К Симонов ПОСЛЕДНЕЕ ЛЕТО

Советский писатель, М., 1971

© Vertimas į lietuvių kalbą, leidykla „Vaga", 1973

 PIRMAS SKYRIUS

Keturiasdešimt ketvirtieji metai, lygiai kaip ir per­

nykščiai keturiasdešimt tretieji, prasidėjo, griaudint patrankoms
pačiame mūsų žiemos puolimo įkarštyje. Tačiau tada, prieš me­
tus, karas dar ėjo Rusijos gilumoje, Volgos ir Dono tarpupyje,
o dabar buvo nužengęs toli į Vakarus, už Dnepro, Dešiniakran-
tėn Ukrainon.
Sausio pabaigoje buvo galutinai sutraukytas blokados žiedas
aplink Leningradą, vasario mėnesį katile prie Korsun-Ševčen-
kovskio žuvo dešimt vokiečių divizijų. Kovo ir balandžio mė­
nesiais vokiečiai buvo priversti palikti beveik visą Ukrainą —
Umanę, Chersoną, Vinicą, Proskurovą, Kamenec-Podolską, Čer­
novicus, Nikolajevą, Odesą. Mūsų kariuomenė įžengė į Šiaurės
Rumuniją, išvadavo Krymą ir gegužės pabaigoje šturmu užėmė
Sevastopolį. *
Tačiau visa tai, netgi draugėn paėmus, buvo tiktai pradžia
tų didžiulių įvykių, kurie turėjo išsirutulioti iki šių audringų
metų galo.
Nuo balandžio pabaigos puolimas ėmė po truputį rimti. Už­
baigę operacijas, frontai vienas po kito apsistojo pozicijose, ku­
rias pasiekė pavasariop. O užėmus Sevastopolį, abiejose pusėse
stojo glūdi ir ilga pauzė, reiškianti, jog pradėta ruoštis naujam
puolimui.
Žmonių sąmonėje sutartinai gyveno pasitenkinimas tuo, kas
pasiekta, ir nuojauta to, kas dar bus. Ir dėl šios nuojautos, dėl
vis didėjančio įsitikinimo, kad mes dabar jau žymiai pranašesni
savo karine galia už vokiečius, vis dažniau atrodė, jog artėjan­
* Šioje knygoje baigiamas pasakojimas, pradėtas romanuose ,,Gyvieji
ir mirusieji" ir „Kareiviais negimstama", ir autorius, kaip ir pirmose
savo knygose, veikėjus vadina pramanytais vardais, o karinius dali­
nius — sutartiniais numeriais, tačiau palieka tikrus pavadinimus tų
geografinių punktų, kurie susiję su vienais ar kitais Didžiojo Tėvynės
karo įvykiais.
ti ketvirtoji karo vasara bus paskutinė. Bent jau norėjosi taip
galvoti. . .
Tiktai patyrusiam šį jausmą galima gerai suprasti visą kario
apmaudą ir nerimą, kada jį kaip tik tokiu metu atsitiktinumas
išplėšia iš karo verpeto ir jis atsiduria iš pradžių ant operacinio
stalo, o paskui ligoninės lovoje. Po „Viliuko" avarijos Serpilinas
su lūžusiu raktikauliu ir nedideliu smegenų sutrenkimu pateko
į ligoninę ir jau trečią savaitę gydėsi Archangelskojės karinėje
sanatorijoje netoli Maskvos. Buvo jau gegužės pabaiga, o dar
reikėjo laukti ištisas dešimt dienų, kol bus patikrintas gydy­
tojų komisijos, ir, jeigu bus paleistas, galės grįžti į armiją.
Avarija įvyko netoli nuo Studeneco miestelio, gerai įsimin­
tame dar iš keturiasdešimt pirmųjų metų vieškelyje, atsiremian-'
čiame į geležinkelį. Anuomet, verždamasis pas saviškius nuo
Mogiliovo, jis naktį su divizijos likučiais perkirto šį geležinke­
lį tarp Kričiovo ir Oršos, o dabar po trejų metų, jo armija po
žiemos mūšių telkėsi tose pat vietovėse priešais vis dar vokie­
čių užimtą Mogiliovą.
Aplankęs pažįstamas vietas, Serpilinas jau važiavo į savo šta­
bą, tik staiga lėkęs priešais „Viliukas" su žvalgybos skyriaus kari­
ninku subuksavo kelkraštyje ir ratu užkliudė velniaižin kiek
laiko ten išgulėjusią miną.
Serpilino šoferis staigiai pasuko į šalį ir trenkėsi į medį.
Atvažiavęs dabar į Maskvą, kad būtų po ranka vadui, jis iki
šiol vaikščiojo kaip žemes praradęs, nors tada veikė teisingai,
o į medį atsitrenkė todėl, kad buvo naktis, ir jį apakino spro­
gimas. Tikriausiai teisingiau būtų buvę ne sukti į šalį, o sustab­
dyti. Bet Serpilinas to nepasakė, nenorėjo galutinai sugniuž­
dyti žmogų. Tik pagalvojo pats vienas: ar nepakeisti, kai grį­
šime į frontą? Kad po šio įvykio neimtų visko bijoti.
Serpilinas gyveno slegiamas baisiausio apmaudo dėl šio įvy­
kio nuo pat tos minutės, kai, vežamas į ligoninę, dar mašinoje
atgavo sąmonę. Armija be jo pasuko nauja kryptimi, be jo pa­
sipildė naujais kovotojais, be jo studijavo priešo gynybą ir
ruošėsi vasaros mūšiams, o jis vis gydėsi. Dar prastai valdė
kairę ranką, ir kasdien reikėjo daryti mankštą su paskirtu gy­
dytoju. Gydė čia visu rimtumu — toks įsakymas. Kol ramu, me­
dicina tuo naudojasi!
Archangelskojėje viešpatavo laukimo ir nekantravimo atmo­
sfera. Visi laukė vasaros. Pernai šiuo metu taip pat visi laukė
vasaros, bet laukė su baime: ar nepradės vokiečiai mūsų triuš­
kinti iš naujo?
O šios vasaros visi laukė, tvirtai tikėdami, kad nuo pat pra­
džių pulsime mes.
 Be kariškių, sanatorijoje gydėsi ir visokių kitokių žmonių.
Tarp jų — Serpilino pažįstamas dar iš ketvirto dešimtmečio
vienos Uralo artilerijos gamyklos direktorius. Jo prieštankinės
didelio pradinio greičio patrankos gerai užsirekomendavo Kurs­
ko lanke, ir dabar jos pradėtos statyti ant tankų. Šis žmogus,
nors neseniai tik vargais negalais išgelbėtas po sunkaus širdies
priepuolio, irgi, kaip suprato su juo pasišnekėjęs Serpilinas,
dieną naktį tesvajojo: greičiau grįžti į savo Uralą, Į gamyklą.
Visi skubėjo! Visiems atrodė, kad be jų bus neįmanoma išsi­
versti nei fronte, nei užnugaryje.
Kare būdamas, visą laiką esi savo armijoje,—su kuo drau­
ge kariauji, su tuo ir mataisi. O čia, sanatorijoje,— kryžkelė,
žmonės iš įvairių frontų. Serpilinas jau nebesistebėjo, kiek pa­
žįstamų sutiko per tris savaites. Su vienu buvo mokęsis aka­
demijoje, pas antrą stažavęsis, su trečiu tarnavęs armijoje...
O šįryt, po pusryčių, vaikščiodamas po Archangelskojės par­
ką, staiga už nugaros išgirdo:
— Fiodorai Fiodorovičiau, tu?
Ir atsigręžęs išvydo savo buvusį armijos vadą Batiuką su ba­
jine šilta kupranugario spalvos pižama ir čempėmis.
Nors ir pažįstama buvo skusta galva ir juodi ūsai, Serpilinas
ne iškart jį atpažino — toks jau netikėtas buvo susitikimas,
be to, neįprastai atrodė Batiukas su šia bajine ruda pižama.
Kai po mūšių Stalingrade Serpilinas, dar nežinodamas savo
lemties, Stalino iškviestas važiavo į Maskvą ir atėjo atsisvei­
kinti, Batiukas stovėjo prie savo „Viliuko" apsirengęs žiemiš­
kai — su kailiniais, papacha ir burkomis. Toks ir įsiminė; dau­
giau su juo nesimatė. O dabar — toji pižama ir čempės!
— Sveikas, Ivanai Kapitonyčiau! — suvokęs, kad čia vis dėlto
Batiukas, atsakė Serpilinas ir puolė sveikintis.
O gal me tik Serpilinas, bet ir Batiukas pastebėjo tą trumpą
sugaištį, prieš juodviem apsikabinant. Tačiau, kai apkabino kits
kitą, Batiukas laikė jį glėbyje ilgiau, negu buvo galima tikėtis.
Tur būt, norėjo parodyti, jog dėl praeities nesigaili.
„Na ką gi, gerai, jeigu taip",— pagalvojo Serpilinas ir širdy­
je dar kartą padėkojo orui, kuris tada buvo nepalankus skri­
dimui ir išgelbėjo juos abu nuo sunkių minučių: Batiukas išvy­
ko traukiniu į Maskvą visa para anksčiau, negu Serpilinas at­
skrido jo pakeisti armijoje.
— Žinojau, kad tu čia,— tarė Batiukas, paleisdamas Serpiliną
iš glėbio.— Vakar, kai tik atvažiavau, tuoj ėmiau tirti padėtį:
kas invalidų komandoje? Buvau pas tave užsukęs, bet seselė
pasakė: pas daktarę gerti arbatos išėjęs. Nutariau netrukdyti.
Dabar tu viengungis.
 Serpilinas nutylėjo. Neatsakė. Paskui pažiūrėjo į sveiką, sau­
lėj įdegusį Batiuko veidą ir paklausė:
— O tu ne mūsiškėj, ne invalidų komandoj?
— Dievas susimylėjo,— atsakė Batiukas.— Po Krymo opera­
cijos gavau dvi savaites poilsiui. Mano gvardiškąją — į Vyriau­
siosios vadovybės rezervą, o mane — čionai. Vietoj savęs lai­
kinai palikau štabo viršininką Varfolomejevą. Akademikas,
kaip ir tu. Bet vado gyslelės neturi, tad kažkokių šunybių ne­
pridarys.
— O aš tau to nedariau... kad galėtum prisiminti,— tarė Ser­
pilinas ramiai, bet iš jo balso buvo aišku, kad toliau kalbėtis
šia tema jis nenorėtų.
— Juokais kalbu ir apie jį, ir apie tave! Žinau, kad neda­
rei,— antraip, argi būčiau tavęs visur ieškojęs. Takelių šiame
parke daugybė.. . Ar teisingos žinios mane pasiekė, kad esi ne­
vedęs?
— Teisingos.
— O aš laukiu saviškės atskrendant. Aviatoriai šiandien pri­
žadėjo iš Omsko atgabenti.
— Seniai nematęs?
— Nuo karo pradžios. Jau maniau pats pas ją nukakti, o pas­
kui nutariau, tegu į Maskvą atlekia. Sūnus fronte, anūkų nėra.
— Kur dabar sūnus? — paklausė Serpilinas, prisiminęs, kad
anuomet, keturiasdešimt trečiaisiais, Batiuko sūnus tarnavo ar­
tileristu prie Leningrado.
— Visą laiką ten pat, Karelijos sąsmaukoj. Antrą kartą ten
smilksta. Vis tik mūsų plėtiniuos frontuos linksmiau! Šiandien
čia, rytoj ten.
— Taip,— neaiškiai pratarė Serpilinas, prisiminęs, kaip ke­
turiasdešimt antraisiais jiedu su Batiuku traukėsi nuo Dono link
Volgos, ir pagalvojęs, jog dar ųežinia, kur tuomet buvo links­
miau— Leningrade ar tenai, jų pietuose.— Taip...— pakartojo
patylėjęs.— Dabar pietuose, žinoma, linksmiau.
Jis pagalvojo ne apie save, o apie karą, tačiau Batiukui iš
jo veido išraiškos pasirodė, kad apie save ir apie savo žuvusį
Voronežo fronte sūnų.
— Norėjom tada su Zacharovu atkelti jį arčiau tavęs, į mū­
sų armiją,— vėl prašneko Batiukas.— Tačiau nespėjom. Jei bū­
tume spėję — gal ir šiandien dar būtų gyvas. Nors karas tok­
sai. ..
Jis nebaigė frazės. Jiedu abu labai gerai žinojo, koks yra šis
karas ir kaip sunku nuspėti, kur žmogus jame liks gyvas ir
sveikas, o kur žus.
 — Maniškis tik vieną kartą buvo lengvai sužeistas, ten pat,
Leningrade. Pagulėjo ar mėnesį — ir vėl į rikiuotę,— pasakė
Batiukas apie savo sūnų. Ir, nedarydamas pauzės, paklausė: —
O apie mūsų krymiškus įvykius viską esi girdėjęs?
Serpilinas linktelėjo. Apie Krymo įvykius jis žinojo pakanka­
mai, kaip ir visi žmonės, gyvena vien mintimi apie karą. Sevas­
topolio išvadavimas ketvirtųjų karo metų slenkstyje jam at­
rodė laimingas ženklas ateičiai. Jis žinojo, kad Batiuko armija
veikė tenai, Kryme, pagrindinėje kryptyje, tačiau pirmąją su­
sitikimo valandėlę tikriausiai dėl tos bajinės pižamos buvo už­
miršęs, kad Batiukas ne tik apdovanotas už tuos mūšius pirmojo
laipsnio Suvorovu, bet ir pirmą kartą per visą karą pakeltas
laipsniu — dabar jis generolas pulkininkas. Apie tai prieš sa­
vaitę buvo paskelbta visuose laikraščiuose.
— Sveikinu tave dar kartą,— tarė jis, spausdamas Batiukui
dešinę.
Batiukas patenkintas nusišypsojo: po sėkmingų veiksmų Kry­
me jis pagaliau įgijo kare padėtį, kurios tarėsi seniai nusi­
pelnęs.
Tai, kad jis dabar vadovavo gvardijos armijai ir turėjo pir­
mojo laipsnio Suvorovo ordiną bei generolo pulkininko laipsnį,
o Serpilinas, vienu metu po Stalingrado jau kone prisivijęs jį
laipsniu, tebebuvo generolas leitenantas,— visa tai, paties Batiu­
ko akimis, darė jį vėl lyg ir vyresnį už Serpiliną, nepaisant
jųdviejų vienodų armijos vado pareigų. Tarp jų vėl atsirado
distancija, kuri Batiukui leido, neprievartaujant savimeilės, pri­
siminti laikus, kada jiedu tarnavo drauge ir Serpilinas buvo
jo pavaldinys.
— Kaip tavo ūkis? — paklausė Batiukas.— Ar daug ką pa­
keitei, atėjęs po manęs?
— Aš beveik nekeičiau, karas pakeitė. Vienus prie Charko­
vo, kitus Kursko lanke.
Jis išvardijo Batiukui keletą vyresniųjų karininkų, žuvusių
arba sunkiai sužeistų ir jau nebegrįžusių į armiją.
— Ar Karo tarybos narys tas pats Zacharovas, kaip ir
buvo?
— Tas pats,— linktelėjo Serpilinas.— O armijos štabo virši­
ninką iš Maskvos davė — tokį Boiko, buvo pulkininkas, dabar
generolas majoras.
— Nevykėlis, ar ne? — paklausė Batiukas, kuriam žodyje
„tokį" pasigirdo priešiškumas.
Bet Serpilinas pavartojo šį žodį ne iš priešiškumo, o senu
įpročiu, likusiu dar iš carinės armijos.
 — Atvirkščiai, labai vykęs,— atsakė jis,— O apie Pikiną,
tur būt, pats žinai, įsakyme buvo.
— Skaičiau. Pridarė jis tau nemalonumų, šunsnukis. Laimė,
kad viskas taip praėjo.
— Pridarė,— sutiko Serpilinas.— Nors tuo, kad jis šunsnukis,
netikiu.
— O ko čia netikėti? Įsakyme buvo aiškiai parašyta, kad
pakliuvo j nelaisvę, turėdamas frontinį žemėlapį.
Serpilinas susiraukė. Iš pradžių nenorėjo prisiminti šios sun­
kios istorijos, tik per stebuklą neturėjusios jokių pasekmių
jam pačiam. Bet paskui pergalėjo save ir pasakė tai, ką galvojo
ir rašė savo pasiaiškinimuose tada, keturiasdešimt trečiųjų ko­
vo mėnesį prie Charkovo: pažindamas Pikiną, netikįs, kad tasai,
per lakūno klaidą nutūpęs ryšiniu „U-2" vokiečių užimtoj te­
ritorijoj, galėjo pasiduoti į nelaisvę, nesunaikinęs turėto su sa­
vim frontinio žemėlapio. Manąs, jog buvę atvirkščiai: nespėjo
nusišauti ir pateko į nelaisvę todėl, kad visų pirma skubėjo su­
naikinti tą žemėlapį.
— Įsakyme buvo kitaip. Kad pasidavė į nelaisvę su opera­
tyviniais dokumentais.
— Buvo,— sutiko Serpilinas.
— Patys vokiečiai pas save apie tai rašė. Iš ten ir mes su­
žinojom.
— Rašė,— patvirtino Serpilinas.— Bet galėjo parašyti ir de­
zinformacijos dėlei, norėdami supainioti mums planus. Jei pa­
kliuvo į nelaisvę armijos štabo operatyvinio skyriaus viršinin­
kas, kodėl neparašyti, kad su dokumentais? Argi mes nesinau-
dojom progomis, argi panašiai nerašėm?
— Visaip gali būti,— tarė Batiukas.— O ar nepagalvoji kar­
tais, kad paklydo ne atsitiktinai? Ką bekalbėtum, o vis tik tris­
dešimtais metais, kada buvo valomi kadrai, jis buvo pašalin­
tas— būta priežasčių; iki pat karo buvo atsargoj...
— Nepagalvoju. Tiek sykių mačiau jį kautynėse ir negaliu
pagalvoti.
— Šiaip ar anaip, o pridarė tau nemalonumų drūčiai,— pakar­
tojo Batiukas.— Pasiskubinai jį paimti į operatyvinį skyrių.
— Čia tiesą sakai, pasiskubinau.
Minutę, o gal dvi juodu po to ėjo greta tylėdami, ir tos ty­
los minutės tartum tolino juodu vieną nuo kito. Batiukas, stai­
ga susierzinęs dėl praeities, pagalvojo, kad Serpilinas, kaip ir
anksčiau, perdaug gerai save vertina: „žinau", „mačiau", „ne­
manyčiau" ... ir vis „aš", vis „aš". Širdies gilumoj tebemano,
kad jis visų protingiausias.
 O Serpilinas ėjo ir galvojo apie save ir apie Pikiną: „Kad juo
tikėjau ir toliau tebetikiu — nesigailiu. O kad, gavęs armiją,
iškart priėmiau Pikiną savo operatyvinio skyriaus viršininku,—
čia teisybė, pasiskubinau. Štabo viršininkas buvo naujas, nepa­
žįstamas, užsigeidė šalia savęs turėti savą žmogų, parodė ša­
liškumą, tikriau, silpnumą, dėl kurio vėliau gailėjosi. Divizijoje
Pikinas buvo savo vietoj, bet operatyviniame skyriuje buvo iš­
muštas iš vėžių didžiulės darbų apimties, tuo labiau netikėtai
sunkioj situacijoj prie Charkovo. Per savo kaltę pavėlavo pra­
nešti dviem divizijoms įsakymą trauktis, o paskui, kai visai
nutrūko ryšiai, pats įsiprašė skristi tenai: pats ištaisyti padėtį."
Ir Serpilinas savo atsakomybe leido.
Vėliau jį norėta suriesti už tai į ožio ragą. O buvo apsieita
net be papeikimo įsakyme. Serpilinas dar ir šiandien gerai ne­
žinojo, kodėl taip išėjo. Žinoma, daug ką nulėmė ir tai, kad
Zacharovas, kaip Karo tarybos narys, parašė į frontą, ką
galvojo, kaip ir visada, nesistengdamas įspėti, kokios ten kie­
no nuotaikos. Tačiau vien to maža. Greičiausiai — Serpilinas
jau ne kartą apie tai galvojo — kada buvo pranešta aukščiau­
siajai vadovybei, Maskvoje, Stalinas, dar tik neseniai iškėlęs
tave armijos vadu, nenorėjo keisti žodžio ir iškart atleisti iš
pareigų. O kad buvo pasiūlymų atleisti, nėra abejonės. Atsako­
mybės našta buvo didžiulė. Vien tuo, kad tikėjai Pikinui, atsa­
komybės nenusimesi, o kitų įrodymų, be to tikėjimo, nėra.
— Barabanovą pameni? — staiga paklausė Batiukas.
— Pamenu,— atsakė Serpilinas, pakeldamas į jį akis.
Batiuko klausimas jam pasirodė iššaukiantis. Ir be reikalo:
Batiukas tik prisiminė Barabanovą kaip žmogų, kuris savo me­
tu, nors ir kitokiu būdu, iškrėtė jam tokią pačią kiaulystę, kaip
Pikinas Serpilinui.
— Parašė man praeitą vasarą, išėjęs iš ligoninės, prašė do­
vanoti už tai, kad prikrėtę šunybių. Žinojo mano širdį, kad
pasiimsiu jį atgal.
— Ir pasiėmei?
— Pasiėmiau. Atvyko pas mane tylutėlis, ramutėlis, kaip vy­
resnysis leitenantas — už mėginimą nusižudyti du laipsnius nu­
ėmė. O dabar vėl majoras.
— Adjutantas?
— Adjutantas. Prašėsi į žvalgybą, bet pasilikau prie savęs.
Pripratau. Ar patikėsi, nuobodu buvo be jo, adjutantas jis nuo­
stabus.
— Tikriausiai,— tarė Serpilinas,— jei nebūtum tuomet jo man
užkoręs kaip pulko vado, ir tu nebūtum be jo nuobodžiavęs,
ir jis pats nebūtų bandęs nusišauti.
 Batiukas įdėmiai pažiūrėjo į Serpiliną, tartum būtų jame pa­
matęs kažką tokio, ką jau buvo pamiršęs.
— Taip, matau, su tavim krikščioniškai nepasišnekėsi. Manai,
nežinau jūsų pokalbių apie mane, „karštakošis“, „išvesi iš kant­
rybės— taip peržegnos, jog paskui pats gailėsis"? Aš karštas,
bet greit atlyžtu. O tu nors minkštai patalą kloji, miegot vis
tiek kieta. Jau jeigu kas stojo tau skersai kelio, tai atlaidumo
tegu nelaukia.
— Jis ne man stojo skersai kelio, Ivanai Kapitonyčiau, o už­
daviniui,— tarė Serpilinas tuo pačiu, Batiukui žinomu, pavojin­
gai ramiu balsu, kurį Batiukas ir turėjo galvoj, sakydamas
„minkštai kloji".— Nejaugi ir dabar nesutinki su tuo, kad jis
negalėjo vadovauti pulkui?
— Galėjo, negalėjo! Jei būtų negėręs, būtų galėjęs. Jau de­
šimt mėnesių nė lašelio neparagavo.
— Na ką gi, jeigu taip, vadinasi, dabar galima kad ir į divi­
ziją.— Serpilinas nusijuokė, sušvelnindamas savo pasakytus
žodžius.
— O kaip tu? Po senovei, taip sakant, negaili sau,— paklau­
sė Batiukas.— Ar jau sveikata neleidžia?
— Po avarijos susituriu. Vis tik, kaip sako, buvo sukrėstos
smegenys. O iki tol įprastos normos laikiausi. Pasirašau vakare
paskutinius popierius — ir pusę stiklinės, kad geriau sapnuočiau.
— O sukrėtė smarkiai?
— Nepamenu. Sako, gal penketą metrų skridau, kol nutū­
piau.
— Nemėgstu tų „viliukų",— tarė Batiukas.— Be jų neapsiei­
si, bet nemėgstu. Pavojinga mašina. Gal girdėjai, kaip mano
pirmtakas „Viliuku“ tiesiai į fricų priešakinę liniją įvažiavo —
tik pilk iš kulkosvaidžio!
— „Viliukas" čia, man rodos,, niekuo dėtas,— paprieštaravo
Serpilinas.
— Kaip tai niekuo dėtas? — sušuko Batiukas.— Varydavo jį
taip, kad sargyba atsilikdavo. Protingas, sako, buvo žmogus,
bet ir pramuštgalvis. Atgalia eiga šokosi atgal, bet jau viskas!
Dvylika kulkų krūtinėje. Taip ir nusirašė, kaip sakoma. O aš
prisirašiau. Ir operaciją pradėjau su visais tais, kurie buvo likę
po jo. Nė vieno nepakeičiau... Tenai, ir Taurijoj, ir Kryme, ge­
rą kefyrą daro. Dar nuo pilietinio karo metų jį prisiminiau.
Kai tik atvykau į armiją, tuoj pareikalavau, kad kefyro būtų
duodama ir rytais, ir vakarais.
Serpilinas šyptelėjo. Prisiminė, kaip Karo tarybos valgyk­
loje Batiukui visada, visada būdavo rauginamas pienas. Degti­
nę jis gerdavo retai, tik gerai nusiteikęs. Ir tai paskui prieš
naktį vis tiek sriaubdavo savo rūgpienį.
Daugeliui žmonių karo metais, kai Batiukas pamėlynuodavo
iš pykčio, atrodė, kad tai ne šiaip sau, kad tam yra gerai ži­
noma priežastis. O iš tikrųjų Batiukui tokios priežasties nebuvo,
ir jis rėkaudavo ir leisdavo į valias savo nartą tik dėl seno ir
nepajudinamo įsitikinimo, kad viso to reikia bendram siekiui.
„Taip,— pagalvojo Serpilinas,— kad atsidurtume vėl su juo
fronte, pažiūrėtume, koks jis dabar. Kiek ir kuo pasikeitęs? Plūs­
ti žmones paskutiniais žodžiais vis labiau išeina iš mados. Ir
mažiau yra už ką, nes tvarkos daugiau, ir žmonės stipresni, nei
anksčiau, ir jie tam priešinasi, nes kuo toliau, tuo jų širdy ma­
žiau kaltės ir daugiau išdidumo. O galiausia išvada — visa tai
dėl to, kad mes daug geriau kariaujame."
Ir Batiukas, tartum atsakydamas į jo mintis, pareiškė iš tik­
rųjų tą patį:
— Kai ėjome per Krymą, žiuri kartais į stepę ir matai: ne­
palaidoti kaulai baltuoja — nuo keturiasdešimt pirmųjų. Prisi­
meni viską, kas pergyventa, ir stebiesi: ir kaipgi tie žmonės
išsilaikė anuo metu? Ir kaipgi tu išsilaikai gyvas po viso to,
ką teko pergyventi? Žiūri į tuos baltus kaulelius ir galvoji:
kas tik anuomet neplūdo jų, vargšelių, ir pačio savęs už tai,
kad čia pasitraukė, ten neišlaikė! .. O dabar, rodos, iš numiru­
sių prikeltum ir išbučiuotum, bet nėra ką. .. Vakar aš Mask­
voje buvau, tenai man aiškino apie naują mokymą: kad nuo
šio rudens berniukus ims mokyti atskirai. Negirdėjai?
— Taip, kažką panašaus,— atsakė Serpilinas.
Jis jau buvo girdėjęs apie tą reformą, ir jam atrodė, kad,
jeigu berniukai pradės mokytis atskirai nuo mergaičių, tai iš­
eisią į gera naujokų paruošimui, o vadinasi, ir armijai. Ketu­
riasdešimt pirmųjų metų skausmas tebeaitrino atmintį: kiek
jų buvo tada, pašauktų tiesiai iš mokyklos suolo, pasiryžusių
paaukoti gyvybę, bet tokių neapmokytų, iki ašarų neįgudusių,
jog pikta ant jų darėsi!
— Kaip tu manai šiuo klausimu? — paklausė Batiukas.
— Malonu, kad taip nutarė.
— Taip, jaunikliai, — tarė Batiukas.—Prisikentėjome su jais
karo pradžioje.
— O gal jie su mumis?—netikėtai sau pačiam paklausė Ser­
pilinas, rodės, ką tik galvojęs lygiai kaip ir Batiukas.
— Draugas generole pulkininke, jums laikas į rentgeną, pa­
vėluosite!
Abu atsigręžė.
 Prisivijusi juos medicinos seselė stovėjo priešais juodu, su­
mišusi iš drovos, jog bėgdama vos jų nepargriovė, jauna, aukš­
ta, Įraudusiu veidu ir kaklu.
— Tikrai, laikas eiti,— tarė Batiukas, pasiraitodamas pižamos
rankovę.— Užlėkė, supranti, kaip tankas. . .
Jis pažiūrėjo į ankštą jos chalatėlį, veržte veržiantį didelį jau­
ną kūną, ir pasakė kažkaip keistai — ir geraširdiškai, ir storžie­
viškai — suglumęs:
— Mat, kokia tu! Ir kur mes jus po karo dėsime?
Seselės akys paplūdo ašarom. Ir dėl to, kad jos veidas dar
nespėjo pasikeisti, ir jame tebešvietė ta išgąstinga šypsena, su
kuria ji sustojo priešais Batiuką ir Serpiliną, šios ašaros savo
netikėtumu tartum dūrė į širdį, tartum priminė tai, kas rūpėjo
jiems visiems ir ko geriau buvo nesakyti žodžiais.
Ką gali žinoti, o gal ji staiga pagalvojo apie pačią save ir
apie tąjį, kurį jai paliks karas.
— Einu,— nežiūrėdamas jai į akis, ištarė Batiukas.
Ir, jau eidamas, pasisuko į Serpiliną:
— Jeigu žmonos šiandien neatgabens, po vakarienės dar pa-
vaikščiosim.
Serpilinas linktelėjo.
Batiukas ir seselė ėjo greta kits kito takeliu, toldami nuo
jo. Dabar, kai jis žiūrėjo jiems iš paskos, seselė šalia kresno,
sunkiai žengiančio Batiuko jam rodėsi dar aukštesnė ir jau­
nesnė.
„Tikrai, ką mes darysime su jomis po karo?" — pagalvojo
Serpilinas ir prisiminė, kad reikės palikti nuo pietų saldųjį pa­
tiekalą anūkei. Jo sūnaus žmonai šiandien išeiginė, ir adju­
tantas atveš ją su anūke po „tylos valandos" čionai, į Archan-
gelskoję.
Po pietų, užuot ėjęs į savo palatą pailsėti, Serpilinas stabte­
lėjo sanatorijos vestibiulyje prie didžiulio, per visą sieną, že­
mėlapio, kuriame vėliavėlėmis buvo nužymėta fronto linija, vie­
noj vietoj, pietuose, Rumunijoje, jau kokį šimtą kilometrų pa-
sistūmėjusi už valstybinės sienos. Pastarosiomis dienomis vėlia­
vėlės nejudėjo: situacija buvo be permainų.
Kada ir kur prasidės mūsų vasaros puolimas, kol kas žinojo
tik Vyriausioji vadovybė, tačiau, sprendžiant iš daugelio po­
žymių, ketinimai šiai vasarai buvo ryžtingi. Stalino gegužės
švenčių įsakyme, kurį Serpilinas perskaitė dar ligoninėje, bu­
vo gana aiškių kiekvienam kariui užuominų: ėjo kalba ne vien
apie visos mūsų žemės išvalymą nuo priešo, bet ir išvadavimą
iš nelaisvės brolių — lenkų ir čekoslovakų. Užteko po to pa­
žvelgti į žemėlapį, kad suprastum: būsimų puolimų uždaviniai,
kalbant kariška kalba, buvo keliami į pačią pirmąją vietą.
O jeigu jie nebūtų taip keliami, tai vargu ar Stalinas būtų pa­
minėjęs lenkus ir čekoslovakus.
Serpilinas stovėjo priešais žemėlapį ir, jau kelintą kartą ver­
tindamas žvilgsniu bendrą fronto linijos konfigūraciją Vakarų
kryptimi, galvojo apie ateinančią vasarą.
Vokiečiai, toliau tebelaikydami savo gniaužtuose didžiąją
Baltarusijos dalį, milžinišku kyšuliu buvo įsišovę į mūsų pozi­
cijas tarp Polocko šiaurėje ir Kovelio pietuose.
Neseniai iš kaimynų junginių sudarytas naujasis frontas, į ku­
rį įėjo Serpilino armija, buvo užėmęs ruožį priešais Oršą, Mo­
giliovą ir Buchovą, kaip tik toj vietoj, kur vokiečių pleištas
visų toliausiai įlindęs į mūsų pusę.
„Greičiausiai pačius svarbiausius smūgius smogs gretimi fron­
tai, į dešinę ir į kairę nuo mūsų, o mes jiems tik pagelbėsi-
me,— pagalvojo Serpilinas.— Žiūrint į žemėlapį, nuspėti ką nors
kita sunku."

Žemėlapis buvo nuo grindų iki pat lubų, ir tas jo sklypelis,

į kurį jau be Serpilino įėjo ir įsitvirtino jo armija, atrodė visai
mažytis — per pusę degtuko. Štabinius darbo žemėlapius imtis
į ligonines bei sanatorijas neleidžiama netgi armijos vadui. Ži­
noma, galėtum paprašyti Generaliniame Štabe arba, įsodinęs
į „Viliuką", nulėkdinti į savo armiją adjutantą ir priversti iš ten
atvežti atitinkamą švarų lapą, be sužymėtų jame pozicijų. ..
O apskritai nedidelė bėda. Ir tas žemėlapio sklypelis, ir kiti po
jo einantys sklypeliai į rytus, Jelnios link, ir dar vienas skly­
pelis, į vakarus, apimantis Mogiliovą,— visa tai buvo įstrigę
į galvą nuo keturiasdešimt pirmųjų metų. Serpilinas galėtų ir
dabar užsimerkęs prisiminti, kaip atrodė tasai iš sklypelių su­
klijuotas žemėlapis, pagal kurį iš pradžių jis kariavo, o vėliau
vedė iš apsiausties divizijos likučius. Jis netgi žinojo mintinai,
kokios gyvenvietės buvo jo linkiuose, taip smarkiai aptrintuo­
se, jog sunku buvo perskaityti užrašus.
Mintyse jis matė prieš akis tą dvivarsčio mastelio žemėlapį,
o jame, antrame jo lape, tą fronto ruožą prie Mogiliovo, ku­
riame dabar, jam nedalyvaujant, įsitvirtino jo armija. Kai
anuomet, keturiasdešimt pirmųjų liepoje, jie ištrūko iš Mogilio­
vo, iš pradžių ėjo miškais, tiesiai į Blagovičius, bet negalėjo
prasiveržti ir, pasukę į šiaurės rytus, į Ščekotovą, Dribenį, Stu-
denecą, Tatarską, ėjo kaip tik šiuo rajonu.
Jo atmintyje visa, kas išgyventa ir iškentėta per trejus ka­
ro metus, buvo sužymėta žemėlapiuose. Vėliau, kada nors, tik­
riausiai ir karo neprisimintum be tų išlikusių žemėlapių.
 O dabar, netgi kai jų neturi, jie vis tiek regisi tau akyse;
ir anie, Mogiliovo, ir Pamaskvio — iš keturiasdešimt pirmųjų,
ir tie, vasariniai — keturiasdešimt antrųjų, kai buvo trauktasi
nuo Doneco link Volgos, ir žieminiai — Stalingrado, ir pavasa­
riniai — prie Charkovo, ir Belgorodo, ir naujieji — pradėtieji
Kursko lanko gynyboje, o paskui lapas po lapo lipintieji vis
toliau ir toliau į vakarus, iki Dnepro aukštupio.
Dabar jų vietoj greit bus kiti, nauji, iš anksto atspausdinti
Generalinio Štabo topografinės valdybos. Vokiečiai buvo jų pri­
sidarę iki Maskvos ir toliau, ir pas mus, reikia manyti, jų pri­
ruošta iki Berlyno. O ką ir kaip mūšių eigoje sužymės juose
gyvenimas, pamatysim. Tai priklausys nuo daugelio dalykų, ta­
me tarpe ir nuo pačio tavęs. Atskirtas nuo kaimynų iš dešinės
ir iš kairės ribiniais brėžiais, nusidrieks tais žemėlapiais tava­
sis gyvenimo ruožas, kelias tos armijos, kuriai vadovauji tu,
o ne kas nors kitas... Dabar šį ruožą įryčiau nuo Mogiliovo
kerta ištisinė mėlyna vokiečių pozicijų gyvačiukė. Žemėlapyje
brūkštelk trintuku — ir viskas. O gyvenime — reikės padirbė­
ti. ..
Serpilinas kažkodėl jaudinosi, kad likimas jį atvedė kaip tik
į tas vietas, kur jis pradėjo karą. Atrodytų, kad kariškiui tu­
rėtų būti vis viena, kur jam lemta atsiskaityti su vokiečiais,
kad tik atsiskaitytum! Kur tave pastatė, ten ir atsiskaitinėk,
bet, pasirodo, ne, ne vis viena!
— Ką, Fiodorai Fiodorovičiau, žemėlapį žiūrinėjate? Vis tiek
anksčiau laiko neišrašysim,— tarė jam už nugaros pažįstamas
moters balsas, ir jis pajuto, kad moteris nenuėjo pro šalį, o stab­
telėjo už jo, laukdama, kad jis atsigręžtų.
Jis pasisuko nuo žemėlapio, pažvelgė įVją ir vėl, jau kelintą
kartą per šias dienas, pagalvojo, kad ji graži ir kad visa tai
nieko gero nežada.
— Leiskit jums pranešti, Olga Ivanovna...— tarė jis, žvelg­
damas moteriai į akis.
— Jeigu jau „pranešti", tai pagal laipsnį,— šyptelėjusi per­
traukė ji.
— Leiskite pranešti, drauge medicininės tarnybos papulkinin-
ke, jog dabar galvojau ne tiek apie ateitį, kiek apie praeitį.
O galvodamas apie ateitį, dedu viltį į jūsų sveiką protą. Vargu
ar laikysite čia be reikalo ne bereikalingą karui žmogų.
— Ačiū, kad nors sveiką protą pripažįstate. Ne iš kiekvieno
ligonio šitai išgirsi,— tarė moteris ir, pažvelgusi į didelį vyriš­
ką laikrodį ant gražios rankos riešo, pridūrė: — Ir tas sveikas
protas dabar man sako, kad jums laikas pailsėti.
— Klausau.
 Serpilinas nežymiai palenkė galvą ir, taip pat pažvelgęs
į gražią jos ranką su dideliu vyrišku laikrodžiu, pasakė:
— Ogi teisingai sakoma, kad chirurgų rankos yra kažkokios
ypatingos.
— Vienoj kaltukas, antroj plaktukas? — paklausė ji rimtai.—
Kiek chirurgų, tiek rankų. Tiktai jas pjaunam dažniau ir il­
giau, negu kiti žmonės. Ir karštu vandeniu su muilu, ir šepe­
čiu, ir spiritu, tik nuo to jos ne visada atrodo tokios, kaip no­
rėtųsi. Tačiau dabar, atrodo, nieko,— pridėjo ji, pažiūrėjusi
į savo rankas su trumpai apkarpytais nagais ant ilgų pirštų ir
šyptelėjusi:—Nesgi aš čia ne tiek chirurgė, kiek slaugė jums,
generolams. Kartais net nusibosta. Štai mesiu tą Pamaskvio ro­
jų ir pasisiūlysiu vyresniąja chirurge į jūsų lauko ligoninę. Ką
į tai pasakytumėt?
— Nežinau, kiek tai rimta.
— Čia teisybė. Aš ir pati dar nežinau, kiek tai rimta. Einam.,
O gal dar nespėjot kažko apžiūrėti?— linktelėjo jinai į že­
mėlapį.
— Tuojau,— atsakė Serpilinas.— Dar penketas minučių — ir
einu ilsėtis. Garbės žodis.
— Bandysiu patikėti. O vakare ateikit pas mane gert arbatos.
Kviečiu iš anksto: iki vakaro nepamatysiu.
— Dėkoju. Bet ar ne per dažnai įjunksiu pas jus lankytis?
— Kaip norite,— tarė ji po trumputės pauzės.
— Aš tai labai norėčiau,— atvirai pasakė jis.
— Na, ir netramdykit savo troškimų. Žmonės sako, tai ken­
kia sveikatai.— Ji nusijuokė ir išėjo iš vestibiulio, o jis, žino­
damas, kad dabar ji eis į savo gydomąjį korpusą, priėjo prie
lango ir pamatė, kaip ji žengia takeliu, tikriausiai, jau nebe­
galvodama apie jį. Žengia savo sparčiu, tarnybiniu žingsniu ir
sūpuoja iš vienos pusės į kitą savo gražią galvą su balta iš-
krakmolinta gydytojos kepuraite, tartum eitų ir kalbėtų pati su
savimi, kažko klaustų save ar dėl kažko ginčytųsi. Ir iš tolo
atrodo jauna, dar jaunesnė, negu iš arti.
Vakar ji tarp kitko pasakė, kad jai greit keturiasdešimt. Va­
dinas, kai jis matė ją keturiasdešimt pirmaisiais žiemą, ji turė­
jo trisdešimt septynerius. .. Bet tuomet ji atrodė vyresnė, negu
dabar.
Jis žiūrėjo, kol moteris pasuko už pastato kampo, ir negreit
prisivertė apie ją nebegalvoti, tik tada, kai, pasitraukęs nuo
lango, grįžo prie žemėlapio.
2. Paskutinė vasara 17
 ANTRAS SKYRIUS

Popiet Serpilinas taip ir nebeužmigo. Ėmė galvoti

apie Batiuką, o paskui užplūdo mintys apie patį, save, ir išgulė­
jo, žiūrėdamas į lubas, kol baigėsi „tylos valanda".
Stebėjosi, kodėl taip nudžiugo jį susitikęs Batiukas. Matyt,
bus galvojęs apie Batiuką blogiau, negu jisai nusipelnė. O ko­
dėl jam ir nesusitikti su tavim gražiuoju? Savo kritiškų min­
čių apie jį vyresnybei nepranešinėjai — nepratęs taip daryti,—
o padėdavai, kaip įmanydamas. Ir tuo, kad ėjai jo armijoje šta­
bo viršininko pareigas, ir tuo, kad prireikus tarnybiškai su
juo ginčydavaisi ir stengdavaisi palenkti jį tokiems sprendi­
mams, kuriuos laikei teisingais, ir netgi tuo, kad kartais pasi­
elgdavai saviškai, kiek tai leido štabo viršininko pareigos.
O vėliau perėmei iš jo armijos vado pareigas,— čia jau ne
ant tavęs, o ant Stalino jis turi pykti.
Bet ir ant Stalino nėra ko pykti. Iš to, kad jis pasiuntė Ba­
tiuką antraeilio fronto vado pavaduotoju, džiaugsmo, žinoma,
maža. Bet skriauda negalima laikyti. O vėliau, po metų, vėl pa­
skyrė vadovauti armijai, be to, gvardijos armijai, ir geru mo­
mentu — prieš prasidedant grumtynėms.
Tik neaišku — kodėl toks staigus paskyrimas? Fronto vado
pavaduotoju būdamas, apie save nepriminsi, nors ir Saliamono
kaktą turėtum. Vadinasi, Stalinas vis tik buvo įsidėmėjęs Ba­
tiuką. Kariauta jau ilgai, ir žmonių stygius žymokas, didelių
rezervų nebėra. Tuo labiau kad pastaruoju metu vien tankų
armijos naujai suformuotos net šešios. Ir dar kelios įprastinės
kariuomenės armijos. Ir kiekvienai reikia vado. Jei pa-
siraustum savo paties atmintyje, prisimintum, ir kaip pats esi
dvejojęs: ar verta iškelti kad ir labai gerą pulko vadą iškart
divizijos vadu? Pulkui vadovavo gerai, o kaip užsirekomen­
duos naujame vaidmenyje, padidėjus mastams ir dydžiams?
O nuspręsti, ką skirti armijos vadu, daug sunkiau. Kartais
surizikuojama, iškeliamas naujas, jaunas, o kartais atvirkščiai:
daugiau pasikliaunama tuo, kad senas jautis vagos negadina.
O Batiukas, šiaip ar taip sakysi, jau dvejus metus yra vadova­
vęs armijai. Įvairi, žinoma, patirtis. Bet žmogus jis valingas
ir savaip darbštus. Štabe be reikalo nė valandos nesėdės, kas­
dien nuo pat ryto tarp kareivių, o tai pas mus vertinama. Ir
asmeninė narsa, kurios Bariukui niekad nestigo, taip pat verti­
nama, ir net teikiama jai pernelyg didelė reikšmė; taip jau
įprasta mūsų Rusijoje. Štai ir paskyrė. Atėjo į gerą armiją,
susiformavusią, nusistovėjusią, su geru štabu, su kovinėm tradi­
cijom. Atėjo ir ėmė kovoti toliau, sprendžiant iš jo žodžių,
nepažeisdamas tvarkos, netolindamas nuo savęs žmonių. Betgi
ne taip jau ir lengva šiuo metu rasti vadą: vos panorėjęs ne­
gausi! Ir grumtynės prasidėjo pagal jau apgalvotą operacijos
planą, pakankamai apsirūpinus jėgomis. Sprendžiant iš rezulta­
tų, nebuvo apsirikta: Baliuko vadovaujama armija tenai, Kry­
me, gerai pasirodė. O ar galėjo dar geriau pasirodyti, jeigu jai
būtų vadovavęs kas kitas? Kaip patikrinsi? Tas ir yra, kad la­
bai sunku ką nors įvertinti kare — niekaip neįrodysi, ar tas ver­
tinimas buvo galutinai teisingas ar neteisingas!
Visi mes prisikaupėme patirties, visi arba beveik visi išmo­
kome geriau kariauti, ir Batiukas, matyt, nėra išimtis. Bet ar
daug geriau? Štai kur klausimas. Ir jam, ir tau, ir kiekvienam
kitam.
Jeigu be nuolaidžiavimų pažiūrėtum į savo paties žygius
per tuos penkiolika mėnesių, kai vadovavai armijai, pamaty­
tum, kad kariavai labai nevienodai.
Gavai armiją palankiausioje padėtyje, visur jautėsi Stalin­
grado mūšių patirtis ir ta nuotaika po didelės pergalės, kai
žmonėms atrodo, kad jie ir toliau kalnus galės nuversti.
Tačiau po tokios pradžios, žadėjusios, atrodo, vien tik gerą,
jau pirmąją savo operaciją teko vykdyti pačiomis sunkiausio­
mis sąlygomis. Armija buvo skubiai permesta prie Charkovo,
kurį vėl užėmė vokiečiai. Vėl reikėjo pergyventi tai, nuo ko
jau buvai atpratęs. Pirmiausia užkimšti trisdešimties kilometrų
spragą, o paskui kaunantis trauktis, stabdant vokiečius tenai,
kur pozicijos visai nebuvo paruoštos gynybai. Ir visa tai staiga,
nuo ratų, vos tik spėjus išlaipinti armiją iš ešelonų į kovo po­
laidį, į sniegą ir vandenį...
Padėtis buvo neužplanuota, stigo tai vieno, tai kito, rezervai
išsilaipino pavėluotai ir tuoj ėmė trauktis, nespėję nė parodyti
savo galimybių.
Nesusidorojęs su kritiška padėtimi fronto vadas buvo pakeis­
tas, paskyrė naują. Į frontą atvyko Vyriausiosios vadovybės at­
stovas; po sutriuškinimo Stalingrade vokiečiai kovo mėnesį
prie Charkovo parodė, ką jie dar sugeba. Ir reikėjo, nors mirk,
juos sustabdyti. Kol juos stabdė, vadovybės atstovas triskart bu­
vo pas tave. Paskutinį kartą pokalbis su juo pakrypo taip, jog
pagalvojai: atleis iš armijos vado pareigų. Ir nors tu darei
viską, ką galėjai ir sugebėjai, jeigu būtum buvęs atleistas, skųs­
tis niekuo nebūtum galėjęs, nes traukeisi, neįstengei įvykdyti
įsakymo — sustabdyti vokiečius. Reikėjo išklausyti paskutinįjį
kartą ir tokius žodžius, kurių geriau būtų buvę negirdėti: kad
ir tavoji armija neverta Stalingrado vardo, ir tu pats esi ne
vadas, o. .. Tylėjai. Nes neturėjai ką atsakyti.
 O paskui vis dėlto užkibai vienoj vietoj, antroj, trečioj. ..
Vėl išsilaikei, vėl pasitraukei dar keletą kilometrų, vėl užki­
bo viena divizija, paskui antra... Užkibai ir išsilaikei. Sustab­
dei vokiečius tokiomis aplinkybėmis, kuriomis keturiasdešimt
antraisiais nebūtum sustabdęs. Sustabdei, nes vis dėlto po Sta­
lingrado ir tu, ir tavo žmonės buvo jau nebe tie, kaip prieš tai.
O po naujo perkėlimo prasidėjo trečioji karo vasara — il­
ga, slogi pauzė Kursko lanke. Tokia slogi, jog rodės, nervai
neišlaikys.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Vokiečiai tenai, prie
Charkovo, vėl priminė, ką jie sugeba, ir visi buvo priversti
ruoštis ateičiai su didžiausiu uolumu, netgi išeinančiu už įsa­
kymų ribų. Kad vokiečiai vasarą smogs visa savo jėga, kokią
tik pajėgs sukaupti, jautė visi — nuo viršaus iki apačios. Dar
niekad nebuvo rengiama tokia gili gynyba. Kareiviai buvo
mokomi be jokio poilsio, tartum kiekviena pratybų diena būtų
lėmusi gyvybės ir mirties klausimą. O iš tikrųjų taip ir buvo.
Dar prieš prasidedant vokiečių puolimui, armija papildomai
gavo du savaeigių pabūklų pulkus, „katiušų“ brigadą ir de­
vynis artilerijos pulkus. Dabar jau reikėjo mokytis, ne kaip
lopyti skyles — to buvo gerai išmokta anksčiau,— o kaip val­
dyti visą tą mašiną.
Galutinis patikrinimas visuomet vienas — kautynės. Ir, ne­
paisant viso pasiruošimo, įsitikinimo, kad mes išlaikysim, per
pirmąsias tris dienas nuo vokiečių smūgių vis dėlto reikėjo
trauktis — kai kur per trejetą, per penketą, o kai kur ir per
aštuonetą kilometrų. Ir tik naktį prieš ketvirtąją parą buvo ga­
lima pranešti, kad vokiečiai sulaikyti visu armijos frontu.
Penktos dienos rytą mūšiai buvo vėl tokie pat įnirtingi. Pa­
šalinei akiai galėjo pasirodyti, kad viskas vyksta po senovei.
Tačiau buvo ne taip. Vokiečiai tebekovojo pagal įsakymą, jau
pradėdami suvokti, jog jis neįvykdomas.
O šeštosios dienos rytą Serpilinas pajuto, kad jokia jėga
jau nepajudins jo armijos nė iš vietos.
Jis laukė ir norėjo, kad vokiečiai vėl jį pultų ir baigtinai
nusialintų bergždžiomis atakomis.
Ir kai praėjo ta ryto valanda, kada vokiečiai paprastai pra­
dėdavo, bet nepradėjo, o paskui dar valanda, ir dar, o jie vis
nepradėjo, jis pajuto ne palengvėjimą, kaip kad būdavo anks­
čiau, kitokiais laikais, o apmaudą, kuris iš tikrųjų reiškė su­
pratimą, kad mes jau pranašesni už priešą.
Paskui į puolimą perėjome mes. Ir įšiauriau — prie Oriolo,
ir pietuose — prie Belgorodo, ir ten, kur stovėjo gynyboje Ser­
pilino armija. Ta kryptimi, kurlink ji ėjo, nebuvo didelių mies­
tų, įstrigusių atmintin kiekvienam, ir jo armija vos trejetą kar­
tų pateko į Vyriausiojo vado įsakymus už paėmimą gyvenvie­
čių, apie kurias žmonės, klausantieji radijo, tur būt, tiktai iš
tų įsakymų ir sužinojo.
Užtat vietoj didelių miestų šturmavimo Serpilino armijai te­
ko itin daug kartų kilnotis per mažas ir dideles upes, per pel­
kėtus durpynus ir užpelkėjusias salpas. Beveik visados, kai puo­
lama plačiu frontu, kuri nors armija braunasi būtent per tokius
užkampius, tai atsilikdama nuo laimingesnių savo kaimynų, tai
juos aplenkdama ir savo veiksmais užtikrindama jiems laurus
įsakymuose.
Kare visaip dalykai susiklosto. Ir reikia būti pakankamai
tvirtam, kad suvoktum visą būtinybę to ne visiems pastebimo
triūso, kurį ant savo pečių pakėlė tavoji armija, ir nenirštum
ant kaimynų. O jei nesugebi matyti plačiau, nei leidžia užima­
mos pozicijos, jei esi abejingas tam, kaip einasi tavo kaimy­
nams iš dešinės ir iš kairės — tegu jie nors prasmenga! —
vadinasi, tu dar nesi armijos vadas, o tik buožgalvis su aukš­
tuoju kariniu išsilavinimu. Žinoma, kartais norėtųsi bendrame
chore taip užplėšti solo, kad visi išgirstų! Tačiau kare solinio
dainavimo dabar maža, ir dirigentai griežti. Ir tas gerai. Va­
dinasi, armija įėjo į savo rėmus.
Tolimam nuo karo žmogui tikriausiai atrodytų absurdiška
pati sąvoka: įėjo ar neįėjo karas į savo rėmus. Tartum karas
turėtų kažkokius rėmus. Bet Serpilinas mąstė būtent šitaip.
Mintys apie būsimą vasaros puolimą privertė jį pagalvoti
apie gydytojų komisiją, paskirtą po dešimties dienų. Jis prisi­
minė ir pačiupinėjo raktikaulį: „Gydytojai sako, kad suaugęs
gerai, geriau nėra ko norėti. Ir iš tikrųjų beveik neskauda.
Bet ranka vis dar tebėra kaip svetima."
Jis atsikėlė iš lovos ir padarė keletą atsargių judesių abiem
rankom, tų pačių, kuriuos darė per gydomąją mankštą. Paskui
keliskart sugniaužė ir atgniaužė kairįjį kumštį. Ranka vis dėlto
buvo aptirpusi, ir pirštus smaigstė diegliai.
O apskritai jis jautėsi daug geriau, negu tada, kai buvo čia
atvežtas. Ir galvos skausmai praėjo, ir jau nebepabusdavo po
penketą kartų per naktį nuo per daug panašių į gyvenimą,
kankinančių sapnų.
Fronte galvojo, kaip sakoma, apie sielą, o apie kūną pagal­
voti nebuvo laiko. Kūnas važinėjo „viliukais", vaikštinėjo po
apkasus, sėdėjo prie žemėlapių, kalbėjo telefonu, dusyk per pa­
rą paskubom valgė, maksimaliai, kiek tik buvo įmanoma, kietai
miegojo naktį ir dar valandą ar dvi snaudė važiuodamas, sver­
dėdamas pirmyn ir atgal „Viliuke“. Vykdė viską, ko buvo iš jo
reikalaujama, užmiršęs save. Užtat čia, Archangelskojėje, gy­
dytojai iš pradžių ko tik neprikalbėjo. Dar neseniai, prieš ava­
riją, manėsi esąs visiškai sveikas, o, anot gydytojų, paaiškėję,
kad visiškas ligonis. Jis nesiginčijo, vykdė viską, ką jam pa­
liepdavo: injekcijos — tai injekcijos, vonios — tai vonios,
mankšta, elektrinis gydymas — viską, ko tik reikėdavo. Jei vi­
siškas ligonis, gydykit iš pašaknų!
Kai galvodavo apie gydymą kaip apie karo tarnybą, leng­
viau buvo kęsti išsiskyrimą su armija. Netgi kai kuriuos susiti­
kimus, dėl kurių būtų reikėję važiuoti į Maskvą, atidėjo, kad
nekliudytų gydymui. Nuo pat pradžių padarė tik vieną išimtį
sūnaus žmonai, kuri išeiginėm dienom su anūke atvažiuodavo
pas jį į Archangelskoję po „tylos valandos".
Jis pažvelgė į laikrodį ir išėjo iš kambario į parką. Adju­
tantas vėlinosi penkiolika minučių.
„Kas ten būtų jiems atsitikę? Gal anūkė susirgo?" — ir beveik
tą pačią akimirką pamatė savo adjutantą Jevstigne'evą, alėja
einantį korpuso link.
Matyt, apie kažką užsigalvojęs, Jevstignejevas išvydo Ser­
piliną visai to nesitikėjęs, ir, žinoma, kada išvydo, jo veidas
atrodė išsigandęs.
— Kas ten joms atsitiko? — paklausė Serpilinas.
— Ana Petrovna neatvažiuos.. . — Adjutanto veide tebebu­
vo išgąstis.
— Kaip tai neatvažiuos? Kodėl?
— Štai jums laiškelis.
Adjutantas priėjo artyn ir padavė Serpilinui suglamžytą sau­
joje laiškutį.
Languotame sąsiuvinio puslapyje buvo parašyta:
„Sveikas, tėveli! Dovanokite, kad neatvažiavau. Aš negaliu
atvažiuoti pas jus. Gėda pažiūrėti į akis. Anatolijus jums vis­
ką paaiškins. Ania.“
— Aiškink, jei tau pavesta.— Serpilinas iš lėto pakėlė akis
nuo laiškelio į vis dar priešais jį stovintį adjutantą.
Adjutantas stovėjo ir tylėjo. Apskritame, geraširdiškame jau­
nuolio veide galėjai išskaityti kančią ir baimę dėl to, ką turė­
jo pasakyti...
— Na, ko tyli? — nekantriai pakėlė balsą Serpilinas, visada,
visą gyvenimą skubėdavęs kuo greičiau išklausyti blogą ži­
nią, jeigu žinojo, kad vis tiek reikės ją išklausyti.— Kokia ne­
laimė ten joms atsitiko?
Ir išgirdo atsakymą, tokį netikėtą ir taip neatitinkantį to, apie
ką jis galvojo, jog jam pasirodė tikra nesąmonė.
 Mudu susiėjom su Ana Petrovna. Aš ją įkalbinėjau, bet
ji pasakė dabar neišdrįsianti su jumis susitikti.
— Dėl ko gi ją įkalbinėjai? — vis tuo pačiu griežtu tonu,
kuriuo buvo pradėjęs, paklausė Serpilinas ir, vos tik paklausęs,
suprato, kad Jevstignejevas ją įkalbinėjo važiuoti aiškintis
drauge, o ji nesutiko, išsiuntė jį vieną.
Adjutantas tebestovėjo išsitempęs, ir toliau kalbėtis su juo
va šitaip, padėtyje „ramiai", darėsi nepatogu.
Adjutantas nusiėmė kepurę, išsitraukė nosinę ir nusišluostė
suprakaitavusią po kepure kaktą.
— Dabar aiškink. Jei tau liepta. Ką reiškia „susiėjom", ka­
da susiėjot?
„Ką reiškia „susiėjom" — buvo, žinoma, kvailas klausimas.
Ką daugiau tai gali reikšti? Susiėjo — vadinasi, susiėjo. O jei
tuo norėjo paklausti, kiek visa tai rimta, irgi be reikalo. Ir
taip viskas aišku iš adjutanto veido.
— Vakar susiėjom,— paklusniai atsakė jis, atsiduso ir vėl
ilgam nutilo.
— Kad tu esi tylenis, žinau,— tarė Serpilinas.— Bet vis dėlto
turėsi papasakoti, šiaip ar taip, — nesitikėjau iš tavęs tokio
raporto. Suprask mano padėtį.
Serpilinas šyptelėjo, pagalvojęs, kokia kvaila jo padėtis, bet
adjutantas tame šypsnyje įžvelgė rūstų pyktį ir sumišo dar
labiau.
Ką pasakoti? Kaip juodu iš visų jėgų tvardėsi ištisas dvi sa­
vaites nuo to karto, kai drauge nuėjo į kiną ir vėlai vakare,
grįždami namo ir atsisveikindami prie jos durų, abu pajuto,
kad tai vis vien atsitiks? Aiškintis, kad jis nekaltas, nes vakar
ji pati, pirma, apkabino jo kaklą ir apmirė, ir pravirko iš savo
bejėgiškumo ką nors pakeisti, o paskui vėl pati, pirma, ėmė jį
bučiuoti? Teisintis, kad jis nekaltas, jeigu vis vien kaltas, nes
šitai leido, o leido todėl, kad pats to norėjo? Ir jis po ilgo tylė­
jimo pasakė vien tai, ką jautė šią valandėlę.
— Kaltas.— Ir įprastai pridūrė: — Draugas armijos vade.
— Koks dabar aš tau vadas,— atsakė Serpilinas,— jei man
į gimines įsirašei? — Šitaip pasakė, nes, pažindamas sūnaus
žmoną, nieko kita nepagalvojo.
„Pamilo vaikinuką. Jei nebūtų pamilusi, nebūtų taip laisvai
su juo elgusis, būtų susitvardžiusi."
— Mes susituoksim,— skubiai ištarė adjutantas.— Aš norėjau
šiandien, bet ji nesutiko.
—• Kodėl nesutiko? Ko jai, gal mano leidimo tam reikia?
Serpilinas pasikėlė nuo suolelio, ir adjutantas pašoko jam
įkandin, išsigandęs, kad pokalbis baigtas. Nors labai bijojo jis
šito pokalbio, važiuodamas čionai, tokia pokalbio pabaiga iš­
gąsdino jį dar labiau.
— Sėdėk,— paliepė Serpilinas ir, stumtelėjęs jį ant suolelio
sumaudusia per dilbį ranka, ėmė vaikščioti ten ir atgal.
Serpilinas vaikštinėjo pagal suolelį, o adjutantas sekiojo jį
akimis į dešinę ir į kairę ir prisiminė Anios veidą šį rytą, kai
ji paskubom privertė jį keltis ir apsirengti dar visiškoj tamsoj,
gerokai prieš atbundant mergytei. Prisiminė jos žodžius, kad
ji dabar nelaiminga, ir jos akis, bylojančias, kad, nepaisant tų
žodžių, ji vis dėlto laiminga. Prisiminė, kaip jinai įbruko jam
į rankas tą laiškelį ir iškumšino pro duris. Ir jis pavėlavo pri­
sistatyti Serpilinui tik todėl, kad, jau seniai čia atvažiavęs,
visą laiką vaikščiojo po parką ir nedrįso pasirodyti su tokiu
laiškeliu. Pavėlavo pirmąsyk per visą savo tarnybą.
O Serpilinas žingsniavo ten ir atgal, ir galvojo ne apie jį, o
apie sūnaus žmoną. „Vadinas, nedrįsta atvažiuoti! Pasiuntė vie­
toj savęs šitą. . Jis pašnairavo į adjutantą. Šitokio poelgio
sunku buvo iš jos tikėtis. Paaiškinimas vienas: tur būt, parašė
taip, kaip jautė,— nedrįsta pasirodyti jam akyse, negali prisi­
versti.
„Na, o kaipgi toliau? Ar taip ir kalbėsimės per šitą?" — pa­
galvojo jisai be jokio pykčio „šitam", pagalvojo tiktai kaip
apie paikystę, be kurios geriau būtų buvę apsieiti.
Tiesą pasakius, sūnaus žmoną jis buvo matęs vos penketą
kartų gyvenime: du kartus tą pačią dieną, praeitų metų vasary­
je, kai laukė savo bute iškvietimo pas Staliną ir kai vėliau
grįžo iš jo, ir tris kartus dabar, Archangelskojėj, kai buvo at­
važiavusi pas jį su anūke. Tarp anų ir šitų pasimatymų buvo
tik jos laiškai į frontą.
Taip išėjo, kad ji niekad nėra kreipusis į jį vardu ir tėva­
vardžiu— Fiodorai Fiodorovičiau. Tuomet, pirmą jųdviejų pa­
žinties dieną, sakė jam „jūs“, „prašom sėstis", „prašom val­
gyti", „prašom prigulti", „prašom pailsėti". O vėliau jau pir­
mame laiške į frontą parašė: „Sveikas, tėveli". Matyt, tokiais
sampročiais buvo auklėta. Tarėsi negalinti kitaip kreiptis, jeigu
jis yra jos žuvusio vyro tėvas.
Laiškai iš jos buvo dažni, bet trumpučiai — sąsiuvinio lapelis
ir apačioj eilutė spausdintomis raidėmis už anūkę, jos vardu.
Ir taip toji moteris ir kūdikis, kurių jis anksčiau, iki sūnaus
žuvimo, visai nepažino, pamažu užėmė savo vietą karo rūpesčių
pilname jo gyvenime. Jis atsakinėjo į kas trečią laišką — daž­
niau neturėjo galimybės, pervedinėjo pinigus pagal atestatą ir
siuntinėjo siuntinius — paskutinį kartą rudenį, per šitą patį ad­
jutantą, kitais reikalais važiavusį į Maskvą.
 Tada juodu ir susipažino. Grįžęs adjutantas apsakinėjo jam
apie savo apsilankymą, sūnaus žmoną vadino Ana Petrovna
ir pasakojo, kaip ši vaišino jį arbata. Ne, tada tarp jųdviejų
nieko nebuvo. Jis būtų pastebėjęs: adjutantas toks žmogus, ku­
ris ir norėdamas nieko nenuslėps. Sąžiningas, kaip kartais sa­
koma, net iki kvailumo. Už tai, už galimumą pasikliauti juo be
svyravimų, labiausiai jį ir vertino.
Serpilinas pagalvojo apie būsimą praradimą, kuris gal ir ne­
būtų toks skaudus kitam, ne tokiam vienišam žmogui. O kad
toks praradimas jau gresia, buvo aišku kaip dieną. Jai gėda
prieš jį. Ir bus gėda, turint tokį charakterį. Šiandien neatvažia­
vo, nes gėdisi, kad vos prieš metus žuvo jo sūnus, o jinai jau
su kitu. Jai gėda, kad rašė jam į frontą „sveikas, tėveli", gėda,
kad suėjo su kitu, gaudama pinigus pagal atestatą iš jo, žuvu­
sio vyro tėvo. Ir dabar atsisakys imti tuos pinigus, jau tikriau­
siai apie tai galvojo.
Žinoma, jis padarys taip, kad jinai ir atvažiuotų, ir pakalbė­
tų su juo, kad visa tai nesibaigtų taip kvailai. Bet kažkas vis
tiek bus prarasta, to neišvengsi.
Ir ne šiaip prarasta, o dvigubai, nes Jevstignejevas, kuris,
žinoma, su ja tuoksis, dabar irgi pasidarys lyg ir giminė. O gi­
minaičiai adjutantais nelaikomi. Reikės jo atsisakyti, nors atsi­
sakyti sunku: priprato prie tylaus jo artumo, jau antri metai
kare, diena dienon šalimais.
„Ir ką ji surado jame? . . Visiškai aišku, ką surado: jaunas
ir stiprus. Ir glaudus, tur būt, kaip veršis. Kodėl gi jo nemy­
lėti? Ir ne tokie mylimi. Prastesnis už sūnų, ar ką? — su įprastu
troškimu visada pripažinti tiesą pagalvojo Serpilinas.— O boba
antri metai be vyro. Kodėl antri? — pataisė jisai save, prisimi­
nęs, kad sūnus iki žuvimo daugiau kaip metus nebuvo matęs
žmonos.— Ne antri, o treti. Tik stebėtis reikia, kad taip ilgai
viena išgyveno.'1
Serpilinas vaikščiodamas pažiūrėjo į adjutantą, kuris tebe-
sekiojo jį akimis, ir tarė:
— Sprandą išsinarinsi. Pasislink!
Užkišęs rankas už suolelio atlošo, jis dar kartą šnairai pažvel­
gė į adjutantą. Šis dabar sėdėjo, nudūręs akis į bato nosį. Kol
stovėjo visu augumu, rodėsi vyras. O kai šitaip sėdėjo, be ke­
purės, atrodė visai berniukas — suraukęs kaktą ir atkišęs lūpas,
kaip vaikas.
— Na, klok, viską iki smulkmenų.
Adjutantas dar labiau atkišo virptelėjusias lūpas ir, nors ir
tyliai, bet tvirtai ištarė:
— Smulkmenų — ne, draugas armijos vade.
 Pamanė, kad iš jo reikalaujama smulkmenų apie tai, kaip
jiedviem viskas išėjo.
— Kaip tai „ne"? Vis dėlto našlę į žmonas imi, ir dar su
ketvertų metų vaiku, ir šešeriais metais už save vyresnę. Ar
viskam pasiryžęs, ar apie viską pagalvojai? Aš apie tai klausiu!
— Nieko aš nežinau ir net negalvoju,— su kažkokia laimin-
ya neviltim garsiai sukuždėjo adjutantas.— Jinai dar pati man
nesakė, kaip bus. Kaip pasakys, taip ir bus.
— „Pasakys, pasakys",— suniurzgė Serpilinas.— Kaipgi čia
dabar, vadinasi, moteris dar turi viską už tave ir nuspręsit?
Jis norėjo dar kažką panašaus pasakyti, bet staiga atėjusi
į galvą mintis jį sulaikė.
— Tai gal ji pirma tavo gyvenime, ar ką?
— Pirma,— tyliai atsakė adjutantas ir, pakėlęs į Serpiliną
akis, pažiūrėjo jam tiesiai į veidą taip įdėmiai, tartum nuo bū­
simų Serpilino žodžių ir netgi nuo jo veido išraiškos tą aki­
mirką būtų priklausę, ar ir toliau jį mylės ir gerbs šitas ištįsęs
kaip žalga berniukas su karininko antpečiais.
„O jinai, žinoma, neužmiršo, ir kad vyresnė už tave šeše­
riais metais, ir kad kraičio iš jos gausi svetimą vaiką, šimtąsyk
viską permanė,— jausdamas j save atkreiptą šitą žvilgsnį, pa­
galvojo Serpilinas.— Ir vis dėlto, kad ir bijojo, bet ryžosi. Va­
dinas, patikėjo ir tavo meile, ir savo galia."
Ir dar apie vieną dalyką jis pagalvojo — apie karą, apie tai,
kad našlė moteris su vaiku puola kaip apakusi ant kaklo tam,
kuris po savaitės vėl bus fronte, toli nuo jos.
O adjutantas, žiūrėdamas į ramų, liūdną Serpilino veidą, vėl
pajutęs kaltę prieš jį, pagalvojo, kad armijos vado veidas toks
pasidarė todėl, kad jis, tur būt, prisiminė žuvusį savo sūnų.
— Aš mamai šiandien parašiau,— tarė adjutantas, tebežiūrė­
damas į Serpilino veidą.
„Štai kas, vadinas, dabar dar ir mama,— tokiu pačiu liūdnu
veidu, palingavęs galvą, pamanė Serpilinas. — Sėdi už jūrių
marių ir kasdien laukia trikampėlio, kad gyvas ir sveikas, ir
kasdien bijo pranešimo, kad „žuvo narsiųjų mirtimi", o dabar
iš vieno trikampėlio iškart sužinos, kad jinai jau ir anyta, ir
močiutė. Bet apie patį svarbiausią jai pasikeitimą iš to laiško ji
vis dėlto nesužinos. O pats svarbiausias motinai pasikeitimas,
kuris apie tą laiką, kai ji gaus laišką, greičiausiai bus jau įvy­
kęs, pasirodys esąs ne tas, kad sūnus ves- našlę su vaiku, o tai,
kad po to jis jau nebebus armijos vado adjutantu ir vėl pra­
dės tarnybą rikiuotėje, arčiau fronto, vadinas, ir arčiau mirties.
Ir nieko čia nepadarysi, nes jį laikyti adjutantu toliau negalima,
o ieškotis vietos užnugario kanceliarijose jis pats nepanorės."
 — Štai kas, Anatolijau,— Serpilinas neįprastai pačiam sau
pavadino adjutantą vardu, nesąmoningai stengdamasis tuo su­
švelninti žodžius, kuriuos turėjo pasakyti.— Jei tau reikia mano
palaiminimo, tarkis jį gavęs. Kaip jum abiem geriau, taip ir te­
būnie. Bet noriu kai ką patikslinti. Kai grįšim į frontą, pagal­
vok apie naują vietą. Leninas dar dvidešimtaisiais metais
mums patarė, kad giminaičiai vienoj įstaigoj netarnautų.— Jis
nusišypsojo, dar ir šypsena sušvelnindamas pasakytų žodžių
griežtumą.
— Aš suprantu. Aš jai šį rytą jau sakiau,— tarė adjutan­
tas, ir iš jo veido matėsi, kad nemeluoja, kad tikrai sakė, bet
matėsi ir kitkas — kad jį apstulbino toks greitas Serpilino
sprendimas.
— Į kurią pamainą jai rytoj? — paklausė Serpilinas apie sū­
naus .žmoną.
— Į antrą.
— Pasakyk, tegu rytoj prieš darbą atvažiuoja pas mane.—
Jis stabtelėjo, galvodamas, kokios ir kuriuo laiku jam rytoj
paskirtos procedūros.—Duok jai „Viliuką", tegul atvažiuoja apie
tryliktą valandą. Viena.— Ir, pamatęs išgąstį adjutanto veide,
pridūrė:—Nebijok, nenuskriausiu jos. Tu, mano akimis, ne
blogesnis už kurį kitą, o gal ir geresnis.— Pasakė, pagalvojęs
ne tik apie jį ir apie ją, bet ir apie savo žuvusį sūnų.— Va­
žiuok.
Adjutantas pašoko ir užsidėjo kepurę.
— O kaip jai, ar dukrą pasiimti, pas jus važiuojant?
Tur būt, nusprendė, kad jai bus lengviau atvažiuoti čionai
su dukra.
— Sakiau: viena.— Serpilinas norėjo pamatyti anūkę, bet prie
rytdienos pokalbio, o gal ir ašarų mergytė visai nereikalin­
ga, tai ne jai.
Adjutantas atidavė pagarbą ir nuėjo taku.
— Jevstignejevai! — šūktelėjo jam Serpilinas.
— Klausau, draugas armijos vade!
— Kaip ten su iškvietimu?
— Žadėjo rytoj apiforminti.
— Jei rytoj apiformins, poryt ruoškis važiuot.
— Aišku. Leisite eiti?
— Gali eiti.
Adjutantas vėl apsisuko ir nuėjo. O Serpilinas stovėjo ir
ilgai, kol tasai dingo už posūkio, žiūrėjo įkandin. Ir jo veidas
buvo taip sutrikęs, jog adjutantas tikriausiai būtų nustebęs, jei
būtų pamatęs, kaip persimainė žmogus, kuris ką tik, rodės,
taip lengvai ir greit, viens du, išsprendė jo likimą.
 Serpilinas buvo taip sutrikęs pats dėl savęs. Pasakęs adju­
tantui, kad tasai, jo akimis, ne blogesnis už kurį kitą, o gal ir
geresnis, Serpilinas išsidavė, kaip labai buvo prie jo prisirišęs.
Į adjutantus patenkama įvairiai. Kartais kažkieno atkaklių
pastangų dėka. O kartais nežinia kaip. Anksčiau Jevstignejevas
buvo Batiuko adjutantas. Išsiuntęs savo Barabanovą „augti" pul­
ko vadu, Batiukas ir paėmė iš karininkų rezervo šitą Jevstigne-
jevą. Ir kartą vakarieniaujant, gerai atsiliepęs apie jį, kad pui­
kiai vairuojąs mašiną, galįs pakeisti vairuotoją, pasakė, kad
tai sūnus vieno jo mirusio mokslo draugo, su kuriuo jiedu
kartu penėję utėles dar vokiečių kare, todėl ir paėmęs adjutan­
tu, kai šis jam pasisukęs po ranka.
Tai buvo viskas, ką Serpilinas žinojo apie Jevstignejevą iki
to laiko, kai šis tapo jo paties adjutantu.
Kai Serpilinas buvo staigiai iškviestas j Maskvą, jis atleido
savo ankstesnįjį adjutantą, kad nesišlaistytų be tikslo, paprašė
jį kur nors įtaisyti. O grįžęs iš Maskvos su paskyrimu ir jau
neberadęs Batiuko, nustebęs išvydo prisistatantį jam Jevstigne­
jevą. Ar Batiukas nepasiėmė jo drauge, ar Jevstignejevas pats
panorėjo likti armijoje, Serpilinas nesiteiravo. Tiks — pasiliksiu,
netiks — kitą parinks.
Iš jo elgesio pirmomis dienomis pamatė: nesiekia, kad Serpili­
nas paliktų jį prie savęs. Ir tai buvo pirmas, tada jam patikęs
Jevstignejevo charakterio bruožas. Buvo nekalbus, pareigingas,
raštingas, gerai orientavosi žemėlapyje ir vietovėje, nė karto
neįklimpo ir nepaklydo, kai buvo jo siunčiamas su užduotimis,
visada surasdavo tuos, pas kuriuos buvo siųstas, o tai kare liu­
dija ne vien apie gerą orientaciją, bet ir narsumą. Kitas daž­
niausiai neranda ne todėl, kad nerado, o todėl, kad nerizikavo
ieškoti iki galo. Jevstignejevas visuomet surasdavo.
O po pusantro mėnesio, prie Charkovo, įrodė, jog sugeba
ir dar daugiau.
Diena buvo sunki nuo ryto iki vakaro. Prasidėjo tuo, kad
rytą, nuvažiavę į vieną besitraukiančių savo divizijų, įšoko
į kažkieno, net nežinia kieno, iškrikusį ir taip pat beslenkantį
atgal svetimą užnugarį. Savi ar svetimi, bet reikėjo sustoti ir
įvesti tvarką: armijoj svetimų nėra!
Kol atvažiavo iki savo divizijos, pateko į pirmą bombardavi­
mą, paskui, kai iš tos divizijos brovėsi į kitą,— pataikė į antrą.
O kai vakarop važiavo atgal iš priešakinių pozicijų į savo va­
davietę, buvo apšaudyti sunkiųjų vokiečių pabūklų, bubinusių
į kelių sankryžą. Vairuotojas buvę skeveldra sužeistas į nugarą.
Ir „Viliukas" būtų apvirtęs, jei ne Jevstignejevas, spėjęs iš už­
pakalio pastverti vairą ir pasukti mašiną. Purvo užpiltame grio­
vyje palaukę, kol aprims šaudymas, šlapi, purvini lig ausų, visi
vėl sulipo į mašiną. Vairuotoją pasodino užpakaly savęs, o už
vairo sėdo Jevstignejevas.
Atrodė, viskas jau gerai, tik staiga iš žemų debesų, tiesiai
virš kelio išnėrė du „meseršmitai" ir kaukdami pralėkė virš
mašinos. Jevstignejevas sustabdė „Viliuką" ir visu kūnu griuvo
ant Serpilino, prispausdamas jį po savimi ir vos neišversdamas
iš mašinos. Serpilinas net ne iškart suprato, kad adjutantas no­
rėjo uždengti jį savo kūnu. Suprato tik vėliau, kai viskas bai­
gėsi — „meseršmitų" kaip nebūta, nunėrė vėl į debesis, prieki­
nis stiklas suskilęs, o Jevstignejevui į dilbį pataikiusi kulka,
į minkštimą. Tai tik vėliau paaiškėjo, o iš pradžių jis nieko
nesakė, vairavo mašiną dar trejetą kilometrų iki pat vadavie­
tės. Išgelbėjo ar neišgelbėjo, kai virto ir prispaudė tave prie
sėdynės, sunku pasakyti: kulka kvaila. Gal būt, kaip tik save
tuo išgelbėjo. Bet norėjo išgelbėti tave, apie save negalvojo.
Kai Jevstignejevas po šio įvykio buvo pasiųstas savaitei į li­
goninę, Serpilinas, pasirašydamas jam apdovanojimo lapą, pasi­
domėjo jo asmens byla.
Tėvas — pulko vado padėjėjas, žuvęs 1929 metais Rytų Kini­
jos geležinkelyje. Motina — mašininkė. Vienintelis sūnus, iš­
ėjo į frontą savanoriu, turėdamas aštuoniolika metų keturias­
dešimt pirmų liepoje. Medalis „Už narsumą", seržantas, sužei­
dimas, ligoninė. Pėstininkų mokykla, ją pagal sutrumpintą pro­
gramą baigė su pagyrimu, gavo leitenanto laipsnį ir vėl
į frontą.
Biografija neilga, bet kėlė pagarbą.
Ir vis dėlto į adjutantus Batiukui jis iš dangaus nenukrito.
Šmėstelėjo mintis: gal motina, turėdama pažinčių, parašė kam
nors, paprašė rūpintis jos sūnumi?
Kai adjutantas grįžo iš ligoninės, Serpilinas nuo savęs pasakė
jam „ačiū" ir pajuokavo, kad nuo jo letenų visą savaitę vaikš­
čiojęs su mėlynėmis. O kaip tarnybinis asmuo priveržė ant krū­
tinės „Žvaigždę".
Nuo to laiko ir tarnavo abu drauge, tur būt, mylėdami kits
kitą kiekvienas saviškai. Ir būtų tarnavę toliau, jei ne šios die­
nos naujienos.
„Taip, sunku jį atplėšti nuo savęs. Nė karto neapvylė, nepra­
rado pasitikėjimo, nė karto niekam akių nedraskė, naudodama­
sis savąja adjutanto padėtimi,— irgi daug reiškia! Ko gero,
galėtų būti pulko štabo viršininko padėjėju žvalgybos reika­
lams: pakankamai drąsus tokiam darbui. Dabar, tur būt, jau
tuoj bus tenai, pas savąją. Ypač, jeigu pats sėdi prie vairo. Sku­
binasi viską aptarti su ja. O mums irgi laikas vakarieniauti,
valgyti savo varškę su rūgpieniu. Kiekvienam savo..
Serpilinas atsiduso: gyvenimas prieš jo valią pats nublaško
nuo jo žmones, čia vieną, čia kitą. Ar negrįžti į kambarį, nepa-
siimti ten ant stalo gulinčios ,,Kazbeko" dėžutės, ar neužsirū­
kyti tokia proga? Tačiau negrįžo, nelaužė susitarimo su pačiu
savimi — nerūkyti iki išrašymo.
Pakeliui į valgyklą pasivijo ten pat einantį Batiuką. Dieną
Batiukas buvo su pižama, o dabar vilkėjo generolo uniforma.
— Žmonos pasitikti buvau nuvažiavęs,— tarė Batiukas.
— Pasitikai?
— Kad juos kur velniai! — Batiukas piktai numojo ranka.—
Prižadėjo atskraidinti ir neatskraidino. Geriau būtų nežadėję.
Nutūpė Kuibyševe nakvoti, sako, oro Maskvoj nėra. O kaip
nėra, jeigu jis yra!
Serpilinas pažiūrėjo aukštyn. Dangus buvo ištisai aptrauktas
debesimis.
— Gal prognozė pranašavo perkūniją?
— Kokią perkūniją? Tikriausiai piloto žmona Kuibyševe, va
ir visa perkūnija. Argi tai blogas oras?
Serpilinas nutarė nesiginčyti. Šioks ar toks būtų oras, o Ba­
tiukas šiandien tikėjosi sutikti žmoną, kurios nematė nuo karo
pradžios. Galima suprasti!
— Fiodorai Fiodorovičiau,— paėjęs su juo keletą žingsnių,
kreipėsi Batiukas.— Kai tu buvai pas draugą Staliną, ar jis nie­
ko apie mane nekalbėjo ir neklausinėjo?
Matyt, dar rytą jam knietėjo apie tai paklausti.
— Manęs nieko neklausinėjo.
— O pats ką nors kalbėjo? — įtempęs dėmesį, paklausė Ba­
tiukas.
Į tokį tiesų klausimą reikėjo atsakyti taip, kaip buvo: kai jis
paklausęs Staliną, į kurią armiją yra skiriamas, Stalinas atsakęs,
kad į Baliuko vietą, ir paaiškinęs kodėl.
Suprasdamas, kokią reikšmę Batiukui turėjo visa tai, ką apie
jį pasakė Stalinas, Serpilinas žodis žodin pakartojo, ką tada
girdėjęs: kad draugas Batiukas užsisėdėjęs armijos vado poste
ir kad manoma jį pakelti tarnyboje, duoti jam galimybę plačiau
išvystyti savo sugebėjimus!
Kad Stalino žodžiuose jis pajuto kažkokią tada jam nesupran­
tamą ironiją, nusprendė nesakyti, pamanė, jog tai daryti ne­
privalo, o kam gi?
— Taip,— susimąstęs tarė Batiukas,— galimas daiktas, projek­
tavo tada paaukštinti, o paskui kažkokie draugužiai tenai, vir­
šūnėse, ėmė ir pakišo man koją. . . Ačiū, kad pasakei. Turėsiu
 apie ką pamąstyti.— Paskui atsiduso ir pridūrė: — Taip ir neiš­
kvietė manęs pas save nė karto: nei tada, kai į tą dievo už­
mirštą frontą siuntė pastiprinimui, nei kai į gvardijos armiją
paskyrė.
Dėl to, kad Stalinas, gerai jį pažinęs dar iš pilietinio karo
laikų, nė sykio per visą šį karą taip ir neiškvietė pas save,
Batiukas labai nerimastavo, nors ir stengėsi viską aiškinti sau
palankiausia prasme — tiesiog pernelyg dideliu Stalino užimtu­
mu. O tuo tarpu šalia jo žingsniavo žmogus, kuriam tada, prieš
metus, Stalinas vis dėlto surado laiko ir išsikvietė.
— Man Zacharovas pasakojo,— vėl patylėjęs, tarė jis,— kad
tada tave ryšium su tavo laišku dėl Grinko iškvietė?
-- Taip.
Na ir ką?
Pasakė, grąžins, jei suras.
Matyt, nesurado.
Numirė jis,— trumpai atsakė Serpilinas.
Taip, nesulaukė savo valandos Pavlas Jefimovičius,— tarė
Baliukas. O gal jo likimas būtų buvęs visai kitoks, jeigu tada
I Tolimuosius Rytus nebūtų pas juos nuvažiavęs tasai, pažįsti
||. . . Baliukas pasakė gerai žinomą armijoje pavardę.— Privi-
le lėlį košėsi
Ii slalga be pikio ryšio su Ino, ką buvo kalbėjęs, pasakė:
() Jevslignejevas, pasirodo, iki šiol pas tave! Grįžtu iš
aerodromo, žiuriu, jis iš čia ,,Viliuku" važiuoja. Vadinas, įtiko
vyresnybei, jeigu „Žvaigždę" jam davei.
„Žvaigždę" pelnytai,— tarė Serpilinas.— Jei būtų ne mano
adjutantas, būtų galėjęs ir „Vėliavą" už tokį žygį gauti. Kodėl
j j lada palikai, nepasiėmei kartu?
Batiukas palingavo galvą.
Juokingai galvoji. Manai, vien tu tą patyrei, kai į Mask­
vą kvietė: kur važiuoju, žinau, o kaip ten bus, neišmanau! Man
l.np pat, kai staiga įsakymas: „Armiją perduoti ir atvykti“,
širdis į kulnus nusmuko. Kol skridau, visą savo sąžinę išnars-
< imi. Kur čia dar adjutantą iš fronto betempsi! Atplėši žmogų
nuo tarnybos, pats nežinodamas nei kur, nei kam? Tuo labiau
kad vaikinas vertingas, ne klastūnas. Gerai, kad jis pas tave.
„Taip, gerai, kad jis pas mane,— pagalvojo Serpilinas.—
Bent jau jai tikrai patiko",— pagalvojo jisai apie sūnaus žmoną.
Pagautas nuotaikos, norėjo pasakyti Baliukui, kad dabar jau
n jam reikia skirtis su Jevstignejevu, bet nespėjo — priėjo
valgyklą.
Po vakarienės dar pavaikščiosim? — paklausė Batiukas.
 — Eisiu j savo kambarį, prisivaikščiojau šiandien,— pagud­
ravo Serpilinas, nes prisiminė esąs pakviestas gerti arbatos ir
nenorėjo pavėluoti.
— Kažko šiandien širdį maudžia, į orą traukia,— tarė Batiu­
kas.— Gal ir tikrai oras keičiasi. Kai pamąstau, rodos, kumš­
čiu dar lentą galiu perskelti, bet kai prisimeni: pasauliniame
kare vienas sužeidimas, pilietiniame — trys, šiame — sunkus,
jeigu visus draugėn sudėtum. . . Kartais viskas gerai, o kartais
ima mausti, ir pagalvoji: kariausi, kariausi iki paskutinės die­
nelės, iki pat pergalės, ir numirsi!
— Ką čia pradėjai dabar? — paklausė Serpilinas.— Aš, at­
virkščiai, manau, kad pergalė mums visiems pridės sveikatos.
Tik gyvenk ir gyvenk, kada karas baigsis!
Ir, prisiminęs, kad greit išvyks į frontą, pagalvojo apie Lvo­
vą, korpuso komisarą, o dabar generolą leitenantą, kurį šnekė­
damas apie Tolimuosius Rytus, paminėjo Batiukas.
— Tarp kitko, formuojant mūsų frontą, Lvovas buvo paskir­
tas Karo tarybos nariu.
Batiukas net švilptelėjo.
—■ Tos naujienos dar negirdėjau! Ir kur tik jo nesiuntinėja,
iš vienos vietos į kitą! Per dvejus metus, tik paskaičiuok, penk­
tame fronte! Nė su vienu fronto vadu nesutaria. Ir viskas kaip
nuo žąsies vanduo. Nepavydžiu jūsų fronto vadui — dirbti su
tokiu Karo tarybos nariu.
— Nežinau. Pirmą įspūdį jis man padarė neblogą.— Serpi-
linui nesinorėjo ginčytis su Batiuku, bet tai buvo teisybė.—
Gal ir per daug apie jį kalbama. Prasta šlovė greit prilimpa.
•— O kiek kartų esi jį matęs? — paklausė Batiukas.
— Kol kas tik vieną.
— Gerai, tęsk pažintį,— šyptelėjo Batiukas.

TRECIAS SKYRIUS

Moteris, pas kurią Serpilinas ruošėsi eiti gert arba­

tos, sėdėjo viena savo kambaryje ir jo laukė. Arbatinis, uždeng­
tas servetėle ir dar ausine kepure, stovėjo jai po ranka. Ir be
šito arbatinio, cukrinės ir lėkštutės su sausainiais, ant stalo
daugiau nieko nebuvo. Ji užplikino arbatą iš anksto, nes šeimi­
ninkauti nemėgo.
Kambarys, kuriame ji sėdėjo, buvo valdiškas, bet ji mėgo
jį už švarumą ir už tai, kad jame nebuvo nereikalingų daik­
tų— dabar, karo ir išsiskyrimų su artimaisiais metu, juose yra
kažkas beprasmiška. Ji sėdėjo padėjusi ant stalo gražias rankas
su ilgais pirštais ir trumpai apkarpytais nagais, taip patinkančias
Serpilinui, ir galvojo apie tai, kad šiandien jai keturiasdešimt
metų ir gerai, jog šią dieną pas ją ateis žmogus, kurį ji nori
matyti.
Ji neketino sakyti Serpilinui, kad jai šiandien keturiasdešimt
metų, nes tai galėtų pakreipti jų pokalbį kažkaip kitaip, ne
taip, kaip ji norėjo. Jis galėtų, ko gero, grįžti į savo kambarį
butelio konjako, stovinčio ant jo stalo šalia papirosų,— kaip jis
juokavo, kovai su pagundomis. O ji norėjo, kad jųdviejų po­
kalbis būtų tęsinys vakarykščio, po kurio ji, rodos, pradėjo
suprasti, kodėl ją taip traukia prie to negražaus ir nejauno, de­
šimčia metų už ją vyresnio žmogaus.
Ji pažino Serpiliną jau seniai, nuo to laiko, kai prieš aštuo­
nerius metus jos vyras, dabar jau žuvęs, supažindino juodu
stotyje; ir vyras, -ir Serpilinas važiavo tuomet iš akademijos
į didelius manevrus Baltarusijoje. Vėliau ji matė prabėgom Ser­
piliną dar du kartus ir tada, prieš karą, žiūrėjo į jį susidomė­
jusi ir priešiškai, nes jis pats buvo priešiškai nusiteikęs jos
vyro atžvilgiu. Taip sakė jai vyras, ir ji tuo tikėjo.
Bet visi tie susitikimai jai beveik neįsiminė, įsiminė tik tasai,
paskutinis, jau karo metu, keturiasdešimt pirmųjų gruodyje,
kai vyras buvo nukautas, veržiantis iš apsupimo, ir ji buvo
užėjusi pas ką tik grįžusį iš ligoninės ir vėl vykstantį į frontą
Serpiliną sužinoti, kaip viskas įvyko.
Tas susitikimas privertė ją daug galvoti apie Serpiliną ir ta­
da, tuojau pat, ir dar daugiau — vėliau, po metų.
Kai ji atėjo pas jį, Serpilinas jai pamelavo, kad vyras krito
narsiųjų mirtimi, nors iš tikrųjų viskas buvo kitaip. Kaip vė­
liau jai pasakojo kitas žmogus, jos vyras ne narsiųjų mirtimi
krito, o be dokumentų, persirengęs buvo jų sutiktas miške ir,
traukiantis po to kartu su jais iš apsupimo, kažkur pakeliui
nusišovė, neatlaikęs fizinių ir moralinių išmėginimų naštos.
Gal ji nė nebūtų sužinojusi visos teisybės iš to žmogaus, jei
pati nebūtų to geidusį,— ji pasakė, kad Serpilinas prieš karą
nekentė jos vyro ir kad ją kamuojanti mintis, ar iš tikrųjų
viskas buvo taip, kaip jai pasakojo Serpilinas.
Toji mintis kamavo ją, nes tada, kalbantis su Serpilinu, jai
pasirodė, kad jis kažką nuslėpė, padarė keistą pauzę, prieš pa­
sakydamas, kad jos vyras krito narsiųjų mirtimi. Tartum būtų
sudvejojęs, ką jai atsakyti.
Ir tada tas žmogus, matyt, mylįs Serpiliną, užsigavo dėl
jo ir atsakė, kad, atvirkščiai, Serpilinas tada pasielgė su jos
vyru labai kilniai, nes, jo manymu, jos vyras tomis aplinkybė­
 mis už savo bailumą buvo nusipelnęs sušaudymo, ir jeigu tai
būtų sprendęs jis vienas, be Serpilino, taip ir būtų padaręs.
Ji nepravirko ir nesukliko dėl jo žiaurumo, bet kadangi jis
drįso jai tai pasakyti, pareikalavo iš jo smulkiai papasakoti,
kaip viskas buvo. Jis papasakojo, ir ji, įsitikinusi, kad visa tai
tiesa, ir tylomis išklausiusi tą tiesą, tiktai paklausė: „Ar vis­
kas?"— ir, išgirdusi: „Taip, viskas",— nuėjo nuo jo neatsisvei­
kinusi.
Nuo to laiko jos širdy liko kaltės prieš Serpiliną jausmas.
Kartą ji net norėjo jam parašyti. Tai buvo po Stalingrado,
kai ji perskaitė jo pavardę tarp kitų ordinais apdovanotų ge­
nerolų pavardžių. Bet paskui pagalvojo, kad bus kvaila. O prieš
tris savaites čia, Archangelskojėje, iš vakaro atvykusiųjų sąra­
še pamatė Serpilino pavardę ir rytą, per trumpą gydytojų pa­
sitarimą, pasiliko jį gydyti pati sau, nors jį galėjo prižiūrėti
ir kiti chirurgai. Padarė taip todėl, kad norėjo arčiau pažinti
tą užvaldžiusį jos mintis žmogų. Daugiau jai niekad nebeateida­
vo į galvą jam parašyti, bet ji ieškodavo jo pavardės laikraš­
čiuose ir džiaugdavosi, kad jis gyvas ir vadovauja armijai.
Ir tokiam džiaugsmui ji turėjo savo priežasčių.
Tos svarbios priežastys siejosi su jos atsiminimais apie vy­
rą. Keleri metai prieš karą vyras, kurį ji pripratino atverti jai
savo tarnybines paslaptis daugiau, negu tai leistina kariškiams,
dažnai pasakodavo jai apie savo susidūrimus su Serpilinu, ku­
ris su keistu tokiam protingam žmogui užsispyrimu, nenorėjo
suprasti, kad nėra jokio reikalo akademijos klausytojus auklėti
kariniais pavyzdžiais, iškeliančiais Vokietijos generalinio štabo
veiklos stipriąsias puses. „Tai mūsų busimasis priešas, ir nėra
jokio reikalo akademijos klausytojus išmagnetinti perdėtais
vaizdiniais apie jo jėgą.“
Pykdamas ant Serpilino, o gal pavydėdamas jam autoriteto
klausytojų tarpe, vyras tuomet prikalbėjo ir dar visokiausių da­
lykų, kurie išdilo jai iš atminties. Liko tik jų bendroji prasmė,
kuriai anuomet ji pritarė, nes į busimąjį karą žiūrėjo vyro
akimis.
Kartą vyras grįžo iš akademijos vėlai vakare — ji gerai pri­
siminė, kaip tai buvo,— ir susijaudinęs pasakė, kad šiandien
Serpilinas netikėtai susitiko su juo akis į akį ir bandė rasti
bendrą kalbą, atversti į savo tikėjimą: „Blaivus spėjamo priešo
galios įvertinimas — savo galios laidas", „Geriau pervertinti,
negu vertinti nepakankamai", „Neapginkluoti mūsų klausyto­
jų pakankamu priešo pažinimu — reiškia juos visai nuginkluo­
ti" ir taip toliau iš savo repertuaro. Ir visa tai iš aukšto, net
negalvojant, kad aš taip pat turiu savo nuomonę, taip pat
 rūpinuosi armijos galia. Turėjau atrėžti jam kaip reikiant. Išsi­
skyrėm neatsisveikinę."
Tą pokalbį jinai įsiminė ne tik dėl vyro susijaudinimo, bet
ir todėl, kad po savaitės Serpilinas buvo suimtas. Ji nepagal­
vojo, kad jos vyras, pulkininkas Baranovas, galėjo kam nors
parašyti apie savo pokalbį su brigados vadu Serpilinu, negal­
vojo tada ir negalvojo dabar. Ją tik sukrėtė siaubas: ką tik
kalbėjo, ginčijosi, ką tik jos vyras širdo ant Serpilino, pikti­
nosi juo — ir štai jo nebėra. ..
Sužinojęs apie suėmimą, vyras skėstelėjo rankom ir pasakė:
„Priėjo liepto galą",— taip, tartum tik tuo viskas ir galėjo
baigtis.
Vėliau, praėjus daug laiko, prisiminusi šitą „liepto galą", ji
stengėsi pati sau įrodyti, kad jos vyras negalėjo turėti ką nors
bendro su tuo suėmimu: jei būtų turėjęs, nebūtų drįsęs ištarti
tų žodžių, jai girdint.
Ji galvojo taip, bet Serpilinas galėjo pagalvoti ir kitaip. O gal
ir galvojo.
O netrukus visa tai nuslinko kažkur toli, nes jų pačių šeimą
ištiko nelaimė, ir jos vyras šios nelaimės akivaizdoje pasielgė
taip, kaip, jos supratimu, negalėjo ir neprivalėjo pasielgti joks
vyriškis.
Pasiėmusi jaunėlį sūnų, ji išvažiavo pas savo motiną į Sara­
tovą ir jau antrus metus gyveno ir dirbo tenai, beveik įprati­
nusi save prie vienatvės, ir tada Baranovas atvažiavo jos pasi­
imti ir išmeldė grįžti.
Tą dieną, kai jis atvažiavo tenai, į Saratovą, ji aštriau negu
bet kada pajuto, kaip jis karštai ją myli. Nelengva tai suvok­
ti, jei tau pačiai per tą laiką liko tik stipriojo pasigailėjimas
silpnajam ir įprastinis, bet jau nebeteikiąs ankstesnės laimės ar­
tumo poreikis.
Yra moterų, kurioms atrodo netgi būtina jaustis stipresnėmis
už vyriškį. Ji pažino moterų, kurioms kaip tik šitai ir sudarė
didžiausią jų laimę, bet ji pati buvo ne iš tokių. Gyvenimas
stipresniojo teisėmis ją kamavo dvasinio nelygiateisiškumo be­
prasmybe.
O paskui prasidėjo karas su Suomija, ir pulkininkas Barano­
vas išvyko į tą karą. Jis tris mėnesius ten kariavo, vienos ar­
mijos operatyviniame skyriuje, o ji ir vaikai jaudinosi dėl jo
gyvybės ir laukė iš jo laiškų.
Ir jis sugrįžo, ir ne bet kaip, o su ordinu ant krūtinės.
Tačiau, kai po visų tokiam susitikimui skirtų džiaugsmų juo­
du liko visai nakčiai, iki ryto, vienu du, be vaikų, ta naktis
pasidarė siaubinga, nes jo nervai neišlaikė ir jis silpnesniojo
teisėmis, kuriomis jau buvo įpratęs gyventi greta josios, ėmė
kūkčiodamas kalbėti, kalbėti be galo, beveik pagautas isterikos
nuo viso to, ką jam teko matyti fronte.
Jis pateko ne į Karelijos sąsmauką, kur po pirmųjų netvar­
kos savaičių, pradėjus viską iš naujo, nors ir brangia kaina, vis
dėlto buvo padaryta tai, kas reikėjo. Jis pateko į šiaurę, j Ka­
reliją, į tą labiausiai neturėjusią laimės armiją, iš kurios pra­
džioje buvo daugiausia tikėtasi ir kuri, taip ir nespėjusi nu­
veikti ką nors reikšminga, patyrė daugiausia nuostolių.
Tai, ką jis pasakojo apie didžiulį kraujo praliejimą,— anks­
čiau jinai buvo girdėjusi iš jo tiktai apie mažą,— ne taip jau
ją nustebino, nes ji buvo ligoninės chirurgė ir žinojo, kiek
sužeistų tame kare žmonių buvo reikalingi jų pagalbos. Bet tai,
kaip jis atsiliepė apie mūsų nemokėjimą kariauti, su kokia sa-
vispiauda ir panieka ne tiktai kitiems, bet ir pačiam sau apie
tai kalbėjo, ją nustebino. Ji pajuto ne vien tai, koks stiprus
buvo jo pergyventas sukrėtimas, bet ir tai, koks silpnas buvo
jis pats to sukrėtimo akivaizdoje.
Jinai klausėsi jo, galvodama, kaip neatitiko tikrovės visi jo
samprotavimai apie būsimą karą, kuriuos jis dėstė jai prieš
metus, prieš dvejus ir prieš trejus.
Viską išsakęs ir nusilpęs, vyras tyliu ir baugiu šnabždesiu
jai pasakė tai, ką vėliau keletą sykių pakartojo atvirumo va­
landėlėm, kurios jam sutapdavo su silpnumo valandėlėm:
—• Bijau vokiečių. Jeigu užpuls mus dabartinėje mūsų būk­
lėje, net nežinau, ką jie su mumis padarys!
Taip buvo tą naktį. Ir ji prisiminė apie tai keturiasdešimt
pirmaisiais, išlydėdama vyrą į karą. Ją visą buvo sukausčiusi
baimė — ne tik moters, jo dviejų vaikų motinos, baimė, bet ir
kita baimė: koks jis bus tenai, tame, matyt, iš tikrųjų baisiame
kare? Juk jis taip jo bijo, nors išvažiuodamas atrodė kaip visi
kiti!
Ir štai praėjo treji karo metai, ir jinai, netekusi vyro, pasiun­
tusi į frontą vyresnįjį sūnų ir pati išbuvusi tenai dvejus metus
iš trejų, sutiko čia savo keturiasdešimtuosius metus viena, šia­
me valdiškame kambaryje ir, be savo sūnų, kurie negalėjo at­
važiuoti, nes vienas buvo fronte, o antras karo mokykloje, no­
rėjo šiandien matyti tiktai vieną žmogų — Serpiliną. Žmogų,
kurį ji čia iš naujo pažino vos prieš dvidešimt dienų. ,,Ne,
prieš devyniolika",— suskaičiavo ji, prisiminusi, kaip jis sėdėjo
pirmą dieną priešais ją operacinėje, ilsėdamasis po skausmo,
kai ji nuėmė jam įtvarą ir apžiūrėjo raktikaulį. Šyptelėjęs
per nepraėjusį sopulį, jis pasakė, kad jam nutirpę pirštai, ir
įdėmiai pažiūrėjo į ją.
 Aš gėrai jus pamenu, jus buvote mano namuose ketu­
riasdešimt pirmųjų gruodyje.
— Taip,— patvirtino ji.
— Tik pirmą akimirką sudvejojau, nes jūsų dabar kita pa­
vardė. Ištekėjote?
— Ne,— atsakė ji.— Aš visą laiką turėjau kitą pavardę. Kai
dvidešimt antraisiais ištekėjau už kariškio, nenorėjau juokinti
savo tėvų, pasivadindama vyro pavarde. Mano abu tėvai iš
zemstvos gydytojų šeimos, laisv.ų pažiūrų žmonės, savo pačių
santuoką užregistravo tik trisdešimt antraisiais metais, kai jiems
staiga prireikė išsiimti pasus. Taip ir likau gyventi mergautine,
pavarde. O jums tuomet pasivadinau Baranove, kad suprastu­
mėte iš karto, kas aš.
— Kur jūsų sūnus? Kariauja?
Pasirodo, jis prisiminė, ką ji buvo tada jam kalbėjusi apie
vyresnįjį sūnų. Ji atsakė, kad jos sūnus dabar vyresnysis leite­
nantas ir kariauja Trečiajame Ukrainos fronte, prieštankinėje
artilerijoje. Ir nebuvo per visą šį laiką nė karto sužeistas.
— Matėte jį nuo to laiko?
— Vieną kartą.
— O jaunesnysis?
Pasirodo, jis prisiminė ir šitai, apie jaunėlį. Ji atsakė, kad
jaunesniajam suėjo septyniolika metų ir jis įstojo į artilerijos
mokyklą.
— Apskritai, teisingai. Būtų gerai, jei karas baigtųsi, kol jie
išeis iš mokyklos. O jūs pati, pamenu, tada tarnavote kažkurioj
Maskvos ligoninėj. Į frontą nebuvote patekusi?
— Buvau. Mūsų ligoninę tada netrukus išsiuntė į Vakarų
frontą. O čia atsidūriau, kaip ir jūs, po sužeidimo,— pridėjo
jinai.— O vėliau čia ir paliko.
— Į kur jus sužeidė?
■— Į krūtinę, petį ir veidą per ligoninės bombardavimą.
Jis susiraukė.
— Ko raukstotės?
— Negaliu priprasti prie minties, kad žudomos ir sužeidžia­
mos moterys. Nors laikas būtų priprasti. Mano armijoj nei daug
jų, nei mažai...— Jis nebaigė sakinio, pažiūrėjo jai į veidą ir,
atrodo, tik dabar pamatė tą gana ryškų randą virš antakio, apie
kurį ji pati dažnai pagalvodavo, nes manė, kad jis gadinąs jos
išvaizdą. Štai ir visas pirmasis jų pokalbis, po kurio sekė dau­
gelis kitų, kartais visai trumpučių,— kai jis ateidavo pas ją
.ipžiūron arba į gydomąją mankštą,— o kartais ilgų, kai juodu
keletą kartų po vakarienės vaikščiojo po parką.
 Vakar, kai ji pirmąsyk pasikvietė jį pas save, jų pokalbis
prasidėjo klausimu, kurį vis tiek anksčiau ar vėliau būtų rei­
kėję jam užduoti:
— Kodėl jūs tuomet man pasakėte netiesą apie Baranovą?
— Netiesą? — neneigdamas ir nepatvirtindamas, savo ruožtu,
paklausė jis.— O kas pasakė jums tiesą? Su kuo kalbėjotės po
manęs?
— Su Smakovu, jūsų komisaru.
— Kada su juo kalbėjotės?
— Keturiasdešimt antraisiais.
— Seniai buvau užmiršęs.— Jis nieko nepridėjo, manydamas,
kad klausimas išspręstas.
Bet ji šitaip nemanė ir vėl jį paklausė to pat: kodėl jis tuo­
met sakė jai netiesą?
— O kaip jūs, argi būtinai tuomet norėjote sužinoti iš ma­
nęs tiesą?
Jo akyse šmėstelėjo kažkoks rūstumas, kuris ir anksčiau kar­
tais praslysdavo pokalbiuose su ja, primindamas, kad šis žmo­
gus gali ne tiktai gailėtis žmonių, bet ir pasiųsti juos myriop.
— Taip, aš norėjau tiesos, nors jos ir bijojau. Šiaip ar taip,
melas man buvo nereikalingas.
— O man pasirodė — reikalingas. Kad ir dėl sūnaus. Ar su­
žinojusi iš Šmakovo, sūnui parašėte viską, kaip buvo iš tik­
rųjų?
— Ne, neparašiau. Bet vėliau, susitikusi su juo, pasakiau.
Jis visų artimiausias man žmogus, ir aš negalėjau versti jį gal­
voti kitaip, negu aš galvojau.
— Buvote jam negailestinga.
— Aš jį myliu, o ne gailiuosi.
— Gal ir teisingai padarėte,— tarė jis.— Mane žmona tuo­
met išbarė, kam jums pamelavau.
Jis nepasakė: „Mano velionė žmona",— bet ji žinojo, kad
jo žmona mirusi. Žinojo ir kada. Tokie dalykai ligoninėse ir
sanatorijose sužinomi jau pirmąją dieną.
Ji niekad nebuvo mačiusi Serpilino žmonos ir dabar nenorėjo
vaizduotis, kokia ji buvo, velionė jo žmona, ir kaip ji atrodė.
Bet, išgirdusi Serpilino atsakymą, pagalvojo apie ją, kad tai
buvo tikriausiai stiprios valios moteris, tinkanti jam. Pagalvo­
jo apie ją kaip apie pačią save, o apie jį, kaip apie žmogų,
kurį gerai pažįsta. Ji suprato, kad tokio žmogaus, kaip Serpi-
linas, dvasios jėgą pilnutinai įvertinti galima tik tenai, fronte,
kur jis kariauja, o ne čia, kur jis gydosi, bet vis tiek jautė
jame tą jėgą.
 Jai patiko, kaip jis vaikštinėja Archangelskojės alėjomis
sparčia, negeneroliška eisena, apsirengęs senu mėlynu slidi­
ninko kostiumu, apie kurį lyg rimtai, lyg juokais, žmonės sako,
kad kažkada Serpilinas su juo laikęs ženkliuko „Pasiruošęs
darbui ir gynybai" egzaminus. Ir jo eisenoj, ir jo raumeningoj,
plačiapetė’ figūroj jautėsi didžiulė ištvermė, kurią tokie, kaip
jis, žmonės įgavo ne tiek fizinės sveikatos, kiek dvasinės jėgos
dėka.
Patiko jai ir jo ilgas, anaiptol ne gražus, bet valingas ir pro­
tingas veidas ir akys, kažkur savo gilybėj vis nuliūdusios, ir
kai jisai šypsojosi, ir kai pyko, kaip vakar, kai jinai pasakė
jam, kad tenai, fronte, jai užeidavę įtūžio priepuoliai prieš
juos, generolus, kai į ligoninę aliai dieną, aliai naktį plūsdavo
tartum konvejeriu visa savo išvaizda šaukiantieji pagalbos,
sudraskyti, sukapoti skeveldrų, pamėlyniję nuo kontūziju, su­
darkyti žmonių kūnai. Ir taip per kiekvieną puolimą...
— Nejaugi jūs nepajėgiat kariauti kažkaip kitaip, bent kiek
geriau, kad viso to būtų nors truputėlį mažiau? — paklausė ji,
pagalvojusi tą valandėlę ne tik apie anuos sunkiai sužeistuo­
sius, kurie dažniausiai patekdavo pas ją, kaip vyriausią chirur­
gę, bet ir apie tuos du jaunuolius, dar nė karto šitaip negulė­
jusius ant niekieno operacinio stalo, pagalvojo apie savo pa­
čios sūnus.
— Matyt, nepajėgiam, nesugebam,— piktai atsakė jis.— Ir
niekad nepajėgsiu! padaryti taip, kad jums darbo pristigtų,—
pridūrė dar pikčiau,— nors ir kokias pastangas dėtume. O jei
manot, kad mažai stengiamės, kad bent per nago juodymą
darome mažiau, negu sugebam, tai imkit ir spiaukit man į snu­
kį, o ne šnekėkit. Kokia gali būti su manim šneka, jeigu jūs
taip galvojat? — užbaigė jis negailestingai, o akys kažkur pa­
čioj gilybėj tebebuvo liūdnos.
— Aš taip negalvoju.
— O jei taip negalvojai, tai ir neplepėkit apie tokius daly­
kus, nuo kurių ir be jūsų treti metai širdį skauda. Ir skaudės
iki paskutinės karo dienos. Arba laikykitės kuo toliau nuo jų,
kol aplinkybės leidžia.
Ji užsigavo ne dėl to, kad jis pertraukė ją ir pasakė „ne­
plepėkit'1, o dėl tų paskutinių žodžių — dėl aplinkybių. Juose
ji nugirdo nepelnytą sau priekaištą, kad yra čia, Archangels­
ko j ėj, o ne fronte.
— Jei norite žinoti,— atsakė ji piktai ir ramiai,— prieš sa­
vaitę mane tikrino gydytojų komisija, ir aš parašiau raportą:
prašau mane pasiųsti atgal į armijos ligoninę. Dar turėsite ko­
kių klausimų?
 — Dovanokit man.— Jis pajuto, kaip skaudžiai ją įžeidė. —
Gal aš kvailai išsireiškiau, bet ir jūs mane supratot neprotin­
gai. Kaip galėjot pamanyti, kad aš jums, moteriai, padarysiu
tokį priekaištą? Nežinau, kaip kas, o aš pats galvoju, kad iki
grabo lentos turiu būti dėkingas kiekvienai moteriai, kuri iš­
ėjo į frontą. Ir mielai norėčiau apsieiti be to. Paprasčiausiai
norėjau pasakyti jums, kad stengtumėtės išsivaduoti nuo tokių
minčių. Tai karo įstatymas, negalima visą laiką apie tai galvoti.
— Gerai,— ištarė ji, patikėjusi, kad jis nenorėjo jos įžeisti,
nors iš tikrųjų galvojo taip, kaip sakė, ir taikinamai uždėjo ran­
ką viršum jo kumščio, sunkiai gulinčio ant stalo.— Neįsižei­
džiau. Supratau, klausimas išspręstas... Ir nėra čia ko prieš
mane kumštį gniaužti.
Jis atgniaužė kumštį ir šyptelėjo.
— Tai ne prieš jus. Prieš karą, tur būt.— Ir švelniai, kito­
kiu balsu pridūrė vėl apie tai, apie ką buvo kalbėję:—Jūs
štai piktinatės, kad juos varom jums ant stalo. Taip, varom.
O kiek mes laužom galvą prieš kiekvieną operaciją, kokia ji
bebūtų,— protinga ar kvaila,— galvojam, kaip padaryti, kad jis
nepakliūtų jums ant stalo! Nė skatiko nevertas tasai, kuris
tuos žodžius: „Saugoti žmones!" — taria vien tik orui sudrebin­
ti! Jų nereikia tarti, jais reikia operacijos planą pagrįsti! Taip
pas mus, taip, tur būt, ir pas jus. Argi pas jus geru gydytoju
laikomas tasai, kuris garsiausiai aimanuoja prie ligonio?
Paskui kažkaip savaime juodu sušneko apie tai, kodėl ji tapo
chirurge. Ji pasakė, kad dabar, kai jau seniai šį amatą laiko
savo pašaukimu, sunku suprasti, kaip viskas buvo iš pradžių.
— Aš buvau gera tėvų duktė, o mūsų šeima vien medicina
tegyveno. Tur būt, suvaidino savo vaidmenį tikėjimas jais, ti­
kėjimas tuo, kad tuodu geriausi pasauly žmonės dirba patį ge­
riausią pasauly darbą. Be to, tėvų namuose visada būdavo pilna
studentų. Tėvas buvo iš tų profesorių, pas kuriuos pinama
į namus...
Jis pertraukė ją, paklausė: ar gyvi tėvai? Ji atsakė, kad ne,
mirė abu, vienas po kito, paskutiniais prieš karą metais. Ir to­
liau kalbėjo apie save, ir kalbėjo taip noriai, jog pati tuo ste­
bėjosi.
Pradėjusi kalbėti apie tuos dvejus metus, kuriuos buvo pra­
leidusi fronte, staiga pasakė:
— Nors ir prisigyriau čia jums, nepamanykit, kad aš geru-
tėlė, šventuolėlė. Nei aš gerutėlė, nei šventuolėlė. Dar pernai
rudenį, ketvirtoj amžiaus dešimty, turėjau romaną su vienu
sveikstančiu papulkininkiu.
 — Na ir kaip, jis pasveiko? — kažkaip neaiškiai, žodžiais lyg
juokaudamas, o pagal veido miną rimtai, paklausė Serpilinas.
— Pasveiko.
— O jūs? — paklausė jis taip, jog ji pajuto: ne, netiki jis
tuo lengvu tonu, kuriuo ji pradėjo kalbą, ir supranta, kad jai
kažkodėl prireikė jam apie tai pasakyti.
■— Tiksliai nusistačiau diagnozę ir pasveikau,— atsakė ji tuo
pačiu tonu, kurio neįstengė atsikratyti.— Juk aš chirurgė, man
viskas turi būti paprasta ir aišku.
— Netikiu tuo, ką jūs sakote apie save,— piktai tarė Serpi­
linas.
Ir teisingai padarė, kad nepatikėjo. Visa tai buvo anaiptol ne
paprasta, ir nebuvo ji pati sau jokia chirurgė; pabandė ir ne­
pajėgė užgniaužti savyje to, kas joje buvo grynai moteriška,
kas ją traukė prie to žmogaus, viso kito žmogiško ir kartu
moteriško, kas joje priešinosi šiam artumui, nors suvokė dva­
sinį jo skurdą. Moralinio artumo negalėjo būti ir nebuvo, o fi­
zinis taip greit pavirto kažkokia bedžiaugsme naktimis pasku­
bom kartojama gimnastika, jog visa tai nutraukti pasirodė leng­
viau, negu tęsti. Ji pati save tuomet plūdo, vadino išsigimėle
ir šaipėsi iš savęs: sugalvoju spręsti dvasines lygtis tenai, kur
viskas aišku, kaip dukart du — keturi.
Ir ji kvailai, kaip skaistybę praradusi mergelė, kažkodėl visa
tai išklojo žmogui, kuris jai tikrai ir rimtai patiko, kuris pats
jos, keturiasdešimtmetės moters, niekad nieko panašaus nebūtų
paklausęs. Ir vargu ar norėjo tai išgirsti iš jos.
O vis dėlto ji kažkodėl jautė privalanti jam apie tai pasa­
kyti. Ne taip kvailai, bet privalėjo. Ir ne todėl, kad visa tai
buvo taip jau svarbu, o todėl, kad be to neseno ir nevykusio
bandymo suskilti į sielą ir kūną ji taip pat nebūtų jautusis pa­
čia savimi. O jis turi žinoti, kokia ji iš tikrųjų. Antraip viskas
apskritai būtų beprasmiška.
Po to, kai jis atsakė jai ..netikiu tuo, ką jūs sakote apie sa­
vo", juodu abu ilgai tylėjo. Paskui jis paklausė:
— Tai, ką jūs sakėte, buvo ir praėjo. O gal ne taip jus
supratau?
— Teisingai supratote.
O kodėl papasakojote? — griežtai paklausė jis.
„Iš tikrųjų, kodėl?1'—vėl pagalvojo jinai ir sumišusi pamėgi­
no viską nuleisti juokais:
— Tokia, matyt, paikystė užėjo — sakau jums viską iš eilės,
kaip per išpažintį.
- Be reikalo,— atsakė jis,— taip, ko gero, ir aš galiu širdį
.ill<ipoti. Prisiklausytumėt, ko nereikia.
 Ir, nespėjus jai atsakyti, kad ji to nebijanti, jis pasikėlė ir
atsisveikino, taip ir palikęs ją nesupratusią, ką norėjo tuo pa­
sakyti: ar pagąsdino išpasakosiąs kažkokią savo istoriją, ar kaž­
ką prisiminė apie ją ir jos vyrą ir nusprendė verčiau apie tai
nepasakoti.
Dabar, tai prisiminusi, ji vėl pasijuto nekaip, ir netgi pama­
nė, kad jis gali šiandien pas ją neateiti.
Pro pravertą langą staiga pasigirdo jo žingsniai nuo takelio.
Ji kyštelėjo galvą, bet tenai nieko nebuvo. Pykdama ant savo
nerimasčio, ji uždarė langą, kad nereikėtų klausytis,— kaip tik
tą akimirką, kai Serpilinas pabeldė į duris.
— Atleiskit, kad pavėlavau. Mat, atsidūriau prie vieno stalo
su generolu pulkininku Batiuku ir niekaip negalėjau užbaigt
vakarienės.
— Argi taip skanu buvo?
— Nepasakyčiau: varškė. Bet valgydami tą varškę, svarstėm,
kaip kariausim vasarą, ir kilo ilgas ginčas tema: ar galima
trisdešimt septynerių metų kariškį skirti fronto vadu, kaip kad
neseniai buvo padaryta su vienu jaunu generolu? Ar ne per
švelnus amžius tokioms pareigoms? Ir ar galima tokiame dar
nebrandžiame amžiuje būti įveikus visus reikalingus karui
mokslus?
— O jūs manote, galima?
— Manau, kad galima, — atsakė Serpilinas. — Bet generolas
Batiukas sudaužė mane į šipulius visais punktais. Sakau jam:
,.Mudviem jau po penkiasdešimt, o visų prideramų kariškiui
mokslų vis tiek neįveikėm." Atsako: „Kad ir neįveikėm, užtat
didelę patirtį turim." Sakau: „Ogi pilietinį karą prisiminkim —
juk būta jame fronto vadų, kurie tik po trisdešimt ir dar po
maž;au teturėjo?" Atsako: „Čia — kas kita, tada mes visi jauni
buvom." Sakau jam, kad Napoleonas, turėdamas trisdešimt tre­
jus metus, buvo kariuomenės vadas. Atsako: „Napoleonas mums
ne pavyzdys, mes Suvorovą ir Kutuzovą turim, o jie, tik ana
kokio amžiaus sulaukę, pergales laimėdavo. .." Žodžiu, kas jau­
nesnis amžiumi, tas neturi kopt aukščiau už mus! Aš net drau­
go Stalino autoritetu bandžiau pasiremti. Atsako: „Žinoma,
draugui Stalinui geriau matyti, bet vis dėlto šią kandidatūrą
jam kažkas įpiršo. O jis tik patvirtino. Ir duok dieve, kad ne­
sigailėtų!" Taip ir nesutarėm.
— Gal nors nelabai šūkavot vienas ant kito? — paklausė ji­
nai j toną Serpilinui, džiaugdamasi, kad jis atėjo gerai nusi­
teikęs.
— Saikingai. Sveikatos nepagadinom.. . Jeigu kas nors, kaip
barono Miunhauzeno nuotykiuose, užšaldytų visus mūsų ge­
neroliškus ginčus čionai, Archangelsko]ėję, o vėliau, po karo,
atitirpintų ir paklausytų, tai daug įdomaus galėtų išgirsti ir apie
karą, ir apie mus abu.
— Jeigu žmonės visą karą rašytų dienoraščius, ir dar rašy­
tų viską iš eilės, vėliau būtų įdomu paskaityti netgi manąjį,—
tarė ji.
— Dienoraščiai mums nei pagal rangą nepriklauso, nei laiko
jiems rašyti niekas neskyrė,— atsakė jis.— Bet karas vis vien
paliks tiek popierių, kad paskui nors šimtą metų juos skaity­
si — neperskaitysi. Kariniai pranešimai, operatyvinės suvestinės,
žvalgų raportai, karo veiksmų dienoraščiai, ir dar kiekvienam
pulke, kasdien, jeigu tik yra nuostolių, štabo viršininko padė­
jėjas numeris 4 rašo žiniaraščius: pavardės, laipsniai, giminių
adresai, žuvimo aplinkybės ir palaidojimo vieta. Ir kiekvienoj
kuopoj viršila rašo, kiek yra valgytojų ir kiek priklauso gauti
jiems davinio. O kiek jų, tokių viršilų, armijoj! Ir visi sėdi
vakarais ir rašo. O jūsų medicininiai raportai, lydraščiai, ligų
istorijos? Visa ta jūsų popierinė karuselė nuo mūšio lauko iki
sveikstančiųjų komandos, per visus medicininės pagalbos punk­
tus, medicinos sanitarijos batalionus, evakuacines ligonines, sa­
nitarinius traukinius. .. Tur būt, vien jūsų medicininių doku­
mentų po karo bus galima visą keturaukštį namą prigrūsti.
— Kodėl keturaukštį?
— Skaitau po aukštą metams. O gal norite penkiaaukščio?
— Jau geriau keturaukštis.
— Ir jūs ten sėdėsite, tame name, rūšiuosite tuos popierius ir
pagal juos pavėluotai rašysite disertacijas.
— Ko jūs šiandien taip įniršotę ant medicinos!
— Atvirkščiai. Galvoju, koks rimtas jūsų darbas, kokia jėga
jūsų, gydytojų, rankose. Iš kiekvienų keturių sužeistųjų tris
grąžinate mums atgal, į rikiuotę. Įsivaizduokim valandėlei, kad
jūs nuo karo pradžios mums nė vieno kario atgal negrąžinote,
šiandien jau nebebūtų buvę kam kariauti! Aš pats, jei nebū­
čiau įlindęs į kariuomenės pavalkus, tur būt, kaip ir jūs, bū­
čiau gydytojų tarpe. O gal būčiau likęs felčeriu. Prasidėjus ka­
rui, būčiau gavęs šaukimą ir po tris kubelius antsiuvuose ir tar­
naučiau jūsų vadovaujamoje ligoninėje. Kurioj armijoj jūs
buvote?
— Keturiasdešimt devintojoj.
— Kad ir keturiasdešimt devintojoj, kryptis: Tarusa—Kond-
rovas—Juchnovas... Taip?
— Taip. Bet kažkodėl sunkiai įsivaizduoju jūs kaip felčerį,—
pasakė ji.
 — Ir be reikalo. Nesgi aš kaip tik ir buvau anam pasauliniam
kare felčeriu, kol po Spalio revoliucijos buvau išrinktas bata­
liono vadu. Ir mano tėvas felčeris. Ir iki šiol felčeris, ten pat,
kur prieš penkiasdešimt metų buvo, Tumoj, Vladimiro guber­
nijoj, senoviškai sakant.
— Tai kiekgi jam metų?
— Septyniasdešimt septyneri. Dar, ko gero, jį pamatysite.
Leidimo jam rūpinuosi, kad čia pasimatyti atvažiuotų. Adjutantą
pasiųsiu jo atvežti. Vakar jus paklausiau, kaip gydytoja tapote,
o pagalvojau apie save — kaip svajojau apie tai. Ir mūsų šei­
moj vyravo medicinos dvasia, žinoma, ne profesoriškos, kaip
jūsiškė, o skurdžios, kaimiškos, bet už tai viską gydančios. Ar
jums, pavyzdžiui, yra tekę naujagimį priimti?
— Esu kartą asistavusi penktam kurse per praktiką.
— Jūs asistavote, o aš priėmiau tris kartus ir sėkmingai.
Taigi, jei tik gyvenimas būtų kitaip pakrypęs, būčiau galėjęs
ir iki šiol ten, tarp mūsų Meščioros miškų, felčeriauti.
— O aš maniau, jūs visai kitoks.
— Kuria prasme?—Jis iškart nesuprato.
— Maniau, jūs iš kariškių šeimos, kaip...— norėjo prisiverst
ištarti „kaip mano vyras", bet kažkodėl neįstengė ir .pasakė: —•
Kaip Baranovas.
— Na, jau tos nuodėmės tai neturiu. Tikrai nesu bajorų
luomo,— nusijuokė Serpilinas.— Kas ne, tai ne. Netgi tada, kai
visaip ant manęs rašinėjo, ligi to neprisigalvojo.
Taip juodu atsimušė į tai, kas jai atrodė vis tiek neišvengia­
ma. Galima buvo kitur nukreipti kalbą, bet ji tiesiai paklausė:
— Fiodorai Fiodorovičiau, ką jūs galvojote ir dabar galvo­
jate apie Baranovą?
Jis lėtai pakėlė į ją akis, ir ji suprato: nenori kalbėti su ja
apie tai, bet jeigu ji pati pradėjo, tai jis nesitrauks ir pasakys.
— Nežinojau, kad jums to reikia, ir dabar tikrai nežinau,—
tarė jis kažkokiu nesavu, sunkiu balsu ir nutilo, tartum vis dar
tikėdamasis, kad nuo to bus išgelbėtas.
Tačiau ji negelbėjo, nepaisydama pavojaus, kurį pajuto jo
balse; žvelgė jam į akis ir tylėjo. Ir jis suprato, kad reikės
kalbėti.
— Žinokite,— prabilo jis,— aš nesugebu pagal taisyklę: „Apie
mirusius arba gerai, arba nieko." Kalbu apie mirusius kaip
apie gyvuosius, tai, ką galvoju. O galvoju apie jį labai blo­
gai.— Jis nutilo, tartum neturėdamas ką daugiau pridurti, bet,
pakėlęs į ją akis, vis dėlto, pridūrė: — Kalbu ne apie karą. Ne
jis vienas pirmomis dienomis pabūgo. Pažįstu ir kitų, seniai
įrodžiusių, kad jau laikas jiems už tai atleisti. Manau: jei būtų
likęs gyvas — ir jam būtų atleista. Nesu tikras, bet taip manau.
O galvoju apie jį labai blogai iš tų laikų, kuriuos jūs žinote.
— Manote, kad jis kaltas prieš jus? O aš tuo netikiu!
— Jūs ne taip mane supratote.
— Kaip galėjau ne taip suprasti, viešpatie!—šūktelėjo ji ir
nutilo, slegiama sunkaus jo žvilgsnio.
— Olga Ivanovna,— vėl prašneko jis,— aš nenoriu apie tai
kalbėti netgi su jumis. Ir ne dėl dievo baimės, o todėl, kad
manau: tokiems, kaip aš, nedera apie tai prisiminti. Tik to mums
betrūko dabar, karo metu: pasakojimų apie visa tai, ką turim
nelaimės atsiminti! O kad jūs tikite savo vyru — tai ir tikėkite.
Matydamas, koks jūs žmogus, norėčiau irgi tuo tikėti. Nors
nuo to maža kas pasikeistų.
— Kaip gali maža kas pasikeisti? ..
— Vėl ne taip mane supratote,— pertraukė jis.— Kaip ten
buvo ar nebuvo man pačiam — visai nesvarbu. Ir ne tai turėjau
galvoje, pabrėždamas savo labai blogą nuomonę apie Barano­
vą, o tai, koks jis buvo anuomet, akademijoj, ir trisdešimt
šeštais, ir trisdešimt septintais, iki paskutinės dienos, kai jį
mačiau. Argi buvo galima kursantus taip rengti, kaip jis ren­
gė,— tokiam karui, kokį mes su jumis matome! Ir kad tik šiaip
jau auksaburnis būtų buvęs! Juk iš tikrųjų buvo išmaningas
žmogus! Bet žinojo viena, o kalbėjo kita. Sąmoningai neteisy­
bę skelbė! Ir kur mes būtume su tokiom neteisybėm nuėję,
jei po karo su Suomija, nors ir pavėluotai, nebūtume atėję
į protą?
Jis pasikėlė ir ėmė vaikščioti po kambarį iš kampo į kampą,
nepatenkintas, kad nesusitvardė ir viską susakė tai gerai ir net­
gi, galimas daiktas, labai gerai moteriai, kuri nė per nago juo­
dymą nekalta dėl to, už ką jis nemėgo jos vyro.
— O jūs ar nuo pat pradžių netikėjote tuo, kad jis taip ir
galvoja, kaip kalba? — paklausė ji.
— Netikėjau,— iškart atsakė Serpilinas ir papurtė galvą.
— O aš tada tikėjau.
— O aš netikėjau. Buvo ir tokių, kurie nuoširdžiai manė, kad
„kai tvosiu, septynis paklosiu!" Šitiems dievas atleis. Jeigu dar
gyvi. . . O jis negalėjo tuo tikėti. Buvo perdaug protingas ir iš­
manantis, kad būtų tuo tikėjęs.
Sekiodama akimis, kaip jis vaikšto po ankštą jos kambarį,
ji jau buvo ketinanti jam papasakoti apie aną tolimą, jai baisų
pokalbį su Baranovu. Tuoj po karo su Suomija.
Tačiau susilaikė: ne, ne viskas taip jau-paprasta buvo anuo
metu. Ir tas naktinis jos pokalbis su žmogumi, dabar jau miru­
siu, priklausė tik jai. O senąjį Serpilino ir jos vyro ginčą —
katras teisus buvo, katras ne — seniai išsprendė pats karas.
Jos vyras tik apsimetinėjo, kad nebijo karo, o Serpilinas...
„Serpilinas. .. Ką Serpilinas? .Jos mintis nutrūko, ir ji,
žiūrėdama j Serpiliną, pagalvojo visai ką kita: kad iis vis dėl­
to truputėli šlubčioja po ano sužeidimo keturiasdešimt pirmais
metais, kuris užrašytas jo ligos istorijoj.
Niekad nebuvo to pastebėjusi, o dabar, kai jis ėmė siūti
ten ir atgal po jos kambarį, pastebėjo.
■— Fiodorai Fiodorovičiau...
— Ką?
— Jūs prisėskite. Atėjote arbatos gerti, tai gerkime. Tur
būt, ’au ataušo...
Serpilinas atsisėdo prie stalo, nuėmė nuo arbatinio ausinę
kepurę ir servetėlę, pats prisipylė stiklinę arbatos ir staiga at­
stūmė nuo savęs.
— Atleiskite, bet dar keletą žodžių dėl aiškumo.
— Na ka gi, paklausykime, ko dar mums trūksta dėl aišku­
mo,— bandė ji pajuokauti.
Jos bandymą juokauti jis sutiko tylėdamas, sustingusiu veidu.
— Žinau, kad prikalbčiau jums daug sunkių dalykų. Bet, ir
labai jus gerbdamas, nieko iš to, ką kalbėjau, negaliu pasiimti
atgal.
— Ir neimkite,— tarė ii.— Maža linksmybių išgirdau iš jūsų,
tas tiesa. Betgi linksmybių aš nė nelaukiau. Ir negalvokite,
jog padarėte man kažkokių ypatingų atradimų. Daugelį jų aš
pati buvau apčiuopusi. Tiesa, ne iš karto. Ir pradė’au šneką
apie tai su jumis ne iš mo+eriško silpnumo, o taip pat, kaip jūs
išsireiškėte, „dėl aiškumo". Taigi „dėl aiškumo": aš jau seniai
gyvenu visai viena. „Pavieniui stovintis medis“, kaip sako to­
pografai. Jūs suprantate? Ir kai jūs atstūmėte stiklinę su tokia
išraiška, lyg ketintumėt pasakyti kažką tokio, kad po to mums
nė arbatos gurkšnoti nebebus galima, aš norėjau pasakyti: na,
nieko, gerkite.
Juodu gėrė arbatą ir tylėjo, jausdami ir palengvėjimą, ir
nuovargi. Dabar, kai šis pokalbis jau baigėsi, atrodė, kad jis
nė negalėjo būti kitoks, koks buvo. Bet iš tikrųjų us galėjo
būti ir kitoks, kaip ir kiekvienas kitas pokalbis, kuriame pa­
kanka bent vienoj vietoj nesugebėti ar nedrįsti kits kitą su­
prasti, kad toliau viskas imtų skrieti tokiu ratu, kurio nebepa­
suksi atgal netgi bendromis pastangomis.
— Iš kur jums galėjo ateiti į galvą, kad aš bajoriško krau­
jo?— baigęs gerti stiklinę, paklausė Serpilinas.
 — Jumyse yra kažkas taip neišdildomai kariško, tartum prie­
do ir iš mažens buvote taip auklėtas.
•— „Priedo",—šyptelėjo Serpilinas.
— Ko juokiatės?
— Pagalvojau: nejaugi prie mano trisdešimties karinės tarny­
bos metų reikalingas dar kažkoks priedas, kad tapčiau dar
kariškesnis žmogus, negu esu? Nuo to laiko, kai įvedė antpe­
čius, kartais pokalbiuose girdžiu tiesiog graudų žavėjimąsi mu­
sų senąja rusų karininkija. Nepritariu. įvairi ji buvo. Ir gero
grūdo, ir kūkalių. Jau kas ne kas, o aš, kaip felčeris, visokių
prisižiūrėjau... Neseniai iš vieno gudruolio nugirdau nuomo­
nę apie vadą to fronto, kur anksčiau buvau, kad, girdi, jis la­
bai inteligentiškas žmogus — dėl to nesiginčysiu,— bet kodėl?
Ogi todėl, įsivaizduokite, kad jis dar carinėj armijoj buvo pra­
porščiku! Vadinasi, tai, kad jis vėliau mūsiškę Frunzės Aka­
demiją baigė, Raudonojoj Armijoj dar taikos metais divizijai ir
korpusui vadovavo, o šiame kare—armijai ir frontui, ir tokią
operaciją įvykdė, kaip Stalingrade,— visa tai dar neįrodo, kad
jis inteligentiškas žmogus! Na, o tai, kad jis caro armijoj tar­
navo praporščiku,— čia tai bent! Ir dar kad iš kokio lentenan-
tėlio būčiau tai girdėjęs, bet ne — iš pagyvenusio žmogaus!
— Tarp kitko,— nusijuokė ji, staiga nusprendusi jam pasi­
sakyti,— nuo šios dienos aš irgi pagyvenęs žmogus. Lygiai ke­
turiasdešimt.
Jis pažvelgė į ją taip, tartum ji būtų pajuokavusi, toks jau
netikėtas buvo jos prisipažinimas.
— Visai rimtai. Netgi iš sūnų du laiškus gavau šios dienos
proga prieš savaitę. Parašė su atsarga, kad nepavėluotų. Žinia,
kaip paštas eina. Ir nesikelkite savo konjako, žinau, kad jo
turite, bet šiandien nenoriu. Kitą kartą ir kita proga.
— Ačiū jums, kad pakvietėte tokią dieną,— patylėjęs tarė
Serpilinas.— Sveikinu jus.
Ji galvojo, kad jis tuojau pabučiuos jai ranką, bet jis kaž­
kodėl nepabučiavo.
■— Ne man, o jums ačiū, kad atėjote,— pasakė jinai.— Nie­
ko nenorėjau matyti šiandien, tik jus, niekam nė nesakiau. Sū­
nus, žinoma, norėčiau matyti dar labiau, negu jus, bet tai ne­
įmanoma. Parašysiu jiems dabar ataskaitą, kaip jus priėmiau
savo bute ir girdžiau arbata su sausainiais.
Ji manė paversti visą šį pašnekesį apie savo gimtadienį juo­
kais, bet išėjo atvirkščiai; Serpilinas netikėtai paklausė:
■— Parašysite sūnums, kad aš buvau pas jus?
Ir ji suprato iš jo veido, kad jis į tą patį dalyką pažiūrėjo
visai iš kitos pusės, negu ji.
 — Parašysiu,— atsakė ji taip pat rimtai, kaip jis paklausė.—
Aš jiems visada parašau apie svarbiausius savo gyvenimo
įvykius.
■— Man tai irgi svarbus įvykis,— tarė Serpilinas.
— O aš tai supratau,— pasakė ji. Ir paskui ilgai ilgai ty­
lėjo, tartum būtų išėjusi iš kambario, tartum jos čia nė būti
nebuvo.
Paminėjus jos jaunėlį sūnų, neseniai įstojusį į artilerijos mo­
kyklą, Serpilinas sušneko apie tai, ką šiandien jau buvo svars­
tęs su Baliuku,— apie mokymo skyrium berniukams ir mergai­
tėms įvedimą. Paklausė, kaip ji galvoja: ar tai ką duos fizinio
lavinimo požiūriu.
— Fizinio lavinimo požiūriu gal ir gerai,— tarė ji,— o vi­
sais kitais man nepatinka.
— Kodėl?
— O jums patinka?
— Man patinka.
— Tai pirmas ir pasakykite: kodėl?
Jis pasakė, kad mokyklose, kuriose mokysis vieni berniukai,
įsiviešpataus daugiau spartietiškos dvasios, į armiją po karo
ateis labiau užgrūdinta karinei tarnybai karta.
— O kam jums toji karta? Ir dar užgrūdinta, kaip jūs sako­
te. Ar po karo jūs vėl ruošiatės kariauti? Argi tam?
— „Ruošiamės" — gal per stipriai pasakyta, bet galvoti apie
tai reikės. Toks jau mūsų kelias.
— Na, sakysim, aš neprotingai paklausiau, jūs jau dabar
turite apie tai galvoti. Bet kuo čia dėtos mergaitės? Kuo jos,
pavyzdžiui, jums kliudė?
— Kai aš mokiausi, jų, sakysim, nebuvo. Tuo labiau felčerių
mokykloj.
— Gerai, nebandykite manęs sulig kiekvienu žodžiu. Paklau­
siu jus ko kita: kuo jums moterys gyvenime kliudė, eidamos
greta jūsų? Gal kliudė būt kariškiais, būt narsiais, gal kliudė
įvykdyt savo pareigą. O gal jos dabar jums kliudo kariauti?
Tai gal iš jų atskirą kariuomenę formuoti?.. Ne, ne,— ji paste­
bėjo, kad jis nusišypsojo.— Aš labai rimtai. Štai jūs turėjote
žmoną, daugel metų ji su jumis dalijosi viskuo, kas tik teko
jūsų daliai. Nejaugi savo dalyvavimu ji kada nors kliudė jums
tapti tuo, kuo tapote? O gal, atvirkščiai, padėjo?
— Argi apie tai aš kalbu? — Serpiliną nutvilkė tas paprastu­
mas, su kuriuo ji prašneko apie jo mirusią žmoną.— Aš kal­
bu apie mokyklą, apie berniukus ir mergaites.
— Tai gal jūs norėtumėte, kad aštuoniolikos metų vaikinas,
baigdamas mokyklą, žiūrėtų į merginas tartum avinas į naujus
vartus? Manot, kad jis nuo to bus vyriškesnis. Nežinau, kaip
kieno, o manieji sūnūs užaugo įsitvėrę mano moteriško sijono,
ir kol kas nieko blogo dėl to nebuvo. Nors karinio auklėjimo
griežtumu aš nepasižymėjau. Paprasčiausiai mokėjau jiems pa­
sakyti ketvertą žodžių: „taip", „ne", „gerai" ir „blogai".
Serpilinas tylėjo. Tylėjo ir galvojo ne apie mokymą skyrium
ir ne apie šios, vis labiau jam patinkančios moters sūnus, o apie
savo gyvenimą ir savo sūnų, apie tai, ką jau ne kartą, sielvar­
tingai buvo galvojęs fronte, susitikdamas įvairius žmones: koks
kartais tolimas nuo tiesos priežodis „Obuolys nuo obels..
■— Kodėl tylite ir nebesiginčijate? — paklausė ji.
■— Praėjo noras. Prisiminiau, kad pats iki dvylikos metų, kol
mirė motina, vaikščiojau, kaip jūs pasakėte, įsitvėręs jos si­
jono. Mano motina buvo totorė, pabėgusi iš namų ir apsikrikš­
tijusi, kad tik galėtų ištekėti už tėvo. Ji neturėjo nei giminių,
nei kitų artimųjų, nuo visų buvo atskirta, turėjo tiktai tėvą
ir mane. Du broliai, vyresni už mane, buvo mirę, aš vieninte­
lis, man ji aukojo viską. Ir kaip tik ji manęs nelepino! Kartais
pagalvoju, kad visam gyvenimui iš anksto prilepino, kiek tik
įstengdama.
Ji pajuto jo žodžiuose liūdesį ir kažkokią slaptą, švelnią
nuoskaudą, kurią, tur būt, per sunkų gyvenimą ne kartą tu­
rėjo užgožti savyje, bet toji nuoskauda vis tiek tebegyveno ja­
me, kaip anksti nutrukusios laimingos vaikystės atgarsis.
— Nuo ko ji mirė?
— Ją subadė jautis. Bėgo manęs gelbėti.— Jo veidas netgi
dabar, po tiek metų, suvirpėjo, prisiminus tą įvykį.— Visą parą
kentėjo, kol numirė, kliedėjo totoriškai, niekas nesuprato, tik
aš vienas. Truputį buvau išmokęs iš jos totoriškai ir iki šiol
moku.
•— Jūsų tėvas, tur būt,., labai ją mylėjo? — paklausė ji to,
ko tikriausiai ir turėjo paklausti moteris.
Tačiau Serpilinas tik linktelėjo tylėdamas, neatsakė. Kas gi
tai, kaip čia atsitiko? Ką padarė ši priešais jį sėdinti moteris,
kad staiga privertė jį čia, jai girdint, kalbėti apie save tiek,
kiek jis, rodos, niekam gyvenime nebuvo kalbėjęs? Kas jį pa­
kurstė šiai išpažinčiai, ir kaip iš viso galima vėl kažkam pa­
sakoti apie savo gyvenimą, kai tau jau penkiasdešimt metų?
Ir kaip atrodo tas tavo gyvenimas jos akyse? Ką jinai apie
jį galvoja? Ir ar reikia, kad ji išvis ką galvotų apie tavo gyve­
nimą? Kuo ji čia dėta?
Jis nutilo ir užsispyrė, pats sau priešindamasis. Ir nuo tos
kovos su pačiu savimi jo veide pasirodė toji žiauri išraiška,
kurią ji iškart pastebėjo. Jis gebėjo būti žiaurus pats sau, toks
4. Paskutinė vasara 49
buvo ir dabar. Bet ji to nesuprato, jai pasirodė, kad jis dabar
tyliai priekaištauja ne sau, o jai.
— Nepykite, kad aš sustabdžiau jus kelyje ir užšokau ant
jūsų mašinos paminos. Aš galiu ir nušokti... Bet man nesino­
rėtų.
Ir tą akimirką — ne anksčiau, kai ji tikėjosi, o dabar, kai
to visai nelaukė,— jis pasilenkė ir pabučiavo ant stalo padėtas
jos rankas: vieną ir antrą. O paskui, atsitiesęs ir vėl atsilošęs
kėdėje, pasakė:
— Ne jūs mane sustabdėte, o aš. Taigi, jei reikia ką nors
nustumti nuo paminos, tai tik mane!
Stipriai buvo pasakyta. Gal net per stipriai, taip, kad dau­
giau lyg ir nebuvo kas pasakyti.
Jeigu norėjai, galėjai tai suprasti kaip prisipažinimą, kad tu
jam labai reikalinga, ir tokio žmogaus lūpose jis skambėjo kur
kas svariau, negu banalūs vyriškio žodžiai, kad tu labai gra­
žiai atrodai ir kad tu jam patinki. Kad ji vis dar tebėra graži,
ji žinojo, kad yra patinkanti, taip pat ne kartą buvo girdėjusi,
ir taip pat žinojo. Žinojo ir dabar. O kad jis taip stipriai su­
gebėtų jai apie tai pasakyti, apie tai, kad ji jam reikalinga,—
pasirodo, ji to nežinojo. Ir nei sveika nuovoka, priminusi iškart
jai tūkstančius dalykų — karą, amžių, sūnus,— nei linkęs ironi­
zuoti jos protas, niekas nepajėgė sukliudyti iškilt paprastai ir
iki kvailumo laimingai minčiai: „Šitaip likimas ir suveda žmo­
nes!" Nors likimas dar nebuvo jų suvedęs ir galėjo nesuvesti.
Nieko neatsakiusi į jo žodžius apie „paminą“, tik akimis pa­
rodžiusi, kad nė vienas jų niekur nenušoks, ji ėmė šnekėti apie
reikalus. Šiandien — ji tai žinojo iš sanatorijos viršininko —
su Maskva per radiją susisiekę iš fronto štabo ir nekantriai
teiravęsi apie Serpilino sveikatą. Jam apie tai sakyti ji neno­
rėjo— kam be reikalo jaudinti,— bet nusprendė, jog reikia im­
tis kai kurių priemonių.
— Pas mus konsultacijoms veikiai turi atvažiuoti vyriausias
armijos terapeutas, aš jus pristatysiu jam, o jūs jau pasisten­
kite, kad ir sveikatos būsena, ir išvaizda jam padarytų gerą
įspūdį, kad paskui neužkliūtumėte komisijoje. Noriu, kad komi­
sija baigtųsi taip, kaip jūs tikitės. Jeigu jus sulaikytų, vis tiek
širdimi būsite jau ne čia, o tenai.. . O mums tokių nereikia.
Ji nusišypsojo, o jis pagalvojo, kad jeigu jau kalba nukrypo
apie jo gydymą, tai jau laikas atsisveikinti.
— Eikite, jums iš tiesų jau laikas,— tarė ji, sutikusi jo lau­
kiantį žvilgsnį.
Taip pasakė todėl, kad dabar, kai juodu abu tiek prikalbėjo,
jai buvo viena iš dviejų: arba „eikite", arba „pasilikite".
 KETVIRTAS SKYRIUS

Tą dieną, kai Serpilinas su Batiuku toli nuo fronto,

Archangelskojėj, buvo prisiminę fronto Karo tarybos narį
generolą leitenantą Lvovą, Lvovas taip pat prisiminė Serpiliną
ir, paskambinęs armijos Karo tarybos nariui Zacharovui, iš­
sikvietė jį pas save.
— Kada atvažiuoti? — paklausė Zacharovas.
— Tuojau,— griežtai atsakė Lvovas, tuo pabrėždamas, kad
klausimas visai ne vietoj.— Kiek laiko jums reikia kelionei?
— Dviejų valandų.
•— Laukiu jūsų.
Kad kviečia taip vėlai ir netgi nepaklausęs — ar įstengsite
tuojau pat atvažiuoti? — galėjai nesistebėti. Lvovas turėjo sa­
vo darbotvarkę — mėgsta dirbti naktimis, o kokia kitų darbo­
tvarkė ir kada jie spėja pamiegoti, jam neįdomu.
Nusikeikęs Zacharovas užsivilko milinę ir, jau pasiruošęs
važiuoti, dar užsuko pas einantį armijos vado pareigas štabo
viršininką Boiko.
— Vakarieniausime?—paklausė Boiko.
Paprastai jie — taip buvo nustatęs dar Serpilinas,— užbaigę
visus reikalus ir pasirašę visus dokumentus, aptardavo rytdie­
nos planus ir kartu vakarieniaudavo.
— Negaliu,— atsakė Zacharovas.— Kažkodėl prireikė manęs
draugui Lvovui.
— Dabar?
— Pats skambino, skubiai! Net pasidomėjo, per kiek laiko
atvažiuosiu. Ar ko ypatingo šiandien fronto štabe nepajutai?
— Atvirkščiai. Per visą dieną vos du kartus skambino.
■— Vadinas, mūsų armijos laikraščio šios dienos numeryje
bus jau ką pastebėjęs prieš naktį. Arba vedamasis ne toks,
arba ne taip sulaužytas. Arba nauja idėja atėjo į galvą, ir iki
rytdienos nebeišlauks... Galėtų ir telefonu, bet, matyt, nuspren­
dė dar kartą pakelti aliarmą, patikrinti mano kovinę parengtį! ..
Lik sveikas.
— O kada važiuosim į septyniasdešimt pirmąjį korpusą? —
paklausė Boiko.
— Važiuosim septintą, kaip ’ susitarėm. Kai atsikelsi — skam­
bink, pabudink. O jeigu ilgai išlaikys, tai tiesiai ten ir susitik­
sim, kelyje pamiegosiu.
Zacharovas atsiduso, pavargusia ranka pasiglostė apskritą
žilą galvą ir išėjo.
Vairuotojas snaudė, užsikniaubęs ant vairo.
 — Važiuojam, Nikolajau,— tarė Zacharovas, niuktelėjęs jam
į petį ir sėsdamas šalia.— Jei užmigsiu, žinok: per valandą
penkiasdešimt minučių turi nuvežti į vietą.
Bet, nors ir buvo nuvargęs, nors ir tikėjosi pamiegoti, mie­
gas neėmė.
— Draugas generole,— pastebėjęs, kad Zacharovas nemiega,
paklausė vairuotojas, važinėjęs su juo dar prieš karą, kai Za­
charovas tarnavo Maskvos Karinėje apygardoje,— ar negirdėjo­
te, kada grįš armijos vadas?
— Kas jį žino. Rašė, kad sveiksta, bet paskutinį žodį tars
ne jis, o medikai. Kodėl paklausei? Ar tik šiaip, ar kariuome­
nės paštas kokį gandelį atnešė?
— Tik šiaip. Matau, kad jums nuobodu be jo. . .
Zacharovui tikrai buvo nuobodu be Serpilino, nors nuobo­
džiauti nebuvo laiko. Armija pasipildė naujais žmonėmis, ir
technika ruošėsi mūšiams ir vandens kliūčių forsavimui. Kas­
dien tai pratybos ir treniruotės, tai vadų ir politvadovų suei­
gos, tai patikrinimai. Atrodo tylu, ramu, o iš tikrųjų — nei mie­
go, nei poilsio.
— ,,Nuobodžiauti" — bepiga pasakyti! O juk reikia, kad ir be
Serpilino viskas eitų įprastine tvarka.
,,Boiko jaunas, dar prieš metus — pulkininkas, o dabar —•
vienas dviejuose asmenyse: ant pečių ir sava našta, ir Ser­
pilino. Plyšta vyras pusiau, bet dirba, o pažiūrėjęs nė nepasa­
kysi, kad plyšta. Prakaituoja, bet neišsikvėpęs",— pagarbiai
pamanė apie Boiko Zacharovas, nemėgstąs žmonių, kurie tem­
pia savo vežimą stenėdami, kad tik visi matytų.
„Kam jis mane išsikvietė?" — galvojo Zacharovas apie Lvovą.
Praeitą kartą lygiai taip jau visai naktį iškvietė ir įsakė pa­
ruošti armijos laikraščiui skiltį apie snaiperių sąjūdžio patyri­
mą ir ištisą valandą aiškino, kaip būtent reikia tokią skiltį
paruošti. Aiškino su išmanymu, bet suprask, jei geras: kodėl
naktį? Ir kodėl iškvietė tave?
Kad ir kokia svarbi būtų ta skiltis armijos laikraštyje, vis
dėlto ją laužyti ir paruošti turi tas, kam pridera,— redaktorius,
, o ne Karo tarybos narys. Už visko griebsies — patį svarbiau­
sią dalyką pražiopsosi!
Tiesa, galima ir taip į šį klausimą pažiūrėti: kaipgi čia da­
bar? Aš, fronto Karo tarybos narys, į viską gilinuosi, visur
suspėju, o tau, armijos Karo tarybos nariui, vis trūksta
laiko?
Ir atrodo, kaipgi čia prieštarausi? O paprieštarauti galima. Vi­
sa tai, ką aš užmiršau arba nespėjau padaryti, tu iš viršaus
gerai matai, arba manaisi, kad matai, ir jeigu tau, tenai, vir-

52
 šūnėje, šovė į galvą pačiam patvarkyti kurią nors smulkmeną,
tai aš, žinoma, privalau tuo tik žavėtis! Šitai aišku kaip die­
ną! O štai ar tu pats tenai, viršūnėje, per tas visokias smulkme­
nas neužmiršai ko svarbesnio padaryti,— tai jau man klausti
nepridera. Nors ir labai galimas daiktas, kad taip iš tiesų ir
yra. Ir nors miegotum po dvi valandas per parą, visko pasau­
ly pats vienas vis tiek nepertaisysi. O jeigu taip — vadinas, rei­
kia dalintis: vieną darbą pats darai, o kitą — kiti. Jeigu tie ki­
ti, žinoma, kiekvienas savo vietoj. O taip padaryti, kad jie
savo vietoj būtų,— tai ir yra visų svarbiausia. Be šito svarbiau­
sio dalyko toli nenuvažiuosi, nors pats ir kiekvieną smulkmeną
tvarkysi.
„Įdomu, kam vis tik išsikvietė? — dar kartą pagalvojo Za­
charovas.— Gal susipažinęs su armijos sudėtimi, užsimanė ką
nors, kas patiko, pasiimti pas save, į Politinę valdybą? .. Gerai
būtų, kad Bastriukovą iš manęs pasiimtų. Atrodo, patiko jam,
dvi valandas pas jį naktiniam pokalby išsėdėjo. Ir išėjo toks
patenkintas, tartum višta kiaušinį padėjusi. Atiduočiau neaima­
navęs. .."
Jį net prajuokino mintis, kokią paslaugą, pats to nesižino-
damas, padarytų jam Lvovas, pasiimdamas iš jo pagaliau Bast­
riukovą.
— Kas, draugas generole? — paklausė vairuotojas.
— Anekdotą prisiminiau. Kaip fricai karinės prekybos virši­
ninką į nelaisvę paėmė. Pranešė vadui ir klausia: „Įsakysite iš­
vaduoti?" O vadas sako: „Nereikia, mes jau dveji metai su
juo kamuojamės, tegul dabar jie pasikamuoja..." Pagalvojau
apie vieną tokį darbuotoje!į. Ir prisiminiau. Negirdėjai?
— Girdėjau. Jūs vienąsyk pasakojote.
— Tai ko tu antrą sykį juokiesi? Vadinas, mano atmintis
jau sušlubavo, nebe juoktis, o verkti reikia...
Atvažiavo į fronto štabą ir sustojo prie trobos, kurią buvo už­
ėmęs Lvovas, nė kiek nepavėlavę, lygiai pirmą valandą nakties.
Zacharovas nusivilko milinę ir sviedė ją ant „Viliuko" sė­
dynės.
— Jei miegosi — užsiklok.
Jis patrynė kaire ranka dešiniąją, nutirpusią, nes visą kelią
prieš vėją laikėsi už priešakinės „Viliuko" atkaltės, pateikė
dokumentus automatininkui, užlipo į priebutį ir atidarė duris.
Už stalo, atšlijęs į sieną, pasidėjęs po riebiu žandu riebią ran­
ką, miegojo riebus pulkininkas, jau seniai einantis tiek Lvovo
adjutanto, tiek karininko jo asmeninėms užduotims pareigas ir
kaip uodega važinėjantis paskui jį iš vieno fronto į kitą.
 „Ir kaip jis iki šiol tebėra toks putnus, turėdamas tokį nera­
mų viršininką? Kitas jo vietoj seniai būtų sudžiūvęs kaip
šakalys",— pagalvojo Zacharovas apie miegantį pulkininką ir
užriko taip šauniai, jog šis pašoko nuo kėdės:
— Atvykau generolo leitenanto įsakymu! Prašau pranešti...
Pašokęs nuo kėdės ir atbudęs, pulkininkas nenoriai atsistojo
ir mirkčiodamas pasakė nepatenkintu balsu, kad draugas Lvo­
vas dar negrįžęs nuo fronto vado. Pavadino jį ne pagal parei­
gas, o tiesiog „draugu Lvovu", iš įpratimo suteikdamas šiems
žodžiams ypatingą prasmę: tai, kad jo viršininkas šiuo metu
buvo generolas leitenantas, jam turėjo mažesnę reikšmę, negu
tai, kad jis buvo ir tebėra likęs „draugu Lvovu".
Pulkininkas keletą sekundžių pastovėjo už stalo priešais Za­
charovą ir pagaliau, tartum darydamas jam didelę paslaugą,
linktelėjo į duris:
— Prašom užeiti ir ten palaukti.
Zacharovas užėjo į gretimą kambarį, palikdamas duris atvi­
ras. Taip padaryti jį privertė kažkoks vos suvokiamas svyra­
vimas pulkininko tone.
Jis apžvelgė kambarį. Praeitą kartą Lvovas jį priėmė ne čia,
o gretimame kaime, fronto Politinėje valdyboje: ten, kur pri­
siminė apie tą laikraščio skiltį, ten ir išsikvietė.
Kambarys buvo didokas, rąstinėmis, švariomis, gal net spe­
cialiai nuplautomis sienomis. Ant sienų nekabojo jokio daik­
telio: nei seno, šeimininkų palikto, nei naujo.
Viena kambario kertė buvo nuo grindų iki lubų užskleista
dviem eilėm susiūtomis palapinsiaustėmis, o visą kitą plotą
buvo užėmęs tik stalas ir kėdė, nedegama spinta ir dar ketu­
rios kėdės priešais stalą, palei kitą sieną. Daugiau nieko.
Ant stalo gulėjo: didelis švarus bloknotas, storas pieštukas —
vienam gale mėlynas, kitam raudonas — ir akinių makštis. Nei
dokumentų, nei žemėlapių —■ nieko.
Tiesa, stalas buvo kanceliarinis, su stalčiais, ir tikriausiai
popieriai ir žemėlapiai — viskas, be ko neišsiversi, buvo sudėti
į juos ir į nedegamą spintą. Tačiau dabar, kai kambary nebu­
vo šeimininko, viskas buvo suslėpta nuo pašalinių akių.
Zacharovas perėjo per kambarį, atsisėdo ir staiga pasijuto
ne armijos Karo tarybos nariu, o sėdinčiu palei sieną lanky­
toju.
Kėdė buvo kieta, geltona, dažyta, kanceliarinė. Tokia pat,
kaip kitos keturios kėdės — dar trys prie sienos ir viena tenai
iš anos pusės, už stalo. Ir stalas buvo lygiai toks pat — gelto­
nas, dažytas.
 Zacharovas pagalvojo, kad šituos daiktus Lvovas, matyt, vi­
sur vežiojasi kartu — iš vieno fronto į kitą. Visiems buvo ži­
noma, kad Lvovas per ilgai niekur neužsibūna.
Ir ši užuolaida su grandelėm, pasiūta iš šešių palapinsiaus-
čių, greičiausiai taip pat vežiotas! kartu. Kas ten — už jos? Tur
būt, tik sudedama lova ir koks lagaminas.
Kažkodėl, pagalvojus apie Lvovą, atrodė, kad jis gali ve­
žiotis su savimi ir šį kanceliarinį stalą, ir kėdes, bet kad jis tu­
rėtų daugiau kaip vieną lagaminą,— tokia mintis nė į galvą ne­
galėjo ateiti. O ir tą savo lagaminą bei lovelę jis atitvėrė už­
uolaida nuo svetimų akių, kad tik kas nors, neduok dieve,
nepamanytų, jog ir jis, kaip visi žmonės, ir lovoje miega, ir
švarius marškinius lagamine turi.
Kambarys buvo toks, jog užrašo nė nereikėjo: sutvarkei rei­
kalą — ir eik sau. Ir norėdamas ilgai čia neužgaiši!
Sėdėdamas ant kėdės palei sieną ir kažkodėl neužmetęs, kaip
buvo įpratęs, kojos ant kojos, Zacharovas galvojo apie Lvovą
ir apie tą vis dar iki galo jam pačiam nesuprantamą įspūdį, ku­
rį darė šis žmogus.
Buvo girdėjęs apie jį daugiau, negu reikia, o tada, pasiųstas
į Tolimuosius Rytus, netgi išsėdėjo pas jį penkiolika minučių.
Bet to susitikimo galima neskaityti, kitos aplinkybės buvo. Tik­
roji pažintis užsimezgė čionai, fronte, ir ypač per tas tris die­
nas, kurias Lvovas neseniai išbuvo jų armijoj.
Visko pasitaikė per tas tris dienas: ir suprantamų, ir ne visai
suprantamų dalykų. Buvo iškvietimų ir pokalbių naktimis, kai
vos tik užmigę, nesitikėdami iškvietimo žmonės apsnūdę mirk­
čiojo ir jautėsi nusikaltę nemiegančios vyresnybės akivaizdo­
je. Nors tikriausiai jie ne mažiau buvo už vyresnybę darbavę-
si ir ne daugiau už ją miegoję.
Vien tik Bastriukovas, matyt, iš anksto patyręs Lvovo įpro­
čius ir sėkmingai išsimiegojęs dieną — jis šitai sugebėdavo —
vakarop būdavo žvalus kaip ridikas.
Žinoma, griežtai kalbant, kare naktų nėra. Privalai būti kaip
durtuvas — bet kuriuo paros metu. Jeigu iš tikrųjų būtina.
Bet Lvovas, kaip pasirodė Zacharovui, mėgo laikyti žmones
įtampoje — reikia ar nereikia. Tartum jiems tos įtampos dar
būtų per maža kare!
Fronto linijoje Lvovas dažnai landžiodavo po priešakines po-
zici'as, ir įvairiais atvejais Zacharovui tai sukeldavo įvairius
jausmus. Viename pulke Lvovas perėjo ne tik visą priešakinę
liniją, bet ir į kovinės saugos kuopeles buvo įlindęs, į patį
priešakinį apkasą, prie pačio priešakinio kareivio. Ir paaiškė­
jo vėliau — ne šiaip sau, pasirodo, buvo gavęs signalą, kad ten
po dvi paras neatgabenama karšto maisto, žmonės net sauso
davinio negavę sėdi. Ir nulindo pats, ir prisikniso, ir vienoj
kuopoj paaiškėjo — tikrai, taip ir buvo. Ir teko kuopos viršilą
atiduoti tribunolui. Ir pulko politvadovui kliuvo, ir divizijos
politvadovui, ir pačiam Zacharovui teko raudonuoti...
Bet kartais Lvovas landžiojo po priešakines pozicijas nežinia
dėl ko. Landžiojo, tartum norėdamas parinkti ruožą prasiverži­
mui, įvertinti priešo pozicijas. O iš tikrųjų ir neparinkdavo,
ir neįvertindavo, ir net nepateikdavo ryšium su tuo jokių klau­
simų. Landžiojo, ir tiek, tampydamas iš paskos be reikalo visą
palydą: nuo korpuso politvadovo iki pulko politvadovo, vers­
damas juos balti iš baimės ne tiek dėl savos, kiek dėl jo gy­
vybės. Landžiojo, tartum norėdamas jiems įgelti, kad jie, girdi,
be jo ten nėra lankęsi, o štai atvažiavo jis — ir privertė apsi­
lankyti! O jie ir be jo ten būdavo, kai atsirasdavo reikalas.
Kalbėdavo tenai, apkasuose, su daugeliu, kartais gana ilgai,
ypač tada, kai vokiečiai, pastebėję sujudimą, atidengdavo ug­
nį; tartum būtų norėjęs taip išmėginti supančius jį žmones.
Sužinojo, kad kareiviams machorka susitrina kišenėse: nėra
kur laikyti,— ir įsakė užnugario darbuotojams pasiūti kapše­
lius. O per visą tą laiką, nė vieno šiltesnio žmogiško žodžio
niekam taip ir nepasakė, niekas bent neprisiminė.
Būta ir įžeidžiančių karius mažmožių. Kad nakvojo visas tris
naktis tenai, jų armijoje, ir vieną tų naktų priešakinėse pozi­
cijose,— gerai. Na, o kad su savimi, pasirodo, vežiojosi suvy­
niotą į ritinį matracėlį, plonytį ir menką, ir tą matracėlį, ir
savo paklodes, ir apk’otą įsakydavo tiesti ant patalo, čia jau
nei šis, nei tas. Utėlių, ar ką, bijojo, o gal manė, kad armijoj
jam. neras ir nepaklos švarios patalynės. . . Ir degtinės nė kar­
to su niekuo nė lašo neišgėrė, tartum atstumdamas karius to­
liau nuo savęs. Ir svarbiausia, tasai jo Šlejovas, pulkininkas,
jam ne tik termosą, bet ir atskirą stiklinę vežiojo, ir į perga­
mentą suvyniotus kažkokius dietinius ko lietelius, ir dar kažką,
taip pat sava, atskira. O vis dėlto įstengdavo dieną, pilvu, per
purvą nušliaužti iki priešakinės saugos. . .
Zacharovas, pažiūrėjęs į laikrodį — jis jau laukė trisdešimt
minučių, — dar kartą apžvelgė Lvovo kambarį, kuris, rodės,
sakė, apie savo šeimininką, kad nieko, išskyrus pavestą jam
užduotį, jo gyvenime nebuvo ir nebus, ir staiga prisiminė, ką
kartą jam pasakojo jo mokslo draugas iš Tolmačiovo akademi­
jos laikų, fronto Politinės valdybos viršininkas Gavrilinas, apie
Lvovo žmoną: jo žmona, jau nebejauna, netgi senyva moteris,
pasirodo, dirbo vaistinės viršininke vienoje fronto ligoninėje
ir per tą laiką keliskart buvo atvažiavusi pas vyrą. Nuo tos
ligoninės iki fronto štabo apie keturiasdešimt kilometrų, ir Gav-
rilinas iš kitų sužinojo, kad pirmąjį sykį Lvovo žmona atva­
žiavo ir išvažiavo pakeliui pasitaikiusiomis mašinomis. Radęs
progą, jis paklausęs Lvovą: kaip čia dabar išėjo? Jeigu jo ma­
šina užimta, tai buvo galima rasti kitą! O Lvovas atsakęs: „Ypa­
tingų sąlygų aš jai nesudarinėsiu. Tegul važiuoja sau kaip
visi kiti." „Išeitį iš padėties, žinoma, suradome,— šypsodamas
atsakė Gavrilinas.— Po šio pokalbio — širdis ne akmeninė! —
kitus kartus nusiunčiau jai mašiną." O Zacharovas, tai išgirdęs,
pagalvojo tada ir vėl pagalvojo dabar, kad toks nepaprastas
Lvovo skrupulingumas yra kažkoks apsimestinis, apgalvotas, tei­
kiąs jam galimybę iš savo principingumo aukštumos už kiekvie­
ną mažmožį negailestingai pulti kitus žmones...
— Sveiki, draugas Zacharovai,— pasigirdo Zacharovui už nu­
garos Lvovo balsas.
Lvovas įėjo, uždarė duris ir, greitomis padavęs ranką pasi­
kėlusiam nuo kėdės Zacharovui, atsisėdo už stalo.
— Paimkite kėdę. Pasišnekėsime.
Zacharovas paėmė kėdę ir atsisėdo prie stalo priešais Lvovą.
— Šiandien prisiminiau, kad mes su jumis buvome susitikę
Chabarovske,— pradėjo Lvovas.
„Tris dienas pas mus išbuvo armijoje ir neprisiminė, o dabar
staiga prisiminė,— pagalvojo Zacharovas.— Be abejo, mano as­
mens byla pasidomėjo."
Ir jis pašnairavo į nedegamą spintą kampe, tartum jo asmens
byla tikrai būtų gulėjusi tenai, toje spintoje.
— Buvau pas jus Chabarovske jūsų iškviestas tūkstantis de­
vyni šimtai trisdešimt aštuntų metų gegužės mėnesį,— atsakė
Zacharovas.— Tuomet jūs daugelį mūsų buvote išsikvietę. Ma­
niau — užmiršote.
— Ne, neužmiršau. Klausimas dėl jūsų likimo tuomet buvo
gana aštrus.
Zacharovas nieko neatsakė.
„Kuriam galui ir kodėl jam taip pradėti pokalbį? — pagal­
vojo jis.— Priminti, kad seni pažįstami, būtų galima ir kitaip.
O gal nori pabrėžti, kad nuo jo tuomet priklausė mano liki­
mas? Atrodo, pagal bežodį susitarimą stengiamės kuo rečiau
prisiminti tai, kas skauda. O jis, mat, prisiminė. Jam, kaip
matyt, neskauda."
— Arbatos norėsite? — paklausė Lvovas.
— Dėkoju, iš kelionės neblogai būtų.
— Šlejovai! — aukštu, šaižiu balsu garsiai pro duris suriko
Lvovas.
 Tučtuojau atsidarė durys, ir jose pasirodė storulis pulkinin­
kas neišsimiegojusiu, baltu veidu.
— Reikia arbatos,— tarė Lvovas.
Pulkininkas vėl išnyko, uždaręs duris.
Lvovas prisitraukė bloknotą ir, paėmęs nuo stalo pieštuką,
įbrėžė bloknote mėlyną skaitmenį „vienas" ir po jo skliaustelį,
bet daugiau nieko neparašė.
Jo veidas buvo liesas, trikampis: siauras smakras ir plati
kakta, o virš jos tanki juodų, šiurkščių, garbiniuotų plaukų
kepurė.
Dabar, kai jis sėdėjo, žiūrėdamas į bloknotą, nuleidęs sun­
kius vokus, ir iš tų vokų, ir iš raukšlių paakiuose matėsi, kad
jis žmogus nebejaunas ir pavargęs.
„Dvylika metų vyresnis už mane, bet aš jau seniai žilas,
o jis dar vis juodaplaukis.— Zacharovas pažvelgė į tvarkingai,
matyt, tiktai šiandien kirpėjo pakirptus Lvovo smilkinius, dar
nežymiai kur-ne-kur žilstelėjusius.— Na, tai kas gi eis pirmuo­
ju punktu?"
Lvovas pakėlė akis nuo bloknoto ir pažiūrėjo į Zacharovą,
tartum pats dar nenusprendęs, kas gi eis pirmuoju punktu ir
kas antruoju.
Dabar, kai jis pakėlė akis, vėl neatrodė, kad būtų jau pen­
kiasdešimt aštuonerių. Jo akys žvelgė ne tiesiai į akis Zacharo­
vui, o kiek aukščiau, į kaktą. Lyg būtų domėjęsis ne sėdinčio
prieš jį žmogaus nuotaika, ne jo veido ir akių išraiška, o tomis
mintimis, kurios slypi tenai, už kaktos, ir kurias reikia ži­
noti.
— Černenka,— ištarė Lvovas trūksmingu balsu. Nieko dau­
giau ne pridėjęs, nuleido akis į bloknotą, tuoj po skaitmens
„vienas" ir skliaustelio parašė pieštuku „Černenka" ir tik ta­
da, pakėlęs akis, paklausė:—Kokios jūs nuomonės apie jį?
Brigados komisaras, o dabar pulkininkas, Černenka buvo
Zacharovo akiratyje jau dvejus metus iš eilės, nuo tos dienos,
kai tik atvyko į armiją. Keturiasdešimt antrais, traukiantis, pa­
keitė nukautą politinio skyriaus viršininką ir jau antrą dieną
pats buvo sužeistas — jam kiaurai peršovė kaklą, bet vis tiek
liko rikiuotėje ir paskui dar du kartus per tuos dvejus metus
sužeistas vėl nepasitraukė iš rikiuotės, nors tuos kartus, tiesa,
sužeidimai buvo lengvesni.
Zacharovas pažino Černenką kaip nuluptą, žinojo visas jo
dorybes ir ydas, narsumą, šiurkštybes, karštumą, jo neapykan­
tą biurokratizmui, gebėjimą pačiais paprasčiausiais žodžiais pa­
traukti žmones žygdarbiui ir negebėjimą planingai diegti į jų
sąmonę kokią nors sunkią ir painią direktyvą. Černenka buvo
nenuilstantis mūšiuose, tingus ramybės dienomis ir turėjo įpro­
tį vengti vyresnybės priešakinėse pozicijose.
Zacharovo įsitikinimu, Černenka buvo auksinis žmogus su
daugeliu ydų. Tokį žmogų lengva pašalinti, bet sunku pa­
keisti.
Jei priešais Zacharovą būtų sėdėjęs ne Lvovas, o kas kitas,
gebantis suprasti, kaip šitai žmoguje gali derintis — kad jis ir
toks geras, ir toks ydingas,— Zacharovas, savo įpratimu, būtų
išklojęs viską, ką galvojo apie Černenką. Bet Lvovas, Zacharo­
vo manymu, šito suprasti negalėjo, ir todėl Zacharovas tik su­
kluso ir šaltai atsakė, kad Černenka einamas pareigas ati­
tinka.
— Ar visiškai? — paklausė Lvovas.
Ir ėmė skaičiuoti Černenkos nuodėmes: nė kiek nesirūpina,
kaip leidžiamas jų armijoj laikraštis, nesupranta jo reikšmės;
per didelę naštą suverčia ant pečių savo pavaduotojui, netgi
paskutinį politinių darbuotojų pasitarimą pagal 512 įsakymą su­
šaukė ne pats: pavedė pavaduotojui, o patsai tuo metu bastė­
si kažkur pafrontėje. Su politiniais pranešimais elgiasi, kaip
jam užeina — tai numoja neskaitęs, tai išbrauko iš jų neigia­
mus faktus, kurie, jo manymu, neturi didesnės reikšmės, o iš
tikrųjų yra daug ką pasakantys.
Viso to klausydamas, Zacharovas pagalvojo, kad tada, naktį,
sėdėdamas dvi valandas pas Lvovą, Bastriukovas veltui laiko
negaišo: ne tik susakė jam savo viršininko nuodėmes, bet ir
spėjo jį supažindinti su savo paklodėmis — juodraščiais tų po­
litinių pranešimų, kuriuos vėliau aptrumpindavo Černenka.
— Dėl trūkumų darbe — teisingai sakote, draugas generole
leitenante,— tarė Zacharovas, gerai žinodamas, kad Lvovui pa­
tinka būti vadinamam ne generolu leitenantu, o „draugu Lvo­
vu“, bet nenorėdamas suteikti jam šio malonumo.— O dėl bas-
tymosi pafrontėje — netiesa: jis ne pafrontėje bastėsi, o daly­
vavo, su Karo tarybos žinia, pratybose, kai mes užnugary
žmones mokėme, kaip elgtis su tankais. Ir pats su jais apkasuo­
se sėdėjo, rodė, kad tai nėra labai baisu... Lieku prie savo
nuomonės. Dėl trūkumų darbe su juo pasišnekėsiu, o apskritai
manau — pareigas atitinka.
— Laikykitės savo nuomonės — tas gerai,— tarė Lvovas.—
Negerbiu žmonių, kurie greit keičia savo nuomonę. Bet nuo­
monė turi remtis ne užsispyrimu, o faktais. O iš paminėtų fak­
tų jūs kol kas nuginčijote tik vieną.
— Yra ir kitų faktų, draugas generole leitenante. Trys Rau­
donosios Vėliavos ordinai, trys sužeidimai, nepaliekant rikiuo­
tės. Kad iki šiol nėra Tarybų Sąjungos Didvyris — tai tik todėl,
 kad politiniai darbuotojai ne taip jau dažnai atsimenami, patys
žinote. O šiaip tai būtų atsimintas! Armija yra siūliusi. Kovos
aplinkybėmis visada dalinyje, pačiuose pavojingiausiuose ruo­
žuose. Faktai kalba už jį.
Visa tai pasakė, manydamas, kad Lvovui, kuris vertina kario
narsą ir nepakenčia bailių, bus sunku prieštarauti. Bet Lvovas
paprieštaravo:
— Būna ir taip, draugas Zacharovai, kad faktai, atrodytų,
visi kalba už žmogų, o pareigų jis vis tiek neatitinka. Ir tie
patys faktai įgaus kitą vertę, perkėlus jį į kitas pareigas. Tad
ir pagalvokite: ar nebūtų geriau Černenką paskirti korpuso va­
do pavaduotoju politiniams reikalams? Bus ir arčiau priešaki­
nių pozicijų, ir toliau nuo tos veiklos, su kuria pilnutinai nesu­
sitvarko. O į jo vietą kitą paskirsime. Arba mes jums duosim,
arba pas jus paieškosim — rasim.
Tas „duosim“ — tai tik šiaip, žodžiai. O „pas jus paieško­
sim — rasim" — buvo aišku, ir kur paieškosim, ir ką rasim.
Paieškosim ir rasim Bastriukovą.
Žinoma, Černenka, paskirtas korpuso vado pavaduotoju poli­
tiniams reikalams, dėl to neverks. Ir gerai kariaus, ir širdy nie­
ko neužslėps. Betgi Bastriukovą vietoj Černenkos į politinį sky­
rių — ranka, nepakyla!
„Ko jau ko, o šito nebus! — nusprendė Zacharovas.— Galvą
padėsiu, bet neduosiu! Mat, koks, suspėjo, prigergždė!“ — pri­
siminė jis monotonišką, gergždžiantį Bastriukovo balsą ir gar­
siai pasakė:
— Draugas generole leitenante, korpusų vadų pavaduotojų
pas mus yra du, ir abu savo vietoj. Ir armijos politinio skyriaus
viršininkas, man atrodo, savo vietoj. Pakeitimams nematau pa­
grindo.
Tai sakydamas, gerai suprato aštrinąs santykius. Jeigu Lvo­
vas galėtų dabar nušalinti armijos politinio skyriaus viršinin­
ką, nesiklausdamas tavo nuomonės, jeigu Černenka turėtų ne
tik šiaip trūkumų, bet dar iškiltų aikštėn ir koks negeras
faktas, dėl kurio jį būtų galima — capt! — ir už gerklės, tada
kalba būtų visai kitokia. Bet kol kas to nėra! Jeigu tu sutik­
tum, galima ir nušalinti. O kadangi tu, armijos Karo tarybos
narys, ne tik nesutinki, bet, atvirkščiai, prieštarauji, tai viršū­
nėse gali nesuprasti ir neparemti Lvovo. O Lvovo pareigybė
nebe ta, kuri kažkada buvo, ir jis priverstas į tai atsižvelgti!
Nors, kas jį gali žinoti, gal nė į nieką neatsižvelgs!" — pagal­
vojo Zacharovas, įsmeigęs akis į Lvovą, kuris vis tebežiūrėjo
jam virš akių, į kaktą.
 — Gerai, kol kas atidėsim,— tarė Lvovas abejingu balsu, to­
kiu, tartum nebūtų teikęs visam šiam pokalbiui ypatingos
reikšmės.— Nors manau, kad vėliau jūs gailėsitės.
Ir, pakėlęs balsą, vėl šūktelėjo pro duris:
— Šlejovai!
Tarpdury pasirodė pulkininkas.
— Kaip arbata?
— Užplikyta.— Šlejovas, neuždaręs durų, vėl išnyko.
Buvo girdėti, kaip anam kambary pilstoma arbata, ir Zacha­
rovas laukė, kad dabar su ta arbata įeis pasiuntinys, bet vis
dėlto vėl įėjo Šlejovas, nešdamas ant lėkštučių dvi stiklines.
Įė'o, pastatė ant stalo ir išėjo, uždaręs duris.
„Jo veidas pabrinkęs, tur būt, širdis nesveika, užtat toks
išpurtęs. O pamiegoti neduoda!" — staiga su užuojauta pagalvo­
jo apie jį Zacharovas.
— Gerkite,— Lvovas, paėmęs nuo lėkštutės šaukštelį, ėmė
maišyti stiklinėje cukrų.
Zacharovas taip ir nesuprato, kodėl reikėjo antrą kartą šauk­
ti „Šlejovai!" po to, kai jau buvo pasakyta atnešti arbatos.
Gal būt, čia įvesta tokia tvarka, kad nekviestas niekas ne­
įeitų, netgi su arbata?
Buvo jau trečia valanda nakties.
„Jei geriame arbatą, vadinas, dar kažką išgirsime",— pagal­
vojo Zacharovas.
Lvovas, nors ir mažyčiais gurkšneliais, bet labai greit išgėrė
savo stiklinę, išsiėmė iš bridžų kišenės nosinę ir taip rūpestin­
gai nusišluostė ja lūpas, tartum būtų ne arbatą gėręs, o srė­
bęs košę, ir pasakė tiesiai, be įžangos:
— Jūsų armija beveik mėnuo neturi armijos vado. Šiandien
skambinau į Maskvą ir teiravausi. Nesiryžta tiksliai atsakyti,
po kiek dienų jis sugrįš į tarnybos vietą. Priklauso nuo me­
dicinos parodymų. Dėl to susidaro nepakenčiama padėtis. Armi­
jos štabo viršininkas, neturėdamas pakankamos vadovavimo pa­
tirties, būsimos operacijos metu į armijos vado postą negali
būti paskirtas. Lemiamas momentas artėja, o kada grįš armijos
vadas — nežinia. Bet jeigu ir spėtų grįžti,— vis tokiu pat šai­
žiu balsu tęsė Lvovas,— jo sveikata dar prieš karą buvo su­
ardyta, karo pradžioje ištvėrė sunkų sužeidimą, o dabar, po ava­
rijos, jam sutrenktos smegenys. .. Jei gydytojai ir grąžins jį
j rikiuotę, tai dar klausimas, ar pajėgs toks silpnasveikatis žmo­
gus kaip reikiant vadovauti armijai. Iškyla klausimas: ar ne
geriau jį perkelti į kitą darbą?
 Visa tai pasakęs, Lvovas nutilo. Atrodė, lyg viską pats būtų
jau nusprendęs ir neturėtų nei ko, nei apie ką paklausti.
Tačiau patylėjęs vis dėlto paklausė:
— Sutinkate su tuo?
— Nesutinku, draugas generole leitenante,— nė sekundės ne-
užgaišęs dvejonėms, atkirto Zacharovas.
— Kodėl nesutinkate ir su kuo būtent? — greit paklausė
Lvovas.
— Nesutinku, kad silpnasveikatis,— tarė Zacharovas ir, pa­
žiūrėjęs j Lvovą, pagalvojo: nors ir daug teko Serpilinui iškęs­
ti, jis, laimė, liko dar toks stiprus mužikas, jog, prireikus, su­
raitytų tave kaip šiltą vilną, o tu nė cyptelėti nespėtum!
Bet savo padykusios minties, žinoma, balsu nepasakė, o tik
pridūrė, jog ne kartą buvęs liudininku, kaip jaunikliai iš nuo­
vargio liežuvius iškišdavę, o armijos vadas toliau dirbdavo
kaip mašina, ir nieko jam neatsitikdavo.
— Dabar gydytojai, aišku, kitokios nuomonės, kaip jūs, —
šaltai tarė Lvovas,— jeigu iki šiol negali pranešti, kada grąžins
jį rikiuotėn. O tuo tarpu padėtis armijoj darosi vis labiau ne­
pakenčiama.
— Nežinau, kodėl jūs priėjote tokią išvadą, draugas gene­
role leitenante. Kaip armijos Karo tarybos narys, pareiškiu
jums, kad generolas Boiko su armijos vado pareigomis visą šį
laikotarpį susidorodavo normaliai. O aš, nors ir ne viską spė­
jau patikrinti, bet kad armijoje susidarė nepakenčiama padė­
tis, iki šiol negirdėjau nei iš jūsų, nei iš ko kito.
— ,,Ne susidarė", bet „susidaro",— tarė Lvovas.— Ir kalbu
ne apie mūsų apsileidimus; jų yra, ir juos reikia taisyti. Ir ma­
no žodžių netaikykite sau. Aš kalbu, kad armijoj jau senokai
nėra armijos vado. Šiuo metu tai svarbiausia.
— Šį klausimą ne man spręsti, draugas generole leitenante.
Bet savo nuomonę, jeigu reikės, visur, kur tik reikės, išdėsty­
siu,— tarė Zacharovas, duodamas suprasti, kad žino savo teises
ir kad, nesutikdamas su Lvovu, įstengs padaryti viską priešin­
gai. Kuo tai baigsis, čia kitas klausimas, bet jei reikės padary­
ti — padarys.
Pasakė griežtai, bet kartu kiek ir pabūgo perdaug jau tvir­
tos Lvovo laikysenos. Charakteris lieka charakteriu, bet tokiai
tvirtai laikysenai neužtenka vien charakterio, reikia dar turėti
ir pagrindą! O gal jis jau kalbėjo su fronto vadu ir sugebėjo
jį palenkti į savo pusę? Ką tik grįžo iš jo. ..
O kita vertus, kodėl gi jis vis tiktai kreipėsi į mane šiuo
klausimu? Vadinas, vis dėlto jis reikalingas mano paramos!
Norint akmenį nuo kalno paristi, kartais užtenka vien stumte­
lėti. Pastūmei... ir ritasi!
Jis pašnairavo į gulintį priešais Lvovą bloknotą ir užmatė,
kad ten mėlynu pieštuku jau įrašytas skaitmuo „2", po jo
skliaustelis ir žodis ,,arm. vadas"—be pavardės, su klaustuku.
Lvovas jau siekė ranka telefono, stovinčio ant stalo krašto.
Atrodė norįs paskambinti kažkam, kas viską iškart nuspręs ir
tolesnį pokalbį padarys beprasmišku. Bet nepasiekė, apsigalvo­
jo ir, paėmęs stiklinę, išgėrė paskutinį gurkšnelį ataušusios
arbatos.
„Tuoj paleis,— pagalvojo Zacharovas.— Kas gi beliko kal­
bėti?"
Tačiau Lvovas jo nepaleido.
— Kaip armijos Karo tarybos narys, išdėstykite man savo
asmenišką nuomonę apie armijos vadą,— pasakė Lvovas ramiai,
tačiau balsu pabrėždamas žodį „asmenišką", tartum iš anksto
nežadėdamas kreipti į jį dėmesio.
Zacharovas pradėjo nuo to, kad Serpilinas vadovavo jų ar­
mijoje divizijai, o vėliau tapo štabo viršininku. Neužmiršo pa­
minėti, kad armijos vadu jis buvo paskirtas po iškvietimo
į Maskvą, pas draugą Staliną.
Lvovas klausėsi nepertraukdamas ir kažką žymėjosi bloknote.
Rašė vis tuo pačiu mėlynu pieštuku, bet dabar smulkia rašy­
sena, ir Zacharovas nebematė, ką jis rašo.
— Į istoriją galėtumėte nesigilinti,— pirmą ir vienintelį kar­
tą per visą laiką pertraukė jį Lvovas, kai Zacharovas ėmė mi­
nėti operacijas, kuriose dalyvavo jų armija.— Mane domina ne
veiksmų eiga, o jūsų vertinimas.
Kaip juos atskirsi kare, vieną nuo kito, vertinimą — nuo
veiksmų eigos? Tačiau, kai raportuoji vyresnybei, tu turi laiko
ne tiek, kiek tau reikia, o tiek, kiek tau bus jo skirta. Ir žino­
damas turįs įprotį įsismaginti ir išeiti už karinio lakoniškumo
ribų, Zacharovas stabtelėjo ir paklausė:
— Dar penketą minučių turiu?
Ir kai Lvovas tylomis linktelėjo, pasakė per tas penkias mi­
nutes apie Serpiliną visa gera, ką tik žinojo: pasakė, kaip pri­
dera, viską, kas reikia kalbėti politiniam darbuotojui, apibūdi­
nant vadą, su kuriuo petys į petį seniai kariauja. Pridėjo ir tai,
ko statutas nė nereikalavo: kad iš trijų armijos vadų, su ku­
riais teko dirbti, Serpilinas yra pats stipriausias ir perspekty­
viausias.
Tuo ir baigė.
 — Perspektyva tuo tarpu neaiški, nežinia, ar pajėgs ir to­
liau vadovauti,— tarė Lvovas taip, tartum viso kito būtų nė
negirdėjęs.— Viską pasakėte?
— Viską.
■— Apie neigiamas puses nieko neturite pasakyti?
— Kas būtų verta dėmesio — nieko.
— Keista jūsų, kaip Karo tarybos nario, pozicija. Susidaro
įspūdis, jog, užuot žiūrėjęs į armijos vadą partijos akimis, at­
virkščiai, į viską žiūrite jo akimis ir neišeinate iš to požiūrio
ribų.
— Į operatyvinę padėtį iš tikrųjų paprastai žiūriu jo akimis,—
atsakė Zacharovas.— Mokausi iš jo ir daug ko išmokau. Nesigi-
nu. O visur kitur turiu savo akis, jomis ir žiūriu.
Jis pats lindo į pavojų, bet jau nebegalėjo susivaldyti. Žino­
jo, gerai žinojo, kad vienu metu Lvovas buvo pažemintas laips­
niu, iš armijos komisaro tapo korpuso komisaru, ir kaip tik už
tai, kad, pamynęs armijos vadą, pats vienas ėmėsi spręsti ope­
ratyvinius klausimus ir tiek pridarė bėdos, jog iki šiol visi at­
mena.
Tačiau Lvovas, priešingai, negu buvo tikėtasi, nė kiek neišsi­
davė esąs įžeistas jo žodžių, tiktai valandėlę patylėjo, subarš­
kino suspaustu tarp pirštų pieštuku ir tuo pačiu tonu, šaltu ir
ramiu, kokiu kalbėjo ir iki šiol, pasakė:
— Kalbu ne apie tai, kad jis blogas, o apie tai, kad jūs ma­
tote jame tiktai gera, o tai reiškia, kad, apskritai, nieko nema­
tote. Kur jis tikrai atitinka svarbiausią savo paskirtį ir kur ne­
atitinka, iš jūsų pataikaujamų kalbų spręsti sunku. O kad jūs
pats neatitinkate savo, kaip Karo tarybos nario, padėties reika­
lavimų, jau po truputį aiškėja. Bent jau partiškumo jūsų kal­
boje nejusti nė kvapo.
— Nežinau,— Zacharovas atsistojo,— tur būt, sunku pačiam
save matyti! Partija į šią vietą paskyrė, partija ir nušalins.
— Jeigu reikia, nušalins,— taip ir nepakėlęs balso, tartum
aidas atsiliepė Lvovas.
Zacharovas pasisuko, paėmė kėdę, ant kurios iki šiol sėdėjo,
nuėjo nešinas ja per kambarį, pastatė prie sienos, ten, kur ji
anksčiau stovėjo, pastumdė, statydamas į eilę su kitomis, ir,
kai šie ritmingi ir neskubūs judesiai padėjo kiek susivaldyti,
atsigręžė ir, kariškai išsitempęs, paklausė:
— Leisite eiti?
— Eikite, — atsakė Lvovas, bet, Zacharovui dar nespėjus
nusisukti, pridūrė: — Skiltį apie snaiperių sąjūdžio patyrimą
skaičiau. Antraštės blankios, o šiaip visa kita vertinu patenki­
namai. Užplanuokite kareivių atsiliepimus.
 — Užplanavome,— tarė Zacharovas, vis dar stovėdamas pa­
dėtyje „ramiai".
— Eikite.
Nulipęs nuo priebučio, Zacharovas pažiūrėjo į laikrodį. Jau
k ('tvirta valanda — reikėtų važiuoti tiesiai į korpusą. Kelionė
j ten — pustrečios valandos. „Laiko užtektų net ir išsimiegoti
kelionėje, bet velnią išsimiegosi, po tokio pokalbio. ..“
Apsiprasdamas su tamsa, Zacharovas ėmė žvalgytis mašinos.
Bet mašinos nebuvo nei priešais namą, nei į dešinę, nei į kairę
nuo jo.
- - Kur mano mašina? — paklausė Zacharovas automatininką.
Už aštunto namo į kairę, draugas generole, gatvelėj. Įsa­
kyki ton mašinas statyti. Jūsų vairuotojas jau buvo čia atėjęs,
palaukė jūsų ir vėl grįžo prie mašinos.
Zacharovas nuėjo į kairę pagal ilgą kaimo namų eilę, skai­
čiuodamas namus.
Viskas buvo teisinga. Mašinas priderėjo statyti nuošaliau.
Tačiau dabar, po pašnekesio su Lvovu, Zacharovą supykino ir
šitai.
„Dangus debesuotas, būtų galima tokią naktį palikti ir čia
pat, niekas iš dangaus jų neįžiūrės. .
Naktis buvo ne iš šaltų, o jis net žiemą įprato vaikščioti
atsilapojęs, bet dabar, išėjęs nuo Lvovo, pajuto, kad nuo šalčio
tirta dantys.
„Kaipgi čia išeina? Argi tiek išsigandau, jog šiurpas kre­
čia? — pykdamas pasišaipė iš savęs Zacharovas.— Ne, išgrauš!
Nors ir baisiai įsiutinai, bet neišgąsdinai. Dėl Černenkos — su­
prantu— ačiū draugui Bastriukovui už informaciją. O dėl Ser­
pilino? Kodėl jis taip staigiai užsigeidė atsikratyti armijos va­
du? Beveik nematęs jo! Iš kur toji nekantra? Reikės Fiodorui
Fiodorovičiui laišką tenai, į Archangelskoję, parašyti. Tegu žino,
kad ne tik jis ten, bet ir mes čionai dienas skaičiuojame. Ir
pasiųsti su laišku kurį nors iš operatyvinio skyriaus. Pasima­
tysim korpuse, pasitarsim su Boiko..."
Paskendęs mintyse, Zacharovas apsiskaičiavo, praėjo aštun­
tą namą, užsuko ne tenai, nesurado savo mašinos, patraukė at­
gal ir išgirdo savo vairuotojo balsą:
— Aš čia, draugas generole. Čia, į dešinę!
— Kodėl nemiegi? Juk aš tau miegot liepiau. Dabar sėsi vež­
ti neišsimiegojęs ir paklaidinsi mane, kaip Gudkovas savo vadą.
— Aš miegojau, draugas generole. Jūsų žingsnius išgirdau,
kai ėjote pro šalį, ir pabudau. . . Milinę apsivilksite?
— Apsivilksiu.
5. Paskutinė vasara 65
 Vairuotojas pasilenkė į mašinos vidų, ištraukė milinę ir norė­
jo padėt Zacharovui užsivilkti.
— Duok šen. Kiek sykių sakiau, kad to nemėgstu.
— Betgi tamsu, į rankoves nepataikysite,— nusišypsojo tam­
soje vairuotojas.
— Tikrai tamsu,— pritarė Zacharovas, vilkdamasis milinę ir
jausdamas malonią rankovių šilumą. Matyt, Nikolajus nemela­
vo, iš tikrųjų iki paskutinės minutės miegojo, ja užsiklojęs.
— Važiuojam,— tarė Zacharovas, sėsdamas ir siaustydamasis
milinės skvernais kelius.
— Kur? Namo?
— Ne, tiesiai į septyniasdešimt pirmąjį.
Jie pateikė dokumentus prie šlagbaumo ir išvažiavo į kelią.
Zacharovas važiavo ir ilgai, visą pusvalandį, tylėjo. Paskui,
pažvelgęs iš šono į vairuotoją, pagalvojo: ,,O vis tik kažkas
jau yra prasiskverbę per kareivių paštą. Antraip juk nebūtų
manęs paklausęs, kai čion važiavome, ar greit grįš Serpili­
nas. .
— Leiskite paklausti, draugas generole.. . — pajutęs Zacharo-
vo žvilgsnį, kreipėsi vairuotojas.
— Ką, tylėt nusibodo? — šyptelėjo Zacharovas.— Palauk, dar
prisitylėsi, kai armijos vadas sugrįš. Su juo—tai ne su manim,
už vairo nepakalbėsi.
— Taip, jei jau kada mūsų mašina su juo važiuojam, tai
sėdėk kaip vandens prisisėmęs,— tarė vairuotojas.
— Nieko, tau į naudą. Tu ir taip perdaug šnekus. Tai ko no­
rėjai paklausti?
— Kodėl jūs šiandien prastai nusiteikęs, draugas generole?
— Ne prastai, o, galima sakyt, biauriai,— atsakė Zacharo­
vas,— todėl, kad naktimis miegoti reikia, o miegoti neduoda.
— O jūs dabar numikite. Kelio dar galas.
— Pabandysiu, jeigu nebeklausinėsi.
Vairuotojas nutilo, o Zacharovas pagalvojo, kad, iš vienos
pusės, be reikalo jam duoda laisvės daugiau, negu reikia, dėl
to ir pasitaiko, kad Nikolajus per daug jau nesivaržo. O iš ki­
tos pusės, jau kelinti metai sėdi tau iš kairės prie vairo, ir die­
ną, ir naktį, beveik kasdien po daug valandų, žmogus, kokio
nė su žiburiu nerasi, pasiryžęs padaryti viską, kas tik įmano­
ma, ir viską, ką tik gali, atiduoti, net ir gyvybę. Ir tai ne tušti
žodžiai, taip iš tiesų yra, nes patikrinta. Ir po ką tik pasibaigu­
sio ilgo pokalbio tenai, toje paverstoje raštine troboje, dabar
buvo labai svarbu, kad šalia tavęs važiuoja Nikolajus, nes ju­
du abu, kiekvienas savaip, vienas antrą mylite.
 Ir šis, atrodytų, pats paprasčiausias, naivus jausmas darė
Zacharovą dabar, šią sunkią jam valandą, stipresnį už aną tenai
troboje likusį žmogų, kurio ne tik nemėgo pats Zacharovas,
bet ir, kaip Zacharovui atrodė, negalėjo mylėti ir visi kiti žmo­
nės, nes jis pats negalėjo ir nemokėjo jų mylėti.
„Įdomu, koks jis buvo per pilietinį karą, kai buvo pasiųstas
komisaru į aną Geležinę brigadą, kuri savo kelią pradėjo nuo
Voronežo, o baigė Lenkijoj? Nejaugi ir tada buvo toksai, kaip
dabar? Sunku įsivaizduoti. Ir kuo jam užkliuvo Serpilinas? Va­
dinas, blogai, kad mes su armijos vadu gyvename ranka ran­
kon? O jeigu aš kitaip nenoriu ir nemoku? Vadinas, aš, pagal
jį, jau nebe politinis darbuotojas? Davė suprasti, kad su armi­
jos vadu vieną dūdą pūčiam. Matyt, taip ir galvoja. O mes ne
vieną dūdą pūčiam, o vieną darbą dirbam. Bet jam čia nėra
skirtumo. Ar dūdą pūsti, ar darbą dirbti — jam tas pats. O aš
ką — gerą savo žmogų šmeišiu, kad tik įrūdyčiau, jog mano
požiūris partinis? Jei net būtų už ką kaltinti, vis tiek to neda­
ryčiau. Iškelčiau klausimą atvirai ir griežtai. Ranka nesudrebė­
tų. Būdavo gyvenime ir šitaip. .."
Ir, prisiminęs, kad gyvenime ir šitaip būdavo, Zacharovas
pasijuto patenkintas, kad šiandien nepasitraukė. Prireikė susi­
kirsti, ir susikirto! Nejaugi Lvovas iš tikrųjų galvoja, kad pri­
reikus tu nesusikirstum su Serpilinu? Su juo, su fronto Karo
tarybos nariu, prireikė, ir susikirtau, o su savo armijos vadu
nesusikirsčiau? Kaip menkai Lvovas pažįsta žmones, nors ir
koks protingas dedasi! O Serpilinas gydosi sanatorijoj ir nė
nežino, kokie debesys telkiasi virš jo galvos...
Zacharovas staiga prisiminė aną seną savo susitikimą su Lvo­
vu, Chabarovske, ir, susiejęs viena ir kita, su nemaloniu šal­
teliu širdyje pagalvojo apie tuometinį Serpilino likimą.
„Ko gi tu taip stengies? — pagalvojo jis apie Lvovą.— Gal
tau dėl to Serpilinas nepatinka, kad biografija ne kokia?..
Draugui Stalinui patinka, o tau nepatinka? .

