižiūrim ų, stengėsi jį užversti lopetomis ir rankom is.
— Taip, nesigaili žmogaus darbo!-— šūktelėjo kaž­
kas kolonoje.
— Baudžia! — taip pat balsiai atsiliepė kitas.— P a ­
lys, girdi, kasėte prieš m us, o dabar savo rankom u ž ­
kaskite!
— Schweigen!
Moterys, palieldam os galvas nuo savo priverčiam o
darbo, šnairom žvalgėsi į belaisvius, o jų konvojininkai,
lai pastebėję, rėkė ant jų kažką grubiais, kim iais b a l­
sais.
— Plūstasi, tu r būt, savaip,— tarė Sincovui kovoto­
jas su apraišiotu kaklu.
Paėjus kilom etrą nuo prieštankinio griovio, konvo­
jui inkai sustabdė koloną prie artilerijos labai apgriau-
l<> tuščio kaim o, kurio gale stovėjo beveik nepaliestas
mūrinis nam as su užrašu: „Gimdymo nam ai“.
 Nežiūrint i k arą ir visus sugriovimus aplinkui, pas­
tate dar buvo likę kažkas nesugaunam ai naujo. T ur būt,
jis buvo baigtas pavasarį arba vasaros pradžioje, prieš
pat karą.
Pasirodo, kolona buvo sustabdyta prie to nam o išsyk
su dviem hum aniškais tikslais: pavalgydinti ir sužeis­
tuosius aptvarstyti. Ir viena, ir kita buvo darom a rusų
rankom is. Gimdymo nam ų virtuvėje, ant grindų, kūpso­
jo krūvos bulvių ir pašarinių burokų. Dvi m oterys virė
ant viryklos p u trą kibire ir dideliam e em aliuotam e du­
benyje. Iš virtuvės padavė lupenom , žeme ir dūmais. Čia
buvo verdam a ne belaisviams, o gyventojam s, suvary­
tiems prie žemės darbų; bet, kaip m atyti, lydintis kolo­
n ą leitenantas buvo susipažinęs su padėtim ir atžirglio-
jo savo ilgom kojom k a rtu su kolona tiesiai čionai.
Virtuvėje buvo iš viso dešim t alium ininių dubenėlių;
belaisviai sustojo į eilę, ir virėja pilstė kiekvienam po
sam tį buizos su neišvirusiom, pusžalėm bulvėm ir b u ­
rokais, o kai pam atydavo tarp prieinančių žmonių itin
sunykusius, imdavo garsiai kūkčioti iš gailesčio.
Viralas buvo karštas kaip ugnis, bet visi valgė sku­
bėdam i ir išsiplikydam i burnas, nes nenorėjo sulaikyti
draugų. O vokietis stovėjo prie virėjos ir sekė, kad ji
neįpiltų per daug ir kad niekas iš belaisvių neprieitų
a n trą kartą.
Sincovas apsiplikydam as išsrėbė savo dubenėlį sriubos
ir ko tik neišvėmė atgal. Užsidengęs b u rn ą ranka, jis
vos-ne-vos nurijo bekylantį šleikštulį ir nuėjo į gretim ą
kam barį, kur buvo tvarstom i sužeistieji.
Seniau, m atyt, tai buvo gimdyvių palata, bet dabar
ten stovėjo tik stalas ir dvi taburetės. Prie sienos ant
nešvariom paklodėm užtiesto šieno gulėjo keletas kuo
papuolė uždengtų kūnų. Kažkas sunkiai vaitojo. Atrodo,
tai buvo moteris.
Sužeistuosius tvarstė dviese: sena, kreiva invalidė
sesuo ir gydytojas, didžiulis senis liūto veidu ir ranko-

276'
mis d ar stipriom is ir mikliomis, bet tolydžio drebančio­
mis, ar iš senatvės, a r dėl to, kad ir čia, kaip virtuvėje,
ant sprando sėdėjo vokietis. Tik anas vokietis kalbėjo:
„Genug! Genug!“ , o šis kartojo: „Schneller! Schneller!“
— Kentėk,— tarė gydytojas Sincovui, kai tas a t­
sisėdo ant taburetės ir pakišo galvą.
Kliūstelėjęs ant žaizdos šnypščiančio vandenilio p er­
oksido, jis grubiai, užgriebdam as odą, kelissyk spus­
telėjęs žirkles, apkirpo pakraščiais plaukus, paskui patepė
jodu taip, kad Sincovas sustaugė iš skausm o, kažką už­
dėjo ant viršaus, dar k a rtą skaudžiai apspaudęs žaizdą
pirštais, ir, pastūm ėjęs Sincovą, kad persėstų ant kitos
taburetės, paliepė seseriai:
— Tvarstyk!
O į Sincovo vietą ja u sėdo kitas, su sutraiškytais
rankos pirštais.
Sesuo, šlubčiodam a trum pa koja ir svyruodam a pe­
čiu, ėmė vyturiuoti Sincovui galvą, piktu šnibždesiu kaž­
ką kalbėdam a. Iš pradžių Sincovas negalėjo suprasti,
o paskui suprato, kad ji keikia vokiečius, kam jie sėdi
ant sprando N ikolajui Nikolajevičiui ir neduoda jam
ram iai dirbti. M atyt, abu seniai — ir gydytojas, ir sesuo —■
ištisą amžinybę dirbo kartu , ir ji dabar dėl savo ch iru r­
go jaudinasi dar labiau, negu dėl sužeistųjų.
Sincovas dabar pam atė chirurgo veidą, kurio nega­
lėjo m atyti, kol pats sėdėjo ant taburetės, ir suprato,
kaip kenčia tasai žmogus, verčiamas dirbti kaip veteri-
norius. Vokietis nelauks, o jis norėjo per savo neišvengia­
mai grubias, bet miklias rankas perleisti kuo daugiau su­
žeistųjų. Jo tarsi liūto veidas su žilais antakiais, plačia
priplota nosim ir standžiais nukarusiais it katino ūsais
iš įtempim o buvo išprakaitavęs, nelaimingas ir atšiaurus.
Kad taip pasitaikytų proga, jis, tikriausiai, nė nekrūpte­
lėjęs brūkštelėtų per gerklę savo skalpeliu tam p ra ­
keiktam vokiečiui, kaip autom atas jam kalančiam :
Schneller! Schneller!“

277
 Lygiai už valandos koloną vėl surikiavo. Dalis su­
žeistųjų dar nebuvo spėta aprišti, bet leitenantas su
gervino kojomis nekantriai dirstelėjo į savo laikrodį, ir
po to visa kita neturėjo reikšmės. K onvojininkai skubė­
jo nuvesti belaisvius į paskirtą vietą, jie vis pikčiau
rėkavo ir spartino žingsnį.
Bet staiga visa tai susyk baigėsi, ir kolona ilgam su­
stojo. Priešais buvo susidaręs iš vokiečių m ašinų kam š­
tis, ir iš čia atrodė, kad jam ir nebus galo. Belaisvių
kolona, žinia, galėjo pasukti į šalį, bet šioje vietoje
miškas iš abiejų pusių glaudėsi prie pat kelio, ir, atrodo,
leitenantas su gervino kojom buvo nelinkęs kam štį ap­
lenkti mišku.
— Na va, ir sustojom! — tarė Sincovui kovotojas su
aprištu kaklu; juodu vėl ėjo kartu.
— O tavęs neaprišo ar nesuspėjo? — paklausė Sin-
covas.
— Bet m ano ne žaizda, o šunvotė... D abar pastovė-
sim,— tęsė jis.— Manai, pas juos tvarka?! Jokios tv ar­
kos, taip pat netvarka. Kai praeitą k a rtą į stovyklą va­
rė per dvi dienas, kol dar nebuvau pabėgęs, tokių kam š­
čių prisižiūrėjau ir kiekvieną k a rtą galvodavau: kur
tik ta m ūsų aviacija? — Jis patylėjo ir tarė svajingai: —
Ek, kad taip užsirūkius iš vargo!
Sincovas nieko neatsakė, bet jo kaim ynas nenurim o:
— Kai tave tvarstė, ar m atei, kad ant grindų gulėjo
žmonės?
— Mačiau,— tarė Sincovas.— Viena, m an rodos, bu­
vo moteris...
— Ne viena, o visos! Man virėja, pildam a sriubą,
sakė. Visos m oterys, ir visos su nutrauktom is rankom is.
Mūsiškiai aplink prieštankinį griovį suspėjo užm inuoti,
tai jie privertė bobas savo rankom is minas kasti. Gim­
dymo namuose tik kai kurios guli. O kurios buvo sun­
kiau sužeistos arba užmuštos... ten, griovy, tiesiai ir
užkasė.

278
 „Kokia piktadarybė! — pagalvojo Sincovas.— Sunko
įsivaizduoti, kokia piktadarybė!“
Visą dieną, nuo p at pirm ųjų nelaisvės akim irkų, jis
pergyveno baisią depresiją, bet dabar jam staiga vėl
pasidarė nebe vis tiek pat, sušaudys jį vokiečiai a r n esu­
šaudys, nueis iki num atytos vietos ar kelyje sugrius ir
bus pribaigtas... Jis vėl panoro žūt būt išsigelbėti, ir ne
taip sau išsigelbėti, o išsigelbėti, kad paskui galėtų šau­
dyti vokiečius už šitą prieštankinį griovį, kurį ran k o ­
mis užverčia m oterys, už tas nutraukytas m oterų rankas...
Kai pirm ieji du „IL ai“ kaukdam i prašvilpė virš gal­
vų, nei Sincovas, nei kiti belaisviai dar nesuprato, kas
atsitiko. Jie suprato tai sekančią akim irką iš vokiečių:
vokiečiai ėmė šokti į griovius, stačiai nuo m ašinų b o r­
tų, konvojininkai griuvo ant žemės, o viršum plento
švilpė vis nauji ir nauji lėktuvai...
Kažkas suspiegė priešm irtiniu riksm u, dalis belais­
vių sugriuvo ant kelio, o keletas kitų ir toliau stovėjo
ir žiūrėjo į dangų kaip užkerėti.
— Nieder! Zu Boden! Legt euch!..— rėkė belaisviams
išsiskėtriojęs ant žemės vokiečių leitenantas.
Jis prarado visą savo ram ybę, jis riaum ojo ir trū k ­
čiojo iš dėklo užkliuvusį parabelį. Be abejo, jam buvo
baisu ir gėdinga kaip kirm inui gulėti ant plento, kada
tie belaisviai stovi stati prie jo, viršum jo galvos. Bet
lėktuvai nesiliovė šmėsčioję ir tratinę iš kulkosvaidžių,
ir jis neturėjo jėgų nei prisiversti pats atsikelti, nei p ri­
versti tuos belaisvius gulti. Ne, jis privers juos gulti.
— Zu Boden!..— suriko jis ir ėmė iš parabelio šaudyti
į krūvą d ar tebestovinčių ant plento belaisvių.
— Draugai, bėkim! — netikėtai sau pačiam riktelė­
jo Sincovas, pam atęs, kaip, griebdamasis už galvos, p a r­
griuvo prie jo kojų kovotojas su aprištu kaklu.— Bė­
k im !— riktelėjo jis dar kartą, peršoko per griovį ir,
laužydamas krūm us, puolė į m išką; iš paskos, girdėjo,
irgi bėga dar keletas, laužydami šakas. Viršum galvos
9 ? f)
girdėjos kulkosvaidžių tratėjim as, o užpakaly —• sprogi­
mai ir autom atų serijos.
Sincovas nė nesužinojo, kokiam skaičiui iš jų tada
pasisekė išsigelbėti; jie išlakstė po m išką į visas puses
ir jau nebesusitiko. Jis ėjo, ėjo, beveik nesustodamas,
tik kartais kelias m inutes teprisėsdamas atsikvėpti, ėjo
beveik visą likusią tos trum pos lapkričio dienos dalį,
kol galutinai sutemo, ir ėjo visą naktį. Jis ėjo per m išką,
per kažkokį plėnimis paverstą kaim ą ir vėl per m išką,
ropštėsi per du prieštankinius griovius ir per paliktus
apkasus. Vienuose jis užtiko lavonų, ir šitai jį išgelbėjo:
kad ne tie lavonai, jis būtų sušalęs. Jis nuvilko vienam
palaidinę ir beveik n a u ją vatinuką, tiktai apie kraštus
kiek išteptą krauju, o šalia kito pakėlė nukritusią nuo
galvos ausinę kepurę ir, sukandęs dantis, užsimovė sau
ant apraišiotos galvos. Jis norėjo pasiimti num estą čia
pat šautuvą, bet tas buvo be spynos ir, kiek jis griozde
aplinkui, kiek ne, taip jos ir nerado. Po to jis perėjo
du kelius, vienas buvo tuščias, o kitu lygiai už m inutės
po jo pravažiavo vokiečių m otociklininkų kolona. Jis
jautė gaisraviečių tvaiką, čia iš dešinės, čia iš kairės m a­
tė gaisrų pašvaistes ir girdėjo šaudym ą, kuris vienu m etu,
jam rodės, vyksta visose pusėse. Jam tada pasirodė, kad
jis pereina frontą, ir iš tik rų jų taip ir buvo...
Bet kai auštant jis, nusivaręs, pargriuvo an t žemės
miško tankum yne, vėl išgirdo sprogim ų trenksm ą ne
iš dešinės ir ne iš kairės, ne už savęs, o toli priešaky.
Būdamas pervargęs, jis blogai tesusivokė, ir jam neatėjo
į galvą, kad tie tolimi sprogim ai gali būti vokiečių atlie­
kam i m ūsų užnugario bom bardavim ai. Priešingai, jis
pagalvojo, kad jam tik taip buvo pasirodę, jog jis perė­
jęs frontą, o iš tik rų jų fronto linija, kaip ir pirm a, tebe­
santi priešaky.
Pasiryžęs žūt būt išsigelbėti ir nenorėdam as rizikuo­
ti, jis išgėrė keletą rieškučių balos vandens ir nulindo
į krūm us. Geriau palaukti prieblandos ir pam ėginti fron-

280
 tą pereiti naktį: naktį jis tikėjosi daugiau padarysiąs
nei dieną. Taip nusprendęs, jis užmigo ir keletą valandų
miegojo kaip negyvas, teprabudo, vos vos pradėjus temti.
Jis pakilo ir vėl ėjo dar kokius penkis kilom etrus
'v is niekaip nesibaigiančiu m išku. Sykį jam pasigirdo
balsai, ir net pokštelėjo jį išgąsdinęs artim as šūvis. Jeigu
jis būtų ėjęs link tų balsų ir šūvio, būtų patekęs tiesiai
į šioje vietoje stovintį m edicinos-sanitarijos batalioną.
Bet jis vis dar m anė, kad dar nėra perėjęs fronto, kad
tie balsai ir tas šūvis — vokiečių, ir jam reikia eiti to­
liau.
Pagaliau, kai jau buvo beveik visai sutem ę, jis išėjo
iš miško, į lauką, per kurį buvo išvarytas prieštankinis
griovys. Sincovas persiropštė per tą griovį ir pasiekė
kažkokią nausėdiją — tris nam elius ir tvorą už jų . Jis
užlipo ant kalvelės ir priėjo prie kraštinio nam uko.
Aplinkui buvo tylu. Jam pasirodė, kad nam ukas ne­
gyvenamas, bet, kai jis priėjo dar arčiau, iš už nam o
kertės priešais išėjo pagyvenęs kovotojas su kibiru ra n ­
koje.
Tiesiog stebuklas! Ta aplinkybė, kad kovotojas eina
taip sau paprastai, kibiru nešinas, prie šulinio, išblaškė
visas abejones: Sincovas išėjo pas savuosius!
Sincovas žiūrėjo į kovotoją, o kovotojas žiūrėjo į
Sincovą. Sincovas buvo jaunesnis už kovotoją su kibiru,
jis iš pažiūros galėjo būti kokių keturiasdešim t m etų, o
Sincovas negalėjo įsivaizduoti, kaip jis pats dabar atrodo.
Todėl jį nustebino, kai kovotojas su kibiru, dar dvi ar
tris sekundes įdėm iai į jį žiūrėjęs, paklausė:
— Ko tau, tėvuk, reikia?
Sincovas žinojo, kad jam per tas dvidešimt dienų
ataugo barzda, bet neįsivaizdavo, kad barzda būtų p u ­
siau žila.
Jis tylėdamas žengė du žingsnius f priekį taip, kad
kovotojas su kibiru net kiek pasitraukė atatupstas ir
paklausė:

281
 — O pas ką tu?
Sincovas tebetylėdam as ištiesė abi rankas ir ėmė p u r­
tyti kovotojo ran k ą k a rtu su barškančiu joje kibiru.
— Išėjau!..— tiek ir tepratarė jis pagaliau.
— Išeit tai išėjai,— tarė kovotojas, kuriam rankoje
tebetabalavo kibiras, nes Sincovas ją tebepurtė.— Išeit
tai išėjai, bet gerokai prašovei pro šalį! Nuo m ūsų iki
priešakinės linijos dar koks dvidešimt kilom etrų. Tai
ką, iki m anęs nieko ir nesutikai?
— Ne,— atsakė Sincovas.— Ė jau naktį, o dieną m iš­
ke gulėjau.— Maniau, kad dar naktį reikės eiti...
—■ O kokio laipsnio jūs būsite? — staiga perėjęs į
„jū s“, paklausė kovotojas, atidžiau įsižiūrėjęs į žilstelė­
jusią Sincovo barzdą.— Ar tik ne pulkininkas? O, ko ge­
ro, ir aukščiau? — Jo akys net nušvito pasitenkinim u:
a r tik nebus pats generolas pas jį iš apsupim o išėjęs?..
Kai bendra padėtis labai sunki, tokia istorija jį būtų n e ­
m aža pradžiuginus.
Bet Sincovas jį nuvylė.
— Esu politvadovas,— tarė jis.
— Taigi jūs, draugas politvadove, arba palaukite,
aš tuojau nueisiu prie šulinio, arba ja u m ane palydėkite,
o paskui aš jus pristatysiu m ūsų vyresniajam politvado-
vui. Kaip tik jūs ties jo troba ir išėjote!
Sincovas nuėjo su juo prie šulinio, palaukė, kol jis
pasisems vandens, ir, vis dar galutinai netikėdam as, kad
iš tiesų patekęs pas savuosius, grįžo atgal prie pirkios.
— Taip... Barzdą užsiželdėt kaip reikiant. T iršta b arz­
da,— spėjo pajuokauti kovotojas, įvesdamas Sincovą į
priem enę. Paskui, pastatęs kibirą, atidarė vienas iš dve­
jų durų į priem enę ir tarė ja u kitu, aiškiu, tarnybiniu
balsu: — Draugas vyresnysis politvadove, leiskite k reip­
tis! Atvedžiau pąg jus draugą politvadovą, ką tik iš ap ­
supim o išėjo!
Pirkioje už stalo sėdėjo viduram žis vyras ir srėbė
sriubą iš pastatyto ant laikraščio katiliuko.

282
 Vyras, tikriausiai, buvo vienm etis su Sineovą sutiku­
siu kovotoju. Jam taip pat buvo apie keturios dešimtys.
Jis sėdėjo ir sriuobė sriubą, kažko nuliūdęs, bobiškai
parėm ęs ran k a skruostą, ir, taip laikydam as ranką, atsi­
suko į duris.
Jo veidas buvo geras, švelnus, trupučiuką moteriškas,
o antsiuvai su vienu ruoželiu, žydri, aviatoriški,—■iš to
Sincovas nusprendė, kad pateko į aviacijos dalį.
Vyresniojo politvadovo viena koja buvo apauta batu,
o kita su vilnone kojine. Batas gulėjo ant grindų, o prie
stalo stovėjo nam ų darbo m eniškai išpiaustyta lazda.
„Tas kovotojas, m atyt, jam išpjaustė“,— kažkodėl
pagalvojo Sincovas, nors buvo tūkstančiai kitų, kur kas
svarbesnių daiktų, apie kuriuos dabar jis būtų galėjęs
pagalvoti.
— Ką gi, užeikit,— tarė vyresnysis politvadovas ir,
kiek pakilęs, padavė ranką.— Ek, pakankino jus! — ta ­
rė jis užjaučiam ai.— Alkanas?
— Geriausia būtų — arbatos! — pasakė Sincovas;
nors jau an tra para nevalgęs, jis daugiausia norėjo su­
šilti.
— Arbatos ir taip bus,— linktelėjęs į stovintį ant
stalo arbatinį, pasakė vyresnysis politvadovas.— O va
pasrėbkite tuo tarpu.— Ir, duona iššluostęs šaukštą, p a ­
stūm ėjo stalu katiliuką k artu su laikraščiu.
Sincovas, paėmęs šaukštą, pradėjo valgyti, o vyres­
nysis politvadovas sėdėjo priešais ir žiūrėjo į jį — ne į
tai, kaip jis valgė, o kaip tik į jį.
Neišsrėbęs nė kelių šaukštų, Sincovas pajuto tą žvilgs­
nį ir atsim inė, kad sėdi su kepure. T ada, sunkiai a titrū ­
kęs nuo katiliuko ir šaukšto, jis abiem rankom suėmė
už kepurės ir nusiėm ė ją , aiktelėjęs iš skausm o. Vienur
ji buvo kiek prilipus prie tvarsčių.
— Sužeistas?..— paklausė vyresnysis politvadovas,
pam atęs tvarsčius su tam sia kraujo dėme.
Bet Sincovas baigė srėbti paskutinius du šaukštus ir
tada teatsakė:
283
 — Nesm arkiai. Pritrenkė taip, kad vos atsipeikėjau;
o pati žaizda — tik odą su plaukais nuplėšė...
-— O kur sutvarstė? — Vyresnysis politvadovas p ri­
pylė puoduką arbatos ir pristūm ė jį Sincovui.
Klausimas buvo natūralus: Sincovas ėjo, nenusiim da­
mas kepurės, ir tvarsčiai išliko beveik švieži. Jis papasa­
kojo, ku r ir kaip jį tvarstė, ir, tuo pradėjęs, papasakojo
ir visa kita.
Sėdintis priešais jį vyresnysis politvadovas taip pat
birželio ir liepos mėnesiais veržėsi iš apsupties nuo pat
sienos, gulėjo ligoninėj ir, pirm a laiko išsirašęs, dar tik
trys dienos, kaip vėl pateko į frontą. Jis su užuojauta
klausėsi Sincovo ir nem atė jo pasakojim e nieko nuosta­
baus, nebent tiek, kad žmogus, kuriam visa tai buvo a t­
sitikę, dabar sėdi priešais jį gyvas ir sveikas.
— Nė nem aniau, kad dvidešimt kilom etrų nuo fronto
nušoksiu ir tiesiai pas lakūnus pataikysiu!— tarė Sin­
covas, atstūm ęs nuo savęs tuščią puoduką.
Vyresniajam politvadovui, m atyt, nebe pirm ą sykį
teko susidurti su tokiu nesusipratim u, jis nusišypsojo:
—■ Nežiūrėkite į antsiuvus. Matot, karo pradžioje
buvau aerodrom o tarnybos bataliono kom isaru. Mes ne
lakūnai, o statybos batalionas. Ankstyvesnius vadą ir
kom isarą vokiečiai viena bom ba nušlavė. Mane tiesiai iš
ligoninės, o nau jąjį vadą iš rajono karinio kom isariato
atsiuntė. Trečia para kasam e dieną ir naktį. Vieną lini­
ją, kurią pirm ą dieną kasėm e, ja u palikom e.— Jis piktai
palingavo galvą.— O, m ano m anym u, užuot taip rausus ir
palikinėjus, geriau ja u m estų kaip pėstininkus į mūšį
Maskvai ginti! Tiesa, ne kiekvienas šautuvą turi, kas tre ­
čiam išpuola. Kažkur guli, o mes dėl jų verkšlenam !
— Vadinas, sunku prie Maskvos? — skausm ingu
balsu paklausė Sincovas: ja u kiek sykių šiame kare jis
buvo m anęs, kad kas sunkiausia — tai praeita, o čia,
vėl pasirodo, dar bus! Pagaliau ir tie žodžiai, kuriuos jis
čia pirm ąsyk balsu iš ta rė — „prie Maskvos“ ,— jį staiga

284
sukrėtė, nors juos ir pasakė jis, ne kas kitas. Prie Mask­
vos!.. Kas dar galėtų būti baisiau!
— Mes, žinom a, kurm iai, m ūsų darbas žemę rausti,
bet, m atyti, taip, m atyti, sunku,— patylėjęs nenoriai ir
prisiversdamas pasakė vyresnysis politvadovas.— Mano
bataliono vadas ry tą girdėjo, kad Maskvoje žmonės vėl
savanoriais į apsauginius stoja. Kuo kas būtų buvęs ci­
viliniame gyvenime — visi stoja eiliniais! — Jis dirstelėjo
į išblyškusį Sincovo veidą, į tvarstį an t jo galvos ir p ri­
d ū r ė :— Čia m edicinos-sanitarijos batalionas netoli. Nors,
sakote, ir lengva, geriau būtų jum s ten nuėjus. Būna ir
taip: apžiūri — paguldo.
Sincovas palingavo galvą.
— Ne, aš kautis noriu, jeigu ja u taip yra! Jei leisite,
perm iegosiu ku r nors pas jus, o ry tą išeisiu.
— Kur?
— Komandos tvarka, į frontą, su bet kuriuo papil­
dym u į bet kurią dalį. Daugiau, būdam as be dokum entų,
kol kas nesitikiu, o kovotoju, tikiuos, priims!
Vyresnysis politvadovas nenustebo: jis ja u nuo vidu­
rio Sincovo pasakojim o laukė to prisipažinim o, nes tie,
kas išeina iš apsupties su dokum entais, paprastai tuojau
pat juos išdidžiai parodo.
Sincovas papasakojo, kaip būtent jis pasijutęs be do­
kum entų. Papasakojo — ir staiga pajuto, kad jo ben d ra­
kalbis pirm ąsyk per visą pokalbį į jį žiūri su nepasitikė­
jim u, tartum sakydam as: „Na, ką gi čia paistai? Na,
suplėšei arba užkasei, vokiečiams prisiartinus... Na, su­
prantam a!.. Ir taip būna. O kam čia dar m eluoti?“
— Ką gi,— tarė vyresnysis politvadovas balsu.— Je i­
gu taip, nakvokite čia su kovotoju, kuris jus sutiko, su
Jefrem ovu. O aš važiuoju. Sunkvežimis m anęs paim ti,
girdžiu, jau atvažiavo.
Lauke iš tik rų jų prieš kelias m inutes suburzgė ir n u ­
tilo m ašina.
— Čia pas mus trūkčiagalviais: čia grioviai, ten už-

28 5
Ivaros... Su aušra išvažiavau, valandą grįžau ir vėl iki
aušros. Bet kitaip ir negali būti...— Jis norėjo toliau
kalbėti, bet sustojo: kai Sincovas jam šį tą pasakė, kuo
jis nepatikėjo, jis toliau nebegalėjo atvirai pasakotis.—
Taip, num ikite,— pakartojo jis.— O ry tą mes su bata-
liono vadu pasiųsim jus kom andos tvarka... Jefrem ovai,
ei Jefremovai!..
— Klausau, draugas vyresnysis politvadove! — atsi­
liepė tas, staiga pasirodęs ant slenksčio.
—■ Būk geras, Jefrem ovai, padėk b atą apsiauti... Dėl
to sužeidimo — visa procedūra.— Tą frazę jis ja u taikė
Sincovui. Vyresnysis politvadovas jautėsi nepatogiai,
kad jam tenka prašytis pagalbos.
Jefrem ovas pasilenkęs prilaikė batą, ir vyresnysis
politvadovas, vaipydam asis iš skausm o, įstūm ė koją. P as­
kui pasiėmė atšlietą į stalą lazdelę ir išėjo šlubčiodamas.
Sincovas išėjo įkandin politvadovo, bet tas tik pasakė
eidamas keletą žodžių Jefrem ovui ir nebeatsigręžęs įlipo
į pusantratonės kabiną.
— Ar skutatės skustuvu? — paklausė Jefrem ovas,
žvilgsniu palydėjęs m ašiną.
— Skutuos,— atsakė Sincovas.
— O gal jus nuskusti?
Sincovas neturėjo nei jėgų, nei noro atsisakyti. Keis­
tas jausm as — sėdėti ant taburetės, atm etus galvą, ir
jaustis, kad tave skuta!
Jefrem ovas jį skuto, o jį vis labiau ir labiau ėmė
miegas, ir jis, sunkiai suprasdam as, pro miegus girdėjo,
kad batalionas rengia ja u trečią gynybinę liniją, o mes
vis traukiam ės ir traukiam ės atatupsti; gerai, kad jis,
Sincovas, papuolė pas kom isarą, o ne bataliono vadą, ir
kad dieną vokiečiai bom bardavo prieštankinį griovį ir
sužeidė ten dvidešimt žmonių, nors ir ne visai tinkam ų:
bom ba ja u tokia, kad ji nesirenka, jai visi tinkam i.
Sincovas staiga visai užmigo, atlošė galvą, ir jam
skaudžiai įpiovė į žandą.

286
 — Na mat! Užmigti negalim a, taip ir paplauti ga­
liu,— prikišo Jefrem ovas ir, nugnybęs po katiliuku p a ­
dėto laikraščio skiautelę, užklijavo įpiautą vietą.
Jis baigė skusti Sincovą, išėjo į kiem ą ir užpylė jam
ant ran k ų keletą puodukų vandens. Sincovas prausėsi,
stengdam asis nesušlapinti tvarsčio.
— Gal perrišti? — paklausė Jefrem ovas.
Bet Sincovas atsisakė:
— Bijau paliesti.— Ir nusižiovavo iš nuovargio.
Miegas nepraėjo: kad jis praeitų, tu r būt, reikėtų
miegoti ištisą parą. Jie užėjo į kam arėlę, kur buvo su
dėti šiokie tokie ūkiški daiktai ir m aisto produktai, m ai­
šai su bulvėm ir kopūstais, o ant siauro suolo buvo p a­
liestas ir per k raštą išsikišęs čiužinys.
— Gulkit,— pasakė Jefrem ovas, parodydam as Sin-
covui suolą.
- O jūs?
— O m an kareivio darbas, gali dar bataliono vadas
parvažiuoti.
Sincovas užmigo, d ar nespėjęs prinešti galvos prie
suolo, ir prabudo apie vidunaktį.
— Kelkis, na, kelkis gi! — tąsė jį Jefrem ovas, ne­
laikydamas reikiant kreiptis su „jū s“ į dar neprabudusį
žmogų.— Kelkitės! — susyk perėjo jis į „jūs“ , kai tik
Sincovas nuleido kojas nuo suolo.— Bataliono vadas jus
šaukia.
Sincovas ėmė autis batus, o Jefrem ovas išėjo į gre-
limą kam barį.
— Jūsų įsakym as įvykdytas! — išgirdo Sincovas, jau
eidamas per priem enę.
— Gerai. Tegu užeina,— pasigirdo jaunas nepaten­
kintas balsas.— Ir taip nuvargęs kaip šuo, o čia dar...
Už stalo prie žibalinės lempos sėdėjo mažas kresnas
vyresnysis leitenantas apvaliu išblyškusiu veidu, gražiais,
Imsi išpieštais antakiais ir truputį išverstomis akimis.
Ant pečių jis turėjo užsimetęs iki pat apykaklės purvu

2 87
aptaškytą milinę. Ant kitos taburetės priešais gulėjo ke­
purė, taip pat purvu aptaškyta.
— Galima įeiti? — paklausė Sincovas, prasilenkęs
tarpdury su Jefrem ovu, kuriam vyresnysis leitenantas
tučtuojau pasakė: „Galite būti laisvas.“— Sveiki!
— Kreipkitės, kaip nustatyta! — greitai ir piktai p a ­
sakė vyresnysis leitenantas.
Sincovas tylėdamas pažiūrėjo į jį, paėmė nuo tabu­
retės jo kepurę, perkėlė ant stalo ir atsisėdo.
— Stot! — užriko vyresnysis leitenantas.
Sincovas sėdėjo ir tylėdamas žiūrėjo į jį.
Vyresnysis leitenantas griebėsi už dėklo su pistoletu.
— Negąsdinkite — įgąsdintas,— nė nekrustelėjęs, ta ­
rė Sincovas.— Aš esu politvadovas, laipsniu su jum is ly­
gus, o stovėti m an sunku. Taigi ir atsisėdau. Juo labiau
kad ir jūs sėdite.
— Kur jūsų dokum entai?
— Aš neturiu dokum entų.
— O kol neturite dokum entų, jūs m an ne politva­
dovas. Stot!
Taip prasidėjo nieko gero nežadantis jų pokalbis.
Jie ilgai žiūrėjo į viens kitą, ir, atrodo, vyresnysis leite­
nantas suprato, kad gali nors ir šauti į šitą žmogų, bet
priversti jį atsistoti neprivers.
— Aš čia sutikau savo kom isarą,— pagaliau pirmas,
nukreipęs akis į šalį, atsainiai, tartum apie valdinį, tarė
vyresnysis leitenantas.— Bet aš ne toks, kaip jis, aš To­
mas netikėlis. Pakartokite m an savo pasakas.
Tie žodžiai buvo tokie netikėti, jog Sincovas juos net
ne iš karto suprato.
— Gerai, aš pakartosiu jum s savo pasakas,— po ilgos
pauzės, tyliai siusdamas, tarė jis. Laimė, jis laiku atsi­
m inė, kad, šiaip a r taip, jie alau kariškiai ir jis pateko
į pozicijas tos dalies, kuriai vadovauja kaip tik šis vy­
resnysis leitenantas, ir nors jis ja u viską buvo išpasako­
jęs dalies kom isarui, bet ir jos vadas turi teisę reikalau-

288
ti, kad jam būtų pakartota. Ir prisivertus Sincovas sąži­
ningai viską pakartojo nuo pradžios iki galo.
Sincovas pasakojo, o vyresnysis leitenantas sėdėjo
ir netikėjo. Jis buvo jaunas, piktas ir labai sutrikęs. Ir,
kaip paprastai būna silpniems žmonėms ir savimyloms,
piktas nenoras tikėti kitais kilo iš jį kankinančio gėdin­
go jo paties sutrikim o. Jis pats prašėsi j frontą, bet, p a­
tekęs į tą baisią košę prie Maskvos, pačią p irm ąją dieną
bom bardavim o m etu atviram e lauke patyrė tokį siaubą,
kuriuo jau trys paros negali atsikratyti. Jis, kiek galėda­
mas, stengėsi laikytis taip, kaip iš jo reikalavo jo dėvi­
m a karinė uniform a, ir, slėpdamas savo baim ę, tyčiojo­
si ir prikaišiojo bailum ą savo valdiniam s. Bet pats savęs
negalėjo apgauti. Ir dabar, sėdėdamas priešais Sincovą,
jis sielos gilumoje jautė, kad niekad nebūtų iškentęs vi­
so to, ką jam pasakoja šitas žmogus, nebūtų pakėlęs trijų
mėnesių apsupties, nebūtų ėjęs iki paskutinės valandos
su kom isaro uniform a, nebūtų pabėgęs iš nelaisvės, su­
žeistas ir apšaudom as. Jis žinojo, kad nebūtų to pats
padaręs, ir, savisaugos jausm o vedamas, nenorėjo tikėti,
kad gali tą padaryti kiti.
Vyresnysis leitenantas klausėsi Sincovo ir netikėjo
ne dėl to, kad Sincovu negalim a buvo patikėti, o dėl to,
kad, priešingai, jis labai norėjo įtikinti save, jog tas
sėdintis prieš jį žmogus m eluoja, dar daugiau, jog tai,
gal būt, vokiečių diversantas ir tą diversantą sulaikys
ne kas nors kitas, o būtent jis, vyresnysis leitenantas
Krutikovas, dar tik trys dienos kaip patekęs į frontą, bet
jau išmokęs susigaudyti situacijoje geriau už kai kuriuos
kitus, pabuvojusius ir fronte, ir ligoninėse.
Jis jau ne sykį tom dienom, jausdam as šiurpą viduje,
gūžėsi nuo geraširdžio, bet viską suprantančio savo ko­
m isaro žvilgsnio ir buvo patenkintas, radęs progą viršyti
jį kad ir čia štai dabar savo įžvalgumu, griežtum u, tuo
negailestingu tarnybiniu uolumu, kuriuo ypač gausiai

in G yv ie j i (r miru sie ji 2 39
apdovanoti tokie žmonės, kada jų neslegia baim ė dėl
savo pačių gyvybės.
Kelissyk jis pertraukė Sincovą aiškaus nepasitikėjim o
kupinais klausimais.
— Kaipgi taip, jokio dokum ento? Ką gi, tiek ėjote,
o vatinukas beveik naujutėlis!
Sincovas ir šįsyk susivaldė ir kantriai paaiškino, kad
vatinuką nuvilkęs nuo užm uštojo.
Bet kada vyresnysis leitenantas staiga pasakė jam :
— Keista istorija: sužeistas į galvą, be nuovokos par-
kritote, o po to ko tik ne keturiasdešim t kilom etrų n u ­
ėjote! — Sincovas nebeiškentė.
Jis atsistojo visu augum u, neskubėdam as nusivilko
vatinuką ir užsivertė sau palaidinę ir apatinius m arš­
kinius.
— Matėte? — Jis bakstelėjo pirštu sau į m ėlyną dvi­
gubą randą šone..— Ten aš specialiai jum s vinim prasi-
dūriau. O čia,— jis parodė į sutvarstytą galvą,— taip pat,
kad būtų galima užsim askuoti. Ten nieko nėra. Atrišti?
— Aš jum s ne gydytojas, nekvailiokite! — sumišęs
pasakė vyresnysis leitenantas, kas jam pirm iausia p a ­
kliuvo ant liežuvio.
Sincovas, dar keletą sekundžių laukiam ai pažiūrėjęs
į jį, pasakė: „Et, jū s!“ — ir, nuleidęs palaidinę, ėmė
vilktis vatinį tiek pat neskubiai, kaip ir nusivilkdam as.
Vyresnysis leitenantas ne be vargo atsikratė jam
dingtelėjusia dora m intim , kad viskas, ką jam kalbėjo
tasai žmogus, yra tikra teisybė. A tsikratė dėl to, kad ta
m intis jam buvo nem aloni.
Jis nenorėjo tikėti Sincovu, ir Sincovas instinktyviai
tai jautė.
— Gerai, eikit miegoti. Rytoj išsiaiškinsim i— paga­
liau niūriai ir reikšm ingai tarė jam vyresnysis leitenan­
tas.
Sincovas atsikėlė, tylėdam as iš savo ūgio aukštum os
pažiūrėjo į jį ir neatsisveikinęs išėjo už durų.

290
 Likęs vienas, vyresnysis leitenantas Krutikovas alsi
stojo, kokią m inutę pastovėjo tyloje, klausydam asis,
kaip Sincovas ten, už sienelės, gulasi, ir ėmė vaikščioti
po kam barį, galvodamas, ką daryti toliau.
' Reikia dabar pasiųsti Jefrem ovą su rašteliu į greti­
m ą kaim ą, k u r kaip tik šiandie, pastūm ėjęs statybos b a­
talioną, dviejose galinėse trobose įsikūrė ateinančios į
tą liniją divizijos ypatingasis skyrius. Reikia pasiųsti
ten Jefrem ovą kaip tik dabar, kad to skyriaus darbuo­
tojai dar naktį atvjditų to tipo paim ti!
Suprantam a, visa tai puikiausiai buvo galima atidėti
ir iki rytojaus, bet garbėtroškos ir drauge to prakeikto
savim netikrum o kipšas kum šėjo vyresniajam leite­
nantui Krutikovui į nugarą: jau labai jam norėjos kuo
greičiau įsitikinti savo spėjim ų teisingum u.
Jis paėmė nuo stalo planšetę, ištraukė iš ten lauko
užrašų knygelę, parašė ypatingajam skyriui raštuką ir,
sulankstęs jį, pašaukė Jefrem ovą.
Jefrem ovas, snūstelėjęs ant taburetės priem enėj, įėjo
užsimiegojęs ir nepatenkintas. D ar prieš užsnūsdam as, jis
jautė, kad vyresnysis leitenantas ne iš gero blaškosi po
kam barį iš kam po į kam pą.
Išklausęs įsakym ą ir paėmęs raštelį, Jefrem ovas a t­
siduso, pasakė: „K lausau!“, laikydam as visą tą sum a­
nymą tuščiu darbu, nepalankiai žvilgtelėjo į vyresnįjį
leitenantą. Paskui jis užsimetė ant pečių šautuvą ir,
piktai trenkęs duris, išėjo į gatvę.
O vyresnysis leitenantas, prisibėgiojęs po kam barį,
atsisėdo už stalo ir nuleido ant planšetės savo apskritą
nuvargusią galvą.
Jau tris paras bemaž nemiegojęs ir nebetekęs jėgų
kovoje su baimės jausm u, jis vis dėlto uoliai darė už­
tvaras ir kasė apkasus bei griovius, ir statė prieštanki­
nes kliūtis, ir buvo nuvargęs, kaip nuvargsta visi žmonės,
u , vos akim irką užsim erkė, tučtuojau užmigo stipriu ja u ­
no žmogaus miegu.

2 0/
 Ir jo galvoje, nuvargusio sapnuose nebuvo nei ap
kasų, nei kliūčių, nei sprogstančių jo akyse bom bų, nei
lieso politvadovo piktu veidu, besisiūlančio nuplėšti sau
nuo galvos tvarsčius. Jo sapnuose šmėsčiojo ir kartojosi
vis tas pats m alonus ir graudingas, netikėto išsiskyrimo
išgąsdintas m oteriškas veidas, ir jis neklusniom is m ie­
gūstomis lūpomis kažką m urm ėjo.
Jis per sapną m atė tą veidą ir, putniu skruostu
spausdam asis prie stalo, šypsojosi, ir jo paties veidas
nė kiek nebuvo panašus į tą, kokį jį m atė Sincovas...
— Leiskite pranešti, draugas vyresnysis leitenante...
Priešais krūptelėjusį pro miegus vyresnįjį leitenantą
stovėjo Jefrem ovas su šautuvu ant peties, pridėjęs ranką
prie ausinės kepurės. Jis stovėjo išsitem pęs, bet gerose jo
akyse žybčiojo pašaipos ugnelės.
— Leiskite pranešti! Kadangi, sakė jie, jis pats a t­
ėjo, tai vargu ar pabėgs, tegu pas mus bus iki pat ryto.
Ir paskui sakė, kad jie patys savo reikalų tu ri daug.
Jeigu norim , galim rytą pristatyti, o nenorim — kaip sau
norim . „Mes, sako, turim savo vyresnybę, į ją kom andos
tvarka ir kreipkitės!“ Ir dar sakė: „Perduokite draugui
savo vyresniajam leitenantui,— čia pašaipos ugnelės
Jefrem ovo akyse sužybsėjo jau visai atvirai,— kad į
diversantus tas atvejis nepanašus, tegu ram iai miega,
nebijo!“
— Galite eiti! — piktai tarė vyresnysis leitenantas
Krutikovas.
Bet Jefrem ovas vis d ar nėjo. Jis neskubėdam as n u ­
siėmė kepurę, ištraukė iš ten tą patį lapuką iš lauko
užrašų knygelės, kurį jam buvo davęs vyresnysis leite­
nantas, ir padėjo ant stalo.
— Popierių liepė grąžinti. Sako: „Tegu jūsų kance­
liarija į bylą įsiuva, m ums savų užtenka!“
— Eikite, jum s sakyta! — jausdam as Jefrem ovo žo­
džiuose pašaipą, bet negalėdam as jo apkaltinti, suriko
vyresnysis leitenantas Krutikovas.

292
 Jefrem ovas išėjo į priem enę, nusišaipė tam soje ir
užėjo į savo kam arėlę.
„Kad taip politvadovui papasakojus! Komedija! —
. galvojo jis tebesišaipydam as.— Gaila, kad m iega.“
Bet Sincovas nemiegojo. Ir kai Jefrem ovas jam p a ­
pasakojo, kaip vyresnysis leitenantas jį siuntė į ypatin­
gąjį skyrių, Sincovui tai anaiptol neatrodė kom edija.
Raudonarm iečiui Jefrem ovui nebūtų sudrebėjus r a n ­
ka pasiųsti į aną pasaulį žmogų, kurį jis būtų palaikęs
diversantu. Bet šituo politvadovu jis tikėjo, nesuprato,
kodėl nenori juo tikėti vyresnysis leitenantas Krutikovas,
ir buvo patenkintas tuo atsakym u, kurį vyresniajam lei­
tenantui davė ypatingasis skyrius.
Jefrem ovas nepanorėjo, kad politvadovas užleistų
jam suolą, ir, pasitaisęs guolį šalimais, ant grindų, iš ten
juokingu šnibždesiu perdavė savo vaikščiojim o į ypatin­
gąjį skyrių sm ulkm enas ir nupasakojo savo pranešim ą
vyresniajam leitenantui, kurio, per tas tris dienas būda­
mas jo valdžioje, ja u pradėjo neapkęsti. Tiesą sakant,
jis daugiau jautėsi esąs pavaldus ne vadui, o kom isarui,
su kuriuo drauge buvo aerodrom o aptarnavim o batalio­
ne, drauge išėjo iš apsupties, gulėjo vienoje ligoninėje ir
vieną dieną su juo pirm a laiko išsirašė iš ligoninės, kad
galėtų kovoti prie Maskvos.
— Tai m atot, kokie reikalai, draugas politvadove,—
pasakė jis, patogiau priglausdam as galvą an t bulvių
maišo,— pasakė ir migdamas dar k a rtą nusišypsojo,
smagiai prisim inęs, kaip vyresnysis leitenantas a p ­
sijuokė.
Sincovo visa tai nė kiek nedžiugino. Būdamas ir la ­
bai išvargęs, jis gulėjo ir negalėjo užmigti nuo tos pat
valandos, kai atėjo čia iš vyresniojo leitenanto Kru-
Iikovo.
Kiek daug skausm o gali suteikti vienam žmogui ki­
lus, dar vakar buvęs jam nežinomas ir svetimas! Vyres­
nysis leitenantas nepatikėjo Sincovu, ir Sincovas jautėsi
nelaimingas, nors jis vyresniojo leitenanto ir nemėgo,
ir jo negerbė, ir nesijautė kaltas niekam , o juo labiau
jam .
„Kur tu, ku r tu, m ano bičiuli, Petia Zolotariovai?!—
gulėdamas atviromis akim is, galvojo Sincovas.— Gyvas
tu ar užmuštas, niekas, be tavęs, nepasakys nei kitiems
žmonėms, nei m an pačiam , kas tada įvyko m iške, kai aš
netekau sąmonės? Ar tu pasirūpinai m anim i, ar aš pats
tai padariau, nežinodamas, ką darąs — nusivilkau, už­
kasiau, o paskui neradau? O gal įvyko dar kažkas, ko
aš nežinau ir ko net nujausti negaliu?.. Bet ką tada
sakyti m an žmonėms, kurie netiki m anim i?.. Sakyti tai,
ką aš žinau, arba iš apm audo išsigalvoti tai, ko neži­
n au ?..“
Jis klausė save, o giliai atm intyje sukosi vis ta pati,
tu r būt, amžinai įsirėžusi Serpilino frazė, persikėlus per
upę, pirm ąją apsupties dieną: kad lengviau stoti prie
sienos, negu pačiam sau nuplėšti kom isaro žvaigždes.
Jis prisiminė kovotoją ten, pirm om is nelaisvės va­
landom is, ir jo žodžius: „Spėjote nusivilkti?..“ Paskui
prisim inė staiga nepasitikėjim o perim tas vyresniojo po­
li tvadovo akis, paskui su vis dar nepraėjusiu įniršim u
prisim inė vyresniojo leitenanto klausim us ir netikėtai
sukilusį sielos gilumoje ram ų ryžtą eiti nepasitraukiant,
pagalvojo, kad ypatingasis skyrius — kaip tik toji vieta,
kur ir reikia prisistatyti, jeigu juo netikim a. Pokalbis su
vyresniuoju leitenantu taip tėškė jam į veidą, kad jau
prieš jo paties valią jam vaidenos kiti veidai, kiti nepa­
tiklūs klausim ai, kitos kvailai džiūgaujančios akys:
„Aha! D abar aš tave sugausiu.“ Ne, jis eis kaip tik
ten, ku r pagal tarnybos pareigą privalo p atikrinti vis­
ką, nuo pradžios iki galo, ir eis dabar, neatidėliodam as,
laikydam as tai pirm u savo darbu! Tegu patikrina! Je i­
gu gali. O jeigu negali, tegu pasiunčia rikiuotėn ir tik ­
rina kautynėse. Tiktai taip, ir ne kitaip, juoba dabar,
prie Maskvos.
 Jis nuleido kojas nuo suolo, apsiavė batus, užsivilko
vatinuką, užsidėjo kepurę ir, peržengęs per ram iai sau
švilpčiojantį pro miegus Jefrem ovą, išėjo į priem enę.
Pro antras duris ant aslos krito silpnas šviesos ru o ­
želis. Sincovas ryžtingai atsidarė duris ir įėjo į gretim ą
kam barį. Vyresnysis leitenantas miegojo kniūpsčias, įsi­
kniaubęs į pagalvį, purvinus batus padėjęs ant laik raš­
čio skiautės. Diržas su dėklu gulėjo prie pat jo an t ta ­
buretės, o planšetė — ant stalo. Lem pa dar degė, bet
rūko, jau pradėjus gruzdėti dagčiui.
— Vyresnysis leiten an te!— pašaukė Sincovas ir, n e­
silpnindam as balso, pakartojo: — Vyresnysis leitenante!
Vyresnysis leitenantas miegojo kaip užmuštas.
Iš pradžių Sincovas norėjo jį išbudinti ir pasakyti,
kad pats tučtuojau, nedelsdamas eis į ypatingąjį sky­
rių — su konvojum arba be jo — kaip ja u panorės
vyresnysis leitenantas. Bet, pašaukęs jį du kartus ir neiš­
budinęs, apsigalvojo kitaip. Priėjęs prie stalo, jis n e ­
skubėdam as atidarė planšetę, išsiplėšė lapuką iš u ž ra ­
šų knygelės, išsiėmė iš auselės rūpestingai nudrožtą
pieštuką ir brūkštelėjo keletą žodžių; paskui paėmė nuo
taburetės tą patį pistoletą, už kurio, kalbėdam asis su juo,
griebėsi vyresnysis leitenantas, ir padėjo jį ant raš­
telio. Jau būdam as prie pat durų, dar k artą apžvelgė
pašaipiu žvilgsniu visą tą paveikslą: m iegantį pervargusį
vyresnįjį leitenantą, baigiančią degti lem pą, raštelį su
padėtu an t jo pistoletu...
„Taip, pasitaikytų tikras diversantas, blogai tau baig­
tųsi!“
Gatvėje ja u švito, kelias nuo nausėdijos kilo atšlaite
aukštyn, ir ten daugm až už pusantro varsto pilkavo ga­
liniai kaimo nam ai. Jefremovas kaip tik pasakojo, kaip
jis tam soje į tą kalną kopė,— abejoti, kur eiti, neteko.
Paėjęs apie kilom etrą, Sincovas pasitraukė į šalį —
priešais lėkė sunkvežimis.
„Gal būt, kaip tik vyresniojo leitenanto p aim ti“ ,—
295
ir nusišypsojo, pagalvojęs, kokia bus m aišatis, kada a t­
bus vyresnysis leitenantas, ir vėl ėjo toliau.

Jefremovas atbudo, išgirdęs pypsint m ašiną prie n a ­

mo. Jis pasirąžė, pašoko iš miegų, atitraukė maišą,
kuriuo buvo uždengtas langas,— lauke buvo jau švie­
su,— ir atsigręžęs pam atė, kad politvadovo nebėra vie­
toje. Jis dirstelėjo į gretim ą kam barį: ar neužėjęs polit-
vadovas pas vyresnįjį leitenantą. Bet vyresnysis leite­
nantas, taip pat išgirdęs mašinos sireną, gulėjo kam ba­
ryje vienas, dar niurgzdam as per miegus, ir abiem kum š­
čiais trynė akis.
Jefrem ovas iššoko į gatvę, pagalvojęs, kad, gal būt.
kaip tik tą valandėlę politvadovas išėjo „prasivėdinti'1,
apsuko nam ą, netgi šūktelėjo kelissyk negarsiai: „D rau­
gas politvadove, draugas politvadove!“ , bet niekas jam
neatsakė.
T ada, kiek palūkėjęs priem enėje, bet neilgai, nes p ra ­
nešti reikėjo neišvengiam ai, jis įėjo į kam barį.
Vyresnysis leitenantas sėdėjo ant lovos ir tebesitry-
nė akis.
— Na ką, m ašina atvažiavo? Aš nenugirdau?
— Nėra politvadovo,— išsitempęs tarė Jefremovas.
— Kaip nėra?
— Nėra! Ir gatvėje nėra, niekur nėra,— tarė Je fre ­
movas.
— Se tau! O vadinasi ypatingasis skyrius! Išėjo! Iš­
ėjo, šunsnukis, diversantas!..— jausdam as savo teisumą,
trium fuojančiu balsu suriko vyresnysis leitenantas K ru­
tikovas, ir jo veidas tą akim irką buvo tiek p at laimingas,
kiek atrodė nelaimingas Jefrem ovo veidas...
Jie abu dar nebuvo pastebėję Sincovo raštelio.
Raštelį atrado tada, kai, žiauriai išplūstas, Jefrem ovas
jau buvo išėjęs iš kam bario, o vyresnysis leitenantas
Krutikovas griebė savo pistoletą. Sumišęs pastūm ė jį į
šalį ir kelissyk iš eilės perskaitė, džiaugdam asis tuo vie-

2.95
nu: kad Jefrem ovas, ačiū dievui, ja u išėjęs. Raštelyje
buvo tik keturi žodžiai: „Išėjau į ypatingąjį skyrių“ , bet
ant viršaus padėtas paties Krutikovo pistoletas buvo to­
kia k an d i.p astab a prie to raštelio, kad vyresnysis leite­
nantas ko tik nepravirko, taip pažem intas.
O Sincovas ėjo ir ėjo sau keliu. Nors ir buvo dar
ankstyvas metas, jis sutiko keletą kariškių, bet į jį nie­
kas neatkreipė ypatingo dėmesio, nes jis ėjo apsirengęs
taip pat, kaip ir visi kiti. Užsidėjęs jis buvo ausinę ke­
purę su žvaigždute, iš po kurios šone vos vos baltavo
tvarsčio kraštelis, su vatinuku ir sm arkiai nutrintais b a ­
tais, bet ne visi ir turėjo naujus batus; jis ėjo be šau ­
tuvo, bet ne visi ir turėjo šautuvus. Žodžiu, jis m aža
tesiskyrė nuo kitų karių, einančių ir važiuojančių tu o ­
laik keliu.
Didelis dalykas — tvirtai ką nors nuspręsti. Net
žingsnis, nepaisant nuovargio, darosi kitoks... Kaimas,
į kurį ėjo Sincovas, žiūrint iš nausėdijos, atrodė, stovė­
jo prie pat kelio, o iš tikrųjų jis buvo šiek tiek nuoša­
liau. Priešais buvo bombos sugriautas tiltelis ir apva­
žiuojamas kelias. Toliau kelias ėjo tiesiai, o į kaim ą
reikėjo pasukti dešinėn.
Sincovas priėjo prie apvažiuojam ojo kelio kaip tik
tuo m etu, kada ten giliai sunkvežim ių išm uštose vėžėse
įstrigo neseniai jį pralenkusi „em ka“.
Iš „emkos“ iššoko šoferis ir vadas ir ėmė ją stum ti;
šoferis — atidaręs dureles ir viena ran k a sukiodamas
vairą, o vadas — suimdamas už užpakalinio buferio.
— Ei kovotojau! — atsigręžęs ir pam atęs Sincovą,
sušuko vadas.— Eikit čia! Padėkit ištraukti! Na, grei­
čiau!..
Sincovas nenoriai paklausė to įsakom ojo šauksm o ir
priėjęs paėmė už užpakalinio buferio. Jie paspaudė
drauge, ir m ašina išvažiavo iš duobės.
— Gerai, ačiū,— tarė vadas, atsitiesęs purtindam a-
sis milinės skvernus.
2.07
 Sincovas irgi atsitiesė, ir jų akys susitiko. Priešais
jį stovėjo Liusinas, gyvas, sveikas, visai toks pat, koks
buvo anksčiau, bet tik ne su dviem, o su trim kubais
milinės antsiuvuose!
Jie abu nustebo, ir, atrodo, Liusinas net labiau už
Sincovą.
— Liusinas! Sveikas!
Visą laiką stebėdamies, jie spaudė vienas kitam
ranką.
— O mes tave jau perkėlėm e į be žinios dingusių
skaičių...
— Ir žmonai pranešėte?
— Šito tai nežinau... Kur tu buvai?
— Tik vakar iš apsupties išėjau... Kur važiuoji? Į
redakciją? Kur ji dabar?
Liusinas galų gale paleido Sincovo ranką. Veide
nebebuvo nė ženklo pirm ojo susijaudinim o — jį pakei­
tė pranašum o jausm as.
— Kai važiavau į priešakinę liniją, buvo Perchuš-
kove.
— Betgi tai prie pat Maskvos! — sušuko Sincovas,
net ir dabar vis dar kaip reikiant neperprasdam as, kaip
priartėjo frontas prie Maskvos.
— Na taip!.. O kurgi k itur? Aš štai išbuvau penkias
dienas priešakinėje linijoje, ir naktį arm ijos politiniam e
skyriuje m an sakė, kad redakcija ja u nebe Perchuško-
ve. Arba Maskvoje, arba „Gudoke“, arba net vos ne už
Maskvos, Gorkio kryptim i. Mes pastaruoju m etu tra u ­
kinyje, tai, galimas daiktas, traukinį nuvarė toliau. O
gal ir Maskvoje. Tai šit kokie reikalai! — žvaliai tarė
Liusinas. Tokios žvalios nuotaikos jis buvo todėl, kad
keletą dienų paeiliui sėdėjo priešakinėje linijoje ir
dabar štai, atsikvėpdam as nuo pavojaus jausm o, kreste­
lėjęs plunksneles kaip žvirblis, važiuoja atgal į redakciją
su planšete, pilna visokios medžiagos,

298
 — O kur dabar ėjai? — paklausė Liusinas ir, įsižiū­
rėjęs į sulysusį Sincovo veidą, p rid ū rė :— Taip, galima
sakyti, kad iš tavęs tik pusė beliko!
— Kur? — pakartojo klausim ą Sincovas.— Dabar,
jeigu tave sutikau, ten pat, ku r ir tu,— į redakciją. Nu-
veši?
Kiek prieš penkias m inutes jis buvo visiškai tikras,
kad jam reikia eiti štai į tuos du ja u m atom us galinius
nam us kaim e ir daugiau niekur, tiek dabar jam būtų
atrodęs keistas bet koks kitas noras, išskyrus norą va­
žiuoti į savo redakciją k artu su tuo lyg iš dangaus iš­
kritusiu Liusinu. Susitikimas su Liusinu buvo paties li­
kimo pokštas, ir, žinom a, džiugus pokštas. Kas dar tą
valandą, būdam as jo padėtyje, būtų galėjęs suabejoti,
kad ne taip?
— Žinoma. Sėsk,— labai neilgam užsikirtęs, tarė
Liusinas.— Tiesa, „em ka“ ne m ano, iš arm ijos politinio
skyriaus į Maskvą važiuoja, bet nuveš... Beje, čia šo­
feriam s šiomis dienom is drakoniškas įsakym as išleis­
tas — nieko nepriim ti į mašinas, na, bet, aš m anau, nie­
ko, a ?..— kreipėsi jis į šoferį, kuris stovėjo šalia ir try ­
nė skuduru rankas.
— Na ja u gerai! — džiaugdamasis to ką tik sutikto
žmogaus laime, nusišypsojo šoferis.— Juo labiau kad
jeigu kas būtų, jūs atsakysite! — pridūrė jis ir, atidaręs
mašinos dureles, padarė Sincovui vietos greta pusę u ž ­
pakalinės sėdynės užimančios kelioninės m antos.
Šoferis sėdo prie vairo. Liusinas šalia jo, o Sinco­
vas, pasim uistęs pečiais, įsispraudė ant užpakalinės sė­
dynės; iš krūvos apsiaustu pridengtų daiktų jam ant k e ­
lių barškėdam as nuvirto katiliukas su prisvilusios košės
likučiais, šaukštas ir autom obilio žibintas.
— Po kojom pastum kite,— atsigręžęs į tą brazdesį,
tarė šoferis.— Čia vieną m ašiną sudaužė bom ba, aš kai
ką nusavinau iš jos.
 Jie važiavo gana greitai, ir Sincovas pagalvojo, kad
taip per kokias tris valandas jie gali atsidurti ir pačioje
Maskvoje. Dabar stačiai netikroviškas atrodė atstum as,
kuris jį jo paties sąm onėje skyrė nuo Maskvos tik prieš
dvi paras, kada jis rytą, kaip tik šitokiu m etu, pasi­
ju to esąs nelaisvėje... O dabar per tris valandas jie bus
Maskvoje... Tai buvo beveik neįtikim a, kaip ir tas, kad
priešais jį sėdi Liusinas ir kad m ašina juos veža į jų
pačių redakciją. Jam netgi kilo, be abejo, nereali ir vis
tik kaip karščiuojant sužibusi viltis: o jeigu Maša nie­
kur neišvažiavo, jeigu ji tebėra Maskvoje ir jis jau šian­
die, tiktai po kelių valandų, ją pam atys?
— Klausyk! — šūktelėjo Sincovas Liusinui. Nors, tie­
są sakant, jie pažinojo viens kitą tiktai nepilną parą, bet
viskas, ką jie nuo to laiko buvo pergyvenę kare, tą parą
taip prailgino, jog jie nuo pat pirm ųjų susitikim o aki­
m irkų į viens kitą kreipėsi tiesiai ,,tu“.— Klausyk!— Sin­
covas tokiuose dalykuose buvo visą gyvenim ą tiesus.—
Ar tu neužsigavai ant m anęs tada, prie Bobruisko?
Jis pernelyg daug nuo to laiko pats buvo iškentėjęs,
kad atbuline data galėtų jaustis neteisus Liusino a t­
žvilgiu, bet dabar jis geriau, negu tada, suprato, kaip
Liusinui sunku buvo ten, prie Bobruisko, ir nenorėjo,
kad tarp jų liktų nė m ažiausios nuoskaudos.
Liusinas nusikvatojo, neatsigręždam as į Sincovą; jis
kvatojo, tu r būt, ilgėliau, nei tinka žmogui, kuris išties
nė kiek nesijaučia užsigavęs.
— Rado apie ką kalbėti! — pasakė jis juokdam asis.—
Pirm a, aš seniai ir užm iršau: tiek sykių nuo to laiko b u ­
vau į keblią padėtį patekęs! O, antra, tavo dėka gavau
kovos krikštą.
Tie žodeliai — „tavo d ėk a“ — ir buvo nepam irštos
nuoskaudos ženklas, bet Sincovas tą akim irką neatk rei­
pė į juos dėmesio.
— O žinai, aš paskui sutikau tą kapitoną-tankistą.
— Drąsus vyras, bet biaurus! — pertraukė Liusinas.
 — Ne, klausyk! Jis net sakė, kad jie tave buvo
m edaliui pristatę, bet paskui, kada tu į redakciją grį­
žai, teikim ą panaikino.
— Na, ir nusispiaut! — pasakė Liusinas, nors jam
anaiptol nebuvo ko čia spiauti. Ir, atsigręžęs j Sincovą,
praskleidė milinės atlapą.— Matei?
Ant krūtinės jam kabojo naujutėlis m edalis „Už
d rąsą “.
— Ir be jų pagalbos gavau!
— Už ką? — paklausė Sincovas, kad ir trupučiuką
iš pavydo ir įgeldamas, bet vis dėlto apsidžiaugęs
Liusinu.
— Už Jelnios kautynes. Nuo pradžios iki galo vie­
noje divizijoje prasėdėjau. Ir pataikiau: kaip tik ji Jel-
nią užėmė. Divizijos vadui — Didvyrį, o m an — medalį!
Jis nejučiom is pasakė apie divizijos vadą ir save
taip, tarsi apie juos abu ir tereikėjo kalbėti.
— Vadinas, neplūdo m anęs tankistai! — Liusinas vis
tik nesusilaikė ir grįžo prie malonios jam temos.
— Ne.
— O ką jie d ar kalbėjo?
— Daugiau nieko. Iš kalbos išėjo taip apie tave p ro ­
bėgšmais,— tarė Sincovas, nepastebėjęs, kad tuo „pro­
bėgšm ais“ tik užgavo Liusiną.— Nesuspėjome pakalbėti,
po dviejų valandų vėl apsuptyje atsidūrėm e.
Ir jis ėmė pakaitom is pasakoti apie abi savo apsup­
tis — apie pirm ą ir apie antrą.
Liusinas kelissyk jį pertraukė per petį klausim ais ir
pastabom is ir, tik kai Sincovas pasakė apie laiškus, p a ­
siųstus per Mišką Vainšteiną, vėl atsigręžė visa krūtine.
— Ak taip? Tai šit kur jis buvo, pasirodo! O jo po
to ieškojo, ieškojo!.. Nė jokių pėdsakų! Žuvo!
— Žuvo...— prigesusiu balsu pakartojo Sincovas,
akim irką aiškiai, kaip gyvą, pam atęs priešais save Miš­
ką, rūpestingai kišant į kišenę tą, vadinasi, nenuėjusį,
kur reikia, laišką. Žuvo... O tada atrodė, kad viskas bus
priešingai...
SOI
 — Žuvo! — pakartojo Liužinas.— O tu ką, nežinai?
— O iš kur aš galiu žinoti?..
— Na taip, žinoma.
— Na, gerai, m at jas dievai, tas m ano pasakas! —
staiga vidury pasakojim o nutraukė pats save Sincovas,
prisim inęs vyresniojo leitenanto žodžius ir ram esne šir­
dim pagalvojęs, kaip labai skiriasi padėtis to Sin-
covo, kurs sėdėjo naktį troboje ir klausėsi įtarių vy­
resniojo leitenanto klausim ų, ir to Sincovo, kurs važiuo­
ja dabar su Liusinu į Maskvą.
— Pasakok, kas girdėti redakcijoje, o, svarbiausia,
kas fronte dedasi, ir M askvoje, ir apskritai...
— Fronte, kiek aš suprantu, kaunasi,— tarė Liusi-
nas.— Vokiečiai spaudžia, o mes kaunam ės. Ką daugiau
m ums daryti?
Nors padėtis arm ijoje, iš kurios jis grįžo, iš tik rų jų
buvo sunki ir ji traukėsi, vokiečių smūgių spaudžiam a,
bet Liusinas, praleidęs pastarąsias dienas priešakinėse li­
nijose, šiaip ar taip, grįžo į redakciją geriau nusiteikęs,
negu važiavo iš jos. Jis važiavo į priekį, į nežinią, į patį
verpetą gandų apie įvykusią katastrofą, ir sunki atsi­
traukim o tikrovė iš arti vis dėlto pasirodė labiau paguo­
džianti, negu jis ją galėjo vaizduotis iš tolo. Be to, jis
grįžo sveikas ir gyvas... Jis atsakė Sincovui teisingai,
nors tą teisybę ir išreiškė kiek atsainiai, kaip žmogus,
skubantis pabrėžti, kad ir jis daug ką yra m atęs.
— O kas darosi M askvoje, nežinau. Galimas daiktas,
kai kas ir kelnes pridėjo, buvo tokių nuotaikų, kai va­
žiavau. Parvažiuosim — pam atysim ,— pridūrė jis revi­
zoriaus tonu.
Tuo m etu jie pravažiavo tiltą, kurio abiejose pusėse
buvo užkasamos į žemę betoninės dotų dėžės, paskui
aplenkė prieštankinį griovį ir einančią už horizonto iš
bėgių suvirintų užtvarų juostą, paskui keletą eilių ge­
ležinių m ietų, paruoštų spygliuotos vielos tvorai, ir vėl
d ar neužkastas į žemę betonines dotų dėžes.

302
 Visur statom a. Aš irgi vakar iš apsupties liesini
į statybos batalioną pataikiau,— tarė Sincovas.
Nežinia, kaip būtų pakrypęs reikalas, nepradėjus jam
1o pokalbio, bet Sincovas pradėjo jį, o pradėjęs neiš­
vengiamai priėjo prie tos vietos, iš kurios Liusinui galuti­
nai paaiškėjo, kad jis vežasi žmogų į Maskvą be doku­
m entų.
Žinoma, Liusinui, patekusiam į frontą pirm om is k a ­
ro dienomis, tokie atvejai buvo ne pirm iena, bet užtat
jam pirm iena buvo tai, kad kaip tik jis, Liusinas, o
ne kas nors kitas, ir kaip tik dabar, kada vokiečiai
prie Maskvos, savo atsakom ybe veža į Maskvą žmogų,
išėjusį iš apsupties be jokių dokum entų. Tiesą sakant,
mintis, kad taip gali būti, kilo jam tuojau, pačią pirm ąją
akim irką, kada Sincovas paklausė: „Nuveši?“, ir dėl
los m inties Liusinas būtent padarė trum putę pauzę, prieš
atsakydam as: „Žinoma!“ Bet tada, kai jie sėdo į m a­
šiną, jam pritrūko drąsos tuojau tai paklausti; Sincovo
laikysena buvo tokia nesvyruojanti, kad jis negalėjo
liežuvio apversti. O dabar Sincovas pats nesivaržydam as
papasakojo, kad jis neturi jokių dokum entų. Ir dar jis
plūdo tą vyresnįjį leitenantą, kuris, Liusino m anym u,
gal ir buvo kvailokas, bet, apskritai im ant, elgėsi visiš­
kai teisingai.
Sincovas ir toliau pasakojo, nepastebėdam as, kaip
priešaky sėdinčio Liusino kaklas staiga tapo nelankstus,
medinis! Liusinas liovėsi gręžiojęs galvą, o pauzių m etu
vietoj ankstesnių sušukim ų ir klausim ų vos-ne-vos iš­
spausdavo trum pučius „taip, taip “.
O Sincovas vis dar to nem atė ir kalbėjo toliau. Kad
jis neturi dokum entų, ypač po vakarykščios istorijos su
vyresniuoju leitenantu, jam atrodė didelė bėda, kurios
\isą sunkum ą dar ateity teks pajusti. Bet pats faktas,
kad jis dabar važiuoja su Liusinu, kuris, priešingai vy­
resniajam leitenantui, žino, kas jis ir iš kur, kad važiuo­
ja į redakciją, ku r jį taip pat pažįsta ir kur jis, gal būt,
tarn a u tų ir iki šiol, jeigu nebūtų jo užmiršę ligoninėje
Mogiliove,— visa tai, drauge paėm us, gerokai prislopino
jam e tą karčios beprasm ybės jausm ą, kuris dabartinė­
mis aplinkybėm is buvo susijęs su jo dokum entais.
Jis vis dar kalbėjo ir kalbėjo, su įkarščiu ir visiš­
kai nepastebėdam as, kad Liusinas liovėsi reagavęs. Jam
ir j galvą negalėjo dingtelėti, apie ką dabar galvoja
Liusinas, o tuo tarpu Liusinas m ąstė apie dalykus, su­
sijusius su visu būsim u Sincovo likimu.
Vieną kontrolės pun k tą jie pravažiavo, dar prieš
prasidedant kalbai apie dokum entus, pravažiavo sm ul­
kiai nepatikrinti. Kovotojas su vėliavėlėmis tik pažiūrė­
jo į pristabdytą m ašiną, pam atė, kad joje visi kariškiai,
ir praleido.
Bet greitai priešaky, devynioliktam e kilom etre, jiems
teks sustoti pirm am e, ja u tikrai m askviniam e kontrolės
punkte, pasižyminčiame ypatingu griežtum u.
Liusinas atsim inė tai dar nuo savo važiavimo iš
Maskvos ir dabar žiauriai plūdo save už lengvapėdiš­
kum ą, kad prisiėmė į m ašiną Sincovą. „Na ir kvailys!
Reikėjo tuojau paklausti,— kankino jis save, pasiryžęs
trenkti kad ir kum ščiu sau į kaktą.— P aklausti ir ne­
paim ti, patarti, kur prisistatyti, ir prižadėti pranešti
redakcijai! O dabar kas?..“
— Draugas politvadove,— tartum atliepdam as į jo
m intis, tarė šoferis, sunerim ęs ir dėl Sincovo pasakoji­
mo, ir dar daugiau dėl niūrios Liusino fizionom ijos.—
Dvidešimt an trą pravažiavom e, tuojau pranersim pro
dvidešim t pirm ą, o ten devynioliktam e ir kontrolės
punktas...
Liusinas, nieko neatsakęs, d ar apie pusę kilom etro
nuvažiavo tylėdamas, kovodamas su savimi, ir staiga
griežtai tarė:
— Sustabdykite m ašiną! Išlipkim valandėlę iš m a­
šinos,— kreipėsi jis į Sincovą.
Sincovas išlipo, nesuprasdam as, kodėl jie sustojo

SOi
būtent čia. Kaip tik šioje vietoje ant plento nieko nebu­
vo. Iš dešinės buvo m atyti miškas, iš kairės — laukai ir
vasarnam iai. Jis stengėsi atsim inti tos pamaskvio vietos
pavadinim ą, bet negalėjo.
— Paėjėkim štai ten, toliau.— Liusinas paėmė jam
už parankės ir pavėdėjo keletą žingsnių nuo mašinos:
jis nenorėjo kalbėti, šoferiui girdint, nes, nors ir laikė
save teisiu, bet sielos gilumoje gailėjosi būsimo pokalbio.
— Klausyk! — varžydam asis pradėjo Liusinas.— P a ­
dėtis prie Maskvos įtem pta, tuojau bus kontrolės punktas,
0 tu neturi dokum entų.
Bet Sincovas ja u suprato viską, dar Liusinui nebai­
gus.
Liusinas laukė, kad Sincovas ką nors atsakys, bet
Sincovas tik žiūrėjo jam į akis savo sunkiu žvilgsniu,
leisdamas jam , jei šis panorės, kalbėti toliau, o nepa­
norės — sustoti ties tuo, kas pasakyta.
— Na, ko gi tu tyli? — prašneko pagaliau Liusinas.
— O ką m an kalbėti? — paklausė Sincovas.
— Kad tu m an nors išsyk, kai sėdom į m ašiną, bū-
lum pasakęs, jog neturi dokum entų...
Sincovas tylėjo, ir jo veidas buvo toks, jog Liusinui
pasirodė: tuojau jis atsivedės ir trenks!
Liusinas netgi truputėlį pasitraukė, stojo čia ant
vienos kojos, čia ant antros ir tik po to paklausė:
— Na tai kaip?
— Gerai,— prikim usiu balsu atsakė Sincovas.— Pri
statyk m ane į kontrolės punktą, ir aš išlipsiu.
— Čia jau nebe toli,— užsikirsdam as tarė Liusinas.—
Aš, žinom a, galiu tave pavežti dar truputį, bet iki
paties kontrolės punkto negalima, reikia nors prieš pusę
kilometro...
— O kodėl prieš pusę kilom etro, kodėl ne į k o n tro ­
lės punktą? — Sincovas jau pradėjo suprasti, kodėl ne
1 kontrolės ir patikrinim o punktą, bet jam nebuvo ko
tausoti Liusino.

m) G y v ie j i h m iru sie j .m
 — Matai, kad...— Liusinas užsikirto. Jam prieš akis
buvo visų sunkiausia.— Matai, kad griežtai uždrausta
vežioti pašalinius, juo labiau be dokum entų. Tu pats
pagalvok, ir šoferį pastatom į keblią padėtį, ir m an bus
beprasm iškų nem alonum ų. O tave vis vien sulaikys, su
m anim a r be m anęs, vis vien sustabdys tam e p u n k te ..
O aš vežu m edžiagą. Man ne dėl savęs, bet dėl jos
reikia skubėti! O m an tiesiog čia, vietoje, gali penkias
paras duoti už tai, kad aš tave vežu šitaip, be doku­
m entų... Jiem s duotos tokios teisės! O tau — nuvažiuo­
si a r nenuvažiuosi — koks skirtum as?..
— Pam anyk, koks reikalas — penkios paros! — Sinco-
vas iš paniekos net nusišypsojo, kad ir sunkioje padėty­
je būdam as.— Tavo m anym u, nėra skirtum o, o, m ano
m anym u, didelis skirtum as: su tavim aš atvyksiu į k o n t­
rolės punktą, tu m ane atiduosi, arba aš vienas, pėsčias
ateisiu iš apsupties! Velnias jį žino, kaip aš staiga čia
prie pat Maskvos atsiradau! Iš kur ėjau? Kodėl? Eik
aiškinkis, kad tu ne dezertyras!
— N ieko!—-tarė Liusinas.— Kol tave sulaikys ir
pradės aiškintis, aš būsiu ja u redakcijoje, mes susijung­
sime telefonu tiesiai su tuo kontrolės punktu.
— Tu jau ir su siju n g si!— paniekinam ai tarė Sin-
covas.— Gerai, važiuok! — atrėžė jis. Ir, daugiau nebe­
žiūrėdam as į Liusiną, įdelbė žvilgsnį į žemę.
— Na ką tu, iš tiesų? — bandė sušvelninti padėtį
Liusinas.
— Nereikėjo m anęs im ti,— kaip ir pirm a, nežiūrė­
damas į jį, sunkiai išspaudė Sincovas.— O paėmei —
vežk. Nebijok penkių parų. O bijai — nereikėjo imti...
D abar Liusinas nebem anė, kad Sincovas gali jam
trenkti. Bet Sincovas kaip sykis buvo visai netoli to.
— Niekšas tu! Anas vyresnysis leitenantas nors ne­
pažinojo m anęs, o tu... Tiesiog m enkysta! Siaudadūšis!
Jis akim irką pakėlė neapykantos kupinas akis į Liu-

306
siną, paskui jas nuleido, nusigręžė ir, sudėjęs už nugaros
rankas, suspaudė jas, kad net brakštelėjo.
— Na, kaip sau norite! — neradęs, ką atsakyti, a p ­
gailėtinai įsikarščiavęs, riktelėjo Liusinas, riktelėjo taip,
tarsi būtų siūlęs Sincovui kažką pasirinkti, o Sincovas
nesutiko to padaryti.
Liusinas sėdo į m ašiną, trinktelėjo durelėm , ir m a­
šina pajudėjo. Sincovas, stovėdamas nusigręžęs, girdėjo,
kaip m ašina tolsta.
Niekados dar. jo gyvenime per vieną m inutę nebuvo
sugriuvę tiek vilčių!
Jis atsigręžė ir, tebelaikydam as rankas už nugaros,
ilgai žiūrėjo įkandin mašinos, kol ji dingo iš akių.

VIENUOLIKTASIS SKYRIUS

.K yšių m okykla, kurioje Maša Artem jeva mokėsi jau

trys mėnesiai, nuo liepos vidurio, buvo įsikūrus buvusios
m iškų mokyklos vasarnam iuose, senojo Kalugos plento
trisdešim tam e kilom etre.
Spalio 16-osios pavakare Maša ir jos draugė Niusia
Žuravskaja buvo atleistos pernakvoti Maskvoje ir pasi­
imti namie kai ką iš baltinių. Tų daiktų, gal būt, joms
prireiks, kai bus vokiečių užnugary.
Buvo šalta ir vėjuota diena: abi m oterys visą kelią
važiavo sunkvežimio kėbule,— m ašina buvo pasiųsta į
Maskvą produktų. Jos gulėjo ant šiaudų, užsitraukusios
storą brezentą, kuriuo paprastai būdavo pridengiam i
produktai. Maša sušilo, ir jai tam soje po brezentu ro ­
dėsi, kad ji ne sunkvežim yje, kuris važiuoja į Maskvą
produktų, o tam e naktiniam e lėktuve, ant kurio dugno,
šitaip gulėdam a tam soje, ji perskris frontą ir bus išm esta

307
su parašiutu vokiečių užnugary. Užsiėmimai baigėsi prieš
savaitę, ir dabar ji kas naktį laukė paskutinio in stru k ­
tažo ir išsiuntimo.
Ji ja u žinojo, kad bus išm esta k artu su savo racija
j vieną iš trijų galim ų taškų arti Smolensko ir kad jai
teks paskiau eiti į m iestą agentūriniam darbui. Pagal
legendą, kuri jai buvo sukurta papildyti pasui svetimu
vardu, ji buvusi Smolenske savo vaikystėje k artu su
m otina, o dabar, nespėjusi išvažiuoti iš Vitebsko, nete­
kusi bom bardavim o m etu m otinos ir prasiblaškiusi kelis
m ėnesius, ieškodam a prieglobsčio, nusprendė prasigauti
į Smolenską, pas ten gyvenančią tetą. Kur gyvena teta —
gyvas žmogus su tikru, o ne pram anytu, kaip Maša,
vardu ir pavarde — ir buvo ta susitikimo vieta, kurią
jai reikėjo atsim inti prieš išskrendant.
Maša gulėjo sunkvežimio kėbule, prisispaudusi k rū ­
tine prie šiltos Niusios nugaros, ir, vos girdim ai k ru tin ­
dam a lūpas, kartojo: „Veronika, V eronika...“
Veronika — tuo vardu ta m ergaitė, kuria jai teks
būti, ir tas vardas jai nepatiko. Jai rodės, kad ji pašauk­
ta niekada negalės atsiliepti paprastai, nė kiek nenuste­
busi.
„Veronika, V eronika...“— negarsiai kartojo jos lūpos.
Nuo tos akim irkos, kai šiandie po vakarinio p a tik ­
rinim o kuopos vadas sukom andavo: „Visi išsiskirstyti!
Artem jeva ir Ž uravskaja — pas m ane!“— Maša pajuto,
kad ateitis priartėjo ir virto dabartim .
Ji neapsiriko. Kuopos vadas davė jom s leidim ą iki
rytojaus ryto, kad jos pasiim tų savo butuose Maskvoje
„civilinius“, anot jo, drabužius. Tai reiškė, kad ne tik
Mašą, bet ir Niusią num es agentūriniam darbui: radistes,
kurias num esdavo į partizanų būrius, siųsdavo su karine
apranga ir kailinukais.
„Be reikalo ją ten a i“,— pagalvojo Maša apie savo
draugę. Ji buvo galvojus apie tai ja u keletą kartų. Jai
rodės, kad Niusia, perdaug švelniai išauklėta ir nepritv-
rusi, dar nieko nem ačiusi gyvenime, netinka tokiam
darbui. Be to, ji per daug k rin ta į akis savo išore, į
ją gali tuojau atkreipti dėmesį... Apie save Maša taip
nem anė. Ji daugiausia bijojo paties skridim o, ypač nuo
to laiko, kai prieš savaitę jai treniruojantis neišsiskleidė
parašiutas ir ji vos suspėjo patrau k ti atsarginį žiedą.
Ji apsivertė ant šiaudų, prisispaudė prie Niusios
savo šalta nugara ir truputį pradengė brezentą, kad
nors viena akim i m atytų skriejantį virš jų dangų. Tai
buvo vakarinis šaltas rudens dangus, be saulės, be m ė­
nulio ir žvaigždžių, be didelių ir m ažų debesų, pilkas ir
lygus, toks, kad, kiek žiūrėsi, kiek ne, vis tiek nei jam e,
nei pro jį nieko nepam atysi.
„Yra pasaulyje žmonių, kurie nors šį tą žino, gera
ar bloga! — m ąstė Maša.— Štai Niusia žino, kad jos
tėvas buvo apsupty, išėjo ir dabar yra pirm aujantis la u ­
ko ligoninės chirurgas V akarų fronte; jis rašo laiškus
jai, ir ji rašo laiškus į jo lauko paštą... O jos brolis b u ­
vo sužeistas, jam nupiauta pėda, ir jis guli Kazanės
ligoninėje ir taip pat rašo jai laiškus... Ir daugelis kitų
žmonių rašo ir gauna laiškus arba sutinka žmones, k u ­
rie arba patys yra m atę, arba nors šį tą girdėję apie
tuos, apie kuriuos jų klausiame... O aš apie savuosius
nežinau ničnieko — nei bloga, nei gera, nei žodelio... Ne­
žinau apie dukterį, nežinau apie m otiną, nežinau apie
vyrą, ir m ano dalia tokia, kad turiu be paliovos galvoti:
gyvi jie a r n e ? “
P irm ąją savo buvimo m okykloje savaitę ji naiviai,
dabar tai suprato, pasiprašė, kad, kai išeis kursą, jeigu
bus galima, ją panaudotų Gardino rajone.
— O kodėl? — griežtai paklausė mokyklos kom isa­
ras. Iš autobiografijos ir anketos jis žinojo visas Mašos
gyvenimo aplinkybes, bet tokiu m om entu laikė esant
nereikalinga ir net žalinga tausoti jos jausm us.— Ko­
dėl? — pakartojo jis.— Norite savo šeimą pati išgelbė­
ti? Tai ir be jūsų pasistengs kiti padaryti, o jūs savo

son
pasirodymu galite tik juos pražudyti, na ir patys... Nieko
sau id ė ja !— piktai nusišypsojo jis.— Politvadovo žmo­
nai, išgyvenusiai su vyru pusantrų m etų Gardine, dabar
grįžti ten pogrindiniam darbui! Kaipgi čia yra, gal jūs
šeim yniniais sum etim ais, ar ką, pas mus į m okyklą
atėjote? Tada be reikalo...
— Ne, žinoma,— tarė Maša, iš dalies sum eluodam a,
nes beprasm iška viltis, kad ji, perėjusi frontą, jeigu ir
nesuras motinos su dukteria, tai nors kai ką sužinos
apie jas, taip pat suvaidino kažkokį vaidm enį, jai apsi­
sprendžiant eiti būtent čia, į šią m okyklą.
Nuo to laiko praėjo trys mėnesiai, ir galų gale ji
vis tik apsiprato su tragiška m intim , kad m am a ir Tania
„ten“ ir kad, jeigu jos gyvos, ji sužinos apie jas labai
negreitai; bet užtat m intis, kad ji išskris į užnugarį
pas vokiečius, ničnieko nesužinojusi apie vyrą, vis dar
buvo jai tokia pat neįprasta ir nepakeliam a.
Iš tiesų sunku buvo įsivaizduoti, kad tada, birželio
mėnesį, stotyje jis paspaudė jai pro virbus rankas, užsi-
vyniojo kuprinės diržą, įšoko į einantį vagoną. Po to,
jį uždengdam as, įšoko d ar kažkas kitas... Ir su tuo viskas,
absoliučiai viskas nutrūko...
Ji tris kartus rašė paklausim us, į kuriuos negavo
jokio atsakym o, ir du kartus, tik užsispyrusi, prasiveržė
į politinę valdybą: vieną sykį ką tik priim ta į m okyklą,
dar liepos mėnesį, kitą sykį visai neseniai, rugsėjo m ė­
nesį, specialiai gavusi tam leidim ą išvykti dvylikai va­
landų.
P irm ą sykį, liepos mėnesį, jai atsakė, kad jie laiki­
nai neturį žinių apie arm ijos laikraščio „Kovos vėliava“,
kuriam e tarn a u ja jos vyras, buvimo vietą. Ir tas atsaky­
mas ne tik ją išgąsdino, bet k a rtu ir nuram ino: jie nieko
nežino ne tik apie Sincovą, bet ir apie visą redakciją,
o visa redakcija ju k negalėjo išnykti! Nežino, bet žinos!
Ji paliko mokyklos pašto dėžutės num erį ir prašė b a ta ­
liono kom isarą, kuris ją priėm ė, kad brūkšteltų nors

310
 porą žodžių, kai tik bus gauta žinių apie redakciją. Ba
taliono kom isaras žadėjo, bet per du m ėnesius nieko ne­
atsiuntė.
Be bataliono kom isaro, ji paliko savo adresą gyve­
nančiam jų name velionio tėvo draugui — Zosimai Iva-
novičiui Popkovui. Senis Popkovas paėmė iš jos pašto
dėžutės rak tą ir žadėjo pradieniui vis į ją pažiūrėti ir,
jeigu ateis koks laiškas, tuojau jai persiųsti. Bet per visą
tą laiką jai neatėjo iš fronto nė vienas laiškas.
Kai rugsėjy ji a n trą sykį užėjo į politinę valdybą,
jau pas kitą bataliono kom isarą,— anas, pirm asis, buvo
išėjęs į frontą,— naujasis bataliono kom isaras pasakė:
..Taip, taip, „Kovos vėliavos“ redakcija sėkmingai išėjo
iš apsupties ir dabar veikia jai nurodytoje vietoje, ir jos
redaktorius ankstyvesnis, kurs buvo ir prieš karą, Gure-
jevas, bet, deja, į užklausim ą atėjo iš ten oficialus a tsa­
kymas, kad redakcijos sekretorius politvadovas Sincovas
iš atostogų į tarnybos vietą neatvyko.“
Prieš du mėnesius Maša, be abejo, būtų ėmusi įtiki­
nėti bataliono kom isarą, kad taip negalį būti, kad ji
pati palydėjusi vyrą, kai jis važiavęs į Gardiną... Bet
dabar, rugsėjy, jau daug ką supratusi, ko pirm a nesupra­
to, pagaliau birželio ir liepos mėnesiais ir negalėjo su­
prasti, ji tik atsiduso ir išėjo, pam iršusi net atsisveikinti.
„Neatvyko iš atostogų — vadinasi, nenuvažiavo į vie­
tą. O ką reiškia „nenuvažiavo į vietą“ ? Jeigu būtų p a te ­
kęs į ligoninę arba kovojęs kurioje nors kitoje dalyje,
būtų parašęs. Vadinasi, kažkur apsuptyje... O kas d a r? “
Taip ji galvojo, save ram indam a, stengdam asi būti
tvirta ir netikėti jokiom kitom galimybėm. Bet drauge
jai širdį m audė jausm as, bemaž m otiniškas, bemaž toks,
kokį jausdavo, prisim inusi dukterį. Ir kai ji nusilpdavo
ir duodavo valią tam jausm ui, vyras — toks didelis, stip­
rus, plačiapetis žmogus — rodės jai m ažesnis ir už m ažą
vaiką...

