9(T)272

B r= 188

10202—211
© Leidykla „Mintis", 1978
B M851(10)—78R—78
 1

0 ienoraščių karo metu

nerašiau. Vis tik 1418
ugnies dienų ir naktų neužmiršau. Ir buvo tokių
epizodų, susitikimų, kautynių, tokių minučių,
kurios man, kaip ir visiems frontininkams, nie­
kada neišdils iš atminties.
Šiandien aš noriu papasakoti apie gana nedi­
delį karo rajoną, kurį kareiviai ir jūreiviai pa­
vadino Mažąja žeme. Ji tikrai „maža"— nesuda­
ro nė trisdešimt kvadratinių kilometrų. Bet kar­
tu ji didelė, kaip gali būti didelė net žemės pėda,
kai ją aplaisto pasiaukojančių didvyrių kraujas.
Kad skaitytojui būtų aiškios aplinkybės, pasa­
kysiu, jog desanto išsilaipinimo dienomis kiek­
vienas karys, persikėlęs per įlanką ir patekęs į
Mažąją žemę, gaudavo ordiną. Aš neprisimenu
nė vieno išsilaipinimo, kad fašistai nebūtų žudę,
nebūtų skandinę šimtų mūsų žmonių. Ir vis tiek
išplėštame iš priešo placdarme nuolat buvo
12—15 tūkstančių tarybinių karių.
3
 1943 metų balandžio 17 dieną aš turėjau vėl
patekti į Mažąją žemę. Datą įsiminiau gerai, o
ir nė vienas Mažosios žemės kovotojas, manau,
jos nepamirš: tą dieną hitlerininkai pradėjo
„Neptūno" operaciją. Jau pats pavadinimas rodė
jų planus — suvaryti mus į jūrą. Iš žvalgybos
duomenų mes tai žinojome. Žinojome, kad puo­
limą jie rengia ne paprastą, o lemiamą, gene­
ralinį.
Ir mano vieta buvo ten, priešakinėse linijose,
Novorosijsko priemiestyje, iškyšuliu išeinančia­
me į Cemeso įlanką, siaurame Mažosios žemės
placdarme.
Kaip tik balandžio mėnesį aš buvau paskirtas
18-osios armijos politinio skyriaus viršininku.
Atsižvelgiant į būsimas kautynes, ji buvo per­
tvarkyta į desantinę armiją, sustiprinta dviem
šaulių korpusais, dviem divizionais, keliais pul­
kais, tankų brigada, jai tapo operatyviai paval­
di Juodosios jūros laivyno Novorosijsko karinė
jūrų bazė.
Kare nesirenki kovos vietos, bet, turiu prisi­
pažinti, paskyrimas mane nudžiugino. 18-oji ar­
mija visą laiką būdavo permetinėjama ten, kur
susidarydavo sunki padėtis, todėl teko jai skirti
ypatingą dėmesį. Ir aš joje, kaip sakoma, kel­
davausi ir guldavau. Su vadu K. Leselidze ir Ka­
ro tarybos nariu S. Koloninu seniai buvau radęs
bendrą kalbą. Taigi pervedimas į šią armiją iš
fronto politinės valdybos tik įteisino faktinę rei­
kalų padėtį.
Persikėlimus mes vykdydavome tik naktį. Kai
aš atvykau į Gelendžiko Gorodskajos, arba, kaip
4
ji dar buvo vadinama, Osvodovkos, prieplauką,
krantinėje nebuvo laisvos vietos. Vienas prie
kito glaudėsi įvairių tipų laivai. Žmonės ir kro­
viniai jau buvo juose. Aš įlipau į „Ricos" seine­
rį. Tai buvo senas laivas, visas prakvipęs žuvi­
mi, girgždančiais laiptais, apdraskytais bortais
ir planšyru, sviedinių ir kulkų išvarpytu deniu.
Matyt, nemažai jis pasitarnavo iki karo, neleng­
va jam buvo ir dabar.
Nuo jūros pūtė žvarbus vėjas, buvo šalta. Pie­
tuose apskritai šaltį sunkiau pakelti, negu šiau­
rėje. Kodėl — nesiimu aiškinti, bet taip yra. Visi
į seinerį susikraustė bematant. Įvairiose vietose
ir įvairiuose lygiuose kariai statė kulkosvaidžius
ir prieštankinius šautuvus. Kiekvienas ieškojo
jaukesnio kampelio, kad nors plona lentinė per­
tvara užstotų jūros vėją. Netrukus į laivą įlipo
karo locmanas, ir viskas aplinkui sujudo.
Kažkaip keistai atrodė — laivai tartum be jo­
kios tvarkos pajudėjo į reidą. Bet taip buvo tik
pirmąsias minutes. Kiekvienas laivas tiksliai ži­
nojo savo vietą. „Rica" plaukė pirmoji, įkandin
jos pūškavo motobotai, kaip mes juos vadino­
me,— Nr. 7 ir 9. Seineris juos vilko. Kiti laivai
plaukė vilkstine 400—500 metrų vienas nuo ki­
to, ir mes pasukome Mažosios žemės link. Mus
saugojo „jūrų medžiotojai".
Aš maniau, kad, kol mes plauksime, per tris
valandas pasikalbėsiu su papildymo kariais, no­
rėjau juos geriau pažinti. Bendras pokalbis ne­
įvyko. Desantininkai jau buvo įsitaisę savo vie­
tose denyje, todėl nebenorėjau jų kelti. Nutariau
pereiti grupes atskirai. Vienus klausinėjau, su
5
kitais daugiau apsikeitėme replikomis, prie kitų
prisėsdavau pasikalbėti. Įsitikinau, kad daugu­
ma karių jau yra dalyvavę kautynėse, visų nuo­
taika kovinga. Aš gerai žinojau, kad būtini po­
kalbiai su kareiviais, tačiau žinojau ir kitką: kar­
tais kareiviams svarbiau už pokalbį žinoti, jog
politinis darbuotojas, politinis vadovas eina
drauge su jais, patiria tuos pačius sunkumus ir
pavojus, kaip ir jie. Ir šitai buvo tuo svarbiau,
kuo sudėtingesnė susidarydavo kovinė padėtis.
Toli priešais mus, virš Novorosijsko, švietė
pašvaistė. Dusliai bumpsėjo artilerija, bet mes
prie to jau buvome įpratę. Į kairę nuo mūsų vy­
ko jūrų kautynės. Kaip man vėliau pasakė, su­
sitiko mūsų ir vokiečių torpediniai kateriai. Aš
stovėjau dešiniajame vairininko atviro tiltelio
šone, šalia locmano; jo pavardė, berods, buvo
Sokolovas.
— Kariai,— pasakojo jis,— eina į desantą
vieną kartą, o katerininkai — kas naktį. Ir kiek­
viena naktis — kautynės. Įprato. Mes, locmanai,
jaučiame ypatingą atsakomybę už visus. Juk iš
tikrųjų dažnai tenka, kaip sakoma, vesti laivus
apgraibomis. Žemėje pionieriai žvalgo minų
laukus, daro juose perėjas ir tvirtai veda paskui
save žmones. O mūsų kelią vokiečiai visą laiką
minuoja iš naujo — ir iš lėktuvų, ir iš laivų. Kur
vakar praplaukei ramiai, šiandien gali užplaukti
ant minos.
Kuo labiau artėjome prie Cemeso įlankos, tuo
stipresnis kautynių griaudėjimas mus pasiekda­
vo. Naktį placdarmas nedažnai buvo bombar­
duojamas, o čia bangomis nuo jūros pusės skrido
6
priešo bombonešiai, jų gausmą nustelbdavo
sprogimų trenksmas ir todėl atrodė, kad lėktuvai
sėlina be garso. Jie pikiravo ir tuojau pat apsi­
sukę nuskrisdavo. Mūsų žmonės susikaupė, rūs­
tesni pasidarė karių veidai. Netrukus mes ir pa­
tys atsidūrėme šviesos zonoje.
Nakties tamsa persikėlimų metu buvo apskri­
tai sąlyginė. Švietė nuo kranto vokiečių prožek­
toriai, beveik nuolat kabojo virš galvos „lem­
pos"— šviečiamosios raketos, paleidžiamos iš
lėktuvų. Netikėtai dešinėje pusėje pasirodė du
priešo torpediniai kateriai. Juos stipria ugnimi
sutiko mūsų „jūrų medžiotojai". Be viso to, dar
fašistų aviacija bombardavo kranto prieigas.
Čia toliau, čia arčiau mūsų krito bombos, kel­
damos didžiulius vandens stulpus, o vanduo,
prožektorių bei įvairiaspalvės lekiančių kulkų
ugnies apšviestas, žėrėjo vaivorykšte. Kiekvie­
ną minutę mes laukėme smūgio, ir vis dėlto smū­
gis buvo netikėtas. Aš dargi ne iš karto suvo­
kiau, kas įvyko. Priekyje sudrioksėjo, iškilo ug­
nies stulpas. Atrodė, sprogo laivas. Taip iš
tikrųjų ir buvo: mūsų seineris užplaukė ant mi­
nos. Mes su locmanu stovėjome greta, kartu mus
sprogimas išmetė į viršų.
Aš nejutau skausmo. Apie mirtį negalvojau,
iš tiesų. Ne kartą teko man susidurti su įvairiau­
sia mirtimi, ir nors apsiprasti su mirtimi norma­
lus žmogus negali, karas verčia nuolat galvoti,
kad ji gali ištikti ir tave. Kartais rašoma, kad
žmogus tokiais atvejais prisimena savo artimuo­
sius, kad mintyse per akimirką pralekia visas
gyvenimas ir kažką svarbaus jis suspėja apiesa-
7
ve suprasti. Gal taip ir būna, bet man tą momen­
tą švystelėjo mintis: kad tik nenukrisčiau atgal
ant denio.
Nukritau, laimei, į vandenį, gana toli nuo sei­
nerio. išniręs pamačiau, kad jis jau skęsta. Dalį
žmonių nubloškė, kaip ir mane, sprogimas, kiti
šoko į vandenį patys. Plaukiojau aš dar nuo vai­
kystės gerai, vis tik augau prie Dnepro, ir van­
denyje laikiausi tvirtai. Atsikvėpiau, apsižval­
giau ir pamačiau, kad abu motobotai, atsikabinę
nuo vilkiko, lėtai plaukia į mus.
Atsidūriau prie motoboto Nr. 9, priplaukė
prie jo ir locmanas Sokolovas. Laikydamiesi
ranka už borto, mes padėjome įlipti į jį tiems,
kurie turėjo ant.pečių šaudmenų nešulius ir to­
dėl sunkiai laikėsi ant vandens. Iš boto juos tem­
pė į viršų. Ir nė vienas, man regis, ginklo ne­
metė.
Prožektoriai jau nutvėrė mus, apšvietė visu
ryškumu, ir iš Širokajos daubos rajono, į vaka­
rus nuo Myschako, pradėjo pliekti artilerija.
Šaudė netaikliai, bet sprogimai botą mėtė į šalis.
Griaudėjimas netilo, o sviediniai aplink netikė­
tai liovėsi sproginėję. Tikriausiai mūsų patran­
kos smogė priešo baterijoms. Ir visame tame
triukšme aš išgirdau piktai rėkiant:
— Tu ką, apkurtai? Ranką duok!
Tai šaukė man, tiesdamas ranką, kaip vėliau
paaiškėjo, antrojo laipsnio viršila Zimoda. Ne­
matė jis vandenyje antpečių, o ir tokiu momentu
šitai buvo nesvarbu. Desantinių motobotų grimz­
dą yra nedidelė, todėl jie tartum prisiploję prie
8
vandens. Įsikibęs borto, aš šoktelėjau aukštyn,
ir stiprios rankos mane pačiupo.
Tik dabar pajutau, kad drebu: balandis nėra
pats tinkamiausias laikas maudytis netgi Juodo­
joje jūroje. Seinerio jau nebuvo. Kariai gręžė
drabužius ir patyliukais keiksnojo: „Velniai
griebtų prakeiktą fricą!" Pamažu visi nutilo, įsi­
taisė už dėžių ir ryšulių. Gulė pasilenkę arba
kniūpščiomis, lyg tai galėtų išgelbėti. O juk
svarbiausia buvo priešakyje. Svarbiausia — mū­
šis, į kurį tuoj pat turėjome stoti.
Ir staiga tomis tragiškomis aplinkybėmis,
švysčiojant sproginėj antiems sviediniams ir le­
kiančioms kulkoms, gimė daina. Dainavo vienas
iš jūreivių, atsimenu, labai aukšto ūgio; tai bu­
vo Mažojoje žemėje gimusi daina apie nepalau­
žiamą valią ir jėgą tokių kovotojų, kokie plaukė
dabar bote. Aš žinojau šitą dainą, bet dabar man
atrodo, kad kaip tik tada ją pirmą kartą išgir­
dau. Įsiminė eilutė: „Šitais mediniais luoteliais
geležiniai plaukia žmonės".
Iš lėto ėmė kilti galvos, gulintys sėdosi, sė­
dintys stojosi, ir štai jau kažkas ėmė pritarti.
Niekada neužmiršiu to momento: daina grąžino
žmonėms jėgas. Nepaisydami ką tik pergyventų
akimirkų, visi pasijuto tvirčiau, įgavo kovinę
formą.
Netrukus boto dugnas ėmė šliaužti žvirgždu,
ir mes šokome į krantą. Šaižiai nuskambėjo ko­
mandos. Vieni kariai ėmė kelti iš boto dėžes su
šaudmenimis, kiti, užsidėję jas ant pečių, bėg­
t e — čia raginti nereikia, ugnis skubina — nešė
jas į priedangą. Padėję krovinį, tuojau pat bėgo
9
atgal. Visa tai buvo daroma, aidint šūviams, be
paliovos sproginėjant bomboms. O nuo kranto
jau neštuvais nešė evakuacijai parengtus su­
žeistuosius, kuriuos su mumis atplaukę kariai
turėjo pakeisti.
Nuožulnią pakrantės juostą dengė žvirgždas,
toliau kilo skardis, išraižytas nišų. Iki jų ir rei­
kėjo nusigauti, kad pasislėptum nuo ugnies, o
po to, užlipus dar maždaug 15 metrų į viršų, šok­
ti į tranšėją, vedančią gilyn į Mažąją žemę. Ir
nors, kartoju, svarbiausia dar buvo priešakyje,
čia jau žmonės jautėsi ramiai. Tranšėjomis iš
čia buvo galima nusigauti į bet kurią placdarme
kovojančią dalį, vos ne į kiekvieną padalinį.
Persikėlimai visada buvo pavojingi, pats
plaukimas neapsieidavo be rizikos, ir iškrovi­
mas, ir perbėgimas, ir lipimas į skardį — taip
pat, bet kiekvieną kartą, atvykdamas į Mažąją
žemę, aš pagalvodavau: o kaipgi laipinosi čia
mūsų žmonės, kai dabartinių apsauginių prie­
dangų vietoje stovėjo vokiečių kulkosvaidžiai,
o tranšėjomis bėgo desantininkų nematomi hit­
lerininkai su automatais ir granatomis? Kiekvie­
nas prisiminęs, kad tiems, pirmiesiems, buvo
daug sunkiau, tikriausiai pasijusdavo stipresnis.
Ir vis tik, kaip žinoma, mes išlaikėme Mažąją
žemę lygiai tiek, kiek reikėjo pagal tarybinės
karo vadovybės planus,— 225 dienas. Kaip mes
tada jas išgyvenome, aš ir noriu papasakoti.
 2