PENKTAS SKYRIUS

Zacharovui išėjus, Lvovas dar kokią minutę nejudė­

damas sėdėjo už stalo, toliau žiūrėdamas tiesiai priešais save
į sieną, tenai, kur ką tik stovėjo Zacharovas.
Paskui iš bridžų kišenės išsitraukė raktą nuo nedegamos spin-
los, išėjo iš užstalės, pasilenkė, atidarė spintą, išsiėmė iš jos
knygutę su blankais šifruotoms telegramoms, vėl uždarė spin­
tą, įsidėjo raktą kišenėn ir atsisėdo už stalo, raukydamasis nuo
galvos skausmo.
Jis retkarčiais eidavo gulti anksčiau kaip penktą valandą ry­
to. Bet šįkart, ketvirtą valandą nakties jautėsi išvargęs daug
labiau, negu paprastai.
Pokalbiu su užsispyrusiu Zacharovu tiktai baigėsi ta ilga ir
sunki, aštuoniolikos valandų darbo diena, iš kurios savo asme­
niškiems reikalams jis sugaišo vos dvidešimt minučių: dešimt
pietums ir dešimt vakarienei. Pusryčių galima neskaityti: dvi
stiklines stiprios rytinės arbatos, jis, kaip ir visada, išgėrė, per-
žiūrinėdamas tuo pat metu su pieštuku rankoje naujausius fron­
to, armijų ir divizijų laikraščių numerius.
Paskui nuvažiavo į antrąjį ešeloną, išklausė ten vado užnu­
gario reikalams pavaduotojo raporto, susirašė į bloknotą gau­
tus duomenis ir iki vėlaus vakaro važinėjo pafrontės ruožu,
tikrindamas faktus vietoje.
Jis aplankė du artilerijos sandėlius, paskui degalų sandėlį,
paskui patikrino, kaip aprūpinamas degalais vienas aerodromas,
iš ten užsuko į ligoninę, kuri, prasilenkdama su pranešimu, vis
dar nepersidislokavo į priekį, ir pagaliau nuvažiavo pirmiausia
į vieną, o paskui į kitą tiekimo stotį, per kurias geležinkeliu ir
buvo gabenama daugumas tų krovinių, be kurių pradėti puo­
limą būtų neįmanoma.
Teisybę sakant, pagal pareigų pasiskirstymą viską, kas lietė
užnugarį ir tiekimą, turėjo daugiausia kontroliuoti ne jis, o ant­
rasis Karo tarybos narys. Tačiau, manydamas, kad šis nepajėgs
susidoroti su šiuo uždaviniu, Lvovas pasišovė viską tikrinti
pats.
Įprotis manyti, kad beveik visi su juo dirbantieji žmonės nė­
ra pakankamai pajėgūs dirbti tą darbą, kuriam jie paskirti, bu­
vo neatskiriama dalis jo įsitikinimo, kad visur reikia dalyvauti
jam pačiam.
Jeigu jis būtų manęs kitaip, jam būtų buvę neaišku: kam ir
kodėl jis čia pasiųstas?
Įsitikinimas, kad jis yra žmogus, kuriam skirta taisyti kitų
klaidas, tiek įsigėrę jam į kūną ir kraują, jog dar tada, kai
būdavo siunčiamas į naują tarnybos vietą, jis jau žinodavo,
kad žmonės, su kuriais jam teks susitikti, iki jam atvykstant,
nedarė viso to, ką privalėjo daryti.
Šiandien iš kelionės po užnugarį jis grįžo ir nepatenkintas,
ir kartu patenkintas. Nepasitenkinimas kitų žmonių veikla su­
keldavo jam pasitenkinimą savo paties darbais.
Negalima sakyti, kad jų fronto aprūpinimas būsimam puoli­
mui būtų ėjęs blogai. Bet vaizdas, kurį savo rytiniame prane­
Šime buvo nupiešęs užnugario vado pavaduotojas, neatrodė toks
jau giedras.
Pagal grafiką neatėjo keletas ešelonų, vienoj stoty be nau­
dos stovėjo tušti vagonai, o antroj pirmaeilės reikšmės krovi­
niai buvo nugrūsti į tolimus atsarginius bėgius ir buvo iškrau­
nami po antraeilių krovinių.
Be to, buvo pagrindo manyti, kad bent du iš neatvykusių
ešelonų kažkas sulaikė kelyje ir nukreipė gretimam frontui.
Apie visa tai, neskaitant vidaus priemonių, reikėjo parašyti
tris griežtas šifruotes į Maskvą: Susisiekimo liaudies komisa­
riatui, Generaliniam štabui ir Užnugario štabui.
Šito jis ir ėmėsi dabar, pasidėjęs priešais save šalimais blok­
notą su užrašais ir knygutę su šifrotelegramų blankais.
Parašęs visas tris šifruotes, Lvovas riktelėjo per duris: „šle-
jovai!" Ir kai šis mieguistu veidu pasirodė tarpduryje, įsakė
jam pašaukti šifruotoją.
Šlejovas išėjo. Lvovas pasikėlė iš užstalės, vėl užrakino kny­
gutę su šifrotelegramų blankais į nedegamą spintą ir, tai pada­
ręs, vėl atsisėdo prie stalo. Kovodamas su nuovargiu ir noru
atidėti rytdienai tą patį svarbųjį dokumentą, kurį turėjo para­
šyti Stalinui, jis vis dėlto nusprendė tai padaryti šiandien, ne­
atidėliodamas. Tik reikėjo dar kartą apsvarstyti visas reikalo
puses, o svarbiausia, kad argumentai būtų aiškūs ir trumpi.
Tai, apie ką Zacharovas, važiuodamas iš Lvovo ir ant jo pyk­
damas, galvojo kaip apie svarbiausią dalyką, pačiam Lvovui
nebuvo svarbiausia. Ir ketinimas perkelti armijos politinio sky­
riaus viršininką Černenką, ir noras rasti pritarimą savo idėjai
laiku pakeisti Serpiliną — visa tai, paėmus drauge, buvo tik
dalis tų nerimasčių, kurios kamavo Lvovą būsimo vasaros puo­
limo akivaizdoje.
Prieš pusantro mėnesio, kai tas frontas, kuriame Lvovas il­
gai, ilgiau negu kituose frontuose, buvo Karo tarybos narys,
buvo padalintas į du, paskiriant abiem frontams naujus vadus,
pats Lvovas buvo pasiųstas čionai, kur, kalbant iš esmės, vis­
kas kūrėsi iš naujo.
Ir nors po padalijimo aname kitame fronte buvo dvigubai
daugiau pajėgų, negu šiame, Lvovas nė kiek neabejojo, kad jo
paskyrimas į šį antraeilį frontą buvo teisingas ir naudingas.
Matyt, Stalinas numatė, kad būtent jis, Lvovas, įveiks visus
sunkumus ir padarys visa, kas reikalinga, šio naujai sukurto
fronto būsimam kovingumui užtikrinti. O jeigu kas nors kliu­
dys, jis praneš nedvejodamas, neatsižvelgdamas į asmenis ir
nuopelnus.
 Mintis, kad jo likimu, nors ir kaip jis pakryptų, rūpinasi pats
Stalinas, ir niekas kitas, toji mintis, turinti pagrindą ir seniai
virtusi Įsitikinimu, palengvindavo Lvovui pačias sunkiausias jo
gyvenimo valandas. Su šiuo įsitikinimu jis nesvyruodamas im­
davosi vykdyti pavedimus, iš kurių galėjai tikėtis vien sunku­
mų. Su šiuo įsitikinimu po nesėkmių jis galėjo nemurmėda-
mas eiti kad ir į pulką, jei Stalinas nuspręs, kad taip reikia.
Kažin kas būtų likę iš to nuolankumo, jeigu jis kada nors
būtų suabejojęs, o gal jo likimui dar turi įtakos ir kas nors
kitas? Bet kaip tik šitai jam nė į galvą neateidavo, ir jis, kęs­
damas likimo smūgius, išlikdavo pačiu savimi, žmogumi, negai­
lestingai pranešinėjančiu Stalinui apie tikrus ir tariamus kitų
žmonių trūkumus bei klaidas ir dar nė karto gyvenime nepa­
prašiusiu atleidimo sau pačiam.
Žinoma, kai buvo staiga paskirtas į šį frontą, jis turėjo prisi-
verst galvoti, kad taip, vadinasi, ir reikėjo. Tačiau įprotis su­
tramdyti save, pačius natūraliausius nuoskaudos ir kartėlio
jausmus, jau seniai buvo tapęs tokia neatskiriama jo prigimties
dalimi, kad jis netgi didžiavosi tuo sugebėjimu nesiskaityti su
savo paties jausmais.
Jis buvo ne iš tų, kurie glosto prieš plauką tiktai kitus. Jis
galėjo paglostyti prieš plauką ir patį save. Ir kaip tik šiuo
žiaurumu pačiam sau jis grindė savo teisę būti negailestingu
kitiems.
Kai šiandien Zacharovui pasakė apie Černenką: jūs dar gai-
lėsitės!—jis visiškai nenorėjo tuo pagąsdinti Zacharovo. Jis
turėjo galvoj tik viena — realią įvykių eigą. Černenka su savo
narsa, kurios niekas neneigia, dėl savo vadinamojo nepalanku­
mo kanceliariniam formalizmui, kuriuo iš tikrųjų dangstoma
tinginystė ir nedrausmingumas, netinka ir netiks būti politinio
skyriaus viršininku. Ir šitai vis tiek bus įrodyta artimiausiu
laiku. Ir Zacharovui vis tiek teks gailėtis dėl savo užsispyrimo
ir pritarti jau ne Černenkos perkėlimui, o jo pašalinimui, be
to, sunkesnėmis aplinkybėmis, negu dabar, ir Černenkai, ir Za­
charovui, ir visam frontui.
Tris dienas išbuvęs armijoje, Lvovas nusprendė, kad Zacha­
rovas, kaip armijos Karo tarybos narys, yra savo vietoj, kad
jis prityręs politinis darbuotojas, dažnai lankosi kariuomenės
daliniuose. Užuominoms apie neobjektyvų Zacharovo požiūrį
į Černenką, išgirstoms pokalbyje su armijos politinio skyriaus
viršininko pavaduotoju Bastriukovu, Lvovas neteikė per dide­
lės reikšmės. Kviesdamasis Zacharovą, jis tikėjosi, kad, nors
Bastriukovo užuominos iš dalies būtų ir teisingos, Zacharovui
užteks sveiko proto ir išspręsti klausimą dėl Černenkos perkė­
limo, ir tuo labiau suprasti, kokia nenormali susiklostė padėtis,
kai armija puolimo išvakarėse ketvirtą savaitę neturi vado!
Deja, savo požiūriu į Černenką Zacharovas parodė nepakan­
kamą subrendimą. O užsiminus apie Serpiliną, Zacharovas pasi­
rodė dar blogiau. Per dvejus darbo metus jis tiek susigyveno
su armijos vadu ir taip įprato prie to lengvo gyvenimo, kurį
galima gyventi tokiais atvejais, jog, netgi nepaisydamas, kad
tai gali pakenkti įvykių eigai, stengiasi viską palikti, kaip bu­
vę. Tegul armija nukenčia, neturėdama vado, tik tegul į ją
nesiunčia kokio naujo, neįprasto žmogaus.
Žodžiu, armijos Karo tarybos narys Zacharovas užsirekomen­
davo kur kas blogiau, negu galėjai iš jo tikėtis, ir Lvovui
neatėjo ir negalėjo ateiti į galvą mintis, kad Zacharovas, at­
virkščiai, pasirodė žymiai geriau, negu apie jį galvojo Lvovas.
Kitą žmogų galėjo įsiutinti jau pats griežtas atkirtis, kurį
jam davė pavaldinys, šiuo atveju Zacharovas. Bet Lvovui at­
rodė, kad Zacharovui tai tik į naudą. Žmogus, sugebantis taip
atsakyti tau, tikriausiai kitokiomis aplinkybėmis sugebės taip
pat griežtai ginti savo požiūrį ir ginče su armijos vadu —
o šito iš jo ir reikalaujama! Bet kartu jis, atrodo, yra iš tų
žmonių, kurie per ilgai užsisėdėję vienoje vietoje, praranda su­
gebėjimą aštriai svarstyti ir viską ima vertinti akimis tų, su ku­
riais dirba, o ne savosiomis. Kad toks žmogus, kaip Zacharo­
vas vėl atsidurtų savo vietoj, jį reikia atskirti nuo tų, prie
kurių jis priprato, ir suvesti su tais, prie kurių nepripratęs. Su­
daryti jam kitas sąlygas, ir jis dar nebus žuvęs kaip politinis
darbuotojas.
Jeigu besigydantis armijos vadas vis dėlto sugrįš į armiją,
reikės pakeisti Karo tarybos narį. O jeigu atvyks naujas armi­
jos vadas, pažiūrėsim. Klausimas lieka atviras, nors ir nege­
rai, kai per daug klausimų ilgoką laiką lieka atviri!
Zacharovas klydo, manydamas, kad Lvovas jau yra derinęs
su fronto vadu klausimą dėl Serpilino. Atvirkščiai, eidamas
kalbėti su fronto vadu, Lvovas iš anksto tikėjosi, kad jų nuo­
monės nesutaps. Bet vis dėlto nuėjo, nes troško aiškumo.
Jis ėmė kalbėti apie Serpilino pakeitimą kitu armijos vadu
ta tiesiogia ir griežta forma, kuria buvo pratęs svarstyti tokius
klausimus, tačiau fronto vadas neužėmė griežtai neigiamos po­
zicijos, kokios iš jo tikėjosi Lvovas. Tikėjosi ir netgi būtų tei­
kęs jai pirmenybę, nes griežtai neigiama pozicija būtų padėju­
si perkelti ginčą į viršūnes ir ten kovoti už savo požiūrį. Da­
bar, o ne paskui, kai bus vėlu.
Fronto vadas pasipriešino Lvovo atkaklumui, nekeldamas bal­
so, Užuot tiesiai pareiškęs „Ne!", jis išsisukinėdamas pasakė,
kad Lvovas per anksti keliąs aliarmą. Kol kas Boiko nepriekaiš­
tingai, netgi geriau, nei buvo tikėtasi, eina armijos vado parei­
gas, ir tai teikia galimybę palūkėti, dar kartą užklausus, kada
realiai galima laukti sugrįžtant Serpilino. Kalbėjo, kad Serpilino
armiją jis pastatęs busimojo svarbiausio smūgio kryptimi to­
dėl, kad ji vienintelė iš trijų fronto armijų jau turi puolamųjų
operacijų dideliu gilumu patyrimą, o abi kitos armijos ir jų
vadai tokio patyrimo dar neturi. Ir nors jis pats nesąs paten­
kintas, kad Serpilino nėra operacijos paruošimo laikotarpiu,
bet vis dėlto tai mažesnė blogybė, palyginus su ta, kuri gali
ištikti, skubotai paskyrus vadovauti smogiamajai armijai nau­
ją žmogų, dar neįpratusį darniai dirbti su štabu ir nepažįstantį
kariuomenės.
■— O jeigu jis grįš ne tik pavėlavęs, bet ir dar nepilnaver­
tis po patirtos avarijos ir smegenų sutrenkimo? — paklausė
Lvovas.
— O mes nesiimkim spręst už gydytojus,— atsakė į tai fron­
to vadas.— Jie, o ne mes, atsako už tai, kokioj būklėj žmogus
išrašomas. Be to, dar tikriausiai žino, kad leidžia jį į frontą, o
ne invalidų komandon. Palauksim! Neskubėkite su išvadomis.
Tuo ir baigėsi — kaip į vatą!
Tais savo „anksti" ir „kol kas" fronto vadas pastatė Lvovą
į keblią padėtį, turint galvoj tuos neatidėliotinus veiksmus,
kurių jis nekantraudamas troško imtis. Tame troškime nebuvo
nieko asmeniška. Jam kėlė nerimą pati reikalo esmė: ruošia­
masi puolimui, ir beveik visas mėnuo neturi vado kaip tik toji
armija, kuri turės smogti svarbiausią smūgį! Na, o jei vis dėlto
reikės skirti naują armijos vadą, ir ne dabar, o prieš pat puo­
limą — kas tada? O paskyrus jį dabar, kodėl iš anksto manyti,
kad jis bus prastesnis už Serpiliną? Ir kodėl gi jis per likusį,
dar visai pakankamą laiką nespėtų apsiprasti su armija ir ne­
išmoktų darniai dirbti su štabu? Nepakeičiami žmonės? Nepa­
keičiamų žmonių nėra! Pakeitė jį, Lvovą, aname fronte kitu
žmogumi, ir dirba kitas žmogus. Ir ruošia aną frontą puolimui.
O jis, Lvovas, atvyko į šitą naujai sudarytą frontą ir dirba sa­
vo darbą čionai. Ir nereikia kažkokiu šamaniškumu apgaubti
tuos du žodžius „darniai dirbti"! Kare, kur tau įsako, ten ir
dirbi.
Jei tas Serpilinas šiuo metu būtų gyvas ir sveikas, čia, vie­
toje, tikriausiai nė klausimas nebūtų dėl jo iškilęs. O kadangi
jo nėra vietoj — iškilo!
Po pokalbio su fronto vadu Lvovas galvojo apie Serpiliną
susierzinęs, kaip apie kliūtį, trukdančią jam susidaryt visiškai
aiškų vaizdą, kurio jis taip troško. Tačiau, kai Zacharovui
dingtelėjo, kad Lvovui, be viso kito, dar galėjo nepatikti ir Ser­
pilino biografija, tai jis buvo ne taip jau toli nuo tiesos.
Negalima sakyti, kad Lvovas būtų nepasitikėjęs Serpilinu ar­
ba būtų turėjęs pagrindo blogai galvoti apie jį kaip armijos
vadą. Tam nedavė pakankamo pagrindo nei armijos būklė,
nei asmeninis įspūdis po vienintelio susitikimo. O vis dėlto nuo
pat pirmos dienos, kai buvo paskirtas į šį frontą, Lvovas su
kažkokiu nepasitenkinimu nuolat prisimindavo, kad vienai iš
trijų jam pavaldžių armijų vadovauja žmogus, ketverius metus
prieš karą išsėdėjęs lageriuose.
Lvovas žinojo apie Serpiliną viską, ką reikėjo žinoti. Žinojo,
kad Serpilinas rašė Stalinui, žinojo, kad Stalinui patiko tas
laiškas, ir kad jis pasiūlė jo kandidatūrą į armijos vado postą.
Žinojo, ir kas buvo toliau — tai, apie ką Serpilinas galėjo tik
nutuokti. Kai vokiečiai išleido proklamaciją, kad jų pusėje nu­
tūpė ir pasidavė jiems į nelaisvę armijos operatyvinio sky­
riaus viršininkas Pikinas, Serpiliną, kuris pats davė leidimą
šiam blogai pasibaigusiam skridimui, buvo ruošiamasi pašalinti
ir šitai jau buvo pranešta Stalinui, bet Stalinas nedavė sutikimo,
pasakęs: „Aš juo pasitikiu."
Visa tai Lvovas žinojo. Ir vis dėlto buvo nepatenkintas: ir
tuo, kad Serpilinas atsidūręs jo fronte, ir tuo, kad į tokį žmo­
gų taip nekritiškai žiūri armijos Karo tarybos narys, ir būtent
jį taip didžiai vertina fronto vadas, tvirtindamas apie jo pa­
tirtį.
Ir nors dabar kaip tik ir buvo galima išsiskirti su juo dėl
protingų, rimtų priežasčių, visi, lyg susitarę, stengėsi tai su­
kliudyti.
Pats Lvovas buvo tvirto nusistatymo žmogus, jam buvo sun­
ku, kai prisieidavo kare bendrauti su žmonėmis, grįžusiais iš
ten, iš kur, kaip jis manė, jie jau niekada nebegrįš. Jis nega­
lėjo žiūrėti į juos taip, tartum jiems nieko nebūtų atsitikę,
tartum juose niekas nebūtų pasikeitę, tartum jie ir po to būtų
likę tokie patys, kokie buvo ligi to.
Dabartinė tarnybinė jų padėtis kare vertė jį prieš savo va­
lią taikytis su tuo, kad kai kurie iš jų vadovauja dešimtims
tūkstančių žmonių, ir, be to, juo toliau vyksta karas, juo la­
biau jais pasitikima viršūnėse, lygiai kaip ir tais, kurių biogra­
fijose jokių dėmių nebuvo.
Tačiau ten, kur tai priklausė tik nuo jo paties, jis niekad
neėmė tiesioginiais savo pavaldiniais, ne ik tokių, kaip Serpi­
linas, bet ir apskritai nė vieno, kurio biografijoj įžiūrėdavo
kokią nors dėmę: nei to, kuris vienas atskirai prasibrovė iš
apsupimo, nei to, kuris kažkada, labai seniai, važinėjo po už­
 sienius. Jis norėjo būti kuo toliau nuo visų tų žmonių ir kad
jie būtų toliau nuo jo.
Jis mėgo aiškumą, o jie visada jam atrodė kažkokie ne­
aiškūs.
Stalinas priimdavo tokius žmones į darbą, netgi pavesdavo
jiems vadovauti frontams. O jis, būdamas Stalino vietoj, būtų
neėmęs. Taip jis manė širdies gilumoje, — ne, būtų neėmęs!
Ir be jų karą užbaigtume.
Visa, kas daroma gyvenime, turi būti padaryta iki galo. Jis
tarėsi šito išmokęs iš paties Stalino. Ir brangino tą savybę Sta­
lino asmenyje, ir būtent čia matė pačią stipriąją jo, kaip politi­
ko, pusę. O jeigu jau iki galo, tai verčiau be išimčių.
Atsidavimas Stalinui sudarė Lvovui jo egzistavimo, viso to,
kuo jis gyveno ir ką darė, esmę. Tačiau, galimas daiktas, būtent
dėl to, kad pats žinojo, kad didžiai ir pasiaukojamai yra jam at­
sidavęs, jis manė turįs teisę širdyje nepritarti kai kuriems Sta­
lino poelgiams. Ir visų pirma tiems, kurie bent kuo griovė jo
seniai susidarytą nuomonę apie Staliną, apie tai, koks jis buvo,
yra ir turi būti.
Tai, kad Stalinas grąžino į armiją daugelį tokių, kaip Serpili­
nas, grąžino ir įsakė jiems patiems ir visiems kitiems užmiršti
viską, kas su jais buvo, Lvovui atrodė kaip kažkokia beveik
neišaiškinama Stalino silpnybė. Bent jau norėjosi jam, kad
Stalinas be to apsieitų.
Jei Serpilino vietoj būtų buvęs kas kitas, Lvovas vis tiek
būtų nerimavęs, kad laiku nepakeičiamas sergantis armijos va­
das. Bet, kadangi šis vadas buvo žmogus su Serpilino biografija,
tai Lvovas tuo labiau skubėjo jį pakeisti ir tuo labiau susier­
zino, susidūręs su pasipriešinimu.
Atėjęs iššauktasis šifruotojas paėmė nuo stalo tris užpildytus
telegramų blankus ir klausiamai pažiūrėjo į Lvovą.
— Šiai dienai viskas,— pasakė Lovas.
Šifruotojas apsisuko ir išėjo, dunksėdamas sunkiais batais.
Šis netikėtas garsas atsimušė aidu Lvovo ausyse. Iš to garso,
o ne iš besiskverbiančios pro užmaskuotus langus šviesos, jis
pajuto, koks vėlus metas.
Bet pranešimą Stalinui vis tiek reikėjo rašyti dabar, kad ry­
tą būtų galima išsiųsti į Maskvą lauko paštu.
Tarp visų kitų rūpesčių, susijusių su naujai sukurto fronto
egzistavimo sunkumais, buvo vienas, visų svarbiausias. Kuo to­
liau, tuo aiškiau darėsi Lvovui, kad fronto vadas jau dabar
nesusidoroja, o ateityje tuo labiau nesusidoros su visa ta našta,
kuri užguls jam pečius. Perdaug nereiklus, minkštas ir patiklus.
Sakyti, kad mažai rūpinasi pasiruošimu būsimai operacijai, bū­
tų neteisybė. Rūpinasi. Bet kaip? Perdaug tikras, kad viskas
taip ir bus padaryta, kaip jis pasakė. Beveik niekad nepatikri­
na, kaip padaryta. Per vieną pokalbį netgi praslydo gaidelė:
girdi, jei visą laiką žmonėms leisi jausti, kad tu nepasikliauji
jų sąžine, tai gali juose užgniaužti savo vertės pajautimą, su­
griauti jų tikėjimą pačiais savimi.
Apskritai imant — per daug kalbų apie sąžinę ir savo vertės
pajautimą ir maža konkretaus, kasdieniško darbo, tikrinant vi­
sus ir viską.
Dabar, pasiruošimo laikotarpiu, ką gi, galima dar palaukti,
kaip kas eisis ir kokios bus pasekmės. Bet jeigu taip tęsis ir
vėliau, mūšiuose, tai gali būti pavojinga ir net pražūtinga. Ten
laukti nebus laiko!
Fronto štabo aparato darbe, ryšių aparate, apskritai visame
kame, kas tik susiję su kariuomenės valdymu, buvo daug ne­
sklandumų. Ir nenuostabu: frontas ką tik susiformavęs. Tačiau
fronto vadas, Lvovo manymu, perdaug pakančiai žiūri į tuos
nesklandumus. O svarbiausia, į žmones, kurie dėl to kalti. Vis
jam ranka nepakildavo — nei nušalinti, nei perkelti netgi tuos,
kurių, Lvovo, įsitikinimu, toliau pakęsti buvo neįmanoma.
Nenori gadinti santykių, tuo kenkdamas bendrai eigai? Juk
dar šiandien, kai Lvovas jam pasakė, kad pavaduotojo užnuga­
rio reikalams pranešimas ir faktiškieji dienos duomenys visai
nesutampa,— ką padarė fronto vadas? Vos tik Lvovas pavaduo­
toją užnugario reikalams pavadino „akių muilintoju", vadas
rankos mostu jį sustabdė ir pasakė: „Na, čia jūs jau per daug,
visai nepagalvojęs."
O paskui paskambino tam savo pavaduotojui, ir, užuot da­
vęs jam pylos, pasakė priekaištingai, vadindamas jį vardu ir
tėvavardžiu, jog nelaukęs iš jo tokių netikslumų ir tikisi, kad
tai niekad daugiau nepasikartosią.
Šitaip tikėtis galima ir iki pat puolimo! O vėliau paaiškės,
kad vardais ir tėvavardžiais vienas kitą vadino, vienas kitu pa­
sitikėjo, o šaudmenų ir degalų nepaėmė kiek reikiant!
Bandydamas išsiaiškinti pačiam sau tą fronto vado silpnabū-
diškumą, tą jo ištižimą, kurie, atrodytų, visai nesiderino su kai
kuriais ankstesnės jo karinės patirties puslapiais, kai jis, va­
dovaudamas armijai, išgarsėjo atkaklumu sunkiuose gynimosi
mūšiuose, Lvovas iš dalies šitai teisino tuo, kad fronto vadas
pastaruoju metu sirguliuoja. Jam buvo paaštrėjusi cukraligė,
ir tikriausiai dėl to jis jautėsi netvirtai. Netgi apžiūrėti pozici­
jų važiavo, pasisodinęs užpakaly savęs moterį gydytoją, kuri
po dusyk per dieną darė jam injekcijas.
 Lvovas šiandien atvirai jam pasakė, kad, jeigu reikalingos
injekcijos, vis dėlto geriau važinėti į dalinius su kuo nors kitu.
Galima netgi kurį nors iš nuolatinių palydovų — operatyvinio
skyriaus karininkų — išmokyti to darbo; suleisti insuliną ne
taip jau sunku.
Fronto vadas piktai krenkštelėjo:
— Ech, nors čia jūs nesikištumėt...
O kaip nesikišti, jeigu yra signalų iš apačios: sklinda kal­
bos, kad fronto vadas po priešakines pozicijas važinėja su gy­
dytoja. Kodėl? Kas jam atsitiko? Jau nekalbant apie visa ki­
ta. ..
Taip, nesveikas ir, matyt, todėl nepakankamai pasitiki sa­
vimi, nepakankamai reiklus kitiems. Čia beveik visada susiję
viena ir kita.
Ir dar vienas dalykas verčia nerimauti: šis žmogus neturi pa­
tyrimo, kaip organizuoti didelio masto puolimą. Gynybos pa­
tirtį, bent vienos armijos mastu, turi. O puolimo patirties ne­
turi. Todėl taip ir laikosi įsikibęs Serpilino, todėl ir pastatė
jo armiją svarbiausio smūgio kryptimi. Serpilinas turi puolimo
patirtį, o jis pats neturi.
Žmogus jis — narsus, įrodyta. Kai žinojo: arba nė žingsnio
atgal, arba būsi nublokštas į jūrą!—neblogai išsprendė savo
sunkų, bet paprastą uždavinį.
Na, o kaip jis puls, vadovaudamas visam frontui? Kaip die­
na dienon stums kariuomenę į p> iekį, neturėdamas pakankamai
patyrimo, nebūdamas pakankamai griežtas ir reiklus?
Visa, ką galvojo apie kitus, kažkur širdies gilumoje Lvovas
taikė pačiam sau ir buvo įsitikinęs, kad griežtumas ir reiklumas
gali kompensuoti patyrimo ir žinių stoką. Bet jeigu nėra nei pa­
tyrimo, nei reiklumo, kas tada?
Jis nerimastavo dėl būsimo puolimo. Vien tai, kad jis buvo
Stalino pasiųstas į šį naujai sudarytą frontą, įpareigojo jį nuo
pat pirmųjų žingsnių būti griežtam, kaip kad buvo iš jo tikė­
tasi: parašyti Stalinui, kad fronto vadas nesusidoros su užda­
viniu, kad čia reikalingas kitas žmogus — valingesnis, reik­
lesnis.
Antraisiais karo metais, sunkiausios jo gyvenimo katastrofos
dienomis, Lvovas nusvilo nagus, paėmęs visą valdžią į savo
rankas, nustūmęs į šalį nors ir sumanų, bet neryžtingą fronto
vadą. Tada, iki pat katastrofos, Lvovas buvo visiškai patenkin­
tas padėtimi, kai jis, kalbant atvirai, vadovavo pats vienas, o
neryžtingasis žmogus, užmiršęs savo tikrąsias teises, buvo tik
jo padėjėjas. Tačiau dabar, kai jau dvejus metus šios katastro­
fos atminimas tartum šešėlis persekiojo Lvovą visuose frontuo­
se, kur tik buvo pasiųstas, jis, atvirkščiai, bijojo, kad greta
jo kariaus nepakankamai reiklus žmogus, nesugebantis parodyti
valingo prado ir užbaigti iki galo visą operaciją. O kaip tik
toks žmogus jam ir atrodė fronto vadas.
Taip, buvo laikai, kada Lvovas pagal savo padėtį ir savijau­
tą galėjo ryžtis nustumti į šalį fronto vadą ir viską paimti į sa­
vo rankas. Tie laikai armijoje praėjo, ir nėra ženklų, kad ga­
lėtų grįžti. Bet vis dėlto Stalinas pasiuntė jį čionai ir, vadinas,
juo ir toliau pasitiki. Baimė, kad vadas nesugebės vadovauti
frontui per būsimą puolimą, o jis, Lvovas, tik stebės visa tai,
suvėlinęs ištaisyti padėtį, labiausiai jį slėgė.
Ir jis pagaliau ryžosi parašyti apie tai Stalinui, o kartu ir pa­
minėti, kad viena armija iki šiol tebėra be vado. Taip, ryžosi,
bet vis dėlto dabar sėdėjo prie stalo, priešais gulėjo bloknotas
ir pieštukas, kuriuo reikėjo parašyti pranešimą,— o jis sėdėjo
ir negalėjo prisiversti tai padaryti. Kliudė mintis apie galimas
pasekmes.
O jeigu Stalinas jo nesupras, jeigu nenorės suprasti?
Toji katastrofa keturiasdešimt antraisiais, kai jis iš pradžių
pasiglemžė visą fronto vado valdžią, o paskui sužlugdė opera­
ciją, buvo tragedija jam pačiam.
Kai ji įvyko, jis padarė viską, kas nuo jo priklausė, kad tik
išgelbėtų visus, kuriuos dar buvo galima išgelbėti. Tada jis taip
mažai galvojo apie savo gyvybę, jog vėliau apie jį buvo pa­
sakojama kaip apie žmogų, ieškojusį mirties. Tai buvo netie­
sa. Jis neieškojo mirties, nes negalvojo nei apie save, nei apie
tai, kas jo laukia.
Katastrofa buvo tokio masto, jog jis galėjo tikėtis bet ko­
kių pasekmių. Bet tos pasekmės atrodė jam nebaisios, palygi­
nus su tuo, kad jis nepateisino Stalino lūkesčių, apvylė jį.
Ir kada vėliau, pašalintas iš pareigų ir pažemintas laipsniu,
jis buvo pasiųstas į frontą kaip armijos Karo tarybos narys,
visos šios permainos jo tarnybinėje karjeroje jam buvo niekis,
palyginus su viltimi, kad Stalinas vis dėlto jo neišbraukė, kad
paliko jį tarp tų, kurie dar galėjo būti naudingi.
Jam buvo duotas darbas dešimt kartų menkesnis, negu anks­
čiau, bet šį darbą jam patikėjo pats Stalinas. Nes po viso to,
kas atsitiko, tik Stalinas galėjo nuspręsti, kaip su juo pasi­
elgti.
Jis žinojo, ko iš jo laukė tie, kurie jo nemėgo ir nesupra­
to,— laukė, kad dabar jis bus kaip pelė po šluota.
Tačiau, priešingai jų lūkesčiams, jis liko, koks buvęs. Ir,
nuvykęs dirbti armijos Karo tarybos nariu, kad ir labai kvai­
loj padėty atsidūręs, jis beveik iškart parašė tiesiog Stalinui
 apie trūkumus, kuriuos pamatė fronte ir kurie buvo būdingi
ne tik jų armijai, bet ir visam karo vadovavimui. Parašė ir
pateikė savo pasiūlymų, kurių dalis buvo priimta.
Stalinas nepareiškė noro jį pamatyti po tos katastrofos. Taip
ir negalėjo dovanoti. Bet tai, ką jis rašė Stalinui, Stalinas skai­
tė ir, kai manė esant reikalinga imtis priemonių,— imdavosi.
Ir po to, kai jis keletą mėnesių išbuvo armijos Karo tarybos
nariu, paskyrė jį fronto Karo tarybos nariu.
Ir staiga keturiasdešimt trečiaisiais metais jam pirmąsyk pa­
sirodė, kad Stalinas ėmė jo nebesuprasti. Bent jau nebesupran­
ta taip, kaip anksčiau.
Anksčiau, remdamasis Stalino pasitikėjimu, jis davė sau tei­
sę nepasitikėti nieku kitu. Tame jis matė savo vaidmenį ir pats
jam jsipiršo. Savo nepasitikėjimą žmonėmis laikydamas politi­
nio gyvenimo norma, jis, nepaisydamas nei rango, nei padėties,
informuodavo Staliną apie viską, į ką reikėdavo atkreipti dė­
mesį, apie viską, kas galėjo sukelti nepasitikėjimą vienu ar ki­
tu žmogumi, kas reikalavo padidinti budrumą arba sustiprinti
kontrolę.
Jis neišsigalvodavo neigiamų faktų, bet rinko juos kruopš­
čiai ir sąžiningai, tardamas, kad patys savaime faktai nesiskirs-
to į vertus ir nevertus dėmesio, nes bet kuris vadinamasis,
smulkus faktas tam tikromis aplinkybėmis gali įgauti didžiulę
reikšmę.
Jeigu žmonės nebedarė didžiulių, atseit, visiems matomų klai­
dų, tai, vadinas, yra pridarę smulkių, atseit, ne visiems matomų
klaidų. Kitaip nebūna. Ir reikia ieškoti ir surasti tas ne visiems
matomas klaidas, kurios irgi gali virsti pavojingomis.
Keturiasdešimt trečių metų pradžioje tapęs fronto Karo
tarybos\iariu, jis skubiai parašė Stalinui apie fronto vado klai­
das, tuosyk tik apie vadinamąsias „smulkias".
Po dviejų mėnesių jį atšaukė iš to fronto ir pasiuntė į kitą.
Kaip jis sužinojo vėliau, fronto vadas pasiskundė Stalinui
ir paprašė jį nuspręsti, katras iš jųdviejų, jis ar Karo tarybos
narys Lvovas, liks fronte. Dirbti dviese juodu tikriausiai nega­
lėsią.
Beveik tas pat pasikartojo sekančiame fronte. Jis nerado
bendros kalbos su fronto vadu. Ne pirmą kartą. Nerasdavo gy­
venime ir su kitais. Neieškojo, be to, nė negalvojo, kad rasti
bendrą kalbą—tai dalis jam pavesto darbo. Tiesiai ir atvirai
jis pranešinėjo apie visus trūkumus, klaidas ir pažeidimus, pa­
stebėtus bet kieno veikloje. Rašė ir apie savanaudiškus, ir amo­
ralius vienų ar kitų asmenų poelgius. Arba apie tai, ką tokiais
poelgiais laikė. Ir rezultatas — po penkių mėnesių vėl atsidūrė
 kitame fronte. Tame, trečiame, fronte su naujuoju fronto vadu
vėl nerado bendros kalbos ir, kai tąsyk iškėlė klausimą Stali­
nui, nuo pareigų buvo nušalinti abu.
Frontas, kuris prieš pusantro mėnesio buvo padalintas į du,
buvo jam iš eilės ketvirtas, o šis — penktas. Bet Lvovas liko
toks pat, kaip buvęs. Neleido mindžioti sau kojų, nepasidarė
tuo luptuoju, už kurį du neluptus duoda. Rašė Stalinui viską,
ką parašyti jautėsi privaląs, nepaisydamas pasekmių.
Nekeitė nei principų, nei santykių su žmonėmis. Visur ir vi­
sada gyveno ir dirbo ne drauge su vadais, o atskirai nuo jų,
nesuaugdavo su jais, neieškodavo sau ramaus gyvenimo. Vos
tik atvykęs, tuojau pabrėždavo, kad visiems būtų aišku: neda­
rysiąs nuolaidų kitiems ir neprašysiąs jų sau.
Manė, jog elgiasi taip, kaip ir turi elgtis žmogus, kuris, nebo­
damas jokių kliūčių, neprarado Stalino pasitikėjimo ir privalo
tą pasitikėjimą visur ir visame žūt būt pateisinti.
Bet kuo toliau, tuo dažniau kare su juo ėmė darytis kažkas
ne taip; kas, būtent, ne taip, jis ne visai suprato, bet manė, kad
taip darosi tik todėl, kad Stalinas jo nebesupranta. O kodėl
nebesupranta? Kodėl karo pradžioje, sunkiausiomis dienomis,
kai reikalai klostėsi blogiau, nepalyginamai blogiau, jis tarsi
būdavo savo vietoj? O dabar, kai, nepaisant visų trūkumų, rei­
kalai klostėsi daug geriau, negu tada, jis pasidarė tarsi bloges­
nis, tarsi ne savo vietoj! Kodėl? O gal visa tai, ką jis darė,
kas anksčiau buvo laikoma taip reikalinga, dabar nors ir rei­
kalinga, bet jau nebe taip? Kodėl vieni ar kiti jo pranešimai
apie darbo spragas ir netvarką dabar vis dažniau nuleidžiami
negirdomis? Kada, kur ir nuo ko tai prasidėjo?
Prisimindamas dabar viską, kas jam per pastaruosius pus­
antrų metų buvo nutikę, jis gerai, netgi labai gerai suprato,
į kokį didelį pavojų stato pats save, pareikšdamas Stalinui
savo pageidavimą pakeisti fronto vadą, ir dar — vieną iš trijų
armijų vadų.
Žmogus, beveik niekad ir niekuo nepasitikėjęs, jis pergyve­
no dabar savo širdyje niekam neišsakytą tragediją, nesupras­
damas, kodėl Stalinas šiuo metu pasitiki juo mažiau, negu pir­
ma. Ir, ątvirkščiai, labiau, negu kada nors anksčiau, jis tiki žmo­
nėmis, kurie, kad ir pasiekę daug pergalių, kad ir išmanydami
karybą, vis tiek lieka kūdikiai politikoje, palyginus su juo,
Lvovu.
Kodėl? Kas pasikeitė?
Kaip būtų lengva dabar pasitraukti iš kovos! Kokia stipri
pagunda slypi tame susitaikyme su aplinkybėmis, kuriose jis
atsidūrė! Kaip lengva pateisinti save: netiki — ir nereikia, ne­
siskaito — ir nereikia.
Jis pagalvojo apie tai su panieka žmonėms, kuriems tokios
mintys esti svarbiau už visa kita. Pagalvojęs prisitraukė ar­
čiau bloknotą, užsidėjo akinius, paėmė pieštuką ir griežta, stam­
bia rašysena lapo viršuje užrašė: „Drg. Stalinui".
Taip jis visada rašydavo jam — ir trečiame, ir ketvirtame
dešimtmetyje, ir dabar. „Drg. Stalinui" — be vardo ir tėvavar-
džio. Vardas ir tėvavardis — tai jau vienas vėlesnių įpročių,
dėl kurio kalti kiti, vėliau atėjusieji žmonės. O jis savo santy­
kiuose su Stalinu išsaugojo įpročius dar iš ano, trečio dešimt­
mečio, kai buvo ką tik pradėjęs dirbti su Stalinu, dar tik mo­
kėsi iš jo> dirbti, būdamas šalia jo.
„Drg. Stalinui",— parašė jis pradžioje ir tą patį dar pakarto­
jo tekste.
„Drg. Stalinai, laikau reikalinga pranešti Jums..

ŠEŠTAS SKYRIUS

332-ojo šaulių pulko vadas Tarybų Sąjungos Didvy­

ris pulkininkas Iljinas vyko atgal į savo štabą kartu su majo­
ru iš armijos operatyvinio skyriaus, su kuriuo juodu visą die­
ną, nuo ryto, landžiojo po pulko priešakines pozicijas, einan­
čias išilgai pelkėto Pronios upės slėnio, per penkiasdešimt kilo­
metrų nuo Mogiliovo. Šitiek — jeigu eisi po tiesumui; kai pra­
dėsim puolimą, bus, žinoma, toliau...
Visą dieną vaikščiojo pėsti, o dabar grįžo raiti. Iljinas įsakė
atsiųsti vakarui du arklius su arklininku; kairiojo flango bata­
lionas stovėjo miške, ir kelias iš ten į pulko štabą buvo neiš­
tirtas.
Tiesa, vokiečiai keletą kartų per parą sutrukdydavo ramy­
bę, atidengdami ugnį iš vieno ar dviejų pabūklų. Bet, mėnesį
išstovėjęs gynyboje, pulkas jau žinojo, kuriomis valandomis
ir į kuriuos kvadratus jie dažniausiai šaudo. O visa kita atsi­
tiktinumai.
Oras buvo ūkanotas, bet šiltas, kelio dulkes priplakė vaka­
rop nulijęs lietutis, ir, prisikamavus per dieną, buvo malonu
joti namo, į štabą, ant eiklaus, išjodinėto žirgo. Žiemą, tapęs
pulko vadu, Iljinas tuojau įsakė pakeisti kumelšę, kuria jodi­
nėjo jo pirmtakas. Jei pagal įstatymą vadui skirtas arklys, tai
jis turi būti geras. O jodinėti raitas Iljinas ir mėgo, ir mokė­
jo. Jis apskritai nemėgo ko nors nemokėti.
 Iš ryto, kai jam paskambino, kad į pulką atvažiuoja kari­
ninkas iš armijos štabo operatyvinio skyriaus, Iljinas buvo pras­
tai nusiteikęs. Iš kur beatvyktų operatyvinio skyriaus karinin­
kas— iš korpuso ar iš armijos,— visi tuoj mano, kad kiekvie­
nas gali tau padėt vadovauti pulkui. Kare visi tą ir tedaro,
kad vienas kitam padeda. Netgi tada, kai kliudo, ir tai mano,
kad padeda.
O Iljinas turėjo silpnybę — nemėgo, kad jam kas padėtų. Pul­
ko vadas ir taip nėra vienas — jis turi štabą, pavaduotoją, vi­
są tą paramą, kuri pagal etatus priklauso. O jeigu be tos pa­
ramos, jam dar iš viršūnių vis kas nors padės — jau blogai!
Taip galvojo Iljinas, dvidešimt ketvertų metų vaikinas, jau
penktą mėnesį vadovaujantis šaulių pulkui. Galvojo ne jaunat­
viško įkarščio pagautas,— po trejų karo metų nebesijautė jau­
nas,— o tik žinojo iš savo patyrimo: pulko vadas ne kokia
tvora; jeigu pats ant kojų nesilaikysi, niekuo tavęs neparems —
tuščios pastangos!
Prieš savaitę pulkas turėjo nemalonumą. Buvo laikomas pa­
vyzdžiu ne tik divizijoj, bet ir armijoj ir staiga lygioj vietoj su­
klupo. Iškart į pulką ėmė plūsti visokie tikrintojai. Iš kur tik jų
nevažiavo! Netgi fronto vado pavaduotojas užnugario reika­
lams buvo atvykęs. Iljiną nukamavo tie tikrinimai, tačiau išvy­
dęs šiandienykštį majorą, jis apsidžiaugė ir iškart nusikratė
jau iš anksto į širdį besibraunančiu nepalankumu. Iš armijos
operatyvinio skyriaus šįsyk atvažiavo Iljino kovos draugas nuo
Stalingrado mūšio dienų, buvęs jo bataliono vadas Sincovas. II-
jinas buvo girdėjęs apie Sincovą, kad šisai, grįžęs po sužeidimo,
dirba armijos štabe, bet savo pulke visą šį laiką nė karto ne­
buvo jo matęs. Ir galvojo, kad dėl kairės rankos protezo jis tik­
riausiai laikomas tiktai dokumentams tvarkyti.
Paaiškėjo, kad, atvirkščiai, Sincovas dažnai važinėjo į da­
linius. Tik visą laiką į kitas divizijas. Ir jeigu nebūtų susirgęs
geltlige paprastai važinėjęs pas juos majoras Zavarzinas, tai ne­
būtų susitikę nė šiandien.
— Nors vieną gerą darbą padarė — laiku susirgo,— pasakė
Iljinas apie Zavarziną.
— Matau, nemėgsti jo? — paklausė Sincovas.
— Apskritai, visų jūsiškių, stebėtojų, nemėgstu.
— Aišku,— šyptelėjo Sincovas,— visi, kurie rikiuotėje,— an­
gelai, o visi, kurie štabuose,— raganos, tiktai su kelnėm. Mes­
kim tą amžiną temą. Verčiau papasakok apie pulką — ko nėra
ir kas yra iš tų, kuriuos pažįstu.
Sis pokalbis, prasidėjęs rytą, dar nesibaigė nė dabar, jojant
atgal į pulko štabą. Žinoma, visą dieną ne vien prisiminimais
dalijosi. Iljinas aprodė pulko priešakines pozicijas, o Sincovas
žiūrėjo — tikrino. Kaip sekamos priešo pozicijos, kas ten paste­
bima ir kaip užfiksuojama? Ir kaip vykdomas paskelbtas prieš
dvi savaites griežtas įsakymas dėl ugnies ir persikėlimų stabi­
lumo vokiečių stebimoje zonoje — kad kiek žmonių pasirodė
vakar, tiek turi pasirodyti ir rytoj, tuo pat metu ir toj pat vie­
toj. Ir šaudyti ne rečiau ir ne tankiau, kaip vakar ir užvakar.
Toks griežtas įsakymas reiškė, kad turi prasidėti puolimas.
Užnugary vyksta pasiruošimai, o priešakiniams daliniams įsa­
kyta gyventi ne tyliau ir ne garsiau, kaip iki šiol, kad vokiečiai
nepastebėtų permainų. Vykdydamas įsakymą taip skrupulingai,
kaip tik sugebėjo, Iljinas dar iš ryto tikėjosi, kad Sincovas ne­
pastebės jokių pažeidimų. Taip ir buvo, ir dėl to jie turėjo lai­
ko pasišnekėti kitomis temomis: ir ten, batalionuose, ir dabar,
jojant atgal. Arklininkas risnojo per dvidešimt žingsnių nuo jų,
o aplink viešpatavo pavakario tyla.
Iljinas nuo pat ryto vis žiūrėjo, kaip Sincovas valdo savo
suluošintą ranką. Iš nykščio belikęs tik apatinis kauliukas, o ke­
turių pirštų visai nėra. Jų vietoj — geležiniai; kieti, aptempti
juoda odine pirštine. Gal ir ne geležiniai, bet kažkaip nepatogu
klausti — iš ko? Prispaudžia nykščio strampu prie pirštinės ša­
kutę ir valgo. Ir planšetę tuo strampu atsisega, kai reikia išsi­
imti žemėlapį.
Rytą Iljinas paklausė, turėdamas omeny ranką:
■— Kaip, raitas gali?
— Žinoma,— atsakė Sincovas.
Iljinas žiūrėjo, žiūrėjo ir galiausiai užmiršo apie tai ir galvo­
ti. Tiktai dabar, kai prijojo brastą, pažvelgė į Sincovą — ar
įstengs? Nieko, susitvarkė, paragino arklį bristi per upelį.
„Taip, matyt, įprato'1,— pagalvojo Iljinas apie Sincovą, nors
negalėjo įsivaizduoti, kaip jis pats priprastų prie tokios, kaip
jo, svetimos plaštakos. O Sincovas priprato, lyg taip ir reikia.
Kaipgi kitaip fronte gyvensi su tokia ranka? Kitaip negalima.
— Pripratai? Nekliudo ji tau?—paklausė Iljinas balsu, kai
jie perjojo per upelį. Pajuto, kad dabar galima apie tai pa­
klausti.
— Nepasakyčiau, kad pripratau... Bet darbui lyg ir nekliu­
do. Nors bendradarbiai, kai armijos reikalavimu buvau priim­
tas į operatyvinį skyrių, nebuvo patenkinti. Jau pirmą dieną,
nelaiku įėjęs, išgirdau: „Užkorė ant sprando, draskys dabar sa­
vo žnyple žemėlapius." Nuo to laiko stengiuosi, nedraskau.
— O kaip pats jūsų darbas? Patinka ar ne?
-— Ogi kad kito man nė nesiūlė,— tarė Sincovas.— Mėnesį
gyniausi nuo balto bilieto, mėnesį maldavau, kad leistų į fron­
tą. Po to, kur paskyrė — už tą ir ačiū! O tu gal manai, kad ope­
ratyvinis skyrius — visiškai bereikšmis, galima ir be jo? Įsa­
kei — ir eina?
— Kur jau čia nueisi be jūsų! Be jūsų dabar ir norėdamas
žingsnio nežengsi! Ačiū, kad priminei.
— O kaipgi! Jei jau atlieku tokį darbą, tai turiu įrodyti,
kad reikalingas esu!
— Reikalingas, reikalingas. Tik klausimas: kur, kada ir kiek?
O žiūrėk, užsikariat ir sėdit ant sprando, nors to visai nereikia.
— Kiek įsakė, tiek ir sėdim. Manai, kad tokiam, kaip tu, sė­
dėti ant sprando lengva duona? O juk būna ir dar blogesnių už
tave.
— O kuo aš blogas? — nusijuokė Iljinas.
— Ogi tuo, kad, tur būt, mėgsti taip: įsakė, įvykdei, prane­
šei. O kad mes dalyvautume, kai tu įsakymą vykdai, to ne­
mėgsti. Ir kad be tavo žinios kas praneštų, kaip tavo reikalai,
taip pat, ko gero, nemėgsti. Tuo ir blogas. Kas gi tavyje, mūsų
akimis žiūrint, gero?
Sincovas sušneko taip rimtai, jog Iljinas ne iš karto suvokė
ironiją. Bet paskui suprato ir šyptelėjo:
— O gerų pasitaiko?
— Pasitaiko ir gerų,— tokiu pat tonu atsakė Sincovas.— Vos
tiktai gauna įsakymą, ir jau žiūri — kur čia tie padėjėjai, dva­
sios stiprintojai, padėties taisytojai? Kur jie, o jeigu nėra —
kada atvyks? Štai kur mūsiškiams geras žmogus! Čia mes galim
ir patarti, ir savo operatyvinius sugebėjimus parodyti, o vėliau
pranešti, kad padėjome ir parėmėme. Su tokiu žmogumi mums
yra kur išsiskleisti. O su tavim? Nė velnio negausi!
— Nejaugi jūs ir iš tikrųjų šitaip į tai žiūrite?
— Žiūrime įvairiai, įvairūs žmonės. Betgi ir jūs įvairūs. Yra
tarp jūsų ir tokių, kurie, jeigu jiems neduosi ramento, tuoj ims
šlubuoti. Nepatikrinsi jo pranešimo — primeluos. Ar nėra tokių?
— Ar štabo viršininku pas mane eitum? — staiga paklausė
Iljinas.
— Iki šiol maniau, kad jį turi.
— Turiu. Bet tu man atsakyk. Jeigu atsirastų laisva vieta?
— Jeigu tas, jeigu anas...— piktai nutęsė Sincovas.— Kai
bus vieta, tada ir pašnekėsim.
— Tada bus vėlu. Aš čia būsiu, o tu ten. ..
— Na, eičiau,— Sincovas sustabdė arklį.— Kas toliau? Kam
klausei?
— Norėčiau su tavim tarnybą eiti.
— Sakysim ir aš norėčiau. Seniai būčiau išėjęs iš operatyvi­
nio skyriaus, bet pirštis kam nors su savo ranka nepatogu. Tik
nematau prasmės musų pokalbyje. Negražu taip kalbėti, kai
štabo viršininkas gyvas.
— Kodėl negražu? Ką tu manai, gal aš jį po kulkom noriu
pastatyti? Jis pats parašė raportą, nori išeiti, man divizijos va­
das sakė.
— O kodėl nori išeiti? — paklausė Sincovas.— Kadrinis ka­
rininkas, iš pirmo žvilgsnio žmogus protingas, ir amžiaus jau
turi. Gal tu savo charakterį per daug jam rodai?
— Charakterio nerodau,— pasakė Iljinas,—bet jį, turiu, tas
teisybė. Čia, matai, kaip susidėjo: kai Tumanianas išėjo iš pulko
ir tapo divizijos štabo viršininku, likome aš ir tasai Nasono­
vas. Aš — pavaduotojas rikiuotės daliai, jis — štabo viršininkas.
Jis kadrinis, jau papulkininkio laipsnį turi, aš majoras ir namų
gamybos karininkas, pulke išaugęs. Jis manė, kad pulko vadu
paskirs jį, o paskyrė mane. Aš duobės jam nekasiau, bet jeigu
mane paskyrė, vadinas, aš turiu įsakinėti, o jis paklusti. Žmo­
gus prityręs, bet nepaslankus. O dar įsikalė į galvą: kodėl Ilji-
nas, o ne aš. Nuo tos minties visi kiti sraigteliai nustojo suktis.
Dabar klausimas beveik išspręstas — išeis. Galimas daiktas, dar­
gi į mūsų diviziją, pavaduotoju užnugario reikalams. O mudu,
jeigu ateisi, padirbėsime pulko labui, geriausiu visoj armijoj
jį padarysime!
Iljinui prasiveržė visa, kas vis dėlto buvo jame,— jaunatvė,
įkarštis, dvidešimtmečio jaunuolio aistra,— nors jis pats jautėsi
esąs subrendęs vyras.
Sincovas nusišypsojo:
— O gal, jeigu aš į rikiuotę pasiprašysiu, man pareigybę
aukštesnę duos, negu siūlai? Vis dėlto juk metus operatyvinia­
me skyriuje praleidau!
— Jei siųs kur aukščiau — eik, suprasiu tave.
•— Pajuokavau. Ką ten — aukščiau! Kare iškart visko neap­
rėpsi: kol vieno patyrimo prikaupsi, kitą prarasi. Atvirkščiai,
džiaugiuosi tavo pasiūlymu.
— Kai grįši, papasakok apie mūsų pokalbį divizijos vadui.
Draugiškai. Juk jis tau svainis.
■— Seniai būta, užmiršta ir palaidota,— tarė Sincovas.
— Na, ir kas? Juk draugai judu likote? Ir prašysiesi juk
ne iš priešakinių — į užnugarį, o atvirkščiai.
— Jei leis aplinkybės, papasakosiu,— prižadėjo Sincovas.
— Kaip tavoji...— Iljinas, pagalvojęs apie Tanią, buvo be­
ištariąs „žmona", bet susilaikė. Ko tik neatsitinka kare! Tada,
Stalingrade, ketino susituokti, o gal vėliau kitaip išėjo. .. —
Kaip tavo Tatjana?
— Dar kovo mėnesį iš fronto išsiunčiau. Dukrą pagimdė.
 — Vadinas, jūs laiko veltui negaišote!—nevykusiai pasakė
Iljinas ir, supratęs, kad pasakė nevykusiai, nuraudo.
Bet Sincovas nė nepastebėjo, kad jo būtų pasakyta nevyku­
siai. Visa, kas- įvyko iki Taniai išvažiuojant ir dabar, buvo taip
sudėtinga, jog būtų prireikę ilgų aiškinimų, jeigu būtų ėmę
dabar su Iljinu iš širdies šnekėtis.
— Na, o pats kaip?
— Tik į kitus pasižiūriu. Labiau atsidėti nėra laiko,— atsakė
Iljinas.— Tokia tarnyba — pulkas. Po karo atsigriebsiu už visą
karą iš karto.
Keletą minučių juodu jojo anksti ir tankiai sužaliavusia pa­
miške. Pavasaris buvo lietingas ir šiltas, ir miškų žaluma atro­
dė sodresnė, negu paprastai tokiu metu.
— Per šias vietas keturiasdešimt pirmųjų liepoje mes su Ser-
pilinu iš apsupties traukėmės.— Sincovas tebežvelgė į miško
pakraštį.— Kai buvome tavo antrame batalione, ten, kur upelis
į daubą nusuka, netgi pasirodė, kad kaip tik šia dauba tada
ėjome link vieškelio į Kričiovą.
— O kas pas jus girdėti apie armijos vadą, ar grįš jis, ar
leis sveikata? — paklausė Iljinas. Ir jo klausime kartu su žmo­
giška užuojauta tartum nuskambėjo tas kareiviškas, žemųjų
sluoksnių, abejingumas permainoms, kurios gali įvykti tenai,
viršūnėse, abejingumas, atsirandantis nejučiomis, pats savaime,
ir dėl retų susitikimų su aukštaisiais kariuomenės viršininkais,
ir dėl didelės distancijos nuo kareivių iki jų.
— Girdėjau, kad turi grįžti. Jokių kitų kalbų kol kas ne­
buvo.
— Jei grįš, tai dabar pažįstamom vietom teks eiti, gerai,—
tarė Iljinas, tramdydamas norą paklausti Sincovo: kaip manai,
kada vis dėlto prasidės?
Vis tiek Sincovas į tai atsakyti jam negalėtų, jeigu ir žino­
tų: apie tokius dalykus nekalbama. O apskritai juk aišku, kad
puolimas ne už kalnų. Iljinas jau daug kartų planavo pats vie­
nas, kaip tai įvyks. Po ilgo stovėjimo priešakinėse pozicijose
jų diviziją greičiausiai paskutiniu momentu turės pakeisti ir
atitraukti į antrąjį ešeloną. Taip jau yra buvę, bet Iljinas ne­
norėjo apie tai nė galvoti. Pagal jo planą — atvirkščiai: frontas
iš dešinės ir iš kairės sutankinamas kitais daliniais, jų divizija
atsiduria prasiveržimo smaigalyje, o jo pulkas — pirmas eše­
lone.
— Naktį į dvidešimt septintąją prasiveržėme iš Mogiliovo
per Dneprą, o trisdešimtąją visi, kas liko gyvas, buvo jau čia,—
vėl prisiminė Sincovas praeitį.
 — Neblogai būtų ir atgal taip — per trejetą dienų iki Mogi­
liovo,— tarė Iljinas.— Bet kol Dneprą pasieksi,— vandens kliū­
tys viena po kitos. Ir visų, ar ne juokas, vardai moteriški:
Pronia, Basia, Frosia, Marusia.
Sincovas nusišypsojo. Frosios ir Marusios — tokių upių čia
nebuvo, bet Pronia ir Basia buvo iš tikrųjų, ir jų forsavimui
buvo skirta nemaža vietos išankstiniuose planuose, kurie ir
taip, ir anaip buvo aptariami operatyviniame skyriuje.
Juodu jojo greta ir galvojo apie kits kitą. Iljinas negalėjo
suprasti, kodėl Sincovas nenorėjo kalbėti apie savo Tatjaną.
Išvažiavo ir pagimdė. Daugiau nė žodžio nepasakė. Gal kaž­
kas negerai tarp jųdviejų. Tyli, charakterį turi. Bet argi be cha­
rakterio su tokia ranka patektų atgal į frontą? Sakėsi pasiųstas
į diviziją trim dienom, po dieną pulkui. Reikės apnakvidinti
pas save, o rytą išsiųsti pas kaimyną. Liks nakvoti, tada ir pa­
šnekėsim. Jeigu vėl neganda kokia neužgrius, kaip praėjusią
savaitę fronto Karo tarybos narys.
Iljnas prisiminė tą vizitą, pasibaigusį dideliais nemalonumais
ir jam, ir jo pulkui, ir susiraukė kaip dantį geliamas. Buvo
skaudu, nors verk, kad kaip tik pas tave, geriausiame pulke
ne tik divizijoj, bet ir korpuse, pas tave, pratusį gyventi be
niuksų iš šalies, vienoj kuopoj susikaupė viskas kaip tyčia:
kuopos vadas susirgęs, o viršila prikrėtęs šunybių, kareiviai
kovinėj saugoj sėdėjo nevalgę. Gėda ne vien pulkui, bet ir
visai divizijai. Fronto Karo tarybos nario prireikė išknaisioti
viską!
Iljinas pažvelgė iš šalies į Sincovą: „Įdomu, žino ar ne­
žino?"
— Ar teko girdėti, kaip čia pas mus buvo?
— Teko.
— O aš maniau, neteko, jei neklausinėji.
— O ką čia klausinėsi? Jei geras pulko vadas pridaro tokių
žioplysčių — tai nelyginant kulka paklydėlė. Kam dar klausti,
iš kur ir kodėl? Tam jinai ir paklydėlė.
— Dėl gero pulko vado dabar dar pagalvos,— su kartėliu
tarė Iljinas.— Anksčiau manė, kad geras, bet gali ir pakeisti
nuomonę.
— Jei būtų pakeitę, būtų nepalikę pulkui vadovauti. Mano,
kad geras, jeigu paliko.
— Ar patikėsi,— pasakė Iljinas,— kai viskas taip išėjo, dvi
naktis nemiegojau. Galvojau ir galvojau, kaip čia dabar taip?
— Kodėl netikėsiu? Jei sužinojai, kad kareiviai liko nemai­
tinti, jau vien dėl to pridera nepamiegoti. Ir dar, vargu ar vie­
nas karoavaisi! Pavaldiniams, tur būt, taip pat nedavei mie­
goti?
— Nedaviau.
— Taip ir pagalvojau,— tarė Sincovas.— Manai, aš tavęs
nepamenu? Gerai pamenu.
Iljinas linktelėjo. Jis žinojo, kad pavaldiniams nelengva
su juo tarnauti, kiti net skundėsi — sunku. Ir didžiavosi tokia
kitų nuomone apie save, tardamas, kad tai pagyrimas jo griež­
tam būdui.
Nors Sincovo žodžiai kiek ir užgavo jo savimeilę, bet patiko
savo tiesumu. Gerai, jei Sincovas iš tikrųjų ateis į pulką šta­
bo viršininku. Užsispyrėlių pavaldinių, tokių, kur tau nenusi­
lenks, Iljinas nebijojo. Bijojo tokių, kurie lenkiasi. Kas lenkiasi
prieš tave, tas ir nelaimės akivaizdoj nusilenks. Didžiausią už­
sispyrėlį iš batalionų vadų Ciugunovą — Iljinas, tapęs pulko va­
du. tučtuojau pasiūlė vietoj savęs pavaduotoju rikiuotės rei­
kalams. Kadangi nors ir šunsnukiavosi su tuo žmogumi dar
Stalingrade, bet žinojo, kad Ciugunovas prieš vokiečius dar la­
biau užsispyręs, negu prieš viršininkus.
„Įdomu, už ką jis ketvirtą ordiną gavo? — žvelgdamas į Sin­
covą, pagalvojo Iljinas, visada pastebįs, kiek kas turi ordinų.—
Prie Stalingrado atėjo į batalioną su dviem. Trečias ordinas bu­
vo įsakyme paskelbtas už paimtą nelaisvėn generolą. O ketvir­
tas iš kur?"
— Kada „Žvaigždutę" gavai?
— Žiemą,— atsakė Sincovas ir kažkodėl šyptelėjo.
— Ko juokiesi? — paklausė Iljinas.
— Šiaip sau. Net ir nešvietė, o paskui iš dangaus nukrito.
Pameni, vasaryje prie Sliudiankos placdarmą užėmėm, o išplės­
ti nepajėgėm?
— Prisimenu.
—• Pasiuntė mane į du šimtai antrąją diviziją—buvo laiko­
ma, kad ji puola jau trečią dieną,— patikrinti, kur priešakinės
pozicijos. Aš pilvu šliauždamas patikslinau. Ir tuojau su rapor­
tu pas mūsų Boiko, štabo viršininką. Pagal mano pranešimą —
kur buvę, ten ir sustoję. O pagal jį — pagal visus kitus duo­
menis — pažengė į priekį, kiek įsakyta. Tokiais atvej ais, žinia,
kuriuo patikėsi — tuo, kuris pagal žemėlapį toliau nužengė! O
pakartotinai tikrinti nesiseka. Pūga, racijų nesigirdi, telefono
ryšys nutrauktas. Boiko man: „Nušalinu jtįs! Netikiu, kad bu­
vote priešakinėse pozicijose! Už melagingh pranešimą būsite
atiduotas tribunolui!" Ir telefonu įsako: „Sujunkite su proku­
roru!" Prieina štabo komendantas: „Eikite su manimi," Atveda
į sargybinę patalpą, įsako atiduoti naganą, pasodina čia pat
kampe ir dar raudonarmietį šalia pastato.
Sėdžiu valandą, sėdžiu dvi. Ateina komendantas, atidaro stal­
čių, grąžina naganą: „Eikite." — „Kur?" — „Liepta atiduoti
jums ginklą ir pasakyti, kad eitumėt j savo operatyvinį sky­
rių." O po mėnesio eiliniam sąraše — tarp kitų ir man ordinas.
Pats Boiko apdovanojimo lapą parašė.
— Atsiprašė tuo ordinu,— tarė Iljinas.
— Taip manau. Kitų atsiprašymų iš jo nesu girdėjęs.
— Vadinas, ir pas jus padėtis aštri būna,— pasakė Iljinas.—
Apie štabo viršininką esu girdėjęs, divizijos vadas sakė, kad
kietas.
— Kietas, kai jam meluoji. O apskritai stiprus štabo virši­
ninkas. Teisingas ir darbštus. Ir sveikas kaip jautis. Irgi svar­
bu. Ir jaunas. Vos trejais vetais vyresnis už mane. Devintų.
Trisdešimt penkerių metų jau generolas.
— Taip, čia jau šuolis! — su kažkokiu džiugiu pavydu tarė
Iljinas, tur būt, pagalvojęs šią akimirką apie save patį ir apie
tai, kada ir kaip jis galės tapti generolu.
Jie toliau jojo greta, arklys šalia arklio, ir Sincovas vis žvilg­
čiojo iš šono į Iljiną, mažytį, liesutį, ilganosį, tvirtai sėdintį
ant didžiulio sarto eržilo, kurį, rytą sakė, paėmęs iš žvalgų.
Kad ir kaip jam snukį apmuturiuodavę, vis tiek eržilas žveng­
davęs — netiko žvalgybai!
Bet dabar Sincovas pagalvojo, kad Iljinas tą arklį pasirinko
tikriausiai dar ir dėl jo didumo: pats sau rodosi aukštesnis, kai
sėdi ant jo raitas. Vis dar pergyvena dėl žemučio savo ūgio.
Jis žiūrėjo į Iljiną ir galvojo, kad juodu ne taip jau ilgai ir
tarnavo drauge. Atėjo į batalioną po ligoninės, sausio devin­
tosios vakare, prieš pat puolimą, o perdavė Iljinui batalioną
vasario antrosios rytą, kai tik buvo sužeistas. Visa pažintis —■
dvidešimt penkios paros. Bet per tas dvidešimt penkias paras
sužinojo apie Iljiną gana daug. Ypač įstrigo atmintin vienas iš
pirmųjų atvirų pokalbių, kai Iljinas jam papasakojo, kodėl,
jausdamas savyje kario pašaukimą, baigęs septynmetę, nestojo
į karo mokyklą. Kaip tik tą pavasarį mirė jo tėvas, ir jis nebe­
galėjo išvažiuoti į kitą miestą, palikęs motiną su trim jaunes­
nėm seserimis. Teko stoti ten pat, savo rajono centre, į pedago­
ginę mokyklą, o vakarais uždarbiauti šeimai. Tačiau, baigęs
mokyklą ir pradėjęs mokytojauti, vis tiek nusprendė, kad po
trejų metų, kai tik bus pašauktas į armiją, liks joje visam lai­
kui. Ir gyvenimas pats paskubėjo jam į pagalbą: trisdešimt de­
vintųjų rugpiūtyje buvo išleistas įstatymas šaukti į kariuomenę
ne dvidešimt dvejų, o devyniolikos metų, ir Iljinas išėjo į ar­
miją, ir sutiko karą prie Tiraspolio, būdamas vyresniuoju ser­
žantu, raštininku divizijos štabe. O toliau jau pats karas ne­
leido gaišti laiko.
Ėjo didis karas, o mažytis Iljinas, jį užsėdęs, brovėsi ir bro­
vėsi į priekį. Pakeitęs nukautąjį, įsakymo tvarka iš raštininko
virto bataliono štabo viršininku anksčiau, negu gavo leitenanto
laipsnį. Vėliau pakeitė sužeistą bataliono vadą Sincovą. Ir taip
pat, kaip ir pirmąjį kartą, iš pradžių tiktai ėjo pareigas, vėliau
buvo patvirtintas; po jaunesniojo leitenanto išsyk gavo vyres­
nįjį, peržengė vieną laipsnį, kuris turėjo būti suteiktas jau
anksčiau. Kursko lanke jau buvo kaip bataliono vadas. Pirmą
kautynių dieną praleido vokiečių tankus, bet pėstininkų nepra­
leido. Kiek jie besigręžiojo, kiek beprosijo apkasus, jis neišlin-
do ir nepabėgo, liko. Ir kai tik vėl ėmė eiti vokiečių pėstinin­
kai, ir vėl: į pėstininkus — ugnis! Ir taip keturis kartus. Iki nak­
ties, kol iš pulko atšliaužė kovos draugai su įsakymu: jeigu
gyvi — traukitės!
Apie tai vėliau rašė ir armijos, ir fronto laikraščiai. Ir bata­
lione Didvyrio vardą davė iškart keturiems: trims žuvusiems
ir vienam gyvam — Iljinui. Iškart ir Didvyrio vardą, ir kapito­
no laipsnį. O po trijų mėnesių Tumanianas pasiėmė jį pas save
pavaduotoju rikiuotės reikalams. O vėliau, žiemą, liko pulko
vadu vietoj Tumaniano — majoras! O paskutiniame, gegužės
įsakyme — papulkininkis.
Kilo sparčiai, bet vargu ar iš ko nors buvo gavęs daugiau,
negu nusipelnė. Žinoma, tam tikrą vaidmenį, kylant aukštyn,
suvaidino Didvyris. Tačiau kaipgi esti kare? Jeigu pats ir Did­
vyris, bet kaip vadas — silpnas, vien už tai, kad Didvyris, da­
bar nepaaukštins. Nubausti — kartais užsimanys. O paukštinti —
ne! Daugiau bėdos.
Sincovas galvojo apie Iljiną be pavydo. Tiek visko matęs
kare, jog negaila jam nei pulko, nei papulkininkio laipsnio, nei
Žvaigždės ant krūtinės. Viską davė, ir teisingai padarė. Jei kur
ir lydėjo Iljiną laimė, tai tik vienu atžvilgiu: kad ne tiktai
gyvas, bet ir nesužeistas nė karto. Per visą karą nė trupučio
laiko nėra sugaišęs kam kitam, o ne karui. Nei performavi­
mams, nei tūnojimui užnugaryje, nei ligoninėms. Taip ir perėjo
visus trejus metus be jokio įdrėskimo, ne taip, kaip tu. Tfu,
kad neprasitarčiau blogą valandą!
Karas eina. Ir žmonės jame arba miršta, arba auga, kaip II-
jinas. „Nors būna ir taip, kad karas eina, o žmonės stovi vie­
toj. Jis tempia juos paskui save, į priekį tempia, o jie vis tiek:
pakaušiu į priekį, o žvilgsniu atgal, į praeitį",— nusišypsojęs
pagalvojo Sincovas ir staiga paklausė:
— Dvidešimt penkeri dar nesukako?
— Kaip kas skaičiuoja,— atsakė Iljinas.— Kiti taip skaito:
jei gimei devynioliktais — dvidešimt penkeri. O pats skaitau
kol kas dvidešimt ketverius. Noriu dar penketą mėnesių jaunas
pagyventi!
Jis nusišypsojo, bet jo žodžiuose jautėsi rimtumas. Tur būt,
skaičiavo vienas sau, ką spėjo nuveikti ir ko ne. O gal ir pa-
vyduoliškai galvojo: ar nėra jų armijoj dar jaunesnio už jį
pulko vado? Nors šiuo metu, atrodo, tokio nebuvo. Buvo vie­
nas du šimtai antroj divizijoj, bet tapo nukautas per tuos žie­
mos mūšius prie Sliudiankos.
„Garbėtroška ir savo vertę žino. Nors žmogiškumo dėl to nė
kiek nepraranda",— pagalvojo Sincovas ir prisiminė vieną atsi­
tikimą Stalingrade, atrodytų, nereikšmingą, bet daug ką jam at-
skleidusį Iljino paveiksle.
Kartą, jau baigiantis mūšiams, kai jie vadavietei užėmė rūsį,
kuriame anksčiau buvo vokiečių divizijos štabas, jis įėjo ir
išgirdo, kaip Iljinas pats sau balsu skaito vieną raštą, kurių
vokiečiai palikdavo visur: ir ant stalų, ir pastalėse. Sincovo
nuomone, Iljinas tą popierių skaitė gana lengvai, neužsikirsda-
mas.
— Vadinas, tu vokiškai moki? — paklausė Sincovas.— Kam
gi slėpei iki šiol?
— Argi tai gali pavadinti mokėjimu? Tik pasidarė įdomu, ar
galėsiu perskaityt. Ten, pas mus, Balašove, daug Pavolgio vo­
kiečių gyveno, aš ir pedagoginėj mokykloj kartu su jais mo­
kiausi. Prisiklausiau jų kalbos. ..
Čia buvo visas Iljinas, visas jo charakteris. Rybočkinas, tasai,
mokėdamas penkiasdešimt žodžių, jau ir belaisviams versti pa­
sišaudavo. O Iljinas—ne! Mokėjo daug daugiau už Rybočkiną,
bet nė karto nepasisakė. Nenorėjo raudonuoti dėl silpno savo
mokėjimo nei prieš vokiečius, nei prieš saviškius. O slapta
skaitė vokiečių dokumentus, tikrino savo žinias.
— O kaip vokiečių kalba, ar toli pažengei per tą laiką, kol
nesimatėme? — tai prisiminęs, paklausė Sincovas.
— Nicht so gut,— atsakė Iljinas,— aber ein bischen besser,
als in der alten Zeit nach Stalingrad! — išpyškino gana guviai
ir pats nusijuokė iš to guvumo.— Įžengsim į Vokietiją — pra­
vers. Nuo to laiko, kai likimas vėl suvedė su Zavališinu, pa­
simokau pas jį, surandam laiko.
— Aukojant miego valandas, ar ką? — šyptelėjo Sincovas.
 Iljinas linktelėjo. Galima buvo nė neklausti. Aukojant miego
valandas, žinoma. Kokiu dar kitu būdu gali surasti laiko pulko
vadas ir pavaduotojas politiniams reikalams? Sąžiningai eidamas
šias pareigas, laisvalaikio nedaug teturėsi.
Pradėjus šneką apie Zavališiną, Iljinas pasakė, kad pava­
duotoją politiniams reikalams vos vėl neatšaukė į fronto Poli­
tinės valdybos septintąjį skyrių, kaip tuomet, po Stalingrado
mūšio. Vos atsigynė.
Tos naujienos apie Zavališiną Sincovas dar nežinojo. Tada,
po vokiečių kapituliacijos, Zavališiną buvo dviem mėnesiams
paėmę darbui su belaisviais, bet jis pasistengė, kad jį grąžintų
rikiuotėn. Ir grįžo netgi su paaukštinimu. Į septintąjį skyrių nu­
ėjo, būdamas bataliono vado pavaduotoju politiniams reikalams,
° grįžo jau kaip pulko vado pavaduotojas.
— Drebėjau, kad tik jo iš manęs neatimtų,— pasakė Iljinas
apie Zavališiną, kaip apie kažką tokį savą, ko iš žmogaus
atimt neįmanoma.— Stengiuosi niekam neturėti silpnybių, o jam
turiu.
Kad Iljinas stengiasi niekam neturėti silpnybių, Sincovas jau
pastebėjo. Būdamas operatyvinio skyriaus karininku, jis gana
dažnai lankėsi įvairiuose daliniuose pas įvairius vadus ir mo­
kėjo skirti išorinę afektaciją, kuria apraminami silpni ir ne-
pastabūs viršininkai,— visi tie skubom rėkaujami „klausau",
„supratau“, „bus padaryta",— nuo tikros įtampos, kurią pergy­
vena žemesnio rango karininkas, kai jam tenka susidurti su
tikrai griežtu ir savo darbą išmanančiu vadu.
Iljino pulko vyrai stengėsi ne šiaip sau pasirodyti. Čia buvo
daroma, kas įsakyta. Ir įpročio dusyk kartoti tą patį įsakymą
ar jį išklausyti pulke taip pat nebuvo. Tai galėjai jausti ir iš
pačio Iljino laikysenos, ir iš laikysenos jam pavaldžių žmonių,
šiuo atveju netgi iš arklininko, kuris, nusistatęs dvidešimties
žingsnių distanciją, visą kelią jos taip ir nepažeidė.
„O tau tik dvidešimt ketveri..— pagalvojo Sincovas apie
Iljiną ir staiga paklausė:
•— Po kiek metų dabar seserims?
— Vyriausiajai — devyniolika, vidurinei — septyniolika, jau­
nėlei — šešiolika. Mano seserys gražios. Aš į tėvą nusidavęs,
o jos į motiną. Tik bijau, jaunikius karas pasiims. Po tokio ka­
ro visų trijų seserų už vyrų neišleisi.
— Negali žinoti,— pratarė Sincovas.
— O žinai, kiek metų dabar mano motinai? — paklausė Ilji-
nas. — Keturiasdešimt treji. Devyniolika turėjo, kai mane pa­
gimdė. O trisdešimt penkerių jau liko našlė. Keturiasdešimt pir-
maišiais, aš jau tarnavau kariuomenėje, ji man į Tiraspolj laiš­
ką atsiuntė — prašė leist jai tekėti už antro vyro.
—■ Kaip tai leist? — paklausė Sincovas.
— Jei būčiau davęs jai suprast, kad nesutinku, nebūtų te­
kėjusi.
— Tai davei sutikimą?
— Žinoma. Ji vos keturiasdešimt teturėjo. Ir tą vyrą paži­
nau. .. Gegužės mėnesį motinai laimės su nauju vyru palin­
kėjau, o rugsėjy, kai parašiau jai, kad iš apsupties prasiveržėm,
gavau atsakymą: „Ačiū, nors tu atsiradai. O Fiodoras Kanovi­
čius žuvo, pranešimą gavome." Trisdešimt devintais, kai ėjau
į kariuomenę, buvo dar jauna ir graži. Nuo to laiko nemačiau.
Nors Stalingrade arti nuo jos buvome. Už dviejų šimtų varstų.
— Nesakei man tada.
— O kam veltui širdį plėšyti? Kas man atostogų tuomet bū­
tų davęs? Parašiau praėjusią savaitę vyresniajai seseriai, ji paš­
te dirba: jeigu kol kas pagal įstatymą neima, eik savanore
į armiją, ryšininke. Atvažiuosi į frontą — už vyro išleisiu. Tik­
tai čia ir galima... Ko juokiesi? Manai, maža tokių, kurios dėl
to į frontą ir veržiasi? Ir nieko blogo nematau, o dar jeigu
sąžiningai pareigą atlieka.
— Klausyk, Nikolajau. Nejau tu iš tikrųjų fronte nė vienos
ir nesi turėjęs?
— Ką turėjau, tai jau praėjo,— atsakė Iljinas.— O dabar
neturiu ir neturėjau nuo praėjusios vasaros, kai vėl kariaut
pradėjome. O tu taip ir norėjai — dukters? O gal sūnaus?
— Ji norėjo dukters.
•— Kodėl dukters?
— Nežinau,— patraukė pečiais Sincovas.— Nesakė.
— O man atrodo, sūnus geriau,— tarė Iljinas.— Moterų po
karo ir taip liks daugiau, negu reikia.
Pasakė ir nusišypsojo iš savo žodžių.
— Įpratom viską karu matuoti, kad tik vyrų daugiau. ..
O iki to laiko, kol jūsų duktė užaugs, ir vienų, ir kitų po lygiai
bus, kaip prieš karą...
Sincovas nieko neatsakė, tiktai linktelėjo atsakydamas ir pri­
siminė, kaip juodu su Tania atsisveikino prie armijos autodirb-
tuvių. Iš ten po valandos ar po dviejų turėjo važiuoti sunkve­
žimis į Maskvą atsarginių dalių. Ją prižadėjo paimti į kabiną,
bet Sincovas negalėjo laukti, kol ji išvažiuos, jam reikėjo grįž­
ti į savo tarnybą. Ji ten liko laukti sunkvežimio, o jis sėdo
į „Viliuką" ir nuvažiavo. Ji norėjo dukters, o jam buvo vis
tiek — kas bus, tas ir bus, kad tik jai pačiai neatsitiktų nieko
blogo. Jis nuogąstavo dėl jos, ypač kai ji ėmė standžiai juos­
tis, kad kiti nepastebėtų jos nėštumo.
Keista visa tai buvo: iš pradžių ji nieku būdu nenorėjo ir
pyko ant jo, kai jai staiga pasirodydavo, kad jis neatsargus.
O vėliau, visą mėnesį nesimačius, staiga ramiai pasakė: jeigu
taip išėjo, tai gimdysiu!
Ir kai jis ėmė kaltinti save ir atsiprašinėt, kad jos neišsau­
gojo, ji palingavo galvą: „Koks gi tu nenuovokus, net nesupran­
ti, kaip aš tau dėkinga už tai! Noriu būti moteris, kaip visos...
Nejaugi to nesupranti?'1 Ir paskui naktį, kurią pavyko praleisti
drauge, nes viskas gerai susiklostė — vienas iš dviejų Sincovo
žeminės kaimynų išvažiavo į priešakines pozicijas, o antrasis
išėjo nakvoti kitur,— iki ryto kuždėjo jam mielas kvailystes:
„Juk aš švelni, juk aš geraširdė, aš moteris." Lyg jis būtų ne­
žinojęs, kad ji moteris, kad švelni ir geros širdies. Šnibždėjo
jam į ausį kaip kažkokį patį slapčiausią dalyką: „Aš dabar,
kai tik sužinojau, daugiau nė lašo degtinės neišgersiu, nė vieno
papiroso kaip gyva nesurūkysiu. Tu manai, aš nepastebiu, kad
mano balsas prikimo, kad aš pasidariau stačiokė ir galiu nusi­
keikti kaip vyras?"
O paskui, atsakydama į klausimą, kuris jam knietėjo iš pat
pradžių, pasakė: „Pagimdysiu, kiek paauginsiu ir paliksiu ma­
mai, o pati grįšiu pas tave!"
— Pirma pagimdyk,— tarė Sincovas.— Gal ir karas baigsis
per tą laiką.
•— Nesibaigs,— atsakė ji.— O aš pažįstu save, aš negalėsiu
gyventi, kai tu čia, o aš ten. Jeigu abudu galėtume ten va­
žiuoti — tada kas kita. ..
— Kam kalbėti kvailystes,— supyko jis.— Kaipgi galim abu­
du ten važiuoti? O tu dabar gali. Kas gi nuo žindomo kūdikio
į frontą važiuoja? To joks įstatymas nenumato.
— Jau bent patylėtum, ką įstatymas numato, o ko nenu­
mato.
Ir jis suprato, kad ji pagalvojo apie jo ranką. Ir dar supra­
to, kad karas ją taip nuvargino, jog ji būtų laiminga, jeigu
ir jis galėtų dabar važiuoti drauge su ja. Bet šito ji, žinoma,
nepasakys, o pati, mano, važiuoja iš fronto tik atostogų.
Jis ilgai negalėjo atsitokėti nuo tokio netikėto jos sprendi­
mo. Tartum gyvenime būtų įvykęs kažkoks lūžis, viską joje ap­
vertęs aukštyn kojom. Anksčiau nieku gyvu nenorėjo kūdikio,
kartojo: nenoriu! Kaip tikra nepraustaburnė pasakojo apie per­
nykštę savo kelionę į Taškentą, sakė, kad dabar užnugary bo­
bų nors vežimais vežk, o vyrus gali pirštais suskaičiuoti —
ir tu dar nori, kad aš nuo tavęs pasitraukčiau! Manai, kad
tarp mūsų nėra tokių vargšelių, kurios svajoja nors čia, fron­
te, moterimi pabūti? Čia nors vienas kitas į ją pažiūrės. O ten
nė žiūrėti nėra kam! Kalbėjo tą patį, ką ir Iljinas šiandien,
prisiminęs savo seseris.
Kai ji praėjusių metų birželyje grįžo po šiltinės, po ligoni­
nės ir keturių mėnesių gyvenimo užnugaryje, sumenkusi ir
trumpai apkirpta, ir sėdėjo, nepaleisdama iš burnos naminio
papiroso, ir kalbėjo kažkaip kitaip, negu pirma, šiurkščiau, at­
viriau, iš visų jėgų stengdamasi neparodyti savo silpnumo,
jam atrodė, lyg visa ji būtų neužgijusi žaizda, o ant žaizdos
šašas.
Čia, fronte, ji prisižiūrėjo žmonių skausmo, prisikentėjo, pri­
prato. O ten, užnugary, negalėjo pakęsti, žiūrėdama, kaip sun­
kiai gyvena žmonės. Gailėjo jų, tūžo, kad negali jiems padėti,
ir dėl to darėsi tokia grubi. Ir jam — pirmiausia.
Pyko, kad jų pasimatymai tokie reti: tai jai negalima pas
jį likti, tai jis negali pas ją atvažiuoti. Ir nors ji, kaip įmany­
dama, stengėsi kuo dažniau susitikti, vis tiek juodu gyveno tar­
tum ne tam pačiam mieste. Neužmiršęs apie kitus, fronte lai­
mės neregėsi. Netgi vienai nakčiai. Fronte laimė visada trum­
putė, visada užsimerkusi nuo viso kito, nes kiti ir to neturi!
O visą likusį laiką reikia galvoti, kas jums galima ir ko nega­
lima, jeigu norite likti žmonėmis kitų žmonių akyse.
Vieną kartą, išsigandus, kad pastojo, ji įsikalbėjo sau, kad
tai būsiąs pabėgimas iš karo, ir dar galaižin kas. .. Ir neįmano­
ma buvo jos perkalbėti, kol galų gale pati įsitikino, kad nenėš-
čia. O kai įsitikino, alsiai ir su kartėliu, pro ašaras jam šnibž­
dėjo: „Tai, matyt, šiltinė čia man padėjo, nieko nebeišeis. To­
kia jau gaišena pasidariau, jog nė gimdyti nebegalėsiu."
Bet vėliau vis tiek tai prisimindavo ir visada jį perspėdavo.
Sakydavo piktai: „Ką, tu nori mane iš karo išguiti?"
O jis kartais iš tiesų norėdavo ištraukt ją iš karo. Kad tik
ji viena dėl jo nuogąstautų, o jam dėl jos — nereiktų.
Kai jis užsimindavo apie kūdikį, ji piktai jį pertraukdavo:
„Tylėk! Jei negalėsiu gimdyt, paimsim po karo augintinį." Ar­
ba, prisiminusi, kad gal dar atsirasianti jo duktė, pradėdavo jam
aiškinti, kokia gera pamotė ji būsianti.
— Tau savo vaiką reikia turėti,— prieštaraudavo jis.
— Reikia, reikia, žinoma,— staiga sutikdavo ji.— Tegul tik
pasibaigs karas. Kur nors abudu drauge gyvensim ir kiekvieną
naktį stengsimės.
Pykdama ant karo, tyčia erzindavo jį savo šiurkštumu. Ta­
čiau švelnumas kartais taip skaisčiai nušviesdavo visas jos
šiurkštybes, jog, rodėsi, jis mylėdavo ją už tai dar karščiau.
 — Gana tau rūkyti, užteks, liaukis!—bardavo jis, matyda­
mas, kaip ji suka vieną po kito papirosus.
— Mesiu.. . Kai tik baigsis karas, rytojaus dieną ir mesiu.
Arba, nori, tą pačią dieną mesiu?!—sakydavo ji, toliau trauk­
dama dūmą.
— Dūmais nuo tavęs trenkia.
— Nebučiuok manęs, jei tau biauru.
— Ne, man nebiauru. Bet tu pažiūrėk, į ką tu panaši! Mesk,
susimildama. Juk tau...
— Neprimink man mano ligų, nusibodo! Pati žinau, kad pūz­
ras esu. Mesk mane velniop, kam tau tokia dvasna! —pyko ji.
Pyko ir juokėsi iš savo žodžių, iš savo piktumo ir toliau rūkė
suktines.
O kartais staiga pasakydavo:
— Na, kokie iš mudviejų vyras ir žmona? Mudu tik šiaip,
tik ateiname vienas pas kitą...
Ją kankino nenatūrali fronte atsidūrusios moters padėtis. Ji
žinojo, kad jis pamilo ir toliau myli ją tokią, kokią padarė ka­
ras, bet vis tiek norėjo vėl tapti paprasčiausia moterimi: imt
ir pagimdyti jam ir sau kūdikį. Ir kuo labiau to gynėsi kaip
neįmanomo dalyko, kuo labiau stengėsi, kad to nebūtų, tuo
labiau geidė. Tikriausiai todėl viskas taip iškart ir pasikeitė
per vieną dieną. Pasįkeitė ne todėl, kad ji būtų pasidariusi ki­
tokia, negu buvo, o todėl, kad jai vis dėlto atsitiko tai, ko ji
geidė, tačiau sau draudė. Ir kai tai atsitiko, nusprendė nesiprie­
šinti.
Pagal juodviejų skaičiavimą išėjo, kad ji pagimdė anksčiau,
negu buvo maniusi. Tik nuvažiavo — ir pagimdė. O gal ir ne­
spėjo nuvažiuoti. Jis nerimastavo dėl štampo ant jos laiško:
„Arysė". Kodėl ne Taškentas, o ta Arysė, neprivažiavus iki
Taškento? Nerimastavo ir dėl to, kad laiškas buvo rašytas ne
jos ranka, ir dėl to, kad po to laiško jokios daugiau žinios iš
jos negavo.
„Gal kai tik grįšiu į štabą — ir gausiu",— pagalvojo jis, ir,
pažiūrėjęs į kelią, kuris priešais suko už smailo miško kyšu­
lio, paklausė Iljiną:
— Atrodo, jau arti tavo štabas. Tuoj už to kyšuliuko, ar ne?
— O iš kur tu žinai? Juk ne iš tos pusės pas mane atva­
žiavai, o iš divizijos?
— Kai antrą mėnesį vienoj vietoj stovi,— ėmė aiškinti Sin­
covas,— ir kasdien žemėlapy vis tuos pačius punktus ženklini,
tai naktimis žemėlapį pradedi sapnuoti. Užsimerkiu — ir matau
žemėlapy ir tą kyšulį, ir už jo daubos sargybą, ir skritulėlį su
kryželiu — tavo štabą. Gal sakysi — ne taip?
 — Tikrai taip,— tarė Iljinas—Dar penkios minutės, ir būsim
vietoj.— Ir staiga paklausė: —O vis dėlto ar eisi pas mane šta­
bo viršininku, jei vieta atsiras?
Sincovas pažiūrėjo į jį nustebęs. Tiek prisišnekėjęs su Iljinu,
nesitikėjo tokio klausimo.
— Kodėl tu ėmei dvejoti?
— Išgirdau, kad tu žemėlapius naktimis sapnuoji, ir pagalvo­
jau: vis dėlto — švarus jūsų darbas. Gal nenorėsi palikti?
—■ Visaip pasitaiko mūsų darbe. Galiu smulkiau paaiškinti,
jei nežinai. Nors turėtum žinoti. Kaip nesakytum — pulko vadas
esi!
— Atleisk, jeigu įžeidžiau, nieko blogo negalvojau,— tarė
Iljinas.
—• Dievas atleis. Aš negreit įsižeidžiu.
— O kaip tavo Tatjana į tai pažiūrėtų, jeigu čia būtų? —
paklausė Iljinas, vis dar sutrikęs, kad taip nevykusiai pakrypo
jo pašnekesys su Sincovu.
— Jeigu čia būtų? Nežinau,— atsakė Sincovas.— Man nera­
mu dėl jos. Žinią, kad pagimdė, gavau greit, į šešioliktą dieną.
O nuo to laiko — dvidešimt šešta para — nė žodžio. Jos svei­
kata ne kokia: šiltinę sunkiai persirgo, vos nenumirė. O dar
prieš tai — sužeidimas, taip pat sunkus, į vidurius, irgi vos
nenumirė...
— Niekis,— tarė Iljinas,— mes, mažaūgiai, ištvermingi. Kiek
aš čia sveriu — vieni kaulai. O dvipūdį svarstį rytais dešimt
kartų išmetu ir sugaunu.
— Ačiū, nuraminai... Dabar viskas aišku. Daugiau klausimų
neturiu,— nusijuokė Sincovas iš tos kareiviškos nuovokos, ku­
ri padėjo Iljinui nedvejojant iškelti kaip pavyzdį patį save.
— Kozminai, priimkit arklius! — šūktelėjo Iljinas arklininkui
ir lengvai nušoko ant žemės.

SEPTINTAS SKYRIUS

Pirmasis, kurį Sincovas pamatė, likęs pulke vakarie­

niauti ir nakvoti, buvo Ivanas Avdejevičius, jo stalingradiškis
pasiuntinys.
Iš pažiūros Ivanas Avdejevičius buvo beveik nepasikeitęs;
senyvus žmones karas apskritai keičia lėčiau, negu jaunus. Tik­
tai praturtėjo per tą laiką dar dviem medaliais ir dar per tūks­
tantį varstų nutolo nuo namų, nuo Aleksandrovo Gajaus, kur
gyveno jo šeima.
 — Nors ir toliau, bet laiškai dabar vis tik geriau pristato­
mi,— pasakė jis, kai Sincovas prausėsi prieš vakarienę.— Ta­
da, prie jūsų, nė vieno laiško negavau, o dabar tik rašo ir rašo.
— O ką rašo?
— Ogi vis tą patį — kad greičiau su pergale! Skuba kuo grei­
čiau karą užbaigti, mano, mes neskubam!
— Kaip su papulkininkiu sugyvenate? — paklausė Sincovas
apie Iljiną, prisiminęs, kad Ivanas Avdejevičius nelabai jį mėgo.
Ivanas Avdejevičius pažiūrėjo priekaištingai: argi laikas da­
bar, einant kareivio tarnybą, jį klausinėti, kokių viršininkų per
karą turėjo ir turi? Baigs tarnybą, grįš į namus, tada ir klau-
sinėk!
Tačiau, kad ir priekaištingai pažiūrėjęs, vis tiek neišsisuko —
jei klausia, tai ką beveiksi,— ir atsakė:
— Didelis savimeilis, o šiaip vadas kaip vadas.— Ir, pama­
nęs, kad reikia plačiau paaiškinti apie savo santykius su Ilji-
nu, pridūrė: — Likti prie jo nesiprašiau ir pasitraukti nuo jo
nemėginau. Taip ir gyvenam.
Sincovas prieš prausdamasis nusiėmė nuo kairės rankos pro­
tezą, ir Ivanas Avdejevičius, pildamas jam vandenį, žiūrėjo
j gulinčią ant kelmelio juodą pirštinę ir į suluošintą Sincovo
ranką. Paskui paklausė, ar neskauda, ar netrina, ir Sincovas
atsakė šitam senam, tiktai gero linkinčiam žmogui taip, kaip
nebūtų atsakęs niekam kitam: kad iš pradžių ir skaudėjo, ir
trynė, o dabar mažiau, tiktai žiemą žvarbsta jo bepirštė.
— Ir kas per medicina pas mus! — tarė Ivanas Avdejevičius,
kai Sincovas vėl ėmė segiotis pirštinę.— Toks sužeidimas — ir
atgal, kariauti!
Sincovas suprato, kad Ivanas Avdejevičius čia taikė ne me­
dicinai, o jam pačiam: ko lendi į frontą su tokia ranka? Žino­
ma, buvo galima atsakyti, kaip ir gydytojų komisijoj,— kad
išimties tvarka. .. Bet Ivanas Avdejevičius mėgo tvarką ir ne­
mėgo išimties.
— Kaip manote, Ivanai Avdejevičiau,— paklausė Sincovas,
vilkdamasis palaidinę,— ar papulkininkis susitikimo proga pa­
statys butelį?
— O kaipgi. Jis jau dieną skambino, kad paruoštume.
— Tai gerai,— tarė Sincovas.— O aš jau maniau, kad pas jus
sausas įstatymas. Dieną batalione nė panašumo nebuvo.
— Kad jis dieną visam pulkui uždraudė,— teigiamai atsiliepė
Ivanas Avdejevičius.—Leidžia tik vakare, po visko...
Pulko štabas buvo įsikūręs kalvos atšlaitėj, smagiame, jau­
name ir tankiame pušynėly. Čia, kaip ir visur pulke, jautėsi
7. Paskutinė vasara 97
 ta ypatinga švara ir tvarka, kurią pastebėsi tik tada, kai da­
linys ilgam laikui įsitaiso gynybos pozicijose.
Pušynėlio link iš klonio suko tik viena automobilių prave­
ža, bereikalingai išvažinėtų vingių daugiau niekur nesimatė.
Pušynėly buvo praminti tik būtiniausi takeliai, o štabo žeminių
bei palapinių plyšiai buvo užkloti velėnomis.
— O vieta čia, tur būt, sausa? — paklausė Sincovas, kopda­
mas kartu su Ivanu Avdejevičium įkalnėn nuo šaltinio, į kurį
buvo nuėję praustis.
----- Kai žiūri, atrodo, turėtų būti. Bet iš tiesų drėgnoka. Ar
toks jau pavasaris, ar pas juos visada taip, kas juos žino,— tarė
Ivanas Avdejevičius apie Mogiliovo žemę tokiu tonu, tartum
toji žemė būtų jam labai nepažįstama ir nesuprantama.
Pulko vado namelis, į kurį Sincovas jau buvo užėjęs dar
prieš eidamas praustis, viena siena rėmėsi į uolos šlaitą, o tri­
mis kyšojo, išsišovęs į lauką. Buvo čia ir durys, ir du langai,
kaip tikriausiame name, o sienojai — dailidiškai sunumeruoti.
— Kartu vežiojatės, ar ką?—pasiteiravo Sincovas Ivaną Av-
dejevičių. O gal pionieriai sunumeravo?
— Ne, sienojus čia pat, netoliese, miške aptikom, užimdami
pozicijas. Matyt, šeimininkai dar prieš karą trobą nugriovė ir
į naują vietą pervežė. O papulkininkis pamatė.
Sincovas užėjo į namelį, o Ivanas Avdejevičius nėjo, liko lau­
ke. Sincovas žinojo tą jo įprotį: kol darydavo, kas jam įsakyta
arba ko reikalavo tarnyba,— mielai atsiliepdavo, jei kas jį pra­
šnekindavo, ir galėdavo būti netgi labai iškalbus. Tačiau, atli­
kęs savo pareigą, tuojau dingdavo arba, jei nebūdavo kur eiti,
nutildavo, tartum jo čia visai nebūtų, laukdamas naujo įsa­
kymo.
Iljino namely nebuvo. Jis, kai tik juodu parjojo, nuėjo
į štabą.
Abipus nuo durų, prieš langus, stovėjo du stalai ant kryžio­
kų, vienas mažesnis, antras didesnis, ir prie jų — po du suolus.
Ant didesniojo stalo buvo patiekta vakarienė, uždengta laikraš­
čiais. Kitą namelio pusę skyrė pertvara, sukalta iš švaručių
lentelių; ten stovėjo dvi užklotos kanapos.
„Su kuo jis čia gyvena, su pavaduotoju politiniams reika­
lams?"— pagalvojo Sincovas apie Iljiną. Ir pasisukęs pamatė
įeinantį namelin Zavališiną, taip smarkiai papilnėjusį per me­
tus, jog sunku buvo bepažinti.
— Iljinas tuoj ateis,— tarė Zavališinas, kai juodu pasisvei­
kino.— Užtruko, kad paskui nereikėtų trukdytis.
— Suprantu.— Sincovas žiūrėjo į Zavališiną ir šypsojosi —
taip jau jis buvo pasikeitęs.
 Iš vienų žmonių gali tikėtis, kad jie pasikeis, o kiti, atrodo,
visada turi likti tokie, kokie įstrigo tau atmintin. Kaip tik toks
Sincovo atmintyje ir buvo likęs Zavališinas.
Bet jis pasikeitė, ir dar kaip! Net apskriti jo akiniai, anks­
čiau ant lieso veido atrodę dideli, dabar, aptukusiame, atrodė
mažyčiai.
— Ko juokiesi? — Zavališinas šyptelėjo, bet ir jo šypsena
išėjo nebe tokia, kaip buvusi,— anksčiau liesam veide, ji buvo
greita ir baikšti, o dabar, apvaliame,— lėta.
— Prisipažinsiu, nesitikėjau, tuo labiau rš tokio neramaus
žmogaus, kaip tu,— pasakė Sincovas.
— Pats nesitikėjau,— šyptelėjo Zavališinas.— Apsiraminau po
Stalingrado, kad pergalė bus mūsų, ir štai tau rezultatas... Pra­
ėjusį mėnesį buvau nuvažiavęs į armijos ligoninę,— tarė jis,
nustojęs šypsotis.— Vienas sako: širdis tabaluoja. Kitas sako:
medžiagų apykaita. . . Trečias visai nesąmones šneka: reikia ty­
rimus daryti. . . Gamtos mįslė: vaikštau kiek vaikščiojęs, val­
gau ir miegu, kaip ir anksčiau, dirbu daugiau, kvailioju ne ma­
žiau, o rezultatas — kaip matai.
— O gal vis dėlto širdis?
-- Visko gali būti,— tarė Zavališinas.— O gal pati gamta taip
suprojektavo: pusę karo išlaikyti mane liesą, lyg ir pilnai nesu­
komplektuotą, o paskui pritempti iki pilnumos. Tie, su kuriais
drauge gyvenu, jau nesistebi. Ar tau Iljinas nesakė, kad manęs
vos nepaveržė nuo jo meiliems pokalbiams su fricais?
- Sakė.
— O žinai, kaip atsigyniau? Kai raportą vyresnybei pada­
viau, kad nenoriu, mane iškart į fronto štabą, pas patį draugą
Lvovą. Nuvykau nuolankus kaip vergas, stoviu prieš jį. „Ko­
dėl atsisakote eiti į septintą skyrių? Gal to darbo reikšmės
nesuprantate?" — „Klausau, suprantu." — „Kalbą mokate?" —
„Klausau, moku." „Tai kas kliudo? Kokie motyvai?" Atsakau:
„Prašau palikti priešakinėse. Kitų motyvų neturiu." Jis man
i tai su ironija: „Ne tokios jau baisios tos priešakinės, jeigu
esate pulko vado pavaduotojas!" — „O dėl to tai jau aš nekal-
l.is,— sakau. — Į karą išėjau eiliniu ir laipsnių pats neprašiau.
Joj manote, kad per daug atitolau nuo priešakinių, galiu grįžti
ii'n, nuo kur pradėjau."
- Taip ir pasakei?
- Žodis žodin. Taip užpykau ant jo, kad tuo momentu man
\ įskas buvo niekai.
Ir ką jis?
Po to pokalbio tik vieną žodį iš jo išgirdau: „Eikite." Ir,
pi'i kairį petį apsisukęs,— pro duris, ir į pulką! Kaip vėliau
sužinojau, tik tuo savo pykčiu ir išsigelbėjau. Pasirodo, tai jo
gyslelė: labai mėgsta nutremti į priešakines. Ir mano: kas prieš
jį dreba, tas jo ir baidosi. O aš, atvirkščiai, balsą pakėliau!
Netgi vėliau, kai atvažiavo čia mūsų triuškinti, manęs nekliu­
dė. Tiktai, norėdamas patikrinti, pritampė paskui save po prie­
šakines pozicijas. Tikras pamišėlis! Kaip jam ligi šiol galvos
nenunešė!
Sincovas klausėsi Zavališino ir matė, kad ne vien jo išorė
pasikeitusi. Jis surembėjo kare, dingo anas jo švelnumas. Din­
go kartu su anuo skubrumu ir nedrąsia šypsena, kurią jau
sunku įsivaizduoti jo veide.
— O jeigu atvirai, tai kodėl, mokėdamas vokiškai, nepasida­
rai septinto skyriaus darbuotoju?
Balsu paklausdamas šitaip Zavališiną, jis tylomis paklausė ir
save patį: „Kodėl užsigeidei čionai, į pulką? Argi bloga ten,
kur dabar sėdi?"
— Matai, kaip išeina,— atsakė Zavališinas.— Dėl to mokėji­
mo. Vokiečių kalba man — vaikystės kalba, kalba tos naivios
ir mielos knygelės su paveikslėliais, iš kurios mane mokė ma­
ma dar prieš mokyklą. Ir nors mano motina rusė, bet dėl to, kad
mes gyvenom dviese ir jinai visą vaikystę mane mokė vokie­
čių kalbos, man ji pasidarė ne tik vaikystės kalba, bet ir kalba
mamos, kuri vėliau mirė iš bado ten pat, Leningrade, nes aš
negalėjau išvežti jos iš ten, o negalėjau jos išvežti todėl, kad
tuo metu buvau fronte, o buvau fronte todėl, kad. . . Man ne
lengviau, o sunkiau kalbėti su tais dabartiniais vokiečiais dėl
to, kad aš moku jų kalbą nuo mažens. Ir nemoku aš tos dabar­
tinės jų kalbos! Toji kalba, kurią moku nuo mažens,— visai ki­
tų vokiečių, visai kita kalba... Žinoma, jeigu varu varytų,
eičiau ir į septintą skyrių. Bet pats eiti nenoriu. Mūsų reikalas
juos į nelaisvę imti. Ir kuo daugiau. O toliau—apie jų praeitį
ir ateitį — tegu šnekučiuojasi su jais kiti! Žodžiu — kuo toliau
nuo antstato, kuo arčiau prie bazės,— nelinksmai nusišypsojo
Zavališinas.— Buvai mūsų batalione?
Sincovas tylėdamas linktelėjo. Ir Zavališinas suprato jo tylė­
jimą. Kaip tik jų batalionas tada, Kursko lanke, Iljino vadovau­
jamas, įsikibo į žemę ir nesitraukė iš po tankų, o vėliau, kai
naktį buvo iš ten išvestas, iš bataliono bebuvo likę vos devy­
niolika vyrų. O po to mūšio — dar beveik metai karo. ..
— Taip, tretysis batalionas, tretysis batalionas,— susimąstęs
tarė Zavališinas.— Tada, Kursko lanke, aš jau pulko vado pava­
duotojas politiniams reikalams buvau,— pridūrė jis, tartum tei­
sindamasis, kad liko gyvas. Paskui paklausė: — Kapitoną Cbar-
čenką matei?
 Paklausė apie vienintelį žmogų iš jų buvusio bataliono, kurį
Sincovas galėjo dabar ten pamatyti ir iš tikrųjų matė.
— Prašau atleisti, kad užtrukau,— pertraukdamas Zavališino
klausimą, tarė įėjęs Iljinas.— Kodėl ne prie stalo?
— Laukiam jūsų nurodymų,— atsakė Zavališinas.
— Prašom sėstis.— Iljinas nutraukė dengiančius stalą laik­
raščius ir atsisėdo pirmas.
Ant stalo gulėjo gertuvė, stovėjo didelis grafinas vandeniui
pilnas tamsaus skysčio, keturi puodeliai, lėkštė su kupeta duo­
nos riekių, lėkštė su didžiuliais, subliuškusiais raugintais agur­
kais, dvi dėžutės su amerikietišku dešros faršu ir dangteliu už­
dengtas katiliukas.
Vos tik atsisėdęs, Iljinas tuoj nudengė nuo katiliuko dang­
telį ir pažiūrėjo į vidų.
— Bulvės dar karštos, su lupenom. Imkite. Kotletus ir arbatą
atneš. Ciugunovo nelauksim.— Iljinas linktelėjo į ketvirtąjį puo­
delį: — Batalione užgaišo. Ateis — pasivys. Na ką gi, kiekvie­
nam pagal poreikį.
Jis paėmė grafiną su tamsiu skysčiu ir prisipylė sau pilną
puodelį.
— Ko jis čia turi?—paklausė Sincovas.
— Ogi jis pats sau varosi krūminę iš sauso kompoto,— pa­
juokavo Zavališinas.— Rytais valgo džiovintus vaisius, o iš fir­
minio grafino vakarais geria užpilą. O mudu kaip, normaliai? —
Jis, jau atsukęs dangtelį, laikė pakėlęs gertuvę.
— Geriau normaliai,— tarė Sincovas.
Zavališinas pripylė degtinės, ir juodu susidaužė su Iljinu.
— Už susitikimą,— pasakė Iljinas ir neatsikvėpęs išgėrė visą
puodelį kompoto.
— Leisk tau prisistatyti,— išgėręs degtinės, tarė Zavališinas
ir linktelėjo į Iljiną, užkandantį kompotą raugintu agurku.— Pul­
ko vadas, papulkininkis Iljinas Nikolajus Petrovičius. Vadina­
mas ir Kolia. Nerūko, negeria, nesikeikia. Po karo iškart pa­
siųsim į parodą.
— Į kokią parodą? — šypsodamasis paklausė Sincovas.
— Nė nežinau. Bus tikriausiai kokia nors. O kurgi dėsim
tokį stebuklą? Užims joj pirmą vietą kaip pavyzdingas pulko
vadas, jeigu iki to laiko dar nebus tapęs divizijos vadu.
—• Imk bulvę, nes užsikalbėsi ir neliks,— Iljinas pastūmėjo
Zavališinui katiliuką su bulvėm.
Jis pats, kol Zavališinas iš jo šaipėsi, spėjo sudoroti agurką
ir suvalgė jau tris bulves, nulupęs ir bakstelėjęs jas į druską.
— Kad nakvoji pas mane ir kad rytą nugabensim pas kai­
myną, aš jau paskambinau. Divizijos vado štabe nėra,— korpu­
 se, o štabo viršininkas pasakė: „Sutinku",—pranešė Iljinas,
ėmęs lupti dar vieną bulvę.
— Vakar, kai aš pradėjau darbą, divizijos vado taip pat ne­
buvo,— prisiminė Sincovas.— Vienas Tumanianas štabe.
— Pratybos ir pratybos,— tarė Iljinas.— Arba pratybos, arba
vietovės žvalgymas. Kažkodėl mūsų divizijos vis dar gvardi­
jos divizija nepavadina. Gal po šios operacijos pavadins?
— Po kokios operacijos? — dilgtelėjo jam Sincovas.
— O ką, negi visą vasarą čia stovėsim? Liežuviu malti ne­
galima, bet savo protu suvokti neuždrausta! Nors ir paprasčiau­
sią tiesą, kad dukart du — keturi?
— Kad dukart du — keturi, neuždrausta.
— Pirmojo bataliono pozicijose, prie kelio, pelkėje tris mū­
sų tankus „BT-7" matei?
— Mačiau,— atsakė Sincovas.
— Taip nuo keturiasdešimt pirmų metų ir stovi, vargšeliai,
nieko viduj nėra, vien tuščios dėžutės. O žali dažai vis dėlto
kai kur išlikę—pastebėjai? Ir dar vieną šarvuotį matei, prie
posūkio? Beveik kasdien juos matau, ir toks pyktis ima už ke­
turiasdešimt pirmuosius! Kada gi mes už viską galutinai atsi-
skaitysim? Jei nori žinoti, aš tave stebėjau, kai buvusiame mūsų
batalione lankėmės. Per visą batalioną vieną tik pažįstamą su­
tikai, taip?
— Taip. Bet po tokių žiaurių mūšių nieko kito ir nesitikėjau.
Pamačiau nors Charčenką. ..
— Sakai, žiaurūs mūšiai,— tarė Iljinas.— O aš žodžių nepri­
pažįstu. Kokie tie „žiaurūs mūšiai"? Mūšiai esti arba sėkmingi,
arba nesėkmingi. Kiekvienas mūšis katram nors iš dviejų ne­
sėkmingas. O žiaurus mūšis — kas čia per žodžiai? Katras kat­
ram buvo žiaurus? Mes jiems, ar jie mums? Jeigu mes jų dau­
giau išguldėm,— vadinas, jiems tas mūšis žiaurus, o jeigu jie
mūsų daugiau,— vadinas, mums. Aš į kiekvieną mūšį taip žiū­
riu: daugiau narsumo — mažiau kraujo. Tuo remdamasis, ir va­
dovauju. Ir dar vienas dalykas pageidautinas: kareivio gyveni­
mą kuo geriau savo kailiu išmėginti. Tada gali geriausiai su­
prasti, kas kare galima ir kas negalima. Tai, ką tu vadini žiau­
riais mūšiais, aš suprantu kaip ryžtingus, kai teisingai nuspren­
di ir iš anksto taip užsitikrini, kad tikrai viską padarytum, ką
nusprendei. Tokių žiaurių mūšių aš nebijau, jie vokiečiams
žiaurūs. O mums žiaurūs tada, kai purkšt turkšt — ir nė iš vie­
tos; kaip prie Sliudiankos, šiai žiemai baigiantis. Toliau pulti
nebėra jėgų, o pereiti į gynybą dar nėra įsakymo. Patys liūd­
nieji mūšiai. O čia dar kaip tyčia jūsų, štabistų — ir čia daly­
vaujančių — kaip žirnių iš viršaus paberia; vieną — iš divizi­
jos, antrą — iš korpuso, trečią — iš armijos. Ir visi tau j kup­
rą kumščioja ir kiekvieną tavo pranešimą tikrina. Aš ne prieš
patikrinimus. Bet tada jau tikrink visus vienodai! Manai, kad
mūsų pulkų vadams užtenka pasakyt apie patį save: aš žmo­
gus labai sąžiningas — kaip yra, taip ir raportuoju, o kaip
mano kaimynai raportuoja — kas man darbo! O ką reiškia ra­
portuoti ne taip, kaip tavo kaimynai? Ir tu, ir tie, kurie tau iš
kairės ir dešinės, sakysim, mažai ką nuveikė ■— tik tas pasa­
kymas, kad veikė kažką. Bet tu apie tai praneši griežtai, o kai­
mynas apytikriai: pas tave priešas neteko dviejų dešimčių už­
muštais, o pas jį — „iki kuopos". O ką reiškia ,,iki kuopos"?
Visus, jei tik mažiau už kuopą, galima sakyti „iki kuopos". Ir
išeina, kad, turėdamas tas pačias sąlygas, kaip tavo kaimynas,
ir tiek pat nuveikęs, kaip jis, tu būsi blogesnis už jį, jeigu ta­
vo raportas bus arčiau tiesos. Ir, svarbiausia, ne tik tu pats, bet
visas tavo pulkas bus lyg ir blogesnis už kitus!
— Ir kokią išeitį siūlytum? Kaipgi mums elgtis, tikrinti jus
ar netikrinti? — nusišypsojo Sincovas.
— O išeitis tik viena: geriau kariauti, kad iš tikrųjų būtų
apie ką raportuoti,— piktai atsakė Iljinas.— O dabar — kaipgi
daro kai kurie iš mūsų? Apie savo nuostolius praneša visą tei­
sybę— jų niekur nenuslėpsi. Savo pasistūmėjimą į priekį irgi
nurodo maždaug teisingai,— jei pameluos, anksčiau ar vėliau
viskas paaiškės. Vadinas, gali prifantazuoti, ypač nesėkmės at­
veju, tiktai apie priešą: koks baisus priešas buvęs prieš jį! Kur
prieš jį du batalionai iš skirtingų pulkų kovojo — praneš, kad
du pulkai, kur sunaikino kuopą — užrašys „iki bataliono", ir
jeigu patikės, tai, vadinas, ko daugiau dar norėti iš jo? Išpū­
timų standartas — pavojingas dalykas! Priprasti lengva, o pa­
bandyk paskui išsisukti! Dar gerai, kad kuo toliau, tuo mažiau
tikima tokiais pagyrūnais. Anksčiau, būdavo, parašei raportą —
ir tvarka. O dabar reikalauja: įrodyk!
Iljinas pasisuko į Zavališiną:
— Papasakok jam tą įvykį.
Zavališinas nusišypsojo lėta šypsena.
— Pavasarį korpuso politiniame skyriuje buvo svarstomas
vienas politinis raportas iš gretimos divizijos pulko,— pradėjo
Zavališinas.— Mūšiai buvo, kaip Iljinas juos vadina, labai liūd­
ni, laimėjimai menkučiai, o politinį raportą vienas gudruolis
suraitė taip, kad, girdi, priešas neteko iki dviejų šimtų karei­
vių vien užmuštais ir pabėgo iš kovos lauko, apimtas panikos.
Jeigu apimtas panikos, vadinas, jo nebepavysi ir nepasiklausi,
ar teisybė. Bet kur tie du šimtai užmuštųjų? Nuvažiavo, pa­
tikrino; tikrai, kai tik užėmė pamiškę, dvidešimt devynis vo­
kiečių lavonus savo priešakinėse pozicijose užkasė. Teisybė.
O kur kiti? Na, tas gudruolis, kai buvo paklaustas, nesumišo.
,,Kitus, sako, nusinešė. Jie visada stengiasi nepalikti lavonų!"
Kad stengiasi nepalikti — tas teisybė, bet kaipgi čia dabar vis­
kas iš karto: ir apimti panikos pabėgo, ir šimtą septyniasdešimt
lavonų nusinešė? Juokas juokais, bet raporto autorius pavarė
nuo posto. Pats armijos politinio skyriaus viršininkas Černenka
buvo atvažiavęs, tyrė tą dalyką. Jis tokio melo niekad nepakęs,
kad ir kas berašytų.
— Mažai dar pas mus už tai pavaro,— tarė Iljinas.— Ir išei­
na, kad kartais pasirašinėji raportą, kuriame viskas šventa tei­
sybė, o pats apie save galvoji: vėpla, tu, vėpla!
— Jau nebesuprantu: ar čia plūsti save, ar giri? — paklausė
Zavališinas.
— Giriu,— piktai atrėžė Iljinas.
— Na, o jeigu giri, tai neužmiršk, kad ne tu vienas esi toks
vėpla. Yra ir daugiau. Ir sąžiningai raportuoti jie sugeba ne
blogiau už tave. ..
— Drožk, drožk,— paragino Iljinas.— Nes jau seniai mane už
individualizmą, už tą mano ,,aš" koneveikei!
— Kaipgi? — tarė Zavališinas. Tarp kitko, įvardžiui „aš" ru­
sų kalboje netgi specialūs spąstai yra paspęsti. Pavyzdžiui, kaip
tu pasakysi veiksmažodžio „pobeždat" 1 busimojo laiko viena­
skaitą pirmuoju asmeniu? „Ja pobediu"? Ar kaip kitaip? „Pobe-
gu" 2 — yra, o „pobediu" — nėra. O kodėl? Matyt, norėta, kad
tas veiksmažodis tik daugiskaita būtų vartojamas. Kai pagal­
voji, tai gal ir teisingai padaryta.
— Kada tą pasakėlę sukūrei? — paklausė Iljinas.— Dar nie­
kad jos iš tavęs negirdėjau.
— Šiandien. Grįždamas iš bataliono, ėjau vienas, tave prisi­
miniau ir sukūriau.
— Iš ryto į darbą kimbam, o einant gulti — į savikritiką, —
tarė Iljinas, linktelėjęs galvą į Zavališiną.— Matykit visi, kad
jokių nuolaidų man nedaro.
Sincovui pasirodė, kad Iljinas dabar Zavališinui papasakos
apie savo ketinimą imti jį štabo viršininku. Bet Iljinas taip ir
neužsiminė apie tai, kol jie sėdėjo drauge. Tik paklausė, ar se­
niai Sincovas matęs Artemjevą.
— Prieš pusmetį,— atsakė Sincovas.
— Maniau, kad jūs, būdami svainiai, dažniau susitinkate.
— Du kartus per visą laiką.
1 Nugalėti (rus.).
2 Pabėgsiu f rus. J.
 — Iš pradžių, kai po Kuzmičiaus atėjo divizijai vadovauti,
jis man nepasirodė,— tarė Iljinas.— Perdaug formaliai visus vai­
kė, fasoną rodė. O vėliau, birželyje, prieš Kursko mūšį, pas jį
atvažiavo žmona. Į pozicijas landžiojo, patranką už šniūro tam­
pė— žodžiu, šaudė, raita jodinėjo, ,,Viliuką" vairavo, netgi su­
daužė. .. Nors ir sakoma, kad žmona, bet. . .
— Nagi nusikeik, kam kankiniesi,— nusišypsojo Sincovas.
— Dar ko! Jau devyniolika mėnesių įžado laikausi. Po tan­
kais gulėjau, ir tai nenusikeikiau. . . Kol čia gyveno, kiek ga­
lėdama žlugdė jo autoritetą divizijoje. Bet vėliau, per kautynes,
nieko blogo apie jį negaliu pasakyti, diviziją laikė tvirtai. Ir
pats nusimano, ir pulkų vadų iniciatyvos neužgniaužia. Kai
vyksta karas, nervų mums negadina, kas penkios minutės ne­
skambina: kaip, kas ir kodėl? Mano nuomone, tas gerai. Bet,
kai susirenkam tarpusavy, vis tiek Kuzmičių prisimenam.
Ir Iljinas, staiga nusprendęs pavaizduoti Kuzmičių, laibu,
skambiu balsu ėmė šūkauti:
— Šaunuolis, šaunuolis! Dvidešimt metų jau turi? Turi! ..
Na, tai eik pirmyn be mamytės, ir sparčiau eik, ten! Kur va­
kare būsi, ten pas tave ir ateisiu... Jūs prašom čia, gerbia­
mieji!
Pavaizdavo taip gyvai, kad Sincovas ėmė juoktis:
— Gerai atsimeni!
— Kaipgi neatsiminsi? — įsiterpė Zavališinas.— Nuo to laiko,
kai grįžo į armiją, jis jau tris kartus lankėsi divizijoj, iš jų du
kartus pulke. Kur dabar patsai sėdi, prieš savaitę jis sėdėjo, gė­
rė arbatą ir gėdino mus už tą atsitikimą, kai kovinėj saugoj
žmonės buvo nepamaitinti. Nežinau, kaip mano, o Iljino ausys
tai raudonos buvo.
— Tavo irgi,— atšovė Iljinas.— Sąžinė taip prabilo, jog net
akiniai suprakaitavo.
•— Gėdino, gėdino mus,— Zavališinas nusiėmė akinius ir pa­
valė,— o paskui klausia Iljiną: „Kas tu esi pirmoj eilėj?“ Ilji-
nas, žinoma, pareiškia, kad jis pirmoj eilėj yra pulko vadas.
„Ne, pulko vadas tu antroj eilėj, o kas tu esi pirmoj?" Iljinas
tyli. Nežino. ,,O pirmoj eilėj, sako, tu esi revoliucijos kareivis,
ir jeigu tavo pulke viršila kovotojo davinį nusuka, tu, kaip re­
voliucijos kareivis, privalai tai išgirsti per tris varstus į tolį ir
per tris sieksnius į gylį. Taip, sako, pas mus per pilietinį karą
buvo nustatyta. O kad tu papulkininkis, o aš generolas leite­
nantas, tai viskas, sako, eina jau paskiau. . . Karas, sako, iške­
lia žmones į įvairius rangus. Ir į angelų — taip pat. Gyvenam,
laukdami tolesnio pakėlimo, o karas, žiūrėk,— pykšt! — ir, vi­
sus rangus aplenkęs, iškart į angelus! O ano pasaulio nėra.
Ir jame nuodėmių, kurių gyvendamas pridarei, nebeatitaisysi.
Numirėlio neatgaivinsi ir nepapenėsi. O jeigu taip, kol esi gy­
vas, atsimink, kad karas — šventas dalykas ir gyventi jame rei­
kia be nuodėmės." Išdrožė mums tą paskaitą, paskui pasisuko
į savo adjutantą: „Bajaną!" Jo adjutantas bajanistas ir bajaną
,,Viliuke" vežiojasi. Įsakė atnešti bajaną ir pagroti ,,O jūra pla­
čiai išsiliejo". Pasiklausė pats nuliūdęs, priminė mums, kad visi
žmonės mirtingi, atsistojo ir, nė žodžio daugiau nepasakęs, iš­
važiavo. O ‘mes, kaip matai, neužmiršom.
— O armijos vadą po Stalingrado mūšio aš tiktai kartą pul­
ke mačiau,— tarė Iljinas.— Pernai, kovo mėnesį, kai nuo Char­
kovo traukėmės. Atvažiavo, pareikalavo, kad gynybos liniją iki
nakties išlaikytume, naktį duosiąs įsakymą atitraukti, o iki
tol — nė žingsnio.
— Atitraukė? — paklausė Sincovas.
— Atitraukė. Ir mes padarėm, kaip žadėję, ir jis. Ir nuo to
laiko pulke nebuvo,— tarė Iljinas, ir, lyg suabejojęs, ar sako
teisybę, pridūrė:—O ko jam į pulkus landžioti, jeigu padėtis
normali? Tu ten štabe jį dažniau matai. Bent jau arčiau jo.
Sincovas nieko neatsakė, tik pats vienas nusišypsojo. Keletą
kartų, kaip budintis karininkas, raportavo Serpilinui apie pa­
dėtį. Keturis kartus lydėjo, važiavo su juo į dalinius. Kad daž­
niau — teisybė. O kad arčiau.. . Per metus tik vienas netarny-
binis pokalbis, kai Tania grįžo po šiltinės. Teiravosi apie ją
ir linkėjimus prašė perduoti. Ir viskas. Betgi taip ir turi būti.
Kitaip tuoj daug mėgėjų atsirastų: vienas, kaip tu, kartu su
armijos vadu iš apsupties traukėsi, antras ligoninėj drauge gu­
lėjo, trečias akademijoj mokėsi. .. Neseniai kažkas pasakojo,
kad užnugario štabe tarnauja senukas savanoris senosios armi­
jos kapitonas, anam vokiečių kare pulko komisaru buvo, o jo
vadas—felčeriu. Ką gi dabar su juo daryti? Gert arbatos ten
pas jį į užnugario štabą važinėti?
— Zacharovą, Karo tarybos narį, dažniau pas save matėme,—
tarė Iljinas, nesulaukęs Sincovo atsakymo.— O jau Černenka,
politinio skyriaus viršininkas, gal dešimt kartų buvo. Mėgsta
važinėti. Nors ir darbas jo toksai — važinėti. Jei nevažinėsi —
ką veiksi?
— Vėl kimbi prie politinių darbuotojų,— įterpė Zavališinas.
— Vėl kimbu. Jei būtum sutikęs eit į septintą skyrių, šneku-
čiuotumeis ne su manim, o su fricais.
— Žinai, kad reiktų dar pagalvoti, su kuo lengviau.
Iljinas ėmė klausinėti Sincovą, kaip išėjo, kad Kuzmičius, be­
veik metus gydęsis, vėl atsidūrė jų armijoj ir dar armijos vado
pavaduotojo poste.
 Bet Sincovas ir pats gerai nežinojo, kaip tai atsitiko. Opera­
tyviniame skyriuje ėjo gandai, kad Kuzmičius, girdi, parašęs
Serpilinui, prašydamas rasti jam vietą armijoj, o paskui jau pats
Serpilinas jį pasiūlęs šioms pareigoms.
— Vis dėlto per senas tokiam darbui,— tarė Iljinas.— Pen­
kiasdešimt aštuoneri metai.
— Reikėtų jūsų metus sudėti ir padalinti perpus,— pasakė
Zavališinas.— Kaip tik ir išeitų karui pribrendęs amžius.
— O tu nejuokauk. Aš rimtai. Jei tas postas reikalingas, tai
jis per senas jam. O jei nereikalingas — tai kam jis?
— O ko tu prikibai prie jo? — paklausė Zavališinas.— Juk
pats sakei, kad senis auksinis, kai divizijai vadovavo.
— Aš ir dabar nesakau, kad jis varinis. Aš sakau, kad senas.
Kai jis iš mūsų ruošės važiuoti, matei, kaip nuo suolo kėlėsi?
— Mačiau. Na, ir kas?
— Jeigu ,,na, ir kas", vadinas, nematei. O aš mačiau. Juk po
trijų karų jis jau visas iš gabaliukų sudėliotas.
Iljinas tai pasakė su tokia simpatija Kuzmičiui, kokią tik ga­
li parodyti šiurkštokos prigimties žmogus. Tačiau kartu su šia
simpatija girdėjosi ir jaunatviškas nepakantumas tam, kad žmo­
gus, jo manymu, jau išeikvojęs visą savo stiprybę, vėl grįžo
į frontą, ir dar į tokį postą. Nejaugi visoj armijoj neatsirado
šiam postui jaunesnio žmogaus?
— Štai baigsis karas.— Zavališinas iš anksto nusišypsojo,
duodamas suprasti, kad viskas, ką jis sakys toliau, bus pasaky­
ta juokais.— Gal greit, gal negreit, bet mūsų Kolia iškils iki ar­
mijos vado arba dar aukščiau ir išsyk visus savo pavaldinius,
kurie tik vyresni už jį, paleis į atsargą. Paliks tik tuos, kurie
už jį jaunesni.
— O kad aš, tapęs armijos vadu, daugiau, nei dabar, proto
turėsiu, tu nepagalvoji? — šyptelėjo Iljinas.
— Proto — nežinau,— vis dar šypsodamasis tęsė Zavališinas.—
Tau proto lyg ir užtenka. O kad aukšti postai daro pataisas psi­
chologijoj, tur būt, teisybė. ..
Tuo metu atnešė kotletus ir arbatą. Visa tai atnešė ir pastatė
ant stalo ne Ivanas Avdejevičius, o kitas kareivis, jaunas, stam­
bus, ant kareivio aprangos užsitempęs baltą virėjo striukę.
- Per tvirtas tokiai tarnybai,— subambėjo Sincovas, karei­
viui išėjus.— Tokiam „Degtiarevas" ant kupros geriau tiktų!
Subambėjo, nes jau seniai negalėjo pakęsti, kad štabuose apie
vyresnybę šlaistosi tokie įmitę jauni pasiuntiniai. Kas kita —
batalione arba kuopoje; ten dabar pasiuntinys, o už valandė­
les —- automatininkas.
 — Prireiks, nuvarysim į priešakines,— tarė Iljinas.— Bet ko­
dėl gi nėra Ciugunovo? Niekad taip nedaro.
Pasukęs telefono rankenėlę, Iljinas ėmė teirautis Ciugunovo
per ryšininkus. Batalione, kur jis turėjo būti, jo nebuvo. Pasi­
rodo, nuėjęs į kitą.
— Jeigu ir ten nėra, vadinas, kelyje,— pasakė Iljinas, nepa­
leisdamas ragelio.
Bet Čiugunovas buvo ne kelyje, o kaip tik tame, kitame, ba­
talione.
— Vasilijau Aleksėjevičiau, kurgi tu pražuvai?—paklausė
Iljinas, kai jį sujungė su Ciugunovu, bet kažkas kita, ką pra­
nešė anam laido gale Čiugunovas, staiga pakeitė Iljino veido
išraišką.— Klausau jūsų,— tarė jis.— Kada?... Išnešė?..
Jis kelissyk pakartojo: „Gerai", pritardamas kažkokiems Ciu­
gunovo veiksmams tenai, batalione, ir, pasakęs „Likite, leidžiu",
pakabino ragelį ir tuo pačiu pasikeitusiu veidu pažiūrėjo į Sin-
covą, tartum būtų jį tik dabar čia pamatęs.
— Atleisk, užmiršau jam perduoti labų dienų nuo tavęs.
Paskui pasigręžė į Zavališiną ir pratarė:
— Maksimenką nukovė.
— Kada?
— Temstant. Čiugunovas sako: apie dvidešimt pirmą valan­
dą girdėjęs šūvį, o dvidešimt pirmą keturiasdešimt penkios pri­
šliaužę pakeisti — guli negyvas. Įeita — pro kairę akį, išeita —
už dešinės ausies.
Iš tolesnio pokalbio Sincovas suprato, kad kalbama apie snai­
perį, apie kurį šiandien jau pasakojo Iljinas. Per pastarąsias
dvi savaites jis ne tik nudėjo keletą vokiečių, bet ir užfiksavo
jų gynyboje kai kurias smulkmenas, anksčiau pastebėtas. Kai
Sincovas buvo batalione, Iljinas apgailestavo, jog nėra galimy­
bės išklausinėti patį Maksimenką, nes jis iki pamainos budės
savo punkte.
O dabar Maksimenką nukovė vokiečių snaiperis, ir Ciuguno-
vas nori per naktį slapta pasiųsti už priešakines linijos seklius
ir rytą iš kelių punktų užfiksuoti vokietį.
Iljinas persakė Zavališinui visa, kas reikėjo, kas buvo susiję
su šia mirtimi, ir kodėl Čiugunovas liko ten, batalione,— per­
sakė ir nutilo.
Su reikalais buvo baigta, o mirtis liko.
Ir ji, toji mirtis, dalyvavo dabar čia, prie stalo, tarp trijų
gyvų žmonių, iš kurių du pažino nukautąjį, o trečiasis nepa­
žino. Bet buvo svarbu ne tai, kas pažino ir kas nepažino, o kas
kita — kad nukovė tą žmogų.
 Kare būna visokių dienų. Yra dienų, kai, daugelio draugų
iš eilės netekę, žmonės tartum suakmenėja ir pasidaro tokie
nejautrūs, jog tik vėliau, atsitokėję, pamažu pradeda suvokti,
visa kas jiems atsitiko, ir iš naujo prisiminti pavieniui visus
tuos, kurių jau nėra.
Yra dienų, kada, laukiant puolimo, kaip ir kiekvieną kartą,
tikiesi, kad jame žus kuo mažiau žmonių, ir kartu jau iš anks­
to žinai, kad daugelio laukia neišvengiama mirtis. Bet vis dėlto
nenori ir neprašai atidėlioti to, kas vis tiek turi įvykti.
Tačiau būna kare tokios tylos dienų, kada beveik visiems
žmonėms kurį laiką grįžta pirmykštis, normalus žmogiškas jaus­
mas, ir, tartum naujai išgirdę žodžius „nukovė žmogų", jie vėl
pradeda suvokti, ką tai reiškia, kad štai staiga ėmė ir nukovė
žmogų! Buvo visur ramu, ir jis buvo gyvas, o paskui jį staiga
nukovė, ir dabar reikia užkasti į žemę žmogų, prieš valandą
ar dvi dar visiškai gyvą, nenorėjusį ir nesiruošusį mirti. . .
Iljinas, Zavališinas ir Sincovas dabar apie tai nekalbėjo. Ta­
čiau kaip tik šis jausmas, kurį sukėlė netikėtas mirties daly­
vavimas, sukėlė tą tylą už stalo, kurioje jie sėdėjo dvi ar tris
minutes.
— Kiek dienų nerašėte mirties pranešimų? — paklausė Sin­
covas.
— Jau šešios dienos nė vieno,-— atsakė Zavališinas.— Sužei­
dimų buvo, o apie mirtį nė vieno nerašėme. Nors ne, vienas, iš
ūkio kuopos, nuo supūliavusio apendicito mirė. Kentėjo, nesi­
sekė, o kol nuvežė,— peritonitas.
— O kaip pranešime parašėte?
— Parašėme „mirė",— atsakė Iljinas.— Jeigu mirė, eidamas
tarnybines pareigas veikiančio j armijoj, pensija vis tiek ski­
riama. Įstatymas tai numato.
„Taip, vis dėlto daug žmonių kare miršta ne nuo paties ka­
ro. . . Taip ir Tania tuomet galėjo nuo šiltinės. .
Sincovas vėl su nerimasčių pagalvojo, kodėl jos laiško tri­
kampėlis pažymėtas su štampu „Arysė". . .
Iljinas ir Zavališinas tuo metu kalbėjo, jog reikia paskambin­
ti į diviziją ir dar kartą pasiūlyti apdovanoti Maksimenką „Tė­
vynės karo pirmo laipsnio" ordinu bent po mirties! O paskui
pasiųsti ordiną — specialiu paketu — į gyvenamąją vietą, kad
i į per karinį komisariatą — šeimai.. .
— Nors, antra vertus, - staiga suabejojo Iljinas,— juk jis iš
Vakarų Ukrainos, jo gimtinė, rodos, dar neišvaduota, gerai ne­
prisimenu.
— Jis ne iš Vakarų Ukrainos,— tarė Zavališinas,— jis nuo
Kamenec-Podolsko, jo gimtinė dar pavasario pradžioj išvaduo­
 ta. Jis iš ten jau ir laišką buvo gavęs, sakėsi man prieš sa­
vaitę.
— Jeigu išvaduota, vadinas, ir karinis komisariatas savo vie­
toj,— pasakė Iljinas.— Tiraspolis, nuo kurio aš karą pradėjau,
seniai laisvas. Jie tenai, pietuose, ana kur! O čia, priešais mus,
dar visa Baltarusija!
— Ne visa,— užginčijo Zavališinas,— o pusė Baltarusijos.
Pusę teritorijos laiko užgrobę vokiečiai, o kitoj pusėj Tarybų
valdžia — partizanų kraštas.
— Kaip žiūriu, jūs, politiniai darbuotojai, tokiems apskaičia­
vimams perdaug greiti,— tarė Iljinas.— Argi galima kare ma­
nyti, kad pusė teritorijos — tai pusė šalies? Viso to, kas jiems
kare labiausiai reikalinga,— miestų, mazginių stočių, magistra­
lių,— vokiečiai dar ir dabar beveik visoj Baltarusijoj nagais ir
dantimis įsikibę laikosi! Kam gi taip užsimoti — pusė Baltaru­
sijos! Lyg mums tik pusė darbo bebūtų likę. O iš partizanų
vardo niekas neatima. Partizanai čia. .. Jeigu šitaip, kaip čia,
visur būtų... — Iljinas nebaigė sakyti, ir nusišypsojo.— Va,
prieš dvi savaites ,,liežuvį" paėmėm. Prieš atiduodamas žvalgy­
bininkams, pats pašnekėjau su juo, dėl praktikos. Puskarinin­
kis, jau nebejaunas. Tai jis, žinai, kaip aukštai vertina vietos
partizanus! Visą žiemą ir pavasarį tarp Minsko ir Baranovičių
geležinkelį saugojo, o paskui kažkuo prasikalto ir į priešaki­
nes! Tai jam čia, priešakinėse, po partizanų, žinai, kaip patiko?
Ramybė! So gut, so ruhig, so eine stille! O ten, sako, užnuga­
ry, blogai—Schlecht! Sehr schlecht! Jede Nacht Sprengungen,
Uberfalle, Schūssę. . . Žodžiu, kasnakt — kas nors nepaprasto!
O fronte, sako, ramybė! Tiktai nepasisekė, ne laiku ir ne po
tuo krūmu su reikalu atsitūpė! Čia, pas mus, žinoma, irgi nėra
visiškos ramybės. Prieš penketą dienų, tur būt, skaitei, mes pra­
nešėme — užfiksavom vokiečių pusėj, visai priešais save, stip­
rų sprogimą; per durpyną nutiestas siaurabėgis, tai jo tiltas —
kaput! O kas? Partizanai, kas gi daugiau! Ir kur? Tiesiog ties
priešakinėm! Kaip jiems nepadėkoti? — pakartojo Iljinas, duo­
damas suprasti, jog su Zavališinu ginčijosi, anaiptol nenorėda­
mas menkinti partizanų nuopelnų.
— Leisit įeiti?
Pro duris įėjo ir įeidamas jas uždarė žemutis kapitonas Sin-
covui kažkur matytu veidu.
— Klausau jūsų,— pratarė Iljinas po trumpos pauzės.
— Jūs sakėte tuojau pranešti, kai tik išaiškinsiu,— tarė ka­
pitonas.— Medsanbato vyriausiasis chirurgas nepatvirtino išva­
dos. Kategoriškai paneigė! Ir pasiūlė baigti tyrimą. Kitas smulk­
menas galiu rytoj. Eisiu miegoti.
 — Nepatvirtino? Nejaugi? — Iljinas iš nustebimo kinktelėjo
galva.
-- O kas, argi blogai? — paklausė Zavališinas.
— Atvirkščiai, taip gerai, jog net nesinori tikėti.— Iljinas pa­
žvelgė į kapitoną.— Kaipgi tu dabar eisi miegoti? Jeigu jau
užėjai, išgerk su mumis arbatos. Štai Sincovas atvyko, vakarie­
nę jam pataisėm.
Kapitonas nieko neatsakė, nusimetė pilotę ir milinę, pakabino
jas ant vinies ir, išsitraukęs iš kišenės šukas, prieš eidamas
prie stalo, susišukavo išsitaršiusius retus plaukus. Ir kol jis
visa tai darė, Sincovas prisiminė, kas jis.
Atvykėlis kapitonas buvo pulko ypatingojo skyriaus įgalio­
tinis, vyresnysis leitenantas Jevgrafovas, kurį anuomet, prie
Stalingrado sutiko tą pačią dieną, kai priėmė batalioną, ir vė­
liau dažnai matydavo pas save, ypač pirmomis dienomis.
— Tai kaip, išgersi tokia proga? — parodęs į Sincovą, pa­
klausė Zavališinas, kai Jevgrafovas atsisėdo prie stalo.
Jevgrafovas linktelėjo, ir Zavališinas įpylė į puodelį degtinės:
jam daugiau, sau ir Sincovui mažiau — kaip antram kartui.
— Pulko vadui leidus, dar kartą būk sveikas,— tarė Zavali­
šinas ir susidaužė su Sincovu. Jevgrafovas linktelėjo, susidaužė
ir taip pat išgėrė. Paskui, užkandęs, paklausė Sincovo:
— Operatyviniame skyriuje?
— Taip.
— Man pranešė,— tarė Jevgrafovas,— kad pas mus karinin­
kas iš armijos operatyvinio skyriaus atvažiavęs, tik jūsų pa­
vardės nesakė.
— Vadinas, trūksta apsukrumo tavo vyrukams? — šyptelėjo
Zavališinas.
— Kuo čia dėti mano vyrukai? — paklausė Jevgrafovas.— Ku-
tujevas, pasiuntinys, pasakė, kad jūs ne vienas. Dvejojau: užeit
ar ne. Bet paskui, kadangi buvau prižadėjęs pulko vadui tuo­
jau atraportuoti, nusprendžiau užeiti.
— O jūs visą laiką čia, pulke? — paklausė Sincovas.
— O kurgi jis dėsis be mūsų?—atsakė Zavališinas.— Taip
ir gyvenam su juo, kaip prie tavęs. Nei mes jam bereikalin­
gos painiavos darom, nei jis mums. Buvo įgaliotinis, tapo — vy­
resniuoju įgaliotiniu. Vieną žvaigždutę per pusantrų metų pri­
dėjo— ir viskas.
— O pas mus, kol ką nors pridės, dar penkiskart pagalvos,—
tarė Jevgrafovas.— Jeigu man pagal bendrą įstatymą, kaip prie­
šakinėse linijose, laipsnius keltų, tai aš jau papulkininkis bū­
čiau. O jeigu papulkininkis — tai su tokiu laipsniu mane jau
į diviziją arba korpusą reikia perkelti. O kas tada jūsų pulke
sėdėtų?
— Tai ko tu skundiesi? Juk pripratai prie mūsų.
— Kad pripratęs prie jūsų, jau dusyk esu girdėjęs. Ne iš
jūsų.
— Kas tau yra — su gerom žiniom atėjai, o pats nelinks­
mas? — paklausė Zavališinas. .
— O koks linksmumas, jeigu žmogaus visai be reikalo vos
tribunolan neatidavė..
Jevgrafovas klausiamai pažiūrėjo j tylintį visą laiką Iljiną,
paskui į Sincovą: ar pasakoti dabar, jam girdint, viską, ką iš­
aiškino, ar palikti rytdienai?
— Pasakok dabar,— tarė Iljinas.— Kad rytoj nuo viso to būtų
galva švari.
Jevgrafovas dar kartą pažiūrėjo į Sincovą ir papasakojo isto­
riją, kurią ne kasdien išgirstum.
Ką tik iš mokyklos atvykęs kursantas trečią tarnybos pulke
dieną atbėgo į sanitarinę kuopą su peršauta kaire plaštaka. Pra­
šė greičiau sutvarstyti ir paleisti atgal, sakėsi norįs likti rikiuo­
tėje. Apie savo sužeidimą papasakojo tik tiek, jog prieš aušrą
išlindęs viršum apkasų pylimo, žiūrėjęs į vokiečių pusę, ir stai­
ga kulka jam pataikiusi į ranką.
Iš pradžių viskas atrodė aišku: kairioji ranka, kulka perėjo
kiaurai delną, žaizdos pakraščiais nudegimo aureolė,— vadi­
nas, šauta iš visai arti, arba beveik iš arti — šauta tyčiomis!
Sakydamas, jog nori likti rikiuotėje, manė nukreipsiąs nuo sa­
vęs įtarimą, o esamos tvarkos, kad apie bet kokį įtariamą tyčinį
susižeidimą tuoj pranešama vyresnybei,— nežinojo.
Neaišku buvo tik viena: kaip galėjo ryžtis tokiai niekšybei
leitenantas, ką tik su pagyrimu baigęs mokyklą, vienas tų, kurie
dažniausiai tik ir svajoja, kaip kuo greičiau patekti į frontą,
kurie bijo pavėluoti į karą?
Iš kur ir kodėl atsirado toks išgama? Atsakinėdamas Jevgra-
fovui, leitenantas iki galo tvirtino savo, verkė iš nuoskaudos,
kad juo netikima, ir, tartum taip ir nesupratęs, kad jį jau areš­
tavo, vis prašėsi pasiunčiamas atgal į kuopą — žaizda, girdi,
nedidelė, jis ją išvaikščiosiąs.
Jį su sargyba nuvežė į medsanbatą ekspertizėn.
Vyriausias chirurgas ilgai apžiūrinėjo žaizdą, privertė leite­
nantą dar kartą papasakoti, kaip jį sužeidę vokiečiai, klausėsi
jo nepertraukdamas, o paskui, likęs vienas su Jevgrafovu, pa­
reiškė laikąs leitenanto pasakojimą gryna teisybe. Šūvis paleis­
tas ne iš asmeninio ginklo, kaip buvo rašyta sanitarinėj kuo­
poj, o iš šautuvo, ir ne iš arti, o iš toli, tik kulka, matyt, buvu­
si prisišaudomoji, su fosforu smaigalyje, todėl aplink žaizdą
esąs lyg nudegimas, o parako dulkių ir suodžių, kurių visada
esti, šaunant iš arti, nėra.
Pasakojo atsimenąs vieną tokį atvejį. Vadinas, gali būti ir
antras. O kad kulka būtent į delną pataikiusi — tai čia jau vie­
na karo kvailysčių. Gal būt, iš jaunatvės jėgų pertekliaus pa­
sirąžė, rankas išskėtė — štai tau ir kulka į delną. Paieškojus,
galimas daiktas, ten kur nors ir tą kulką surastum.
— Papildomai ištyrėte? — paklausė Iljinas.
Jevgrafovas patraukė pečiais.
— Kad tą naktį būta trasuojančių šūvių iš vokiečių pusės
tos kuopos rajone, patikrinome — tikrai būta. Manau, bylą tuo
būtų galima ir baigti. O kulkos ieškoti — vargu ar surasim,—
ne kambary juk šauta. Nebent įsakytumėt visai kuopai šliau­
žioti. . .
— Liaukis juokavęs!—nugirdęs ironiją Jevgrafovo žodžiuo­
se, piktai pasakė Iljinas.— Jei nereikia — nereikia! O jeigu pul­
ko garbė to reikalautų — pats šliaužiočiau ir ieškočiau!
— Savaime suprantama,— tarė Jevgrafovas,— o vis dėlto
pats džiaugiuosi, kad iš pat pradžių tuo nenorėjau tikėti.
— Tu nenorėjai, o aš patikėjau,— atsakė Iljinas.— Kažkodėl
atrodė: atėjo nelaimė, tai ir pasitik! Visą dieną iš galvos toji
mintis neišėjo. Sakiau, pats jam kulką kakton įsegsiu už tokią
gėdą visam pulkui!
— Ką čia pulkas,— įterpė Zavališinas,— jeigu jis tik trys die­
nos pulke.
— Tik trys dienos! Pažiūrėčiau, kaip tu politiniame raporte
tai paaiškintum! Kada beatvyk. s, o jau tavo. Visi supranta,
kad dar ne tavo, o vis tiek — tavo. Jeigu gausi papildymą, ir
jį pirmą dieną — į mūšį, ir viskas eis kaip iš pypkės — perga­
lė, ir žmonės gyvi likę, ir ordinai jiems priklauso, tai ką, gal
susilaikysi ir nepasiūlysi jų apdovanoti? Gal sakysi, kad šitie
dar ne mano, dar nė poros dienų nėra, kaip atvykę, per anks­
ti jiems ordinus duoti? Kažkodėl nė vieno negirdėjau taip sa­
kant! Ir tavęs taip pat.
Iljinas pažiūrėjo į Jevgrafovo puodelį ir įpylė jam arbatos.
— Gerk! Iki šiol, kai tik prisimenu tą viršilą, rankos niežti.
Net ir sapnuojant. O dabar, neduok dieve, dar ir tas būtų pa­
sirodęs.
— Gerai,— tarė Zavališinas.— Gana graužtis! Kas buvo —
pražuvo! Užtat kol gyvi neužmiršim, kaip šešiese su fronto Ka­
ro tarybos nariu, su armijos Karo tarybos nariu, su armijos
politinio skyriaus viršininku, su divizijos vado pavaduotoju po­
litiniams reikalams, tokioj, galima sakyt, draugijoj, pačiam vi­
durdieny šliaužiame pilvais į kovinę saugą ir iš baimės dėl vy­
resnybės kone dangaus šaukiamės! Yra ką prisiminti!
Bet Iljinas net nenusišypsojo.
— Neginčiju, narsus,— piktai pasakė jis apie Lvovą.— Bet
vienos vokiečių minos tada mums visiems būtų užtekę!
— Kvailys jisai! — piktai atrėžė iki šiol tylėjęs Jevgrafovas.
Jo plokščias, plačiažandis, Sincovui rodęsis toks ramus veidas
tamsiai nuraudo iš įtampos, kurią stengėsi tramdyti. Tačiau ne-
sutramdė — pratrūko.
— Apie ką tu? — šyptelėjo Zavališinas.
— Apie tą, ką reikia. Jūs tą narsumą čia pirmąsyk matote,
o aš dar Tamanėje mačiau, kaip dėl jo kaltės po visą sąsiaurį
kepurės ir pilotės plaukiojo. . . Mačiau, kaip jis ten ant kranto
iš paskutiniųjų įsakinėjo! O velniam man tas jo narsumas, jei­
gu iš viso mūsų padalinio tiktai du gyvi išplaukė ant kameros!
Vienas su dviem kulkom, antras — su trim. Visą pusmetį ligo­
ninėse jo narsumą minėjau, kol pas jus patekau.
— Niekad iš tavęs to negirdėjau,— tarė Zavališinas.
— Išgirdai — ir užmiršk.
— Ir užmiršiu.
Jevgrafovas ėmė sriubčioti arbatą ir, daugiau nesakęs nė žo­
džio, atsistojo.
— Kur? — paklausė Iljinas.
— Eisiu gult. Pavargau.
Užsivilkęs milinę ir užsidėjęs pilotę, Jevgrafovas neatsisvei­
kinęs išėjo iš namelio.
— Kiek jam metų? — paklausė Sincovas Iljiną.
Iki šiol laikydamas Jevgrafovą nebejaunu žmogumi, jis net
nepagalvodavo, kiek jis turi metų.
— Keturiasdešimt dveji,— atsakė Iljinas.
— O iš kur jis, kur buvo iki armijos?
— O tu jo klausei, kai buvai bataliono vadas? — kilstelėjo
galvą Iljinas.
— Ne.
— Na, ir aš neklausiau. Ką pats apie save pasako — tą ir
žinau. Eisim gulti? Dabar Ivanas Avdejevičius nukraustys sta­
lą, du suolus tau sustumsim, čiužinys yra, patalynė irgi. . .
Iljinas pakėlė prie ausies netikėtai sučirškusio telefono ra­
gelį.
— Iljinas klauso. . . Sveiki, draugas pirmasis. . . Pas mane. . .
Nieko su juo neveikiame, miegoti ruošiamės... Klausau!
— Divizijos vadas skambina,— tarė Iljinas, perduodamas ra­
gelį Sincovui.— Kalbėk, tavęs prašo.
— Sincovas klauso.
 — Ką, jau miegot taisaisi? — paklausė ragelyje Artemjevo
balsas.
— Taisomės.
— Nieko nebus. Įsakyta, kad tu iki ryto vėl būtum armijos
štabe. Pusvalandžiui užvažiuosi pas mane — noriu tave pama­
tyti, — ir išsiųsiu toliau. O pas mane Iljinas tave atgabens. Jis
ir trofėjinį opelį turi pasiglemžęs, ir vairuotoją. . . Duok ragelį
Iljinui. . .
— Klausau,— tarė Iljinas į ragelį.— Klausau... Bus padary­
ta. . .
Kalbėjo abejingu tarnybiniu tonu, bet, kai padėjo ragelį, jo
veidas atrodė tarsi nuskriausto.
— Negražiai elgiasi.
— Kodėl? — paklausė Sincovas.
— Pulko vadas pasikvietė Į svečius, o jis atima svečią. Nie­
kas taip nedaro.
— Paaiškino, kad aš šaukiamas į armijos štabą.
— Tada kas kita. O kam?
— Nesakė.
— Gal nori paaukštinti,— pusiau rimtai, pusiau juokom tarė
Iljinas ir, pravėręs duris, sušuko į tamsą: — Kutujevai, vikriai
čionai! . .

AŠTUNTAS SKYRIUS

Divizija stovėjo gynyboje plačiu frontu. Iš pulko

štabo į divizijos štabą reikėjo važiuoti beveik dešimt kilometrų
be šviesų, nes pastaruoju metu buvo griežtų griežčiausiai už­
drausta važinėti arti priešakinių pozicijų netgi su maskavimo
tinkleliais ant pažibinčių. Pakeltas vidurnakty vairuotojas nepa­
tenkintas tylėjo, o Sincovas sėdėjo šalia jo ankštame trofėjinia­
me opeliuke „Kadetas" ir galvojo apie save. Kam taip staigiai
iškvietė, neverta net spėlioti. Kare sau nepriklausai, o operaty­
viniame skyriuje — dar mažiau, negu kur kitur. Galvojo ne
apie tai, kam jį iššaukė, o apskritai apie savo gyvenimą. Visi
šios dienos pašnekesiai skatino tai daryti.
„Taip, kai Iljinas šiandien pasiūlė eiti pas jį štabo viršininku,
iškart susigundžiau. O kodėl? Noriu būti arčiau fronto? O argi
aš dabar ne frontu rūpinuosi? Nejaugi per vienerius tarnybos
operatyviniame skyriuje metus priėjau kitokią išvadą? Iljinas
sako: „Stebėtojai." Žinoma, kad ne viskas tuo pasakoma. Vis
dėlto dažniausiai ir pirmiausia keliamas uždavinys: padėti! Bet
 ir apie nesklandumus tenka pranešinėti. Šito neišvengsi. Kitą­
kart, įrodinėdamas kito neteisybę, į pragarą lendi, o paskui, kai
jau įrodai, širdį skauda. Nesgi žinai: netiksliai pranešinėti ir
netgi meluoti žmones dažniausiai paskatina ne niekšybė, o su­
siklosčiusios padėties sunkumas. O jeigu tave sukeistų vieto­
mis su tuo, kuris nerado savyje jėgų iki galo įvykdyti užduo­
tį, vos vos nepriėjo iki galo, vos vos neprišliaužė, vos vos
nepasiekė, kažin ar tu sugebėtum tai padaryti geriau ir atra­
portuoti teisingiau, negu jis! Kartais atrodo, sugebėtum! O kar­
tais įsivaizduoji, kaip įlįstum pats į jo kailį, ir labai susvy­
ruoji, nes jau pripratai prie ko kito: atvažiuoji ir išvažiuoji, at­
važiuoji ir išvažiuoji, turi atokvėpius pailsėt nuo pavojų, o žmo­
nės tuo tarpu lieka ten pat, mūšyje... Eini į priešakines žiemą,
per atlydį, per poplūdžius, šlapiais veltiniais, smukdamas kas
žingsnis į sniegą. O sniegas po ilgo apšaudymo — vienos duo­
bės. Ir užmuštieji dar nenunešti. O pavienės minos, save pri­
mindamos, zvimbia virš galvos. Eini kaip į pragarą. O juk
ne dievaižin kur eini — tik į bataliono vadavietę, ne toliau!"
Sincovas prisiminė, kaip žiemą po mūšio dėl vienos placdar­
mo aukštumos, už Sliudiankos upės, kai po šešto įsakymo —
užimt! —ją vakarop vis dėlto užėmė, divizijos vadas generolas
majoras Talyzinas, nugėręs stebėjimo punkte trečdalį gertuvės,
pats nuėjo prie tos aukštumos rinkti sužeistųjų:
— Einam su manim, majore!
Sužeistųjų buvo daug, jie gulėjo visoj aukštumos papėdėj.
Ir Talyzinas, nors buvo ištraukęs trečdalį gertuvės, atrodė ne­
girtas ir net neišgėręs, o tiktai kažkoks keistas, priblokštas. Ar
jis norėjo pasiteisinti širdyje prieš savo sužeistuosius karei­
vius, gulinčius prie šios aukštumos, ar gailėjosi jų, ar nežinojo,
ką jam daryt su savimi — toks jau skausmas buvo apėmęs jį
po sunkių kautynių, todėl nusitempė drauge ir Sincovą, ir
savo adjutantą, ir pasiuntinį, ir du automatininkus. Ir kartu su
ropojančiais po aukštumos šlaitus sanitarais ieškojo giliame,
šlapiame sniege sužeistųjų. Kartais tik padėdavo, o kartais, pats
suradęs kurį nors nuošaliau, užsiversdavo ant pečių ir tempda­
vo prie neštuvų. Paskui staiga prisiminė Sincovo ranką, kai šis
sunkiai ir negrabiai stengėsi jam padėti, ir pasakė:
— Tu eik šalin. Ko gi ėjai su manimi?
Bet kur galėjai eiti nuo jo? Ir jie dar valandą vaikščiojo
ir rinko sužeistuosius. Ko tik nebūna priešakinėse! Papasako­
tum kam, nepatikėtų. Ir pats Sincovas, kai vėl pateko pas tą
patį divizijos vadą, kai jau viskas buvo tvarkoj, kai nuėjo
toliau, į priekį, nebepažino jo, tartum visai kitą žmogų pama­
tė. Tartum ne vien toji aukštuma liko toli praeity, bet ir tas
žmogus, nešęs iš mūšio lauko sužeistuosius, tartum liko tenai,
prie tos aukštumos. ..
„Taip, aš gerai žinau, kas yra priešakinės pozicijos,— prisimi­
nęs Talyziną, pagalvojo Sincovas.— Ir kuo tik aš būčiau —
pulko vadu ar štabo viršininku,— ligi karo pabaigos dar prisi­
žiūrėsiu baisybių. Ir vis dėlto norėtųsi arčiau fronto. Jeigu tuo­
met, po ligoninės, neėmiau balto bilieto, dabar noriu eiti iki
galo."
Jis mąstė apie tai, ką jau ne kartą buvo kare apmąstęs. „Bū­
na ir taip: gėris žmogų padaro blogesnį, o blogis — geresnį...
Mane, pavyzdžiui, kaip tik blogis padarė kitokį, negu buvau
prieš karą. Kaip aš užmiršiu tą persikėlimą per Dneprą, kai
vokiečiai kapojo mums galvas iš automatų nuo viršaus, nuo
kranto, tartum kopūstus kapoklėmis? Arba tą atkovotą iš vo­
kiečių mūsų karo belaisvių stovyklą prie Stalingrado, kur aš
suradau Butusovą? Jis ir dabar tebėra gyvas ir kariauja. Ir jau
po stovyklos buvo degraduotas į eilinius už tai, kad, vadovau­
damas kuopai, nepaisė niekieno įsakymų ir neėmė vokiečių į
nelaisvę. Ir degraduotas, ir sužeistas, ir vis tiek, neseniai rašė,
vėl grįžęs rikiuotėn ir vėl vadovaująs kuopai. Ir taip pat, kaip
aš, nenori, kad karas be jo baigtųsi. O ko aš noriu iš karo
sau pačiam? Kaip ir visi, noriu likti gyvas. O šiaip nieko ypa­
tingo sau nenoriu. Iljinas paklausė, kaip Tatjana pažiūrėtų
į tai, kad aš veržiuosi j pulką, pritartų ar ne? Balsu pasakytų:
gerai! O ką pati sau pagalvotų, nežinau. Kokia ji nori būti —
tai vienas dalykas, o ar tam jai užtektų jėgų — kitas. Žmogus
daug ko iš savęs nori. Bet ne viską išgali. Taip ir aš. Taip ir
ji",— pagalvojo jis apie Tanią, vėl sunerimęs dėl jos.
Vairuotojas staigiai sustabdė mašiną; priešais, užtveręs ke­
lią, stovėjo kareivis su automatu, už jo juodavo šlagbaumo sker­
sinė.
— Retai matomės,— buvo pirmieji Artemjevo žodžiai, kai
Sincovą įvedė į trobą, kur buvo įsikūręs divizijos vadas.— Pas­
kutinį kartą daugiau kaip prieš penkis mėnesius.. .
— Greit šeši,— pasakė Sincovas.
— Tuo labiau. Arbatos? — Artemjevas linktelėjo į stalą. Ant
jo stovėjo termosas ir dvi stiklinės.— Kitko nesiūlau, žinau —
jau ragavai.
— Ir arbatos negersiu.
— O aš gersiu. Traukia prieš naktį. Kartais ir vidurnaktį
atbudęs geriu.— Artemjevas prisipylė pusę stiklinės juodos ar­
batos ir užsuko dangteli.
— Kam mane šaukia, nežinai?
 — Neįsivaizduoju, matyt, prireikė jiems. Pats mūsų Perevoz-
čikovas skambino; baigei ar nebaigei darbą pas mus, bet kad
lygiai šeštą būtum tenai!
— Nebaigiau. Dviejuose pulkuose buvau.
— Žinoma. Na, ir kokie tavo įspūdžiai — papasakok!
Artemjevas .įprastu mostu pasitraukė per stalą bloknotą ir
pasirengė klausytis Sincovo. Bet užrašinėti beveik nereikėjo
Sincovo manymu, divizijoje, ten, kur jis lankėsi, išskyrus retas
išimtis, viskas buvo normalu — ir maskavimasis, ir ugnies reži­
mo bei transporto taisyklių laikymasis. O dėl trys šimtai trisde­
šimt antrojo, Iljino pulko, iš viso nebuvo jokių pastabų.
— Iljinas visada stengiasi būti pirmuoju,— išklausęs Sinco­
vą, tarė Artemjevas.— O po to atvejo su maisto daviniu — dvi­
gubai. Bet ką čia kalbėti, visi stengiamės. Mūsų karinis gyve­
nimas, žinai, iš ko susideda?
— Iš ko?
— Kaip ir kiekvienas gyvenimas, tik iš dviejų dalių: gero ir
blogo. Gero dabar atsirado daug daugiau, negu blogo, bet ir
blogo dar pakanka,— kad tik vyresnybė neišgirstų!
— Ar tik ne mane turi galvoj?
— Ogi kad ir tave. Kare, išskyrus kareivį, visi — vyresny­
bė. Rytoj tavo pėdsakais pereisiu išilgai priešakinės linijos.
Galimas daiktas, kad draugui iš štabo jie apdūmė akis.
— Nemanau,— tarė Sincovas.
— Be reikalo. Vis dėlto tu ne kadrinis ir visų mūsų gudry­
bių nežinai.
— O Iljinas žino? — paklausė Sincovas.
— O Iljinas žino, nors ir ne kadrinis. Jis visko išmoko. Ir
kur tau su juo lygintis! Iljinas ir po keturiasdešimties metų
guls į karstą su kariška apranga. Jeigu jį anksčiau į atsargą
paleistų, tai laikyk, kad gyvą palaidojo! O tu kariauji — kol
karas. Tu savo, galima sakyt, jau atkariavai, dabar tik tavo
gera valia.
■— Gerai, nebekalbėkime apie tai,— Sincovas susiraukė.
Kalbėti su Artemjevu apie Iljino pasiūlymą dabar, po jo žo­
džių, pasidarė sunkiau. Bet Sincovas vis dėlto peržengė šią
kliūtį.
— Pasiskubino Iljinas,— išklausęs Sincovą, nepatenkintas ta­
rė Artemjevas.— Tiesa, kad Nasonovas yra parašęs raportą, bet
kol kas jo prašymo nepatenkinsim. Kai Tumanianas pasitrau­
kė iš pulko, jie abu galėjo pretenduoti. Nasonovas — kaip tu­
rįs didelę patirtį, Iljinas — kaip perspektyvus ateičiai. Pasirin­
kome Iljiną. Laikinai nuskriaudėme neblogą karininką. Atsiras
galimybė — pas mus ar ne pas mus,— ir Nasonovas, galimas
 daiktas, gaus pulką. O kol kas palaikysim juos drauge. Abiem
Į naudą! Po tavo žodžių tuo labiau esu dėl to tikras. Taigi pra­
šau man atleisti.
— Atvirkščiai, atleisk, kad pradėjau šį pašnekesį. Jeigu ne
Iljinas. ..
— Užtaigi,— nusijuokė Artemjevas.— O sakai, akių tau ne­
mokės apdumti! Iljinas, tavo bičiulis, pats pirmasis ir apdūmė!
Parodė ne tai, ką turi, o tai, ką norėtų turėti. O kare tai ir yra
pavojingiausias nukrypimas nuo tiesos.
Jis nebesišypsojo.
— Kad nori ištrūkti į. pulką, pritariu. Jei galėčiau, pats
padėčiau. Bet dabar negaliu.
„Negali, tai negali." Sincovui pasirodė, kad, sakydamas „pa­
dėčiau", Artemjevas sutriko. Dėl „pritarimo" — čia jau prin­
cipo reikalas! O į savo diviziją priimt nenorėjo. Prisiminė, kad
svainis, ir kaip tik todėl nenorėjo.'
Ir, tartum skubėdamas patvirtinti Sincovo spėliojimus, Ar­
temjevas prakalbo apie tai, kas juodu rišo.
— Jeigu įsivaizduotume mažai įtikimą dalyką, kad mes, kaip
dabar stovim, taip ir drošim pagal žemėlapį, niekur nepasuk­
dami iš kelio, pagal savo penkiasdešimt ketvirtą lygiagretę, tai
tiesiai prieš mus pirmiausia Mogiliovas, paskui Minskas, pas­
kui Lyda. O Gardino meridianą perkirsim vos už dvidešimties
kilometrų nuo miesto. Bet šitaip, žinoma, būna tik pasakose, o
ne kare.. . Iki tol vienus rokiruos, kitiems pakeis veiksmų ri­
bas, trečius nusiųs į rezervą. ..
Jis taip energingai išskaičiavo visas šias galimybes, jog ro­
dės, kad pats nori atkalbėti save nuo tos mažai įtikimos, bet
vis dėlto įstrigusios jam į galvą minties, kad jų armija ir jo
divizija galiausiai iš tiesų atsidurs kaip tik prie Gardino.
— Kam čia apgaudinėti pačius save!—tarė Sincovas.— Ko­
kios būtų tos linijos ir ribos, o mudu vis tiek ir tegalvojam
vien apie tai!
Galvoti apie tai — reiškė galvoti apie seną moterį ir
mažutę mergytę, apie Artemjevo motiną ir Sincovo dukterį, li­
kusias tenai, Gardine. Be viso kito, kas juos rišo gyvenime,
buvo dar ir tas bendras atminimas. Nei Artemjevas, vadovavęs
pulkui Užbaikalėje, nei Sincovas, kartu su žmona atsidūręs
atostogose Kryme, negalėjo savęs kaltinti, kad toji sena mo­
teris su vienerių metų mergyte nespėjo išvažiuoti arba išeiti
pėsčiomis iš karinio miestelio prie Gardino, į kurį vokiečiai at­
ėjo po šešiolikos valandų nuo karo pradžios.
Ir vis dėlto šios kaltės našta jiem abiem slėgė širdį, kaip
slegia širdį kiekvienam sveikam — kūnu ir siela — vyriškiui, ku­
rio akivaizdoje žūsta koks nors bejėgis žmogus. Netgi neturė­
damas jokios fizinės galios padėti kitiems, ir pats tik atsitikti­
nai išsigelbėjęs no katastrofos, žmogus vis tiek jaučiasi kaltas
prieš tuos, kurie negalėjo išsigelbėti. Ypač jeigu tai moterys
ir vaikai.
Panašiai jautėsi ir Artemjevas su Sincovu, nors ir nepasaky­
tum, kad juodu, vienas ar kitas, būtų gelbėję šiame kare pa­
tys save. Gelbėjo, žinoma, kiek diktavo protas, kai reikdavo,
priguldavo arba palenkdavo galvą apšaudomam plote. O visur
kitur negelbėjo. Iš pradžių, kaip įmanydami, stabdė karą, kai
jis ritosi ir norėjo persiristi per juos ir per milijonus kitų žmo­
nių. O dabar, sustabdę, ritino atgal, tenlink, iš kur jis prasi­
dėjo.
Prie nežinomybės žmonės pripranta sunkiau, negu prie ko
kito. Tačiau ir prie jos pripranta. Trejus metus nei Sincovas,
nei Artemjevas nežinojo, kas nutiko tai senai moteriai ir mer­
gytei, tačiau su tuo apsiprato, ir ta nežinia virto jų karinio
gyvenimo dalimi. Tačiau šis įprastas nežinojimas, tartum mėsa
apaugusi skeveldra, kartais primindavo save aitriu skausmu.
Taip atsitiko ir dabar, kai Artemjevas sušneko apie Gardiną.
Juodu abu iš daugelio požymių suprato, kad busimasis vasa­
ros puolimas nebe už kalnų. Kad ir į kokį punktą prasiveržtų
jų armija, tikrame karo plane, matyt, irgi įrašytas visos Bal­
tarusijos, taigi ir Gardino, išvadavimas. Tai, kas dar neseniai
atrodė tolima, dabar priartėjo, Ir nežinomybė, per trejus metus
tapusi įpratimu, turėjo baigtis ir pavirsti arba džiaugsmu, arba
sielvartu. Užmerk akis ar neužmerk, baimingai laukdamas, ką
atsakys į tai gyvenimas, o vis tiek atsakymas bus vienas.
— Tu, žinoma, man atleisk,— tarė Artemjevas,— bet aš, kai
susidūmoju,— vis apie motiną ir apie motiną... Jūsų dukrą
mačiau tik nuotraukoje. O su motina visas gyvenimas. ..
Sincovas linktelėjo.
— Žinoma, kaipgi kitaip.
Jis ir pats menkai teįsivaizdavo savo dukterį. Tada jai buvo
vieneri. Dabar, jeigu gyva, jau ketverių metų. Ir ją pažins tik,
kai kiti žmonės pasakys, kad tai—jinai.
— Kaip Tania? — paklausė Artemjevas.— Žiemą iš tavęs gir­
dėjau, kad laukiatės papildymo?
— Išsiunčiau pas motiną į Taškentą. Dukterį pagimdė,—
atsakė Sincovas, plačiau nepasakodamas apie savo rūpesčius.
— Sveikinu. Pačiu laiku! Čia juk greit košė užvirs. Jos tenai
sau „katutes katuliutes", o mes tuo tarpu Baltarusiją išvaduo­
sim. Ko gero, ir aš po to kokiai dienelei į Maskvą ištruksiu —
su priežastim, o gal ir be. Nębelveriu. Nuo pernai lapkričio
 Nadeždos nematęs! Vienai parai į Maskvą ištrūkau, kelios die­
nos prieš tai, kai tada su tavim buvom susitikę. Ir nuo to
laiko viskas! Užvakar septintas mėnuo prasidėjo, kur tai ma­
tyta? Nors su kitom prasidėk ar prisirišk!
Artemjevas nusiėmė portupėją, atsisegė palaidinės apikaklę
ir, susibrukęs rankas į bridžų kišenes, perėjo per trobą.
— O pati tave čia aplankyti po to negalėjo? — paklausė Sin­
covas.
— Ji negalėjo!—nusijuokė Artemjevas.— Ji viską gali. Tik
aš negaliu leist, kad ji pas mane važinėtų. Uždraudžiau jai,
griežtai. Klausi, o pats tikriausiai puikiai žinai, ką ji čia vasa­
rą pridarė! Ir ten pas jus visi mane purvais drabstė, ir čia,
divizijoj, liežuviais plakė. Ne aklas ir ne kurčias, žinau.
Jis nusikvatojo ir pliaukštelėjo sau per šlaunis.
— Triukšmo daug buvo! Nors iš tiesų, niekam nieko blogo
nepadarė. Kvailiuką adjutantą apmovė ir į priešakines pozicijas
pralindo: užsigeidė kovos aplinkoje mane pamatyti. Artileristus
prisikalbino — iš patrankos gavo pašaudyti! Raita ant arklio
lakstė — irgi, mat, stebuklą pamatė! Ir kai ,,Viliuką" apvertė,
juk nieko neužmušė, tik pati iš po jo vos išsikapstė. Jei kita
taip būtų padariusi, niekas nė dėmesio būtų nekreipęs. Na,
vaikščiojo, jodinėjo, avariją padarė. Kaip ją — tai visi tuoj
pamato! Tokia jau boba! Net kai nenori, vis tiek visi mato!
O ką jau besakyti, kai nori! Turėjau su ja bėdų ir turėsiu. ..
Ir, nors Artemjevas taip sakė, jo balse buvo daugiau džiaugs­
mo, negu pasmerktumo. Pasakė ir, pats savo žodžius išgirdęs,
nusijuokė:
— Viską malonu apie ją prisiminti. Ir ką gi žmogus gali
padaryti!
Visa jo ištvermė, visas optimizmas, kuriuo jis .pasižymėjo
nuo pat gimimo, staiga tarsi nustūmė kitką šalin ir iškilo aikš­
tėn, primindamas Sincovui tą Pašką Artemjevą, kuris dar nebu­
vo joks divizijos vadas, o tik ruošėsi stoti iš paskutinės klasės
į karo mokyklą ir sakydavo, kad tegul Nadka Karavajeva ne­
mano, jog jis ilgai paskui ją sekiosiąs.
— Malonu matyti tave gerai nusiteikusį!
— Nuotaika nebloga, tas tiesa,— atsakė Artemjevas.— Še­
šioliktas mėnuo vadovauju divizijai. Ir žvalgu, ir operatorium
buvau, o save vis dėlto suradau čionai, vado poste! O juk va­
sarą, prieš Kursko lanką, vos neišlėkiau velniop! Ir vis per Na-
deždą. Ir atokvėpis buvo, ir atvažiavo pas mane kaip teisėta
žmona, ir leidimą iš tokios vyresnybės gavo, jog neprisika­
binsi! Bet Serpilinas -tokiuose reikaluose griežtas! Nemėgsta,
kad bobos fronte trainiotųsi. Gerai ją įsidėmėjo ir, kai ji dar
ir antrą, ir trečią kartą keistybių prikrėtę, pasišaukė mane, pa­
sisodino priešais ir klausia: „Kas jums brangiau: žmona ar di­
vizija?" Aš dar bandžiau juokauti: „Abidvi brangios, draugas
vade. Žmogus yra žmogus". O jis man atrėžė: „Teisingai. Bet
karo tarnyba yra karo tarnyba. Ir jos esmė ta, kad ji reika­
lauja mus užmiršti, jog žmogus yra žmogus. Kartais neilgam
laikui, kartais ilgam. Jūsų žmonai veikiančiosios armijos įtaka,
kaip paaiškėjo, yra neigiama. Jei ketinate ir toliau vadovauti
divizijai, tai padarykit taip, kad jūsų žmona per keturiasdešimt
astuonias valandas paliktų man patikėtos armijos teritoriją. Mo­
tyvai— juos palieku jūsų nuožiūrai. Jūs laisvas!" Su Serpilinu
viso pokalbio — vos dvi minutės. Su ja paskui — bent dvi­
dešimt valandų! Ir pasekmė — ji Maskvoje, o aš, kaip matai, te­
bevadovauju divizijai. Darbo užtenka. Ir, atrodo, susidoroju.
Nors ir aš ano pokalbio neužmiršau, ir armijos vadas pamena.
Jaučiu: nemėgsta manęs nuo to laiko.
— Nežinau, man atrodo, jis žmogus teisingas,— tarė Sincovas.
— Gal ir teisingas. Bet jau geriau ne jo teisingumu, o pačiu
savimi pasikliauti. Mėgsta ar nemėgsta, o jeigu aš jau j tris
Vyriausios vadovybės įsakymus su savo divizija esu patekęs,
to niekas neatims.
— Manau, kad niekas nė nesikėsina atimti,— vėl įterpė Sin­
covas.— Kartoju, jis žmogus teisingas.
— Tuo geriau jam. Bet man dabar be jo, su Boiko, geriau
einasi. Jei nori žinoti, aš turiu savų sunkumų kaip divizijos
vadas. Nuo keturiasdešimt antrųjų metų aš trečias iš eilės.
O kur buvusieji? Abu tebėra čia! Armijos vadas iki manęs
šiai divizijai vadovavo. Iš vienos pusės—jie tebėra neabejingi
šiai armijai, ir tas neblogai. O iš kitos — ar ne per daug pri­
siminimų apie tai, kaip jie vadovavo jai iki manęs? Kaip klos­
tėsi reikalai, jiems vadovaujant, ir kaip klostėsi man? Ir pačioj
divizijoj yra mėgėjų, ypač kai už ką nors uodegą prikerpu, pa­
lyginti mane — žinoma, ne mano naudai — su pirmtakais: vie­
nas buvęs — nors prie žaizdos dėk, be to, tikras talentas, antras
patirties kur kas daugiau už mane turėjęs, užtai ir armijos vadu
tapo! O kai jau aš tokią užuominą kieno akyse įskaitau, doro
tegu nelaukia.
— O gal įskaitai akyse tai, ko nėra? — paklausė Sincovas.
— Gal būt,— šyptelėjo Artemjevas.— Bet kažkam reikia visa
tai išpasakoti. Štai tau ir išpasakojau. Ne kiekvienam sutiktam
gali širdį atvert.
- Kaip tavo reikalai su Berežnojum?
 — Taigi va, tikrai, kaip su Berežnojum,— asakė Artemje­
vas.— Irgi klausimas. Gerbti vienas antrą gerbiam, o mylėt —
mylėt tai aš be atsako nelabai sugebu. Ne taip seniai buvo gene­
rolas leitenantas Kuzmičius atvažiavęs. Kaip pridera, raportas,
situacija, o paskui Kuzmičius man: „Tu, divizijos vadas, labai
užsiėmęs žmogus, nenoriu tavęs trukdyti..." Ir rodo į Berežno-
jų: „Matvejau Iljičiau, jis komisariškus reikalus tvarko ir,
šiaip ar taip, yra už tave laisvesnis, su juo ir pavaikščiosim po
pulkus." Na, ką tu į tai pasakysi? Ir vaikščiojo dvi dienas po
pulkus už parankių, kaip seni pažįstami. O galiausiai armijos
vado pavaduotojas išvyksta iš divizijos, net neužsukęs pas patį
vadą: gaunu iš jo linkėjimus ir padėką per Bęrežnojų. Dabar
laukiu, gal ir armijos vadas taip pat diviziją aplankys. Man —
„Sveiki!"—ir nuvažiuos toliau su buvusiu savo pavaduotoju
politiniams reikalams, juk dabar jį vieną visi trys teturime. Mes
keičiamės, o jis vis tas pats. Jau geriau jį nuo manęs paimtų
ir į kokį nors aukštesnį postą iškeltų!
— Betgi tu koks karštas pasidarei. Nemaniau, kad toks gali
būti.
— Kartu netarnavom, tai ir nežinai,— atsakė Artemjevas.—
Rikiuotės tarnyba charakterį į vieną pusę lenkia, o štabinė —
į kitą. Taip ir išėjo, kad aš pasidariau karštesnis, o tu vėsesnis.
Gal, jeigu ten, štabe, visai sukempėjai, tau iš tikrųjų pravartu
būtų grįžt į rikiuotę. Prasidės mūšiai — prasidės ir nuostoliai;
jums ten viršuj iškart praneš, kur kokia spraga atsirado. Ser­
pilinas juk tave asmeniškai pažįsta, surask progą ir pasiprašyk
pas jį. Bet geriau, prieš prasidedant puolimui, iš anksto...—•
Artemjevas, nebaigęs sakinio, pažiūrėjo į laikrodį. — O dabar
važiuok. Ką čia aš iš tikrųjų įsiplepėjau kaip boba. Jau visas
sąmones ir nesąmones iškalbėjau. Nors, kita vertus.. . kada dar
pasimatysim? Kai žmonai rašysi, pasveikink nuo manęs!
— Ir tu taip pat.
Nors Sincovas iš senų mokyklinių laikų ir nelabai temėgo
Nadią, bet argi tai dabar turėjo kokią reikšmę?
— Man Tania pasakojo, kaip juodvi su tavo Nadia buvo su­
sitikusios tada, keturiasdešimt trečiaisiais, Maskvoje, josios bu­
te. Ji tada jai patikusi.
— Ech, Vania, Vania! — staiga ištarė Artemjevas ir stipriai
trakštelėjo pirštais.— Sunku gyventi kare, kai užnugaris netvir­
tas. Tiktai tau, kaip broliui. Ir niekam daugiau.
— Kam daugiau?
— Net Tatjanai. . .
•— Ir to perspėjimo taip pat nereikia!
 — Kai ji su manimi,— tęsė Artemjevas,— žinau, kad geres­
nio už mane neturi ir nieko kito jai nereikia. O kai ne su ma­
nimi, nežinau. Ir žinoti nenoriu. O kartais, atvirkščiai, noriu!
Keliskart man rašė, reikalavo, kad ją kaip žmoną pasiimčiau
čionai, j frontą, mašininke, kuo tik galėsiu! Kodėl ji tenai, jei
manęs jai nereikia? Ką, argi jai bloga Maskvoje? Argi čia bus
geriau? O kitąkart vėl pagalvoju: kodėl ji to iš manęs reika­
lauja? Pati savęs, ar ką, bijosi: būti ten viena? O ką aš galiu
padaryt; juk žinau, jeigu ii bus šalia, kariaut negalėsiu.
Juodu abu atsistojo, beliko atsisveikint.
— Išeisiu, palydėsiu tave.— Artemjevas, nukabinęs nuo vi­
nies, užsimetė palapinsiaustę ir, tartum pats savim stebėdamasis,
patraukė plačiais pečiais.— Drebulys kažkodėl ima krėsti. Pir­
mąsyk šįmet išsimaudžiau rytą upelyje, tur būt, persišaldžiau.
Palauk, skambina!
Artemjevas grįžo nuo durų prie stalo ir, prieš paimdamas
ragelį, nepatenkintas pažiūrėjo į laikrodį — skambučiams buvo
vėloka, nebent kas būtų atsitikę...
Tačiau iš pokalbio telefonu Sincovas iškart suprato, kad nie­
ko neatsitiko.
— Kol kas čia. Trumpam užlaikiau pas save, norėjau, kad pa­
pasakotų savo įspūdžius. Aišku, aišku! — kelissyk pakartojo Ar­
temjevas.— Klausau! Suprantu! Tučtuojau jį išsiunčiu, jeigu
taip.
Bet, padėjęs ragelį, Sincovui pasakė visai ką kita:
— Jeigu taip, užlaikysiu tave dar penketui minučių. Pri­
sėsk!— Jis nusimetė nuo pečių apsiaustą, pasidėjo jį šalia sa­
vęs ant suolo ir šyptelėjo, kad Sincovas nustebo.— Perevoz-
čikovas skambino.
— Supratau,— tarė Sincovas.
— Teiravosi, ar tu išvažiavęs. O teiravosi todėl, kad jam
pačiam Karo tarybos narys skambino. Pasirodo, tave ketina
pasiųst į Maskvą su kažkokiu pavedimu, o dar prieš tai, rytą,
lygiai septintą, įsakyta prisistatyti Karo tarybos nariui. Už to­
kią žinią iš tavęs priklauso.
Sincovas patraukė pečiais. Kiek jis atsimena, operatyvinio
skyriaus karininkai du ar tris kartus su įvairiais pavedimais
vyko tiesiog į Maskvą, aplenkdami fronto štabą. Bet kodėl da­
bar j Maskvą siunčiamas būtent jis, niekaip nesuprato. Be to,
ir neramios mintys dėl Tanios temdė būsimos kelionės džiaugs­
mą.
— Galėjo rast ką nors kitą, kuris apie tai tik ir svajoja.
— Šitaip visada pas mus būna — nusišypsojo Artemjevas.—
Tų, kurie, kaip aš, apie tai svajoja, nesiunčia.— Jis prisitraukė
bloknotą.— Luktelk, aš laiškelį Nadeždai parašysiu. Paduok
Maskvoje jai pačiai į rankas ir papasakok, kaip aš čia be
jos... Laikraščius pavartyk.— Jis pastūmė Sincovui aplanką,
į kurį buvo susegti laikraščiai.— „Žvaigždutėje" įdomūs straips­
niai — apie rusų karininkijos istoriją. Aš juos išsikerpu. Va­
kar ketvirtas buvo, tu tikriausiai dar neskaitęs.
Bet Sincovas nė nemanė skaityti Artemjevo iškarpų apie ru­
sų karininkijos istoriją. Dabar jam ne jos buvo galvoj. Jam
staiga dingtelėjo, kad Maskvoje galima bus pamėgint padaryti
tai, ko nepadarysi iš čia, iš veikiančios armijos: galima bus
nueiti į centrinį telegrafą ir pasiųsti „žaibą" su apmokėtu at­
sakymu į Taškentą, Tanios motinai. Sužinoti, kodėl Tania ne­
rašo laiškų. Ir kas per antspaudas buvo ant pirmojo laiško:
„Arysė?" Kaip ji, nejau nespėjo parvažiuoti, pagimdė Arysėje?
O gal kažkam, kad būtų greičiau, įdavė tenai, Taškente, laišką
ir paprašė įmesti Maskvoje, o tasai nenuvežė iki ten, įmetė pa­
keliui toj Arysėj?
Prieš penketą dienų, vėl negavęs laiško su eiliniu lauko paš­
tu, jis išprašė mašiną ir nuvažiavo į antrąjį ešeloną, į sanita­
rinį skyrių, pasikalbėt su Zinaida Sergejevna, gydytoja, Tanios
bičiule; širdy tikėjosi, kad jį apramins pokalbis su ja.
Bet ji, sužinojusi, kad Sincovas taip ir negavo daugiau nė
vieno laiško, ėmė plūsti Tanią:
— Užsispyrusi kaip ožys! Aš gi jai sakiau: su tokiu sužeidi­
mu jai tikrų tikriausiai būtų leidę daryti abortą! Netgi tau
norėjau pasakyt, kad jokiu būdu neleistum jai gimdyti. Bet pa­
bijojau, kad paskui užgrauš mane, kai sužinos! Ir neišnešiojo,
ir Arysėje, visai galimas daiktas, iš traukinio išlaipino — labai
galėjo būti!—kalbėjo ji, nė'negalvodama raminti Sincovo, nes
pati mylėjo Tanią ir tarėsi dėl jos pergyvenanti ne mažiau už
Sincovą.
Jis išvažiavo nuo jos ne suramintas, bet, atvirkščiai, dar la­
biau susirūpinęs, tik dabar pilnutinai supratęs, kad Tania pati
seniai žinojo, kokiam žingsniui ji ryžosi.
— Aš rašau Nadeždai,— nutraukė Sincovo mintis staiga pra­
šnekęs Artemjevas,— kad ji tenai tave pavalgydintų ir apnakvin­
tų, tuo labiau jeigu ilgiau užtruksi. Tenai mūsų bute ir išsimau­
dyti patogu: yra dujos. O komendantūroje tik užsiregistruosi ir
adresą praneši — vyresniesiems karininkams tai leidžiama.
— Gerai, ten žiūrėsiu,— Sincovas nenorėjo atitrūkti nuo sa­
vo minčių.
Jis galvojo, kad rytoj rytą, prieš kelionę, reikia užeiti į lau­
ko paštą — o gal kas ir atėjo per tas dvi dienas. O gal ir šian­
dien — grįžta, o ant lovos guli laiškas, ir jame viskas gerai!
 — Ji turi raktus ir nuo senojo mūsų buto. Jei nori, pasiimk
juos, nueik į tą butą, juk dabar, tiesa sakant, jis tavo, — vėl
nutraukęs Sincovo mintis, tarė Artemjevas, kaip tik tuo metu
rašąs apie tai Nadiai.
Sincovas linktelėjo, o pats sau pagalvojo apie tą butą: „Mū­
sų, mano, tavo — dabar nesuprasi, kieno jis, tas senas dviejų
kambarių Artemjevo butas Pirogovkoje!"
Kai jis ėmė tenai lankytis, jiedu su Pavlu mokėsi septintoje
klasėje, o Maša buvo dar visai mažytė — trečiaklasė... Vėliau,
kada jiedu prieš karą susituokė ir išvažiavo į Gardiną, o Ar­
temjevas tarnavo Čitoje, tas butas, kuriame liko gyventi tiktai
senelė, buvo laikomas lyg ir bendru, skirtu visiems, kas tik ga­
lėjo atvažiuoti į Maskvą. Artemjevas, vedęs Nadią, tikriausiai
po karo gyvens su ja dideliame jos bute, atitekusiame jai po
pirmojo vyro, Kozyrevo, mirties, kažkur Gorkio gatvėje, o ta­
sai senasis butas Pirogovkoje.. .
— Ar tu moki už jį? — paklausė jis Artemjevą.
— O kaipgi,— atsakė Artemjevas, vis teberašydamas.— Juk
ne amžinas tas karas! Kaip kas bebūtų, o pravers. Tau visų pir­
miausia.— Jis paliovė rašęs.— Tu gal manai, kad, jei motina
gyva, ji tavo Tatjanos nepriims, nesupras tavęs? Kad tik gyva
būtų!
Pasakė ir vėl įknibo į laišką.
O Sincovas pagalvojo; „Ką gi, ir užeisiu, jeigu raktai yra
ir butas yra. Gerai, kad yra tas butas. Vargu ar po karo su to­
kia ranka paliks kadriniu. O jeigu yra butas, bus galima gy­
venti Maskvoje."
Žmogui, kuris seniai armijoje ir seniai kare, gyvenimas yra
kažkuo sudėtingesnis už bet kurio kito žmogaus gyvenimą, bet
kažkuo ir paprastesnis. Pati karinė tvarka apriboja jo rūpes­
čius dėl artimųjų. Jis rūpinasi jais, kiek gali ir privalo, bet
už kažkokios ribos jis nieko nebegali ir nieko nebeprivalo.
Karas tartum išvaduoja jį nuo atsakomybės už tai, ko jis vis
tiek neįstengia padaryti.
Tačiau dabar, savo minčių išvestas iš tos įprastos būklės,
Sincovas kažkaip lyg išsigandęs pagalvojo, kad po karo jam
reikės gyventi visiškai kitaip, negu gyvens dabar, kol vyksta
karas.
-— Viskas.— Artemjevas pakilo ir sulenkė pusiau keletą po­
pieriaus lapelių, kuriuos spėjo prirašyti.— Dėk į kišenę. Sugai­
šinau tave ne penkias, o dvylika minučių.
— Galėjai ir ilgiau. Jeigu prisistatyti liepta rytą, tai laiko
dar yra.
 — А,— numojo ranka Artemjevas,— vis tiek visko nepara­
šysi. Atsakymą atvežk. O svarbiausia, noriu iš tavęs išgirsti,
kaip tu pas ją svečiavaisi. Kai grįši, tuoj duok žinią.
— Viskas bus padaryta.
Sincovas sulenkė laišką dar perpus ir užsisegė palaidinės
sagą.
— Neužmiršk persidėt į kitelį, kai važiuosi į Maskvą.
— O kad aš tikriausiai su ta palaidine ir važiuosiu,— atsakė
Sincovas, pagalvojęs, kad iki ryto reikės prisisiūt i^ują apy­
kaklaitę.
Artemjevas vėl užsimetė ant pečių palapinsiaustę ir be kepu­
rės išėjo iš trobos paskui Sincovą.
— Į senąjį butą vis dėlto užeik,— patarė Artemjevas, jau
stovėdamas prie savo „Viliuko", kuris Sincovą turėjo nuvežt
į armijos štabą.
Ir Sincovas, tai išgirdęs, pagalvojo, kad senasis butas ir pa­
čiam Pavlui yra tartum atsarginė pozicija. Gal kartais vis tik
ateina į galvą mintis, kad nesutars su savąja Nadežda.
— Kalašnikovai,— kreipėsi Artemjevas į vairuotoją,— visų
pirma, neskubėkite: naktis tamsi, miškas, ir priešpriešiais sutik­
site daug mašinų su karinėm medžiagom. Antra, išvažiuodami
iš miško, sankryžą pervažiuokite kuo greičiau. Naktimis ji
smarkiai apšaudoma. Vakar į pusantratonę tiesiai pataikė ir
sunaikino. . .
Šitai jis sakė jau ne vairuotojui, o Sincovui ir, pasisukęs
į vairuotoją, paklausė:
— Aišku?
— Viskas aišku, draugas pulkininke.
— Tai važiuokite,— įsakė Artemjevas.
Sincovo jis neapkabino ir nepabučiavo, bet jo ranką tvirtai
suspaudė ir ilgai nepaleido. Paleido tik tada, kai Sincovas jau
sėdosi į „Viliuką". Ir kai „Viliukas" jau nuvažiavo, vis dar sto­
vėjo, žiūrėdamas jam įkandin. . .

DEVINTAS SKYRIUS

— Įteiksi armijos vadui. Ir be laiško, pats duok

pajusti, kad laukiame jo. Sugebėsi? Manau, sugebėsi,— pasakė
Zacharovas, paduodamas laišką Sincovui. — Pagalvojom — jis
džiaugsis, tave pamatęs. Esu girdėjęs iš jo, kaip tu sunkią va­
landą, ne tarnybinės pareigos verčiamas, o savo valia su juo
likai. Šitose pačiose vietose. Ar buvo taip?
 Buvo.
— Vadinasi, jeigu norės, turės ką ten tavim prisiminti bcsi-
ilsėdamas.— Zacharovas nusišypsojo.— Kada nors visi tą ir te­
veiksime, kad karą minėsime...— Ir vėl surimtėjo:—Mums iš
čia nesimato, kiek jis pasveikęs. Klausimas delikatus — ir sku­
bini neturime teisės, ir paragint jau norėtųsi. Štai ir orientuo­
kis tarp vieno ir kito.
Daugiau Zacharovas nieko nepasakė ir pasiuntė Sincovą pas
štabo viršįrinką.
Generolas Boiko taip pat įteikė savo laiškelį Serpilinui už­
antspauduotame voke. Pačiupinėjus jo laiškas buvo trumpas —
vieno lapelio.
■— Sužinosit operatyviniame skyriuje rytinę situaciją ir ra­
portuosite apie ją armijos vadui. Žemėlapį pasiimti leidžiu, bet
be situacijos. Raportuosite iš atminties. Be to, vado žiniai. ..—
Boiko pritildė balsą, nors troboje nebuvo nieko, išskyrus juodu,
ir liepė pranešti Serpilinui tą paskutinę armijos naujieną, kuri
dar neatsispindėjo štabo žemėlapiuose.
Sincovas laukė, kad po to seks įprastinis „vykdykite", tačiau
Boiko, tylomis į jį pažvelgęs, pridūrė:
— Į vado klausimus atsakinėkite teisingai. Be puošmenų ir
spėliojimų; jūsų paties informuotumo ribose.
Pasakė taip, tarsi iš anksto reikšdamas papeikimą. Tokį jau
turėjo įprotį įžvelgti ateitį.
O po viso šito buvo kelionė į Maskvą, pareikalavusi dau­
giau laiko, negu pradžioje buvo manyta. Ir padangos pasirodė
nusidėvėjusios, ir atsarginis ratas taip pat senas; teko tris kar­
tus pumpuoti ir klijuoti: ir viena lingė kelyje sulūžo, o galų
gale nusėdo akumuliatorius; važiavo tempiami buksyru, kol už­
sivedė motoras.
Sincovas manė, kad jeigu jis veža laiškus armijos vadui, tai
mašiną duos gerą, netikrinant galima bus sėst ir važiuoti. Ir
apsiriko. Kelyje iš vairuotojo jis sužinojo, kad armijos auto-
bataliono vadas turėjo savų išskaičiavimų: pasiuntė į Maskvą
savo paties išklerusį „Viliuką", kuriam seniai jau reikėjo pa­
keist ir padangas, ir akumuliatorių, ir užpakalinį tiltą, ir dar
kažką. Ir davė vairuotojui nuvežt laiškelį į Maskvą savo fronto
draugui, remonto dirbtuvių viršininkui. Pagal šį laiškelį per tą
laiką, kol Sincovas bus Maskvoje, „viliukui" turėjo pakeist vis­
ką, kas tik galima, ir grąžint į frontą naujutėlį. O iki Mask­
vos, galvojo, ir tokiu, koks yra, prisikas: majoras iš operaty­
vinio skyriaus ne toks jau didelis viršininkas!
Čia, žinoma, viskas teisinga, tačiau vis dėlto, turint galvoje
pavedimą, su kuriuo vyko Sincovas, jų armijos autobataliono
vadas pasielgė tikrai begėdiškai ir rėmėsi jis trejopu apskai­
čiavimu: gal nuvažiuos, o jei nenuvažiuos — gal nepraneš, o jei
ir praneš — gal pavyks išsisukti!
Sincovas nerimavo, kad jie nesuspės į Maskvą netgi aštun­
tai ryto, kada tenai, Archangelskojėj, visi keliasi ir kada buvo
įsakyta prisistatyti Serpilinui. Galų gale, nors ir baigtinai nusi­
kamavę, jis vis dėlto naktį prisikasė iki paskutinio prieš Mask­
vą kontrolinio punkto ir, vairuotojui prašant, išsukę iš kelio
į giraitę, kaip užmušti išmiegojo ten tris valandas mašinoje.
Užtat įvažiavo į Maskvą giedrą, saulėtą rytmetį; Didžiojoje
Poliankoje laistė grindinį, kaip taikos metu; tik kiemsargiai
dabar buvo vienos moterys.
O paskui nuo Kamenij tilto išvydo Kremlių, kuris tebesto­
vėjo kaip stovėjęs.
Ir nors Sincovas ne kartą buvo girdėjęs, kad per visą karą
ant Kremliaus taip ir neleista nukristi nė vienai vokiečių bom­
bai, vis tik dabar, pamatęs Kremlių sveikut sveikutėlį, neju­
čia prisiminė, kaip keturiasdešimt pirmųjų metų lapkričio sep­
tintą jis paskutinį kartą buvo čia, Maskvoje; stovėjo rikiuotėje
Raudonojoje aikštėje ir pro vis tankiau drimbantį sniegą žiū­
rėjo į Mauzoliejų ir į Staliną, o po parado leidosi atkalne že­
myn, pro šalį Spaso vartų, o paskui krantine, Didžiąja Polianka
ir toliau per Serpuchovo aikštę į frontą, sutikti traukiančių
į Maskvą vokiečių.
... Gorkio gatvės jau nebelaistė, baigė. Asfaltas buvo gerokai
išmuštas per karo metus, bet dabar dar buvo drėgnas ir atrodė
tarsi naujas.
Sincovas sustabdė „Viliuką" kampe, priešais Centrinį tele­
grafą, ir perėjo gatvę.
Telegrafe nedaug tebuvo žmonių, bet šį ankstyvą metą veikė
ne visi langeliai, ir Sincovui teko pastovėti, kol priėjo eilė.
Prie langelio sėdinti liesa mergina su tokiu laibu viščiuko
kaklu, kad gaila buvo į ją žiūrėti, ilgai, tartum ką tik pakilus
iš miego, galvojo, prieš atsakydama į jo klausimą: per kiek
valandų gali nueiti į Taškentą „žaibo“ telegrama? Paskui pa­
sakė, kad per šešias valandas turėtų nueiti.
— Turėtų nueiti ar nueis? — paklausė Sincovas.
Ji skausmingai gūžtelėjo pečiais, tartum nesuprasdama, kam
ją kankina tokiais klausimais, ir vėl ne iš karto atsakė, kad
tikriausiai nueisianti.
— O su apmokėtu atsakymu „žaibus" ar priimate?
■— Priimame.
— O per kiek jis iš ten ateis, jei duočiau atgalinį adresą
čionai, pas jus, iki pareikalavimo?
 Mergina vėl pagalvojo ir pasakė, kad jei iki pareikalavimo,
tai „žaibas" turįs ateiti iš ten greičiau, negu į ten: nereikėsią
laiko įteikimui.
Sincovas paėmė iš jos blanką, priėjo prie stalo ir, belauk­
damas, kol bus laisvas vienintelis kotelis, dar sykį pergalvojo,
kaip viskas išeis, jei jis išbus parą Maskvoje, o „žaibas" iš tik­
ro nueis ten per šešias valandas ir išsyk ras namie Tanią arba
Tanios motiną, ir jos išsyk nueis į telegrafą ir išsiųs jam atsaky­
mą. Tuo atveju atsakymą jis turėtų gauti rytoj rytą arba netgi
šiandien vakare. Bet jei jo „žaibas" neras jų namuose, jei Ta­
nia dar ligoninėje, o motina dieninėje pamainoje ir sugrįš
tik vėlai vakare,— tada jis negaus iš jų atsakymo per šią pa­
rą ir, jei neužgaiš Maskvoje, taip ir išvažiuos, nieko nesuži­
nojęs.
Plunksnakotis pagaliau liko laisvas, ir jis, drekeliodamas
šiurkščiame, su šiaudeliais popieriuje rašalą taškančia plunks­
na, skubiai parašė jau iš anksto sugalvotą tekstą:
TELEGRAFUOKITE „ŽAIBU" SVEIKATĄ CENTRINIS TELEGRAFAS
PAREIKALAVIMO BŪSIU MASKVOJE PARĄ BUČIUOJU VANIA

Ką dar beparašysi „žaibe"? . .

— Kiek žodžių apmokėto atsakymo? — paklausė mergina, ka­
da jis padavė telegramą.
— Trisdešimt žodžių.
Mergina užrašė telegramos viršuje savo atžymėjimus, paskui,
krutindama lūpomis, ilgai skaičiavo, kiek reikia sumokėt už
šį „žaibą", ir, kai jis sumokėjo, tarė:
— Užeikite vakare, draugas majore, galgi atsakymas greit
ateis. Šiaip ar taip, tai juk „žaibas".
Iš jos balso Sincovas pajuto, kad ji, perskaičiusi telegramą,
suprato jo baimę, ir, imdamas iš jos plonų, tartum vaiko, pirštų
kvitą ir grąžą, pagalvojo, kad ši mergina už langelio taip lė­
tai tęsia žodžius ir taip lėtai galvoja ir skaičiuoja tikriausiai
ne todėl, kad neišsimiegojo, kaip jis pirma rūsčiai apie ją pa­
manė, o tiesiog todėl, kad ji silpna,' išbadėjusi ir jai viskas
sunku: ir kalbėti, ir skaičiuoti, ir sėdėti čia, už šio langelio.
„Gauna tikriausiai tarnautojos kortelę, be to, dar išlaikytinių
turi..."
Jis prisiminė pernykščius Tanios pasakojimus apie tai, kaip
gyvena žmonės Taškente, ir, su nauju baimės antplūdžiu pa­
galvojęs: „Kas gi vis dėlto nutiko, kodėl nerašo?" — išėjo iš te­
legrafo skyriaus į centrinę telegrafo salę: nutarė pabandyti, be
„žaibo“, dar užsakyt pasikalbėjimą telefonu, kad taipgi ateitų
ten, Taškente, į paštą.
 Telefono salėje buvo minia žmonių: štai kur iš karto, per vie­
ną minutę, galima buvo suvokti, kiek žmonių karas pasmerkė
persiskyrimui! Žmonės iš lėto judėjo, sprausdamiesi ir spaus­
dami vieni kitus, stovėjo palei sienas, sėdėjo kėdėse, ant suo­
lų, ant palangių. Vieni krūpčiojo nuo kiekvieno iš duslaus rep­
roduktoriaus pasigirstančio kvietimo į kabiną, o kai kurie, tik­
riausiai laukią dar iš vakaro, miegojo, prisispaudę vienas prie
kito.
Langelyje, prie kurio jis vis tik prasigrūdo, sugaišęs pusę
valandos, Sincovui pasakė, kad linija su Taškentu šiuo metu
sugadinta, o jei ją pataisys, tai nauji užsakymai bus priiminė­
jami tik po dvidešimt keturių valandų, vadinasi, trečią nakties
Taškento laiku. O kas jų ten, Taškente, ieškos nakties metu
ir kvies kalbėti telefonu?
Stumdomas kitų, besispraudžiančių pirmyn žmonių, jis pa­
stovėjo dar minutę prie langelio ir patraukė išėjimo link.
Didelis laikrodis salės sienoje rodė be ketvirčio septynias.
Išsitraukęs iš palaidinio kišenės laikrodį, jis pavarė jį dviem
minutėm. Anksčiau jis nešiojo rankinį, bet dabar, jei nešiosi
jį ant dešinės rankos, tai kol su protezu užsegsi apyrankę —
ištisa istorija! O nešioti, kaip anksčiau, ant kairės — taip pat
nepatogu: reikia dėt laikrodį viršum diržo, kuris laiko protezą.
Jau laikas buvo važiuoti į Archangelskoję pas Serpiliną. Ke­
lionei užteks keturiasdešimt minučių, bet reikia turėti atsargos.
Dėdamas laikrodį į kišenę, Sincovas prisiminė Artemjevo
laišką ir, ištraukęs jį, pažiūrėjo adresą: Gorkio keturi, butas
šeštas, stačiai čia pat, priešais telegrafą.
Ant voko nebuvo pavardės, tik adresas, telefonas, vardas ir
tėvavardis: „Nadeždai Aleksejevnai". Jis ir anksčiau buvo žiū­
rėjęs į šį voką, bet tik dabar pagalvojo, kodėl ant jo nėra
pavardės.
Tikriausiai, kada tekėjo už Artemjevo, nepakeitė buvusios.
Nors Kozyrevas seniai žuvo, bet vis tiek jo vardas visų atmin­
tyje, dar nuo Ispanijos. Todėl ir nepakeitė. O Pavlas iš savi­
meilės nenorėjo rašyti ant voko ne savo pavardę. Labai pa­
prasta.
Sincovas priėjo prie automato ir surinko parašytą ant voko
numerį: jis nutarė iš pat ryto pasakyti, nors ir telefonu, kad
atvežęs jai laišką nuo vyro.
Ragelyje buvo girdėti ilgi signalai. Jis suskaitė iki dešimt
ir pakabino. Tikriausiai ten dar visi miegojo.

