ILIUSTRAVO EDVARDAS KVEDARAUSKAS

ALBINAS LIKAS

PIRMOJI ATAKA ★

Rytas aušo gražus, diena žadėjo būti saulėta. Nors

šaltis spigino, bet vėjas visai pritilo, dangus nusiblaivė..
Visa rytų padange raudo aušros gaisai. Saulė nespėjo
patekėti, slėpėsi už horizonto, todėl danguje dar galė­
jai įžiūrėti blykštančias žvaigždes. Man pasirodė, kad
šis žiemos rytas vienas pačių gražiausių, kokius kada
teko sutikti savo gyvenime.
Išgiedrėjusiame ore toli matyti. Mūsų pulkas išsi­
dėstęs palei mišką. Priešais stūkso jaunais berželiais ap­
augusi Cholmo kalva. Į dešinę nuo jos — didelis tarp-
kalvės griovys. O už jos, šitos Cholmo kalvos, plačia ly­
guma eina geležinkelis. Jį kontroliuoja priešas.
Aplinkui tylu, nebegirdėti artilerijos kanonadų, mi­
nosvaidžių ir kulkosvaidžių šaudymo. Priešas aiškiai nu­
jaučia mūsų ketinimus, įsigaužė, įsitempė, paruošė gink­
lus, laukia.
Pasigirsta komanda: pulti priešo pirmąsias linijas, jų
įtvirtinimus, išmušti iš ten ir toliau persekioti!
 Kylame. Sniego labai daug, iki kelių ir aukščiau ke­
lių. Brendame, skubame, stengiamės bėgte bėgti. Reikia
skubėti, nes puolame be artilerinio paruošimo — artile­
rija įstrigo sniegu užneštuose keliuose, nespėjo į atakos
pradžią. Ir iš karto prabilo priešo ginklai: tranko artile­
rija, arčiau ir arčiau sprogsta patrankų ir minosvaidžių
sviediniai, lyg bitės zvimbia kulkos. Nieko nebematome,
nebejaučiame, tik bėgame, bėgame per gilų sniegą...
Tikslas aiškus — reikia užimti priešo pozicijas, o pozi­
cijos vis dar prieky, jų net nematyti.
Staiga kurtinantis sprogimas dešinėje. Iškyla debe­
sys sniego. Vėl sprogimas—jau kairėj, ir vėl debesys
balto sniego! Tai minos. Priešo minos, gerai užmaskuo­
tos sniego laukuose. Mes toliau puolame stipriai įminuo-
tu ruožu. Šeši kareiviai žuvo mūsų akyse. Štai krito
linksmutis muzikantas, lietuviai iš Kaimo, Šiaulių. O
kiek krinta kitose kuopose, visam pulke? Minos spro­
ginėja nuolat. Bet dabar ne laikas sielvartauti ir skai­
čiuoti žuvusius. Pirmyn, tik pirmyn! Kulkos švilpia,
dūzgia, zvimbia pro pat ausis, kairėj ir dešinėj, virš
galvos ir pačiu pažemiu, ir nežinia, kuri ir kada tave
pakirs...
Staiga vėl sprogimas. Sį kartą visai čia pat: mūsų
skyriaus karys, bėgęs priekyje, užmynė miną. Jo jau
nebėra gyvųjų tarpe. O buvo puikus vyrukas, malonaus
būdo, turėjo, kaip liaudis sako, auksines rankas: ką
paims, būdavo, tą padarys, ir visada—kuo geriausiai;
ypač jam sekėsi staliaus darbai. Ir jau nebėra jo... Guli
sudraskyto kūno dalys, rausta sniegas nuo kraujo. At­
skubėjęs sanitaras surenka viską, neša į tarpukalnę. O
mes į priekį, tik į priekį!
Ir koks didelis buvo puolimo įtempimas, kaip griau­
dėjo šūviai ir zvimbė kulkos, o galvoje sukosi mintys,
kad mūsų divizija silpnai pasiruošė puolimui: baras ne-
išminuotas, artilerijos nėra. Kiek bereikalingų aukų, dar
nė nepasiekus priešo, nepamačius jo savo akimis! O ko­
dėl? Kodėl?
Mums visuomet aiškino, kad nereikia bijoti minų,
kulkų, artilerijos sviedinių, kad tikras karys nesilanksto
priešo ugniai. Bet ar tai reiškia, kad galima šitaip ne­
branginti žmonių gyvybės, leisti taip beprasmiškai žūti?
O priešas buvo gerai nusitaikęs mūsų puolamąjį ba­
rą, ir — visų rūšių ginklais, pradedant artilerija bei mi­
nosvaidžiais ir baigiant snaiperiais. Pastarieji buvo
itin pavojingi mūsų vadams. Puolimo metu vadai turėjo
būti visur ir visada pirmieji, ir priešo snaiperiai tykojo
nuskinti kaip tik juos. Be vadų likę kariniai daliniai ne­
tiksliai vykdė uždavinius. Priešas iš karto pasinaudoda­
vo tokiais momentais ir kontratakuodavo. Tos kontr­
atakos visuomet mums buvo skaudžiai nuostolingos.
Vadai įsakė naikinti snaiperius. O tie buvo labai ge­
rai užsimaskavę. Dažniausiai jie tupėdavo medžiuose,
ir mūsų kariai iš karto praminė juos „gegutėmis". Tu­
pi tokia „gegutė" eglėje, prisiglaudusi prie kamieno,
pasislėpusi šakose — paprasta akim nė neįžiūrėsi! —-
skina mūsų vadus ir karius vieną po kito. Ir reikia
labai didelio akylumo, kad iš menko melsvo dūmelio
medyje atspėtum, kur tupi ta „gegutė".
Pagaliau mūsų 8-oji kuopa įsiveržė į kalvos aukš­
tumą, į beržynėlį. Užėmėm pozicijas, skubiai /apsika-
sėm. Kulkosvaidininkų kuopa paleido pragarišką ugnį
į priešo tvirtinimus. Dabar mes aiškiau metėta, iš kur
priešas šaudo į mus. Tačiau „gegučių" kulkos vis dar
labai skaudžiai skynė mūsų vadus ir eilinius. Stengė­
mės sunaikinti jas iš rankinių kulkosvaidžių ir auto­
matų, bet rezultatai labai menki: šaudome beveik
aklomis, spėliodami. O ir mūsų gretos išretėjusios. Iš
viso skyriaus grupėje likome vos keliese: visi kiti žu­
vo atakos metu.
Kuopos vadas Tarasovas per pasiuntinį kviečia
mane, įsako paimti snaiperinį šautuvą ir naikinti prie­
šo „gegutes". Aš turėjau automatinį šautuvą su opti­
niu žiūronu, nes kuopoje buvau laikomas tiksliai šau­
dančiu į taikinius. Tačiau naikinti „gegutes" nebu­
vau paruoštas. Apskritai, kaip vėliau paaiškėjo, karo
pradžioje mūsų kariuomenė turėjo labai maža snai­
perių — ir paruošti buvo ne kažin kaip. Pasislinkau į
šalį, užsimaskavau pakilesnėje vietoje ir pradėjau
sekti, iš kur „gegutės" siunčia kulkas mūsų kariams.
Štai vienoje skarotų eglių dulstelėjo mėlynas dūmelis,
blykstelėjo ugnis, nors garso jokio negirdėti. Atsar­
giai prisidėjau šautuvą, nustačiau atstumą ir paleidau
šūvį. Per optinį žiūroną seku, kas bus. Palaukęs tru­
putį, paleidau dar vieną šūvį. Dabar eglės šakos su­
siūbavo, sulinksėjo, ir kažkas panašus į tamsų maišą
ėmė ristis žemyn ir plumptelėjo apačioj. Daugiau iš tos
eglės nebeblykčiojo ugnis ir nebedulsėjo mėlyni dū­
meliai.
Labai apsidžiaugiau: vienu mirties sėjiku mažiau.
Be to, jaučiau ir pasididžiavimą. „Dabar reikia tiktai
tobulintis ir atkeršyti priešui už kritusius draugus."
Gavau įsakymą atvykti pas kuopos vadą vyresnį­
jį leitenantą Tarasovą. Ėjome keliese. Šliaužėme visi
sniego kanalu, ir visą kelią ne tik patys pakilti, bet ir
galvos pakelti negalėjome: kulkos ištisais spiečiais
zvimbė viršuje, kapojo ir genėjo berželių šakas. At­
raportavau vadui, kad pavestą uždavinį atlikau. Jis
kažką pasižymėjo bloknote ir tuojau įsakė kulkosvai­
dininkams sustiprinti ugnį į priešo ugnies taškus,
esančius, kaip mums atrodė, visai šalimais, už kelių
dešimčių metrų. Tik mūsų kovotojų buvo labai ne­
daug. Vyresnysis leitenantas Tarasovas stengėsi neiš­
siduoti, bet aš mačiau: jis labai sielojosi dėl karių žu­
vimo.
Staiga vokiečiai paleido į mūsų dalinį smarkią ug­
nį. Šaudė iš patrankų, minosvaidžių, kulkosvaidžių.
Beregint sniegas aplink mus pajuodo nuo sprogimų
dūmų. Sviedinių ir minų skeveldros klojo viską ap­
linkui. Po to paruošiamojo šaudymo priešas kyla iš
apkasų ir puola mus. Mūsų kuopa pliekia į juos kiek
išgali. Hitlerio kareivos krinta vienas po kito, bet
vis tiek kaudamiesi veržiasi | priekį. Aš užsimaskuo-
 ju sniege ir šaudau, šaudau, šaudau. Gerai matyti,
kaip retėja priešų gretos, krinta hitlerininkas nuo ma­
no šūvių. Kuopos kulkosvaidininkai dar labiau sustip­
rino ugnį, kalė jau visi šeši „maksimai". Ir vokiečių
ataka užspringo taip pat staiga, kaip ir prasidėjusi.
Visas baras buvo nusėtas jų lavonais. Likusieji gyvi
ar lengviau sužeisti ropomis skubėjo atgal j savo ap­
kasus.
Dabar mūsų kuopos vadas įsakė atakuoti vokiečius,
pulti jų ugnies taškus ir užimti pozicijas. Šliaužėme
sniegu: grioveliais, duobutėmis, kad priešas nepaste­
bėtų. Slinkome artyn ir artyn vokiečių apkasų. Pavy­
ko prislinkti gana arti: girdėjome vokiečių karininkų
komandas. Sviedžiame granatas į priešo apkasus, plie­
kiame iš rankinių kulkosvaidžių. Panika ir sumišimas
vokiečių apkasuose: vieni atsišaudė, kiti bėga, kai
kurie gula į sniegą, maskuojasi ir vėl šaudo. Mūsų ka­
riai siunčia jiems ugnį ir puola pirmyn, į apkasus.
Apkasuose likę vokiečių karininkai šaudo į mus
iš pistoletų, tačiau krinta patys nuo mūsų kulkų lie­
taus ir granatų skeveldrų.
Vokiečių pozicijos užimtos. Jose pilna hitlerininkų
lavonų. Daugelis su ordinais ir kryžiais ant krūtinių.
Čia pat mėtosi ginklai, šaudmenys, kitokia karinė tech­
nika. Viskas dar tinkama naudotis, tačiau dairytis ir
rankioti nėra kada, nes vokiečiai, pasitraukę į kitas
[pozicijas, vėl paleidžia ugnį į mus. Jie neketina taip
greitai prisipažinti nugalėti. Naujosios jų pozicijos
Ю
gerai parinktos ir paruoštos iš anksto, numatant gali­
mus atsitraukimus. Dabar mes vienoje geležinkelio
pylimo pusėje, o jie—antroje.
— Įsitvirtino, velniai, įsėdo, — sako Tarasovas,
stipriai sukandęs dantis.
Čia pat ir būrio vadas Kirilovas.
— Vis tiek išmušim,— sako jis tyliai.
Vyresnysis leitenantas Tarasovas pritariamai link­
telėja galvą.
Netrukus pakylame į naują ataką. Po to dar viena.
Ir dar... Iki vėlyvo vakaro virė mūšiai. Puolėme prie­
šo pozicijas septynis ar aštuonis kartus, ryžtingai at-
mušinėjome vokiečių mėginimus pereiti į kontrataką.
Šitų mūšių metu ne tik išmušėm vokiečius iš jų po­
zicijų, bet ir nuvijome juos toli atgal. Visas mūsų
puolimo baras buvo nusėtas hitlerininkų lavonais, su­
daužyta karine jų technika.
Vėlai vakare į mūsų pozicijas atvyko kitas karinis
dalinys pakeisti mūsų.
Dabar galėjome bent kiek pailsėti, pavalgyti, su­
sitvarkyti ginklus. Per tą keletą poilsio valandų mes
daug aštriau, negu kautynių lauke, pajutome, kaip iš­
retėjo mūsų eilės. Narsiai kaudamiesi su priešu, krito
artimi ir brangūs mums žmonės, karo mokslo, žygio ir
kovos draugai. Guodė viena mintis, kad jų aukos ne
veltui: daug hitlerinių „Europos užkariautojų"’ jau
paklota, nebetryps jie mūsų brangios Tėvynės žemės,
nebekankins ir nebežudys nekaltų tarybinių žmonių.
 Pailsėję, gerai pasistiprinę, vėl užėmėm savo po­
zicijas. Taip atėjo rytas. Auštant- vokiečių fašistų mi­
nosvaidžiai pradėjo mus apšaudyti. Jiems tuojau pri­
tarė artilerija ir kulkosvaidžiai. Atsakėme jiems tuo
pačiu.
Prasidėjo nauja kovos diena.

VĖL PUOLIMAS

Pagaliau atvyko mūsų divizijos artilerijos daliniai,

užgaišę klampiuose sniegynuose. Mes atkutome ir ren­
gėmės pulti Elagino kaimą, užimtą vokiečių.
Dėl šito- kaimo užvirė jnirtingiausi mūšiai. Hitleri­
ninkai gynė jį iš visų jėgų, nes tai buvo vienas pa­
grindinių pasipriešinimo mazgų jų fronte priešais
Maskvą.
Į puolimą buvo pasiųstas 122-asis mūsų divizijos
pulkas, vienas stipriausių ir geriausiai užgrūdintų pul­
kų. Jam pavyko perkirsti geležinkelį, jungiantį Na-
jo-Fominską su Malojaroslavecu. Vokiečiai iš karto
pajuto pavojų, jų pasipriešinimas padvigubėjo ir
patrigubėjo. Mūsiškiam pulkui buvo duotas uždavi­
nys išsilaikyti iki vakaro užimtose pozicijose.
Kitą dieną vėl prasidėjo mūsų dalinių atakos. Į
mūšį buvo pasiųsti antrieji ešelonai. Sitai mums pa­
lengvino apeiti Elaginą ir pasiekti Kotovo kaimą.
Vienas 92-ojo pulko batalionas jau buvo įsiveržęs į
patį Elagino kaimą, tačiau neregėtai stipri priešo
ugnis jį privertė atsitraukti. Hitlerininkai dabar ne­
taupė nei minų, nei šovinių—dieną ir naktį jie ap­
šaudė. mūsų pulkus, batalionus, kuopas ir būrius^ Ko­
va įsiliepsnojo žūtbūtinė. Priešo minosvaidžiai išgul­
dė daug mūsų karių. Gruodžio dvidešimt pirmąją
buvo sužeistas divizijos vadas pulkininkas J. Velkinas,
o kitą dieną nuo minos skeveldros žuvo divizijos ko­
misaras Edgaras Birzytis — mūsų divizijos širdis.
Draugą Birzytį gerbėme ir mylėjome visi. Tai buvo
paprastas Rygos darbininkas, nuo pat pirmųjų Rau­
donosios Armijos organizavimo dienų stojęs į jos
gretas ir jose išbuvęs iki paskutinės savo gyvenimo
dienos. Edgaras Birzytis nuoširdžiai rūpinosi karių
politiniu išsilavinimu, atidžiai parinkdavo politinius
vadovus, mokė juos ne vien politiškai šviesti karius,
bet ir gerbti karį, pasirūpinti jb kovinės buities rei­
kalais.
Po komisaro mirties divizijos kariai dar veržliau
puolė priešą, dar įnirtingiau griaudėjo artilerija,
kaukė minosvaidžiai.
Vokiečiai laikėsi iš paskutiniųjų, stengdamiesi
mus sulaikyti. Keletą kartų jie kilo į kontratakas,
bandė įsibrauti į mūsų pozicijas. Tačiau jų mėgini-
mąi buvo sužlugdyti. Atmušę visas atakas, divizijos
pulkai, o jų tarpe ir mūsų pulkas, perėjo į ištisinį
puolimą: „maksimai" taip įnirtingai kaleno, o kariai
taip veržliai puolė, kad vokiečiai neišlaikė ir paliko
savo pozicijas. Mes jose įsitvirtinome.
 Tačiau pavojus dar nebuvo praėjęs. Kad ir labai
kruopščiai mes naikinome „gegutes", bet visų neišnai­
kinome. O gal ir naujų atsirado. Vokiečiai turėjo
daug ir gerai paruoštų snaiperių. „Gegutės" vėl at­
gijo medžiuose, dažniausiai skarotose eglėse, kur bu­
vo lengviau maskuotis.
Ir štai mūsų kuopos vadas, žvalgydamasis, iš kur
šaudo priešas, staiga susigriebė kaire ranka už krū­
tinės ir nukrito. Aš buvau arčiausiai. Skubiai prišliau­
žęs, matau: visa vado krūtinė kruvina. „Brangus va­
de,— sakau jam susijaudinęs,— jūs sužeistas, aš tuoj
jums padėsiu." Virpančiom rankom stveriu savo
sanitarini paketą, praskleidžiu vado kailinukus, atse­
gu drabužius ir, pridėjęs atvyniotą paketą, aprišu.
Tarasovas dar gyvas. Stipriai sukando dantis, kad ne-
vaitotų. „Atkeršykite priešui už mane",— pasakė
tyliai. „Prisiekiu, draugas vade, atkeršysim dešimte­
riopai. Bet ir jūs gyvensite!"—„Dėkui",— tarė. Nu­
silpusi jo ranka nukrito. Atskubėjęs sanitaras ir aš
atsargiai paguldėme vadą j karinį apsiaustą, saugo­
damiesi kulkų, nunešėm į tarpukalnę, o iš ten į medi­
cinos punktą. Daugiau vyresniojo leitenanto Taraso-
vo nebemačiau.
Vadovavimą kuopai tuojau perėmė būrio vadas
jaunesnysis leitenantas Kirilovas ir politinis vadovas
Majorskis. Kovojame toliau. Nuo šitų nelemtų „ge­
gučių" krito vis daugiau mūsų karių. Leitenantas Kiri­
lovas įsakė man sekti „gegučių" lizdus ir naikinti jas
snaiperiniu šautuvu. Ir vėl man reikėjo pakeisti kul­
kosvaidį į šautuvą. Padariau šitai su dideliu džiaugs­
mu, nes širdis virte virė nuo skausmo dėl vado žuvimo
ir troškimo atkeršyti priešui už jo mirtį.
„Gegutes" medžiojau ne vienas. Iš visos kuopos
buvo atrinkti taikliausi šauliai. Iki pietų mes jų ne­
maža sunaikinome. Mūsų kariai liovėsi kritę. Tačiau
kai atvykome atraportuoti apie tai naujajam vadui,
jau neradome jo gyvųjų tarpe. Kiti kariai pranešė
mums, kad jaunesnysis leitenantas Kirilovas žuvo
nuo minos. Dabar visą kuopos vadovavimą perėmė
politinis vadovas Majorskis. Būryje beliko tiktai ke­
liolika karių — daugumas žuvo, kiti buvo sužeisti.
Fašistai labai smarkiai šaudė iš šešiavamzdžių mi­
nosvaidžių, stengdamiesi išmušti mus iš užimamų po­
zicijų. Mes ne tiktai gynėmės, bet ir stengėmės pa­
daryti priešui kuo daugiau nuostolių.
Mūšiai vyko toliau, įnirtingi ir nuostolingi abiem
pusėm. Tiek mes, tiek ir priešas suprato, kad šiuose
mūšiuose sprendžiamas svarbus strateginis uždavinys.
Mūsų divizijos koviniai veiksmai kaustė vokiečių
armijos veiksmus šiame bare, naikino žymias priešo
jėgas ir tuo būdu pagelbėjo kitiems mūsų kariniams
junginiams, puolantiems svarbiausiąja fronto krypti­
mi. Mums buvo duotas uždavinys sukaustyti kuo di­
desnį priešo kariaunos ir technikos kiekį, atitraukti
jas iš kitų barų. Šį uždavinį mūsų divizija garbingai
įvykdė. Nenutrūkstami mūsų dalinių smūgiai prie
Elagino privertė vokiečius permesti čia daugiau kaip
dvi hitlerininkų divizijas. Viena jų buvo atitraukta
tiesiog iš Naro-Fominsko baro.
Trečią mūšių dieną, kai Elagino kaimas buvo jau
pusiau apsuptas, divizija gavo įsakymą palikti šį ba­
rą, Įsakymas buvo duotas ryšium su tuo, kad Tarybi­
nės Armijos daliniai smarkiai pasistūmėjo į priekį, ir
mūsų divizijos laukė nauji uždaviniai.
Tolimesniuose mūšiuose divizijos daliniai išvada­
vo iš hitlerinių okupantų keletą gyvenviečių ir kai­
mų. Gruodžio dvidešimt šeštąją buvo paimtas Debori-
no, dvidešimt aštuntąją — Vorsino ir kitos gyven­
vietės. Divizija nesulaikomai veržėsi pirmyn, turėdama
uždavinį drauge su kitais junginiais apsupti ir paimti
Borovską.
Mūšiuose prie Elagino mūsų kariai nusipelnė di­
delės kovinės šlovės. Kaimyninių junginių kariai ir
vadai su pagarba ir pasididžiavimu kalbėjo, kad mūsų
kariai „nemoka lankstytis priešo kulkoms ir minoms",
kad jais galima tvirtai pasitikėti pačiais sunkiausiais
ir atsakingiausiais kovos momentais. Šitai, žinoma,
džiugino mūsų širdis, skatino dar geriau mušti prie­
šą.
Netrukus mūsų kuopos vadas komisaras Majors-
kis pranešė, kad nuo šiol mes įtraukiami į Maskvos
istorinės armijos sudėtį, mūsų divizijai suteiktas gar­
bingas gvardijos vardas.
 Tai buvo labai didelė naujiena, ir ji karių tarpe
sukėlė daug džiaugsmo ir pasididžiavimo. Dabar ir
mes gvardininkai! O g vardininkai privalo būti pavyz­
džiu kitiems kariams, dar ryžtingiau ir narsiau mušti
priešą. Kiekvienas mūsų kuopos karys prisiekė
Tėvynei ir Komunistų partijai pateisinti mums paro­
dytą pasitikėjimą, aukštai kelti gvardijos Pergalės
vėliavą!
Mums paremti buvo atsiųstas specialus dalinys iš
Maskvos armijos sudėties, jau pasižymėjęs mūšiuose
ir laikomas vienu pačių kovingiausių dalinių. Čia
mes akivaizdžiai įsitikinome, kad jie buvo tikrai ver­
ti šios aukštos šlovės. Stoję į mūšį, dalinio kariai ro­
dė tiesiog narsumo stebuklus. Iki šiol matau kaip gy­
vą vieną karį, kuris, prisidengęs eglės šakomis, sta­
čias stovėdamas leido iš automatinio šautuvo į priešą
seriją po serijos ir garsiai skaičiavo:
— Vienas! Dar vienas! Trečias! Ketvirtą fašistą
siunčiu atostogų pas poną dievą!
Artilerijos sviedinių, minų, kulkų lietus buvo toks
didelis, jog atrodė — visas mūsų imamas baras virte
verda nuo jų ugnies ir sprogimų. Maišėsi dangus su
žeme, viskas dundėjo, griaudėjo, drebėjo ir siūbavo.
O karys vis stovėjo stačias ir skaičiavo toliau:
— Šeštą! Septintą fašistą siunčiu atostogų pas po­
ną dievą!
Nusitaikiau ir aš į priešo pozicijas, paleidau iš
rankinio kulkosvaidžio seriją šūvių. Šaudžiau užsi­
maskavęs ir nuolatos keisdamas savo pozicijas. Koks
patrauklus ir uždegantis buvo narsiojo kario pa­
vyzdys!
Vokiečiai vėl kelis kartus bandė atakuoti, bet
kiekvieną kartą jų atakos paspringdavo mūsų ugni­
mi. Mes ne tik atmušdavome juos, bet ir patys perei­
davome į puolimą.
Vienos tokios kontratakos metu užsiglaudžiau už
berželio, slėpdamas galvą, ir šaudžiau į priešą.
Staiga jaučiu: sudrebėjo berželis, triokštelėjo ir nu­
virto, barstydamas aplinkui sukapotas šakas. Tai
priešo kulkos jį nuplovė lyg piūklu, nukapojo šakas.
Tikriausiai fašistai pastebėjo mano poziciją, stengėsi
sunaikinti. Jeigu ne berželis, būčiau aš dabar persiū­
tas kulkosvaidžio serijos. Iš pradžių smarkiai nuste­
bau, o paskui džaugsmas užliejo širdį: dar likau gy­
vas. Dabar jau su trigubu kruopštumu maskavausi
nuo priešo akių ir siunčiau į jį šūvius, seriją po seri­
jos.
Truputį kairiau nuo manęs užėmė pozicijas šeši
„maksimai", sunkieji kulkosvaidžiai. Jie irgi papliū­
pa po papliūpos siuntė priešui kulkų lietų, virstantį
tikru ugnies uraganu. Kaip tik tasai uraganas ir plojo
vokiečius prie žemės, neleido jiems kilti į kontr­
ataką.
Staiga vienas, arčiausiai manęs šaudęs kulkosvai­
dininkas, krito priešo kulkų pervertas. Vokiečiai tuč­
tuojau išnaudojo šią progą, pakilo j naują kontrataką,
ėmė artėti į mus.
Edvardas Jurevičius, kirtęs priešo karius iš auto­
matinio šautuvo, pirmas šitai pamatė. Jis grįžtelėjo į
mane pilnomis rūstybės akimis:
— Būk čia, duok garo tiems velniams, o aš šliau­
žiu prie kulkosvaidžio: negaliu pakęsti, kai tie pra­
keiktieji artėja, o kulkosvaidis tyli!
Per pratimus Jurevičius labai gerai šaudydavo iš
kulkosvaidžio. Tai žinojo visi, žinojau ir aš. Tad pri­
tariau draugo sumanymui, tiktai įspėjau:
— Būk atsargus, Edvardai. Priešo snaiperiai jau
išžvalgė ugniavietę, pavojus labai didelis. Dažniau
keisk vietą!
Jis linktelėjo man galva ir nušliaužė. Vokiečiai vis
labiau artėjo prie mūsų pozicijų. Vieni jų šliaužė, ro­
pojo, kiti susilenkę mėgino nugalėti atstumą, staiga
pašokdami, pabėgėdami ir vėl krisdami. Kai kurie vi­
sai prisiartino prie mūsų. Ir štai pamačiau, kad Ed­
vardas jau pasiekė nutilusį kulkosvaidį; deda naujas
šovinių juostas, kreipia taikiklį į priešą. Kulkosvaidis
sukalena vieną seriją, kitą, trečią... Keli vokiečiai
sukniubo sniege ir nebejuda, kiti atatupsti traukiasi
atgal. Priešo kontrataka užspringo.
Edvardas plačiai nusišypsojo, atsisuko į mane ir
paklausė:
— A! Matai, kaip guldau juos!
 Aš taip pat nusišypsojau, linktelėjau galvą ir no­
rėjau įspėti jį dar sykį, kad būtina skubiai keisti kul­
kosvaidžio vietą, bet Edvardas, jau nusigręžė, ir dar
įnirtingiau sukaleno jo kulkosvaidis. O kada kulko­
svaidis „dirba"—nesusikalbėsi. Juo labiau kad ap­
linkui visur virė mūšis. Tad nutaikiau į priešą savąjį
rankinį kulkosvaidį ir ėmiau leisti seriją po serijos.
Mūšis įkaito, virto tikru pragaru.
Staiga aš daugiau pajutau, negu išgirdau, kad
Edvardo kulkosvaidis nutilo. Sunerimęs žvilgtelėjau
ton pusėn. Edvardas Jurevičius gulėjo kniūpsčias,
silpnai berodydamas gyvybės žymių. Skubiai prišliau­
žiau prie jo.
— Kas atsitiko, Edvardai? — paklausiau jį.— Kas
atsitiko?
Jis atsakė ne iš karto, ir atsakė visai silpnu balsu:
— Pataikė, žalčiai... Visi viduriai dega!..
Perplėšiau Edvardo maskuojamąjį chalatą, prase­
giau kailinius. Per visus jo drabužius veržėsi kraujas.
Nedelsdamas pridėjau paketą, bandžiau suteikti pir­
mąją medicininę pagalbą. Mano pastangos buvo vel­
tui: visi Edvardo viduriai tarytum siute persiūti kul­
kų. Pamojau sanitarui, o pats mėginau paguosti drau­
gą, įtikinti jį, kad čia tik sužeidimas, tikro pavojaus
nėra, praeis kiek laiko, ir jis pasveiks, vėl kariausi­
me drauge... Edvardas nieko nesakė, vien blyškiai
šypsojosi. Aš ir pats supratau: jis nebegyvens, jo die­
nos, o gal ir valandos suskaitytos. Skausmas sugniaų-
žė man širdį, vos belaikiau ašaras, o Edvardas tyliai
prašneko:
— Jei tu, Albinai, išliksi gyvas, perduok manie­
siems... visiems perduok, kad aš, kaip tarybinis žmo­
gus, kaip lietuvis, kaip komunistas... atidaviau savo
gyvybę už brangią Tėvynę, už šlovingą Komunistų
partiją... už Maskvą... Mirštu, bet tikiu... žinau: per­
galė bus mūsų... Tu, Albinai, atkeršyk už mane„.
mušk priešą dar stipriau!
Paskutinius žodžius jis pasakė jau vos girdimu bal­
su ir tuoj pat nubalo, neteko sąmonės. Atskubėję sa­
nitarai paguldė jį ant kariško apsiausto ir, šliauždami
pilnu sniego grioviu, nuvilko saugesnėn vieton.
O mūšis nesiliovė. Nuo artilerijos ir minosvaidžių
sviedinių sprogimų drebėjo visa žemė, bangavo vil­
nimis. Šen ir ten į viršų iškildavo didžiuliai sniego ir
žemės fontanai. Taip dar neseniai baltai žėrėjusios
lygumos dabar įjuodo nuo ugnies ir dūmų, patamsėjo
nuo mūsų ir priešo karių kraujo. Viskas aplinkui at­
rodė apsidengę storu suodžių sluoksniu. Sunku buvo
net patikėti, kad po mūsų kojomis ir prieš mūsų akis
sniegas, žiema ir šaltis pyškina visu įniršimu. Kautynės
pakeitė viską neatpažįstamai.
Nuo geležinkelio pylimo, kur buvo įsitvirtinęs
priešas, be mažiausios pertraukos lėkė į mus ugnies
ir kulkų lietus. Ne viskas mus pasiekdavo, tačiau bu­
vo momentų, kai, vien tik prisiglaudus prie žemės,
galima buvo išvengti mirties. Rausdamiesi sniege, tai­
 kydami grioviais ir tarpkalviais, mes slinkome arčiau
priešo ugnies linijos. Slinkome lėtai, bet sėkmingai,
nuolatos apšaudydami priešo pozicijas šautuvų ir kul­
kosvaidžių ugnimi. Dabar vietoj Jurevičiaus prie sun­
kiojo kulkosvaidžio stojo Edvardo žemietis, irgi uk­
mergiškis, Domininkas Subačius. Jis matė, kaip žuvo
Jurevičius, ir dabar kupina širdim neapykantos prie­
šui guldė kiekvieną, kas tiktai mėgino į mus artintis.
Priešas tačiau nesiliovė. Jo pozicijose vėl pasigirdo
komanda pulti.
O čia, lyg tyčia, užsikirto Subačiaus kulkosvaidis.
Vokiečiai, žinoma, iš karto pasinaudojo pauze, kele­
tas jų įžūliai pakilo ir, šaudydami į mus, ėmė artintis.
Paleidau į juos papliūpą iš savo rankinio kulko­
svaidžio. Hitlerio kareivos susmuko sniege. Prišliau­
žiau prie Subačiaus:
— Kas atsitiko, drauguži?
— Argi nematai: — atsakė jis,—kulkosvaidis taip
įkaito, nė prisiliesti negalima, visas vanduo išgaravo,
o kur dabar gausi šito vandens I
Būklė iš tikrųjų buvo sunki: vandens nėra, o lauk­
ti, kada atvės „maksimas'', negalima. Mes skubiai pri-
kimšojne į kulkosvaidžio angą sniego, bet sniegas tuč­
tuojau virto garais, išlėkė į orą, o vandens vos lašą
paliko. Visa laimė, kad pastebėjo mūsų bėdą kiti
kareiviai ir atšliaužė keli, tempdami paskui save indą
su vandeniu. Kulkosvaidis tuojau pat buvo „pagir­
dytas" ir sukaleno dar įnirtingiau, nešdamas priešams
mirtį.
— Jurevičius dar gyvas? — paklausė manęs Domi­
ninkas, padaręs trumpą pauzę tarp dviejų serijų.—
Nieko nežinai?
Atsakiau jam, ką žinojau: kad sunkiai sužeistas,
nugabentas saugesnėn vieton, o išgydyti labai maža
tėra vilties. Subačius sugriežė dantimis, vėl stvėrėsi
kulkosvaidžio ir dabar jau leido seriją po serijos be
mažiausios pertraukos. Tiktai, kai kulkosvaidis vėl
perkalto, trumpam liovėsi šaudęs, nubraukė rankove
nuo kaktos prakaitą ir visai netikėtai paklausė manęs:
— Pasakyk, Albinai, tiktai tiesiai ir atvirai pasa­
kyk, kaip tu galvoji, ar teks mums sugrįžti su per­
gale namo, vėl pamatyti laisvą ir laimingą Tarybų
Lietuvą?
Aš atsakiau, kad kitaip nė būti negali, būtinai su­
grįšime, ir būtinai su pergale, reikia tiktai dabar čia,
prie Maskvos, dar stipriau mušti ir sumušti priešą.
— Tu teisingai pasakei,— vėl tarė Dominin­
kas.— Reikia smarkiau mušti ir sumušti. Ir mes su­
mušime, nugalėsime, tuo aš nė kiek neabejoju. Tik
labai skauda man širdį, kad krinta tiek puikių mūsų
draugų, niekada jų nebesulauks Lietuvoj tėvai, bro­
liai, sesės, žmonos, vaikai, artimieji...
Domininkas nutilo. Tylėjau ir aš. Kiekvienas mū­
sų gal šiandien, gal rytoj ar poryt galėjome žūti nuo
priešo kulkų. Karo be aukų nebūna. Ką gi tad galėjau
pasakyti savo draugui Domininkui? Išeitis viena: ka­
riauti sumaniai, išmintingai, be baimės ir svyravimų.
Tiktai taip galima iki minimumo sumažinti aukas, o
jeigu tektų atiduoti gyvybę, tai atiduoti ją pačia
brangiausia kaina, kad priešas turėtų kuo skaudesnių
nuostolių.
Subačius truktelėjo mane už rankovės ir pasakė:
— Žinai ką, tiktai tu nesijuok, aš nujaučiu, kad
žūsiu čia, šitame mūšyje.
Aš, žinoma, nesijuokiau, bet pasakiau, kad nujau­
timo paisyti neverta. Nujautimai dažniausiai apgau­
lingi. Atmušim vokiečių kontratakas, nuvysim juos
tolyn nuo Maskvos, viskas bus gerai. Tačiau Domi­
ninkas tarytum negirdėjo mano žodžių, patylėjęs vėl
tarė:
— Jeigu žūčiau, tu perduok mano artimiesiems,
draugams, perduok ir sužadėtinei, kad aš buvau ir li­
kau komjaunuolis, atidaviau savo gyvybę už perga­
lę, už brangią Tėvynę, už Maskvą. Pasakysi?
— Būtinai, Domininkai. O jeigu aš žūčiau, tai tu
perduok: padaryk tą patį mano atminimui. Gerai?
Mudu stipriai paspaudėme vienas kitam rankas.
Subačius vėl sutratino kulkosvaidžiu. Šaudžiau ir aš
savuoju, tačiau netrukus mane pakvietė būrio vadas,
įsakė nunešti kuopos vadui ataskaitinį raštą. Aš įvyk­
džiau įsakymą, o grįždamas sutikau sanitarę, kuri bu­
vo perėmusi Jurevičių,
 — Kaip gyvuoja Edvardas? — paklausiau.
Sanitarė kažkaip keistai žvilgtelėjo į mane, paty­
lėjo ir nusisukusi pasakė:
— Mirė Edvardas.
— Mirė? — krūptelėjau.
— Dar mums begabenant jį... pas gydytoją...
Giliai sukrėstas grįžau į pozicijas. Nors mačiau,
kaip sužeidė Edvardą, ir jau tada supratau, kad jis
nebegyvens, tačiau ši žinia vis tiek dabar atrodė to­
kia netikėta ir skaudi.
O sugrįžęs atgal į ugnies pozicijas, žiūriu: nebė­
ra prie kulkosvaidžio Domininko Subačiaus. Klausiu
draugų, kur jis, o tie man:
— Žuvo. Vokiečiai pataikė į jį tiesiu artilerijos
šūviu.
Taip mes netekome dar dviejų brangių kovos
draugų, kilusių iš vieno krašto, karštai mylėjusių Tė­
vynę, svajojusių sugrįžti į laisvą Tarybų Lietuvą,
dirbti, gyventi.
Šiuose mūšiuose žuvo ne jie vieni, o daug gerų
mūsų vyrų. Jų tarpe ir Juozas Girkantas, bežemio
valstiečio sūnus, išaugęs gausioje trylikos žmonių šei­
moje. Žuvo ir buvęs pogrindininkas komunistas Sa­
muelis Grinfeldas, ir komjaunuolis Juozas Strazdas...
Širdį gėlė nepakeliamas skausmas dėl kritusių
draugų. Tačiau frontas yra frontas. Daug nepaliūdėsi,
nepasielvartausi. Mūšis vyko toliau, ir vis stipriau įsi­
degė. Ir mes stipriau suspaudėme ginklą rankoje, ku­
pini baisios neapykantos priešui ir degdami noru
greičiau atkeršyti už draugų mirtį, už mūsų skausmą,
už viską.