№ ums karas buvo ne­

reikalingas. Bet kai
jis prasidėjo, didžioji tarybinė liaudis narsiai
stojo į žūtbūtines grumtynes su agresoriais.
Prisimenu, 1940 metais partijos Dnepropet-
rovsko srities komitetas sukvietė lektorių pasi­
tarimą. Tada aš ypatingą dėmesį skyriau kari-
nei-patriotinei propagandai. Apie tai mes ir kal­
bėjomės. O buvo, kaip žinoma, sudaryta
nepuolimo sutartis su Vokietija, laikraščiai
spausdino Molotovo susitikimų su Hitleriu, Ri­
bentropo— su Stalinu nuotraukas, sutartis ga­
rantavo mums reikalingą atokvėpį, davė laiko
sustiprinti šalies gynybinį pajėgumą, bet ne visi
tai suprato. Ir štai kaip dabar matau: atsistojo
vienas iš pasitarimo dalyvių, geras lektorius, pa­
varde Sachno, ir paklausė:
— Drauge Brežnevai, mes turime aiškinti apie
nepuolimą, kad ta sutartis yra rimta, o kas ne­
tiki, tas kalba provokacines kalbas. Bet liaudis
n
mažai tuo tiki. Ką gi mums daryti? Aiškinti ar
neaiškinti?
Laikas buvo gana sudėtingas, salėje sėdėjo
apie keturis šimtus žmonių, visi laukė, ką aš at­
sakysiu, o ilgai galvoti nebuvo galima.
— Būtina aiškinti,— pasakiau aš.— Tol, drau­
gai, aiškinsime, kol iš fašistinės Vokietijos ne­
liks akmens ant akmens!
Tuo metu aš buvau Dnepropetrovsko srities
komiteto sekretorius gynybos pramonės klausi­
mams. Gal kai kas ir galėjo elgtis nerūpestingai,
bet aš kiekvieną dieną turėjau galvoti, ką mes
turime daryti. Mano daliai teko nemaža svarbių
ir skubių darbų — organizuoti ir koordinuoti to­
kį galingą gynybos kompleksą, kokiu tuo metu
buvo Ukrainos pietūs, ir konkrečiai — Padneprė.
Gamyklos, gaminusios vien taikią produkciją,
buvo pertvarkomos karinei produkcijai gaminti,
mūsų metalurgai ėmė lydyti specialių markių
plienus. Man teko palaikyti ryšius su liaudies
komisariatais, skristi į Maskvą, be paliovos va­
žinėti po sritį. Poilsio dienų mes neturėjome,
šeimoje aš buvodavau protarpiais. Prisimenu,
kad ir naktį į 1941 metų birželio 22 dieną iki vė­
lumos užtrukau srities komitete, o po to dar su­
važinėjau į karinį aerodromą, kurį mes statėme
prie Dnepropetrovsko. Šį strategiškai svarbų ob­
jektą kontroliavo CK, darbai vyko dieną naktį,
ir tik paryčiui aš galėjau grįžti iš statybos aikš­
telės.
Netoli namų pamačiau, kad prie durų stovi
K. Gruševojaus automobilis. K. Gruševojus tuo
metu pavadavo srities komiteto pirmąjį sekre­
12
torių. Aš iš karto supratau: kažkas atsitiko. De­
gė šviesa jo languose, ir aušrai auštant tai atrodė
nejaukiai. Jis žvilgterėjo pro langą, mostelėjo,
kad užlipčiau pas jį. Aš dar lipdamas laiptais
pajutau kažką negera ir vis dėlto krūptelėjau
išgirdęs: „Karas!" Štai tą minutę aš, kaip komu­
nistas, tvirtai ir galutinai nusprendžiau, kur tu­
riu būti. Kreipiausi į CK, prašydamas pasiųsti
mane į frontą,— ir tą pačią dieną mano prašy­
mas buvo patenkintas: mane pasiuntė Pietų
fronto štabo žinion.
Aš dėkingas mūsų partijos Centro Komitetui,
kad pritarė mano norui būti veikiančioje armi­
joje nuo pirmųjų karo dienų. Dėkingas už tai,
kad 1943 metais, kai dalis mūsų teritorijos buvo
išvaduota, patenkino mano prašymą neatšaukti
manęs su kitais partiniais darbuotojais fronti­
ninkais, siunčiamais vadovaujančiam darbui už­
nugaryje. Dėkingas ir už tai, kad 1944 metais
buvo patenkintas prašymas neskirti į aukštesnį
postą, kuris būtų atitolinęs mane nuo tiesioginių
kovos veiksmų, ir palikti iki karo pabaigos
18-ojoje desantinėje armijoje. Mane buvo ap­
ėmęs vienas jausmas — apginti mūsų žemę,
mušti priešą visur, žygiuoti iki galo, iki visiškos
pergalės. Tik taip buvo galima grąžinti taiką
žemėje.
Su 18-ąja armija susijęs mano frontinis gyve­
nimas, ir visiems laikams man ji tapo sava. 18-
osios armijos gretose aš koviausi Kaukazo kal­
nuose tada, kai ten buvo sprendžiamas Tėvynės
likimas, kariavau Ukrainos laukuose, perėjau
Karpatų kalnagūbrius, dalyvavau vaduojant
13
Lenkiją, Rumuniją, Vengriją, Čekoslovakiją. Su
šia armija buvau ir Mažojoje žemėje, kurios
vaidmuo vaduojant Novorosijską ir visą Tama-
nės pusiasalį yra didelis.
Kartais atsiduria žmogus tokiose aplinkybėse,
kai per metus pamato, sužino, pajunta tiek, kiek
kitu laiku nepatirtų per visą gyvenimą. Įvykių
šiame placdarme buvo tiek daug, o kautynės to­
kios žiaurios ir nepaliaujamos, kad, atrodė, vy­
ko jos ne 225 dienas, o ištisą amžinybę. Ir visa
tai mes pergyvenome.
Geografine prasme Mažosios žemės nėra. Kad
būtų galima suprasti tai, apie ką bus kalbama
toliau, reikia aiškiai įsivaizduoti tą akmenuotą
sausumos lopinėlį, prigludusį prie vandens. Jo
ilgis buvo šeši kilometrai, plotis — tik puspenk­
to kilometro, ir šią žemę žūt būt mes turėjome
išlaikyti.
Kaip atsirado placdarmas? Novorosijskas įsi­
kūręs išilgai Cemeso įlankos kranto. Toji įlanka
yra giliai įsirėžusi į kalnus. Ten dvi cemento ga­
myklos: „Proletarij" ir ,,Oktiabr". Vienoje pusė­
je buvome mes, kitoje — vokiečiai. 1943 metų
pradžioje visame kairiajame krante buvo įsi­
tvirtinęs priešas, iš aukštumų jis kontroliavo
mūsų laivyno eismą, ir reikėjo iš jo atimti šį
pranašumą. Čia ir gimė mintis: pamėginkime iš­
laipinti desantą ir užimti Novorosijsko prie­
miestį. Šitaip būtų ne tik patikimiau saugoma
įlanka, kad priešas nepralįstų į jos vandenis, bet
ir palengvėtų mums visos tolesnės kautynės.
Hitlerininkai tai gerai suprato. Skaičiais aš
pasistengsiu nepiktnaudžiauti, bet vieną skaičių
14
dabar pateiksiu. Kai mes užėmėme placdarmą,
fašistai ėmė be pertrūkio jį pliekti: pasipylė ne­
suskaičiuojama daugybė sviedinių ir bombų, o
kur dar automatų ir kulkosvaidžių ugnis! Ap­
skaičiuota, kad kiekvienam Mažosios žemės gy­
nėjui teko 1250 kilogramų šio mirtį nešančio
metalo.
Placdarme kovėsi beveik du trečdaliai 18-osios
desantinės armijos, todėl didesnę savo laiko da­
lį aš praleidau Mažojoje žemėje. Taigi kažkiek
kilogramų šio mirtį nešančio metalo buvo skir­
ta ir man.
Manau, kad desanto išsilaipinimas į Mažąją
žemę ir kautynės joje gali būti karo meno pa­
vyzdžiu. Mes kruopščiai parinkdavome žmones,
specialiai juos rengėme. Tonkij iškyšulyje Ge-
lendžike treniravome šturmuotojų grupes, mo­
kėme juos šokinėti į vandenį su kulkosvaidžiais,
kopti uolomis, mėtyti granatas iš nepatogių pa­
dėčių. Kariai išmoko valdyti visų rūšių trofėji­
nius ginklus, mėtyti peilius ir mušti buožėmis,
tvarstyti žaizdas ir sustabdyti kraują. Įsiminė su­
tartinius signalus, įsigudrino užrištomis akimis
užtaisyti automatų diskus, iš šūvių garso nusta­
tyti, iš kur šaudoma. Be šių įgūdžių drąsus de­
santas ir ypač pačios pirmosios naktinės grum­
tynės būtų buvę neįmanomi — viską reikėjo da­
ryti tamsoje, apgraibomis.
Į pirmąją grupę, pavadintą ypatingos paskir­
ties rinktinę, buvo imami tik savanoriai. Ir tik
tie, kurie jau buvo parodę didvyriškumą. De­
santo vadu buvo paskirtas majoras C. Kuniko-
vas. Sį protingą ir stiprų žmogų aš įsidėmėjau
15
dar ankstesnėse kautynėse, kai jis vadovavo jū ­
rų pėstininkų batalionui. Pavaduotoju politi­
niams reikalams buvo paskirtas vyresnysis lei­
tenantas N. Staršinovas, o štabo viršininku —
majoras F. Kotanovas, taip pat gerai pasirodę
kovose. Visiems trims vėliau buvo suteiktas Ta­
rybų Sąjungos Didvyrio vardas. Kunikovui —
po mirties (jis žuvo ketvirtą dieną po išsilaipi­
nimo), o Staršinovui ir Kotanovui — mūšiuose,
kurie vyko jau po Mažosios žemės.
Formuojant rinktinę, jiems buvo suteikta tei­
sė pasirinkti žmones iš bet kurių Novorosijsko
karinės jūrų bazės dalių. Teisė, suprantama, iš­
imtinė, bet ją padiktavo būtinumas. Mes supra­
tome, kad tokiame desante ypatingai didelis
kiekvieno kario vaidmuo. Šitaip buvo sudarytos
penkios šturmavimo grupės, sujungtos į 250
žmonių rinktinę. Sunkiausio išmėginimo metu
jos turėjo būti priešakinėse linijose, ir jos savo
pareigą atliko.
1974 metais Novorosijsko muziejuje aš atkrei­
piau dėmesį į reikšmingą dokumentą. Tai buvo
raportas vyresniojo leitenanto V. Botyliovo, ku­
ris išsikėlė į placdarmą tą pačią naktį, kaip ir
Kunikovas. Jis rašė: „Pranešu, kad pirmojoje
šturmavimo grupėje užmuštų— 1, sužeistų — 7.
Iš jų užmuštų VKP(b) kandidatų — 1, sužeistų
VKP(b) kandidatų — 4, sužeistų komjaunuo­
lių — 2, sužeistų nepartinių — 1. Pirmoji vado­
vybės pavesta kovinė užduotis įvykdyta. Grupės
politinė-moralinė būklė gera".
Čia bus pravartu prisiminti, kad Didžiojo Tė­
vynės karo frontuose drąsiųjų mirtimi krito trys
16
milijonai komunistų. Ir penki milijonai tarybi­
nių patriotų įstojo į partijos gretas karo metais.
„Noriu į mūšį eiti komunistu!"— šiuos legendi­
niais tapusius žodžius aš girdėdavau kone prieš
kiekvienas kautynes, ir tuo dažniau, kuo sunkes­
nės jos buvo. Kokių lengvatų galėjo gauti žmo­
gus, kokias teises jam galėjo suteikti partija
mirtinų grumtynių išvakarėse? Tiktai vieną pri­
vilegiją, tiktai vieną teisę, tiktai vieną parei­
g ą — pirmajam pakilti į ataką, pirmajam pasi­
tikti ugnį.
Prieš išsilaipinimą rinktinė davė priesaiką.
Komunistas Kunikovas išrikiavo visus nedidelė­
je aikštėje, dar kartą priminė, kad operacija bus
pavojinga, žūtbūtinė, ir įspėjo: kas jaučia, kad
neišlaikys išmėginimų, gali į desantą neiti. Jis
nedavė komandos, kad tie žmonės žengtų, pa­
vyzdžiui, tris žingsnius į priekį. Neįžeisdamas jų'
savigarbos, pasakė:
— Lygiai po dešimties minučių prašau vėl iš­
sirikiuoti. Tie, kurie savimi nepasitiki, tegu į ri­
kiuotę nestoja. Jie bus išsiųsti į savo dalis kaip
išėję mokymo kursą.
Kai rinktinė išsirikiavo, mes suskaičiavome,
kad nebuvo tik dviejų žmonių.
Iškilmingos priesaikos, duotos prieš išplau­
kiant į jūrą, ir dabar, po kelių dešimtmečių, ne­
galima skabyki nesijaudinant. „Eidami į mūšį,—
buvo sakoma joje,— mes prisiekiame Tėvynei,
kad kausimės veržliai ir drąsiai, negailėdami
savo gyvybės priešui nugalėti. Savo valią, savo
jėgas ir kiekvieną savo kraujo lašą mes paauko­
sime savo liaudies laimei, tau, karštai mylima
L. Brežnevas 17
Tėvyne... Mūsų įstatymas yra ir bus — tik pir­
myn".
Mintyse grįždamas į tas šturmo dienas, prisi­
mindamas rūsčią priesaiką, aš visada j audinuosi
ir jaučiu pasididžiavimą. Istorija žino nemaža
didvyriškų žygdarbių, kuriuos atliko pavieniai
žmonės, bet tik mūsų didžiojoje šalyje, tik mūsų
didžiosios partijos vedami, tarybiniai žmonės
rodė masinį didvyriškumą.
 3