Archangelskoję Sincovas pasiekė greičiau, negu buvo manęs.

Sužinojęs registratūroje, kuriame korpuse ir kurioje palatoje
guli generolas leitenantas Serpilinas, ir perėjęs per parką, jis
jau be penkiolikos aštuntą buvo vietoje. Armijos štabe gerai
žinoma, kad armijos vadas kelia visada vienu ir tuo pat laiku —
šešiomis lygiai, bet kaip čia, besigydydamas, kas jį žino. .. Jei
įsakyta būti aštuoniomis, nėra reikalo anksčiau ir rodytis.
Sincovas prisėdo ant suoliuko alėjos gale, atsegė planšetę,
patikrino dar kartą visa, kas joje buvo, ir, vėl užsegęs, pagal­
vojo, kad, jei žada prašytis atgal į rikiuotę, reikia šiandien
tiesiai ir pakalbėti apie tai su armijos vadu: kitos tokios pa­
togios progos nebus.
Jis pažiūrėjo į laikrodį — laukti buvo likę dar dešimt minu­
čių, o kada įsidėjo laikrodį atgal į kišenę, pamatė išėjusį į kor­
puso priebutį Serpiliną su šliurėmis ir mėlynu slidininko kos­
tiumu.
Patenkintas merkdamasis prieš saulę, jis tai išskėsdavo ran­
kas į šalis delnais žemyn, tai suspausdavo kumščius ir pritrauk­
davo juos prie pečių — tikriausiai džiaugėsi, galėdamas tai da­
ryti.
Paskui atmerkė akis ir pamatė priėjusį ir dabar per penkis
žingsnius nuo jo stovintį Sincovą.
— Žiūrėk tik,— tarė jis beveik nenustebęs ir žengė nuo prie­
bučio.
— Draugas armijos vade...— Sincovas atraportavo visa, kas
pridera — kas jis yra, kieno įsakytas atvyko—ir ėmė segtis
planšetės dirželį, ketindamas išimt laiškus.
Bet Serpilinas sustabdė:
— Neskubėk. Suspėsi. Pirmiausia, sveikas.— Jis paspaudė
Sincovui ranką taip stipriai, kad šiam sugėlė pirštus,— paišdy-
kavo, norėjo parodyti, kad pagijo. Paspaudė — ir pats nusišyp­
sojo.— Ant suoliuko eiva prisėsti. Gaila nuo saulės trauktis.
Matai, kokia ji šiandien? Sveikstantieji — laimingiausi žmonės
pasaulyje. Viskuo džiaugiasi, net iki kvailumo.
Serpilinas skaitė laiškus be akinių, tik toliau laikydamas la­
pelį nuo akių. O Sincovas sėdėjo greta ant suoliuko ir, šnairo­
mis į jį žiūrėdamas, galvojo, kad vadas dabar atrodo jaunesnis,
negu pastaruoju metu fronte, ir kad su šiuo mėlynu slidininko
kostiumu jis panašus į kokį futbolo ar bokso trenerį: nors ir
apyliesis, bet delno tvirto, ir po striuke jaučiasi raumenys.
Boiko laišką Serpilinas perskaitė vieną kartą, o Zacharovo —
du. Perskaitęs antrą kartą, susiraukė ir minutę apie kažką gal­
vojo. Paskui atsigręžė į Sincovą ir paklausė:
•— Pieštuką turi?
Sincovas padavė vadui pieštuką ir padėjo ant kelio planše­
tę, kad jam būtų lengviau pasirašyti paketus.
 Serpilinas pasirašė, pažymėjo gėvimo dieną ir valandą ir ati­
davė Sincovui paketus, o laiškus vis tebelaikė rankoje.
— Žemėlapį su savim turi?
■— Taip, turiu.
— Kai nueisime į pirkią, praneši situaciją.
„Pirkią" armijos vadas turėjo gerą, erdvią, joje buvo didelė
nikeliuota lova, spinta su veidrodžiu ir baldai drobės apvalka­
lais. Vidury kambario stovėjo apvalus stalas, uždengtas pliuši­
ne staltiese. Ant stalo — knygų šūsnis ir grafinas su vandeniu.
Serpilinas pamojo, rodydamas, kad čia reikės išskleisti žemė­
lapį, ir, paėmęs knygas, pats nunešė jas ant palangės. Sincovas
pastatė grafiną ant naktinės spintelės prie lovos ir ėmė traukti
nuo stalo pliušinę staltiesę. Serpilinas, sugrįžęs prie stalo, no­
rėjo padėti, bet Sincovas greitai susidorojo su staltiese, sulanks­
tė ją ir pasvėrė ant kėdės. Tai, kas iš šalies atrodė jam buvo
sunku padaryti su nesveika ranka, iš tikro ne taip jau jį ap­
sunkino, sunkios buvo kaip tik tokios smulkmenos, apie kurias
niekas ir nepagalvodavo, pavyzdžiui, užsisegti dvi sagutes ant
dešiniojo palaidinės rankogalio.
Išskleidęs žemėlapį, Sincovas pradėjo dėstyti situaciją, vos
matomai kai ką brėždamas pieštuku, kad paskui galima būtų
ištrinti trintuku. Toks dėstymas ant švaraus žemėlapio, kuriame
nepažymėta nei mūsų priešakinė riba, nei priešakinė priešinin­
ko riba, nei pirmieji, nei antrieji ešelonai, nei komandiniai
punktai, nei užnugaris, nei ugnies pozicijos, reikalavo baisiai
įtempti atmintį. Sincovas stengėsi pasirodyti kuo geriausiai ir
viską išdėstyti kuo tiksliau, nors suprato, kad svarbiausia Ser­
pilinui dabar ne patys ugnies pozicijų kontūrai ar komandinių
taškų vėliavėlės, o visai kita, tai, kas palaipsniui ryškėjo jam
pro visas šias smulkmenas. Svarbiausia Serpilinui buvo tai, kad,
sprendžiant iš atkirpto jo armijai siauro baro, kurio priešakinė­
je riboje testovėjo dvi divizijos, o keturios glūdėjo gilumoj, ga­
lima buvo spėti, jog kaip tik čia, jo armijos bare, ir ruošiamasi
smogti pagrindinį frontalinį smūgį. Jei jo armiją būtų disloka­
vę pagalbine kryptimi, vargu ar jai būtų palikę tik tokį siaurą
barą ir taip giliai ešelonavę jos divizijas.
Atsikvėpdamas ir šį kartą visai nepaliesdamas žemėlapio, Sin­
covas pieštuko smaigaliu apvedė viršum jo ore, maždaug tris­
dešimtyje kilometrų nuo fronto linijos, ratą, užgriebiantį miško
masyvą ir kelis gyvenamus punktus.
—• Generolas Boiko įsakė pranešti jums, kad čia, į mūsų
barą, pradeda traukti šaulių korpusas, kurį numatyta perduoti
mūsų armijos sąstatan.
 — Nuo to ir pradėtum! Koks korpusas? Kas korpuso va­
das? — linksmai paklausė Serpilinas.
Iš jo veido buvo matyti, kad jį nudžiugino žinia apie šį kor­
pusą: jei duoda dar vieną korpusą, vadinasi, armija iš tikro
ruošiama pagrindiniam smūgiui.
— Nežinau, draugas armijos vade.
•— Ir už tiek ačiū,— vis taip pat linksmai pasakė Serpilinas.—
Žemėlapį sudėk ir palik man.
Sincovas sudėjo žemėlapį ir ištraukė iš planšetės lauko kny­
gutę.
— Prašau pasirašyti, draugas armijos vade.
Serpilinas pasirašė, numetė ant stalo pieštuką ir ėmė vaikš­
čioti po kambarį, tarsi nežinodamas, ką jam dabar daryti ir su
pačiu savim, ir su stovinčiu prieš jį Sincovu.
Paskui sustojo ir paklausė:
— Pusryčiavai? Tik nemeluok!
Ir išgirdęs, kad ne, dar nepusryčiavęs, pasakė, jog daug ne­
žada, bet varške ir manų koše pavalgydinsiąs. O visi kiti klau­
simai — vėliau, pasisotinus.
— Eime, tik rankšluostį pasiimsiu, man tuoj po pusryčių pro­
cedūra, o tu palauksi parke, susitelksi, klausimų bus daug!
Jis paėmė nuo kėdės atlošo rankšluostį ir, persimetęs per pe­
tį, paklausė:
— O kitų, šalutinių, pavedimų į Maskvą ar turi? Negali būti,
kad nebūtų davę! Ne toksai žmogus generolas Boiko...
Sincovas nesuspėjo atsakyti. Atsidarė durys, į kambarį įėjo
aukšta moteris baltu chalatu — tikriausiai gydytoja — ir griež­
tai, tartum viršininkas pavaldinį, paklausė Serpiliną:
— Kodėl jūs iki šiol nepapusryčiavot? Aš jūsų visur ieškau.
Vyriausias terapeutas atvažiavo... Jau susitariau su juo, kad
jūs tuojau pat ateisit, o jūsų niekur nėra. ..
Ji tik dabar pastebėjo stovintį kitame kampe Sincovą ir ne­
patenkinta pažiūrėjo į jį.
— Nemačiau, kad pas jus svečiai.
— Tai mano karininkas. Atvežė laiškus ir pranešė situaciją.
O be viso kito, ginklo draugas, iš apsupimo su juo ėjome...
Susipažinkte.
Serpilinas pradėjo netvirtai, net nepanašiai į save, lyg būtų
varžęsis šios moters. Bet pastaruosius žodžius jau ištarė šypso­
damasis ir dargi, paėmęs Sincovą už peties, stumtelėjo prie jos.
— O aš jūsų armijos vado gydantis gydytojas,— tarė mote­
ris.— Suprantu, kad sutrukdžiau, bet reikia eiti! .. Dabar jums
svarbiausia — vyriausias terapeutas!
 Ji pasakė tai jau nebe Sincovui, o Serpilinui, išeidama iš
kambario pirma. Taip paskui ir ėjo alėja prieš vyrus, kartais
atsigręždama ir ragindama juos paskubėti.
Eidamas iš paskos, Sincovas pastebėjo tai, ko negalima buvo
nepastebėti, žiūrint į ją iš užpakalio: kad jos figūra — reikia pa­
ieškoti, ir, kai eina priešaky, atrodo kaip dvidešimtmetė.
„Nors iš tikrųjų, tur būt, vyresnė už mane,— pagalvojo Sin­
covas, prisimindamas gražų, bet ne visai jauną moters veidą.—
Trisdešimt penkeri metai, ne mažiau..."
Serpilinas pirmus šimtą žingsnių ėjo tylėdamas, o paskui,
pašnairavęs į Sincovą, einantį, kaip dera, truputį užpakaly vy­
resnybės, ir pakvietęs jį šiuo žvilgsniu eiti greta, tarė:
— Grįžkime prie savo reikalų. Kaip su pavedimais: yra ar
nėra?
Sincovas atsakė, kad pavedimų esama: įsakyta prisistatyti
Generalinio štabo topografijos valdyboje ir gauti ten naujus
žemėlapių lakštus.
— Kokius lakštus?
Sincovas išvardino literas lakštų, kuriuos jis turi gauti, ir Ser­
pilinas patenkintas nusišypsojo: viskas sutampa — gausimieji že­
mėlapių lakštai taip pat liudijo apie būsimą puolimą.
— Jei turi pavedimą,— patylėjęs ir žengęs dar kelis žings­
nius, tarė Serpilinas,— padarysime taip: dabar važiuok, tvarkyk
reikalus, o rytoj devintą atvyksi čia atsakymo į laiškus, jau
pasiruošęs kelionei... Kaip manote, Olga Ivanovna, kiek mane
dabar vyriausiasis terapeutas išlaikys?
— Negaliu jums šito pranešti, Fiodorai Fiodorovičiau,— at­
sigręžusi, bet nelėtindama žingsnio, pasakė moteris.— Manau,
kad vyriausiajam terapeutui laiko gailėti nereikia. Kiek išlai­
kys— tiek, kad tik jūsų naudai.
Pasakė ir nužingsniavo toliau.
— Draugas armijos vade, leiskite kreiptis asmeniniu reika­
lu,— paprašė Sincovas, sumetęs, kad iki pagrindinio korpuso
eiti lieka vos keletas minučių, o pasikalbėti su Serpilinu ge­
riau, prieš jam rašant laiškus į armiją.
— Na ką gi, kreipkis,— linksmai, kaip ir visą šį rytą, pasakė
Serpilinas.— Tuo labiau kad geras žinias iš veikiančiosios armi­
jos į sostinę Maskvą atvežei; carų laikais už vien šitą kurje­
riams kryžius duodavo!
Sincovas pasakė, kad neseniai lankęsis šimtas vienuoliktojo­
je, buvusiam savo pulke, pas Iljiną, ir patraukę jį vėl grįžt
i rikiuotę. Su ranka per metus apsipratęs, tikisi, kad ir rikiuotė­
je nebūsianti kliūtimi.
 — Sugrįšiu — pagalvosim. Galime pasiųsti pulko štabo virši­
ninku.. .— Mintyje suskaičiavęs Sincovo fronto tarnybos laip­
telius, Serpilinas vos nepridūrė: ,,O gal ir pulko vadu." Bet su­
silaikė: geriau pažadėti mažiau, o padaryti daugiau, negu at­
virkščiai. Pasakė vieton to trumpai: — Prieš prasidedant kauty­
nėms, būsi rikiuotėje. Šitą prašymą išpildysiu. Kitų nėra?
— Kitų nėra, draugas armijos vade.
— O apie mūsų šimtas vienuoliktąją rytoj rytą man papasa­
kosi, seniai joje nesu buvęs.. . Per kiek laiko Maskvą pasiekei?
Sincovas, nesileisdamas į skundus, pranešė, kaip buvo — per
dvidešimt vieną valandą, bet pridūrė, kad atgal grįš greičiau.
— Ilgokai,— pasakė Serpilinas, matyt, pagalvojęs apie save
patį ir savo būsimą kelionę į frontą.
Priešais buvo pagrindinis korpusas, o į kairę vartai, už ku­
rių Sincovas paliko mašiną.
— Rytoj devyniomis, jei blogas oras, ieškok manęs troboj,—
tarė Serpilinas,— o jei geras, vaikštinėsiu čia.
— Aišku, draugas armijos vade.
Serpilinas atsisveikino su juo, gydytoja taip pat ištiesė jam
ranką tokiu pagerėjusiu veidu, lyg jis būtų jai padaręs ką
gera.
— Linkiu, kad niekada nė viena kulka jūsų daugiau nepa­
liestų!
Ir įėjo kartu su Serpilinu į pagrindinį korpusą.
Sincovas taip ir nesuprato, kodėl ji staiga taip nuoširdžiai
tai pasakė. Ar atkreipė dėmesį į jo ranką ir antsiuvus už šešis
sužeidimus. Ar dar dėl kažko, nežinia ko...
Reikalų Sincovui užteko visai dienai. Pradžioje nuvažiavo
į Maskvos komendantūrą atsižymėti, gauti talonų į valgyklą ir
leidimo lovai karininkų bendrabutyj'e atvykstantiems ten, prie
komendantūros; paskui reikėjo užvažiuoti su vairuotoju į re-
montinę dirbtuvę prie daužos tilto. Ir ne šiaip užvažiuoti, o sa­
vo ausimis išgirsti, kad rytoj aštuntai „vibs" bus sutvarkytas.
Palikęs mašiną ten, pasiekė tramvajum centrą ir valandą laukė
leidimų biure, skambindamas telefonu vyresnybei, kurios kom­
petencijoje buvo duoti leidimą, o prisiskambinęs laukė, kol at­
siųs reikalavimą. Gavęs leidimą ir pasikėlęs viršun, išsiaiškino,
kad leidimas duoti komplektui žemėlapių priklauso ne tik nuo
tos vyresnybės, pas kurią pateko, o dar ir nuo kitos,— teko
laukti ir tos kitos. O patį žemėlapių komplektą, pasirodė, turė­
jo išduoti ne šiame, o kitame skyriuje, kuris buvo kitam mies­
to gale; kol važiavo ten, kol vėl skambino ir laukė leidimo,
atėjo šešta vakaro. Atsiimti žemėlapių liepė prisistatyti kitą
dieną dešimtą ryto. Visi likusieji reikalai, tiesa, buvo jau su­
tvarkyti. O tai, kad žemėlapius turėjo gauti kitą dieną, buvo
dar geriau: kur jis su jais tampytųsi likutį vakaro po Maskvą
be mašinos? Vaikščiotų kaip pririštas, neišleisdamas jų iš
rankų.
Žinojo, kad per anksti, kad atsakymo į telegramą dar negalė­
jo būti, bet vis dėlto nuvažiavo į Centrinį telegrafą, prasiskver­
bė prie langelio „Iki pareikalavimo", kyštelėjo pro jį asmens
pažymėjimą ir sužinojo, kad jokios telegramos I. Sincovo var­
du nėra.
Po to dar kartą paskambino iš automato Artemjevo žmonai.
Skambino jai per dieną jau tris kartus — niekas neatsakė. Ne­
atsakė ir dabar.
„Reikės dėl visa ko užeiti, įmesti laišką į dėžutę, o paskui
dar paskambinti. Gal būt, ji kur nors ėmė ir išvažiavo, kas
ją žino...— akimirką susidomėjęs pagalvojo Sincovas apie Na­
dią.— Kiek bekankino Pavlą tada, mokykloje, kai visi kartu
mokėsi, kiek paskui beblaškė nup jo į visas puses, o vis dėlto
gale bloškė prie jo. Susilaukė savo. Tada visiems buvo po sep­
tyniolika, po aštuoniolika, o dabar jai taip pat trisdešimt dve­
ji, kaip ir Pavlui, mažų mažiausia — trisdešimt vieneri..."
Tarsi trenkęsis atvira žaizda į kietą kampą, jis vėl prisiminė
Tanią, vieną laimingiausių jų naktų. Prisiminė, kaip ji, pagijusi
nuo šiltinės, sugrįžo į frontą, rado jį ten ir visą naktį nenorėjo
miegoti, ir juokdamasi pasakojo jam visokias smulkmenas iš
savo gyvenimo, kurių anksčiau, prieš tai, kaip ir nebuvo suspė­
jusi papasakoti. O tarp visų jų staiga apie tai, kaip susipažino
su Nadia ir jos motina, kaip prigąsdino jų bute su pistoletu
spekuliantą, kada šis dalinosi su Nadios motina savo spekulian­
tiškąjį cukrų. O apie Nadią sakė, kad ji gera moteris. Ir jis
tada nesiginčijo su ja—kokie galėjo būti tada ginčai, tą nak­
tį. Tai buvo birželio gale, savaitę prieš prasidedant Kursko
mūšiui...
Sincovas išėjo iš telegrafo pastato ir nužingsniavo žemyn
Gorkio gatve, nuolat keldamas ranką prie kepurės stogelio,
sveikindamas arba atsakinėdamas į priešais einančių kariškių
pasveikinimus. Kariškių Maskvoje daug, jis pastebėjo tai dar
rytą. Karas didelis, ir jo keliai iš fronto į užnugarį ir iš fronto
į frontą daugeliui eina per Maskvą. Sincovas visą dieną jautė
tą karo didumą, ir kada laukė leidimų biure, ir kada vaikščiojo
po įvairias valdybas ir skyrius.
Atvažiavęs iš fronto tarnybiniais reikalais frontinis majoras
jautėsi čia, Maskvoje, tik to karo kruopelytė. Niekas nevilki­
no jo reikalo, priešingai, visi sutikdavo jį geranoriškai, net su
pagarba žiūrėdavo į jo keturis kovos ordinus, du medalius, už
 Maskvą ir Stalingradą, ir šešis antsiuvus už sužeidimus — tris
auksinius už sunkius ir tris raudonus už lengvus. Tačiau reika­
las, dėl kurio jis atvažiavo, buvo viso labo vienas iš daugelio
tūkstančių reikalų, kurie buvo varomi kasdien pro šią karo ma­
šiną, valdančią vienuolika kariaujančių frontų ir du nekariau­
jančius — Užkaukazės ir Tolimųjų Rytų,— dešimtį karo apygar­
dų, transportą, ryšius, tūkstančius ligoninių ir tūkstančius vi­
sokių kitokių nesuskaitomų jstaigų ir žinybų. Ir pati kariškių
daugybė Maskvos gatvėse tebuvo gyvenimiškas visos šios ka­
ro mašinos neaprėpiamumo ir galybės atspindys.
Priėjęs Gorkio gatvės žemutinį;} galą, Sincovas perėjo ją ir
ėmė kilti kita puse. Sprendžiant iš numerio, Nadia turėjo gy­
venti antrame dideliame name šioje dešinėje pusėje.
Jis sustojo, prisiminęs šią gerai jam žinomą vietą tokią, ko­
kia ji buvo keturiasdešimt pirmųjų metų spalio mėnesį. Pasku­
tinį kartą jis žygiavo pro čia ne spalio, o jau lapkričio mėnesį,
rikiuotėje, į paradą, ir iš to pūgingo lapkričio ryto liko at­
mintyje ne namai, o tankų vora, nusidriekusi per visą Gorkio
gatvę. O iš spalio šešioliktos atmintyje liko kaip tik namai ir
visokios smulkmenos: telefono automatas su išdaužytais stik­
lais ir kabalduojančiu be ragelio laidu, pro langus išmėtytos
apdegusių popierių skiautės, parduotuvių vitrinos, iki viršaus
užkrautos smėlio maišais. Dabar maišų nebuvo, vitrinos buvo
išplautos, langai nauji, ir prie jų telkėsi žmonės.
Sustojęs jis pastebėjo praėjusį pro šalį ir smalsiai į jį žvilg­
telėjusį kresną rudą žmogų rudu kaip ir plaukai kostiumu ir
margu kaklaraiščiu, kuris buvo suveržtas standžių mazgu. Pa­
galvojęs, kad juodu kažkur yra matęsi, Sincovas liko stovėti
ir žiūrėti į žmones, besigrūdančius anapus parduotuvių langų,
ir šis žmogus staiga vėl išdygo prieš jį.
— Sveikas, b-b-bataliono vade! — Žmogus taip užsikirto žo­
dyje „bataliono", kad Sincovas iš karto prisiminė, kur yra ma­
tęs šį rudąjį mikčių,— savo batalione, prie Stalingrado, žiemos
puolimo pirmąją parą, kartu su Liusinu.
— Aš Gurskis,— tarė rudasis.— Jeigu, ž-žinoma, n-nepainio-
ju, buvau pas jus batalione aukštumoje šimtas trisdešimt sep­
tyni ir du, k-kurią jūs paėmėte virš įsakymo, kaip sakoma, savo
p-paties noru. Todėl ir atsimenu. Ar n-neapsirikau?
Jis ištiesė Sincovui apaugusią rudais plaukais šlakuotą ranką.
— Neapsirikote, tai aš,—■ tarė Sincovas.
— Džiaugiuos, jus matydamas šiame p-pasaulyje, b-blogai
pritaikytame ilgai gyventi p-pėstijos batalionų vadams,— tarė
Gurskis.— Apskritai džiaugiuos, sutikęs žmones antrą kartą.
S-su mano p-profesija— dabar čia, o ryt ten —tai ne dažnai
pas-sitaiko. Ką v-veikiate Maskvoje?
•— Trumpalaikėje komandiruotėje. Rytoj vėl j frontą.
■— Į k-kurį, jei ne paslaptis?
Sincovas pasakė savo frontą.
— Štai kur jus nubloškė. O aš p-pastaruosius mėnesius Mask­
voje trainiojuos. Nežiūrint į mano n-neužbaigtą vidurinįjį moks­
lą, redaktorius privertė r-rašyti straipsnius atkarpai apie rusų
karininkijos istoriją. G-gal būt, skaitėte?
— Pirmus du skaičiau. Bet nepamaniau, kad tai jūs, maniau,
koks nors bendrapavardis iš senųjų karininkų.
— Kar-rininkų luomui net ir dabar, deja, nepriklausau d-dėl
v-visiško netinkamumo karo tarnybai.— Gurskis parodė pirštu
į savo storus marsietiškus akinius.— Kaip ir anksčiau, esu lais­
vai samdomas n-neapmokytas. O pagal socialinę k-kilmę —
batsiuvio sūnus, kaip d-draugas Stalinas.
Sincovas nusišypsojo. Atminė, žinoma, iš biografijos, kad
Stalinas — batsiuvio sūnus, bet dabar, po trejų metų karo,
buvo kažkaip keista šitai minėti.
— Valgymo pareigą atlikote?
— Kol kas ne,— vėl nusišypsojo Sincovas dėl neįprastos ma­
nieros, kuria Gurskis kalbėjo apie pačius paprasčiausius da­
lykus.
— Ar tur-rite kokių nors asmeniškų p-planų?
— Apskritai ne. Tik laišką reikia įmest į dėžutę, čia į vie­
ną butą...—Sincovas parodė ranka namą, prie kurio jie sto­
vėjo.
— Tai eikite ir įmeskite,— tarė Gurskis,— o aš p-palauksiu.
Kv-viečiu jus p-papietauti. Kaip sakoma, n-nesivaržant. T-tet-
a-tet.
Pasakė šmaikščiai, taip, tartum būtų paėmęs šiuos žodžius
iš savo paties straipsnių apie rusų karininkijos istoriją. Ir Sin­
covas nusišypsojo.
— Kur pietausime?
— O tai jau palikit m-mano nuožiūr-rai. S-šiandien mano
eilė vaišinti, atsilyginant už jūsų Stalingrado maistą.
— Kažkaip neatsimenu, kad mes jus būtume vaišinę.
— Jūs n-neatmenate, o aš at-tmenu jūsų n-nuostabų šiupi­
nį su troškinta mėsa ir d-dvigubą sp-spirito porciją, kurią man
perleido jūsų p-pulko politinės dalies viršininko p-pavaduoto-
jas. К-kaip jis, ar gyv-vas, sveikas?
— Nukautas.
 — Keist-tas reikalas. К-kažkodėl geri žmonės g-greičiau sku­
ba nusikart į aną p-pasaulį, negu p-padugnės. Gerai, eikite,
1-lauksiu jūsų čia, nesitraukdamas iš v-vietos.
Kai Sincovas, pakilęs į ketvirtą aukštą ir dėl visa ko primy­
gęs skambutį, įmetė laišką į prapiovą paštui ir sugrįžo, Gurskis
laukė jo, iš tikro, nė nepajudėjęs iš vietos ir netgi ta pačia
poza — stovėjo ir apie kažką galvojo.
— Apie ką mąstėte? — paklausė Sincovas.
— Apie šio p-pasaulio n-n.etobulumą, apie ką gi daugiau ga­
li mąstyti p-padorūs žmonės, pas-silikę vieni,— tarė Gurskis be
šypsenos.— Eiva ten, auk-kštėliau, m-mane ten kartais už t-tuos
pačius pinigus pamaitina b-bent kiek g-geriau, negu k-kituose
komerciniuose rest-toranuose.
— O nesudegsim? — Sincovas prisiminė, kad nedaug teturi
pinigų.
— Jūs nesud-degsite todėl, kad aš jus kv-viečiu, o aš nesu­
degsiu todėl, kad tik ką g-gavau pinigus, iš karto už tris
vedamuosius. D-daugiau, negu r-reikia p-pusei litro su p-pado-
riu užkandžiu.
— Kai aš dirbau laikraštyje, nemėgau rašyti vedamųjų,— ta­
rė Sincovas.— Beje, pas jus „Raudonojoje žvaigždėje" būna ne­
blogų— drąsiai tveriatės paties svarbiausio.
— Ačiū,— be šypsenos tarė Gurskis taip, tarsi Sincovo pa­
gyrimas lietė tiesiog jį ir tarsi tik jis rašė visus tuos veda­
muosius, kuriuose būdavo tveriamas! paties svarbiausio.
Jis sulaikė Sincovą už alkūnės.
— N-nep-pakliūkite po mašina, net-tinkama m-mirtis fronto
kovotojui, n-net jei iš įp-pratimo parašytų, kad žuvo d-didvy-
rio m-mirtimi. O aš mėg-gstu rašyti vedamuosius.— Jis tebe­
laikė Sincovą už rankos, nors juodu jau buvo perėję gatvę ir
žingsniavo šaligatviu.—Išsiugdžiau savyje jp-protį-jaustis b-be-
vardžiu didvyriu. O, b-be to, g-gal būt, jums žinomas M-molt-
kės p-pasakymas apie generalinio štabo karininkus: ,,D-daugiau
būti, negu r-rodytis."
— Esu girdėjęs iš mūsų operatyvinio skyriaus viršininko,—
tarė Sincovas.— Mėgsta save tuo guosti.
— O jūs dabar op-peratyviniame skyriuje? — paklausė Gurs­
kis ir, nespėjus Sincovui atsakyti, parodė į jo ranką:—K-kur
jus taip?
— Dar ten, Stalingrade, paskutinę dieną.
— S-supratau.
Tylėdami jiedu nuėjo dar keletą žingsnių, ir Gurskis staiga
sustojo vietoje taip, tarsi jį būtų sustabdę kažkas nematoma.
 — Kai jūs pasakėte apie p-paskutinę d-dieną, aš p-pagalvo-
jau apie tuos, kurie žus p-paskutinę karo d-dieną. Artim-mieji
tikriausiai jų gailėsis d-daugiau, negu visų k-kitų. Tarsi p-pas­
kutinę karo d-dieną tai g-galėio neįvykti. O juk iš tikrųjų kaip
tik t-todėl, kad tai p-paskutinioji karo diena, tą dieną turės
žūti ir p-paskutinieii keli šimtai ar t-tūkstančiai žmonių. O tai;
kad karas būt-tinai turės p-paskutinę dieną, užp-planuota abie­
jų pusių nuo jo p-pirmosios dienos. Klausimas tik, k-kada ir
kur ji bus.
— Na, ir kaip, jūsų nuomone, kada arba bent kur?
— P-pastarojo meto įvykių logika sako, kad Berlyne, jei tik
mūsų neap-plenks mūsų s-sąjungininkai, o tai nep-pageidautina
p-pokariniais sumetimais.
— Pokariniai sumetimai! — nusišypsojo Sincovas.—Ar ne
per anksti apie juos?
— К-kodėl per anksti? Kai p-pokario s-sumetimai kyla p-po
karo, tai jau per v-vėlu. Jie t-turi kilti karo metu ir lemti
p-pauzės ilgį tarp dviejų karų, šio ir s-sekančio. O tie sumeti­
mai, kurie kils jau p-po šio karo, p-prieš s-sekantį, v-vadinsis
nebe p-pokariniais, o p-prieškariniais sum-metimais. D-deja, is­
toriniu požiūriu tai kaip tik yra taip.
— Velniai jus griebtų su visu istoriniu jūsų požiūriu!
— S-sutinku. Bet k-kur jį d-dėsi? Jei jis egzistuoja ir nė dan­
tim jo neišgrauši. Kaip yra pasakęs Majakovskis kitu atveju.
P-paskandint jį degtinėj, ar ką? Deja, š-šito neg-galiu, net jei
litrą dviese išgersim. Istorija apskritai 1-linksmybėms mažai
t-tepritaikyta, kaip sakė tas pats Majakovskis. Sakau jums tai
su 1-liūdesiu kaip istorikas iš pašaukimo.
Sincovas prisiminė, kad Gurskis, juodviem susitikus, minėjo
savo neužbaigtą vidurinį išsilavinimą, ir pajuokavo:
— Nors ir su neužbaigtu viduriniuoju?
— V-visai t-teisingai. Išsilavinęs ž-žmogus tuo ir skiriasi nuo
n-neišsilavinusio, kad laiko savo išsilavinimą n-neužbaigtą. Ar
n-ne taip?
Sincovas nieko į tai neatsakė, pagalvojęs, kad įvairūs žmo­
nės įvairiu būdu siekia parodyti savo pranašumą prieš tave:
vieni skuba parodyt, kad atlaidžiai žiūri į tave iš savo tarnybi­
nės padėties aukštumos, o kitas iš kailio neriasi, kad tau įteig­
tų, koks jis protingas! Ir dažniausiai tik dėl savo pačių nesėk­
mių: vienas nesugeba daryti tai, kas jam pavesta, o kitam ne­
leidžiama daryti tai, kam jis laiko save tinkamu.
Gurskio gudragalviavimas nesupykino Sincovo, ir jis dargi
su kažkokiu pasigailėjimu pažiūrėjo į šį perdaug protingą ru­
dąjį žmogų.
 — Ko j mane ž-žiūrite? — Su kažkokiu žvėries jautrumu
krūptelėjo Gurskis nuo jo žvilgsnio.
•— Protingas jūs žmogus.
— Įs-sivaizduokite, kartais n-net pats šitą p-pastebiu,— nu­
sišypsojo Gurskis.
„Pats tai tu pastebi,—pagalvojo Sincovas.— Bet kiti, matyt,
ne visada skuba pastebėti."
Jie įžengė į restoraną ir atsisėdo kampe už staliuko, ant ku­
rio gulėjo popierius „Užimta".
— N-nemėgstu žodžio „Už-žimta". Jame yra kažkas n-netei-
singo.— Gurskis apvertė popierių ir pašaukė negražią ir nebe­
jauną padavėją:—D-dinočka, b-būk gera, d-duok mums p-pusę
litro ir k-kokio nors užkandžio s-savo nuožiūra. Ir p-paprašyk
v-virtuvėje Kolią, kad paruoštų dvi seliankas k-keptuvėje.
Nebejauna ir negraži moteris nusišypsojo, pastatė ant stalo
peleninę ir nuėjo.
— Dažnai būnate čia? — paklausė Sincovas.
— К-kaip leidžia biud-džetas. N-neypatingai. Bet primoku
prie sąskaitos, kad neuž-žmirštų. Juk žmonės užmaršūs,— pa­
sakė Gurskis ir be pauzės paklausė:—Jūsų pulko vado pava-
duotoj as politiniams reikalams seniai žuvo?
— Taip pat paskutinę dieną prie Stalingrado.
— O k-kaip?
— Paprastai, kaip žūna žmonės. O minutei po to praslinkus,
tyluma. Viskas pasibaigė. Tur būt, jūs teisingai sakot, kad la­
biausiai gailėsimės tų, kurie žus paskutiniąją dieną.
— Jeigu šnekėsiu at-tvirai, g-galite manim netikėti, bet man
dar t-tada pasirodė, kad jam šiam p-pasauly nėra skirta gy­
venti.
— Kodėl?
— Perdaug t-tiesus žmogus. Kai ž-žmogus zig-zagu eina, į jį
kulkos rečiau pataiko. Ž-inoma, p-platesne ž-žodžio pras­
me. ..
Padavėja atnešė degtinę ir duoną. Gurskis pripylė stiklelius
ir, nelaukdamas, kol atneš užkandį, atlaužė duonos plutelę, tirš­
tai patepė ją garstyčiomis ir pasūdė.
— Patariu p-pasekti mano p-pavyzdžiu. В-būkite sveikas.
Jis išmaukė stikliuką, nelaukdamas Sincovo.
— Ar mūsų str-raipsnelį ap-pie tą dieną, kai mes buvome
ten, pas jus, sk-kaitėte?
— Skaičiau,— tarė Sincovas.
— D-daugmaž teisingai? — paklausė Gurskis.
Sincovas neturėjo noro atsakyti į jo klausimą, ir Gurskis
tai pastebėjo.
 — Be v-viražų, sakykite t-tiesiai.
Sincovas pasakė, kad, žinoma, kada jie perskaitė apie save
korespondenciją laikraštyje, ir dar „Raudonojoje žvaigždėje",
jautėsi kaip varduvininkai. Tačiau, matyt, mūšį, apskritai, sun­
ku esą aprašyti teisingai. Jei mūšio tirštumoje staiga atsirastų
koks nors nepažeidžiamas žmogus, sugebantis ramiai stebėti vi­
sa, kas aplink jį vyksta, tikriausiai tik tokio žmogaus aprašy­
mas galėtų būti arti tiesos. O kada pats save prisimeni, koks
tu buvai ir ką darei mūšyje, pats netiki: nejau viskas taip ir
buvo su tavimi?
■— N-niekai,— tarė Gurskis.— Jūsų n-nepažeidžiamas žmogus
n-nesupras mūšyje ničn-nieko. Kad ką nors galima būtų su­
prasti, k-kaip tik reikia tapti nors tr-ruputį pažeidžiamu. O mū­
sų k-korespondencija, teisybę sakote, išėjo blogesnė, nei vidu­
tinio lygio: m-mano paskutinis k-kolektyvinės kūrybos su jūsų
b-bičiuliu Liusinu bandymas.
Sincovas pajuto: Gurskis laukia, kad jis paklaustų jį apie
Liusiną. Bet klausti apie Liusiną nebuvo noro. Jei gyvas — te­
gyvena. O jei užmuštas — amžiną atilsį.
— Dr-raugas Liusinas dabar d-didelis žmogus — sk-kyriaus
viršininkas,— taip ir nesulaukęs klausimo, su nenykstančia nuo
veido šypsena pasakė Gurskis.— Dar m-meteliai p-pusantrų ka­
ro — ir bus p-pulkininku ir red-daktoriaus pavaduotoju.
„Ir dievai su juo, tegu bus nors redaktorium, tegu kokiame
nori laikraštyje būna ir redaktorium, ir generolu, ir kuo tik
nori, kad tik su Tania viskas būtų gerai",— staiga pagalvojo
Sincovas. Pagalvojo, pats suprasdamas, kokia absurdiška jo
mintis, ir vis dėlto kažkodėl siedamas viena su kitu, tartum
tai būtų buvusi ne baimė dėl brangaus jam žmogaus gyvybės, o
apskritai kova tarp gero ir pikto pradų, ir tam pikto pradui būtų
reikėję duoti kažkokį išpirkimą už Tanios gyvybę ir sveikatą.
— Ar m-manote, aš šiaip sau p-pasakiau apie m-metelius —
p-pusantrų,— savaip išsiaiškinęs Sincovo tylėjimą,— paklausė
Gurskis.— Manot, karas anksčiau p-pasibaigs?
— Aš visai apie ką kita dabar galvojau,— sunkiai atsiplėšda-
mas nuo savo minčių, pasakė Sincovas.— O dėl terminų —■
fronte visada gyveni arba vykstančia, arba numatoma operaci­
ja— apie ją ir galvoji, su retomis išimtimis. Tiesa, neseniai, pa­
tys šnekėdamiesi net su skriestuvu matavome, kiek iki ko
mums beliko. Ir išėjo, kad nuo to miško, kuriame sėdime su
savo operatyviniu skyriumi, iki Mogiliovo — aštuoniasdešimt,
iki Minsko — du šimtai penkiasdešimt, iki sienos — penki šim­
tai, iki Varšuvos — septyni šimtai, iki Berlyno — tūkstantis du
šimtai. Kokie bebūtų ofenzyvos tempai, nuotoliai dar nemaži.
Jiems iki Maskvos dar ir dabar dvigubai arčiau, negu mums
iki Berlyno. Pagal žemėlapį.
— К-kaip žinoma iš k-karo istorijos, p-pirmojo pasaulinio
karo m-metu Vokietija paprašė p-pasigailėjimo, kada jos ka­
riuomenė buvo dar Prancūzijos teritorijoje.
— Tai man taip pat yra žinoma,— tarė Sincovas.— Bet kada
tai bus, spręsti nesiimu. Karas pripratino prie konkretaus gal­
vojimo: sėdėdamas armijos operatyviniame skyriuje, matau
prieš save žemėlapyje Mogiliovą — galvoju apie Mogiliovą.
O kai sugrįšiu iš Maskvos ir pereisiu pulko štabo viršininko pa-
reigosna, turėsiu prieš save priešakinėse pozicijose pelkę ir miš­
ką, o gilumoj tris aukštumas ir kaimą — apie juos ir galvosiu.
— O kad t-taip...— buvo bepradedąs Gurskis, bet nutilo.
Pagaliau prie jų staliuko ėjo padavėja. Jis jau seniai žvilg­
čiojo į virtuvės duris, nervingai tiesdamas iš apikaklės rudais
plaukais apaugusį kaklą, ir dabar, rodėsi, puls barti padavėją,
bet, pamatęs ant jos padėklo, be lėkštės su keta ir svogūno
griežinėliais, dubeniuką su karštomis bulvėmis, sušuko:
— В-bulvytės! Šaunuolė, D-dinočka! Štai dabar m-matau, kad
tu mane iš t-tikro atsimeni.
Juodu išgėrė dar po stiklelį degtinės, užkando sūria keta ir
bulvėmis su sviestu, ir Sincovas pagyrė ir ketą, ir bulves todėl,
kad viskas iš tikro buvo skanu, ir todėl, kad norėjo padaryti
malonumą Gurskiui, kuris stačiai nušvito, pamatęs tas bulves.
— M-mąstantis žmogus t-turi mokėti rasti d-didelį pasitenki­
nimą sm-mulkiuose gyvenimo džiaugsmuose,— tarė Gurskis,
kramtydamas savo bulvę ir jau ne pirmą kartą, jiedviem besi­
šnekant, tarsi įspėdamas tai, ką pagalvojo Sincovas.— Todėl,
kad, kuo d-daugiau jo galvoje v-vertingų minčių, tuo m-ma-
žiau jo gyvenime didelių džiaugsmų. Visa viltis — sm-mulkūs
džiaugsmai. Tai išgerkiva dar po vieną, kad jų vis dėlto būtų
d-daugiau. O d-dabar duosiu jums klausimą, nuo k-kurio ati­
traukė b-bulvės. К-kodėl iš armijos op-peratyvinio skyriaus
į pulko štabo viršininkus?
— Arčiau prie veiksmų,— tarė Sincovas, ir Gurskis pasiten­
kino tuo, nebeklausė daugiau.
— К-kada pradėsite p-pulti, atvažiuosiu pas jus į p-pulką.
M-manau, kad r-rasiu. M-mūsų redakcija gerai informuota. Tik
turiu pabaigti savo rusų karininkijos ist-toriją, kol jūs dar ne­
pradėjote p-pulti, taip ir nes-suspėjęs p-perskaityti.
— Kol nebaigsime skaityti, nepradėsime,— nusišypsojo Sin­
covas.— Skaitome, be kita ko, su dideliu susidomėjimu. Ar dar
daug bus?
 — Eina prie g-galo. Nuo P-petro Didžiojo iki Sk-kobelevO
jau pr-risikasiau. O r-rusų-japonų ir vokiečių karai, deja, nėra
gausūs t-teigiamais p-pavyzdžiais. Įdomu,— patylėjęs tarė Gurs­
kis,— ką pas jus ten k-karininkai kalba ap-pie antrąjį frontą?
— Kalbame mažai. Įkyrėjo veltui burną aušinti,— pasakė
Sincovas.
Gurskis nusišypsojo.
— Antrojo fronto atidarymo termino klausimas t-turi savo
d-dialektiką,— tarė jis.— Iš v-vienos pusės k-kiekviena antrojo
fronto atidėjimo diena — tai liekamos g-galvos, k-kurias mes
guldome m-mūšiuose. Ir tai jiems v-visai p-paranku. O iš k-ki-
tos pusės, kuo anksčiau jį pradės, tuo jie turės d-daugiau šansų
pirmi įžengt į Berlyną. D-dabar greit pradės. Po to, kai mes
p-pavasarį priėjom Rumunijos sienas, m-man tai b-beveik aiš­
ku. Jie neg-gali sau leisti, kad męs, nelaukdami jų, išlaisvin­
tume perdaug d-didelį Europos g-gabalą.
— O aš kartais galvoju visai apie kita,— tarė Sincovas,—
pasidarys ar nepasidarys jiems pagaliau gėda?
— O k-kam būtent turi, jūsų nuomone, p-pasidaryti g-gėda?—
paklausė Gurskis.— C-čerčiliui t-turi pasidaryti g-gėda? K-ko-
dėl?
— Nežinau,— tarė Sincovas.— Bet, mano akimis, jiems kaž­
kur sielos gilumoje vis dėlto turi būti gėda.
— Na ką gi, g-gal būt, kažkam iš jų ir gėda, t-tuo labiau
sielos g-gilumoje. Bet antrąjį frontą jie pradės ne t-todėl, kad
jiems g-gėda, o t-todėl, kad jiems tai r-reikalinga.
— Taip galvoti paprasčiausia,— pasakė Sincovas.— Tik gy­
venti tokiame pasaulyje nesinori.
Pasakė ne apie antrąjį frontą, o apie kažką tolimo ir bai­
saus, stovinčio už Gurskio žodžių ir liečiančio ne tik antrąjį
frontą, o visą gyvenimą apskritai.
— O m-mes apskritai g-gyvename ne p-pagal asmeninį norą,
0 p-pagal b-būtinybę,— tarė Gurskis.— К-kaip jums žinoma,
n-normaliomis apystovomis mes atmetame savižudybę. Atrody­
tų, p-paprasta: n-nenori gyventi, n-negyvenk. O iš t-tikro iš
t-tavęs reikalaujama k-kito. Nenori gyventi, o g-gyvenk. Ka­
dangi čia esama visuomeninės b-būtinybės. N-net kada susiduri
su t-tokia šiurkščia t-tiesa, nuo k-kurios gyvent n-nesinori. Vis
vien g-gyvenk.
— Velniai jus griebtų!— pasakė Sincovas.— Jūs vis mąstote
kažkaip išvirkščiai, nusitvėręs dešine ranka už kairės ausies.
— N-ne visada, bet st-tengiuosi, — nusišypsojo Gurskis.—-
Mąstymas tokioj n-nepatogioj padėty išv-vaduoja nuo p-pirmų
pasitaikančių minčių ir st-tumia į turiningesnes.
 Tuo tarpu jiems pagaliau padavė selianką. Gurskis vėl apsi­
džiaugė ja taip pat, kaip pirmiau bulvėmis,— ir tuo, kad ją pa­
davė tiesiog ant keptuvės, ir tuo, kad, ką tik nuimta nuo ply­
tos, ji dar spragėjo.
Su šia ugnimi kvėpuojančia selianka juodu greit ir nepaste­
bimai baigė gerti visą degtinę.
— Ką, n-nuvarginau jus kalbomis apie atitrauktas materi­
jas?— paklausė Gurskis.
— Taip, mano silpnai frontinei galvai neįpratus sunkoka,—■
pasakė Sincovas be šypsenos.
— Šaunuolis, bataliono vadas — sp-prigtelėjo man į nosį ir
net n-nenusišypsojo. Laikyti save protingesniu už pašneko­
vą — m-mano s-silpnybė! P-pereikimę prie konkrečių t-temų.
Ar turit kur nakvoti?
— Ačiū, jau įsitaisiau, komendantūroje.
— P-pirmas klausimas atpuolė. Kiek v-vėliau einu į svečius
pas vieną d-damą. Num-matau, kad ten gali būti ir k-kitos.
G-galiu pasiimti ir jus — visa kita p-priklausys nuo jūsų.
— Neturiu noro,— pasakė Sincovas.— Bijau, kad su mano
žmona kažkas atsitiko. Telegrafavau jai į Taškentą ,,žaibą" ir
laukiu atsakymo.
— M-manau, kad, jei jūs gerai p-praleisite vakarą M-mask-
voje, tai n-neatneš jokių n-nelaimių jūsų žmonai T-taškente.
T-tuo labiau t-tokiam dideliam atstume. Bet, žinoma, kaip no­
rite,— pasakė Gurskis ir pakėlė rankas.— N-nepykite. Kartais
aš juokauju kvailiau, negu tinka. Žiūr-rėkite į tai, kaip į nep-
pataikymo p-procentą!
Jis paėmė iš padavėjos sąskaitą ir ėmė skaičiuoti pinigus.
— Gal vis dėlto leisite ir man prisidėti? — paklausė Sin­
covas.
— S-sekantys pietūs — jūsų. Pas jus pulke.
Gurskis sumokėjo, ir juodu pakilo.
Kai žengė tarp staliukų išėjimo link, iš už tolimo stalo, kur
sėdėjo keletas moterų ir vyrų, civilių ir kariškių, kažkas pa­
kilo ir ėmė moti Gurskiui:
— Boria, eik šen.
Šis pamojo jiems, atsakydamas, kad dar sugrįšiąs pas juos,
išėjo kartu su Sincovu į restorano vestibiulį ir palaukė, kol
Sincovas pasiėmė garderobe kepurę.
— Na ką gi,— Sincovas užsidėjo kepurę.— Ačiū už vaišes
ir už pokalbį atitrauktomis temomis.
— Neb-būkite k-kerštingas,— tarė Gurskis.— N-nežiūrint ma­
no pastangų blykstelti prieš jus, aš iš esmės geras v-vaikinas.
В-būkite 1-laimingas, bataliono vade, k-kiek tai įman-noma. Ir,
dėl dievo, t-tegu su jūsų ž-žmona viskas bus tv-varkoje, t-tik
to jums iš t-tikro betrūko!
Jis tvirtai paspaudė ranką Sincovui, ir šis, jau eidamas pro
duris, pajuto nugara, kad Gurskis tebestovi ir tebežiūri jam
įkandin, nesiskubindamas eiti pas savo Maskvos pažįstamus,
laukiančius restorano salėje.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Kada Sincovas, atsisveikinęs su Gurskiu, dar kartą

užėjo į telegrafą, prie langelio „Iki pareikalavimo" sėdėjo ki­
ta mergina, bet atsakymas buvo tas pat: telegiamos nėra. Beli­
ko važiuoti nakvynės į bendrabutį prie komendantūros.
Išeidamas iš telegrafo, sąžinei nuraminti jis paskmabino Na­
diai ir po trumpo signalo ragelyje tuoj išgirdo:
— Alio!
— Norėjau kalbėti su Nadežda Aleksėjevna.
— Tai tu, Vania? — skubiai pasakė moteriškas balsas.
— Aš.
— Aš ką tik sugrįžau ir perskaičiau mišką. Pavlas rašo, kad
tu užeisi. Užeik tuojau pat. Kur tu?
— Ne per toliausiai.
— Užeisi, taip? — pakartojo Nadia baimingai, tarsi bijoda­
ma, kad jis kažkodėl neužeis.
— Tuojau užeisiu.
— Tu žinai adresą? Bet juk tu atnešei laišką! Greičiau ateik.
Kai jis pakilo į ketvirtą aukštą, buto durys buvo praviros.
Bet vis dėlto paskambino.
— Eik, eik į vidų,— pasigirdo moteriškas balsas iš buto gi­
lumos.— Aš virtuvėje, tuojau...
Nadia išėjo jo pasitikti su permestu per petį virtuviniu rank­
šluosčiu ir, pasistiepusi ant pirštų, pasibučiavo su juo kaip su
giminaičiu. Paskui, patraukusi jį iš pustamsio prieškambario
į valgomąjį, kur jau žibėjo šviesa, ėmė apžiūrinėti.
— Štai kuo tapai! Majoras...
Suskaitė akimis antsiuvus už sužeidimus.
— Kiekgi tave kartų?
Ir, slystelėjusi žvilgsniu per odinę pirštinę, paklausė:
— Skauda?
— Šiaip — ne.
Nadia stovėjo ir vis žiūrėjo į Sincovą tarsi kažkur iš tolo,
lygindama jį, dabartinį, su tuo, kokį paskutinį kartą matė mo­
kyklos išleistuvių vakare.
 Ir jis taipgi stovėjo ir žiūrėjo į ją. Tania sakydavo, kad ji
gražuolė. Gal būt, ir gražuolė. Tada, mokykloje, ir Nadia, ir
krintantis j akis jos grožis rodėsi jam kažkokie begėdiški. O
dabar jos akyse buvo sutrikimas, nežinia kodėl. Gal ji nežino­
jo, ką su juo dabar daryti, nors juk pati skubino, kad grei­
čiau ateitų.
Jis norėjo pasakyti jai, kad truputį pasėdėsiąs ir eisiąs, bet
ji vėl patraukė jį už rankos, dabar prie stalo.
— Sėskim, pasišnekėkim, kaip darysim. Aš buvau beruošian-
ti tau vakarienę, bet nesuspėjau. Iš kur tu skambinai?
— Iš telegrafo.
— Kada važiuoji atgal?
— Rytoj rytą.
— Tai aš tuoj paruošiu vakarienę, bevakarieniaudami ir pa­
šnekėsim. O paskui išsimaudysi po kelionės ir gulsi. Paklosiu
tau čia, ant sofos. Per naktį parašysiu laišką, o rytą pavalgy­
dinsiu, ir važiuosi. Sutarta? Pavlas parašė, kad, jei panorėsi,
duočiau tau raktą nuo senojo buto. Bet, mano nuomone, tai
kvaila. Nakvoti ten vienam, tuščiame bute. .. Aš, tiesa, sutvar­
kiau jį prieš mėnesį, net grindis išploviau, bet vis tiek. Ar aš
netiesą sakau?
— Tiesą.
— Vadinasi, susitarėm?
— Ne.— Jis paaiškino, kad jau įsikūręs bendrabutyje prie
komendantūros; rytą ten jo atvažiuos vairuotojas ir ieškos.
Atrodė, Nadia nuliūdo, kad jis nenakvos. Gal būt, norėjo,
kad papasakotų paskui Pavlui, kaip ji tartum giminę jį pri­
ėmė. Bet ginčytis nepradėjo. Tik pasiūlė:
— Išsimaudyk bent. Iki komendanto valandos toli.
Jis pagalvojo ir linktelėjo:
— Ačiū.
Iš tikro, ko jam skubėti iš čia į komendantūrą? Ko jis ten
nematė? Gaila tik, kad ryšulį su švariais baltiniais, plaušine ir
muilu paliko „Viliuke". Manė, pakeliui atgal, jei bus šiltas oras,
išsimaudys kur nors upėje.
— Tu išsimaudysi, o aš stalą paruošiu,— tarė Nadia.
— Klausyk,— ne visai tvirtai kreipdamasis į ją „tu", pasakė
Sincovas.— Gal padarykime kitaip? Pasėdėsime, pašnekėsime,
paskui išsimaudysiu, o jau tada užkąsime. Teisybę sakant, aš
neseniai pietavau.
—■ Kaip nori,— tarė Nadia.— Man dar geriau. Aš tave iš kar­
to klausinėt pradėsiu.
Ji persėdo taip, kad žiūrėtų jam tiesiai į akis, ir padėjo ant
stalo prieš save abi rankas. Sincovas tik dabar pastebėjo, kaip
 ji apsirengusi. Juoda vilnone suknele su ilgomis rankovėmis
iki riešų ir su uždara apikakle, iš po kurios matėsi dar viena
siaurutė balta apikaklėlė.
„Kaip vienuolė",— kažkodėl pagailo jam jos šią minutę.
Ji ėmė jį klausinėti, kaip viskas buvo, kada jis užvakar nak­
tį matė ten, fronte, Pavlą.
Klausinėjo tokių smulkmenų, kad Sincovas pagaliau nusi­
šypsojo.
— Dievaži, neatsimenu, kas ir kur pas jį stovi ir guli, tuo
labiau kad naktį buvau ir apie kita ką galvojau. Troba kaip
troba!
— O kaip, tavo akimis, turi jis ką nors?
— Ką turi? — pajuokiamai paklausė Sincovas.
— Nekalbėk su manim kaip su kvailute.
— O kaip su tavim kalbėti? Nejau, kada paklausei, tikė­
jaisi, kad pasakysiu: turi?
— Ne, nesitikėjau. Tiesa. Na, o vis dėlto? Tur būt, sunku
be šito?
— Tur būt, sunku.— Jis pagalvojo apie save, jog kartais
sunku, bet dažniausiai ne tai būna galvoje. Ne tik kalbama
taip — iš tikro nelieka jėgų niekam kitam, išskyrus karą.
— Gal būt, ir suprasčiau jį, bet vis tiek siųsčiau baisiai! —
pasakė Nadia, ir, matyt, pasakė tiesą: jau vien nuo tos minties
jos veidas liko piktas.
— O ką tau suprasti? Mano akimis, ir suprasti kol kas nė­
ra ko.
— Bet argi aš noriu apie tai galvoti! — su netikėta jėga bal­
se tarė ji.— Nenoriu, o galvoju. Taip jau netikusiai esu suda­
ryta! — Ir patylėjusi paklausė kitu, romiu balsu: — O kada tu
jį dar, prieš tai, matei?
— Beveik taip pat seniai, kaip ir tu, lapkrity.
— Bet nors telefonu tai pasikalbat?
— Du kartus per tą laiką kalbėjomės, kada aš operatyviniu
dežuruojančiu buvau.
— Viso du kartus? — Jos balse buvo toks nustebimas, tar­
tum ji visą laiką būtų maniusi, kad juodu su Pavlu nieko kito
neveikia, tik kalbasi vienas su kitu telefonu.
— Tu vis dėlto, tur būt, nelabai įsivaizduoji realias aplin­
kybes, kuriomis dirba divizijos vadas ir apskritai visi mes,
nuodėmingieji,— nesusilaikė jis nepasišaipęs.
— O aš nekalta, kad neįsivaizduoju,— iššaukiamai pasakė
ji.— Aš juk norėjau!.. Jis nepanoro. Šitą tu žinai? Šitą jis
tau sakė?
 Ir nors Sincovas linktelėjo, duodamas jai suprasti, kad visa
tai žino, ji vis tiek ėmė jam pasakoti, koks Pavlas užsispyręs
ir paikas žmogus, nesuprantantis, kad ten, fronte, ji neatneštų
jam nieko, išskyrus laimę, o visa kita — niekai.
Iš jos balso buvo justi, kad ji atsitraukė, bet nesusitaikė.
— Argi, kada žmogus laimingas, jis blogiau kariauja? —
staiga paklausė ji.— Tu tai geriau žinai!
Tai buvo tiesus klausimas, o ką į jį atsakyti? Pasakyt jai:
tau negalima būti fronte su Pavlu! O Taniai su manim — ga­
lima. Tu nemoki ten elgtis, nemoki ir nemokėsi! O Tania
moka. Kaip jai pasakyti tai Į akis? Kaip būti tokiam drąsiam —
teisti kito žmogaus gyvenimą ir dar, be to, kelti, kaip pavyzdį,
savąjį?
— Ko tyli? — paklausė Nadia.— Galvoji, kaip išsisukti, kad
ir manęs neįžeistum, ir Pavlo nepastatym į keblią padėtį?
— Taip ir yra. Apie tai ir galvoju.
— Na, o ką sugalvojai?
— Nieko nesugalvojau. Judu su juo gyvenate, judu ir tvar­
kykitės.
— O tu drąsus! — Nadia pažvelgė į jį taip, tarsi jis būtų
pasakęs kažką nuostabaus.— Kiti su manim bijo šitaip kalbėti.
— O aš štai kažkodėl neišsigandau. Tu jau atleisk.
— Priešingai, mėgstu, kai manęs nebijo. Įpratau, kad vyrai
prieš mane uodegas vizgina, vos tik pareikalavus. Saugokis, jei
būsi ir toliau toks narsus, kad tik neįsimylėčiau!
Ji šyptelėjo iš savo žodžių, kaip iš kažko, kam nelemta iš­
sipildyti vien todėl, kad ji pati dabar nesudaro tam galimybių,
ir vėl paklausė apie Pavlą:
— Papasakok man, kaip tu jį priešpaskutinį kartą matei.
Sincovas gūžtelėjo pečius:
— Juk tai seniai buvo, bemaž prieš pusmetį, ir, be to, pra­
bėgom.
— O aš jo dar ilgiau nemačiau. Nei prabėgom, nei kitaip.
Prabėgom ne prabėgom, vis tiek papasakok man, kaip tai
buvo.
Sincovas papasakojo, kaip tai buvo. Kaip jį pasiuntė pas di­
vizijos vadą įteikti paketo, kuriame buvo persidislokavimo įsa­
kymas. Paketas turėjo būti įteiktas divizijos vadui asmeniškai.
Bet Artemjevo divizijos štabe nebuvo: nuo ryto išvažiavo į vie­
ną iš savo pulkų užsiėmimams.
— Kokiems užsiėmimams? — paklausė Nadia.
— Kaip tai kokiems užsiėmimams? Tą kartą gavo papildymą
ir mokė jį pulti paskui ugnies bangą.
— Ką reiškia paskui ugnies bangą? — vėl paklausė Nadia.
 — Ugnies banga būna, kai šaudoma keliomis baterijomis
ir puolama taip, kad pėstija eitų įkandin tų sprogimų per du
šimtus — du šimtus penkiasdešimt metrų, neatsilikdama.
— O kai moko, tai kaip šaudo, iš tuščių?
— Kodėl iš tuščių? Paprastais, koviniais.
— O jei staiga kas nors... Jei neprilėks?
— Užmuš žmones. Neprivalo būti taip, kad neprilėktų. Tuo
viskas ir paremta.
— Na, gerai,— susiraukė Nadia.— Kaipgi tu jį pamatei?
— Pamačiau lauke. Jis ėjo grandyje, kartu su kareiviais. Aš
nuėjau paskui juos ir pavijęs įteikiau jam paketą. Tuo metu
kaip tik davė pabaigos signalą.
— O koks jis buvo?
Sincovas susijuokė.
— Svarbiausia purvinas. Pasnigo ir ištirpo, puolimą vykdė
purve iki ausų. Kaip jis atrodė? Su kombinezonu, visas purvu
aptaškytas. Aš priėjau, prisistačiau, jis atsigręžė, nosine nusi­
šluostė. Paskui iš gertuvės rankas nusiplovė, prieš paimdamas
paketą. Matyt, užsiėmimų metu kur nors suklupo, parkrito ant
rankų.
— O jis ką tau pasakė?
— Priėmė paketą, pasirašė ir pasakė: „Galite važiuoti."
— Ir viskas?
— Kol pasirašinėjo ant paketo, paklausė apie Tanią — ar
gyva, ar sveika?
— O nepasakė, kad buvo atvažiavęs pas mane į Maskvą?
— Matyt, nesuspėjo. Tik dabar apie tai iš jo išgirdau. O ta­
da buvo tokios aplinkybės: įteikei paketą — ir dumk toliau,
į sekančią diviziją!
•— Ir viskas?
— Viskas.
— Įkyrėjau tau savo kamantinėjimais?
— Truputį.
— Mes, moterys, ta prasme esame kvailesnės už jus, vyrus.
Jums pakanka apie mus žinoti, kad mes gyvos sveikos. O
mums, jei mylime žmogų, maža šito. Mes visa norime įsivaiz­
duoti: kaip jis atrodo, kaip kelia, kaip gula, kaip sėdi, kaip
vaikšto, kokia jo veido išraiška, kada mus prisimena. Todėl
ir kamantinėjame jus taip kvailai. Ar tavoji Tania, manai, ki­
tokia? Tokia pat! Aš taip dėl jūsų nudžiugau, kai perskaičiau
Pavlo laiške, kad jūs dabar turite dukterį! Tania man aną žie­
mą labai patiko. Tiesiog kaip retai kas!
 Ji priėjo prie stovinčio pasienyje didelio servanto, ištraukė
stalčių ir pašaukė Sincovą:
— Eikš, pažiūrėk! Tur būt, niekada nesi matęs tokios gro­
žybės.
Sincovas priėjo, nesuvokdamas, kodėl ji šaukia jį. O kada su­
vokė, nežinojo, ką pasakyti. Bet ir nebuvo kada žodį įterpti.
Ji šnekėjo, nesustodama nė sekundei:
— Dabar viskas tavo dukteriai! Kai keturiasdešimtaisiais me­
tais ištekėjau už Kozyriovo ir laukiau kūdikio, jis paprašė, kad
draugai iš užsienio parvežtų kraitelį. Taip viskas ir guli nuo
to laiko. Man septintam mėnesy... •
Ji atžariai mostelėjo ranka, paaiškindama šiuo gestu, kas
su ja atsitiko.
— Nemėgstu to žodžio. .. Gydytojai pasakė: per tai, kad
anksčiau buvau padariusi kelis abortus. .. Gal būt ir taip, tik
nesu tikra, kad tai užtarnauta bausmė...
Ji nusišypsojo.
— Bet ir už ką, iš tikro? Gera buvau, vyro gailėjau. Pati
save užmiršdavau iš laimės ir jam niekad širdies neužduoda-
vau. O pasirodo, kad už tai dievas baudžia. Mano supratimu,
neteisingai... Duosi man adresą, ir aš rytoj pat visa tai pa­
siųsiu.
— Ačiū. Kol kas nereikia. Kad bėdos neprisišauktume,—•
nežiūrėdamas į ją, niūriai pasakė Sincovas.
Ji įstūmė stalčių ir iš netikėtumo skaudžiai prisispaudė
pirštus.
— Kokios bėdos? — paklausė ji, prikąsdama skaudamus pirš­
tus, o jos veido išraiška buvo tokia, lyg ji būtų norėjusi pra­
virkti ir nuo skausmo, ir nuo to, ką išgirdo.
— Jau antras mėnuo neturiu jokių žinių,— tarė Sincovas.—■
Nesuprantu ir bijau.
Jis nebuvo ketinęs kalbėti nei apie Tanią, nei apie kūdikį,
nei apie savo nuogąstavimus. Bet dabar teko pasakyti. Šitas
stalčius, pilnas penkti metai gulinčių jame vaikiškų baltinėlių,
jau savaime buvo nelaimė. Ir privertė pagalvoti apie nelaimę.
— Kodėl gi Pavlas man neparašė? — Nadia tebelaiką pirštus
burnoj.
— Jis nežino.
— Kaip tai nežino?
— O iš kur jis žinos, jei aš pats dar nieko nežinau.
— Kažkokie akmeniniai jūs visi!—Nadia pagaliau ištraukė
pirštus iš burnos.— Palauk, eisiu prie krano! Manai, vaipaus,
o aš matai kaip...
 Nadia ištiesė ranką, ir Sincovas pamatė, kad ji iš tikro smar­
kiai prisispaudė pirštus: per nagus ėjo mėlynai raudonas ruo­
žas.
— Tuoj ateisiu.
Ji išėjo, ir jis, girdėdamas, kaip bėga iš krano stipria srove
paleistas vanduo, galvojo apie tai, kad moterys apskritai kant­
resnės, lengviau pakelia skausmą, taip jau jos sutvertos: „Stip­
resnės už mus šia prasme."
Nadia sugrįžo, mosikuodama ranka.
— Taip man ir reikia. Dievas nubaudė už bukumą. Juk jums,
vyrams, visada viskas veide parašyta. Turėjau įspėt iš karto,
kai atėjai, kad tu sau vietos nerandi.
Sincovas pasakė apie pasiųstą į Taškentą „žaibą". Nadia
linktelėj o.
— Gal būt, ir iš tikro iki ryto suspėsi gauti. O jei, prieš tau
išvažiuojant, nieko nebus, aš atsiimsiu telegramą už tave ir tą
pačią dieną pranešiu tau į frontą.
— Kaip tu praneši?
— Rasiu kaip pranešti, tai jau mano reikalas.
Pasakė taip įsitikinusi, tartum gerai žinodama, kaip tai pa­
daryti. Kariniu laidu, ar ką?
Ir nors jis nenorėjo jaustis jai skolingas, jis patikėjo, kad
ji tai padarys. Buvo jos žodžiuose kažkas, kas vertė taip ma­
nyti.
— Ar neapsigalvojai — gal liksi nakvoti?—paklausė Nadia.
Jis papurtė galvą.
— Tada maudykis ir vakarieniausime. Ką tau, vonią ar
dušą?
-— Geriau dušą. Vonią tik užteršiu.
— Eisiu uždegsiu dujas.— Nadia išėjo ir negrįžo gana il­
gai. Jis girdėjo, kaip ji trinksėjo durimis, leido vandenį, kaip
paskui nuėjo dar kažkur toliau buto gilumon, kažką atidarinėjo
ir uždarinėjo. Butas buvo didelis. Paskui sugrįžo ir pasakė:
— Ten aš tau padėjau baltinius. Visiškai švarūs, pati Pavlui
skalbiau, norėjau įrodyt, kokia aš gera žmona, kad reikia į fron­
tą mane pasiimti. O jis nepasiėmė. Vilkis, jei tilpsi. Žiūrėk,
koks išaugai.— Ji permetė jį žvilgsniu, kupinu moteriškumo,
kuris dabar buvo skirtas ne jam.
Paskui, kai jis jau buvo prie durų, paklausė netvirtu balsu:
— Gal tau padėti reikia?
Jis atsigręžė, pradžioje nesuprato, bet, pamatęs jos akis, su­
prato. Dėl rankos.
— Ačiū.— Jis susijuokė.— Aš prie jos jau pripratau. Viską
ja darau. Tik fortepijonu negroju.
 Sincovas, neskubėdamas išsiprausė, apsivilko Pavlo balti­
nius — baltiniai pasirodė ne per maži, tik kiek trumpoki,—
priveržė ant rankos protezą, užsivilko palaidinę, susišukavo. Be­
liko persijuosti. Diržą su portupėja ir revolverio dėklu jis bu­
vo pakabinęs ant kabyklos prieškambary: nenorėjo su jais eiti
j vonią. Dabar reikėjo išeit į prieškambarį, bet ten rodytis bu­
vo nepatogu, nes prieš kelias minutes, jame prasidėjo kažkoks
dar ne visai jam suprantamas skandalas. Kažkas, įsibrovęs į bu­
tą, triukšmavo prieškambary, ir Nadia atsakinėjo iš pradžių ty­
liai, o dabar vis garsiau.
— Palik mane ramybėje, išeik! Kiek kartų aiškinau, kad ne­
įeitum nepaskambinęs. Kas per įžūlumas.
— Pas tave tik taip ir reikia eiti,— atsakinėjo skardus bal­
sas.
— Tuojau pat išeik, girdi? — Nadia tvardėsi, bet jos balsas
vis tiek buvo girdimas.— Ir iš kur tu atsidanginai ant mano
galvos?
■— Aš gi tau pasakiau,— atsakė vyriškas balsas.— Mes anks­
čiau sugrįžome iš išvykos, negu galvojome. Ir tiesiai pas ta­
ve. O tu. ..
— Išeik.
— Kodėl?
— Paskui pasikalbėsim. Išeik.
— Iš pradžių atsakyk: kas pas tave?—Vyriškas balsas pasi­
darė reikalaujantis.— Manai, kad aš aklas, o aš ne aklas!
Išgirdęs tai, Sincovas pagalvojo apie savo kepurę ir portu-
pėją. Nežinia, kas blogiau: ar likti užsidarius vonioje ir iš prie­
vartos klausytis viso šito, ar išeiti į prieškambarį.
— Išeik! Nenoriu su tavim kalbėti!
— Visai išeit ar tik dabar?
— Dabar. Ir apskritai! Išeisi tu pagaliau ar ne?
Sincovas atkabino kabliuką ir išėjo. Prieškambary žibėjo
šviesa; prie plačiai atdarų išorinių durų, atsilošusi į sieną ir
sudėjusi rankas už nugaros, stovėjo Nadia baisiausiai įtūžu­
siu veidu.
Kitame prieškambario gale, įsirėmęs valgomojo tarpdury, iš­
šaukiančia poza stovėjo žmogus ir, atrodė, jautėsi čia kaip na­
mie. Tai buvo jaunas vyriškis civiliais rūbais, iki kaklo užsegtu
apsiaustu, kažkokiais keistos spalvos išblukusiais plaukais.
Jo veidas pasirodė Sincovui pažįstamas, bet visa, kas sekė
toliau, įvyko taip greitai, kad jis nesuspėjo pagalvoti, kurgi
jis yra matęs šį žmogų.
— Štai kaip — Kristaus pasirodymas minioms! — išvydęs Sin­
covą, girtu balsu pasakė jaunuolis.— Dabar bent viskas aišku.
 — Aišku ar neaišku, išeik! Eik lauk, girdi! — sušuko Nadia,
ir jos balsas suvirpėjo.
Atrodė, ji nenorėjo, kad Sincovas išeitų. Bet dabar jau
buvo vėlu.
— Ar mano pagalbos nereikia? — paklausė Sincovas, atsi­
gręždamas j Nadią ir jausdamas, kad pateko j padėtį, iš kurios
vis tiek nėra jokios protingos išeities.
— O jis ką, čia tvarkos saugotoju pas tave tarnauja? — pa­
klausė už Sincovo nugaros jaunuolis.
Nadia atsakė ne iš karto. Iš pradžių pažvelgė ten, už Sincovo
nugaros, maldaujamu žvilgsniu, tartum tikėdamasi, kad jos dar
gali būt paklausyta.
— Daryk ką nori, Vania, bet tegu jis išeina. Jau įkyrėjo jį
prašyti.
Sincovas pasisuko ir žengė prie jaunuolio pažįstamu veidu;
šis pirmykšte poza tebestovėjo duryse ir nustebęs žiūrėjo į Na­
dią, lyg negalėdamas suprasti, kad ji ištarė šiuos žodžius.
Kaip kiekvienas normalus žmogus, Sincovas neįsivaizdavo,
ką reikia kalbėti tokiais atvejais, bet žinojo: kas bebūtų, da­
bar šis vyrukas turi išeiti.
— O jūs geriau nesiartintumėt prie manęs,— tarė jaunuolis,
žiūrėdamas tiesiai į akis einančiam prie jo Sincovui, ir staigiai,
atžariai trenkė jam atkelia ranka per veidą.
Sincovas suprato, kad jam smogs, bet nesuspėjo laiku nu­
tverti rankos. Nutvėrė jau po smūgio ir, visa savo jėga ir svo­
riu atplėšęs jaunuolį nuo durų, stipriai užlaužė jam ranką.
Jaunuolis pamėgino išsisukti, mostelėjo kaire ranka, net su­
davė Sincovui per protezą, bet Sincovas dešiniąja dar aukš­
čiau pakėlė užlaužtą už nugaros ranką. Ir šis aiktelėjęs suprato
savo padėtį.
— Paleisk!
— Išvesiu už durų ir paleisiu,— pasakė Sincovas.— Eik ra­
miai, jei ne, bus dar blogiau!
Jis pastebėjo, jog, vyrukui sudejavus, Nadia ko tik nepuolė
prie jo, bet susilaikė ir vėl atsirėmė į sieną. Pasakė tik ty­
liai, pro dantis:
-— Rankos jam nesulaužyk.
— Nieko aš jam nesulaužysiu. Tik tegu eina ramiai.
Jaunuolis netarė daugiau nė žodžio nei Sincovui, nei Nadiai,
tylėdamas peržengė slenkstį, paėjėjo dar du žingsnius laiptų
aikštelėje ir sustojo.,.
Sincovas paleido jam ranką ir nejudėdamas kiek laiko pa­
stovėjo jam už nugaros. Sugrįžti į butą ir užtrenkti paskui save
duris buvo kažkodėl nepatogu.
 Jaunuolis pajudino už nugaros rankų, tarsi mėgindamas, ar
ji sveika, paskui nuleido jq, žengė dar žingsnį ir atsigręžė į Sin-
covą. Jo veide buvo ne apmaudas, o nustebimas: negalvojo,
kad jį taip suries. Gal ir sudavė todėl, kad pamatė protezą.
Jei taip — niekšas! O gal stačiai iš girtumo.
Lyg stebėdamasis, lyg stengdamasis atsiminti, jaunuolis ke­
lias sekundes pastovėjo priešais Sincovą ir nuėjo žemyn laip­
tais.
Kada Sincovas sugrįžo į butą, Nadia tebestovėjo ten pat,
prie sienos.
— Štai kaip,— tarė Sincovas, nežinodamas, ką sakyti, ir pasi-
čiupinėjo ranka veidą. Iš nosies bėgo kraujas.
— Nusivilk,— tarė Nadia, atsiplėšdama nuo sienos ir prieida­
ma prie jo.— Tau ant palaidinės užlašėjo. Aš išskalbsiu, nes ki­
taip liks dėmės.
Jis nesiginčijo ir nusitraukė per galvą palaidinę.
— Tuojau išskalbsiu,— pakartojo Nadia.— O tu pasėdėk val­
gomajame. Užversk atgal galvą, greičiau praeis.
Jis nuėjo j valgomąjį ir atsisėdo. Išsitraukė iš bridžų nosinę,
nusišluostė kraują ir sėdėjo, užvertęs galvą, mąstydamas apie
vyruką, suknežinusį jam nosį. Girtas ar blaivus, vis tiek aišku,
kad, nesant Pavlo, jis čia namuose turi savo teises. Tik kad
ji nesiaiškintų, neišsisukinėtų! Kad bent be šito apsieitų. ..
— Kaip? — įeidama paklausė Nadia.
— Lyg ir praėjo.
Sincovas pakilo nuo kėdės ir pažvelgė į užtiestą pagal visas
taisykles dviem asmenim stalą. Ant jo stovėjo ir degtinė, ir
dešra, ir dar kažkokie užkandžiai, ir dargi nežinia iš kur gauti
švieži agurkai.
— Palaidinė kol kas tegu pakabo, pradžiūna,— tarė Nadia.—•
Sėskis už stalo taip. Ar ne skaudžiai jis tau sudavė?
— Kaip višta koja. Mano nosis silpna. Visada taip būdavo
dar vaikų namuose. Vos nosį užkabins — ir baigta. Aš netgi
atsisakinėdavau peštis iki pirmojo kraujo, laikiau tai man ne­
naudinga,— susijuokė Sincovas iš netikėto vaikystės laikų pri­
siminimo.
— Jis kažkoks pašėlęs! Ar ne? — pasakė Nadia.— Ir taip
visada, kai išgeria! — Pasakė kaip apie žmogų, kurį Sincovas
turėjęs pažinoti ir iki šio susitikimo.— Gali iš kažkur staiga už­
griūti, įeiti nepaskambinęs. Ir apskritai elgtis taip, kad galima
dievai žino ką pagalvoti! Tai, ko visai nėra.
— Klausyk, neaiškink, a?..— pasakė Sincovas, ir jo balsas
kažkaip iškart privertė ją nutilti.
 — Užkandį dėkis pats, aš nežinau, kas tau labiau patinka.—
Nadia pilstė į stikliukus degtinę. Ir kol Sincovas dėjosi užkan­
dį, susijuokė.
— Ko juokies?
— Išsigandau, kad tu jam ranką sulaužysi. O apskritai, juo­
kinga! Tur būt, dabar negalėsiu į jį nesijuokdama žiūrėti, kai
pamatysiu. To tik betrūko, kad tu jam ranką sulaužytum, tai
būtų istorija!—pasakė ji taip, lyg tam žmogui jokiu būdu ne­
galima buvo sulaužyti rankos, ir Sincovas turįs tai suprasti.
Sincovas vėl pabandė prisiminti, kurgi jis matęs šį žmogų,
bet neprisiminė. O klausti nenorėjo.
— Nemeluosiu tau,— tarė Nadia,— aš su juo anksčiau, dar
prieš Pavlą, buvau pažįstama. Ir jis to iki šiol niekaip užmiršti
negali.
— Prašiau tave, neaiškink,— pakartojo Sincovas.
— Gerai. Nejau tu papasakosi apie šita Pavlui, padarysi to­
kią kvailystę?
— Nesijaudink, nepadarysiu. Užtenka jam ten rūpesčių ir
be tavęs.
— Taigi — be manęs. O jei aš būčiau su juo tenai, nebūtų
nieko šito čia. Manai, aš viso to noriu? Manai, kada Pavlas su
manim, man dar kas nors reikalingas? O kada jo nėra, štai
taip ir išeina...
Šį kartą ji, rodos, buvo atvira, paaiškino, kaip buvo iš tikro,
neišsisukinėdama. Ir Sincovas jos nenutraukė.
— Taigi, štai taip viskas...— patylėjusi mąsliai pasakė Na­
dia ir, paėmusi pirštais stikliuką, bet nepakėlusi jo, pasukinėjo
ir pastatė atgal.— O važiuoti pas jį frontą noriu ir esu pasiruo­
šus nors ryt.
— Atleisk man, žinoma,— tarė Sincovas,— bet, sprendžiant
iš tavo žodžių, išeina taip: arba. Pavlas turi tampyti tave paskui
save, arba tau čia, Maskvoje, kitos išeities nėra, kaip visa
tai. ..
— Taigi, išeina taip. Išeina, kitos išeities nėra. O kokia gi
gali būti kita išeitis? Tik teatre gali išeit pro pagrindinį, atsar­
ginį, gaisro ar dar kitokį išėjimą. O gyvenime iš kiekvienos
padėties tik vienas išėjimas. Nemoku aš viena gyventi, štai ir
viskas! Tik kitos to neprisipažįsta, o aš prisipažįstu. Čia ir vi­
sas skirtumas. Ir su tavim, jei likimas būtų suvedęs kitu lai­
ku, ir tau, galimas daiktas, būčiau pamojus. O kad tu Pavlui
nieko nepasakysi, jam bus geriau. O jei pasakytum, vis tiek
meluočiau jam karščiausiai iki paskutinės galimumo ribos. Pri-
siekinėčiau, dievažyčiaus, nežinau, ką ir beprigalvočiau, nes bi­
jau jo netekti. O bijau netekti todėl, kad myliu. Jei nori žino­
ti, netgi kada už Kozyriovo buvau ištekėjusi, vis tiek Pavlą
atminty laikiau. Tai jau likimas mane prie jo priskyrė. Tokią,
kokia esu, prie tokio, koks jis yra. Ir jūs, vyrai, turite suprasti
šiuos dalykus...
Sincovas klausėsi ir galvojo apie tai, kad sąvoka ,,jūs, vy­
rai" jos ir mylima, ir jai priešiška — visa kartu. Ir jis jai irgi
šios sąvokos dalis, irgi vyras — ne dabar, tai kitu laiku buvo,
kaip ji pati išsireiškė. Ir kalbos apie tai, kad jis turįs ją su­
prasti, gali per toli nuvesti...
Jis pakėlė stikliuką:
•— Nesigilindami į visa kita, išgerkime už Pavlą.
— Tik jei tiki, kad aš jį myliu. Jei ne, geriau negerkime.
Sincovas nieko neatsakė į tai. Tylėdamas ėmė ir išgėrė. Visa
tai — žodžiai. Myli, nemyli! Tegu patys tvarkosi. „Paša taip pat
ne vaikas. Tebūnie sveikas ten, fronte. Ir toliau nuo viso šito,
bent kol karas!“
— Ačiū, kad vis dėlto išgėrei už jį su manim,— jausmingai
pasakė Nadia. Ji taip pat išgėrė savo stikliuką iki dugno ir
tuoj prisipylė vėl.— O dabar aš už tavo Tanią! Aš taip noriu
jai gero, kad tegu geriau mane ištinka kokia nelaimė, o ne ją!
Esu pasiruošusi tam. Nuoširdžiai tau sakau!
Sincovas susiraukė. „Tarkim, nuoširdžiai, o vis tik esama
tavo žodžiuose kažko tokio, ko žmonės neprivalo sakyti vienas
antram, net jei jiems šią sekundę rodosi, kad jie kalba nuo­
širdžiai."
— Nereikia taip kalbėti,— tarė jis garsiai.— Mane karas prie­
taringą padarė.
Jis išgėrė savo stikliuką, ir ji taip pat išgėrė. Ir išgėrusi
paklausė smalsiai:
— Nejau tiesa, kad karas padarė tave prietaringą?
— Kaip tau pasakyti? Ir tiesa, ir netiesa, gal iš dalies ir
karas. Esama kažko kare, kas stumia žmones į prietaringumą.
— O aš neprietaringa. Kada Kozyriovas žuvo, neturėjau jo­
kių nujautimų. Priešingai, kai lydėjau jį karan, galvojau, kad
jau kam kam, o jam tikrai nieko neatsitiks.
Sincovas pakėlė akis nuo lėkštės ir pažvelgė j Nadią. Savo
metu Stalingrade, pasakodamas Pavlui, nuo ko pradėjo karą,
jis papasakojo ir apie tai, kaip tada žuvo Kozyriovas. Bet ar
sakė jai apie tai Pavlas? Gal būt, ir nesakė...
Sincovas laukiamai žiūrėjo į Nadią, o ji, įbedusi akis į sie­
ną, susimąsčiusi voliojo ant staltiesės duonos rutulėlį. Paskui
pasakė ramiu balsu:
— Papasakok man smulkiai viską, kaip jis nusišovė. Seniai
noriu tavęs apie tai paklausti ir vis negaliu ryžtis. O dabar
ryžausi.
„Vadinasi, vis dėlto pasakė jai, liežuvis suniežtėjo!—nepa­
tenkintas pagalvojo Sincovas apie Artemjevą.— Bet ko gi ne­
pasakysi moteriai, su kuria gyveni? Priėjo minutė, ir pasakė."
Ji prašė smulkiai, o jam rodėsi, kad kaip tik to ir nereikia:
kur ir kaip šovėsi Kozyriovas ir kaip atrodė po to? Nusišovė
ir nusišovė. Apie tokius dalykus kuo mažiau pasakosi, tuo
geriau. .
Papasakojęs, kaip jie rado Kozyriovą ten, miške prie Bobruis-
ko, ir kaip jis, palaikęs juos vokiečiais, šaudė į juos, o paskui
šovė į save, Sincovas nebepasakojo jai daugiau jokių smulkme­
nų. Nepasakė ir to, kad pats buvo sužeistas. „Tikriausiai jau
žino apie šį menkniekį iš Pavlo, o jei nežino, tai ir nereikia
žinoti."
Nadia tylėjo. Paskui pasakė, vis tebežiūrėdama į sieną:
— Vienu tebuvau prieš jį kalta: ištekėjau už jo, mylėdama
mažiau, negu jis norėjo. O daugiau niekuo nebuvau kalta. Ir
laukiau jo, pareinant iš karo, taip, kad, jei iš tikro, kaip eilės
tikina, laukimu galima išgelbėti, būčiau išgelbėjusi. Bet visa
tai niekai! —pridūrė ji kurčiai.
Ir, atplėšusi pagaliau žvilgsnį nuo sienos, pažiūrėjo į Sincovą
niūriomis, drėgnomis akimis.
„Iš tikro niekai",— su kažkokiu sveikaprotišku lengvumu pa­
galvojo Sincovas. Pradžioje jis pasidavė jos tono niūrumui, bet,
kai ji pasakė „laukiau pareinant iš karo", staiga pagalvojo:
„Kodėl ji taip? Kada laukė? Ir kiek? Juk visa tai atsitiko jau
septintą karo dieną..
„Iš tikro niekai",— mintyje pakartojo jis su atkaklumu žmo­
gaus, praleidusio kare trejus metus ir žinančio, kas yra jo sun­
kumai, jei tai išties sunkumai, o ne kalbos apie juos.
Bet Nadia nepastebėjo jo nuotaikos pasikeitimo ir kalbėjo
toliau, jau visai ne vietoj, tuo pačiu niūriu tonu, kuris dabar
jau atrodė nenuoširdus:
— Kada išlaisvins tas vietas, važiuosiu ieškoti jo kapo. Ne­
nusiraminsiu, kol surasiu. Vienintelė skola, kurią turiu grąžin­
ti. Daugiau aš jam niekuo neskolinga. O čia skolinga.
— O ar tau nepranešė tada, kur jis palaidotas?
— Ne. Man tada pranešė apie jo mirtį ir pasakė, kad nu­
tarta jį palaidoti Maskvoje, kad jau pakrovė jo karstą į ma­
šiną, davė palydovus ir išvežė. O jie pasirodė tokie niekšai,
kad neatvežė, metė pakeliui. Ir aš dar surasiu juos!
— Kodėl niekšai! Kam taip kalbėti? — tarė Sincovas.— Juk
jie galėjo žūti kelyje kartu su mašina, per kokį nors bombar­
davimą. Tur būt, neįsivaizduoji, kas tada keliuose darėsi. Žmo­
nės, gal būt, žuvo, o tu juos niekšais vadini. Kaipgi taip?
Visa, ką ji dabar kalbėjo, užgaudavo jį, ir jis norėjo prieš­
tarauti. Rodės, blogesnius dalykus išklausė ramiai: ir kad yra
neištikima Pavlui, ir kad žiūri j tai, kaip į neišvengiamą daly­
ką. Klausėsi ir nesiginčijo: dievai jūsų nematė, aiškinkitės pa­
tys! O štai dabar, kai ėmė kalbėti apie tą savo seniai žuvusį
Kozyriovą, jį staiga užgavo kažkokia netiesa jos žodžiuose. Pa­
sidarė gėda dėl jos prieš tą žuvusį anuomet žmogų, ir prieš
visus tuos, kas anuomet žuvo, ir apskritai prieš aną laiką.
„Niekšai, karsto neatvežė", „Dar surasiu juos..."! Rado apie
ką galvoti, prisimindama aną laiką!
— Ar mano palaidinė neišdžiūvo?
— Tuoj pažiūrėsiu.— Nadia išėjo iš kambario ir tuoj grįžo
su palaidine.— Gali vilktis.
Bet, prieš atiduodama jam į rankas, sutūrėjo. Ir, parodžiusi
pirštu j antsiuvus už sužeidimus, paklausė:
— Man Pavlas sakė, kad Kozyriovas tave sužeidęs, kai jūs
norėjote jį išgelbėt. Ar tai tiesa?
Sincovas linktelėjo ir stvėrėsi palaidinės, bet Nadia nepa­
leido jos.
— Kada nepagalvojusi pasakiau tau apie tuos antsiuvus, pa­
jutau, kad per kvailumą pasakiau: juk vienas iš jų per jį,
taip?
„Nieko tu tada kvailo nepasakei,— pagalvojo Sincovas.—
O štai dabar kalbi kvailystes, kažką vaizduoji."
— Jis galėjo tave nušauti,— mąsliai pasakė Nadia.
— Pakeiskime temą!—Sincovas atsiėmė palaidinę.— Galėjo
nušauti, galėjo nušauti! O gal, priešingai, išgelbėjo? Iš kur tu
žinai? Jei nebūčiau patekęs į ligoninę, gal mane kaip tik per
tą laiką būtų nukovę? Jei kare imsi svarstyti, kodėl, per ką,
dėl kurios priežasties kas liko gyvas, o kas numirė, pamišėliu
pasidarysi.
Sakydamas visa tai, jis užsivilko palaidinę, nuėjo diržo ir
portupėjos į prieškambarį ir sugrįžo atgal.
— O dėl tų antsiuvų kartais galvoju: verčiau jų nebūtų įve­
dę, kad į klausimus nereikėtų atsakinėti ir pačiam mažiau at­
siminti. Kas iš to gero?
— Matau, tu jau susirengei,— pasakė Nadia, išmušta iš vė­
žių jo tono.— Bet vis tik, kaip dabar mėgstama sakyti, mudu
juk rusų žmonės. Išgerkime prieš išsiskirdami. Kitaip nesiseks
kelionė.
— Kelionė tai seksis! Toliau Ironto niekur nenutrūksiu! —
nusišypsojo Sincovas.— Tik kad ryt nelytų. Tada iš tikro pas-
kutiniai penkiasdešimt kilometrų bus ne kelionė, o kankynė.
Jis pripylė stikliukus sau ir Nadiai ir pasmeigė šakutėm deš-
rigalj, kur storesnis. Abu susidaužė ir išgėrė.
— Paskambink rytoj rytą, jei negausi „žaibo".
— Gerai, — tarė Sincovas.— Jei negausiu, paskambinsiu. —
Ir staiga prisiminė: — O kaipgi su tavo laišku Pavlui?
— Nerašysiu jam.
— Kaip nerašysi?
— Nėra nuotaikos. Kai pamatysi, papasakok apie mane.
— Galiu ne iš karto pamatyti.
— Nieko, pats tave suras. Juk žino, kad pas mane buvai. Su­
siras, nesijaudink,— pakartojo Nadia su tokiu valdingumu žmo­
gui, apie kurį kalbėjo, jog Sincovas net pasipiktino.— Jei sės­
čiau šiandien rašyti, kankinčiausi, kaip geriau apie save prime­
luoti, kad jis ramiai gyventų, nesijaudintų. Ir prieš tave būtų
nepatogu, kad tu veši tokį laišką. O žodžiais, ką panorėsi, tą
ir šnekėk. Tavo reikalas.
„Taip, įžūli tu,— pagalvojo Sincovas net kažkaip nustebęs
šios moters ryžtu viską — ir tiesą, ir netiesą — suversti ant jo
pečių.— Atžari ir apdairi — viskas kartu! Bemaž tikra: nepasa­
kysiu jos vyrui nieko to, ko jis neturi žinoti. Ir tiesa. Tikrai
nepasakysiu."
— Skambink dėl telegramos. Būsi gavęs ar nebūsi gavęs,
vis tiek skambink,— tarė Nadia.— Jei po dešimtos, skambink
į darbovietę.
Ji atplėšė skiautelę nuo gulinčio ant stalo laikraščio, parašė
ant jos telefono numerį ir padavė Sincovui.
— Stebiesi, kad dirbu?
— Ne, kodėl?— Sincovui pasidarė nepatogu, kad jis iš tikro
nustebo dėl to.
— Nieko, ne tu pirmas. O aš jau seniai dirbu.
— Kuo?
Nadia susijuokė.
— Į tai sunku atsakyti. Jei dviem žodžiais — „lazdele va­
duotoja". Teatre dirbu,— pridūrė ji rimtai.— Buvau kostiumų
sandėlio vedėja, buvau administratore, roles mašinėle perraši-
nėjau. Dariau viską, ko paprašydavo. Vyras žuvęs, mamelė eva­
kuacijoje, o aš — padaras visuomeniškas. Karo pradžioje nu­
ėjau ten iš nusiminimo, o paskui pripratau. Pastaruoju metu
pasidariau režisieriaus padėjėja.
— Ką tai reiškia? — Sincovas silpnai tenusivokė teatro gy­
venime.
•— Tai tas, kuris veda spektaklį. Ar tavęs nestebina, kad visi
artistai visada laiku įeina ir nueina nuo scenos, ir už scenos

11. Paskutinė vasara 161

šaudo laiku, ir jūra laiku šniokščia, ir šunes laiku loja. .. Tai
va, visa tai aš!
Kai tik Nadia ėmė pasakoti apie teatrą, Sincovas staiga su­
prato, kas buvo tasai jo išmestas už durų vyrukas, apie kurį
ji kalbėjo taip, lyg jo negalima buvo nežinoti.
Na, žinoma, jis prisiminė šį žmogų iš keleto rolių kine dar
prieš karą ir dabar, karo metu. Tai buvo labai geras artistas,
šiaip ar taip, Sincovui jis patiko. O keisti, tartum išblukę plau­
kai, kurie jį suklaidino, tikriausiai nudažyti, vaidinant kokia­
me nors naujame filme.
„Tai būčiau prisiviręs košės, jei būčiau jam ranką sulau­
žęs",— su pavėluota baime pagalvojo Sincovas. Pagalvojo be
pykčio, nes, nežiūrint viso draugingumo Artemjevui, negalėjo
jo užjaust iki galo.
„Kaip pasiklojai, taip išmiegojai." Bet čia pat, pateisindamas
Pavlą, pagalvojo: „O ką jam daryti, jei myli ją?"
Ir prisiminė veidą artisto, kai šis stovėjo duryse ir žiūrėjo
į Nadią.
„O gal ir tasai myli?"
— Vadinasi, Pavlas taip ir nepasakė tau, kad aš dirbu? —
paklausė Nadia.
— Ne, nesakė.
— Todėl, kad jam tai nesvarbu! Jis ir fronte juokėsi, kai aš
sakiau, kad eisianti pas jį mašininke. O be reikalo, Ir visa kita
suspėčiau, kas jam reikalinga,— ji nusišypsojo,— ir puikia ma­
šininke būčiau. Turiu auksines rankas. Iš tiesų! Nepražūsiu
gyvenime.— Ji vėl nusišypsojo, parodžiusi į pietų stalą: —
Nors tai, žinoma, ne pagal mano kortelę ir ne pagal mano už­
darbį. Tačiau, be kita ko, ir ne pagal jo atestatą. Buvusios pra­
bangos likučiai. Iš senos atminties, man, kaip Kozyriovai, duo­
da kas mėnesį limitą pagal tvirtas kainas. Ir nuo buvusios po­
liklinikos kol kas neatskyrė. Ir mamelę, ir kitus giminaičius pa­
pildomai peniu ir vaistų, kai jie serga, gaunu. Pavlas pyksta
ant manęs, kad pavardės nepakeičiau. Be reikalo. Kai ištekėjau
už jo, kažkur ten to neužgyrė, laikė, kad turiu dar našle pa­
būti. Bet ir ne tiek supyko, kad atimtų gyvenime gėrybes. Nau­
dojuos kol kas. Gera buvo dešra?
— Nebloga.
— Matai, kaip gerai. O kitaip juk silkės uodegą ir geriausiu
atveju vinigretą valgytume.
— Apsieitume ir su tuo.
— Žinoma, apsieitume. Atims — ir nepasikarsiu. Tik mamelė
ir giminaičiai baisiai ant manęs už tai supyks. Gerai. Atsisvei-
kinkiva. Pabučiuoti tave atsisveikinant po visų įvykių ar gali­
ma? Viešpats tesaugo tave nuo nelaimių, kaip mūsų teatro se­
nės sako.
Ir ji, padariusi rimtą, net tragišką veidą, peržegnojo Sin-
covą.
Leisdamasis žemyn laiptais, jis jautė, kaip Nadia vis dar sto­
vi tyli ten, viršuje, prie atdarų durų. Visame šiame atsisveiki­
nime būta kažko, vėl suerzinusio jį. Atsisveikino taip, lyg žva­
kelę už tave cerkvėje būtų stačiusi, pati tuo netikėdama.
„Dabar popams vėl geras gyvenimas, vėl žvakelėmis prekiau­
ja",— jau išeidamas į gatvę, pagalvojo jis priešiškai kaip ber­
niūkštis, išaugęs vaikų namuose.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Viešpats neapsaugojo Sincovo nuo nelaimių.

Atsikėlęs penkiomis ryto, jis pėsčias atėjo iš bendrabučio
prie komendantūros į telegrafą, apskaičiavęs, kad suspės su­
grįžti anksčiau, negu vairuotojas atvažiuos suremontuotą „Vi­
liuką".
Į langelį „Iki pareikalavimo" kyštelėjo pažymėjimą užsikniau­
busiai ant stalo miegančiai merginai. Ne tai, kuri buvo pirmus
du kartus, kai jis buvo užėjęs vakar dieną, ir ne tai, kuri bu­
vo paskutinį kartą, kada buvo užėjęs vėlai vakare, iš Nadios,
o naujai, trečiai. Ji šiaip taip prasiblaivė iš miego ir, paėmusi
iš jo pažymėjimą, ėmė peržiūrinėti laiškų ir telgramų pluoštą.
Peržiūrėjo visą nuo pradžios iki galo, užsimerkė, pasitrynė akis
ir ėmė peržiūrinėti iš naujo. Antrą kartą rado. Paskutinė tele­
grama pluošte, pasirodo, buvo jam. Vis dėlto jis pasiekė savo,
sulaukė savo nelaimės!
Jis stovėjo prie langelio ir vis skaitė telegramą iki tol, kol
kažkas palietė jį už peties:
— Pasitraukite nuo langelio, draugas kariški.
Sincovas pasitraukė, dar du kartus perskaitė telegramą, ne
todėl, kad būtų jos nesupratęs — kas čia buvo nesuprasti! —
o todėl, kad niekaip nepajėgė apsiprasti su tuo, kad jos esama.
Telegramoje po adresu buvo parašyta:
„GIMDYMAS PRIEŠLAIKINIS VEROČKA MIRĖ LAIŠKUS GAVOME
TANIA DVIDEŠIMT ŠEŠTĄ IŠSIRAŠĖ DVIDEŠIMT AŠTUNTĄ IŠSKRI­
DO ARMIJĄ UŽDRAUDĖ RAŠYTI NORĖJO PASAKYTI PATI OVSIA-
NIKOVA.
Jis pasitraukė nuo pulto ir, paieškojęs akimis, kur atsisėsti,
susmuko ant suolo ir ėmė galvoti, ką jam daryti dabar, po
šios telegramos.
 „Veročka mirė..Žiemą, pradėjusi galvoti apie savo išvyki­
mą, Tania kažkaip paklausė, kuo vardu buvo jo velionė moti­
na. Nepasakė, kam klausia, bet, vadinasi, dar tada nusprendė:
jei bus mergaitė, pavadins ją motinos vardu. Ir pavadino. Pa­
sirodo tik tam, kad minėtų, jog Veročka mirė. Kiek metų dabar
minės apie tai — metus, dvejus ar penkerius, ar kol pagimdys
kitą kūdikį, jei pagimdys? Į visa tai dabar niekas neatsakys.
Ir ji pati taip pat.
Taip, neilgam juodu pavadino dukrą Veročka. Visa taip ir
išėjo, kaip jis būkštavo. Neprivažiavo Taškento. Pagimdė mer­
gaitę ten, Arysėje, maždaug balandžio pirmos savaitės pabaigo­
je, pagimdė ir palaidojo. O pati, vadinasi, iš ligoninės išsirašė
tik už penkiasdešimt dienų po gimdymo. Vadinasi, sunkiai sir­
go. Ir galėjo mirti.
Tada, keturiasdešimt trečiųjų pavasarį susirgusi šiltine, ji bu­
vo jau prie mirties ir išliko gyva tik per stebuklą, kaip pas­
kui, juokdamasi, pasakė jam: „Per tavo maldas!" O dabar, jei
ištisas penkiasdešimt dienų ligoninėje, vadinasi, buvo taip blo­
gai, kad nenorėjo nei meluoti, nei tiesos rašyti, nes jo pas ją
iš karo vis tiek niekas nebūtų leidęs.
Jis mylėjo ją tokią, kokia ji buvo,— mažytę, liesutę, lengvą,
kaip vaikas. Tokią, kad, kol nepastojo, ją juokaujant galima
buvo pakelti ant rankų. Jis jautė ir aistrą, ir švelnumą jos kū­
nui — būtent tokiam, o ne kitokiam. Bet dabar prisiminė šį
kūną su išgąsčiu — ir jo lengvumą, ir jo liesybę, nes visame
tame buvo pavojus jai. Nors telegramoje ir pasakyta, kad ji
išsirašiusi iš ligoninės, bet klausimas, kaip išsirašė ir kokiame
stovyje. Nutarė nepranešti apie kūdikio mirtį, pasakyti pati.
Ir nepranešė. Nutarė, kad gana būti ligoninėje, ir išsirašė. Ir
maža to, kad išsirašė, išsiveržė į įrantą pirmu lėktuvu, kokiu
papuolė.
O kodėl pagimdė Arysėje? Kodėl prieš laiką? Kodėl? .. Tur
būt, netyčiomis pastūmė kas, ir viskas! Juk ją užtenka tik stum­
telt. Arba paslydo, nusprūdo kur nors nuo laiptelio.
Jis krūptelėjo, galvodamas, kaip visa tai galėjo būti. O gal
taip visai nebuvo, stačiai jai negalima buvo gimdyti. Ir nebus
galima ateityje. Ir tai jai pačiai dar baisiau, negu kad būtų
parpuolusi.
Dvidešimt aštuntą — tai užvakar. Vadinasi, kol jis važiavo
čionai, ji jau išskrido iš Taškento. Tur būt, įlindo į vieną iš
lėktuvų, kuriuos iš ten atskraidina. Taip ir tada skrido iš Taš­
kento į Stalingradą.
Kad jos ten gavo jo laiškus, tai gerai. Nors dėl karo cenzū­
ros nieko tiesiog nepasakysi, bet jis pasistengė duot jai su?
prasti, kur perdislokavo jų armiją. Parašė: ,,Gyvenu prie tos
vietos, iš kur mes ėjome, kada aš pirmą kartą tave sutikau."
Cenzūra vargu ar šitai išbraukė. O ji, ir į žemėlapį nežiūrėda­
ma, galėjo suprasti, kad jie dabar stovi prie Mogiliovo. Visa
kita, turėdama dokumentus apie sugrįžimą į savo dalį, galėjo
pasitikslinti kelyje.
Žinoma, ji turėjo galimybę pasilikti ten, Taškente. Po nesėk­
mingo gimdymo ir penkiasdešimt dienų gulėjimo ligoninėje bū­
tų davę atostogas dėl ligos. Ir motina, tur būt, įkalbinėjo. Bet,
vadinasi, neįkalbėjo. Jei būtų buvęs gyvas kūdikis, būtų likusi.
O kai nėra kūdikio, nepanorėjo.
Gal būt, ji dabar netgi ir nepatenkinta, kad liko gyva. Nors
jam pačiam ši mintis buvo absurdiška: turės ar neturės juodu
kūdikį, šito jis nė iš tolo netapatino su jos gyvybe ir mirtimi.
„Kaip viskas dabar mums susiklostys?“—pagalvojo jis. Ir
prisiminė, kaip bemaž prieš metus ji grįžo po šiltinės į armiją
ir, prieš prisistatydama į sanitarinį savo skyrių, atvažiavo tiesiai
pas jį, pirma pasitaikiusia mašina, ir išlipo iš jos visa dulkina
nuo galvos iki kojų. Ir kada jis nuėjo raportuoti operatyvinio
skyriaus viršininkui pulkininkui Perevozčikovui, kad pas jį iš
ligoninės atvažiavo žmona ir pasiliks iki rytojaus jo žeminėje,
Perevozčikovas nepatenkintas pasakė: „Iki rytojaus leidžiu. O
apskritai, jums čia, operatyviniame skyriuje, šeimyniško gyve­
nimo nežadu."
„O kas gi ir gali šitai žadėti karo metu? Kas ir kam? Niekas
ir niekam",— pagalvojo Sincovas jau ne apie tai, kas buvo
prieš metus, o apie tai, kas bus dabar, kai juodu vėl atsidurs
kartu fronte. Ir kažkodėl įsivaizdavo ją, kaip praeitais metais
po šiltinės, nukirptais plaukais, nors dabar taip negalėjo būti.
Kodėl ji turėtų būti nukirptais plaukais? Tiesa, kadaise ji sakė,
kad, kai moterys blaškosi ir gimdymo sąrėmių metu susivelia
ant galvos visą kaltūną, joms apkerpa, sutrumpina plaukus.
„Bet aš nesiduosiu,— pasakė ji.— Taip sunkiai atauginau!" —
„Kaipgi nesiduosi?" — „Pergudrausiu juos. Nesudejuosiu, kol
pagimdysiu."
Taip, dabar visa tai jau buvo praeitis. ..
Prie išėjimo iš telegrafo kabojo ant sienos vakarykštis infor­
macinis pranešimas: vokiečiai vykdė žvalgybą mūšiu prie Ti-
raspolio, mes paskandinome Suomių įlankoje jų povandeninį
laivą, partizanų būrys, veikiantis Mogiliovo srityje, išsprogdino
tris vokiečių automašinas, o jėga mobilizuoti į vokiečių armiją
prancūzai iš Lotaringijos Žozefas B. ir Pjeras V. perėjo pas
mus, gyrė mus ir keikė vokiečius. ..
 Sincovas matė šį pranešimą dar vakar, bet jis tebekabėjo,
nes nauji laikraščiai dar nebuvo išėję. Ir nors jo dvasinė bū­
sena, kai žiūrėjo į jį vakar, labai skyrėsi nuo šiandieninės, pra­
nešimas buvo tas pats. Ir karas buvo tas pats. Ir ką nors pakeis­
ti jame galėjo tik bendros milijonų žmonių pastangos. O tavo
paties sielvartas nieko nekeitė! ..
Tik viena nesuprantama: kodėl būtent Tanią turėjo ištikti vi­
sa šita? Aname pasaulyje, ar ką, bus atlyginta? Kai kas mano,
kad tikintiems žmonėms lengviau galvoti apie mirtį. Lengviau
ar ne lengviau — nežinia, o tai, kad dievo nėra, abejoti ne­
reikia!
Vis dar negalėdamas galvoti apie nieką kita, jis atžingsniavo
iki komendantūros, pamatė stovintį prie jos ,,vilį", pasisveiki­
no su vairuotoju, paklausė jį, ar viskas tvarkoj, išgirdo atsaky­
mą, kad benzino užteksią iki vietos, nuėjo į komendantūrą,
atžymėjo įsakymą, paėmė paliktą bendrabutyje milinę ir pala-
pinsiaustę, sėdo į mašiną ir nuvažiavo į Archangelskoję pas
Serpiliną.
Jis važiavo taip giliai susimąstęs, kad net nepastebėjo, kaip
ėmė lyti; vairuotojas, sustabdęs mašiną, užtempė dangą.
Tik jau pačioje Archangelskojėje, eidamas šlapia alėja, švel­
niai šnarant tilstančiam lietui, Sincovas galutinai suėmė save
į rankas, kad pasirodytų vyresnybei, kaip dera kariškiui, ati­
trūkusiam nuo savo jausmų ir galinčiam vykdyti kitų įsakymus.
Serpilinas laukė Sincovo savo kambaryje ir buvo geriausioje
nuotaikoje kaip ir vakar dieną.
Nežinia, kas labiau paveikė vakar vyriausiąjį terapeutą: at­
virumas, su kuriuo Serpilinas išaiškino, kodėl jam reikia grei­
čiau grįžti į frontą, ar ligos istorija su pridėtomis prie jos ana­
lizėmis, kurias parodė vyriausiajam terapeutui Baranova, ar
pats medicininis apžiūrėjimas, po kurio, patekšnojęs Serpiliną
per nuogą petį stambia balta ranka, vyriausiasis terapeutas,
linksmai nustebęs, pasakė: „Na, ir tvirtas gi jūs esate, stebė­
tis reikia!" Ir viskas išėjo kuo geriausiai. Vyriausiasis terapeu­
tas liepė sušaukt komisiją net trim dienom anksčiau ir atsisvei­
kindamas linktelėjo į Baranovą:
— Kiti apsidraudžia, stengiasi palaikyt savo ligonį savaitę
ilgiau, o ji, priešingai, tik ir tegalvoja, kaip jus greičiau į fron­
tą išvaryti! Jūsų laimė, kad su gydančiuoju gydytoju jums pa­
sisekė!
Pasakė juokaudamas, pats nežinodamas, kaip teisingai pasa­
kė. Iš tikro, laimė! Kad ir keista, kaip tik ten, pas vyriausiąjį
terapeutą, Serpilinas aiškiai suprato, kad ji myli ji, kada paju­
to, kaip stipriai ji trokšta jam to paties, ko nori jis.
 O vakare ji panoro, kad jis pasiliktų pas ją, ir jis pasiliko,
ir suprato, kad jai gera ir bus gera su juo.
Ir šiandien visą rytą po to jautėsi toje, tur būt, net juokin­
goje iš šalies, atvirai laimingoje būklėje, kurią itin aštriai per­
gyvena nebejauni žmonės.
Kada Sincovas pasibeldė ir įėjo, Serpilinas buvo apsirengęs
jau ne sanatoriškai, o kaip paprastai, vilkėjo palaidine, tik be
pistoleto prie diržo.
— Nepavyko pasivaikščioti: lietus sutrukdė,— tarė jis.— Ar
kelionei pasirengęs? Žemėlapius gavai?
Sincovas atsakė, kad mašina sutvarkyta ir jis pats pasiren­
gęs, bet žemėlapius gausiąs tik po dešimtos.
Serpilinas pažiūrėjo į laikrodį.
— Pradėsim nuo laiškų.— Jis paėmė nuo stalo du vokus ir
atidavė Sincovui.— Jei grįši naktį, nieko netrukdyk. Pranešk
operatyviniam dežuruojančiam, kad atvykai, o iš pat ryto pri-
sistatyk abiem — ir Zacharovui, ir Boiko. Jei pasidomės, gali pa­
pasakoti asmeninius įspūdžius.
Serpilinas pasakė „gali", bet Sincovas pajuto iš jo tono, kad
kaip tik to jis ir nori.
— Aš jiems čia, laiškuose, rašau, kad po penkių parų būsiu
vietoje. Šiandien nuo ryto, kaip matai, apsirengiau; susitariau
į Genštabą nuvažiuoti, pasirodyti. O popiet nusivilksiu, pa­
vaikščiosiu dar sanatoriškais. Čia, kai tokie, kaip aš, nesulauk­
dami išrašymo, uniformą apsivelka, įtartinai visi žiūri: pasi­
taiko, kad pabėga.
Serpilinas su pasitenkinimu patraukė pečiais ir, kareiviškai
užkišęs už diržo nykščius, patikrinęs užsegimą, atsisėdo už stalo.
— Noriu asmeniškai pasišnekėti. Prisėsk, Ivanai Petrovičiau.
Sincovas atsisėdo. Serpilinas seniai nebuvo į jį taip kreipę­
sis, nuo tos dienos, kai po ligoninės išsikvietė į armiją ir pa­
ėmė į operatyvinį skyrių.
— Tu man reikalingas,— patylėjęs, tartum paskutinį kartą
prisitaikęs, tarė Serpilinas.
Sincovas laukė, kas toliau: jei reikalingas, vadinasi, reika­
lingas. O vis dėlto kam?
— Vakar, kai tu buvai, pažadėjau išpildyti tavo prašymą —
grąžint į rikiuotę. O kai išėjai, pagalvojau: imsiu ir pasiūly­
siu tau kita, jei jau vis tiek pasitrauki iš buvusios vietos. Kol
aš čia gydžiausi, mano sūnaus žmona ištekėjo už Jevstigneje-
vo, antrąkart. Įsigijau giminę, bet netekau adjutanto. Kai nu­
važiuosiu į frontą, atleisiu. O vakar prisiminiau, kaip tu buvai
pas mane adjutantu, kai iš apsupimo ėjome. Ir sugalvojau pa­
kartoti. Reikia tavo sutikimo. Aiškumo dėlei patikslinsiu: ad­
jutanto pasiuntiniu nelaikau, kaip kai kas daro, tokio įpročio
neturiu. O dabar, jei yra klausimų, klausk.
Iš tikro, klausimų jis nelaukė; jam rodėsi, kad Sincovas
džiaugsis, galėdamas būti prie jo. Kuo toliau tęsėsi karas, tuo
labiau jis tikėjo, kad pavaldiniai mėgsta tarnauti, jam vado­
vaujant, išskyrus tuos, kuriuos jis pats laikė netinkamais tar­
nybai. Ir įprotis taip galvoti, palaipsniui virto pasitenkinimu
savimi, ko, beje, jis pats nejautė.
Pasiūlymo tapti Serpilino adjutantu Sincovas buvo užkluptas
visai netikėtai. Bet žodžiai ,,tu man reikalingas" neleido jam
atsakyti neigiamai žmogui, be kurio pagalbos jis išvis nebūtų
grįžęs į armiją. Pasakyti „ne" buvo negalima, o apie visa kita
pagalvoti dar bus laiko.
— Jei tinku jums, klausimų nėra.
’ — Tada ačiū,— Serpilinas iškart laikė reikalą išspręstą, bet,
prisiminęs vakarykštį Sincovo prašymą, sąžinei nuraminti, pri­
dūrė:— Jei blogai pasijusi šioje rolėje, ateisi ir pasakysi. Ne­
sulaikysiu. Atleisiu, kai pasirinksiu kitą.
„Pasirinksiu kitą. .. Jei būsiu tau tinkamas, kito ieškoti ne­
pradėsi. O jei aš pats manau, kad netiksiu, kam sutikti." Atsa­
kyti: „Pagyvensim — pamatysim" — nederėjo, o atsakyti ką
nors kita nebuvo noro.
Jį vis dar buvo apėmęs kažkoks keistas abejingumas. Jis su
tokia nerimo jėga tebegalvojo apie Tanią, kad visa kita kažkur
nutolo ir laikinai nustojo svarbos.
— Na ką gi!—Serpilinas palaikė šį tylėjimą Sincovo pasi­
ryžimu tarnauti adjutantu ir negalvoti apie nieką kita.— Ruoš­
kis naujoms pareigoms. O kol kas darbuokis po senovei, ope­
ratyviniame. Kaip ten pas jus, kas galvojama apie ateitį?
— Pas mus operatyviniame skyriuje, draugas armijos vade,
kol kas negautas įsakymas „galvoti", tuo labiau negalvojama
apie ateitį.— Sincovas pirmą kartą per visą laiką nusišypsojo.
— Nemuilink akių.— Serpilinas taip pat nusišypsojo.— Kada
ir kas prasidės, kaip visada — niekam, be Vyriausiosios vado­
vybės, nežinoma. Ir mums su Zacharovu ir su Boiko — taip pat.
O štai kada jūs asmeniškai, draugai operatyvinio skyriaus ka­
rininkai, ruošiatės ofenzyvai? Ką pas jus Jaunosios Turkijos
atstovai apie tai galvoja?
Jaunosios Turkijos atstovais Serpilinas pajuokdamas vadino
tuos priekabius jaunuosius operatorius, kurie, šnekėdamiesi tar­
pusavy, viską planavo savaip ir širdyje net laikė save žmonė­
mis, galvojančiais mažų mažiausia lygiai su armijos vadu arba
net protingiau.
 •— Ko tyli? Raportuok. Niekam nepasakysiu.
— Pas mus operatyviniame skyriuje daugumas mano, kad
pradėsime birželio vidury.
-— O tiksliau?
— Tiksliau — vieninga nuomonė dar nesusidarė.
— O kad birželio vidury — susidarė?
— Taip. Netgi mūsų meteorologui priekaištavo, kad blogą
prognozę numato birželio viduriui.
— O kad vokietis ir šią vasarą, kaip Kursko lanke, pirmas
pradės pulti, operatyviniame skyriuje niekas nemano?
— Šitaip nemano. Nė vienas žvalgybos pranešimas neteikia
tam pagrindo. Visa, kas prieš mus stovėjo ir fronte, ir gilumoje,
taip ir tebestovi, jokių pasikeitimų.
Serpilinas pažvelgė į laikrodį:
— Dešimt minučių dar turime. Papasakok nors trumpai, kaip
gyvuoja mūsiškė šimtas vienuoliktoji?
Sincovas ėmė pasakoti apie šimtas vienuoliktąją, kaip ji lai­
kosi ir ką ten matęs. Kada priėjo prie Iljino, Serpilinas pakrai­
pė galvą, tartum pats savimi stebėdamasis:
— Seniai nemačiau Iljino. Nuo Kursko laikų, nuo Didvyrio
vardo suteikimo. Ne, dar vieną kartą mačiau, žiemą, kada pulkų
vadus buvau sukvietęs. Dabar kare tvarka, kiekvienam — sa­
vo,— pasakė Serpilinas su nelauktu Sincovui liūdesio šešėliu.—
Per didelis ūkis vienam. Ir norėčiau, kaip anksčiau, pasiekti
pulko vadą, bet ne visada pasieksi. Tai kur, sakai, Iljino šta­
bas stovi?
— Miške, trys kilometrai piečiau Seliškių.
Serpilinas suraukė kaktą ir susimąstė. Paskui pasakė:
— Jei taip, tai pas jį dešiniajame sparne didelė griova eina,
netoli Kričevo vieškelio. Mes toje griovoje naktį į liepos tris­
dešimtą rinkomės, o paskui link vieškelio šliaužėme. Taip ar
ne?
— Taip,— pasakė Sincovas.
— Tik dabar prisiminei?
— Ne, ten. Kai pamačiau, iš karto prisiminiau.
— Prisiminei, o man nepasakoji.
— Visko nepapasakosi, draugas armijos vade. Ten kiekvie­
name žingsnyje tai viena prisimeni, tai kita.
— Taip, tai tiesa, ten kiekviename žingsnyje yra kas prisi­
minti,— susimąstęs tarė Serpilinas.
Ir, tur būt, todėl, kad prisiminė keturiasdešimt pirmuosius
metus, Serpilinas, visą rytą linksmai nusiteikęs, staiga paniuro
ir tada pastebėjo sumenkusį Sincovo veidą.
— Kažko tu nelinksmas? Vakar linksmesnis buvai.
 Jei Serpilinas būtų tai pastebėjęs anksčiau, Sincovas nebūtų
apsunkinęs jo išpažintimi, būtų radęs savyje jėgų pasakyti, kad
viskas normalu. Bet prisiminimas tos griovos, kur jie tada nak­
tį prigludę gulėjo per kelis žingsnius vienas nuo kito,— ir
Serpilinas, ir jis, ir Tania — privertė Sincovą pasakyti, kas at­
sitiko.
— Štai kokia jums nelaifnė. O aš net nepaklausiau, iš galvos
iškrito... Gėda prieš tokią, kaip ji, moterį. .. Sakai, atgal į ar­
miją išskrido? — vėl paklausė Serpilinas.
— Telegramoje taip.
— Taip,— tarė Serpilinas.— Jei būtų pagimdžiusi, per patran­
kos šūvį nebūčiau leidęs atgal prie karo. Bet, jei jau taip, su­
prasti ją, žinoma, galima.— Ir, palingavęs galvą, pakartojo: —
Kaipgi taip, net nepaklausiau tavęs apie ją! Smegenis, ar ką,
toje avarijoje taip sukrėtė, jog atminties netekau? Bet ne, gy­
dytojai sako, kad, priešingai, laimingai išsikapsčiau.
Jis pakilo nuo stalo ir pirmą kartą per visą laiką įsistebeilijo
į Sincovo ranką su juoda pirštine.
Sincovui pasirodė, kad Serpilinas tuoj kažką pasakys apie
jo ranką. Bet Serpilinas pasakė visai ką kita. Pastovėjo, paty­
lėjo ir paklausė:
— Atmenu, sakei, kad anksti našlaičiu likai, per vaikų na­
mus perėjai? Taip? Neklystu?
— Viskas teisinga, draugas armijos vade.. .
— Kas gi čia teisingo? — netikėtai Sincovui atkirto Serpili­
nas.— Priešingai, neteisinga, kad žmogus iš mažens auga be
tėvo, be motinos. O kiek jų dabar po karo bus, tokių...— Ir
taip pat netikėtai staiga pasakė apie save: — O man štai jau
pusšimtis. Ir tėvą gyvą turiu. Laukiu jo šiandien. Jevstignejevą
jo parvežt į Riazanės sritį pasiunčiau. Leidimą apiforminau, kad
į Maskvą įleistų.. . O tu važiuok. Greit pasimatysim.
Prie sanatorijos vartų greta savo „vilio" Sincovas pamatė
kitą, pažįstamą Serpilino „vilį" ir pažįstamą Serpilino vairuo­
toją Gudkovą, su kuriuo armijos vadas pateko į avariją. Sin­
covas nemanė, kad Serpilinas po tokios avarijos paliks jį pas
save vairuotoju. Pasirodo,, paliko. t
Vairuotojai šnekėjosi, o aikštelėje, kurioje stovėjo „viliukai",
sudėjęs rankas už nugaros, vaikštinėjo Serpilino adjutantas
Tolia Jevstigne'evas.
— Sveikas, Tolia!—šūktelėjo jam Sincovas.
Operatyviniame skyriuje jie visi vadino jį Tolia ir dėl jau­
no jo amžiaus, ir dėl didelio jam palankumo, nes, ateidamas
į operatyvinį skyrių su įvairiais armijos vado pavedimais, Jevs-
tignejevas niekada nesiekė pabrėžti savosios adjutanto padėties.
 — Kaip tik jūsų laukiau, kada jūs nuo vado sugrįšite,— ta­
rė Jevstignejevas.
Sincovas pamanė, kad Jevstignejevas nutuokia, apie ką jis
kalbėjo su Serpilinu, ir nori sužinoti, kuo pokalbis baigėsi. Bet
Jevstignejevui rūpėjo kas kita: kas naujo ten, armijos štabe.
Sincovas, savo ruožtu, norėjo paklaust Jevstignejevą apie jo,
adjutanto, tarnybą. Vienaip viskas atrodo iš tolo ir visai ki­
taip — iš arti. Bet susilaikė. Kol žmogus dar eina savo pareigas,
teirautis jį tokių dalykų nemandagu. Vietoj to, pažvelgęs į ap­
taškytą purvu ,,vilį" su priveržtais prie jo atsarginiais kanist­
rais, paklausė:
— Išgirdau šiandien, kad tu vado tėvo buvai nuvažiavęs. Ar
atvežei?
— Neatvežiau.— Jevstignejevas išsilenkė nuo smulkmenų,—
Eisiu pranešti.
Juodu atsisveikino, ir Sincovas, sėsdamas į „vilį“ ir žvelg­
damas Jevstignejevui įkandin, pasijuto be kaltės kaltas prieš
jį. Nors, jei ir nebūtų sutikęs užimti jo vietos, niekuo jam ne­
būtų padėjęs. Jei jau Serpilinas nutarė pakeist adjutantą —
vis tiek pakeis.
— Vėl lietaus bus,— pažvelgęs į dangų, pasakė vairuotojas.—
O per lietų greitai nepavažiuosi.
— Lis .ar nelis, o įsakyta, vyresnybei keliantis, būti vietoje.
Ir nors dvi valandas atsargoj reikia turėti. Vadinasi, ketvirtai
ryto. Taip ir skaičiuokite,— pasakė Sincovas.
Ir staiga, kai mašina jau pajudėjo, jis pagalvojo ne apie tai,
apie ką galvojo visą rytą, o apie tai, kad vis dėlto visų bai­
siausia nelaimė neįvyko: Tania gyva! Ir jei ji pralenkė jį, tai
rytoj dieną ar vakare jis pamatys ją ten, Ironte. Paprasčiausiai
pamatys, kaip mato vienas kitą žmonės, ne kada nors, po metų,
ar po karo, o rytoj! Ir galės prieit prie jos ir paliest ją, gy­
vą. ..

DVYLIKTAS SKYRIUS

Šiandien pirmą valandą turėjo įvykti medicininė

komisija, o rytojaus rytą Serpilinas iš anksto ruošėsi išvažiuot
į armiją.
Gavęs Sincovo atvežtą laišką, Boiko papildomai prie ,,vilio"
atsiuntė į Maskvą atsargai ,,dodžą-3/4" su vairuotoju ir techni­
ku leitenantu iš armijos autobataliono.
 Nors Serpilinas ir pasakė vakar nepagalvojęs tam technikui
leitenantui, kad be reikalo jie atvažiavę, kad ir be jų būtų
prisikasęs, bet jie padarė gerai. Važiuoti viena mašina, rizikuo­
jant įstrigti dėl kokio nors sugedimo, armijos vadui nėra iš­
skaičiavimo, Ir galimybės kitos, negu anksčiau, ir laikas, kaip
niekada, brangus.
Paskutiniajai dienai susikaupė atidėti ir savaime nusivilkinę
reikalai.
Popiet turėjo atvažiuoti Genadijaus Nikolajevičiaus Pikino
žmona, kurios Serpilinas niekada iki šiol nebuvo matęs ir ne
ypatingai norėjo matyti, bet ji atsiuntė du laiškus — ir teko
sutikti.
Iš viso atrodė, kad pas jį šiandien kažkokia moterų diena.
Popiet — Pikina, o dabar, rytą, turėjo pasimatyti su sūnaus
žmona. Ji dukart buvo atsiuntusi pas jį anūkę, o pati vis tauš­
kėjo kaip genys: „Gėdinuos jums pasirodyti." Bet vakar, kai
išvažiavimo terminas visai priartėjo, jis paliepė Jevstignejevui
jai pasakyti, kad arba ji atvažiuos, arba jis daugiau apie ją
ir girdėti nenorės. Ilgai šnekėt nėra apie ką, o pasimatyti rei­
kia. Ir tenesibijo—nesuvalgysiu!
Laukdamas jos atvažiuojant, jis vaikštinėjo alėja, kuria ji
būtinai turėjo eiti nuo pagrindinio įėjimo. Kad šį kartą ji at­
važiuos, buvo tikras.
Jis pamatė ją dar iš tolo, alėjos gale. Ji ėjo, tartum bijoda­
ma jį sutikti, nors tik to ir atvažiavo. Bet, išvydusi Serpiliną,
pagreitino žingsnį, paskui ėmė bėgti ir pribėgusi įsikniaubė jam
į krūtinę.
— Dovanokite man! — ne pasakė, o iškvėpė.
Ji buvo taip įsitempusi, jog šis kuždėjimas atrodė kaip riks­
mas.
Serpilinas paglostė ranka jos šiaudinius, kietus, permanenti­
nio sušukavimo nudegintus plaukus ir negalvojęs pasakė pir­
mus atėjusius į galvą žodžius:
— Gana verkti! Kuo gi tu kalta prieš mane? O to, kuris nu­
mirė, nebegrąžinsi; vadinasi, ir prieš jį nesi kalta.
Sūnaus žmona atsitraukė nuo Serpilino, nusišluostė ranka už­
verktas ir praverktas akis, kuriose ir ašarų jau nebebuvo,—
matyt, žliumbė ir namie, ir kelyje,— ir stovėjo prieš jį dabar
kaip kareivis, prispaudusi prie šlaunų rankas ir bejėgiškai
šniurkščiojo it prasikaltus mergaitė.
Stovėjo grakšti, liesa, su išsišovusiais po megztiniu raktikau­
liais, iškankinta, išblyškusi, sukandžiotomis plačiomis lūpomis
ir pamėlynavusiais paakiais nuo ašarų ar nemigos, ar nuo vis­
ko kartu.
 — Į ką tu panaši! — ištrūko Serpilinui.— Kodėl ir kam taip
save žudai? Ar stengies įrodyti jam, kad esi vyresnė už jį še-
šeriais metais?
•— O. aš, manot, jam nesakiau? Nuo pat pradžios įrodi­
nėjau.
— Kiek beįrodinėjai, o, matyt, neįrodei,— nusišypsojo iš jos
įsikarščiavimo Serpilinas.— Graži moteris, turi viską, ko reikia.
Galima pas mus prie vartų vietoj šitos, gipsinės su irklu, pasta­
tyti — gražesnė už ją būtum. Jis tavimi grožėtis privalo, o tu
ką iš savęs padarei?
— Ne apie tai aš galvoju,— pasakė ji, pusiau nustebusi, pu­
siau įsižeidusi.
— Kaip ne apie tai, jei už jo išteki? Kaip tik apie tai ir turi
galvoti. Apie ką gi dar? Eime į namus, pasikalbėsime. Ko mes
čia stovime?
— Geriau čia sėskime.— Nelaukdama Serpilino, ji pirma sun­
kiai atsisėdo ant suolo.
— Skubi, ar ką? — paklausė Serpilinas, sėsdamas kitame suo­
lo gale.
Jo nustebimui ji linktelėjo.
— O kurgi skubi?
— Mes į metrikacijos biurą su juo einame. Jis pareikalavo,
kad šiandien.
— Ir gerai padarė. Rytoj auštant į kelionę. Ko gi tu kito iš
jo laukei?
— Norėjau prieš tai pasikalbėti su jumis.
— Seniai galėjai.
— Negalėjau aš... anksčiau.— Ji prikando lūpą.— Gėda bu­
vo prieš jus, nes pati jam ant kaklo puoliau. Jis prieš jus nie­
kuo nekaltas. Tik aš viena.
— Paklausyk, Ania.— Nors lūpos buvo sukandžiotos, paakiai
pamėlynavę, jos veidas šią pilno dvasinio pasiaukojimo minutę
vis tiek rodėsi Serpilinui labai gražus.— Neįsižeisk, jei paklau­
siu tave vieno dalyko.
— Klauskite, ko tik norite,— tarė ji, vis taip pat pasiryžusi
bet kokiai aukai.
— Ar už mano Vadimo tekėdama, jokio vaikino prieš tai
neturėjai?
Ji nuraudo ir pažvelgė jam į akis.
— Ne...— Ir staiga sušuko, lyg ką būtų įspėjusi.— Negalėjo
jis jums to apie mane pasakyti.
— O jis nieko ir nesakė. Aš pats tave klausiu,— tarė Serpili­
nas, po šio protrūkio tikras, kad ji pasakė ir sakys jam tie­
 są.— Ir per tą laiką, kol su Anatolijum susitikai, taip pat jokio
vaikino neturėjai?
Ji nieko neatsakė, tik ašaros pasirodė jos akyse, ir ji rūsčiai
nubraukė jas delnu.
— Na, matai. Vadimas buvo pirmas tavo gyvenime. Anato­
lijus — antras. O tu jam, kiek supratau, iš viso pirma. Apie ką
tu kalbi? Apie kokias savo kaltes? Tai jau iš tikro kareivio
žmona, apie kokią tik svajoti galima. Jei turėčiau antrą sūnų,
geresnės jam neieškočiau. Ir tavo Anatolijus tegu žino, kad
po laiminga žvaigžde gimė.
Serpilinas pasakė visa šita, norėdamas ją pakelti jos pačios
akyse, nė nepagalvojęs, kad kaip tik nuo tų žodžių ji ir pravirks.
Jis žiūrėjo į ją, laukė, kol ji liausis verkusi, ir galvojo, kad,
tur būt, taip karštai įrodinėja jos teisumą dar ir todėl, kad tai
buvo ir savęs pateisinimas, žmogaus, kuris, turėdamas penkias­
dešimt metų, po ilgo ir gerai pragyvento gyvenimo su gera
moterim, pasirodo, negali gyventi vienas ir jau po pusantrų me­
tų nuo jos mirties ne tik pasiruošęs mylėti moterį, bet ir ne­
įsivaizduoja, kaip galės gyventi be jos.
Anios, palengvėjimo ašarom verkiančios šalia jo ant suoliu­
ko, ir jos dvidešimtmečio Anatolijaus jausmai ir dviejų nebe­
jaunų žmonių — jo ir Baranovos — jausmai buvo ne tik skir­
tingi, bet ir panašūs. O tasai panašumas buvo toks, kad žmo­
nėms sunku gyventi vieniems, kad jie to nemoka ir nenori,
nors kartais apsimeta prieš kitus arba prieš pačius save, jog
moka ir nori.. .
— Kaip tavo reikalai darbe? — paklausė Serpilinas Anią, kai
ji atverkė savo ir liovėsi.
— Viskas po senovei. Merginos geros, pripratome viena prie
kitos. Mane myli... Kad tapau brigadininke, aš jums dar žie­
mą esu rašiusi...
Ji patylėjo, galvodama, ką dar jam papasakoti, paskui atsi­
duso:
— Vienai praeitą savaitę iš Krymo pranešimą atsiuntė: brolis
dingo be žinios. Jei, kaip anksčiau, būtų traukęsi.. . bet juk
puolė, tai kaipgi taip — be žinios?
Aiškinti jai, kodėl ir puolimo metu žmonės taip pat dingsta
be žinios, būtų buvę per ilga. Ir ar reikalingi jai dabar buvo
tie paaiškinimai?
Serpilinas patylėjo ir paklausė:
— O ką siuvate?
— Kaip ir anksčiau — palaidines palaidinėles.
„Taip, palaidines palaidinėles, — į toną jos žodžiams, kuriuo­
se šmėkštelėjo kažkas dainingo ir liūdno, pagalvojo Serpili-
nas.— Anksčiau siuvo su atverstom apikaklėm, o dabar su sta­
čiom. .. Su jomis ir kariauja, su jomis ir žemėje guli. Ir tie,
apie kuriuos mirties pranešimas atėjo, ir tie, apie kuriuos kol
kas rašo: „Be žinios"..
— Aš dabar pagal atestatą nebegalėsiu iš jūsų gauti,— pa­
sakė Ania.— Jūs atšaukite nuo ateinančio mėnesio pirmosios.
— Viena apie tai galvojai ar su Anatolijum?
— Viena. O kas, netiesą sakau, ar ką?
— Jei ir tiesą — tai tik pusiau. Nors vyresniojo leitenanto
Jevstignejevo pečiai, sutinku, platūs, bet vis dėlto užkrauti ant
jų mano anūkės išlaikymą nematau priežasčių. Tavim tegu
vyresnysis leitenantas Jevstignejevas rūpinasi, o ja — leisk man.
— O jeigu jis įdukrinti ją nori? — paklausė Ania netgi su
kažkokiu iššūkiu.
— Noras suprantamas, jei tave myli. Bet protas sako — anū­
kę palikti mano išlaikymui. Palaukti, kol baigsim kariavę.
Ji ištarė „ačiū" vienomis lūpomis, be balso.
Žodžiai „kol baigsime kariavę" suskambėjo jai kaip primini­
mas, kad žmonės yra mirtingi, tad ar ne per anksti vyresnia­
jam leitenantui įdukrinti mergaitę, kai jam prieš akis dar ne­
baigtas karas. Ji tvardėsi, bet meilė ir baimė taip sukliko jos
viduje, kad vis dėlto išsiveržė į paviršių:
— Jūs tik nesiųskite jo nuo savęs. Jei galima. Tegu su ju­
mis ir toliau būna.— Ir vėl pakartojo:—Jei galima!
„Galima tai galima,— pagalvojo Serpilinas.— Bet štai kaž­
kodėl ir negalima. Vis dėlto ryžosi, prabilo apie tai! Visa kita,
matyt, iš anksto apsvarstė abu. O šito — ne! Šitam ji ryžosi
pati."
— Tik jam nepasakykite, kad aš jus prašiau! — pasakė ji,
patvirtindama Serpilino spėjimą.
— Adjutantu būti jis negalės,— tarė Serpilinas.— Nepatogu
ir negalima mums abiem. O mirtin siųst jo niekas nesirengia.
Po dviejų savaičių jis parašys tau ir kur, ir kuo yra ir kaip
gyvenimu patenkintas.
Sūnaus žmona atsiduso. Serpilinas vis dar mintyse ją taip
vadino. Atsiduso, linktelėjo galvą, lyg pati sau būtų atsakiusi
į kažkokį klausimą, ir, pakėlusi akis į Serpiliną, pasakė:
— Man reikia važiuoti, kitaip nesuspėsime šiandien.
— Kurgi tavasis jaunikis? — pakildamas paklausė Serpili­
nas.— Tikriausiai prie mašinos laukia? Palydėsiu tave iki jo.
— Ne, jis metrikacijos biure. Eilę užėmė.
— Kokia gi ten dabar eilė? — eidamas greta jos takeliu, pa­
klausė Serpilinas.
— Ten viskas kartu — viena eilė,— paaiškino ji.
 Ir Serpilinas prisiminė, kad metrikacijos biuras — tai juk ne
vien sutuoktuvės ir gimimai, o dar ir išsiskyrimai, ir mirtys. ..
Svarbiausia dabar, karo metu,— mirtys. Pažymos vienkartinėms
pašalpoms. Pažymos pensijoms. Taip, žinoma, ten daug žmo­
nių. Ir, pagalvojęs, kad ne itin linksma registruoti santuoką šio­
je bendroje eilėje, tarė jai:
— Rytoj, per Maskvą važiuodamas, užvažiuosiu taurelę už
jus išgerti. Konjakas mano, o tu bulvių pakepk su svogūnais.
Čia nepusryčiausiu, pasikliaunu tavim. Ar atsiras?
— Atsiras. Aš ir konservų turiu. Kada jūs atvažiuosite?
— O tu kada iš naktinės pamainos sugrįši?
Ji nuraudo.
— Mane atleido šiandien. Aš neinu. Pasikeičiau su drauge,
paskui už ją atidirbsiu.
— Lygiai devintą atvažiuosiu.— Serpilinas pagalvojo, kad
šiandien jų paskutinė naktis su Jevstignejevu, kada bus kita —
nežinia, ir pridūrė: — Anatolijui pasakyk, kad nevažiuotų čia
manęs. Tegu mašiną atsiunčia aštuntai trisdešimt, kad tiesiai
prie korpuso privažiuotų, o pats telaukia ten, pas tave. Aišku?
— Gerai.
— Klausyk,— prisiminė Serpilinas, kai jie jau buvo bepriei­
ną vartus.— Turiu į tave prašymą.
— Kokį? — paklausė ji, pasiruošusi iš anksto viską išpildyti.
Nudžiugo, kad jis dar ir dabar gali turėti į ją kažkokį pra­
šymą.
— Anatolijus tau apie mano tėvą aiškino?
— Sakė.
— Dabar, išeina, tėvas manęs neberas. Tesustoja pas tave,
jei atvažiuos.
— Aš žinau. Anatolijus įspėjo.
— Paslaugyk jį keletą dienų, kiek darbas leis. Vis dėlto
nebejaunas. Septyniasdešimt septyneri.
— Gerai. Anatolijus sakė. Aš viską padarysiu.
— Na, o jei bus bėda, manau, tau kaimynė padės. Kaip su
ja sugyvenate?
— Meko,— ne iš karto, užsikirsdama tarė ji.
— Matau, kažko nepasakei? Pykstatės, ar ką?
— Ne, gyvename geruoju.— Matyt, ji nenorėjo sakyti to, ką
paskui vis tiek pasakė.— Geruoju, kai neišgėrus!.
— Kaip tai neišgėrus!? — Serpilinui nesirišo galvoje viena
su kitu: prisiminimas apie kaimynę Mariją Aleksandrovną, ko­
kią jis buvo ją matęs, kai buvo atvažiavęs laidoti žmonos, ir
mintis, kad ši moteris pradėjo išgėrinėti.— Kaipgi taip staiga
ir iš kokių uždarbių?
 Sūnaus žmona patraukė pečiais.
— Ji evakuacijos punkte kas antrą parą dirba, dežuruoja.
O parą namie. Ne visada, žinoma, bet išgeria. Duoną maino,
daiktus vieną po kito parduoda.
— Ir seniai ji taip?
— Kai sūnus rudenį į frontą išvažiavo.
Tai, kad kaimynės sūnus Griša išvažiavo j frontą, Serpilinas
žinojo. Ne tik žinojo, bet ir pasiruošęs buvo padėti jam iš­
važiuoti. Bet padėti nereikėjo. Naujasis gvardijos divizijos va­
das, divizijos, kuriai anksčiau vadovavo jo tėvas, viską padarė
pats. Patenkino prašymą ir paskyrė berniuką į muzikantų ko­
mandą. Griša tada parašė Serpilinui, kad į muzikantų koman­
dą— tai tik pagal etatus, o iš tikro jį ima į divizijos žvalgy­
bą. Žodėjo rašyti dar, bet daugiau nebeparašė. Matyt, jo trum­
pą prisirišimą prie Serpilino čia, Maskvoje, pakeitė dabar
kiti stipresni ten, fronte. Taip ir turi būti. Tuo labiau jei atsi­
dūrė tarp gerų žmonių. O kodėl tarp blogų? Žinoma, tarp ge­
rų. O štai motina, likusi viena, neištvėrė. Kas būtų galėjęs pa­
galvoti?
— Pasikalbėsiu su ja rytoj rytą,— tarė Serpilinas.
— Nepasikalbėsite. Ji šiandien nuo pietų parai dežuruoti iš­
eina. Nebepamatysite jos.
„Kas gi daryti? Kaip paveikti moterį? — pagalvojo Serpili­
nas.— Parašyti jai? Sugėdinti? Prigąsdinti, kad pranešiu sūnui?
Bet kam pakils ranka parašyt į armiją berniukui, kad jo motina
geria iš sielvarto dėl to, jog vyras žuvo, o sūnus fronte?"
— Tu bent prižūrėtum ją,— netvirtai pasakė Serpilinas.
— O ką aš? Ar aš neprižiūriu? Ir į darbovietę pas ją buvau
nuėjusi savo išeiginę dieną, kalbėjau, kad paveiktų. O kaip
sulaikysi, jei ji kas antrą parą namie, o aš kiekvieną dieną
darbe?
— Dar štai kas,— prisiminė Serpilinas.— Ten, spintoje, komp­
lektas batams ir atraiža milinei guli...
— Guli, aš naftalinu pabarsčiau,— tarė Ania.
— Atiduok juos tėvui, kai atvažiuos, Anatolijus sakė, kad
apsinešiojo jie ten.
Ania tylėdama linktelėjo galvą.
— Gerai, iki rytoj aus,—pasakė Serpilinas, kai jie priėjo prie
vartų.
Sūnaus žmona sustojo, tartum laukdama iš jo dar kokių žo­
džių, prieš važiuodama į metrikacijos biurą. Bet kalbėti nebe­
buvo apie ką.
Ji nuvažiavo, o jis, atėjęs į kambarį, atsisėdo už stalo, ir pa­
dėjo prieš save išimtą iš planšetės bloknotą. Jei tėvas atva­
 žiuos, reikėjo palikti jam laišką. Bet ką rašyti po tiek metų
nesimatymo?
Ypatingo artumo tėvui Serpilinas niekada nejautė. Tėvas bu­
vo žmogus šiurkštus ir linksmas, jaunystėje galėjęs parodyti
įkarštį ir pašėlišką narsumą. Kai vedė motiną, privertė ją krikš­
tytis ir, kaip mokėjo, gynė nuo apkalbų ir kitų žmonių šiurkš­
tumo. O pats ir grasindavo, ir užsimodavo ant jos ne kartą,
nors, kiek siekė Serpilino atmintis, niekad nesudavė. Kai moti­
na mirė, sielvartavo ir gėrė, bet nepraėjo nė metai—vėl ve­
dė. Ir vedė tokią, kad apie motiną daugiau namuose ir atmi­
nimo neliko. Taip iš karto nusprendė naujoji jauna žmona Pa-
nia — Pelagėja Stepanovna, kuri ir į akis, ir už akių vadino
posūnį totorium. Ne todėl, kad jis būtų buvęs panašus į totorių,
o todėl, kad norėjo atskirti jį tuo vardu nuo savęs ir nuo savo
trijų, viena po kitos gimusių dukterų. Tačiau jis ir be to jau­
tėsi svetimas naujojoje šeimoje ir atkakliai vadino ją ne mo­
tina, o teta Pania, o paskui, suaugęs — Pelagėja Stepanovna.
Ji buvo moteris darbšti ir gobši, nesigalinti nei savęs, nei
kitų, ir visą gyvenimą matuojanti vienu matu: ar atneš tai ką
nors į namus, ar atims nuo namų. Netrukdydama tėvui rodyti
žmonėms savo narsuoliškumą, ji nejučiom palenkė jį sau, nors
ir stengdavosi sudaryti vaizdą, kad jis tebegyvena pagal savo
valią.
Jo dvasiniai saitai su tėvų namais nutrūko dar prieš pirmąjį
pasaulinį karą, kai išvažiavo iš Tumos į Riazanę, į felčerių mo­
kyklą. Mirus motinai, vaikystę apgaubė kažkoks sielvartas ir
juoduma, ir Serpilinas minėjo ją taip, tatum per užtemimą
būtų žiūrėjęs į saulę per aprūkintą suodžiais stiklą. Iš vaikys­
tės buvo likęs tik prisiminimas apie motiną kaip apie amžiais
gerąjį pradą, ir dar aštri priešingybė bet kokiam neteisingumui,
o visa kita prigimtis buvo subrandinta vėliau, vokiečių ir pi­
lietiniame kare. Tėvų namuose Serpilinas pasirodė tik po dau­
gelio metų, dvidešimt trečiaisiais metais, važiuodamas iš Cari-
cino — kur jis buvo perdavęs pulką — į Maskvą, į vadovaujan­
čiųjų kadrų pasitobulinimo kursus. Buvo žiema, ir jis užvažia­
vo namo visame ano metu uniformos gražume, su budionov-
ka-bogatirka, miline su raudonais apsiuvais, su pulko vado
juostele ant kairės rankovės — žvaigždė ir keturi kubeliai.
Tėvas tuo metu gyveno gerai. Išmanė savo felčerio meną ir
žinojo, kokią naudą jis gali duoti sumaniai gyvenančiam žmo­
gui kaimo vietovėje. Turėjo namus ir ūkį prie namų, sodą, dar­
žą ir bityną. Vyresnioji dukterų buvo išleista už kooperatyvo
darbuotojo. Gyveno sočiai ir norėjo gyventi dar sočiau. Ir,
sprendžiant iš tėvo ir pamotės pokalbių, apie nieką kita negal­
vojo. Visi nustebo, išgirdę iš Serpilino, kokią mažą algą jis gau­
na, nors ir antsiuvus turi, o tėvas netgi paklausė, ar nemanąs
jis demobilizuotis ir vėl eiti į felčerius. Ir kada Serpilinas atsa­
kė, kad ne, nesiruošiąs, pasakė nepritariamai:
— Tu geriau žinai...
Sužinojęs, kad sūnus vedė draugo našlę, be to, dar su vaiku,
taip pat nepagyrė.
— Jaunas dar, galėjai paimt be priesvorio.
Nesimatę daugelį metų, jie išgyveno drauge tris dienas, vie­
nas kito nesupratę ir nieko vienas kitam nepavydėdami.
Sekantį kartą pasimatė dar po trylikos metų, trisdešimt šeš­
taisiais. Tąsyk Serpilinas jau atvažiavo ne pats, o pakviestas
pamotės. Ji parašė apie tėvą, kad šis sunegalavęs ,,ir gerai bū­
tų jums, Fedia, pas jį atvažiuoti". Kreipiamasi buvo ,,jūs". O
prisiminė jį, tur būt, todėl, kad laikraščiuose buvo atspausdinti
sąrašai vadovaujančių kariuomenės kadrų, gavusių karinius
laipsnius. Jis tada jau tarnavo Maskvoje, dėstė akademijoje,
ir jam buvo suteiktas brigados vado laipsnis.
Jis pasiprašė atostogų ir nuvažiavo. Vienas. Valentinos Je-
gorovnos, žmonos, su savim nesivežė. Manė, kad ši išvyka ne­
atneš jai džiaugsmo.
Tėvas iš tikro buvo sunegalavęs, bet skirtis su šiuo pasau­
liu nesiruošė ir, kai Serpilinas atvažiavo, jau vaikštinėjo su
veltiniais po namus, ruošėsi eiti į darbą. Nors tada jam buvo
jau arti septyniasdešimt, apie pensiją dar negalvojo.
Greičiausiai tėvas pasidavė pamotės įkalbinėjimams: užmesti
meškerę ateičiai — ar nepradės sūnus teikti pagalbą? Amžius
leido prabilti apie tai. Visos trys dukterys buvo ištekėjusios
ir gyveno dabar atskirai. Dvi čia pat, Tumoje, viena už koope­
ratyvo darbuotojo, kita — už mokyklos vedėjo, o trečia, už
geležinkelininko, buvo išvažiavusi kitur. Iš pamotės užuominų
Serpilinas suprato: dukterys padėti nelinkusios. Arba todėl, kad
žino, jog tėvų padėtis kol kas dar nebloga, arba ne taip iš­
auklėtos.
Serpilinas, neilgai galvojęs, pažadėjo kiekvieną mėnesį siųsti
iš algos nedidelę sumą.
— Neskubėk, su žmona pasitark,— pasakė į tai tėvas.
Ir vėl nesuprato vienas antro. Tėvas, žinodamas savo Pela-
gėją Stepanovną, nesuprato, kaip galima padaryti tokį žings­
nį, nepasitarus. O Serpilinas, žinodamas savo žmoną, manė, kad
čia nesą apie ką klausti.
Kai jis pradėjo siųsti pinigus, iš Tumos jam ėmė reguliariai
eit tėvo laiškai, patvirtinantys perlaidų gavimą ir pranešantys
namų naujienas. Su tėvų namais šie laiškai jo nesuartino, be
to, ir susirašinėjimas truko neilgai. ..
Paskui, keturiasdešimt trečiaisiais, savo pirmame laiške po
šešerių metų pertraukos, tėvas paaiškino Serpilinui, kad nerašęs
tada Valentinai Jegorovnai, nenorėdamas aitrinti jos žaizdos;
žodžiais, esą, nepadėsi.
Žodžiais, žinoma, nepadėsi, bet galėjo padaryt ir kitaip —
pakviesti ją: atvažiuok, pagyvenk pas mus. Bet, jei tėvui ir
būtų atėję tai į galvą, Pelagėja Stepanovna vis tiek nebūtų
leidusi.
Tėvas parašė Serpilinui keturiasdešimt trečiaisiais metais, ko­
vo mėnesį, perskaitęs laikraščiuose apie generolų apdovanoji­
mą Kutuzovo ordinais už Stalingradą.
Adresuotas į Gynybos Liaudies komisariatą, tėvo laiškas zig­
zagu, per Maskvą, pasiekė Serpiliną tik gegužės mėnesį, jau
Centriniame fronte. Laiške buvo pasveikinimai žmonai ir sūnui.
Serpilinas pranešė, kad jų abiejų nebėra šiame pasaulyje, ir
davė nurodymą finansų skyriaus viršininkui siųsti tėvo adresu
dalį savo lauko pinigų.
Tada jam nekilo mintis pasimatyt su tėvu. Ji kilo neseniai,
kada jau čia, Archangelskojės ligoninėje, gavo persiusi'ą iš
fronto tėvo laišką, iš kurio sužinojo, kad atėjo žinia apie antro­
jo žento žuvimą. Prisiminė, kaip pats neseniai vos nenukeliavo
į aną pasaulį, prisiminė, kad tėvui jau septyniasdešimt aštunti,
išrūpino jam leidimą atvažiuoti į Maskvą ir pasiuntė Jevstigne-
jevą parvežti jo „viliu".
Bet tėvas, priešingai, negu buvo tikėtasi, su Jevstignejevu
neatvažiavo. Kodėl taip pasielgė, sunku suprasti. Jevstigneje-
vas paaiškinti negalėjo; iš vakaro senis pasakė, kad rytą va­
žiuosiąs, o rytą, kai buvo laikas važiuoti, pareiškė negalįs, kad
jam dar reikią susiruošti; atvažiuosiąs paskui pats traukiniu,
per Riazanę.
Anot Jevstignejevo, seniai, kaip karo metu, gyveną neblo­
gai. Vakare pavaišinę jį kiaušiniene su lašiniais, o rytą pagirdę
arbata su pienu: laiką ožką.
— Kodėl jis vis dėlto, tavo nuomone, nevažiavo? — paklau­
sė Serpilinas, bet Jevstignejevas tik patraukė pečiais. Ar ne­
galėjo suprasti, ar nenorėjo sakyti.
,,Ką gi, tegu kaip nori, taip ir važiuoja, negi antrą kartą pa­
siuntinius siųsiu,—pagalvojo Serpilinas.— Užtenka, kad jau
vieną kartą „vilį" jo parvežti variau. ,,Vilį", vairuotoją, adju­
tantą. Taip, galimybių mes, žinoma, dabar daugiau turime ir
įvairiai jomis naudojamės. Kartais ir visai kvailai!"
 Tačiau, galvodamas taip, jis neturėjo omeny savęs, jis tarėsi
turįs teisę siųsti „Viliuką" atvežti senyvam tėvui.
Parašyti tėvui reikia, nes jis jau senas ir tu nebejaunas; ir
visi žmonės mirtingi. Tačiau ką parašyti, taip ir nesugalvojo;
vietoj to prisiminė, kad reikia dar neužmiršti palikti Aniai pa­
ruoštus tėvui pinigus...
Kambario duryse pasirodė slaugė:
— Draugas generole, pas jus moteris prašosi.
Vos Serpilinas suspėjo pakilti nuo stalo, durys už slaugės nu­
garos atsidarė, ir į kambarį, švelniai nustūmusi liesą seneliukę,
atsiprašinėdama „Fiodorai Fiodorovičiau, dovanokite man, tai
aš, Pikina“, įėjo apkūni nebejauna moteris išpurtusiu geru
veidu.
Serpilinas pasisveikino, pakvietė ją sėsti ir paėmė nuo stalo
bloknotą.
— Atleiskite, dėl dievo, sutrukdžiau jums!
— Nė kiek nesutrukdėtę. Tik po pusės valandos turėsiu išeiti
į medicininę komisiją. O jei būtumėte atvažiavusi pas mane,
kaip buvom susitarę, popiet, būčiau turėjęs daugiau laisvo
laiko.
— Nieko, nieko,— pasakė ji, skubiai ir džiaugsmingai šyp­
sodamasi.— Aš jūsų ilgai nesutrukdysiu. Mašina pasitaikė, at­
vežė mane čionai. Jūs jau atleiskite!
Žiūrėdamas į ją, Serpilinas prisiminė, kaip Pikinas sakydavo
apie jos laiškus: „Rašo man mano kvaišelė." Gal būt, iš tiesų
kvaila, bet tikriausiai gera. Gerumas buvo parašytas ne tik jos
išpurusiame, kitados gražiame veide. Gerumas buvo ir jos ra­
miuose judesiuose, kuriais ji pataisydavo užmestą ant pečių
šiltą skarelę, ir jos rankose, storose ir minkštose, su minkštais
pirštų pagalvėliais. Pusiau žili plaukai buvo tvarkingai ir ramiai
sušukuoti tiesiu sklastymu ir suveržti užpakaly dideliu ramiu
mazgu.
„O štai briliantiniai auskarai tikriausiai per kvailumą,— pa­
galvojo Serpilinas.— Ir kam gi ji, pas mane važiuodama, tais
auskarais apsikarstė?"
— Labai džiaugiuos, kad jus pamačiau, Fiodorai Fiodorovi­
čiau,— tarė Pikina, prieš tai kelis kartus giliai atsidususi, ne iš
sielvarto, o kad atsikvėptų.— Aš jus iš karto pažinau. Man Ge­
nadijus Nikolajevičius fotografiją yra atsiuntęs, kur jūs kartu
nusifotografavę. Bet dabar jūs geriau atrodote. Ir jauniau. Kaip
jūsų sveikata? Ar jau visai pagijote po avarijos?
Pasirodo, ji žinojo, kodėl jis čia yra.
— Pagijau,— tarė Serpilinas.— Dar kartą gydytojai pažiū­
rės — ir į frontą!
 Ji suprato tai kaip paraginimą ir sukruto:
— Aš nesutrukdysiu jūsų, nebijokite,— ir, išėmusi iš rankinu­
ko voką, pastūmė jį stalu minkšta ranka su pagalvėliais pirštų
galuose.— Grąžinu jums su didžiausiu dėkingumu jūsų atsiųstą
po viso, kas įvyko, sumą. Aplinkybės leido pinigų nepaliesti,
bet nesiryžau jų siųsti jums atgal, kad nebūčiau klaidingai su­
prasta. Laukiau progos asmeniškai padėkoti už parodytą gailes­
tingumą.
— Kokį ten gailestingumą!—neimdamas gulinčio ant stalo
paketo, rūsčiai pasakė Serpilinas.— Padariau, kaip maniau ge­
riau, galvojau, pravers. Nejau jums taip nereikalingi pinigai,
kad negalėjote išleisti?
— Tuoj aš jums viską paaiškinsiu.
Ji sudėjo prieš save putnias rankas tokiu gestu, lyg būtų
ruošusis aiškinti visa tai vaikui. Serpilinas vos pastebimai nu­
sišypsojo, bet ji nepastebėjo, jos veidas buvo rimtas.
— Kaip jūs žinote, dvidešimt penktaisiais metais Genadijui
Nikolajevičiui teko demobilizuotis iš armijos dėl mano brolio
Sergejaus Petrovičiaus.
Serpilinas iki šiol vis stengėsi prisiminti, kaip ji vadinosi.
Pikinas buvo sakęs, o jis užmiršo. Dabar prisiminė. Ji vadinosi
Nadežda Petrovna.
— Sergejus Petrovičius, kaip pasaulietis, anais laikais buvo
turtingas žmogus, turėjo stambią firmą. Buvo pats ir inžinierius,
ir įmonininkas, tada tai atitiko laiko dvasią. Bet paskui pasi­
rodė. ..
Ji stabtelėjo, ieškodama išsireiškimo, o Serpilinas mechaniš­
kai įsidėmėjo jos pasakytus keistus žodžius — ,,kaip pasaulie­
tis". „Pasaulietis, pasaulietis, ką tai galėtų reikšti — „kaip pa­
saulietis"?
— Konfiskavus vertybes, kai Sergejų Petrovičių už atsisaky­
mą savanoriškai jas atiduoti ištrėmė į Solovkus, tai, kaip jūs
žinote, atsiliepė ir mūsų su Genadijum Nikolajevičium likimui;
jis perėjo į civilinę tarnybą, dirbo sąskaitininku.
— Žinau. Jis man pasakojo.
— Tačiau visai atsisakyti brolio aš, žinoma, negalėjau; aš ir
Solovkuose jį lankiau, ir Tomske, kur jis paskui gyveno ištrė­
mime. Ten, Sibire, jis metė pasaulietiškus reikalus ir tapo dva­
siškiu. O prieš karą buvo įšventintas Voronežo archijerejum
ir paliko Voronežą, jau bomboms krentant; primygtinai reika­
laujant jo dvasinei vyresnybei.
„Štai, pasirodo, kur jos broliukas buvo keturiasdešimt antrų­
jų vasarą!—pagalvojo Serpilinas.— Netoli nuo mūsų nuodė­
mingųjų, tose pačiose vietose. Skirtumas tik tas, kad jis, pri­
mygtinai reikalaujant jo vyresnybei, paliko tas vietas, bom­
boms krentant, o mes, nuodėmingieji, primygtinai reikalaujant
mūsų vyresnybei, nors ir bomboms krentant, nepalikome jų
tol, kol buvo galima laikytis."
Taip, apie tai, kad jo svainis tapo ar archijerejum, ar met­
ropolitu, Pikinas nepasakojo. Arba varžėsi, arba bijojo, kad Be-
režnojus iš jo pasijuoks.
— Brolis kaip pasaulietis vadinosi Sergejus, o nuo to laiko,
kai išėjo į dvasininkus — Nikodimas,— pasakė Pikina taip, lyg,
išgirdęs šį vardą, Serpilinas turėjo iš karto suprasti, kas yra jos
brolis.
Jis iš tikro atminė šį vardą iš laikraščių. Tasai Nikodimas bu­
vo lyg komisijos fašistų piktadarybėms tirti narys ir pasirašinė­
jo jos dokumentus, lyg jo parašas būdavo po atsišaukimais,
renkant lėšas iš tikinčiųjų tankams ir lėktuvams Raudonajai
Armijai.
— Nuo to laiko, kai jis persikėlė į Maskvą, aš tvarkau jo
ūkį. Na, kokį ten ūkį!—Pikina skėstelėjo rankom, lyg paaiš­
kindama šiuo gestu: koks gali būti dvasininko ūkis.— Tačiau dėl
kasdieninės duonos bijoti nereikia. O, be to,— padelsusi pridū­
rė ji,— pas mane dar šis tas ir mūsų mamos išliko. Du kulonus
ir sagę karo pradžioje paaukojau. Bet vis dėlto kai ką pasilikau
ir juodai dienai.
Ji vos pastebimu rankos judesiu parodė į auskarus.
„Štai kodėl tu juos užsikabinai,— pagalvojo Serpilinas.— Kad
įrodytum man, jog neskursti."
Tuo tarpu Pikina ta pačia ranka, kuria ką tik rodė į auskarus,
švelniai pastūmė per stalą voką.
— Gerai, nereikia, tai nereikia.
Serpilinas paėmė voką ir įsikišo jį į gulinčią ant stalo planše­
tę, nutaręs pridėti šiuos netikėtai atgautus pinigus prie tų, ku­
riuos ruošėsi palikti tėvui.
— Ar jūs nežinote nieko naujo apie Genadijų Nikolajevi-
čių? — paklausė Pikina. Ji jau seniai laukė dingsties užduoti šį
svarbiausią jai klausimą, bet nenorėjo to imtis, kol ją varžė dar
vienas klausimas — pinigai.
— Deja, nežinau,— tarė Serpilinas.— Mums tokių žinių ne­
praneša. Galimas daiktas, ir patys neturi.
Jis iš tikro nieko nežinojo apie Pikiną. Visiškai nieko. Praeitų
metų rudenį, kai Pikino istorija pasibaigė be pasekmių ir liko
praeity, po Kursko lanko ir gautų už jį apdovanojimų Serpi­
linas parašė intendantūros valdybai užklausimą: kokias teises
vienkartinei pašalpai ir pensijai gauti turi atsidūrusių nelaisvėje
generolų žmonos?
 Pikinas, prieš patekdamas nelaisvėn, iš vakaro buvo gavęs
generolo laipsnį, bet kovų įkarštyje taip ir nesuspėjo pasirūpinti
nauju munduru ir vokiečių pranešimuose figūravo kaip pulki­
ninkas. O pagal mūsų intendantūros dokumentus buvo jau ge­
nerolas.
Atsakymas atėjo gana greitai. Intendantūros valdyba pranešė,
kad patekusių į nelaisvę generolų šeimos aprūpinamos pensija
ir vienkartine pašalpa tik tuo atveju, kai esama duomenų, kad
tie generolai nėra išdavikai.
Mintį, kad Pikino žmona galėtų gauti pensiją, teko atmesti.
Ir dabar nebuvo reikalo apie visa tai pasakoti.
— Belieka tikėti tvirta Genadijaus Nikolajevičiaus sveika­
ta — kad pakels nelaisvę. Tuo labiau kad iki karo pabaigos da­
bar netoli. O kad jis elgiasi nelaisvėje kaip pridera, aš neabe­
joju,— pridūrė Serpilinas svarbiausia, ką, jo supratimu, reikėjo
pasakyti.
•— Na, kokios gi čia gali būt abejonės?—pasakė ji tyliai ir
paprastai, kaip apie kasdieniškiausią dalyką, kuriuo niekas ir
negalėjo abejoti.— Kad tik sveikata nesušlubuotų. Jam juk dia­
betas prieš karą buvo beprasidedąs!
— Kažkaip nepastebėjau,— tarė Serpilinas, pagalvojęs, kad
tikriausiai Pikinas neleido to pastebėti, buvo ne iš tų, kurie
skundžiasi sveikata.
— Dar vieno bijau,—atsiduso Pikina.— Rašo, kad mūsų są­
jungininkai bombarduoja Vokietiją, kad tai baisūs bombardavi­
mai! Kad tik jis nenukentėtų! Juk jie, kur papuola, bombas mė­
to. Aš mėginau per Raudonąjį Kryžių išsiaiškinti jo likimą. Pa­
tekau pas pačią Peškovą, Jekateriną Pavlovną. Maloni, išauklėta
moteris. Tačiau ji pasakė, kad Raudonasis Kryžius ničnieko ne­
žino. Mes, pasirodo, savo metu kažkokios abipusės konvencijos
nepasirašėme ir dabar nieko negalime sužinoti apie belaisvius.
Anglai ir amerikiečiai gali, o mes negalime.
Serpilinas kone krūptelėjo iš nustebimo. Taip, jis, tikrai ži­
nojo ir gerai atminė iš ano pasaulinio karo, kad buvo Raudona­
sis Kryžius, kad per Raudonąjį Kryžių sužinodavo apie belais­
vius ir dargi siuntinius siųsdavo belaisviams karininkams. Bet
susieti visa tai su dabartiniu karu jam neatėjo į galvą. „Koks
Raudonasis Kryžius? Kuo jis dėtas čia, šiame kare su fašistais?
Kokios konvencijos? Koks abipusiškumas?"
Stačiai negalima buvo įsivaizduoti, kad tarp mūsų ir fašistų
galėtų dar veikti kažkokia konvencija dėl Raudonojo Kryžiaus,
kurios dėka galima būtų sužinoti, kas ten dabar darosi pas juos
nelaisvėje su šios sėdinčios prieš jį moters vyru,— gyvas jis ar
mirė ir kokiose sąlygose laikomas.
 Mintis apie tai taip nesiderino su viskuo, kas dėjosi kare per
šiuos trejus metus, jog atrodė absurdiška.
— O Peškova — labai maloni moteris,—pakartojo Pikino
žmona.— Jūs jos nepažįstate?
— Nepažįstu.
— Ir pati parodė man tiek dėmesio. Ir jos sekretorius parodė
man tiek dėmesio. Visi jie Raudonajame Kryžiuje buvo tokie
dėmesingi... Tiesa, aš pas juos su brolio laišku nuėjau,— pri­
dūrė ji.
„Taip,— pagalvojo Serpilinas,— iš tiesų neišaiškinami keliai
tavo, viešpatie! Jos vyras, komunistas, sėdi kažkur fašistų ne­
laisvėje, o ji ateina į Raudonąjį Kryžių su laišku nuo savo bro­
lio, kuris buvo nepmanas, dešimt metų prasėdėjo Solovkuose,
o dabar ar archijerejus, ar metropolitas, ir ją ten, Raudonajame
Kryžiuje, sutinka su ypatingu dėmesiu, nes ji turi laišką nuo
savo brolio."
Susiklosčiusi dar nuo pilietinio karo nesutaikoma pažiūra
į bažnyčią Serpilinui buvo tokia natūrali, kad jis dar niekada
gyvenime nebuvo suabejojęs savo teisumu. Tačiau, kad ir keis­
ta, su šios geraširdiškos storulės pasirodymu gyvenimas staiga
pasisuko į jį dar kažkokia viena puse, ir jo viduj susirado dar
kažkoks kitas, blogai jam suprantamas, tačiau realiai egzistuo­
jantis kitų žmonių, kitų ateities vilčių ir, tur būt, kitų pažiūrų
į praeitį pasaulis.
Jis tylėjo, užkluptas netikėtų minčių, o Pikino žmona suprato
šį tylėjimą savaip — kad pokalbis baigtas ir reikia eiti.
— Tur būt, jums jau laikas.— Ji pakilo.
Jis taip pat pakilo ir pažvelgė į laikrodį.
— Pamažu pereisime alėja iki vartų, kaip tik ir bus laikas. Ir
tikėkimės, kad sekantį kartą po karo susitiksime visi trys, ir su
Genadijum Nikolajevičium.
— Kad tik jam diabetas nepaaštrėtų! Jau prieš karą kartą
buvo paaštrėjęs, teko daryti injekcijas. .. O ten, tur būt, nėra
galimybių...
„Rūpinsis kas ten injekcijom!" — pagalvojo sau Serpilinas,
bet nieko nepasakė.
— Rytoj vėl į frontą? — paklausė ji, kai juodu išėjo į parką.
Jis linktelėjo.
— Jei būtumėt tikintis, užkabinčiau jums maišelį su relikvi­
ja iš Senojo Atono vienuolyno. Aš Genadijų Nikolajevičių pra­
šiau, kad leistų užkabinti, kai ruošėsi važiuoti, bet jis atsisa­
kė,— tarė ji taip sielvartingai, tartum vien šis atsisakymas ir
buvo priežastis viso, kas paskui atsitiko.
 Serpilinas nerado, ką jai atsakyti. Jis niekada negalėjo su­
prasti, kaip bent kiek išsilavinę žmonės gali tikėti dievą. Žinojo,
kad tokių pasitaiko, bet vis vien neįsivaizdavo, kaip tai gali
būti. O moteris, einanti greta jo, tikriausiai priešingai, neįsi­
vaizdavo, kaip žmogus gali netikėti dievo.
„Ir ji — taipgi Rusija, kaip ir aš, kaip ir visi kiti",— pagalvo­
jo jis staiga, prisiminęs, kaip Kursko lanke jie laidojo didvy­
riškai, tiesiog po tankais žuvusį savo artilerijos pozicijose ke­
turiasdešimt penkerių metų kapitoną, atėjusį iš atsargos, ir kaip
po laidotuvių pranešė, kad kartu su visais veliono dokumentais
į kadrų skyrių perduotas kryželis, kuris buvo rastas ant jo
kaklo, ir neaišku buvo — ar jis anksčiau slėpė, kad tiki, ar ka­
ro metu įtikėjo. Bet nebuvo ir laiko apie tai galvoti. Serpili­
nas, sužinojęs tada, kad nuėmė nuo veliono šitą kryželį, net
aprėkė tą, kuris pranešė:
— Su kuo mirė, su tuo reikėjo ir laidoti!
Taip supyko, tartum velionis būtų patyręs neteisingumą. O
gal taip ir buvo?
— Iš kur jūs sužinojote, kad aš čia, jei ne paslaptis? — pa­
klausė Serpilinas.
— Viena mūsų parapijiečių pasakė.
„Tur būt, kuri nors slaugė iš čia, iš Archangelskojės, o gal
ir medsesuo",— pagalvojo Serpilinas, bet nepaklausė.
—■ Cerkvių maža beliko,— tarė Pikina.— Kiek žmonių diena
iš dienos laukia, jei nori, kad ne šiaip bendrai paminėtų, o at­
skiras gedulingas pamaldas už žuvusį kare atlaikytų, kaip ko­
kioj eilėj, iki ašarų būna gaila!
— Suprantama. Kur karas — ten ir gedulingos pamaldos,—
tarė Serpilinas.
Eidama su juo alėja, ji vis tebepasakojo, kiek dabar radosi
besimeldžiančiųjų; kad dabar ir atvažiavę iš fronto kariškiai
taip pat lankosi cerkvėje, nors dar retai. Ji visa tai kalbėjo
taip, lyg Serpilinas būtinai turėjo pritarti tam, kad iš tiesų
radosi daugiau tikinčiųjų.
Serpilinas anaiptol nepergyveno jos jausmų, bet naivumas,
su kokiu juos reiškė ši gera ir nedidelio proto moteris, turėjo
įtikinimo jėgą. Ji kalbėjo su juo taip, lyg jis einąs į frontą ginti
ne Tarybų valdžios, o jos stačiatikių cerkvės, ir jis jautė, kad
čia nėra jai dabar skirtumo, kad jai tai atrodo beveik viena ir
tas pat.
Kai juodu priėjo prie pačių vartų, ji pakėlė į Serpiliną akis
ir pasakė, giliai atsidususi:
— Mano Genadijus Nikolajevičius iki trisdešimt penkerių
metų buvo tikintis, tik į cerkvę nevaikščiojo, kai tarnavo Rau­
donoj oje Armijoje. O paskui, kai mokėsi vakariniame ekono­
mikos institute buhalteriu, pasidarė netikintis. Bet argi mes dėl
šito turėjome mesti vienas kitą... Kaip jis ten dabar? Su ta
mintim užmiegu, su ta mintim pabundu.
Ir Serpilinas, žiūrėdamas į jos veidą, kuris pasidarė senas ir
nelaimingas, įsitikinęs pagalvojo: „Ne tik užmiega ir pabunda
su ta mintimi, bet ir meldžiasi, kad vyras vėl sugrįžtų prie
dievo ir išgelbėtų save savo tikėjimu ten, tarp fašistinio praga­
ro sienų. Na ką gi, tegu meldžiasi. Tuo labiau jei kartu dar
ir tankams aukoja. Maldomis — vargu, o ginklo jėga išgel-
bėsim."
Jis grįžo mintimis prie savo rūpesčių, pagalvojo, kad gerai
būtų puolimo metu gauti mechanizuotą korpusą, ir, pasilenkęs,
pabučiavo gerą putnią moters ranką.
— Kartu su jumis tikiu, kad sugrįš.
Pabučiavo, pakėlė akis ir pamatė prie vartų mašiną ir prie
jos Baranovą.
— Ne į vaistinę, o tiesiai į operacinę nunešk ir vyresniajai
chirurgijos seseriai atiduok,— sakė ji kažkam mašinoje.
Paskui pastebėjo Serpiliną ir priėjo — aukšta, smagiu, pagal
figūrą pasiūtu palaidiniu ir tokiais pat smagiais chromo odos
batais žemu kulnu.
— Anestezuoj ančių vaistų buvau nuvažiavusi į Maskvą gau­
ti, kad pro šalį nepravežtų!
Serpilinas supažindino moteris, ir Baranova, trumpai pasakiu­
si Pikinai, kad girdėjusi iš Fiodoro Fiodorovičiaus daug gero
apie jos vyrą, pridėjusi ranką prie pilotės, nuėjo gydomojo
korpuso link.
Ir tik atitolusi per dvidešimt žingsnių, atsigręžė ir šūktelėjo
Serpilinui:
-— Žiūrėkit, nepavėluokit į komisiją!
Ji buvo jau toli, o Serpilinas privedė Pikiną prie atvežusios
ją „emkos", kuri, pasirodo, laukė čia.
Prie „emkos" vairo sėdėjo nebejaunas plačiažandis vyras
gumuotu apsiaustu ir brezentine kepure.
„Gal būt, taip pat parapijietis,— nusišypsojo Serpilinas, ati­
darydamas Pikinai mašinos dureles.— O gal jos brolis savo
„emką" turi,— kas juos dabar supaisys."
Pikina, jau važiuodama, pamojavo jam per stiklą, ir jis pasi­
suko ir nuėjo — vėluoti iš tikro netiko.
Vestibiulyje prie kabyklos stovėjo Baranova. Stovėjo ir tai­
sėsi prieš veidrodį plaukus.
Per tą laiką ji galėjo suspėti pakilti laiptais į antrąjį aukš­
tą. Vadinasi, laukė jo čia, norėjo kažką pasakyti.
 Kai jis įėjo, ji atsisuko nuo veidrodžio, greitai žengė jo pa­
sitikti ir, sustojusi prieš jį, paėmė jį už rankos, nekreipdama
jokio dėmesio į stovinčią už garderobo užtvaros ir žiūrinčią
į juos sanitarę.
Ji laikė Serpiliną už rankos ir stovėjo prie jo taip arti, kad
jis matė iš viršaus visai čia pat jos pakeltas į jį akis, jos pa­
raudusius dabar skruostus, jos lūpas ir smakrą.
— Aš labai noriu,— kaip jam pasirodė, per garsiai, taip, kad
buvo girdėt visam vestibiuly, pasakė ji savo skambiu, grynu
balsu,— kad jie tave išrašytų ir leistų rytoj važiuoti, kad
viskas išeitų taip, kaip tu nori. Aš labai to noriu...
Ir tvirtai suspaudė jo ranką, lyg ir tuo norėdama patvirtinti,
kad visa tai tiesa.
■— Eik, aš irgi tuoj ateisiu.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Neskubėdama vilktis per dienas įkyrėjusią karinę

uniformą, Baranova vaikščiojo iš kampo į kampą, basomis ko­
jomis įsispyrusi į šliures, su sportiniais marškinėliais ir triko­
tažinėmis kelnėmis, kuriomis kiekvieną rytą darė gimnastiką
šiame savo kambaryje.
Buvo septynios ryto. Serpilinas ką tik buvo išėjęs iš jos su­
siruošti, nes aštuntą trisdešimt turėjo išvažiuoti į frontą, o jai
dar anksčiau, aštuntai, reikėjo eiti į gydomąjį korpusą penkių
minučių pasitarimui.
Kai Serpilinas buvo beišeinąs, ji, atsisveikindama apkabino
jį ir, pažvelgusi į jo mėlyną slidininko kostiumą, susijuokė:
— Mudu su tavim kaip du „senukai"! Net prisiminiau dabar,
žiūrėdama į tave, kaip žaidžiau kitados krepšinį apygardos
moterų rinktinėje.
Serpilinas, kaip ir derėjo laukti, atsakė, kad jis iš tikro senas,
o ji dar jauna.
Kad ir protingas jis buvo, niekaip negalėjo išmest iš galvos
tos kvailos minties apie senatvę. Vis dar negalėjo patikėti, kad
jai su juo iš tikro gera. Gera kaip jaunai su jaunu arba kaip
nebejaunai su nebejaunu,— nežinia nė kaip pasakyti, svarbiau­
sia, kad gera.
— Na, kam gi tu man būtum reikalingas, jei man nebūtų
su tavim gera? Na, patsai pagalvok,— pasakė ji jam šiandien
švintant.
 Ir tai tiesa. Nors ji visą gyvenimą tvirtai tikėjo, kad ne tai
svarbiausia, bet svarbiausio be šito taip pat nebūtų.
„Na, ir susigaudyk čia, kas svarbiausia ir kas ne svarbiau­
sia",— pagalvojo ji lengvai ir laimingai, su džiaugsmu suvok­
dama savo gražumą, pamatytą jo akimis. Tarytum prieš dvi
savaites arba prieš mėnesį ji būtų nežinojusi, kaip atrodo!
Puikiai žinojo ir prieš mėnesį, o džiaugėsi dabar.
— Jei mudviejų netrauktų vieno prie kito,— pasakė ji jam
šiandien rytą,— argi tu man viską apie save būtum pasakojęs?
Ir aš taip pat galvotrūkčiais viską išpyškinau, o dabar — nors
naujai išgalvok! Vis stengiuosi prisiminti, ką dar tau papasa­
koti.
Iš laimės jai norėjosi kvatotis, juokauti ir netgi kvailioti, ir
keliskart per tas dienas ji matė jo veidą labai nustebusį.
Ji išdroždavo iš karto viską, kas ateidavo galvon, o jis daž­
niausiai kalbėdavo, jau iš anksto išsprendęs visus „taip" ir
„ne". Ir tai reiškė, kad jiedviem abiem dar teks prisitaikyti
prie to, jog abudu įpratę skirtingai galvoti ir skirtingai kalbėti.
Tik kada gi ir kur juodu pratinsis prie to, kad juodu skirtingi
žmonės ir turi skirtingus įpročius...
Jis pasiūlė jai ištekėti už jo. Ji atsakė, kad, jei jis po kelių
dienų išvažiuos į frontą ir bus ten iki pasibaigiant karui, o ji
taip pat išvažiuos ir atsidurs fronte visiškai kitoje vietoje, jų
registracija metrikacijos biure niekam nereikalinga, nei jam,
nei jai. Jis ne naujokas, o ji ne panelė, su kuria dėl visa ko
reikia susituokti, prieš išeinant į tikrąją karo tarnybą. Kas
kita, jei jie atsidurtų kartu fronte; nors bet koks šeimyninis
gyvenimas fronte vis tiek yra neteisingumas akyse tų, kurie
apie tai nė sapnuoti negali, vis dėlto žmonės mažiau užsigauna,
kai vyresnybė fronte gyvena su legalia žmona.
Tada jis nutylėjo, nieko neatsakė jai.
Atsakė kitą vakarą. Pareiškė, kad apgalvojęs jos žodžius ir
negalįs su ja sutikti. Ji turinti pati suprasti, kaip jis nori būti
kartu su ja, bet jis niekada nepagalvojęs, jog tai jam įmanoma.
Priešingai, manąs, kad to išvis neturį būti armijoje. Jei vi­
siems, kam tik galima, duotų trumpas atostogas pasimatymui
su šeimom — tai būtų mažesnis blogis tarnybai.
— Tai teorijoje,— tarė ji.— O praktikoje ne taip.
— Praktikoje ne taip,— sutiko jis.
— Nejau, pažindamas mane, tu gali galvoti, kad aš nemokė­
čiau ten, fronte, gyventi greta, netrukdydama tau?
— Bet aš ne apie tave kalbu. Aš apie save.
— Ką reiškia apie save?
 Jis ėmė aiškinti, ką tai reiškia: kad ant jo pečių armija ir kad
nuo kiekvienos jo klaidos ir neapdairumo priklausysią žmonių
gyvybė ir mūšių sėkmė. Kad jo, kaip ir kiekvieno žmogaus,
jėgos ribotos ir jis turįs atiduoti jas karui ir negalvoti fronte
apie nieką kita, net ir apie jos saugumą.
— Apie savo saugumą aš ir pati pagalvočiau, bet tiek to,
taip ir tebūnie! Nevažiuosiu! —nutraukdama jį, pasakė jinai su
ramiu kartėliu.
Jis taip pažiūrėjo į ją, tarsi ji būtų padariusi jam nuosprendį.
— Ko žiūri į mane? — Ji supyko, kad jis jos nesuprato.—
Ką aš tau negero pasakiau? Nevažiuosiu pas tave į frontą, ne­
gyvensiu su tavim po vienu stogu. Pradėsim gyvenimą po vie­
nu stogu, kai pasibaigs karas. O dabar važiuosiu į frontą —•
į kitą, ne į tavo armiją ir rašysiu tau laiškus. Kartais ilgus,
o tu gali atsakinėti trumpais, bet kiekvieną kartą.
Jis pabučiavo jos rankas ir paklausė:
— O kodėl tu vis dėlto nenori...
— Todėl, kad būtų kvaila bėgti į metrikacijos biurą, lyg
netikėtume vienas kitu. Kam tai mudviem reikalinga, kol bū­
sim ne kartu?
Keista, bet praėjo vos keturios dienos ir keturios naktys
nuo to laiko, kai jis pirmą kartą pasiliko pas ją, arba nuo to
laiko, kai ji pirmą kartą paliko jį pas save. Kaip tai įvyko pa­
galiau nėra svarbu. Svarbu, kad tai buvo ir kad juodu abu to
norėjo ir padarė taip, kaip norėjo.
Tris naktis iš tų keturių juodu buvo kartu, o vieną iš jos
pavogė budėjimas sanatorijoje. Ir rytą juodu susitiko taip, tar­
si būtų labai ilgai nesimatę.
Taip, visa tai bus labai sunku, nors ir su labai ilgais laiš­
kais — vis vien sunku.
Visa, apie ką juodu kalbėjo tas dienas ir naktis, ir gulėdami
patale, ir sėdėdami vienas prieš kitą už stalo, ir susitikdami
takuose į valgyklą ar į gydomąjį korpusą, protarpiais, atsitik­
tinai ir tyčia,— visa tai dabar susiklostė į vieną ilgą išaiškini­
mą vieno kitam: kas tu — kiekvienas iš jųdviejų. Ir kodėl
judu abu — kiekvienas iš jųdviejų — taip reikalingi vienas
kitam?
Ji nusišypsojusi prisiminė, kaip jie abu iš pradžių painiojo­
si, nes tai vienam, tai antram rodėsi keista sakyti ,,tu".
— Turint galvoje tuos santykius, kurie tarp mūsų dabar su­
siklostė...— tarė jis tą pirmąjį rytą, kai pabudo pas ją.
Ši frazė pasirodė jai kvaila, ir ji nutraukė:
— Kada ,,dabar"? Santykiai neprasideda tuo ir nesibaigia
tuo. Ir, kad ir kaip juokinga, kartais apsieinama ir be to. Mu-
du, ačiū dievui, neapsiėjom be to. Ir aš tuo džiaugiuosi. Bet
kuo čia dėtas „dabar"? Dabar taip? O prieš tai kaip?
Jis pasakė jai tada ,,tu", o ji atsakė „jūs". Ir nusišypsojo,
stengdamasi išsisukti nuo pokalbio, kuriam nebuvo pasiruošusi.
Tik minutę prieš tai ji pati pagalvojo, kad dabar norinti va­
žiuoti kartu su juo j frontą, ir šis žodis „dabar", kurio ji neiš­
tarė, o jis ištarė balsu, iš esmės, buvo jos pačios žodis.
Bet jis, sustabdytas tada jos šypsnio, rytojaus dieną vis dėlto
pasakė savo mintį iki galo, pasiūlė jai už jo ištekėti.
Pasirodo, tai jis ir rengėsi pasakyti, pradėjęs kvailoka fraze
apie „santykius, kurie dabar susiklostė".
Bemaž visa, apie ką juodu kalbėjo vienas su kitu per tas
dienas, arba būdavo paremta karu, arba krypdavo į karą.
Ji pažinojo karą. Chirurgas, padaręs apie tūkstantį operaci­
jų, negali nepažinti karo. Bet kažkaip ji pasakė, kad jis tik­
riausiai daug kartų geriau už ją pažįstąs kareivio gyvenimą.
Jis iš pradžių linktelėjo galvą, o paskui, lyg būtų nesutikęs
pats su savimi, pasakė:
— Kaipgi nepažinsi, jei rugpiūtyje baigiasi trisdešimti tar­
nybos metai. Pažinti — pažįstu. Tačiau savo akimis, kaip gy­
vena kareivis kare, dabar matau rečiau, negu anksčiau. Armi­
ja— tai jau ne divizija ir ne pulkas. Kiek aš matau jį, kareivį,
prieš ataką, kurioje jis arba liks gyvas, arba numirs, arba su­
žeistas pateks pas tave ant stalo? Minutę ar dvi. Iš stebėjimo
punkto, per žiūroną ar periskopą. Matau: sėdi apkasuose, pra­
deda pagal signalą iš jų lipti, bėga, krinta, dingsta dūmuose,
kurie tvyro po artilerijos parengimo. Prieš mūšius, kada daro­
me rekognoskavimą, šliaužiojame pilvu priešakinėmis pozicijo­
mis, renkame vietą prasilaužimui, tada, žinoma, kareivius ma­
tau dažniau ir iš arčiau, negu kitu metu. Pašneki su vienu, ant­
ru, trečiu... Sustoji, jei reikia, ir užtrunki, pasėdi — kareiviai
gerai jaučia skirtumą tarp to, kas iš tikro nori juos išklausi­
nėti, sužinoti jų nuotaiką, nuomonę apie vietovę ir priešą, ir
to, kas tai daro tik dėl akių. O kautynių įkarštyje mūsų laikų
karas armijos vadui mažai teduoda galimybių tiesioginiam bend­
ravimui su kareiviais. Jei sąmyšis, apsupimas, tai, ką esame
pergyvenę anksčiau,— ten, žinoma, kas kita, ten ir patys kar­
tais atsiduriame kareivio ar jaunesniojo vado padėtyje. O da­
bar, kai karui, kaip sakoma, uždėti rėmai...
Pasakymas „rėmai" pasirodė jai tada keistas ir netgi nežmo­
niškas, tarytum karas — kažkas tokio, kas gali patekti į rė­
mus arba atsidurti už rėmų. Tačiau tai, ką jis atsakė į jos
paprastus žodžius apie gerą kareivių gyvenimo pažinimą, pri­
vertė ją vėl pagalvoti apie savo vis stiprėjančią meilę jam; jo
būta gilesnio, negu rodėsi jai iš pradžių.
— O žinai,— patylėjęs tarė jis,— kas svarbiau už viską iš­
girst kareiviui prieš naują puolimą, kai pas tave antrajame eše­
lone stovi nauja divizija ir jis jau supranta, kam ji stovi, tik
dienos nežino, kada prasidės. Kaip manai, kame kareivis mato
rūpinimąsi savimi, kokių žodžių laukia iš tavęs? Kad ir artileri­
jos pas mus puolimui daug paruošta, ir sunkiosios, ir savaeigės,
ir gvardietiškųjų minosvaidžių! Ir kad tankai pas juos ateis!
Ir kad šturmuojamoji aviacija mus palaikys, kai pajudėsime!
Svarbiausia — šturmuojamoji. Kareivis pirmiausia šturmuojamą­
ja aviacija tiki. Išvardiji jam viską, ką jis turės už nugaros,
todėl, kad prieš puolimą — daug ar maža jis turės už nugaros —
tai jam gyvybės ir mirties klausimas... O dar svarbiau, nei ta­
vo žodžiai, pačiam išgirsti, kaip naktimis tankai darda, kaip
sunkioji artilerija miškuose slaptai naujose pozicijose išsidės­
to. Čia dialektika be išeities: pagal įstatymo raidę paslapčiai
išlaikyti nereikia, kad kareivis visa tai matytų ir girdėtų, o jo
nuotaikai, priešingai, reikia.— Jis patylėjo.— Kišeniniu peiliuku
ne daug prioperuosi. .. Nors esu skaitęs laikraščiuose, kad ir
taip tenka. Taip ir mes: kai instrumento nėra, kokie iš mūsų
operatoriai? Nors būdavo, kad ir taip tekdavo...
Kartą kažkaip netikėtai užėjusi pas jį, dar seniai, prieš dvi
savaites, ji rado jį skaitantį knygą. Ant stalo gulėjo krūva kitų
knygų su žymekliais.
— Ar ne per daug skaitote, Fiodorai Fiodorovičiau? — pa­
klausė ji tada.
— O argi taip būna, kad žmogus per daug skaitytų? — Nusi­
ėmęs akinius, jis pažvelgė į ją.— Kad per maža žmogus skaity­
tų— teko matyti. O kad per daug... Nesuprantu jūsų. Matyt,
kažko nesuvokiu.
— Aš kalbu konkrečiai apie jus čia, sanatorijoje.
— Konkrečiai — gobšauju. Daug neperskaityta. Dėl laiko sto­
kos ir reikalų pertekliaus.
■— O ką jūs skaitote? — paklausė ji.— Kas jums visų labiau­
siai šiuo metu reikalinga?
— Kas reikalinga? Kariškiui mano padėtyje beveik viskas
reikalinga. Nuo meteorologijos iki psichologijos. Lengviau pa­
sakyti, kas mums nereikalinga. Teoriškai, žinoma. O praktiko­
je.. .— Jis padėjo prieš ją knygą nuvalkiotu viršeliu.— Pavyz­
džiui, šiuo metu baigiu skaityti tokį Sikorskį. Girdėjote apie jį?
•— Lėktuvų konstruktorius?
■— Ne, generolas. Kariavo su mumis per lenkų karą, o pas­
kui buvo pirmosios emigrantinės lenkų vyriausybės Londone
pirmininkas. Vėliau, kai pas mus pradėjo lenkų dalinius for­
muoti, buvo atvažiavęs pas mus susitarti. O paskui užsimušė
virš Gibraltaro. Sklinda gandai, kad anglai jį nugalabijo už tai,
kad jis, girdi, per daug su mumis bičiuliavosi. Galėjo šitaip
būti.
Sielos gilumoje ji nenorėjo sutikti su tokia niekšinga gali­
mybe, juo labiau, kad tą karą męs kartu su anglais kariavome
prieš vokiečius. Tačiau nutylėjo. Tur būt, jis žino geriau, jei
sako.
— Trisdešimt ketvirtaisiais, kai aš atsargoj buvau, jis knygą
parašė — „Busimasis karas". Štai šitą. Generolai, atsargoje bū­
dami, mėgsta knygas rašyti. Gal būt, ir mes, kai būsime atsar­
goje, taip pat pradėsime,— nusišypsojo jis.— Knyga nekvaila,
net protinga. Prieš dešimt metų Sikorskis rašė, kad busimasis
karas bus nepanašus į keturioliktųjų metų karą, nes prisidėjo
nauji faktoriai: bolševizmas ir jo antitezė — fašizmas. Ir todėl
nacijų susirėmimas šiame kare įgaus politinį ir socialinį pobū­
dį, ir mes tai matome jau ketvirti metai. . . Ir daug kitų daly­
kų,— jis pasklaidė ir užvožė knygą,— jau tiesiog iš mūsų spe­
cialybės. Apie manevro vaidmens sugrįžimą, apie ofenzyvos
tempus, apie mechanizuotųjų dalinių veiksmus... Rašė, be kita
ko, kad Lenkijai suartėjimas su Vokietija būtų ne politinė klai­
da, o savižudybė. Įdomu skaityti, kaip žmonės iš ten, iš pra­
eities, mano apie šį karą, kuris vyksta mūsų akyse. . . Čia pas
jus, Archangelskojėj, gera biblioteka. Net stebėtis reikia. To­
kie dalykai išliko, kad ir neįsivaizdavau!
Paskui ji ne kartą'prisimindavo šį stalą su knygomis, už ku­
rio jis sėdėjo kaip smarkiai išalkęs žmogus, išsyk užsisakęs
daugiau, negu gali suvalgyti. Anksčiau jai visada rodėsi, kad ji
daug skaitanti, o dabar, susitikus su juo, nebesirodė.
Ji tai prisipažino, ir jis nusišypsojo.
— Nieko, tu jaunesnė už mane dešimčia metų. Dar pralenk­
si. Po karo skaitysime: aš knygą — tu dvi, aš dvi — tu tris.
— O ką tu manai veikti po karo? — paklausė ji.
— Kaip ką veikti? Tarnauti iki maksimalaus amžiaus. Reikia
manyti, nustatysime jį po karo. Kad ir kaip skaudu, bet armija
senti neturi teisės.
— Na, o vis dėlto tu pats, ko tu geidi sau po karo?
— Man kartą buvęs mano vadas Batiukas priekaištavo: tu,
sako, turi dvi sielas vienam kūne — viena rikiuotės, antra šta­
bo. Arti tiesos, nors nematau čia blogo. Štabo siela nori, karui
pasibaigus, operatyvinio meno katedrą Generalinio štabo aka­
demijoj gauti, o rikiuotės siela — apygardai vadovauti. Beje,
kur Batiukas dingo, ir pats, ir žmona?
13. Paskutinė vasara 193
 — Šį kartą nežinau,— tarė ji.— Žinau tik, kad užvakar
į Maskvą buvo iškviestas, sugrįžo, išsirašė ir išvažiavo.
— Tur būt, paskyrimą gavo. įdomu, kur jį dabar? . .
Šiandien apyryčiais, kai juodu pabudo, ji staiga pasakė jam:
— O aš pažįstu jūsų armijos sanitarinio skyriaus viršininką.
— Generolą Nefiodovą?
— Dabar generolas, o buvo profesorius — patalogoanatomas.
Jis mums trečiame kurse paskaitas skaitė. Ir jau tada visiems
atrodė nebejaunas.
— Jis ir yra nebejaunas, mano vienmetis,— nusišypsojo Ser­
pilinas.
— Tavęs tai neliečia,— susijuokė ji ir paklausė: --O štai
gims mums kūdikis, kas tada? Nepagalvojai apie tai?
— Nepagalvojau.
— O be reikalo. Aš tikrai galiu, tik dar pati nežinau, noriu
to ar ne! Tur būt, vis dėlto nenoriu. Per vėlu.
Jis tylėjo.
Ji vos beįžiūrėjo prietemoje jo veidą, ir jai pasirodė, kad
jam keista pati mintis, jog jis dar gali turėti dukterį ar sūnų.
„Iš tiesų tai būtų keista",— pagalvojo ji ne apie save ir ne
apie jį, o apie savo suaugusius sūnus; pagalvojo ir nusi­
šypsojo.
— Ko tu? — paklausė jis.
— Nebejauniems žmonėms reikia mažiau kalbėti apie savo
įgeidžius, nors kartais ir ima noras. Tur būt, tai juokinga, žiū­
rint į mus iš šalies.
— O kam gi reikia — žiūrėti į mus?
— Gal būt, ir nereikia.— Ji tebeerzino jį.— Bet juk neuž­
drausi. Žiūri. Žmonės ne akli. O mano gyvenimas čia visų ma­
tomą^. Kaimynė vakar rytą stačiai taip ir paklausė: „Kas ten
tarp jūsų? Ar rimtai?"
— O ką tu?
— Pasakiau: „Dar ir kaip!" O ko gi man gyniotis? Mano
amžiuje tai suvis juokinga būtų. Tau taip neatrodo?
— Slėpti nėra reikalo. Bet ir kalbėt apie tai su nieku nesi­
nori.
— Aš ir nekalbėjau. Stačiai atsakiau jai: „Taip." O štai kaip
savo sūnums, dviem suaugusiems žmonėms, parašyti apie tai,
dar nesugalvojau.
— O tu ir nesuk sau galvos. Parašyk, kad aš prašiau tave už
manęs tekėti, o tu atsakei, kad nuspręsi po karo. Ir daugiau
apie nieką nerašyk.
— Taip negalėsiu. Jei rašyti, reikia visą tiesą. Ir sakyti taip
pat. Tik kaip tai padaryti, kur imti drąsos?
 Iš tikro, kur imti drąsos parašyti apie tai sūnums? Vienas
Ironte, antras greit važiuos į frontą, o tu čia, be jų, jautiesi
laiminga. .. Kaip galima tai parašyti? Nors iš tiesų taip ir yra
ir nieko iš jų neatima. . .
„Ne, ne tiesa. Štai čia ir netiesa. Atima! Jau vien todėl, kad
dabar jau ne tik apie juos galvosi, ir ne tik dėl jų gyvybės
bijosi. Siela vis ta pati—viena, bet jau nebe dviem, o trim.
Todėl ir reikia drąsos jiems parašyti.
— Lagaminą ateiti tau sukrauti? — paklausė ji.— Jums vi­
siems paprastai arba žmonos sukrauna, arba adjutantai, arba
pasiuntiniai. Kaip taisyklė, jūs patys nemokate.
— Aš išimtis. Moku. Kai užeisi — būsiu susiruošęs. Geriau
dešimt minučių pasėdėt prieš kelionę.
Likusi viena, ji plačiai atidarė langą. Pro langą pūtė šaltas
vėjas, ir ji pagalvojo, kaip jis važiuos į frontą. Ar nesukratys
per daug, juk atpratęs važinėt „Viliuku" — vis dėlto penki šim­
tai kilometrų, o dar zigzagai. ..
Ji rengėsi, stovėdama prie atviro lango, o galvoje pynėsi
minčių nuotrupos apie jį ir apie save.
Reikia jį paprašyti, kad negrąžintų į biblioteką tos Sikorskio
knygos, kurią jai rodė, ir dar tos, apie kurią kalbėjo,— apie
Meščeros miškus tarp Riazanės ir Vladimiro, kur jis gimė ir
augo. . . Ir kol truks penkių minučių pasitarimas, reikia, kad
medsesuo suruoštų jam vaistinėlę kelionei. . .
Ji dar segiojosi palaidinės sagas, o į duris jau, pasibeldė kai­
mynė, su kuria juodvi rytais kartu eidavo į gydomąjį korpusą.
— Ar galima pas tave?
— Įeik.
Įėjo kaimynė, rentgenologė Rozalija Pavlovna — liesa, ma­
žutė, akiniuota, žilais dažytais plaukais, kuriuos ji kažkodėl
ėmė auginti, nors anksčiau, kai buvo trumpai nusikirpusi, jos
veidui labiau tiko.
Rozalija Pavlovna, kurią, nepaisant jos amžiaus, visi vadino
be tėvavardžio, Rozočka, žiūrėjo savęs, darydavo manikiūrą ir
užsiiminėdavo gimnastika, o dabar štai dargi auginosi plaukus,
liet vis tiek, žiūrint į ją, rodėsi, kad ji visiškai negalvoja apie
savo išorę, tokia jau ji buvo išdrikusi, ypač su karine uni­
forma.
— Na, kaip? — paklausė Rozočka.
— Patylėkime įvairumo dėlei.
— Kodėl tu tokia šiurkšti?
— Aš ne šiurkšti. Aš nekalbi. Eikim, nes pavėluosimi
Lengvai stumtelėjusi, ji praleido kaimynę į priekį.
 Priešais jas alėja einanti jaunutė slaugė pasisveikino su
jomis tokia veido išraiška, lyg ji taip pat kažką būtų žinojusi.
O gal tik pasirodė: vagies kepurė dega!
Sutikusi slaugę, Baranova nusišypsojo ir prisiminė, kaip ši ir
kitos slaugės vadino juodvi su kaimyne: ją — jaunąja daktare,
o Rozočką — senąja, nors Rozočka vyresnė ne taip jau daug,
vos septyneriais metais.
— Ko prunkšti? — paklausė Rozočka.
— Nieko,— tarė ji, pagalvojusi sau: „Štai ir man po septy-
nerių metų bus keturiasdešimt septyneri kaip Rozočkai, ir aš
būsiu senoji daktarė.. . Ne, aš nebūsiu. .. O apskritai, kas bus
po septynerių metų? Argi galima dabar įsivaizduoti, kas su
kuo bus po septynerių metų?“ Ir ji dar kartą su baime prisi­
minė suaugusius savo sūnus.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Serpilinas, padėjęs viršum baltinių ir kailinio be­

rankovio pluoštą knygų, kurias pagal jo užsakymą gavo Mask­
voje Jevstignejevas, uždarė lagaminą ir pažvelgė į laikrodį —
net gaila, kad taip greit susiruošė. Septynios keturiasdešimt.
Aštuntą trisdešimt — ant žirgų. O ji ateis anksčiausia dešimt
minučių, prieš jiems išvykstant. Nesuspės anksčiau. Pas juos
tik taip vadinasi penkiaminutis pasitarimas.
Apžvelgęs kambarį — ar ko neužmiršo, jis pamatė ant pa­
langės nugertą konjako butelį ir, tvirčiau įkišęs į jį kamštį,
vėl atsidarė lagaminą ir įsidėjo.
Konjako jis išgėrė vakare — atsigavėjo Šmakovo netikėto
atėjimo proga. Pasirodo, Šmakovas, jau keletą dienų gydėsi
čia pat, greta, sanatorijoje. Bet tik vakar vakare sužinojo ir
atklibikšnojo ant ramentų beveik prieš pat signalą gulti.
Prasėdėjo pusantros valandos prie konjako, prisimindami,
kaip viskas buvo tada, keturiasdešimt pirmaisiais, kai Šmako-
vą atsiuntė į pulką komisaru.
Šmakovas po sužeidimo grįžo į ekonomikos katedrą Mask­
vos universitete. Koks buvo puikus žmogus, toks ir liko. Tik
kojos nebėra, iki pat galo, iki šlaunies, ir kankinasi dėl to —
bigakojį skauda, neturi ramybės. Vieną operaciją padarė, gra­
so antra.
Šmakovas dėstė iš atminties duomenis apie vokiečių karinį
potencialą, paimtus iš amerikiečių šaltinių,— kiek ko turėda­
mi, pradėjo ir kiek ko dar turi; aiškėjo, kad, nežiūrint į visus
amerikiečių ir anglų bombardavimus, vokiečių karinės pro­
dukcijos lygis daugeliu punktų vis dar nebuvo nė kiek kritęs,
o kai kuriais — netgi išaugęs. Tačiau tai iš paskutiniųjų jėgų.
I’otencialinės galimybės pasiekė ribą.
Viso to klausydamas, Serpilinas su pagarba prisiminė, kaip
dar tada, keturiasdešimt pirmųjų vasarą, veržiantis iš apsupi­
mo, jo komisaras kalbėjo, jog vokiečiai per daug užsimojo,
nori praryti daugiau, negu gali. Ir spėjo, kad vokiečiai kaip
lik ir bijo ilgo karo, kuriam neužteks potencialo.
Dabar, atgaline data, šio uždavinio šaknį ištraukti ne taip
jau sunku, bet keturiasdešimt pirmaisiais reikėjo turėti gerą
galvą ant pečių, kad, esant nepakeliamai aplinkybių naštai,
būtų buvę galima galvoti, o ne kaukti iš širdgėlos.
Ir ne Archangelsko;ės sanatorijoje prie konjako tada visa
tai buvo sakoma, o miške, graužiant išmirkytą vandeny pas­
kutinį duonos džiūvėsį, pakrašty kelio, kuriuo ištisą naktį dun­
dėjo vokiečių technika.
„Taip, tai buvo komisaras! — pagalvojo Serpilinas, žiūrėda­
mas į sėdintį priešais jį Šmakovą, atrėmusį į stalą ramentus.—
Iš tiesų pasisekė man tąkart!"
— Stoviu dabar bemaž ten pat, kur su tavim pradėjome ka­
riauti.
■— Užsitęsė karas, prastai vokiečiai skaičiavo,— tarė Sma­
kovas.
— Pas mus prieš karą taip pat negalima pasakyti, kad vis­
kas gerai būtų buvę suskaičiuota.
— Tiesa, — sutiko Smakovas.— Su viena pataisa: jų karo
atskaita — nuo tos dienos, kurią patys sau išsirinko, tarėsi vi­
sai pasiruošę. O mūsiškė — priverstinė, mes nuo birželio dvi­
dešimt antrosios pradėti savo atskaitos neketinome. Tikėjomės,
kad prasidės keturiasdešimt antraisiais ar netgi keturiasdešimt
trečiaisiais. . .
— Tatai ir blogai.
— Na, čia jau kita materija. Mano reikalas — skaičiuoti.
Ir tai, kad karas vokiečių buvo prastai apskaičiuotas, kuo to­
liau, tuo akivaizdžiau matyti.
— Apskritai paėmus, tai jie skaičiuotojai neprasti,— tarė
Serpilinas.— Tik, galimas daiktas, tie, kurie arčiau tiesos skai­
čiavo, savo metu žodžio raportui negavo? — Jis pažvelgė į
Smakovą ir pripylė į taureles konjako.— Išgerkime, Sergejau
Nikolajevičiau.
Jam staiga pabodo visas jų protingas pokalbis apie vokie­
čių karo buhalteriją, nes būta žemėje dar vieno skaičiaus —
savo kapų savoje žemėje. Kol kas vis dar savojoje. Tik pie­
tuose kelias rumunų apskritis užėmė, o visa kita kol kas sa-
 vejoje. O reikia iki rudenio žengteli taip, kad jau nebe savo­
joje viskas vyktų.
Šmakovas priminė, kaip Serpilinas pirmame atvirame jų­
dviejų pasikalbėjime ten, Mogiliove, pasakė jam: ,,Ech, Ser­
gejau Nikolajevičiau, broli mano Kristuje ir pulko pakinktuo­
se. . — priminė ir susijuokė:
— Pamaniau tada, kad tu iš seminaristų. O tu, pasirodo, iš
felčerių!
Jis vėl panoro grįžti į praeitį, bet Serpilinas jo nepalaikė
ir pakeitė pokalbį. Bijojo, kad Šmakovas staiga neimtų kal­
bėti apie Baranovą. O šią temą liesti dabar nesinorėjo.
Jis palydėjo Šmakovą jau po signalo gult ir truputį pavėla­
vo pas Baranovą. Pasakė jai, kad sulaikęs tarnybos draugas.
Ji jam nepriekaištavo, tik pakėlė į jį akis, tarsi laukdama,
ar nepasakys dar ko nors. Bet jis daugiau nieko nepasakė, ir
iš ryto tarp jųdviejų pirmą kartą kilo kivirčas; pasirodo, jos
turėta jam tokių reikalavimų, prie kurių jis nebuvo pratęs.
— Kodėl nepasakei man, kad pas tave sėdėjo Šmakovas? —
paklausė ji.— Visų pirma, kvaila: mes vis tiek čia viską žino­
me. Bet tegu aš netgi nežinočiau. Dar blogiau. Juk tai tau ne
šiaip sau — Šmakovas. Jūs tikriausiai kalbėjotės su juo ir mi­
nėjote ką nors svarbaus tau. O tai ir man svarbu.
— Tavęs neminėjome, ir apie tave nekalbėjome.
Ji liūdnai atsiduso.
— Argi mane vien tai domina? Aš ir negalvojau, kad tu
gali kalbėti su juo apie mane. Priešingai, žinodama, kad jis
sėdi pas tave, buvau tikra, jog toks žmogus, kaip tu, nepano­
rės kalbėti su juo apie mane.
— Ir teisingai. Kaip tik nenorėjau kalbėti su juo apie tave,
net tyčia pakreipiau kalbą, kad jam nekiltų tokia mintis.
— Na, matai! Ir vis dėlto nesupranti, kaip man visa tai
svarbu?
— Kas?
— Viskas. Ir kodėl nepanorai su juo kalbėti apie mane, ir
apie ką su juo kalbėjai, ir ką prisiminėt, ir kodėl atėjai pas
mane po to toks svetimas ir liūdnas, tarsi būtum stovėjęs ir
žiūrėjęs į atvirą kapą. Ir ne iš karto atitokai nuo to, nors ir
stengeisi, aš mačiau. .. Kaip aš galiu ko nors apie tave neži­
noti. Apie šiltas kojines, apie tai, ką tu valgei ir gėrei, aš
klausti nemoku — gal būt, ir blogai, bet nemoku! O ką tu gal­
vojai, kodėl atėjai pas mane ne toks, o kitoks. . . Kaip aš ga­
liu to nežinoti? Pats pagalvok! Mudu turime žinoti apie vienas
kitą arba viską, arba nieko. O jei nieko, tada ir apskritai nie­
ko nereikia. Bent man.
 Jis atsikirto juokais, pasakė:
— Kaltas, pasitaisysiu.
Ir džiaugėsi, kad ji nusišypsojo ir daugiau apie tai nebe­
kalbėjo.
Taip, yra įpročių, kuriuos ne iš karto gali peržengti. Jis ir
taip stebėjosi savimi, kiek būta gyvenime tokių dalykų, apie
kuriuos, rodėsi, niekam ir niekada nepasakysi! O per tas ke­
lias dienas ėmė ir pasakė. Tur būt, niekas nežino, ką galės,
o ko taip ir negalės papasakoti moteriai.
Ir jis nežinojo.
Bet dabar, prisiminus tą pokalbį, atrodė, kad jai reikia ži­
noti apie tave tiek, kiek žinai pats. Prie tokio artumo laipsnio
jis nebuvo pratęs ir spėliojo: kaipgi jų santykiai susiklostys
vėliau?
Paprastai jis stengdavosi išvengti mintyse palyginimo to, kas
yra, su tuo, kas buvo, su tuo gyvenimu, kurį jis pragyveno
su Valentina Jegorovna. Bet dabar pagalvojo apie tai. Tasai,
į praeitį pasitraukęs gyvenimas buvo tiesus iš abiejų pusių.
Kitoks ir negalėjo būti su tokia moterim, kaip Valentina Je­
gorovna. Bet anas tiesumas buvo kitoks, negu tas, kurio iš
10 buvo reikalaujama dabar. Anksčiau jis duodavo teisingą
savo poelgių ir sprendimų ataskaitą, bet galvoti apie savo
sprendimus buvo pratęs vienas. Kaip sakoma, „supažindinda­
vo su išvadomis". O kaip ir kodėl jas priėjo — pasilikdavo ži­
noti sau. Ir jei nesutikdavo vienas su kitu, dažniausiai tylė­
davo.
Bet dabar iš jo buvo laukiama jau nebe poelgių, o minčių
ir jausmų ataskaitos. O už to, jei pažvelgsi giliau, slypėjo no­
ras kartu galvoti ir kartu spręsti. Bet kaipgi taip — kartu
spręsti? Štai jau to gyvenimas iš tikro neišmokė!
Ir, siekdamas apginti savyje tą įsišaknijusį pradą, kurį no­
rėjo pakirsti ši moteris, prisiminė: štai ir nusprendė pats, be
jos, kad negalima važiuoti kartu į frontą. Ir kada sprendė,
ir kada sakė jai, visą laiką jautė, kad ji, kovodama su savim,
ieidžia jam padaryti šį sprendimą.
Ir negalėjo įsivaizduoti, kad ji kada nors prikištų jam:
„Kodėl tu taip nusprendei tada?“ Jei ir pasakys, tai: „Be rei­
kalo mes taip nusprendėme." Kitų žodžių iš tokios, kaip ji,
neišgirsi.
Jis pagalvojo apie du jos sūnus ir apie tai, kaip ji parašys
jumis apie jį. Ką pajus, gavę jos laiškus, tie nepažįstami jam
vyresnysis leitenantas ir artilerijos mokyklos kursantas? Kaip
|ie po to žiūrės į motiną? Jis žinojo, kad armijoje tokie da­
lykai pergyvenami sunkiau, negu bet kur kitur, ir jautėsi
kaltas prieš jos sūnus.
Atrodytų, viskas tvarkoje: jie ten, kur ir turi būti, ir daro
tai, ką ir turi daryti. Jų tėvas — geras ar blogas jis buvo —
treji metai, kai žuvo. Ir motina praėjo frontą ir vėl ten va­
žiuos. O jeigu ji, turėdama keturiasdešimt metų, dar tebenori
moteriškos laimės, ji iš nieko nėra pavogta. Viskas taip. Ta­
čiau nesuprantamas kaltės prieš jos sūnus jausmas vis tiek
lieka, ir mintis apie juos yra neatskiriama nuo minties apie
moterį, kurią jis myli ir kuri jį myli.
Vyresnysis kariauja jau treti metai, o mokyklose pagreitin­
tas kadrų ruošimas — užteks karo ir jaunesniajam. Jie gali ne­
grįžti iš jo, ir vienas jų, ir abu, ir tada visa tai tiek pakeis
jų motinos gyvenimą, kad iš to gyvenimo apskritai nieko ne­
liks.
Ar ne todėl ji nesutinka dabar ištekėti? Nori pirmiau sutikti
iš karo sūnus, o paskui jau spręsti savo likimą. Bet kodėl ta­
da nepasakė jam apie tai? O gal tai toks dalykas, kurio net
ji nepajėgia pasakyti?
O kodėl vis tik sutiko tekėti, jei kartu važiuotų į frontą?
Todėl, kad norinti būti greta. Bijanti ne tik dėl sūnų.
Paprastas spėjimas, kad ji bijanti ir dėl jo gyvybės, dabar
pirmąkart jam atėjo į galvą. Juodu nė karto nekalbėjo apie
tai ir, kaip jam rodėsi, negalvojo. Bent jau jis negalvojo. Ka­
re visko ir kiekvienam gali atsitikti, bet dabar ne keturiasde­
šimt pirmieji ir ne keturiasdešimt antrieji metai, ir armijų
vadai, galima sakyti, nežūna.
„Ne manimi, o jais reikia rūpintis."
— Draugas armijos vade, ar galima?
Durys buvo atviros, ir jose stovėjo Jęvstignejevas.
Serpilinas nustebęs pažvelgė į jį, paskui į laikrodį — lygiai
aštuonios.
— Ar tau mano paliepimo niekas nepersakė? Ko atėjai?
— Tėvuką jūsų atvežiau.
— Kur jis?
— Ten, „Viliuke", sėdi. Pakviesti?
— Pats sutiksiu. Kada ir kuo atvažiavo?
— Traukiniu iš Riazanės vakar dvidešimt trečią valandą, tie­
siai pas Aną Petrovną į butą. Nesiryžom jūsų trukdyti, be to,
ir pailsęs jis buvo.
— Kurgi jūs jį ten įtaisėte?
— Kambaryje į lovą paguldėme.
„Taip, pagadino jis jums paskutinę naktį prieš išsiskiriant",—
pagalvojo Serpilinas, dėdamasis kepurę.
 „Viliukas" stovėjo čia pat prie korpuso už kampo.
Tėvas dar nebuvo iš jo išlipęs, sėdėjo priešakiniame pasės-
te, greta vairuotojo, ir, atsigręžęs į jį, kažko klausinėjo.
Prisiartinęs Serpilinas, nugirdo klausimo nuotrupą:
— Na, o jei, sakysime, žmonos kas neturi, kam atestatas?
— Sveikas,— tarė Serpilinas, priėjęs prie „Viliuko" iš tos pu­
sės, kur sėdėjo tėvas.
Tėvas, dar neatsigręždamas, lyg nenugirdęs, pridėjo prie au­
sies ranką. Ir tik paskui pasisuko ir ėmė lipti iš „Viliuko".
Serpilinas prilaikė tėvą už alkūnės, padėdamas jam išlipti,
ir, nusiėmęs kepurę, triskart pasibučiavo su juo, pajutęs ma­
chorkos kvapą taip stipriai, kaip jį užuodžia žmonės, neseniai
metę rūkyti.
Tėvas senoliškai apsiašarojo, o to anksčiau niekad nedary­
davo, ir pirmuosius žodžius — „štai ir pasimatėva" — ištarė
nepažįstamu, virpančiu balsu. Bet tuoj pat pridūrė tvirtesniu,
pažįstamu:
— Generolu pasidarei, Fedka! Ir skaičiau, ir girdėjau, o aki­
mis netikiu — priprasti vis tik reikia.
„Fedka" pasakė tyčia, ne todėl, kad pats taip būtų vadinęs,
o todėl, kad panoro taip pavadinti sūnų, girdint visai jo ge­
neroliškai palydai — vairuotojui ir adjutantui: jis generolas,
o man vis vien Fedka.
Serpilinas miglotai, kažkaip iš tolo prisiminė motiną ir jos
paklusnią, nuolankią meilę tėvui. Vis dėlto buvo jame tada
kažkas tokio, kas privertė motiną be atodairos eiti paskui jį.
Silpnas atgarsis to kažko — padaužiško ir valdingo — tebe­
si j aute tėvo asmenyje ir dabar, nepaisant aiškios senatvės.
— Eime į vidų.— Serpilinas paėmė tėvą už parankės ir pa­
žiūrėjo skersom, iš viršaus žemyn, į jo nežymiai kretančią gal­
vą su išblukusia, sena kepure juodu artileristo lankeliu be
žvaigždutės. Tėvas, apsivilkęs taukuotu kareivišku vatinuku,
kaip maišas kabančiu ant kitados plačių, o dabar nuo metų
sulinkusių pečių, pasirodė jam žemesnis, negu jis atminė, o gal
toks ir buvo.
— Draugas generole,— sustabdė Serpiliną Jevstignejevas,—
kokie bus dabar nurodymai?
— Nurodymai? — Serpilinas pasisuko nuo tėvo į Jevstigne-
jevą ir susimąstė.
Atšaukti kelionę buvo jau per vėlu. Į armiją jau pranešta,
ir ant užfrontės rajono ribos nuo dvidešimt antros valandos
Įsakyta laukti keliarodžiui. Be to, ten tikriausiai bus ne tik
keliarodis, greičiausiai atvažiuos pasitikti arba Boiko, arba
Zacharovas.
 — Nurodymai tie patys. Su pataisa, kad pajudėsime truputį
vėliau.
Serpilinas pažiūrėjo į Jevstignejevą ir pamanė: „Auksinis
tu vis dėlto vyras. Nepasiuntei tėvo vieno su vairuotoju, o iš
pagarbos jam ir man paaukojai savo brangiausią paskutinę
valandą."
Jis nusišypsojo, prisiminęs jaunystę ir tą vertę, kurią turi
tokia valanda, ir nutarė grąžinti tą valandą Jevstignejevui.
— Važiuok, padėk Aniai pusryčius paruošti, o „Viliuką" iš
karto atsiųsk paimti mūsų.
— Pusryčiai jau paruošti,— atvirai pasakė Jevstignejevas.
— Daryk, kaip įsakyta,— tarė Serpilinas ir už parankės su
tėvu nuėjo į namus.
— Tai gal kartu su juo ir važiuosime? — paklausė tėvas.
Bet Serpilinas, žinodamas, kad dabar Baranova užeis pas jį,
tėvui esant, ir tėvas vis tiek ją pamatys, pasakė tiesiai:
— Čia dar pas mane atsisveikinti užeis. Atsisveikinsiu, su­
grįš mašina — ir važiuosime.
Kai įėjo į namus, tėvas, prieš atsisėsdamas, įdėmiai apžvel­
gė kambarį, ir Serpilinas, tai pastebėjęs, taip pat, lyg ir nau­
jai, pamatė jį jau nebe savo, o tėvo akimis.
Kambarys buvo erdvus, net pernelyg erdvus vienam žmogui,
apstatytas gerais baldais su baltais drobiniais apvalkalais.
Serpilinas laukė, kad tėvas, taip įdėmiai apžvelgęs kamba­
rį, ką nors pasakys apie jį. Bet tėvas nieko nepasakė, nepa­
norėjo. Pakabino ant stovinčios prie durų nikeliuotos kabyk-
lės savąją artileristo kepurę ir atsisėdo už stalo.
— Gal nusimes! vatinį?
— Nieko, šilima kaulų nelaužo. Peršalau traukiny: tai vie­
ną langą atidaro, tai kitą. Pasisaugau!
— Kodėl gi mašina nevažiavai? Tam juk ir siunčiau,— ta­
vęs atvežti.
— O kam siųsti manęs atvežti! Pats pas mus meldžiamasai
atvažiuotum. Ne tie jau mano metai, kad iš vakaro atsiuntei,
o rytą jau važiuoti.
— Aš būčiau atvažiavęs, bet gydytojai nebūtų leidę.
— Tavęs — gydytojai, o manęs — Panka,— pasakė tėvas;
pagudravo, pavadinęs taip už akių savo Pelagėją Stepanovną.
Iš tikrųjų norėjo tuo mažybiniu vardu duot suprasti, kad ne
taip jau labai jos bijo.— Kol ruošėmės, šis bei tas, o čia dar
tavo vairuotojas, jai matant, prieš pat trobą purve su mašina
slystelėjo, vos neapsivertė. Tai ji ir pabijojo dėl manęs. įkal­
bėjo važiuoti traukiniu. Ir dar. . . Tėvas norėjo paaiškint
dar kažką, dėl ko jis nevažiavo iš karto, bet nebaigė sakyti,
apsigalvojo.— O už leidimą—ačiū: Maskvos seniai nematė­
me, dar nuo trisdešimtųjų metų,— pasakė jis apie save dau­
giskaita.— O ar negalima buvo leidimo dviem išrūpinti?
— Nepagalvojau apie tai,— pasakė Serpilinas.
Tiesą pasakius, galvojo, bet nepanoro, kad tėvas atvažiuotų
su pamote.
— Vadinasi, nusprendei, kad ir vienas, be senės, atvažiuo­
siu, užteks sveikatos,— tarė tėvas su pasitenkinimo savim gai­
da.— Panka sako, kad džiūti pradėjau, o šiaip aš dar stiprus.
O ji suseno, jau ne ta, kokia buvo, sirguliuoja,— pasakė tokiu
tonu, kad negalėjai suprasti, ar gailisi jis jos, ar džiaugiasi,
kad, nors ir jaunesnė, pirmoji sirguliuoti pradėjo ji, o ne jis.
Serpilinas žiūrėjo į tėvą ir galvojo, kad vis dėlto jis pasi­
keitė mažiau, negu galima buvo tikėtis per tuos aštuonerius
metus, iš jų trejus karo metus. Tėvo veidas buvo dar drūtas
ir sveikas, su violetiniu seno žmogaus raudoniu, ant standžiai
įtemptų žandų; tik aplink akis daugybė raukšlių, bet akys tos
pačios — mažytės, žydrutės, aštrios, taip ir neišblukusios.
Ir balsas tėvo buvo vis toks pat, pažįstamas — plonutis te-
noriukas, be senatviško virpėjimo.
— Vis dar dainuoji? — paklausė Serpilinas, prisiminęs, kad
ir jaunystėje, ir būdamas senyvo amžaus, tėvas išgėręs vis dai­
nuodavo šauniu, nutrūktgalvišku plonu tenoriuku įvairias dai­
nas — ir senas kaimiškas, ir palaidūniškas kareiviškas, ir gies­
mes, jausdamas ypatingą malonumą netikėtai pereiti nuo vie­
nos prie kitos.
— Dabar tik ir dainuoti,— tarė tėvas.
Serpilinas, pykdamas ant savęs, pamanė: ,,Iš tikro, ir radau
ko klausti!" Bet tėvas, pasirodo, turėjo omeny ką kita.
— Dabar ne tik spiritas, o ir denatūratas vaistinėje po ant­
spaudu. Visai ligonių priėmimo dienai — štai toks buteliukas!
Jis parodė dviem pirštais, koks tas buteliukas.
— Čia jau sau, kad ir kaip norėtum, nepasiliksi — sąžinės
nepragėrėme. Degtinė neįkandama. Naminės varyti nėra iš ko.
O su sausa gerkle kokios gi dainos?
Ir staiga aukštai ir tvirtai, be jokios falšyvos gaidos, už­
traukė:
Gelbėk, viešpatie, žmones tavo
Ir laimink mantą tavo.
Pergalę prieš priešą dovanoki. . .