TĖVYNES RANKŲ ŠILUMA

Jau esu sakęs, kad artilerijos remiamas, mūsų

puolimas buvo kur kas sėkmingesnis. Artilerija guldė
prie žemės priešą, neleido jam pereiti į reikšminges­
nes kontratakas, o kartu padėjo mums sutelkti savo
jėgas, persirikiuoti, eiti į puolimą.
Po keleto atkaklių atakų jau antroje dienos pusėj
mūsų kuopa drauge su kitais daliniais pagaliau pasie­
kė geležinkelį ir užėmė nemažą jo ruožo dalį. Čia aš
pirmą kartą savo akimis išvydau Naro-Fominską,
miestą, kurį mes turėjome išvaduoti. Padūmavusioj
sniego tolumoj ryškiai buvo matyti vidurinės mokyk­
los pastatas, tekstilės fabrikas, kitos gamyklos, atski­
ri namai miesto pakrašty ir tirštai susibūrę pastatai
gatvėse. Tenai dar buvo vokiečiai. Smarkiai įsitvirti­
nę, jie be paliovos apšaudė naująsias mūsų pozicijas
vis stiprėjančia ugnimi. Tačiau mes nestovėjome vie­
toje, o atakavome toliau, stengdamiesi prasibrauti iki
miesto ir įsiveržti į jį.
Pavakary vokiečiai dar labiau sustiprino ugnį.
Dabar jie šaudė iš stambiųjų artilerijos pabūklų mi­
nosvaidžių, savaeigių pabūklų, ir jų sviediniai krito
vis arčiau mūsų, vis tiksliau ir tiksliau pasiekdami tai­
kinius, skynė mūsų karius.
Staiga kuopos vadas pasišaukė mane ir įsakė pri­
statyti paketą į pulko štabą. Palikau rikiuotę, iššliau­
žiau iš labiausiai apšaudomos zonos ir ėmiau slinkti
sniego tarpukalne pramintu taku. Čia sėdėjo atsargi­
niai mūsų kareiviai, valgė pietus ir, nors aplinkui
griaudė mūšis, smagiai šnekučiavosi. Man praeinant,
vienas jų atsistojo, atkišo pilną puoduką degtinės:
— Išgerk, kary broleli, už mūsų pergalę!
Kas nežino, kad mūšių metu stiklelis geros degtinės
stipriai nuglosto gomurį, ir joks kareivis jo neatsisa­
kys. Ypač pykšint žiemos šalčiams. Tačiau aš ėjau
su uždaviniu, o tokiais atvejais apie stiklelį nepasva­
josi. Padėkojęs kariui, tariau pusiau juokais:
— Grįždamas priimsiu tostą!
Vos paėjau apie dvidešimt metrų, kaip ore spigiai
sušvilpė stambus priešo sviedinys, Kritau ant žemės,
įspraudžiau galvą kuo giliau į sniegą. Kurtinantis
sprogimas sudrebino orą. Į viršų išlėkė sniego ir žemių
debesys, sviedinio skeveldros kaukdamos perrėžė orą.
Man pasirodė, kad sprogo visai šalia, kur pietavo ka­
riai, taip svetingai pasiūlę man išgerti, ir vos tiktai
nurimo aplinkui, aš pašokau ir nuskubėjau ton vieton.
Pamačiau baisų vaizdą! Sviedinys pataikė į patį
pietaujančių būrį. Ką tik juokavę kariai gulėjo ne­
gyvi, sudraskytais kūnais, kiti vaitojo nuo sunkių
žaizdų, apsipylę krauju, nuo kurio raudo sniegas ap­
linkui. Vienam jų buvo abi kojos nutrauktos aukš­
čiau kelių ir abi rankos iki pat pečių — taip keistai
ir taip nuožmiai pataikė į jį skeveldros. Jis buvo dar
gyvas, kentė sukandęs dantis ir tiktai protarpiais pra­
šė draugų pasigailėti ir pribaigti. Pasilenkiau arčiau,
pradėjau guosti, raminti, nors aiškiai mačiau: nebegy­
vens šitas karys, neištvers. Atskubėjo sanitarai, pa­
ėmė jį ant neštuvų. Kiti rinko kitus sužeistuosius, nešė
lavonus nuošalin...
Aš nunešiau paketą, kur buvau įsakytas. Tuoj pat
gavau kitą paketą nunešti kuopos vadui. Šį įsakymą
irgi įvykdžiau.
Jau artėjo pavakarė, kai man leido vėl užimti sa­
vo vietą ugnies pozicijose. Draugai tuo tarpu gerokai
buvo pasidarbavę: praplėtę imamą barą. Dabar nuo
geležinkelio pylimo buvo aiškiai matyti platus lau­
kas, priešo pozicijos anapus lauko, jo ugnies taškai.
Iš ten be atvangos šaudė, sėjo mirtį mūsų tarpe. Pa­
ėmiau į rankas senąjį savo draugą — snaiperinį šau­
tuvą, gerai prisitaikiau ir šaudžiau į priešo ugnies
taškus, kartais nutildydamas jų ugnį. Staiga vėl su­
griaudėjo priešo artilerija. Sviediniai švilpdami gulė
arčiau ir arčiau. Štai keli jau pataikė į mūsų pozici­
jas. Vienas sprogo gal per kokius trisdešimt metrų
nuo manęs; pasijutau užverstas sniegu ir žemėmis.
Vos pakėliau galvą, girdžiu — atkaukia naujas švie­
ži
dinys; neapsakomas trenksmas sukrėtė žemę ir staiga
viskas užtemo man akyse.
Kai atsimerkiau, lyg per banguojantį sniegą ir de­
besis pamačiau, kad mane tempia kažkoks karys. Aš
nesupratau, kur esu, kas man atsitiko. Galvoje ūžė
šimtai sprogstančių sviedinių, griaudėjo perkūnijomis
visas dangus.
Po truputį ėmiau suvokti, kad esu fronte, pas sa­
vuosius ir esu gyvas. O karys vis tempia mane kaž­
kur. Kartais jis prigula prie žemės šalia manęs, sle­
pia sniege savo galvą ir dengia ranka manąją. Matyt,
priešas tebešaudo iš pabūklų ir minosvaidžių, ir čia
sprogsta sviediniai, atakuoją mūsų pozicijas.
Karys nutempė mane pagaliau žemyn, į geležinke­
lio griovį, ir pamojo kažkam ranka, o pats tuojau
dingo. Staiga pamačiau šalia savęs jau kitą karį. Jis
buvo su sanitariniu krepšiu. Tuojau ėmė trinti man
sniegu rankas. Nutraukė veltinius, stipriai įtrynė ko­
jas. Paskui ėmė rišti bintu man galvą, ir aš supratau,
kad esu sužeistas. Sanitaras paklojo ant žemės savo
karinį apsiaustą, užritino mane ant jo ir nutempė
grioviu tolyn.
Galvoje dar smarkiai ūžė, tačiau dabar jau girdė­
jau atskirus duslius sviedinių sprogimus. Sanitaras vis
tempė mane griovio dugnu, kartkartėmis priglusdamas
prie žemės arba stabtelėdamas pailsėti. Pasijutau gu­
lįs ant patogių neštuvų, o paskui — vežime, kuriame
30
jau ir be manęs buvo pilna sužeistų karių. Vieni vai­
tojo, kiti kentė sukandę dantis. Vežikas suragino ark­
lį, vežimas pajudėjo.
Paskui mes visi kažkur gulėjome, lyg kokioje pa­
talpoje. Vėl mane apžiūrėjo, šį kartą gydytojas kariš­
kis. O paskui staiga pasijutau važiuojąs automašina.
Iš ūžimo, iš kaimynų kalbų supratau, kad mašinų mū­
sų kolonoje eina daug, ir visos — su sužeistaisiais.
Vėlai vakare sustojome. Vėl mus suguldė nakvy­
nės, stipresnius pavalgydino, o rytui išaušus, vėl su­
kėlė į mašinas. Vežė toliau. Dabar jaučiausi gerėliau,
kūną krėtė smulkus drebulys. Šalia manęs gulintis ka­
rys pasakojo, kad naktį aš turėjęs temperatūros. Ne­
tyčia grįžtelėjęs į šoną, staiga pamačiau gulintį uk­
mergietį Juozą Aukštakojį. Pamėginau rankos mostu
duoti jam ženklą, kad atsisuktų, bet jis, matyt, mie­
gojo, nieko nepastebėjo. Mašina buvo sausakimša
sužeistųjų. Gulėjo kariai su nutrauktom rankom ir
kojom, kietai subintuotom galvom, aptvarstytom krū­
tinėm. Visokių buvo. Nuo mašinos supimo ir kratymų
tvarsčiai išsijudindavo, parausdavo nuo atsivėrusių
žaizdų kraujo. Daugelis vyrų vaitojo, kiti pro svai­
gulį ir miegą griežė dantimis, kažką garsiai kalbėjo.
Kur lygesnis kelias, mažiau kratymo, ten sužeistieji
aprimsta, aptyla, raudonas kraujas ant bintų pasida­
ro juodas, tarytum čia ne kraujas, o tik šiaip patam-
sėjimas. Tačiau baigiasi geresnis kelias, vėl ima kra­
tyti mašiną, ir vėl iš naujo vaitojimai, dantų kaleni-
mas nuo krečiančio šalčio, vėl rausta bintai šviežiu
krauju.
Važiuojam, važiuojam, važiuojam...
Žiūriu — prie manęs prišliaužė Juozas Aukštako-
jis. Pats pamatė, atpažino. Prigludo šalia, šypsosi, ir
toks jis man artimas pasirodė tada, toks savas, tary­
tum brolis brangiausias.
— Kur tave sužeidė, Juozai?—klausiu jo, kiek
tik galėdamas garsiau.
— Į šlaunį!.. Sprogstama kulka įlindo...
Žiūriu — šalia jo ramentai. Iš tikrųjų jis sužeistas
į koją. Šyptelėjau nelinksmai, ir jis man nusišypsojo.
O sunkvežimis, dengtas brezentu, važiuoja toliau.
Iš kėbulo nieko nematyti, tiktai junti, kad krato tave
karo keliu pašėlusiai ir negailestingai, girdi signalus,
vairuotojo keiksmus, junti, kaip mašina staiga susto­
ja, ilgai signalizuoja, matyt, prasilenkiančioms maši­
noms, o paskui vėl pajuda į priekį. Vėl duobės, keiks­
mai, skausmas visame kūne ir ūžesys galvoj.
Ne, nesvetingas sužeistiesiems karo kelias!
Betgi baigsis ir jis. Mašinos eina. O kai mašinos
eina, vis ką nors pasieksime, kur nors nusigausime.
Mašinos eina!
Juozas Aukštakojis pasilenkia prie pat mano
ausies:
— Ar tu girdi: mes į Maskvą važiuojam... Ar
girdi?
 Aš, žinoma, girdėjau, tačiau atsakyti jam negalė­
jau. Širdį užplūdo džiaugsmas, ir aš vien linktelėjau
draugui galva. Juozas Aukštakojis nusišypsojo, visas
spindėdamas iš džiaugsmo.

SVEIKA, BRANGI, RŪSTI MASKVA!

Iš ūžesio anapus mašinos brezento, iš pagausėju­

sių kalbų ir kitokių garsų supratau: įvažiuojame, jau
įvažiuojame į Maskvą! Keistas jausmas apėmė širdį,
kai pasiekėm pirmąsias jos gatves. Dar taip neseniai
gynėm ją nuo priešo, kilom į atakas, negailėjome nei
jėgų, nei gyvybės, kad tiktai gyventų ji ir kad būtų
laisva ji — istorinė, baltamūrė, pirmosios pasaulyje
socialistinės valstybės sostinė! O pati ji atrodė mums
tada, fronto ugnyje, kažkokia tolima, nepasiekiama,
beveik legendarinė. Ir štai mes Maskvoje, jau Mask­
voje! Važiuojam jos gatvėmis ir aikštėmis, pro dau­
giaaukščius namus, priešlėktuvinius įrenginius, virš
kurių aukštai danguje plūduriuoja didžiuliai apsaugi­
niai balionai, parišti plieniniais trosais. Maskva! Gi­
lus džiaugsmas širdyje maišosi su kažkokiu grauduliu.
Atrodo, grįžai žmogus iš tolimos kelionės į savo gim­
tuosius namus, pas motiną grįžai. O ji seniai laukė
tavęs: miela ir rūsti, mylinti ir tuo pat metu reikli,
laukianti išsamios tavo ataskaitos: ką padarei nau­
dingo ir gero Tėvynei šiuo atsakingu karo metu, kaip
2. Per mūšių vėtrų 33
išlaikei bandymus, ištikusius tave ir visą tarybinę
liaudį? Ir, matyt, tokios pat mintys sukosi ir kitų ka­
reivių galvose, nes visi staiga nutilo kėbule, susi­
kaupė...
Mašina sustojo prie vieno daugiaaukščio namo.
Pasigirdo moterų balsai. Jautrios sanitarių rankos kė­
lė mus iš kėbulo, guldė į neštuvus ir skubiai nešė į
vidų. O čia buvo, kaip vėliau sužinojau, karo ligoni­
nė. Iš pradžių suguldė mus eilėmis, kur tiktai vietos
atsirado. Sanitarės šypsosi kiekvienam, ties kiekvienu
sustoja.
— Štai jūs ir atvažiavote, brangūs draugai,— sa­
ko švelniai.— Dabar labai greit pasveiksite. Čia gydy­
tojai, žinote, kokie? Stebuklus daro! Ir mes visą laiką
būsime kartu, draugausime visi.
Nuo tokių žodžių iš karto darosi lengviau. O čia
jau atėjo ir gydytojai, visi baltais chalatais. Apžiūrė­
jo, patikrino kiekvieną sužeistąjį, kiekvienam skyrė
gydymą ir lovą palatoje, o seserys tuojau vedė arba
nešė kiekvieną mūsų į paskirtą vietą. Viskas vyko
greit, sklandžiai, be mažiausios užgaišties, nereikalin­
go nervinimosi. Čia buvo puiki darbo organizacija,
susiklausymas.
Tik vėliau sužinojau, kad mes patekome į Mask­
voje formuojamą karinių ligoninių punktą, iš kur bū­
sime skirstomi po įvairias vietas. Tačiau mus priėmė
čia taip, tarytum būtume atvykę ne laikinai, o nuola­
tinai.
 Laimingas sutapimas — patekau į palatą kartu su
ukmergiečiu Juozu Aukštokoj u. Labai apsidžiaugiau,
nes tokiomis sąlygomis brangu turėti savo krašto
žmogų, ir dar draugą, su kuriuo gali atvirai apie viską
pasikalbėti, išsipasakoti, mintimis pasidalinti. O čia
paaiškėjo, kad į mūsų palatą pateko dar vienas mūsų
kuopos karys — latvis, kilęs iš Daugpilio. Tad nuo­
taika visai pragiedrėjo. O kai mus gerai išprausė, ap­
rengė švariais baltiniais, davė kiekvienam po naują
chalatą, tai ir sunkiai sužeisti kariai garsiau sušneko,
nutilo dejavimai ir keiksmai — visus paguodė, sura­
mino rūpestinga medicininė priežiūra, geri vaistai.
Man vis rūpėjo sužinoti, kaip ir kokiom aplinky­
bėm sužeidė Juozą Aukštakojį. Jis buvo atokiau tuo
metu, kai sprogo mane sužeidęs sviedinys, tai gal ma­
tė, kiek žuvo mūsų karių, kaip viskas vyko. Pakvie­
čiau jį rankos mostu arčiau, o Juozas dar vaikščiojo
sunkiai, vis ramentu pasiremdamas ir saugodamas
subintuotą koją nuo sukrėtimų. Atsisėdo prie mano
lovos, ilgokai tylėjo pavargęs nuo šuoliavimo per pa­
latą. Paprašiau papasakoti apie viską.
— Ką čia daug pasakosi,— tarė.— Kada atlėkė
sviedinys ir kaip jis atlėkė, nematė niekas, ir aš ne­
mačiau, o kai j is sprogo — visi sukišome galvas į
sniegą, nors kai kurie buvom per keliasdešimt metrų
nuo jūsų. Aplink viskas taip ir susimaišė, neatskirsi,
kur žemė, kur dangus. O kai aptilo, tai sakau savo
skyrininkui: „Reikia pažiūrėti draugų." Jis ir pats jau
mums sako: „Tikrai reikia, eikite." Tik jis šitaip pa­
sakė, o čia kai prasidės vėl priešo ugnis, ir tokia, kad
mamos vardą imsi šaukti; ne tik eiti, bet ir galvos
pakelti nebeįmanoma. Apie dvi valandas šitaip. Pas­
kui ugnis vis dėlto aptilo, sprogimai suretėjo. Tada
mes artyn, artyn, šliaužte prie jūsų. Prislinkau, žiū­
riu — o čia keli mūsų kariai guli nebe gyvi, kitų j au
ir kariais nebepavadinsi, į žmones nebe panašūs... Du
radome dar gyvus, dairomės toliau, tik žiūriu — ogi
tu begulįs! Gal už kokių penkių metrų nuo apkaso.
Žiūriu vėl: tikrai tu! Matyt, kai sprogo sviedinys, tai
oro banga tave ir nutėškė šalin, o skeveldros jau ne-
bepalietė. Tai čia tavo laimė. Būtų palietusios, nebe-
klausinėtum dabar manęs, kas ir kaip buvo! Pradėjau
tave judinti, o paskui ir purtyti, atrodei lyg ir gyvas.
Nutraukiau tau pirštines, rankos nubalusios, visas tu
nubalęs! Ką čia daryti? Griebiau trinti sniegu, buvę
nebuvę, galvoju. Tryniau, tryniau, o paskui širdies
pasiklausiau; plaka! Vos, vos, bet plaka. Na, galvoju,
dabar būsi tu išgelbėtas. Vėl aš sniegu trinu, vėl imu
tave gaivinti! O tavo galva kruvina, apkrešėjusi. Nu­
šluosčiau sniegu, žiūriu, o žaizda visai nedidelė, ma­
tyt, oro banga kai metė tave, tai ir sudavė galvą į
kokį daiktą. Na, atitempiau tave iki sanitaro: „Priimk
kareivį." Tas ir priėmė. Kas toliau su tavim buvo, taip
ir nežinojau, atidavęs sanitarui, tuoj vėl sugrįžau į
pozicijas ir stojau prie savo brolelio „maksimo". Ir
kaip tik laiku, nes po tokio artilerinio paruošimo vo­
kiečiai pakilo pulti geležinkelio ruožo, aiškiai norė­
dami išmušti mus iš pozicijų. Taip, matai, ir pasiduo­
sime jiems! Turėjome šešis „maksimus", artilerijos,
minosvaidžių... Kai pavaišinom hitlerininkus, iš karto
pradėjo riedėti atgal, tiktai, žinoma, nebe visi. Pilnas
laukas prigulė jų lavonų, prisigriozdino sudaužytos
technikos. Šitaip buvo, brolau...
Aš taip atidžiai klausiausi Juozo pasakojimo, kad
visai pamiršau ir savo sužeidimą, ir kur esu. Norėjau
tik vieno: atsisėsti kaip nors arčiau jo, nepraleisti nė
vieno žodžio. Pamėginau tad keltis ir iš karto vos
neiškritau iš lovos. Juozas sugriebė mane rankomis.
— Ką čia dabar darai? — subarė pusiau juokais,
pusiau piktai.— Ar bėgti iš ligoninės sumanei? Ko tau
čia bloga?!
— Tu nesibark, drauguži. Pamiršau, kad sužeistas
esu...
— Per anksti pamiršai! — nusijuokė Juozas.— Gu­
lėk ramiai, tau pasveikti greičiau reikia, vokiečius
plieksim vėl abu. Na, ilsėkis, einu į savo vietą.
Ir jis buvo bepakyląs nuo mano lovos.
— Pasėdėk dar...— paprašiau jį.— Papasakok dar
ką nors... Kaip tave sužeidė?
— O ką čia daug pasakoti. Karšta mums buvo ta­
me mūšyje. Vokiečiai taip kirto ugnimi, kad du mū­
sų kulkosvaidininkus kiaurai persiuvo, ir tie nukrito
be mažiausių gyvybės ženklų.
 Tada aš stojau prie „maksimo", reikėjo pakeisti
kritusius kulkosvaidininkus. Ir jau kai pradėjau duoti
hitlerininkams garo... „Atsiimkit,— galvoju,— už Ed­
vardą, už Domininką, už kitus draugusl" Bešaudyda-
mas visai pamiršau, jog reikia kaitalioti pozicijas, mas­
kuotis nuo šitų priešo snaiperių. Įsikarščiavęs buvau
neregėtai, štai kodėl! Ir šit staiga jaučiu, tarytum kas
sudavė man į koją kokiu sunkiu daiktu. Pasižiūrėjau,
kas čia yra, o šlauny — didelė išdraskyta skylė. Tada
aš nesupratau, kad čia man pataikė sprogstama kul­
ka, bet kai pamačiau kraują, tuoj pajutau: skauda,
ir skauda kaip reikiant. Čia jau mano kulkosvaidžio
porininkas, visą laiką buvęs šalia ir aprūpinęs mane
šoviniais ir vandeniu, pripuolė artyn, aprišo man žaiz­
dą savo medicinos paketu ir nutempė šalin, kur ma­
žiau kulkų zvimbia. Štai kaip buvo, brolau!
Juozas nutilo, o aš vis laukiau, ką jis dar pasakys.
— Taigi jau viskas,— suprato jis klausiamą mano
žvilgsnį.— Toliau jau tu pats žinai, juk važiavom kar­
tu, priėmė ligoninėn kartu. Ką tau bepasakoti?
Aš padėkojau jam ir kažkodėl tuoj pat pajutau
nuovargį, svaigimą galvoj. Matyt, buvau dar labai
silpnas po visų sukrėtimų. Juozas tai pastebėjo ir pa­
kilo eiti į savo vietą:
— Tai ilsėkis, sveik greičiau, nebevarginsiu tavęs.