T
■ aigi atėjo desanto is-
■ silaipinimo naktis.
Gerai prisimenu, kokia nuotaika buvo prieplau­
koje. Nemačiau nė vieno paniurusio kario. Visų
veidai veikiau buvo linksmi, juose galėjai
įžvelgti nekantravimą. Jūreiviai bėgte tempė dė­
žes ir šaukė „Polundra!" Atsimenu, vieno jų
paklausiau:
— Kas yra polundra?
Pasirodo, „saugokis". Taip aš sužinojau šio
žodžio reikšmę.
Naktis iš 1943 metų vasario 3 į 4 dieną buvo
labai tamsi. Tyliai išplaukė kateriai su desanti­
ninkais iš Gelendžiko į Cemeso užutekį. Iš čia,
išsiskleidę kovine rikiuote, jie pagal signalinių
raketų ženklą ėmė plaukti prie kranto. Tuo pa­
čiu metu į iš anksto prišaudytą krantą atidengė
ugnį mūsų artilerija. Į sprogimų griausmą įsi­
jungė „katiušos" ugnies salvės (pirmą kartą ka­
ro praktikoje „Skumbrijos“ traleryje buvo su-
2* 19
montuotas reaktyvinis įrenginys). Du torpedi­
niai kateriai dideliu greičiu praplaukė skersai
desantinių laivų kelio ir paleido dūmų uždangą,
kuri turėjo pastaruosius uždengti nuo kranto,
kad į juos negalėtų šaudyti. Sargybinis kateris
atidengė ugnį į žuvies apdorojimo įmonės rajo­
ną, nuslopindamas priešo ugnies taškus, likusius
po artilerijos antpuolio. Tuo momentu, kai Ku-
nikovo kariai šoko į krantą, mūsų baterijos per­
kėlė ugnį į gilumą.
Kare ne viskas vyksta pagal planą. Kartais
kautynių eiga pakrypsta ne visai taip, o kartais
ir visiškai ne taip, kaip buvo sužymėta štabų že­
mėlapiuose. Tokiu atveju tikrai neįkainojama
kiekvieno vado ir politinio darbuotojo, kiekvie­
no kareivio ir jūreivio drąsa, atsidavimas, ini­
ciatyva. Karo istorikai žino, kad buvo mėginama
užimti placdarmą ir kitoje vietoje — už 30 ki­
lometrų nuo čia, Južnaja Ozereikos rajone. Tie­
są sakant, pagrindinį desantą ir buvo numatyta
išlaipinti ten, bet štormas sutrukdė laivams iš­
plaukti, į išeities pozicijas pavėlavo ir sausu­
mos dalys. O netikėtas priešui Kunikovo karių
prasiveržimas buvo sėkmingas. Tuo mes iš kar­
to ir pasinaudojome.
Demonstratyvus desantas buvo paverstas pa­
galbiniu, o po to pasidarė pagrindinis. Nuo jo ir
prasidėjo Mažosios žemės epopėja. Prasiveržusi
pro ugnies uždangą, mūsų šturmuoto jų rinktinė
spėjo užimti dar visai nedidelį, bet labai svarbų
ruožą Novorosijsko priemiesčio Staničkos rajo­
ne. Buvo sunaikinta apie tūkstantį fašistų, paimti
keturi trofėjiniai pabūklai, kurie tuojau pat ati-
20
dengė ugnį į priešą. Po pusantros valandos čia
išsikėlė antroji desantininkų grupė, po to dar
viena. Iš viso jau buvo persikėlę 800 žmonių.
Į išsilaipinimo vietą priešas permetė naujas
dalis, ją bombardavo fašistų aviacija, į placdar­
mą ėmė šaudyti sunkioji artilerija, viena po ki­
tos vyko įnirtingos kontratakos. Bet buvo per
vėlu: desantininkai spėjo gerai įsitvirtinti. Jie
užėmė kelis Staničkos kvartalus ir trijų kilomet­
rų geležinkelio ruožą. Ir nors turėjo nemažų
nuostolių, kariai" nepasitraukė nė per žingsnį.
Kareiviai ir jūreiviai buvo ištikimi priesaikai,
jie žinojo, kad reikia išsilaikyti, kol ateis pagrin­
dinės jėgos, po pavykusio išsilaipinimo jie dar
buvo smarkiai įsiazartinę — tokius aš įsiminiau
šiuos žmones.
Per kelias naktis į placdarmą išsikėlė dvi jūrų
pėstininkų brigados, šaulių brigada, tankų nai­
kintojų pulkas ir kitos dalys. Į krantą buvo iš­
krauta šimtai tonų šaudmenų ir maisto produk­
tų. Po penkių dienų Staničkos ir Myschako
rajone jau buvo 17 tūkstančių kovotojų su au­
tomatais, minosvaidžiais, pabūklais, prieštanki­
nėmis patrankomis. Po to į Mažąją žemę išsikėlė
penki partizanų būriai—,,Za Rodinu", „Groza",
,,Nord ost", „Novyj" ir „Jastrebok".
Naudodamasis proga, noriu geru žodžiu pa­
minėti partizanus. Jeigu kas nors įsivaizduoja
juos kaip kažkokias izoliuotas grupes priešo už­
nugaryje, tai toks vaizdas klaidingas. Daugelis
būrių susidarydavo stichiškai, bet jie turėjo par­
tijos vadovaujamą Centrinį štabą ir kartais vyk­
dydavo didžiules operacijas visiškai sutinkamai
21
 su reguliariųjų dalių vadovybės planais. Taip
buvo ir Mažojoje žemėje, kur visiems penkiems
būriams vadovavo partijos Novorosijsko miesto
komiteto sekretorius P. Vasevas, palaikęs glau­
džius ryšius su mūsų štabu.
O apskritai, dar sykį kartoju, desanto išsilai­
pinimas Mažojoje žemėje gali būti pripažintas
karo meno pavyzdžiu. Sėkmingas pirmosios štur­
mo rinktinės išsilaipinimas, operatyvus jėgų di­
dinimas, pulkų ir korpusų žygiavimas smarkiai
įtvirtintu, užminuotu krantu,— visa tai reikala­
vo tikslios pėstininkų, pionierių dalių, jūreivių,
artileristų sąveikos. „Karo dievai" negalėjo pa­
daryti nė mažiausios klaidos: daugelyje vietų
mūsų dalys priartėjo prie priešo kone per gra­
natos metimą. Dar sudėtingiau buvo lakūnams.
Prisimenu, prieš mūsų aviacijos antskrydžius ka­
reiviai apklodavo apkasų brustverus apatiniais
marškiniais, kad paženklintų savo priešakines
linijas.
Reikia pasakyti, jog buvome labai nepatogio­
je geografinėje padėtyje. Mes turėjome siaurą
kranto juostą — ilgą, pliką ir lygią, o vokie­
čiai — visas aukštumas, mišką. Gali kilti klausi­
mas: kaip galėjo žmonės išlikti gyvi, jeigu į juos
krisdavo šimtai tonų mirtį nešančio metalo, jei­
gu priešo jėgos buvo daug kartų didesnės už
mūsų, jeigu nuo aplinkinių kalnų priešas matė
Mažąją žemę kaip ant delno? Visa tai atsvėrė pa­
tyrimas, šaltakraujiškumas, apskaičiavimas ir
kasdieninis darbas.
Tuo metu aš gerai supratau, kad karas — tai,
be viso kito, dar ir milžiniškas darbas. Vaka-
22
rykščių metalurgų, šaltkalvių, šachtininkų, arto­
jų, kombainininkų, arklininkų, statybininkų,
dailidžių darbas. Kareiviška miline apsivilku-
sios liaudies darbas. Ne tik ištikimybės ir drą­
sos, bet ir didžios ištvermės, atkaklumo, suge­
bėjimo, užsigrūdinimo išraiška.
Iš esmės visa Mažoji žemė virto požemine
tvirtove. 230 patikimai apsaugotų sekimo punk­
tų buvo jos akys, 500 ugnies priedangų — jos
šarvuoti kumščiai, buvo iškasta dešimtys kilo­
metrų tranšėjų, įrengta tūkstančiai pabūklų ir
kulkosvaidžių lizdų, apkasų, angų. Reikalas ver­
tė kasti požemines galerijas uolėtame grunte,
statyti požeminius šaudmenų sandėlius, požemi­
nes ligonines, požeminę elektrinę. Reikalas ver­
tė vaikščioti tik tranšėjomis, nors tai nelengva,
bet vos tik kyštelsi galvą,— ir galas. Visiems
teko ilgą laiką sėdėti, todėl paskui, fašistams
jau traukiantis, kai kurie kovotojai susirgo,
kaip mes vadinome, „sėdimąja liga".
Inžinerijos kariuomenė buvo nuostabiai išra­
dinga. Sprogimų išraustas duobes — kai kurios iš
jų buvo tikros daubos — pionieriai sujungdavo
tranšėjomis ir paversdavo blindažais. Siaurame
Mažosios žemės lopinėlyje buvo įrengtos trys
gynybos linijos, per kilometrą viena nuo kitos.
Išilgai kiekvienos — minų laukai. Patikimai vei­
kė požeminės ryšių linijos. Desanto vadavietė,
iškirsta gilyn į uolą pusseptinto metro, galėjo
slaptai tranšėjomis permesti kariuomenę ten,
kur susidarydavo grėsminga padėtis.
Staničkos rajone neutralaus ruožo mes faktiš­
kai neturėjome: priešas buvo už penkiolikos
23
dvidešimt metrų nuo mūsų pozicijų. Tačiau nu­
ėjęs ten aš pamačiau, kad ir šiame ruože prieš­
akinė linija — nuolatinės įtampos ir pavojaus li­
n ija — buvo tankiai užminuota ir apraizgyta
vielų užtvaromis. Dirbantiems pionieriams kar­
tais tekdavo stoti į durtuvų kautynes.
Įtvirtintas placdarmas tapo savotišku miestu-
tvirtove. Atsirado net gatvės — Gospitalnaja,
Sapiornaja, Pechotnaja, Matrosskaja. Jose ne­
buvo nė vieno namo, nežinia kas sugalvojo jų
pavadinimus, tačiau tie pavadinimai nebuvo at­
sitiktiniai. Sakysime, Sapiornaja — tai griova,
apsaugota nuo kulkų, o Gospitalnaja — laisvai
apšaudoma kauburiuota vieta, iš kurios žmonės
dažnai patekdavo į ligonines. Įtvirtinimai buvo
statomi priešui apšaudant, nebuvo nei mecha­
nizmų, nei statybinių medžiagų, tačiau mūsų su­
manūs vyrai apsikasdavo gerai, įsikurdavo že­
mėje tvirtai, šeimininkiškai, kad iš jos neišeitų.
Kiekvieną, kas statė šią tvirtovę, galima pava­
dinti didvyriu.
Su ypatinga šiluma aš prisimenu nebejaunus
pionierius. Jų nesiųsdavo arti priešo daryti mi­
nų užtvarų, „senukai" dirbo iš pažiūros visai tai­
kų darbą: už kelių kilometrų nuo Gelendžiko,
netoli Džanchoto, kirto mišką, rišo sielius ir
naktimis plukdė į Mažąją žemę. Bet kaip pluk­
dė! Jau sakiau, kad tamsių naktų virš Cemeso
užutekio mes niekada nematėme. Į beginklius
sielininkus imdavo šaudyti artilerija. Bet nei at­
sakyti į ugnį, nei manevruoti savo nepaslankiu
kroviniu pionieriai negalėdavo. Jie nušliaužda­
vo į šaltą vandenį ir, laikydamiesi už rąstų,
24
plaukdavo toliau. Jeigu į sielį pataikydavo svie­
dinys, tai jie plaukdami vėl jį surišdavo, kad tik
nepasimestų nė vienas brangus rąstas. Jeigu
skęsdavo vilkikas, raketomis duodavo sutartinį
signalą ir laukdavo, kol priplauks koks nors mo-
tobotas. Štai kokie buvo tie „senukai".
Skaitytojas gali susidaryti įspūdį, tartum tūks­
tančiai žmonių placdarme gyveno vien tik ata­
komis, bombardavimais, durtynėmis. Ne, per il­
gą laiką gyvenimas čia įėjo į vėžes — jame bu­
vo visko, kuo paprastai gyvena žmogus. Skaitė
ir leido laikraščius, rengė partinius susirinki­
mus, šventė šventes, klausėsi paskaitų. Buvo su­
organizavę net šachmatų turnyrą. Koncertavo
armijos ir laivyno dainų ir šokių ansambliai, dir­
bo dailininkai B. Prorokovas, V. Cigalis, P. Kir-
pičiovas, sukūrę didelę gynybos didvyrių port­
retų galeriją.
Prisimenu, atvažiavo pas mus CK brigada.
Žmonės pirmą kartą pateko į mūsų sąlygas ir pa­
prašė mane supažindinti juos su Mažosios žemės
kovotojais. Išplaukėme tuokart torpediniu kate­
riu. Kai tik pajudėjome, mūsiškiai paleido sig­
nalinę raketą: savi ar svetimi. O vokiečiai, mums
artėjant į vietą, pliekė be paliovos. Jų pabūklai
šaudė išgaubta trajektorija, todėl buvo svarbu
glaustis prie kranto, plaukti pakraščiu. Vėl spro­
ginėjo sviediniai, visai netoli mūsų. Jeigu neži­
notum, kad taiko į tave,— grožis neišpasakytas.
Placdarme stovėjo į Carą-varpą panaši tolia­
šaudė jūrų baterija. Mažosios žemės kovotojai
j ą pavertė vadaviete. Mums teko apšaudomiems
nusigauti tenai. Aš jau pripratęs, o svečiams
25
įspūdis, manau, buvo didelis. Atsimenu, iš tam­
sos išniro jūreivėlis, nešinas kažkokiu kroviniu.
— Padėk truputį, brolyti,— paprašė jis.— Vi­
siems nešu.
Kai dabar, praėjus trečdaliui amžiaus, prisi­
meni, ką teko patirti mūsų armijos kovotojams,
vadams, politiniams darbuotojams, kartais net
nesitiki, kad visa tai buvo, kad visa tai galima
ištverti. Tačiau ištvėrėme. Visi ištvėrėme, viską
praėjome ir nugalėjome, sutriuškinome fašistus.
Tą dieną, atlydėdamas į Mažąją žemę naujus
žmones, kurie atvyko pas mus iš Maskvos, aš
tartum ir pats kitokiomis akimis pažvelgiau į tai,
kas buvo įprasta ir pažįstama. Visa tai mačiau ir
anksčiau, o dabar p a m a č i a u — ir nuolatinį
mirtiną pavojų, ir nepakeliamus sunkumus, ir
begalinį mūsų karių didvyriškumą.
Žinoma, būdavo labai sunkių momentų. Mes
buvome atkirsti nuo Didžiosios žemės, mums
trūko druskos, kartais pristigdavome duonos. Iš­
tisus dalinius siųsdavome į mišką rinkti laukinių
česnakų. Be to, šiose katakombose buvo drėgna,
naktimis kareiviai šaldavo, ir politinio skyriaus'
darbuotojams tekdavo rūpintis apšildymu, užsa­
kinėti geležines krosneles, rinkti malkas. Ir vis
tiek Mažoji žemė buvo tarybinė žemė, o žmonės
liko žmonėmis. Jie kūrė planus, juokavo, juo­
kėsi, net šventė gimtadienius. Pavyzdžiui, vasa­
rio 15 dieną, tai yra vienuoliktąją dieną po pir­
mojo išsilaipinimo, vienam desantininkui, Šalvai
Tatarašviliui, sukako 23 metai. Jo neatskiriamas
draugas Piotras Vereščiaginas jam padovanojo
23 šovinius iš savo disko. Tai buvo brangiausia
26
dovana, nes šovinių trūko, o buvo laukiama ei­
linės priešo atakos.
Daug kas šiame gyvenime greta mirties buvo
iš pirmo žvilgsnio nesuderinama su karu. Kartą
255-osios jūrų pėstininkų brigados politinio sky­
riaus viršininkas I. Dorofejevas suskaičiavo, kad
brigadoje yra penkiolika miestų, rajonų ir kai­
mų Tarybų deputatų. Nutarė sušaukti sesiją. Ko­
kias problemas jie galėjo spręsti? Ogi tokias pat,
kaip ir taikos dienomis: gyventojų poreikius,
buitinį aptarnavimą. Pirmiausia jie išsprendė
klausimą dėl pirties statybos. Ir pastatė! Kaip sa­
koma, ne darbo metu surentė puikią pirtelę!
Kartą ir mane ten nusivedė. Garinė kad ir nedi­
delė, bet garą laikė gerai.
Mažojoje žemėje labai buvo vertinamas išra­
dingumas, sumanumas, sąmojingumas. Ir tam
gabių žmonių buvo nemaža. Prisimenu, kaip vie­
nas miklus vaikinas, nusiųstas kažkokiais reika­
lais į Gelendžiką, kalnuose rado klaidžiojančią
benamę karvę. Ir nutarė ją atsigabenti į Mažąją
žemę. Atsivarė karvę į prieplauką ir prašo boto
vadą ją paimti į laivą. Visi aplinkui juokiasi, bet
sumanymui pritaria: sužeistiesiems bus pieno.
Taip sveiką ir atgabeno. Gerai ją paslėpė, o pie­
ną atiduodavo ligoninei, įsikūrusiai buvusio vy-
nininkystės tarybinio ūkio rūsyje.
Tačiau svarbu ne pienas. Karvė suteikė daug
džiaugsmo žmonėms, ypač tiems, kurie išėjo į
karą iš kaimo. Po kiekvieno artilerijos šaudymo
arba bombardavimo kareiviai bėgdavo žiūrėti,
ar gyva žaloji, ar nesužeista, meiliai ją glosty­
davo. Visa tai nėra paprasta paaiškinti, tačiau
27
grynai taikaus gyvenimo būtybės atsiradimas
didžiulės įtampos momentu padėjo žmonėms pa­
laikyti dvasinę pusiausvyrą. Priminė: visi
džiaugsmai žmogui sugrįš, gyvenimas tęsiasi,
reikia tik sugebėti apginti šį gyvenimą.
Gerą dovaną Mažosios žemės kovotojai gavo
1943 metų Gegužės 1-osios proga. Išaušus žmo­
nės aiktelėjo iš nuostabos ir ėmė šypsotis. Naktį
įvairiose brigados pozicijų vietose kareiviai iš­
kėlė raudonas vėliavas. Rytą jas pamatė visi, ži­
noma, ir vokiečiai.
Prisimenu, kokį sukrečiantį įspūdį juodo-balto
kino laikais padarė ekrane pasirodžiusi raudona
vėliava kino filme „Šarvuotis Potiomkinas". O
čia, Mažojoje žemėje, išraustoje bombų ir svie­
dinių, nuklotoje skeveldromis, aprūkusioje ir
aptekusioje kraujais, iškeltos vėliavos priešo
apsuptyje tiesiog apstulbino. Sujaudintų balsų
šurmulys nubangavo virš šios iškankintos že­
mės. Žmonės pajuto kažką kiekvienam labai
brangaus. Aprimus pirmajam susijaudinimui, vi­
sus apėmė linksmumas. Juokėsi iš džiaugsmo,
suprasdami savo jėgą: „Žiūrėk, prakeiktas fašis­
te! Išgraužk!"
 4