3 11
 Ir žemė, ir karas rodėsi jai tada esą neįsivaizduoja­
mo didumo, ir tam e kare dingęs vienas, niekam nežino­
mas, niekam , išskyrus ją, nereikalingas mažas žmogus —
jos vyras... Ir tai, kad iš tos didžiulės tolumos kažkoks
siūlas staiga suriš jį, dingusį ten, su ja, pasilikusia čia,
tokiom valandėlėm jai rodės tik stebuklas.
Tą jausm ą ji pergyveno ir dabar, žiūrėdam a į skrie­
ja n tį viršum sunkvežim io didžiulį pilką dangų. Šitas
dangus nenorėjo jai atsakyti nė į vieną klausim ą, nors,
atrodė, viską žino. Maša nežino, bet ju k kažkas žino,
kur dabar jis, ką jis veikia, ku r guli, ką galvoja, kur
jis!.. Svarbiausia, ku r jis?
„Meilė...— staiga pagalvojo Maša.— O kas yra m ei­
lė? Kad mudviem buvo gerai, arba kad aš ilgiuos jo
ir, atsitinka, net verkiu naktim is? Kad aš nenoriu žiūrė­
ti į ką nors kitą? Arba kad rašau jam laiškus, kurių
nėra ku r pasiųsti? Taigi viskas taip, ir vis dėlto viskas
taip m aža, palyginus su tuo, ką aš jaučiu, ko trokštu ir
nem oku pasakyti! Nežinau, nežinau... O ko aš trokštu
dabar visų labiausiai? — vėl paklausė ji save.— Visų
labiausiai trokštu...“ Ji susim ąstė ir tvirtai sau atsakė,
kad visų labiausiai ji dabar trokšta būti ten, ku r jis ..
„O jeigu ten baisu ir m ane gali užm ušti? Vis tiek
noriu! O jeigu mus sužeis? Vis tiek noriu, tegu sužeidžia
abu! O jeigu num irsim e? Vis tiek, galėsim m irti abu
drauge...“
Ir, kas žino, gal būt, tos m intys ir buvo dabar, lieps­
nojant karo gaisrui, atsakym as į tą svarbiausią klausi­
m ą, apie kurį susimąsčiusi ji ką tik šnibždėjo: „Neži­
nau... nežinau...“
...Maša vėl aklinai užsidengė brezentu nuo pučiančio
į m ašiną vėjo ir dar sykį apsivertė ant kito šono. Susi­
mąsčiusi apie vyrą, ji atsiduso tiesiai į ausį draugei, ir
ši, ištraukusi iš pirštinės ranką, paglostė ausį: ją pak u ­
teno tas atodūsis.
 — Gudruolė: šildosi nuo manęs! — tarė Niusia ir
saldžiai nusižiovavo.— Gerai, jeigu dujos degtų, užei­
tume pas m ane, nusipraustum e...
— O ką gi, gal ir dega,— atsakė Maša.
— Vargu,— suabejojo Niusia.— Pranešim as koks,
stačiai siaubas!..
Ir nors ji pasakė „siaubas“ , ir nors jos abi, kaip ir
kitos kursantės, perskaičiusios vakarykštį pranešim ą su
žodžiais: „Padėtis fronte Vakarų kryptim i pablogėjo“,
pasibaisėjo ir pasijuto tų žodžių pritrenktos, bet vis dėl­
to viso to pranešim o baisum o jos dar nesuprato.
J ų m okykla gyveno uždarai, gyveno m intim is apie
netolim ą ir pavojingą ateitį ten, už fronto linijos. Susi­
supusi naktį į šiurkščią drobinę paklodę ir rainą k arei­
vinių apklotą, Maša visada m ąstė tą p at — kaip baigsis
tos ram ios dienos miško mokykloje su darbais prie len­
tos, su radijo priim tuvų surinkim ais ir išardym ais, su
pusryčiais, pietum is ir vakarienėm is nustatytu laiku, su
naktiniais pasišnibždėjim ais apie ateitį ir pati ta ateitis
prasidės ten, už fronto linijos. Ji m ąstė, kaip pirm ą k a r­
tą ateis į susitikim o vietą ir kokie bus tie žmonės, su
kuriais jai teks dirbti: teisingi, patikim i arba staiga
kas nors iš jų pasirodys išdavikas? Ji galvojo, kad jei­
gu pateks į vokiečių rankas, bus kankinam a, bet, kad ir
ką vokiečiai darytų, ji tu ri apie viską tylėti, ką sužino­
jusi čia, tuose tyliuose vaikų miško mokyklos nam u­
kuose, kuri jau seniai ir nebe miško, ir nebe vaikų m o­
kykla...
J ų gyvenimo logika buvo tokia, kad tos m intys k a r­
tais Mašai ir jos draugei nejučiomis nustum davo m intis,
kas šiandien darosi fronte. Jos visų pirm ą ir itin atidžiai
skaitydavo pranešim us iš anapus fronto linijos, kaip
draugas S. arba draugas K. su savo partizanų būriu
miškuose sunaikino tiek ir tiek fašistų, arba surengė
antpuolį į fašistų štabą, arba padegė cisterną su dega­
lais, arba užminavo kelią, arba sudegino nam ą, kur

313
apsigyveno grįžęs dvarininkas — baronas fon Biderlin-
gas... Jų m intys labiau, negu apie pranešim us iš fronto,
buvo sukoncentruotos į tai, kas dedasi ten, už jo lini­
jos, k u r ir jos pačios veikiai atsidurs. Ir, tu r būt, joms
atleistina ir už tą egoizmo dalelytę, prisim enant, su kuo
jom s akis į akį teks susidurti...
Sunkvežimis staigiai sustojo. Mašai prie pat ausies
už borto pasigirdo pažįstam i žodžiai: „Prašau parodyti
dokum entus.“ Kabinoje važiuojantis mokyklos ūkio vir­
šininkas, trečiojo rango intendantas Burylinas, ėmė b raz­
dinti popierius, po to tuos pat popierius subrazdino tasai,
kur paėmė iš jo, ir sausas balsas, pirm a įsakęs parodyti
dokum entus, dabar paklausė:
— O kas pas jus kėbule?
— Kėbule dvi m ano kovotojos, bet aš tarnyboje vy­
resnis.
— Tai nieko nereiškia,— tarė vis tas pats balsas.
.Maša ir Niusia atsisėdo, atm esdam os užkritusį ant
galvų brezentą.
P er sunkvežimio bortą žiūrėjo aukštas leitenantas
su liesais ištem ptais žandais. Už jo nugaros stovėjo ne
vienas, o trys patruliai.
— Jūsų do k u m en tu s!— pasakė leitenantas.
Maša ir Niusia susirado savo leidimus ir padavė jam .
Jis atidžiai juos peržvelgė, grąžino ir, net nesustabdyda-
mas žvilgsnio ant Niusios,— tai buvo labai retas atsiti­
kimas,— nusigręžė.
— Galite važiuoti.
— Žiūrėk, koks piktas! — tarė Niusia.
— Visas ketvertas,— pridūrė Maša, žiūrėdam a atgal.
J i vėl prisiminė vakar vakaro pranešim ą ir jo žo­
džius: „Padėtis fronte V akarų kryptim i pablogėjo.“ Ir
tasai pranešim as, ir ketvertas patrulių vietoj čia stovė­
jusių dviejų rugsėjo mėnesį,— viskas smelkte nusm elkė
jai širdį.
Paplentėje riogsojo didžiulės krūvos dvigubų suvi-
rintų sijų prieštankinėm s kliūtim s. Toliau sunkvežimis
pralėkė pro barikadą, tepalikusią ant plento siaurą p ra ­
važiavim ą vienai m ašinai. Paskutinėm is dienom is m okyk­
loje jos jau žinojo, kad Maskva stiprinam a ir net sta ­
tomos barikados, bet žinoti buvo viena, o m atyti tas
barikadas — ir dar prie p at įvažiavimo į Maskvą — vi­
sai kas kita.
— Klausyk, gulk, nes šalta,— tarė Niusia, ja u spė­
jusi atsigulti ant sunkvežimio dugno.
Maša su dideliu vargu atitraukė akis nuo plento ir,
užsidengusi brezentu, vėl atsigulė šalia Niusios.
Sunku pasakyti, a r į gera, ar į bloga tai išėjo, bet
dėl to, kad jos apšilusios pragulėjo po brezentu dar pus­
valandį, kol sunkvežimis važiavo nuo užkardos iki Pi-
rogovo gatvės, jos ir nepam atė iš tik rų jų nei Maskvos p a ­
kraščių, nei to, kas darėsi tą vakarą juose.
Sunkvežimis sustojo.
— Na ką, a r čia jus išm esti? — paklausė Burylinas,
prasidaręs kabiną ir padunksnojęs delnu į kėbulą.
Maša ir Niusia viena po kitos išlindo iš po brezento
ir, pastačiusios kojas ant rato, nušoko žemėn.
Pro jas grindiniu sumišai, ne į koją, praėjo šautuvais
apsiginklavusių civilių žmonių kolona. Žmonės buvo vi­
sokio am žiaus, apsitaisę, kas kuo turėjo: kas su paltu
ir kepe, kas su ausine kepure ir vatiniu. Jie ėjo niūrūs,
be dainų, kai kurie eidam i rūkė.
— Tai tokie, m erginos, reikalai! — neišlipęs iš kabi­
nos, tarė Burylinas. Jo stam bus ir paprastai linksmas
veidas šiuosyk atrodė suglumęs. Nors, pasukę iš senojo
Kalugos plento, jie tepravažiavo tik kelias gatves, jis
spėjo pam atyti tai, ko nepam atė gulinčios po brezentu
m ašinoje kursantės.
— Tai tokie reikalai, merginos! — pakartojo jis ir
pagalvojo apie savo šeimą: žmoną ir du vaikus, gyve­
nančius anam e miesto gale, prie Semionovo užkardos,
ir apie tai, kad reikia suspėti naktį juos įgrūsti į kokį
nors išeinantį į rytus traukinį.— Gausiu produktus san­
dėly ir ry tą lygiai septyniomis atvažiuosiu čia; būkite
pasirengusios, laukite pačioje gatvėje.
Sunkvežimis nuvažiavo, palikęs Masą ir Niusią vienas
ant šaligatvio, siauros gatvelės kampe.
— Eisim iš karto pas m ane, a? — pašiurpusi ir su­
sitraukusi nuo šalto vėjo, paklausė Niusia.— Tavo bute
juk nieko nėra.
Maša tebesekė akim is tolstančią grindiniu nedarnią
koloną civilių žmonių ir, įsigilinusi į savo nerim astin­
gas m intis, ne tuojau Niusiai atsakė.
— Na kaip? — pakartojo Niusia.
Mašos nam as buvo gretim ais, už kam po, o Niusios — už
penkių kvartalų, ir todėl jai nesinorėjo eiti vienai.
— Ne, aš iš pradžių susidėsiu daiktus, o paskui atei­
siu pas tave,— tarė Maša.
— Gerai, aš palauksiu.
— Ne, tu nelauk, eik, o aš paskiau ateisiu.
Maša nenorėjo tuojau eiti nakvoti pas Niusią ne
dėl to, kad jai reikėjo susidėti daiktus būtinai iš vakaro,
o dėl to, kad ji negalėjo gulti, pirm a nenuėjusi pas senį
Popkovą ir nesužinojusi, ar paskutinėm is dienom is n e ­
atėjo koks nors dar jai nepersiųstas laiškas. Bet ji n e ­
norėjo aiškintis Niusiai,— tai būtų kalbėti apie vyrą, apie
savo nerim ą dėl jo, būtų ieškoti dvasinės param os iš
žmogaus, kuriam pačiam reikia tos param os, nes jis
ne stipresnis, o silpnesnis už ją, Mašą.
— Gerai, aš eisiu,— nuolankiai tarė Niusia, ned rą­
siai jausdam asi prieš tokį Mašos tvirtum ą. Pasakė, bet,
tartum vis dar laukdam a, kad Maša dar persigalvos, n e r­
vingai užsirūkė papirosą.
J i stovėjo priešais Mašą, bijodam a su ja atsiskirti,
aukšta, graži ir liekna netgi su savo nepritaikinta jai
kareiviška miline ir perdaug plačiais kiržiniais batais.
O Maša atidžiai žiūrėjo į ją ir jautė širdį veriantį švel­
nų gailestį tai Niusiai su jos gražiu ir, kaip jai atrodė,

316
bevaliu veidu, prie kurio taip netiko šitas papirosas, su
jos aukšta ir lanksčia ■ — k artu ir stipria, ir silpna ■—
m ergiška figūra. .
Žiūrėdam a dabar į Niusią, Maša pagalvojo, ką buvo
galvojusi ne kartą: kad ji vyresnė ir stipresnė už Niu-
sią, vyresnė ir stipresnė dar ir tuo, kad yra ištekėjusi,
kad turi vyrą, vaiką... Taip, turi, nors apie juos nieko
nežino.
Žiūrėdam a dabar į Niusią, Maša pagalvojo, ką ir
Niusia, ir kitos merginos kartais užsim indavo bešneku-
čiuodamos, kas jų laukia, jeigu ten, užnugary, jos p a ­
teks vokiečiams į rankas gyvos, nespėjusios sau galą
pasidaryti. Maša ko tik nesuriko nuo tos m inties, bet su­
sitvardė ir vietoj visko, ką buvo galvojusi, tarė savo
švariu ir ram iu, liūdnai nuskam bėjusiu balsu:
— Kokia tu graži, Niusia! — Ir, tai pasakiusi, atsim i­
nė, kad būtent tuos žodžius kalbėjo jai ir Sincovas, kal­
bėjo, m ėgaudamasis ja , ne tokia gražia, kaip Niusia, kal­
bėjo jai net tada, kai ji tuoj tuoj turėjo gimdyti T anią
ir kai ji — Maša tai tikrai žinojo — buvo visai negraži.
Ir, taip pagalvojusi, ji su nerim asčių prisim inė ja u nebe
Niusią, o save, savo būsim ą skridim ą į vokiečių užnuga­
ri, ir, pyktelėjusi ant savęs už tokią baikščią m intį, griež­
tai, kone šiurkščiai pasakė Niusiai: — Na, eik, ko sto­
v i ? — pasakė ir pasuko į savo gatvelę.
Aplenkdam a pažįstam as paradines duris, ji probėgš­
mais pastebėjo, kad durys atlapos iki galo, ir įėjo į
kiemą. Kieme nesim atė nė gyvos dvasios, o visi langai
buvo tam sūs — užleisti juodu m askuojam u popierium .
Prie tolutinių septintųjų durų, kur viršutiniam e aukšte
gyveno Popkovas, Maša vos nesugriuvo, užkropinus ant
išmesto į kiem ą čiužinio.
Ant laiptų buvo tam su kaip kam ine. Pasiekusi viršu­
tinį aukštą, ji ilgai grabinėjo skambučio m ygtuko, bet, jo
neradusi, ėmė belstis į duris. Už durų niekas neatsiliepė.
Pik paskiau pasigirdo prikimęs Popkovo balsas:

.?/7
 — Kas ten ?
— Tai aš, Zosima Ivanovičiau, Maša,— tarė Maša. Ji
iki šiol, vaikystės įpročiu, bijojo to vaidingo senio.
Senis nieko neatsakė, jo žingsniai prašlepsėjo į kam ­
barį ir atgal prie durų. Jis ilgai krapštėsi prie skląsčio
ir grandinėlės ir pagaliau atidarė duris.
— Užeik. Aš vienas, negaluoju.
Koridoriuje šviesa nedegė, ir Popkovas išsyk nusive­
dė Mašą į valgomąjį. O tam e valgom ajam e stovėjo didelė
nikeliuota lova su sujauktu patalu. Po žmonos m irties
Popkovas k artu su lova persikėlė į šitą kam barį, o į a n t­
rą įleido gyventi vedusį sūnų.
— Sėsk! Ko stovi! — tarė Popkovas ir, prabėgomis
pataisęs patalą, pats pirm as atsisėdo už stalo, prilaiky­
damas prie gerklės senus, kitados buvusius išeiginius
kailinius su n u trin ta karakuline apykakle,— kailinius
jis buvo užsivilkęs tiesiai ant baltinių.
Maša atsisėdo priešais, už pažįstam o stalo. Kiek ji
prisim inė, lygiai toks pat stalas stovėjo ir jų bute. Ma-
šos tėvas ir Popkovas vienu m etu ir vienoje parduotuvė­
je pirko du tokius sustum iam us valgomuosius stalus, kai
trečiojo dešimtmečio gale abu drauge įsikūrė tuose p ir­
muosiuose darbininkų butuose.
— Na, ką pasakysi? — paklausė Popkovas, žiūrėda­
mas į Mašą ir delnu glostinėdam as savo skustą galvą su
aiškiai ataugusiu plikės kraštais žilu ežiuku: bute buvo
šalta, ir galva jam šalo.
— Ką gi aš pasakysiu? — Maša gūžtelėjo pečiais.—
M aniau, gal jūs m an ką pasakysite.
— Pasakyčiau, bet nėra ko. Tuščia tavo dėžutė, va­
k ar buvau išėjęs, žiūrėjau.
Maša atsiduso taip, tartum užpūsdam a žiburėlį.
— Ko dūsauji? — niurzgiai tarė Popkovas ir pats gi­
liai atsiduso.— Kokias dvi savaites tavo dėžutės nežiū­
rėjau: ligoninėje gulėjau — trū k į gydžiaus,— o vakar
pažiūrėjau. Tuščia,— pakartojo jis.
 — O kur jūsiškiai? — paklausė Maša.
— Išvažiavo. Gamyklą, m at, evakavo...
— O kaipgi jūs?
— Sakau tau: trū k į gydžiausi T rupučiuką per daug
pakėliau — ir gavau...
Popkovas buvo išėjęs į pensiją d ar prieš trejus m e­
tus, bet, karui prasidėjus, grįžo į cechą.
— Kaipgi dabar darysit, ar paskui juos važiuosite? —
paklausė Maša.
Bet senis pakratė galvą.
— Nėra blogesnio daikto, kaip laukti ir vytis. Kur
nors čia prisiglausiu, kokioje nors likusioje įmonėlėje
m inų tekinti. Kad taip anksčiau, būčiau išvažiavęs, o
dabar širdis neleidžia. Bėglių iš Maskvos ir be manęs
daugoka. Betgi ir tu pati gatvėmis ėjai, m atei. Rytą iš­
ėjau duonos nusipirkti, pažiūrėjau į tuos bėglius ir nu-
sispioviau: tpfu, viešpatie!..
Popkovas mėgo daiktus vadinti tikrais vardais.
-— Kieme — gėda sakyti — m atracai m ėtosi, pūkai
laksto, kaip per žydų pogromą. Ne, aš dabar iš Maskvos
nė žingsnio, iš principo! — Jis užsikosėjo, įkišo ranką
po kailiniais ir patrynė krūtinę.
— Jūs, m an rodos, ir dabar nesveikas, Zosima Iva-
novičiau,— tarė Maša.
— Taip, nusišaldžiau kažkur. Tik išsirašiau iš ligo­
ninės ir tuojau nusišaldžiau. Viena prie kitos... Gamykla
išvažiavo į Miasą,— tarė jis patylėjęs.— Yra, sako, toks
miestas Čeliabinsko srity, sūnus buvo užėjęs, kalbėjo,
kai aš ligoninėj gulėjau. O kur tiksliau, šunys jį žino,
žemėlapy ieškojau, ieškojau, taip ir neradau. Matai, prie
ko priėjo! Mūsų gam yklą, maskviškę, į tokią skylę n u ­
kišo, kad net ir žemėlapy jos nerasi... O tu ko atvykai? —
staiga jis pakėlė akis į Mašą.— Jeigu dėl laiškų, tai aš —
bus — persiusiu. Neišbėgsiu, nebijok. Kaip lentoje su rū ­
dijusi vinis, sėdėsiu čia, iki nugalės ir paims viršų... O
gal, m anai, vokietis užims Maskvą?

am
 — Ką tu, Zosima Ivanovičiau! — Maša net riktelėjo,
pritren k ta tokio netikėto klausimo, ir senis suprato, kad
tokia m intis jai nebuvo į galvą atėjusi.
— O ką, netgi labai paprastai,— džiaugdamasis jos
tvirtu įsitikinim u, bet savo senu įpročiu paerzindam as,
tarė Popkovas.— Būtum mačius, kaip šiandien dieną čia
kai kurie davė kojom s valią! Aš vieną sulaikiau, paklau­
s ia u — toks stam bus vyras: „Išvažiuoti leidim ą tu ri? “
Tai jis už visų kišenių išsyk griebėsi, popiergaliais pusę
šaligatvio nusėjo. O kas aš jam ? Kodėl išsigando? V adi­
nas, nieko nėra jo sieloj, vien baimė pakinkliuose!
Senis ištraukė iš ančio ranką ir piktai m ostelėjo ją
stalu, tartum nužerdam as nematomas akiai šiukšles...
— Na, o tu? Ne dėl laiškų, tai ko?
— Šiomis dienomis mus į frontą išsiųs, užėjau kokių
daiktų pasiimti,— laikydam asi mokyklos taisyklių: nie­
kam nesipasakoti savo paslapčių, bet k artu norėdam a a tsa ­
kyti seniui arčiau teisybės, tarė Maša.
— Vadinas, ir jus į frontą? O kas jūs tokios būsite?
Maša tylėdam a žiūrėjo į jį.
— Gerai, neatsakyk, jeigu neturi teisės! — neužsigau-
damas tarė Popkovas.— Tik dėl vieno dalyko m ane n u ­
ram ink. Kaipgi, a r jūsų visas batalionas vien m oterys,
kaip prie Kerenskio? Ar ir vyrų yra?
— Yra,— atsakė Maša ir nejučiomis šyptelėjo.
— Na ir ačiū dievui! Vadinas, iki to pas mus dar
nepriėjo,— Popkovas atsiduso ir ilgai tylėjo, tartum dve
jodam as, ar prašnekti su ta m ergiūkšte, ne daug ką savo
gyvenime m ačiusia ir žinančia, apie patį svarbiausią jam
dalyką, kuris nėjo iš galvos visą pastarąjį m etą. O šne­
kėti apie jį dabar, be Mašos, seniui nebuvo su kuo, ty ­
lėti gi ilgiau jis negalėjo.— Aš su vienu pulkininku ligo­
ninėje gulėjau — nors iš fronto, bet ne sužeistas, taip
pat, kaip ir m an, trūkis tiktai. Pasirodo, tas ir fronte
nepanaikinam as... Klausiu aš jį: „Na, sakyk tu m an, kas
tai per „netikėtum as“ ? Kurgi jūs buvote.— aš jam sa-

3W
kau,— kariškiai? Kodėl draugas Stalinas apie tai iš jūsų
nežinojo, nors prieš savaitę, nors prieš tris dienas? Kurgi
jūsų sąžinė? Kodėl nepranešėte draugui S talinui?“
— Ir ką gi jis jum s pasakė? — paklausė Maša, kuri
pati ja u daugsyk kėlė sau šį skaudų klausim ą, bet dar
niekad nebuvo kėlusi jo balsu taip tiesiai ir drąsiai, kaip
dabar Popkovas.
— Ką pasakė? O nieko nepasakė. Storžieviškai išplū­
do m ane, seną žmogų. O tau, tu r būt, viskas su p ran ta­
m a ? — nusišypsojo Popkovas.— Mane čia viena jauna
panelė iš m ūsų kiemo praeitą mėnesį už ilgą liežuvį ba­
rė; viskas jai buvo suprantam a. O šiandien su lagam inu
rankose taip per kiem ą kūrė, vargšė, net kojos braškė­
jo. Jeigu ir tu viską apie viską supranti, tada dievai
tavęs nem atę, geriau tylėk.
— Nežinau aš, Zosima Ivanovičiau,— tarė Maša.—
Mes ju k pusantrų m etų pragyvenom e beveik prie sienos,
pačiam e Gardine, ir kas iš m ūsų negalvojo ten apie k a ­
rą?! Žinoma, visi galvojo. O paskui kaip kažkoks apaki­
mas: prieš pat karą m am ą ten su T ania palikti! Aš
nežinau, kaip kiti, aš tik apie save ir apie vyrą galvoju,
kaipgi mes galėjome taip padaryti? Nežinau. Net pasim e­
tu, kai imu apie tai galvoti.
— O d ab ar aš tau pasakysiu, kaip aš suprantu,—■
po ilgos tylos griežtai ir net iškilmingai tarė Popkovas.—
Koks ten buvo „netikėtum as“ , aš nežinau,— ne m ano
galvai spręsti. Kada už sienelės svečiai ateina, prie stalo
renkasi, ir tai žmonės girdi! O iš kurgi čia taip, kad
pašonėj visą kariuom enę sutrauktų — ir negirdėti, neži­
nau! Bet aš kita ką pasakysiu. Kad mes nepažinom e vokie­
čių galios,— tai teisybė. Kad jo galia didžiulė, taip pat
teisybė. Todėl jis ir pradėjo nuo pat sienos daužyti m us.—
Popkovas padėjo rankas priešais ant stalo ir visu kūnu
pasidavė į Masą.— Tu ja u nebe m ažytė, kai ką su p ran ­
ti ir savo am žiuj. Sakyk m an nors apie savo amžių: kad
ir kaip m ums sunku buvo, o ar pagailėjom e kada nors

21. G y v ie ji ir m iru sie ji 321

ko nors R audonajai Arm ijai? Ar buvo kada toks laikas,
kad reikia Raudonajai Arm ijai duoti, o liaudis būtų n e­
davusi? Ne, tu pasakyk, buvo toks laikas a r ne?
— Nebuvo,— tarė pritilusi Maša.
— O dabar aš taip suprantu, kad ne viską Raudonoji
A rm ija turi, ko jai reikėtų turėti! Pam anyk, kiek laiko
negalim fašisto sustabdyti! O dabar aš klausiu ir prašau
į tai atsakyti: o kodėl gi mums nesakė? Ju k aš blogiausiu
atveju būčiau ir šitą butą atidavęs, viename kam baryje
būtum e išgyvenę, aš būčiau su aštuntadaliu kilogramo
duonos, su lapiene, kaip pilietiniam e kare, gyvenęs, kad
tik Raudonoji Arm ija viską turėtų, kad tik ji nuo sienų
atbula nesitrauktų... Kodėl nesakė, sąžiningai? Kodėl
nutylėjo? Teisus aš ar ne?
Maša nežinojo, ar jis teisus, ar ne, tas sėdintis p rie­
šais ir kalbantis, ne, ja u ne kalbantis, o visa tai rėkte
rėkiantis Popkovas. Bet, nors ir labai buvo skaudu, ką
jis rėkė jai, ji jau tė jo sieloje tokią jėgą, dėl kurios
ir ji pati jautėsi stipri, pasiryžusi viskam — lapienei, a š­
tuntadaliui kilogramo duonos — ką ja u ten aštuntadaliui
kilogram o duo n o s!— bet kuriom s kautynėm s, bet kuriai
m irčiai, kad tik galim a būtų pataisyti, perdirbti viską ki­
taip, kad ne vokiečiai mus pultų, o mes vokiečius p u l­
tume!
— Niekis, Zosima Ivanovičiau,— džiaugdamasi užplū­
dusiu ją jausm u, bemaž linksm ai tarė Maša.— Mes dar
nusuksim fašistam s sprandą, būtinai nusuksim i
— Še tau! — nepatenkintas atsiliepė Popkovas.— Aš
jai apie Tomą, o ji apie Jeriom ą! Kieno galų gale bus
viršus, o kas pasiliks apačioje — aš ne blogiau už tave
žinau! O va kodėl dabar ja u kuris m ėnuo apačioje?..
— Bet kodėl, kodėl apačioje? — tarė Maša, nė nesu­
trikusi po naujo senio spaudim o.— Eina kautynės, ži­
nom a, sunkios.
— Kad eina kautynės, pranešim uose skaitau,— vis
spaudė Popkovas.— Čia juos sumušė, čia nelaisvėn pa-

322
ėmė, ten sustabdė. Ir, ar šiaip ar taip, trečią dieną Brians-
ką ir Viazmą atidavė! Tad kaipgi čia išeina: an t viršaus
a r apačioje, kaip jūsų, kariškių, nuom one? Tu kovoto­
j a — tai ir atsakyk!
Maša nieko nesuspėjo jam atsakyti: už lango susyk,
arti ir toli, sm arkiai ir skardžiai trenkė šim tai zenitinių
pabūklų.
— O aš m aniau: ko jie šiandien susivėlino? — ram iai
tarė Popkovas ir, pažiūrėjęs į kabantį ant sienos seną,
dar priešrevoliucinį laikrodį, atsistojo ir paklausė: — Ar
eisi į slėptuvę?
— O jūs?
— Mat ją šim tas!— pasakė Popkovas.— Kaip k u r­
čias, katile sėdi, o viršum kulia ir kulia. N usprendžiau —
geriau būsiu namie... Tai kaipgi, eisi a r ne?
— Ne, aš čia su jum is palauksiu,— tarė Maša, tru ­
putį pasvyravusi. Ji svyravo ne dėl to, kad būtų norėjusi
eiti į slėptuvę, o dėl to, kad buvo besiryžtanti eiti į savo
butą, bet paskui apsigalvojo: ko ji ten nėra m ačiusi?
— T ada tuojau gesinkim šviesą, o užuolaidą pakel­
kim,— tarė Popkovas, nudžiugęs, kad Maša pasiliko.—
Aš čia praeitą naktį sėdėjau prie langelio, žiūrėjau. Įdo­
mus vaizdas!
Paskubomis suėmęs prie gerklės kailinius, jis priėjo
prie jungiklio, užgesino šviesą ir, brūkščiodam as tam soje
kojom is, pakėlė popierinę užuolaidą.
Maša prisėdo ant palangės, šalia senio. Butas buvo
viršutiniam e aukšte, nam ai aplinkui neaukšti, ir prieš
akis atsivėrė visas dangus, kuriam e viskas virė, griaudė,
stuksėjo tūkstančiais kūjų. Tasai dangus atrodė tartum
didžiulė juoda ant viso miesto užtraukta m arška, kuri
kas sekundė triukšm ingai tūkstantyje įvairiausių vietų
plaišiojo, ir visur, ku r tik ji plyšdavo, plykstelėdavo ze­
nitinių sprogim ų rutuliukai.
Visai arti, už nam o, griausm ingai šaudė zenitinė bate­
rija, kartkarčiais savo trenksm u nustelbdam a visus kitus

323
garsus, o tarp jos salvių, tarsi per sugadintą radiją, nuo­
trupom is buvo girdėti aukštas lėktuvų gausmas. Kelis
kartus namas sudrebėjo nuo bom bų sprogim ų, ir kažkur
Maskvos gilumoje plykčiojo ir geso ugnies liežuviai.
Paskui Maša staiga išgirdo, kad kažkas visai arti
trakštelėjo.
— Sviedinio skeveldra,— tarė Popkovas.— Nuo bal­
kono atsitrenkė.— Ir, atsigręžęs į Mašą, pridūrė: — Gal
pasitrauksi, ko gero, užskris, kad sti&lais nesupiaustytų.
Maša, nieko neatsakiusi, žiūrėjo į dangų.
— Taip, zenitinė gynyba rim ta, veltui pro ją n ep ra­
simuši,— prašneko vieną reliatyvios tylos akim irkų
Popkovas, ir, tartum patvirtindam a jo žodžius, aukštai
danguje, tarp geltonų zenitinių sprogim ų rutuliukų, tvyks­
telėjo didelė nepaprastai geltona dėmė, paskui iš befor­
mės dėmės pasidarė geltonas kam pas, paskui pusiau k ry ­
žius ir, suirusi į mažas gęstančias dėmes, nukrito žemyn,
į tam są.
— Numušė! — riktelėjo Popkovas.
Zenitinė ugnis ėmė blėsti, geltoni rutuliukai sprogi­
nėjo vis rečiau ir rečiau, o sukryžiuotos dangaus kupole
prožektorių rankos po viena kitos ėmė kristi prie h o ri­
zonto.
— Viena banga praėjo,— tarė Popkovas, tebežiūrė­
damas į langą.— Tai taip naktį atrodo Sodoma ir Go-
m ora, o rytą išeini į gatvę — tik kai kur rūksta, č ia n a ­
mas, ten namas, o Maskva nesugriauta!
Tai pasakęs, Popkovas nuleido užuolaidą, ir jie va­
landėlę liko visiškoje tam soje.
— Na, gerai, karas — laikinas dalykas,— tarė P opko­
vas ir įžiebė šviesą.— Gal arbatos išgersim?
Maša padėkojo ir atsisakė. Niusia laukia, ir, be abejo,
net jaudinasi. Reikia greičiau pasiimti daiktus ir eiti pas
ją nakvoti.
-— Dėkui, Zosima Ivanovičiau! Aš kitąsyk kada nors!

321
 — O kada kitąsyk? — griežtai paklausė senis.
Ji gūžtelėjo pečiais.
Nežinau.
Atlenkęs kailinių apykaklę, Popkovas atsisveikinda­
mas staiga su neįprastu jam gerum u pakėlė ran k ą ir
šiurkščiu delnu paglostė Mašai galvą.
— Gerai, eik! — Jis užtrenkė, Mašai išėjus, duris ir
džerkštelėjo grandinėle.
Maša vėl perėjo kiem ą ir priėjo prie savo durų. Pūtė
vėjas, ir durų sąvaros, apdėtos iš apačios plytom is, try ­
nėsi į jas ir gailiai girgždėjo. Ir Maša pagalvojo: o jei­
gu ten, viršuj, antram e aukšte, pašto dėžutėj ant jų buto
durų, už apskritų skylučių guli ir jos laukia atėjęs ne
vakar, o tik šiandien laiškas, bet tas laiškas ne iš Sincovo,
o jam e žinia, kad Sincovas žuvo?..
Apčiupomis, prisilaikydam a už turėklų, ji užlipo tam ­
siais laiptais, išsiėmė iš palaidinės kišenės ra k tą ir ėmė
grabalioti spynos skylutės. Bet jos ran k a susidūrė su
kažkokiu netikėtai žvangtelėjusiu daiktu. J i krūptelėjo,
iš pradžių atitraukė ranką, o paskui užčiuopė geležinį
žiedą su rak tų ryšeliu. Žiedas buvo perm autas per raktą,
kyšantį spynos skylutėje. Maša patraukė už durų ran k e ­
nos, ir neužrakintos durys grėsm ingai prasidarė. Maša
valandėlę nejudėdam a stovėjo tyloje, stingdam a nuo n e ­
išaiškinam os baimės prieš tas duris su raktais, ir, įširdu­
si ant savęs, plačiai jas atidarė ir įėjo į butą. Iš pradžių
jai pasirodė, kad visai tylu, bet paskui ji išgirdo sklin­
dantį iš antro kam bario trūksm ingą alsavimą. Ji peržen­
gė m iegamojo slenkstį ir staigiu judesiu ištraukė iš m i­
linės kišeninį žibintuvėlį.
Ant lovos, ant pliko čiužinio, kniūpsčias, nuleidęs gal­
vą, miegojo Sincovas, nenusiėm ęs ausinės kepurės, su
vatiniu ir suplyšusiais batais. Jis miegojo kaip užmuštas,
nejudėdam as, ir sunkiai, m atyt, persišaldęs, alsavo.
Sustingusi su žibintuvėliu rankoje, Maša pam atė, kad
langas neužtem dytas. Užgesinusi žibintuvėlį, ji apgrai-
b o m isšo k o nuleisti popierinių užuolaidų abiejuose kam ­
bariuose, paskui nubėgo į virtuvę, nuleido užuolaidą ir
ten, dar išbėgo ant laiptų, ištraukė iš durų raktus. Įėjusi
atgal, uždarė duris ir, brakštelėjusi iš eilės visus ju ngik­
lius, uždegė dvi išlikusias lemputes — prieškam bary ir
virtuvėje.
Tik po to ji grįžo į m iegam ąjį. Pro praviras duris
iš prieškam bario krito silpna šviesa. Sincovas, kaip ir
pirm a, gulėjo kniūpsčias, nusvarinęs galvą nuo čiužinio.
Priklaupusi Maša prisispaudė prie krūtinės vyro galvą
ir neatitraukdam a uždėjo ją ant čiužinio, paskui, pasie­
kusi pagalvį, vėl pakėlė ir perdėjo ant jo. Iš po stipriai
an t galvos užm autos kepurės kyšojo kraštelis nešvaraus
tvarsčio, ir Maša nedrįso jo nuim ti. Sincovas nepabudo.
Mašai pasirodė, kad jis turi karščio. Ji prispaudė lūpas
prie jo skruosto, bet skruostas buvo ne karštas, o drėgnas,
nužertas prakaito lašeliais. Tada Maša, su karštligišku
greičiu nusim etusi kepurę ir milinę, nusiavusi batus, lyg
bildėdam a galėtų išbudinti tą be nuovokos m iegantį žmo­
gų, tučtuojau nubėgo į virtuvę, uždegė dujas, vos vos
žybsinčias silpna violetine šviesele, nusikabino nuo vinies
didelį skardinį dubenį, pripylė į jį vandens ir pastatė
ant viryklos.
D abar ji susirado virtuvinio stalo spintelėje m uilą ir
plaušinę, atsirakino spintą valgom ajam e, pasiėmė b alti­
nius, kojines, rankšluostį, dvi paklodes ir antklodę. Be­
maž viską persvėrus! ant spintos durelių, tepasiėmė po
pažasčia paklodes bei antklodę ir vėl nuėjo prie lovos.
Ji prisėdo ant lovos kraštelio, neišleisdam a iš po pažas­
ties paklodės, ir tik dabar, visa prisitraukusi prie vyro,
apkabinusi jo pečius ir prispaudusi krūtinę prie nuga­
ros, pravirko karčiom ir laimingom ašarom , kūkčiodam a
ir šniurkščiodam a, čia atitrūkdam a akim irką, čia vėl
spazm iškai spausdam a jį savo glėbyje, nejudantį ir vis
dar m iegantį.
 DVYLIKTASIS SKYRIUS

1 aip kietai, it užmuštas, miegoti, kaip kad miegojo

Sincovas, gali tik baisiausiai pervargęs žmogus. Taip ta ­
tai ir buvo.
Jis atėjo čia ir užmigo, nuvirsdam as ant pliko čiuži­
nio; buvo dar dvi valandos, iki ateinant žmonai.
Tačiau tarp tos valandėlės, kada jis užmigo, ir tos,
kada jis, Liusino išvadintas iš m ašinos, paliko vienas ant
plento, dvidešimt kilom etrų iki Maskvos, praėjo dar as­
tuonios valandos, ir tos aštuonios valandos brangiai jam
atsiėjo.
Likęs vienas ant plento, jis gailėjos, kad susivaldė
ir nedavė Liusinui į sprandą. Kas jam reikėjo daryti d a­
bar? T ur būt, nepaisant visko, teisingiausia būtų buvę
eiti į kontrolės punktą ir bandyti aiškintis, kaip čia atsi­
dūręs ir ku r einąs. Bet žmonės ne visada daro tai, kas
teisingiau.
Stovėdamas vienas ant plento, Sincovas ir keikė sa­
ve, kad važiavo su Liusinu, ir ja u nebenorėjo trauktis
atgal. Jeigu ja u Maskva greta, jis vis tiek pasieks savo
buvusią redakciją, pasieks štai iš tos pat vietos, kur jį
paliko Liusinas. Pasieks ir ras savo vietą rikiuotėje!
Tokioje nevilties ir įdūkimo būsenoje jis ūm ai n u ­
sprendė, kad pabandys nusigauti į redakciją, aplenkda­
mas visus kontrolės punktus. O jeigu nepasiseks, jeigu
jis bus sulaikytas anksčiau, nedidelis skirtum as — ir taip,
ir taip jam teks tą pat įrodinėti: kad jis ne dezertyras
ir neketino juo būti!
Jam beveik tikrai būtų nepasisekę praeiti į Maskvą
nei vakar dieną, nei dieną vėliau. Bet kaip tik šią dieną —
spalio 16 — atsitiko neįtikim i dalykai: išėjęs iš plento
ir aplenkdam as kontrolinius punktus, jis pasiekė gerai
pažįstam us miesto pakraščius, o paskui, taip niekieno
nesulaikytas, nuėjo ir į patį Maskvos centrą. Vėliau, kai

327
visa tai liko praeityje ir kai jo akyse kas nors su k a rtė ­
liu atsim indavo apie spalio 16-ąją, Sincovas atkakliai ty­
lėdavo: jam būdavo labai sunku prisim inti tos dienos
Maskvą, kaip kad būna sunku m atyti baimės iškreiptą
tau brangų veidą.
Žinoma, ne tik prie Maskvos, kur tą dieną kovojo ir
m irė kariuom enė, bet ir pačioje Maskvoje buvo p a k a n ­
kam ai žmonių, kurie, kiek galėdami, darė viską, kad tik
netektų jos atiduoti. Ir kaip tik dėl to ji ir nebuvo a ti­
duota. Bet padėtis fronte prie Maskvos, atrodo, išties
buvo pati pražūtingiausia iš viso karo meto, ir Maskvoje
tą dieną rados žmonių, kurie, netekę vilties, buvo lin­
kę patikėti, kad rytoj į ją įeis vokiečiai.
Ir, kaip visada esti tokiomis tragiškom is valandom is,
pirm ųjų tvirtas tikėjim as ir nežymus darbas dar nebuvo
visiems gerai m atom i, o tik žadėjo duoti vaisių, o an trų jų
sumišimas ir skausmas, ir siaubas, ir neviltis labiausiai
krito į akis. Būtent šitaip ir buvo, ir negalėjo nebūti n e ­
pastebim a: dešimtys tūkstančių žmonių, gelbėdamiesi nuo
vokiečių, tą dieną pakilo ir leidosi bėgti iš Maskvos, už­
plūdo jos gatves ir aikštes ištisiniu srautu, pasinešusiu į
geležinkelių stotis ir einančius į rytus plentus; po teisybei,
tik tūkstančius iš tų dešimčių tūkstančių turėjo teisę vė­
liau už tai pasm erkti istorija...
Sincovas ėjo Maskvos gatvėmis, kur niekam ir nie­
kam jis nerūpėjo tą baisią Maskvai dieną, kada žmonės,
pam etę kits kitą, ieškojo ir nerado, laužėsi į užrakintus
butus, beviltiškai laukė kryžgatviuose po sustojusiais
laikrodžiais, šaukė ir verkė knibždančiose stočių aikštėse.
Liusinas seniai jau buvo Sincovui išgaravęs iš galvos;
siusti ant to žmogaus jam pasirodė niekingas ir smulkus
reikalas, palyginti su tuo vargo antplūdžiu, kuris sugriebė
jį ir kaip skiedrelę nešė Maskvos gatvėmis. Jis keikė jau
nebe Liusiną, o save; būtų jis padaręs kitaip, būtų nuėjęs
į ypatingąjį skyrių, kaip iš pradžių ryžosi, galimas daik­
tas, jau dabar jis turėtų rankose šautuvą ten, už šimto

328
kilom etrų nuo Maskvos, kur sprendžiam as jos likimas.
Bet, norint gauti tam vilties, reikia baigti, kas pradėta:
patekti į redakciją.
Pagaliau nuo Nikitos vartų, kuriuos buvo visiškai už-
kimšę žmonės ir m ašinos, jis pasuko į Chlynovo akligat-
vį, i „Gudok“ redakciją, ku r buvo lankęsis kažkada dar
prieš karą.
Gatvėje, kaip ir visur, atsidavė sviltena; vėjo gūsiai,
pakeldam i nuo grindinio, sukiojo ore sudegintų popierių
pelenus. Visi redakcijos langai buvo aklinai iš vidaus už­
laidyti užuolaidomis, o prie užrakintų kabančia spyna
durų sėdėjo ant taburetės senis sargas, apsivilkęs juoda
geležinkelininko m iline, su smulkaus kalibro šautuvu ra n ­
kose. Sėdėjo, nekreipdam as dėmesio į visą tą bruzdesį, į
bėgančius gatve pro jį su daiktais žmones.
Sincovas priėjo prie jo ir, nors neigiamas atsakym as
jau buvo aiškus, vis tik paklausė, a r neatvykusi fronto
laikraščio redakcija. Sargas tylėdam as pakreipė galvą.
— O „Gudok“ ar išsikėlė? — vėl paklausė Sincovas,
nors buvo aišku, kad „Gudok“ išsikėlęs.
— O jūs ko ie šk o te ? — tik dabar pakėlęs galvą, p a ­
klausė sargas.— Kokius dokum entus turite? Parodykit!
— O kam jum s dokum entų? — paklausė Sincovas.
— O tam , kad žinočiau, dera jum s atsakyti ar nede­
r a ! — piktai atsakė senis.
Taip, „Gudok“ išsikėlęs, o fronto laikraščio re ­
dakcija neatvykusi, ir nežinia, ar atvyks. Tai buvo aišku.
Ir jeigu Sincovas, gavęs atsakym ą, vis dar stoviniavo gat­
velėj ir žiūrėjo į redakcijos langus, tai tik dėl to, kad d a ­
bar visiškai nežinojo, ką toliau daryti.
Jam staiga atėjo m intis į galvą, kad jeigu Maskvoje
nėra redakcijos, tai nors reiktų susirasti Serpiliną; ju k jį
išvežė į ligoninę kaip tik čionai, į Maskvą...
„Bet kaip tu rasi? — paklausė kitas, blaivas balsas.—
Kokia ligoninė? Kas tokioj m aišaty atsakys tau šiandien,
ku r yra Serpilinas?“
 Netoliese, ant Arbato aikštės kampo, stovėjo Armijos
politinės valdybos rūm ai. Jis prisim inė, kaip buvęs ten
keturiasdešim taisiais m etais, prieš jį paskiriant į G ardi­
ną, ir pagalvojo: „Gal nueiti ten a i? “ Bet kas jį ten įleis,
be dokum entų? Kažin a r yra ten ji dabar? Vargu...
„Bet jeigu ir ne ten, tai kurgi? Kurgi eiti?..“
Jam vėl dingtelėjo ta nereali m intis, kurią jis seniai
vijo nuo savęs: „O jeigu Maša vis tik M askvoje?“ Ir toji
nereali m intis, nors jis dar jai ir priešinos, nutem pė jį iš
Chlynovo gatvelės į Usačiovką, į nam ą, iš kurio jis išėjo
į karą.
Kelyje jis dar k artą prisivertė nebegalvoti apie neįm a­
nom ą dalyką: aišku, ten, bute, nieko nėra. Ir jis eina ten
anaiptol ne dėl to, kad ko tikisi! Jam tiktai reikia nors
valandą kur prisėsti, atitokti; jeigu neturi kas rakto, nors
ant laiptų! O paskui jis pakils ir eis... O kur? Na, tiesiog
į karinį kom isariatą. Nueis ir pasakys, nesileisdamas į
kokius paaiškinim us, kad stoja savanoriu, prašo u ž ra ­
šyti... Ju k kažkas form uojasi, ju k m etam i žmonės į fro n ­
tą!.. O ten po pirm ųjų kautynių išaiškins! Tada šitai bus
jau nebe svarbu, svarbu viena: kad dabar jį paim tų ir
išsiųstų į frontą! Taip, žinoma, taip.
Bet pačią paskutinę akim irką, kai jis prisiartino prie
nam o durų ir staiga atsim inė su visomis smulkm enom is,
kaip Maša štai ten, už šito lango antram e aukšte, rengė
jį į frontą, visos m intys, išskyrus m intis apie ją ir kad
ji yra čia, išdulkėjo jam iš galvos.
Paradinės durys buvo atlapos, sąvaros apdėtos plyto­
mis, ant šaligatvio barkšojo krėslo nuolaužos. Po viso to,
ką ja u Sincovas buvo m atęs, eidamas per Maskvą, tai jo
nebestebino; paspyręs nuolaužas, jis užlipo į a n trą aukštą
ir trenkė kum ščiu į duris. Jis greitai suprato, kad už du­
rų nieko nėra, bet ir supratęs vis dar daužė jas kum š­
čiais, prispaudęs prie jų veidą, ir las beviltiškas, nuož­
mus beldimas rodė visą beviltišką jo padėtį.

:m
 Pagaliau jis išsitiesė, apsigręžė ir, num ojęs ranka,
klupdam as nulipo žemyn.
Iš kiemo pro vartus važiavo sunkvežimis su nam ų
m anta ir maišais, prikrautas taip aukštai, kad viršus k a ­
binosi už žemos vartų arkos. Ant grindinio karščiuoda­
masis šokinėjo kažkoks žmogus, m osikuodam as ranko­
mis ir šaukdam as: „Kairiau, kairiau, o dabar suk, suk!.."
Sunkvežimis pagaliau išvažiavo; šokinėjęs ant grindinio
žmogus sustojo ir drapo striukės rankove apsišluostė
prakaitą nuo veido. Sincovas jį pažino. Tai buvo vietinis
nam ų valdytojas Kliuškinas ar gal Kružkinas,— Sinco­
vas pažinojo jį dar nuo to laiko, kai asistavo Mašai, tik
neatsim inė jo pavardės.
— Klausykit! — suriko Sincovas.— Klausykit! — pa
kartojo garsiau ir, žengęs prie valdytojo, pasilpusia, bet
vis dar stipria ranka stvėrė jam už striukės apykaklės,
kad ta net sutraškėjo.
— Ko jum s, ar iš galvos išsikraustėt?..— ištrūkęs s u ­
riko butų valdytojas ir net užsimojo, nepažinęs Sinco-
vo.— Ar tai jūs ten laužėtės?
— Aš.
— Išvyko jūsų žmona!
— Kur?
— Negi visus atsiminsi! — tarė butų valdytojas ir už­
sirito ant sunkvežimio.— O sąrašus sudegino, viską šian­
dien sudegino, telefonų knygas, ir tas sudegino. Viską su­
degino! — ja u nuo sunkvežimio pakartojo jis net su kaž­
kokiu azartu.— Jūsų žm ona dar liepos m ėnesy išvyko —
nešiojo karinę oniform ą.
— O. kur ji? — suriko Sincovas, žengdamas paskui
judantį sunkvežimį.
— Ei, ei,— palaukit! — staiga sušuko butų valdytojas
ir ėmė delnu dunksnoti į kabinos stogą.— Ei! — šūkte­
lėjo jis Sincovą, m ašinai sustojus.— Aš turiu gi jūsų ra k ­
tą, yra dublikatas!
Jis kaip m at atidarė portfelį, ištraukė iš ten sulenktą

3 31
iš storos vielos didelį žiedą, ant kurio kabojo kokios dvi
dešimtys raktų.
— Koks bus jūsų? Im kite, tik greičiau.
Sincovas priėjo ir ėmė neryžtingai skirstyti raktus.
— Na, na! — skubino jį butų valdytojas, dairydam a­
sis į n ekantraujantį, iškišusį galvą šoferį.— O pagaliau
kad ir visus imkite! — riktelėjo jis ir paleido visą ryšu­
liuką.
Sincovas nesulaikė jo, ir jis dzinktelėjo ant grindinio.
— O kurgi jūs tra u k ia t? — paklausė Sincovas, kai
sunkvežimio šonas praslinko jam pro akis.
— Kur visi, ten ir aš,— riktelėjo butų valdytojas.—
Aš esu partijos narys. Ką gi m an daryti, nejau vokiečių
lauksiu, kad pakartų?
„Eik tu, partijos nary! Kad nors nem eluotum !“ — p a ­
galvojo Sincovas ir, paėmęs raktus nuo grindinio, su
pykčiu prisiminė ką tik juos spaudusią, nukarusią iš
sunkvežimio tvirtą, plaukuotą ranką.
Vartydam as vieną po kito raktus, jis staiga pagalvo­
jo, kad bute gali būti Mašos dėl visa ko paliktas laišku­
tis... Ir ta m intis apie laiškutį taip jį pagavo, kad jis
bėgte užbėgo laiptais, atsirakino duris ir įlėkė į butą, p a ­
likęs duryse rinkę su raktais.
Laiškučio nebuvo. Nei ant valgomojo stalo, kur sto­
vėjo pažįstam a nam ų gamybos peleninė — m edinė val­
tis su gulbės galva, nei m iegam ajam e ant lovos, kur te­
buvo juostuotas čiužinys ir pagalvis be užvalkalo, iš k u ­
rio lindo plunksnos.
Spinta buvo užrakinta. Sincovas patraukė už ran k e ­
nos — neatsidarė. Ant grindų, ant kėdžių, an t stalo be
staltiesės — visur ku r gulėjo storas dulkių sluoksnis. Val­
gom ajam e vėjas blazgino langelį su įsprogusiu stiklu; Sin­
covas užtrenkė jį ir atsisėdo už stalo, patelžęs ant jo savo
dideles, sulysusias rankas.
Viskas, ką jis ir visi jo kovų draugai ryžtingai per­
gyveno, pradedant nuo Mogiliovo, turėjo prasm ę arba

332
jos neturėjo priklausom ai nuo atsakym o į vieną paprastą
klausim ą: ar mes laimėsim, ar pralaim ėsim tam e baisiai
mums prasidėjusiam e kare? Ne tik toje rikiuotės knyge­
lėje, kurią jis, išėjęs iš pirmosios apsupties, prie Jelnios
atidavė Šmakovui, o stačiai jo sieloje buvo ilgas sąrašas
aukų, kurias jo akyse ir dažniausiai nesvyruodam i sudė­
jo žmonės, savo m irtim i pirkdam i pergalę. Ir dabar jo
akyse, nežiūrint viso to kruvino sąrašo, čia, Maskvoje, iš­
kyla didžiulis juodas, kaip pats vargas, klausim o ženklas!
Galimas daiktas, būdam as kitokioje būklėje, jis savo
galvoje būtų atskyręs, kad pati baisiausia galimybė p ra ­
rasti Maskvą dar nėra neatitaisom o pralaim ėjim o ir visa
ko žlugimo galimybė. Bet dabar jo siela panėšėjo į laivelį,
į kurį vieną po kito visi krovė tiek sunkių daiktų, kad jis
galų gale pradėjo skęsti. Ir, be to, dar tas tylus, tuščias
butas — nei žmonos, nei vaiko, nei tėvo, nei brolio —
nieko!
Jam nubloškė buto rak tą žmogus, kuris jau važia­
vo iš Maskvos, nes rytoj — taip m anė tasai žmogus —
šen, į Maskvą, turi ateiti vokiečiai. Ir tasai žmogus bė-
go — Sincovas galėjo tai net priesaika patvirtinti,— tikrai
bėgo be įsakym o, su buliaus galva ir stipriom plaukais
apžėlusiom rankom , kuriom pats metas buvo spausti šau­
tuvą...
Ne, Sincovas nepavydėjo tam besigelbstinčiam buliui,
bet tai, kad jis pats neturi partinio bilieto kišenėje, tai,
kad dabar negali per tris gatves nuo čia nueiti į tą patį
rajkom ą, ku r jis kadai stojo į partiją, nueiti ir pasakyti:
„Aš, kom unistas Sincovas, atėjau ginti Maskvos, duokit
m an šautuvą ir sakykite, ku r eiti!“ — jį slėgė tai, kad jis
negali to daryti.
Jis m ąstė apie tai su didžiausia kančia, m ąstė tol,
kol staiga, tikrai staiga, kaip kartais esti su pačiomis
svarbiausiom is m intim is m ūsų gyvenime, jam toptelėjo
į galvą: „O kodėl negaliu? Kodėl? Kodėl aš negaliu n u ­
eiti į rajkom ą ir pasakyti: „Aš, kom unistas Sincovas,

333
noriu ginti M askvą“ ! Ką gi, ar aš nebe kom unistas? T a ­
sai bulius ant sunkvežimio drįsta vadintis partijos
nariu, o aš nebe partijos narys? Tegu m anim ja u ir n e ­
tikėjo, tegu ir dar kas nors netikės, bet aš žinau, kas esu.
Aš tai tikrai žinau, kad nenustojau būti komunistas! Ko­
dėl gi aš galvoju, kad reikia eiti į ypatingąjį skyrių, į re ­
dakciją, į karinį kom isariatą, ir bijau eiti į savo rajkom ą,
kur esu įstojęs į p artiją? Kas gali m an tai uždrausti?
Kam duota tokia teisė? O svarbiausia, kas iš m anęs a t­
ėmė tą teisę — e iti? “
Sincovas atsistojo iš užstalės ir susverdėjo nuo silp­
num o. Jis nuėjo į virtuvę ir tam soje ilgai griozde lenty­
nose, kol, savo laimei, rado kone į plytą pavirtusį duo­
nos džiūvėsį. Jis priėjo prie praustuvės ir pabandė, ar
bėga vanduo. Vanduo bėgo. Atsišliejęs į sieną, jis ėmės
m irkyti duoną po čiaupu ir vieną po kito godžiai žiau-
noti šlapius, tarp pirštų ištižusius kąsnius.
Jis buvo bebaigiąs paskutinį kąsnį, kai už nam o sie­
nų sugriaudė zenitinės. Neužtem dytam e lange blykste­
lėjo prožektoriaus juosta; bombos sprogimas sudrebino
nam ą. Sincovas užsuko čiaupą ir, klausydam asis zeniti­
nių pabūklų šaudymo, vėl pagalvojo apie tą patį baisų
atvejį, apie kurį buvo galvojęs šiandie jau ne k artą, apie
atvejį, prieš kurį net jo paties bėda buvo visai m enka:
„Nejaugi nesustabdysim , atiduosim M askvą!“
— Tuojau einu! — šnipštelėjo jis pats sau, vėl pagal­
vojęs apie rajkom ą, bet, atsitraukęs nuo sienos, pajuto,
kad ne, tuojau nenueis; reikia valandėlę pagulėti. Pagu­
lėti, o paskui eiti. Apsigrabinėdam as ran k a sieną, jis n u ­
ėjo į m iegam ąjį, susigriebęs už šalto nikeliuoto lovos ga­
lo, nuvirto ir išsitiesė kiek ilgas ant pliko čiužinio.
— D abar pagulėsiu ir eisiu,— negirdim ai ir prim ygti­
nai šnibždėjo jis.— Pagulėsiu ketvirtį valandos ir eisiu...

Kai Maša ėmė jį žadinti, jis, dar nepabudęs, apsivertė

ir suvaitojo, iš pradžių rūsčiai gargdam as, o paskui taip
gailiai, kad Mašai vos neplyšo širdis. D abar ji buvo pa
sirengusi kad ir visą valandą taip sėdėti prie jo, sėdėti ir
nebudinti, bet jis ja u prabudo. Iš pačių jo nuvargusios
sąmonės gelmių kilo kažkas, kas kliudė jam miegoti. Vi­
sai dar neišsibudinęs, jis pajudėjo, išskėtė rankas, sun­
kiai iš dviejų pusių nuleido jas ant Mašos pečių, suspau­
dė juos ir staiga, tartum kažkieno trenktas, pravėrė
akis — jose nebuvo nei miego, nei nustebim o, tiktai vien
laimė, tokia be galo be krašto, kurios nei anksčiau, nei
vėliau Mašai nebuvo lem ta pam atyti kieno nors akyse.
Tegu ir visą am žių Sincovas būtų galvojęs, kokios jis
laimės norėtų, vis tiek nebūtų sugalvojęs nieko kito, be
to brangaus, šlapio, ašarom is paplūdusio veido, nepato­
giai prisispaudusio prie jo skruosto. Visos daugelio dienų
baisybės ir baisiausios iš jų, šiandieninės,—viskas staiga
nutolo kažkur už tūkstančių varstų. Jis vėl nieko nebebi-
jojo.
Jis paėmė Mašą už pečių ir, pakėlęs jos veidą prie
savojo, nusišypsojo. Jo šypsena nebuvo skausm inga ir
gaili, tai buvo paprastutė, ankstyvesnė jo šypsena. Ir
Maša, žiūrėdam a į baisiai pasikeitusį, sulysusį vyro veidą,
pam anė, kad jo išvaizda, pirm ą akim irksnį taip ją išgąs­
dinusi, nieko nereiškia.
Su visu nesvarstančiu tiesum u ir aiškum u, tokiu b ū ­
dingu neturinčiai jokių abejonių jos sielai, Maša pati
paskubėjo sau išsiaiškinti visa, kas yra atsitikę: jis va­
dovavo partizanų būriui, ir dabar, iššauktas, lėktuvu a t­
skrido į Maskvą. Kodėl vadovavo ir kodėl buvo iššauk­
tas būtent jis ir lėktuvu, ji nepagalvojo: kaip tik vakar
jų m okykloje pasakojo, kad neseniai į Maskvą buvę a t­
vežta lėktuvais iš vokiečių užnugario keletas būrių vadų,
ir tiesiai iš aerodrom o, kaip stovi, buvo nuvežti padaryti
pranešim o.
Kur ir kuo tik nebuvo Sincovas jos m intyse tais m ė­
nesiais! Bet dabar, nuo pat pirmos akim irkos, šitaip iš­
siaiškinusi vyro atsiradim ą, ji jau niekaip kitaip apie jį
ir nebegalvojo.
335
 Paleidęs ją, Sincovas kilstelėjo galvą ir pasitraukė
prie sienos. Tai jam nelengvai davėsi — jo . veidas pa*
blyško.
— Kas tau galvai, tu sužeistas?—-paklausė Maša.
Jis įsitem pė, laukdam as skausm o, ir abiem rankom
nusiėm ė ausinę kepurę. Bet šįsyk tvarsčiai nebuvo p ri­
lipę prie jos, jam neskaudėjo, ir todėl žiūrinti jam į akis
Maša patikėjo jo žodžiais, kad tai esąs tik paprastas
įdrėskimas.
— Gal tau perrišti?
Bet jis atsakė, kad nereikia. Į trečią dieną jam už­
dėję tvarstį pagal visas taisykles, ir geriau jo nejudinti.
— Kaip m am a su T ania? — paklausė jis ir, dar jai
nepranešus, išskaitė jos veide atsakym ą: ji nežino nieko
naujo, nieko, tik tai, ką jie abudu žinojo tada, birželio
mėnesy, atsiskirdam i Baltarusijos stotyje.
Jis nieko nebeklausinėjo — ir kam čia klausinėti? —
o tik keletą m inučių tylėdamas laikė ją už ran k ų taip
pat, kaip tada, paskutinę pro virbus atsisveikinim o va­
landą...
Maša buvo paliesėjus, pasikirpus trum piau plaukus
ir su savo karine uniform a, ypač su platoka palaidinės
apykakle, iš m oterų vėl staiga virtusi m ergina, ir net ne
ta, kokia buvo prieš jų vedybas, o ta, kurią Sincovas ly­
dėjo kadaise, prieš šešerius m etus, į Tolimuosius Rytus.
-— Vis tik išėjai į karo tarnybą,— tarė jis pagaliau.
— Išėjau.
— Aš taip ir m aniau. Ir nesitikėjau, kad tave sutik­
siu čia.
— Vadinas, mus pats dievas suvedė,— karštai tarė
Maša.
— Ar seniai tu tikinti pasidarei? — pabandė paju o ­
kauti jis, bet ji nė nepastebėjo, kad jis pajuokavo.
— Iš tiesų,— taip pat karštai toliau kalbėjo ji.—
Mane tik iki rytojaus atleido. Aš jau m ėnuo nesu buvusi

336
čia. Ir pasitaikyk m an, kad kaip tik tu, kaip tik aš, vie­
ną dieną...
— Vadinas, labai reikėjo pasim atyti,— tarė Sincovas,
ir jo sunykusiam e veide pasirodė Mašai taip gerai pažįs­
tam a miela vyresnio, ku r kas daugiau už ją žinančio
žmogaus šypsena.— Nesistebėk. Geriau pati papasakok,
ko atėjai, kodėl mėnesį nebuvai, kokia tavo tarnyba ir
kur?..
Maša bandė truputį paprieštarauti: visa, kas jai b u ­
vo, ne taip ir įdomu. Bet jis, tylutėliai paėm ęs jai už r a n ­
kų, per riešus, švelniai, bet tvirtai ją sulaikė.
— Aš tau viską papasakosiu, bet tai ilga giesmė. O
štai tu m an tuojau pasakyk, nors porą žodžių: kur tu
tarn au ji? Fronte dar nebuvai?
Maša pažiūrėjo į jo liesą, išvargusį veidą, į griežtas
nepažįstam as raukšleles prie sutrūkinėjusių lūpų, pažvel­
gė jam į akis, kuriose buvo kažkas,— ji negalėjo su
gauti kas, bet kažkas, ko nebuvo anksčiau,— ir suprato,
kad jam reikia arba nieko nesakyti, arba sakyti viską.
Šykštėdam a žodžių, nes jai rodės, kad svarbiausia kuo
greičiau jį nuprausti ir paguldyti, ji trum pai papasako
jo apie save, iš karto sulaužydam a visas m okykloje gau­
tas griežtas instrukcijas: niekam , niekada, jokiom is a p ­
linkybėmis... Tiesą sakant, ji nė nepagalvojo dabar apie
tai, nes nei aplinkybės, kuriose ji atsidūrė, nei žmogus,
kuriam ji visa tai pasakojo, negalėjo būti num atyta jo ­
kiose instrukcijose.
Sincovas klausėsi jos, kaip ir pirm a laikydam as už
rankų ir kiekvienąsyk jausdam as, kad jos dreba jo del­
nuose, kada Maša pasakodam a nori padaryti kokį m os­
tą. Ji papasakojo jam viską, be dviejų dalykų: kad ją
artim iausiom is dienomis išmes į priešo užnugarį ir kad
lygiai septyniomis ryto už kam po Pirogovkoje jos lauks
sunkvežimis.
Jis klausėsi jos, nekeisdamas veido išraiškos, tik, re ­
gis, dar labiau pablyškęs. Jeigu jis būtų išgirdęs viską

22. G y v ie ji ir m iru sieji 337

prieš tris mėnesius, o juo labiau prieš prasidedant karui,
neabejotinai būtų pasibaisėjęs tuo, ką Mašai teks patirti,
ir taip tiesiog būtų ir pasakęs, nebijodam as, nei kad ji
užsigaus, nei kad reikės su ja ginčytis... Bet dabar, po
visų tų pergyvenim ų, nors jo širdis buvo pilna nerim as-
čio dėl jos, jis nesijautė turįs teisę bent žodį jai pasa­
kyti. Būdamas apsuptyje, jis m atė m oterų, darančių ne
m ažiau, nei ką tik dar rengiasi padaryti Maša. O kodėl
ji neturi tam teisės? Ar todėl, kad anų jis nem ylėjo, o
ją myli?
— Na ką gi,— susivaldęs tarė jis mąsliai, kada Ma
ša baigė kalbėti ir nerim astingai pažiūrėjo jam į veidą.—
Gal ku r nors ten, užfrontėje, sutiksi kokį nors m ūsų p a ­
žįstam ą iš Viazmos...
— O tu m anai, kad Viazmos nesuspėjo evakuoti? - -
paklausė Maša.
— Manau, kad nesuspėjo,— trūkčiojančiu balsu tarė
Sincovas, kuriam spazm iškai persikreipė veidas, kai ką
prisim inus.— Manau, nesuspėjo,— pakartojo jis.— Kaip
ir kitų m iestų.— Jis prikišo savo veidą prie jos veido ir,
pakeitęs toną, tarė tyliai ir ram iai, kaip mažai m ergai­
tei: — Tu, tu r būt, apskritai d ar ne viską kaip reikiant
įsivaizduoji. Tai yra būdinga ne tik tau ir m an, tai b ū ­
dinga m ilijonam s. Tai padarė karas, ir pataisyti tai te ­
gali karas.
Jo veide plykstelėjo ir išblėso nepažįstam a Ma­
šai žiaurum o išraiška.
— Labai nuvargęs? — paklausė Maša.
Sincovas užm erkė akis ir vėl atsim erkė.
— Sunku buvo?
Sincovas vos pastebim ai linktelėjo,— jam ėmė suktis
galva, ir jis stengėsi susivaldyti.
— Kada atskridai į Maskvą, šiandie? — tylutėlėmis
paklausė Maša; jai pasirodė, kad jis užsim erkęs stengia­
si kažką prisim inti, ir ji bijojo n u traukti jo m intis.
Kadangi ji paklausė taip tyliai ir kadangi jis kovojo

338
tą akim irką su svaiguliu, jis nenugirdo žodžio, kuris
būtų jį nustebinęs: „atskridai“, o teišgirdo paskutinį žo­
dį „šiandie“ ir silpnai linktelėjo galvą.
— D abar aš tave nurengsiu, išprausiu ir paguldy-
siu,— tarė Maša. Ir, pati išsigandusi žodžio „išprausiu“,
kad jam netoptelėtų į galvą m intis, jog jis jai nem alo­
nus ir nemielas toks — purvinas, koks dabar yra,— ūm ai
paėmė jo sunkią, suskirdusią ir k rau ju pasruvusią ranką
ir vieną, kitą k artą karštai ją pabučiavo.
— Išsiprausim e, gerai? — paklausė ji, pakeldam a
akis.
Ką jis galėjo pasakyti?
— Taip, gerai, žinom a, gerai! — ko jis dar galėjo n o ­
rėti, jei ne tai, kad tie stiprūs, švelnūs ir m ažyčiai p irš­
teliai, kuriuos jis tiek k a rtų prisim indavo, jį nurengtų,
išpraustų, paguldytų į lovą?
— Aš, kai tik tave pam ačiau, tuojau užkaičiau ant
viryklos vandens,— tarė Maša.
— Tuojau ir užkaitei? Matai, kokia tu supratinga,—
nusišypsojo Sincovas.
— Aš ne supratinga,— tarė Maša,— aš tik noriu tau
padėti, tu, m an rodos, esi labai nusilpęs.
— Taip, gerokai nusilpęs,— tarė Sincovas ir, paėmęs
jos mažytę švarią ran k ą į savo didelę ir purviną, akim ir­
ką panoro skausm ingai ją sjrūstelėti.
— Aš visai pam iršau. Gal tu valgyti nori? — p a ­
klausė ji.
— Ne, kol kas nenoriu,— atsakė jis ir nustebęs p a ­
sijuto, kad ir išties nenori dabar valgyti.— Eik į virtu ­
vę, o aš nusirengsiu čia ir ateisiu.— Ir, pam atęs pro du­
ris num estą ant stalo Mašos milinę, pridūrė: — Tik duok
m an milinę, aš ją užsimesiu.
Palūkėjęs, kol jinai atnešė jam milinę ir išėjo, jis, p a ­
lydėjęs ją akim is, nuleido kojas ant grindų ir ėmė tra u k ­
tis batus.
Paskui jis stovėjo virtuvėje skardiniam e dubenyje, o
Maša prausė jį, kaip prausia motinos vaikus, kaip prausia
senos slaugės ligonius ir sužeistuosius.
Ėm usi prausti jį, Maša susyk pastebėjo du baltus ra n ­
dus šone.
— Sužeistas? — tyliai paklausė ji, ir jis be žodžių
linktelėjo — taip, sužeistas.
— Būk gera, duok m an puoduką vandens,— tarė
Sincovas, kai Maša, kaip ligonį suėmusi po pažastim
ir parem dam a pečiu, privedė jį iki lovos ir pasodino.
Kol Maša atnešė vandens, jis atsigulė. Paklodės b u ­
vo švarios, su neišlygintom raukšlėm , ant jų, be užkloto,
gulėjo Mašos milinė. Jis palietė pirštais jam apvilktus
švarius, drobinius m arškinius, pauostė juos — m arš­
kiniai, gulėję keletą m ėnesių k artu su Mašos daiktais,
kvepėjo pažįstam u odekolonu. Kitais tokiais pat m arški­
niais buvo užvilktas pagalvis vietoj užvalkalo.
Maša atnešė jam vandens, kol jis gėrė, uždarė duris
ir pakėlė lango užuolaidą, o paskui, paėm usi iš jo puo­
delį, greitai nusirengė ir atsigulė šalia jo, pasikišusi po
šonu milinės skverną.

— Kodėl tu nemiegi? Ju k toks nuvargęs, aš jaučiu!

— Nuvargęs, o užmigti negaliu.
— Kodėl tu sėdies?
— Taip m an lengviau pasakoti. Aš privalau, aš no­
riu tau papasakoti...
— Paskui. Geriau gulk. Tu nuvargęs. Aš stačiai bijau
dėl tavęs, toks nuvargęs. Gal tau kliudo miegoti prožek­
toriai? Aš atsikelsiu ir nuleisiu užuolaidą...
— Niekas m an nekliudo.
— Na, tada užsidenk pečius. Miline. Tau bus šalta.
Tu būtinai nori sėdėti?
— Taip... Tu nė nežinai, koks aš laimingas, šiandie
tave pamatęs...
— Kodėl nežinau?
— Ne, nežinai. Kol aš nepapasakosiu tau visko, kas

340
m ane buvo nutikę, tu negali žinoti. Kada papasakosiu,
tada žinosi. Tu nė neįsivaizduoji, kaip nepaprastai dėkin­
gas aš jaučiuos tau dabar.
— Dėkingas? Už ką?
— Už tavo meilę m an.
— Kokia nesąm onė! Argi galim a už tai dėkoti?
— Taip, galima dėkoti.
Ji pajuto, kad jį jau d in a dar kažkas, ne vien jų p a­
simatymas, bet negalėjo suprasti kas. Ji pati buvo kupina
dėkingum o jam už tai, kad jis čia, kad jis kovojo, kad
buvo sužeistas ir išliko gyvas, kad jis išvargęs, bet po se­
novei jo rankos stiprios ir geros ir po senovei jis ją myli...
J i buvo dėkinga jam už viską... Bet už k ą jis tu ri būti
jai dėkingas, ji nuoširdžiai nesuprato. Ar tik ne už tai,
kad ji bučiavo jam rankas ir mazgojo kojas, a r ne už tai,
kad ji myli, kaip anksčiau, o gal dar labiau?.. Galų gale
ju k tai visai natūralu, kurgi kitaip bus?
O jis iš tiesų buvo labai dėkingas jai už jos meilės
jėgą ir už tai, kad, vėl pajutęs tą jėgą, jis dabar galės p a ­
pasakoti jai visa, dėl ko kentė jo siela, taip kentė, kad,
rodės, ta siela jau buvo netoli m irties.
Jis atsiduso ir nusišypsojo tam soje, tarsi ta šypse­
na atsisveikindam as su viskuo, kas buvo gera ir švelnu
tą naktį jų tarpe. Ji nem atė jo šypsenos, bet ją pajuto
ir paklausė:
— Tu šypsais? Kam tu šypsais?
— T au,— atsakė jis.
Ir, iškart surim tėjęs, pasakė, kad jam už viską p a ­
saulyje brangiausi jos tikėjim as ir jos pagalba tą sunkią
jam valandą.
— Kodėl sunkią?
— Sunkią,— pakartojo jis. Ir staiga paklausė:— Ką
gi tu pagalvojai, kai pam atei m ane štai šitaip, su sve­
tim a palaidine, su vatiniu? Tikriausiai, pam anei, kad
aš grįžau iš partizanų? Taip?
— Taip,— tarė ji.
 — Ne, reikalas kur kas blogesnis.— Ir pakartojo: —
Taip, kur kas blogesnis, ku r kas!
Ji krūptelėjo ir įsitempė. Sincovas m anė, kad dabar
ji paklaus, ką tai reiškia. Bet ji nepaklausė. Ji tik, kaip
ir jis, pasikėlė ir atsisėdo. Visą laiką jam pasakojant,
ją daige šiurpas, o jis, priešingai, bemaž visą laiką k al­
bėjo lygiai, potyliu balsu, kuris, jeigu tik ji m ažiau savo
vyrą būtų pažinojus, būtų galėjęs atrodyti ram us.
Kad ir labai sunku buvo, bet jis kalbėjo jai apie vis­
ką iš eilės, nuo pat pradžios, nes kitaip ji būtų nesu­
pratus.
Jis pasakojo apie naktį prie Borisovo ir apie nušautą
raudonarm ietį, apie Bobruisko plentą ir Kozyrevo m irtį;
apie kautynes dėl Mogiliovo ir dviejų su puse mėnesio
apsuptį. Jis kalbėjo apie viską, ką buvo m atęs ir ką p er­
galvojęs: apie didį žmonių žygį ir apie jų didžiausią ap ­
stulbim ą siaubingų ir beprasm iškų įvykių akivaizdoje;
apie jų ištvermę ir bebaim iškum ą, apie kilusius jų gal­
vose baisius klausim us: kodėl taip pasidarė ir kas tuo
kaltas? Jis kalbėjo jai viską, jos negailėdam as, lygiai
kaip ir jo paties karas nepagailėjo. Jis išliejo jai per tas
dvi ar tris valandas visą savo sielvartą ir visus sunkius
išmėginimus, kurie ant jo paties griuvo per keturis m ė­
nesius, išliejo viską, išsyk, nepasverdamas nei savo žo­
džių stiprum o, nei jos nežinojim o dydžio. O nežinojim as
jos buvo itin didelis, nors ji ir pažino k arą iš pranešim ų
bei laikraščių ir nors turėjo akis, ausis ir savo pačios
sveiką protą, nurodinėjantį, kad visi įvykiai, tikriausiai,
yra dar baisesni, nekaip kalbam a ir rašom a. Bet visa tai
buvo vienas dalykas, o tai, ką jai kalbėjo Sincovas, buvo
kitas, nepalyginti baisesnis ir ku r kas labiau sukrečiantis
sąmonę.
Maša sėdėjo ant lovos ir, norėdam a nuslopinti drebulį,
laikė sukandus tarp dan tų kam pą pagalvio, kuris buvo
apvilktas ne užvalkalu, o vyro m arškiniais.
Kad jis būtų galėjęs ją m atyti, būtų pam atęs, kad

3 i2
 jos veide nėra nė lašelio kraujo, kad ji sėdi, rankas sunė­
rusi ir jas prispaudusi prie krūtinės, tarsi tylomis m al­
daudam a jį sustoti, jos pagailėti, duoti jai atsikvėpti.
Bet jis jos veido nem atė, o, įspyręs akis į sieną ir viena
rank a nusitvėręs už lovos galo, o kita, suspaudęs į kum š­
tį, negailestingai priešais save kapodam as orą, kalbėjo
ir kalbėjo viską, kas buvo susikaupę jo sieloje ir ko jis
niekam , be jos, dabar negalėjo pasakyti.
Ir tik tada, kai jis pasakojo apie paskutinį mūšį
prie Jelnios ir apie tą laimę, kurią jis pergyveno prasi­
veržimo naktį, tiktai čia jos įtem ptas, sustingęs veidas
atlėgo, ir ji tylutėliai aiktelėjo. Tą akim irką jai rados
lengviau.
— Kas tau? — paklausė jis.
— Nieko, pasakok,— tarė ji susivaldžiusi ir p am a­
niusi, kad toliau nebeišgirs nieko baisaus.
Tačiau baisiausia buvo dar prieš akis, ir jis, nepaste­
bėjęs, kad ji ja u yra priėjusi dvasinio išvargimo ribą, ir,
neparodęs jai pasigailėjimo, prabilo apie tai, kas bai­
siausia; apie tankus Juchnovo plente, apie nau ją apsup­
tį, nelaisvę, pabėgim ą ir apie tai, kad jis sėdi priešais ją
toks, koks yra,— pergyvenęs tai, ką teko pergyventi, p a ­
daręs tai, kas teko padaryti, ir nepadaręs to, ko negalėjo
padaryti. Ir jeigu po viso ko jis vis tiek turi atsakyti už
savo prakeiktą likim ą, tai jis atsakys, k u r reikia ir prieš
ką reikia, nenuleidęs galvos. Ypačiai kai išvydo ją, Masą!
— Likimas, likimas! Nusispiaut norėjau ant savo li­
k im o !— staiga pakėlęs balsą, su spazm a gerklėj tarė
jis.— Nusispiaut norėjau ant jo, kad taip darosi! Ar
šioks, ar toks ten būtų likimas, reikia eiti kovot už Mask­
vą, ir viskas! Ką gi, gal aš neturiu tam teisės? Ne, turiu!
Ir dar vienas klausim as.— Sincovas visai nebegalėjo iš­
rėkti, pirm ąsyk Mašos atm inim e jis nebesivaldė.— Kodėl
tasai vyresnysis leitenantas ten, kada aš užėjau pas jį
ir pasakiau viską, kaip buvo, kodėl jis, nė velnio nem a­
tęs, neužmušęs nė vieno vokiečio, ką tik atėjęs iš sa-

U 3
vo karinio kom isariato, kodėl jis nepatikėjo m anim ? T o­
dėl, kad nenorėjo tikėti! Aš m ačiau — nenorėjo! O ko­
dėl? Kodėl m anim netiki?
—■ Nurimk! — tarė Maša.
— Negaliu! — riktelėjo jis ir ištraukė ranką, kurią
ji norėjo paglostyti.
Ji atleido jam tą šiurkštum ą. Bet ir kaip ji galėjo n e­
atleisti jam tokią akim irką!
;— Nurimk! — pakartojo Maša. D abar, kada Sinco-
vas pašoko iš pykčio ir ėmė rėkti, ji staiga tapo ram i,
kažkur giliai giliai vidun nuslinko jos pačios klausim ai,
jos pačios galintis prasiveržti riksmas: kaip? kodėl?..
— Nurim k,— trečiąsyk tarė ji, jausdam a, kad, nepai­
sant visos baisios jo karo patirties, ji dabar, tą akim ir­
ką, yra stipresnė ir turi jam padėti.— Ką tu kalbi, m ie­
lasis? Nekalbėk taip, nereikia! — užuot ginčijusis, ėmė
ji m aldauti. Ir jos švelnumas ataušino jo įniršį. Sincovas
suglebo, atsitraukė nuo sienos, įsikniaubė į pagalvį ir
ilgai nė nepajudėdam as gulėjo.
Maša prisilietė prie jo peties.
— Palauk, n e lie sk !— pro pagalvį dusliai tarė jis.—
Duok atsigauti.
Ji m anė, kad jis verkia, bet jis neverkė.
— Kodėl tu taip sakai, kad netiki?..— užuot tiesiai
atsakiusi, tarė Maša. Jo žodžiai, kad juo netiki, labiausiai
ją pritrenkė.— Kaipgi netiki? O aš?..
— Atleisk...— jis apsivertė aukštielninkas ir ram iai
palietė Mašos ranką.
— Bet argi aš tau sakau?..
— Vis tiek atleisk!
Jis nutilo. Tylėjo ir Maša. Jam rodės, kad ji galvoja,
ką galėtų atsakyti į jo klausim ą: ką gi dabar daryti? Bet
ji galvojo apie ką kita. Ji galvojo apie viską, ką jis yra
pergyvenęs, ir klausė save: ar būčiau pakėlus aš visa tai,
būdam a jo vietoje? Ir jai rodės, kad ne, ji nebūtų pakėlu­
si. Jis, kurs ją klausia, ką gi dabar daryti, atliko daug
tokių žygių, kuriem s jai, tikriausiai, niekada nebūtų už­
tekę jėgų. Vadinas, esama kažkokių įvairių m atų: vie­
nas — kurs buvo iki karo, ir kitas — dabar, visai kitas,
tas, dėl kurio jis nors ir plūsta kitus, bet sielos gilumoje
jaučiasi ir pats kaltas. Koks tasai m atas didelis ir sunkus!..
Maša prisim inė visas tas nemigos naktis, kada ji m ąstė,
kaip jis jaučiasi ten, fronte; kieksyk jai čia rodės, kad
jį paėmė į nelaisvę, čia rodės, kad jį šaudo, čia vėl ro ­
dės, kad jis kažkur sužeistas ir blaškosi klejodam as, šau­
kia ją: „Maša! M aša!“— ir kalena dantim į skardinio
puoduko kraštą. Ir štai mažne viskas, apie ką ji m ąstė,
m ažne viskas yra teisybė: į jį šaudė, jį sužeidė, jis buvo
nelaisvėje, jis prašė gerti ir šaukė: „Maša! M aša“ !— ir
duso iš troškulio, ir nebuvo kam jo aprišti.
— Ko tu tyli? Ką gi m an, tavo galva, daryti? — p a ­
klausė Sincovas.
Ji prisitraukė arčiau ir, padėjusi jo apraišiotą galvą
sau ant kelių, tarė:
— Aš nežinau. Tu pats, tu r būt, geriau žinai.
Ji ir iš tiesų dar nežinojo, ką jam atsakyti. Bet ži­
nojo svarbiausią daiktą: jis turi jausti jos meilę. Tai ir
buvo reikalingiausias atsakym as, ir Sincovas, pajutęs stip­
rią m oralinę param ą, staiga tiesiai ir trum pai pasakė,
ką ja u bemaž buvo nusprendęs, prieš jai ateinant: jis
iš ryto nueis į rajkom ą, kur kadai buvo priim tas į p a rti­
ją, nueis, viską išpasakos, ir tegu sprendžia, ką su juo
daryti. O bijo jis dabar tik viena: kad paskutinę valan­
dėlę neatsitiktų kokia kvailystė, kad pakeliui jo nesu­
laikytų koks nors patrulis.
— Aš eisiu su tavim ,— prasitarė Maša, d ar nepagalvo­
jus, kad negali to padaryti: iki ryto — kom endanto va­
landa, o lygiai septyniomis jos atvažiuos ta prakeikta
mašina!
— Vadinas, paim si už rankos ir nusivesi kaip m ažy­
tį,— tyliai šyptelėjo jis tam soje.— Gerai, pasvarstykim .
Jis vėl liko toks, koks anksčiau buvo — didelis, stip­
rus įr ram us.
345
 — Aš visai užm iršau vieną daiktą,— tarė jis ir, ro ­
dos, vėl šyptelėjo.— Ar tu neturi ko užvalgyti? Aš n e ­
žmoniškai išalkęs.
— Ko tu nesakei anksčiau? Aš gi klausiau!
— O aš tada nenorėjau. Aš čia, tau nesant, susira­
dau kažkokią prieškarinę duonos žiauberę. Teko atsi-
m irkyti po čiaupu.
— Ak tu, vargšeli!..— tarė Maša.— Mano milinės k i­
šenėje yra šiek tiek galėtų ir skardinė konservų, tik ne­
žinau kokių.
— Koks skirtum as? — nusijuokė Sincovas.— Bet te ­
gu bus ir kilkės — išgersim paskui po penkis puodukus
vandens, ir tiek.
— Tu gulėk,— nuleidusi basas kojas ant grindų, tarė
Maša.— Aš eisiu atnešiu.
— D ar ko! — tarė jis, irgi nuleidęs kojas.
Abudu atsistojo. Ji, užsisiautusi ant pečių milinę, o
jis, susisupstęs į užklotą, nuėjo į virtuvę ir sėdo už sta ­
lo. Maša ištraukė pakelį jau susitrynusių paplotėlių, o
Sincovas vos-ne-vos ištraukė jai iš kitos milinės kišenės
didelę skardinę konservų.
— Taigi aš visą laiką galvoju, kas čia m an an t kojų
toks sunkus! — nusijuokė jis.
— Aš visai užm iršau ją ,— tarė Maša.
Sincovas atidarė skardinę virtuviniu peiliu. Tai buvo
mėsos konservai.
Jie sėdėjo prieš viens kitą ir valgė tuos konservus,
pasikabindam i peiliu ir dėdamies ant gabaliuko paplo­
tėlio. Paskui Sincovas išgėrė iš skardinės padažo liku­
čius ir šyptelėjęs pažvelgė į Mašą.
— Ek, ir juokingi, tu r būt, m udu šiandie? Sėdim vir­
tuvėj prieš viens kitą basi...
Jis nusižiovavo ir droviai nusišypsojo.
— Žinai, nors ir gėda, o pavalgiau ir išsyk im a m ie­
gas, kaip išbadėjusį šunį...
— O kokia čia gėda? — tarė Maša.

346
 Ir kad jam išties nebūtų ko gėdytis, paskubėjo sum e­
luoti, jog ir jai norisi miego.
Jie sugrįžo į kam barį ir sugulė taip, kaip mėgo m ie­
goti pirm ai, kada k a rtu miegodavo: jis — aukštielninkas,
atm etęs į šalį dešinę ranką, o ji — ant šono, prispaudusi
skruostą prie tos didelės, stiprios, švelniai ją apkabinu­
sios rankos. Bet ligi tik jie sugulė, už lango danguje
vis dažniau viena po kitos ėmė pliekti zenitinės p a ­
trankos.
— Na va, dabar neužmigsim,— nuliūdus tarė Maša,
turėdam a galvoje ne save, o jį. Ji, kaip ir pirm a, n en o ­
rėjo miego.
— Kodėl neužmigsim ? — m ieguistai tarė Sincovas.—
Kaip m at ir miegam.
Ir beregint Maša pajuto, kad jis išties m iega stipriu
nuvargusio žmogaus miegu. Jis kartais ir seniau užmig­
davo šitaip, išsyk. Tiktai seniau alsavimas jo būdavo ne
toks — lengvesnis, lygesnis, o dabar gergždžiantis, iš­
vargęs.
„Visgi jis blogai jaučiasi“,— susirūpinusi pagalvojo
Maša.
Visą laiką, kol truko oro pavojus ir d ar valandą ar
dvi jam praėjus, Maša neužmigo; ji gulėjo, prispaudusi
skruostą pi’ie šiltos didelės vyro rankos, ir vis m ąstė,
mąstė apie tai, ką jis jai pasakojo.
Negalima sakyti, kad ji būtų nežinojusi viso to anks­
čiau, ne, ji daug žinojo arba buvo girdėjusi nuotrupom is
iš an trų jų ar trečiųjų lūpų, bet, tu r būt, reikėjo viską
išgirsti iš karto, ir tai turėjo pasakyt štai tasai gulintis
šalia jos žmogus, kad pajustum visą tą sunkenybę, už­
griuvusią ant pečių ne tik jam ir jai, o visiems žmonėms,
žinoma, visiems žmonėms,— tatai ir visų baisiausia!
— Kokia nelaimė! — balsu pasakė ji, pasakė ne apie
save ir ne apie jį, o apie viską drauge,— apie karą. Ir,
pagalvojusi apie Viazmos užėm im ą ir paskutinį praneši­
m ą, negailestingai išplūdo save,— kaip ji galėjo šiandie,
patikrinus dokum entus prie užtvaros, vėl užsidengti b re­
zentu ir važiuoti per Maskvą, nė nepasidairius, kas de­
dasi aplinkui...
„Kaip kokia m iesčionė!“
Iš savo vyro pasakojim o ji suprato, kiek daug žmo­
nių m irė jo akyse per tuos keturis m ėnesius, galvodami
ne apie save, o apie tai, kad reikia sustabdyti vokiečius.
Ir vis dėlto vokiečiai paėmė Viazmą ir a rtė ja prie Mask­
vos, ir, vadinas, norint juos sulaikyti, reikia dabar p a ­
daryti dar daugiau, negu yra padarę tie žuvusieji, bet jų
nesulaikiusieji žmonės! Ir jai, jai taip pat reikia šitai
padaryti tame darbe, kurį teks dirbti! Ji su nerim u p a ­
galvojo, kaip ją sm arkiai sukrėtė vyro pasakojim as, o
ju k jai teks pam atyti visa tai savo akim is, o, gal būt,
pam atyti dar blogiau, pam atyti ir nedrebėti!
Ji atsiminė, kad dar nesusidėjusi daiktų, o juk reikia
tai padaryti, kol jis miega, kad nė valandėlės nuo jo ne­
nuvogus.
Ji pakėlė galvą nuo jo rankos, ir jis neprabusdam as
sulenkė ir atlenkė užtirpusią ranką.
Ji atsistojo, priėjo prie lango, užtraukė užuolaidą ir,
pravėrusi duris į prieškam barį, vis dar negalėdam a ko
kito griebtis, vėl grįžo prie lovos ir, atsisėdusi ant slen­
kančios ant grindų milinės, žiūrėjo į miegančio vyro
veidą.
Jo k ak ta buvo išprakaitavus, o rankos g'lebnai gulėjo
viršum antklodės. Du griežti, nepažįstam i bruožai nuo
lūpų iki smakro neišnyko ir m iegant,— liko jie tarsi tam ,
kad skelbtų kažką grubaus visam laikui įėjus į to gero
žmogaus gyvenimą, įėjus ir jau nebegalint pasitraukti
atgal.
Maša atsim inė, su kokia atšiauria, šalčiu ją nukrėtusią
neapykanta savo pasakojim e jis kalbėjo apie vokiečius,
k artu pagalvojo apie visą tą dar nepasibaigusią naktį
ir tyliai atsiduso. Ryt a r poryt jai reikės skristi į vokiečių
užnugarį, o ji taip ir nesiryžo jam pasakyti, kad ją pa-

318
 tausotų. Akim irką buvo pagalvojusi, bet paskui užmiršo
iš laimės. O jeigu dabar ten, vokiečių užnugary, agen­
tūriniam e darbe, staiga pasirodys, kad ji laukia kūdikio,
ką tada daryti? Kad ir labai gėda kalbėti, bet teks šian­
die paklausti mokyklos kom isarą, kaip jai vis tik pasi­
elgti, jeigu tat atsitiktų.
„Taip, jau šiandie,— pagalvojo ji, pažvelgusi į laikro
dį,— ja u šiandie, ir visai greitai.“
Laikrodis rodė šeštą; m etas rengtis.
Maša atidarė spintą ir visų pirm a išsitraukė iš toli­
mos kertės, ką anksčiau buvo nutarusi esant reikalin­
giausia,— parsivežtą dar iš Tolim ųjų Rytų, naftalinu iš
barstytą seną storos vilnos paltą. Paskui pasirausė kitose
lentynose ir pasiėm ė kandžių sukapotą skarelę ir kai ką
iš m otinos skalbinių, kuriuos reikėjo praleisti į plotį ir
pailginti.
Viską surišusi į seną staltiesę ir padėjusi ant stalo,
ji neskubėdam a po čiaupu virtuvėje nusiprausė ir m inkš­
tu rankšluosčiu išsitrynė, kad net oda paraudo, ir išsyk
pasidarė šilta. Paskui, taip pat neskubėdam a, apsirengė
uniform a, apčiupom is, be veidrodžio susišukavo ir, pažiū­
rėjusi į laikrodį,— buvo pusė septynių,— atsisėdo ant
lovos.
— Vania! — ji įkniaubė nosį į pagalvį šalia vyro gal­
vos ir pam ažiukais savo skruostu bakstelėjo jam į skruos­
tą.— Vania!
Ji m anė, kad vyras ilgai neišsibudins, bet jis tuojau
atbudo ir atsisėdo.
— A! Tai t u ! — ir jis šyptelėjo jai savo gera šyp­
sena.
Pam atęs, kad ji jau apsitaisiusi, jis su nerim u p a ­
klausė:
— Tu išeini? Kur eini?
Ji paaiškino, kad septyniomis atvažiuosianti m ašina
ir sustosianti už kam po ir jai negalim a esą praleisti tos
mašinos, nes atleista tik iki devintos ryto.

3 i9
 — Na ką gi... gal būt, taip net ir geriau,— tarė jis.—
Tu išvažiuoji, o aš palauksiu, iki visai išauš, ir eisiu, kaip
sakiau tau vakar. Rengsimės. Išeik valandėlę, aš kažko­
dėl tavęs varžaus.
— Aš nusisuksiu,— tarė ji, nuėjo prie lango ir, kiek
pakėlusi užuolaidą, pažvelgė oran. Gatvėje buvo dar tam ­
su.
— Keistuolis iš tavęs,— tarė ji.— Vakar nesivaržei,
šiandie varžais.
— Taigi, taip ja u yra,— tarė jis rengdamasis.
Apsiavęs jis nukaukšėjo į virtuvę, o ji, tebestovėda
m a prie lango, girdėjo, kaip jis prausiasi ten po čiaupu,
pildam asis sau vandenį rieškučiom.
— Na ką gi,— tarė jis, grįžęs ir ant galo lovos kabin­
damas šlapią rankšluostį.— Kaip ten m an išeis, kaip ne,
patikės a r nepatikės, pasiųs į frontą arba, blogiausias
daiktas,— jis pasistengė, ir jo balsas liko ram us,— ne-
pasiųs, o adresą vis tik duok. Parašysiu tau, kaip bus.
Maša sumišo: ką ji galėjo jam atsakyti? Atsakyti,
kad rytoj ar užporyt ji išskrenda? To ji nenorėjo. Ne­
atsakyti? To ji negalėjo.
— Kiek laiko tu ten m okykloje prabusi? — paklausė
jis ir pažvelgė šnairom į surištus staltiesėn daiktus.—
Kas čia ?
— Drabužiai. Daiktus pasiėm iau, tam buvau ir atleis­
ta,— pasakė Maša, nesuspėjusi sugalvoti, kaip čia su­
melavus.
— A-a... Tada suprantam a. Vadinas, šiomis dienomis ?
Ji linktelėjo galvą.
— Bet adresą vis tik duok. Kas ten pas jus — pašto
dėžutė a r lauko paštas?
Jis atsiplėšė kam pą nuo ištiesto ant palangės laik­
raščio, pieštuko galiuku, besim ėtančiu ant bufeto, užsi­
rašė Mašos pašto dėžutės num erį ir, įsidėjęs popieriuką
į palaidinės kišenę, šyptelėjęs tarė:
— Vienintelis m ano dokum entas šiai dienai.
350
 Kiek patylėjęs ir norėdam as nuram inti Masą, pri­
dūrė:
— Gal iš rajkom o pasiseks kaip nors surasti Serpi-
liną, aš tau apie jį buvau užsiminęs.
Maša linktelėjo galvą.
— Jeigu tik jis čia ir gyvas. T ada m ano reikalas bus
daug lengvesnis. Už tai, kad Maskvoje atsiradau, galvos
nepaglostys, o už ankstyvesnį laiką, tikiuos, c h a ra k te ris­
tiką duos. Man dabar viskas yra brangu.
— Aš negaliu įsivaizduoti, kad kas nors tavim n e p a ­
tikėtų,— pasakė Maša.
— O aš galiu,— tarė jis, įsmeigęs į ją akis, savo sens­
telėjusias, kažkokias keistas, ir blogas, ir geras akis. Ir,
nenorėdam as daugiau kalbėti apie save, užsiminė apie
jos brolį:— Kur Pavlas? Vis dar Čitoje?
— Taip. Neseniai gavau laišką.
— Siunta, kad nekariauja?
— Siunta... Klausyk, Vania,— tarė Maša, vėl jį d a ­
bar laikydam a dideliu, o save m ažyte,— kas bus su
Maskva?
— Nežinau,— atsakė jis.— Nesiimu spręsti, nenoriu
m eluoti, neįsivaizduoju. Bet kad karą pralaim ėsim —
nem anyk! O jeigu m anai,— mesk tokią m intį iš galvos!
Viskas, ką aš tau sakiau, teisybė. Ir aš gi tau sakau
dabar: nepralaim ėsim karo! Nieku gyvu!
Jis pasakė šitai su didele jėga ir, atrodo, sunerimęs
dėl Mašos, a r tik nebus ji susvyravusi dėl jo kaltės.
— Ne, aš ir pati taip m anau,— tarė Maša, pažvelgusi
tiesiai jam į akis.— Aš tiktai norėjau patikrinti savo
nuojautą.
Staiga jos veidas tapo šaltas ir tolimas, ir jis susyk
tai pastebėjo.
— Kas tau?
— Mašina atvažiavo, girdžiu.
Maša paskubomis užsivilko milinę, apsidairė, pagrabi-
nėjo ant stalo, susirado žibintuvėlį, įsigrūdo į kišenę ir
tik tada, jau apsitaisiusi, su miline ir ausine kepure,
puolė Sincovui ant krūtinės ir neilgam sustingo, negalė­
dam a nė žodžio ištarti.
O jis tą valandėlę, apkabinęs ją, pasijuto atitolęs nuo
visko, kas buvo susiję su juo pačiu, nuo savo bėdų, p ra ­
ėjusių ir būsim ų. Jis pergyveno vien tik begalinę baimę
dėl Mašos, dėl to, kad ji skrenda tenai, pas vokiečius, kad
tai bus greitai ir kad nė jokia jėga neleis jam nei suži­
noti, kas ten ją nutiko, nei nors pirštą pajudinti, norint
ja i padėti...
— Gal tu palydėsi m ane iki m ašinos? — tarė ji, ati
trūkdam a nuo jo.— Ji čia pat už kampo.
— Ne,— atsakė jis.— Nenoriu, kad tavo žmonės mane
m atytų. Ir apskritai nereikia niekam pasakotis, kad tu
buvai su m anim susitikus. Paskiau, kai, kaip sakom a, vėl
būsiu žmogus, tada galėsi sakyti, jei panorėsi, o dabar
nereikia. Jūsų darbas keblus. Ims tave ir paliks dėl tokio
vyro...— Karčiai nusišypsojo jis ir, akim irką klastingai
pagalvojęs: „Na, kad ir palik tų “, tučtuojau tą m intį už­
gniaužė savyje.
— Nekalbėk taip!
Jis, greitai ją apkabinęs, pabučiavo, atleido ir net p a ­
stūm ėjo link durų. J i neatsigręžusi pasiėmė nuo stalo
ryšulį ir išėjo į prieškam barį. Bet kai ji jau buvo atid a­
riusi duris, jis pasivijo ją, vėl apgręžė į save ir paklausė:
— Sakyk, kur skrendi? Noriu bent vaizduotis sau,
kur būsi.
— Į Smolensko rajoną,— atsakė.
— Būk atsargi,— karštai, dusdamas ėmė jis kalbė­
ti.— Būk gudri kaip lapė, kaip velnias, kaip šėtonas,
tik nepakliūk jiems į rankas, m aldauju tave! Girdi? Mal­
dau ju tave! Aš nieko netrokštu, viskas nesvarbu... viskas
nesvarbu, nieko netrokštu, tik kad tu būtum gyva. Su­
pranti, tu?!
Jis, kaip pamišęs, purtė ją už pečių ir kartojo tuos

352
žodžius, kurie kitu m etu būtų jiem s abiem pasirodę ab
surdiški.
Paskui staiga jis pasikeitė, nusišypsojo, ištiesė jai ra n ­
ką ir, luktelėjęs, iki ji padės į ją savąją, suspaudė ją
m aloniai ir stipriai, tik ne skaudžiai.
— Iki pasim atym o, Maša! M ašenka m ano... Maša,
Maša...
Ir, paleidęs ran ką, apsigręžė ir nuėjo atgal į kam barį.
Maša išėjo, skubiai trinktelėjusi duris, ir nubėgo že
myn.
Patekusi į kiem ą, ji nejučiom is bėgdam a pažiūrėjo
į savo langą: jis buvo atlapas ligi galui. Ankstyvoje ryto
brėkšm oje ji neaiškiai pam atė vyro veidą. Jis nemosavo
jai rankom is ir nešaukė. Tiktai stovėjo prie lango ir tylė­
damas žiūrėjo jai įkandin...
Tą pat dieną, dešim tą valandą ryto, Maša įėjo į m ažą
adjutanto kam barį prie mokyklos viršininko kabineto.
A djutanto nebuvo: kažkur buvo išėjęs. Maša keletą m i­
nučių luktelėjo, atsiduso, apsitem pė palaidinę ir pasi­
beldė į duris.
— Įeik ite !— pasigirdo balsas iš vidaus.
Maša įėjo, uždarė duris ir pasakė tai, ką ja u buvo
įpratusi per tris buvimo m okykloje mėnesius sakyti:
— Draugas pulkininke, leisite kreiptis?
— Sveika, Artem jeva,— tarė žmogus už stalo, p ak el­
damas galvą nuo priešais jį paskleistų popierių.— Ko­
kiu reikalu pas m ane?
— Asmeninis klausimas, draugas pulkininke.
— Gal užeikite pas kom isarą?
— Komisaras išvažiavęs į Maskvą, draugas pulkinin­
ke, o m ano klausimas skubus.
— T ada sėskit, laukite.— Ir mokyklos viršininkas
pulkininkas Smeliovas vėl įkniubo į popierius.
— Gal būt, aš jum s trukdau, draugas pulkininke?
Aš išeisiu,— tarė Maša.
— Jeigu trukdytumėt, pasakyčiau,— nepakeldamas

23. G yvieji ir m irusieji 353

galvos nuo popierių, atsakė Šmeliovas, ir Maša atsisėdo
ant kėdės, pasiryžusi laukti.
Pulkininkas Šmeliovas mokykloje buvo naujas žmo­
gus. Ankstyvesnis viršininkas prieš savaitę dingo iš m o­
kyklos, kaip buvo sakom a, išskrido su specialiu užda­
viniu, o kitą dieną jo vieton atvyko tasai Šmeliovas. Jis
atvažiavo iš ligoninės, ku r gydėsi sužeistą koją, greitai
ir nuostabiai vikriai, ram entais pasiram sčiuodam as, šm i­
žinėjo po mokyklos koridorius, bandydam as žengti su­
žeista koja.
O kitą dieną jis nustebino klausytojus savo nuosta­
biu sugebėjimu atsim inti pavardes ir veidus, bet apskri­
tai vis dėlto ne per labiausiai patiko Mašai: jos m anym u,
jis buvo pernelyg linksmas, šnekus ir iš viso lengvapėdis
tokiam darbui, kuriam jos čia buvo mokomos. Šnekė­
damasis jis kartais juokingai mikčiodavo, purtydavo gal­
vą ir m irksėdavo. Maša žinojo, kad tie m irksėjim ai
anaiptol ne juokas, o kontuzijos pasėka, m atė du p ri­
segtus prie pulkininko palaidinės Raudonosios Vėliavos
ordinus, žinojo, kad jis sužeistas fronte ja u šiame kare.
Ir vis dėlto jos širdis netraukė eiti pas mokyklos virši­
ninką. Jeigu su tuo, ką ji norėjo papasakoti, b ūtų gali­
m a luktelti iki rytojaus, ji būtinai būtų prilaukusi su­
grįžtant kom isaro, niūroko žmogaus, kurs retai šypsosi
ir m aža kalba. Jam jautė didesnio pasitikėjim o.
Maša sėdėjo, laukė ir žiūrėjo į Šmeliovą. D abar jis
nem ikčiojo, nem irksėjo, nesišypsojo ir nejuokavo — jis
tylėdam as sėdėjo už stalo ir rašė, užsidėjęs akinius, su
kuriais Maša dar nebuvo jo mačiusi. Rudoje jo čiuproje
švietė geras kuokštas žilų plaukų, o jo neryškus, besi­
keičiantis, su šypsena veidas buvo dabar nuvargęs, su­
stingęs ir senas.
T ur būt, užmiršęs apie Mašą, Šmeliovas dusyk gar­
siai atsiduso, paniuro, stipriai patrynė kaktą, tartum
gindam asis nuo sunkių m inčių, ir rašė toliau.
Maša dar niekam nebuvo sakiusis, kad susitikusi su

354
vyru. Paklausta jos laukusios prie mašinos ir nerim avu­
sios Niusės, kas atsitiko — ji tepasakė viena: kad prašo
apie nieką jos neklausinėti.
Ji ir dabar nebuvo kiek reikiant atitokusi ir net ja u ­
tėsi patenkinta, kad m okyklos viršininkas davė jai tą
priverstinę pertrauką.
Smeliovas baigė rašyti, užantspaudavo paketą ir, skam ­
bučiu pašaukęs ad ju tan tą, įsakė nunešti paketą m okyk­
los viršininko pavaduotojui m ajorui Karpovui ir perduoti
jam , kad tas važiuotų pagal anksčiau gautą įsakym ą.
M ajorui Karpovui ryšium su pablogėjusia padėtim
prie Maskvos buvo įsakyta perim ti vienoje iš Gorkio ke­
lio stočių atsargines patalpas m okyklai. Maša dar nieko
apie tai nežinojo, bet Smeliovas rūpinosi mokyklos p er­
dislokavim u ja u nuo vakar vakaro ir buvo bjauriausiai
nusiteikęs.
— Sėskite arčiau, Artem jeva,— tarė jis, adjutantui
išėjus, ir perstatė savo atšlietus į stalą ram entus iš de­
šinės pusės į kairę. Maša prisitraukė kėdę ir atsisėdo.—
Klausau jūsų.
Smeliovas truktelėjo galvą ir m irktelėjo kaire akim,
bet tas m irktelėjim as buvo ne linksmas, kaip paprastai,
o nuvargęs ir niūrus.
— Aš vakar buvau išleista į Maskvą ir m ačiaus su
savo vyru...— prašneko Maša.
— Jūsų vyras Sincovas? — kiek suraukęs kaktą, p a­
klausė Smeliovas.— Ivanas, Ivanas...
— Petrovičius,— pabaigė už jį Maša skurdžiu balsu.
Jai pasirodė, kad Smeliovas žino apie Sincovą kažką b ai­
saus, ko ji d ar nežino.
— Politinis darbuotojas, išėjęs į frontą, ir jūs iki
šiol neturėjote apie jį jokių žinių, o dabar, vadinas, p a ­
matėte, grįžo į Maskvą...— tęsė Smeliovas.
— Taip, grįžo,— tarė Maša, kankinam a spėjim o: ką
gi taip jai pačiai nežinom a žino apie Sincovą Smeliovas.
Smeliovas apie Sincovą težinojo tiek, kiek buvo Ma-

3 33
šos asmens byloje, o toji asmens byla k artu su dviem
kitom gulėjo dabar jo stalčiuje. Tris kursantes šiandie
naktį teks perm esti į vokiečių užnugarį, ir, dar nesikal­
bėjęs su jom prieš išsiunčiant, jis dar k artą žiūrinėjo
jų asmens bylas.
— Vadinas, grįžo vyras. Na ir kas?
Sėdinti priešais Smeliovą jau n a m oteris visai m ergiš­
ko, blyškaus ir ryžtingo veido buvo nepanaši į tokią,
kuri galėtų paprašyti niekur jos nesiųsti, kadangi pas
ją grįžęs vyras. Bet jeigu taip nėra, tai ko ji atėjo pas
jį ir kodėl tokia susijaudinusi, nors ir stengiasi tvardytis?
— Pirm a,— pradėjo Maša drebančiu balsu parengtą
dar kelyje iš Maskvos frazę,— ką m an daryti, jei ten,
perm etus, pasirodys, kad aš laukiu kūdikio? Aš žinau,
kad neturėjau tam teisės, bet ką m an daryti, jeigu taip
bus?
„Mat kas,— pagalvojo Smeliovas,— vis dėlto, vadinas,
išsigando, nenori skristi!“ Jis didžiavosi gerai pažįstąs
žmones, ir jam buvo nem alonu, kad jis apsiriko, ir gėda
dėl tos m oteries, kuri arba melavo, arba tyčia pasidarė
taip, kad būtų dėl ko atsikalbinėti.
— Vadinas, keliate klausim ą, kad negalėsite vykdyti
užduoties? — šiurkščiai paklausė jis.
Maša visa išraudo:
— Kaip jūs taip galėjote pagalvoti, draugas pulki­
ninke ?
— Pagalvoti aš galiu viską, kas ateina į galvą,—
tarė Smeliovas, supratęs, kad jo pirm as įspūdis buvo
teisingas, o antras netikras, ir tuo džiaugdamasis.
— Aš ne tam savo noru atėjau į m okyklą,— pasakė
Maša, jausdam a, kaip jai degte dega veidas.
— Suprantu, kad ne tam ,— pertraukė ją Smeliovas.
D abar jis norėjo jai padėti.— Bet jeigu taip, jeigu jūs
ketinate daryti tai, kam ruošėtės, ko gi jūs m ane k lau ­
siate? Aš ne gydytojas ir ne burtininkė.
— Aš klausiu todėl,— nurim usi kaip tik dėl to Sme-

3 5 fi
liovo griežto tono, tarė Maša,— kad kartais tas m an gali
len sukliudyti. Ką m an tada daryti? Aš padarysiu taip,
kaip bus reikalinga.
— Sukliudyti žvalgui gali viskas, jeigu jis pasiduos
aplinkybėm s, ir jam m aža kas galės sukliudyti, jeigu
jis pats palenks sau aplinkybes. Žvalgu gali būti .moteris
su vaiku, senis, neregys, kurčias, invalidas,— viską gali­
ma pakreipti ir prieš save, ir prieš priešą. Viskas p riklau­
so nuo žmogaus ir nuo papildom ų sunkum ų, kurių rei­
kalo labui jis yra pasiryžęs prisiim ti. Aš žinau atsitiki­
mą,— patylėjęs pridūrė Šmeliovas,— kada žvalgui teko
susilaužyti koją, nes buvo įtartas, kad iki tol jis tik dėję­
sis raišas.
Maša nejučiomis žvilgtelėjo į atšlietus prie stalo Šme-
liovo ram entus.
--- Tas buvo seniai ir ne m an,— sugavo jis jos žvilgs­
nį.— Apskritai, kaip mokyklos viršininkas, aš neteikiu
jūsų klausim ui tarnybinės reikšmės, o jeigu norite pasi­
tarti apie tai kaip apie asmeninį savo reikalą, tarkitės su
mūsų gydytoju. Beje, tai m oteris. „Dora,— pagalvojo jis,
žiūrėdamas į Masą.— Galima siųsti — neparsiduos ir n e ­
su gniuš.“
Jis laikė, kad pokalbis baigtas, ir, pasakęs Mašai,
kad dar kartą ją iššauksiąs tarnybos reikalais, ja u re n ­
gėsi ją atleisti, bet šiai pokalbis buvo dar tik prasidėjęs,
l'žuot atsistojus ir išėjus, ji atsakė, kad d ar nepasakiusi,
Ims svarbiausia.
Šmeliovas skersomis dirstelėjo į laikrodį — laikas buvo
brangus, bet kažkas tos kursantės balse neleido jos n u ­
traukti. Maša pasislinko arčiau k artu su kėde, sunėrė
lankas ir ėmė kalbėti.
Šmeliovas m okėjo klausytis ir nebuvo pratęs stebė­
tis. Jis m okėjo taip gerai klausytis, kad pasistengęs su­
laikydavo net savo nervinį trūkčiojim ą, kai jausdavo,
kad šis gali trukdyti pasakojim ą. Ir, žinoma, Maša ne­
galėjo jo nustebinti savo pasakojim u apie vyrą, kuris iš
pradžių ieškojo savo dalies, paskui kovojo svetimoje, pas­
kui ėjo iš apsupties, paskui pateko į kitą, buvo nelais­
vėje, pabėgo iš nelaisvės ir galų gale pas ją atėjo.
Nė kiek nestebėtinas tos istorijos siužetas buvo p er­
daug gerai žinomas Smeliovui iš kitų panašių pasakoji­
mų ir iš savo paties patyrim o: ju k jis pats, atlikdam as
tarnybinę pareigą, suspėjo dusyk ten ir atgal pereiti
fronto liniją.
Tačiau tragiškoji to prasm ė, apie ką kalbėjo Smelio­
vui šita sėdinti priešais jau n a m oteris, žadino atbalsį ir
jo paties sieloje, nes jis spėjo priešo užnugary pam atyti
ir blogesnių daiktų, nei teko išgirsti šiai m oteriai iš savo
vyro, ir atsim inė keletą savo paties nepakeliam ai sunkių
akim irkų, kada tik susivaldymas ir patirtis sukliudė p a ­
daryti klaidingą sprendim ą.
Smeliovo nuom one, padėtis, kurioje atsidūrė šios m o­
teries vyras, buvo iš tikro sunki, ypač kad jis į galą pasi­
elgė ne pačiu geriausiu būdu, bet jo negalim a buvo k al­
tinti taip, tartum tuo nebūtų kaltas niekas kitas, o
tik jis.
Bet kada Maša papasakojo, kaip Sincovas pateko į
Maskvą, ir, laukiančiom is akim is žiūrėdam a į Smeliovą,
ieškojo jo užtikrinim o, kad vis dėlto viskas baigsis gerai,
jis, padėjęs ranką ant širdies, negalėjo laiduoti, kad tik ­
rai taip ir bus. Taip, jeigu jos vyras pateks į rankas ne
stuobriam s, o žmonėms, tai jie tik ims ir pasiųs jį į
frontą, ir jis dar pakariaus. Bet jeigu jis pateks kokiam
nors priekabiam tipui, tai dar visko gali būti. Su tokiais
susidūręs, niekad nežinai, kuo viskas baigsis!
O Maša kalbėjo ir žiūrėjo į Smeliovą ir jau tė keistą
nesutapim ą tarp tų patvirtinam ų „taigi taigi“, „taip taip “,
kuriais jis retkarčiais atsiliepdavo į jos žodžius, ir tos
nepatenkintos veido išraiškos, kuri jo neapleido pasa­
kojim o metu.
Ir kada Maša išsikalbėjo ir jis paklausė, a r viskas, ir
atsakė, kad viskas, ir jis trum pai tepasakė: „Na ką gi,
jus laisva, gerai“,— ji pajuto: ne, negerai. Jis taip pat,
kaip ir ji, nori, kad viskas būtų gerai, bet nežino, nepai­
sant jo visų „taigi taigi“ ir „taip taip “, a r šitaip bus.
Maša ja u buvo bežengianti prie durų, bet Smeliovas
ją sulaikė:
— Štai kas,— staiga nusprendęs, pasakė jis, ką visą
laiką galvojo, jos klausydam as.— Ką jūs m an pasakojote
apie vyrą, galite niekam daugiau nebepasakoti. Kalbu
jum s tai oficialiai. Aš šitai žinau ir atsižvelgiu į tai, o
be m anęs šiandie to niekam nėra reikalo žinoti. Supran­
tam a jum s?
Mašai buvo ne visai suprantam a, kodėl jis taip pasakė,
bet ji jautėsi ram iau, kad jai nebeteks k artoti savo prisi­
pažinimų.
— Suprantam a,— tarė ji.
— Septynioliktą valandą užeikite pas m ane k artu su
jūsų grupės instruktorium . Eikite! — pasakė Smeliovas.
Maša išėjo, ir jis liko vienas. Pro duris dirstelėjo ad­
jutantas.
— Luktelkite,— tarė Smeliovas. Jis buvo susijaudi­
nęs, ir jam norėjos keletą m inučių pabūti vienam .
Beveik nežinantis baimės, kai jam tekdavo atsakyti
tik už save patį, Smeliovas nelabai mielai prisiim davo a t­
sakomybę už kitus. P er tas keletą sekundžių, kada jis iš
pradžių tylėdamas atleido Mašą, o paskui, ją sulaikęs,
pasakė, kad ji, be jo, niekam daugiau nekalbėtų apie
savo vyrą, Smeliovas padarė tai, ką retai gyvenime d a ­
rydavo: visiškai galėdamas nesiim ti atsakom ybės, vis tik
ją prisiėmė. Per tas keletą sekundžių jo galvoje praūžė
visa eilė greitai kits kitą keičiančių sam protavim ų; jis
galvojo: atšaukti a r neatšaukti tos kursantės, kai ji taip
pasipasakojo, perm etim ą į vokiečių užnugarį? Jis pats
pasitikėjo ja ir nem atė pagrindo atšaukti jos skridim o,
bet skridim ą galima ir atšaukti, kadangi kiti mokyklos
žmonės šiuo atveju gali būti ir kitos nuom onės.
„O kaip ji pati? — pagalvojo jis.— Ji gali sužinoti

35 ')
arba nujausti, kad ją rengėsi pasiųsti ir nepasiuntė, ir jai
tai gali būti tikra tragedija. Net jeigu ji ir nesužinos, kad
ją turėjo pasiųsti šiandie, ji lauks tos dienos, o jos vis
ir vis nesiųs, ir ji nuspręs, kad ja nepasitiki. O tai visų
blogiausia žvalgui, tai gali vienu smūgiu padaryti jį vi­
sam laikui netinkam ą savo profesijai.“
Bet jeigu tik jis, Smeliovas, perduos tą pasakojim ą,
kurį jis šiandie išgirdo iš kursantės Artemjevos, m okyk­
los kom isarui (tam pačiam , pas kurį Maša norėjo patekti
vietoj jo), tai šis, gal ir neblogas žmogus, bet tokiuose
reikaluose grynas form alistas, būtinai pasiūlys prilaikyti
Artemjevos pasiuntim ą. Ir šitai padarys taip, kad Sme-
liovui bus nebe patogu reikalauti. O jeigu jis pats nieko
nesakys mokyklos kom isarui, tik Artem jeva išsiplepės,
tai jis, Smeliovas, ne tik neteikęs reikšmės savo pokalbiui
su kursante Artem jeva, bet ir nieko apie tai nepainfor­
mavęs, pateks į visai keblią padėtį.
Bet vis tiek reikia ją pasiųsti, reikia dėl jos pačios,
ir pats reikalas spiria tai daryti, nėra jokio pagrindo n e ­
pasiųsti!
„Pasiųsiu! — pats ant savęs pyktelėjo Smeliovas.—
Prisiim siu vienas visą atsakom ybę ir pasiųsiu, bet tik
be jokių išankstinių plepalynių!“
Visų tų m inčių išdava ir buvo tas šūktelėjim as, kuriuo
jis sulaikė Masą tarpdury. D abar, kada jis padarė taip,
kaip buvo nusprendęs, ir ji išėjo, Smeliovas patenkintas
šyptelėjo ir tuoj pat piktai pasijuokė pats iš savęs: „Pa
m anyk, narsuolis, m okyklos viršininkas, ryžosi didžiam
darbui — pasiųsti savo agentą, kuriuo pasitiki, ten, kur
jį laiko esant reikalinga pasiųsti!“
,,Ek Smėlio vai, Smeliovai,— prisim inė jis savo tiesio­
ginio viršininko kandų priekaištą prie Chalchin-Golo,—
ordinas ant krūtinės, krūtinė peršauta, kariškis, o pilieti­
nės drąsos nė už sk atik ą.“
Reikia pasakyti, kad žodžiai „nė už sk atik ą“ ir tada
buvo neteisybė, bet dabar, kada ant krūtinės jau du Rau-
donosios Vėliavos ordinai, tiek ja u pavojų pergyventa,
o vokiečiai stovi prie Maskvos, laikas tau, pulkininke
Smeliovai, parodyti visą savo pilietinę drąsą, kiek tik jos
turi. Jeigu negali dabar, tai kada begalėsi?
Chalchin-Golas! Tai ja u išties k arti dalia žmogui,
m ačiusiam savo akim is, kaip ten į m iltus buvo sutrinti
japonai, po dvejų m etų pergyventi, ką jis buvo pergy­
venęs šiame kare, skraidyti per fro n tą į apsuptas a rm i­
jas, tvarkyti agentūrą miestuose, apie kuriuos nė baisiau­
siam sapne negalim a buvo susapnuoti, jog bus atiduoti
vokiečiams! O tūkstantinės m ūsų belaisvių kolonos ke­
liuose ir virtinės sudegintų tankų, tokių pačių, kurie k a ­
dai nulėm ė sėkmę prie Bain-Cygano! — širdis netilpo k rū ­
tinėj nuo to reginio!
Taip, daug kas iš tų dalykų, kurie dėjos prie Chal-
chin-Golo, dabar jam atrodė kitaip, negu pirm a. Jis ir
dabar nem anė, jog japonų kareivis blogesnis, negu vo­
kiečių, bet, šiaip a r taip, mes tuom et buvome dukart,
jeigu ne triskart, pranašesni technika, o ką tai reiškia —
dabar patyrėm e savo kailiu!
„Apskritai laikas žiūrėti teisybei j akis,— pagalvojo
Smeliovas,— seniai laikas.“ Jeigu kaip reikiant būtų p a ­
žiūrėta jai į akis dar po suomių karo, o svarbiausia —
būtų padarytos visos reikiam os išvados, gal dabar viskas
jau būtų kitaip apsivertę. Bet ir dabar nevėlu, ir ne tik
nevėlu, o reikia ir būtina žiūrėti teisybei į akis visur!
Jis su apm audu ant savęs pagalvojo, kad pas juos m o­
kykloje vis dar nesakom a būtinos teisybės apie susida­
riusią padėtį. Ir kam ? Žmonėms, kurie rytoj bus num esti
į vokiečių užnugarį ir kurie ten susidurs ne tik su tik rą ­
ja padėtim , bet ir su išpūstais gandais apie tą padėtį, su
propaganda, su šmeižtu. Susidurs, dar labiau tam nepasi­
ruošę, negu ta m oteris, ką tik išėjusi iš jo kabineto. Rei­
kia tai pakeisti, žvalgus reikia inform uoti kitaip — rim ­
čiau, teisingiau, drąsiau. Ir Smeliovas susiraukė, pagal­
vojęs, kiek didelių ir m ažų kliūčių teks dar jam nugalėti,
norint tai pasiekti. O būtų kur kas, bent jam pačiam ,
paprasčiau, išsigydžius koją, vėl skristi per frontą ir
atlikti ten dar vieną iš tų rizikingų užduočių, prie kurių
jis pripratęs ir kurių nėmaž nebijo!