Praėjo kelios dienos ligoninėje. Mus taip prižiū­

rėjo, gydė, maitino, rūpinosi viskuo, kad sveikatos
gerėjimą jautėme ne dienomis, o tiesiog valandomis.
O čia jau atėjo ir Naujųjų, 1942 Metų išvakarės. Visa
mūsų palata, o taip pat ir visa ligoninė, ruošėsi sutikti
pirmuosius, karui įsiliepsnojus, Naujus Metus. Nau­
jųjų Metų naktis — visuomet apmąstymų, svarstymų,
svajonių naktis. Kiekvienas prisimena išgyventus me­
tus, pergalvoja, ką padarė gerai, o ką negerai, kaip
reikėtų toliau gyventi ir ką daryti. Šitaip būna vi­
suomet. Tai ką bekalbėti apie tą metą, kai vyko karas,
žūtbūtinis Tėvynės karas, kai visa tarybinė liaudis
buvo pakilusi ginti savo tėvynės laisvės ir nepriklau­
somybės ir kai mes nė vienai valandėlei negalėjome
užmiršti, kad Lietuva okupuota, mūsų broliai ir se­
serys kenčia kruviną hitlerininkų jungą, jiems gresia
visiško pavergimo ir išnaikinimo pavojus. Apie viską
pagalvojome, apie viską pakalbėjome su draugu Juo­
zu tą vakarą. O čia priėjo ir kiti kareiviai: rusai, uk­
rainiečiai, baltarusiai, latviai. Pasveikino visi, stipriai,
kareiviškai, palinkėjo gerų Naujųjų Metų, greitai pa­
sveikti ir vėl mušti priešą.
Toks kovos draugų jautrumas ir dėmesys mudu
su Juozu labai sujaudino. Pasijutome, tarytum visai
nebūtume atskirti nuo Tarybų Lietuvos, nuo savųjų,
tartum esame tikroj šeimoj.
O rytą mus ligoninėj aplankė jaunieji maskvie­
čiai — komjaunuoliai, pionieriai. Atėjo jie visu bū­
riu, pasiskirtė po palatas, įteikė kariams dovanų. Kuk­
lios buvo jų dovanėlės: kam knyga, kam užrašų blok-
hotėlis, pieštukas ar (nosinaitė. Bet kokios brangios ir
reikšmingos buvo šitos dovanos mums visiems! Ko­
vose užgrūdinti, atlikę jau didelius žygius, atmušinė-
ję priešo atakas ir patys ėję priešo ugnin į atakas,
tokie buvo čia kariai, o visi susijaudino, šilčiausiais
žodžiais dėkojo jauniesiems, žadėjo, kai tik pasveiks,
stoti vėl į mūšį ir kautis tol, kol visa tarybinė žemė
bus išvalyta nuo hitlerinių okupantų.
Ir vėl bėgo dienos, mes pamažu sveikome, stiprė-
jome.
Sužeistųjų tarpe ėmė sklisti kalbos, kad netrukus
mus evakuos iš Maskvos į kurią nors karo ligoninę
užnugaryje. Tačiau niekas nieko tikro nežinojo. Kai
įsidrąsinę klausdavome apie tai gydytojų, tie tik nu­
sišypsodavo:
— Neskubėkit, sustiprėkit. Ar taip jau bloga pas
mus?
Mums buvo ne tik ne bloga, bet ir visai gera. Ta­
čiau mintis apie evakuaciją neišėjo iš galvos. Knie­
tėjo sužinoti, kur siųs, ką siųs, ar vyksim visi, kurie
dabar krūvoj, ar išsklaidys kiekvieną atskirai.
Taip besvarstant, nė nepajutom, kaip iš tikrųjų at­
ėjo evakuacijos diena. Pradėjo mus skirstyti grupė­
mis. Staiga žiūriu: mano draugą Juozą Aukštakojį
skiria visai kitur. Skaudu buvo atsisveikinti su juo,
bet nieko nepaveiksi. Karas, drausmė. Atsibučiavom
abu, pasižadėjom rašyti vienas kitam, neužmiršti viens
kito ir jeigu ne fronte, tai išvaduotoj Lietuvoj būtinai
 susitikti. Tada man net į galvą neatėjo, kad matau
jį paskutinį kartą. O jis, kaip vėliau sužinojau, pa­
sveikęs grįžo vėl. į frontą, pasižymėjo narsumu ir
mūšio lauke krito didvyriškai. Nebesulaukė gražuolė
Onutė, šaunioji rugių ėmėją, savo mylimo sužadėtinio.
Neišsipildė ir mano svajonė su juo susitikti laisvoj
Tarybų Lietuvoje, kaip mudu buvome susitarę, atsi­
sveikindami ligoninėje.
Mašinomis mus nugabeno į geležinkelio stotį, rū­
pestingai sutalpino visus į sanitarinį traukinį. Sužeis­
tųjų buvo sausakimšas traukinys. Kiekvieną vagoną
aptarnavo kelios slaugės sanitarės, ir jos padarė vis­
ką, kad mūsų kelionė būtų lengvesnė, malonesnė. Vi­
sos kelionės metų gydytojai nuolatos tikrindavo mū­
sų sveikatą, gaudavome vaistų.
Jau gerokai pavažiavę, sužinojome, kad mus ve­
ža į Saratovą. Tenai turėsime gydytis.
Traukinys pūkštė priekin. Vagonų ratai dunksėjo
kelio ritmą.
Ir staiga sušneko visi: rusai, latviai, baltarusiai,
lietuviai — visi, kuriuos karo keliai suvedė į bendrą
vagoną, bendrą traukinį. Lengviau sužeistieji kėlėsi
iš savo vietų, ėjo ieškoti pažįstamų, čia pat pažindi-
nosi su likimo draugais, kalbėjosi. Prie sunkiau su­
žeistųjų gultų iš karto susigrupavo būreliai žmonių,
kas su ramentais po pažastimi, kas aprišta galva ar
parišta ranka. Juokai, garsios šnekos. Kiekvieno no­
ras pasipasakoti išgyventus žygius, kautynių eigą,
prieškarinį savo darbą, svajones, siekimus. Iš pradžių
kalbos triukšmingos, šneka visi vienu metu, o paskui
palengva palengva viskas aprimsta, tarytum nusisto­
vi, tiktai traukinio ratai dunda ir dunda kelio ritmą,
lydėdami kiekvieną pasakotojo žodį.
— O man štai kaip buvo,— kalbėjo lieknas jau­
nas karys subintuota galva ir parišta ranka.— Buvo
tai pačioj karo pradžioj, aš turėjau tada tik septynio­
lika metų, tai į kariuomenę manęs neėmė, nors la­
bai norėjau. O kadangi gyvenome beveik pasienyje,
tai frontas greit užėjo ir į priekį nuėjo. Likome užnu­
garyje. O dirbome ir gyvenome tarybiniame ūkyje.
Daug tokių jaunuolių, kaip aš.
Kai tik frontas praėjo, tuoj pas mus atsikraustė
vokiečių dalinys. Užėmė geriausias patalpas, ėmė ry­
ti geriausią maistą. Dalinio viršininkas toks aukštas,
ištįsęs, pailgo veido, visada su akiniais, o ant ranko-.
vės nešiojo svastiką. Kepurė jo aukšta, snapelis žemai
nuleistas, o ant kepurės blizga žmogaus kaukolė su
sukryžiuotais kaulais. Mums buvo pasakyta, kad čia
labai aukštas hitlerininkas, smogikų vadas. Kai tik
jis atvyko, tuoj pradėjo gabenti iš tarybinio, ūkio gy­
vulius, grūdus, daržoves, ką tik sugriebdami, kas val­
goma ir nešiojama. Sušaukė gyventojus, daugiausia
moteris ir mus, paauglius. Taip ir taip, girdi, visi pri­
valote griežtai vykdyti mano įsakymus, gerai dirbti
Hitlerio faterlando labui, o kas neklausys ir nedirbs,
tam bus liūdna, tam bus taip liūdna, kad liūdniau ir
būti nebegali. Visus komunistus ir visus komjaunuo­
lius tuojau pat privalote išduoti, tai yra, pasakyti, kas
jie, kur gyvena, ką dirba. O kas neišduos, tam bus
dar liūdniau, nes Vokietija juokų krėsti nemėgsta. Ar
jūs gerai supratote mane?
Mes, žinoma, supratome viską gerai, nors viršinin­
kas kalbėjo labai greitai ir tokiu lojančiu balsu, tary­
tum ir ne žmogus kalba, o tikras šuo viauksi. Ir, ži­
noma, nieko nepasakėm šitam ponui, nors daugelis
žinojom, kur yra komunistai ir komjaunuoliai. O jie
nuo pirmųjų okupacijos dienų nuėjo į pogrindį ir iš
ten duodavo į kailį okupantams. Viršininkas dar pa­
rėkavo, rankomis į šonus įsisprendus, liepė eiti vi­
siems prie darbo.
Man buvo liepta ganyti bandą drauge su kitais pa­
augliais. Ir štai sykį nuginėm mes į pamiškę, susikūrėm
ugnį, pasikepėm šviežių bulvių. O buvau aš vyriau­
sias tarp paauglių ir turėjau pasiėmęs karišką planše­
tę ir karišką kepurę — ir vieną, ir kitą radau, vokie­
čių kariuomenei pražygiavus pro mus. Taigi užsidėjau
kepurę, perkabinau per petį planšetę, ir žaidžiam mes
visi tokį karinį žaidimą, kad aš — vokietis, o jie vi­
si —' partizanai. Ir taip įsižaidėm, kad užmiršom vis­
ką. O čia iš miško krūmų pakyšt du hitlerininkai!
Vienas lyg ir karininkas, o antras šlubas, su ilgu šau­
tuvu. Matyt, pastebėjo mūsų dūmus ir atskubėjo pa­
tikrinti, kas čia per žmonės prie miško ugnį kūrena,
gal samagoną varo. Priėjo abu, ir tuoj karininkas visa
gerkle:
— Rankas aukštyn!
Išsigandome, ir iš karto visi pakelėm rankas.
—’ Jūs partizanai! — švebeldžiuodamas rėkia vo­
kietis.— Dokumentai? Jūsų dokumentai? Rankas
aukštyn!..
O dokumentų mes neturim. Niekas mums jų dar
nedavė. Taigi tik mirksim akimis. Vokiečiai ir patys
mato, kas mes tokie: čia pat banda, botagai prie ug­
niakuro guli. Bet jiems krito į akis mano kariška ke­
purė ir planšetė. Supratau, kad blogai. Reikia žūt būt
pabėgti, kitaip bus tikrai blogai. O kaip pabėgti? Kur?
Vokiečiai juk ginkluoti, vėlgi — miške gal ir daugiau
tų vokiečių yra.
— Ė, žūti tai žūti! — pagalvojau.
Sugriebiau ilgą lazdą, gulėjusią prie draugo kojų,
ir kad rėšiu iš viso peties į ugniakurą. Žarijos, pele­
nai, dūmai taip ir pasipylė aplinkui. Ir tiesiai vokie­
čiams į akis. Kas čia prasidėjo! Vokiečiai rėkia ne
savo balsu, viena ranka braukia pelenus nuo akių,
kita ranka ginklo graibosi. O mes tuo tarpu j krūmus,
paskui į tankų eglyną, skutam pasilenkę, žemės po
kojomis nejausdami. Iš tolo girdim: šaudo vokiečiai.
Matyt, prasikrapštė akis. Bet kulkos mums jau nepa­
vojingos: toli, ir miškas gi aplinkui. Taip mes ir pa­
bėgom trise, ir ilgai dar bėgome mišku, vis nesumes-
dami, ką gi daryti toliau, kaip pasielgti, kur dingti.
 O vokiečiai tuo metu sukėlė aliarmą. Iš tarybinio
ūkio atskubėjo koks šimtas kareivių. Pradėjo mišką
šukuoti. Jie, matyt, palaikė mus partizanų ryšininkais.
Pavojus kilo labai didelis. Ir čia aš prisiminiau, kad
kitoj miško pusėj, kito tarybinio ūkio laukuose, gano
bandą senas mano pažįstamas dėdė Artiomas su dviem
padėjėjais.
— Vyručiai,— sakau,— skutam greičiau pas dėdę
Artiomą, kitaip prapulsim!
Ir nuskutom mišku. O pamiškėj iš tikrųjų gano
dėdė Artiomas. Su paaugliais, savo padėjėjais, ir su
šunimis. Papasakojau jam viską. Jis tuoj liepė mums
persirengti jo padėjėjų drabužiais, o padėjėjus par-
vijo namo. Mūsų drabužius paslėpė krūmuose, po di­
dele šakų krūva.
— Per sijuoskit virvėmis, užsidėkit šiaudines skry­
bėles ir dūduokit štai tomis dūdelėmis! — įsakinėjo
dėdė Artiomas.
Mes taip ir padarėm, ir vos spėjom susitvarkyti,
girdim: šaudo visame miške, šunys loja, vokiečiai
viauksi. Šukuojamas miškas. Pūčiam į dūdeles, o sker­
džius tolėliau prie avių su šunimis. Laukiam...
Ir išniro iš miško vokiečai. Ginkluoti, šunimis ve­
dini. Karininkas pasidairė po lauką, užsilipęs ant kal­
velės, pamatė mus, išgirdo dūduojant dūdelėmis ir
pradėjo artintis prie mūsų. Tačiau paėjęs kokį šimtą
metrų sustojo, pamojo, kad ateitumėm prie jo. Mums
ir blusos apmirė. Nebeišsisuksim, kai tik prieisim, at­
pažins tas prakeiktas hitlerininkas, o kas tada? Kas
tada? Bet eiti reikia, laukas aplinkui plynas, niekur
nepasidėsi. Žingsnis po žingsnio einam artyn ir vis
dūdeles pūčiam. O vokietis žiūri, akys jo raudonos,
dar pelenais tebeužpiltos, žiūri į mus ir lyg nemato
mūsų.
— Ką čia veikiate? Kas per vieni? — suviauksėjo
vokiškai rusišku žargonu.
— Bandą ganome...
— Žinau, kaip jūs ganote, prakeiktieji! Ar iš miš­
ko čia niekas nebėgo?
—- Nebėgo. Nematėm...
— Žinau, kaip jūs nematėt, prakeiktieji! O tokie
trys žmonės, vienas su kariška kepure ir planšete?
Ką? Ir šitų nematėt?
— Kad niekas čia nepasirodė...
— Žinau, kaip nepasirodė, kad kiaulė jus suėstų!
O partizanai? Kur čia yra partizanai? Gal irgi nema­
tėt?
Tada aš paaiškinau hitlerininkui, kad partizanai,
matyt, toliau miške, tikriausiai — anapus raisto. Nak­
timis tenai girdėti šūviai, kartais ugnis blykčioja. Tik­
riausiai tenai yra partizanų. Vokietis tuoj išsiėmė už­
rašų knygelę, kažką užsirašė, o paskui ištraukė iš ki­
šenės saldainių, žėrė man:
— . Das ist dobre, meine Kinder!
Ir išsitraukė dar lūpinę armonikėlę, atkišo man:
— O kaip pereiti tą raistą?
 Aš parodžiau jam kryptį, žinoma, neteisingą.
— Gut, gut! — pagyrė jis.
O kai tik jis nuėjo, mes bėgte pas skerdžių. Pa­
pasakojome, ko vokietis klausinėjo, ką mes jam at­
sakėme.
— Pasaugokit dabar bandą,— tarė skerdžius.—
Kol sugrįšiu, suprantate?
Sugrįžo jis tik ipo gerų dvejeto valandų, ir sugrį­
žo labai patenkintas. O netrukus sužinojome, kad nu­
kreipė jis vokiečius tokiu keliu, kur buvo iš anksto
paruoštos partizanų pasalos. Mažai kas iš hitlerininkų
liko gyvas. Partizanai paėmė jų ginklus, daug karinės
technikos, maisto produktų.
Vėliau dėdė Artiomas suvedė ir mane su partiza­
nais, tada mes visu būriu persigavome per frontą, pa­
siekėm Tarybinės Armijos dalinius, o čia jau stojom
kovoti kaip tikri kariai.
Štai kaip viskas buvo. Ir mane sužeidė prie Mask­
vos. Dabar aš galvoju tik viena: greičiau reikia pa­
sveikti, greičiau sugrįžti rikiuotėm Rankos šautuvo
pasiilgo...
Jaunasis karys baigė pasakojimą, o mes visi kurį
laiką tylėjome. Tiktai traukinio ratai vis stukseno vie­
nodu ritmu: „Čia vežami kariai, kariai, kariai, sužeisti
kariai..."
Daug valandų stukseno ratai. Bet kelias neatrodė
ilgas. Vos baigė pasakoti vienas, tuoj pradėjo
kitas, paskui trečias sužeistasis,.,
 SU KUO SUVEDA KOVOS KELIAI

Pasiekus Saratovą, mūsų traukinys buvo užvarytas

ant atsarginių bėgių. Atvyko sanitarinės mašinos; pra­
dėjo sužeistuosius skirstyti. Patekau į palatą vienas
iš visos mūsų 8-tos kuopos. Nė vieno pažįstamo ap­
linkui. Bet tai truko labai neilgai. Pirmasis užkalbino
šalia manęs gulįs ukrainietis, sunkiai sužeistas ir kon­
tūzytas. Jis gydėsi čia iš seniau, pradėjo sveikti ir
veržte veržėsi vėl į frontą. Šituo savo troškimu pir­
miausia ir pasidalino su manim, plačiai papasakojęs,
kas jis toks ir iš kur, kas yra Ukraina —gimtoji jo
tėvų žemė, dabar vaitojanti po hitlerinio okupanto
batu, kaip jie gyveno kolūkyje prieš karą ir kaip ko­
vėsi su priešu. Aš nenorėjau likti jam skolingas ir taip
pat pasisakiau, kas esąs, kaip kariavau, ką palikau
Tarybų Lietuvoje.
Medicinos sesuo, slauganti mus, ilgai klausėsi mū­
sų kalbų, o kai pavargome, priėjo prie manęs ir pa­
klausė:
— Jūs tikrai lietuvis?
— Tikrai,— atsakiau jai.— O ką?
Sesuo patylėjo, o paskui sako:
— Matote, aš irgi lietuvaitė.
— Lietuvaitė? — iš nustebimo net kilstelėjau lovo­
je.— Iš kur jūs čia? Kokiu būdu?
— Aš vietinė,— atsakė ji man jau lietuviškai.—
Mūsų čia daug.
 Ir ji papasakojo, kad nelabai toli yra Jeršovo ra­
jonas, o tame rajone kolūkis, pavadintas „Ciornaja
Padina" („Juodasis slėnis"), tenai visi kolūkiečiai —
lietuviai. Jie, tikriau, jų tėvai ir seneliai, buvo caro
laikais ištremti iš Lietuvos ir apgyvendinti Saratovo
gubernijoje. Nuo to laiko ir gyvena čia. Susitelkę į
kolūkį, gerai laikosi, kolūkis stiprus, nepamiršo lietu­
vių kalbos, tėvų papročių, dainų.
— Jie aplankys jus,— užbaigė ji.— Būtinai aplan­
kys.
— Kas? — nesupratau.
— Mūsų kolūkiečiai.
— Kokiu būdu? Niekas net nežino, kad aš lietu­
vis ir gydausi čia.
Sesuo nusišypsojo:
— Gal kaip nors sužinos...
Ir iš tikrųjų, vos praėjo trejetas dienų, žiūriu: be­
įeiną į mūsų palatą dvi merginos ir vienas vyriškis.
Klausinėja manęs. Aš atsiliepiau. Jie skuba artyn,
stipriai apkabina, lietuviškai sveikinasi. Merginos
duoda žalių rūtų puokštę. Aš ne tiktai nudžiugęs, bet
ir smarkiai nustebęs: juk žiema, iš kurgi rūtos?! Vy­
riškis tuojau atidarė kelionmaišį ir pradėjo imti iš jo
tokias dovanas, kokių ir kvapą buvau užmiršęs. Buvo
čia ir lietuviškos naminės dešros, ir kvietinio ragaišio,
kurio bebuvau ragavęs tik Lietuvoj, ir dar daugybė
visokių paplotėlių, kepsnių. Labai sujaudino mane vi­
sa tai. Atrodė, tuo metu nebuvo pasaulyje nieko
brangesnio už šitą susitikimą. Nepažįstami žmonės,
pirmą kartą matau juos, o kokie nuoširdūs, draugiški,
ir dar visi kalba lietuviškai! Susijaudino ir jie visi
trys, merginos net apsiašarojo.
Plačiai išsikalbėjome tada. Pasipasakojo jie, kad
jų seneliai buvo čia atitremti už dalyvavimą 1863 me­
tų baudžiauninkų sukilime, o jų tėvai ir jie patys Lie­
tuvos nė sykio nematę, gimę ir užaugę čia, Saratovo
srityje. Papasakojo taip pat, kad daugelis jų kolūkio
jaunų vyrų jau stojo į kariuomenę, išvyko į 16-ąją
lietuvių šaulių diviziją.
— Kodėl tu ne tenai? — teiravosi manęs.
Aš savo ruožtu papasakojau viską. Jie dar stip­
riau apkabino mane:
— Tai tikrai puiku: lietuvis latvių divizijoje gina
Maskvą! Tikrai puiku!
Ilgai truko jų viešnagė. Visus mūsų palatos karius
apdalino jie dovanomis. Vaišinasi visi, šveičia ska­
nėstus patenkinti...
— Tai, mat, kokie tie lietuviai! —juokauja.
Ir, atvirai pasakysiu, šitas aplankymas davė man
tiek jėgų ir energijos, kad iš karto pasijutau labai
sparčiai sveikstąs. O čia dar medicininė priežiūra rū­
pestingiausia, slaugių rūpestis didžiausias, o dar pra­
dėjo mus lankyti kiti žmonės. Ateidavo Saratovo ga­
myklų darbininkai, ramūs, pūslėtais delnais, žinantys
savo jėgą. Ateidavo kolūkiečiai iš artimųjų rajonų.
Atvykdavo jaunimo ištisos brigados, pionierių būriai.
Deklamuodavo, dainuodavo, suruošdavo ištisus meni­
nės saviveiklos koncertus, demonstruodavo kino fil­
mus. Kaip nepasveiksi tokiomis sąlygomis ir tokioj
aplinkoj, kai visą laiką jautiesi tarytum savo šeimoj
esąs, tarp artimiausių savų žmonių!
Po mėnesio pasijutau jau visai stiprus. Galėjau
vaikščioti, galvą vis mažiau beskaudėjo. Man ėmė
atrodyti, kad be reikalo čia būnu, juk jau beveik svei­
kas, galiu vėl imti j rankas šautuvą. Tad kartą vizi­
tacijos metu paprašiau gydytojo išrašyti mane, pasiųsti
į frontą. Gydytojas atidžiai apžiūrėjo mane, šypte­
lėjo:
— Luktelk truputį. Kai bus galima — pats pasa­
kysiu.
Bet praėjo visa savaitė, o jis tyli. Neiškentęs vėl
kreipiuosi į jį. O jis vėl šypsosi:
— Kai bus galima — pats pasakysiu.
Taip praėjo visas mėnuo: aš prašau, o gydytojas
šypsosi. Pagaliau vieną rytą, nuodugniai mane ap­
žiūrėjęs, jis be šypsenos tarė:
— Na, ką gi...
Ligoninės viršininkas medicinos papulkininkis pa­
sikvietė mane į savo kabinetą. Pasodino priešais, pa­
siūlė užsirūkyti.
— Sveikinu pasveikus. O dabar štai kas. Kur no­
rėtum vykti? Atgal į 201-ąją latvių šaulių diviziją ar
į 16-ąją lietuvių šaulių diviziją? Formuojama dabar
tokia divizija, gal dar neteko girdėti? Taigi pasirink.
Visur galima, visur geri kariai reikalingi.
Aš atsakiau, kad apie 16-osios lietuvių šaulių di­
vizijos formavimą jau girdėjau ir, žinoma, noriu vykti
į ją. Savieji prie savųjų glaudžiasi.
— Tai laimingo kelio,— pasakė jis.— Dokumentus
tuojau paruošime. Lik sveikas!
Padėkojau jam iš visos širdies, o paskui ir visiems
kitiems gydytojams ir seserims, kurios prižiūrėjo ir
gydė mane, atsisveikinau su palatos draugais ir,— į
stotį.
Stotyje pilna kariškių. Ir traukinys pilnas kariškių.
Civiliai apsirengusių žmonių vos vienas kitas, ir tai
daugiausia moterys, paaugliai, seniai. Ir kalbos trau­
kinyje— apie karą, okupantų žiaurumus laikinai už­
imtuose rajonuose, mūsų karių pasiaukojantį narsu­
mą fronte, užnugario darbininkų pasišventimą darbui
karo reikalams, didžius laimėjimus ir skaudžius nuo­
stolius. Senyvo amžiaus moteris tylėdama klausėsi kal­
bų ir vis žiūrėjo į mane. Pagaliau paklausė:
— Kur važiuoji, sūneli?
Atsakiau jai, kad buvau sužeistas, pagijau, vykstu
vėl kariauti.
— O mano du sūnūs ir vyras nebesugrįš. Prie
Maskvos žuvo visi. Štai pranešimą gavau iš karinio
komisariato,—moteris išsiėmė popierių, parodė man,
lyg bijodama, kad nepatikėsiu jos nelaime.
Rūsčiu veidu nuriedėjo dvi stambios ašaros.
 — Kai nuvyksi, sūneli, į frontą, negailėk prakeik­
tų fašistų, atmokėk jiems už maniškius, už visa, ką
jie pridarė mūsų žemėje.
— Bus padaryta, motuše,— pasakiau tvirtai.
Skaudėjo širdį dėl tos moters žodžių, jos sielvar­
to, o kiek tokių motinų dabar plačiojoj Tėvynėj, kiek
šeimų, kurias sugriovė karas, suardė jų laimę, atėmė
duondavį tėvą, mylimą brolį, sūnų, vyrą! Milijonai
tokių šeimų. Milijonai tokių moterų. Moteris jau se­
niai išlipo nedidelėj geležinkelio stotelėj, pasakiusi,
kad netoli gyvenanti savo namely, o aš vis mąsčiau
apie sunkumus, nelaimes ir skriaudas, kurias atnešė
mūsų liaudžiai fašizmas, jo sukeltas karas.
Ir čia staiga pajutau: skauda kojas. Matyt, ne vi­
sai buvo pagijusios nuo apšalimo. Raminausi, kad pa-
skaudės ir liausis, viskas bus gerai, rūpintis nėra ko.
Tačiau kojas skaudėjo vis labiau ir labiau. Ėmė krės­
ti šaltis, pasijutau turįs nemažai temperatūros. Mask­
vą pasiekiau jau visai ligonis.
Čia, geležinkelio stoties kariniame medicinos punk­
te,— tokie veikė visose geležinkelio stotyse,— apžiū­
rėjo mane karinis gydytojas ir uždraudė toliau va­
žiuoti.
— Tuojau gulsite į karinę ligoninę,— pranešė ne­
leidžiančiu prieštarauti balsu.
Pikta ir apmaudu pasidarė. Tiek svajojau greičiau
patekti į 16-ąją lietuvių šaulių diviziją, taip skubė­
jau, o čia — še kad nori! Iš vienos ligoninės į kitą.,,
54
 Teisingai sakoma: skubos darbą velnias renka. Ne­
reikėjo man taip veržtis iš Saratovo ligoninės, būčiau
sustiprėjęs galutinai, ir jokių komplikacijų nebūtų
buvę. Juk ir gydytojas draudė. Na, bet ką dabar pa­
darysi. Šaukštai, kaip sakoma, po pietų.
Pasiuntė mane į Zagorsko miesto karinę ligoninę
Pamaskvėje, ir ne vieną mėnesį turėjau čia sugaišti,
kol visai pasveikau. Vėl išsirašęs, dokumentais aprū­
pintas, grįžtu į Maskvą, kur turėsiu persėsti į Gorkio
traukinį. Kursko stotyje—karo meto judėjimas. Žmo­
nių kaip skruzdėlyne, ir vis kariškiai, kariškiai. Vie­
ni vyksta į frontą, į savo dalinius, kiti — grįžta iš ten,
lydi sužeistuosius arba patys sužeisti. Didžiulė lau­
kiamoji stoties salė paversta tikru klubu: demonst­
ruojami meniniai filmai, vyksta koncertai, vaidinami
spektakliai. Kadangi laiko turėjau, nuėjau į vieną tokį
koncertą. Pasirodė bajanistų trio, paskui rusų ir kitų
tarybinių tautų šokių kolektyvas, dainininkai, o kai
išsirikiavo visa dainininkų grupė ir sutartinai užtrau­
kė „Šventąjį karą", salėje nugriaudėjo ovacijos, dau­
gelio klausytojų akyse sužibo ašaros. Gimusi pirmo­
mis karo dienomis, toji daina dabar ėjo per miestus
ir kaimus, skambėjo po visą šalį, o karščiausiai —
fronto laukuose. Su jos žodžiais lūpose kilo mūsų ka­
riai į ataką, ne vienas atliko žygdarbį.
Ovacijoms begriaudžiant, staiga buvo pranešta:
atėjo mano laukiamas traukinys. Daug žmonių pakilo
iš vietų. Ir čia mane vėl nustebino žmonių drausmė,
tvarkingumas, susiklausymas. Atrodė, niekas nieko
neįsakinėja, nenurodinėja, nekomanduoja, o tačiau
tvarka — pavyzdinga. Jokios grūsties nėra. Kažkoks
vidinis balsas pasako kiekvienam piliečiui, kur jo
vieta ir kokios jo pareigos. Ne iš karto supratau, kad
šis vidinis balsas tai ne kas kita, o bendra visų žmo­
nių mintis apie karą, jų pasiryžimas nugalėti nuožmų­
jį priešą. Tai vadovaujantis Komunistų partijos ir
liaudies balsas. Dėl to, būtent dėl to, kur nuėjai, kur
nuvykai, visur jautei drausmingumą, organizuotumą,
susiklausymą, net ypatingus žmonių santykius — karo
meto pagimdytus santykius. Žmonės labai draugiški
viens kitam, nė vienas nelaukia, kol jam kas padės,
o visuomet stengiasi pats kuo nors padėti kitiems, pa­
lengvinti kito žmogaus naštą, duoti jam gerą patari­
mą, paguosti, apraminti, užjausti.
Traukinyje jautėmės tarytum vienos didelės šei­
mos nariai. Ir kalbą visų buvo bendra: apie karą, apie
būtinumą jį laimėti ir apie tvirtas viltis laimėti, nors
iki pergalės reikės pakelti dar labai daug sunkumų.
Hitlerinė Vokietija buvo sutelkusi kone visos Euro­
pos ginklus, naudojo okupuotų valstybių gėrybes ir
darbo jėgą savo reikalams, o mūsų sąjungininkai ne­
skubėjo stoti į antrąjį frontą, atitraukti iš mūsų kau­
tynių laukų žymesnes priešo karines jėgas. Viską ant
savo pečių neša tarybinis karys, neša tarybinė liaudis.
Ir išneš, kaip išnešė ne vieną sunkumą, išlaikė ne
vieną rūstų bandymą, nes tarybinei liaudžiai vadovau­
ja komunistų partija, ją šaukia dideli tikslai ir tvir­
tas tikėjimas ateitim.
Nė nepastebėjom, kaip atvykom į Gorkį, o čia
persėdau į kitą traukinį, einantį į mūsų kelionės
tikslą.
Jau Gorkio stotyje išgirdau, kad daug kas kalba
lietuviškai. O kai įlipau į traukinį, tai kitokios kalbos
beveik nė nebegirdėjau. Net širdis krūptelėjo iš
džiaugsmo, išgirdus savuosius! Važiavo lietuviai iš
pačių įvairiausių Tarybų Sąjungos vietų, kur juos nu­
vedė evakuacijos keliai. Važiavo ir tie, kurie seniai
čia gyveno, buvo gimę ir augę Rusijos gilumoj. Visus
jungė bendras tikslas, bendras Tėvynės šaukimas.
Sužinoję, kad koviausi prie Maskvos, tuoj apsu­
po mane, klausinėjo apie mūšius prie Maskvos, Naro-
Fominsko, apie susidūrimus su priešu akis į akį, apie
tai, kaip pasirodė lietuviai mūšių ugnyje. Papasakojau
jiems viską, o tada vienas ir sako:
— Na, vyrai, dabar dainą!
Ir pats tuojau užtraukė: „Viens, du, graži Lietu­
va, kaip gėlelė žydi visada!" Visi pritarė, ir tuoj į
mūsų vagoną ėmė eiti žmonės iš kitų vagonų, smal­
siai klausėsi, neiškentė:
— Kas čia važiuoja?
— Lietuviai važiuoja!
— O kur važiuojate?
— Hitlerio mušti važiuojam!
 — Bravo! Kas su daina į frontą, tas ir iš fronto —
su daina.
Žmonių prigužėjo pilnas mūsų vagonas. Daugelis
net dainai bandė pritarti, nors pirmą kartą išgirdo lie­
tuvių kalbą.
O štai ir galutinis mūsų kelionės tikslas. Perone
stovi 16-osios lietuvių šaulių divizijos karininkai įga­
liotiniai, karštai sveikina mus, laimingai atvykusius.
Nužygiuojame į divizijos būstinę, o čia mane pristato
generolui J. Macijauskui:
— Frontininkas! Apšaudytas!
— O!—nusišypso Macijauskas.— Malonu, malo­
nu. Daugiau mums tokių vyrų!..
Išsiteiravo apie mūšius, apie lietuvius latvių kari­
niuose daliniuose.
— O kur dabar norėtum?—paklausė.— Į kokį da­
linį? O gal tave į karininkų mokyklą pasiųsti?
Padėkojau jam už didelį dėmesį, bet karo mokyk­
los atsisakiau, paprašiau skirti mane į artilerijos da­
linį, nes su artilerija buvau geriausiai susipažinęs ir
mane ji labiausiai viliojo.
Generolas patenkino mano prašymą. Kaip artile­
ristas, atvykau į divizijos 224-ąjį artilerijos pulką,
II divizioną, 6-tą haubicų bateriją.
 ANTANAS POVILAVlClUS

