Įžanga/Kontekstas

Tai šiandien kalbesiu apie kancios vazidavima literaturoje ir savo kalbėjimui aš pasirinkau
remtis tokiais autoriais kaip Bronius Kirvickas ir Balys Sruoga. Paties šie autoriai savo
gyvenime irgi pakankamai prisikentejo, tad kančios temą yra labai gerai atskleidžiama abu
šių autorių kūryboje. Šiek tiek papasakosiu abiejų autorių biografijos. Pradesiu nuo Broniaus
Krivicko, jo gyvenimo likimas buvo visai nelengvas ji buvo ištikę daug nelaimių.1945 m.
vasarį įsijungė į partizanų būrį, veikusį Nemunėlio Radviliškio apylinkėse ir Skaistkalnės
miškuose, kur jau partizanavo du jo broliai. 1945 m. rugpjūčio 12 d. Tylinavos kaimo
sodyboje žuvo brolis Juozas, tėvai išvaryti iš namų, o sodyba sudeginta. 1948 m. slapta
susituokė su Smilgių pradžios mokyklos mokytoja Maryte Ziemelyte (sutuokė Suosto
kunigas). 1948–1949 m. buvo partizanų būrio vado pavaduotojas. Porą žiemų praleido
bunkeryje, įsiruoštame žmonos tėvų sodyboje Tylinavos kaime, netoli Suosto. Žuvo KGB
užverbuotam Aukštaitijos partizanų vadui J. Kimštui-Žalgiriui išdavus. Paliko rankraštinį
rinkinį „Žiaurusis Dievas“, kuriame į atskirus skyrius sudėta 1945–1949 m. poetinė kūryba –
34 eilėraščių pluoštas, 38 sonetų ciklas, 53 eiliuoti margumynai ir „Poilsio valandai“ – 63
satyriniai kūriniai. Ne žvelgiant į tokį siaubingą likimą, prisikentejo ne tik Bronius Krivickas
bet ir Balio Sruogos likimas buvo ne geresnis. Balys Sruoga Gimė turtingų ūkininkų šeimoje.
Jo jaunystę buvo visai rami ir niekuo ypatingą. Problemos prasidėjo Sruogai tarpukario metu,
griesiant lenkų okupacijai, Sruoga pėsčiomis iš vilniaus pasiekė Kauną. 1921 m. gavęs
pašalpą studijoms išvyko tęsti mokslų į Vokietiją, Miuncheno universitetą. Studijavo
slavistiką, teatro ir meno istorijas. Grįžęs į Lietuvą, 1924 m. kovo 22 d. Viekšniuose vedė
istorikę Vandą Daugirdaitę. Kelis mėnesius gyveno Klaipėdoje, dirbo „Klaipėdos
žinių“ redakcijoje. 1924 m. rudenį persikėlė į Kauną. 1924–1940 m. dirbo Lietuvos
universiteto (nuo 1930 m. VDU) Humanitarinių mokslų fakultete. Dėstė rusų literatūrą.
1941 m., spaudžiamas okupacinės valdžios, parašė pro-sovietinę kantatą, dramą „Apyaušrio
dalia“. Jau pirmosiomis karo dienomis buvo kaltinamas už 1940–1941 m. parodytą
palankumą sovietų valdžiai, siūlyta net sušaudyti. 1943 m. kovo 16 d. jis, kaip įkaitas,
vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko.