Lėktuvas seniai perkirto fronto liniją ir, sprendžiant

iš laiko, artėjo prie Smolensko. Naktis buvo vėjuota, m a­
šiną m ėtė, ji čia panirdavo į debesis, čia vėl iš jų išsi­
verždavo. Žemai driekėsi m onotoniški juodi plotai; vis­
kas apačioje,— m iestai ir kaim ai,— buvo užtem dyta, ir
tik kelis kartus Maša pro šoninį stiklą m atė, kaip giliai
apačioje šmėsčiojo šviesos taškai. Vienąsyk jų buvo daug,
ištisa grandinė. Iš pradžių Maša pam anė, kad tai kaimas,
bet paskiau suprato, kad tai plentu judančios vokiečių
mašinos: Smolensko sritis vokiečiams buvo ja u gilus
užnugaris, ir jie ncbemaskavo m ašinų žibintų.
Pačioje pradžioje, kol lėktuvas skrido į frontą ir jį
perskrido, Maša ir du jos bendrakeleiviai, vyrukas ir m er­
gina, kuriuos turėjo išm esti dar toliau, kalbėjos, o paskui
nutilo. Ir vienas, ir kitas nenorėjo parodyti, kaip jau d i­
nasi, ir galų gale jie persėdo atskirai, ku r buvo prigrūsta
dėžių su sprogmenimis ir m aišų su m edikam entais. Mer­
gina ir vyrukas, Mašos bendrakeleiviai, skrido kartu ir
turėjo šokti dviese. Maša gulėjo ant m edikam entų maišo
ir jiems pavydėjo: vis dėlto dviese tai ne tas, kas vienui
vienai.
Buvo dvylikta nakties. Tiktai para tepraėjus nuo tos
valandėlės, kai ji įėjo į butą ir pam atė Sincovą, o kiek
viso ko pergyventa per tą laiką! Ji užsim erkė, pabandžiu­
si m intyse sukaupti į daiktą viską, kas atsitiko, ką ji yra
kalbėjusi ir ką jai kiti yra kalbėję per tą be galo ilgą
parą. Pabandė ir negalėjo: viskas painiojos, iro į dalis,
č ia ji prisim inė atšiaurų Sincovo veidą, kada jis kalbėjo
apie vokiečius; čia vėl prisim inė, kaip, instruktoriui dik­
tuojant, ji kalė atm intinai paskutinius duom enis: gatvę,
nam ą, slaptažodį; čia jos akyse stojos susim ąstęs pulki
ninkas, kuris kalbėjo: „taigi taigi“ ir „taip taip “ ; čia
išniro barikada ant plento, kurios dar nebuvo rytą, bet
kuri ja u buvo vakare, kada jie važiavo iš mokyklos į
aerodrom ą, ir žibintuvėlio spindulys jai į veidą.
Paskui ir vėl jinai prisim inė pulkininką, kaip jau va­
kare, prieš išskrendant, jis staiga paklausė ją, k u r dabar
yra jos brolis, tarnavęs pas jį prie Chalchin-Golo. Ji p a ­
sakė, kad brolis esąs Čitoje, ir pulkininkas, perm etęs abu
ram entus po viena ranka, o kitą padėjęs jai ant peties,
tyliai, kad ji viena tegirdėtų, tarė: „O dėl savo vyro nesi­
jaudinkit. Viskas bus kaip reikiant! G irdite?“ Jis ilgai
ir, kaip jai pasirodė, reikšm ingai spaudė ranką. Ką jis
norėjo pasakyti tuo „kaip reik ian t“ ? Ar tiktai ram ino,
a r gal ja u teiravosi ir kai ką sužinojo?
O mokyklos kom isaras atsisveikinant taip pat pakratė
jai ranką ir tarė savo sodriu niūriu bosu: „Atsimink,
Artem jeva, kad visi, kurie čia pasiliko, tau pavydi. Mū­
sų jaunim as visas toks! Negailėdami savo gyvybės, sku­
ba į mūšį, kiekvienas n e k a n trau ja .“ 'Ir nors jai paprastai
patikdavo ir kom isaras, ir jo sakomi žodžiai, tą akim irką
nepatiko nei jis, nei jo žodžiai. Jie taip nesiderino su
visu tuo, kas darėsi jos sieloje, nors ji ir tikrai nenorėjo
liktis, ir pasirengusi buvo skristi, ir neketino gailėtis
savo gyvybės. Bet viskas jai atrodė visai kitaip, negu
apie tai jis kalbėjo.
O dabar, kada jautė, kad jau leidžia lėktuve pasku­
tines m inutes, jai stačiai pabaiso. Taip pabaiso! Iki šiol
ji tarėsi esanti drąsi iš prigimties ir niekad nem anė, kad
jai gali būti taip baisu, pagalvojus apie juodą, nepažįsta­
m ą, lekiančią po kojų erdvę, į kurią ji po kelių m inučių
iššoks pro lėktuvo duris.
Vadas, perdavęs lėktuvo valdym ą an trajam pilotui,
išėjo iš kabinos ir pasakė Mašai, kad po trijų m inučių
jie bus virš num atytos vietos. Maša pakilo nuo grindų.
Lakūnas patikrino parašiutą ir garsiai į ausį Masą p a ­
klausė: „Kuo tu v a rd u ? “, tarsi tai būtų visų svarbiausia
paskutinę akim irką.
 „Veronika“ ,— atsim inė Maša savo n au jąjį vardą, bet,
tarytum atsisveikindam a su praeitim , pasakė:
— Maša,— ir pažiūrėjo į vos m atom ą tam soje lakūno
veidą.
Lakūnas priėjo prie durų, patraukė sklendę, durys
atsidarė, ir šalto oro srovė davėsi į lėktuvą.
Maša žengė prie durų, bet lakūnas sulaikė ją ir keletą
sekundžių stovėjo, laikydam as ranką jai ant peties. Lėk­
tuve suskam bėjo skam butis: šturm anas davė signalą iš
kabinos, bet lakūnas vis dar tebelaikė ran k ą ant Mašos
peties. Skambutis suskam bėjo an trą sykį. Lakūnas atlei­
do ran k ą ir pasakė:
—- Drožk!
Maša priėjo prie durių vos neparvirto atbula nuo oro
spaudim o, susilenkė ir žengė į tuštum ą. Paskutinis daly­
kas, ką ji nugirdo lėktuve, buvo silpnas, vos prasidėjęs
ir tuoj pat nutrūkęs ausyse trečiojo skambučio garsas...

TRYLIKTASIS SKYRIUS

K a d a Sincovas artėjo prie rajkom o, gatvėje buvo šalta

ir tuščia. Novo-Devičjės pusėje į dangų kilo plonas stu l­
pas dūm ų: ten kažkas dar degė po naktinio bom barda­
vimo.
Ant Sadovajos kam po Sincovas suklupo, užmynęs ant
telefono abonentų knygos. Ji mėtėsi visai ant grindinio,
apdegusi ir atversta prie raidės „C“. „Citovič A. V., Cito-
vič J. F., Citovič I. A...“— pasilenkęs jis perskaitė atvers­
tam e puslapyje ir, nubloškęs knygą, pakėlė akis. Salia
stovinčioje autom atinėje būdelėje buvo išdaužyti stiklai
ir nutrauktas telefono ragelis, kabojo tik gabalas šniūro.
Saitas vėjas nešiojo gatve apgruzdusius popiergalius.

m
 Prie maisto parduotuvės su viena perpus sprogusia ir k i­
ta visai išm ušta vitrina dežuravo m ilicininkas ir du dir­
žais susijuosę civiliai su šautuvais. Sincovui norėjos p ri­
eiti prie jų, bet jis atsim inė, kad neturi dokum entų, jį
gali sulaikyti, ir sparčiai žengė toliau.
Po penkių m inučių jis sustojo prie senoviškų dviejų
aukštų rūm ų, kadaise, senais laikais, geltonų su baltomis
kolonomis, o dabar perdėm nudažytų pilkai žaliomis ka-
m ufliažinėm is dėmėmis.
Sincovas patraukė į save šaltą varinę rankeną ir įėjo,
suspėjęs pastebėti, kad prie rajkom o stovi sunkvežimis
ir du vyrai nešioja į jį maišus su lako antspaudais.
Vestibiulyje, prie medinio barjerėlio, stovėjo m ilici­
ninkas su šautuvu ant peties.
— Ko jum s, pilieti? — paklausė jis.
— Man reikia į rajkom ą.
— O pas ką?
— Pas Goiubevą,— Sincovas pasakė pavardę rajkom o
sekretoriaus, kažkada jam čia išdavusio p artinį bilietą,
ir su nerim u pagalvojo, kad sekretorius galėjo ir pasi­
keisti.
— Draugo Golubevo nėra,— pareiškė milicininkas.-—
Jis partinėse organizacijose.
— Tada pas ką kitą,— tarė Sincovas.— Vis tiek pas
ką. Man reikia pasikalbėti...
— O jūs turite partinį dokum entą?
— Ne...— po sunkios pauzės pasakė Sincovas.— Bet
aš būtinai turiu pasikalbėti, iššaukite kurį nors.
— Negaliu, pilieti,— tarė m ilicininkas.— Aš stoviu
poste. Paaiškinkite, kokiu reikalu, aš paskam binsiu vi­
daus num eriu.
Tuo m etu užpakaly Sincovo trinktelėjo durys, ir laip­
tais leidosi bėgti mažas šaunus blondinukas, su bridžiais
ir gražia palaidine, persijuosęs ją plačiu karininko diržu.
Palaidinė apačioje buvo atsiknojusi, ir iš po jos kyšojo
dėklo galiukas.

365
 — Na, Jevstignejevai, baigėm sukrauti archyvą. O tu
sakei, kad ligi rytojaus nebaigsimi — linksm ai sušuko jis,
bėgdamas pro m ilicininką ir nekreipdam as dėmesio į
Sincovą.
— Štai draugas Jolkinas,— iš lėto tarė Sincovui m i­
licininkas, kai blondinas žaliūkas prabėgo pro jį,— p a rti­
nės įskaitos skyriaus vedėjas. Į jį ir kreipkitės.
Išgirdęs savo pavardę, blondinukas sustojo ir gyvai
šūktelėjo:
— Aš Jolkinas, kas per reikalas?
— Draugas Jolkinai,— žengęs žingsnį prie blondinu-
ko, sunkiu, pašvagždusiu balsu tarė Sincovas.— Aš n e ­
turiu prie savęs jokių dokum entų, bet aš esu gavęs čia,
rajkom e, ir kandidato kortelę, ir partinį bilietą, m an
reikia su jum is pasikalbėti, būtinai reikia,— pridūrė jis
skubotai, tartum bijodam as, kad tas greitas kaip kam uo­
lėlis blondinukas tuojau gali pašokti savo spyruoklinėm
kojytėm ir nukurnėti koridorium .
Bet Jolkinas nenukurnėjo, o žengė žingsnį priešais.
Iš p at pradžių jam pasirodė, kad jis kažkur yra m atęs tą
išvargusį žmogų, paskui pagalvojo, kad ne, nem atęs, o
iš viso šitai neturi reikšmės. Tomis dienomis retai kas
užeidavo į rajkom ą be rim to reikalo.
— Na ką gi, eime, drauge,— tarė Jolkinas.— Praleisk,
Jevstignejevai!
Milicininkas tylėdamas pasitraukė, ir Sincovas nuėjo
įkandin Jolkino, brūkšėdam as per rajkom o koridorių sa­
vo prašančiais gerti batais.
Kam barys, į kurį įėjo, buvo nedidelis, su grotuotu lan ­
gu ir sienine kartoteka, kurios beveik visi stalčiai dabar
buvo ištraukti ir tušti. Kam baryje stovėjo du kanceliari­
niai stalai, sudedam a lova ir kanapa su čiužiniu. Ant
lovos kažkas miegojo, užsidengęs galvą juodu civiliniu
paltu, ir jo galvūgaly stovėjo atrem tas į sieną šautuvas.
Jolkinas atsisėdo ant kanapos ir parodė Sincovui
kėdę:

366
 ■— Sėskite!
Geriau įsižiūrėjus, pasirodė, kad blondinukas buvo ne
toks jaunas, ir veidas jo buvo gyvas, bet išvargęs. Tik
atsisėdęs, jis žvaliai išsitraukė papirosą, apm aigė, įsiki­
šo į burną, paskui susigriebęs kištelėjo pakelį Sincovui,
bet Sincovas papurtė galvą. Jam iš ryto vėl baisiai no­
rėjos valgyti, ir jis bijojo, kad jeigu užsirūkys ant tu š­
čios, tai gali dar pasidaryti bloga.
— Klausau, drauge!
Jolkinas trūktelėjo pečiais ir keletą k artų greitai už­
simerkė ir atsim erkė, kaip žmogus, kuriam ja u seniai
tenka kovoti su miegu.
— Mano pavardė — Sincovas,— tarė Sincovas.— Aš
mokiaus Kom unistiniame žurnalistikos institute ir čia,
ra j kome, buvau priim tas į partijos kandidatus ir narius...
— Sitai suprantu,— nekantriai pasakė Jolkinas.— O
dabar ko atėjote?
Sincovas, norėdam as paaiškinti, ko jis atėjęs, būti­
nai turėjo išdėstyti viską, kas jį ištiko anksčiau.
— Aš žinau, kad jūs neturite laiko,— tarė jis, p a ­
žvelgęs į akis Jolkinui,— bet jūs paklausykite m anęs de­
šimt m inučių. Jeigu, žinoma, galite.
— Kodėl negaliu? ■ — tarė Jolkinas.— Pasakokite. Jūs
į rajkom ą atėjote, o ne prie gaisro.
Sincovui rodės, kad jis sugebės išpasakoti visa, kas
svarbiausia, per dešimt m inučių, bet jis prašnekėjo dvi­
gubai ilgiau. Jei būtų jis atėjęs į rajkom ą vakar vakare
arba naktį, o ne šituo ankstyvu m etu, vargu bau Jolki­
nas, ir labai norėdam as, b ūtų galėjęs fiziškai išklausyti jį
iki galo.
Sincovas baigė, nutilo ir vis dėlto, pasitraukęs prie
padėto ant kanapos pakelio, godžiai užsirūkė. Jolkinas
tylėdamas žiūrėjo į jį, pergyvendamas prieštaringus ja u s­
mus. Tasai žmogus, nors, jeigu tikėsim jo žodžiais, ir be­
ginklis, ir sužeistas, bet visgi pasidavė vokiečių nelaisvėn,
o paskui nors ir bėgo iš nelaisvės, bet, perėjęs frontą,

367
nepaliko ten, l'ronle, o atvyko į Maskvą, į nam us; tai yra,
apskritai im ant, pasielgė kaip dezertyras. Ir tuo pat metu
Jolkinas norėjo padėti tam prieš jį sėdinčiam žmogui.
Kodėl? T ur būt, jį daugiausia paveikė atviras pasako­
jim as, kuriam e buvo ne tik patogių, bet ir nepatogių
tam žmogui m om entų.
— O dokum entų aš neturiu jokių, ir patvirtinti tai,
ką aš kalbu, nėra kam ,— vėl pakartojo Sincovas, nuo ko
buvo pradėjęs.— Kas buvo iki spalio pirm osios, gali pa­
tvirtinti brigados vadas Serpilinas; jis buvo pasiųstas ta ­
da į Maskvą, į ligoninę. Bet ar čia jis yra — nežinau. O
po pirmosios — nėra kam.
Pasakodam as, kaip jis pateko į Maskvą, Sincovas už­
siminė apie Liusiną, bet an trą k artą prim inti jo vardą ir,
norint įrodyti savo sąžiningum ą, kaip už šiaudelio grieb­
tis šito šunsnukio, Sincovui trūko jėgų.
— Nėra kam ,— tvirtai pakartojo jis, atsistojo ir su­
kišo nuorūką į stovinčią ant stalo konservų skardinę.
— O kaip dabar jūsų galva? — staiga paklausė Jolki­
nas, pagalvojęs apie tai, kadangi buvo pam inėta ligoninė
ir pažiūrėjęs į Sincovo apraišiotą galvą.
— Nieko, kiek peršti. T ur būt, ja u gyja.
Jolkinas pašoko nuo kanapos ir ėmė šokčioti savo
spyruoklinėm kojytėm po kam barį ten ir atgal.
— Žinoma,— prabilo jis,— kad į rajkom ą jūs atėjo­
t e — gerai, bet kaip su partiniu bilietu jum s išėjo?..—
Jolkinas piktai ir nustebęs pakėlė pečius ir dar du kartus
perbėgo per kam barį.— Neišduos naujo,— ryžtingai tarė
jis, sustojęs priešais Sincovą.
-— Aš ne apie tai kol kas galvoju, draugas Jolkinai,—
tarė Sincovas.— Aš gerai suprantu, kas yra pasilikti be
partinio bilieto. Jūs m an ką kita pasakykite: kur m an
štai dabar reikia dar nueiti ir išdėstyti viską, kas m ane
ištiko, ir tai, kad aš prašau viena: paim ti m ane ir pa­
siųsti į frontą kovotoju? Aš jum s viską papasakojau, o
dabar jūs m an sakykite: ku r m an eiti ir kaip tai padary­

si
ti? Ar gali man šiuo reikalu rajkomas padėti, ar negali ?
Jolkinas gūžtelėjo pečiais. Jis ir pats dar nežinojo,
kaip padėti šitam žmogui, kuris, šiaip ar taip, yra p ra ­
radęs partinį bilietą ir po to buvęs vokiečių nelaisvėje.
Bet šis žmogus atėjo ne kur kitur, o į rajkom ą, ir
stovi ne prieš ką nors kitą, o prieš jį, Jolkiną.
— Gal draugas Golubevas galės m an padėti, kai
grįš? -— paklausė Sincovas, bodėdamasis Jolkino tylėjim u.
Jolkinas tik num ojo ranka.
— Golubevas... Aš ir pats jo ja u visa p ara kaip nesu
m atęs. Golubevas dabar, žinote, kaip plėšosi? Aš ir tai
penkias naktis negulęs, o Golubevas...— Jolkinas antrą
sykį num ojo ran k a ir, suraukęs kaktą, pasakė, kad, tur
būt, teisingiausia būtų nueiti pas rajono karinį kom isa­
rą.— Kas gi dar gali pasiųsti žmogų į frontą? Rajono
karinis komisaras! — toliau kalbėjo jis, jau imdamas te ­
lefono ragelį.— Man Juferevo reikia. Kalba Jolkinas iš
rajkom o. O k u r jis dabar? O jeigu tiksliau? Gerai, aš dar
paskam binsiu. Nėra rajono karinio kom isaro,— pasakė
jis, padėjęs ragelį — Bet, sako, kad jis dabar prie b ari­
kadų statym o, čia, apie Krymo tiltą. Laipsnis jo — m ajo­
ras, pavardė Juferevas. Eikit susiraskit jį ten ir jam p a­
pasakokite. Galite pasirem ti, kad buvote rajkom e pas
Jolkiną, kad Jolkinas jus pasiuntė. Jis m ane pažįsta.
Jolkinas pasigavo tos m inties, susyk išsprendžiančios
visas paines.
— Na, o jeigu nerasite ar šiaip kas — ateikite dar
k artą, per m ilicininką m ane iššaukite. O aš Juferevui dar
k artą paskam binsiu, kad stipriau būtų. D aryk taip! —
pirm ąsyk Jolkinas baigė fam iliariai.
Sincovas atsiduso ir užsidėjo ausinę kepurę. Jis kaž­
kodėl nelaukė sau nieko gero iš nepažįstam o Juferevo,
ir jam nesinorėjo išeiti iš rajkom o.
— Ten, apie Krymo tiltą, jo ir ieškok,— kalbėjo tuo
tarpu Jolkinas.— Ten iš kairės ir iš dešinės — aplinkui
barikados statom os, ir M etrostrojevskojoje, ir Sadovojo-
je...
24. G yvieji ir mirusieji
 Ir staiga tarp visų tų paaiškinim ų jam dingtelėjo į
galvą neatėjusi anksčiau m intis: „O kas bus, jeigu šis
žmogus dabar išeis iš rajkom o ir nenueis nė pas jokį Ju-
ferevą, o dings?! Ju k jis buvęs vokiečių nelaisvėje, ir
apskritai ar m aža ką jis gali padaryti, kai dabar tokia
padėtis Maskvoje!“ Ir nors ta m intis prieštaravo visam,
ką jis iki šiol m anė, Jolkinas suabejojo. D abar jis norėjo,
kad kažkas patvirtintų, jog jis teisingai darąs, pasitikė­
damas tuo žmogum.
— Arba, žinote ką, palaukite,— staiga vėl perėjęs
į oficialų toną, tarė jis Sincovui.— Palaukite, sėskite.
Sincovas klusniai atsisėdo.
— Klausyk, Malininai! — riktelėjo Jolkinas.
— Kas? — pasigirdo duslus balsas.
Žmogysta ant lovos suspurdėjo, paltas nulėkė į šalį,
atidengdam as žmogų, gulintį su atvirom is akim is ir p a ­
dėjusį rankas po galva.
— Klausyk, M alininai, čia tokia istorija, reikia pasi­
tarti,— tarė Jolkinas ir atsisėdo ant kanapos.— Jūs pa­
kartokite jam trum pai! — atsigręžė į Sincovą.
— O kam pakartoti? — tarė vyras, pavadintas Mali­
ninu.— Aš viską girdėjau, nemiegu.
— O kiek laiko tu nemiegi? — veikiai paklausė Jol-
kinas.
— Nė kiek nemiegu,— atsiliepė Malininas.— Ir paltą
ant galvos užsim ečiau, vis tiek miegas neim a.
Malinino balsas buvo niūrus, žemas, kaip iš triūbos,
kalbėjo jis, kapodam as žodžius, tarsi pykdam as, kad rei­
kia išsižioti. Pilkas ir išvargęs jo veidas buvo stam bus ir
sunkus, grubių, aštrių bruožų, turėjo savotiško niūraus
grožio. Ant stačios aukštos kaktos raitėsi širm i žilstelėję
plaukai, o didelė, valinga burna buvo piktai sučiaupta.
Malininas nem aloniai įsmeigė akis į Sincovą ir tylėjo.
— Na, o jeigu girdėjai, ką patarsi? — paklausė Jolki­
nas.
— Pavalgydink žmogų,— vis taip pat niūriai tarė Ma-

370
lininas.— Duona ant lango, žuvų dėžutė irgi ten pat, o
peilis...— Jis, pirm ąsyk pajudėjęs, ištraukė iš po galvos
stam bią, stiprią ran k ą ir, išėmęs iš kelnių kišenės lenk­
tinį peilį, pasiūlė jį Sincovui.— Im kite...— Ir vėl įkišo
ranką po pagalviu.
— Iš tikrųjų, jūs gi alkanas! — susizgribo Jolkinas.
Jis puolė prie lango, paėmė iš tenai pusę kampelio
duonos, žuvies konservų ir sudėjo viską priešais Sincovą
an t kanceliarinio stalo. Sincovas atlenkė peilį, norėjo a ti­
daryti konservus, bet susilaikęs tik atsiriekė sau didelį
griežinį duonos ir ėmė kram snoti; stengėsi kram tyti
kuo lėčiau.
Malininas valandėlę žiūrėjo į jį, po to pasitraukė prie
stalo, paėmė peilį ir užlenkė geležtę, bet atlenkė iš kito
galo konservam s, atidarė dėžutę ir, užvertęs į viršų dang­
telį, pastatė ant stalo. Paskui vėl užlenkė konservam s
skirtą geležtę, atlenkė didžiąją, k uria Sincovas piaustė
duoną, ir, užkišęs rankas už galvos, grįžo į ankstesnę
padėtį.
— Klausyk, Jolkinai,— tarė jis, šnairom is dar dvi ar
tris m inutes stebėjęs, kaip valgo Sincovas.— Galėtum duo­
ti jam arbatos.
— O k u r toji arb ata? — atsiliepė Jolkinas.
— Na, verdančio vandens. Ten katile yra, tur būt,
pas tetą Tanią. Arba aš atsikelsiu, jei tu pritingi?
— Gerai, gulėk,— tarė Jolkinas ir, paėmęs nuo lango
alium ininį puodelį, išėjo.
— Na kaip, keletą vokiečių pats n u d ė ja i? —-išėjus
Jolkinui, paklausė Sincovą Malininas, tuo įrodyda­
mas, kad iš tik rų jų girdėjo viską, kas buvo kalbam a.—
Pats m atei a r tik taip m anai?
— Mačiau.
— Valgyk, nesidairyk,— pastebėjęs, kad Sincovas p a ­
dėjo duoną, pasakė Malininas; pasakė ir užsim erkė, duo­
damas suprasti, kad nieko daugiau nebeklausinės.
Jolkinas grįžo ir pastatė Sincovui puodelį karšto van-

3 71
dens. Sincovas suvalgė tris kąsnelius duonos, paskui m ė­
gino susilaikyti ir neišvalgyti visų konservų, bet neišsi­
laikė, suvalgė viską ir užgėrė gomurį plikinančio verdan­
čio vandens.
— Dėkui, eisiu,— tarė jis atsistodam as.
— Tai koks gi patarim as, M alininai? — paklausė Jol-
kinas.
— O ką gi čia patarsi? — neatsim erkęs atsiliepė Ma­
lininas.— Tu ja u viską patarei, dabar reikia veikti!
—- Iki pasimatymo! — tarė Sincovas.
— Viso! — atsiliepė Malininas, trum pam praverdam as
akis ir vėl užsim erkdam as.
Jolkinas išėjo su Sincovu.
— Jeigu čia draugas dar k artą užeis,— rūpestingai
pasakė jis m ilicininkui,— pašauk mane! Taigi, Jufere-
vas! — pakartojo Jolkinas dar sykį, ir Sincovas išėjo į
gatvę.
D abar buvo nebe tas poaušrio m etas, kada miesto
tuštum as atrodo natūralus. D abar tas tuštum as krito į
akis, ypač po tos spūsties, pro kurią prasigavo Sincovas
vakar. Žmonių buvo, bet nedaug. Prie dar neatidarytos
pieno produktų parduotuvės stovėjo eilė; prie išmuštos
vitrinos ant Zubovskajos kam po tebevaikščiojo m ilicinin­
kas, bet dviejų civilių su šautuvais jau nebebuvo. Sadovo-
jės ratu važiavo sunkvežimiai. Vienas džerškėdamas p ra ­
lėkė pro pat šaligatvį, kuriuo ėjo Sincovas. Jis buvo
prikrautas bėgių ir vielos; nukarusi iš kėbulo, ji raižė
asfaltą. Prie autobusų sustojim o vietos stovėjo nedidelė
eilutė, regis, nebesitikinčių sulaukti autobuso žmonių su
lagam inais. Kiti žmonės su lagam inais ir ryšuliais ėjo
pėsti Sadovojės ratu, bet šiandie jų buvo visai nedaug.
Negalima nė lyginti su vakarykščia diena. Maskva šian­
die atrodė m ažiau nerim astinga ir labiau pasiruošusi
atkirčiui, nekaip vakar. „Taip, jei prireiks, kausis dėl
jos ir čia, pačiame m ieste,— pagalvojo Sincovas.— Tam
ir barikados statom os. Tad nejaugi m an neduos šautuvo?

W2
 Negi aš ja u toks paskutinis žmogus, kad m an neduos
šautuvo ir neleis kautis prie tų barikadų?! Ne, negali
būti.“
Rajkoine pasielgė su juo paprastai, be ypatingos užuo­
jautos, bet ir be nepasitikėjim o, ir ta pažiūra jį ram ino.
O dar labiau ram ino tiesiog tai, kad čia buvo rajkom as,
kad sekretorium tam e rajkom e buvo tas pats Golube­
vas, kad milicininkas stovėjo prie užtvarėlės, archyvas
kažkur buvo išvežamas į patikim ą vietą, telefonas skam ­
bino ir net teta Tania, pasirodo, katile turėjo verdančio
vandens.
Už. tos susijaudinusios ir sunerim usios Maskvos, kurią
jis m atė vakar, buvo ir kita Maskva, rajkom ų Maskva, po
senovei ram i, rim ta, neišsigandusi. Tas butų valdytojas,
kurs vakar jam nutelžė rinkę su raktais, dar toli gražu
buvo ne viskas, ir nors akim irką m anyti kitaip buvo
kvaila net ir vakar!
Po dvidešimties m inučių jis priėjo Krymo tiltą, šalia
kurio iš tikrųjų tvėrė barikadom is iš vienos pusės Metro-
strojevskają, iš kitos Sadovojės ratą. Iš to paties sunk­
vežimio, kuris neseniai pragirgždėjo asfaltu pro Sincovą,
krovė dabar vielą ir bėgius. Iš kitų sunkvežim ių mėtė
ant žemės maišus su smėliu. Gatvėje, išeinančioje už
m etro stoties, dirbo keliasdešim t žmonių — vertė iš grin­
dinio akmenis. M atyti, šio darbo imtasi dar naktį: akm e­
nų buvo priverstos didžiulės krūvos. Dalis M etrostrojevs-
kajos buvo jau pertverta; tarp dviem eilėm suvarytų į
žemę sienojų pridėta m aišų su smėliu, o priešais įkypai,
kaip iltys, sukasti bėgiai ir dvitėjinės sijos. Sijas ir bė­
gius traukė dar iš kelių sunkvežimių ir čia pat piaustė į
gabalus — iš tolo girdėjos trum pi autogeno plyksėjim ai.
Prie barikadų stovėjo ir tvarkė pagyvenęs leitenantas
iš atsargos, su pionierių kirvukais milinės antsiuvuose.
— Draugas leitenante,— priėjęs prie jo, paklausė Sin-
covas,— ar jūs nem atėte m ajoro Juferevo?
— Buvo Juferevas, atvedė m an žmonių ir nuvažiavo.
Žadėjo grįžti,— nežiūrėdam as į Sincovą, atsakė leitenan­
tas. Paskui pakėlė galvą ir paklausė: — O jūs ko, iš kur?
— Mane iš rajkom o atsiuntė...— tarė Sincovas.
— O jus? — atsigręžė pionierius nuo Sincovo prie
kitų žmonių, bemaž k artu su juo atėjusių.
Čia buvo dvi m oterys, sudžiūvėlis ilgakaklis jau n u o ­
lis su akiniais ir du liesoki, nebe jauni ir kažkuo labai
panašūs į viens kitą vyrai su beveik vienodomis senomis
skrybėlėmis nukarusiais bryliais.
— Taip pat rajkom as atsiuntė,— atsiliepė viena iš
m oterų,— o kas gi kitas?
— Neškite tada bėgius ir dvitėjinę geležį prie a u to ­
geno, o supiaustytą atgal paim kite ir išdėstykite anapus
su intervalais, ten, kur įkąsim.
Pionierius greitais žingsniais perėjo grindinį, p aro­
dydamas, kur būtent išdėstyti autogeno supiaustvtus bė­
gius ir sijas.
— Eime,— kreipėsi į Sincovą ilgakaklis akiniuotas
jaunuolis,— panešim .
Sincovas tylėdamas pasilenkė, suėmė už bėgio ir, kils­
telėjęs jį drauge su kitais, patenkintas pajuto, kad, n e ­
žiūrint nuovargio, jo rankose išlikusi beveik pirm ykštė
jėga. Iš pradžių jie nešiojo bėgius ant pečių, o paskiau,
sulenkę iš storos vielos kablius, ėmė nešioti bėgius, per-
kišdam i kablius į skyles, kaip juos paprastai nešioja
kelio darbininkai.
Žmonių aplinkui kaskart daugėjo. Kol vieni nešiojo
ten ir atgal nesupiaustytus ir supiaustytus bėgius ir šve-
lerius, kiti duobė grindinį, skvarbė jį geležiniais pleiš­
tais, o priešingoje Sadovajos pusėje net bildėjo pneum a­
tinis kūjis. Bėgius ir sijas piaustė autogenu petingas
vaikinas su kom binezonu ir vatiniu, ir tik a n trą darbo
valandą, kada autogenininkas Sincovo akyse nusiėmė
apsauginę kaukę, pasirodė, kad iš tik rų jų tai yra riesta-
nosė, garbangalvė išdykusi m oteris.
— Neškit, neškit, seneliukai, o šiaip m an dėl jūsų
visas darbas stovi! — riktelėjo ji Sincovui ir nešantiem s
drauge su juo siją dviem panašiem s vyram s su n u lip u ­
sio m skrybėlėm, kurie, kaip jie pasipasakojo, buvo k n y ­
gų rūm ų bibliografai. Senovinis knygų rūm ų pastatas,
netoli nuo čia, Sadovajoje, buvo bombos sugriautas, ir jie
darbo m etu kelissyk apie tai užsiminė ir niekaip negalėjo
nurim ti.
— Man nepatogu,— tyliu, droviu balsu tarė Sincovui
ilgakaklis akiniuotasis jaunuolis.— Aš, žinom a, turėčiau
būti fronte ir aš būsiu, bet tik savaitė kaip išėjęs iš li­
goninės, piovė m an pūlingąjį apendicitą, tiesiog kvai­
ly stė — tokiu laiku apendicitas, a? Kaip jūs m anote? —
Ir jis nesustodam as, nešdamas siją, įsispitrėjo į Sincovą
savo trum paregėm , droviom akim.
Sincovas jį nuram ino, kad apendicitas tai toks daik­
tas, kuriam neįsakysi, kada jis turi būti ir kada ne.
— Jum s apskritai geriau būtų nesitąsyti, kad kokioj,
dar gali siūlė atsileisti...
— Ne, nė nem anau! — piktai tarė ligotas jaunuolis,
tarsi jo siūlė neturi teisės taiip padaryti.
Jis dar valandą a r pusantros nešiojo sijas ir bėgius,
o paskui prisidėjo prie tų, kurie darė duobes grindinyje.
— Ak, kieta Maskvos žem elė!— pajuokavo kažkas.
— O ja u kiek jos iškasama,— atsiliepė kažkas kitas,—
kiek iš naujo perkasam a... Kur tik pažvelgsi — visur k a ­
sama!..
— Gaila, vokietis nežino, kiek jam čia prikasta, o
kad su ž in o tų — tuojau atsitrauktų...
Tačiau nors juoko niekas ir nepasm erkė, bet ir n e p a ­
laikė. Žmonės žiūrėjo į savo darbą rim tai. Pagaliau ar
galima kitaip į jį žiūrėti! Nors niekas nekalbėjo apie tai
balsiai, bet visi suprato: bet kuriam arba ne bet kuriam
atvejui, o vis tik jie stato prieštankines kliūtis vokiečių
tankam s ne ku r kitur, o Sadovojės rate, priešais K ry­
mo tiltą.
Po to visa sunkvežim ių kolona atvežė spygliuota vie-
.175
la apsuktų užtvarų ir geležinių kliūčių, greituoju suvirin­
tų iš dvitėjinių sijų.
— „Serp i m olot“ gamykloje juos suvirina,— tarė
viena iš dirbančių su Sincovu m oterų.—■Man vyras
vakar sakė: dieną ir naktį jie ten virina tūkstančius ir
tūkstančius tų kliūčių...
Sincovas dirbo su įkarščiu, tam e įkarštyje sk an d in ­
damas m intis, kas gi bus jam toliau. „Kas bus, tas“ ,—
kalbėjo jis sau, patenkintas keldamas eilinę siją. Jis jau
nenorėjo mesti šito darbo, išeiti ir kažkur ieškoti nepa­
žįstamo Juferevo; juoba kad, pasak leitenanto, karinis
kom isaras pats žadėjęs d ar sugrįžti čia.
Vidurdienį prie dirbančiųjų priėjo m oteris su vatiniu
ir pūkuota pilka skarele ir ėmė šaukti:
— Pirm oji partija, kur nuo aušros dirba, eikite į vai­
kų nam us pietauti! Tiktai tie, kur nuo aušros! Kas vė­
liau pradėjo, tegu klauso sąžinės, tegu palaukia! Pirm o­
ji p artija, eikite į vaikų nam us, paskui mane!
Su pirm ąja partija Sincovas nenuėjo, o su antrąja
pateko į vieno aukšto pastatą, prigludusį didelio namo
kieme. Vaikų nam ai seniai buvo evakuoti, o jų patalpo­
se įrengtas m aitinim o ir apšilimo punktas dirbantiem s
prie sutvirtinim ų statybos.
Kėdžių nebuvo, nes vaikų nam ai teturėjo tik vaikiškus
baldus, ir stalai buvo žemi, vaikiški, taigi teko arba sė­
dėti, sutūpus prie tų stalų, arba sėsti ant jų , arba srėbti
sriubą iš dubens, atsirėm us į sieną. Be sriubos, nieko dau­
giau nedavė; kas nebuvo pasiėmęs iš nam ų duonos, su
tais dalinosi labiau linkę į atsargas, bet sriuba buvo ge­
ra, riebi, iš mėsos konservų su perlinėm kruopom .
Sincovas prisim inė, kaip jie, būdam i nelaisvėje, buvo
kelyje sustoję gimdymo namuose ir, pasipurtęs nuo tų
prisim inim ų, su neapykanta pagalvojo apie vokiečius,—•
ne, jiem s negalima, neįm anom a atiduoti Maskvą. Net n e ­
galima to ir vaizduotis.
— Kam dar pripilti, kam pripilti? — dunksnodama

m
sam čiu į išduodam ojo stalo ceratą, šūkčiojo m oteris su
vatiniu ir skarele. Ji savo aprangos nebuvo pakeitusi,
tik užsirišusi ant vatinio didelę nešvarią prijuostę.—■Kam
d ar pripilti, darbininkėliai, tuoj trečioji ateis eilė — viską
suvalgys!
Sincovas paprašė dar pripilti, ir kuo daugiau jis val­
gė, tuo daugiau jau tė alkį ir iš viso, atrodo, galutinai
atsigavo.
Popiet darbas ėjo iki pat tam sos. Sutemus paskelbtas
oro pavojus; m etro buvo šalimais, ir Sincovas k artu su
kitais nusileido ten.
Metro požemy buvo šilta ir drėgna. Moterys su vai­
kais, susirinkusios čia iš anksto, ja u tvarkęs kaip n a ­
mie: su čiužiniais, užklotais, pagalviais, buteliukais su
pienu. Vaikai, jau apsipratę su ta aplinka, lyg niekur
nieko užmigdavo ant savo čiužiniukų, suklostyti antklo­
dėm.
Sincovas, radęs laisvą vietą, prisiglaudė prie sienos,
ilgom rankom apglėbė kojas ir įkniaubė veidą tarp k e ­
lių. Nuo šilumos ir drėgmės ėmė miegas, bet jis ir nesi­
stengė priešintis. Šiandie diena praleista taip, kaip jis
buvo pratęs: prie bendro darbo, k artu su kitais žmonė­
mis. Tegu tų barikadų ir niekada neprireiks, bet jis šian­
die jas statė, ir nuo to jam buvo lengviau ant širdies.
,,0 dabar, kai baigsis pavojus, išeisiu ir vis dėlto su­
sirasiu tą Juferevą...“— galvojo jis ja u pro griūte griū­
vantį ant jo miegą.
— Pasitraukite truputį,— išgirdo jis m oteries balsą,—
aš vaiką paguldysiu!
Jis pasitraukė neatsim erkdam as ir išgirdo, kaip šali­
mais paguldė saldžiai šnarpščiantį vaiką.
— V akar devintas taranas buvo virš Maskvos,— tarė
vyriškas balsas.
— Žiūrėk tu m an, pats su lėktuvu — į lėktuvą!
— Tai ja u taip, m irtim m irtį varyk,— atsakė tre ­
čias balsas.
O m oteriškas, jaunas, entuziastiškas, perkirto:
.177
 — O aš nežinau, rodos, viską atiduočiau tokiems žmo­
nėms!..
— Atiduoti galima, imti jiems nėr kada,— atsiliepė
kažkas.
Aplinkui įsišneko apie taranus — tas pokalbis jaudino
visus.
—■ Vokiečiai dabar nebe taip įžūliai skrenda,— kaž­
kas pasakė skardžiu bosu, ir susyk keletas balsų pritarė
tam pastebėjimui:
— Teisybė, teisybė, nebe taip... Tai po taranų: bijo
taranų...
Sincovo m intys, ja u ir taip mieguistos, galutinai susi­
painiojo; jam pasirodė, kad jis skrenda kažkur. Su tuo
skridim o jausm u jis ir užmigo, teįstengęs kilstelėti galvą
nuo kelių ir atrem ti ją į sieną.
Išbudo jis, kažkieno švelniai baksnojam as į petį.
— Drauge, ei drauge...
Jis atsim erkė. Metro buvo beveik tuščias, tik kai kur
m atėsi vienišos figūros. Jau n a m oteris, suvyniojusi mat-
racėlį, rišo jį virvele. Salia jos stovėjo penkerių m etų
berniukas su ausine kepure.
— Tai aš jus kum šėjau, atleiskite,— tarė m oteris,—
bet jūs taip ilgai miegojote nuo vakar dienos, ir aš pa­
m aniau, gal jūs darbą pramiegosite...
— Taip, taip,— pakėlė galvą Sincovas.— O kas... kiek
laiko ?
— O jau septynios,— tarė moteris.
— Septynios?!
Jis nustebęs pažiūrėjo į ją ir tik dabar suprato, kad
kiaurą naktį pram iegojo.

P raėjo lygiai para, ir Sincovas vėl stovėjo prie to

paties rajkom o pastato. Tiesa, pastatas buvo ja u nebe
visai tas pats: pusėj nam o išlėkę langų stiklai, jie buvo
užkalti nudažyta kaip sienos fanera. Įstrižai nuo faj-
komo stovėjęs keturių aukštų pastatas buvo kaip peiliu
nuplautas.
Sincovas atėjo čia tiesiai iš m etro ir dėl to, kad jį
traukė čionai, ir dėl to, kad turėjo tam pagrindo: pats
Jolkinas jam liepė dar k a rtą užeiti, jeigu neras Juferevo.
Jis vakar nerado Juferevo ir štai atėjo čionai dar kartą.
Jis atidarė duris į vestibiulį. Milicininkas sėdėjo anks­
tesnėje vietoje, tik jo skruostas ir akis buvo apraišioti.
.,Tur būt, stiklai sužeidė“,— pagalvojo Sincovas.
— Kaip būtų galima pakviesti draugą Jolkiną? — p a ­
klausė, artindam asis prie m ilicininko.— Jis sakė, kad jį
galima pašaukti.
— Maža ką jis s a k ė !— atsišaukė m ilicininkas.— Jo
nėra. Sužeistas jis, ligoninėj, perrišti turi...
— O kada jis bus?
Milicininkas patraukė pečiais.
Sincovas stovėjo priešais, nežinodam as, ką daryti. Jis
užėjo, kažkodėl būdam as tikras, kad šįsyk pasiseks. Jis
pam atys Jolkiną; šis, kaip ir žadėjo, ja u bus paskam bi­
nęs Juferevui; dabar jis tiesiai iš čia pateks pas rajono
karinį kom isarą, ir taip a r kitaip jo likimas bus išspręs­
tas. Ir staiga viskas vėl išėjo ne taip.
Ką pagaliau daryti? Laukti čia Jolkino, eiti ieškoti
Juferevo arba grįžti dirbt į Krymo aikštę? Valandėlę jis
pastovėjo nesiryždam as, žiūrėdamas į grindis, nužertas
smulkiais stiklais, o kai pakėlė galvą, pam atė Jolkino
kam bario kaim yną. Malininas ėjo pro šalį, koridorium ,
didelis, paniuręs, težiūrėdam as į vieną tašką priešais, ir,
apsivyniojęs nosine rankeną, nešėsi alium ininį puoduką.
Jis ėjo, į nieką nežiūrėdam as, bet, eidamas pro Sincovą,
staiga pasisuko taip, tarsi iš tolo būtų žiūrėjęs jo pusėn.
— Ko vėl atėjai? — paklausė jis gaižiu, prikim usiu
bosu.— Juferevo neradai?
Sincovas tylėdamas palingavo galvą.
— Pas Jolkiną atėjai? Nėra Jolkino,— tęsė M alini­
nas su tokia m ina, tartum jam būtų m alonu tai pranešti
Sincovui.
 — O jūs ar nežinote,— paklausė Sincovas,— ar jis
nekalbėjo apie m ane su kariniu kom isaru?
— Nieko jis nekalbėjo, užmiršo...— kaip kažką sa­
vaime suprantam a, tarė Malininas. Ir Sincovui tai buvo
visai netikėta, kai mostelėjo m ilicininkui: — Praleisk pas
m ane. Eime,— burbtelėjo jis Sincovui.
Taip jie ir įėjo į vakarykštį kam barį — pirm a M alini­
nas, puoduku verdančio vandens nešinas, o iš paskos
Sincovas, suglumęs, kam jį pašaukė tas paniuręs žmogus.
■
— Sėsk! — m ostelėjo Malininas Sincovui į kanapą ir,
pastatęs puoduką ant lango, pats prisėdo ant kėdės.
Jo paties lova ja u buvo kareiviškai, be jokios rau k š­
lelės pataisyta, todėl jis ir nesėdo ant jos.
— O kaip, sm arkiai jį su žeid ė?— m ostelėjęs į k a n a ­
pos galvūgalį ir turėdam as galvoje Jolkiną, paklausė
Sincovas.
— Per kaklą brūkštelėjo... Iki vestuvių užgis! — atsa­
kė Malininas.
— Skeveldra a r stiklu?
— Suomišku peiliu,— atsakė Malininas ir, pam atęs
Sincovo akis, nepatenkintas pridūrė: — Ko nustebai? Ma­
nai, kad peiliui dabar Maskvoje nėr vietos? Maskvos pa­
dugnės taip pat nemiega, dirba savo darbą... O Jolkinui,
žinom a, nosį reikia kišti...— ar čia pagirdam as, ar pa­
sm erkdam as, tarė Malininas.— Važiavo nakčia, pam atė:
parduotuvę doroja — na, jis už nagano: rankas aukštyn!..
Tai va ir truktelėjo suom išku peiliu. Gerai, ne vienas
buvo — patiesė chuliganą ant vietos!
D abar galėjai suprasti, kad Malininas p ritaria Jolki-
no veiklai, o kalba apie visa tai nepatenkintas tik iš įpra­
timo.
— O tu ko nustebai? — vėl paklausė jis Sincovą.—
Tokiu m etu, pagal gamtos dėsnius, visos sutros kyla į
paviršių. Žiūri kartais ir galvoji: nejau visas kibiras sut­
rų? Ne, neteisybė, nieku gyvu!

380
 Jis, m atyti, kažką prisim inė, kas jį baisiai sujaudino,
ir nebegalėjo susilaikyti:
Ir senojo režimo blakės taipgi arčiau plyšių laiko­
si, kad tik galėtų iššliaužti, jeigu kas! Vienam į snukį
vožiau vakar savo ranka...— Jis pakėlė sunkų kum štį ir
pažiūrėjo į jį, tartum stebėdamasis pats savim.— Kur
m ano susivaldymas, klaus? Būta susivaldymo, bet atėjo
diena — ir jo neužteko... Vadinas, neradai karinio kom i­
s a r o ? — nutraukė jis pats savo pasakojim ą.
— Ne,— tarė Sincovas ir paaiškino, kad vakar dirbo
barikadų statyboje prie Krymo tilto, o naktį praleido
m etro stotyje.
— O Jolkinas vakar abejojo, kad ateisi...— nusišyp­
sojo Malininas.— Nuogąstavo, pabėgsi!
— Kur ir ko? — paklausė Sincovas.
— Taigi būtent, k u r ir ko? O aš tave prisim enu,—
staiga vėl pats save nutraukė Malininas (tai buvo apskri­
tai jo kalbos m aniera).— Aš tada Jolkino vietoje dirbau
ir tavo dokum entus tvarkiau, kada tave priėm ė. Mano
atm intis tokia — naujai priim tųjų apie tris tūkstančius
praėjo, na ir pašalintų kiek m ačiau, o jeigu gerai įsižiū­
rėsiu — kas an trą prisim insiu.
Sincovas džiaugėsi, kad tasai paniuręs žmogus, pasiro­
do, prisim ena, kaip jis stojo į p artiją, ir savo ruožtu pats
mėgino prisim inti M alininą, bet negalėjo prisim inti.
— Tu ir nem ėgink,— atspėjęs jo m intį, tarė M alini­
nas.— Jei m ane ir p risim in tu m —neturėtų jokios reikš­
mės, o kad aš tave prisim enu — tai šį tą reiškia. Kaip
lau tokia bėda atsitiko, drauge brangus? — Malininas
palingavo galvą. Tegu jis ir prisim inė, bet vis dėlto n e­
buvo linkęs m ažiau reikšmės skirti Sincovo bėdai.— Va­
kar nė raidės nesum elavai, nuo A iki Z — viskas teisybė?
— Viskas,— atsakė Sincovas. Ką jis dar galėjo pridė­
ti, kuo galėjo įtikinti?
Malininas ilgai tylėdamas žiūrėjo į jį.
Priešingai linksm am Jolkinui, tasai paniuręs žmogus,

m
pasenęs, besėdėdamas partinės įskaitos skyriuje, neturė
davo antros, atsarginės, bet kokiam atvejui nuomonės.
Apie žmones jis teturėdavo vienui vieną nuom onę —- gerą
arba blogą, jis jais tikėdavo arba ne. Ir jeigu tikėdavo,
tai iki galo, o jeigu netikėdavo kuo nors, tai iš viso ne­
tikėdavo.
Jeigu jis būtų bent šiek tiek abejojęs, kad visas Sin-
covo pasakojimas — teisybė nuo A iki Z, jis būtų ir ne­
pagalvojęs padaryti tai, kam buvo dabar pasiryžęs. Jis
teabejojo dar vienu dalyku: ar turi jis, Malininas, visiš­
ką teisę tai padaryti?
„Turiu! — nusprendė jis pagaliau.— Pats eisiu, pats
šalia būsiu... Ir Guberiui įrodysiu... O neįrodysiu — tada
pažiūrėsim .“
— Vadinas, taip,— kiek patylėjęs, tarė Malininas.—
Rajone dabar suform uotas kom unistų batalionas, bet ten
ne vien kom unistai ir kom jaunuoliai, yra ir nepartinio
aktyvo. Aš einu ten. Šiandie naktį įrodžiau, atleido... Per
naktį d ar kelis būrius sukom plektavo. Vadų kol kas nėra,
aš vyresnysis savo būry; taigi užrašysiu tave k a rtu su
savim. Po valandos eisim į batalioną, į Pliuščichą. Na
kaip, rašyti tave? — paklausė Malininas, išsiėmęs iš gali­
fė kišenės perpus sulenktą m okyklinį sąsiuvinėlį.
— Ko jūs klausiate? — tarė Sincovas.
Malininas pasitraukė k artu su girgždančia kėde prie
stalo, iš palaidinės kišenės išsiėmė akinius, visai netin­
kančius prie jo stam baus, stipraus veido, atsiskleidė są­
siuvinėlį ir pervedė pirštu per sąrašą. Sąraše buvo dvi­
dešim t šeši num eriai. Jis padažė plunksnakotį, parašė
dvidešimt septintą num erį ir kaligrafišku braižu išve­
džiojo: „Sincovas...“
■— Vardas, tėvavardis?
— Ivanas Petrovičius,— atsakė Sincovas.
„I. P .“— parašė Malininas, nugėręs sąsiuvinį su pres­
papjė, įsidėjo jį atgal į galifė kišenę ir tik tada pasakė: —•

382
Prisistatysim , pranešiu bataliono kom isarui. Kaip nu
spręs... O aš savo nuom onę pasakysiu.
Jis nepabrėžė tos frazės, nors ji reiškė daug. Jis še­
šiolika m etų išsėdėjo prie įskaitos stalo ir tik prieš dve­
jus m etus, sugadinęs regėjim ą, perėjo dirbti in strukto­
rium . Čia, rajone, jo nuom onė turėjo svorio, ypač tokiu
reikalu, kaip k adrų patikrinim as, kaip pasitikėjim as ar
nepasitikėjim as. Tuo didesnė, žinoma, buvo ir jo atsako­
mybė už šį sėdintį priešais žmogų, ir Malininas puikiai
tą suprato, nors ir nepabrėžė.
Malinino žodžiai, kad jis praneš kom isarui, nuskam ­
bėjo nepalietę Sincovo sąmonės. Jis buvo perdaug lai­
mingas, kad atsirado galimybė šiandie pat k artu su Ma­
lininu patekti į kom unistų batalioną ir, gal būt, rytoj
kautis.
— Niekada gyvenime neužm iršiu, ką jūs m an p ad a­
rėte,— tarė jis.
— O kam atsim inti? — atsakė Malininas savo įpras­
ta niūria m aniera.— Jeigu aš tave su sena m anta iš čia
į Kazanę pristatyčiau, štai kas reiktų atsim inti,— nusišyp­
sojo jis.— V akar koks dvidešimt žmonių žadėjo visą am ­
žių neužm iršti. O tau ką gi, padedu vėl į k arą patekti!
Bet tu vis tiek patektum . Toks pat velnias, tik sugaištum
gerokai.
— Gerai, tyliu,— tarė Sincovas. — Aš stačiai džiau­
giuos, kad jūs m anim patikėjot. Galėjot nepatikėti, o p a ­
tikėjot. Štai ir viskas.
— O visais tikėti negalim a,— savaip supratęs tą p a ­
stabą, kaip bendrą nusiskundim ą budrum u, piktai atkirto
Malininas.— Visais tikėsi — pro kam iną išlėksi. Tiek tie ­
kos, kad išlėksi,— bet tarybų valdžią vėjais paleisi. No­
rėjau skustis, bet apsigalvojau,— vėl pats save perkirto
jis.— Jeigu nori, skuskis; ten, ant lango, m ano skustuvas
ir teptukas. Laiko dar yra...
Paskubom is išsimuilinęs, Sincovas ėmė dirti nepasi­
duodančią tridienę barzdą.

383
 — Alūno ten pasiieškok; žiū, kraujo, tartum meitėlį
paskerdus,— tarė Malininas, pažvelgęs per petį į jo su­
braižytą veidą.
Tik kur padėtas alūnas, nesuspėjo paaiškinti. Į du­
ris kažkas pasibeldė, Malininas nem aloniai atsiliepė:
„Nu...“,— durys girgžtelėjo ir atsidarė. Sincovas liovėsi
ieškojęs alūno, atsigręžė. T arpdury stovėjo aukšta, lie­
soka m oteris su kuprine rankose.
— Sveikas, atnešiau štai tau,— tarė ji M alininui, ir
šis žengė jai priešais.
Sincovas suprato, kad atėjo Malinino žmona, ir, steng­
damasis nesiklausyti jų pokalbio, ėmė kraustyti skutimo
reikm enis, bet atskiros frazės vis tiek jį pasiekė.
— Tas tai gerai,— pasakė Malininas,— o šito nerei­
kia. Sakiau, nereikia, vadinas, nereikia, dviejų pam ainų
gana.
— Paim k, kurgi juos paliksi! — nenusileisdam a tarė
žmona.
Bet Malininas burbtelėjo, kad jis ne kupranugaris, o
kitų nešikų nebus... Po to Sincovas nenugirdo kelių sa­
kinių, tik gale Malininas pasakė:
— Še, čia keturi šimtai.
■— Kam gi viskas, o sau? — tarė žmona.
— O kuriam galui m an dabar pinigai? — atšovė jis,
ir tai, atrodo, ją išgąsdino — ji pravirko.
Sincovas viską nukraustė ir, nežinodamas, ką daryti
toliau, vis dar sėdėjo, nusigręžęs nuo Malinino ir jo žmo­
nos. „Tur būt, jie dabar apsikabino atsisveikindam i ir
jeigu ką ir kalba vienas kitam , tai labai tyliai“,— pagal­
vojo jis.
-— Še porą baltinių,— staiga garsiai pasakė už jo
nugaros Malininas, ir ant Sincovo kelių atlėkė pora senų,
suadytų, bet švarių baltinių.— M atau, kad tu neturi a t­
sargos. Žmona atitem pė čia kiek nereikiant.
Sincovas atsigręžė ir pam atė, kad Malinino žmonos

SSi
ja u nebėra kam baryje. Jie taip tyliai ir nepastebim ai
atsisveikino, kad jis ir negirdėjo jos išeinant.
Malininas įgrūdo į kuprinę skutim osi reikm enis, ant
savo mėlyno pusiau kariško kostium o užsivilko seną ju o ­
dą drapo paltą, užsidėjo an t galvos tokią p at juodą dra-
po kepę ir užsimetė an t peties stovėjusį kam pe šautuvą.
— Eime!
Kai jie išėjo į gatvę, Malininas sustojo ant šaligatvio
ir, užvertęs galvą, apžiūrėjo rajkom o pastatą, tarsi norė­
jo kuo geriau įsim inti, prieš atsiskirdam as.
— Kiek laiko jūs čia išd irb o te ? — paklausė Sincovaš.
— Rajkome nuo dvidešimt trečių, o šitame name,
kai persikėlėm čia, nuo dvidešimt šeštų,— tarė M alini­
nas.— Stiklai veidrodiniai,— netikėtai pridūrė jis,— dar
nuo caro laikų, ir vieną naktį užteko vienos bombos, b e ­
veik visus iškūlė, a? Teko, kaip kioske, fanera užkalti!
Malininas m atė vakar ir užvakar tą pat, ką m atė ir
Sincovaš, bet, kaip rajkom o darbuotojas, žinojo kur kas
daugiau, nei m atė. Žinoma, ir vakar, ir užvakar putojo
pavirš, bet po tuo paviršium padėtis iš tikro buvo grės­
minga. E vakuacija buvo vykdom a didžiulė ir paskutinia­
me etape su tokia nepaprasta skuba, kad, tiesą sakant,
panika galėjo kilti dar didesnė, negu kilo. Frontas bu­
vo pralaužtas, į ten, kaip į nepasotinam ą bedugnę, jau
trys paros kišo viską, kas pakliuvo po ran k a, bet p a­
dėtis dar ir dabar buvo sunki.
Rajkom o sekretorius Golubevas, pas kurį Malininas,
nutaikęs progą, užėjo atsisveikinti šiandie penktą valan­
dą ryto, pažiūrėjo jam į akis ir tarė:
— V akar karštosiom leidau tau eiti į batalioną, o
šiandie gailiuos. Reikalingas tu m an būtum čia...
— O ten? — paklausė Malininas, pasiryžęs padaryti
taip, kaip jam sakys, bet širdies gilumoj nenorėdam as,
kad sekretorius pakeistų savo sprendim ą.
— Ten irgi reikalingas,— tarė Golubevas.— T ur būt,
kad jus tuojau pat į kautynes mes.

vry Hyviejį ir mirusieji

 Jie buvo kabinete dviese, o dirbo kartu Jau aštuone-
ri m etai.
— Kaip šiandie su Maskva? ■— paklausė Malininas,
žiūrėdam as tiesiai į veidą Golubevui.— Tiktai taip...—
Jis perskrodė orą savo sunkiu delnu, parodydam as, kad
arba nekalbėti, arba jeigu ja u kalbėti, tai stačiai sakyti.
— Užvakar, m an rodos, dar buvo ne visiškai aišku,—
tarė jis.— O dabar po truputį išsilygina. M atyti, jokio­
mis aplinkybėmis neatiduosim e Maskvos, bet kad tik
netektų pačiuose pakraščiuose kautis. O, ko gero, ir gat­
vėse. Ir tai gali būti.
Taip nusiteikęs buvo rajkom o sekretorius, ir M alini­
nas neturėjo pagrindo juo netikėti. Tai buvo žmogus ge­
rai jam pažįstam as, apgalvojantis savo žodžius ir nelin­
kęs kalbėti, ko nereikia.
„Gal būt, ir išties teks kautis gatvėse,— galvojo Ma­
lininas, eidamas su Sincovu Pliuščichos gatve.— O ką
reiškia — gatvėse? O tą ir reiškia, kad čia, gatvėje, Pliuš-
čichoje! Aname nam e — vokiečiai, o šitam e — mes. Arba
už Krymo tilto — vokiečiai, o šiapus — mes, neleidžiam
jų į centrą. Tai visai taip pat, kaip septynioliktais m e­
tais buvo gatvių kovos su junkeriais, tik iš šimto pa­
dauginti!
Jis ėjo, bandydam as apsiprasti su ta m intim , bet ji
vis ir vis jam nedavė ram ybės.
— Gal rytoj išsyk į frontą eisim,— tarė jis Sincovui
po ilgos tylos.
Sincovas linktelėjo galvą. Jis ėjo, galvodamas, ar a t­
siras batalione jam šautuvas, ar juos apginkluos tiesiai
fronte?
FGA m okykla, k u r dabar buvo kom unistų bataliono
kareivinės, stovėjo toli kieme, už aukštos plytų tvoros.
Prie tvoros būriavosi apie dvidešimt civilių.
— O štai ir paskutinis būrys,— tarė Malininas.— Iš
pradžių norėjom rajkom e susitikti, o paskui čia liepėm
rinktis. Arčiau prie reikalo.

386
 Jis netikėtai šauniai prisitraukė prie peties šautuvą
ir priėjo prie susirinkusių. Tai buvo beveik visi nebe ja u ­
ni žmonės, daugelis su akiniais; kai kurie turėjo k upri­
nes, o k i ti — žygio krepšelius, du — m ažus lagaminėlius,
o vienas net kruopščiai supakuotą baltinių pintinę... Trys
a r keturi turėjo m edžioklinius šautuvus, du — kariškus
šautuvus, vienam viršum palto ant diržo kabojo naga­
nas. Visi susijuosę ir, nors buvo apsitaisę, kaip kas išm a­
nė, bet stengėsi prisitaikyti drabužį taip, kad būtų p a ­
rankiau žygyje.
Kai Malininas ir Sincovas prisiartino, susirinkusieji
erzino m ažą prožilį vyrą su baltinių pintine rankoje.
— Trofimovas vėl žvejoti susirengė, m at, kaip jam
žmona supakavo! Ten ir valgymų dviem dienom, ir bu-
telys, ir pagalvėlė... Viskas kaip pridera!
■
— O k u r tavo m eškerės, Trofim ovai? Gal užm iršai, a?
— A-a, Malininas, Malininas atėjo! — susyk sutiko Ma­
lininą keletas balsų.
Kaip m atyti, jį beveik visi pažinojo.
— Vyresnysis atėjo, vadinas, laikas rikiuotis,— p a ­
sakė kažkas.
— O kur Ikon ikovas?— suskaitęs visus akim is, p a ­
klausė Malininas.— Neatvyko?
— Neateis Ikonikovas,— atsiliepė žmogus su pintine,
pavadintas Trofim ovu.— Aš buvau užėjęs pas jį, ten ko­
m anda dirba, rūsį atkasa... O jis rūsy.
— O kaip jie,— paklausė Malininas,— rodo kokios gy­
vybės?
— Kol kas baladojas, kad gyvi.
Kažkas nelinksm ai nusijuokė, kad nėra blogesnio
daikto už tuos rūsius, geriau jau sutikti m irtį savo gyve­
nam am e plote!
— Kad Ikonikovas neateis, tai visi! — tarė Malininas.
Susirikiavo jie po du. Malininas atsistojo priekyje,
o Sincovas pasiliko vienas paskutinėj eilėj. Taip kolona
jie ir įėjo į erdvų FGA kiemą, pro sargybinį su dar ci-

387
viliniais drabužiais. Jis praleido juos, savaip pasisveiki­
nęs su Malininu:
— Sveikas, Aleksejau Denisyčiau!
— Sveikas,— atsiliepė nepatenkintas tuo nekarišku
pasisveikinim u Malininas ir, palikęs ką tik atvykusius
kieme, įėjo į patalpą, pas bataliono kom isarą, pranešti,
kad atvyko.
Negrįžo jis ilgai, gal dvidešimt m inučių. Pagaliau
grįžo dar niūresnis, nei paprastai.
— Trofimovai,— tarė jis vyrui su pintine.— Tave, kai
m anęs nėra, skiriu vyresniuoju. Pranešu: šiandie paskir­
ta užsiėmimų diena. T urėtų atvykti ir kuopų vadai. Bū­
riui šiandie gavau penkiolika šautuvų, o paskui žiūrė­
sim. Bendri nžsiėm im ai — pradžia dešim tą, o kol kas
galima pasišildyti kareivinėse. Mums paskirtas devynio­
liktas kam barys, antras iš dešinės. O tu, Sincovai,— M a­
lininas pasižiūrėjo į Sincovą taip, tarsi jam skaudėtų dan­
tis ir kiekvienas tariam as garsas keltų skansm ą,— pasilik.
Eisim pas kom isarą.
,,Tai va, prasideda“,— su neram ia širdim pagalvojo
Sincovas.
— Atvedžiau, klauskite,— vis taip pat niūriai tarė
Malininas, kai jie įėjo į kam barį, k u r sėdėjo bataliono
komisaras.
Tai buvo klasė. Bataliono kom isaras sėdėjo už m oky­
tojo stalo; už jo buvo lenta, perpus p rirašyta kreida.
Malininas prisėdo šonu į m okinių suolą, Sincovas stovėjo.
Bataliono kom isaras buvo gražiai apsirengęs vyras,
kokių penkiasdešim t m etų amžiaus. Jis dėvėjo storą
m egztinį ir tam siai m ėlyną kostium ą su senu Raudonosios
Vėliavos ordinu ant atlapo. Greta ant kėdės buvo n u ­
mestas odinis paltas ir elninė kepurė. Ant stalo priešais
kom isarą gulėjo m auzeris su prisegta prie dėklo sidabri­
ne lentele.
— Jūs sėskitės,— užuot pasisveikinęs, tarė jis Sinco-
vui.— Reikia pagalvoti, ką su jum is daryti. Aš tai sa-
kiau, nereikia mums tokių, o štai draugas Malininas ne
patenkintas.
— Jūsų reikalas įsakinėti, m ano nepasitenkinim as čia
nereikalingas! — tarė Malininas.
— Kaip įsakinėti, aš dar neatsim iniau,— nusijuokė
kom isaras.— Štai apsirengsiu kariškai, atsim insiu, tada
pradėsiu įsakinėti. O tuo tarpu pasitarkim e. Man d rau ­
gas Malininas pasakojo bendrais bruožais jūsų istoriją,—
vėl kreipėsi jis į Sincovą.— Bet gal jūs kokią nors deta­
lę pats norite pridėti?
Šėmi plienu švytintys kom isaro plaukai buvo sušu­
kuoti ant šono; jo siauras veidas išm intingas, lūpos p a ­
šaipiai prispaustos, tokios pat pašaipios akys, kurias den­
gė brangūs akiniai su aukso apsodais.
— Ką čia pridėsi,— tarė Sincovas, žiūrėdam as į tas
pašaipias akis.— Tik vėl kančios!
Iš nevilties jam tai išėjo grubiai, bet kaip tik tas gru­
bumas kom isarui kažkodėl padarė gerą įspūdį.
— Na jau , tuoj ir kančios,— tarė jis.— Nors m ano
pavardė ir vokiška, bet aš jum s ne vokietis, kad k a n ­
kinčiau. Jus ir taip ja u prikankino, pasak draugo Mali­
nino. Bet štai kur m ano abejonė, jeigu jūs galite ją iš­
sk la id y ti— atrem kite! Jeigu jūs būtum ėt civilis asmuo,
tai būtų tik pasitikėjim o klausimas: draugas Malininas
patiki jum is, o aš — juo. Bet jūs esate kadrinis kariškis,
ar neatrodys taip, kad mes lyg ir pridengiam jus pas save?
— Et, N ikolajau Leonidovičiau, apie kokią čia gali
būti priedangą kalba, juokas ima! — neiškentė M alini­
nas.
Komisaras žybtelėjo į jį akiniais ir tęsė savo:
— Jūs esate kadruose ir, norėdam as išaiškinti savo
buvusius poelgius ir vėl gauti paskyrim ą į frontą, turite
prisistatyti atitinkam ai organizacijai. Mano m anym u,
tais klausim ais domisi ypatingasis skyrius, arba, sutinku,
kad jum s reikia kreiptis į apygardos p rokuratūrą, k a ­
dangi čia jūs esate jos veikimo zonoje. O yra ji — aš
kaip tik gyvenu šalia — netoli nuo čia, Molčianovkoje.
Štai ten ir rekom enduoju kreiptis. O jūsų istorijos aš ne­
prašau kartoti, nes tai vis tiek nepakeis m ano sprendimo.
Tai taip, viskas,— tyliai, bet negailestingai baigė jis, ir
Sincovui buvo aišku, kad jo žodžių m andagum as ir sklan­
dumas — tai tik įprastinė išraiškos form a.
— Parašyk jam nors lydim ąjį raštelį, draugas Gube-
ri,— staiga fam iliariai tarė Malininas.— O šiaip žmogus
dokum entų jokių neturi. Gerai, rajkom e jis su m anim su­
sidūrė, aš jį iš veido atsim enu.
— Gerai,— trum pai, be jokio nepasitenkinim o, pasakė
Guberis; atvertė jis gulintį ant stalo bloknotą, išsitraukė
iš kišenės am žinąją plunksną ir ėmė rašyti.
— Jūsų pavardė Sinevas? — paklausė jis, parašęs dvi
pirm ąsias eilutes.
— Sincovas,— pataisė jį Sincovas.— I. P.
— „Sincovas I. P .“ ,— pakartojo Guberis, įrašydamas
pavardę, ir, brūkštelėjęs dar keletą eilučių, pasirašė, iš­
plėšė lapą iš bloknoto, sulenkė jį perpus ir atidavė Sin­
covui.— Antspaudo neturim — tegu patiki! Patikės — ge­
rai, nepatikės...— Jis gūžtelėjo pečiais.
— Leisite eiti? — paklausė išbalęs Sincovas.
— Prašau.
Sincovas perpykęs tiksliai, kariškai apsisuko per kairį
petį ir išėjo, spausdam as žingsnį nuplyšusiais batais.
Guberis ir Malininas liko vienu du ir tylėdam i susi­
tiko akimis. Malininas giliai atsiduso, jį dusino pyktis.
— Kalbėk, M alininai, o tai dar uždusi, m atai, kaip
tave riečia. Kalbėk neoficialiai, įsakym o dar nėra, ko­
m isaru aš esu kol kas tik rajkom o m alone, pagaliau m u­
du seni pažįstami...
— Lipšnus iš tavęs form alistas,— niūriai išgergždė
Malininas.— Kaip dar tu brigados kom isaru galėjai būti,
nesuprantu!
— Ir dar Raitelių Pirm ojoje, įsidėmėk,— nusijuokė
Guberis.— Bet tai kadai jau buvo! O nuo to laiko savo

.m
vyriausiojoj valdyboj ja u dešimtas kelnes trinu. Penkio­
lika m etų su svetimšaliais prekiauju, pabiurau... Matai,
kaip klausim us sprendžiu.
— M atau, ko čia nem atysi,— tarė Malininas.— P a ­
m iršai sielą portfely, o portfelį nam ie palikai.
— Įdomu tai iš tavęs girdėti, M alininai. O tu žinai,
kaip tave patį vadina, už akių, žinom a?
— Žinau,— atsakė šis.— Malininas ir Bureninas...
— Na m at,— vėl nusijuokė Guberis.— Ir už tai, kad
tau dvidešimt m etų visa rajkom o aritm etika galvoje, ir
visi klausim ai ir atsakym ai suderinti, kaip vadovėly! O
dabar tu staiga plačiai gyventi nusprendei! Karas viską
nušluos, ar ne? Visos tvarkos į šalį? Šito tai aš nelau­
kiau iš tavęs!
— Gerai,— tarė Malininas.— Išsigandai, kad jis,—
Malininas parodė pirštu į duris, tartum ten dar stovėtų
Sincovas,— viską tau pačiam išpasakos, išsigandai, kad
tada kitaip spręsi, o dabar tylėk! Gėda, tai tylėk ir prie
m anęs nekibk...
— 0 kas gėda? — tarė kaip m at išraudęs ir nebetekęs
apsauginės pašaipios veido išraiškos Guberis.— Aš pasi­
elgiau teisingai: jis kariškis, kreipsis į p rokuratūrą, ten
nuspręs taip, kaip reikia spręsti.
-— Visi ir visur dabar kaip reikia sprendžia? — n u ­
traukė jį Malininas.
— Na, visi a r ne visi,— tarė Guberis,— bet karinėje
prokuratūroje sugebės, aš m anau, išsiaiškinti, ir jis p u i­
kiausiai ir be m ūsų pateks į frontą.
— Na ir gerai, na ir tylėk, padarei — ir tylėk, ne­
aiškink,— vėl num ojo ranka Malininas ir, atsikėlęs nuo
kėdės, pridėjęs ranką prie savo juodos kepės, paklausė: —
Leisite eiti į būrį?
Sincovas tuo m etu jau artėjo prie karinės p ro k u ra­
tūros nam o Molčianovkoje. Pakeliui jis dusyk atsiskleidė
ir dusyk perskaitė Guberio parašytą raštelį. Guberio b rai­
žas buvo toks gražus, tvirtas ir parašas toks solidus, kad

301
raštelis iš tikro atrodė kaip dokum entas, nors jam ir trū ­
ko antspaudo. „Maskvos karinės apygardos p ro k u ratū ­
ra i“,— toks užrašas viršuj, o žemiau — „Siuntim as“ . „Siun­
čiamas pas jus drg. Sincovas I. P. tuo tikslu, kad išdės­
tytų jum s savo asm enišką pareiškim ą. Frunzės rajono
Kom unistų bataliono kom isaras, atsargos brigados kom i­
saras N. Guberis.“
Prie prokuratūros pastato stovėjo sena „em ka“, ir
joje snaudė karinis šoferis. Langai buvo užklijuoti kryž­
mai popieriaus juostom is, bet tai nepadėjo: pusė jų bu­
vo išdaužyti. Sincovas stum telėjo duris ir įėjo. Iš vestibiu­
lio į vidų buvo dvejos durys; prie vienų stovėjo sargybi­
nis, prie kitų, pravertų, nieko nebuvo. Sincovas įėjo pro
tas duris į kam barį, k u r stovėjo du apskriti stalai ir kė­
dės laukiantiem s, o sienoje buvo du m ediniai langeliai.
Ant vieno buvo užrašas: „Leidimų išdavim as“ , ant kito:
„Pašto priėm im as“ , bet abu buvo uždaryti. Sincovas p a­
beldė, paskui dar stipriau. Durys prasidarė, ir pažiūrėjo
sargybinis.
— Ko triukšm aujate? — šūktelėjo jis Sincovui.— Nie­
ko čia nėra, nėr ko ir belstis.
— Man reikia praeiti į p rokuratūrą,— tarė Sincovas.
— Na ir kas, kad jum s reikia praeiti? Nėra čia nieko,
nesibelskite.
— Tada aš į jus kreipiuos,— tarė Sincovas.
— Nėr ko ir į m ane kreiptis,— atrėžė sargybinis.—
Išeikite iš patalpos! Leidim ą turite?
— Ne,— atsakė Sincovas.
— Na ir nėra ko čia jum s veikti, neleisiu... Išeikite,
na? — grasinamai riktelėjo sargybinis, ir Sincovas, jo p a­
kum ščiuojam as, atsidūrė gatvėje.
„E m ka“, kurioje sėdėjo šoferis, jau buvo išvažiavusi,
gatvė visiškai tuščia. Sincovas, supratęs, kad vėl kreiptis
į sargybinį nėra prasmės, ryžosi laukti gatvėje. T uri juk
kas nors iš prokuratūros darbuotojų anksti a r vėlai at­
važiuoti ar ateiti čia.
 Ištisą valandą, drebėdam as šaltam e vėjyje ir nežino­
damas nė ką bem anyti, kodėl niekas neįeina ir neišeina iš
prokuratūros, Sincovas vaikščiojo pirm yn ir atgal šali­
gatviu priešais jos pastatą. Pagaliau neiškentęs jis vėl
įėjo į vestibiulį; sargybinis pažiūrėjo į jį sunkiu, įtariu
žvilgsniu ir, lyg pirm ąsyk jį pam atęs, piktai paklausė:
— Ko jum s?
— Gal iššauksite m an prokuratūros budėtoją?
— Nieko aš jum s nešauksiu. Čia neleidžiam a vaikšti­
nėti, išeikite, o jei ne — sulaikysiu!
— Sulaikykite,— tarė Sincovas, visai tam pasiryžęs.
Bet jo sulaikyti sargybinis nebuvo linkęs.
— Nėra ko m an jus sulaikyti,— sumišęs atsikirto jis.—
Išeikite, nes ginklą pavartosiu! Ir priešais nam ą neslan-
kiokite: neleidžiama!
Sulig tais žodžiais jis net palenkė į priekį šautuvą.
Sincovas abejingai pažiūrėjo į šautuvą, į nukreiptą į jį
durtuvą, atsuko sargybiniui nugarą ir, netaręs nė žodžio,
išėjo. Liko laukti: gal būt, visgi kas nors įeis ar išeis...
D abar jis jau vaikščiojo ne šalia durų, o žingsniavo šali­
gatviu kitoje gatvės pusėje, įžambiai prokuratūros.
Gatvė buvo tartum išmirusi. Sincovas nebežinojo, k u ­
ris laikas, ir vėl užėjo į vestibiulį. „Padarysiu, kad sulai­
kytų! Prikalbėsiu storžieviškų žodžių, atsisakysiu išeiti. O
ką gi dar galiu d a ry ti? “
Jis įėjo, taip nusiteikęs, ir laukė, kad trečią k a rtą tik ­
rai susirems su paniurėliu sargybiniu, nes vienas kitam
ja u buvo įsipykę, bet per tą laiką pasikeitė sargybiniai.
Poste stovėjo m ažutis raudonarm ietis su m ergišku ju o d ­
bruvu veidu.
— Draugas kovotojau,— susyk išėmęs iš kišenės ra š­
telį ir eidamas tiesiai prie sargybinio, ryžtingai tarė Sin­
covas.— Štai m ano siuntimas. Iššaukite budėtoją arba
praneškite jam . Aš skubiu reikalu.
Raudonarm ietis paėmė iš Sincovo raštelį, Sincovas,
atidavęs jį, pasitraukė žingsnį atgal. Raudonarm ietis tai

393
įvertino ir, šnairomis apžvelgęs distanciją tarp savęs ir
raštelio įteikėjo, ėmė jį skaityti. Keletą sekundžių pagar­
ba parašui „atsargos brigados kom isaras“ rungėsi jam e
su nepasitikėjim u popierium be antspaudo. Pagaliau, dar
k a rtą dėbtelėjęs į Sincovą, jis paėmė čia pat ant spintelės
stovinčio telefono ragelį.
— Draugas prokuratūros budėtojau, praneša sargybi­
nis. Čia atvyko pilietis su siuntim u į prokuratūrą, siunčia
brigados kom isaras, pavardės neišskaitau. Prašo, kad
nuliptum ėt žemyn valandėlei. Taip! Klausau... Tuojau
ateis budėtojas,— pasakė jis Sincovui ir pakišo jam atgal
raštelį.
Po kokių penkių m inučių pro duris išėjo trečiojo ra n ­
go karinis juristas. Jaunas, poliesis, su žvilgančiais nuo
vandens, ką tik greituoju sušukuotais plaukais ir su tam ­
siai raudona dėme kairiajam e skruoste. Atrodo, karinis
juristas, prieš jam paskam binant, miegojo už stalo, užsi­
kniaubęs ant kumščio. Jis perskaitė raštelį, grąžino jį ir
pažiūrėjo į Sincovą.
— Kodėl be antspaudo? — paklausė jis.
Sincovas atsakė, kad kom unistų batalione neturi a n t­
spaudo. Budėtojas linktelėjo galvą — tasai paprastas p a­
aiškinimas tomis dienomis negalėjo jo nustebinti.
— Na, o ko jum s būtent reikia prokuratūroje? Kodėl
jus siuntė?
— Mane siuntė m ano asm eniniu klausim u,— tarė Sin­
covas ir apsidairė. Ką gi, va taip, čia, stovint vestibiuly, ir
pasakoti viską, ką jis turi papasakoti? — Aš paprašysiu,
kad jūs arba tas, kuriam jūs įsakysite, skirtų m an pusę
valandos.
Budėtojas dar k a rtą pažiūrėjo į Sincovą. To žmogaus
veidas kėlė pasitikėjim ą — atviras, nuvargęs, doras vei­
das. Drabužiai, tiesa, buvo surankioti, ne pagal ūgį ir ne­
švarūs, o batai labai ja u nuplyšę. Bet budėtojas atsiminė,
kad žmogus atėjo su rašteliu iš kom unistų bataliono, ir
pagalvojo, kad, laukdam i aprangos, daugumas apsitaiso

394
tuo, kas pasitaiko. Tikriausiai, doras žmogus: nedori žmo­
nės tokiu m etu laikosi kuo toliau nuo karinės p ro k u ra ­
tūros. Bet klausytis, ką jam pasakos tas žmogus, budė­
tojas negalėjo, o pasiųsti jį pas ką kitą irgi negalėjo, ir
negalėjo paaiškinti, kodėl negali padaryti nei viena, nei
kita.
O priežastis buvo ta, kad, be dviejų sargybinių —
vieno pakeisto ir dabar miegančio ir kito pavaduojančio
poste,— jis, trečiojo rango karinis juristas Polovinkinas,
yra dabar vienintelis asmuo apygardos karinėje p roku­
ratūroje. Trečią dieną, gavusi atitinkam ą įsakym ą, p ro ­
kuratūra išsikėlė į kitą vietą, į vieną pam askvio stotį.
Archyvas buvo evakuotas, o einamosios bylos pervežtos
į n au ją dislokacijos vietą. P rokuratūroje jau dvi paros
buvo likę tuščios spintos, telefonai, sargybiniai ir jis, b u ­
dėtojas, įpareigotas pasiųsti n au ju adresu tuos, kas čia
atvyks arba paskam bins ir kam bus galima pranešti tą
adresą. Kalbėti su Sincovu čia, apačioje, budėtojas ne­
galėjo, nes turėjo budėti viršuj, prie savo telefono. Im ti
jį su savim viršun nelaikė galima, nes kiekvienam , kas
lik pakiltų į a n trą aukštą, būtų aišku, kad prokuratūra
išvykusi. O to pašaliniai negali žinoti!
— Štai kas,— tarė budėtojas, apsvarstęs visas gali­
mybes,— jūs palaukite čia, kam baryje, leidimų biure. Aš
dabar dežuruoju, negaliu atsitraukti jūsų reikalo išklau­
syti, o tiems, kurie galės, kai tik bus laisvi, aš pasakysiu.
Arba iššauksim , arba kas nulips pakalbėti su jum is. Tegu
jis ten palaukia,— pirštu parodė jis sargybiniui į kam ba­
rį su dviem langeliais.— Aš leidžiu...
— Gerai, dėkui,— tarė Sincovas.— Tik aš, tu r būt,
jau tris valandas laukiu.
— Na ką gi, teks d ar palaukti.
Budėtojas nežinojo, kiek teks laukti Sincovui, bet jo
pasiūlymas palaukti nebuvo veidmainiškas. Prieš valandą
jam paskam bino iš naujos vietos vienas iš viršininkų ir
pasakė, kad greit grįšiąs čia su grupe darbuotojų. Tatai

395
jį pradžiugino. Turėdam as galvoje šitą grupę, budėtojas
ir pasakė Sincovui „palaukite“ . Jis užlipo i savo aukštą,
o Sincovas ėmė laukti. Iš pradžių jis laukė nekantriai,
skaičiuodam as m inutes. Paskui, sumaišęs skaičių, užmigo,
atsibudo ir, iššokęs į vestibiulį, skubomis, kaip ką tik
išbudęs žmogus, tarė sargybiniui:
— Sujunkite m ane su budėtoju!
Griežtas tonas paveikė sargybinį, šis surinko num erį,
pakvietė budėtoją ir tarė jam :
— Tasai, kurį jūs palikote laukti, prašosi su jumis
pakalbėti. Duoti ragelį?
Matyti, atsakym as buvo teigiamas, nes sargybinis
perdavė ragelį Sincovui.
— Na, kas ten? — pasigirdo nepatenkintas balsas.
— Draugas trečiojo rango karinis juriste,— tarė Sin­
covas.— Niekas m anęs neiššaukė!
— Palaukite, iššauks,— atsakė budėtojas.
—■ Betgi m an į dalį reikia grįžti,— iš nevilties sum e­
lavo telefonu Sincovas.— Bus savivališkas pasišalinimas...
Keletą sekundžių ragelyje buvo tylu.
— Gerai, tada sėskite ten, apačioje, jeigu jum s taip
dega, surašykite viską, ką norėjote pranešti pro k u ratū ­
rai, ir palikite. Kai parašysite, pasakykite sargybiniui, jis
paskam bins,— aš nulipsiu ir paimsiu.
Sincovas dar keletą akim irkų stovėjo, spausdam as ra ­
gelį prie ausies. Nieko kito neliko, kaip tik daryti tai, ką
sakė budėtojas. Nieko daugiau nesugalvosi... P atikėti vis­
ką popieriui, palikti čia, o paskui — kas bus, tas.
,,0 aš eisiu atgal į b atalioną“,— staiga ryžtingai ir ap ­
rimęs pagalvojo jis.
Jis užčiuopė vatinio kišenėje pluoštą keturlinkai su­
lankstytų popieriaus lapų, kuriuos buvo pasiėm ęs dar
rajkom e iš M alinino, ketindam as parašyti laišką Mašai,
grįžo į leidimų biurą ir, laimei, rado ten plunksnakotį su
nulenkta, bet dar tinkam a plunksna. Pabandęs plunksną
ir supylęs iš dviejų rašalinių į vieną rašalo likučius, jis

396
išlygino popierių, užsigulė krūtine ant stalo ir, beveik
nesustodam as ir neapsigalvodam as, ėmė rašyti — rašė pus­
lapį po puslapio, kartais tik atlenkdam as plunksną, k a ­
da ji itin liejo ir drėskė popierių.
Kada jis, baigęs aštuntą puslapį, buvo išdėstęs visas
aplinkybes, gatvėje ja u temo. Jis norėjo perskaityti viską
iš eilės, bet, pažiūrėjęs į langą, num ojo ran k a ir paskuti­
niam e lape, visai apačioje, parašė paskutinius žodžius...
„Iš visų savo veiksm ų laikau neteisingus esant du:
kad aš neprisistačiau į ypatingąjį skyrių tos dalies, kurios
stovėjimo vietoje išėjau iš apsupties, o vietoj to išvažia­
vau, kaip ja u esu anksčiau išdėstęs, ir kad, priartėjęs
prie Maskvos, nesikreipiau į kontrolės punktą, o jį ap ­
lenkiau. Jeigu čia išdėstyti faktai būtų netikri, žinau, kad
galiu būti baudžiam as visomis disciplinarinės atsako­
mybės priem onėm is.“
Jis pasirašė, pažym ėjo datą ir, perskaitęs baigiamąsias
eilutes, po žodžio „disciplinarinės“ prim ygtinai įrašė „ir
p artin ės“.
Vestibiuly pasikartojo ankstesnė procedūra. Sincovas
paprašė sargybinį iškviesti budėtoją, šis paskam bino tele­
fonu, ir po kelių m inučių budėtojas pasirodė duryse.
— Parašėt? — paklausė jis ir, įprastu m ostu paėmęs
iš rankų Sincovo lapelius, pirm a pažvelgė į pradžią: ar
gerai užadresuota,—; paskui pasklaidė ir greitomis dirste­
lėjo į galą.
— Kur jūsų ieškoti, kai susipažins, parašėte?
— Taip, pradžioje,— atsakė Sincovas ir parodė budė­
tojui tą vietą, kur buvo parašyta: „Frunzės rajono Ko­
m unistų batalionas šiuo m etu yra: Pliuščicha, FGA Nr. 2
patalpos.“
Parodė ir susizgribęs ištraukė iš kišenės Guberio iš­
duotą raštelį.
— Draugas trečiojo rango karinis juriste! P rašau už­
rašyti ant m ano siuntim o, kad m ane užlaikėte ligi vakaro,
nes taip bus pasišalinimas...