SUNKIŲ IŠBANDYMŲ ŽIEMA ★

ŽYGIS Į FRONTĄ
O kolonos vis ėjo ir ėjo
Dieną naktį kryptim vakarų.
(A. Venclova)

Kas, siaučiant pūgoms bei spiginant šalčiams, ne­

nešė ant savo pečių sunkiųjų kulkosvaidžių, prieš­
tankinių šautuvų ir minosvaidžių, kas, iš eilės po ke­
lias paras nemiegojęs, nevalgęs, per gilų sniegą ne-
brido ilgu keliu fronto link, kam negraužė akių dū­
mai, nakvojant prie užmaskuoto laužo ugnies, kas
ištisas savaites negulėjo sniego apkasuose, kas nesi-
dalijo sušalusia duona ir machorkos suktine, tas nie­
kuomet pilnai nesupras, ką yra išgyvenę Raudonosios
Armijos lietuviškojo junginio kariai 1942—1943
metų žiemą Oriolo srities laukuose, su kokia ištverme
ir ryžtu jie keliavo į vakarus, su kokia neapykanta
kovėsi prieš vokiečių fašistus.
Daug, oi daug ką išgyveno pilkamiliniai sakalai.
Net ir kartu keliavusiam, kartu ėjusiam į ataką sunku
visa tai aprašyti, sunku apie tai šiek tiek vaizdžiau
papasakoti. Sunku, žinoma, ir todėl, kad nuo tų dienų
jau nemažai prabėgo metų, daug ką laikas nugramz­
dino į užmarštį. Dienoraštį, kurį rašiau nuo pirmųjų
karo dienų, palaidojau Oriolo pusnynuose — ten pat,
kur atsigulė amžino poilsio tūkstančiai kovos draugų.
Aš jį fronte visą laiką nešiojausi kuprinėje. Bet vie­
ną dieną, šliaužiant per sniegą, sviedinio skeveldros
suplėšė man kuprinę ir kartu sudraskė dienoraštį, iš­
bėrė į sniegą šovinius, machorką, pramušė katiliuką.
Gaila buvo dienoraščio, bet tuo metu, atsimenu, la­
biau gailėjausi sugadinto katiliuko ir išbertos machor­
kos, nes jie man buvo reikalingesni, o labiausiai —
kritusių draugų. Tačiau kritę kovos draugai net ir
dabar, nors kai kurių ir pavardes užmiršau, dar kaip
gyvi tebestovi man akyse: jie žygiuoja į frontą, jie
kovoja.
★★★
Toli šiaurėje liko Levo Tolstojaus gimtinė—Jas-
naja Poliana ir greta jos miške pulkininko Šurkaus
vadovaujamo pulko pastatytas šiltų žeminių mieste­
lis. Kariai jas labai mylėjo, nes rudens bei žiemos
vakarais, sugrįžus iš užsiėmimų, žeminėse prie gele­
žinės krosnelės būdavo galima pasišildyti ir išsidžio­
vinti šlapius autus bei veltinius. Aišku, žeminėse di­
delių patogumų nebuvo: duryse — nedidelis langelis,
per vidurį—metro pločio griovys, o iš abiejų grio­
vio pusių — gultai. Kai kuriose žeminėse gultus at­
stojo tik šiaudai ant žemės, kitose — viena prie kitos
suklotos kartelės ir ant jų pakreikti šiaudai, o dar kai
kuriose gultai būdavo mediniai, pakelti nuo žemės,
1г netgi dviaukščiai. Nors kartais už apikaklės pro
stogą pribirdavo žemių, bet tai tik laiką paįvairin­
davo.
— Ko čia krapštais? Ar „skruzdės" apsėdo? Eik
greičiau pas saninspektorių, kad nuvestų į pirtį, nes
ir mus apkrėsi,— garsiai, kad visas būrys girdėtų, be­
sikrapštančiam patardavo kaimynas.
Žeminėje nuaidėdavo juokas. Karys aiškindavosi,
kad jam tik žemių pribiro, o besišypsą veidai sakyda­
vo: „Netikime." Tokiu atveju ir nepasiaiškinsi — jau
geriau patylėti.
Gera buvo gyventi žeminėse — daug geriau negu
iš šakų padarytose palapinėse. Tačiau jos pasiliko to­
li. Kariai pėsčiomis perėjo pusę Tūlos srities ir įžen­
gė į Oriolo sritį.
Buvo 1943 metų pradžia—pats viduržiemis. Ka­
riai žygiavo ką tik iš hitlerinių okupantų išlaisvinta
žeme. Šalikelėse stovėjo sudaužyti, apdegę tankai,
sugadintos automašinos, iš po sniego kyšojo priešo
palikti ginklai. Visa tai bylojo apie vykusius mūšius.
Čia kariai pirmą kartą pamatė tarybinėje žemėje gu­
linčius pusiau apsnigtus hitlerininkų lavonus. Jie bu­
vo su mėlynomis milinėmis, šalikais ar skarelėmis ap­
sirišę galvas, su veltiniais mediniais padais arba šiau­
diniais batais. Dauguma gulėjo kniūpsti.
— Aha, paspringote, berydami mūsų žemę! Tai ir
gulėkite, prakeiktieji!—ne vienam iš bežygiuojančių
išsprūsdavo šie kupini pagiežos žodžiai.
 Mes ėjome tokiomis vietomis, kur kiek tik akys
užmatė bolavo sniego plotai — jokio kaimo ar miš­
kelio, tik sniegas ir sniegas. Kaimai fronto ugnies bu­
vo nušluoti nuo žemės paviršiaus, tik kur-ne-kur
stūksojo apsnigti, svilėsiais dvokią griuvėsiai, aplau­
žyti medžių stuobriai.
Dieną, saulei šviečiant, karių veidus svilinte svili­
no neįprastai stiprus speigas. Nuo tokio speigo mažai
ką tegelbėjo ausinė kepurė ir ant jos iki pečių už­
mautas vilnonis šalmas, kuris prie burnos nuo kvė­
pavimo apledėdavo. Kartais imdavo pūsti žvarbus
vėjas. Jis prasiskverbdavo per milinę, per vatinuką,
rankos šalo su dvejomis pirštinėmis. Pažemiu kaip jū­
ros vanduo bėgo sniego Vilnelės. Kariai brido per gilų
sniegą. Tačiau jų pėdos bematant buvo užpustomos.
Pirmiesiems praėjus, tik dar daugiau ant kelio supūsda-
vo sniego, ir užpakalyje einantiems nuo to nė kiek
nebuvo lengviau.
Naktimis siautė pūgos. Sniegas krito į akis, lindo
už apikaklės, į rankoves. Net ir netoli atsilikus, ne­
besimatė priekinių.
Kariai ėjo jau nebe vieną parą, negavę gerai pa­
ilsėti, pamiegoti, pavalgyti. Išduotą NA (neliečiamą
atsargą), kurią sudarė keletas džiovintos duonos rie­
kučių, kariai bežygiuodami sučiulpė po nedidelį kąs­
nelį. O virtuvės ir vežimai su produktais atsiliko to­
li užpakalyje, nes arkliai pailso, nebepajėgė per gilų
sniegą jų patraukti.
 Lietuviškojo junginio kariai į frontą ėjo sunkiai
apsikrovę lyg kupranugariai. Kiekvienas karys nešė
savo asmeninį ginklą — šautuvą, karabiną ar auto­
matą, po keletą šimtų šovinių, po porą paprastų bei
po vieną prieštankinę granatą, dujokaukę, kastuvėlį,
plieninį šalmą, katiliuką bei kitus asmeninius daiktus.
Be to, kariai turėjo nešti ir bendrus ginklus bei jiems
priklausančius šovinius. Sunkiuosius „maksimus" ne­
šė išardytus dalimis. Kai kurie kariai, iš dviejų sli­
džių pasidarę rogutes, kulkosvaidį pamainomis vežte
vežė. Lengvuosius kulkosvaidžius nešėsi patys kul­
kosvaidininkai, o kiti skyriaus kariai nešė dėžutes su
pilnomis šovininėmis. Prieštankinius dviejų metrų
ilgio šautuvus, sveriančius po pūdą, nešė dviese arba
keisdamiesi po vieną. Mažo kalibro minosvaidžiai bu­
vo nešami neišardyti, o vidutinio kalibro — išardyti į
atskiras dalis. Vienas karys nešė vamzdį, antras —
kojeles, trečias — atramos lėkštę, o kiti — dėžutes su
minomis. Atrodo, viskas gerai: sunkieji ginklai išar­
dyti ir nešami atskiromis dalimis. Tačiau ir tos atski­
ros dalys kai kurios svėrė net po porą pūdų. Ką ir
bekalbėti, sunku jas buvo kariams vilkti, be to, su­
lig kiekvienu kilometru jos vis sunkėjo. Netgi tas
pats numylėtas šautuvėlis, nuėjus dvidešimt kilomet­
rų, pasunkėdavo dvigubai. Kariai visu kūnu linko
prie žemės, lyg- joje būtų ieškoję prieglobsčio ar pa­
ramos tolimesnei kelionei. Tačiau jie buvo tvirti dva­
sia. Kovinis ryžtas buvo nepalaužiamas.
 Sustojus pailsėti, kariai susėsdavo ar suguldavo
ant sniego ir tuojau pat užmigdavo. O miegoti nebu­
vo kada, be to, pavojinga, nes galėjo nušalti nosį,
rankas, kojas. Silpnesnio sudėjimo kariams tikrai
buvo nelengva.
Ne visur galėjai net ir ant sniego atsisėsti. Čia pat,
šalikelėse, jau glūdėjo pasislėpusi mirtis. Apie ją
liudijo į sniegą įbestos lazdelės su nedidelėmis len­
telėmis, ant kurių juodais dažais buvo užrašyta:
,,Minos". O pabandyk nepaisyti šio užrašo, iškrypti
iš kelio — ir bematant išlėksi į orą.
Suirusiomis kolonomis, atskiromis voromis dali­
niai slinko priekin. Daugelis karių trumpam užmig­
davo net beeidami. Toks karys atsilikdavo arba už­
mindavo priekyje einančiam ant kulnų, atsimušdavo
į draugą arba tiesiog visu ūgiu išsitiesdavo į sniego
patalą ir tik tada atsibusdavo. Daug kas ėjo nutrinto­
mis kojomis.
Už nutrintas kojas ir aš gavau pastabą iš savo
skyrininko seržanto Naručio. Tai buvo vieno ilgesnio
sustojimo metu. Tada mūsų būriui- nusišypsojo lai­
mė — kolūkiečio troba, kurioje apsistojome, buvo
šiltai prikūrenta ar bent mums taip atrodė (mat, kar­
tais ilsėdavomės tvarte, daržinėje arba kokiuose nors
griuvėsiuose). Suėję į vidų, tuojau pat nusimetėme
sunkią karišką aprangą, nusivilkome milines, nusiavė-
me kojas. Aš jau žygiuodamas jaučiau, kad kojų pa­
dai degte dega, o kai nusiaviau, tai pamačiau, kad
3. Per musių vėtrą 65
paipadės smarkiai nutrintos, Iš pratrūkusių pūslių te­
kėjo kraujas.
— Jeigu taip būtų per užsiėmimus, tai tau duo­
čiau vieną kartą be eilės,— pažvelgęs į mano kojas,
pasakė seržantas Narutis. — Reikia netingėti dažniau
persiauti, sukeisti auto galus, kad sausasis. būtų ant
pėdos, o šlapiasis ant blauzdos. Beeinant šlapiasis
auto galas pradžius, ir vėl galima bus juo apvynioti
pėdą.
— Ir taip be galo: nuo pėdos—ant blauzdos, nuo
blauzdos — ant pėdos. Visai teisingai. Taip ir seržan­
tui Naručiui reikėtų daryti,— šypsodamasis pritarė
antrojo skyriaus vadas seržantas Baselis, kuris paste­
bėjo, kad ir Naručiui nutrintos kojos.
Kariai iš šių pastabų pradėjo juoktis, nes kojos
visiems buvo nutrintos.
— Rūpinkis savo skyriumi. Juk, rodos, tavo du
vyrai atsiliko? — kandžiai atkirto Narutis.
Aš parodžiau Naručiui, kad nėra ką keisti, nes abu
auto galai šlapi.
— Baigt kalbas! Gult ir miegot,— sukomandavo
būrininkas vyresnysis seržantas Kvietinskas.
Kariai skubiai tiesė ant molinės aslos milines, ša­
limais guldėsi šautuvus, kad pavojaus akimirką ne­
reikėtų ilgai jų ieškoti. Pagalvį kariams atstojo kup­
rinė su šoviniais ir kitais daiktais. „Minkštai" kariai
pasitaisė miegoti.
— Kojas apklok autais. Begulint jie ir pradžius,—
gretimai atsigulęs, man patarinėjo Narutis. — Ir iš
viso kojas, komsorge, reikėtų geriau saugoti. Jei pats
nebepaeisi, tai ir kiti kuopos komjaunuoliai ims atsi-
likinėti. Pats turi rodyti ištvermingumo pavyzdį. Su
tokiomis kojomis ilgai pavyzdžio nerodysi. Žiūrėk,
kad mūsų skyriui gėdos nepadarytum.
Teisinga buvo Naručio pastaba, bet ką jis toliau
kalbėjo, aš jau nebegirdėjau,— pasinėriau į sapnų
pasaulį. Ten buvo kitas gyvenimas. Tuojau pat atsi­
rado visas kepalas duonos ir sriubos pilnas katiliukas.
Aš valgiau, valgiau ir stebėjausi, kad visko negaliu
suvalgyti. Deja, tai buvo tik sapne.
Žygiuodami į frontą, kariai užmiršo dainą ir links­
mus pokštus, ėjo susimąstę ir net pikti. Kiekvienas
savo širdyje degė neapykanta vokiškajam fašizmui,
keikė Hitlerį ir jo pakalikus, visus kapitalistus, sukė­
lusius žiaurų karą, kuris milijonams žmonių atėmė
gyvybę, milijonams atnešė didžiulį vargą ir kančias.
O apie ką daugiau kariai galvojo? Jų ėjo daug,
tad daug ir minčių buvo. Kiekvienas buvo paskendęs
savo mintyse. Rokiškietis automatininkas komjaunuo­
lis Stasys Puluikis, gal būt, prisiminė 1940 metų sau­
lėtas birželio dienas, kai su gėlių puokštėmis rankose
ir su džiaugsmo ašaromis akyse jie sveikino apdulkė­
jusius tarybinius tankistus. Taip, tai buvo begalinio
džiaugsmo, entuziazmo ir laimės dienos. Tomis die­
nomis Lietuvos darbo žmonės nusimetė buržuazijos
jungą ir tapo patys savo krašto šeimininkais.
3* §7
 Panemunėlio valsčiaus partorgas artileristas An­
tanas Arūnas, gal būt, prisiminė sunkią pogrindžio
kovą, aukštai medžiuose plevėsuojančias vienišas jo
paties ir draugų iškeltas raudonas vėliavas ir iš pyk­
čio perkreiptais veidais belaksiančius policininkus.
Nešdamas ant nugaros 50 mm kalibro minosvaidį,
svedasiškis komjaunuolis Matiukas, gal būt, prisimi­
nė pirmąsias karo dienas, buržuazinių nacionalistų
nušautą ant jos pačios namų slenksčio niekuo nekaltą
mažažemę Palaukiškių kaimo valstietę Niaurienę. Už
ką ją nušovė? Ogi vien už tai, kad ji pritarė tarybų
valdžiai.
— Žvėrys! Banditai! — taip apie juos kalbėjo Ma­
tiukas.
Iš tikro, žvėrys. Nužudę vieną auką, jie užpuolė
keliu beeinantį Svėdasų valsčiaus milicijos įgalio­
tinį Zylę. Bet Žylė greit krito pakelėje už akmenų
krūvos, skubiai užsitaisė šautuvą ir ėmė atsišaudyti.
Banditai apsupo jį plačiu lanku. Ilgai truko nelygi ko­
va. Žylė lakstė iš vienos akmenų krūvos pusės į ki­
tą, nudėjo ne vieną banditą, kol pagaliau ir pats buvo
sužeistas. Tačiau nepasidavė. Jis ir toliau tebešaudė, kol
pajėgė rankos laikyti šautuvą, kol nusviro galva ant
mylimos žemės. Iš Rokiškio atvykęs ginkluotas tary­
binių aktyvistų būrys rado kulkų suvarpytą Zylės
lavoną, šalia jo gulintį dar karštą šautuvą, kurio ban­
ditai nesuspėjo pasigrobti, o prie akmenų krūvos
daugybę tuščių tūtelių. Žylė didvyriškai kovojo iki
paskutinio šovinio, iki paskutinio kraujo lašo.
Apie ką gi galvojo, eidami į frontą, laižuviškis
Juozas Švanys, sediškiai Valys ir Kazys Silkauskai,
Juozas Rumbutis? Apie daug ką, nes kelias į frontą
buvo ilgas. Ir jie, ir kiti kariai ėjo į frontą, visiškai
būdami tikri, kad Raudonoji Armija nugalės priešą.
Kiekvienas karys buvo pasiryžęs atkeršyti hitlerinin­
kams už padarytas skriaudas, išvaduoti užgrobtas že­
mes, grąžinti laisvę pavergtiems žmonėms. Gal būt,
ne vienas pagalvojo: „Jei tik liksiu gyvas — visas jė­
gas atiduosiu taikos labui."