alandžio kautynės,
B vykusios po atminti­
no persikėlimo, kai man teko išsimaudyti van­
denyje, buvo žiauriausios Mažojoje žemėje.
Apie jas dabar papasakosiu.
Fašistų parengta operacija „Neptūnas", jų
manymu, turėjo visiškai sulikviduoti mūsų plac­
darmą. Tam tikslui buvo specialiai suformuota
Vecelio kariuomenės smogiamoji grupė, kurią
sudarė iki 27 tūkstančių žmonių. Jos veiksmus
turėjo remti 1200 lėktuvų, šimtai pabūklų ir mi­
nosvaidžių. Buvo planuojama ir operacija iš jū ­
ros, pavadinta nemažiau reikšmingu vardu „Bok­
sas". Į „Bokso" grupę buvo įjungtos torpedinių
katerių flotilės ir povandeniniai laivai. Jie turė­
jo perkirsti mūsų jūrų komunikacijas ir sunai­
kinti tarybinę kariuomenę, kai ji bus nustumtai
jūrą. Šitaip jie visa tai įsivaizdavo.
Balandžio 17 dieną prasidėjusios kautynės Ma­
žojoje žemėje vis stiprėja Kasdien priešas įves­
29
davo naujų papildymų. Anksti rytą pradėjo šau­
dyti jo sunkiosios baterijos. Padangėje tuo pat
metu pasirodė lėktuvai. Jie tiesiog kabojo virš
mūsų, skrido bangomis po 40—60, mėtydami
bombas į visą gynybos gilumą ir visame fronte.
Įkandin greitųjų bombonešių skrido pikiruojan­
tys lėktuvai — taip pat bangomis, už jų — smo­
giamieji. Visa tai truko daug valandų, o po to
prasidėjo tankų ir pėstininkų atakos.
Fašistai atakavo savimi pasitikėdami, įsitiki­
nę, kad ištisai dūmuose paskendusioje Mažojo­
je žemėje nebegalėjo likti nieko gyvo. Tačiau
jų atakos susidurdavo su įnirtingu pasipriešini­
mu, ir jie traukdavosi, palikdami šimtus lavonų.
Tada vėl viskas prasidėdavo iš naujo. Vėl šaudė
sunkiosios baterijos, vėl staugė pikiruoj antys,
siautėjo smogiamieji lėktuvai. Taip kartojosi po
kelis kartus per dieną.
Bombonešių ir smogiamąją aviaciją dengė
naikintuvai. Kadangi priešas ore buvo daug pra­
našesnis, mūsų naikintuvai sustabdyti bombar­
davimo negalėjo, nors ir darė jam nuostolių. Ta­
rybiniai bombonešiai virš priešo pozicijų nesiro­
dė, todėl jis galėjo persigrupuoti ir ruoštis
atakoms. Taip truko tris dienas, iki balandžio
20-osios. Tai buvo diena, kurią vokiečių fašisti­
nė karo vadovybė numatė baigti triuškinti Ma­
žąją žemę.
Nusprendęs įstumti mus į jūrą, Hitleris šiame
fronto bare ryžosi viskam. Susidarė sunki padė­
tis. Tada 18-osios armijos Karo taryba, o prak­
tiškai aš, parašė laišką-kreipimąsi į Mažosios
žemės kovotojus. Jis keliavo per apkasus ir
30
blindažus. Žmonės, įsipjovę ranką, pasirašinėjo
jį krauju. Vieną egzempliorių aš vėliau nusiun­
čiau J. Stalinui, kad jis suprastų, kaip kaunasi
kariai.
„Iš priešo atkovotą žemės lopinėlį prie Novo-
rosijsko,— buvo rašoma laiške,— mes pavadi­
nome „Mažąja žeme". Nors ji maža, bet ji —
mūsų, tarybinė, ji aplaistyta mūsų prakaitu,
apšlakstyta mūsų krauju, ir mes jos niekada
ir jokiam priešui neatiduosime... Prisiekiame
mūsų kovos vėliavomis, mūsų žmonų ir vaikų
vardu, mūsų mylimosios Tėvynės vardu, prisie­
kiame atlaikyti kautynes su priešu, sutriuškinti
jo jėgas ir išvyti iš Tamanės niekšus fašistus.
Paversime Mažąją žemę dideliu hitlerininkų
kapu!"
Pirmąją fašistų puolimo dieną mes gavome
kategorišką Vyriausiosios karo vadovybės nu­
rodymą bet kokiomis priemonėmis išlaikyti
placdarmą. Laikydama jį Tamanės pusiasalio iš­
vadavimo pagrindu, Vyriausioji karo vadovybė
teikė jam didelę reikšmę ir atidžiai stebėjo kau­
tynių eigą.
Balandžio 18 dieną į Šiaurės Kaukazo fronto,
kuriam vadovavo generolas pulkininkas I. Pet­
rovas, štabą išskrido Vyriausiosios karo vado­
vybės atstovų grupė, vadovaujama maršalo
G. Žukovo. Tą pačią dieną kartu su Karinio
jūrų laivyno liaudies komisaru N. Kuznecovu
ir Karinių oro pajėgų vadu A. Novikovu jie
atvyko į 18-osios desantinės armijos štabą. Apie
tai man pranešė vienas iš štabo pulkininkų,
atvykusių į Mažąją žemę, ir pridūrė:
31
 — Maršalas nori jus matyti.
— Ar tai įsakymas? — paklausiau aš.
— Tokio įsakymo iš jo negavau,— atsakė pul­
kininkas.— Bet jis pasakė, kad norėtų su jumis
pasikalbėti.
Atvirai sakant, ir aš norėjau pasikalbėti:
mums visiems didelį nerimą kėlė priešo prana­
šumas ore. Savo požiūrį į tai aš dar pirmąją vo­
kiečių atakų dieną išdėsčiau mūsų vadui Kons­
tantinui Leselidzei. Atkakliai prašiau aviacijos
paramos. Apie tai kalbėjau ir su Karo tarybos
nariu Semionu Koloninu, kurį visada gerbiau.
Abu buvo drąsūs, principingi, prityrę žmonės,
abu su manimi sutiko, ir aš pagalvojau, kad apie
padėtį, sūsijusią su aviacija, jie tikriausiai Žu­
kovą painformuos. O man tokiu sunkiu momen­
tu geriau likti placdarme. Taip aš ir padariau:
likau su kovotojais Mažojoje žemėje.
Kaip vėliau rašė savo memuaruose G. Žuko­
vas, „mums visiems tada kėlė nerimą vienas
klausimas, ar tarybiniai kariai ištvers išmėgini­
mus, tekusius jiems nelygioje kovoje su priešu,
kuris dieną naktį bombardavo iš oro ir šaudė iš
artilerijos pabūklų į placdarmo gynėjus". Toliau
maršalas rašė, kad kaip tik tuo klausimu jis no­
rėjo sužinoti mano nuomonę, ar ištvers mūsų ka­
riai tokį pragarą dar bent dieną, dvi, nes Vyriau­
sioji karo vadovybė jau ėmėsi rimtų priemonių
mums padėti.
Ir tikrai po dviejų dienų padėtis staigiai pa­
sikeitė. Vienas po kito atvyko trys aviacijos
korpusai iš Vyriausiosios karo vadovybės re­
zervo. Jau netoli Mažosios žemės jie stojo į ko-
32
vą. Pirmiausia Mažosios žemės padangę aptemdė
raudonžvaigždžiai naikintuvai. Tankiai krito
bombos į priešo kautynių rikiuotę. Dabar kauty­
nės vyko, esant lygioms jėgoms ore, o. paskui
pranašumą įgavome mes, nes lakūnams pavyko
subombarduoti kelis priešo aerodromus.
Sunku nupasakoti, kas dėjosi padangėje. Kur
tik pažvelgsi, visur pavieniai mūsiškiai ir priešo
lėktuvai ir ištisos jų grandys darė mirties kil­
pas. Driekėsi žemyn kryžiuodamiesi juodi nu­
muštų lėktuvų šleifai. Per tris kautynių dienas
mūsų lakūnai virš Mažosios žemės numušė 117
priešo lėktuvų. Tas įnirtingas grumtynes savo
knygoje smulkiai aprašė jų dalyvis A. Pokryš-
kinas.
Mūsų placdarme buvo sprendžiamas Novoro-
sijsko ir Tamanės likimas, todėl vokiečių fašistų
karo vadovybė metė į priešakines linijas vis
naujas ir naujas dalis. Aštuonias dienas ir nak­
tis tartum košmare kovėsi Mažosios žemės ka­
riai, kol išsekino priešo jėgas, kol jo likučiai
nušliaužė atgal į savo išeities pozicijas. Tačiau
kulminacinis kautynių momentas prasidė­
jo 1943 metų balandžio 20 dieną. Kad ir kaip
keista, tebeprisimenu vieną įdomų tos dienos
įvykį.
225-osios jūrų pėstininkų brigados politinio
skyriaus viršininku buvo M. Vidovas. Kariavo
jis sumaniai, drąsiai, darė didelį poveikį kovo­
tojams, o į vado pastabą, kad be reikalo nerizi­
kuotų, atsakydavo: „Aš komisaras, o ne šlapia
višta!" Tai štai naktį į 20-ąją Michailas Kapito-
novičius sukvietė politinius darbuotojus, susu-
3. L. Brežnevas 33
 mavo kautynių rezultatus, o po to paklausė, ar
jie žino, kodėl taip aršiai puola fašistai. Todėl,
atsakė, kad rytoj jų fiurerio vardadienis. Nori
su mumis susidoroti, pateikti jam dovaną. Gir­
di, gerai būtų ir mums pažymėti šią datą.
Kol buvo svarstomi įvairūs pasiūlymai, tada
dar mažai žinomas dailininkas Borisas Proroko-
vas padarė eskizą, kuriam čia pat visi pritarė.
Naktį ant paklodės jis nupiešė į kiaulę panašią
baidyklę, bėgančią iš Kaukazo. Kiaulei buvo pri­
piešti visiems pažįstami ūsiukai ir plaukų kuokš­
ta s — Hitlerio karikatūra išėjo puiki. Paklodę
ištempė ant rėmo ir, gerai pritvirtinę kartimis,
pastatė iš anksto pašaudytoje neutralaus ruožo
vietoje.
Balandžio 20 dienos rytą nuo visų aplinkinių
kalnų, iš visų savo pozicijų hitlerininkai pamatė
šį sveikinimą. Kaip ir buvo manyta, šaudyti į sa­
vo fiurerį vokiečiai nesiryžo. Praėjo nemaža lai­
ko, kol jie, matyt, tarėsi, ką daryti. Pagaliau prie
rėmo iš trijų pusių ėmė šliaužti fašistai. Tačiau
ta vieta juk buvo prišaudyta: pusė jų krito, kiti
pabėgo. Tai kartojosi tą dieną tris kartus. Paga­
liau į „vardadienio dovaną" ėmė šaudyti jų ar­
tilerija.
— Duok jam! Mušk jį! — kvatojo kareiviai.
Juokas — galinga jėga, reiškianti optimizmą,
tai žmonių sveikos dvasios požymis. Kai buvo
atmušta ataka viename bare, aš su Dorofejevu
ėjau tranšėja. Ir vėl viename ugnies lizde mes
išgirdome juoką. Priėjome: pasirodo, su kariais
kalbėjosi jaunutis seržantas agitatorius.
34
 — Aptariame kautynių rezultatus, drauge
pulkininke,— atraportavo jis.
— Ir kokie tie rezultatai?
Susispietę apie kulkosvaidį, kariai ėmė ragin­
ti seržantą: pasakyk, pasakyk. Tas sumišo, bet,
draugų skatinamas, padrąsėjo:
— Hitleris gyrėsi, kad šiandien mus nustums
į jūrą. Aš ir parodžiau, papasakodamas ukrai­
niečių pasaką, ko jis pasiekė. Išėjo medžioti, už­
mušė lokį, nudyrė kailį lapei, parsinešė namo
kiškį, motina papjovė antį ir išvirė kisielių, pa­
ragavo, o jis besąs kartus.
Aš su malonumu kartu su kareiviais klausiau­
si linksmo vaikino. Paprasta jo pasaka tuo mo­
mentu galbūt reiškė daugiau ir veikė stipriau,
negu rimčiausias karo veiksmų aptarimas. Tai
buvo juo svarbiau, kad diena, kaip jau sakiau,
buvo pati sunkiausia iš visų mūsų pergyventų
Mažojoje žemėje.
Degė žemė, rūko akmenys, lydėsi metalas,
griuvo betonas, bet žmonės, ištikimi savo prie­
saikai, nesitraukė iš šios žemės. Kuopos atrėmė
batalionų puolimą, batalionai triuškino pulkus.
Įkaito kulkosvaidžių vamzdžiai, sužeistieji, at­
stūmę sanitarus, su granatomis puolė tankus,
mušė priešą šautuvų buožėmis, badė peiliais. Ir,
atrodė, nebuvo galo šiam mūšiui. Ten, kur vis­
kas aplinkui buvo nuklota priešų lavonais, pasi­
rodydavo ir naujos grandinės. Jas naikino, bet
vėl ir vėl išnirdavo pilkšvai žali siluetai. Ir ne­
nuostabu, kad vienoje atakoje 8-osios šaulių
gvardijos brigados karys šūktelėjo: „Kas gi čia
yra, ar iš žemės jie auga?"
3* 35
 Hitlerininkų jėgos tą dieną buvo gerokai pra­
našesnės, mes turėjome didelių nuostolių. Ir ne
kartą mane nusmelkdavo mintis: kiek kris šioje
žemėje mūsų vaikinų ir kiek jų negrįš namo?
Gailestis kare — sudėtingas dalykas. Karas yra
žiaurus, ir mirtis jame neišvengiama. Vieno ku­
rio pagailėsi, siųsk jo vietoj kitą. Čia doroviškai
pateisinama viena — būti sunkiu momentu drau­
ge su kariais, kartu pergyventi tuos pačius pa­
vojus. Ir daryti viską, ką gali, kad apsaugotum
juos nuo nereikalingos rizikos, palengvintum jų
negandas.
Tarp išlikusių karo metų dokumentų yra di­
rektyva su mano parašu. Ji buvo išsiuntinėta vi­
siems politiniams organams, visiems politiniams
darbuotojams vėliau, 1943 metų pabaigoje,
vykstant kautynėms prie Kijevo. Bet tai, kas
čia parašyta, man buvo svarbiausia per visą
karą:
„Nuolat rūpinkitės tausoti kovotojų jėgas ir
sveikatą. Be sutrikimų aprūpinti kareivius karš­
tu maistu ir karštu vandeniu turi būti nepažei­
džiama taisyklė. Reikia kuo griežčiausiai kont­
roliuoti, kad viskas, ką valstybė skiria
kareiviams ir karininkams, jiems ir tektų. Nerū­
pestingus ir neveiklius šiuo atžvilgiu žmones
reikia griežtai bausti. Ypatingas dėmesys turi
būti skiriamas sanitarijos įstaigų darbui. Jungi­
nių politiniai skyriai turi skirti specialius dar­
buotojus, atsakingus už sužeistųjų evakuaciją iš
kautynių lauko ir už tai, kad jiems laiku būtų
suteikta medicinos pagalba".
36
 Ir šiandien, praėjus daugeliui metų po kauty­
nių, tarp daugybės reikalų mes turime nuolat
prisiminti tuos, kurie praėjo karą. Turime jais
rūpintis, domėtis, padėti jiems tvarkyti gyveni­
miškus reikalus — tai valdžios organų, visų pi­
liečių moralinė pareiga, tai mūsų gyvenimo įsta­
tymas.
 5