397
 Jis truputį pamelavo: svarbu buvo ne tai, kada jis grįš,
jam reikėjo, kad Guberis pam atytų, jog jis iš tik rų jų buvo
prokuratūroje.
— Gerai, parašysiu, kad buvote čia iki aštuonioliktos
valandos,— tarė budėtojas.
— Ir antspaudą, jeigu galima, prispauskite!
Budėtojas susiraukė, pagalvojęs, kad teks lipti į antrą
aukštą, vėl leistis žemyn ir dar k artą lipti; unkstelėjo,
rengdam asis atsakyti, bet paskui pergalvojo — širdis ne
akmuo! — paėmė Sincovo raštelį, išėjo ir po dviejų m i­
nučių grįžo.
— Im k ite !— suirzęs dėl tokio savo, gero žmogaus,
gerum o, tarė jis Sincovui.
Išėjęs į apytam sę gatvę, Sincovas atsiskleidė raštelį.
Jam e nebuvo antspaudo, bet buvo mažas štam pas „M ask­
vos apygardos karinė p ro k u ra tū ra “ . Po tuo štam pu buvo
parašyta: „Buvo prokuratūroje iki aštuonioliktos valan­
dos. S. m. X. 18.“ Toliau — didelė graži „P “ ir žemyn n u ­
ringuotas parašas — pavardė taip ir liko jam nežinoma.
Kai po pirm ojo tą vakarą oro pavojaus pas Guberį
užėjo sargybos viršininkas ir pasakė, kad prie vartų sto­
vįs žmogus, pavarde Sincovas, ir sakąsis, kad pasišalinęs
iš kareivinių su jo, Guberio, leidimu, o dabar grįžęs turįs
prisistatyti kom isarui, Guberis nusišypsojo, piktai pasi­
taisė akinius ir liepė tą žmogų įleisti pas jį, o k artu iš­
kvietė ir Malininą.
Sincovas užėjo pas Guberį pirmas. Malinino dar n e­
buvo.
— Na ką, draugas Sincovai,— pašaipiai tarė Gube­
ris,— karinė p ro kuratūra uždaryta rem ontui, arba gal
jūs neradote Molčianovkos, arba gal dar kas kita?
Sincovas išėmė Guberio raštelį ir padėjo priešais jį.
Guberis atidžiai perskaitė raštelį, tartum ne jis pats
būtų jį parašęs, po to pasuko raštelį įžam biai ir garsiai
perskaitė prokuratūros budėtojo įrašą: „Buvo p ro k u ra­
tūroje iki aštuonioliktos valandos.“
398
 — Ką gi, vadinas, išaiškino jūsų reikalą ir atsiuntė
jus atgal pas m us? Ar ne taip? — pakėlęs akis nuo rašte­
lio, tarė Guberis.
— Ne,— atsakė Sincovas.— Ne taip.
— O sm ulkiau?
Sincovas papasakojo apie savo bergždžią laukim ą ir
apie paliktą prokuratūroje pareiškim ą.
— Ir ten jūs išdėstėte viską, ką sakė m an apie jus
Malininas ?
■
— Viską,— pasakė Sincovas.
— Nieko nenuslėpdam as?
Sincovas gūžtelėjo pečiais, ir Guberis pats garbingai
pagalvojo, kad jo klausim as kvailas. Koks čia gali būti
nuslėpimas: jeigu tas vyras būtų bailys, jis vakar visai
lengvai būtų dezertyravęs į tolimą užnugarį, o būtų m ik­
lus žmogus, tikriausiai, būtų sugebėjęs ką nors prim eluoti
apie save ir prisiplakti prie kurios nors dalies. Ar m aža
dabar tarp Viazmos ir Maskvos atsidūrė žmonių, kurie
yra atsiskyrę nuo savo dalies ir pam etę dokum entus!
Jis net švilptelėjo, pagalvojęs, kiek jų, ir staiga n u ­
sišypsojo Sincovui — ne pašaipiai, kaip šypsojos anks­
čiau, o taip sau — jis m okėjo šypsotis ir taip sau — ir
tarė:
— Sėskit, tuojau ateis Malininas, pasitarsim ...
Guberis buvo gerai nusiteikęs. Prie šimto šešiasdešimt
šautuvų, kuriuos turėjo batalionas iš ryto, prisidėjo dar
penki šim tai; dabar batalionas buvo apginkluotas bent
šautuvais, o svarbiausia rytoj jį m ašinomis perm es arčiau
fronto. Kas bus toliau, Guberis dar nežinojo: arba visus
batalionus redukuos į diviziją, arba papildys jais kitas
dalis, bet, šiaip ar taip, jau tai bus panašu į darbą, dėl
kurio seno raudonarm iečio teise jis, Guberis, išsiderėjo
sau teisę pasilikti Maskvoje, evakavęs savo vyriau­
siąją valdybą, vadovaujant pavaduotojui.
Malininas įėjo, pam atė Sincovą ir, nemeiliu būdu
iš padilbų žvilgtelėjęs į j į , niūriai linktelėjo.

399
 — A tsirado,— burbtelėjo jis, priėjęs prie stalo, už ku­
rio sėdėjo Guberis.
— Štai, prašom ...— Guberis pastūm ė jam stalu lapelį,
sunkiai nuslėpdam as pašaipią akių išraišką.— Vienas biu­
rokratas parašė biurokratišką raštelį, kitas uždėjo ant jo
i'ezoliuciją, o gyvas žmogus,— jis linktelėjo į Sincovą,—
vaikšto po uždarą ratą ir negali dėl tų biurokratų patekti
į frontą. Kaip tau rodos,— staiga linksm ai paklausė
jis,— a r galima baigti su biurokratizm u, užrašyti sava­
norį Sincovą į tavo būrį, ir su tuo — sudiev teisėtum ui
ir tegyvuoja partizaniškum as? A?
Bet Malininas nepritarė juokui.
— Tai kaipgi nusprendėt? — niauriai paklausė jis.
— Kaip nusprendėt? — vis taip pat linksm ai p ak ar­
tojo klausim ą Guberis.— Raštelis paliks pas m ane, o
jis,— Guberis linktelėjo galva į Sincovą,— pas tave. Raš­
teliu prireikus pasiteisinsiu aš, o jau tu galėsi teisintis
draugo Sincovo elgesiu kautynėse!
Paskutinius žodžius Guberis tarė rim tai, ir, kaip kont­
rastas jo įprastam tonui, jie nuskam bėjo beveik pate­
tiškai.
— Aš pateisinsiu pasitikėjim ą,— atsistojęs tarė Sin-
covas.— Galite būti ram ūs.
— O aš apskritai retai jaudinuos,— pakilęs iš užsta­
lės, tarė Guberis ankstesniu pašaipiu tonu. Jis buvo žmo­
gus su rom antiniu polėkiu, bet rūpestingai tai slopino.
Nuslopino ir dabar.
— Galima eiti? — niūriai tarė Malininas.
— Jeigu nenori pasisakyti, gali eiti.
— O kam čia pasisakyti? Būtum ėt nusprendę kitaip,
eičiau skųsti jūsų į rajkom ą.
— Būtum išnaudojęs paskutinę galimybę? — įgėlė
Guberis.
— Taigi,— pasakė Malininas ir atsigręžė į Sincovą.—
Eime!

m
 KETURIOLIKTASIS SKYRIUS

A n t r a para, kai pasnigę. Buvo saulėta, šalta ir gied­

ra diena. Malininas ėjo iš kuopos į būrį; iš pradžių pasi­
lenkęs perbėgo atvirą vietą sniego nubaltinta ryšių tra n ­
šėja, o paskui užlipo tiesiai ant nedidelio kalnelio, kur
riogsojo plytų fabriko griuvėsiai; tuose griuvėsiuose ir
lindėjo būrys. Nors ir šalo, saulė, ypač įkalnėje, šildė net
ir per kepurę. Malininas sustojo, norėdam as atsipūsti, a t­
sigręžė ir pažvelgė atgal.
Užpakaly — įprastas pamaskvio vaizdas: šiek tiek k al­
votas peizažas su juodais giraičių lopais ir m iškų juosto­
mis horizonte. Artėliau juodavo MTS sudegusios sody­
bos kvadratas — ten stovėjo bataliono štabas, toliau dūla­
vo kaimo stogai — ten stovėjo pulko štabas. Sniege
skyrėsi kiekvienas naujas pram intas takas, kiekvienas
apkasas ar ryšių tranšėja. Kad ir kaip juos m askuo­
tum , dabar nuo tos mažytės aukštum os jie buvo gerai
m atom i. Sniegas viską atidengė.
Tą pačią dieną, kai kom unistų bataliono kovotojai su
pastiprinim ais atvyko į 31-ąją šaulių diviziją, Malininas,
gavęs laipsnį, buvo pasiųstas kuopos politvadovu. Tas p a ­
reigas jis ėjo ir dabar, po dešimties kautynių dienų.
Kautynės buvo nepaliaujam os ir kruvinos; diviziją
dar k artą papildė ja u po to, kai atvyko Malininas. Tiesa,
šįsyk ji buvo papildyta šykščiai, m atėsi, kad kiek reikiant
neduota, taupant ateičiai. Vokiečiai, kaip ir pirm a, laim ė­
davo, ir šiandien divizija kovėsi nugara į Maskvą, dar
dvidešimčia kilom etrų ryčiau nuo tos ribos, prie kurios
ją užtiko Malininas.
P er tą laiką ji tris kartus atsitraukė iš užim tų pozici­
jų. Dusyk, išlygindam a frontą su kaim ynais, kad nebūtų
apsupta, o trečiąsyk dėl to, kad vienas jos pulkas buvo
bemaž visai sunaikintas, o kiti du negalėjo išsilaikyti. Tik
sekančios dienos ry tą toli užnugary, atsarginėse pozicijo-

26. Gyvieji ir mirusieji wt

se, pa.si.sekt’ vokiečius sulaikyti ir suguldyti ant /.ėmės
priešais save savo pačių ugnimi ir m asiniu sunkiosios a r­
tilerijos smūgiu. Šiose pozicijose, kurių priešakine linija
dabar ėjo Malininas, divizija įsitvirtino ir nebesitraukė,
nors visas ankstesnes tris paras susilaukė aršiausių atakų.
Tokie tai buvo reikalai divizijos bare, o, apskritai
im ant, viso Pam askvio fronto m astu, tai buvo didžiulės
nusitęsusios gynimosi kautynės, kuriose, rodės, štai tuoj
tuoj turi išsekti ir puolančiųjų, ir besiginančiųjų jėgos,
bet nei vieni, nei kiti vis neišseko ir neišseko. Mūšiai
ėjo su ankstesniu įnirtim u ir vokiečių persvara, bet vo­
kiečiam s vis dėlto su kiekviena diena ir kiekvienu užim ­
tu kilom etru teko m okėti vis brangiau ir brangiau.
Malininas tą pat jautė, kaip ir daugumas žmonių,
kovojančių tomis dienomis prie Maskvos. Vokiečių ta n ­
kai pleištais ja u nebcraižė mūsų fronto, tarytum peilis
sviestą, kaip kad buvo vasarą ir kaip beveik pasikartojo
pirm om is prasilaužim o dienomis prie Viazmos ir Brians-
ko. D abar žmonėms pam ažu rados kita savijauta — ji p a­
nėšėjo į spyruoklę, kuri baisia jėga kiek tik galima yra
spaudžiam a, bet kad ir kaip būtų m ygiama, ji vis tiek iš­
laiko savyje galią atsitiesti. Kaip tik tokį jausm ą, ir fizi­
nį, ir dvasinį, tą vidinę galią atsitiesti ir smogti, pergyveno
žmonės, tomis dienomis vokiečių pam ažu ir žiauriai spau­
džiami nuo vienos ribos prie kitos, vis artyn ir artyn prie
Maskvos.
Jie patys buvo įtempę visas jėgas, žinojo, kad už jų
Maskva,— to jiems nereikėjo aiškinti. O, be to, iš gauna­
m ų kritiškiausiom is akim irkom is papildym ų, iš artileri­
jos, kurios kasdien vis gausėjo fronte, ir iš daugelio kitų
ženklų, pradedant dovanomis ir laiškais ir baigiant laik­
raščių tonu,— iš viso to jie jautė, kad visa šalis už jų įsi­
tem pus ir neatiduos Maskvos.
Jeigu ir būta m om ento, kada. Maskva galėjo atsidurti
vokiečių rankose, tai tasai momentas ja u buvo praėjęs.
Pergalės prie Maskvos niekas dar nelaukė, bet kad ga-

A02
įima pralaim ėti, niekas jau nebetikėjo. Atrodė, geogra•
fija kalba už vokiečius: keliais plentais jie priėjo prie
Maskvos arčiau nei per šim tą kilom etrų, bet baisioji k a ­
ro aritm etika, pagal k urią tankai, pralaužę frontą, gali
m ažne per p arą nueiti tą atstum ą, prie Maskvos ja u n e ­
beveikė. Tankai galėjo pralaužti frontą, ir čia šen, čia
ten jį pralauždavo, bet už trijų, penkių ar septynių kilo­
m etrų vienaip ar kitaip jie būdavo sustabdom i. O be tos
ankstyvesnės baisiosios aritm etikos viena geografija jau
nebegalėjo palaužti dvasios.
Šiandie, naudodam iesi tyla, iš lauko pašto atnešė laiš­
kus. Malininas gavo laišką nuo žmonos. Susigyvenusi su
juo per tuos dvidešimt trejus m etus taip, kad jo šykštu­
mas pareiškiant jausm us jau buvo tartum jos pačios a n t­
roji prigimtis, žmona santūriai rašė jam , kad visą laiką
galvojanti apie jį ir nerim aujanti, ar išduos jiem s laiku
žieminę aprangą: žmonės šneka, kad greitai turį užgriū­
ti ankstyvieji šalčiai. Be to, ji pranešė dvi naujienas.
Pirm oji buvo apie jų sūnų. Dar vasarą evakuotos n e­
toli Kazanės mokyklos direktorius parašęs, kad jų sū­
nus, Malininas Viktoras, devintos klasės m okinys, din­
gęs, palikdam as raštelį, kad išvažiuojąs ginti Maskvos,
ir, nežiūrint visų ieškojim ų, iki šiol jis nesulaikytas.
„Kaipgi tu jį sulaikysi, bjaurybę?“— švelniai pagal­
vojo Malininas apie sūnų.
Žmona rašė apie sūnų su giliu sielvartu, iš pradžių
nesukėlusiu M alininui atsakom ojo jausm o. „Ką gi, sep­
tyniolikam etis bernas“,— dėdamasis drąsuoliu, pagalvojo
jis, bet staiga prisim inė praeitą vakarą ir atvirą brolių
kapą, kuriam e gulėjo septyni vyrai, žuvę kuopoje per
vieną tik dieną; prisim inė ir nuliūdo, nors ir dabar dar
didžiavosi sūnaus elgesiu.
A ntroji naujiena buvo apie žmoną: rajono butų sky­
rius, ku r ji tarnavo inspektore, vėl pradeda darbą, ir ji
pakelta vedėja, nes jų viršininkas, Malinino pažįstam as
Kukuškinas, grąžintas iš Gorkio, kur jis buvo savivališkai

A03
pabėgęs, atleistas iš darbo, pašalintas iš partijos ir, p a ­
naikinus atleidim ą nuo kariuom enės, išsiųstas kovotoju
į frontą. Ta naujiena nudžiugino Malininą. Kad Maskvoje
tvarkom i tokie žmonės, kaip Kukuškinas, dar labiau su­
stiprino jo įsitikinim ą, jog galų gale viskas susitvarkys:
Maskvos ne tik neatiduosim , bet, gal būt, iki pat jos ir
neatsitrauksim .
Apie patį Kukuškiną, kuris buvo, jo nuom one, dide­
lis niekšas, Malininas piktai pagalvojo, kad tas išsisuks.
Nukiš jį giliai į patį frontą, o jis vis tiek iššoks kaip
kam štis iš butelio ku r nors užnugary.
Pailsėjęs Malininas užėjo ant pat kalvos, ku r buvo
jo būrys. Vakar mūšis susiklostė taip, kad jis nesilankė
čia nei dieną, nei naktį ir jautėsi be kaltės kaltas. Jis
priprato nors k artą per dieną pam atyti kiekvieną iš sa­
vo kovotojų: ne taip ja u daug jų buvo likę kuopoje. O
ir gyvenimas toks — vakar neaplankei, šiandie ja u ne­
beteks: vakar būrys vėl turėjo nuostolių, jam e, rytm eti­
niais duomenimis, liko tik vienuolika kovotojų, įskaitant
ir būrio vadą seržantą Sirotą. Tas Sirota vadovavo būriui
ja u savaitė, kai per vieną dieną buvo užm ušti du leite­
nantai: vienas, kariavęs nuo pat karo pradžios, o kitas,
ką tik ry tą atsiųstas jo vieton tiesiai iš mokyklos.
Plytų fabriko griuvėsiai, tiesą sakant, buvo ir ne griu­
vėsiai: čia nebuvo ko griauti. Fabrikas ką tik pradėtas
statyti ir nebaigtas. Išvesti pam atai, padėti krosnių p a­
m atai ir pradėtos sienos — jos išm ūrytos iki įvairaus
aukščio, bet niekur ne aukščiau už pusės lango, č ia pat,
tolėliau, pradėtas ir būsimas fabriko kam inas. Apskritas
galingas klojinys kilo m etrą viršum žemės, o viduj jis
įleistas požeminiam dūm takiui — tai buvo tarsi natūralus
apskritas dotas, kurį reikėjo tik pritaikinti geram kulko
svaidžių lizdui.
Dar prieš tris dienas, kai jie užėmė tą poziciją, Mali­
ninas, būdamas pats senas kulkosvaidininkas, patarė kuo
geriau išnaudoti kam iną ir užvakar m atė, kaip jam e įsi
taisė k artu su savo sunkiuoju kulkosvaidžiu Sincovas; jis
nuo pat m ūšių pradžios pateko į Malinino kuopą iš da­
lies atsitiktinum o dėka, nes apskritai jis galėjo atsidurti
kitam e pulke ir batalione, o iš dalies Malinino dėka, nes
jau čia, batalione, Malininas jį užtarė, ir, skirstant papil­
dym ą, Sincovas buvo paskirtas į jo kuopą.
Sincovas, kaip greitai paaiškėjo, iš tik rų jų pasirodė
prityręs žmogus ir m okėjo vartoti ginklą. Paaukštinim o
jam , kaip esti didelių m ūšių dienomis, ilgai laukti neteko.
Pirm ą rytą jis nešiojo šovinius, vakarop atsigulė a n tru o ­
ju num eriu prie „M aksimo“ , o rytojaus dieną pakeitė žu­
vusį pirm ąjį num erį. Prieš keturias dienas, atsitraukiant
iš ankstesniųjų pozicijų į tas naująsias, Sincovas su savo
antruoju num eriu iki sutemos kulkosvaidžio ugnim
dengė kuopos atsitraukim ą ir, kuopos vado leitenanto
Jonovo nuom one, parodė čia drąsos ir ištvermės.
Leitenantas Jonovas įsikarščiavęs net pasakė, kad
nors pirm ąjį num erį reikia už tai pristatyti m edaliui
„Už d rąsą “, bet Malininas, turėdam as galvoj buvusią
Sincovo istoriją, susilaikė ir neskubėjo. Jo griežta siela
ir asmeninio atsakingum o dėl Sincovo jausm as neleido
jam skubėti tokiu reikalu. Jis tik pagirdam as, vardais
ir pavardėm is, savo eiliniame politiniam e pranešim e p a ­
m inėjo apie kulkosvaidžio kom andos veiksm us, o į p a ­
siūlym ą rašyti apdovanojim o raštą nieko neatsakė. Kuo­
pos vadas dar sykį užsim inė apie savo ketinim ą, bet vėl
Malininas nutylėjo ir, rūpindam asis kuo kitu, pats Sin-
covą užmiršo.
D abar Malininas norėjo aplankyti Sincovą, bet jis n u ­
ėjo ne prie kulkosvaidžio lizdo, o iš pradžių prie paties
fabriko griuvėsių, ku r sėdėjo seržantas Sirota.
Seržantas Sirota buvo senas karys, skyrininkas, bet
dėl didelių nuostolių jis jau antra savaitė vadovavo bū­
riui, tai yra an tra savaitė ėjo pareigas, kuriom s galima
buvo skirti karininkai. Jis buvo ir patenkintas, ir nuolat
susirūpinęs tuo, kad galėtų išsilaikyti lygiomis su kai-

m
m yniniais būriais, kuriem s vadovavo leitenantai. Pavo­
jaus jausm u jis, suprantam a, nebuvo atsikratęs, kaip ir
visi žmonės, bet jis nevaidino ypatingesnio vaidm ens jo
tarnybiniuose sam protavim uose. Jį galėjo užm ušti lygiai,
kaip ir bet kurį kitą,— tuo baigdavos apskritai viskas,
tam e tarpe ir tarnyba, bet m intis apie m irtį jo tarnybi­
niam kietum ui nedarė įtakos.
Sirota, dar iš tolo pam atęs kuopos politvadovą, su­
veržė vatinį diržu, patikrino, ar pataiko į pat kaktos
vidurį ausinės kepurės žvaigždė, ir užsim etė ant peties
naujintelį, ką tik išteptą autom atą „PPS“. P a sta rą ją sa­
vaitę pradėta davinėti tuos autom atus divizijai. Sirota
gavo jį pirmas iš savo būrio ir ja u išbandė jį mūšyje;
nors autom atas neturėjo tokio taiklum o, kaip šautuvas,
bet kliudymo tankum as buvo geras, ir Sirota dabar iš
pradžių savajam „P P S “ rodė net perdėto dėmesio.
Pasikabinęs „P P S “ ant peties, jis išbėgo pro sienos
angą pasitikti politvadovo. Malininas, atsakydam as į
griežtai karišką Sirotos pasisveikinim ą, iš karto pridėjo
ranką prie kepurės, o paskui ją ištiesė seržantui.
— Na, kaip gyvuoji, Sirota? — paklausė jis, stipriai
savo sunkia ran ka spausdam as tokią pat sunkią Sirotos
ranką.
— Su m aistu nekaip, draugas politvadove,— tuojau
pat pasiskundė Sirota. Jis iš savo kareiviško patyrim o
žinojo, kada galima ir kada negalim a skųstis vyresnybei,
ir, kada būdavo galima, visada skųsdavos.
— O kas gi nekaip? — paklausė Malininas, žinoda­
mas, apie ką kalbam a, bet apsim esdam as nenujaučiąs.
— Tai kaipgi čia, draugas politvadove, šiandie auš­
tan t nuėjo su term osais, o gavo tiek, kiek ir su katiliu-'
kais būtų parnešę...
— Davė, kiek reikia,— atsakė Malininas,— pagal
esam ą sndėtį. Ko gi čia skųstis?
— Aš nesiskundžiu,— tarė Sirota, nors kaip tik tuo
jis ir buvo nepatenkintas; jis neparodė sum ažėjusio žino­

to«
nių skaičiaus ir tikėjosi šiandie gauti produktų vakaryki;
te norm a.
— Kas dar negerai? — paklausė Malininas.
— Patys žinote.— Sirota gūžtelėjo pečiais ir padarė
m iną, kad tuščia kalba apie nesam us daiktus.— Neatvežė,
tai neatvežė, ką gi dabar darysi!
— Ar apie rūkalus sakei, a r ne?
— Na, apie ką gi dar kalbėsi, draugas politvadove?
Šaudm enų tiekimas norm alus, nesiskundžiam e.
Malininas nusišypsojo, atidarė kuprinę ir išėmė sep­
tynis pakelius m achorkos.
— Se, išdalink. Šiandie kaip tik gavom dovanų iš š e ­
fų, iš Maskvos, tai ėjau, paėm iau m achorkos. Ten ir p a ­
pirosų yra, bet visa tai jum s vėliau pristatys, vakare...
Sirota paėmė iš Malinino rankų m achorką ir net atsi­
duso iš laimės; iš jo veido buvo m atyti, kaip seniai jis
nerūkęs.
— Užsirūkyk,— tarė Malininas, pam atęs Sirotos vei­
do išraišką,— ir aš užsirūkysiu.— Ir jis, išėmęs iš kišenės
pradėtą pakelį m achorkos, įbėrė Sirotai ir sau ir ėmė d a­
rytis suktinę.
— Gal į vidų užeisim,— tarė Sirota.— Ten mes prie
vienos sienos įsikūrėm e ir apsiaustu-palapine uždengėme.
— Gerai jau ir čia, ku r vėjelis,— atsakė Malininas.—
Oras baisiai gražus.
— Tada aš tuojau, draugas politvadove! Jeigu leisite,
kovotojams m achorkos padalinsiu.
— Na, žinoma...— tarė Malininas.
Sirota dingo angoje, kažką pašaukė ir, m atyt, įsakęs
išduoti m achorką, grįžo pas Malininą.
Sirota pateko arm ijon dar pagal seną šaukim o įsta­
tym ą — būdam as ne devyniolikos, o dvidešimt dvejų m e­
tų. D abar jam buvo dvidešimt aštuoneri, bet atrodė vy­
resnis. Jo veidas apskritas, sveikas, skruostai apžėlę ju o ­
dais šeriais, antakiai suraukti iš amžino susirūpinim o.
Tačiau dabar, kai jis sukos cigaretę, susirūpinim ą jo

m
veide pakeitė šypsena. Malininas ją pastebėjo ir pa­
klausė:
— Ko džiaugies?
— Oras, draugas politvadove,— atsakė Sirota ir užsi­
rūkė, mikliai sauja pridengdam as ugnį.— Gerai būtų, kad
šaltis dar sustiprėtų.
— O kas čia gero? — paklausė Malininas.— Stiprus
šaltis lauke sunkiai pakeliam as.
— Bet aš taip sprendžiu: mums sunku, o vokiečiams
dar sunkiau,— tarė Sirota, taip prasišiepdam as, tarsi jo
galioj būtų užtaisyti tuos spąstus vokiečiams.— Mano b ū ­
ry yra studentas chemikas, ketvirto kurso, jis sako, kad
jų aviacijos tepalas šalčio neišlaiko, užšąla. Jūs pažiūrė­
kite,— Sirota parodė į dangų,— a n trą dieną ja u tikra
žiema, ir an trą dieną fricai m ažiau skraido. Kad stipriau
spustels, tai gal ir tankuose jiems tepalas sutriks.
— Bet tu tankų nebijok,— tarė Malininas.
— Aš jų ir nebijau. Mes jau du padegėm...
— Du — tai dar ne visi,— tarė Malininas.
— Taigi ju k vienam būriui! — užsigavęs atkirto Si­
rota.— Jūs tik taip paskaičiuokite, jeigu imsime šaulių
būrius: du — būriui, šeši — kuopai, aštuoniolika — b a ta ­
lionui. Penkiasdešim t keturi — pulkui,— užlenkdamas
pirštus, tęsė jis,— šimtas šešiasdešimt du — divizijai, o
dešimčiai divizijų — jau tūkstantis šeši šimtai. Ja u tankų
prie Maskvos, žiūrėk, vokiečiams ir nebebūtų. Tai va kaip
būtų, jeigu visi taip! Bet argi visi m ūsų būriai po du ta n ­
kus padegė? Kad ir m ūsų batalionas. Aš nežinau, be m ū­
sų, dar tokio būrio, ku r būtų padegęs du tankus! — savi­
myliškai baigė jis.
— Vadinas, viską suskaičiavai, visam frontui,— nusi­
juokė Malininas,— tu savo darbą padarei, savo du tankus
padegei ir gali eiti ant pečiaus: tegu dabar kiti dirba, jų
eilė?
— Kodėl? Aš taip galvoti nepratęs. Aš tik už teisybę
stoju, kad du tankai būriui — tai nemaža.

W8
 — Aš nesakau, m aža,— tarė M alininas,— bet aš sa­
kau, kad tepalu nereikia pasikliauti. Šaltis paspaus, vo­
kiečių tepalas suges, patrankos nustos šaudyti, autom atai
užsikirs, ir liks tik juos nuo kelio sugrėbstyti ir į rietu­
ves krauti! Tai netikusi nuotaika, nereikia taip ram intis.
- Bet kam mums ram intis ? — tarė Sirota, kuriam
nereikėjo žodžio pirkti, kada jis stovėdavo „laisvai“ . Jis
skėstelėjo rankom , paskui užvertė galvą ir pažiūrėjo į
saulę. — Visa tai apgaulė,— m erkdam asis prieš saulę, ta ­
rė jis.— Jei duos garo, tai iš visos tos giedros tik dūmelis
liks...
— Na ką gi, apeisim jūsų poziciją,— tarė Malininas
ir, num etęs nuorūką bei ją sumindęs, pirm as dingo a n ­
goje.
Po dešimties m inučių jis, kaip visada tylos valandom
darydavo, ja u sėdėjo ir šnekučiavo su kareiviais. Aplink
jį susirinko šeši vyrai, kiti, jų tarpe ir Sincovas, buvo sa­
vo pozicijoje; bet Malininas jau buvo pripratęs ir žinojo,
kad ne visus išsyk galima suburti, ir tenkinos ta auditori­
ja, kurią turėjo.
— Na, Michnecovai,— kalbėjo jis liesam jaunam ta m ­
saus gymio kareiviui, skubiai ir šiek tiek nervingai tra u ­
kiančiam suktinę,— tu, žinoma, chemikas, o aš ne, tu
geriau nusim anai; taigi tu kalbi, kad vokiečių aviacijos
degalai netikę per šalčius, o dar ir tankų tepalas jiems
užšąla, o dar gal, tavo m anym u, ir p a tran k ų sistemos
sutriks, ir autom atai pradės užsikirsti.— Si tem a sune­
ram ino M alininą dar po Sirotos žodžių, ir jis dabar n e­
atlyždam as ją sukiojo ir šiaip ir anaip, ketindam as ga­
lų gale pasukti savaip ir iškelti ją taip, kaip laikė esant
teisinga.— Gal būt, kartoju, ir taip: tu chemikas, tau
aiškiau, bet aš pats tuo nepasikliauju. Tu pasikliauji, o
aš ne. D ar daugiau pasakysiu: tu tikies, kad per šalčius
vokiečių technika sustos, o aš nieko iš to nesitikiu, aš
vien tik tavim, Michnecovu, pasikliauju. Pasikliauju
tavim , kad tau, bet kokiam orui esant, širdis nesudre-
409
bės, ir šautuvas, ir granata, ir viskas, kas tau į rankas
pateks,— niekas nesutriks, nes jei tau širdis nesudrebės,
tai vokiečiai, tegu jų visa technika ir trisdešim ties laips­
nių šalty kaip laikrodis veiks, vis tiek prie Maskvos n e­
prieis. O jeigu tau širdis sutriks, tai tada jie bet kuriom is
aplinkybėm is Maskvoje bus — su technika ir be techni­
kos, šąlant ir nešąlant — vis tiek! Na, ką apie tai m anai,
chemike ?
Michnecovas buvo, kaip m atyti, nekvailas vyrukas; jis
gerai suprato, ku r suka politvadovas, ir jo žodžiuose p a­
juto ne tik tvirtum ą, bet ir šilumą. Tačiau jis iš visos šir­
dies troško, kad ant Maskvą puolančių vokiečių galvų
užgriūtų šim tai nelaim ių, ir jis ėmė karštai dėstyti įvai­
rius naujus sam protavim us apie m ūsų šaltį ir vokiečių
techniką.
— Na, sakykim , taip,— jausdam asis sužlugdęs jam
nerim ą sukėlusią jo geraširdišką nuotaiką, taikiai tarė
Malininas,— kad jie prasm egtų! Bet tu supranti, lems ne
jie, o tu. Svarbu ne tai, kaip jų tepalas užšals, o tai, kaip
tu laikysies? — prim ygtinai į tą pat tašką mušė Mali­
ninas.
— Taip, tai suprantam a, draugas politvadove, žino­
m a,— atsakė susyk keletas balsų.
— Klausyk, Sirota,— patylėjęs paklausė Malininas,—
kokia šiandie diena, ketvirtadienis?
— Ketvirtadienis.
— Turėk galvoj, šeštadienį bus pulko partinio biuro
posėdis. Ten ir tavo klausimas, būsi priim am as į partiją.
— Klausimų bijau,— staiga surim tėjęs, tarė Sirota.—
Man visada taip: kol neduoda klausim ų, viską žinau, kai
tik paklausia — viską užm irštu. Kaip tyčia!
— Jis čia šiandie nuo ryto ir Įstatus, ir „Trum pą k u r­
s ą “ skaitė, taigi ruošiasi,— tėviškai prabilo pagyvenęs ko­
votojas, tas pats Trofimovas, iš kurio, prieš ateinant į
kom unistų bataliono kareivines, šaipėsi draugai, kad jis,
esą, išsirengęs kaip į žūklę. Dabar, būdam as su ausine
kepure, su vatiniu, ant vatinio užsivilkęs milinę, jis
panėšėjo į tikrą kareivį, ir tik žilas ūsų šepetukas rodė
jį esant nebe jauno amžiaus. Jis pateko į kuopą, kaip ir
Sincovas, ir po visų nuostolių liko vienintelis kom unistas
būryje.
„N eskaitant Sincovo“,— atsim inė Malininas ir tuojau
pat pagalvojo, kad ne, Sincovo skaityti negalima: p a rti­
jos bilietas pamestas neaiškiomis ir neįrodom om is ap lin ­
kybėmis, tad į p a rtiją gali būti negrąžintas, netgi ir tu ­
rėdam as aiškių kovinių nuopelnų.
— O tu, Trofim ovai,— pasakė Malininas,— padėk Ši­
m tai pasiruošti. Maža to, kad jis yra būrio vadas, o tu
kovotojas, tu esi senas kom unistas ir šiuo klausim u jam
vyresnysis draugas.
— Bet jis ir padeda,— atsiliepė Sirota,— iš jo gavau
ir „Trum pą k u rsą “, aš tik Įstatus turėjau.
— Iš Maskvos nugriebei?— pažvelgė Malininas į Tro
fimovą.
Trofimovas linktelėjo.
— Visi vyrai m anęs klausinėja apie Maskvą,— tarė
jis.— Kaip ten Maskvoje, sako, panika ten buvo... P a p a ­
sakok, kaip buvo. O aš jiems atsakau: jeigu kas ir buvo,
tai m an jau ir iš galvos išgaravo. D abar m an galvoj, kaip
Lerm ontovui: „Vyrai, ar ne Maskva už m ūsų? Mirsime
prie Maskvos!“ Seniai seniai, dar amžiaus pradžioje, prieš
japonų karą, parapinėje m okykloje m okiaus, o štai n e ­
užmiršau! — nusijuokė jis.
— Ką gi,— pasakė Malininas,— jeigu Maskvos n a u ­
jienom is domitės, galiu papasakoti pačias naujausias. Iš
žmonos laišką gavau...
Ir jis papasakojo ir apie savo sūnų, pabėgusį į frontą,
ir apie tai, kad žmona grįžo į darbą rajono butų skyriu­
je, ir apie išsiųstą į k arą Kukuškiną. Kovotojai klausėsi,
rodydam i pritarim ą; kad Kukuškinui nuo kariuom enės
atleidimas panaikintas, visiems paliko: taip jam ir reikia,
šėtonui!
■’i i i
 — Daro, vadinas, Maskvoje tvarką,— tarė Trofim o­
vas,— gerai. O kad tavo sūnus pabėgo, nori — pyk, no­
ri — nepyk, Aleksejau Denisyčiau,— fam iliariai pasakė
jis M alininui,— o koks jis buvo chuliganas, toks, vadi­
nas, ir liko. Aš už dviejų gatvių nuo tavęs gyvenu, ir tai
jo darbelius žinau...
■— Niekis,— tarė kiek užsigavęs Malininas.— Aš ir
pats, jaunas būdam as, buvau geras chuliganas...
Trofimovas norėjo pajuokauti: „Na ir kas čia gero?
Tavim ir dabar negalim a pasikliauti!“ Bet prisim inė, kad
Malininas yra politvadovas, ir nutylėjo.
— O kaip,— staiga paklausė tylėjęs iki tol, parėm ęs
ranka skruostą, jaunas išbalęs kovotojas,— kaip atrodo
Maskva po bom bardavim ų? Aš pats m askvietis, Korovij
valo gatvėj gyvenau, bet jau dveji m etai, kaip term inuo-
ton tarnybon išėjęs.
— Sveikas tavo Korovij valas,— atsakė Malininas.—
Betgi Trofimovas jum s, tu r būt, jau dešim t k a rtų pasa­
kojo. Jūs juo tikėkite, jis — vyras rim tas, negirtuoklis ir
nemelagis, nors ir žvejys.
Visi ėmė juoktis.
— O vis tik,— neatlyžo m askvietis iš Korovij valo,—
nejaugi taip m aža Maskvoje sugriauta, kaip laikraščiai
rašo... Ju k kas naktį skrenda viršum m ūsų galvų ir burz­
gia, ir burzgia...
— Skrenda, bet nenuskrenda,— pasakė Malininas.—
Ne kiekviena kulka tave pasiekia! Taip ir su Maskva.
Tau čia būnant rodosi, kad ten bom bardavim as — baisus
dalykas, o aš čia į fro n tą ėjau — kinkos drebėjo, o a t­
ėjau — tarytum nieko.
— Na, jau ir pasakėte, draugas politvadove,— kinkos
drebėjo! — m andagiai nepatikėjo juo Sirota.
Malininas pašaipiai dėbtelėjo į jį.
— O kaip tik šitaip ir buvo — drebėjo! Ką gi, m anai,
kad aš dievo baimės neturiu? Ir dar kiek,— tarė Malini-

412
nas ir, pasilenkęs nuo žemai švilpiančio sviedinio, rado
savyje jėgų pajuokauti: — Matai, sviediniams lenkiuos...
Du ar trys nusijuokė, kitų veidai buvo rim ti: sviedi­
nys sprogo pernelyg arti, kad būtų galima juokauti. Ant­
ras, toks pat įšaudom asis, sprogo priešais. Visi išbėgiojo,
ieškodam i priedangos prie sienų. O vokiečių artilerija
leido sviedinį po sviedinio, kaip pašėlusi daužė visą kal­
vą su plytų fabriku. Pakvipo gailiais dūmais.
— Tai jie vakar, niekšai, įsišaudė, kada mes jų ataką
atm ušinėjom ! — šaukė į ausį M alininui Sirota.— Vakar
kad dėjo — išsigelbėjimo nebuvo! O šiandie dar daugiau
duoda... Tiesiog nuo m ūsų ir pradėjo.
Ar čia vokiečiai iš tikrųjų vakar įsišaudė, ar jiems
šiandie pasisekė — to niekam ir niekad neteko apgalvoti.
Po dešimties sprogim ų aplinkui taip arti, kad nuo jų sun­
kaus alsavimo keletą k artų susiūbavo žemė, vokiečiai n u ­
leido sviedinį tiesiai į nebaigto pastato vidurį.
Malininas, kaip ir visi, gulėjęs prie sienos, dengdam a­
sis ja nuo sviedinių skeveldrų iš oro, pajuto k a rtu smūgį,
trenksm ą, sunkenybę ir dusinim ą. Jį užvertė sugriautos
sienos gabalai ir sviedinio išversti sušalusios žemės
grum stai. Trokšdam as, įtempęs visas savo jėgas, Malini­
nas išsikapanojo iš po jį užgriuvusių plytų ir žemės. Jam
pasisekė dėl to, kad dar prieš sprogim ą jis užsidengė ra n ­
kom galvą ir jos buvo viršuj.
Ištraukęs rankas ir apčiupinėjęs kruviną veidą, jis
įnirtęs ėmė kapstyti viską, kas kliudė jam atsikelti, ir
pagaliau, apkvaitęs, bet gyvas, išlindo iš savo m ūro k a ­
po ir svyruodam as atsistojo. Aplinkui viskas buvo su
jau k ta. Sunkus sviedinys nepaliko sveiko nė vieno cen­
tim etro. Ant sniego, sumišusio su išversta žeme ir pam a­
to luitais, juodavo kraujas, mėtėsi skiautės aprangos, su­
darkyti žmogaus kūno gabalai, kažkieno batas su koja,
n u trau k ta aukščiau kelio.
Malininas žengė keletą betikslių žingsnių ir k rū p te ­
lėjęs sustojo. Kažkas trakštelėjo jam po batu,— jis pa-
žvelgė žemyn ir pam alė T ro fiin o v o ak in iu s su pažįsta
m ais, siū lu aprištais apsodais.
Jis grįžo į tą kam pą, kur buvo užverstas jis pats, ir
suprato, kad išliko gyvas kaip tik dėl to, kad buvo už­
verstas. Plytos griuvo nuo sviedinio, pataikiusio iš oro
po pat sienos pam atais, o tas sviedinys, kurs pataikė
į vidų, sprogo truputėlį vėliau, kada Malininas nuo ske­
veldrų ja u buvo pridengtas nugriuvusių plytų.
— Ei, kas nors, kas nors! — sušuko Malininas, p ri­
sim indam as, kas šalia jo buvo paskutinę akim irką.
Buvo Sirota, buvo tasai chemikas Michnecovas, kurgi
jie? Toje griuvėsių pusėje nebuvo nei jų lavonų, nei net
to, kas lieka iš žmogaus kūno, tiesiai sviediniui pataikius.
„Gal būt, smūgis išm etė“,— pagalvojo Malininas ir tą
pat akim irką išgirdo silpną vaitojim ą po pastato kam pą
užgriuvusiom plytom . Užlūždamas nagus, jis ėmė versti
jas, pridėjęs ausį, klausės, vėl vertė ir pagaliau ištraukė
iš po plytų Sirotą, gyvą, net darantį kažkokius judesius—
tarsi norintį atsikelti, su raudona kruvina koše vietoje
sm akro. Jis dejavo ne burna, o gerkle, ir netgi, atrodė, ne
gerkle, o gyvais viduriais, kurie veržėsi viršun pro suža­
lotą burną.
Malininas paėmė saują sniego ir, tirštai sukruvinda
mas jį, aptrynė baisų Sirotos veidą. Paskui iš kuprinės iš­
traukė individualinį paketą ir, pakėlęs Sirotos galvą, ėmė
tvarstyti jam veido apačią. Iš pradžių, užmiršęs, kad tam
reikia kvėpuoti, jis apraišiojo visą ištisai, kad Sirota net
ėmė kriokti. Teko vėl perrišti, apsukant seržanto veidą
ja u kruvinais tvarsčiais. Sutvarstytą Sirotą Malininas p ri­
trau kė, prie sienos taip, kad galva būtų aukštėliau, kad
jis neužsirytų krauju, ir, tik baigęs jį tvarkyti, pam atė,
kad ten, iš kur pervilko Sirotą, iš po plytų kyšo koja.
Dar prieš valandą čia atėjęs, jis pastebėjo, kad che­
mikas Michnecovas nešioja senais, bet gerais dvigubu tū ­
bų pam uštais veltiniais. Michnecovas pasigyrė radęs juos
šiomis dienomis apleistoje pirkioje, ir Malininas dar no-
f ėjo pajuokauti, kad chemikas, tvirtinęs, jog vokiečiai
jokiu atžvilgiu nepasiruošę žiemai, pats pasiruošęs jai
geriausiai už visus būryje. Jis norėjo pajuokauti, bet u ž­
miršo, o dabar, pam atęs kyšantį iš po plytų pam uštą vel­
tinį, suprato, kad ten guli Michnecovas. Negaišdamas jis
ėmės skubiai atkasti Michnecovą; pradėjo nuo kojų, bet
paskui grubiai balsu nusikeikė ant savęs ir, iš akies n u ­
statęs, ku r gali būti po plytomis Michnecovo galva, p er­
kopė ir ėmė ten kasti. Reikėjo pradėti nuo galvos, kad
žmogus, jeigu dar gyvas, neuždustų.
Vis dar keikdam as save, kad ne išsyk suvokė tokį
paprastą daiktą, Malininas įsiutęs talžė į šalį plytas. P a ­
galiau pasirodė Michnecovo pečiai. Malininas palietė ra n ­
ka — po vatiniu petys buvo šiltas, Michnecovas buvo gy­
vas. Malininas dar skubiau, bet jau atsargiau stengėsi
atkasti Michnecovo kaklą ir galvą ir staiga kaip užkirstas
sustojo, laikydamas rankoje ką tik pakeltą nuo M ichne­
covo pakaušio plytos gabalą. Michnecovo kūnas dar buvo
šiltas, bet jau nebe gyvas. Visą viršutinę kiaušo dalį jam
buvo nunešęs štai tas gabalas.
Malininas atsitiesė, su apm audu nutelžė plytą ant že­
mės ir tuo pat akim oju išgirdo artim ą trūksm ingą kul­
kosvaidžio kaukšėjim ą. Per keturiasdešim t žingsnių nuo
jo tarp fabriko kam ino pam atų žmonės buvo gyvi ir šau­
dė į vokiečius. Malininas pajuto tą ypatingą, nusm el­
kiantį džiaugsmą, kokį patiria net drąsiausi žmonės, k u ­
rie pam ano, kad yra likę vieni mūšio lauke, o staiga p a ­
sirodo, kad ne taip, kad jie ne vieni.
Priėjęs prie Sirotos, Malininas vargais negalais dar
k artą pakėlė jo sunkų kūną ir taip pastūm ėjo, kad naujų
sprogim ų atveju būtų geriau pridengtas nuo skeveldrų.
Beje, vokiečių artilerijos ugnis dabar ja u buvo nukreipta
toli į gilumą. Sirota, Malinino keliamas, po kruvinu tvars­
čiu kelissyk silpnai sujudino veidą, lyg norėdam as kažką
surikti, paskui atgniaužė abu kumščius, tarsi stebėdam a­
sis savo bejėgiškum u, ir, vėl juos sugniaužęs, nutilo. Tik
jo krūtinė kilojos sunkiai, gargaliuodam a. Malininas dar
sykį į jį pažvelgė, perlipo per sieną ir iškasta į kam iną
negilia, per pusę žmogaus augumo, ryšių tranšėja nuėjo
ten, kur gyvai d ar tebekaleno kulkosvaidis.

Kai prasidėjo apšaudym as, Sincovas k artu su savo

antruoju num eriu, jau n u antrus metus tarnaujančiu ko­
votoju Iiolia Bajukovu, sėdėjo už kulkosvaidžio prie vie­
nos iš dviejų kam ine iškaltų am brazūrų. Jie nešaudyda­
mi, sąlyginai sukiojo kulkosvaidį į ja u anksčiau įšaudy-
tus orientyrus, be to, treniravos atvirkštine tvarka: Sin­
covas — antruoju num eriu, o Bajukovas — pirm uoju.
Už am brazūros ėjo status šlaitas, jo dalis buvo nem a­
tom a ir atrodė negyvas plotas; toliau šlaitas leidosi į pri-
snigtą lomą. Ji ėjo skersai m ūsų pozicijų, o už jos kilo
n a u ja kalva, ant kurios prie trijų atskirų nam ukų lindėjo
kiti jų kuopos būriai. Pačioje lomoje apkasų nebuvo, ji
buvo gerai įšaudom a iš abiejų pusių ir dengiam a dviejų
kulkosvaidžių ugnimi. V akar dieną vokiečiai bandė a ta ­
kuoti kaip tik šia dauba, bet dėl kryžm inės ugnies nep ra­
siveržė ir net negalėjo išvilkti savo užm uštųjų, nors p a ­
prastai tai d arydavo.net rizikuodam i gyvybe. V akar buvo
šnekam a, kad lomoje likę apie trys dešim tys lavonų, bet
iš čia, iš am brazūros, tik keletas juodavo žemai, ant snie­
go. Su Bajukovu m ėgindamas sąlyginai įsišaudyti, Sinco­
vas dabar orientyru ėmė įbestą į sniegą ieną ir du k raš­
tinius lavonus — prie įėjim o ir išėjimo iš daubos.
Bajukovas, su kuriuo jie tarnavo k artu ja u savaitę,
kažkuo prim inė Sincovui tą raudonarm ietį, kuris tada
prokuratūroje sutiko jam pakviesti budėtoją. Bajukovo
buvo toks pat mergiškas, švelnus, rausvas veidas ir juodi
antakiai. Kai jis nusiim davo ausinę kepurę, galėjai m a­
tyti, kad ežiuku paaugę jo plaukai yra visai kaip linas.
„Civilis būdamas, tu r būt, su kuodu vaikščiojai?“—
dar pirm ą dieną paklausė jį Sincovas, ir Bajukovas nusi­
šypsojęs atsakė: „Aha!“ , o Sincovas pagalvojo, kad Ba-

A16
jukovas su juodais antakiais ir rusvais plaukais, be abejo,
buvo retas gražuolis. D abar jis buvo apkirptas, jam už­
dėta per didelė, svetima, palaikė ausinė kepurė, milinė
viršum vatinio metėsi į kuprą, o ir guli jiedu čia jau tris
dienas po atviru dangum , iš pradžių polaidy, paskui šal­
ty — iš ku r čia bus to grožio.
Santykiai tarp jų susidarė geriausi nuo pat pirmos
pažinties dienos, o tikriau — nuo tos akim irkos, kada
Sincovas pasakė, jog prie kulkosvaidžio abu num eriai tu ­
ri m okėti dirbti ir pirm uoju, ir antruoju, ir tuojau pat žo­
džius sustiprino darbu, pirm ąją ram ybės valandą ėmęsis
su Bajukovu apskaičiuoti kam pus ir patikslinti tolį...
Bajukovas buvo kolūkietis nuo Riazanės, iš miškingo
Soločos kaimo anapus Okos, žinomo savo augančiomis
smėlynuose atrankinėm is Soločos bulvėmis ir žvejyba
Staricoje — Okos senvagėje.
Kaip ten būtų, o žmonės kariau ja ne visą laiką. B aju­
kovas, kuris galėjo būti ir nebylus, ir šnekus, žiūrint, ar
patiko, ar nepatiko jam žmonės, per savaitę suspėjo p a ­
pasakoti Sincovui, kad nedaug trūko ir būtų baigęs sep­
tynm etę, bet sukliuvo dėl šeim yninių priežasčių: m irė tė ­
vas, o m otina susirgo, kad, prieš patekdam as į arm iją,
m etus buvo bulvių auginimo kom jaunim o brigados briga­
dininku,— iš čia Sincovas ir sužinojo apie Soločos b ul­
ves,— ir kad paleistas iš arm ijos vis tiek mokysis agro­
nom u.
—- Va tik reikia pirm a už septynias klases išlaikyti,
tariaus arm ijoje išlaikysiąs,— kalbėjo Bajukovas,— o čia
toks reikalas...
„Toks reikalas“ buvo karas.
Bajukovas buvo pasitikintis, mielas, smalsus vaikinas.
Sąsiuvinėly, kurį jis nešiojos kuprinėj, buvo surašytos vi­
sos knygos, jo perskaitytos šalia mokyklos program os.
J ų buvo nem aža jo amžiui — šimtas keturios, ir daugu­
mas gerų. Vakarais, jeigu aplinkybės nekliudydavo, jis
grįždavo atsim inim ais prie tų knygų ir akuojančia riaza-

27. G yvieji ir mirusieji 4/7

aiškių šnekta balsu pasakodavo Sincovui jų turinį, ir
šiam likdavo tik stebėtis jo atm intim . Beje, kai kurių
knygų, kurias prisim indavo Bajukovas, pats Sincovas
niekada nebuvo skaitęs.
Mūšiuose, kuriuose jis dalyvavo k artu su Sincovu,
Bajukovas buvo drąsus, tikrai drąsus, kaip žmo­
gus, visiškai atsidėjęs savo darbui. Tuo būdu jis susi­
bičiuliavo su Sincovu, ir abu suprato viens kitą. Sinco­
vas visa siela taip pat buvo atsidavęs m ūšiui, jis nie­
kad nedarė sau m oralinių nuolaidų ir nekūrė jokių
planų; visas būsimas gyvenimas kare — iki pergalės ar
iki m irties — jam buvo kareivio gyvenimas, ir jis visa
siela aukojos jam ir dėl to, kad geriau galėtų atlikti
*avo kareiviškas pareigas. Ir kad Bajukovas ja u ke­
liuose mūšiuose pasirodė esąs geras antrininkas, jam
dabar buvo beveik svarbiau už viską pasaulyje, taip
svarbu, kad jis dėl to ne tik brangino Bajukovą, bet ir
nuoširdžiai jį m ylėjo ir buvo pasiryžęs padaryti jam
daugiau, negu daugeliui kitų žmonių, kuriuos jis m e­
tų m etais pažinojo.
Kai vokiečiai pradėjo apšaudyti, Sincovas ir B aju­
kovas truputį atitraukė kulkosvaidį iš am brazūros a t­
gal, į save, kad atsitiktinė skeveldra netrenktų į vam z­
dį, ir palys atsisėdo žem iau, ant kam ino dugno, iš­
dėstyto stipriom is ugniai atspariom is plytomis. Kad
apšaudym as sm arkus ir tikslus, jie suprato iš sykio. Ap­
linkui viskas dūzgė nuo artim ų sprogim ų, bet apskri­
tai, net ir taip apšaudom i, čia, kam ine, jie jautėsi b e ­
veik saugūs: daug eilių ugniai atsparios medžiagos
tegalėjo pram ušti tik kliudęs tiesiu taikym u iš arti sun­
kusis sviedinys, ir tai ne liestinai, o stačiu kam pu. Ske­
veldroms patekti į kam iną buvo sunku: d ar užvakar jie
su Bajukovu uždengė katilinės geležies lakštais, kaip sa­
kė būrio vadas Sirota, m atyt, paruoštos krosnies durų
sąvarom s. Geležis buvo stora, 10-milimetrinė, ir du jos
lakštai pridengė beveik visą kam iną, tepalikdam i nedi-
delį plyšį. Per pam atą ėjo dūm takis, ir dabar juo iš a p a ­
čios buvo lendam ą į kam iną.
— Stačiai tau dotas,— pasakė vakar Sirota, ir būtent
šitaip apie savo kam iną m anė ir Sincovas su Bajukovu.
K artu juos pražudyti tegalėjo viena — tiesiai pataikęs
sviedinys iš viršaus, į dengiančius kam iną lakštus: tada,
žinom a, nebūtų kur dėtis, iš jų dviejų teliktų vien šlapia
vieta. Bet su tokiu nepasisekim u jie net dabar, apšaudom i,
skaitėsi ne daugiau, kaip ir su bet kuria kita m irties ga­
limybe, kuri šiaip ar taip kare visada reali.
Vokiečių ugnis ėjo stipryn. Bajukovas išsivertė vie­
n ą po kitos kišenes ir po kruopelytę bėrėsi į delną įstri­
gusią tarp siūlių m achorką. Vakar m achorkos taip pat
nebuvo; jis ja u sykį darė tą operaciją; tačiau ir šiandie
veltui stengėsi ją pakartoti. Vis tik ugnis buvo tokia stip ­
ri, kad jis nervinosi ir todėl norėjo rūkyti.
— Iš vieno sėjimo a n trą derlių nori gauti,— paste­
bėjęs tuščias Bajukovo pastangas, nusijuokė Sincovas ir,
atsistojęs priėjo prie am brazūros, pažiūrėjo į atsivėrusią
priešais sniego užneštą lomą.
Lomoje, tuščioje vietoje, taip pat sproginėjo sviedi­
niai, tik rečiau, bet užtat kalvelėj su trim nam ukais, virš
kaim yninių būrių pozicijų, driekėsi vien dūm ai. Sviedi­
niai sproginėjo ten be perstogės, ir vienas iš tų nam ukų
jau buvo nušluotas, tarsi jo niekad ir nebūtų buvę. Kur
jis stovėjo, buvo tuščia, padūm avusi vieta. Sincovui skau­
džiai nusm elkė širdį ne dėl to, kad jis būtų išsigandęs be­
sitęsiančio apšaudym o, bet dėl to, kad neišvengiam ai p a ­
galvojo: „Kai tik nustos šaudyti, prasidės a ta k a .“ Jis a t­
sisėdo prie sienos, greta Bajukovo, ir ėmė laukti nustojant
šaudyti. Jam staiga ėmė niežtėti galvą, ir jis, valandėlei
nusiėmęs kepurę, atsargiai ranka paglostė ran d ą viršum
smilkinio. Prieš dvi savaites Zolotariovui pasirodė, kad
lai esanti m irtina žaizda, o dabar iš žaizdos beliko vien
lasai randelis su švelnia ir slidžia oda ir dygiais, dar
nespėjusiais ataugti plaukeliais šonuose.

A19
 Ne vienaip žmonės galvoja tokiom valandėlėm . K ar­
tais galvoja apie svarbų dalyką, kartais apie nesvarbų,
kartais pakaitom is apie tą ir kitą, kartais galvoja n a tū ­
raliai, taip, kaip m intis teka, o kartais prisivertą — apie
tai, kas, jiems rodos, gali atitraukti nuo m irties baimės.
Sincovas neprievartavo savęs. Jis galvojo apie tai, kas
jam ateidavo į galvą, bet m intys keitė ir stūm ė viena ki­
tą, tartum bijodam os, kad jis jau nebespės pagalvoti
apie viską, apie ką jam reikia pagalvoti.
Iš pradžių galvojo apie Masą. Ja u kelissyk tomis die­
nom is knietė jam sėsti ir parašyti laišką apie tai, kur
jis yra ir ką veikia. Jis norėjo, kad ji tai žinotų, bet juo
stipriau norėjo, juo įnirtingiau klausė save: o ku r rašyti?
Kame ji yra? Taip, jis žino mokyklos pašto dėžutę, bet
Mašos jau ten nebėra. Jis nė kiek neabejojo, kad jinai
ja u seniai anapus fronto, ir dabar jam rodėsi, kad rašyti
jai laišką, m ėginant pram ušti šitą abipusę nežinią, kurio­
je jie dabar atsidūrę, yra tiek pat absurdiška, kaip kad
popieriniu kareiviškų laiškų trikam piu m ėginti pradurti
m ūrinę to kam ino sieną.
Ir vis dėlto taip norėjos jai parašyti! D ar sykį pagal­
vojęs apie Masą, jis prisim inė, kaip aną naktį Maskvoje
atsitūpus ji mazgojo jam praustuvėj kojas,— trynė luobą
purvo ir, švelniai prisiliesdam a, plovė nubraižytas vie­
tas, ir nejučiomis jis pajuto tokį širdį veriantį švelnumą
jos mieloms rankom s, kad, išsigandęs atsim inim ų jėgos,
tuojau pat sutram dė tą jausm o antplūdį, pusbalsiu n u ­
sikeikdamas.
— Kas tau? — paklausė Bajukovas, galų gale su g ra­
baliojęs keletą trupinėlių m achorkos ir susisukęs plonu-
čiukę cigaretę.
— Nieko,— num ojo ran k a Sincovas.
— O aš m aniau, uošvę prisim inei,— ne vietoj pajuo­
kavo Bajukovas.
Sincovas su senu m auduliu prisim inė G ardiną ir viską,
kas buvo susiję su tuo žodžiu jo sužeistoje ir sudiržusioje

i20
nuo žaizdų atm intyje. Ir, pats to nepastebėjęs, ėmė m o­
sikuoti galva, kaip arklys sparvų geliamas. Paskui pagal­
vojo apie M alininą, kurį m atė iš tolo, kai šis prieš v alan ­
dą kilo šlaitu, ir prisim inė savo pokalbį su juo tądien,
kada Malininas buvo paskirtas kuopos politvadovu. No­
rėdam as susipažinti su žmonėmis, Malininas tada apėjo
dabar jau seniai atsidūrusio vokiečių užnugary Klincų
kaimo išlikusias trobas, ku r tą naktį buvo apsistojusi
kuopa. Pasikalbėjęs su kovotojais, Malininas pasivadino
Sincovą iš trobos ir, plačiai išžergęs kojas ir susikišęs į
kišenes rankas,— tai buvo jo m ėgstam a poza,— niūriai
tarė:
— Žinai ką, Sincovai, rašyk, paaiškink savo praeitį.
Į kadrinę dalį patekom , čia turi būti visiška tvarka.
— O kam dar rašyti? Ja u aš esu rašęs...— su širdgėla
atsakė Sincovas.
Malininas, vis taip p at paniuręs, pažiūrėjo į jį ir tarė
vis tuo pat savo nepatenkintu balsu:
— Man parašyk. Aš pats atiduosiu divizijos kom isarui
arba politiniam skyriui. O ten ja u nuspręs, k u r persiųsti
pagal paskirtį. Tu tik nurodyk, kas ir kokius faktus gali
patvirtinti, asmenis nurodyk. Įsigeis p atikrinti — tegu
tikrina. Šiandie parašyk, kol dar po stogu, kas žino, kur
ryt nakvosim! Na, lik sveikas! — Malininas niūriai linkte­
lėjo, ėmė žingsniuoti gatve prie sekančios trobos, bet stai­
ga sustojo ir šūktelėjo: — Sincovai!
Sincovas priėjo prie jo.
— Ten nurodyk,— tarė Malininas,— kad aš viską nuo
pat pradžios žinau. Taip ir pradėk: „Kaip jum s ja u žino­
m a apie m ane...“ , o toliau parašyk: „...bet aš noriu iš­
dėstyti raštu, kad politinis skyrius ir dalies vadovybė...“
Supranti?
— Suprantu,— atsakė Sincovas.
Tą naktį jis dar k a rtą sėdo rašyti pasiaiškinim o —
trum pai ir nurodydam as asmenis, kaip jam buvo liepęs
Malininas.
 Bet kad ir kaip trum pai jis rašytų, rašyti viską dar
k artą po to, kai jis jau yra tai išpasakojęs Mašai; išpasa­
kojęs Jolkinui ir M alininui; po to, kai jis jau rašęs viską
prokuratūrai; po to, kai jis daugsyk, likęs vienui vienas,
viską prisim indavo,— rašyti dar k artą buvo sunku. O p a ­
galiau kas gi čia, ar jis išėjęs kariauti, a r pasiaiškinim ų
rašyti? Bet jis vis dėlto parašė ir atidavė M alininui; tai
buvo sekančią dieną, žygio m etu. Divizija, užlenkdam a
nepridengtą sparną, skubiai traukėsi į atsargines pozici­
jas, ir, klam podam as per tirštą purvą, dar niūresnis nei
paprastai Malininas, atsidūręs greta Sincovo, tylėdamas
paėm ė iš jo pareiškim ą ir įsidėjo į milinės kišenę. Ir nors
Sincovas paskui ne k a rtą m atė M alininą, bet daugiau jie ­
du apie tai nebekalbėjo.
D abar, klausydam asis drebinančių žemę sunkių sm ū­
gių, Sincovas bandė vaizduotis, kaip ir kam Malininas
perdavė jo pareiškim ą, ką pasakė jį perduodam as ir k a ­
da ir kur jam dabar reikia laukti iššaukiant: į politinį
skyrių ar į ypatingąjį? Ir nors jam po dešimties dienų
m ūšių rodės, kad, a r šiaip, ar taip ten bus, jo iš prieš­
akinės linijos nebeatšauks, vis tik nusim anym as, kad
jo likimas dar neišspręstas, gerokai jį slėgė. O čia dar
nelinksm a m intis, kad jis gali būti sužeistas, išvežtas į
užnugarį, ir tada — sudiev ir tam pasiaiškinim ui, ir Ma­
lininui! Jis išeis iš ligoninės, pateks į kitą dalį, ir vėl
teks rašyti viską iš naujo...
— Klausyk! — perrėkdam as artilerijos dundesį, Sin-
covui į ausį suriko Bajukovas.— Man rodos, ten į vyrus
pataikė!
Sincovas priėjo prie atsarginės am brazūros ir pro
besiskleidžiančius dūm us pam atė, kad viena iš nebaigtų
statyti fabriko sienų lyg ir tapo žemesnė.
— Taip, atrodo, pataikė,— tarė jis su nerim u.
Tai buvo daugm až dešim tą m inutę, atidengus vokie­
čiams ugnį. Šaudymas truko dar pusę valandos ir pasie­
kė fronto gilumą, užnugarį; dabar vietoj sprogim ų gir-

i?2
dėjos tik dažnas švilpesys lekiančių viršum galvos svio
dinių.
— Tu, Kolia, žiūrėk čionai, palaikyk ryšį, jeigu kas
pasirodys,— m ostelėjo jis Bajukovui į am brazūrą, iš k u ­
rios buvo m atomas plytų fabrikas, o pats nuėjo prie tos,
kur stovėjo kulkosvaidis.
Iš am brazūros — geras m atom um as: užnugary stovėjo
sprogim ų siena, o sniego užnešta loma tarp aukštum os su
plytų fabriku ir aukštum os su trim nam ukais judėjo vo­
kiečių tankai. Iš čia atrodė, kad jie juda neskubėdam i,
bet priešakiniai jau kilo šlaitu, prie tos vietos, k u r anks­
čiau stovėjo trys, o dabar tėra tik vienas pakrypęs n a ­
mukas ir kur rūsiuose po nam ukais ir apkasuose aplink
juos, žinojo tai Sincovas, lindėjo du m ūsų būriai.
Priešakinis tankas sustojo, iššovė iš patrankos, ir
ja u pakrypęs nam ukas, kaip kortų nam elis, nugriuvo į
šoną. Po tanku pliūptelėjo ugnis, ir jis ėmė suktis vie­
nam e daikte. Paskui po juo pliūptelėjo dar k a rtą ugnis,
ir iš tanko prasiveržė tiršti tam sūs dūm ai. Juodos žmo­
gystos iššoko pro viršutinę landą ant sniego; į juos ėmė
poškėti reti šautuvų šūviai. Vėjas pūtė iš ten, ir tai tik
pabrėžė pavojingą šūvių retum ą. Ten, k u r buvo du m ū­
sų būriai, beveik niekas nešaudė. Antras tankas p raslin ­
ko pro degantį ir, perėjęs aukštum ą, dingo už keteros.
Tankai, einantieji loma, taip pat nekliudom i judėjo
pirm yn.
Dar m inutė, ir Sincovo akiraty pasirodė tam sios vo­
kiečių pėstininkų figūrėlės, grandine traukiančios per
sniegą įkandin savo tankų.
— Bajukovai, prie kulkosvaidžio! — sušuko Sinco­
vas ir sugavo per angą jau įšaudytą gairę, iki kurios dar
per kokius keturiasdešim t m etrų nebuvo priėję pirm ieji
vokiečių pėstininkai.
Bajukovas pribėgo, pataisė kaspiną, pažiūrėjo iš p ra ­
džių į am brazūrą, o paskui įtem ptai iš apačios aukštyn —
į Sincovo veidą. „Ko gi tu nepradedi?“ — sakė jo žvilgs-
nis. Bet Sincovas luktelėjo d ar pusę m inutės: orientyras
buvo tiksliai {šaudytas, ir jis norėjo tuo pasinaudoti. Vo­
kiečių grandinėlė susilygino su gaire. Jis paleido trum pą
seriją, po to ilgą ir dar vieną trum pą, kada sugulę prie
gairės vokiečiai pašoko iš vietos. Toji paskutinė serija bu­
vo, regis, sėkm ingiausia: penki iš pašokusių vokiečių k ri­
to ir jau nebebandė nei stotis, nei šliaužte peršliaužti.
— Kas? — vienam m irksniui atitrūkęs, skubiai jis p ri­
kišo veidą prie Bajukovo veido.— Kaip ten m ūsiškiai
laikosi, fabrike?
— Nieko nem atyti,— atsakė Bajukovas,— bijau, kad
jie ten gali būti žuvę.
Ir po tų žodžių Sincovas paleido sekančią seriją, tru m ­
pesnę, nei buvo ketinęs, jau šykštėdamas šovinių, kaip ir
visada būna, kada žmonės palieka vieni.
Kokias penkias m inutes jie su Bajukovu šaudė, visą
laiką guldydam i vokiečius ant sniego ir neleisdam i jiems
pasistūm ėti. Paskui vokiečiai ėmėsi persigrupuoti ir per-
bėginėti tolutine lomos puse; kulkosvaidis pasiekdavo juos
ir ten, bet ugnies efektyvumas ja u buvo silpnesnis. Ju o ­
doji vokiečių grandinėlė perėjo per aukštum ą su trim
nam ukais. Iš ten niekas į juos nešaudė. Vadinasi, visi
m ūsiškiai buvo jau sunaikinti.
Kažkoks vokiečių kulkosvaidininkas k artu su savo
antruoju num eriu, sugulę tiesiog ant sniego, plačiai iš-
skėtę kojas,— Sincovas su Bajukovu visa tai iš čia m a­
tė,— atidengė atsakom ąją ugnį į jų kulkosvaidį. Kulkos
ėmė caksėti į plytas; viena džerkštelėjo į dengiantį k a ­
m iną geležies lakštą. Vokietis šaudė taikliai, bet buvo
nelygioje padėtyje: gulėjo atviroje vietoje, ir Sincovas
po trijų nesėkm ingų serijų k etvirtąją nutaikė tiesiai į jį.
Buvo net m atyti, kaip kulkosvaidis apsivertė į sniegą:
nežinia, a r čia jam m ūsų kulkosvaidžio serija brūkšte­
lėjo, a r vokietis trūktelėjo jį ranka prieš m irdam as.
Antrasis num eris, rodės, irgi gulėjo ant sniego negyvas,
bet po keleto m inučių, per kurias Sincovas su Bajukovu

m
šaudė į kitus taikinius, Bajukovas peštelėjo Sincovui už
rankos ir pasakė:
— Antrasis num eris tai...
Sincovas žvilgtelėjo ir pam atė, kad šalia kulkosvai­
džio ant sniego guli tik vienas žmogus.
— Nušliaužė...— tarė Bajukovas,— negulė prie kul­
kosvaidžio...— Ir jo žodžiuose buvo ne tik pasm erkim as,
bet ir įsitikinimas, kad jis, Bajukovas, vokiečiu dėtas, bū­
tų nenušliaužęs, o grįžęs prie kulkosvaidžio ir toliau
šaudęs.
Pagaliau vokiečiai, iš pradžių bendram e puolimo
įkarštyje neatkreipę ypatingo dėmesio į tą jiem s pavojin­
gą kulkosvaidį, nusprendė juo atsikratyti ir susisiekė su
savo tankistais. Tankai dešinėje jau buvo beišeiną iš Sin-
covo akiračio, bet staiga vienas grįžo. Sincovas išsyk p a ­
m anė, kad jis sugadintas, bet tankas ėjo greitai ir tiesiai
ant jų aukštum os. Atsiritęs prie pat aukštum os, jis sulė­
tino greitį, sustojo.
— D abar mus apšaudys,— tarė Bajukovas.
Sincovas linktelėjo galvą.
— Eik paklausyk, kaip ten m ūsiškiai laikosi.
Bokštely atsidarė viršutinė landa, ir joje iškišo galvą
tankistas. T ur būt, norėjo geriau susiorientuoti aplinkoje.
Sincovas paleido kulkosvaidžio seriją — tankistas p r a ­
nyko, landa užsitrenkė, o po m inutės smogė sviedinys prie
pat am brazūros. Ir tučtuojau Sincovo kulkosvaidis, p a­
rodydam as, kad jis dar gyvas, paleido piktą ilgą seriją
į tebebėgančius per lomą vokiečius.
„Tankiai eina, keliomis grandinėm is“,—pag alv o jo
Sincovas. Iš jo buvimo vietos viskas buvo gana gerai
m atyti, jis pirm ąsyk gyvenime taip aiškiai m atė visą be­
sivystantį aplinkui mūšį.
— Klausiau klausiau,— nieko negirdėti, nė vieno šū­
vio, nieko... Gal nueiti pas juos? — pasisiūlė Bajukovas,
priėjęs prie Sincovo.
— Gerai būtų nuėjus,— tarė Sincovas,— bet bijau:
vienas čia nesusidorosiu...
425
 Vėl trenkė sviedinys netoli am brazūros, o Sincovas
vėl paleido seriją į pėstininkus. „Matai, gyvas!“ — tarsi
jis būtų sakęs.
— Gal arčiau užsinorės prieiti,-— dusliu balsu iš su­
sijaudinim o tarė Sincovas.— Granatas paruošk!
— Mano viskas paruošta,— pasakė Bajukovas, atsi­
keldamas nuo aslos ir rodydam as laidu surištas g ra ­
natas.
Tankas iššovė dar keletą k artų ir, kaip Sincovas bu­
vo num atęs, nusprendė prieiti visai arti. Dusliai burgz­
damas pirm u greičiu,— tas burzgimas gąsdino savo a r­
tum u — tankas pajudėjo iš vietos, pam ažu pašliuožė
įžam biai užsnigtos atkalnės, po to pakeitė kryptį, zigza­
gu pakilo dar aukščiau ir atsidūrė negyvoje zonoje. Sin­
covas su Bajukovu dabar girdėjo jo trankų uždūstantį
urzgim ą.
— Jeigu priartės, ims šaudyti į am brazūrą,— tarė
Sincovas.
— Tu tada pliek per stebėjim o plyšį,— pasiūlė Ba
jukovas,— o aš iššliuošiu aplinkui ir — granata! Ką?
Bet Sincovas neatsakė ir ėmė šaudyti į n a u ją perbė­
gančią loma vokiečių grupę. Vokiečiai sugulė ir vėl p a ­
kilo. Sincovas su Bajukovu ėmė pliekti į juos serija po
serijos, kaskart prispausdam i prie žemės ir beveik už­
miršę apie tanką. Dalis tos naujos grupės perbėgo ir iš­
šoko iš ugnies zonos pirm yn, o keletas žmonių it juodos
dėmės paliko begulį an t sniego.
Nematomas tankas tebeurzgė kažkur iš lauko pusės.
Sincovui pasirodė, kad jis stovi vienoje vietoje, nesiar-
tindam as ir netoldam as. Pagaliau tankas vėl atsirado, tik
ne priešais kam iną, prie pat am brazūros, kaip jie bijojo,
o vėl žemai, ankstesnėje vietoje.
— Neužsikabino am palu įkalnėn! — džiaugsmingai
tarė Sincovas, rankove šluostydam asis prakaitą.
Tanke vėl pakilo landos dangtis, akim irką pasirodė
tankisto galva, landa užsidarė, ir tankas truputį pajudėjo,
keisdamas poziciją. P atran k a, kaip smilius, pakilo ir
nusileido, taikydam a į am brazūrą. Sincovui pasidarė nege­
ra. Sviedinys, trupindam as plytas, smogė prie pat am bra­
zūros. Vėl smūgis — vėl plytų dulkės. D ar vienas k u rti­
nam as smūgis, tik ja u nebe iš lauko, o iš vidaus, šoktelė­
jusių aukštyn lakštų žlegėjimas — ir Sincovas, atsitrenkęs
galva į sieną, netikėtai pasijuto kurčias abiem ausim.
Jam rodės, kad sviedinys pateko į am brazūrą ir sprogo
viduj, nors jeigu tai būtų buvę, iš jų su Bajukovu nieko
nebūtų likę. Iš tik rų jų sviedinys pataikė tik į am bra­
zūros kraštą, sprogo iš oro, ir tiktai keletas skeveldrų
k artu su sprogimo banga įsiveržė į kam iną, sudaryda­
mos sprogusio viduje sviedinio įspūdį. Jausdam as mau-
džiant sprandą, Sincovas šoko prie kulkosvaidžio ir tuo
pat akim oju išvydo vokiečių tankistą, kuris, atidaręs
landos dangtį, ram iai stovėjo visu ūgiu bokšte ir, ke­
purės snapu prisidengęs akis nuo spiginančios saulės,
žiūrinėjo pataikym o rezultatus.
Sincovas tik tik pajudino kulkosvaidžio vamzdį, n u ­
taikydam as į viršutinę bokšto briauną ir tankisto pečius,
ir paspaudė nuleistuką, į tą silpną judesį sudėdam as visą
savo neapykantą vokiečiams. Tankistas lūžo per pusiau
ir vos neiškrito iš bokšto, bet kažkas iš vidaus patraukė
užm uštąjį už kojų,— Sincovas buvo įsitikinęs, kad jis
užm uštas,— įtraukė į tanką ir užtrenkė landą. Tankas
d ar trissyk iššovė iš patrankos, jau netiksliai — tik vie­
nas sviedinys pataikė į kam iną,— ir apsigręžęs nuėjo
žemyn.
Tik dabar Sincovas paliko kulkosvaidį ir pasilenkė
prie nejudančio Bajukovo. Šis gulėjo ir tyliai vaitojo.
— Kas tau, Kolia, mielasis, kas tau? — paklausė Sin­
covas, jausdam as baisią vienatvę.
— Į nugarą teko... per pusiau,— tyliai atsakė Bajuko-
vas. Jis pasikėlė ant rankų, kojos jo nebeklausė.
Sincovas užlenkė milinę ir vatinį ir pam atė ant B aju­
kovo nugaros nedidelę kruviną dėmę. Skeveldra nedidelė,
427
bet pataikė į nugarkaulį, ir Bajukovas negalėjo p asiju ­
dinti.
— O štai rankos — nieko,— Sincovui tvarstant, k al­
bėjo Bajukovas, krutindam as pirštus — Tu pastum k m a­
ne, aš kaspinus galėsiu padavinėti.
Sincovas apsuko jį ir pastūm ė į priekį. Bajukovas aik­
telėjo, bet vis tik pasiekė kaspiną ir šiaip taip jį padavė
į kulkosvaidį.
— Galiu dar,— pasakė jis.— Kas gi čia, kojos taip,
kaip...
— Tau tiktai toks šokas,— tarė Sincovas, nesigilin­
damas į savo paaiškinim o prasm ę. Jis norėjo nuram inti
Bajukovą.— Praeis, pasitaiko...
Sincovas su nerim u dirstelėjo į am brazūrą. Jam ne­
sinorėjo praleisti gyvų vokiečių, jeigu jie vėl lįs loma
į apšaudym o zoną, nors tuo pat m etu jis jautė, kad juo
daugiau pakenkia vokiečiams, juo greičiau, tu r būt,
ateis galas ir jiems su Bajukovu, ir jų kulkosvaidžiui.
Jis dabar pirm ąsyk pagalvojo, kad vokiečiai gali
įsliuogti kitu šlaitu, o jis su Bajukovu dabar nepajėgia
net vienu laiku ginti dviejų am brazūrų. Palikęs kulko­
svaidį, jis pribėgo prie antros am brazūros. Dūmai ant
plytų fabriko seniai ja u buvo išsisklaidę, ir ten tvyrojo
tyla; be abejo, visi ten buvo nebe gyvi, nes kaip kitaip
ta t išaiškinsi? Jis perbėgo atgal ir vėl pažvelgė į am ­
brazūrą su kulkosvaidžiu.
— Žiūrėk, žiūrėk! — suriko jis susižavėjęs, nors Ba­
jukovas buvo šalia ir šaukti nebuvo ko.
Ten, užpakaly, rytiniam e lomos krašte ir toliau, prie
MTS aptvaro, ku r jau veržėsi vokiečiai, ir iš dešinės,
ant gretimos aukštum os, kur žuvo du būriai, su baisiu
trenksm u viens po kito kilo liepsnos ir tirštų juodų dū­
mų stulpai. Atrodė, kad po vokiečių kojų pati žemė p ra ­
sivėrė. T arp tų sprogim ų blaškėsi žmoneliai, krito ant
sniego, vėl bėgo... O sprogim ai nesiliovė, ėjo po viens ki-

m
to, visa juosta užgriebdam i naujus ir n au ju s žemės ga­
balus.
Bajukovas žinojo, kas ten darosi, Sincovas nežinojo,
bet nujautė.
— Tai „K atiušos“,— pirm as pasakė jis.— „Katiu-
šos“ ...
— Taip. Aš jas esu matęs prie Jelnios,— tarė B aju­
kovas.
Abudu jie, sveikasis ir sužeistasis, žiūrėjo kaip apža­
vėti į tą baisų reginį, kurs susyk sukėlė sąmyšį taip ge­
rai besivystančiam e vokiečių judėjim e. Jų pėstininkai
trypė vietoje, pradėjo ristis atgal, ir tuo m etu jau nebe
„K atiušų“ , o paprasti artilerijos sviediniai, išm esdam i į
orą juodus fontanus, ėmė sproginėti visame plote, kurį
ką tik buvo užėmę vokiečiai.
Vokiečių tankai, apsigręžę atgal, priėjo prie aukštum os,
ku r stovėjo anksčiau trys nam ukai, ir ėmė šaudyti iš ten,
stovėdam i vietoj. O iš miškelio, į dešinę nuo MTS aptva­
ro, iššliuožė į palaukę septyni m ūsų tankai ir atidengė
ugnį į vokiečių tankus. Štai vienas vokiečių tankas užsi­
degė. Štai dar vienas... Štai užsidegė m ūsų, d ar vienas m ū­
sų... Sincovas iki skausm o sugniaužė kum ščius, stebėda­
mas šitą dvikovą, o m ūsų artilerija vis davė ir davė, ir į
visą lauką prieš MTS, ir į lomą, ir į aukštum ą su trim n a ­
m ukais, ir d ar toliau, už aukštum os... Jos sviediniai spro­
ginėjo be atlydos, ir vokiečiai traukėsi, dabar tai buvo
ja u aiškiai m atyti. Jie apšaudom i pasitraukė iš atviros
vietos į aukštum ą su trim nam ukais ir, sprendžiant iš
jų lakstym o, skubiai stengėsi ten apsikasti.
Paskui Sincovas staiga pam atė, kaip grupė besitrau­
kiančių nuo MTS vokiečių, koks šešiasdešimt vyrų, tem p­
dam i paskui save sunkųjį kulkosvaidį, nenusileisdam i į
apšaudom ą lomą, pasuko į kairę ir plačia grandine ėmė
kopti atkalne į tą aukštum ą, kur jis laikosi. Jis paleido
į juos kulkosvaidžio seriją, dar seriją; jie sugulė, pabė­
gėjo kairiau, paskui dar ir dar kairiau ir pagaliau atsi­
dūrė už jo akiračio ribų.
429
 Bajukovas keletą kartų jam padėjo, šiaip taip pa
duodam as kaspiną. Sincovas liovėsi šaudęs; dabar re i­
kėjo greičiau tem pti kulkosvaidį prie kitos am brazūros.
— Kolia, kulkosvaidį reikia...— buvo bepradedąs jis,
bet pam atė Bajukovo galvą nusvirusią ant plytų. Jo ra n ­
ka d ar gulėjo ant kaspino, bet pats jis buvo be sąmonės.
Sincovas atitraukė jį ir ėmėsi kulkosvaidžio, karštai
galvodamas, kaip jis vienas, be antro num erio, išlaikys
dabar nenutrūkstam ą ugnį. Ir tą valandėlę, kai jam no­
rėjos kaukte kaukti dėl savo bejėgiškumo, iš dūmaeigės
išlindo Malininas su kruvinai sum uštu purvinu veidu il­
su šautuvu rankose, nuo kurių it kruvini skarm alai k ab ė­
jo atplėšta oda.
— Seniai šaudai? — paklausė Malininas.
— Daugiau nei valandą,— atsakė Sincovas.
— Nejaugi tikrai daugiau nei valandą? — paklausė
Malininas.
Jam rodės, kad jis buvo netekęs sąmonės vienam
m irksniui, o išbuvo be sąmonės pusę valandos; jam ro ­
dės, kad jis atkasinėjo Sirotą ir Michnecovą keletą m inu­
čių, o jis atkasinėjo juos bemaž valandą. Ir kai išgirdo
Sincovo kulkosvaidžio serijas, tai jos buvo anaiptol ne
pirm os serijos, o tos paskutinės, kuriom is Sincovas ką
tik pasitiko besism elkiančius į aukštum ą vokiečius.
Sincovas pažiūrėjo į veidą M alininui,— jam nebuvo
kada aiškinti, kiek laiko ir kaip jis šaudo.
— Eikite prie kulkosvaidžio! — vietoj to pasakė jis
M alininui taip, tartum jis, o ne Malininas tą valandėlę
būtų vyresnis.— Prie tos am brazūros! Vokiečiai iš ten
skverbiasi!
Jie nutem pė kulkosvaidį: Malininas, nė žodžio nesa­
kęs, atsigulė antruoju num eriu, o dar po valandėlės ji}
akiraty pasirodė skubiai besiropščiantys ant kalno vo­
kiečiai.
— Pliek! — tyliai pasakė Malininas.
Bet Sincovas, jau įsitraukęs į savo darbą, mostelėjo

430
ranka: palauk! Vokiečiai ėjo sparčiai, nesislėpdam i ir
jis pajuto — tikėdam ies, kad yra užėję iš užnugario ir iš
tos pusės apšaudym as jiem s negresiąs. Beje, dėl visa ko
jų kulkosvaidininkai užėmė poziciją užpakaly ir buvo
pasirengę pridengti ugnim puolančiuosius, jeigu aukštai
ten kas pajudėtų.
— Kulkosvaidžius priedangai paliko,— tyliai tarė
Malininas.
Sincovas tylėdamas linktelėjo; jis jau šitai buvo paste­
bėjęs. /:
Vokiečiai kopė vis aukštyn, vis gilyn patekdam i į tik ­
ros, naikinam os ugnies zoną, ir k artu su kiekvienu žings­
niu artėjo prie tos karštai trokštam os ribos, už kurios
prasideda nepavojinga, Sincovui ir jo kulkosvaidžiui ne­
pasiekiam a zona. Užpakaly, už jų nugarų, griaudė a r ­
tilerija.
— Mūsų? — vien lūpomis paklausė Malininas.
Sincovas linktelėjo galvą, nors dabar, šią akim irką,
nem atė nieko, be vokiečių, besiveržiančių į kalvą, ir skly­
pelį užsnigto lauko už jų. Vokiečiams buvo likę tik dvi­
dešim t žingsnių iki negyvos zonos, kada Sincovas p a ­
spaudė nuleistuką ir tvirtai pasuko kulkosvaidį už ran k e ­
nos iš dešinės į kairę ir vėl į dešinę, nubrėždam as m irtiną
lanką per nespėjusius pargriūti žmones. Tai buvo vienas
iš retokai kare pasitaikančių atvejų, kai netikėta ir taikli
serija iš arti, m ažiau negu už šimto m etrų, nuk erta ta r ­
tum dalgiu visą grandinę. Grandinė krito, keletas vyrų
pakilo, skubėdam i pasiekti nepavojingą zoną. Serija! Dar
serija!.. Pirm as iš bėgančių vokiečių beveik pasiekė n e ­
pavojingą zoną. Norint nukirsti ir jį, Sincovui teko kiek
tik galima palenkti kulkosvaidį. Vokiečių kulkosvaidis
ėmė kalenti į am brazūrą, bet am brazūra iš tos pusės b u ­
vo siaura, ir kulkos tik trupino plytas aplink ją.
— T uojau d ar labiau prisiartins,— tarė Sincovas.
Ir tikrai, iš už kulkosvaidžio pakilo d ar viena grandi­
nė vokiečių ir traukė pirm yn. Nešaudydamas į juos, Sin-
covas sutelkė savo dėmesį į vokiečių kulkosvaidį. Nuo
vokiečių atsakom osios serijos tiesiai jam į veidą, į už­
m erktą kaiię akį tėkštelėjo smulkios plytų atšaižėlės, ir
jis, nuo skausmo dar stipriau užmerkęs ją, išleido pasku­
tinę seriją į vokiečių kulkosvaidį, pataikydam as į abu už
jo gulinčius vokiečius. Vienas nuvirto ant šono, kitas pa­
šoko ir, parpuolęs aukštielninkas, nusirito šlaitu. Pajutus
užnugary tylą, grandinė neišsilaikė, sustojo ir pasileido
bėgti žemyn.
Sincovas net sutriko nuo tokios netikėtos perm ainos.
Jam rodės, kad šitaip, grandinė po grandinės, vokiečiai
eis prieš juos, kol jiedu su M alininu m irs prie kulkosvai­
džio, o štai jie apsigręžę nubėgo, ir jis jau pavėluotai
pridurm u prašovė virš jų galvų. Jis pataisė taikiklį, bet
dabar buvo ir visai vėlu. Jis paleido kulkosvaidžio ra n ­
kenas ir atsuko išprakaitavusį veidą į Malininą.
■
— Pažiūrėkite m an akį, draugas M alininai... Kas yra
m ano akiai?
— Bet tu atsim erk, ko užsim erkęs?
— Negaliu, skauda...
Malininas prisikišo jam prie veido ir pasakė, kad nie­
ko ypatingo nesą, tik įdrėksta po antakiu. Ir tiek.
Sincovas atsim erkė, dviem pirštais atplėšdam as vokus.
Akį skaudėjo, bet jis m atė.
— Lyg ir atm ušėm ,— tarė Malininas.
Sincovas nieko neatsakė, jis irgi jautė: atmušėm!
Nežinia, kaip bus toliau, o kol kas atm ušta. Vokie­
čiai norėjo užim ti tą aukštum ėlę grįždam i, bet bendra
nesėkm ė, m atyt, juos pritrenkė ir jie, sutikę pasiprieši­
nim ą, nepadarė visko iki galui.
— O tavo antrasis num eris užm uštas? — paklausė
Malininas.— Bajukovas?
— Ne,— atsakė Sincovas.— Sąmonės neteko. Gerai,
kad jūs laiku atėjot, o šiaip aš vienas būčiau nesusido­
rojęs. Užėmę būtų vokiečiai visą poziciją.

432
 Malininas nieko neatsakė. Jis atsiklaupė prie Bajuko-
vo ir, prieš paliesdam as jį, paklausė Sincovą:
— Kur sužeistas?
— P er pusiau,— atsakė Sincovas.
Malininas taip pat, kaip ir pirm a Sincovas, užvertė
m ilinę ir vatinį, pakėlė palaidinę ir, pakram snojęs lūpas,
ilgai žiūrėjo į tvarsčius, didele tam sia dėme perm irkusius
ant kryžm ens.
— Taip, m atyt, blogi reikalai,— tarė jis.— Ar paketą
dar turi?
Sincovas, nepasitraukdam as nuo kulkosvaidžio, iš­
traukė iš milinės kišenės individualinį paketą ir num etė
M alininui. Malininas nutraukė siūlą, dantim is atplėšė p a ­
ketą ir, atsargiai pakėlęs bejausm į Bajukovo kūną, ėm ė­
si d ar k a rtą nelabai standžiai tvarstyti jį, palikdam as ir
senus tvarsčius.
— Kojų nevaldė,— tarė Sincovas.— O kaspinus vis
tiek padavinėjo, kol neprarado sąmonės.
Malininas tvarstė Bajukovą, o šis neatsipeikėdam as
tylutėliai vaitojo.
— Vaitoja,— tarė Malininas.— Gal dar atgis... Na,
kaip ten su vokiečiais?
— Nem atyti,— atsakė Sincovas.
— Man rodos, veja juos m ūsiškiai.
— Jūs pažiūrėkite į aną am brazūrą.
Malininas pažiūrėjo į am brazūrą ir puolė prie kulko­
svaidžio.
— Pliek, pliek! — prikim ęs šaukė jis.
Jie pervilko kulkosvaidį prie didžiosios am brazūros,
bet kol nustatinėjo taikiklį, būrelis vokiečių, besitrau­
kiančių per lomą, ja u spėjo pasprukti iš ugnies veikimo
zonos. Mūšis tilo, vokiečiai buvo visur atm ušti, išskyrus
jų užim tą iš pat pradžios aukštum ą su trim nam ukais.
D abar į aukštum ą šaudė m ūsų artilerija, bet vokiečiai
suspėjo p ritraukti ten minosvaidžių ir atsakinėjo stip­
ria ugnimi.