Užtraukė ir nutilo.
— Kai pergalę dovanosite, pagiedosiu jums, kur norėsite —
norėsite prie altoriaus, norėsite susirinkime. Kada gi vis dėl­
 to pergalę dovanosite, a? — paklausė tėvas staiga, pakuždom,
lyg kokios paslapties, į kurią taip pat slapta turėjo atsakyti
Serpilinas.
— Kada subyrės priešai, tada ir dovanosime,— atsakė Ser­
pilinas iš vaikystės išlikusiais atmintyje giesmės žodžiais.
— Gerai būtų kad ir šiam pavasariui,— tarė tėvas.— Nes
vėl karvėmis ir moterimis turėsime arti.
Prisiminęs, ką tėvas pasakė apie sausą gerklę, Serpilinas ati­
darė lagaminą ir išėmė pradėtą konjako butelį.
— Gal išgersime?
— O užkąst turi? — paklausė tėvas.
— Užkandžio nėra. Užkandis bus ten, kai nuvažiuosime.
— Ten ir išgersime.
Serpilinas įdėjo butelį atgal į lagaminą ir vėl atsisėdo prie
stalo.
— Ar apie mūsų gyvenimą savo adjutantą išklausinėjai? —
paklausė tėvas.
— Tai, ką matė ir girdėjo, pasakė man.
— Daug jis girdėjo! Pavalgė, pamiegojo, vėl pavalgė ir
išvažiavo. Paklausytų kaip aš moterų namie kaukiant.,.
Ir tėvas ėmė pasakoti apie tai, kada ir kaip į jų namus vie­
nas po kito atėjo pranešimai apie visų trijų žentų mirtį.
Pirmasis pranešimas buvo ne pranešimas, o tiesiog laiškas
nuo jauniausios dukters, ištekėjusios už geležinkeliečio ir gy­
venančios kartu su juo nuo trisdešimt devintųjų metų Lvove.
Jį užmušė antrąją karo dieną, kai važiavo iš depo garvežius.
Ji atsiuntė atviruką iš kelio, iš Ternopolio, kada bėgo su vai­
kais nuo vokiečių. Bėgo, bet, matyt, nepabėgo: laiškų per
visą karą daugiau nebuvo.
— Ternopolis dar kovo mėnesį išvaduotas.
— Skaičiau,— tarė tėvas. O laiškų nėra. Gal kur į Vokietiją
išvarė. Rašo laikraščiuose, kad varymas didelis buvo!
Ir pasakojo toliau, be išraiškos, lygiu balsu, kaip žmogus,
seniai pripratęs ir pailsęs apie visa tai galvoti.
Vyriausiajai dukteriai, tai, kuri buvo ištekėjusi už koopera­
tininko, atėjo pranešimas, kad jos vyras, viršila, dingo be ži­
nios. Tik lauko paštas, o kame, iš kur — taip ir neišskaitė.
— Kažkur Rusijoje, o Rusija didelė,— su staiga prasiveržu­
siu kartėliu pasakė tėvas.— Kaip tik didįjį šeštadienį atėjo. At­
sigavėjome ašaromis ir toliau laukiame: gal dar atsiras — su
vienu mūsų gatvėje taip buvo.
Vyresniajai dukteriai, tai, kuri buvo ištekėjusi už mokyklos
direktoriaus, pranešimas atėjo praeitais metais, rugsėjo mėne­
sį, ir laiške viskas buvo pasakyta: ir kur, ir kaip žuvo vyres­
 nysis politinis vadovas, ir kur paminklas brolių kapuose sto­
vi— vienkiemis Jurjevka, dešimt kilometrų nuo Komaričių
stoties.
Išgirdęs tai, Serpilinas pagalvojo, kad, jei dešimt kilometrų
į pietus nuo Komaričių, tai čia buvo jo armijos ruožas, ir at-
vestinės sesers vyras, galimas daiktas, tarnavo joje. Bet klaus­
ti dabar, j pietus ar į šiaurę nuo Komaričių tasai Jurjevkos
vienkiemis, nevertėjo. Kokia dabar nauda iš tokio klausimo?
Užtat paklausė, ar nebuvo nuvažiavus našlė ten, prie kapo.
— Štai ir matyti, kad tu mūsų gyvenimą blogai pažįsti,—
tarė tėvas.— Koks dabar važinėjimas!
Serpilinas patylėjo. Ne, gyvenimą jis pažino, tur būt, ne
taip blogai. Ir žinojo, kad neatėjo dar laikas važinėt lankyti
kapų. Apie savo sūnų taip pat žino, kur ir kaip palaidotas, net
schemelę iš ten atsiuntė, antri metai aplanke guli. O nuva­
žiuot nenuvažiavo — negalėjo. Bet moterys, būna, padaro ir
tai, kas neįmanoma. Todėl ir paklausė.
— Nuo vienos žinios nėra, antra dieną naktį pašonėj dejuo­
ja, o trečioji už dvidešimties varstų gyvena, tarybinio ūkio
sodyboje, bet užtat jau kai atvažiuos ir pradės...— tėvas nu­
mojo ranka.— O Pelagėja už visas tris rauda. Visas išsigelbė­
jimas, kad laiko ji mažai turi. Jaunystėje — ko jai iš dievo
reikėjo: dažyt kiaušinius ir su moterim cerkvėj papostringau­
ti. O dabar pamaldi pasidarė.
Apie save ir savo sielvartą tėvas taip nieko ir nepasakė.
Užslėpė tą sielvartą po nelinksmu pasišaipymu iš moterų aša­
rų. Ir iš to šiurkštumo kitiems, iš paties savęs užmiršimo, dvel­
kė kažkokia jėga ir išdidumas, kurie, nepaisant jųdviejų seno
atitolimo nuo vienas kito, dabar staiga priartino Serpiliną prie
tėvo.
Kokie bebuvo jo santykiai su tėvu, bet dabar ir jis Serpili­
nui buvo — Rusija, prisikentusi sielvarto iki pat kaklo, persi­
dirbusi ir tebedirbanti iki jėgų netekimo ir kantriai laukianti
iš savo sūnų tik vieno: kad anksčiau ar vėliau, bet taip, kaip
pridera, užbaigtų šį prakeiktą karą galutine pergale.
— O kaip tu pats? — paklausė Serpilinas.— Anatolijus sa­
kė, kad nuo karo pradžios vėl dirbi.
— Ne nuo pradžios. Nuo pradžios dar galvojau: vis dėlto
septyniasdešimt penkti ėjo. O paskui, kai prieš pirmąją žiemą
ėmė vyrus švariai šluoti, sugalvojau, pradėjau gydytojauti. ..
— Ar sunku?
— O ką gi, ant krosnies gulėti ir vilku staugti lengviau, ar
ką? O jei apie patį darbą — kai tušti pilvai, žmonės mažiau
serga. Vočių, tiesa, daug nuo išsekimo,— prisiminė jis.— Na,
o jei liga tokia, kad ją tik duona su sviestu gali gydyti, kuo
čia padėsi? Veterinaras nešeriamos karvės, ir tos be šieno ant
kojų nepakels. Su darbu savo metuose dar susidoroju. Gydau.
Votikę ar flegmoną perplaunu — rankos nedreba. Ir dantį,
jei reikia, galiu ištraukti. . . Tau nereikia?
Serpilinas nusišypsojo, ir tėvas, pastebėjęs plieninius tiltus
ant jo priekinių dantų, paklausė:
— Kur darė?
— Kur darė — manęs dabar nėra.
— Dabar tokius tiltus net ir į Riazanę nuvažiavus vargu
bepastatytų! Technikai sako, nieko tam neturi, nors iš-
graužk...
— Kaip anūkai auga?
— Vyresnįjį mažai tematau, su motina tarybiniame ūkyje
dirba. Šaukimo laukia. Septyniolika jau. O jaunesnieji prie
mūsų gyvena. .. Bulvės praeitais metais geros buvo — ir pa­
sodinti užteko, ir dar du maišai tebėra. Ožkos pieno arbatai
užbaltinti pakanka. Gyvename geriau už daugelį, nemeluosiu.
Ir mokykloje šiais metais pasistengė. Kad ir prastos sriubos,
o po lėkštę vaikams duoda. Tarybų valdžia tais, kuriems toliau
reiks gyventi, vis tik geriau rūpinasi, negu tais, kam mirti
laikas.
Serpilinas iškart nesuprato, paskui susivokė: ,,Tai tikriausiai
dėl pensijos."
Ir paklausė:
— Kokia tavo pensija?
Tėvas nusišypsojo:
— Jei červoncais — didelė, gyventi galima. O jei pagal da­
bartines turgaus kainas — dviem kepaliukam duonos su prie­
svoriu. Tur būt, po karo tavo pensija bus vis dėlto didesnė
už mano.
— Kol kas nepagalvojau. Sulaukti reikia.
— Karas pasibaigs — sulauksi,— tarė tėvas. — Štai kiek da­
bar jūsų, generolų: kokį įsakymą laikrašty beperskaitytum —
po dešimt generolų. Vieni generolai, padedami kitų genero­
lų. . . Kas gi galėjo žinoti, kad tu generolu būsi. Ir laipsnis
anksčiau buvo laikomas carišku, ir pasiekei tu jį ne iš kar­
to. .. Pertrauka buvo.
— Pertrauka buvo, tai tiesa,— pasakė Serpilinas.
— Kai praeitais metais perskaičiau apie tave laikraštyje,
kad generolas ir kad ordiną davė, dvi savaites apylinkėje vi­
siems, kas tik ateidavo, laikraštį rodžiau. Ir į vykdomąjį komi­
tetą buvau nusinešęs. Kaipgi taip tave staiga ėmė ir paleido?—
paklausė tėvas.
 Serpilinas nepanoro atsakyti į šį klausimą, todėl, kad jame
skambėjo nuostaba, ne dėl to, kad suėmė, o dėl to, kad palei­
do. Taip nieko ir neatsakė.
— Toli buvai? — paklausė tėvas.
— Bemaž Amerika matėsi.
— Brangus dalykas,— tarė tėvas,— vien nuvežimas į ten
kiek valstybei kaštavo. O dar ir atgal. . .
Ir negalėjai suprasti: ar rimtai jis pasakė apie tą nuostolį
valstybei, ar pajuokavo senu įpratimu.
— Na, tu man pasakyk, tu generolas,— tarė tėvas po va­
landėlės tylos.— Tu draugą Staliną pats matei?
— Mačiau.
— Kaip jis atrodo? Kaip portretuose? Ar, sako, strazdano­
tas, raupų paliestas?
— Gal bent kiek.
— O juk protingas jis žmogus, galima sakyt, iš visų pats
protingiausias. ..— pasakė tėvas taip, lyg jo dabartinė nuomo­
nė, kad Stalinas pats protingiausias iš visų, prieštaravo anks­
tesnei.— Taip ar ne?
— Taip. O kodėl klausi? Mano akimis, savaime suprantama.
— Karas labai sunkus išėjo,— tarė tėvas.— Kas žinojo, kad
toks bus. . . Man septyniasdešimt septinti, jauniausiajam anū­
kui devinti. O tėvai kur?
Sulig tais žodžiais pasigirdo beldimas į duris, ir Serpilinas,
jau supratęs, kad atėjo Baranove, iš anksto pakilo jos pasitik­
ti ir sušuko:
— Prašau.
Baranova plačiai atvėrė duris, pasiruošusi kažką pasakyti,
bet, pamačiusi sėdintį nugara į ją senuką, stabtelėjo, suprato,
kad tai Serpilino tėvas, kuris jau neturėjo atvažiuoti ir vis dėl­
to atvažiavo.
Suprato ir pasakė visai kita, negu ketino:
— Draugas generole, atnešiau jums vaistinėlę kelionei. Ma­
niau tiesiai į „Viliuką" padėti, bet jo kažkodėl nėr. ..
Tėvas greitai, su smalsumu grįžtelėjo į ją, o Serpilinas pa­
sakė jai taip, lyg čia ir nebūtų buvę tėvo:
— Už vaistinėlę ačiū. O pasikalbėti su tavim mudviem vis
dėlto reikia.
Ir, paėmęs Baranovą po ranka, pasakė tėvui:
— Pasėdėk, tuoj ateisiu.
Juodu išėjo iš namo ir sustojo už kampo, pradžioje ilgosios
alėjos, kuri ėjo prie geltonuojančio tolumoj pagrindinio kor­
puso.
— Tėvas? — paklausė ji.
Jis linktelėjo.
 — Aš taip ir supratau. Kodėl nesupažindinai manęs su juo?
— Pagailėjau tam laiko. Mes jo ir taip nedaug turime. Su­
grįšiu — paaiškinsiu. Vis vien paklaus.
— Tikriausiai. Apžvelgė mane nuo viršugalvio iki kojų. Aš
kitaip jį įsivaizdavau,— pasakė ji, ir Serpilinas pajuto, kad tė­
vas jai nepatiko.— Kada tu dabar važiuoji?
— Kai tik mašina sugrįš.
— Neužtruksi dėl jo?
— Dabar nebegaliu.
— Še tau vaistinėlę.
Ji vis dar tebelaikė vaistinėlę po pažasčia, o dabar atida­
vė jam. Ir jo rankos liko užimtos, o jos — laisvos. Ji apka­
bino jį ir paklausė:
— Kaipgi tu dabar gyvensi be manęs? Visą laiką galvojau
apie save, o dabar staiga apie tave.
Serpilinas akies kraštu pastebėjo: kažkas praėjo netoli. Ir
ji pastebėjo, kad jis tai pastebėjo:
— Nieko,— tarė ji.— Kaip man sūnus rašė: „Toliau kaip
į frontą nepasiųs, mažiau kaip būrį neduos." Blogiausiu atveju
pasakys ar parašys, kad gydytoja su geru žmogum susinešė.
O aš patvirtinsiu: iš tikro susinešiau. Kaip, patvirtinti?
Ir sustabdė jį, nedavusi atsakyti.
— Ką tu! Aš juk dūkstu. Vis dar nesugalvoju, kaip gyven­
siu be tavęs. Pravirkčiau dabar — yra, sako, toks būdas išreikš­
ti jausmams. O kalbėti nėra apie ką. Viską pasakėme.
Ji pažiūrėjo kažkur pro šalį, staiga tarsi kažką prisiminė,
ir, nusiėmusi nuo rankos didelį vyrišką laikrodį, ištiesė jam:
— Pasiimk.
Jis žinojo, kad šis laikrodis buvo tėvo atmintis ir kad ji jau
kelerius metus nešiojo jį nenusiimdama. Jis tylėdamas paėmė
laikrodį ir užsidėjo ant rankos. O savąjį, nuimtą nuo rankos,
laikydamas už atsegto dirželio, neryžtingai ištiesė jai. Ji nusi­
šypsojo ir sekundei užmerkė akis, duodama suprasti, kad to
ir laukusi iš jo, kad taip ir reikėję padaryti, paskui paėmė
laikrodį ir įleido jį į balto savo chalato kišenę.
— Iki pasimatymo, brangusis. .. Na, ką tau dar pasakyti?
Ji kelis kartus pabučiavo'jį.
— O dabar man į vizitaciją reikia. O tu eik vidun.
— Kodėl?
Jam nesinorėjo eiti vidun. Jam, priešingai, norėjosi, kad ji
nueitų ten, pagrindinio korpuso link, šia ilgąja alėja ir jis ga­
lėtų dar ilgai žiūrėti jai įkandin.
— Eik, eik. Juk ne tu mane, o aš tave išlydžiu. Eik.
 Ir, vėl stipriai pabučiavusi, atsiplėšė nuo jo ir pakartojo dar
kartą, griežtai:
— Eik.
Jis pajuto, kaip jai sunku, pasisuko ir nuėjo. Atėjęs į kam­
barį, nė nežvilgtelėjo į tėvą, priėjo prie lango ir ėmė žiūrėti
jai įkandin, jausdamasis kaltas, kad slapta daro tai, ką ji už­
draudė.
Ji ėjo alėja, dabar jau toli, ant munduro apsivilkusi baltą
krakmolytą chalatą, kurį juokaudama vadino savo paradinę
uniforma.
Alėja buvo ilga, ir jis žiūrėjo jai įkandin dar ilgai.
Paskui pasisuko į tėvą.
— Toji kas tokia? — paklausė tėvas.
— Mano gydytoja.
— Tai ji neleido tau pas mane atvažiuoti?
— Ji,— tarė Serpilinas.— Kai baigsis karas, vesiu ją.
— O sutikimą davė?
— Davė.
— Suprantama.
Ir buvo tame žodyje „suprantama" vos juntama pašaipa:
„Žinoma, davė sutikimą. Kur neduos sutikimo tau, generolui?"
— Stotinga moteris,— patylėjęs tarė tėvas.— Bet vis dėlto
tu, dovanok, vyras pagyvenęs. Ar ne per jauna ji tau?
— Nieko,— pasakė Serpilinas su įsitikinimu, už kurį buvo
dėkingas jai.
— Suprantama,— pakartojo tėvas su kita, nei pirmiau, into­
nacija, dabar tikriausiai pagalvojęs ne apie sūnų, o apie save
ir savo šeimą: „Jei ves, vadinasi, viskas, kas bus, teks jai."
Serpilinas pajuto šį susirūpinimą, kuriame skambėjo ilgas
bendras gyvenimas su šykščia ir graibščia moterim, ir prisimi­
nė pinigus, kuriuos reikia duoti tėvui; ir tuos, kuriuos buvo
atidėjęs pats, ir tuos, kuriuos vakar atnešė Pikina. Atsegė
planšetę, išėmė iš jos abu vokus ir padėjo prieš tėvą.
— Štai pinigai. Čia visiems, nužiūrėk pats, kam kiek. An-
toninos su sūnum taip pat neužmiršk,— dėl visa ko pasakė jis
apie gyvenančią atskirai nuo tėvo seserį. — Čia astuoni tūks­
tančiai.
Tėvas paėmė vokus, padvejojo — ar nesuskaityti, bet neskai­
tė, o, atsisegęs vatinį, ilgai kaišiojo pinigus ten, po vatiniu,
į įvairias kišenes — ir iš kairės, ir iš dešinės.
— Dėkui. Žinok, čia anūkams davei. Mudu su Pelagėja ir
taip pragyventume. Mudviem daug nereikia.
„Tau jau bus matyti, reikia ar nereikia. .Serpilinas prisi-
14. Paskutinė vasara 209
minė nugirstą tėvo frazę prie „Viliuko": „Na, o jei, sakysime,
žmonos kas neturi, kam tenka atestatas? .
— Dabar nupirksiu lauktuvių turguje,— tarė tėvas,— Pela-
gėja išlydėjo, sakė gerai būtų, kad taip manufaktūros kokios. . .
— Iš kurgi pas mane manufaktūra? — Serpilinas iškart ne­
suvaldė priešiškumo protrūkio.— Komplektas batams tau ir at­
raiža milinei yra, iš milo vaikams žieminį rūbą pasiusite. Ten
pas Anią guli. Paimsi iš jos. Aš jau liepiau, kad ji atiduotų.
— Nieko ji man nesakė,— sunerimo tėvas.
Ir Serpilinas vėl pagalvojo apie jo ilgą gyvenimą su Pela-
gėja Stepanovna.
„Kitoks jis buvo jaunystėje. Visaip ten būdavo, bet kitoks.
Kaip daug gali padaryti bloga moteris per ilgą gyvenimą su
žmogum. . . Nors kodėl bloga? Man bloga, o jam, gal būt,
ir gera."
— Niekur ji jų nenudėjo — ne iš tokių,— pasakė jis apie
Anią, vis dar galvodamas apie pamotę.— Stačiai užmiršo tau
pasakyti.
— Kaip tai užmiršo?
Serpilinas neatsakė, prisiminė praėjusią naktį ir tai, kad
kaimynės nėra, ji dežuruoja ir, kaip sakė Ania, dabar uždaran­
ti savo kambarius išeidama. . . Vadinasi, juodu paguldė tėvą
ant lovos, mergaitę ant sofos, o patiems tą paskutinę naktį
beliko eiti į virtuvę.
„Bet tai jam ir į galvą neatėjo,— pagalvojo jis apie tėvą.—
O štai kad apie komplektą batams pasakyti užmiršo. . ."
— Ar tiesą sako, kad užsiregistravo? — paklausė tėvas.
— Tiesą.
— Tai užsiregistravo. . .
Tėvo žodžiuose buvo susirūpinimas, gal net pačiam dar ne­
suprantamas. Tikriausiai nesuspėjo apgalvoti, kaip čia: gerai
ar blogai jam ir jo namiškiams. Iš vienos pusės, jei užsire­
gistravo, vadinasi, boba iš ratų, tegu apie ją dabar vyresnysis
leitenantas galvoja, o iš kitos pusės.. . Kas čia žino, kaip ten
iš kitos pusės.
Serpilinas išgirdo, kaip už lango apsisuko mašina.
— Atvažiavo mūsų,— tarė jis tėvui.
Ir, pažvelgęs j Baranovos atneštą kartoninę dėžutę su vaisti­
nėle, pastūmė ją per stalą tėvui:
— Paimk savo apylinkei. Sakai, vaistų trūksta, čia, tur būt,
daug ko yra.
— Draugas generole! . .
Duryse stovėjo vairuotojas.
— Imk lagaminą, važiuojam!
 PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Jau devintą valandą iš eilės „Viliukas" ir neatsilie-

kantis nuo jo „dodžas“ šokinėjo per Varšuvos plento duobes
ir pravėžas.
Malojaroslavcas, Medyne ir Juchnovas liko užpakalyje, bet
iki Kričiovo, už kurio reikėjo pasukti į savo armijos kelią,
dar buvo kone du šimtai kilometrų.
Pilkšva, birželio pradžiai šaltoka, tačiau sausa diena leido
važiuoti pagal grafiką, vidutinišku keturiasdešimties kilometrų
greičiu, nors plentas, nepaisant visų kelininkų pastangų, buvo
karo taip išmaltas, jog netgi tokiu greičiu važiuoti buvo sunku.
Jevstignejevas, pakeitęs dabar snaudžiantį ant užpakalinio
pasėsto šoferį, bandė daryti tai, kas neįmanoma: vairuoti ma­
šiną kuo atsargiau, nemažinant greičio. Bet ji vis tiek kaip
ožys šokinėjo per išdaužytas kelio vietas. Užmigusį prieš va­
landą Serpiliną taip trūkčiojo pirmyn ir atgal, jog Jevstigne­
jevas visą laiką bijojo, kad vadui nuo galvos nenulėktų jo
naujutėlė generolo kepurė, nupirkta jam vakar Maskvoje, ka­
rinėje parduotuvėje.
„Vis dėlto jis stiprus",— pažvelgęs iš šono į Serpiliną, kuris
ir miegodamas tvirtai laikėsi įsikibęs ranka už priekinio lan­
go rėmelio, pagalvojo Jevstignejevas.
Ir prisiminė, kaip užvakar, kai dar niekas nežinojo, ar jis
bus išrašytas iš ligoninės, daktarė Olga Ivanovna nusergėjo jį
vieną, be Serpilino, ir griežtai prisakė vežti generolą kuo pa­
togiau. Aiškino, kad po anos avarijos ilgas kratymas „Viliu­
ku" jam neišeis į naudą.
— Jokiu būdu nevežkite jo išsyk toliau, kaip iki Roslav-
lio, o jeigu jau labai spirsis, pameluokite, kad sugedo mašina.
„Tur būt, mano, kad jis toks pat su mumis, kaip ir su ja.
Pabandyk jam sumeluoti, kai jis jau ištrūko iš Maskvos ir
vien tik ir galvoja, kaip greičiau nuvykti į savo armiją! Įsa­
kyta, kas beatsitiktų, šiandien būti vietoje. Per visą laiką
tik sykį penkioms minutėms leido sustoti — pripildyti baką
benzino. O arbatą iš termoso gėrė ir užkandžiavo iš eilės vie­
nas po kito nesustodami. Visą laiką kuris nors prie vairo. Ir
„Viliuke", ir ten, užpakaly, „dodže" .. .
Vėl pažvelgęs į tebemiegant} Serpiliną, Jevstignejevas prisi­
minė, kaip šįryt pusryčiavo ir atsisveikino tenai, Anios bute.
Serpilinas, vos atvažiavęs ir įėjęs į butą, iškart kaip gimi­
naitis išbučiavo Anią ir jį — pasveikino. Dar mergytę, pakėlęs
nuo grindų, pabučiavo keliskart į plaukučius; matėsi, kad jam
gaila su ja skirtis.
 Bet, kai tik pastatė mergytę ant grindų, tuoj pasakė:
— Pusryčiams ir atsisveikinimui turim trisdešimt minučių.
Dešimtą — ant žirgų!
Ir paskui, nors neskubėjo, neragino, vis tiek nuolat žvilg­
čiojo į laikrodį.
Sėdėjo prie stalo šalia savo tėvo taip, tartum viskas, ką
jie turėjo vienas kitam pasakyti, jau pasakyta. Kalbėjo tik
su mergyte ir Ania. Netgi uždraudė Aniai nunešti į virtuvę
nešvarias lėkštes: „Sėdėk, paskui susiplausi."
O kai Ania jam pasakė: „Jūs tenai, fronte, dėl mūsų nesirū­
pinkite; jums, kariškiams, ir be mūsų daug rūpesčių",— jis stai­
ga paklausė: „Kiek per šiuos metus pasiuvai palaidinių?"
Ania atsakė neskaičiusi.
Tada jis ištiesė per stalą ilgą ranką, paglostė jai galvą ir
pasakė: „Pati neskaitei, tai mes kada nors suskaitysim. Manai,
kad tik tie kariškiai, kurie antpečius nešioja? Ne. Kariškiai —
tai visi tie, kurie karo naštą ant pečių neša." Pasakė taip, tar­
tum jausdamasis jai kuo nusikaltęs. Jai net ašaros ištryško.
O generolo tėvas vis sėdėjo ir tylėjo. Kaip ir vakar dairėsi
po kambarį: žiūrėjo, kas jame yra. O gal nuobodžiavo dėl to,
kad sūnus šnekėjo ne su juo, o su Ania? Paskui pasakė: „Pa­
gyvensiu pas jus trejetą dienų ir važiuosiu." Ir ėmė klausinėti,
kaip jam pasiekti tą didelę Maskvos turgavietę Saltykovkos
stotyje, apie kurią buvo girdėjęs Riazanėje. Pasirodo, jie dar
žiemą meitėlius buvo papjovę, ir jis atvežė likusių taukų. No­
ri tuos taukus parduoti, o nusipirkti kokio audeklo.
„Na, atvežei, ir gerai! Na, ir parduok, ir nusipirk, o kam
apie tai kalbėti prie generolo? — smerkdamas galvojo Jevs-
tignejevas.— Palauk, kol į karą išvažiuos. Liksi su Ania, išklos
tau, ir kaip į tą Saltykovką nusigauti..
Generolo tėvas jam kažkodėl nepatiko jau iš anksto, kai jo
dar nebuvo matęs, nes dėl tos kelionės reikėjo dviem dienoms
ir vienai nakčiai palikti Anią. O tų dienų ir naktų ir taip ma­
ža; dabar iki karo pabaigos niekas nieko nepridės.
Iš pradžių jis tramdė savo priešiškumą; netgi sugėdino pats
save, kai, atvažiavęs į Tumą, sužinojo, kad senukų visos duk­
ros likusios be vyrų, o trejetas anūkų — našlaičiai.
Tačiau, kai rytą senis staiga atsisakė važiuoti, Jevstigneje-
vo priešiškumas jam atgijo su nauja jėga.
Jeigu iškart nevažiavo, vadinas, ne taip jau labai išsiilgęs
sūnaus. Taigi, galima buvo nė nevažiuoti pas jį, leidimą paštu
pasiųsti.
Kai atvyko vakar jau temstant, irgi mažai džiaugsmo tebuvo.
Nors niekuo to abu su Ania neparodė, ir kalbėjo su juo, kiek
jis norėjo, ir nusiprausti vonią paruošė, ir laukė, kol nusipraus,
ir į savo lovą paguldė. . . Padarė viską, kaip ir priderėjo iš pa­
garbos.
Bet savęs, žinoma, jiems buvo gaila. Savo paskutinių valan­
dų. O čia dar iš ryto pradėjo apie tą meitėlį ir audeklą. ..
Generolas nieko nepasakė, bet Jevstignejevui pasirodė, kad
ir jam tas nepatiko. Netgi gaila pasidarė generolo, kad jo toks
tėvas.
Pusryčiauti baigė anksčiau, negu buvo nustatyta. Generolas
pakilo iš užstalės ir tarė mergytei:
— Eiva į kiemą, mano mašinos pažiūrėsim.
— Aš jau mačiau,— atsakė mergytė.
Bet generolas pridūrė:
— O aš dar kitą turiu, didelę, kurios tu nematei.
Ir, paėmęs tėvą už parankės, irgi pavadino su savim:
— Eime su mumis, leiskim žmonėms atsisveikinti.
— Ir aš su jumis,— droviai pasisiūlė Ania, bet generolas
ją sulaikė:
— Mes einam, pasivaikščiosim, pasikalbėsim tenai, o jūs ne­
skubėkite, atsisveikinkit, pasėdėkit. Galim ir dešimt penkiolika
išvažiuoti. Lauke sausa, kelionėj paspausim.
Ir išėjo į lauką drauge su tėvu ir mergyte, palikdamas jiems
su Ania dar tas paskutines penkiolika minučių, kurių jiedu
jau nesitikėjo. Matyt, iš anksto buvo taip nusprendęs.
„Taip, kur jau kur, o čia jis parodė gerą širdį",— pagalvo­
jo Jevstignejevas apie Serpiliną, prisiminęs užverktas Anios
akis ir jos patį paskutinįjį klausimą: „O gal vis dėlto paliks
tave?"
Prisiminė, sustabdė mašiną priešais šlagbaumą prie perva­
žos ir grįžtelėjęs pažiūrėjo į Serpiliną.
Serpilinas, pasirodo, jau nebemiegojo — prabudo, mašinai
sustojus, ir pats žiūrėjo į Jevstignejevą. Ir, kai susitiko jų­
dviejų akys, Jevstignejevas vėl pagalvojo tai, ką ne sykį sa­
kė Aniai: „Nepaliks prie savęs."
Čia jis nei geras, nei blogas, o paprasčiausiai padarys, kaip
nusprendė. Ir, vadinas, reikia prašytis arba į pulko, arba į ba­
taliono štabą, ir kuo greičiau pasiprašysi, tuo daugiau išsau­
gos tau pagarbos.
— Na, kaip, giminaiti,— nusišypsojo Serpilinas.—Apie ką
galvojai, kol aš miegojau?
— Apie save, apie savo raportą, draugas armijos vade.
— Jeigu apie raportą, vadinas, ne apie save, o apie mane.
Kai toks reikalas, vis dėlto geriau ne pačiam įsakyti, lengviau
ant raporto užrašyti „sutinku". Dėkoju. Kiek nuvažiavome, kol
miegojau?
— Posūkį į Liudinovą pravažiavom. Greit dešinėj posūkis
į Spas-Dernenską. Iki Roslavlio dar devyniasdešimt penki ki­
lometrai. Čia Jeršių stotis.
Senutė su juoda geležinkelietės miline atidarė šlagbaumą.
— Kol kas pagal grafiką,— tarė Serpilinas.— Rūškana diena.
Jei būtų saulė, žemė vis linksmiau atrodytų.
Ir, pažvelgęs į dangų, tuoj už pervažos nusigręžė nuo Jevs-
tigne'evo ir daugiau nebekalbėjo.
Dabar, važiuojant į frontą, jį buvo užvaldęs toks jausmas,
kad vienas gyvenimas, nespėjęs prasidėti, baigėsi, o kitas, ne­
spėjęs baigtis, vėl prasidėjo. Ir tas ankstesnis gyvenimas, ne­
ilgam laikui nutrauktas viso to, ką jis patyrė Maskvoje, vėl
priminė save: kad jis ir yra tas vienintelis gyvenimas, kurį
jis dabar gyvens iki karo pabaigos.
Varšuvos plentas jam buvo prisiminimų kelias. Visos vieto­
vės, pro kurias šiandien važiavo iki Juchnovo ir už Juchnovo,
buvo vienaip ar kitaip įstrigusios į atmintį iš keturiasdešimt
pirmųjų ir antrųjų žiemos.
Pravažiavo Podolską, kur jo divizijai buvo siuvami maskavi-
vo chalatai...
Pravažiavo Krėstus, kur paskutinėmis vokiečių puolimo prieš
Maskvą dienomis jis priėmė diviziją...
Pravažiavo Voskresensko stotį, kurią jis bandė užimti tre­
čiąją puolimo dieną; ji taip ir liko nuo to laiko vieni griu­
vėsiai. . .
Pravažiavo Juchnovą, kurį užimant jis taip pat dalyvavo, ir
už Juchnovo tą posūkį į kairę, į rajono centrą Gračius, ku­
riuos jo divizija pasiekė, ir pagal jo planą, plačiai apėjusi, be­
veik be nuostolių užėmė. Tačiau pavėluotai ir ne taip, kaip
buvo įsakyta iš pradžių; ir už tai, kad ne tada ir ne taip, jį
atleido iš divizijos vado pareigų, nors tie, kurie atleido, žino­
jo, kad, jis teisus.
Dabar už tai neatleistų. Gal būt, atvirkščiai: už sumanų ma­
nevrą įsakyme padėką pareikštų. O tada atleido. Tame posū­
kyje į Gračius netgi norėjo valandėlę sustoti, bet nesustojo.
Daug vandens nutekėjo nuo keturiasdešimt antrųjų žiemos. . .
Serpilinas išgirdo, kaip užpakalyje, ant pasėsto, sujudo ir
krenkštelėjo miegūstas vairuotojas, ir neatsigręždamas pa­
klausė:
— Kaip, Gudkovai, išsimiegojote?
Jevstignejevui buvo įsakyta pakeisti vairuotoją, kad šis pa­
ilsėtų prieš paskutinį, patį sunkiausią kelio ruožą.
 — Išsimiegojau, draugas armijos vade,— užgniauždamas žio­
vulį, atsakė Gudkovas.— Įsakysite pakeisti vyresnįjį leite­
nantą?
— Kol kas nereikia — už Roslavlio pakeisite. Ilsėkitės. Jei
norite rūkyti, rūkykite, kol ne prie vairo.
— Klausau, užsirūkysiu, draugas generole! — linksmai atsi­
liepė Gudkovas.
Jis gerai žinojo, kad, kiek valandų besėdėtum prie vairo,
vežant Serpiliną, nėra jokios vilties ne tik užrūkyti, bet ir
burną pražioti: su vairuotoju, kai šis sėdi prie vairo, genero­
las — nė žodžio. Nebent .įsako, kur pasukti.
— Neturėjau progos paklausti jūsų,— tarė Serpilinas,— kaip
praleidote laiką Maskvoje? Su giminėm matėtės?
Pamaskvyje, Mytiščiuose, gyveno Gudkovo vyresnioji se­
suo.
— Keturiskart mačiausi, draugas armijos vade. Dukart nak­
vojau. Pasikalbėjom už visą karo metą.
— Kaip jie gyvena?
— Kaip dabartiniu laiku, neblogai gyvena, draugas armijos
vade. Ir sesuo, ir svainis dirba — jis gamykloje Mytiščiuose, ji­
nai geležinkelio stotyje, turi dvi darbininkų korteles. Jis ga­
mykloje pietus gauna. Žiemą, sako, pietūs geri būdavę, da­
bar, tiesa, prastesni. To priedo, kurį iš pagalbinio ūkio turėda­
vo, iki vasaros neužteko.
— O kodėl dviese? Vaikų nėra?
— Kodėl nėra? Yra. Tiktai ne tėvai juos maitina, o armija —
patys pagal pirmą normą tenai gauna.
— Kur jie tenai?
— Duktė kelių tarnyboje, reguliuotoja, o sūnų paėmė į ze­
nitinę.
— Į zenitinę? Pavyko, vis daugiau tikrumo, kad liks gy­
vas,— įsiterpė Jevstignejevas ir užsikirto, prisiminęs, kad Ser­
pilinas nekenčia, kai prie vairo kalbama.
— O ką sesuo ir svainis gauna pagal korteles? Užtenka?
— Kaip čia pasakius, draugas vade. Duonos pagal dvi dar­
bininko korteles — tūkstantis du šimtai gramų. Duonos užten­
ka. O su visu kitu nepasakyčiau, kad gerai. Kad nors viską,
kas kortelėse paskirta, tiksliai duotų. .. O čia pažymėta vie­
na, o gauni kita: tai vietoj mėsos — kiaušinių miltelių, tai vie­
toj kruopų — bulvių, tai vietoj cukraus — saldainių. Cukraus
gabaliuką suskaldysi — ir rytui, ir vakarui užtenka, o saldai­
nis— kaip jį ištempsi? Be to, kaip ir kada paimti? Jis gamy­
boje, ji stotyje, jo kortelės vienoj parduotuvėj registruotos,
o jos — kitoj. Ir čia stovėk, ir ten stovėk... O jeigu išsyk,
kai praneš, nenueisi — vėl rizika; kitąsyk, žiūrėk, nors ir pa­
skelbta, jau nebėra! Vadinas, žuvę talonai. . .
Gudkovas staiga sustojo pasakojęs, tur būt, nusprendė, kad
per daug įsiplepėjo, ir pridūrė kitokiu, žvaliu balsu:
— O vis dėlto, ką besakytum, žmonės gyvena ir nesiskun­
džia. Tuo labiau, kad įsitikinę: karui dabar greit galas.
„Gyvena, tikrai gyvena,— pagalvojo Serpilinas,— ir skun­
džiasi taip retai, jog prieš juos kepurę už tai reikėtų nukelti.
O tu, būdamas generolas, jeigu ir nevalgai fronte ištisom die­
nom, tai tik todėl, kad nėra laiko apie tai prisiminti. Gy­
veni laisvas nuo rūpesčio, kuo prikimšti skrandį. Taip ir turi
būti: per daug rūpesčių slegia tave, kad dar ir apie tai gal­
votum. Ir vis tik prisimeni, kaip žmonės užnugaryje gyvena,
ir lyg nejauku prieš juos..."
Gudkovas už jo nugaros staiga prunkštelėjo.
— Anekdotą, tur būt, prisiminei?
— Tikrai anekdotą, draugas armijos vade. Prisiminiau, kaip
svainis apie siuntinį pasakojo. Tambove jo našlaujanti sesuo
gyvena, tarnautojo kortelę turi. Tai jis du mėnesius jai duo­
ną džiovino. O kaip pasiųsti? Norint siuntinį išsiųsti, reikia
turėti taloną. O taloną tiktai kariškiams duoda, ir ne kiekvie­
nas taip lengvai jį perleis. Taip juodu su žmona pirmiau duo­
nos pridžiovino, o paskui dar mėnesį butelius rankiojo. Už
dešimt tuščių butelių parduotuvėje puslitrį degtinės duoda.
Butelių pririnko, puslitrį gavo, su vienu geležinkelio apsaugos
kareiviu į taloną iškeitė ir pagal tą taloną siuntinį pasiuntė.
Matot, kokia gaišatis — juokas pro ašaras!
Gudkovui papasakojus apie tą siuntinį, siųstą našlei sese­
riai, Serpilinui visai nejučiomis staiga iškilo prieš akis seniai
mirusi jo paties motina, be jo ir be tėvo, visų užmiršta kažkur
tolimame užnugaryje. . . Jei būtų gyva, ji dabar turėtų septy­
niasdešimt vienerius metus. Prisiminė, kaip vaikystėje motina
jiedviem su tėvu gamindavo totorišką valgį baur-taraką —
į paūdrę įkeptas smulkiai sukapotas avienos kepenis su svo­
gūnais ir kiaušiniais. Gamindavo, bet pati kažkodėl nevalgyda­
vo, o tik mėgdavo sėdėti greta ir žiūrėti, kaip valgo jiedu su
tėvu. ..
— Roslavlis,— paskelbė Jevstignejevas.
Serpilinas prisiminė Roslavlį kaip malonų žalumoj skendintį
miestuką. Devintąją karo dieną jų ešelonas buvo čia sustojęs,
ir niekam tada dar nė į galvą neatėjo, kad vieni niekai belikę
važiuoti iki Mogiliovo. . .
Mašina pakilo įkalnėn išdaužytu akmenų grindiniu. Centrinė
Roslavlio gatvė tartum nebe ta pati; dvi stovėjusios prie kelio
cerkvės sugriautos. Viena sudaužyta sviedinių ir visa skylėta,
kitos varpinė pavirtusi krūva sudužusių plytų: bomba pataikė
į patį vidurį.
Abipus gatvės visi mediniai pastatai sudegė; tarp dykvie­
čių pusiau sugriauti mūriniai namai — negyvenami ir gyve­
nami; skylės sienoje bet kaip užlopytos plytom, atneštom iš
kitų griuvėsių.
Iš to, kas buvo, liko tik medžiai, bet ir jų daug mažiau —
išplauti malkoms.
Serpilinas norėjo sustoti čia, Roslavlyje,— prasimankštinti.
Bet persigalvojo. Geriau tai padaryti, išvažiavus iš miesto.
Linksmiau.
Vos tik pervažiavę Roslavlį, netikėtai išvydo priešais „stu-
debekerių" kolonos uodegą,— jie vilko ant priekabų 122 mi­
limetrų pabūklus. Septynis kilometrus iki pervažos jie vis len­
kė ir lenkė šią koloną, bet taip ir neaplenkė.
„Studebekeriai" buvo nauji, pabūklai irgi. Sprendžiant iš vis­
ko, į frontą traukė prasiveržimo artilerijos divizija, arba nau­
jai suformuota, arba gavusi naujos technikos.
Išsikrovė ten, Roslavlyje, o toliau važiavo savo eiga.
Serpilinas sumetė pagal laikrodį: artilerija judėjo taip, kad
vokiečiai nepastebėtų iš oro. Kaip atrodė, išsikrovė dar pra­
ėjusią naktį, o dieną išsisklaidę laukė ir patraukė toliau, steng­
damiesi pafrontės ruožą pasiekti sutemus, per naktį nusigauti
iki vietos, o paryčiui dingti miškuose — tartum niekur nieko!
Priešaky pasirodė pervaža, pro kurią iš lėto šliaužė taip pat
fronto link, Kričiovo pusėn, ilgas sąstatas su užmaskuotais ant
platformų „trisdešimtketvirtukais". Serpilino mašina sustojo ša­
lia „Viliuko", važiuojančio artilerijos kolonos priešaky. Prie
šlagbaumo stovėjo išlipę iš „Viliuko" artileristai — du pulkinin­
kai ir majoras.
Pamatę privažiuojantį generolą, jie iš tolo atidavė pagarbą,
bet arčiau nepriėjo.
Ir jis jų nekvietė — nugalėjo pagundą paklausti, kas, kur
ir kieno žinioj, tuo labiau, kad jam atsakyti į tai jie nepriva­
lėjo, netgi priešingai. O ir klausti, tiesą pasakius, nėra ko:
jeigu išsikrovė Roslavlyje ir važiuoja Kričiovo link, vadinas,
pateks jų fronto žinion; o į kokius punktus važiuoja — pra­
važiuojantiems generolams, nors tu ir armijos vadas būtum,
nepridera žinoti. Šiuo atžvilgiu pas mus pastaruoju metu tvar­
ka beveik pavyzdinė.
Pasėdėjęs mašinoje, jis vis dėlto išlipo prasimankštinti, ta­
čiau pasuko į kitą pusę, ne į tą, kur stovėjo karininkai. Nuo
ilgo važiavimo truputį skaudėjo galvą, bet jautėsi geriau, ne­
 gu buvo tikėjęsis. Ir dėl to net linksmiau pasidarė: iš tikrųjų
apgydė, laiko veltui nesugaišo.
Įdomu, kas jį pasitiks tenai, kelio atsišakojime, už Kričio-
vo, ir kokių naujienų praneš? Širdyje norėjosi, kad Zacharo­
vas. Pasitaiko, kad kare ir ilgiau drauge išgyvena armijos va­
das su Karo tarybos nariu, o vis tiek neprisitaiko vienas prie
kito. Teko girdėti, kad taip būna. O juodu su Zacharovu nė
nesistengė prisitaikyti, savaime taip išėjo.
Kai Serpilinas grįžo prie „Viliuko", Gudkovas ir Jevstigne-
jevas buvo jau pasikeitę vietomis: Gudkovas sėdėjo prie vai­
ro, o Jevstignejevas — užpakalyje.
Pro šlagbaumą, bildėdamos per sandūras ir mygdamos į san­
kasą pabėgius, slinko paskutinės platformos su tankais.
Už pervažos trejetą kilometrų lėkte pralėkė, o paskui vėl
slinko vėžlio greičiu, nuolat traukdamiesi į kelio pakraštį,
lenkdami dar vieną artilerijos pulką, gabenamą „studebeke-
rių". Jo technika jau buvo dalyvavusi mūšiuose. Mašinų kė­
buluose, pabūklų lafetuose bei skyduose matėsi įbrėžimai, įlin­
kimai, skeveldrų žymės.
Palikę ir šį pabūklą, vėl važiavo laisvai bent penkiolika
kilometrų, tik retkarčiais sulėtindami greitį, prasilenkdami su
priešais judančiomis mašinomis, kol jau vakare pasivijo kolo­
ną sunkiųjų vikšrinių 203 milimetrų haubicų. Šios traukė ko­
ne visu kelio plotu, ir Gudkovui teko paprakaituoti, kol tam­
soje jas vieną po kitos aplenkė.
„Viskas pagal grafiką,— vėl pagalvojo Serpilinas.— Šiuos pa­
būklus paleido į priekį, su intervalu, kad neužsigrūstų kelias."
Džiaugsmas, kuris jį apimdavo, aplenkiant artileriją, buvo
stipresnis už apmaudą dėl gaišavimų kelyje. Į jų frontą trau­
kė tokia jėga, kuri ne kiekvienai šventei duodama!
Pagaliau Gudkovas aplenkė kolonos pradžią, ir, ištrūkęs į
laisvę, nusiėmė pilotę ir nusišluostė prakaitą; paskutinieji de­
šimt kilometrų jį nukamavo — lenkdamas važiavo kairiaisiais
ratais pačiu kelkraščiu, tik per plaukelį nenuvirsdamas į
griovį.
„.Drąsus vairuotojas!" — patenkintas pagalvojo Serpilinas, ga­
lutinai nusprendęs nepakeisti Gudkovo.
Kol privažiavo Kričiovą, reikėjo naktį aplenkti dar kažkokio
ūkio — sprendžiant iš benzopilstytuvų — tankų ūkio paskuti­
nes gurguoles.
Ūkis — ne kariškių, o greičiau valstiečių žodis, ir anksčiau
karinėj vartosenoj jo nebuvo, bet per karą jis kažkaip nepa­
stebimai įsišaknijo. Pirmiausia jį buvo imta vartoti kaip mas­
kavimo priemonę, stengiantis nevardyti numeriais nei pulkų,
nei divizijų, nei armijų,— imta sakyti „ūkis toks ir toks", ir
viskas. . . O vėliau pamažu tas žodis virto visai karišku, reika­
lingu žodžiu. Atitiko dalyko esmę.
Iš tikrųjų, kaip dar pavadinsi visa tai, kas kare atiduodama
tau į rankas — didelis ar mažas viršininkas tu būtum? Viską,
ko reikia ne tik pačiam karui, bet ir dalyvaujantiems kare
žmonėms,— viską, ką turi čia pat, po ranka, ir tai, kuo ka­
riaujama, ir kuo žemė kasama, ir kuo žmonės maitinami, ir
prausiami, ir kuo žaizdos tvarstomos — viskas turi būti tavo
ūkyje. Viskas. Nuo kovinio komplekto iki individualinio pa­
keto milinės kišenėje.
O jeigu ko nors nėra arba per maža, vadinas, esi prastas
šeimininkas.
Už Kričiovo, antrame kilometre, ties posūkiu į dešinę, su­
mirkčiojo žibintuvėlis. Tikriausiai ne jiems pirmiems,— šiaip
ar taip, laukia jau trečią valandą!
„Štai ir mano ūkis",— pagalvojo Serpilinas ir reguliuotojo
rankoje tebemirkčiojančio žibintuvėlio šviesoje pamatė išlipan­
tį iš „Viliuko“ Zacharovą. Vis dėlto pasitiko Zacharovas.
— Štabo viršininkas po pietų į fronto štabą išdūmė,— tarė
Zacharovas po to, kai, prisiminęs sulaužytą raktikaulį, atsar­
giai apkabino Serpiliną. — Operatyvinio skyriaus viršininkas
darbais užsivertęs. O mes, Karo tarybos nariai, kaip kai kas
galvoja, visada turime laisvo laiko — kur panorėjai, ten ir va­
žiuok!
— Liaukis save užgauliojęs,— pasakė Serpilinas.— Žinau,
kiek turi to laisvo laiko!
Zacharovas netgi žibintuvėlio šviesoje atrodė išvargęs.
— Smarkiai darbuojatės?
— Teisybę sakant, darbų iki kaklo. Ypač paskutinę savai­
tę,— paaiškino Zacharovas ir kryptelėjo į stovintį šalimais pa­
pulkininkį: — Štai dėl visa ko pasiėmiau Prokudiną. Jei pa­
norėsi, operatorius tau važiuojant praneš apie visą padėtį. Ko­
kia buvo pastarąsias aštuoniolika valandų.
— Vietoje pagal žemėlapį pažiūrėsiu, pakentėsiu,— tarė Ser­
pilinas, sveikindamasis su Prokudinu.
Jis apsižvalgė, ar nestovi dar kas nors jo nepasveikintas, ir
pasiteiravo apie savo pavaduotoją:
— Ivanas Vasiljevičius neatvažiavo?
— Norėjo, bet aš atkalbėjau, beveik įsakiau,— atsakė Za­
charovas.— Jis negaluoja.
— Vėl žaizda atsivėrė? — susirūpinęs paklausė Serpilinas.
— Ne, tik angina senį prigriebė. Bet jo tokia natūra — ry­
toj bus sveikas. Važiuosim?
 — Važiuojam!
— O kaip?
— Kaip nori.
— Tai sėsiu užpakaly tavęs.
— O ar tavęs neišmes iš užpakalinės sėdynės? Kelias, kiek
pamenu. ..
— Seniai bebuvai. Kelias pas mus dabar geresnis, negu Var­
šuvos plentas. Pasidarbavom.
— Leisite pereiti į jūsų mašiną, draugas Karo tarybos na­
ry? — paklausė Jevstignejevas.
— Pereik. Tur būt, fronto išsiilgai tenai, Maskvoje? Niekis,
dabar vėl pavažinėsim!
Jevstignejevas neatsakė, nutylėjo. Žinojo, kad dabar nepa-
važinės.
Zacharovas ir Serpilinas sėdo į „Viliuką" ir pirmąsias kele­
tą minučių važiavo tylėdami, pratindamiesi prie vienas kito.
Priešais važiavo mašina su operatyvinio skyriaus viršininko
pavaduotoju Prokudinu.
— Kelias iš tikrųjų neblogas,— pasakė Serpilinas.
— Už septynių kilometrų į savo armijos kelią jsuksim. Čia
kol kas frontinis. Na, ir mūsų kelias, tur būt, ne blogesnis. ..
Išvažiavo mūsų Boiko į fronto štabą, pas štabo viršininką,
o rytoj ir mudu abu esame šaukiami pas naująjį fronto vadą.
Važiuosim prisistatyti.
Zacharovas kažkodėl šyptelėjo. Serpilinas nesuprato kodėl.
Jis tik nustebo, kad yra paskirtas naujas fronto vadas.
— O ką paskyrė?
— Nejau nežinai, Maskvoj nesakė?
— Nežinau.
— Generolas pulkininkas Batiukas. Vakar atvyko ir priėmė
frontą.
— O kurgi...— norėjo paklausti Serpilinas apie buvusį fron­
to vadą.
— Kol kas nežinome. Žinome tiktai, kad rytoj vykstame su­
sipažinti su naujuoju — generolu pulkininku Batiuku. Ko tik
nebūna pasaulyje!
„Tai mat, kur jis taip staiga išgaravo iš sanatorijos!—pa­
galvojo Serpilinas.— Vadinas, Batiukas..."

Šešioliktas skyrius
Naujasis fronto - vadas generolas pulkininkas Ba­
tiukas laukė atvažiuojant Serpilino, kurio dar nebuvo matęs
po to, kai ėmė vadovauti frontui.
Su Serpilinu turėjo atvažiuoti ir armijos Karo tarybos narys
 Zacharovas. Batiukas jo nebuvo matęs nuo Stalingrado dienų;
atsisveikino su juo, kai buvo atšauktas į Maskvą, nepaaiški­
nus priežasčių, ir tik gerokai vėliau išsiaiškino, ar tuo metu
Zacharovas ką nors žinojo, ar tikrai nežinojo. Norėjo pasitik­
rinti, ar nesuklydo, laikydamas jį atviru žmogumi. Pasirodo,
kad nesuklydo.
„Serpilino laimė, kad jis turi tokį Karo tarybos narį!" —
pagalvojo Batiukas, prisiminęs pirmąjį fronto Karo tarybos
narį Lvovą, kuriam ką tik skambino.
Lvovo pavedimų vykdytojas atsakė, kad draugas Lvovas šeš­
tą valandą ryto nuėjo miegoti ir dar tebemiega. Net nepaklau­
sė, kaip jo vietoj būtų padaręs bet kas kitas: gal reikia pa­
žadinti? Miega — ir viskas! Matyt, galvoja, kad, nors ir fron­
to vadas skambintų, Lvovo vis tiek negalima žadinti. Taip ir
neišgirdęs šio įprasto ausiai klausimo, Batiukas pasakė pats:
„Nežadink, Kai atsikels, pasakyk, kad aš skambinau." Ir pa­
dėjo ragelį.
Žadinti Lvovo jis nė neketino. Atvirkščiai: Serpilinui ir Za-
charovui įsakęs prisistatyti ryto devintai, beveik tikrai žinojo,
kad Lvovas tuo metu miegos. Bet jam paskambinti manė esant
reikalinga, kad paskui galėtų pasakyti: „Armijos vadas ir Karo
tarybos narys buvo atvykę, norėjau priimti juos kartu su ju­
mis, bet gaila buvo jus žadinti." Su Lvovu reikėjo būti atsar­
giam. Ir pats buvo susitikęs su juo iki karo, ir iš kitų girdėjęs,
ir, dar važiuodamas čionai, iš anksto nusprendė: pirmąkart
vadovaujant frontui, nuo pat pradžių, neleisti Lvovui užsisėsti
ant sprando; jei išsyk neatpratinsi, pražūsi. Antra vertus, ži­
noma, negalima duoti dingsties ir Lvovo priekaištams, kad ne-
siskaitai su juo ir taip toliau, Lvovas — ne Zacharovas. Su
Zacharovu, būdavo, ir balsą pakeli, ir prišneki, ir prisiklausai,
ko nereikia, o paskui vis tiek kažkaip susitari. Ir tada viskas!
Zacharovas tave užstos, koks tu blogas bebūtum, raporto ne­
rašys. O tasai, daug kas sako, mėgėjas rašyti. O kodėl jam
nerašyti? Ana, kada jis eina gulti! Rašyk nors kiaurą naktį!
Kodėl atleistas iš pareigų jo pirmtakas, Batiukas nesiteira-
vo nei Maskvoje, nei čia. Ir kam to reikia? Tave paskyrė —
priimk ūkį ir kariauk. O už ką atleido — tegalvoja tasai, kuris
atleistas. Kadaise, kai pats buvai atleistas, pasukai dėl to gal­
vą. Dabar ne tavo eilė.
Tokia buvo jo nuomonė. Bet, šiaip ar taip, visokiausios min­
tys lindo į galvą: protui neįsakysi. Kad pirmtakas atleistas ne
už klaidas, sprendžiant operatyvinius klausimus,— buvo aišku.
Jo pasiūlytą operacijos planą Vyriausioji vadovybė patvirtino
be žymesnių pakeitimų, ir jis tebelaikomas teisingu. Jau at­
vykęs čionai, Batiukas pajuto, kad atvažiavęs drauge su juo
Generalinio štabo atstovas ne tik nelaukia iš jo plano pakei­
timų, o, atvirkščiai, nors ir delikatiškai, duoda suprasti, kad
būtų visų geriausia, jei naujasis fronto vadas nesiūlytų Vy­
riausiajai vadovybei jokių naujovių.
Ne, pirmtakas nukentėjo ne už operatyvines klaidas. Mano­
ma, kad atleistas dėl ligos; bet, kai perdavė frontą, ligonis
neatrodė. Išdėstė visą padėtį ramiai, neskubėdamas. Išvažiavo
lyg niekur nieko, susitvardė.
Apie tokią savitvardą Batiukas galvojo su pagarba, nors
pats būtų pasielgęs kitaip: jeigu atleistas dėl ligos, važiuok
ligoninėn — ir viskas! Tegul tam, kuris atvyks, sveikieji viską
nušviečia!
Kito tokio atvejo, kaip su savo pirmtaku, Batiukas netgi ne­
prisimena. Ir jeigu Lvovas čia neprikišo nagų, tai apskritai
daug kas neaišku.
Bet, kad ir kiek spėliojo Batiukas apie savo pirmtaką ir
Lvovą, ne šios buvo svarbiausios mintys. Daug stipresnis už
tas mintis buvo džiaugsmas, kad jį čia paskyrė. Paskyrimą
galėjai paaiškinti tik vienu motyvu: draugas Stalinas įvertino
jo veiksmus pietuose ir pakeitė neteisingą ankstesnį savo po­
žiūrį. Ir svarbiausia, apie ką galvojo Batiukas pirmąsias dvi
pariju tapęs fronto vadu, buvo ateitis, už kurią nuo šiol jis
čia turės pats pirmasis atsakyti.
Nors visos operacijos mastu,— o su jos užmoju dabar jis
buvo susipažinęs,— jo frontui numatytas antraeilis vaidmuo
ir jam atlikti atitinkamai skiriamos kuklesnės pajėgos, negu
kaimynams, bet vis dėlto įprotis vadovauti armijai reiškia va­
dovauti tik armijai, o frontas yra frontas! Ir nors ir didelė
tavo karinė patirtis, nors buvai įsitikinęs, kad galėtum ir fron­
tui vadovauti, vis dėlto, kai ėmė ir paskyrė, per dieną vis­
ko neperprasi! Rankos gerokai ilgesnės pasidarė ir jas ju­
dinti reikia įgusti. O būsimų veiksmų planai patvirtinti dar
tada, kai tavęs nebuvo! Ir nors svetima gaiva buvo ne kvai­
lesnė už tavąją, o vis dėlto įsiskverbti į gatavą svetimą mintį
sunku. Duoda suprasti, kad ją pakeisti vėlu! O kai ką pakeisti
norėtųsi.
Užvakar, išklausius štabo viršininko ir karinių dalinių virši­
ninkų pranešimus, Batiukui pasidarė neaišku: kodėl ruožas
prasiveržimui parinktas dešiniajame sparne, kur dar iki Dnepro
reikia persikelti per tris upes, o ne kairiajame, kur vis dėlto
viena upe mažiau,— dar žiemą persikėlėm per ją ir laikom
placdarmą anam krante?
Vos tik jis uždavė šį klausimą, keletas balsų iškart ėmė
jam Įrodinėti, kad nieko nereikia keisti, kad nors čia ir dau­
giau vienu upeliu, bet užtat mūsų krantas yra viršesnis, ir vie­
tovė geriau žvalgoma, ir artilerijai būsią lengviau užgniaužti
priešo gynybą — žodžiu, prasiveržimui išrinktas toks ruožas,
kad, geresnio nėra ir negali būti! O Generalinio štabo atstovas
priminė, kad visa tai jau patvirtinta. Nors Batiukas ir pats ži­
nojo, jog dabar dėl kiekvieno principinio pakeitimo reikės
kreiptis į Vyriausiąją vadovybę.
Vakar rytą, nukėlęs susitikimą su Serpilinu ir Zacharovu
vienai parai, Batiukas nuvažiavo į kairiojo sparno armiją;
norėjo ten pats savo akimis pamatyti jį sudominusį placdar­
mą. Jeigu iš tikrųjų nepatogus, išmest iš galvos! O jeigu su­
klysta, tai, kol nevėlu, pranešti Vyriausiajai vadovybei apie
reikalingus pakeitimus.
Batiukui norėjosi, kad, jam atvykus vadovauti frontui, bū­
simos operacijos plane būtų padaryta užtikrinančių sėkmę pa­
taisų. Tačiau, persikėlęs vakar į tą placdarmą ir viską patikri­
nęs vietoje, jis nusprendė: nėra ko spyriuotis — dominuojan­
čios aukštumos apie placdarmą — priešo rankose; vietovė ne­
žadėjo nieko gero.
Batiukas buvo patenkintas, kad vakar ten nuvažiavo ir iš­
blaškė abejones. Ir pačiam Serpilinui dabar bus geriau: gavo
visą parą susipažinimui su padėtimi, ir kalba su juo dabai
bus aiški — prasiveržimas, kaip ir numatyta, bus jo armijos
ruože.
Tiesa, vakar nuotaiką kiek sugadino Lvovas. Dvidešimt tre­
čią valandą Batiukas, po štabo viršininko pasirašęs bendrąjį
raportą Generaliniam štabui, pasiuntė jį pasirašyti Lvovui.
Siųstasis pas Lvovą karininkas grįžo, ir, nė žodžio netaręs, pa­
dėjo raportą ant stalo priešais fronto vadą. Batiukas iš pra­
džių pasižiūrėjo į karininką, paskui į raportą ir ilgai tylėjo.
Lvovas raportą pasirašė. Tačiau be parašo, tekste buvo pada­
ryta pataisų ir išbraukimų raudonu pieštuku. Ar * taip Lvovas
buvo įpratęs daryti čia anksčiau, ar norėjo pripratinti prie
tokio savo elgesio jį, Batiuką, ar apskritai nežinia, ką galvojo:
kaipgi taip — braukinėti raporto tekstą, jau pasirašytą fronto
vado? Jei dėl ko nors nesutinki, užeik arba paskambink, įro­
dyk, kad reikalingos pataisos, pagaliau atsisakyk pasirašyti,
savo atskirą nuomonę išdėstyk, jeigu jau taip atsitrenkė dalgis
į akmenį. . . Bet braukyti raportą raudonu pieštuku, pasirašius
fronto vadui! Kur ir kada tai matyta?. .
Batiukas tamsiai nuraudo, bet susivaldė ir tik pasakė:
— Palik pas mane.
Ir kai karininkas išėjo, dar kartą peržvelgė Lvovo pataisy­
 mus. Nieko ypatingo -nepatiko jam tekstas,— dvi vietas pa­
taisė; o trečioje išbraukė visą antrąją punkto pusę: palaikė
nereikalinga. Žodžiu, perredagavo raudonu pieštuku.
Kaip pasielgti? Keletą minučių pagalvojęs, Batiukas įsakė
išsiųsti išbraukytą raportą, o Lvovui paskambino ir pakvietė
užeiti, kai tik bus laisvas.
Lvovas buvo laisvas tik po valandos. Pašnekesys buvo trum­
pas. Lvovas pareiškė nematąs preteksto ginčytis. Jeigu jis bū­
tų nesutikęs principialiai, tai būtų grąžinęs be parašo ir pasa­
kęs kodėl. O dėl trijų frazių, iš kurių viena nereikalinga, o dvi
nepakankamai aiškiai išdėstytos, nematąs reikalo aiškintis, —
brangina savo ir kitų laiką. Paredagavęs ir pasirašęs.
Į tai Batiukas atsakė, kad jis neketina varžytis su Lvovu
raštingumu, jei reiks straipsnį rašyti, o jei kalbama apie ope­
ratyvinius dokumentus, tai, kaip juos rašyti, žinąs, pramokęs.
Ir pratęs, kad tuose dokumentuose po vado parašo niekas
nė žodžio netaisytų, negavęs vado sutikimo. Taip yra daroma
visuose frontuose. Ir jų frontas nebūsiąs išimtis. Tegul tai įsi­
mena ateičiai draugas generolas leitenantas Lvovas.
Lvovas pakilo ir išėjo. Bet Batiukas nei tada, nei vėliau sa­
vo žodžių nesigailėjo. Anksčiau ar vėliau būtų reikėję susikirs­
ti dėl to raudono pieštuko, ir geriau — anksčiau...
Dar pirmąją dieną, kai Batiukas išgirdo per telefoną iš Boi­
ko, kad Serpilinas jau kelyje, jis linksmai pasakė Lvovui:
„Dabar visus armijų vadus jau turėsime." Tačiau Lvovas, rūgš­
čiai šyptelėjęs, tartum jam į barščius būtų musė įkritusi, pra­
košė: „Jeigu grįžta visai sveikas, tai gerai, bet jeigu dar ne­
baigęs gydytis. .."
— Jeigu ir ne visai pasitaisęs, vis tiek džiaugiuosi, kad at­
važiuoja,— pasakė Batiukas.— Atvažiuos — baigs gydytis gry­
name ore.
Ir, pastebėjęs, kad Lvovas vėl rūgščiai šyptelėjo, paklausė:
— Kuo jis nepatiko jums?
— Niekuo. Tik noriu matyti šiose pareigose visai sveiką
žmogų.
— O aš jį Archangelskojėje prieš penketą dienų buvau su­
tikęs. Jis ir tada jau buvo beveik sveikas, jeigu į jį žiūrėsi
ne iš čia, o iš arti.— Batiukas padilgino Lvovą, laukdamas,
kad šis ims ginčytis.
Bet Lvovas nesiginčijo. Žinojo, kad negalima šios temos
aštrinti po to, kai Stalinas, atsižvelgęs į jo pranešimo pirmąjį
punktą — dėl fronto vado,— nepritarė antrajam dėl Serpili-
no ir nepatenkintas pasakė jam tiesioginiu laidu:
— Ar ne per daug užsikraunate sau rūpesčių, draugas Lvo-
vai? Visi pas jus ligoniai, vienas pas jus nesveikas, kitas pas
jus nesveikas. Tik jūs vienas sveikas. Pagalvokite apie savo
sveikatą. Ir nemokykite mus akylumo. Kaip ir kas pakenkė
kieno sveikatai, mums, jeigu prireiks, pasakys gydytojai. Ne­
berašykite daugiau apie tai. Įgriso.
Batiukas viso to nežinojo ir todėl nustebo, išgirdęs, kad
Lvovas atsakė į jo žodžius dėl Serpilino sveikatos: ,,Tuo ge­
riau",— nors jo veidas tą valandėlę aiškiai bylojo: „Tuo blo­
giau. .."
— Ko norėjai, Barabanovai? — paklausė Batiukas adjutantą,
kuris pasirodęs nutraukė jo mintis apie Lvovą.
— Draugas fronto vade, vairuotojas prašo leisti pakeisti du
ratus. Naujų atvežė. Niekur skubiai nevažiuosite?
—• Tegul keičia. Nevažiuosiu.— Batiukas pažiūrėjo į Bara-
banovą. — Generolas leitenantas Serpilinas tuojau atvažiuos.
Tavo ■ bičiulis. Prisiminėm su juo tave Archangelskojėj.
— Jūs man sakėte,— paniuręs atsakė Barabanovas.
— O dabar vėl prisiminiau, kaip jis tada nukentėjo per ta­
vo kvailumą. Sugaišo užimant tą biaurią jūsų kauprę, ir žmoną
rado jau mirusią.
— Kam jūs man tai primenate, draugas fronto vade? — vis
taip pat paniuręs paklausė Barabanovas.
— Ogi kad neminėtum bloguoju. Ne vien tu turėjai dėl jo
nemalonumų, ir jis dėl tavęs. Nes aš pažįstu tave: tu, kipše,
nelinkęs užmiršti skriaudos.
— Nelinkęs užmiršti tada, kai esu nekaltas,— atsakė Bara­
banovas.— Keliems žmonėms pietus užsakyti?
— Nė keliems, — pažvelgė į laikrodį Batiukas. — Išleisiu
juos, dirbsim su štabo viršininku, o paskui pažiūrėsiu, kada
tie pietūs... Eik sutikti,— pridūrė jis, išgirdęs pro atvirą lan­
gą balsus.
Barabanovas išbėgo iš kabineto, o Batiukas pakilo iš užsta­
lės, ir, greitai vaikščiodamas iš vieno kambario galo į kitą,
pamiklino pečius, su malonumu jausdamas, kad jis dar stiprus,
sveikas ir kupinas energijos. Susitikimas su senais bendražy­
giais naujose sau pačiam ir jiems pareigose jį džiugino.
Sutikdamas įėjusius, Batiukas pirmajam paspaudė ranką Ser-
pilinui — šis ir įėjo pirmasis,— o Zacharovą pasveikino saky­
damas:
— Su tavuoju vadu prieš penketą dienų kefyrą gėrėme, o su
tavim, tur būt, kone pusantrų metų nesimatėme.
Paskui atsigręžė į Serpiliną ir apžvelgė jį nuo galvos iki
kojų:
— Visai gerai atrodai!
 — Ne tik atrodau, bet ir jaučiuosi gerai, draugas vade!
— To mums ir reikia! Mat, vienas draugas čia būkštavo,
kad tavęs ligonio mums neišrašytų. O tu štai koksai! Drūtes­
nis, kaip buvęs. Beje, gal vedei per tą laiką?
— Kol kas ne.
— Skambinau Lvovui,— pasisuko Batiukas j Zacharovą, —
norėjau priimti jus kartu su juo. Bet, deja, miega. Vėlai eina
gulti... O kaip tau jisai,— dabar jau sakydamas Serpilinui,
kryptelėjo Batiukas j Zacharovą,— ar netingi rytais keltis?
— Kuo jau kuo, o šituo kaltinti tikrai negaliu,— nusišypso­
jo Zacharovas.
— Vadinas, kaip buvai įpratęs pas mane, taip ir darai,— tarė
Batiukas.— Nes nėra blogiau: vienas keliasi, o kitas tik gult
eina, vienas jau miega, o kitas telefonu suka. Kiekvienas ki­
taip!
Jis numojo ranka, užbaigdamas šią temą, ir pakvietė Ser-
piliną ir Zacharovą prie savo darbo stalo.
— Dėstykit savo nuomonę. Kaip manote smogti? Pradėkim
nuo to.
Serpilinas išskleidė ant stalo virš gulinčio ant jo žemėlapio
savąjį ir ėmė raportuoti apie preliminarinį nutarimą, kurį pa­
ruošė armijos štabas. Iš esmės jis liko toks, kokį jį apmetė
Boiko, Serpilinui dar neatvykus.
Baigus Serpilinui, Batiukas uždavė keletą klausimų dėl deta­
lių ir tarė:
— Kaip jūs vertinate jums numatytą prasiveržimo barą? Ar
iš tikrųjų jis geriausias visame fronto ruože?
— Už visą fronto ruožą nesiimu atsakyti,— tarė Serpilinas.—
O mūsų armijos ruože tikrai pats geriausias. Tačiau turime pa­
pildomą pasiūlymą. Leisite referuoti?
Sis papildomas pasiūlymas gimė Serpilinui vakar, kai jis ap­
žiūrinėjo prasiveržimo ruožą savo kraštutiniame dešiniame spar­
ne, sandūroje su gretimąja armija. Reikalas buvo paprastas,
bet pati armija išspręsti jo negalėjo,— galėjo tik frontas. Vi­
sas busimojo prasiveržimo ruožas, maždaug dvylikos kilometrų
platumu, ištisai buvo numatytas Serpilino armijos dešiniajam
sparnui ir šiaurėje baigėsi tiksliai pagal skiriamąją liniją su
gretima armija, kuriai busimoj operacijoj buvo skirtas pagal­
bininkės vaidmuo. Ji turėjo iš pradžių gintis plačiu frontu,
o vėliau, kai priešas ims trauktis nuo mūsų smūgių, jį perse­
kioti.
Už skiriamosios linijos, priešais kaimyną, gilyn į vokiečių
pozicijas, ėjo grandinė nedidelių kalvelių, Serpilino manymu,
labai mums nepatogių. Jei nieko nebus pakeista, tai iškart po
prasiveržimo armijos dešiniajam sparnui reikės arba pulti ke­
letą kilometrų, apšaudomam vokiečių artilerijos iš šono nuo tų
kalvelių, arba puolant išsiskleisti dar labiau j dešinę ir užimi­
nėti jas, sulėtinant tempą.
Serpilinas siūlė nukelti skiriamąją nuo kaimyno liniją dar
per du kilometrus į šiaurę, kad dešinysis prasiveržimo sparnas
jau iš pradžių aprėptų šias kalveles — nepaliktų jų šalia savęs,
o įtrauktų į vidų.
Serpilinas vakar visa tai aptarė su Boiko ir artileristais, ap­
metė visą planą, šiandien iš ryto supažindino su juo Zacharovą
ir, važiuodamas čionai, prisiminęs Batiuko charakterį, nuspren­
dė: kuo anksčiau pranešime, tuo geriau, tegul fronto vadas
jausis prisidėjęs, įgyvendinant šią mintį nuo pat pradžių.
Batiukas išklausė atidžiai, nepertraukinėdamas klausimais,
kaip kad mėgo daryti anksčiau. Tylomis pastovėjęs jau ne prie
Serpilino žemėlapio, o prie savojo, kuriame buvo nužymėtos
gretimosios armijos priešakinės pozicijos, jis veikiai įžvelgė
pranašumus, kuriuos žadėjo Serpilino pasiūlymas. Suvokė rei­
kalo esmę greičiau, negu kadaise. Apie tai Serpilinas pagalvo­
jo vienas sau.
— Pagunda didelė,— pasikėlęs nuo žemėlapio, tarė Batiu­
kas.— Panagrinėkit šiandien šį variantą, o aš rytoj pažiūrėsiu
pagal vietovę ir nuspręsiu. Jūsų dešiniojo kaimyno samprota­
vimus taip pat išklausysiu. Ką besakytum, nori įsibrauti į jo
ruožą, du kilometrus iš jo atimti. O jeigu jis staiga išrėš:
„Duokit man nors dalelę tos stiprybės, kurią Serpilinui meta­
te, ir aš pats į dešinę nuo šių kalvelių smogsiu." Kaip tada? —
Batiukas šyptelėjo.— Šitaip daryt, žinoma, nedarysim, ne iš-
skėtę pirštus kariaujam, bet sužinoti kaimyno nuomonę būtina.
Irgi senas kareiva.
— Jums leidus, prieš darbo pradžią aš pats pas jį nuvažiuo­
siu,— pasiūlė Serpilinas.— Pranešiu jam tai, ką jums raporta­
vau, ir ruožą kartu apžiūrėsim. Iki šiol visi mano stebėjimai —
iš mano stebėjimo punktų, į svetimą ruožą nesiklausęs ne-
lindau.
— Šitai galima,— tarė Batiukas ir valandėlę susimąstė.
Serpilino pasiūlymas jam pasirodė toks išmintingas, jog, tik
žvilgtelėjus į žemėlapį, atrodė keista, kaip niekas apie tai ne­
pagalvojo anksčiau. Žinoma, tu — ką tik atvykęs, visko iškart
nesuprasi. Bet kaip galėjo apie tai nepagalvoti jo pirmtakas?
() juk turėjo laiko galvoti — nuo balandžio pabaigos! Smūgio
kryptį parinko teisingai, o pastūmėti jį į dešinę, kaip diktavo
vietovė, sukliudė dvi armijas skirianti linija. Kartai® dar žiūri­
me j tas linijas taip, tartum jos būtų kažkas nepajudinama.
O jas reikia pastūmėti — ir viskas.
Mintis, kad jis savo fronto užduotyje padarys šią korektyvą,
iš vienos pusės, gana žymią, o iš kitos — vis dėlto ne tokio
jau masto, kad viską vėl reikėtų tvirtinti Vyriausiojoj vadovy­
bėj, gerai nuteikė Batiuką.
— O kitokių pasiūlymų dėl savo ruožo neturėsi? — paklausė
jis Serpiliną.
— Ne.
— Tas gerai,— pagyrė Batiukas.— Aš jau pamaniau: jei pri-
dėsim tau du kilometrus iš dešinės, tai paprašysi tiek pat nu­
imti iš kairės. Žinok, iš kaimyno dešinėje tau pridėsiu, bet
tavo armijos ruožo kairėje — nesiaurinsim. Visas priedėlis tau.
— To neprašome, Ivanai Kapitonovičiau,— įsiterpė Zacharo-
vas.— Ir turėdami dviem kilometrais daugiau, vis tiek liksime
turtingi.
— Taip, kariauti dabar galima,— tarė Batiukas.— Ir jūs tik­
rai būsite turtingi, nė nelygink su tuo, ką mes su jumis turė­
jome kadaise.— Jis šyptelėjo.— Tuo labiau, kadangi smogiate
pagrindinį smūgį, jūsų labui apiplėšiame ir dešinįjį, ir kairįjį
kaimyną. Kairįjį — dar nieko, bet dešinįjį — pliką paliekam.
Jis man jau skundėsi!
Batiukas paėmė telefono ragelį ir įsakė sujungti su armijos
vadu, pas kurį norėjo važiuoti Serpilinas.
— Pats pasakysiu jam, kad tu atvažiuosi.
Ir Serpilinas suprato — ir iš Baliuko žodžių, ir iš jo veido,—
kad jis tvirtai nusprendė priimti jo pasiūlymą. O jeigu taip,
nori iš pat pradžių viską paimti į savo rankas. Todėl pats ir
skambina.
— Sveikas, Nikolajau Semionovičiau,— pasakė Batiukas, kai
jį sujungė.— Tavo kaimyną iš kairės tuoj pasiųsiu pasidalint
su tavim savo samprotavimais ir išklausyti tavųjų. .. Kur?..
O kur tu dabar? . . A! . . — Batiukas pašnairavo į žemėlapį.—
Tai jis tiesiai pas tave ir važiuos. Lauk jo. . . Kada? —Batiukas
pažvelgė į laikrodį.— Dabar devynios keturiasdešimt penkios.
Iki vienuoliktos trisdešimt nuvažiuos.. . Man nieko neturi pra­
nešti? Po susitikimo paskambink man. Lik sveikas. . .
Visa tai girdėdamas, Serpilinas vienas sau šyptelėjo.
„Pats už mane nusprendė — ir kur važiuosiu, ir kada išva­
žiuosiu, ir per kiek laiko nuvažiuosiu. Nė minties neturėjo ma­
nęs atsiklausti, nors ir armijos vadas esu. Proto karas pridėjo,
bet charakterio nepakeitė."
— Jis kaip tik tenai, kur tau reikia,— kairiojo sparno trys
šimtai penktoj divizijoj, vadavietė — miškelis, į pietus nuo
Diatkovo.— Batiukas padėjo ragelį.— Pietauti nekviečiu. Anks­
tus metas — jūs neturit laiko, ir man darbas. Rytoj pas jus
korpuse arba divizijoj papietausim, jei pakviesite. Atvažiuosiu
tiesiai iš ryto — apie devintą.
— Leiskite... — Serpilinas kilstelėjo, pamanęs, kad pokalbis
baigtas ir reikia atsisveikinti.
Tačiau Batiukas jį sulaikė.
— Palauk. Lygiai dešimtą man reikia eiti dirbti pas štabo
viršininką; turime dar dvylika minučių pasikalbėti laisvom
temom.
„Žiūrėk tiktai,— pagalvojo Serpilinas.— Anksčiau tokio įpro­
čio neturėjo. Patogu ar nepatogu, bet manydavo, kad visi eiti
turi pas jį, viską nešti — tik pas jį, jeigu jis pirmasis. Čia
naujiena!"
— Buvau vakar pas jūsų kaimyną iš kairės, smarkiai išba­
riau jį,— tarė Batiukas.— O žinot už ką? Jo užnugario dalinius
apvažiavau — aplink medaliai tik blizga! Kuo toliau nuo ka­
ro— tuo daugiau! O kai dviejuose pulkuose žmones išrikia­
vau, žiūriu, visoj rikiuotėj nei kareiviai, nei seržantai apdova­
nojimų neturi. Dviem dešimtims žmonių — vienas! Ėmiau klau­
sinėti: pasirodo, didesnė pusė seniai kariauja! O kodėl neturi
apdovanojimų — savaime suprantama: daugiausia ligoninės su­
kliudė! Ligoninėj apdovanojimas ne kiekvieną karininką pasi­
veja, ką jau kalbėti apie kareivį! Bet. . . — Batiukas staiga, gal
net pats to nepastebėdamas, taip pakėlė balsą, tardamas „bet",
jog Serpilinas suprato, kaip jis vakar vainojo kaimyną iš kai­
rės.— Betgi čia laiko buvo! Čia jau antras mėnuo stovim! O
savęs jie, nemanykit, neužmiršo, kalnus apdovanojimo lapų
pasirašė! O kareivis neburnoja, saulės kitiem neužstoja! Kur
čia prisiminsi apie jo medalį! — Batiukas pažiūrėjo į Serpiliną
ir, vis dar neatitokdamas nuo vakarykščio susierzinimo, garsiai,
grasinamai pasakė: — Rytoj tavo pulkus apvažiuosiu. . . Žiū­
rėk! Jeigu ir pas tave tas pat — visų akivaizdoj sugėdinsiu!
— Gal būt, ir pas mus yra tokio aplaidumo,— ramiai pasa­
kė Serpilinas, vienas sau pagalvojęs, kad yra ir net tikrai yra.—
Taisysim klaidas.
Batiukas piktai pažiūrėjo į jį, bet prisiminė, kad Serpilinas
tik grįžo į armiją.
— Iš tavęs nedaug telaimėsi. Tu pats iš ligoninės,— taikiai
tarė Batiukas, užuot pakėlęs balsą, kaip buvo ketinęs.— Bet
tu visą laiką buvai,— pasisuko jis į Zacharovą,— iš tavęs ir
pareikalausiu ataskaitos. Jeigu toks pat vaizdas, kaip pas kai­
myną, išgirsi iš manęs ko negirdėjai! Ir žiūrėk: po mano per­
 spėjimo ten akių man nemuilink, kas su medaliais — tuos j prie­
kį! Manęs neapgausi!
— O čia jūs visai be reikalo, Ivanai Kapitonovičiau,— tarė
Zacharovas.
— Su reikalu ar be reikalo, bet perspėju.
— O aš sakau, jūs be reikalo, Ivanai Kapitonovičiau,— pakar­
tojo Zacharovas, pakėlęs balsą saikingai, tačiau tiek, kad tai
pajustų Batiukas.
— O tu dabar mažiau kalbėk, daugiau klausyk,— pasakė Ba­
tiukas.
Žodis ,,dabar" jam išsprūdo, tur būt, prieš jo valią. Tikriau­
siai prisiminė, kaip Zacharovas anksčiau, armijoje, jiems susi­
ginčijus, būdavo, iš paskutiniųjų gindavo savo nuomonę ir lik­
davo prie josios. Žodis „dabar" reiškė, kad dabar taip negali
būti, nes dabar jųdviejų padėtis visai pasikeitė. Ir vis dėlto
duot valią tam žodžiui nereikėjo! Batiukas tai suprato ir iš
tylos, stojusios kambaryje, ir iš Serpilino veido. Žinoma, galėjo
ir paslėpti savo nepasitenkinimą! Bet nenuslėpė, nepanorėjo.
— O tu irgi geras,— kreipdamasis į Serpiliną ir norėdamas
kaip nors nutraukti šią tylą, prašneko Batiukas apie tai, ko
šiandien visai neketino sakyti.— Tikrinau vadovaujančių kad­
rų sąrašą, žiūriu, ką gi jis savo pavaduotoju išsirinko! Genero­
lą Kuzmičių! Ir susirask tu man tokį pavaduotoją, negalėjai
pasiieškot jaunesnio ir raštingesnio. Manai, kad jeigu jis ka­
riaut nebetinka, tai reikia pasiimt jį pas save?
— Nieko, jis mums baliaus nesugadins,— tarė Serpilinas.
— Jeigu jau davė jam kaip senyvam generolo leitenanto
laipsnį, tai ir reikėjo pasiųsti vadovauti Suvorovo mokyklai!
Ten jam pati vieta. Ir sveikatos likutį tenai išsaugotų! O da­
bar, še tau, vėl į frontą lenda, supranti, ir vėl, kaip tyčia, pas
mane atsidūrė.
— Praktiškai vis dėlto pas mane,— neiškentė Serpilinas.
— Jis pas tave, o tu pas mane.
Serpilinas jau norėjo pasakyti, kad nepriklausomai nuo jų
skirtingos nuomonės apie Kuzmičių, armijos vado pavaduoto­
jas lemiamos reikšmės neturės, bet laiku prisiminė, kad dar
neseniai pats Batiukas ėjo tokias pareigas, tiktai fronto mastu,
ir, ko gero, gali tai prisitaikyti sau pačiam.
— O kaip jo sveikata? Paramsčiai dar laiko? — paklausė Ba­
tiukas, suminkštintas Serpilino tylėjimo, nes jo būdui tylėjimas
dažniausiai reiškė pritarimą.
— Jaučiasi neblogai,— atsakė Serpilinas.— Be kitų pareigų,
jam paskyrėme prižiūrėti operatyvinę maskuotę. Pats skraido,
stebi iš viršaus, kaip atrodo vokiečiams, ar nematyt pas mus
 kokių spragų, ar nėra pažeidimų. Jau dvylika valandų teskrai­
dė. Vakar raportavo.
— To tik betrūko, dar ir skraido! Pasakyk jam, tegul rytoj
įnesislapsto, noriu apžiūrėti natūroj, kaip jis dabar atrodo.—
'Batiukas atsistojo.
Jeigu jis būtų įstengęs pergalėt savo prigimtį, tai tikriausiai
dabar būtų pasakęs Zacharovui: „Nesupyk, Konstantinai Pro-
kofjevičiau, be reikalo aš taip su tavim." Bet prigimties perga­
lėt jis negalėjo ir todėl atsisveikindamas tiktai kiek stipriau
paspaudė Zacharovui ranką, o Serpilinui pasakė:
— Tavo kaimynas, prisiminęs mano pokalbį telefonu, manau
nesispyrios...
Nors Batiukui irgi buvo metas eiti ir jam tereikėjo perkirsti
gatvę, skiriančią jo namą nuo štabo viršininko namų, bet jis
nepanoro išeiti kartu su Serpilinu ir Zacharovu ir dar pasiliko
valandėlei savo kambary; nenorėjo, kad kam nors pasirodytų,
jog jis lydi savo pavaldinius. Apskritai Batiukas nebuvo didelis
subordinacijos mėgėjas, tačiau dabar, pradėjęs vadovauti fron­
tui, visą laiką prisiminė savo naują padėtį.
Jis valandėlę užtruko, ir ant stalo, kaip tyčia, sučirškė tele­
fonas.
— Pirmasis klauso.— Batiukas pakėlė ragelį.
— Sveiki, kalba Lvovas. Jūs man skambinote?
— Skambinau. Atvyko perimti pareigų Serpilinas. Norėjau
jį priimti kartu su jumis.
— O kur jis? Pas jus?
— Jau išvažiavo.— Batiukas buvo patenkintas, kad Lvovas
jam pats paskambino, prarijo vakarykštę piliulę.
— Jokių kitų klausimų man neturite? — paklausė Lvovas.
— Tuo tarpu jokių.
— Aš būsiu savo kabinete.— Lvovas pirmas padėjo ragelį.
„Vis dėlto mažai miega,— pagalvojo Batiukas apie Lvovą,—
šeštą nuėjo gulti, dabar tik dešimta..
Batiukas užsidėjo kepurę, jau visai pasiruošė eiti, bet vėl
sučirškė telefonas. Šįsyk skambino fronto štabo viršininkas.
— Ivanai Kapitonovičiau, dešimt penkios. Kaip įsakysite?
Gal man pas jus ateiti?
— Pats einu.— Batiukas padėjo ragelį.
„Dešimt penkios! Irgi vyras su charakteriu, primena, kad ne­
vėluočiau. Aplink visi su charakteriais..
Jis pagalvojo apie Serpiliną, kad ir šio charakteris ne iš leng­
vųjų, bet nors pažįstamas. Iš jo žinai, ko galima ir ko negalima
tikėtis. Gali tikėtis, kad užsispyręs laikysis savo, bet užtat gali
but tikras, niekada neapgaus. Ir gerai, kad žmogus su tokiu,
pakankamai pažįstamu charakteriu pas jį vadovaus pagrindu
niam smūgiui. ।
Batiukas džiaugėsi rytdienos kelione į savo buvusią armiją. \
Jis džiaugėsi, kad būtent ji turės smogti pagrindinį smūgį šia- 1
me pirmame puolime, kurį jis rengė kaip fronto vadas. Ba­
tiukas ją formavo, nuo jos pradėjo savo kelią pačiu sunkiuoju
metu, ir visame tame, ką ji dabar įvykdys, yra dalis jo nuo­
pelnų, ne tik nūdienių, bet ir praeities: jų taip pat neišbrauksi
iš istorijos.

— Ką veiksim? — paklausė Serpilinas Zacharovą, kai jie, iš­

ėję iš Batiuko kabineto, pasuko gatve stovinčių už kampo ma­
šinų linkui.— Jeigu tiesiai į Diatkovą, — Serpilinas atsegė
planšetę ir pažvelgė į žemėlapį,— daugiausia penkiasdešimt mi­
nučių, su atsarga — valanda. O laiko turime pusantros valan­
dos. Važiuojam — susirasim pakeliui vietelę, atsisėsim po eglu­
te ir apsvarstysim šį bei tą. Yra ką svarstyti.
— Apsvarstyti sutinku,— tarė Zacharovas.— Bet pas kaimy­
ną su tavim nevažiuosiu. Kam turiu apie jus trainiotis? Per tą
laiką nuvažiuosiu pas fronto Politinės valdybos viršininką, ten
man tikrai reikia. Iki sankryžos kartu, ten pasėdėsim, o pas­
kui — tu į dešinę, aš į kairę. Sutarta?
— Dabar sėskim į maniškę,— tarė Serpilinas, kai juodu pri­
ėjo prie stovinčių pavėsyje „viliukų"; čionai jie atvažiavo Za-
charovo „Viliuku".
Zacharovas atsisėdo priekyje, ir „Viliukas" truktelėjo iš vie­
tos. Antrasis važiavo iš paskos.
Važiuodami kalbėjo tai, ką buvo galima kalbėti, girdint Ser­
pilino šoferiui Gudkovui. O prie jo buvo galima kalbėti visom
temom, išskyrus tas, kuriomis nederėjo kalbėti prie nieko.
— Buvau užmiršęs,— dar čion važiuodamas, norėjau tave pa­
klausti: kodėl išvažiavai be adjutanto? Jau atleidai? — paklau­
sė Zacharovas apie Jevstignejevą.
— Atsisveikinom rytą. Nuėjo į šimtas vienuoliktąją. Imu jo
vieton Sincovą.
— Tas gerai,— tarė Zacharovas,-- jeigu tavęs jo ranka ne­
baido.
— Manęs nebaido. Ne nešėju imu. Tarp kitko, jis ta savo
ranka, pasirodo, netgi mašiną vairuoja.
— Jevstignejevas labai pergyvena?
— Pats dėl jo pergyvenu. O jeigu kokios, ims ir užmuš!
Marti antrąkart našlė, anūkė antrąkart našlaitė. .. O ką daryti?
— Gal aplenks jį toji taurė,— pasakė Zacharovas.— Nuosto­
liai, reikia tikėtis, bus nebe tokie, kaip anksčiau. Važiavom su
tavim rytą, ir vėl važiuojam, ir dar nė karto nepažvelgėm
į dangų. O pameni, kaip būdavo? Kiek kartų per tokį laiką
būtume šokinėję iš mašinos. . .
Iš dešinės prie kelio leidosi eglynas; priešais matėsi sankry­
ža, nuo kurios jų keliai skyrėsi.
— Pasukite į šalį, Gudkovai,— paliepė Serpilinas.— Čia sausa.
Mašina pasuko nuo kelio ir sustojo. Serpilinas ir Zacharovas
nuėjo prie eglyno.
— Draugas armijos vade, gal duoti palapinsiaustes? — šūk­
telėjo iš paskos Gudkovas.
Serpilinas atsigręžė.
— Lyg ir baisoka: atsigulsi ir užmigsi. Mažai miegojęs šian­
dien. . . Na, tiek to, duokite.
Gudkovas atnešė jiems dvi palapinsiaustes ir patiesė po egle.
Serpilinas atsigulė, pasirėmęs ant alkūnės, o Zacharovas gultis
neketino, atsisėdo ant papiikusio nuo lietaus, seno, bet dar
tvirto kelmelio, ir šypsodamas pavaizdavo žveją — užkirto ir
ėmė traukt iš vandens žuvį. Viską padarė kaip tikras žvejas,
ir Serpilinas taip pat nusišypsojo.
— Jau nepamenu, kada meškeriojau,— tarė Zacharovas.—■
Štai ką karas iš žmonių padarė. Visai į akmens amžių nubloš­
kė — žuvis granatomis trankome, tartum kokie urviniai žmo­
nės — akmenimis.
Jis buvo patenkintas, kad pavyko nukrypti į šalį, nes nu­
manė, ko jį dabar paklaus Serpilinas, ir visai tuo nesidžiaugė.
— Gavęs Archangelskoįėj tavo laišką,— pradėjo Serpilinas,—•
supratau: aplinkybės reikalauja kuo greičiau grįžti. O dabar
matau, kad ne tik aplinkybės reikalavo — debesys virš galvos
tvenkėsi, o gal ir dabar tebesitvenkia.
— Apie ką kalbi, apie kokius debesis?
Serpilinas pažiūrėjo į Zacharovą ir su įsitikinimu pagalvojo,
kad šis, nors ir gerų norų turėdamas, klastauja. Būna su juo ir
taip.
— Vakar Grigorijus Geras)movičius Boiko, kad ir koks ne­
kalbus būdamas, vis dėlto ryžosi man pasakyti, kad prieš de­
šimt dienų Lvovas pakvietęs jį užeiti ir visą valandą klausinė-
jęs, kas aš per vienas ir kokia mano sveikatos, o taip pat ir
dvasios, būklė.
— Paklausė, na ir kas. Toks jo darbas — pažinti kadrus. Aš,
pavyzdžiui, didelės reikšmės tam neskirčiau.
— Tu neskirtam, o Boiko skyrė, ir teisingai padarė. Ir nu­
sprendė man pasakyti, ir taip pat teisingai padarė. O šiandien
jau aišku, kad fronto vadas, kaip atrodo, tam pačiam Lvovui
įrodinėjo, kad aš dar sugebėsiu vadovauti armijai, mirti nesi­
 ruošiu. Dabar ir aną tavo laišką aš kitaip skaitau. Laiške ne­
galėjai parašyti, suprantu. Bet kodėl, man atvažiavus, neišdės-
tei visko, ką žinai?
„Ech, Fiodorai Fiodorovičiau, per daug tu iš manęs nori!—
pagalvojo Zacharovas, žiūrėdamas į Serpiliną ir prisiminda­
mas savo pokalbį su Lvovu.— Per daug reikėtų pasakoti, o tau
juk reikia puolimui ruoštis, o po dviejų ar trijų savaičių šimtą
tūkstančių karių į mūšį vesti. Ir ne laikas dabar apie ką kitą
galvoti — apie draugą Lvovą ir debesis virš galvos."
Pagalvojo, bet balsu tik paklausė:
— Tiki manimi?
— Kvailas klausimas, atleisk.
— Atleidžiu. Bet jeigu kvailas, tai pasakysiu trumpai: de­
besys virš galvos jeigu ir tvenkėsi—jų nebėra. O visas mūsų
gyvenimas — tenai,— jis mostelėjo ranka į priešakines pozici­
jas.— O kad Boiko, nors ir geriausių norų turėdamas, tomis
šiukšlėmis su tavim dalijosi, čia nematau nieko gero. Verčiau
su manim būtų pasidalijęs. Toliau manęs nebūtų nuėję.
— O kam slapukauti?
— O aš, kai reikia rimtai dirbti, neslapukauju,— atsakė Za­
charovas.— O kas baigta, prie to negrįžtu. Ir jeigu kas manęs
nemėgsta,-bet, ir labai norėdamas, nieko negali man padaryti,
tai man nuo to tik linksmiau gyventi! To ir tau linkiu!
— Gerai. Įvykdysim operaciją, po jos, gyvi likę, pašne­
kėsim.
— O dar geriau būtų — po Berlyno,— šyptelėjo Zacharovas.
Serpilinas nieko neatsakė, pasikėlė nuo palapinsiaustės ir įsi­
klausė į tylą: kažkur toli toli šliaužė lyg tankas, lyg vikšrinis
traktorius.
— O vis dėlto vasara atėjo pilna to žodžio prasme,— tarė
Serpilinas ir, turėdamas galvoj karą, pridūrė: — Ketvirtoji ka­
ro vasara...
Atėjo Gudkovas, paėmė palapinsiaustės ir nunešė jas į ma­
šiną.
— O ką tu galvoji apie Batiuką? — paklausė Zacharovas.
Serpilinas atsakė ne iš karto, prisiminęs ne tik šios dienos
pokalbį su Baliuku, bet dar aną, pirmąjį, Archangelskojėj, pri­
vertusį pajusti Batiuko asmenyje kažkokį naują, anksčiau ne­
pažintą bruožą, subrendusį jame per karą ir drauge su karu.
— Manau, sunku jam dabar. Tačiau stengiasi išsilaikyti savo
naujosios padėties aukštumoje.
— Nesantūrus jis vis dėlto vyras,— tarė Zacharovas.— Bijau,
kad gali pasikarščiuoti, jeigu kas eisis ne taip.
 • - Pagyvensim — pamatysim. Tuo labiau kad ir nuo mūsų
priklauso, kaip viskas eisis.
Serpilinas nuvažiavo pirmas, o Zacharovas valandėlę pasto­
vėjo prie savo „Viliuko", nesėsdamas į jį ir palydėdamas žvilgs­
niu Serpiliną.
„Įstrigo jam dabar į galvą Lvovas! Užpyko, kad visko smul­
kiai nepapasakojau. O kam jam pasakoti? Štai fronto Politinės
valdybos viršininkui, kaip senam draugui, papasakot apie savo
pokalbį su Lvovu reikia! Ir pačiam išsiaiškinti: ko laukti atei­
tyje, jei jau visą ugnį nukreipiau į save. .. Ir ar ne perdaug
gerai galvoja draugas Lvovas apie savo personą! Tur būt, šir­
dyje mano, kad kai tenai, Maskvoje, Politinėje valdyboje, jau
nebe jis pats vyriausias, tai visi politiniai darbuotojai visoj
armijoje jau nebe tie! Visi be jo pradėjo blogiau dirbti! Vis­
kas dabar nebe taip, kaip buvo, jam viršininkaujant!"
Taip galvoti apie Lvovą buvo gal ir ne visai teisinga, bet
Zacharovas buvo perdaug smarkiai jo įžeistas. Ne tik nepasi­
tikėjimu juo, Zacharovu, bet ir Serpilinu, žmogumi, už kurį jis,
senas armijos politinis darbuotojas, asmeniškai buvo atsakingas
ir pasiryžęs atsakyti iki karo pabaigos! Nuoskauda dėl Serpi­
lino Zacharovui buvo jo asmeninės nuoskaudos dalis; tačiau jo
pasipiktinime Lvovu buvo kažkas daug svarbesnio, kažkas daug
gilesnio, negu asmeninė nuoskauda: per daug jau ne laiku ir
ne vietoj visa tai rezgė Lvovas! Ne apie tai žmonės galvoja,
ne to nori, ne to laukia dabar, ruošdamiesi puolimui. Ne tuo
jų galvos užimtos! Ne dėl to jie miršta ir ne tam lieka gyvi!
„Ir mudu su juo — taip pat“,— pagalvojo Zacharovas apie
save ir Serpiliną.
Jį apėmė toks apmaudas, jog net ėmė abejoti, ar jam va­
žiuot pas fronto Politinės valdybos viršininką kalbėti apie visa
tai tuojau pat, ar atidėti kitam kartui ir grįžti tiesiai į armiją,
kurioj ir be Lvovo buvo rūpesčių iki kaklo.
Tačiau, pergalėjęs save, nusprendė, kad vis dėlto reikia nu­
važiuoti ir papasakoti, ir sėdo į „Viliuką". Mašina pasisuko,
šliauždama šlaitu, mygdama į žemę jauną žolę.
„Dar drėgnoka šiam metų laikui. Būtų gerai, kad iki puoli­
mo pradžios kaip reikiant pradžiūtų",— pagalvojo Zacharovas,
žiūrėdamas į ratų pravėžas.

Zacharovas atspėjo. Serpilinui tikrai įstrigo į galvą Lvovo

susirūpinimas jo sveikatos būkle. Bet nors ir įstrigo — apie tai
pagalvoti visiškai nebuvo laiko iki pat nakties.
Susitikimas su kaimynu, pridėjus dar kelionę ten ir atgal,
atėmė beveik penkias valandas. Kaimynas, kiek sielvartauda­
mas, pajuokavo, išvadino ,,grobiku". „Iš pradžių visą korpusą
tavo labui apgrobė, o dabar dar teritorines pretenzijas reiški!"
Tačiau vėliau sutiko, kad tikrai tikslinga šitaip perkelti ribą
tarp jų armijų, ir prižadėjo apie tai raportuoti fronto vadui.
Grįžęs vidurdienį, Serpilinas tučtuojau sėdo dirbti drauge
su Boiko, iš eilės iškviesdamas visus, kurie buvo reikalingi,
o reikalingų buvo daug. Jeigu armijos puolimo ruožas išsiplėtė
dviem kilometrais į dešinę — tai lietė beveik visus. Bet ypač
daug naujovių buvo numatyta artileriniam ir inžineriniam ope­
racijos aprūpinimui. Buvo numatyti ir nauji ugnies sektoriai,
ir nauji kolonų keliai kariuomenės judėjimui, naujos perkėlos.
Serpilinas, kaip ir visi dirbantieji su juo, norėjo rytoj, kol at­
važiuos fronto vadas, parodyti, kaip toli pažengęs jų pasiruoši­
mas. Įtikinti, jog šios korektyvos, kad ir reikalaujančios daug
darbo, nesudarys gaišaties ir neturės įtakos armijos pasiruošimo
pulti terminams.
Dar vakar, pateikęs savo pasiūlymą, Serpilinas pajuto, kad
Boiko tai nebuvo tokia jau didelė staigmena. O šiandien, dirb­
damas su juo beveik iki išnaktų, galutinai įsitikino, kad štabo
viršininkas ir anksčiau galvojo apie tai—tokie jau išbaigti ir
staigūs buvo jo pasiūlymai. Boiko turėjo gerą gaivą, bet ir
geriausią galvą turinčiam vienas dalykas yra mintys, kurios
tau kilo ką tik, o kas kita — tos, kurios seniai jau nedavė ra­
mybės.
— Klausyk, Grigorijau Gerasimovičiau,— tarė Serpilinas, kai
juodu, baigę darbą ir visus atleidę, liko vieni;— Man atrodo,
kad vakar aš būsiu tik dar kartą išardęs dviratį. Tu juk jau
anksčiau tokį sumanymą galvoj turėjai?
— Turėjau.
— O kodėl nepranešei?
— Maniau pranešti tada, kai jūs savo akimis visas prieš­
akines pozicijas būsite apžiūrėję. O jūs kai tik grįžote —
patys nuo to ir pradėjote.
— Sakysim, kad taip. O vis dėlto, kodėl nepareiškei, kad
mano idėja tau nėra nauja? Ant nuospaudos man užmini ne­
norėjai? Be reikalo! Antri metai pažįstami.
— Kad tik būtų idėja. O kieno galvoj ji subrendo — ne vi­
sų svarbiausia.— Boiko žodžiuose skambėjo kuklumas ne be
pasididžiavimo, be kurio ir negali būti tikro štabo darbuotojo.
Pats ilgokai pabuvęs štabo viršininku, Serpilinas žinojo: kare
visos idėjos galiausiai į vieną pastogę suvaromos: „Vadas nu­
sprendė. ..", „Vadui pasiūlius..O kiek ir kieno minčių bei
pastangų sudėta į tą pasiūlymą — pamėgink vėliau išaiškinti.
Kiekvieną kartą vis kitaip! Ir ne visada patys apie tai prisime­
nam. Netgi Vyriausiojo vado įsakymuose tik neseniai pradėta
skelbti ne tik vadus, bet ir jų štabų viršininkus. O iki tol jų
tartum nė nebuvo. .
Pokalbs su Boiko taip ir baigėsi šiais jo žodžiais — ,,ne visų
svarbiausia". Nieko prie jų nepridūręs, jis atsisveikino ir nuėjo
į savo kabinetą.
O Serpilinas, pasiėmęs kartu pulkininką Guščiną — armijos
žvalgą,— nuvažiavo naktį į šešiasdešimt antrąjį korpusą, kurio
bare, busimojo prasiveržimo ruože, jau buvo neblogai įrengtas
armijos stebėjimo punktas. Jis ketino apsisukti, kol atvyks
Batiukas: pernakvoti arti priešakinių pozicijų, pulke, ir, vos iš­
aušus, pažvalgyti dar kartą, kaip visa tai atrodo tenai, prieš­
akinėse pozicijose,— ir penktą, ir šeštą, ir septintą ryto. Pasi­
žvalgyti ir pagalvoti. O pakeliui ir pasišnekėti. Kai atvažiuoji
be palydos, tokie pašnekesiai duoda daugiau naudos, geriau
sužinai ne tik tikrą kareivių nuotaiką, bet ir jų pačių nuomo­
nę apie priešą, subrendusią už trijų šimtų metrų nuo jo, žmo­
gaus balso atstumu.
Serpilinas važiavo, ir jam nėjo iš galvos pokalbis su Boiko.
Kodėl Boiko, brandinęs tą pačią idėją, kaip ir tu, nepateikė
šio pasiūlymo fronto vadovybei anksčiau, kol dar ėjo tavo
pareigas?
Atsakyti labai paprasta — nenorėjo rizikuoti, galima ir per
nosį gauti!
Tačiau, pažįstant jį, tikriau spėti ką kita: bijojo rizikuoti ne
savimi, o idėja. Jeigu ką nors iš pirmo karto atmes, tai pa­
mėgink siūlyti iš antro! Gal ir norėjo pasiūlyti kaip savo pa­
ties sumanymą, bet susilaikė, pasaugojo idėją tam, kad ją būtų
galima įgyvendinti bendromis jėgomis.
Pakėlęs tamsoje ranką prie akių, Serpilinas pažiūrėjo į Ba-
ranovos padovanotą laikrodį ir pagalvojo, kad po kelių minu­
čių bus dvi paros, kai jis vėl armijoje. Kol važiavo iš Maskvos,
nerimavo dėl savęs — ne dėl dvasios, bet dėl kūno,— kaip iš­
tvers, ar neatpratęs nuo tokio nuovargio. Ir štai dvi paros, per
kurias ir temiegojo po keturias valandas, ir dirbo beveik po
dvidešimt, bet nieko neskauda, nemaudžia, negelia, neprimena
savęs — nei galva, nei raktikaulis, nei senos žaizdos. Ir nuo­
vargio nėra, atvirkščiai, toks jausmas, kad kalnus nuverstum.
Jis prisiminė Baranovos žodžius, kad jos egzistavimas pa­
saulyje turįs padėti, o ne kliudyti jam kare.
Tur būt, taip ir yra. Tiktai kad ir kaip norėtum ją matyti,
bet jeigu vyksta karas, turi būti ir nuotoliai. Jis pabandė įsi­
vaizduoti ją kažkur čia pat, šalia savęs, pasiekiamą ne vien
mintimis. Ir neįstengė. Jai nebuvo čia vietos.
 Serpilinas pasisuko sėdynėje ir iš Įpratimo vos nešūktelėjo:
„Jevstignejevai!"— nors žinojo, kad ten, už jo, „Viliuke" sėdi
nebe Jevstignejevas, o Sincovas.
— Kaip ten laikaisi, nemiegi?
— Nemiegu, draugas armijos vade.
— Užmiršau dieną paklausti — ar savo žmoną buvai sutikęs?
— Ne, matyt, dar nepasiekė armijos, kelyje....
— Kai pasieks, raportuok.
— Klausau, draugas armijos vade.
— Gal lengvesnes pareigas jai surasim, jeigu dar silpnos
sveikatos. Mūsiškių, vyrų, armijoj matai kiek, o tokių moterų,
kaip tavoji žmona. ..
Serpilinas nebaigė sakinio; su užtvinusia širdį šiluma prisimi­
nė, kaip tuomet, apsuptyje, po Zaičikovo mirties ėjo, atsirėmęs
jos peties.
— Iš stebėjimo punkto, kai išauš, pamatysi tą brastą per
Pronią, kurią keturiasdešimt pirmaisiais, naktį iš rugpiūčio
pirmosios į antrąją turėjome pereiti. Dienos buvo sausos, ir
vanduo nusekęs. Dabar daug giliau. Kartu apžiūrėsim — patik­
rinsim, kokia tavo regimoji atmintis.
Gudkovas sumažino greitį.
— Gerai darote,— pasisuko į jį Serpilinas.— Tuoj bus po­
sūkis. Antrą kartą nepralėkite, kaip vakar pralėkėte!

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Atostogų pasimatyti su žmona Sincovas gavo, kai jų

visai nebesitikėjo — beveik puolimo išvakarėse.
Juodu važiavo vakare su Serpilinu, aplankę kariuomenės
dalinius. Dulkė lietus. Serpilinas, kai išvažiavo nuo priešakinių
pozicijų, taip ir nepasakė visu keliu nė žodžio. Sėdėjo prie­
šais ir galvojo; ir Sincovas nė nepajuto, kaip užsnūdo užpaka­
linėj „Viliuko" sėdynėj, laikydamasis sveikąja ranka už tento
skersinio. Dvi neįprastos adjutanto tarnybos savaitės iškamavo
jį labiau, negu buvo galima tikėtis. Jis ir per miegus jautė,
kad jie vis važiuoja, ir kažkokios padrikos, sutrūkinėjusios
mintys lydėjo jį visą kelionę.
— Kaip žmona? Nejaugi vis dar neatvažiavo?
— Atvažiavo,— krūptelėjęs ir pabudęs atsakė Sincovas.
— Kada gi? Pamenu, prieš savaitę tave teiravausi.
— Rytojaus dieną po to ir atvyko.
— Ilgai keliavo. Sakei, kad lėktuvu žadėjusi.
 Sincovas turėjo paaiškinti, kad Taniai nepavyko išskristi iš
Taškento lėktuvu. Važiavo traukiniu iki Maskvos, paskui iki
Smolensko, paskui, kuo pasitaikė, iki fronto štabo, iš ten į ar­
miją.
— Turėjai raportuoti, kad žmona atvyko.
— Nebuvo jums laiko mano raportams, draugas armijos
vade.
— Matėtės nors kartą per tas dienas?
Klausimas bereikalingas. Sincovas kasdien, nuo ryto iki va­
karo, buvo tik su juo, be to, ir naktį be raporto nebūtų drį­
sęs pasišalinti. Tačiau, ką žinai, gal Serpilinas pagalvojo ki­
taip.
— Kol kas ne,— atsakė Sincovas.— Tik telelonu kalbėjomės.
— O kur ji dabar?
— Kur ir anksčiau, evakuavimo skyriuje. Važinėja po ligo­
nines, ruošiasi priimti sužeistuosius.
— Nors ir važinėja, bet nakvoti kur nors sugrįžta? Kai tik
atneši man meteorologinę suvestinę, pasiimk atsarginį „Viliu­
ką" ir važiuok pasimatyti. Vėliau tikrai nebus kada. Duodu tau
laiko iki devynių lygiai.
Paskutinę meteorologinę suvestinę reikėjo atnešti dvidešimt
trečią valandą. Vadinas, net devynios valandos laisvės!
Bet Sincovas, nors ir apstulbintas tokio dosnumo, vis tik pri­
minė:
— Jūs rytoj penktą trisdešimt ketinote vizituoti dalinius.
— Ką aš ketinau — mano reikalas,— atsakė Serpilinas.— Rei­
kės važiuoti — nuvažiuosiu ir be tavęs.
Kai dvidešimt trečią Sincovas atnešė meteorologinę suvesti­
nę ir, išsitempęs priešais Serpiliną, paklausė: „Leisite eiti?“ —
Serpilinas, pakėlęs į jį akis nuo žemėlapio, keletą akimirkų ty­
lomis žiūrėjo, tartum staiga būtų ėmęs jam ko pavydėti, ir,
nieko nepasakęs, numojo ranka — leido.
Sincovas sėdo į jau paruoštą „Viliuką" ir išvažiavo.
Važiuoti buvo netoli. Armijos sanitarinis skyrius kartu su
kitais užnugario štabo skyriais prieš tris paras buvo persikėlęs
tenai, kur anksčiau stovėjo armijos štabas. Sincovas ne tik ži­
nojo, kur važiuoti, bet ir kur ieškoti Tanios. Sanitarinis skyrius
buvo kaime, arčiausiuose prie miško namuose. Anksčiau tenai,
netoli nuo savo užkasto pamiškėje ryšių mazgo, gyveno ryši­
ninkai.
Kur Tania, buvo žinoma, o kada pavyks ją pamatyti, iki šios
nakties taip ir nežinojo.
Pirmiausia ji per savo viršininką prisiskambino iki opera­
tyvinio skyriaus budinčiojo, pranešė, jog atvyko. Paskui Sin-
covas po dviejų parų — anksčiau buvo neįmanoma,— grįžęs
naktį iš priešakinių pozicijų, vargais negalais paskambino jai
j tenai, j sanitarinį skyrių, laukė, prispaudęs ragelį prie ausies,
kol nueis, ją pažadins, atves prie telefono, ir bijojo, kad kas ne­
pertrauktų, neužimtų linijos. Paskui gavo iš jos laiškiuką,
pasiųstą, radus progą. Rašė, kad tenai, kur dabar jisai, jos,
matyt, neleis, ir kaip jam sunku ištrūkti pas ją — taip pat
suprantanti. . .
Kada moteris supranta, jog tu per minų lauką pasiryžęs per­
bėgti, kad tik ją pamatytum, bet negali, nes tarnyba nelei­
džia,— toks supratimas kare jau pats savaime yra pusė laimės.
O kada tu vis dėlto ištrūksti pas ją, pas tą moterį, ir skaičiuoji
likusias iki susitikimo minutes, tai kokios tau laimės dar be­
reikia?
Kad ir daug galvojo anksčiau Sincovas apie atsitikusią Ta­
niai nelaimę, bijodamas tų vidinių ir išorinių permainų, kurios
galėjo joje įvykti, dabar visa tai išlakstė jam iš galvos, ir jis
važiavo pas ją visiškai laimingas.
Jis tikėjosi nudumsiąs tuos penkiolika kilometrų per trisde­
šimt minučių, blogiausiu atveju — per keturiasdešimt. Tačiau
kelionė užtruko valandą. Vienoj vietoj laukė, kol praeis tankai,
kitoj teko daryti lanką todėl, kad šiame ruože dar vakar naktį
buvo nustatyta tik viena kelio kryptis — j frontą. Jis apie tai
žinojo, bet, paskendęs savo mintyse, užmiršo perspėti vairuo­
toją.
Privažiavus Averovką, buvusį štabo kaimą, Sincovas išlipo
iš „Viliuko" prie šlagbaumo,— užnugario štabas irgi pasistatė
čia savo šlagbaumą,— ir pasuko į trečiąjį nuo krašto namą.
Čia, ar pačioj troboj, ar jos priestate, sprendžiant iš laiškelio,
gyveno dabar Tania.
Pagalvojo: kur belstis? Bet pavyko! Iš tamsos nuo priebučio
jam sušuko moteris:
— Ar tik ne Sincovas?
'— Aš.— atsiliepė Sincovas, įsižiūrėdamas į tamsą.
Ant priebučio laiptelių sėdėjo Zinaida Sergejevna, arba pa­
prastai Zinaida, su kuria Tania visuomet stengėsi gyventi drau­
ge, bet kokiam užkabory, tik su ja, nes labai vertino vyrišką
draugišką jos būdą ir pasiryžimą, jeigu reikia, žūt būt išpink-
lioti iš bet kokių bėdų.
— Iškart pamačiau tave,— tarė Zinaida.— Ilgšis, tavęs su ki­
tu nesupainiosi. Sėskis, parūkysim.. .
Sincovas atsisėdo šalia jos ir tamsoje paspaudė jos kietą ir
platų vyrišką delną.
 — Kur Tania? — paklausė jis, jau suprasdamas, kad Tanios
čia nėra; antraip Zinaida nebūtų pasakiusi jam: ,,Sėskis, pa­
rūkysim." Ir susirūpinęs pagalvojo: o jeigu, kaip tyčia, šiąnakt
apsinakvojo ligoninėje. . .
— Ji čia,— atsakė Zinaida.— Skyriuje budi. Dvidešimt ket­
virtą keisis pamaina — pareis.
— Jau dvidešimt ketvirta.
— Palauksi. Tu ilgiau jai nesirodei.
Zinaida seniai priprato ir prie Tanios, ir prie Sincovo, ir
prie to, kad turi jiems padėti savo nebuvimu. Sincovui ji sa­
kė „tu" ir kalbėjo su juo globėjišku tonu, kaip vyresnė, nors
buvo už jį jaunesnė.
— Metei rūkyti ar tabako neturi?
— Turiu.— Sincovas išsiėmė iš planšetės papirosą ir prisi­
degė.
Prieš duodama jam prisidegti, Zinaida užtraukė dūmą, ir
papiroso šviesoje jis pamatė jos veidą su storomis gražiomis
lūpomis ir kiek priplota nosimi. Zinaida buvo rusė, bet Tania
dėl tos priplotos nosies pravardžiavo ją kalmuke.
— Kodėl nesirodei? — paklausė Zinaida.— Mes, moterys, to
nemėgstam. Tuo labiau po gimdymo.. . Kai tik sužinojai, kad
Tania grįžo, turėjai keturpėsčias atšliaužti!
— Jei būčiau galėjęs, būčiau atšliaužęs.
Sincovas nepyko ant Zinaidos už jos žodžius: žinojo, kad
ir kaip ji bartųsi, vis tiek visada pasiryžusi viską dėl jo pa­
daryti, jeigu jis su Tania. O jeigu Tania būtų ne su juo, o su
kitu, viską padarytų dėl to kito...
— Aš taip jai ir sakiau,— tarė Zinaida,— gerai, jeigu neme­
luoji.
— Kaip Tania?
— Pareis — pamatysi. Tiek kentei, dar pakentėk. Mūsų mo­
toriukas po dvidešimt trečios tik štabui energiją duoda. O žva­
kę turime. Jos šviesoj pamatysi, kaip atrodo.
— Einu vairuotoją atleistu,— keldamasis tarė Sincovas.
— Pernakvoti gali?
— Galiu. Šiai nakčiai leido.
— Ligi kelintos?
— Devintą turiu grįžti.
— Žiūrėk tu man! — Zinaida atsiduso.— O Tatjanai šeštą
keltis: septintą mūsų paimti jau mašina bus, važiuosim į eva­
kuacinę ligoninę.
— Turėsiu omeny.
Pasakęs vairuotojui, kad važiuotų nakvoti į savo autokuopą
16. Paskutinė vasara 241
ir būtų čia septintą ryto, Sincovas sugrįžo, bet Zinaidos prie­
butyje jau neberado.
,,Tur būt, nuėjo į trobą, supranta, kad reikia mus palikti
vienu du",— su dėkingumu pagalvojo jis apie Zinaidą, kuri
pati buvo ištekėjusi moteris, bet, kaip sakė Tania, pyko už
neištikimybę ant savo vyro, dirbančio ligoninės viršininku
kažkur kitame fronte, ir, nors toliau jį tebemylėjo, laikas nuo
laiko jo pykčiui rezgė nelaimingus romanus. Tų romanų liu­
dininku Sincovas nebuvo, o kad visi jie nelaimingi, girdėjo iš
Tanios — ji geriau žino.
Jis sėdėjo ant suolelio ir klausėsi. Troboje buvo tylu. Ir ke­
lyje, tenai, iš kur turėjo pareiti Tania, taip pat nieko nesigir­
dėjo, tik toli tukseno motoriukas.
Jam norėjosi eiti tenai, jos pasitikti, bet susilaikė. Po budė­
jimo gali išeiti visas būrys, o jis norėjo pamatyti Tanią vieną.
Jis buvo patenkintas, kad Zinaida nesėdi čia ir nerūko greta
su juo priebutyje, o nuėjo į trobą.
Kaip priėjo Tania, jis ne pamatė, bet išgirdo. Ir netgi pats
nesuprato, ką išgirdo: ar ypatingai lengvus josios žingsnius per
lietaus priplaktas dulkes, ar josios tankų alsavimą einant. Ne­
aišku, kaip visa tai galima išgirsti tamsoje, bet jis išgirdo. Ir
kada ji priėjo dar arčiau, iš anksto žinojo, kad tai ji.
Pakėlusi rankas, stipriai ir skaudžiai apglėbdama jam kaklą,
ji pakibo ant jo visu savo lengvu sunkumu, pažįstamu ir kartu
užmirštu. Iš pradžių pakibo, atitrūkusi kojom nuo žemės, o pas­
kui, stovėdama ant pirštų galų, visa prigludo prie jo ir, palen­
kusi prie savęs jo galvą, ilgai bučiavo į lūpas. Pagaliau ištarė
pirmą per visą tą laiką žodį — „sėskim“ ir ėmė kumšėti jam
j krūtinę, kad jis atsisėstų. O kai jis atsisėdo, pati atsisėdo ša­
lia jo, nesiliesdama, ir, užspaudusi veidą rankomis, staiga pra­
virko taip gailiai, kad nusmelkė jį visą.
Tačiau, kai jis apkabino ją, numetė jo ranką ir vėl, užsiden­
gusi veidą, verkė toliau. Paskui sukukčiojo, paliovė verkti ir,
suradusi tamsoje savo ranka jo ranką, stipriai suspaudė ir pa­
sakė: „Nepyk.“
Jis nepyko ir negalėjo pykti. Jis tiesiog nežinojo, ką su ja
daryti, nes ji niekad prie jo neverkdavo, tiktai kartą, labai
seniai.
Vis tebelaikydama tvirtai suspaudusi jo ranką, ji šniurkštelė­
jo nosim ir staiga prašneko kitokiu, laimingu balsu, tartum nė
nebūtų ką tik verkusi.
— Kaip smagu, kad tu visai nakčiai! Man Zinaida pasakė.
Ji manęs pasitikti atėjo. Pamačiau antklodę nešantis ant pe­
ties — ir iškart supratau, kad tu atvažiavęs.
 Jis sėdėjo ir laukė, gal ji vis dėlto staiga paklaus: kodėl
neatvažiavai pas ją anksčiau? Toli nuo josios, tenai, jų vada­
vietėje, tai buvo galima paaiškinti ir sau, ir jai. O čia nega­
lima. Bet ji tikriausiai pati suprato, kad to paaiškinti negali­
ma, ir sėdėjo tylomis, nepaleisdama jo rankos. O paskui pasa­
kė ne apie jį, bet apie save:
— Aš suprantu, tu pyksti ant manęs, kad taip ilgai nieko
nepranešiau, taip ilgai tave kankinau...
Jis norėjo pertraukti ją, pasakyti, kad nepyksta, bet ji ne­
leido jam kalbėti:
— Paprasčiausiai negalėjau tau apie tai parašyti, neturėjau
jėgų, taip tikėjau, kad ji bus gyva, kad viskas baigsis gerai...
Man gydytojai žadėjo. Žadėjo žadėjo, apgaudinėjo, paskui
ėmė kalbėti, kad tai kažkokia infekcija, todėl, girdi, negalima
atnešti jos man. . . O aš vis nenutuokiau, kad jie mane apgau­
dinėja, tik vėliau supratau, kad bijo dėl manęs ir todėl meluo­
ja. Tu nepyk, aš pati ilgai nežinojau. O paskui, kai sužinojau,
staiga užėjo tokia abejystė — pagalvojau: jau nebegrįšiu pas
tave! Ko begrįžti? O paskui visai nusilpau, vos nenumiriau.
O kai likau gyva, tai panorėjau tave pamatyti ir paaiškinti,
kaip viskas buvo. Nors tu ir būtum užpykęs, kad nerašiau, nors
primuštum mane, tik kad pati tave pamatyčiau ir viską tau
papasakočiau...
Jis vėl mėgino ją sustabdyti, ėmė sakyti viską suprantąs...
Bet ji vėl neleido, pertraukė:
— O paskui, kai lėktuvas neišskrido, aš net mamai nepra­
nešiau, taip ir sėdėjau tenai aerodrome, laukiau dar penketą
dienų. Iš pradžių oras buvo nepalankus, vėliau daug žmonių —
taip ir nepaėmė. Kol važiavau traukiniu, taip norėjau tave pa­
matyti, kad bevažiuojant net praėjo noras, paskui vėl užėjo...
Ji tamsoje nusišypsojo, dar stipriau suspaudė pirštais jo ran­
ką ir lengvai truktelėjo.
— Einam tenai, pas mus...
Ir juodu nuėjo tenai, pas jas. Per priemenę, per kambarį,
kur miegojo ir alsavo miegančiosios, į kažkokią vasarišką ka­
marėlę kitam trobos gale, panašią į tas, kurios pristatomos kar­
tais prie valstiečių namų vasarotojams. Tai jis pamatė tada,
kai ji uždegė tą žvakę, kurią minėjo Zinaida.
Kamarėlė buvo maža, iš lentų, tarp kurių žiojėjo plyšiai,
su užtiestu maišais langu ir skylėtom durim į lauką. Jis taip
ir nesuprato, kodėl Tania atsivedė jį per kambarį, pro miegan­
čias moteris, o neįleido jo per tas antrąsias duris.
 Ant grindų gulėjo daiktmaišiai ir stovėjo vienas ant kito du
pažįstami lagaminai — Tanios ir Zinaidos. Ant lagaminų buvo
veidrodėlis — štai ir visas moteriškas turtas.
Palei sieną srovėjo greitomis sukalta kanapa, ir ant jos čiu­
žinys, pusiau užtiestas antklode, o pusiau niekuo neužtiestas,—
matyt, ten buvo antklodė, kurią išsinešė Zinaida. Vadinas, jos
miegodavo abi kartu ant to čiužinio.
Neatsigręždama į Sincovą, žiūrėdama j veidrodį ir taisyda­
masi plaukus, Tania atsiprašydama tarė:
— Atleisk, kad tokia kiaulidė, mes niekad tokioj negyve-
nom. Trys dienos, kai atvažiavom — ir nuo ryto iki nakties,
nuo ryto iki nakties. . . Tik miegojome čia. Netgi netvarkėme
nieko.
Vis dar nepasisukdama į Sincovą, ji priėjo prie kanapos, at­
metė apklotą, išlygino paklodę ir papureno pagalvę. Tartum
visa tai būtinai reikėjo padaryti, o tik paskui atsisukti į jį.
— Visai ranka numojom į save,— tarė ji, atsisukusi pagaliau
į Sincovą.
Pasakė apie savo neaptvarkytą kamarą, o ne apie save, bet
taip liūdnai, tartum būtų sakiusi ir apie save.
— Aš jau buvau susitaikiusi su mintim, kad nepamatysiu
tavęs šiomis dienomis. Ne, netiesa. Tiesiog bijojau apie tai gal­
voti, nenorėjau ruoštis, kad nebūtų veltui. Todėl viskas taip. . .
Ji kalbėjo, o jis žiūrėjo į ją, visai nesunykusią, kaip jis ma­
nė, o atvirkščiai, tartum spėjusią netgi pasitaisyti per šias
kelias dienas fronte. Žiūrėjo į jos beveik nepasikeitusį veidą,
kuriame tačiau žymėjo kažkokia jai nebūdinga neviltis.
Jos veidas buvo toks, tarsi ji būtų ruošusis ne susitikti su
juo, o atsisveikinti, toks veidas, kad jis beveik sušuko:
— Bet kas tau yra?
— Nieko man nėra.— Ji puolė jam ant kaklo ir nieko dau­
giau nebesakė, tylėjo.
Visa, kas buvo paskiau, buvo tylomis ir paskubom. Jis pa­
juto jos nekantrų skubėjimą ir kažkokį nedrovų, neįprastą at­
virumą; jos karštligišką trauką, kurios ji netramdė ir neno­
rėjo sutramdyti.
Jis tai jautė tuo stipriau, kad pats, prisimindamas visa, ką
ji pergyveno, pažindamas save ir žinodamas, kaip karštai jos
išsiilgęs, iš anksto prisižadėjo — neduos valios savo nekantru­
mui, galvos apie ją, o ne apie save. Bet ją tartum netgi pyki­
no toks jo švelnumas. Ir kada jis, vis dar nepasiduodamas
jos nekantriam skubėjimui, pakuždom paklausė: ,,O ar tau vis­
kas galima?" —ji nieko neatsakė balsu, bet spausdamas! prie
jo, piktai ir greit ėmė linkčioti galva, tartum širsdama ant jo,
kad jis gali dar kažko ją klausti šią minutę,
Ir jis nedrįso ko nors daugiau klausti. Nei kaip ji jaučiasi,
nei kas galima ir kas ne,— apie nieką. Jis suprato: ji nenori
jokių klausimų. Nori vieno; jausti, kad ji gyva ir sveika ir
kad jam gera su ja. Ir nori to su tokia reiklia jėga, tartum
stengiasi kažką įrodyti sau, arba jam, arba abiem kartu...
Ji buvo kažkokia įdūkusi, godi, nepanaši į save. Ir, nė kiek to
neslėpdama, skubėjo įvykdyti visus savo troškimus.
Vėliau, apkabinusi jį, karštu skruostu prigludusi prie jo krū­
tinės, ėmė piktu kuždesiu jį barti už tai, kad sutiko būti Ser-
pilino adjutantu, staiga, nei iš šio, nei iš to, tartum šis pokal­
bis būtų buvęs neatidėliotinas, tartum ji būtinai turėjo jam tai
pasakyti.
Jis iš pradžių nenorėjo atsakyti. Glostė jos galvą ir tylėjo.
Bet ji, nors ir suprato, kad jis nori ją nuraminti, kuždėjo jam
toliau:
— Na ir kam, kam sutikai?
O kai jis atsakė, kad kaip tik prieš tai prašęsis Serpilino
į rikiuotę, ir papasakojo, kaip važiavo į pulką pas Iljiną, su­
kuždėjo:
— Tai taip ir reikėjo daryt! Aš seniai jaučiau, kad tau to
reikia, tiktai nesakiau, nes nežinojau, ar galima. Bet jeigu
galima, tai kaipgi tu sutikai būti adjutantu? Tu turėjai ne­
pasiduoti. . .
Jis ėmė aiškinti, kad galų gale vis tiek padarys, kaip norė­
jęs, bet dabar tai neįmanoma, nes jis reikalingas Serpilinui —
žmogui, kuriam esąs skolingas už savo grąžinimą į armiją.
— Niekam už nieką tu neskolingas,— atsakė ji ir vėl ėmė
kuždėti tą patį:—Na kam, kam tu sutikai? — taip priekaiš­
tingai, lyg jo sutikimas būti adjutantu būtų nesutapęs su jos
nuomone apie jį.
— Kaip tu nesupranti,— pagaliau tarė jis,— kad aš pats to
nenorėjau?
— Ech tu, avinėli, šventas! Nenorėjai, bet nuėjai. ..
— Ir tu nueitum, jei tau pasakytų, kad tu reikalinga.
— Tai jau ne,— piktai pasakė Tania.
Jis buvo įsitikinęs, kad ir ji būtų taip padariusi, bet neno­
rėjo ginčytis.
— Tu turi pasitraukti, vis tiek turi.
— Aš ir pasitrauksiu. Stos ramybė po mūšių, ir pasitrauksiu.
— O kada tas bus?
— Nežinau.
 -- Na, matai, nieko tu nežinai...— iš esmės gerai jį supra­
tusi, prikibo ji prie žodžio.— O tu padaryk, kad jis dabar
tave išvytų.
— Ką reiškia išvytų? Liokajus aš, ar ką?
— Vis tiek noriu, kad jis tave išvytų.
— Neišvys. Jeigu aš darau ir darysiu viską, ką sugebu, ne­
išvys.
— Nejaugi jis nemato, kad visa tai tau netinka?
— Gal ir pamatytų kitokiu metu, o dabar vargu. Dabar jam
priprasti prie kito žmogaus jau nėra laiko. Žinai, koks jo
darbas?
— Aš žinau, koks tavo darbas. Atnešk, paduok,
— Ne visai taip,— susitvardė jis.
— Ne visai, bet taip. Vis dėlto taip,— sielvartingai sukuž­
dėjo jinai.
Ir jis suprato, kad ne, ji tebetiki juo ir supranta, kad jis
negalėjo tokiu metu nestoti Serpilino adjutantu, ne kieno kito,
o būtent Serpilino. Bet ji negali pergalėti savęs — pyksta, nes
bijo pažeminimų jam.
Kas žino, gal juodu ir būtų susikivirčiję dėl tos adjutanto
vietos, nes ji prišnekėjo jam daug žiaurių kvailysčių. Bet ji
šnibždėjo tas kvailystes, prigludusi skruostu prie jo krūtinės.
Jei būtų atsitraukę vienas nuo kito, gal ir būtų susikivirčiję.
O taip — negalėjo. Ji ginčijosi su juo, o jos prispaustas prie
jo kūnas kalbėjo negalėsiąs ir nenorėsiąs būti be jo.
Jos priekaištuose ir įkalbinėjimuose jautėsi kažkoks keistas
įniršis, tartum jinai jau niekad vėliau nesugebės jo įtikinti
tuo, kuo nespės įtikinti šiandien.
Jis pagalvojo apie tai tik probėgšmais, nes buvo nesąmonė
apie tai galvoti. Bet vis dėlto pagalvojo...
Ir staiga ji nutilo, lyg būtų prisiminusi kažką kitą, kur kas
svarbesnį dalyką.
Nutilo ir pasakė jau nebe tuo skubriu kuždesiu, o tyliai ir
ramiai:
— A, galų gale — kaip nori. Kuo nori, tuo ir būk. Apskritai,
viskas vis tiek.
— Kodėl vis tiek?
— O šiaip, vis tiek,— pakartojo ji.
Jis nustebo, kad ji staiga visiškai liovėsi domėjusis tuo, dėl
ko ką tik taip pyko. Bet, kad ji nutilo, buvo patenkintas, nes
visa šneka beprasmė: kad ir ką ji būtų šnekėjusi, savo spren­
dimo jis nebūtų pakeitęs. Čia ir buvo jo tiesos pergalė prieš
ją. Jai atrodė, kad jį gali pažeminti kažkas kitas, o jam pats
didžiausias pažeminimas būtų buvęs jo paties nesugebėjimas
tesėsi savo žodį.
O paskui Tania, pirmąsyk per visą laiką atsitraukusi nuo jo,
gulėdama aukštielninka ir pasidėjusi po galva rankas, staiga
pasakė:
— O aš tenai, kai buvau be jėgų, ligoninėje, maniau, kad po
visų savo kančių jau niekad nieko nenorėsiu ir su niekuo
man nebus gera.
— Ką reiškia „su niekuo"? — paklausė jis. Ne pati frazė, o
tai, kaip Tania ją ištarė, privertė jį taip paklausti.
— Su niekuo,— pakartojo jinai.— Nei su tavim, nei su kuo
kitu! Jeigu tu nueitum nuo manęs pas kokią nors kitą, o man
tektų būti su kuo nors kitu.. . Su niekuo nebūtų gera!
— Iš kur tokios tavo mintys?
Ji ilgai tylėjo.
— Nežinau.
Jis jautė, kad ji sako netiesą. Tiesiog, kad tik ką nors
atsakytų. Paskui patylėjo ir pasakė, tartum tęsdama jau se­
niai savo viduje pradėtą pokalbį.
— Ir mano Kolka žuvo.
Jam tai pasirodė keista: ji niekad anksčiau prie jo taip ne­
vadindavo savo buvusio vyro.
— Žiemą, prie Korsun-Ševčenkovsko. Šitaip visada medikai
žūva. Kai vokiečiai prasiveržia iš apsupties, tada dažniausiai
ir iššaudo. Išeina iš apsupties, ant mūsų ligoninių užsibeda ir
iššaudo.
— Kas tau apie jį pasakė?
— Mano mama. O jai pasakė jo žmona... Ir senasis partor­
gas mirė, kuris mane tuomet, keturiasdešimt trečiais, gamyk­
loje sutiko. Taip pat mama pasakė, kai jau aš taisiausi. Net
apverkėm jį abidvi su mama — geras buvo žmogus!
Ji pasakė „senasis partorgas", kaip ir anksčiau, nevadindama
jo pavarde. Ir Sincovas taip ir nesužinojo, kad Taškente, ga­
mykloje, kur liejimo ceche dirbo Tanios motina, visai ten pat,
gamyklos teritorijoje, numirė Malininas — žmogus, padaręs
kadaise jo labui daug daugiau, negu visi kiti žmonės...
Tania pasakė „apverkėm jį abidvi su mama“ taip, tartum
ii dažnai būtų verkusi, tartum pats lengviausias jai dalykas —-
verkti.
Ir Sincovas pagalvojo, kad tai visai skirtingos jai ašaros: tos
ašaros, apie kurias ji prisiminė,— moteriškos ašaros, moterys
larpusavyje jų ir ašaromis nelaiko; o ašaros prie jo, prie vy-
1 iškio, visai kitokios — retos, sunkios ašaros...
 Sincovds ėmė klausinėti, kaip viskas buvo: kodėl prieš lai­
ką prasidėjo gimdymas ir kaip viskas ėjo toliau. Bet ji, ma­
tyt, buvo taip prisikentė jusi, jog dabar kalbėjo nenoromis.
Tartum vieną kartą būtų jau pasakojusi, o dabar reikėjo pa­
kartoti.
Ir gydytojus, ir medicinos seseris, ir sanitares gimdymo na­
muose — visus iš eilės gyrė, norėjo pabrėžti, kad niekas dėl
visko, kas jai atsitiko, nėra kaltas, tik ji pati. Netgi apie
traukinio keleivius, kai nėščia važiavo tenai, į Taškentą, ne­
užmiršo pasakyti, kad rūpinęsi ja, ir virinto vandens bėgioję,
neleidę jos iš vagono, kad nepaslystų ir ncpargriūtų.
O apie pačią save pasakė piktai,, tartum apie ką kitą, į kurį
jau seniai žiūrėjusi nepalankiai.
— Juk būna tokių nelaimingų, nevykėlių moterų. . . Niekas
joms neišeina, viskas kitaip, vis ne kaip kitiems žmo­
nėms. . .
Paskui staiga pasakė apie mergytę, pati — jis neklausė,
bijojo klausti — pasakė, kad mergytė buvusi ne tokia jau smul­
kutė, nors ir neišnešiota.
— Graži mergytė, švarutė. Kai atnešdavo, atrodė, kad svei­
kutėlė. Todėl ir patikėjau, kad gyva, kai vėliau pasakė, kad
nebeatneša dėl infekcijos.— Ir sielvartingai užbaigė: — Niekas
niekuo nekaltas. Aš viena kalta. Išdvėsėlė, nepajėgiau tau pa­
gimdyti. Ji dėl mano kaltės mirė. Dėl to, kad aš išdvėsėlė
tokia.
Sincovas, palinkęs prie jos, bučiavo jai rankas, veidą ir gal­
vą. Bučiavo švelniai ir ilgai, stengdamasis, kad ji pajustų visą
jo meilę jai, kad suprastų, kaip jis ą myli.
O ji gulėjo nejudėdama ir liūdna. Gulėjo ir tylėjo. Paskui
staigiu judesiu stipriai stipriai prisispaudė prie jo pati. Ir ne­
norėjo atsitraukti, norėjo, kad jis būtų su ja. Ir netgi kuždėjo
jam tokius dalykus, apie kuriuos anksčiau niekad nekalbėjo.
Paskui vėl, kaip praeitą kartą, padėjusi galvą jam ant krūti­
nės, ėmė pasakoti, kaip, grįžusi ir prisistačiusi medicininės sa­
nitarinės tarnybos viršininkui, pasijuto kalta, kad trims mėne­
siams buvo pasitraukusi iš fronto.
— O dėl ko pasitraukei? Dėl nieko! Šiaip sau. O ten užnu­
gary žinai, kaip sunkiai gyvena. .. Net kalbėt nesinori. Ir
prieš juos gėda, kad nuvažiavau. Ir čia gėda, kad nieko nepe­
šus grįžau. Paprašiau viršininką, kad mane į pulką pasiųstų.
— Su manim reikėjo prieš tai pasitarti!
— O ką su tavim kalbėsi? Juk tu su manim nesitarei?
O man buvo gėda, norėjosi kaip nors viską išlyginti. Vis dėl­
to tenai, kaip daug kas sako, sunkiau. Nors pas mus irgi daug
darbo. Dirbti visur tie patys pyragai, bet...— Ji nebaigė, bet
jis suprato: norėjo pasakyti ne apie darbo sunkumus, bet apie
pavojų.
— Na, ir ką jis? — paklausė Sincovas, prisiminęs tą niūrų,
dideliais antakiais generolą majorą, medicinos sanitarijos virši­
ninką, kuris dar vakar buvo atvažiavęs pas Sęrpiliną su pra­
nešimu.
— Išvijo. Pasakė: „Dirbk, kur dirbusi, o jeigu pliaukši nie­
kus, raportus rašinėsi — aš tave velniop išsiųsiu. Paskirsiu
komisiją ir pripažinsiu ne visai tinkama." Išėmė iš palaidinės
veidrodėlį ir pakišo man panosėn: „Pažiūrėk, į ką panaši." O
aš kaip tik maniau, kad atrodau visai neblogai.
Sincovas pajuto, kaip ji šyptelėjo — suvirpėjo skruostas jam
ant krūtinės.
— Argi aš blogai atrodau?
— Ne,— atsakė jis.— Norėjau netgi pasakyti tau, kad atro­
dai gerai.
— O kodėl gi nepasakei?
— Pabijojau.
— Na, ir kvailelis,— laiminga tarė ji.— Aš taip džiaugiuo­
si, kad šiandien neblogai atrodau. Išsyk tai supratau, kai žva­
kę uždegiau, o tu stovėjai ir žiūrėjai j mane. Bet vis tiek no­
rėjau iš tavęs tai išgirsti. Aš tau laiškelį parašiau tokį ramų,
nes neturėjau voko, tai tik sulanksčiau keturlinkai. Aš, žino­
ma, negalvojau, kad Rosliakovas gali jį perskaityti, bet vis
tiek kažkaip nesmagu, kai neužklij uotas. Tu supratai?
— Žinoma.— Sincovas prisiminė atvežusį jam laišką Roslia-
kovą — armijos medicininės tarnybos viršininko pavaduotoją,
kumpanosį, puošeivą papulkininkį.— Jis niekad nebandė tau
meilintis?
— Tik kartą,— atsakė Tania.— Kai tavęs dar nebuvo. O pas­
kui suprato ir pakeitė bėgius. Jis geras, jo tik švaizda tokia —
mergišiaus.
Bet Sincovas dabar galvojo ne apie tai, geras ar negeras
žmogus Rosliakovas ir kokia jo išvaizda, o apie jos žodžius
„kai tavęs dar nebuvo". Iš tikrųjų buvo laikas, kai jo dar ne­
buvo! Nelygu ką laikysi tuo laiku?
Jis papasakojo jai, kaip Serpilinas, lankydamas dalinius, pri­
siminęs ją ir tai, kaip jie tuomet, keturiasdešimt pirmais, visi
kartu brido per Pronią.
— Sakė, kad, jeigu tau su sveikata bus blogai, reikia pa­
ieškoti lengvesnio darbo.
— Nieko man iš jo nereikia,— piktai atrėžė Tania.— Nei iš
jo, nei iš ko kito. Tris mėnesius prasišlaisčiau užnugaryje sa­
 vo malonumui, o dabar man dar lengvesnio darbo ims ieš­
koti!
— Kodėl taip kalbi apie save?
— Todėl kalbu, kad taip ir yra. Tris mėnesius išbuvau tokio­
se atostogose, kurios karo metu niekam nenumatytos.
— Lyg jos nuo tavęs priklausė. .. Kam tu save kankini? Juk
jeigu...
Bet ji neleido jam užbaigti.
— Ką — jeigu? Jei viskas kitaip būtų buvę — ne čia aš da­
bar būčiau ir ne tave popinčiau.— Ji tai pasakė beveik pyk­
dama ant jo, bet tuo pat metu patyliukais prisitraukė jo galvą
prie krūtinės. Vėl atsitraukusi nuo jo, jinai sėdėjo, pusiau gu­
lomis, atsišliejusi sienos, pasikišusi po nugara pagalvę.— Šok­
čiau kaip mat penėti. Žinai, kiek pieno aš turėjau? Kai ne­
reikia, tai jo būna!
Ir jis prisiminė, kaip jinai išvažiuodama su nerimasčių jam
kalbėjo: ,,O jeigu aš pieno neturėsiu? Vienintelis dalykas, ku­
rio bijau.“
— Boba būčiau, su kūdikiu per naktis sėdėčiau, o ne majorą,
išvariusi draugę, globstyčiau, — pasakė ji, nepaleisdama jo
galvos,
— Ką tu pliauški?
— Žinoma, pliauškiu. Todėl, kad vienam dalykui save pa­
ruošiau, o išėjo kas kita. Štai ir puolu pati save. Ir tave taip
pat, kaip kvailė paskutinė. Lyg tu būtum dėl ko nors kaltas!
— Niekas dėl nieko nekaltas.
— Žinoma, niekas dėl nieko nekaltas. Taip lengviausia gal­
voti,— tarė ji tokiu tolimu ir svetimu balsu, tartum šią valan­
dėlę būtų prisiminusi kažką visai kita, o ne tai, apie ką kal­
bėjo.
Ir jis taip pat gal dėl to staiga susvetimėjusio jos balso pa­
galvojo apie ką kita.
— Kada buvau susitikęs su Pavlu prieš savo kelionę į Mask­
vą, žiūrėjome su juo žemėlapį. Galimas daiktas, kad mūsų ar­
mija pasuks tiesiai prieš Gardiną. ..
— O aš kažkodėl kuo toliau, tuo tvirčiau tikiu, kad tu su­
rasi ją,— tarė Tania, turėdama galvoj Sincovo dukterį. Pasa­
kė kažkaip net pernelyg karštai, tartum būtų jautusi pareigą
įtikinti jį, kad iš tiesų ji tuo tiki.— Surasi! Nieko jai neatsi­
tiko.
Jis ėmė šnekėti apie savo dukterį, nes nebijojo šios temos.
Paskutinį sykį juodu kalbėjo apie tai su Tania prieš pat jos
išvykimą. „Nebijok, kad aš dabar pati gimdysiu,— juokavo ji
tuomet.— Manęs jums visiem trim užteks. Ir papenėsiu, ir ap­
siusiu, ir į tarnybą nepavėluosiu!"
Bet dabar, vėl sušnekęs apie dukterį, jis ir pats buvo nepa­
tenkintas, nes Tania kažkodėl niekaip nesiliovė kartojusi: su­
rasi, surasi! Atrodė, kad visa tai jos nebelietė, o vien tik jį.
Atrodė, kad būtent jis suras, o Tania čia jau pašalinė. Atro­
dė, kad tada, kai ji anksčiau kalbėdavo apie jo dukterį ir vy­
lėsi turėti nuo jo antrąją, savą, buvo vienas dalykas, o da­
bar — visai kitas.
— Ne surasi, o surasim. Jei surasim,— pabrėžė jis.
Ji nieko neatsakė.
— Tur būt, be reikalo ėmiau su tavimi apie tai kalbėti.
— Tur būt,— kaip aidas atsiliepė ji ir vėl nutilo.
Jam buvo pažįstamas tas atkaklus jos tylėjimas, kai ji stai­
ga šitaip nutraukdavo šneką. Tai reiškė, kad ji gali tylėti,
kiek tik nori. Reikalingų žodžių atsakymui nesuranda, o be­
reikalingais atsakyti nenori.
Taip ir tylėjo. Kol Tania paklausė:
— Ar pas Nadią tenai, Maskvoje, buvai?
— Buvau.
— Kaip ji ten dabar-su Pavlu?
— Nežinau.— Jis norėjo išvengti pokalbio.— Mane sutiko
gražiai. Pamaitino ir net prašė likt nakvoti.
— O kodėl nelikai?
— Nuėjau į komendantūrą, ten jau lovą turėjau.
— O tu ar galėtum su ja? — staiga, ko visai negalėjai iš jos
tikėtis, šiurkščiai paklausė Tania.
— Kas čia per klausimas?
■— Šiaip sau. O vis dėlto — ar galėtum?
— Minties tokios neturėjau,— atsakė jis, vienas pats pa­
galvojęs, kad, tur būt, galėtų, bet tikrai tokia mintis nebuvo
atėjusi.
Ir prisiminė, kaip Nadia prisispaudė pirštus komodos stalčiu­
mi, mėgindama išimti baltinius jų mergytei, bet jis pasakė:
„Nereikia, kad bėdos neprisišauktume."
Tai, ko paklausė Tania, buvo taip netikėta iš jos lūpų, jog
jis laukė, ką ji sakys toliau. Bet ji nieko nesakė. Patylėjo, ir,
toliau vyniodama kažkokią savo minčių giją, lyg praleidusi
keletą klausimų bei atsakymų, paklausė:
— O manimi tu tiki?
Ar jis tiki ja? Ant jos galima buvo pykti arba jos nesu­
prasti, kodėl ji daro taip, o ne kitaip, bet ja netikėti buvo
negalima. Joje buvo kažkas griaunančio tokią galimybę. Be
tč, tarp jų lyg ir nebuvo tokios šnekos: tikiu, netikiu! Bent
iki šiol.
— Reikalauji atsakyti? — piktai paklausė jis.— Ar pasiten­
kinsi tuo, kad patylėsiu?
— Pasitenkinsiu.
— Ir už tai ačiū.
— Tiktai tu nepyk ant manęs,— lyg nusikaltusi paprašė ji.
Tačiau, netgi išgirdęs šį tylų, atsiprašantį balsą, jis vis tiek
pyko ant jos, nesuprasdamas, kas jai pasidarė; norėjo paklaus­
ti, bet susilaikė. Nesgi tikriausiai negalima klausinėti moterį,
su kuria tu esi pirmąsyk drauge po to, kai ji neteko kūdikio,
kodėl ji nebe tokia, kaip buvusi.
— Nepyk ant manęs, gerai? Pamiegok mažumytį,— kalbėjo
ji vis lyg nusikaltusi, tyliai.— Ar tau taip patogu? — Ji vėl pa­
sibruko po nugara pagalvę ir prisitraukė prie krūtinės jo
galvą.

Pro užtiestą maišu langą skverbėsi blausi rytmečio šviesa.

Buvo jau pusė šeštos, bet iš šviesos jautėsi, kad lauke apsi­
niaukę.
Sincovas snaudė, pakišęs kairę ranką su suluošinta plaštaka
Taniai po nugara, apkabinęs ją per pečius sveika dešiniąja
ir įkniaubęs galvą į jos krūtinę. O ji pusiau sėdėjo, pusiau
gulėjo, nejudėdama, viena ranka prilaikydama ant savo krū­
tinės gulinčią sunkią jo galvą.
Ji nepastebėjo, kaip jis prabudo, ir Sincovas spėjo pama­
tyti įbestas į sieną jos akis, nustėrusias ir nelaimingas.
Išėjo taip, tartum jis būtų nutykojęs kažką tokio, ko netu­
rėjo teisės tykoti, kažką tokio, ko ji dar nenorėjo ar negalėjo
jam atskleisti. Ir jis, vėl užsimerkęs, apsimetė ką tik prabun­
dančių.
Ji pajuto, kaip jis krustelėjo. Paleidusi jo galvą ir nuslinkus!
žemyn, tvirtai prisispaudė prie jo visu kūnu, skubindama jį
greičiau atbusti ir būtent šią akimirką siaubingai suprasdama,
kad visa tai bus paskutinį kartą.
„Kaip vyras,— spausdamas! prie jo, su beviltišku liūdesiu
pagalvojo jinai apie save.— Išmiegosiu su juo paskutinę nak­
tį iki galo — ir viskas. Ir pati pasitrauksiu nuo jo."
Sincovas, staiga pro miegus pamatęs jos akis, teisingai pa­
juto, kad ji nenori jam atskleisti viso savo nelaimės mąsto.
Bet jis pagalvojo vien tai, ką ir tegalėjo pagalvoti — apie
jos nelaimę su kūdikiu. O atsitikusi jai nelaimė buvo visai ki­
tokia, ir tokia didžiulė, jog tartum užgožė visa kita.
 Nelaimę su kūdikiu, apie kurią žinojo abudu, jie kada nors
galėjo drauge atitaisyti arba drauge pamiršti.
O apie tą, kitą, nelaimę žinojo tiktai ji, ir tai buvo tik jo­
sios nelaimė, o ne jo. Jam ši nelaimė, atvirkščiai, galėjo virsti
netgi laime, O jai, norint, kad toji nelaimė nebetemdytų jos
gyvenimo, turėjo išnykti kitas žmogus, visiškai prieš ją nenu­
sikaltęs. Ir visa tai jos padėtį darė siaubingą.
Nelaimė prasidėjo nuo sėkmės. Ji vyko į savo armiją per
fronto užnugarį ir tame kaime, kuriame stovėjo fronto medi­
cininė sanitarinė valdyba, tiesiog gatvėje sutiko buvusį savo
partizanų brigados vadą Kaširiną. Jau sužinojusi, kad rytą
į jų armiją važiuos sunkvežimis su tvarstomąja medžiaga ir
kad joj rasis jai vietos, ėjo ieškotis nakvynės ir kaimo gatvė­
je akis į akį susidūrė su Kaširinu — papilnėjusiu, linksmu, da­
bar jau nebe barzdotu, kaip partizanų brigadoje, ir ne apsisku-
tusiu, kaip per paskutinį jų susitikimą Maskvoje, o su šau­
niais juodais raitytais ūsais. Ir dar su dviem ordinais ant palai­
dinės, gautais per tą laiką, kai jie nebuvo matęsi.
Kaširinas, nors ėjo ne vienas, o dar su kažkokiais vadais
ir vilkėjo pulkininko uniformą, pamatęs Tanią, nustebęs sušu­
ko, o paskui apkabino, išbučiavo ir, apsukęs ją aplink save
ore, pastatė ant žemės. Toks jau buvo žmogus. Toks, vadinas,
ir liko. Pastatė ant žemės, ir ėmė klausinėti, kokie vėjai ją
čia atpūtę. Tania apsakė, kokie vėjai. Apsakė viską, kaip bu­
vo, nes Kaširinas — iš tų žmonių, kuriems reikia sakyti viską.
Jis trumpam nuliūdo, netgi užsismaukė ant kaktos kepurę ir
susikrimtęs pasikasė pakaušį, bet beveik tuoj pat nusišypsojo
ir pasakė, kad niekis, kai tik baigsim karą, viskas visiems eis
kaip iš pypkės! Pasakė taip įsitikinęs, jog ir Tania nejučiom
nusišypsojo. Ir pirmąsyk po viso to, ■ kas jai atsitiko, pagal­
vojo: jeigu baigsis karas ir juodu su Sincovu liks gyvi ir
sveiki, ji surizikuos dar kartą.
Sužinojęs, kur Tania eina, Kaširinas paėmė iš jos lagami­
ną — ji ėjo su lagaminu,— nuvedė ją prie stovinčios už namų
savo ,,emkos" ir paprašė jo palaukti mašinoje: jis tuoj nueis,
aptars su medikais tą reikalą, dėl kurio čia atvažiavęs, o po
pusvalandžio nuveš ją į gretimą kaimą, pas juos, į partizaninio
judėjimo štabą, ir jau iš ten, rytą, išsiųs ją į armiją.
Kaširinui visada viskas ėjosi sklandžiai ir lengvai, taip, jog
atrodydavo, kad kitaip nė negalėjo būti. Grįžo jis iš medikų
ne po pusvalandžio, o po dešimties minučių, ir Tanią taip ir
paliko sėdėti priekyje su šoferiu: ,.Sėdėk, kad tave mažiau
kratytų po viso to." Ir vairuotojui iškart prisakė, kad rytoj
aštuntą valandą būtų pasiruošęs, jeigu kartais kitos mašinos
nevažiuotų, vežti medicininės tarnybos kapitoną. O atvažiavęs
j vietą, pakėlęs pirštą, kaip mokytojas mokykloje, paklausė:
— Kaip mudu vakarieniausim, su degtine ar be?
Ir kai ji atsakė „be", sutiko.
— Tada ir aš be. Atsikvėpsiu nuo jos, prakeiktosios.
Iškvietęs pagyvenusią simpatingą moteriškę, mašininkę Na-
deždą Frolovną, ir, supažindinęs su Tania, paprašė:
— Apnakvydinsit ją asmeniškai pas save, kad nebūtų berei­
kalingų šnekų!
Tačiau, kad ir nenorėdamas bereikalingų šnekų, vis dėlto
pavakarieniavo su Tania dviese savo troboje, nes džiaugėsi
ją sutikęs ir norėjo pasikalbėti su ja akis į akį.
Ir, nors vakarieniaujant prisiminė nelinksmus dalykus,— ke­
lių draugų, kuriuos jie abu pažinojo, žuvimą,— netgi tuos
prisiminimus sušvelnino Taniai gerai pažįstamas jo įprotis kal­
bėti apie sunkius dalykus kaip apie seniai praėjusius, o apie
ateitį — kaip apie kažką tokio, kur jau nebus jokių sunkumų.
Jis kalbėjo apie ateitį taip, tartum, norint baigti karą, berei­
kia tik sukaupti drąsą ir perbėgti dar vieną apšaudomo kelio
ruožą, o paskui viskas! Ir nors Tania žinojo, kad taip nėra
ir kad pats Kaširinas geriau, už ją tai supranta, bet šio linksmo
ir stipraus žmogaus įprotis linksmai ir drąsiai žiūrėti į ateitį
ją sužavėjo.
Viskas buvo gerai iki tos valandėlės, kai Kaširinas staiga
suraukė kaktą ir prisiminęs nusišypsojo:
— Kokių tik stebuklų neatsitinka su žmonėmis! Veroniką
prisimeni? — Ir, pamatęs sustingusį Tanios veidą, manydamas,
kad ši neprisimena, pakartojo: — Na, mūsų Veroničką, tavo
bičiulę, vietoj kurios tu vėliau Smolenskan į susitikimą ėjai.
Pameni?
— Žinoma, pamenu,— vis tokiu pat sustingusiu veidu atsa­
kė Tania.
— Tai ji, visai galimas daiktas, tebėra gyva. Dar pernai ru­
denį, kai buvo išvaduotas Smolenskas, tirdamas ten žmones ir
dokumentus, gavau tokių žinių. Viena moteris, jau išvadavus
Smolenską, pasakojo mačiusi ją gyvą.
„Gyvą?“ — vos nesuriko Tania. Bet nesuriko, atvirkščiai,
neištarė nė žodžio.
— O paskui patikrinus paaiškėjo, kad iš tikrųjų jai buvo
pakeisti dokumentai,— aiškino Kaširinas. — Į grupę, kuri tuo­
met buvo varoma sušaudyti, įtraukė pagal jos dokumentus mi­
rusią tą pačią naktį kalėjime merginą. O ją su tos mirusios
merginos dokumentais įtraukė į tą partiją, kurią buvo numaty-
 ta vižti į Vokietiją. Moteris, kuri man tai pasakojo, matė ją
jau tada, kai jas gyvulių vagone vežė Varšuvos kryptimi.. .
Matai, kokie dalykai! .Mudu galvojom: sušaudyta,— o ji, visai
galimas daiktas, gyva! Tikrai sužinosim, kai į Vokietiją įženg-
sim, vargu ar anksčiau. Jie tų, kuriuos pas save darbams išva­
rė, netgi Rytprūsiuose, pasienio ruože, dabar nebelaiko — to­
liau į vakarus siunčia. Dirba ten, gal būt, kaip ir kiti, gamyk­
loje arba arbaiterin — mergauja pas kokį nors jų dvarininką.
Gyvenimas, žinoma. . .— Kaširinas atsiduso.— Bet vis dėlto ne
mirusi, o gyva.
Jis pažvelgė j Tanią ir pamatė jos baltą, be lašelio kraujo
veidą. Tania visa drebėjo, stengdamasi susivaldyti. Tačiau Ka­
širinas to nesuprato; jam pasirodė, kad ji tramdosi, steng­
damasi nepravirkti.
— Na, kas tau? Žliumbti sumanei, ar ką? Dėl ko? Juk žmo­
gus, ko gero, liko gyvas. — Ne žliumbti, o džiaugtis reikia.
— Aš džiaugiuosi,— tebedrebėdama visu kūnu, pratarė Ta­
nia ir, pakilusi nuo stalo, sunėrusi rankas, keliskart perėjo
kambarį iš vieno galo į kitą ir tik po to atsisėdo, sunertas ran­
kas padėdama priešais save ant stalo.
— Ivanai Ivanovičiau, tai aš pranešiau jos vyrui, kad ji žu­
vo.— Tania žiūrėjo į akis Kaširinui, nesuvokdama, kad imant
iš esmės, dar nieko nebuvo pasakiusi.
— Na, ir kas? — patraukė pečiais Kaširinas.— Ar maža mes
per karą žmonių pirma palaidojom, o paskui vėl atgaivinom?
Blogiau, kai būna atvirkščiai: manome, kad dar gyvas, o jis
jau miręs. O ką tu daugiau galėjai jam pasakyti? Pranešei, ką
žinojai. Sakysim, net jeigu jisai, tardamasis esąs viengungis,
rado sau per tą laiką kokią nors kitą, tai ir tada, kai vėl su­
sitiks su gyva žmona, viskas, kas buvo, bus nubraukta! Jau
yra tokių atvejų.
Jis kalbėjo visus tuos žodžius, nereikalingus, tuščius, netu­
rinčius jokios reikšmės; kalbėjo apie kažkokius žmones, kurie
susitiks arba nesusitiks, kuriems kas nors gali arba negali
įvykti, o Tania, apimta siaubo, sėdėjo priešais jį ir laukė,
kada jis nutils. Ji net nenorėjo jo nutraukti, nes dabar jai bu­
vo visiškai tas pat — ar jis kalbės toliau, ar ims ir nutils.
— Aš ištekėjau už jo,— pasakė Tania, kai Kaširinas nutilo.
— Už jos vyro?—apstulbęs paklausė Kaširinas.
— Taip! Už jos vyro.
— Padėtis...— teištarė Kaširinas ir ilgai tylėjo. Paskui pa­
klausė apie vyrą, kas jis ir kur yra.
 Tania paaiškino. Pasakė, kad vyras dirba jų armijos opera­
tyviniame skyriuje. Kad Sincovas tapo Serpilino adjutantu, ta­
da ji dar nežinojo.
Kaširinas tylėjo, svarstydamas, ką jai dabar patarti, ir ap-
svarstęr ėmė įtikinėti, kad iki karo pabaigos ji neturinti nieko
apie tai sakyti savo vyrui.
— Nežinau, kokio būdo tavo vyras, — pasakė Kaširinas,—
bet — koks jis bebūtų — nereikia! Tik savo gyvenimą su juo
sugriausi. Ir, galimas daiktas, visai be reikalo. Mes sakome
apie ją: gyva. O kas gali už tai laiduoti? Tuo labiau, išvežta
j-Vokietiją. Kiek iš jų sugrįš gyvų, dar niekas nežino.— Jis
pagalvojo ir pateikė jai dar vieną argumentą, jo manymu, ga­
na svarbų.— O jeigu ir gyva, bet, gyvendama trejus metus te­
nai, su kokiu nors mūsiškiu, taip pat išvežtu arbeiteriu susi­
dėjo ne blogiau už tave, tai kas tada?
Tania papurtė galvą. Ne todėl, kad būtų netikėjusi tokia
galimybe, o todėl, kad nenorėjo ieškoti sau pateisinimų.
— Be reikalo purtai galvą! Visiškai galimas dalykas. Argi
tuomet nieko nebuvo tarp tavęs ir Degtiario, ką?
— Buvo. ;
— Na, ir jai galėjo taip pat atsitikti, kaip tau. Gal tu ne­
graži, ar ką? Atvirkščiai, graži. Ko tik neatsitinka gyvenime!
Nepasakok. Negadink gyvenimo nei sau, nei žmogui, kol dar
nežinome nieko tikro.
Tania sėdėjo, vis dar nustėrusi, ir žiūrėjo į jį. Argi ji tikė­
josi, eidama čionai pas jį, kad jos laukia sielvartas? Taip, siel­
vartas. Kai visi manė, kad žmogus miręs, o jis iš tikrųjų te­
bėra gyvas — argi tai sielvartas? Taip, sielvartas. Toks jau
keistas gyvenimas, kad staiga tai pavirsta sielvartu. Kaipgi
čia dabar išeina? Ogi šitaip ir išeina.
— Tu visai nekalta.— Kaširinas jos tylėjimą palaikė susi­
taikymu su savimi.— Na, sakysim, taip išėjo, kad būtent tu pa­
pasakojai vyrui apie ją. Betgi tu, kaip ir aš, iš tikrųjų tada
manei ją žuvus. Buvai daugiau, negu tikra dėl to!
Jis taip ir pasakė: daugiau, negu tikra. Taip, ir jis buvo
daugiau, negu tikras. Ir tu buvai daugiau, negu tikra. Tik tas
skirtumas, kad jam, vyriškiui, sakančiam visus šiuos, gal ir
teisingus žodžius, nereikės susitikti su Sincovu, o tau, moteriai,
reikės. Tau reikės glamonėtis su juo ir gulti su juo į lovą,
ir būti su juo.
„Daugiau, negu tikra." Ją kažkodėl ypatingai kankino šie
žodžiai: daugiau, negu tikra. Buvo daugiau, negu tikra, ir pa­
pasakojo jam, kaip mirė jo žmona, ir jis pasidarė daugiau,
 negu tikras. O dabar, kai jis yra daugiau, negu tikras, reikia
jam papasakoti, kad jo žmona gyva.
Kaširinas pakilo sudirgęs ir pasakė eisiąs į savo štabą. Ta­
nia irgi atsistojo.
— Klausyk,— prisiminė jis, jau dėdamasis kepurę,— juk aš
galiu jam paskambinti. Jei ne jam, tai operatyvinio skyriaus
budinčiajam. Paskambinsiu ir pasakysiu, kad rytoj tu atva­
žiuoji.
— Nereikia,— išsigando Tania.— Nereikia,— pakartojo ji
taip, tarsi Kaširinas vis tiek būtų galėjęs padaryti savaip.
Kai Kaširinas pasisiūlė paskambinti Sincovui, jai dingtelėjo
mintis: kai tik sugrįš, nueis pas medicininės tarnybos viršinin­
ką, viską paaiškins, pasakys, kad nori išvengti susitikimo su
vyru, ir paprašys perkelt kur nors į kitą armiją; jam apie vi­
sa tai parašys j'au iš tenai.
Medicininės tarnybos viršininkas tikriausiai būtų galėjęs jai
tai padaryti, bet ji pati, pasirodo, negalėjo!
Užuot tai padariusi, ji, būdama pas generolą, netikėtai sau
pačiai paprašė, kad ją pasiųstų gydytoja į pulką, į sanitarinę
kuopą. Prisiminė, kaip viena gydytoja iš jų skyriaus praeitais
metais primygtinai to reikalavo ir, išvykus į sanitarinę kuo­
pą, jau po savaitės žuvo. Karštligiškai pagalvojo tą valandė­
lę: „Tegu ir mane šitaip nukauna, ir labai gerai, ir visų
geriausia!"
Tačiau, kai generolas, senas ir protingas žmogus, apibarė
ją ir išjuokė, ji daugiau to nebereikalavo, nes visa tai buvo
tik jos beviltiško nusiminimo protrūkis. O jai nepatiko toks
elgesys — nei pačios, nei kitų — kai karo metu kas nors bū­
davo daroma arba norima padaryti iš nevilties.
Visą tą savaitę jinai ir laukė, ir bijojo susitikimo. Tai drą­
sinosi viską pasakyt jam iš karto — ir paskui nors į ugnį!
Tai vėl, netekusi ryžto, kaltai vaizdavosi, kaip viskas bus, jei­
gu nieko nepasakys. Netgi susitikusi Zinaidą su antklode ant
peties, vis dar nežinojo, kaip pasielgs. Ir tiktai pasistiebusi
ir prisispaudusi prie jo tamsioje gatvėje bei pajutusi, kad ne­
gali to atsisakyti, ji suprato, kad dabar nieko nepasakys.
Ji leido jam šią naktį pajusti, kaip jai gera su juo, ir sten­
gėsi įrodyti, kad ir jam niekad ir su jokia kita nebus geriau,
kaip su ja.
Taip, ji galvojo apie tai ir norėjo, kad jis tai pajustų, ir
nesusilaikė tą naktį nuo to, nuo ko anksčiau dažnai susilai­
kydavo.
Jai norėjosi būti tokia, kad jis negalėtų nė pagalvoti apie
kitas moteris. Todėl taip grubiai ir paklausė apie Nadią. No-
17. Paskutinė vasara 257
rėjo išgirsti iš jo, kad jis apie jokią kitą negalvoja ir negali
galvoti, tik apie ją.
Kai jis paminėjo Gardiną ii prisiminė savo dukterį, ji su­
prato jau nebegalinti galvoti apie jo dukrą taip, kaip galvojo
anksčiau. Negali, nes tenai, už fronto linijos, dabar yra ne tik
jo duktė, bet ir jo žmona, nors ji pati tebėra čia. Apie jas
galima galvoti, ir kad jos žuvusios, ir kad jos tebėra gyvos,
bet ji turi tikėtis, kad jos gyvos. Ne vien ta jo mergytė, bet
ir tos mergytės motina, jo žmona. Arba jo tikroji žmona,
kaip ji be gailesčio pagalvojo apie save pačią.
„Taip, aš nekalta. Visai nekalta",— prisiminė ji Kaširino
žodžius.— „Taip, jeigu ji ten neišliko gyva, o numirė, aš tik­
rai visiškai nekalta. Na, kas gi tada belieka? Trokšti jos mir­
ties? Norėti, kad ji neišsigelbėtų ir kad aš būčiau nekalta?
O aš jau beveik noriu to. Nes aš su juo. Ir noriu toliau būti
su juo. Ir tik jeigu aš prisiversiu nebūti su juo, tiktai tada,
netgi širdies gilumoje nebenorėsiu, kad ji mirtų. O jeigu aš
liksiu su juo ir nieko nepasakysiu jam, tai — kaip bebūtų bai­
su — aš vis tiek nepajėgsiu norėti, kad ji išsigelbėtų. Tik įtiki­
nėsiu save to norinti. Aš neturiu daugiau su juo būti. Ir visa
tai, kas buvo šiandien, visa tai turi būti paskutinį sykį",— pa­
galvojo jinai, ir jai be galo pagailo savęs ir savo kūno, kuris
paskutinį kartą glaudėsi prie jo, kurį jis paskutinį kartą gla­
monėjo, kuris dabar bus vienas, be jo. Jeigu ji padarys, kaip
nusprendusi. Taip, kaip privalo padaryti.
Ji galvojo apie jį taip, tartum tą rytą atsisveikina su juo
visam laikui. Gal jai neužteks jėgų tai padaryti. Tačiau vis
tiek bus tik atidėtas terminas, ji vis tiek negalės toliau su juo
gyventi, visko nepasakiusi. Ir negalės pasakiusi. Net jeigu jis
ir pats to reikalautų.
„O ar jis galės būti su manimi, kai jam tai pasakysiu?" —
pagalvojo ji jau nebe apie save, o apie jį.
Jai atėjo į galvą mintis, kuri niekad nebuvo atėjusi anks­
čiau: juk juodu suėjo, galvodami, kad anos moters nebėra pa­
saulyje; ir tai visiškai kas kita, negu kad toji moteris būtų
gyva, o jis vis dėlto, nors ji būtų gyva, mylėtų ne aną mo­
terį, o tave!
Savo vaizduotėje ji su pasibaisėjimu sugretino nesugretina­
mus dalykus — save, gulinčią su juo čia vienam patale, ir
aną moterį, tenai, Vokietijoje, kuri aname gyvenime, gal
būt, tiktai ir egzistuoja todėl, kad tvirtai tiki savo ateitimi.
Ir netgi mintyse atimti iš jos tą tikėjimą — tolygu ją nužu­
dyti. Vienas pasiteisinimas, kad ji nieko nežino. Bet ar to pa­
kanka?
 Ji pasibaisėjo savimi ir dėl to, kad vis tik susitiko su juo
ir gulė su juo į šį patalą, taip nieko jam ir nepasakiusi. Bet
kitą akimirką su tokia pat jėga pagailėjo savęs, kaip ką tik
buvo pasmerkusi.
„Ką gi, ar man negalima netgi ir šito, netgi paskutinį kar­
ią? Kodėl man negalima? Ir kam blogo aš tuo padariau?" —
su kažkokiu beveik nenumalšinamu skausmu pagalvojo ji apie
save kaip tik tą akimirką, kai Sincovas atbudo ir pamatė jos
nelaimingą veidą.
Rytas buvo tykus ir pilkas. Tania išėjo kartu su Sincovu per
tą patį kambarį, per kurį jis ėjo naktį, tiktai iš pradžių iškišo
galvą ir kažkam pasakė: „Užsiklok." Gultai kambaryje buvo
tušti, visos jau buvo atsikėlusios ir išėjusios. Tiktai kertėje
Sincovui šmėkštelėjo išlindęs iš po antklodės moters veidas.
— Parėjai iš budėjimo ir miegotum,— atsigręžusi tarė Ta­
nia.— Pasakiau tau, o tu net negali užsikloti kaip reikiant.
Pasakė ne piktai, o ramiai, su pašaipa, ir, kada išėjo su Sin­
covu į gatvę, tebešypsodama pridūrė:
— Matai, ir kare vis tiek bobomis liekam.
Mašina, j kurią jai reikėjo suspėti, turėjo išvažiuoti septin­
tą valandą. Juodu išėjo anksčiau, ir ji pasisiūlė Sincovą pa­
lydėti iki jo „Viliuko". O jeigu „Viliuko" dar nebūtų, vis tiek
tenai ir atsisveikinti, tegu jis lieka ir palaukia. O ji nueis.
— Ar daug tau šiandien važinėti? — paklausė Sincovas.
— Daug. Keliuose taškuose būsim. Dabar kasdien taip.
Ėjo su juo kaimo gatve, nė kiek nesislėpdama, ir netgi už
parankės jį paėmė, tik paklausė:
— Daugiau nė karto neužsigavai?
Kaip tik prieš pat jos kelionę, kovo mėnesy, jis, patekęs
priešakinėse pozicijose į vokiečių ugnį, šokdamas iš mašinos,
užsigavo savo sužalotą plaštaką į rėmą. ..
— Neužsigavau. Apskritai jokių įvykių nebuvo. Tik iš vie­
no fronto persikėlėme į kitą.
— Aš, kai man mama į ligoninę atnešė tavo laišką, iškart
supratau, kad jūs persikėlėte. Perskaičiau, kad dabar gyveni
tenai, kur mudu susipažinom, ir viską supratau.. Tik negalė­
jau nė pamanyti, kad čia iš tikrųjų taip arti.
Ji visa tai kalbėjo, švelniai šypsodama. Buvo kažkokia apti­
lusi ir rami. Netgi keista, kokia rami.
Naktį Sincovui keletą kartų pasirodė, kad vis dėlto jai atsi­
tiko kažkas, ko jis nežino. Dabar, rytą, žiūrėdamas į ramų jos
veidą, jis taip nebegalvojo. Pamanė, kad ji tik baisiai išvar­
gusi, ir mintyse išbarė save. Net jeigu ji pati viso to norėjo,
jis privalėjo neužmiršti, kad ji neseniai iš ligoninės. Kažkaip
reikėjo ją nors truputį, nors kiek įmanoma, pasaugoti! Bet
kalbėti dabar apie tai būtų buvę kvaila, ir jis nieko nesakė,
o tik stipriai prispaudė alkūne jos ranką.
— Taip džiaugiuosi, kad tu vėl čia!
— Ir aš džiaugiuosi.— Ji ištraukė savo ranką iš po jo alkū­
nės, pasveikino ateinantį priešais karo gydytoją ir vėl pa­
ėmė jį už parankės.— Būdama ligoninėj, atpratau kariškai svei­
kintis. O dabar kasdien važinėju, tai tik sveikinu, sveikinu.. .
Nors karas greičiau baigtųsi. Kita vertus, gal karas baigsis, o
mane paliks kadrine.. .
— Baigsis — nuspręsime.— Sincovas pagalvojo ne apie tą
laiką, kada baigsis karas, o apie tą vis artėjančią dieną, kai
jis, atvirkščiai, visu smarkumu vėl užvirs jų fronte.
— Paliks kadrine — vėl kariškai sveikinsiuosi,— paprastai,
tartum nė negirdėjusi jo žodžių, pasakė ji, užvaldyta savų min­
čių apie savą, atskirą nuo jo, likimą.
Kai juodu išėjo už šlagbaumo, „Viliukas" jau stovėjo pamiš­
kėje po medžiais. Sincovas jau iš tolo jį pamatė.
— Paėjėkim dar keletą žingsnių.— Tania atsigrįžo į stovin­
tį prie šlagbaumo kareivį.
Juodu paėjo dar keletą žingsnių.
— O dabar stabtelkim.
Taip jau susiklostė per jų bendrą gyvenimą fronte: kai ji­
nai lankydavosi pas jį, jis nurodinėdavo, spręsdavo, iki kur
ją palydėti ir kur su ja atsisveikinti, o kai jis apsilankydavo
pas ją, spręsdavo jinai. Taip buvo ir dabar.
— Iki pasimatymo, Vania! — Ji atsiduso ir užmetė rankas
jam ant kaklo.
Jis pasilenkė ir karštai pabučiavo ją į lūpas. Bet ji atsitrau­
kė, nusuko lūpas, tartum kažkodėl dabar nebūtų to norėjusi,
ir keliskart pabučiavo jį į akis neskubiais, švelniais bučiniais.
Jis nė nemanė užsiminti, kada juodu susitiks. Buvo ir taip
aišku, kad prieš puolimą jau nesusitiks. Ir puolimui prasidė­
jus— taip pat. Nesusitiks, kol nebus kokios pertraukos. Jei
netikėtai susitiks anksčiau, vadinas, juos aplankys laimė. Bet
juodu jau priprato nekalbėti iš anksto apie tai, kas bus, jeigu
juos aplankys laimė.
„Nesveikuoju", — pagalvojo jisai, pamatęs alsaus prakaito
lašelius ant truputį drebančių Tanios lūpų.
— Kas tau? — paklausė jis. Jos akys jam pasirodė neįpras­
tai liūdnos.
Anksčiau, kai jis užduodavo kokį nors tuščią, kaip jai atro­
dydavo, klausimą, ji šypsodama jam atsakydavo: „Kvailas esi."
Bet dabar nenusišypsojo ir, taip nieko ir neatsakiusi, liko sto­
vėti ir žiūrėti jam įkandin, kol jis ėjo „Viliuko" link.
Jis sėdo šalia vairuotojo, o pradėjus važiuoti, pamojavo
jai ranka. Paskui dar kartą pamojavo, jau posūkyje. O ji tebe­
stovėjo vis taip pat nejudėdama. Stovėjo ir laukė, kol jis nu­
važiuos.
Jis užgniaužė savo nerimastį dėl jos ir dar kartą pagalvojo,
kad visa tai tik iš nuovargio; be to, jos ir nervai po visų
pergyvenimų — gyva žaizda. Užtenka prisiminti, kaip užsipuo­
lė jį, kam stojo adjutantu. Žinoma, ne apie save galvojo, taip
darydama, o apie jį. Susijaudino, kad jam tikriausiai neleng­
va priprasti prie tų pareigų. Ir teisingai atspėjo. Dirbant ad­
jutantu pas Serpiliną, tik spėk klausyti, užsirašinėti, pranešinė­
ti, tikslinti, žymėti žemėlapyje ir dar mintinai žinoti jei ne vie­
ną dalyką, tai kitą. O vakarop taip jautiesi, tartum visą die­
ną, aštuoniolika valandų iš eilės, ėjai žingsnis į žingsnį paskui
vyresnybę, niekad iš anksto nežinodamas, kiek žingsnių ji dar
žingsniuos ir po kelių žingsnių sustos, kur paskubės ir kur
užgaiš, kur apsistos, kur atsisės, kur eis vėl. Vis dėlto sunki
tarnyba, netgi jei viršininkas — geras žmogus! Sąžiningai eisi
tą tarnybą, žiūrėsi į ją kaip į karinę savo prievolę, vadinas,
niekad ir niekur nepriklausysi pats sau. O jei žiūrėsi į ją kaip
nevalyvas vergas, išeis, kad tu ir esi vyresnybės vergas, o ne
kareivis kare.
Prisiminęs, kaip užpyko ant jo Tania, Sincovas pagalvojo,
kad jiems vis dėlto reikia suprasti vienas kitą. Reikia ją įti­
kinti, kad čia — patinka tau ar nepatinka — negali niekinti
savęs už tai, kad nuėjai į tokią tarnybą. Nei tu čia ieškojai
lengvos duonos, nei ją radai.
Dešinėje į mišką suko mašinų vėžės, matėsi vikšrų pėdsa­
kai. Palei kelią gulėjo suvytusios šakos — nukritusi maskuotė
nuo pravažiavusių naktį tankų. O gal ir reaktyvinių įrenginių.
Ir dar vėžės į mišką, ir dar. Rodyklė dešinėn — į kažkieno ūkį,
paskui rodyklė kairėn — į kitą ūkį. Ir tolumoj šlagbaumas, kur
reikės pateikti leidimą. Toliau be leidimo dieną nepravažiuosi.
Buvo paskutinis rytas du mėnesius užsitęsusios ramybės...