kaitytoj as tikriausiai
A r laukia
S i< pasakojimo
apie partinį-politinį darbą, bet aš iš esmės apie
jį jau seniai kalbu. Todėl, kad Mažosios žemės
karių ištvermė buvo šio darbo rezultatas. Todėl,
kad sutvarkytas placdarmo gyvenimas, rūpestis
išsaugoti karių jėgas ir sveikatą, laiku atsiųsti
aviakorpusai ir linksmi pokštai, aprimus kauty­
nėms, ir pasiaukojama narsa atakose, ir tai, kad
žmonės iki galo likdavo žmonėmis,— visa tai bu­
vo partinio-politinio darbo rezultatas. Taigi iš­
skirti jį iš bendro pasakojimo sunku, o tikriau­
siai ir nėra reikalo.
Kuo išmatuoti, kaip įvertinti politinio vadovo
veiklą fronte? Snaiperis nukovė dešimt hitleri­
n inkų— jam garbė ir šlovė. Kuopa atmušė ata­
ką, išlaikė pozicijas — garbė ir šlovė kuopos
vadui ir jos kariams. Divizija pralaužė priešo
gynybą, išvadavo gyvenvietę — vado pavardė
įrašoma vyriausiojo kariuomenės vado įsakyme.
38
Tačiau didelis nuopelnas ir politinio darbuotojo,
kuris idėjiškai ruošė kovotojus, stiprino jų di­
džią meilę Tėvynei, ugdė pasitikėjimą savo jė ­
gomis, įkvėpdavo žygdarbiui.
Tikras politinis darbuotojas armijoje — tai tas
žmogus, apie kurį grupuojasi žmonės, jis puikiai
žino jų nuotaikas, poreikius, viltis, svajones, jis
skatina juos aukotis, atlikti žygdarbį. Ir jeigu
turėsime galvoje, kad kariuomenės kovinė dva­
sia visada buvo pripažįstama svarbiausiu jos iš­
tvermės veiksniu, tai kaip tjk politiniam darbuo­
tojui buvo patikėtas karo metais galingiausias
ginklas. Jis grūdino karių dvasią ir širdis, o be
šito nei tankai, nei patrankos, nei lėktuvai per­
galės mums nebūtų iškovoję.
Taip buvo visur, o jau sunkiuose karo baruo­
se, tokiuose, kaip Mažoji žemė, šio darbo reikš­
mę sunku deramai įvertinti. Buvo momentų, kai
kariams atrodė, jog jie atkirsti nuo Didžiosios
žemės, ir reikėjo juos įtikinti, kad atkirsti — tai
nereiškia atplėšti, kad atkirsti — tai nereiškia
užmiršti. Reikėjo parodyti, kad karas su fašizmu
vyksta visuose frontuose, kad didžiulę pagalbą
mums teikia visa šalis. Reikėjo sujungti į vieną
ką tik atmuštą ataką su tais didžiaisiais mūšiais,
kuriuose dalyvauja visa tarybinė liaudis.
Čia reikėjo ne skambių kalbų, o ir salių nebu­
vo kalboms, bet atviro, vyriško ir, sakyčiau, nuo­
širdaus pokalbio. Aš dalyvavau daugumoje par­
tinių susirinkimų, vykusių koviniuose jungi­
niuose ir dalyse, ir šiaip bendravau su kariais.
Paprastai man pavykdavo surasti bendrą kalbą
su kareiviais ir jūreiviais, nors jokių ypatingų
39
metodų tam netaikiau. Ir kalbant apie rimtus
reikalus, ir juokaujant, stengiausi elgtis papras­
tai, santūriai. Ir visada sakydavau tiesą, kad ir
kokia karti ji būtų. Pasakysiu, jog buvo ir tokių
karininkų, kurie stengėsi dėtis atlapaširdžiais.
Kariai, suprantama, iš karto jaučia apsimestinį
familiarumą, o tada jau nelauk iš jų atvirumo.
Dauguma mūsų politinių skyrių viršininkų,
politinių vadovų, komjaunimo organizatorių,
agitatorių mokėjo rasti tinkamą toną, turėjo ka­
reivių tarpe autoritetą, ir svarbiausia, kad žmo­
nės žinojo: sunkiu momentu tas, kuris ragino
juos ištverti, bus greta jų, liks drauge su jais,
eis su ginklu rankose jų priekyje. Galbūt svar­
biausias mūsų ginklas buvo karštas partinis žo­
dis, patvirtintas darbu — asmeniniu pavyzdžiu
mūšyje. Štai kodėl politiniai darbuotojai buvo
Ginkluotųjų pajėgų siela.
Suprantama, jie dalyvaudavo, rengiant puo­
lamąsias arba gynybines operacijas, be jų nebu­
vo sudarinėjami karinių veiksmų planai. Aš, pa­
vyzdžiui, neprisimenu tokio atvejo, kad genero­
las Leselidzė ar kiti armijų vadai, su kuriais man
teko kariauti, nebūtų atsižvelgę į mano nuomo­
nę arba pataisas, kartais labai svarbias. Bet įsa­
kymą kare duoda vadas, tai jo prerogatyva, ir
nors politinis darbuotojas taip pat gali įsakinėti,
naudotis šia teise jis, mano nuomone, turi tik
ypatingais atvejais.
Pateiksiu pavyzdį. Viename partinio aktyvo
susirinkime, kuriam aš pirmininkavau, žmonės
sėdėjo eilėmis ant žemės. Vidury pranešimo kaž­
kur už mano nugaros, ne taip jau toli, sprogo
40
vokiečių sviedinys. Mes girdėjome, kaip jis lė­
kė. Reiškinys įprastas, aš kalbėjau toliau, bet
po dviejų minučių sprogo antras sviedinys, jau
priekyje. Niekas nepajudėjo iš vietos, nors žmo­
nės buvo patyrę, suprantą, kad artilerija šaudo
į mus. Trečiasis sviedinys, tariant frontininkų
kalba, buvo skirtas mums. Štai tada aš ir įsakiau:
— Stoti! Į kairę įklonio link tris šimtus metrų
bėgte marš!
Mes baigėme darbą kitoje vietoje. Trečiasis
sviedinys tikrai sprogo aikštelėje, kur mes iki
tol buvome. Grįžome iš ten su politiniu vadovu
V. Tichomirovu tylėdami.
— Niekas nepajudėjo, — pasakė jis. — Tai
žmonės...
Apie tai mąsčiau ir aš.
Tokiais ypatingais atvejais, mūšyje ar jam nu­
rimus, politinis darbuotojas turi teisę ir privalo
įsakinėti. O kasdieniniame darbe jis neturi įsa­
kinėti — tik aiškinti ir įtikinėti. Be to, ir šis dar­
bas turi būti dirbamas sumaniai ir taktiškai.
Netgi žmogui suklydus niekas neturi teisės įžeis­
ti jo riksmu. Aš labai bjauriuosi kad ir nepapli-
tusiu, bet dar ne visų atsisakytu įpročiu kelti
balsą prieš žmones. Nei ūkinis, nei partinis va­
dovas neturi pamiršti, kad jo valdiniai — tai val­
diniai tik tarnyboje, kad tarnauja jie ne direk­
toriui ar vedėjui, o partijai ir valstybei. Ir šiuo
požiūriu visi yra lygūs. Tie, kurie nepaiso šios
mūsų santvarkai nepajudinamos tiesos, beviltiš­
kai save kompromituoja, menkina savo autori­
tetą. Žinoma, nusižengęs neturi išvengti atsako­
mybės: partinės, administracinės, pagaliau teis-
41
minės — bet kurios. Tačiau jokiu būdu negalima
įžeidinėti žmonių savigarbos, žeminti jų orumo.
Taip aš manau šiandien, šios taisyklės lai­
kiausi ir karo metais, ta linkme stengiausi auk­
lėti politinio skyriaus aparatą, kuriam man teko
vadovauti. Turiu pasakyti, kad tai buvo darnus
kovingų karininkų kolektyvas, tų karininkų, ku­
rie buvo išėję partinio darbo mokyklą, turėjo ir
patyrimo, ir žinių, buvo iniciatyvūs ir narsūs, ri­
zikuodavo gyvybe mūšiuose ten, kur to reikala­
vo aplinkybės. Ne visi jie sulaukė pergalės, bet
kiekvienas garbingai atliko savo pareigą.
Gera prisiminti šiuos žmones. Karo metais aš
pareiškiau jiems nemaža padėkų, pasirašiau ne­
maža apdovanojimo raštų, o bausmių, pamenu,
nepaskyriau nė vienos. Ir ne todėl, kad buvau
toks „gerutis", priešingai, jokių nuolaidų jiems
nedarydavau, net jeigu tekdavo dirbti ištisą pa­
rą. Paprasčiausiai aš žinojau, kad drąsiai galiu
pasikliauti kiekvienu, ir jie manęs niekada ne­
apvylė. Kad skaitytojas vis dėlto įsivaizduotų
mūsų žmones, kai kuriuos iš jų paminėsiu.
Vienu iš mano pavaduotojų, propagandos ir
agitacijos skyriaus viršininku, buvo S. Pacho-
movas. Ramus bet kurioje situacijoje, iš pirmo
žvilgsnio netgi lėtas, jis pasidarydavo nepapras­
tai energingas, ryžtingas, kai to reikalavo aplin­
kybės. Jis mokėdavo rasti tą vienintelį žodį, ku­
rio kaip tik tuo momentu labiausiai reikėdavo
kariui. Todėl dažniau, negu kitus, aš pasitelkda­
vau jį, ruošiant Karo tarybos kreipimusi ir kitus
svarbius dokumentus.
42
 Lektorius, propagandistas buvo labai malonus
majoras A. Arzumanianas, plataus akiračio
žmogus, pilnas gero humoro, kurio niekada ne­
būna per daug. Jau tada buvo matyti, kad tai
neeilinis žmogus. Ir aš ne tik nenustebau, bet
dargi apsidžiaugiau, po karo sužinojęs, kad Ar­
zumanianas tapo akademiku, o vėliau ir TSRS
Mokslų akademijos prezidiumo nariu.
Geras propagandistas, kaip ir A. Arzumania­
nas, buvo I. Sčerbakas, dar prieš karą tapęs is­
torijos mokslų kandidatu. Giliomis žiniomis pa­
sižymėjo ir G. Jurkinas. Beje, iš jo elgesio gali­
ma spręsti apie politinio skyriaus darbuotojų
narsą. Dar tada, kai vyko Novorosijsko puola­
moji operacija, tiesiog kautynių lauke Juodo­
sios jūros laivyno vadas apdovanojo jį kovinės
Raudonosios vėliavos ordinu. Ir j eigų aš j au taip
užbėgau į priekį, tai pridursiu, kad už dalyvavi­
mą joje taip pat buvo aukštai įvertintas visų
18-osios armijos politinio skyriaus darbuotojų
vaidmuo.
Turėjome mes ir savo armijos laikraštį „Zna-
mia Rodiny" („Tėvynės vėliava"), kuris opera­
tyviai atsiliepdavo į visus Mažosios žemės įvy­
kius. Jo laukdavo apkasuose ir tranšėjose, per-
davinėjo jį iš rankų į rankas. Man ne kartą teko
dalyvauti trumpuose redakcijos pasitarimuose,
kalbėtis su redaktoriumi V. Verchovskiu ir ki­
tais bendradarbiais. Aš įpratau gerbti žurnalis­
tus, nes žinojau: kautynių metu jie nuolat buvo
kartu su kariais, dalyvaudavo desantų, diversi­
nių grupių, „liežuvių" paėmimo operacijose.
43
 Laikraščio aparatas ir jo autorių aktyvas bu­
vo stiprus. Be etatinių bendradarbių, tokių, kaip
busimasis Tarybų Sąjungos Didvyris, „Pravdos"
korespondentas S. Borzenka, mūsų laikraščiui
rašė prozininkas B. Gorbatovas, poetas P. Koga­
nas.
Lankydavosi mūsų armijoje ir kiti žinomi ra­
šytojai.
Pagaliau noriu pasakyti ir tai, :kad labai svar­
bu buvo kareiviams taiklus žodis, tartas savojo
poeto kario, arba piešinys kukliame kovos la­
pelyje. Todėl, kad šitas žodis, šitas piešinys bu­
vo skiriami tiesiogiai jiems. Prisimenu, auštant
aš grįžau iš priešakinių linijų ir pamačiau dvi
merginas. Jos ėjo nuo jūros. Viena neaukšta,
dailiai susijuosusi diržu, ryškiai rudais plaukais.
Kariškai pasisveikinome, ir aš nuvažiavau. Savo
padėjėjui komjaunimo reikalams buvau paža­
dėjęs penktą valandą priimti žmones ryšium su
jų patvirtinimu komjaunimo organizatoriais vie­
toj žuvusiųjų. Ir štai ateina kaip tik ši rudaplau­
kė mergina, nešina ritiniu popierių.
— Iš kur jūs? — klausiu ją.
— Iš jūreivių bataliono.
— Kaip jie su jumis elgiasi?
— Gerai.
— Neskriaudžia?
— Ne, ką jūs!
Pasirodė, ji piešia. Čia pat išskleidė savo ko­
vos lapelius. Kaip dabar pamenu piešinį ir žo­
džius po juo: „Ko sumišai, Vasia?"
Į Mažąją žemę ši mergina, Marija Pedenko,
pasiprašė pati, buvo desantininke nuo pirmųjų
44
išsilaipinimo dienų. Švilpiant kulkoms, ji nešė
sužeistuosius, o rimties minutėmis bėgiojo iš
apkaso į apkasą su laikraščiais, vokais, popieriu­
mi, kalbėjosi su kariais, deklamavo jiems eilė­
raščius. Ją pažinojo ir mylėjo visi Mažosios že­
mės kovotojai, laikė viena iš geriausių agitato­
rių. Ranka rašytą laikraštį „Polundra" buvo
sumaniusi ji, netgi įsigudrino „leisti" jį keliais
egzemplioriais. Ir kariai skaitydavo šiuos lape­
lius, kol tie suplyšdavo. Linksmas juokas visada
skardėdavo ten, kur juos žiūrinėdavo ir skai­
tydavo.
Vėliau, kai mes ėmėme Novorosijską, Mariją
sužeidė, bet pasigydžiusi ji vėl grįžo į kovines
dalis. Jos didvyriškumas buvo pažymėtas trimis
koviniais ordinais. Vėliau ji pasiprašė į Kijevą,
kai ten vyko įnirtingos kautynės. Kartą aš pa­
mačiau laikraštyje (neprisimenu, „Pravdoje" ar
„Izvestijose") jos straipsnį „Meilė". Buvo gali­
ma pamanyti, kad tai kažkoks sentimentalus
rašinys. Pasirodė, ne. Ji rašė apie Tėvynę, apie
Tėvynės meilę.
Tėvynės vardan Marija Pedenko negailėjo nei
savo jaunystės, nei gyvybės. Dienoraštyje, kuris
buvo vėliau paskelbtas, ji rašė apie Mažąją že­
mę: „Išlendi iš požemio į dienos šviesą, ir širdis
džiaugiasi. Taip norisi gyventi. O aplink žiau­
rios karo mašinos išvarpyti laukai. Visur namų
griuvėsiai ir rudos kraujo dėmės ant subjauro­
tos, išdraskytos žemės. Nespėji pasigėrėti sau­
le, o jau girdi: „Oro pavojus!" Ir vėl tu grįžti į
savo urvą, kur drėgmė dvelkia į veidą, kur pro
45
gilzinių lempų suodžius vos atpažįsti savo bi­
čiulius".
Kaip ir daugelis didvyrių, Marija nesulaukė
mūsų dienų. Prisimindamas šį puikų žmogų, aš
mąstau apie daugelį kitų mūsų Tėvynės dukte­
rų, pakėlusių kartu su vyrais visus karo sunku­
mus. Man jų paveikslas įkūnija tarybinės mo­
ters didybę.
 6