★★★
Vieną popietę, per poilsio valandėlę, mūsų, kuo­
pos vado pavaduotojas politiniams reikalams vyres­
nysis leitenantas Gudžiūnas man įsakė padaryti kuo­
pos komjaunimo susirinkimą. Jis norėjo su komjau­
nuoliais pasikalbėti. Aš juos tuojau ir sušaukiau. Su­
sėdę ant sniego, rūkantieji skubiai suko machorkos
suktines, degėsi vienas nuo kito ir galvojo, ką gi šiuo
momentu pasakys vyresnysis leitenantas: gal pabars,
kad žygiuodami kai kurie atsilieka, nerodo pavyzdžio
draugams, gal pasakys, kad dar reikia „pasispausti"
ir jau nebetoli ilgesnio sustojimo vieta.
— Žygiuojame, draugai, artyn prie Lietuvos,—
nedelsdamas prabilo Gudžiūnas. — Išsiilgę mūsų lau­
kia pavergti broliai, seserys, tėvai, o kitų ir vaikai.
Jų negalima užmiršti, ir mes jų neužmirštame. Daug
mūsų brolių ir seserų hitlerininkai laiko kalėjimuose,
darbo stovyklose, gal būt, ne vieną jau nukankino.
Mes juos turime išvaduoti. Laukia išvadavimo visa
lietuvių liaudis, visa žemė. Atsimenate, kokia graži
tėviškė būdavo, kada pavasario rytą krūmuose suok­
davo lakštingalos, sklisdavo gaivinantis išsprogusių
lapelių kvapas...
Švilptelėjo vėjas. Pažemiu nuriedėjo sniego vilnis.
Komjaunuoliai dar labiau susigūžė, bet niekas nė žo­
džio nepratarė. Malonu buvo- klausytis, kai kuopos
vado pavaduotojas tokiu šaltu metu priminė Lietuvos
laukus, pavasarį. Jis pats buvo kilęs iš Kauno, gal ir
užaugęs kur nors prie plačiojo Nemuno krantų. Gu­
džiūnas, valandėlę pamąstęs, kalbėjo toliau:
— Dabar kaip tik ir einame susitikti akis į akį
su priešu, atkeršyti jam už motinų ir vaikų ašaras, už
visas tarybinei liaudžiai padarytas skriaudas. Tad at­
keršykime už subombarduotą Palangos pionierių sto­
vyklą, už subombarduotus pabėgėlių ešelonus Zylupėje
ir kitose geležinkelio stotyse, už sugriautus miestus
ir kaimus, už tūkstančius nužudytų nekaltų tarybinių
piliečių. Gal būt, kai kam, pirmą kartą einant į fron­
tą, nesmagu ir baisu darosi. Bet mes, komunistai ir
komjaunuoliai, turime parodyti drąsos ir ištvermės
pavyzdį, turime būti priešakinėse gretose. To iš mūsų
reikalauja Partija ir Tėvynė.
 — Lėktuvai! — pasigirdo šauksmas.
— Gult! Nejudėti —komandavo vadai.
Visi sugulė, paruošė šautuvus ir dar labiau įsi­
spaudė į sniegą. Karių voros ir poilsio metu buvo ga­
na ištįsusios. Susirinkę komjaunuoliai taip pat nie­
kur nebėgo. O kur nubėgsi -— visur tas pats vienodas
sniegas, jokios priedangos. Be to, visi žinojo, kad bė­
gioti tokiu metu ir negaliama — iš lėktuvo greit gali
pastebėti. Toli pasigirdo lėktuvo ūžimas; pasirodė ir
pats lėktuvas, kuris skrido gana toli nuo kelio.
— Matyt, ne mums tos „dovanos",— nusijuokė pir­
mojo būrio vadas jaunesnysis leitenantas Regys.
— Ar tik nepasuks atgal? — suabejojo seržantas
Narutis.
— Kur jis begrįš, jeigu turi kitą uždavinį. Skren­
da ten, kur jam reikia,— paaiškino Regys.
— Galime ir vėl kalbėtis, draugai,— tarė atsisės­
damas Gudžiūnas. — Aš jums norėjau priminti, ko­
kias sunkias dienas išgyveno Stalingrado gynėjai, ka­
da vienas kovojo prieš dešimtis ir laimėjo. Iš Stalin­
grado gynėjų reikia imti pavyzdį ir taip kovoti, kaip
jie kovojo. Dabar išmušė valanda ir mums užimti ko­
vos barą, su ginklu rankose prasiskinti kelią į Lietuvą
ir Baltijos krante iškelti pergalės vėliavą. Nors ir
sunku žygiuoti, bet aš manau, kad iš mūsų kuopos
niekas neatsiliks, visi užimsime pozicijas ir kaip rei­
kiant už viską atkeršysime hitlerininkams. Tur būt,
aišku, draugai?
 — Aišku,— beveik vienu balsu atsakė visi kom­
jaunuoliai.
— Jeigu yra kokių klausimų, tai prašau,— klaus­
kite.
— Viskas aišku, draugas vyresnysis leitenante,—
atsiliepė ketvirtojo būrio komjaunuolis Matiukas. Pa­
sistengsime neatsilikti. O ar dar toli iki fronto?
— Girdite dundenant? —• parodė Gudžiūnas ranka
į vakarus. — Vadinasi, netoli. Kur nors ir mes užim­
sime barą. Reikia atsiminti, draugai, kad laisvė iško­
vojama ne kalbomis, ne už pinigus perkama. Ji iš­
kovojama tik priešakinėse linijose, per vargą ir krau­
ją. Ir nieks kitas mums jos neiškovos, tik mes patys.
Štai sąjungininkai žada atidaryti antrąjį frontą, tada
ir mums, gal būt, bus lengviau kariauti, bet dar ne­
atidarė. Jeigu mes jų būtume laukę, tai vokiečiai jau
būtų užėmę ir Stalingradą. Reikia kariauti, Raudo­
noji Armija ir be sąjungininkų triuškina vokiečius ir
veja iš tarybinės žemės.
— Stot! Pirmyn! — iš priešakio atėjo komanda.
— Tai ir baigsime, draugai. Žygiuosime,— kelda­
masis pasakė Gudžiūnas.
Pakilo ir komjaunuoliai. Pro šalį voromis ėjo bū­
riai. Komjaunuoliai vėl įsijungė į savo būrius, užėmė
savo vietas. Kaip visame pulke, taip ir pirmojo ba­
taliono pirmojoje šaulių kuopoje komjaunuoliai buvo
ištikimi partinės organizacijos bei vadų pagalbinin­
kai.
 ★★★
Ryšių kuopos arkliai sunkiai traukė telefono lai­
dų ir aparatų prikrautas roges. Iš paskos, brisdami
per purų sniegą, ėjo ryšininkai.
Seržanto Liaudansko skyrius ėmė atsilikti. Ark­
lys nebeklausė ir vis dažniau stojo. Matyt, jau buvo
labai nuvargęs. Mažai bepadėjo ir ryšininkų pagalba,
kai šie užsigulę prieš kalnelius ar per pusnis roges
patys stumdavo. Štai ir vėl arklys sustojo ir nebeeina.
Taip pat sustojo ir užpakalyje žygiavę ryšininkai.
— Na-a, vilko kaili! — ragino vežėjas ir kirto
arkliui botagu.
Arklys tik bejėgiškai susvyravo, bet rogių nepa­
traukė.
— Ką gi dabar darysime, seržante? Arklio toliau
varyti negalima, ko gero, dar gali kristi,— kreipėsi
vežėjas į Liaudanską.
— Atsilikti irgi negalima. Jokiu būdu,— tvirtai
atsakė Liaudanskas.
— Jeigu taip važiuosime, arklys vis tiek kris, ir
mes atsiliksime,— įrodinėjo vežėjas.
Kiekvienas skyriaus karys suprato, kad naktį ne­
žinomoje vietoje net trumpam sustoti yra pavojinga,
nes nebus matyti, nei girdėti priekinių. Tokiu būdu
galima patiems paklysti ir suklaidinti paskui žygiuo­
jančius. Tad kas kariams beliko daryti?
— Na, ką gi, vyrai, paimsime po ritę, po apara­
tą—gal tada ir patrauks,— paprastai, lyg prašyda­
mas, lyg įsakydamas kreipėsi Liaudanskas į karius.
Šis pasiūlymas ir kartu įsakymas kariams buvo
nemalonus. Nuo ilgo žygiavimo visi buvo labai iš­
vargę, norėjo poilsio, o čia dar užgriuvo sunki našta.
Visi jautė, kad dabar nešti ritę ir aparatą — tai ne
juokai.
Seržantas Liaudanskas, nieko daugiau nebesaky­
damas, paėmė iš rogių ritę ir greit ją užsikabino sau
ant nugaros. Tai matydami, ir eiliniai kariai greit
čiupo iš rogių rites ir aparatus... Rogėse bematant
krovinys sumažėjo.
— Kas čia jums atsitiko? Įklimpote? — privažia­
vę iš užpakalio, klausinėjo kito skyriaus kovotojai.
— Arklys atsisakė eiti, pavargo,— paaiškino Liau­
danskas. — Pastovėk kokį pusvalandį, o paskui vary­
kis,— davė jis nurodymą vežėjui. — Pirmyn, draugai!
Palinkęs nuo sunkių nešulių, vorele vienas pas­
kui kitą nužygiavo visas skyrius. Kariai buvo ištver­
mingesni net už arklį.
Mašinos, kurių nedaug ir tebuvo, užpustytu keliu
negalėjo pavažiuoti. Arkliai iš didelio nuovargio
nepajėgė nei tuščių rogių patraukti, nei patys paeiti.
Nemaža jų pakelėje krito. O kariai dieną naktį ėjo
ir ėjo, ir ėjo. Jie skubėjo į frontą, kur dundėjo pa­
trankos, tratėjo kulkosvaidžiai, kur, pralaužusi hitle­
rininkų gynybą, Raudonoji Armija pergalingai žy­
giavo į priekį. Reikėjo -skubėti jai į pagalbą.
 ★★★
Už subombarduotos Ruskij Brodo geležinkelio
stoties, artėjant frontui, kariai vis dažniau ėmė sutik­
ti iš fronto grįžtančius vežimus su sužeistaisiais. Vie­
ni iš jų gulėjo, kiti sėdėjo. Vieniems buvo sutvarsty­
tos galvos, kitiems rankos, kojos. Vienų tvarsčiai bu­
vo balti, švarūs, o kitų purvini, kraujuoti. Vieni
važiavo tyliai, o kiti dejuodami.
— Muškite, broliukai, prakeiktus fašistus! Negai­
lėkite jų! Muškite iš visų jėgų! Atkeršykite už mūsų
kritusius brolius ir už mus, amžinai sužalotus!..—
pamatęs mus, šaukė rogėse gulėdamas sužeistomis
kojomis karys.
Ne vieną iš žygiuojančių nupurtė šiurpas. Krauju
pakvipo artėjantis frontas. Kai kurių iliuzijos, kad
tik mes mušime priešą, pažvelgus į sužeistuosius, ėmė
sklaidytis kaip rūkas. Tikrovė rodė, kad ir priešas
moka mušti.
Sutiktas iš fronto į užnugarį grįžtąs dalinys atro­
dė gana skurdžiai. Gal prieš kautynes tai buvo pilnai
sukomplektuotas pulkas, tačiau dabar net bataliono
nesudarė. Kuopose tebuvo vos keliolika žmonių. Ap­
sirengę jie buvo apskrudusiomis, apiplyšusiomis, pur­
vinomis milinėmis, vieni apsisiautę keturkampiais ža­
liais brezentais, kiti kažkada buvusiais baltais žvalgų
chalatais. Kariai, nors buvo išvargę, bet, eidami mums
pro šalį, šypsojosi.
 — Sėkmės, broleliai! Greičiau išvykite priešą!
Sveiki ir gyvi sugrįžkite! —linkėjo jie mums.
— Gerai pailsėkite, draugai! Sukaupkite naujų
jėgų! — mes linkėjome jiems.
Nuėjo pro šalį paskutinis į poilsį traukiančio da­
linio kareivis, nutilo jo žingsnių aidas. Kažkodėl pa­
sidarė graudu. Gal būt, pagailo gyvenimo. Juk jis
taip pat, kaip ir šie frontiniai kareiviai, galima sakyti,
nuėjo pro šalį. Nieko gero aš jame nemačiau, nes jis
buvo dar labai trumpas. Ir ką gi gero aš, darbininkų
tėvų vaikas, buržuazijos valdymo metais galėjau ma­
tyti? Nebent tik tai, kad turtuoliai puikiai gyvena.
Mačiau aš tai ir supratau: kol jie viešpataus, geres­
nio gyvenimo nėra ko tikėtis.
Prisiminiau revoliucinę dainą, kurią tėvas kartais
sekmadieniais tyliai uždainuodavo. Jis sakėsi, kad ją
išmokęs Rygoje penktaisiais metais, o vėliau daina­
vęs Maskvoje septynioliktaisiais metais Spalio revo­
liucijos dienomis. Nors nejaučiau jokio dvasinio pa­
kilimo ir slėgė gilus liūdesys, bet tyliai, beveik vien
tik mintyse, aš ją užtraukiau:
Mes vėliavą savo kelkime drąsiai,
Nors priešų gau jos vis kaukia aplink,
Nors tamsios jėgos neliaun mums grasę,—
Plieno kolona ženkim pirmyn!
Kai kuriuos posmelius jau buvau užmiršęs, bet
neužmiršau pagiežos žodžių išnaudotojams:
 Oi pagieža visiems tiems tironams,
Kad milijonams išgeria krau ją!
Oi pagieža carams, visiems ponams,—
Tversim be jų mes būvį sau naują!
Šios dainos žodžiai dar vaikystės metais įžiebė
man tikėjimą geresniu gyvenimu. Vėliau, lankydamas
gimnaziją, susipažinau su keletu vienminčių draugų,
ir, vyresniųjų padedami, sudarėme pogrindinę kom­
jaunimo kuopelę. Patys pradėjome kovoti už naują
būvį. Ypač mūsų jaunos širdys džiaugėsi, kai nuo
1940 metų birželio prasidėjo naujas gyvenimas. Kurį
laiką dirbau komjaunimo Rokiškio apskrities komite­
te neetatiniu skyriaus vedėju, vėliau — etatiniu ins­
truktoriumi. Tačiau šviesų gyvenimą, visus užmojus
nutraukė karas.
Net neatsisveikinęs su tėvais, turėjau palikti gim­
tinę. „O ką jie šiuo metu veikia, kaip gyvena, ar dar
gyvi, nejaugi nebeteks pamatyti?"—tokios mintys
lindo į galvą. Iš gilaus susimąstymo pažadino koman­
da „poilsis". Gera komanda. Kartu su kitais kariais
tuojau sėdau ant sniego ir sustingusiais pirštais ėmiau
sukti storą machorkos suktinę. Tai viskas kuo buvo
galima per žygio pertraukas pasmaguriauti ir, užtraukus
kartų dūmą, užmiršti alkį bei nuovargį.
Laukus ėmė gaubti vakaro sutema. Įsisiautėjo pūga.
Netoli priekyje liepsnojo kažkoks namas, bet niekas
nėjo gaisro gesinti.
 ★★★

Apie vidurnaktį įžengėme į Aleksėj evkos kaimą.

Viduryje kaimo baltavo didžiulė cerkvė. Čia pat vin­
giavo užšalęs upelis. Prie tilto riogsojo nuvirtęs sunk­
vežimis. Daugiau kariai nieko ir nematė, nes siautė
Pūga.
Buvo paskelbtas poilsis, daliniams paskirti trobesiai.
Kariai skubėjo į trobas pasišildyti, bet jos buvo be
langų, be durų. Mūsų kuopai buvo paskirtas tik vie­
nas mūrinis namas su išmuštais langais. Į vidų suėjo
pirmasis ir antrasis būrys. Kariai tuojau pat sugulė
ant žemės ir užėmė visą „gyvenamąjį" plotą. Liku­
siems dviem būriams čia nebuvo vietos, tačiau iš lauko
kariai vis tiek veržėsi į vidų. Jie lipo ant sugulusių­
jų ir patys tuojau pat gulė. Kaip silkės statinėje ka­
riai sugulė vienas ant kito. Nors apačioje gulinčius
viršutinieji smarkiai slėgė, bet jiems buvo šilčiau. Po
valandos kitos apatiniai ėmė raitytis, krapštytis į vir­
šų, o viršutiniai nėrė į apačią.
Tačiau ne visi taip ilsėjosi. Kai kurie junginio
daliniai tiesiog iš žygio be jokio poilsio ėjo užimti ko­
vos pozicijų. Jie ilsėjosi gryname lauke, sniego apka­
suose. Saulei tekant, pasigirdo pavieniai patrankų bei
minosvaidžių šūviai, šiurpus lekiančių sviedinių kauki­
mas. Kvedarėlio ir Birono vadovaujami batalionai jau
ėjo į puolimą. Čia pat, prie Aleksėj evkos kaimo, tai
vienoje, tai kitoje vietoje ėmė kilti dūmų debesėliai
bei juodų žemės grumstų fontanai. „Trach, trach'1,—
po jų aidėdavo šiurpūs sprogimai. Tai priešas apšaudė
mūsų puolančius dalinius.
Po keleto dienų iš Aleksėj evkos persikėlėme į gre­
timą Jegorovkos kaimą. Ir mūsų pulkui išmušė va­
landa eiti į puolimą.

PIRMIEJI PUOLIMAI

Ant kruvino sniego čia karys gulėjo,

Tris kartus per dieną į ataką ėjo.

Priešakinėse pozicijose virė žiauri kova. Klimpda­

mi iki kelių į sniegą, pėstininkų daliniai ėjo į ataką.
Reikėjo pereiti platų slėnį, pakilti į aukštumą ir už­
imti hitlerininkų rankose esantį kaimą.
Atvykę į pozicijas vakare, pėstininkai nematė,
koks čia tas slėnis, kokia čia aukštuma ir koks, paga­
liau, čia tas kaimas. Jie išsikasė sniege apkasus ir iš
priešo kulkosvaidžių kalenimo, iš leidžiamų raketų
nusprendė, kad kažkur aukštumoje yra įsitvirtinęs
priešas.
Prašvitus priešakyje pasirodė kaimas. Bet taip pat
nieko ypatingo negalima buvo pastebėti, nes nustojo
kalenti priešo kulkosvaidžiai, nebešvysčiojo raketos.
Per šalčio rūką matėsi gatvė ir abipus jos mūriniai,
šiaudais dengti kaimelio namai, apšarmoję sodybų
medžiai, tvoros. Nebuvo matyti jokių artilerijos pa-
buklų, ugnies taškų, jokio judėjimo. Jeigu ne karo
metas, būtų buvę galima pagalvoti, kad rytmečio švie­
soje ramiai snaudžia kaimas.
Tačiau kaimas pabudo, kai šaulių kuopoms buvo
sukomanduota: „Į ataką—pirmyn!" Šauliams visu
ūgiu pakilus iš sniego apkasų, tuojau priešakyje su­
tratėjo kulkosvaidžiai, sudundėjo pabūklai, minosvai­
džiai. Sviediniai virš galvų nulėkė į užnugarį. Paskiau
jie pradėjo kristi tiesiai ant atakuojančių galvų. Pa­
sigirdo pirmieji sužeistųjų šauksmai, priešmirtiniai
dejavimai. Kovotojai, patekę į ugnį, nežinojo, ką da­
ryti. Kai kurie, nieko nežiūrėdami, atkakliai ėjo pir­
myn, kiti sugulė ant sniego, ėmė šaudyti į nematomo
priešo pusę.
— Pirmyn, draugai! Į ataką! Ura! — eidami į prie­
kį, ragino sugulusius karius vadai.
Šie kėlėsi, šaukė „ura" ir vėl sniegu brido į priekį.
Bet priešo užtveriamoji ugnis buvo tokia stipri, kad
per ją perbėgti nebuvo galima. Išmetę šautuvus iš
rankų, krito keletas priekinių karių. Sprogimų dū­
muose nė nesimatė, ar jie tik sužeisti, ar užmušti.
Kiti vėl sugulė ir ėmė kastis apkasėlius.
— Kuopos vadą sužeidė! Sanitarai! Gelbėkite, bro­
leliai! — sviedinių sprogimo dundesyje sklido įvairūs
šauksmai.
Karių tarpe buvo ir tikinčiųjų. Kai kurie šaukė:
„Jėzau Marija!", „O Jahova!", „Viešpatie, gelbėk!"
Bet niekam neatėjo į pagalbą nei dievas, nei joks
šventasis. Jei kas ką gelbėjo, tai gelbėjo draugas
draugą. Kai kurie sužeisti kariai, gulėdami ant sniego
ir nesulaukdami pagalbos, prakeikė dievą ir visus
šventuosius, kad leidžia žemėje savivaliauti tironams,
kurie kelia karus, žudo milijonus jaunų gyvybių.

★★★
Aukštumėlėje, pulko artilerijos stebėjimo punkte,
baterijos vadovavimo būrio vadas leitenantas Zivas,
paėmęs iš seržanto Mickevičiaus stereoskopą, įtemptai
žiūrėjo į priešo pozicijas.
— Kad jį kur galas tą fricą! Nieko nesimato, iš
kur jis čia dabar šaudo,— pyko leitenantas.— A, pa­
lauk, -palauki Iš to kampinio namo, kairėje dvišakas
medis, kažkoks dūmelis kyla. Tur būt, iškištas kul­
kosvaidis?
Baterijos vadas nukreipė į tą namą žiūronus ir,
greit apskaičiavęs duomenis, telefonistui Zalatuchinui
davė komandą: „Į kulkosvaidį!"
Netrukus prie namo iškilo sprogstančių sviedinių
dūmų stulpai. Jiems išsisklaidžius, buvo matyti nu­
griautas namo kampas, apardyta siena.
— Tas jau daugiau nebešaudys,— apsidžiaugė ba­
terijos vadas.
— Draugas leitenante, dešinėje kaimo pusėje iš
krūmelio kartkartėmis pasirodo dūmai,— stebėdamas
priešo pozicijas, raportavo žvalgas Balaišis.
 Pasirodžius dar kartą dūmams, baterijos vadas ir
ten pasiuntė keletą sviedinių. Jis kilnojo savo bate­
rijos ugnį iš vienos vietos į kitą, bet į priešo ugnies
taškus nedaug paleido sviedinių. Žinoma, ugnies taš­
kai buvo prislopinti, bet nesunaikinti. Šaudyti reikėjo
labai taupiai, nes nedaug buvo sviedinių.
Pėstininkai, drąsinami savo artilerijos šūvių, vis
dar puolė. Priešakinės grandys buvo pačiame slėnyje.
Čia buvo tikras pragaras, kokį žmogus tik gali įsi­
vaizduoti. Tankiai kilo dūmų stulpai, kurtino ausis
sviedinių trenksmas, kulkosvaidžių, šautuvų, automa­
tų tratėjimas. Visoje šioje maišatyje sklido keiksmai,
vaitojimai, priešmirtiniai šauksmai. Kariai jau nebe­
puola visu ūgiu, bet šliaužte šliaužė pirmyn. Kulko­
svaidininkai šliauždami tempė kulkosvaidžius. Tačiau
ir tokiu būdu nieko nelaimėjo. Užtveriamoji ugnis
greit retino ir stabdė puolančiųjų grandis. Sužeistieji
šliaužė atgal, bet retas kuris peršliaužė slėnį. Slėnyje
buvo pilna dūmų, aitraus parako kvapo. Sniegas pa­
juodo nuo išraustų duobių, išmestų žemių, grumstų,
o vietomis buvo raudonai nudažytas. Užmuštieji gu­
lėjo visaip susivartę, jų lavonai baisiai sudarkyti: be
galvų, be kojų, išdraskytais pilvais. Kai kurie gulėjo
aukštielninki, į šalį numetę ginklus, plačiai išskėtę
rankas, o kiti, atvirkščiai, gulėjo ant pilvo, atkišę šau­
tuvą ar automatą. Šliaužiant pro šalį, sužeistiems atro­
dė, kad negyvieji su nukreiptais į priešo pusę ginklais
dar tebėra gyvi, kad jie tik miega, atsigulę trumpo
poilsio, ir laukia komandos pakilti į ataką.
Gyviesiems jie tebebuvo gyvi—jų atminimas pa­
siliko visiems laikams. O už tai, kad priešas juos
paguldė tame slėnyje į amžinybės patalą, kiekvienas,
kuris šliaužė kruvinu sniegu pro šalį, prisiekė priešui
rūsčiai atkeršyti.
★★★
Pirmosiomis puolimo dienomis krito kuopos vado
pavaduotojas politiniams reikalams vyresnysis leite­
nantas Gudžiūnas. Sunkiai sužeistas buvo kuopas va­
das. Sviedinys nutraukė abi kojas seržantui Baseliui.
Būryje Baselis buvo žinomas kaip geras dainininkas ir
puikus šokėjas, aktyvus saviveiklininkas. Dar Tūlos
srityje, būdavo, einame išvargę iš užsiėmimų, o Base­
lis štai ima ir užtraukia:
Pulkų pulkai nuo ledįūrio lig Krymo
Jau stumia lauk fašistą ir išstums.
Garbės laukuos ir mes nūn barą imam,
Laimėti šlovę lemta ten ir mums.
Su daina net lengviau pasidarydavo žygiuoti, ir
nuovargis praeidavo. Bet seržantas Baselis ir daugelis
kitų karių daugiau nebežygiuos su mumis. Trečdalis
kuopos išėjo iš rikiuotės. Kuopai ėmė vadovauti kuo­
pos vado pavaduotojas rikiuotės reikalams leitenantas
Mackevičius.
 ★★★
Stojo stiprus šaltis. Storas sniego sluoksnis dengė
mylimą tarybinę žemę, miegančią žiemos miegu. Bet
tas miegas buvo neramus, nes ją mindžiojo kausty­
tais batais atėjūnai—fašistiniai grobikai, jos krūtinę
draskė sviediniai ir minos.
Kažkur toli už Nikitovkos kaimo lyg koks žvėris
suriaumojo šešiavamzdis minosvaidis, ir štai už kelių
sekundžių į Šurkaus pulko užimtas pozicijas atžviegė
šešetas sviedinių. Žemė nuo jų trenksmo tik sulinga­
vo, suvaitojo.
— Fricas sveikina su labu rytu! — iškišęs iš snie­
go apkaso galvą, garsiai šūktelėjo jaunesnysis leite­
nantas Regys.
— Per garsiai beldžiasi,— gretimame apkase atsi­
liepė vyresnysis seržantas Kvietinskais.— Galėtų bent
iš mažesnio kalibro, nes visos blusos apmirė.
— Matyt, pats daug prisiauginai tų blusų?
— Ir nenorint jos veisiasi. Būtų gera į karš­
tą pirtį nueiti. Visas išdeginčiau.
— Turėk kantrybės. Dvyliktą nakties eisime j „pir­
tį"— fricams ją užkursime.
— Tai vis svetimiems, o ne sau.
— O tu nori, kad tau fricai užkurtų?
— Ne. Ką jūs, draugas leitenante. Bet kad mums
nepavyksta arčiau prie jų prieiti. Anąkart, kai puolė­
me, įklimpau iki juosmens ir nei pirmyn, nei atgal.
Matyt, pataikiau į prisnigtą duobę. Gerai, kad Andrie-
jauskas padėjo išlipti.
— Tokiam milžinui tik ir braidyti po sniegą. And-
riejauskai! A, Andriejauskai!
— Aš! — kiek tolėliau šone atsiliepė Andriejaus-
kas.
— Ar kulkosvaidis tvarkoj?
— Tvarkoj, draugas leitenante,— ir Andriejaus-
kas paleido trumpą seriją.
Sutkaus pulke vyko pasiruošimas eiliniam puoli­
mui. Nors kariai jau buvo nugalėję fronto baimę, ap­
sipratę su sprogimais, bet prieš ataką vis tiek jaudi­
nosi, nerimavo. Juk nebe pirmą kartą atakuojama, o
prasiveržti j priekį nepavyksta.
Staiga šaulių kuopose pasigirdo švilpukai, ir sugu­
lusių karių grandimis perėjo komanda: „Į ataką — pir­
myn!" Kariai jau buvo pasiruošę. Beliko tik pakilti
nuo žemės, išlipti iš apkaso ir, tvirtai suspaudus ran­
kose šautuvą, netikėtai užpulti priešą.
Leitenanto Mackevičiaus vadovaujamos kuopos
kariai pradėjo kilti j ataką. Štai iš apkaso iššoko ne­
didelio ūgio seržantas Narutis ir garsiai sukomandavo:
— Skyrius—pirmyn!
Narutis buvo jau nebe jaunuolis, bet arti keturias­
dešimties metų vyras, nepartinis, tačiau pažangių pa­
žiūrų, kilęs iš vidutiniokų valstiečių, prieš karą gyve­
nęs Biržų apskrityje. Jis visa širdimi mylėjo žemę ir
tetroško ramaus, laisvo, teisingo, be išnaudotojų gy-
 venimo. 1940 metais, atkūrus tarybų valdžią Lietuvo­
je, Narutis su džiaugsmu sutiko naują gyvenimą, bet
viską sugriovė karas. Įsibrovus į Lietuvą hitlerinin­
kams, išlindus iš slėptuvių buržuaziniams nacionalis­
tams ir pradėjus žudyti nekaltus tarybinius žmones,
Narutis paliko savo šeimą, ūkelį ir pasitraukė į Ta­
rybų Sąjungos gilumą, tvirtai tikėdamas, kad Lietu­
vos darbo žmonėms vėl sugrįš laisvė.
Narutis savanoriu įstojo į lietuviškąjį junginį. Da­
bar jis ėjo į ataką, norėdamas atkeršyti hitlerininkams
ir jų pakalikams lietuvių buržuaziniams nacionalis­
tams už tūkstančius nekaltai nužudytų ir nukankintų
žmonių, už sugriautus miestus ir kaimus. Dabar jis,
būdamas toli nuo Lietuvos, ėjo į ataką už Lietuvos
laisvę, už gimtąją žemę. ,
Išgirdę komandą, seržanto Naručio pavyzdžiu iš
apkasų pakilo ir kiti skyriaus kariai. Visas jaunesnio­
jo leitenanto Regio būrys, visa kuopa tvirta grandimi
pradėjo žygiuoti į priekį. Tačiau gilus sniegas kliudo
paspartinti žingsnį, kojos klimpsta iki kelių. Kai ku­
rie kariai, patekę į sviedinių išmuštas duobes, pasi­
neria net iki juosmens. Niekas nesikalba, tik retkar­
čiais girdėti seržantų komandos: „Neatsilikti!", „La­
biau į kairę!", „Labiau į dešinę!". Pirmose grandyse,
atstatęs šautuvą, atkakliai žygiuoja aukštaūgis zarasiš-
'kis komjaunuolis Vaitonis, kantriai neša ant rankų iš­
skleistomis kojelėmis kulkosvaidį sediškis komunistas
Vladas Brilijonka, klampoja per sniegą su automatais
ant krūtinių rokiškietis skardininkas Kurklevskis, kau­
niškiai seržantas ir eilinis broliai Zaksai, 52 mm ka­
libro minosvaidį neša svedasiškis komjaunuolis Ma-
tiukas. Kartu su minosvaidininkais eina kuopos part­
orgas seržantas Puteikis. Užpakalyje pirmųjų grandžių
su tvarsčių krepšiais prie šonų žygiuoja kuopos sani­
tarė jauna mergina Ivinskytė, sanistruktorius Juozas
Raguotis.
Abiejų leitenanto Mackevičiaus kuopų kariai ant
slidžių veža sunkiuosius „maksimus". Jie gali bet ka­
da paleisti ugnį.
Nedaug teatsilikę, beveik kartu su šauliais auto­
matininkais ir kulkosvaidininkais, į ataką taip pat eina
minosvaidininkai, kariai su prieštankiniais šautuvais.
Paskui juos pulko artileristai sunkiai ridena 45 mm
kalibro prieštankinius pabūklus. Ilga ir plačia lyguma
į priešo pusę slenka lyg kokia miško juosta. Kiek
daug žmonių! Ir visus juos jungia bendras kilnus tiks­
las— sumušti priešą ir išvaduoti tarybinę žemę.
Kariai šia lyguma eina nebe pirmą kartą. Čia pat
guli kritę draugai, stovi sugadinti arba šeimininkų ne­
tekę kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, prieštankiniai šau­
tuvai. Naručio skyrius praėjo pro sugadintą prieštan­
kinę patrankėlę. Ji stovėjo pakrypusi, su nulaužta aši­
mi. Prie pabūklo taikymo mechanizmo klūpojo su­
kniubęs taikytojas, gretimai, užvirtęs ant patrankos
stovo, snaudė spynininkas, atsirėmęs į jo šoną, nulei­
dęs galvą, sėdėjo užtaisytojas, o gale stovo gulėjo
du šovinių padavėjai. Pabūklo tarnyba miegojo amži­
nu miegu.
— Mes už jus, draugai, atkeršysime,— eidamas pro
šalį, tarė seržantas Narutis.
Tur būt, panašiai pagalvojo ir kiti kariai.
Priešas, lygiame lauke lyg ant delno pastebėjęs
puolančiųjų grandis, ėmė šaudyti. Puolančiųjų tarpe
pradėjo sprogti sviediniai ir minos, ūžė skeveldros,
aukštyn kilo dūmų stulpai. Štai jau vienas kitas su­
žeistas, prie jų pribėgo sanitarai. Tokiu momentu ge­
riausia būtų greit prabėgti užtveriamosios ugnies li­
niją arba gulti į sniegą. Visi tai žino, bet per gilų
sniegą negali pabėgti. Tačiau gulti niekas negula ir
nesikasa sniego apkasų, o tik kiekvienas spartina
žingsnį į priekį.
Priešo ugnis tankėja. Atskrenda bombonešių es­
kadrilės ir ima bombarduoti. Suriaumoja šešiavamz-
džiai minosvaidžiai, sutrata kulkosvaidžiai. Krinta pir­
mosios mūsiškių gretos. Bet ir tai puolimo nesustab­
do— kariai slenka trumpais perbėgimais. Užpakalyje
sutrinksi patrankos, sušniokščia gvardijos minosvai­
džiai, ir ilga sviedinių serija viršum puolančiųjų nu­
švilpia į priešo pozicijas.
— Sparčiau, draugai! „Katiuša" užgrojo! — šūkte­
li Mackevičius savo kuopos kariams.
— Už Tėvynę! Už Partiją! —nuaidi šūkiai.
 Kelių kilometrų ruože iš karių krūtinių išsiveržia
galingas šauksmas „ura-a-a!". Kariai eina į priekį, šau­
tuvų ugnimi, granatomis ir durtuvais veja priešą iš
aukštumos.