28. G yvieji ir m irusieji i.V.V

 Sincovas per tas dvi valandas jau buvo apsipratęs su
m intim , kad visi m ūsų kovotojai anoje aukštum oje yra
žuvę ir ten yra vokiečiai. Bet Malininas, pam atęs tai d a ­
bar tik pirm ą k artą, iš skausmo grikštelėjo dantimis.
Daugumas iš tų, su kuriais jis tarnavo, iš tų keturiasde­
šim t dviejų žmonių, kurie dar šiandie sudarė jų kuopą,
buvo dabar nebe gyvi, ten, anoje vokiečių užim toje
aukštum oje, ir čia, plytų fabriko griuvėsiuose.
— Pražuvo kuopa,— tarė jis ir, palingavęs galvą, p ri­
dūrė su neteisinga panieka sau: — Pražudžiau aš kuopą,
o pats likau gyvas!
— Ką jūs šnekat, Aleksejau Denisyčiau! — subarė
Sincovas.
— Tjdėk, nekalbėk! Aš pats žinau...— baisiausiai n u ­
siminęs, Malininas su įtūžiu krestelėjo galvą.— Pažiūrėk
į aną am brazūrą,— pasakė jis Sincovui.— Ar neina vo­
kiečiai ?
Sincovas staiga pajuto, kaip jam kojas pakirto nuo­
vargis.
— Ne, neina,— atsakė jis ir atsisėdo prie sienos.
Ir tuo akim irksniu abudu — ir Sincovas, ir M alini­
nas — vienu laiku išgirdo krebždesį. Malininas griebėsi
už kabančios prie diržo granatos, bet tuojau p at nuleido
ranką.
Žemai iš landos kyštelėjo seržanto Sirotos galva ir
pečiai. Būrio vadas, staiga atsigaivelėjęs, atšliuožė čio­
nai, k u r girdėjo šaudant, atšliuožė, tem pdam asis šau tu ­
vą, atšliuožė, nežinia iš kur gavęs jėgų, nes, išlindęs iš
landos Malinino padedam as, jis ne tik negalėjo stovėti,
bet negalėjo nė sėdėti: jį teko kaip m aišą prirem ti prie
sienos. Apatinė jo veido pusė, apvyturiuota tvarsčiu, bu­
vo juodai raudona, o k ak ta ir paakiai išsekę, tarsi nebū­
tų juose nė lašelio kraujo — balti kaip popierius. Jis sė­
dėjo, negręžiodamas galvos, o tik šnairuodam as akim is
čia į M alininą, čia į Sincovą ir stengdam asis kažką paša-
kyti. Jam , tu r būt, net atrodė, kad jis kalba, bet iš po
tvarsčio ėjo tik lojantys, neartikuliuoti garsai.
— Suprantam a, būrio vade, suprantam a,— tarė M a­
lininas, pakėlęs į jį akis ir ram inam ai linksėdamas gal­
vą.— Jūsų m intis suprantam a. Viskas gerai, vokiečiai a t­
m ušti. Greit, tu r būt, m ūsiškiai ateis, gausim pastiprini­
mų...
Bet Sirota vis. dar stengėsi kažką pasakyti; ir vėl n e ­
įm anom a buvo suprasti nė žodžio, ką jis kalba. Malininas
pagaliau nebeištvėrė ir nutraukė tas abipuses kančias:
— Nesistenk, Sirota, vis tiek aš nesuprantu: tau b u r­
na išdraskyta... Vieni tik garsai, o balso nėra. Pagulėsi
ligoninėje, atsigausi, o dabar nebandyk, nesikankink...
Sirota pažiūrėjo į jį, išplėtęs akis, lyg juo netikėdam as,
bet Malininas vėl m ostelėjo galva, ir Sirota, patraukęs
ran k ą prie šautuvo ir šiaip taip pasidėjęs jį sau aht kelių,
atsišliejo į sieną ir užsimerkė.
-— Iš tavo pusės nieko nem atyti? — po tylos paklau­
sė Malininas Sincovą, vėl stojusį prie am brazūros.
— Nem atyti,— kaip aidas atsakė Sincovas.
— Jeigu ligi sutem os mūsiškiai neateis, aš čia su jais
pasiliksiu,— tarė Malininas, mostelėjęs galva į abu su­
žeistuosius,— o tu eisi ieškoti ryšio. Negalima tokios po­
zicijos atiduoti. Mes dar iš čia tą galim atm ušti, jeigu
kvaili nebūsim e,— tarė jis, pažiūrėjęs pro am brazūrą į
gretim ą aukštum ą.— Įdom u, kas Jonovą ištiko? — kiek
patylėjęs, prisim inė jis kuopos vadą.— Krito, tikriausiai,
ten, anoje aukštum oje. Ne toks žmogus, kad nuo savo
kuopos pabėgtų... Ko tyli, Sincovai? — po kelių m inučių
tylos paklausė jis.
— Galvoju,— tarė Sincovas.
— Apie ką galvoji?.. Jeigu ne paslaptis...
— Apie tai, ko nėra čia...
— O aiškiau ?
— Apie pačią,— atsakė Sincovas.
 — Na, pačių čia niekam iš m ūsų neleidžiam a tu rė ­
ti,— niūriai pajuokavo Malininas.— Taigi galvoti apie ją
tuščias darbas. Na, o parašyti jai po tokios dienos, kaip
ši, reikia! Kad gyvas ir sveikas išlikai jos kom jaunuoliškų
m aldų dėka. J i ju k kom jaunuolė?
Sincovas linktelėjo.
-— Tik ir rašyk po tokio m ūšio,— tarė Malininas.—
O jei nenori pats rašyti, duok m an adresą, aš parašysiu...
— Ji neturi adreso,— atsakė Sincovas.
Savieji atėjo tik po valandos, dar nesutem us. Iš p ra ­
džių atėjo trys žvalgai, kuriem s buvo pasakyta, kad,
sprendžiant iš mūšio eigos, aukštum oje išsilaikė m ūsiš­
kiai, bet padėtis neaiški, visko gali būti. Jie šliuožte ap-
šliuožė iš įvairių pusių kam iną ir taip atsargiai, kad Sin­
covas tepastebėjo vieną iš jų pačią paskutinę akim irką.
— Savi, nesislėpkite! — lengviau atsipūtęs, šūktelėjo
jis, ir jo balse buvo tiek džiaugsmo, jog žvalgas, nesu­
abejojęs, kad tai išties savi, atsistojo visu ūgiu.
Po žvalgų į aukštum ą atėjo būrys, o paskui, ja u tam ­
soje, prisistatė bataliono vadas vyresnysis leitenantas Riab-
čenka k artu su tem piančiais laidą ryšininkais. Jam buvo
duotas uždavinys tam soje išvyti vokiečius iš gretimos
aukštum os; joje dabar buvo tuščia kaip iššluota, bet ji
vis tiek dar buvo vadinam a aukštum a su trim nam ukais.
Riabčenka prieš nakties mūšį savo vadavietę atkėlė čia,
į plytų fabriką, nes čia patogiausia išeities riba nakties
atakai.
Viskas ėjo įprastine tvarka. Malininas raportavo, kaip
čia, prie fabriko, praėjo mūšis, ir pasakė, kad kulkosvai­
dininkai Sincovas ir Bajukovas, stoję į nelygų mūšį, ko­
vojo kaip reikiant. D augiau Malininas ir nepasakė, bet
bataliono vadas ir pats suprato, kad kulkosvaidininkai
kovojo kaip reikiant. Iš savo vadavietės jis m atė, kaip
virto vokiečiai, slenkantieji loma, ir kaip į aukštum ą už­
važiuoti bandė tankas, ir kaip paskui, jau kelyje atgal,
atsitraukdam i, nesėkm ingai mėgino čion užkopti vokic-
čių pėstininkai. Pagaliau ir vokiečių nuostoliai kalbėjo
patys už save. Ir pulke, ir divizijoje jų šiandienykštė a ta ­
ka buvo įvertinta kaip mėginimas užčiuopti silpną fro n ­
to barą ir, jei pasiseks, prasiveržti; bet jiem s nepasisekė,
tad ir prasiveržti negalėjo. Ir nors batalione būta dide­
lių nuostolių: žuvo beveik visa devintoji kuopa, ir nors
vokiečiams buvo atiduota aukštum a su trim nam ukais,
bataliono vadas Riabčenka bendroje šios dienos perga­
lės atm osferoje neliūdėjo; kad ir nervindam asis, bet b ū ­
damas pakilios nuotaikos, jis ruošėsi būsim ai nakties
atakai.
Pulko vado papulkininkio Bagliuko potvarkiu, čionai,
prie plytų fabriko, ja u buvo traukiam a baterija sunkių­
jų pulko m inosvaidžių, kad jų ugnim i b ūtų galima p a­
rem ti ataką iš trum piausio atstum o.
Malininas pasiteiravo, kas atsitiko kuopos vadui Jo-
novui. Pasirodė, kad Jonovas buvo sužeistas dar pirm omis
apšaudym o m inutėm is, išneštas ir nugabentas į medici-
nos-sanitarijos batalioną. Riabčenkos aiškinim u, vokie­
čiai ataką prieš aukštum ą su trim nam ukais greitai lai­
m ėjo dalinai dėl savo stiprios ugnies, kuri išsyk viską
apvertė aukštyn kojom , dalinai dėl to, kad atakos m etu
ten nebuvo nei kuopos vado, nei politvadovo. Nors būtų
buvę keista tai prikaišioti Malininui, kurs buvo per visą
atak ą čia, ir nors bataliono vadas ir nebuvo linkęs jam
prikaišioti, bet vis dėlto Malininas jo pastabą palaikė
sau priekaištu ir paprašė Riabčenką leisti jam dalyvauti
kontrpuolim e prieš „buvusią m ūsų aukštum ą“. Jis išsi­
reiškė būtent taip, o ne kitaip, norėdam as pabrėžti savo
atsakingum ą už jos praradim ą.
Bataliono vadas pažiūrėjo į jo subraižytą, k rau ju ap-
krešėjusį veidą ir su jauno žmogaus nuostaba pagalvo­
jo, iš ku r jis im a ir jėgų, tas žmogus, kurs kad kiek jam
galėtų būti tėvas.
— Jūs visų pirm a nors apsirištum ėt, draugas Malini­
nai,— pastebėjo jis, bet prašym o neatm etė.
 M alininą perėm ė sanitaras, kuris iš pradžių ilgai ra i­
šiojo jam sum uštą veidą, o paskui plytų sudraskytas ra n ­
kas. Malininas per visą tą laiką m ąstė vien apie savo
žuvusią kuopą: ar suform uos ją iš naujo, o gal to ne­
padarys ir jį patį kur nors perves, ku r šiandie n epakan­
ka politinių vadovų.
M alininą raišiojant, bataliono vadas pasišaukė Sin-
covą ir davė jam keletą klausim ų. Jis paklausė, a r n e ­
mėgino vokiečiai iš pat pradžios kopti į aukštum ą. Sin-
covas atsakė, kad ne — jie su Bajukovu tik pliekė flan-
gine ugnimi į lomą. Paskui bataliono vadas paklausė, ko
dėl tankas apsigręžė, nenuėjęs iki kam ino. Sincovas a tsa ­
kė, kad, m atyt, subuksavęs, ir prim inė apie išlindusį iš
bokšto ir nušautą tankistą.
-— Tikriausiai, buvo karininkas,— palingavo galva b a ­
taliono vadas,— o kai tu jį nukirtai, jau daugiau ir ne­
bepasirodė!
Po to bataliono vadą iššaukė prie telefono pulko va­
das ir divizijos vadas, ir jis nuosekliai ir sklandžiai, kur
kas sklandžiau, negu jam apie tai buvo papasakoję Ma­
lininas ir Sincovas, ėmė dėstyti iš pradžių pulko vadui,
o paskui divizijos vadui apie mūšį dėl aukštum os su
plytų fabriku. Kovojo politvadovas Malininas, kulkosvai­
dininkai Sincovas ir Bajukovas — jie atm ušė vokiečių
pėstininkų ir tankų ataką ir išlaikė aukštum ą, iki sulauk­
dam i m ūsų pastiprinim ų. Sincovas ir Bajukovas ne šiaip­
jau šaudė į vokiečius, o kovojo; ne šiaipjau kovojo, o
išlaikė aukštum ą. Ir Sincovui, kurs nuvargęs sėdėjo ant
plytų ir jautė k rin tan t ant veido ir tirp stan t mažytes
snaiges, buvo keista girdėti, kaip jis kovojęs ir išlaikęs
aukštum ą, lyg tartum ten būtų buvęs ne jis, o kažkas
kitas.
Abu sužeistieji — ir Bajukovas, ir Sirota — seniai jau
buvo išnešti į užnugarį; buvo likę tik užm uštieji. Jiem s
čia pat, už plytų fabriko sienos, kasė dar nespėjusią
įšalti žemę, bet laidoti nusprendė, kai praauš, nes tam-
soje neįm anom a buvo surinkti visko, kas liko iš žmonią
tiesiog pataikius sviediniams.
Sincovas sėdėjo ir galvojo, kas dabar bus jam antruo
ju num eriu prie kulkosvaidžio ir a r grįš, a r negrįš į
dalinį Bajukovas, jeigu pasveiks. Paskui jis, rodos, va
landėlę užsnūdo, nes, išgirdęs prie ausies Malinino b al­
są, net krūptelėjo iš netikėtum o.
— Eime,— tarė Malininas.— Skam bino iš divizijos.
Pas divizijos kom isarą m udu šaukia...
Malininas buvo nepatenkintas, nes norėjo dalyvauti
naktinėje atakoje dėl aukštum os su trim nam ukais, bet
savo jausm ų nepareiškė, nebent tonu: įsakym as lieka
įsakym u. Juodam e griuvėsių fone galėjai m atyti tris bal­
tus lopus: apraišiotą Malinino veidą ir dvi storas baltas
rankas.
— Jūs tiesiog kaip vaiduoklis, draugas politvadove,—
tarė Sincovas.
— Suvystė kaip m ažą vaiką,— piktai atsiliepė Mali­
ninas,— eime, nėra ko gaišti!..
— O kam šaukia? — paklausė Sincovas, žengdamas
iš paskos šlaitu.
— Ten sužinosim,— atsakė Malininas.— Iki pulko šta ­
bo nueisim pėsti, o iš ten į diviziją, sakė, sunkvežimiu
paveš. Matai, kokia skuba, vadinas, prireikė...
— Aš žinau, kodėl,— tarė Sincovas po ilgos tylos,
kada jie jau buvo nusileidę nuo kalvos į lygumą prie
MTS ir ėjo ja, brisdam i per negilų sniegą.
— Kam? — atsiliepė Malininas.
— Tai ja u dėl m ano pareiškim o,— tęsė Sincovas.
Jam tuojau p at tai atėjo į galvą, kai tik Malininas
pasakė, kad abu yra šaukiam i. Ir fizinį nuovargį, ir p a ­
kilią nuotaiką, kuria jis gyveno po m ūšio, susyk pakeitė
įtem pto laukim o būsena.
— Na jau ,— tarė Malininas,— neišsigalvok! Ims su
tokia skuba, tiesiai iš mūšio, tąsyti!
 — O kas, kad iš mūšio! — tarė Sincovas.— Tai tik
supuolimas. Perskaitė, kam reikia parodė. Kaipgi čia,
toks tipas — ir staiga į priešakinę liniją! Greičiau duokit
jį šen, į užnugarį, patikrinti!
Sielos gilumoje jis nebuvo tuo įsitikinęs, bet jam p a ­
kako valios dėl visa ko ruoštis pačiam blogiausiam a t­
vejui.
— O m ane kodėl? — paklausė Malininas.
— O aš gi visame kam e jum is remiuos!
— Nesąmonė! — tvirtai nusprendė Malininas.
Malininas žinojo, kad tai iš tiesų nesąm onė, ja u dėl
tos paprastos priežasties: jis dar nebuvo radęs patogios
progos pats perduoti Sincovo pareiškim o divizijos poli­
tiniam skyriui, ja u an tra savaitė diena iš dienos vis lau­
kė šitos progos, nešiodamasis laišką milinės kišenėje.
Bet pasakyti apie tai Sincovui dabar jis nenorėjo: iš ­
kvietimas į diviziją jį įgalins ne tik perduoti pareiškim ą,
bet ir pakalbėti su kom isaru palankiausiom is Sincovui
aplinkybėm is — po šiandienykščio mūšio.
— Nesąmonė,— p akartojo Malininas ir eidamas atsi­
gręžė į Sincovą.— Aš m anau priešingai: tave šaukia, nes
nori m edalį už tą mūšį duoti.
Sincovas nieko neatsakė. Jis tuo netikėjo.
Iš tik rų jų gi, nors Malininas buvo arčiau teisybės nei
Sincovas, nė viena iš dviejų prielaidų nebuvo teisinga.
Kad juos prireikė skubiai iššaukti iš priešakinės linijos,
rados visai kita ir kol kas jiem s nežinom a priežastis.
Divizijos štabe šiandien mūšio m etu sėdėjo vieno Mask­
vos laikraščio atsiųstas rašytojas: žmogus žinomas ir jau
nebe jaunas. Jį ir į diviziją leido susiraukę: d ar užmuš,
o paskui atsakyk! Bet kada jis dabar, vakare, sužinojo
iš divizijos vado, kad priešaky, batalione, yra politva-
dovas ir kulkosvaidininkas, atrėm ę keletą vokiečių a ta ­
kų ir paguldę pusšim tį vokiečių, tvirtai nusprendė pats
eiti į batalioną, pasikalbėti su žmonėmis. Jam tiek pat
tvirtai neleido ir ne visai nuosekliai,— to, beje, įsikarš-
čiavęs jis nepastebėjo — pasakė, kad į batalioną nueiti
dabar negalim a, bet žmones, su kuriais jis nori kalbėtis,
galima iššaukti iš bataliono čionai. Jis bandė p rieštarau ­
ti: kam ja u taip specialiai? Bet jam buvo pasakyta tai,
kas paprastai sakom a tokiais atvejais: žmones vis vien
reikia iššaukti, ne dabar, tai vėliau, ir jiems čia nėra
jokio skirtumo!
N utraukdam as tolimesnius ginčus, kom isaras paėmė
telefono ragelį: nors jis ir nesiryžo leisti rašytojo į b a ta ­
lioną, bet labai norėjo, kad šis parašytų apie jų divizijos
žmones.
Ir štai Malininas su Sincovu, po mūšio nuvargę, ta p ­
nojo per sniegą iš aukštum os su plytų fabriku MTS so­
dybos link. Iki vėlyvo vakaro aplink snyguriavo, bet d a ­
b ar nustojo. Dangaus skliautu pakilo m ėnulis. Sniegas
sužvilgo, sutvisko sidabru, ir bem atant pasidarė kažkaip
linksm iau.
— Gražus oras! — tarė Sincovas.
— Žiūrėk, vokietis guli,— atsiliepė Malininas, m oste­
lėjęs į juoduojantį prie pat tako lavoną su plačiai išskės­
tom rankom . Atsidūrę greta negyvo vokiečio, jie tru m ­
pam sustojo, pažiūrėjo į jį ir vėl traukė toliau.
— O tu, kaip m atau, geras kom unistas esi buvęs! —
staiga be jokių įžangų tarė Malininas, padaręs vos paste­
bim ą pauzę prieš „esi buvęs“ .
Tylėdam i jie nuėjo d ar kokius trisdešim t žingsnių.
— Jeigu į p a rtiją iš naujo stotum , aš tau rekom enda­
ciją nedvejodam as duočiau...— vėl nelauktai prašneko
Malininas ir vėl nutilo.
— Dėkui,— tarė Sincovas.
Jie ir vėl tylėdam i ėjo daugmaž pusšim tį žingsnių.
— Greitai būsim vietoj,— tarė Sincovas.
Ir vos spėjo tai pasakyti, užpakaly jų sprogo m ina,
paskui d ar viena...
Sincovas su M alininu sugulė gretim ais ant žėrinčio
balto sniego, ant kurio jie su tokiom savo milinėm buvo

U I
m atom i, tu r būt, per visą varsną. O minos nedažnai, bet
ir neretai šachm atų tvarka sproginėjo visame užsnigtame
lauke. Jos sproginėjo, išmesdamos į viršų juodus stulpus
ir paskleisdamos aplinkui svilėsių tvaiką; sproginėjo taip,
lyg tyčia būtų atlėkusios sudrum sti tos tylos, to šventiš­
ko, balto sniego švytėjimo.
— Ne į mus,— tarė M alininas,— gąsdindam i į lau­
ką pliekia.
— Hm,— sum ykė Sincovas pro dantis.
Į juos ar ne į juos — o jie gulėjo jau penkias ir de­
šimt m inučių, o minos viena po kitos krito į lauką ir iš
dešinės ir iš kairės, ir iš priešais ir iš užpakalio; ir pavo­
jaus jausm as, ne tik nesilpnėdam as, o, priešingai, aštrė-
damas po ką tik pergyvento sunkaus m ūšio, slėgė ir Ma­
lininą, ir Sincovą. Jie abu gulėjo tylėdam i, jiem s nesi­
norėjo nei kalbėti, nei galvoti, nei ram inti vienam k i­
tą, norėjos tik viena — kad kuo greičiau baigtųsi, kad jų
neužm uštų ir jie galėtų eiti toliau.
Antpuolis nutilo tiek pat staiga, kaip ir prasidėjo.
Baltas laukas, kuriam e vakaro sniegelis tik tik suspėjo
pridengti dienos mūšio pėdsakus, buvo vėl išrausiotas
naujų sprogimų. Jis vėl dvelkė karu.
Malininas su Sincovu atsistojo ir ėjo toliau. Jiem s
nebuvo lem ta likti užmuštiem s naktį šiame užsnigtam e
lauke. Rašytojas su savo bloknotu ir am žina plunksna
laukė jų pas divizijos kom isarą, pasirengęs pateikti be­
viltiškai nedrąsių civilio žmogaus klausim ų. Sincovo p a ­
reiškim as gulėjo Malinino m ilinėje, o apdovanojam asis
raštas Sincovui ja u buvo rengiamas pulko štabe, bet ir
vienas, ir kitas dar turės sueiti į daiktą.
Karas ėjo savo keliu. Baigėsi dar viena jo diena. Ir
svarbiausia tą dieną buvo ne pareiškim as Malinino m i­
linėje ir ne apdovanojam asis raštas, rašom as pulko šta­
be, ir ne skuboti užrašai rašytojo bloknote, o ta paprasta,
bet reikšm inga aplinkybė, kad dar k artą, dar viename

442
fronto prie Maskvos bare vokiečiams vakarop tepasisc
kė padaryti tik vieną dešim tą dalį to, ką jie buvo užsi
brėžę rytą.

PENKIOLIKTASIS SKYRIUS

Jfiišelonai, kurie Klimovičiaus tankų brigadą pervežė iš

Gorkio į Maskvą, lapkričio 6 dienos n ak tį buvo iškrau­
nam i Kursko prekių stoty.
Negavęs tolimesnės kelionės m aršruto, Klimovičius ne­
žinojo, kas bus toliau: paliks juos Maskvoje ar mes į
frontą?
A ntrą valandą nakties į išsikrovimo vietą atvyko gene­
rolas iš Maskvos kom endantūros.
Pasišaukęs Klimovičių į šalį, generolas pasakė, kad
brigadai duodamas žygio m aršrutas ant Podolsko, bet
pirm a, eidam a per Maskvą, ji, galimas daiktas, dalyvaus
parade R audonojoje aikštėje.
Padėtis prie Maskvos vis dar buvo grėsm inga, ir Kli-
movičiui iki tol neatėjo į galvą nė m intis, kad tokiu m e­
tu galimas paradas. Tačiau jis pasakė „klausau“, niekaip
neišreiškęs savo susijaudinim o, ir, sulaikęs ran k ą prie
šalmo, paprašė leisti kreiptis su klausim u.
— Tuo tarpu paradas tik ruošiam as,— atsakė gene­
rolas, m anydam as, kad tuo užbėga už akių brigados va­
do klausim ui.— Lygiai šešiomis išeisite kolonos prieky­
je prie Centrinio telegrafo ir ten lauksite įsakym o p ra ­
žygiuoti. Galutinis sprendim as priklausys nuo oro: tin ­
kam as skraidyti bus a r ne,— pridūrė generolas ir pakėlė
pirštinę į giedrą šaltą dangų.
Jis kalbėjo visa tai, nuleidęs balsą, nors galėjo ir
rėkte rėkti: paskutiniai tankai važiavo nuo platform os,
trioškindam i grįstus.
44:i
 Bet Klimovičius norėjo klausti ko kito. Jis ir p ak lau ­
sė, tebelaikydam as ran k ą prie šalmo:
— Ar negalima būtų anksčiau pabūti R audonojoje
aikštėje, pažiūrėti vietoje prieškalnės ir nuokalnės laips­
nį, nusileidžiant į Maskvos upę? Niekad per R audonąją
aikštę nesu ėjęs,— tarė Klimovičius, turėdam as galvoje
ne save, o savo tankus.
Generolas leido ir nuvažiavo, palikęs Klimovičiui sa­
vo kom endantūros kapitoną.
Klimovičius su kapitonu sėdo ant šaltų it ledas sė­
dynių į ką tik nuleistą nuo platform os ,,em ką“, p rav a­
žiavo Sadovojės ratu ir įsuko į Gorkio gatvę. Maskva
buvo tuštutėlė. Parduotuvių vitrinos užkaltos lentomis ir
fanera ir užverstos maišais su smėliu. Kariuom enė, kuri
turėjo dalyvauti parade, dar netraukė į centrą, pėsčiųjų
nesim atė; tik kartais prašvilpdavo vienišos mašinos su
kom endantūros leidimais.
Klimovičių ir kapitoną kelis kartus sulaikė ir paga­
liau prie Ochotnyj riado visai sustabdė: Gorkio gatve
ėjo užtvara, toliau teko žengti pėstiems.
Mažne visa Raudonoji aikštė buvo pridengta lygiu,
nejudintu sniego sluoksniu. Ant pilkų tribūnų juostų
gulėjo didelės sniego kepurės.
Klimovičius perėjo per aikštę ir nusileido žemyn, pro
Spaso bokštą, prie pat Maskvos upės. Po sniegu nebuvo
ledelio, ir tankai galėjo nesukliudam i bet kuriuo greičiu
pereiti per aikštę, ypač davus jiems didėlesnius in te r­
valus.
Jis užsiminė apie tai kom endantūros kapitonui, kai
jie pradėjo kopti atgal. Kapitonas gūžtelėjo pečiais ir p a ­
sakė, kad padidinti intervalus nebaisu: niekas ant kulnų
neužlips, kaip jis girdėjęs, technikos būsią nedaug. Pas--
kui, nutilęs per pusiau žodžio, pakėlė galvą ir įrėmė
žvilgsnį į dangų: dangus, d ar prieš pusvalandį buvęs vi­
sai giedras, pastebimai apsidrum stė.
— D abar paradas įvyks,— pasakė kapitonas.

m
 Jie vėl ėjo per R audonąją aikštę, pro ištepliotą įvai
riaspalviais m askuojam ais kubais ir kvadratais Valstybi­
nę universalinę parduotuvę, pro apsauginiu lentų apmovu
apkaltą Mauzoliejų su vos m atom ais gilumoje sargybi­
niais... Bet tai, kad Raudonoji aikštė tokia tyli ir tuš­
čia, jau nebedarė Klimovičiui to nerim ą keliančio įspū­
džio, kurį jis, ir valdydam as savo jausm us, patyrė, eida­
mas anon pusėn. D anguje vis tirščiau rinkosi debesys;
d ar kelios valandos, ir tie apsnigti akm enys atgis: ant jų
kvadratais sustos kariuom enė ir į M auzoliejų pakils Stali­
nas, nes koks gi gali būti paradas, jei jo nebus?
Spalio 17-osios rytą po apsupties ir trijų dienų k a u ­
tynių prie Maskvos visa išlikusi brigados asmeninė su­
dėtis buvo paim ta iš fronto ir dvidešimčia sunkvežim ių
per Maskvą m esta į Gorkį paim ti tankų. Klimovičius iš
savo priekinės m ašinos išlipo Sadovojės rato kam pe, prie
duonos parduotuvės su išdaužyta vitrina, ir ten norėjo
pastatyti gairelę. Vos tik išlipo, prie jo bem atant priėjo
dvi m oterys: viena sena, kita jauna, gražaus, bet suly-
susio veido. Jos sustojo priešais jį, ir jaunoji, tiesiai ir
piktai žiūrėdam a jam į akis, garsiai, a n t visos gatvės,
paklausė:
— Ką gi, tankistai, prisikariavot?
Ir, žiūrėdam as į šituos negailestingus tą valandą m o­
terų veidus, Klimovičius išsyk, vienu akim irksniu, vėl
pergyveno viską, ką jis buvo pergyvenęs,— visą savo
kryžiaus kelią, kurio pradžioje jis neteko šeimos. Visas
kartėlis nuo pirm ųjų karo dienų, visi k rau ju apšlakstyti
keliai, visi nuostoliai, visi vokiečių pam ušti ir savo ra n ­
kom sudeginti tankai — visa tai susirinko į vieną kum štį,
ir tas kum štis jam smogė tiesiai į širdį: „Ką gi, tankistai,
prisikariavot?“
Jis nieko neatsakė.
O po to jie važiavo Entuziastų plentu. Pirm om is va­
landom is Klimovičiaus kolona ėjo ištisinėj žmonių sro­
vėj. Ja u per valandą jie prisisodino į savo sunkvežim ių
445
kabinas ir kėbulus tiek m oterų su vaikais, kiek tik galėjo
m ašinos pakelti. O žmonės vis ėjo ir ėjo, ir ten, ku r ju ­
dėjim as sukliūdavo, m ašinų bortai trynėsi į greta be-
sispaudžiančių žmonių pečius.
Jis ir jo tankistai daugiausia kentėjo dėl to, kad jie,
važiuojantys savo sunkvežim iais, kariai, ginkluoti žmo­
nės, atsidūrė toje bejėgių žmonių srovėje ir ju d a ten pat,
k u r ir toji srovė: į rytus, prie Volgos. Į juos žmonės žiū­
rėjo su įvairiausiais jausm ais — su įtarim u, su nuostaba,
su pasipiktinim u, su klausim ais akyse: k u r jūs važiuojate
ir kodėl? Kad ir kiek jautėsi Klimovičius ir jo tankistai šir­
dyje teisūs, kad ir kiek jie turėjo m ūšių su vokiečiais,
kad ir kokių nuostolių jiems padarė,— vis tiek jiems
buvo nežm oniškai sunku važiuoti tuo žmonių grūste pri­
sigrūdusiu plentu, niekam neaiškinant, kodėl ir ko jie
važiuoja į rytus, nes aiškinti jie neturėjo teisės.
Tai buvo spalio 17-ąją. O šiandie, po dvidešimties
dienų, jis su savo aštuoniasdešim t tan k ų pravažiuos per
R audonąją aikštę. Šešiasdešimt trisdešim tketvirtinių —-
m ašinos, apie kurias gali tik svajoti bet kuris tankistas,
ir dvidešimt „KV“— sunkių, ne tokių paslankių m anev­
ruoti, bet užtat sm ulkaus kalibro artilerijos nepram u­
šamų.
Ek, kad būtų juos turėjusi jų brigada pirm ąją karo
dieną!
Aštuoniasdešimt tankų... Tą dieną, kada jie išėjo iš
savo antrosios apsupties prie Viazmos, nutrūktgalviškai,
stačiai plentu prasiveržę dviejų vokiečių divizijų sąlyčio
vietoje, jis sunkvežim iu atvyko į m ūsų divizijos vada­
vietę. Jį sutiko, pakilęs nuo žemėlapio, jaunas, šviesbru-
vis, nesiskutęs generolas, kuriam teko nelengva dalia va­
dovauti greitomis čia sulipdytos kariuom enės grupei.
— Draugas generole, septynioliktos tan k ų brigados
vadas papulkininkis Klimovičius atvyko jūsų dispozici­
jon.

U6
 Nors Klimovičius ėjo iš apsupties ir dvylika parų, bet
skutosi jis vakar, visos odinės striukės sagos buvo už­
sagstytos, antsiuvai ir ženklai buvo savo vietoje; įpratim as
taip, o ne kitaip atrodyti jam buvo stipresnis už visas
aplinkybes, ir, tu r būt, todėl generolas jį sutiko nuosta­
biais žodžiais:
— Pagaliau tankistai atsirado! Akis pražiūrėjom e be­
laukdami! Kiek atvedei tankų?..
Laimingas generolas m anė, kad į jo k rau ju pasru­
vusį ir kas valandą trūk stan tį it kiauras rėtis fronto ba
rą yra perm esta iš užnugario tankų brigada ir šis visas
sagas užsisegiojęs plačiaskruostis papulkininkis atvyko
pas jį kaip angelas sargas.
Klimovičius visas išbalo: jam pasirodė, kad iš jo ju o ­
kiamasi, bet kaip m at viską suprato ir su kartėliu p a ­
reiškė, kad generolas klysta, jis prasiveržė pro vokiečius
ir iš visos savo technikos tei švedė dešimt sunkvežim ių ir
vieną apgadintą tanką.
— A, kad tave kelmai! O aš m aniau...— Generolas už­
sikirto, susilaikė, paskui žengė prie Klimovičiaus ir jį
apkabino.— Atleisk, brolau, neužsigauk! M aniau, kad p a ­
stiprinim ai atėjo.
Ir tuojau pat, vėl grįžęs prie neatidedam o ir žiauraus
karo reikalo, paklausė:
— Kiek žmonių išvedei?
— Apie penkis šim tus,— atsakė Klimovičius.— Po va­
landos patikslinsiu.
— O žmonės kovoti a r gali?
— Gali. Bet šaudm enys baigiasi.
— Šaudm enų duosiu. O tankas vienas?
— Vienas.
— Vis dėlto išvedei. Gal iš principo?
— Iš principo,— atsakė Klimovičius.
Tą pat vakarą šį paskutinį tanką sudegino vokiečiai
lame pat kaim e, prie to pat namo, ku r Klimovičius su ­
sitiko su generolu. Taip žuvo paskutinis tankas...
 O šiandie jis pražygiuos su aštuoniasdešim t tankų per
R audonąją aikštę ir išeis į Podolsko plentą, beveik ta
pat kryptim i, ku r buvo tada.
„Ne kažkiek pasistūm ėjo vokiečiai nuo to laiko. Pasi­
rodo, kandžiojasi ji, toji Maskva!..“
Grįždamas pro M auzoliejų, Klimovičius sustojo. Prie
įėjim o, kaip ir pirm a, stovėjo sargybiniai, o ten už jų,
keli laiptai žemyn, gilumoje, gulėjo Leninas, ir jeigu
Klimovičius ir anksčiau, baisiausiomis akim irkom is, nie­
kad neprisileisdavo m inties, kad Maskvą vokiečiai gali
paim ti, tai dabar, prie M auzoliejaus, atrodė dvigubai
neįm anom a. Įsivaizduoti, kad čia, R audonojoje aikštėje,
prie M auzoliejaus, ne mes, o fašistai, su savo uniform a,
su savo kepurėm , su savo svastikom ant rankovių... Ne,
įsivaizduoti tai buvo negalim a. Negali to būti čia!..

Tą rytą Serpiliną, dar prieš auštant, išbudino jo li­

goninės kaim ynas pulko kom isaras Maksimovas.
— Fiodorai Fiodorovičiau, kelk! Į paradą važiuo­
sim,— judino jis Serpiliną už peties.
Pagaliau Serpilinas, kaip ir visada, pasirėmęs ant ra n ­
kų, išsyk pakilo ir greitai paklausė:
—- Kas?.. Koks paradas? Kada? Kur važiuoti?..
Jis buvo dar neprabudęs, bet dėjosi prabudęs ir, žiū­
rėdam as pulko kom isarui tiesiai į akis, pro miegus vaiz­
davosi, kas atsitiko: kodėl Maksimovas, kuris vakar die­
ną, tiesa, dar galutinai neišrašius, buvo atleistas į Mask­
vą, dabar, naktį, stovi prieš jį taip pat apsirengęs, kai])
ir išvažiuodamas, su pilna m undiruote, stovi ir juokiasi?..
— Kelk, kelk! — tuo tarpu kartojo Maksimovas, pri­
sėsdamas šalia jo ant lovos ir linksm ai plekšėdamas sau
per n aują, nuostabiai išblizgintą batą.— Šiandie lapkri­
čio 7-oji. Paradas. Kviečiu, važiuojam !
— Koks p a ra d a s ? —-vėl paklausė Serpilinas, vis dar
bijodam as patikėti, kad tai rim tas reikalas. — Vokiečiai
prie Maskvos! Koks paradas?

U8
 — Paradas! — pakartojo Maksimovas ir nusišypsojo,
plati, žavi šypsena pasklido visame jo jaunam e veide.
Draugas Stalinas patvarkė. V akar kalbėjo Majakovskio
vardo m etro stoty, aš ten buvau, tik vėlai grįžau, žadin­
ti tavęs pagailėjau. V akar kalbėjo, o šiandie pasakė —
turi būti paradas!
— Iš tikrųjų? N ejuokauji? — paklausė Serpilinas ir
atsargiai nuleido nuo lovos savo ja u užgijusias, bet n e ­
paklusnias kojas, su kuriom vis d ar teko elgtis kaip su
stiklinėmis.
— Kokie juokai! — tarė Maksimovas ir vėl nusišypso­
jo.— Juo labiau, oras netinka skraidyti. Aš ja u buvau
išėjęs, žiūrėjau: dangus apsiniaukęs kaip reikiant, m ūsų
naudai.
— Jeigu juokauji, nedovanosiu,— tarė Serpilinas, žiū­
rėdam as aukštyn, į besijuokiantį Maksimovo veidą.
— Na, kam taip rūsčiai? — atsiliepė šis.— Aš ja u ir
„em ką“ išprašiau.
— Bet a r išleis?
— Užvakar ju k išleido!
Iš tik rų jų ja u pradėjusiam vaikščioti su lazda po li­
goninės sodą Serpilinui užvakar buvo leista nuvažiuoti
į Politinę valdybą ir liaudies kom isariatą atsiim ti p a rti­
nio bilieto, ordinų ir naujo generolo pažym ėjim o. Apie
tą kelionę ir kalbėjo Maksimovas.
— Tai į liaudies kom isariatą,— tarė Serpilinas,— o
čia...
— O čia paradas,— vis šypsojos Maksimovas,— juo
labiau kad tu jau nebe gulintis generolas, o vaikščio­
jantis.
— Tiktai teks veltinius apsiauti: į batus neįkišiu,—
tarė Serpilinas, nelabai tvirtai atsistodam as.
Nors jis žinojo, kad kol kas niekuo, be veltinių, nega­
li apsiauti, bet įpročiai nusistoja visam gyvenimui, pats
žodis „veltiniai“ jam atrodė absurdiškas šalia žodžio „pa­
radas“.

29. G yvieji ir m irusieji H f)

 — Mums gi nereikės m arširuoti, mes į tribūną, tarp
svečių, pakviesti.
— O ar pakviesti? — nepasitikėdam as paklausė Ser-
pilinas.
— Pakviesti, pakviesti! — nusijuokė Maksimovas ir
paplekšnojo sau per palaidinės kišenę.— Štai tie pakvie­
timai! Mano draugų pusė Maskvos, o svarbiausia — pusė
Politinės valdybos!
— Jeigu taip. taisaus,— pasakė Serpilinas, taip pat
nejučiomis šypsodamasis ir patenkintas žiūrėdam as j Mak
simovą.
Pulko komisaras Maksimovas buvo iš tų, į kuriuos
žvilgčioja ne tik m oterys, bet ir vyrai: aukštas, petingas,
jo veidas patraukia dėmesį ne tiek savo grožiu, kiek jėga.
Ir draugų jam iš tiesų buvo pusė Maskvos. Serpilinas
ja u suspėjo tuo įsitikinti, nors dar nesuprato gerai, kas
buvo jo kaim ynas: ar tiktai laimės kūdikis, ar žmogus,
kurs, kaip reta kas, viską dirba džiugiai ir vyriškai, kad
nejučiom is imi m anyti, jog jam viskas lengvai duodasi.
O, tikriausiai, pulko kom isaras Maksimovas buvo ir vie
nas, ir kitas. Turėdam as trisdešim t m etų, jis jau buvo
gavęs tris kovos ordinus. Juos įsitarnauti ne taip papras­
ta, ypač politiniam darbuotojui, bet visus juos gavo pul­
ko kom isaras Maksimovas, ir kiekvieną k artą jam padėjo
tos ypatingai susidėjusios aplinkybės, apie kurias pas­
kui, jeigu žmogus lieka gyvas, sakom a, kad jam pasisekė.
Dusyk — prie Chalchin-Golo ir kare su su o m iais— jis
pradėjo tuo, kad vyko ten Politinės valdybos inspekto­
rium , o baigė tuo, kad kovojo kaip pulko kom isaras. Bet
abu kartus po karo jis vėl grįžo į Politinę valdybą, ir
keturiasdešim t pirm ųjų m etų birželis vėl jį užklupo in ­
spekcinėje kelionėje ypatingoje vakarų apygardoje. Šįsyk
jis ja u pirm ąją karo dieną perėm ė žuvusio divizijos ko­
m isaro pareigas, m ėnesį kaudam asis, veržėsi pro vokie­
čių linijas ir buvo sunkiai sužeistas, kaip ir Serpilinas,
išeinant iš apsupties. Nuo to laiko jam kelissyk piovė ir

Ą50
i.špiovė, kaip jis pats juokdam asis kalbėjo, devynis d e­
šim tadalius skrandžio; jis turėjo laikytis žiaurios dietos,
iš kurios, beje, taip pat juokėsi, ir gyveno ligoninėj gre­
ta Serpilino — ne kaip žmogus, o kaip kažkokia gyva
šventė, nenusim indam as pats ir neduodam as kitiem s n u ­
siminti.
Buvo žadam a jį už savaitės išrašyti iš ligoninės, p ri­
pažįstant jo ribotą tinkam um ą darbui, bet ir iš to jis
juokėsi, kaip ir iš visa kita, ir kvatodam as kalbėjo Ser-
pilinui, kad jis ne tik važiuosiąs į frontą, bet dargi su­
gebėsiąs patekti atgal ir į savo diviziją.
Tiktai naktim is,— niekas to, be Serpilino, nežinojo,—
kada niekas jo nem atydavo ir, kaip jis m anė, niekas ir
negirdėdavo, niekada nenusim enantis pulko kom isaras
Maksimovas susiriesdavo ant lovos ir kiauras naktis dėl
skausmo negalėdavo užmigti.
Serpilino, kaip sveikstančio, apranga kabojo čia, p a­
latoje, garderobe. Apsimovęs bridžiais ir apsivilkęs naują
palaidinę su generolo antsiuvais ir dviem prisegtais prie
jos Raudonosios Vėliavos ordinais — senuoju ir užvakar
gautuoju, jis priėjo prie veidrodžio ir suglostė savo retus
gelsvai žilus plaukus. Paskui, sėstelėjęs an t kėdės, a tsa r­
giai sukišo kojas į veltinius, su nepalankia šypsena pažiū­
rėjo į juos ir tarė Maksimovui:
— Na ką gi, jei nejuokauji, pasiruošęs!
Prie Centrinio telegrafo, ku r dabar buvo pasistūmė-
jusi užtvara, nepraleidžianti toliau nė vienos m ašinos,
jie privažiavo pusę devintos.
Per visą Gorkio gatvę, nuo M ajakovskio aikštės iki
pat telegrafo, stovėjo dvi eilės tankų. J ų buvo ne daugiau
kaip brigada, bet tankų vaizdas nudžiugino Serpiliną:
visi jie buvo šaunios mašinos — trisdešim tketvirtiniai ir
,.KV“, o ne ,,T— 26“, kuriuos vokiečiai degino karo p ra ­
džioje, patys beveik nieko neprarasdam i.
— Toliau neleidžia, č ia m ano pažintys baigiasi,—
lyg jausdam asis kaltas, tarė Maksimovas, kada jie išlipo
iš „em kos“.— O kaip,, nukėblinsim ?
m
 — Jeigu jau atvažiavom , tai ir nukėblinsim ,— atsakė
Serpilinas ir dirstelėjo šnairom į tankus.
Netoli pirm utinio, iš kurio landos kyšojo apvalkale
vėliava, stovėjo m ažutis vadas tankistas, juodus kailinu­
kus susiveržęs diržu. Jo veidas Serpilinui pasirodė p a­
žįstamas; tokią ja u jis turėjo atm intį veidams, kad juos
prisim indavo net tada, kai norėdavo užm iršti. Bet šitą
veidą jam buvo m alonu prisim inti. Vis dar žiūrėdamas
į jį, bet jau tvirtai žinodamas kas, jis žengė prie tankis­
to, ja u iš tolo atiduodančio pagarbą prieš jo generoliš­
ką papachą.
— Sveikas, papulkininki,— tarė Serpilinas, pridėda­
mas ranką prie papachos.— Aš spalio pirm os naktį iš­
ėjau jūsų bare iš apsupties. Neklystu?
— Nė kiek neklystate, draugas generole,— atsakė Kli-
movičius, nors iš pat pradžių, atiduodam as pagarbą, dar
nenujautė, kad šis aukštas šlubčiojantis generolas su laz­
da tai tas pats sužeistas brigados vadas, apie kurį fronto
vadas klausė telefonu: kaip jis atrodo, tas Serpilinas?..
Tada Klimovičiui rodės, kad jis am žinai neužm irš to bri­
gados vado. Ir štai nepraėjo nė du m ėnesiai — užm ir­
šo! Daug ko būta nuo to laiko.
„Vadinas, jau pakilo,— tebežiūrėdam as į generolą, pa­
galvojo Klimovičius.— Greitai, o tada rodės, vargu ar
išliks gyvas...“
Ir, tai pagalvojęs, prisim inė raudonarm ietį Zolotario-
vą, kurs atidavė jam be žinios dingusio, o paprasčiau
sakant, žuvusio politvadovo Sincovo dokum entus. Tada,
prie Jelnios, Sincovas nerim avo: ar tik nem irs jo briga­
dos vadas? Ir štai brigados vadas gyvas ir sveikas, su
generolo papacha stovi priešais jį, Klimovičių, o Sincovo
kaulai pūva ku r nors miške už Vėrė jos...
Visos tos m intys susyk, vienu laiku praplaukė Kli-
movičiaus galvoje, bet balsu jis nieko nepasakė, neįpra­
tęs pirm as pradėti pokalbio su vyresniuoju viršininku.
— Dėkui, papulkininki. D ar ne pulkininkas?
 — Dar ne,— atsakė Klimovičius.
— Dėkui už pagalbą. Malonu susitikti! N orėjau p a ­
rašyti jum s padėką, bet frontas didelis...
Jis paspaudė Klimovičiui ranką, ir Klimovičių n u ­
stebino jėga, kurią jis pajuto toje didelėje kaulėtoje
rankoje.
— Tiesa, vėliau m an rašė,— apniukęs nuo atsim ini­
mų, tarė Serpilinas,— kad ne visi m aniškiai iš jūsų sėk­
mingai išsikapstė, pakeliui ant tankų pateko!
— Kai kurie, draugas generole, atgal, į m ano brigadą,
sugrįžo.
— Ar daug?
— Koks dvidešimt.
—- Ir kur jie dabar?
— Kai kurie kautynėse žuvo, kitus po apsupties į
pėstininkus perdaviau, o vienas ir dabar pas m ane.
— Kas toks?
— Zolotariovas, šoferis. D abar yra vairuotoju tris-
dešim tketvirtiniam e.
— Žinau,— tarė Serpilinas. Beje, jis tiek pat lengvai
galėtų pasakyti tai kone apie kiekvieną.— Ar negalim a
būtų pam atyti?
— Toli. Kolonos gale, prie M ajakovskio aikštės.
— Tada patys perduokite jam dėkui už tarn y b ą nuo
buvusio divizijos vado.— Serpilinas, kaip ir pirm a, lai­
kėsi savo ir dalinį, kurį išvedė iš apsupties, vadino divi­
zija, o save laikė jos vadu.— O iš vadų kas nors pas jus
išėjo?
— Vienas leitenantas, Choryševas,— atsakė Klimovi­
čius.
— Gyvas?
— Buvo gyvas, o dabar nežinau. Perdaviau į pėstinin­
kus.
Serpilinas akies krašteliu pastebėjo, kad prie Klimo-
vičiaus priėjo kapitonas tankistas ir laukia baigiant k al­
bėtis, tu r būt, nori k ą nors tarnybiškai pranešti.
 Bet Klimovičius, pasakęs apie Zolotariovą ir Choryše-
vą, vėl užsiminė apie Sincovą.
— O jūsų adjutantas, draugas generole, m atyt, žuvo.
— Sincovas? Ar tikrai? — susisielojęs paklausė Ser-
pilinas.
— Matyt, taip,— atsakė Klimovičius.— Kaip tik tasai
Zolotariovas jo dokum entus atnešė. Norėjo ir patį, jau
be sąmonės, išnešti, bet aplinkybės neleido.
— Taip,— tarė Serpilinas.— Reikėtų šeimai parašyti.
O kaip ir kur parašyti?..— Jis dar k artą dėbtelėjo į p ri­
ėjusį tankistą ir ištiesė ran k ą Klimovičiui.— Iki pasim a­
tymo, papulkininki. Norėčiau bendradarbiauti su jum is
kautynėse, o šiandie žiūrėsim, kaip jūs praeisite.— Jis
pridėjo ranką prie papachos, apsisuko ir šlubčiodamas,
atsargiai statydam as veltinius, nuėjo žemyn Gorkio gatve.
Žvilgsniu palydėjęs Serpiliną, Klimovičius nepaten­
kintas atsigręžė į tankistą.
— Na ką, Ivanovai, kas tau dar neaišku? Kautynėse
nepasim esdavai, o Maskvoje kiekvienam e kryžgatvyje vis
klausimas!

Kai Serpilinas, pasiram sčiuodam as lazda, atšlubikš­

čiavo prie tribūnų, jos ja u buvo mažne pilnos. Jam ne
sykį buvo tekę eiti pro jas per R audonąją aikštę Frunzės
akadem ijos rikiuotėj. Bet tada buvo visai kitos tribūnos:
linksm os, pilnos civilių žmonių, su vaikais ant pečių, su
spalvotais balionėliais viršum galvų, su ore plazdančiom
skepetom ir skepetėlėm...
D abar tribūnose kiekvienam civiliui teko po du ar
tris karius. Daugelis, iš jų išorės sprendžiant, buvo a t­
vykę tiesiai iš priešakinių linijų, kaip kovojančių įvai­
riose Pamaskvio kryptyse pulkų, brigadų ir divizijų atsto­
vai. Jie atvyko su nunešiotom ir nutrintom ausinėm kepu­
rėm , su brezentinėm kum štinėm pirštinėm , su m ilinėm ir
kailinukais, perkryžiuotais naganų ir planšečių diržais.
Raudonojoje aikštėje jau buvo išrikiuota kvadratais
keletas pulkų pėstininkų. Bet tribūnose taip p at stovėjo
besiginanti nuo vokiečių Maskva: karinė ir civilė. G riež­
toje ir laisvoje tribūnų atm osferoje, kokia ji atrodė tų
rytą, buvo tai, kas jungė ginkluotus ir neginkluotus. Kad
visi tie pasilikę ginti Maskvos kariškiai ir civiliai žmonės
dabar, kada Hitleris yra tik per keliasdešim t kilom etrų
nuo jos, vis tiek, kaip visada, tą dieną k artu susirinko,
rodė ir savo jėgos pajutim ą, ir tylų iššūkį; ir savo iššū­
kio jėgą, be abejo, jau tė patys čia susirinkę žmonės.
Jautė tai ir Serpilinas. Nors ankstyvesniais metais,
eidamas pro M auzoliejų akadem ijos rikiuotėje, jis ir p a ­
tirdavo kiekvienam paradų dalyviui pažįstam ą laimingą
susijaudinim ą, bet dabar tas jausm as buvo ku r kas gi­
lesnis ir stipresnis. T u r būt, galima buvo sakyti, kad, sto­
vėdamas čia, tribūnose, jis jautėsi laimingas, nors, atrodo,
m intys, kurios plaukė jo galvoje, prieštaravo tam laimės
jausm ui. Jis su aštriu gailesčiu prisim inė Sincovą, kuriam
atsitiko tai, ko jis pats, Serpilinas, daugiausia bijojo,
galvodamas apie save: dingo be žinios, m irė nuo žaizdų,
vienas, kažkur miške. O rodos, viską praėjo, išliko gyvas,
ištrūko... Še tau ir ištrūko! Ir daugelis kitų taip pat m a­
nė, kad ištrūko... Jis piktai prisim inė atsiųstą iš fronto
Šmakovo laišką, k u r sakom a, kad Šmakovas nieko ne­
žinąs apie visus, kurie važiavo paskutinėm is astuoniomis
kolonos mašinomis. Susilaikė prie tilto, o paskui juos,
m atyt, atkirto vokiečiai...
„Matyt! — piktai sušnibždėjo Serpilinas ir m intyje iš
plūdo Šmakovą: — Buvo žmogus kaip žmogus, o pasku
tinę m inutę pasirodė liurbis... „M atyt“ !“
Jis taip įširdo tada už tą „m atyt“, kad net neatsakė
Šmakovui.
Buvo sunkių m inčių ir apie save patį: apie užvaka­
rykštį savo pasikalbėjim ą su Generalinio štabo viršinin­
ko pavaduotoju, senu draugu, vienu iš tų, kas gelbėjo jį
iš bėdos. Ja u ko ko, bet šito žmogaus niekaip negalima
buvo įtarti neturint gerų jausm ų ir pasitikėjim o, ir juo
sunkesnis išėjo jų pokalbis.
un
 „čia aš paprašiau apie tave medicinos išvados,— p a ­
sakė senas draugas, ką tik pasveikinęs jį laipsnio sutei­
kimo proga ir apskritai su viskuo, su kuo tik galėjo
Serpiliną sveikinti.— Iš vienos pusės, tau anketą kiek p a­
taisė, iš kitos — sugadino, šįsyk gydytojai. Griežtai kal­
bant, apie frontą tau kol kas galvoti anksti; su sveikata
nekaip, apskritai ji nusinešiojo, o ir apsuptis savo p ri­
dėjo...“
„Dėl „apskritai“ aš pats neatsim enu ir iš kitų, netgi
iš tavęs, nepageidauju prim inim ų,— įsiūčio pagautas, ta ­
rė Serpilinas.— O dėl apsupties,— dešimtys generolų ėjo
iš jos kaudam ies ir ant savo kailio įsigijo kovinio p aty ri­
mo ne tam , kad sėdėtų užnugary! Kai tik būsiu tinkam as
rikiuotėn, arba pasiųskite į frontą, arba nueisiu pas patį
Staliną, turėk galvoje!“
„Matai, kaip tu dabar prakalbėjai!“— net susiraukęs
nuo Serpilino tono, tarė senas draugas.
„Taigi, šitaip aš dabar prakalbėjau!“— atkirto Serpi­
linas.
Jis kelissyk prisim inė apie tą pasikalbėjim ą, kol šlub­
čiojo su savo veltiniais nuo telegrafo iki tribūnų. Ir juo
vargiau ėjo, juo tas buvęs pasikalbėjim as jam rodės sun­
kesnis.
„Gal ir teisybė, reikalo labui geriau tave išsiųsti kur
nors už Volgos dalių form uoti? Irgi svarbus reikalas...“—
erzino jis save.
Buvo ir kitų nesm agių m inčių. Ir vis dėlto, nepaisy­
damas jų. Serpilinas stovėjo dabar tribūnose R audono­
joje aikštėje ir jautėsi laimingas. Kaip m atyti, tam e snie­
ginam e ryte, tuose kariuom enės kvadratuose, sustingu­
siuose aikštėje, net pačiam e sunkiai suvokiam ame fakte,
kad šiandie įvyksta paradas, būta kažko, kas darė čia
susirinkusius žmones laimingus: tai buvo pirm ąsyk šia­
me kare apčiuopiam a d ar neįtikim ai tolimos pergalės
nuojauta,— ją pergyveno tą rytą R audonojoje aikštėje
drauge tūkstančiai žmonių.

15e
 — Klausyk, kokia išėjo istorija!..— susijaudinęs p ra ­
šneko prie pat ausies Serpilinui kažkur buvęs dingęs
Maksimovas.— Vietos sau nerandu. Vienas m ano divi­
zijos pulkas čia... Štai stovi prie Valstybinės universali­
nės parduotuvės.— Maksimovas parodė ranka į kvadra­
tus, juoduojančius dešiniajam e tolim am e aikštės k ra š­
te.— Man sakė, kad divizija kautynėse, o, pasirodo, prieš
penkias dienas ji buvo išvesta, papildyta ir šiandie n a k ­
čia per Maskvą pasiųsta n au ja kryptim i. Ir tas pulkas
taip p at tiesiai iš aikštės bus pasiųstas. O aš ir nežino­
jau , tai istorija!
Maksimovas buvo tuo pat m etu ir entuziastiškai n u ­
siteikęs, ir susisielojęs.
— Ne visad tau laimės kūdikiu būti,— pajuokavo Ser-
pilinas.— Vieną k artą nepasisekė, pram iegojai! Gal būt,
po parado...
— O kas po parado? — pertraukė Maksimovas.— P ra ­
šytis neetatiniu an tru o ju kom isaru? Ek, geriau būtų n e­
ž in o ju s!— Jis su apm audu num ojo ranka, bet neiškentė
ir įsispitrėjo į savo pulko kolonas, stovinčias prie Valsty­
binės universalinės parduotuvės.
Serpilinas taip pat pažiūrėjo į tą pusę ir su pavydu
pagalvojo, kad nors Maksimovas ir nepateks į savo di­
viziją, bet į kokią nors kitą neabejotinai išsiprašys ir vis
tiek greitai atsidurs fronte.
Jeigu žiūrintis į to pulko pusę Serpilinas būtų galėjęs
per tokį atstum ą m atyti kareivių veidus, jis būtų p am a­
tęs dešiniame sparne stovinčiame batalione, pirm oje jo
gretoje, ilgą savo buvusio adjutanto figūrą su sena n u ­
nešiota kepure ir naujais potrum piais kailinukais, su au ­
tom atu ant krūtinės.
Divizijai, kurioje kažkada, karo pradžioje, buvo ko­
m isaru Maksimovas ir kurioje dabar tarnavo Sincovas,
rytojaus dieną po m ūšių prie plytų fabriko teko laimė,
retai tekusi kam prie Maskvos tais mėnesiais. Užuot p a ­
pildžius tiesiai priešakinėje linijoje, kaip paprastai būda-

457
vo darom a, ji buvo pakeista ir išvesta į fronto užnugarį.
Tiesa, nežiūrint sunkių nuostolių, net apie du trečda­
lius bendro skaičiaus, ji buvo papildinėjam a užnugary
neilgai, tik penkias dienas, o šeštąją jau pakėlė ją pavo­
jaus signalas. Divizijos štabas, artilerijos ir du pėstininkų
pulkai tuojau pat, naktį, buvo perkelti per Maskvą už
Podolsko, kur vėl grėsliai pajudėjo buvę pritilę vokiečiai,
ir tik vienas pulkas liko dienai Maskvoje parade daly­
vauti.
Kom anda „ram iai“ dar nebuvo paduota. Vadai ir po-
litvadovai vaikštinėjo priešais rikiuotę; kovotojai, stovė­
dam i rikiuotėje, šnekučiavosi apie tai, kaip juos pasiųs
po parado į frontą: pėsčiomis, mašinomis a r ešelonu?
A ntra ir svarbiausia pokalbių tem a buvo paradas ir ar
bus parade Stalinas. Daugumas m anė, kad bus, bet bu­
vo ir abejojančių.
— Na, pam atysi, seržante, nebus jo,— kalbėjo Sin-
covui stovintis šalia į diviziją atvykęs iš ligoninės že­
maūgis autom atininkas.
— Kodėl gi?
— O todėl, kad aš visai neleisčiau jam čia, aikštėje,
pasirodyti. Ar m aža kas gali būti! — m ostelėjo autom ati­
ninkas į pilkai baltą, miglotą, žemą dangų.— Pabijočiau
dėl jo!
— O dėl savęs nebijai? — paklausė Sincovas, taip pat
pažiūrėjęs į dangų.
— Dėl savęs nebijau: dėl m anęs vokiečiai nesistengs.
O dėl jo gali pasistengti. Nors dangus ir apsiniaukęs, o
iš už debesų kad dės kiaurai! Ką tada darysi? — Ir auto­
m atininkas prim ygtinai pakartojo d ar kartą, kad, jeigu
jo valia būtų, jis neleistų draugui Stalinui atvykti į p a­
radą.
Tuo m etu prie Sincovo priėjo bataliono vadas Riab-
čenka ir Malininas, kuris tomis dienomis buvo paau k štin ­
tas ir paskirtas bataliono kom isaru.
 — Sveikas,— pasakė Malininas Sincovui savo įprastu
niauriu balsu ir, kaip visada, apniukęs, tarsi Sincovas
būtų kuo jam nusikaltęs, pažvelgė į jį iš padilbų.— P u l­
ko vadas sakė bataliono vadui, kad štabe gautas divizi­
jos įsakymas: tu ir Bajukovas apdovanoti Žvaigžde už
plytų fabriką,— taigi sveikinu!
Nuostabų įprotį turėjo Malininas: juo daugiau širdies
dėdavo į kurį nors žodį, juo niūriau ir šiurkščiau jį pa­
sakydavo. Iš šalies, jeigu kas b ūtų girdėjęs tik jo balsą,
būtų galėjęs pam anyti, kad jis ne sveikina Sincovą gavus
ordiną, o reiškia jam papeikim ą.
— Taip taip,— džiaugsm ingai patvirtino bataliono
vadas Riabčenka,— aš pats girdėjau! Sveikinu jus, d rau ­
gas Sincovai!
Sincovas atsakė: „T arnauju T arybų Sąjungai“ , bet
beveik nepajuto džiaugsmo, net pats dėl to stebėjosi;
be abejo, paskui jis dar ateis, tas džiaugsmas, o kol kas
jo nejuto. Prisim inęs plytų fabriką, prisim inė suluošintą
Sirotą ir sunkiai sužeistą Kolią Bajukovą, prisim inė,
kaip ry tą buvo laidojam a tai, kas dar buvo likę iš visų
kitų, ir džiaugsmas įstrigo kažkur pusiaukelėje, kaip džiū­
vėsis gerklėje.
— O jus, draugas vyresnysis politvadove, galima p a ­
sv eik in ti?— paklausė jis, m atydam as, kad Malininas ir
Riabčenka vis dar nenueina.
— Aš čia m aža tepadariau,— atsakė Malininas vis
tuo pat niauriu tonu, ir Sincovas nė nesuprato, ar jis a p ­
dovanotas, a r ne.
Iš tik rų jų Malininas nebuvo apdovanotas, nes jį n u ­
tarta pristatyti ne R audonajai Žvaigždei, o Raudonajai
Vėliavai; R audonąją Vėliavą duodavo frontas, o fronte,
kažkas sąrašą trum pindam as ir nesigilindamas į sm ulk­
menas, išbraukė tarp kitų ir politvadovą M alininą. Bet
Malininas į lai, kad nebuvo apdovanotas, žiūrėjo su re ­
tu net garbės netrokštančiam žmogui abejingum u. Šio
abejingum o priežastis buvo ta, kad Malininas iš tiesų

459
jautėsi m aža tepadaręs, kad svarbu čia ne jis, Malininas,
o jam patikėti žmonės. Jis buvo visiškai patenkintas,
kad palikęs rikiuotėje Sincovas ir besigydantis Bajuko-
vas, kuriuos jis pristatė apdovanoti, abu ir buvo apdova­
noti taip, kaip jis prašė. Prašydam as už ką nors, jis vi­
sada darydavo tai sunkiai, lyg ir nenorom is, bet paskui
reikalaudavo savo ir skaudžiai pergyvendavo neigiam ą
atsakym ą.
— Klausyk, Sincovai! — tarė jis patylėjęs.— Vyres­
niojo seržanto laipsnis tau suteiktas, ordinu esi apdova­
notas, divizijos laikraštis apie tave parašė. Aš m anyčiau,
jog tau reikia prieš būsimas kautynes įteikti pareiškim ą,
kad būtum laikomas partijos nariu. Kaip tu į tai žiūri?
Kaip žiūrėjo į tai Sincovas?! Malininas geriau, nei
kuris kitas, žinojo, kaip jis į tai žiūri.
■
— Si diena, m an rodos, tinkam a pareiškim ui p a ra ­
šyti,— tarė Malininas, šnairom pažvelgęs į dangų, iš k u ­
rio biro smulkus sniegelis.
Jo balse pasigirdo neįprastas iškilnumo atspalvis. Kaip
ir visus, jį jaudino būsim i įvykiai Raudonojoje aikštėje.
Sincovas pažiūrėjo tiesiai į akis M alininui: „Gal tu
anksti užsiminei apie tai? Tada kam užsiminei nepa­
galvojęs? O jeigu ne anksti, tada palaikyk m ane iki
galui. Nes jeigu tu nepalaikysi, tai kas gi palaikys?“
Malininas sutiko Sincovo žvilgsnį ir kelias sekundes
tylėdam as žiūrėjo jam į akis, nenukreipdam as žvilgsnio.
Tomis dienomis, kai divizija buvo papildom a prie Mask­
vos, Malininas, nieko nesakęs Sincovui, išgavo per divi­
zijos politinį skyrių form alų paklausim ą ir susilaukė į
jį atsakym o. Taip, kom unisto Sincovo I. P. ataskaitinė
kortelė buvo saugoma ten, k u r ji turėjo būti saugoma.
Jo priklausym as p artijai buvo patvirtintas dokum entaliai,
be ko niekas nebūtų net ir žiūrėjęs to klausim o. Tai buvo
pirm as ir svarbus žingsnis, ir kaip tik apie tai pagalvojo
dabar Malininas. Bet iš jo akių sunku buvo pasakyti,
apie ką jis galvoja tą valandėlę, jo veido išraiška buvo

460
tokia, tarsi jis nieko ypatingo nebūtų galvojęs, o tik n u ­
sprendęs d ar k artą atidžiai pažiūrėti į Sincovą: „Tai va,
koks tu, vadinasi, esi, Ivanai Sincovai! Taip taip...“
Staiga iš dešinės nugriaudėjo kom anda:
— R-ra-miai!
Riabčenka kaip ant spyruoklių iššoko pirm yn, Mali­
ninas nerangiai žengė iš paskos, gretos ėmė rikiuotis.
— Žiūrėk, žiūrėk... Žiūrėk g i! — lygiuodamas į Sin­
covą, jam į pat ausį pakuždėjo autom atininkas, kalbėjęs,
kad neleistų Stalinui dalyvauti parade.— Žiūrėk gi!..
Sincovas pažiūrėjo priešais. Kaip ir tūkstančiai žmo­
nių, stovinčių k a rtu su juo aikštėje, pro vis tirščiau k rin ­
tantį sniegą, tartum pro baltą sietą, pam atė Staliną su
m iline ir ausine kepure, stovintį savo įprastoje vietoje,
M auzoliejaus sparne.

— Taip,— tarė Serpilinas, kada jie su M aksimovu po

parado važiavo į Timiriazevo akadem iją, kurios k orpu­
suose dabar buvo įsikūrusi ligoninė,— blaiviai vertinant
padėtį frontuose, šiandie dar sunku įsivaizduoti, kad mes
grįžtam e nors prie to, nuo ko esame pradėję: kaujam ės
prie valstybės sienos. Bet viena m intis m an šiandie tei­
kia paguodos.
— O būtent?
— O būtent, kai aš su pulko likučiais kėliausi per
D nieprą prie Mogiliovo, sunku buvo įsivaizduoti, kad
lapkričio septintą, kaip visada, Raudonojoj aikštėj bus
paradas ir aš dalyvausiu jam e. Netilpo galvoj. Nors ir
stengiaus tvardytis, bet sielos gilumoje buvo perdaug
tam su tokiai minčiai. Atsimeni visa tai, ir atrodo, kad
tave sudaro du nevienoki žmonės. Vienas kalba: „Anksti
d ar džiaugtis, an k sti!“ O kitas kalba: „Anksti? O reikia!“
Kaip čia tau pasakius? Kad ir daug jie laim ėjo, bet aš
jaučiu skirtum ą tarp jų ir mūsų laim ėjim ų. Ir tas sk ir­
tumas yra m ūsų naudai, ir ne tik aplam ai, o net grynai
karine prasme. Netikiu, kad jie paradą Berlyne padarytų,
jeigu mes būtum e šešiasdešimt kilom etrų nuo jo. Ot, ne­
tikiu, ir tiek! Na, bet gerai. Apskritai reikalai ne p a ra ­
duose, o frontuose sprendžiam i... O kaip tave, žadėjo šį
penktadienį išrašyti?
Maksimovas kažkodėl neatsakė. Jis sėdėjo šalia Ser-
pilino ir tylėdamas žiūrėjo į vieną tašką. Paskui, kai m a­
šina sustojo ir Serpilinas pirm as atsargiai iš jos išlipo,
Maksimovas neišlipdam as ištiesė jam ranką.
— Viso geriausio, Fiodorai Fiodorovičiau! Linkiu grei­
čiau išsirašyti!
— O tu ką?
— O aš — laikysime, kad pabėgau. Prašysiuos į fro n ­
tą. Tarp mūs kalbant, visiškai sveikas vis tiek jau nie­
kad nebūsiu, o savaitė čia nieko nenulem s. Arba grąžins
su gėda, arba rytoj ku r nors pasiųs.
— Tai kaipgi vis dėlto? Laukti tavęs atgal ar ne?
— Nelauk, pasieksiu savo. Šiaip ar taip, aš visgi lai­
mės kūdikis!
Maksimovas nusišypsojo ir net m irktelėjo Serpilinui.
O Serpilinas, žiūrėdam as į jį, staiga prisitaikė sau: „Koks
aš buvau, turėdam as trisdešim t m etų? Ir kada tai buvo?“
Ir pagalvojęs sumetė: „Dvidešimt penktieji m etai, pirm i
m etai po Lenino m irties. Dar Frunze buvo liaudies kom i­
saru... Vadovavau pulkui Tachta-Bazare, ruošiausi į a k a ­
demiją... Ak, ir seniai gi šitai buvo!“ Ir, tai prisim inęs,
širdyje atsisveikino su Maksimovu, su pasitenkinim u dar
k artą pažiūrėjo į jo linksm ą ir gerą veidą. „Na ir laimės
kūdikis! Ir ką gi? Tegu toks ir bus. Drąsus ir laimingas.
Ir tegu jokia kulka jo nepaguldys, ir žm ona nenustos
m ylėjusi, ir jokia bėda ant galvos neužgrius! Ne visiems
am žinai skirta sunki d a lia “,— be jokio pavydo pagalvojo
Serpilinas.
Įėjęs į savo palatą, rado ten atsilankiusią žmoną.
Valentina Jegorovna šventės proga buvo su sena, jam
jau kadai žinoma šilkine suknele, ir Serpilinas, kai tik
ji tylėdam a, paspaudus lūpas, stojo priešais jį, suprato,

A62
ir kad ji jau seniai čia, ir jau kelias valandas anl jo
pyksta.
— Ir vis tavo Maksimovas, žinau,— tarė žmona, e id a ­
ma prie Serpilino.— Žino katė pieną prižagusi! Kur jis?
Bijo m an į akis pasirodyti? — J i ja u suprato, kad dėl
šventės vis tiek teks vyrui atleisti, ir tik todėl prašneko
pirm a.
— Gaudyk vėją lauke! — tarė Serpilinas.— Apsigręžė
kieme ir į fro n tą išvažiavo.
— Bet kas gi jį išleis? Jis išsirašo tik šį penktadienį.
— Sako, išleis.
— Gal ir tu rengies?
— Dar pažiūrėsim!..
— Aš transliacijos klausiaus,— tarė Valentina Jego-
rovna,— tik ne išsyk supratau, kad tai Stalinas kalba.
Nežinau kodėl — radijas buvo visą laiką įjungtas, o tra n s­
liuoti tepradėjo iš vidurio kalbos...
Serpilinas nustebęs gūžtelėjo pečiais. Jie abu nežino­
jo ir negalėjo žinoti, kad iš pradžių, bijan t vokiečių avia­
cijos antskrydžio, buvo nuspręsta nieko neperduoti per
radiją iki parado pabaigos. Ir tik pačiu paskutiniu m o­
m entu, jau priėjęs prie m ikrofono, Stalinas pažiūrėjo
į dangų, iš kurio tirštai dribo sniegas, ir davė įsakym ą
įjungti visas radijo stotis. Bet kol tas įsakymas buvo p er­
duotas ir įvykdytas, praėjo dar keletas minučių...
— O kai supratau, kad jis, net pravirkau...
— Ko?
— Nežinau ko. Ėm iau ir pravirkau... Gulsi?
— Ne,— tarė Serpilinas. Jis nenorėjo gulti, nes buvo
stipriai susijaudinęs. Žmona suprato ir nespyrė.
— Gerai. Tik veltinius nusiauk.
— Jie didoki.
— Tai kas, kad didoki. Kojas juk skauda?
— T ruputį taip.
Serpilinas nusiavė veltinius, pastatė prie rūbinės ir,
su vienomis kojinėm is perėjęs per palatą, atsisėdo į k rės­
lą įstrižai nuo žmonos.
4<i3
 Valentina Jegorovna niekur nevažiavo iš Maskvos. Ka­
ro pradžioje ji dirbo medicinos seseria ligoninėje šalia
savo nam ų, ten pat, Pirogovskajoj, ir kai Serpiliną atve­
žė į „Tim iriazevką“, visas tas penkias savaites važinėjo
čia ir rytą, ir vakare, nelygu kada budėti tekdavo.
Nežinia kodėl, o, beje, žinoma kodėl: todėl, kad po
kelerių persiskyrim o m etų ji pagaliau m atė vyrą, Valen­
tina Jegorovna per tas penkias savaites pasitaisė ir p ra ­
žydo, ir iš tos nerim o iškankintos, savo išvaizda nustebi­
nusios senutės, kokią jis sutiko ją kelias dienas prieš k a ­
rą, ji tapo vėl n ejau n a, bet gražia m oterim , kokia buvo
prieš keletą m etų. Išsiskyrimo m etais jos plaukai p ra ­
dėjo žilti, ypač ant sm ilkinių, bet ji kažkaip vieną dieną
apsisprendė, pasidažė plaukus ir pas jį atėjo nežila. O
kai Serpilinas ėmė iš jos šaipytis, ji pasakė, nė kiek ne­
įsižeidusi, bet su sm ilktelėjusiu jam širdį priekaištu:
„Ką? Nori sakyti, be reikalo stengiaus, ir taip myli?
Žinau. Pam ėgink tik nem ylėti? — Ir patylėjusi pridūrė: —
Kaip, išbraukei tuos m etus?.. Ar tik apsim eti?“
„Išbraukiau“ ,— atsakė Serpilinas, ir sakė teisybę.
„Na ir aš išbraukiau,— tarė ji, nelabai linksm ai n u ­
sišypsodama.— Tai m an ne iš prigim ties,— palietė ji
plaukus.— Jeigu iš prigim ties, juodai nebūčiau dažiusi...“
— Kaip buvo parade? — paklausė V alentina Jegorov­
na, kai Serpilinas atsisėdo į krėslą.
Ir jis papasakojo jai iš pradžių apie paradą, o paskui
apie savo užvakarykštį pasikalbėjim ą liaudies kom isa­
riate. Jie m atėsi su žm ona tada, užvakar. Bet ji baisiai
supyko, kad jis atsikėlė ir išėjo pirm a laiko, ir nieko ne­
panorėjo klausyti. Iš jo išvaizdos jai rodės, kad jis po to
per ankstyvo išėjim o vėl blogai pasijutęs, o tokiais a t­
vejais jos neveikė jokie argum entai.
„Nieko, ir dokum entus, ir savo ordinus savaitę vėliau
būtum gavęs! Nieko nebūtų atsitikę nei tau, nei jiem s!“—
nesutaikom ai tvirtino ji, nenorėdam a klausytis jo pasi-

i6 l
teisinim ų. Ir vakar protesto ženklan ji net praleido die
ną, neatėjo.
Bet dabar, po parado, ji neturėjo jėgų barti jo nei
dėl užvakarykštės, nei dėl šios dienos. Ji ir taip nusika­
mavo per tas dvi dienas, kad nepanorėjo jo tada klau­
syti.
Pradėjęs pasakoti, Serpilinas nenutylėjo to, ką kitas,
juo dėtas, kalbėdam as su kitu žmogum, o ne su Valen­
tina Jegorovna, tikriausiai, būtų nutylėjęs: jis papasako­
jo jai ir apie biaurią medicinos išvadą, ir kaip Ivanas
Aleksejevičius (taip vadinosi jo senas draugas) grasino
išėjusį iš ligoninės išsiusiąs jį ne į frontą, o į užnugarį
dalių form uoti.
Jis pasakojo visa tai be jokios baimės, žinodamas, kad,
nežiūrint nerim o dėl jo sveikatos, žm ona supranta: n e­
važiuoti į frontą, išėjus iš ligoninės, jam nelaim ė, o n e ­
laimės ji jam nenorėjo. Priešingai, ji norėjo, kad viskas
būtų taip, kaip jis pats nori, tegu bus jai ir n au jų pavo­
jų. Už tai jis ir m ylėjo ją ta didele nesenstančia meile,
kurią likimas apdovanoja žmones ne kiekvieną dieną ir
ne po kiekvienu stogu.
Jis pasakojo jai su visomis sm ulkm enom is ir kitą
savo pokalbio dalį, irgi, nors ir kitaip, jį įskaudinusią.
Buvo kalbam a apie 176-ąją diviziją, kurios likučiams
po Zaičikovo jis vadovavo, apie jos num erį ir apie Sma-
kovo pristatytą į fronto štabą jos vėliavą.
Dabar, praėjus daug laiko po ligoninės, po viso to,
kas atsitiko prie Viazmos ir prie Maskvos, Serpilinas,
aišku, jau nebeužsiininė to, ko kažkada ketino reikalau­
ti: išlaikyti pačią diviziją. Jis nebuvo fantastas, žinojo,
kad tai neįm anom a, bet kaip tik dėl to jis jau tė kartėlį
ir iš dalies net ir prieš sveiką protą ėmė klausinėti Iva­
ną Aleksejevičių, ku r dabar divizijos vėliava, ir kalbėti,
kad visgi gerai būtų, nors žmonių ja u nebesurinksi, iš
naujo suform uoti diviziją tos vėliavos ir num erio p a ­
grindu.

30 G y v i e j i It m in us io ji m
 „Na ką gi, tu r būt, susiformuos ir tokia divizija, su
tuo num eriu“,— abejingai atsakė Ivanas Aleksėj evičius,
neslėpdamas, kad tam reikalui teikia m aža reikšmės.
„Svarbu, kad divizija turėtų trad iciją“,— tarė Serpi-
linas.
„Svarbu tai svarbu, bet kas tuo dabar rūpinsis? Tave
pasiųsti — tu gi naujos divizijos nenori form uoti, tu n o ­
ri gauti gatavą, perim ti vadovavim ą vieton išėjusio iš
rikiuotės arba nepateisinusio savęs, na ir į kautynes!
Na ir m anau: paskirs tave — tu neldausinėsi, kas ten ir
kaip buvo, o paklausi, kiek žmonių, kiek ginklų, kur
stovi, ir išvyksi perim ti. Arba tu sau vieną m atą taikai,
o kitiem s — k itą ? “
„Sakykim, taip. Bet a r dalys istoriją turės, a r n e tu ­
rės, kaip tu m an a i? “
„Turės,— atsakė Ivanas Aleksejevičius.— Bet, tiesą
sakant, šiandie nesinori jos pradėti nuo Adomo ir Ievos,
nuo to, kaip spruko...“
„Nespruko!“— pakėlęs balsą, atrėžė Serpilinas.
„Vertinu tavo pergyvenim us,— tarė Ivanas Alekseje­
vičius.— Bet ir ne tik tavo... Bet faktas lieka faktu: isto­
rijos, kaip ėjo puolim as iki Kenigsbergo arba, blogiausiu
atveju, iki Varšuvos, kol kas neturi nė viena divizija. Yra
istorija, kaip atsitrau k ta iki Maskvos. Reikia žiūrėti tei­
sybei į akis. Ir kol eina karas,— tarė jis kietai, ir Serpi­
linas juto, kad jis teisus,— kol eina karas,— pakartojo
jis,— istoriją pradėsim e nuo pergalių! Nuo pirm ųjų puo­
lam ųjų operacijų. Tai m ums reikia atsim inti, kol eina
karas. O atsim inim us apie viską iš eilės, nuo pat pradžių,
paskui parašysim . Juoba kad daug ko atsim inti nesi­
n o ri.“
„Klausyk,— tarė Serpilinas, persilenkęs per stalą ir
žiūrėdam as tiesiai jam į akis.— Tu toje pat vietoje karo
išvakarėse sėdėjai. Sakyk m an: kaip išėjo, kad mes
nežinojom e? O jeigu žinojote, kodėl nepranešėte. O jei­
gu jis neklausė, kodėl nereikalavote? Sakyk m an. Nega-

466
liu nusiram inti, galvoju apie tai nuo pat pirm osios die­
nos fronte. Nieko neklausiau, tave klausiu...“
,,Klausk ko lengvesnio!“— staiga trinktelėjęs kum š­
čiu į stalą, tarė Ivanas Aleksėjevičius, ir jo akys neilgam
tapo piktos ir nelaimingos.
Serpilinas nepabūgo tų akių, jis norėjo klausti dar,
bet Ivanas Aleksejevičius jį sulaikė, prispaudė jo ranką
prie stalo ir pasakė ryžtingai, bemaž grasinam ai:
„Tylėk! Meluoti nenoriu, o atsakyti negaliu! — Ir,
gurktelėjęs taip, tarsi jam trū k tų oro, paklausė visai kitu
balsu: — Kaip tavo Valentina Jegorovna laikosi? Kaip
sveikata? Kaip atrodo? T au būnant apsupty, buvo už­
ėjusi pas m ane. Visai susibaigusi buvo...“
Visą šitą pokalbį Serpilinas žmonai ir perdavė, su vi­
somis smulkm enom is, kurios versdavo jį blykšti pasa­
kojant, o ją — klausantis.
— N esuprantu,— tyliai tarė Serpilinas, pasilenkdam as
prie pat žmonos ir žiūrėdam as į jos liūdnas akis.— Nesu­
prantu, į krūtinę galiu sau m uštis — nesuprantu: kaip
toks žmogus, kaip Stalinas, negalėjo num atyti to, kas
rengiam a?! Kad nebuvo pranešta, netikiu.
— O kaip atrodo Stalinas? — paklausė V alentina Je
gorovna, gal norėdam a pervesti į kitą tem ą šį sunkų po­
kalbį, o gal pasidavus savo m inčių eigai.
Serpilinas susimąstė.
— Kaip atrodo? Man rodos, paprastai.— Ir pagalvo­
jo, kad kažkodėl net nelabai klausėsi Stalino dusloko, n u ­
vargusio balso, o tik žiūrėjo į jį.
Stalinas stovėjo ir kalbėjo. Vokiečiai buvo prie Mask­
vos, o jis stovėjo M auzoliejaus tribūnoje ir kalbėjo. Ir
priešais M auzoliejų stovėjo kariuom enė, ir tai buvo Spa­
lio paradas Maskvoje, ir kaip tik tai buvo svarbiausia, ką
lą valandą jautė Serpilinas. „Taip, be abejo, ir visi kiti
jau č ia “,— pagalvojo jis.
— Sunkiai jis visa tai pergyvena! — tarė Valentina
Jegorovna.
 Serpilinas pažiūrėjo į ją ir pagalvojo, kad tarp jų
tebėra gyvas senas ginčas. Kiekvienas laikėsi savo nuo­
m onės, ir dažniausiai, netardam i viens kitam nė žodžio,
jie ginčijasi tyliai, būdam i drauge ir skyrium , ginčijasi
ja u nebe pirm i m etai.
Žmona — Serpilinas tai žinojo — giliausiai tikėjo, kad
viskas, kas buvo ir yra bloga, darom a be Stalino žinios, tik
dėl to, kad jis apie tai nežino arba kad jis neteisingai
inform uojam as, taip, kad verčia jį daryti ne taip, kaip
reikia; taip ji m anė net ir tais metais, kai iš jos buvo
atim tas vyras.
Pats Serpilinas m anė kitaip. Jis pažinojo Staliną se­
niai: d ar prie Caricyno jis kelissyk jį m atė ir štabe, ir
apkasuose, kalbėjos su juo, ir nuo to laiko am žinai Ser­
pilinas buvo susižavėjęs jo asmenybe — griežta, stipria
ir nepakartojam a. Bet kaip tik dėl to jis negalėjo nepri­
siversdamas vaizduotis, kaip tokį žmogų galim a apgauti,
apdum ti jam akis, prieš jo valią priversti daryti jį kažką,
ko jis nenori daryti pats. Serpilinui, kaip jam rodės, su­
prantančiam , kas yra Stalinas, gerai žinančiam , kaip Stali­
nas vertina arm iją, ir visa, ką jis jai darė, netilpo gal­
voje m intis, kaip galėjo atsitikti tai, kas ištiko arm iją
trisdešim t septintaisiais ir aštuntaisiais m etais. Kam tai
buvo reikalinga? Ir kaip galėjo Stalinas iki to prileisti?..
O karo pradžia? Ir tai po to, kai Stalinas buvo num a­
tęs M iuncheną, po to, kai jis trisdešim t devintaisiais m e­
tais pasirašė p ak tą su vokiečiais, nedavęs anglam s ir
prancūzam s dar k a rtą padaryti iš m ūsų rusiškos p a tra n ­
kų mėsos!..
Ir staiga po viso to šiaip sutikti šį karą! Kaip čia pasi­
darė?
— Taip,— patylėjęs tarė Serpilinas.— Jis nieko, ne­
blogai atrodo... Neblogai atrodo,— pakartojo jis balsiai.—
Tik senstelėjęs...— Ir, tai pasakęs, jis pagalvojo apie
save, kad niekad ir niekam jis neturėjo ir, tikriausiai,
neturės tokių širdį draskančių prieštaringų jausm ų,

46«
kaip Stalinui, kuris šiandie vėl padarė tai, kam maža
kas būtų ryžęsis jo vietoje: vis dėlto pravedė tą p a ra ­
dą, turėdam as prie Maskvos aštuoniasdešim t vokiečių di­
vizijų...

Lygiai po dvylikos valandų, kai baigėsi paradas ir

ištuštėjo Raudonoji aikštė, 31-os šaulių divizijos 93-ias
pulkas, kuriam e tarnavo vyresnysis seržantas Sincovas,
ja u pasiuntė vieną batalioną nakties m ūšin dėl Kuzkovo
kaim o, im ant tiesia linija, į pietvakarius lygiai už aš­
tuoniasdešim t kilom etrų nuo Raudonosios aikštės. Pagal
prelim inarinį apskaičiavim ą, kaip tik tam e Kuzkove, už­
nugary, antrajam e ešelone, turėjo įsikurti pulko štabas,
bet iš tikrųjų, viskas išėjo kitaip.
D ar rytą, kai Raudonojoje aikštėje ėjo paradas, vo­
kiečiai iš karto keliose vietose smogė į dengiančios tą
kryptį, visai išsekusios nuo ilgų m ūšių divizijos ploną
grandinėlę. Iš pradžių vokiečiams nepasisekė: juos su­
stabdė ugnim, bet jie pritraukė jėgų, dar pabaksnojo ir,
galų gale pram ušę frontą ir per dieną nuėję penkis kilo­
m etrus, užėmė tris kaim us, jų tarpe ir Kuzkovą. Pulkui,
ja u tam soje perm estam iš Maskvos ir rem iančiam iš už­
pakalio atsitraukiančias dalis, buvo įsakyta per naktį
atstatyti padėtį. Du kiti kaim ai, nežiūrint į įsakym ą juos
paim ti, nebuvo atsiim ti, ir fronto linija iki lapkričio
15-osios, iki naujo didelio vokiečių puolimo, tebėjo jų
rytiniais pakraščiais; bet Kuzkovą dvyliktą valandą
nakties 93-io šaulių pulko batalionas ir papulkininkio
Klimovičiaus vadovaujam os 17-os tankų brigados kuopa,
vykdydami įsakym ą, atsiėmė iš vokiečių.
Kuzkovas buvo galinis dieninio vokiečių pasistūm ėji­
mo taškas. Užėmė jį vokiečiai tik pavakare ir nespėjo kaip
reikiant įsitvirtinti. Ir nors vokiečių karinės vadovybės
įsakym as neatsitraukti nė žingsnio buvo toks pat katego­
riškas, kaip ir m ūsų vadovybės įsakymas žūt būt atsi­
imti Kuzkovą, bet, kaip paprastai esti, kada du tokie
įsakym ai duodami vienu m etu ir susiduria vienam e fro n ­
to taške, vienas iš jų būna įvykdomas, o kitas — ne.
Kad Kuzkovas buvo paim tas be didelių nuostolių,
svarbiausią vaidm enį suvaidino tankai. Vokiečiai manė,
kad jų tam e fronto bare nėra,— iš tikro ry tą jų dar
nebuvo,— ir jie savo nelaukta nakties atak a davė dvi­
gubą efektą.
Diviziją papildžius, kiekvienam e batalione buvo sufor­
m uotas autom atininkų būrys, daugiausia parenkant jau
dalyvavusius kautynėse žmones. Škicovas buvo paskirtas
į šitą būrį skyrininku, ir jis k artu su kitais autom atinin­
kais įėjo į Kuzkovą įkandin tankų.
Tankistai įsiveržė į Kuzkovą taip kaip ėję, nesusto­
dam i; naktis buvo m ėnesėta, sniegu užnešta kaim o gatvė
atrodė baltai balta, ir, kai vokiečiai ėmė šokinėti iš nam ų
ir bėgti, daugumas jų liko pašauti: v ie n i—ta n k is tų , ki­
ti — autom atininkų.
Surinkti duom enis ir skaičius pranešim ui į arm iją ti­
kėtasi ryto m etą, bet ja u dabar, naktį, vadovybė laikė,
kad Kuzkovo nakties m ūšyje sunaikinta beveik kuopa
vokiečių. Savų nuostolių būta nedidelių: autom atininkų
būry buvo tik vienas užm uštas ir trys sužeisti. Tasai pa­
lyginti lengvas laimėjim as ir kad jis pasiektas, baigiantis
tai parai, kada tie patys žmonės dalyvavo parade R audo­
nojoje aikštėje, daugeliui iš jų nedavė miegoti, nors ir
labai jie buvo išvargę.
Batalionas skubotai įsitvirtino priešais Kuzkovą, šta­
bas sustojo kaim e, o autom atininkam s buvo paskirtos dvi
trobos šalia vadavietės. Šiandie jie padarė savo darbą ir
drauge su tankistais jautėsi esą dienos herojai, o kad
jiem s buvo duota pailsėti ir niekas jų nevertė, kaip kitus-,
tučtuojau naktį apsikasti sniege, lauke, reikia atvirai
sakyti, jiems kėlė gerą nuotaiką.
Gretima pirkia, šalia tų dviejų, k u r sustojo autom ati­
ninkai nakvoti, buvo sudeginta, dar vokiečiams užim ant
kaim ą. Po įgriuvusiais apdegusiais sienojais gulėjo kele
 tas lavonų. Iš pradžių autom atininkai, užtikę degėsius,
pam anė, kad vokiečiai sudeginę m ūsiškius belaisvius. Bei
paskui iš po sienojų buvo ištraukti trys šautuvai ir auto­
matas su apanglėjusiu apsodu.
Gyventojų kaim e nebuvo; apie tai, kas dėjosi čia die­
ną, teko tik spėlioti.
— T ur būt, atsišaudė, pasiduoti nenorėjo, o vokiečiai
padegė pirkią,— kažkas pasakė.
— Taip, jeigu su ginklu, vadinas, ne belaisviai.
Vienas autom atininkas ilgai valė iš degėsių ištrauktą
autom atą; valė valė ir, galų gale nusispiovęs, piktai a ti­
dėjo į šalį.
— Kas? — paklausė jį.
— Negi iš karto išvalysi. Tiek nuodegų! Neabejotina:
karštis buvo didelis.
— Taip, karščio tai jau ten buvo! — pabandė p aju o ­
kauti kažkas, bet juokas nepasiekė kitų; nežiūrint lengvo
nakties laimėjim o, ta kaim ynystė su degėsiais ir gyvais
sudegusiais žmonėmis visiems daugiau ar m ažiau, nelygu
jų prigim tis, vis tik m audė širdį. Toks nežinomas likimas
gali kitam e m ūšyje laukti ir jų pačių: taip pat gali atsi­
tikti, kad pasiliks tik lavonai a r apanglėję ginklai, ir nie­
kam niekas negalės pasakyti, kaip ten buvo...
Neryški liepsna nuo degančių krosnyje drėgnų m alkų,
kurios šnypštė ir pleškėjo, nušvietė negyvenam ą, tu r būt,
jau seniai šeim ininkų apleistą pirkią. Keletas žmonių
miegojo, sugulę palei sieną ir, kad būtų šilčiau, spaus-
damies prie kits kito. Kiti, jų tarpe ir Sincovas, sėdėjo
prie ugnies. Jie prisim inė rytą, R audonąją aikštę, žmo­
nių pilnas tribūnas, Staliną su miline ir ausine kepure,
kalbantį nuo M auzoliejaus sparno... Ir nors visa tai b u ­
vo, bet beveik nesinorėjo tikėti, kad tai buvo tik šiandie
rytą.
— Gaila, nė vieno frico nesučiupom e,— tarė žem u­
tis autom atininkas, pavarde Komarovas, parade stovė­
jęs šalia Sincovo, o dabar sėdintis irgi šalia jo, petys
į petį.
 — O ką tu jam padarytum , jeigu sučiuptum ? A, Ko­
m a ra i? — atsiliepė kovotojas, valęs apdegusį autom atą.
Tai buvo liesas, ištįsęs, raum eningas, didelės fizinės
jėgos vyras; iš pažiūros jis buvo perkopęs per trisdešim t
m etų. Pavardės jo būta gražios; Leonidovas. Kai Sinco-
vas prieš penkias dienas jį pažino, jis pats taip ir prisi­
statė: „O pavardę aš turiu gražią: Leonidovas“,— ir n u ­
sišaipė taip, kad buvo nesuprantam a, ar jis tai sako rim ­
tai, a r juokauja.
— Na ką, Kom arai, ko nutilai? Tai ką gi tu fricui p a ­
darytum , jei šiandie jį sučiuptum ?
— O aš jam apie paradą paaiškinčiau: kad mes šian­
die parade buvome ir kad Stalinas kalbėjo.
— Na ir kaip tu jam paaiškintum ? Gal tu vokiškai
moki?
— O aš per vertėją.
— Na, gerai. Duotų tau vertėją, paaiškintų. O toliau
ką darytum ?
— Paleisčiau jį.
— Ką sakai? Paleistum ?
— Na taip. Tegu eina pas savuosius, papasakoja.
— Taip ir paleistum gyvą?
— Tai jau, žinom a, ne mirusį.
— Ak, ir m ikliai tu, vyresnysis seržante, tuos du vo­
kiečius paguldei, ten prie cerkvės. Kaip tik m an diskas
baigėsi, dabar, m anau, už kauburio užeis, o tu juos tuoj
ir paguldei,— pertraukęs ginčą, kreipėsi į Sincovą trečia­
sis autom atininkas, jefreitorius Pudalovas.
Sincovas jį pažino ja u trys, ne, tikriau keturios die­
nos ir spėjo įsidėmėti, kad tas Pudalovas, nors ir tvarkin­
gas kovotojas, bet kažkodėl nei iš šio, nei iš to vis sten ­
giasi įsiteikti net tokiam nedideliam viršininkui, kaip
skyrininkas. Sincovas ir išties paguldė ten, prie cerkvės,
bėgantį vokietį, bet vieną, o ne du: antrasis spėjo perbėgti.
Bet Pudalovas tai žinojo, tik, m atyt, nelaikė nusidėjim u
pasigerinti skyrininkui.
 — Antrasis ištrūko,— tarė Sincovas.— Aš teturėjau lik
likutį disko.
— O, be ko kita, vokiečiai kaip patrakę bėga nuo ta n ­
kų. Labai ja u nepakenčia jų,— kalbėjo Leonidovas. Ir jo
liesame, siauram e veide šmėstelėjo žiauri pašaipa.— lik,
kad taip tiek tankų būtų padaryta, kad iš karto visi galė­
tų į tankus susėsti — ir ka-ad spustelti juos, išgąsdinti
kaip vištas!
— Pestrakai, ei Pestrakai! — ėmė jis kum šėti alkūne
sėdintį šalia jo ir užmigusį augalotą kareivį, atrėm usį
nuvargusią galvą į sieną.
Kareivis buvo jaunas, skaistaus ir gražaus veido. Bet
net ir sapne jam atsispindėjo toks nežmoniškas nuovargis,
jog Sincovui pagailo, kad P estraką nori prižadinti.
— Tegu miega,— pasakė jis.
— Ne-e, tegu jis papasakoja, kaip jis savo tanko iš­
sigando. Tankas lyg ir pro mus ėjo, o jis ka-aip grius sta ­
čiai į pusnį,— ir guli išsitiesęs kiek ilgas, nė krust... P estra­
kai, ei Pestrakai!
Bet Pestrakas m iegojo, o m irtinis nuovargis jo veide
buvo ne dėl to, kad jis būtų labiau nuvargęs už kitus, prie­
šingai, jis buvo dargi jaunesnis ir stipresnis už daugelį,—
nuovargis reiškėsį jo veide nuo baisiai sunkių pergyveni­
mų tą dieną. Nors žmonės į autom atininkų būrį im ta dau­
giausia iš jau dalyvavusių kautynėse, bet, kaip šiandie
suprato Sincovas, Pestrakas m ūšyje buvo pirm ą sykį, nors
ir pateko į dalinį jau sužeistas. O pagaliau ir ko čia stebė­
tis? Argi žmogus retai sužeidžiamas, d ar nespėjęs nė p a ­
m atyti priešo arba nors iš tolo iššauti į jį?
Sincovas sėdėjo prie krosnies, žiūrėjo į savo skyriaus
vyrus, miegančius ir sėdinčius gretim ais prie ugnies, ir
m ąstė, kad daugiausia jis dabar pažįsta Leonidovą: jau
penkios dienos, o m ažiausiai P estraką: tik dvi dienos. Jis
žiūrėjo į juos ir m ąstė, kad per visą gyvenim ą jis netu­
rėjo su tiek žmonių ir tokių trum palaikių susitikim ų,
neišskiriam ų draugysčių ir neatitaisom ų išsiskyrim ų, kaip
per tuos penkis karo mėnesius. Artilerijos kapitonas m iš­
ke prie Bobruisko; bataliono kom isaras pasienietis, kurį
užmušė bom ba; ir pulkininkas, su kuriuo Oršoje ieškojo
traukinio į Mogiliovą; ir bombonešio lakūnas, ir kapitonas
tankistas, kurį jis antrąsyk vėl sutiko prie Jelnios ir vėl
išleido iš akių; ir Choryševas, pas kurį jis buvo kuopos
politvadovu; ir Zolotariovas, su kuriuo jis veržėsi pas
savuosius ir kuris, jei tik būtų gyvas, vienintelis visame
pasaulyje galėtų patvirtinti, kad jis, Sincovas, sako apie
save tik teisybę nuo pirm o iki paskutinio žodžio...
O Kolia Bajukovas? Ar begyvas jis, taisosi arba gal
am žinai liko luošas? Ir k u r jis, kur jam parašyti apie
jo ordiną? O kas daryti? Visą laiką aplink tave dingsta
vieni ir ateina kiti žmonės, bet kitaip ir negali būti p rie­
šakinėje linijoje. Taip buvo ir taip bus. Žmonės užm u­
šami ir sužeidžiami, jie grįžta iš ligoninių, ateina su p a ­
pildym ais, kaujasi, vėl eina į užnugarį su parišta ranka
arba sutvarstyta galva, išsiskiria, kartais duoda viens ki­
tam adresą, dažniausiai neduoda...
— Na ką, vyrai, miegosim? — tarė Sincovas, vydamas
iš galvos visas tas nereikalingas ir netaiku atėjusias m in­
tis.— Kol galima, o ju k vadovybė nėra davusi pažado,
kad iki ryto nebudins.
Autom atininkai ėmė taisytis guolį. Sincovas taip pat
rengėsi gultis, tik staiga durys atsidarė, ir į trobą įėjo
Malininas.
— Ką? Taisotės poilsio? — paklausė jis savo niūriu
balsu.
— Taip, taisomės.
— Kaip su produktais?
Sincovas pasakė, kad rytojui dar yra sauso davinio.
— Tikiuos, kad paryčiu virtuvę atvešim ,— tarė Mali­
ninas.— Gerai. Ilsėkitės. Veikėte gerai, sąžinė švari — m ie­
goti galima.
Jis sustojo pas duris, lyg rengdamasis išeiti, bet ne­
išėjo.
*74
 — Rytm etinio pasikalbėjim o neužm iršai? — paklausė
jis Sincovą.
— Neužmiršau.
Malininas atsisegė viršutinę kailiniukų segę, įkišo ra n ­
ką į užantį, į kišenę ir, ištraukęs iš ten keturlinkai su­
lankstytą sąsiuvinio lapą langeliais, padavė jį Sincovui.
— Se. P arašiau čia tau. Pridėk prie pareiškim o.
— Dėkui,— pasakė Sincovas.
— Duodu ne už dėkui,— tarė Malininas,— o kad p a ­
sitikiu.
Jis ištiesė Sincovui ranką, stipriai paspaudė ir tarė
tai, ko Sincovas visai nelaukė iš jo:
— Mudu telikom du iš m ūsų kuopos, jeigu neskaity­
sim tų, kur ligoninėse; tu ir aš. Kas galėjo tikėtis tokio
likimo!
Ir tą valandėlę jo akys buvo tokios, kad Sincovas tu ­
rėjo pagalvoti: „Visi nori gyventi. Ir Malininas taip p a t.“
— Na, gerai, laikykitės...
Sincovas norėjo jį palydėti, bet Malininas piktai num o­
jo ranka ir išėjo.
Sincovas atsisėdo prie pečiaus ir, atlenkęs sąsiuvinio
lapą, silpnoje, blėstančioje šviesoje perskaitė pirm as ei­
lutes: „Aš, Malininas, Aleksejus Denisovičius, VKP(b) n a ­
rys nuo 1919 m., šiuo pareiškiu savo nuom onę...“
Sincovas perskaitė iki galo, iki žodžių, kurių taikos
m etu sunku buvo sulaukti iš Malinino: „Galiu patv irtin ­
ti jo praeitį, tik pradedant nuo š. m. spalio m ėn., bet
laiduoju už jį kaip pats už save“ ,— vėl sudėjo raštą k e­
turlinkai, įsikišo į palaidinės kišenę ir, išgirdęs, kaip
gatve pradundėjo tankas, išėjo laukan.
Gatvėje buvo ryški m ėnesiena. Prie trobos sustojo
trisdešim tketvirtinis; jo bokšte atviroje landoje stovėjo
du tankistai.
■— Ei pėstininkai! Ar užrūkyt neturit?
— Turim ,— atsakė Sincovas ir, priėjęs prie tanko, iš­
traukė iš kailinukų kišenės pusę dar likusio šventinio
„Belom or“ pakelio.
475
 — Iš jūsų priklauso: be tankistų tikriausiai jus fri-
cai tam e Kuzkove būtų surietę! Po vieną dabar ir po vie­
n ą atsargai. Nieko prieš?
—- Gerai,— atsakė Sincovas.
Tankistas, atskaičiavęs papirosus, neilgam pranyko
tanke, m atyt, davė užsirūkyti m echanikui vairuotojui.
Paskui vėl pasirodė bokšte ir atidavė Sincovui pakelį.
— Dėkui.
— Tai išeinate? — paklausė Sincovas.
— Išeinam. Kaimo be m ūsų neatiduosite?
— Kaip nors,— tarė Sincovas.
— O jeigu pasidarys striuka, įlipkite į varpinę ir
skam btelėkite! Išgirsim — atvažiuosim .— Ir garsiai šūkte­
lėjo m ašinos v id u n :— Ei Petia, užvesk, važiuojam !
Tankas suurzgė ir, palikdam as įkandin dvi rantyto
sniego juostas, nuvažiavo m ėnulio nušviesta gatve.
Sincovas stovėjo atsišliejęs sienos ir, kol tankas d in­
go už posūkio, žiūrėjo įkandin, nežinodamas, kad žiauri
ir įnoringa karo dalia dabar ko tik nesuvedė jo su žmo­
gum, su kuriuo jam būtų labai reikėję susitikti,— su ta n ­
ko vairuotoju Zolotariovu, tuo pačiu, kuriam prieš valan­
dėlę tankistas šūktelėjo: ,,Ei Petia, užvesk, važiuojam !“

Še š i o l i k t a s i s s k y r iu s

O e n a dvaro sodyba buvo ant neaukšto, bet į akis

krintančio kalnelio, o senas parkas leidosi abiem jo šlai­
tais: ir atgal, į m ūsų užnugarį, ir pirm yn, pas vokiečius.
Už vinguriuojančio loma užšalusio upelio stovėjo Dubro-
vicų sodžius, prieš kelias dienas užimtas vokiečių.
Kalnelį ištisom parom iš eilės drebino bom bų spro­
gimai ir apšaudym as, medžiai parke buvo aplaužyti kaip
degtukai, nam as su m ezoninu į šipulius sumaltas, tiesiai
pataikius bom boms; sodyboje stovinčios cerkvės varpinę
sviediniai nušlavė iki pirm o aukšto; sniegas parke, iš­
m argintas juodom is sprogim ų dėmėmis, panėšėjo į šach­
m atų lentą... Bet kad ir kaip vokiečiai trankė, kad ir kaip
draskė tą žemę, divizija po kelių priverstinių pasitrau­
kim ų, tarsi įtūžusi ir ant savęs, ir ant kaim ynų, dantim is
įsikibo ir laikėsi už to kalnelio su senais dvaro rūm ais
ir, rodės, tik stipriau spaudė žiaunas.
J a u penkiolika parų, skaitant nuo lapkričio 15-osios,
vokiečiai visomis savo pajėgom is vėl ėjo link Maskvos,
vienu m etu stengdam iesi ją apim ti iš šiaurės ir pietų ir
įvairiose vietose kaskart arčiau prasilauždam i prie jos
centriniuose fronto baruose. Per dvi puolimo savaites
jie paėmė Kliną, Istrą, Jachrom ą, Solnečnogorską, Vene-
vą, Stalinogorslcą, Bogorodicką, Michailovą. Siaurės va­
k arų kryptim i jiem s buvo likę tik dvidešimt penki ki­
lom etrai iki Maskvos...
Ir čia taip pat, nors po parado Raudonojoj aikštėj
divizija stojo į kautynes su aiškiu įsakym u neatsitraukti
nė žingsnio, jai vis tik teko trauktis, ir ne vieną kartą.
Tiesa, kareivių paštas vis dažniau ir dažniau atneš­
davo iš užnugario žinių, kad toliau stovi antrojo ešelono
dalys, o d ar toliau lyg ir trečiojo. Tačiau, ir be kareivių
pašto, žmonės, besikaunantieji priešakinėje linijoje, ja u ­
tė, kad dabar užpakaly, už jų plonos, bet stiprios grandi­
nės, dėl visa ko laikoma dar kažkas paruošta. Jie ja u n e­
bejautė to šiurpo nugaroje, kuris kyla, kada žinai, kad
už tavęs nieko nėra ir jeigu pats krisi, tai peržengs per
tave ir eis, eis...
Buvo kalbam a,— ir pastarieji mūšiai tai lyg ir p atvirti­
no,— kad vokiečiai puola paskutinėmis pajėgom is. Bet
kas juos žino, kiek jie dar turi tų „paskutinių pajėgų“ ?
V akar visi džiaugėsi, kad Pietų fronte atsiim tas iš jų
Rostovas, nors tik iš to pranešim o sužinojo, kad Rosto­
vas anksčiau jiem s buvo atiduotas; o šiandie užrašytam e

477
iš radijo rytiniam e pranešim e kalbam a, kad mes ja u kelios
dienos kaip palikome Tichviną. Gal paskiau atsiimsime
atgal, kaip Rostovą, o tuo tarpu palikome...
Kaip tik apie tai — apie Rostovą ir Tichviną — vyko
dabar ginčas autom atininkų žeminėje, pridengtam e dve­
jom eilėm sienojų senam e m ūriniam e šiltnam yje, iš kurio
visur buvo labai arti: ir į bataliono vadavietę dvaro rūm ų
rūsyje, ir į priešakinę liniją, einančią čia pat, žemai, palei
parką.
Ginčijosi Leonidovas ir Komarovas. Sm arkusis Leoni­
dovas puolė Inform acijų biuro pranešim us, o apsigal-
vojantis Komarovas juos gynė.
— Gana, Kom arai,— erzino jį Leonidovas,— tau visa­
da viskas teisybė. O kurgi ta teisybė, kada m an sako,
kad Rostovą iš frico atsiėm ėm , o aš akis trinuos: dievu­
lėliau! Atsiėmėm tai atsiėm ėm , bet kada gi jį buvome
atidavę? Nejaugi aš pram iegojau ir tik dabar atbudau?
Tas pat ir su Tichvinu. Na, atsitiko tokia nelaimė, a ti­
davėm. Tai ir sakyk, atidavėm , o čia „prieš kelias die­
nas“ , o gal tai jau m ėnuo kaip įvyko?
— Na ir kvaiša! — tarė Komarovas.— Kas gi tau būtų
prisidėję, jeigu savaite anksčiau būtum sužinojęs?
— Tegu ir sum ažėtų, o visgi žinoti noriu.
— O gal to negalim a rašyti! Gal vokiečiai to neturi
žinoti!
— Ko? — Leonidovas net pašoko.— Vokietis nežinos,
ką jis paėmė? Paėm ė ir nenujaučia! Mes kai paėmėm
Kuzkovą, tai irgi šlepėm ? Anaiptol! Pulko vadas iš mūsų,
iš bataliono, tiesiai ko tik ne į arm iją skam bino, aš pats
girdėjau. O kai traukėm ės, čia jau, žinom a, nėr ko triu k š­
m ą kelti... Viskas tau teisybė! Ne uodas tu, o dievo k a r­
vutė.
— O tu netriukšm auk,— ram iai atsiliepė K om aro­
vas.— Baisiai ja u daug žinai... Tas jam karvytė, anas v a­
balėlis. O pats zvimbi kaip kam anė: triukšm o daug, o
naudos maža.
 — Aš ir zvimbsiu! — tarė Leonidovas, ir jo veide pyk
tį pakeitė liūdesys.— Man Tichvino gaila! Aš pats ki­
lęs iš Kaivaksos, galim a sakyti, tichvinietis, o Tichviną
užėmė, ir aš nežinau.
— Iš kokios tu ten V ak so s?— paerzino m ėgstantį
vaidytis Leonidovą taikingas Komarovas.— Iš kokios Vak­
sos?
— Ne iš Vaksos, o iš Kaivaksos, vieta tokia yra prie
Tichvino! — piktai atšovė Leonidovas.
Bet Komarovas ja u nebenorėjo praleisti progos paim ­
ti viršų ginče.
— Ek tu! Pats iš Vaksos, o sprendžia apie dangų!
Pranešim ų be jo sudaryti nemoka!
— Klausyk, vyresnysis seržante,— tarė Leonidovas,
kreipdam asis į Sincovą, kurs sėdėjo, lyg už stalo, už p a ­
dėtų ant plytgalių durų ir rašė žmonai laišką.— Kaip tau
rodos, kam žmogui galva duota: kad ,,taip“ sakytų arba
„ne“ ?
— Kad smegenis joje turėtų,— ligi Sincovas pakėlė
galvą, atsiliepė Komarovas.
— O smegenys joje kam ? Kad sakytų „taip“ arba
„ne“ ? — nenusileido Leonidovas.
Sincovas pakėlė galvą nuo laiško. Žeminėje buvo šil­
ta ir sausa, o šiandie — dar ir tylu. Nuo ryto, pirm ąsyk
per visą laiką, jų bare nusistojo tyla. P irm a diena kaip
jų akyse nieko neužmušė ir nesužeidė, o m irtis teprim i­
nė apie save vien tolim a kanonada dešinėje, kaim yninėje
divizijoje. K anonada buvo sm arki: be abejo, ten ėjo
aršios kautynės. Bet kol tose kautynėse nebuvo reikalau­
jam a tiesioginės paspirties,— o jos galėjo pareikalauti
kiekvienu m om entu, dieną ir naktį,— Sincovas, kaip ir
visi kiti, džiaugėsi, kad šiandie vokiečiai spaudžia ne juos,
o kaim ynus. Kaip atrodo, be tos dalies kareiviško egoiz­
mo priešakinėje linijoje neišgyvensi. P e r pusę m ūšių
mėnesio Sincovo skyriuje iš septynių vyrų liko keturi,
įskaitant ir jį patį. Tempdamas iš kovos lauko sužeistąjį,

r, 79
žuvo jefreitorius Pudalovas, mėgęs, būdavo, sm ulkm eno­
se patarn au ti vadovybei, bet paskutinę savo valandą gy­
vybę atidavęs, patarnaudam as draugui; du buvo sužeis­
ti ir pasiųsti į m edicinos-sanitarijos batalioną; buvo ir
d ar vienas sužeistas — Pestrakas, bet jis nenorėjo išeiti
iš dalies ir, išsilaikęs nuostabios savo sveikatos dėka, taip
ir liko rikiuotėje su plėštine žaizda petyje. D abar jis
buvo išėjęs paim ti pietų, ir žeminėje, be jo, buvo visi
skyriaus kovotojai: Sincovas ir tiedu am žinai besivaidi­
jantys autom atininkai — Leonidovas ir Komarovas, k u ­
riam prilipo Komaro pravardė, kad jį taip vadino net
būrio jaunesnysis leitenantas Karaulovas.
— Buvę dėl ko ginčytis! — tarė Sincovas.— Kai gal­
voje tik „taip“ arba „ne“ , argi tai galva? Tai anketa.
Sincovas suprato, ką turėjo om enyje Leonidovas su
savo „taip“ arba „ne“ : jis turėjo om enyje, kad galvą
ant pečių nešioja tas, kurs, jei reikia, m oka ir „ne“ p a ­
sakyti. Jis buvo narsus m ūšyje, bet baisiai kaprizingas,
kiek tik galima arm ijos disciplinos sąlygomis, ir jį py­
kino Komarovo ram ybė, kai tas m anė, kad viskas, kas
tik darom a, yra teisinga. Kitame ginče Sincovas gal ir
b ūtų palaikęs Leonidovą, bet dabar Leonidovas, būdamas
blogai nusiteikęs, prikibo kaip tik prie Inform acijų biu­
ro pranešim o, o tai nieko gero nežadėjo. Abejoti biuro
pranešim u fronte netiko. Ir juo labiau balsu.
„Bet ir kuo jam e, tiesą sakant, galima abejoti, jei ne
balsu, tai savyje? — pagalvojo Sincovas.— Vis tiek jame
viskas nepasakyta ir negalim a pasakyti. O kada pranešė,
kad Tichvinas atiduotas,— šiandie ar prieš tris dienas,—
kokią tas gali turėti reikšm ę?.. Galimas daiktas, vis dar
tikėjosi jį atsiim ti ir nepranešė, kaip kad mes, kai iš Kuz-
kovo buvome išstum ti, visą naktį nepranešėm e į arm iją,
vis manėme, kad atsiim sim e atgal. O paskiau vis dėlto
rytą, nori nenori, teko pranešti...“
— Kam rašai, vyresnysis seržante? — kiek patylėjęs,
paklausė Leonidovas.