p [
uolimas... Po balan­
m džioH7 kautynių šiuo
žodžiu gyveno visa armija — ir kareiviai, ir va­
dai. Mes visi labai pergyvenome, palikdami
priešui gimtuosius kaimus ir miestus, niršome
ant grobikų per ilgus apsiausties mėnesius, to­
dėl buvome kupini švento troškimo keršyti.
„Kada gi?"— klausinėjo kariai, vadai, politi­
niai darbuotojai, nepridurdami žodžio „puoli­
mas", nes ir be jo buvo aišku, apie ką kalbama.
Į tai buvo galima atsakyti tik vienu žodžiu: „Ne­
trukus". Puolimo diena ir planas buvo laikomi
griežčiausioje paslaptyje. Bet tai, kad jis rengia­
mas, buvo neįmanoma nuslėpti, o ir nereikėjo.
Aplinkybės galingam smūgiui klostėsi kuo
palankiausios. Visuose frontuose iniciatyva per­
ėjo į Raudonosios armijos rankas. Fašistinė ka­
ro vadovybė visiems laikams prarado pranašu­
mą, kurį lėmė netikėtas užpuolimas ir galinges­
nė karinė technika. 1943 metais didvyriškasis
47
užnugaris pasiuntė frontui 24 tūkstančius tankų
ir savaeigių pabūklų, 35 tūkstančius lėktuvų,
130 tūkstančių patrankų. Mes jau turėjome dau­
giau ir tobulesnių ginklų, negu priešas. Todėl,
laimėjusi keturiasdešimt trečiųjų metų vasarą
daug stambių kautynių, mūsų armija pažengė į
vakarus centrinėje fronto dalyje 300 kilometrų,
o pas mus, pietuose,— 600 kilometrų.
Kokiomis aplinkybėmis gimė Novorosijsko
šturmo idėja?
Po Stalingrado mūšio Hitleris pajuto, kad gali
patekti į dar rimtesnį apsupimą, ir su ypatinga
jėga įsikibo į pietinį placdarmą. Jis suvokė: pra­
radus Tamanę, neišvengiamai bus prarastas Kry­
mas, iškils grėsmė jo kariuomenei Ukrainoje,
Norėdami išlaikyti Tamanę, fašistai įrengė du
galingus gynybos ruožus. Jie ėjo nuo Juodosios
iki Azovo jūros. Tai buvo minų laukai, prieštan­
kinės kliūtys, vielų užtvaros, ilgalaikiai įtvirtin­
ti ir šarvuoti ugnies taškai su gaubtais.
Greta mūsų kovojo A. Grečkos armija, ir ji
pirmoji pajuto įnirtingą fašistų pasipriešinimą.
Paims vieną kalvelę — stop, paims dar vieną —
vėl stop. Prisimenu, Leselidzė, Koloninas, aš ir
pulkininkas Zarelua gulėjome ant burkos. Buvo
poilsio momentas, mes svarstėme susidariusią
padėtį, ir Leselidzė pasakė:
— Žinote ką? Norint paimti Tamanę ir Krymą,
reikia paimti ne šias kalveles, o Novorosijską.
Paprašykime Vyriausiąją vadovybę dar 17—-20
tūkstančių žmonių. Pasiruošime ir pradėsime
šturmą.
48
 Taip mes ir padarėme. Leselidzė paskambino į
Maskvą, mūsų iniciatyvai pritarė Vyriausioji
vadovybė ir davė mums Gladkovo diviziją. Štai
nuo to ir prasidėjo.
Novorosijskas buvo svarbiausias vokiečių pa­
sipriešinimo mazgas. Be galingų įtvirtinimų iš­
ilgai fronto linijos, jie įrengė daugybę atsparos
punktų pačiame mieste. Dideliuose gyvenamuo­
siuose namuose, gamyklose, elevatoriuose, ge­
ležinkelio stotyje buvo įrengti įvairių pabūklų
ir kulkosvaidžių lizdai, skersai ir išilgai kvartalų
buvo iškastos tranšėjos, gatvėse įrengtos bari­
kados. Ypatingai buvo įtvirtintas uostas.
Fašistinė vokiečių karo vadovybė manė gerai
išmananti tarybinės kariuomenės taktiką. Stam­
bių pasipriešinimo mazgų mes nepuldavome iš
fronto, o juos apeidavome. Taigi, sutvirtindami
Novorosijską, šturmo šioje vietoje jie vis dėlto
nelaukė. Ir apsiriko. Mūsų taktika buvo ypatin­
ga tuo, kad ji buvo lanksti. Viena iš priežasčių,
paskatinusių mus pralaužti priešo gynybos lini­
jas kaip tik Novorosijske, buvo netikėtumo
veiksnys.
18-oji armija iki to laiko buvo sukaupusi di­
delį desantinių operacijų patyrimą, todėl mes
manėme, kad smūgį miestui galima smogti ne iš
dviejų pusių, kaip manyta anksčiau, o iš tri­
j ų — nuo Cemeso įlankos dešiniojo ir kairiojo
krantų, tai yra iš Mažosios žemės ir iš cemento
gamyklų pusės, taip pat iš jūros dideliu desan­
tu, kuris priešui bus visiškai netikėtas. Toks pla­
nas ir buvo priimtas.
Ą. L. Brežnevas 49
 Buvo rengiamas dar vienas siurprizas. Didelį
desantą, suprantama, turi gabenti dideli laivai,
o juos labai atidžiai stebėjo priešas. Gabenti ka­
riuomenę mes nutarėme mažais laivais. Be to,
rengėmės torpeduoti kranto įtvirtinimus. Nieka­
da anksčiau torpedomis krantas nebuvo apšau­
domas: jos skirtos jūrų kautynėms ir laivams
naikinti. Kad torpedų smūgis būtų toks, kaip bu­
vo sumanyta, katerininkams teko nemaža pasi­
darbuoti.
Jei planą priešas įspėja, jis jau iš anksto, kaip
žinoma, yra beveik žlugęs. Todėl svarbiausia
reikėjo kuo griežčiausiai išlaikyti paslaptį. Mes
uždraudėme bet kokį susirašinėjimą, susijusį su
rengiama operacija. Ją rengiant, buvo pasitelkti
tik patys reikalingiausi žmonės. Prasidėjo
kruopšti žvalgyba. Siekiant nuslėpti mūsų suma­
nymus, ji vyko plačiu frontu. Kartu buvo sten­
giamasi dezinformuoti priešą. Nemaža sumaniai
realizuotų priemonių jį įtikino, kad vėl rengia­
mas desantas Južnaja Ozereikos rajone.
Partiniams-politiniams operacijos klausimams
mes teikėme ne mažesnę reikšmę, negu jos kovi­
niam parengimui. Nutarėme iki šturmo pradžios
žūt būt įkurti visose dalyse veiklias partines or­
ganizacijas. Todėl siuntėme komunistus į atsa­
kingiausius puolimo barus. Ypač kruopščiai bu­
vo atrenkami žmonės desantinėms dalims. Jose
buvo 60—70 procentų komunistų ir komjau­
nuolių.
Mąsčiau aš ir apie tai, kaip tinkamiau paskirs­
tyti politinio skyriaus darbuotojus: kiekvienas
iš jų visam operacijos laikotarpiui buvo paskir-
50
tas į kurią nors karinę dalį. Vėliau, susitikdamas
su jais divizijose ir pulkuose, aš mačiau, kad ko­
vojo jie nepaprastai pakiliai, užkrėsdami savo
kovingumu kitus. Pasitelkėme mes daugelį po­
litinių darbuotojų ir iš rezervo, kad kautynių
metu būtų galima greitai pakeisti išėjusius iš ri­
kiuotės. Partiniai organizatoriai turėjo po du pa­
vaduotojus, komjaunimo organizatoriai — po
tris. Taigi mes pasiekėme, kad visuose daliniuo­
se nuolat būtų partiniai ir komjaunimo vadovai.
Kaip paaiškėjo po Novorosijsko išvadavimo,
labai pasitarnavo mūsų parengta „Desantininko
atmintinė". Keliose įvado pastraipose buvo kal­
bama apie Raudonosios armijos laimėjimus vi­
suose frontuose, apie hitlerininkų žvėriškumus,
apie tai, kad atėjo ir mūsų valanda smogti triuš­
kinamą smūgį priešui, atkeršyti už visas jo pik­
tadarybes. Po to ėjo praktiniai patarimai. Buvo
trumpai primenama, kaip turi elgtis karys, lip­
damas į laivą, pačiame laive, išsilaipinimo metu
ir kautynėse. Mes stengėmės iš anksto išmokyti
žmones, ką reikia daryti nenumatytomis aplin­
kybėmis. Atmintinę įteikėme kiekvienam desan­
tininkui.
Atmintinės idėją aš perėmiau iš pilietinio ka­
ro Pietų fronto kovotojų, kurių atmintine tuo
metu labai domėjosi ir itin svarbias vietas pa­
brėžė V. Leninas. Beje, daugeliu jos teiginių, į
kuriuos buvo atkreipęs ypatingą dėmesį Vladi­
miras Leninas, mes naudojomės visame partinia-
me-politiniame darbe. Štai kelios eilutės iš at­
mintinės:
4* 51
 „Drauge komuniste!.. Tu turi stoti į mūšį pir­
mas, o išeiti iš mūšio paskutinis. Tu pašauktas į
frontą auklėti raudonarmiečių masę. Tačiau bet
kurią minutę tu turi sugebėti paimti į rankas
šautuvą ir pats parodyti, kad komunistas moka
ne tik tauriai gyventi, bet ir garbingai mirti!"
Šturmo rengimo dienas ir naktis aš prisimenu
kaip įtempčiausio darbo, didžiausių sunkumų
laiką. Bet kaip jos skyrėsi nuo apsupties Mažo­
joje žemėje dienų ir naktų! Darbas nevargino,
sunkumai džiugino, kiekvienas naujas susitiki­
mas su žmonėmis teikė jėgų. Desanto avangar­
de pasisiūlė eiti atskiras jūrų pėstininkų bata­
lionas, kuriam vadovavo pirmojo išsilaipinimo
Mažojoje žemėje didvyriai V. Botyliovas ir jo
pavaduotojas politiniams reikalams N. Staršino-
vas. Šiam batalionui ir buvo įteikta vėliava, ku­
rią jie turėjo iškelti virš pirmojo atkovoto iš
priešo aukšto pastato Novorosijske. Kaip didelę
garbę priėmė vėliavą antrojo laipsnio viršila
jaunas komunistas Vladimiras Smorževskis. Drą­
sus žvalgas, pirmojo desanto kautynių didvyris,
sujaudintas pasitikėjimo, draugams prisiekė:
„Nepadarysiu gėdos jūreiviams!"
Pagaliau armijos vadas K. Leselidzė surinko
vadus, kurie turėjo vesti kariuomenę į šturmą,
ir paskelbė laiką „Č"— šturmo valandą ir minu­
tę naktį iš rugsėjo 9 į 10 dieną. Čia buvo galuti­
nai patikslinta kiekvieno užduotis. Po to, likus
pusdieniui iki operacijos pradžios, Šiaurės Kau­
kazo fronto vadas I. Petrovas sušaukė išplėstinį
armijos ir laivyno vadų pasitarimą, kur kiekvie­
nas raportavo apie pasirengimą.
52
 Likus valandai iki puolimo, visose šaulių da­
lyse, desantininkų rinktinėse ir laivuose buvo
sušaukti mitingai. Labai daug ką reikėjo pasa­
kyti žmonėms, nes kalbėti iki tol mes negalėjo­
me. Taigi reikėjo parinkti pačius reikalingiau­
sius žodžius. Aš buvau daugelyje mitingų ir įsi­
tikinau, jog įsakymą dėl šturmo kareiviai sutiko
su didžiuliu pasitenkinimu, net, pasakyčiau, su
džiaugsmu.
Atėjo laikas, kurio mes visi 225 dienas ir nak­
tis laukėme. Armijos vado sekimo punktas bu­
vo įrengtas ant Markotcho kalnagūbrio. Iš čia
kaip ant delno matyti Cemeso įlanka, uostas, di­
delė dalis miesto.
Naktis. Iki operacijos pradžios dar yra laiko,
bet čia jau daug žmonių: armijos vadas, štabo
viršininkas generolas N. Pavlovskis su grupe
štabo karininkų, artilerijos vadas generolas
G. Kariofilis su savo padėjėjais, kitų kariuome­
nės rūšių vadai. Įtemptą tylą sutrikdydavo tele­
fono skambučiai. Žvalgai informavo: priešo pu­
sėje jokio judėjimo nepastebima. Kartkartėmis
pasigirsdavo pavieniai pabūklų šūviai, kažkur
sprogo atsitiktinis sviedinys — ir vėl tyla. Visi
kalbėjosi kažkodėl tyliai, beveik pašnibždomis.
Karininkai ir generolai tolydžio žvilgčiojo į
laikrodžius.
Ir štai laikas ,,Č''— 2.44. Aš žinojau, kad tą
minutę smogs 800 pabūklų ir 227 „katiušos", pa­
kils į orą pusantro šimto bombonešių. Smūgio
stiprumą, suprantama, įsivaizdavau. Bet tai, ką
Išgirdau, mane apstulbino. Atrodė, kad griūva
visa žemė.
53
 Artilerinis parengimas truko penkiolika mi­
nučių. Per tą laiką buvo paleista 35 tūkstančiai
sviedinių į iš anksto numatytus taikinius. Pakilo
į ataką jūrų pėstininkai ir šaulių dalys iš Mažo­
sios žemės — ne veltui mes tiek dienų laikėme šį
brangų kranto juostos lopinėlį. Prasidėjo puoli­
mas iš kitos pusės — iš cemento gamyklų rajono.
Kaip mes ir buvome numatę, stojo į kovą jūrų
desantas.
Mieste liepsnojančių gaisrų pašvaistė apšvie­
tė Cemeso įlanką. Aš žiūrėjau į tamsą, į Gelen-
džiko pusę, bet tik netoli uosto pamačiau pirmą­
ją grupę „prasilaužimo" katerių, praplaukusių
nepaprastu greičiu ir sunaikinusių kliūčių užtva­
ras. Tai įvyko, praėjus šešioms minutėms po ar­
tilerinio parengimo pradžios. Pasirodė sutartinis
ženklas—„kelias laisvas". Po kelių minučių di­
džiuliu greičiu į įlanką įsiveržė kateriai ir smo­
gė sunkiosiomis torpedomis į vakarinį ir rytinį
molus. Stulbinantis smūgis, sugriovęs kranto
įtvirtinimus. Krante tvyrojo dūmai, cemento
dulkės. Jie pridengė nuo priešo desanto kate­
rius, ir lygiai po penkiolikos minučių, tai yra tuo
momentu, kai baigėsi artilerinis parengimas, Bo-
tyliovo batalionas jau kovėsi prieplaukoje. Per
pusę valandos, pliekiant nuožmiai priešo ugniai,
išsilaipino 800 žmonių, apsiginklavusių sunkiai­
siais kulkosvaidžiais, minosvaidžiais, prieštan­
kiniais šautuvais.
Viskas susimaišė Cemeso įlankoje. Iš įvairių
pusių didžiuliu greičiu plaukė kateriai, taškyda­
mi posūkiuose vandenį, ir, atrodė, tuoj tuoj su­
sidurs. Tačiau viskas buvo tiksliai apskaičiuota.
54
Įkandin torpedinių katerių plaukė kanonierės,
sargybiniai kateriai, seineriai — kiekvienas lai­
vas savo maršrutu. Viena po kitos buvo atakuo­
jamos Lesnajos, Elevatornajos, Neftenalivnajos,
Importnajos prieplaukos. Sprogimų ir gaisrų ug­
nis gerai apšvietė įlanką uosto rajone. Vanduo
joje virte virė.
Beveik kartu su Botyliovo batalionu, užėmu­
siu Lesnajos prieplauką, puolė Cementnajos
prieplauką 1339-asis šaulių pulkas, vadovauja­
mas S. Kadančiko. Ir nors ne visam pulkui pa­
vyko išsilaipinti, bet tie, kas įsikibo kranto, vie­
ningai ir veržliai šturmavo priešo įtvirtinimus.
Iki ryto jie užėmė stiprų atsparos punktą — ce­
mento gamyklą „Proletarų". Sekančią naktį prie
jų prisijungė kiti pulko daliniai.
Sekimo punkte nesiliovė telefono skambučiai.
Su visais junginiais buvo palaikomas patikimas
ryšys. Su didinga ramybe ir tvirtumu kauty­
nėms vadovavo talentingas armijos vadas. Kau­
tynių metu jis operatyviai pergrupuodavo dalis,
įvedinėjo rezervus, permetinėjo pastiprinimus
ten, kur susidarydavo grėsmė.
Pirmosiomis minutėmis apstulbintas priešas
atsipeikėjo. Pasipylė ugnis iš kiekvieno pastato,
iš kiekvieno kvartalo. Nustatę mūsų užimto
placdarmo ribas, hitlerininkai atidengė į jį arti­
lerijos ugnį. Tačiau ir mūsų artilerija lydėjo
puolančias dalis. Mūsiškiai lakūnai taip supla­
navo savo veiksmus, kad be paliovos buvo bom­
barduojama priešo užimta teritorija. Danguje
visą laiką skraidė smogiamieji lėktuvai — per
dieną jie atliko po šešis septynis antskrydžius.
55
 Antrąją naktį elektrinės rajone išsilaipino
1337-asis pulkas. Kartu išsikėlė ir pulkininkas
V. Vruckis, 318-osios šaulių divizijos vadas. Ta­
čiau ryšys su juo nutrūko. Iš vado veido aš ma­
čiau, kaip jis sunerimęs. Ne kuopa, ne batalio­
nas, o beveik ištisa divizija, be to, išvesta ten,
iš kur turi būti smogiamas svarbiausias smūgis,
nesiuntė žinių.
Leselidzė įsakė pasiųsti atsakingą karininką į
elektrinės rajoną, surasti Vruckį, išsiaiškinti pa­
dėtį ir nedelsiant informuoti. Aš pagalvojau ir
pasiūliau vadui pavesti šį darbą mano pavaduo­
tojui Pachomovui. Vadas jį gerai pažinojo ir
tuojau sutiko, bet įsakė operatyvinio skyriaus
viršininkui pasiųsti su juo skyriaus kapitoną
Pušickį.
— Paimkite mano ,,vilį",— pridūrė jis.
Jie turėjo nusigauti į miestą, pereidami
priešakinę liniją, praeiti stipriai apšaudomą zo­
ną, surasti Vruckį, patyrusia akimi įvertinti pa­
dėtį, pažymėti ją žemėlapyje ir kaip galima
greičiau grįžti. Laimei, abu grįžo sveiki, nors ar­
mijos vado automobilį, kurį jie buvo palikę
„Oktiabr“ gamyklos rajone, subombardavo.
Įveikę daugybę kliūčių, prasibrovę vandens ka­
nalizacijos vamzdžiu, nutiestu palei krantinę,
jie pateko į kažkokią aikštelę, priešais kurią bu­
vo elektrinė, o dešinėje — ilgas pastatas, iš ku­
rio fašistai be paliovos šaudė. Iki elektrinės —
maždaug septyniasdešimt metrų, bet patekti į
ją buvo galima tik per atvirą aikštelę arba palei
pastatą už suverstų anglių. Nusprendė greitai.
Pušickis šliaužia už anglies krūvų, o Pachomo-
56
vas žaibiškai pralekia pavojingą vietą. Po to jis
rimtai įtikinėjo, kad geriausias pasaulio sprinte­
ris nebūtų jo pavijęs. Nepaisydami pavojaus,
tuo pačiu keliu jie grįžo atgal ir ne su vienu, o
su dviem žemėlapiais ir raportais, kad armijos
Karo taryba tikrai gautų duomenis apie padėtį.
Pranešė jie ir liūdną žinią: pulkininkas Vruckis
sunkiai kontūzytas, neteko akies ir sužeistas į
ranką. Tuojau pat buvo imtasi priemonių pa­
dėti divizijos dalims, kurios lėtai, bet nepaliau­
jamai judėjo į priekį. Laikinai eiti divizijos va­
do pareigas buvo pavesta štabo viršininkui.
Gatvėse vyko kautynės. Vienas po kito ėjo
pranešimai: paimta geležinkelio stotis ir ten iš­
kelta jūrų laivyno vėliava; paimtas „Pilkasis na­
mas"; paimtas „Raudonasis namas"; mūsiškiai
įsiveržė į mokyklą; išvaduotas 103-iasis kvarta­
las... Ir kiekvieną iš jų lydėjo skaudūs žodžiai:
nukautas 318-osios divizijos politinio skyriaus
viršininkas papulkininkis A. Tichostupas... nu­
kautas armijos politinio skyriaus instruktorius
majoras P. Isajevas... nukautas armijos politinio
skyriaus inspektorius majoras A. Cedrikas...
Prieš tai žuvo M. Vidovas, vėliau prie Anapos
žuvo 83-iosios jūrų brigados politinio skyriaus
viršininkas K. Lukinas.
Prisimenu, mes su juo nuėjome į vieną rumu­
nų blindažą, įrengtą smėlėtame krante. Buvo la­
bai karšta, ir Leselidzė, aš, Zarelua, Lukinas no­
rėjome kur nors susirasti pavėsį. Bet blindaže
kažkas šnarėjo, be perstojo negarsiai čirškė. Aš
pasakiau:
57
 — Tai, matyt, laikrodžio mechanizmas. Tur­
būt padėjo bombą. Eikime iš čia.
Ir mes išėjome lauk, paėjėjome nuo blindažo,
pasitiesėme burką ir atsigulėme. Lukinas taip
pat atsigulė visai šalia mūsų. Švilpė pavienės
bombos, visas krantas buvo sušiauštas smėlio
kauburėliais. Kai sprogimų griaudėjimas nutilo,
mes atsistojome. Aš pašaukiau draugą:
— Lukinai! Lukinai!
Tyli. Priėjome — jis negyvas. Nė vieno įdrės­
kimo, nieko. Nutrenkė oro banga.
Netiesa, draugas nemiršta.
Tik greta jo nėra.
Jis nesidalija su tavim pastoge.
Ir troškulio nemalšina iš tavo gertuvės...
Gerai pasakė poetas. Protu aš viską suvokiau:
vyksta kautynės, ir aukos neišvengiamos. Ta­
čiau širdis neklausė, maudė nepakenčiamas
skausmas. Aš pats rašiau laiškus našlėms, mano
žemės sauja guli draugų kapuose, mano auto­
mato ugnis drioksėjo gedulo saliuto salvėse. Iš­
tikimi partijos sūnūs, jos vardu jie šaukė kovo­
tojus į mirtiną kovą. Šaukė Tėvynės vardan
negailėti gyvybės. Ir kovoje jie pirmieji darė
tai, ko mokė kitus, vedė paskui save karius. Jie
iki galo įvykdė Lenino priesaką, asmeniniu pa­
vyzdžiu įrodė, kad komunistas moka ne tik tau­
riai gyventi, bet ir garbingai mirti.
 T