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Iki Baltarusijos operacijos pradžios bebuvo likus

nepilna para.
Trys frontai turėjo pradėti ją rytoj, birželio 23 dienos rytą,
o ketvirtasis — para vėliau.
 Puolimas turėjo prasidėti per trečiąsias karo metines kaip
tik ten, kur vokiečiai prieš trejus metus buvo smogę mums
skaudžiausią smūgį. Vokiečių armijos grupė „Centras", kuri
savo metu buvo priėjusi beveik pačią Maskvą, dabar stovėjo
prieš mus tiesiame kelyje į Berlyną, ir tai jautėme ne tik mes,
bet ir vokiečiai.
Iš belaisvių tardymų sužinota, kad vokiečių gynybos linijai
Baltarusijoje prigijo pavadinimas „Faterland" — tėvynė! Ofi­
cialus ar kareivių buvo šis pavadinimas, neturėjo reikšmės.
Šiaip ar taip, jis bylojo apie vokiečių savijautą, kad Berlynas
už jų nugaros.
Ypatingai žiūrėjome į busimąjį puolimą ir mes patys. Be­
maž visi geografiniai taškai, minimi planuojant operaciją, bu­
vo susieti su dvyliktųjų metų karu, su Napoleono žygiavimu
Maskvos link ir su jo didžiosios armijos žlugimu. Operaciją
planavę generolai ir karininkai nebuvo linkę į simboliką, bet
kaip tik tat jiems priminė miestų ir upių pavadinimai — Vi­
tebskas, Mogiliovas, Borisovas, Minskas, Gardinas, Dnepras,
Drutė, Berezina, Nemunas. . -.
Ir ar ne šių atsiminimų vaisius buvo griežtai apribotam as­
menų ratui težinomas kodinis busimosios operacijos pavadini­
mas „Bagrationas”, kurį dar pavasarį, prieš mėnesį davė jai
Stalinas?
Tie iš „Bagrationo" operacijos dalyvių, kurie sulaukė karo
pabaigos, vėliau galėjo skaityti veikalus vokiečių istorikų, pa­
vadinusių tai, kas atsitiko, vokiečių armijos krachu, savo mas­
tais ir pasekmėmis prašokusiu net katastrofą prie Stalingrado.
Tačiau tada, 1944 metų birželio mėnesį, visa tai nebuvo pa­
rašyta nei vokiečių, nei mūsų karo istorijose. Vokiečių armijų
grupės „Centras" sutriuškinimas Baltarusijos miškuose egzista­
vo tik projekte, ir visuose keturiuose besiruošiančiuose puoli­
mui frontuose, visose vadovavimo pakopose, buvo dedama dau­
gybė pastangų, kad kuo ilgiau būtų galima laikyti vokiečius
nežinioje dėl busimųjų mūsų smūgių laiko, vietos ir kryp­
ties.
„Bagrationo" operacijai ruošėsi bemaž pusantro milijono
žmonių, daugiau kaip trisdešimt tūkstančių artilerijos pabūk­
lų, šeši tūkstančiai lėktuvų, penki tūkstančiai tankų ir sa­
vaeigių pabūklų. Visai nuslėpti tokio masto pasiruošimą buvo
neįmanoma. Beliko sudaryti vokiečiams klaidingą įspūdį, jog
nors pasiruošimas vyksta visur, tačiau svarbiausias smūgis, ku­
riuo prasidės mūsų didysis vasaros puolimas, bus smogtas vis
dėlto ne čia, Baltarusijoje, o įpiečiau — Ukrainoje.
 Tam buvo paruoštas didžiulio masto dezinformacijos planas,
numatantis ir klaidinančius kariuomenės permetimus, ir klai­
dinantį jos sutelkimą pietuose. Tai buvo susieta su griežčiau­
siu visų rūšių maskavimu, radijo tylėjimu ir radijo dezinfor­
macija. Dingusi dar žiemą armija, kurios vokiečiai seniai ieš­
kojo, tardami ją esant Vyriausiosios vadovybės rezerve, stai­
ga „neatsargiai" leido sužinoti per radiją, kad ji permetama
į pietus, kaip tik į tą kryptį, kur vokiečiai manė esant logiška
laukti jos įvedimo į kautynes. Nors iš tikrųjų ši armija buvo
seniai išformuota ir egzistavo tik kaip radijo signalų rinkinys.
O realiai egzistuojantys tankų korpusai, žygiuojantys į šiau­
rę, buvo pavadinti šaulių korpusais; jų vadams laikinai buvo
duotos kitos pavardės; dokumentai buvo antspauduojami ki­
tais, laikinais antspaudais; tankai buvo gabenami platformo­
mis, užmaskuotomis kaip vagonai, ir netgi atvykimo vietoje
tankistai turėjo nešioti tokius antpečius, kaip ir visi kareiviai,
ir laikinai buvo aprūpinami kaip šaulių daliniai.
Ir dėl viso šito vokiečiams susidarė įspūdis, kad pagrindinis
mūsų smūgis bus smogiamas ne Baltarusijoje, o įpiečiau, ir jie
iš anksto ėmė kelti dalį savo rezervų iš šiaurės į pietus, par­
tizanams buvo duotas nurodymas laikinai susilpninti veiksmus
keliuose, kuriais buvo permetama vokiečių kariuomenė. Smū­
gis į tuos kelius — pradžia didžio „bėgių karo" buvo numaty­
tas kaip tik tam metui, kai prasidės „Bagrationo" operacija
ir vokiečiams prireiks skubiai perkelti savo rezervus atgal
iš pietų į šiaurę.
Žinoma, manyti, kad mes visą laiką taip ir klaidinsime vo­
kiečius, būtų buvę neapdairu. Tačiau visas šis kruopštus ap­
gaulės darbas buvo vykdomas ilgai ir nepaliaujamai; jis bu­
vo viena iš tų pergalės prielaidų, kurių negalima nevertinti,
ruošiant puolimą.
Primygtinas reikalavimas — jau iš anksto viskuo, kuo tik
galima, užtikrinti pasisekimą — buvo ne tik išaugusio per tre­
jus metus mokėjimo kariauti pasekmė, bet ir liudijimas griež­
to poreikio padaryti kuo daugiau, praliejant kuo mažiausiai
kraujo.
Šalis įžengė į ketvirtuosius karo metus, suprasdama galuti­
nės pergalės artumą, tačiau kiekviena nauja pastanga jai kaš­
tavo daug triūso. Vadinasi, bergždžių pastangų jokiu būdu ne­
turėjo būti. Nei bergždžių, nei neapgalvotų. Tai būtų buvęs
nusikaltimas šiai šaliai, kuri pailsusiomis nuo karo, nusidirbu­
siomis rankomis darė ten, užnugary, keturis kartus daugiau
tankų, ir šešis kartus daugiau lėktuvų, negu prieš trejus me­
tus. Ir tą nepalenkiamą rūpestingumą, kuriuo buvo ruošiamas
puolimas Baltarusijoje, užtikrino viso šio uždavinio supratimas.
Tas supratimas buvo aiškiai jaučiamas ir visuomenėje, ir ar­
mijoje, ir kažkuo pačiu svarbiausiu apsprendė žmonių elgesį
tiek fronte, tiek užnugaryje.
Pats mirties pavojus verčia kiekvieną kariaujantį žmogų vi­
sada norėti, kad jis būtų kuo geriau apginkluotas ir apsaugo­
tas. Trečiaisiais karo metais žmogus fronte vis labiau atprasda-
vo galvoti apie tai, kas jį taip kankino pradžioje; dabar jam
nebeatrodė, kad kažko neduota prieš vokiečius. Jam buvo
duota viskas, ko stigo anksčiau, ir duota daug to, ko dabar,
priešingai, stigo vokiečiams.
Žinoma, netgi turint nenuginčijamą ginklų kokybės ir kie­
kybės persvarą, ne kiekvienos kautynės sėkmingai baigiasi
tam, kuris šią persvarą turi,— taip būdavo anksčiau vokie­
čiams, būdavo dabar ir mums. Be to, ir pavojus, kad gali būti
nukautas, vis tiek lieka kiekvienam, kas, kaip ir anksčiau, te­
bėra apšaudomas. Bet vis dėlto bendras jausmas, kad dabar
mes turime tokią ginklų gausybę, apie kurią nė nesvajojome
keturiasdešimt pirmaisiais metais, labai palengvino žmonių gy­
venimą kare.
Sąvoka „mokame kariauti" — apie visus mus, kartu paim­
tus,— arba sąvoka „kiti moka" — apie kažką kitą, paimtą sky­
rium,— karo eigoje ėmė sietis su vis aukštesniais reikalavi­
mais sau ir kitiems žmonėms. Ir, nors pasiryžimas aukoti save
tebebuvo pirmykštėje aukštumoje, šalia jo išaugo ir žmogaus
gyvybės kainos supratimas. O išaugus šiam supratimui, įvairių
rangų kariškiai ėmė daug griežčiau, negu anksčiau, žiūrėti
į klausimą: pateisinamos ar nepateisinamos nepaliaujamos sa­
vos gyvybės aukos, kurios visos kartu kare vadinamos nuo­
stoliais. Ir šis išaugęs griežtumas sau dabar, „Bagrationo" ope­
racijos išvakarėse, taip pat buvo sudėtinė dalis tos bendros
kariuomenės dvasios, apie kurią kadaise rašė Tolstojus.

Nors Serpilino armija tebuvo tik viena iš dvidešimt kariuo­

menės armijų, kurios turėjo dalyvauti milžiniškame Baltarusi­
jos puolime, joje buvo priskaitoma nei daugiau, nei mažiau —
šimtas tūkstančių vyrų. O jei tiksliau, tai su visais priskirtais
junginiais, pagal vakar dienos suvestinę, 98 992 vyrai.
„Trys mūsų Riazanės",— nusišypsojęs pagalvojo Serpilinas
vakar, prisiminęs savo jaunystę, kai buvo beprasidedąs ne šis,
o dar anas, pirmasis pasaulinis karas. Riazanė tebuvo tada
dar gubernijos miestas su trisdešimt penkiais tūkstančiais gy­
ventojų, o jis baigė joje felčerių mokyklą.
 Armijos ruože buvo sukoncentruota apie trys tūkstančiai
pabūklų ir minosvaidžių, trys šimtai tankų ir savaeigių pabūk­
lų, ir bemaž viskas buvo nutaikyta į tą siaurą keturiolikos ki­
lometrų prasilaužimo tarpą, kur turėjo išsispręsti grumtynės.
I’o du šimtus pabūklų ir minosvaidžių kiekvienam kilometrui.
Po vamzdį kas penki metrai. Ir po penkiasdešimt metrų kiek­
vienam tankui arba savaeigiui pabūklui, jeigu jie būtų išdalin­
ti po lygiai, nors to, žinoma, nedarysime.
Tankai visų pirma rems pėstininkus; išimtį sudarys tik vie­
na brigada, kurią numatyta, perėjus Dneprą, įjungti į judriąją
grupę ir kirsti ją, aplenkiant Mogiliovą. O stambesnių tankų
pajėgų Vyriausioji vadovybė nedavė nei tavo armijai, nei
frontui. Matyt, svarbiausiomis kryptimis veiks gretimi fron­
tai — iš dešinės ir iš kairės. Jiems ir duoti mechanizuoti kor­
pusai, o, galimas daiktas, ir tankų armijos. Šito tau, armijos
vade, žinoti nepridera, bet spėlioti nedraudžiama; ir šiais lai­
kais būtų keista nespėlioti; dabar be tankų pagrindinėmis kryp­
timis nekariaujama.
Ir apskritai visa tai, kaip sakoma, laisvos mintys, pažvelgus
į didžiulį žemėlapį. Nesvarbu, kaip planuojama visuma, o čia,
mūsų fronte, svarbiausią smūgį patikėta smogti tau, ir nuo
pat sugrįžimo į armiją apie nieką kita galvoti nėra laiko. Duo­
tas uždavinys penktą operacijos dieną išvaduoti Mogiliovą.
Bet, kad jis būtų išvaduotas, reikia dar jį prieiti, o pakeliui
keturios upės viena po kitos, ir kiekvieną reikia forsuoti, ir
kiekviena ožiuojasi — pakraščiai pelkėti!
Galima, žinoma, spėti, kad tavo uždavinys čia, vokiečių gy­
nybos centre, ne tik paimti Mogiliovą, bet ir sutraukti prieš
save kuo daugiau priešo pajėgų, kol ten, labiau į šiaurę ir
į pietus, pralaužę gynybą, kiti frontai patrauks į gilumą pasi­
tikti vienas kito ir suspaus reples kažkur prie Minsko. Ir tai
ne tušti samprotavimai armijos vadui; kai numatai bendrą
įvykių užmojį, stipriau jauti atsakingumą už tai, kas teko tavo
daliai. Ir vis dėlto atliekamo laiko šioms mintims nėra. Nėra
nuo ko jo atimti. Tik nuo miego. Bet miegoti taip pat reikia.
Tas, kuris kare įprato nemiegoti naktimis, pats save apgaudi­
nėja. Žinoma, kasdien gal ir nepamiegosi, bet, šiaip ar taip,
stebuklų nebūna: ko naktį neprimiegosi, dieną turėsi baigt iš­
simiegoti. O jei ir dieną neišsimiegosi, tai kažkurią darbo dalį
atliksi snausdamas. Jau geriau, išskyrus nebent kraštutinius
atvejus, savo šešias valandas naktį atsiimk, o likusį laiką
dirbk. Ne tik sveikatai geriau, bet ir darbui. Patikrinta.
Įvykių per tas septyniolika dienų, kai jis sugrįžo į armiją,
buvo daug. Karelijos sąsmaukoje per dešimt parų pradurta ir
sujaukta Manerheimo linija, visi trys jos ruožai, o vakar pa­
imtas Vyborgas. Prisiminęs visa, ką girdėjai apie karą su suo­
miais, kaip anuomet iki to pačio Vyborgo eita ne dešimt pa­
rų, o dešimt kartų po dešimt — daugiau nei tris mėnesius,—
dar kartą pagalvoji sau, kad kariauti vis dėlto išmokta. Ir iš
tavęs čia laukiama tokio pat mokėjimo laužti gynybą.
Vakaruose sąjungininkai pagaliau išsilaipino Prancūzijoje.
Nors vakar Informbiuro pranešime apie trejų metų karo re­
zultatus ir pasakyta apie šį išsilaipinimą, kad jis šaunus, bet
kol kas sąjungininkai jau trečią savaitę kariauja vis tame pat
Kotanteno pusiasalyje, kuriame išsilaipino. Į erdvę dar neišsi-
veržė. Žinoma, kai pagalvoji, kova nelengva. Kur nors už
upelio placdarmą užgrobi, ir, kol jį išlaikai, septyni prakaitai
išpila. O ten jūra. Tiesa, ruošėsi šiam žygiui ne vienerius me­
tus. Laiko turėjo užtektinai didžiausiai galiai sutelkti. Bet, ma­
tyt, galia kaip galia, o vokiečiai nelabai tepasiduoda. Leidžia
pajusti, kas yra vokietis ir su kuo jį valgo. Nieko, tegu pasi-
žargsto. Jei ten sąjungininkams pernelyg lengvai sektųsi, būtų
net apmaudu. Nors ir linki jiems pergalės, bet kartu širdies
gilumoje nori, kad bent truputį atsigertų iš tos taurės, iš ku­
rios mes prisigėrėme iki soties.
Bet ir apie tai daug galvoti nėra laiko. Pradžioje liepė Sin-
covui gauti Prancūzijos pakraščių žemėlapį, sekė pagal jį,
nagrinėjo, o paskutinėm dienom nebėra kada. Išgirsti, kad ten
nieko ypatingo, ir pasitenkini.
Net asmeniškiausiems dalykams, apie kuriuos jis dar nese­
niai Maskvoje dieną naktį galvojo, taip pat, šimtas juos žino,
dieta. Pagalvoji, nesusivaldai, o paskui prisiverti — šalin iš
galvos! Ir nieko, išeina. Reikalų daugybė padeda.
Per tas dienas atėjo du laiškai, ilgi, po keletą pilnutėlių
lapų. Tokie, kokių dar niekad gyvenime nebuvo gavęs. Tarsi
pokalbio tęsinys. Tartum nė nepaiso, kad ji tenai, o tu čia —
sėdi prieš tave ir viską paeiliui sako, ką be tavęs prisigal­
vojo.
Skaitė abu laiškus prieš guldamas, atlikęs visus reikalus,
o atsakinėjo rytą, prieš reikalus pradėdamas. Apie tai, kuo bu­
vo užsiėmęs, žinoma, nerašė. Rašė, kad gyvas ir sveikas, laikosi
režimo, kaip buvo pažadėjęs, stengiasi miegoti šešias valandas
ir tebedaro gimnastiką raktikauliui.
Jei pakiltų ranka, parašytų, kad myli ją, kaip dar nieko nė­
ra mylėjęs. Bet tai parašyti nepakilo ranka, prisiminus savo
praeitį.
Antrojo laiško gale buvo lauko pašto adresas. . . „Atsakyk
čionai. Poryt išvažiuoju." Jei poryt išvažiuoju, vadinasi, kol
laiškas ėjo, ji jau tenai, lauko ligoninėje, gretimame dešinia­
jame fronte. Padarė taip, kaip buvo nutarus.
Skaitydamas laišką, prisiminė jos žodžius: „Kaip, paimsite
mane į savo armiją?" Ir savo atsakymą: „Ne." O dabar trokš­
te troško, kad ji būtų čia, o ne ten.
Dar niekada, rodos, jis nedirbo su tokiu įtempimu, kaip per
tas septyniolika parų, sugrįžęs į armiją.
Kaip ir kiekvienam vadui, jam norėjosi turėti savo žinioje
daugiau jėgos ir priemonių, negu turėjo. Kare niekada neat­
rodo, kad ko nors turi per daug. Ir vis dėlto jis negalėjo nu­
slėpti nuo savęs — nuo kitų nuslėpt sugebėjo — to susijaudini­
mo, kurį patyrė, kai, grįžęs į armiją, priėmė ją iš naujo dvi­
gubai didesnę, negu buvo. Tokiam ūkiui jis dar nebuvo vado­
vavęs. Tik vieną kartą turėjo astuonias divizijas — Kursko
lanke. Būdavo ir šešios, ir penkios. Bet trylikos divizijų dar
neturėjo. Paremti puolimo pas jį atėjo dvylika sunkiosios arti­
lerijos pulkų, prasiveržimo artilerijos divizija, kelios gvardie-
tiškų minosvaidžių brigados, dvi prieštankinės brigados. Nors
armija ir negavo mechanizuoto korpuso, bet vis dėlto joje
dabar buvo, be savų etatinių tankų, dar trys tankų brigados
ir du savaeigių pabūklų pulkai. O pionierių batalionų, pontoni-
nių ir kitokių inžinerijos junginių atvykimas dar ir dar kartą
priminė vandens kliūtis, kurias reikėjo įveikti.
Armijos ūkis puolimo išvakarėse... Kaip įsivaizduoti, kas
tai yra? Ir su kuo tai palyginti ne kare, o taikos sąlygomis?
Tikriausiai su niekuo negalima palyginti. Todėl, kad nėra to­
kios rūšies atsakomybės, kuri neslėgtų žmogaus, vadovaujan­
čio šiam ūkiui.
Ir žmonėms, kurie buvo aukščiau Serpilino, kurie įsakinėjo
jam, ir žmonėms, kuriems įsakinėjo jis, dabar, prieš operaci­
jos pradžią, jo paties asmuo, atskirtas nuo to žygio, kurį jis
privalėjo atlikti, neturėjo jokios reikšmės. Dabar jiems turėjo
reikšmę tik viena: ar tu sugebėsi, ar nesugebėsi padaryti tai,
ko iš tavęs reikalaujama? Ir, be to, griežtai vykdydamas visa,
kas reikalaujama, ar sugebėsi išsaugoti kažkiek žmonių gy­
vybių priešingai numatomiems nuostoliams, o gal dar prarasi
jų kažkiek daugiau, negu tie numatomi nuostoliai?
Ir tokia žmonių pažiūra į jį jam atrodo teisinga, nes pats
lygiai taip pat žiūrėjo į kitus. Ir visa, ką tik jis turėjo širdyje,
kas buvo įgyta patyrimu ir išsiugdyta gyvenime, visa, kas bu­
vo gauta rikiuotėje, akademijose ir mūšiuose per trisdešimt
tarnybos metų, visa, kas buvo išgyventa ir iškentėta, visa ge­
riausia ir tvirčiausia, kas buvo jame, taip pat ir tikėjimą žmo­
 nėmis,— visa jis dabar aukojo operacijos paruošimui. Visa,
ką buvo paėmęs iš karo, vėl aukojo karui.
Ką reiškia gerai pasiruošti būsimam puolimui? Pralaužti vo­
kiečių pozicijas, sumušti vokiečius, persikelti per keturias
upes, užimti Mogiliovą, ir dar griežtai laikantis tam skirtų ter­
minų? Be abejo, taip. Bet tai dar ne viskas. Reikia įvykdyti
įsakymą su mažiausiais žmonių ir technikos nuostoliais. Ateiti
į Mogiliovą ne išsikvėpus, o pasiruošus tolesniems veiksmams.
Išvengti beprasmiškų nuostolių — abstraktūs žodžiai, o mūšy­
je viskas konkretu: vienu atveju tie patys nuostoliai yra be­
prasmiški, o kitu — prasmingi. Už šių žodžių turi slypėti min­
tis ir darbas. Ne šiaip reikalauti iš pavaldinių: „Saugokite žmo­
nes!" Toks reikalavimas kare, jei jis nieku kitu nesustiprin­
tas,— tušti žodžiai! Tik pamanykit, kaip gražiai kalba genero­
las: „Saugokite žmones!" Nuo tokių žodžių, jeigu jie neparem­
ti veiksmu, tik kvailiui ašara nuriedės. Koks gi viršininkas
pasakys: „Nesaugokite žmonių"? Tokio visoje armijoje nerasi.
O padaryti taip, kad laimėtum pergalę ir iš tikrųjų išsaugo­
tum žmones,— tai ir yra karo menas.
Tikras rūpinimasis žmonėmis tuo pat metu yra ir rūpinimasis
laimėjimu: jei šiandien puolime neteksi žmonių daugiau, negu
jų būtinai reikia, tai ką rytoj vesi į mūšį? Jei armija prieš
puolimą aprūpinta viskuo, kuo tik galima ją aprūpinti — tai
ir yra rūpinimosi žmonėmis pradžia. Jei prasiveržimo ruože
du šimtai patrankų kiekviename kilometre kuls vokiečius,—•
tai jau irgi bus rūpinimasis žmonėmis. Ir kad tankai prasiver­
žimo ruože eis kartu su pėstininkais — taip pat reiškia, jog
bus išsaugota žmonių. Ir kad šovinių bado nebus — irgi bus rū­
pinimasis žmonėmis, veltui nuostolių neturėsime. Ir kad be
fronto ligoninių, pačioje armijoje, kaip šiandien pranešta, sep­
tyni tūkstančiai šeši šimtai lovų paruošta — taip pat mažiau
nuostolių turėsim; vadinasi, galėsim visus sužeistus iš karto
lovon! Ir nuo to, kur priešakinius medicinos punktus išdėsty-
sime, žmonių gyvybė priklauso. O ne tik nuo to, kiek iš jų
buvo skeveldrų užkliudyti. Kiek užkliudė, tiek užkliudė. O per
kiek minučių ir valandų po to jis ant stalo pateko — štai kur
klausimas! Norėdamas pats įsitikinti, kaip pasiruošusi medici­
na, Serpilinas šiandien anksti rytą, paskutinę dieną prieš puo­
limą, dar kartą išsikvietė armijos sanitarinės dalies viršininką
asmeniniam pranešimui. Išklausė jo dviese su Zacharovu ir
padarė keletą pataisų sužeistųjų evakuacijos planuose, taip pat,
kaip prieš tris dienas — inžinerinio aprūpinimo planuose.
Per kiek laiko spragas vokiečių užtvarose ir minų laukuose
padarysime, ar rankiniu būdu juos sprogdinsime, ar nuvešim
 ten ratukais sprogdinimo užtaisus, o paskui trenksime per vi­
są minų ruožą taip, kad nuo detonacijos išlėktų į orą tie už­
taisai ir būtų išvalyti praėjimai,— nuo to taip pat priklauso ir
kiek pionierių neteksime, ir kaip greitai pro padarytas spragas
pralįsime. Tas pat ir su persikėlimu per upes: kokios priemo­
nės jam paruoštos ir kiek jų? Kuo greičiau peršoksime, tuo
pigiau už tai užmokėsime!
Ir pagaliau pačių pėstininkų paruošimas puolimui, visos tos
pratybos, kurias pusantro mėnesio darėme savo užnugaryje su
tais, kurie rytoj pakils į puolimą. Kaip jie paruošti? Nuo to
priklauso, kaip jie pakils. Jei įkandin paskui ugnies bangą,
didelių nuostolių neturėsim. O jei atsiliks, suguls — praloši
laiką ir paskui galvos nepakelsi! Nors, mokant forsuoti van­
dens kliūtis ir eiti paskui savos artilerijos ugnies bangą, dėl
neprielėkių buvo keturi užmušti ir dvidešimt sužeistų, kad ir
kaip skaudu, bet net ir šie nuostoliai padaryti tik todėl, kad
paskui nebūtų nepalyginamai didesnių.
Ir teisingai pasielgė Batiukas, kai užvakar, darant repeticiją
prasiveržimo ruože, pasiuntė velniop palaižūną, kuris, manyda­
mas įsiteikti, ėmė jam kalbėti, kad fronto vadas nebranginąs
savo gyvybės, kad jis, girdi, nors ir drąsus, neturįs teisės
šliaužioti po priešakinę zoną. Teisingai nutildė jį Batiukas,
pajutęs falšą. Reikia ar nereikia — tokiais atvejais turi spręsti
pats. Jeigu jauti, kad reikėtų dar kartą savo akimis apžiūrėti
vietovę, kur tavo vyrai pakils visu ūgiu ir eis atakon — kaip
galima to nepadaryti?
Fronto ar armijos vado gyvybė, žinoma, brangi. Jei užmuš,
kito jo vieton iš tešlos kaip mat nenulipdysi. O vis dėlto, kaip
dar kartą neapžiūrėti savo akimis priešakinės priešo linijos,
jei dar gali kažką sužinoti arba ištaisyti? Kaip nepaisyti šito?
Rizikuoti gyvybe niekas neturi noro, bet kaip apskritai kariau­
ti, jei neprisiversi galvoti, kad toji rizika yra antraeilis daly­
kas? Ką reiškia būti narsesniu už kitus? Be svyravimo pakelti
ginklą ir nukauti? Bet mes laikome narsiu tą, kuris pats pirmasis
pasisiūlo sušaudyti dezertyrą? Argi jis narsus? Narsus ne tas,
kuris sugeba nukauti, o tas, kuris nebijo būti nukautas. Tikriau,
nors ir bijo, bet nepaiso net mirties, jei reikia įvykdyti pareigą.
O dezertyras — už ką jis statomas prie sienos ir tėvynės iš­
daviku vadinamas? Ar už tai, kad norėjo išduoti? O gal vokie­
čiams gero norėjo, o mums — nelaimės? Dažniausiai būna ne
taip. Ir vokiečiams nenorėjo gero, ir mums nelaimės netroško,
o lik norėjo gyventi ilgiau už kitus. Kiti tegul miršta jo vietoj,
o jis jų vietoj gyvas liks. Štai ir viskas. Ir už tai sušaudymas.
Ir negalima kitaip. O kaip mažiausia bausmė - - bausmės kuopa;
eik išsipilk krauju, būk narsus per prievartą.
O tie, kurie mėgsta, visiems girdint, vyresnybės drąsą girti,
priekaištauti, kad per mažai saugo savo brangią gyvybę,—
dažniausiai patys yra bailiai. Narsus ir rūpestingas karys ne­
sakys tuščių žodžių, o tylėdamas eis greta ir tylėdamas savo
kūnu kitą pridengs.
Pasiruošimas armijos operacijai, nukamavęs visus, kurie dir­
bo armijos štabe, politiniame skyriuje, kariuomenės rūšių šta­
buose, užnugario štabe, ir trukęs beveik du mėnesius, apskri­
tai imant, buvo baigtas. Visa kariuomenė jau stovėjo pozicijo­
se, artilerija — taip pat; beliko rytoj, jau griaudint artilerijai,
permesti dalį tankų ir savaeigių iš laukimo pozicijų į išeities
pozicijas.
Iki pastarojo laiko prasiveržimo ruože gynybą buvo užėmusi
111-ji divizija — buvusi Serpilino divizija. Dabar ji išvesta į už­
nugarį, o į jos vietą pastatyta keturių šaulių divizijų kariuo­
menė.
Priešakiniai pulkų batalionai, turintys pulti šiame pirmame
ešelone, sulindo priešakinėse pozicijose į apkasus, kuriuos anks­
čiau buvo užėmusi palyginti retutė 111-sios divizijos junginių
grandinė. Kariuomenė buvo pakeista per dvi naktis. Buvo im­
tasi visų atsargumo priemonių, kad pakeitimas vyktų tyliai, ne­
pastebint vokiečiams. Naujai atvykusios dalys vakar ir šian­
dien, niekuo neišsiduodamos, atidžiai sekė vokiečius.
Divizijų ir pulkų, o taip pat ir dauguma batalionų vadų, čia
jau buvo lankęsi rekognoskuotėse. Tačiau kuopų ir būrių vadai,
seržantai ir kareiviai čionai, į priešakines pozicijas, atėjo pir­
mą kartą; o kaip tik jiems reikės rytoj pirmiesiems pakilt į ata­
ką, ir jie taip pat turėjo čia apsisprasti ir apžvelgti tai, kas
plytėjo prieš juos.
Paskui pirmojo ešelono divizijas, tuoj už jų, per tas pačias
dvi naktis buvo pritrauktos antrojo ešelono divizijos.
Kad visa tai vyktų tiksliai nustatytu laiku, greitai ir tyliai,
reikėjo ypač didelės įtampos visų štabų ir užnugario tarnybų
darbe.
Serpilinas praleido junginiuose visą dieną vakar ir visą rytą
šiandien ir grįžo iš ten jausdamas, kad karo mašina jo armijos
bare suderinta, aprūpinta, sutepta, ir dabar belieka paleisti ją
veikti.
Ir vis dėlto, nors per pusantros dienos teko keliskart bartis
dėl įvairaus masto netikslumų — be to neišsiversi!--grįžda­
mas jis jautė dėkingumą žmonėms. Ir, apskritai, reikia prisipa­
žinti, kad be tūkstančių žmonių pastangų ir pasiaukojimo, kurie
kiekvienas savo vietoj dirba savo darbą, tu vienas, pats sa­
vaime, būtum niekas, būtum bejėgis. Nors šiam blaiviam pri­
sipažinimui, atrodytų, ir kliudo tavo, kaip armijos vado, parei­
ga ir su šia pareiga susijęs būtinas darbui įprotis kalbėti ir
rašyti ,,aš įsakau", ,,aš nusprendžiau".
Padaręs lanką, Serpilinas pusvalandžiui užvažiavo į buvusias
štabo patalpas, į kurias dabar atsikėlė užnugario štabas.
Pakalbėjęs su savo pavaduotoju užnugario reikalams, jis da­
vė keletą nurodymų, susijusių su tuo, ką buvo matęs per šias
dienas priešakinėse pozicijose, ir peržiūrėjo paskutinę materia­
linių priemonių suvestinę šios dienos — birželio 22-sios —
rytui.
Suvestinė, su kai kuriomis išimtimis, atitiko tai, kas ir buvo
planuota turėti. Ypač gerai — ir tuo apsidžiaugė Serpilinas —
buvo aprūpintos sviediniais divizinė ir sunkioji artilerija. Nuo
pusketvirto iki devynių kovinių komplektų kiekvienam pa­
būklui! Benzino buvo keturiems su puse pripylimų, o šitai irgi
žadėjo, kad sviediniai bus atgabenami laiku, kai prasidės puo­
limas. Avižų ir miežių arkliams buvo parūpinta septyniolikai
parų. Vadinas, ir arkinį trauka bus galima pasinaudoti. Arkliu­
kai kol kas daug kur labai praverčia, be jų baltarusių klam­
pynėse toli nenuvažiuosi, ypač užėjus lietums.
Padėkojęs pavaduotojui užnugario reikalams, kuriam visada
tokiu metu kliūva visų daugiausia ir kurį visi tiek skraidina,
jog šis net prisimerkė iš nustebimo už tokią netikėtą padėką.
Serpilinas nuvažiavo į buvusios savo 111-sios divizijos štabą;
išvesta iš priešakinių pozicijų, ji stovėjo čia pat netoliese.
Ir divizijos vadas Artemjevas, ir štabo viršininkas Tumania-
nas buvo vietoje. Dvi naktis nemiegojo, išvesdami savo jun­
ginius iš priešakinių pozicijų, o dabar, matyt, ką tik atsikėlę,
sėdėjo ir pusryčiavo dviese pas divizijos vadą.
Serpilinas nuo pusryčių atsisakė, bet stiklinę arbatos papra­
šė paduoti.
Abiejų veidai — ir divizijos vado, ir štabo viršininko — buvo
nepatenkinti. Jau seniai suprato, kad, jeigu jau tiek laiko tūno
plačiu frontu gynyboje, tai, vadinas, prieš puolimo pradžią jie
bus pakeisti, išvesti į rezervą, kad žmonės pailsėtų. Bet supra­
timas lieka supratimu, o kai savo barą užleidi kitiems ir žinai,
kad ryt ar poryt jie eis į mūšį ir pirmieji įsiverš į tas pačias
vokiečių tranšėjas, kurios du mėnesius buvo tavo panosėje,—■
džiaugsmo maža.
— Matau, įsižeidę ant armijos vadovybės.
Turnanianas nieko neatsakė, o Artemjevas prisipažino:
— Tikrai taip, įsižeidę, draugas armijos vade.
 — Ana kaip, netgi „tikrai taip",—šyptelėjo Serpilinas.—Ir
ilgai būsite įsižeidę?
— Kol būsime be darbo.
— Jeigu taip, vadinas, neilgai.
— Neilgai, draugas armijos vade? — paklausė Artemjevas.
Klausime girdėjosi viltis, kad Serpilinas jau iš anksto yra nu­
matęs, kada jų diviziją įtraukti į mūšį.
Atsakyti į tokį klausimą nelengva. Kad ir kaip divizijos va­
das norėtų greičiau dalyvauti puolime, armijos vado viltis —
visai kitokia. Kuo vėliau prireiks leisti į mūšį paliktąsias re­
zerve divizijas, tuo geriau. Ties kuria riba jas įvestum, ties
artima, ar tolima, su neliestais rezervais pasieksi tą tolimą ribą
ar jau būsi juos išeikvojęs — didelis skirtumas!
Vienas sau Serpilinas manė, kad trečiojo ešelono divizijas
gera būtų panaudoti vėliau, po Dnepro. Kad jos Dneprą forsuo­
tų už svetimos nugaros pailsėjusios, ir suveiktų, kaip sako ka­
riškiai, tiktai užėmus Mogiliovą arba, dar geriau, vejant priešą
jau už Mogiliovo.
Šioms jo viltims pritarė ir Boiko, ir Zacharovas, bet aiškinti
iš anksto divizijos vadui ir štabo viršininkui, kad pasistengsi
kuo ilgiau neleisti jiems suveikti,— bergždžias reikalas.
— Ką jums pasakyti kaip seniems pažįstamiems? — Serpili­
nas perkėlė žvilgsnį nuo Artemjevo į Tumanianą.— Kaip kad
jūs norėtumėte kurį nors savo batalioną kuo ilgiau palaikyti
kumštyje, taip ir aš. Ne kvailesnis už jus. Bet mūšis, kaip mus
visus akademijoje mokė, susideda ne vien iš mūsų norų, bet
dar iš priešo pastangų sukliudyti mums savo norus įvykdyti.
Ko aš noriu, žinau, betgi priešas nori atvirkščiai — matot, kaip
išeina! Todėl ir išvada: būti viskam pasiruošus, kaip ir visuo­
met kare.
— Šitai suprantame,— tarė tylėjęs ligi šiol Tumanianas.—
Šiandien leidžiame pailsėti, o rytojui jau paskyrėmę pratybas.
— Kokias? — paklausė Serpilinas.
— Tas, kurių negalėjome daryti priešakinių pozicijų sąlygo­
mis,— atsakė Tumanianas.— Bataliono puolimą paskui ugnies
bangą. ..
— Teisingai darote, — pritarė Serpilinas. Ir paniuro, kažką
prisiminęs.
Prieš šešetą dienų kitoj divizijoj lygiai per tokias pat bata­
liono pratybas minos skeveldra užmušė seniausią pulko vadą
pulkininką Cvetkovą, neseniai paimtą iš čia, iš 111-sios, divizi­
jos vado pavaduotoju.
— Tik atsargiau,— niūriai tarė Serpilinas.
 — Įsakymą skaitėme, draugas armijos vade,— pasakė Tuma­
nianas.— Atsižvelgsim.
Divizijoj, kaip ir visoj armijoj, buvo žinoma apie tą atsiti­
kimą.
Serpilinas linktelėjo tokiu pat paniurusiu veidu. Kad atsi­
žvelgs, aišku. O kad Cvetkovo nebesugrąžinsi, vis tiek skaudu.
-— Tiems, kurie pastaruoju metu be pamainos priešakinėse
pozicijose buvo, vis dėlto ne vieną, o dvi paras duokit visiško
poilsio!—patylėjęs įsakė Serpilinas.— Jums patiems, žinoma,
galima ir be poilsio. Kad ir kiek landžiojot po priešakines po­
zicijas, vis dėlto savo štabe lovytėse miegojote. O kareiviai
apkasuose. Pavargo, mažai miegojo per tą laiką.
Serpilinas vėl nutilo. Jei būtų ištaręs balsu savo mintį iki
galo, būtų pasakęs, kad ir anie iš minosvaidžio tarnybos, kurie,
šovę su neprielėkiu, užmušė Cvetkovą, taip pat buvo išvargę
ir mažai miegoję.
— Geriau man pasakyk štai ką, divizijos vade,— patylėjęs
kreipėsi Serpilinas į Artemjevą.— Ir tu, štabo viršininke,— pa­
sisuko jis j Tumanianą.— Štai keturios jūsų akys du mėnesius
stebėjo vokiečius. Kas jie dabar per vieni, jūsų manymu? Ką
pastebėjote iš jų elgesio?
— Visa, ką pastebėję, pranešėme, draugas armijos vade,—
nesupratęs, kur lenkia Serpilinas, pasakė Tumanianas.
— Visa, ką pranešėte, skaitėme. Arba aš, arba Boiko. Jūs
apie tai, ko nepranešėte, pasakykit. Prieš žiemos puolimą jūs
taip pat pusantro mėnesio priešakinėse pozicijose išstovėjote. Ir
dabar stovėjote. Kokie vokiečiai dabar? Tokie pat, kaip rude­
nį, ar ne?
— Liežuviai pranešė. . . — pradėjo Tumanianas, bet Serpili­
nas jį pertraukė:
— Ką liežuviai pranešė, taip pat žinau. Žinoma, tai turi reikš­
mės. Bet vis tik nelaisvė nelaisvei nelygu. Kai maišą ant gal­
vos ir rusams tardyti atvelka, vokiečio nuotaika vienokia. O kol
jis tenai, pas savus,— kitokia. Kaip jie eina tarnybą pagal jū­
sų dviejų mėnesių stebėjimus? Kokia tvarka, drausmė? Ar vis
taip pat pagal laikrodį, kaip ir anksčiau?
— Liežuvių paimta daugiau, negu rudenį,— pasakė Artemje-
vas.— Ir lengviau paimta. Nelengvai, bet vis tiek lengviau.
— Čia, sutinku, rodiklis,— tarė Serpilinas.— O visa kita?
Iš Tumaniano veido matėsi, kad jis susirūpinęs. Matyt, savo
atmintyje jis stengėsi atgaivinti visus šių dviejų mėnesių įvy­
kius, kad galėtų kuo tiksliau atsakyti į netikėtus armijos vado
klausimus.
1У. Paskutinė vasara 273
 — Nesistenk, Stepanai Avakovičiau, neminėk smulkmenų.
Atsakyk tai, kas iškart atėjo į galvų.
— Pašlijo maskavimosi drausmė,— tarė Tumanianas.— Ugnies
drausmė — taipgi. Ugnies režime būta prasižengimų. O anks­
čiau viskas ėjosi jiems kaip pagal laikrodį. Pastebėta, kad vė­
luojama atgabenti maisto produktus.
— O aš dar pridurčiau, kad jie dabar ėmė daugiau eikvoti
nervų dėl mažmožių,— tarė Artemjevas.
— Ką reiškia: daugiau nervų?
— Aštriau į viską reaguoja. Sučiumpame liežuvį — pyškina
ne vien tenai, kur sučiupome, o visu pulko frontu. Naktinę
žvalgybą įvykdomo, o jie paskui kelias naktis iš eilės kvailio­
ja— jaučiasi, nervai įtempti.
— O nervai dėl ko? — paklausė Serpilinas.— Dėl to, kad
mūsų puolimo laukia?
— Ir dėl to, kad puolimo laukia, ir apskritai, galvoju, yra
pavargę.
,,O mes argi nepavargę?" — mintyse paklausė save Serpilinas
pats vienas, tuo pat metu pagalvojęs, kad Artemjevo žodžiuo­
se slypi svarbi tiesa busimajam puolimui. Nors pavargome ir
mes, ir vokiečiai, bet šis nuovargis skirtingas. Mes pavargome
nuo to, ką iškentėjome, nuo visų tų didžiausių baisybių, kurios
mums jau praeityje. Ir tas įsitikinimas, kad didžiausios baisy­
bės jau praeityje, vis dėlto galų gale užvaldė kiekvieną mūsų,
skirtingus žmones skirtingų nuomonių. O todėl ir mūsų nuo­
vargis visai kitoks, negu vokiečių.
Vokiečiai, žinoma, taip pat pakankamai išvargo per karo me­
tus, bet prie to nuovargio jiems dar prisidėjo kitas — nuovar­
gis, belaukiant ateities. Juk jie nėra įsitikinę, kad didžiausios
baisybės jau praeityje. ..
Dėl nervų divizijos vadas sako teisingai. Jų nervai įtempti.
Ir tai gerai.
— Šiandien auštant baigėsi tretieji karo metai,— staiga tarė
Artemjevas.
— Kur karas užklupo? Kiek pamenu, Tolimuosiuose Rytuo­
se? — paklausė Serpilinas.
— Užbaikalėje. O kariauti pradėjau, galima sakyti, gruodyje
prie Maskvos.
— Tą susitikimą prisimenu.— Serpilinas iš tikrųjų prisiminė,
kaip važiavo tada naktį užpustytu keliu priimti divizijos ir su­
tiko Artemjevą, įkalnėje kasantį pusnį.
 Iš akių matėsi, jog Artemjevas patenkintas šiuo prisiminimu,
tačiau nutylėjo tai, ką kitas būtų paskubėjęs pareikšti armijos
vadui: ,,Kaipgi, ir aš jus prisimenu ir niekad neužmiršiu!"
Savimeilis. Pataikauti vyresnybei nemėgsta. Neseniai pats tuo
įsitikino. Prieš penketą dienų į armiją buvo atvykęs maršalas
Žukovas, išklausė pranešimus apie pasiruošimą operacijai, tarp
jų kelių divizijų vadų pranešimus, taigi ir Artemjevo. Po pra­
nešimų davė savo pastabų, komplikavo aplinkybes, klausinėjo,
kaip pasielgsite šitokiomis aplinkybėmis, o kaip kitokiomis. Ir,
likęs patenkintas pranešimais, rado dar laiko pasišnekėti su
divizijų ir korpusų vadais, kaip sakoma, padėtyje ,,laisvai". O
kai prieš pat išvykimą Žukovas gėrė arbatą Karo tarybos val­
gykloje, staiga paaiškėjo, kad jis asmeniškai pažįsta Artemje-
vą. Zacharovas, paklaustas, kuris iš divizijų vadų yra jauniau­
sias amžiumi, atsakė, kad jauniausias yra Artemjevas: ,,Nuo
dvyliktųjų metų. Bet kariauti pradėjo anksčiau už kitus, dar
prie Chalchin-Golo."
Tai išgirdęs, Žukovas suraukė kaktą: „Prisiminiau jį dabar. . .
Darant pranešimą, šmėstelėjo mintis: ar tik ne jis tada buvo
pas mane žvalgybos skyriuje?"
Artemjevas turėjo gerą progą įsiterpti su pi įsiminimais apie
tai, kad prie Chalchin-Golo Žukovas buvo jo vadas. Tačiau
neįsiterpė. Ir Serpilinas, širdyje Artemjevui visai pritardamas,
mintyse pridėjo jam dar vieną pliusą.
— O tu, Stepanai Avakovičiau, man rodos, nuo pirmosios
dienos?
Tumanianas linktelėjo.
— Toje pačioje kryptyje. Griežtai į vakarus. Netoli nuo So-
kulkos stoties mūsų pulko štabas stovėjo, penkiasdešimt kilo­
metrų į pietvakarius nuo Gardino.
— Kad tu nuo pirmos karo dienos pradėjai, žinojau, o kad
šioje kryptyje, nežinojau.
— Tariamės su divizijos vadu,— be šypsenos tarė retai kada
juokaujantis Tumanianas,— prašyti vadovybę, kai tik prieisim
arčiau, pasiųsti mus prie Gardino. Ten aš į pirmą mūšį stojau.
Ir jis turi dėl ko ten prašytis.
Serpilinas pakėlė akis į Artemjevą.
— Pirmąją karo dieną mano motina liko Gardine,— tarė Ar­
temjevas.— Kartu su seserėčia. Ar jums nepasakojo jūsų adju­
tantas Sincovas? Jo duktė ten liko. Prieš karą jis buvo vedęs
mano velionę seserį.
— Aš sakiau divizijos vadui: abu drauge ieškosim! Kaipgi
čia dabar — savo motiną pamesti? — pasakė Tumanianas su
kažkokiu ypač skaudžiu ir kibiu prieraišumu prie savo gimi­
nės, kuris armėnams įsigėręs į kraują.
Artemjevas tylėjo, ir Serpilinas taip pat nieko neatsakė. Ar­
gi dabar pasakysi — kas gyvas ir kas žuvęs tenai, už vokiečių
fronto linijos, kurią rytoj pagaliau pradėsim laužti!
Neatsakęs Tumanianui, prasitarė apie save:
— O mano pirmasis mūšio laukas — dabar visai čia pat, Mo­
giliovo pakraštyje...
Ir, tai pasakęs, pagalvojo, kaip daug jo armijos kovotojų
karą pradėjo čionai, Baltarusijoje. Ir Tumanianas, pasirodo,
pradėjo karą prie Gardino. Ir štabo viršininkas Boiko pasakojo­
si priėmęs tada pulką, žuvus vadui prie Domačiovo, į pietus
nuo Bresto. Ir artilerijos vadas Margianis minėjo, kaip sprog­
dino tada savo 122 milimetrų haubicas prie Slonimo, negalėda­
mas jų pergabenti per Ščiaros upę. Ir Sincovas buvo prie Mo­
giliovo. Ir jo daktarė ten buvusi. ..
„Taip,— su staigiai plykstelėjusia neapykanta vokiečiams pa­
galvojo Serpilinas apie rytdienos puolimą,— jie manė, kad mū­
sų nebėra: sumalė mus į miltus, sutraiškė tankų vikšrais — ir
mūsų nebėra! O mes — štai jie!"
— Laikas namo.— Jis pastatė ant lėkštutės antrąją, nebaigtą
gerti stiklinę arbatos. Ir, jau pakilęs nuo stalo, paklausė Tu-
manianą: — Kaip pas jus Jevstignejevas užsirekomendavo?
— Kaip esu jums pranešęs, paskyrėme į operatyvinį skyrių.
Gal norėtumėte jį pamatyti? Jis čia, šalimais, per penketą mi­
nučių surasime!
— Ne dėl to paklausiau. — Serpilinui nepatiko Tumaniano
noras skubiai surasti Jevstignejevą.— Kaip užsirekomendavo?
Ar nesigailite sutikę jį paimti?
— Pasižymėti nespėjo,— tarė Artemjevas.— Nebuvo progos.
Štabo viršininko nuomone, tarnauja kaip pridera. O aš kol kas
su juo nesusidūriau.
— Vos tik atvykęs, prašė mane paskirti jį pulko žvalgy­
bom— iš lėto pasakė Tumanianas.
— Na, ir kaip? — paklausė Serpilinas.
— Kol kas nėra laisvų vietų, bet prašė.— Buvo pasakyta, ti­
kintis, jog Serpilinas pats duos suprasti, kaip reikia pasielgti su
buvusiu jo adjutantu.
Bet Serpilinas tartum nė negirdėjo šios intonacijos Tumania­
no balse. Paspaudė abiem rankas ir išvažiavo.
Važiuodamas iš šimtas vienuoliktosios, Serpilinas vis tebe­
galvojo apie žmones, su kuriais ką tik atsisveikino.
Tumanianas, kad ir turėdamas blogą įprotį perdaug greit at­
sakyti vyresnybei „klausau", žodžių vėjais nešvaistė: ką priža­
dėjęs, vykdė nesvyruodamas. Ir nors buvo savimeilis ir ne­
abejingas pagyrimams, juos pelnydavo sąžiningai, pranešimuo­
se savo nuopelnų nedidindavo. Ir iš štabo viršininko pareigų,
atsižvelgiant j atkaklumą ir valią, Serpilino nuomone, ilgainiui
galėtų būti pakeltas divizijos vadu.
Artemjevo asmenyje Serpilinas vertino ne tik jo patyrimą
bet ir jaunumą. Toli nužengęs. Ir akademiją baigęs, ir štabe
dirbęs, ir pulkui vadovavęs, ir jau antri metai divizijai vado­
vauja. O juk jam — vos trisdešimt dveji! Pagal amžių gali dar
dvidešimt penkerius metus tarnauti ir kilti. Karas — nors Ol-
ga Ivanovna ir sako, kad nuodėmė apie tai kranksėti,— vis dėl­
to vargu ar bus paskutinis. O jeigu taip, reikia dažniau pagal­
voti apie tuos, kuriems kuo daugiau metų dar priešakyje.
Pasirodo, Sincovas prieš karą buvo vedęs jo seserį. Artemje-
vas pasakė „velionę",— vadinas, arba mirusią, arba žuvusią jau
karo metu. Sincovas niekad apie tai nekalbėjo. Jau seniai, nuo
Stalingrado dienų, visi juodu — jo daktarę ir jį — laiko vyru ir
žmona.
„Taip,— pagalvojo Serpilinas ne apie Sincovą ir jo velionę
žmoną, bet pats apie save,— taip dažniausiai ir būna: iš pra­
džių manai — amžinai neužmiršiu, o vėliau išeina kitaip."
Kelias ėjo per mišką, paskui per atvirą lauką. Miško pakraš­
tyje, prie šlagbaumo stovėjo „Viliukas"; iš jo iššoko karinin­
kas ir, mosuodamas rankomis, ėmė ginčytis su automatininkais.
Eismo režimas buvo griežtai reglamentuotas. Kiekvienam jun­
giniui buvo duotas labai ribotas kiekis leidimų mašinoms. Lei­
dimai buvo skirtingi: vieniems keliams — vienokie, kitiems —
kitokie, kad niekur nebūtų susigrūdimo, kurį galėtų pastebėti
vokiečiai.
Dienos metu visame armijos ruože turėjo važinėti ne daugiau
mašinų, kaip važinėjo prieš du mėnesius, o visos kitos — tiktai
naktį! Kuzmičius, reikia pripažinti jam tą nuopelną, švaistėsi
keliais nuo ryto lig vakaro ir tvarką padarė puikiausią.
Privažiavus arčiau šlagbaumo, Serpilinas liepė šoferiui Gud-
kovui sustabdyti mašiną ir, šnairom pažvelgęs į mišką dešinėn,
pastebėjo, kad po medžiais jau stovi kelios mašinos — kažkieno
štabinis autobusas ir dvi „emkos".
— Ateikite čionai!—iškišęs galvą iš „Viliuko", šūktelėjo
Serpilinas karininkui. Šis, vis dar nepastebėjęs vyresnybės,
įnirtingai plūdo seržantą, kuris atkakliai stovėjo priešais jį ir
laikė parengtą automatą.
— Prieikite čionai, girdite, kas jums sakoma?
Atsigręžęs ir pamatęs generolą, karininkas pribėgo. Tai bu­
vo augalotas majoras tamsiai raudonu iš pykčio veidu, su tan-
kišto šalmu, ant pečių viršum kombinezono užsimetęs palapin-
siaustę.
— Inžinierius majoras Belyginąs, šimtas aštuntos tankų bri­
gados vado padėjėjas technikos srityje,— prisistatė jis, neuž­
miršęs kartu atraportuoti, kad jų brigada ne šiaip brigada,
o gvardietiškoji, Raudonosios Vėliavos, Aleksandro Nevskio
ordino, Karačevo brigada!
— Kad gvardietiškoj i — tas gerai, tankistus mes gerbiame. ..
Bet kodėl jūs seržantą, einantį tarnybos pareigas, keikiate pas­
kutiniais žodžiais? Jis vykdo vadovybės įsakymą. Mano įsaky­
mą. Gal ir mane iškeiksite, jeigu jums mano įsakymas nepa­
tinka?
— Draugas armijos vade. . . — Tankistas nepažino Serpilino iš
veido, bet jau suvokė, kad priešais jį armijos vadas.— Brigados
vadas įsakė man iki penkioliktos valandos asmeniškai praneš­
ti, jog baigtas dviejų apgadintų tankų remontas. Nepranešiu —
man pačiam kailį nuners. O jis neleidžia!
Tankistas, tebestovėdamas „ramiai" tik mostelėjo galva šlag­
baumo pusėn.
— Jūsų brigadai, kaip ir kitoms, duoti du leidimai dieniniam
važiavimui,— tarė Serpilinas.— Jeigu brigados vadas jus iškvie­
tė, žinodamas, kad neturite mašinos su leidimu,— vadinas, pats
kaltas. O jeigu jūs turite mašiną su leidimu, o važiavote be
leidimo, reikės pasiaiškinti brigados vadui, kodėl neatvykote
laiku.
— Buvo mašina, draugas armijos vade,— aiškinosi tankis­
tas,— aš ją su atsarginėmis dalimis pasiunčiau į priekį, o pats...
— O pats nusprendei — kaip dievas duos. Kaipgi kitaip, tu
didelis viršininkas, ir kakarinė kaip reikiant...— Serpilinas
šyptelėjo ir ėmė sakyti „tu".—Būta čia ko — neprasiverši pro
kareivį! Ir štai neprasiveržei, kareivis tarnybą žino, o tu — ne!
Jam padėka, o tau papeikimas. Mašiną nuo kelio — į mišką!
Iki dvidešimt pirmos valandos.
— Leisite vykdyti, draugas armijos vade?
— Palauk.— Serpilinas apžvelgė tankistą.— Kodėl su tankisto
šalmu? Įsakymas dėl maskavimo priemonių jums praneštas?
— Taip, praneštas.
— Bet jums įsakymas neprivalomas? Skubate pasirodyti, kad
čia esate? Kad vokiečiai sužinotų, jog jūsų gvardietiškoji, Rau­
donosios Vėliavos, Aleksandro Nevskio, Karačevo divizija jau
čia? Norite iš anksto išgąsdinti juos savo atvykimu? Šito mums
nereikia!
Serpilinas būtų galėjęs ir kiečiau paimti į nagą šį inžinierių
majorą ir būtų paėmęs, jei visa tai būtų įvykę prieš trejetą
dienų. Bet rytą prasidės mūšis, kuriame nuo pirmųjų valandų
turės dalyvauti ir ši tankų brigada, ir nesinorėjo prieš mūšį
gadinti nuotaikos jos vadovybei, duoti keletą parų daboklės
vado padėjėjui technikos srityje, kuris rytoj trūks pliš bus
reikalingas.
Per pastarąją savaitę už maskavimo pažeidimus daboklėn
pasiųsta jau keletas karininkų. O vienas neklaužada pažeidėjas
netgi atiduotas tribunolan. Bet šitam šiandien užteks ir pagąs­
dinimo. ..
— Galite eiti! — Serpilinas dar kartą šyptelėjo, pamatęs, kaip
bėgantis prie savo „Viliuko“' tankistas skubiai išsitraukė iš
kombinezono pilotę, užsidėjo ją ant galvos, o šalmą paslėpė
po palapinsiauste.
Serpilinas privažiavo prie šlagbaumo ir pasišaukė seržantą.
— Ar, jums budint, buvo daugiau tokių pažeidimų?
— Buvo dar vienas, draugas armijos vade.
— Jei kartosis, užrašinėkite ir praneškite pagal komandą.
— Klausau — pranešti pagal komandą! — atsakė seržantas.
— Dėkoju už tarnybą! Pas mus viskas tvarkoj.— Serpilinas
parodė j prilipintą „Viliuko" priekyje leidimą.— Galime va­
žiuoti?
— Taip, draugas armijos vade!
Atvažiavęs į vadavietę, Serpilinas užėjo į savo kambarį. Šta­
bo operatyvinė grupė dabar buvo įsikūrusi miške. Numatyda­
mas, kad po keleto dienų reikės keltis dar toliau į priekį, Ser­
pilinas įsakė nestatyti blindažo iš sienojų, o tik greitomis su­
montuoti trofėjinį štabo namelį, pernai rudenį užgrobtą iš vo­
kiečių. Jį buvo galima ištempti kaip armoniką ir greit pasta­
tyti. Žiemą šioj metalinėj armonikoj buvo šalta, o dabar, va­
sarą, ji visai tiko.
Namelis stovėjo apglėbtas medžių, viduje buvo vėsu. Serpi­
linas atsisėdo ant sudedamos kėdės ir pasišaukė Sincovą:
— Raportuok, kas čia įvyko, man nesant. Kur fronto vadas?
— Pas Kirpičnikovą. Iš ten kol kas neišvažiavęs. Neskam­
binome.
Kirpičnikovas — vadas korpuso, kuris turės veikti prasiver­
žimo dešiniajame flange.
— Aišku,— tarė Serpilinas.— Pietūs paruošti?
— Ūkio skyriaus viršininkas pranešė, kad viskas paruošta.
— Kas skambino?
— Prokuroras skambino, teiravosi, ar nėra pasikeitimų.
— Ką atsakei?
— Kad kitų įsakymų nebuvo.
— Su žmona mateisi?
 — Mačiausi.
— Kaip jos sveikata?
— Sveika.
Sincovas atsisegė planšetę ir padėjo priešais Serpiliną me­
teorologinę suvestinę. Jis jau priprato, kad Serpilinas po kele­
tą kartų per dieną domisi oro prognoze ir mėgsta pats peržiū­
rėti meteorologines suvestines.
— Gerai, gali eiti.
Meteorologinė suvestinė atspindėjo realybę. Oras tykus ir
ūkanotas, o ką pranašauja toks oras ateityje, beveik visada
sunku pasakyti. Meteorologinėje suvestinėje po atmosferos slė­
gio skaitmenimis buvo užrašyta: „Naktį galimas rūkas."
„Taip, galimas rūkas,— pagalvojo Serpilinas.— Ir jeigu jis
bus tirštas iki ryto, kaip čia dažniausiai ir būdavo — vis dėlto
čia daug pelkių, ir tai turi įtakos,— reikės atidėti ir artileri­
nio parengimo pradžią, ir atakos valandą. Tokia galimybė ne
tik reali, bet ir numatyta. Žinoma, būtų geriau neatidėlioti."
Jeigu naktį bus tirštas rūkas, jis kliudys aviacijos veiks­
mams. Į priešo užnugarį turi smogti tolimojo veikimo aviaci­
ja— trys divizijos. Bet jeigu bus tirštas rūkas, tai dar klausi­
mas: ar visiems numatytiems lėktuvams bus leista skristi, o jei­
gu ir bus leista, koks bus jų bombų smūgio efektas blogo ma­
tomumo sąlygomis? Jeigu per naktį gerai pabombarduosim vo­
kiečių užnugarį — tai mūsų rytdienos puolimas turės dar vienu
tašku daugiau. O jeigu ne — tai, atvirkščiai, vienu tašku ma­
žiau.
Kad ir kaip kruopščiai ruoštum operaciją, oras vis tiek pa­
čiu paskutiniu momentu gali padaryti korektyvų ne tavo nau­
dai.
Serpilinas paskambino štabo viršininkui.
— Grigorijau Gerasimovičiau, aš parvykau. Jeigu nieko
itin skubaus nėra, pats užeisiu pas tave po pusvalandžio. . . Šitai
žinau!
Boiko atsakė jam telefonu, kad ypač skubių reikalų nėra,
o fronto vadas dar tebėra pas Kirpičnikovą.
Apie tai, kad fronto vadas Baliukas kartu su Karo tarybos
nariu Lvovu šįryt atvyko į armiją, Serpilinas sužinojo tuojau
pat, nors tuo metu buvo toli nuo štabo, vieno pulko stebėjimo
punkte.
Batiukas, atvažiavęs rytą į armijos štabą ir čia neradęs Ser- .
pilino, pasakė Boiko, kad armijos vadui niekas netrukdytų —
tegul jis rūpinasi kariuomenės junginiuose savo reikalais. O
Lvovas tą patį pasakė apie Zacharovą, kuris nuo ryto buvo
kitoj divizijoj.
 Pasiėmę drauge vadavietėje pasitaikiusį generolą Kuzmičių,
Batiukas ir Lvovas išvažiavo su juo į Kirpičnikovo korpusą.
Fronto vadas šiandien atvykti į armiją nebuvo ketinęs. At­
virkščiai, vakar, važiuodamas iš armijos, pasakė Serpilinui:
,,Žiūrėk, ar ko nepamiršai. Dabar pas tave atvažiuosiu tik va­
landą prieš prasidedant muzikai."
„Valandą prieš prasidedant muzikai",— vadinas, tiesiog į ar­
tilerinį parengimą. Per šimtą metrų nuo apkasėlių su snapeliais,
įrengtais stebėjimo punkte Serpilinui, buvo paruoštas toks pat
stebėjimo punktas ir fronto vadui. Ir ryšio laidai tenlink buvo
nutiesti, ir padaryta visa, kas reikia. Jei nenorės rytoj būti
drauge, norės stebėti atskirai — viskas paruošta!
Bet, pasirodo, neištvėrė, atvažiavo dar ir šiandien!
Tai sužinojęs, Serpilinas nesidžiaugė. Ar maža kas gali ten
įvykti, jam važinėjant. Gali kas nepatikti arba, dar blogiau,
kas nors nauja šauti į galvą prieš pačią mūšio pradžią!
Bet kartu širdies gilumoje jis nesmerkė Batiuko dėl šio at­
vykimo. Gal būt, ir pats jo vietoj būtų neištvėręs — atvažiavęs.
Vis dėlto pagrindinis smūgis kaip tik čia. Ir pirmą sykį jis smo­
gia tokį smūgį, būdamas fronto vadu. Nenuostabu, kad negali
nustygti vietoje.
Serpilinui neknietėjo kuo skubiau pasitiki, vyresnybę. At­
virkščiai, sužinojęs telefonu, jog Batiukas įsakęs netrukdyt ar­
mijos vado, veikė toliau, kaip buvo sumanęs: apsilankė iš pra­
džių viename pulke, priešakinėse pozicijose, paskui vienos ant­
rojo ešelono divizijos štabe, paskui sunkiosios artilerijos pozi­
cijose. Su artileristais kalbėtasi ne apie artilerinį parengimą,
ne apie pirmosios puolimo dienos pradžią, o apie jos pabaigą:
per kiek laiko artileristai įstengs pakeisti pozicijas ir patraukti
į priekį įkandin pėstininkų.
Iš ten nuvažiavo pas tankistus, į tą pačią Karačevo brigadą,
kurios majorui, brigados vado pavaduotojui technikos srityje,
buvo davęs pylos. Visur pranešdavo iš anksto, kur važiuos to­
liau, ir visur jam skambino, kur šiuo metu yra fronto vadas
ir ką veikia.
Tarp kitko, tokiu būdu jis patikrino ir ryšius. Ryšiai buvo
tvarkoje, veikė be sutrikimų.
Jeigu iš Kirpičnikovo fronto vadas važiuos tiesiai pas kai­
myną iš dešinės, neužvažiuodamas į armijos štabą, tai Kuzmi-
čius sugrįžęs papasakos, kaip jie važinėję, kokių pastabų buvę.
O jeigu sumanytų grįžti per armijos vadavietę, tai palapinėje,
Karo tarybos valdyboje, yra paruošti pietūs.
Lankydamasis nuo ryto daliniuose, Serpilinas pajuto, kad ka­
reiviai, kaip ir jis pats, laukia rytojaus slapčia jaudindamiesi.
Tačiau bruzdesio nebuvo. Ir prieš vyresnybę nepataikavo, el­
gėsi visi oriai, kaip žmonės, įsisąmoninę, jog jie yra visiškai
pasiruošę lemtingai valandai.
Serpilinas šiandien nesistengė aplankyti labai daug jungi­
nių; aplankė tik keletą, norėjo pajusti karių nuotaiką ir pasi­
rinktinai patikrinti, kaip jie pasiruošę ne tik atakai, bet ir
tolesniems veiksmams. Kariuomenės buvo daug, judėjimo grafi­
kas daugiaaukštis. Kai kurias to grafiko detales jis ir tikrino
šiandien. Staiga įsiveržti netgi labai giliai po sėkmingo artile­
rinio parengimo — tai dar ne viskas. Giliai įsiveržus, gali atsi­
rasti ir tikriausiai atsiras daugybė komplikacijų, kurias reikia
numatyti iš anksto.
Dabar, sugrįžęs, jis prisiminė tankistą — brigados vado padė­
jėją technikos srityje ir paskambino AT vadui pulkininkui
Sviridovui. Pirmiausia jam pasakė, kad lankęsis Karačevo gvar­
dijos tankų brigadoje ir kad jos vadas pulkininkas Galčionokas,
kurio anksčiau nepažinojo, padaręs jam kuo geriausią įspūdį,
o paskui pridūrė, kad Sviridovas atkreiptų dėmesį ir po ope­
racijos praneštų, kaip pasireikš mūšyje šios brigados vado pa­
dėjėjas technikos srityje inžinierius majoras Bulyginas.
Sviridovas telefonu tepasakė: „Klausau",— kodėl jam skam­
bina, nepaklausė, matyt, pats suprato — Serpilinas turėjo silp­
nybę: jis mėgo, kai kuo nors nusižengę žmonės vėliau, prie­
šingai visų nuomonei, gerai pasirodydavo kautynėse.
■— Draugas armijos vade, į jus nori kreiptis prokuroras,—
pranešė Sincovas.
— Tegul užeina.
Serpilinas pažiūrėjo į laikrodį. Lygiai penkiolikta. Prokuroras
niekur nedingo, atvyko punktualiai.
Ir nors, atrodytų, pačiose puolimo išvakarėse laiko tokiam
susitikimui, galėjo ir nesirasti, Serpilinas jo surado. Norėjosi
kariauti šviesia galva, išvadavus ją nuo to sunkaus klausimo,
dėl kurio atėjo prokuroras.
— Jūsų įsakymu atvykau.
— Prašom sėstis,— tarė Serpilinas, pakeldamas akis nuo me­
teorologinės suvestinės į įėjusį justicijos papulkininkį, kurį
matė pirmą sykį.
Prokuroras atvyko prieš dešimt dienų vietoj Polozniovo, ku­
ris, nesyk nepakeistas, tarnavo armijoj nuo pat jos suformavi­
mo. Kaip tik tą dieną, kai Serpilinas grįžo iš Maskvos, Poloz-
niovas priešakinėse pozicijose buvo sužeistas skeveldros. Su­
žeidimas nebuvo pavojingas gyvybei, bet nepatogus — nei atsi­
stoti, nei atsisėsti!
 Ir nors jis buvo geras žmogus, ir armijos štabas jį vertino,
bet, kaip paprastai esti tokiais atvejais, vis tiek nebuvo susi­
laikyta nuo sąmojų, kad, girdi, vokiečiai vis tiek atidavę pro­
kurorą tribunolui!
O naujojo prokuroro pečius iškart, vos tik atvykus, užgulė
visai netikėta byla: per pratybas nuo minos žuvo divizijos va­
do pavaduotojas pulkininkas Cvetkovas, o tos pačios nelemtos
minos skeveldros sunkiai sužeidė šalia buvusį pulko vadą.
Byla buvo visiems sunki dar ir todėl, kad, nors tiesioginių
piktybiškumo įrodymų niekas nenustatė, nebuvo įrodyta ir
priešingai, o pasekmių mastas reikalavo rūsčios bausmės kal­
tinamajam.
Be viso kito, tiems, kurie šią bylą nagrinėjo, nebuvo paslap­
tis, kad armijos vadas, žmogus paprastai susivaldantis, sužinojęs
apie pulkininko Cvetkovo žuvimą ir pulko vado sunkų sužei­
dimą, tiesiog įsiuto ir pareikalavo griežiausiai ištirti įvykį. Ne
tik skaudžiai pergyveno patį faktą, kuris iš tikrųjų netilpo į jo­
kius rėmus, bet ir niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad
žuvo Cvetkovas, su kuriuo jis, dar būdamas divizijos vadu,
perėjo per visą Stalingradą.
O armijos vadas — yra armijos vadas. Koks bebūtų nuospren­
dis— tvirtinti reikės jam! Ir dabar, kai vyresnybė yra iš anks­
to taip griežtai nusistačiusi, įstatymo raidę sušvelninti bus sun­
ku. Net jeigu ir norėtum. O fronte žmonės dažnai to norėtų,
ypač kai kalbama apie mirties nuosprendį. Ir taip aplinkui tiek
daug mirčių, jog prie jų pridėti dar mirtį pagal nuosprendį re­
tai kas betrokšta. Beveik visada tai daroma prieš savo valią.
Ir ši byla buvo nagrinėjama labai nenoromis. Nusikaltėlį su­
rado iš karto, be to, jis nė nemanė išsiginti.
Bylos aplinkybės buvo tokios: trečią dieną vyko pratybos
sąlygomis, artimomis karinėms. Neseniai divizijos vadovybė
buvo Serpilino išbarta už tai, kad ji per daug vaikosi rodiklių,
išorinio divizijos blizgesio, o tikrų dalykinių pratybų neorga­
nizuoja; mūšiams, kalbant iš esmės, savo kovotojų neruošia.
Divizijos vado pavaduotojas buvo nušalintas, į jo vietą pa­
skirtas Cvetkovas, ir Cvetkovas ėmėsi darbo su dvigubai di­
desniu uolumu — norėjo įrodyti ne veltui atėjęs. Keletą dienų
iš eilės taip vaikė kareivius po pratybų aikšteles, jog šie visai
supluko.
Ir tą dieną paskyrė batalionų pratybas — puolimą paskui ug­
nies bangą. Toji banga — tai galinga artilerijos ir minosvaidžių
ugnis. Cvetkovas, pasiėmęs kartu su savimi pulko vadą, ėjo
bataliono grandyje, asmeniniu pavyzdžiu rodydamas, kad tokia­
me nuotolyje galima saugiai eiti paskui ugnies bangą.
 Paskui grandis nuėjo toliau, o Cvetkovas su pulko vadu pa­
suko atgal, norėjo apsilankyti dar viename batalione. Tuo metu
ir driokstelėjo ta nelemta mina.
Minosvaidžiai šaudė, kaip ir priderėjo,— tolimu nuotoliu su
papildomais užtaisais. Bešaudant staiga vienas minosvaidis už­
sikirto. Miną ėmė traukti iš vamzdžio — minosvaidis užspringo
todėl, kad ant dūžiklio buvo likusi dalis tūtelės galvutės.
Sutvarkius dūžiklį, minosvaidis buvo vėl pastatytas, bet už-
taisinėtojas skubėdamas pastvėrė miną be papildomo užtaiso.
Tarnybos vadas, tai pastebėjęs, įsakė nutraukti ugnį ir ėmė plūs­
ti užtaisinėtoją už žioplumą.
Ir tada įvyko ta nesuprantama ir neatitaisoma nelaimė —
taikytojas seržantas Nikulinas, kuriam tai daryti visai nepri­
klausė, pats pagriebė dar vieną miną ir iššovė. Ir toji mina, pa­
sirodo, buvo be papildomo užtaiso — buvo paimta ne iš ten,
kur reikėjo. .. Neprielėkis buvo didžiulis, grandyje niekas iš
kareivių nebuvo kliudytas, mina sprogo jiems už nugaros, lau­
ke, kaip tik tenai, kur tuo metu ėjo Cvetkovas ir pulko vadas.
Pulko vadui mina nutraukė kojos pėdą, o Cvetkovui septynios
skveledros susmigo į pilvą. Mirė ant operacinės stalo, neatga­
vęs sąmonės. Reikia stebėtis, kaip išgyveno dar pusantros va­
landos.
Griežtai kalbant, kaltas buvo tik taikytojas. Kad tarnybos
vadas sustabdė ugnį ir ėmė barti apsižioplinusį kareivį, buvo
visai natūralu. O kad taikytojas kaip tik šią akimirką parodys
tokią iniciatyvą ir pats iššaus, niekas negalėjo tikėtis.
Ištardžius baterijos ir minosvaidžio tarnybos vadus, nusikal­
timo sudėties jų veiksmuose nebuvo rasta, buvo rekomenduota
apsiriboti drausminėmis nuobaudomis. Taip ir buvo padaryta.
Vyresnįjį leitenantą, kadangi, jo nelaimei, atsitikimas įvyko jo
baterijoje, už aplaidumą pervesti iš vyresniųjų leitenantų į jau­
nesniuosius, iš baterijos—į būrį. Minosvaidžio tarnybos va­
dą— iš seržantų į eilinius. O taikytojas, irgi seržantas, stojo
prieš tribunolą.
Atsakydamas į klausimą, kodėl savavališkai paleido šūvį,
paaiškino, jog skubėjęs pratęsti šaudymą. O kaip nepastebėjo,
kad paėmė miną be papildomo užtaiso,— nieko aiškaus atsa­
kyti negalėjo. Tiktai, stebėdamasis pačiu savimi, skėsčiojo ran­
komis ir kartojo: ,,Ką gi dabar daryti! Jei kaltas — atsakysiu."
Atrodė kaip žemes praradęs. Kol buvo uždarytas tardymui, pro­
kuroras net susirūpino: kad nepamėgintų nusižudyti. Įsakė iš­
krėsti: ar neturi kokio daikto, kuriuo būtų galima pasidaryti
galą?
 Supratęs, kodėl yra kratomas, pasakė: ,,Be reikalo apie mane
taip pagalvojote, aš ne Judas, kad karčiausi. Esu kaltas, bet
teismo nebijau!''
Tribunolas pripažino minosvaidžio tarnybos taikytoją seržan­
tą Nikuliną kaltu, kad jis piktadariškai pažeidė įsakymą ir,
savavališkai iššovęs miną be papildomo užtaiso, užmušė divizi­
jos vado pavaduotoją ir sužeidė pulko vadą. Atsižvelgiant
į sunkias pasekmes, Nikulinas buvo nuteistas aukščiausia baus­
me — sušaudyti.
Išklausęs nuosprendį, Nikulinas tik giliai atsiduso, bet nieko
nepasakė. Tikriausiai būtų buvę lengviau, jei būtų ką nors
pasakęs. O jis nepratarė nė žodžio. Apie tai, kad tribunolo
nuosprendį dar turės patvirtinti armijos Karo taryba, seržantas
Nikulinas, skelbiant nuosprendį, arba negirdėjo, arba neteikė
tam reikšmės. Iš jo veido matėsi, kad jis tikėjosi tokio nuo­
sprendžio. Ne todėl, kad laikė save nusikaltėliu, o tiesiog apsi­
prato su mintimi: jei taip išėjo, ir jis užmušė žmogų, vadinas,
ir pats turi būti pasiruošęs atsakyti visu griežtumu.
Prieš dvi dienas tribunolo nuosprendis buvo praneštas armi­
jos vadui. Einančiam šias pareigas žmogui tenka susidurti su
daugeliu neišvengiamų būtinybių, tarp jų ir su tokiomis sun­
kiomis, kaip tribunolo padarytų mirties nuosprendžių tvirtini­
mas.
Laimė, kad tokia būtinybė būdavo reta. Pusantrų metų vado­
vaudamas armijai, Serpilinas susidūrė su ja tik tris kartus. Du
nuosprendžius patvirtino nedvejodamas. Trečiojo nepatvirti­
no, grąžino. Ir toji istorija vėliau baigėsi bausmės batalionu
ir nusikaltėlio mirtimi kautynėse.
Šis nuosprendis buvo ketvirtas. Serpilinas perskaitė tribu­
nolo pirmininko ir prokuroro pasirašytą pasiūlymą ir nepatvir­
tinęs atidėjo į šalį — norėjo pats susipažinti su byla.
Kažkas užkliuvo ir nuosprendyje. Be to, ir formuluotė: „Nu­
sikalstamas įsakymo pažeidimas",— gal ir teisinga pagal įsta­
tymo raidę, bet ne visai atitiko esmę. Nusikalstamai pažeidė —
vadinas, buvo įsakyta eiti pirmyn, o jis pabėgo atgal. O čia
visa bėda, jog iššovė be komandos! Cvetkovas jau palaidotas,
prie jo kapo Kričiovo miesto aikštėje tarti atsisveikinimo žo­
džiai ir saliutuota jam iš dvidešimties šautuvų, ir laiškas para­
šytas jo našlei — visa tai jau praeityje, jau užgožta ir užplūsta
kitų reikalų, ir Cvetkovo mirties kaltininko busimoji mirtis ta­
po kažkokiu atskiru nuo Cvetkovo mirties įvykiu, į kurį reikėjo
atskirai ir žiūrėti. Atidėti į šalį nuosprendį vertė ir mintis apie
būsimą puolimą: kad tai ne dezertyras ir ne tyčinis nusikal­
tėlis, ir prieš rikiuotę jis nebus šaudomas, nes nei pats įvykis,
nei aplinkybės to nereikalauja. Atvirkščiai, aplinkybės prieš
mūšį reikalauja to nedaryti. Vadinas, paprasčiausiai įvykdys
nuosprendį, ir žmogaus nebebus. O kas tai per žmogus, kurio
nebebus?
Vakar, jau labai vėlai, Serpilinas perskaitė atgabentą jam
bylą. Iš jos buvo galima sužinoti, kad pulkininko Cvetkovo
mirties kaltininkas seržantas Nikulinas Piotras Fiodorovičius
turėjo trisdešimt devynerius metus ir buvo kilęs iš Pskovo, kur
jo šeima,— žmona, uošvė ir trys vaikai,— dar ir dabar tebėra
fašistų okupacijoj. Iš ten, iš Pskovo, kur dirbo sandėlio darbi­
ninku prekių stotyje, jis ir buvo pašauktas į karą, kuriame
kartą buvo apdovanotas medaliu „Už kovinius nuopelnus" ir
triskart sužeistas: prie Tichvino keturiasdešimt pirmaisiais,
prie Aukštutinio Dono keturiasdešimt antrųjų birželyje ir prie
Belgorodo keturiasdešimt trečiųjų kovo mėnesį; po sužeidimų
vis buvo siunčiamas gydytis į lauko ligonines, o pasigydęs vėl
grįždavo į veikiančiąją armiją.
Vadinas, keturiasdešimtmetį Cvetkovą, taip pat ne kartą bu-
vojusį ligoninėse ir taip pat vis grįždavusį į frontą, ir taip pat
vedusį ir turėjusį daug vaikų, bet tik spėjusį evakuoti karo
pradžioje savo šeimą, užmušė kareivis, jau nebejaunas, kaip
ir jis, turintis šeimą, ir toliau kariaujantis po visų savo ligo­
ninių.
Visa tai perskaitęs, Serpilinas ne tik išsikvietė prokurorą,
bet ir paliepė atgabenti nuteistąjį. Gabenti jį čionai nepride­
rėjo, ir jis žinojo, kad nepridera, bet įsakė tai padaryti.
Vienas sau buvo jau beveik nusprendęs nepatvirtinti nuo­
sprendžio. Perskaitęs vakar bylą, netgi paėmė ragelį ir aptarė
tokią galimybę su Zacharovu. Bet vis dėlto būtinai norėjo pats
pamatyti šį netyčinį žudiką, paremti savo sprendimą savo pa­
ties įspūdžiu apie jį. Pasitaiko gyvenime: pamatai žmogų, ir
kažkas pasikeičia tavyje. Buvai nusprendęs vienaip, o dabar
sprendi kitaip. Kaip atsisakyti noro patikrinti patį save, tuo
labiau tokiomis aplinkybėmis?
— Nebuvau matęs jūsų iki šiol,— tarė Serpilinas, kai pro­
kuroras atsisėdo. Justicijos papulkininkis buvo dar jaunas, ko­
kių trisdešimt penkerių metų, ne daugiau.
— Aš tik vienuolikta diena armijoje, draugas armijos vade.
— Ir iškart tokia sunki byla,— tarė Serpilinas. - Štai užlai­
kiau nuosprendžio patvirtinimą.
— Žinau, draugas armijos vade. Laukiame.
— Ko? Kad patvirtinčiau ar kad nepatvirtinčiau?
— Kad nepatvirtintumėte, draugas armijos vade.
 Atsakymas buvo toks pat tiesus, kaip ir klausimas. Matyt,
iš lūpų išsprūdo tai, kas buvo širdyje.
-- Tai kam tada paskelbėte tokį nuosprendį? — paklausė
Serpilinas, nepritariamai, kaip pasirodė papulkininkiui, žiūrėda­
mas į jį.
Bet, nepaisydamas šito nepritariančio žvilgsnio, prokuroras
kalbėjo toliau.
— Abejojpme, draugas armijos vade. Ir tribunolo pirmininkas,
ir aš, kada rašėmės po nuosprendžiu. Nesinorėjo ryžtis tokiai
bausmei, bet ir nusikaltimas toksai, kad reikėjo atsižvelgti
į pasekmių sunkumą.
Serpilinas pažvelgė jam į akis ir staiga aiškiai prisiminė tai,
kas pačią pirmąją akimirką, dar visko neapmąsčius, paskatino
jį kol kas nepatvirtinti nuosprendžio. Ten, tame dokumente,
kuris buvo jam pateiktas — dabar jis tai aiškiai prisiminė,—
buvo parašyta: ,,Nikuliną Piotrą Fiodorovičių, seržantą, anks­
čiau neteistą, triskart sužeistą ir po gydymosi grįžusį į rikiuo­
tę.. ."
Žvelgdamas dabar į akis papulkininkiui, Serpilinas suprato,
jog tie paskutiniai žodžiai — apie grįžimą rikiuotėn po trijų
sužeidimų, tai, kas pagal įstatymo raidę minėti buvo nebūtina,
įrašyti tam, kad jis, prieš tvirtindamas, dar pagalvotų, kad tie
žodžiai sustabdytų jam ranką. Įrašė ir pasiekė, ko norėję.
— Nuteistąjį atvežėte?
— Taip, atvežėme. Aš jį savo ,,emka“ su palydovu atvežiau,
kad niekas neatkreiptų dėmesio.
— Na, ir gerai. Negi jį su juoduoju varnu vežti? Be to, jūs
nė neturite tokios mašinos, pagal statutą nenumatyta.
— Pagal statutą mums priklauso dengtas sunkvežimis.
Serpilinas linktelėjo.
— Atveskite nuteistąjį.
Po valandėlės papulkininkis grįžo su nuteistuoju. Daugiau
niekas neįėjo, matyt, palydovą paliko tenai, už durų.
Nuteistasis seržantas stovėjo ne taip, kaip kareiviai stovi
prieš viršininkus, ne išsitempęs, o sunėręs rankas už nugaros.
Kas jį taip pamokė, gal palydovas? Jo palaidinė, kaip ir nusta­
tyta, buvo be diržo ir be antpečių. Tik siūlai matyti, kur antpe­
čiai buvę. Palaidinė sena, išblukusi. Ant pečių — tamsūs antpe­
čių pėdsakai ir ant krūtinės — nuo nuimto medalio. O trys ant­
siuvai už sužeidimus — du auksiniai, bet kokie jie auksiniai,
jau seniai išblukę, rudi, ir vienas raudonas!—tie palikti. Ma­
tyt, nėra tokių nurodymų, kad. antsiuvai už sužeidimus būtų
nuardomi. Stipriai prisiūti, kaip geležis prilipę prie kūno.
 Seržantas buvo vidutinio ūgio, liesas, nukirptas mašinėle, bet
jau ataugusiais juodais, apyžiliais plaukais ir švariai nu­
skustas.
,,Tur būt, nuskuto, prieš veždami pas mane",— suvokė Serpi­
linas.
Nuteistasis stovėjo ir žiūrėjo ne į žemę, ne į Serpiliną,
o kažkur į šoną, į sienelę, tartum nenorėdamas nieko trikdyti
savo žvilgsniu. Tartum jau pats susitaikęs su tuo, kas jo lau­
kia, bet nenori, kad žmonės žiūrėtų jam į akis, kad jiems
būtų gėda dėl to.
Tačiau, nors Serpilinui nėjo iš galvos visos tos mintys, jos
negalėjo priversti jo pamiršti, kad prieš jį stovi ne šiaip pa­
tekęs į bėdą ir laukiantis mirties žmogus, o kad būtent jis,
o ne kuris kitas, savo rankomis, savo savavališku šūviu — kaip
teisingai pasakyta nuosprendyje,— užmušė pulkininką Cvetkovą
ir suluošino pulko vadą.
— Pasakykite, Nikulinai,— paklausė Serpilinas,— kodėl jūs,
senas kareivis, beveik trejus metus kovojantis minosvaidžių
junginiuose, kodėl, žinodamas tvarką, vis dėlto iššovėte, nelau­
kęs tarnybos vado įsakymo? Tuo labiau kad jūs taikytojas,
o ne užtaisinėtojas. Ir ne mūšio aplinkybėmis, kai, vieno nete­
kus, kitas priverstas jį pakeisti! Kaip tai galėjo atsitikti?
— Norėjau palaikyti ugnies tempą,— atsakė seržantas ir pa­
žiūrėjo į Serpiliną kaip beviltiškai nuvargęs žmogus, jau ne­
beįstengiąs pasakyti nieko naujo.
— Noras teisingas,— tarė Serpilinas,— bet šaudyti be įsaky­
mo niekas neturėjo teisės. Ir jūs tai žinote. Kodėl gi iššovėte?
— Pats nežinau, draugas armijos vade.
Sustingusiame, nuvargusiame seržanto veide kažkas šmėste­
lėjo, tartum jis, netikėtai sau pačiam, būtų ką prisiminęs:
— Karasiovas buvo ką tik sugrįžęs tą dieną, tris savaites
geltonlige sirgo, medsanbate buvo, gal dėl to... — pasakė jis
frazę, kuri pradžioje Serpilinui pasirodė absurdiška.
— Karasiovas — jų minosvaidžio tarnybos vadas,— paaiškino
papulkininkis.
— Jį pakeisdamas, aš tris savaites ėjau tarnybos vado parei­
gas,— tarė seržantas, pajutęs, kad jo nesuprato, ir bandydamas
paaiškinti savo mintį, taip ir neišsakytą iki galo; gal būt, jis
todėl iššovęs be įsakymo, kad keliuose ankstesniuose šaudy­
muose, eidamas tarnybos vado pareigas, pats duodavęs koman­
dą ,,ugnis". Pasakė ir nutilo, nieko daugiau nepridūrė.
Iš to, kad jis nutilo, taip ir nepasistengęs tvirčiau nusitverti
šio staiga šovusio į galvą pasiaiškinimo, pasiteisinti juo, Ser-
pilimis pajuto, kad prieš jį stovi žmogus, nesugebantis meluo-
li ir nemokantis apginti savęs. O gal ir nebenorintis.,
- Bet kaipgi tu, velniai tave rautų, be papildomo užtaiso
miną įkišai? Kur tavo galva tuo metu buvo? — užriko Serpili-
ii as.
Užriko taip karštai, ir tiek apmaudo girdėjosi tuose žodžiuo­
se dėl to, kad taip įvyko, tiek noro padaryti tą įvykį visai
nebuvusiu, jog būtent šią akimirką papulkininkis suprato, kad
armijos vadas nuosprendžio nepatvirtins.
- Nežinau,— atsakė seržantas.— Kiek kartų klausinėjo, kiek
kartų galvojau, negaliu prisiminti, kaip tai įvyko.
- Negali prisiminti, o žmogus žuvo,— piktai pasakė Ser­
pilinas.
•— Esu kaltas.— Seržantas vėl nukreipė žvilgsnį į šoną nuo
Serpilino, tenai, kur žiūrėjo iš pradžių. Ir, vis tebežiūrėdamas
į šalį, pridūrė:—Argi aš nežinau? Į mus keturiasdešimt antrai­
siais, prie Sofijevkos, į mūsų pozicijas saviškė haubicų baterija
salvę trenkė. Du nukauti, devyni sužeisti. Mes paskui buvom
nuėję pas juos, pasakėm apie jų klaidą. O ką čia prisakysi?
Žuvusių vis tiek nesugrąžinsi. ,Mes tai žinom,— pridūrė jis
liūdnai, tartum būtų sakęs tai ne savo, o visų kitų žmonių —
ir mirusių, ir gyvųjų — vardu.
„Taip, jeigu už kiekvieną neprielėkį, už kiekvieną bombą ar
sviedinį, kurie mūšių įkarštyje paleidžiami į saviškius, būtų
teisiama, tai daugelio nebebūtų",— pagalvojo Serpilinas ir vėl
prisiminė Cvetkovą, jau nebegyvą, gulintį prie kapo duobės
dar atvirame karste, kelios minutės prieš užkalant karsto dang­
tį, ant kurio tuoj pabirs grumstai. Ir Cvetkovo veidą — geltoną,
negyvą, įdubusiais skruostais.
Ir prisiminė šį kartą jau be pykčio šiam nusikaltėliui, o tie­
siog gailėdamasis ir Cvetkovo, ir kitų žmonių, kurie miršta,
užuot gyvenę. Kaip įgriso girdėti apie tai!
„Kokiais žodžiais ir kada pasakyti apie savo sprendimą?—
pagalvojo Serpilinas, pažiūrėjęs į papulkininkį.— Dabar, ar te­
gu pirmiau išveda nuteistąjį?"
Susitikęs žvilgsniu su Serpilinu, papulkininkis pasikėlė, pra­
vėrė duris ir, pašaukęs palydovą, įsakė nuteistajam išeiti.
Serpilinas pasitraukė arčiau gulinčius ant stalo popierius.
— Rašau jums taip: „Nuosprendžio netvirtinu. Bausmę laikau
perdaug didele..." Kaip jums toliau rašyti: „Grąžinu dar kartą
peržiūrėti"? Ar: „Siūlau peržiūrėti"? Kaip ten jums reikia? •
— Verčiau rašykite tiesiai, kuo siūlote pakeisti,— tarė-pa­
pulkininkis.
 — Kuo pakeisti? Bausmės kuopa. Tai turiu galvoj. O ką gi
kita? Į Sibirą jį gal siųsti, ar ką? Paprašykit Karo tarybos narį
parašo; manau, mudu būsim vienodos nuomonės. O paskui iš­
kart vykdykite,— pasakė Serpilinas, pagalvojęs apie rytdienos
puolimą.
Jis parašė: „Siūlau pasiųsti į bausmės kuopą išpirkti kaltės
krauju",— šykščiai, vienu brūkštelėjimu, pasirašė ir, pažymėjęs
savo įpratimu ne tik dieną, bet ir valandą, grąžino popierius.
Ir tik tada, kai įkandin prokuroro užsidarė durys, staiga pri­
siminė, kaip keturiasdešimt trečiųjų žiemą, kaip tik tą dieną,
kai jis ėmė eiti armijos štabo viršininko pareigas, Batiukas
jo akivaizdoje taip pat nepatvirtino mirties nuosprendžio.
Ilgai laikė popierių prieš akis ir, tartum staiga išskaitęs jame
kažką nauja, paklausė tuometinį jų prokurorą Polozniovą:
„Kaip manai, Polozniovai, jei paliksim jį gyventi, ar jis gali
dar vieną fašistą nudėti? .
Pakilęs iš užstalės ir pavaikštinėjęs po ankštą vokiškąjį na­
melį, Serpilinas paskambino telefonu Boiko.
— Grigorijau Gerasimovičiau, einu pas tave. . . Tuo geriau,
kad jis pas tave.
Boiko pasakė, kad pas jį yra armijos artilerijos vadas.
Užsidėjęs kepurę ir paliepęs Sincovui likti budėti prie tele­
fono, Serpilinas nuėjo pas Boiko. Miške buvo vėsu, ir Serpili­
nas eidamas traukė nosimi miško drėgmę. Dangus, boluojantis
tarp medžių guotų, buvo pilkas, žemas, lygus, be properšų.
Orą, kaip ir visuomet kare, buvo sunku nuspėti, ir tai kėlė
susirūpinimą Serpilinui.
Boiko įsakė suręsti jam mažytį blindažėlį — ten miegojo, o dir­
bo didelėj, dviguboj palapinėj. Dirbdamas jis mėgo erdvumą
ir, jei tik būdavo kokia galimybė, stengėsi užsiimti kuo didesnes
darbo patalpas ir kuo geriausiai jas sutvarkyti. Erdvių patalpų
reikėjo dar ir todėl, kad Serpilinas paprastai ne šaukdavosi šta­
bo viršininką pas save, o pats eidavo dirbti pas jį, tardamas,
kad taip yra naudingiau bendram reikalui ir ekonomiškiau laiko
atžvilgiu. Pamatė tokią darbo tvarką fronto štabe pas Roko-
sovskj ir nuo tol įsivedė pas save. O dabar paaiškėjo, kad ne
jis vienas pasekė geru pavyzdžiu. Batiukas irgi eina dirbti pas
savo štabo viršininką. Kadaise tik užsukdavo pažiūrėti situaci­
jos, o dabar, matyt, tokią sistemą įsivedė.
Kai Serpilinas įėjo į palapinę, Boiko ir artilerijos vadas Mar­
giams stovėjo palinkę prie Boiko darbo stalo, ant kurio visu
ilgiu buvo išskleista schema. Abu atsitiesė, pasitikdami Serpili-
ną, ir Boiko beveik pasiekė galva palapinės brezentą.
 ,,N<i, ir išsistiebė dėdulė!" — jau kažin kelintą kartą pagalvo-
p> Serpilinas, su pasigėrjimu žvelgdamas į Boiko, j jo labai
• inkštą, bet proporcingai plačią per pečius, atletišką figūrą,
i šviesiaplaukę, garbiniuotą, išdidžiai laikomą galvą. Boiko vei­
das, taisyklingų bruožų ir gražus, buvo vienas tų veidų, kurių
mažiais nepavadinsi; tam kliudo jėgos išraiška, kuri dominuo­
ji lokiuose veiduose ir priverčia užmiršti visa kita.
Margiams, liesokas ir taip pat gana aukštas, dabar, kai Boi­
ko atsitiesė visu augumu, šalia jo atrodė žemaūgis. Boiko buvo,
apskritai, pratęs būt išsitempęs, tartum mietą prarijęs. Tiek
i aportuodamas vyresnybei, tiek ir tada, kai jam raportuodavo
pavaldiniai, išsitempdavo vienodai,— tai buvo įsigėrę jam
i kraują. Ir miegodavo išsitiesęs visu ūgiu. Ar tai būtų valstie-
। 10 lova kur nors kaime, ar sudedama lovytė, kurią vežiojosi
sti savimi, vis tiek pasiuntinys turėdavo pristatyt taburetę, kad,
m d ir miegant, nereikėtų nė kiek susiriesti šimtas devyniasde­
šimt penkiems armijos štabo viršininko centimetrams.
Serpilinas neklausinėjo, ką juodu veikia: priėjęs prie stalo,
pi<> pasitraukusių į šalis Boiko ir Margianio tarpą, jis pamatė,
kad schema buvo ta pati, kurią ir tikėjosi pamatyti,— artilerijos
puolimo planas.
Kaip ir kiekviena sudėtinga karinė užduotis, artilerijos per­
gabenimas paskui puolančius pėstininkus turi savo dialektiką —
m' veltui sakoma: „ugnimi ir ratais". Iš vienos pusės, mūšio
eiga reikalavo, kad puolančiuosius nuolat paremtų artilerijos
ugnis. O iš kitos pusės, jeigu, tenkinant šį poreikį, artilerija
lydės pėstininkus iš vis didesnio atstumo, vis iš tų pačių po­
zicijų, neperkeliant artilerijos į kitą vietą, galima pasiekti ga­
liausiai kraštutinį atstumą ir palikti pėstininkus visai be para­
mos.
Atsižvelgiant į viena ir kita, reikėjo sudaryti puolimui tokį
grafiką, kad vienas trečdalis artilerijos galėtų slinkti į priekį
n laikinai nešaudytų, o du trečdaliai stovėtų vietoje ir tęstų
ugnį.
Kadaise, karo pradžioje, ir dėl artilerijos stokos, ir dėl pri­
sirišimo prie senos statuto tvarkos artilerija į naujas pozicijas
Imdavo pergabenama baterijomis, kiekvieno diviziono viduje.
Dvi baterijos šaudydavo, o viena važiuodavo į priekį, paskui,
kai ji užimdavo naują vietą, imdavo keltis antroji... Dabar
nuo to atsisakyta: perdaug smulkus skaidymas pridarydavo pai­
niavos ir nereikalingo bruzdesio. Pabūklų dabar turėjome ne­
palyginamai daugiau, negu karo pradžioje, ir tai leido įgyven­
dinti tą patį principą, permetant artileriją nebe baterijomis ir
net ne divizionais, o pagal galimybę ištisais pulkais ir brigado­
mis. Vieni pulkai toliau pliekdavo iš senų pozicijų, kiti trauk­
davo į priekį, treti ruošdavosi kelionei. Visa tai ir buvo pa­
vaizduota toje schemoje, kurią aptarinėjo Boiko su artilerijos
vadu.
— O čia tas tavo pulkas, kuris stovi ant sankartų? — pa­
klausė Serpilinas, pamatęs schemoje artilerijos pozicijas, nuo
kurių nebuvo punktyrais nužymėta tolesnio žygio kelio.
— Taip,— atsakė Margianis.
Artilerijos pulkas, apie kurį buvo kalbama, stovėjo tiesiog
pelkėje. Buvo padarytos sankartos, sutvirtintos akmenimis, ir
ant tų sankartų pastatyti pabūklai. Visa tai buvo daroma slap­
čia, naktimis, per kokį tūkstantį metrų nuo priešakinių po­
zicijų.
Šis pulkas turėjo atidengti netikėtą ir naikinančią ugnį iš
trumpiausio nuotolio. O paskui visas pirmąsias paras didinti
ugnies atstumą kiek tik begalima, nejudant iš vietos; ištempti
iš tenai, iš pelkės, sunkiuosius pabūklus buvo ne taip jau
lengva.
Bendrais bruožais Serpilinas visa tai jau žinojo, bet, kadan­
gi jis paklausė, Margianis dar kartą, dar smulkiau, referavo
jam apie šį pulką.
— O ugnies į užnugario pozicijas schemą nagrinėjote? —
paklausė Serpilinas.
— Nagrinėjome,— atsakė Boiko ir atsigręžė į artilerijos vadą.
Šis atsegė portfelį, ištraukė dar vieną schemą ir išskleidė ją
ant stalo viršum pirmosios. Serpilinui buvo žinomi visi jos va­
riantai— pradinis, patikslintas, galutinis,— bet dabar jis vėl
žiūrėjo į ją ir galvojo, kaip daug kas priklauso nuo to, kokiu
mastu visa tai bus įgyvendinta.
Jeigu puolimas eisis gerai, suskaldyti ir išmušti per dieną
iš pirmųjų pozicijų vokiečiai pasistengs per naktį įsitaisyti
šiame savo antrame ruože, pažymėtame mūsų schemoje su mak­
simaliai mums įmanomu tikslumu. Neleisti jiems ten įsitvirtinti
nei naktį, nei rytą — vienas svarbiausių uždavinių; su jo spren­
dimu susijusi tolesnė operacijos eiga. Ir vadinasi, reikia jau
pirmos dienos vakare artileriją pastūmėti tiek, kad kelių šimtų
pabūklų smūgiu galima būtų pasiekti tą antrąjį ruožą, kai tik
vokiečiai mėgins jame įsitvirtinti.
Pridėti prie plano nebuvo ką. Serpilinas tik dar kartą per­
žiūrėjo schemą. Planuojant mūšį, yra protinga riba, už kurios
nereikalingi spėliojimai tai, kas gali atsitikti vėliau, pavirsta
savęs apgaudinėjimu, nepasiruošimu persigalvoti ir greit spręs­
ti, kai to pareikalaus aplinkybės, staiga susiklosčiusios visai
ne pagal planą.
 Ir vis dėlto schema tartum užbūrė. Sunku buvo nuo jos
atsitraukti, nes labai norėjosi, kad viskas eitųsi būtent pagal
šį taip gerai paruoštą planą.
— Gerai, sulankstykite, — tarė Serpilinas, prisivertus atsi­
plėšti nuo schemos.
— Taip pat ir antrąją. Daugiau nebežiūrėsim,— pasakė Boiko.
Artilerijos vadas įprastai ir greit sudėliojo schemas pagal
įlinkius ir sukišo jas į portfelį.
— Ką sako jūsų meteo?—paklausė Serpilinas, kol Margia­
ms susidėjo schemas.— Yra nesutapimų su mūsiške?
Artilerijos vadas turėjo savo štabą, jame savo operatyvinį
skyrių, o tame operatyviniame skyriuje — savo meteotarnybą.
— Jau lyginome vieni su kitais,— atsakė Margianis.— Nesuta­
pimų nėra, o būkštavimai vienodi. Oras sudėtingas.
— Na, kaip?—Boiko pažiūrėjo į artilerijos vadą.— Kuris iš
mudviejų referuosime? Gal aš?
Margianis linktelėjo.
— Prieš pusvalandį išvyko aviacijos štabo viršininkas,— tarė
Boiko.— Tikslinome su juo paskutinius aviožvalgybos duomenis.
Aviatoriai tvirtina savo: kad vokiečių korpuso štabas vis dėl­
to yra atkeltas į priekį ir šiuo metu įsikūręs Koržicos šiaurinia­
me pakrašty, pietinėj pamiškėj.— Boiko parodė žemėlapyje, da­
bar jau neuždengtame artilerijos schemomis.— Aviožvalgyba
aptiko antrą, papildomą kelią per mišką, kurį laikėme nutrū­
kusiu, o iš tikrųjų paskutinieji jo kilometrai uždengti maska­
vimo tinklu. Ir dar vieną ryšių liniją surado; šturmuotojai
skutamu skridimu šįryt viršum jos pralėkė. Taigi ankstesnės
išvados pasitvirtino.
— Ir ką jūs čia nusprendėte, man nesant? — vos vos šypte­
lėjo Serpilinas.
Jis jau suprato, kad Boiko, pasikalbėjęs su aviatoriumi, nu­
sprendė, prieš raportuodamas, pasitarti su artilerijos vadu ir iš
anksto susidaryti su juo bendrą požiūrį.
Priekaištaut jiems už tai nereikėjo; visa tai buvo, Serpilino
požiūriu, visai normalu, bet jis neatsispyrė žmogiškai silpny­
bei— davė jiems suprasti, jog žino, ką jie galvoja.
— Jeigu aviacija smogtų jiems čia naktį — tarkim, kad čia
jų korpuso štabas,— tarė Boiko,— rezultatai abejotini. Jų šta­
buose geros priedangos, dabar jie su tuo nejuokauja. Jeigu dar
šiandien, iki tamsos, juos pultų šturmuotojai, dengiami naikin­
tuvų, vokiečiai gal ir turėtų nuostolių, bet jiems liktų naktis
po tokio puolimo išsikelti į mūsų nenustatytą atsarginę vada­
vietę. Geriausias variantas — smogti toliašaude artilerija, kai
tik prasidės artilerinis parengimas, o vėliau kaitalioti artileri­
jos antpuolius su neduodančia ramybės ugnimi, neleisti štabui
dirbti, nutraukinėti ryšius, kliudyti valdymą.
— Viskas gerai,— tarė Serpilinas,— bet kaip su nuotoliu?
Neužteks nuotolio. Kol nepaslinksim į priekį, turėsim šaudyti
maksimaliu nuotoliu. Vien tuščias sviedinių eikvojimas.
Pasakė tvirtai įsitikinęs, nes visa tai kartą jau buvo svarsty­
ta. Mūsų artilerija iš dabartinių savo pozicijų praktiškai ten
negalėjo pasiekti.
Štai Margianis pranešė,— linktelėjo Boiko į artileristą,—
kad iš Vyriausiosios vadovybės rezervo frontas gavo didelio
galingumo artilerijos pulką. Jeigu jis būtų dislokuotas čionai,—
Boiko parodė į žemėlapį,— korpuso štabas atsidurtų tikros ug­
nies zonoje.
— Kur? — Serpilinas užsidėjo akinius ir pažvelgė į žemėla­
pį.— Čia jūsų reaktyvinių įrenginių pozicijos.
— O mes juos perkeltume čionai,— parodė jau ne Boiko,
o Margianis.
— Gerai,— tarė Serpilinas.— Sakysime, kad taip. Dislokuosi­
te, perkelsite ir net spėsite viską padaryti laiku. O kas mums
duos tą pulką? Aš apie jį, pavyzdžiui, dar nieko nesu girdėjęs.
— Yra jisai,— pasakė Margianis.— Vakar atvyko fronto ži­
nion. Tiktai negalvojama jo įtraukti pirmąją puolimo dieną.
Norima kol kas palikti rezerve.
— Ir ką jūs man siūlote? — šyptelėjo Serpilinas.
— Paprašyti to pulko, draugas armijos vade,— tarė Boiko.
— Iš ko?
— Tiesiai iš fronto vado.
— Jei atvažiuos pas mus?
— Jei atvažiuos. Aš pas Kirpičnikovą apie jį teiravausi, jis
nuo pat ryto niekur net neužkando. Matyt, užkąs čia, pas mus.
— Ta-aip,— nutęsė Serpilinas.
Pasiūlymas buvo viliojantis, bet kreiptis į Batiuką ir pra­
šyti šio toliašaudžio pulko nesinorėjo. Įsivaizduodamas save jo
vietoj, Serpilinas galvojo, kad, nepaisant visų pagundų, vis
dėlto, kai armija turi pakankamai artilerijos, jis, ko gero, irgi
palaikytų rezerve tokią jėgą, kaip šis pulkas. Visiškai galimas
daiktas, kad Batiukas nesutiks — nebūtų nieko nuostabaus.
O išgirsti neigiamą atsakymą — ne vien savimeilės reikalas,
nesinori ir pačiam priprasti, jr vyresnybę pratinti, kad ji ne­
patenkintų tavo prašymų.
Bet, kita vertus, jeigu ten iš tikrųjų vokiečių korpuso štabas
ir jeigu būtų galima į jį nukreipti tokią ugnį. . .
 — Gerai, tebūnie, kaip jūs siūlote, — tarė Serpilinas.—
lik iškart patikslinkim. Kiek laiko jam reikės pas mus atvykti,
jeigu jį mums duos, paskaičiavote?
— Paskaičiavome,— atsakė Boiko.— Dabar jis čia, išsikrovi­
mo rajone.— Jis parodė žemėlapyje.— Gaus įsakymą, ir per
tris valandas vikšrine savo trauka gali atvykti ir stoti į vietą.
— Ir kada jį pergabenti, naktį?
— Ne, dieną,— tarė Margianis.— Pageidautina, kad dar ne­
sutemus užimtų pozicijas.
— O jeigu vokiečiai dieną pastebės sambrūzdį?
— O aš dėl viso pikto jau kreipiausi į aviatorius,— atsakė
Boiko.— Jei visu žygio maršrutu nenutrūkstančiu srautu pat­
ruliuos naikintuvai, neleisime vokiečiams sekti, o šitai pada­
ryt mes pajėgsime. Diena ilga, dvidešimt pirmą valandą jau
galėsime ir bandomąjį šaudymą pravesti. Iškart, kai tik atvyks
į vietą.
— O kaip planuojate įsišaudyti?
— Įsišaudysim. Parinksim įsišaudymui taikinį ne priešais
save, o priešais kaimyną iš dešinės, o paskui patikrinsim duo­
menis,— tarė Margianis.— Žinoma, savo įsišaudymu jų tenai,
korpuso štabe, netrikdysim!
— Šitai suprantu,— pasakė Serpilinas.— Na, o kaip bus,
jeigu mes išsiduosime, kad pas mus atvyko tokių didelių kalib­
rų artilerija?
— O kada išsiduosime, draugas armijos vade? — papriešta­
ravo Margianis. — Išsiduosime, kai vokiečiams bus jau vėlu.
Ir, be to, ne prasiveržimo ruože. Na, į frontą atvyko tie kalib­
rai! Ką vokiečiai suspės per naktį? Praneš, kad atvyko, ir
viskas.
— Taip, pagunda didelė,— pasakė Serpilinas.
Tuo metu sučirškė telefonas. Boiko paėmė ragelį ir perdavė
Serpilinui.
— Jūsų prašo.
Sincovas jam pranešė, kad skambinę iš Kirpičnikovo. Baliu­
kas ir Lvovas išvažiavę iš korpuso čionai.
Vos tik Serpilinas padėjo ragelį, telefonas vėl sučirškė. Šį
sykį tą patį pranešė Boiko.
— Eisiu į savo štabą,— subruzdo Margianis.— Leisite?
— Nori, kad be tavęs tau artilerijos iš fronto vado prašy­
čiau? Ko gero, man atsakys, o tu — į krūmus? Nežinojau anks­
čiau, kad turi tiek rytietiškos klastos.
— Aš būsiu pasiruošęs,— neatsakydamas į juokaujamą Ser-
pilino priekaištą, tarė Margianis.— O savo operatorių pasiųsiu
j mūsų ketvirtąjį artilerijos parką; jis šalia to ūkio. Kai tik
jam tenai paskambinsim, jis per penketą minučių bus pas juos.
— Žiūrėk, kaip tu viską apskaičiuoji,— pasakė Serpilinas.—
Eik. Tik dėl visa ko pasakyk, iš kokios agentūros gavai, žinių
apie tą ūkį? Aš ja nesiremsiu, bet noriu žinoti.
— Blogiausiu atveju galite ir pasiremti,— tarė Margianis.—
Blinovas pranešė.
— Kodėl Blinovas? — nesuprasdamas paklausė Serpilinas.
Armijos ryšių viršininkas Blinovas, kaip ir visi ryšininkai,
buvo gerai informuotas žmogus, bet vis dėlto kodėl būtent jis
pirmasis sužinojo apie ką tik atvykusį iš Vyriausiosios vado­
vybės rezervo ūkį, buvo nesuprantama.
— Ogi jie, atvykę į vietą, savo dar nenutiesė, mūsiškiais pa­
sinaudojo, raportuodami fronto artilerijos vadui. Iškart ir susi­
dūrė su mūsų Blinovu.
— Na, jeigu susidūrė su mūsų Blinovu, tai, žinoma. . . —
galvos linktelėjimu atleidęs Margianį, lyg su pašaipa, lyg pri­
tariamai pasakė Serpilinas apie Blinovą, kuris, jo manymu,
gerai ėjo savo pareigas, bet buvo perdaug jau suktas.— O fron­
to vadas tebegalvoja, kad mes nieko nežinome. Gali atsirūgti
pulko vadui, nors jis ir iš Vyriausiosios vadovybės rezervo.
Buvo ir kitų klausimų, kuriuos reikėjo aptarti dviese su Boi­
ko, bet dabar pradėti tą darbą nebuvo prasmės. Keliai armijos
ruože sutvarkyti, ir, nors Batiukas nemėgsta itin greit važinėti,
vis tiek netrukus bus čia.
— Lavrikovai! Lavrikovai!—du kartus, antrąjį — garsiau,
sušuko Boiko.
Palapinės tarpdury išdygo jo pasiuntinys viršila Lavrikovas,
kartu einąs ir adjutanto pareigas. Visą laiką dirbdamas su štabo
karininkais ir drauge su jais važinėdamas į dalinius, Boiko ne­
reikalavo, kad jo adjutantas būtų karininkas: išbuvęs su juo
visą karą ir užsitarnavęs viršilos laipsnį, sumanus Lavrikovas
visiškai jį patenkino.
— Nubėkite į Karo tarybos valgyklą, pasakykite, kad už de­
šimties minučių ateisim šeši žmonės. . . ne, septyni,— pagalvo­
jęs pridėjo Boiko.— Ir kad karštas patiekalas būtų paruoštas,
kad tik į lėkštes reikėtų įpilt.
— Kas, mariai, septintas? — paklausė Serpilinas.
— Gal ateis Margianis.
— Vargu. Pasistengs neateiti. Nepasakysi, kad mudu iki aša­
rų mylime vyresnybę, bet jau jis. . . Ne gruzinas, o kažkoks
atsiskyrėlis. Mcyri. . . Galimas daiktas, nė nepietaus,— patylė­
jęs pridūrė Serpilinas apie Batiuką. Tiesiog tik užvažiuos, kad
išklausytume visas pastabas iš jo paties lūpų. Čia jis skrupulin-
 9<is. Kiek jį prisimenu, pro mane niekada nepravažiuodavo. Ir
visada, kai tik leisdavo aplinkybės, perpsėdavo, kad atvažiuoja.
Šiandien išimtis. Ir gerai, kad išimtis. Armija — ne alaus kios­
kas, čia netikėtų revizijų nereikia: kiek alaus nusukau? Ne­
kenčiu tokių revizorių.
— Aš taip pat.
— Žinoma, jeigu iš anksto į mus visus žiūrėsi kaip apga­
vikus, tada jau kas kita. O jeigu tu pats tikras kariškis ir pas
kariškius važiuoji, tai čia ir yra tavo jėga, kad nebijai per­
spėti: atvažiuosiu, būkit pasiruošę! O paskui, kad ir kaip jie
būtų pasiruošę, vis tiek pamatai viską, ko dar nepadarę iki
galo.. . Rytoj į stebėjimo punktą važiuosi pažiūrėt, kas dary­
sis? — paklausė Serpilinas Boiko, pagalvojęs apie rytdieną.
— Neketinu. Nemanau, jog man būtinai reikės ten daly­
vauti.
— Na, o pagunda, kad ir be būtino reikalo? Aš, pavyzdžiui,
kai prie Stalingrado armijos štabo viršininku buvau, negalė­
davau ištverti, važinėjau kartu su Baliuku j stebėjimo punk­
tą, pažiūrėti savo akimis.
— Šį kartą, manau, susilaikysiu,— atsakė Boiko.— Mėgėjų
pro žiūronus paspoksoti ir be manęs netrūks. O jeigu kas rim­
ta — aš iš čia per telefonus geriau matysiu.
—• Gal ir teisingai kalbi,— sutiko Serpilinas.
Jis žinojo, kad štabo viršininkas nepritaria nereikalingam lin-
dėjimui stebėjimo punktuose, nes įsitikinęs, kad net tokiame
junginyje, kaip armija, nekalbant jau apie frontą, šiuolaikinia­
me mūšyje apžvelgiamasis plotas perdaug mažas, palyginus jį
su įvykių mastais, ir asmeninių pastebėjimų nauda dažniausiai
nekompensuoja tų negerovių, su kuriomis susijęs žmogaus, va­
dovaujančio mūšiui, tūnojimas stebėjimo punkte. Jis vis tiek
visko nepamato, o įsakymus perduoda lėčiau ir ne taip darniai,
nes jie dubliuojasi — ir iš stebėjimo punkto, ir iš vadavietės.
Be to, Boiko dar buvo susikūręs ištisą teoriją, kurią jis jau bu­
vo aiškinęs Serpilinui: asmeninis stebėjimas, jo manymu, dažnai
iškreipia tikrą įvykių esmę. Tai, ką tu pats betarpiškai matai,
stipriau paveikia, negu visi kiti, gal būt, daug svarbesni da­
lykai, kurie tuo pat metu vyksta už tavo akiračio. Ir pasitaiko,
kad iš punkto atgal, į štabą, eina neapgalvoti įsakymai kaip
asmeniškų aplinkos stebėjimų išvada, o ne kaip visos aplin­
kos visame mūšio lauke įvertinimas.
Boiko nuomone, jo požiūriui priklauso ateitis, jis kada nors
vis tiek taps visuotiniu. Jei ne šiame kare, tai vėliau!
Serpilinas, laikydamas jo požiūrį kraštutiniu, pats mėgo va­
žinėti į prešakinius dalinius, pats savo ranka mėgo' pajusti mū­
 šio pulsą ir laikė tai būtina sąlyga, kad įsakymai, ne tik asme­
niniai, bet ir bendrieji, būtų tikrai geri. Protas jam sakė, kad
tiesa yra kažkur per vidurį, bet jis vis neįstengė nugalėt įpro­
čio kuo ilgiau pabūti tenai, priešakyje.
Rekognoskavimų metu Boiko, kaip štabo viršininkas, laikė
savo pareiga, kartu su armijos vadu išlandžioti priešakines
pozicijas, bet, kai ateidavo metas vadovauti mūšiui, beveik
nejudėdavo iš vietos, tardamas, kad tik štabe visos mūšio gi­
jos tvirtai sueina į jo rankas.
— Aš Blinovą dar kartą pasiunčiau,— tarė Boiko,— patik­
rinti iš tenai, iš mūsų stebėjimo punkto, visų jūsų ryšių su kor­
pusų vadais girdimumą ir patikimumą, kad mums kuo mažiau
reikėtų dubliuoti.
— Tas gerai, dėkoju,— pritarė Serpilinas.
Boiko tiesiog fanatiškai rūpinosi ryšiais. Jis nuvarydavo nuo
kojų ryšininkus negailestingais reikalavimais, bet ir padėdavo
jiems, kiek galėdamas. „Kas yra štabas be ryšių? — mėgdavo
sakyti jisai.— Nukirsta galva. Akys dar mirkčioja, bet nieko
nemato. Rankos ir kojos dar trūkčioja, bet jau nebegyvos."
— Jeigu viskas eisis normaliai, šiandien manau anksčiau
atsigulti,— tarė Serpilinas.— Iškart, kai tik suvestinę pasirašy­
sim. Dar nežinia, kiek teks vėliau miegoti.
Jiedu abu išgirdo artėjančių mašinų burzgimą ir išėjo iš
palapinės pasitikti.
Mašinos buvo dvi. Atviras fronto vado „Viliukas" ir visurei­
gė „emka“ su dviem varančiomis ašimis — Lvovas „emką"
vertino labiau už „viliukus" ir važinėjo tik ja.
Iš „Viliuko" išlipo Batiukas su žygio kepure ir palapinsiauste
ant kitelio. Paskui jį nuo užpakalinės sėdynės išlipo jo įprasti­
nis palydovas, kurį jis visur vežiojosi nuo to laiko, kai per­
ėmė fronto vado postą, operatyvinės valdybos viršininko pa­
vaduotojas pulkininkas Lanskojus ir generolas Kuzmičius.
„Mat, koks! Netgi į savo „Viliuką" šiandien Kuzmičių pasi­
ėmė",— pagalvojo Serpilinas, sveikindamasis su fronto vadu.
Iš „emkos" išlipo Lvovas ir šlubčiodamas priėjo prie Batiu-
ko, jau spėjusio pasisveikinti su Serpilinu ir Boiko. Stojo va­
landėlė tylos, tartum visi čia, miške, prieš palapinę stovin­
tieji būtų nežinoję, ką dabar daryti. Ir kas žino, kodėl tokie
be galo užsiėmę žmonės staiga ima ir sugalvoja šitaip gaišti
laiką? Gal kaip tik todėl, kad jie visi taip ilgai buvo be galo
užsiėmę ir tiek visko per tas dienas prikalbėjo, jog jau ir kal­
bėti beveik neliko jėgų. Beliko laukti rytdienos ryto, kai pra­
sidės tai, dėl ko jie visi tiek dirbo.
 — Štai apšlubo pas mus,— linktelėjęs į Lvovą, pasakė Batiu­
kas.— Šiandien vos paeina.
— Gal mūsų chirurgą iškviesti? — paklausė Serpilinas.
— Užsigavau koją. Neturi reikšmės,— tarė Lvovas.
— Ne užsigavo, o sausgysles patempė,— pataisė Batiukas.—
Chirurgas vakar apžiūrėjo ir man pasakė, kad kitu metu ir
kitą žmogų paguldytų savaitei, neleistų vaikščioti.
— Nekalbėkim apie tai,— pasakė Lvovas taip piktai ir ne­
smagiai, jog jautėsi, kad jis ne tik nemėgsta, bet ir nemoka
kalbėti apie save; nepratęs, kad jam, kaip ir kiekvienam kitam
žmogui, ką nors skaudėtų ir kad kas nors, be jo paties, ir dar
garsiai, svarstytų šį klausimą.
Jis žengė tris žingsnius, apeidamas iš užpakalio Batiuką, to­
kiu sustingusiu veidu, jog buvo aišku: kitas jo vietoj griežtų
dantimis iš skausmo.
— Užvažiavome pas jus neilgam,— tarė Batiukas.— Iš jū­
sų — pas kaimyną iš dešinės. Vis dėlto, ką besakytume, nors
jis ir apgrobtas jūsų labui, bet ir jam reikės kariauti. Apie
viską, ką anksčiau esu pas jus pastebėjęs, anksčiau ir kalbė­
jome. O ką šiandien mačiau, tai nurodymus jam,— jis linkte­
lėjo į Kuzmičių,— Frunzės bendražygiui, važiuodamas daviau;
jis tau juos ir referuos. Rimtas perspėjimas vienas, dar sykį
tau asmeniškai kartoju,— pasikeitusiu, piktu veidu kreipėsi Ba­
tiukas į Serpiliną.— Koncentracijos rajonai dviem tankų bri­
gadom per daug nutolę nuo išeities pozicijų. Perspėjau tave
anksčiau, bet tu darai savaip,— lyg kitos vietos nebūtumėt
radę! Dar kartą atkreipiu tavo dėmesį. Neduok dieve, jeigu
laiku į išeities pozicijas neatvažiuos ir jeigu paremti pėstinin­
kus pavėluos — kaltink pats save.
— Aišku, draugas fronto vade.
— Kas tau aišku? — niūriai paklausė Batiukas.
— Aišku, kad visą atsakomybę už tai prisiėmiau. Padary­
sim viską laiku, kaip buvom apskaičiavę.
Batiukas piktai pažiūrėjo j Serpiliną, tikriausiai tikėjosi ki­
tokio atsakymo, bet susilaikė. Ar labai išvargo per tas dienas
ir nebeturėjo jėgų pykti, ar kaupė piktumą rytojui. Kad ir
kaip gerai viskas sektųsi, bet priežasčių pykčiui per ištisą kau­
tynių dieną vis tiek atsiras.
— Prašom papietauti, draugas fronto vade.
— Kiek užtruksim? — paklausė Batiukas.
— Trisdešimt minučių, jei skubate.
— Jei taip, sutinku. Norėtume neskubėti, bet skubame. Kur
čia pas jus nusiplauti rankas?
 Karo tarybos valgyklos viršininkui buvo įsakyta ant stalo
pastatyti stiklines ir, be duonos giros, kurios jis visada turė­
jo, butelį konjako. Fronto vadas paprastai negerdavo pietau­
damas nei namie, nei svečiuose, bet jeigu jau gerdavo, tai
konjaką.
— Kaip tai suprasti? — tarė Batiukas, pirmas sėsdamas už
stalo ir rodydamas į konjaką.— Siūlote išgerti? O už ką? Kol
kas niekuo nepasižymėj om. Nei jūs, nei mudu su Karo tarybos
nariu,—linktelėjo jis į Lvovą.
— Galim nunešti, kad akių nepykintų,— pasakė Serpilinas.
— Jeigu jau pastatei, vėlu nešt atgal, — tarė Batiukas.—
Kas ateity — dar pamatysim. Paaiškės, kam ir kokie bus sa­
liutai. O praeity, šiaip ar taip, treji karo metai. Kad ir kaip
plūdome per tą laiką vienas kitą — iš viršaus apačion — balsu,
o iš apačios viršun — patylom, o vis dėlto trejus metus iška-
riavom, vokiečiams blickrigas ilgu karu virto. Yra dėl ko iš­
gerti. Tuo labiau kad sudrėkau šiandien. Vietos vis tiek pel­
kėtos, ir vasara drėgna. Tik jei gersim, tai visi,— pasisuko jis
į Lvovą.
Šis tylėdamas linktelėjo, pasiekė butelį, įsipylė ketvirtį stik­
liuko ir perdavė butelį Batiukui.
— O jūs, kaip matau, šiandien visai ligonis,— pasakė Batiu­
kas tokiu tonu, tartum jam būtų buvę malonu priminti Lvovo
negalavimą.
Serpilinas pažiūrėjo į Lvovą. Jo liesas trikampis veidas su
tamsiais maišeliais po akimis buvo labai išvargęs ir tikrai at­
rodė nesveikas. Dar nesveikesnis, negu paprastai.
Kol po Lvovo ir Batiuko pylėsi konjako visi kiti, o pada­
vėja Frosia nešė į stalą užkandžius — silkę su vinegretu, —
Batiukas, laikydamas rankoje stiklinę su konjaku, pripiltą tru­
putį daugiau, negu Lvovo, pranešė visiems, kad vakar šiaurė­
je dar vienas frontas perėjo į puolimą. Ir pirmoji operatyvinė
suvestinė gera.
Frontas, apie kurį kalbėjo Batiukas, buvo tas pats, kuriame
jis beveik metus išbuvo vado pavaduotoju, kol buvo perkel­
tas į pietus vadovauti gvardijos armijai.
— Užsistovėjo ten žmonės. Kol ten buvau, jei neskaitysim
dalinių operacijų, beveik visą laiką stovėjo. Kaip tokioj si­
tuacijoj save parodysi, jeigu ir labai norėtum? Na, ką? Kas
trejus metus kariavo ir gyvas—tam ir toliau linkiu nežūti.
O kas nebegyvas — tebūnie jam žemė kaip pūkas! — pasakė
Batiukas ir, visus apžvelgęs, išgėrė.
Lvovas taip pat išgėrė, abejingai, kaip vaistus. Išgėrė ir
visi kiti.
 — Kas galėjo žinoti, kad pirmoji siena, prie kurios vėl iš­
eisim, kaip niekas nesitikėjo, bus Rumunijos, o antroji —
Suomijos? Pirmiau pietuose, o dabar Šiaurėje...— neužbaigė
Batiukas ir nutilo.
Jei būtų baigęs sakyti, ką turėjo galvoje, tai būtų belikę
ištarti: dabar mūsų eilė. Bet jis nutylėjo, nenorėjo balsiai kal­
bėti apie tai, kas visų jų laukė ir kas buvo jų sąmonėje taip
neišvengiama ir artima, jog netgi laikas jau skaičiavo savo
minutes iš viršaus žemyn; skaičiavo, kiek jų beliko iki to su­
tartinio momento „C", kada viskas prasidės.
— Skaičiuojame iki to ir po to, kaip iki Kristaus gimimo ir
po jo,— pajuokavo kažkurią dieną Serpilinas.
Padavėja Frosia atnešė ir pastatė prieš kiekvieną po pilną
lėkštę vermišelių sriubos su vištienos gabalėliais.
— O ko dar duosite? — pakėlęs į ją akis, paklausė Ba­
tiukas.
— Ko pageidausite — kotletų arba befstrogeno.
— Nieko daugiau nepageidausim. Tavo sriubą išsrėbsim, viš­
tos kulšį apgraušim ir važiuosim. O arbatos pas kaimyną išger­
sim, kad neužpyktų. Kaip? — pasisuko Batiukas į Lvovą.
Tas linktelėjo.
Serpilinas prisiminė, kaip praeitą kartą Lvovas per pietus
liepė savo pavedimų vykdytojui atnešti kažką iš mašinos ir
kaip šis atnešė ir padavė jam ryšulėlį, apvyniotą pergamenti­
niu popierium, ir kaip Lvovas išsiėmė iš ten kažkokius savo
dietinius kopūstinius kotletus; valgė pats ir siūlė kitiems. Da­
bar jis nieko nepakvietė, kotletų ant stalo niekas neatnešė.
Valgė tą patį, kaip ir kiti.
— Maskuotė pas jus nebloga. Iki galo tvarkingai laikėtės,—
tarė Batiukas, valgydamas sriubą.— Ir kelių eismo drausmė
kaip reikiant. Ar tik ne Frunzės bendražygis čia tokią griežtą
tvarką įvedė? — linktelėjo Batiukas į Kuzmičių, kreipdamasis
į Serpiliną.
— Taip. Ivanas Vasiljevičius daug pastangų padėjo,— atsa­
kė Serpilinas, džiaugdamasis, kad kelionė drauge su Batiuku,
matyt, Kuzmičiui išėjo į naudą.
— Griežtumas didžiausias,— šyptelėjo Batiukas ir vėl link­
telėjo į Kuzmičių.— Norėjo mudu su Karo tarybos nariu į vie­
ną mašiną susodinti. O kaip mus susodinsi? Aš mėgstu gryną
orą, iš visų pusių atidengtas važinėju. O Uja Borisovičius, kai
lik į mašiną, iš karto visus langelius užsidaro. Kaipgi mudu
drauge? O kita vertus, juk jūsų armijoj įsakymas — arti prie­
šakinių pozicijų ne daugiau kaip dvi mašinos vienu metu. Kas
beliko daryti? Tiktai generolą Kuzmičių priimt į savo mašiną
 Ir reikia sutikti su jūsų sąlygomis, jeigu gerai kariauti priža­
date.
— Prižadame, draugas fronto vade,— ištarė Boiko, nors ir
negarsiai, bet taip rimtai, jog visi nejučiom atsigręžė į jį.
— O mes su draugu Lvovu šiandien išsiaiškinome,— kreip­
damasis į Serpiliną, pasakė Kuzmičius, patenkintas gera visų
nuotaika,— kad čia, Vakarų fronte, dvidešimtais metais kai­
mynai su juo buvome. Aš dvidešimt devintajam Maskvos pro­
letariato pulkui vadovavau, prie septintosios divizijos štabo
viršininko, prie Sergejevo, o jis,— kryptelėjo Kuzmičius galva
Lvovo pusėn,— ėjo kairiau nuo mūsų, keturioliktos Geležinės
brigados komisaras buvo. Beveik iki pat Varšuvos, galima sa­
kyt, ėjom greta. Ir atgal, tiesa, daugiau kaip šimtą varstų dū-
mėme. Ko tik nepasitaiko kare!
— Jeigu ne Tuchačevskis, nebūtume dūmę, — trumpai ir
piktai pasakė Lvovas. Pasakė, tartum šaute iššovė.
Už stalo stojo tyla. Atrodė, kad Lvovas tuoj dar ką nors pa­
sakys taip pat šaltai ir aštriai, bet jis nieko daugiau nepasa­
kė, o tik laikė kairėj rankoj vištos šlaunelę, apvyniojęs jos
galiuką lapeliu liniuoto popieriaus, kurio svečiams buvo pri-
piaustyta iš sąsiuvinio vietoj servetėlių, ir, išsitraukęs iš kiše­
nės mažytį peiliuką, gremžė nuo jos mėsą.
Nuo 1937 metų vidurio Tuchačevskis buvo laikomas išdavi­
ku, ir prie to visi jau priprato. Bet kuo toliau ėjo karas, tuo
mažiau kariuomenėje apie tai buvo kalbama. Tokios temos
traukėsi vis tolyn — lyg į praeitį, lyg į šalį. Ir nuo netikėtų
Lvovo žodžių visiems pasidarė nejauku.
— O kur tu buvai tuo metu? Pamenu, rods, Perekope? —
nutraukdamas tylą, paklausė Batiukas Serpiliną.
— Šiaurinėj Tauridėj ir Perekope pulkui vadovavau,— atsa­
kė Serpilinas.
Jam pasirodė, kad, gerai žinodamas, kur jis tuo metu buvo,
Batiukas tyčia to paklausė po Lvovo žodžių.
Jis pažiūrėjo į Lvovą — vis dar laiko su popierėliu, kad
prie pirštų neliptų, ir drožia peiliuku šlaunelę. . .
— O mane tada šiltinė buvo paguldžiusi,— tarė Batiukas.—
Raitelių pirmoji nuo Vakarų Bugo Kachovkos link patraukė,
o aš kaip kvailys — šiltinės priblokštas.
Jis pakilo, taip ir neleidęs Lvovui baigti gremžti vištos šlau­
nelės.
— Jei klausimų neturite, važiuojam.— Batiukas užsisegė
viršutinį kitelio kabliuką ir suglostė pirštais ūsus.
 - Draugas fronto vade, yra neatidėliotinas klausimas, —
tarė Serpilinas; jis žinojo, kad tą klausimą užduoti reikia kuo
greičiau, bet laukė, kol baigsis pietūs.
— Koks?
— Gal užeitume pas štabo viršininką? Norėčiau žemėla­
pyje. • •
— Sakyk čia,— tarė Batiukas.— Aš tavo žemėlapį atmintinai
žinau. Klausau.
Serpilinas pradėjo nuo to, kad aviatoriai šiandien dar kartą
patikslino vietą, kur įsikūręs vokiečių armijos korpuso šta­
bas.
— Tau dar kartą patikslino, o man dar nepranešė,— pavy­
džiai pasakė Batiukas.
— Jis mano ruože,— tarė Serpilinas.— O jūsų tuo metu ne­
buvo.
— Gerai, — nusišypsojo Batiukas. — Grįšim — išsiaiškinsim,
kodėl tokius dalykus tau anksčiau praneša, negu man. Tai ko
tu klausi? Nori, kad smogtume į tą štabą?
— Taip.
— Smogsim.
Iš jo veido matėsi, kad jis nusiteikęs kuo greičiau važiuoti.
— Mes turime pasiūlymą ir prašymą,— tarė jis.
— Prašymą?
Nepatenkintame Batiuko veide galima buvo išskaityti tą
priekaištą, kurio Serpilinas iš anksto tikėjosi; „Kiek jau tau
davėm, visus kaimynus nurengėm, kad tik galėtume tau duo­
ti! Patys save nurengėm, fronto rezervus apkarpėm — viską
tau! Ko gi dar prašai?"
Bet Serpilinas vis tiek pasakė tai, ką buvo ketinęs: apie at­
vykusį fronto žinion toliašaudį artilerijos pulką ir kad reikia
laikinai jį pavesti jo armijai, kad būtų galima smogti į vokie­
čių armijos korpuso štabą.
Kol Serpilinas visa tai kalbėjo, Batiukas iš lėto vis tamsiau
raudo. Tvardėsi, bet neištvėrė.
— Neduosiu!—atrėžė jis ir, užsidėjęs kepurę, kurią iki tol
laikė rankose, patempė ją už snapelio, užsismaukė ant kaktos.
— Draugas fronto vade, leiskite... — buvo bepradedąs Ser­
pilinas.
— Neleisiu! Visai suįžūlėjote. Manote, kad viena jūsų armi­
ja visam frontui? Siuntėm jiems, siuntėm — kaip į kiaurą mai­
šą, ko tik nedavėm! O jam dar reikia! Pulkas, suprantate, pas
mane vakar atvyko! Vakar atvyko, o šiandien jau atiduok
jam! O iš kur jūs žinote, kad tas pulkas atvyko pas mus? Kas
 jums apie tai. pranešė? Gal tu, Lanskojau, jam pranešei? — pa­
klausė Batiukas, pasisukęs į stovintį už jo pulkininką.
— Operatyvinė valdyba nieko niekam nepranešė, draugas
fronto vade,— atsakė pulkininkas.— Vyriausiosios vadovybės
rezervai karo padėty siunčiami visiškai slaptai.
— Kai kam slaptai, o kai kam ir ne! Jiems, vadinas, ne
slaptai.— Batiukas, jau eidamas į mašiną, dar atsisuko ir pasa­
kė: — Rimtai kalbant, reikėtų dar paklausti — iš kur apie tai
žinote?
— O gal iš tikrųjų reikia paklausti,— šaltai įsiterpė tylėjęs
iki tol Lvovas.
— Reikėtų, bet nesinori,— numojo ranka Batiukas.— Vis
tiek viršininkai sausi išeis iš vandens, o kaltas bus koks nors
iešmininkas. Nenoriu terliotis prieš pat puolimą, o šiaip tai
paklausčiau. O pulko neduosiu, nė nesvajok! — dar pakarto­
jo jis.
Ir kai antrąsyk pakartojo tą ,.neduosiu", Serpilinas pagal­
vojo: Batiukui vis dėlto įstrigo į galvą, kad pulko prašoma ne
be reikalo. Tik jis negalėjo tai sveikai minčiai kelio duoti
dabar, kai buvo taip užpykęs ir net įsižeidęs ant Serpilino.
— Už duoną, už druską dėkojam,— pasakė Batiukas, sėsda­
mas į mašiną.— Maniau, kad už dyką mus papenėjot, pasirodo,
ne už dyką! Rytoj stebėjimo punkte susitiksim.— Jis pridėjo
ranką prie kepurės.
— Draugas fronto vade,— kreipėsi stovintis prie pat maši­
nos Kuzmičius,— leisite palydėti jus iki armijos ribų?
— Palydėkit, jei daugiau neturit ką veikti,— sutiko Batiu­
kas,— tiktai savo mašina,— mostelėjo vairuotojui:—Važiuok!
Lvovas šaltai ir neskubėdamas paspaudė ranką Serpilinui,
paskui Boiko ir įsisėdo į savo ,,emką". Iš jo veido Serpilinas
suprato, kad jis vis dėlto išaiškins, iš kur jų armijoj galėjo
pasklisti žinios apie tą pulką iš Vyriausiosios vadovybės re­
zervo.
Kuzmičius pašaipiai linktelėjo galva, seniokiškai krenkštelė­
jo ir įlipo į savo „Viliuką", atsargai stovintį čia pat prie val­
gyklos. . .
— Ar tau, Fiodorai Fiodorovičiau, teko girdėti, dar per aną
pasaulinį karą pasakojimą, kas yra subordinacija?
— Neteko,— atsakė Serpilinas.
— Grįšiu, pranešt, kaip palydėjau, papasakosiu.
Kuzmičiaus mašina pasisuko ir nuvažiavo paskui dvi pir­
mąsias. Serpilinas ir Boiko liko dviese.
— Ko susinervinot, Fiodorai Fiodorovičiau? — paklausė Boi­
ko, žvelgdamas į Serpiliną.— Spiaukit.
 — Į formą spiaut galiu. Bet į turinį — neturiu teisės. Ver­
čiau iškeiktų biauriausiais žodžiais, bet pulką duotų. Negaliu
.1 Keist, kad nepaklausė sveiko proto. Žinoma, iš čia, iš armi­
jos, ne viskas matyti, bet esu tikras, kad tas pulkas rytoj nie­
kur naudingiau nesuveiks, kaip tik ten, kur mes siūlėme! Ir,
rodos, žmogus jau keičiasi tavo akyse į gerą pusę, o paskui
staiga atsitrenki ir matai: vienur pasikeitė, o kitur, koks buvo,
toks ir liko.
— Einam padirbėti,— pasiūlė Boiko.
— O ką gi daugiau veiksim? Ašaras liesim? Einam.
Jie dirbo trisdešimt minučių. Pasigirdo skambutis, ir Boiko
pakėlė ragelį.
— Boiko klauso. Taip, čia. O tu geriau paskambintum vė­
liau, netrukdytum dabar. Dirba armijos vadas, ne tu jam gal­
voj,— pasakė Boiko su ta valdinga maniera, kuri ir anksčiau
nebuvo jam svetima, o pabuvus armijos vadu, dar labiau iš­
ryškėjo. — Nikitinas skambina. — Boiko pasisuko į Serpiliną,
laikydamas ragelį rankoje.— Sako, tik minutę jus sutrukdys.
Serpilinas paėmė ragelį, pagalvojęs, kad armijos ypatingojo
skyriaus viršininkas Nikitinas greičiausiai skambina dėl ne­
patvirtinto nuosprendžio tam seržantui. Tačiau Nikitinas skam­
bino visai kitu reikalu.
— Atleiskite, draugas armijos vade, kad sutrukdžiau,— pa­
skubom tarė jis į ragelį.— Pas mane trumpam atvyko vienas
žmogus. Esu tikras — jūs norėsite jį pamatyti. Prašom paskirti
laiką, kada galiu su juo užeiti.
Serpilinas vos nepasidavė pirmam norui paklausti, kas tai
per žmogus, kurio vardo nei pareigų Nikitinas kažkodėl nepa­
minėjo, bet susilaikė ir, pasakęs, kad Nikitinas užeitų dvide­
šimt pirmą valandą, pridūrė:
— Pirma vienas.— Dėdamas ragelį, pastebėjo, kad Boiko vei­
de šmėstelėjo smalsumas, ir šyptelėjo:—Slepia kažką. Matyt,
asmeniškai, o ne telefonu nori pranešti.
Jie padirbėjo dar pusvalandį, ir vėl sučirškė skambutis. Boi­
ko vėl pakėlė ragelį ir tuoj perdavė jį Serpilinui:
— Fronto vadas!
— Priimk tą ūkį, kurio prašei,— be jokios įžangos, neva­
dindamas Serpilino nei pavarde, nei vardu tėvavardžiu, pasakė
Batiukas.— Jau įsakiau, kad atiduotų tavo žinion iki rytdienos
vakaro. Bet ilgesniam laikui nesitikėk, atimsiu.— Batiukas nie­
ko daugiau nepasakė ir neatsisveikinęs padėjo ragelį.
„Nelengva jam buvo pergalėti save, bet vis dėlto, kol va­
žiavo pas kaimyną, pergalėjo!"—pagalvojo Serpilinas ir links­
mai paliepė Boiko paskambint Margianiui — tegul planingai
pradeda veikti.
— Net padėkoti nespėjau fronto vadui. Iškart padėjo ra­
gelį-
Boiko paskambino Margianiui ir, pakalbėjęs su juo, susirūpi­
nęs pasakė Serpilinui:
— Paminėsite mano žodį, kai tik užimsim tą miškelį, fronto
vadas tučtuojau pasiųs ką nors asmeniškai nuo savęs patikrin­
ti, kas ten buvo ir kaip mes šaudėm — tiesiai į obuolį ar ne.
— Na, ir gerai kad pasiųs,— tarė Serpilinas.— Negi duotų be
niekur nieko tokį ūkį!
Jiedu džiaugėsi gavę artilerijos pulką, kuris smogs į vokie­
čių korpuso štabą, ir kartu nuogąstavo: kas ten bus rasta pa­
tikrinus, kai užimsime tą vokiečių štabo dabartinio išsidėsty­
mo punktą.
Ir iš to, kaip jie paprastai kalbėjo apie tai dabar, puolimo
išvakarėse, patys to nepastebėdami, matėsi visos tos permai­
nos, kurios įvyko armijoje per trejus karo metus.
— Leisite kreiptis, draugas armijos vade? — įeidamas į pala­
pinę, paklausė Kuzmičius.
Iš principo Serpilinas, galvodamas ne apie patį save, o apie
šiaip ką nors, smerkdavo įprotį „tujinti" pavaldinius, bet at­
sikratyti to įpročio jau nebeįstengė. Nors per daug tuo nė ne­
sirūpino.
Pirmaisiais metais po pilietinio karo jis visam laikui įsikalė
taisyklę,— anuomet griežtai jos laikytasi,— sakyti „jūs": rau­
donarmiečiams— „draugas kovotojau" ir jauniesiems va­
dams — „draugas jaunesnysis vade". Netgi kai bardavos, sa­
kydavo „jūs": „Kaip stovite?!"
Na, o bendraujant su vadais, kasdieninė draugystė pratino
ne tarnybos metu beveik visada sakyti kits kitam „tu". Tačiau
einant tarnybą, tasai „tu" kažkaip nejučiomis pavirto — ir
Serpilinui, ir kitiems — į „jūs" vyresniesiems ir „tu" jaunes­
niesiems. Taip ir liko, nors pagal statutą nepridera ir, kai ge­
rai pagalvoji, neteisinga. Bet ką jau padarysi!
Kuzmičius — išimtis: tu jam „tu", ir jis tau „tu". Įmetėjęs
žmogus. Tik tada, kai kreipiasi į tave oficialiai, pagal eina­
mas pareigas, tada, žinoma, sako „jūs". Prisilaiko.
Kuzmičius atsisėdo prie stalo ir šyptelėjęs tarė:
— Palydėjau fronto vadą. Truputį atvėso kelyje, paspaudė
man ranką, vienam už jus visus, ir atsisveikindamas tarė:
„Saugokit sveikatą, kad vėl kojos neatsisakytų tarnauti." Pri­
minė man Stalingradą, tą istoriją,— Kuzmičius pamerkė Serpi­
linui.— Visą dieną mane „jūs" vadino.
 — O kas čia blogo? — tarė Serpilinas.— Ir visiems taip rei­
kėtų! Patys nepastebėjom, kaip atpratom.
— Žinoma, neblogai,— sutiko Kuzmičius.— Jeigu iš pagar­
bos, iš širdies. Bet tikriausiai taip jau nusprendė: gerai, saky­
siu tau „jūs", kol tave, seną kipšą, dar kojos nešioja! O tarp
kitko, fronto Karo tarybos narys ne jaunesnis už mane, mudu
su juo vienmečiai, aštuoniasdešimt šeštųjų.
Boiko, tai išgirdęs, su nepasitikėjimu pažvelgė į Kuzmičių:
kaip čia dabar — bendraamžiai su fronto Karo tarybos nariu?
Boiko atrodo, kad Kuzmičius senis; dėl savo mažučio ūgio
netgi senukas. O Lvovas — visai kas kita. Ir nors taipgi nebe­
jaunas, bet apie jį nepasakysi nei „senukas", nei „senis". Kaž­
kaip jam netiko tokie vardai. Gal tas įpratimas būti valdžioje,
kuris matomai ir nematomai spinduliavo iš jo, kaip tik ir ne­
leido kitiems žmonėms vadinti seniu šį jau seniai nebejauną
žmogų.
— Kokie tavo planai, Ivanai Vasiljevičiau? — paklausė Ser­
pilinas, žinantis, kad, nepaisant viso jo pareigingumo, Kuzmi­
čius turėjo vieną seno žmogaus kliaudelę: prisiplūkęs, kiek lei­
do jėgos, ir jausdamasis turįs teisę truputį pailsėti, jis mėgda­
vo pašnekučiuoti, nepaisydamas, ar to nori, ar nenori jo pa­
šnekovai.
— Mano planas paprastas. Išgersiu arbatos, trim valandom
akis sumerksiu, o paskui, jau temstant, važiuosiu kelių žiūrėti,
kad niekur nebūtų netvarkos. Nesgi kaip daro slavai? Iki pas­
kutinės valandos dirba, stengiasi, o paskui ima kuris nors ir
paskutinę minutę viską sugadina. Eisiu,— pasakė jis ir, jau už­
sidėjęs kepurę, prisiminė:—Vis galvoju, ko tada aš nebai­
giau sakyti? Kas yra subordinacija, žadėjau jums paaiškinti.
— Na, na,— nusišypsojo Serpilinas.
— Tą aš dar senojoj armijoj girdėjau. Feldfebelis moko nau­
joką, sako jam — įsikalk į galvą, kas yra subordinacija: aš vir­
šininkas — tu kvailys, tu viršininkas — aš kvailys!
Serpilinas ir Boiko susijuokė, nesitikėję tokio aiškinimo.
— Nejaugi nė karto negirdėjote?
— Jei būčiau girdėjęs — nebūčiau užmiršęs,— tarė Serpili-
nas.— Formuluotė dialektiška, yra ką įsiminti.
— Na, tai ir viskas! Einu sau.
Kuzmičiui jau išėjus, Boiko staiga apmaudžiai mostelėjo
ranka.
— Užmiršome jį nudžiuginti, kad tą ūkį gavome.
— Rytoj sužinos,— pasakė Serpilinas, iš įpratimo neteikda­
mas ypatingos reikšmės tam, kad jo pavaduotojas ne visko,
žino.
 Ir tą įpratimą nulėmė pati padėtis, kurią Kuzmičius užėmė
jų armijoj, o kitose armijose daugelis kitų, tokių pat, kaip ir
jis, armijų vadų pavaduotojų. Taip jau dažniausiai išeidavo,
kad šiose pareigose ilgiau išsilaikydavo žmonės, kurie armi­
joms nevadovaus ir štabo viršininkais nebus — toli jiems iki
štabinio darbo. Vadovauti divizijai jų taip pat nepasiųsi — at-
vadovavo, kiek buvo skirta, o jeigu atsiranda vakuojanti kor­
puso vado vieta,— į ją paprastai stengiamasi parinkti geriau­
sią divizijos vadą.
Iki Kuzmičiaus Serpilinas buvo turėjęs du pavaduotojus.
Vienas, likęs po Batiuko, žmogus geras, bet kariniu atžvilgiu
neišprusęs, garbingai paguldė galvą, vykdydamas eilinę už­
duotį, kaip ir visada, pačiose priešakinėse pozicijose, po kul­
komis.
Jo vieton po sužeidimo iš ligoninės buvo atsiųstas jaunas
generolas. Veržėsi kuo greičiau į frontą, bet kokioms parei­
goms, ir per tris tarnybos mėnesius pasirodė kaip labai geras
karininkas. Tuo metu vienas korpusas liko be vado: buvo iš­
vežtas tiesiai iš mūšio lauko su atsivėrusia opa — slėpė savo
ligą iki paskutinės dienos. Divizijų vadai, Serpilino nuomone,
buvo dar nesubrendę vadovauti korpusui, o pavaduotojas Kir­
pičnikovas buvo po ranka, ir Serpilinas pasiūlė paskirti jį, tik­
riau sakant, nusprendė geriau likti be pavaduotojo, negu be
korpuso vado.
Ir kaip tik tuo metu atsiuntė laišką Kuzmičius. Po Stalin­
grado ir ligoninės jis gavo generolo leitenanto laipsnį ir pats
prašėsi į šį postą. Ir Serpilinas priėmė. Tikriau sakant, ne pri­
ėmė, o leido suprasti, jog neprieštaraus. Ir kai buvo jo atsi­
klausta — patvirtino. Ir nesigailėjo taip padaręs. Kuzmičius
buvo labai atsidavęs ir sąžiningas žmogus. Ką reikėjo, tą ir
dirbo. Kalbant trumpai drūtai, armijos štabe buvo generolas
ypatingoms užduotims, nors tokio posto statutas nenumato.
Kai Serpilinas laikinai turėjo pasitraukti iš rikiuotės, niekam
nė mintis neatėjo, kad armijai už jį galėtų vadovauti Kuzmi­
čius. Kandidatūra buvo viena — Boiko. Niekam net ir abejo­
nių dėl to nekilo.
Ir pats Boiko, jausdamas savo jaunumą, jėgą bei sugebėji­
mus ir suprasdamas, kad tiktai jis yra ir bus pirmuoju armijos
vado pavaduotoju, elgėsi su Kuzmičium, nežiūrint savo griežto
būdo, gana švelniai. Neįžeisdamas senio, sugebėjo būt jam
korektiškas ne tik Serpilino akyse, bet ir tada, kai jo ne­
buvo, kol ėjo armijos vado pareigas. Apie tai pats Kuzmičius,
būdamas teisingas iš prigimties, spėjo pasakyt Serpilinui, vos
tik šis sugrįžo.
 — Kažkodėl Zacharovas jokios žinelės apie save neduoda,—
prisiminė Serpilinas, išėjus Kuzmičiui.— Nuo ryto daliniuose
ir nė karto nepaskambino.
— Landžioja kur nors po priešakines pozicijas ir dar neži­
no, kad Lvovas jau išvažiavęs,— tarė Boiko.— Kai sužinos —
sugrįš. O aš,— pridūrė jis patylėjęs,— nors apie jį visaip šne­
kama, vis tiek gerbiu Lvovą. Teko ir su fronto štabo viršinin­
ku apie tai kalbėtis, ir su užnugario štabo viršininku — Lvo­
vas nė vienam ešelonui neleido mūsų panosėje prasmukti pas
kaimynus. Kas mums — tai mums, niekam neatidavė! O mė­
gėjų pasiglemžti buvo. Tiekimu frontui dieną naktį rūpinosi.
Ir kad mes šiuo metu turime tiek degalų ir šaudmenų, ir pa­
ros davinių, jei norite žinoti, yra Lvovo nuopelnas.
Serpilinas tylėjo. Prisiminė, koks šiandien buvo išvargęs
Lvovo veidas, ir pagalvojo: žinoma, ir jo nuopelnas, ir, ko ge­
ro, nemažas. Patinka tau žmogus ar nepatinka, o reikia vertin­
ti jį teisingai, tuo labiau kare.
Padirbėjęs su Boiko dar apie valandą ir pasakęs jam, kad
grįš dvidešimt antrą trisdešimt, Serpilinas išėjo.
Darbo diena prasidėjo anksti — nuo penktos ryto — ir tru­
ko ilgiau kaip keturiolika valandų, bet reikalų dar buvo daug.
Jis įsakė sujungti jį su dviem korpusų vadais, kad šie refe­
ruotų, kaip ištaisyti trūkumai, kuriuos jis buvo pastebėjęs va­
žinėdamas šiandien. Paskui išklausė tuo pačiu reikalu pašauk­
tą armijos inžinerinės tarnybos viršininką, arba, kaip seniau
vadindavo, inžinierių viršininką pulkininką Solovjovą. Šis ka­
ro inžinieriumi tarnavo dar per pirmąjį pasaulinį karą ir buvo
visai ne iš tų, kurie skuba pranešti, kad pas jį viskas tvarkoj.
Viską, kas buvo planuota padaryti iki puolimo pradžios, jis
padarė: netgi ir daugiau padarė jau savo iniciatyva. Ir trū­
kumus, kuriuos buvo pastebėjęs Serpilinas, irgi ištaisė. Tačiau
pats vis dar buvo nepatenkintas būsimos operacijos inžineriniu
aprūpinimu ir po raporto, jau išeidamas, neiškentė nepasakęs.
— Kad mums kas duotų dar trejetą parų, draugas armijos
vadę. .. Arba nors dvi.
— Mat, ko užsigeidė,— šyptelėjo Serpilinas.— Dabar mums
ne tik trejeto parų, bet ir trejeto valandų pats viešpats dievas
nepridės.
Po inžinierių viršininko prisistatė žvalgybos skyriaus virši­
ninkas. Kad naktį vokiečių užnugaryje buvo pastebėta daug
sprogimų, pranešė ir artilerijos garsinė žvalgyba, ir naktiniai
žvalgai lakūnai, užfiksavę daugiau kaip dešimt gaisrų. Tačiau
šį kartą žvalgybos skyriaus viršininkas atėjo su žemėlapiu,'
kuriame, sutinkamai su paskutiniais duomenimis, gautais iš
partizanų štabo, buvo sužymėjęs busimojo armijos puolimo
ruože visus punktus, kuriuose praėjusią naktį buvo įvykdytos
diversijos geležinkeliuose vokiečių užnugaryje.
— Jau nupjautos jiems venos,— pasakė žvalgybos skyriaus
viršininkas, jaunas ir mėgstantis vaizdingus posakius žmogus.—■
O šiąnakt atkirs visus kelius — nei pirmyn, nei atgal!
— Na, visus — ne visus,— tarė Serpilinas.— Kare juk taip
esti: vienas kerta, kitas taiso. Taip pas mus, taip ir pas vokie­
čius. Bet, jeigu tokiu būdu geležinkelių praleidžiamoji galia
bus sumažinta bent vienu trečdaliu, partizanai bus nuveikę di­
džiulį darbą. Sunku net pasakyti, kaip mes turime būti dėkingi
draugams partizanams!
Išleisdamas žvalgą, Serpilinas jį iš lėto nužvelgė. Taip jau
visada esti prieš operacijos pradžią — paskutinį kartą šitaip
viršininkas žiūri j savo žvalgus ir galvoja: kiek procentų jo
prognozių išsipildys ir kiek ne? Ir, kuo remdamasis, tomis
prognozėmis pasikliovei? Kiek buvo tavo tikėjimo ar netikė­
jimo tame apskaičiavimo ir rizikos lydinyje, kuriuo pagrįstas
kiekvienos operacijos planas?
Žvalgas atlaikė lėtą Serpilino žvilgsnį ir nesiryžo pareikšti
įvairių papildomų nuomonių, į kurias taip linkę nepasitikintys
savimi žmonės. Atlaikė žvilgsnį ir, toliau džiaugdamasis žinio­
mis, gautomis iš partizanų, pakilo iš vietos ir pasipurtė tartum
antis — jaunas, storulis ir linksmas.
Jį išleidęs, Serpilinas paskambino oro laivyno armijos vadui,
su kuriuo kadaise buvo mokęsis Frunzės akademijos vadova­
vimo fakultete.
— Na, kaip, bendravardi, paklausė Serpilinas telefonu (oro
laivyno armijos vadas taip pat buvo vardu Fiodoras), — kas
girdėt pas Kostiną? Ar jis nepakeitė savo ketinimų?
„Kostinas" pagal paruoštą puolimui kodinę lentelę buvo toli­
mojo bombardavimo aviacijos vado slapyvardis.
— Nepakeitė. Ir vargu ar bekeis. Veiks, kaip buvo numaty­
ta,— atsakė oro laivyno armijos vadas.
— Ir tavo lakūnai visi sveiki, niekas nesusirgo?
— Visi sveiki, sirgti nepratę,— pajuokavo per telefoną avia­
torius.— Iki greito pasimatymo...
Ir tik jau paskambinęs, Serpilinas mintyse išplūdo save už
tai.
Skambutis aviatoriams buvo visai nereikalingas, o vis dėlto
neiškentė, paskambino! Nieko nepadarysi. Kuo arčiau mūšis,
tuo labiau jaudiniesi. Kad ir kaip tramdytum save, šis vidinis
nerimas baigsis tiktai rytoj, pačiose kautynėse.
 Serpilinas pažvelgė į laikrodį. Zacharovas vis dar neskambi'
no. Tikriausiai buvo kelyje. Nikitinas turėjo pasirodyt po ke­
leto minučių.
Jis apžvelgė darbo stalą. Keista, ant jo nieko nebuvo likę.
Viskas, ką reikėjo padaryti, buvo jau padaryta.
,,O apskritai karas galvoj sutelpa tik tada, kai jį suskirstai
dalimis,— pagalvojo Serpilinas, lėtai užsidėdamas pailsusias
rankas ant sprando ir kelis kartus pasukdamas galvą — paban­
dė ar neskauda sulaužytas raktikaulis.— Apie vieną pagalvoji,
paskui apie kitą, paskui apie trečią, paskui apie ketvirtą. Ir
šitaip diena iš dienos, metai iš metų galva prigrūsta viso ši­
to — tai vieno, tai antro, tai trečio, vienas kimba prie kito,
vienas stumia į priekį kitą. . . O jeigu paimtum viską, kas
pergyventa, ir iškart apie viską pagalvotum: kas gi yra tas
karas, iš ko jis susideda? Galva plyštų! Jokie varžlankiai ne­
atlaikytų."
— Užeik,— tarė jis pasirodžiusiam namelio tarpduryje pul­
kininkui Nikitinui.— Sėskis. Pasakok, kokių turi paslapčių.
— Galiu ir stovėdamas pranešti, draugas armijos vade. Ma­
no paslaptys trumpos, trims minutėms,— atsakė ypatingojo sky­
riaus viršininkas — taip jį iš įpratimo vienas sau vadino Ser­
pilinas, nors ypatingieji skyriai dar praėjusiais metais buvo
pavadinti „SMERŠais". 1
— Nieko, neskubėk,— pasakė Serpilinas,— kas jau kas, otų
mane retai trukdai. Nepamenu, kada ir buvai. . .
Kol pulkininkas Nikitinas, iš pažiūros jaunas, o iš tikrųjų ne
toks jau jaunas, gražus blondinas, prisitraukė taburetę ir sė­
dosi priešais, Serpilinas, žūrėdamas į jį, pagalvojo, kad vargu
ar per dvejus bendros tarnybos metus jiedu yra kalbėjęsi bent
porą valandų.
Nekalbus ir šaltakraujis Nikitinas nekiša nosies kur nerei­
kia, bet ir savo teises žino. Toks ir turi būti kontržvalgybi­
ninkas. Į akis nelenda, raportuoja retai, be to, dažniausiai Za-
charovui. Taip jau įprasta. Dirba savo darbą daug nekalbėda­
mas, o gilintis į smulkmenas — kas ir kaip — nėra pagrindo.
— Atleiskite, draugas armijos vade,— su kažkokia jam ne­
įprasta veido išraiška tarė Nikitinas.— Gal išbarsite mane, kad
šitokią dieną, bet vis dėlto nutariau jums pranešti. Kai pava­
sarį čionai kėlėmės, jūs, man girdint, pasakėte Karo tarybos
nariui, kad jums būtų labai miela sutikti ką nors iš tų, su
kuriais keturiasdešimt pirmaisiais iš apsiausties veržėtės. . .
1 Sutr. «Смерть шпионам» (rus.)—„Mirtis šnipams".
 — Sakiau, o kas? — paklausė Serpilinas palinksmėjusia šir­
dimi, nujausdamas kažką nežinomo, bet gero.— Ne vien šven­
tuoliai tiki stebuklais, bet ir mes, kariškiai. Koks gi karas be
stebuklų?
— Stebuklas ne stebuklas,— tarė Nikitinas, — o neseniai
persiuntė mums iš Mogiliovo vieną ten mūsų tinkle dirbusį
žmogų. Atsižvelgėm į praeities klaidas, kad, pradėjus vaduoti
teritoriją, nebūtų pridaryta eibių dėl informacijos trūkumo,
kaip kartais mums pasitaikydavo anksčiau,— kad nebūtų nu­
bausti tie, kurie, prisidengę tarnavimu vokiečiams, dirbo mū­
sų naudai.
— Protingai padarėte. Nėra skaudžiau, kaip žūti be reika­
lo.— Serpilinas prisiminė žiemos metu iš Zacharovo girdėtą pa­
sakojimą, kaip jų armijos ruože buvo kariamas vyresnysis po­
licininkas ir kaip jis jau su kilpa ant kaklo sušuko: „Tegyvuo­
ja Tarybų valdžia!",
— Jau norėjome, gavę informaciją, šį darbuotoją oru grą­
žinti atgal, bet paskui persigalvojom: dar numuš, sučiups, ims
už liežuvio tempti. .. Nusprendėme, prieš prasidedant operaci­
jai, nerizikuoti, palikome pas save, kol bus išvaduotas Mogi­
liovas. O šiandien jis kibte prikibo prie manęs: „Leiskite pa­
matyti armijos vadą, aš su juo iš apsiausties ėjau. .
Serpilinas permetė greitomis,— kas gi tai galėtų būti? — bet
susilaikė nepaklausęs, kol pamatys patį žmogų.
— Galiu pristatyti atpažinimui, — šyptelėjo Nikitinas, taip
ir nesulaukęs klausimo,— mano „emkoje" sėdi, su jūsų adju­
tantu šnekasi.
— Na ką gi, pristatyk! — pasakė Serpilinas.
Nikitinas išėjo iš namelio, o Serpilinas pakilo ir ėmė vaikš­
tinėti po kambarį. Jis nebuvo prietaringas, bet susitikimas su
vienu iš tų, su kuriais tuomet nuo Mogiliovo traukėsi, dabar,
puolimo prieš tą patį Mogiliovą išvakarėse, jam atrodė laimę
lemiantis ženklas. Ir, pamatęs už įėjusio Nikitino peties veidą
žmogaus, kurį mintyse seniai buvo palaidojęs, jis tiesiog visa
širdimi įtikėjo, kad rytoj viskas turės sektis kuo geriausiai.
— Sveiki, draugas armijos vade,— išlįsdamas iš už pasitrau­
kusio į šalį Nikitino peties, ištarė šis pažįstamas žmogus dar
vis jaunu veidu ir garbanotais plaukais. Jis laikė pilotę kairė­
je, prispaustoje prie kūno rankoje, tikriausiai nusiėmęs ją
tam, kad Serpilinas iškart jį pažintų iš ševeliūros.— Kapitonas
Sitinas atvyko jūsų žinion.
— Sveikas, Sitinai. Nudžiuginai. Sunku net patikėti.. .
— Ir aš pats negaliu patikėti, draugas armijos vade.
Serpilinas žengtelėjo prie jo, apkabino ir, kiek pasitraukęs,
 pažiūrėjo jam į veidą taip, tartum ten būtų buvę parašyta vis­
kas, ką jis pergyveno per tuos trejus metus.
Bet jo veide kaip tik ir nebuvo nieko parašyta. Netiesa, kad
veide visada viskas parašyta. Paprasčiausiai slenka metai, ir
žmogus darosi vyresnis. O šis netgi vyresnis nepasidarė — te­
bėra toks pat, kaip tą rytą, kada, persikėlę per Dneprą, ėjo
mišku ir sutiko 527-ojo pulko ypatingojo skyriaus įgaliotinį
kapitoną Sitiną ir viršilą Kovalčiuką su būreliu kareivių ir di­
vizijos vėliava.
Viršila Kovalčiukas paskiau taip ir išnešiojo po palaidine
šią vėliavą per visą apsiaustį. Sitinas savaitę, prieš išeinant iš
apsiausties, buvo sunkiai sužeistas minos į klubą ir koją. Visą
dieną draugai jį nešė, paskui paliko be sąmonės naktį nuo­
šaliame kaime Smolensko apylinkėse. „Silpnas jis,— pranešė
tada viršila Kovalčiukas, pats įnešęs Sitiną į pirkią.— Bet jau
tos moterys, draugas brigados vade, taip jo gailėjo, toksai, sa­
ko, jaunutis, tokios garbanėlės! Gal dar išslaugys?"
Ir vis dėlto išslaugė. Ir vis toks pat jaunutis, toks pat gar­
banius, visai nepasikeitęs per tuos trejus metus Sitinas sto­
vėjo dabar priešais Serpiliną.
— Vadinas, iškart pažinote mane, draugas armijos vade? —
apsidžiaugė Sitinas.
— Kaipgi tavęs nepažinsi. Tuo labiau kad tą patį kuodą
tebenešioji.
— O kuodą buvau nusikirpęs, draugas armijos vade, ir barz­
dą buvau užsiželdinęs, tikroji motina nebūtų pažinusi!
— Pirmasis jo raportas, žinai, koks buvo? — Serpilinas pasi­
suko į Nikitiną.— „Išėjome devyniolika žmonių, išsaugojome
divizijos vėliavą." Tokio raporto, jeigu jis apsiaustyje dary­
tas, kol gyvas neužmirši. Net jeigu plikas kaip mėnulis tap­
tum, vis tiek už tokį raportą prisiminčiau. Nežinau, koks jis
pas jus, o pas mane šaunuolis buvo.
— Pas mus taip pat nieko,— tarė Nikitinas, ir iš jo tono
Serpilinas suprato: Nikitinui miela girdėti armijos vado pa­
gyrimą žmogui iš jo žinybos.
— Gerai, kad atvedei jį pas mane,— pasakė Serpilinas.
— Prašom leist pasišalinti,— tarė Nikitinas; kaip prityręs
žmogus, iškart suprato tai, kas nebuvo baigta sakyti: ačiū, o
dabar palik mus vienu du!
Nikitinas išėjo, o Serpilinas parodė ranka į taburetę, stovin­
čią kitapus stalo ir, pasirėmęs alkūnėmis, tylėdamas žiūrėjo
i Sitiną.
— Pasakyk, Sitinai, kaip ten žmonės gyvena?
— Gyvena. O kas jiems belieka daryti? — atsakė Sitinas.
 Pasakė taip, tartum staiga būtų metęs į šulinį akmenį, —
giliai, į pačią žmogiškojo sielvarto gelmę. Kaip gyvena žmo­
nės? Po to, kai pasitraukia kariuomenė, žmonėms belieka vie­
na — gyventi tenai, kur juos paliko. . .
— Ar neužpykai ant mūsų, kai tave sužeistą palikome
vieną?
— Neužpykau. Tiktai — kai atgavau sąmonę — baisu pasi­
darė. O paskui išgulėjau du mėnesius ir supratau: išlikau gy­
vas. O jeigu lieku gyventi, tai reikia ką nors veikti. Dokumen­
tus atsikasiau ir vėl tarnybon stojau. Pirmiausia buvau žval­
gybos viršininku partizanų brigadoje. Paskui buvau sužeistas,
išgabentas į Didžiąją žemę, o vėliau, jau kontržvalgybos orga­
nų pasiųstas darbui į pogrindį. Iš pradžių Oršoje, paskiau
Mogiliove.
— Pats pasiprašei, kad vėl pasiųstų?
— Teisybę sakant, pats. Iš vienos pusės — nenorėjau, o iš ki­
tos— kaip negrįši, jei tenai žmonės likę? Pradėsite vaduoti
Mogiliovo apylinkes, net iš smulkmenų pamatysite, kaip sten­
gėsi tenai žmonės! Vien tik vokiečių ryšiams kiek teko —
kiek stulpų su laidais nupiaustyta! Vokiečiai nupjauto stulpo
vieton atvelka iš artimiausio miško medį, tik šakas apkapoja,
net žievės nenutašo ir įkasa šalimais. Praeina savaitė — vėl
nuplauta! Jie vėl stato. .. Patys kur nors pamatysite — stul­
pas, o aplink stulpą, tartum grybai, šeši septyni kelmeliai. Ir
visur taip! Pažiūrėkit, kokie čia geležinkeliai vokiečių užnu­
garyje — lopas ant lopo! Na, o vokiečiai, žinoma, šėlsta. Kar­
tais pasišnekam tarpusavyje: įvykdėme operaciją be nuosto­
lių! Būtų lyg ir teisybė, o vis dėlto už kiekvieną operaciją
gyvybėmis mokėjome. Jeigu vokiečiai nenužudys to, kas jiems
nusikalto, tai vis tiek nužudys tą, kuris po ranka pasitaikė.
— Tai galima įsivaizduoti,— niūriai tarė Serpilinas ir paty­
lėjęs paklausė: — Ar iš mūsiškės šimtas septyniasdešimt šešto­
sios per tuos metus nieko nebuvai sutikęs?
— Nieko,— atsakė Sitinas.— Kapus, gal būt, pavyks nusta­
tyti. Mogiliove gyventojai pasakojo: grioviuose prie plytinės,
kur jūsų pulkas tuomet gynėsi, yra brolių kapinės. Vokiečiai
privertė belaisvius tenai užkasti lavonus; tur būt, iš jūsų pul­
ko. Šalia miesto ligoninės taip pat duobes kasė: ten iš įvairių
mūsų divizijos pulkų — ir tie, kurie nuo žaizdų mirė, ir me­
dikai, kuriuos vokiečiai vėliau sušaudė už tai, kad šie ligoni­
nėje belaisvius slėpė. Prie geležinkelio, ties siurbline, yra dar
vienos kapinės, geležinkeliečiai pasakojo. Tai trys vietos, ku­
riose, reikia manyti, žmonės iš mūsų divizijos. O gyvųjų nesu
matęs nė vieno. Ir apie jus, kad jūs gyvas, nežinojau. Tiktai
pernai, po Kursko lanko, jūsų pavardę įsakyme užtikau; skai­
čiau ir galvojau: jūs ar ne jūs? Vėliau jau čia, partizanų ju­
dėjimo štabe, pasakė, kad jūs. Nusprendžiau jus sugaišinti. ..
— Ką čia spręsti,— tarė Serpilinas.— Kaip gali būti kitaip!
Iš Sitino veido suprato, kad šis nesmagiai jaučiasi, gaišin­
damas laiką, bet pats dar nenorėjo jo išleisti. Ir norėjosi, ir
reikėjo šio bei to paklausti apie Mogiliovą.
Svarbiausieji duomenys, kuriuos buvo surinkę partizanų
junginiai, išsidėstę būsimame puolimo ruože, buvo laiku per­
siųsti į Didžiąją žemę ir Serpilinui gerai žinomi. Jie lietė kaip
tik įtvirtintus užnugario rajonus, jų tarpe ir Mogiliovą. Parti­
zanams buvo lengviau prasigauti į juos, negu į vokiečių prie­
šakines pozicijas. O gyventojai, kuriuos vokiečiai varė sta­
tyti užnugario įtvirtinimų, buvo dar vienas informacijos šal­
tinis.
Buvo gaunama žinių ir apie kariuomenės kiekį, ir apie kro­
vinių apyvartą, ir apie kelių bei tiltų stovį, ir apie miesto ob­
jektus: kas išlikę, kas sugriauta, kuo bus galima pasinaudoti
ir kuo negalima.
Bet Serpilinas, be viso šito, norėjo sužinoti iš Sitino dar
kai kurių smulkmenų apie vokiečių pozicijas įšiauriau nuo
Mogiliovo, pagal Dnepro krantą, ten, kur buvo manoma kel­
tis per upę.
Tačiau iš Sitino atsakymų Serpilinas nesužinojo nieko naujo
ir, pats tai pajutęs, Sitinas, lyg būdamas kaltas, patraukė pe­
čiais:
— Visos žinios, kurias bendromis jėgomis rinkome, buvo su­
sumuojamos ir siunčiamos į centrą. O aš pats pastaraisiais mė­
nesiais retai kada dienos šviesą tematydavau, buvau tikras po­
žemio gyventojas.
— O kaip tos moterys, pas kurias tave palikome? Ar žinai
ką nors apie jas?
— Pernai buvo gyvos,— atsakė Sitinas.— Aš jas mačiau ru­
denį, išvadavus Smolenską. Po ligoninės važiavau į partizanų
judėjimo štabą; ir kaip tik beveik pro jas! Užsukau su savo
pusantratone. Iš viso kaimo — vienas namas. Gyvena rūsyje.
Senutė guli, nesikelia, o jos duktė, kai slaugė mane, dar buvo
moteris kaip moteris, apie keturiasdešimt metų turėjo. O per­
nai — nuo bado ir drėgmės ir kojos, ir rankos — tokios...
Sitinas parodė, kokios ištinusios buvo moters kojos ir ran­
kos.— Nei puode, nei aruode — ničnieko... Valstybė truputį
padėjo, armija iš pradžių taip pat šelpė, iš užnugario. Bet, kai
aš buvau užvažiavęs, viskas buvo jau suvalgyta, 6 savo duo­
nos dar kada turės — kitąmet? Žmonės kenčia, |išvadavimo
 laukia. . . Degtukus — Į keturis šapelius, o kai kurie visai už­
miršo, kas yra degtukas. Ko tik neprimaišo į duonos tešlą? Ar­
batą užmiršo, uogas virina. Adata — pačių darbo. Siūlą, kai
reikia sagą prisiūti, iš seno skarmalo traukia. .. Kai gulėjau
pas tas moteris, taisiausi, galvojau: jei gyvas būsiu, vokie­
čiams, dievas duos, nusuksim sprandą,— ko tik jums tada ne­
padarysiu! O kai pamačiau jas po išvadavimo — kuo galėjau
joms padėti? Iš ligoninės važiuoji — tik reikalingiausius daik­
tus vežiesi. Ką tik turėjau kelionmaišyje, viską atidaviau. O
daugiau nieko neturėjau. Sunkiai gyvena žmonės, reikia grei­
čiau baigti karą...
— Stengsimės, — tarė Serpilinas.— Žiūriu į tave ir galvoju:
gera vis dėlto tavo širdis, Sitinai.
— Nors ir kontržvalgybos įstaigoje dirbu,— lyg su iššūkiu,
lyg su ironija atsakė Sitinas.
— O čia jau ne aš, o tu pasakei. Iš kur ištraukei?
— Šiaip šovė į galvą.
— Ir be reikalo! Pasakiau tau todėl, kad karas trejus metus
žmones tiesiai per širdis plaka ir tokių randų širdyse pridarė,
j°g jie jau nei savo, nei svetimo skausmo nebejaučia. O tu
vis dar jauti — vadinas, širdis gera, žmogus geras. O kontr­
žvalgybininkas— velniaižin koks tu esi! Gal ir visai netikęs.
Mano minčių, pavyzdžiui, išskaityti neįstengei!
Serpilinas pažiūrėjo į Sitiną ir prisiminė tą svarbiausią da­
lyką, apie kurį norėjo pasakyti jam dar pradžioje, bet nepa­
sakė, kai pokalbis pakrypo kita linkme.
— Privalau prieš tave atsiskaityti.
Sitinas nustebęs pažvelgė į jį. Armijos vado lūpose tie žo­
džiai nuskambėjo labai keistai.
— Už vėliavą, kurią jūs tada išgelbėjote,— paaiškino Ser­
pilinas.— Saugojom ją iki galo ir vėliau atidavėm į Vakarų
fronto štabą. Išėjęs iš ligoninės, prašiau, kad mūsų divizija bū­
tų atkurta su tuo pačiu numeriu, nes vėliavą mes išsaugojo­
me. Tada manęs niekas neklausė: vokiečiai buvo prie Mask­
vos. O neseniai iš vieno dokumento sužinojau, kad vėl yra
šimtas septyniasdešimt šeštoji šaulių divizija. Ir jeigu ji nau­
jai suformuota su tuo pačiu numeriu, manau, kad ir mūsų vė­
liavą jai įteikė. Parašiau tenai, į Trečiąjį Ukrainos frontą, bet
atsakymo kol kas nesulaukiau,— baigė jis taip, tartum būtų
laikęs savo pareiga pranešti buvusiam pavaldiniui visa, ką ži­
nojo pats.
Taip, iš esmės kalbant, ir buvo — laikė savo pareiga.
 Į namelį įėjo Zacharovas — be milinės, su bajiniu kailiniu
berankoviu ant palaidinės,— ir dar nuo slenksčio pasakė:
— Atėjau tavęs pasiimti; Boiko sakė, kad tu ketinęs užeiti
pas jį.
— Taip, laikas.—Serpilinas, pakilęs iš vietos, paspaudė ran­
ką Zacharovui.— Dar nesimatėm su tavimi.— Ir linktelėjo į pa­
šokusį iš užstalės Sitiną. — Štai kapitonas Sitinas atvyko, su
kuriuo prieš trejus metus iš Mogiliovo apsiausties traukėmės.
— Nikitinas buvo užėjęs pas mane, jau pranešė, kas pas ta­
ve sėdi.— Zacharovas pasisveikino su Sitinu.— Jeigu dar ne­
baigėte pokalbio, tai tavo valia...
— Jeigu tu atėjai, tai baigėme,— pasakė Serpilinas.— Ir
šiaip laikas baigėsi.
Jis nesisėsdamas pasuko telefoną ir paliepė, kad užeitų Sin­
covas.
— Sincovą jau matei?
— Taip, mačiau.
— Atpažinote vienas kitą?
— Atpažinome.
— Pasiimk iš manęs Sitiną,— tarė Serpilinas vos tik įėju­
siam į namelį Sincovui,— organizuok vakarienę ir po taurelę.
Vaizduokitės, kad ir aš dalyvauju. Ir palydėk, tegu važiuoja.
O pats lygiai dvidešimt trečią užeisi pas mane.
Kai Sitinas, atidavęs pagarbą ir pasisukęs ant kulnų, išėjo
paskui Sincovą, Serpilinas pažiūrėjo jam įkandin ir pasakė:
— Nors ir pogrindyje buvo, bet, kaip sukinį padaryti, dar
neužmiršo. Dingusiu be žinios buvo laikomas. O gal nevėlu
pasitaisyti — už vėliavos išgelbėjimą duoti ordiną?
— Kodėl vėlu? — tarė Zacharovas.— Viskas priklauso nuo
mūsų.
— Jei griežtai pagal įstatymą — jis ne mūsiškis.
— Užtat tavo asmenyje gyvą liudininką — armijos vadą —
turime. Pasakysim .Nikitinui, kad apdovanojimų lapą rašytų, ir
įtrauksim į patį pirihąjį sąrašą.
— Gerai. O Nikitinui tu pasakysi?
— Galiu ir aš.
— Einam į štabą, jau vėluojame paskirtai valandai.
— O tu pavėluok nors kartą gyvenime! Padaryk Boiko to­
kią šventę. Juk jis mėgsta, kad viskas eitų, kaip patepta. O jam
dabar, lyg tyčia, kaip netepta,— paskutinio pranešimo laukia,
nori viską susumuoti, o su Kirpičnikovu ryšys nutrūko. Pon-
tonininkai su savo ūkiu ėmė sutemus žygiuoti ir kažkur už­
kabino. .. Dabar kitus laidus tiesia.
— Blogai,— tarė Serpilinas.
 — Nuo Boiko jau kliuvo visiems aliai vieno; galima nepri­
dėti,— šyptelėjo Zacharovas.— O kaip jums čia su vyresnybe
sekėsi — viskas tylu ramu?
— Beveik.— Serpilinas papasakojo, kaip jie kovojo dėl ar­
tilerijos pulko iš Vyriausiosios vadovybės rezervo.
— Tai dar gerai,— apsidžiaugė Zacharovas, sužinojęs, kad
Batiukas paskambino Serpilinui ir davė sutikimą.— Greitai įvei­
kė save. Anksčiau tokiems dalykams jis daugiau laiko sugaiš­
davo. Na, o kaip Lvovas? Savo kotletėliais vaišino?
— Šiandieną ne. Atvirkščiai, pats išgėrė konjako.
— Vis dėlto. Vadinasi, ne mes vieni jaudinamės. Jo širdžiai
taip pat neramu. Tik velniaižin kurioj vietoj ta jo širdis pla­
ka,— jis ne taip, kaip visi žmonės sudėtas, jo širdies niekaip
neužčiuopsi. Atvirai kalbant, stengiausi šiandien nuo jo pa­
sprukti, slapsčiausi daliniuose. Nuotaika tokia: užsivilk švarius
marškinius — ir į .mūšį! Nenorėjau, kad kas suterštų.
Kada Serpilinas tai išgirdo, jį staiga apėmė jausmas, kurį
ir jis, ir kiti kariškiai kartais nustumdavo kažkur į šalį,— jų
laukiančio žygio didybės jausmas. Ir ne karinės jo didybės,
kurią jie jautė netgi pasiruošimo mažmožiuose ir detalėse. Apie
karinę savo žygio didybę jie žinojo. Tai buvo kita didybė, dar
didesnė — žmogiškoji, primenanti, kad jiems prieš akis ne
šiaip karas, o kažkokia jų palikta žemė ir palikti ant jos
žmonės.
Pagalvojęs apie tai, Serpilinas staiga pasijuto ne vien stip­
rus visa ta galybe, kuri buvo sukaupta jo armijoje, pasiruo­
šusioje puolimui, bet dar ir kaltas prieš tuos žmones tenai. Ta­
čiau, kad ir keista, dabar tas savo kaltės prieš juos pajutimas
ne gniuždė jį moraliai, bet stiprino. Jis tiesiog jautėsi negalįs
apvilti jų didžių ir senų lūkesčių.
— Ir tikrai, Kostia, rytdienai reikia švarius marškinius už­
sivilkti,— pasakė jis Zacharovui, nors niekad jo nebuvo taip
pavadinęs, kad ir artimi jie buvo vienas kitam.
Ir šis, pajutęs Serpilino susijaudinimą, nieko neatsakė, tik­
tai, jau einant abiem iš namelio, tylėdamas tvirtai suspaudė
jam virš alkūnės ranką.
— Kas čia, ar tik nelynoja? — atlošęs galvą, paklausė Ser­
pilinas.
— Man irgi taip pasirodė, kai lipau iš mašinos. Vėjas, lapai
šlama.
Kai juodu jau artinosi prie štabo palapinės, kažkur deši­
niau, labai toli, vos girdimai ėmė gausti lėktuvai.
Abu sustojo ir ilgai klausėsi, nieko vienas kitam nesaky­
dami.
 Jiems įėjus į palapinę, Boiko stovėjo prie stalo ir kalbėjosi
telefonu.
— Viskas aišku. Suprantu! Ir jums linkiu to paties!
Jis padėjo ragelį ir, atsigręžęs į Serpiliną ir Zacharovą,
pasakė:
— Iš Kostino skambino. Dvi divizijos jau ore. Lekia į tai­
kinius.
— Dabar, galima sakyti, pradėjome, - tarė Serpilinas.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Ketvirtąjį puolimo rytą Serpilinas sutiko naujoj va­