480
 — Žmonai.
— O aš pastebiu, tu jai jau a n trą sykį rašai, jei ne
trečią, o iš jos laiškų nesulauki.
— Ne.
— Galima skųstis, jeigu ja u taip yra,— pasakė Leo­
nidovas. Jo žodžiuose buvo ir pajuoka, ir užuojauta.
— O k u r apskųsi? Žinau tik lauko pašto num erį, o
daugiau nieko nežinau. Kalbu kaip su kurčia, nesulauk­
damas atsakym o,— atsiliepdam as į užuojautą ir praleis­
damas pro ausis pašaipą, tarė Sincovas.
— Štai ir m an dabar niekas neatsako,— nusiskundė
Leonidovas.— V akar tariaus — kažką žinau, o išeina —
ne. Maniau, vokiečiai prie Volchovo, o šiandie, pasirodo,
už Tichvino,— kaip kirvapente per galvą! O m ano —
ten šeima. O staiga, m anau, ne tik m an toks pavėlintas
džiaugsmas, ir ten taip pat kaip perkūnija iš giedro d a n ­
gaus? Rytą — m ūsiškiai, o vakare — vokiečiai? O mano
tėvas — invalidas iš pilietinio karo. Jeigu laiku nepasa
kė, toli nenuėjo.
Ir tik po tų jo žodžių ir Sincovui, ir Kom arovui galu
tinai paaiškėjo, kodėl tokia baisiai bloga dabar jo nuo­
taika.
— O tu imk ir taip pat, kaip vyresnysis seržantas, p a ­
rašyk,— tarė Komarovas.
— K ur? — paklausė Leonidovas.
— Nagi, į šitą savo Vaksą...
Komarovas ja u nebenorėjo jo erzinti, o tik dėl dusyk
pakartoto juoko užmiršo, kaip iš tik rų jų vadinasi Leo
nidovo tėviškė.
— Kai-vak-sa! — paskiem eniui piktai pataisė Leoni­
dovas.— O dar k a rtą papravardžiuosi, į ausį gausi.
— O tu visgi parašyk,— neatsiliepdam as į grasinim ą,
pakartojo Komarovas.— Ju k žinai kaip kare? Sako, pas
mus fronte aplinkui Tūlą visi žiede, o Tula nepaim ta.
O ten, gal būt, priešingai: Tichvinas paim tas, o aplinkui
mūsiškiai. Sėsk ir rašyk.

'U. Gyvieji ir mirusiai 'k HI

 — Nerašysiu,— atkakliai tarė Leonidovas; ch arak te­
ris neleido jam lengvai patikėti tokia laime.
Truputį pasislinkęs, kad ant popieriaus kristų kuo
daugiau šviesos, Sincovas vėl ėmė rašyti. Leonidovas sa­
kė teisybę: paskutinėm savaitėm jis Mašai siuntė jau tre ­
čią laišką tuo, ant popiergaliu dar Maskvoje užsirašytu,
neaiškiu pašto dėžutės num eriu. Pirm uose dviejuose laiš­
kuose papasakojo apie mūšį plytų fabrike, apie paradą
ir ordinu apdovanojim ą; trečiam e, šiandienykščiam e,—
apie savo svarbiausią dalyką: kad padavė pareiškim ą lai
kyti jį partijos nariu ir kad jo pareiškim as ja u išnagrinė­
tas pulko partiniam e biure ir pasiųstas tvirtinti divizijos
partinei komisijai. D abar, kai tik į priešakinę liniją
atvyks fotografas daryti nuotraukų dokum entam s,— va­
dinas, už dienos kitos susirinks partinė kom isija.
Jis rašė apie viską santūriai ir trum pai, nebandyda­
mas aiškinti savo jausm ų: Maša ne blogiau už jį žinojo,
ką visa tai jam reiškė. Bet ir apskritai ilgi laiškai sunku
rašyti, kada ne tik tikrai nežinai, ar jie nueis, bet net
ir negali įsivaizduoti, kaip jie gali nueiti.
Baigęs rašyti ir sulankstęs laišką trikam piu, jis, kaip
ir pereitą sykį, prirašė po Mašos pavarde: „Nesant ad ­
resato, vis tiek prašau atplėšti“ ,— ir beveik kaip apie
stebuklą pagalvojo, kad ir iš tiesų ne tik laišką atplėš,
bet ir praneš Mašai ten, ku r ji dabar yra, nors viena:
kad jis gyvas. Gal būt, net per radiją. Galų gale, jeigu ji
išeina prie radijo ryšio su Maskva, ar jiems sunku per­
duoti: „Jūsų vyras gyvas ir sveikas“ ? Net jeigu ir šifruo­
tų, tai a r daug čia šifruoti? Niekai! O žmogus ten, užnu­
gary, būtų ram us. „Argi tai sunku? O jeigu net ir sunku,
tai kas iš to ? “— su labai trum pai trukusiu įniršiu prieš
kažką, jo paties išsigalvotą ir nenorintį pasirūpinti Maša,
pagalvojo Sincovas.
Į žeminę, nulenkęs savo didžiulius pečius, įėj,o Pestra-
kas. Rankoje jis turėjo bidoną, pastarosiom is dienomis

482
atstojantį skeveldrų pram uštą term osą, o po pažasčių
dvi plytas duonos.
— Va ir karštim u pasidžiaugsim,— pasitrynė rankas
Leonidovas.
— O gal palauksim , kol vyrai iš tarnybos pareis ir
būrio vadas grįš? Arba kaip? — nusodino jį Komarovas.
— Laikraščių neatnešei? — paklausė P estraką Sinco-
vas.
— Atnešiau.
Jis atsilapojo m ilinę ir, ištraukęs iš kelnių kišenės'
suglam žytą laikraštį, ėmė jį lyginti.
— Armijos?
— Pakelkite aukščiau,— tarė Pestrakas. Su Sincovu jis
kalbėdavo daugiskaitos antruoju asm eniu.— „Izvestijos“ !
— Vis tik apsukrus iš tavęs vyrukas,— tarė Leonido­
vas.
— Tiesiai iš virtuvės paėm iau,— pasisakė P estra­
kas.— Ten korespondentas valgė ir ryšulį laikraščių p a ­
liko.
— Vadinas, gerai jį pavalgydino,— tarė Leonidovas.
Pestrakas į tą pastebėjim ą neatsakė, dar k a rtą atidžiai
išlygino laikraštį ir, perduodam as Sincovui, pasakė, kad
ėjęs į priešakinę liniją k artu su fotografu iš divizijos,
fotografas prašęs parodyti bataliono vadavietę ir nuėjęs
pas Malininą.
— Vadinas, greit iš tavęs priskaitys,— pasakė Leoni­
dovas Sincovui.
A utom atininkai buvo inform uoti; žinojo, kad Sincovui
atnaujinam as partijos nario stažas ir kad, kaip dar keletas
bataliono žmonių, jau perėjusių partinį biurą, jis laukia
fotografo, kurs turi greitai atvykti.
— Atrodo, taip,— tarė Sincovas ir nusišypsojo. Jis
buvo patenkintas, kad atėjo fotografas ir jam nebuvo
pagrindo slėpti tai nuo draugų.
— Duoti skustuvą? — paklausė Leonidovas.
Jis turėjo gerą skustuvą ir negailėdamas jį duodavo
kitiems.
i8 3
 — Bet aš ir savo galiu,— atsakė Sincovas.
— Na, koks čia skutimasis tavuoju! K ur griebia, kur
ne!
Sincovas pasisėmė į konservų skardinę vandens iš
stovinčio prie krosnies kibiro ir pastatė ant ugnies.
— Kur įdomiau, balsu paskaitysiu, gerai? — pasisiū­
lė Leonidovas, pasitraukdam as prie savęs laikraštį. Jis
mėgo skaityti balsu, bet ne iš eilės, o tik tai, ką laikė
esant verta dėmesio.
Sincovas išsitraukė iš kuprinės m uilą ir teptuką. Mui­
las buvo įdėtas rausvoje celiulioidinėje m uilinėje, tep tu ­
kas — naujas ir geras. Turėjo dar ir m ašinėlę, bet m enka
nauda iš jos — trūko peiliukų. Visa tai pateko Sincovui
vienam e iš krepšelių su dovanomis. Dovanos buvo siun­
čiamos divizijai iš A ltajaus, kur ji prieš karą stovėjo, ir
atėjo ne lapkričio 7-ajai, o dviem savaitėm vėliau. Iš alta-
jiečių batalionuose ir kuopose jau m aža kas buvo likę, o
tarp autom atininkų — vos vienas būrio vadas K araulo­
vas. Ir vis tik tai, kad dovanos atėjo iš taip toli, iš Alta­
jaus, ypač sujaudino žmones, ir autom atininkai parašė
atsakom ąjį laišką Karaulovo žemiečiams. Rašė diktuoja­
mas Sincovas, o Karaulovas, stovėdamas už nugaros, ta r ­
tum Zaporožietis, kartkarčiais įterpdavo stipresnį posa­
kį vokiečių adresu. Tą dieną jis, kaip retai kada, susi­
graudino ir išgėrė kiek nereikiant.
Sincovas atsim inė tai dabar, inidamas m uilinę ir tep ­
tuką, ir, išsimuilinęs apydrungniu vandeniu, paėm ė Leo­
nido vo skustuvą.
Leonidovas skaitė, tai susim ąstydam as ir nutildam as
vidury sakinio, tai vėl pradėdam as, taip pat iš vidurio
sakinio. Pradžiai jis pastebėjo, kad „Izvestijos“ senos, jo ­
se, pagal pranešim ą, ir Rostovas nepaim tas, ir Tichvinas
neatiduotas. Paskui ėmė skaityti apie Uralo darbininkų
ir darbininkių žygdarbį, susim ąstė, tu r būt, apie nam us,
priskaitė iki straipsnio apie save. apvertė laikraštį ir vėl
įsigilino į pranešim ą.

i8i
 — Štai,— tarė jis, pabaksnojęs pirštu į laikraštį.—
štai! Aš arm ijos laikrašty dar užvakar pastebėjau, norė­
jau jum s paskaityti, bet iš m anęs kažkas nukniaukė...
Štai...— Ir ėmė iš lėto ir garsiai skaityti piktu balsu: —
„Niekšybėmis pagarsėję vokiečių fašistai žvėriškai susi­
doroja su patekusiais pas juos į nelaisvę sužeistais ra u ­
donarm iečiais. Nikulino kaime fašistai sukapojo į gaba­
lus aštuonis sužeistus raudonarm iečius artileristus: trim
iš jų nukirstos galvos...“— Jis sustabdė pirštą toje vie­
toje, iki kurios buvo priskaitęs, ir, tebelaikydam as jį ten,
pakėlė piktas akis ir paklausė: — Na ką? — Paklausė
taip, tarsi kažkas b ū tų ginčijęsis su juo. Paskui vėl žvilg­
telėjo į tą vietą, k u r laikė pirštą, ir pakartojo: — „Trims
iš jų nukirstos galvos...“ O aš vakar vokietį nudėjau, tai
m an Karaulovas į ausį skėlė. Taip?
—■ Taip tau ir reikia! — atsiliepė Komarovas.— O ką
gi, žmonės stengėsi, „liežuvį“ ėmė, o tu jį nušauni. Žiū,
koks šaulys!
— Taigi aš jį ir ėm iau,— atkirto Leonidovas.
— Ne tu vienas ėmei.
— Na, gerai, į ausį,— tarė Leonidovas.— Nebūtų jis
būrininkas, jis m an nusiristų kūliais! Gerai, tegu jau ,—
pakartojo jis.— Betgi jis m an dar pagrasino: dar p a k a r­
to s i— nušausiu! Kaip tai suprasti?
— O taip ir suprasti: nešauk „liežuvio“,— vėl pam o­
kom ai tarė Komarovas.
— O kaip suprasti, kad m ane d a r vyresnysis politva-
dovas tam pė? Jis m an apie „liežuvį“ nekalbėjo. Jis sako:
„Jeigu belaisvis, tai apskritai neturi teisės... Kokia tavo
teisė!“— jis m an sako. O šitą,— Leonidovas įrėm ė pirštą
į laikraštį taip, kad pradūrė jį,— o šitą aš tu riu teisę
skaityti? Ar neturiu? Aš ne ponom arius, aš neskiem enuo­
damas skaitau. L aikraštyje savo akim is m atau, kaip žmo­
nėms galvos kertam os! O m an į ausį? Taip?
Jis nutilo, laukdam as, kad jam kas nors atsakys. Bet
jam niekas neatsakė, ir jis, nuleidęs pirštą, ėmė skaityti
toliau, dar labiau pakėlęs balsą:
m
 — „Makejevo kaim e ryšių kuopos vadas drg. Močia-
lovas ir kuopos politvadovas drg. Gubariovas surado žvė­
riškai sudraskytus raudonarm iečių F. I. Lapenkos,
S. D. Sopovo ir F. S. Filčenkos kūnus. Fašistai išniekino
sužeistuosius, išbadė jiem s akis, nupiaustė nosis, perplo­
vė gerkles...“— Jis vėl pakėlė galvą nuo laikraščio.— Kam
m ums apie tai rašom a? A, vyresnysis seržante?
— Kad piktesni būtum e.
— Aš ir taip perdaug piktas!
— O „liežuvio“ vis tiek neliesk,— atsiliepė K om aro­
vas, mėgęs, sykį pradėjęs, mušti į vieną tašką.— Jeigu
paėm ei, vadinas, paėmei.
— P er daug jau jūs geraširdžiai, kai žiūri į jus! —
piktai tarė Leonidovas.
Sincovas padėjo skustuvą į šalį. Paskutiniai Leonido-
vo žodžiai jį supykdė.
— O tu mums savo rūstybės nekaišiok panosėn! P a ­
lauk...— Pliaukštelėjo jis į kelį, pam atęs, kad Leonido­
vas rengiasi jį p ertraukti.— Tu piktas! O kiek fašistų
tavo sąskaitoje? Be to belaisvio, du? O Komarovas gera­
širdis, o jo sąskaitoje — keturi!
— Ne visi rašom i,— niūriai atsakė Leonidovas.
— Visiems ne visi rašom i. Komarovui taip pat ne vi­
si įrašyti. Ko verta tavo rūstybė? Iš pykčio, kad m aža
užmušei, nusprendei prie dviejų trečią pridėti? Belaisvius
žudyti — pigi rūstybė!
— Daug jau jūs žinote apie m ano rūstybę! — n u tra u ­
kė Sincovą Leonidovas, iš pykčio perėjęs į „jūs“ .
— Žinau! — atšovė Sincovas. Likimas jo širdį padarė
kietą, išplėšė jam paskutinius likučius prieškarinio švel­
num o.— Maža tu dar esi matęs! Štai kas!
— Ne m ažiau už jus!
— Ne, m ažiau. Ir pirm as tavo tikras m ūšis, jeigu
nori žinoti, Kuzkove buvo!
— Baisiai daug jūs visko apie m ane žinote,— piktai,
bet sumišęs atsakė Leonidovas.

m
 — O aš tavo skyrininkas, apie tave viską turiu žino­
ti,— apsiram inęs kaip tik tuo, kad jis yra skyrininkas,
tarė Sincovas. Ir, būdam as teisingas, pagalvojo, kad Leo­
nidovas prie Kuzkovo, taip pat kaip ir Pestrakas, buvo
atakoje iš tikrųjų pirm ą k artą, bet jis, Sincovas, tada
to neatspėjo iš jo elgesio, tesužinojo tik paskui ir atsi­
tiktinai. Ir du, o ne keturis fašistus Leonidovas nudėjo
ne dėl to, kad buvo bailesnis už Komarovą, o tiesiog
dėl to, kad m ūšyje viskas taip, o ne kitaip susidėjo.
Vėl paėmęs skustuvą ir iš padilbų pažiūrėjęs į atk a k ­
liai įknibusį laikraštin Leonidovą, Sincovas dar kartą p a­
galvojo, kad buvo teisus. „Nėra ko badyti kitiem s akis
savo rūstybe, visi mes dabar kare vienodi: ir pikti —
pikti, ir geraširdžiai — taip pat pikti. O kas ne piktas,
tas arba karo nem atė, arba m ano, kad vokiečiai jo p a ­
gailės už jo gerum ą.“
Jis baigė skustis, išėjo be palaidinės į gatvę, išsitrynė
sniegu degantį po skutim osi veidą ir grįžo atgal rengtis.
— O jį — žinai kur...— išgirdo jis, įeidamas atgal
į žeminę, Leonidovą, tikriausiai besiginčijantį su Koma-
rovu.— Aš piktas, o jis geras... O kai tam fricui prie že­
minės autom atu į šalm ą rėžė, tai iš pykčio nesupaisė,
ku r vamzdis, kur buožė!..
Sincovas įėjo, ir jis nutilo, ne bijodam as tęsti,— tai
buvo ne pagal jo charakterį,— o tiktai nenorėdam as.
— Na, ką tu d ar ten išskaitei? — taikingai tarė Sin­
covas, jau apsivilkęs kailinukais, užsidėjęs kepurę ir p a­
sikabinęs ant kaklo autom atą su n au ja savo darbo buože.
— O štai visa tą ir išskaičiau,— nem aloniai atsakė
Leonidovas ir bakstelėjo pirštu į galą tos pačios p ran e­
šimo pastraipos, kurią pirm a skaitė balsu.— „Jekaterinov-
kos kaime rastas sanitarinio instruktoriaus drg. Nikifo-
rovo lavonas. H itlerininkai sumušė sunkiai sužeistą
sanitarą buožėmis, subadė durtuvais, supiaustė veidą
skustuvu.“
 „Skustuvu, a ? !“— staiga pagalvojo Sincovas, beveik
fiziškai pajutęs, kaip jis pats guli sužeistas, negalėdamas
pasijudinti, o vokietis sėdi jam ant krūtinės ir piausto
veidą skustuvu.
— Einu fotografuotis,— tarė jis balsu.— Jeigu ateis
Karaulovas, praneškite jam .
Kai jis pirm ąsyk buvo išėjęs iš žeminės nusiprausti,
tai nekrito jam į akis, o dabar jis staiga pam atė visą gam ­
tos grožybę tą saulėtą žiemos dieną: ir reto žydrumo
dangų, ir nakčia krintančio sniego baltum ą, ir lygius m e­
džių kam ienų šešėlius, ir net trikam pį lėktuvų, skren­
dančių taip aukštai, kad jų tolimas plonas gaudimas n e­
beatrodė pavojingas.
Ką tik blindaže jie buvo ginčijęsi apie k arą ir m irtį,
apie tai, kaip žudyti žmones, ir apie tai, a r galima žudant
būti geram ir piktam ... O dabar, žengdamas per bom bar­
davimo nukapotus kam ienus, jis ėjo prie dvaro nam ų
griuvėsių saulės nušviesta ir šešėlių išbraižyta pušų alėja
ir galvojo, kaip, po teisybei, žmogus yra blogai prisitai­
kęs tam gyvenimui, kuris vadinam as karu. Jis ir pats b a n ­
do priprasti prie to gyvenimo, ir kiti verčia jį priprasti,
ir vis tiek iš to ničnieko neišeina. Čia lemia ne žmogaus
elgesys, kuriam pam ažu atsiliepia laikas, praleistas kare,
o jo jausm ai ir m intys poilsio ir tylos valandą, kada jis.
kad ir užsim erkęs, gali, tartum iš nebūties, m intim is grįžti
į norm alų žmogišką gyvenimą... Ne, galima išm okti k a ­
riauti, bet priprasti prie karo negalim a. Gali tik apsim es­
ti, kad tu pripratai, ir kai kas labai gerai m oka apsim esti,
bet kiti nem oka to ir, tu r būt, niekad neišm oks. Rodos,
jis, Sincovas, m oka, bet kas iš to? Štai pašildė saulutė,
dangus žydras, ir lėktuvai skrenda kažkur ne šen, ir
patrankos šaudo ne šen; ir jis eina, ir jam taip norisi
gyventi, taip norisi, kad tiesiog nors krisk ant žemės, p ra ­
virk ir m aldauk dar dienos, dviejų, savaitės štai šito­
kios tylos, kad žinotum , jog, kol ji truks, tu nemirsi...
Prie pat dvaro nam o griuvėsių susimąstęs Sincovas
 susidūrė su kulkosvaidžių kuopos viršila Vasiukovu, ku
ris taip pat turėjo fotografuotis partiniam bilietui.
— Ką gi, fotografuotis? — linksm ai paklausė Sin-
covas.
— Jau,— atsakė Vasiukovas, paglostęs ūsus: jis p a ­
dvelkė odekolonu.
— O ku r jis fotografuoja? — paklausė Sincovas.
— Čia, už nam o, prie sienos statė, nelyginant kaip
sušaudyti,— pajuokavo Vasiukovas.
— O a r kiti ten? — paklausė Sincovas.
—- Ja u nusifotografavo. Aš m aniau, kad tu pirm iau
už m ane nusitraukei. Paspausk, pasivyk jį, jis tik dabar
į pulką išėjo!
Sincovas buvo bespartinąs žingsnį, pagalvojęs, kad
pats kaltas, ilgokai terliojęsis su tuo skutim usi, bet pas
kui prisim inė M alininą ir jo akuratiškum ą tokiuose d a ­
lykuose ir suprato, kad per tą laiką nei Vasiukovo, nei
kitų negalėtų suspėti ir surinkti, ir nufotografuoti, ir a t­
leisti. Vadinas, Malininas iš anksto žinojo, kad bus foto­
grafas, ir iš anksto įsakė jiems pasiruošti ir atvykti. Va­
dinas, bėgti vytis fotografą nėra prasmės. Tuos, kuriuos
buvo įsakyta nufotografuoti partijos dokum entam s, n u ­
fotografavo, o jo ne, kadangi partinė kom isija nuspren­
dė susilaikyti ir neišduoti jam naujo partinio bilieto.
Kaip dar kitaip aiškinsi? Tik taip.
Jis sutrikęs sustojo.
Iki šiol, per tuos pusantro mėnesio fronte, jam ne
kartą sunkiom is valandom is padėdavo m intis, kad galų
gale viskas jo gyvenime bus atstatyta, kaip buvę, negali
būti, kad jis nepasiektų to pats ir jam nepadėtų kiti!
Pasitaikė ypač aršių m ūšių dienų, kaip tada prie plytų
fabriko, kada karas buvo apėmęs viską ir atrodė, niekas
kitas ir nebeegzistuoja, vien tik skaudžiai purtosi bei dre­
ba rankose kulkosvaidis ir taikiklių sugautos vokiečių
figūrėlės balto sniego fone. O vis dėlto m intis apie p asi­
tikėjim ą, ir teisingum ą net ir tomis dienomis buvo gyva
kažkur sielos kam putyje, ir ne tik gyva, bet ir padėjo
kovoti taip, kaip jis kovojo.
Diena, kada jis buvo iškviestas į pulko partinį biurą,
ku r turėjo paaiškinti, kaip ir kada netekęs partinio bi­
lieto. jo atm inim e liko kaip paskutinio — taip jam tada
rodės — išmėginimo diena.
Pulko partinio biuro nariai patikėjo juo svarbiausiu
klausim u — kad jis sako teisybę apie aną ry tą prie Verė-
jos, kada jis atsipeikėjo vienas, be Zolotariovo. Ir nors
ta teisybė ir jiem s iš pradžių pasirodė nepanaši j teisybę,
bet paskui jie suprato, kad jis sako ją kaip tik dėl to,
kad jis yra kom unistas ir nenori meluoti, net jeigu melas
padėtų jam ir išsigelbėti. „Draugai! — pasakė jis tada
pulko partinio biuro nariam s.— Ką gi aš d ar galėčiau
jum s pasakyti? Nežinau aš, kur jis dingo! Jeigu jūs b ū tu ­
m ėt buvę m ano vietoj, žinotum ėt, kad savo partinio bilie­
to nesudraskėt ir neužkasėt, tai kaipgi jum s apsiverstų
liežuvis sakyti, kad užkasėt? Aš jo neužkasiau ir nedras­
kiau! Nežinau, gal ir būčiau užkasęs, jeigu nieko kito
nebebūtų likę. Bet neužkasiau, suprantate? Spręskite,
kaip išm anote, o m eluoti aš nem eluosiu!“
Ir jie patikėjo juo ten, ku r anksčiau kiti žmonės abe­
jojo, patikėjo ne iš lengvatikystės, o dėl to, kad šiandie
jį geriau pažinojo, negu anie, kiti žmonės.
Jam pareiškė griežtą papeikim ą už partinio bilieto
praradim ą ir nusprendė prašyti divizijos partinę kom i­
siją išduoti naują.
„Nemanyk, kad jeigu patikėjo, tai ir papeikim as tau
be reikalo,— tos pat dienos vakarą pakeliui į batalioną
pasakė jam Malininas.— Papeikim as tau vis tiek teisėtas!
Jeigu ne už tai, kad praradai, tada už tai, kad paskui iki
pat Maskvos prasm ukai, ko tik į dezertyrus neįsirašei!
Kom unistai taip nedaro.“
Ir nors buvo kalbam a apie griežtą papeikim ą, Sinco-
vas tada su laiminga šypsena nesipriešino Malinino žo-
džiams; jis tądien buvo laimingas, ir, rodės, jau niekas los
laimės nebegalės jam išplėšti!
Ir štai išplėšė! Laimingas įsitikinim as, su kuriuo jis
pastarosiom is dienomis gyveno, su kuriuo jis ir dabar ėjo
čia, o pirm a taip nerangiai ruošėsi,— tas laimingas įsiti­
kinimas sugriuvo... Vadinas, kažkur kitoje vietoje, divi­
zijoje arba dar kažkur, juo vėl netiki. Netiki dėl jo p ra ­
eities, nors jo dabartis jiems aiški kaip ant delno!
Jis pastovėjo kokią m inutę, visų tų m inčių audrinam as,
net buvo besigręžiąs eiti atgal į žeminę, bet apsigalvojo
ir pasuko pas M alininą.
Malininas sėdėjo už stalo, užsim etęs ant pečių kaili­
nukus, ir nepatenkintas klausėsi priešais jį sėdinčios se­
nos m oteriškės su veltiniais, šilta skarele ir juoda geležin­
kelininkų miline. Iš jos balso galėjai spręsti, kad ji kaž­
kuo skundžiasi M alininui.
Sincovui įėjus, m oteris nutilo, o Malininas d ar su ta
pat nepatenkinta veido išraiška pasisuko į jį.
— Ką pasakysi?
— Leisite kreiptis, draugas vyresnysis politvadove?
— T uojau galėsi, sėsk palauk,— niūriai pasakė Mali­
ninas.
Sincovas atsisėdo ant išklibusio suolo prie įėjimo ir,
neturėdam as ką veikti, jau nebe pirm ą k a rtą apžvelgė
rūsį, kuris buvo ir vadavietės patalpa, ir Malinino
su bataliono vadu Riabčenka būstas. Rūsys buvo žemas
ir ilgas; pusė jo buvo iki lubų prik rau ta visokių griozdų,
likusių evakavus iš čia ligoninę. Riabčenka išsyk dėl to
ir nenorėjo eiti, bet rūsys buvo šiltas; Malininas šilumą
mėgo, o užsikrėsti nebijojo ir laikėsi savo nuom onės. Li­
goninės griozdai buvo išpurkšti, išdezinfekuoti, o liku­
siomis tum bom is ir gofruotomis kartoninėm is vaistų dė­
žutėm is kūrendavo „buržuiką“ .
Moteris buvo iš Podolsko ir skundėsi, kad ji savano­
riškai užsirašiusi divizijon sanitare, o dabar, kada visus
paskirstė į batalionus, pasirodė, kad jos neima.
 — Jūsų rytą nebuvo,— skundėsi m oteris,— o aš at
ėjau pas jūsų pavaduotoją, rudutis toks, jaunutis...
— Ne pas pavaduotoją,— pam okom ai tarė M alini­
nas,— o pas bataliono vadą. Tai buvo bataliono vadas.
— Na, m an vis tiek,— kalbėjo m oteris.— Taigi jis dvi
jaunas sanitares paėm ė, o m an, sako, jau nebėra etato...
Žinoma, jis pats dar jaunutis, aš suprantu...
— Liaukitės taip kalbėti,— piktai tarė Malininas,—
kam čia tos užuom inos, suprantat?
— O ką gi, m an dabar atgal į Podolską važiuoti? —
paklausė moteris.
— Gal ir taip.
— Nevažiuosiu! Jūs žmogus suaugęs, jūs turite su ­
prasti! Aš trisdešim t m etų ligoninėse dirbu, vien tik m ū­
siškėj geležinkelininkų dvidešimtus. Ko m an reikia? Man
nieko nereikia. Man tik skaudu, kad pas jus tokios nepri­
tyrusios sanitarės dirba. Maža ką dar jos m oka; tik tiek
gerai, kad jaunos. O aš tris aprišiu, kol jos vieną,— va
kas m an skaudu!
— Sužeistuosius ne tik aprišti, juos ir iš kovos lauko
išnešti reikia,— tarė Malininas.— O kovos lauke jėga rei­
kalinga ir jaunystė.
— O tu lyg ir ne visai jaunas,— žvilgtelėjusi į Mali­
niną, pastebėjo moteris.
— Teisybė, nejaunas,— sutiko jis.
— O kare vietą susiradai, su m etais nesiskaitei?
— Na ir kas?
— Na ir viskas! Tegul ja u tavo ručkį, kad kokioj,
jaunos ištempia, jeigu jis iš jų daugiau tikisi, o tave, se­
niuką, aš ant pečių užsiversiu!
— Vadinas, darbo pasiskirstym as,— pirm ą k a rtą per
visą pokalbį nusijuokė Malininas iš tokių netikėtų m in­
čių.
— Veltinius turiu savus,— tarė m oteris.— Tik ja u mi-
liniukę duokit. Mano m iliniukė juoda, ant sniego gerai
m atom ą.— Ji laikė, kad klausimas išspręstas; taip išties

492
ir buvo.— Na tas va,— pasirausus milinės kišenėj, iširau
kė ji ir padėjo priešais M alininą ant stalo raštelį.
— Čia kas? — nežiūrėdam as paklausė jis.
— O kelialapis iš Podolsko,— atrėžė m oteris.— O kaip
tu m anei? Aš ne dėl dievo meilės pas tave atėjau. Mane
rajkom as į arm iją atrinko.
Malininas nieko neatsakė, paėmė raštelį, kažką ant jo
užrašė pieštuku, paskui sustojo, žvilgtelėjo į m oterį ir
paklausė:
— Ausinę kepurę tau išrašyti?
— O žiūrint kaip vadinsi! — linksm ai atsiliepė ji, ir
jos balsas nuskam bėjo įprastu apsukrios ligoninės slau­
gės tonu.— „Teta P a ša “ vadinsi — tad a ir su skarele e i­
siu, o „kovotoja K ulikova“ — išrašyk ausinę!
— Gerai, išrašysiu,— tarė Malininas ir, prirašęs dar
eilutę, atidavė raštelį m oteriai.— Eikite, stokitės prie k a ­
tilinės ir sandėlio. O dėl kito ko — grįš bataliono vadas,
susitarsim . D ar užeikite.— Jis linktelėjo neatsistodam as,
ir m oteris su rašteliu rankoje žengė pro Sincovą durų
link.
D abar jis aiškiai pam atė jos veidą su stam biom rau k š­
lėm, veidą m oteries, ja u senos, bet dar stiprios savo dau­
giamečiu įpratim u prie atkaklaus ir nesaldaus darbo. E i­
dam a pro Sincovą, ji probėgšm ais žvilgtelėjo į jį. Jos
akys dar švietė laim ėta pergale.
,,0 kokia pergalė? — pagalvojo Sincovas, Malinino n iū­
riu gestu pakviestas ir eidamas prie stalo.— Eiti sanitare
į batalioną, kuopą, patį pragarą! Kita kokia nors būtų
už tūkstančio varstų bėgus nuo tokios pergalės...“
— Ką gi, įsižeidęs atėjai? — nieko nelaukdam as, p a ­
klausė Malininas, parodydam as Sincovui sėsti.
Ir Sincovas atsisėdo dar ant šiltos taburetės.
Malininas žiūrėjo į jį ir, kuo aiškiau m atė, kiek labai
prislėgtas Sincovas, tuo jo paties veidas darėsi vis niūrės
nis ir niūresnis. Ryžęsis prisiim ti atsakom ybę už kokį
nors žmogų, Malininas buvo įpratęs nuo tos pat valandos
apie jį galvoti daugiau, negu apie save patį.
Sincovas nežinojo, kad naujo partinio bilieto išdavimo
klausim as pulko biure praėjo ne taip jau sklandžiai, kaip
jam pasirodė.
Prieš susirenkant biurui, Malininas visą valandą k a l­
bėjo su sekretorium .
„Parašei tu apie jį gerai, kaip sakom a, žodžio nepirk -
damas,— kalbėjo sekretorius,— ir esminių prieštaravim ų
nėra. Bet pagalvok pats, tu tokiuose reikaluose labiau
prityręs už m ane: a r ne per anksti mums kalbėti apie
žmogų, tik prieš pusantro mėnesio praradusį partinį b i­
lie tą ? “
Malininas piktai atrėžė, kad, gal būt, ir į fro n tą tada
siųsti per anksti? O šiaip į frontą pasiųsti nebijota, prie
kulkosvaidžio plytų fabrike palikti prieš vokiečių ataką
nebijota, ordinu už tai apdovanoti nepabijota, o partinį
dokum entą išduoti bijomės.
„Aš pats nebijau,— tarė jis.— O dėl to „per an k sti“
galiu pasakyti, kad iš tos kuopos po plytų fabriko rikiuo­
tėje likom du: jis ir aš. Ką gi, galima ir dar palaukti...“
Po tokio atsakym o šis klausimas atkrito, bet užtat iš­
kilo naujas.
Reikalas lietė tą miglotą, sekretoriaus nuom one, Sin-
covo pasiaiškinim ą, kaip jis netekęs partinio bilieto ir
kitų dokum entų.
„Čia šiaip, čia taip, čia atm intis atbuko... Sunku ti­
k ėti!“
„O kam jam m eluoti? Būtų pasakęs, kad užkasė, ir
viskas.“
„Galimas daiktas, iš pradžių karštosiom susigalvojo,
tarėsi taip būsiant geriau,— o paskui, kad ir blogiau iš­
ėjo, trauktis atgal ja u vėlu. Argi taip neb ū n a?“
„Maža kas būna!..— atsakė Malininas.— Bet aš pats
juo tikiu. Gerai, kelk biure: kaip žmonės patikės...“
Žmonės patikėjo. Bet jau pasibaigus biuro posėdžiui,

m
sekretorius, sėdėdamas k artu su M alininu, kurs buvo p a ­
silikęs padėti jam sutvarkyti protokolo, vis tik atsiduso
ir ta r ė :
„Tau, žinoma, aiškiau, kaip senam kadrų darbuoto­
jui, bet bijau, kad divizijos partinė kom isija, paskaičiusi
lokį pasiaiškinim ą apie partinio bilieto praradim ą, ne­
patvirtins m ūsų nutarim o.“
„Pagyvensim — pam atysim “,— atsakė tada Malininas,
tikėdamas savo teisum u.
Ir štai pagyveno, pam atė!
Malininas sužinojo apie tai dar prieš dvi valandas,
kada pulko biuro sekretorius paskam bino, kad iš divizi­
jos ateis fotografas ir turi visi priim tieji pasiruošti, iš­
skyrus Sincovą.
Malininas nieko neatsakė, bet pats sau tylėdamas n u ­
sprendė, kad vėl su tuo reikalu turės eiti pas divizijos
kom isarą. Tiesa, divizijai nesisekė. Joje nuo karo p ra ­
džios jau trečią k a rtą pasikeitė kom isaras. Tasai kom isa­
ras, kuriam Malininas po mūšio prie plytų fabriko p erd a­
vė Sincovo pasiaiškinim ą raštu ir per kurį paskui klausė
apie įskaitos kortelę, dabar guli ligoninėje. Tada jis p a ­
sakė apie Sincovą, kad reikalas aiškus, tegu kovoja, o
ateis laikas, užsitarnaus, iškelsim grąžinim o į p a rtiją
klausim ą. D abar to kom isaro nebėr, yra kitas, ir su juo
reikia pradėti kalbą iš naujo.
„Na ką gi, pradėsiu iš naujo,— atkakliai pagalvojo
Malininas,— o jei reikės, ir aukščiau parašysiu.“ Atei­
nant Sincovo jis laukė ir net būtų nustebęs, jei šis nebūtų
atėjęs; tai būtų rodę, kad Sincovas netiki savo teisumu.
— Tokie reikalai, Sincovai! — ilgokai tylėjęs, tarė
Malininas.
— Tai ką, nepatvirtino? — paklausė Sincovas.
— Kol kas sulaikė.
— Kodėl?
— Kol kas nežinau.
— O kaip m anote, kodėl?

m
 — Manau, kad dėl to paties...
— Aleksejau Denisovičiau, ar galima visiškai atvi­
r a i ? — paklausė Sincovas tokiu balsu, kurs nelėmė nieko
gero.
— Sakyk,— tarė Malininas.
Jis suprato, kad Sincovas pritrenktas tokio netikėto
posūkio ir nori išsikalbėti.
„Na ką gi, tegu. Jeigu susikaupė, vis tiek nesulaikys,
pasakys. Ir geriau tegu sako m an, ne k itam .“
— Vadinas, visiškai atvirai? — paklausė Sincovas, ta r­
tum dar svyruodam as, kalbėti ar ne.
— Bet tu negąsdink m anęs,— tarė Malininas.— Aš tei­
sybės nebijau, ir neteisybės taip pat.
— Tada sakykite,— pradėjo Sincovas, ir jo veidas iš­
balo,— kas brangesnis: žmogus ar popierius?
— O kaip tu m anai? — paklausė Malininas; jo balse
lyg ir geležis žvangtelėjo.
Bet Sincovas neatkreipė į tai dėmesio.
— Aš dabar m anau, kad brangesnis popierius. Guli
jis ku r nors miške, pūva ir galvoja apie m ane: „Meluoji!
Manai, kad tu be m anęs tai žmogus! Ne, be m anęs tu ne
žmogus! Ne tu kaltas, ne tu m ane num etei, o vis dėlto
tau be m anęs gyventi neduosiu!“
— Taip jis tau kalba. O tu jam ? — vis su ta pat šalta
geležim balse paklausė Malininas.
— O aš tyliu, Aleksejau Denisovičiau! Pareiškim us
rašau, pasiaiškinim us... Laukiu, kas ką nusvers: aš ar
popierius,— piktai atrėžė Sincovas.
-— Jeigu tiktai popierius ten, miške, pūva, kam juo
rūpinies? 0 jeigu tavo partinis bilietas ten, tai į p artiją
tavęs varu niekas netem pė, pats ėjai ir pats žinojai, ko
vertas bilietas! Ir jei laikais savo, to, kad neužkasei, jei
žūt būt laikais savo, vadinas, ne taip ja u paprasta: už­
kasei, sudraskei arba nežinau, kur dėjai... Užkasei arba
sudraskei — vienas žmogus, o sumelavai — kitas...

4.96
 — O ką daryli tani, kurs teisybę sako? Ar išmoksi
me mes kada nors pilnutinai žmogum tikėti, a r tai ne­
reikalinga?— perkirto jį Sincovas.
— O tu kuo skųstis čia atėjai? — savo ruožtu n u tra u ­
kė jį Malininas. I^ad ir labai jis užjautė Sincovą, kad ir
stipriai juos siejo bendra kova, jo pažiūrose buvo vietų,
ku r niekad nešvelnino sprendim o.— Manim? Kad pats
patariau paduoti, o dabar atisakiau ginti?.. Teisingai, bet
per anksti. Aš dar nuo savo žodžio neatsim ečiau... Arba
partiniu biuru? Taip pat per anksti, ir jis dar savo pas­
kutinio žodžio netarė... Divizijos partine kom isija skun­
dies? O tu ką nors iš jos savo akimis esi m atęs? — staiga
pats save nutraukęs, paklausė Malininas.
— Kol kas ne, kurgi?
— Ir jie tavęs nematė! O m udviejų popieriukais n e ­
liki! — nusišypsojo M alininas.— Gal ir jiem s, kaip ir tau,
žmogus brangesnis už popieriuką! Gal jiem s pirm a re i­
kia į tave pažiūrėti, o paskui spręsti! Neprileidi tokios
m inties? O aš prileidžiu. Bet, iš kitos pusės, prileidžiu,
kad ten koks kelmas sėdi, kurio iš apačios nesuskaldysi,
kurį tik iš viršaus galima suskaldyti. P a rtija didelė, joje
visokių žmonių pasitaiko. Sitai ja u ne tu m an, o aš tau
sakau, jeigu nori, visiškai atvirai! Bet užsim oti ant p a r­
tijos nedrįsk! — staiga jis pakėlė balsą ir net atsistojo,
tai sakydam as.— „Kada mes tikėti žmonėmis išm oksi­
m e?“— mėgdžiojo jis Sincovą.— Matai, koks tu greitas!
Iš savo opos visą lozungą sudarei!
— Opą skauda, Aleksejau Denisovičiau,— tarė Sin-
covas ir taip pat atsistojo.
Jis neužsigavo dėl Malinino pasikarščiavim o: jautė,
kad Malininas sutrikęs dėl to įvykio ne m ažiau, kaip jis
pats, ir šis jausm as daugiau, negu kas kita, padėjo jam
dabar pajusti Malinino teisybę.
— Na, laikyk,— per stalą ištiesė jam ran k ą Malininas,
raukydam asis ir nežiūrėdam as į akis; taip jis buvo pra-
lęs daryti, kai sveikindavosi ar atsisveikindavo.

v i. G y v ie ji ir m irusieji hm
 — Aleksejau Denisovičiau,— spausdam as Malinino
ranką, neištvėrė ir drėbtelėjo Sincovas,— o sakykite: o r­
dino m an dėl tų pat priežasčių neužlaikys? Kažkodėl il­
gai neįteikia.
Malininas tik nusijuokė iš tokios aBsui'diškos prielai­
dos. Sincovo atvirum as jam net patiko: jis rėmėsi pasiti­
kėjim u.
— Aš m atau, tu visai keistas pasidarei. Sako, gene­
rolas ordinus ja u trys dienos kaip vežioja. U žvakar įtei­
kė artileristam s, vakar — devyniasdešim t antram . Gali­
mas daiktas, d ar šiandie pas mus atvyks.
Sincovas paprašė leidimo eiti, bet prie pat durų atsi­
gręžė ir karštai pakartojo tuos pat žodžius, kuriuos sykį
ja u buvo sakęs M alininui dar Maskvoje, rajkom e:
— Kad ir kas m ane ištiktų, o to, kaip žiūrėjote į
m ane, aš niekad neužm iršiu.
— A-a! — atsainiai m ostelėjo ranka Malininas.—- P a ­
m atysi po karo Maskvoje gatvėje, pasakysi: „Sveikas,
M alininai!“— ir viskas! — jis vėl m ostelėjo ranka, paėjo
palei stalą ir staigiai pasisuko nugara: klausytis padėkos
jis nebuvo pratęs.
Pavaikščiojęs pirm yn ir atgal po rūsį ir iš padilbų
metęs žvilgsnį į duris, pro kurias ką tik buvo išėjęs Sin­
covas, Malininas giliai atsiduso, sėdo už stalo, išsitraukė
iš palaidinės kišenės laišką, užsidėjo akinius ir iš lėto,
tartum tikrindam as, a r tikrai ten gali būti parašyta tai,
ką jis skaito, ja u trečiąsyk tą dieną perskaitė jį nuo p ra ­
džios ligi galo. Laiškas buvo iš ligoninės, ir jam e buvo
parašyta, kad jo sūnus Viktoras guli ligoninėje su am ­
putuota dešine ranka, sėkmingai taisosi po sužeidimo,
bet prašo kol kas nieko nepranešti m otinai. D ar kartą
skaitydam as laišką, Malininas apsistojo prie žodžio „sėk­
m ingai“. Nusiėmė akinius, padėjo priešais save ant sta­
lo ir įsižiūrėjo į sieną.
Žmonai pranešti vis dėlto reikia, nes jei ilgai nebus
laiškų, nuspręs, kad žuvęs. J ą reikia nuram inti, o pačiam

498
skųstis nėra kam. Ne tokios pareigos, kad skųslimieis
Tiesiog reikia apsiprasti su m intim , kad sūnus, turėdam as
septyniolika m etų, neteko dešinės rankos. Bet apsipras­
ti su tuo sunku.
Durys atsidarė, ir į rūsį įvirto bataliono vadas, v y ­
resnysis leitenantas Riabčenka. Jis greitai bildėjo laip­
tais, žvangėdamas neleidžiamais prie uniform os kavale­
risto pentinais. Šauniai prigulusi ant plačių jau n ų pečiiĮ
ilga milinė einant sukaliojosi aplink išblizgintus batus,
o jo rudam e su aštria nosim, it gaidžio veide galėjai m a­
tyti tuo pat m etu ir linksm ybės, ir susirūpinim o.
— Laišką gavai? — linksm ai paklausė jis.
— Gavau,— atsakė Malininas ir, nieko daugiau ne-
pridūręs, įsidėjo jį į kišenę.
— Už valandos generolas atvažiuos, ordinus įteiks,—
vis taip pat linksm ai tarė Riabčenka.— Ir m ano ten, dar
nuo liepos. M aniau, nudėjo kur, kol po ligonines tran-
kiaus. Ne, pasirodo, vis tik yra!
Sėsdamas ant taburetės, jis iš džiaugsmo net pliaukš­
telėjo sau per batus pirštinėm ir atsilapojo milinę.
— Žadėjo atvažiuoti, o atsisveikindam as visiems iš
eilės, kas tik pulko štabe buvo, garo davė: „Kodėl, sako,
dvi dienas savo kovos bare nė vieno „liežuvio“ paim ti
m an negalite?“ Tai pulko vadui. O paskui m an: „O pas
jus, sako, žinau, vakar „liežuvį“ paėm ė, bet neatvedė,
kvailiai!..“ Ir iš kur jis sužinojo?
— Iš politinio skyriaus,— ram iai atsakė Malininas.—
Aš tai politiniam e pranešim e vakar pam inėjau.
— Na ir be reikalo! — tarė Riabčenka.
— Sena ir tuščia kalba.— Malinino balsas sugirgždėjo
kaip neteptos durys.
Riabčenka įskaudintas num ojo ran k a ir nesiginčijo.
-— Na, sakyk,— patylėjęs sušuko jis,— kas per žmo­
nės pas mus, tokie neišauklėti? Auklėjam , auklėjam juos,
lyg tartum supranta, o paskui belaisviui — viens, ir kulka
į kaktą!
 — Ne vieni mes auklėjam ,— tarė Malininas.— Iš vie­
no krašto mes, iš kito — vokiečiai. Mes jam sakome: n e ­
liesk! O jis Kuzkove savo akimis m atė, kaip vokiečiai
m ūsų žmones gyvus troboj sudegino. Mokslas ant mokslo.
Jis po to Kuzkovo įm anytų tiesiog H itleriui arba Gebelsui
rankas kojas išsukinėti, bet nežino, ar sulauks to. Grei­
čiausiai, ne. O čia jam , kol kada bus teismas ir byla, vie­
toj Hitlerio ant karštųjų tiesiai jefreiteris pateko!
— Vadinas, teisini?
— Neteisinu, o aiškinuos sau: kas gi čia yra, m ūsų
žmonės ne žvėrys, o atsitinka, kad siautėja? Daug fašis­
tai jėgų padėjo, kol juos prie to privedė!
— O kaipgi tave vis tik dabar suprasti?
— O taip suprask: reikia dirbti, kad tokių atsitikim ų
nebebūtų. O tą atvejį aš laikau savo nepakankam o darbo
faktu, todėl ir į politinį pranešim ą įtraukiau. Nors tu ir
sakai, kad nereikia šiukšlių nešti iš pirkios, bet šiukšlės
iš pirkios — blogai, o šiukšlės pirkioj — dar blogiau.
— Na, o čia, tėvuk, kokių reikalų buvo, m an n e­
s a n t? — patylėjęs ir žvilgtelėjęs į niūrų Malinino veidą,
paklausė Riabčenka.
— Prasti popieriai; atsiuntė fotografą, padarė nuo­
traukas partiniam s dokum entam s. O Sincovui kaip m az­
gote per galvą.
— Bet ką jie ten kvailioja! — užsipuolė Riabčenka.—
Mes ju k abu rašėm , palaikėm ... Ko jiem s dar?..
— Taip, mes abu, vade, žinoma, esame jėga,— nusi­
juokęs iš jo jaunatviško karščio, tarė Malininas ir iš
po niūrių savo antakių m etė gerą, beveik m alonų žvilgs­
nį.— Didelė jėga! — Ir patylėjęs pridūrė: — Bet tik, m a­
tyti, ne visur.
Generolas atvažiavo lygiai už valandos pulko vado Bag-
liuko rogėmis. Užpakaly generolo ir Bagliuko sėdėjo ad­
jutantas, o arklį valdė pats Bagliukas.
Riabčenka ir Malininas išėjo sutikti generolo. Ketver­
tas apdovanotųjų, neskaitant paties Riabčenkos,— Sinco-

500
vas, jo būrio vadas Karaulovas ir du kovotojai iš šaulių
kuopos — buvo iššaukti į bataliono štabą iš anksto ir taip
pat, stovėdam i atokiau, laukė generolo atvykstant.
Pirm as iš rogių iššoko Bagliukas ir, perdavęs vadeles
adjutantui, pasakė:
— Pavažiuok už namo.
Generolas irgi lengvai iššoko iš rogių. Jis buvo viduti­
nio ūgio, bet šalia labai aukšto Bagliuko atrodė mažas.
Vietoj papachos jis nešiojo ausinę kepurę, buvo apsivil­
kęs kailiniukais, iš viršaus kryžm ai perjuostais diržais,
avėjo veltiniais. Viršutinė kailiniukų kabė buvo atseg­
ta, ir dėl to m atėsi ant kitelio krašteliai raudonų gene­
roliškų antsiuvų. Generolo Orlovo ūsai prim inė du juodus
trum pus šepetukus; veidas gelsvas, totoriškas, o siauros
akys taip pat juodos, kaip ir ūsai, linksmos ir dar ne­
senos.
Riabčenka davė kom andą „ram iai“, generolas išklau­
sė raporto, sukom andavo „laisvai“ , po to džiaugsm ingai
pažiūrėjo į dangų, į besileidžiančią už miško saulę ir lie­
pė tiesiai čia išnešti kokį nors staliuką.
— Čia ir įteiksim, prieš saulutę, nėra ko lįsti į jūsų
katakom bas, juo labiau kad ten karboliu atsiduoda.
Jis buvo labai gerai nusiteikęs, ir tai dėl daugelio p rie­
žasčių.
V akar vakare jie buvo sukviesti į štabą; čia jiems
išdėstė puolam ųjų operacijų arm ijos m astu planą, p a ­
prašė visų divizijų vadus pateikti pačias paskutines ži­
nias apie priešo pajėgas, esančias jų bare, ir įsakė arm i­
jos direktyvos pagrindu kiekvienam planuoti kautynes
savo puolimo ruože.
Sprendžiant iš arm ijos direktyvos, svarbiausias sm ū­
gis buvo num atytas smogti ne jų arm ijos bare, bet visa
kas rodė, kad puolimas planuojam as didelis; tegu ir a n t­
raeiliam e bare, bet ir jie tame puolime dalyvaus! Ir ačiū
dievui!
 Pastaruoju m etu generolas tarsi savo paties kūnu
jautė, kaip vokiečiai mus spaudžia ir spaudžia, o mes,
nežiūrint visos to spaudim o jėgos, nors ir pasiduodame
atgal, bet vos vos, beveik nežymiai. Jis tai jautė savo k ū ­
nu ir kautynių visai nusilpnintos divizijos kūnu. Jis ži­
nojo, kad užpakaly priartėjo antrieji ešelonai, bet papil­
dym ų jis jau seniai gavo, ir jis suprato, kad tas žiaurus
šykštum as ne šiaip sau. Žodžiu, aplinkui jau visa sa­
vaitė visi nujautė, kad daug kas pasikeis į gera, bet vaka­
rykštis iššaukimas į arm iją — tai jau nebe nuojauta, tai
jau žygio išvakarės!
Pasitarim e į klausim ą: ko jam dar papildom ai rei­
k i a ? — generolas, rem damasis sena pažintim su arm ijos
vadu, žinoma, užsiprašė kuo daugiau ir susilaukė nei­
giamo atsakym o. Armijos vadas šyptelėjęs pasakė jam :
„Nors aš pas tave, Michailai Nikolajevičiau, ir kažkada
tarnavau, o visgi nelauk, kad tau duočiau daugiau, negu
viešpaties dievo leista.“ Bet ir tas atkirtis jo neprislėgė:
kiek duos, tiek, kaip nors pratrauksim i Svarbiausia — kad
bus puolimas! Šitai jį be galo džiugino.
Grįžęs generolas visą likusią vakaro dalį ir visą n a k ­
tį prasėdėjo su štabo viršininku prie pirm ųjų plano ap ­
m atų, rytą paliko jį dirbti toliau, o pats nuvažiavo į Bag-
liuko pulką, nusprendęs padaryti iš karto tris darbus:
įteikti apdovanojim us, paspausti, kad paim tų „liežuvį“ ,
nes reikia gauti tikslesnių duom enų apie padėtį priešais
divizijos frontą, ir pagaliau apsilankyti visų trijų b a ta ­
lionų stebėjimo punktuose, nes būtent čia, pas Bagliuką,
patogiausia bus smogti smūgį, ir jis norėjo d ar k a rtą pats
šviežia akim i tai p atikrinti vietoje.
Dviejuose batalionuose jis jau buvo lankęsis, ten ža­
dėjo „liežuvį“ paim ti, netgi duodam i kareivio garbės žo­
dį, o tai, ką jis pam atė iš abiejų batalionų stebėjim o
punktų, tik patvirtino jo plano provizorinius m etmenis.
Be to, dar saulė švietė visais pašaliais, o vokiečiai ne­
šaudė...
 — Mat, linksmas nūnai, juokiasi! — žiūrėdam as į ge
nerolą, pusbalsiu kalbėjo Sincovui šalimais stovintis bū­
rio vadas jaunesnysis leitenantas Karaulovas, trejus m e­
tus tam e pulke išbuvęs tikrojoje tarnyboje ir devynerius
liktiniu.
— Gal būt, paėmė kiek per pietus,— tarė Sincovas.
Bet Karaulovas griežtai papurtė galvą.
— Neima. Iš m ūsiškių, iš altajiečių sentikių; alaus
ir tai negeria.
— O gal jis ir pats sentikis? — pajuokavo Sincovas.
— Pats tai partinis,— nė nepanorėjęs suprasti juoko,
tarė Karaulovas,— o kilęs iš sentikių šeimos.
Jis iš viso nemėgo juokų, o juo labiau juoktis iš vir­
šininkų, ir atsakęs nepatenkintas dėbtelėjo į Sincovą: ar
nepabandys jis dar juokauti? Bet Sincovas nebandė, ži­
nodamas, kad Karaulovas yra geros širdies, bet įtaraus
charakterio. Jis gavo leitenanto laipsnį, nebaigęs m okyk­
los, už nepaprastą drąsą kautynėse, labai pergyvendavo,
jausdam as m ažą savo išsilavinim ą ir ne be pagrindo įta r­
damas, kad valdiniai jį kartais traukia per dantis, dėl vi­
sa ko stengdavosi užkirsti kelią bet kokiem s juokam s.
Pam atęs, kad Sincovas nesišypso, Karaulovas su­
m inkštėjo. Sincovą jis gerbė, žinojo, kad jis pradėjo k a ­
rą, būdam as politvadovu, ir jeigu Sincovas vėl taptų po-
litvadovu, Karaulovas nieko prieš neturėtų tarn au ti jo
vadovybėje. Bet kadangi Sincovas tuo tarpu buvo skyri­
ninku jo, Karaulovo, būryje, tai Karaulovas dėl savo
būdo d ar m ažiau, nei kam kitam , galėjo atleisti Sincovui
kad ir m ažiausią jam nepagarbą.
■
— Tu nežiūrėk, kad jis juokiasi,— tarė jis Sincovui,
beveik su pasigėrėjim u žiūrėdam as į generolą.— D abar
tau juokiasi, o po m inutės jau toks sm arkus būna, toks
sm arkus! — Karaulovas net patenkintas pasukiojo ore sa­
vo stam biu kum ščiu, parodydam as, koks sm arkus būna
divizijos vadas, jei tik kas atsitinka ne pagal jo valią.
503
 Per tą laiką iš rūsio buvo išneštas stalas; generolas
nusikabino per galvą planšetę ir perdavė ją adjutantui.
A djutantas išėmė iš jos penkias raudonas dėžutes, penkis
pažym ėjim us, žvilgtelėjo į pažym ėjim us, pažiūrėjo į dė­
žutes, po to padėjo pažym ėjim us po kiekviena dėžute ir,
priėjęs prie generolo, jam kažką pasakė.
Generolas atsigręžė, šypsena išblėso jo veide, ir veidas
išsyk paliko griežtas ir gražus.
Riabčenka pats turėjo gauti ordiną, todėl sukom anda­
vo Bagliukas.
Išsitempęs „ram iai“, Sincovas atsim inė apie Malininą.
„Kodėl taip: aš gaunu, o Malininas ne? Ir net neužsim in­
si jam apie tai: pradėsi kalbą — neduos baigti!“— su p a­
garba galvojo apie M alininą.
— Vyresnysis leitenantas Riabčenka! Prieikite, paim ­
kite apdovanojim ą,— nuskam bėjo generolo balsas.
Ir Riabčenka, atm etęs milinės skvernus, žengė tris
greitus žingsnius ir stojo priešais generolą, užvertęs aukš­
tyn išbalusį veidą su besikišančiom iš po atsm auktos ke­
purės rudom žandenom .
Karaulovas gavo apdovanojim ą priešpaskutinis, o Sin-
covas — paskutinis. Kai generolas iššaukė Karaulovą, p er­
skaitė Karo tarybos įsakym ą, pasveikino jį ir ėmė segti
jam prie palaidinės Raudonosios Vėliavos ordiną, Kara-
ulovui net kakta išrasojo nuo susijaudinim o.
— Eabai džiaugiuos jum is, Karaulovai! — tarė gene­
rolas, stengdamasis patogiau paim ti po Karaulovo p a ­
laidine, kad būtų galima prisegti ordiną.— Ir džiaugiuos,
kad kaip tik aš jum s įteikiu šį ordiną! Šešerius m etus,
pusę jūsų karinės tarnybos, mes k a rtu tarnavom e ir k artu
kas m etai laukėm e: jau ja u karas... Ir štai jūs jau k a ri­
ninkas, ir kovos ordinas jum s ant krūtinės. Tiesiog m alo­
nu, kad m ūsų tokia divizija.
Karaulovui net lūpos ėmė virpėti, tai išgirdus, ir Sin­
covas, iššauktas savo eile, išeidamas į priekį, dar juto už
savo nugaros sunkų susijaudinusio Karaulovo alsavimą.

m
 Generolas perskaitė įsakym ą. Sincovas stovėjo ,,ni
m iai“ , ir adjutantas taip, tarsi jis pats negalėtų pakelti
rankų, atsegiojo jam kailinukų seges ir peiliuku pradūrė
skylutę palaidinėj. Generolas paėmė R audonąją Žvuigž
dę, padėjo ją ant delno, neskubėdam as atsuko veržliukę
ir, pakišęs Sincovui po palaidine šaltą, sustirusią šaltyje
ranką, prisuko Žvaigždę.
Tą valandėlę Sincovas pam atė jo veidą iš arti ir a t­
siminė, kaip pirm ą k a rtą išvydo jį su šalm u ir šlapiu
apsiaustu-palapine ant pečių spalio mėnesį Dorochove,
kai jis atvyko pasipildyti divizijos, ir kom unistų b a ­
talionas į jo klausim ą: kas eis? — visa rikiuote p a ju ­
dėjo prie jo.
Prisukęs ordiną, generolas žengtelėjo atgal pusę
žingsnio ir ištiesė Sincovui m ažytę stiprią ranką.
— Sveikinu! — tarė jis, iš apačios viršun pažiūrėjęs
į Sincovą.— Nuo kurios dienos divizijoj?
— Nuo spalio devynioliktos, atvykau su papildym u
iš Maskvos.
— Iš Frunzės vardo kom unistų bataliono! — su p a ­
sididžiavimo atspalviu prim inė stovintis šalia Malininas.
— Geras buvo papildymas,— tarė generolas ir vėl,
pakėlęs akis į Sincovą, paklausė: — Kom unistas?
— Taip! — atsakė Sincovas ir susitiko su Malinino
akimis.
Ne, be reikalo Malininas taip į jį pažiūrėjo: dabar
jis nieko nepridės nei prašys! D abar ne laikas, ne vieta
ir ne proga. O jis atsakė „taip“, nes kitaip ir negalėjo
atsakyti. Tegu bataliono komisaras jį pataiso, jeigu ne
taip.
Tačiau Malininas jo nepataisė, ir jis, žengęs tris žings­
nius atgal, atsistojo į apdovanotųjų gretą.
Generolas, apžvelgęs juos, užmetė rankas už nugaros,
paskui perkėlė žvilgsnį ant Bagliuko, ir vėl ant apdova­
notųjų ir, dar sekundę luktelėjęs, pasakė, kad divizija
iki šiol garbingai įvykdydavo visus vadovybės įsakym us,

5 05
bet netrukus ateity bus dar sunkesnių ir atsakingesnių
uždavinių, ir jis įsitikinęs, kad apdovanotieji šiandie
draugai, lygiai kaip ir visi kiti divizijos kovotojai ir va­
dai, garbingai ir sėkmingai juos atliks.
— O tuo tarpu šiai dienai,— siauros generolo akys
blykstelėjo,— yra vienas mažas uždavinys...
Bagliukas, jau buvęs apdovanojant dviejuose kituose
batalionuose ir žinojęs, kas teks, sunkiai stodamas čia
ant vienos, čia ant kitos kojos, panarino savo didelę,
aukštakaktę galvą.
— Štai, m atau, jūsų pulko vadas papulkininkis Bag­
liukas,— šitai pastebėjęs ir pasukęs akis jo pusėn, ta ­
rė generolas,— jau šiaušiasi, nes jūsų akivaizdoje pasa­
kysiu jam : šitą uždavinį ja u vakar reikėjo atlikti. Bet
reikalas pataisomas ir šiandie: reikia paim ti iš ryto „lie­
žuvį“. Ir gyvą, o ne mirusį! Kas norėtų?
Sincovui pasirodė, kad generolas laukiam ai pažiūrėjo
tiesiai į jį, nors iš tik rų jų generolas žiūrėjo ne į jį, o į
stovintį petys į petį su juo Karaulovą.
— Paimsim, draugas generole! — atsakė į iššūkį jis
ir, žengęs pirm yn, pajuto Karaulovo petį; Karaulovas
žengė k artu su juo, bet tylėdam as.
— Gerai, sutarta,— ne kariškai, o kažkaip staiga p a ­
prastai, draugiškai tarė generolas.— O priešo pozicijas
gerai žinote, priėjim us žinote?
— Taip, žinome! — šįsyk atsiliepė Karaulovas.
— Vadinas, galite parodyti vietą, ku r m anote p r a ­
e iti? — paklausė generolas, ir vėl blykstelėjo jo akys.
Jis norėjo įvykdyti paskutinę savo plano dalį: u ž ­
sukti į bataliono stebėjim o punktą, bet, norėdam as iš­
vengti įprastų vaidingo Bagliuko įkalbinėjim ų: „Neikite“ ,
„Jums negalim a“,— nusprendė imtis ne jį, o Karaulovą
ir šitą seržantą.
— Gal būt, gei’iau pažiūrėsim iš pulko stebėjim o
punkto, draugas generole,— beviltiškai mėgindamas.
kaip jis jau ir pats m atė, sulaikyti divizijos vadų, p a ­
siūlė Bagliukas.
— Į tavo stebėjim o punktą aš visada pateksiu, o
štai į tą tranšėją, ku r vyrai mėgins su „liežuviu“ p ra ­
lįsti, reikia iš bataliono stebėjim o punkto pažvelgti. Čia
aš ne kiekvieną dieną prisikasu,— atsakė generolas.—
Jūs čia likit, draugas Bagliukai, tvarkykitės. O su m a­
nim jie,— linktelėjo jis j Karaulovą ir Sincovą,— ir b a ­
taliono vadas eis.
— Leiskite bent jum s tuo tarpu čia vakarienę p a­
ru o šti!— tarė suirzęs Bagliukas.
— Ačiū dievui, kad susipratai! — linksm ai reagavo
generolas ir, nebūdam as visai tikras, kad Bagliukas a t­
spėjo ligi galui, pridūrė: — Laikysiu sau garbe pava­
karieniauti pas tave k artu su visais apdovanotaisiais.—
Jis atsigręžė į Karaulovą: — Na kaip, K araulovai? Vie­
nas stiklelis nepakenks, prieš einant žvalgybon?
— Man tai nepakenks, draugas generole! — atsakė
Karaulovas.— Bet jūs, bijaus, savo stiklelio neišgersite.
— Pasivėlinai,— tarė generolas ir nusijuokė.— P asi­
vėlinai, Karaulovai! Anksčiau nebuvau įpratęs, tikrai!
Bet nuo to laiko, kai liaudies kom isaras norm ą nustatė,
geriu, kaip įsakytas. O tu,— generolas atsigręžė į savo
adjutantą, kuris abejojo, ar ims jį generolas su savim,
a r paliks,— nubėk tuo tarpu pas m inosvaidininkus.
— Galima jiems paskam binti,— įsikišo Bagliukas.
— Nueik pas m inosvaidininkus,— ignoruodam as jo
pastebėjim ą, pasakė generolas,— ir perduok Firsovui, kad
aš jį labai atsiprašau, nors ir buvau davęs žodį; šiandie
neužeisiu apdovanojim ų įteikti, rytoj. Nesuspėju!
A djutantas, rūpestingai, bet nepatenkintas atidavęs
pagarbą, skubėjo įvykdyti įsakymo, o generolas apsisuko
ir nesidairydam as greitai nuėjo į kitą pusę, aplenkdam as
nam o griuvėsius. Bataliono stebėjim o punkte jis buvo
buvęs ir, kur eiti, žinojo. Riabčenka, šluodamas sniegą
milinės skvernais, skubėjo iš paskos k artu su Karaulovu

507
ir Sincovu. Iš pradžių jie praėjo vokiečiams nem atom u
pakriaušių, paskui daubele, jos dugne pram intu taku,
paskui įlindo į ryšių tranšėją ir ėjo ja link vos m ato­
mos kauprelės prie pat skardžio. Kadaise ten stovėjo
m ūrinė altana; dabar ji buvo apgriuvusi, bet kaip tik po
ja, po jos stipriu plytų pam atu, buvo iškastas ir gerai už­
m askuotas Riabčenkos stebėjim o punktas, iš kurio pe­
riskopo vamzdis kyšojo tiesiai ant skardžio.
D abar pirmas ėjo Riabčenka, įkandin jo Karaulovas,
paskui generolas. Gale — Sincovas.
Karaulovas visą laiką aiškiai prilaikydavo žingsnį, ta r ­
tum norėdam as didele, kvadratine savo nugara pridengti
generolą nuo vokiečių. Taip tatai iš tiesų ir buvo.
— Ei! — tarė generolas ir juokais, bet stipriai kum š­
telėjo Karaulovui į nugarą.— Nestabčiok, nes kojas nu-
m indysiu.— Karaulovas paspartino žingsnį, o generolas,
truputėlį atsilikęs nuo jo, šūktelėjo Riabčenkai: — Kaip,
vyresnysis leitenante, nesušalsite su savo kavaleriška?
Milinė jūsų, tiesa, ge...— Ir nebaigė.
Mina sprogo šalia ryšių tranšėjos. Sincovas parpuolė
kniūpsčias, instinktyviai atm etęs rankas ant pakaušio. O
pakilęs jis pam atė, kad generolas guli aukštielninkas ant
ryšių tranšėjos dugno, galva prie jo kojų, žiūri į jį, iš­
sproginęs akis, ir be garso k rutina lūpas.
Sincovas, puolęs ant kelių, kažkodėl pirm iausia uždė­
jo generolui ant galvos nusiritusią kepurę ir ėmė iš už­
pakalio jį kelti, ja u m atydam as per jo petį, kad po a tla ­
potais kailinukais ant krūtinės viskas sudraskyta, kyšo
gelumbės skiautės ir m atyti gabalas pliko, k rau ju p asru ­
vusio kūno. Jis kėlė generolą vis aukštyn ir aukštyn
ir staiga išgirdo kažkokį burbuliavim ą; jam tai pasirodė
balsas, bet tai buvo pliūpčiojantis iš gerklės kraujas.
Tą akim irką jis susitiko su Karaulovo akim is, kuris
prisitaikė ankštoje tranšėjoje, kad galėtų greičiau paim ti
generolą ant rankų.

m
 — Paleisk! — tarė Karaulovas.— Numiręs! — Nusi­
ėmė kepurę ir pravirko...
Parke, užpakaly jų, prie bataliono štabo, sprogo vie­
noj vietoj m inų salvė, ir viskas vėl nutilo.
Vokiečiai tiktai į vakarą prim inė savo buvim ą ir, kaip
visada, šaudė į dvaro nam ų griuvėsius. O m ina, užmu-
šusi generolą, buvo tik atsitiktinis neprielėkis.
— Ant milinės paim sim ,— tarė Riabčenka ir ėmė
vilktis milinę, bet kažkaip keistai, nem ikliai.— Padėk
nusivilkti,— suvaitojęs pasakė jis Karaulovui.— Man
plaštakoj skeveldra.— Ir Sincovas pam atė, kad jo kairės
rankos plaštaka visa aptekusi krauju.
— O kam m ilinę tepti! — pro ašaras tarė K araulo­
vas.— Aš parnešiu.
Jo kailinukai buvo visi kruvini, nuo viršaus iki a p a ­
čios: kraujas iš generolo gerklės siūbtelėjo tiesiai į Ka-
raulovą. Net ir veidas aptiško kraujo purslais, kuriuos
jis k artu su ašarom is ištrynė ant skruostų.
Jis paėmė m irusį ant rankų taip, kaip buvo prisitai­
kęs imti jį, dar m anydam as, kad jis gyvas, pakilo pirm a
ant kelių, o paskui stačias ir su našta ant rankų p a tra u ­
kė tranšėja atgal į štabą.
Sincovas ėjo pirm a jo, kariais atsižiūrėdam as atgal.
— Gal dviese imsim? — paklausė Sincovas, kada jau
buvo nuėję kokius penkiasdešim t žingsnių.
Karaulovas tik papurtė galvą.
Jo veidas buvo išraudęs nuo įtempim o, o iš akių
vis d ar liejos ašaros. Taip jis iki pat štabo niekam n e ­
leido padėti, niekam neatidavė savo divizijos vado.
Sincovas pribėgo prie štabo dviem m inutėm anks­
čiau už jį, ir, kai Karaulovas artėjo ten, į gatvę jau
buvo išbėgę nelaimės pritrenkti Bagliukas ir Malininas.
Karaulovas priėjo prie sienos, dusdamas atsirėm ė į
ją ir vos girdim ai paklausė:
— Kur guldyti?
509
 Jis nenorėjo guldyti savo naštos ant žemės. Paklausė
ir, neišsilaikęs ant nusilpusių kojų, pasviro; nusliuogęs
siena, atsisėdo ant sniego, tebelaikydam as an t rankų,
kaip m ažą vaiką, generolo kūną.
Po keliolikos m inučių privažiavo rogės, ir K araulo­
vas su Bagliuku padėjo generolo kūną ant ištiestos vir­
šum šieno m arškos. Stovintis šalia Riabčenka visą laiką
lankstėsi, sėmė rieškučiom sniegą ir dėjo jį prie sužeis­
tos rankos. Sniegas tuojau persigerdavo k rau ju ir a t­
šokdavo rausvais gabalėliais.
Malininas užraitojo bataliono vadui m irkstančią k ra u ­
ju milinės rankovę ir, kadangi Riabčenka pirm am e
įkarštyje niekur nenorėjo eiti, pasiuntė gydytojo arba
sesers, kad jie patys čia ateitų.
Paskui Bagliukas, prieš veždamas generolą, nulipo
žemyn, į rūsį, paskam binti į pulką ir diviziją. Kad ir
kaip jie buvo pripratę prie nuostolių, bet nelaimė ypač
jaudino, nes buvo neeilinė ir visiškai netikėta. Reikėjo
įspėti apie ją. Generolas gulėjo rogėse. Arklys trypė
sniegą, lengvai trūkčiodam as roges.
O Malininas, Riabčenka, Karaulovas ir Sincovas sto­
vėjo šalia rogių, žiūrėjo į m irusįjį ir kiekvienas galvojo
savąsias.
Malininas galvojo, kad generolas beveik jo vien­
metis ir jo vaikai, be abejo, jau suaugę ir, gal būt, taip
p at buvo arba bus fronte...
Riabčenkai, nors ir buvo sukrėstas ne m ažiau už k i­
tus, tas sukrėtim as pynėsi su m intim is apie savo paties
žaizdą. Jis galvojo, kad jeigu kaulas neperlaužtas, tai
bus galima likti rikiuotėje, ir vis dėjo ir dėjo sniegą,
kad tik aprim tų skausm as, ir švelniai judino sužeistos
rankos pirštus: ne, regis, kaulas neperlaužtas.
Karaulovas prisim inė, kaip prieš p at minos smūgį
generolas kum štelėjo jam į nugarą ir jis pabėgėjo per
tris žingsnius, o reikėjo nepaklausyti, atsispirti, tada ir
nieko nebūtų buvę. „Nieko nebūtų buvę“ jis suprato
taip, kad tada ne generolui, o jam , Karaulovui, buli|
tekus ta skeveldra, ir tam e m inties paprastum e, ir ta ­
me dideliam e apm aude ant paties savęs pasireiškė visa
jo, kareivio, pasiaukojanti siela.
O Sincovas galvojo, kad, kai jie visi keturi ėjo ry ­
šių tranšėja, jo širdin staiga įsimetė baim ė ir jam p a­
sidarė gaila, kam jis pasišovęs eiti pasigrobti „liežuvio“ .
O dabar, po tos netikėtos m irties, viskas kare jam a tro ­
dė vienodai baisu ir vienodai nebaisu, ir nebebuvo gaila,
kad jis pasišovė eiti.
Ir tik generolas apie nieką negalvojo.
Koks jis buvo linksm as visą šitą dieną! Tokio links­
mo seniai niekas nebuvo matęs. Jis tiesiog nesitvėrė k ai­
lyje iš tos laimės, kad bus puolimas. Paprastai ne taip
jau linkęs šypsotis, jis šiandie, reikia a r nereikia, visą
dieną šypsojos. „Puolimas! Puolim as!..“
Ne, vadinas, ne jo dalia buvo pulti. O kaip jis laukė,
kaip laukė to puolim o, kiek jis kankinos dėl atsitrau k i­
mų! Kiek ir kaip! Kiek jis kentėjo ir kaip pažem inta
jautėsi jo, kario, širdis, kada reikėdavo trauktis, kiek
dienų ir naktų jis puoselėjo tą svajonę — ir prie pat jos
slenksčio jį partrenkė mirtis! Jeigu m irusieji galėtų gal­
voti po m irties, tikriausiai, jis galvotų apie tai, o jeigu
m irusieji galėtų verkti, tikriausiai, jam iš akių trykštų
nepakeliam o apm audo ašaros!
Generolas gulėjo nejudam ai ant rogių ir žiūrėjo į
ketvertą gyvų žmonių, su kuriais jis dar prieš pusvalan­
dį kalbėjo ir juokavo, žiūrėjo savo atvirom is mirusiomis,
pradėjusiom is stiklėti akimis.
Bagliukas grįžo. Generolo kūną uždengė, kad ne
kiekvienas sutiktas kelyje pirm a laiko sužinotų, jog žuvęs
divizijos vadas, ir rogės su Bagliuku ir generolo kūnu
išvažiavo atgalios.
— Taip, sunku divizijai,— žiūrėdam as į dingstančias
už posūkio roges, tarė Malininas.
511
 Uždusęs nuo ėjimo per sniegą, karo gydytojas, atėjęs
k artu su sesele ir sanitaru, nes batalione šiandie nebuvo
nė vieno sužeisto, nusivedė Riabčenką žemyn, į rūsį, su­
tvarstyti.
— Mano kūnas geras, greit užgis! — eidamas pasakė
Riabeenka, daugiau ram indam as save nei M alininą.
Jis buvo narsus žmogus, bet, jau pirm ąsyk sužeis­
tas, žinojo, kaip nem alonu, kad blogai pakelia skausm ą,
ir dabar būkštavo, prieš tvarstant.
— Kaip m anai, Karaulovai, paim sit „liežuvį“ ?— p a ­
klausė Malininas, kai išėjo Riabčenka.
— Kaip? Paim sim , draugas vyresnysis politvado-
ve! — tarė Karaulovas, net su tam tikra nuostaba p ak ė­
lęs į M alininą papurtusias nuo ašarų akis. Klausimas
buvo jam keistas. D abar, po generolo m irties, paskutinis
jo įsakymas Karaulovui šventų švenčiausias.
— Aš m anau taip,— tarė Malininas.— Tegu pirm ai
pradžiai Sincovas pats sau ką į porą pasirenka ir eina.
— O a š ? — pašvagždusiu nuo susijaudinim o balsu
paklausė Karaulovas.— Aš generolui žodį daviau! Jūs iš
m anęs jo neatim kite!
— Kaip tik dėl to, kad davei,— atsakė Malininas.—
Ir, vadinas, turi atlikti operaciją, kad ir kas būtų: už­
tikrinti jų praėjim ą per poziciją,— linktelėjo galva į Sin-
covą,— o jei jie nesusitvarkys, tada leisiu tau pačiam
eiti pakartoti...
„Žiūrėk tu m an, „nesusitvarkys“ ! Kokį atsargų pasa­
kym ą parinko: „nesusitvarkys“ !“ — dar pakartojo sau
Sincovas, ir šiurpas jam per nugarą perėjo.
— Tai šitaip, draugas Karaulovai,— tarė Malininas,
pastebėjęs, kad Karaulovas rengias prieštarauti.— Eikite,
veikite!
Jis neturėjo profesinių karinių įpročių ir įsakinėda­
mas kartais sakydavo ne tuos žodžius, kuriuos reikia sa-

5/2
.
kyti, bet charakterio jam užteko, kad nereiktų pa
kartoti savo įsakymo.
Karaulovas ir Sincovas išėjo, o Malininas pasiliko, vis
dar nėjo į rūsį.
„Kas jį žino! — pagalvojo jis.— Tvarstym as — nesm a­
gus reikalas, o Riabčenka — žmogus jaunas ir am bicin­
gas, dar sudejuos m ano akyse, o paskui gėdysis.“
Malininas, kada m anydavo, kad be to negalim a a p ­
sieiti, nebijojo gadinti santykių ir padaryti nem alonum ų,
bet be reikalo užgauti žmonėms opią vietą nemėgo.
Taip buvo ir su Karaulovu. Jis neleido jam atlikti už­
davinio protingu pagrindu, stengdam asis jo neužgauti.
Iš tik rų jų gi jis nenorėjo, kad Karaulovas eitų pas vo­
kiečius, nes kaip tik šiandie jis galėtų sutrikti ir žūti.
Taip bent atrodė M alininui po to, kai jis m atė, kaip
skaudžiai pergyveno Karaulovas divizijos vado žuvimą.
Tiesa, Karaulovas buvo iš tų žmonių, apie kuriuos mėgs
tam a sakyti, kad jiems nieko negali atsitikti: tokių vel­
nias negriebs! Bet Malininas netikėjo, kad tokių yra.
Apie jį patį, būdavo, taip pat kiti kalbėdavo, vartodam i
tą patį posakį, o jis tiktai mokėjo valdytis. Ir tiek.
Takelyje, kuris rangėsi aplink griuvėsius, pasirodė
suvaikščiojęs pas m inosvaidininkus generolo adjutantas.
Jis labai skubėjo ir, dar iš tolo nieko čia, be Malinino,
nepastebėjęs, m anė, kad per ilgai užtrukęs.
— O ku r divizijos vadas, išvažiavo? — paklausė jis
beeidamas.
Malininas pažiūrėjo į akis adjutantui ir atsidusęs p a­
sakė, vengdamas tiesaus atsakym o:
— Nusileiskite tiesiai šlaitu. Rogės keliu nuvažiavo,
dar pasivysite juos, kol kalvą apsuks...
A djutantas leidosi bėgti takeliu, prilaikydam as šoki
nėjančią jam ant šono planšetę, o Malininas dar k artą
pagalvojo apie tą pat, apie ką galvojo, išlydėdamas ro ­
ges su Bagliuku ir generolo kūnu: „Blogai, labai blogai
divizijai!..“

33. G y v ie ji ir m irusieji avi

 Karaulovas, prieš eidamas į autom atininkų žeminę,
nusim etė kailinukus, ilgai juos trynė sniegu, bet kraujo
nutrin ti niekaip negalėjo.
— Jūs nors veidą,— patarė jam šalia stovintis Sin-
covas.
Karaulovas pasisėmė saują sniego ir kelissyk p e rtrau ­
kė juo per veidą.
— Na kaip?
— Leiskit! — tarė Sincovas ir nagu nugrem žė liku­
sius ant Karaulovo veido, palei ausį, paskutinius kraujo
krešulius. Tik tada Karaulovas užsimetė ant pečių kaili­
niukus, ir jie įėjo į žeminę.
Žeminę jau buvo pasiekusi žinia apie generolo m irtį,
ir, kada Karaulovas ėmė aiškinti uždavinį ir pasakė, kad
pažadas pristatyti „liežuvį“ buvo duotas pačiam divizi­
jos vadui, visi pajuto, koks nepaprastai stiprus tas p aža­
das velioniui.
Paaiškinęs uždavinį, Karaulovas pasakė, kad lydės ir
sutiks žvalgus jis pats, ir paklausė, kas norės eiti antras
su vyresniuoju seržantu Sincovu.
— Aš eisiu! — skubotai, tarsi bijodam as, kad kas jo
nepralenktų, pasisiūlė Leonidovas.
Sincovas buvo tikėjęsis, kad eiti su juo pasisiūlys Ko­
marovas: jo amžina ram ybė Sincovui patiko ir kėlė ypa­
tingo pasitikėjim o tuo žmogumi.
Bet pasisiūlė Leonidovas, pasisiūlė ir apsidairė taip
piktai, tartum kažkas norėtų jam kąsnį iš dantų išplėšti,
ir po to pikto žvilgsnio niekas nebedrįso siūlytis.
Kad su juo panoro eiti ne Komarovas, o Leonidovas,
Sincovas buvo nepatenkintas, bet ginčytis nesiginčijo.
Leonidovas pats šiandie buvo prisiklausęs iš jo skaudžių
dalykų ir vis dėlto ėjo; galimas daiktas, net ir ėjo, norė­
damas įrodyti, jog veltui, be reikalo buvo užgauliojamas.
„Truputį jis nervingas, o taip ką gi, nieko...“— sten ­
gės nuram inti save Sincovas ir, paskutinį k artą pasigai
Įėjęs, kad su juo eina ne Komarovas, tarė balsu:

*5U
 — Jei taip, tai renkimės!
Jie išėjo lengvai apsivilkę, be kailiniukų, vien su du­
žu sujuostais vatiniais, pasiėmę su savim autom atus, pei­
lius, po dvi granatas blogiausiam atvejui, jeigu pateks
į bėdą, pakelį vatos burnai užkim šti ir rutuliuką telefono
vielos „liežuviui“ surišti.
Paskutinę akim irką, kada Karaulovas ja u buvo d a­
vęs visus įsakym us ir jiems buvo likę tik išlįsti iš apkaso
ir šliaužti tarp sniegu užneštų krūm elių žemyn, prie
upokšnio, niekieno žemėje, Leonidovas staiga šnipštelė­
jo į ausį visai nelauktus Sincovui žodžius:
— Kad ne m ano vakarykštis nusidėjim as, šiandie sė­
dėtum e ir tavo ordiniuką laistytume...
Ir Sincovas suprato: ne, ne iš apm audo šiandie Leo­
nidovas pasišovė į žvalgybą, tik nenorėjo, kad dėl vakar
jo nušauto „liežuvio“ kiti, o ne jis, rizikuotų gyvybe.
— Palauk, dar aplaistysim ,— tarė Sincovas ir, skruos­
tu prisilietęs dygų sniegą, persivertė per brustverą...

Kai po trijų valandų atsitiko nelaimė, kada jie, tem p­

dami paskui save „liežuvį“, jau lomelėje, nuo m ūsų po­
zicijų arčiau nei per kilom etrą, pateko ant m inų, ir Leo-
nidovui m ina nutraukė pėdą, Sincovas, diržu suveržęs
jam po keliu koją, su neapsakom u kartėliu, susikaupu­
siu per visą tą dieną, pagalvojo: „Se tau ir aplaistėm e!“
Greta jų ant sniego gulėjo surištom rankom ir ko­
jom vokietis, kurį jie pirm iau vedė, surišę jam rankas,
o paskutinę pusę kilom etro pakaitom is tem pė iš paskos
kaip m aišą per sniegą. Vokietis gulėjo ir šnarpštė pro
nosį: burna buvo užkim šta.
Mina greičiausiai buvo mūsų. Jeigu minos būtų b u ­
vusios vokiečių ir vokiečiai būtų žinoję apie jas, jie tuo­
jau po sprogimo būtų pradėję šaudyti. Bet jų pozicijose
buvo tylu, kad iš apkasų dingo užsnūdęs kareivis, dar
niekas nespėjo pastebėti, o sprogimą, tu r būt, palaikė
rusų minos sprogimu.
 — Ką dabar darysim ? — tyliai, įveikdamas skausm ą,
paklausė Leonidovas.
Kas žino, sprogimo m etu, kai jam nuplėšė pėdą, gal
būt, jis ir suriko, bet paskui neišdavė nė garso: nei kai
Sincovas peiliu nurėžė atskarusią odą, ant kurios kabojo
pėda, nei kai individualiniu paketu tvarstė likusią kojos
dalį, nei kai diržu suveržė koją per kelį. Nieko nepasa­
kysi: Leonidovo charakterio būta tvirto.
— Palauksim dar truputį ir šliuošim,— tarė Sinco­
vas.— Kai nusilpsi — patem psiu.
— O fricas? — paklausė Leonidovas.
Sincovas su šiurpu pagalvojo, kad šaudyti negalima,
teks, prieš nešant pas savuosius Leonidovą, vokietį p a ­
plauti. Palikti jį, tikintis vėliau ateiti jo pasiim ti, buvo
rizikinga: jis, ko gero, dar atsiris arba ištrauks iš burnos
kam šalą, pagaliau jie gali dar ir nepasiekti savųjų, o kad
gali žūti patys, palikę tą fašistą gyvą, apie tai jis nega­
lėjo nė pagalvoti.
— Ką gi daryti! — tarė Sincovas, ir iš jo gesto L eoni­
dovas suprato, ką būtent jis ketina daryti.
— Im k jį ir tempk! — tarė Leonidovas.— Įsakym ą
reikia įvykdyti. Vienas nutem psi?
— Nutempsiu, bet...
Sincovas nebaigė sakyti, nes Leonidovas vėl jį p er­
traukė karštligišku šnibždesiu. Vis daugiau netekdam as
kraujo, jis su kiekviena m inute kaskart labiau silpo.
—■ Tem pk jį, o aš iš paskos šliaušiu...
— Gerai,— staiga sutiko Sincovas.— Tik tu ja u nie­
kur nešliaužk! Būk čia. Aš jį nutem psiu ir ateisiu tavęs
paim ti. Paimsiu vyrų ir ateisiu. Tik būk čia. N iekur nė
iš vietos!
Jis nuogąstavo, kad Leonidovas nusilpęs gali kur
nors nušliaužti, ku r jo nerasi.
-— O tu ateisi? — Kad ir padarius pasiaukojam ą
sprendim ą, Leonidovui labai norėjos gyventi, nes šiaip
jis ir nebūtų taip klausęs.

516
 — Pats ateisiu! Žodis!
Sincovas, kad būtų lengviau šliaužti, nusim etė net
vatinį, paliko šalia Leonidovo savo autom atą ir tik su
peiliu ir viena granata kišenėje nušliaužė pirm yn, vilk­
damas paskui save vokietį.
Vokietis, kaip vėliau pasirodė, buvo ir nestam bus, ir
nesunkus, net visai mažo ūgio, bet pabandyk kad geras
tem pti paskui save tokį maišą per sniegą, pats nepa­
keldam as galvos!
Kai Sincovas, pats savimi netikėdam as, kad pasiekė
savuosius, už penkiasdešim t m etrų nuo apkasų sutiko
iššliaužusius priešais ir gulinčius už kalvos sniege Ka-
raulovą ir čia laikančios gynybą kuopos vadą, jis ja u ­
tėsi visiškai prisiveikęs ir, nors dar šliaužė per sniegą,
buvo nuo galvos iki kojų šlapias, karšto prakaito iš­
piltas.
— O kur Leonidovas? — paklausė Karaulovas.
— Ten, sužeistas... D abar eisiu jo...— dusdamas po
kiekvieno žodžio, atsakė Sincovas.
Ir Karaulovas nieko daugiau nebeklausinėjo, iki jie
dabar jau visi trys įtraukė vokietį į apkasą.
— Na, kaip ten su Leonidovu? — jau apkase vėl
paklausė Karaulovas.
— Tuojau... pasakysiu... Vokiečiui... kam šalą... išim ­
kite, kad...— Sincovas vėl nebaigė: pritrūko kvapo.
Vokiečiui išėmė kam šalą iš burnos, ir jis ėmė kos-
čioti užsikirsdam as, kaip džiovininkas. Paskui jis p rad ė­
jo vemti: a r čia iš baim ės, ar dėl to, kad jam taip ilgai
buvo užkišta burna.
— Leonido vui pėdą nutraukė,— tarė Sincovas.—
T uojau einu jo paim ti.
— K ur tu toks eisi? — pasipriešino Karaulovas.—
T uojau aš einu. Tik paaiškink kur.
— Ne,— tarė Sincovas.— Aš su tavim eisiu, duok tik
atsikvėpti.
Paprastai jis kalbėdavo su Karaulovu, sakydam as
„jūs“, bet dabar perėjo į ,,tu“ .
 Kuopos vadas pasiūlė jam gertuvę.
— Nereikia,— pasakė Sincovas.— Bijau, nusilpsiu. Ir
taip karšta, kad taip vandens...
Vandens arti nebuvo, ir jis, pasisėmęs rieškučiom
sniego, ėmė jį čiulpti.
— Pasilik,— vėl, bet šįsyk jau viršininko tonu tarė
Karaulovas.— Aš rasiu. Štai Komarovą pasiimsiu.
Komarovas taip pat buvo čia. Pasirodo, jį paėmė sau
į porą K araulovas— „atvejui, jeigu nesusitvarkytų“,—
prisim inė Sincovas Malinino žodžius.
— Nežinau, kaip jūs, o tik aš pats tai eisiu su ju ­
mis,— išspiovęs apčiulptą gumulėlį sniego, pasakė jis,
jausdam as, kad jokia jėga ir net joks įsakymas neprivers
jo atsisakyti savo sprendim o: be jo Karaulovas nežino,
ku r guli Leonidovas, o jis davė žodį, kad pats ateisiąs
jo paim ti.
— Eime, draugas jaunesnysis leitenante, be manęs
vis tiek nerasite...
Jis staiga prisim inė visą tą siaubą, kurį pats pergyve­
no tada miške, kai atsipeikėjo vienas, sužeistas ir, kiek
pašliaužęs ir pasikėlęs, pam atė į jį einantį vokietį su
autom atu.
„Ne, Leonidovui to nebus!“
— Eime,— pakartojo jis ir, nesulaukęs Karaulovo
galutinai n utariant, pirm as išlipo iš apkaso.