S ešias dienas ir šešias

naktis vyko kauty­
nės Novorosijske. Neminėsiu dalių ir junginių
numerių, nepateiksiu skaičių — šturmas plačiai
aprašytas karo istorijos literatūroje. Svarbu pa­
minėti kitką: karių veržimasis pulti, šventas
įniršis buvo toks didelis, kad jų jau niekas ne­
begalėjo sulaikyti. Kasdien ir netgi kas valandą
mes buvome kovos žygdarbių liudytojai. Bent
apie vieną iš jų aš turiu papasakoti.
Tris kartus jūrų pėstininkų kuopa nesėkmin­
gai atakavo fašistų įtvirtinimus. Kuopos vadas
Ivanovas nutarė iš savanorių sudaryti šturmavi-
mo grupę prasilaužimui. Į ją įėjo 11 žmonių.
Grupei vadovavo kuopos partorgas Valiulinas ir
dar keturi komunistai. Ryžtingu smūgiu jie pra­
laužė priešo gynybą, o paskui juos puolė ata­
kon kariai. Tačiau gatvės gale f langinė ugnis
juos sustabdė. Tada Valiulinas viršilai Djačen-
kai pasakė: „Kai nutils kulkosvaidis, pakelk
59
žmones atakon". Ir nušliaužė. Prie pat rūsio lan­
go, pro kurį šaudė kulkosvaidis, jį pakirto kulka.
Tačiau visas apsipylęs krauju jis puolė prie lan­
go. Priešo pozicija buvo užimta.
Salachutdiną Valiuliną aš gerai pažinojau iš
Mažosios žemės — jis buvo vienas geriausių
partorgų. Pasirašydamas jo apdovanojimo raštą,
aš mąsčiau apie tokių žygdarbių esmę. Nėra abe­
jonės, kad žmogus žinojo, jog eina į tikrą mirtį.
Bet vargu ar tuo momentu sau pasakė: „Dabar
įvykdysiu žygdarbį". Ne, ši drąsa buvo ne de­
monstratyviai didvyriška, bet mažažodė, nepa­
stebima, netgi, sakyčiau, kukli, kokią ypač ver­
tino L. Tolstojus, sprendžiant iš romano „Karas
ir taika". Ir žygdarbis turėjo tolstojišką prasmę:
žmogus daro tai, ką turi daryti, nieko nepaisy­
damas.
Žinoma, mirties baimę jaučia visi, tai supranta­
ma. Tačiau kritišką minutę sprendimas ateidavo
tartum savaime, parengtas viso ankstesnio gyve­
nimo. Taigi yra kažkokia riba, kažkokia akimir­
ka, kai kario patrioto pareiga Tėvynei nuslopi­
na ir baimę, ir skausmą, ir mintį apie mirtį. Va­
dinasi, žygdarbis nėra neatsakingas veiksmas.
Tai yra įsitikinimas teisumu ir didingumu to, už
ką žmogus sąmoningai aukoja savo gyvybę.
„Įsitikinimas karo teisingumu,— rašė V. Leni­
nas pilietinio karo metais,— supratimas, kad bū­
tina aukoti savo gyvybę savo brolių labui, kelia
kareivių dvasią ir verčia juos pakelti neregėtus
sunkumus... Taip yra dėl to, kad kiekvienas dar­
bininkas ir valstietis, paėmęs ginklą, žino, už ką
60
jis eina, ir sąmoningai lieja savo kraują, kad nu­
galėtų teisingumas ir socializmas".
Šie puikūs Lenino žodžiai giliai ir tiksliai at­
skleidžia liaudies dorovinių jėgų ištakas, ištakas
mūsų liaudies nemirtingo žygdarbio, kurį ji
įvykdė Didžiojo Tėvynės karo metais, kad nuga­
lėtų teisingumas ir socializmas.
Rugsėjo 16 dieną Maskva saliutavo šauniajai
Šiaurės Kaukazo fronto ir Juodosios jūros laivy­
no kariuomenei. Didysis mūšis pasibaigė. Pliko­
je vietoje su maža Staničkos gyvenviete mūsų
kariai atlaikė septynis mėnesius trukusį apguli­
mą ir nugalėjo. Hitlerininkai buvo užėmę didelį
miestą ir pavertę neprieinama tvirtove, o mes
juos iš ten išvijome per šešias dienas.
Tėvynė aukštai įvertino pavyzdžio neturinčią
miesto vaduotojų drąsą ir narsą. Devyniolikai
junginių ir dalių buvo suteiktas garbingas No-
vorosijsko vardas. Tūkstančiai kareivių ir kari­
ninkų apdovanoti Tarybų Sąjungos ordinais ir
medaliais. Dešimtims karių, įvykdžiusių didžiu­
lius žygdarbius, suteiktas garbingas Tarybų Są­
jungos Didvyrio vardas.
Novorosijsko desantas, kuriame dalyvavo vi­
sų rūšių kariuomenė, buvo vienas iš stambiausių
Didžiajame Tėvynės kare.
Mūšis dėl Novorosijsko įėjo į praėjusio karo
istoriją kaip vienas iš pavyzdžių, rodančių ne­
palaužiamą tarybinių žmonių pergalės ryžtą, ko­
vinį šaunumą ir bebaimiškumą, begalinę ištiki­
mybę Lenino partijai, socialistinei Tėvynei.
Vyriausiojo kariuomenės vado įsakymo aš
klausiausi per radiją apgriautose patalpose, kur
61
įsikūrė partijos miesto komitetas. Miesto gy­
ventojų mitingo mes nerengėme: gyventojų ne­
buvo. Po to ėjome gatvėmis. Ir gatvių nebuvo.
Griuvėsiai. Visas miestas — vieni pelenai. Kaž­
kokiame rūsyje radome senutę su kate, ir dau­
giau nieko. Prisimenu, ten dar buvo elevato­
rius, šalia — jūreivių klubas. Išvakarėse fašistai
sugaudė mūsiškius, suvarė į tą vietą, apipylė ži­
balu ir padegė. Baisus vaizdas.
Dirbo pionieriai. Nukenksmino ir išvežė tūks­
tančius minų, fugasų, nesprogusių bombų ir
sviedinių. Plėšė užrašus: „Kiekvienas mieste su­
rastas gyventojas bus sušaudytas vietoje". Fa­
šistai bijojo mūsų žmonių... Priešais jūreivių
klubą buvo bulvių laukas. Aš paėjau į priekį, o
Koloninas sako:
— Kur tu lendi?
— Tu Karo tarybos narys,— atsakiau,— o
aš —•politinio skyriaus viršininkas. Aš turiu per
du žingsnius eiti pirma tavęs.
Po Novorosijsko išvadavimo norėjome nors
truputį atsipūsti, bet sustoti negalėjome nė va­
landai. Sėkmingas šturmas sudarė galimybę pul­
ti •visame placdarme. Vokiečiai tiesiog bėgo,
mūsų kariuomenės spaudžiami. Mes užėmėme
vadinamuosius Velnio vartus, ir mums atsivėrė
kelias į Anapą. Hitlerio karo vadovybė buvo
priversta „Krimhildos" operaciją (planingą ka­
riuomenės permetimą iš Tamanės pusiasalio)
pakeisti „Brunhildos“ operacija (skubia evakua­
cija). Bet ir ši mitologinė dama jiems nepadėjo.
Auštant mes dūmėme keliu, ir mums pranešė,
kad priekyje mūsų aviacija šturmuoja vokiečių
62
dalis. Važiavome automobilyje Koloninas, Za-
relua, aš ir adjutantas Kravčiukas. Matyt, jau
buvo išlavėjęs jausmas, kuris žmones apima ug­
nies akivaizdoje, ir aš sušukau:
— Vaikinai, tuojau mus bombarduos. Gulti!
Mes iššokome, atsigulėme prie kelio ir vis dėl­
to vos nenukentėjome nuo savos aviacijos. Bet
lakūnų čia vis tiek kaltinti negalima. Toks jau
buvo puolimo įkarštis, taip mes visi tada veržė­
mės pirmyn.
1943 metų rugsėjo 21 dieną mūsų armijos tan­
kų ir pėstininkų junginiai galingu smūgiu išva­
davo Anapos miestą ir uostą — svarbiausią prie­
šo pasipriešinimo mazgą kelyje į Krymą. Puoli­
mas buvo toks veržlus, kad okupantai metė visą
savo turtą, viską, ką turėjo prisiplėšę, ir net pa­
ruoštus išplaukti į jūrą 16 laivų su nafta.
Mūsų kariuomenės puolimo entuziazmas kas­
dien didėjo. Entuziazmas ir kovose įgytas paty­
rimas buvo galinga, neįveikiama jėga. Tačiau
jokiu būdu negalima sakyti, kad laimėti buvo
lengva. Mums priešinosi įsiūčio apimtos stiprios,
gerai ginkluotos Hitlerio kariuomenės dalys.
Stengdamosi laimėti laiko, jos rūpestingai su­
tvirtino savo paskutines pozicijas Krymo priei­
gose, su pasmerktųjų įniršiu iki paskutiniųjų
laikėsi kiekvienoje gyvenvietėje, kiekvienoje
aukštumoje. Ir tik Šiaurės Kaukazo fronto armi­
joms, Juodosios jūros laivyno ir Azovo flotilės
laivams, jūrų pėstininkams ir aviacijai be palio­
vos puolant, iki 1943 metų spalio 9 dienos Tama-
nės pusiasalis buvo galutinai išvaduotas.
63
 Kerčės sąsiaurio krante mes pamatėme vaizdą,
kuris mus sukrėtė hitlerininkų žvėriškumu. Su
grupe vadų aš stebėjau pro žiūronus vos mato­
mus, tolstančius priešo transporto laivus. Mes
aiškiai matėme, kaip priešais juos praskrido mū­
sų bombonešiai ir naikintuvai. Tačiau, pasiekę
tikslą, lėktuvai suko į šoną ir skrido atgal. Mes
nieko negalėjome suprasti. Vėliau pilotai pra­
nešė: laivų deniai pilni vaikų ir moterų. Lakūnai
negalėjo mesti bombų: ginklu suvaryti į denį
žmonės buvo priedanga triumuose pasislėpu­
siems fašistams.
Priekyje buvo Krymas. Kariuomenės dalims
buvo perskaitytas 1943 metų spalio 9 dienos
Šiaurės Kaukazo fronto vado įsakymas Nr. 51.
„Šlovingas ir įžymus 18-osios armijos kariuo­
menės kovų kelias,— sakoma jame.— Didvyriš­
kais mūšiais Mažojoje žemėje, Myschake, kal­
nuose prie Novorosijsko, drąsiu ir atkakliu No-
vorosijsko miesto ir uosto šturmu nutiestas
18-osios armijos šlovės kelias. 18-osios armijos
kariuomenė, užėmusi Anapą, Tamanę, pirmoji
įvykdė kovinę priešo sutriuškinimo Tamanėje
užduotį".
Naktį į 1943 metų lapkričio 1 dieną į Kerčės
sąsiaurį išplaukė desantiniai laivai su 318-osios,
dabar Novorosijsko, šaulių divizijos kariais.
Siaučiant stipriam štormui, perplaukę užminuo­
tą 30 kilometrų ruožą, artilerijos be paliovos ap­
šaudomi, jie sėkmingai išsikėlė Krymo krante
netoli Kerčės, Eltigeno žvejų gyvenvietės ra­
jone.
64
 Prieš išsilaipinimą Vyriausiosios karo vadovy-
vės atstovas maršalas S. Timošenka pasakė, kad
318-osios divizijos desanto sėkmė — Krymo iš­
vadavimo laidas. Kaip žinoma, šie žodžiai visiš­
kai pasitvirtino.
Štai ir viskas, kas man yra susiję su „Mažo­
sios žemės" sąvoka. Vienas Didžiojo Tėvynės
karo puslapis. Tik vienas puslapis, bet nepa­
mirštamas.
Vyriausiosios karo vadovybės įsakymu mes
krovėmės į ešelonus, vykome 3-iojo Ukrainos
fronto žinion. Po kautynių Mažojoje žemėje, po
Novorosijsko šturmo šitai mums atrodė lyg po­
ilsis. Tačiau gyvenimas kare permainingas, liki­
mas mums žadėjo kitką.
1943 metų lapkričio 6 dieną, išvadavusi Kije­
vą, mūsų kariuomenė per 10 dienų pasistūmėjo
į vakarus 150 kilometrų, išmušė priešą iš dau­
gelio gyvenamųjų vietovių, iš Žitomiro ir Fas-
tovo. Buvo perkirstos svarbios komunikacijos,
jungusios „Centro" ir „Pietų" armijų grupes. Su­
sidariusi padėtis Hitlerio kariuomenei buvo aiš­
kiai pavojinga. Vokiečių fašistų karo vadovy­
bė, permetusi naujų jėgų iš Prancūzijos, sutelkė
į pietus nuo Žitomiro ir Fastovo apie penkioli­
ka tankų, motorizuotų ir pėstininkų divizijų. Pa­
aiškėjo ir Hitlerio planas smogti smūgį iš piet­
vakarių, likviduoti mūsų placdarmą dešiniajame
Dnepro krante ir vėl užimti Kijevą. Fašistams
pavyko prasiveržti ir antrą kartą užimti Žito-
mirą.
Likviduoti šį prasiveržimą, sustabdyti priešo
žygiavimą ir buvo įsakyta mūsų 18-ajai armijai,
5. L. Brežnevas 65
Katukovo tankų armijai ir kitiems junginiams.
Pakeliui mes pasukome link 1-ojo Ukrainos fron­
to, kuriam vadovavo generolas N. Vatutinas.
Tuo metu priešas jau buvo 74-ajame Žitomiro
plento kilometre, pakeliui į Ukrainos sostinę.
Ešelonas, kuriame buvo Karo taryba, armijos
štabas, politinis skyrius, išvyko pirmasis. Po jo
ėjo ešelonai su armijos junginiais ir dalimis. Va­
žiavome greitai, sustodami tik pakeisti garvežių.
Naktį pravažiavome Baglėjaus stotį — ji tik už
6 kilometrų nuo Dneprodzeržinsko. Sustojome
kitoje stotyje, taip pat visai netoli jo. Štai aš ir
grįžau į gimtąsias vietas.
Išlipau iš vagono. Pūtė vėjas, buvo šalta, ap­
linkui ničnieko nebuvo matyti. Žiūrėjau į tam­
są, ir, rodos, pakvipo dūmelis iš gimtosios ,,Dzer-
žinkos"— gamyklos, kurioje dirbo tėvas, kurio­
je pradėjau dirbti ir aš iš pradžių kūriku,
vėliau — jėgainės inžinieriumi. Ir taip. panūdau
nuvykti tenai, pasižvalgyti nors vieną dieną, va­
landą, kelias minutes. Neseniai buvau gavęs
motinos laišką, ji jau sugrįžo iš evakuacijos. Iš
laiško jaučiau, kad jai teko daug pergyventi.
Bet garvežys sušvilpė, reikėjo šokti į vagoną,
ir namo aš patekau, savo artimuosius pamačiau
daug vėliau, jau po karo...
 m ūsų ešelonas buvo iš­
krautas Gostomelio
stotyje. Štabas įsikūrė Kolonščinos kaime.
Tenai būti tekdavo retai, visą laiką reikėjo va­
žinėti į artimiausias stotis, padėti greičiau orga­
nizuoti kariuomenės, ir visų pirma artilerijos, iš­
krovimą, kad būtų galima ją išskirstyti po miš­
kus 2itomiro—Kijevo paplentėje.
Apie pirmą valandą nakties iš gruodžio 11 į
12 dieną man paskambino armijos štabo opera­
tyvinio skyriaus viršininko pavaduotojas papul­
kininkis N. Soloveikinas: priešas prasiveržė Sta-
viščės kaimo rajone, tik už kelių kilometrų nuo
mūsų.
Paskambinau Leselidzei ir Koloninui. Vadas
jau pakėlė šaulių pulką, į tą vietą jau traukė
tankai, bet prasiveržimo rajoną jie pasieks ne
anksčiau kaip po valandos. Iki jie ateis, mes nu­
sprendėme nusiųsti ten beveik visus štabo kari­
ninkus. Šios kraštutinės priemonės reikėjo imtis
5* 67
todėl, kad jokiu būdu nebuvo galima leisti prie­
šui perkirsti Kijevo plentą ir jį užimti.
Po Soloveikino skambučio aš iš karto įsakiau
duoti aliarmo signalą politinio skyriaus karinin­
kams. Su vadu kalbėjausi tik kokias tris minu­
tes ir, kai padėjau ragelį, su pasitenkinimu pa­
mačiau: maždaug 30 žmonių su automatais ir
granatomis jau buvo pasirengę. Paskirstėme kas
kur vyksta.
Su manimi važiavo adjutantas I. Kravčiukas ir
vienas automatininkas. Apdairus vairuotojas
suspėjo pasiimti į automobilį apie 30 granatų.
Visoje gatvėje burzgė užvesti automobiliai. Nu­
vykome į artimiausio pulko vadavietę. Gavę rei­
kalingiausių žinių, dūmėme toliau. Likus pusant­
ro kilometro iki priešakinių linijų, turėjome
išlipti iš automobilio, nes smarkiai šaudė mino­
svaidžiai. Greitai nuėjome į tą pusę, iš kur girdė­
jome šaudant, ir netrukus pamatėme tranšėją.
Vaitojo sužeistieji, kažką šūkavo jaunutis leite­
nantas. Prigludę prie brustvero, šaudė maždaug
dvidešimt automatininkų. Trumpomis serijomis
kaleno sunkusis kulkosvaidis. Iš tamsos pasi­
girdo išsigandęs balsas:
— Reikia trauktis!
— Nutilk, baily!— šūktelėjo leitenantas.
Tuo momentu aš nežinojau, kokia čia buvo
padėtis. Nežinojau, kad ši antroji tranšėja po
fašistų atakos pasidarė pirmoji. Nežinojau, kad
priešas nusprendė neleisti mums įsitvirtinti ir
vėl atakavo. Viską supratau, kai pamačiau, kaip
po skysta pėstininkų ugnimi perbėgimais artino­
68
si fašistai, pliekdami iš automatų ir prigulda­
mi, pradėjus šaudyti mūsų kulkosvaidžiui.
Nuraminęs leitenantą, liepiau perduoti gran­
dine, kad išsilaikyti reikia tik kelias minutes:
automobiliais čionai važiuoja pėstininkų pulkas,
visu greičiu rieda tankai. Nudžiugęs leitenan­
tas nubėgo pas kareivius, į kitą pusę su ta pačia
žinia šoko Kravčiukas. Prisimenu, kaip jis vis
kartojo:
— Tai komisaras, politinio skyriaus virši­
ninkas!
Jau seniai mūsų armijoje nebuvo komisarų in­
stituto, seniai kariuomenėje nebeskambėjo ir
pats žodis k o m i s a r a s , bet Kravčiukui tuo
momentu jis atrodė tinkamiausias.
Per karą ne kartą mačiau priešą taip arti, bet
šios nakties kautynės ypač įstrigo į atmintį. Ra­
ketų apšviesti hitlerininkai, slėpdamiesi už iš­
kilumų, bėgo nuo vieno kauburėlio prie kito. Jie
vis artėjo į mus, juos priturėdavo daugiausia