davietėj, miške, kur dar prieš trejetą dienų buvo vienas vokie­
čių stebėjimo punktų. Miške tvyrojo aštrus dervos kvapas,
sklindąs nuo nukapotų ir suskaldytų skeveldromis pušų.
Bet ir šią naują vadavietę, žinojo, dar šiandien reikės keis­
ti, kad neatsitiktum nuo toliau puolančios kariuomenės.
Grįžęs čia naktį ir išmiegojęs kaip užmuštas keturias valan
das, Serpilinas gavo pranešimą, kad vienas iš mestų prie Dnep­
ro priešakinių dalinių jau persikėlė per upę ir užėmė plac­
darmą.
Naktį korpuso vadas ir divizijos vadas prisiekinėjo ir die­
vagojosi iki ryto tai padarysią. Ir štai neapvylė, ištesėjo sa­
vo pažadą.
Nieko nėra geriau, kaip sužinoti iš pavaldinių, kad jie įvyk­
dė, ką pažadėję. Jei visada taip būtų, tai karas virstų vien
pramoga, tik spėk žiūrėti į laikrodį. Tačiau, deja, kare toli
gražu ne viskas išeina pagal laikrodį tiek kitiems, tiek tau
pačiam!
Tie, kurie pirmieji forsuoja upę, visada forsuoja beveik
taip, kaip stovi. Dabar viskas ir vokiečiams, ir mums priklausys
nuo to, kiek laimėsime laiko. Jei greit jiems permesime visko,
ko reikia, sugebėsim paremti ugnimi — išsilaikys, nesugebė-
sim — bus nublokšti atgal.
Serpilinas paskambino oro laivyno armijos vadui ir papra­
šė, kad užimtąjį placdarmą gintų smogiamoji aviacija. Nepri­
leisti prie jo vokiečių, ypač tankų ir savaeigių. Aviatorius pri­
žadėjo pasiųsti šturmuotojus, bet kiek vėliau: vietovę kol kas
sunku išžvalgyti, viršum Dnepro dar kybo nakties rūkas. . .
„Per šitokį rūką jie ir persikėlė",— pagyrė mintyse Ser­
pilinas tuos pirmuosius, kurie jau buvo tenai, priešaky, už
 Dnepro.— „Jie savo darbą padarė, visa kita priklauso nuo
mūsų". ..
Jis paskambino Kirpičnikovui, korpuso vadui, pareikalavo,
kad šis kuo greičiau pagrindinėmis savo jėgomis eitų pirmyn,
Dnepro link, ir pasakė tuoj pat atvyksiąs į korpusą.
— Kur jūs? Ten pat, kur vakar?
— Kol kas ten pat,— atsakė korpuso vadas.
„Gaila, kad ten pat,— norėjo pasakyti Serpilinas, bet susi­
tvardė. Gaila ne gaila, bet svarbu ne tai, kad korpuso vadas
po tavo priekaištų tuojau šoktų iš vietos. Svarbu, kad ka­
riuomenė eitų į priekį, o ne kad tu su savo vadaviete kas pen­
kios minutės šuoliuotum vis pirmyn ir pirmyn. Kai kas, žiū­
rėk, taip toli nusigauna, kad, tik rizikuodamas gyvybe, iki jo
šiaip taip nusikapstysi." Bet vadas — priekyje, o jo kariuome­
nė trypčioja vietoje. Kokia iš to nauda?
Pagal tavo paties sudarytą veiksmų planą, kuris buvo patvir­
tintas aukščiau ir po to tapo tau įstatymu, Mogiliovą užimti
numatoma penktąją operacijos dieną. Ir, nežiūrint visų sunku­
mų bei gaišto, ypač pirmąją dieną, toji galimybė tebelieka
reali. Jeigu nesileisim nubloškiami iš pirmųjų placdarmų, o,
atvirkščiai, užimsim naujus, per dieną prieisim Dneprą su pa­
grindinėmis pajėgomis, o per naktį sugebėsim persikelti,— ry­
toj vakare galima būti Mogiliove!
Serpilinas jau norėjo kelti ragelį, prieš išvykdamas, duoti
paskutinius nurodymus Boiko, bet tuo momentu namelio tarp­
dury pasirodė pats Boiko, apsirengęs kelionės drabužiais; ant
jo apsiausto žibėjo lietaus lašai.
— Vis dar lynoja?
— Lynoja. Atvykau pranešti, kad, sutinkamai su planu, iš­
vykstu į naują vietą. Ryšiai patikrinti: operatyvinio skyriaus
viršininkas jau tenai.
— O Zacharovas? — paklausė Serpilinas.
— Penktą valandą išvažiavo pas Voroniną. Vis dar trina-
mės vietoje.
Serpilinas susiraukė. Jis iš vakaro žinojo, kad kairiajame
sparne, puolantis Voronino korpusas sutiko smarkų pasiprieši­
nimą, ir žinojo, kad trinamės, bet, nors ir susiraukė, dabar
jau mažiau jaudinosi dėl šios kliūties.
„Kad vokiečiai ypač aršiai kaunasi kairiajame sparne, tiesiai
prieš Mogiliovą, galiausiai gali pasirodyti netgi gerai,— pa­
galvojo jisai.— Vadinas, jie nelabai tikėjosi mūsų smūgio
įšiauriau, dešiniajame sparne. Todėl mes ten jau ir pasiekėm
Dneprą. Ir kaip tik tenai išsispręs mūšis, jeigu tik patys vis­
ko nesugadinsim delsdami.
 — Per kiek laiko atvyksi į naują vietą? — paklausė Serpi­
linas, pažiūrėjęs į laikrodį, nes nuo to priklausė, kada išvyks
jis pats. Pagal rašytus ir nerašytus įstatymus jam ir štabo
viršininkui nederėjo važiuoti tuo pačiu metu.
— Per keturiasdešimt penkias minutes būsiu tenai.
— Paskambink atvykęs. Padirbėsiu kol kas su artilerijos va­
du, ir tiesiai iš čia važiuosiu pas Kirpičnikovą.
Boiko linktelėjo. Jis taip ir galvojo, kad armijos vadas va­
žiuos į dešinįjį sparną, kur jau užsikabinta anapus Dnepro.
— O tu, Grigorijau Gerasimovičiau, kai tik atvyksi į naują
vadavietę, toliau rūpinkis judriąja grupe. Per dieną tenai, pas
Kirpičnikovą, parengsim perkėlą, paryčiui permesim už Dnep­
ro judriąją grupę — ir tegu veržiasi į platumas, aplenkia Mo­
giliovą, perkerta už jo ir Minsko, ir Bobruisko plentus. Jei
per dieną dar daugiau placdarmų užimsim, sudarysim forsavi­
mo pavojų dideliame ruože, vokiečiai bus priversti kamšyti
spragas. Čia sulaikys, ten sulaikys, bet sustabdyti mūsų judrią­
ją grupę nebeužteks jėgų.
— Ruošime grupę,— tarė Boiko.
Pokalbį apie judriąją grupę jie pradėjo vakar, kai Serpili­
nas grįžo iš priešakinių pozicijų. Iš pat pradžių fronto mastu
ji nebuvo suplanuota, Serpilinas nusprendė sudaryti ją pats
ir susilaukė pritarimo — „gerai" — tiktai puolimo įkarštyje,
kai paaiškėjo, kad armija dešiniuoju petim remiasi į Dneprą
daug įšiauriau nuo Mogiliovo ir perkeltieji ten už Dnepro jud­
rieji daliniai įstengs sparčiai ir giliai aplenkti Mogiliovą.
— Kur dabar tankistai? — paklausė Serpilinas, turėdamas
omeny tą dar nekariavusią tankų brigadą, kuri turėjo įeiti
į judriosios grupės sudėtį kaip pagrindinė jos jėga.
— Kol kas tebestovi vietoje, rytiniame Basios krante.
— O kodėl neperėjo?
— Aš leidau atidėti,— atsakė Boiko.— Bijo įgramzdinti tan­
kus šalpoje. Nori stoti į mūšį pilna sudėtimi. Šitą jų norą
aš suprantu.— Jis atsegė planšetę ir parodė žemėlapyje.— Nuo
sutemų dirba su pionieriais — tvarko perkėlą. Susirinkti iš­
eities pozicijose lengvai suspės, kam gi skubėti, rizikuojant
technika.
— Su tuo sutinku,— pritarė Serpilinas.— Gerai būtų kom­
paktiškai sutelkti iki vidurdienio viename rajone visus dali­
nius, kuriuos įtrauksim į judriąją grupę.
— Taip ir bus padaryta.
— Kiek pėstininkų, manai, galėsim susodinti į mašinas? —
paklausė Serpilinas.
 —• Užnugario viršininkas žadėjo iki trijų batalionų. Pats
gaudo mašinas, prisiėmė visą atsakomybę už tai.
— Sakykim — pulką. Laikinai jį atimsim iš Artemjevo. Pa­
seksiu! blogu korpusų vadų pavyzdžiu, pradėsim eikvoti re­
zervus anksčiau, negu buvom numatę,— šyptelėjo Serpilinas.
■— O kurį pulką?
■— Tegul pats divizijos vadas pasakys, kuris jo pulkas ge­
riausias. Esu daugiau, negu tikras, duos Iljiną.
— O kas vadovaus grupei? — vėl paklausė Boiko.
Jis to paklausė dar vakar, iškart, nes mėgo kuo greičiau
gauti nurodymus ateičiai. Kuo anksčiau gausi, tuo daugiau liks
laiko planavimo eigoje klek pataisyti ir pagerinti patį pirmąjį
armijos vado sprendimą. Bet Serpilinas vakar neatsakė, pareiš­
kė pagalvosiąs. Ne iškart atsakė ir dabar.
Ką paskirti vadovauti judriajai grupei, kurią sudaro tankų
brigada, savaeigės artilerijos pulkas, šaulių pulkas ir pionie­
rių batalionas? Klausimas ne toks paprastas. Galima duoti
jiems viršininką iš viršaus, galima rasti ir viduje. Galima pa­
siųsti armijos vado pavaduotoją, kaip dažnai daroma, ir ta­
me yra pranašumų,— laipsnis, pareigos, teisės. Tačiau yra ir
trūkumų: grupė surenkama iš įvairių dalinių, o jai vadovau­
ti pastatomas žmogus, nepažįstamas nė vienam iš jų.
— Vis tik manau paskirti tankų brigados vadą. Saviesiems
jis įprastas, o kitus paskui save patrauks. Jei viltis dedame
į motorus, j greitį — tegu tankistai ir griežia pirmuoju smui­
ku. Jeigu iki vidurdienio situacija nepasikeis, paskambinsiu
tau iš Kirpičnikovo, patvirtinsiu.
Boiko linktelėjo. Jis gana gerai pažino Serpiliną, kad ne­
teiktų reikšmės žodžiui „manau". Klausimas buvo išspręstas.
— Pagrindinis uždavinys aviatoriams visai šiai dienai —
placdarmų gynyba. Jeigu šturmuotojai veiks kaip vakar,—•
joks velnias mūsų iš placdarmų neišstums,— pasakė Serpilinas,
atsisveikindamas su Boiko.
Kai po valandos, apsvarstęs su artilerijos vadu tą patį klau­
simą— kaip užtikrinti placdarmų įsitvirtinimą,— jis sėdo į „Vi­
liuką" ir išvyko į dalinius, įkandin jo „Viliuko" pajudėjo dal
du. Viename — racija ir ryšininkai, antrame automatininkai.
Pagal įsakymą, armijos vadą, važiuojant į priešakines pozici­
jas, turi lydėti šarvuotas transporteris. Bet šarvuotas transpor­
teris vakar įklimpo pelkėtoje Pronios upės šalpoje, ir, nors
jį ištraukė, Serpilinas nebenorėjo po to su juo prasidėti.
„Viliukai" vorele išlėkė iš miško ir pasuko į šiaurę, pagal
Pronios upę.
 Lietus liovėsi, bet rytas tebebuvo ūkanotas. Virš galvos že­
mai karojo debesys. Gerai matoma iš viršaus, nuo einančio
pagal buvusios vokiečių pozicijos kelio, pelkėta ir plati, be­
veik pusantro kilometro nusitęsusi šalpa priminė tą triūsą,
kurio prireikė, ją pereinant pirmąją puolimo dieną. Visur ma­
tėsi to triūso pėdsakai — ne tiek kautynių, kiek būtent triūso.
Bombų išraustų duobių buvo daugybė, bet kone visos senos,
užžėlusios viksvom,— pėdsakai pernykščių rudens mūšių, kai
čia, prie Pronios, buvo nusistovėjęs frontas. Naujai išraustų
duobių šalpoje beveik nebuvo: artileristai šaudė taikliai, visi
sviediniai pasiekdavo tikslą— vokiečių tranšėjas pakilumoje.
O vokiečiai, sutramdyti mūsų artilerijos ugnies, atakos metu
beveik nešaudė. Tiktai paskui, kai pėstininkai buvo jau už­
grobę ir pirmąją, ir antrąją tranšėjų liniją, vokiečiai ėmė pilti
atskirais pabūklais iš gilumos. O vėliau, vakarop, nesėkmin­
gai bombardavo perkėlą.
Čia pėdsakai buvo švieži, visa kita buvo sena. Užtat pėd­
sakų, kur buvo velkami įklimpę šalpoje pabūklai, savaeigiai,
tankai, skydų ir klojinių, į šipulius suskaldytų rąstų ir len­
tų,— viso to buvo baisiai daug.
Dabar jau viskas išvilkta, visi ratai ir vikšrai nuriedėjo ir
nušliaužė toliau. O pirmąją dieną, kai suplukę ir suprakaitavę
kariai iki vėlyvos sutemos klampojo per šalpą, tarpais atrodė,
kad jie nespės visko ištempti, kad technika neišvengiamai
atsiliks, taip ir nepasivys į priekį prasiveržusių pėstininkų.
Pavėlavimą stengtasi išlyginti per dvi sekančias dienas, o
tikriau, per dvi dienas ir dvi naktis. Puolimo įkarštyje žmo­
nės, galima sakyti, ne gyvena, tiktai kariauja. Valgo ir mie­
ga — vis žygyje, kaip papuolė ir kur papuolė.
Sunkumai, nori to ar nenori, priverčia galvoti: ar teisingai
buvai nusprendęs pačioj pradžioj? Ar ten nukreipei smūgį,
kur buvo geriausia smogti?
Kai pirmą dieną buvo sustabdyti prie Pronios, Serpilinas ir­
gi galvojo apie tai. Kad bus taip sunku pereiti šalpą, buvo
nenumatyta, tačiau visa kita įvertinta teisingai: pagrindinio
smūgio kryptis vokiečiams buvo netikėta — jie laukė jo arčiau
Mogiliovo ir ten buvo įrengę tankesnę gynybos liniją. Ne be
reikalo buvo išprašytas iš Batiuko ir toliašaudės artilerijos pul­
kas. Pataikyta tiksliai ■— į vokiečių korpuso štabą. Serpilinas,
vos tik užėmus šį miškelį, pasiuntė tenai kartu su žvalgu savo
adjutantą — dviese patikrinti, stovėjo ar nestovėjo ten štabas.
Raportavo: stovėjo ir iš ten traukėsi paskubomis, netgi pali­
kęs kai kuriuos dokumentus, nors ir ne pačius svarbiuosius. Pa­
taikyta tiesiai — ir į blindažus, ir į štabo namukus.
 — Grįždami atgal, sutikome mašiną iš fronto žvalgybos sky­
riaus. Tikslinosi pas mus, kaip ten nuvažiuoti,— pasakė Sin­
covas.
— Ana kaip! — šyptelėjo Serpilinas.
Ir kada atvykęs į armiją Batiukas tarp kitko pasakė: „Ne­
apvylė! manęs, tikrai iš pirmos dienos korpuso štabą suplie­
kei",— neištvėrė ir kandžiai atžėrė: „Tikrai taip, draugas fron­
to vade. Kai tik užėmėm, iškart patikrinau." „O kodėl iškart
nepranešei?" „Sužinojau, kad jūs ten savo tikrintoją pasiuntė­
te, nenorėjau iš jo atimt galimybės nudžiuginti jus savo ra­
portu." „Och ir piktas tavo charakteris, armijos vade",— tarė
Batiukas. Tačiau be ypatingo pykčio — pats nemėgo, kad jam
kas užbėgtų už akių, ir vertino tai pavaldinių tarpe.
Vakar vis labiau griebta dešiniąja ranka. Tenai, dešiniajame
sparne, paryčiui forsuota plačiu frontu antroji upė—Basia,
ten pat vakare išeita prie trečiosios — Ręstos, ir, keliose vie­
tose peržengus ją, nesustojant pasukta Dnepro linkui.
Kirpičnikovas veikė itin ryžtingai, nedelsdamas. Kur tik pra­
siverždavo, ten ir braudavosi su priešakiniais daliniais, toliau
kovodamas savo užnugaryje su dar nepasitraukusiais vokie­
čiais. Vienas kiek užkliuvęs jo pulkas šį rytą dar tebestovėjo
prie Basios, o priešakiniai daliniai — jau prie Dnepro.
Prieš metus Serpilinas tokią dieną, kaip ši, tikriausiai būtų
važiavęs ne į dešinįjį sparną pas Kirpičnikovą, kur giliausiai
pasistūmėta į priekį, o į kairįjį, kiek atsilikus}, palyginus su
kitais, korpusą. Būtų puolęs raginti, kad korpusas tiesintų
frontą, neatsiliktų. Sitai, žinoma, irgi buvo daroma. Bet vis
dėlto svarbiausias Serpilinui uždavinys šiuo metu buvo ki­
toks: kad Kirpičnikovas išeitų už Dnepro, išplėstų placdarmus
ir sudarytų galimybę permesti tenai judriąją grupę, o paskui
ją — ir kitus dalinius.
Nebūtina kiekvienam korpusui rengti savas perkėlas. Jeigu
užimsime tvirtus placdarmus įšiauriau, galima vėliau permesti
tenai dalį kariuomenės iš pietų ir ją perkeldinti į aną krantą
per parengtas perkėlas. Ir sparčiau, ir nuostolių mažiau.
Šia prasme reikalai neblogi — pagal pirmųjų trijų dienų
pranešimus, nuostolių nė nepalyginsi su tais, kurių turėta anks­
tesniais metais panašiomis aplinkybėmis ir su mažesne sėkme.
O ne viskas sklandžiai einasi todėl, kad karas, apskritai, yra
lazda dviem galais: ir tu jos įsitvėręs, ir priešininkas iš rankų
nepaleidžia. O priešininkas stiprus, kibus, šioje kryptyje dar
nuo keturiasdešimt pirmųjų žiemos nebuvo sumuštas.
Serpilinas apie visa tai galvojo, važiuodamas ir pakeliui
prityrusia akimi lygindamas įvairius bendros mūšio jeigos
ženklus. Šie ženklai bylojo, kad viskas juda į priekį, ir kūrė
tą palaipsniui bręstančio laimėjimo nuojautą, kuri buvo ap­
ėmusi ir Serpiliną, ir tuos, kurie važiavo su juo, ir tuos, kurie
dirbo savo darbą čia, puolimo keliuose.
Iš proskynos į kelią traktoriai tempė patranką — sunkioji ar­
tilerija keitė pozicijas ir traukė priekin. Du tankai, tikriausiai
po remonto kilnojamose dirbtuvėse, su atdarais liukais vijosi
savuosius. Beveik nepertraukiamu srautu važiavo mašinos su
sviedinių dėžėmis, matėsi vėliavėlės, atitverusios minų laukus.
Kažkoks kapitonas iš trofėjų komandos su keliais šoferiais ap­
žiūrinėjo vokiečių mašinų koloną, kurią mūsų šturmuotojai už­
klupo išvažiuojančią iš miško. Kolonos pradžioje ir gale viskas
buvo sudeginta, o per vidurį stovėjo sveikos mašinos, ir šofe­
riai bandė jas užvesti.
Debesys kiek pakilo, ir neaukštai danguje kaukdami pralėkė
iš pradžių vienas šturmuotojų šešetukas, paskui dar trys, o vir­
šum jų — naikintuvai.
„Tenai, placdarmų link",— nusiraminęs pagalvojo Serpilinas.
Ir pasisuko į sėdintį už nugaros Sincovą.
— Myliu šturmuotojus! —pasakė taip, kaip žmonės sako apie
ką nors, kas jiems gyvenime įsiminė visam laikui: „Myliu ste­
pę", „Myliu beržus"...— Vokiečiai juos vadina „juodąja gilti­
ne", o mums tai gyvenimas. Kaskart žiūri į juos ir galvoji: kiek
kareivių gyvybių jie išgelbės per šį skridimą?
Fronto link nuskrido dar vienas šešetukas. Serpilinas, iškišęs
galvą iš „Viliuko", palydėjo jį akimis.
— Oras blaivosi. Jei po birželio liūčių stos giedra, ankstyvų­
jų grybų kaip kepurių pridygs — tiktai krežį turėk. Trisdešimt
pirmais metais, kai Bobruisko pulkui vadovavau, irgi tokia va­
sara buvo, kad prigrybaudavom — nepatikėtum. Ypač šaudyk­
loj, kur niekas nevaikšto.
Sincovas nustebęs klausėsi, kaip pakrypo vado kalba. Pir­
mąsyk per tris paras jis prašneko apie kažką pašalinio; davė
sau atokvėpį bent mintyse.
Sincovui, keturiskart gulėjusiam ligoninėse, Serpilinas šiomis
puolimo dienomis priminė chirurgą. Puolimas buvo panašus
į operaciją, kada chirurgas stovi su guminėm pirštinėm, su kau­
ke, su skalpeliu rankoje ir ragina: „Tamponą! Gnybtuką! Tam­
poną! Šilką! Patikrinkit pulsą!" Įsakinėja žmonėms, kurie pade­
da, o pačiam nėra laiko jokiai pašalinei minčiai, nebent kokį
kartą per visą laiką užtraukt papiroso dūmą, bet ir papirosą
jam kiša tiesiai į burną, ir uždega, ir vėl išima, vos užtraukus.
Panašu ar nepanašu, bet Sincovui atrodė, kad panašu. Ir šian­
dien, kad ir mažai temiegojęs per šias tris paras, Serpilinas
 taip nė karto ir neužsnūdo kelyje. Tai žiūrinėjo žemėlapį ir
dėl kažko ginčijosi pats su savimi — buvo matyt, kaip linguoja
galva tenai, priekyje,— tai stabdė kovotojus, klausinėjo ir įsa­
kinėjo, ir vėl važiavo, žvalgydamasis į šalis, tartum bijodamas
praleisti kažką svarbaus būsimuose savo sprendimuose.
Kelio pakraščiu ėjo ilga virtinė ryšininkų. Serpilinas pa­
klausė sėdintį užpakaly šalia Sincovo operatyvinio skyriaus vir­
šininko pavaduotoją:
— Prokudinai, kaip manai, kur traukia ryšininkai? Ar ne
pas Talyziną? — Ir bakstelėjo pirštu į gulinčią ant kelių plan­
šetę.— Už penkių šimtų metrų bus posūkis į kairę, vienkie­
mio link. Vakar dvidešimt trečią valandą jis dar buvo tenai,
jei tik nebus išsikėlęs per naktį.
— Ryšininkai tenai traukia, daugiau nėra kur, draugas ar­
mijos vade,— atsakė Prokudinas.
Bet Serpilinas jau pamatė einantį pagal liniją ryšininką.
— Sustokit,— įsakė jis Gudkovui.— Sincovai, paklausk, kur­
link eina linija.
Sincovas iššoko iš „Viliuko", pribėgo prie ryšininko ir grįžęs
pranešė, kad linija eina į divizijos štabą. Tikriau, ėjo, o dabar
įsakyta ją suvynioti.
—■ Tai jų linija, jungianti su užnugariu, ją ir vynioja,— tarė
Serpilinas,— o patys—jaučiu — dar tebėra vietoje! Užvažiuo-
kim.
Pasukę iš kelio, įvažiavo į prigludusią prie miškelio sodybą.
Kraštinė troba buvo nušluota tiesiai pataikiusio sviedinio,
o prie gretimos — išlikusios — stovėjo „Viliukas"; prie vairo
sėdėjo šoferis, o po medžiais mindžikavo automatininkai.
Serpilinas užėjo į trobą. Divizijos vadas Talyzinas sėdėjo už
stalo, nesiskutęs, apatiniais marškiniais, su petnešom, ir iš ka­
tiliuko srėbė viralą.
— Atleiskite, draugas armijos vade,— pašoko jis.— Atvažia­
vau truputį atsikvėpti, tuoj atgal,— ir, pastvėręs nuo suolo pa­
laidinę, ėmė temptis ją per galvą.
— Neskubėk, Andrejau Andrėjevičiau. — Serpilinas atsisė­
do.— Apsirenk. Kareiviui, ir tam skirta dvi minutės apsiren­
gimui.
Bet Talyzinui, nepaisant armijos vado taikingo tono, buvo
nejauku, kad aštuntą valandą ryto jį rado taip atrodantį, pusry­
čiaujantį, ir ne priešaky, stebėjimo punkte, o čia, divizijos
štabe. Ir jis, juosdamasis “ir segiodamasis sagas, ėmė aiškinti,
kad visą naktį buvęs pulkuose ir pirmąsyk per tris paras už­
važiavęs numigti. Liepęs po dviejų valandų pažadinti, bet pa­
busti negalėjęs — ėmęs atkusti tik valgydamas sriubą.
 — Be reikalo tą aiškini,— pertraukė Serpilinas.— Tą aš su­
prantu. Geriau paaiškink tai, ko aš nesuprantu. Kodėl iki šiol
Talyzino divizija, kurią aš laikiau geriausia visam korpuse,
eina ne kaimynų priešaky, o velkasi iš paskos?
Talyzinas pakartojo, kad naktį lankęsis visuose pulkuose, га-
pino eiti priekin, ir ėmė aiškinti, kad vakar ir užvakar vokie­
čiai labai smarkiai priešinęsi; ten, kur praėjo divizija, priešas
mūšio lauke palikęs septynetą savaeigių ir per dvidešimt pa­
būklų.
— Ir ne pagal raportus, natūroje — patikrinta!
— Kad tu sąžiningas, neabejoju,— tarė Serpilinas.— Bet kaip
paaiškint, kad iš trijų jūsų korpuso divizijų eini visų lėčiausiai?
Dešinysis korpuso sparnas jau už Dnepro, o tu vis dar prie
Ręstos tebegaišti?
— Užtat visu frontu ją priėjau, draugas armijos vade. Vo­
kiečių paskui save nepalikau.
— Tas ir blogai, kad visu frontu! Aš tau paaiškinsiu, kodėl
fu čia krapštais!—todėl, kad spragų neieškai. Ištempei pulkus
viena linija ir mygi visa krūtine. O vokiečiai neturi prieš tave
ištisinio fronto, jie tik imituoja tokį frontą kryžmine ugnim,
stengiasi sudaryti tau tokį vaizdą. O tu ir patikėjai! Spragas
reikia mokėt . surasti. Suradai — ir puoli tenai! Suradai — ir
puoli! Prasiveržei pirmyn, greitai susiskleidei, žygio kolonose
tuščius tarpus užpilde! ir vėl išsiskleidei — mūšiui... Vakarop
lauksiu iš tavęs kitokio raporto. Keturiasdešimt trečiaisiais už
Dnepra Didvyrio vardą gavai. Ir kur? Vidurupyje, kur jis toks
didžiulis. O čia, aukštupyje, kur jį galima kone briste per­
bristi, tu niekaip jo neprieini. Tiesiog nebepažįstu jūsų!—pik­
tai, kreipiniu „jūs" užbaigė Serpilinas. Tačiau tuoj po to, nors
ir paniuręs, vis dėlto paspaudė divizijos vadui ranką.— Linkiu
sėkmės.
Nuvažiuodamas išgirdo, kaip beveik jiems iš paskos pajudė­
jo ir Talyzino „Viliukas".
Sincovui visada buvo gaila žmonių, patekusių į nejaukią pa­
dėtį. O būdamas adjutantu, dažnai pamatai, kaip žmogus pasi­
junta nejaukiai. Tiesa, Sincovas spėjo pastebėti, kad ir pačiam
Serpilinui nepatikdavo, kai jo pavaldiniai prieš ji pasijusdavo
nejaukiai. Išgirdęs neteisingą raportą arba tuščiažodį pažadą —
kaip mat viską ištaisyti!—jis raukydavosi ir muistydavo gal­
va tartum arklys, kuriam į šnerves lindo sparva, ir jo kaktoje
iššokdavo gysla, kurios kitu metu nė neįžiūrėdavai.
Kol važiavo iš Talyzino pas Kirpičnikovą, viršum galvų vėl
pralėkė šturmuotojai. Serpilinas iškišo galvą iš „Viliuko", ir
 Sincovas skaičiavo kartu su juo: vienas šešetukas skrido atgal
sveikas, o antrame stigo dviejų lėktuvų.
Kirpičnikovo senoj vadavietėj neberado. Jis neseniai išvykęs
į naująją, ką tik jam įrengtą jau už Ręstos upės,— taip Serpi­
linui raportavo likęs senojoj vadavietėj pionierių kapitonas.
— Kelią pirmyn žinote? — paklausė Serpilinas.
— Esu paliktas korpuso vado palydėti jus tenai, jeigu va­
žiuosite.
— Jis dar abejoja, ar ką? — šyptelėjo Serpilinas.— Kur jau
kur, bet korpuso vadą pasiekti mums pagal įstatymą priklauso.
Pasispauskite tenai,— pridūrė jis per petį ir, paliepęs karininkui
lipti į „Viliuką", jau važiuojant ėmė jį klausinėti, kaip jiems
sekėsi forsuoti upes, kas kliudė. Tik tam ir įsodino pionierių,
kad galėtų pakamantinėt.
Kapitonas atsakė atvirai, kad Pronią ir Basią buvę sunku
įveikti, o per Ręstą, ten, kur jis buvo, netgi patys nepaste­
bėję, kaip peršokę. Matyt, bus pralenkę tarpupyje besitraukian­
čius nuo Basios vokiečius ir patekę į jų ugnį tiktai kitame
krante.
— Na, čia jie jau iš gilumos rezervus pritraukė,— pasakė
Serpilinas.— Tas ir svarbiausia, kad jūs pralenkėte vokiečius.
O tie, kurie žiopsojo, tie ir trečią kartą apšaudomi kelsis per
upę! Pontoninių tiltų bataliono nematėte, dar nepriėjęs iki jūsų?
— Aš pats nemačiau, draugas armijos vade. Gal praleidau ne­
pastebėjęs.
— Sunku nepastebėti tokio ūkio. Vadinas, dar tik artinasi.—
Serpilinas įsakė Prokudinui persėsti į užpakalinį „Viliuką", su­
sijungti per radiją su armijos štabu ir išsiaiškinti, kur dabar
yra pontoninių tiltų batalionas, kurį įsakyta nukreipti Kirpični­
kovo žinion.— Išsiaiškinsi — pasivysi mus.
Prokudinas išlipo, ir Gudkovas paspaudė „Viliuką" tolyn.
Kai Serpilinas pasiuntė Prokudiną, Sincovas pagalvojo sau —
juk greit bus pas Kirpičnikovą, tenai telefonas, kodėl nepaskam­
binus iš ten? Bet paskui suprato, kad Serpilinas nori patikrinti,
kaip yra su pontoninių tiltų batalionu anksčiau, dar nepasiekus
korpuso vado.
Serpilinas apskritai mėgo radiją: ir pats visada antrajame
„Viliuke" turėdavo raciją, ir pratino naudotis radiju tuos, pas
kuriuos važiuodavo. Rasdavo dingstį priminti apie šį išradimą.
Armijos štabo viršininką Boiko jis juokais vadindavo ryšių
fanatiku, bet ir pats buvo toks, kaip jis. O kartą su Sincovu
prisiminęs keturiasdešimt pirmuosius metus, pasakė: „Jei mes
tuomet kiekvienoje grandyje būtume turėję gerą radijo ryšį
ir dar mokėję juo naudotis, vokiečiams būtų buvę daug ries-
čiau su jų žnyplėmis ir pleištais. Pusę būtume nukapoję, žino­
dami kur kas yra. Ir kas dabar, turėdamas radijo ryšį, prastai
juo naudojasi — tas apvagia pats save."
Serpilinas sėdėjo priešakyje ir negalėjo pamiršti, kaip sutriko
Talyginas, netikėtai jo užkluptas toli nuo priešakinių pozicijų.
„Vis dėlto įdomi mūsų psichologija; kuo toliau mes nuo vy­
resnybės, tuo drąsiau žiūrim jai į akis! Užtiksi kurį nors divi­
zijos vadą pačioj smailumoj, priešakinių pozicijų apkasėlyje,
nors kariauja nesėkmingai, nors reikėtų duoti jam garo — nu­
sipelnęs! — ima kažkas ir sulaiko: štai kur jis, pasirodo, sėdi!
Kol jį suradai, pats baimės prisikentėjai!"
Serpilinas pastebėjo, kad juos vejasi antrasis „Viliukas", ir
tarė Gudkovui:
— Sustokite.
Prokudinas persėdo ir atraportavo:
—■ Atsakė, kad pontoninių tiltų batalionas žygiuoja pagal
grafiką.
— Kas atsakė?
— Inžinerinės kariuomenės viršininkas.
— Tada galima pasitikėti.
Kirpičnikovo vadavietė buvo ant kalvos, anapus upės, per
puskilometrį nuo neseniai pionierių pastatyto naujo tilto per
Kęstą, kuriuo dabar važiavo artilerijos sunkiosios sistemos su
vikšrine eiga.
Išlipęs iš „Viliuko", Serpilinas pamatė kalvoje atkreiptus
į mūsų pusę apkasus. Kirpičnikovas, pasirodo, vadavietei pa­
naudojo vieną iš staigiai užimtų vokiečių gynybos mazgų, ku­
riuose vokiečiai taip ir nespėjo įsitvirtinti.
Naujoje vadavietėje viskas jau buvo sutvarkyta; vienoj iš
priedangų mašinoms stovėjo pažįstamas Kirpičnikovo štabo
autobusas, sumontuotas ant „studebekerio" ir numargintas mas­
kuojamom dėmėm; buvo ir zenitinė gynyba — keturvamzdžiai
įrenginiai ir erlikonai. Vadavietės viduje viskas buvo įrengta,
kaip ir visada pas Kirpičnikovą, išradingai ir racionaliai. Čia
buvo vokiečių blindažas, bet dabar išplėstas, uždengtas bre­
zentu ir maskuojamu tinklu, o vidury pastatytas stalas ir su­
dedamos taburetės.
Serpilinui įeinant, Kirpičnikovas sėdėjo nusigręžęs nuo jo ir,
taip daužydamas kumščiu stalą, jog telefonas šokinėjo, kažką
plūdo aname laido gale. „Varė į protą", kaip pats mėgo sakyti.
— O aš armijos vado vietoj kitaip su tavim pasikalbėčiau.
Ir patys užpakaly kiurksot, ir kariuomenė į priekį neina! Gėda!
Pernakt vos du kilometrus pasislinkot. Kur jūsų sarmata ir są­
žinė? Aš klausiu jus, ar jums dar liko nors truputį sąžinės?
 Kirpičnikovas pasisuko ir kėlėsi pasisveikinti, tebelaikyda­
mas ragelį. Norėjo jį padėti ir atraportuoti Serpilinui, bet šis
mostelėjo ranka:
— Kalbėkit, kalbėkit!
— Dar sykį kartoju: gėda jums! —nežemindamas balso armi­
jos vado akivaizdoje, garsiai ir piktai suriko į ragelį Kirpični­
kovas.— Jeigu iki vakaro neįvykdysite dienos užduoties, iškel­
siu klausimą dėl jūsų nušalinimo iš divizijos vado pareigų.
Pasakiau viską.
Jis vos susilaikė nesviedęs ragelio. Serpilinas keletą sekun­
džių tylėdamas žiūrėjo į jį, į jo piktą veidą su raudonom dė­
mėm skruostuose, paskui iš lėto pasisuko į duris. Jau beįeiną
Prokudinas ir Sincovas suprato ir apsisukę išėjo.
— Ką tokį ketini nušalinti? Gal Talyziną?
•— Nušalinti ar nenušalinti, o pagąsdinti reikėjo. Antra die­
na vos-ne-vos velkasi!
Kirpičnikovo veidas tebebuvo piktas, kaip ir kalbant tele­
fonu.
— Visą eigą gadina, nuo visų atsiliko,— pridūrė jisai tuo
pačiu įtemptu balsu, nebandydamas tramdyti savo susierzinimo,
o gal ir nemanydamas, kad tai reikalinga.
— O ar tu nepamanai kartais, kad vienas bėga greičiau už
kitą ne visada vien savo šaunumo dėka? — paklausė Serpili­
nas.— Gal būt, vokiečiai tenai, prieš Talyziną, arčiau Mogilio­
vo, daugiau jėgos turi, negu prieš kitas tavo divizijas. Bet išti­
sinės gynybos vokiečiai neturi ir tenai. Yra spragų! Ir Talyzi-
nas veikia neišradingai. Apie tai jam ir pasakyta. Buvau pas
jį užsukęs. Ne tiesiai nuo tavęs pradėjau.
— O jis kaip tik’į savo stebėjimo punktą atvyko ir man
atraportavo, už ką jį barėte.
— Na, matai — atraportavo,— tarė Serpilinas.— Kitas, juo dė­
tas, neskubėtų. Vadinas, doras žmogus. Kam gi tu jį taip iš
peties: „Gėda, sarmata. . ."? Jei būčiau neįėjęs, būtum dar čai­
žesnių žodžių jam pridėjęs. Iš kur tas tavo teroristinis vado­
vavimo stilius, sakyk, meldžiamasis? Nejaugi be tų žodžių ne­
įstengi pasiekti reikiamo rezultato?
— Keiksmai patys iš burnos išsprūsta, draugas armijos vade.
Ko tik nepasakai įsikarščiavęs. Ir pats neužsigaudavau, kai gir­
dėdavau, ir kiti tegu už tai neužsigauna! — niūriai, su įsitikini­
mu, kad jis teisus, atsakė Kirpičnikovas.
— Nežinau, iš ko tu pats tokius žodžius girdėjai,— tarė Ser­
pilinas, ir jo skruostai ėmė trūkčioti.— Iš manęs negirdėjai ir,
kol tave gerbiu, neišgirsi. O tu, geriausio armijos korpuso va­
das, spteiidžiant iš tavo pašnekesio, savo divizijų vadų ne­
gerbi.
— Kodėl negerbiu? Talyziną aš kaip tik gerbiu,— atsakė Kir­
pičnikovas.
— Kaipgi čia išeina — gerbi ir šlovę plėši?
— Ne kasdien taip, draugas armijos vade.
— O jei ne kasdien, tai, vadinas, galima pakęsti? Matyt, ne­
suprantam vienas kito.— Serpilinas atsisėdo už stalo. Klok nau­
jienas, šiandien tu dienos didvyris.
Kirpičnikovas išskleidė žemėlapį ir ėmė raportuoti.
— Jeigu nepaisysime Talyzino atsilikimo, tai korpuso reika­
lai klostosi gerai. Jau antrame placdarme įsitvirtinom už Dnep-
ro ir ką tik užgrobėm trečiąjį.
— Ar aviatoriams pranešėt apie tą trečią placdarmą? — tuoj
paklausė Serpilinas.
Kirpičnikovas akimirką sutriko, bet paaiškino, kaip viskas
buvo. Pasirodo, ne jis pranešė aviatoriams apie tą trečiąjį plac­
darmą, o aviatoriai — jam. Grįždami po puolimo, pamatė, kad
mūsiškiai dar vienoj vietoj keliasi per Dneprą, ir tuoj radija-
vo savo vadovybei. O šturmo divizijos vadas pranešė korpusui.
— Bravo vyrai! — pagyrė Serpilinas.— O kiek tu savo pir­
mąjį placdarmą, šiaurinį, per tą laiką išplėtei?
Kirpičnikovas parodė žemėlapyje kiek.
— Kol kas ne per daugiausia.
— Vokiečiai smarkiai spaudžia. Jeigu ne šturmuotojai — nu­
blokštų atgal.
Iš tolesnio raporto paaiškėjo, kad vienas aviacijos divizijos
štabo karininkas dar rytą persikėlė į placdarmą, sėdi ten, už
Dnepro, su savo racija ir nukreipia lėktuvus į taikinį.
— Bravo vyrai!—pakartojo Serpilinas, tai išgirdęs. O tu,
Aleksejau Nikolajevičiau, šturmuotojais, žinoma, pasikliauk,
bet ir pats nežiopsok.
— Mes nežiopsome,— tarė Kirpičnikovas.— Sunkioji artileri­
ja— du pulkai,— jis pasakė pulkų numerius,— remia placdar­
mą iš šio kranto, dvi prieštankinių pabūklų baterijas pontonais
pergabenome tenai, už Dnepro, ir tankų kuopą keliame. Kol kas
nepatvirtintos žinios, bet manau, ir jie jau tenai.
— Sincovai,— pašaukė Serpilinas,— imk „Viliuką", važiuok
atgal iki posūkio į Gusiovką. Pontoninių tiltų batalionas jau
turėtų eiti šiuo keliu. Kai tik sutiksi priešakines mašinas —
ieškok vado! Batalionas tegu traukia Ręstos link, o vadas —
pas mane...— Atskirasis pontoninių tiltų batalionas, kurį žadė­
jau rytą, už pusvalandžio bus tavo žinioje,— tarė Serpilinas
Kirpičnikovui, kai išėjo Sincovas.— Ką manai su juo daryti?
 — Jau apgalvojome,— atsakė Kirpičnikovas.— Septintame ki­
lometre už Kęstos, kur mūsų ir vokiečių ribos visai susieina,
laikau parengtą tankų kuopą, prieštankinių pabūklų divizioną
ir kuopą automatininkų ant „studebekerių". Duosiu visa tai
pontonininkams kaip priedangą, ir tegu veržiasi tiesiai placdar­
mo link.
— O žinai, kad taip bus geriausia,— tarė Serpilinas.— Prie­
dangą iš oro esi numatęs?
— Esu numatęs, bet su aviatoriais dar nesuderinau, kol ne­
turiu rankose to tiltų bataliono.
— Sprendimas teisingas, — pagyrė Serpilinas. — Batalionas
stiprus, iki vakaro turi nutiesti pirmą tiltą per Dneprą. O rytoj
iki vidurdienio — antrą. Tavo uždavinys — per naktį perkelti
bent ketvertą pulkų. Iki septintos ryto pasirūpinsi, kad tiltu
praeitų armijos judrioji grupė, kurią šiuo metu baigiame for­
muoti. Norim kirsti į vokiečių užnugarį, apeidami Mogiliovą.
Žiūrėk žemėlapiu. Štai riba už Dnepro, kurią tu privalai pa­
siekti lygiai septintą. Judriajai grupei neturi nė plaukelis nu­
kristi iki tos ribos. Kad ji čia ateitų už tavo nugaros, parako
neuosčiusi! O toliau — jos reikalas. O tu su visom trim divizi­
jom eisi tiesiai Berezinos link. Tavo tikslas — Berezina. Jeigu
Talyzinas vėl užgaištų, tegul placdarmų nebeužiminėja, perga­
benk jį jau užgrobtomis perkėlomis. Ir skubėk! Jei tavo kaimy­
nas iš kairės iki nakties nepasieks Dnepro, perspėju — jį taip
pat imsim permetinėt per tavuosius placdarmus. Ir armijos re­
zervą irgi per tavo tiltus paleisiu...
— Taip... — Kirpičnikovas net galvą pasikasė.
— Pakaušį krapštai? — šyptelėjo Serpilinas.— Kam daug duo­
ta, iš to ir reikalaujama. Ko tau nedavėm? Visko davėm. Tiltų
batalioną davėm. Tankų batalioną pridėjom, savaeigių pulką
iš rezervo — tau! Visa šturmo divizija tau — ir daugiau nie­
kam— darbuojasi. Turim teisę ir iš tavęs pareikalauti...
— O aš ir neprašau nuolaidų, draugas armijos vade,— savi­
meiliškai atkirto Kirpičnikovas.— Galvoju, kaip geriau įvykdyti.
— Ką gi, galvok, tai naudinga,— pasakė Serpilinas.— Ir tegu
tavo štabas pagalvoja, ir grafiką tegu sudaro, kad visokie grioz­
dai, kurių anam krante kol kas nereikia, kelio neužgrūstų. O aš
tuo tarpu į savo štabą paskambinsiu.
— Leisite eiti, draugas armijos vade? — paklausė Kirpični­
kovas.
Serpilinas linktelėjo. Suprato, kad korpuso vadas nori kuo
greičiau duoti neatidėliotinus savo nurodymus.
Kirpičnikovas išėjo, o Serpilinas paskambino Boiko.
 Boiko raportavo apie padėtį. Raporte buvo neaiškumų: tarp
Basios, Ręstos ir Dnepro vokiečiai vienomis kryptimis traukėsi,
o kitomis — atkakliai kovėsi. Mūsų prasiveržusių dalių užpa­
kalyje susidarė rėžiai. Tačiau netgi ši painiava liudijo, kad puo­
limas plečiasi.
Nuo savo reikalų Boiko perėjo prie kaimyninių armijų. Kai­
mynas iš dešinės vykdo žvalgomąsias kautynes, bet vokiečiai
prieš jį tebestovi kaip įbesti — nesitraukia. Kaimynas iš kai­
rės sėkmingai puola. Fronto vadas skambino iš tenai, teiravosi
Serpilino, bet, sužinojęs, kad jis kelionėje, pasitenkino pokalbiu
su Boiko. Įsakė pranešti armijos vadui, kad nors pagrindinį
smūgį kerta jis, kad neišeitų taip, jog Mogiliovą užims kaimy­
nas.
— Keikėsi ar tik šiaip žodžiavosi? — paklausė Serpilinas.
— Kol kas, kiek supratau, žodžiavosi. Bet, jeigu neįvykdy-
sim dienos užduoties, bus ir keiksmo.
— Pasistengsim jam neduot tokios galimybės,—nusijuokė
į rageli Serpilinas. Ir paklausė, kaip judriosios grupės reikalai.
Boiko, niekad nepraleidžiąs progos duot suprasti, kad apie
kai kuriuos dalykus jam nereikia priminti, atsakė, jog visi ke­
lyje ir iki ryto šeštos, kaip įsakyta, bus ten, kur įsakyta. Iš
111-sios divizijos paimtas Iljino pulkas. Jis taip pat kelyje.
— Duokite raštišką įsakymą tankisto vardu,— tarė Serpilinas.
— Jau padaryta.
— Išsyk nurodykite ne tik artimiausią, bet ir tolesnį užda­
vinį.
— Nurodytas ir artimiausias, ir tolesnis.
— Įrašykite laiką, kada tankai įvedami į prasiveržimo spra­
gą,— rytoj lygiai septintą. Ir pasiųskite pas juos su šiuo įsa­
kymu Durdyjevą.
Durdyjevas buvo armijos žvalgybos skyriaus viršininko pa-
vaduotoj as.
— Tegul manęs laukia tenai, atvyksiu ne vėliau kaip aš­
tuonioliktą ir pats pasikalbėsiu su vykdytojais.
— Aišku,— atsakė Boiko.— Kur būsite ir kada grįšite?
— Iš čia — pas Mironovą. Paskui į judriąją grupę, iki dvi­
dešimtos valandos grįšiu. Perspėk, kad artileristas ir inžinie­
rius būtų vietoje. Iškart imsime ruoštis rytdienai. Kur Zacha­
rovas?
— Pas Mironovą.
— Jei paskambins — pranešk, kad ir aš ten būsiu. Tegul pats
sprendžia, ar manęs laukti, ar važiuoti toliau.
Kirpičnikovas, vos tik pasibaigus pokalbiui, įėjo ir pasiūlė
papietauti: atvežė pietus.
■— Anksti. Papietausiu pas Mironovą.
 Diena išsigiedrijo, ir Serpilinas, išėjęs j lauką, staiga paste­
bėjo, kad vadavietei parinkta nepaprastai graži vieta: už jos
žaliame slėny teka upė, o ant apkasais išrausiotos geltonų smil­
čių kalvos — tartum žvakės, jaunos, tiesios pušys.
— Net gaila, kad tokią vadavietę reikės greit palikti! —•
pasakė Serpilinas Kirpičnikovui ir nežymiai šyptelėjo.— Jeigu
žadi rytoj toli už Dnepro nueiti, tai tikriausiai ir pats tenai
persikraustysi?
Kirpičnikovas kol kas nebuvo žadėjęs rytoj nueiti toli už
Dnepro, bet ką tu žmogus atsakysi armijos vadui?
— Tikrai taip, draugas armijos vade. Atvažiuokite, pasitik­
sim jus už Dnepro.
Serpilinas dar kartą giliai įkvėpė pušų aromato, ir jam kilo
noras čia kiek užtrukti, papietauti, kaip siūlė Kirpičnikovas.
Bet pasirodęs Sincovas ir majoras su pionieriškais kirvukais
antpečiuose sulaikė nuo pagundos.
— O štai ir tiltų tiesėjas! —tarė jis.
Mažutis, juodbruvas, akiniuotas pionierius grebluota greita­
kalbe atraportavo, kad jis, atskirojo dvidešimt devintojo pon-
toninių tiltų bataliono vadas majoras Gorelikas, armijos vado
įsakymu atvyko.
— Kad pats atvykai — gerai. Sveikas atvykęs,— tarė Serpili­
nas, spausdamas pionieriui ranką.— Bet sakyk, kur jūsų bata­
lionas kapstosi? Juk pats vienas, be bataliono, mums tilto per
Dneprą nepastatysi?
— Leiskit nesutikt, draugas armijos vade, ne kapstomės,
o žygiuojam, kaip įsakyta. Ręstos ribą įsakyta pasiekti lygiai
tryliktą, o dabar be dvidešimt.— Majoras atraite rankovę ant
apžėlusios juodais plaukais rankos ir taip piktai stuktelėjo į stik­
lą pirštu, tartum būtų reiškęs papeikimą Serpilinui už jo netei­
singumą.— Ogi antai mano priešakinė mašina,— pralinksmėjęs
pridūrė jis, rodydamas ranka į iššliaužiantį iš už posūkio sunk­
vežimį su pontonu.
■—Vadinas, atvirkščiai, pralenkiant grafiką,— tarė Serpili­
nas. Jam patiko, kad majoras taip drąsiai kalbasi su juo.
— Tikrai taip, pralenkiant, draugas armijos vade.
— Na ką gi, Aleksejau Nikolajevičiau,— kreipėsi Serpilinas
į Kirpičnikovą,— vadinas, tavo žinion pereina majoras Go­
relikas su savo batalionu. Vyresnybės, kaip žiūriu, nesibaido,
tikėsimės, kad ir Dnepro neišsigąs. Ir vokiečių ugnies taip
pat.— Ir jau be šypsenos, rimtai pasakė pionieriui:— Korpuso va­
das duos visus jums reikalingus įsakymus, o mano linkėjimas —
perduokit jį savo pionieriams — atsisveikinant toks: artimiau­
siu metu turite būti prie Dnepro, iki nakties — vienas tiltas, ry­
tą — antras. Padarysite — visa armija bus dėkinga, nepadarysi­
te— visą armiją apvilsite!
— Aišku, draugas armijos vade.
— O dabar važiuojam,— tarė Serpilinas.
— Leiskite sužinoti jūsų maršrutą, kaip važiuosite? — pa­
klausė Kirpičnikovas, eidamas su Serpilinu prie „Viliuko".
— Važiuosiu pas Mironovą. Jo ruožu — gali nesirūpinti,
o į tavąjį — turėdami omenyje tavo pranešimą, kad pasistūmė!
į priekį — nuvažiuosiu. Korpuso vadu įpratau tikėti; adjutantas
žemėlapyje pažymėjo, kur tu, o kur vokiečiai.
Keliukas, kuriuo Serpilinas ir Kirpičnikovas važiavo pas
Mironovą, vingiavo pagal Ręstą ir po pusvalandžio atvedė prie
antros perkėlos. Čia tilto keliamoji galia buvo menkesnė, ir
jis braškėjo po pabūklų ratais.
Serpilinas stabtelėjo prie perkėlos, pasišaukė artilerijos pul­
ko vadą, išklausinėjo jį, kada, iš kurio punkto vyksta ir kur bei
kada įsakyta atvykti, ir, patenkintas atsakymu, nuvažiavo to­
liau.
Kelias, iš pradžių ėjęs pagal krantą, vis labiau krypo į va­
karus, aplenkdamas miško masyvą. Tolumoje, iš dešinės, irgi
juodavo miškas. Sprendžiant pagal žemėlapį, liko nebe daug
iki to vieškelio, kuriuo turėjo žygiuoti persikėlusi per Ręstą
Talyzino divizija.
O kelias suko vis dešiniau, tolimo miško link. Iki šiol iš pie­
tų ir vakarų girdėjosi tik tolimas artilerijos gausmas. O dabar
pasigirdo artimi ir dažni tankų pabūklų šūviai. Paskui keletas
šūvių iš „keturiasdešimtpenkinių", dar keletas šūvių iš tankų
pabūklų ir nedarnus, pakrikas „eresų" gaudesys. O dar po ke­
lių minučių, ir ten, priešaky, sunkiai, su atatranka, ėmė šau­
dyti mūsų 122-jų milimetrų patrankos.
— Draugas armijos vade,— tarė Prokudinas, žiūrėdamas į že­
mėlapį,— gal pasukim? Čia kairiau dar vienas lauko kelias...
— Jei reikės, ir visai atgal pasuksim,— atsakė Serpilinas.—■
Tokia sudėtimi su vokiečiais nekariausim. Nėra kuo!— Ir, at­
sakydamas į klausiamą Gudkovo žvilgsnį, linktelėjo, kad va­
žiuotų toliau.—-Matyt, atsitiko kažkas ypatingo. Tuoj į vieškelį
įvažiuosim, bus aišku.
Tačiau dabar važiavo, akylai žvelgdamas į tolį ir įsiklausyda­
mas į šūvius.
Keliukas įsirėmė į suardytą tiltą per upelį. Reikėjo pasikne-
binėti dešimt minučių, kol visi trys „viliukai" persikraustė į kitą
krantą. Ir beveik iš karto įvažiavo į vieškelį.
Arti nebešaudė, vėl girdėjosi tik tolimas gausmas. Vieškeliu
į vakarus traukė sunkioji artilerija.
 ■— Paklausk juos, kiek jie nutolę nuo upės? — įsakė Serpi­
linas.
Sincovas iššoko iš „Viliuko" pasiklausti ir kartu pasiteiravo,
kokia tai dalis. Jis jau buvo pratęs: kur ir ką sustabdytum,
sau pasižymėti, kieno ūkis, kuriuo metu ir kurioj vietoj susi­
tiko. Vėliau, vakare, grįžęs į vadavietę, Serpilinas pats žiūri­
nėdavo šias adjutanto pastabas: kur, kada ir su kuo buvo susi­
tikę per dieną. Ir vargas tam, pagal kurio pranešimus išaiškė­
davo, kad jo dalys tokią ir tokią valandą buvo ne toj vietoj,
kuria žygiavo iš tikrųjų. Popieriuje vienaip, o tikrenybėje —
kitaip! To Serpilinas niekam neatleisdavo, ir net, jei viskas ei­
davos! gerai, vis tiek negailestingai išbardavo už neteisingą
arba netikslų pranešimą. Beje, jis nė nematė skirtumo tarp tų
dviejų žodžių. Sakydavo: kas netikslu, tas ir neteisinga! Apy­
tikriai pranešimai pirmoji kvailų sprendimų priežastis. Jei neži­
nai tikros savo dalių padėties, turėk drąsos pranešti: „Nežinau,
bet pasistengsiu sužinoti!" O jeigu nežinodamas dediesi žinan­
čiu, tai dar neaišku, kur baigsis tavo melas, nes visi, kurie
patikės tavo melu, vis toliau apgaudinės vienas kitą, patys to
nežinodami!
Sincovas grįžo ir atraportavo, kad iki upės šeši kilometrai,
ir dar pridėjo pulko numerį.
Serpilinas patenkintas linktelėjo: pulkas buvo ten, kur jam ir
reikėjo būti,— ir paliepė Gudkovui važiuoti link perkėlos.
Vos tik pasuko į rytus, priešais juos išniro lenkiantis ar­
tileristus „Viliukas“. Jo vairuotojas spaudė tokiu greičiu, jog
vos nesusidūrė į kits kitą bamperiai.
Pamatęs armijos vadą, iš „Viliuko" iššoko pulkininkas. Pasi­
rodo, jis pats sėdėjo prie vairo ir ėmė taip painiodamasis ra­
portuoti Serpilinui, jog galėjai pamanyti, kad jis girtas.
— Palikt,— pertraukė Serpilinas, pažinęs, kad tai Zemskovas,
Talyzino divizijos štabo viršininkas, šiaip žmogus susivaldan­
tis.— Kodėl pats už vairo? Gal įsakymas jums negalioja?
•—■ Draugas armijos vade, pats sėdau už vairo, norėjau apsi­
raminti, kol nuvažiuosiu.. .— visai persimainęs, kone rėkte iš­
rėkė Zemskovas.
— Susitvarkykit ir raportuokit, kas atsitiko,— tarė Serpilinas
ir išlipo iš „Viliuko" ant kelio.
Zemskovas pasitaisė ant plikos galvos kepurę, nustūmė at­
gal užslinkusį ant pilvo pistoletą ir jau buvo praveriąs burną
raportuoti, bet Serpilinas vėl jį sulaikė:
— Sagą...
Zemskovas nežiūrėdamas kilstelėjo ranką ir užsisegė apy­
kaklės sagą.
 — Dabar raportuoti...
— Draugas armijos vade, divizijos vadą nukovė.. . Ir, nuri­
jęs seilę, pridūrė: — Ką tik. . .
•— Tenai? — rodydamas pirštu atgal, į kelią, paklausė Ser­
pilinas. Jis jau sunerimo, kai išgirdo, kaip nedarniai, pakrikai
šaudė „eresai". Ir šis sąmonėn įstrigęs nedarnus šaudymas da­
bar privertė pagalvoti, kad divizijos vadas nukautas kaip tik
tenai, ne kur kitur.
— Tiesiai ant kelio, draugas armijos vade. „Ferdinandai" už­
puolė iš miško... Pranešė, kad sviedinys tiesiogiu taikymu.
Važiuoju tenai.
— Korpuso vadui pranešėt?
— Taip, pranešiau. Gavau įsakymą laikinai eiti divizijos va­
do pareigas.
— Kiek nuo čia? — paklausė Serpilinas.— Pustrečio?
— Taip, vade.
— Važiuosim kartu. Apsigręžkit, Gudkovai,— Serpilinas pasi­
suko į Sincovą: — Kaip tik tą šaudymą mes ir girdėjom. Pasi­
slinkit, priimkit pulkininką.
— Žemėlapį turit? — paklausė jis Zemskovą, „viliukui" jau
pajudėjus.,
— Taip, turiu.
— Raportuoti apie situaciją galėsite?
— Galėsiu. Visą paskutinę situaciją žinau.
— Situaciją žinote, o divizijos vadas pas jus nukaunamas
tiesiai ant kelio... Raportuokite. — Serpilinas atsivertė plan­
šetę.
Tačiau po tokių Serpilino žodžių — „divizijos vadas pas jus
nukaunamas tiesiai ant kelio“ — Zemskovas susigriebė, kur jis
veža armijos vadą, ir, užuot raportavęs, pasakė:
— Draugas armijos vade, situacija neaiški, prašau sustoti.
Aš jums čia atraportuosiu. Ir vienas nuvažiuosiu.
— Tai viskas aišku, tai viskas neaišku,— piktai tarė Serpili­
nas.— Kas neaišku, nuvažiavę išaiškinsim. O kol kas raportuo­
kite tai, kas jums aišku.
Zemskovas, kaip pridera, ėmė raportuoti apie situaciją, pra­
dėdamas nuo dešiniojo flango, ir vis labiau atsitokėdamas nuo
to įprasto mechaniškumo. Iš jo raporto darėsi aišku, kad divi­
zijos padėtis nuo ryto pakrypusi geron pusėn, toliau žygiuojama
Dnepro link trim keliais iš karto.
Po kelių minučių privažiavo įvykio vietą. Kelias toliau niro
į mišką. Iš pradžių abipus jo pasirodė nedidelės giraitės, paskui
atsivėrė krūmų prižėlusi įlomė, už kurios jau dunksojo didelis
miškas. Čia viskas ir įvyko.
22. Paskutinė vasara 337
 Griovyje gulėjo apvirtusi keturiasdešimt penkių milimetrų
patranka. Antroji patranka, kurios šūviai, matyt, ir girdėjosi
iš tolo, stovėjo kelio pakraštyje. Jos buvo numuštas skydas.
Vidur kelio juodavo duobė. Į stovintį prie duobės sunkvežimį
buvo baigiama guldyt sužeistuosius. Čia pat ant kelio mindži­
kavo jaunesnysis artilerijos leitenantas ir pėstininkų kapitonas,
pirmasis prišokęs prie „Viliuko", kai iš jo išlipo Serpilinas.
Kapitonas atraportavo esąs bataliono vadas.
— O kur divizijos vadas? — žvalgydamasis kaip gyvo žmo­
gaus paklausė Serpilinas.
•— Kol kas antai... — tarė kapitonas ir parodė ranka į šalį.
Tenai, užžėlusiame žole griovyje, susirietęs sėdėjo kažkoks žmo­
gus, o šalia jo gulėjo ryšulys. Trumpas. Kažkas suvyniota į pa­
juodusią, peršlapusią palapinsiaustę.
— Sudėjom... — pratarė kapitonas, kai Serpilinas perėjo per
kelią ir įsmeigė akis į tą palapinsiaustę.
Sėdintis šalia ryšulio ąmogus atsistojo ir iš lėto kariškai iš­
sitempė. Tai buvo nebejaunas, kokių keturiasdešimties metų
leitenantas sustingusiu negyvu veidu. Sincovas pažino Talyzino
adjutantą, su kuriuo jis kadaise žiemą prie Sliudiankos rinko
po kautynių iš sniego sužeistuosius.
— Tiesioginis pataikymas,— tarė kapitonas.
Serpilinas linktelėjo ir apžvelgė kelią. Jis jau buvo paste­
bėjęs ant jo kraujo žymes. Tačiau dabar atsigręžė ir pažiūrėjo
dar kartą. Paskui pasisuko į tai, kas buvo suvyniota palapin-
siaustėn, ir paliepė leitenantui:
■— Atidenkit...
Sis pasilenkė ir, paėmęs už palapinsiaustės kampų, atmetė
juos į šalis.
Talyzino paprasčiausiai nebebuvo. Buvo jo atminimas, bet
nieko, kas galėtų priminti apie jo egzistavimą žemėje, jau ne­
bebuvo.
Serpilinas nusiėmė kepurę ir gal pusę minutės pastovėjo ty­
lomis, žiūrėdamas į tą priešais jį atvyniotą ryšulį. Paskui tarė:
— Uždenkit...— Užsidėjo kepurę ir pasisuko į kapitoną: —
Buvot čia įvykio metu?
— Taip, buvau, draugas armijos vade.
— Raportuokit!
Iš raporto ir pulkininko Zemskovo papildymų išaiškėjo tai, ką
ir galima buvo numanyti. Po susitikimo su Serpilinu Talyzinas
važinėjo iš vienos vietos į kitą, ragindamas puolančius dalinius.
Jis ir t>e to buvo visur pagarsėjęs savo narsumu, bet susitiki­
mas su Serpilinu ir nemalonus pokalbis su korpuso vadu, ma­
tyt, jį dar labiau įkaitino. Pirmąją dienos pusę jis darė, ką tik
įmanydamas divizijos žygiuotei pagreitinti,— ir pagreitino. Ir,
tuo patenkintas, nusprendė dar paspartinti: įsakė einančiam
paskui priešakinį dalinį pulkui eiti tiesiog žygio kolonoje.
Taip ir žygiavo. Pulko vadas, jei šalia nebūtų buvę vyresny­
bės, tikriausiai būtų pats ėmęsis apsaugos priemonių, tačiau di­
vizijos vadas ne tik reikalavo sparčiau žygiuoti, bet ir pats
ėjo drauge su kolona. Todėl reikiamų apsaugos priemonių ir
nebuvo imtasi.
Iš pradžių Talyzinas ėjo su pirmuoju batalionu, drąsino ir
skubino kareivius. Ir tai niekam nebuvo naujiena, visi žinojo
jo įprotį žygiuoti pėsčiomis tai su viena, tai su kita kolona.
Paskui perėjo į antrąjį batalioną, paskui į trečiąjį, šitą. Ėjo
bataliono kolonos priešakyje ir kalbėjosi su bataliono vadu,
kai į proretmę tarp didžiojo miško ir giraitės staiga iš krūmų
išniro trys „ferdinandai" ir atidengė ugnį. Batalionas sugulė,
Talyzinas įsakė nukreipti prieš tankus kolonos patrankas. Vie­
ną, nespėjusią apsisukti, „ferdinandas" sudaužė tiesioginiu pa­
taikymu, o antroji spėjo paleisti keletą šūvių. Talyzinas pats
pripuolė prie jos ir pats ėmėsi koreguot šaudymą — vokiečių
sviedinys pataikė tiesiai į skydą.
Bataliono ariergarde važiuojančių „katiušų" tarnybos pama­
tė įvykį ir atidengė ugnį į „ferdinandus". Šaudė nesutartinai,
nes žygiavo su intervalais. „Katiušų" salvės nekliudė vokiečių,
tik juos išgąsdino. „Ferdinandai" smuko į mišką.
Artilerija, einanti už „katiušų", šaudė jau pavymui.
Mūšio rezultatas — septynetas sužeistų ir vienas nukautas
vietoje — divizijos vadas. O „ferdinandus" dar reikės gaudyti
ir sunaikinti nuo žemės arba iš oro.
Zemskovas raportavo, kad, išvažiuodamas čionai, jis susiskam­
bino su nuėjusiu į priekį tankų batalionu — davė jam „ferdinan-
dų" koordinates, taip pat pranešė jas aviatoriams. Tai išgirdęs,
Serpilinas įdėmiai pažvelgė į jį: nepaisydamas pergyvento su­
krėtimo, Zemskovas neužmiršo kuo greičiau padaryti visa, kas
būtiniausia. Toks žmogus, matyt, sugebės vadovauti divizijai.
— Vykitės savo batalioną,— paliepė Serpilinas kapitonui.
— Klausau, draugas armijos vade. Aš tik laukiau... — Ka­
pitonas jautėsi kaltas, bet Serpilinas jį pertraukė:
— Vykitės batalioną ir tuojau imkitės apsaugos priemonių.
— Jau padaryta, draugas armijos vade.
— Jau... Brangiai atsieina tokie „jau". . . Galite eiti. — Serpi­
linas pasisuko į Zemskovą: — Ką manote daryti su divizijos
vado. .. — norėjo pasakyti „kūnu", bet pasakė: — palaikais?
— Dar negalvojau, draugas armijos vade...
 — Ir negalvokit, čia mūsų rūpestis. Išskirkit sunkvežimį ir
duokit palydovus. Tegul sutvarko viską, ko reikalauja medikai,
visus iu formalumus, o paskui prisistato armijos užnugario vir­
šininkui, iis iau turės nurodymus. O jums reikia eiti pirmyn,
imti Momliovo Dienos užduotį žinote?
■—■ Taip, žinau.
Serpilinas padarė pauzę. Ji reiškė: maža pasakyti „žinau",
reikia dar ir pakartoti dienos užduotį. Zemskovas pakartoto.
— Teisingai,— tarė Serpilinas,— Ir padaryti liko dar daug,
kitaip iki nakties Dnepro nepasieksite. Imkite diviziją į savo
rankas. Parodykit, ką sugebate!
Ir pažvelgė į Zemskovą, be dž'augsmo atsakiusį: „Supratau
jus!", ir uždėjo jam ranką ant peties.
— Ir aš jus supratau. Ne tokią valandą reikėtų imtis va­
dovauti divizijai, bet čia mes nieko negalim padaryti, užimame
postą, kada karas isako!
Serpilinas sėdo į „Viliuką" ir nuvažiavo atgal prie Ręstos,
priešais vis tebetraukiančią iš tenai artileriją.
Sincovas, sėdėdamas užpakaly, matė jo plačią pakumpusią
nugarą.
Susisupęs palapinsiauste ir sunėręs po ja rankas, Serpilinas
važiavo ir galvoio apie tai, kam neturėjo nei laiko, nei teisės
tenai, ant plento. Tikriau sakant, pagalvojo ir tenai, bet atidėjo
tas mintis, kaip ne laiku atėjus;as, neturinčias nieko bendro
su tuo, kas buvo jam svarbiausia ir ką jis turėjo įvykdyti. Ir
pats šisai nėr lipus metus išsiugdytas sugebėjimas atidėti, nu-
brukti i šąli lendančias į galvą, bet nesavalaikes mintis, kurias
galima palikti „vėlesniam metui", buvo vienas pagrindinių
bruožų jo tikrai kariškoj natūroj, ir tas bruožas buvo kur kas
svarbesnis už mitrumą ir karišką laikyseną, kurie visų pirma
krinta i akis, pamačius kariški.
Pirmaii sukrėtimą dėl netikėto Talyzino žuvimo, kaip pa­
prastai. nustūmė į šalį neatidėliotinos mintys: divizija įgavo tem­
pą ir turėio žvgiuoti toliau. Tai, dėl ko Talyzinas paaukojo tiek
pastangų, turėio nenutrūkti, ir jam mirus — atvirkščiai! Antraip
jo mirtis būtų dar beprasmiškesnė. Netgi įsakymą išsiųsti Taly­
zino palaikus tiesiai į armijos užnugarį Serpilinui padiktavo
noras pastūmėti pirmyn diviziją ir jos naująjį vadą, priversti
juos galvoti apie tai, kas bus priešaky, o ne apie tai, kas įvy­
ko. Neleisti jiems apie tai dabar galvoti. Vėliau pagalvos!
Talyzinas iš prigimties buvo užsidarėlis ir iš pirmo žvilgsnio
sudarydavo mažai išsilavinusio žmogaus įspūdį, tačiau iš tikrų­
jų jis buvo gerai apsiskaitęs, išmanė tarnybą ir savo divizijai
vadovavo nors ir ne be klaidų, bet sąžiningai: neišpūsdavo lai-
mėjiinų ir neslėpdavo nesėkmių. Ir apskritai, kaip įsitikino
Serpilinas, tai buvo labai doras žmogus.
Šiandien rytą Serpilinas nė minties tokios neturėjo, kad Ta-
lyzinas veidmainiauja ar tuščiai lūkuriuoja. Tik užklupo jį to­
kiu nelemtu metu — kiekvienas žmogus turi pamiegoti bent po­
rą valandų per parą, nors jis ir divizijos vadas!
Dabar, kai Talyzinas žuvo, Serpilinas prisiminė rytmetinį pa­
šnekesį su juo: ar nepasakė jam ką nors ne taip, kas žmogų
būtų pastūmėję į pražūtį. Ne, nepasakė! O ir Kirpičnikovas, ne­
paisant jo rėksmingo stiliaus, teisingai iš jo reikalavo veiksmų.
Na, sakysim, nebūtų jo išplūdęs Kirpičnikovas, tai argi jis
nebūtų puolęs pirmyn t Vis tiek būtų puolęs. Ne dėl to plūdi­
mo, o dėl sąžinės! Ir ne pirmas kartas jam visa tai. Velniaižin
po kokį pragarą landžiodavo, bet likdavo gyvas.. .
Žinoma, kada žmogus žūsta, tuo labiau tavo pavaldinys, nori­
si, nors jau po laiko, kad prieš mirtį būtum jį pagyręs, o ne
baręs. O jeigu paskutinįkart barei — nors ir su reikalu,— pas­
kui, po mirties, vis tiek atrodo, kad reikėjo pasakyti jam ką
nors kita. ..
— Sincovai!
Serpilinas taip ilgai tylėjo, jog atrodė, kad tylės visą kelią.
Sincovas net krūptelėjo.
— Klausau jūsų, draugas armijos vade!
— Kai dirbai operatyviniame skyriuje, ar lankydavaisi pas
Talyziną?
— Daug kartų.— Sincovas pagalvojo, kad Serpilinas nori kaž­
ko paklausti apie Talyziną.
Bet Serpilinas nieko nepaklausė. Patylėjo ir pasakė:
— Gaila netekti divizijos vado. Bet kaip kariui, tokia mirtis,
galima sakyt, graži! Kovos poste. Nespėjus nė pagalvot apie
mirtį. Paskutinę akimirką galvojo, kaip čia vokiečiui į šoninį
šarvą sviedinį pasiųsti. O to, kurį mudu matėme, kuris į kapą
guldomas, pats žmogus to jau nemato! Blogiau, kada karas pa­
lieka žmogui laiko pagalvoti, kad jis miršta, o darbas neuž­
baigtas.—Ir dabar, kai Sincovas jau nebesitikėjo, staiga pa­
klausė:— Sakaisi gerai pažinojęs Talyziną? Na ir koks, tavo
manymu, jis buvo?
— Iš visų divizijų vadų, pas kuriuos man teko važinėti, pats
drąsiausias.
— Drąsa pasižymėjo, čia tiesą sakai,— pratarė Serpilinas ir
vėl nutilo.
Jis žinojo apie Talyziną tai, ko nežinojo ir neprivalėjo žinoti
Sincovas, ir dėl to jis matė Talyzino drąsą kitoj šviesoj, negu
Sincovas.
 Niekas armijoje, išskyrus Serpiliną ir dar trejetą ar ketvertą
žmonių, nežinojo apie divizijos vadą Andrejų Andrejevičių Ta-
lyziną, kad tai tas pats žmogus, kuris keturiasdešimt pirmųjų
metų liepos mėnesį drauge su keletu kitų generolų buvo ati­
duotas Vakarų fronte tribunolan. Talyzinas buvo apkaltintas
bailumu ir visišku nesugebėjimu vadovauti divizijai. Už tai jis
buvo nuteistas sušaudyti, o vėliau bausmė buvo pakeista de­
šimčia metų kalėjimo. Iš lagerio rašė laiškus, prašėsi į frontą,
keturiasdešimt antrųjų vasarą buvo paleistas į laisvę, pasiųstas
į frontą pulko vado pavaduotoju ir per pusantrų metų vėl tapo
generolu majoru, divizijos vadu ir netgi Tarybų Sąjungos Did­
vyriu.
Asmens byloje tos permainos atrodė tokios staigios, jog Ser­
pilinas net sunerimo. Tačiau, geriau pažinęs Talyziną, jis supra­
to, kad tai žmogus, nesugebantis gauti apdovanojimų ir laips­
nių už dyką. Kas žino, kaip ten jam atsitiko keturiasdešimt pir­
maisiais, kodėl ir kaip jis nesugebėjo vadovauti divizijai. Ta­
čiau tas atkaklumas, su kuriuo Talyzinas asmeniniu pavyzdžiu
rodė, ką reiškia nebijoti mirties, tas skrupulingumas, su kuriuo
jis raportuodavo apie savo nesėkmes, ir tas kartėlis, su kuriuo
jas pergyvendavo,— apie tai porą kartų referavo Zacharovui
Talyzino pavaduotojas politiniams reikalams, jaudindamasis dėl
divizijos vado gyvybės,— visa tai vertė Serpiliną galvoti, kad
tada, keturiasdešimt pirmaisiais metais, Talyzinas bent iš da­
lies vis tik buvo kaltas. Ir jis tai žinojo, ir negalėjo sau atleisti.
Kiti užmiršo, o jis ne.
Vieną kartą ko išsigąsti arba netekti pusiausvyros gali net
pats narsiausias žmogus. Kas galvoja kitaip, tas nepažįsta karo.
Kaipgi taip, nejau niekas visame Vakarų fronte ir nebuvo kaltas
dėl to, kas įvyko? Argi visi taip niekuo ir nenusikalto? O jei­
gu tu pats tuomet, prie Mogiliovo, nebūtum išsilaikęs, būtum
metęs pozicijas ir traukęsis,— kaip tada?
Dabar yra tokių, kurie, prisiminę keturiasdešimt pirmuosius,
sako: antai, girdi, Samsonovas Rytų Prūsijoj keturioliktais me­
tais patyrė pralaimėjimą, prisiėmė už tai atsakomybę — ir kulką
kakton! O daugelio mūsiškių kaltė buvo sunkesnė, bet paleist
sau kulką kakton trūko drąsos!
Atgaline data lengva kalbėti. Pasiųsti save anan pasaulin ne
taip sunku, jeigu ranka tvirta. Bet argi tas buvo tuomet svar­
bu? Svarbu buvo vokiečius sulaikyti! Sitam pasauly, o ne
anam.
Kol Talyzinas buvo gyvas, Serpilinui nebuvo atėję į galvą
jo paklausti: kaip jam ten atsitiko keturiasdešimt pirmaisiais?
Ar buvo dėl to kiek nors kaltas ir kaip pats žiūri į tai? O da­
bar, kai jis miręs, užėjo noras paklausti.
Bet ką jis būtų į tai atsakęs — dabar jau niekad nebesuži­
nosi. ..

Generolo Mironovo korpuso vadavietėje nebuvo. Išvažiavęs

į vieną diviziją kartu su Karo tarybos nariu ir turįs tuoj tuoj
grįžti.
— Jei greit parvažiuos, palauksim,— tarė Serpilinas.
Operatyvinio skyriaus viršininkas raportavo apie padėtį. Mi­
ronovo korpuso priešakiniai daliniai taip pat prasiskverbė iki
Dnepro, ir dabar jo link traukė pagrindinės jėgos.
— O patys iki rytojaus čia sėdėsite? — paklausė Serpilinas,
apžvelgęs stovintį visai prie kelio ilgą baraką, kuriame buvo
korpuso vadavietė. Čia anksčiau būta eksploatuojamo durpyno,
ir barakas, matyt, buvęs bendrabutis.
Operatyvinio skyriaus viršininkas atsakė, kad naujoji va­
davietė paruošta už septynių kilometrų nuo čia, už Ręstos, lau­
kiama tik sugrįžtant korpuso vado, kad jis duotų sutikimą per­
sikelti.
— Na, ten dar šiaip taip,— tarė Serpilinas.— O čia išsirinkot
vadavietei kažkokią lūšną. Žiemą dar būtų nieko, o dabar va­
sara— geresnės vietos neradot? Kaip jūsų ryšys su armija?
— Viskas tvarkoj. Šešioliktą generolui Boiko referavome
apie padėtį.
— Tai ir aš su juo pasikalbėsiu, kol Mironovas sugrįš.—
Serpilinas nuėjo pas operatyvinio skyriaus viršininką.
Barakas iš vidaus atrodė geriau, negu iš lauko. Bet kai Ser­
pilinas atsisėdo ant suolo ir nuvargęs atsišliejo barako sienos,
ten tarp lentų sušnarėjo žemės.
— Grigorijau Gerasimovičiau,— tarė Serpilinas, kai jį sujun­
gė su Boiko.— Padėtis pas Kirpičnikovą ir Mironovą man žino­
ma. Referuok, kaip pas Voroniną.
Boiko referavo apie padėtį kairiajame flange, o Serpilinas
sėdėjo, vis atsišliejęs sienos, ir jautė skausmą raktikaulyje.
„Velniai jį žino, neskaudėjo, neskaudėjo, o šiandien staiga su­
skaudo. Nuo važinėjimo, ar ką?"
Išklausęs pranešimo ir pasiteiravęs, kaip traukiama į priekį
artilerija, Serpilinas pasakė:
— Daugiau klausimų neturiu. Dabar manęs paklausyk...
Bet Boiko jį pertraukė:
— Pirma leiskit pranešti jums — fronto vadas vėl skambino
iš kairiojo kaimyno penkioliktą dešimt. Įsakė, kai tik jus su­
rasiu, sujungti su juo.
 — Lauksiu čia,— atsakė Serpilinas.— O dabar klausyk manęs.
Iš Kirpičnikovo jau žinai, kas atsitiko?
■— Žinau,— tarė Boiko.— Apie Zemskovą jau paskelbta įsa­
kyme.
— Kad paskelbei — gerai, o dabar reikia skubiai paruošt ki­
tą įsakymą. Antraštė —„Dėl apsaugos priemonių priešo perse­
kiojimo metu." Ir griežtai primink: nemažinant spartaus žygio
reikalavimų, paliekam galiot visus žvalgybos ir apsaugos reika­
lavimus. Kad tokios nutrūktgalviškos žygiuotės, kaip sumanė
Talyzinas, niekas daugiau neleistų. Ligi vakaro išsiuntinėsim
įsakymą, o kol kas įsakau žodžiu!
— Talyzinas pats kaltas,— tarė Boiko.— Kiek kartų jam bu­
vo sakyta!
Jo balse suskambo įnirtingas nesitaikstymas. Kažkada po kau­
tynių prie Sliudiankos, jisai siūlė nušalinti Talyziną nuo divizi­
jos vado pareigų.
Serpilinas susiraukė.
— Gal būt ir taip, Grigorijau Gerasimovičiau, bet netempki­
me jo iš ano pasaulio. Išvados išvadomis, jos bus įsakyme,
o suformuluosime kaip pridera, kad žuvo narsiųjų mirtimi. Aš
įsakiau jo palaikus nugabent į užnugario štabą. Nutaikyk mi­
nutę, paskambink užnugario viršininkui.
— Tuoj susijungiu,— atsakė Boiko. Ir staiga linksmai tarė:—
Kirpičnikovas ką tik pranešė: pontoninių tiltų batalionas jau
prie Dnepro, pradėjo tiesti naują tiltą.
— Puiku,— tarė Serpilinas ir susirūpinęs pridūrė: — Paskam­
bink aviatoriams, įsakyk dengti šią perkėlą kaip nieką kitą.
Ir zenitinių ten daugiau nukreipk! Dabar mums tai svarbiau­
sia! Šią perkėlą ir kitiems korpusams panaudosim.
— Aišku,— patvirtino Boiko.— Jeigu viską pasakėt, jungsiu
jus su fronto vadu.
— Ir iškart jam pranešk apie tiltą, kad man šio klausimo
nebeduotų! —Serpilinas padėjo ragelį, prisiminė, jog nepietavęs,
bet pietauti nebesinorėjo.
Į baraką įėjo korpuso vadas Mironovas ir Zacharovas, abu
aptaškyti purvais.
— Kurgi jūs taip? Mašiną, ar ką, patys stūmėte?
Zacharovas nusijuokė.
— Ėjome ten pas jį į divizijos stebėjimo punktą — durpynas,
takelis siauras, o vokiečiai tėškė miną. Kai smigo į pelkę — net
pūkštelėjo! Skveldromis neužkabino, o purvais — nuo galvos
iki kojų!
— Pūkštelėjo,— piktai pakartojo Serpilinas.— Talyziną prieš
pusantros valandos ant vieškelio, prie Vedenejevkos, tiesiogi­
 niu pataikymu taip pūkštelėjo, kad viską, kas liko, į palapin-
siaustę sutalpinom! Pūkštelėjo... — dar pikčiau pamėgzdė jis
Zacharovą ir, pasisukęs į Mironovą, pakartojo tai, ką jau buvo
sakęs Boiko dėl apsaugos taisyklių laikymosi vokiečių perse­
kiojimo metu.
Paskui paklausė Zacharovą:
•— Kaip divizijoje?
—■ Tarp priešakinių dalių ir pagrindinių jėgų, nepriėjus
Dnepro, dar šlaistosi vokiečių būriai su tankais ir šarvuočiais.
Bet iš stebėjimo punkto jau matėme Dneprą savo akimis, už
keturių kilometrų.
— Jums leidus, draugas armijos vade,— tarė Mironovas,—
aš dabar, jums girdint, paskambinsiu kitiems divizijų vadams,
išklausysiu jų raportus.. . O gal norėsite pats išklausyti?
— Ko man šokti pirma jūsų. . . Situacija nereikalauja. Ge­
riau mes su Karo tarybos nariu išeisim grynu oru pakvėpuoti,
nes jūs čia į kažkokį urvą sulindę!
Jiedviem išėjus, Zacharovas ėmė klausinėti Talyzino žuvimo
smulkmenų.
— Pats nebuvau, tik rezultatą mačiau.— Serpilinas pažvelgė
į akis Zacharovui.— Lyg nežinotum, kaip tai atsitinka. Nukau­
tas— vadinas, nukautas!—Ir kepštelėjo Zacharovui už palaidi­
nės rankovės.— Nusivalyk!
— Laukiau, kol apdžius. Tuoj nusivalysiu.
Zacharovas nuėjo prie savo ,,Viliuko", o Serpilinas, palydėjęs
jį akimis, vėl susirūpinęs pagalvojo apie tą miną pelkėtam dur­
pyne: „Pūkštelėjo..." Ir nepatenkintas patraukė nosimi:
— Kipšai jį žino, tą Mironovą, įsirengė SP vidur pelkės!
Visiems vasara viena, pas Kirpičnikovą pušynais kvepia, o pas
šitą — puvėsiais.
Jis apsižvalgė ir pasivadino stovintį, kaip paprastai, įsitem­
pusį, ne per toli ir ne per arti, už dešimties žingsnių, Sincovą.
— Klausau jūsų, draugas armijos vade.
— Rodos, mudviem dar arbatos buvo likę termose? Valgyt
nenoriu, o atsigerti reikia. Atnešk.
Sincovas atnešė iš „Viliuko" termosą. Kairiąja pirštinėta
ranka prispaudęs jį prie kūno, atsuko dangtelį, ištraukė kamš­
tį, perėmė termosą į dešinę ranką, o dangtelį vėl taip pat vik­
riai nrisuaudė prie kūno kairiąja ranka ir, įpylęs į jį arbatos,
padavė Serpilinui. Visa tai atliko greitai, bet Serpilinas įau ne
pirmą sykį pasijuto nepatogiai — lyg norėjosi padėti, lyg viską
padaryti pačiam.
Jis nugėrė keletą gurkšnių jau kiek ataušusios arbatos, ati­
davė tuščią dangtelį Sincovui ir, kol šis ėjo atgal į „Viliuką",
 pagalvojo: „Adjutantas lieka adjutantu. Nors pasiimdamas ir
žadėjau nepaversti tarnu, o tikrovėje be to „atnešk", „pa­
duok" niekaip neišeina. Vis dėlto nepakankamai atsižvelgiau
į jo invalidumą. Kad ir labai to nenorėdamas, vis tiek jį sta­
tai j nepatogią padėtį."
Zacharovas grįžo nusivalęs purvą, net batai blizgėjo.
— Dabar visai kas kita,— nusišypsojo Serpilinas.— Kaip nau­
jai užgimęs! Kur tu trauksi iš čia?
— Namo. Noriu išsikviesti užnugariečius, patikrinti, kaip
tiekiami šaudmenys. Šiandien tuo klausimu dar nepasidomė­
jau. O tu?
— Palauksiu čia. Batiukas įsakė laukt jo skambučio. O pas­
kui, važiuodamas namo, užsuksiu į judriąją grupę — ji miške,
į rytus nuo Zamošjės,— Serpilinas pažvelgė į laikrodį,— jau su­
telkta.— Ir, paėmęs Zacharovui už parankės, dar kiek paėjęs
į šalį, paklausė:—Konstantinai Prokofjevičiau, kokią nuomonę
susidarei apie Mironovą? Tu ir pirmą dieną pas jį buvai, ir
šiandien. Ar teisingai mes padarėme, nenušalinę jo po pirmųjų
nesėkmių?
— Manau, teisingai,— atsakė Zacharovas.— Pirmąją dieną
jis kažkaip perdaug idealiai pažiūrėjo į savo uždavinį: manė,
kad jeigu viskas taip gerai suplanuota — tiek salvių į ten, o ši­
tiek į čia,— vadinas, viskas savaime ir pasidarys. Ir, įstrigęs
šalpoje, pasimetė. O dabar jis jau į viską žiūri materialistiš­
kai: planu pasikliauk, bet ir pats nežiopsok.
— O kaip su pavaldiniais? — paklausė Serpilinas.— Ar pa­
kankamai reiklus?
— Reikalaut reikalauja, bet tonas profesoriškas.
— Tonas dar nieko,—darė Serpilinas.— O kad pirmąją dieną,
kaip tu sakai, „perdaug idealiai pažiūrėjo į savo uždavinį" ir
manė, kad viskas eisis kaip užplanuota,— štai kas mane gąs­
dina, kai apie jį galvoju.. .
— Tu pats profesorius, tu geriau žinai,— nusišypsojo Zacha­
rovas.
— Kada tai buvo!—tarė Serpilinas.— O dėl jo bijojau: tik
trečiais karo metais į frontą iš akademijos išsiprašė. ..
Iš barako išėjo korpuso vadas ir pasuko prie jų.
— Draugas armijos vade, galiu referuoti apie paskutinę si­
tuaciją. ..
Mironovo veidas įdubusiais skruostais, su pašiurpusiais ūsais
viršum plonų, nešypsančių lūpų ir anksčiau atrodė liesas. O da­
bar generoliško kitelio apykaklė buvo taip atšokusi nuo kak­
lo, jog atrodė, kitelis ne jam siūtas.
 „Taip, gerokai kliuvo per šias dienas profesoriui! Kokio jis
amžiaus galėtų būti? Kiek pamenu, jaunesnis už mane..
Mironovas tebestovėjo, laukdamas atsakymo. Ir Serpilinas
staiga pastebėjo jo veide pėdsakus nuo pensne lankelių. Nuo
to laiko, kai Mironovas su savo korpusu atėjo į armiją, per
visas tris savaites nebuvo matęs jo su pensne. Vadinas, anksčiau
nešiojo, o dabar nenešioja. Kodėl? Nenori atrodyti panašus
į profesorių, ar ką?
— Referuokite, Vitalijau Viktorovičiau.
— Norėčiau prie žemėlapio.
■— Einam,— tarė Serpilinas.— Labai jau prastai atrodo jūsų
vadavietė. Ir kas galėjo tokią išrinkti!
Jie suėjo į baraką. Mironovas, stovėdamas prie žemėlapio,
pakėlė smailai nudrožtą pieštuką galu į viršų ir sulaikė jį ore,
tartum būtų norėjęs atkreipti visų dėmesį į tai, ką jis tuoj
kalbės ir rodys. Ir tuo išsyk priminė Serpilinui aną ankstesnį
Mironovą, jauną, teikiantį vilčių akademijos adjunktą, skaičiusį
jiems, kursantams, karo meno istorijos paskaitas. Plaukus jis
dar tuomet, dvidešimt devintaisiais, nešiojo su sklastymu per
vidurį, pamėgdžiodamas Šapošnikovą. Ir neseniai išėjusi iš spau­
dos Šapošnikovo knyga apie generalinį štabą — „Armijos sme­
genys" — buvo jo evangelija.
— Šimtas keturiasdešimt trečiosios divizijos situacija...—
pradėjo Mironovas ir nutaikė pieštuką į žemėlapį.
Bet tuo metu sučirškė telefonas, ir Prokudinas padavė Sęr-
pilinui ragelį. Iš jo veido buvo matyti, kas skambina.
Išgirdęs, kad į jį kreipiamasi vardu tėvavardžiu, ir klausi­
mą: „Kaip jautiesi?" — Serpilinas irgi atsakė, kreipdamasis var­
du tėvavardžiu.
—■ Ačiū, Ivanai Kapitonovičiau, jaučiuosi gerai.
— O aš, tavim dėtas, kaip tik jausčiausi blogai,— pasakė
į ragelį Batiukas.— Juk tavo kaimynas iš kairės šešiolika va­
landų arčiau už tave išėjo prie Mogiliovo!
— Imuosi visų priemonių, kad rytoj būčiau Mogiliove,— atsa­
kė Serpilinas.
— Referuok, kokių priemonių.
Serpilinas pranešė. Batiukas tenai, savo vadavietėje, žiūrėda­
mas į žemėlapį, dusyk patikslino situaciją. Paskui paklausė:
— Kad ėmėt statyt tiltą, jau girdėjau iš tavo štabo virši­
ninko. O kada baigsit statyti, norėčiau išgirst iš paties tavęs.
— Tikiuosi ne vėliau kaip dvidešimt antrą valandą rapor­
tuoti jums, kad tiltas baigtas.
— Taip ir užrašysim.— Batiuko balsas praskaidrėjo — „ba­
rometras ėmė kilti",— kaip sakydavo tokiais atvejais Boiko.
 — Draugas fronto vade,— tarė Serpilinas,— pranešu jums:
žygiuodamas savo divizijos priešakyje, narsiųjų mirtimi žuvo. ..
Bet Batiukas pertraukė:
— Kad žuvo narsiųjų mirtimi, jau supratau iš visų praneši­
mų. O kodėl ir kaip — man kol kas neaišku. Jus bombarduoja,
ar ką? Jeigu taip, kodėl nepraneši?
Serpilinas paaiškino, kodėl ir kaip, ir pridūrė, kad imtasi
priemonių ateičiai. Įsakymas per naktį bus paskelbtas visoje
armijoje, visiems pulkų vadams.
— Įsakymo armijai maža tokiu atveju. Kas jums čia, supran­
ti, keturiasdešimt pirmieji ar keturiasdešimt antrieji metai? Įsa­
kymą visam frontui paskelbsim ir tave su juo supažindinsimi
O dabar klausyk paskutinės naujienos: tavo kaimynas iš de­
šinės pradėjo vyti vokiečius. Priešas nuo jo traukiasi, bet jis
neturi kuo jį persekioti! Iki devintos ryto, kai tik tavo Kirpič-
nikovo pagrindinės jėgos persikels už Dnepro, įsakau: paimti
iš jo šimtas antrąją diviziją ir perduoti ją tavo kaimynui iš
dešinės. O tau užteks ir to, kas liks,— matyt, tikėdamasis, kad
Serpilinas bandys prieštarauti, pridūrė Batiukas.
Bet Serpilinas neprieštaravo, manė, kad taip ir reikia, nors
atiduoti diviziją — džiaugsmo maža!
— Bus įvykdyta. Iki devintos lygiai perduosim diviziją.
— Ir žiūrėk man — neišbuožink jos prieš tai,— tarė Batiu­
kas.— Nes kartais kaimynui taip perduodama, jog nė priimti nė­
ra ką! Visa, ką ji šiuo metu, septynioliktą valandą, turi, kad
ir turėtų! Perspėju.
— O kodėl mane perspėjate, draugas armijos vade? Sąžinę
kol kas tebeturiu. O gal nebepasitikite manimi?
— Čia jau liaukis,— piktai pasakė Batiukas.— Jei nepasiti­
kėčiau, kitaip su tavim kalbėčiau. Kur bebūčiau, asmeniškai
man pranešk, kai tik nutiesite tiltą. Ir ne tik nutiesite, bet pir­
mąją technikos koloną juo perkelsite. Tada, vadinas, iš tikrųjų
būsite nutiesę. Nes pasitaiko. . .
Norėjo dar kažką pasakyti, bet, matyt, susilaikė.
■—: Viskas...
Serpilinas padėjo ragelį, nuvargusiu mostu pasitrynė veidą
ir vėl pakėlė ragelį, paliepdamas sujungt jį su Kirpičnikovu.
Ir, laukdamas, kol sujungs, nusišypsojo Zacharovui.
— Kam erzini? — tyliai paklausė Zacharovas, pažvelgęs į Mi­
ronovą, kuris, Serpilinui kalbantis su fronto vadu, buvo delika­
čiai pasitraukęs į šalį.
— Neerzinu. — Serpilinas nebesišypsojo. — Priešingai, daug
aukščiau vertinu, negu pirma. Bet tegu neužmiršta, kad aš ar­
mijos vadas ir man apie padorumą priminti nereikia. Tegul
primena tiems, kuriems to reikia, jeigu tokių pas jį yra.
— Taip tai taip,— tarė Zacharovas.— Bet nesinorėtų, kad san­
tykius sugadintum.
— Jei gerai kariausim — nesugadinsim. O jei pralaimėsim
mūšį, apie kokius santykius galės būti kalba? — pasakė Serpili­
nas ir, išgirdęs ragelyje Kirpičnikovo balsą, ėmė kalbėti jam
apie diviziją, kurią — nieko nepadarysi — reikės atiduoti kai­
mynui.
Paskui padėjo ragelį ir pasikvietė Mironovą.
— Atleiskite, Vitalijau Viktorovičiau, kad jus sutrukdžiau.
Tęskite toliau. Tikriausiai ką nors gero iš jūsų išgirsime, jei
patys skubate referuoti.
— Ne visai taip, draugas armijos vade,— atsakė Mironovas.
Paaiškėjo, kad jo kairiojo flango divizija vėl užkliuvo, at­
remdama vokiečių pėstininkų su savaeigiais atakas.
— Noriu pats ten nuvažiuoti,— pasakė Mironovas.— Prašau
leisti.
— Jei teisingai jus supratau, skubate mus išvaryti? Kliudo­
me išvažiuoti?
Mironovas tylėjo, bet jo akyse galėjai išskaityti: „Taip, kliu­
dote. Jei nebūtų čia jūsų, jau būčiau išvykęs į diviziją."
— Tikrai, reikia ir mums su Karo tarybos nariu judėti,—
tarė Serpilinas.
Bet Zacharovas visai netikėtai staiga kreipėsi j Mironovą:
— O aš, tur būt, irgi į diviziją pavažiuosiu. Pažiūrėsim drau­
ge: kodėl ten vokiečiai ne pagal įstatymą veikia? Iš kur jie
savaeigių tiek įgijo! Kiekvienam pranešime — savaeigiai! Kai
pradėjome, žvalgybą mums tiek savaeigių nebuvo prižvalgiusi. ..
Išgirdęs, kad Zacharovas vėl ketina važiuoti drauge su kor­
puso vadu, Serpilinas iš pradžių pagalvojo nepritariamai: ar ne
per daug jau tos globos! Bet paskui nusprendė — Zacharovas
aiškiau mato. Ir pirmąją dieną, nesėkmingų Mironovo veiksmų
metu, neatstojo nuo jo, ir šiandien nuo ryto pas jį. Ir, gal būt,
geriau už tave šiuo metu žino, kaip pakelti jo dvasią. Zacha­
rovas apskritai žino, ką daro.
— Su tavim vakare susitiksime,— linktelėjo Serpilinas Zacha-
rovui.— O jums, Vitalijau Viktorovičiau, — spausdamas ranką
Mironovui, pasakė jis,— atsisveikinant patariu: neužmirškite
karo dievo! Gerai, žinoma, kai pats korpuso vadas nori į divi­
ziją nuvykti, bet jeigu jis dar turi atsargoj, kumštyje sugniau­
žęs, du ar tris artilerijos pulkus, kuriais be ilgų kalbų gali
paremti,— dar geriau. Ir daug geriau! Manau, kad jūsų paval­
dinius vokiečiai sėkmingai kontratakuoja ne todėl, kad būtų
jau tokie stiprūs, o todėl, kad jūsų artilerija vis dar tik važiuo­
ja priešakinių pozicijų link. O laikas būtų jau atvažiuoti!
Atsisveikino ir sėdo į „Viliuką", ir, kai tik pajudėjo iš vie­
tos, paklausė sėdintį už nugaros Prokudiną:
— Vakar jūs operatyviniame skyriuje projektavote, kad vo­
kiečiai prieš mūsų dešinįjį kaimyną ims trauktis šiandien iš
ryto. Taip?
— Taip,— atsakė Prokudinas.
— O jie iš ryto nepradėjo. Galvojo, tur būt, kaip ir jūs,
bet įsakymo dar neturėjo. O dabar gavo.
— Kirpičnikovas vis tik per rytmetį smarkiai pasistūmėjo,—
tarė Prokudinas.— Jiems nieko kito neliko daryti, kaip tik
trauktis, kai Kirpičnikovas pasiekė Dneprą.
Galvoti taip, kaip dabar galvojo Prokudinas, buvo malonu:
kad būtent mes, mūsų laimėjimai — priežastis, dėl kurios vo­
kiečiai ėmė trauktis ne tik prieš mus, bet ir prieš kaimyną iš
dešinės. Bet kad ir kaip būtų miela taip galvoti, svarbiausia
priežastis vis dėlto kita: abu gretimieji frontai, smogiantys
smarkiausius smūgius, pažengė taip toli į priekį, jog vokiečiai
pajuto pavojų atsidurti maiše. Dėl to ir tas jų įsakymas trauktis.
Serpilinas su nerimu pagalvojo apie Mogiliovą — kad vokie­
čiai gali gauti įsakymą trauktis anksčiau, negu mes perkirsime
jų užnugaryje ir Minsko, ir Bobruisko plentus. Štai ką turi jiem
sutrukdyti judrioji grupė! Štai kas svarbiausia! O kieno pulkas
ar divizija pirmieji įsiverš į Mogiliovą — tavo ar kaimyno iš
kairės, nors ir norėtųsi, kad tavo,— vis tik antraeilis dalykas...

Atvykęs į judriąją grupę, Serpilinas įsitikino, kad Boiko su

įprastu jam skrupulingumu stebėjo, kaip vykdoma sumanytoji
operacija. Visi judriosios grupės junginiai buvo jau sutelkti
miškuose, abipus vieškelio, iš kur jie galėjo greit pasiekti per­
kėlą, o junginių vadai susirinku pas tankų brigados vadą.
Pulkininkas Galčionokas sutiko Serpiliną pamiškėje. Lau­
kė jo.
— Leisite palydėti į brigados štabą?
— O ar toli jūsų štabas?
■— Trys šimtai žingsnių nuo čia, draugas armijos vade.
— Jei tik trys šimtai žingsnių — pėsti nueisim. Įgriso visą
dieną važinėti.
Serpilinas išlipo iš „Viliuko" ir patraukė išvažinėtu keliuku
per mišką su brigados vadu šalimais.
— Kada Durdyjevas atvežė jums įsakymą?
— Lygiai šešioliktą.
— O kur jis šiuo metų?
 — Pas mane štabe. Supažindiname su įsakymu ir savaeigių
ir šaulių pulkų vadus. Jie atvykę vėliau.
— O kur pionieriai?
— Pionierių bataliono vadas jau buvo pas mane, kada at­
vežė įsakymą. Pasiunčiau jį į priekį su savo pavaduotoju tech­
nikos srityje. Daviau jiems du tankus, šarvuotį, du „studebe-
kerius" pionierių kuopai — ir pasiunčiau į priekį. Tegul patys
patikrina visą kelią, ar sunkiai praeinamas. Užduotį daviau —■
iki pat Dnepro. O jeigu, kol nuvažiuos, ten jau bus pastatytas
tiltas, tegul ir tą tiltą patys patikrina, patys juo pervažiuoja!
— Protingai. Gerą turite pavaduotoją? — paklausė Serpili­
nas, prisiminęs, kaip pats vanojo tą pavaduotoją.
— Pas mus visi geri, draugas armijos vade. Prastų nelai­
kome.
— Iš principo taip,— šyptelėjo Serpilinas.— Pas mane taip
pat visi geri. O vis dėlto kiek turite visai neapgadintų tankų
iš tų, kuriuos turėjot puolimo išvakarėse? Kiek jų galės va­
žiuoti?
— Kiek turėjome — tiek ir turime. Visi važiuos.
— Jei taip, tai sutinku, kad pavaduotojas technikos srityje
geras.
— Jiedu su pionieriumi kuo kruopščiausiai patys viską patik­
rina. Jei kas ne taip — patiems reikės ir atsakyti!
—- Irgi teisybė,— pritarė Serpilinas ir pasisukęs pažvelgė iš
šono į energingai, bet neskubiai žingsniuojantį šalimais pulki­
ninką.
Tankisto žodžiai ir manieros buvo kaip žmogaus, kuris įsi­
tikinęs, jog viską, ką jis daro, daro gerai, kitaip nė negali būti.
Tankistai dažniausiai nors ir stiprūs vaikinai, bet neaukšti.
O šis augalotas, išlindusiomis iš palaidinės atraitų ilgomis ran­
komis, grubiu ilganosiu veidu, kuriame žymu atkaklumas ir
susikaupimas. Žengia per šį jauną miškelį pats kažkuo panašus
į tanką.
Per praėjusį susitikimą, prieš prasidedant puolimui, jis pada­
rė prityrusio žmogaus įspūdį. O dabar pasirodė dar ir stiprus.
Eidamas šalia tankisto, Serpilinas prisiminė, kaip. Žukovas,
aplankęs armiją prieš operacijos pradžią, kalbėjo apie vieną
nesėkmę karo pradžioje ir taip atsiliepė apie jos kaltininką: ap­
skritai generolas neblogas, bet tankisto savybių neturi!
O kas yra tos tankisto savybės? Tai ne vien drąsa. Drąsių
žmonių daug. Tai išankstinis pasiryžimas susitikti su daugeliu
nežinomųjų. Visų rūšių kariuomenės viršininkai, šiaip ar taip,
vadovauja puolimui, stumia jį į priekį, patys būdami paskutinė­
se gretose. Taip ir turi būti, jei nesusidaro išimtinos aplinky­
 bės. O tankistų viršininkas — ne paskutinėse gretose, jis yra
viduje tos jėgos, kuri jam duota į rankas. Jos viduje jis ver­
žiasi pralauždamas priešo gynybą, jos viduje traukia į vokiečių
užnugarį, nukreipia savo geležinį kumštį, sėdėdamas jos viduje!
— Kiek laiko jums reikia surinkti savo batalionų bei kuopų
vadams ir savaeigininkams? — paklausė balsu Serpilinas.
— Dešimties minučių,— atsakė tankistas.— Jaučiau, kad jūs
norėsite sutelkti juos prieš reidą,— išsireiškė jis staiga kaip
kavaleristas.
— Ar tik ne raitelis buvote? — paklausė Serpilinas.
— Ne, draugas armijos vade. Nepažįstamas su arkliu! Kaip
atėjau dvidešimt šeštais metais į tikrąją tarnybą mechaniku
vairuotoju į ,,Reno" tanką, nuo to laiko ir sėdžiu tanke.
— O iš šaulių pulko bent jau batalionų vadai, per kiek lai­
ko galėtų atvykti?
— Per dvidešimt minučių. Jie irgi pasiruošę.
— Jeigu taip, įsakykite visiems susirinkti,— paliepė Serpili­
nas, patenkintas, kad Galčionokas atitaisė jo paties neapdairu­
mą — nuo ryto pats norėjo įsakyt sušaukti visus, o vėliau,
žuvus Talyzinui, visai užmiršo.
Palapinėje stovėjo stalas, sukaltas iš neseniai piautų lentų.
Už šio stalo, kiekvienas atsiskleidęs savo žemėlapį, dirbo ket­
vertas karininkų: Durdyjevas iš žvalgybos skyriaus, majoras
tankistas — brigados štabo viršininkas ir du papulkininkiai —
artilerijos savaeigių pulko vadas ir Iljinas, kurį Serpilinas taip
seniai bebuvo matęs, jog ne išsyk pažino. Ką jie dirbo, nerei­
kėjo nė klausti — ruošėsi būsimoms kautynėms.
Serpilinas pasisveikino su karininkais, su Iljinu — galiausiai.
— Nepažinau tavęs, turtingas būsi.
— Pasistengsiu, draugas armijos vade,— linksmai atsakė II-
jinas.— Trofėjų nepražiopsosim.
— Taip, galimybės tam atsiveria,— tarė Serpilinas ir apžvel­
gė palapinę. Be stalo, joje stovėjo keletas ilgų suolų.
„Viskas paruošta, nors imk ir skaityk paskaitas",— pagalvo­
jo Serpilinas.
— Kurgi jūs tiek lentų pripiovėte? Gaterį su savim vežioja­
tės, ar ką?
— Gaterį kaip gaterį, bet mažą cirkuliacinį piūklą ūkyje tu­
rime. ..
— Sincovai, duok žemėlapį,— tarė Serpilinas.— O jūs — įsa­
kymą,— pasigrįžo jis į Durdyjevą, kuris nors ir atvežė įsaky­
mą, pasirašytą Boiko armijos vado vardu, ir supažindino su juo
vykdytojus, bet pateikti jo nepateikė, laukė Serpilino.
 Serpilinas paliepė Durdyjevui dar sykį perskaityti įsakymą,
o pats, kol įsakymas buvo skaitomas, sekė pagal žemėlapį.
Paskui pasiteiravo: ar yra klausimų?
Galčionokas turėjo vieną klausimą: remiantis bendra situa­
cija, ko galima labiau tikėtis,— kuriuo keliu vokiečiai bandys
prasiveržti iš Mogiliovo: Minsko ar Bobruisko plentu?
— Vokiečiai kol kas apie tai nepranešė,— atsakė Serpilinas.—
Bet manau, kad tai priklauso ne tiek nuo jų, kiek nuo jūsų.
Jeigu jums skirtu laiku perkirsite tiktai Minsko plentą ir ne-
perkirsite Bobruisko, jie veršis Bobruisko plentu. Jeigu per­
kirsite ir Bobruisko plentą, bet iš to džiaugsmo Minsko plentui
paliksite silpną priedangą,— veršis Minsko plentu. Kaip veržtis
iš apsiausties, vokiečiai jau įgudę. Tuo labiau kad ir patyrimo
turi. Vis dažniau priverčiame juos susidurti su šia būtinybe.
O jeigu pajus, kad abiejuose plentuose netvirtai stovite — ban­
dys ir vienu, ir antru. Kur apčiuops silpnesnę vietą, ten ir
persigrupuos. Aišku?
— Taip, aišku, draugas armijos vade,— atsakė Galčionokas.—
Įvykdysim užduotį iki galo.
— Kad aišku—gerai, o dabar jums šį tą pridursiu,— tarė
Serpilinas.— Bendra situacija — gretimų frontų prasiveržimas
į Baltarusijos gilumą — palengvina jūsų užduotį. Vargu ar vo­
kiečiai bandys deblokuoti Mogiliovą. Matyt, atvirkščiai, dės
visas pastangas ištrūkti iš jo. Dėl viso pikto imkitės priemo­
nių prisidengti iš vakarų, bet pagrindinis jūsų dėmesys — ry­
tai, Mogiliovas! Žinokite, kad iš oro jus seksime visą laiką.
Ir seksime, ir, jeigu reikės, padėsime! Už Dnepro, prie jūsų pri­
sijungs aviatorius su savo racija. Žygiuos kartu su jumis, o ry­
šį palaikys su savaisiais. Taigi į prasilaužimo spragą įeisite
su visais patogumais, bet vis tiek gali būti sunkumų. Užduotis
gali būti rimta, pasipriešinimas — taipgi. Jam, tikiuosi, esate
pasiruošę. O nuo nereikalingų sunkumų atpalaiduosim.
Klausimų daugiau nebuvo. Serpilinas ausies krašteliu jau
girdėjo, kaip tenai, už palapinės brezento, renkasi žmonės.
— Jei vadai susirinkę — tegul užeina.
Taip ir neišmoko — jau antri metai nustatyta vadinti kari­
ninkais,— bet daug dažniau vadino po senovei — vadais.
Galčionokas išėjo, davė komandą: „Užeikite!" — ir palapinę
užpildė karininkai.
— Ilgai kalbėti neketinu, bet jeigu jau paruošti suolai, sės­
kite.— Serpilinas, palaukęs, kol visi susėdo, paėmė nuo stalo
įsakymą ir padavė jį Galčionokui.— Draugai vadai, jūsų aki­
vaizdoje įsakymą dėl tolesnių veiksmų įteikiu Raudonosios
Vėliavos ordino, Aleksandro Nevskio ordino, gvardijos Kara-
čevo tankų brigados vadui pulkininkui Galčioūokui, kuriam
patikėta vadovauti jūsų judriajai grupei. Armijos uždavinys —
išvaduoti Mogiliovą. Trumpai tariant, jūsų užduotis — iš ano
Dnepro kranto, iš kitų triūsu ir krauju jau užimto placdarmo,
rytą įsigauti į pralaužtą spragą ir iki vidurdienio perkirsti
Minsko ir Bobruisko plentus, užtverti priešui kelius ir neleist
ištrūkti iš Mogiliovo. Iki šios dienos kariavo kiti. O jus sau­
gojome šiam smūgiui. Tikimės iš jūsų, kad neišleisite iš Mo­
giliovo nė vieno tanko, nė vieno „ferdinando", nė vienos maši­
nos, nė vienos patrankos. Nė vieno vokiečio! Kurie iš jūsų
kariauja nuo pirmos karo dienos? Pakelkite rankas.— Beveik
trečdalis karininkų pakėlė rankas.— Tas gerai, Ir gerai, kad li­
kote gyvi, vokiečiai tikėjosi ko kito. Iš jūsų ir jūsų draugų
reikalaujama tik vieno: pakartoti čia, prie Mogiliovo, vokie­
čiams keturiasdešimt pirmuosius metus atvirkščiai! Ir ne šiaip
atvirkščiai, o dar griežčiau! Jūs keturiasdešimt pirmuosius per­
gyvenote — ir gyvi, ir ne nelaisvėje, ir aš taip pat, kaip ir
jūs. O vokiečiai rytoj tegu gauna nuo jūsų tokius keturiasde­
šimt pirmuosius, kad kuris gyvas, tas nelaisvėje, o kuris ne
nelaisvėje, tas negyvas! Supratote, ar dar ką paaiškinti?
— Nereikia, draugas armijos vade!
■— Savaeigių artilerijos pulko vadas papulkininkis Gusevas,
taip? — Serpilinui į atmintį įsirėžė ši pavardė dar tada, kai pa­
pulkininkis prisistatė.— Kur pradėjote kariauti, draugas Gu-
sevai?
— Prie Peremyšlio, draugas armijos vade.
— O aš čia, prie Mogiliovo. Ir čia pat, prie Mogiliovo, tuo­
met susipažinau su jūsų bendrapavardžiu, taip pat artileristu,
kapitonu Gusevu, kuris atėjo tada čionai nuo Bresto, kovo­
damas su paskutine savo diviziono patranka. Ir žuvo čia. Ir
paskutinieji penki jo kareiviai nuleido jį į žemę. Ir atėjo pas
mane toliau kariauti. ..
Serpilinas nutilo ir, nurijęs įstrigusį gerklėje gumulėlį, žiū­
rėdamas į veidus kovotojams, kurie beveik visi buvo daug
jaunesni už jį, pasakė jiems netikėtu tyliu balsu:
•— Net pats nežinau, kodėl prisiminiau. Jums ir be to viskas
aišku. Bet jeigu atklydo į atmintį — kur dėsi? Linkiu jums sėk­
mės ryt dienos mūšyje.
— Draugas armijos vade,— tarė Galčionokas.— Visos briga­
dos ir jai priskirtų junginių vardu prižadu: priesaiką įvykdy-
sim iki galo!
Nieko daugiau nepridūrė, ir tai patiko Serpilinui. Kai per
daug jėgų skiri pažadams — per maža lieka jų vykdymui.
 Išleidęs susirinkusius iš palapinės parūkyti, Galčionokas iš­
ėjo palydėti Serpiliną.
— Gal kiek užtruktume!, draugas armijos vade, paragautu­
me! tankistų vaišių?
— Ačiū. Paragausim, kai įvykdysit uždavinį!

— Dabar, turėsiu papietauti pas juos kur nors už Mogilio­

vo,— jau važiuodamas, pasakė Serpilinas Sincovui.— Jei priža­
dėjau— meluoti nepatogu. Pasitaiko, žinoma, kad kai kas iš
mūsų ir kitaip žiūri į tai — kad tik pavaldiniai neturi teisės
meluoti, o mes jiems galime! Kai buvai prieš karą žurnalistu,
ar nesi to pastebėjęs? — Ir, nesulaukęs atsakymo, paklausė
Sincovą to, apie ką ne kartą buvo galvojęs:—O kaip, jeigu
užbaigę operaciją,'vietoj tavęs pasirinksime kitą, o tave — į se­
nąją vagą — į mūsų armijos laikraštį?
— Nenorėčiau, draugas armijos vade,— atsakė Sincovas.—
Liekuosi prie seno savo prašymo — rikiuotėn!
— O kodėl ne į laikraštį? Karo pabaiga jau matyti, o po
demobilizacijos,— žvelgdamas tiesiai į akis,— vargu ar su sa­
vąja ranka ilgai pabūsi kadrinis. Kaip ir daugeliui kitų, reikės
grįžt į prieškarinį darbą. Anksčiau ar vėliau. . .
— Kartu su visais — sutinku, draugas armijos vade, o anks­
čiau už kitus — nenoriu!
— Nenori — tai nenori. .. O prieš karą tikriausiai manei
visą gyvenimą sėdėti laikraščio redakcijoje, straipsnius raši­
nėti?
— Ne visai taip, draugas armijos vade. Prieš karą — lau­
kėme karo. Apie visą būsimą gyvenimą negalvojome!
— Irgi, sakysime, tavo tiesa,— linktelėjo Serpilinas ir stai­
ga tarė:— O štai aš niekad ir nieko nerašiau taip, kad vėliau
spausdintų. Tiktai paskaitų apie taktiką kursą kadaise padau­
gino tuo, kaip jis...— jis užmiršo žodį ir laukė Sincovo pa­
galbos.
— Rotatoriumi?
— Taip. Nežinau, kur visa tai šiuo metu. O gal ir geriau,
jeigu žuvo. Po karo dėl daugelio dalykų iš to, kas buvo rašo­
ma prieš karą, tik galvą palinguosi... Tu pažiūrėk, kokia die­
na šiandien...

Diena iš tikrųjų po vidurdienio nusigiedrijo kaip reta. Sau­

lė, net artėdama prie laidos, švietė taip, jog atrodė, kad prieš
šešiolika valandų prasidėjusi diena tęsis be galo.
Diena buvo tokia neįsivaizduojamai ilga, ir joje buvo tiek
visokių įvykių, jog netgi Talyzino mirtis, kuri kitom dienom
atrodytų ką tik ištikusi, pasitraukė toli j praeitį, ir jos atmi­
nimą per dieną nutraukė tokia daugybė samprotavimų, įsaky­
mų, pranešimų, jog net ir jie atrodė jau pasenę. Karas nužen­
gė toliau ir kas valandą vis labiau vertė galvoti apie ką kita,
o ne apie tą, suvyniotą į palapinsiaustę, kuris anksčiau buvo
Talyzinas. ..
Boiko tiesiai nuo slenksčio pasitiko Serpiliną raportu, jog
tiltas gatavas, o Kirpičnikovas anapus Dnepro toliau plečia
placdarmą.
Žinia — pati svarbioji iš visų dienos įvykių. Jeigu jau Boiko
veide žymu atviras džiaugsmas — o tai būna lemta kartą per
metus — vadinas, ir jis laukė nekantraudamas! Ir, norėdamas
kuo anksčiau gauti šį pranešimą, ištisą dieną, kaip tiksliai
veikiantis siurblys, pumpavo iš čia, iš užnugario, tenai, į prie­
kį, ir techniką, ir žmones, ir transportą, ir įsakymus, ir ragi­
nimus.
— Tiltą pastatė, o jo technika jau pervažiavo tuo tiltu? —
paklausė Serpilinas.
— Apie tai nepranešė.
— Susisiek su juo, paklausk.
— Kam jį be reikalo atitraukti nuo darbo, Fiodorai Fiodoro-
vičiau,— paprieštaravo Boiko.— Ir be to aišku: jeigu pastatė
tiltą, vadinas, ir techniką per jį kelia.
— Tau aišku, man aišku, o kai kam gal ir neaišku,— tarė
Serpilinas.— Įsakyk, kad sujungtų.— Ir, kol jungė, paklausė:—
Ar iš fronto štabo daug buvo skambučių?
— Per daug nekibo, viskas normaliai,— atsakė Boiko.— Tik
paskutinis skambutis nelabai malonus. Pakartotinai teiravosi,
kiek belaisvių ir kiek trofėjų paimta per dieną. Tur būt, fron­
to suvestinei norėjų išspausti iš mūsų kuo daugiau. Dėl dides­
nio efekto.
— Ką atsakei?
— Atsakiau: kiek turime — tiek turime. Belaisvių galime tik
paimti, pagimdyt jų negalime.
— Niekis,— tarė Serpilinas.— Dar nepritvojom jų. Pritvosim,
viskas bus mūsų!
Boiko paėmė ragelį. Atsiliepė Kirpičnikovas.
— Patys su juo kalbėsite? — pridengęs ragelį delnu, paklau­
sė Boiko.
— Pats.
Į klausimą „Kas perkelta?" Kirpičnikovas atsakė:
— Du sunkiosios artilerijos divizionai jau aname krante, o
trečiasis ant tilto.
 — Jei taip, daugiau klausimų neturiu,— tarė Serpilinas.—
Belieka tau padėkoti už tiltą. Atskirojo pontoninių tiltų bata­
liono vadą dar šiandien pristatyk apdovanoti. Nes jį atims iš
mūsų, ir negaus ko nusipelnęs. Apie kitus patys neužmiršime.
Linkiu sėkmės.
Serpilinas padėjo ragelį, bet, prieš raportuodamas fronto va­
dui, įsakė sujungti su kairiojo flango korpuso vadu Voroni-
nu, pas kurį šiandien nebuvo lankęsis...

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Kai baigiantis penktajai Baltarusijos grumtynių die­

nai „Centro" armijų grupės vadas generolas feldmaršalas Bu­
šas buvo nušalintas nuo savo posto, jo vieton paskirtasis feld­
maršalas Modelis tuojau išskrido į Bobruiską, į apsuptos de­
vintosios vokiečių armijos štabą, vis dar vildamasis užkirsti
kelią katastrofai.
Ir kokia likimo ironija: lygiai prieš trejus metus, tūkstantis
devyni šimtai keturiasdešimt pirmųjų metų birželio dvidešimt
aštuntąją dieną, tuomet dar ne feldmaršalas, o generolas leite­
nantas Modelis, trečiosios tankų divizijos vadas, pralaužęs
rusų frontą, pirmasis įsiveržė į tą patį Bobruiską.
Dabar, po trejų metų, atlikęs savo rizikingą skridimą į Bob­
ruiską ir vargais negalais iš ten išsikrapštęs, Modelis buvo
priverstas pradėti savo veiklą nuo įsakymų trauktis, palikti
miestus ir žūt būt prasimušti iš apsiausties.
Mūsų kariuomenė tą rytą, birželio dvidešimt aštuntąją, dar
nežinojo nei to, kad generolą feldmaršalą Bušą pakeitė gene­
rolas feldmaršalas Modelis, nei to, kokius pirmuosius įsakymus
paskelbė naujasis vokiečių armijų vadas.
Užtat žinojo kitą dalyką, visai akivaizdų, kad mes, pralaužę
vokiečių gynybą, jau penktą parą žygiuojame pirmyn po dvy­
lika penkiolika kilometrų per dieną ir kad vokiečiams einasi
blogai. Ir tas jausmas, kad vokiečiams blogai, užvaldė kaskart
vis daugiau kovotojų, nuo generolo iki eilinio.
Serpilinas, rytą išvažiavęs iš vadavietės į dalinius, ne tik
patyrė šį jausmą, kuris jam, kaip armijos vadui, be to, buvo
paremtas didžiule daugybe įvairiausios informacijos, bet ir
buvo dėl to laimingas ir dar tvirčiau tikėjo, kad ir toliau vis­
kas turi klotis kuo geriausiai. Reikia tiktai jokiu būdu neduo­
ti vokiečiams atsiplėšti. Šitai visų svarbiausia, netgi svarbiau,
negu tai, per kiek valandų išvaduosim Mogiliovą.
 Vakar vakare atkirsti Mogiliove vokiečiai atmetė mūšų pa-
siūlymą pasiduoti. Atsakė tylėjimu. O tuoj po to du kartus
mėgino prasiveržti iš Mogiliovo pradžioje Minsko, o paskui
Bobruisko plentais, kuriuos iš vakarų spaudė judrioji grupė.
Šiandien galima buvo laukti ir naujų bandymų prasiveržti, ir
tolesnio įnirtingo pasipriešinimo pačiame mieste.
Nors fronto vadovybė ir reikalavo kuo greičiau baigti su
Mogiliovu, Serpilinas vienas sau manė, kad jeigu vokiečiai
tenai, Mogiliove, kovos iki galo, tai, nežiūrint visų mūsų pa­
stangų visiškai juos likviduoti gatvės mūšiuose, gali prireikti
ir dienos, ir dviejų. Miestas yra miestas, o Mogiliovas — gu­
bernijos miestas, ir jame, ypač centre, daug ir stiprių senų
namų su storomis sienomis, ir rūsių, ir visokių kitų galimybių
kovoti — tik būk pasiryžęs!
Armijos kairiojo flango korpusas, šiandien nuo pat ryto to­
liau puldamas Mogiliovo kryptimi, kovojo jau jo pakraščiuo­
se. Ten vakar visą pusdienį sėdėjo pats Serpilinas, ten yra li­
kęs Zacharovas, ten pat iš ryto nuvažiavo ir Kuzmičius. O Ser­
pilinas vos auštant patraukė į savo du korpusus dešiniajame
flange, kurie, apsupus Mogiliovą, skubėjo dabar tiesiai į vaka­
rus, Drutės ir Berezinos link, paskui -atsitraukiančias vokiečių
dalis, nepatekusias į Mogiliovo katilą.
Labai norėjosi kuo greičiau užbaigti su Mogiliovu, bet jei­
gu visą dėmesį jam sutelksime, o menkai persekiosime besi­
traukiančias vokiečių dalis, galime padaryti paslaugą vokie­
čiams, leisti jiems užimti tokią patogią gynybos liniją, kaip
Bęrezina.

Mogiliovas buvo Serpilinui pirmas didelis miestas, kurį jie

vadavo šioje operacijoje. Tenai apsupti vokiečiai, ir ten juos
reikėjo paimt į nelaisvę. Ten pergalė jau įgavo apčiuopiamų
bruožų, ji tartum jau buvo pasiekta! Bet nors ir magėjo pa­
matyti savo akimis iš vienos divizijų stebėjimo punkto, kaip
įsiveržiame į tą patį Mogiliovą, kuriame tu pradėjai karą, Ser­
pilinas vis dėlto nuvažiavo ten, kur tarėsi esąs reikalingiau­
sias,— į Mironovo ir Kirpičnikovo korpusus.
Važiuoti tenai reikėjo iš pat ryto, negaištant laiko. Reikėjo,
nes eina šeštoji sunkios ir kruopščios operacijos diena, su ke­
turių upių forsavimu. O priešaky dar viena — Drutė, o po
jos dar viena — Berezina... Ir, nežiūrint savo polėkio ir paki­
lios nuotaikos, kariai tokioje operacijoje kasdien vis labiau
nuvargsta ir mažiau miega. Ne taip jau lengva kas rytą vos
švintant užvesti dar vienai parai visą šią mašiną, kurią, kad
ir kiek turėtum technikos, vis tiek į priekį stumia žmonių ga­
lia. Kai užpakaly jau kelios puolimo dienos, armijai, tartum
pailsusiam žmogui, sunku iš karto, nuo pat ryto, imtis darbo.
Jai reikia vėl įsisiūbuoti, įsismaginti, kad pamažu įgautų grei­
tį. ..
Serpilinas sąmoningai išvažiavo šiandien itin anksti, iš va­
karo perspėjęs abiejų korpusų vadus. Norėjo savo paties daly­
vavimu paveikti juos, kad anksčiau pradėtų sukti puolimo ma­
šiną.
Ir netgi mažytę gudrybę padarė — pranešė abiem būsiąs
pas juos penktą ryto, o paskui, atvažiavęs pas pirmąjį, pas
Kirpičnikovą, paskambino iš jo Mironovui, jog atvyksiąs vė­
liau.
Bet ir Mironovas tuo tarpu mašiną jau buvo užvedęs, ir jis,
manydamas, kad pas jį nuo pat ryto atvažiuos armijos vadas,
veikė, į tai atsižvelgdamas.
Serpilinas neteikė per daug reikšmės savo dalyvavimui,—•
visko visur nepamatysi,— ir nereikia to, nes nuovargis lieka
nuovargiu, o sąžiningų žmonių yra kur kas daugiau, negu ne­
sąžiningų. Ir vis dėlto bendro reikalo labui jis nevengė šį kar­
tą šios mažos gudrybės.
O pradėjo ne nuo Mironovo, bet nuo Kirpičnikovo dar ir to­
dėl, kad šis, kaip ir anksčiau, ėjo greičiau už kitus ir galėjo
pirmas pasiekti Drutę, ir todėl, kad įsivaizdavo nuotaiką šio
jauno ir ambicingo korpuso vado, kuris pirmasis užkariavo
placdarmą už Dnepro, pirmasis nutiesė tiltą ir praleido pirma
savęs judriąją grupę, atkirtusią Mogiliovą. Visa tai jo laimėji­
mai, ir niekas neatims jų iš jo! Tačiau bendroji įvykių eiga
ir bendra kova neišvengiamai pareikalavo pirmiausia atimti iš
šio, geriausiai veikiančio korpuso vado vieną diviziją gretimai
armijai, o paskui privertė, nesustojant prie Mogiliovo, be ato­
kvėpio, stumti jo korpusą pirmyn į vakarus. Ir, žiūrint į že­
mėlapį, atrodė, kad jis lyg ir nedalyvavo Mogiliovo išvadavi­
me, nors pradžioje čia grojo pirmuoju smuiku!
Serpilinas jautė ne tik būtinybę, bet ir asmenišką poreikį
apsilankyti pas Kirpičnikovą, įteigti jo sąmonėn, kad mums
dabar visų svarbiausia forsuoti Drutę ir nesustojant eiti iki Be-
rezinos,— Mogiliovas jau ir taip mūsų kišenėje! Apsuptieji
Mogiliove vokiečiai dabar nepaspruks, na, o šitieji, kurie
yra tiesiogiai prieš jį, Kirpičnikovą, gali pasprukti. Ir jeigu
šiandien korpusas, persekiodamas vokiečius, išeis prie Drutės,
tai Kirpičnikovas vėl tuo savo žygiu nuveiks visų daugiausia,
kaip tai padarė prieš dvi dienas, kada pirmasis pasiekė Dneprą.
Tai, kas įsakyta, Kirpičnikovas ir taip įvykdys! Bet reikia,
kad jis iki galo suprastų savo vaidmenį operacijoje,— kad jis
 lieka kaip buvęs pagrindinėje kryptyje. Taip iš tikrųjų ir yra,
jeigu negalvosime baigią karą Mogiliove!
Mes čia ne baigiame kariauti, o kaip tik pradedame! Būtent
šitaip ir išsireiškė Serpilinas, kalbėdamas su Kirpičnikovu.
Siame pokalbyje, kaip vėliau pokalbyje su Mironovu, slypėjo
ir dar viena gudrybė. Nuo Kursko lanko dalys pradėta va­
dinti jų išvaduotų miestų vardais ir tai patenkino teisėtą šlo­
vės troškimą. Tačiau šitai turėjo ir savo silpnąją pusę. Iš­
augęs per karo metus operatyvinis menas reikalavo dažniau­
siai miestus imti ne tiesioginiu šturmu, o juos apeiti, apsupti,
priverčiant pačius vokiečius juos palikti. Ir kartais išeidavo,
jog būtent tasai, kuris suvaidino svarbiausią vaidmenį — pri­
vertė vokiečius skubiai palikti miestą,— į įsakymą nepatek­
davo. O vardus gaudavo tiktai tie, kurie pirmieji įsiverždavo
į miestą!
Formuluotė: „Tokie ir tokie, remiami tokių ir tokių..." —
taip pat ne visada atitikdavo įdėtas pastangas. Būdavo ir taip,
kad „rėmėjai" atlikdavo kaip tik patį sunkiausią darbą.
Tiesa ir kitas dalykas: kare šiandien vienam varpos, kitam
šaknys, o rytoj — atvirkščiai. . . Bet tai ne kiekvienam teikia
paguodos. Ir gerai, kad tie įsakymai dėl vardų suteikimo da­
lim dabar vis geriau paruošiami ir skelbiami, atsižvelgiant
į tikrą dalykų padėtį bei įdėtas pastangas.
Žinoma, gyventojų nuomone, juos išlaisvino tas, kurį jie
pirmąjį sutiko! Bet kare gerai žinoma, kaip dažnai miestas turi
ir kitus vaduotojus, kurie nebuvo netgi užėję į jį, nei jo gatvių,
nei priemiesčių nebuvo matę, tačiau be jų pastangų jis niekad
nebūtų išvaduotas!
Serpilinas ne kartą galvojo, kaip dažnai su įsakymais apsi­
rinkama, o kartais džiaugdavosi jų teisingumu. Visa tai jis
išdėstė Kirpičnikovui, jau davęs visus nurodymus, prieš pat
išvykimą, geriant arbatą. Nenorėjo pradėti derybų ar tiesio­
giai prižadėti, kad tavo divizijos gaus Mogiliovo garbės vardą,
nors tu ir atsidūrei toli nuo miesto. Tačiau savo požiūrį Kir­
pičnikovui pasakė. Ir tiktai pasakęs pajuto, kad tai padarė vi­
sai ne laiku.
Su Mironovu šiuo atžvilgiu buvo lengviau. Šis mažiau turėjo
tos garbėtroškos ugnies, kuria degė Kirpičnikovas. Ir apskri­
tai mažiau, negu reikia. Mironovas kariavo sąžiningai, įsaky­
mus vykdė be priekaištų, su juo buvo lengviau, negu su Kir­
pičnikovu. Bet lengviau — dar ne visada geriau! Jeigu vienas
sau galvosi, kad su kuo lengviau — su tuo ir geriau, darysi
didelę klaidą. .. Nors Mironovas gerai išmanė dalyką ir sąži­
ningai vykdė įsakymus,— jis vykdė juos tik tiek, kiek reikala-
v o duotas įsakymas. O iš Kirpičnikovo, nepaisant visų jo trū­
kumų, galėjai tikėtis, kad, įvykdęs iki galo įsakymą, jis nesu­
stos ir savo rizika žengs toliau.
Išbuvęs iki vidurdienio Kirpičnikovo ir Mironovo korpusuo­
se' ir palikęs tenai armijos artilerijos vadą, kad šis baigtų, ką
buvo pradėjęs,— greičiau pritrauktų artileriją arčiau Berezi-
nos,— Serpilinas pasuko i pietus ir dabar važiavo tuo pačiu
keliu, kuriuo vakar ėjo aplenkianti Mogiliovą judrioji armijos
grupė.
Būna taip, kad armijos vadas, būdamas atsakingas už viską,
jaučiasi dvigubai atsakingas už kažkurią visumos dalį. Taip
buvo Serpilinui ir su ta judriąja grupe. Jis pats savo rizika
primygtinai reikalavo ją sudaryti per neįprastai trumpą laiką,
jau pačiame kautynių įkarštyje, atmetęs būkštavimus, kad ji
nepakankamai stiprios sudėties,— kad tik ko neatsitiktų! Su­
formavo ją taip, jog tikrovėje, ne tik popieriuje ji buvo jud­
ri — visa iki paskutinio kareivio žygiavo ratinėmis ir vikšri­
nėmis mašinomis. Buvo įsitikinęs — tokiais atvejais mažas
kelmas didelį vežimą verčia. Pats vakar rytą atvažiavo į plac­
darmą įtraukt ją į pralaužtą spragą, uoliai sekė kiekvieną jos
žingsnį, o dabar norėjo pats įsitikinti, kaip Įvykdyti įsakymai,
kuriuos buvo davęs vakar vakare, po to, kai gavo pranešimų,
kad vokiečiai bando prasiveržti.
Sužinojęs apie šiuos bandymus, jis ilgai nesvyravo ir neat­
šaukė savo nurodymų Mironovo ir Kirpičnikovo korpusams —■
žygiuot kaip žygiavę į vakarus, Berezinos link. Nepasidavė ir
pirmajai pagundai pasukt į kairę, j Mogiliovo užnugarį, nors
į vieną Mironovo diviziją. Nutarė nemaišyti kortų korpuso va­
dui, nedvejinti jo dėmesio.
Tačiau likusiai armijos rezerve šimtas vienuoliktai divizijai,
kurią dar anksčiau, dieną, buvo nukreipęs iš placdarmo paskui
tankistus, Įsakė paspartinti žygiavimą, stoti judriosios grupės
užnugaryje, kuo arčiau Mogiliovo ir, jei kas nors atsitiktų,
taip pat stoti į mūšį.
Nuovoka sakė, kad vokiečiai nenublokš tankistų nei nuo
Minsko, nei nuo Bobruisko plentų. Bet nuovoka yra nuovoka,
o kas save saugo, tą ir dievas saugo. Tai, kad Mogiliovą užim­
sime keliom valandom vėliau nei įsakyta, kai tik užimsim, bus
užmiršta. Tuo labiau, kad, sprendžiant iš paskutinio pokalbio
su Boiko, prieš pat išvykstant iš Mironovo, jau trečdalis mies­
to yra mūsų rankose. Na, o jeigu leisim bent daliai vokiečiii
ištrūkti iš Mogiliovo, tai tada ir gėdos neišvengsi, ir pats sau
nedovanosi!
 Žvelgiant į kelią, kuriuo vakar žygiavo judrioji grupė, buvo
galima akivaizdžiai patikrinti vakarykščius pulkininko Galčio-
noko pranešimus. Tarpas nuo tarpo kelyje matėsi tai, kas
juose buvo minėta. Pirmiausia į akis krito keletas sudegintų
vokiečių šarvuotų transporterių ir trys sudaužyti šturmo pa­
būklai „ferdinandai" — pirmasis vokiečių dengiamasis dalinys,
į kurį smogė Gaičionokas, puolęs iš placdarmo.
Paskui kalvos atšlaitėje pasirodė sutriuškinta, tankų sutru­
pinta vokiečių prieštankinės baterijos pozicija. Viena pamesta
patranka riogsojo vamzdžiu į viršų, tartum zenitinė, kitos buvo
išmėtytos, apverstos ratais aukštyn. Toliau ėjo laukas, kuriuo,
neištvėręs apkasuose, ėmė trauktis vokiečių pėstininkų dengia­
masis dalinys, užkluptas tankų tiesiog lauke.
Niekas nieko, žinoma, dar nepašalino, viskas buvo taip ir
likę, kaip vakar dieną...
Paskui keletą kilometrų kelias buvo užverstas griozdais —
tuo, kas liko iš staigiai užkluptos žygiuojančios vokiečių ar­
tilerijos kolonos.
Dar po dviejų kilometrų privažiavo sankryžą su lauko ke­
liu, kuriuo vakar į vakarus traukė vokiečių užnugario dalys.
Kaip buvo pranešęs Gaičionokas — maždaug šimtas mašinų.
Taip jos ir stovėjo per visą kilometrą pagal šitą lauko kelią—■
ir iki sankryžos, ir už jos. Tankai tikriausiai čia ėjo išsisklei­
dę vėduokle ir iš karto smogė į visą koloną. Atviri ir dengti
sunkvežimiai, štabo autobusai ir lengvieji automobiliai — vis­
kas arba sudegę, arba sulamdyta.
Kolona buvo ilga, tačiau sankryžoje tankai išsivalė joje
praėjimą, išblaškę į šalis sudaužytų mašinų likučius.
— O ar tik čia nebus jų kelioninė spaustuvė? — paklausė
Serpilinas Sincovą, žiūrėdamas į apvirtusi autobusą, šalia kurio
buvo išmėtytos dėžės su blausiai žvilgančiomis švininėmis
plokštelėmis.
— Taip, raidės išmėtytos,— patvirtino Sincovas.
— Užsirašyk ir paskui paskambink į politinį skyrių, gal
jiems pravers. Kitaip žus turtas! —pasakė Serpilinas ir vėl pa­
žvelgė į kelią: vienu sunkvežimiu vokiečiai vežėsi maisto pro­
duktų — dulkėse buvo išbarstyti ryžiai, panašūs į neištirpusius
krušos ledus.
Už sankryžos, įkalnėje, stovėjo sudaužyta zenitinė bateri­
ja. Čia vokiečiai buvo spėję pasiruošti, jie šaudė į tankus tie-
siogiu taikymu. Judriosios grupės kelią ir anksčiau žymėjo
mūsų sudegusios mašinos. Bet jų buvo nedaug, matėsi, kad įos
buvo užkluptos netikėtai. O čia kažkiek trumpų akimirkų ko­
vos laimė lydėjo nesutrikusius vokiečių zenitininkus,— ir re­
zultatai aiškūs: iškart keturi sudegę mūsų tankai, ir krūvoj,
netoli kits kito.
Pagal Galčionoko raportą, judrioji grupė, kol pasiekė Bob-
ruisko plentą, neteko vienuolikos mašmų. Ne taip jau daug,
jei palyginsime su rezultatais. Bet keturios iš jų krito iškart
čionai, priešais šias zenitines!
Galčionokas pranešė tiktai apie sudegusias. Apie sugadintas
mašinas kol kas nepranešė. • Tokiais atvej ais savimi pasitikin­
tis vadas per daug neskuba. Pavyks suremontuoti savo jėgo­
mis — suremontuos, nepavyks — dar suspės pranešti.
Pasitaiko ir tokių, kurie mėgsta atvirkščiai, kuo anksčiau
ir kuo garsiau apgarsinti savo nuostolius, kad vėliau, nepasise­
kus, liktų dokumentas: turiu daug nuostolių, prašau paramos,
pranešiau, niekas nepadėjo — štai ir patyriau nesėkmę! Ta­
čiau Galčionokas prie tokių nepriklausė.
Greit turėjo pasirodyti Mogiliovo—Minsko plentas. Susijun­
gęs per radiją su šimtas vienuoliktosios divizijos vadu, Serpi­
linas įsakė jam laukti jo prie sankryžos, norėjo išklausyti as­
meninį raportą. Per radiją divizijos vadas jau pranešė pasie­
kęs paskirtą jam rajoną, bet su vokiečiais kol kas dar nesu­
sidūręs.
Ten pat, Mogiliovo—Minsko plento link, kur važiavo Ser­
pilinas, traukė visokiausi šimtas vienuoliktosios divizijos ant­
rojo ešelono ūkiai. Ką tik aplenkė medsanbatą, o dabar lenkė
koloną sunkvežimių su sviedinių dėžėmis. Jeigu vežami svie­
diniai, vadinasi, artilerija jau pozicijose. Aplenkę sudaužytą
tiltą, pervažiavo upelio vaga, užsiropštė į vikšrų išmaltą at­
šlaitę, pavažiavo dar apie šimtą metrų, ir Serpilinas įsakė Gud-
kovui sustoti. Šarvuotojo transporterio su automatininkais ne­
buvo matyti.
— Pažiūrėk, kur jie ten vėl įstrigo,— apmaudžiai paliepė
Serpilinas.
Sincovas iššoko iš „Viliuko" ir nuėjo sužinoti. Serpilinas
taip pat išlipo pamankštinti nutirpusių kojų. Važinėti šarvuo­
čiu jis nemėgo, bet po įvykio su Talyzinu reikėjo pasinaudo­
ti ir juo.
Tos dienos vakare įvyko iškart du nemalonūs pokalbiai šia
tema — ir su Boiko, ir su Zacharovu.
Pirmąjį papeikimą jis gavo iš Boiko. Formaliai viskas atro­
dė jų tarnybinių santykių ribose — Boiko apskritai niekad
neperžengdavo šių ribų,— bet iš esmės vis dėlto tai buvo pa­
peikimas iš pavaldinio.
 — Draugas armijos vade, laikau savo pareiga atkreipti jū­
sų dėmesį į tai, kas atsitiko. Manau, jog neteisinga, kad jūs
pats kartais statote save į pavojų visai be reikalo. Važinėjate
iš divizijos į diviziją per pavojingus ruožus, esant nepakanka­
mai aiškiai situacijai. O praktiškai — rezultatas ne toks jau
didelis. Juk jums ir korpuse praneštų visa tai, ką jūs suži­
note divizijoje, ir nestatytumėte į pavojų savo gyvybės. ..
Kalbėjo ilgai — jam net nebūdinga. Matyt, nervinosi — juk
vyresnybę barti ne taip jau lengva!
Viso to klausydamasis, Serpilinas pyko ant Boiko, bet gerbė
tai, kas slypėjo už jo žodžių,— pasiryžimą įvykdyti savo pa­
reigą, nors dėl to pablogėtų santykiai su vyresnybe.
— Du kartus per dieną buvau praradęs su jumis ryšį,—
pridūrė Boiko.
— Dėl ryšio — kaltas, pasitaisysiu.
— Ir leiskite pakartoti, jog nepateisinamai rizikai jūs ne­
turite teisės...
— Savo teises aš žinau,— užgautas Boiko žodžių, griežtai
pradėjo Serpilinas. Bet, vėl prisiminęs, kaip nelengva Boiko
jo padėtyje su tokiu atvirumu kalbėti tokia slidžia tema, už­
baigė švelniau, negu pradėjęs: — Teises žinau, na, o savo pa­
reigas norisi kuo geriau įvykdyti, taip, kaip aš pratęs jas
suprasti.
ir, paspaudęs Boiko ranką, pridūrė:
— Už tiesumą dėkingas, ir tuo baikim kalbą.
Šitaip sakydamas, Serpilinas žinojo, kad čia kalta ne vien
Talyzino nelaimė — šis vidinis ginčas amžinai jiems iškildavo.
BoiKo manymu, armijos vadas apskritai turi kuo mažiau va­
žinėti ir kuo daugiau sėdėti vadavietėje. Tada ir štabui būtų
lengviau dirbti.
Serpilinas suprato, kad šiame ginče Boiko buvo savotiškai
teisus. Boiko nenoras, kad kariuomenei būtų vadovaujama, ap­
lenkiant armijos štabą, buvo suprantamas, ir Serpilinas dau­
giau ar mažiau su tuo skaitėsi, tuo labiau kad pats kažkada
buvo armijos štabo viršininkas ir patyrė, kaip esti neparanku,
kada vietoje nerandi paties armijos vado. O ir tai, kad armijos
štabas dirba taip darniai, kad jo vaidmuo kur kas didesnis, ne­
gu prieš karą, irgi rodo, kad mes kariaujame kur kas geriau
ir sumaniau. Bet, kad ir skaitydamasis su visu tuo, jis vis dėl­
to negalėjo ir širdies gilumoje nenorėjo savęs pakeisti. Jautė,
kad dėl jo lankymąsi dalyse štabo darbe būna nemaža pai­
niavos, nors jis, tiesa, stengėsi ją sumažinti, visą laiką palaiky­
damas ryšį su Boiko. Tačiau šitaip važinėdamas ne tik į kor­
pusus, bet ir į divizijas, o kartais ir į pulkus, būdamas pa­
čiame mūšio katile, jis gerai žinojo, kas vyksta ir keliuose,
kuriais važinėjo, ir priešakinėse vadavietėse, ir stebėjimo
punktuose, ir visame tame buvo kažkas tokio, be ko jis pats
nebūtų galėjęs vadovauti armijai, nebūtų galėjęs daryti ga­
lutinai tvirtų sprendimų. Gal kiti galėjo, o jis negalėjo! Ir
nors vienur kitur save pataisyti galima, ir jis taisė save, bet
visai pasikeisti vėlu. Yra prigimtyje tokių dalykų, kuriuos
pakeitęs, prarasi pasitikėjimą savimi, pasidarysi nuo to tik
blogesnis, o ne geresnis.
Visa tai jam buvo aišku ir seniai nuspręsta, todėl jis ir ne­
sileido aiškmtis Boiko, tuo labiau kad pats vienas tarėsi va­
žiuojąs drąsiai, bet akuratiškai, todėl ir gyvas sveikas yra po
šiai dienai.
Pokalbis su Zacharovu įvyko jau naktį, kada pavakarienia­
vęs, Zacharovo pasiūlymu, nutarė pavaikščioti po miškelį, ku­
riame buvo įrengta vadavietė.
Zacharovas paėmė jį už parankės ir tarė:
— Fiodorai Fiodorovičiau, po viso to, kas įvyko šiandien,
aš pagalvojau apie tave patį, kad per daug rizikuoji, taip
važinėdamas.
Serpilinas šyptelėjo, pagalvojęs vienas sau, jog vis dėlto
armijos vadui svariausia ir nuolatinė rizika yra tai, kad jis
daro sprendimus, nuo kurių priklauso viso ko pasisekimas
arba žlugimas, o ne tai, kad staiga jis pats netyčia pateks po
kulkomis.
— Nerizikavau ir neketinu rizikuoti,— pasakė jis garsiai.—
O apskritai rizikos kare neįmanoma nevertinti. Tuo labiau ka­
da priešas persekiojamas.
— Neįmanoma, bet norėtųsi,— tarė Zacharovas.— Labai pra­
šau tave, sumažink riziką iki minimumo. Taip kalbu todėl, kad
atsakau už tave.
— Ką reiškia — atsakai už mane? — nemeiliai paklausė Ser­
pilinas.
— O tą ir reiškia, tokia jau mano pareiga! O gal tu už ma­
ne atsakai? Juk to nepasakysi apie save. O aš taip sakau, nes
turiu teisę, taip ir turi būti. Ir kaip brolis tave perspėju: arba
draugystė velniop, arba nuo ryt dienos, kol priešas puolamas
ir persekiojamas, be šarvuočio nė žingsnio.
— Jis lėtas. Per dieną nedaug kur su juo tesuspėsi.
— Užtenka ir to, kiek suspėji.
— Tai ko pats j jį nesisėdi?!
 — O jis man ir nepaskirtas,— tarė Zacharovas.— Jis tau,
armiįo's vadui, pagal įsakymą paskirtas. O man nepaskirtas!
Pagal įsakymo raidę tu privalai sėstis į jį, o aš neprivalau.
— Gerai. Nebekalbėkim apie tai, netgi kažkaip kvailai at­
rodo,— pasakė Serpilinas.
Jam pasidarė nepatogu po Zacharovo žodžių. Tartum ir tik­
rai jo gyvybė gali būti brangesnė už Zacharovo arba kieno
kito gyvybę. Tartum tai būtų buvę paskelbta įsakyme.
Ir nors iš tikrųjų tai galėtų būti paskelbta įsakyme, bet taip
galvoti apie save patį buvo negalima.
Taip atsirado šis šarvuotas transporteris, tuo metu pagaliau
įveikęs įkalnę ir atsidūręs kalvos viršūnėje.
Serpilinas palaukė, kol Sincovas nubėgs iki „Viliuko", ne­
patenkintas pažvelgė į šarvuotą transporterį ir nuvažiavo to­
liau.
Palei Mogiliovo—Minsko kelią, kurį jie po keleto minučių
privažiavo, miškas buvo iškirstas bent per šimtą žingsnių iš
kiekvienos pusės. Priežastis aiški: partizanai! Kad ir kaip vo­
kiečiai stengėsi čia, Baltarusijoje, priversti žmones gyventi
taip, kaip reikėjo jiems, vokiečiams, galiausiai išeidavo at­
virkščiai — baltarusiai priversdavo vokiečius, nepaisant visos
jų stiprybės, gyventi čia, Baltarusijoje, ne taip, kaip jie norė­
jo, ir-ne taip, kaip buvo pratę gyventi. Ir šis panašus į prosky­
na kelias buvo vienas iš negailestingo trejų metų ginčo pėd­
sakų.
Serpilinas įsakė sustoti. Po valandėlės šalimais sustojo šimtas
vienuoliktosios divizijos vado Artemjevo „Viliukas".
— Atleiskite, draugas armijos vade! Laukiau, kaip įsakyta,
o paskui žiūriu, jūsų nėra, pasukau į kitą šunkelį, link sankry­
žos — ir pavėlavau.
— Ne tu pavėlavai, o aš pavėlavau,— atsakė Serpilinas,
linktelėjęs į šarvuotį.— Šitas kvailys sugaišino!
— Gal pas mus į štabą? Mes čia arti,— pasiūlė Artemjevas.
■— Nėra laiko. Čia ir pasikalbėsim.
Serpilinas apsižvalgė ir pamatė sukaltą iš jaunų berželių
pavėsinę, joje stalą iš gumbuoto beržo ir tokio pat beržo
suolus.
— Matyt, čia jų transporto stovynė buvusi,— tarė jis, jaus­
damas tą patį apmaudą, kurį, matydami įvairius vokiečių dai­
lės dirbinius iš beržo, jusdavo ne tik armiečiai, bet ir gyven­
tojai nuo mažo iki didelio.
Artemjevas pranešė, kad, puldamas įkandin judriosios gru­
pės, jis dviem šaulių ir dviem artilerijos pulkais užblokavo abu
plentus — ir Minsko, ir Bobruisko; pagrindines jėgas išskleidė
tiesiai į rytus, Mogiliovo link, o du batalionus — tiesiai į va­
karus, tam atvejui, jeigu vokiečiai mėgintų deblokuoti savo
apsuptąją Mogiliove kariuomenę. Artileriją, jeigu reikės, bus
galima visą pasukti ir į rytus, ir į vakarus, atsižvelgiant
į situaciją...
— Viskas kaip reikiant,— pasakė Serpilinas.— Apsidrausti
būtina! Tiesa, aviatoriai nuo ryto praneša, jog nėra jokių žy­
mių, kad vokiečiai trauktų Mogiliovo linkui. Bet vietovės čia
miškingos, yra kur slėptis nuo aviacijos. Tarp kitko,— staiga
paklausė Serpilinas,— kaip pas jus su priešakinių pozicijų
žymėjimu? Raketos, dūmai ir visa kita? Kad savieji šturmuo-
tojai nesmogtų jums, kaip vakar pas Nesterenką.
Priešingai nusistovėjusiai tvarkai, pagal kurią lėktuvams nuo
žemės būdavo signalais nurodomi tiktai tie barai, kuriais žy­
giuoja priešakiniai daliniai, Nesterenkos divizijose staiga ėmė
leisti raketas iš antrojo ešelono. Ir medsanbatas paženklino sa­
vo vietą, ir kažkokia kuopa parodė, kur esanti — visiems stai­
ga užėjo noras parodyti, kur jie yra. Dėl to buvo suklaidinta
šturmuotojų devyniukė, kuri, spresdąma pagal signalus, pama­
nė skrendanti jau virš vokiečių ir smogė saviesiems. Teko pa­
kartoti itin griežtą įsakymą visai armijai: aviacijai turi būti
parodomos situacijos tik tų, kurie žengia patys pirmieji!
Artemjevas atsakė, kad įsakymas gautas, ir pranešė, kaip jis
vykdomas.
Serpilinas paklausė apie įsakymą ne todėl, kad būtų abejo­
jęs, ar jis gautas, o tiesiog naudojosi proga, būdamas daliniuo­
se, dar kartą patikrinti, kaip įsakymai vykdomi. Kartais apa­
čiose vienas arba kitas įsakymas netiksliai suprantamas tik dėl
to, kad jis yra netikslus,— paskelbtas, neatsižvelgiant į aplin­
kybes, kurios akivaizdžios apačiose ir nematomos viršūnėse.
Taip irgi būna, ir tenka už tai plūsti ne pavaldinius, o patį
save. Žinoma, jei tau nėra svetimas savikritikos jausmas, kurį
armijoje tuo sunkiau išlaikyti, kad reikalauti jo iš tavęs nie­
kam neprisakyta, ir, vadinas, jis gula tik ant tavo paties są­
žinės!
Šturmuotojų darbo čia, judriosios grupės bare, šiandien iš
ryto niekas neplanavo. Beveik visa fronto aviacija veikė {šiau­
riau, tenai, kur, persekiodami vokiečius, Berezinos link ėjo
Serpilino dešiniojo flango korpusai, o į čia galėjo būti iškvies­
ta tiktai kritiškos padėties atveju. Nieko nepadarysi, kiekvie­
nas kareivis vis tiek niekad neturės savo lėktuvo.
— Kaip pas jus, kol kas ramu? — paklausė Serpilinas.
— Ramu. Kol slinkom į priekį, girdėjom, jau prietemoje,
kautynių garsus, o kai atėjom — viskas baigėsi. Savaeigiai ir
pionieriai be mūsų vokiečius sustabdė.
 — Bobruisko plente vakarop vokiečiai irgi mėgino prasi­
veržti, apie tai žinai?
•— Žinau. Iljinas ten kartu su tankistais kariavo, iškart man
pranešė.
— Vadinas, nors laikinai ir perėjo į kitą pavaldybę, tau
pranešinėti neužmiršta! Ar su judriosios grupės vadovu ryšį
palaikai?
— Ir ryšį palaikau, ir buvau nuvažiavęs šiandien. Susipaži­
nau ir kautynių lauką apžiūrėjau. Jie tenai, prie Bobruisko
plento, ne mažiau kaip čia nuveikė.
— Apie ką su jais tarėtės?
— Susitarėme, kad savaeigių pulkas paliks priešais mane ši­
tam plente. O ten, Bobruisko plente, mane paprašė, kad aš kuo
stipriau paremčiau artilerija. Jie galvoja, kad vokiečiai tikriau­
siai dar kartą veršis Bobruisko link.
— Galimas daiktas! Anot belaisvių, jų armijos štabas buvo
tenai, Bobruiske,— tarė Serpilinas.— Kur savaeigių pulko va­
das?
— Priešakyje, miške, per kilometrą nuo čia.
— Ryšį palaikai?
— Palaikau,— atsakė Artemjevas.— Tiktai reikia atgal pa­
sukti, į mano vadavietę.
— Geriau pirmyn, negu atgal,— tarė Serpilinas.— Tuo la­
biau kad per telefoną, šiaip ar taip, blogiau matyti! Sėskis
į savo „Viliuką", rodyk kelią, aš paskui tave.— Ir, pasisukęs
į Sincovą, įsakė: — Sincovai, sėsk pas pulkininką! — Pastebė­
jo, kad Sincovas su Artemjevu žvilgtelėjo vienas į kitą kaip
geri pažįstami, ir prisiminė pokalbį prieš pat puolimą, kad juo­
du svainiai. „Tegu pavažiuoja drauge. Girdint armijos vadui,
ką čia prišnekėsi!"
— Kaip laikaisi, Paša? — paklausė Sincovas, sėdęs į „Viliu­
ką", užpakaly Artemjevo.
— Kol kas ne kaip,— atsakė Artemjevas.— Ar pradėsime
veikti, nežinia. Galimas daiktas, ir be mūsų apsieis. Gerai, kad
nors Iljinas vakar pakariavo! Nors ir svetima vadovybė, o vis
dėlto tai mūsų pulkas! Visa kita — normaliai! Iš Nadieždos
vakar laišką gavau. Prašo sužinot apie Kozyriovą: kai. jo kūno
į Maskvą negalėjo išgabent, gal būt, grįžo iš pusiaukelės ir
vis tik kur nors čia palaidojo. O kur ir pas ką aš tai sužino­
siu, nė nepagalvojo.
Sincovas prisiminė, kaip Nadia kalbėjo apie Kozyriovą te­
nai, Maskvoje, ir nieko neatsakė. Kai grįžęs iš Maskvos, susi­
tiko su Artemjevu, trumpam atvykusiu į armijos štabą, nieko,
žinoma, nepasakė jam apie tai, ką matęs jo namuose. Netgi
 nudžiugo, kad susitikimas buvo toks trumpas, ir jam reikėjo
mažiau veidmainiauti. Skubrumas tokiais atvejais gelbsti.
Ir dabar, kai Artemjevas sušneko apie Nadią, Sincovas buvo
patenkintas, kad jis beveik tuoj pat išsuko iš kelio ir sustojo
miške.
Artemjevas iššoko iš mašinos ir nuėjo prie Serpilino.
Savaeigių pulko vadas miegojo palapinėje. Buvo girdėti,
kaip jį žadino: „Kelkitės, draugas papulkininki, armijos vadas
atvyko." Serpilinas stovėjo priešais palapinę ir laukė. Artem­
jevas skubiai paaiškino, kad savaeigių pulko vadas ne šiaip
sau drybso, o tikriausiai atgulė nusilpęs ir nukraujavęs. Vakar
jam skeveldra visą gabalą mėsos išdrėskė iš dilbio, giliai iki
kaulo.
Papulkininkis iššoko iš palapinės apsirengęs ir susijuosęs, su
odinuke ir lauko antpečiais. Bet palaidinės po ja, atrodė, netu­
rėjo: užsivilko tiesiai ant marškinių.
Raportuodamas sunkiai laikė ranką prie kepurės snapelio.
— Laisvai, nuleiskite ranką. Jūs sužeistas, o judriosios gru­
pės vado raporte apie tai neskaičiau! Ar jūs jam nepranešėte
apie tai, ar jis man?
Serpilinas su pašaipia užuojauta žiūrėjo j papulkininkį: kaip
išsisuks? Kaip beatsakytų, vis tiek blogai! Pasakys — nepra­
nešiau, pats bus kaltas. O pasakys — pranešiau, suvers kaltę
kitam — irgi negerai!
— Taip! — žvelgdamas Serpilinui į veidą, akimirką pasvy­
ravęs, atraportavo papulkininkis.
Serpilinas nusijuokė ir jau švelnesniu tonu tarė Artem-
jevui:
— Iš pažiūros papulkininkis Gusevas nuo kojų negriūna, bet
ten, kelyje, aš aplenkiau juos — artėja tavo medsanbatas. At­
vyko vis dėlto čionai, tiesiai į Nikolskio Pavlo Pavlovičiaus
pozicijas. Jis vis dar pas jus?
Artemjevas patvirtino, kad medsanbato vyriausias chirurgas
tebėra tas pats, kaip ir Serpilinui vadovaujant.
—■ Tegul apžiūri papulkininkį Gusevą ir nusprendžia, ką su
juo daryt toliau. Nes juk Gusevo pulke tik vienas gydytojas,
ir tas, ko gero, yra vado gniaužtuose. Kokią Gusevas įsakys
jam parašyti išvadą, tokią tasai ir parašys! O visa kita, be
savo sužeidimo, pranešei tiksliai? — vis dar šypsodamasis pa­
klausė Serpilinas Gusevą. Jam patiko šis papulkininkis su odi­
nuke, jaunas, tikriausiai drąsus ir didžiarankis ir, nepaisant
sužeidimo, laimingas dėl to, ką vakar nuveikė.
— Viskas taip, draugas armijos vade!
— Jeigu taip — parodyk vietoje.
24. Paskutinė vasara 369
 Važiuoti buvo netoli, iki pamiškės. Miškas baigėsi, prasidė­
jo atviras laukas, kuriame ir užvirė vakar vakare mūšis su
vokiečiais. Kautynių pėdsakų matėsi visur. Apžiūrėdamas lau­
ką, Serpilinas suskaitė jame trylika pamuštų vokiečių tankų
ir savaeigių.
— O kiek vokiečiai jums išvedė iš rikiuotės?
•— Septynias mašinas,— atsakė Gusevas.— Penkias negrąži­
namai, o dvi baigiame remontuoti.
Serpilinas prisiminė, kad, važiuodamas mišku, girdėjo kūjo
trinksėjimą į geležį. Tai savaeigininkai kniedijo sutraukytus
vikšrus.
— Vakar padirbėjote gerai,— tarė Serpilinas.— O šiandien
jūsų padėtis dar tvirtesnė. Už nugaros štai kokia jėga! —Link­
telėjo į Artemjevą.— Bet reikia nenuilstamo dėmesio. Ant lau­
rų nesiilsėti!
— Jokiu būdu ne. Pats nežinau, kaip užmigau, draugas ar­
mijos vade. Esu kaltas! — Gusevas droviai prisiėmė sau „ne­
nuilstamai" ir „ilsėtis".
— Kad pamiegojai, atvirkščiai, gerai padarei. Tuo labiau
po sužeidimo. Aš ne apie tai norėjau pasakyti, o apie tolesnį
priešo sekimą.
Kai vėl atvažiavo iki sankryžos, Artemjevas pasiprašė lei­
dimo palydėti Serpiliną iki tankistų, bet Serpilinas neleido,
pasakė: „Pasilik."
Tada leiskite kreiptis į jus su klausimu, draugas armijos
vade.
— Klausau.
— Draugas armijos vade, mes čia svarstėme su judriosios
grupės vadu, vertinome savo jėgas. Galėtume nelaukti vokie­
čių šioje riboje, o pradėti puolimą Mogiliovo link, paspartinti
tai, kas turi įvykti. Prašome pritarti mūsų iniciatyvai.
— Taip,— tarė Serpilinas.— Vadinasi svarstėte su tankistu,
o raportui ryžaisi tu, iš to sprendžiu — iniciatyva tavo!
— Taip.
— Greičiau būčiau laukęs jos iš tankistų; juk pačios jų
technikos tokia prigimtis ir charakteris — nenoras tūpčioti vie­
toje! Vadinas, nori paspartinti — pats įeiti į Mogiliovą ir pra­
nešti užėmęs dvi gatves! Iš kurio nors kito būčiau to laukęs,
iš tavęs — ne! Nors amžiumi jaunas, bet divizijos vadas jau
senas, akademikas, pagalvotum daugiau, ne tik apie dvi savo
gatves! O mes, esu tvirtai įsitikinęs, tik todėl ir paimsim ligi
vakaro Mogiliovą, kad čia jiems pastatėme užtvarą! Manai,
visus jų savaeigius ir tankus, kuriuos čia sunaikinome, būtų
buvę lengviau sunaikinti tenai, miesto gatvėse? Aš tiesiog sva­
joju, kad jie dar kartą čia ant jūsų užpultų, kad čia, atviroje
vietoje juos sutriuškintumėt, įrodytumėt jiems, jog ištrūkti ne­
pavyks! O tau šios užduoties maža. Tu pats asmeniškai norė­
tum dvi gatves užimti! Ir dar tankistą tuo sužavėjai! Su Berežno-
jum, tur būt, taip sugalvoiote? Jaučiu io įtaką — pirma tėvo
į pragarą grūstis! Meskit šias mintis! Jeigu jus puls, padarysi­
te, kas pridera. O jei nepuls, vis tiek padarysite, kas jums
pridera, jau vien tuo, kad stovite čia, kur jums ir reikia sto­
vėti. O kur, tarp kitko, Berežnojus? Kodėl jo nematau?
— Pas tankistus nuvažiavo.
— O ką jam ten veikti? Na, gerai, aš jį ten dar pamatysiu!
Užbaigęs pokalbį šia nieko gero nežadančia fraze, Serpilinas
nuvažiavo pas tankistus. Berežnojaus ten jau neberado. Ir pul­
kininkas Galčionokas, kaip ir tikėjosi Serpilinas, nė žodžiu ne­
prasitarė apie tai, ką buvo kalbėjęs Artemjevas. Bardamas Ar-
temjevą griežčiau, negu šis buvo nusipelnęs, Serpilinas norė­
jo iškart užgniaužti šį sumanymą ir jau nebegrįžti prie jo pas
tankistus. Buvo tikras, kad Artemjevas paskambins ir perspės.
Galčionokas, sutikęs Serpiliną, pranešė apie nuostolius, pa­
darytus priešui, apie savuosius nuostolius, dabar jau juntamus,
ir patvirtino, kad ryšys ir sąveika su šimtas vienuoliktosios
šaulių divizijos vadu sutvarkyta ir, jei prireiks tolesnių veiks­
mų, viskas suderinta asmeniškai. Baigdamas pranešė, kad jam
perduoto šaulių pulko dešiniojo flango batalionas yra į pietus
nuo Bobruisko—Mogiliovo plento, palaiko artimus ryšius su
gretimos armiios tūkstantis keturiasdešimt ketvirtuoju šaulių
pulku. Dabar žiedas aplink Mogiliovą jau aklinas.
■— Susitarėme su kaimynu, jog sandūrą su juo, ne tiktai
jis, bet ir mes saugome. Mes vis dėlto turime skrynučių,— pa­
sakė Galčionokas apie savo tankus.
Šį rytą jis prastume savo tankus ir pėstininkus į priekį, ir
vakarykščių kautynių laukas jam liko už nugaros. Vokiečių
sutriuškinimo vaizdas ir čia buvo maždaug toks pat, kaip Mo­
giliovo—Minsko plente. Tiktai pašauti jų tankai ir savaeigiai
buvo išsimėtę daug didesniame plote, negu tenai, ir ne visi ma­
tėsi iš karto.
— Manome, kad jie pačiame Mogiliove turi maždaug dvi di­
vizijas,— tarė Serpilinas,— viena iš jų tankų. Be to, keletą
savaeigių divizionų ir kitų šarvuočių dalių. Kas bus, jeigu visa
ši jėga užgrius tave? — susidomėjęs paklausė Serpilinas, nors
žinojo — visa jėga vokiečiai jau nebeužgrius: per daug įgrimz-
dę jie tenai, Mogiliove.
Galčionokas paaiškino, jog dalis tankų įkasta patogiose šau­
dymui pozicijose, o dalis stovi už miško, rezerve. Pėstininkai
kasasi apkasus priešakyje, palei pamiškę. Pulko patrankos sto­
vi tiesiai nukreiptos į priešą, o nuo artilerijos šimtas dvidešimt
dviejų milimetrų pabūklų pulke — priešaky įsitaisęs sekėjas,
kuris nuo rvfo vadovavo bandomajam šaudymui į galimas vo­
kiečiu iudėbmo kryptis.
— Plentą užminavote?
— Užminavome, draugas armijos vade. Ne priešakinėse po­
zicijose, o gilumoje. Jeigu veršis tiesiai plentu — iš pradžių
praleisime,, o vėliau, kada užklups ant minų, atidengsime ugnį
iš pasalų, iš dviejų pusių. Duosime per šonus.
Visa tai išklausęs. Serpilinas toliau nuvažiavo mišku, per ku­
ri nuo medžio link medžio vingiavo menkai išvažinėtas ke­
liukas.
Prieš trejus metus jis tom pačiom vietom, ne „Viliuku" va­
žinėjo, o jodinėjo raitas ant arklio,— mašinos, būdamas pulko
vadu, neturėjo. Mūšiai vyko Jabmu į vakarus, prie Berezinos,
o jų divizijai buvo išakyta iš anksto užimti gynybos linija apie
Mogiliovą. Ir jie kartu su velioniu divizijos vadu Zaičikovu
rinkosi čia pozicijas. . .
Keliukas atvedė j Galčionoko stebėjimo punktą. Tarp medžių
prasidėio atvira, o paskui vis labiau uždengta susisiekimo eiga,
kuria jie išvažiavo už miško ir atsidūrė priešais tankiais krū­
meliais užmaskuota apkasa. Ji čia taip ir išrausė, kad dengtų
krūmai. Viskas buvo padaryta mokamai. Praskyręs krūmus,
Serpilinas apžvelgė priešais atsiveriantį ilgą, bent dvieili varstų
lauka, kuriame tada siūravo plauksiantys rugiai, o dabar buvo
užžėlusios aukštos piktžolės. Iš dešinės ir iš kairės nuo šio lau­
ko kampu kirtosi Mogiliovo link einantis Bobruisko plentas ir
geležinkelis. Ir, kai pamatė kažką juoduojantį tolumoje, tik­
riausiai sudaužytą apeivio namelį, o dar toliau Mogiliovo pu­
sėj aukštą elevatoriaus bokštą, ji taip užvaldė prisiminimai,
jog, užuot atsakęs į kažkokį Galčionoko aiškinimą, pasakė:
— Palauk... — ir dar ilgai stovėto tylėdamas apkase. Rei­
kalai klostėsi gerai, o širdį draskė kažkas sunkaus, tarytum vi­
sa tai. kas nebuvo pergyventa ir iki galo pergalvota tuomet, ke­
turiasdešimt pirmaisiais, atgijo dabar. ..
Paėmęs iš Sincovo rankų žiūroną ir nukreipęs jį į elevatorių,
iis pamatė sviedinių išmuštas skyles; jos buvo jau ir tuomet,
keturiasdešimt pirmaisiais, pačią pirmą kautynių dieną. Artile­
ristai buvo įsirengę elevatoriuje stebėjimo punktą ir, nepaisy­
dami tiesioginių pataikymų, taip ir sėdėjo tenai iki galo.
Jis nukreipė žiūroną į apeivio namelį, iš kurio bebuvo liku­
si plytų krūva, o paskui dar dešiniau,— į dirvos nelygumus te­
nai, ant kalvos keteros, kur galėjai spėti buvus senus apka­
sus — jo tuometinius apkasus, Už jų juodavo nedidelis ąžuo *
lynas.
Viskas šiame lauke buvo beveik kaip tuomet. Tik nebebuvo
stovėjusių tuomet lauke sudegintų vokiečių tankų ir šarvuo­
čių— juos vokiečiai pašalino.
„Savo turtą jie visada susirenka,— piktai pagalvojo Serpili­
nas.— Keturiasdešimt pirmaisiais sudegintų mūsų dėžučių, nors
jiems ir reikalingas metalo laužas, per visą karą taip ir nepa­
šalino. O savuosius iš karto — kad nė akys nematytų! Tartum
mes tada jiems taip nieko ir nebūtume sudeginę!“
Ir dar kažko nebuvo šiame lauke. Kažko, ko jau niekad ne-
besugrąžinsi. Pačio tavęs, tokio, koks tu čia buvai tuomet, ir
tų, kurie buvo su tavimi. Gal būt, jie kažkur yra, bet tik ne
čia. Nors ir čia yra vienas. Ne tavo, bet tapęs tuomet taviškiu.
Pats save plūdęs pastarosiomis dienomis už tai, kad paėmė
Sincovą adjutantu, Serpilinas buvo dabar patenkintas, kad šis
žmogus yra šalia jo.
— Se, pažiūrėk!—atsitraukė jis nuo žiūrono ir padavė jį
Sincovui.
Sincovas ilgai žiūrėjo pro žiūroną. Perdaug ilgai, nes buvo
tik adjutantas, kuriam armijos vadas perdavė žiūroną, kad šis
irgi pažiūrėtų. Galčionokas priekaištingai pašnairavo į Sincovą
ir, nusikabinęs nuo plačios krūtinės savąjį, padavė Serpilinui.
Bet Serpilinas jį sulaikė. Serpilinui neatrodė, kad Sincovas
perdaug ilgai žiūri tenlink, Mogiliovo pusėn, į šį lauką.
— Kaip, atpažinai? — paklausė jis, kai Sincovas nuleido žiū­
roną.
— Atpažinau.
— Visai ta pati pozicija, tik iš kito šono. Mogiliovas ne už
nugaros, o priešakyje, ir vokiečiai ne įsigauti į jį nori, o iš jo
pasprukti!
— Šiandien, draugas armijos vade, jie lyg ir pasprukti ne­
nori! Visą rytą girdim, kaip ten Mogiliove verda kautynės,
o čia pas mus ramu,— tarė Galčionokas.— Gal leisite pasiūlyti
pusryčius? Užvakar žadėjote, jeigu įvykdysim užduotį, para­
gauti tankistų vaišių.
Serpilinas pažiūrėjo į laikrodį.
— Atsisakyti negaliu, bet kuo trumpiau. Pas jus atvažiuo­
damas, ir taip neteisėtą lanką padariau.
Jis mostelėjo aidinčios iš Mogiliovo kanonados pusėn ir at­
sisuko į Sincovą:
— Nubėk pranešk per radiją, kur esame ir kad tuojau va­
žiuojam atgal, į armijos vadavietę. Praneši — sugrįžk. Pulkinin­
ko vardu kviečiu pusryčiauti.
 Jie priėjo prie palapinės, jos užlaidinė buvo atskleista, kad
būtų vėsiau.
— Bet ir apsukrūs jūs žmonės, tankistai,— tarė Serpilinas,
pamatęs šalia palapinės prikaltą ant pušies praustuvą ir ant
vinies pakabintą rankšluostį.
Pasiraitęs rankoves, jis atsisegė palaidinės apikaklę, nusiplo­
vė rankas, nusiprausė veidą ir kaklą, šliūkštelėjo dvi riešku­
čias šalto vandens už apikaklės, su malonumu jausdamas, kaip
jis sruvena stuburu, ir pagalvojo: „Na štai, gyvas ir sveikas
sugrįžau čionai po trejų metų, ir ne su pulku, o su armija, su
tokia galybe rankose, apie kurią tuomet nedrįsau nė svajoti!"
Į tankistų apsukrumą reikėjo dar kartą atkreipt dėmesį,
įėjus į palapinę,— ant suolų abipus stalo buvo uždėtos minkš­
tos automobilių sėdynės.
— Trofėjinės?
Galčionokas linktelėjo.
— Trofėjų daug, draugas armijos vade, tik nėr kada jais
domėtis. Žygiavome negaišdami.
— Be reikalo. Jūs neužgaišote, kiti užgaiš. Ir susiglemš vis­
ką, ko jūs nespėjote, ir dar kaip savus trofėjus antrąsyk užsi­
rašys!
— Sriubos valgysite, draugas armijos vade? — paklausė Gal­
čionokas.— Vakar sausu daviniu gavome, o šiandien išvirė
sriubą.
— Tik sau ar visiems kareiviams?
— Visiems kareiviams.
— Jei taip, paragausiu, kuo maitinami kareiviai. Bet pirma
išgerkim. Nors pusryčiai, o ne vakarienė, bet jeigu jau vaiši­
na — padarysim išimtį.
— Galima laikyti vakariene, draugas armijos vade,— pasakė
Galčionokas.— Vakar vakarienės metu kariavom, reikėjo ati­
dėti rytmečiui.
— Pranešei, kur esame? — paklausė Serpilinas stovintį prie
palapinės Sincovą.
— Taip. Pranešiau, kad tuoj važiuojame.
— Nusidėsim sąžinės balsui, užgaišim penkiolika minučių,
bet ne daugiau,— tarė Serpilinas. Ir, parodęs akimis į ketvirtą
katiliuką, paklausė Galčionoko: — O čia kam?
— Saulių pulko vadas turi grįžti. Nuvažiavo pas kaimyną
sąveikos suderinti, bet kažkodėl užtruko.
— O gal ten jis iš džiaugsmo, kad dvi armijos susijungė,
derina sąveiką kaip mes su tavim? — linktelėjo į gertuvę Ser­
pilinas.
— Ne toks jis žmogus, draugas armijos vade.
 — O mes tokie žmonės? — šyptelėjo Serpilinas.— Na gerai,
kaip ten bebuvę, pripilk po pusę stiklinės! — Ir, pasisukęs
į Sincovą, linktelėjo:—Sėskis.
Gaičionokas pripylė lygiai po pusę stiklinės, nė lašo daugiau.
Kaip įsakyta, taip padaryta. Serpilinas norėjo pasakyti, kad yra
dviguba proga išgerti: už tai, kad judrioji grupė įvykdė už­
duotį, ir už tai, kad jis grįžo į tas vietas, kuriose pradėjo karą.
Tačiau nieko nepasakė. Kiekvienas kažkur buvo pradėjęs karą
ir prisimena tą pradžią.
Jis išgėrė už judriosios grupės laimėjimą ir, nulupęs kietai
virtą kiaušinį, padažė jį rupion druskon ir užkando. Nuo iš­
gertos degtinės norėjosi pasirąžyti. O dar geriau — atsigulti po
pušimi ir žiūrėti pro šakas į dangų, užmiršus, kas tu esi ir ką
tau reikės daryti sekančią valandėlę.
— Ką tik pasveikinau judriosios grupės vadą, įvykdžius už­
duotį,—pasakė Serpilinas, kai įžengė pavėlavęs Iljinas.— Sės­
kis! Antros negersim, o pirmąją, jeigu dar negėrei, išgerk.
— Dėkoju, draugas armijos vade, negeriu. Pažadą daviau.
— Kam?
— Pats sau.
— Kaip ten, sandūroje? Tik neraportuok — už stalo sėdime.
Paprastai papasakok.
Tačiau Iljinui prigimtis neleido paprastai papasakoti. Pranešė
ir divizijos numerį, ir numerį .to kaimyninės armijos pulko, ku­
ris greta atsidūrė, ir divizijos, ir pulko vado pavardes bei laips­
nius, ir tikslias koordinates — kuriuo būtent ruožu eina sandū­
ra, ir kokių priemonių bendrai imtasi, kad sandūra būtų patiki­
ma, nes jai gali grasinti tankai, ir kaip ugnimi iš dviejų pusių,
užvožtinai, atkirto kaimo kelią.
— Vadinas, dviejų armijų pajėgomis ginate tą kaimo ke­
lią?— nusišypsojo Serpilinas.— Mat, kur tu užtrukai!
— Nemėgstu sandūrų, draugas armijos vade,— tarė Iljinas.—
Pusė nemalonumų būna sandūrose.
„Štai kokie jie, jaunieji pulkų vadai,— pagalvojo Serpilinas,
su pasigėrėjimu žiūrėdamas į Iljiną, kuris visada, dar keturias­
dešimt antrųjų vasarą, kai iš raštininkų buvo pakeltas batalio­
no štabo viršininku, jam atrodė apsigimęs kariškis.— Štai jie,
tie jaunieji pulkų vadai! Kiek jam dabar metų? Daugiausia
dvidešimt septyneri, gal dvidešimt aštuoneri,— galvojo jis, už­
miršęs, kada gimęs Iljinas, ir mintyse pridėdamas jam trejus
metus viršaus.— Greitai karas iškelia žmones, kad tik sėkmin­
gai jį baigtų ir niekur neužkliūtų. Daug žadantis!"
— Nebepamenu, ar tu buvai sužeistas? — paklausė Serpilinas
Iljiną.
 — Nė karto, draugas armijos vade.
—; Štai dabar ir pats prisiminiau. Man pasakojo, kad tu kaž­
koks ne toks, kaip kiti. Ketvirtus metus kariauji ir nė karto
nesužeistas. Kurių metų gimimo?
— Devynioliktųjų, draugas armijos vade, — nenoriai atsakė
iljinas.
Širdyje didžiuodamasis savo jaunumu, jis nemėgo, kai apie
tai kalbėdavo kiti. Jam atrodė, kad kiti abejoja jo karine pa­
tirtimi.
Taip jam atrodė ir dabar, kai Serpilinas, išgirdęs jo atsaky­
mą, apie kažką susimąstė.
Tačiau Serpilinas susimąstė visai ne dėl Iljino karinės pa­
tirties— prisiminė savo sūnų, kuris buvo už Iljiną vyresnis ir
kuris, jei būtų gyvas, dabar turėtų ne dvidešimt penkerius, kaip
Iljinas, o dvidešimt devynerius metus. ..
— O jūs kurių? — paklausė jis, pasisukęs į Galčionoką.
Kažkaip nepatogu pasirodė jam, ką tik sužinojus Iljino am­
žių, klausti to paties nebejauną žmogų, kreipantis į jį „tu”.
— Ketvirtų.
— Kur karą pradėjote?
— Pietvakarių fronte, nuo pasienio, nuo Vladimiro-Volynskio
iki Pripetės traukėmės kaudamiesi,— su pasididžiavimu atsakė
Galčionokas: ne šiaip traukėmės, o kaudamiesi. . .
,,O juk taip ir buvo",— prisiminė Serpilinas. Jam teko girdėti
iš tų, kurie kovojo tenai, šiauriausiame pietvakarių fronto ruo­
že, kai iki pat Pripetės jie traukėsi tik pagal įsakymą.
— Penktosios armijos sudėtyje? — paklausė jis.
— Penktosios.
— O iš kur jūs kilęs?
— Iš čia visai netoli,— mostelėjo galva Galčionokas, tartum
būtų gimęs kažkur šiame miške.— Šiandien radijas pranešė, kad
vakar Minsko kryptyje užimta Bobro stotis... Aš kaip tik iš
tenai. Tarp Bobro ir Krupkų, traukinių pralankoje gimęs. Tė­
vas geležinkelio apeivis buvo. Ten ir gyvenome. Iš pradžių pra­
lankoje, o vėliau Krupkuose.
— O kur dabar tėvai? — paklausė Serpilinas.
■— Nežinau. Karo pradžioje buvo likę Krupkuose. . .
Galčionokas tai pasakė ramiai, tartum nenorėdamas duoti va­
lios jausmams, kurie jau nieko negalėjo nei padėti, nei su­
kliudyti. Išleisti ar neišleisti vokiečius iš Mogiliovo — priklau­
sė nuo jo. O ar liks gyvi tenai, Krupkuose, jo tėvas ir motina,
nuo jo nepriklausė.
— Matot, kaip buvo,— patylėjęs, save smerkiančiu balsu tęsė
Galčionokas.— Pirmus metus nedavė atostogų, antrus — nedavė,
o trečiaisiais — į kur kelialapį gavau, ten ir išdūmiau. Taip ir
užsitęsė. Nuo trisdešimt šeštųjų metų tėvų nemačiau. Vakar,
kai per vokiečius ėjome, vieną vaikinuką — jis žvalgams kelią
rodė — vėliau pasiėmiau į mašiną. Trylika metų berniūkščiui.
Ir ko tik iš jo neprisiklausiau, ką čia vokiečiai išdarinėjo...
Jis atsiduso. Nors atrodė ramus, j.autėsi, kad nerimas dėl tė­
vo ir motinos graužte graužia te stiprų ir pasitikintį savimi
žmogų.
Tuo tarpu jiems atnešė po pusę katiliuko sriubos.
— Gerą sriubą išvirė,— pagyrė Serpilinas.
— Ataušus truputį,— ragaudamas sriubą, pasakė Galčiono-
kas.
Serpilinas pažvelgė į laikrodį. Penkiolika minučių, kurias jis
buvo skyręs pusryčiams, baigėsi. Arbatai gerti nebėra laiko,
o sriuba, nors ir ataušusį, skani — teks pasidarbuoti šaukštu,
kol dugną pamatysi.
Sviedinys sprogo arti, miške, su trenksmu ir gaudesiu. Pir­
masis sprogimas dėl savo netikėtumo visada garsesnis už ki­
tus, ir atrodo, jog sviedinys arčiau, negu iš tikrųjų. Sekantys
trys ar keturi sprogo jau toliau. O jeigu ir ne ką toliau, vis
tiek tyliau, nes jau nebe taip netikėtai.
Kaip ir visi žmonės, kuriems staiga atsiranda keletas vieno­
dai svarbių pareigų, visi trumpą akimirką sutriko.
Prasidėjęs šaudymas reiškė, kad vokiečiai dar kartą bandys
prasiveržti, ir Galčionokas turėjo imtis skubių priemonių. Bet
čia pat palapinėje buvo armijos vadas, ir reikėjo pasirūpinti
jo. saugumu. Sprogimai nutolo, bet galėjo vėl priartėti.
—■ Draugas armijos vade, siūlau, kol liausis šaudymas, pabūti
mano tanke. Jis už šimto metrų nuo čia.
— Dar ko,— tarė Serpilinas.— Einam Į stebėjimo punktą!
Serpilinas ėjo sparčiai, bet Sincovas per keletą žingsnių jį
pralenkė ir žengė priešakyje. Kvailas noras, su kuriuo dažnai
susiduri kare,— troškimas pavojaus akimirką savo kūnu pri­
dengti vyresnįjį viršininką, įsiterpti tarp jo ir priešo, užmirš­
tant, kad mina ar sviedinys lygiai taip pat sėkmingai gali
sprogti iš užpakalio. Bet apie tai prisimenama vėliau, o instink­
tas veikia iškart.
— Sincovai! — nepatenkintas sušuko Serpilinas.— Nesimaišyk
po kojomis. Ne j ataką einame!
Bet Sincovas, lyg nenugirdęs, toliau ėjo priekyje iki pat ap­
kaso eigos, išeinančios į stebėjimo punkto apkasą.
Iš čia gerai matėsi visa, kas darėsi priešais. Tiksliau, pradžia
to, kas turėjo įvykti šiame lauke, tarp juoduojančio tenai, ant
nuožulnios aukštumos, ąžuolyno ir šio miško. Dabar, dengiami
pamiške griaudėjančios artilerijos ugnies, iš tenai, ir tiesiai iš
ąžuolyno, ir kairiau nuo jo, už geležinkelio sankasos, ir deši­
niau, plentu, šliaužė vokiečių tankai bei šturmo pabūklai. Už
jų pasirodė šarvuoti transporteriai ir pėstininkų voros.
Iš vieno, netgi tokio patogaus, kaip šis, taško visko nepa­
matysi. Dalį panoramos dengė iš kairės ir dešinės vietovės ne­
lygumai, bet į čia platėjančiame ir Mogiliovo link siaurėjančia­
me trikampyje tarp plento ir geležinkelio pasirodė iškart apie
dvidešimt tankų ir savaeigių.
Tikriausiai ne mažiau jų buvo į kairę ir dešinę, už vietovės
nelygumų. Kai kurie tankai čia pasirodydavo, čia vėl dingdavo
iš akių. Sprendžiant iš artilerijos ugnies intensyvumo, vokie­
čiai negailėjo sviedinių.
Sprogimai ėmė vėl artėti. Keletas sviedinių pralėkė virš gal­
vų. Už nugaros miške sugriaudė smarkus sprogimas.
— Ar ne tavo tankas, į kurį mane kvietei? — pajuokavo Ser­
pilinas šiek tiek prisiversdamas, nes virš galvų vėl prašvilpė
sviedinys.
— Ne mano, — niūriai atsakė Galčionokas. — Manasis stovi
kairiau.
— Praneškite per raciją į armijos štabą. Ir šturmo aviaciją
iššaukite. Aviatorius su jumis?
— Su manimi.
— O visur kitur veikite pagal savo paruoštą planą, iš ma­
nęs papildomų įsakymų nelaukite,— pasakė Serpilinas, stengda­
masis kuo greičiau sugriauti tą nejaukią sieną, kuri iškilo dėl
to, kad jis yra čia ir žmonės baiminasi dėl jo gyvybės.— Vei­
kite,— jau piktai pridūrė jis. Ne pasakė, o šūktelėjo, nes taip
ir reikėjo padaryti! Ir, nebekreipdamas dėmesio nei į Galčio-
noką, nei į Iljiną, susirūpinęs nusuko žiūroną ir ėmė žiūrėti
tenai, kur, tolydžio didėdami, slinko vokiečių tankai ir šturmo
pabūklai.
Jam nebuvo svetimas pavojaus jausmas, kuris ypač aštriai
pasireiškė, kai užpakalyje tiesioginiu taikymu buvo trenkta
lyg į tanką, lyg į mašiną. Šis pavojaus jausmas ir prasidėjusio
mūšio suvokimas paprastai pastūmėdavo jį veikti. Bet šiuo
metu, šiomis pirmomis minutėmis, jo pareiga buvo kaip tik
nieko neveikti, savo dalyvavimu nesukliudyti kariams kuo grei­
čiau imti daryti tai, ką jie privalėjo padaryti. Užgniaužęs sa­
vyje poreikį įsakinėti, instinktyviai atsirandantį tokiu metu
žmogui, pratusiam vadovauti, jis stebėjo, nesikišdamas į apgal­
votus iš anksto pavaldinių veiksmus.
Jis stovėjo apkase, išžergęs kojas, įsirėmęs alkūnėmis į brust­
verą, jausdamas jomis šaltoką, drėgną, visai neseniai, naktį,
iškastą žemę, ir stebėjo pro žiūroną vokiečius, o jo pavaldi­
niai, išlaisvinti nuo pareigos teirautis ir laukti jo įsakymų, grei­
tai ir kruopščiai dirbo savo darbą, kuriam buvo pakankamai
gerai pasiruošę, nors, kad ir kaip gerai būtum pasiruošęs, pir­
mosios mūšio akimirkos, pirmieji artimi sprogimai vis tiek
įtempia nervus, ir tą nervų įtempimą galima įveikti tiktai
veiksmais, tiktai grandine iš anksto numatytų ir nenumatytų,
bet būtinų poelgių.
Netrukus ėmė ryškėti ir pirmieji tos veiklos rezultatai. De­
šinėje, nuo pamiškės, į vokiečių tankus šaudė dvi pulko pa­
trankos, o dar dešiniau — visa baterija.
Iš užpakalio, iš gilumos, jau pradėjo bandomuosius šaudy­
mus į vokiečių baterijas mūsų šimto dvidešimt dviejų milimetrų
pabūklai. Vakar į nakties mūšį stojo tiktai vokiečių tankai ir
savaeigiai, vokiečių artilerija nesirodė, ir todėl mūsų pabūklai
jos neaptiko. Stengėsi ją išaiškinti dabar. Šaudė ne į tankus,
o į vokiečių ugnies pozicijas — reikėjo nuslopinti vokiečių ar­
tileriją, palikti tankus be paramos.
Sprogimai tenai, vokiečių užnugaryje, kartais buvo matomi,
o kartais tik girdimi. Sviediniai krito už ąžuolų giraitės. Ka­
daise ten ugnies pozicijose stovėjo vienas Serpilino divizionas.
Matyt, ir vokiečiai pasirinko tą vietą. Ir dabar jų ten ieškoma,
stengiamasi juos apčiuopti.
Tuo tarpu du pabūklai šaudė į elevatorių, buvo įtariama, kad
ten vokiečių stebėtojai. Labai galimas daiktas, kad taip ir
yra! Tačiau kol kas sviediniai krinta kairiau, dešiniau, vėl kai­
riau, vėl dešiniau. Pagaliau vienas pataikė į bokštą ir dar vie­
nas — žemiau į pamatus.
„Neblogai",— pritariamai pagalvojo Serpilinas.
O pulko patrankos vis pila ir pila į tankus, bet atstumas
vis dar didelis, ir nors tikriausiai kartais ir pataiko, rezultatų
kol kas nematyti. Ėmė rūkti tik vienas tankas. O vokiečių ar­
tilerija, nors jos ugnies pozicijos dabar jau išaiškintos ir ap­
šaudomos, dar vis tebešaudo, dorodama mūsų priešakines po­
zicijas. Teisingai nujaučia, jog kažkur čia ir pėstininkai apsi­
kasę, ir tankai stovi. Nori priblokšti, sudaryti prielaidas prasi­
veržimui, kurio smaigalys tikriausiai bus nukreiptas į kelią.
— Sincovai,— atitrūko nuo žiūrono Serpilinas.— Nubėk prie
„viliukų“. Įsakyk, kad nesėdėtų mašinose parengtyje numeris
pirmas, o užsislėptų. Stuktels koks atklydęs sviedinys, tiek juos
ir bematysi! Tik kad perdaug toli irgi nenuklystų. Kai tik čia
pragiedrės, važiuosim!
— Gal per raciją pranešti, draugas armijos vade? — paklausė
Sincovas.
 — Kam ir ką? Kad mušis prasidėjo, jau pranešta. O kad mu­
du čia esame,— gelbėkite mūsų sielas!—kol kas nėra reikalo.
Nubėk ir grįžk atgal.
Serpilinas palydėjo akimis susisiekimo eiga nubėgantį Sin-
covą ir šyptelėjo. Jam pačiam atėjo į galvą susijungti per savo
raciją dar ir su aviatoriais. Bet pagalvojo ir atsisakė tokios min­
ties. Buvo joje kažkas atgrasaus jam: „Pamatei, kaip slenka
j tave vokiečių tankai ir šturmo pabūklai, patekai į artilerijos
ugnį — ir dubliuoji tai, kas jau padaryta, nori kuo greičiau
išvysti virš galvos šturmuotojus, kad jie tave pridengtų!"
O iš tenai vis artėjo vokiečių tankai ir šturmo pabūklai, ir
artėjo nešaudydami. Seniau imdavo šaudyti jau iš tolo, sku­
bėdavo iš anksto priversti mus sudrebėti!
O dabar kol kas nešaudė, leido išsišaudyti artilerijai; patys
tausojo sviedinius artimam atstumui, kad artilerijos ugnies
priedangoje galėtų prislinkti visai arti ir sutriuškinti visa, kas
gyva.
Bet ir mūsiškiai iš tankų, pastatytų miške ir pasalose, kol
kas nešaudo, neišsiduoda kur esą. Irgi tramdo charakterį, nori
prisileisti arčiau.
O artilerija pliekia į vokiečių pozicijas visu smarkumu —
du divizionai šaudo. Trečiojo kol kas negirdėti, o du šaudo!
Ir vokiečių ugnis silpnėja. Arba sudaužėme jų baterijas, arba
privertėme keisti pozicijas.
— Draugas armijos vade! Leiskite pranešti!
Serpilinas nuleido žiūroną ir atsisuko į priėjusį Galčionoką.
Galčionokas pranešė, kad du artilerijos divizionai šaudo į vo­
kiečių pozicijas, o trečiasis keičia vietą. Atsižvelgdamas į tai,
kad vokiečiai vis dėlto metė j mūšį daug, technikos, šimtas vie­
nuoliktosios divizijos vadas įsakė šiam divizionui skubiai už­
imti pozicijas tiesiam taikymui tankistų užnugaryje Mogilio­
vo—Bobruisko plente, tam, jeigu dalis vokiečių tankų ir savaei­
gių prasiveržtų toliau. Ir „eresų" divizioną permeta — naikinti
gyvajai jėgai.
— Vadinasi, nesitiki, kad tu vokiečius sulaikysi?
Galčionokas vos pastebimai gūžtelėjo po odine striuke pe­
čiais. Nors ir tikėjosi pats sulaikyti vokiečius, bet ir divizijos
vado veiksmus laikė teisingais. Nepradėjo įtikinėti armijos va­
do, kad sulaikys pats, kaip, juo dėtas, būtų padaręs kuris kitas,
o raportavo toliau. Pranešė, kad j ribą už šešių šimtų metrų
nuo čia šiandien prieš auštant prisišaudė du divizionai, ir kai
tik vokiečiai priartės prie jos, artilerija savo ugnį perkels
į ten.
 — Draugas armijos vade!—po trumpos pauzės tarė Galčio-
nokas, ir jo akies vokas pastebimai truktelėjo. Rodėsi, nega­
lėtų tok:am veide vokas truktelt, bet truktelėjo! Matyt, jis vis
dėlto nervinasi, kad armijos vadas tebėra čia, apkase.— Įsaky­
mą mes įvykdysime. O jus vis dėlto prašau sėsti į mano tan­
ką ir važiuoti į šimtas vienuoliktosios divizijos vadavietę. Ir
divizijos vadas to jus prašo! Ten yra viskas: ir ryšių prie­
monės, ir matyti taip pat. .. — netvirtai pridūrė Galčionokas,
žinodamas, kad meluoja, ir armijos vadas tai supranta.
— Nė velnio iš tenai nematysi,— atkirto Serpilinas.— Tavo
tankas man nereikalingas, aš savo šarvuotį turiu. Jeigu pradė­
site sprukti ir nieko kito neliks daryti, turėsiu kuo. O jeigu ne­
galvojate sprukti, kurgi aš iš tokio mūšio važiuosiu? Tavo ap­
kasas geras, įsakymą žadi įvykdyti, kurgi man nuo tavęs bėgti?
Ir ko? — paklausė Serpilinas. Ir pridūrė rimtai ir ramiai: —
Negaliu dabar nuo tavęs važiuoti, pats turėtum suprasti. Kai
tik mūšį persvers! savo naudai, iškart važiuosiu. Galėsi už­
baigti be manęs!
— Manau, susidorosim, — tarė Galčionokas.— Aviaciją iškvie­
tėme ir patvirtinimą gavome.
— Viskas gerai, ■ sutiko Serpilinas.—■ Viena negerai: kad aš
sriubos nebaigiau srėbti, išsigandau.
— Galima čionai? . .
— Ogi štai ir pradėjo! —nenugirdęs klausimo, sušuko Ser­
pilinas.
Aukštai viršum jų galvų prašvilpė iš vokiečių tankinės pa­
trankos paleista mina, ir, užkliuvusi kažkur užnugaryje, miške,
už medžio, užniūkė, tartum tenai, užnugary, būtų kas trink­
telėjęs į kažkokį baisingą ksilofoną.
Tuoj po šios minos, jau ne viršum galvų, o dešiniau, arčiau
plento, pramaišiui su švilpiančiomis minomis ėmė sproginėti
skeveldriniai sviediniai.
— Kuo išmanydami pliekia,— tarė Serpilinas.— O jūs kada
pradėsite?
— Kai tiktai perkirs,— Galčionokas parodė į neaukštą ruo­
želį lyg krūmokšnių, lyg sužėlusių varnalėšų ant senos ežios,—
pradėsim iškart visų rūšių ginklais. O dešiniau paliksime jiems
koridorių, tegu įsitrauks, tegu pasieks mūsų minas. O kai su­
stos — kinžaline ugnim iš abiejų pusių.
— Eik tvarkykis,— tarė Serpilinas, pagalvojęs vienas sau:
..Pažiūrėsim, kaip tu visa tai atliksi, ar ilgai išlaikys nervai.
Uždavinys nelengvas!"
Galčionokas nuėjo, o Serpilinas vėl įniko žiūrėti į artėjan­
čius vokiečių tankus ir savaeigius.
 Iki šiol jie manevravo, šliaužiojo po vietovę, laukdami pės­
tininkų, bijodami, kad jų neatkirstų mūsų ugnis. O dabar, kai
ir šarvuočiai, ir grandimis einantys tarp jų pėstininkai priar­
tėjo, tankai ėmė judėti greitais trumpais šuoliais — sustodavo,
pašaudydavo, šokteldavo į priekį ir vėl šaudydavo.
Iš pradžių rodėsi, kad jų didžiuma eina kaktomuša į mus,
tarp plento ir geležinkelio, o dabar jie telkėsi į pleištą Bobruis-
ko plento link, į dešinę nuo stebėjimo punkto, kuriame buvo
Serpilinas.
„Taip, vis dėlto arti,— pagalvojo jis ir dar kartą sumetė min­
tyse: — Jau arti!"
Ir šiame mintyse pasakytame „jau" nori ar nenorį, jautėsi
baimė.
Būdamas kare įvairiose aplinkybėse ir įvairiose pareigybėse,
prie kažko pripranti, o nuo kažko atpranti. Ir nuo to, ką Ser­
pilinas dabar netrukus turėjo pamatyti, pastaruoju metu jis vis
dėlto atprato. Taip arti savęs matyti vokiečių tankus jam ne­
buvo tekę nuo Kursko lanko dienų. Tada ataka jį užklupo di­
vizijos stebėjimo punkte, ir jis, kaip ir dabar, nepasitraukė.
Vadas specialiai neieško pavojaus, tai būtų kvaila ir žalinga
mūšiui! Bet beveik kasdieninės išvykos į dalinius padeda su­
prasti pavaldinius. Tai čia, tai ten tau pačiam primenama, kas
tai yra pavojus.
Žmogus, nežinantis arba manantis, kad jis nežino, kas tai
yra mirties baimė, negali protingai vadovauti kariuomenei. Ne­
patyręs mirties baimės patsai, jis nežinos, ko galima ir ko ne­
galima reikalauti iš pavaldinio. O kada vadovauji, būtina ži­
noti, kokią vietą užima baimė, vykdant tavo įsakymus.
Perdėdamas šios baimės reikšmę, susitaikydamas su savo pa­
valdinio baime, nepareikalausi iš jo to, ko privalai ir gali pa­
reikalauti. O mažindamas tą reikšmę, pareikalausi nereikalin­
go, neįvykdomo ir, vadinasi, nenaudingo dalyko.
Maždaug taip būtų atrodžiusios Serpilino mintys paskutinią­
sias dvi ar tris minutes, kol jis stebėjo vis greitėjantį vokiečių
tankų judėjimą, jeigu būtų buvę galima jas, tas mintis išri­
kiuoti.
Bet išrikiuoti jas tokiu nuoseklumu buvo neįmanoma, nes
Serpilino mintis apie tai, ko galima ir ko negalima reikalau­
ti iš žmogaus kare, nuolat nutraukdavo jo paties auganti bai­
mė, kurią, nors ir stengdamasis sutramdyti, jis vis tiek jautė,
besiartinant vokiečių tankams ir savaeigiams.
— Draugas armijos vade, jūsų įsakymą įvykdžiau.
Tai buvo grįžęs susisiekimo eiga Sincovas.
— Racija nesugadinta?
 — Tvarkoj.
— O kaip žmonės?
— Taip pat gyvi ir sveiki.
Sincovas atsakinėjo, o pats, sutelkęs dėmesį, žiūrėjo į priekį,
į vokiečių tankus.
— Draugas armijos vade,— staiga tarė Sincovas,— jums at­
nešėme. .. -B-l
Serpilinas iš pradžių nesuprato. Pasirodo, už Sincovo nugaros
stovėjo Galčionoko pasiuntinys su katiliuku. Katiliukas buvo
uždengtas apverstu dangteliu, ant dangtelio gulėjo šaukštas ir
duona. Pasiuntinys stovėjo, laikydamas rankose katiliuką, ir jo
veidas buvo taip pat įtemptas, kaip ir Sincovo. O akys, nors
ir žvelgė tiesiai į Serpiliną, vis tiek iš tikrųjų žiūrėjo pro jį,
tenai, į lauką, j vokiečių tankus. ..
— Pastatykite,— pasakė Serpilinas, mintyse išplūdęs Galčio-
noką už tai, kad šis nesuprato jo pajuokavimo.
Pasiuntinys pastatė katiliuką į išplūktą žemėje įdubą.
— Dėkoju, galite eiti,— tarė Serpilinas.
Šis padarė posūkį aplinkui, nuėjo, tačiau nuėjo taip, tarytum
ir dabar, eidamas susisiekimo eiga nugara į vokiečių tankus,
būtų tebežiūrėjęs į juos tenai, lauke...
Šią akimirką tarp vokiečių tankų ir visai už jų, atkirsdami
einančius iš paskos šarvuotus automobilius ir pėstininkus, sprogo
ištisa serija šimtas dvidešimt dviejų milimetrų sviedinių. Smo­
gė iškart du divizionai. Liovėsi šaudyt į vokiečių baterijas, per­
kėlė visą ugnį čionai. Viena salvė, paskui antra, trečia... Ke­
letas šarvuotųjų transporterių su pėstininkais prasiveržė į prie­
kį, į kelią, įkandin priešakinių tankų, ir dingo iš Serpilino aki­
račio už pamiškės išlinkio.
Du transporteriai užsidegė, užsidegė tankas, pėstininkai ėmė
gultis ant žemės, vienas kitas leidosi bėgti atgal.
Ir staiga dešinėje, visai netoliese — Serpilinas nė nebuvo pa­
stebėjęs, kad vienas mūsų tankų stovi pasaloje taip arti,— tren­
kė tankinė patranka. Garsiai, su atotranka, paskui dar viena,
ir dar...
Tankų patrankos sušneko palei visą pamiškę — ir iš dešinės,
ir iš kairės. Vieni vokiečių tankai ėmė sukiotis vietoje, kiti,
šaudydami dideliu greičiu, puolė keliu į priekį. Pataikiusi į mū­
sų tanką mina atšoko ir zvimbdama nulėkė pažeme.
Kažkokia dar nenuslopinta vokiečių baterija toliau tebešaudė
į mišką.
Tris ar keturias minutes atrodė, kad tenai, priekyje, lauke
priešais mišką pas vokiečius kažkokia košė — negalėj ai su­
prasti, kur jie bando veržtis. Bet pamažu ši košė išsklido. Pės­
tininkai ėmė bėgti atgal. Du šarvuočiai irgi traukėsi atgal,
išsisukinėdami nuo sprogstančių minų, aplenkdami duobes.
Septyni ar astuoni tankai ir savaeigiai degė pačioje pamiškėje,
o apie dešimt mašinų įvairiais greičiais slinko atgal.
Artilerijos ugnies siena tartum perplėšė vokiečius į dvi dalis,
ir tankai, kurie peršoko tą sieną, dabar buvo Serpilinui ne
matomi, bet gerai girdimi. Jie slinko ir šaudė kažkur netoliese,
iš dešinės, už miško, tenai, kur jiems buvo parengta pasala ir
kur mūsiškiai — šitai jautėsi iš mūšio garsų — šaudė į juos iš
dviejų pusių kontratakos ugnimi.
Dusliu smarkiu dundesiu griaudėjo tankinės patrankos, ir
mūsiškės, ir vokiečių. Paskui orą sudrebino sunkus prieštanki­
nės minos sprogimas. Ir staiga iš viso šito mišraus griaudėji­
mo išsiskyrė įtemptas, duslus motoro kauksmas. Iš miško išsi­
veržė vokiečių sunkusis tankas ir didžiausiu greičiu nudūmė
lauku atgal, vydamasis atsilikusius pėstininkus ir besitraukian­
čius į ten, Mogiliovo link, nesunaikintus šturmo pabūklus ir
tankus. Jis tartum nerte pranėrė pro sprogimų tinklą ir nu­
važiavo toliau. Vienas sviedinys iš šono pataikė jam Į užpa­
kalinį šarvą, kitas smogė tiesiai į bokštą; net iš tolo matėsi,
kaip tankas sudrebėjo, bet vėl ėmė slinkti į priekį.
— Paspruko vis dėlto,— su apmaudu tarė Serpilinas. Ir pa­
žiūrėjo į pabalusį iš susijaudinimo Sincovą.
Viena vokiečių baterija vis dar tebešaudė miško pusėn. Už­
pakaly pasigirdo keletas šūvių iš tankinių patrankų, paskui
dar vienas, vėl keletas, ir vėl vienas. Ir viskas! Tiktai kažkas
dar šaudė iš kulkosvaidžio...
Serpilinas krūptelėjo nuo lėktuvų gausmo. Ties pamiške, pi-
kiruodami virš lauko, pralėkė šeši mūsų šturmo lėktuvai.
— Na, čia jau blogiau,— tarė Serpilinas.— Kad tik mums ne-
užduotų.
Bet išilgai pamiškės tuoj iškilo keletas signalinių raketų,
ženklinančių priešakines pozicijas. Matyt, ne vien tik Serpilinui
rūpėjo, kad nebūtų smogta saviesiems. . .
O šturmuotoje! nusmigo tiesiai virš galvų vokiečių pėsti­
ninkams, atsidūrusiems jau anam lauko krašte, ir virš vokie­
čių tankų, jau beveik prišliaužusių ąžuolų miškelį. Du iš jų
užsiliepsnojo. Užsidegė dar kažkas, iš tolo negalėjai suprasti
kas. Šturmo lėktuvai padarė ratą ir vėl žemai pralėkė virš vo­
kiečių aname lauko krašte. Tankiai ir tiksliai sukaleno vokie­
čių erlikonai. Vienas šturmo lėktuvas susprogo ore, bet kiti
toliau tebepikiravo virš lauko. .. Ir, tiktai išeikvoję šaudmenis,
pasuko į šalį, virš miško, atgal. ..
 O vokiečių baterija, tarytum keršydama už visa tai, kas įvy­
ko, vis dar šaudė į mišką. Kol virš lauko pikiravo šturmo lėk­
tuvai, atrodė, kad ji tylėjo, o dabar vėl pasigirdo miške už
nugarų jos sviedinių sprogimai.
Ir Serpilinas staiga pagalvojo: „Štai dabar, kada jau viskas
baigėsi, ką nors būtinai, tenai, miške užmuš paskutiniu ar prieš­
paskutiniu sviediniu. Dažniausiai taip būna, lyg tyčia.“
Mūsų artileristai, iki šiol šaudę į lauką, vėl perkėlė dalį ug­
nies į gilumą, už ąžuolų miškelio, stengdamiesi išvesti iš ri­
kiuotės šią paskutinę vokiečių bateriją.
Serpilinas įsiklausė. Už nugaros, miške, viskas nurimo. Vis­
kas baigėsi. Dūmų uždanga, atitrūkusi nuo žemės, sklaidėsi
virš medžių.
Paskui netoliese pasigirdo stabdomų vikšrų džeržgesys, ir
į stebėjimo punkto apkasą įšoko Galčionokas.
— Draugas armijos vade, sustabdėme ir visiškai sunaikino­
me,— ištarė jis kimiu, dar ne žmogišku, neatvėsusiu po mū­
šio, drebančiu balsu, tokiu, tartum jis būtų stovėjęs ne ant
kietos žemės, o būtų kratomas ir purtomas tenai, tanko vi­
duje.
— Na, sakysim, ne visiškai. Dalis paspruko atgal, bet kitaip
ir negalėjo būti tokio mūšio sąlygomis,— atsakė Serpilinas, mos­
telėjęs ranka Mogiliovo linkui.
Jis nenorėjo priekaištauti Galčionokui. Atvirkščiai, žmogų
galima tiktai pagirti už tokį mūšį. Tačiau įprotis viską patiks­
linti pasireiškė ir šią valandėlę. Visiškai — reiškia visiškai:
kiek pasirodė akiratyje, tiek ir liko gulėti kovos lauke.
— Aš apie tuos, draugas armijos vade, kurie buvo prasiver­
žę į kelią. Septyni tankai, iš jų keturi „tigrai", keturi šturmo
pabūklai, keturi šarvuotieji transporteriai, apie kuopa pėsti­
ninkų — visus juos nušlavėme. Keturiasdešimt septyni belais­
viai.
— Ir vis dėlto ne visiškai,— tarė Serpilinas.— Vienas „tig­
ras", savo akimis mačiau, paspruko nuo jūsų. Ir nuo šturmo
lėktuvų išsisuko.
— Vienas paspruko, tikrai,— sutiko Galčionokas.— Buvau už­
miršęs apie jį!
— O gal tuo „tigru" išsigelbėjo pats jų sustiprinto Mogiliovo
rajono vyriausiasis vadas? — pasakė Serpilinas. Ir šyptelėjo.—
Niekis, dabar jau niekur nebedings. Manau, kad čia buvo pas­
kutinės jų pastangos!
— Mes paklausime, kas važiavo tame tanke,— prižadėjo Gal­
čionokas.— Keturiasdešimt septynis belaisvius paėmėm, iš jų
penki karininkai. Paklausim jų.