SEPTYNIOLIKTASIS SKYRIUS

S erpilinas buvo paskirtas į frontą, tik perėjęs per

a n trą ją gydytojų kom isiją, bet ir tai ne iš karto. Komi­
sija apžiūrėjo lapkričio 25-ąją, o paskyrim ą jis gavo po
savaitės. Rytą jis buvo iškviestas į Generalinį štabą, o

5 18
vakare jau jam reikėjo perim ti diviziją, kuri kovėsi su
vokiečiais prie Maskvos.
— Mes čia pranešėm e apie tave draugui Stalinui,—
tarė Ivanas Aleksejevičius, pasodinęs Serpiliną priešais
save, bet iš anksto perspėjęs, kad atsisveikinim o pokal
bis bus neilgas.— Pranešėm e ir apie tavo laišką, kad b ū ­
tinai į frontą, ir taip toliau... (Serpilinas pasiuntė tą laiš­
ką, perėjęs a n trą ją kom isiją.) Neslėpsiu, mes buvome
prieš, norėjom e palikti tave čia, pas save... bet,— Ivanas
Aleksejevičius gūžtelėjo pečiais,— jis nusprendė saviškai,
ir, gal būt, dabar tu teisus, o ne mes. Pasakė: jeigu nori
į frontą, duoti diviziją. T arp m ūsų kalbant, vos nenuki-
šom tavęs j Karelijos frontą. Jis ju k dusyk sakyti n e­
m ėgsta, paklaus: „Kaip, išvyko?“ Ką atsakysi? Bet už­
vakar čia pas m us, prie Maskvos, visa dram a išėjo. Nei iš
šio, nei iš to, kvailai, atsitiktinė m ina užm ušė puikų d i­
vizijos vadą. Orlovas, generolas m ajoras. Nežinai?
— Esu girdėjęs,— atsakė Serpilinas.— Sibiro apygar­
doj buvo prieš karą.
— Sibiro apygardoj, Altajaus divizija,— linktelėjo
Ivanas Aleksejevičius.— Iš pradžių norėta štabo viršinin­
ku pakeisti, o paskui arm ijos vadas paskam bino ir prašė
atidžiau parinkti. Sustojome prie tavęs.
— Ką gi, dėkui,— tarė Serpilinas.
— Nesakyk „op“ ! — įspėjo Ivanas Aleksejevičius.—
Divizija, tiesa, gera, kadrinė, bet apkulta gerokai, gali­
m a sakyti, negailestingai. Orlovas buvo stiprus vadas,
reikia pripažinti jo nuopelnus, žmonės priprato prie jo
per šešerius m etus. Taigi ateisi į diviziją ne po kokio
nesubrendėlio; rasi visa ko... Žodžiu, ką gi? Nepanorai
su mumis k artu dirbti, geros kelionės! — baigė Ivanas
Aleksejevičius.
Jo tone buvo ju n tam a nuoskauda. Seni draugai no­
rėjo padaryti Serpilinui kuo geriausiai, o jis užsispyrė
ir per jų galvas parašė Stalinui. Bet Serpilinas nesijautė
jiems nusikaltęs. Jis norėjo būti fronte ir tuo klausim u

510
negalėjo skaitytis su am bicija net tų žmonių, kuriems
buvo už daug ką dėkingas.
— O tu perim k arm iją,— atsikirto juokais, nesiieis-
damas į ginčą.— Tai ir vėl pas tave tarnausiu!
— Perim k, perim k!..— sum urm ėjo Ivanas Aleksejevi-
čius.— Manai, čia skanu? T arp kūjo ir priekalo, tur būt,
ir tai lengviau. Aš perim čiau, bet ne visiems taip sklan­
džiai, kaip tau, su laiškais išeina: čia noriu, ten nepagei­
dauju... Galima ir į sprandą gauti!
Serpilinas pagalvojo apie save, kad ir jam ne visada
taip sklandžiai su laiškais išeina: siuntė jis tuo pat ad re­
su kažkada ir tokių laiškų, į kuriuos atsakym o negavo.
Na, bet gerai, m at juos kur, tuos laiškus, o už rezoliuciją
ant šito — dėkui iki grabo lentos!
— Savo būsim ą vadovybę žinai? — Ir Ivanas Alekse-
jevičius, jau atsistodam as, prim inė, kas vadovauja tai a r­
m ijai, ku r turi vykti Serpilinas.
Serpilinas pasakė, kad tasai kalbam as žmogus mokėsi
su juo k artu akadem ijoje, bet dviem kursais jaunesnis.
— Buvo dviem kursais jaunesnis, o dabar viena
žvaigžde vyresnis!— nusijuokė Ivanas Aleksejevičius.—
Bet aš pasakyčiau, kad iškilo teisėtai. Dalis karo p ra ­
džioje jam teko pati karčioji: parėm ė m echanizuotą
korpusą, kaip sakom a, form avim o procese: seni tankai
buvo parengti nurašyti, o nau jų tom pat dienom laukta.
Bet pasirodė su tuo m echanizuotu korpusu neprastai,
ypač kai kurių kitų fone. Kautynių tvarka išsiveržė iš
apsupties. O ir čia, prie Maskvos, taip pat gerai pasirodė...
Pagaliau pats m atysi; iš apačios, sakom a, geriau m a­
tyti.
— O iš viršaus ką gi — blogai m atyti?
— Kaip tau pasakius? Visaip esti. Esti ir taip: ir laips­
nis aukštas, ir seniai duotas, o savo karo rojaliu ligi šiol
vis vienu pirštu groja; kliunkina juo iš atm inties, kaip
balalaika, ir m ums, vidurinei grandžiai, operaciniam s d a r­
buotojam s, iš to, kaip reikalas klostosi, aišku, kas per

•VP
m uzika, o iš viršaus,— Ivanas Aleksejevičius probėgšmais
žvilgtelėjo į lubas,— dar neįsiklauso! Beje,— tiesdamas
ranką Serpilinui, tarė Ivanas Aleksejevičius.— č ia vakar
pas m ane buvo užėjusi Baranovo našlė. Aš atsim iniau
m udviejų pokalbį ir patariau, kad ji tavęs ieškotų. Tu
jai ja u pats pasakok, aš to reikalo ant savo galvos ne­
siimu.
Serpilinas apniuko.
— Kada važiuosi perim ti divizijos? Šiandie ar ryloj?
— T uojau pat tiesiai į fronto štabą važiuoju, jeigu
m ašiną duosi,— tarė Serpilinas.— Iš ten valandėlę nam o;
susiruošiu — ir naktį į vietą. Tikiuos taip.
Jam nesinorėjo kalbėtis su Baranovo našle, ir jis p a ­
tenkintas pagalvojo, kad važiuoja į frontą šiandie ir, tik ­
riausiai, išvengs tos kartybių taurės.
Tačiau išėjo kitaip. Jis grįžo iš kelionės fronto šta-
ban į Perchuškovą greičiau, nei buvo m anęs, o kai užva­
žiavo nam o papietauti ir pasiim ti daiktų, žmona, kuriai
jis apie savo paskyrim ą skam bino ja u iš Generalinio šta­
bo, nepatenkinta prim inė, stovėdam a prie atviro laga­
mino:
—: Tau čia dusyk labai prim ygtinai skam bino kažko­
kia Baranova. Aš jai atsakiau, kad tu šiandie išvažiuoji
į frontą, bet ji pareiškė, kad vis tiek dar skam bins. Ko­
kia ten Baranova?
— Na, kokia! Baranovo žmona!
Žmona ir vyras pažiūrėjo į viens kitą. Valentina Je-
gorovna žinojo, kad vyras turi pagrindo laikyti B arano­
vą vienu iš kaltininkų jo bėdų trisdešim t septintaisiais
m etais, žinojo, kad likimas, lyg tyčia, suvedė juos su
Baranovu apsuptyje, o dabar — to tik betrūko — jam ,
prieš išvažiuojant į frontą, dar reikės kalbėtis su B ara­
novo žmona.
Iš vyro veido ji jau suprato: reikės. Jeigu tik B ara­
nova paskam bins, jis būtinai jai pasakys, kad atvažiuotų;
liko tikėtis, kad Baranova nepaskam bins. To jie abu ir
tikėjos, ligi valgė pietus.
591
 Serpilinas per pietus buvo žvalus ir šnekus, o Valen­
tina Jegorovna nebyli. Ji seniai žinojo, kad jis nori eiti
į diviziją, žinojo, kad jis tuo reikalu rašė Stalinui, ir ti­
kėjo, kad jo troškim as išsipildys. Jie ja u seniai pilnai
ir kaip reikiant suprato viens kitą. Žinoma, vienas kito
supratim as tai dar ne visa meilė, bet tokia svarbi jos
dalis, kuri ilgainiui darosi vis svarbesnė ir svarbesnė,
kad jausm as, kuriam e nėra to supratim o, iš viso ge­
riau būtų vadinti ne meile, o kuriuo kitu vardu. Gilus
ir pilnas viso to supratim as, į ką linksta ir kuo džiau­
giasi Serpilinas, jau seniai buvo Valentinos Jegorovnos
meilės savo vyrui svarbiausia dalis, ir ji džiaugėsi, kad
jis važiuoja perim ti divizijos, nors jos pačios siela ir
labai prieš tai m aištavo: vėl išsiskyrimas, vėl frontas,
vėl įtem ptas, be miego gyvenimas, o juk jo dar ir p u ­
siau neatstatyta sveikata.
Bet kalbėti apie tai ji sau neleido, nenorėdam a ga­
dinti jam nuotaikos prieš kelionę, o kalbėti apie ką
nors kita negalėjo. Ji per visus pietus sėdėjo ir tylėjo, ir
tas jos sunkus tylėjim as buvo ne jų vaidų pasėka, kaip
gal būtų pagalvojęs užėjęs čia pašalinis žmogus, o meilės
ir savęs apribojim o pasėka.
Buvo ir dar vienas jausm as — nerimas. P er tuos atsi­
sveikinimo pietus sėdėdam a priešais vyrą, Valentina J e ­
gorovna prisim inė, kad jis vyksta vieton užm uštojo. N au­
jas paskyrim as gali žadėti m irtį ir jam , bet kalbėti apie
tai ir visai nebuvo įprasta jų šeimoje.
— Klausyk, Valia,— tarė Serpilinas, kurs ja u buvo
beim ąs arbatą, bet atstūm ė nuo savęs stiklinę.— Žinai,
ką aš tau norėjau pasakyti?
Jis norėjo jai pasakyti, kad ji, jam išvažiavus, tuo­
ja u grįžtų į tą patį medicinos sesers darbą, kurį ji lai­
kinai buvo palikusi, kai jis išsirašė iš ligoninės ir grįžo
nam o. Jis žinojo: ji ir taip rytoj grįš į šį darbą, bet no­
rėjo duoti jai pajusti, kad tai svarbu ne tik jai, bet ir
jo akyse.

522
 Tačiau pasakyti jam tai pasisekė tik vėliau, paskuti­
nę atsisveikinim o akim irką; suskam bėjo telefonas, ir ne­
laimingas ir reiklus moteries balsas pasakė, kad skam ­
bina Baranova, kad ji ja u viską žinanti, jog Fiodoras
Fiodorovičius išvažiuojąs į frontą; bet kadangi ji skam ­
binanti jau trečią k artą, dabar prie kam po, iš autom ato,
ir jis neturįs teisės jai atsakyti pakalbėti su ja dešimt
minučių!
Serpilinas nemėgo, kada jam būdavo prim enam a, kad
jis turi teisę ar ku r neturi teisės, bet paskam bino B ara­
nova, ir jis neleido sau neigiamai atsakyti jai.
— Užeikite, laukiu jūsų.
Ir, pakabinęs ragelį, ėmė klausinėti žmoną, ar n e ­
atsim enanti ji, kaip kreipiam asi į Baranovą.
— Bet aš jos visai neatsim enu,— neslėpdam a savo
nepalankum o, tarė Valentina Jegorovna.
Baranovo m irtis jos su juo nesutaikė. Jai viduje vir­
te virė nuo m inties, kad paskutinį pusvalandį, prieš atsi­
sveikinant su vyru, jai atim a žmona to žmogaus, kurs
pridėjo ranką, kad jai būtų atim tas vyras visiems ketve-
riems m etam s, ilgiausiems ir baisiausiems m etam s jos
gyvenime.
— Įžūli vis t ik ! — nesutaikom ai ir neabejotinai n e ­
teisingai tarė ji ir, nesigėdydam a savo neteisingų žodžių,
pagriebusi lagam iną, išėjo į virtuvę dėti daiktų vyrui, ne­
norėdam a m atyti tos moteries.
Serpilinas baigė gerti arbatą vienas, stengdam asis p ri­
sim inti ne tik Baranovos vardą ir tėvavardį, bet ir kaip ji
atrodo: tu r būt, jau n a, jaunesnė už Baranovą. Jis matė
ją, atsim ena, trisdešim t šeštaisiais m etais stotyje, kada
jie važiavo traukiniu į rudens m anevrus Baltarusijoje;
tada, rodos, Baranovas juos ir supažindino.
Moteris, kuriai jis po kelių m inučių atidarė duris,
buvo iš tik rų jų dar nesena, apsirengusi karo gydytojo
uniform a, ir jei Serpilinas tą m inutę b ūtų apie tai gal­
vojęs, m intyje, tu r būt, būtų pridūręs: „Ir graži ji.“

523
 Jis padėjo jai nusivilkti, pasodino už stalo ir pasiū­
lė arbatos. Bet ji skubiai dirstelėjo į didelį vyrišką ra n ­
kinį laikrodį ir pasakė, kad sutrukdys jį lygiai dešimt
m inučių, kaip ir įspėjo telefonu.
Kad jos vyras žuvo, jau m ėnuo kaip ji žinanti, ir jau
m ėnuo, kaip jos vyresnysis aštuoniolikos m etų sūnus, su­
žinojęs apie tėvo žuvimą, išėjęs savanoriu į frontą, ir ji
tam pritarusi. Jai buvusi pranešta oficialiai data, kada
žuvo vyras,— rugsėjo 4-ąją, ir pasakyta, kad ji galinti
kelti pensijos klausim ą. Bet ji dar netvarkiusi doku­
m entų...
— Ir apskritai visa tai, kas susiję su pensija, kol kas
ne taip svarbu,— skubiai pridūrė ji.— Kaip m atote, aš
karinėje tarnyboje, dirbu vadovaujančiu chirurgu ligo­
ninėje, vyresnysis sūnus fronte, jauniausias pas vyro
tėvus ir gerai ten jaučiasi, taigi m ūsų šeimai nieko n e ­
trūksta.— Ji kalbėjo taip, tarsi iš anksto norėdam a a tsi­
riboti nuo Serpilino įtarim ų, kurių, po teisybei, jis ne­
turėjo.— Bet aš tik vakar, po ilgų skam binim ų, užėjau
pas...— ji prim inė Ivano Aleksėjevičiaus pavardę,— tik ė ­
dam asi, kad toks žmogus, kaip jis, gali žinoti daugiau už
kitus. Ir jis tikrai tuojau pat pasakė, kad vyras ėjęs iš
apsupties kartu su jum is, ir rekom endavo kreiptis į jus.
„Ir velnias jį griebtų! Užkabino kryžių ir m an, ir jai
ant kaklo“ ,— pagalvojo Serpilinas su tam tikra užuojauta
apie tą nepriklausom os laikysenos m oterį.
Serpiliną nelengva būdavo paveikti, jis labiau tikėda­
vo santūriais jausm ais, ir dabar įtem ptai skam bančiam e
m oteries balse ir jos akyse jis m atė daugiau širdgėlos,
nei kad ji būtų prieš jį apsipylusi ašarom is.
— Taip,— tarė jis balsu,— mes iš tiesų k artu išėjo­
me.— Jis kalbėjo iš lėto, apgalvodamas tuo m etu iš karto
du m intyje iškeltus sau klausim us: ką jai pasakyti ir
kas jau pasakyta? Žinios apie Baranovo žuvimą tegalėjo
išeiti tik iš Smakovo lūpų ir iš tų rikiuotės sąrašų, k u ­
riuos jis atidavė, išėjus iš apsupties. Bet ar įtraukė Sma-
kovas kokių nors paaiškinim ų, ar neįtraukė, ir kas jai bu
vo pasakyta, šiai m oteriai: tai, ką ji kalba, a r daugiau?
Gal pagailėjo jos, ir ji iš tiesų nežino? O gal ji žino dau­
giau, nei sako, ir pas jį, Serpiliną, nori patikrinti? Ir v ie­
na, ir kita buvo lygiai galima ir nė kiek neprieštaravo jos
širdgėlos nuoširdum ui ir jėgai, kurią jis girdėjo jos balse.
— Tikrai, išėjome k artu ir žuvo jis tikrai rugsėjo k et­
virtą,— patvirtino Serpilinas. Jis vis dar galutinai nenu­
sprendė, kaip kalbėti su ja, bet ji pastebėjo vos pastebim ą
svyravimą jo balse ir tarė:
— Prašau papasakoti teisybę, viską, kaip buvo! Man
tai svarbu, o labiausiai tą nori žinoti sūnūs, visų pirm a
vyresnysis. Aš prižadėjau jam parašyti į frontą.
Bet kaip tik dabar, kada ji paprašė „sakykite visą tei­
sybę“ ir vėl užsiminė sūnų, Serpilinas nusprendė nesaky­
ti jai teisybės — nei visos, nei pusės, nei dargi ketvirčio.
Jis pasakė, kad sutikęs jos vyrą liepos gale, kada ėjo
su savo daliniu miškais iš Mogiliovo link Čiausų, kad jos
vyras apsupties sąlygomis, kaip ir kai kurie kiti vadai,—
tą frazę Serpilinas ištarė sunkiai, nors ji buvo tik dalinis
melas,— kovojo eiliniu kovotoju ir žuvo rugsėjo ketvirtą,
pačioje pradžioje mūšio, kilusio tą naktį pereinant plentą.
Jis pats, Serpilinas, nem atęs, kaip tai atsitiko, bet jam
buvę pranešta, kad Baranovas žuvo narsiųjų m irtim...
Vėl pasistengęs, jis pasakė tai ne tiek jai, kiek jos sūnui,
kuriam ji rašys į frontą: — Taigi, kaip m atote, deja, m a­
ža ką tegaliu pridėti. Man teko vadovauti ten pusei tū k s­
tančio žmonių, ir aš negaliu atsim inti visų sm ulkm enų
apie kiekvieną. Ėjome mes sunkiai, daugsyk kaudam ies ir
patirdam i didelių nuostolių, o paskutiniam e m ūšyje, kada
ja u buvome susijungę, netekom e pusės žmonių. Jum s žino­
m a, nuo to ne lengviau, bet gyvų iš jų teišliko m ažum a.
— Gal būt, jūs ką nors nutylit? — ji tiriam ai pažiū­
rėjo į Serpiliną.
Iš pradžių jam pasirodė, kad jį išdavė tonas, kuriuo
jis kalbėjo apie Baranovą,— bet ne, rodos, jis susivaldė.

525
Po to jis pagalvojo: galimas daiktas, ją sukrėtė ta aplin­
kybė, kad jos vyras — pulkininkas — buvo pas jį, Serpili-
ną, paprastu kovotoju?
Bet, vis dar žiūrėdam as jai į akis, jis galų gale suprato,
kad teisybė buvo ne ta ir ne kita. Ji tiktai žinojo arba
nujautė vyrą turint kažką, dėl ko jai reikėjo baim intis
dėl jo. Kaip m atyti, ji m ylėjo savo vyrą, bet k a rtu ir nuo­
gąstavo: koks jis bus ten, kare?
J i tikėjosi sužinosianti apie vyrą gerų žinių, tam ji ir
atėjo, ir tuo pat m etu sielos gilumoje bijojo sužinoti ką
nors blogo. O dabar, kai Serpilinas nutilo, įtarė, kad blo­
go vis tik buvę ir liko tiktai nepasakyta.
— Gal būt, jūs vis tik ką nors nutylėjote? — p a k a r­
tojo ji.
„Gal būt, gal būt...“— tarė jis sau. Bet balsu atsakė,
kad ne, jis papasakojęs viską, kaip buvę, ir ji galinti p a ­
rašyti apie tai sūnui.
„Svarbiausia vis tik ne ji, o sūnus!“— dar sykį pagal­
vojo jis.
Šiuosyk, rodos, ji patikėjo.
— Aš rašysiu sūnui ir pasirem siu jum is,— tarė ji.
— Ką gi, rem kitės,— sutiko jis. O sau pagalvojo: vel­
nias jį žino, tu r būt, tas jo nepakenčiam as Baranovas tu ­
rėjo ir tokių savybių, už kurias ir dabar dar jį myli tokia,
kaip m atyti, gera moteris.
Jis palydėjo ją į prieškam barį ir padavė milinę. Ji p a ­
dėkojo ir išėjo.
Grįžęs ir pažiūrėjęs į laikrodį, jis pam atė, kad ji virši­
jo tik keturias m inutes. Moteriai, atėjusiai su tokiu reik a­
lu, su kokiu buvo atėjusi ji, tai buvo žygdarbis.
„Taip, su charakteriu žmogus. Tai už ką ji vis tik m y­
lėjo Baranovą? O gal, kaip sakom a, nė už ką? Tik taip
sau? Ir taip, rodos, būna...“ — pagalvojo jis, pats nesu­
prasdam as, kaip vis dėlto taip gali būti.

526
 — Ja u išėjo? — įeidam a paklausė Valentina Jego
rovna.
Netgi tai, kad Baranova taip greitai išėjo, jos nesu­
m inkštino. Ji tik nusprendė, kad Serpilinas tai moteriai
pasakęs visą teisybę, todėl ji taip greitai ir išėjusi.
— Na kaip, viską jai pasakei? — neiškentusi paklau­
sė ji vyrą.
— Nieko aš jai n e p a sa k iau !— nepatenkintas atsakė
Serpilinas. Jis nebenorėjo daugiau kalbėti ta tem a.— P a ­
sakiau, kad žuvo narsių jų m irtim.
— Nežinojau anksčiau tavo įpročio m eluoti,— nen u ­
sileisdama tarė V alentina Jegorovna.
— O tu būk atsargesnė k a lb o j!— įširdo Serpili­
nas.— Sūnus išėjo savanoriu į frontą, keršyti už tėvą. Tai
už ką įsakysi jam keršyti? Už bailį?
— O argi, be jo brangaus tėvo, nėra už k ą dar k er­
šyti? Jeigu jo tėvas būtų gyvas, vadinas, sūnui būtų gali­
m a ne į frontą, o už Uralo vykti? Nesutinku!
— Būtum atsidūrus m ano vietoje, sutiktum ...— Serpi­
linas turėjo galvoje: viena — tai sam protauti, kas teisin­
ga ir kas ne, o kas kita — žiūrėti našlei į akis...
Valentina Jegorovna jį perkirto:
— Man nėra ko tavo vietoje atsidurti, aš ir savojoje
užtektinai esu mačiusi!
Kad taip dar šiek tiek būtų užtrukęs tas pokalbis, jis
būtų baigęsis vaidu, bet jie abu laiku pajuto, kas gali
įvykti, liovėsi ir ėmė kalbėti apie ką kita: Serpilinas —
kad ji tuojau vėl eitų dirbti į savo ligoninę, o ji — kad jis
rečiau avėtų batais, nors ligi d ar jaus kojas.
— Šiandie į kelionę visiškai galima leistis, pavyzdžiui,
su veltiniais...
Šiuo protingu sam protavim u prasidėjo ir visai prieš-
kelioninis pokalbis...
O dar po pusvalandžio Serpilinas, pravažiavęs rajoną
už Maskvos upės ir pateikęs išvykstant iš miesto doku
m entus, ja u važiavo plentu, einančiu į frontą.

.527
 Kai Serpilinas atvyko į arm ijos štabą ir, susiradęs
trobą, k u r gyveno arm ijos vadas, ten užėjo, sutikęs jį
adjutantas pasiūlė apsistoti ir palaukti.
— Armijos vadas ilsisi,— tarė jis,— bet įsakė paža­
dinti lygiai dvidešimt a n trą valandą, o jeigu atvyksite
anksčiau,— jum s atvykus.
Tai pasakęs, adjutantas tuojau išėjo, o Serpilinas p a ­
žiūrėjo į laikrodį (buvo 21.50) ir apžvelgė kam barį.
Net laikinis kariškio būstas duoda tam tikrą su p rati­
m ą apie šeim ininką. Armijos vado darbo kam bary b u ­
vo šalta, švaru ir tuščia, visa, kas nereikalinga, išnešta;
likę tik stalas, kėdės ir etažerė su pundeliu knygų ant
vienos lentynos, „K rasnaja zvezda“ kom plektu — ant
antros ir krūvele žem ėlapių — ant trečios. Stalas bnvo
užtiestas smeigtukais prisegtu popierium , popierius be
jokios dėmelės: m atyti, buvo nustatyta kasdien jį keisti.
Dirbantis tame kam baryje žmogus, m atyt, buvo pe­
dantas; Serpilinas nenorom prisiminė Ivano Aleksejevi-
čiaus probėgšmais prasitartą frazę, kad arm ijos vadas
esąs sm arkaus charakterio.
— Tikėjaus, kad atvyksite vėliau. Prašau atleisti! —
atitraukė jį nuo tų m inčių nuskam bėjęs jam už nugaros
m andagus, bet griežtas balsas.
Serpilinas atsistojo, bet žmogaus, kuris tarė tuos žo­
džius, jau nebebuvo kam baryje: jis greitai nuėjo iš vienų
durų į kitas, šmėstelėjęs prieblandoje ant kaklo pak ab in ­
tu rankšluosčiu.
Po dviejų m inučių jis tiek pat greitai, bet dabar jau
tylėdam as, šmėstelėjo atgal, o dar po trijų išėjo pas Ser-
piliną, paskutiniu tiksliu judesiu už diržo užkištais nykš­
čiais taisinėdam as palaidinės klostes.
Serpilinas prisistatė taip, kaip dera prisistatyti a t­
vykusiam į arm iją naujam divizijos vadui.
Armijos vadas stovėdamas išklausė jo, trum pai p a ­
spaudė ranką, staiga linktelėjo galvą ir pasiūlė sėsti už
stalo.

52 8
 — Tai, vadinas, toksai jūs! — prabilo jis, žiūrėdamas
į Serpiliną.— Kada generolas leitenantas,— jis pam inėjo
Ivano Aleksejevičiaus pavardę,— piršo m an jus į diviziją,
jis taip jus nupiešė, kad aš vaizdavaus jus tiesiog pagal
Lerm ontovą: „Karžygys tu būsi iš pažiūros ir kazoko
siela...“ Net susvyravau. T uriu prisipažinti, bijau d ra u ­
giškų rekom endacijų. Kaipgi ten, jūs drauge su juo ta r­
n a v o te ? — paklausė jis, turėdam as galvoje Ivaną Alekse-
jevičių.
— Tarnavau,— atsakė Serpilinas, nesileisdamas į
smulkmenas.
Ir tai patiko arm ijos vadui.
,,0 tu, m atai, koks!“ — žiūrėdam as į jį, pagalvojo Ser­
pilinas.
Priešais jį sėdėjo vyras nedidelio augumo ir paprastos
išorės: apskrita galva ant trum po stipraus kaklo, trum pi,
sportiškai pakirpti plaukai su balkšvu kuodeliu priešais.
Visai jaunas, m ažne be raukšlių, lygus veidas su vienui
vienu griežtu bruožu ant sm akro. Palaidinė frontinė, be
ordinų, su dengiam aisiais frontiniais antsiuvais. Armijos
vadas atrodė taip, tartum jis tyčia būtų rūpinęsis, kad ne
tik jo darbo kam bary, bet ir jo paties išorėj nebūtų nieko
nereikalingo. Serpilinas žinojo, kad jam ja u keturiasde­
šimt m etų, bet berniokiškas sportinis apkirpim as jį darė
dar kokiais penkeriaįs m etais jaunesnį, ir jo balsas taip
pat buvo jaunas, griežtas ir skambus.
Serpilinas laukė klausim ų apie tarnybos eigą: susipa­
žįstant su nau ju divizijos vadu, tai buvo visai natūralu.
Bet arm ijos vadas tuojau pasisakė, kad ja u susipažinęs
su Serpilino tarnybos lapu.
— Laikysime, kad pirm ai pradžiai susipažinom e. Ar­
čiau susipažinsime kautynėse, o dabar trum pai supažin­
dinsiu jus su padėtim .
Jis nežiūrėdam as ištiesė ranką prie etažerės ir nesu-
klydęs paėmė iš tos vietos, kur jis gulėjo, kaip tik tą že­
m ėlapį, kuris jam buvo reikalingas.

34. G yvieji ir m irusieji 52.9

 — Mes su jum is esame čia.— Jo smailai nudrožtas
pieštukas neieškant bakstelėjo į reikiam ą tašką žemėlapy.
Padėtį jis apibūdino iš tikro labai trum pai, tarsi gal­
voje atrinkdam as žodžius, bet kaip tik dėl to trum pum o
jo nupieštas vaizdas, neturįs atsitiktinių bruožų, buvo
itin ryškus.
Armijos visos penkios divizijos užėmė septyniasdešim t
kilom etrų fronto barą ir visos buvo pirm am e ešelone. P a ­
starosiom is dienomis arm ijos rezervų, tięsą sakant, neliko.
Bet, arm ijos vado m anym u, jų neliko ir vokiečiams. Nors
jie pastarosiom is dienomis tebepuolė įvairiuose baruose
ir susilaukė dalinių laim ėjim ų, bet iš viso jų atakos, anot
jo, turėjo „nepagrįstą c h a ra k te rį“, buvo jaučiam a, kad
bent čia, arm ijos bare, jie neturi stam bių rezervų išvysty­
ti galimam laimėjim ui.
— „Stam bių“ sakau iš atsargum o, pats m anau, kad
praktiškai prieš mus nėra jokių rezervų.
Paskui jis ėmė kalbėti apie būsim ą arm ijos puolim ą,
ligi kurio likę labai nedaug dienų ir apie kurį ja u žinojo
divizijų vadai, jų tarpe ir Serpilino pirm takas.
— Tam e puolime pagrindiniai veikėjai būsim e ne
mes,— kalbėjo arm ijos vadas.— Į kairę, tarp m ūsų ir
ankstesnio kaim yno, įvedam a n a u ja arm ija,— jis pasakė
num erį,— ji užims dalį kaim yno ruožo ir dalį m ūsų. Savo
kairiojo sparno diviziją mes išvesim į rezervą, o jūs tuo
būdu tiesiogiai susidursite su nauju kaim ynu, su pagrin­
diniu veikėju. Bet ir m ums pasiūlyta per pirm ąją savaitę
išeiti štai kur! — Atstumas, kurį jis parodė stam baus m as­
telio žemėlapy, buvo gana didelis — trečdalis stalo.— Su­
prantam a, per sniegą ir priešo apšaudom iem — tai ne su
pieštuku žemėlapy eiti,— pridūrė jis, dėdamas pieštuką.—
Taigi teks padirbėti. Aš kol kas neturtingas, savo dispo­
zicijoje turiu šiai dienai...— Jis pam inėjo tokį šykštų skai­
čių aktyvių durtuvų, kad tai nusm elkė net daug ko m a­
čiusį Serpiliną.

530
 Armijos vadas pastebėjo jo veido išraišką, bet nieko
nepasakė: jo m anym u, Serpilinas ir pats turėtų suprasti,
kad neleisti vokiečių į Maskvą buvo ne taip paprasta ir
nepigiai atsiėjo.
— Gyvename kol kas neturtingai,— vėl pakartojo jis,
tik šį sykį daugiskaita.— Kai ką priešakinei linijai sužve-
jojam savo užnugary, jau penkios dienos vaikščiojame
ten su tinklu. Bet didelės vilkšnos tikėtis netenka. Papil­
dym ų žada duoti rytoj vakare, bet ne dosnių, nes, k arto ­
ju , mes ne pagrindiniai veikėjai. Jūsų divizijoj vaizdas
gerėlesnis nei kitose: prieš perm etant pas m us, ji buvo
išvesta ir papildyta.
— Aš m ačiau vieną jos pulką lapkričio septintos p a ­
rade,— tarė Serpilinas, pasinaudodam as arm ijos vado
pauze,
— O aš jo laukiau tą dieną kaip dangiškos m anos,—
tarė arm ijos vadas ir perėjo prie divizijos reikalų.
K autynių divizijos ruože planavim ą, atliktą jos b u ­
vusio vado ir štabo viršininko bendros arm ijos direkty­
vos pagrindu, jis laikė esant priim tiną, bet reikalingą
patikslinim o.
— Generolas Orlovas kaip tik ir žuvo, betikslindam as
vietoje,— tarė arm ijos vadas.— Išėjo patikslinti dieną į
bataliono stebėjim o punktą ir nebegrįžo. Sako, atsitiktinė
m ina. Bet ju k ant jų neparašyta, kuri atsitiktinė, o kuri
speciali. Rytoj vakare iškviečiau pas save visus divizijų
vadus. Vadinas, jum s lieka m ažiau kaip para visiems p a ­
tikslinim am s. Laiko m aža, ir jūsų, kaip naujo divizijos
vado, padėtis sunki. Bet aš buvau linkęs verčiau paskirti
divizijos vadą puolimo išvakarėse, nei keisti jį puolimo
m etu. Anksčiau aš laikiau, kad štabo viršininkas, turin t
galvoj jo kovinę p atirtį ir žinias, turi teisę pretenduoti
į divizijos vadus; apie tai, kuo ir ką pakeisti, m ūsiškiams,
deja, tenka galvoti iš anksto...
Serpilinas linktelėjo galvą: o kaipgi kitaip!
— Bet kai aš atvykau į diviziją, tai sutikau sugniužu-
sį iš sielvarto žmogų. Tiesa, jie su divizijos vadu dvide­
šim t m etų tarnavo drauge — sielvartas suprantam as. Bet
tuo pat m etu aš nepajutau jam e nė per nago juodym ą
savarankiškum o, pasitikėjim o, kad kaip ten būtų, kaip
ne, o dabar divizija ant m ano galvos ir aš ja i vadovausiu,
kaip ta galva sakys. O be to jausm o iš viso negalim a va­
dovauti, ypač po tokio vado, kaip Orlovas. Aš jį taipgi
pažinojau kažkada ankstyvojoje jaunystėje: tarnavau jo
kuopoje. Taip, niekas neišėjo su Rtiščevu... Jeigu žmogus
tik ir bijo, kad neišeitų blogiau, negu buvo, kad tik p a ­
darytų viską taip, kaip buvo, išdava aiški: ta pati košė,
tik sprangesnė. Žodžiu, nepajutau, kad jis gali būti divi­
zijos vadas,— kietai tarė arm ijos vadas, ir Serpilinas su­
prato, kad pirmas įspūdis jo neapgavo: tasai žmogus ne
grubus, bet sm arkus.— Nuvažiuosite — patys įvertinsite.
Jeigu palaikys Orlovo tradicijas,— o Orlovo tradicijos
buvo geros,— m anau, ir jūs jį čia palaikysite, o jeigu,
kaip ir pirm a, gyvens gedulo būsenoj ir dairysis į praeitį,—
žodžiu, kliudys,— pranešite m an, perkelsim jį į kitą di­
viziją, o iš kitos paim sim jum s... Dėl kom isaro reikia p a ­
sakyti, kad jis — žmogus tvarkingas, narsus ir mėgsta
priešakinę liniją. Daugiau nepasakysiu: dar m aža pažįstu.
Prieš jį buvo geras, aš net pasakyčiau, nepaprastas kom isa­
ras, bet divizija kažkokia nenusisekusi: buvo sužeistas sa­
vaitė prieš Orlovo m irtį. O sm ulkiau ta tem a — užeikite
pas politinio skyriaus viršininką: Karo tarybos narys iš­
vyko į dalis, o jis — čia ir prašė, kad užeitum ėt. O gal po
stiklinę arbatos prieš kelionę?
Serpilinas padėkojo. Jis nužvarbo kelyje ir su mielu
noru būtų išmetęs stikliuką degtinės. Bet arb ata pasiro­
dė besanti tikra arbata. Gretimame kam baryje ant stalo,
šalia lovos, uždengtos geru, tu r būt, su savim vežiojam u
kilim u, ja u stovėjo dvi garuojančios stiklinės su stipria
arbata ir pridengta salfete lėkštė su sausainiais.
— O žinote, aš jūsų iš akadem ijos neprisim enu,—

532
 tarė arm ijos vadas, tarsi tais žodžiais darydam as ribą
tarp tarnybinio ir draugiško pokalbio.
— Ir aš taip pat,— tarė Serpilinas.
D abar, kai kalba ėjo apie praeitį, jis jautėsi lygio­
mis.
— O paskui jūs, sprendžiant iš jūsų tarnybinio lapo,—
arm ijos vadas neketino slėpti savo žinių šaltinio,— grįžo­
te ir buvote taktikos katedroje?
— Taip,— patvirtino Serpilinas,— iki trisdešim t sep­
tintųjų.
— Vadinas, vos vėl nesusitikom e. Trisdešim t šeštai­
siais m ane irgi kalbino į akadem iją dėstytojo darbui, o
paskui staiga per dvidešimt keturias valandas susiruošiau
ir išvykau į Ispaniją,— kaip sakom a, pasitaiko m ūsų gy­
venime netikėtum ų...
— O iš Ispanijos grįžęs? — paklausė Serpilinas.
— Generaliniam e štabe. O pačiose karo išvakarėse
dievas panoro, kad eičiau į m echanizuotą korpusą.— P a ­
sakęs apie m echanizuotą korpusą, arm ijos vadas, m atyti,
atsim inė apie apsupim ą, nes tuojau pat paklausė, kaip
Serpilinas prasiveržė prie Jelnios, a r didelių nuostolių
patyrė.
— Didelių,— pasakė Serpilinas.— Daugiau kaip pusės
netekau.
— Ir aš beveik tiek pat...— susim ąstęs tarė arm ijos
vadas, pirm ąsyk per visą tą laiką žiūrėdam as ne tiesiai
priešais, o kažkur į šalį.— Skaudus dalykas ta apsuptis;
sunkiai prisim enu ir nenoriu pakartoti. Didelės priešin­
gybės: iš vienos pusės, žmogus vakar savanoriškai prisi­
dėjo ir eina su tavim per visus pavojus, pro fašistus, pas
savuosius. O iš kitos pusės, rytoj tu jį už neįvykdytą
įsakym ą sušaudai išsirikiavusio dalinio akivaizdoje. Ir n e ­
gali kitaip, neturi teisės, nes du trys neįvykdyti įsakym ai
apsupties sąlygomis — ir viskas sugrius. Sugrius, nors
žmonės daugiausia patys atėjo pas tave. Galėjo išsiskirs­
tyti, k u r papuolė, o atėjo. Bet jeigu atėjo — toliau jau
veikia įsakym o jėga. Ar ne taip?
53.3
 — Žinoma, taip! — tarė Serpilinas.
— Mane paskui vienas k artu su m anim išėjęs iš a p ­
supties draugas,— prieš žodį „draugas“ arm ijos vadas p a­
darė trum putę pauzę,— kaltino valdžios viršijim u. N egin­
čiju, gal ir griežtas buvau, reikalaudam as besąlygiškai
vykdyti savo įsakym us. Bet gerai, paldauskim save: ko­
dėl žmogus neįvykdo įsakym o? Dažniausiai todėl, kad
bijo m irti, jį vykdydamas. O dabar klauskim : kuo nuga­
lėti šitą baim ę? Tuo, kas dar stipriau veikia už mirties
baimę. Kas gi tai yra? Įvairiomis aplinkybėm is įvairūs
atvejai: naujai sužadintas tikėjim as pergale, atgautas sa­
vo vertės pajautim o jausm as, baim ė pasirodyti bailiu
draugų akyse, bet kartais ir tiesiog sušaudym o baimė.
Deja, taip. Ir tasai, kuris paskui rašė apie m ane, k altin ­
damas žiaurum u, valdžios viršijim u ir taip toliau, išėjo
iš apsupties švarutėlis, apie jį nieko negalim a buvo r a ­
šyti: nei gero, nei blogo. Bet žmones iš apsupties išvedė
ne jis, o aš. Jūs, tu r būt, taip pat susidūrėte su ta prob­
le m a ? — Armijos vadas pažvelgė į akis Serpilinui.
Ir Serpilinas, tyliai linktelėjęs, pagalvojo, kad vis
dėlto, tu r būt, tasai priešais jį sėdintis vyras buvo ne
žiauresnis, nei to reikalavo padėtis. O šiaip jis nebūtų
apie tai užsiminęs, su visa savo charakterio jėga įrodinė­
damas savo teisumą. Kas slegia sąžinę, stengiam asi n e p ri­
sim inti, juo labiau balsu. O kad tasai žmogus yra, m atyt,
kieto charakterio, tai niekis, m at jį kur, tą charakterį.
C harakterį gali pakęsti, jei už jo jau ti širdį.
— Na ką gi...— Armijos vadas išgėrė paskutinį a rb a ­
tos gurkšnį ir atsistojo.— Linkiu sėkmės būsim am e puoli­
me! Gal pagaliau nors kiek nuram insim savo, buvusių
apsuptųjų, širdis, kai juos sutriuškinsim ir vysim po šimts
perkūnų! Jaučiu tiesiog tokį nenum aldom ą troškim ą tai
padaryti! Už viską ir už visus, netgi ir už tuos, kuriuos
dėl susidėjusių aplinkybių kažkada teko sušaudyti savo
ranka...
Jis sm arkiai stuktelėjo kėde, pakišdam as ją po stalu,
ir net tam e judesyje pasireiškė jo tem peram entas, virte
verdantis po santūria ir paprasta išore.
— Užeikite į politinį skyrių ir važiuokite, m ašina pa
ruošta, m ano adjutantas nuveš jus į vietą.
Kai Serpilinas, paspaudęs arm ijos vadui ranką, išėjo
ir pažiūrėjo į laikrodį, jis pam atė, kad ja u yra lygiai
dvidešimt trys valandos. Jų pokalbis truko lygiai šešias­
dešim t m inučių, ir tą p at m inutę, kai Serpilinas išėjo,
m ašina privažiavo prie trobos. Taip, arm ijos vadas, net
kalbėdam as nuoširdžiai, kaip m atyti, m okėjo neišeiti iš
tam tikro, jo paties nustatyto laiko.
Politinio skyriaus viršininkas gyveno už trijų nam ų.
Serpilinas atidarė duris ir paklausė: „G alim a?“— ir su
nuostaba ir džiaugsm u pam atė, kad žmogus, pakilęs iš
užstalės jo sutikti, yra pulko kom isaras Maksimovas.
— Sveikas, Maksimovai, linksm asis žmogau! — n e ju ­
čiomis išsprūdo Serpilinui, kol jis, stovėdam as vidur kam ­
bario, kratė ran k ą besišypsančiam M aksimovui Tik p as­
kui, atleidęs ranką, jis pridėjo ją prie papachos ir pasa­
kė, pagal karinę form ą, nors širdy ir šypsodam asis, kad
generolas m ajoras Serpilinas, 31-osios šaulių divizijos v a ­
das, draugo arm ijos politinio skyriaus viršininko įsaky­
m u, atvyko jo dispozicijon.
— Na, jei atvykai,— tarė Maksimovas, tem pdamas
Serpiliną už rankovės,— tai pasėdėk su m umis penkias
m inutes. D abar aš tave supažindinsiu!
— Gerai, bet tik, teisybė, penkiom s m inutėm s,— p a ­
barbenęs į laikrodį, tarė Serpilinas.— Tas, kur aukščiau
stovi už tave, įsakė nedelsiant važiuoti į diviziją!
— Veja ar pats skubi? — nusijuokė Maksimovas.
— Po teisybei, ir pats skubu.
Serpilinas susipažino su keturiais sėdėjusiais pas M ak­
simovą ir, jam atvykus, atsistojusiais vyrais ir prisėdo
prie stalo, nenusivilkęs milinės, tuo parodydam as, kad
nors ir kaip jam m alonu susitikti su Maksimovu, bet po
penkių m inučių jis vis tiek išvažiuoja.
 Iš keturių vyrų, su kuriais supažindino Maksimovas
Serpiliną, vienas buvo kariškis — pulkininkas, o trys —
civiliai, apsirengę, beje, taip pat kariškai: su tokiais pat
batais ir palaidinėm is, su vadų diržais, tik be antsiuvų
ir atskyrio ženklų. Du civiliai buvo — nedidelio pa-
maskvio miesto, stovinčio arm ijos užnugary, partijos
m iesto kom iteto sekretorius ir miesto vykdom ojo kom i­
teto pirm ininkas; prieš valandą Serpilinas kaip tik važia­
vo per tą miestą. Trečias civilis — senis su randu skruos­
te — buvo baldų fabriko direktorius.
— Karo tarybos pavedim u, k artu su užnugario virši­
ninku kai ką papildom ai išspaudžiam e iš draugų ginam ų­
jų ,— paaiškino Maksimovas.
— Žiūrėk, koks advokatas! — tarė partijos miesto
kom iteto sekretorius.
— Ne advokatas, o gynėjas,— juokom atsikirto M ak­
simovas.
— Gynėjai apkasuose sėdi,— nenusileido jam sekre­
torius,— o tu tik priklausai prie jų. Ir kas čia per pasaky­
mas: „išspaudžiam e“ ! Iš m ūsų išspausti nereikia, mes p a ­
tys duodame.
— Na, sakysim, tu šykštus vyras,— įterpė užnugario
viršininkas.
— Iš dviejų jo pram onės gigantų dabar duoklę ren ­
kam ,— nusijuokė Maksimovas,— iš siuvimo fabriko ir iš
buvusio baldų, o dabar slidžių. Maskavimosi chalatus
m ums siuva ir slides bei slidines kulkosvaidžiams roges
dirba. Šiandie papildom ai kai ko paprašėm , o kad įtikina­
m iau skam bėtų, pas save atsivežėm.
— A, liaukis tu,— num ojo ranka miesto kom iteto sek­
retorius,— nors taip kalbėti gėdytumeis! Siuvimo fabrike
ir be visokių tavo įtikinėjim ų kuri naktis m oterys nem ie­
ga? Geriau sakyk, iš pradžių neapskaičiavom e, dabar dar
tris šimtus porų slidžių prašom!
— Neginčiju,— tarė Maksimovas ir linktelėjo į senį
randuotu skruostu,— bet kol jį prikalbėsi, devyni prakai-

536
tai išpils! Ir kad nors slidės geros būtų! O čia atsistosi
ant jų — ir, kaip senam slidininkui, verkti norisi!
— Iš neišsigulėjusio medžio, juoba visai drėgno, gerų
slidžių ir negali būti,— ram iai pabrėžė senis.— O kiek rei­
kia — duosim .— Ir jis atsigręžė į partijos miesto kom iteto
sekretorių ir linktelėjo.— Aš sumečiau: duosim.
Serpilinas buvo patenkintas, kad, jam atvykus, pokal­
bis nepasikeitė, ir jis pasinėrė į arm ijos ūkio stichiją, dar
iš vienos ir taip pat svarbios pusės prim enančią, kad p u o ­
limas ja u po nosim. Jis mielai d ar būtų pasėdėjęs, bet
laikas nelaukė.
— Linkiu viso gero, draugai!
— Aš palydėsiu tave iki m ašinos,— taip pat atsistojęs,
tarė Maksimovas.
Serpilinas iš eilės paspaudė ranką pasitarim o daly­
viams, paskutiniam — slidžių fabriko direktoriui.
— O aš pas jus tarnavau, draugas generole,— tarė šis,
sulaikydam as Serpilino ranką.
— Kada?
— O tada, kai mes su jum is generolus mušėm e,— n u ­
sijuokė direktorius, ir nuo šypsenos randas jo skruoste iš­
silenkė į kabliuką.— Su papildym u, su Maskvos darbinin­
kais, atvykau pas jus, prieš Denikiną! O stovėjote jūs tada
kiek piečiau nuo Navlės, Briansko gubernijoj.
— Stovėjau ten, taip. Buvo kautynės,— tarė Ser'pili-
nas.— Vadinas, dabar dėl slidžių savo divizijai galiu būti
ram us ?
— Tikėkitės, kad būsite kaip pas dievą už pečiaus!..
— Štai ir susitikom e, Fiodorai Fiodorovičiau, aš labai
labai džiaugiuos...— kalbėjo Maksimovas, išeidamas d rau ­
ge su Serpilinu į mėnesienos nutviekstą kaim išką gatvę,
kuri tu rėtų taikos m eto vaizdą, jei ne ta puraus sniego
kiek pridengta, dar šviežia bombos padaryta duobė.
— Aš taip pat džiaugiuos,— tarė Serpilinas.
— O aš taip džiaugiuos,— pakartojo Maksimovas,—•
kad, dievaži, prašyčiaus pas tave atgal divizijos kom isaru.

537
Juo labiau kad joje kovojau, joje buvau sužeistas ir
ankstyvesnį jos vadą pažinojau ir m ylėjau ir savo ran k o ­
mis vakar palaidojau. Gaila Orlovo, nors verk! Bet jeigu
ja u taip išėjo, džiaugiuos, kad kaip tik tu ten eini. Rimtai,
kad taip m ano būtų valia, eičiau su tavim kom isaru. Vie­
na bėda: jeigu ja u pakėlė, dabar, kol nenusidėsiu, nepa­
žemins.
— O tu imk ir nusidėk,— tarė Serpilinas.
— Gerai, dar pažiūrėsim! — atsakė Maksimovas taip
rim tai, kad Serpilinas nusišypsojo.
— Lauksiu, o tuo tarpu pasakok m an apie dabartinį
kom isarą!
— Jo pavardė...
— Pavardę aš kaip tik žinau. Perm iakovas, o visa
kita?
— Kaip atvyko, nėra nė savaitės. Buvo korpuso kom i­
saru Kryme. Korpusas Perekope, kaip sakom a, ne kaip
pasirodė, na ir kom isarui, broleliui, rom bą nuėmė,
o pailgus keturkam pius užsiuvo. Nežinau, už kieno nuo­
dėmes: už jo paties a r už svetimas. Iš to, kaip čia kovo­
ja, atrodytų, kad už svetimas. Dar bus klausim ų? — p u ­
siau juokom , pusiau rim tai pridūrė Maksimovas.
— Klausimų daug, bet laiko mudviem maža...
Jie vis dar stovėjo prie mašinos, ir abiem nesinorėjo
skirtis.
— Štai ruošiam e slidininkų batalionus,— tarė Maksi­
movas.— Žinai, kas tas — trečias civilis, ku r pas m ane sė­
dėjo, paniuręs toks, nė žodžio nepratarė.
— Miesto vykdom ojo kom iteto pirm ininkas, tu gi su­
pažindinai,— tarė Serpilinas.
— Kol kas, laikinai, o apskritai — tai okupuoto ra jo ­
no sekretorius ten, priešaky.— Maksimovas mostelėjo
ranka į fronto pusę.— Aš jo nekviečiau, pats pas m ane
atvyko. Pajuto, kad puolimas bus, ir uostinėja, ku r ge­
riau būti, kad su pirm aisiais daliniais galėtų įeiti į savo
miestą.

538
 — Ką gi, kiekvienam savas darbas rūpi,— tarė Scrpi
linas.— O aš štai norėčiau atgal į Mogiliovą įeiti...— Il­
gesys jam sm ilktelėjo širdį, ir jis, kaip tikrovėje, pam atė
priešais sviedinių pram uštą Mogiliovo elevatorių, iš kur
Smakovas paskutinį k a rtą vakare žiūrėjo, kaip vokiečiai
varo dulkių apgaubtą belaisvių koloną...
— Tu, Fiodorai Fiodorovičiau, papachą, tikiuos, nu-
siimsi ir taip pat m ilinę nusivilksi? Matai, jie turi snai­
perių, o tavo figūra labai ja u m atom a, pusantro žm o­
gaus. Be to, ir šilčiau su ausine kepure ir kailiniukais,—
susirūpinęs tarė Maksimovas.
— Nusimesiu,— sutiko Serpilinas.— Mašinoje viskas
atsargai yra,— ir ausinė kepurė, ir kailiniukai. Net velti­
niai. Nesirūpink, po snaiperio ran k a nepakliūsiu ir a p ­
skritai m irti nenoriu. Tai visiškai neįeina dabar į mano
norus.
— O argi kada nors įėjo? — paklausė Maksimovas.
— Kaip čia tau pasakius... Čia aš paskutinėm is dieno­
mis ligoninėje, reikia prisipažinti, bodėdamasis, skaitinė-
ja u Dostojevskį...
—■ Kuo bodėdam asis? — pajuokavo Maksimovas.—
Ar tuo, kad ligoninėj, ar kad skaitei Dostojevskį?
— Ir vienu, ir kitu,— atsakė Serpilinas.— Tai va, gal
atsim eni, ten jo Raskolnikovas sam protauja apie žmogų,
kuris, kad tik galėtų gyventi, visam kam pasiruošęs —
ir visą gyvenimą sutiktų ant vieno aršino, vienas, be žmo­
nių, tam soje, tylėdamas stovėti, kad tik galėtų gyventi,
kad tik nenum irtų! Na, o aš su tuo nesutinku, aš sutinku
gyventi tik tam tikrom is sąlygomis.
— O būtent ?
— O būtent tokiom is, kad mes nugalėtum e vokiečius!
' O koks gali būti be to gyvenimas? Tam soje, baim ėje, ty ­
lint, ant vieno aršino? Taip aš nesutinku gyventi. Ir tu,
tikriausiai.
Ir jis išvažiavo, dar kartą stipriai paspaudęs Maksi-
movui ranką.

539
 N orint patekti į divizijos štabą, reikėjo grįžti iš lauko
kelio į plentą, pavažiuoti juo kokius septynis kilom etrus
ir vėl pasukti į kitą lauko kelią. Į plentą Serpilinas išva­
žiavo gana greitai, bet ten beveik iš karto jo „em ka“
įstrigo. Plento pakraščiais ėjo į frontą pėstininkai, o vi­
dury, nežinia kiek toli ištįsęs, buvo įstrigęs gaubicų a rti­
lerijos pulkas su m echanine traukiam ąja jėga. Toliau ke­
lias kilo į kalną, ir ten, tu r būt, buksavo mašinos ir buvo
susidaręs kam štis.
Šoferis pralenkė keletą sunkvežim ių, išsuko į p ap len ­
tę, įstrigo, iššokęs su lopeta į sniegą, pabuksavęs, vėl
išvažiavo į plentą, pralenkė dar vieną sunkvežimį ir, n e­
rizikuodam as vėl nuvirsti į sniegą, sustojo.
Armijos vado adjutantas iššoko iš „emkos“ ir pabė­
gėjo pirm yn, prie įstrigusios kolonos priekio.
— Šitas tuojau padarys kelią! — įsitikinęs pasakė
šoferis.
Spėjimas neišsipildė: praėjo dar dvidešimt m inučių,
pėstininkai vis ėjo ir ėjo, išsitiesdam i kelyje į grandinę,
aplenkdam i mašinas, ir plento pakraščiais, ir dirvonu, o
m ašinos, kaip ir pirm a, nejudėjo.
Serpilinas išlipo iš „em kos“ ir, nerodydam as kokio ne­
kantrum o, vaikštinėjo pirm yn ir atgal, girgždindamas
sniegą veltiniais, kuriais jis po vizito vadovybei dabar,
kelyje, vietoj batų buvo vėl apsiavęs. Divizijon vis tiek
atvažiuos naktį, naktį gi jis rengėsi važiuoti į pulkus, ir
nedidelis gaištis nelabai jį jaudino, o judančios į frontą
kariuom enės ir technikos vaizdas dar k a rtą džiugiai p ri­
minė puolim ą.
Jam buvo ir smagu, ir neram u. Griežtai kalbant, di­
vizijai jis nuo taikos m eto nėra vadovavęs, o prasiverži­
mas iš apsupties su keliais šim tais žmonių buvo nors ir
rūsti, bet vienašališka m okykla, ir jis jaudinosi dabar,
galvodamas apie būsim ą puolim ą. Jaudinosi dėl bendro
laim ėjim o, kaip ir visi, kurie ja u žinojo, kad jam ruošia­
masi; jaudinosi ir dėl savęs: ar suspės per tas likusias ke-

540
lias dienas pilnai, aliai paskutinės detalės, įvaldyti tokį
sudėtingą m echanizm ą, kaip divizija. Jis tarėsi susido­
rosiąs, nes šiaip būtų nesiprašęs į diviziją; bet tik „su­
sidorosiąs“— to dar m aža; jam reikės vadovauti jai p ir ­
m am e m ūsų dideliam e puolime, ir vadovauti gerai, pavyz­
dingai!
„O tie, atrodo, visai švieži,— galvojo jis, pro m ašinų
ir gaubicų protarpius žiūrėdam as į šm ėsčiojaučius kitoje
pusėje kelio pėstininkus.— Iš viso jie dar nėra kovęsi. Ir
vadai daugiausia taip pat, tur būt, nėra kovęsi. O kare, ar
šiaip kalbėk, ar taip, pirm oji diena — sunki diena...“
Taip m ąstydam as, Serpilinas vis dar vaikščiojo p ir­
m yn ir atgal, kol prieš jį išdygo uždusęs nuo bėgimo
arm ijos vado adjutantas.
— Štai, draugas generole m ajore,— parodė jis ranka
į einantį įkandin jo augalotą m ajorą,— jis atsakingas už
kolonos judėjim ą šiame bare. Aš jam aiškinu, kad jūs
laukiate, bet jis nesiim a jokių priem onių! Teko paprašyti
pas jus!
Serpilinas išsitiesė (iki tol jis vaikščiojo susim ąstęs ir
sudėjęs rankas už nugaros) ir pažiūrėjo į stovintį prie­
šais nenuolankų m ajorą.
Majoras pridėjo ran k ą prie ausinės kepurės ir rap o r­
tavo gergždžiančiu nuo peršalim o, bet linksm u balsu,
kad jis yra čia žygiuojančios divizijos pulko vadas, m a­
joras Artemjevas.
Nežiūrint į gergždžiantį balsą ir apraišiotą tvarsčiu
iki pat sm akro gerklę, m ajoras buvo tikrai įsikūnijusi
sveikata: aukštas, rudas, su plačiais kvadratiniais pečiais,
su vėjo nugairintu, stipriu, net ir m ėnesienoje m atom u
rusvai nudegusiu veidu.
A djutantas, m atyt, tikėjosi, kad m ajoras tuojau gaus
pipirų, bet Serpilinas ne nuo to pradėjo:
— Ką gi, jum s angina, a r kas?
— Taip, a n g in a !— vis taip pat linksm ai ir prikim ęs
kirste atkirto m ajoras.
 — O kam štį jūs ilgam įtaisėte?
— Tuojau, draugas generole m ajore, pėstininkai jau
priėjo, d ar penkis šešis sunkvežimius ant kalnelio nešte
užnešim , o ten intervalus nustatysim : kiti patys įsibėgėję
užvažiuos. Per dešimt m inučių viską likviduosime. Aš visa
tai aiškinau vyresniajam leitenantui,— mostelėjo jis į a d ­
ju ta n tą , kaip žmogus, nepatenkintas, kad jis be reikalo
buvo atitrauktas nuo darbo.
— Gerai, duodu dešim t m inučių,— pasakė Serpilinas,
dirstelėjęs į laikrodį.— Bet ne ilgiau! Dar nedalyvavote
kautynėse?
— Ką turite galvoje, draugas generole m ajore?
— Turiu galvoje jūsų pulką, jeigu jūs pulkui vado­
vaujate, jūsų diviziją...
— Daugumas eilinių nėra kovęsi, o vadai buvo kauty ­
nėse prie Chalchin-Golo. Žinoma, kautynės...— Jis, tur
būt, norėjo paaiškinti, kad kautynės prie Chalchin-Golo,
žinom a, neprilygsta šio karo kautynėm s...
Bet Serpilinas nutraukė jį:
— Nedrįstu sulaikyti. Linkiu jum s padidinti savo d i­
vizijos kovinę šlovę.
— Dėkui, draugas generole! Eisiu kamščio pram uš­
ti.— Majoras akim irkai ištraukė iš kailiniukų ran k ą su
laikrodžiu ir nubėgo palei mašinas.

Į divizijos štabą Serpilinas prisikasė pirm ą valandą

nakties. Divizijos kom isaro nebuvo: nuo pusiaudienio jis
buvo išvažiavęs į pulką, o štabo viršininkas negulė, lau­
kė naujojo divizijos vado.
Serpilinui pasiūlius, jie iš pat pradžios peržiūrėjo
jau sudarytą kautynių planą, kuris išsyk, nepatikrinus
vietoje, Serpilinui pasirodė protingas.
Stabo viršininkas — mažas, išvargęs ir nuliūdęs p u l­
kininkas,— rodos, iš anksto buvo apsipratęs su m intim ,
kad neįtiks ir negalės įtikti naujajam divizijos vadui.
Kaip žmogus, tyčia nusistatęs nepaisyti, ar kam patinka,

542
ar nepatinka jo kalba, jis savo tyliu, lygiu balsu kas de­
šimt žodžių užsim indavo žuvusį divizijos vadą: „generolo
Orlovo nurodym u“, „pagal generolo Orlovo m etm enis“,
„pagal generolo Orlovo apskaičiavim us“...— ir tai galų
gale įgriso Serpilinui.
— Klausykit, pulkininke Rtiščevai! — tarė jis.—• Ar
jūs patys dalyvavote planuojant kautynes? Kas šį planą
sudarė? Jūs ar ne jūs? Man svarbu žinoti ateičiai, katras
iš m ūsų ves karo buhalteriją: jūs a r aš? Aš esu pripratęs
tai laikyti štabo viršininko pareigomis. Ir lyg tartum
m udu tose pat mokyklose mokėmės. Jeigu ne taip, tai
iš anksto išsiaiškinkim!
Rtiščevas ne tuojau, lyg ir nenorom , pakėlė akis į
Serpiliną ir atsakė, kad taip, žinoma, viską detaliai ap­
skaičiavęs jis.
— O aš nė kiek tuo ir neabejoju. Bet kodėl gi jūs m an
visą laiką vietoje ir ne vietoje kaišiojate „generolas Orlo­
vas“, „generolas Orlovas“ ? — tarė Serpilinas, neketinda­
mas sustoti pusiaukelėje.— Aš ja u girdėjau, kad pas jus,
prieš m an atvažiuojant, buvo puikus divizijos vadas, fro n ­
te girdėjau ir arm ijoje girdėjau. Ir nesistenkite m an to
įteigti. Man labai m alonu, kad aš ateinu į diviziją su tr a ­
dicijomis. Bet badyti sau panosėn buvusiu jos vadu ne­
leisiu. Neleisiu dėl to, kad dabar aš esu divizijos vadas,
ir šito toliau nėra ko svarstyti nei jum s, nei kam nors
kitam , nei tiesiogine, nei netiesiogine forma! Įsidėmėkite
ateičiai: nesistenkite m an prim inti, koks geras divizijos
vadas buvo generolas Orlovas. Aš pats rasiu tinkam ą fo r­
m ą ir aplinkybes prim inti, už ką aš, kaip divizijos vadas,
esu dėkingas savo pirm takui ir jum s, kaip štabo virši­
ninkui, nors gyvuosius garbstyti pas mus nepriim ta. Na
taigi, atvirai šnekant, ką jūs m anote tuo reikalu? — staiga
visiškai nelauktai pašnekovui po trum pos pauzės paklausė
Serpilinas.
Jis norėjo iš pat pradžios susigiedoti su tuo žmogum
ir, pirm as išdėjęs tai, ką pajuto susitikęs, dabar norėjo,

5A3
kad ir šis savo ruožtu išsikalbėtų, jeigu tik to panorės.
Jeigu panorės — vadinasi, jie susigiedos, jeigu įsitrauks
į savo kiautą — blogiau.
— Ką aš galiu jum s dėl to pasakyti, draugas genero­
l e ? — tarė Rtiščevas, patylėjęs ir vėl žvilgtelėjęs į Serpi-
liną savo giliomis, liūdnom is akim is.— Misos Orlovo —
dovanokite, kad taip kalbu, bet jis m irė, ir m anęs tarny-
biškai niekas neberiša — po dvidešimties m etų tarnybos
aš vis tiek niekad neužm iršiu, ir nenoriu aš jo užm iršti.
Ir, atvirai kalbant...
— Tik atvirai! — tarė Serpilinas.
— ...Ir, atvirai kalbant, juo labiau, jeigu jūs patys
raginate, m an asm eniškai jūs jo neatstosite.
„Susigiedosime“ ,— pagalvojo Serpilinas.
— M atau, divizijos vadą jūs m ylėjote,— tarė jis bal­
su.— O diviziją?
— Tai va, aš ir norėjau pasakyti apie diviziją. Divi­
ziją aš myliu ir iš jūsų — jeigu turiu teisę ko nors norė­
t i — noriu tik vieno: kad jūs, kiek tik galim a sėkm in­
giau, atstotum ėt jos buvusį vadą. Mano persona čia ne­
svarbi...
— Na, kam taip sakyti! Jūs štabo viršininkas,— n e ­
susilaikė ir perkirto jį Serpilinas.
— Ne taip jau svarbi,— atkakliai pakartojo Rtišče­
vas,— bet aš noriu jum s pasakyti, kad net dabar, tiek
netekus žmonių, pas mus divizijoje yra daugiau kaip tris­
dešim t vadų, baigusių Omsko pėstininkų m okyklą, kur
Orlovas ištarnavo dešim t m etų, prieš ateidam as į divi­
ziją,— jo kursantai. Tai, žinote, toks skeletas, su kuriuo
reikia skaitytis, čia tradicijų juokais leisti negalim a. Gal
aš jum s iš pradžių ir nelabai išm intingai k artojau: „Or­
lovas ir Orlovas!“ Prisipažįstu, norėjau, kad jūs pajus-
tum ėt. Nekreipkite į tai dėmesio! Bet už to yra divizijos
interesai.
— Sutinku,— pasakė Serpilinas.
— Tai dalyko esmė,— tarė Rtiščevas ir vėl pažvelgė

5U
į Serpiliną savo liūdnom is akimis, kurios dabar, nebebu-
damos priešiškos, liko dar liūdnesnės.— O dėl manęs —
tai aš tiktai negaliu pakelti jo m irties, ir viskas. Ji slegia
mane.
— Sakykim, taip. O kaip toliau kariausim ? — paklau­
sė Serpilinas.
— K ariaut kariausim ,— karo mokslo iš galvos neiš­
mušė, ir m irties bijau ne labiau, negu kiti.
— Važiuosim į pulkus,— tarė Serpilinas.
— O ar verta? — paklausė Rtiščevas.— Gal iš ryto?
— Iki aušros dar toli — penkios valandos,— tarė Ser­
pilinas.— Kol tam su, palandžiosim priešakinėse pozici­
jose, ypačiai ten, ku r dieną nepraeisi. O iš ryto eisim
į stebėjim o punktus. Generolą Orlovą, sako, stebėjimo
punkte užmušė? Kokiame pulke?
— Pas Bagliuką,— atsakė Rtiščevas.
— O į kokį pulką kom isaras išvyko?
— Taip pat į Bagliuko.
— Na tai ką gi, nuo Bagliuko ir pradėsim ,— larė Ser­
pilinas.

AŠTUONIOLIKTASIS SKYRIUS

K lim o v ieiu s sėdėjo operacinėje ir laukė, kol paruoš

gipsą. Prieš p arą jis buvo m enkai, kaip jis pats m anė, k u l­
kos sužeistas į ranką viršum riešo, bet per naktį ranką
ėmė gelti, ir jis užvažiavo į kaim yninės šaulių divizijos
m edicinos-sanitarijos batalioną. Sužeidimas pasirodė esąs
blogesnis, nei jis buvo m anęs — kaulas įskilęs, ir nors
išeiti iš rikiuotės dėl tokio sužeidimo jis vis tiek nesiren­
gė, bet teko sutikti, kad bus uždėtas gipso tvarstis. Jis
sėdėjo su viena palaidine, atsiraitojęs iki peties ran k o ­
vę ir, jausdam as, kaip nuoga ranka nuo šalčio eina spuo

35. G y v ie ji ii m iru sie ji 545

geliais, pro išm uštą langą žiūrėjo į gatvę. Iš čia buvo
m atyti nam as priešais, taip pat su išm uštais langais, ir
viršus juodo štabinio vokiečių autobuso, stovinčio prie
įėjim o į m edicinos-sanitarijos batalioną.
Mūsų kontrpuolim as prie Maskvos ja u an tra para ėjo
visame fronte; m edicinos-sanitarijos batalionas įsikūrė
ką tik, prieš auštant, paim tam e rajono miestely, ligoni­
nės patalpose.
„Greit jie vis tik pasistūm ėjo!“— pritariam ai pagalvo­
jo Klimovičius apie m edicinos-sanitarijos batalioną.
Jo paties m edicinos-sanitarijos kuopa, priešingai, n a k ­
tį kažkur įstrigo sniege, ir, kad sutvarstytų, teko važiuoti
pas kaim ynus.
Miestelis buvo mažas, menkas, taikos m etu, išgirdęs
jo vardą, be abejo, būtum klausęs ir bandęs prisim inti:
kur jis? Ar čia prie Maskvos, ar prie Volgos... Bet dabar,
keturiasdešim t pirm ųjų m etų gruodžio pradžioje, jo v a r­
das aidėjo kaip m uzika. Miestas, atm uštas iš vokiečių!
Prie tokių žinių žmonės buvo dar nepripratę.
Jį užėmė po trum po nakties mūšio du 31-osios šaulių
divizijos pulkai. Dėl savo laimėjimo jie turėjo būti dė
kingi daugiausia kaim ynam s — prasiveržusiai į kairę nuo
jų per penkiolika kilom etrų į gilum ą Tolim ųjų rytų di­
vizijai ir Klimovičiaus tankistam s. Tankistai dar iš v ak a­
ro atk irto vokiečiams atsitraukim o kelius, priversdam i
juos arba kautis apsuptyje, arba tuojau trauktis, palie­
k an t viską, ko iš karto nepajudinsi iš vietos. Miestely
ir jo apylinkėse buvo prigrūsta paliktų vokiečių m aši­
n ų — iš visos m otorizuotos divizijos užnugario.
Laukdam as, kol paruoš tvarstį, Klimovičius užmerkė
akis. Iš pradžių jam pasirodė, kad jis štai tuojau ims
ir užmigs, sėdėdamas ant taburetės ir ant stalo krašto
padėjęs sužeistą ranką. Ir čia nebuvo nieko nuostabaus:
visą mėnesį, kol jo brigada buvo kilnojam a iš vienos vie­
tos į kitą, užkišant čia vieną, čia kitą skylę, jis miegodavo
priešokiais — po dvi, po tris valandas, o paskutinėm die-

546
nom nė sykio nemiegojo daugiau kaip valandą iš daikto
Taip, laikas buvo num igti, bet miegas tik pasivaideno ir
neužėjo: pernelyg ja u buvo įkaitinę jo sielą įvykiai fro n ­
te. Kad ir kokiais iš pažiūros nepram ušam ais šarvais —
ram ybės ir įgudimo savo kariniam reikalui šarvais —
ji būtų apsikausčiusi, o vis dėlto, prasidėjus puolim ui,
pasirodė, jog žmogui sunku pergyventi ne vien tik vargą.
Džiaugsmą, kada jis didelis, taip pat sunku pergyventi!
Ir jis iš tavęs reikalauja visų jėgų, ir nuo jo taip pat n u ­
vargstu
Žinoma, tie vyrai iš Tolim ųjų rytų, vakar pirm ąsyk
įsijungę į kautynes ir iš kelionės, nesustodam i, vokiečius
nustūm ę penkiolika kilom etrų, išsyk pajuto tokią laimę,
kurios gali pavydėti bet koks kariškis; o vis dėlto kaip
reikiant suprasti tai, ką pergyveno Klimovičius, jie ne­
galėjo. Tiktai tas, kas buvo atsitraukim ų ir apsupčių p a ­
žemintas ir įžeistas, tiktai tas, kas, apliejęs paskutiniais
benzino lašais savo paskutinį tanką ir palikęs už savęs
širdį graužiantį juodą dūm ų stulpą, užsikabinęs ant k ak ­
lo autom atą, ištisom savaitėm ėjo m iškais, palei kelius,
kuriais žlegėjo į rytus vokiečių tankai,— tiktai tas
galėjo kaip reikiant suprasti Klimovičių; suprasti visą tą
gyvą pasitenkinim ą, kurį jis jautė per tas pusantros p a­
ros nuo tos akim irkos, kada jis vakar auštant pralaužė
vokiečių gynybą ir leidosi triuškinti jų užnugario, iki tos
akim irkos, kada jis, važiuodamas čia, į medicinos-sani-
tarijos batalioną, dūmė per m iestą, pristatytą paliktų
vokiečių m ašinų, nužertą paleistais pavėjui vokiečių šta ­
bo dokum entais.
V akar auštant, po prasilaužim o, kai kautynių baigtis
ja u buvo nulem ta ir jų geležinė kalvė ja u geso, apkur
tusiam Klimovičiui paskutiniu sviediniu vis tik užkišo
„KV“ bokštelį. Jis išlindo ir pam atė, kad jo tankas visas
juodas, jam num ušta visa, kas užkraunam a ant jo prieš
kautynes: instrum entai, atsarginiai vikšrai, grandinės. Iš
visų pusių buvo vien tik pajuodijusi nuo dūm ų geležis.

547
Tuo m om entu, kada Klimovičius žiūrėjo į savo tanką, jį ir
sužeidė iš bokštelio vokiečių autom atininkas. A utom ati­
ninkas buvo užmuštas. Klimovičiui aprišo ranką; iš „KV“
sėdęs į trisdešim tketvirtinį, jis važiavo toliau.
Dieną jis su keliais tankais užgriuvo ant besitraukian­
čios artilerijos kolonos ir pirm ais sėkmingais šūviais už­
kimšo jai kelią priešakyje ir gale. Iš pradžių vokiečiai
iškriko, bet paskiau — reikia pripažinti — atsikurtėjo, a t ­
gręžė keletą patrankų ir, jų ugnies dengiam i, net bandė
prisitaikyti prie tankų. Teko daryti iš karto viską: ir p ri­
baigti koloną, ir atsakinėti ugnim į šaudančias patrankas,
ir gintis. Iš tanko nepam atysi: gali prisėlinti ir padegti.
Klimovičius išlaipino iš m ašinų radistus ir suguldė juos
apsukinei gynybai tarp tankų. Galų gale atakuojančius
vokiečius iššaudė, patrankas sudaužė, sunkvežim ius pade­
gė, o kai po to greituoju apskaičiavo, pasirodė, kad buvo
sunaikintas visas artilerijos pulkas. Tokios pergalės Kli­
movičius neturėjo nuo pat karo pradžios.
Ja u naktį jis susidūrė su vokiečių autokolona, su švie­
somis šliuožiančia per m iglą; šoferiai išbėgiojo po m išką,
palikę mašinas su uždegtais žibintais ir veikiančiais m o­
torais, o SS divizijos kareiviai šokinėjo iš m ašinų ir kėlė
rankas. Tada, birželio mėnesį, jie m anė, kad niekad to
nebūsią, o gruody vis dėlto teko jiems išmokti!
O šiandie rytą jis ėmė sustiprintą m azgą jau giliai
vokiečių gynyboje ir savo akim is m atė, kaip iš apkasų
pakyla ir bėga galvotrūkčiais nuo m ūsų tankų vokiečių
pėstininkai. Jis pats dalyvavo toje atakoje ir m atė prie­
šais bėgančius fašistus ir už dviejų šim tų, ir už dvide­
šimt m etrų, šaudė jiems į nugarą iš kulkosvaidžio ir m atė
jų atgręžtus veidus bėgant...
Jo atm intis per karo m etą buvo apkrauta tokia d au ­
gybe baisių atsim inim ų, kad kitam žmogui, nepergyvenu­
siam visko, ką jis pergyveno, bet kurio iš šių atsim inim ų
būtų, be abejo, užtekę visam gyvenimui. Tiesą sakant,
kai kurie jam kėlė šiurpą; bet argi galima be šiurpo pri
 sim inti tankistų laidotuves, kada po mūšio reikia iš
traukti iš tanko viską, kas liko ten, viduj, o kaip visa tai
atrodo ten, sunku ir pasakyti!.. O jeigu tankas dar tin k a ­
mas kautynėm s, jis dar po to ten, viduj, plaunam as ir
grandom as, ligi sės į jį nauja įgula, sės ir leisis į mūšį...
Sakoma, kad tokie atvejai grūdina sielą. Tai, žinoma,
tiesa. Bet grūdindam i jie k artu ją ir žeidžia. Ir gyvena,
ir kariauja toliau žmogus su siela, kuri tuo pat m etu ir
užgrūdinta, ir sužeista. Ir tai yra dvi to paties medalio
pusės, ir, šiaip ar taip kalbėsi, niekad nuo to neišbėgsi. Ir
net tokie atsim inim ai, kaip šios dienos rytas, kai vokie­
čiai bėgo nuo tanko ir atsigręždavo, kad pam atytų, ar
toli už jų nugaros m irtis, net tie atsim inim ai ne tik grū­
dino, bet ir žeidė sielą. Mat, vis dėlto kažkur atm intyje
ruseno tas vienu m irksniu iškilęs prieš tanką ir vienu
m irksniu išnykęs žmogaus veidas su jo nebyliu šauks­
mu: „Nereikia!.. Bijau!..“ Buseno atm intyje ir negeso, ir
taip pat buvo dalis to pergalės jausm o, kuriuo vakar ir
šiandie gyveno Klimovičius. Kartais žmogui rodos, kad
karas jam nepalieka neišdildom ų pėdsakų, bet jeigu iš­
ties jis yra žmogus, tai jam taip tik rodosi...
Ir, tu r būt, todėl, paėm usi iš sesers rankų paruoštą
gipso tvarstį, jauna, gero negražaus veido m oteris karo
gydytoja, žiūrėdam a Klimovičiui į akis ir atsargiai, kad
neužgautų, sukdam a jo ranką, staiga su užuojauta, bet
ne vietoj paklausė:
— O k u r jūsų šeima, draugas pulkininke, toli?
— Toli,— atsakė Klimovičius, krūptelėjęs nuo netikė­
to klausim o ir pirm u pasitaikiusiu žodžiu gindamasis nuo
to neprašyto įsiveržimo į savo d ar neužgijusią sielą.
Ir, nenorėdam as apie tai galvoti, jis ėmė galvoti apie
ką kita: kaip ten sekasi jo naujajam trisdešim tketvirtinio
m echanikui-yairuotojui, kurį jis taip pat buvo pasiėmęs
į m edicinos-sanitarijos batalioną aprišti pūliuojančios po
apdegim ų galvos.

U !)
 — Nesuprasi, kur sniegas gurgžda, kur stiklas,— tarė
Klimovičius, išeidamas iš m edicinos-sanitarijos bataliono,
m erkdam asis nuo saulės ir užmindamas su veltiniais su­
m uštą stiklą, kuriuo buvo nusėta visa gatvė.
Jis išėjo su kailiniukais, ran k ą teįkišęs j vieną ra n k o ­
vę, susisegęs iš išorės, viršum sutvarstytos rankos. Gatvėje
laukė kapitonas Ivanovas, perform avus brigadą, vėl tapęs
jo padėjėju užnugario reikalam s. Klimovičius, žinojęs, ko
vertas tokiose pareigose yra tvirtas žmogus, prikalbino jį,
rem damasis senąja, dar nuo Chalchin-Golo laikų d rau ­
gyste. Ir dabar Ivanovas taipogi, pagal seną draugystę,
savo „em ka“ ir atvežė Klimovičių iš priešakinės linijos,
prikalbinęs jį vykt sutvarstyti, o k artu ir pažiūrėti
miesto.
— Šitoks ir į tanką neįlįsite, draugas pulkininke!
— Nieko, įlįsiu. O jum s kaip? — kreipėsi Klimovičius
į Zolotariovą, į kurio trisdešim tketvirtinį jis vakar buvo
persėdęs sužeistas.
— Tvarka, draugas pulkininke, tik pusę galvos n u ­
kirpo.
Zolotariovo galva viršum apdegim ų buvo su tokia
kepure tvarsčių, kad tankisto šalmas vos laikėsi an t pat
viršugalvio.
— Važiuojam nam o,— tarė Klimovičius, turėdam as
galvoje brigadą.
— Tik pas divizijos vadą už važiuokim !— paprašė
Ivanovas.
— Kokia proga?
— Noriu čia kai ką,—- Ivanovas išraiškingai užgrie­
bė ranka, parodydam as į gatvę užgriozdinusias vokiečių
m ašinas,— sau patvarkyti! Bijau, kad pėstininkai letenos
neuždėtų. Užvažiuokim valandėlę!
— Nespėjom pirm ų trofėjų paim ti, o ja u prekybą
pradedi!-— susiraukė Klimovičius, bet, suprasdam as, kad
Ivanovas rūpinasi brigada, neprieštaravo.
Ivanovas, sėdėdamas užpakaly, nurodinėjo šoferiui,

550
ku r važiuoti ir ku r pasukti, ir k artu neužm iršo atkreipti
brigados vado dėmesio į paim tus trofėjus.
— Štai m atote, tai tankų pulko lauko radijo siųstu­
vas. O čia — jų kilnojam oji dirbtuvė.— Jis parodė į ma
šiną, kurioje, pakėlę kapotą, knyburiavo du tankistai.
— Tavo? — užuot atsakęs, paklausė Klimovičius.
—■ O kaipgi! Mano! O trofėjai, tiesą sakant, kieno?
Argi ne m ūsų?
Vokiečių m ašinų buvo didelių transportinių ir štabi-
nių, bet pasitaikydavo ir šarvuočių, ir tankų, taip pat p a ­
m estų bendroje m aišatyje.
— Ek,— piktai krenkštelėjo Klimovičius, privažiavus
prie divizijos štabo,— kad taip tiesiog nuo tokių vaizdų
būtum e pradėję karą.
Šoferis sustabdė m ašiną prie nam uko pakrašty. Į jį
buvo atvestas ryšys, o prie vartų stovėjo baltai dažyta
„em ka“ .
Kai Klimovičius su Ivanovu įėjo į įvairių daiktų ir
fikusų pristatytą žemą kam barį, Serpilinas, atvažiavęs
penkiom m inutėm anksčiau, vaikščiojo pirm yn ir atgal
ir, plevėsuodamas atlapų kailiniukų skvernais, susijaudi­
nęs kalbėjo sėdinčiam už stalo Rtiščevui apie dvasios p a ­
kilimą, su kuriuo žmonės veržėsi pirm yn. Pakilusios dva­
sios būta ir vakar, bet ypač ji buvo jaučiam a šiandie, p a ­
ėmus miestą.
-— Kai tik perėjo per miestą, jį pam atė — tiesiog links­
mi paliko! Ir kautynės d ar bus, ir žino, kad kažkas iš
jų rytoj nebegyvens, o kaip eina! Atvirai kalbant, aš iš
ryto bijojau, kad teks stum te išstum ti pulkus iš miesto,
patenkintus tuo, kas pasiekta. Ne! Paėm ė — ir toliau ei­
na! Žinote, k u r Jg^>brodedovas nuėjo?
— K eturioliktą valandą buvo Zarubine,— tarė Rtišče-
vas.— Ryšių kol kas nėra — tiesiame!
— Ir dar negreit nutiesite: jis dabar va kur!..— Ser­
pilinas bakstelėjo pirštu į žemėlapį, kokie keturi kilom et­
rai už Zarubino.— Aš ką tik iš ten.

551
 Jis trum pam užsuko į štabą, lankėsi abiejuose pul­
kuose, kurie naktį šturm avo miestą, ir dabar norėjo va­
žiuoti pas Bagliuką, apeinantį m iestą iš dešinės.
Žinodamas bendrą padėtį, Serpilinas suprato, kad jei
taip greitai buvo užim tas miestas, didelė padėka p riklau­
so tankistam s ir kaim ynam s iš kairės, kurie privertė
vokiečius sm arkiai trauktis. Bet vis dėlto m iestą paėmė
jo, Serpilino, pulkai, ir norėti, kad jis dabar, puolimo
įkaršty, daugiau galvotų apie kaim ynų nuopelnus, negu
apie savo divizijos laim ėjim us, tai būtų per daug iš jo
reikalauti. Jis karštligiškai dirbo puolimo išvakarėse jr
dabar, susilaukęs pirm ųjų savo darbo vaisių, džiaugėsi
ir tuo, kad būtent jo divizija išvadavo vieną iš pirm ųjų
pamaskvio miestų, ir tuo, kad, jo didelei laimei, nuostoliai
per pirm ąją parą buvo m ažesni, nei buvo laukiam a.
— Draugas generole, leiskite prisistatyti: septyniolik­
tosios tankų brigados vadas pulkininkas Klimovičius!
Serpilinas atsigręžė, blykstelėjo savo plieniniais d an ­
timis ir paspaudė ran k ą Klimovičiui.
— Seniai pulkininkas?
— Mėnuo. Kai ten, prie telegrafo, klausėte, jau buvo
įsakymas, tik aš jo nežinojau.
— O aš girdėjau,— vis tiek pat linksm ai tarė Serpi­
linas,— kad su kaim ynu bendradarbiauja pulkininko Kli-
movičiaus tankistai. Kaip, galvoju, to ar ne to? Paskui
nusprendžiau: tu r būt, to. T ankistų mes turim , deja, dar
m ažai, vargu bau prie Maskvos išsyk dviejų brigadų va­
dai bus Klimovičiai!
— O aš jūsų, atvirai kalbant, nesitikėjau sutikti,
draugas generole,— kalbėjo KlimovičKįs.— T ariaus Orlo­
vą pam atysiąs: mes spalio pradžioje Kartu veikėme...
— Taip,— tarė Serpilinas, užgniaužęs vienu m irks­
niu šypseną, tarsi jos nė būti nebuvę.— Gyveno genero­
las Orlovas, daugiau nei apie dangaus karalystę svajojo
vesti savo diviziją į puolim ą ir štai nesulaukė — ir puola

55?
dabar vietoj Orlovo Serpilinas. Būna tokių keistybių
kare, ir niekas iš m ūsų nuo jų neapdraustas.
Jis atsiduso, bet ne pagalvojęs apie save, o apie ()r
lovą: reikės jei ne šiandie, tai rytoj n ak tį išsitarpuoti lai­
ko ir parašyti nors trum pą laišką jo našlei, kad divizija,
laikydamasi jos vyro generolo Orlovo tradicijų ir keršy­
dam a už jo m irtį, puola ir veja fašistus.
Taip jis pagalvojo, bet balsiai paklausė visai ko kito:
ar nesąs perkeltas Klimovičius bendrai veikti su 31-ąja
divizija?
Klimovičius atsakė, kad ne, jis, kaip ir pirm a, teb­
esąs kaim yno iš kairės valdžioje, o čia užvažiavęs į medici-
nos-sanitarijos batalioną ir, tarp kitko, pažiūrėti miesto.
— K ariauju seniai, o atsiim tų iš vokiečių m iestų, be
Jelnios, nesu matęs!
— Taip,— tarė Serpilinas,— pirm as miestas, pirmas
miestas — tik pam anykit!.. Velniai jį žino, jum s nors su
Jelnia pasisekė, o aš štai šeštą karo mėnesį pirm ą m iestą
imu! Bet ir jį su jūsų ir dievo pagalba.
Tai pasakęs, jis pažiūrėjo į Klimovičių ir šyptelėjęs
pridūrė, kad kaim ynai iš Tolim ųjų rytų, tu r būt, n ep a­
tenkinti. Svarbiausią smūgį smogė jie, o didelė laimė
atiteko mums. O tarp kita ko, nereikia sm ulkintis: kare
visaip pasitaiko!
Nors jo žodžiuose galėjai jausti kilnum o, jis negalėjo
nuslėpti ir savim pasitenkinim o džiaugsmo: kaip ten b u ­
vo, kaip ne, o m iestą vis dėlto paėmė jo divizija.
— Gal arbatos kaip kaim ynai išgersim? O gal tan k is­
tai arbatos negeria?
Klimovičius atsisakė. Jis jau dabar buvo susirūpinęs
brigada. Tiesa, ten liko ir kom isaras, ir štabo viršininkas,
duoti visi įsakym ai ir dabar dar tik buvo aprūpinam os
degalais mašinos prieš nakties operaciją, o vis tik jis
nenustygo vietoje.
— Ačiū, draugas generole,— tarė jis,— aš važiuosiu.
Bet į jus prašym as. Jeigu jau jūs pats pripažįstate mūsų

553
indėlį laimėjime, tai čia m ano padėjėjas užnugario rei­
kalam s pasilieka, nori kai ką iš trofėjų panaudoti, ypač
transportą. Žodžiu, pagailėkite našlaičio.— Tai pasakęs,
jis linktelėjo į stovintį išsitem pusį rudį Ivanovą, ir Ser-
pilinas nusišypsojo — taip jau nepritiko tas posakis sa­
vim pasitikinčiam pavaduotojui.
— Na jau jūsų našlaitį nuskriausi... Kaip m anote,—
paklausė jis, jau atsisveikindam as,— jum s aiškiau, jūs
vakar į jų užnugarį išėjote,— ar jie laukė m ūsų puolimo,
ar ne? Man vieni belaisviai parodo — nelaukė, o kiti pa
reiškia, kad girdėję apie būsim ą atsitraukim ą. Kokia jū ­
sų nuom onė?
Klimovičius pam ąstęs tarė, kad jis susidaręs įspūdį,
jog vokiečių kai kurios dalys jau buvo gavusios įsakymą
atsitraukti, bet kitos tokio įsakymo nebuvo gavusios. O
apskritai kažkokia painiava...
— T ur būt, taip ir yra,— sutiko Serpilinas.— Man p a ­
čiam rodos, kad, dar nutęsę savaitę, nepajutę m om ento,
paskui būtum e turėję susidurti su organizuotu atsitrau ­
kim u. Jaučiu, kad m om entą užuodėme! — patenkintas
sušuko jis ir net patraukė nosim orą.
Džiaugdamies tuo, kas įvyko, jie abu vienu laiku tą
pat pagalvojo: vakar ir šiandie kažkokia dalis vokiečių
pasipriešinimo jau palaužta, bet kokia pasiliko rytojui —
dar . nežinia. Ir jie atsisveikino, įskaitę tą nerim astingą
m intį vienas kito akyse.
— Aš tiesiai į jo brigadą pataikiau iš apsupties,—
išėjus Klimovičiui, tarė Serpilinas Rtiščevui, kuris jų po
kalbio m etu ir toliau tyliai dirbo savo darbą.
Rtiščevas linktelėjo. Jis apskritai daug dirbo ir m a­
ža galvojo, tarsi savo tylėjim u norėdam as pasakyti Ser-
pilinui: „Koks aš aplam ai žmogus ir koks buvau su bu­
vusiu divizijos vadu, jum s ne galvoj. Jūs vieną kartą
m ane išklausėte ta tem a, ir aš daugiau prie jos nebegrį­
šiu. O apie visa kita spręskite patys: dirbu jūsų akyse.“

554
 Tokie santykiai nors ir nedžiugino, bet galų gale Ser-
pilinui buvo priim tini, o, beje, jam nebuvo kada susi­
m ąstyti dėl jų.
Jis davė Rtiščevui keletą paprastų klausim ų, kuriuos
duoda divizijos vadas, pabuvęs pusę dienos priekyje,
pulkuose, palikusiam vadavietėje savo štabo viršininkui:
kas girdėti pas kaim ynus iš kairės ir iš dešinės? kaip tie­
kiam i šaudm enys? kaip pritraukiam os užnugario dalys?
ar neskam bino vadovybė?
Kairėje pusėje, kaim yninėje arm ijoje, reikalai ėjo ge­
rai. Kaimynas iš dešinės pradėjo atsilikti: susidaręs ply­
šys galėjo virsti atitrūkim u. Iš arm ijos skam bino štabo
viršininkas ir klausė apie padėtį. Sprendžiant iš to, kad
neprikaišiojo ir nieko nekėlė pavyzdžiu, reikėjo m anyti,
kad arm ijoje jiems rodyti pavyzdžiu ir nėra ko: didžiau­
sias laimėjimas ir šiandie teko jų daliai.
Išklausęs visas tas naujienas, Serpilinas, nė nenum etęs
kailiniukų, greitomis sėdo gerti arbatos.
— Šit kaip! — pasigirdo nuo slenksčio griežtas, p a ­
šaipus balsas.— D ar iš vokiečių pusę Rusijos reikia atsi­
im ti, o divizijos vadas vieną tašką žemėlapyje užėmė ir
sėdi, arbatauja!
Sėdėjęs nugara į duris Serpilinas atsigręžė ir atsisto­
jo sekunde vėliau po susyk išsitempusio štabo viršininko.
T arpdury stovėjo arm ijos vadas; nepaisydam as stipraus
šalčio, jis buvo apsirengęs griežtai pagal form ą: su b a ­
tais, miline ir papacha; jo veidas buvo tam siai raudonas
nuo šalčio ir, kaip Serpilinui pasirodė, piktas.
— Praneškite apie padėlį! — pasakė arm ijos vadas ir,
num etęs milinę ir papachą į adjutanto rankas, žengė
prie stalo.
Serpilinas, pasilenkęs šalia jo prie žemėlapio, n u p a ­
sakojo padėtį ir pieštuku patikslino dviejų savo k a iriaja ­
me sparne esančių pulkų pasistūm ėjim ą. Pedantas Rtiš-
čevas, ligi gaus raštiškus pulkų vadų pranešim us, pasku­
tinį pasistūm ėjim ą buvo atžym ėjęs vien punktyru.
.55.5
 — Ką, čia, kur jūs rodote, pasistūm ėta? — nepatikliai
paklausė arm ijos vadas, m atydam as, kaip Serpilinas vir­
šum punktyro žemėlapyje brėžia riebias raudonas lini­
jas. Jam pasirodė, kad divizijos vadas skuba jo akivaiz­
doje geidžiama paskelbti esant tikra.— Pasistūm ėjo ar
spėjate, kad pasistūmėjo? — jau tiesiai paklausė jis.
— Pasistūm ėjo,— atsakė Serpilinas.
— Kažkaip nesinori tikėti,— tarė arm ijos vadas.
— O aš pripratęs tikėti savo akimis! — tvirtai tarė
Serpilinas, žinodamas, kokia svarbi ta valanda jo tolim es­
niems santykiam s su arm ijos vadu.— Spėju,— pridūrė jis,
vėl perkeldam as akis ant žemėlapio,— kad dab ar pasistū­
m ėjo jau čia ir čia...— Jis nubrėžė dvi punktyrines lini­
jas.— O čia,— jis įbedė pieštuką į savo riebias linijas,—
aš buvau pats.— Jis pažiūrėjo į laikrodį ir pasakė m inu­
tės tikslum u, kada būtent jis buvo toje ir kitoje vietoje.
Armijos vadas dažnai, gal būt, dažniau, nei reikia,
kalbėdavo su savo valdiniais ta šalta, griežta m aniera,
kokia jis pradėjo pokalbį su Serpilinu. Jis m okėjo, n e­
siskaitydam as su kitų savimeile, skaudžiai įžeisti žmones,
kada būdavo jais nepatenkintas, ir nepripažindavo jiems
teisės įsižeisti, o juo labiau atsikirsti, jeigu, įžeisti fo r­
m aliai, jie būdavo neteisūs iš esmės. Bet jo stačiokiška­
me charakteryje buvo išganinga riba, skirianti valdin­
gumą nuo despotiško elgesio. Atkirtį dėl reikalo esmės
jis pripažino ir kaip tik su tokiu atkirčiu jis susidūrė
dabar.
— Taip,— tarė jis, nekeisdam as, beje, savo aštraus
tono.— Čia padėtis aiški. O kaip į dešinę, pas Bagliuką?
— Pas Bagliuką tuojau važiuoju,— tarė Serpilinas ir
kreipėsi į Rtiščevą: — Praneškite, kiek pasistūm ėjo Bag-
liukas.
— O arbata m ane pagirdysite? — išklausęs Rtiščevą,
paklausė arm ijos vadas ir atsisėdo.— Kad jum s nebūtų gė­
dos vieniems arbatauti.
Ir, parodydam as, kad juokauja, šyptelėjo.

556
 — Leiskite paklausti, draugas arm ijos vade, kaip re i­
kalai kitose divizijose? — paklausė Serpilinas, kai arm i­
jos vadas nugėrė pirm ą gurkšnį arbatos.
Armijos vadas iš padilbų pažiūrėjo į jį. Jeigu Serpi­
lino reikalai būtų prasti, jis būtų atsakęs kitaip. Bet Ser-
pilinui tuo tarpu sekėsi gerai, ir arm ijos vadas atsakė
draugiškai:
— Taip sau, Fiodorai Fiodorovičiau; reikalai galėtų
būti geresni. Atsiliepia stoka įgudimo didelėms puola­
mosioms operacijom s; vadų sugebėjim ai atsilieka nuo
kariuom enės kovinės dvasios. N epripratę, nepripratę p ul­
t i ! — piktai pakartojo jis.— Kai kuriuos pakum šėti ten ­
ka, bet taip pakum šėti, kad rankas skauda.
Jis pakėlė nuo stalo abi rankas ir raiškiai parodė,
kaip būtent jam tenka kum šėti iš užpakalio tuos, kurie
nepakankam ai greitai juda. Jam ir iš tiesų vakar ir šia n ­
die tekę didžiausią laiko dalį skirti kaip tik tam — kum-
šėti visus pirm yn. Pirm yn ir pirm yn, visus — nuo divizijų
vadų iki batalionų vadų! Arm ija apskritai vykdė savo
uždavinį, bet jis skaudžiai pergyveno, jausdam as, kad ga­
lima buvo padaryti daugiau, nei padaryta. Ten, kur pasi-
stūm ėdavo, sutikdam i m ažą pasipriešinim ą, staiga susto­
davo, susirūpinę dėl sparnų. Ten, kur susidurdavo su stip­
riais gynybos mazgais, kartodavo beviltiškas atakas, bet
nesiryždavo giliems apeinamiesiem s m anevram s, vėlgi n e ­
rim audam i dėl sparnų.
Kaip tik Serpilino divizija šiandie ėjo sparčiau, arm i­
jos vadui m ažiausiai ja reikėjo rūpintis; ir jis iš pradžių
ketino tuojau važiuoti į kaim yninę diviziją, kurios a tsi­
likimas sudarė pavojingą plyšį tarp jos ir Serpilino. Arm i­
jos vadas iš divizijų ir pulkų vadų reikalavo, kad jie nesi­
jaudintų dėl sparnų, bet arm ijos m astu, pats to nepaste­
bėdamas, taip pat pernelyg daug rūpinosi jais, ir, kad
galėtų kaip reikiant tai suprasti, jam pačiam dar trūko
patyrim o. Tačiau, kad ir labai jis skubėjo į kaim yninę
diviziją, bet vis žmogus lieka žmogum, ir jis troško bent

557
kiek dirstelti į pirm ąjį jo arm ijos paim tą miestą. Kelionę
pas Serpiliną buvo galima atidėti nakčiai, bet jis jos
neatidėjo ir užvažiavo dieną.
— Kum šėjau, kum šėjau,— staiga pasakė jis tai, ką
galvojo, pasakė atvirai, kaip kad gali dažniausiai savimi
pasitikį žmonės,— o paskui nusprendžiau pažiūrėti jūsų
trofėjų, kad lengviau ant širdies būtų! T rofėjai, reikia
pasakyti, neblogi, yra kas pranešti.
Jis baigė gerti arbatą, atsistojo ir paklausė Serpiliną:
— Pas Bagliuką ?
— Taip, pas Bagliuką!
— Tai šit, klausykit atsisveikinant. Aš jū sų kaim y­
nui Davydovui kad ir m ėlynių ant nugaros privarysiu,
o vis tiek išjudinsiu jį pirm yn! Tik jūs nesidenkite jo
atsilikim u! Iškelkite Bagliukui uždavinį iki nakties išeiti
štai čia! — Armijos vadas parodė žemėlapy geležinkelio
stotį, dvylika kilom etrų nuo tos vietos, kur jie dabar
yra.— Iki nakties būti ten. Per naktį paim ti ir eiti toliau!
O iki ryto perkelkite ten pirm yn savo vadavietę, o dar
geriau — pertem pkite visą štabą!
Probėgšm ais žvilgtelėjęs į Rtiščevą, arm ijos vadas p a­
m ažu kryptelėjo galvą, net dar neatsisuko, bet adjutantas
jau priėjo iš užpakalio su miline.
Sučerškė telefonas, ir Rtiščevas, paėmęs ragelį, pasa­
kė, kad prie laido arm ijos štabas.
— Praneškite, kad aš pas Davydovą išvažiavau. T e ­
gu už valandos ten skam bina,— tarė arm ijos vadas ir
greit išėjo, Serpilino lydimas.
Gonkose jį taip ir nukrėtė šaltis, ir Serpilinas n eiš­
kentęs pasakė, kad kailiniukai vis tik patikim esnis d ra ­
bužis nei milinė.
— Prie nieko kito nesu pripratęs,— atsakė arm ijos
vadas.— Sau, žinoma, neprisitaikykite,— pridūrė jis, p a ­
žiūrėjęs į Serpilino kailiniukus ir veltinius.— Nueisite su
savo veltiniais iki stoties — dėkui pasakysiu. O jei, būda­
mas ir su batais, vietoje trypčiosite — batai neišgelbės.—
Jis nusijuokė, prisim inęs tą, kurio neišgelbės batai, d a
bitą pulkininką Davydovą, kaim yninės divizijos vadą. Ir,
dar kartą prim ygtinai pakartojęs, kad Voskresenskojės
stotis turi būti per naktį paim ta, išvažiavo m inutė anks­
čiau už Serpiliną.
—- Bijau, kad naktį netektų visiems, be laipsnių sk ir­
tum o, pėstiems eiti,— tarė Serpilinas, sėsdamasis greta
šoferio ir m osteldam as galvą į langą, į pūgos tum ulus.