mūsų kulkosvaidis. Vieno perbėgimo metu jis
vėl sukaleno ir staiga nutilo. Dabar šaudė tik
reta karių grandinė. Vokiečiai jau negulinėjo —
drąsindami save šūkavimais ir be paliovos šau­
dydami, jie visu ūgiu bėgo prie tranšėjos. O mū­
sų kulkosvaidis tylėjo. Vienas kareivis tempė į
šalį užmuštą kulkosvaidininką. Negaišdamas
brangių sekundžių, aš puoliau prie kulkosvai­
džio.
Visas pasaulis aplink mane tada susiaurėjo iki
mažo žemės ruoželio, kuriuo bėgo fašistai. Ne­
prisimenu, kiek visa tai truko. Mane buvo už­
valdžiusi tik viena mintis: sustabdyti! Atrodė,
69
negirdėjau kautynių griausmo, negirdėjau gre­
tą duodamų komandų. Tik vieną momentą pa­
stebėjau, kad krinta ir tie priešai, į kuriuos ne­
taikiau: tai šaudė mums į pagalbą atskubėję ka­
riai. Prisimenu, vienas iš jų palietė mano ranką.
— Užleiskite vietą kulkosvaidininkui, drauge
pulkininke.
Apsidairiau: tranšėjoje buvo pilna kareivių.
Jie užiminėjo pozicijas — įprastai, sparčiai, da­
lykiškai. Ir tokie artimi man pasirodė šie nepa­
žįstami žmonės, tokie brangūs! Žinoma, mes su­
laikėme hitlerininkus, o netrukus, puldama ga­
linga lavina, tarybinė kariuomenė išvadavo
Zitomirą ir puolė toliau. Apie kareivišką broly­
bę, apie kovinę draugystę mūsų armijoje, apie
tai, kokie savo dalių patriotai buvo kariai, noriu
papasakoti atskirai.
Kiekvienos kautynės, kiekvienas mūšis, kad
ir kur jie vyktų, tai — ugnis, kraujas, mirtis. Vis
dėlto, kai pagalvoji apie kovas įvairiuose rajo­
nuose nuo Dnepropetrovsko laukų iki Prahos, ne­
jučiomis atmintyje iškyla labai skirtingi vaizdai.
Barvenkovo—Lozovajos operacija — ir prieš
akis iškyla žmonės, grimztantys sniege, genami
žvarbaus vėjo. Kautynės Mažojoje žemėje —
nuo sprogimų kunkuliuojantis Cemeso užutekio
vanduo, blaškantis į visus šonus valtis su karei­
viais. O Suchumio plentas iki pat pakrantės —
tai dulkės. Jos kabojo ore, dengė namus, pa­
būklus, mašinas, storu sluoksniu gulė ant aug­
menijos, lenkdamos šakeles. Jos skverbėsi pro
batų aulus iki pat padų, pro drabužius — iki
70
nuogo kūno. Mes jas rijome su vandeniu, mais­
tu ir tiesiog taip.
Štai tokiu dulkėtu, nuo saulės įkaitusiu keliu,
švilpiant sviediniams, aš važiavau į vieną divi­
ziją, kuri ruošėsi kautynėms. Automobilis pate­
ko į spūstį. Aš išlipau pasižiūrėti, kur galima ap­
važiuoti, ir pamačiau, kaip kelkraštyje triukš­
mingai ginčijosi seržantas ir kareivis. Išaiškėjo
įdomi istorija.
Kareivis keliavo iš ligoninės į rezervinę dalį,
kur buvo paskirtas. Pakeliui sąmoningai atsiliko
nuo grupės, pabėgo. Jo ieškoti pasiųstas seržan­
tas pasivijo jį kitoje dalyje, kurioje kareivis tar­
navo iki sužeidimo. Kuopos vadas išsiaiškino
konfliktą ir savo buvusiam kariui pasakė: nieko
nepadarysi, eik su seržantu. Jie ir nuėjo. O pa­
keliui kareivis ėmė maištauti: neisiu, ir viskas,
grįšiu į savo dalį.
— Jam įsakyta vykti į mūsų pulką,— atsaky­
damas į mano klausimą, paaiškino seržantas.—
Jis neįvykdė įsakymo, sulaužė priesaiką. Jį teisti
reikėtų, o jis dar spyriojasi.
— Ne, nesulaužiau, drauge vade,— ėmė aiš­
kintis kareivis.— Aš juk pabėgau ne į užnugarį,
į savo dalį.
— O kurgi ji?
— Ten, pačiame pragare, fricų atakos laukia,
o anie,— jis priekaištingai parodė galva į ser­
žantą,— dar tik pradeda krapštytis.
Pagalvokite. Žmogus teisėtai gali neiti į kauty­
nes, jos bent atidėtos jam ir dar nežinia, kada
teks eiti. O jis veržiasi į kautynes. Kokia išvada
peršasi iš šio, atrodytų, atskiro fakto? Kareivis
tiki savo vadais ir politiniais vadovais, tiki savo
71
 draugais, su kuriais jam teks eiti žvalgybon ar­
ba atakon. Antraip ko gi jam veržtis į savo dalį?
Be to, jis ir pats kovėsi garbingai. Bailys ieškotų
kitos dalies, eitų ten, kur niekas nežino, kad jis
menkystė. Apsileidėlis, draugų nemylimas ka­
reivis taip pat nesiverš pas juos.
Tai gal ten ypatinga kuopa, kuri traukia žmo­
nes? Ne. Nuo krašto iki krašto visame Tarybų
Sąjungos—Vokietijos fronte, visuose TSRS
Ginkluotųjų pajėgų medicinos-sanitarijos bata­
lionuose mes girdėjome: noriu į savo dalį! Savo
kuopą, pulką, diviziją žmonės laikė ypatingais,
geriausiais, tikrai savais. Vadinasi, visa mūsų
armija susidėjo iš „ypatingų" dalių.
Prisimenu kitą, dar labiau stebinantį faktą.
Taip pat vyko puolimas. Kariuomenė krovėsi į
ešelonus, o aš nutariau užeiti į ligoninę. Pirmo­
joje palatoje buvo koks trisdešimt žmonių, dau­
giausia vaikščiojantys. Aš su jais atsisveikinau,
pasakiau, kad mes važiuojame toliau mušti fa­
šistų, tegul greičiau pasveiksta ir mus pasiveja.
Visi sušneko vienu kartu: pasivys būtinai. Kito­
je palatoje gulėjo sunkiai sužeistieji. Gydytojas
įspėjo, kad pirmasis iš dešinės, leitenantas,—
beviltiškas. Dujinės gangrenos jau nebegalima
sustabdyti. Aš priėjau prie jo. Gražūs garbano­
ti juodi plaukai, juodi antakiai, mėlynos akys
nuo priešmirtinės karštinės degančiame veide.
Paklausiau, ar neturi kokio prašymo ar pagei­
davimo.
— Turiu, drauge pulkininke, turiu. Pasisten­
kite, kad mane, jei nenumirsiu, nusiųstų į mano
dalį.
72
 Atsakiau jam ne iš karto. Neparodydamas su­
sijaudinimo, pasakiau, kad būtinai pasisteng­
siu, tegul nesirūpina. Paklausiau, kpkioje dalyje
jis kariavo, kaip buvo sužeistas. Jau atsisveiki­
nęs norėjau eiti, tik išgirdau:
— Tai nepasistengsite, drauge pulkininke?
— Kodėl gi, būtinai...
— Juk neužsirašėte mano pavardės.
Ir vėl negalėjau jam iš karto atsakyti. Išgel­
bėjo sesuo.
— Va aš užrašiau,— parodė ji popieriaus la­
pelį.— Ir pavardę, ir laipsnį, ir dalies numerį.
Matote?
Paėmiau raštelį, o jame perskaičiau: „Laikas
išeiti". Skubiai kišdamas jį į planšetę, žvilgtelė­
jau į leitenantą. Jis šypsojosi. Kamuolys įstrigo
gerklėje. Per karą ne kartą girdėjau tuos žo­
džius: „Noriu į savo dalį". Bet niekada nepamir­
šiu leitenanto, pasakiusio tokį nekarišką žodį
„pasistenkite", ir nenuoramos kareivio Suchu­
mio plente.
Kokie jie dvasios milžinai! Kokia santūri, bet
nenugalima meilė Tėvynei, koks troškimas ją
apginti, nė kiek negalvojant apie savo gyvybę!
Sukrėtė netgi ne pats kareivio prašymas, o pra­
šymo išraiška. Nesipuikuodamas savo didvyriš­
kumu, bet lyg teisindamasis, prašė kažko grynai
asmeniško, jam vienam reikalingo.
Ką aš galėjau atsakyti kareiviui dulkėtame
kelkraštyje? Pagal statutą, pagal karinės draus­
mės įstatymus jis buvo kaltas. Kare negali kiek­
vienas rinktis kas kur nori tarnauti. Negali išei­
ti „savo noru" ir pereiti į kitą vietą. Pagal įsta­
73
tymus aš turėjau pasiųsti jį eiti tarnauti ten, kur
buvo paskirtas. Bet aš delsiau.
— Ką gi su jumis daryti? — paklausiau karei­
vį, tikrai nežinodamas, kaip pasielgti.
— Tai pasiųskite į mano dalį, drauge vade. Aš
juk turiu stoti į partiją! Anąsyk nespėjau su­
tvarkyti dokumentų, į ligoninę patekau, dabar ir
pareiškimą padaviau, tai vėl prakeiktasis fricas
užkabino. O pas juos,— vėl parodė galva į ser­
žantą,— manęs niekas nė nepažįsta.
Nuo šių žodžių dingo paskutinės mano abe­
jonės. Paprašiau adjutantą užrašyti jo pavardę
ir abiejų karinių dalių numerius. Kareiviui paža­
dėjau: ne vėliau kaip rytojaus dieną bus įsaky­
mas dėl jo perkėlimo. O dabar reikia eiti su
seržantu — pažeisti įsakymo niekas neturi teisės.
Pagal įsakymą ir grįš pas saviškius. Kareivis ne­
galėjo nuslėpti, o ir neslėpė savo džiaugsmo.
Pasitempė, išsitiesė, guviai pakėlė ranką prie
pilotės:
— Leiskite eiti.
Vėl ir vėl įsitikini, koks teisus buvo V. Leni­
nas, nurodydamas didžiulę ryšio su masėmis,
bendravimo su darbininkais, valstiečiais, karei­
viais reikšmę. Kiek rimtų, svarbių išvadų buvo
padaryta, susitikinėjant ir kalbantis su kovoto­
jais poilsio valandėlėmis, kovos pozicijose. Taip
buvo ir po to susitikimo ligoninėje, ir po atsitik­
tinio pokalbio su kareiviu Suchumio plente. Aš,
žinoma, ištesėjau savo pažadą. Be to, buvo pri­
imtas nutarimas: išrašytus iš ligoninės žmones
pagal galimybę siųsti į savo dalis.
74
 1944 metų vasario 11-oji man buvo skaudi
diena. Aš išsiunčiau į Maskvą sunkiai sergantį
armijos vadą. Medikai pasakė — vilties nedaug.
Po dešimties dienų Konstantinas Leselidzė mirė.
Fronte žmones pažįsti labai greitai. Ten iš
karto matyti, kas ko vertas. Leselidzė buvo ta­
lentingas karvedys, įkūnijęs geriausius tarybi­
nio žmogaus bruožus. Griežtas ir negailestingas
priešams, geras ir švelnus su bičiuliais, žmogus
sąžiningas, mokantis tesėti žodį, aštraus proto,
gyvenimą mylintis ir drąsus žmogus,— toks išli­
ko atmintyje mano kovų draugas ir bendražygis
Konstantinas Leselidzė.
Dar daug galima pasakoti, kas buvo toliau,
galima parašyti visą knygą, nes tūkstančiai ki­
lometrų kelio ir ilgi karo mėnesiai dar buvo
priešakyje. Bet šiandien aš dar kartą norėčiau
pabrėžti viena: Mažosios žemės atminimas, užsi­
grūdinimas ir patyrimas joje lydėjo mane ir ma­
no kovos draugus iki paskutinio šūvio. Šalia ko­
votojų veržlumo, beatodairiškos drąsos, patrio­
tizmo atsirado šaltakraujiškumas, brandumas,
apskaičiavimas, mokėjimas kariauti, ir visa tai,
drauge paėmus, atvedė mus į pergalę.
Įnirtingai kaudamiesi, vaduodami kaimus ir
miestus, pražygiavome mes Kijevo, Vinicos,
Chmelnickio, Černovcų, Lvovo ir kitų Ukrai­
nos sričių žemę ir priėjome Karpatus. Čia, pa­
sinaudodami gamtinėmis kliūtimis, fašistai įren­
gė tvirtą gynybos zoną „Arpadas". Bet jau
nebebuvo užtvarų, kurių nebūtų galėjusi pra­
laužti Tarybinė armija. Turėdami kautynių
75
Kaukazo kalnuose patyrimą, mes forsavome
Karpatų perėjas, pralaužėme iš pažiūros nepriei­
namą priešo gynybos ruožą.
Dabar politiniai darbuotojai tikrai nebežinojo
nei dienos, nei nakties. Vyko kautynės, ir nė mi­
nutei nenutrūko partinis-politinis darbas kari­
nėse dalyse. Kartu reikėjo padėti vietiniams
draugams komunistams, išėjusiems iš pogrin­
džio, kurti naują gyvenimą. Vienas po kito vy­
ko svarbūs politiniai renginiai: partinė konfe­
rencija, profsąjungų suvažiavimas, jaunimo, mo­
terų konferencijos. Išvadavimas sukėlė visų
Užkarpatės Ukrainos gyventojų politinį aktyvu­
mą. Jie sutikdavo mus kaip brolius išvaduoto­
jus. Visur buvo steigiami Liaudies komitetai,
ruošiamas jų pirmasis suvažiavimas. Vėliau, da­
lyvaudamas suvažiavime, aš mačiau, su kokiu
didžiuliu entuziazmu buvo priimtas istorinis nu­
tarimas dėl Užkarpatės susijungimo su savąja
liaudimi.
Sunku pamiršti, su kokiu džiūgavimu mūsų ka­
riuomenę sutiko Rumunijos, Vengrijos, Lenki­
jos, Čekoslovakijos tautos. Kartu su kitais jungi­
niais šias šalis vadavo ir šaunioji 18-oji desantinė
armija. Štai kokia didžiulė buvo politinio darbo
reikšmė. Dešimtmečius mūsų partiją šmeižė im­
perialistai. Dešimtmečius tautoms buvo kalama
į galvą siaubingos nesąmonės apie mūsų gyveni­
mą, apie mūsų žmones. Ir štai tarybinis žmogus
atėjo į Europą kaip išvaduotojas. Svarbu buvo
niekuo nesuteršti šios kilnios humaniškos misi­
jos, ir mūsų kariai jos nesuteršė. Visur jie buvo
76
nesavanaudiški, taurūs, humaniški ir teisingi,
karo liepsnų užgrūdinti žmonės.
Sunkiausiais 1941-aisiais mes tikėjome, kad
pergalė ateis. Dabar mes žinojome: pergalė jau
čia pat. Visa įvykių raida mes buvome jai pasi­
rengę. Ir vis dėlto, kai ji pagaliau atėjo, džiaugs­
mas buvo neapsakomas. Man rodos, dar niekas
žodžiais nėra išreiškęs šio didžiulio džiaugsmo.
Aš taip pat nepajėgiu papasakoti visko, ką jautė
mūsų širdys 1945 metų gegužės 9-ąją. Pasaky­
siu tik, kad toji diena buvo laimingiausia mano
gyvenime.
Tiesa, mūsų 18-ajai desantinei armijai pasku­
tinė karo diena atėjo kiek vėliau — gegužės
12-ąją. Jau buvo pasirašytas fašistinės Vokieti­
jos besąlygiškos kapituliacijos aktas, o mes dar
triuškinome Čekoslovakijos teritorijoje besi­
priešinančio priešo likučius.
Niekada nepamiršiu ir didžiojo iškilmių ak­
t o — parado Raudonojoje aikštėje pergalės gar­
bei. Su džiaugsmu ir pasididžiavimu aš per­
skaičiau įsakymą, kad 4-ojo Ukrainos fronto
jungtinio pulko komisaru skiriamas fronto po­
litinės valdybos viršininkas generolas Brežne­
vas. Kaip brangią relikviją iki šiol saugau kala­
viją, su kuriuo žygiavau parade kartu su vadais
mūsų jungtinio pulko priešakyje.
Taip išsipildė ir mano svajonė sulaukti perga­
lė s— tai buvo svajonė milijonų tarybinių žmo­
nių, kurie ne tik mirtinai kovėsi, gindami savo
žemę, bet ir garbingai nešė Pergalės vėliavą
sunkiais karo keliais ir iškėlė ją Berlyne virš
reichstago.
77
 Mūsų pergalė — nepaprastos reikšmės įvykis
žmonijos istorijoje. Ji parodė mūsų socialistinės
Tėvynės didybę, visą komunistinių idėjų jėgą,
davė stebinančių pasiaukojimo ir didvyriškumo
pavyzdžių,— visa tai tikriausia tiesa. Bet tebū­
nie taika, nes ji labai reikalinga tarybiniams
žmonėms ir visiems doriesiems Žemės žmonėms.
Iki paskutinės dienos mes laidojome ištikimus
draugus, visą kelią matėme fašistų žvėriškumo
pėdsakus, sutikome verkiančias motinas, nepa­
guodžiamas našles, alkanus našlaičius. Ir jeigu
šiandien manęs kas paklaustų, kokią svarbiausią
išvadą aš padariau, perėjęs karą nuo pirmos iki
paskutinės dienos, atsakyčiau: daugiau jo netu­
ri būti. Niekada neturi būti karo.
Laimingas politikas, laimingas valstybės vei­
kėjas, kai gali visada kalbėti tai, ką iš tikrųjų
galvoja, daryti tai, ką tikrai laiko reikalinga,
siekti to, kuo jis tikrai tiki. Kai mes paskelbėme
Taikos programą, daugelyje tarptautinių susiti­
kimų kėlėme iniciatyvas, kaip pašalinti karo
grėsmę, aš dariau tai, siekiau to, kalbėjau apie
tai, kuo kaip komunistas giliai ir iki galo tikiu.
Tai galbūt ir yra pagrindinė išvada, kurią pa­
dariau iš didžiojo karo patyrimo.
 БРЕЖНЕВ ЛЕОНИД ИЛЬИЧ

МАЛАЯ ЗЕМЛЯ
На литовском языке
Перевод с русского издания 1978 г.
Издательство «Минтис» Литовской ССР, 1978 г

L. BREŽNEVAS

MAŽOJI ŽEMĖ

ИБ № 1597

Duota rinkti 1978.III. 15. Pasirašyta spausdinti 1978. IV. 7. Po­

pierius spaudos Nr. 1, formatas 70X90V32. 2,92 sp. 1.+0,03 sp. 1.
įklijų, 2,94 apsk. 1. I.
Tiražas 12.000. Kaina 20 kp.
Leidykla „Mintis“, Vilnius, Sierakausko g. 15.
Spausdino K. Požėlos spaustuvė, Kaunas, Gedimino 10.
Užsak. Nr. 431
 B r e ž n e v a s L e o n id a s
Br=188 Mažoji žemė.— V.; Mintis, 1978.— 80 p.
10202—211 9(T)272
B M851(10)—78 R—78