25. Paskutinė vasara 385

 — O kiek iš viso mašinų sunaikinote, ne vien tik ant ke­
lio, o iš viso, dar nepaskaičiavote?
— Dar neskaičiavome, draugas armijos vade. Įkarštyje vie­
nam atrodo, kad jis pamuše, kitam — kad jis! Suskaičiuosime —
pranešime.
— Ir pats pakariaut suspėjai?—paklausė Serpilinas.
Prieš vykdamas pas armijos vadą, Galčionokas nusišluostė
veidą, tačiau ant sprando buvo likę parako suodžių.
— Truputėlį,— atsakė Galčionokas.— Buvau tanku išvažia­
vęs stebėti mūšio. Keletą šūvių paleidau.
— Na, ką gi, dėkoju.— Serpilinas apkabino Galčionoką.—
Už viską, ir už šitą mūšį! Armijos Karo tarybos būsite prista­
tytas aukštam apdovanojimui. Jo nusipelnėte. Karo tarybos var­
du pareikškite padėką visiems kovotojams. Ir perduotų jums
dalinių neužmirškite, jie taip pat nusipelnė!
— Nepažiūrėsite, kaip mes juos ten sutrupinom? — paklau­
sė Galčionokas. Buvo justi, kad jam norisi, jog Serpilinas pa­
žiūrėtų.
— Atleisk, negaliu. Reikia važiuoti. Manau, kad jūsų veiks­
mų dėka Mogiliovas šiandien tikriausiai kris. Taigi pats esi
kaltas: skubu tenai!
Tačiau ir pasakęs „skubu", jis stabtelėjo ir, tartum bijoda­
mas, kad neužmirštų, dar kartą pažiūrėjo Mogiliovo pusėn,
į lauką, į dūmus, besisklaidančius viršum baigiančių degti tan­
kų,— aukštus, nutįsusius. Diena buvo rami... Ir tik po to kar­
tu su Galčionoku ir Sincovu pasuko į mišką prie sustojusių
ten mašinų. Iš sudaužytų ir skeveldromis apdegintų pušų sun­
kėsi sakai. Aštriai kvepėjo spygliais ir degėsiais. Ką tik sviedi­
nių suskaldyti kamienai baltavo tamsioje žalumoje tartum pliki
kaulai, barškantys po atviro lūžio.
Abu „viliukai“ ir šarvuotasis transporteris buvo pasiruošę
kelionei. Tačiau, kai Serpilinas jau buvo prie „Viliuko“, pasi­
rodė sparčiai žingsniuojantis Iljinas. Už jo, varomas dviejų
automatininkų, ėjo vokiečių tankų kariuomenės kapitonas.
— Draugas armijos vade, leiskite pranešti,— palikęs vokietį
užpakaly savęs, atraportavo Iljinas.— Man patikėto trys šimtai
trisdešimt antrojo šaulių pulko kovotojai paėmė į nelaisvę vo­
kiečių kariuomenės kapitoną, šturmo pabūklų diviziono vadą.
Tardomas po paėmimo į nelaisvę davė svarbių parodymų!
— Kokių? — paklausė Serpilinas. Jis netikėjo, kad įkarštyje,
tuoj po mūšio, šis kapitonas galėjo duoti svarbių parodymų!
— Tardomas pranešė, kad įsakymą žūt būt prasiveržti iš
Mogiliovo vokiečių kariuomenės vadovybė gavusi per radiją
iš paties generolo feldmaršalo Modelio.
 — Tu kažką painioji.
Pasakė „painioji" todėl, kad žinojo — Modelis nieko bendro
su Mogiliovu negali turėti, nes vadovauja „Šiaurės Ukrainos"
armijų grupei. O „Centro" armijų grupei vadovauja feldmar­
šalas Bušas.
— Kas tardė?
— Aš tardžiau.
— Vadinas, pripainiojai. Atveskite arčiau vokietį.
Vokietį privedė. Dabar jis stovėjo per du žingsnius nuo Ser-
pilino, tarp dviejų automatininkų, nuginkluotas, su juodu at­
segtu parabelio dėklu ant diržo iš kairės, su riterio geležiniu
kryžium ant kaklo, tamsiu nuo parako suodžių veidu, kaip ir
mūsiškių, taip pat dar neatvėsęs, visas sumaigytas, sulamdytas
po kautynių. Pečiai ir rankos trūkčiojo, tartum jam būtų šalta,
bet stovėjo tiesiai, net galvą pakėlęs aukštyn. Jaunas ir su ri­
terio kryžiumi.
— Kapitone,— iš lėto parinkdamas vokiškus žodžius, kuriuos
gerai prisiminė, bet kurie sunkiai rezgėsi vienas su kitu,— pa­
sakė Serpilinas,— paimtas į nelaisvę, jūs pranešėte, jog įsaky­
mą prasiveržti iš Mogiliovo gavote iš feldmaršalo Modelio. Tur
būt, tai klaida?
— Ponas generole, aš pasakiau teisybę. Prieš mūšį mums bu­
vo perskaitytas feldmaršalo Modelio įsakymas.
— Jums vadovauja ne Modelis,— tarė Serpilinas.
— Nežinau, ponas generole. Mums buvo perskaitytas feld­
maršalo Modelio įsakymas. Mums buvo pranešta, kad jis ėmęs
vadovauti „Centro" armijų grupei.
Žinia buvo svarbi, bent jau verta dėmesio. Armijų grupės
vado pakeitimas netiesiogiai liudija ir apie susidariusią padėtį,
ir apie tai, kaip tą padėtį vertina patys vokiečiai. Iš gero gy­
veninio vyriausieji kariuomenės vadai nekeičiami!
—jjKodėl pasidavėte į nelaisvę?
— ЧМапо divizionas liovėsi egzistavęs, ir aš buvau nugink­
luotas.
— Kovojo iki galo, nieko apie jį nepasakysi,— patvirtino
Iljinas, kuris, kaip dabar įsitikino Serpilinas, tikrai suprato vo­
kiškai.
— Kur pradėjote kariauti? — paklusęs ne visiškai suvoktam
jausmui, paklausė Serpilinas: kažkodėl jis staiga pagalvojo, kad
ir šis vokietis galėjo tuomet, keturiasdešimt pirmaisiais, būti
čia, prie Mogiliovo. . .
Tačiau vokietis ištarė kažkokį pavadinimą, kurio Serpilinas
iš pradžių net nesuprato. Suprato, tik dar kartą paklausęs ir
prisiminęs tai, kas dažnai kažkaip savaime užsimiršta: kad ka­
ras prasidėjo ne keturiasdešimt pirmaisiais, bet trisdešimt de­
vintaisiais. Ir vokietis pasakė ne mūsų miestą, o Dinaną Bel­
gijoje, kur vokiečių tankai pralaužė prancūzų frontą.
— Pavalgydinkite, jeigu norės, ir pasiųskite į armijos štabą,
j žvalgybos skyrių,— įsakė Serpilinas.— Bus reikalingas ten dar
šiandien patvirtinti savo parodymui. Aišku?
Pasakė griežtai, primindamas Iljinui, kad jokių atsitiktinumų
čia neturi būti.
— Aišku, draugas armijos vade.
— Už sėkmingai organizuotas kautynes reiškiu padėką pul­
ko asmeninei sudėčiai. Pasižymėjusius pristatykite apdovanoji­
mui,— tarė Serpilinas. Ir, sėsdamas į „Viliuką“, sulaikė jau ke­
tinantį sėstis ant užpakalinio pasėsto Sincovą.— Sėskis pas ra­
distus. Kai išvažiuosim iš miško ir bus geresnis girdimumas, pra­
neši Boiko, kad iš tikrųjų jau važiuojam, ir tą faktą apie Mo­
delį, ką sakė belaisvis. Tegul praneša į fronto štabą, nelaukda­
mas, kol mes atvyksim.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Vakare Mogiliovas buvo paimtas ir galutinai apva­

lytas nuo vokiečių. Bet Serpilinui ir po to teko daug valandų
dirbti, planuojant ateitį — visa tai, kas iškildavo ir reikalauda­
vo skubių sprendimų ryšium su nauja papildoma Vyriausiosios
vadovybės direktyva. Jų frontui buvo įsakyta, plečiant toliau
laimėjimą, iš karto forsuoti Bereziną ir drauge su gretimais
frontais veržliai pulti Minsko kryptimi.
Dėl to darbo diena užtruko bemaž ištisą parą — nuo ketvir­
tos valandos ryto, kai atsikėlė važiuoti į dalinius, iki trečios
valandos nakties, kai, atsisveikinęs su štabo viršininku, nuėjo
į savo trobą gulti.
Ir nors pagaliau galėjo sau leisti pailsėti, vis tiek miegas ne­
ėmė — prieš prigimtį ir sveiką protą.
Jau ir pasiuntiniui pasakė, kad prikeltų šeštą ryto. Ir palai­
dinę nutrenkė, beliko tik nusimauti batus, nusivilkti, atsigulti
į sudedamą lovą ir užgesinti lemputę, gaunančią srovę iš moto­
rėlio. Jau du kartus rengėsi tai padaryti, bet kažkas vis tarsi
neleido.
Kaip prisėdo prie stalo, jau be palaidinės, minutei, išgerti
nakčiai stiklą arbatos, taip ir sėdėjo, ne ilsėdamas, o galvo­
damas, lyg nebūtų galima apie visą šitą pagalvoti vėliau, ka­
da nors, o ne šiandien. Bet, matyt, negalima, matyt, mintys
.(teina ne pagal tvarkaraštį. Dienos įvykiai keitė vienas kitą
atmintyje ir painiojosi laiko atžvilgiu. Kas buvo anksčiau, jis
prisimindavo vėliau, ir atvirkščiai. O tarpais prisimindavo, da­
lykus, išvis nesusijusius su praėjusia diena. Bet, matyt, susiju­
sius, jei prisimindavo...
Sako, naujoje vietoje neima miegas. Bet ši patarlė netinka
karui, ja sekant, apskritai nuo miego tektų atprasti. Tik šešios
puolimo dienos, o jau trečia vieta. Kalta ne nauja vieta, o nau­
jos mintys, kurios lenda į bemiegę galvą pakaitomis su atsi­
minimais apie praeitį.
Ir nors rytoj bus tęsinys to, kas buvo šiandien, to paties
puolimo, bet tavo gyvenime Mogiliovo išvadavimas kažką vie­
na užbaigia, o kita pradeda. Tur būt, todėl ir neima miegas!
Numatydami tolimesnę užduotį, jiedu su Boiko dar vakar
buvo nužiūrėję šį, ką tik paimtą tada kaimą prie kelio Mogi­
liovas—Minskas kaip patogią vietą būsimajai vadavietei.
Vakar, šituo laiku, ūmai paėmė — todėl ir kaimas išliko svei­
kas,.— o šiandien jau nakvojo jame, septyniolika kilometrų
į šiaurės vakarus nuo Mogiliovo.
O Mogiliovas, apie kurį per pastarąsias dienas tiek buvo
kalbėta, jog rodėsi, pats šis žodis kabo prieš tave ore, pasiliko
užpakaly, praeity. Ir pagal naują atsiribojimo liniją, dargi ne
tavos armijos bare, o pas kaimyną iš kairės. Ir jo divizija ten
pasiliks, ir jos vadas! O tave nutaikė tiesiai į Minską.
Nors plentas Mogiliovas—Minskas nuo čia, nuo kaimo galo,
už dviejų kilometrų, vis tiek girdėti, kaip staugia apvažiavimuo­
se sunkvežimiai. Visą naktį žygiuoja ir kariuomenė, ir techni­
ka, ir užnugario tarnybos. O plento — vien tik vardas! Iš tikro
tai tik pagerintas grunto vieškelis, kurį vokiečiai traukdamiesi
išmaišė ir užtvenkė savo sudaužyta iš oro ir nuo žemės tech­
nika; visas kelias — vienas ištisas apvažiavimas...
Generolus Mogiliove paėmė tik du — sutvirtinto rajono ko­
mendantą ir divizijos vadą. Iš belaisvių parodymų seka, kad
vakar, suvėrus apsupimo žiedą, generolų buvę penki. Vieną
sužeistą naktį išgabeno „Štorchu" iš Mogiliovo aerodromo
į Minską. Pasiekė tikslą ar ne, nežinia. Antrą mūsų šturmo
lėktuvai sudegino ant kelio mašinoje. O dar apie vieną patys
nežino, kur jis dingo. Mano, kad žuvęs kažkur netoli miesto.
Galima patikėti! Būdavo, kad ir mes nežinodavome.
Truputį pikta, žinoma, kad abu generolus paėmei ne tu,
o kaimynas iš kairės. Kai dieną miestas buvo perkirstas per
pusę, o paskui tos pusės dar per pusę, generolai pasirodė esą
tuose kvartaluose, kuriuos ėmė kaimynas.
 Kai paskui susitiko Mogiliove, kaimynas papasakojo apie
vokiečių divizijos vadą, kad jis vadovavo pulkui, dalyvavęs
paimant Mogiliovą — prisipažino apie tai žvalgybos darbuo­
tojui.
— Kuriam pulkui? — paklausė Serpilinas.
Kaimynas pašaukė savo žvalgą, ir šis pasakė pulką.
— Taip, teisingai,— tarė Serpilinas,— dalyvavo. Mano paimti
pirmieji belaisviai buvo iš to pulko.
Toks įvykis, kaip pirmųjų belaisvių paėmimas, įstringa at­
mintin ilgam.
— Vadinasi, kaip tik su tavim mušėsi,— pasakė kaimynas.—
Aš jų dar į fronto štabą neišsiunčiau — gal pasišnekėsi su se­
nu pažįstamu?
Serpilinas atsisakė. Nors ir knietėjo pamatyti, bet buvo ne­
patogu. Ką čia tardysi svetimus belaisvius? O jokio stebuklo
ir nėra: buvo vokiečių pulkininkas, vadovavo pulkui, ėmė Mo­
giliovą. Paskui tapo generolu — stojo vadovauti divizijai toje
pačioje kryptyje. Iš pradžių ėjo pirmyn, paskui atgal. ..
Jeigu ir būta stebuklo, tai pačiuose mumyse. Kaip vis dėlto
atlaikėme, pakėlėme tada jų pirmąjį smūgį? Kaip neleidome
jiems įžengti į Maskvą? O tolimesnė raida — dėsninga! Nors
yra, žinoma, ir atsitiktinumo procentas — kad tau likimas skyrė
vėl imti Mogiliovą, kurį tuomet palikai. O šiaip visų, kas te­
bėra gyvas nuo keturiasdešimt pirmųjų metų, jausmas vieno­
das: kiekvienas mini dabar, puldamas, kur jis buvo tuomet ir
ką paliko. . .
Kaimynas nuskubėjo į komendantūrą patikrinti, kaip ten tvar­
kosi jo paskirtas miesto komendantas, o Serpilinas sutiko Ba­
liuką, atvažiavusį pažiūrėti, kaip atrodo tasai jo fronto dali­
nių paimtas Mogiliovo miestas.
Pokalbis su Batiuku patvirtino Serpilino spėjimus dėl toli­
mesnio armijos judėjimo Minsko link.
Ir anksčiau, ir šiandien, kai dar keletui valandų užsitęsė Mo­
giliovo paėmimas, Batiukas tik tuo ir rūpinosi. Kalbėjo tik šia
tema — ir telefonu, ir atvažiuodamas. O dabar, kai Serpilinas
pranešė jam paskutinius duomenis, kiek pasislinko į priekį
Kirpičnikovas, kuris per dieną nuėjo dvidešimt varstų ir davė
žodį iki sutemstant priešakiniais daliniais forsuoti Drutės upę
pusiaukelėje į Bereziną, Batiukas liovėsi priekaištavęs dėl Mo­
giliovo ir skaičiavęs, kiek kvartalų paėmei tu ir kiek kaimy­
nas. ..
Apie tai jau nebebuvo kalbama. Buvo tik tylus prisipažini­
mas, kad tavo veikta teisingai — ir šiandien rytą, ir prieš tai,
 kai užvis labiausiai rūpinaisi savo dešiniojo flango korpusų
/engimu j vakarus, Berezinos link.
Dokumento dar nebuvo, jo buvo nekantriai laukiama. Tačiau
Batiukas, kuris nemėgo slapukauti, juo labiau su savo armijų
vadais, išsyk, kai tik susitiko Mogiliove, pasakė Serpilinui, kad
jis jau esąs įspėtas per tiesioginį laidą — jų frontui, veikiant
drauge su kaimynais, numatyta vystyti operaciją tiesiai į
Minską.
— Kaip kad tu ir nujautei,— tarė Batiukas.— Manai, aš ne­
mačiau? Mačiau. Aš jį vanoju, kad uždelsė su Mogiliovu, o jam
nė motais, jis jau apie Minską galvoja.
— O jūs pats argi taip negalvojate, draugas vade? — paklau­
sė Serpilinas.
— Mano padėtis lengvesnė. Man katra armija paimtų Mo­
giliovą, abi mano! O tu šiuo atveju tvirtas pasirodei — nesikarš-
čiavai! Už Mogiliovą tave bariau, o už tai, kad apie rytojaus
dieną suspėdavai galvoti, giriu!
Lvovas atvažiavo į Mogiliovą vėliau už Batiuką, prisijungė,
kai visi užėjo pas divizijos vadą išgerti arbatos, divizijos, kuri
ėmė paskutinius namus, tarpe jų geležinkelio stotį. Divizijos
vadas tokia proga, kaip Mogiliovo išvadavimas, turėjo galvo­
je, žinoma, ne arbatą, bet Batiukas nuo kitko atsisakė:
— Kvietei arbatos — arbatą ir gersim. Iki nakties darbo
daug. Tu savo šiai dienai užbaigei, o aš tik pradedu.— Ir pa­
sisuko į Serpiliną: — Teisybę sakau, ar ne, armijos vade?
Lvovas arbatos negėrė. Užėjo į paskubomis sutvarkytą kam­
barį išbyrėjusiais langais, pažiūrėjo į puodukus, iš kurių buvo
geriama arbata,— gal jam puodukai nepatiko, pasirodė, kad
higienos reikalavimai neišlaikyti, o gal ir iš tiesų nenorėjo ger­
ti — atsisėdo nuošaliai ant kėdės krašto ir taip ir sėdėjo at­
skirai, laukė, kol bus laisvas Batiukas. Sėsdamas susiraukė.
Kaip prieš puolimą pasitempė koją, taip iki šiol nepraėjo:
kantriai kentė.
Pasirodo, Lvovas — Serpilinas to nežinojo, kažkaip išėjo, kad
per skubą jam niekas nepranešė,— šiandien buvo buvęs ten
pat, kur ir jis. Padarė didelį ratą, privažiavo iki sandūros su
kaimynine armija ir sugrįžo į Mogiliovą per kaimyną iš kairės.
— Kaip man pranešė, prasilenkiau su jumis dvidešimčia mi­
nučių,— pasakė Lvovas.
— Vadinasi, vos į mūšį nepataikėte,— tarė Serpilinas.— Aš
tuoj po mūšio išvažiavau. O rezultatus matėte?
— Ir rezultatus, ir mūšį mačiau. Tik ne toje vietoje, kur
jūs.
 — Taip,— įsiterpė į pašnekesį Batiukas.— Kai man rytą pra­
nešė, kad armijos vado nėra vietoje, bastosi ten, kur jam ne­
leista, buvau benorįs grąžint tave iš ten ir ištrinkt galvą. O čia
bemaž tuoj pranešė, kad ir fronto Karo tarybos narys ten pat,
skambina iš ten štabo viršininkui, kad atkreiptų dėmesį į trofė­
jinių komandų darbą. Reikalauja, kad fronto trofėjinės tarnybos
viršininkas pats skubiai, nedelsiant prisistatytų ten, į mūšio
lauką! Išgelbėjo tave Uja Borisovičius,— parodė Batiukas į Lvo­
vą.— Jei tave barsi, reikia ir fronto Karo tarybos narį kriti­
kuoti. O jį kritikuoti nepatartina. O kritikuoti vieną tave ne­
teisinga. ..
Lvovas klausėsi nė nemirktelėdamas, lyg visa tai jo nebūtų
lietę. Ir prabilo tik apie tai, kas jį domino.
— Seniai manau, kad trofėjinės tarnybos viršininkas arba turi
būti drąsus žmogus, sugebantis susitvarkyti su trofėjais ant
karštų pėdų, po ugnim, arba jis apskritai niekam netinka. Ka­
pinių sargai tose pareigose mums nereikalingi!
Batiukas nieko neatsakė. Gal turėjo savo nuomonę apie fron­
to trofėjinės tarnybos viršininką, bet nenorėjo ginčytis, Serpi-
linui girdint, o gal apskritai neteikė reikšmės šiam pokalbiui.
— Noriu žinoti jūsų nuomonę, draugas Serpilinai, apie jūsų
armijos politinio skyriaus viršininko pavaduotoją Bastriuko-
vą,— netikėtai Serpilinui paklausė Lvovas.— Ar turėjote su juo
susidūrimų?
— O kokie gali būti mano su juo susidūrimai?
Veikiausiai Lvovas panaudojo žodį „susidūrimai" kita jo
prasme, bet Serpilinui atrodė reikalinga jį patikslinti.
— Aš ne ta prasme,— nekantriai pasakė Lvovas.
— Tarnauju su juo vienoje armijoje seniai, bet kas dieną
betarpiškai reikalų neturiu. Manau, armijos Karo tarybos narys
įtikinamiau, negu aš, galėtų referuoti jums apie jo tarnybines
savybes.
Išsilenkdamas nuo atsakymo, Serpilinas nelabai tenusidėjo:
ką pasakys Zacharovas apie Bastriukovą, yra žinoma!
— Turėjau tai omenyje,— pasakė Lvovas. Iš jo veido nega­
lima buvo suprasti, patenkintas ar nepatenkintas jis Serpilino
atsakymu.— O jūsų nuomonę norėjau žinoti tik vienu klausi­
mu. Ar bailumo pasireiškimų jame nepastebėjote?
— Jums leidus, aš suformuluočiau kitaip: narsumo pasireiš­
kimų iš jo pusės nepastebėjau.
Batiukas nusikvatojo iš tokios atestacijos, o Lvovas, neįžiū­
rėjęs joje nieko juokingo, palaikė ją esminiu atsakymu ir link­
telėjęs paklausė Batiuką, ar jis rengiasi važiuoti atgal į fronto
štabą. Išgirdęs, kad vadas dar pabūsiąs Mogiliove, visa savo
 laikysena davė suprasti, kad jis norįs pasilikti su juo dviese,
Serpilinas išėjo, paprašęs, kaip priimta tokiais atvejais, Ba-
tiuką leidimo eiti patvarkymų duoti...
Patvarkymų duoti tuo momentu nebuvo kam; išėjęs iš namų,
Serpilinas pasakė priėjusiam divizijos vadui, kad šis ir toliau
tvarkytųsi savo reikalus, o pats, stovėdamas pas priebutį, ant
išdaužyto šaligatvio, tebežiūrėjo į gatvę, kuri vedė į Mogiliovo
pietvakarius ir kuria jis keturiasdešimt pirmaisiais, dar prieš
mūšius su vokiečiais, kada buvo rengiama gynyba, daug kartų
važinėjo iš pulko į divizijos štabą. Ir gatvė tuomet buvo neiš­
daužyta. Ir žmonės dar gyveno joje kažkur tarp taikos ir karo,
neatpratę nuo vieno ir nepripratę prie antro. Ne tik civiliams
ir kariškiams — tau pačiam galvoje tada netilpo: kad čia ištisus
trejus metus gali prabūti vokiečiai, kad už dviejų namų įstrižai
nuo čia bus jų vokiškoji komendantūra, iš kurios dabar beliko
griuvėsių krūva: pogrindininkai įtempė į rūsį pragaro mašiną,
susprogdino ir komendantūrą, ir komendantą.
Žmonės mieste ir dabar tebegyvena. Ir sutiko, ir raudonas
vėliavas, pasirodo, išsaugojo. Grupė partizanų pražygiavo gat­
vėmis su ginklais ir raudonomis vėliavomis. Ir moterys išlin­
do iš rūsių, ir vaikai. Ir ašarų buvo, ir glėbesčiavimosi. Ir var­
gana duona su druska iš kažkur atsirado — iškepė apskritą di­
delį kepalą iš miltų su balandūne. Divizijos vadas apsiverkė —
sugraudino ir ta duona su druska, ir moterų ašaros, kai jos
įteikė jam šį kepalą ant rankšluosčio. Tokios ašaros — užkre­
čia. Serpilinas ir pats tai pajuto, kai liesa kaip žardas, ver­
kianti senė apkabino jį ir, nepaisydama to, kad jis skuba, tris
kartus lėtai pabučiavo, sukdama jo veidą į save, lyg jis būtų
ne generolas, o sūnus palaidūnas.
Stovėdamas pas priebutį, Serpilinas atsigręžė, išgirdęs, kaip
sucypė stabdžiai. Iš „Viliuko" iššoko Batiuko paliepimu kažkur
važinėjęs jo adjutantas Barabanovas. Serpilinas prabėgom buvo
matęs jį daug kartų, bet šitaip, akis į akį, susidūrė pirmąsyk.
Ir pirmąsyk pastebėjo, kad paseno ir sulyso Barabanovas; oda
taip įsitempė ant žandikaulių, lyg jos būtų pristigę.
Barabanovas kilstelėjo ranką prie kepurės snapelio, norėjo
praeiti pro šalį, pas fronto vadą, bet Serpilinas jį sustabdė:
—■ Kas tau, Barabanovai, ar sergi?
— Sergu. Opa atsivėrė.
— Reikia į ligoninę.
— Kol galiu, laikaus. Bijau, kad imsiu gerti, jei dėl tos
opos vėl į ligoninę.
— Kodėl gi gerti?
 — Aš save pažįstu, draugas generole,— pasakė Barabanovas.
Serpilinas staiga pasijuto lyg kaltas prieš tą žmogų,— ne,
kaltu jis savęs nelaikė, bet, jei proga suvedė, norėjo, kad tarp
jų neliktų nieko tokio, ko neturi likti tarp žmonių kare.
— Nenoriu, kad tu jaustumeis mano nuskriaustas, Baraba-
novai.
Barabanovas pakėlė akis, iki tol jis žiūrėjo sau po kojom.
— Atestatą jo našlei, kaip jums esu pažadėjęs, siuntinėju.
Jei manyčiau, kad jūs neteisus, šito nedaryčiau.— Ir paprašė:—
Leisite eiti?
Nuo priebučio šlubčiodamas nusileido Lvovas, linktelėjo Ser-
pilinui, įsėdo į savo aukštą, keverzišką ,,emką" su dviem va-
rančiom ašim ir nuvažiavo.
Kai Serpilinas vėl grįžo vidun, Batiukas dar sėdėjo už sta­
lo, o Barabanovas jam referavo,— pasirodo, važiavo jo įsaky­
tas, atvežti ordinų. Batiukas norėjo tiesiog čia, Mogiliove,
įteikti ordinus ir medalius kareiviams ir karininkams, paėmu-
siems į nelaisvę du vokiečių generolus.
— O reliacijas rytojaus dienai apiforminsime,— pakildamas
pasakė Batiukas. Ir, jau beišvažiuodamas, tur būt, todėl, kad
važiavo dalinti apdovanojimų, prašneko apie savo sūnų,
kariaujantį Leningrado fronte:—Apie sūnų tiesioginiu laidu
šiandien pranešė. Pasirodo, antrą kartą sužeistas. Mudu su ta­
vim dvidešimt trečią dar tik buvome bepradedą, o jį kaip tik
tą dieną prie Mustalachčio, jau už Viborgo, skeveldra į ranką.
Vėl j rikiuotę sugrįžo ir medalį „Už narsumą" gavo. Jis mano
stipruolis, štangistas. Prieš karą trečiame kurse pas Lesgaftą
mokėsi...
Ir Serpilinas iš jo balso pajuto, kad Batiukas pats save drą­
sina, o iš tiesų dėl sūnaus bijosi. Tuo labiau kad žino: visai
nedaug nusikaltęs prieš sąžinę, būtų galėjęs tame pačiame ka­
re surasti sūnui vietą arčiau prie savęs ir toliau nuo mirties.
O gal ir žmona — motina, šiaip ar taip, yia motina — nuolat
kartoja apie tai laiškuose. . .
Batiukas nuvažiavo pas kaimyną, o Serpilinas pasiliko toje
miesto dalyje, kurią paėmė jo daliniai, pravažiavo gatvėmis,
patikrino, kaip jie pasikrauna, palieka miestą. Ne taip tai pa­
prasta: šešias dienas apie tai ir tegalvojo, kaip paimti miestą,
o dabar, kai paėmė, iš karto, net nepernakvoję, turi žygiuoti
iš jo toliau. Pasveikino kelis pulkų vadus, vienus dar besiilsin­
čius, kitus jau žygyje, išklausinėjo apie nuostolius, apie ku­
riuos jau buvo susidaręs pirmą vaizdą. Daugiausia nukautų
ten, kur ne iš karto pralaužė gynybą, tūpčiojo vienoje vietoje
ii palindo po kokio nors vokiečių ugnies taško ugnim, nors
paskui jį sudaužė į šipulius.
Brolių kapuose geriausiu atveju rašoma ant lentelės chemiš­
ku pieštuku vardai, pavardės, o kas iš kur, nerašoma. Bet ir
iš pavardžių galima susivokti, kas iš kur. Vienoje tokioje tam­
siai pilkoje lentelėje, sudrėkusioje nuo vakar vakare puršku-
sio lietaus, padėtoje ten, kur palaidoti ne šiandien žuvę, o dar
vakarykščiai, tarp vienuolikos pavardžių buvo ne tik rusiškos,
ukrainietiškos ir baltarusiškos — kaip visada ir visur,— greta
buvo ir kazachiška, ir kažkokia panaši į užsienietišką, tur būt,
estiška pavardė, ir kaukaziška—Džatijevas,— gal osetinas, o
gal čečėnas. Ir visi vienoje lentoje, priešais vieną, tą patį
sudaužytą kulkosvaidžio lizdą.
Kautynės mieste, žinoma, teikia papildomą pranašumą be­
siginantiems. Visą laiką, kol juos krapštai, žūsta savi žmonės.
Tačiau jėga, kurią mes turėjome dabar savo rankose, įveikdavo
ir šį vokiečių pranašumą — išdegindavo juos „katiušių" salvė­
mis, šturmuodavo jų besitęsiančias miesto pakraščiuose pozicijas
iš oro, lizdus ir atramos taškus pastatuose daužydavo tiesiu tai­
kymu, darydavo visa, ką galėjo, kad savi nuostoliai būtų kuo
mažesni. Galop išaiškėjo, kad netgi miesto zonoje netekome
mažiau žmonių, negu vokiečiai. Rezultatas neblogas.
Pagal preliminarinius duomenis, belaisvių pačiame Mogiliove
paimta apie du tūkstančius. Jei vokiečiai vakar būtų sutikę
kapituliuoti, dar keli tūkstančiai jų būtų likę gyvi. Ir mes taip­
gi šiandien nuostolių neturėtume.
Kai paskelbi ultimatumą ir lauki, nekariauji, o paskui, ne­
sulaukęs atsakymo, imi vėl daužyti, kol nebaigsi, tave, kariškį,
slegia dvejopas jausmas. Apmaudas dėl savo nuostolių, kurių
būtų galėję nebūti, jei, atsakydami į tavo sąlygas, būtų išėję
su balta vėliava. Ir, žinoma, pyktis ant priešo už šiuos nuosto­
lius, už tai, kad jis tęsė, kaip tai vadinama, beprasmišką prie­
šinimąsi. Tačiau pyk nepykęs — beprasmiškas tai beprasmiš­
kas, bet ne visai! Todėl, kad tie taviškiai, kuriuos jis nukovė
paskutinę dieną, guli žemėje ir jau ne bežygiuos su tavim to­
liau nei į Minską, nei į Varšuvą, nei į Berlyną. Ir čia visų
karčiausias kartėlis!
Vokiečių technikos sunaikinta daug ir vakar, ir šiandien.
Ir Mogiliove, ir už Mogiliovo. Ypač kelyje į Minską. Teko leis­
ti savo pėstijos kolonas iš kairės ir iš dešinės to kelio, kitaip
nebūtumėm prasiyrę! O artilerijai priėjimą dabar pionieriai
daro — šalina užtvaras.
Važiuodamas per miestą, centrinėje gatvėje, tarp sugriautų
ir pusiau sugriautų namų, jis pamatė išlikusias iškabas. Vokie­
 čiams būnant Minske, čia gyvavo šiokia tokia skurdi prekyba,
glaudėsi krautuvėlėse išlindę iš pogrindžio verslininkai; būta
čia ir žvakių gamybos, ir kažkokio S. Duplako komiso par­
duotuvės, ir kažkieno, nesuprasi kieno, karinės, nes pusę iš­
kabos nutraukė šovinys. ..
Pamatė visa šita ir prisiminė dvidešimtuosius metus — šaltą
kaip Krymui lapkričio dieną, kada po Perekopo, besivydami
bėgančius baltuosius, jie įžengė į Simferopolį ir pamatė cent­
rinę gatvę su užkaltomis, apluzgusiomis, bet vis tik turtinges­
nėmis, negu šios, mogilioviškės, krautuvėmis ir krautuvėlė­
mis su dar palikusiais iškabose pėdsakais viso to, kas vešėjo
ten, būnant Vrangeliui.. .
Prisiminė anuometinius savo jausmus — jauno dvidešimt pen-
kerių metų vyro, ką tik neseniai išsprogdinusio senąjį pasaulį
ir atėjusio jo pribaigti čia, Kryme. Prisiminė ir pagalvojo apie
tai, kas tarp visų karo rūpesčių kartais užsimiršdavo: ne, ne
vien mes ir vokiečiai! Ne vien tai! Esama dar ir savų tarako­
nų, savų blakių! Stipenos jau, rodos, taip išdžiovintos laiko,
kad vienos išaižos beliko, o vis dėlto atgijo, atsigavo, atidarė
savo smulkią prekybėlę. Gyveno prie vokiečių vargu ar jau
taip saldžiai — visą laiką drebėdami, pirštų galiukais vaikš­
čiodami. O vis dėlto, kad ir pirštų galiukais vaikščiodami, puo­
selėjo viltį susigrąžinti senąją, septynioliktais metais sugriautą
tvarką... Nesvarbu kokią, bet kokiomis sąlygomis.
Kai prie stoties divizijos vadas pristatinėjo pasižymėjusius
kareivius, kurie paėmė į nelaisvę paskutiniuosius vokiečius,
Serpilinas vieną jų, seržantą, iš pavardės ir tarsenos atpažino
esant Kasimo totorių, motinos žemietį, ir užkalbino jį totoriš­
kai. Seržantas iš netikėtumo žiūrėjo į Serpiliną taip, lyg sto­
vintis prieš jį armijos vadas būtų viena, o kalba jo viduje—■
kažkas kita. Tik vėliau susivokė ir atsiliepė. Pasirodė iš tikro
kasimietis esąs.
Atsakinėjo sąmišai rusiškai ir totoriškai. Kas kariška, ru­
siškai: „Tikrai taip, draugas generole", „Tarnauju Tarybų Są­
jungai, draugas generole!" O visa kita, ne kariška, totoriškai.
Kalbėti totoriškai Serpilinui seniai nebuvo tekę.
Paskui, kai nuvažiavo toliau, vis galvojo apie motiną. Ir
šiems prisiminimams buvo lygiai tiek metų, kiek divizijos va­
dui, kuris ėmė miestą,— prieš trisdešimt devynerius metus pas­
kutinį kartą jis kalbėjo su motina totoriškai, prieš jos mirtį.
Trisdešimt devyneri metai! Kitam žmogui — visas gyvenimas.
Taip, vaikystė toli. Taip toli, kad jau ir nesimato, kur ji
pasibaigė.. .
 Į ką tik paimtą miestą stengėsi rasti priežastį užvažiuoti be­
veik visi. Ne tik tie, kam reikėjo tarnybos reikalais, bet ir
kam visai nereikėjo.
Serpilinas sutikdavo ir vienus, ir kitus, bet pastabų nedarė:
nebuvo nuotaikos. Na, apsuko žmogus ratą, pervažiavo, žvilg­
telėjo į Mogiliovą... Suprasti galima! Tik vėliau pasijuokė iš
to, kai susitiko mieste su Zacharovu:
— Ko tik nemačiau! Tik Bastriukovo nesutikau, net ste­
biuos! Jis juk mėgsta į miestus įžengti. Ir kai paskutinis įžen­
gia, vis tiek išvaizda tokia, lyg būtų pats pirmasis. ..
— Bastriukovui šiandien ne tas rūpi,— numojo ranka Zacha­
rovas.— Lvovas šiandien jį taip prigriebė, kad iki mirdamas
neužmirš.
Pasirodo, Lvovas, kuris atkakliai ruošė dirvą Bastriukovui
į politinio skyriaus viršininkus, šiandien rytą pasiėmė jį drau­
ge į priešakines pozicijas. Kaip kad dažnai darydavo, niekam
nepranešė, kur važiuojąs ir kur būsiąs, pažiūrėjo operatyvi­
niame skyriuje situaciją, įsėdo į savo garsiąją „emką", pasi­
ėmė „Viliuką" su automatininkais ir nuvažiavo. Neužsuko nei
į divizijos štabą, nei į judriąją grupę, orientuodamasis tik pa­
gal savo žemėlapį, leidosi tiesiai į dviejų armijų sandūrą —
norėjo pats patikrinti, kaip aprūpinta.
Šiaip visada gerai orientuodavosi, o šį kartą supainiojo
kryptį, visu greičiu išniro iš miško už priešakinių pozicijų, de­
šiniau Bobruisko plento, ir pakliuvo po pačia vokiečių arti­
lerijos ugnim.
Jo „emka" įvirto į seną apkasą, bet liko sveika. Automati­
ninkų „Viliukas", kuriam prieš tai kelio posūkyje sprogo pa­
danga, atsiliko, ir Lvovas atsidūrė lauke keturiese — su savo
padėjėju Šlejovu, Bastriukovu ir vairuotoju, kurį sužeidė į gal­
vą; todėl jis ir nenulaikė vairo, įvarė mašiną į apkasą. Vai­
ruotoją Lvovas pats perrišo ir, paėmęs iš „emkos" pusautoma-
tį, kurį visada vežiodavosi, bei granatas, atgulė į pasalas čia
pat krūmuose kartu su lydinčiais jį asmenimis, pasiruošęs mū­
šiui, jei artintųsi vokiečiai.
Vokiečiai prie jų nepriėjo, buvo užsiėmę kitkuo. Šlejovas,
kuris, dirbdamas su Lvovu, buvo pripratęs prie visokių keblių
padėčių, gulėjo greta jo, o Bastriukovo, kai mūšis nurimo ir
vokiečių tankai ir šarvuoti transporteriai buvo sudeginti ir
sustabdyti, aplinkui nesimatė.
— Tu stebėjimo punkte į kairę nuo plento buvai,— tarė Za­
charovas, baigęs savo pasakojimą,— o Lvovas dešiniau, per
pusantro kilometro. Kol jie iš ten sužeistą šoferį išvedė, patys
išsikasė, paėmė iš tankistų kitą vairuotoją, ištempė „emką",
 tavęs jau nebebuvo, tu buvai jau išvažiavęs, o divizijos vadas
Artemjevas stojo prieš vyresnybės šviesų veidą. Jis man visa
šita ir nupiešė kuo vaizdingiausiai. Bastriukovas, pasirodo, vi­
są kilometrą nurūko atgal per mišką, pats nežinau, ko jis ti­
kėjosi! Gal būt, iš baimės manė, kad visi kiti žus ir taip niekas
nieko nebesužinos. Tačiau Lvovas surado jį ant kelio prie „Vi­
liuko",— „Viliukas", ratą pakeitus, paliko stovėti vietoje,— au­
tomatininkai nežinojo, kur pulti, ir nuėjo pirmyn — ieškoti Lvo­
vo. O Bastriukovas kaip tik prie šito „Viliuko" ir pataikė iš­
bėgti ar iššliaužti, nebežinau! Bet, pasakoja, kai Lvovas jį prie
„Viliuko" sučiupo, vaizdo būta gražaus! Bastriukovas bando iš­
sisukti, aiškina, kad atbėgęs prie „Viliuko" pastiprinimo, kad
pagalbon draugai Lvovui važiuotų, o vairuotojas neigia, sako:
jokių įsakymų iš pulkininko negavęs.. . Na, Lvovas, reikia pa­
sakyti, greitai susigaudę. Bastriukovas, tur būt, nutarė, kad nu­
sižeminimas išgelbės, kaip jau ne kartą buvo išgelbė­
jęs,— išklausė romutėlis visa, kas jo daliai kliuvo, ir stovėjo
kaip avinėlis, nuošaliai, kol Lvovas kalbėjo su divizijos vadu.
Paskui mato: Lvovas važiuoti rengiasi. Į „emką“ pas jį, žino­
ma, neišdrįso, bet į „Viliuką" su automatininkais atsargiai įslin­
ko. . . Lvovas „emką“ sustabdė, dureles atidarė ir kaip riktels
jam: „Lauk iš mašinos!" Tas pirmą akimirką nesuprato. Lvovas
jam dar kartą: „Lauk iš mašinos!" Trinktelėjo duris taip, kad
stiklas suskilo, ir nuvažiavo dviem mašinom, tik dulkės iš po
ratų nurūko!
— Nežinojau,— tarė Serpilinas,— kai ten, stebėjimo punkte
žiūrėjau į tą mūšį, kad fronto Karo tarybos narys tokioje kri­
tiškoje padėtyje. Kaipgi taip išėjo, kad po ugnim įvažiavo?
Kas praleido? Vis tik reikiamos tvarkos, vadinasi, nebuvo! Teks
nubausti kaltus.
— Tik ne per griežtai,— tarė Zacharovas, pamatęs, kad Ser­
pilinas nors pavėluotai, bet rimtai supyko. Pirmą kartą jam
taip, ar ką? Nieko neklauso, pas nieką nepasiteirauja, mėgsta
lyg griaustinis iš giedro dangaus! Tiesa, reikia pripažinti, kai
patenka į tokią keblią padėtį, nieko ir nekaltina. Mano, jog
tai visai normalu: pateko, na ir pateko, ir kas čia tokio? Netgi
didžiuojasi paskui!—susijuokė Zacharovas ir paklausė, ar ne­
sirengia Serpilinas grįžti į armijos vadavietę.— Gal kartu?
Bet Serpilinas pasakė turįs Mogiliove dar reikalą. Kokį — ne­
paaiškino.
Zacharovas nuvažiavo, o Serpilinas, palikęs ir transporterį, ir
radistus Mogiliovo centre, liepė jiems laukti, pasiėmė tik Sin­
covą ir automatininką ir nuvažiavo per miestą į jo pietvakari­
nį pakraštį.
 Važiavo greit, nedvejodamas, kelio neklausdamas, tik įsa­
kydamas, kur pasukti. Gudkovas ir automatininkas nežinojo,
kur važiuoja, tik Sincovas lyg ir nutuokė. ..
Kai privažiavo prie mūrinės gamyklos griuvėsių, Serpilinas
išlipo iš mašinos ir sustojo. Ieškojo akimis duobių, apie kurias
pasakojo Sitinas, kad vokiečiai privertė gyventojus laidoti jo­
se užmuštuosius. Pažvelgė ir pamatė jas už kokio šimto metrų.
Duobės ten pat, kur ir buvo. Anuomet jose ir slėpdavosi nuo
bombardavimų, ir žuvusius laidodavo — patys tai pradėjo. „Aš­
tuoniasdešimt septintieji" taip smigdavo iki pat žemės, kad vien
tiesių pataikymų į plyšius ir apkasus būdavo po gerą dešimtį
per dieną.. .
Pastovėjo prie tų duobių ir nuvažiavo toliau, prie jauno
ąžuolyno, Bobruisko plento trečiajame kilometre, kur kadaise
su savo pulku stojo į pirmąjį mūšį.. Rytą buvo žiūrėjęs į šį
mūšio lauką iš ten, iš anos pusės, o dabar norėjo pažiūrėti
iš čia. Iš ten — vienoks jausmas, iš čia — kitoks!
Palikęs „Viliuką" ant kelio, nuėjo tris šimtus žingsnių iki
griovos, kur tuomet, pirmąją dieną, buvo jo pirmoji, vėliau
bombų suarta, vadavietė.
Dabar čia stovėjo sulamdyti vokiečių pabūklai, tie patys,
kurie šiandien rytą iš čia apšaudė pamiškę. Zenitinės patrankos,
taip pat sudaužytos ir apverstos, riogsojo prie pat kelio, o tarp
jaunų ąžuoliukų pakrikai stovėjo sudegę ir pamesti vokiečių
tankai ir savaeigės patrankos. Ir aplink juos, ir aplink sudau­
žytus pabūklus gulėjo dar nepašalinti vokiečių lavonai.
Bet jis žvelgė ir tarytum nematė viso šito, matė ne tai, kas
yra dabar, o tai, kas buvo tuomet. Ir netgi, rodės, girdėjo save pa­
tį, savo anuometinį balsą, savo skubotus įsakymus ir džiugius
pirmųjų mūšio valandų pranešimus, kai pirmą kartą savo aki­
mis pamatė, kaip sustoja ir dega vokiečių tankai.
Ir tai, kad metas buvo grįžti į štabą ir tęsti karą ir jau ne­
bebuvo laiko stovėti čia ir mąstyti, tik stiprino šį jausmą. Pri­
siminimų jėga aštrėja, kai jiems turime maža laiko. ..
Jis apsidairė ir pamatė einančią skersai kelią vokiečių be­
laisvių koloną; juos konvojavo partizanai. Sugaudė kažkur čia,
miškuose, Mogiliovo apylinkėse, ir kažkur vedė. Tikriausiai
nakvynei: artinosi vakaras, ir belaisviams taip pat reikėjo kaž­
kur ir maitintis, ir nakvot. Kolonos užpakalyje, niuksėdamas
vokiečius, žingsniavo barzdyla išblukusia pasieniečio kepure,
vokišku karininko munduru su raudonu raiščiu ant rankovės
ir plazdančia už pečių dėmėta trofėjine palapinsiauste.
— Važiuojam,—tarė Serpilinas stovinčiam už jo nugaros
Sincovui.
 Ir šis „važiuojam" buvo vienintelis žodis, kurį jis ištarė per
visą laiką.
Naujoje armijos vadavietėje Serpilinas greitomis užkando
kartu su Zacharovu ir Boiko. Iš fronto štabo buvo ką tik pa­
skambinę, kad pas juos jau išvažiavęs operatyvinės valdybos
karininkas su įsakymu dėl tolesnių veiksmų.
Paprastai jie vakarieniaudavo vėliau, kai svarbiausieji reika­
lai būdavo jau sutvarkyti, bet šį kartą nutarė prasilenkti
su įprasta tvarka, kad paskui nereikėtų gaišti laiko.
Boiko vienintelis iš jų trijų taip ir nepabuvojo šiandien Mo­
giliove.
— Na ir ištvermė tavo, Grigorijau Gerasimovičiau!—nuste­
bęs net ir čia pasireiškusiu štabo viršininko charakterio nuo­
seklumu pasakė Serpilinas.— Kaip vis dėlto iškentęi nepažiū­
rėjęs į Mogiliovą?
— Pasitaikys proga, pažiūrėsiu,— tarė Boiko.— Būtinumo ne­
buvo iškilę, o reikalų visą dieną buvo iki kaklo. Be viso to,
fronto štabas nuo telefono nesitraukė — kokių tik duomenų
iš mūsų nereikalavo!
— O dar, pridėk, aš tau nusižengiau. ..
— Aš dėl jūsų šiandien jaudinausi,— visai rimtai atsakė
Boiko.
Žodžio „jaudinausi" Serpilinas Boiko leksikone neatminė.
Išgirdo pirmąkart ir net pažiūrėjo į jį.
Boiko tylėdamas atlaikė žvilgsnį; tarsi pabrėždamas, kad ir
iš čia, iš tolo, jis atidžiai sekęs visa, kas vyko ten, kur buvo
Serpilinas, pasakė:
— Aną kapitoną, kurį jums esant paėmėm į nelaisvę, aš po
apklausimo žvalgybos skyriuje liepiau atvesti pas mane, prieš
išsiunčiant į fronto štabą. Norėjau iš jo sužinoti jų dvasios bū­
seną — ko iš jų galima tikėtis toliau.
„Pasirodo, ir tam laiko surado",— pastebėjo mintyse Serpi­
linas.
— Laikėsi drąsiai, bet jautėsi ir prislėgta nuotaika. Paklaus­
tas, kaip išėjo, kad teko pasiduot į nelaisvę? — nervinosi ir
kaltino mūsų jėgų pranašumą: save teisindamas, rėmėsi tuo,
kad mes turį visa ko daug daugiau, negu jie. Dargi pareiškė—
penkis kartus daugiau! Teko jį paklausti: iš kur jis žinąs,
kad būtent penkis? Gal baimės plačios akys?
— Ne be to,— tarė Serpilinas.— O apskritai natūralu, kiek­
vienas savo pralaimėjimą siekia kuo nors pateisinti. Dabar vo­
kiečiai teisinasi tuo, kad mes visko turime daugiau, negu jie.
Ir kovotojų daugiau turime, negu jie, ir materialinę persvarą
įgijome! Viskas taip. Tačiau jų pačių, kaip kariškių, tai nė
mažumėlio nepateisina. Puolantysis turi žinoti, prieš ką kala­
viją pakėlė. Ir kokie bus atstumai, ir kokie keliai, ir koks kli­
matas, ir su kokiais žmonėmis reikės susitikti. Ir apskritai, ir
čia Baltarusijoje, imant skyrium.
Šia tema norėjosi pakalbėti būtent šiandien, kai už nugaros
paliko ką tik išvaduotas Mogiliovas. Bet atvažiavo iš fronto
štabo operatyvinės valdybos karininkas su įsakymu, ir visi, pa­
skubomis baigę gerti arbatą, iš karto nuėjo dirbti, kaip papras­
tai, pas Boiko.
Nors šį kartą vadavietė buvo kaime, Boiko ir čia liepė pa­
statyti tą pačią didelę palapinę, kurioje dirbo ankstesnėse va­
davietėse. Vasaros metu ją mėgo labiau, negu trobą.
— Manai taip iki rudens ir vežiotis šią rezidenciją? — pa­
klausė Serpilinas.
Boiko linktelėjo.
— Darbui naudinga, kai pripranti prie ko nors.
Įsakymas, pranešantis, kad armija turės dalyvauti Minsko
operacijoje, tęsiančioje Mogiliovo operaciją, buvo trumpas. Tai,
apie ką buvo galvota ir anksčiau, ypač vakar ir šiandien, dabar
buvo išdėstyta kaip tiesioginis reikalavimas: veržliai persekioti
vokiečius visomis turimomis pajėgomis, apeinant jų atramos
taškus, niekur neužkliūnant, išlosiant laiką ir erdvę, eiti pir­
myn, prie Berezinos, o ją forsavus, prie Minsko.
Su šia artimiausia užduotim — kaip greičiau prieiti Berezi-
ną ir ją forsuoti,— ir buvo susieta beveik visa, apie ką jie kal­
bėjo štabe iki gilios nakties.
Operatyvinio skyriaus karininkai su įsakymais apie rytojui
suplanuotus veiksmus išvažinėjo į korpusus. Pasirašęs įsakymus,
vidur nakties išvažiavo priekin, į dalinius, ir Zacharovas.
O Serpilinas su Boiko ir su artilerijos vadu vis dar tebesidar­
bavo— aptarinėjo detales. Į didžiulę armijos mašiną su visais
jos štabais ir išsišakojimais reikėjo iš anksto sukišti visa, ką ji
turėjo per likutį nakties ir rytojaus rytą suvirškinti savyje: su­
skaidyti į dešimtį įvairių dokumentų, įsakymų, patvarkymų ir
įteikti vykdytojams — be šito netgi visų geriausias įsakymas
tebūtų oro suvirpinimas. Ir, nors Serpilinui, Boiko ir kitiems,
dirbantiems su jais tą naktį žmonėms reikėjo laiko pagalvoti
ir nuspręsti, jie skubėjo — žinojo, kad ir ten, apačioje, korpusų
ir divizijų štabuose ir toliau pagal krintančią liniją, tiems, ku­
rie jų nurodymų pagrindu diktuos savo įsakymus, taip pat rei­
kia suspėti pagalvoti, prieš įsakant. O tuo tarpu operacija jau
prasidėjo, peraugo per šį vakarą ir naktį iš vienos į kitą.. .
Nenuostabu, kad po tokio darbo jautiesi pavargęs. Nuostabu
kita: kad, nepaisant nuovargio, jau ištiesęs sudedamą lovą, vis
tiek sėdi ir nemiegi. Būna kartais žmoguje toks dvasinio pa­
kilimo ir gilaus nuovargio derinys, kai jis iki paskutinės se­
kundės netiki, kad užmigs. . .
Prisiminęs, kaip Batiukas pasakojo jam šiandien Mogiliove,
kad jo sūnus, tarnaujantis prieštankinėje artilerijoje, esąs antrą
kartą sužeistas, Serpilinas pagalvojo apie tą kitą, taip pat vy­
resnįjį leitenantą, taip pat tarnaujantį prieštankinėje artilerijo­
je, tik ne Leningrado, o Trečiajame Ukrainos fronte, apie Ba-
ranovos sūnų, kurį pažinojo tik iš mažytės nuotraukos, atsiųstos
motinai iš fronto.. .
Ukrainos Trečiajame kol kas tylu, bet ne už kalnų valanda,
kai ir jie pradės. Ir jo motina, be abejo, galvoja apie tai lais­
vomis minutėmis. Ten, kur jis dabar, gretimame fronte, giliau­
siai įsibrovusiame į Baltarusiją, chirurgas turi ne mažiau darbo
kaip armijos vadas. Kiekvienam savo. . .
Ant stalo sučirškė telefonas, ir Serpilinas pakėlė ragelį. Skam­
bino Boiko.
— Jūs įsakėte operatyviniam budinčiajam, jei Kirpičnikovas
paskambins anksčiau trečios, pranešti jums.
Serpilinas žvilgterėjo į laikrodį: be vienos minutės trys.
— Kas girdėt?
— Praneša, kad dvi jo žvalgomosios grupės pasiekė Drutę ir
persikėlė. Viena davė radiogramą ir nutilo, daugiau nebesusi-
rišo. O kita dar kartą patvirtino, kad esanti už Drutės, ir su­
sijungusi ten su partizanais.
— Gerai, netgi labai gerai! Dabar galima ir gulti,— pasakė
Serpilinas, ir jam staiga pasirodė, kad jis negalėjęs užmigti,
kol nebuvo gavęs šio pranešimo iš Kirpičnikovo.— O tu ką
darai?
— Su Margianiu sprendėme artilerijos klausimus. Ką tik bai­
gėme.
— Vadinasi, aš, taip sakant, miegu, o tu dirbi.
— Baigėme,— pakartojo Boiko.
— Eisite pasivaikščioti? — paklausė Serpilinas.
Jis žinojo: kas bebūtų, Boiko visada pavaikščioja savo pen­
kiolika minučių prieš miegą. O Margianis taip pat dažnai kartu
su juo.
— Kai eisite pasivaikščioti, praeikite pro mane, aš prieš mie­
gą ant suolelio pasėdėsiu...
Padėjęs telefono ragelį, nieko daugiau neužsivilkęs, tik su­
sikišęs į kelnes apatinius marškinius, Serpilinas nusileido nuo
priebučio ir atsisėdo ant suolo, dar mažumą drėgno po vakaro
lietučio.
 Budintis pas priebutį automatininkas pasitraukė ir ėmė vaikš­
čioti tolėliau.
Serpilinas išsiėmė iš kelnių „Kazbeko" dėžutę ir užsirūkė. Iš
pradžių po Archangelskojės, kaip ir buvo pažadėjęs, prisilaikė,
o dabar išrūkydavo po pusę dėžutės. Užsirūkė ir pamatė žen­
giantį skersai kelio Boiko.
— Prisėsk, Grigorijau Gerasimovičiau.
Boiko atsisėdo, ištiesė savo ilgas kojas, ir, skersomis pažiū­
rėjęs į boluojančius Serpilino marškinius, paklausė:
— Ar ne vėsoka? Žiūrėkite, nušaldysite petį!
— Ne, lyg ir nešalta. Baigsiu rūkyti ir eisiu. O Margianis
kur? — paklausė apie artilerijos vadą.— Tariau, kad abu pri­
eisite.
— Nuėjo į savo būstą, nedrįso. Žinai jo būdą!
Serpilinas žinojo Margianio būdą: kietas darbe, bet bendrau­
damas su žmonėmis — drovus ir užsidaręs. Kariavo garsiai,
o gyveno tyliai, galima sakyt, kaip vienuolis, niekuo nepanėšė­
damas j gruziną, kaip paprastai jie įsivaizduojami. Iš akių nie­
kada nedingdavo liūdesys, tarsi kažkada kažkur jam būtų atsi­
tikę kažkas tokio, ko jis niekaip negali užmiršti.
— Na ką gi, į savo, tai į savo,— tarė Serpilinas.— Artileris­
tams irgi kartais pamiegoti reikia.
Boiko santūriai nusižiovavo ir prisidengė burną ranka.
— Pavargai? — paklausė Serpilinas.
— Laiko lygiai po valandą per dieną pritrūksta!
Ir, išgirdęs ištrūkusį iš Boiko lūpų šį piktą skundą, Serpili­
nas su dėkingumo jausmo žybsniu pagalvojo apie jį: „Leidžia
pajusti savo asmens vertę ne tuo, kad didžiuojasi: ,,aš, aš" ir
lenda į akis, o tuo, kad, būdamas labai griežtas kitiems, lieka
pačiam sau dar griežtesnis! Ir ištvermingas kaip jautis. O dar,
be viso to, jaunas!"
Būdavo, galvoja apie tai su kažkokiu pavydu, o dabar staiga
pajuto visai ką kita — bene palengvėjimą? — kad štai esama
tokių trisdešimt penkerių metų vyrų, kaip Boiko! Pagalvojo tą
minutę ne apie save ir ne apie jį, o apie kažką daug svarbesnio,
susieto ne su senatve ir jaunyste, ne su savimi ir juo, o su
karu, su armija, su laiku, kuriame gyvename ir dar gyvensi­
me. O balsu pasakė tik:
— Gulsime, ar ką!
Ne todėl, kad panoro miego, o todėl, kad pajuto: Boiko sėdi
greta tik iš pareigos, skuba pavaikščioti prieš miegą. Kam jį
ant suolo prie savęs laikyti?
— Pavaikštinėsiu,— pasakė Boiko.— Labanakt!
 Serpilinas, likęs vienas, užgesino nuorūką ir pažvelgė prieš
save į tamsą.
Dangus debesuotas. Naktis — nors į akį durk. Ir kažkur ten,
trisdešimt kilometrų nuo čia, už Drutės upės, žmonės, pirmi per­
sikėlę per ją kuo papuolė, guli šlapi aname krante. O gal ne
šiaip guli, o ginasi dabar nuo vokiečių. Arba žuvo. Viena grupė
patvirtino per radiją, kad persikėlusi ir esanti ten, o antroji
iš pradžių pranešė, bet kažkodėl nepatvirtino. ..

Iš keturiasdešimties žmonių tos žvalgomosios grupės, kuri,

persikėlusi per Drutę, vieną kartą davė apie save žinią per
raciją ir daugiau neatsiliepė, po trijų valandų, praėjusių po
persikėlmo, rikiuotėje liko šiek tiek daugiau kaip pusė. Kiti
per tą laiką buvo nukauti arba sužeisti. Sužeistųjų nebuvo kur
dėti, ir jie taip pat kartu su visais gulėjo čia, mažame žemės
plotelyje, vokiečių minosvaidžių apšaudomi. Ir kai kurie jų
buvo sužeisti po antrą kartą.
Nepaisydami nuostolių, nesilpstančios vokiečių ugnies ir ti­
kėdamiesi, kad vokiečiai, kai tik prašvis, vėl, trečią kartą, ban­
dys pulti, kareiviai, persigavę į vakarinį Drutės krantą, laikė
jį jau savu ir tikėjo iš čia nebepasitrauksią. Bet vis tiek ne­
kantriai laukė pagalbos ir keikėsi, kad jos vis nėra.
Bataliono racija, kuria buvo aprūpinta grupė, vos tik persi­
kėlus, buvo sudaužyta — tiesiai j ją pataikė mina,— bet leite­
nantas, grupės vadas, tuomet dar gyvas, iš karto pasiuntė du
likusius be darbo radistus, kad jie pasiektų savuosius ir praneš­
tų situaciją. Pajuokavo, kai jie lipo vėl į vandenį:
— Jūsų šaukimo signalas buvo „Elnias", vadinasi, taip ir pri­
valote— viena koja čia, kita ten!
Pakeitęs grupės vadą viršila buvo prieš valandą sužeistas, gu­
lėjo be sąmonės, ir po jo vadovauti likusiems žmonėms ėmėsi
seržantas Nikulinas, pastarąsias tris dienas buvęs ryšininku
prie grupės vado. Jau jam vadovaujant, buvo atmušta antroji
vokiečių ataka, kai jie, nutraukę minosvaidžių ugnį, nusileido
iš dviejų pusių ir ėmė eiti žemuma, paupiu.
Sutiko juos trijų rankinių kulkosvaidžių ugnimi — sunkusis,
kaip ir racija, buvo sudaužytas minos,— taikė pagal jų auto­
matų serijų žybsnius, ir vokiečiai, kaip ir pirmosios atakos me­
tu, toliau nenuėjo. Tamsumoje pagal dejavimus buvo girdėti,
kaip jie tempė atgal savo sužeistuosius.
Iš pradžių visa ėjo netgi lengviau, negu buvo manęs Nikuli­
nas. Išėjimą į upės užlają kirto tankaus miško juosta. Grupę
atvežė dviem sunkvežimiais. Mašinas dengė tankas. Iki miško
prisikasė nesutrukdyti, tik kartą tolumoje, griovoje, tankistai
pastebėjo susitelkusius vokiečius ir, juos apšaudę, išvaikė. Pa­
miškėje mašinos apsisuko ir nuvažiavo atgal, tankas taipgi.
Žvalgomoji grupė, prasiskverbusi per mišką, priėjo Drutę
be vieno šūvio iš anos pusės. Nors upės vidurį teko plaukte
perplaukti, persikėlė greitai. Jau buvo kėlęsi per keturias upes,
ir kiekvieną kartą pirmieji laikė prie savęs tokiam atvejui
įvairias parankines priemones; net dvi tuščias statines tempėsi,
kad, paleidę jas plaukti stačias, galėtų sudėti vidun granatas,
diskus, dėželes su šoviniais, mažus pionierių kastuvus ir viso­
kius kitokius reikmenis. O čia, miške, užlajos pakraštyje, dar
stovėjo, jų laimei, sena daržinėlė; išardė ją ir surišo nedidelius
sielius, panaudoję tam visą ritinį trofėjinės telefono vielos. Kai
kurie savo palaidines, kelnes, brezentinius apsiaustus prikišo
sauso pernykščio šieno iš tos pat daržinėlės, užsegė, surišo ir
su jais, kaip su plūdėmis, puolė į upę. Kartu su grupe ėjusi
medsesuo nepagailėjo tvarsčių, suplėšė į gabalus, kad kareiviai
turėtų ką pranerti pro batų auseles — ir galėtų užsikabint juos
ant kaklo... Patyrę buvo, nepasimetė...
O mūšis prasidėjo, kai jau buvo pasiekę vakarinį krantą. Ir
patys perplaukė, ir „maksimą", ir du 82 milimetrų minosvaidžius
ant sielių perkėlė. Ir staiga, persikėlę, jau prietemoje pamatė,
kaip už jų, kiek aukščiau, iš miško tirštai pasipylė į aną, rytinį
krantą vokiečiai — kone batalionas. Vadinasi, bemaž vienu me­
tu skubėjo per mišką prie Drutės, bet kiek atsiliko.
Pamatęs vokiečius, grupės vadas, nepaisydamas jų pajėgų
pranašumo, įsakė atidengti į rytinį krantą ugnį iš abiejų mino­
svaidžių. Buvo matyti, kaip sprogo pirmosios minos — ir kran­
te, ir vandenyje, tarp besikeliančių vokiečių. Šaudė į juos iš
minosvaidžių ir tamsoje, aklai, iki paskutinės minos, o minų
turėjo nedaug.
Vokiečiai iš pradžių pasimetė, bet netrukus atidengė atsa­
komąją minosvaidžių ugnį iš ano kranto, o paskui ir iš šito,
iš gilumos. Svaidė minas tirštai ir iš ten, ir iš čia, o persikėlę
tikriausiai gavo įsakymą sunaikinti rusus, kol nevėlu, ir, ne­
laukdami prašvintant, du kartus ėjo atakon.
O po viso šito kas dvi tris minutes — mina, jei ne greta, tai
netoli. Ir nuo minų maudulys ima, ir sužeisti vaitoja...
Prakariavęs didžiąją karo dalį minosvaidininku, Nikulinas ti­
kėjo ginklu ir apgailestavo, kad leitenantas, grupės vadas, gy­
vas būdamas, leido sunaudoti visas iki vienos minas. Jei jis,
Nikulinas, būtų vadovavęs tada, kaip vadovauja dabar, likęs
vyriausiuoju, jis būtų bent kelias minas palikęs atsargoj.
Viršilos, gulinčio be sąmonės ir vaitojančio, Nikulinas ne­
buvo suspėjęs pažinti, kas jis per žmogus, ir gailėjosi jo ne
daugiau kaip kiekvieno kito — visų gaila! O ypač gaila med-
sesers, už tai, kad ji, nebejauna moteris, pažiūrėti vienmetė su
jo, Nikulino, žmona, tvirtai ėjo su jais tas dienas, kaip karei­
vis, ir tvarsčius, ir įtvarus dėjo, ir sužeistus nešiojo ne blo­
giau už sanitarą, ir visą laiką sveika ir gyva... O čia ant kran­
to nuo vokiečių minos iš karto — tartum ir nebuvo moters!
Nukautojo leitenanto Nikulinas taip pat labai gailėjosi: lei­
tenantas buvo dar jaunas, bet karą visą kiaurai praėjo, atgal ir
pirmyn. Ir Nikuliną, atvykusį pas jį prieš tris dienas su papil­
dymu, iš karto gerai suprato. Ir nors Nikulinas pasisakė buvęs
baudžiamajame batalione, leitenantas nekreipė į tai dėmesio,
o iš karto, kaip prityrusį kareivį, paėmė sau ryšininku. Atkrei­
pė dėmesį ne į tai, kad Nikulinas buvo patekęs į baudžiamąjį
batalioną, o į tai, kad po baudžiamojo bataliono iš sveikstan­
čiųjų komandos tiesiai į kovą išskubėjo.
Pokalbis apie praeitį prasidėjo nuo trijų antsiuvų už sužei­
dimus. Sužinojęs, kad Nikulinas prieš baudžiamąjį batalioną
buvęs seržantas, leitenantas taip ir vadino jį — ne pavarde,
o „seržante", ir juokėsi: „Tark, kad tave vėl pakėlė, dar savai­
tę pakariausime, taip ir bus!" Apskritai buvo jukus, linksmas.
Bet niekad neužmiršo, kad Nikulinas daug vyresnis. Pats buvo
greitas ir reikalavo, kad viskas būtų daroma greitai! Bet be
reikalo neskraidino. O reikalo ir nebuvo — Nikulinas visada bu­
vo be galo uolus.
„Per tą uolumą ir pakliuvau į bėdą",— galvojo Nikulinas apie
save dabar, po to, kai, praliejęs kraują atakoje pirmą puolimo
dieną ir pats pareiškęs norą grįžt į rikiuotę iš sveikstančiųjų
komandos, nusiėmė nuo savęs praeities kaltę, kurią po viso
šito jis pats laikė nebe kaltę, o bėda.
Jis gulėjo apmėtomas vokiečių minų kartu su kitais karei­
viais vakariniame Drutės krante, priekyje visos armijos, ko
pats, be abejo, nežinojo: žinojo tik, kad priekyje viso batalio­
no,— ir liūdėjo, kad niekuo negali susilpninti šios vokiečių ug­
nies. Jis nenorėjo būti nukautas taip pat, kaip ir visi kiti, gu­
lintys kartu su juo, ir laukė pagalbos dar nekantriau, negu jie.
Ne todėl, kad labiau, negu jie, norėjo gyventi — gyventi no­
rėjo visi,— o todėl, kad perėmęs vadovavimą šioms dviems de­
šimtims žmonių, jautėsi ne tik atsakingas už jų gyvybę, bet tar­
tum iš dalies kaltas prieš juos už tai, kad iki šiol neatėjo
pagalba.
Karas, per kurį Nikulinas dabar jau keturis kartus buvo
sužeistas ir matė kasdien tiek pavojų, kiek yra skirta tik karei­
vio daliai, niekieno kito,— pripratino jį prie svetimos mirties
vaizdo ir prie minties apie savąją.
 Bet tasai karas, užgrūdinęs jo jausmus, išmokė jį nenusiminti,
nekart įrodė, kad kareiviai išlieka gyvi, kada ir patys nesitiki
išlikti, išeina iš padėčių be išeities ir sulaukia pagalbos, kada
atrodo, jau nėr iš kur jos belaukti.
Nikulinas gulėjo ir galvojo apie tuos du radistus, pasiųstus
pas mūsiškius, kad jie jau turėjo būt pasiekę tikslą. Jis gerai
žinojo, kad kare visaip būna: gali ir iš kelio išklysti, ir po
dviejų perplaukimų į ten ir atgal neįveikti nuovargio bei nak­
ties baimės ir pragulėti kur nors, kol prašvis ir išaiškės padė­
tis. Žinojo, kad būna ir taip. Bet, tikėdamas žmonėmis ir pats
nepratęs apgauti šio tikėjimo, sielos gilumoje manė, kad abu
pasiuntiniai, jei tik gyvi, pasiekė tikslą ir pranešė. O kodėl
mūsiškiai iki šiol neina? Taip pat ne todėl, kad nenori, o todėl,
kad kol kas nesuspėjo: gal užsibedė kelyje ant vokiečių —
susišaudymas girdėti ne tik čia, o ten, rytiniame Drutės kran­
te. O jei pasiuntiniai net ir neprisikasė, žuvo, tai vien tas, kad
vokiečiai vis šaudo iš minosvaidžių ir jau kelis kartus švietė
raketomis, turi paaiškinti mūsiškiams, jog męs čia nenumirėm,
kovojame, vokiečiai juk virš tuščio kranto nešviestų. Ir minų
sprogimai girdėti, garsas virš vandens toli lekia, juo labiau
naktį. . .
Kai tik persikėlę jie pranešė per raciją savo koordinates,
leitenantas džiaugsmingai pasakė Nikulinui: „Viskas eina kuo
puikiausiai, jau žino apie mus — kur!“ Nikulinas kartu su juo
pasidžiaugė koks geras daiktas — radijas. Beveik viską jis ži­
nojo kare ir beveik viską mokėjo, o štai su radijo ryšiu susi­
durti nebuvo tekę — taip jau išėjo. Kitas reikalas — laidinis
ryšys! .. Tuomet, pradžioje, pasidžiaugė kartu su leitenantu,
o dabar, kai ir racija sudaužyta, ir leitenanto nebėra, vokiečių
minoms aplink sprogstant, jis su ilgesiu prisiminė laidinį ryšį.
Prisiminė, kaip keturiasdešimt trečiaisiais Ukrainoje, prie Pslos,
jis taip pat dalyvavo persikeliant,— ir kaip kareivis, plaukęs
greta jo, vidury upės buvo sužeistas; jie norėjo padėti tam
kareiviui nuplaukti atgal, o jis prašė priešingai, padėti nusi­
kasti pirmyn, į vakarinį krantą. Ir jį kaip ant plūdžių įtaisė
ant juostų tarp dviejų tuščių amunicijos dėžių ir prilaikydami
ištraukė, nors prie pat kranto jam dar kartą vožtelėjo, jau mir­
tinai. Ir tik kai jį ištraukė, pamatė, kad jo esama telefonisto —
laido galas pririštas prie diržo. „Norėjo su tuo galu priplaukti,
nugabenti ryšį — ir nugabeno!" — pagalvojo Nikulinas su pa­
garba tam seniai žuvusiam žmogui ir laidiniam ryšiui, kurį
jis, kaip ir anksčiau, laikė patikimiausiu iš visų.
Tiems, kurie, kaip Serpilinas ar Boiko, vadovavo armijai,
valdė visą jos didžiulį mechanizmą, įsitikinimas mūsų prana­
šumu prieš vokiečius rėmėsi bendra sėkminga operacijos eiga,
paimtų belaisvių ir trofėjų kiekiu ir tais skaitmenimis, kurie
rodė vis mąžtančias vokiečių jėgas: penki prieš vieną — avia­
cijoje, trys prieš vieną — artilerijoje, du prieš vieną — tankuo­
se. .. Šiuose bendruose maštabuose tas nepilno sąstato vokiečių
minosvaidžių divizionas, kuris visą naktį apšaudė sklypelį žemės
prie Drutės, kur laikėsi Nikulinas ir jo draugai, buvo menkutė
visumos dalis — viso septyni ar astuoni vamzdžiai iš kelių šim­
tų, dar palikusių vokiečiams prieš armijos frontą.
Tačiau tame žemo smėlėto kranto ruoželyje, kur gulėjo Niku­
linas su draugais, vokiečių minosvaidžių buvo astuoni prieš
vieną. Ir tas vienas tylėjo, nes pasibaigė minos, o anie astuoni
šaudė ištisą naktį, pribaigdami sužeistuosius ir spausdami prie
žemės išlikusius, keldami jų sąmonėje tą neteisybės jausmą,
kuris atsiranda kareiviui sunkaus mūšio minutėmis, ypač jei
šis sunkumas visai netikėtas.
Ir jei Nikulinas ir jo draugai būtų pasidavę šiam pavojingam
neteisingumo jausmui, kuris — tik pasiduok jam — tiesiu keliu
veda į desperaciją, jie nebūtų išsilaikę tą naktį ten, prie Dru­
tės, o būtų puolę atgal, per upę, nežinia kur — į mirtį ar išsi­
gelbėjimą. Mat, desperacijos užaštrintas savisaugos jausmas to­
li gražu ne visada išgelbsti žmogų, kartais, priešingai, pražudo
kaip tik tą minutę, kai jis pats tariasi išsigelbėjęs.
Bet Nikulinas, aiškiai suvokdamas šį neteisingumą, nepasi­
davė tam jausmui ir, nors žinojo, kad vokiečiai čia, Drutės
krantuose, šiuo metu yra stipresni už jį, veikė taip, lyg būtų
stipresnis už vokiečius.
Per šešias puolimo paras jis jau pražygiavo šimtą kilometrų.
Ir didžiąją šio kelio dalį ėjo jausdamas, kad yra saugomas, nors
po keletą kartų per dieną pakliūdavo čia į vieną, čia į kitą pa­
vojingą situaciją, kurių, kad ir kaip eikliai pultum, vis vien
neišvengsi, jei eini priekyje.
Nors Nikulinas pats buvo lengvai sužeistas pačią pirmąją
puolimo valandą, jis matė, kaip maža buvo kitų sužeistų aplink
jį ir apskritai kokie maži buvo mūsų nuostoliai po to, kai
aviacija ir artilerija išarė vokiečiams visą priešakinę liniją. Jis
matė, kaip, aplenkdami jį, jau sužeistą, ėjo pirmyn savaeigiai
pabūklai ir tankai, kaip šaudė viršum galvų „eresai", ir kaip
priekyje, antrojoje ir trečiojoje vokiečių pozicijoje, vėl kilo
stulpai žemių... O kai, išbuvęs dvi dienas medsanbate, sugrįžo
į rikiuotę ir nužygiavo vėl pirmyn, vadovaujamas nukautojo
šiandien leitenanto, vėl pajuto, kaip jis saugomas, kaip prie­
šais jį tankia artilerijos ugnim išmušami vokiečiai iš pozicijų,
kaip slopinamas pasipriešinimas tankais, kaip vokiečiai liau-
naši šaudę į jį po to, kai į jų pusę praskrido virš galvos mūsų
lėktuvas ir užkūrė jiems ten pirtį.
Visa, kas taip ilgai ir nesigailint jėgų buvo ruošta prieš ope­
racijos pradžią, ėmė veikti dabar ir tebeveikė,— žinoma, ne be
užsikirtimų ir klaidų, — rėmė Nikuliną ir padėjo jam eiti
į priekį.
Bet atėjo valanda, kurios kare neišvengsi, ir vokietis, apie
kurį Nikulinas per tas puolimo dienas jau įprato galvoti, kad
jis esąs silpnesnis, staiga pasirodė dabar, čionai, stipresnis. Ir
nors Nikulinas tikėjo, kad tai neilgam, bet tam laikui reikėjo
sutelkti visas jėgų atsargas, kokias tik turi žmogus, kad vo­
kietis nesuspėtų pasijust stipresnis, kad jam tai nebūtų leista
pajusti!

Šiandien auštant pulko agitatorius pasiekė juos batalione,

trumpai atpasakojo vakarykštį informacinį pranešimą ir pa­
skelbė, kad esąs paimtas Vitebskas, o čia, kaip jis išsireiškė,
„visose vietose" mūsų dalys pasiekusios rytinį Dnepro krantą
ir kovojančios dėl Mogiliovo.
Visą dieną po to jie žygiavo, ir Nikulinas taip ir nesužinojo,
paimtas ar ne Mogiliovas, nors Maskvoje jau prieš kelias va­
landas šio įvykio garbei buvo iššauta dvidešimt artilerijos sal­
vių iš dviejų šimtų dvidešimt keturių patrankų. Bet, nežinoda­
mas daugelio svarbių įvykių, jau įvykusių ir dar tebevykstan­
čių fronte, Nikulinas jautė šių įvykių reikšmę ta vidine jėga,
kuri užplūsta žmogų, tik pačiam dalyvaujant juose.
Kai rytą agitatorius pasakė, kad pagal informacinį pranešimą
„visur priėjome rytinį Dnepro krantą", tai šie žodžiai buvo jo
sakomi tada, kai Nikulinas buvo jau už Dnepro, vakariniame
krante. Ir tas „visur" Nikulinui buvo jau kažkur praeityje,
o ne priešakyje. O kada jis pats prieš dvi dienas persikėlė
per Dneprą, tai tas buvo ne „visur", o būtent jie pirmieji ir
kėlėsi!
Dar nežinodamas, kad Mogiliovas išvaduotas, bet savo paties
kojomis suskaitęs visus šimtą kilometrų, kuriuos per šešias
paras nužengė į priekį jų armija, Nikulinas suvokė, kad jis iš­
vadavo ir paliko už savo nugaros ištisą kraštą, buvusį po vo­
kiečiais,— dvylika kaimų! — „vioskų“, kaip čionykšte kalba va­
dino jas leitenantas, pats taipgi čionykštis, nuo Minsko.
Nikulinas skaičiavo tik tuos kaimus, pro kuriuos pats pražy­
giavo per tas dienas, jokių kitų neskaičiavo, tik tuos — ir visiš­
kai vokiečių sudegintus, ir pusiau sudegintus, ir sveikus,— ir
į juos visus jau grįžta arba grįš gyventojai.
 Jis paklausė pulko agitatorių, ar negirdėjęs jis ko apie
Pskovo kraštą, kaip ten reikalai. Ir atsakymas jo nenudžiugino:
agitatorius pasakė, kad Pskovas kol kas neišvaduotas ir kaip
ten sekasi puolimas, informaciniuose pranešimuose neskelbia­
ma. Ir nors agitatoriaus atsakymas nuliūdino Nikuliną, šitie
išvaduoti kaimai, pro kuriuos jis žygiavo su savo draugais, gal­
vodamas apie palikusią ten, Pskovo krašte, šeimą, įgavo jam
ypatingai gilią, galima sakyt, asmeninę reikšmę.
Gautoje šiandien papildomoje Vyriausiosios vadovybės di­
rektyvoje jau tiesiog buvo numatytas ir visos besitraukiančios
čia vokiečių kariuomenės apsupimas, ir Minsko paėmimo ter­
minas.
Saujelė žmonių, kariaujančių kartu su Nikulinu mažyčiame
žemės plotelyje už Drutės upės, suprantama, nieko negalėjo
žinoti apie šį slaptą dokumentą, atėjusį vėlyvą naktį į frontų
štabus. Tačiau tarp vieno ir kito būta tiesioginio ryšio, nes
pati toji papildoma Vyriausiosios vadovybės direktyva liudijo
apie tai, kaip kariavo Nikulinas ir kiti tokie pat, kaip jis, žmo­
nės čia ir daugelyje kitų vietų, visuose keturiuose puolančiuose
Baltarusijoj frontuose.
Ir tas, kas nesuprastų arba nepanorėtų suprasti šito, niekada
nesuprastų, kodėl kare vieni įsakymai pasirodo įvykdomi, o ki­
ti— ne. O tuo pačiu nesuprastų ir kas tai yra karas jo galuti­
nėje, kareiviškoje realybėje — tuo pačiu metu ir aukščiausioje,
ir žemiausioje. Žemiausioje, nes direktyvos yra paleidžiamos
iš viršaus žemyn, ir, kai pasiekia pačią apačią, tai ir reiškia,
kad jos pasiekė kareivį. O aukščiausioje todėl, kad direktyvoms,
iš kokios aukštumos jos beeitų, nėra aukštesnio vykdytojo, kaip
kareivis. Ir direktyvos tampa realybe tik tuomet, kai tai, kas
sumanyta, kareivis imasi vykdyti ir, nepaisydamas pavojų ir
mirties baimės, galų gale įvykdo. Ir, atrodytų, valdinis negyvas
žodis „vykdytojai", naudojamas armijoje pavadinti tiems, ku­
rie turi įvykdyti gautą iš aukščiau įsakymą, iš tikro yra žodis,
kupinas aukštos prasmės ir pagarbos žmogui, darančiam kare
savo darbą. „Vykdytojas" tas, nuo kurio priklauso įvykdymas.
Ir jei jis neįvykdys, tai nieko ir neįvyks.
Vienas tokių vykdytojų — Nikulinas Piotras Fiodorovičius,
trisdešimt devynerių metų amžiaus, vedęs, daugiavaikis, teistas,
nuplovęs kaltę krauju ir dabar sužeistas jau ketvirtą kartą,—
gulėjo vakariniame Drutės krante, sukrupęs nuo drėgmės savo
nesuspėjusioje pradžiūti po persikėlimo mundiruotėje, ir, bū­
damas kitų dvidešimties kareivių priešakyje, vykdė savo parei­
gą, kuri iš jo reikalavo išsilaikyti čia, užimtame kranto plote­
lyje, iki ateinant saviems, arba numirti kovoje.
 Prieš savaitę Serpilinas pagal savo užimamą armijos vado
vietą ir pagal teisę, suteikiamą šios vietos, nepatvirtino perne­
lyg griežto teismo sprendimo Nikulinui ir tuo pačiu išgelbėjo
jam gyvybę. Bet šitie žodžiai „išgelbėjo gyvybę", kurie, kai
apie juos galvojama, o tuo labiau kai jie tariami balsu, siejasi
su kažkokios geradarybės sąvoka, neatėjo į galvą nei Serpili­
nui, kai jam vienos išvykos į dalinius metu pasirodė, kad bata­
liono eilėse šmėkštelėjo pažįstamas seržanto Nikulino veidas,
nei pačiam Nikulinui, kai ten, ant kelio, kareiviai staiga su­
šneko, kad pro juos pravažiavęs armijos vadas.
Tuomet, prieš prasidedant puolimui, Serpilinas tik parodė
teisingumą patekusiam tribunolan seržantui, kuris diena iš die­
nos mūšiuose kiekvienu savo veiksmu rodė to teisingumo nu­
sipelnęs ir negalvojo dabar apie praeitį, nes galvoti apie ją
būtų reiškę galvoti apie save, o jis visas tas dienas mažiausiai
galvojo apie save.
Ir tik dabar, kai brėkštančio apyaušrio pilkumoje iš ten, iš
rytinio kranto, pasigirdo mūsų artilerijos šūviai ir virš Nikulino
ir kitų, gulinčių plotelyje už Drutės žmonių galvų, apsiausdami
juos ugnim, pralėkė ir sprogo gilumoje, vokiečių eilėse, pir­
mieji sviediniai,— tik tą minutę jis pirmąkart per visas šias die­
nas aiškiai prisiminė tą keistą geležinį gofruotą namuką, ku­
riame jis be diržo ir be seržanto antpečių stovėjo prieš armi­
jos vadą. Prisiminė tikriausiai todėl, kad kaip tik tą minutę pa­
galvojo apie du pasiuntinius — kad ne veltui tikėjęs jais, ir apie
save patį — kad dabar tikriausiai liksiąs gyvas...

Korpuso vadui generolui Kirpičnikovui pranešė, kad persi­

kėlusi per Drutę priešakinė grupė, su kuria buvo nutrūkęs ry­
šys, tęsia mūšį aname krante, jai jau suteikta pagalba artile­
rijos ugnimi, o netrukus įkandin jos persikels prasimušęs naktį
prie upės priešakinis batalionas.
Bet generolas Kirpičnikovas, kuris pats nemiegojo visą tą
naktį, ragindamas savo dalinius prie Drutės, ir nedavė miegoti
savo divizijų vadams, spausdamas ir šūkčiodamas ant jų per
telefoną, vis dėlto nepranešė ketvirtą valandą ryto į armijos
štabą apie vieną šį faktą, paliko jį rytiniam pranešimui, tuo
labiau kad jo korpuso bare per Drutę persikėlė dar trys gru­
pės, kariuomenė artėjo prie upės plačiu frontu, ir atrodė būsią
svariau šeštą ryto pranešti apie viską iš karto.
 DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Tos pačios dienos vakare, kai Tania išsiskyrė su

Sincovu, ji negalvodama parašė jam ilgą laišką, kuriame atsi­
prašinėjo už tai, kad viską nutylėjo ir praleido su juo naktį,
taip ir nepasakiusi jam viso to, dėl ko jų bendras gyvenimas
atrodė neįmanomas.
Bet, jau parašiusi, iškoneveikė save už bailumą ir, įkišusi ne­
išsiųstą laišką po skalbiniais, lagamino dugnan, prisiekė sau,
kad, vėl jį sutikusi, pasakysianti jam viską pati, į akis. O ry­
tą prasidėjo puolimas, nukėlęs jų susitikimą nežinia kuriam
laikui.
Tankiabruvis generolas, armijos medicinos tarnybos virši­
ninkas, išsikvietė ją pas save pirmąjį puolimo rytą, kada net
pas juos, už dvylikos kilometrų nuo priešakinių linijų, buvo
aiškiai girdėti nenutrūkstantis artilerijos gausmas, paklausė,
kaip ji jaučiasi, ar visiškai atsigavo po nesėkmingo gimdymo,
ir pasakė, kad laikinai paimsiąs ją iš Rosliakovo. Ir ji važinė­
sianti jau nebe po antrosios linijos ligonines, kaip prieš puo­
limą, o arčiau fronto: tikrins, kaip pristatomi sužeistieji iš
medsanbatų į priešakines ligonines. Taip jau manoma, kad ten,
apačioj, viskas vyksta sklandžiai, bet pasitaiko nesklandumų ir
ten. Ji laikoma pas juos evakuacijos punkte ryžtingiausia, štai
jis ir paimsiąs ją specialiai šiam reikalui.
— Būsi lyg ir mano asmeninis inspektorius, nors toks etatas
ir nėra numatytas.— Generolas suraukė antakius, bet kartu nu­
sišypsojo.—Jei, žinoma, nebijai.
Tania nebijojo. Priešingai, džiaugėsi. Po nuolaidos, kurią ji
padarė pačiai sau, išvažiavusi iš fronto gimdyti, dabar neno­
rėjo jokio nuolaidžiavimo.
Todėl ir nusipelnė savo tankiabruvio viršininko pagyrimo.
Apskritai gydytojų girti jis nemėgdavo. Sakydavo, kad jiems
taip ir nuskirta — netausoti savęs. „Kas nori kitaip — tas ne
medikas ir be reikalo pasirinko visam gyvenimui darbą, nuo
kurio priklauso kitų žmonių gyvenimas."
Puolimas prasidėjo ir be pertraukos tęsėsi jau vienuoliktą
parą. Tania kiekvieną dieną trankėsi pirmyn ir atgal, stabdė
mašinas kryžkelėse, važinėjo atsitiktiniais sunkvežimiais kartu
su sužeistaisiais ir viena, ir kabinose, ir kėbuluose ant dėžių
su šaudmenimis, buvodavo ligoninėse, nusikasdavo į medsanba-
tus ir pulkų medicinos punktus, matė nukautuosius, keletą kartų
pati buvo pakliuvusi po ugnim.
Netekusi kūdikio, ji dvasiškai palūžo, ir, atrodytų, nauja
nelaimė — išsiskyrimo su Sincovu grėsmė — turėjo visiškai ją
 pribaigti, bet, priešingai, ji ne pribaigė, o pakėlė ir pastatė ant
kojų. Ir nors ji ir puolimo metu tebegalvojo apie Sincovą, save
ir Masą, ir apie savo padėties beviltiškumą, žmonės, su kuriais
ji kartu dirbo, važinėjo, kalbėjosi, gulėjo apšaudoma, nepaste­
bėdavo jos būsenos. Jos mintys apie pačią save buvo suspaus­
tos joje drauge su visais kitais reikalais, poreikiais ir būtinu­
mais ir šiuo suspaustu, supresuotu pavidalu pavojingai tebe­
egzistavo, kaip tas vanduo, kuris, pavirtęs ledu ir išsiplėtęs,
gali susprogdinti akmens plokštes, jei negaus jokio kito iš­
ėjimo.
Naktį, ketvirtą kautynių dieną, sugrįžusi į savo sanitarinį
skyrių, vakarieniaudama ji sužinojo, kad vos prieš dvi valan­
das buvo užmušta vaistų sandėlio viršininkė Vera Petrovna,
su kuria juodvi anksčiau draugavo netgi labiau, negu su Zinai­
da. Ir užmušta buvo ne ten, priešakyje, o užfrontėje, važiuojant
iš vaistų sandėlio. „Junkersas", prieš pat sutemstant, praskrido
viršum kelio ir numetė bombas...
Ir, kaip paprastai, kai staiga užmuša ką nors, apie ką visiš­
kai negalvoji, kad jis gali būti užmuštas, ji pagalvojo apie
save.
Rytą, kai jiedvi atsikėlė ir Zinaidai reikėjo važiuoti į vieną
vietą, o jai į kitą, ji išėmė iš lagamino savo neišsiųstą laišką
Sincovui, užklijavo jį, užrašė ir padavė Zinaidai:
— Tegu būna pas tave. Atiduosi jam, jei man kas nors at­
sitiks.
— Atsitiks? — supyko Zinaida.— O jei man atsitiks?
— Prašau — vadinasi, paimk.
— O kas tarp jųdviejų įvyko, ką?
— Nieko neįvyko.
Taip ir nepasakiusi, kas tarp jųdviejų įvyko, vis tik privertė
Zinaidą paimti laišką.
O naktį, kai jiedvi vėl susitiko, Zinaida, išvydusi Tanią, iš
pradžių puolė jos apkabinti, tartum jau būtų nesitikėjusi pama­
tyti gyvos, o paskui įbruko jai atgal laišką.
— Visą dieną bijojau dėl tavęs per tą kvailą laišką. Nelai­
kysiu pas save. Blogas ženklas. Ko čia dabar save laidoti su­
galvojai?
— Nieko aš nesugalvojau.
— O jei nesugalvojai, tai suplėšyk. Arba aš suplėšysiu.
— Atiduok.
Supratusi, kad Zinaida užsispyrė ir nebelaikys pas save laiš­
ko, Tania įsidėjo jį palaidinės kišenėn.
 Po to, kai jai atėjo į galvą, kad ji galinti numirti, o Sinco­
vas taip ir nesužinosiąs viso, ką turįs sužinoti, suplėšyti šio
laiško nebebuvo galima.
„Jei kas nors atsitiks, vis tiek ras pas mane ir atiduos jam.
Nesudraskys gi manęs į gabalėlius, taip nebūna",— pagalvojo
ji, nors gerai žinojo, kad ir taip būna.
Ji čia užmiršdavo apie gulintį kišenėje laišką, čia prisimin­
davo. O vieną kartą ištisą dieną negalėjo atsikratyti tų min­
čių, nes pamatė Artemjevą. Važiavo kartu su sužeistaisiais
pasilaisvinusio sunkvežimio kėbule į užfrontę, o jis pralėkė
priešais „Viliuke".
Pamatė jį ir pagalvojo, kad pasidarė be kaltės kalta ne tik
prieš Sincovą, bet ir prieš jį. Prisiminė, kaip Maskvoje praei­
tų metų žiemą, kai jis atėjo pas ją, pasakojo jam apie sesers
mirtį. Ir kaip jis, sugniaužęs kumščius, šlubuodamas blaškėsi
po virtuvę, o paskui, kai ji buvo jau stotyje, atvežęs atidavė
jai Mašos sukneles, kad ji išmainytų jas į produktus Taškento
turguje. Kažkodėl tas sukneles, kurias jis atvežė jai tada į stotį,
buvo be galo skaudu dabar prisiminti.
Du kartus per tas dienas ji matė ligoninėse sužeistas mote­
ris: radistę, kurią iš partizanų ligoninės pristatė į armijos ligo­
ninę pašalint pavojingą gyvybei skeveldrą, neišimtą pirmosios
operacijos metu, ir moterį, pataikiusią ant minos, kai grįžo iš
miško į savo kaimą. Ne partizanę, o šiaip gyventoją, kaip ji
pasisakė, nors paskui, besikalbant, paaiškėjo, kad ji ir valgį
partizanams nešdavusi, ir ryšininke buvusi. Kita jos vietoje
būtų laikius save partizane. O ši — ne, nelaikė, nes nebuvusi
būryje, tik padėjusi.
Radiste papasakojo, kaip daug ešelonų su išvarytaisiais į dar­
bus Vokietijon važiavę pro juos geležinkeliu. Vokiečiai ty­
čia painiodavę, kaitaliodavę judėjimo grafikus, ešelonus su iš­
varytaisiais leisdavę pavojingais kelio ruožais tuomet, kai tu­
rėdavo eiti kariniai, o karinius — vietoj jų. Vieną kartą dėl to
partizanai per klaidą išsprogdinę geležinkelį, prieš ateinant
ešelonui su išvarytaisiais, ir pirmuosiuose trijuose nuėjusiuose
nuo bėgių vagonuose žuvusios kelios moterys. Bet vis tiek tos
moterys, kurios po visos tos nelaimės paliko sveikos arba buvo
tik sužeistos, eidamos pas partizanus į mišką, sakiusios, kad
geriau teesie taip: mirusiųjų neprikelsi, užtat visos, kurios gy­
vos, į nelaisvę nepatekusios. O kas per gyvenimas būtų bu­
vęs ten, Vokietijoje? Argi tai būtų gyvenimas?
— Mes tuomet daug labiau už jas jaudinomės,— minėdama
šį įvykį, pasakojo radiste, ir jos akys buvo pilnos ašarų —
gal nuo atsiminimų, o gal dėl to, kad laukė naujo pasimatymo
 su chirurgu: jau patekus į Didžiąją žemę, buvo baisu vėl gul­
ti po peiliu! . .
O Tania, klausydamasi jos, skausmingai galvojo apie moterį,
kurią taip pat išvarė į darbus Vokietijon ir kuri, gal būt, taip
pat kažkada važiavo ešelonu pro šias vietas, ir apie kurią da­
bar jau tikriausiai iki karo pabaigos niekas nepasakys, gyva ji
ar ne.. .
Ligoninėse ir medsanbatuose, kai kiekvieną dieną keliauji iš
vieno į kitą, ko tik neprisiklausai!
Vakar vienoje ligoninėje Taniai būtinai reikėjo pasikalbėti
tarnybos reikalais su vyriausiąja chirurge, bet ją staiga, besi­
kalbant, pašaukė skubiai operacijai, ir Tania nuėjo paskui ją
į operacinę. Ten, ant stalo, su sunkia žaizda į vidurius gulėjo
artilerijos diviziono vadas, jaunas ir, kaip sakė operacinės se­
serys, nevedęs. Prieš duodant jam narkozę, jis, sukiodamas iš
vienos pusės į kitą prakaituotą garbanotą gražią galvą, jausda­
mas, kad mirs, prašė atvežusį jį ligoninėn leitenantą, kad ten,
pulke, draugai neužmirštų — pasirūpintų jo motina. Iki paskuti­
nės sekundės, kol neužmigo, veikiamas narkozės, kartojo: „Tik
vieno prašau, tik vieno. . ."
Ir buvo visame tame kažkas tokio, kad ir moteris chirurgė,
daranti jam bemaž beviltišką operaciją, verkė, ir seserys ver­
kė. .. O jis taip ir nepabudo — mirė.
Ir Tania staiga su kažkokiu skausmingu, desperatišku pavy­
du mirusiajam pagalvojo:
„Štai kad ir aš taip paskutinę minutę galėčiau galvoti tik
apie motiną, ir daugiau apie nieką. Kad, be motinos, daugiau
neturėčiau apie ką galvoti."
Šiandien rytą — vienuoliktą karo dieną, kaip po ilgo tylme-
čio pusiau rimtai, pusiau juokais buvo sakoma fronte,— Tania
vienuoliktą kartą nuvažiavo pirmyn, dabar jau už Berezinos,
kuri buvo forsuota vakar rytą. Visą vakarykštę dieną ir visą
naktį kariuomenės dalys, persekiodamos vokiečius, veržėsi to­
lyn ir tolyn, ir dabar ten, už Berezinos, buvo jau keli medsan-
batai, o nuo ryto turėjo pradėti veikti dvi priešakinės ligo­
ninės, ir tankiabruvis Tanios viršininkas bei Rosiiakovas, nesi­
traukiantis iš priešakinių ligoninių, reikalavo, kad, nepaisant
visų sunkumų ir pavojų, kylančių tokios smarkios, kaip ši, ofen­
zyvos metu, nepaisant klajojančių po miškus vokiečių grupių,
medicina neatsiliktų, eitų įkandin puolančios kariuomenės, kad
sužeistieji negulėtų ir nelauktų savo eilės, o laiku patektų ant
operacinio stalo. Vakar per trumpą pasitarimą, supykęs dėl ke­
lių padarytų per dieną apsirikimų, generolas apeliavo į medikų
sąžinę, šaukė, kad medicinoje prarastas laikas—tai prarasta
 gyvybė. . . Bet viską lėmė ne vien medikų sąžinė, o visa sudė­
tingai vykdoma sužeistųjų evakuacija, kurios schema, nubraižy­
ta ant popieriaus, panėšėtų į laikrodžio mechanizmą iš dauge­
lio tarpusavy sujungtų ir vienas kitą sukančių dantračių ir
dantračiukų. Tik visas šis mechanizmas anaiptol nebuvo sudėtas
į mažytį ir kompaktišką laikrodžio futliarą, o priešingai, ofen­
zyvos metu buvo ištęstas dešimtis kilometrų—nuo priešakinių
medicinos punktų palei priešakines pozicijas iki sanitarinių
geležinkelio transportų, vykstančių iš armijos tiekimo stočių
dar toliau, prie kursuojančių šalies gilumoje ir sukančių dar vie­
ną atskirą ratą sanitarinių traukinių. Ir Tania pagal savo tar­
nybines pareigas turėjo tikrinti pačių pirmųjų, arčiausiai mūšio
esančių, šio dešimtis kilometrų nusitęsusio mechanizmo ratukų
veikimą.
Žmogiškoji sąžinė buvo reikalinga visur, nuo pat šios gran­
dinėlės pradžios iki galo — nuo sanitaro priešakinėse pozicijose
iki padedančio sužeistiesiems įsėsti į mašiną vairuotojo, nuo
perkėlos komendanto, kuris, kad ir iš kailio nerdamasis, nepai­
sydamas priešinio srauto, privalo permesti sužeistuosius į užnu­
garį, iki karinių geležinkeliečių tiekimo stotyje, kurie, nepaisy­
dami eilės, turi varyti pirmyn, į frontą, sąstatus su šaudmenimis
ir tuo pat metu išsigudrinti prikabinti ir tuščius sanitarinius va­
gonus, nes, nenuvarius jų pirmyn, nebus kuo išvežti į užnu­
garį naujas sužeistųjų partijas.
Ir jei ne bendra žmogiškoji sąžinė, bemaž kiekviename su­
stiprinta supratimo, kad ir tu gali būti sužeistas, vieni medikai
niekada nepadarytų kare viso to, kas jiems pasiseka padaryti.
Šiandien Tania privažiavo bemaž iki pat Berezinos kartu su
Rosliakovu. Prie persikėlimo Rosliakovas išlaipino Tanią ir nu­
važiavo proskyna į mišką.
Tolstantis „Viliukas" šokinėjo kaip kiškis per duobes ir darė
kilpas į kairę ir į dešinę, apvažiuodamas sudaužytas vokiečių
mašinas. Ko tik čia nebuvo: ir didžiuliai sunkvežimiai, ir šta-
biniai autobusai, ir motociklai, ir apskritai nesuprasi kas,—
taip čia viską išarė šioje proskynoje užvakar mūsų aviacija.
Ir proskynoje, ir miške, prie naujojo persikėlimo, kurį pa­
statė vietoj mūsų sugriauto buvusio, vokiečių, ir abipus kelio,
kuris vedė link persikėlimo,— visur buvo dar tiek nepašalintų
negyvėlių, jog šiandien, antrosios dienos rytą, ir aplink persi­
kėlimą, ir privažiavimuose priė jo, buvo toks sunkus lavonų
dvokas, jog jį vos galėjo pakelti net medikai, apie kuriuos ma­
noma, kad jie prie visko pratę.
Vakar buvo kaitri diena — 27° pavėsyje,— ir jau vakarop pa­
sidarė aišku, kad čia, prie persikėlimo, reikia kažką padaryti:
arba išskirti žmones, iš karto daug žmonių — ne vieną tūks­
tantį, kad visa tai išvalytų, išvilktų ir užkastų, arba šį pagrin­
dinį persikėlimą, kuriuo vyko nepaliaujamas judėjimas ten ir
atgal, nukelti bent dviem—trim kilometrais į šalį.
Rosliakovas kaip tik ir atvažiavo šiandien rytą čionai, norė­
damas, kaip jis sakė, „geležimi" sutvirtinti pranešimą armijos
Karo tarybai, jog reikia, nepaisant sudėtingų aplinkybių, nu­
kelti persikėlimą, jei mes norime išvengti rizikos, susietos su
tuo nepaliaujamu tūkstančių žmonių važiavimu ir žygiavimu
per šią baisiąją zoną.
Sustojusi netoli tilto, Tania du ar tris kartus veltui kėlė ran­
ką. Per tiltą važiavo mašinos, pakrautos iki pačių bortų šaud­
menų dėžėmis. Vienas sunkvežimis sustojo, bet pasirodė, kad
jis iš karto suks į dešinę, o Taniai reikėjo važiuoti tiesiai.
Paskui, aplenkdamas stabtelėjusį sunkvežimį, pralėkė „Vi­
liukas", ir jai iš ten pamojo ranka. Ji neįžiūrėjo už dangos
kas, bet, kai įkandin pirmojo „Viliuko" prašovė antras, su ra-
dioantena, o po jo šarvuotasis transporteris, suprato, kad tai
tikriausiai Sincovas pravažiavo su armijos vadu: ranka pamo­
jo, o sustoti savo valia negalėjo. . .

Kai „Viliukas“ lenkė sustojusį sunkvežimį ir Sincovas pama­

tė iš užpakalio už to sunkvežimio stovinčią prie kelio Tanią,
buvo jau per vėlu. Ji šmėkštelėjo, ir ją vėl uždengė sunkveži­
mis. Ir Sincovas, nors ir suspėjo pamoti jai ranka, nebuvo tik­
ras, ar ji pastebėjo.
Bet sėdintis priekyje Serpilinas pastebėjo — tur būt, prieki­
niame veidrodėlyje,— kaip jis ten užpakaly pamojo ranka, ir
atsigręžė:
— Kam mojai?
— Žmonai.
— Stabdyk,— tarė Serpilinas Gudkovui,— praleisk antrą ir
trečią mašiną pirmyn. Šitaip.
Ir, palaukęs, kol juos lenkė „Viliukas" su racija ir transpor­
teris, liepė pavaryti mašiną atgal.
Nepasukdami nuvažiavo atbuli, kol susilygino su tebestovin-
čia prie kelio Tania.
„Viliukas" sustojo taip, kad Tania atsidūrė visai greta Ser-
pilino, veidas prieš veidą, ir tiesiai prieš save pamatė jo pri­
merktas šypsančias akis. Šypsena buvo gera. Rusvas, vėjo nu­
gairintas, įdegęs veidas, o akys tame rusvame veide — žydros,
šviesios, lyg išblukusios.
Anksčiau ji nepastebėdavo, kokios Serpilino akys, nes jis
visada žiūrėdavo į ją iš savo aukštybės, o dabar, kai ji sto­
 vėjo ant kelio, o jis sėdėjo ,,Viliuko' priekiniame pasėste, jie
pasirodė tartum vienodo ūgio ir žiūrėjo kits Į kitą, akys į akis.
Ir pasirodo, akys jo buvo žydros,
— Sveika, karo gydytoja,— tarė Serpilinas.— Seniai tavęs ne­
mačiau.— Ir, išlipęs iš „Viliuko" ant kelio, jau vėl iš viršaus,
iš savo aukštybės, padavė jai ranką ir nusišypsojo.
— Ką čia veikei?
— Laukiau pavežant,— tarė Tania.-- Po medsanbatus važinėju.
Jai pasirodė, kad Serpilinas tuoj pasakys: „Sėskis pas mus,
pavėžėsim.“ Bet jis pasakė visai ką kita.
— Prie Mogiliovo buvai — ar mūsų pažįstamas vietas pa­
žinai?
— Pažinau.
— Dabar jau per nepažįstamas einame. Taip iki pat karo ga­
lo teks — per nepažįstamas...
Pasakė ir patraukė nosimi: pajuto sunkų lavonų kvapą.
— Nemanyk, kad tavęs neprisimindavau. Tik per ištisus me­
tus laiko neatspėjau pamatyti. Tokia mūsų tarnyba. O jį apie
tave klausinėjau,— linktelėjo jis į Sincovą, kuris iš karto pas­
kui jį iššoko iš „Viliuko" ir stovėjo greta Tanios, liesdamas jos
ranką.— Ar nesiskundė tau, kad į adjutantus priverčiau eiti?
— Nesiskundė,— tarė Tania ir staiga, pati netikėdama, kad
jai pakaks ryžto šitai pasakyti, pridūrė:—Aš pati jį už tai
bariau.
Ir, nors Serpilinas, atrodytų, galėjo dėl jos žodžių nustebti ir
netgi įsižeisti — kaipgi taip, už ką ir kodėl barė? — jis nenuste­
bo ir neįsižeidė, o, lyg iš karto viską supratęs, tarė:
— Daugiau nebark. Baigsime operaciją—pasiųsiu, kaip jis ir
prašė, į savarankišką. .. Jau pažadėjau jam.
Ir, žvilgtelėjęs į Sincovą, pastebėjo, kaip šis liečia Tanios
ranką.
— Duodama jums penkios minutės „laisvai". Aš į priekį pa­
važiuosiu, prie upelio pastovėsiu, o jūs pėsčiom pavysite.
Ir, daugiau nė žodžio jiems netaręs, sėdo į „Viliuką", pavažia­
vo du šimtus metrų iki upės, išlipo ir atsistojo prie paties kran­
to, nugara į juos, užlaužęs už nugaros rankas.
Serpilinas buvo šiandien nuo ryto geros ir netgi, kaip jis
kartais senamadiškai išsireikšdavo, gerų geriausios nuotaikos.
Jį džiugino — dar daugiau — darė laimingą ta ūmi, prašokanti
drąsiausias mūsų viltis įvykių raida, kuri po kelių dienų tu­
rėjo atnešti Minsko išvadavimą. Pastarąsias dienas rodėsi, kad
čia, Baltarusijoje, pati žemė dega po vokiečių kojomis. Nors
žemė — visur žemė, viską daro ne žemė, o žmonės. . .
 Kaip bemaž kiekvienam kariškiui, Serpilinui būdingas buvo
noras veikti kare ten, kur bręsta patys svarbiausi įvykiai,— no­
ras, kuris riboto proto ir neteisingai vertinantiems kitų pastan­
gas žmonėms kartais pavirsta pavojingu darbui įsitikinimu,
kad visų svarbiausia vyksta ten, kur yra jie.
Kare viskas sunku, ir šio sunkumo svoris savaime gimdo pa­
gundą per aukštai įvertinti tai, ką padarei tu ir tau pavaldūs
žmonės, ir per žemai — tai, kas daroma kitų kitose vietose.
Serpilinas paprastai rasdavo savyje jėgų pasipriešinti tokiai
pagundai. Rado ir dabar.
Kad ir kaip norėjo daryti visų svarbiausia,— ir jo armija, ir
visas jų frontas, milžiniškuose, kiekvieną dieną vis didėjančiuo­
se Baltarusijos operacijos maštabuose, palyginus su kitais fron­
tais, vis tik vykdė pagalbinę užduotį. Negailėdami jėgų ir var­
go, rėmė tai, kas buvo svarbiausia. Ir du gretimi frontai, vyk­
dantys dabar tą svarbiausią, šiandien rytą sukabino rankas li­
kusių maiše vokiečių armijų užnugary, atkirtę iš šiaurės ir iš
pietų plentus Minskas—Vilnius ir Minskas—Baranovičiai.
Iš pirmųjų lakūnų pranešimų, dar nesuspėjusių patekti į su­
vestines, Serpilinas žinojo, kad apsupimas yra įvykęs faktas:
Minskas apsuptas, ir mūsų tankistai jau vakariniuose jo prie­
miesčiuose. Šiandien naktį galima laukti žinių apie paėmimą.
Ir visa tai keturiom dienom anksčiau, negu buvo numatyta
įsakyme, kuris jiems buvo duotas, paėmus Mogiliovą!
Vokiečiams, apsuptiems miškuose į rytus nuo Minsko, da­
bar nėra kur dingti, ir tai jaučiasi šiandien dar labiau, negu
vakar. Ir savo kailiu patirti šį vis labiau nuožmėjantį vokiečių
pasipriešinimą — yra ir bus tavo armijos dalia ir šiandien, ir
artimiausias dienas.
Ir ne pasilikusių tavo užnugaryje trofėjų kiekis, ir net ne
tie trys tūkstančiai jau suskaitytų vokiečių mašinų, užtvenku­
sių visus kelius ir proskynas iki pačios Berezinos, o kaip tik
vis smarkėjantis vokiečhj priešinimasis yra pirmas požymis,
kad tavoji armija sėkmingai, taip, kaip iš jos ir tikimasi, vykdo
savo užduotį. Tegu ir antraeilę visos operacijos mastu, bet
jai — visų svarbiausią.
Ir nors tu vėliau už kitus išeisi į Minsko prieigas, užtat jau­
ti, kaip lipi priešui ant kulnų, kaip vis pasiveji jį, kaip jis tirš­
čiau buriasi prieš tave, kaip jo priešinimasis darosi vis des-
peratiškesnis, nes kaip tik tu muši jį į pačią skaudžiausią vie­
tą, tvatini pačią tirštąją, pačią standžiąją jo grupuotę, kurią jis
iš įvairių pusių traukė į šiuos miškus ir kurią tikėjosi, atsiplė­
šęs nuo tavęs, ištempti už Minsko ir išlįsti pro dar likusią sky­
lę. O tu įsikibai ir neleidai. Neleidai ir neleisi ir toliau!
 Nuotaika buvo gera dar ir todėl, kad Serpilinas vakar gavo
gerą laišką. Apie tai niekam nereikia raportuoti, ir niekas ne­
turi apie tai žinoti, be tavęs pačio. Bet ir šis asmeniškas, su­
teikęs jam asmenišką džiaugsmą laiškas buvo taip pat susijęs su
mintimis apie karą ir apie tai, kad karas galįs baigtis greičiau,
negu jie manė, pradėdami operaciją.
Sincovui ir jo mažajai daktarei atiteko dalis tos šilimos,
kuri buvo perpildžiusi Serpilino sielą, kai jis išlipo iš „Viliuko"
ant kelio ir žiūrėjo iš viršaus žemyn į Tanią. Jam netgi kilo
noras viena ranka nuimti nuo jos pilotę, o kita paglostyti jai
plaukus, tartum ji būtų mergaitė, o ne vyro žmona, suaugusi
moteris, pergyvenusi per tris karo metus tiek, kad užtektų
penkioms tokioms, kaip ji. Kad ir kvailas tasai noras, o tokio
noro būta: nutraukti pilotę ir paglostyti jai, lyg mažytei,
galvą.
Ir kai Serpilinas, žvelgdamas ten kelyje į Tanią, nusišypsojo
kažko, nusišypsojo ne todėl, kad pamatė ją, kaip ji pati pa­
manė, o iš savo paties, gal būt, ir geros, bet kvailos minties.
Dabar jis stovėjo prie upės ir žvelgė į jos plačią ir lėtą šioje
vietoje tėkmę. Ir nors nežiūrėjo į laikrodį,— buvo įpratęs tiks­
liai skaičiuoti laiką — žinojo, kad praėjo ne penkios, o tikriau­
siai šešios ar septynios minutės, bet, gailėdamasis ne Sincovo,
kurį matydavo greta savęs kiekvieną dieną, o Tanios, kurios
seniai nebuvo matęs, kad taip mažai tedavė jai laiko pasimatyti
su vyru, vis dar delsė atsigręžti. Žiūrėjo į upę ir galvojo: kaip
įdomiai išėjo su jo armija, su jos ofenzyva kaip tik šiuo keliu
iš Mogiliovo link Berezinos. Ne tik vokiečiai kėlėsi čia užva­
kar, kol mes nesugriovėm jiems tiltų — ir vieną, ir kitą, bet
ir prancūzai taip pat kadaise kėlėsi per Bereziną beveik toje
pačioje vietoje, šiek tiek aukštėliau pagal tėkmę. Norint gali­
ma būtų įsivaizduoti visą panoramą, kuri buvo tuomet, dvylik­
tųjų metų žiemos pradžioje, besikeliant prancūzams. Nors sun­
ku. Ir laikai buvo kiti, ir karas kitoks, ir buvo žiemok pradžia,
sniegas, ledas, atodrėkis, o dabar vasara, karšta, miškas palei
krantą gražus, tamsiai žalias, kaip visad po drėgno, vandenin­
go pavasario.
Gražus, o iš jo trenkia lavonų smarvė.
Serpilinas nusisuko nuo upės ir žengė prie „Viliuko". . .

Kai Serpilinas pavažiavo į priekį ir paliko Sincovą dviese su

Tania, Sincovas keletą sekundžių stovėjo nejudėdamas, paskui
prisitraukė ją prie savęs, pabučiavo į lūpas ir, vos prisivertęs
atsiplėšti, bemaž negirdimai pasakė:
— Pasiilgau!
 Nors jiedu stovėjo ant kelio ir pro juos, dvogzdamos de­
gėsiais ir karštu oru, viena po kitos švilpė mašinos, pasakė tai
laip, kaip sakoma apie tai, gulint patale.
- Nepatogu,— pasakė Tania, kai jis pabandė apkabinti jų
dar kartą.— Eime.
Ji stipriai suėmė kaire ranka jo dešiniąją, sveikąją ranką,
I luktelėjo žemyn, tvirtai suspaudė pirštus ir, prigludusi prie
jo žastu, nuėjo su juo šalikele.
— Skambinau, teiravausi apie tave,— tarė Sincovas.
Ji linktelėjo — žinojo, kad Sincovas vieną kartą buvo pa­
skambinęs tiesiog Rosliakovui. Gal būt, ir dar kaip nors tei­
ravosi, bet jai apie tai nebuvo pranešta. Jis dabar turėjo dau­
giau galimybių, negu anksčiau, vis tik armijos vado adjutantas.
— Nerimavau dėl tavęs labiau, negu bet kada,— pasakė jis.
Ir tai buvo tiesa: jis niekaip negalėjo išvaryti iš atminties
ne vietoje jos pasakytus tuomet, paskutinę naktį, žodžius apie
savo buvusį vyrą: „Štai taip visada medicinos darbuotojai ir
nukaunami, kai vokiečiai iš apsupimo veržiasi."
Tikriausiai ji pati seniai užmiršo šiuos savo žodžius, o jis
atminė.
— O aš dėl tavęs šį kartą kažkodėl visai nebijojau,—tarė
Tania.
Ir tai taip pat buvo tiesa. Jai kažkodėl rodėsi, kad dabar, kai
jis tapo Serpilino adjutantu, jo niekas negali ištikti. Anksčiau,
kai buvo operatyvinio skyriaus karininkas ir važinėdavo
į frontą vienas, galėjo ištikti, o dabar, kai važinėja kartu su
Serpilinu, negali.
Ji ėjo greta jo, spausdama jo ranką ir galvodama apie laiš­
ką, kurį turėjo palaidinės kišenėje, ir apie tai, kad šiandien
jiedu pasimatė su juo antrąkart ir ji privalo pasakyti jam vi­
sa, ko nepasakė tuomet, aną naktį.
Ir jai dar buvo likusios dvi ar trys minutės pasakyti jam šita,
kol jiedu prieis prie Serpilino.
Tačiau po to, kai ji išgirdo jo „pasiilgau", ryžtis pasidarė
dar sunkiau.
Ji ėjo greta jo, įsitvėrusi į jo ranką ir jau supratusi, kad
nieko nepasakys jam per tas likusias minutes, bet tuo pat me­
tu jautė keistą baimę prieš save: o jei staiga vis dėlto pasaky­
siu? Ir, bijodama savęs, norėjo, kad tos minutės baigtųsi dar
greičiau, negu jos baigsis.
Jiedu ėjo ir tylėjo, o tam, kad tos minutės greičiau baigtųsi,
jai reikėjo paskubomis pasakyti jam kažką kita vietoje to, ką
turėjo pasakyti.
 — Serpilino šiandien gera nuotaika,— staiga prakalbo jinai,
nes tai buvo pirmi žodžiai, atėję jai į galvą, pirmi, kurie gel­
bėjo nuo būtinumo pasakyti anuos, kitus žodžius, ir ji pakeitė
tuos būtinuosius žodžius apie jo žmoną šiais nebūtinais — apie
Serpiliną.
Sincovas linktelėjo galva ir pritūrėjo jos ranką, priversda­
mas eiti lėčiau.
— Neskubėk. Nieko. Kai tik atsisuks, iš karto prieisime. . .—
Ir pakartojo: — Neskubėk.
Ir kai jis pakartojo „neskubėk", ji ūmai sustojo, pakėlė į jį
akis ir pasakė tai, ko dar prieš minutę, rodėsi, nepasakys: ir
apie Kaširiną, ir apie Mašą, ir apie tai, kad po viso šito jie­
dviem nebegalima daugiau būti kartu.
Ir jis, vis dar tebelaikydamas ją už rankos dešiniąja sveika
ranka, staiga pakėlė kairiąją su juoda pirštine, tartum norėda­
mas užsidengti veidą, apsiginti nuo to, ką išgirdo. Ir kai ji su­
stojo, nutilo, staiga pasakė kažkokius, kaip jai pasirodė, be­
prasmiškus žodžius: „Jau sėdasi, greičiau."
Ji ne iš karto suvokė, kad tai — apie Serpiliną, kuris nusto­
jo žiūrėjęs į upę ir nužingsniavo prie savo „Viliuko".
— Prisikalbėjote ar ne, o atostogos baigėsi, pratęsti nega­
liu.— Serpilinas linktelėjo Sincovui, bet kreipėsi į Tanią.—
Dabar jau iki Minsko vargiai bepasimatysite.
Ir, pažvelgęs į ją, pastebėjo, kad ji kažkokia kita, negu ką
tik buvo, staiga pabalo, kaip tat būna sužeidus.
— Draugas armijos vade, leiskite atraportuoti,— pasakė Ta­
nia, ir Serpilinas susiraukęs pamanė: „Nejau, pasikalbėjusi su
vyru, prašys ko nors asmeniškai sau?"
— Na, kas atsitiko?
Bet Tania, ne taip, kaip jis tikėjosi, skubinai, netgi kažkaip
karštligiškai greitai ėmė kalbėti ne apie ką nors asmeninio,
o apie tai, kas kėlė nerimą sanitariniame skyriuje,— kad ši vieta
persikėlimui esanti pavojinga sanepideminiu atžvilgiu: per daug
aplink pūvančių vokiečių lavonų, galimi apkrėtimai. Reikia,
kol neapvalys nuo lavonų miško ir proskynos, bent laikinai
perkelti kitur judėjimą.
— Kalbi teisingai,— pasakė Serpilinas,— tik liežuviu per grei­
tai mali, jaučiasi, kad dar nemoki raportuoti vyresnybei. O ką
gi tavieji viršininkai? Ko delsia, neraportuoja savo nuomonės?
Tania pasakė, kad jos viršininkai ruošia medžiagą raportuoti
apie tai dar šiandien.
— Vadinasi, ruoši dirvą jų raportui?—nusišypsojo Serpili­
nas.— Tur būt, taip ir padarysime. Patys jau buvome apie tai
begalvoją. Dėkoju už tarnybą. Būsime Minske — pasimatysi-
 те.— Jis vėl pažvelgė į Tanią.— Tik iš medsanbato į medsan-
batą važinėk atsargiau. Išgirsi apšaudymą — nesistenk prasmuk­
ti, geriau griovy pragulėk, tikriau apsisaugosi. Stalingrade
paskutines dienas vokiečiai technikos turėjo dar daug, o šau­
dyti beveik niekuo! O čia padėtis kita: šiame rajone kaip tik
jų šaudmenų sandėliai. Negaili, priešingai, skuba kuo daugiau
suvartoti! Pila iš miškų į visas puses. O mes dėl tos ugnies
be taikinio žmonių netenkame! — pridūrė jis rūsčiai, pagalvo­
jęs jau nebe apie Tanią, o apie tai, kad ryšium su šia ypatinga
padėtimi, priešakines ligonines visai arti prie kovos linijų kelti
pavojinga. Reikės kiek pritūrėti mediciną!
Jis įsėdo į mašiną, atsigręžė į Sincovą, jau suspėjusį atsisėsti
užpakaly, ir pamojo ranka Gudkovui:
— Važiuojam!
Sincovas, iškišęs galvą iš „Viliuko", žiūrėjo nuo užpakalinio
pasėsto į Tanią, stovinčią prie kelio, į jos vis mažėjančią figū­
rą, žiūrėjo tol, kol ten staiga sustojo kažkoks uždengęs ją sunk­
vežimis, kurį ji, matyt, sustabdė, kad ir ją taip pat pavežtų
į čia, už Berezinos, jiems iš paskos.
— Visgi pasikalbėjote?—neatsigręždamas paklausė Serpili­
nas.
— Pasikalbėjome,— pasakė Sincovas tokiu keistu balsu, kad
Serpilinas pasisuko ir pažiūrėjo į jį.
Bet Sincovas, nespėjęs suvaldyti balso, buvo jau spėjęs ap­
valdyti veido išraišką. Ir Serpilinas, pamatęs jo įprastą veidą
ir pamanęs: „Pasirodė", nusigręžė ir ėmė žiūrėti į kelią.

DVIDEŠIMT TRECIAS SKYRIUS

Tą pačią dieną medicinos tarnybos kapitonas Ovsia-

nikova buvo sužeista, eidama tarnybos pareigas.
Sužeidimo aplinkybės kitu metu būtų pasirodžiusios neįpras­
tos, bet tomis ofenzyvos dienomis prie tokių aplinkybių buvo
jau pripratę ir medsanbatuose, ir ligoninėse, kur vis dažniau
patekdavo kareiviai ir karininkai, sužeisti bežygiuojant keliais,
susirėmimuose su bandančiomis prasiveržti iš apsupimo vokie­
čių grupėmis. Apie tokias sužeidimų aplinkybes tolydžio buvo
pranešama ir medicininėse raportuotėse, bet kai Taniai pačiai
teko susidurti su tuo, apie ką tiek buvo girdėjusi, visa tai įvy­
ko taip netikėtai, kad ji nesuspėjo nei nustebti, nei suvokti,
kaip jau buvo sužeista.
 Ji važiavo dienos metu medsanbato sunkvežimiu. Sėdėjo ka­
binoje su vairuotoju, o užpakaly, kėbule, buvo astuoni sužeis­
tieji ir sanitaras.
Sužeistas į ranką ir į veidą leitenantas, kurį Tania norėjo
pasodinti vietoje savęs į kabiną, atsisakė ir važiavo kartu su
kitais sužeistaisiais kėbule. Jei jis būtų neužsispyręs, Tania
veikiausiai būtų buvusi užmušta vietoj jo. Ir apskritai viskas
būtų galėję išeiti kitaip. Kas žino kaip? O gyvenime viskas
išėjo labai paprastai ir kvailai. Taip bent atrodė jai pačiai pir­
mąsias minutes po to įvykio.
Sunkvežimiui nuleido ratą, o atsarginio nebuvo. Vairuotojas
jau buvo padaręs du reisus — šaudmenis į ten, sužeistuosius
atgal — ir neturėjo laiko atsarginio sumontuoti. Jam teko nu­
imti ratą, sulopyti kamerą ir dviese su sanitaru užmauti ratą
atgal. Sužeistasis į ranką ir į veidą leitenantas sėdėjo mašinos
užpakalyje ir, išlįsdamas iš po brezento, davinėjo patarimus.
Kiti sužeistieji sėdėjo ir gulėjo kėbule, po brezentu, iš ten nė
vienas nebuvo išlipęs.
Tania 'priėjo prie vairuotojo ir sanitaro. Sanitaras linksmu
apvalaskruosčiu veidu, triūsiantis su vairuotoju, pasirodė esąs
senas pažįstamas. Dar prie Stalingrado, kai buvo išvaduotas
mūsų karo belaisvių lageris, Tania kartu su šiuo sanitaru teikė
pirmąją pagalbą tiems, kurie buvo likę gyvi, ir nuo to laiko
atminė jo pavardę: Christoforovas.
Tania stovėjo ant kelio ir žiūrėjo, kaip vairuotojas su Chris-
toforovu taiso ratą, bet paskui, jausdamasi nereikalinga — vai­
ruotojas ir be to širdo dėl erzinančių leitenanto patarimų,— pri­
sėdo ant sunkvežimio laiptelio prie atvirų kabinos durelių.
Diena buvo kaitri, durelės įkaito nuo saulės, ir Tania, prisi­
šliejusi prie jų petimi, jautė, kokios jos šiltos.
Sėdėjo ir galvojo apie tai, kad dabar reikia suplėšyti gu­
lintį jos kišenėje laišką. Kam jis dabar, kada ji jau viską pa­
sakė? Ji prisiminė Sincovo veidą ir kaip jis dangstėsi nuo jos
žodžių savo sužalota ranka su juoda pirštine ir, nors ką tik
prieš tai buvo rūkiusi, vėl susisuko cigaretę. Ir, vos tai padarė,
išsyk pasigirdo keli susilieję skardūs šūviai.
Vairuotojas gulėjo aukštielninkas ant kelio prie užpakalinio
rato su veržliniu raktu rankoje, o iš miško į kelią bėgo vo­
kiečiai su šautuvais.
Gal būt, todėl, kad jai tiesiai prieš akis gulėjo ant kelio vai­
ruotojas, Tania, pamačiusi einančius iš miško vokiečius, prisi­
minė ne mažytį trofėjinį „Valterį", kabantį prie jos diržo, o vo­
kišką automatą, gulintį užpakaly jos sunkvežimio kabinoje. Vai­
ruotojo šautuvas buvo tvarkingai įstatytas į lizdus su jo paties
 <iarbo spyruoklėmis taip, kad jį iš karto galima būtų ištraukti
iš šių lizdų viršum vėjinio lango. O anas, gulintis ant kabinos
grindų trofėjinis automatas, važiuojant kelis kartus buvo pa­
kliuvęs po kojomis, ir vairuotojas pasakė jai, kad ir automatui
jis įtaisysiąs patogų lizdą, tik ne priekyje, kaip šautuvui, o iš
dešinės ant durų.
Prisiminusi šį automatą, gulintį už nugaros, ji prisitraukė jį
už diržo prie savęs ir, taip ir neatsistojusi, kažkodėl vis tebe­
sėdėdama ant sunkvežimio laiptelio, prispaudė automatą prie
pilvo ir paleido iš jo seriją į vokiečius. Iš pradžių ilgą —
į visus, o paskui suspėjo dar vieną, trumpą, į vokietį, pribėgu­
sį visai arti mašinos ir užsimojusį granata. Ne jų vokiškąja —
ilga, o kažkokia kita, gal būt, mūsiške. Kai Tania paleido į jį
antrąją trumpą seriją, vokietis jau buvo metęs granatą. Jai
taip pasirodė. Iš pradžių metė, o jau paskui parpuolė. O gal
buvo ir ne taip, gal jį iš pradžių pataikė jos serija, o paskui jis
jau nebemetė, o paleido iš rankos granatą po mašinos ratais.
Po mašina pasigirdo sprogimas. Tanią papurtė ir sviedė nuo
laiptelio. Ji skaudžiai užsigavo į kažką galva ir, keldamasi nuo
žemės, dar nesuvokė, kur sužeista: jai atrodė, kad į galvą. Bet
iš tikro ji tik šiaip atsitrenkė galvą ir susibraižė kaktą ir
skruostą į sunkvežimio bortą, o sužeista buvo granatos ske­
veldros. Skeveldra išlėkė iš apačios, iš po mašinos, pramušė
laiptelį ir įstrigo jai po šonkauliu, aukščiau inksto ir žemiau
plaučio.
Visa tai jai pasakė jau vėliau, ligoninėje, po operacijos, pri­
dūrę, kad ji po laiminga žvaigžde gimusi! Ir tikriausiai būtų
teisūs, jei ne visa kita, kas buvo jos gyvenime ir apie ką ji ži­
nojo, o jie ne.
Jau pakilusi nuo žemės, Tania prisiminė automatą ir, pasilenk­
dama prie jo, pajuto skausmą nugaroje, nuo kurio vos nepar-
griuvo, bet vis tik automatą pakėlė. Vienas vokietis gulėjo vi­
sai arti, galva į ją, tas, kuris metė granatą. Kiti du, į kuriuos
ji šaudė pirmąja ilga serija, gulėjo greta vienas kito prie kel­
mo, pačioje pakelėje. Ir dar vienas, kiek atokiau, o dar toliau,
miške, kažkas pusiau sėdėjo, pusiau gulėjo kniūbsčias.
Vairuotojas gulėjo kaip gulėjęs su sraigtiniu raktu rankoje,
tik dabar po jo galva pritekėjo klanas kraujo. Tuomet nebuvo,
o dabar pritekėjo. Ir nuo sunkvežimio iš po borto taip pat la­
šėjo kraujas. O bortas buvo sudraskytas — styrojo atskilę balti
šipuliai.
Užpakaly, iš už sunkvežimio, pasigirdo šūvis. Ir Tania, dar
tebespausdama prie pilvo automatą, nežinodama, kad jis jau
tuščias, žengė žingsnį pirmyn, pažvelgė į dešinę ir pamatė, kad
 tai Christoforovas, prisišliejęs pečiu prie sunkvežimio užpaka­
linio borto, šaudo kažkur į mišką iš savo šautuvo. „Matyt,
į vokiečius",— sumetė ji. Ir pribėgo prie jo.
Jis pamatė ją, nuleido šautuvą ir pasakė:
— Paspruko!
Tanios buvo sukruvintas veidas. Christoforovas pamanė, kad
ji sužeista į galvą, ir skubiai, atrėmęs šautuvą j sunkvežimio
bortą, puolė individualini-,'paketo. Bet Tania, vėl pajutusi smar­
kų skausmą nugaroje, pritūpė prie gulinčio pas mašiną vairuo­
tojo ir, pakėlusi jo galvą, sukrato, kad jis negyvas; kulka pa­
taikė jam iš užpakalio, tiesiai į smegenėles. Ji nuleido jo galvą
ir, vis dar tupėdama, pasisuko į Christoforovą, kuris plėšė
dantimis individualinio paketo įvyniojimą.
— Pažiūrėkite, kas ten, kėbule?
Tą akimirką užpakaly jų sužviegė stabdomas „studebeke-
ris“, prie kurio buvo prikabinta prieštankinė patranka.
Paskui, tuo pačiu „studebekeriu", kuris tempė patranką re­
montuoti, jie ir prisikasė iki ligoninės. Jų sunkvežimiui nuo
granatos sprogimo buvo suskilęs karteris. Jei granata nebūtų
pataikiusi ten, po karteriu, nežinia, kas būtų buvę. O šiaip tik
Tanią sužeidė viena skeveldra, ir dar kita, pramušusi iš apačios
kėbulą, užmušė gulintį be sąmonės sunkiai sužeistąjį. Taip be
sąmonės ir pribaigė!
O visi kiti sužeistieji kėbule pasirodė gyvi. Išskyrus aną lei­
tenantą, sužeistą į ranką ir į veidą, kuris sėdėjo ant užpakali­
nio borto ir žiūrėjo, kaip montuojamas ratas. Jį vokiečiai nu­
šovė.
O į Christoforovą nepataikė. Ir jis, sugriebęs šautuvą, kuris
stovėjo čia pat po ranka, atremtas į kėbulą, ėmė šaudyti į vo­
kiečius ir paguldė pirmu šūviu, kaip paskui pasirodė, karinin­
ką, kapitoną. Ir Tania užmušė tris. Ir Christoforovas nušovė
dar vieną, jau į nugarą, kai vokiečiai bėgo atgal.
Priešakinėje ligoninėje, kur Tania ir šiaip rengėsi patekti tar­
nybos reikalais, o dabar pateko sužeista, gyrė juos abu: ir ją,
ir Christoforovą. Jie iš tikro nepasimetė, o, be to, buvo savi,
medikai. O savus tokiais atvejais ypatingai giria. Mat, jiems
pagal etatą lyg ir neprivaloma kariauti, o štai aplinkybės pri­
vertė— ir jie nepasimetė!
Kol Tanią ruošė operacijai, užėjo ligoninės viršininkas, senas
karo gydytojas, tarnavęs dar aname kare su vokiečiais. Ji se­
niai jį pažinojo, bet prisibijojo, ir sunkiai įveikdavo save, kai
reikėdavo ginčytis su juo tarnybiniais klausimais dėl sužeis­
tųjų ęyąkuacijos.
 Šiaip visada rūstus, šį kartą jis atėjo toks geras, nelyginant
Senis Šaltis, tik barzdos trūko. Klausė, ar nenorinti ji prieš
operaciją gurkštelti konjako,— jis turįs! Bet ji neturėjo noro.
O paskui ėmė kalbėti, kad šiandien pat parašysiąs reliaciją
ir dėl Christoforovo, ir dėl jos.
— Vieną Raudonąją Vėliavą turi, turėsi ir antrą! Ir sužeis­
tuosius apgynei, ir tris vokiečius pati iš automato paklojai!
Netgi trofėjinį ginklą įsisavinai, nepcaimetei, nukreipei į juos
ugnį!
Tania atsakė, kad ji pažįstanti šį automatą, jo tik atatranka
smarki, o šiaip jis geras. Norėjo pridurti, kad savo gyvenime
ji daug kartų ir išardžiusį, ir sudėjusi šį automatą, ir šaudžiusi
iš jo, kai buvo partizanų brigadoje. Bet nutylėjo ąita, kad ne­
pasirodytų, lyg ji ne šiaip aiškina automato savumus, o nori
dar pasigirti savo praeitimi šalia to, už ką ją dabar ir taip visi
giria.
Išgirdusi iš ligoninės viršininko, kad jis parašysiąs reliaciją,
su pasitenkinimu pagalvojo, kaip ji, jeigu ją iš tikro apdovanos,
nešiosianti du Raudonosios Vėliavos ordinus. Kad kas nors mo­
terų nešiotų du Raudonosios Vėliavos ordinus — ji pati dar ne­
buvo mačiusi, gal kai kuri iš lakūnių ir turi, o šiaip nebuvo
mačiusi.
Moteris chirurgė, rodydama jai po operacijos išimtą skeveld­
rą, pasakė, kad jos sužeidimas esąs paprasčių paprasčiausiai
laimingas: skeveldra nemaža, jei būtų įsmigusi kiek aukščiau,
būtų sudraskiusi plaučius, o jei kiek žemiau — inkstą. O ji tar­
si tyčia taip pralindo, kad nieko nepažeistų. Sužeidimą reikia
laikyti vidutinio sunkumo, o galėjo — „pati supranti, ką čia
tau beaiškinsi",— tarė chirurgė moteris, ir, laikydama pincetu
skeveldrą, paklausė:
— Palikti tau atminčiai?
— Šimtai jos nematė, išmesk,— tarė Tania.
Moteris chirurgė buvo ta pati, pas kurią Tania prieš tris
dienas buvo operacijos metu, kai mirė ant stalo artilerijos ka­
pitonas, minėdamas savo motiną.
Tada ji verkė to kapitono, o dabar džiaugėsi, kad toks lai­
mingas Tanios sužeidimas.
O Tania, dar nežinodama, koks laimingas jos sužeidimas, kai
ją dar rengėsi operuoti, prisiminė aną kapitoną ir pirmąkart per
pastarąsias dienas pagalvojo apie savo motiną.
Jai padarė operaciją, o galvos nė neaptvarstė. Žemiau smil­
kinio paprasčiausiai buvo nuluptas odos skiautas, kai ji atsi­
trenkė į mašinos bortą. Praplovė, patepė ir užklijavo trauk­
lapiu.
 Leido kiek atsilsėti po operacijos ir kartu su kitais išsiuntė
sanitarine mašina į užfrontę.
Per antrąją dienos pusę ji kartu su kitais sužeistaisiais nu­
važiavo kelią, kurį taip gerai pažino, dirbdama pas Rosliakovą,
tą patį kelią, kur ji turėdavo daugiausia rūpesčių, kad sužeistų­
jų pervežimas juo ilgai neužtruktų.
Prižiūrėti, kad šiame kelyje nebūtų jokios sugaišties, iš esmės,
ir buvo jos pagrindinė tarnybinė pareiga jau nuo pat Stalingra­
do. Bet dabar, kai ji važiavo šiuo keliu pati sužeista, jis atrodė
jai ilgesnis, negu tada, kai ji buvo gydytoja.
Antrajame armijos ešelone, ligoninėje, kur ji pateko jau
vakarop, gerai pažįstamas jai skyriaus viršininkas, perskaitęs
ligos istoriją, kuri dabar keliavo kartu su Tania, pasakė jai,
kad, pagal sužeidimo pobūdį, pasistengs, esą, padaryti taip, kad
ji užsibūtų čia, pas juos, neišeitų už armijos ribų.
— Nereikia,— nelauktai jam pasakė Tania.— Tebūnie kaip
turi būti.
— Įsidėmėk, už pusės valandos veširne į traukinį sužeistuo­
sius ir tada jau. ..— Jis nebaigė sakyti, ir be to buvo aišku,
kad, patekusi iš skubiojo sanitarinio transporto į fronto ligo­
ninę, vėliau ji bus išvežta, kaip tat medikai vadina, į viduri­
niųjų rajonų ligoninių bazes ir sugrįš iš ten negreitai, tik ga­
lutinai pasveikusi.
Skyriaus viršininkas žinojo, kad čia, armijoje, esąs Tanios
vyras. Todėl, norėdamas padaryti geriau, buvo besutinkąs su­
laužyti bendras taisykles. Ir nustebo, kai Tania taip griežtai
šito atsisakė. Nesuprato, kad ji atsisakė kaip tik todėl, kad čia,
armijoje, buvo jos vyras.
Iš pradžių, ką tik sužeista, ji galvojo apie kita: džiaugėsi li­
kusi gyva, graudenosi dėl užmuštų, ypač dėl mašinos vairuoto­
jo, su kuriuo jiedu prieš tai taip gerai važiavo ir šnekučiavosi,
galvojo apie save ir apie tai, kas ją ištiko dabar, ką tik. Ir tik
paskui, po operacijos, jau kelyje į ligoninę, ėmė galvoti apie
tai, kas ją ištiko ne dabar, ką tik, o anksčiau.
Tai ir privertė ją pasakyti „tebūnie, kaip turi būti". Reikėjo
tik, taip pasakius, taip ir padaryti, nepersigalvoti per tą laiko
tarpą, kuris liko, iki išeinant skubiam sanitariniam transportui.
Svarbiausia — rasti savyje jėgų ir nepakeisti savo sprendimo
dabar, o paskui, kai jau būsi kelyje į užfrontę, apsigalvoti bus
vėlu.
Dievulėli tu mano, žinoma, jai ir sapne nesisapnavo, kad visa
tai įvyksią kaip tik šiandien! Ir negalvojo apie tai. Ir nenorėjo
to. O vis tik išėjo taip, lyg ji būtų padavusi prašymą pačiam
likimui. Generolui anuomet nesiryžo, nepadavė prašymo, kad
 H! perkeltų iš čia į kokią nors kitą armiją, o likimui padavė,
h likimas nusprendė taip, kaip reikia, ir neatėmė jai šia proga
gyvybės, o tik sužeidė. „Vidutinio sunkumo sužeidimas.. ."
Tania su ilgesiu prisiminė Sincovą ir šešis antsiuvus už žaiz­
das, kurie buvo ant jo palaidinės — trys raudoni, trys auksiniai.
Vos prieš pusdienį, ten, prie persikėlimo per Bereziną, kai jis
apkabino ją, pabučiavo ir norėjo dar kartą, o ji ištrūko, pasa­
kiusi „nepatogu", ji pamatė viršum dešiniosios jo palaidinės
kišenės, tiesiai prieš akis, tuos antsiuvus ir dargi kažkodėl tuo
momentu juos suskaičiavo, nors gerai žinojo, kad jų esama
šešių, o ne penkių ir ne septynių, ir žinojo visus jo sužeidimus,
už kuriuos buvo gautas kiekvienas tas antsiuvas. Ne tik iš jo
buvo girdėjusi, bet žinojo pati. Žinojo, nes nekart buvo lietus
ir randą ant šono, aukščiau trečiojo šonkaulio, nuo pirmojo
sužeidimo, ir randą po plaukais galvoje — nuo antrojo, ir randą
nuo trečio, visų sunkiausio, dėl kurio jis vos nenumirė, didelį,
nugaroje — nuo stuburo iki šlaunies; visa tai buvo dar prieš
ją, tiksliau, dar prieš jiems suartėjant. O ranka — tai jau vė­
liau, kai ji jau buvo su juo.
„Buvau su juo, buvau su juo",— be garso, sielvartingai kar­
tojo ji pati sau.
Tania žinojo, kad ten, stotyje, kur buvo formuojami ir išsiun­
čiami skuboti sanitariniai traukiniai, visą tą laiką, visas vienuo­
lika puolimo dienų, dirbo Zinaida. Ją todėl ten ir paskyrė, kad
ji kaip tik tam tiko su savo skardžiu, vyrišku balsu ir moterišku
nepaliaujamu rūpinimusi sužeistaisiais. Ten, stotyje, greitomis
sudarinėjo sąstatus iš prekinių vagonų, ką tik atituštintų nuo
atvežtų į frontą krovinių, krovė į šiuos tuščius vagonus iš anks­
to parengtus narus, čiužinius, antklodes ir, prikabinę prie sąsta­
to perrišamąjį vagoną, virtuvę, vagoną medicinos personalui,
varė negaišdami toliau nuo fronto perkrovimui į skirstomąsias
evakuojamąsias ligonines.
Sužeistųjų pakrovimą tvarkė Zinaida, apie kurią visi sakė,
kad ji geriau už bet ką kitą surasdavusi bendrą kalbą su ka­
riniais geležinkeliečiais.
Tania žinojo, kad Zinaida ir šiandien turinti būti ten, tieki­
mo stotyje, bet pasiteiravo pas skyriaus viršininką, ar ten dak­
tarė Bariševa.
— Ten, kaip visada. Pamatysi ją.
Zinaidą ten, stotyje, ji pamatė iš karto. Ir pašaukė iš tolo,
tačiau per tyliai, ir ši neišgirdusi pralėkė pro šalį, bardamasi
su kažkokiu kapitonu.
O antrą kartą pamatė Zinaidą tik paskutinę minutę, jau gu­
lėdama vagone netoli durų ant padėto viršum šieno čiužinio;
prašė paguldyti ją arčiau durų, kad važiuojant galėtų matyti
kelią, net jei durys bus ir užstumtos, žiūrėti bent pro plyšius.
Tania bijojo, kad ji taip ir nesusitiks su Zinaida, tačiau ši­
taip negalėjo būti ir nebuvo, nes Zinaida ėjo iš eilės per visus
vagonus, pradėjusi nuo galo, tikrindama, kaip suguldyti su­
žeistieji.
Ką tik atskira mašina atvežė kažkokį lakūną ir, glaudžiau
sustūmę kitus sužeistuosius, paguldė jį į vagoną. Tania išgirdo,
kaip Zinaida dar iš tolo, artėdama prie jų vagono, paklausė:
— Ar lakūną paguldėte taip, kaip sakiau?
Ir kažkas atsakė:
— Viskas padaryta, kaip liepėt.
— Na, kaip? — paklausė Zinaida, eidama prie vagono ir
kreipdamasi į lakūną, gulintį greta Tanios.
— Ačiū,— pasakė lakūnas.
— Sveikite,— tarė Zinaida ir pamatė Tanią, ir jos veidas
pasidarė toks, tartum ji tuoj paklaus: ,,O tu ką čia veiki?"
Bet nustebo ji, pasirodo, ne dėl to, kad Tania sužeista, o dėl
to, kad guli šiame vagone. Ji jau viską žinojo apie Tanią ir
buvo įsakiusi, kad ją paguldytų pirmajame nuo garvežio va­
gone, pas medikus, bet kažkas kažką supainiojo. Zinaida nusi­
keikė, tik po to pabučiavo Tanią ir, jausdamasi kalta, pasakė,
kad dabar jau vėlu.
— Man ir taip gerai,— atsakė Tania.
— Čia kelias neilgas, rytą jau būsite vietoje,— pažadėjo
Zinaida. Ir staiga paklausė: — Kodėl nepalikai pas mus ligo­
ninėje? Tau būtų leidę.
— Nenoriu,— pasakė Tania.
Po operacijos ir perrišimo ji vėl buvo apvilkta palaidine, nes
jos stovis tai leido, ir jos laiškas, parašytas Sincovui, kaip ir
anksčiau, tebegulėjo kišenėje.
Bet dabar, po to, kai ji buvo sužeista, jai jau nebesinorėjo
plėšyti šio laiško! Dabar jai atrodė, kad ten, prie perkėlos,
visa išėjo taip trumpai, jog Sincovas galėjo ne iki galo ją su­
prasti. O reikia, kad jis suprastų viską iki galo, kitaip jam
bus dar sunkiau. Verčiau teperskaito ir šį laišką, jei jis para­
šytas. . .
— Man jau skambino iš ligoninės dėl tavęs,— pasakė Zinai­
da, tartum aiškindama, kodėl neklausinėja Tanią apie jos su­
žeidimą.— Be reikalo nepasilikai pas juos. Tuoj pat man pa­
rašyk iš ten, kur pateksi.
— Gerai,— pasakė Tania.
 Ir, atsegusi palaidinės kišenės sagą, išėmė laišką, ir jai taip
sunku pasirodė tai padaryti, kad staiga pajuto, kokia ji nu­
silpusi.
— Atiduok Sincovui.
— Ar tas pat? — paklausė Zinaida, nors jau pamatė, kad tai
tas pat laiškas. Ji nustebo, kad Tania dabar nori pasiųsti Sin­
covui laišką, kuris jos buvo parašytas seniai seniai, kai viskas
buvo kitaip, kai ji .dar nebuvo sužeista.
— Atiduok Sincovui,— pakartojo Tania.
— O ką dar? Gal prirašysi bent ant voko? Aš duosiu tau
pieštuką.— Zinaida ėmė raustis planšetėje.
— Nereikia,— pasakė Tania.— Pridurk žodžiu, kad nieko rim­
to, jis tau patikės.
Zinaida, nors labai nepatenkinta, kad teks atiduoti Sincovui
šį seniai parašytą laišką, paėmė jį, netarusi daugiau nė žodžio.
Tik atsiduso ir dar kartą pabučiavo Tanią. Jau buvo duota ko­
manda išvykti sąstatui, ir lydintys vagonus sanitarai pradėjo
iš vidaus uždarinėti duris.
— Ei, dėduk, ne iki galo,— pasakė lakūnas.
— Taip įsakyta.
— Maža, kad įsakyta. Bus tvanku.
Ir ūsuotas sanitaras paklausė jaunučio lakūno, nes tai buvo
lakūnas, ir uždarė vagono duris ne iki galo, ir todėl, kai va­
gonas pajudėjo, Tania dar kartą pamatė Zinaidą.
Zinaida kalbėjo su Tania taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę,
o dabar, nežinodama, kad Tania ją mato, stovėjo ir verkė.
Pusiau praviros vagono durys praslinko pro Zinaidą, pro
sanitarus ir geležinkeliečius, pro ką tik iškrautus iš tų pačių
vagonų šaudmenų štabelius, pro artilerijos sugriautą vandens
siurblinę ir taip pat sugriautą mūrinę būdelę su pusiau nusi­
trynusiu užrašu „Virtas vanduo".
Tania važiavo į užnugarį po to, kai jai buvo padaryta visa,
kas medicinos dokumentuose vadinama „pirminiu apdorojimu".
Važiavo drauge su kitais tokiais pat, kaip ir ji, sužeistaisiais,
gulinčiais jai iš dešinės ir kairės.
Taip ji dar niekad nebuvo važiavusi. Kadaise, po pirmojo
sužeidimo, kai ją evakuavo į Didžiąją žemę, ji skrido. Ir ne
sanitariniu ,,U-2", o paprastu, susirietus kabinoje už lakūno.
O dabar pirmą kartą gyvenime važiavo sanitariniu traukiniu
ir taip pat greta lakūno, tik sužeisto.
Tania gulėjo kniūpsčia — taip gulėti buvo patogiau, silpniau
buvo justi skausmas nugaroje — ir žiūrėjo pro pusiau praviras
vagono duris į lėtai atgal slenkančią žemę.
 Toji žemė buvo čia gyva, čia mirusi, čia vėl gyva. Čia svie­
dinių duobės ir kuolai, apraizgyti surūdijusia spygliuota viela,
čia žaliuojantys laukai ir tolimas miškas, o viršum miško, iki
pat vagono lubų, per visą angą, tamsiai mėlynas, pradedantis
juoduoti dangus. Čia nuversti nuo bėgių sudegę, sulamdyti
vagonai, sugriautos geležinkelio būdelės nuplėštais stogais, su­
degusių gyvenamų namų kaminai, čia atbėgantys iki pat gele­
žinkelio garbanoti beržynėliai, tokie kaip visada, tartum pasau­
lyje nebūtų jokio karo. ..
Visa tai buvo kažkuo panašu į jos pačios gyvenimą, tikriau
į tai, kaip ji jautė savo pačios gyvenimą. Ji prisiminė, kaip
Zinaida nenoriai ėmė iš jos šį seniai parašytą ir užklijuotą laiš­
ką, ir pagalvojo, kad Zinaida tikriausiai atklijuos ir perskaitys
jį, ne todėl, kad būtų smalsi, priešingai, ji nėra smalsi, o todėl,
kad tariasi visada daranti taip, kaip geriau. Ir, jei perskaitys,
gali nuspręsti, jog geriau būsią neatiduoti laiško, ir neatiduos,
nežinodama, kad jis vis tiek jau žino.
Tania staiga įsivaizdavo, kad ji vėl greta Sincovo, kad ji
nesužeista ir tebėra armijoje ir jiedu vėl susitiko. Ir jis sakąs jai
tuo gerai pažįstamu, ypatingai ramiu balsu, kuriuo jis kalba,
kai vos valdosi: „Kam tu man visa šita pasakei? Ar negalėjai
bent palaukti, kol baigsis mūsų puolimas?" — ,,O kada jis baig­
sis?"— „Nežinau kada, bet kada nors baigsis. Ne amžinai gi
mes pulsime..."—„O kaipgi aš galėjau tau šito nepasakyti?
Aš privalėjau pasakyti!" — „Kodėl?" — „O kodėl aš turiu žinoti
visa šita viena? Kodėl aš turiu, o tu ne?" — mintyse atsakė ji­
nai į įsivaizduojamą jo klausimą, bet atsakė jau ne kalbėdama
su juo, o pati sau, nes netgi įsivaizduojamame pokalbyje ne­
galėjo jam taip atsakyti. Galėjo tik pagalvoti.
„Vadinasi, nusprendei pasitraukt nuo manęs. Ir ką gi tu da­
rysi?"— paklausė jis. Paklausė vėl balsu tame jos įsivaizduo­
jamame pokalbyje.
Ir ji atsakė jam taip pat balsu, atžariai ir netgi šiurkščiai:
„Ką darysiu? Ištekėsiu. Mano teisėtasis vyras užmuštas, o tavęs
vis tiek kaip ir nėra.— Ir dar sykį pakartojo: — Ištekėsiu."
Ir keisčiausia, kad ne tik atžariai pasakė taip šiame įsivaiz­
duotame pokalbyje, bet ir iš tikro pagalvojo dabar apie tai.
Pagalvojo rimtai ir desperatiškai, kaip apie kažkokią neper­
žengiamą sieną tarp jos ir Sincovo, gelbstinčią ne tik ją nuo
jo, bet ir jį nuo jos. Ir po to keletą minučių gulėjo, jau nebe­
žiūrėdama į vagono duris, užsimerkusi.
O kai vėl atsimerkė ir pamatė vėl atbėgusią iki pat geležin­
kelio žalią pamiškę, pagalvojo, kad visa tai netiesa, visa tai,
apie ką ji ką tik galvojo kaip apie išsigelbėjimą. Nieko šito
nebus, ir joks tai išsigelbėjimas.
„Aš vis tiek sielos gilumoje tikėsiuos, kad, jei ji neatsiras,
mudu vėl būsime drauge. Taip, tikėsiuos. Na ir kas? Ir kas čia
kam rūpi? Jei aš iš karto, išėjus iš ligoninės, pasiprašysiu į kitą
frontą, į kitą armiją, ir būsiu skyrium nuo jo iki karo pabaigos,
visai kitoje vietoje, niekas nebeturės teisės reikalauti iš manęs
dar kažko. Maža ko aš galiu sielos gilumoje tikėtis... Jeigu
nebūsiu su juo, jei pati atsisakau būti su juo — tai jau bus mano
vienos reikalas!"
Ji prisiminė, kad ją galėjo šiandien nukauti, o ji liko gyva,
ir ne tik liko gyva, bet dviese su Christoforovu išgelbėjo nuo
mirties kitus žmones. Ir sujausminta pagalvojo apie save kaip
apie žmogų, kuris ką tik padarė kažką labai gera ir kuriam
dėl to pačiam viskas turį būti gerai. Kitaip būsią neteisinga.
Ir visiškai prieštaraudama sunkioms mintims, kurios ką tik
buvo ją apėmusios, beprasmiškai pagalvojo, kad jai ir Sincovui
galiausiai viskas bus gerai. Kaip ir kodėl bus gerai ir kas turi
įvykti, kad jiems vėl būtų gera, ji dabar negalvojo. Atmetė
šiuos klausimus taip, lyg kažkas staiga būtų davęs jai tam
teisę. . .
Ji gulėjo pailsusi ir pritilusi, nusilpusi dėl kraujo netekimo,
visai snūduriuodama. Vagono angoje sutemo, sanitaras uždarė
duris ir, nukiūtinęs į šalį, prisėdo ir užsirūkė ten kamputyje.
O lakūnas, gulįs greta Tanios, sanitarui nuo jų pasišalinus,
tyliai pasakė:
— O aš jus atsimenu. Aš jus vežiau vieną kartą.
Ir Tania taip pat prisiminė, kaip ji skrido su šiuo lakūnu
praeitais metais žiemą „U-2" lėktuvu, kai reikėjo skubiai pri­
statyti kraują, medikamentus ir tvarstomąją medžiagą į vieną
medsanbatą, priešo atkirstą tuomet keletui dienų kartu su visa
divizija. Niekaip negalima buvo į ten nuvažiuoti, tik nuskristi.
Ir ji pasisiūlė ir nuskrido su šiuo lakūnu.
Bet tuomet jis buvo apsirengęs žiemiškai, todėl ji ne iškart
jį pažino.
— Kas jums, daktare? — paklausė lakūnas.
— Vokiečiai užpuolė sanitarinę mašiną kelyje,— pasakė Ta­
nia. Ir daugiau nieko nepridūrė; ją ėmė miegas.
— O man nuo žemės koją pašovė,— pasakė lakūnas.— Skri­
dau atgal su ryšių karininku. Vos beprisiyriau. O čia, vos su­
spėjau nutūpti, pribėga, sako: „Neišjunk motoro, Karo tary­
bos narį veši." O aš, pažiūrėti lyg ir nieko, sėdžiu, o batas
pilnas kraujo!
28. Paskutinė vasara 433
 Jis pasislinko ant savo čiužinio arčiau Tanios ir pridūrė tyliai:
— Armijos vadą nukovė. Karo tarybos narys ten, į vietą
nuskrido, kur jį nukovė. Norėjo su manim, bet aš nebegalėjau.
— Kaip armijos vadą? — Tania iš karto net nesuprato.— Ko­
kį armijos vadą? — pakartojo ji, pamaniusi, kad, gal būt, žuvo
oro laivyno armijos vadas, kuris — nežinia, tiesa ar ne,— pasak
žmonių, pats dalyvaująs koviniuose skridimuose. „Gal jis žu­
vo?"— pagalvojo ji.— Kokį armijos vadą?
— Kokį? Serpiliną. Ką gi kitą. Važiavo mašina, ir vokiečiai
iš pasalų nukovė,— vis taip pat pusbalsiu pasakė lakūnas.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Tai, apie ką Tania išgirdo iš lakūno ir kuo pirmąją

minutę nepatikėjo, buvo įvykę iš tikro, tik ne taip, kaip jai
nupasakojo lakūnas, o kitoniškai.
Serpilinas buvo nukautas ne iš pasalų, o mirtinai sužeistas
sviedinio skeveldros liepos trečią dieną, trečią valandą, už Be-
rezinos, Červenio rajone, palyginti toli nuo priešakinių linijų,
rokadiniame lauko kelyje, bemaž prie pat jo susikirtimo su
Mogiliovo—Minsko plentu, ir mirė, neatgavęs sąmonės, po pen­
kiolikos ar dvidešimties minučių. Tiksliau nustatyti nebuvo kam,
nes, kai visa tai atsitiko, gydytojo arti nebuvo. O kai po dvi­
dešimties minučių Serpiliną nuvežė į medsanbatą ir paguldė
ant operacinio stalo, jis buvo nebegyvas.
Vokiečių stambaus kalibro sviedinys sprogo kelyje, tarp ma­
šinos, kuria važiavo armijos vadas, ir atsilikusio nuo jos šarvuo­
to transporterio. Į transporterį nepataikė nė viena skeveldra,
o į „Viliuką" — iš viso viena. Bet ši vienintelė skeveldra pra­
mušė užpakalinę „Viliuko" sienelę, perplėšė žemėlapį, kurį tuo
momentu laikė Sincovas, sėdėjęs užpakalyje Serpilino kartu su
operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotoju Prokudinu, pra­
mušė „Viliuko" priekinio pasėsto atkaltę, įsmigo į nugarą Ser-
pilinui, išėjo per krūtinę, atsitrenkė į priešakinį skydelį ir jau
po šio smūgio rikošetu perplėšė riešą vairuotojui Gudkovui.
Šūvio būta vienkarčio. Vokiečiai apšaudė kelius trikdoma
ugnim, bet šiame kelyje visą laiką, kol jie važiavo, kaip tik
buvo tylu. Mašina sustojo ne todėl, kad buvo mirtinai sužeis­
tas armijos vadas—to pirmąją sekundę jie kaip tik nepaste­
bėjo,— o todėl, kad, prilaikydamas vairą viena ranka Gudko-
vas suriko, iškėlė aukštyn antrąją, sukruvintą, ir staigiai už­
mynė stabdžius — nebegalėjo vairuoti mašinos.
 Kai mašina staiga sustojo, Serpilinas ėmė virsti j priekį ir
šoną iš ..Viliuko". Sincovas vos suspėjo sugriebti jį už pečių ir
prispausti prie pasėsto atlošo. Pirmąją sekundę, kai Serpiliną
metė priekin ir jis ėmė virsti, Sincovas vis dar nesuvokė, kas
atsitiko. Jam pasirodė, kad vadas šiaip stipriai neteko pusiau­
svyros nuo staigaus stabdymo. Ir tik jau tvirtai apglėbęs Serpi­
liną rankomis, prispaudęs jo bejėgį virstantį kūną prie pasėsto
atkaltės, suprato, kad vadas arba užmuštas, arba sunkiai su­
žeistas.
Antrasis „Viliukas", su ryšininkais važiavęs tą kartą prieky­
je, pastebėjo ir sprogstant sviedinį, ir sustojant mašiną ir pa­
sidavė atgal. Atsilikęs transporteris sustojo greta.
— Gudkovai, anon mašinon... Lipk! O tu prie vairo! — sušu­
ko Sincovas, kai „Viliukas" su ryšininkais sustojo prie jų.
Sušuko, vis tebelaikydamas apkabinęs abiem rankom glem-
bantį Serpilino kūną.
— Gudkovai, anon mašinon. . . Lipk! O tu prie vairo! — sušu-
riąją ir žiūrėdamas į Serpiliną, lyg vis dar nesuprasdamas, kas
atsitiko. O antrojo „Viliuko" vairuotojas šoko į Gudkovo vie­
tą, ir Sincovas sušuko jam: „Pilk pirmyn!" tokiu balsu, kad
visiems buvo aišku; reikia varyti visu greičiu.
Taip varydami visu greičiu, pravažiavo kokius penkis šimtus
metrų, kol Sincovas įsakė: „Stop!" Kol važiavo tuos penkis
šimtus metrų, jis galvojo tik apie vieną — kad Serpiliną gali
pribaigti antru sviediniu. Jei čia ne vienkartis sviedinys, o ug­
nies antpuolis, reikia ištrūkti kuo greičiau iš ugnies zonos,
o visa kita — paskui!
Šarvuotasis transporteris sekė įkandin, Sincovas tai pamatė
atsigręžęs. Antrasis „Viliukas" kiek atsiliko; prie vairo sėdėjo
racijos vadas.
Kai sustojo, Sincovas, vis tebelaikydamas Serpilino kūną, pa­
sisuko į nejudantį tartum suakmenėjusį, greta sėdintį Pro-
kudiną:
— Šok prie racijos, pranešk į štabą, kad sunkiai sužeistas.
O mes — tiesiai į medsanbatą. Nuo čia tiktai keturi kilometrai.
Į Plesenkas, kur rytą buvome, į tą. Pasakyk per raciją, kad ten
vyriausiąjį armijos chirurgą lėktuvu atsiųstų. Ten jie turi aikš­
telę, galima nutūpti.
Prokudinas, taip ir netaręs nė žodžio, išlipo iš „Viliuko" ir
nuėjo prie racijos. Tokiais momentais neturį reikšmės, kieno
aukštesnis, kieno žemesnis laipsnis. Kas pirmas rado savyje jė­
gų įsakinėti, išeiti iš šoko būsenos, tas ir įsakinėja.
Sincovui dingtelėjo mintis taip ir nuvežti Serpiliną tuos ke­
turis kilometrus, kaip sėdi. Pasodinti kojūgalyje vieną auto­
matininką, laikyti jį ir vežti, stengiantis nesupurtyt. Bet paskui
išsigando, kad taip būsią blogiau, kad Serpilinas galįs nukrau­
juoti, ir, kai Prokudinas nuėjo prie racijos, įsakė pribėgusiems
prie „Viliuko" automatininkams guldyti jį ant palapinsiaustės.
Ištraukė ją iš po savęs nuo pasėsto ir metė ant žolės.
Serpiliną išėmė ir paguldė. Jis silpnai alsavo. Visai silpnai,
bet vis dėlto alsavo. Atplėšę dantimis, paruošė iš karto kelis
individualinius paketus — visus, kiek rado,— atsegė palaidinės
diržą, pakėlė sužeistąjį už pečių, pakišdami jam po mentimis
rankas, padėjo iš abiejų pusių marlinius pagalvėlius, aprišo
žaizdą tvarsčiais. Žaizda kraujavo. Kada rišo, marlė iš karto
persisunkė krauju.
Sincovas liepė sukloti apsiaustus ir viską, kas tik jų turėta
minkšto, ant transporterio dugno, o paskui, šešiese laikydami už
kraštų brezentinę palapinsiaustę, pernešė sužeistąjį į transpor­
terį. Paguldė ir tuojau, nelaukdami racijos, kuri dar tik ieško­
jo ryšio su štabu, nuvažiavo į medsanbatą.
Kelią į medsanbatą žinojo, buvo juo jau važiavę. Bet vis dėlto
Sincovas nepasiliko ten, transporteryje su Serpilinu, o persėdo
atgal į „Viliuką", į buvusią jo vietą priekyje, vairuotojui kelio
rodyti, kad, apsvaigę nuo viso, kas įvyko, nesugaištų veltui
laiko, nepaklystų.
Šitame medsanbate jie šiandien jau buvo lankęsi. Vakar šau­
lių pulko vadas papulkininkis Ševčiukas pirmas armijoje pa­
ėmė į nelaisvę vokiečių generolą. Pats vadas buvo lengvai
sužeistas ir, patekęs į medsanbatą, prašė leidimo grįžti ri­
kiuotėm Serpilinas, kai jam buvo pranešta, įsakė, kad pulko
vadą paliktų gydytis, bet pažadėjo pats užvažiuoti į medsanbatą
ir įteikti jam Raudonosios Žvaigždės ordiną. „Tegul guli ir lau­
kia medsanbate."
Taip ir buvo padaryta. Užvažiavo į medsanbatą, Serpilinas
įteikė ordiną, pasinaudojęs proga, pasišnekėjo su gydytojais:
dar pasakė, kad medsanbatui išrinkta gera viela. Jei tik galima,
priešakinės linijos medsanbatams ir ligonuiėms tokią ir reikia
parinkti vietą, kad kur nors netoliese bū ų ar pieva, ar aikštelė,
ar bent kokia nors miško properša — lėk'uvui „U-2" nutūpti,
jei staiga ką nors reikia skubiai išgabenk ar atgabenti. Visko
būna!
Tada Sincovas ir pastebėjo tai, ką dabar pasakė Prokudinui —
kad ten esama kur nutūpti „U-2". O dabar palys važiavo į tą
medsanbatą!
Sincovas draskėsi tarp dviejų troškimų — greičiau nuvažiuoti
ir atsargiau vežti Serpiliną. Kratysi — daugiau kraujo neteks.
O atveši penkiom minutėm vėliau — nuvilkinsi operaciją, gali
dėl to mirti. Tokiais atvejais nežinia, kas geriau, kas blogiau.
Vis dėlto nusprendė važiuoti greičiau, nors kiekvieną kartą,
kai miško kelyje po ratais patekdavo koks šakniastiebis, krūp­
telėdavo, tartum jį patį kas būtų traukęs į žemę. Ir, nesuvok­
damas nesąmonės, kurią sakė, keletą sykių kartojo vairuotojui:
— Spausk, spausk sankabą, spausk. . . Kam taip trūkčioji? —
tartum Serpiliną būtų vežę šia mašina. O jį vežė šarvuotu
transporteriu ir ten buvo kitas vairuotojas, kuris kitaip iš­
spausdavo sankabą, važiuodamas per šitas duobes.
Kol žmogus gyvas — apie jį niekada nesako „mirtinai su­
žeistas". Tik vėliau, kai jau jis miršta. O prieš tai, kokia be­
viltiška būtų padėtis, vis tiek sako: sunkiai sužeistas.
Būtent taip ir pasakė Boiko Zacharovui, suradęs jį telefonu
korpuso vadavietėje, iš kur Serpilinas buvo išvažiavęs mažiau
kaip prieš valandą.
Dešimt minučių prieš tai Boiko skambino ten pat, Mironovui,
ir, kalbėdamas su Zacharovu, klausė kur armijos vadas. Za­
charovas atsakė, kad, atskridęs lėktuvu „U-2" iš divizijos, jau
neberadęs Serpilino — jis nesulaukė, išvažiavo vienas pas Kir-
pičnikovą. Sužinojęs, kad armijos vadas kelyje, Boiko pasakė,
jog nieko ypatingai skubaus nesą, paskambinsiąs kaimynams,
kai Serpilinas bus pas juos.
Ir staiga vėl paskambino. Su Mironovu kalbos nepradėjo, pa­
prašė iš karto perduoti ragelį Karo tarybos nariui, jei jis dar
ten, ir be įžangos pasakė telefonu tai, ką prieš minutę pats
buvo išgirdęs per raciją iš Prokudino: „Pirmasis sunkiai sužeis­
tas, be sąmonės, ir jį veža iš sužeidimo vietos į Plesenkų vien­
kiemį!" Nuo savęs Boiko pridūrė, kad šis kaimelis yra trikam­
pyje tarp kelio Mogiliovas—Minskas, miško kelio į Buiničius
ir Verbovo įdubos. „Kaip pranešė Prokudinas, ten esanti aikš­
telė „U-2" nutūpti. Vyriausiajam armijos chirurgui jau įsakyta
išskristi. Į fronto sanitarinę valdybą dabar irgi skambinama
kitu telefonu."
Zacharovas kelias sekundes tylėjo, laikydamas ragelį. Tylė­
jo ir Boiko kitame laido gale.
— Fronto vadui raportavote? — paklausė Zacharovas.
— Kai tik baigsiu kalbėti su jumis, atraportuosiu. Iš mano
pusės viskas.
— Tuoj skrisiu ten, jei ten esama aikštelės,— pasakė Zacha­
rovas.— Turiu čia lėktuvą.
— Aišku,— tarė Boiko. Ir pakartojo: —Iš mano pusės viskas.
Tikriausiai skubėjo pranešti į frontą, o kaipgi kitaip, jei ar­
mijos vadas išėjo iš rikiuotės, privalo perimti visą vadova­
vimą.
 Zacharovas padėjo ragelį ir pažvelgė į korpuso vadą Miro­
novą, jau supratusį, kad įvyko kažkas ypatingo.
— Kur lakūnas? Kvieskite jį, skrisiu,— pasakė Zacharovas.
— Jūs jį paleidote pavalgyti,— priminė Zacharovo adjutantas.
— Bėk tuojau pat ir pašauk! — sušuko Zacharovas. — Tegu
viską meta — ir prie lėktuvo. Skrendam!
Jis apsižvalgė. Palapinėje, be jų, buvo operatyvinio skyriaus
karininkas, žymintis žemėlapyje paskutinę padėtį fronte. Pa­
ėmęs už parankės Mironovą, Zacharovas išėjo iš palapinės
į lauką. Ir, tik paėjėjęs kelis žingsnius, tarė:
— Armijos vadą sunkiai sužeidė. Veža dabar į medsanbatą
į Plesenkas. Skrisiu ten.
Per paskutines dienas, esant palyginti nedideliems nuosto­
liams mūšiuose, buvo ypač daug įvairių atsitiktinumų dėl to,
kad vis glausčiau supami vokiečiai vis desperatiškiau stengda­
vosi ištrūkti ir mažomis, ir didelėmis grupėmis. Ir lakūnai žū­
davo, ir ryšių karininkai, ir visiškai netikėti žmonės būdavo
nukaunami arba sužeidžiami visiškai netikėtose vietose. Tačiau
kad ir kaip prie to jau būtum pripratęs, vis tiek Serpilinas —
kaip buomu per galvą.
— Kaip, kur? — suglumęs kartojo Zacharovas, eidamas su
Mironovu prie savo ,,U-2", stovinčio miško aikštelės krašte.—
Ką tik pas tave buvo. Kokiu keliu jį išleidote? Nežinote, kas pas
jus jūsų pačių dislokacijoje vyksta! —nepajėgdamas susivaldy­
ti sušuko Zacharovas.— Pakišote vadą po kulka.. .
Boiko nepasakė jam telefonu, kaip sužeistas Serpilinas, bet
Zacharovui kažkodėl rodėsi, kad kaip tik kulka.
Mironovas ėmė aiškinti, kad priešingai: važiuodamas pas jį
nuo kaimyno, armijos vadas buvo pasirinkęs pernelyg tiesų ke­
lią, kuris nuo ryto buvo apšaudomas. O jis kaip tik atkalbėjęs
važiuoti atgal tuo keliu, prašęs nevažiuoti tiesiai, parodęs žemė­
lapyje apvažiavimą. Ir vadas išvykdamas sutiko, pasakęs: „Ge­
rai, savas kailis brangesnis. Apvažiuosim.“
— Va ir apvažiavo!—karčiai tarė Zacharovas, galvodamas,
kaipgi iš tiesų sužeistas Serpilinas, kokia ta žaizda, jei iš kar­
to— be sąmonės! Ir krūptelėjęs pirmą kartą pagalvojo: gal net
ir užmuštas, tik nenorėta viską atvirai pranešti.
Ir, tebeeidamas už parankės su Mironovu, kurį kaip čiupo,
taip iš suglumimo ir nepaleido, vis spausdamas ranka jo alkū­
nę, išgirdo viršum galvos lėktuvo tarškesį — aikštelėn leidosi
dar vienas ,,U-2".
Lakūnas, su kuriuo buvo atskridęs Zacharovas, vis dar nesi­
rodė. Zacharovas prisiminė, kad paleisdamas davė jam valan­
 dą pailsėti. Gal ir pavalgyti nenuėjo, o guli kur nors po medžiu
ir miega. Ieškok jo dabar!
— Kas čia atskrido, kaip manai? — paklausė Zacharovas Mi­
ronovą, rodydamas lėktuvą, kuris tūpdamas vos neužkliudė me­
džio.— Aš su juo skrisiu.
— Tur būt, mano operatorius į diviziją buvo nuskridęs. Taip,
„aštuoniukė", mūsiškė... — tarė Mironovas ir nuskubėjo prie
lėktuvo.— Gal būt, ir degalų imti nereikės... Čia viso labo ir
skridimo dvylika minučių!
Bet kai priėjo prie lėktuvo, pasirodė, kad skristi negalima.
Lakūnas atraportavo, kad jį apšaudė nuo žemės vokiečiai, su­
žeidė į koją, batas pilnas kraujo, atraportavo sumišęs tartum
būtų prasikaltęs.
Tai buvo tas pats lakūnas, kuris paskui pasakė Taniai, kad
Serpiliną užmušę iš pasalų. Ir kas jį žino, gal būt, painiava iš­
ėjo dėl to, kad kas nors išgirdo Zacharovo žodžius: „Pakišo
po kulka!"
Zacharovas jau buvo nusprendęs važiuoti mašina, jau buvo
šūktelėjęs vairuotojui, kad ruoštųsi važiuoti, bet tuo momentu
atbėgo antrojo „U-2" lakūnas. Minutę sugaišo, kol pagal žemė­
lapį patikslino medsanbato vietą,— lakūnas pasakė rasiąs be
jokio vargo ir nutūpsiąs kas bebūtų. Zacharovas įlipo į kabiną,
lėktuvas pakilo, apsisuko ir nuskrido į šiaurės rytų pusę, Mo­
giliovo—Minsko plento link.
Skrido viršum miško, dviejų šimtų metrų aukštyje. Iš viršaus
vėl matėsi tas pats, į ką Zacharovas jau buvo prisižiūrėjęs
šiandien, kai skrido į diviziją ir atgal. Pro beržų ir eglių vai­
nikus matėsi vokiečių traukimosi ir sutriuškinimo pėdsakai, vi­
sos tos sudaužytos ir sulamdytos mašinos, pamesti pabūklai,
minosvaidžiai, šovinių dėžės, karo reikmenys, nenuimtos, taip
ir paliktos miške palapinės — paskubomis paliktos nakvynės
pėdsakai... Visa tai buvo salomis išsimėtę po visą mišką, ir
tos salos iš viršaus buvo aiškiai matyt. Ir rytą, kai skrido anks­
čiau, ir dabar. Vaizdas buvo tas pats, tik jis žiūrėjo į visa tai
visai kitaip, negu rytą — be džiaugsmo, tartum tai būtų nieko
neverta.
Paika, žinoma. Kaip' nieko neverta? Niekieno žaizdos ir netgi
mirtis negali pakeisti nei to, kas vyksta, nei tos nuotaikos, ku­
ri vis tiek yra ir bus armijoje dėl viso to, kas vyksta. Na, bet
paika tai ar ne paika, o dabar, skrisdamas Zacharovas nė žiū­
rėti į visa tai nenorėjo!
Lėktuvas smarkiai susvyravo viršum miško, vieną kartą, atro­
dė, jau užkabins viršūnes. Ir Zacharovas kažkodėl pagalvojo
apie save, Serpiliną ir Lvovą, ir apie tai, kaip Lvovas, prieš
 puolimui prasidedant, norėjo perskirti juodu su Serpilinu. No­
rėjo, bet neperskyrė. O dabar štai karas perskiria... Jei jau
sunkiai sužeistas, armijai nebevadovaus. Ir iš karto pagalvojo
apie blogiausia: o jei neberas gyvo?
Bet, atmetęs šią mintį, išvaręs ją iš galvos, tartum ji pati
savaime keltų kažkokį pavojų Serpilino gyvybei, prisivertė
galvoti apie reikalus.
Reikalai šiandien visą dieną klostėsi kuo geriausiai, ir staiga
kaip tik tokią dieną — tokia nelaimė!
Na, o kitokią dieną, ką gi, ar tai nebūtų nelaimė! Nelaimė
dienos nesirenka, kada ateina, tada ir ateina. Diena gera šian­
dien ne todėl, kad lengva. Priešingai, diena sunki. Dar rytą
suprato iš vokiečių įniršio, kad kaip reikiant juos užstriegė,
daug apsupo.
,,Kaimynas iš kairės kaip tik šiandien lengviau nužygiavo
pirmyn. O mes tempiam, tempiam, varom vis giliau, ir jau ga­
lima justi, kad visa žuvis viduj, bradiny."
Kalbėjo apie tai su Serpilinu korpuse pas Mironovą, prieš
Zacharovui išskrendant į diviziją. Serpilinas spėjo, kad galimas
daiktas, šiame bradinyje, jo sėdžioje, arba dviejų korpusų šta­
bai, arba netgi armijos štabas. Jausti iš vokiečių pasipriešini­
mo, kad ten, vidury, esama kažkokio centro, aplink kurį vieni
telkiasi, o kiti, priešingai, atitrūkę nuo jo, jau nebemato vil­
ties ir pakelia rankas, vieni staiga pasiduoda, o kiti kaunasi iki
paskutinio. „Užstriegėme kažką ten, vidury, jaučiu",— sakė Ser­
pilinas vos prieš kelias valandas.
Iš paskutinės operatyvinės suvestinės dabar jau žinoma, kad
gretimi frontai ne tik uždarė žiedą, bet ir kaunasi pačiame
Minske. Ir apie tai irgi kalbėjo su Serpilinu ir džiaugėsi. Netgi
susitarė: už tokį laimėjimą nakčiai po stikliuką.. . Serpilinas
pastarosiomis dienomis, net vakarais neėmė nė lašo į burną,
kaip kad buvo pratęs. Kai išvadavo Mogiliovą, tarė: „Dabar
iki Minsko, Kol už Minską nebus saliuto." Ir paaiškino, kad
nors ir atrodo, jog geriau miegi, išmetęs pusę stiklinės, bet,
kai esi labai pavargęs, tai tik save apgaudinėji.
Zacharovas staiga prisiminė, kad prieš operaciją sužeistie­
siems kartais duoda spirito ar degtinės. Esama chirurgų, kurie
mano, kad tai nieko blogo. Priešingai. Taip daro ir vyriau­
siasis armijos chirurgas.
Pagalvojęs apie operaciją, kurią dabar, galimas daiktas, jau
daro arba tuojau pradės daryti Serpilinui, Zacharovas su viltimi
prisiminė šį vyriausiąjį armijos chirurgą, kurį, nežiūrint visų
jo gerų savybių, teko ne kartą, kaip vaikėzą, barti už pažeidi­
mus buityje. Bet dabar Zacharovas pagalvojo apie jį su aklu,
pilnutiniu pasitikėjimu. Pats pasiruošęs viskam, kad išgelbėtų
Serpiliną, jis niekuo negalėjo padėti, ir jam beliko tikėti, kad
Serpiliną išgelbės kažkas kitas. Ir visos jo dvasios jėgos pa­
virto dabar į tą nepalaužiamą tikėjimą tuo kitu žmogum, kuris
padarys tai, ko tu pats negali. „Kad tik greičiau atskristų!" —
pagalvojo Zacharovas, tartum Serpilino gyvybė būtų priklau­
siusi nuo to, kada atskris vyriausiasis armijos chirurgas.
Lakūnas padarė viražą. Jis atsidūrė viršum mažytės miško
aikštelės. Jokio kito lėktuvo ten nebuvo,— vadinasi, chirurgas
dar neatskridęs... Pilotas pakreipė lėktuvą įkypai, viršum pa­
čių medžių viršūnių, pasirodė net, kad šakos pliaukštelėjo per
mašinos ratus. O po sekundės lėktuvas jau riedėjo žole ir su­
stojo, nepasiekęs pagirio. Aikštelė buvo ne tokia trumputė,
kaip rodėsi iš lėktuvo.
Vos Zacharovas išlipo, nuo pagirio prie lėktuvo privažiavo
pusantratonė. Ant jo laiptelio, įsikabinęs j atviras duris, važiavo
kapitonas karo gydytojas.
— Na... Kas?!—riktelėjo Zacharovas, perrėkdamas dar ne­
išjungto motoro ūžesį.
— Nežinau, kaip.. . draugas Karo tarybos nary,— atsakė nu­
šokdamas nuo laiptelio karo gydytojas.— Mane iš karto pasiun­
tė laukti čia su mašina, privežti jus prie operacinės. . .
Zacharovas sėdo į kabiną greta vairuotojo, taip ir palikęs
koją ant laiptelio, tik prilaikydamas ranka duris. Ir jie nuva­
žiavo mišku.
Medsanbatas stovėjo miško kaimelyje. Greta trobų buvo pa­
statytos dvi didelės palapinės.
Pirmasis, kurį pamatė Zacharovas, buvo Gudkovas. Jis sėdė­
jo ant kelmo prie įėjimo į operacinę palapinę ir, kai Zacharo­
vas iššoko iš mašinos, atsistojo prieš jį, spausdamas prie krū­
tinės kairiąją sutvarstytą, pakabintą ant kilpos ranką. Akys
jo buvo tartum negyvo. Ir Zacharovas, išvydęs tas akis, su­
prato, kad Serpilino nebėra šiame pasaulyje, anksčiau, negu
Gudkovas, sunkiai krutindamas lūpas, vos girdimai pasakė:
— Mirė.
Be Gudkovo, prie palapinės nieko nebuvo. Atokiai stovėjo
šarvuotasis transporteris, ir prie jo — Serpilino automatininkai.
Zacharovo nelaukė, jo niekas nepasitiko. Laukė vyriausiojo
chirurgo, kurio jau taip pat nebebuvo reikalo laukti. Zacha­
rovas žengė į palapinę, perėjo per ikioperacinį skyrių, kuriame
kažkas dejavo, ir tik prie įėjimo į operacinę sutiko medsanbato
vadą.
Operacinėje stovėjo du stalai: kairėje — tuščias, dešinėje —
užklotas paklode, Už tuščiojo stalo, prisišliejęs prie jo šonu,
 sėdėjo ant taburetės karo gydytojas balta kepuraite ir chalatu
ir, dažydamas plunksnakotį į mokyklinę rašalinę, kažką rašė
popieriaus lakšte. Sincovas, sėdintis šalia antrojo stalo, uždeng­
to balta paklode, pamatęs Zacharovą, atsistojo.
— Draugas Karo tarybos nary.. .— pradėjo raportą medsan-
bato vadas, bet Zacharovas jį nutraukė:
— Kada?
Medsanbato vadas nesuspėjo atsakyti. Sėdintis ant taburetės
ir rašantis chirurgas pakilo ir, priėjęs prie Zacharovo, pasakė,
kad armijos vadas buvęs paguldytas ant stalo penkioliktą va­
landą dvidešimt keturios, minutės ir jau tuomet buvo visi kli­
nikinės mirties požymiai, o apžiūrėjus, penkioliktą valandą tris­
dešimt viena minutė, buvusi konstatuota mirtis, perplėšus ske­
veldrai aortą, įvykusi, maždaug po penkiolikos minučių nuo
sužeidimo kelyje į medsanbatą.
Chirurgas pavargusiu ir kažkokiu atitolusiu balsu pridūrė,
kad sužeidimas buvęs iš pat pradžių beviltiškas ir po kiek mi­
nučių po jo ateis klinikinės mirties momentas — nuo panaudotų
priemonių nepriklausę. Operatyvinė intervencija, kai paguldę
ant stalo, buvusi nebenaudinga. Lieka padaryti skrodimą —
čia, medsanbate, ar kitoje vietoje. Žaizda tokia, kad mirtis ga­
lėjusi būti ūmi. Bet, sprendžiant iš lydėjusių asmenų parodymų,
įvykusi jau kelyje.
— Visa tai aš išdėsčiau išvadoje. Kaip tik baigiau,— pasakė
chirurgas.
— Velniam jūs tikę!—karčiai pasakė Zacharovas.— Kalba,
kad negyvus atgaivinate, o čia po dvidešimt minučių jums ant
stalo paguldė—ir nieko negalėjote padaryti!
— Draugas generole,— ar nepažinęs Zacharovo, ar neteik­
damas reikšmės, kaip ir į ką kreipiasi, tuo pačiu pavargusiu
balsu tarė gydytojas,— atvažiuos vyriausiasis armijos chirurgas,
savo išvadas jums raportuos. Bet per mano rankas visą karo
metą ne mažiau žmonių praėjo, negu per jo. Ką galėdavome,
atgaivindavome, o iš mirusio gyvo nepadarysi, kad ir kaip
norėtum. Negi nebūtume padarę visko, kas galima? Negi jūs
pats to nesuprantate? Ką mums — vaidinti, kad gaiviname,
skiedinį leisti, masažuoti mirusį? Kam, kokiam raportui, ko­
kiam tikslui?
Pasakė su tokiu įsitikinimu šis užkimęs, neišvaizdus, nebe­
jaunas, pavargęs medikas balta daktaro kepuraite ir smulkiais
kraujo lašeliais aptaškytu chalatu, kad Zacharovas daugiau ne-
beprieštaravo. Suprato, kad jis teisus. Gydytojui yra žmogus,
kurį galima išgelbėti, ir yra žmogus, kurio negalima. Yra gyvas
žmogus, ir yra miręs — nieko čia nepadarysi.
 — Žaizdą jums parodyti? — paklausė chirurgas, žiūrėdamas
į tylintį Zacharovą.
— Parodykite.
— Tuojau... Klimova,— grįžtelėjo chirurgas j seserį,— duo­
kite ant stalo, ruoškite operacijai aną pionierių su nutraukta
pėda. Jam šokas praėjo?
— Praėjo, dejuoja.
— Ruoškite.
Ir tik po to nuėjo su Zacharovu prie uždengto paklode stalo.
Atidengęs paklodę ir parodęs Zacharovui, kur pataikė ir kur
išėjo užmušusi Serpiliną skeveldra, chirurgas norėjo vėl už­
dengti kūną paklode, bet kai jis jau buvo užtraukęs paklodę iki
pečių, Zacharovas sulaikė jį rankos judesiu. Gydytojas suprato
ir paleido paklodę.
Dabar Serpilinas gulėjo ant operacinio stalo, kaip guli lovoje
ligoniai be sąmonės, karščiuojantys, pridengti tik paklode. Vie­
nas petys buvo visai uždengtas, o kitas, nuogas, kiek kyšojo
iš po paklodės, lyg gyvo, atsainiai užsiklojusio žmogaus. Ser­
pilino galva buvo ne atmesta atgal, kaip kad dažniausiai būna
mirusių arba, tikriau, dažniausiai atrodo. Priešingai, buvo net
kiek palenkta į priekį, o veidas pasuktas į tą pusę, kur stovėjo
Zacharovas. Kodėl taip? Kas jį žino! Taip išnešė iš mašinos,
taip paguldė ant stalo ar gal taip pasuko galvą, kai apžiūrinė­
jo jau mirusį.. .
Kol neatvyko vyriausiasis chirurgas, su Serpilino kūnu nepra­
dėjo daryti viso to, kas paprastai daroma, kad negyvas kūnas
paskui gerai atrodytų karste. Neparišo smakro ir neužspaudė
kuo nors sunkiu vokų. Todėl jis gulėjo kaip gyvas, truputį pa­
kreipęs į šalį galvą, tartum norėdamas geriau įsiklausyti į tai,
ką jam galėjo pasakyti Zacharovas. Jis dažnai taip pakreipda­
vo galvą kalbėdamas. Tik dabar jis ne sėdėjo ir ne stovėjo,
o gulėjo pasukęs galvą ir žiūrėjo abiem akim viršun į palapi­
nės kampą, kažkur tolyn pro Zacharovą. Veidas buvo dar gy­
vas, o akys jau mirusios, nebematančios, arba, priešingai, ma­
tančios tai, ko Zacharovas nematė ir negalėjo pamatyti.
Zacharovas nejudėdamas prastovėjo kelias minutes prie šios
gyvos galvos su mirusiomis akimis. Ir galvojo per tas minu­
tes ne apie tai, kas įvyko ir kodėl įvyko, o stengėsi apsiprasti
su jausmu, kad šito žmogaus nebėra ir niekada nebebus.
Nuo to jausmo, su kuriuo Zacharovas stengėsi apsiprasti, jam
ašaros pasirodė akyse, ir jis tikriausiai būtų pravirkęs, jeigu
jam nebūtų sutrukdęs kuždesys už jo nugaros. Balsas chirur­
go, su kuriuo juodu kartu buvo priėję prie Serpilino kūno, ir
kažkieno kito.
 — Nikolajau Ivanovičau, gal aš jį operuosiu,— tarė anas ki­
tas balsas.
— Ne, aš pats,— atsakė chirurgo balsas.
— Leiskite, geriau aš.
— Ne, aš pats.
Zacharovas atsisuko ir suprato, kad juodu kalbasi apie tą
operaciją, kurią reikia daryti sužeistajam, jau gulinčiam ant
gretimo stalo. Jis pažiūrėjo į chirurgą ir linktelėjo lyg patvir­
tindamas, kad šis tikrai daro taip, kaip reikia, lyg atleisdamas
jį, kad eitų operuoti. Paskui dar kartą pažvelgė į pasuktą jo
pusėn Serpilino veidą ir pamatė Sincovą — nors žinojo, kad jis
stovi iš anos pusės, bet nematė jo visas tas minutes. O dabar
pamatė ir padarė ranka gestą, reiškiantį: „Viskas. Išeikime iš
čia!"
Juodu išėjo iš palapinės, ir, jau išeidamas, ten, už nugaros,
Zacharovas išgirdo chirurgo balsą. Ne tą, pavargusį, kuriuo jis
kalbėjo apie Serpiliną, o kitą, kuriuo jis pasakė kažkam: „Pirš­
tines!" Kitą, įsakmų balsą, jau apie kitą darbą, kurį jam reikė­
jo dirbti.
— Štai taip, Sincovai,— išėjęs ir sustojęs tarė Zacharovas.
Tarė taip, lyg reikėjo padėti dar kažkokį tašką po viso šito,
lyg tasai taškas nebuvo padėtas pačios mirties.
Sincovas nieko neatsakė. Prisiminė, kaip keturiasdešimt pir­
mųjų rudenį, išėjus jiems iš apsupimo, prie Jelnios, jis vežė
tą patį Serpiliną į medsanbatą, ir stovėjo, ir laukė, kol operavo.
Laikėsi, laikėsi ir staiga drebulys ėmė krėsti nuo šio prisimi­
nimo, tarsi jis būtų kaltas — anuomet padarė visa, ką galėjo,
o dabar nepadarė!
— Kur Prokudinas? — paklausė Zacharovas, dar nepamatęs
Sincovo veido. Ir, pakėlęs akis, pamatė jo veidą. Bet, užuot
nutilęs, kaip būtų padaręs jo vietoje kitas, dar sykį pakartojo
garsiai ir rūsčiai:—Kur Prokudinas, aš jus klausiu? — Ne to­
dėl, kad btitų nepastebėjęs, kas darosi su Sincovu, o todėl, kad
pastebėjo ir žinojo: tik taip grąžinama pusiausvyra bepravirkš­
tančiam žmogui.
— Prie racijos,— susivaldęs atsakė Sincovas.— Nuėjo pranešti
per radiją gydytojų išvados.
— Jis jau pranešė, nuėjo dubliuoti — prie telefono, pas med-
sanbato vadą,— išlindo į priekį iš būrelio stovinčių netoliese
vyrų jaunutis jaunesnysis leitenantas, vertėjas, kurį Serpilinas
pastarąsias dienas vežiodavosi ryšininkų mašinoj versti perim­
tų vokiečių. pasikalbėjimų. Pastarąsias dienas vokiečiai daug
kalbėdavosi atviru tekstu — ieškojo vienas kito, duodavo ko­
 mandas, kur trauktis, kur rinktis, Į viską numojo ranka, į viso­
kius šifrus ir kodus, kad tik surastų vienas kitą. ..
— Tegu iš karto man prisistato, kai sugrįš,— pasakė Zacha­
rovas. Kadangi Prokudino nėra, raportuosi tu, — pasisuko jis
į Sincovą ir žengė kelis žingsnius j šalį nuo palapinės taip, kad
jiedu būtų vienudu.
Zacharovas klausėsi, o Sincovas pasakojo, kaip viskas įvy­
ko. Jis gerai atsiminė visa, kas buvo prieš tai, ir visa, kas buvo
po to, o paties „to" neprisiminė. Neprisiminė pačios sekundės,
kada tai įvyko. Ar sprogimą išgirdo prieš tai, kai skeveldra
perplėšė žemėlapį jo rankose, ar po to... Apie patį momentą,
kada viskas įvyko, pasakojo painiodamasis. . .
Bet Zacharovas jo nenutraukė. Gal būt, žinojo iš savo patir­
ties, kaip tai būna, kad pačios tos sekundės, kada viskas įvyko,
kaip tik ir negali prisiminti.
Visa, kas buvo „iki" ir „po", Sincovas nupasakojo nuosekliai.
Iš pradžių — tai, kas buvo „po",— kokius davė paliepimus. ..
Paskui — tai, kas buvo „iki". Apie tai, tiesą pasakius, ir pasa­
koti nebuvo ką — vos prieš pusvalandį jie buvo išvažiavę iš
korpuso, bet Zacharovas vis tiek liepė papasakoti viską žings­
nis po žingsnio. Pradėjo nuo klausimo, kaip važiavo — tuo
maršrutu, kuriuo prižadėjo korpuso vadui, ar kitu?
— Kaip žadėjome, taip ir važiavome.— Sincovas prisiminė
Serpilino žodžius: „Gerai, savas kailis brangesnis, apvažiuo-
sim." Žodžius, kurie dabar jo pakartoti balsu, virto visiškai
kitokiais, negu tada, kai Serpilinas šypsodamasis ištarė juos
korpuso vadui. Tada jie buvo vienoki, o dabar visai kitokį,
nors tai buvo tie patys žodžiai.
O kitokiais jie virto todėl, kad, jei Serpilinas nebūtų pasa­
kęs šių žodžių ir nebūtų nusišypsojęs, ir nebūtų paklausęs kor­
puso vado, ir nuvažiavęs atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atva­
žiavo, šitaip nebūtų atsitikę. Ir dabar, jam mirus, tai buvo tiek
pat aišku, kiek tada, jam gyvam esant, buvo niekam nežinoma.
Sincovas papasakojo, kaip jie sustojo atviroje vietoje ant
aukštumėlės be jokio medelio ir kaip Serpilinas išlipo parū­
kyti, o radistams liepė pabandyti dar kartą pagauti vokiečius.
Ir jie pagavo,— vokiečiai vėl pranešinėjo atviru tekstu kryptį,
kuria reikia eiti iš apsupimo.
Užtruko ant tos aukštumėlės viso tris minutes. Ir vėl dabar
buvo aišku, kad kaip tik dėl šito užtrukimo viskas ir atsitiko:
jei nebūtų užtrukę — būtų suspėję pravažiuoti tą vietą, kur
sprogo sviedinys.
Sincovas pasakojo, ir jam vis lindo į galvą tai, apie ką pa­
prastai negalvoja bent kiek apsipratęs su karu žmogus. Mat,
 jei visą laiką galvosi apie tai, kariauti negalėsi. Visa tai atei­
na į galvą tiktai kam nors netikėtai žuvus, kai sugretini visus
karo atsitikimus su mirtimi kaip tik to žmogaus, kuris dėl visų
prieš tai susiklosčiusių aplinkybių sąraizgos susitiko su savo
mirtimi kaip tik šitoje vietoje ir šitą minutę.
Nors visose šiose aplinkybėse, atskirai paėmus, nebuvo nieko
ypatingo, nieko tokio, kas būtų pranašavę Serpilino mirtį ir
stūmę į ją. Priešingai. Kaip tik šiandien jie važiavo labiau ne­
gu atsargiai.
Zacharovas, kuris dar nė karto nebuvo nutraukęs Sincovo,
staiga paklausė:
— Na, o pačią, pačią tą minutę prieš tai kas buvo?
Sincovas ne iš karto suprato klausimą; jam rodės, kad jis
jau viską yra paaiškinęs. Ir staiga prisiminė tai, ką nežinia
kodėl buvo praleidęs,— kaip paskutinę minutę Serpilinas atsi­
gręžė nuo priekinio pasėsto į jį su Prokudinu ir tarė:" O vis
dėlto, Prokudinai, atmink mano žodį: ir iš radijo perėmimų, ir
iš belaisvių matyti, kad maiše, kurį rišame, vis tik du branduo­
liai, du dideli štabai juda. Ir niekaip negali susijungti—truk­
dome jiems, neleidžiame. .Ir liepė Sincovui pažiūrėti žemė­
lapyje— imant kryptį, kurią nurodo vokiečiai per radiją, nuo
Budos link Matvejenkos, kur ji toliau išeis pagal azimutą, į ko­
kius gyvenamus punktus.
Sincovas išskleidė žemėlapį, ėmė žiūrėti, ir tuo momentu vis­
kas ir atsitiko...
— Draugas Karo tarybos nary.. . — išsitempė prieš Zacharovą
privažiavęs ir iššokęs iš „Viliuko" Kirpičnikovas.
Bet Zacharovas tik pasakė:
— Eik, atsisveikink, ten... — ir mostelėjo ranka į palapinę.
Kirpičnikovas nuėjo į operacinę, ir tą akimirką sužviegė
stabdžiais sunkvežimis — pagaliau atskrido vyriausiasis armijos
chirurgas ir buvo taip pat bekeliąs ranką prie kepurės snapelio
prisistatyti. Bet Zacharovas ir jam neleido:
— Atvykote vis tik. Eikite ten, darykite, kas jums pridera. . .
Ir vyriausiasis chirurgas, nežinodamas, kad Serpilinas jau
mirė, ir žodžius: „Darykite, kas jums pridera" tikriausiai supra­
tęs taip, kad jam teks daryti operaciją, ne nuėjo, o tekinas
nubėgo ten, į palapinę.
Zacharovas išsitraukė iš kišenės nosinę, stipriai, tarsi no­
rėdamas kažką nuo savęs nuplėšti, nusišluostė nosine veidą ir
apvalią žilą galvą, ir, vis dar tebelaikydamas ją rankoje, susi­
mąstė. Paskui, prisiminęs, kad jis be kepurės — kaip buvo nu­
siėmęs, taip ir paliko chirurginėje,— pasisuko į Sincovą:
— Kepurė tai ten liko. . .
 Sincovas nuėjo į palapinę ir, dar kartą pamatęs ant stalo
nuogą iki juosmens Serpilino kūną, prie kurio stovėjo pasi­
lenkęs vyriausiasis armijos chirurgas ir kažką kalbėjo kitam
chirurgui, ėmė ieškoti, kur kepurė. Ji gulėjo po stalu; niekas
nė nepastebėjo, kaip Zacharovui ji iškrito iš rankų.
— Ačiū,— pasakė Zacharovas, kai Sincovas atnešė jam ke­
purę, bet paėmęs neužsidėjo, o taip ir laikė rankoje.
Kol Sincovas buvo palapinėje, grįžo Prokudinas, ir Zacharovas
klausinėjo jį, kaip jis susirišo per raciją.
—- Pranešiau, neminėdamas vardo: prašau pasakyti Trečia­
jam, gydytojai konstatavo mirtį.
— O aną kartą, kai pranešei per radiją, kad sunkiai sužeis­
tas, sakei, kad Pirmasis? — paklausė Zacharovas.
— Taip.
— Jei vokiečiai pagavo ir sugretins, gali suprasti, kad nu­
kautas mūsų vadas,— tarė Zacharovas. Ir numojo ranka: — A,
dabar ne tas jiems rūpi!
— Dovanokite, draugas Karo tarybos nary,— pasakė Proku­
dinas,— pats suprantu. Bet. . . pasimečiau!
Zacharovas vėl mostelėjo ranka ir atsisuko į išėjusį iš chirur­
ginės palapinės korpuso vadą:
— Atsisveikinai?
— Atsisveikinau.
Iš Kirpičnikovo veido buvo matyti, kad jis sunkiai pergyve­
na tai, kas atsitiko. Gal būt, dar sunkiau dėl to, kad visa tai
atsitiko jo korpuso bare.
— Pats iš kur čia atvažiavai? — paklausė Zacharovas.
— Iš du šimtai antrosios, iš jų vadavietės.
— Kokia šiandien situacija?
— Paskutinė situacija — divizija susikliautė savo supamuoju
flangu su kaimynu. Dar vieną maišą užrišome, keturi iš ketu­
rių kilometrų. Bet vokietis nenusiramdė — nori prasimušti. Si­
tuacija aštri.
— Aišku,— pasakė Zacharovas.— Aš čia vyriausiojo chirurgo
paklausysiu, ką jis pasakys. O tu važiuok, nelauk, situacija
aštri. Grįšime vykdyti savo pareigų.
Pasakė, nesuprasi kam — lyg Kirpičnikovui, lyg pačiam sau.
Kirpičnikovui išvažiavus, Zacharovas atsigręžė į Prokudiną:
— Transporterį čia paliksime, o patys su tavim į armijos
štabą važiuosime dviem „viliukais". Privažiuok juos čia.
Iš palapinės išėjo vyriausiasis armijos chirurgas, ant mundu­
ro apsivilkęs chalatą, su balta kepuraite ant galvos. Zacharo­
vas pažiūrėjo į jį, tarsi stebėdamasis, kam jis taip išsipustė,
kam tai reikalinga, jei žmogus jau miręs.
 — Išvada teisinga, draugas Karo tarybos nary,— pasakė vy­
riausiasis chirurgas.— Sužeidimas bet kuriomis aplinkybėmis
mirtinas. Išgelbėti nebuvo galima. Galime tik patvirtinti ramia
sąžine.
— Tai ir patvirtinkite. Parašykite visa, kas reikalinga, kad
niekas kaltas neliktų, jei jau niekas nekaltas,— niūriai tarė
Zacharovas.— Viską parašykite, ataskaitos pareikalaus ir iš jū­
sų, ir iš mūsų. Jau tikriausiai skambina ten iš fronto ir iš
Maskvos. . . Eikite, rašykite.
Ir vėl pasiliko dviese su Sincovu.
Sukinėdamiesi tarp medžių, „viliukai" važiavo Į aikštelę prie
ligoninės palapinių.
— Mes važiuosime,— tarė Zacharovas.— O tu pasilik. Atsių­
sime kūno, dar nežinau ką, tur būt, autobusą. Transporterį tau
paliksime, su juo lydėsi. Kur — paskambinsime, kol jie čia vis­
ką aprašinės — nuspręsime. Tikriausiai iš karto į antrąjį ešelo­
ną. Į vadavietę kaipgi veši, ji ant ratų. . . Lydėk, kur bus įsa­
kyta, tokia jau tavo pareiga.
Zacharovas žengė prie „Viliuko“, bet Sincovas jį sulaikė:
— Draugas Karo tarybos nary, Gudkovas prašė leidmo ly­
dėti kūną iki vietos.
— Jis gi sužeistas! Jį čia, medsanbate, ir reikia palikti.
— Jis prašė,— pakartojo Sincovas, įdėdamas į šiuos žodžius
visą paties Gudkovo prašymo jėgą.
Zacharovas atsigręžė, pamatė Gudkovą su balta, parišta ant
krūtinės ranka ir pašaukė jį.
— Gudkovai!
Šis, nors ir su sužeista ranka, ne priėjo, o, kaip visuomet,
pribėgo ir sustojo per du žingsnius nuo Zacharovo.
Zacharovas norėjo pats paklausti jį, kaip jis jaučiasi ir ar
galįs važiuoti, bet, pamatęs Gudkovą ir ūmai prisiminęs,
kas buvo per tuos kelerius metus susiję ir su Gudkovu, ir su
Serpilinu, ir kaip jie važinėjo viena mašina, ir ką kalbėjo, ir
kaip buvo visa tai, ko daugiau nebebus, žengė prie jo ir,
užuot pasakęs tai, ką buvo ketinęs, pasakė:
— Kaipgi čia yra, Gudkovai?—pravirko, mostelėjo ranka,
nusigręžė, nuėjo prie „Viliuko“, įsėdo ir išvažiavo, pasisukęs
j šalį, taip, kad matėsi tik jo virpčiojantis nuo verksmo spran­
das.
O Sincovas, sumišusiu žvilgsniu palydėjęs nuvažiavusius „vi-
liukus“, pagalvojo, kad, nors vadas visą dieną atrodė netgi
linksmesnis kaip visada, būta šiandien tokios minutės, kai jį
aplankė mirties nuojauta.
 Tai buvo anksti rytą, kai jie tik išvažiavo iš vadavietės, dar
prieš susitinkant su Tania ir persikeliant per upę — dar prieš
viską. Išvažiavo ir kokia penkiolika minučių važiavo girios ty­
lumoje, ir Serpilinas, kiek atminė Sincovas, ne taip jau mė­
gęs klausytis dainų ir pats niekada nieko nedainavęs, staiga
ten, priekiniame pasėste, užniūniavo sau po nosim kažką pra­
tiso, keisto, su nesuprantamais žodžiais. Iš pradžių tylutėliai
niūniavo, o paskui atsigręžė ir su jam nebūdinga, kalta šypsena
tarė:
— Nuo tylumos, ar ką, prisiminiau mūsų totorišką lopšinę,
kurią motina kūdikystėje dainuodavo. Visos nemoku, o du pos­
melius prisiminiau.
Ir, vėl nusigręžęs, patraukė pečiais. Tarsi pats savimi ste­
bėdamasis, kad šita prisiminė, ir ne tik prisiminė, bet ir uždai­
navo, kitiems girdint.
,,O tai ir buvo mirties nuojauta",— pagalvojo Sincovas.