Bagliuko pulkas, į kurį išvažiavo Serpilinas, puolė į

dešinę nuo naktį užim to miesto.
To pulke gailėjosi, kaim ynam s pavydėjo, o apskri­
tai nei tam , nei kitam neturėjo laiko. P er pirm ą parą.
pulkas išvadavo šešis kaim us, o šiandie iš ryto — dar
penkis. Bet jeigu vakar žodis „išvadavo“ dar panėšėjo
į teisybę, tai šiandie visi užim ti kaim ai buvo beveik iki
pam atų vokiečių sudeginti. Jie ėmė deginti kaim us dar
tem stant, ir visą naktį — o pulkas puolė visą naktį —
prieš juos švietė horizonte kelios pašvaistės.
Riabčenkos batalionas pirm ą p arą ėjo į pačią pra
silaužimo sm ailum ą, bet šiandie iš ryto kryžkelėje atsi­
trenkė į nedidelį Mačechos kaimelį, kurio vokiečiai nė
už ką nenorėjo atiduoti, ir, kol paėmė jo vietoj belikusius
nuodėgulius, per penkias kautynių valandas neteko ke­
turiasdešim t žmonių — užm uštų ir sužeistų.
D abar Riabčenka su viena kuopa skubėjo prisivyti
nuėjusius pirm yn batalionus, o Malininas stengėsi p ri­
traukti likusias kuopas, išsitęsusias ant sniego užnešto
keliuko. D ar vienas kaim as priešais, kaip buvo kalbam a,
taip pat buvo užimtas ir taip pat dar prieš užim ant sude­
gintas; gaisravietės dūm ai driekėsi ant sniego, p rim in ­
dam i, kad reikia skubėti.
— Aplinkui dūm ai,— tarė Sincovas, lygiuodamasis su
Karaulovu, kuriam iš paskos ėjo keliu.

5,5.9
 Kojos klimpo į sniegą, vėjas pūtė tiesiai į veidą, ir
reikėjo labai pasistengti, norint paspartinti žingsnį ir p a ­
sivyti Karaulovą.
— K ą ? — neišgirdęs paklausė Karaulovas.
— Dūmai, sakau, aplink.
Karaulovas linktelėjo ir rankove nusišluostė sniegą
nuo antakių ir ūsų.
— Štai aš vis einu ir skaitau,— tarė jis, nepasukdam as
galvos,— čia iš ryto penkios vietos rūko, o dabar — as­
tuonios. Vis daugiau ir daugiau degina. Astuonios! Ir
dar ta, kurią mes užėmėm, kaip ten...
— Mačecha,— pasakė Sincovas.
— Taigi Mačecha! Tai devynios! Buvo Mačecha —
ir nėr Mačechos. O gyveno ju k žmonės... Nežinau, ką fa ­
šistai m ano: kad mums galvų nebūtų kur priglausti? Tai
mes ant sniego pram igsim , o vis tiek juos pasieksim! Ir
jeigu jie tokie parazitai, aš duočiau arm ijai įsakym ą:
kol jie viską degina, jų visai į nelaisvę neim ti. Sudeginai
trobą — kulka į kaktą! Kaip m anai?
Sincovas m anė taip pat, kaip ir Karaulovas, o pats Ka­
raulovas plėnimis paleistoje Mačechoje taip ir pasielgė
su sugautais padegėjais. Bet kaip tvarką m ėgstantis žmo­
gus, jis norėjo, kad ja u ir tai, kas jo anksčiau padaryta,
ir tai, ką jis ketino daryti ateity, būtų darom a ne tiesiog
iš pykčio, o vykdant įsakym ą.
— K arininką ten, prie arklidžių, kas nudėjo? — p a ­
klausė Karaulovas.
— Komarovas.
— Šitai aš m ačiau, tu su savo skyrium nuėjai už de­
gančio namo, o paskui nieko negirdėti, tik jų autom atai.
Sakau: nejaugi paguldė jus? O paskui granata — ir jie
ja u nebešaudo!
— Tai Komarovas granatą m etė,— pakartojo Sincovas.
Taip,— tarė Karaulovas.— O aš pam aniau — su­
daužė visą jūsų skyrių.
D abar Sincovo skyriuje buvo tik du: jis ir Komarovas,

560
bet Karaulovui skyrius ir liko skyrium i, kad ir kiek jame
būtų šiandie...
— O štai dar vienas negyvėlis,— pasakė Karaulovas ir
sustojo prie gulinčio an t kelio, pūgos pusiau užnešto
vokiečio lavono.
Vokietis gulėjo aukštielninkas, susiėmęs rankom gal­
vą, vieną koją pagulęs, o kitą, ilgą ir liesą, išmetęs sta­
čiai ant kelio.
Karaulovas pastūm ėjo veltinio galu koją, bet ji vos
pasitraukė ir vėl užėmė ankstesnę vietą.
— O žiemą lavonai kitoki, kaip vasarą,— tarė K arau­
lovas.— Kitas tiesiog tau kaip lėlė ir į žmogų nepanašus!
Jis dar k a rtą pastūm ėjo lavono koją, bet ji vėl pasi­
davė atgal. T ada jis peržengė per ją ir nuėjo toliau. O
Sincovas, atsižiūrėjęs atgal, pagalvojo, kad ir iš tik rų jų
lavonai vasarą baisiau atrodo. Jie, tegu ir kaip keista
apie m irusius taip kalbėti, vasarą gyvesni, juose daugiau
žmogiško prado, kuris staiga, sukeldam as šiurpą, gyvam
žmogui prim ena apie jį patį ir apie tai, kad ir jie nese­
niai buvo gyvi. O žiemą šaltyje atrodo, kad jie niekada
ir nebuvo gyvi.
D abar Karaulovas vėl ėjo pirm as, o Sincovas — jam
iš paskos, priešais m atydam as plačią Karaulovo nugarą ir
girdėdamas, kaip užpakaly, sunkiai alsuodam as, eina K o­
m arovas. Puolim o išvakarėse jis sunegalo: skaudėjo
krūtinę ir vargino kosulys, tu r būt, nušalo, kai k artu tem ­
pė Leonidovą. O dabar štai ėjo su tuo peršalim u be poil­
sio ir miego a n tra para, ėjo nesiskųsdam as, tik tarpais
sunkiai kosėdamas.
„O Leonidovas dabar guli ligoninėj Podolske, o gal
ir Maskvoj, o gal ir toliau, guli ten an t paklodžių, po
ap k lo tu “,— su aštriu pavydu gulinčiam ant paklodžių,
po apklotu, su n u tra u k ta pėda Leonidovui pagalvojo Sin­
covas.
Jam pačiam užėjo noras būti sužeistam , ne taip su n ­
kiai, kaip Leonidovas, o nors taip, kaip Bajukovas, kurį

36. G yvieji ir m irusieji 501

vis dėlto — išlaikė savo žodį — surado Malininas. Baju-
kovas prisiuntė laišką, dėkojo už pranešim ą apie ordiną
ir rašė, kad ja u pradėjęs taisytis... Kad taip ir jis, Sin-
covas, gulėtų dabar ir taisytųs, kaip Bajukovas, ligoninė­
je, ant paklodžių...
Jis vargais negalais atsikratė ta m intim , kuri kare
žmones lanko ku r kas dažniau, negu jie apie tai prisi­
pažįsta. Ir atsikratyti ta m intim padėjo ne nuovoka, kad
ji gėdinga ir tinka tik bailiui, o staiga atgiję atsim inim ai
apie keturis lavonus, kuriuos jis nuėmė prieš valandą
nuo kartuvių jų užim tam e Mačechos kaime. Trys lavo­
nai buvo vyrų, o vienas — m oteries.
Sincovas nupiovė keturgubai suvytą spalvotą vokiečių
telefono laidą, ant kurio buvo p ak arta ši m oteris ar,
greičiau, m ergaitė,— tai rodė visai dar jaunas, suledėjęs
kaip porcelianas, negyvas veidas.
Sincovas nupiovė peiliu laidą, paėmė kūną ant rankų
ir padėjo ant sniego. Ir visa, kas buvo susiję su ta aki­
m irka, tu r būt, am žinai įsirėžė jo atm inty. Mergaitė vil­
kėjo šiurkščiavilniu juodu paltu, su atlapota krūtine, iš
po palto m atėsi m egztinis; viena koja buvo apauta nely­
giai apiplautu iš viršaus veltiniu, su prisiūtu puspadžiu,
o kita — tik su kojine, ir kojinėje, ant kelio, didelė skylė,
pro k urią švietė baltas negyvas kūnas. Telefono laidas b u ­
vo giliai įsiveržęs į ilgą baltą kaklą; m ergaitės galva p a­
kreipta į šoną, ir jos veido išraiška, tu r būt, dėl to buvo
tokia, tarsi ji kalbėtų: „Ko gi jum s iš m anęs reikia, ko jūs
prie m anęs p rikib ot?“
M irtim nubaustieji kabojo seniai ir, kai juos nuėm ė,
buvo tokie negyvi, lediniai, balti it porcelianas, kad, ro ­
dos, jei neatsargiai juos paguldysi arba į ką sutrenksi,
tai nuskelsi gabalą veido ar rankos. Bet dabar, kada jie,
šitie negyvi žmonės, šitie partizanai,— taip buvo u žra­
šyta ant prikaltos virš jų faneros,— paliko ten, po že­
mėm, greituoju iškastam e kape, tai ir tas jų negyvumas,
ir tas porcelianinis šaltumas jam buvo išdilę iš atm in-

562
ties. Priešingai, atm intyje iškilo tai, kad jie, šitie žmonės,
buvo kažkada gyvi, ir Sincovas, vėl ir vėl su visomis
smulkm enom is prisim indam as, kaip jis nuėmė nuo k ar­
tuvių tą m ergaitę, m ažne su siaubu galvojo apie Masą.
Vieną kartą, tu r būt, todėl, kad p ak arta m ergaitė buvo
su vienu veltiniu ir perplėšta kojine, jis staiga prisiminė,
kaip nešė kažkada m ažąją gydytoją, ir, gydytoją prisim i­
nęs, vėlgi su pasibaisėjim u pagalvojo apie Mašą. Ir tie
baisiai nerim astingi prisim inim ai neleido jam m ąsty­
ti, kaip gera būtų dabar gulėti ir sveikti nuo žaizdų
švariame kam baryje, po paklode ir užklotu.
Kur jinai? Ir a r gyva ji? D abar, po viso to, ką jam
pačiam nuo to laiko teko pergyventi, atrodė absurdiški
ir beprasm iški visi tie žodžiai, kuriuos jis, dusdamas iš
baimės dėl Mašos ir prašydam as būti atsargiai, kalbėjo
jai paskutinio jų pasim atym o paskutinėm m inutėm . Pas­
kutinio? Ar ne paskutinio? Jis to nežinojo, kaip ir m ilijo­
nai žmonių, atsisveikinę su m ilijonais kitų žmonių.
— Na kaip? — nutraukė jo nelinksm as m intis Mali
ninas, kuris ėjo keliu su bataliono grandine ir, prisivijęs
jos galą, dabar išėjo labiau į priekį.— Kaip karas eina?
— Karas neblogai eina, draugas vyresnysis politvado-
ve,— atsakė Sincovas, atsigręždamas į M alininą.— Vieno
tik gaila: nebespėjam e.—• Ir jis linktelėjo galva į priekį,
link dūm ų.
Kitus dūm us, d ar neseniai visame horizonte kilusius
į dangų, nelyginant juodos negando rankos, ja u aptraukė
miglos šydas, o tie, ku r arčiau, vis juodavo ir juodavo
priešaky.
— Ką gi, ar taip visą laiką ir bus? — paklausė Sin­
covas, kai jau gerą galą buvo paėję su M alininu tylėdami.
— Nuo m ūsų priklauso,— atsakė Malininas.
Jis nemėgo nuvalkiotų tiesų, bet ką jis galėjo atsakyii
į šį klausim ą? Taip, nuo m ūsų. O nuo ko dar? Ir galų ga-
le taip ir buvo, nors ir rodės, kad tai jau nepriklauso nei
nuo Karaulovo, nei nuo Sincovo, nei nuo kitų žengiančių
su jais kovotojų, nei nuo Malinino ir Riabčenlcos, ja u pa­
dariusių ir vakar, ir šiandie viską, ką jie galėjo padaryti,
ir tebeeinančių pirm yn taip greitai, kaip tik jie galėjo eiti.
— Čia du gyventojus aš vis tik radau,— tarė Malini­
nas. Iš pažįstamos balso intonacijos Sincovas suprato, kad
Malininas sako tai ne be reikalo ir nebe pirm ą sykį, o
eina palei koloną ir karto ja visiems.— Jie pasakoja, kad
n ak tį vokiečiai čia sm arkiai susišaudę ant plento, k u r du
palikti tankai. Matei juos?
— Mačiau,— atsakė Sincovas.
— J ų m otorizuota kolona traukėsi, o benzinas pasi- #
baigė. Taip ir priėjo jie prie tikrų peštynių su savo ta n ­
k ista is — ligi susišaudymo. Ir vis dėlto išpylė iš tankų
benziną į transporto m ašinas ir nuvažiavo. Geras faktas ?
To jis paklausė Sincovą, jau kaip buvusį politvadovą,
lyg ir tardam asis: a r tikrai geras faktas agitacijai.
Sincovas prisim inė du paliktus prie kelio vokiečių ta n ­
kus ir aiškiai įsivaizdavo, kaip naktį po sniegą dėl benzino
grum iasi vokiečių tankistai ir pėstininkai...
— Faktas geras,— tarė jis,— tiktai...
— K a s? — greitai paklausė Malininas.
— Tiktai gerai būtų, kad mes kuo daugiau technikos
turėtum e!
— Tokiame ore viskas priklauso nuo kojų,— tarė Ma­
lininas.
— Taip, teisybė, kad nuo kojų! — pasakė Sincovas,
vos vilkdamas per sniegą tas kojas ir jausdam as n e p a ­
prastą abiejų jų sunkum ą.
Pasakė ir nutilo: jis buvo toks nuvargęs, kad visai ne­
beturėjo noro kalbėti. Bet Malininas suprato jo tylėjim ą
savaip: „Tur būt, pergyvena!“
Prieš pat puolim ą į batalioną buvo atvežti penki p a r­
tiniai bilietai ir įteikti visiems, išskyrus Sincovą. M alini­
nas, taip ir neradęs progos pakalbėti apie tai su divizijos
kom isaru ir pagalvojęs, kad visi žmonės m irtingi, čia pat,
naktį prieš puolant, šiaip taip išsitarpavo dešim t m inučių

564
ir parašė apie Sincovą trum pą laišką tiesiai į arm ijos poli­
tinį skyrių. Parašė tiek pat tiesiai ir griežtai, kaip kad jis
darydavo, tikėdam as savo teisumu, ir nurodė, kad divizi­
jos partinė kom isija be reikalo sulaikė pulko biuro n u ta ­
rim ą ir neišsprendė, prieš prasidedant puolim ui, žmogaus
partinio likimo klausim o,— žmogaus, kuris bet kurią die­
ną ir valandą gali padėti galvą, laukęs ir nesulaukęs tei­
sybės.
Jis nenorėjo dabar, pirm a laiko, pasakyti pačiam Sin-
covui apie tą dar nenuėjusį laišką, bet jautė reikalą nors
šiuo tuo ji palaikyti.
— Tu nem anyk, kad aš užm iršau,— tarė Malininas.—
Ir apskritai m ažiau apie tai galvok. D abar aš už tave
galvosiu.
Malininas pasakė tuos gremėzdiškus žodžius iš visos
širdies, bet Sincovas nenorom nusišypsojo. Jis pasitikėjo
M alininu, bet negalėjo negalvoti apie tai ir pats. Ir čia
jau Malininas niekuo negalėjo jam padėti. Jis galvojo
apie tai pats, galvojo daugsyk vakar ir šiandie, nors kaip
tik dabar, kol ėjo greta Malinino, galvojo visai apie ką
kita, o apie tai atsim inė tik dabar.
— Žinoma, kol žygiuojam...— tarė Malininas, kaip
paprastai, nebaigdam as frazės, kurios pabaiga būdavo
aiški jam iš pat pradžios.— O kai sustosime, tuojau su­
tvarkysim e tavo partinę bylą.
— Ek Aleksejau Denisovičiau! — pakėlęs nuleistą gal­
vą ir liūdnai bei piktai pažvelgęs į juoduojančius dūmus
priešaky, tarė Sincovas.— Aš su viskuo sutinku, kad tik
nesustotum e kuo ilgiau!
— Be sustojim o ir m ašina neveikia, ką čia veltui lie­
žuviu m alti,— niūriai atkirto Malininas.— Ką gi, gal n e­
sustodam i iki Berlyno nueisim?..
— Kad nors iki Viazmos,— tarė Sincovas.
Malininas neaiškiai nuniukė, nei pritardam as, nei p a ­
neigdamas. Viazma, žinom a, ne taip ja u toli, bet be ato ­
kvėpio ir nepasipildę, tu r būt, nepasieksim ir Viazmos...
 — Ei, kelio! — užriko iš užpakalio Komarovas.
Malininas ir Sincovas atsigręžė, pasitraukė į šalį, ir pro
juos pralėkė Bagliuko rogės. Bėgantis risčia sukaitęs a rk ­
lys sunkiai mėtė pasagomis sniegą, priekyje sėdėjo a u ­
tom atininkas, o užpakaly, šalia Bagliuko,— generolas su
kailiniukais ir veltiniais.
Rogės pravažiavo. Malininas vėl žengė į kelią ir, m a­
nydam as, kad Sincovas tebeeina greta jo, pasakė, kad čia
pravažiavęs naujasis divizijos vadas, jis ja u vieną sykį
m atęs jį pulko štabe, prieš prasidedant puolimui.
Tačiau Sincovas nėjo greta Malinino, o stovėjo prie
kelio, ten, kur buvo pasitraukęs, giliai įbridęs į sniegą, ir
žiūrėjo įkandin tolstančių rogių, kuriom is šalia Bagliu­
k o — ne, jis negalėjo apsirikti! — pralėkė pro jį gyvas
Serpilinas.
— Na, ko atsilikai? — pašaukė jį Malininas, ir Sin­
covas, ištraukęs iš pusnies kojas, išsikapanojo ant kietos
sniego plutos, pasivijo M alininą ir jau ėjo kartu.
— Ar jūs žinote, kas pravažiavo? — tarė Sincovas,
kurį laiką tylėjęs.
— Žinau, naujasis divizijos vadas,— atsakė M alini­
nas.
— O jo pavardė?
Malininas apniuko, stengdam asis atsim inti. Divizijos
vado pavardė jam taip ir sukosi ant liežuvio. Jis ją buvo
užsirašęs sąsiuvinėly, o sąsiuvinėlis gulėjo planšetėj, bet
jam nesinorėjo m autis šalty pirštinių.
— Dar atsim enu, kada išgirdau, pasirodė, kad labai
žinom a pavardė, o paskui užm iršau.
— Serpilinas,— pasakė Sincovas.
— Taip,— patvirtino Malininas ir įdėm iai pažvelgė
į Sincovą. Kadangi tą pavardę pasakė Sincovas, jis dabar
atsim inė, kodėl ta pavardė, kada jis ją išgirdo, pasirodė
jam tokia žinoma.
— Tas pats? — paklausė jis Sincovą.
— Tas pats!
 — Šimts kalakutų! Nors bėk paskui roges,— nudžiu­
gęs dėl Sincovo, užjaučiam ai tarė Malininas. Jis suprato,
kad buvimas divizijoje, ir dar jos vado pareigose, to p a ­
ties žmogaus, kurio vadovaujam as Sincovas išėjo iš apsup­
ties, gali gerokai suprastinti Sincovo partinės bylos eigų.
„Ot, ir nebėgsiu!“— pagalvojo Sincovas visai priešin­
gai toms m intim s, kurios ateidavo jam į galvą kiekvieną
kartą, kada jis anksčiau kaip apie kažkokį nerealų d a­
lyką svajodavo apie savo susitikim ą su Serpilinu. Jis p a ­
m ažu ir nepastebim ai sau įprato prie sunkios, bet išdidžios
minties, kad viskas jo gyvenime turi būti teisingai išspręs­
ta ir be to susitikim o, išspręsta ne dėl to, kad atsirado
jo praeities liudininkas, o dėl to, kad yra žmonių, žinan­
čių, kaip jis kovoja dabar: ir Malininas, ir bataliono va­
das, ir Karaulovas, ir kosčiojantis dabar ten, užpakaly,
Komarovas...
Buvo laikas, kada jis prašė likim ą m alonės: tokia
tariam a likimo dovana jam buvęs kažkada susitikimas
su Liusinu, tiesa, vėliau jis pasirodė esąs ne likimo do­
vana, o smūgis. Bet net ir po to jis galvodavo apie dova­
ną, kad viskas išsyk paaiškėtų, ir dažniausiai ta proga
prisim indavo Serpiliną.
Tačiau dabar jis panoro, kad viskas eitų įprastine
tvarka, eitų taip, kaip eina, ir kad, spręsdam i jo reikalą,
patikėtų ne generolu Serpilinu, pažinojusiu politvadovą
Sincovą dar tada, kai jis palaidinės kišenėje turėjo par­
tinį bilietą, o kad patikėtų visu kuo, iki paskutinio kris­
lo juo pačiu, raudonarm iečiu, o dabar vyresniuoju ser­
žantu Sincovu, k artu su daugeliu tūkstančių tokių pat,
kaip jis, neatidavusių vokiečiams Maskvos, o dabar ve­
jančių juos atgal.
Jis jautėsi to nusipelnęs, ir tegu ir d a r vienas uždel­
simas, dar vienas neigiamas atsakym as, vis tiek tai jau
nebegalės palaužti jo paties jėgos ir teisumo jausm o.
Taip, ten, jo pareiškim e, pam inėta Serpilino pavardė,
ir jeigu į tai atkreips dėmesį ir parodys Serpilinui ir jei-
gu Serpilinas ras reikalinga esant jį iškviesti,— bus labai
gerai, jis tuo džiaugsis. Bet paskui roges nebėgs!
— Gerai,— visiškai neįsivaizduodamas tik rų jų Sincovo
m inčių, tarė Malininas.— Kai tik sustosim poilsio, suve­
šim jus akistaton. Nesijaudink!
Sincovas norėjo pasakyti M alininui, ką jis m ano, su
tokiu atvirum u, kurio tas turėjo teisę tikėtis; bet, pasa­
kius stačiai, kad jam nereikia jokios akistatos, tik nuste­
bintų M alininą, o išaiškinti viską jam sm ulkiai dabar tie­
siog trūko jėgų: taip lipino akis sniegas, taip pūtė vėjas,
taip sunku ir šalta buvo eiti prieš vėją, ir kas žingsnis
darės vis sunkiau ir sunkiau.

DEVYNIOLIKTASIS SKYRIUS

I k i sutemos Riabčenkos batalionas, be sustojim ų ei­

damas pirm yn, užėmė dar tris kaim us: du visai plėnimis
paverstus ir trečią — sudegusį daugmaž trim ketvirčiais.
Kai jie artinos, kaim as d ar buvo nepaliestas. Bet kai tik
prasidėjo susišaudymas, ėmė degti pirm ieji nam ai, o už
valandos degė jau pusė kaimo.
Sis reginys pastūm ėjo juos, nepaisant žiaurios vokie­
čių ugnies, vis dėlto įsiveržti į kaim ą ir neduoti jo galuti­
nai sudeginti. Ja u perdaug velnioniškai viskas buvo aki­
vaizdu: kol vieni vokiečiai pro išplautas tiesiai sienose
am brazūras tratino iš kulkosvaidžių, kiti bėgiojo ir p a­
deginėjo nam us. Tarpais, liepsnų nušviestos, m atėsi nuo
trobos prie trobos perbėgančios figūros. Tai žmones įsiu­
tino, ir jie, įsiveržę į kaim ą, dar rado jėgų, išvilkę degan­
čius sienojus, užgesinti ką tik pradėjusius degti nam us.
Bet paskui visus pagavo toks pavyzdžio neturintis
nuovargis, kad jeigu ir nebūtų buvę Riabčenkos įsakym o

56 «
sustoti poilsio, vis tiek žmonės nebūtų galėję nė žingsnio
toliau žengti.
Pastačius sargybas, Riabčenka įsakė kuopų vadams,
k u r pavyks, virti arbatą, valgydinti žmones ir, svarbiau­
sia, greičiau juos guldyti. Bet daugelis tiek buvo nusivarę,
kad, susigrūdę į išlikusias trobas, griuvo kaip užm ušti, n e­
pajėgdam i net pavalgyti prieš miegą.
Riabčenka baim inosi, kad vidurnakty gali pasirodyti
Bagliukas ir pareikalauti iš bataliono tęsti puolim ą. Jis
m aldavo poną dievą, kad taip neatsitiktų, ir norėjo, kad
žmonės kuo daugiau rastų laiko miegui.
Iš kairės, horizonte, viršum Voskresenskojės stoties,
pro miglą raudonavo pašvaistė. A ntrą valandą nakties
nuo stoties atvažiavo rogėm Bagliukas k artu su divizijos
vadu ir pareikalavo, kad Malininas ir Riabčenka tuojau
pat keltų žmones.
Kiti du Bagliuko batalionai ja u ketvirtą valandą štu r­
mavo stotį ir niekaip negalėjo jos paim ti. Vokiečiai žūt­
būtinai kovėsi ir degino stotį tiesiog akyse, visai taip pat,
kaip ir šį kaim ą.
Iš Riabčenkos buvo reikalaujam a, kad jis prikeltų
savo batalioną ir iš paskutiniųjų padarytų septynių kilo­
m etrų šuolį pirm yn, perkirstų kelią, kuriuo vokiečiai
traukė iš stoties savo užnugario dalis. Jeigu jis perkirs
kelią arba bent išeis prie jo, vokiečiai paliks stotį ir p r a ­
dės trauktis.
Tokį uždavinį iškėlė Bagliukas. O divizijos vadas p a­
klausė, kiek reikia Riabčenkai ir M alininui laiko žmonėms
prikelti.
Riabčenka sąžiningai pasakė: „Pusės valandos.“ Jis ti­
kėjosi susilauksiąs riksm o, bet buvo linkęs tai pakelti, nei
sakyti neteisybę. Vis tiek per trum pesnį laiką nei per pus­
valandį jis neprikels ir neišrikiuos žmonių, ir tai reikia
dėkoti dievui, kad dar taip bus galima po viso to, ką jie
yra patyrę vakar ir šiandie.
 Bagliukas, rodos, ir norėjo kelti balsą. Bet divizijos
vadas užbėgo jam už akių ir, dirstelėjęs į laikrodį, ram iai
tarė:
— Gerai, bet tik kad jūsų pusvalandis iš tik rų jų būtų
pusvalandis!
Riabčenka ir Malininas atidavė pagarbą ir ėmėsi savo
sunkaus darbo. Tokioje būklėje žmones gali sukelti ant
kojų tik kas nors nepaprasta: griūtis, potvynis, gaisras, na
ir, žinoma, karas, kuris bet kurią kautynių dieną sujungia
savyje visus tuos taikos m etu taip baisiai skam bančius
žodžius.
Po pusvalandžio Riabčenkos batalionas, į puolimo a n t­
ros paros galą turėjęs kiek daugiau negu septynias dešim ­
tis žmonių, išsirikiavo į dvi nelygias grandines.
Tolum oje d ar ryškiau nei pirm a raudonavo gaisro
pašvaistė.
Riabčenka sukom andavo „ram iai“, ir Serpilinas priėjo
prie išsirikiavusio bataliono.
Jis trum pai pakartojo visam batalionui tai, ką Bagliu­
kas kalbėjo vadui ir kom isarui, ir pasakė, kad dabar nuo
jų priklauso du dalykai: kad ten, stotyje, liktų kas nors
daugiau, be dūm ų ir pelenų, ir žmonėms — m oterim s ir
vaikam s — rytoj būtų k u r gyventi; ir an tra — nuo jų
priklauso, kad jų draugai nekristų prie tos stoties kaip
nesugrąžinam a auka. Štai ja u keturios valandos jie a ta ­
kuoja ją ir negali paim ti, bet vokiečiai patys išbėgs iš
ten, kai tik batalionas išeis į užnugarį ir atkirs kelią.
Jis, divizijos vadas, žino, kad jie visiškai išpildė rytinį
įsakym ą ir šiandie padarė viską, ką galėjo, bet jis vis dėl­
to prašo juos žygiuoti ir atkirsti priešui atsitraukim o kelią.
— Toks į jus prašym as. Didelis prašym as,— tarė jis,
baigęs savo trum pą kalbą, ir nors jo žodžiai savo tonu
mažai kuo skyrėsi nuo įsakym o, nors jis būtų galėjęs tie ­
siog sakyti: toks m ano įsakymas, bet pavartojo žodį „pra­
šymas“ . Kad ir ne visoms pavargusiom s širdim s, tai vis
tik ne vienai iš jų kažkas dilgtelėjo po to žodžio, nors

57o
žodis lieka žodžiu, o čia dar reikia iš to šilto, krauju už
dirbto naktigulto vėl eiti per pūgą pirm yn ir grumtis ten
su vokiečiais.
■
— Draugas generole, batalionas įvykdys jūsų iškeltą
uždavinį! Įvykdysim ir raportuosim , dar neišaušus,— p a ­
sakė Riabčenka, tartum stengdam asis savo šaunum u, sa­
vo skam biu balsu pridengti tą niūrią tylą, kurioje stovėjo
batalionas.
Jis sukom andavo, ir batalionas pajudėjo.
Serpilinas stovėjo ir žiūrėjo, kaip žygiuoja pro šalį ko­
votojai, ir jo toks pat nuvargęs, kaip jų , veidas, spindėjo
dėkingum u tiems žmonėms ir supratim u, kokį žygdarbį
jie dabar atlieka. Jis ir pats būtų, jais dėtas, tą pat daręs,
bet tai nekliudė jam vertinti jų pasiaukojim o. Argi, tu rė ­
dam as teisę įsakinėti, žmogus negali jau sti ir dėkingum o
tiems, kuriem s pagal tarnybinę pareigą nieko kito nelieka,
kaip besąlygiškai vykdyti jo įsakym ą? Ir argi tu pats,
lygiai taip pat besąlygiškai vykdydam as kitus, sunkius
tau įsakym us, nelauki kartais dėkingum o nors akyse,
kurios žiūri į tave?
Kai kolona ja u beveik visa praėjo pro Serpiliną, jis
prisim inė, kad, kai ji dar rikiavosi, jam krito į akis deši­
niajam e sparne labai aukštas kovotojas. Dešiniajam e
sparne ir turi būti aukštas, bet Sei'pilino dėmesį atkreipė
ne tai, kad jis aukštas, o kažkas kita: to kovotojo figūra
prim inė jam kažką... D abar, praleisdam as kolonos galą,
jis tai atsim inė ir tuojau pat vėl užmiršo, kai tik Bagliu-
kas kreipėsi į jį su klausim u: a r pakaks jam čia palikti
apsaugai vieną būrį?
■
— O ką gi saugoti? — pakėlė į jį akis Serpilinas.—
Mane ar jus? Jeigu jus, tai im kite tą būrį su savim, nes
eisite k artu su bataliono vadu, ir negrįžkite, kol nepri-
siųsite m an pranešim o, kad kelias atkirstas! O jeigu m a­
ne,— tai aš tuojau grįžtu į stotį ir būsiu su jūsų batalio­
nais tol. kol ją paimsim.
671
 — O argi, draugas generole, jūs čia neperkelsite di­
vizijos vadavietės? — paklausė Bagliukas, mosteldamas
ran k a į kaim ą ir nieko nesakydam as, kad jį Serpilinas
siunčia k artu su batalionu.
— Paryčiu perkelsiu. Bet kom endantūros kuopą, kai
tik atžygiuos, tuojau pasiųsiu į stotį. Taigi ligi ryto pali­
kite čia tris savo kovotojus, kad kaimas nestovėtų tuščias.
O visus kitus — pirmyn! Ir kad po penkių m inučių aš čia
nem atyčiau nė vieno nereikalingo žmogaus!
Bagliukas paliko divizijos vadui tris kovotojus, savo
roges ir savo autom atininką, o pats, bruoždam as veltiniais
per sniegą, leidosi vytis bataliono.
Pažiūrėjęs į tolstantį batalioną, Serpilinas, prieš va­
žiuodamas atgal į stotį, užėjo į artim iausią trobą.
Troboje šildėsi padegėliai: m oterys ir vaikai. Serpilinas
pasisveikino, uždarė duris ir, nusiėmęs ant slenksčio kepu­
rę, nuvargusia ranka patrynė galvą, jausdam as n e n u ­
m aldom ą norą štai tuojau išsirinkti kam pą toje žmonių
šilum a atsiduodančioje pirkioje, parvirsti ir užmigti.
Pagyvenusi m oteris, žemai nuleidusi galvą, grandė
peiliu stalą.
— Ką jūs darote? — paklausė Serpilinas.
— Dėl tų vokiečių grandau,— tarė ji, nepakeldam a
akių ir toliau piktai grem ždam a.— Lyg ne žmonės, ant
stalo miegojo! — Paskui atsitiesė, pažiūrėjo į Serpiliną ir
skubiai ėmė pasakoti, kaip vokiečiai vakar nužudę jos
jauniausiąjį sūnų: jis naktį norėjęs išvaryti karvę į m iš­
ką, o jie prisiviję ir nušovę. Kalbėjo greitai, o akys jos
buvo kupinos pasitikėjim o, tartum štai tuojau, kai tik ji
viską išpasakos, jis, Serpilinas, ims ir viską atitaisys.
— Ar daug žmonių žuvo jūsų kaim e, a r daug šitaip
buvo užm ušta ir nukankinta? — sunkiai susivaldęs, p a ­
klausė Serpilinas.
Moterys, už kita kitos, ėmė pasakoti, kada ir kas buvo
nužudytas per tą laiką, kai čia valdė vokiečiai, o Serpili­
nas, atsirėm ęs į durų staktą, klausėsi, ir jo širdin liejosi

.572
n au ja neapykanta, nors, rodos, prie tos neapykantos, k u ­
rią jis vokiečiams jautė, nebuvo kas bepridėti.
— Draugas generole,— atidaręs už jo nugaros duris,
kreipėsi į jį Bagliuko paliktas autom atininkas,— du rasis­
tai rūsy paim ti, užsislėpę buvo. Ką su jais daryli?
— Iki pasim atym o,— nusilenkė Serpilinas m ote­
rim s.— Rytoj, kai atvešim produktų, šiek tiek padaliusiai
padegėliam s vaikų daliai.— Jis užsidėjo kepurę ir išėjo
įkandin autom atininko.— Kur jie?
Ir tuojau pam atė vokiečius. Jie stovėjo tarp dviejų
juos paėm usių kovotojų. Apsiavę su pusbačiais, apsivilkę
milinėm, ant ausų užsitempę pilotes, jie drebėjo, kiaurai
pergerti šalčio.
— Aus welchem D ivision?— paklausė Serpilinas.
Vienas vokietis atsakė, kad esąs iš šimto keturiolik­
tosios.
— Und Sie?
Antrasis atsakė, kad ir jis esąs iš šimto keturiolikto­
sios.
— W as m achen Sie hier?
Vokiečiai tylėjo, bet už juos, neklaidingai klausim ą
supratęs, atsakė vienas iš juos paėm usių kovotojų:
— Aš taip m anau, draugas generole, kad tai yra p a ­
degėjai iš foierkom andės, nuklydo paskutinę m inutę ir
pasislėpė.
— Zeigen Sie ihre Hände! — griežtai tarė Serpilinas.
Vienas vokietis nusigręžė, nesuprasdam as, ko iš jo rei­
kalaujam a. Kitas nė nepajudėjo.
— Parodykite m an rankas,— dar k a rtą pakartojo vo­
kiškai Serpilinas, davęs žingsnį į priekį.
Vokietis išsigandęs ištiesė jam rankas. Stovintis šalia
kovotojas norėjo net nustum ti vokietį: ko jis čia kaišioja
rankas panosėn generolui! Bet Serpilinas jį sulaikė.
— Und du? — Ir Serpilinas, pasilenkęs iš savo augu­
mo aukštybės prie antrojo vokiečio rankų, pauostė jas.

573
 Abiejų rankos dvokė žibalu. Abu tylėjo. Vienas virpė­
jo, o kitas sustingo, persigandęs neišvengiamos mirties.
— Sušaudykite juos, po velnių! — įsakė Serpilinas k o ­
votojam s ir nusigręžęs nuėjo prie rogių.
Kelyje pasirodė žmonės, einantys prieš vėją, deng-
damies veidus rankom is. Vienas, paspartinęs žingsnį, p ri­
bėgo prie Serpilino, ir tuojau prisivijo jį kitas. Tai buvo
divizijos ryšių viršininkas ir kom endantūros kuopos vadas.
— Pagaliau atvykote! — nepatenkintas tarė Serpilinas
ryšių viršininkui.— Geriau vėliau, negu niekad! Tem pkite
šen ryšį! Rytoj, žiūrint, kokia bus padėtis, bent jau nuo
vidudienio vadavietė bus čia? Ir kai tik sujungsite, p ra ­
neškite Rtiščevui, kad aš būsiu prie Voskresenskojės, kol
paim sim . Kaip Rtiščevas, ja u kelyje?
— Visai ne, draugas generole,— stabtelėjęs atsakė ry ­
šių viršininkas.— Štabas kelyje, o pulkininkas Rtiščevas
pateko an t minos.
— Sužeistas? — greitai paklausė Serpilinas.— Išgabe-
not jį?
— Vietoje užm uštas, draugas generole.
— Ot, velniava! — Serpilinas piktai pliaukštelėjo ra n ­
kom per sušalusius į ragą kailiniukus. Kad ir kaip jis sten­
gėsi atsikratyti ta m intim , bet jau iš pirm o susitikim o jam
vis rodėsi, kad tasai Rtiščevas su jo liūdnom is akim is ne
šio pasaulio gyventojas, kad jis žus; iš akių išskaitė — ir
štai prišaukė nelaimę! Tai va ir užmušė! Tik savaitę tep a­
gyveno po savo divizijos vado mirties...
Jam buvo gaila Rtiščevo ir nesm agu, kad jo paties
nuojauta pasitvirtino. Bet tepaklausė jis viena:
— Kas stojo jo vieton? Šiškinas?
— Taip.
— Taigi praneškite jam viską, ką sakiau. O jūs, R y­
bakovai,— kreipėsi Serpilinas į kom endantūros kuopos
vadą,— vykite į Voskresenskoję! Žmonės labai sušalę?
— Labai, draugas generole!
Atėję kom endantūros kuopos kovotojai jau buvo susi-

574
grūdę už jo nugaros. Tai buvo Serpilino rezervas, dar nei
vakar, nei šiandie nedalyvavęs m ūšyje.
— Penkiolika m inučių apšilti — ir traukite į Voskre-
senskoję!
— O kur eiti? — paklausė kom endantūros kuopos va­
das, susijaudinęs dėl to, kad jie, kaip jis m anė, jau atėję
į vietą, o dabar vėl reikia eiti pirm yn.
-— Kur eiti? Ten, ku r pašvaistė, k u r m ūšiai eina!
— O kuriuo keliu? — vis d ar nesusivaldęs, kaip ir p ir ­
m a susijaudinęs, paklausė kuopos vadas.
— O nė jokiu keliu. Štai ten pašvaistė — orientyras!
Jo linkui eikite! Ir nedelskite. Aš jūsų ten lauksiu,— ta ­
rė Serpilinas ir, priėjęs prie rogių, išgirdo, kaip arti, už
nam o, trenkė iš šautuvo vieną k artą, kitą. Tai sušaudė
vokiečius iš foierkom andės.
„Reikės parašyti... D abar ja u nebe tik Orlovo žm o­
nai, bet ir Rtiščevo žmonai... Tai m at, kaip greitai viskas
darosi...— karčiai pagalvojo Serpilinas ir, ja u sėdėdamas
rogėse, dar k artą pažiūrėjęs į pašvaistę priekyje, s ū n e ­
rim u prisim inė Bagliuką: — Kad greičiau išeitų jų užnu-
garin. Kol neišeis, nepaim sim V oskresenskojės.“

Voskresenskojės stoties ir iš tik rų jų vis niekaip n eg a­

lėjo paim ti. Vokiečiai kiekvieną k a rtą m inosvaidžių ir
kulkosvaidžių ugnim suguldydavo į sniegą m ūsų pakylan­
čius atakon pėstininkus ir tuo pat m etu degino nam ą po
nam o; degino negailestingai, taip, kad, į tuos gaisrus
žiūrint, norėjos kandžioti sau ranką iš apm audo.
Serpilinas grįžo kaip tik tuo m etu, kada eilinė ataka
įstrigo ir žmonės vėl sugulė į sniegą priešais pat stotį.
Kad taip būtų buvę parankėje nors keletas p atrankų, gal
ir su tom retom žmonių grandinėm būtų pasisekę įsiverž­
ti į stotį, nuslopinus ugnim kulkosvaidžių taškus. Bet
artilerijos nebuvo, ji įstrigo užpakaly, pūgoje, ir kol kas
jokio garso apie ją nebuvo. Divizijos kom isaras, likęs
čia, kol Serpilinas buvo išvažiavęs su Bagliuku, neišken-
tė ir pasakė, kad važiuosiąs pats ir kad ir už pakarpos,
o atitem ps čia vieną bateriją! Jis nebegalėjo žiūrėti, kaip
žmonės eina iš atakos į ataką ir žūsta po kits kito, o sto ­
tis lyg niekur nieko dega ir dega visų akyse.
Serpilinas dėl to nesiginčijo: kad tik iš tikrųjų p ri­
trau k tų patrankas! B aterija čia m irtinai reikalinga.
Komisaras sėdo ant arklio ir pranyko pūgoje. O Ser­
pilinas įsakė sustabdyti atakas. Nežinia, kas bus a n k s ­
čiau: ar pritrauks artileriją, ar gal apeis stotį Bagliukas.
Bet be to jos nepaim si.
Šaltis ėjo vis stipryn ir stipryn, bet Serpilinas to ne­
jautė. Jo laikina vadavietė buvo dabar prie pat geležin­
kelio, per pusę varsto nuo stoties, m ūrinėje būdelėje. Bet
jis nėjo vidun, visą laiką buvo ore, dengdam asis tik siena
nuo m inų, kurias vokiečiai mėtydavo į tą pusę, bet jos
būdelės vis nepasiekdavo. Piktas ir suirzęs, negalėdamas
atitraukti akių nuo degančios Voskresenskojės, jis visą
laiką galvojo apie Bagliuką. Dar už valandos, net ir tokiu
oru, Bagliukas turi išeiti į plentą užpakaly vokiečių, jeigu
tik jo niekas nesustabdys. O kas jį gali sustabdyti? Du
trys dengiantys plentą tinkam oje vietoje pastatyti kulko­
svaidžiai atidengs ugnį ir sustabdys! Ir dar kaip sustab­
dys! Ir teks kokias dvi valandas terliotis, kol juos apeisi ir
sunaikinsi! Bet jeigu Bagliukas net ir išeitų laiku, reikės
laukti dar valandą ir bejėgiškai žiūrėti į tuos gaisrus!
Kom endantūros kuopa kažkodėl užtruko. O kaip tik
ją Serpilinas norėjo m esti į ataką, kada vokiečių užnugary
staiga pasirodys Bagliukas! Jis davė Rybakovui penkioli­
ka m inučių poilsio. Pagal laikrodį atrodė, kad kuopai
jau metas būti čia. Iš nekantrum o jis net pasiuntė žmo­
gų priešais paraginti Rybakovo.
Taip nerim astingai ir piktai nusiteikusį čia, už gele­
žinkelio būdelės, ir užtiko Serpiliną iš arm ijos atvykęs
Maksimovas. Jis paliko m ašiną už penkių kilom etrų nuo
čia, atėjo pėsčias ir buvo taip aplipęs sniegu, kad Serpili-

576
nas ne iš karto supaisė, kas jis toks. Už Maksimovo m a­
tėsi dar kažkoks žmogus.
— Na, kaip bekariauji, Fiodorai F iodorovičiau?...
linksm ai paklausė Maksimovas, šluostydam asis veidų ir
braukdam as sniegą nuo kepurės.— Kaip, a r greitai Vos-
kresenskoję paim si? Armijos vadas įsakė paraginti tave.
Sako, kad kalendoriniai term inai ja u praėjo!
— Visi kalendoriai m eluoja! — atsikirto Serpilinas.
Jų nuotaikos nesutapo. Išvažiavęs prieš tris valandas
iš arm ijos vadavietės Maksimovas žinojo, kad naktį vo­
kiečiai visur ja u nebegalėjo atsispirti, ir kaim ynai pašo­
ko į priekį, susilygindam i su Serpilinu ir net jį aplenkda­
mi. Nors arm ijos vadas, jį išlydėdamas, pasakė, kad iš
Serpilino seniai neturįs pranešim ų („Pažiūrėk, bijau, kad
nebūtų įstrigęs prie V oskresenskojės!“), Maksimovas, p a ­
gautas bendros pakilios nuotaikos, tikėjo, kad, kol jis pri-
sikas, stotis bus paim ta.
Ir netgi dabar, kai paaiškėjo, kad jis apsivylė ir Vos-
kresenskojė nepaim ta ir dega, jam vis d a r atrodė, kad
toliau viskas eis paprastai: dar viena ataka, stotis bus m ū­
sų, ir liks raportuoti, kad 31-oji divizija, taip gerai p rad ė ­
jusi puolim ą, kaip ir pirm a, laikosi gerai.
Serpilinas, priešingai, dar nežinojo, kas dedasi kaim y­
nuose, o jeigu būtų ir žinojęs, nors tai ir b ū tų jį pradžiu­
ginę, vis dėlto nebūtų palengvinę padėties... Jis žinojo ką
kita: kad iki šiol neįvykdė įsakymo, įsirėm ė į tą velnišką
Voskresenskoję, pabandė ją apeiti ir iš kairės, ir iš de­
šin ė s— negalėjo, vėl įsirėmė, frontalinėse atakose p ra ­
žudė daug žmonių ir vėlai, ne iš karto metė batalioną į
gilų apeinam ąjį m anevrą, kurio reikalavo padėtis.
Tačiau dabar ja u reikėjo išlaikyti charakterį ir su­
laukti arb a Bagliuko, arba patrankų, o dar geriau — ir
vieno, ir kito.
Nors Serpilinas pats visą dieną tik ir ragino eiti p ir­
m yn Bagliuką ir kitus pulkų vadus, bet dabar, kai atva­
žiavo jo paties raginti, tas jam nelipo prie širdies. Ir jis

38. G yvieji ir m irusieji 577

to nenuslėpė, pykdamas ir ant savęs paties, ir ant Mak-
simovo su jo kvailu klausim u: „Na kaip, greitai?“
— Gyvenamąsias vietoves imti — tai ne kiaušinius
virti, draugas arm ijos politinio skyriaus viršininke,— p a ­
sakė jis Maksimovui.— Trys m inutės — m inkštai, penkios
m inutės — kietai! Jeigu mes vieni šaudytum e, tai viską
būtų galima išskaičiuoti m inutės tikslumu... O čia dar
vokiečiai, velniai juos rautų, taipgi šaudo!
Ir, lyg patvirtindam a jo žodžius, vokiečių m ina tre n ­
kė priešais, per šim tą m etrų nuo būdelės.
— O kodėl neatakuojate, ko laukiate? — atkakliai
paklausė Maksimovas, ne dėl to, kad jį būtų užgavęs Ser-
įpilino atsakym as, o dėl to, kad jis trokšte troško, kad ta
Voskresenskojė būtų užim ta jo atvažiavimo proga, ir b ū ­
tų įm anęs padaryti viską, kas tik reikia — kad ir pats tuo­
ja u pakelti žmones ir eiti su jais į ataką!
— Vienas batalionas daro apeinam ąjį m anevrą,— tarė
Serpilinas.— Bet žmonės nuvargę, pūga, brenda kiek išga­
lėdami. Laukiu, kol išeis į kelią vokiečių užnugary.
— O k u r P erm iak o v as?— paklausė jį Maksimovas
divizijos kom isaro.— Kituose pulkuose?
— Ne, čia, visi mes esame čia...— tarė Serpilinas.—
Kad tik tą Voskresenskoję paėm us, kad ją k u r velnias
nujotų...— nusikeikė jis.— Ji čia svarbiausia. Kai užim ­
sim, tuojau prieš kitus pulkus viskas subyrės! Artilerijos
išjudinti kom isaras išvyko, artileriją mums pūga surijo.
Jeigu padarys, nežinau kaip jam reikės ir dėkoti, į ko­
jas pulsiu, kad tik p a tran k ų m an atvilktų!
— Vadinas, gerai sutariate darbe? — paklausė M ak­
simovas.
— Darom, katras ką galim,— atsakė Serpilinas ir,
piktai parodęs ran k a degančios stoties pusėn, pridūrė: —
Niekšai tiktai gali nesutarti tokiomis aplinkybėm is, o m u­
du, ačiū dievui, ne niekšai! Kai viršininkai nesutaria, žūtis
kareiviams!

578
 — Geležinkelininkų m okykla dega! — staiga skaus
m ingai sušuko žmogus, atėjęs drauge su Maksimova, -
iš karto jis laikėsi atokiau, o dabar išėjo į priekį ir žiu­
rėjo į gaisrą, pridėjęs ranką prie kaktos.
— Jūs ten atsargiau iš už būdelės kaišiokite galvas...
kad kokioj, dar tėkštels mina! — suriko ant jo Scrpi-
linas.
Iš pradžių jis pam anė, kad Maksimovas bus atsive­
dęs kurį nors iš politinio skyriaus instruktorių, bet d a ­
b ar pažino, kad tas neatsargus žmogus — tai rajkom o
sekretorius. Rytą jie probėgomis susitiko ką tik užim ta­
me mieste; stotis irgi priklausė jo rajonui, ir dabar Ser-
pilinas prisim inė, kaip sekretorius jį klausė, kada jis ti­
kįsis paim ti Voskresenskoję. Buvo tai rytą, šiandie. „Bet
nejaugi šiandie? — pagalvojo Serpilinas.— T iktai šia n ­
die?.. Ne, rodos, tai būta ne šiandie, o dievas žino kada,
tiek ja u visko atsitiko!“
— Nepažinau jū sų iš pradžių,— tarė jis.— Tik dabar
pažinau. Turtingas būsite!
— Neatrodo...— žiūrėdam as į gaisrą, nelinksm as atsi­
liepė rajkom o sekretorius ir neiškentęs iššliuožė į atvirą
vietą, kad geriau galėtų m atyti n aują, ką tik pliūptelėjusį
liepsnos stulpą.— Prekių stoty sandėlius padegė... an trą ir
ketvirtą! — vėl skausm ingai išrėkė jis.
— Išsiprašė su m anim eiti,— pasakė Maksimovas.—
Manė, kad jau...— Jis nebaigė ir paklausė Serpiliną t y ­
liai, beveik šnibždom: — Fiodorai Fiodorovičiau, kada
stotį tikies paim ti?
Serpilinas pažiūrėjo į laikrodį.
— Laukiu Bagliuko. Už pusvalandžio turi išeiti į plen­
tą... Turi,— pakartojo jis.
— Na, Bagliukas, tas, ką tik galės, viską padarys! —
tarė Maksimovas.
-— O kas ten žino, kiek ir kas gali? — atkirto Serpili­
nas.— Gal jis ir padarys viską, ką jis gali, o kitas, juo dė­
tas, galėtų ir daugiau, ir greičiau! Aš štai irgi dariau šian-

579
die viską, ką galėjau,— taip m aniau. O gal kitas ja u būtų
užėmęs tą Voskresenskoję!
— Niekis, Fiodorai Fiodorovičiau, užimsi,— tarė Mak­
simovas, pajutęs, kad Serpilinui reikia atsakyti kaip tik ši­
taip.— Štai ir Davydovui rytą kaip nesisekė! O prieš tris
valandas pranešė, kad Jekaterinovką paėmęs.
— Nu? — tarė Serpilinas.— Vyras!
■
— Ir šimtas dvidešimt trečioji, ir devyniasdešim t a n t­
roji pasistūm ėjo...— Maksimovas nurodė ribą, iki kurios
pasistūm ėjo divizijos.
— Taip...— tarė Serpilinas.— Gerai... labai gerai,—
pakartojo jis, negalėdamas vis tik nė m irksniui atsik ra­
tyti m intim , kad stotis vis dar nepaim ta.
— Likusius sandėlius padegė,— kaip ir pirm a, n e a ti­
traukdam as rankos nuo akies, tarė rajkom o sekretorius.—
T uojau elevatorių padegs, ugnis šalimais.
— Na, ko jūs čia kranksit,— nebeištvėrė Serpilinas,—
ko jūs m ane kam uojate? Argi aš jūsų stoties sveikos
jum s nesvajočiau atiduoti! — Visas apm audas pagaliau
prasiveržė jo balse.
— Bet juk akyse dega! — atsiliepė sekretorius.
— Akyse dega...— aitriai pakartojo Serpilinas.—
Ir aš turiu akis...
Tuo m etu iš pūgos išniro kom endantūros kuopos va­
das Rybakovas. U žpakaly jo m atėsi į grandinę pasisklei­
dę žmonės.
— Draugas generole, leiskite pranešti...
— Pusę valandos anksčiau reikėjo pranešti! — griež­
tai pasakė Serpilinas.— Man reikėjo atak ą pradėti, o jūs
kur?
— Baisiai žmonės nuvargę, draugas generole.
— Žinau.
Rybakovas stovėjo priešais jį, žinodamas, kad kaltas,
jog peržengė įsakym ą — vietoj penkiolikos m inučių poil­
sio žmonėms davė keturiasdešim t penkias, nusprendęs,
kad jeigu jie pailsės, tai užvarys laiką kelyje, bet žmonės

580
buvo taip pavargę, kad ir poilsis nepadėjo, ir kelyje laiko
neatsiėm ė. Rybakovas žinojo, kad kaltas, bet žinojo ir tai,
kad kitaip padaryti buvo negalim a, ir norėjo daryti ge­
riau, o ne blogiau. Be to, jis žinojo, kad, šiaip a r taip, jį
dabar plūs divizijos vadas, vis tiek už dvidešimt a r už
trisdešim t m inučių kaip tik jis, Rybakovas, eis su savo
kom endantūros kuopa į ataką, nes kaip jį plūstų, kaip ne,
nuo atakos nesulaikys. Ir dėl to Rybakovas negalėjo ja u s­
tis toks kaltas, kaip, be abejo, būtų jautęsis kitom is aplin­
kybėmis.
Tačiau ir Serpilinas tai suprato ir, nugalėjęs pasikarš­
čiavimą, kilusį daugiau iš susijaudinim o, ne tiek iš pyk­
čio, ram iai pasakė, kad Rybakovas greičiau atvestų žmo­
nes ir sukoncentruotų atakai štai tenai. Jis parodė p rie ­
kyje į kyšantį iš gilaus sniego daržinės stogą, šalia kurio
buvo bataliono vadavietė.
Rybakovas, pažiūrėjęs į divizijos vadą bebaim iu ir iš
dalies abejingu žvilgsniu, kaip žmogus, iš kurio vargu a r
galim a įsakym u pareikalauti daugiau, negu jis rengiasi
duoti savo valia ir savo sąžine, tarė: „K lausau!“ — ir n u ­
ėjo prie savo žmonių, vis daugiau ir daugiau išnyrančių
iš miglos.
-— Klausyk, Fiodorai Fiodorovičiau! O gal eisim jos
priešakyje? — m ostelėjo Maksimovas į praeinančią mig­
loje kuopą.— Vis dėlto traukiam su ja...
— Palauk, Maksimovai, neskubėk... Aš visą dieną
skubėjau, o dabar štai... neskubu, nors jūs ir m inate m an
an t kulnų,— linktelėjo jis galva į rajkom o sekretorių.—
M udviejų rankose ne m edžiai, o žmonės... tuščiai m esti
į ugnį nesinori... Pakęsim . Sunku kęsti, bet pakęsim . T u ­
ri tuojau Bagliukas išeiti, jaučiu... Jis taip p at supranta,
ką m ums reiškia laikas. Džiaugiuos, kad tu atvykai, bet,
būk geras, neragink m anęs.
— Na tai, kol bus ataka, gal nors į batalioną, į priekį,
nueisim ? — paklausė Maksimovas.

581
 — O čia kas? Gal arm ijos užnugaris, ką? Nuo čia iki
vokiečių tik penki šim tai m etrų... Nori d ar dviem šimtais
arčiau būti?
— Noriu.
— Na, tai eik... o aš čia pasiliksiu. Aš čia turiu du
batalionus, dvi rankas, abiem vadovauti reikia...
Maksimovas m anė, kad Serpilinas arba eis su juo
drauge, arba neleis jo vieno. Bet Serpilinas nepakentė,
kada jį kas stengdavosi sulaikyti, ir nemėgo sulaikyti ki­
tų. Nori eiti į b a ta lio n ą — tegu eina. Jeigu širdis verčia
dalyvauti m ūšyje — tegu dalyvauja. Žmogus geras, širdis
drąsi. Kad į batalioną nueis,— gerai, pakalbės su vyrais
prieš ataką! Jeigu Serpilinas pats galėtų persiplėšti į ke­
lias dalis, tai jis pasiliktų ir čia, ir eitų į abu savo b a­
talionus.
— Eik,— tarė Serpilinas.— Tiktai ten, priekyje, nenu-
goglink per toli,— pridūrė jis, ne dėl to, kad ta frazė tu ­
rėtų kokią prasm ę, o tiktai dėl to, kad galvoje jam ding­
telėjo mintis apie šiandie kritusį Rtiščevą, nors Rtiščevas
žuvo kaip tik už dešimties kilom etrų nuo čia, užnugary,
vietose, per kurias laimingai prasigavo Maksimovas...
— O tu čia pasiliksi? — paklausė Maksimovas rajko-
ino sekretorių.
— Su tavim eisiu,— atsakė šis ir pasitaisė an t peties
šautuvą. Serpilinas dabar tepastebėjo jį tu rin t šautuvą.
— Kaip eiti? Ar link šitos daržinės? — paklausė Mak­
simovas.
— Tuojau jus praves,— tarė Serpilinas ir šūktelėjo,
kad atsiųstų ryšininką.
— O žinai ką...— užsiminė Maksimovas, nuėjus atves­
ti ryšininko.— Tavo buvęs kom isaras vakar pas mus į
arm iją atvyko, Šmakovas. Sveikina tave.
-— Ak tu... sakyk, susimildamas... Šmakovas... kokie
vėjai jį čia atpūtė?..— visai užmiršęs, kaip jis ligoninėje
pyko ant Smakovo už laišką, sušuko Serpilinas.— Iš kur
ir kokiom pareigom ?

582
 — Sako, buvęs pulko kom isaru, o prieš mėnesį buvęs
sužeistas ir po to paim tas atgal į Politinę valdybą, į lek­
torių grupę.
— Vėl lektorius... na, vadinas, visi savo vietoje, dabar
arm ijoje bus tvarka,— pusiau juokom is, pusiau rim tai
tarė Serpilinas.
Jis norėjo paklausti Maksimovą, a r ilgam atvyko į a r ­
m iją Smakovas ir kodėl perduoda sveikinim ą, o ne atvy­
ko pats tiesiai į diviziją. Bet visiems tiems klausim am s
nebebuvo laiko. Atbėgo kovotojas ryšininkas, ir Serpilinas
liepė jam nuvesti draugą pulko kom isarą pas bataliono
vadą.
Maksimovas išėjo. O lygiai po m inutės priešais Serpili-
ną ja u stovėjo uždusęs, suprakaitavęs divizijos kom isaras.
Jis tuo pat m etu braukė nuo veido ir prak aitą, ir sniegą,
prilipusį ant išsikišusio iš po kepurės plaukų kuokšto, ir
paklausė kažko tokiu užkim usiu balsu, kad Serpilinas iš­
syk nė neišgirdo.
— Kaip čia jum s einas? — klausė kom isaras.
— Kol kas po senovei... Tik Rybakovas atėjo. O tau
kaip? — paklausė Serpilinas.
Iš laimingo kom isaro veido ja u buvo m atyti, kokie jo
reikalai. Jis vis dėlto atitem pė patrankas, ir, sprendžiant
iš jo išvaizdos, atitem pė tik rą ja to žodžio prasm e; tu r būt,
k artu su visais traukė jas ir iš sniego.
— Teisybė, ne keturias, o tris,— tarė jis.— Ja u jas ten,
į kairę,— parodė jis ranka,— į pozicijas stato. A rtileris­
tai žada po dešimties m inučių ugnį atidengti... Gaila, kad
ne keturias, vieną į daubą nuvertėm , niekaip negalėjom...
Nusikamavom...
— Velniai jos nem atė, paskiau ištrauksim , dėkui ir už
tris,— tarė Serpilinas ir prisikišęs dėkingai pabučiavo tą
nebe jauną, pervargusį žmogų.
M atyti, jau toks dalykas tas karas! Ką tik jis buvo p ri­
siminęs Smakovą, ir tiek saitų jį siejo su Smakovu, jog,
rodės, ir per visą gyvenim ą neužmirš! Tuo tarpu dabar

683
Smakovas, nors ir atvykęs arm ijon, buvo labai toli nuo jo,
o štai su tuo žmogum, su kuriuo jis dabar stovėjo greta ir
su kuriuo susipažinęs dar tik prieš penkias dienas, jis jau
buvo susijęs tokia bendrų divizijos rūpesčių ir sielvartų
virtine, kad jie viens kitam atrodė patys artim iausi žmo­
nės pasaulyje.
Staiga priešaky iš tolo, iš už stoties, iš už stovinčios ant
jos pašvaistės, iš ten, kur turėjo išeiti Bagliukas ir Riab-
čenka, pasigirdo tai, ko laukė Serpilinas,— mūšio atg ar­
siai, tolimi, silpni, bet vis dėlto girdimi.
— Bagliukas! — tiek ir tepasakė Serpilinas ir atsiduso
taip, tarsi jam nuo pečių būtų nusiritęs didelis didelis, n e ­
pakeliam ai sunkus kalnas.

Malininas gulėjo barake ant aslos, pasidėjęs glėbelį

sušalusių, bet ja u beatidrėkstančių šiaudų. Salimais gu­
lėjo ir sėdėjo d a r keletas sužeistųjų.
Krosnyje, rūkdam as ir čirkšdam as, degė sienojas. N ie­
kas neturėjo prie savęs jokio kirvio, ir teko tiesiog šitaip
įkišti to sienojo vieną galą į krosnį, kartas nuo karto jį
pastūm ėjant pirm yn.
Malininas gulėjo ir stengėsi įsiklausyti, kas darosi jo
viduriuose,— aštrių kaip peilio raižom ų skausm ų p eršau ­
tam e pilve,— ir kas dedasi už barako sienų,— m ūšio gar­
sų. Tasai mūšis čia vėl įsiliepsnodavo, čia priblėsdavo,
pam ažu risdam asis vis dešiniau, į vokiečių užnugarį. Iš
visa ko m atyti, kad stotis ja u buvo paim ta, o vokiečiai,
d ar rodydam i dantis, traukėsi vis tolyn ir tolyn. Kad vo­
kiečiai traukėsi, buvo jų — Riabčenkos ir Malinino — ba
taliono nuopelnas, nes batalionas vis tik išėjo į plentą,
prie to paties sniego užnešto barako ir smogė besitrau­
kiantiem s iš stoties vokiečių užnugario daliniam s. Taip
pradėjęs, paskui tvirtai užėmė plentą ir jau nebepraleido
juo vokiečių.
Tik šioje atakoje Malininas ja u nebedalyvavo: jis buvo
sužeistas jau pačioje mūšio pradžioje, kada jie užpuolė

581
vokiečių koloną. Vokiečiai atsišaudė, iv kulka palaikė Ma
lininui į pilvą. Sielos gilumoje jis visada bijojo kaip lik
šitokios žaizdos. Jam rodės, kad žaizda pilve — tai mir
tis. Jis taip pirm u akim oju ir pagalvojo. Ir, kai prie jo
pribėgo Karaulovas, šaukdam as: „Duokite, sutvarstysiu,
draugas politvadove!“— Malininas karštosiom dusliai p a­
sakė pats apie save: „Nereikia, aš ja u m iręs!“
Ir tik kai jį apraišiojo ta pati sena sanitarė Kulikova,
kuri kadai žadėjo jį išnešti iš m ūšio, apraišiojo ir ėmė
tem pti per sniegą, jis tarė jai: „Palauk, atsistosiu“ — ir
iš tikro jis, rankom rem dam asis, pasikėlė, atsistojo ir p a ­
galvojo: „Jeigu atsistojau, vadinas, gyvenu!“ Tiesa, jis
tenuėjo tris žingsnius, o paskui vėl jį pastvėrė ta pati sa­
nitarė ir pasim aišęs ten pat kovotojas, bet nuo tos akim ir­
kos, kai tiesiog lyg per stebuklą padarė tuos tris žings­
nius, jis jau atkakliai nebetikėjo, kad mirs.
Pakelti skausm ą ir nešaukti jis galėjo ir dėl to, kad
nesitikėjo m irsiąs, ir dėl to, kad jis buvo bataliono kom i­
saras, o aplinkui gulėjo sužeistų jo kovotojų. O dar jam
padėjo ir ta aplinkybė, kad jau sužeistas jis nepasidarė
susyk abejingas visam kam , kas tik vyksta aplinkui, kaip
paprastai esti silpnadvasiam s žmonėms. Jis tebegyveno
tuo, kas darėsi už sienos, tebesiklausė mūšio ir savo gal­
va trūkčiojančiu iš skausm o balsu aiškino kitiems sužeis­
tiesiems, kas darosi ten, iš lauko pusės.
Serpilino apskaičiavim o būta teisingo. Kai tik Riab-
čenkos batalionas išėjo į kelią vokiečių užnugary, vokie­
čiai ėmė skubiai trauktis nuo stoties. Bet batalionas p a ­
darė daugiau, nei jam buvo įsakyta. Jis užėmė kelią ir
atm ušinėjo vokiečių atakas tol, kol jie, palikę mašinas,
pasuko į dirvą. T ada, palikęs Riabčenką su puse žmonių
ant plento, Bagliukas, suprasdam as susidariusią padėtį,
pats irgi pasuko dirvom is į dešinę; užėmęs ten, sniego
užneštam e lauke, bevardes nausėdijas iš trijų nam ų, a p ­
sistojo jose su keliais kulkosvaidžiais ir privertė vokie­
čius d ar toliau sukti į lauką, į sniegą. Daugiau kam jis
ja u nebeturėjo jėgų.
37, G yvieji ir m irusieji 5, V i
 Felčeris ir Kulikova apraišiojo sužeistuosius, ir jie vi­
si, jų tarpe ir galintys vaikščioti, susispietė čia barake,
nes Riabčenka bijojo juos siųsti į užfrontę dabar, naktį.
Kas galėjo eiti — galėjo paklysti pūgoje, o tuos, kuriuos
reikėjo vežti, kaip M alininą, vežti nebuvo kuo. Kokių nors
vežėjų buvo galima laukti tik rytą, o ligi aušros jau n e­
daug buvo likę. Pagaliau ir kas juos žino, k u r traukda.-
miesi gali blaškytis dabar vokiečiai? Sužeistieji, eidami
į užfrontę, gali nakčia lauke užkropinti tiesiai ant jų;
kraujas stingo, vien tik apie tai pagalvojus.
Ja u buvo pusė valandos, kai mūšis prie pat plento
nutilo. Tik dešinėje — ku r Bagliukas buvo užėmęs n a u ­
sė d ija s— kartkarčiais girdėjosi šaudym asis, o ir prieš
aky, žiūrėk, pokštelėdavo reti šūviai, m atyt, į pavienius
vokiečius, o kartais tiesiog ir į miglą, iš kurios a r m aža
kas galėjo pasirodyti.
Barake, nors ir kūrenosi krosnis, buvo šalta: durys
iškeltos iš vyrių, vėjas, atblokšdam as užkabintą angoje
apsiaustą-palapinę, ja u buvo pripūtęs prie slenksčio ge­
rą krūvą sniego.
Sanitarė Kulikova, įkišusi kibirą tiesiai į krosnį, šildė
jam e sniegą ir su katiliuku nešiojo vandens sužeistie­
siems. Vanduo buvo šiltas ir drum zlinas, jam e plaukiojo
šiaudagalių.
Malininas norėjo gerti, bet su žaizda pilve buvo nega­
lim a.
— Klausyk, Kulikova,— pašaukė jis.— Nueik pažiūrė­
ti, susiradus laiko: Sincovas, vyresnysis seržantas, jeigu
yra kur netoliese, tegu užeina pas m ane, kol tylu.
— Gerai,— nepatenkinta tarė Kulikova.— Verčiau
miegotum . Ar m aža dar su žmonėm prisikalbėjai, ką? L i­
goninėje dar pasikalbėsi, kai pradėsi sveikti... o kol kas
tau geriausia tylėti.
— Kad su žodžiais dvasios neiškvėpčiau, ar ne?
D urų angoje kaukė pūga; m oteris išėjo, o Malininas,
pažiūrėjęs jai įkandin, užsim erkė ir pagalvojo, kad jei ir

586
toliau bus tokių nuostolių, kaip šiandie, reikės Įpinti pa
pildym ų, šiaip daug čia ko neprikariausi.
„Kas gi tai? — m ąstė jis.— Kiekgi žmonių nesulauks,
nepam atys... Kas tas prakeiktas gyvenimas, kada žmonės
kiekvieną dieną be skaičiaus m iršta!“ Jis m intyse p ra ­
keiktu gyvenimu pavadino karą. Ir, žinoma, ne kitaip ir
buvo, nes karas ir buvo prakeiktas gyvenimas, nors kaip
tik tam prakeiktam gyvenimui jis pats save pasm erkė ir
m anė, kad kitaip ir negali būti.
Jis susim ąstė dėl sūnaus, kuris dabar guli ligoninėje be
dešinės rankos, ir, nepravėręs akių, išgirdo, kaip kažkas
jį tyliai šaukia: „Aleksejau Denisovičiau...“— šaukia ty ­
liai, tarsi patikrindam as, ar nemiega jis. Išgirdo ir atsi­
m erkė, pam anęs, kad tai Sincovas. Bet priešais jį stovėjo
ne Sincovas, o baisiai pasikeitęs bataliono vadas Riab-
čenka. Jaunas jo veidas buvo apžėlęs rudais šeriais ir
nuo m irtinio nuovargio atrodė senas. Jis stovėjo prie Ma­
linino su savo kavaleristo miline, sudriskusia ir paju o d u ­
sia nuo dūm ų dar dieną, kada jis su kovotojais valkiojo
į šalis degėsius. Jo kairė ranka, sužeista dar prieš prasi­
dedant puolim ui, buvo apvyniota juodu tvarsčiu, o dešine
ran k a jis sunkiai rėmėsi ant nulaužto lopetos koto; deši­
nės kojos pirštai buvo taip nušalę, kad jis galėjo žengti,
tik stodam asis ant kulno.
Tai toks stovėjo prie Malinino jo bataliono vadas, vy­
resnysis leitenantas Riabčenka, visa ko m atęs, traukęsis,
traukdam asis pasiekęs Maskvą, o dabar ja u a n tra para
puoląs prie jos; tris kartus sužeistas, du kartus neišėjęs
iš rikiuotės, nušalęs, galįs būti jo, M alinino, sūnum , b a ­
taliono vadas Riabčenka.
— Na, ko atėjai, bataliono vade? — paklausė jis, n e­
suprasdam as, kad iš silpnumo ir skausmo kalba perdaug
tyliai ir kad tik todėl, o ne dėl ko kita, Riabčenka taip
žemai lenkiasi, kad galėtų jį išgirsti.— Ko atėjai? — p a ­
kartojo jis.
— Sužeistųjų aplankyti.

587
 — Kaip mūšis eina?
— Normaliai.— Riabčenka pažiūrėjo į M alininą, ap ­
vedė akim is kitus sužeistuosius ir, kad ir kaip nuvargęs,
šyptelėjo guvia šypsena.— Kad tik iki ryto ištvertum e.
Baisiai norisi pažiūrėti, ką mes pridirbom e! Vyrai buvo
paėję pirm yn, sako, vokiečių m ašinų visas laukas pilnas,
į sniegą nuklim pę.
— Gerai, prašvis,— suskaičiuosi,— pasakė Malininas.
Ir dėl to, kad pasakė „suskaičiuosi“, o ne „suskaičiuo-
sim “, kaip būtų sakęs kitu m etu, Riabčenka liūdnai ir
graudžiai prisim inė, kad štai apyaušriu atvažiuos ro ­
gės, kurių jis pats pasiuntė surasti, kad ir iš po žemės
iškasti, ir Malininas išvažiuos, palikdam as jį ir batalioną,
ir jie daugiau niekad nebepasim atys, nes jeigu Malininas
ir išsigydys savo žaizdą pilve, tai dėl tokio am žiaus ir dar
po tokio sunkaus sužeidimo vargu ar kas jį siųs atgal į
frontą, juo labiau į batalioną, į priešakinę liniją. „Kur
ten besius!“ — pam anė Riabčenka: O balsu tepaklausė:
— Na, kaip tu? — nes nerado kitų žodžių, kuriais b ū ­
tų galėjęs išreikšti savo nerim astį dėl Malinino.
— Nieko,— atsakė Malininas.— Mes čia neprapulsim .
Gulim prie krosnies ir šildomės. Eik prie savo pareigų,
n eatitrūk dėl m ūsų.— Ir, vėl atsim inęs, apie ką jau buvo
sakęs sanitarei, paprašė Riabčenką, jeigu galima — a t­
siųsti Sincovą. Turįs reikalą...
Riabčenka linktelėjo. Jis žinojo, koks reikalas: Mali­
ninas jam buvo kalbėjęs.
— Bet tu eik,— tarė Malininas.— Jaunas, o kaip apaš­
talas su lazda vaikštai,— nusišypsojo jis. Tačiau, užėjus
skausm o priepuoliui, tas šypsnys netikėtai pasirodė toks
nelem tas, kad Riabčenka ko tik nepravirko.— Eik,
eik...— tiesiai ir griežtai į jo padrėkusias akis žiūrėda­
mas, pakartojo Malininas, ne žodžiais, o visais savo ja u s­
mais, tartum dar pridurdam as: „Eik ir gyvenk, būk gy­
vas, labai tave prašau! Tu esi dar jaunas, tu dar tik pusę
m ano amžiaus išgyvenai, tau reikia gyvam būti! Jeigu jau

m
kam reikia, tai būtent tau... Gyvenk, susimildamas, girdi,
bataliono vade R iabčenka!“
Ir Riabčenka nusigręžė ir, pasiram sčiuodam as Ia/da,
skubiai išėjo, nes iš visų vaizdų, į kuriuos buvo sunku
žiūrėti kare, sužeistųjų vaizdas bataliono vadui visada
buvo sunkiausias. Riabčenka išėjo, o Malininas tebežiū
rėjo į vėjo blaškom ą angoje apsiaustą-palapinę, pro k u ­
rią vis nešė ir nešė sniegą. Greta m onotoniškai ir gailiai
dejavo sužeistas į pilvą jaunas kovotojas ir visą laiką
prašė gerti, nors gerti jam , kaip ir M alininui, buvo n e­
galima.
Malininas prašė, kad pašauktų Sincovą, nes suprato:
greit jį išveš, ir kitos progos pasakyti apie laišką į poli­
tinį skyrių ja u nebebus. Bet dabar, laukdam as Sincovo
ateinant, jis m ąstė jau nebe apie tai, o apie save be savo
bataliono ir apie savo batalioną be savęs.
Jis jautėsi kaip žmogus, išmestas iš visu greitum u ei­
nančio traukinio: dar prieš sekundę jis judėjo k artu su
visais — ir štai jau guli ant žemės ir žiūri į kažkokį m il­
žinišką įtaisą, lekiantį pro šalį, k u r jis ką tik buvo ir
ku r jo jau nebebus! Karas kiekvieną valandą išskiria
žmones: čia am žinai, čia lig laiku; čia m irtim i, čia su­
žalojim ais, čia žaizda. Ir vis dėlto, kad ir kaip žiūrėsi
į viską, bet kas jisai, tas atsiskyrim as, galutinai tesuprasi
tik tada, kai jis užgrius ant tavęs paties.
Jis tiek nebuvo pripratęs, kad kas nors batalione b ū ­
tų darom a be jo,— ir štai jau viskas darom a be jo, ir
jau ne jis reikalingas žmonėms, o žmonėms reikia kuo
greičiau guldyti jį į roges ir išgabenti į užfrontę. O b a ta ­
lionas žygiuos toliau. Ir jis jau nebepateks į batalioną,
nebeis šalia žmonių, nebepasieks jų nei žvilgsniu, nei
balsu — niekuo. Ką jis dar galėtų padaryti jų labui? Nie­
ko. Ir nors, taip m ąstydamas, jis, žinom a, galvojo ir apie
save,— ir ar gali kitaip būti? — bet apskritai arba iš
esmės, kaip jis pats kartais sakydavo savo trup u tį kance­
liarine kalba, jis vis dėlto galvojo ne apie save, o apie

5S0
kitus. Galvojo net dabar, kada buvo sužeistas, kada d au ­
gelis kitų žmonių, visai neblogų ir netgi gerų, atsidūrę jo
padėtyje, staiga pradeda godžiai galvoti apie save, tartum
kom pensuodam i sau už visas tas karo dienas ir naktis, k a ­
da jie galvojo tiek m aža apie save! Ir tai, kiek jis net d a­
b ar daugiau galvojo apie kitus žmones, negu apie save
patį, ir buvo, tu r būt, visų svarbiausia ir visų stipriausia
to ja u nebe jauno ir sunkiai sužeisto žmogaus savybė!
Sincovas jau dvi valandos žinojo, kad Malininas su­
žeistas į pilvą, ir sužeistas sunkiai, bet negalėjo ateiti pas
jį, nes iš pradžių dalyvavo m ūšyje, o paskui, kai mūšis
pritilo, negalėjo palikti savo pozicijos, negavęs įsakymo.
Ir tik dabar, kai Riabčenka pats jam liepė eiti, jis atėjo
čia ir pam atė, kaip blogai atrodo Malininas, ir jo veidas
nejučiomis rados toks, kad Malininas tuojau suprato: Sin­
covas savo skausm ingu veidu pasm erkia jį m irti,— supra­
to ir nesutiko.
— Ko taip žiūri?.. Tu ne popas, ir aš, ne paskutinio
patepim o iš tavęs norėdam as, pasišaukiau... Reikalas yra
į tave — štai ir pasišaukiau.
Sincovas padėjo ant aslos autom atą ir atsisėdo greta.
Nors Malininas buvo labai silpnas, bet dabar, kada jis
įširdo, kimus jo šnibždesys pasidarė garsesnis, ir Sinco­
vas girdėjo kiekvieną jo žodį.
— Gaila, negaliu tavęs savo vietoje palikti,— tarė Ma­
lininas, žiūrėdam as į akis Sincovui.
Sincovas nieko neatsakė. Tik ir ką čia atsakysi? Nedė­
kosi gi...
— Kada partijon tave grąžins, į savo redakciją neiš­
eik,— kalbėjo Malininas, tebežiūrėdam as Sincovui į akis.
„Betgi aš ir nenoriu nė į jokią redakciją! Negi aš dėl
to rūpinuos? Kodėl jūs apie m ane taip m anote?“ — norė­
jos surikti Sincovui, bet jis vėl susitiko su Malinino aki­
mis ir suprato, kad Malininas nėmaž taip ir negalvoja, o
tiktai nenori, kad jis, Sincovas, išeitų kur nors iš jų bata-

590
 liono nei dabar, nei vėliau! Jam ram iau galvoti, kad Sin
covas paliks čia, batalione.
— Klausyk... štai kam aš tave pasišaukiau...-- kiek
patylėjęs ir palaukęs, kol praėjo didelis skausmas, prabilo
Malininas. Prabilo ne iš karto, o į galą, nes laikė tai esant
svarbiausia, kas reikia pasakyti Sincovui; nors iš t i k ri| j 11
svarbiausia Sincovui buvo ne tas dalykas, o tai, ką Mali­
ninas buvo pasakęs jam jau anksčiau...— T au reikia šitai
žinoti... aš užvakar parašiau...
Ir tuoj pat akim oju visai arti nuo daržinės ėmė
poškėti vokiečių autom atai ir kalenti m ūsų kulkosvaidis.
Ir Sincovas, ne tik neturėdam as kada atsisveikinti su Ma­
lininu, bet neturėdam as kada nė pagalvoti apie tai, p a ­
griebė nuo aslos autom atą ir, beregint perbėgęs daržinę,
iššoko pro durų angą laukan, ku r jau vis garsiau ir gar­
siau poškėjo šūviai.
Malininas gulėjo barake, bejėgiškai ir įtem ptai k lau ­
sydamasis, kaip stuksi už sienos šūviai, iš pradžių dažnai
ir garsiai, paskui rečiau, paskui dar rečiau ir tyliau, vis
toldam i ir toldami... Jis gulėjo ir klausėsi tų šūvių, su r a ­
mesne širdim galvodamas, kad atak a atm ušta ir mūšis
baigiasi, ir nejausdam as, kad ataka dar neatm ušta ir m ū­
šis nesibaigia, o tiktai jis, Malininas, netenka sąmonės ir
nebegirdi...

Kai Malininas atsipeikėjo, aplinkui buvo baltai balta.

Iš balto dangaus biro smulkios snaigės, o akių kraštais ir
iš kairės, ir iš dešinės galėjai m atyti besitraukiančius iki
pat horizonto baltus sniego plotus. Malininas gulėjo aukš­
tielninkas rogėse, rogės, kartais lengvai pereidam os per
pusnis, tyliai šliaužė sniegu. Salimais, prie šono, gulėjo
ir spaudė jį dar kažkas, už jo galvos rėkavo vežėjas plonu
balsu ant arklio, o Malinino kojūgaly sėdėjo skersai r o ­
gių Karaulovas, atkišęs tiesią, tvarsčiu priveržtą prie len­
tos, tu r būt, aukščiau kelio peršautą koją; sėdėjo ir r ū ­
kė, gręždamasis nuo į veidą pučiančio vėjo.
 Užpakaly važiavo dar dvejos rogės su žmonėm; kas
valdė tolimesnes, sunku buvo įžiūrėti, o artutines, sėdė­
damas priešaky, valdė nepažįstam as kovotojas, kuriam
vieną akį dengė kruvinas tvarstis.
Malininas atsipeikėjęs visa tai pam atė, bet keletą m i­
nučių nepasiskardeno balsu, klausydam asis m audžiančio,
pakenčiam o skausmo savo kūne, kuris po vakarykščio ro ­
dės veik ir nebe skausmas.
„Tartum gyvas“ ,— pagalvojo jis ir, prieš šaukdam as
Karaulovą, tylutėliai palietė ranka: kas šalia guli? Salia,
atsukęs nugarą į M alininą, gulėjo miręs žmogus. M alini­
nas tuojau, kai tik ėmė čiupinėti, pajuto jo negyvą ra n ­
ką su barškančiais kaip šakaliai pirštais.
— Kas dievui dūšią a tid a v ė ? — paklausė Malininas.
Ir Karaulovas, išgirdęs jo balsą, atsigręžė nudžiugęs.
— Vis troškau, kad nors jūs atsigautum ėt! — tarė jis
ir pasikreipęs abiem rankom trupučiuką pastūm ė savo
koją.
— Kas čia? — vėl paklausė Malininas, nepasijudinęs ir
akim is parodęs į greta gulintį lavoną.
— Grišajevas,— atsakė Karaulovas. Ir, lyg teisinda­
masis, pridūrė: — Kai guldė į roges — gyvas buvo.
Grišajevas buvo tas pats sužeistas į pilvą jaunutis k a ­
reivis, kuris ten, daržinėj, vis vaitojo ir skundėsi, kad jam
neduodą gerti. D abar jis gulėjo atšalęs, nebe gyvas, sun­
kiai įsirėmęs nugara į Malinino petį. Ir Malininas p ri­
siminė, kad lapkričio mėnesį, dar traukiantis, jis atsigu­
lęs num igti ant aslos nepakūrentoje šaltoje jaujoje. Kai
atsigulė, tai iš pradžių šalo ir per sapną dėl šalčio pats
negalėjo suvaikyti, miega jis a r ne. O paskui pasijuto,
kad jam šilta, ir užmigo, o išbudęs pam atė, kad du ko­
v o to ja i— vienas iš jų štai tasai Grišajevas — atsigulę
prisispaudė prie jo iš abiejų pusių ir, atvertę kailiniukus,
pridengė jį skvernais, kad jis galėtų išsimiegoti prieš
mūšį.
— Kada tave sužeidė, Karaulovai?
 — Iš pat ryto,— paniuro Karaulovas.— Mušimi, kur
naktį fašistai paliko lauke, ėjau žiūrėti; prisitaikė vie
nas biaurybė — iš kabinos granatą metė.
— O daug m ašinų paim ta?
— Daug, po visą lauką išm ėtyta. Nežinau kiek. Man
būnant, dar skaitė...
— Ką, jus antram e ešelone paliko?
— Kodėl antram e ešelone? Kaip mus į roges nešė,
Bagliukas davė įsakym ą eiti į puolimą.
— Tai Bagliukas gyvas?
— Gyvas.
— O Riabcenka?
— Taip pat gyvas, tik labai nušalęs.
— O kiekgi sužeistųjų išvežė? Tik trejom is rogė­
m is ? — susirūpinęs paklausė Malininas, sumetęs, kiek
žmonių jau gulėjo daržinėje, o paskui gi dar buvo mūšis...
— Kodėl trejom is? — tarė Karaulovas.— Priešais dar
dvejos rogės, dvidešimt žmonių vežam. O lengviau su­
žeisti patys išėjo į apšilimo punktą tam e kaim e, ku r b u ­
vo atvažiavęs divizijos vadas.
Malininas, pagalvojęs apie kitus sužeistuosius, vėl p ri­
siminė savo skausm ą ir, kęsdamas jį, užsim erkė. Keletą
m inučių jie važiavo tylėdami.
— Gal užsirūkysite? — paklausė Karaulovas.— Aš su­
suksiu.
— Nenoriu,— atsakė Malininas, burnoje jausdam as
sunkų, kažkokį m etalą prim enantį šleikštulį,— bijau,
vemti reikės. Kiek laiko mes jau važiuojam ?
— Daugmaž keturios valandos,— tarė Karaulovas —
Armijos vadas kelyje sutiko, seniai, dar pradžioje. P ri­
ėjo, klausinėjo, kas tokie, iš kokios dalies, bet jūs be s ą ­
monės buvote. Linksmas! Sako, reikalai geri! Išgykite,
prie Smolensko susitiksime!
„Gerai, kad taip b ūtų!“ — pagalvojo apie save Mali­
ninas, o balsu paklausė, kuo gi jis, arm ijos vadas, važia­
vo per tokį sniegą.

59.1
 — Pusantratone, kabinoje. Kaip tik jo m ašina įstri­
go, o mes pro šalį važiavome. Priėjo prie m ūsų, kol ją
iš sniego traukė.
Karaulovas nutilo, o Malininas, nors jį ir pradžiu­
gino Karaulovo pasakojim as apie susitikim ą su arm ijos
vadu, sunkiai pagalvojo, kad iki Smolensko dar, oi, kaip
toli. Pasakyti — tai dar ne padaryti. O už Smolensko dar
šim tai varstų, ir vis m ūsų žemė, ir vis atiduota, ir m ili­
jonai žmonių joje gyvena. O pam ėgink paim k ją!
Gal būt, jo jausm am s daug svėrė jo paties sunki žaiz­
da ir netikrum as, ar galės jis vėl grįžti karan, bet svar­
biausia čia buvo susidaręs per ilgą ir sunkų gyvenimą jo
griežtas ir blaivas žvilgsnis į daiktus: ko tik imsies — vis
darbas, vis nepaprastas, o ką jau kalbėti apie karą!
— O ar teisybė, kad greit bus Smolenskas paim tas? —
pasigirdo balsas už nugaros Malininui.
Jam ir anksčiau rodės iš balso, kad arklį ragina lyg ir
m oteris, lyg berniukas; dabar jis suprato neklydęs: b al­
sas, jį paklausęs, buvo skystutis, plonas, visai vaikiškas.
— O tu kas toks būsi? — paklausė Malininas.— Kiek
tau m etų?
— Penkiolikti eina.
— Iš nausėdijos jis,— paaiškino Karaulovas,— pats su
arkliu pasiprašė, su savu.
— Teisingai padarė,— vos vos šyptelėjęs, tarė M alini­
nas,— o čia m ūsų reikalai kareiviški: dar galima negrą­
žinti, pasiglemžti.
— Aš ne todėl,— užsigavęs tarė nem atom as M alini­
nui vežėjas,— aš ir jūsų daly galiu pasilikti.
— Tada atsiprašau.
— Leitenante, duok užrūkyti! — Vaikiškas balsas
praskam bėjo drąsiai, bet ne visai tvirtai.
Karaulovo veidas pagriežtėjo, bet jis vis dėlto ištrau ­
kė iš burnos nebaigtą rūkyti suktinę, nusuko galą ir p e r ­
davė jį į sušmėžavusią viršum Malinino galvos vaikišką,
raudoną nuo šalčio ranką.

59i
 — Šita vieta tai pažįstam a,— tarė Malininas, sušnai­
ravęs akimis. Prie kelio stovėjo du vokiečių tankai, jis a t­
sim ena juos, taigi negali suklysti: vienas p atran k ą n u tai­
kęs į kito bokštą. Tai tie patys tankai, apie kuriuos vakar,
kai ėjo pro šalį, jis sakė, kad vokiečiai pylę iš jų benziną.
Vadinas, nuvažiavo atgal jau kokius dvidešimt kilom etrų.
Vis dėlto toli pirm yn nužygiavo batalionas nuo vakardie­
nos ryto...
Tai pagalvojęs, jis paklausė Karaulovą, ką Riabčenka
paskyrė jo vietoje į būrį, ir, išgirdęs atsakym ą, kurio ir
laukė: „Sincovą!“— su apm audu prisim inė, kad taip ir ne­
spėjęs pasakyti Sincovui apie savo laišką politiniam sky­
riui. Vėl galvodamas dabar apie tą laišką, jis nežinojo,
kad be reikalo divizijos partinę kom isiją kaltino vilkini­
mu: divizijos partinė kom isija čia buvo niekuo nedėta.
Sincovo partinės bylos paprašė į politinį skyrių arm i­
jos instruktorius, perskaitęs tą pavardę ir staiga atsiminęs
vieną dokum entą, perėjusį per jo rankas. Tas dokum entas
buvo paprastas popieriaus lapelis, prirašytas stam bia k a ­
reiviška rašysena: išėjęs iš apsupties arm ijos bare ra u ­
donarm ietis Zolotariovas rašė politiniam skyriui apie po-
litvadovo Sincovo I. P. žuvimo aplinkybes ir prašė, jeigu
bus galima, pranešti jo šeimai. Ką nors padaryti laiško
iškeltu reikalu nebuvo kada, bet ir suplėšyti jį nepakilo
ranka, ir jis buvo įdėtas dabar k artu su vyresniojo ser­
žanto Sincovo pareiškim u laikyti jį partijos n ariu ap lan ­
ke su užrašu: „Referuoti“, nors referuoti šiuo tarp u ne­
buvo kam : prasidėjo puolimas, ir arm ijos politinio sky­
riaus viršininkas pulko komisaras Maksimovas jau tre ­
čia para buvo priešakinėje linijoje.
Galimas daiktas, Malininui — jei būtų jis visa tai ž i­
nojęs — ant širdies dabar būtų buvę lengviau, prisim inus
Sincovą. O gal ir ne, gal jis vis tiek būtų pykęs, kad
instruktorius nesuspėjo a r nesugebėjo, dar prieš p rasi­
dedant puolim ui, viską pranešti kam reikia, ir dabar kaž­
ku r per sniegą eina žmogus iš mūšio į mūšį, eina ten,
595
ku r siaučia m irtis, nesužinojęs, kad jam jau atkrito pas­
kutinė įtarim o dėmė, kuri niekad nė neslėgė jo sąžinės.
— Vadinas, Sincovas tavo vietoje — gerai! — kiek p a ­
tylėjęs, pasakė Malininas Karaulovui. Pasakė taip, tarsi
dar būtų jis batalione ir tam būtų reikalingas jo p rita ri­
mas.— O bataliono vadas vėl atsisakė evakuotis?
— Nieku būdu! — pritariam ai tarė Karaulovas.
— Kieno? — staiga išgirdęs danguje dūzgim ą ir p a ju ­
tęs, kaip krūptelėjo už jo berniukas, paklausė Malininas.
— Mūsiškiai,— atsakė Karaulovas.
Viršum sužeistųjų, pam ažu skrisdam i balkšvu žiemos
dangum , iš rytų į vakarus viena po kitos praėjo keturios
devyniukės m ūsų bombonešių. Rogės sustojo, ir kitos taip
sustojo, kone užvažiavusios ant jų.
Ir berniukas, valdęs arklį, ir Karaulovas, ir Malininas
vienodai, su lengvesne širdim ir dėkingum u, žiūrėjo į d an ­
gų, į lėktuvus.
— Ką, ar jau nuėjo, nem atyti? — paklausė Malininas,
jau nebegirdėdam as gausmo ir nepajėgdam as pasikelti
ant alkūnių, kad galėtų akim is lydėti lėktuvus.
—• Ne, dar m atyti, o dabar beveik nebem atyti, n u ­
skrido,— atsakė Karaulovas, iki pat horizonto nulydėję*
žvilgsniu mažyčius juodus taškelius.

Už dešimt kilom etrų nuo to barako, k u r naktį nete­

ko sąmonės Malininas, ir už trisdešim t nuo tos vietovės,
k u r dabar gurguolė rogių vežė į užnugarį sunkiai sužeis­
tus, džiaugdamasis, kad nurim o pagaliau pūga, per gi­
lų sniegą žygiavo į vakarus Riabčenkos batalionas.
D abar, užėmus Voskresenskoję, pirm yn prasiveržė
jau kiti, m ažiau aplam dyti vakarykščiam e m ūšyje Serpi-
lino pulkai, ir batalionas iš ryto žygiavo ir žygiavo, n ep a­
leisdamas nė vieno šūvio, tik kartais užeidamas pam estas
sniege vokiečių mašinas ir žuvusių bei sušalusių kareivių
lavonus.

596
 Kad jie kol kas ėjo be šūvių, buvo, žinoma, lik laikina,
ir visi šitai gerai suprato, nes ir iš dešinės, ir iš kairės,
sm arkiai pūstelėjus vėjui, vis stipriau girdėjos patrankų
dundėjim as, o tiesiai horizonte paskutinį pusvalandį vėl,
kaip vakar, ėmė juoduoti gaisro dūm ai.
Sincovas, Komarovas ir dar du autom atininkai — visi,
kas buvo likę iš jų būrio, ėjo vorele paskui jo jan tį Riab
čenką. Jam seniai buvo metas į m edicinos-sanitarijos b a ­
talioną, bet jis nepasidavė ir jojo, ištraukęs iš kilpos n u ­
šalusią koją ir prisirišęs užpakaly prie balno savo pasi­
darytą vakar lazdą — tam atvejui, jei tektų nulipti nuo
arklio.
— Vyresnysis seržante, kaip m anai, ar papildymas
greit bus? — Komarovas susigretino su Sincovu ir ėjo
kartu.
— Iš k u r aš galiu žinoti?— Sincovas gūžtelėjo pečiais,
bet pats sau pagalvojo, kad kol jie nesustos, neatsirem s
ku r nors į vokiečius, papildym o nebus: m ašinomis per to­
kį gilų sniegą nepriveš, o pėsčiomis, kol jie, kaip šiandie,
žygiuoja nesustodam i, taip pat niekas jų nepasivys.
Komarovas buvo nusim inęs, kad jų būrys neteko daug
žmonių, ir laukė dvasinės param os iš savo skyrininko,
dabar tapusio būrininku, o Sincovas galvojo, kad jeigu tą
naktį ten, prie barako, nebūtų pasitaikęs Komarovas,
kurs paskutinę akim irką nudėjo ant jo iššokusį vokietį,
tai ir jo dainelė ja u būtų sudainuota, ir jau nebebūtų
apie ką galvoti dabar, netgi apie tai, ar bus šiandie
mūšis ir ar tu išliksi gyvas tam e m ūšyje.
Tačiau kalbėti apie visa tai žodžiais dabar jis neno­
rėjo ir tepasakė vien žvilgsniu, tylėdamas, dėkingai p a ­
žiūrėjęs į akis Komarovui.
— Kaip m anai, pasivysim ar nepasivysim šiandie vo­
k ie tį? — paklausė Komarovas.
Ir Sincovas, žiūrėdam as jam į akis, suprato — Koma­
rovas jaučia tą pat, ką ir jis: ir norisi vėl pavyti vokie­
čius, ir gaila išsižadėti gauto poilsio po vakar dienos
mūšio.
6.7/
 — Atrodo, pasivysim,— stengdam asis nugalėti savyje
tą jausm ą ir spartindam as žingsnį, atsakė jis,— dūm ai jau
vėl m atyti!
Tolum oje, iš sniego, ten, ku r jie dabar skubėjo, vis
aukštyn ir aukštyn kilo degančio kaimo dūm ai. Jojantis
pirm a Sincovo bataliono vadas Riabčenka tai užstodavo
tuos dūm us, tai, arkliui suklupus ar m etusis į šoną, vėl
juos atidengdavo.
— Komarovai, ei Komarovai!
— Kas?
— Duok užrūkyti!
— Kodėl jau einant?
— Taip sau, staiga užsinorėjau...— Sincovas nesiėmė
aiškinti, kodėl užsinorėjo. O užsinorėjo todėl, kad, žiū­
rėdam as dabar į tuos tolim us dūm us priešaky, jis stengėsi
apsiprasti su sunkia m intim , kad, nors ir daug jie yra
nuveikę, bet jų laukia dar visas karas...

1955— 1959
 A u to riu s la b a i d ė k o ja v is ie m s tie m s
d ra u g a m s— T ė v y n ė s k a r o d a ly v ia m s , k u rie
d ra u g iš k a i ja m p a s ip a s a k o jo s a v o a ts im in i­
m u s , o ta ip p a t ir tie m s , k u r ie , s k a it y d a m i
d a r r o m a n o r a n k r a š t į, p a d ė jo j į iš b a ig ti s a v o
p a s ta b o m is ir p a ta r im a is .

K . S IM O N O V A S
 К. СИМОНОВ
Ж И В Ы Е И МЕРТВЫЕ
Н а литовском язы ке
#
R edaktorius P . M argevičius
V iršelis dail. D. D a u k š o s
Techn. red ak to riu s D. J a k u b o n i s
K orektorės
S. Z a sta iskytė ir T. A l i Š k e v i č i e n ė
*
Pasirašyta spaudai 1962.IV.4. Leidinio
Nr. 3467, Tiražas 12 000 egz. Popie­
rius 84X108732— 9,375 pop. 1. -
»• 30,75 sp. 1.; 30,1 leid. 1.
Spausdino V alstybinė V. Kapsuko-
M ickevičiaus v. spaustuvė Kaune,
Lenino pr. 23. Užsak. Nr. 399.
Kaina 1 rb 5 kp
7— 3