Daugelis šių autorių išgyvenimų yra aprašyti jų kuriniuose, pavyzdžiui Balio Srougos „dievų
miškas“, jame jis ganėtinai vaizdingai apraše savo išgyvenimus Stuthofo koncentracijos
lageryje. Jis apraše daugeli baisių dalykų kurie vykdavo lageryje, savo kančias, kitų kančias ir
ne tik fizines, bet taip pat ir moralines/psichologines. Daugelis epizodų knygoje būtent tai ir
rodo. Vienas iš pavyzdžiu galėtų būti epizodas su Waceku Kozlovskiu kur kančią yra
atvaizduojama grotestiškų vaizdų. „Kartais kalinius jisai paversdavo driežais, - priversdavo
pilvu šliaužti per kiemą. Kartais – varlėmis; reikėdavo šokinėti. Kartais – fakyrais, reikėdavo
ant vienos kojos tupėti.“ Kaip ir sakiau čia kančią pavaizduota grotestiškų vaizdų, situaciją
skamba šiek tiek juokingai, jog jie buvo priversti būti driežais, varlėmis ir tam panašiai, bet jai
susimastyti tai supranti, kad akivaizdžiai juokingo čia nieko nėra, kaip tik atvirkščiai situaciją
visai siaubinga, nes žmogus yra pažeminamas iki tokio lygio. Tokio grotestiško vaizdo
pavyzdžių kūrinyje yra ne vienas ir ne dų, jų tenais pakankamai daug. Daug epizodų
vaizduoja kančią grotesku, kai lygtais situaciją skamba juokingai ar linksmai, bet juokingo ir
linksmo tenais nieko absoliučiai nėra, situacijos kurios aprašomos groteskų dažniausiai kaip
tik baisios ar labiau siaubingos, nei atrodo iš pirmo kai skaitai. Akivaizdžiai kančią Balio
Sruogos „Dievų Miškę“ atvaizduojama ne tik grotestiškais vaizdais, bet jinai taip pat yra
perteikiama ir per ironija ar su ironijos dalelę. Tokių pavyzdžių galėtų būti epizodas, kai
Sruoga keitė darbą ir jam atiteko kelmus rauti. Knygoje rašoma „Pasprukau iš rąstų
tampytojų komandos, nuėjau kelmų rauti. Tai bent gyvenimėlis buvo!“ ir čia galima pamatyti
ironija, kadangi darbas tai buvo visai nelengvas. Iš esmės kaip viskas buvo, jisai vaikščiojo
aplink kelmą visą dieną. Turėjo rauti, bet, aišku, vienam žmogui tai labai sunku, netgi
neįmanoma. Darbas yra skirtas išeikvoti energiją, o ne kažką pasiekti, nes čia mirties lageris.
Ir darbas buvo skirstomas taip pat, surado vieną kelmą, esesininkas nuvedė prie kito, ten jis
šlapioj duobėj, kur buvo pilna parūdijusio vandens, su žaiždomis ant kojų ir dirbo.
Nežvelgiant visą tai ką parašiau kančią gali būti ir ne tik fizinė, bet ir dvasinė ir tam kaip
labiau tinkamas pavyzdis mano manymų tinka Broniaus Krivicko kūrybą. Ne vienas jo
eilėraštis perduoda kančios jausmą ir praktiškai visur aš sakyčiau tą kančią yra labiau
dvasiška nei fizinė. Pavyzdžiui Broniaus Krivicko eilėraštyje „Partizano mirtis“, lyrinis
subjektas stebi mirtinai sužeisto partizano mirtį ir jis negali jam niekaip padeti, nes
mirštantis partizanas nenori būti išgelbėtas, jisai kviečia priešus į kovą, nes 3 žiemas kovojo
dėl savo mylimosios tėvynės. Mirštantis čia kenčia fiziškai, o štai lyrinis subjektas čia kenčia
psichiškai ar kitaip pasakius dvasiškai, nes jis yra bejėgis šioje situacijoje, jis niekaip negali
padeti tam partizanui ir tuo labiau jam skaudžiai gailą savo tevynės. Lyrinis subjektas
Krivicko eileraščiose dažnai kenčia dėl tevynės, nes jis jaučia atsakomybė už savo tevynė ir jis
negali ją palikti taip kenteti nelaisveje, jis negali leisti jai griūti, dėl to jis pats kenčia tam kad
išgelbeti savo mylimają tevynę. Taip pat dvasinės kančios pavyzdžių galėtų būti eileraštis
„Rudenio lygumose“ kuriame yra atskleidžiama mirties ir laikinumo tema. Lyrinis subjetkas
šiame eilėraštyje mato laikinuma, jaučia kad jam liko gyventi visai neilgai „Vos keletas dienų
beliko čia gyventi.“ ir nuo to velgi kenčia psichiškai kadangi pilnai suvokia, jog gyvenimas
tuoj pat čia ir gali pasibaigti, jam tebeliko visai nedaug. Nepriklausomai nuo viso to, lyrinis
subjektas net kai suvokia savo lykimą vistiek grožesi rudens peizažu, kuris
eileraštyje reiškia artejanti galą.

Apibendrinant norių pasakyti, kad išnagrinėti pilnai visus kančios vaizdavimo pavyzdžius yra
labai sudėtinga, kadangi jų yra labai daug, bet iš to ką pasakiau mes galime matyti, jog
kančia visų pirmą gali būti ne tik fiziška, bet is dvasinė ar psichinė ir pavaizduoti įvairiomis
formomis. Pavyzdžiui kaip Balio Sruogos kančia gali būti pavaizduota su ironiją arba
perteikiama per grotetiškus vaizdus, bet ir tuo pačiu kaip Broniaus Krivicko kūryboje jinai gali
būti pavaizduota trūmpiose eileraščiose.