★★★
Vieną naktį skyrininkas Narutis ir jo vadovauja­
mi kariai susirinkome į didelę sviedinio išmuštą duo­
bę. Ką tik buvo gautas maistas. Šautuvo durtuvu ka­
pojame ir dalinamės sušalusią duoną. Kulkosvaidinin­
kas Andriejauskas sako:
— Draugas skyrininke, kas čia yra, kad nebejau­
čiu kojų pirštų?
— O kas čia dar gali būti? — įsiterpė šaulys Kaz­
lauskas.— Nušalai ir nebejauti.
— Kulkosvaidį atiduok Vaitoniui ir eik pas būrio
vadą. Jeigu leis, tuojau ir keliauk į sanitarinį būrį,
kitaip gali pirštų netekti,— ramiai atsakė skyrininkas
Narutis.
— O gal dar nieko, gal nenušals? — suabejojo
Andriejauskas.— Skausmo didelio nejaučiu, tik šiaip —
lyg užtirpę.
— Na, kas čia tokio, nueisi ir pasitikrinsi, velti­
nius susitaisysi, dieną kaime pamiegosi. Jeigu pirštai
nenušalę, vakare vėl sugrįši. Mes apsieisime ir be
tavęs. Ateidamas atneši duonos, machorkos, o gal ir
sriubos...
 Skyrininko žodžius nutraukė pradėjęs kalenti kai­
rėje pusėje kulkosvaidis.
— Į vietas! — sukomandavo Narutis.— Vaitonis—
prie kulkosvaidžio.
— Ne, nereikia, aš pats dar būsiu,— bėgdamas į
savo apkasą, atsiliepė Andriejauskas.
Netoli mūsų apkasų sprogo granata. Į dangų pa­
kilo raketa, nušviesdama baltais chalatais per snie­
gą slenkančius vokiečius.
— Štai fašistai! —greitai tarė Vaitonis ir ėmė pilti
iš šautuvo.
— Ugnis! — sušuko Narutis, paleisdamas automato
seriją.
Pradėjo kalenti Andriejausko kulkosvaidis, deši­
nėje prabilo gretimos kuopos „maksimai". Prie mūsų
apkasų sproginėjo vokiečių granatos, tarškė automa­
tai, fašistai, sukritę į sniegą, kažką šūkavo, matyt,
ruošėsi atakai, tik bijojo pakilti.
Nežinia kiek dar būtų trukęs tas susišaudymas.
Andriejauskas jau keitė trečią šovinių apkabą. Tik
staiga Narutis sušuko:
— Granatas!
Po akimirkos granatos ėmė kristi vokiečių pusėje.
Granatas pradėjo mėtyti ir gretimo skyriaus kovoto­
jai. Iškilusios raketos apšvietė susikūprinusius, atgal
bėgančius fašistus.
Viena po kitos danguje geso žvaigždės. Rytuose
raudonavo dangus, greitai turėjo tekėti saulė.
 — Nepasisekė, biaurybėms,— tarė Narutis netoli
gulinčiam Andriejauskui.
— Atkando dantis. Žinos, kad mes nemiegam,—
su pasididžiavimu pritarė Andriejauskas.
Andriejauskas neklausė nei skyrininko, nei drau­
gų ir nėjo į sanitarinį būrį pasitikrinti. Jis toliau ka­
riavo kartu su draugais, šaudė nekenčiamus fašistus.
Vieną dieną Andriejauskas buvo sužeistas ir turėjo
palikti priešakines pozicijas. Sanitarinio būrio vyres­
nysis seržantas Juozas Raguotis vėliau pasakojo, kad,
perpiovę jo veltinius, rado visiškai pajuodusius pirš­
tus. Ligoninėje jie, aišku, turėjo būti nupjauti.

KULKOSVAIDININKAS BRILIJONKA

Mūsų kuopa buvo išsidėsčiusi ant lygios, ilgos ir

plačios aukštumos. Priešakyje buvo slėnis, už jo vėl
aukštuma ir ant tos aukštumos Nikitovkos kaimas, o
jame karių šimtąsyk prakeiktas priešas. Daug kartų
ėjome į ataką, nuo pragariško kovos triukšmo dre­
bėjo oras ir žemė, tvyrojo parako dūmų debesys, did­
vyriškai krito draugai, bet kaimo užimti vis negalė­
jome.
Ant abiejų aukštumų ir slėnyje, šaltame sniego pa­
tale, amžinu miegu miegojo komunistai ir komjaunuo­
liai, visiems rodę ištvermės ir drąsumo pavyzdį, ne­
partiniai kariai, eiliniai ir vadai. Sunkiai sužeistus sa-
92
nitarai išvežė į užnugarį, lengviau sužeisti patys
nuėjo.
Kuopa sumažėjo pusiau, tačiau jos kovingumas
nesusilpnėjo. Likusieji kariai po sunkių kautynių įgi­
jo didesnį kovos patyrimą, pasidarė drąsesni, atkak­
lesni, labiau užsigrūdino. Jie stengėsi priešui atkeršyti
už kritusius savo draugus.

★★★
Praėjusios dienos kautynėse buvo sužeistas mūsų
būrio kulkosvaidininko Vlado Brilijonkos padėjė­
jas— antrasis numeris. Tačiau jefreitorius Brilijopka,
būdamas tvirtas ir kuklus vyras, kitų pagalbos nesi-
šaukė. Per puolimą jis vienas dengė savo būrį, ste­
bėjo priešą, taikliai šaudė, o kuopai sugulus, su kul­
kosvaidžiu ir dėže šovinių bėgo į naujas pozicijas.
Naktį vyko kuopos persitvarkymas. Kadangi ser­
žantas Narutis sužeistas išėjo iš rikiuotės, todėl aš bu­
vau paskirtas skyrininku. Brilijonkos kulkosvaidžio
antruoju numeriu buvo paskirtas eilinis Vaitonis. Bū­
ryje beliko tik du skyriai. Būrininku ir pirmojo sky­
riaus vadu buvo vyresnysis seržantas Kvietinskas.
Mano skyriuje tuo metu tebuvo trys kariai su šau­
tuvais ir vienas su automatu. Jėga, aišku, nedidelė,
o gynybos baras liko toks pat, koks buvo anksčiau.
Todėl rūpinausi, kad mūsų kulkosvaidžiui užtektų šo­
vinių, ir, nušliaužęs į Brilijonkos apkasą, pasiteiravau,
kaip jis veikia.
— Pila neblogai. Tik parodyk kokį fricą,—• nusi­
šypsojo Brilijonka ir paleido trumpą seriją. Paskui
ėmė keikti priešą.— Žaltys, kaip įsitvirtino, nė artyn
neprieisi. Aš dažnai pagalvoju, kad taip naktį, nema­
tant, prislinktume prie kaimo, o rytą pradėtume pul­
ti — manau, geriau pasisektų.
Pritariau, kad būtų neblogai.
— O jeigu dar kaip reikiant artilerija suduotų,—
svarstė Brilijonka,— tai tikrai kaimą užimtume.
Matyt, mūsų artileristai sviedinių neturi, kad ne­
šaudo.
Aš jam papasakojau, ką anksčiau buvau matęs
artileristų pozicijose. Paaiškinau, kad artileristai tau­
po kiekvieną sviedinį.
— Gal užsirūkysime?—pasiūlė jis, traukdamas ta­
baką.—Tik aš degtukų neturiu.
Aš turėjau keletą degtukų, tad abu susisukome
po suktinę. Vokiečiams paleidus raketą ir apšvietus
poziciją, apkaso kampe po brezentu užsidegiau suk­
tinę. Brilijonka neskubėjo prisidegti. Jis stebėjo ap­
linką, o aš rūkiau. Paskiau jis nuo mano baigiančios
degti suktinės užsidegė savąją ir rūkė, o aš stebėjau
aplinką. Rūkėme pamainomis, kad neišdegintume vi­
sų degtukų: nuo vienos suktinės degdavome kitą.
Spaudė stiprus šaltis. Nuolat reikėjo daužyti rankas
ir kojas.
 — Kaip gera būtų, jei nors retkarčiais galėtume
šiltame kambaryje pamiegoti,— prasitariau aš.
— Ё, dar, matyt, negreit taip bus,— su ilgesiu
pasakė Brilijonka.— Svarbiausia, reikia sumušti pra­
keiktus fašistus. O kai sumušime, tada galėsime grįžti
į namus, galėsime ramiai arti, sėti.
— O iš kokios Žemaitijos vietos, Brilijonka, esi? Aš
ir užmiršau. Ar ne nuo Šatrijos kalno?
— Ne, ne nuo Šatrijos. Nuo Sedos,— lėtai atsakė
Brilijonka ir nutilo.
Susimąstęs jis išsiėmė machorkos kapšiuką ir vėl
suko naują suktinę. Supratau, kad jam pasidarė liūd­
na, prisiminus šeimą, gimtąsias vietas, todėl nebedrį­
sau daugiau klausinėti.
— Kažko širdį spaudžia. Tur būt, greit žūsiu,—
vėl prabilo Brilijonka.
— Prietarai,— užpuoliau jį.— Ką gi širdis gali ži­
noti, kur šiandien eisime ir ką darysime?
— Aš ir pats žinau, kad prietarai. Bet taip nera­
mu, atrodo, lyg prieš mirtį.
— Man iš pirmųjų dienų atrodė, kad štai jau ir
žūsiu, o dabar apsipratau. Matyt, tau nervai pakriko.
— Gal ir nervai,— sutiko Brilijonka.— Iš pradžių
aš tiek nesijaudinau. Dabar tiktai kažkas užėjo. O
gal dėl to, kad prisiminiau namiškius.
Vienas prie kito prisiglaudę, ilgai dar šį bei tą
kalbėjome, pamainomis po keletą minučių pamiego­
jome. Rytinė dangaus pusė šviesėjo. Viena po kitos
geso žvaigždės. Bėgdamas pro šalį, pasiuntinys pra­
nešė, kad visi pasiruoštų dienos puolimui.
— Reikia patikrinti kulkosvaidį,— susirūpino Bri­
lijonka ir tuoj pat paspaudė leistuvą.
Cvanktelėjo užraktas, bet šūvio nebuvo.
— Kas čia dabar? —nustebo Brilijonka ir dar
kartą atitraukė užraktą atgal.
Paleistas užraktas slinko per lėtai, ir šūvio nebuvo.
— Reikia išvalyti sušalusį tepalą, tada veiks. Vai-
toni, eik šen! — Brilijonka šūktelėjo netoli gulinčiam
antrajam numeriui.— Su neveikiančiu kulkosvaidžiu
į ataką juk neisime. O kol yra laiko, reikia padaryti,
kad veiktų. Gal dar suspėsim.
Brilijonka visą laiką gerai prižiūrėjo ginklą. Tad
ir dabar tuojau pat nusitraukė nuo nugaros brezentą
ir patiesė ant sniego. Ant jo pastatė kulkosvaidį. Ne­
delsdamas nusimovė pirštines ir skubiai atsukinėjo
kulkosvaidžio varžtelius.
Rankos šalo. Reikėjo labai skubėti. Atšliaužė Vai­
tonis, ir aš pats puoliau padėti. Papusdami rankas
savo kvapu, trindami vieną į kitą, kulkosvaidį greit
išardėme ir skudurais nuvalėme sutirštėjusį tepalą.
Aš turėjau buteliuką žieminio tepalo, ir juo plonai
sutepėme dalis.
Kai baigėme narstyti kulkosvaidį, jau buvo gero­
kai prašvitę.
— Na ką, reikia išbandyti,— pratarė Brilijonka, ir,
nutaikęs į Nikitovkos kaimą, paleido trumpą seriją.—
Kur tau neveiks. Vienas malonumas,— pagaliau jis
nusišypsojo ir skubiai užsimovė pirštinėmis šąlančias
rankas.
Netrukus prasidėjo puolimas. Ėjau kartu su Brili­
jonka. Vienur kitur sproginėjo sviediniai, bet kovoto­
jai, nekreipdami dėmesio, ėjo pirmyn. Priešakyje su­
tratėjo priešo kulkosvaidžiai.
— A, dabar pamačiau, iš kur šaudo,— krisdamas
ant sniego, tarė Brilijonka ir atstatė kulkosvaidį į
priekį.
Netoli jo iš kairės pusės ir aš atsiguliau, o dešinė­
je pusėje atsigulė Vaitonis. Brilijonka, gerai nusitai­
kęs, paleido trumpą seriją. Paskui vėl pakilo ir, įtemp­
tai žiūrėdamas, ėjo pirmyn.
— Ką ten pamatei? — paklausiau.
— Dūmelį—fricų kulkosvaidį. Atrodo, kad patai­
kiau.
Vokiečių artilerija ėmė tankiau šaudyti, aplin­
kui dažniau pradėjo sproginėti sviediniai. Bet kuopa
trumpais perbėgimais vis ėjo pirmyn. Greitai bėgda­
mas, Brilijonka trumpomis serijomis šaudė į pastebė­
tą priešą, tuo palaikydamas savo ir gretimų skyrių
puolimą. Priešas dar įnirtingiau ėmė šaudyti. Aukšti
dūmų stulpai visai užstojo Nikitovkos kaimą. Kariai,
nežinodami, kaip pereiti per užtveriamąja ugnį, su­
gulė sniege. Pasigirdo šūksniai: „Pirmyn", „Už Tėvy­
nę", ir drąsieji pakilę ėmė bėgti į priekį.
4. Per mūšių vėtrą 97
 — Už Tarybų Lietuvą! Už Partiją! —pakilęs su­
šuko Brilijonka ir, suspaudęs rankose kulkosvaidį,
taip pat pasileido bėgti.
Matydami kulkosvaidininko pavyzdį, tuojau paki­
lo Vaitonis, Stankevičius ir kiti kariai.
— Pirmyn, draugai! Perbėkime užtveriamąją ug­
nį! —kovos maišatyje skardėjo kuopos (partorgo Pu-
teikio balsas.
Užtveriamosios ugnies riba jau buvo perbėgta.
Priešakyje liko nedidelė aukštumos dalis, ir tuojau tu­
rėjo prasidėti slėnis. Brilijonka bėgo priešakinėse gre­
tose. Dešinysis puolančiųjų sparnas šiek tiek atsiliko.
— Greičiau, greičiau! — atsisukęs ragino Brili­
jonka.
— Bet kovotojai jau buvo išvargę ir bėgti nega­
lėjo. Jie sunkiai žingsniavo, nes sniegas, sušalęs tik
paviršiuje, lūžinėjo ir giliai klimpo kojos. Staiga vėl
ėmė kaukti ir sproginėti sviediniai. Fašistai užtveria­
mosios ugnies liniją perkėlė arčiau savęs.
— Aš jau gatavas... nebegaliu...— atsisukęs į ma­
ne, pratarė Brilijonka.
— Kas yra, Vladai? — puoliau artyn.
Bet Brilijonka nieko daugiau nepasakė. Jis visu
ūgiu krito ant sniego, rankose tvirtai laikydamas į
priekį atkištą kulkosvaidį. Dešinioji ranka dar gulėjo
ant leistuvo, ir kulkosvaidis paleido ilgą seriją šūvių.
Brilijonkos galva nusviro ant sniego, ir jis jos daugiau
nebepakėlė...
 Tanki užtveriamoji priešo ugnis kurį laiką nelei­
do kariams pakilti į ataką. Aš apžiūrėjau Brilijonkos
kūną, bet jokios žaizdos neradau. Labai keista buvo.
Matyt, oro banga jį užmušė. Gretimai gulinčio Bri­
lijonkos išsikasiau sniego apkasą. Paėmęs jo kulko­
svaidį, pastačiau ir negailestingai pliekiau fašistus.
Kulkosvaidis veikė puikiausiai. Vėliau aš jį atidaviau
Vaitoniui ir prisakiau taip pat pavyzdingai užlaikyti,
kaip užlaikė komunistas Vladas Brilijonka.

KAIP ŽUVO VAITONIS

Marš, marš, kareivėliai,

Marš į kovą, dobilėliai, —
Į priešą pirmyn,
Pirmyn, pirmyn, pirmyn!

Kasdien retėjo ir retėjo mūsų kuopos gretos.

Dviem neišvengiamais keliais kariai ėjo iš rikiuotės:
vieni pagal maršrutą — sanitarinis būrys, sanitarinė
kuopa, medicinos-sanitarijos batalionas, lauko bei už­
nugario ligoninės, o kiti tiesiai į amžiną poilsį. Iške­
liaujantiems per raudonąjį kryžių linkėjome gerai pa­
ilsėti ir pasveikti, o kritusiems kovoje,— kad jiems
lengvas būtų derlingas Oriolo juodžemis.
Vieną popietę, po trečios nesėkmingos atakos, at­
siguliau ant sniego greta zarasiškio Vaitonio, kurį prieš
keletą dienų buvau paskyręs kulkosvaidininku. Tai
buvo jaunas, juodaplaukis, aukšto ūgio vyrukas.
Mums atrodė, kad daugiau atakų iki kitos dienos ry­
to nebus rengiama. Todėl, kad būtų šilčiau, nutarėme
išsikasti bendrą apkasą. Apkasui pasirinkome čia pat
sviedinio išmuštą duobę. Nors joje gulėti ne taip pa­
togu, kaip ant lygios žemės, bet sausa. Iš patyrimo
jau žinojome, kad antrą kartą tuo pačiu pabūklu iš­
šautas sviedinys j tą pačią vietą nepataiko.
Apkasą išsikasėme greit ir tuojau pat į jį sugulė­
me. Vaitonis pasistatė kulkosvaidį, o aš pasidėjau
šautuvą. Patys apsiklojome brezentais.
— Dabar gera būtų užsirūkyti,— pasakė Vaitonis,
ir mes tuojau pat po brezentu užsirūkėme.
Kadangi reikėjo sekti kovos lauką ir priešą, todėl
po brezentu rūkėme pakaitomis. Šaltas vėjas pustė
į apkasą sniegą, stingdė gyslose kraują. Daužydami
vieną į kitą kojas, mes išgulėjome iki pavakario.
— Žinai, seržante, aš jau nebegaliu pajudinti ko­
jų pirštų, visai nušalo,— ėmė aimanuoti Vaitonis.
— Smarkiau padaužyk,— patariau jam ir pats
ėmiau daužyti stingstančias savo kojas.
Vaitonis dar kokį pusvalandį pastukseno kojomis,
bet nė kiek neužsitrenkė.
— Daugiau gulėti nebegaliu. Leisk, seržante, į
kaimą pasišildyti. Prasidžiovinsiu autus ir vėl tuoj pat
grįšiu,— ėmė jis atkakliai prašytis.
Aš jam įrodinėjau, kad dabar nėra kuo jo pakeisti
ir iš pozicijų pasitraukti negalima.
 — Jei dar bent valandą čia pabūsiu, liksiu be ko­
jų,— pareiškė Vaitonis.
— Jei taip, tai eik,— sutikau aš.— Užpakalyje mū­
sų už poros šimtų metrų yra kuopos vadas. Eidamas
pro šalį, pasiprašyk jo, kad leistų į kaimą.
— Gerai,—sutiko Vaitonis ir, palikęs kulkosvaidį
bei savo brezentą, tuojau pat pakilo.
Vos jis išlipo iš apkaso, priešakyje ,,pa-pa-pa-pa-
pa" sutratėjo automatas. Aš atsisukau atgal pasižiūrė­
ti, ar toli nuėjo Vaitonis. Bet nei einančio, nei šliau­
žiančio niekur jo nesimatė. Tik čia pat už apkaso
kniūpsčias gulėjo kareivio lavonas, kurio anksčiau ne­
buvau pastebėjęs.
— Vaitoni! Vaitoni! — garsiai šūktelėjau, bet la­
vonas nesujudėjo.
Priešakyje vėl sutratėjo automatas ir viršum ap­
kaso prašvilpė kulkos. Jos susmigo į gulintį lavoną.
Supratau, kad čia pat šliaužioja fašistas. Greit čiupau
Vaitonio kulkosvaidį ir atsargiai pro sniego plytas
ėmiau žiūrėti į priekį. Iš pradžių nieko įtartino nema­
čiau, o tik už keliolikos minučių per pustomą sniegą
priekyje pastebėjau, kad nuo vieno juodo lavono at­
siskyrė ir ėmė slinkti į šoną vos pastebimas baltas
kamuolys. Gerai nusitaikęs, į baltą kamuolį paleidau
keletą kulkosvaidžio serijų. Pataikiau ar ne — neži­
nau, bet baltas kamuolys dingo, ir automatas toje vie­
toje daugiau nebesutratėjo. O, gal būt, kulkos surado
ir nubaudė tą, kuris atėmė Vaitoniui gyvybę?
 Gerokai sutemus, nutariau patikrinti savo skyrių.
Tačiau labai nustebau ir net nusigandau, kad viso®,
mano pastangos atsikelti nuėjo niekais. Bandžiau su­
siriesti į kamuolį, bet irgi negalėjau. Lyg geležinėmis
replėmis apkabinęs, mane laikė savo glėbyje sniegas.
Jis apipustė brezentą, kuriuo buvau apsiklojęs, ir vi­
siškai užlygino apkasą. Tik galvos neužpustė, nes ją
laikiau iškėlęs ir atrėmęs į sniego plytą.
Reikėjo kuo skubiausiai atsikelti, nes galėjo at-
šliaužti priešo žvalgai. Su apipustytu kareiviu jie
lengvai būtų susidoroję. Šauktis draugų pagalbos ne­
išdrįsau, nes galėjau prisišaukti priešą. Reikia pasa­
kyti, kad po sniegu gulėti buvo žymiai šilčiau, negu
atvirame apkase, net ir kojų nebereikėjo nuolat tran­
kyti.
Šiaip taip, įkišęs į sniegą ranką, atsisegiau nuo
diržo kastuvėlį. Jį išsitraukiau ir ėmiau kasti sniegą.
Už kelių minučių iš balto narvo išlindau.
Taip laimingai pasibaigė gera pamoka. Daugiau
niekuomet nebesidaviau užpustomas.
Tą pačią naktį kulkosvaidininku paskyriau Stan­
kevičių ir jam atidaviau Vaitonio kulkosvaidį. Stanke­
vičius buvo stambus, vidutinio amžiaus vyras, prieš
karą Kaune dirbęs šoferiu. Jis ką tik buvo atvykęs į
mūsų kuopą. Kartu su juo atvyko dar keletas karių.
Vienas iš jų buvo šlubas, o kitas —vištakis. Vaka­
rais, saulei nusileidus, jei reikėdavo kur nors eiti,
vištakį turėdavome vesti už rankos, nes vienas jis
atsilikdavo ir imdavo šaukti: „Kurgi man eiti? Aš
nieko nematau.'' Keisčiausia buvo tai, kad, eidamas iš
pozicijų į kaimą, jis šiek tiek matydavo, o iš kaimo
į pozicijas—visiškai nematydavo. Čia buvo papildy­
mas iš Balachnoje palikto atsargos bataliono.
★ VACLOVAS BERNOTĖNAS

VASARA ORIOLO ŽEMĖJE

Puiku vasarą... Štai įsiklausyk — kažkur netoliese

dobilėlio žiede dūzgia darbšti bitutė; pakelk galvą —
vieversėlio nepamatysi, bet jo skambus vyturiavimas
švelniai kutena tavo ausis... O kaip apsąla širdis, kai,
atsigulęs ant žalio dobilų kilimo, apsvaigsti nuo švel­
niausių kvapų!
Taip, puiku vasarą! Bet tik ne čia, ne mūšio lauke,
kur ir oras, ir žemė, ir kovojantis karys persisunkęs
aitriais parako dūmais, degėsiais...
Tai buvo 1943 metų birželio pabaigoje, Oriolo
fronte. Mūsų pulkas jau kuris laikas stovi gynybos
pozicijoje. Ir mes, ir priešas — giliai įsirausę į žemę.
Slenka vienodos, nuobodžios dienos. Kariams pabodo
laiškus artimiesiems rašyti, pagaliau — nebėra ir kas
rašyti; gautieji—seniai po daugelį kartų perskaityti,
atmintinai išmokti. Pulko pėstininkai vis garsiau ima
niurnėti: ,,Ko tūpčiojame vietoje? Kada pirmyn žy-
giuosim?"
 Gynyba visiems įgriso, o ypač mums, žvalgams. Jei
turėtumėm iš priešo pozicijų belaisvį, gal šiandien pat
pulkai patrauktų tėviškės link. O, kaip tyčia, mus,
žvalgus, lydi nesėkmė po nesėkmės.
Prieš mūsų pozicijas toli nusitraukusi aukštuma.
Dieną ir naktį ją stebi žvalgai. Ir kad nors vienas
bent akimirką išvystų priešo šalmą sublyksint saulės
atošvaistėje. Nė gyvos dvasios: aukštuma tarytum iš­
mirusi. Tiesa, stipriau pūstelėjus vėjui, kartais pasi­
girsta per aukštumą nutiestos spygliuotų vielų užtva­
ros čerškėjimas, o protarpiais iki mūsų atsklinda kaž­
koks trinkčiojimas, žvangėjimas ir kiti nerimą kelian-
tieji garsai.
Kas dedasi šioje aukštumoje, kokią klastą kitoje
jos atšlaitėje ruošia priešas,— visa tai išaiškinti buvo
įsakyta mums, žvalgams. Ir visi mes gyvenome viena
mintimi: žūt būt reikia paimti belaisvį.
Lengva pasakyti —„paimti"!
Tačiau priešas budrus kaip niekad! Tik stoja prie­
blanda po dienos, o danguje jau kabo neapkenčiamos
lempos, viena po kitos be perstojo neria į viršų aki­
namai šviesios raketos. Kaip tyčią — ir vietovė plyna.
Kad bent lomelė kokia, nususęs krūmokšnis...
Vakar atrodė, kad mūsų penketukui nusišypsos
laimė. Ir vėjas nuo priešo pusės, ir lempų danguje
mažiau, pagaliau ir fašistai šaudė kažkaip padrikai,
nepiktai. Mes šliaužėme vienas šalia kito — tyliai, be
garso, tarytum pati žemė būtų mus nešusi į priešo ap­
kasus. Štai Lingis, Chomičenka ir Šnekas jau prie vie­
lų užtvaros: pirmasis kerpa, kiti atsargiai lenkia ga­
lus į šonus. Vienas paskui kitą gulomis ropojame-
siauručiu tarpu. Staiga Chomičenka, šliaužęs pirmuti­
nis, stabteli. Jis rodo ranka nesuprantamus ženklus,,
bando atatupstas trauktis.
Baigtai Iš po jo pliūpteli į viršų raudona liepsna.
Ji mus apakina. Tą pačią akimirką — it įerzintų bi­
čių spiečius, prazvimbia kulkos. Aš kilsteliu virš gal­
vos kastuvėlį: šaižus cinktelėjimas— ir nematoma jė­
ga jį plėšte išplėšia iš rankų. Mus pastebėjo priešas.
O danguje — vis šviesiau. Atatupsti rangomės at­
gal. Fašistai pliekia tiesiai į mus.
Aikteli Chomičenka,— tyliai, vargu ar begalima
tyliau. Lingis, apkabinęs jį per juosmenį, tempia su
savimi.
Ir vėl grįžome tuščiomis.
Pulke pastaruoju laiku ėmė kalbėti: „Žvalgams
nesiseka." O vienas kitas ir pasišaipo:
— Ei, jūs, „pulko akys ir ausys"— praregėkite,,
ausis prasiplaukite...
Pikta, labai pikta klausytis šių patyčių. Į žvalgus
skersomis ėmė žiūrėti net štabo darbuotojai. Pats
viršininkas — tas nuostabiai šaltas, ramus žmogus,
daugelio mūšių užgrūdintas karys — tomis mūsų ne­
sėkmių dienomis vaikščiojo įtūžęs. Padėtis be galo
rimtą: gal ryt poryt nuskambės įsakymas pulti, o
apie priešo jėgas, jų išdėstymą ničnieko nežinome*
Mes, žvalgai, tiesiog nesitveriame savy.
Kas iš mūsų, glūdinčių apkasuose, taikos metais
nesižavėjo vasaros naktimis! Ne vienas tikriausiai
pakiliai deklamavo:
Ramios malonios vasaros naktys,
Medžio užmigęs ne juda lapas;
Viskas nutilo, viskas nurimo,
Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega...
O čia, fronte, trumpos, šviesios vasaros naktys,
mėnesienos mums virto aršiausiu priešu. Ir be atodai­
ros keikia žvalgai puikias, malonias vasaros mėne­
sienas, su ilgesiu galvodami apie tamsias, vėjuotas
rudens naktis, kurios būna ištikimiausi žvalgo padė­
jėjai: tada vokietį užantin įsikišęs gali parsinešti.
Prieš mane — žeminėje ant stalo—kovos žemė­
lapis. Stebiu šį kariniais ženklais išmargintą popie­
riaus lapą, ir viskas atrodo taip aišku, paprasta. Štai
kairiau aukštumos mėlynais rutulėliais pažymėti prie­
šo dotai, tolėliau — priešo tankai; pietiniame aukštu­
mos šlaite — papėdėje—sunkusis kulkosvaidis. Ne­
įgudusi akis, kiek bestebėtų, jo neįžiūrės: jis kruopš­
čiai užmaskuotas. Bet šie ugnies taškai pėstininkams
nebaisūs: į juos nukreipti mūsų pabūklų vamzdžiai te­
laukia ženklo — kaip mat nušluos juos nuo žemės pa­
viršiaus.
 Man, žvalgui, nerimą kelia plona linija apibrėžta
aukštuma. Joje dar nėra nė vieno ženklo. Aš negaliu
atitraukti nuo jos savo žvilgsnio. Žinau: ši vietovė
gyva, iš jos mūsų tyko mirtis, reikia jai užbėgti už
akių. Kitaip kiekvieną akimirką priešas gali smogti
į mus.