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Išėjo taip, kad Zacharovui tą dieną teko nuo pra­

džios iki galo daryti visa, ką tokiais atvejais tenka daryti mi­
rusiojo patikėtiniui.
Bet taip ir turėjo būti. Visi šie pomirtiniai rūpesčiai Zacha­
rovui buvo tik natūralus tęsinys to rūpinimosi, kurį jis jautė
Serpilinui, jam gyvam tebesant, ir į kurį jis žiūrėjo kaip į ne­
atskiriamą savo tarnybinio likimo dalį.
Armijos vado ir Karo tarybos nario santykiai — nors kiek­
vieno jų teisės ir pareigos neginčijamai surašytos ir patvir­
tintos visų aukščiausios valdžios nuostatais,— vis tiek reika­
las žmogiškas, o ne tik tarnybinis. Aiškinami tie santykiai daž­
niausiai tik tada, kai jie susiklosto blogai arba neteisingai. Kai
susiklosto gerai—neaiškinami. Tema — kas tu esi man ir kas
aš esu tau?—Serpilinas su Zacharovu per visą karo laiką, tur
būt, nė karto nesikalbėjo. Tačiau jei kas būtų paklausęs paties
Serpilino — jeigu nelaimė atsitiktų, kas būtų tavo patikėti­
nis?— jis tikriausiai būtų pasirinkęs Zacharovą, nors tokie
klausimai gyviems žmonėms užduodami retai, o mirusių klaus­
ti per vėlu. Ir pasirinkęs būtų ne dėl einamų pareigų, o dėl
artumo sau, nors tarp pareigų ir artumo šiuo atveju nebūta
prieštaravimo, atvirkščiai, būta ryšio.
Serpilinas dar pilietiniame kare įprato, kad pats artimiausias
žmogus tarnyboje, tai tas, kurį mintyse vadini savo komisaru.
Toks buvo pilietiniame kare Vasilijus Jakovlevičius Tolstiko-
 vas, žuvęs prie Caricino, tokie susiklostė šio karo pradžioje
santykiai su Šmakovu, o pastaruosius pusantrų metų — su
Zacharovu.
O kada per ilgus karinės tarnybos metus atsitikdavo taip,
kad tas, kuris atsidurdavo greta jo šiose pareigose, neatitiko
jo susidarytai „komisaro" sąvokai, tada, žinoma, artumo nebū­
davo ir negalėdavo būti, jau vien dėl to, kad žmogus, kuriam
žodis „komisaras" tinka kaip karvei balnas, nėra joks politinis
darbuotojas, o nelaimė darbe.
Kažkada pradžioje, dar pilietiniame kare, kitoniškai galėjo
pasisukti ir paties Serpilino likimas. Buvo kažkur jo, kariš­
kio, kelyje toji nepastebima šakuma, kai jis su savo pirmykš­
čiu karo felčerio mokslu ir partiniu stažu — nuo septynioliktųjų
metų pavasario — galėjo likimo, o tiksliau pasakius, partijos
valia nueiti anais metais ne į rikiuotę, o komisaro taku.
Ištarnavus ketvirtį amžiaus rikiuotėje, jau sunku beįsivaiz-
duoti save kokiame nors kitame vaidmenyje, bet širdies gi­
lumoj jis tarėsi gerai pažįstąs komisaro darbą, suprantąs jį,
ir, jei viskas būtų kitaip pakrypę, pats būtų su juo susidoro­
jęs. Ir, be abejo, tai irgi turėjo reikšmės artumui su Zacha­
rovu. f
Tiesioginių kalbų apie tą artumą Zacharovo atminty neliko,
bet visą laiką, kol jiedu tarnavo kartu, jis tvirtai žinojo: ne tik
tu supranti Serpilino darbą, bet ir Serpilinas supranta tavąjį,
ne tik tu pasitiki juo kaip pats savimi, bet ir jis tavimi —
taipogi.
Kiekvienas, kas yra patyręs sunkų artimo žmogaus netekimą
tarp nuolatinių tarnybinių reikalų užgriūties, žino, kad nieko
neveikti yra dar sunkiau.
Iš pradžių, pirmomis valandomis, rodosi, kad negalėsi iš­
tverti, kada tai viena, tai kita atplėšia tave nuo minčių apie
ką tik pasitraukusį iš gyvųjų tarpo žmogų. Rodosi, galva ir
širdis plyšta, negalėdamos suderinti to, kas išimtina, su tuo,
kas šiokiadieniška, to, kas įvyko, su tuo, ką tu vis tiek priva­
lai daryti. Ir tik paskui, praslinkus ilgokam laikui, imi suprasti,
kad viskas priešingai: rūpesčiai ir įsakymai, kuriuos tu davinė­
ja!, ir popieriai, kuriuos pasirašinėjai, ir kalbos su žmonėmis
apie visai kitus reikalus, pasirodo, kaip tik ir padėjo atlaikyti
pirmąjį sielvarto smūgį.
O reikalų Zacharovui buvo iki kaklo, nes operacija vystėsi
savo keliu ir armijai dar reikėjo užbaigti tai, kas pradėta: kuo
tvirčiau sugniaužti susitelkusią kiek į rytus nuo Minsko daugia­
tūkstantinę vokiečių masę, neleisti jai įsibėgėti, išvystyti greitį
ir ištrūkti iš žiedo.
 Visą dienos pabaigą iki gilios nakties tai reikalavo vis naujų
pastangų, patvarkymų, įsakymų, iškvietimų, skambinimiĮ tele­
fonu, šifruočių, pranešimų, atsakymų į klausimus iš aukščiau
ir atsakymų į klausimus iš apačios, pokalbių su korpusų ir di­
vizijų vadų pavaduotojais politiniams reikalams, su septintojo
skyriaus darbuotojais, nešančiais vis naujus vokiečių doku­
mentus.
Zacharovas visus tuos reikalus tvarkė ir kitas dienas. Bet
šiandien jam buvo sunkiau, negu visada, nes, be visų reikalų,
kurie tęsėsi vis tiek — gyvas būtų ar miręs Serpilinas,— atsira­
do dar ir kiti reikalai, susiję kaip tik su tuo, kad Serpilinas
pasitraukė iš gyvųjų tarpo.
Reikėjo ne tik žodžiu, bet ir raštu referuoti apie tai, kas
įvyko, fronto valovybei, kuri to reikalavo ir iš kurios, savo
ruožtu, to reikalavo Vyriausioji vadovybė, nes armijos vado
žuvimas pergalingai besibaigiančios operacijos įkarštyje — įvy­
kis nepaprastas.
Reikėjo perskaityti vyriausiojo chirurgo išvadą, prieš iš­
siunčiant ją toliau, iškviesti jį patį ir armijos medicininės da­
lies viršininką, ir duoti nurodymą, kaip ir kur vežti Serpilino
kūną. Ir kalbėti dėl karsto, kurį jau darė ten, užfrontėje, ir
apie laikiną paminklą, kurį, vis tiek kur būtų nuspręsta laidoti
Serpiliną, reikėjo iš karto pastatyti, ir apie laidotuvių tvarką
priklausomai nuo to, kur jos įvyks.
Armija — kaip žmogus — be galvos gyventi negali. Gydyto­
jai, konstatavę Serpilino mirtį, dar nebuvo pasitraukę ten, med-
sanbate, nuo operacinio stalo, o Boiko, laikinai prisiėmęs va­
dovavimą armijai, jau pasirašinėjo potvarkius ir įsakymus ne
kaip štabo viršininkas, o kaip einantis armijos vado pareigas.
Šiandien dar ne, o rytoj armijoje visi nuo viršaus iki apačios
vis vien sužinos apie buvusiojo vado žuvimą, ir teko galvoti,
kaip ir kokia forma apie tai pasakyti.
O dėl laidotuvių iki vėlyvo vakaro dar nebuvo nuspręsta.
Ir nors vilkinti šio reikalo kautynių metu negalima, šiandien
žuvo, ryt su juo atsisveikino, ir reikia kariauti toliau —
tai suprato visi, ne blogiau už kitus suprato ir Zacharovas,—
bet jų armijoje vadas žuvo pirmąkart, ir kilo įvairios nuomo­
nės: kaip ir kur laidoti?
Pats Zacharovas, žinąs, kad pirmasis Serpilino mūšis buvo
Mogiliove, sakė, kad Mogiliove reikia ir laidoti. Arba užmies­
tyje, kur jis anksčiau vadovavo pulkui, laikė gynybą, arba
centre, virš Dnepro pakrantės,— taipogi nebloga vieta.
 Visa tai Zacharovas buvo pasakęs dar dieną, kai paskambino
ir pranešė, kas įvyko, Lvovui. Lvovas neprieštaravo, bet liepė
išdėstyti raštu.
Batiukas, kuris netrukus paskambino pats ir klausinėjo Za-
charovą apie žuvimo detales, pasirodė esąs kitos nuomonės.
Jis pasakė, kad reikia iškelti pasiūlymą palaidoti Serpiliną
Minske, kadangi jo vadovaujamoji armija suvaidino didelį
vaidmenį ne tik Mogiliovo, o ir visoje Baltarusijos operacijo­
je. Operatyviniuose pranešimuose jau skelbiama, kad Minskas
laisvas, tai Minske jam ir dera gulėti! Jei būtų kariavęs pras­
čiau, jei būtų leidęs vokiečiams atsiplėšti nuo savęs — dabar
visą šią grupuotę. Minske būtų tekę pribaigti!
Visame tame, ką sakė Batiukas, buvo jaučiamas noras pa­
brėžti: nors patį Minską imti atiteko kitiems, bet ir jų frontas
čia suvaidino tokį vaidmenį, kad žuvęs šioje operacijoje ar­
mijos vadas turįs būti iškilmingai palaidotas Baltarusijos sos­
tinėje.
Ir nors Zacharovui nebuvo atėjusi anksčiau mintis palaidoti
Serpiliną Minske, dabar ji pasirodė jam teisinga — ir Serpili-
no, ir armijos, ir viso fronto atžvilgiu.
— Raportuosiu Vyriausiajai vadovybei,—pasakė Batiukas.—
Ir su baltarusiais susirišiu. Esu labiau negu tikras, kad jie pa­
rems.
Boiko pasirodė turįs savo nuomonę. Ir, kaip kad dažnai bū­
davo, ne tik skirtingą nuo kitų, bet ir netikėtą.
— Reikia per Maskvą, per užfrontės štabą, pranešti gimi­
nėms. Užklausti, ką jie mano. Vis dėlto tebėra gyvas jo tėvas
ir išlaikytinė anūkė. Kur benuspręstų laidoti, reikia pasiųsti
lėktuvą giminių parvežti, bent tėvo.
Zacharovas sutiko su Boiko ir apsiėmė pats tai atlikti: pa­
skambino oro laivyno armijos vadui ir paklausė: ar galėtų
jis išskirti „duglasą" reisui į Riazanę atvežti Serpilino tėvo ten,
kur laidos sūnų, sakysim į Mogiliovą? Oro armijos vadas pa­
žadėjo lėktuvą ir ėmė klausinėti smulkmenų, kaip žuvo Ser-
pilinas. Teko papasakoti dar ir jam.
Kur vis dėlto laidoti Serpiliną, nežinojo iki sutemstant. Jau
vienuoliktą valandą paskambino Lvovas ir staiga pasidomėjo,
ką mano daryti su asmens manta, asmens dokumentais ir, gali­
mas daiktas, Serpilino laiškais, kaip visa tai apiforminama? Za­
charovas atsakė, kad vėliau užsiimsiąs tuo pats, o rytoj rytą
pranešiąs. Tikėjosi, kad seksią prieštaravimai, bet Lvovas ne­
prieštaravo, pasakė: „Lauksiu."
Tada Zacharovas paklausė jį: ar nėra naujienų dėl laido­
tuvių?
 — Išsiunčiau šifruotų draugui Stalinui. Pranešiau abi mūsų
nuomones: Minskas ir Mogiliovas. Atsakymo kol kas neturiu.
Jei manote, kad jums greičiau bus atsakyta, kreipkitės savo
armijos vado laidotuvių klausimu kaip Karo tarybos narys.
Pats...
Pirmąjį momentą žodžiai dėl to, kam greičiau bus atsakyta,
pasirodė Zacharovui pasityčiojimu, bet paskui iš Lvovo tono
suprato, kad jis kažkodėl rimtai taip galvoja.
Baigęs kalbėti su Lvovu, Zacharovas susimąstė, paskui nu­
ėmė ragelį ir padarė tai, ko dar niekada nebuvo daręs: susi­
jungė su Maskva, ir, pasakęs savo užimamas pareigas, paprašė
referuoti draugui Semionovui — toks tuo metu buvo kodinis
Stalino pseudonimas,— kad prašo sujungti su juo.
Ragelį pakėlė ne Stalinas, o jo padėjėjas ir pasakė, kad
Stalinas užsiėmęs, bet, kai bus laisvas, jam bus pranešta apie
skambutį.
Zacharovas paaiškino, kad armijos Karo tarybos vardu jis
kreipiąsis į draugą Staliną, prašydamas leisti palaidoti žuvusį
šiandien, Minsko išvadavimo dieną, armijos vadą Baltarusijos
sostinėje, Minsko mieste.
Ir, tik padėjęs ragelį, susiprotėjo, kodėl Lvovas pasakė jam
„kreipkitės pats". Tikriausiai jų nuomonės su Batiuku nesutapo,
todėl Lvovas ir buvo priverstas išdėstyti šifruotėje abi nuo­
mones. Pamanė, jog negarbinga iš anksto paklausti Zacharovą,
ko jis dabar prašys: Minsko ar Mogiliovo, bet, tur būt, galvo­
jo, kad, kaip ir anksčiau, Mogiliovo. ..
Zacharovas nežinojo, gaus jis atsakymą ar ne ir koks bus
atsakymas, bet, tuojau pat po to užėjęs pas Boiko pasirašyti
suvestinio pranešimo, pasakė skambinęs Stalinui, kad Boiko
būtų apie tai informuotas ir neatsidurtų nepatogioj padėtyje,
jei būtų paklaustas.
Boiko nieko neatsakė, tik nepritariamai pakraipė galvą, ne­
nuslėpė to, kad nemėgstąs tokių skambinimų, apeinant nusta­
tytą tvarką.
Suvestinį pranešimą pasirašė — per dieną paimta dar ketu­
riasdešimt pabūklų, devyniolika tankų, du tūkstančiai septyni
šimtai belaisvių,— o parašai — ne trys, o du...
Zacharovas grįžo į savo būstą, ir kaip tik spėjo įeiti, prieš
paskambinant iš Maskvos. Stalino padėjėjas pasakė, kad drau­
gas Semionovas prašąs perduoti savo užuojautą Karo tarybai
ir armijos štabui, o jų asmeny visiems kareiviams, seržantams,
karininkams ir generolams ryšium su ištikimo Tėvynei kario,
armijos vado, generolo pulkininko Serpilino žuvimu ir praneša,
kad nutarta jį palaidoti su karine pagarba Maskvoje, Novo-
 Devices kapinėse, greta žmonos, ir dėl to jau duoti nurodymai
Maskvos miesto komendantui.
Stalino padėjėjas sakė viską iš eilės, taip, lyg kiekvienas
žodis būtų užrašytas ant popierėlio. Tur būt, taip ir buvo. Ir
Zacharovas, laikydamas kaire ranka ragelį, dešiniąja užrašinėjo
visa, ką girdėjo.
— Viską supratote? Ar pakartoti?
— Viską supratau,— pasakė Zacharovas,— pakartokite tik ka­
linį laipsnį.
— Generolas pulkininkas,— pakartojo padėjėjas. Ir jau kitu
balsu savais žodžiais paaiškino, kad šis laipsnis buvęs suteik­
tas Serpilinui šiandien rytą tarp kitų generolų.— Jūs to dar
nežinote, bet fronto vadovybę tai turėjo jau pasiekti.
Zacharovas padėjo ragelį. Vis dėlto jis įvyko, tas laipsnių
suteikimas! Prieš kelias dienas, išvadavus Mogiliovą, per poli­
tinę valdybą atėjo gandas, kad keliems jų fronto generolams
bus pakelti laipsniai. Bet paskui šis gandas apmirė, nepasitvir­
tino, ir Zacharovas manė, kad atidėta iki visos Baltarusijos iš­
vadavimo. Pasirodo, ne, neatidėta!
Apie save jis nieko negalvojo nei tada, nei dabar. Jis, kaip
politinis darbuotojas, greito pakėlimo nesitikėjo, o apie Boiko
pagalvojo: suteikė jam ar ne generolo leitenanto laipsnį. Ar
liks Boiko vėl tik einančiu armijos vado pareigas, ar šį kartą
kils aukščiau, taps armijos vadu? Generolo leitenanto laipsnio
suteikimas galėjo pastūmėti viską į priekį. O tai, Zacharovo
nuomone, būtų gera armijai.
Apie tai, kad Serpilinas taip ir nesužinojo apie generolo
pulkininko laipsnio suteikimą, kažkodėl dabar ir nepagalvota.
Pagalvota apie kitką, gyvenimiška, surišta su laidotuvėmis. Jei
paties Stalino duota tokia komanda, kūną jau rytoj rytą reikėjo
išsiųsti lėktuvu į Maskvą. Ir reikėjo, kad Serpilinas gulėtų
karste apvilktas forma, atitinkančia jo naująjį laipsnį. O kur
ir iš ko paimti antpečius? Visame fronte generolas pulkininkas
tėra vienas — Batiukas. Negi iš jo prašysi?
,,O pagaliau kodėl gi ne iš jo? — staiga pagalvojo Zacharo­
vas.— Kaip tik iš jo ir reikia prašyti — turi gi Batiukas atsar­
ginį kitelį su antpečiais. Ir nieko keisto šiame prašyme jis
neįžiūrės. Kam kam, o jam šia prasme nesvetima niekas, kas
žmogiška. Barabanovą, adjutantą, ant savo pečių iš apsupimo
tempė, ten, kur kiti tikrąjį tėvą būtų metę. O Serpilinui į pas­
kutinę kelionę aprengti savo antpečių pagailės? Net jeigu blo­
gu ženklu tai laikytų, vis tiek nepagailėtų..."
 Taip pagalvojęs, jis neatidėliodamas paskambino į fronto šta­
bą. Kitu metu būtų atrodžius smulkmena, o šią minutę svar­
bių svarbiausia.
Batiuko nebuvo vietoje.
— Išvažiavo pas jus,— pasakė budintis prie telefono Bara-
banovas.
„Vadinasi, vis dėlto ištrūko. Sakė, kad situacija neleidžianti.
Dabar, vadinasi, leido!" — pagalvojo Zacharovas, žinantis, kad
prieš kelias valandas į kaimyninės armijos užnugarį iš miškų
išėjo dar viena tritūkstantinė vokiečių grupė ir fronto štabas
griebėsi skubių priemonių, kad ji nesuspėtų pridaryti eibių.
— Klausyk, Barabanovai, — tarė jis. — Ar vadas atsarginius
antpečius turi?
— Turi,— atsakė Barabanovas po pauzės, kurios reikšmės
Zacharovas tada nesuprato.
Zacharovas pradėjo aiškinti, bet, pasirodo, Barabanovas jau
žinojo apie įsaką!
— Aš žinau, kam,— pasakė jis.
— Padaryk savo atsakomybe, — tarė Zacharovas, — pasiųsk
tuos antpečius per ką nors pas mus į užnugario štabą. Kad per
naktį prie kitelio prisiūtų. O vadui pasakyk, kad aš liepiau.
— Nereikės ir sakyt, draugas generole! Kas čia tokio? Prie­
šingai, kvailiu mane pavadintų, jei taip nepadaryčiau.
— Tai daryk.— Zacharovas padėjo ragelį, tuojau pat jį vėl
pakėlė ir paskambino Boiko apie nutarimą laidoti Serpiliną
Maskvoje, Novo-Devičės kapinėse.
— Ką išskirsime nuo armijos Karo tarybos?—paklausė Boi­
ko.— Nei jūs, nei aš dėl situacijos negalėsime rytoj vykti.
— Tegu frontas sprendžia. Man rodos, jei patys negalime,
reikia Kuzmičių pasiųsti. Vado pavaduotojas, generolas leite­
nantas. ..
— Ir aš taip galvojau,— tarė Boiko.— Bet kol kas savo pa­
siūlymo nepiršime. Fronto vadas atvažiuos — išspręsime klausi­
mą čia.
Pasirodo, Boiko jau žinojo, kad Batiukas važiuoja pas juos.
Vos tik Zacharovas baigė kalbėti su Boiko, paskambino Lvo­
vas. Paklausė be įžangos:
— Jums pranešė apie nutarimą?
— Pranešė.
— Aš išsiunčiau paliepimą į oro armiją,— tarė Lvovas.—
Lygiai dešimtą Mogiliovo aerodrome bus paruoštas lėktuvas.
— Aišku.— Zacharovas laukė, ar nepridurs ko nors Lvovas.
Bet Lvovas nieko nepridūrė.
 Ir Zacharovui iškilo atmintyje pokalbis su Serpilinu apie
Lvovą, ką tik padėjusį dabar ragelį.
Žmonės kare vienas su kitu daug nekalba. Ir laikas nelei­
džia, ir padėtis netinkama, o žiūrėk, staiga tokį dalyką pasakys,
kad aiktelėsi, nesitikėjęs išgirsti.
Tuomet, aną vakarą prieš puolimą, grįžo iš priešakinių linijų
ir ėmė kalbėti apie artilerijos tiekimą, apie tai, kiek šovinių
teks iškrauti tiesiai ant grunto artilerijos pozicijų rajone, nes,
jei dėsi juos toli užnugaryje, tai, greitai žengiant į priekį, ne­
suspėsi paduoti, kur reikia. Ir staiga Serpilinas pasakė:
— Kai žygiuosim į priekį, visai galimas daiktas, kad Mo­
giliovo apylinkėse ir toliau rasime savo prieškarinius sandė­
lius. ..
Ir ėmė po to pasakoti, kaip vaikštinėjęs Archangelskojės par­
ko takeliais su kitu rekonvalescentu, intendantinės tarnybos
generolu, ir kaip šis užsiminęs apie Lvovą—jog kai mes karo
pradžioje, traukdamiesi netekome vakarinėse apygardose daug
ginklų sandėlių, ypač šautuvų ir kulkosvaidžių, tai atsitikę iš
dalies dėl Lvovo kaltės...
Keturiasdešimtaisiais metais Lvovas parašęs paaiškinamąjį
raštą prieš kai kurių kariškių pasiūlymus dėl šaudmenų ir
ginklų sandėliavimo gilesniame užnugaryje ir suteikęs šiame
rašte klausimui politinę reikšmę: įrodinėjęs, kad siekimas san­
dėliuoti giliame užnugaryje esą surištas su defetistinėmis nuo­
taikomis, ir, priešingai, kėlęs pasiūlymą sandėliuoti visa tai
arčiau sienos, kad karo atveju papildomi pervežimai neužgai-
šintų mūsų puolimo. Zacharovas, išgirdęs apie tai, tik kriokte­
lėjo iš pykčio. O Serpilinas netikėtai jam pasakė:
— Reikia pripažinti, kad logikos jo turėta: jei esi įsitikinęs,
kad nuo pirmosios dienos pulsime svetima teritorija,— vadinasi,
reikia ir sandėlius turėti artėliau, nes paskui vešk viską nuo
Uralo! Jei šią logiką laikysi pagrindu, jis savaip buvo teisus.
— Jis buvo teisus, o kas gi neteisus? — paklausė Zacharovas.
— O tai jau sudėtingesnis klausimas, kas neteisus,— pasakė
tada Serpilinas.— Kaip vėliau karas parodė, visi mes elgėmės
neteisingai. Daug kur — kaip dabar pagalvoju — kitaip būčiau
kariavęs!
— Ką reiškia „visi"? — atkirto Zacharovas.— Sakykim, kon­
krečiai tu, jei, tau dalyvaujant, būtų svarstoma, už ką būtum
balsą davęs?
— Žiūrint kada,— tarė Serpilinas.— Dabar, kai žinome karo
eigą, be abejo, pabalsuočiau neklaidingai. O tada, kai dar ne-
numatėme karo eigos, nežinau. Greičiausiai, remdamasis savo
nuovoka apie priešo jėgas, dėl sandėlių išdėstymo būčiau sto­
vėjęs už aukso vidurį. O apskritai paėmus, kas jį žino. .. Kai
atgaliniu protu galvoji, turi stengtis būti teisingas ne tik savo,
bet ir kitų atžvilgiu.
„Tai tiesa, — pagalvojo Zacharovas apie Serpiliną.— Tu tai
visada stengeisi būti teisingas kitiems, ne tik sau."
Ir mintyse pamatė ten, kitame telefono laido gale, ką tik
kalbėjusį su juo Lvovą, jo trikampį veidą. Ir pagalvojo, kad
dabar, Serpilinui žuvus, Lvovui pereisiąs noras perkelti jį, Za-
charovą, iš šios armijos į kitą. Dabar nebesą reikalo! To, su
kuriuo jis, Zacharovas, Lvovo nuomone, buvo susigiedojęs, jau
nebėra. Baigėsi bendra giesmelė!
Lvovo pranešimas apie lėktuvą reikalavo nedelsiamų veiks­
mų, ir Zacharovas ėmė veikti. Paskambino visiems, kam reikė­
jo, kad ryt dešimtą karstas su Serpilino kūnu turi būti prista­
tytas prie išskrendančio į Maskvą lėktuvo. Pranešė užfrontės
štabo viršininkui, kuris betarpiškai tvarkė visa šita, kad bus
atvežti generolo pulkininko antpečiai ir kad reikės juos prisiūti
prie velionio kitelio. Įsakė atsiųsti čionai į vadavietę Sincovą
ir ėmė aiškintis, ar grįžo iš priešakinių pozicijų Kuzmičius. Pa­
sirodo, dar negrįžo. Liepė greičiau surasti ir pasakyti, kad va­
žiuotų, mat, Kuzmičius turėjo įprotį nakvoti dalyse, mėgo šita.
Ir, atlikęs visa, kas buvo reikalinga, vėl grįžo prie tos min­
ties, kurią pats buvo nutraukęs, prie minties, kad Serpilinas —
teisingas žmogus. Dar nepriprato galvoti apie jį — „buvo“, vis
dar galvojo esamuoju laiku. Žinoma, kaip kiekvienas pripratęs
prie valdžios žmogus, Serpilinas nemėgo, kai kas nors staiga
būdavo daroma prieš jo ketinimus. Ir, jei tik ta jo valdžia jam
leisdavo perdirbti saviškai, perdirbdavo ir per svetimą savi­
meilę sugebėdavo peržengti be svyravimų. Tačiau pripratimas
prie valdžios neužgesino jame teisingumo jausmo. Nemanė, kad
visada yra teisus todėl, kad valdžia jo rankose. Laužė pavaldi­
nių pasipriešinimą ir lenkė saviškai tik tada, kai būdavo iš
tiesų tikras, kad yra teisus. O antra vertus, jei būdavo tikras
savo teisumu, išnaudodavo kiekvieną prieinamą galimybę įro­
dyti savo teisumą tiems, kas buvo aukščiau jo. Tame ir buvo
jo jėga.
„Taip, tame ir buvo jo jėga",— tarsi kažkam įrodinėdamas
šita, dar sykį mintyse pakartojo Zacharovas. O tas, kuris pats
lenkia tik todėl, kad turi valdžią, tas ir pats lengvai linksta,
kai tik jį iš aukštesnės pakopėlės paspaudžia. Tokiame žmoguje
ne jėga, o sunkumas: kiek ant jo iš viršaus padės, tiek jis ir
perduos žemyn.
O Serpilinas — žmogus stiprus, bet ne sunkus.
 Zacharovas vėl iš įpratimo pagalvojo apie Serpiliną esamuoju
laiku — kaip apie gyvą.
Vyriausiasis chirurgas, kai buvo atvažiavęs, rodė skeveldrą,
kuri užmušė Serpiliną, kaip sakoma, pridėjo prie bylos, bet
pradžioje parodė. Pasirodo, ši skeveldra po to, kai užmušė Ser­
piliną ir sužalojo pirštus Gudkovui, nukrito „Viliuke" ant grin­
dų; padarė visa, ką pajėgė, ir nukrito,— štai ir viskas, ko pri­
reikė, kad armija netektų vado.
Zacharovas vėl prisiminė Serpilino veidą, kažkaip nepatogiai
pasuktą į jį ten, ant stalo, ir pagalvojo, kad tame veide buvo
tokia išraiška, lyg Serpilinas taip ir nesuspėjo pastebėti, kas
su juo įvyko.
Kitiems jo mirtis — tai mirtis žmogaus, kuris žuvo nesuspė­
jęs užbaigti iki galo paties svarbiausio gyvenime darbo. Bet
jei jis pats nesuspėjo šito suvokti, nesuspėjo suprasti, kad jis
užmuštas,— gal būt, jam pačiam tai ir yra visų laimingiausia
mirtis. Jei galima pasakyti, kad mirtis laiminga. Apie bet ko­
kią mirtį apskritai.
Zacharovas prisiminė, kaip Serpilinas dar šiandien rytą, prieš
mirtį, juokdamasis sakė jam: „Žiūrėk, Konstantinai Prokofje-
vičiau, skrisdamas „U-2“, saugok minkštąją kūno dalį, mat, vo­
kiečiai iš apačios taiko į labiausiai beginklę vyresnybės vietą,
kai ji skrenda ,,rus-faneriu". Jiems duota tokia instrukcija!"
Apie pavojų negalvojo ir paskutinį kartą pasijuokė iš jo.
O pats paskutinis dalykas, kuris jį nudžiugino, tai buvo ži­
nia apie Minską, kad mūšiai vyksta miesto pakraščiuose. O dau­
giau jau nieko nebeišgirs ir nesužinos to, ką žinosime mes.
Nors, kaip ir visi kiti žmonės, jis galvojo ne tik apie tai, kas
bus kare, bet ir apie tai, kas bus, jam pasibaigus... Net ir iš
atminties išsprūdo, kuria proga jis neseniai pasakė:
— Reikia ir po karo gyventi garbingai. Kare mes, nežiūrint
visų trūkumų, vis tik garbingai gyvename. Reikia ir po karo
ne blogiau gyventi.
Pasakė, žinoma, ne ta prasme, kad gyventi po karo būtų blo­
giau, negu jam vykstant. Po karo gyvensime daug geriau. Kas
per klausimas? Pasakė apie save, kaip pačiam po karo gyventi,
neprarandant to, su kuo gyventa kare. „Kad bet kuriuo mo­
mentu, kada tik bus lemta, numiręs, prieš savo komunistinį die­
vą švarus būtum“,— netikėtai prisiminė Zacharovas ne Serpi­
lino, o Kuzmičiaus žodžius, pasakytus, kita proga ir apie kitą
žmogų. Bet dabar rodėsi, kad apie Serpiliną.
Kodėl gi vis dėlto nutarta laidoti Maskvoje?
Anksčiau Zacharovas negalvojo apie tai. Rūpinosi tik, kad
būtų padaryta visa, kas būtina šiam nurodymui įvykdyti. O da­
 bar pagalvojo. Ir prisiminė, kaip tai buvo pasakyta: „Novo-
Devičės kapinėse, greta žmonos." Ne tik buvo perduotas Stalino
nutarimas, o būtent jo žodžiai, tie patys, kuriuos jis ištarė.
Niekas kitas, be jo, šių žodžių nebūtų ištaręs. Ne Mogiliove
ir ne Minske, o Maskvoje, Novo-Devičės kapinėse, greta žmo­
nos. Gal būt, kaip tik dėl šito. Vadinasi, Stalinas iš kažkur
žinojo, kad Serpilinas prieš pusantrų metų palaidojo ten savo
žmoną, arba kas nors painformavo apie tai, kada Stalinui buvo
referuojama apie Serpilino mirtį, o jis, galimas daiktas, pasitei­
ravo apie gimines, norėjo sutvarkyti klausimą dėl pensijos ar
dar dėl ko nors. Kas galėjo ten, Maskvoje, pasakyti Stalinui,
kad Serpilinas prieš pusantrų metų buvo atvažiavęs laidoti savo
žmonos? Iš gerai ir seniai pažįstančių Serpiliną žmonių ten,
Genštabe, Maskvoje dabar nieko nebėra. Ivanas Aleksejevičius,
jo senas bičiulis iš pilietinio karo laikų, jau seniai nebe Mask­
voje, iš stratego virto praktiku, suformavo keturiasdešimt tre­
čiaisiais metais tankų armiją ir vadovauja jai. O daugiau Ser­
pilino artimų draugų Maskvoje kaip ir nėra. Na, bet Stalinas,
jei panorės sužinoti, turi galimybę sužinoti visa, kas jam rei­
kalinga. Referuojant jam, galėjo būt ir apie žmonos mirtį
pasakyta, o galėjo būti pasakyta ir apie tą moterį gydytoją,
apie kurią Serpilinas neseniai pasakojo.
„Apie ją galėjo būti pasakyta, o palaidoti liepta Novo-Devi­
čės kapinėse, greta žmonos." Mintyse surišęs viena su kitu,
Zacharovas nusprendė, kad viskas galėjo turėti reikšmės, net­
gi ir tai.
Pastaruoju metu iš eilės požymių justi, kad Stalinas jau pra­
dėjo galvoti, kas bus po karo su tais, kurie nuo senų šeimų
atitrūko, o fronte naujas sukūrė. Karas ne tik mirtimis, bet ir
išsiskyrimais daug šeimų palaužė. Kaip po karo: laužti iki galo
ar taisyti? Ir iš šeimos įstatymo projekto, kuris neseniai buvo
atspausdintas laikraščiuose, atrodo, kad ten, viršuje, esama
nusiteikimo taisyti, o ne laužti iki galo, nepaisant asmeninių
norų.
Serpilino tai neliečia, jam taisyti seniai nėra ko. Ir vis dėlto
Zacharovui rodėsi, kad nusiteikimas ten, viršuje, turėjo bendro
su perskaitytais telefonu Stalino žodžiais: „Novo-Devičės kapi­
nėse, greta žmonos".
Zacharovas vėl pagalvojo apie moterį, iš kurios, Serpilinas
sakė, gaunąs laiškus iš kito fronto. Reikės surinkti ir nusiųsti
jai atgal tuos laiškus. Kad nevaikščiotų po rankas. Moteris,
sprendžiant iš Serpilino žodžių, nusipelno pagarbos. Ir ne tokia
jau jauna — vyresnysis sūnus fronte. Kad ir labai sunku, teks
pačiam jai parašyti.
 Ir kaip Serpilino draugas, ir kaip Karo tarybos narys, Zacha-
rovas geriau, nei kas kitas, žinojo, kad Stalinas kelis kartus
pats nusprendė Serpilino likimą. Stalinas prieš pat karą, se­
niems Serpilino draugams prašant, davė nurodymą surasti jį
ten, kur jis tuo metu buvo, ir grąžinti į armiją. Stalinas ketu­
riasdešimt pirmųjų metų rudenį, gavęs Serpilino laišką iš li­
goninės, įsakė ne nukreipti jį su pagydyta žaizda į rezervų ap­
mokymą, o duoti diviziją ir pasiųsti į frontą. Stalinas išsikvietė
jį pas save po Stalingrado, ryšium su jo laišku apie Grinko, ir
paskyrė vadovauti armijai ir neleido pašalinti vėliau, po isto­
rijos su Pikinu. Ir prieš šią operaciją vėl paliko vadovauti ar­
mijai, nusprendė kitaip, negu buvo siūlęs Lvovas, o kad Lvovas
rašė Stalinui, Zacharovas neabejojo.
Taip jau susiklostė Serpilino gyvenimas, kad jis dėl susidė­
jusių aplinkybių buvo visąlaik sekamas Stalino. Stalinas pats
lėmė jo likimą, pats jį tvarkė. Dar šiandien rytą, pasirašydamas
įsaką dėl karinių laipsnių suteikimo, paskutinį kartą patvarkė
jo likimą, jam gyvam tebesant. Patvarkė ir dabar, po mirties,
įsakydamas palaidoti Maskvoje, greta teisėtos žmonos. To ne­
pasakė Stalino padėjėjas, kai persakė jo žodžius telefonu. „Tei­
sėtos",— pagalvojo jau dabar pats Zacharovas.
Kad padėjėjas taip greitai paskambino Zacharovui po jo
skambučio, buvo įrodymas, kokį didelį dėmesį visam įvykiui
skyrė pats Stalinas, tuo labiau kad jis ir anksčiau palankiai
žiūrėjo į Serpiliną ir darė jam gyvenime vien tik gera.
Pagalvojęs: „Vien tik gera", Zacharovas pajuto, kad kažkas
užsikabino už šios minties, sutrukdė jai sklandžiai praeiti paskui
visas kitas. Ir tas „kažkas" buvo prisiminimas to, kaip Stalinas
liepė surasti jį ir grąžinti į armiją. Tas „kažkas" buvo taipogi
susieta su Stalinu ir trukdė galvoti vien tik apie gera. Ir jei
Zacharovas būtų žinojęs daugiau, negu jis žinojo, ir būtų ga­
lėjęs giliau susimąstyti dėl to „kažko", jo mintis tikriausiai bū­
tų netekusi savo išganingo tiesumo ir šviesos. Bet jis nesusi­
mąstė, o tik sekundę stabtelėjo prieš kažką nematoma ir ne­
suprantama. Ir jo mintis paliko tokia, kokia ir buvo pačioje
pradžioje,— kad Stalinas darė Serpilinui vien tik gera.
Įėjo adjutantas ir pasakė, kad į armiją atvažiavo fronto va­
das ir yra pas Boiko.
„Jeigu manęs nepakvietė, vadinasi, nori iš pradžių pasikal­
bėti be liudininkų su Boiko",— pagalvojo truputį užsigavęs Za­
charovas.
Tuoj po adjutanto užėjo Bastriukovas, teisybę sakant, be bū­
tino reikalo; susigalvojo reikalą, kad galėtų gauti progą pasa­
kyti, jog sugrįžo iš priešakinių pozicijų ir buvo ten apšaudo­
mas. Gal ir taip—ko tik nebūna! Bet kaip pačias paskutines
naujienas atnešė tai, ką Zacharovas žinojo ir be jo, dar dieną.
Akių neapdūmė, bet sugaišino.
Po jo užėjo armijos laikraščio redaktorius. Zacharovas ne­
ypatingai tesikišo j jo reikalus, leido galvoti jam pačiam, bet
šiandien norėjo pažiūrėti straipsnį, kurį buvo prašęs paruošti.
Nesilpninant neapykantos priešui, reikėjo kartu pabrėžti, kad
imti jį į nelaisvę, ir kuo daugiau — naudingas dalykas, be to, už
tai nešykštima apdovanojimų. Užvakar kartu su Serpilinu juo­
du klausėsi, kaip samprotavo šiuo klausimu darbui priešo ka­
riuomenės eilėse skyriaus viršininkas.
Straipsnyje buvo kalbama apie ypač sėkmingo nelaisvėn pa­
ėmimo faktus ir apie apdovanojimą pasižymėjusių kareivių,
seržantų ir karininkų. Peržiūrėjęs jį, Zacharovas vėl prisiminė
Serpiliną, su kuriuo sėdint, jam tada kilo mintis išspausdinti
tokį straipsnį, ir tylėdamas grąžino korektūros skiltis redakto­
riui, linktelėjęs galvą, kad viskas tvarkoj.
Redaktorius delsė, suprasdamas, kad armijos laikraštyje ne­
galės būti ir nebus spausdinamas pranešimas apie armijos vado
žuvimą, bet vis dėlto klausiamai pažvelgė į Zacharovą: negi
taip nieko ir neduosime savo laikraštyje? Redaktorius prieš ka­
rą nebuvo tarnavęs kariuomenėje, ir jo logika kai kuriais at­
vejais būdavo dar civilinė.
Zacharovas suprato jo nebylų klausimą ir tylėdamas pakrai­
pė galvą: eik ir neliesk šios temos, be tavęs širdis plyšta.
Redaktorius išėjo, o Boiko paskambino telefonu. Zacharovas
pamanė, kad reikia eiti pas Batiuką, bet pasirodė, atvirkščiai.
— Konstantinai Prokofjevičiau, vadas pas jus nuėjo.
„Štai kaip! Ir su manim taip pat nori be liudininkų. Su juo,
su manim, o paskui gal kartu?”—pagalvojo Zacharovas ir iš­
ėjo pasitikti Batiuko.
Eiti nuo Boiko — keli žingsniai. Ilgiau į „Viliuką" įlipti ir
išlipti. Naktis buvo tamsi; adjutantas — ne Barabanovas, o ant­
rasis— ėjo greta Batiuko, laikydamas žibintuvėlį.
— Zacharovai! — šūktelėjo Batiukas prisiartindamas.
— Aš, draugas vade.
Batiukas ištiesė jam tamsoje savo sunkią ranką ir tarė:
— Eime pas tave trobon. O tu pasilik, pakvėpuok grynu
oru,— pasisuko jis į adjutantą.
Srovė iš motoro buvo gera, ir, kai Batiukas tarė: „Sėskim"—
ir pirmas sudribo ant suolo priešais, Zacharovas šviesoje galėjo
gerai įžiūrėti jo veidą. Pailsęs veidas žmogaus, pirmąkart pri-
sėdusio po sunkaus darbo. „Taip, darbas buvo sunkus. Buvo
 ir lieka",— žvelgdamas į Baliuką, pagalvojo Zacharovas, ir ne
tik apie jį vieną.
Baliukas sėdėjo, parėmęs kumščiu savo sunkų, pailsusį vei­
dą. Kaip sėdo, kaip atrėmė alkūnę į stalą, o smakrą įgrūdo
į kumštį, taip ir sėdėjo tylėdamas, tartum kaupdamas jėgas.
— Guli kaip gyvas,— po ilgos tylos pasakė Baliukas ir pa­
traukė pečiais, lyg stebėdamasis savo paties žodžiais. Zacharo­
vas taip pat nustebo, bet ne tuo, kas buvo pasakyta, o tuo, kad
Batiukas pakeliui pas juos, nieko neįspėjęs, dar užvažiavo
į Terebenkas, į užfrontės štabą, atsisveikinti su Serpilinu.
— Tu tai jau atsisveikinai, o aš ne. Ir rytoj laiko nebus. Vis
dėlto per daug jūs leisdavote jam važinėti, teisingai man Boiko
pasakė!
„Pasakė vis dėlto! To ir reikėjo iš jo tikėtis. Sakė pačiam
Serpilinui, sakė jam gyvam esant, pasakė ir mirus. Tame ir
yra jo nepalenkiamas charakteris. Susigyvensime, bet bus ne­
lengva",— pagalvojo Zacharovas apie save .ir Boiko, lyg šis jau
būtų paskirtas armijos vadu vietoj Serpilino.
O balsu atraportavo, kad pats apklausęs visus, kurie tuo
metu kartu buvo. Visi vienu balsu tvirtina: atsitiktinumas! Kaip
tik šioje išvykoje jokios rizikos nebuvo. Važiavo iš korpuso
į korpusą aplinkiniu keliu, kuris nebuvo vokiečių apšaudomas
nė viename bare.
— Šitą aš jau girdėjau,— nutraukė Batiukas.— Taip ir būna
kare. Rizikuoja iš eilės metus, antrus, trečius — ir nieko. O
paskui susyk viskas atsiliepia. Negaliu susitaikyti, kad tokio
armijos vado netekau! Jis padarė šioje operacijoje daugiau nei
kas kitas, o net iki Minsko nepriėjo, nepamatė savo pastangų
vaisių! Iškėliau klausimą, kad jis Minske būtų palaidotas, to
jis nusipelnė. Gal ir būtų sutikę, bet,— jis apmaudžiai susirau­
kė,— kur iš karto dvi nuomonės, nė viena nepraeina. Aš — kad
Minske, o Lvovas užsispyrė — Mogiliove. Minske, girdi, „per
daug"! Žmogus numirė, o jis vis dar matuoja savo masteliais,
bijo peraukštinti. Aš jau nebesusilaikiau, paklausiau: kas jūs,
graborius, ar ką, grabą jam matuojate? Nuleido negirdomis,
bet vis tiek liko užsispyręs.
Batiukas kalbėjo apie Lvovą ne taip, kaip dera prie paval­
dinių, bet, matyt, ne iškvietęs pas save Zacharovą, o, priešin­
gai, pats pas jį atėjęs, jis jautėsi dabar lyg ne tarnyboje ir
kalbėjo draugiškai.
— Na, o kur dvi nuomonės iš apačios, trečioji — iš viršaus! ..
Boiko siūlo Kuzmičių palydovu nuo armijos paskirti, kaip tu
žiūri?
— Taip pat, kaip ir jis.
 — Taip ir padarysime,— tarė Batiukas.— Pavėsime jam, kad
ir frontui atstovautų kartu su politinės valdybos viršininko pa­
vaduotoju. Kito tokiu pat laipsniu, kaip jis, dabar negalima
atitraukti. Telydi savo armijos vadą. Anas jį pasiėmė iš Mask­
vos į čia, tegu dabar šis jį iki Maskvos lydi. Sugrįš, nuspręsi­
me, kaip toliau. Jei Boiko armijos vadu patvirtins — per senas
būti jo pavaduotoju, tėvu būti tinka.
Tai taręs, Batiukas pakėlė akis į Zacharovą. Iš to, ką jis pa­
sakė apie Boiko, galėjai spręsti, kad jis jau nusprendė prašyti
Maskvą patvirtinti Boiko armijos vadu. Bet, nors jau nutarė,
klausiamas žvilgsnis reiškė, kad, sąžinei nuraminti, jis norįs
žinoti Zacharovo nuomonę.
— Generolo leitenanto laipsnį gavo,— pridūrė Batiukas apie
Boiko, tarsi ir tuo paremdamas savo sprendimo teisingumą.
Zacharovas pasakė, ką galvojo: Boiko galima ir reikia iš­
kelti armijos vadu. Nors esama ne tik „už", bet ir „prieš".
„Už"—tai, kad jis yra puikus armijos štabo viršininkas, štabo
darbe pasirodė ne silpniau, o, gal būt, netgi geriau už Serpili-
ną, kai šis buvo tame vaidmenyje prie Stalingrado.
— Lyginti negalima,— nutraukė Batiukas.— Nuo to laiko vi­
si proto įgavo. Daugelio nebepažinsi!
Zacharovas pridūrė dar vieną „už": prieš puolimą eidamas
armijos vado pareigas, Boiko gerai su jomis susidorojo; visi —
nuo viršaus iki apačios — pajuto, kad nuolaidžiavimo gali ne­
laukti, kad išreikalauti moka.
„Prieš“, Zacharovo požiūriu, buvo tai, kad Boiko mažai tęva-
žinėja, nesistengia būti kariuomenės tankmėje. Laikosi principo,
kad išvykos į kariuomenę turinčios būti kaip galima retesnės,
kad vadovavimas moderniškoms kautynėms pastoviai reika­
laująs būti vadavietėje. Todėl nors armijoje Boiko gerbiamas ir
žinoma, kad jo ranka kieta, bet pats jis pažįstamas labiau iš
balso, per telefoną, negu iš veido.
—■ Šitą pataisysime,— tarė Batiukas.— Pareikalausime buvoti
kariuomenėje. Apie savo teorijas tegu po karo akademijose
knygas rašo. Toks dalykas pataisomas, jei ne bailys.
— Kas ne, tai ne,— pasakė Zacharovas.— Kai nevažinėja, tai
iš principo.
— Pristatysime,— pasakė Batiukas.— O prieš tave, žinai, tu­
riu skundą dėl bailumo. Iš Lvovo.
Zacharovas nustebo. Ko ko, o tokio skundo prieš save iš Lvo­
vo nelaukė.
Batiukas nusišypsojo, patenkintas jo nustebimu.
— Ne apie tavo bailumą, tavasis bailumas žinomas, o dėl
Bastriukovo. Sako: „Zacharovas neprincipingai elgėsi: pats ži-
 bojo, kad Bastriukovas bailys, o man nepranešė." O aš jam
sakau: „Čia, Uja Borisovičiau, mudu abu su Zacharovu atsa­
kingi. Bastriukovas, dar man esant, buvo armijoje, abu žinojo­
me, kad jo narsumas per kraštus nesilieja. Bet, kita vertus,
kurgi tokius dėti? Tuos, kas narsus — po kulkom, o tuos, ku­
rių pakinkliai silpni — į užfrontę nurašinėti, ar ką? Norime to
ar nenorime, o tam tikra dalis silpnakinklių yra visose parei­
gybėse. Nieko nepadarysi. Reikia tik žinoti, iš ko ir ko galima
laukti. Antai mes apie Bastriukovą žinojome, koks jis, ir gy­
venome be ypatingų įvykių, o jūs nežinojote. O kad pats su­
žinojote, o ne iš Zacharovo, taip pat, manau, teisinga iš jo pu­
sės! Taip ir atrėžiau. Tave visada užstosiu, bet Bastriukovo, ma­
nau, šiomis dienomis neteksi.
— Ačiū, Ivanai Kapitonovičiau.
— Už ką — už tai, kad Bastriukovo neteksi? — nusišypsojo
Batiukas.— Už tai ne man, o Lvovui dėkok. O mane pasveikink.
Armijos generolo laipsnį gavau.
— Sveikinu!
■— Ačiū. Visus tris vieną dieną. Ir mane, ir Boiko, ir velio­
nį. Šimtas jį žino, kodėl taip? Antai žuvo žmogus, galvoji apie
jį ir apie save, ir rodos, būtų pats laikas prisiminti, ką jam
esi gero padaręs,— juo labiau kad yra kas. Ne! Stovėjau ten
prie jo, žiūrėjau, ir įlindo atmintin, kaip buvau tada atvažiavęs
šiaurėliau Stalingrado pas jį į diviziją, kada jis pralaužti vokie­
čių neįstengė, ir vanojau jį taip, kad dar kiek — ir, rodosi, nu­
šovęs ar sumušęs būčiau. O jis stovėjo ir tylėjo, nė žodžio
nesakė. Baltesnis, nei dabar karste.. . Prisiminiau — ir lyg kaltas
pasijutau prieš jį. Kodėl mes prieš mirusius jaučiamės kalti,
sakyk, a, Zacharovai?
— Tur būt, todėl, kad jau nieko gero jiems padaryti nega­
lime.
— Gal ir taip. O gal būt, stačiai todėl, kad jie mirę, o mes
gyvi, o ne atvirkščiai.— Batiukas atsistojo.— Eime pas Boiko.
Aš jau sakiau jam, kad paskubom vakariene pavaišintų. O ko
nebėra gyvo, paminėsime, ir naujus antpečius aplaistysime. Ir
nevalgęs esu nuo pat ryto. Kas bebūtų, o valgyti žmogus nori.
Po trumpos vakarienės, kada išlydėjo Batiuką, o Boiko su­
grįžo į štabą dar kažko baigti — kaip jis pasakė — nebaigto, Za-
charovas nuėjo į tuščią Serpilino trobą.
„Dar tik vakar persikėlėme, o šiandien jau namai be šeimi­
ninko",— pagalvojo Zacharovas, įžengdamas į trobą, kur, sė­
dėdamas ant taburetės, padėjęs galvą ant stalo, jo laukdamas,
miegojo Sincovas.
 Zacharovas sėdo už stalo į Serpilino vietą ir, liepęs Sincovui
atsisėsti priešais, pasakė, kad laidotuvės įvyksiančios Maskvo­
je, Novo-Devičės kapinėse; jų armijai atstovausiąs generolas
Kuzmičius, o Sincovas tesiruošia išskristi kartu su juo, dešim­
tą ryto. Šeštą ryto ateisiąs kapitonas iš kadrų skyriaus; Sinco-
vas turįs kartu su juo aprašyti asmeninius daiktus, kuriuos reik­
tų nuvežti giminėms, taipgi sudaryti sąrašą ordinų ir medalių,
kad pakvitavus juos būtų galima išsivežti į Maskvą laidotu­
vėms.
— Būsi prie jo iki galo,— tarė Zacharovas apie Serpiliną,
lyg visa, kas buvo, dar nesąs galas, o būsiąs dar kažkoks ga­
las, prie kurio reikią būti.
— Aišku!—Sincovas suprato, kad žlugo jo viltis rytoj, be­
ruošiant laidotuves, kurios, jo manymu, būsiančios Mogiliove,
kaip nors ištrūkti pas Tanią ir pasakyti jai, ką jis pats manąs
apie jų tolimesnį gyvenimą. Tačiau, nors šito pokalbio ir ne­
galima buvo atidėlioti, dabar, žinojo, vis tiek teks atidėti iki
sugrįžtant iš Maskvos.
— O dabar duok man tuos laiškus, kuriuos jis gaudavo. Ži­
nai, apie ką aš kalbu,— pasakė Zacharovas.
Sincovas linktelėjo. Jis žinojo apie laiškus, kurie iš pradžių
ateidavo iš Archangelskojės, o paskui iš gretimo fronto, ir, kai
pats nešdavo į lauko paštą Serpilino atsakomuosius laiškus, ma­
tydavo ant vokų vardą ir pavardę tos moters — gydžiusios gy­
dytojos,— kurią buvo matęs pas Serpiliną Archangelskojės li­
goninėje.
Jis jau buvo atidėjęs visus keturis jos laiškus, gulėjusius
pas Serpiliną atsarginio kitelio kišenėje. Pats rengėsi paklausti
Zacharovą, ką daryti su tais laiškais, ir dabar išėmė juos, su­
vyniotus į laikraštį ir perrištus. Pas Serpiliną jie gulėjo kiše­
nėje palaidi; tai jau Sincovas suvyniojo juos išėmęs.
— Pranešiu jai,— tarė Zacharovas, paėmęs laiškus.— Reikia
paaiškinti, kaip viskas buvo. Ar lauko paštas yra?
— Ten ant vokų parašyta...— Sincovas sumišo, bet vis dėlto
pasakė apie tą delikatų dalyką, apie kurį jau buvo galvojęs.
Serpilinas vakar vakare rašė jai laišką, bet nepabaigė ir įdėjo
į kitelį kartu su jos laiškais. Ir Sincovas, juos imdamas, rado
ir tą nebaigtą rašyti laišką ir iš pradžių pats norėjo jį išsiųs­
ti jai, prirašydamas nuo savęs, kaip visa atsitiko... Jis priėjo
prie sienelės, kur ant vinies kabojo atsarginis Serpilino kitelis,
išėmė laišką—viso tik pusę puslapio,— ir padėjo prieš Zacha­
rovą.
— Vakar naktį pradėjo rašyti.. .
 Zacharovas lėtai perskaitė laišką, žemai nulenkęs virš jo sa­
vo žilą apvalią galvą. Paskui sulenkė lakštelį per pusę ir dar
per pusę, vėl užklijavo.
— Pasiųsiu kartu su jos laiškais. Tegu viskas būna pas ją.—
Ir, pašnairavęs j Sincovą, pridūrė: — O tu parašyk jai po laido­
tuvių, kaip laidojo.
— Parašysiu.— Sincovas sau pagalvojo, kad šitai moteriai la­
biau, negu visiems • kitiems reikėtų būti Serpilino laidotuvėse.
Pamatyti jį karste — tai visa, kas jai liko. Ir Zacharovas ne
toks žmogus, kad nepagalvotų apie tai. Tačiau padaryti tai, ma­
tyt, negali, todėl ir tyli.
— Sugrįši, papasakosi, kaip buvo,— tarė Zacharovas.— Išsi­
aiškink, kaip su jo giminėmis —ko jiems stinga, ką reikėtų
jiems padaryti, pasiųsti iš armijos... Rytą, septintą, užeik pas
mane. Gal dar ką nors prisiminsiu, nes dabar į galvą neateina.
Kur nakvoji?
— Gretimoj pirkioj.
— Eik, gulk.— Zacharovas paieškojo akimis ant stalo raša­
linės ir plunksnakočio — ir, pamatęs juos, pridūrė:—Dar čia
pasėdėsiu, parašysiu jai. Rytojui negali atidėti — nežinia, kokia
ryt bus diena.
Sincovas išėjo su baisiu nerimu širdy, lyg darytų ką negero,
išeidamas ir palikdamas kitą žmogų čia, šiame kambaryje, už
šio stalo, už kurio sėdėjo Serpilinas. ..
Bet taip buvo įsakyta, ir jis išėjo.
Zacharovas pasiliko vienas ir, susiėmęs galvą rankomis, va­
landėlę nejudėdamas sėdėjo už stalo, telkdamas jėgas dar kartą
perskaityti nebaigtą Serpilino laišką, o paskui parašyti jai.
—• Baigti rašyti vietoj jo,— pasakė jis balsu tylumoje.
Serpilinas buvo suspėjęs parašyti viso dešimt eilučių. Nieko
ypatingo jose nebuvo — kad gyvas ir sveikas, kad viskas klos­
tosi kuo geriausiai,— taip ir parašė: „Kuo geriausiai", kad oras
geras ir petys neskauda. Anksčiau, kai lijo, truputį skaudėjo,
o dabar, tiesa, nebeskauda, viskas labai gerai. Kreipėsi į ją
vardu—„mieloji Olia".
„Lyg ir nebuvo žmogaus",— pagalvojo Zacharovas ne apie
Serpiliną, o apie ją, kuri buvo gyva, tačiau kurios dabar taip
pat nebuvo. Nebuvo „mielosios Olios", kuriai buvo rašomi šie
laiškai. Daugiau nebebuvo kam jų rašyti. Jis žinojo iš Serpili­
no, kad jai jau keturiasdešimt metų, ir todėl jam buvo jos ypač
gaila. Kuo senesnė moteris, tuo mažiau jai lieka laiko vadintis
„mieląja Olia".
Ant stalo gulėjo Serpilino bloknotas. Tas pat, kurio lapelyje
jis rašė vakar vakare. Netgi įspaudai nuo raidžių pasiliko, per­
 sidavė per popierių, nes rašė jis ne plunksna, o, pagal seną
karo paprotį, pieštuku ir stipriai jį spaudė. Zacharovas išplėšė
du lapelius, kad neliktų pėdsakų nuo raidžių, ir ėmė rašyti
laišką, apgalvodamas kiekvieną žodį, kad išeitų trumpiau, nes
manė — gal būt, ir klaidingai,— kad sielvartas smulkmenų ne­
reikalauja.
Baigęs rašyti laišką ir įdėjęs jį kartu su keturiais jos laiškais
ir neišsiųstu Serpilino laišku į savo planšetę, Zacharovas pa­
galvojo, kad visa tai reikia pasiųsti ne lauko paštu, o pasitai­
kius progai. Bet kaip geriau tai padaryti, dabar negalėjo su­
mesti, galva pavargo.
Jis pakėlė telefono ragelį ir liepė sujungti su Boiko, jei dar
nemiega. Operatyvinis budintis pranešė, kad generolas leitenan­
tas Boiko kartu su artilerijos vadu išvažiavo Į Terebenkas, į už­
frontės štabą, atsisveikinti.
Zacharovas skambino Boiko, norėdamas paklausti, ar buvo
pasirodęs pas jį Kuzmičius. Budintis pranešė, kad generolas
Kuzmičius dar kelyje. Buvo trys šimtai septintoje divizijoje,
o neseniai pravažiavo mašina pro korpuso štabą.
— Štai kaip.— Zacharovas, padėjęs ragelį, pagalvojo, kad
Kuzmičius šiandien nusidangino toliau už visus. Trys šimtai
septintoji veržė maišo gerklę, ir ryšių karininkai pasiekdavo ją
tik lėktuvais. O Kuzmičius vis dėlto prasmuko į ten ir atgal
mašina.
Zacharovas pakilo iš už stalo, ruošdamasis eiti, ir pastebėjo
gulintį krašte tuščią, be popierių, raudoną aplanką. Ir prisimi­
nė, kaip ne šioje, o kitoje troboje juodu sėdėjo su Serpilinu
ir peržiūrinėjo gulėjusias tuomet šiame raudoname aplanke,
dabar tuščiame, ištraukas iš įvairių politinių pranešimų, kurie
prieš puolimą buvo paruošti armijos Karo tarybos žiniai. Tose
ištraukose, kurias jiedu tuomet peržiūrinėjo, buvo reziumuotos
pastarųjų savaičių nuotaikos ir pažymėtas jų bendras sveikas
pobūdis, bylojęs apie tikėjimą pergale ir pasiruošimą sutriuš­
kinti fašistus. Tačiau buvo minimi — kaip išsireikšdavo pra­
nešimų autoriai — ir paskiri nesveikų nuotaikų pavyzdžiai. Tre­
jus metus iškariavę žmonės tarpais bijojo sau patikėti, kad jie
ir busimajame puolime išliks gyvi. O kartais ir jų pokalbiuose,
ir laiškuose, kuriuos jie rašydavo namo, aiškėjo lyg ir paslėp­
ta viltis, atsisveikinus su artimaisiais, prieš einant į mūšį, pas­
kui vis dėlto apgauti mirtį — likti gyvais.
— Na ką gi,— pasakė tada Zacharovas, patenkintas, kad iš­
traukos dar kartą patvirtino, jog, nepaisant nuovargio, nuotaika
armijoje prieš puolimą gera.— Apskritai paėmus, galima saky­
ti, kad dokumentas neblogas.
 Ir staiga jį nuvėrė kažkokia keista sielvartinga Serpilino vei­
do išraiška.
— Apskritai neblogas,— tarė jis.— O dar geriau, jei mes pa­
teisinsime dedamas į mus viltis, apsieisime puolime su mažes­
niais nuostoliais, negu bet kada. Tiek visko gavome, tokia jėga
už nugaros, kad nuodėmė būtų nepasistengti! ,,Per dideli
nuostoliai" — sakome, o „per maži" — argi sakome? Apie kokią
žmogaus mirtį liežuvis apsivers pasakyti, kad ji per mažas
nuostolis? Kiek mažai netektume, o kas nors vis dėlto mirs...
Kai užpildome nuostolius, pavaduojame, kilnojame,— sakome
sau ir kitiems, kad nepavaduojamų nėra. Žinoma, nėra — tai
tiesa. Bet juk ir pavaduojamų taip pat nėra. Nes kaip jį pava­
duosi? Jei jį pakeisi kitu — tai jau bus kitas žmogus, o ne jis.
„Taip, tai bus jau kitas žmogus, o ne jis",— mintyse pakartojo
jis Serpilino žodžius, tuomet jį truputį nustebinusius, o dabar
pasirodžiusius tokiais suprantamais, žvelgiant į tuščią raudo­
ną aplanką, gulintį ant tuščio stalo.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Į Maskvą Sincovas nenuskrido. Boiko naktį nuspren­

dė kitaip. Prisiminė, kodėl Serpilinas nušalino Jevstignejevą —
todėl, kad giminė,— ir nutarė: jei giminė, jį ir pasiųsti į Mask­
vą į laidotuves; ir ilgiau, negu Sincovas buvo adjutantu, ir
geriau už jį žino šeimyninius velionio reikalus.
Rytą, eidamas pas Zacharovą ir pamatęs ant suolelio prie
trobos sėdintį panarinta galva Jevstignejevą, Sincovas pagal­
vojo, kad skrisią kartu. Bet Zacharovas jam paaiškino, kodėl
nuspręsta pasiųsti į Maskvą ne jį, o Jevstignejevą.
— Visa, ką turėjai pats vežti, perduok jam, o iki lėktuvo
palydėk. Palauk, kol pakils... kai sugrįši, iš karto prisistatyk
armijos vadui. Jis man pasakė, kad pats nuspręsiąs tavo toli­
mesnį likimą.
„Pats, asmeniškai! Kodėl pats, asmeniškai?" — pagalvojo
Sincovas.
— Palauk, kol pakils,— pakartojo Zacharovas.— O mes su
vadu į dalinius. Tokia jau mūsų pareiga,— pasakė taip, lyg,
nepaisant šios pareigos būtinumo, būtų jautęs kaltę prieš ve­
lionį, kad negalės palydėti jo iki lėktuvo.
Zacharovas pavadino Boiko armijose vadu tokiu vos pastebi­
mu, bet vis dėlto pastebimu balso tonu, iš kurio Sincovas su­
prato: Boiko paskyrimas — jau nuspręstas reikalas.
 Taip iš tiesų ir buvo. Dar naktį ir Baliukas, ir priskirtas prie
fronto štabo generolas leitenantas — Vyriausiosios vadovybės
atstovas — skambino į Maskvą ir pareiškė vieningą nuomonę:
paskirti armijos vadu generolą leitenantą Boiko, ir kuo greičiau,
tuo geriau, turint omeny, kad vado pakeitimas vyksta operaci­
jos įkarštyje.
Tai buvo tuojau pat, naktį, referuota Stalinui ir jo patvir­
tinta.
— Eime, perduosiu tau viską. . . ką į Maskvą vežti surinko­
me. . .— tarė Sincovas pakilusiam jo pasitikti Jevstignejevui.
Pro juos nuo priebučio nužengė Zacharovas, sėdo į „Viliuką"
ir nuvažiavo prie Boiko trobos. Tą pačią sekundę pasirodė ištį­
susi Boiko figūra. Naujasis vadas, nesisveikindamas su Zacha-
rovu,— matyt, jie jau buvo šiandien matęsi,— žengė prie savo
„Viliuko", stovinčio pirmuoju, sėdo į jį, ir abi mašinos trūkte­
lėjo iš vietos.
Sincovas ir Jevstignejevas tylėdami žiūrėjo į tolstančias kai­
mo gatve mašinas. Prieš mėnesį, priimdamas iš Jevstignejevo
nesudėtingą adjutanto kanceliariją, Sincovas, nors ir nebuvo
niekuo kaltas, vis dėlto jautėsi nepatogiai, užimdamas jo vietą.
Bet dabar toji vieta nebeegzistavo. Ir žmogaus, kurio žinioje
jiedu su Jevstignejevu buvo, nebėra, ir jam jau nebereikalingi
nei padėjėjai, nei adjutantai, nei pasiuntiniai — išvis niekas ne­
bereikalingas.
Jevstignejevo veidas buvo aptinęs nuo ašarų, bet galva dirbo
normaliai, rankos taipgi; jis atžymėjo pagal sąrašą visa, ką rei­
kėjo, paėmė iš Sincovo lagaminą, kurį turėjo vežti į Maskvą,
ir portfelį su ordinais, kurie bus nešami ant pagalvėlių prieš
karstą. Lagaminą pasistatęs prie kojų, neišleisdamas portfelio iš
rankų, įsitaisė „Viliuke" ant užpakalinio pasėsto kartu su Gud-
kovu, kuris buvo prašęs leisti palydėti vado kūną iki lėktuvo.
Sincovas sėdo greta vairuotojo. Bet, kai privažiavo prie trobos,
kur nakvojo Kuzmičius, šis išėjęs pasakė, kad Sincovas per­
sėstų pas jį. Norėjo išklausinėti.
Kelyje Kuzmičius, pasisukęs į Sincovą ir pridėjęs prie ausies
ranką, vis muistė galvą, lyg niekaip negalėdamas sutikti su
tuo, kas įvyko. Paskui pasakė rūsčiai:
— Karas, karas, kad jį kur perkūnai. .. Ko tik jis nesugal­
voja, kad žmogui gyvybę išplėštų, protu nesuvoksi! Kitas, kaip
aš, jau iš kermošiaus važiuoja, ir vis nieko, joks nelabasis ne­
ima. Andai divizijoje buvau, jau antrąkart šią savaitę, ir belais­
vių savo kelyje vėl kone visą būrį paėmiau. Kol išsirikiuoti
jiems liepiau, kažkoks jų stipena iš anapus krūmo į mane, ge­
nerolą, su automatu. Iš trijų metrų taikė — rėtį būtų iš manęs
31. Paskutinė vasara 469
padaręs! Ir staiga, prašau—automatas jam užsikirto, šovinys
persimetė. Paskui, kai jį nušovė, liepiau pažiūrėti. Taip ir buvo.
Persimetė! Ir dėl to persimetimo vėl — gyvas. O čia žmogus
pačiame jėgų žydėjime — ir še tau — skeveldra per penkis ki­
lometrus pasiekė! Kur čia teisingumas? — paklausė Kuzmičius
su tokia užuojauta Serpilinui, lyg kažkur sieloje svarstytų,
katram iš jų dviejų teisingiau būtų buvę žūti.
Kai atvažiavo į užfrontės štabą ir pastatė karstą į autobusą,
Kuzmičius įsiropštė ten ir pamojo ranka Sincovui ir Jevstigne-
jevui, kad liptų paskui jį. Sėdo šone ant atlošiamo suoliuko,
kuris šiaip buvo naudojamas šiame štabo autobuse kaip gultas,
nusiėmė nuo galvos kepurę ir, nukabinęs tarp kelių rankas ir
žemai palenkęs galvą, taip ir išsėdėjo visą kelią iki Mogi­
liovo. ..
Sincovas sėdėjo greta. Jei visą laiką būsi nuleidęs akis —
priešais matysi apmuštą kumaču karstą. Užnugario štabe, tro­
boje, jis stovėjo atviras, bet, prieš išnešant, jį uždengė dangčiu
ir pritvirtino kojūgaly ir galvūgaly vinimis. Aklinai neužkalė,
dar ten, Maskvoje, atidengs.
Jei žvelgsi į kelią, tai prisiminsi, kur ir kas jame įvyko per
tas dienas. Kur šaudė iš miško vokiečiai, kur sutiko belaisvių
koloną, kur buvo įstrigę apvažiuodami. Ir kur buvo sustoję ir
kalbėjosi su reguliuotojais, ir kur, ir kam buvo pareikštas pa­
peikimas, o kur padėka, ir kur, Serpilino įsakymu, buvo užra­
šyti į adjutanto bloknotą priminimai dėl pristatymų apdovanoti
ordinais. Ir kur Serpilinas pasakė apie vieną neįkvėpusį jam
simpatijos žmogų, kad revizoriai iš tokių, kaip jis — kuo ge­
riausi, o pastatyk jį traukos tarnybos viršininku—nė velnio
nepatrauks! Kiekvieną dieną, Mogiliovą paėmus, sėsdavo ir
važiuodavo šituo keliu vis tolyn ir tolyn į vakarus...
„O dabar grįžtame kojomis į priekį",— karčiai pagalvojo Sin­
covas ir, pakėlęs galvą, ėmė žiūrėti pro autobuso langą.
Langas aukštai, ir, jei žiūrėsi pro jį sėdėdamas, matysi ne
kelią, o tik mišką ir dangų...
Vis tiek, niekur nuo savęs nepabėgsi ir to, ką pasakė Ta­
nia, neišmesi iš atminties. Ir nors žuvo Serpilinas, bet į galvą
lenda mintys apie savo paties gyvenimą, kuriame viena užgimė,
o kita nenori mirti, ir nežinia, kaip toliau gyventi...
Aerodromas Mogiliove jau buvo' pataisytas po mūsų nesenų
bombardavimų. Užtrombuotos duobės ir nutempti nuo lauko
sudegę vokiečių lėktuvų likučiai. Už skridimo aikštės krašte
styrojo jų plokštumos ir fiuzeliažai.
Mogiliove bazavosi „ILai"; autobusas artinosi prie stovinčio
 aikštelės krašte „duglaso", riaumojant kylantiems šturmo lėk­
tuvams.
Sincovas pagalvojo, kad jei ne šiandien, tai rytoj puolimas
privers šturmo lėktuvus persibazuoti kur nors labiau į vakarus.
Atstumas iki taikinių darėsi vis tolimesnis...
Prie „duglaso" kilo tas neišvengiamas sujudimas, koks būna
pakraunant nenustatytų gabaritų daiktus. Iš pradžių rodėsi, kad
karstas praeis taip, o paskui pasirodė — reikia nešti kitaip. Pas­
kui ėmė išiminėti iš autobuso laikinus stovus, ant kurių buvo
pritvirtintas karstas važiuojant. Nutarė priderinti juos lėktuve.
Juo labiau kad lakūnai žadėjo lėktuvą supsiant: sinoptikai
įspėjo apie audros frontą tarp Smolensko ir Maskvos.
Sujudimas nelietė nei praeities, nei dabarties. Praeityje buvo
gyvenimas, ateityje — laidotuvės. O tai visuomet taip — per-
krauliojimas iš vieno į kitą.
Kuzmičius, kad į jį nuolat nesikreiptų: „Ar leisite praeiti,
draugas generole?" — pasitraukė į šalį ir vaikštinėjo vis taip
pat nuleidęs galvą ir laikydamas kepurę rankoje, kaip kad bu­
vo važiavęs autobuse.
Į mirtį—kito žmogaus, ar savo paties—jis žiūrėjo ganėti­
nai paprastai ir nemanė, kad į ją galima būtų žiūrėti kaip nors
kitaip. Juokavo, kad mirtis — karo proza, viskas pagal statutą,
lig laiko buvai gyvas, o suėjo laikas — numirei. Bet, kiek be­
juokautum iš mirties, o dvasios gilumoje žmogus negali su ja
susitaikyti.
Serpilinas buvo brangus Kuzmičiui ir tuo, kad anuomet, Sta­
lingrade, jį užstojo, atkalbėjo siųsti į ligoninę, prieš pasibai­
giant kautynėms, ir tuo, kad paskui sutiko imti jį sau pavaduo­
toju, nepabijojo senyvo amžiaus. Jis nejautė Serpilinui grau­
dingo dėkingumo žmonių, suprantančių, kad jie ne savo vie­
toje, ir dėl dvasios silpnumo atsilyginančių meile tam, kas juos
toleruoja. Tardamas, kad pavaduotojas — tai žmogus, visuomet
pasiruošęs važiuoti visur, kur reikia, ir daryti visa, kas reikia,
Kuzmičius galvojo esąs savo vietoje; ir džiaugėsi neapvylęs
Serpilino pasitikėjimo — senas jautis vagos nepagadins.
Bet dabar šito žmogaus, tikėjusio juo, nebeliko. Ir iš naujo
įrodinėti kažkam kitam, tam pačiam Boiko, tai, kas jau vieną
kartą buvo įrodyta, sunku. Ir šis sunkumas, slegiantis sielą, pri­
minė amžių ir senas žaizdas. Išskrisdamas į Maskvą, jis jautė,
kad operacijos įkarštyje nuo karo vis dėlto atitrauksią tą, apie
kurį galvoja, kad jis mažiausiai būsiąs čia naudingas,— to nuo
savęs nepaslėpsi. O kiek tu gali būti naudingas, priklauso ne
nuo tavo pasiryžimo, o nuo tų, kas sprendžia, kokį uždavinį
tau paskirti ir kokio nepaskirti, ką tu įstengsi ir ko ne.
 Pritvirtinus karstą lėktuve, Jevstignejevas pasiliko viduj,
o Sincovas nušoko žemėn. Įgulos vadas priėjo prie Kuzmičiaus
su raportu:
— Draugas generole leitenante, išskristi pasiruošę.
Kuzmičius atsigręžė ir tiriamai pažvelgė jam į veidą:
— Nepatenkintas, kad su mumis skrendi?
— Kodėl nepatenkintas, draugas generole leitenante? Vyk­
dome, kas mums įsakyta.
— Tai kas, kad įsakyta. Žinau, jūs to nemėgstate. Nebijok —
nuskrisim.
Ir, taręs tai, prisiminė, kaip jiedu susipažino su Serpilinu, kai
keturiasdešimt trečiųjų sausio mėnesį skrido iš Maskvos į Sta­
lingradą. Taip pat „duglasu" ir taip pat kartu, tik abu gyvi.
Prie trapo stovėjo Sincovas.
— Lik sveikas,— tarė Kuzmičius ir, jau žengęs ant laiptelio,
atsigręžė: — Ką dabar darysi?
■—■ Jei duos sutikimą, rikiuotėn eisiu.
Kuzmičius pažiūrėjo į Sincovą, galvodamas lyg apie jį, lyg
apie patį save, linktelėjo galva ir įkopė į lėktuvą.
Bortmechanikas įtraukė paskui jį aliuminio kopėtaites ir už­
darė iš vidaus liuką. Oro srovės nuo propelerių prispaudė žolę
ir pavarė ją atgal taip, lyg tuoj tuoj atplėštų nuo žemės.
„Duglasas" nuvažiavo skridimo aikštelės kraštu, pakilo ir
nuskrido pagal Dneprą į šiaurę.
Sincovas išsitraukė laikrodį ir sumetė laiką — jei Boiko su
Zacharovu išvažiavo aštuntą valandą į dalinius, anksčiau pen­
kioliktos valandos vargiai ar sugrįš, o dabar dešimt trisdešimt.
Galima buvo užvažiuoti į sanitarinį skyrių palikti bent laiškutį
Taniai. Kad ji būtų dienos metu vietoje, vilties maža.
— Važiuosim?
— Važiuojam.
Gudkovas vis dar žiūrėjo į tolstantį lėktuvą ir nepatenkintas
atitraukė žvilgsnį, lyg kažką dar matytų ten, danguje, o jam
būtų sutrukdę.
— Kaip ranka? Ar nesukratė?
— Autobuse truputį susitrenkiau į suolą, o šiaip nieko. Ka­
ro gydytojas, kai žaizdą tvarkė, pasakė: „Nervai nenutraukti,
o kauliukai suaugs. Vairą išlaikysi."
Sincovas buvo bežengiąs į mašiną, bet Gudkovas jį sulaikė:
norėjo kreiptis su prašymu, kol dviese...
— Autobataliono vadas užjaučia, žadėjo palikti pas save.
„Kad tik, sako, tavęs medicina kur nors nuo mūsų nenudan­
gintų. Tuo jau pats pasirūpink!" O kaip aš galiu pasirūpinti?
Gal jūs užtarsite štabo sanskyriuje, kad man pas juos leistų
 perrišimams vaikščioti? O aš tam laikui pas jus autobatalione,
prie remonto įsitaisysiu. Nors ir viena ranka, darbo susirasiu.
Kad Gudkovas susiras darbo, abejonių negalėjo būti. Be
darbo sėdėti jis nemoka. O štai ką atsakys štabo sanskyriuje,
nežinia. Gudkovui vis dar rodosi, kad tu armijos vado adju­
tantas. O tu jau nebe adjutantas!
— Pašnekėsiu,— pažadėjo Sincovas.— Gal kas ir išeis.
Ir autobusas, ir Kuzmičiaus „Viliukas" nuvažiavo, o antrasis
„Viliukas" stovėjo vietoje, laukė.
Sincovas prieš kelionę išsitraukė pakelį „Belomoro" ir at­
kišo Gudkovui ir Sergejui, ryšininkų vairuotojui, kuris kaip
vakar Serpilino žuvimo momentu pakeitė prie vairo Gudkovą,
taip iki šiol ir važinėjo šiuo „Viliuku".
— Važiuodami atgal užsuksime į sanskyrių. Noriu žmonai
laiškelį palikti,— tarė Sincovas, kai visi užsirūkė.
— O kaipgi, žinoma, nerimauja dėl jūsų,— užjausdamas pa­
sakė Gudkovas, nors pats Sincovas kaip tik apie tai mažiausiai
tegalvojo. Sanskyriuje žinojo armijos vado mirties aplinkybes,
kad tik jis vienas žuvo, o visi kiti sveiki.
— Vis dėlto nevykėlis aš. Viena prie kito... — užsitraukęs
keliskart iš eilės su kartėliu pasakė Gudkovas.
— O ką jūs galėjote?
— Negalėjau, o vis galvoju: nesusipratau, kaip važiuoti!
Būčiau kiek spūstelėjęs, ir nebūtų pavijusi skeveldra. Vaikštau
ir vis galvoju, kad esu kaltas.
Ir Sincovas, žiūrėdamas į nuliūdusį Gudkovo veidą, pagalvo­
jo: „Nors ir nekaltas, bet dar klausimas, ar panorės kas nors
štabe su juo dabar važinė.i. Prisipažinti esąs prietaringas nepri­
sipažins, o važinėti, visai galimas daiktas, nepanorės."
— Ką, važiuosim?
Gudkovas nesmagus užsilipo ant užpakalinio pasėsto — ne­
buvo pratęs, kad jį vežiotų. Sincovas sėdo priekyje. Minutę
pastovėjo, žiūrėdami į kylančius skersai kelio „Hus", ir nuva­
žiavo.
/
Tą rytą, kai Sincovas buvo aerodrome, Zinaida, ne ruošė
kelionėn sužeistuosius, kaip vakar, o sėdėjo sanskyriuje ir, sa­
vo viršininko Rosliakovo įsakymu, ruošė žinias armijos Karo
tarybai.
Armija vis toliau, pirmyn, žygiavo nuo tiekimo sanstoties,
ir, nors sužeistųjų buvo ne taip jau daug, traukiniams kildavo
sunkumų dėl vis didėjančio krovinių srauto. Reikėjo nuspręsti,
ką daryti toliau; gal būt, papildomai suformuoti savą sanitarinę
koloną iš trofėjinių vokiečių sunkvežimių ir su ja perkeldinėti
dalį sužeistųjų ne į tiekimo stotį, o giliau į užnugarį, tiesiai
į skirstomąsias ligonines?
Rosliakovas iš pat ryto nuvažiavo įrodinėti faktais, kad tokią
koloną sudaryti galima. Vietoj Zinaidos į stotį pasiuntė kitą
gydytoją, o ją pasodino susumuoti traukinių vėlavimo faktų.
Kol Rosliakovas dar nebuvo išvažiavęs, ji paprašė jį padėti
susirišti su Sincovu,— pasakyti apie Tanią. Rosliakovas sujungė
ją su operatyviniu budinčiuoju ir tą pat minutę įšoko į mašiną
ir išvažiavo. Jau be jo išgirdusi iš budinčiojo, kad Sincovo nė­
ra,— išvažiavęs palydėti armijos vado kūno,— Zinaida paprašė
pasakyti Sincovui, kai jis sugrįš, kad jo žmona sužeista, eva­
kuota ir paliko jam laišką.
— Bus perduota,— pažadėjo operatyvinis budintysis ir padėjo
ragelį.
Zinaida perpasakojo visa per operatyvinį budintįjį, kad ten,
štabe, žinotų, jog sužeista Sincovo žmona. Tokia žinia galėjo
padėti jam ištrūkti ir atvažiuoti. O atvažiuoti jam būtinai rei­
kėjo. Zinaida, sugrįžusi iš stoties, vis dėlto perskaitė Tanios
laišką.
Pirmą kartą, kai Tania įbruko jai šį laišką, pralaikiusi parą,
grąžino. O dabar perskaitė. Ir nesigailėjo šito.
„Tegu nors ir kumščiais mane puola,—■ galvojo Zinaida apie
Sincovą, bet pasakysiu jam, kad perskaičiau! Užklijavau vėl
taip, kad nepastebės, bet vis tiek — pasakysiu! Mat, be to ne­
galima išaiškinti jam, kad jis turįs likti ištikimas Taniai, nors
ji ir išvažiavo.“
Jai rodėsi, kad ji galinti jį pamokyti, kaip tat padaryti. Nors
iš tikro visiškai nežinojo, kas jai dera sakyti Sincovui, nes
nežinojo svarbiausio — kaip jis pats reaguos į tai, kad galinti
būti gyva jo žmona, kuri buvo laikoma žuvusia. O jei jis my­
lėjo ją labiau, negu Tanią? Ir tebemyli?
Iki šiol Zinaida, kuriai buvo nenusisekęs šeimyninis gyveni­
mas, manė, kad Tania, nežiūrint visų jos nelaimių, buvo lai­
minga. Ir todėl, kad Tania pasirodė esanti taip pat nelaiminga,
Zinaida dabar dar stipriau ją mylėjo ir norėjo jai padėti. Kuo
padėti, ji pati nežinojo, bet, kaip būdinga tvirto charakterio
žmonėms, ji tikėjo, kad visa tai turi išsispręsti savaime, nes tai
teisinga.
Kada Sincovas įėjo į trobą, kur sėdėjo už stalo Zinaida ir
rašė kažkokį raštą, ji, pakėlusi į jį akis, nustebo, kad taip
greitai jis atvyko.
■— Sveikas. Tau jau pranešė?—Ji pakilo Sincovo pasitikti.
— Ką pranešė? Nieko man nepranešė. Važiavau į aerodro­
 mą, lydėjau, Maskvoje laidos. Grįždamas užsukau. . . Žinai, be
abejo, kas pas mus nutiko?
— Žinau,— tarė Zinaida, pagalvojusi sau: „Aš tai žinau,
o štai tu tikrai nežinai."— Sėskis.— Ir, dar nenusprendusi, nuo
ko pradėti apie Tanią, uždelsė paklausdama:—Tu su juo bu­
vai, kai tai įvyko?
— Su juo.
— Ir tau nieko?
— Nieko. Tik jį vieną... Ir vairuotojui ranką.
— Mums taip ir sakė.
Zinaida daugiau neklausinėjo, tylėjo, ir jam taip buvo ge­
riau.
— Tanios nėra?
Sincovas žinojo, kad Tanią galėjo rasti čia dienos metu tik
atsitiktinai, bet vis dėlto paklausė.
— Nėra.
— Aš parašysiu jai laiškelį ir paliksiu pas tave.
— Palauk,— sustabdė jį Zinaida.— Ją vakar sužeidė. Pavo­
jaus nėra. Sužeidimas nesunkus, galima sakyti — lengvas.
Jis pažiūrėjo į ją tuščiu žvilgsniu, lyg dar nesuprasdamas, ką
ji pasakė. Paskui paklausė:
— Kur ji?
-—■ Išvežė į užnugarį. Pati vakar vakare išsiunčiau sanitariniu
traukiniu. Ieškojau tavęs nuo ryto, skambinau per budintįjį.
Kai tu įėjai, maniau, jis tau pranešęs...
— Į kur sužeidė? — paklausė Sincovas, neatsakinėdamas į tai,
kas nesvarbu: „skambino — neskambino1', „pranešė —■ nepra­
nešė". ..
— Į nugarą,— pasakė Zinaida.— Granatos skeveldra, nedide­
lė. Viduj nieko nepažeidė, nei inksto, nei pleuros. Įėjo iš už­
pakalio, iš apačios ir įstrigo po šonkauliu. Jautėsi gerai, kai
išsiunčiau, temperatūra buvo neaukšta. Labai laimingas sužei­
dimas, galima sakyti, lengvas,— dar sykį pakartojo ji.
— O kodėl, jei lengvas, nepaliko gydytis armijoje? Kodėl
į užnugarį?
Zinaida patraukė pečiais:
— Ką, ar aš tau meluosiu? Iš tikro lengvas. Laikomas vidu­
tinio sunkumo tik todėl, kad tokioje pavojingoje vietoje. Bet
iš esmės, lengvas.
— O kodėl gi nepaliko? — vėl paklausė Sincovas.
— Taip išėjo.— Zinaida patylėjo ir pridūrė:—Ji pati nepa­
norėjo.
Taip atsakyti buvo sunkiausia,— šiame atsakyme slypėjo vi­
sa, ką ji turėjo pasakyti, o jis — sužinoti.
 Bet Sincovo veidas liko ramus. Jis išgirdo tai, ką ir tikėjosi
dabar išgirsti.
— Kada ją vakar sužeidė?
— Apie antrą valandą.— Zinaida pasakojo visa, ką žinojo
pati.— Mūsų generolas liepė reliaciją parašyti. Raudonosios Vė­
liavos ordinui!
Bet Sincovas — tai buvo matyti iš jo veido — žinią apie ordi­
ną praleido pro ausis. Jis galvojo apie kitką: vadinasi, iki ją
sužeidžiant nepraėjo nė šešių valandų nuo tos minutės, kai ji
ten, prie Berezinos, pasakė jam apie Mašą ir apie tai, kad
jiedviem toliau nebegalima likti kartu. Viskas vieną dieną!
— Galvoj netelpa,— tarė jis balsu.
Ir iš tikro netilpo. Daug kartų gyvenime jis bijojo dėl jos,
o nei vakar, nei šiandien, po Serpiiino mirties, stačiai į galvą
nebuvo atėję, kad dar ir jai kas nors gali atsitikti.
— Ji manęs prašė laišką tau perduoti,— pagaliau ryžosi Zi­
naida.— Dar gerokai anksčiau, prieš puolimą, parašė, bet vis
su savim nešiojosi. O atsisveikindama atidavė įteikti tau. . . Pa­
sėdėk, perskaityk, aš tuoj grįšiu. Man reikia išeiti.
Nieko jai nereikėjo, o tiesiog išėjo, nes nenorėjo ir bijojo
matyti jo veidą, kai jis skaitys šį laišką.
Sincovas laikė laišką rankose ir beveik neabejojo, kas jame
parašyta. Tik parašė anksčiau, negu buvo sakiusi. ,,Su savim
nešiojosi"... Bijojosi nukauta būti, ar ką?
Jis pažiūrėjo į jos pačios padarytą, sudžiūvusį, pageltusį nuo
klijų paketėlį su laišku ir jau norėjo jį atplėšti, išimti laišką,
bet stabtelėjo, nusmelktas minties, kad ji gal užmušta. Kol
kalbėjosi su Zinaida, vis galvojo apie Tanią — kaip ji sužeista.
„Nesunkiai, lengvai, mažytė skeveldra kliudė, įstrigo.. ." —
o dabar pamanė, kad ji galinti būti užmušta! Ir laišką paėmę
iš jos, jau nebe iš gyvos, o užmuštos.
Liko ji čia ar neliko, ir į kokią karo ligoninę pateks, ir kada
atsiųs iš ten savo lauko pašto numerį, pagaliau ir šiame laiš­
ke, ką dar berašytų priedo prie to, kas jau pasakyta,— vis tiek
tai niekas prieš tai, kad ji gali būti užmušta!
Pasiruošęs pakelti visa, jei ji gyva, jis perplėšė standžiai
prikimštą popierio paketėlį, atlupo prilipusį prie aplankalo
vieno lapelio kamputį ir pradėjo skaityti.
„Vania, aš kalta prieš tave: tavo žmona, galimas daiktas, gy­
va, o aš vakar per visą naktį nesiryžau tau šito pasakyti. . ."
tokia be užuolankų ir buvo laiško pradžia. Toliau ji rašė, kaip
visa tai sužinojusi iš Kaširino, aiškino, kad Kaširinas dirbąs jų
fronto partizanų judėjimo štabe, ir Sincovas, jei panorėsiąs,
galėsiąs pats ten paskambinti ir pasikalbėti. Tartum jis nepati-
ketų jos pačios žodžiais ir pradėtų tikrinti juos pas Kaširiną
ar pas ką nors kitą!
Visa tai sutilpo pirmajame, ant abiejų pusių prirašytame la­
pelyje, o antrajame buvo paaiškinimai, kodėl jiems negalima
dabar būti drauge.
„Tau pačiam turi būti suprantama,— rašė Tania,— kad aš ne­
begaliu pasilikti su tavim po to, kai pati tau pranešiau, kad
tavoji žmona žuvusi ir tu susirišai su manimi kaip laisvas
žmogus. O dabar išeina, kad aš tau sumelavau. Aš, žinoma, to
nenorėjau, bet vis tiek, jei taip išėjo, aš nebegaliu būti su ta­
vimi, neturiu teisės. Kai tik aprims karo veiksmai, aš papra­
šysiu, kad mane perkeltų į kitą frontą, paaiškinsiu, kad gyva
tavoji žmona, ir tai dėl manęs padarys."
Niekur laiške nevadino Mašos vardu, o visur rašė „tavoji
žmona", lyg tuo norėtų pabrėžti, kad jau atėmė sau teisę va­
dintis jo žmona.
Rašė taip, lyg viskas būtų jau kategoriškai nuspręsta. Šlavė
save iš jo gyvenimo, tarsi nenorėdama net prisileisti minties,
kad galėtų būti ir kitaip: kad jis nepanorėtų jos palikti ir
grįžti prie savo žmonos, net jei ši atsiras.
Viską nusprendė pati. O jam paliko tik teisę sutikti, kad
daugiau šiuo reikalu nebebūtų kalbama.
Laiško gale taip ir rašė:
„Aš nepataisomai esu kalta prieš tave ir nieko neturiu teisės
prašyti. Bet vis dėlto prašau: atsisakyk manęs ir užmiršk. O
šiaip tik kankinsime save.. ."
Toliau sekė dar kažkoks žodis, matyt, „be reikalo", ir tikriau­
siai parašas.
Šis kamputis buvo prisiklijavęs prie voko ir nuplyšo.
Tačiau ką daryti, jei šitą moterį, tokią nutrūktagalvę, tokią
pasišventusią, kupiną ryžto prisiimti visą jų kaltę sau, kaip
tik ją, galinčią padaryti visa tai, o ne kokią nors kitą, galinčią
padaryti ką nors kitą, jis ir myli,— štai kur aklavietė! Ji pasi­
traukia nuo jo, nes negali pasielgti kitaip. Bet kaip tik jos, ne­
galinčios pasielgti kitaip, jis ir negali paleisti nuo savęs!
„Pasirodo, prikėlimas iš numirusiųjįj ne visada atneša lai­
mę — net baisu apie tai galvoti, bet taip yra! Duok dieve, kad
paaiškėtų, jog Maša iš tikrųjų yra gyva. Neleistina ir niekšinga
galvoti kaip nors kitaip! Bet ką gi daryti tau? Kodėl tu turi
netekti žmogaus, be kurio jau nebegali gyventi? Kodėl tasai
žmogus turi netekti tavęs? Kodėl žinia, kad vienas žmogus gy­
vas, turi užmušti jus du? Kodėl ji taip nusprendė? Kodėl, net
neklausdama, visą kaltę prisiėmė sau?"—piktai pagalvojo jis
apie Tanią.
 — Perskaitei? Matai, ką ji sugalvojo? — Zinaida ketino pa­
sakyti visai ką kitą, bet, įėjusi ir pamačiusi jo veidą, sumišo
ir pasakė taip.
— Ką sugalvojo? — perklausė Sincovas tokiu pačiu, išgąsdi­
nusiu Zinaidą, keistu, sustingusiu veidu.
— Pasitraukti nuo tavęs sugalvojo,— tarė Zinaida.— Aš per­
skaičiau! Atlipinau ir užlipinau! Ką ji, iš proto išsikraustė? Ant
kelio, ar ką, mėtosi tokia meilė, kaip jūsų? Gailiuosi, kad anks­
čiau nieko nežinojau. Nebūčiau jai leidusi šito laiško palikti!
Sincovas tylėjo. Nenorėjo aiškinti Zinaidai, kad jis jau anks­
čiau žinojo iš Tanios svarbiausia, dėl ko buvo parašytas šis
laiškas.
•— Iš traukinio būčiau ištempusi, čia būčiau palikusi, nebūčiau
išleidusi!—siautėjo Zinaida.— Aš jai viską parašysiu, kai tik
gausiu iš jos pašto numerį. O tu būsi kvailys, jei paleisi! Ką
besakytų, ką berašytų, vis tiek...
■— Nebekalbėkim apie tai,— pasakė Sincovas ir pakilo.
— Tu turi reikalauti, kol ji dar ligoninėje, kol niekur neper-
kelta! Pas medicinos dalies viršininką nueik, ir aš pas jį nu­
eisiu! Perspėsiu, kad neišleistų... Nepyk ant manęs, kad aš
perskaičiau! — staiga nukaito Zinaida.
— Perskaitei, tai perskaitei,— abejingai ištarė Sincovas.
Ir ji suprato: jis nepyksta ant jos, o tiesiog negali dabar su
ja kalbėti. Ji kalba, o jis negirdi, arba beveik negirdi. Nes su
juo darosi kažkas tokio, kas jai uždara. Ir prieš minutę buvusi
tikra, kad padės ir jam, ir Taniai, išaiškins abiem, kaip visa
turį būti, ji staiga suprato: niekas ir nieko jiems jau neišaiš­
kins, ir padėti arba sutrukdyti sau tegali jiedu patys.
■— Važiuosiu,— tarė Sincovas.
—■ Aš tau, kai tik ji parašys, tuoj pranešiu jos adresą. Jei
ir uždraus, vis tiek pranešiu.
— Taip ir padaryk. Aš kaip tik norėjau tave to prašyti.
Sincovas atsisegė palaidinės kišenę ir, įsidėjęs ten Tanios
laišką, paspaudė ranką Zinaidai — ne tvirtai ir ne silpnai, pa­
prastai, ir pažvelgė jai į akis taip pat paprastai, tarsi nieko ne­
būtų atsitikę. Išėjo iš trobos ir nuvažiavo.
Zinaida dar girdėjo nuo priebučio, kaip jis lygiu, paprastu
balsu pasakė vairuotojui:
— Dabar namo. ..
— O kaip su jūsų žmona, draugas majore, viskas tvarkoj? —
paklausė Gudkovas, kai „Viliukas" pajudėjo.
— Ne visai,— pasakė Sincovas.— Sužeidė vakar.— Ir paaiš­
kino, kad žaizda nesunki, galėję būti blogiau.
 — Tai reikia sakyti, kad jai pasisekė.— Gudkovui po vaka­
rykščio visa kita atrodė lengva.-
— Taip, reikia sakyti, kad pasisekė.
Sincovas, nusitvėręs už „Viliuko" briaunos, atsilošė pasėste
ir užmerkė akis. Apsimetė miegančiu. Nesinorėjo apie nieką
daugiau kalbėti.
Būna minčių, kurias kaip kokį slaptą dokumentą norisi grei­
čiau sudeginti. Kad jų ir pėdsakų neliktų. Kaip tik tokios buvo
dabar jo mintys apie tai, kas įvyko tarp jo ir Tanios, šitos min­
tys buvo susietos su kito žmogaus, jo buvusios žmonos gyveni­
mu, ir negalima buvo galvoti atskirai apie vieną ir atskirai
apie kitą, reikėjo galvoti apie viską kartu. Jei paaiškės, kad
jo žmona gyva, tai reiškia, kad neturi būti Tanios. Jis suprato,
kad esama logikos, pagal kurią, jei Maša pasirodys esanti gyva,
jau pats tas faktas padarys kaip nebūta visa tai, kas buvo su
juo po jos. Bet juk visa tai — „kaip nebūta"—buvo. Buvo, ir
jau niekur jo nedėsi!
Kad gyva jo buvusioji žmona, įsivaizduoti jis galėjo. O kad
Tania dėl to nebeturi daugiau būti, negalėjo.
„Na, ir kas bus, jei aš iš tikro vėl ją pamatysiu?"—pagalvojo
jis. Ir pamėgino realiai įsivaizduoti, kad mato savo buvusią
žmoną, karui pasibaigus. Ji stovi prieš jį, o jis prieš ją, ir
juodu — abu gyvi — mato vienas kitą.
Ne, jis negalėjo mąstyti dabar apie ją kaip apie moterį,
kurią norėtų vėl pamatyti ir vėl su ja būti. Šiaip ar taip, da­
bar tai netilpo jo sąmonėje.
„O jei staiga, kai aš ją pamatysiu, manyje kažkas pasikeis,
virs kitu, tokiu, kaip buvo?"—pagalvojo jis ne su viltim, o su
baime, nes dabartis buvo jam reikšmingesnė, negu praeitis.
Ir prievarta prieš save, kuriai ryžosi Tania, buvo prievarta ir
prieš jį.
Jis jau seniai atmerkė akis ir, nieko nematydamas, žiūrėjo
tiesiai prieš save į priešvėjinį stiklą. Važiavo ir tylėjo kaip
užmuštas.
Jie privažiavo prie trobos, kurioje anksčiau buvo apsistojęs
Serpilinas, o dabar niekas negyveno. Tik automatininkas vis
dar vaikštinėjo pirmyn ir atgal. Štabo komendantas kažkodėl
nenuėmė šio posto.
Kaimo gatve, keldamas dulkes, pralėkė „Viliukas" ir sustojo
prie Boiko trobos. Boiko nuėjo į kambarį, prieš tai nupurtąs
priebutyje dulkiną palapinsiaustę.
Atsiminęs, kad pas Boiko jam įsakyta prisistatyti tuoj pat
sugrįžus, Sincovas pranešė apie save adjutantui.
— Nežinau, ką tik atvažiavo. ..
 Adjutantas pagūžčiojo pečiais. Jam rodėsi, kad pranešti bu­
vo ne laikas, bet, jei Boiko liepė, svarstyti buvo pavojinga.
Adjutantas išėjo ir po minutės pašaukė Sincovą. Boiko sto­
vėjo įsitempęs visu ūgiu už didelio stalo su išskleistu ant jo
žemėlapiu. Ką tik atvažiavo, o žemėlapį jau išskleidė, suspėjo.
Sincovas tuojau atraportavo, kurią valandą pakilo į orą lėk­
tuvas. Boiko linktelėjo galva ir pasakė, kad lėktuvas nutūpė
Maskvoje, jau pranešė. Paskui paklausė Sincovą, ar visus rei­
kalus, kurie galėję likti jam kaip adjutantui, yra užbaigęs ir
ar visa, kas priklausė armijos vadui, perdavė kur reikia.
Sincovas atsakė, kad viską perdavė. Operatyvinius dokumen­
tus — į operatyvinį skyrių, visa kita, kaip buvo įsakęs Zacha­
rovas. Bet bloknote esama kelių įrašų, padarytų vakar Serpilino
įsakymu. Du dėl pastebėtų trūkumų ir trys dėl apdovanojimų.
— Turi su savimi? Parodyk.
Sincovas ištraukė bloknotą ir padėjo prieš Boiko.
Boiko pažiūrėjo, vieną pastabą išbraukė raudonu pieštuku —
arba nesutiko su ja, arba ji nebebuvo aktuali po jo šiandieninės
išvykos. Prieš antrąją pastabą pažymėjo kryžiuką ir dar tris
kryžiukus prieš pastabas dėl apdovanojimų. Visa tai padarė ne-
sisėsdamas. Jis apskritai turėjo įprotį — jei trumpam — priimi­
nėti pavaldinius stovėdamas. Kai stovi, prikalba mažiau nerei­
kalingo.
Parašęs savo kryžiukus, išplėšęs ir pasilikęs pas save lapelį,
Boiko išsitiesė ir pažvelgė į Sincovą:
— Dabar apie jus. Armijos vadas buvo numatęs pasiųsti jus
į rikiuotę. Prieš tris dienas pasakė man tai. Laikau savo parei­
ga išpildyti jo valią, jei pats jūs nesate pakeitęs ketinimo.
— Ne, nepakeičiau,— pasakė Sincovas, jausdamas pagarbą
Boiko ir už tai, kad, kaip ir anksčiau, pavadino Serpiliną armi­
jos vadu, ir už tai, kad pasakė apie jo valią ir apie savo pa­
reigą.
— Atsiradus pirmai vakansijai, nukreipsime šaulių pulko
vado pavaduotoju arba štabo viršininku,— tarė Boiko.— Iki to
laiko būsite prie operatyvinio skyriaus.
Uždarydamas paskui save duris, Sincovas dar suspėjo iš­
girsti, kaip Boiko liepia sujungti jį telefonu su operatyviniu
skyriumi:
,,Tur būt, dėl manęs pasakys",— pagalvojo Sincovas.
Tačiau, kaip paaiškėjo, Boiko buvo pasakęs dėl jo jau anks­
čiau. Po penkių minučių operatyvinio skyriaus viršininko pa­
vaduotojas Prokudinas sutiko Sincovą klausimu:
— Ar buvai pas naująjį armijos vadą?
— Buvau. Nukreipė čia.
 — Jis dar rytą, prieš išvažiuodamas į dalinius, mūsų Pere-
vozčikovui, kai šis paprašė, pažadėjo tave grąžinti. Tiesa, pa­
sakė, kad laikinai...— Prokudinas klausiamai pažiūrėjo į Sin-
covą.
Bet Sincovas nemanė aiškinti, kodėl laikinai. Tokie dalykai
iš anksto neaiškinami. Laikinai ar nelaikinai, o kol kas dirbti
čia.
Jis priėjo prie žemėlapio, kuriame Prokudinas ką tik buvo
atžymėjęs paskutiniąją situaciją.
Žengimas j priekį beveik visu frontu buvo spartus, bet lė­
tesnis, negu vakar. Tačiau nuo linijos, žyminčios ribą su kai­
mynu, per Kirpičnikovo užnugarį ryškėjo mėlyna punktyrinė
strėlė.
— O kas tai? — paklausė Sincovas.
— Likučiai grupuotės, kuri naktį pridarė triukšmo. Per nak­
tį ir rytą kaimynas su fronto rezervų pagalba savo užnugaryje
ją triuškino, bet iki galo nesutriuškino. Ir pastūmė ant mūsų;
Buvo daugiau kaip trys tūkstančiai, dabar manome — pusantro,
gal du... Pietausi?
— Kol kas nenoriu.
— O aš po vakarykščio, naktį, kad užmigčiau, degtinės stik­
lą išmečiau...— tarė Prokudinas.— Vadinasi, nepietausi?
— O dėl ko tu nerimauji?—paklausė Sincovas.
Bendros išvykos su Prokudinu seniai juodu padarė draugais.
— Mat, įsakyta pasiųsti Savatejevą pažiūrėti situacijos,— pa­
mojo Prokudinas į mėlyną strėlę,— o jis kažkur kelyje, dar
nesugrįžo. Todėl ir klausiu — maniau, užkąsi ir važiuosi... Ap­
skritai nesirengėme tavęs šiandien judinti, manėme rytoj nuo
ryto į darbą įjungti.. .
— Kodėl rytoj? Jei reikia, važiuosiu tuojau pat,— pasakė
Sincovas, pagalvojęs sau, kad čia, operatyviniame, ilgai neuž­
sibus. Kol vyksta mūšiai—vakansijos bemaž kiekvieną dieną,
o Boiko žodžių vėjais nemėto. Po viso, kas užgriuvo ant gal­
vos, bent vienas šis noras — pereiti į rikiuotę — turi išsipildyti.. .

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Ir liepos penktą, kai priešakines pozicijas pasiekė

žinia apie armijos vado žuvimą, ir dar kelias paras po to Ilji-
no pulkas tebekariavo miškuose, kiek į rytus nuo Minsko. Bal­
tarusijos sostinė buvo jau laisva, o čia, miškuose, vis dar buvo
tašomi taip ir neprasiveržusių į vakarus vokiečių armijų li­
kučiai.
 Operatyvinėse suvestinėse buvo rašoma apie sėkmingus m lę­
šius ir kiekvieną rytą pranešamos paimtų į nelaisvę vokiečių
generolų pavardės. Tačiau kokia gera būtų padėtis fronte,
o pulkas yra pulkas,— darbavosi dieną ir naktį, ir kiekvieną
dieną netekdavo žmonių, ir ne tik puldavo, bet ir kontratakas
atremdavo. O vieną kartą žūtbūtinai kovėsi, bet neleido vokie­
čiams prasiveržti pulko bare. Keli prieštankiniai pabūklai buvo
sutraiškyti tiesiog pozicijose, o pulko vado pavaduotojas Vasi­
lijus Aleksėj evičius Ciugunovas žuvo po tanku bataliono va­
davietėje. Viskas kabojo ant plauko ir pas mus, ir pas vokie­
čius. Tačiau mūsiškis plaukas pasirodė tvirtesnis.
Belaisvių per tas tris miško dienas perdavė į užnugarį pagal
parašus daugiau, negu buvo vyrų pulke. O vyrų liko ne per
daugiausia, ypač kuopose. Pirmąsias puolimo dienas ėjo antra­
jame ešelone už kitų nugaros, pramintais pėdsakais, o paskuti­
niąsias penkiolika parų visą laiką patys — krūtine.
Iljino nuotaika buvo gera, bet nuovargis didelis, ir aišku
buvo ko pavargti. Jei būtum pasodinęs jį už stalo, ir priver­
tęs, kol neužmiršo, užrašyti iš eilės visa, ką jis darė, nebūtų
pakakę storiausio užrašų sąsiuvinio.
Darbštusis Iljinas galėjo dirbti be perstojo ir laikė tai nor­
maliu dalyku: nedarbščiam žmogui pulko vado pareigose nėra
ką veikti! Bet ir tokia išbandyta kare, nesutrinkanti mašina,
kaip jis, kartais, rodėsi, ims ir užsikirs. Vieną kartą, bekalbant
jam telefonu su bataliono vadu, iš rankų iškrito ragelis. Ar
užmigo pokalbio metu, ar apalpo. Po dviejų valandų atsigavo,
pakilo ir taip ir nebeprisiminė, kaip viskas atsitiko.
Vokiečiai — toks jau priešininkas, jo ir visai dvesiančio ke­
purėmis neužmėtysi!
Puolimo metu, teisybę sakant, nenakvodavo, kiekvieną nak­
tį — pirmyn ir pirmyn. Jei ir norėtų prisiminti — neprisimintų,
kada miegodavo. Miegodavo, žinoma. Vieną kartą švintant
stačiai rugiuose užmigo; kitą kartą — vidudienį, kaip sakoma,
pauzėje. Diena buvo kaitri, ir vieta atvira — Baltarusijoje ap­
skritai daug rugių. Iljinas atsigulė į seną apkasą, pasilikusį dar
nuo keturiasdešimt pirmųjų metų. Pasiuntinys atvilko pajuoda­
vusių šiaudų iš pernykščio kūgio ir ant dugno paklojo, ir iš
viršaus skersai apkaso pridengė, kad nekaitintų. Ir, lyg tyčia,
vos tik suspėjo Iljinas užsimaskuoti ir užmigti, liepęs po valan­
dos pažadinti, prisistatė majoras iš korpuso štabo patikslinti
pulko padėties. Vietoj valandos — penkios minutės miego, ir
išvaizda, nepasakysi, kad labai šauni, išsikapsčius iš po tų
šiaudų.
 O apskritai, kas yra pauzė pulke puolimo metu? Vienas mū­
šis baigėsi, o kitas tuoj tuoj prasidės. Iš šios pauzės miegui
daug neiškirpsi. Ir naktį taipgi; naktį — patikrinimo laikas: ką
pristatė ir ko ne? Rytą būna vėlu už to griebtis.
Pulko vadui, kaip šeimininkei — niekada rūpesčių netrūksta.
Kas neturi šovinių, tuoj kels klyksmą. O kaip su maistu, ne
tiek akivaizdu. Kartais įkarštyje ir nutyli, kad ne viską gavo.
Iljinas įsisavino taisyklę: maitintis ten, kur atsidurdavo. Vieną
kartą, šia taisykle besivadovaudamas, vos nepaliko ir be pietų,
ir be galvos. Atvežė į kuopą arkliuku valgį, nuėjo pažiūrėti,
kas katile, o vokiečiai kad trenks iš šešiavamzdžio. Sprogimo
banga parbloškė jį ant žemės; keliasi, negali suprasti, kas nu­
tiko: lyg ir neužmuštas, o visas apraizgytas kažkokiomis žarno­
mis. Atsikėlęs rado savy jėgų pajuokauti, šūktelėjo kuopos
vadui:
— Leitenante, pažiūrėk, ar aš gyvas, ar negyvas?
— Gyvas, draugas papulkininki.
Į arklį tiesioginis pataikymas, ir visa tai — ant Iljino. Teko
persirengti kareiviška mundiruote, kol išskalbė. Bet nė vieno
įdrėskimo, nors sau pagalvojo: „Verčiau jau būtų įdrėskę“,—
bijojo pasirodyti juokingas.
Nuostoliai pulke užmuštais ir sužeistais, skaitant viską kartu,
keturiasdešimt—penkiasdešimt vyrų per parą. Bet, kai penkio­
lika parų iš eilės, tai jau šis tas. O pulti reikia! Vadinasi, dar
vienas rūpestis: iškasti žmonių iš užnugario ir papildyti kuopas.
Priekyje be tų, kas gali ginklą nešioti, neapsieisi. Ir tai visiems
turi būti suprantama. O kam būdavo nesuprantama, tekdavo
paaiškinti!
Netgi iš laidojimo komandos keletą žmonių paėmė. Pavaduo­
tojas ūkio reikalams, majoras Batiunia, keturiasdešimt aštuone-
rių metų dėdulė, protestavo; juk pats Iljinas iš jo reikalavęs,
kad kiekvienas užmuštas pulke būtų palaidotas, o dabar iš lai­
dojimo komandos žmones ima!
Bet teko užduoti širdį Batiuniai, tam visų nukautųjų virši­
ninkui, kaip jį vadino Iljinas už tai, kad jo žinioje buvo laido­
jimo komanda, ir paimti vis dėlto keletą vyrų. Laidojimo ko­
mandos dydis nepastovus. Dabar, dievui dėkui, toks laikas, kad
galima ir apkarpyti.
Per tas dienas visko buvo, ko tik nebuvo! Ir šturmo aviaci­
jos pulko vadas vienoje duobutėje greta Iljino sėdėjo kelias
dienas iš eilės; kur Iljinas, ten ir jis, kartu nurodinėjo šturmo
lėktuvams taikinius. Ir savaeigius pabūklus pulkui čia duoda­
vo, čia atimdavo, permesdavo padėti kitiems. Užtat artilerija
visą laiką dirbo be atvangos. Ir priskirtoji, ir remiančioj i.
 Vieną kartą priskirtojo pulko artileristai, kuriais visą laiką
jis negalėjo atsidžiaugti, staiga davė darbo laidojimo komandai;
apsupant vokiečių batalioną, per juos saviškius apšaudė. Sto­
vėjo paskui prieš Iljiną, nuleidę galvas, kaip suvytę lapai: pa­
tiems skaudu, patys savim neapsikentė.
O kitą kartą jau buvo beišsigąstą, kad gilus, pelkėtais kran­
tais upelis sustabdys. Žvalgai pamėgino — virš galvos, o dug­
ne — dumblas. Jau buvo besiruošią tiesti tiltą. O paskui aptiko
paslėptą krūmuose partizanų tiltą, priglaustą prie kranto išil­
gai upės. Vienas galas pritvirtintas, o kitas laisvas. Išvarė jį
į upės vidurį, o ten jau pati srovė jį pasuko — ir yra tiltas!
Pasisekė.
Buvo keli susitikimai su partizanais. Ir pieną iš tankumynų,
kur šie buvo nusivarę kaimenes, į pulką vežiojo. Ir iš savo
partizaniškosios kepyklos keptą duoną nešė. Kadaise, keturias­
dešimt trečiaisiais, Briansko srities pasienyje jie buvo aptikę
tokį partizanų rajoną, kur vokiečiai partizanus nuo visų bazių
buvo atkirtę, privertę žievę duonai grūsti. Tuomet jie patys
su partizanais duona dalijosi, o dabar atvirkščiai. Netgi rau­
gintų kopūstų partizanų žeminėse ragavo. Su kvapeliu — mine­
ralinėmis trąšomis pasūdytų,— druskos partizanams trūko, bet
vaišino šitais kopūstais iš visos širdies.
Kažkurią dieną tikėjosi pagal žemėlapį rasti kaimą, netgi ren­
gėsi jame pernakvoti; Berezina vadinosi šis kaimas, netoli nuo
Berezinos. Žemėlapyje buvo, o tikrovėje nerado. Tik keli rūsiai,
ir vienas jų prigrūstas sušaudytųjų skeletų!
Bet būdavo ir taip: gyvenamas punktas, kaip pažymėtas že­
mėlapyje, taip ir yra tikrovėje, ir, pagal kaimyno pranešimą,
dar vakar vakare išvaduotas. O tu rytą prie jo išeini— jis
vėl vokiečių rankose.
Neapsiėjo ir be papeikimų. Tumanianas vieną kartą per te­
lefoną rėkė:
—■ Jei iki dvidešimtos valandos užduoties neįvykdysi, tu jau
nebe Iljinas!
— O kas gi aš? — atsikirto Iljinas, įsitikinęs, kad su juo el­
giamasi neteisingai. Patys ten, divizijoje, pavėlavo priimti nuta­
rimą, o dabar neduoda jam laiko pasiruošti. ..
— Nekalbėsiu, kas tu, bet jei atsisakai pulti,— vadinasi, tu
jau nebe Iljinas! — rėkė į telefoną Tumanianas, kuris šiaipjau
retai terūkdavo.
O kartais taip sparčiai žengdavo į priekį, kad divizijoje ir
korpuse, žiūrėdami į žemėlapį, akim netikėdavo. Tikrindavo
telefonu:
— Išskleisk žemėlapį.
 — Išskleidžiau.
— Kur esi?
— Esu štai čia.
— Negali būti!
Tokiu netikėjimu galima ir pasidžiaugti! Visko būdavo tas
dienas, nebuvo tik vieno — menkiausio poilsio, kuris, nežiūrint
jaunatvės ir užsigrūdinimo, Iljinui vis dėlto buvo reikalingas.
Vakar vakare, pirmąkart per visą operaciją, pulkui nedavė
aktyvios puolamosios užduoties. Patikslino pasiektą ribą ir įsa­
kė išnaudoti naktį susitvarkymui ir poilsiui. Kad tiesiog būtų
nutarę duoti poilsį, Iljinui atrodė neįtikėtina. Aiškino kitu kuo:
vokiečių katilas taip susiaurintas, kad puolant toliau, juo la­
biau naktį, mūsų suartėjusios dalys galinčios padaryti nuosto­
lių pačios sau.
Gavęs įsakymą išnaudoti sustojimą poilsiui, Iljinas visą va­
karą ir pusę nakties dirbo suprakaitavęs, kad poilsis neatneštų
nelaimės. Visi ir kiekvienas norėjo ir išsimiegoti, ir pailsėti,
bet visi visais pasikliauti negali, reikia žinoti: kada, kas ir kuo!
Ir tik apie vidurnaktį, sugrįžęs į vadavietę, kur palapinėje bu­
vo paruoštas šviežio šieno čiužinys, Iljinas, net пера valgęs,
krito ir užmigo, liepęs pažadinti jį lygiai septintą. O jei pa­
skambintų anksčiau — atraportuoti, kad pulko vadas miega ir
liepęs be būtino reikalo nežadinti.
Pabudo Iljinas pats pusvalandžiu anksčiau, negu buvo liepęs
pažadinti. Žmogui, kuris pernelyg pavargo, atrodo, kad mie­
gosiąs kažin kiek ir jokia jėga jo neprikels. O pasirodo, ne.
Iljinas užvedė laikrodį ir nustebęs pažiūrėjo į savo basas kojas.
Jis gerai atsiminė, kad buvo norėjęs nusiauti ir nusitraukti
palaidinę, bet nuvirto, taip ir nepajėgęs nusirengti. O dabar
paaiškėjo, kad jo miegota su trumpikėmis ir apatiniais marš­
kiniais. Vadinasi, kažkas jo pasigailėjo, nuvilko. O jis ir ne­
pajuto.
Iljinas sėdėjo ant čiužinio ir patenkintas krutino pirštus; įky­
rėjo gyventi, nenusimaunant batų. Žiūrėdamas į savo basas ko­
jas, jis pagalvojo, kaip gera būtų išsimaudyti, kai bus baigta
su vokiečiais. Prieš kelias dienas jis pasielgė kaip vaikėzas:
atvyko į trečiąjį batalioną, buvusį savąjį, kaip tik kai pulkas
priėjo upelį. Žvalgai jau buvo perėję, o visi kiti užgaišo, rin­
kosi, kuo galėtų perplaukti. Iljinas kareivių akivaizdoje nusi­
vilko, pasiliko vienomis trumpikėmis, perrišo diržu batus ir
mundiruotę, įkišo į ryšulį dėklą su pistoletu, pasiėmė dar ir
automatą, įbrido į vandenį ir, irdamasis viena ranka, perplaukė
upelį, nesušlapinęs ginklų. Tiesa, upelio būta ne tokio, prieš
kurį sustojama plaukti — viso dvidešimt mostelėjimų, bet vis
 dėlto jis padarė tai, matant visam batalionui, išlipo ir apsivil­
ko. O kol pulko vadas vilkosi, pusė bataliono jau irgi atsidūrė
kitam krante.
Ypatingų motyvų rodyti asmens pavyzdį nebuvo, tiesiog pa-
išdykavo, džiaugdamasis savo jėga ir vikrumu. Betgi plaukti to­
kiu būdu, bataliono akivaizdoje, tai, žinoma, joks maudymasis.
Išsimaudyti reikėsią laisvu laiku, o paskui pasėdėti saulutėje,
neapsivilkusiam.
Galvodamas apie visa šita, Iljinas išgirdo, kaip Dudkinas,
pulko štabo viršininko padėjėjas, pakėlė ragelį ir sako kažkam
telefonu, kad pulko vadas miegąs.
Aname laido gale, tur būt, pasakė, kad nežadintų, nes Dud­
kinas atsakė: „Klausau, nežadinti! Aišku, klausau, nežadinti!"
Ir dar sykį pakartojo: „Klausau, nežadinti." Mėgo po tris sykius
kartoti vieną ir tą patį, lyg genys. Turi jis tokį blogą įprotį
eikvoti veltui laiką.
„Na ir pagulėsiu iki septynių, — pagalvojo Iljinas. — Jei iš
aukščiau neliepia žadinti, vadinasi, nedega. O jei iš apačios
degtų, seniai bųtų prikėlę.“
Iljinas apsivertė nuo šono aukštielninkas ir ėmė su apmaudu
prisiminti: kaip vis dėlto išėjo, kad vokiečių infanterijos ge­
nerolas— jei pagal mūsų karinius laipsnius, tai būtų generolas
pulkininkas — vokiečių armijos korpuso vadas, nepateko į ne­
laisvę jam, Iljinui. Iš pradžių ėjo tiesiai Iljinui į rankas, bet,
neįstengęs prasiveržti, apėjo užuolankomis tankmę, išėjo į kitos
divizijos barą ir ten — parazitas! — iškėlė baltą vėliavą. Žino­
ma, iš to generolo dabar nepareikalausi ataskaitos: kodėl nepa­
noro pasiduoti Iljinui, o pasidavė kažkam kitam? Bet vis dėlto
Iljinas jautė tai kaip neteisingumą savo atžvilgiu, ir pulkui, ir
žuvusiam mūšyje Vasilijui Aleksėjevičiui Čiugunovui, kurį jis
labai gerbė ir skaudžiai išgyveno jo netekimą.
O kad tai buvo kaip tik tasai generolas, kuris čia buvo ban­
dęs prasiveržti, paaiškėjo. Mūšio lauke buvo paimtas į nelais­
vę sužeistas į kojas adjutantas. Jis ir papasakojo, kas bandė
prasiveržti, koksai generolas ir kad tasai generolas pastaruoju
metu ėjo armijos vado pareigas.
Iljinas prisiminė, kaip nešė pro jį brezentiniame apsiauste
sumaitotą Ciugunovo kūną, o jis net negalėjo tada paskui jį
nė penkių žingsnių paėjėti, atsisveikinti: vyko mūšis! Bet įsi­
sąmoninti, kad nebėra Ciugunovo, buvo iki šiol sunku. Kol
patsai vadovavo batalionui, buvo pripratęs, kad trečiajai kuo­
pai vadovauja Ciugunovas! Pakėlė pulko vado pavaduotoju,
Ciugunovą — bataliono vadu. Tapo pulko vadu, Ciugunovas —
jo pavaduotoju. Kaipgi toliau be Ciugunovo?
 Kai piauna žaizdą su vietine narkoze, sako, neskauda, tik
girdi, kaip peilis kūną dreskia. O paskui, kai narkozė praeina,
žaizdą ima mausti. Pats Ilijinas taip ir nebuvo nė karto sužeis­
tas, tik girdėjo iš kitų. Tuomet, mūšio įkarštyje, visi buvo kaip
narkozės veikiami: žuvo tai žuvo, ką bepadarysi! O dabar nar­
kozė praėjo, ir skauda.
Iljinui artima, čia pat greta ištikusi Čiugunovo mirtis užden­
gė daug tolimesnio jam pagal tarnybą žmogaus — Serpilino mir­
tį. To, ko netenki pats, asmeniškai, skauda labiau.
Kad žuvo armijos vadas, pranešti neskubama, juo labiau kau­
tynių įkarštyje. Iljinas tai sužinojo antrąją parą, kai ir divizi­
ja, ir pulkas tebevykdė užduotį, duotą dar Serpilino, nors įsa­
kymai ateidavo jau pasirašyti naujojo armijos vado, generolo
leitenanto Boiko.
Nesena armijos vado mirtis buvo ne užmiršta, o tartum kaž­
kuo pakeista, tartum tiesiog vienas pasitraukė, o kitas atėjo
ir tebedaro tą patį, ką darė prieš jį tasai, kuris pasitraukė.
Ir to, ką Serpilinas nuveikė būdamas gyvas, reikšmę lėmė ne
tai, kaip dažnai buvo minima jo mirtis, o toji tvarka, kurią jis
paliko armijoje, kurios daugelyje įvairių postų tebeveikė žmo­
nės, kartu su juo išėję karo mokyklą ir daugiau ar mažiau jam
skolingi už savo karinį išsiauklėjimą, nepriklausomai nuo to,
ar dažnai jie minėjo jį mirusį, kaip Boiko, ar retai, kaip Iljinas.
Gulėdamas aukštielninkas ir jausdamas geltonuojančios per
palapinės brezentą saulės šilumą, Iljinas staiga prisiminė, kad
Ciugunovas tą vakarą prieš mirtį, kai jiem abiem greitomis pa­
rengė batalione pavakarieniauti, netikėtai paprašė bataliono
vadą degtinės: „Reikia gurkštelti truputį, kad valgis į gerklę
nuslystų, kad ją degtinė padegintų, nes nuovargis visai atėmė
apetitą."
Paskutinis pokalbis buvo apie degtinę ir apetitą! O rytą did­
vyriškai žuvo, ir divizija jau mirusį pristatė jį Didvyrio vardui.
Divizijos vadu buvo dar Artemjevas. O šiandien jau trečia die­
na — Tumanianas.
Artemjevas, paėmus Mogiliovą, gavo generolo majoro laips­
nį, ir Boiko, užsukęs į diviziją, pasveikino ir ilgai kalbėjosi su
juo vienudu. Po to pulką pasiekė gandas, kad divizijos vadas
išeina — armijos štabo viršininku.
Pulko štabo viršininkas Nasonovas, pats trečius metus vis
tebebuvęs papulkininkiu, sakė, kad Artemjevas dar per j.ūmas
tokioms pareigoms. O Iljinas, priešingai, tvirtino, kad vism ne
per jaunas. Jei vertas būti iškeltas, ko laukti? Kol prarugs,
ar ką?
 Taip manė Iljinas, džiaugdamasis savo paties jaunyste, kuri
iki šiol netrukdė jam kilti.
Gandas pasitvirtino, ir Artemjevas išvažiavo. Su dviem pul­
kais, prieš išvažiuodamas, atsisveikino, o iki Iljino neprisikasė.
Ryšys tą rytą buvo tik per radiją, situacija paini, bet Iljinas
galvojo sau, kad, Artemjevu dėtas, jis būtų ir prisikasęs, ir
atsisveikinęs.
Tumanianas, tapęs divizijos vadu, iškart atvažiavo j pulką
ir pasakė, kad norįs pasiimti Nasonovą štabo viršininku. Ką
pasakysiąs į tai pulko vadas?
Iljinas sutiko ne todėl, kad būtų taip jau skubėjęs išsiskirti
su Nasonovu; kaip tik mūšių eigoje, kada visi vieną vežimą
tempė, jųdviejų santykiai buvo geresni, negu tylmečio dieno­
mis, asmeniška buvo nustumiama Į šalį. Sutiko todėl, kad tikėjo
savimi ir dvi—trys dienos be štabo viršininko jam atrodė bū­
siąs išbandymas, su kuriuo jis susidorosiąs. Dar kartą įrodysiąs
ir kitiems, ir sau, ko vertas. Tačiau neužmiršo, žinoma, išnau­
doti padėtį, paprašė, kad naują štabo viršininką duotų kuo
greičiau ir parinktų kuo tinkamesnį.
Sincovą ryšium su tuo prisiminė, bet nepaminėjo. Nepatiko,
kad Sincovas taip staiga tapo Serpilino adjutantu. Ką duos, tą
tegu ir duoda. Jei bus sąžiningas ir, be to, ne bailys—suprasiu
vienas kitą. Vis tiek, kol mūšyje nepačiupinėsi, nesužinosi koks.
Mergų, ir tai už akių neperša, nori asmeniškai įsitikinti.
Iljinas pagalvojo apie moteris. Per dvi mūšių savaites nė
karto neprisiminė, o dabar pagalvojo. Pasirąžė ant čiužinio ir
pašoko.
Gretimoje palapinėje vėl suskambo telefonas. „Apsidžiaugė,
kad ryšys gerai veikia",— nusišypsojo Iljinas.
Dudkinas vėl atsakė: „Miega.“ Trissyk pakartojo savo: „Su­
pratau, viskas aišku!" ir padėjo ragelį.
Iljinas nepatenkintas pažiūrėjo į persisunkusius prakaitu
marškinius, kuriais apsivilkęs miegojo. Nusitraukė juos per
galvą ir, likęs vienomis trumpikėmis, taip kelis kartus apsuko
rankas, kad net trekštelėjo pečių sąnariuose. Vėl pasigirdo
Dudkino balsas. Iljinas norėjo iššokti iš palapinės kaip buvo,
vienomis trumpikėmis, bet stabtelėjo, atsisėdo ant čiužinio ir
ėmė vyniotis autus; ant brezentinio apsiausto greta čiužinio
gulėjo ir švarūs autai, ir išskalbti marškiniai.
Iljinas varžėsi žmonėse savo liesų kojų ir apskritai savo nuo­
go kūno, nors ir raumeningo, tvirto, bet jaunuoliškai lieso.
Kai aną kartą nusirengė ir perplaukė upę, užmiršo apie tai,
nes žinojo, kad yra geras plaukikas. O kada žmogus ką nors
gerai moka, kiti nekreipia dėmesio, koks jisai, storas ar liesas.
Bet dabar prisiminė esąs liesas, ir išėjo iš palapinės, tik už­
simovęs batus ir susikišęs į kelnes nešvarius apatinius marški­
nius. Švarių nesivilko — paskui, kai nusiprausiąs.
Trečiojo bataliono vadas informavo apie įvykį. Vokietis
iš „Laisvosios Vokietijos" komiteto, kuris jau keletą dienų
buvo jų pulke, o šiandien naktį praleido trečiajame batalione,
auštant nuvyko į mišką su savo garsiakalbiu ir su leitanantu iš
septintojo skyriaus, kaip jiedu ir anksčiau vaikščiodavo, šauk­
ti vokiečius pasiduoti. Jiems priešais išėjo du karininkai —
hauptmanas ir ober-leitenantas. Ir, kai hauptmanas priėjo visai
arti mūsų, nupylė jį į nugarą iš parabelio, o vokietį iš „Laisvo­
sios Vokietijos" sužeidė.
— Tai jūs pražiopsojote — nebuvote davę jam priedangos!—
įširdęs prikišo Iljinas.
Trečiojo bataliono vadas pradėjo nuo įžangos, o kai prade­
dama nuo įžangos, reikalas prastas! Pradedama nuo to, kad
sužeistas, baigia, kad mirė. O šitą vokietį buvo įsakyta tausoti.
— Mes buvome priedangą davę, — teisinosi bataliono va­
das.—Trys automatininkai su jais ėjo. Bet jie per giliai įsilei­
do. . .
— Trumpiau. Koks sužeistojo stovis?
Netikėtai pasirodė, kad sužeistojo stovis esąs geras. Kulka
tik iš paviršiaus palietusi galvą, jau uždėti tvarsčiai. O visas
klausimas tas, kad vokietis atsisakąs eiti į medsanbatą, norįs
tęsti savo darbą.
— Tegu tęsia,— leido Iljinas ir, padėjęs ragelį, pagalvojo,
kad to vokiečio darbas dieve neduok! Tik ir lauk kada nušaus.
Dabar tik palietė galvą, o jei būtų bent kiek ją pakreipęs —
skylutė kaktoje.
Įniršis, kurį karo metu jautė Iljinas visiems vokiečiams ap­
skritai ėjo priešpriešiais su jo auklėjimu vaikystėje ir jaunys­
tėje. Jam buvo įdiegta, kad gerų ar blogų tautų nebūna; visos
tautos vienodai geros. O karo logika sakė ką kita: visi vokie­
čiai blogi, ir kiekvienas jų, jei tu jo neužmuši, užmuš tave.
Karas vertė nekęsti visų vokiečių aliai vieno.
Tačiau, nežiūrint apmaudo, kurį jau seniai jautė vokiečiams
Iljinas, kažkas jo viduje priešinosi tam jausmui, ieškojo išei­
ties. Ir dabar, stebėdamasis šio vokiečio iš „Laisvosios Vokie­
tijos" komiteto narsumu, Iljinas tarėsi staiga radęs išeitį iš
aklavietės. Jis džiaugėsi, kad esama štai tokio gero vokiečio,
kurį jis mato savo paties akimis ir kuris patvirtina jam kažką
svarbaus, pusiau užmiršto kare, bet vis dėlto egzistuojančio.
Pasikalbėjęs su trečiojo bataliono vadu, Iljinas paklausė
Dudkiną, kas skambino, kol jis miegojęs.
32. Paskutinė vasara 489
 Pirmasis skambutis, pasirodo, buvęs iš armijos štabo. Skam­
bino štabo viršininkas.
— Jo pavedimu, ar jis pats? — paklausė Iljinas.
— Pats.
Iljinas norėjo aprėkti Dudkiną už tai, kad jis nepažadinęs
jo, bet susilaikė, supratęs, kad būtiĮ neteisus. Dudkinas veikė,
kaip buvo jam įsakyta: raportavo, kad pulko vadas miegąs ir
klausė, žadinti ar ne? O ką daryti, jei paskambins štabo virši­
ninkas, numatyti nebuvo galima. Nėr už ką ir barti!
— Ar neliepė paskambinti jam? — paklausė Iljinas.
— Nieko neliepė. Pasakė: tegu miega. O divizijos vadas įsa­
kė, kad jūs jam paskambintumėte septintą penkiolika minučių.
„Dosnus kažko šiandien mūsų Tumanianas,— nustebo Ilji-
nas. — Uždėjo man penkiolika minučių išsibudinti ir atlikti
tualetą!"
Suspėjęs nusiprausti ir netgi išgerti stiklą arbatos su duonos
rieke, apiberta cukrum,— mėgiamas nuo vaikystės skanėstas,—
Iljinas paskambino Tumanianui.
Tumanianas pradėjo nuo to, kad užduotis tuo tarpu liekanti
ta pati: tvarkytis, stovint toje pačioje vietoje.
— Patikrinkite dar kartą visą ugnies sistemą. Kokios gali­
mybės ją greitai perkelti įvairiomis kryptimis jūsų priekinia­
me krašte. Jums viskas aišku?
— Aišku.— Iljinas gerai suprato, kas slėpėsi primygtinai pa­
sakytuose žodžiuose: „Jums viskas aišku?"
— Vakar vakare priminiau kadrų skyriui,— tarė Tumania­
nas,— žadėjo šiandien atsiųsti jums žmogų Nasonovui pakeisti.
Reikia manyti, jis jau kelyje.
„Vadinasi, vėl turėsime štabo viršininką",— pagalvojo Ilji-
nas, padėjęs ragelį. Tačiau svarbiausios jo mintys buvo skirtos
dabar kam kitam — Tumaniano žodžiams apie ugnies sistemą.
Iki šiol kelias dienas iš eilės apsupti vokiečiai buvo spau­
džiami visame divizijos fronte, varomi į miškų gilumą, į vis
siaurėjantį ten katilą. O šiandien, vadinasi, priimtas nutarimas
spausti juos atgal — iš anapus miško masyvo. Ir galima tikėtis,
kad vakarop vokiečiai pradės eiti mūsų link — kur jie dėsis?
O kokius juos pamatysime — su baltomis vėliavomis ar su „fer-
dinandais",— to apie vokiečius iš anksto niekada negali žinoti.
Dėl to ir reikalavimas — būti pasiiuošusiems.
Visą valandą paskui Iljinas kalbėjosi telefonu su batalionų
vadais, o vėliau su priskirtojo artilerijos pulko vadu patikslino
įvairius ugnies organizacijos variantus tuose baruose, kur vo­
kiečiai greičiausiai galėjo išnirti iš miško gilumos.
 Artilerijos pulko vadas išvažiavo po šio pokalbio i ugnies
pozicijas: nerimavo dėl šaudmenų — žadėjo atsiųsti paryčiais,
bet dar neatsiuntė. O savas pulko artileristas majoras Veselo­
vas, bemaž visada būnantis šalia Iljino, ir dabar pasiliko su juo.
Pirmaeiliai reikalai buvo atlikti, ir Iljinas svyravo, bet tai
visiškai neatsispindėjo jo veide. Jį traukė apeiti batalionus,
pažiūrėti, kaip ten pas juos. Telefono ryšys savo ruožtu, o as­
meniškas bendravimas su pavaldiniais taip pat yra ryšys, kurio
nieku nepavaduosi. Tačiau tuoj po pasikalbėjimų su batalionų
vadais telefonu eiti jų tikrinti buvo ankstoka. Jis ir pats ne­
mėgo, kai vyresnybė, vos tik perteikusi įsakymus telefonu, tuoj
pat lipdavo ant galvos: na kaip, ar padarei viską, kas buvo
įsakyta? Jis vadino tai „niukinimu".
Aukštai virš galvų ore praplaukė pora „jakų". Praplaukė ir
pasislėpė už miško, plonai tolumoje gausdami. Ir apskritai mū­
sų aviacija pastarąsias tris dienas beveik neveikė viršum ka­
tilo. Visa buvo mesta į vakarus. O pagal Vyriausiosios vadovy­
bės pranešimą jau ir Baranovičiai buvo paimti, ir Naugardukas,
ir Vilniuje antra diena vyko gatvių mūšiai.
Jei pasuksim tiesiai į vakarus, žygiuodami tokiu tempu, po
dviejų trijų dienų būsime Lenkijoje. Ten kreipiama ir aviacija!
O čia, manoma, ir be jos priveiksime.. .
Naikintuvai praskrido, ir vėl įsiviešpatavo tyla, tik iš anos
katilo pusės buvo girdėti artilerijos gaudesys, kurio nei Iljinas,
nei Vesiolovas nejuto: priprato.
— Na ir dienelė! — tarė Vesiolovas, iš po delno pažvelgęs
į saulę.— Ir šaudyti, ir stebėti lengva. O atsimenate, Nikola­
jau Ivanovičiau, kai žiemą puolėme, per pūgą, septynioliktą,
aštuonioliktą? ..
Iljinas atsiminė aną pūgą septynioliktą ir aštuonioliktą die­
ną. Pūga buvo iš tikro žiauri. Per penkias minutes,— kur ka­
reivis, ten pusnis.
— Jūs liepiate mums sustiprinti ugnį, barate už netaiklumą,
o mes ugnies taškuose blaškomės, sniegą į minosvaidžių vamz­
džius verste verčia! Paskui įsigudrinome — keturiese laikome
brezentinį apsiaustą, o vienas tuo metu miną neša. Apsiaustą
šalin, miną į vamzdį — ir šūvis! Paskui vėl apsiaustą laiko­
me... O tokiu oru, kaip dabar,— tik šaudyk,— pasakė Vesiolo­
vas ir pridūrė, kad vakar suvedė į vieną visus pranešimus per
dviejų savaičių mūšių laikotarpį; vien tik savo pulko artilerija,
neskaitant priskirtosios, padarė vokiečiams smarkių nuosto­
lių — iki tūkstančio užmuštų ir sužeistų!
Iljinas nepatenkintas numojo ranka. Nemėgo tokių susuma­
vimų.
 — Jei visas jūsų reliacijas — kiek užmušta ir kiek sužeista —
surinktum, visos Vokietijos neužtektų. O pagal jų reliacijas —
visos Rusijos! Popieriuje lengviau užmušinėti, negu natūroje.
Tuo labiau jums, artileristams. Jums kas ant žemės parpuolė,
tas ir numirė. O jis dar paskui atsikėlė ir kariauti nuėjo. Štai
kad ir aš pats: kiek kartų per trejus karo metus, pagal jų re­
liacijas, buvau užmuštas ir tuo labiau sužeistas. O aš vis dar
kariauju. Ir netgi nesužeistas.
— Nusispjaukite,— tarė Vesiolovas.
— Aš ne iš prietaringųjų.
— Nė mažo truputėlio?
— Nė truputėlio. Prietaringumas yra bailumo priedanga. Bi­
jai, kad užmuš — tai taip ir sakyk! O ką čia turi bendro —
kuria koja atsikėlei, kaire ar dešine,— vokietis vis tiek šito
nežino, kai į tave šaudo.
Pokalbis apie prietaringumą tuo ir baigėsi. Jei kokia tema
Iljinui nepatikdavo, jis iš karto dėdavo po ja tašką ir perei­
davo prie kitos. Taip ir dabar perėjo nuo prietaringumo prie
materialiosios dalies, pasakė, kad karas su materialiąja dalimi
darąs tą patį, kaip ir su žmonėmis. Tai, kas būdavo laikoma
tinkamu, o iš tikro nepateisino savęs, nustumiama į antrąjį pla­
ną, o tikrai gera iškeliama į pirmąjį. Sakysim, kad ir kuopų
minosvaidžiai: anksčiau buvo manoma, kad be jų nė žings­
nio, o dabar nuo jų atsisakyta — nepateisino savęs, per silpni.
Granata geresnį rezultatą duoda, negu mina! O batalionų mi­
nosvaidžiai, jau nekalbant apie pulkų, tie iš tikro pasirodė
esąs ginklas, su kuriuo drąsiai eini visur ir per viską...
Jie daug dienų buvo dirbę be poilsio, o dabar štai sėdėjo,
ilsėjosi, bet ir čia vis tiek nesiliovė kalbėję apie savo darbą,
nes ginklai buvo neatskiriama šio darbo dalis, jų įrankis. Be
jų galima padaryti viena, o su jais — visai kita. Tik įrankiai,
kuriais jie naudojosi, turėjo vieną ypatybę: nuo to, kokie jie
ir kiek jų, priklausė ne tik darbo rezultatai, bet ir gyvybė.
— Vis dėlto pas jus, artileristus, ir kareiviai, ir karininkai
ilgiau išsilaiko,— tarė Iljinas, prisiminęs, kad kartu su Vesiolo-
vu jiedu kariauja jau antri metai, o šaulių batalionų vadai pul­
ke per tą laiką visi iki vieno pasikeitė.
Taip iškilo viršun mintis apie žmogaus gyvybės vertę —
mintis, kuri nuo pradžių nematoma slypėjo jų pašnekesyje apie
ginklus.
Šį pašnekesį nutraukė skambutis.
— Laukite prie ragelio, kalbėsite,— pasakė telefonistas tar­
pinėje stotyje, ir Iljinas išgirdo tolimą Artemjevo balsą.
— Sveikas, Iljinai. Kaip reikalai?
 — Lenkiuos jums. Vykdome įsakymą!
— Prašau jus ir jūsų pulką atleisti man, kad, išvykdamas
į naują tarnybos vietą, nesuspėjau atsisveikinti. Linkiu kovi­
nės sėkmės.
Pasakė ir nustebo, tartum laukdamas, ką atsakys Iljinas.
— Ir jums taipgi,— palinkėjo Iljinas.
— Iš mano pusės — viskas,— pasakė Artemjevas.— Linkėji­
mai Zavališinui.
— Armijos štabo viršininkas skambino,— paaiškino Iljinas
Vesiolovui.— Atsiprašinėjo, kad neatsisveikinęs su pulku.
Iljinui buvo malonu, kad buvęs jų divizijos vadas vis dėlto
paskambino jam ir šiuo skambučiu atsisveikino su pulku. Nuo­
skaudų Iljinas neužmiršdavo, bet kaupti jų nemėgo.
Jiedu sėdėjo su Vesiolovu saulutėje, ilsėdamiesi po ilgų die­
nų darbo, ir staiga, kaip tat būna priešakinėse linijose, viskas
per vieną minutę pasikeitė. Pradžioje iš tolo pasigirdo automatų
ir kulkosvaidžių serijos, paskui patrankos šūvis, ir iš karto
suskambo telefonas — skambino vadas antrojo bataliono, sto­
vinčio tiesiai prieš vadavietę. Bataliono vadas raportavo, kad
jo pasiųstoji į mišką žvalgyba traukiasi, žvalgai praneša, kad
mišku slenka vokiečiai, iki tūkstančio vyrų, su tankais ir sa­
vaeigiais pabūklais.
— Sutikite pagal pirmąjį variantą,— pasakė Iljinas.— Arti­
leristą turi?
— Turiu. Ką tik atvyko.
Ten, kur sėdėjo antrojo bataliono vadas, buvo ir pulko, ir
artileristų stebėjimo punktas — viskas kartu. Iljinas ir šiaip
buvo ruošęsis važiuoti tenai, bet dabar įvykiai privertė jį pa­
skubėti. Gerai, kad artilerijos pulko vadas jau vietoje.
— Tuojau atvykstu,— pasakė Iljinas ir, liepęs Dudkinui pra­
nešti divizijai apie vokiečių pasirodymą, pats nebelaukė, kol
sujungs, iškart nuvažiavo.
Nors pastarąsias pusantros valandos jis mėgavosi poilsiu,
kažkas širdies gilumoje jį slėgė. Jautė, kad kažkas sustojo, kaž­
kas buvo nebaigta daryti, ir štai dabar, po šio skambučio, rei­
kėjo tai užbaigti.
Kai po kelių minučių Iljinas kartu su Vesiolovu išbirzgė savo
dėmėtu trofėjiniu motociklu su priekaba per mišką į bataliono
vadavietę, priekyje nesimatė nieko ypatingo. Tik girdėjosi au­
tomatų serijos. Bataliono vadas pranešė, kad čia traukiasi mūsų
kautynių sauga, o vokiečiai dar neišėję; tebeslenką mišku.
— Atidengti ugnį pasiruošę,— atraportavo artilerijos pulko
vadas.
 ■— Kam čia atidengti, kol nepamatėte,— tarė Iljinas.— Dar
nubaidysime, atgal ims dumti. Tegu pasirodo. ..
Vieta čia kilo kiek į kalną, ir pulko stebėjimo punkto bei
bataliono vadavietės apkasai buvo iškasti nuožulniame šlaite
tarp senų pušų. Prieš pušis šlaitu ėjo kirtimas, kelmai, o toliau
tiesėsi miško aikštelė kokio kilometro ilgio ir bent septynių
šimtų metrų pločio, kurioje kažkas buvo pasėjęs rugius. Gali­
mas daiktas, partizanai — juk čia apskritai partizanų vietos.
Ir iš kairės, ir iš dešinės nuo aikštelės, ir kitame jos gale stūk­
sojo tanki miško siena.
Kad vokiečiai slenka į mus, i šią aikštelę, žvalgai pranešė
iš pradžių per radiją, o paskui atšuoliavo ant arklio seržantas
ir atraportavo, kad vokiečių esą daug, su jais „ferdinandai" —
vieną matęs patsai — ir tankai, du tankus taipgi matęs, tiesa, iš
tolo... Einą tiesiai čionai.
Iljinas liepė pakartoti, jam buvo keista, kodėl vokiečiams
atėjo'galvon eiti per šią aikštelę; jei nori prasiveržti, galėtų ir
mišku...
Bet žvalgas nesiliovė tvirtinęs: einą čionai!
Iljinas vis tiek pasakė artilerijos pulko vadui, kad šis neuž­
mirštų ir flangų. Tą patį pakartojo ir Vesiolovui.
— Galimas daiktas, vokiečiai eina be žemėlapio, ko tik ap­
supime nebūna! Pamatys tą laukymę ir pasuks kairiau ar deši­
niau!
Jis nelipo j apkasą, o atsisėdo ant žemės, tik kojas nuleido
žemyn. Ir iš karto išvydo tai, kuo iki šiol nelabai norėjo tikėti.
Pagiryje, be jokios žvalgybos, pasirodė vokiečiai. Jie žengė
su automatais rankose ir, vos tik atsiplėšė keletą žingsnių nuo
pamiškės, iš karto pasidarė gerai matomi.
Kai į atvirą vietą išėjo pirmoji grandis, įkandin jos, bemaž
be intervalo, pasirodė antra. Ir Iljinas suprato: taip ir yra,
eina čionai, per šią laukymę, lyg savižudžiai. Kodėl jie nutarė
prasiveržti per šią atvirą vietą? Ar manė, kad čia nieko nėra,
ar nori įvaryti mums baimės, o gal kažkas juos taip į krūvą
sutelkė, kad nepakriktų po miškus, kad lengviau būtų mesti
į mūšį?
Bet galvoti apie tai ilgiau nebuvo laiko. Vokiečiai'išėjo tri­
mis grandimis į atvirą vietą. Flanguose, išnirę iš tankmės, ri­
tosi trys „ferdinandai"—vienas iš kairės, du iš dešinės. Centre,
pralenkę prasiskyrusias grandis, šliaužė du tankai. Vienas se­
nas „T-3" ir vienas „tigras". Iš girios pasirodė dar viena gran­
dis— ketvirta... Ir nespėjo Iljinas duoti įsakymo atidengti ug­
nį, tiksliau, nespėjo jis leisti padaryti tai, ko iš jo visi įtemp­
tai laukė, o vokiečiai pradėjo šaudyti pirmieji. „Ferdinandai"
 trenkė skeveldriniais šoviniais. Šūvis nukirto pušies viršūnę, ir
ji nukrito ant žemės netoli Iljino.
„Galėjo užvožti",— pagalvojo Iljinas ir, įsakęs atidengti ugnį,
nušoko į apkasą.
Tuoj po „ferdinando" iššovė vokiečių tankas, einantis pačiu
lauko viduriu, kaip iš čia rodėsi, tiesiai ant Iljino.
Priešakinė vokiečių grandis atidengė tankią automatų ugnį,
ir tą akimirką trinktelėjo pabūklai. Keli sviediniai nukrito su
neprielėkiu, o paskui sprogimai ėmė klotis tiesiai į tebesi en-
kančias vokiečių grandis.
Iš flangų šaudė mūsų kulkosvaidžiai. Vokiečiai tebebėgo
j priekį, aplenkdami šovinių duobes ir užmuštuosius. Paskui už­
sidegė vienas „ferdinandas", o „tigrui" pradaužė vikšrą, ir iš jo
ėmė šokti laukan tankistai.
Vokiečių pėstininkai vis dar tebepuolė. Vieni griuvo po ug­
nimi, bet kiti bėgo pirmyn. Senasis tankas „T-3", aplenkęs prie­
kinę vokiečių grandį, buvo jau visiškai arti. Du „ferdinandai",
kuriuos vokiečiai turėjo kairiajame flange, pasidavę atgal, su­
stojo pamiškėje ir šaudė iš ten stovėdami. O mes kol kas ne-
įstengėm į juos pataikyti.
Vokiečių grandys buvo jau nebe grandys, o tik judančios
pirmyn tebebėgančių žmonių salelės ir tamsios dėmės užmuš­
tų, lyg sugulusių ant žemės. Salelių darėsi vis mažiau, dėmių
vis daugiau, bet vokiečių tankas tebesirito pirmyn.
„Kada gi jūs jį. .— vos nesuriko Iljinas artileristams. Ir tik
kai tankas buvo jau per šimtą metrų nuo jo, mūsų šovinys
pataikė jam kakton, po pat bokšteliu, ir jis užsiliepsnojo tiesiai
prieš Iljiną, trukdydamas stebėti mūšio lauką.
Bet kairiau ir dešiniau laukas buvo gerai matomas. Vokiečiai
gulėjo ant žemės arba bėgo atgal, miško link. Mūsų sprogi­
mai klojosi vis tankiau ir tankiau; vokiečiai bėgo ir krito, ir
vėl bėgo, ir jau nė vienas jų nebešaudė, šaudė tik du jų „fer­
dinandai". Paleido dar po keletą sviedinių ir pasislėpė atgal
miške, sveiki ar nežymiai tesužaloii.
Dvokė dūmais. Lauke liepsnojo šovinių padegti rugiai, ir vi­
sas jis buvo nusėtas negyvų kūnų dėmėm.
Iljinas išlipo iš apkaso ir vėl atsisėdo, nuleidęs į jį kojas,
kaip buvo sėdėjęs prieš mūšį. Jis nusišluostė nosine prakaituotą
veidą ir kaklą ir, užkišęs ranką už nugaros, pajuto, kad ir nu­
gara taipgi šlapia nuo prakaito. „Išsigandau vis dėlto šito tan­
ko",— šyptelėjo pats iš savęs Iljinas, atsistojo ir, pašaukęs ba­
taliono vadą, Įsakė pereiti į vokiečių persekiojimą; per tą lau­
kymę neiti, kad neapšaudytų iš miško, o slinkti kairiau ir de­
 šiniau nuo jos, vis giliau į mišką, su paruoštomis patrankomis —
tiesiam taikymui. Ir tik po to, timptelėjęs palaidinę ir suveržęs
viena skylute toliau diržą, paskambino j divizijos štabą.
Tumanianas išklausė, pritarė veiksmams ir iš karto padėjo
ragelį: patsai skubėjo pranešti aukščiau, j armiją, o Iljinas, ati­
trūkęs nuo telefono, staiga pamatė „Laisvosios Vokietijos" ko­
miteto vokietį, kuris, pasirodo, gulėjo visą laiką čia pat, per
dvidešimt žingsnių nuo jo, kartu su septintojo skyriaus leite­
nantu.
— Leitenante, prieikite!
Vokietis priėjo kartu su leitenantu. Leitenantas pakėlė ranką
prie kepurės snapelio, o vokietis ne. Jis neturėjo pilotės; visa
galva buvo vieni tvarsčiai. Priėjęs trankiai sumušė kulnis ir
prispaudė rankas prie šlaunų, kaip tai priimta vokiečių armi­
joje.
Jis buvo mūsiškiais batais ir uniforma, tik be ginklo ir ant­
pečių. O kaipgi kitaip būsi priešakinėje linijoje, jei ne mū­
siške uniforma?
Vokiečio veidas buvo baltas kaip kreida — ar dėl žaizdos,
ar dėl to, ką prieš valandėlę matė.
— Iš šios grupės veiksmų sprendžiu, kad kas nors iš vado­
vybės juos šiam žingsniui pastūmėjo,— tarė Iljinas, nerinkda­
mas žodžių; žinojo, kad vokietis gerai yra išmokęs rusiškai
nelaisvėje, antifašistinėje mokykloje Vladimire.
— Idioten! — įsiutusiu balsu prakošė vokietis. Ir jo pabalu­
sios lūpos ir veidas taip suvirpėjo, jog Iljinui pasirodė: pra­
virks.
— Reikia priversti juos pasiduoti, kad nepasikartotų.— Ilji-
nas kryptelėjo galvą mirties lauko pusėn.
Vokietis linktelėjo galva, rodydamas tuo, kad yra pasiruo­
šęs, ir vėl išsitempė.
— Eikite į mišką, pamėginkite iškviesti ten per garsiakalbį
jų vadovybę ir įkalbėti. . . Duosiu jums gerą priedangą, jei esa­
te tam pasiruošęs.
Vokietis sumušė kulnimis, vėl linktelėjo galva ir išsitiesė.
Be žodžių patvirtino: yra pasiruošęs tam, ko iš jo reikalaujama,
dėl ko, būdamas sužeistas, jis nenuėjo į medsanbatą. Tačiau
buvo justi, kad kalbėti su Iljinu dabar, čia, šiame mūšio lau­
ke, jis arba negali, arba nenori, arba ir negali, ir nenori.
— Šešis automatininkus jiems duokite ir kulkosvaidžio ko­
mandą priedangai,— įsakė Iljinas priėjusiam bataliono vadui,
parodęs į vokietį ir leitenantą.
 Bataliono vadas norėjo paprieštarauti, kad jis turįs maža
žmonių, bet, pažvelgęs į Iljino veidą, neteko noro prieštarauti.
Batalionas, apeidamas laukymę, terpėsi į mišką. Po kelių
minučių išilgai pamiškės nužingsniavo ir vokietis su leitenantu
bei automatininkais.
„Kad bent neužmuštų",— žvelgdamas jiems įkandin, pagalvo­
jo Iljinas apie vokietį.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Sincovas į paskyrimo vietą važiavo atsitiktinėmis,

ta pačia kryptimi einančiomis mašinomis. Korpuso štabą pa­
siekė, prisigretinęs prie savo paties draugo iš operatyvinio sky­
riaus. O iki divizijos kasėsi balsuodamas kelyje.
Tumanianas tuo metu važinėjo po pulkus, o Nasonovas, nau­
jasis divizijos štabo viršininkas, privertė laukti. Laukė jo il­
gai, o kalba buvo trumpa.
— Kai stosite dirbti kaip pulko štabo viršininkas su pa­
pulkininkiu Iljinu, patariu atsiminti ne tik savo pareigas, bet
ir savo teises.
— Aš Iljiną pažįstu,— pasakė Sincovas.
— Pažinojote, kai jis buvo jums pavaldus! O dabar jūs bū­
site pavaldus.
Tuo Nasonovas ir apsiribojo. Susilaikė, plačiau neatskleidė
savo pažiūrų į Iljiną.
— Vakaro suvestinę duosite kasdien aštuonioliktą valandą.
Nors, šitai pats žinote, tvarka bendra.
Gal būt, Nasonovas manė, kad paskyrimą į pulką Sincovui
išrūpino Artemjevas. O iš tikrųjų su Artemjevu tai neturėjo
nieko bendro. Visa susiklostė savaime. Boiko nurodė jį paskirti,
atsiradus pirmajai vakansijai, pirmoji vakansija atsirado Iljino
pulke, o generolo Boiko potvarkių armijoj užmiršti nebuvo
įprasta.
O su Artemjevu jiedu kalbėjosi visai apie ką kita. Kai jis
atėjo vakar į operatyvinį skyrių susipažinti su naujaisiais pa­
valdiniais, Sincovas kreipėsi į jį oficialiai:
— Draugas generole, prašau priimti asmeniniu klausimu.
Artemjevas pažiūrėjo į jį priekaištingu žvilgsniu, bet pasakė:
— Rasiu laiko — iškviesiu.
Ir iškvietė tą pačią naktį, pasitikęs priekaištu:
— Aš pats būčiau pusipratęs! Nebūčiau išsiuntęs pulkan, ne-
pasimatęs. Kam toksai gaisras, visiems girdint? Ir save, ir mane
pastatei į keistą padėtį.
 Sincovas paaiškino, kam toksai gaisras, pasakė jam apie
Masą.
Artemjevas iš pradžių apstulbintas tylėjo, stengdamasis apsi­
prasti su mintimi, kad seniai palaidota mintyse sesuo gali būti
gyva, paskui, susigriebęs, ėmė klausinėti Sincovą apie Tanią,
apie jos sužeidimą, apie kurį jau buvo girdėjęs iš kitų,— ar tie­
sa, nepavojingas? Ir, išgirdęs, kad išties nepavojingas, staiga
prisiminė ką tik gautą suvestinę, pagal kurią kaimyno daliniai
jau artėjo prie Gardino, kur anuomet, keturiasdešimt pirmai­
siais, kartu su Mašos ir Sincovo dukteria pasiliko jo motina.
— Jei ir jos gyvos — vėl visi kartu būsime!
Ir jau po to, kai iš lūpų išsprūdo šie žodžiai, pamatė veidą
Sincovo, galvojančio apie tą, kuriai nebuvo vietos šiame ,,vi­
si kartu". Pamatė, bet nieko nepasakė, suprato, kad čia esama
tokio dalyko, kurį spręsti žmogus turi pats vienas.
Ir teisingai suprato. Sincovas buvo dėkingas jam, kad jis
nebeminėjo Tanios. Būna gyvenime minučių, kada didžiausias
jautrumas kaip tik ir pasireiškia tokiu, pažiūrėti, abejingumu.
Jei manysi, kad užvis blogiausia tai mirtis,— o žmonės pa­
prastai taip ir mano,— visa nebūtų taip baisu. Priešingai, gerai!
Ir buvusi tavo žmona, gal būt, gyva, ir Tania tik sužeista, nors
galėjo ir žūti. Ir tu pats ketvirtaisiais karo metais po šešių su­
žeidimų esi gyvas ir, kaip išsireiškia medikai, praktiškai svei­
kas. O vis dėlto kelis kartus buvo atėjusi į galvą pakvaišusi
mintis, kad mirtis tai ne visų baisiausia! Ir vėl atėjo, pakeliui
į priešakines pozicijas, kai važiavo pro tą vietą, kur žuvo Ser-
pilinas. Nori nenori, o kelias į diviziją ėjo per tą girią.
Apie tai, kaip laidojo Serpiliną, Sincovui papasakojo genero­
las Kuzmičius. Parskridęs iš Maskvos, jis atėjo rytą į operatyvi­
nį skyrių susipažinti su situacija, pamatė Sincovą ir tarė:
— Užeik pas mane į trobą, kai būsi laisvas.
Sincovas užėjo pirmą valandą naktį. Kuzmičius sėdėjo dvie­
se su savo adjutantu, bajanistu Viktoru.
—■ Ką tik grįžome iš dalinių. . . Arbatą geriame. Sėskis su
mumis.
Kol gėrė arbatą, kalbėjo apie savo išvyką į dalinius.
— Kai esi visą laiką čia pat, ne taip matosi. O mažumą nu-
tolk, savo akim netiki, ką mes vokiečiams prikrėtėme.
Apie Serpiliną pradėjo kalbėti, baigęs gerti arbatą ir atleidęs
gulti adjutantą.
Patraukė į save likusį ant suolo bajaną, ištempė, suvėrę,
užsegė dirželius. Ir vėl nustūmė. Bajanas iškvėpė pratisą, siel­
vartingą garsą ir nutilo.
 — Taip ir mes,— tarė Kuzmičius apie bajaną, lyg jis būtų
ne daiktas, o uždarytas spynele ir nustumtas į šalį žmogus, ir
po to ėmė kalbėti apie laidotuves, kad ten, Maskvoje, buvo
viskas kaip dera: ir karstą vežė ant patrankos lafeto, ir atsi­
sveikinimo žodžius pasakė, ir vainikus padėjo, ir salve atsa-
liutavo — tik lydinčių buvo maža. Tarnybos draugai frontuose
užimti, o gimines — vienus dievas, kitus karas pasiėmė...
— Marti jo buvo, ta, kur dabar už Jevstignejevo. Laidotu­
vėms iš darbo paleido. Ir tėvą atvežė. Nuo Riazanės. Su žmo­
na. . . Iš pradžių pamaniau, negi būtų motina? O paskui, kai
užkaukė ant visų kapinių, supratau: pamotė! Motina taip ne­
kauks. Senis kai už rankos patraukė, iš karto liovėsi. Nemaniau,
kad Fiodoro Fiodorovičiaus dar tėvas gyvas, nė karto apie jį
nebuvau girdėjęs. Kai iš kapų ėjome į mašiną, tėvą po ranka
paėmiau, o jis ranką nuleido ir sako: „Nieko, tris žentus ir sū­
nų palaidojau, o kur man skirta nusikapstyti — pats nusikaps­
tysiu! "
Taręs tai, Kuzmičius nutilo. Tikriausiai pagalvojo apie save.
Po šio naktinio pašnekesio Sincovas daugiau nebematė Kuz-
mičiaus, tik žinojo, kad, nežiūrint visų spėliojimų, jis pasiliko
pas Boiko pavaduotoju.
Iš ofenzyvos kelių jau daug dienų iš eilės tempė sugadintą
trofėjinę techniką, o sveikąją varė jos pačios varikliais, bet vis
tiek aplink buvo likę tiek pėdsakų ištikusios vokiečių armiją
katastrofos, kad važiuojantys pro šalį žmonės, noromis neno­
romis, galvojo apie tai. Galvojo ir Sincovas.
Normalus jautrumas atbunka kare ir negali neatbukti; būtų
nenormalu, jei jis liktų toks pat, kaip paprastame gyvenime.
Į gulintį šalikelėje negyvą žmogų svetima karine uniforma jau
negali būti žiūrima kaip šiaip j negyvą žmogų, kurio staigi,
prievartinė mirtis, pagal normalų mūsų supratimą,— nelaimė.
Žmogaus, vilkinčio svetimą karinę uniformą, mirtis kare nėra
nelaimė. Ir sužalotos, sprogimų ar gaisro sulamdytos, įsiskro-
dusios viena į kitą mašinos su svetimais skiriamaisiais ženklais
ne katastrofa, kuri šiaip gyvenime kelia siaubą. Į šias negy­
vas svetimas mašinas, kaip ir negyvus svetimus žmones, negali
būti žiūrima kare kaip į nelaimę vien todėl, kad jie yra tiesio­
ginis ar netiesioginis rezultatas tavo paties pastangų, kurios ir
tau galėjo atimti gyvybę.
Ir vis dėlto, nors tu ir nugalėtojas, bet sunkus lavonų dvo­
kas, kuris sklinda išilgai kelio nuo gulinčių miškuose nesuskai­
tomų negyvų kūnų svetima karine uniforma,— tai nelaimės
kvapas. Ir šis lydintis karą nelaimės kvapas nėra svetimas są-
inonei žmonių, stebinčių svetimos karinės katastrofos reginį.
Nėra svetimas, nors ir kaip jie tikėtų, kad tai šventas ir pel­
nytas kerštas.
Iš divizijos į pulką Sincovas važiavo taip pat atsitiktine ma­
šina, kuri vežė šaudmenis ten, į ugnies pozicijas.
Vos tik sėdo ir nuvažiavo, priešaky vėl pasigirdo mūšio gar­
sai. Šaudė ir minosvaidžiai, ir artilerija, ir, rodės, tankų pabūk­
lai. Kelias iš pradžių vingiavo mišku, o paskui išvedė j pla­
čias proskynas. Proskynoje mėtėsi keliolika sudaužytų vokiečių
tankų, šturmuojančių patrankų ir šarvuotų transporterių, o to­
liau, gilumoje, stovėjo ištisa sudegusių mašinų kolona.
Prie pat kelio buvo matyti tankų išartos artilerijos pozicijos,
ir tiesiai iš žemės kyšojo mūsiškės, įvarytos į apkasą patrankos
vamzdis.
— Čia užvakar buvo smarkus mūšis,—tarė vairuotojas ir
susikeikęs sustabdė mašiną.— Vėl vinis, atvažiavome!
Bet čia būta ne vinies, o šovinio skeveldros. Trikampė, su­
lenktais aštriais galais, lyg būtų tyčia padaryta po mašinom
mesti.
Kol vairuotojas keitė ratą, Sincovas vaikštinėjo aplink ma­
šiną, klausydamasis tebevykstančio tolumoje mūšio garsų. Rei­
kėtų greitumo dėlei padėti vairuotojui, bet nuimti ir uždėti
ratą — tai kaip tik toks darbas, kur iš tavęs su tavo protezu
maža naudos.
Šalikelėje stovėjo sunkvežimis, o po lauką tarp vokiečių ma­
šinų vaikščiojo keletas vyrų.
„Trofėjininkai",— pagalvojo Sincovas ir nusigręžęs vėl pa­
matė keistai, tarsi pirštas, kyšančią iš žemės patranką. Pats
to nežinodamas, jis stovėjo per du žingsnius nuo vietos, kur
žuvo jo buvęs trečiosios kuopos vadas Vasilijus Ciugunovas,
kurį tikėjosi šiandien pamatyti.
Kai vėl sėdo į mašiną, mūšio garsai tolumoje taip pat"ūmai
nutilo, kaip ir buvo prasidėję.
„Štai taip ir Taniai buvo,— jau įsėdęs į mašiną, prisiminė
Sincovas Zinaidos pasakojimą apie tai, kaip buvo sužeista Ta­
nia.— Pradūrė aširatį kažkokia vinis ar skeveldra ir, kol pa­
keitė, kaip perkūnas giedrą dieną — vokiečiai..."
Tačiau dabar nebuvo arti jokių vokiečių, išskyrus negyvus,
gulinčius, kiek užmato akis, visoje proskynoje. ..
Jis vėl prisiminė Tanią, kai, mašinai pasukus iš vieno kelio
į kitą, pamatė prikaltą prie medžio fanerą, ant kurios cheminiu
pieštuku buvo užrašyta: „Iljino ūkis"—ir keletą gulinčių ant
žolės sužeistųjų, o prie jų medicinos seserį. Sesuo pamojo,
o vairuotojas atsakydamas gręžtelėjo ranką: parodė, kad paim­
siąs sužeistuosius važiuodamas atgal.
„Kažkada norėjo štai taip sanitarinėje kuopoje dirbti,— pa­
galvojo Sincovas apie Tanią.— Bet jai neleido. O jei būtų lei­
dę, gal būt, visa kitaip būtų išėję..."
Vairuotojas pasuko į artilerijos ugnies pozicijas, Sincovas
išlipo ir, paėjėjęs dešimt minučių, buvo jau vadavietėje, sto­
vėjo prieš kalbantį telefonu Dudkiną, trys šimtai trisdešimt
antrojo pulko štabo viršininko padėjėją.
Baigęs kalbėti telefonu, Dudkinas mandagiai, bet šeimininko
tonu paklausė:
— Klausau jūsų, draugas majore. . .
Tai reiškė: kad tu majoras — matau, o ko atvykai į pul­
ką,— kol kas nežinau.
Perskaitęs ir grąžinęs dokumentus, Dudkinas pasakė, kad pul­
ko vadas esąs už pusantro kilometro nuo čia, savo stebėjimo
punkte, ir priiminėja ten po mūšio kapituliavusią grupę vo­
kiečių, pareiškusių norą pasiduoti. Taip ir pasakė: „Pareišku­
sių norą."
Sincovas, širdyje nusišypsojęs, pažvelgė į stropų jauną ka­
pitoną, kuris, žinojo, dabar čia, pulko štabe, turės būti jo deši­
nioji ranka. „Gal tu ir neblogas vyras, bet labai jau moksliškai
kalbi."
— O mūšio rezultatai?
— Sunaikinti du tankai, savaeigė, maždaug batalionas pėsti­
ninkų,— išdrožė Dudkinas.— Mūsų nuostoliai tebeskaičiuoja­
mi. . .
Pasakė, lyg mašinėle parašė.
„Taip, dabar viskas mūsų,— pagalvojo Sincovas.— Mūsų ūkis,
mūsų sužeistųjų surinkimo punktas, mūsų nuostoliai, mūsų lai­
mėjimai, mūsų pulko štabas..."
Ir buvo šioje paprastoje mintyje kažkas labai jam svarbaus.
Taip svarbaus, kad, atrodė, pirmąkart per pastarąsias dienas jis
panoro ne tik kariauti, bet ir gyventi. Gyventi ir prigyventi pa­
čią karo pabaigą, būtent štai šiame, mūsų pulke, jau niekur
iš jo nesikeliant.

Vokiečių kapituliacija išėjo ne tokia, kaip kad svajojo Ilji-

nas,— jis buvo tikras, kad šios, taip desperatiškai siekusios
prasiveržti grupės priešakyje būtinai būsiąs generolas.
Vakar Iljinui pasakojo, kaip kapituliavo tas vokiečių gene­
rolas, kuris nepanorėjo pasiduoti jam, o pasidavė jo kaimynams:
pirma pasiuntė karininką — parlamentarą su balta vėliava ir tri­
mitininku, o paskui, gavęs nurodymus, kur pasiduoti, išrikiavo
 pamiškėje dvi gretas su orkestru; orkestras užgrojo ir abi gre­
tos sudėjo prie kojų ginklus.
Iljinui norėjosi, kad šiandien ir jam šitokiu pat būdu pasi­
duotų kitas vokiečių generolas. Buvo toks vaikėziškas noras.
Bet nieko panašaus neišėjo. Paprasčių paprasčiausiai vokietis
iš „Laisvosios Vokietijos" komiteto ir leitenantas iš septintojo
skyriaus sugrįžo iš miško su apžėlusiu žila barzda senyvu vo­
kiečių majoru. Ir tasai majoras pasakė, kad norįs sužinoti ka­
pituliacijos sąlygas visiems jo žinioje esantiems karininkams ir
kareiviams.
Iljinas išvardijo kapituliacijos sąlygas: gyvybė, pagalba su­
žeistiesiems, maitinimas — ir paklausė, kiek yra žmonių su­
tinkančioje kapituliuoti grupėje.
Majoras atsakė negalįs po mūšio pasakyti tikslaus skaičiaus,
bet būsią apie šešis šimtus vyrų. Jis kalbėjo labai lėtai, tarsi
prisiversdamas ištarti kiekvieną žodį, ir Iljinas bemaž viską
suprato pats, nors leitenantas iš septintojo skyriaus vertė.
Iljinas paklausė, kas pas juos vyriausias laipsniu? Jis vis dar
puoselėjo viltį paimt į nelaisvę generolą. Majoras atsakė, kad
kovinei grupei vadovaująs jis, Fridrichas Hameršteinas, du
šimtai keturioliktojo pėstininkų pulko štabo viršininkas. Ir visi
esantys grupėje karininkai ir kareiviai iš kitų dalinių esą pa­
valdūs jam.
Iljinas, nė valandėlei neužmiršęs dviejų suspėjusių pasitrauk­
ti į miško gilumą „ferdinandų", paklausė majorą, kur jie dabar
ir kieno žinioje? Majoras atsakė, kad šturmo pabūklai esą
pavaldūs taip pat jam, bet išsibaigė degalai, ir jie stovi
miške.
Iljinas klausimo nebetikslino, pagalvojo: tegu pasiduoda žmo­
nės, o paskui paimsime ir „ferdinandus".
Jis parodė vietą, kur turį išeiti vokiečiai,— teišsirikiuoja pa­
miškėje su dviem baltom vėliavom ir, padėję prie kojų gink­
lus, laukia tolimesnių komandų. Ir, pažiūrėjęs į laikrodį, pa­
klausė, ar pakaksią visam tąm vienos valandos.
Vokiečių majoras atsakė, kad valandos jam pakaksią, ir nu­
ėjo atgal, į mišką.
„Laisvosios Vokietijos" komiteto atstovo Iljinas atgal į miš­
ką neleido, liepė pasilikti. Tarė: „Vėl, ko gero, šaus koks pa­
mišėlis, o paskui atsakyk už jus." Atstovas gūžtelėjo pečiais ir
pasiliko.
Iljinas įsakė bataliono vadui pritraukti sunkiuosius kulko­
svaidžius ir laikyti juos parengtyje; dėl visa ko paimti taikiniu
visą plotą, kur išeis ginkluoti vokiečiai.
 Po to ėmė laukti.
Zavališinas, kuris nuo ryto buvo kitame batalione, pasirodė
tik dabar, kada prasidėjo gaišatis su kapituliacija, ir, pavedėjęs
į šalį „Laisvosios Vokietijos" komiteto atstovą, kalbėjosi su
juo apie kažką vokiškai. Iljinas girdėjo tik jų balsus.
Pasiuntęs bataliono vadą duoti nurodymų dėl kulkosvaidžių,
Iljinas stovėjo vienas ir svyravo, kaip jam dabar pasielgti: ar
pačiam eiti vokiečių kapituliacijos priimti, ar pakaks jau to,
kad pasikalbėjo su jų majoru, tegu dabar eina ir priima kapi­
tuliaciją bataliono vadas — taip pat, kaip ir vokietis, majoras.
Kai bataliono vadas grįžo ir atraportavo, kad nurodymai duo­
ti, Iljinas nutarė pavesti belaisvius priimti jam. Mūšį vedė jo
batalionas — tegu jis ir priima belaisvius.
— O jūs? — paklausė bataliono vadas.
■— Iš čia žiūrėsiu. Kalbėtis daugiau nėra apie ką. Privalo
padėti ginklus — ir viskas!
Bataliono vadas pasiėmė automatininkus ir nuėjo, o Iljinas,
dar įsakęs, kad bataliono vadą lydėtų leitenantas iš septintojo
skyriaus, priėjo prie Zavališino ir „Laisvosios Vokietijos" ko­
miteto atstovo.
Kalbėdamasis su Zavališinu, atstovas stovėjo laisvai, bet,
priėjus Iljinui, vokiškai trenkė kulnimis ir prispaudė prie šo­
nų alkūnes.
— Kokį turėjote laipsnį jūs vokiečių armijoje?—paklausė
jį Iljinas vokiškai. Iki šiol, praeitas dienas ir šiandien, kalbė­
davosi su juo rusiškai, nepereidamas į vokiečių kalbą, o dabar
ėmė šnekėti vokiškai.
Komiteto atstovas atsakė rusiškai, kad paskutinis jo laips­
nis vokiečių armijoje buvo ober-leitenantas.
— O kada ir kur patekote mums į nelaisvę? — vėl vokiškai
paklausė Iljinas.
Šis vėl rusiškai atsakė, kad patekęs į nelaisvę keturiasdešimt
pirmųjų metų rugsėjo mėnesį prie Prilukų miesto.
— Su jumis nepasipraktikuosi,— nepatenkintas tarė Iljinas.
Ir tuomet vokietis, įdėmiai pažvelgęs į Iljiną ir tartum pri­
ėmęs iššūkį, o gal būt, stačiai todėl, kad jam lengviau ir pa­
togiau buvo pasakyti tai vokiškai, trumpai paaiškino, kaip bū­
tent pateko į nelaisvę. Vienoje vietoje Iljinas norėjo atsiklaus­
ti Zavališino, ar jis teisingai supratęs vokietį, bet iš savigarbos
susilaikė. Juk pats pasišovė šnekėtis vokiškai! Ir, rodos, supra­
to teisingai. Ir kas čia buvo nesuprasti! Vokietis vadovavo tankų
žvalgybos kuopai, ir po to, kai jie uždarė žiedą aplink Kijevą,
jų kuopa, o gal ir visas dalinys — to Iljinas nesuprato — pa­
traukė žvalgybon į rytus nuo Prilukų ir ten pateko po rusų
artilerijos ugnim; jis buvo sunkiai sužeistas ir paimtas į ne­
laisvę.
Ir kada šis vokietis, kurio atžvilgiu iki šiol Iljinas sielos
gilumoje buvo taip gerai nusiteikęs, staiga prabilo vokiškai ir
šioje vokiečių kalboje pasigirdo tariami vokišku akcentu rusiš­
ki žodžiai — ,,rings um Kieff", „neben dem Priliukki", Iljinas,
nors pats privertė vokietį kalbėtis vokiškai, pajuto baisų pyk­
tį. Būta šiuose vokiškai pasakytuose žodžiuose kažkas tokio,
kas staiga priminė, koks buvo jis, šis vokietis, tuomet, keturias­
dešimt pirmaisiais metais. Kai jis ėmė pasakoti vokiškai apie
tai, kaip jis kariavo prie Prilukų, kažkas dabartinio jame tartum
išnyko, o kažkas anuometinio sugrįžo. Anuometinio, jam džiu­
gaus ir pergalingo, o Iljinui — skausmingo ir baisaus, nes tai
aplink jį, Iljiną, uždarė tuomet žiedą tasai vokietis prie Pri­
lukų! Ir nors Iljinas prasiveržė tuomet pro tą žiedą, pro šį
vokietį, ir išėjo, bet kiti neišėjo ir liko gulėti ten, tame žiede,
kurį šis vokietis uždarė prie Prilukų.
Iljinas žinojo, kad vokietis po viso šito buvo antifašistinėje
mokykloje ir rizikavo gyvybe, gelbėdamas nuo beprasmiškos
mirties kitus vokiečius, ir, nors sužeistas, pasiliko rikiuotėje,
bet, išgirdęs staiga vokiečių kalba jo atsiminimus apie ketu­
riasdešimt pirmuosius metus, vis tiek nepajėgė užgniaužti pyk­
čio. Ir kokią minutę žiūrėjo į žemę, stengdamasis nugalėti šį
pyktį, negalvodamas dabar, ar jis teisingas, ar neteisingas, ži­
nodamas tik viena, kad pykti dabar ne laikas ir ne vieta ir jis,
vadas pulko, į kurį atsiųstas šis vokietis, neturi tam teisės.
Ir vokietis kažką pajuto. Jis taipgi stovėjo, žiūrėjo žemėn ir
tylėjo.
— Jūs turite giminių ten, Vokietijoje? — susivaldęs paklausė
Iljinas vokiškai.
— Turiu,— atsakė vokietis taip pat vokiškai.— Bet nuo to
laiko, kai padėjau parašą po „Laisvosios Vokietijos" komiteto
dokumentais, nieko nežinau apie savo gimines. Taip pat ir
mano draugai,— pridūrė jis.
Taip, šito galima buvo klausytis vokiškai: „meine Kamera-
den". O „rings um Kieff" ir „neben dem Priliukki" kažkodėl
negalima buvo klausytis. Šito galima, o ano negalima!
— Reikėjo vis dėlto nukreipti draugą Šelį į medsanbatą,—
tarė Zavališinas.— Jis blogai jaučiasi, o pernelyg reikalingas,
atrodo, nebus.
Iljinas prisivertė pažvelgti į vokietį. Šis ir išties vos besilai­
kė ant kojų. Bet Iljinas pastebėjo tai tik dabar, po Zavališino
žodžių. Jis apskritai nebuvo pratęs pastebėti tokių dalykų: jei
likai rikiuotėje, vadinasi, likai!
Miško gilumoje pasigirdo smarkus sprogimas, po jo, už ke­
lių sekundžių, antras, toks pat.
— Susprogdino, niekšas! — sušuko Iljinas, jau supratęs, kad
padarė kvailystę, nepastatė iš anksto vokiečių majorui sąly­
gos, jog jie privalą atiduoti abu pasilikusius pas juos „ferdi-
nandus" sveikus. O dabar vokiečiai juos susprogdino; nieko
kito šie sprogimai reikšti negalėjo.
Iljinas niršo ant to vokiečių majoro, kuris paskutinę akimir­
ką apmovė jį, Iljiną. Niršo, nors žinojo, kad pats jo vietoje
kaip tik taip ir būtų pasielgęs.
„Nieko, mes su tavim dar pasišnekėsim",— neataušęs nuo
įniršio, pagalvojo Iljinas, pamatęs išeinančius į pamiškę vo­
kiečius su baltomis vėliavomis.
Tačiau pasišnekėti su vokiečių majoru nebeteko. Bataliono
vadas pranešė, kad vokiečius kapituliuoti išvedė ir išrikiavo
pamiškėje ne tasai majoras, o kažkoks kitas, likęs po jo va­
dovauti pulkininkas. O majoras, kuris kalbėjosi su Iljinu, su­
sitaręs dėl savo pavaldinių kapituliacijos, įsakė susprogdinti
šturmo pabūklus ir pats nusišovė miške, prie jų.
„Šitaip ir būna,— prisiminęs savo išgyvenimus dviejuose ap­
supimuose, pagalvojo Iljinas apie šį majorą.— Kas tvirtesnio
būdo, tas ir eina iki galo..."

Kai Sincovas pamatė Iljiną, su kapituliacija viskas jau buvo

baigta. Ginklai ruožu gulėjo išilgai pamiškės, o vokiečių kolo­
na, kelių automatininkų konvojaus lydima, ėjo per laukymę,
per rugius, aplenkdama lavonus.
„Laisvosios Vokietijos" komiteto vokietis ką tik sunkvežimiu
buvo išgabentas į medsanbatą. Zavališinas sugrįžo atgal, į pir­
mąjį batalioną, kur jau buvo rytą, bet dar nespėjo užbaigti vieno
reikalo.
— Pavėlavai! — pasakė sėsdamas į savo trotėjinį motociklą
Iljinas, pamatęs Sincovą ir pamanęs, kad jis atvyko į pulką
savo pirmykščiame operatyvinio skyriaus karininko vaidmeny­
je— sužinojo, matyt, apie naują vokiečių mėginimą prasiverž­
ti ir skubiai atsiuntė, galimas daiktas, netgi lėktuvu.. .
Bet Sincovas, sustojęs per du žingsnius ir pridėjęs ranką prie
pilotės, atraportavo tarnybiniu balsu:
— Draugas papulkininki, leiskite prisistatyti: trys šimtai tris­
dešimt antrojo šaulių pulko štabo viršininkas majoras Sincovas
į tarnybos vietą atvyko!
33. Paskutinė vasara 505
 — Be maža ko būtum suspėjęs į gražų mūšį,— pasakė Iljinas,
išklausęs Sincovo raporto.— Žodžiu jau pranešiau j diviziją,
o raštu dar ne.— Ir nusišypsojęs pridūrė: — Dalykas pataiso­
mas, kur štabo viršininkas raštingas, ten ir pulko istorija po
jo paliks. . .
Jiedu susėdo ten pat, kur Iljinas sėdėjo prieš mūšį, ir nulei­
do kojas į tą patį apkasą; Iljinas rodė vietas, kas ir kaip bu­
vo, o Sincovas, žymėdamas taškus ir formuluodamas, užrašinėjo
tai kaip ruošiamą išsiųsti raportą.
Taip iš naujo prasidėjo jų bendra tarnyba.
Baigęs rašyti raportą, Sincovas pasakė, kad tik čia, pulke,
jis iš Dudkino sužinojęs, jog nebėra gyvo Vasilijaus Alekseje-
vičiaus Ciugunovo.
— Netgi Nasonovas ten, divizijoje, nieko man nepasakė.
— Matyt, jam neatėjo į galvą, kad tu nežinai. Gyvenimas
greitai bėga! Šiandien gyvas — ryt užmuštas, o poryt žmonėms
atrodo — jau laikas priprasti, kad nebėra! Vakare, kai jį lai­
dojome, žiūriu, guli su savo kareiviška miline. Žemiau juostos
vikšras pervažiavo, o galva sveika, ir apsiaustas, kaip buvo
dviem viršutiniais kabliukais užsegtas, taip ir liko. Jį jei atsi­
meni, maliarija krėsdavo, ir tą dieną taipgi. Kaip nuo ryto už­
sisegė milinę kabliukais, taip su ja ir mirė. Nenorėjo vilkėti
karininko milinės su atvartais. Ir antpečius užsisiūdavo ir per-
sisiūdavo vis ant tos pačios, kareiviškos. .. Ir kapitono, ir ma­
joro. Sakydavo: su kabliukais esą patogiau! Galvojo iki karo
galo ją vilkėti. . . Iljinas atsikosėjo ir grįžo prie pulko reikalų;
šūktelėjo bataliono vadą — supažindinti su naujuoju štabo vir­
šininku.
Supažindinęs paklausė:
— Kas iš jūsų belaisvius nulydėjo?
— Gurejevas.
— Ar dėl pakvitavimo griežtai jam pasakei, ne kaip aną
kartą?
— Nepakartosime klaidos, draugas papulkininki.
— O jie, nuo laimėjimų apsvaigę, vienai belaisvių grupei
pakvitavimą paėmė, o kitai — ne, ir išėjo, kad šimtas belaisvių
pulko sąskaiton liko neužrašyta. Kaip štabo viršininkas, įsi­
mink ateičiai! Belaisviai, kaip pinigėliai, mėgsta būti skaičiuo­
jami!
Įsakymas pulkui po rytinio mūšio liko tas pat, kaip ir anks­
čiau: būti parengties stovyje užimamose pozicijose. Pažindin-
damas Sincovą su pulko ūkiu, Iljinas įdėmiai jį stebėjo. Iljino
nuomonę apie savo buvusį bataliono vadą buvo kiek aptemdęs
 nepasitikėjimo šešėlis tik tada, kai Sincovas tapo adjutantu: ar
tik neieškojo jis lengvo gyvenimo ir nūnai ar nesugrįžo į ri­
kiuotę tik todėl, kad tas lengvas gyvenimas, aplinkybėms ne­
laimingai susiklosčius, nutrūko? Būna gi su žmonėmis ir taip:
nori vieno, o susitaiko su kitu. Iljinas nepasitikėjo tokiais.
Sincovas pajuto šio nepasitikėjimo šešėlį, bet nepanoro aiš­
kintis. Su tokiais žmonėmis, kaip Iljinas, asmeniniai santykiai —
dalykinis rezultatas. Susidorosi su dalyku — ištirps ir ledas. O jei
nesusidorosi — žodžiais neištirpdysi.
Jiedu apsilankė dviejuose batalionuose ir pas minosvaidinin­
kus. Kas liko, atidėjo rytdienai. Važinėjo ir vokiečių motocik­
lu, kurį Iljinas gyrė už pravažumą, jodinėjo ir raiti. Iljino ark­
lys buvo tas pat, kaip ir pavasarį, toks pat nušertas ir glotnus,
nepaisant ofenzyvos sunkumų.
Žmogus, kuris, kaip Sincovas, buvo kare ir kuopos, ir batalio­
no vadu, apskritai paėmus, žino, kas yra pulko ūkis, be to,
žino iš apačios. O iš apačios geriau matosi. Pažinojo jis pulko
ūkį ir iš viršaus — kaip operatyvinio skyriaus karininkas, bu­
vodavo pulkuose. Bet ir „iš apačios", ir „iš viršaus", net krū­
von sudėjus,— dar ne viskas. Pulko štabo viršininku jis vis
dėlto nebuvo buvęs, Ir, bijodamas kur nors apsirikti naujame
jam darbe, jis stengėsi nieko nepraleisti, užsirašinėjo į są­
siuvinį.
O kai pajuto, kad Iljinas nepatenkintas gaišatimi, pažiūrėjo
jam į akis, pasakė:
— Geriau užsirašyti, negu antrąkart klausti. Stabo viršininku
esu pirmą dieną ir nenoriu prieš tave vaizduoti, kad viską
žinau.
Tik po šių žodžių Iljinas prabilo apie tai, apie ką buvo gal­
vojęs pusę dienos.
— Ar pats pasiprašei pas mus?
— Pas jus — ne. Taip išėjo, kad patekau pas jus. O apskri­
tai pasiprašiau.
— Kada? Jam žuvus?
— Dar prieš tai.
Iljinas norėjo paklausti: kaipgi taip, dar prieš tai? Bet susi­
laikė.
Jiedviem grįžus į vadavietę, Dudkinas pranešė, kad situaci­
jos pasikeitimų nėra, pasidavė dar trys būreliai, iš viso tik
dvidešimt du vyrai.
— Įstrigo,— pasakė Iljinas.— Iš viso tik... Būdavo vieno
belaisvio griozdžiam, griozdžiam, po penkias naktis iš eilės. ..—
Paskutinius žodžius jis ištarė sunkiai, tramdydamas žiovulį.—
Miegas ima. Rytą maniau, kad amžiams išsimiegojau, o dabar
vėl ima. Nusnūsiu valandą. Jei kas nors — žadinkite!
Ir nuėjo į palapinę.
— Štai taip visada,— tarė Dudkinas, palydėjęs akimis Uji­
mą.— Nusivaro iki paskutiniosios.
Jiedu įrašė į Sincovo jau paruoštą vakarinį informacinį pra­
nešimą bendrą vokiečių belaisvių skaičių per dieną: septyni
šimtai septyni. Nurodė savus nuostolius. Dvylika nukautų ir
trisdešimt septyni sužeisti. Sincovas pasirašė, ir Dudkinas iš­
siuntė pranešimą per pasiuntinį, važinėjantį tokiu pat, kaip Ilji-
no, trofėjiniu motociklu su priekaba.
Kol Iljinas miegojo, Sincovas paskambino gretimų pulkų šta­
bų viršininkams, prisistatė jiems telefonu ir pasikeitė žiniomis
apie situaciją. Tuoj po to paskambino Zavališinas. Sužinojęs,
kad Iljinas miega, o prie telefono Sincovas, pasakė:
— Sveikas, Vania! Jau girdėjau, kad tu čia. Džiaugiuos! Pul­
ko vado nežadink, bet, kai atsikels, pasakyk: užtruksiu dar
pusantros valandos. Priežastį jis žino.
Pasakė „džiaugiuos", bet balso būta susirūpinusio.
Užstojo ramybė, niekas daugiau nebeskambino, ir patiems
skambinti nebuvo būtino reikalo. Dudkinas pasakė, kad gulti
Sincovui paruošta vienoje palapinėje su juo. Lagaminas ten
jau nuneštas.
— Gal ir jūs prigulsite?
Bet Sincovui miego nesinorėjo, be to, ir nepatogu buvo, kol
nepabus pulko vadas.
Iljinas išėjo iš palapinės lygiai po valandos. Pabudo pats ir
atrodė taip, lyg ir nebūtų miegojęs.
Išgirdęs apie Zavališino skambutį, linktelėjo galva, pašaukė
Ivaną Avdejevičių, kad paruoštų valgyti, ir sėdo kalbėti tele­
fonu. Paskambino iš eilės trims batalionų vadams ir kiekvienam
pakartojo tą patį: įsakymas kol kas nepasikeitęs — į miško gi­
lumą nežygiuoti, bet vis dėlto pasiųsti sustiprintą žvalgybą,
kad, prieš sutemstant, sugrįžtų ir praneštų. Nurodė, kad į žval­
gų grupes būtų įjungta kuo daugiau vyrų iš partizaninio papil­
dymo: „Antpečiai nauji, o kariautojai seni — kiekvieną krūmą
šiame miške pažįsta!"
Iljinas bodėjosi neveikia. Ir, neperžengdamas ribos, už kurios
prasideda tiesioginis įsakymo laužymas, jis įnešdavo į jį savas
pataisas.
Po medžiais, už palapinės, kurioje miegbdavo Iljinas, stovėjo
įkastas į žemę stalelis su dviem suoliukais, už kurio buvo ir
dirbama, ir valgoma. Už šio stalelio jiedu ir pavakarieniavo
dviese su Sincovu. Valgė šiltą košę su mėsos užpilu ir gėrė
karštą arbatą. Dėl degtinės Iljinas paklausė vakarienės pra­
džioje:
•— Liaudies komisaro normą priimsi?
Bet Sincovas atsakė, kad vienam nėra noro.
— Tuo geriau. Pavasarį, kai buvau pas jus, aš pasakiau tau:
padirbėsime su pulku, padarysime jį geriausiu armijoje. Atsi­
meni?
— Atsimenu.
— Priklauso nuo mūsų. Kiti mėgsta žliumbti: tai ne ten juos
pastatę, tai prastą papildymą davę.. . O aš nemėgstu — kur pa­
statė, ten pastatė, ką davė, tą davė; daryk, kas nuo tavęs paties
priklauso! Kaip senoj kareivių dainoj: ,,Užduotį kovos įvykdyk,
niekad ryšio nepamesk, ir didžiausiame pavojuj gerą išeitį su­
rask!"
Iljinas pirmąkart per tą visą laiką nusišypsojo.
— Negirdėjau šitos dainos,— pasakė Sincovas.
— Man ją gurguolininkas perpasakojo, devyniasdešimtųjų
metų gimimo. Joje ir daugiau gerų vietų yra: „Jei tave sužeis­
tų skaudžiai, skyriaus vadui pasakyk, arba, kiek atgal pašliau­
žęs, žaizdą pats apsitvarkyk. Šovinių paskolink draugui, jei jų
atsargą turi. Šautuvą kaip akį saugok, niekados jo nepalik. .
Individualių paketų tuomet nebuvo, aš pats pabandžiau įterpti
į tą dainą žodį apie individualinį paketą — neįsiterpia. Jei būtų
dabar čia, kaip Stalingrade, Ribočkinas, iš karto būtų įterpęs,
sugebėtų...— tarė Iljinas. Ir, prisiminęs likusį prie Belgorodo be
kojos Ribočkiną, ūmai paklausė:—Pasakyk atvirai, ar tau su
tavo ranka nebus sunku?
— Jei bus sunku — atvirai pasakysiu.
— O kaip žmona?
Sincovas pažvelgė į jį. Po ano pašnekesio su Iljinu apie Ta­
nią pavasarį tiek visko buvo, kad nežinia, nuo ko pradėti ir
kuo baigti. Verčiau nepradėti.
Patylėjęs jis atsakė, kad Tania prieš šešias dienas sužeista
rankinės granatos skeveldra ir dabar — užnugario ligoninėje.
Kur — kol kas nežinoma.
— Sunkiai?
— Ne, nesunkiai.
— Tai dar pusė bėdos. Pirmą kartą?
— Ne, antrą.
Iljinas pakraipė galvą ir tarė:
 — Antai imame, imame juos į nelaisvę, o jie moterį rankine
granata...
Ir šiuose jo žodžiuose, bemaž šauksme, buvo visa, kas prisi­
kaupė jo širdy, kol jis žygiavo atgal, į vakarus, tarp griuvėsių
ir neišmatuojamo žmonių sielvarto, kuris vis tiek buvo sielvar­
tas, nežiūrint visų mūsų pergalių ir visų vokiečių pralaimėjimų.
Zavališinas priėjo kažkaip negirdimai. Priėjo ir stovėjo ty­
lėdamas.
— Kartais negaliu apie juos ramiai,— pirmasis apsižvalgęs
ii pastebėjęs jį, pasakė Iljinas taip, lyg lauktų prieštaraujant.
Bet Zavališinas neprieštaravo. Atsiduso ir tarė:
— Būna, kad ir aš negaliu. . .— Ir, apsikabinęs su Sincovu,
atsisėdo už stalo.
■— Pavakarieniauk,— tarė Iljinas.
■— Nenoriu. Nėr nuotaikos.
— Tai arbatos išgerk. Baigėte?
— Baigėme.
— Ar pasitvirtino tai, ką senis sakė?
— Visiškai.
— Kodėl jūs taip ilgai? — paklausė Iljinas.
— Mat, jie tuomet, keturiasdešimt pirmaisiais, prieš užkąs­
dami, dokumentus nuo kūno nuėmė. Iš pradžių norėjo pas save
saugoti, bet paskui pabijojo ir taip pat užkasė ten pat, netolie­
se, kareiviškame katilėlyje. Bet vienas dalykas — rasti kūną,
o kitas — katilėlį.
— O kūnas kaip, išsilaikė?
— Na kaip jis galėjo per trejus metus išsilaikyti? .. — atsi­
duso Zavališinas.— Bet rūbai vietomis sveiki — kitelis, kepurė,
lankelio dalis. O rankos, kaip senis jam ant krūtinės su­
dėjo stačiatikių papročiu, taip ir guli viršum kitelio Kaulai,
žinoma.
Iljinas atsigręžė į Sincovą, mažai tesuprantantį jų pokalbį.
— Aš tau dar nepasakojau, maniau, neverta, kol nepasitvir­
tino. Jis čia,— Iljinas linktelėjo į Zavališiną,— pusę dienos kar­
tu su Jevgrafovu buvo užsiėmęs vienu ypatingu reikalu. Vakar
naktį atėjo pas mus senis, eigulys, ne pats eigulys, patį eigulį
vokiečiai ant pušies pakorė, o jo tėvas, kuris dar prieš karą
išėjo į pensiją, visai senas. Jis papasakojo, kad karo pradžioje,
kai čia vyko mūšiai, radęs miške užmuštą mūsų generolą. Vie­
ną. Trys šimtai žingsnių nuo tanko „KV", kuris pamiškėje su­
degė. Kojos iki kelių apdegusios, o aukščiau tvarkoj. Ar jį ka­
reiviai atitempė į tankmę dar gyvą ir ten paslėpė, ar visi žuvo,
o jis pats nušliaužė tiek, kad vokiečiai jo nerado, o senis pa-
 laidojo ir pasakė mums, kad kapą parodysiąs. Ar taip aš pasa­
koju?— paklausė Iljinas Zavališiną.— Tu su juo daugiau kal­
bėjai, geriau žinai.
— Taip,— patvirtino Zavališinas.
— Štai jis kartu su įgaliotiniu tuo ir užsiėmė,— linktelėjo
Iljinas į Zavališiną.— Niekas to nežinojo, o senis išėjo iš miš­
ko ir pasakė. Mums pirmiesiems.
— Aš jau klausiau jį, kada kasėme,— tarė Zavališinas,— ko­
dėl jūs, dėde Antosiau, partizanams šito nepasakėte?
— O kaip jis paaiškino? — paklausė Iljinas.
— Sako, velionis sūnus pats pas partizanus išėjo, o man pri­
sakė: niekam nieko nepranešk, kol visa mūsų kariuomenė atgal
neateis. Kai visa kariuomenė ateis, tada ir pasakysi.
— Ilgokai jam laukti teko,— tarė Iljinas.— Generolas ma­
joras?
— Taip. Vienas antsiuvas supuvo, o ant kito žvaigždutės li­
ko, tik parūdijo. O nuo Raudonosios Vėliavos ordino net emalė
nenusilupo.
— Ir dokumentus radote? — paklausė Iljinas.
— Taigi, kad radome,— pasakė Zavališinas. Pasakė kažkaip
nesuprantamai, lyg gėriau būtų buvę nerasti tų dokumentų. Ir,
pritildęs balsą, pasakė generolo pavardę, kurią iš keturiasdešimt
pirmųjų metų atsiminė ir Iljinas, ir Sincovas. Toji pavardė fi­
gūravo tuomet viename, visiems žinomame įsakyme, kur buvo
skelbiama, kad šis žmogus metęs savo kariuomenę ir perėjęs
pas vokiečius. O žodinis gandas dar papildė, kad ne tiesiog per­
ėjo, o nuvažiavo pas juos tanku.
Pasirodo, ganduose apie tanką būta tiesos dalelytės. O visa
kita — prasimanymas kažkokio pabėgėlio, išsigelbėjusio, ir, gal
būt, metusio kitus bėdoje: prasimanymas, virtęs vėliau dėl
nežinojimo įsakymu ir padaręs niekintinu žuvusio žmogaus
vardą.
— Mirė tikriausiai nuo žaizdos į krūtinę. Kojos sudegusios ir
krūtinėje žaizda,— tarė Zavališinas.—Senis pasakoja, matęs vi­
sa tai, kada laidojo. Gydytojai išaiškins. Iš medsanbato ir iš
ligoninės gydytojų komisiją atsiuntė. Iš korpuso viršininkas
Jevgrafovas atvažiavo, Berežnojus prisistatė, penkios maši­
nos — tikros vestuvės!
— O kur Jevgrafovas? — paklausė Iljinas.
— Nuvažiavo lydėti,— niūriai pasakė Zavališinas.— Pakrovė
viską į mašiną ir senį pasikvietė su savim. Maniau, ir mane
paims, bet aplenkė ši taurė. Pasitenkino Jevgrafovu.
— O ko tu taip,— pakėlęs akis į Zavališiną, paklausė Ilji-
nas,— lyg luitų kas blogo išaiškėję. Aš, pavyzdžiui, čia nema­
 tau nieko blogo, išskyrus gera. Buvo manoma, kad pas vokie­
čius perėjęs, o pasirodo — nukautas mūšyje. Viskas, kaip rei­
kia.
— Viskas taip,— tarė Zavališinas,— tik nežinau, kas dabar
bus su anuo įsakymu. Galimas daiktas, nepanorės jo persvars-
tinėti, prie jo grįžti, ar tu taip negalvoji?
Šitaip galvoti nesinorėjo nei Iljinui, nei Sincovui, bet jiedu
abu, išgirdą ši klausimą, tylėjo, nes atsakyti, kad negalvoja,
negalėjo.
— Mūsų vaidmuo šioje byloje baigtas,— tarė Zavališinas.—
Ir į jokius pokalbius — kas, kur, kokie dokumentai ir kieno
vardu buvo rasti — aš su niekuo leistis nesirengiu. Tik judviem
pasakiau. Radome — radome, perdavėme — perdavėme, o to­
liau — ne mums spręsti.
— Keista šitai iš tavęs girdėti. Paprastai apie ką tik būtų
kalba, tu visada manai, kad kaip tik tu spręsti esi pašauktas.
— Keista ar nekeista, o bus taip. Kitais atvejais — viena,
o šiuo atveju — kita.
Stojo ilga tyla.
— O aš, jei būtų mano valia, įsakymą šioje jo dalyje, netgi
negalvodamas atšaukčiau,— tarė Iljinas.— Kam tai išeitų į bloga?
Zavališinas nieko neatsakė, o Sincovas pagalvojo, kad IIji-
nas teisybę sako. Taip ir turi būti, kaip jis pasakė. Ir staiga
prisiminė Serpiliną tuomet, keturiasdešimt pirmaisiais, kaip,
jiems besiveržiant iš apsupimo, jį, sunkiai sužeistą, vis tik iš­
nešė iš mūšio kareiviai. Ir jis gulėjo ant milinės su rombais
antsiuvuose vienu apsilupusiu, o kitu išplautu iš kepurės lan­
kelio, ir su Raudonosios Vėliavos ordinu, kaip šito generolo,
kuris buvo rastas šiandien. . . Kodėl vienas dalykas kare išeina,
o kitas nepasiseka, nors žmonės kiekvieną kartą bemaž vieno­
dai stengiasi, kad pasisektų? Mįslių kare daug, apie kai kurias
netgi neturime nuovokos, kaip kad su tuo generolu, kurio kū­
ną atkasė. Tokios mįslės, kaip pavėluoto veikimo minos, užkas­
tos giliai, ir nežinia, kada bus įspėtos. . .
,,Ir ar visa teisingai paskui bus įspėta, taip pat klausimas“,—
pagalvojo Sincovas, nejučiomis pereidamas nuo minčių apie
dabartį prie minčių apie ateitį. Šioje ateityje turėjo savo vietą
ir žmonės, kurių jau nebebuvo. Tačiau, nors jų nebebuvo, kaž­
kas, likęs iš jų, turėjo pereiti ateitin. Kažkurį dalis jų gyvosios
jėgos ir moralinės reikšmės, pasirodo, nenumirė kartu su jais,
o tebeegzistavo ir veikė dabar Sincovo mintis apie jo paties
 ateitį ir apie ateitį apskritai, apie tai, kad po karo visa turi
būti gera ir teisinga. Ir, atvirkščiai, kad viso, kas slėgė jo sielą
karo pradžioje, viso to po karo neturi būti ir nebus.
Jis tvirtai tikėjo tuo. Ir šio tikėjimo ateitimi dalis buvo ne­
numiręs tikėjimas mirusiu žmogum — Serpilinu.
Visi trys, kaip ir anksčiau, tylėjo. Iljinas įsipylė dar pusę
stiklo arbatos.
— Persimetei prie arbatos,— pasisuko į Iljiną Zavališinas.—
Baigei prieš savaitę visą savo kompotą.
Bet Iljinas nieko neatsakė. Neturėjo ūpo juokauti.
— Draugas papulkininki,— iš tolo šūktelėjo Dudkinas,— prie
telefono antrojo bataliono vadas, prašo jus.
Iljinas nuėjo prie telefono. Buvo girdėti, kaip jis kalba:
— Aišku. Man viskas aišku.
Jo negarsus balsas girdėjosi taip ryškiai, kad dėl to staiga
su ypatinga jėga visi pajuto tylą. Niekur, netgi toli, nešaudė.
Pirmąkart per ilgą laiko tarpą Sincovui staiga pasirodė, kad
jis kada nors dar parašys apie šį karą. Pats parašys. Net ne­
žinia, kas pastūmėjo jį prie tos minties, gal būt, tai, kad rado
šiandien pulke armijos laikraščio korespondentą, kuris atva­
žiavo tuoj po mūšio ir greičiausiai dar ir dabar kažkur tamsoje
vaikščiojo ir klausinėjo vyrus, kaip jie kovėsi. . .
Nakties tamsoje, viršum miško, ten, kur dieną vyko mūšis,
iššovusi į dangų, užsidegė tolima akinanti balta apšviečiamoji
raketa. Užsidegė taip, kaip pirmąją karo naktį, prie Minsko
plento. Tuomet ji kabojo tiesiai viršum Sincovo, laikydama jį
pasliką ant žemės po savo slogia balta šviesa. O dabar degė
tolumoje, viršum girios, viršum žuvusiųjų vokiečių. Tačiau vis
tiek tame tolimame jos švytėjime buvo ir dabar kažkas slo­
gaus, primenančio visą kelio ilgį nuo ten, nuo keturiasdešimt
pirmųjų, į čia — į keturiasdešimt ketvirtuosius. . .
Sincovas žiūrėjo į tolį, į tą raketą tol, kol ji užgeso, atide­
gusi savo ogų, jai skirtą laiką.
— Jei vokiečiai paleido — nesuprantama kam,— tarė Zavali­
šinas.— Veikiau kas nors iš mūsiškių pykštelėjo trofėjinę...
Iljinas sugrįžo, bet už stalo nesėdo, nuo susijaudinimo buvo
visas kaip ant adatų.
— Kurnakovas raportuoja, kad jo sustiprintoji žvalgyba, pra­
ėjusi pusantro kilometro, susitiko su šešiasdešimt septintojo
korpuso priešakinėmis dalimis. Iššukavo visą mišką ir susidūrė
kaktomušom. Vadinasi, viskas! Vokiečių katile nebėra. Mes
buvome fronte, o atsidūrėme užnugaryje. Paskutinę dieną su
paskutiniu katilu susitvarkėme. Vėl kaip Stalingrade! Ar ne­
girdėjai, prieš išvažiuodamas, ten pas jus, operatyviniame sky­
riuje, bent puse ausies, kur mus toliau ketina?
— Negirdėjau,— pasakė Sincovas.— Apie tokius dalykus ope­
ratyviniame skyriuje balsiai nemąsto.. .
Daug kas kėlė sau tą patį klausimą, kurį Iljinas uždavė
Sincovui. Kėlė, bet kol kas negalėjo atsakyti. Tik du žmonės
visoje armijoje — Boiko ir Zacharovas, grįžtantys tą naktį iš
fronto štabo, jau žinojo atsakymą.
Batiukas iškvietė juos, turėdamas pranešti: likvidavus katilą,
armija permetama į gretimą frontą. Permetimui skirta labai
maža laiko, brangi kiekviena valanda, todėl ir iškvietė naktį,
o ne rytą. Atiduoti savo armiją, be to, dargi tą, kuriai kadaise
pats vadovavo, į kitą frontą Batiukui buvo gaila, ir jis taip
tiesiai ir pasakė: ,,Į svetimą frontą".
Pravedus naują ribos liniją tarp frontų, jam mainais už pa­
imtą buvo duodama kita armija. Bet Batiukas, žinoma, norėjo
ir kitą gauti, ir šitos neatiduoti.
Atsisveikindamas pasakė:
— Čia pas mane pasirodėte gerai. Pažiūrėsime, kaip pasiro­
dysite ten, pas kaimyną.
Nesusitūrėjo nuo šito — pavyduliavo!
Važiuoti nuo Batiuko į savo namus buvo toli; dvi kitos jų
fronto armijos vystė puolimą jau už Minsko, ir fronto štabas
atsidūrė septyniasdešimt kilometrų vakariau, negu štabas jų ar­
mijos, besikovusios su apsuptais katile vokiečiais. Šios opera­
cijos baigimas pastaruoju metu buvo dienų ir valandų klausi­
mas, ir Batiukas, nors išlydėdamas juos ir pasveikino, sėkmingai
užbaigus operaciją, bet per daug apie tai nekalbėjo. Visas jo
dėmesys dabar buvo ne ten, kur buvo pribaigiamas katilas,
o ten, kur dvi armijos žygiavo į vakarus.
— Baigti baigėme, bet ypatingų pasveikinimų neišgirdome,—
nusišypsojo Zacharovas, kai jiedu su Boiko ėjo prie mašinų.
Važiavo kiekvienas sava.
Zacharovas liepė vairuotojui atsilikti nuo vado mašinos per
kokius tris šimtus metrų, kad nereikėtų ryt dulkių. Jis mąstė
apie tą patį, kas iškilo Iljino atmintyje aną staiga užviešpata­
vusios tylos valandą. Ir jis prisiminė Stalingradą ir buvusį
Dono frontą, visas Stalingrado armijas, kurios privertė aną žie­
mą kapituliuoti Paulių. Kur jos dabar, po to, kai nužygiavo po
pusantro, po du tūkstančius kilometrų nuo Stalingrado? Apie
vieną jau seniai nebegirdėti,— paslėpta kažkur rezerve, o ki­
tos— vėduokle išsisklaidė po visus frontus: viena armija Pa­
baltijo kryptyje, dvi artėjo prie Lenkijos sienų, dvi pietuose,
prieš jas — Balkanai... O mūsiškė iš čia, iš Baltarusijos, pa­
trauks dabar į Lietuvą, o po Lietuvos Rytprūsiai...
Permetimas į naują kryptį — uždavinys triūsingas, darbo bus
daug. Nuo ryto Boiko pradės sunkti devynis prakaitus ir armi­
jos štabui, ir užnugario štabui! Dar prieš išvažiuodamas atgal,
paskambino Artemjevui, kad rytoj septintai valandai iškviestų
visus, ką reikia.
Zacharovas stengėsi susilaikyti nuo nereikalingų palyginimų.
Mėgėjų lyginti šiurkštų Boiko būdą su Serpilino ir taip pa­
kanka. Bet darbui tokie palyginimai maža tepadeda.
Politdarbuotojui svarbiau kita: pasistengti suprasti žmogų ir
supratus paremti, kas jame yra gera, ir atsistoti skersai kelio
tam, kas jame bloga. Ypatingo blogo, kam reikėtų stoti sker­
sai kelio, naujasis vadas neturi. Tačiau pernelyg oficialus, per­
nelyg sausas su žmonėmis. O kai žmogus valdingas, jo sau­
sumas iš karto krinta j akis, o jo teisingumas pasilieka šešėlyje.
O gera Boiko charakteryje tai, kad jis gyvena tik darbu, ir
niekas negali jam įtikti nieku, kaip tik gerai atliktu darbu, ir
jokios pašalinės aplinkybės negali jį gerai ar blogai nuteikti
žmogaus atžvilgiu — tik darbas! Tiems, kuriems darbas užima
tiek pat vietos gyvenime, kiek pačiam Boiko, dirbti su juo
įmanoma. O tiems, kuriems mažiau, sunku.
Reikalai su Boiko eina gerai, ne blogiau kaip prie Serpilino.
Ir tai kalba ne tik Boiko naudai, bet ir Serpilino naudai. Gerai
vadovauja žmonėms ir darbui ne toks, kuriam pasitraukus, vis­
kas iš karto sugriūva, o toks, kuriam pasitraukus, viskas pa­
silieka kaip buvę. Tik kvailiai mano priešingai!
Prie įvažiavimo į kaimą, kur dabar buvo įsikūrusi armijos
vadavietė, jie pasivijo vado „Viliuką". Boiko nekantriai vaikš­
tinėjo apie jį.
— Laukiu jūsų. Visas penkias minutes atsilikote,— pasakė jis
Zacharovui. — Norėjau jus paklausti: arbatos išgersime? Pas
mane.
Pakvietimas buvo neįprastas. Vakarieniaudavo jiedu kartu
Karo tarybos valgykloje, o ar geria Boiko nakčiai arbatą
ar negeria, Zacharovas netgi nežinojo. Tačiau, jei kviečia, su­
tiko.
Bet, kai užėjo į trobą, arbatos taip ir negėrė. Boiko ištraukė
butelį konjako, dvi stiklines, tylėdamas atkimšo butelį, pripylė
konjako Zacharovui ir sau ir pakilo visu ūgiu.
 — Paminėsime Fiodorą Fiodorovičių. Šiandieną su paskutiniu
šūviu užbaigėme jo operaciją.
Boiko vienu mauku išgėrė konjaką, atsilošė kėdėje, ir iš ne­
įprastai sujaudinto jo veido Zacharovas suprato, kad jis ne
vien Serpilino nuopelnus įvertina, svarbu dar ir tai, kad šian­
dien jis baigė, kas buvo pradėta kito, ir nuo dabar toliau
viskas bus jau jo. Už operacijas, kurios jų laukia, atsako
jau jis — nuo pradžios iki galo. Sakydamas apie Serpiliną, pa­
brėžė žodį „jo!". „Jo operacija!" O apie sekančią galvojo:
„Mano!"
Lukterėjęs, kol Zacharovas baigs gerti, Boiko pasiekė savo
ilga ranka stovintį prie sienos ant grindų portfelį, ištraukė iš
jo voką, o iš voko — penkiašimtinį žemėlapį, pagal kurį
veikia pulkų ir batalionų vadai,— ant armijos vado stalo jis
retas svečias. Ant žemėlapio atkraščio buvo grifas: „Lapas
29/31. Domačevas. Valstybės siena".
Zacharovas pažiūrėjo į šį penkiašimtinio lapą su grifu „Do­
mačevas" ir be paaiškinimų suprato, kad Boiko pradėjo ka­
riauti dėl šio žemėlapio kvadrato. Kur pradėjo karą Boiko,
eidamas pulko vado pareigas, Zacharovas žinojo ir anksčiau;
tik nežinojo, kad vežiojasi per visą karą šį penkiašimtinį.
Parodęs Zacharovui žemėlapį, Boiko vėl jį paslėpė į voką ir
įdėjo atgal į portfelį. Ir tik po to tarė:
— Kol kariavome čia, Minsko kryptyje, maniau, kad patek­
siu į šį kvadratą. O dabar jau nebeprireiks! Jei pereiname kai­
myno iš dešinės žinion, trauksim į Rytprūsius, kitos krypties
nenumatau. Pagal vakarykštę suvestinę liko iki jos šimtas ke­
turiasdešimt kilometrų, jei imsi tiesia linija.
— Pietuose, jaučiasi, taipgi greitai pradėsime,— tarė Zacha­
rovas.
— Logika sako, kad taip. Rusijos išvadavimą baigiame. To­
liau Europa,— pasakė Boiko ir, užvožęs portfelį, čekštelėjo už­
raktu.
Nors pats buvo ukrainietis ir vadavo Baltarusiją, bet pasakė
apie viską kartu, kaip apie Rusiją, viską įdėjo į šią vieną są­
voką, kaip anuomet darė ir kiti, kariavusieji visuose frontuose
rusai ir nerusai.
Žodis „Europa", pasakytas Boiko tuoj po žodžio „Rusija",
netgi kažkaip persmelkė Zacharovą, suskambėjo neįprastai. Bu­
vo sakoma „Europos tautos", buvo sakoma „ten Europoje".
Visai neseniai tai buvo dar perdaug toli, kad galima būtų kal­
bėti štai taip, kaip pasakė dabar Boiko,— ne viskas, ką patys
darome, iš karto pasiekia mūsų pačių sąmonę! O iš tikro taip
juk ir yra: išvaduosime save, pradėsime vaduoti nuo fašistų
likusiąją Europą. Kaipgi kitaip? Kokiais kitais žodžiais galima
pasakyti apie tai?
— Vis dažniau galvoju, koks bus gyvenimas po karo,— tarė
Zacharovas.
— O aš galvoju,— pakartojo Zacharovas,— jei niekur pasau­
lyje nešaudo, tur būt, iš atpratimo rodysis, kad prasidėjo am­
žinasis gyvenimas. Ypač pirmomis dienomis. ..

Maskva—Gulripšas
1965—1970
 КОНСТАНТИН СИМОНОВ
ПОСЛЕДНЕЕ ЛЕТО
На литовском языке
Перевал с русского Пятрас Дирсе
Издательство «Вага», Вильнюс, пр. Ленина 50
 KONSTANTINAS STMONOVAS
PASKUTINE VASARA

Redaktorė D. Kuisienė
Dailininkas K. Skiomanas
Techn. redaktorius D. Jakubonis
Korektorė A. Vaicekauskienė
Duota rinkti 1973.VII. 12. Pasirašyta spaudai 1973.IX.26. Leidinio
Nr. 7418. Popierius spaudos kreidinis, formatas 84Х108!/з2 — 8,125 pop.
1.--27.3 sp. 1.; 33,8 leid. 1. 25 000 egz. Užsak. Nr. 2755.
Kaina 1 rb 0 kp
,Vagos" leidykla, Vilnius, Lenino pr. 50. Spaudė „Vaizdo" spaus­
tuvė, Vilnius, Strazdelio1 1.

_№32-315_1s5_73
M 852(10) — 73
R2
Si—16