★★★
Pulke visi pažįsta ir myli Alfonsą Kudlą, atvirą,
tiesų ir nuoširdų, visad pakilios nuotaikos politinį va­
dovą. Jį iš pirmų kovos dienų mes buvome įpratę
matyti ten, kur sunkiausia, pavojingiausia... Štai ir
šiandien, kai mes esam prislėgti nuovargio ir nesėk­
mių, jis atėjo aplankyti padalinio.
— Šita aukštuma, Alfonsai, kaip rakštis panagėj...
Net baisu: mes nieko tikro apie ją nežinome! — pa­
siguodžiau jam.
Į mane žvelgia griežtos, spindinčios akys.
— Ar tu ruošeisi stoti į partiją?.. — Ant savo pe­
ties jaučiu tvirtą politinio vadovo plaštaką.
— Dabar ne metas apie tai kalbėti,— atrėžiau ne­
suvokdamas, kodėl jis šito klausia.
— Ruoštis būti tikru bolševiku visad laikas! Ir
tinkamiausia — čia!
Kudla susijaudinęs. Jo akys žėri, kaktoje gili
raukšlė, lūpos kietai sučiauptos. Lygiai toks jis atro­
dė, kai pirmosiomis junginio formavimosi dienomis
prisistatė į mano dalinį: „Draugas vade, kovotojas
Kudla atvyko mušti fašistų!" Toks pat jis atrodė, kai,
pakviestas į štabą, griežtai atsisakė vadovaujančių pa­
reigų: „Leiskite užbaigti eilinio apmokymą. Privalau
pats gerai pažinti kareivio gyvenimą." Lygiai toks jis
atrodė, kai komisaras pasakė: „Ryžtingai koveisi. Bū­
si geras vadas...“
— Koviausi, kaip komunistui dera!
Štai čia, žeminėje, rodos, tebeskamba trumpas jo
atsakymas... Puikus, nuostabus draugas. Aš jaučiu
naujų jėgų antplūdį.
— Belaisvis bus! — tyliai pratariu.
— Tuo niekas pulke neabejoja!—Į mane žvel­
gia pasitikinčios, drąsinančios politinio vadovo akys.
Praveriame žeminės duris. Saulės spindulių pluoš­
tas nušviečia aprūkusias sienas. Lauke matome karių
būrelį. Pas juos, aukštumėlės atšlaite, tekinas bėga
būrininkas Aršvila—komjaunimo organizacijos sek­
retorius. Staiga priešais jį išnyra liekna sanitarės Bi­
rutės figūra.
Mudu su Alfonsu nusišypsome. Abu tą patį pagal­
vojame: tai ne atsitiktinumas—ji Aršvilos laukė, juk
jie mylisi. Mylisi ta skaisčia jaunatviška meile, kuri
negali sudegti ir karo ugny. Tat buvo žinoma visam
būriui.
— Baly!—pavėjui sklinda į mus sanitarės balsas.
Jaunuolis stabteli. Birutė pribėga prie jo ir prise­
ga jam prie palaidinės baltą laukų ramunės žiedą.
Aršvila sumišęs dairosi į šalis: kad tik draugai nepas­
tebėtų.
Gerbia žvalgai seržantą Balį Aršvilą, savo jaunes­
nįjį vadą. Ir gerbia, ir myli...
Balys kilęs iš Antazavės valsčiaus. Jis nepamena
motinos mylavimų, tėvas — kumetis — galą gavo pono
mišką bekirsdamas. Skurdi našlaičio, vėliau ujamo
piemens ir berno dalia būtų lydėjusi jį visą gyvenimą,
jei ne tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtieji me­
tai. Tai buvo gražiausieji ir laimingiausieji jaunuo­
lio gyvenime metai. Žemė, kuri tiek daug jo prakaito
buvo sugėrusi, atiteko jam ir tūkstančiams į jį pana­
šių bedalių. Bet trumpa tai buvo laimė: ją aptemdė
lėktuvai, paženklinti juodomis svastikomis.
Balys patraukė į rytus: prarastąją laimę jis ryžo­
si ginklu susigrąžinti...
Mes einame pas vyrus. Žvalgai, pastebėję mus,
nuščiūva ir vikriai pašoka nuo žemės. Visų jų akyse
buvo klausimas: ką naujo pasakysime? Tik Chomi-
čenka, aptvarstytu veidu, nukreipia žvilgsnį į tolį,
tarsi jis būtų kaltas dėl vakarykščios nesėkmės.
— Na, ereliai, glauskite sparnus ir tūpkitės! Kaip
kam patogiau! — kreipiasi į karius Kudla. — Galvų
mūsų daug — pasvarstykime, kaip fašistus pristverti.
Meška, ir ta girioje sugaunama.
Žvalgai dairosi vienas į kitą.
— Išgudrėjo, žalčiai. Nė artyn neprisileidžia,—
papsėdamas pypkutę, iš lėto pirmasis prabyla grandinis
Šnekas. Kai tik į vakarą, tai ir laiko fejerverkus...
Linksminasi, šėtonaiI..
— Et jau! „Linksminas",—nutraukia jį Chomičen-
'ka.— Baimei nuvyti... Žinia, šviesoj vis drąsiau... Bi­
josi!
Po šių žodžių žvalgai atkunta. Kaip iš gausybės
rago pasipila nauji sumanymai, planai, kaip nutverti
„liežuvį"...
— O jei taip pabandžius... — nedrąsiai prasitaria
Lukošius, jauniausias būryje, ir nutyla.
Dėl Lukošiuko (kitaip jo niekas ir nevadino) su
pačiu pulko komisaru teko suskirsti. Prieš kelis mė­
nesius iškviečia mane komisaras. Šalia jo—'šviesia­
plaukis vaikinas. Iš pažiūros —tikras vaikas...
— Teks, leitenante, į būrį priimti. Šaunus vyru­
kas...
— Bet... bet... draugas komisare... geriau virtuvėn
jį, ar šiaip kur...
— Nenoriu prie puodų! — kaip įgeltas suriko vai­
kinukas.
— Nesijaudink, vyruti, parodyk leitenantui savo
„meną".
Berniukas nėrė kaip žaibas pro duris.
Netrukus mano ausis pasiekė nuostabi lakštinga­
los giesmė. Klausiausi ir gėrėjausi.
„Vyt!" „Vyt!"... sklido garsai.
 — Ir pempių slėnyje priviso,— patenkintas juo­
kėsi komisaras. — Sakysi, žvalgams nepravartu tokį
turėti?
Va dabar visi ir žiūrime į jį.
— Kalbėk, kalbėk, Lukošiuk,— kumščiuoja šalia
sėdintieji.
— Na, ko varžaisi, juk ne šventieji puodus lipdo.
Dėstyk! — drąsina seniausias amžiumi būrio žvalgas
Taujenis. Jo pailgas veidas—išvagotas raukšlių, ant
aukštos kaktos užkritęs žilų plaukų kuokštas.
Lukošiukas žydromis, vaikiškomis akimis dar kar­
tą su nepasitikėjimu — ar tik nepasijuoks iš jo —
apžvelgia vyresniuosius draugus.
— Aš... aš galvoju... Užpulkime paryčiais! Kai mie­
ga jie! — ūmai išpyškina jaunasis žvalgas ir tuoj pat
panarina akis.
Mano galvoje rezgasi mintys — miglotos, tolimos...
Šonan nežymiai kumšteli Alfonsas: ši mintis ir jį
sudomino.

★★★
Štabe pulko vadą radau vieną. Jis, užsikvempęs
ant didžiulio žemėlapio, kažką svarstė. Man įėjus, iš­
sitiesė visu savo ūgiu, sviedė skvarbų rudų akių žvilgs­
nį ir kietai pratarė:
— Kada bus belaisvis? Mes laukiame! Nekantrau­
ja ir ten! — parodė akimis divizijos štabo pusėn.
 Abu valandėlę tylime.
— Sėskite! — šį kartą jo balsas nuskamba švel­
niai, net tėviškai; sušvelnėja ir jo veido bruožai, ir
akių žvilgsnis.
Žiūriu į mūšių užgrūdintą karį ir visa širdimi ti­
kiu, jauno kovotojo protu suvokiu, jog visa savo va­
lia, patirtimi jis pasiryžęs mums padėti. Man, stebint
šią valandėlę ištiestą ant stalo didžiulį, raudonomis ir
mėlynomis strėlėmis išbraižytą žemėlapį, Lukošiaus
sumanymas—saujelei žmonių netikėtai pulti slėpinin­
gą aukštumą — pasirodė vaikiškas, lengvapėdiškas, iš
anksto pasmerktas nesėkmei. Vis tik mano nedrąsi
užuomina apie tai pulko vadą sudomino. Pulkininkas
subruzdo nedidutėje žygio kėdutėje ir stvėrė ragelį.
Tuo pat laiku kairiau pulko pozicijų sugriaudžia
zenitinės. Pro langą matyti, kaip horizonte tvyksčioja
balti debesėliai. Dar keletą kartų trinkteli zenitinės —
ir tarp debesėlių blyksteli ugnies liežuvis, žemėn nu­
tįsta ilga dūmų juosta.
— Vienu maitvanagiu mažiau! — patenkintas kres­
teli galvą pulko vadas.
Po kelių minučių susirinko štabo karininkai. Kam­
baryje tylu. Vogčiomis stebiu pulkininko rankoje
pieštuką, kurio smaigalys įbestas į aukštumos keterą
žemėlapyje. Jis trumpai supažindina iškviestuosius su
mano pasiūlymu. Karininkų žvilgsniai nukrypsta į ma­
ne. Vienų akyse matau nustebimą, kitų — smalsumą.
Pulkininkas užbaigia:
 — Nieko smulkiau apie šį sumanyhią pasakyti ne­
galiu. Tai tik mintis. Uždavinys—įvilkti ją į karinį
rūbą, Po to — spręsime, ko ji verta.
— Karine kalba tariant, norint paimti belaisvį,
siūloma atlikti žvalgybą kaunantis,— kirčiuodamas
kiekvieną skiemenį, pirmasis prabilo štabo operaty­
vinio skyriaus viršininkas.
Pulko vadas pakilo nuo stalo ir žengė prie manęs.
— Taip, sudėtingą, bet dabartinėmis aplinkybėmis
neišvengiamą žvalgybą! — Šie žodžiai buvo skiriami
man.

★★★
Trečia diena „puolame" aukštumą, ir vis nesėkmin­
gai. Pulko vadas raukosi, artileristai, kurie „padeda"
mums iš tuščių sviedinių, kaip paprastai, svaido ašt­
rius žodelius.
— Savo aukštumos neįstengiate įveikti, tai ką be­
kalbėti apie tą, kurioje fašistai įsirausę...
Žvalgai neširsta: juk iš kur jie, pabūklininkai, sup­
ras, kad sunku suvaidinti tikrą puolimą, kai prieš ta­
ve saviškiai tūno... Tiesa, pratyboms vietovė parinkta
lygiai tokia, kaip toji, kurią reikės pulti. O vis tik
neparodysi tiek veržlumo, pasiaukojimo, kai žinai, kad
prieš tave „ginasi" tavo draugai.
Ryt paskutinioji pratybų diena. Štabo viršininkas
pranešė: kad ryt artileristai šaudys tikrais sviediniais.
 Mes santūriai šypsomės, klausomės majoro pamo­
kymų:
— Mano pagrindinis nurodymas vienas — veikite
kaip tikrovėje: sviedinys sprogo, tu šauk kaip žaibas
sprogimo vieton...
Čia jis kosteli, kiek pasikeitusiu žvilgsniu apžvel­
gia mus ir, tarytum tarp kitko, priduria:
— Žinoma, pasisaugoti reikia... Kad ir sava ugnis,
bet vis tiek piktai
Kitą dieną pratybos baigėsi nelauktai greit. Tik su­
šniokštus pirmiesiems sviediniams, siūbtelėjome pas­
kui juos. Staiga patrankos nutilo. Mes, sugulę sviedi­
nių išmuštose duobėse, gardžiuojamės tebesmilkstan­
čiais parako dūmais ir dairomės nustebę.
— Kodėl nustojo šaudyti?
Tą pat valandėlę pakniopstom atlėkė pulko adju­
tantas.
— Patrakot, velniai! Gyvent nusibodo... Marš at­
galios!
— Ir vėl aukštuma ne mūsų! — su kartėliu atsidu­
so Chomičenka.
Nesupratom ir mudu su Alfonsu, kodėl taip greitai
pasibaigė pratybos. Rodos, veikėme pagal visus kovos
nuostatus...
Neskubėdami, kovine tvarka grįžome prie puoli­
mo išeities ribos. Išsirikiavome. Netoliese mūsų pul­
ko vadas griežtu žvilgsniu varsto štabo viršininką. Sis
stovi prieš jį išsitempęs.
 — Ačiū, vyrai! — staiga pasisukęs į mus, šūktelė­
jo pulko vadas.
Į mus žvelgė tėviškos, geros akys.
Supratome: šį kartą atkentėjo majoras. Ir tik to­
dėl, kad mes puikiai vykdėme pagrindinį jo nurodymą:
neatitrūkti nuo savo ugnies. Tai buvo pernelyg neat­
sargu, ir pulkininkas nedelsiant įsakė nutraukti šau­
dymą.
Artileristai į mus žiūrėjo su pagarba.
Belaisvis bus! Tuo niekas po šių pratybų neabejo­
jo. Man nerimą kėlė kita mintis: kiek brangiai atsieis
prakeiktasis „liežuvis".
Rytojaus dieną tai pamatysim...

★★★
Nors laikrodis rodo vidurnaktį, bet priešakinėse
linijose šviesu. Viršum kovos lauko kybo žibintai, iš
įvairių vietų nyra viena po kitos baltaspalvės raketos,
dangaus skliautą įžūliai laižo veriamai šviesūs pro­
žektorių liežuviai.
Mano ryšininkas Rupšas nejuokais dejuoja:
— Palikau, vade, žeminėje „Sidabrinę kulką“. Pra­
verstų čia...
— Juokdarys! —drėbteliu.
„O vis dėlto jis nekvailai pasakė",— pagalvoju.
Kautynių pradžia septyniomis ryto. Laiko daug. Tie­
sa, prieš mūšį pravartu ir apkase numigti. Tą visi su­
pranta, tik gaila, kad nedaugelis įstengia tat padaryti...
Tokią naktį miegas neima...
Nakties metu priešakinėse linijose kur kas triukš­
mingiau, negu dieną. Tai vienur, tai kitur trumpomis
serijomis nepatyrusiems žvalgams bauginti piktai ka­
lena sunkieji kulkosvaidžiai. Šviečiamosios kulkos,
kaip švento Jono vabalėliai, zvimbdamos skrieja vir­
šum galvų.
Nemiegame ir mudu su Alfonsu. Viskas, rodos,
numatyta, aptarta, o vis tiek neramu, ir mes dar kar­
tą pasukame siauromis apkasų eigomis: jis — į deši­
nįjį sparną, aš — į kairįjį.
Žalsvais maskavimosi chalatais, su granatomis prie
juosmens tyliai kuždasi kariai. Be abejo, apie buvusį
taikų gyvenimą. Tie, kurie pirmieji mane pamato, nu­
tyla ir įbeda smalsius žvilgsnius. Fronte taip jau yra:
pamatę vadą, jie laukia iš jo ko nors naujo, jiems be
galo svarbaus, dėl ko jie pasijustų tvirtesni tomis
slegiančiomis prieš mūšį valandėlėmis
— Ugnis bus štai! — rodau nykščiu į viršų.
Žvalgai mane supranta, ir jų veidai nusišypso.
Eigos posūkyje pamatau Drąsutavičių. Taip ir ti­
kėjausi: jis pasigardžiuodamas taršo neliečiamą davi­
nį.
— Nepasotinamas,— mosteliu atlaidžiai ranka.
— Prie drąsos reikia ir sylos! — sviedžia man įkan­
din savo pamėgtąjį priežodį.
 Nusišypsau, prisiminęs žemaičio postringavimus,
ką jis veiks pirmąją dieną, karui pasibaigus: „Baigsim
vokietį trambuoti, grįžtu į namus ir įsakymas šventas:
motin, kukulių! Iki soties... Diržą palovėn, pats pri-
sišveičiu iki kaklo ir į patalus. Dieną, dvi, tris — na,
iki skrandis nepažadins." Iš tiesų, Drąsutavičius savo
apetitu stebina visą pulką. Kai jis valgo, tai, pasak
Lingio, nors kuolą ant galvos tašyk — šaukšto iš ran­
kų nepaleis... Bet tat niekis. Drąsutavičius—vyras iš
stuomens ir iš liemens — lengvai ir jautį žemėn par­
trenktų. O žvalgyboje ar mūšyje jis neišpasakytai
patvarus, atkaklus, na, ir stebėtinai moka tvardytis,
nors ir pačiai mirčiai į akis žvelgdamas.
Apkaso dugne, rankomis pasirėmęs į kulkosvaidį,
sėdi Liutkus Julius. Nemiega ir jis.
— Parašei? — klausiu.
— Ne! Negaliu... Po mūšio...
Abu tylime. Jo mintys tikriausiai toli toli nuo čia.
Liutkus iki karo dirbo tekintoju. Pirmąją karo dieną
kartu su žmona patraukė į rytus. Minske per 'bombar­
davimą jie pasimetė... Į žvalgus Julius pasisiūlė sava­
noriu. Iš pirmos dienos mums patiko santūrus, iš di­
dumo bent kiek gunktelėjęs jaunuolis. Tačiau jo ra­
mias, mįslingas akis dažnai aptraukdavo liūdesys.
Žvalgai netruko sužinoti jo nelaimę. Jie ramino jį,
patys rašė kur kas išmanė užklausimus... Deja, į būrį
plaukė vienas lakoniškas atsakymas: „Liutkuvienės
Janės, Petro dukters, evakuotųjų sąrašuose nėra."
 Ir štai šiandien, prieš pat išžygiuojant į priešaki­
nes pozicijas, kaip pavasario kregždė atplasnojo lauk­
tasis laiškas.
...Brangusis! Aš laimingiausia pasaulyje moteris.
Suradau tave, tokiame baisiame kare, tokioje didžiu­
lėje Rusijoje... Tu nežinai, kad esi tėvas. Pavadinau
Tavo vardu. Greičiau muškite fašistus... aš ir mažytis
taip norime Tave pamatyti... — mirgėjo mano akyse
švelniu moterišku braižu popieriaus skiautelėje išve­
džioti žodžiai.
Aš įsispraudžiu į siaurą kario apkasą, sėduosi ša­
lia...
— Parašykime, Juliau... Nuo mūsų visų...
— Nereikia, vade... Po mūšio. Tik po mūšio!
Žvalgo akys nuklysta į žaižaruojantį, kruviną dan­
gų...
Ir jis staiga ima pasakoti apie savo meilę Janinai,
sūnui, kurį dabar užvis labiausiai pasaulyje norėtų
pamatyti, .pasakoja apie viską, kas gyvenime tik kar­
tą ir artimiausiam draugui tepasakojama...

Iš už nukapotų berželių viršūnių išnyra didelė rau­

dona saulė. Pažemiais dar sklando rūkas, bet apva­
laina, pailga, panaši į kriaušę aukštuma, toli į šalis
nusitraukiančios spygliuotų vielų užtvaros jau gerai
įžiūrimos. Dangus — giedras giedrutėlis.
— Karšta bus diena,— stebėdamas švarutėlį dan­
gų, prataria Alfonsas.
 ...„Karšta bus diena'1... Ką jis tuo norėjo pasakyti?
Alfonsas kumšteli man pašonėn ir atkiša tabokinę.
Tylėdami užsirūkom. Paskutinėmis minutėmis prieš
mūšį kiekvienas nori pabuvoti su savo mintimis.
Kūnū kartkartėmis perbėga lengvas virpulys. Bai­
mė? Ne, nepasakyčiau... Rytmečio vėsa? Vargu. Žval­
gai kietai užgrūdinti rudens darganų ir lietų. Ir vis
tik rytmečio tyla apkasuose be galo slegia karius. Net
nenuorama ir išdaigininkas Lingis, ir tas tylus, susi­
kaupęs.
Laikrodžio rodyklė kankinamu lėtumu artėja prie
septynių.
Tik-tik, tik-tik... — girdžiu tiksint laikrodį.
Tuk-tuk-tuk—tartum pritardama stuksi širdis.
Lygiai septynios!
Ore švysteli žalia raketa. Tą pat akimirką sudun­
da mūsų pabūklai. Aukštuma paskęsta ugnyje ir dū­
muose. Sviedinių draskoma, ji krūpčioja tarytum gy­
va. Sunkūs, griausmingi, vaitoją sprogimai susilieja
į vientisą gausmą. Alfonsas stveria mano ranką. Tvir­
tu paspaudimu mes pasakome vienas kitam visa, kas
gali būti atakon pakilusių draugų širdyse.
Iki aukštumos — aštuoni šimtai metrų...
Vienas paskui kitą šoka vyrai iš apkasų. Kiek
įkabina kojos, lekiame naktį padarytais tarpais per
savo minų lauką. Greičiau į kovos lauko vidurį, to­
liau nuo sunkiai įžiūrimų klastingų minų, nors jas
ir tavo draugai išdėstė... Greičiau į aukštumos viršu­
kalnę, už kurios, mūsų ugnies priblokštas, dar tebe­
tyli priešas.
Iki vielų užtvarų — keliasdešimt metrų. Kojos pra­
deda tankiau minti. Kažkokia vidinė jėga nesulaiko­
mai neša mus pirmyn. Tiesiog norisi greičiau pamaty­
ti priešą, susiremti su juo, atkakliai įsikibusiu į mūsų
žemę. Mes nejaučiame, kad prabilo ir fašistų artileri­
ja, kad po mūsų kojomis virpa žemė nuo sprogstan­
čių sviedinių, kad ir mus gaubia dūmai.
Spygliuotųjų vielų užtvara jau visai čia pat... Tarsi
durklas pašonėn smogia į mus netikėta kulkosvai­
džio ugnis. Dešinioji karių grupė priglunda prie žemės...
„Nepakils — žuvę!"—it žaibas nusmelkia mintis.
Kad ir kaip karys būtų užgrūdintas mūšių, kad ir
kaip gerai suprastų pagrindines kovos taisykles, vis
tik dėl netikėtos ugnies jis netenka pusiausvyros ir
plakasi prie žemės, nors tat yra pražūtingiausia.
— Pirmyn! — pasigirsta kažkieno išganingas bal­
sas. Įkandin jo kurtinamai sprogsta prieštankinė gra­
nata.
Priešo kulkosvaidis nutyla. Akimirka dūmų pro-
plaišoje šmėkšteli prieš mano akis lieknas kario silue­
tas, aukštai iškeltas rankoje automatas. „Aršvila! Vy­
ras..."— apsidžiaugiu, ir prieš mano akis atgimsta vaiz­
das: Birutė sega prie Balio krūtinės ramunės žiedą, o
jaunuolis droviai dairosi į šalis, ar nestebi draugai.
Tuo pat laiku kažkoks karštas sunkus daiktas smo­
gia į mane, ir aš krintu žemėn... Ranka nejučiomis pa-
kyla prie krūtinės. Pro pirštus sunkiasi šiltas, tirštas
kraujas. Salimais, sunkiai alsuodamas, krinta ryšinin­
kas.
— Leiskite perrišti! — Rupšas plėšia nuo manęs
palaidinę. Jo ranka virpa.
Pakeliu galvą. Girdžiu, kaip nuo aštrių kastuvėlių
ašmenų dzinksi vielos, į šalis lekia kuolai.
— Iš peties! Va šitaip! —pasiekia mane skambus
Kudlos balsas.
Aš pašoku ir nepajuntu, kaip atsiduriu šalia jo,
verčiuos kartu su visais per suraizgytas vielas... Mes
bėgame pirmyn jau vakariniu aukštumos šlaitu. Per
dūmus nematome nei priešo, nei jo apkasų... Tik iš
kulkosvaidžių serijų, iš automatų papliūpų numano­
me jį esant čia pat. Staiga įvirstu kaip kokion prara-
jon į gilius apkasus ir pakimbu ant kažkieno pečių.
Tai būta fašisto. Jis bando mane nublokšti. Atsive­
dėjęs trenkiu kastuvėliu įkypai pečių ir sprando. Fa­
šistas iš lėto sukniumba... Neriu eiga į kairę. Posū­
kyje kaktomuša atsitrenkiu į griozdišką vokiečio sto-
vylą. It sviedinys atšoku nuo jo ir sustingstu vietoje...
Žalsva žmogysta užsimoja granata... „Veik, ne­
delsk..."— šaukte šaukia vidaus balsas. Aš iki skaus­
mo nuspaudžiu pistoleto gaiduką. Fašisto ranka bejė­
giškai nusvyra, jis dar bando žengti į priekį, bet tuoj
pat susmunka apkase. Strykteliu per jo trūkčiojantį
kūną ir bėgu tolyn.
 kairėje ir dešinėje — apkasuose ir eigose — abie-
jomis kalbomis sklinda kupini neapykantos šauksmai.
Šmėkščioja brangūs saviškių veidai, žalsvais mundu­
rais, paklaikusiomis akimis fašistai. Nesitikėjo jie,
kad mes taip staigiai įsiveršime į jų apkasus. Visi su­
simaišo, šaudo nesitaikydami, kerta buožėmis, durtu­
vais.
Aš prisimenu, kad mūsų uždavinys — paimti be­
laisvį.
Netoli manęs Drąsutavičius su Liutkumi įsiręžę
kelia iš apkasų storulį vokietį. Šis dedasi leisgyvis ir
kažką murma panosėje.
— Tvarstį šen! Pastips, ko gero! — susijaudinęs
šaukia Drąsutavičius.
Prie jų pribėga Lingis.
— Netikėk vilku raišu. Ožiuojasi, žaltys!
Jis užsimoja automato buože:
— Vorwarts!1
Vokietis mikliai pašoka ant kojų, rangosi iš apka­
sų ir protekom bėga mūsų pozicijos link.
— Vyrai! Čionai! —pasigirsta šauksmas.
Šokame kairėn vingiuojančia tranšėja į priešo gy­
nybos gilumą. Prieš mus pravirom durim priešo žemi­
nė. Kampe tūno padėrusiu žvilgsniu fašistų puskari­
ninkis. Jo žandikauliai mėšlungiškai virpčioja, tary­
tum į juos būtų įspraustas elektros laidas. Žengiam

1 Pirmyn! (vok.)
prie vokiečio, stveriam jį už pečių, tvirtai pakratam
ir tempiam iš žeminės. Fašistas pradeda atsikvošėti.
Staiga jis susigūžia ir visa jėga smogia galva vienam
žvalgui į pilvą.
— Šitaip, velnio išpera,— įsiunta šisai ir tvoja fa­
šistui į pasmakrę.
Vokiečio akys pasidaro drumzlinos, ir jis klusniai
nusvirduliuoja į tą pusę, kur jam rodoma.
Širdyje gera: belaisvių yra!
Ir tik dabar pajuntu silpnumą. Akyse raibsta...
Krūtinėje dega... Atsišlieju į apkasą. Ryšininkas vel­
ka nuo manęs palaidinę. Jaučiu jo karštą alsavimą.
Bandau giliai įkvėpti gaivaus oro, bet krūtinę tvirtai
veržia tvarsčiai, kažkur giliai diegia.

Iš paskubomis įrengtos sekyklos stebime priešą.

Prieš akis lyguma: gynybos linija kaip ant delno. Mes
matome, kaip apkasuose šmėkščioja fašistų galvos,
girdėti jų irzlūs, pikti šūkavimai.
— Neatsigauna po pylos! — džiūgauja kariai.
Į sekyklą ateina Alfonsas Kudla. Jo veidas pajuo­
dęs nuo parako, dėl to akys atrodo šviesesnės.
— Septynių netekom! — tyliai prataria. Apie su­
žeistuosius tyli. Mes visi žinome: kol širdis plaka, kau-
sis ir jie.
— Ir Balio,— pašnabždomis priduria.
Suspaudžia gomurį. Nejaugi išties šiandieną švin­
tant paskutinį kartą girdėjau apkase jį tyliai nįūniuo-
jant: „Tau, sesute, puikios gėlės, o man kardas prie
šalies..."
Sekykloje palieku Alfonsą. Pats einu dar kartą ap­
žvelgti gynybos pozicijų. Kariai, prigludę prie apka­
sų, nenuleidžia akių nuo priešo. Daugelis jų sužeisti.
Pro baltus tvarsčius sunkiasi kraujas. Pačiame kairia­
jame sparne—Liutkus. „Mirtininkas",— švysteli pa­
sąmonėje ir skaudžiai nusmelkia širdį: jis pavojin­
giausioje gynybos vietoje. Čia pat, gal už kito eigos
posūkio, tūno priešas. Kiekvieną akimirką jis gali
paleisti šūvį.
— Juliau! —pašnibždomis tariu.
— Klausau, vade.
Žvalgas galvos nepasuka, bet aš gerai matau iš
kairiojo smilkinio srovele tekantį kraują. Ir vėl prieš
mano akis iškyla švelni moteriška rašysena: „Aš lai­
mingiausia pasaulyje moteris, suradau tave..."
— Būk atsargus, Juliau!
Liutkus nieko neatsako. Jis tik tvirčiau suima ran­
komis kulkosvaidį.
— Imk! — aš nusikabinu nuo diržo dvi granatas.
Žvalgas staiga atsisuka į mane. Jo lūpos kietai su­
čiauptos; akys karštligiškai žėri. Jo veide, rodos, nė
lašo kraujo.
— Vade! —jis sveria mano alkūnę. — Kovosiu,
bet jei bus lemta...— Žvalgas užsikerta ir nutyla.—
Nepamirškite maniškių...
 Norisi stverti šį jaunuolį į glėbį ir tvirtai apkabinti.
Bet nei. Jaučiu, jog neištversiu ir pats kaip kūdikis
pravirksiu. Ne, ne! Čia, apkasuose, jausmams ne vietai
Tvirtumo! Tik tvirtumo!
— Grįšim, Juliau! Turime grįžti! — šaukte šaukiu ir
pats šventai tikiu savo žodžiais, tarytum nuo jų pri­
klausytų jo, Janinos, mano paties ir visų lemtis...
Krūtinėje maudžia žaizda...
Sliedamasis į eigų sienas, grįžtu į kairįjį sparną.

★★★
Tyla... Stebėtina tyla... Taip būna tik prieš audrą.
Kovos triukšmo rodos nė nebuvo. Pajuodusioje dobi­
lienoje čia pat už apkaso pylimėlio girdėti dūzgiant.
Bitutė! Iš kur ji čia? Vargšelė!.. Argi jai čia vieta?
Kai kas gal mano, jog kare sunkiausia kautis ap­
kasuose— vyras prieš vyrą. Nepasakyčiau... Trumpo­
mis po mūšio valandėlėmis mes dažnai vienas įeitam
pasipasakodavome savo išgyvenimus. Ir visi atvirai
pripažindavo: sunkiausia ištverti parengiamąją priešo
artilerijos ugnį. Ją sutikti paprastai esi pasiruošęs
kiekvienu momentu. Ir vis tik toji uraganiška ugnis
užklumpa tave netikėtai. Tau rodosi, kad dangus susi­
maišo su žeme, ir tu iki skausmo spaudiesi prie ap­
kaso, tarsi norėdamas kiaurai jame prasmegti.
Tu žinai, jog tą pačią akimirką, kai tik nutils tas
pragariškas trenksmas, priešo kareivių vilnys užgrius
tave. Ta mintis iki skausmo dirgina tavo nervus, ir tu
slepi kaip įmanydamas nuo švilpiančių skeveldrų gal­
vą, rankas, kad tik atakos metu neliktum bejėgis žūt­
būtinėje kovoje — vyras prieš vyrą...
Tyla priešo pusėje kaip tik ir kelia tokias mintis.
Virš galvų prašvilpia viena, kita, trečia mina...
— Prisitaiko, — girdžiu nerimastingą ryšininko
balsą.
Staiga sušniokščia, sukaukia minos, prapliumpa kul­
kosvaidžių salvės. Ritmingai, lygiais protarpiais krinta
didžiulio kalibro sviediniai. Tai iš kairės, tai iš deši­
nės bloškia j mus oro vilnys. Netoli mūsų sekyklos
pasigirsta duslus trenksmas. Tai sprogo sviedinys pa­
čioje tranšėjoje. Sanitaras neramiai pažvelgia į ma­
ne. Jis nori bėgti sprogimo vieton. Aš purtau galvą:
ten jau niekam nepadėsi.
Virš galvų biauriai kaukia, zvimbia, švilpia.
Tik penkios minutės, o rodosi — amžinybė...
Ir vėl ūmai nutyla... Visi šokame į ugnies pozici­
jas.
Dvi tirštos fašistų vilnys pakilo iš apkasų ir žy­
giuoja į mus iškilmingu parado žingsniu.
— Be komandos nė šūvio! — iš lūpų į lūpas sklin­
da aukštumėle.
Septyniasdešimt, šešiasdešimt, penkiasdešimt metrų...
Pirmoji fašistų vilnis lėtina žingsnį. Priešo kareivių
veiduose nerimas: nepatinka mūsų tyla. Pagaliau kai
kurie vokiečiai ima neryžtingai stabčioti. Storas, bet
aukštas karininkas piktai nusikeikia ir vienas žengia
kelis žingsnius į priekį.
— Russ, sdavaisia...— nuskamba tyloje darkyta
kalba žodžiai.
— Akiplėša! — nebeiškenčiu ir aš. Užsimoju ir
sviedžiu granatą.
— Ugnis! — eigomis nuaidi komanda.
Ugnies lava užgriūva vokiečius. Jie skeryčioja ran­
komis, griūva vienas ant kito. Įžūlesni bando veržtis
į priekį, bet po kelių žingsnių sukniumba žemėje. Gy­
vieji sugula taip arti mūsų, jog lengvai galima įžiū­
rėti vyresniųjų laipsnius ant mundierių. Į juos be
gailesčio švilpia mūsų granatos, kulkų kruša skinte
skina juos.
Pirmoji ataka atmušta. Jų bus dar daug. Tai mes
visi gerai žinome.
Netoli mūsų sekyklos — blindažas. Sužeistieji ja­
me jau nesutelpa. O man regis, kad jame — nė gy­
vos dvasios. Trumpomis tylos minutėmis mes neišgirs­
tame nė menkiausios sužeistųjų aimanos. Jie laikosi
tikrai didvyriškai.
Oriolo žemės aukštumėle!.. Mūsų kraujas giliai
įsisiurbė į tave, tu palikai mums be galo brangi. Mes
pasiryžę iš paskutiniųjų ginti tą mažą išvaduotos ta­
rybinės žemės skiautelę.
— Prisiekime, vyrai,— toje šiurpulingoje tyloje
aiškiai girdžiu dešiniajame sparne aidint politinio va­
dovo balsą.— Kol rankos laikys ginklą, krūtinėje plaks
širdis, priešas aukštumos neišplėš! — iš lūpų į lūpas
grįžta eigomis atsakymas.

Priešas keičia taktiką. Dabar fašistai į mus sėlina

apkasų eigomis — iš dešinės ir kairės, atskiromis gru­
pėmis puola iš priekio. Jų žiedas vis standžiau supa
mus. Jėgos senka. Baigiasi ir šaudmenys... Staiga nu­
tyla mūsų kulkosvaidis —diske nebėra šovinių. Už
kokių trisdešimt metrų nuo mūsų fašistai akimirką
stabteli... Dar vienas šuolis, ir kova užvirs pačiuose ap­
kasuose.
— Granatomis juos! — į pagalbą atskubėjo su ke­
liais automatininkais Alfonsas.— Kuopa-a-a, atakon!
Stebuklinga komanda! Fašistai pabūgsta atakuo­
jančios „kuopos" ir sutrinka.
Dalis jų krinta žemėn. Ore švysteli granatos.
Keliolika vyrų iššokame iš apkasų. Vieningas ,,va-
liooo-uraa“ susilieja į galingą gausmą. Šaukia ir tie,
kurie sužeisti liko gulėti apkasuose. Puolame fašistus
durtuvais. Grumiamės be atodairos. Pagaliau dalis jų,
metę ginklus, pasileidžia atgal. Mes stveriame priešo
automatus, granatas, ir dingstame savo apkasuose.
Kelios minutės įtemptos tylos, ir staiga baisiai su­
kaukia, suvaitoja... Į viršų kyla didžiuliai žemės lui­
tai, rąstigaliai. Ore darosi neišpasakytai trošku. Sun­
ku kvėpuoti... Nuo šios uraganiškos ugnies, atrodo,
pabals plaukai.
Priešais vėl pasirodo grėsmingos žalsvos figūros.
 Mūsų ugnis kaskart silpnėja. Fašistai tai jaučia.
Jų gargiantys balsai darosi drąsesni, akiplėšiškesni.
Šalia manęs aikteli mielasis dzūkas Šnekas, kuris
mus tiek linksmindavo savo šmaikščiomis kalbomis.
Jo plačiai atvertos, lyg rūku aptrauktos akys žvelgia
į mus. Jis sunkiai kvėpuoja. Jo lūpos kruta, nori kaž­
ką pasakyti. Gal paskutinį sudie? Ne, to negali būti!
Aš stveriu kario ranką. Pulsas virpteli kelis kartus
mano delne ir staiga nutrūksta...
Ryšininkas priklaupia ir atsargiai traukia iš dzūko
rankų kulkosvaidį. Žuvusiojo pirštai lėtai atsigniau­
žia. Iš delno iškrinta sumaigytas popieriaus lapas:
„Prisiekiu, kovosiu kaip komunistas." Taip, nemaža
gryčių ir klėčių surentė tos rankos. Tik sau niekaip
neįstengė: neturėjo iš ko, o pagaliau nebuvo ir kur
statyti... Taip ir bastėsi po Lietuvą nagingas dailidė,
siūlydamas didžiažemiams savo darbščiąsias, pūslėtą­
sias rankas...
Mes žvelgiame į bebaimės širdies padiktuotus,
tvirtos rankos išvedžiotus žodžius ir vis dar nepajė­
giam suvokti, kad mūsų tarpe jau nebėra to, kuris
gal tik prieš kelias akimirkas išreiškė tai, kas glūdė­
jo kiekvieno aukštumos gynėjo širdyje, mintyse...
O iš priekio dideliais žingsniais artėja į mus fa­
šistai. Tarpas kaskart mažėja.
Šalia savęs matau ryšininką ir Lingį. Visa krūtine
išlindęs virš apkaso pylimo, jis įtūžęs pliekia į fašistus
trumpomis automato serijomis,
 — Liutkus! Ko tyli Liutkus? — šaukiu ryšininkui,
tarytum jis, būdamas šalia manęs, galėtų atsakyti.
Rupšas strykteli į apkaso dugną ir dingsta eigos
posūkyje. Tuo tarpu vokiečiai jau įsiveržė į kairįjį
sparną, matyti, kaip šmėkščioja apkasuose jų šalmai.
Su grupe automatininkų skubu į pagalbą.
Šiuo metu tenorėjau vieno,— išgirsti Liutkaus bal­
są. Seržantas Aleksiūnas išsirango iš apkaso ir pylimu
neria į kairę. Į siaurose eigose susigrūdusius fašistus
taikliai skrieja jo sviesta prieštankinė granata. Gra­
natos sprogimas apkurtina mus. Virš apkasų pakimba
tiršti mėlyni dūmai. Apkasuose vėl viskas susimaišo.
Kaunamės buožėmis, kastuvėliais, įsikibę vienas į ki­
tą, griūvame ir keliamės.
— Atakon! — nuskamba artimas, mielas Alfonso
balsas. Politinis vadovas su karių grupe veržiasi ei­
gomis priešais mus. Fašistai atsiduria tartum žnyplėse.
Ir staiga pamatau Liutkų. Jis sukniubęs prie kul­
kosvaidžio.
— Gyvas! —šaukia man ryšininkas. Jo akys spin­
duliuoja.
Žvalgai neša sužeistąjį į blindažą. Žinau, jam vie­
tos ten atsiras...

Penkios valandos kaip vyksta mūšis... Atkaklus,

įnirtingas.
Stokoja tvarsčių. Juos iš dalies atstoja baltiniai,
paklodžių atplaišos ginklams valyti. Sužeistieji slepia
 žaizdas, kad tik neišgirstų įsakymo „trauktis užnuga­
riu!". Jiems sunku palikti kovos draugus. Ir vis tik
sužeistuosius evakuoti būtina.
Seržantas Aleksiūnas nusiminęs: jam įsakau trauk­
tis su pirmąja sužeistųjų grupe. Jis kautis dar gali —
sužeistas nesunkiai. Man su Alfonsu rūpi kitkas: krū­
va svarbių dokumentų, atimtų iš priešo, turi būti pri­
statyta į štabą.
Įeiname į blindažą atrinkti tų, kuriuos reikia eva­
kuoti.
— Jį, pirmiausia jį! — visų sužeistųjų žvilgsniai
nukreipti į Liutkų.
Išvykstančiųjų veidai neramūs. Ne dėl savęs: jiems
rūpi draugai, kurie lieka čia...
Tarytum žinodami, prabyla mūsų šaunieji artileris­
tai. Sviediniai ne kaukia, ne staugia, kaip priešo, o
švelniai ošia virš mūsų galvų.
Pagaliau iš apkasų iškeliame paskutinį sužeistąjį.
Širdyje gera: besitraukiančius dengia mūsų artilerija.
— Paspauskite ir nuo mūsų artileristams ran­
kas! --palydi paskutiniuosius Alfonsas.
Į vadavietę renkasi seržantai, eiliniai.
— Čia, šitoje aukštumoje, jūs visi kaunatės kaip
komunistai! — Kudla valandėlei nutyla ir apžvelgia vi­
sus savo žėruojančiomis akimis.— Tie, kurie dar nebu­
vote Partijos gretose, nuo šiandien—esate! Būkime iš­
tikimi jai iki paskutiniojo širdies atodūsio!..
 Kalbėjo visi. Trumpai, iš širdies:
— Iki paskutinio kraujo lašo!
Fašistai vėl slenka iš visų pusių. Jie nešaudo. Ty­
lime ir mes. Mums brangus kiekvienas šovinys.
Ginamų apkasų plotas kaskart vis mažėja. Mes
rangomės iš jų viršun. Taip geriau stebėti priešą, slen­
kantį eigomis mūsų link. Sviedinių ir minų išmuštos
duobės mums atstoja apkasus. Alfonsas guli netoli
manęs. Jis kažką man šaukia. Bet čia pat sušnypščia
granata. Oro banga smogia man per kojas, kyšančias
iš duobės. Tarytum adatomis perveria žemiau kelio.
Iš kairės pusės atatupstas traukiasi prie mūsų ry­
šininkas. Protarpiais jis atsigręžia į mus. Suprantu:
šiuo momentu nori jausti šalia savęs draugą.
Pasistiebiu ant alkūnių. Tą pat akimirką kažkas
trenkia man į šalmą. Iš akių pasipila žiežirbos. Žemė
po manimi susiūbuoja, ir aš riedu nežinion... Pasąmo­
nėje blyksteli: „Baigta"... Ne, dar ne viskas! Aš na­
gais įsitveriu į žemę, nepaleidžiu jos. Ji ima paklusti,
ir aš po savimi vėl juntu tvirtą, kietą jos paviršių.
Plėšte atplėšiu veidą nuo žemės. Pačiu laiku. Iš už
eigos posūkio išnyra didžiulė, kvadrato formos galva.
Lyg per rūką matau džiūgaujančias fašisto akis. Pirš­
tai automatiškai spusteli gaiduką. Vokietis, tarytum iš
nuostabos, plačiai išsižioja ir iš lėto smunka į apkaso
dugną.
Alfonsas sliuogteli arčiau manęs. Jis spusteli man
alkūnę...
 — Traukis... Aš dengsiu!
Ausyse nežmoniškai spengia. Jo balsą girdžiu lyg
iš po žemių... Trinkteli šūvis. Iš arti. Kandus, piktas.
Alfonsas aikteli. Taip tyliai, jog aš greičiau pajutau,
negu išgirdau. Jo galva nusvyra ant mano peties. Iki
skausmo spaudžiu pistoleto rankeną. Akys karštligiš­
kai ieško nematomo priešo, paleidusio kulką. Kitos
rankos delnu pabraukiu draugui per kaktą, skruostus.
Jie pastebimai šąla. Aš tveriu jį už pečių.
— Alfa! Alfa! Atsiliepk!
Jis tyli, o atrodo lyg gyvas. Aš žiūriu į jį, nega­
lėdamas atitraukti akių. Jo veide spindi tokia rim­
tis, tarytum jis spręstu gilų, sudėtingą gyvenimo klau­
simą.

★★★
Sąmonę atgavau saulei leidžiantis. Kilsteliu galvą,
sunkią, it švino pripiltą. Aplink—mirtina tyla. Tik
lengvas vėjelis glamonėja nuo kraujo sukrešusius
plaukus. Dairausi aplink. Akyse raibsta. Grabalioju
rankomis. Užčiuopiu šalmą. Jis skylėtas.
Galvoje atgimsta paskutiniosios mūšio valandėlės.
Kaire ranka prie pat šono užčiuopiu revolverį. Kaž­
kaip lengviau paliko: vis ne vienas. Bandau šliaužti.
Toliau nuo priešo, toliau nuo spygliuotų vielų kliū­
čių. Kaire ranka paimu šalmą, dešine — revolverį. Iš­
tiesiu abi rankas į priekį, padedu savo daiktus ir, tvir­
 tai įsikibęs į smilgas, patempiu kūną į priekį. Vėl
pakeliu šalmą ir ginklą — ir metras po metro stumiuo-
si tolyn. Netrukus, kaip paprastai naktį, prasidės šau­
dymas. Apsidžiaugiu, įsmukęs į sviedinio duobę: čia,
toje dūmais ir paraku trenkiančioje duobėje, jaučiuo­
si saugus nuo kulkų. Burna džiūsta... Troškulys drasko
gomurį. Akys merkiasi, o pats, rodos, kažkur riedu
riedu... Pasąmonėje kažkas kužda: „Budėk, priešas ne­
toli..." Vaizduotėje įkyriai šmėkščioja nuožmūs fašis­
tų veidai. Kūnu perbėgą šiurpulys. Iš paskutiniųjų
kovoju su svaiguliu. Jis taip atkakliai braunasi į ma­
no organizmą. Ranka dar kiečiau suspaudžia ginklą,
pats įsiręžęs klausausi: turiu išgirsti menkiausią šnare­
sį, juk priešo žvalgai gali netyčia užkropti ant ma­
nęs. Ir gnaibau žaizdotas kojas, kad tik neužmigčiau.
Ima krėsti drebulys. O naktis, toji žvaigždėtoji
naktis, atrodo, niekad nesibaigs. Kaip ir tas padrikas
šaudymas šviečiančiomis kulkomis. Sustingusiomis
akimis žiūriu į mirgantį dangaus skliautą. Viršum ma­
nęs kyla ir vėl leidžiasi raketos, parašiutai —• žibintai.
Galvoje tuščia tuščia. Kaip ir skilvyje...
Kažkur toli pradeda brėkšti. Gal, stojus dienai,
greičiau susivoksiu, kur esu. Atsidustu, ir miegas,
nors jo kratausi kaip galėdamas, užspaudžia karščiuo­
jančių akių vokus. Kada atsimerkiu, saulė jau aukš­
tai. Švelnūs spinduliai gaivina sustingusį kūną. Nie­
kur nė garso. Tik kažkur toli toli dusliai dudena pa­
būklai. „Kur aš? Ar toli nuo savų?"—įtemptai gal­
voju.
Ant rankos riešo sušvinta kompasas. Atleidžiu
plunksnelę. Ji suvirpa ir sustoja. Kompasas — sugedęs.
Tai manęs pernelyg nebaugina: „Dieną—saulė, nak­
tį— žvaigždės",— pagalvojau, o pats klaidžioju akimis,
bene aptiksiu kuo nors sudrėkinti gomurį. Deja... Ap­
link vien išgeltusi žolė, kuri pati skursta be vandens.
Įspraudžiu tarp dantų žalesnį stiebelį. Burnoje apkars­
ta... Visa esybe pajuntu, kokios brangios man dabar
vešlios, įvairiaspalviais žiedais pasipuošusios rasotos
Radviliškio pievos, po kurias rytmečiais braidydavau
vaikystėje. Su kokiu malonumu raučiau ir gardžiuo-
čiausi raudonų ir baltų dobiliukų saldžiomis galvutė­
mis, sultingomis rūgštynėmis, jaunučiais zuikio ko­
pūstais. Burna sudrėksta nuo seilių. „Taip, . turiu
šliaužti, turiu irtis prie savųjų, kitaip aš žuvęs",—vie­
nintelė aiški mintis tvyro galvoje. Sliuogteliu kartą ki­
tą, ir galva vėl priglunda prie žemės. Darosi neišpasa­
kytai graudu. Iki kraujo sukandu lūpas, kad nepra­
virkčiau.
Zvimbteli kulka. Pro pat viršugalvį. Atsitiktinė? O
jei taiklusis šaulys? Apmiręs guliu ir laukiau sekančio
šūvio. Jei šaulys, tai paskutiniojo... Aš — nepastebė­
tas. Ūmai apsiverčiu aukštielninkas ir sustingstu.
Skausmas nusmelkia visą kūną.
Ir vėl aukštas, žydras dangus, negailestingi spin­
duliai, o burna net sukepo — taip norisi gerti. Virš
galvos girdžiu vieversėlio balsą, bet jo paties neįžiū­
riu. Ko reikia jam čia, artojų linksmintojėliui, šioje
tuščioje, merdinčioje žemėje... Skristų sau į rytus, dai-
nele išvaduotąją žemę sveikintų...
Saulė vos vos kyla aukštyn. Stengiuosi numatyti’,,
ar greit bus vidudienis. O svilina be gailesčio. Galvai
kvaišta. Sukepusios lūpos nesąmoningai šnabžda:'
„Vandens!.. Bent lašelį vandens..."
Dingteli galvon nusipinti vainiką. Kad ir ne iš ža­
lių lapų, ne iš putnių žiedų, o vis bent kiek pridengs
galvą, primins gaivinantį tėviškės laukų pavėsį. De­
šine ir kaire ranka raunu stagarus iš pačių šaknų. Vis
tik šioks toks darbas, rodos, ir troškulys ne taip bai­
siai kamuoja, ir žaizdos ne taip skaudžiai maudžia, o
ir laikas greičiau slenka. Neturiu nei siūlo, nei vir­
vagalio. Vainiko nenupinsiu... Imu naršyti po kišenes-
Užčiuopiu palaidinės kraštus. Blyksteli išganinga min­
tis. Traukau iš palaidinės siūlą po siūlelio... Jie trūks­
ta, aš durstau juos, vėl trūksta... Vainikas baigtas.
Prisidengiu juo galvą, ir dabar, rodos, atsigausiu... Bet
ne! Dabar dar labiau ima kankinti troškulys, ir aš
blaškausi... Taip blaškėsi ant kranto mūsų, vaikigalių,
rankomis džiūstančioje Beržėje sučiuptos lydekos...
Vidudienis. Spindinčioje dangaus mėlynėje tuščia
tuščia. Kad bent koks debesėlis pasirodytų... Įmany­
čiau akimis saulę nutempti žemyn, tačiau svilinantis
diskas tarytum stovi vietoje. Nuo karščio, troškulio —
akyse raibuliuoja, ausyse spengia. Krūtinę spaudžia
 kažkas sunkus ir karštas. Tarp dantų grikši sausa že­
mė. Galvoje plaukia palaidos, vos suvokiamos min­
tys: „Priešas vakaruose... Vadinasi, man į rytus! Ten
mano ginklo draugai... Greičiau pas juos..." Ir vėl
naujų jėgų banga užplūsta mane. Sukandęs dantis,
slenku į priekį. Staiga sudrioksi šūvis. Prie pat šono
sudulka žemė. „Nesijudink! Lauk tamsos",— kužda
blaivus protas.
Pagaliau saulė nunyra už horizonto. Vienur kitur
pažeme praskrieja šviečiančios kulkos. Vėžlio grei­
tumu ropoju į priekį. Padangėje ima plaikstytis vis
daugiau baltaspalvių raketų, virš galvos vis dažniau
zvimbia kulkos.
Šliaužiu tai į kairę, tai į dešinę, ieškodamas že­
mesnės vietos, tačiau, lyg tyčia,—jokios lomelės. Spi-
riuos ir spiriuos į priekį. Staiga galva, pečiai nusvy­
ra žemyn. Lengvai atsidustu: aš sviedinio išmuštoje
duobėje. Puikus guolis nakčiai—iki auštant. O ta­
da — dar truputis pastangų, ir aš — pas saviškius. Švy­
tinčios kulkos, it švento Jono vabalėliai, skraido vir­
šum manęs įvairiausiomis kryptimis. Sunku net suvok­
ti, kurios mūsiškių, kurios iš priešo pusės. Ir net nu-
stėrstu pagalvojęs, kad, gyvas likęs, galiu žūti čia
nuo atsitiktinės kulkos, kurią gal paleido mano drau­
gas.
Skrieju akimis per erdvų dangaus skliautą, štai
Grigo ratai, bent kiek aukštėliau —Vakarinė. Nuo
jos kreipiu žvilgsnį į rytus, kur man reikia šliaužti.
Man atrodo, kad niekad žvaigždėtas dangus nebuvo
toks gražus. „Pasieksiu, pasieksiu jus, mylimi ginklo
draugai",— šnabžda sukepusios lūpos.
O galvoje ūžia, akys merkiasi. Kartais, rodosi, net
negirdžiu šautuvų pyškėjimo, kulkosvaidžių tratė­
jimo. Kad tik neužmigčiau, kad tik sulaukčiau apy­
aušrio...
Veidan tekšteli lašas. Visas krūpteliu ir plačiai
atveriu akis. Viršum manęs kabo nedidelis, bet juodas,
sunkus debesys. O kad jis staiga prapliuptų! Godžio­
mis akimis, plačiai pražiojęs burną, laukiu palaimin­
tos drėgmės. Vaizduotėje regiu, rodos, vanduo čiurkš­
lėmis teka burnon... Ji jau pilna, ir aš ryju ryju. Lie­
žuvis atsiremia į sausą gomurį. Mano veidą drėkina
tik vienas kitas šiltas, smulkus lašelis. O dangus vis
tamsėja. Viena po kitos gęsta žvaigždės. Darosi tvanku.
Staiga akinamai blyksteli žaibas, ir sudunda griaus­
tinis.
Prapliupo... Godžiai ryju stambius lašus. Jų vis
maža ir maža. Stveriu rankomis žemę, bandau ją čiulp­
ti. Godi ir žemė. Prakasu griovelius, duobutę, jos dug­
ne patiesiu nosinę. Taip geriau... Vis tik troškulio
negaliu numalšinti. Vandens norisi daug daug... O
tenka čiulpti tik drėgną žemę, tenkintis gurkšneliu iš
nosinaitės. Iš pykčio gniaužiasi kumščiai. Tai hitleri­
ninkai privertė mane palikti gimtuosius namus, dėl
jų turiu čia gulėti, čaižomas lietaus, kankinamas al­
kio, žaizdų, ir grumtis su mirtimi. O gyventi taip no­
risi! Ypač, kai atgyventa tik dvidešimt penki pavasa­
riai...
Nustojo lietus, pritilo šūviai.
„Greičiau, kuo greičiau pas saviškius!"—ragina
vidaus balsas.
Nė nepajuntu, kaip išsirangau iš savo slėptuvės.
Atsigavusi nuo drėgmės, žolė maloniai kutena skruos­
tus. Stabteliu: mano ausis pasiekia kažkokie neaiškūs
garsai. Atsargiai kilsteliu galvą. Klausausi. Padrika,
neaiški kalba... Širdis ima tankiau plakti. Kojose ne­
bejaučiu žaizdų. Norisi pakilti, bėgti, šaukti: „Bran­
gieji! Mes vėl kartui" Bet šį jausmą tramdau: juk aš
žvalgas, turiu aiškiai nustatyti, kas tai per žmonės.
Įsitempęs žiūriu priešais. Akys tartum migla aptrauk­
tos. Ir rūkas nelemtas. Nieko neįstengiu įžvelgti. Išsi­
traukiu iš kišenėlės savo akinių liekanas — pusę rėmo
su vienu stiklu. Už kokių penkiasdešimt metrų nuo
manęs nedidutė aukštumėlė. Nusprendžiu laukti, gal
dar išgirsiu prašnekant. Kumščiais parėmęs svaigstan­
čią galvą, klausausi.
Laikas slenka, bet niekur — nė garso. O greit pra­
dės švisti. Dar keliolika metrų paropoju į priekį. Pa­
sąmonėje vis įtaigiau kužda: „Eik, eik pirmyn... Sa­
vi!"— „O jeigu priešas?"— nenusileidžia kitas balsas.
— Hans!1—lyg per sapną girdžiu. Akis aptrau­
kia raudona prieblanda. Galva bejėgiškai priglunda

1 Jonai! (vok.)
prie žemės. Galva, kojos ir rankos liko tarytum sveti­
mos. Galvoje pinasi neaiškūs vaizdiniai. Rodos, ma­
tau už tos aukštumėlės tekantį upelį. Skaidrų skaidrų...
Jame atėjūnai plaunasi kojas... Mane pagauna įniršis.
„Bus atkeršyta ir už suterštą upelį, už mano ir už
draugų kančias!"—prisiekiu mintimis.
Aš apsigrįžtu ir, rodos, ne pats šliaužiu, o pati že­
mė neša mane tolyn. Pamažu pradedu atsikvošėti.
Bandau susivokti, kur priešo pozicijos, kur mūsų. Nu­
sprendžiu, kad per daug nukrypau į kairę ir atsidūriau
dešiniajame priešo sparne. O šliaužti vis sunkiau. Po
kiekvieno judesio nudiegia krūtinę ir kojas.
Rytuose išnyra saulė. Prieš akis vėl kančių diena:
priešas nebetoli, teks laukti sutemų. Klaidžioju aki­
mis po skurdžią augmeniją. Kad suradus bent ką val­
gomo! Kišenėje užčiuopiu cigarą. „Trofėjinis",— kar­
čiai nusišypsau, ir jis pamažu nyksta mano burnoje.
Burnoje apkarsta, ima draskyti gerklę, tampo vidu­
rius. Keikiu save už tokį lengvapėdiškumą. Sliuogte-
liu kiek į priekį. Paliegęs, išgeltęs rūgštynės stiebelis!
Nudžiungu: čia turi būti jų ir daugiau. Bent kiek at­
sigausiu.
Saulė dar aukštai. Apsiverčiu kniūbsčias. Žolėje
triūsa skruzdėlės. Jos vikriai, be nuovargio zuja į
visas puses. Prigludęs prie žemės, girdžiu jų šnarėji­
mą, atrodo, lyg pati žemė būtų gyva.
Vėl apsiverčiu aukštielninkas ir stebiu žydrą dan­
gaus mėlynę. Čia, kovos lauke, ji man nuostabiai gra­
ži. Gal todėl, kad pradedu geriau suprasti gyvenimo
prasmę...
Saulėlydis! Kiek jų daug gyvenime praėjo nepa­
stebėtų. O dabar įsisiurbiau į jį godžiomis akimis ir,
sulaikęs kvėpavimą, žiūriu, žiūriu!.. Kas žino, gal pas­
kutinį kartą!
Aš vėl velku žeme kūną. Jis sunkus, nepaklusnus.
Stabtelėti nesiryžtu: bijau, kad nebeįstengsiu pasiju­
dinti. O skubėti reikia: kaip paprastai naktį prasidės
šaudymas. Jis pasiutusiai dirgina nervus. Gal todėl,
kad šioje išdegintoje žemėje, tarp savų ir priešo, esu
vienišas.
Pagaliau vėl džiaugsmingai suvirpa širdis. Mano
ausis pasiekia bėgančio žmogaus trepsėjimas. Neto­
liese turi būti priešakinės pozicijos. Bet kieno? Širdis,
jausmai byloja viena: „Mūsiškių! Tik mūsiškių!", o
protas atkakliai teigia: „Tu žvalgas esi... Privalai įsi­
tikinti!.."
Manyje vyksta sunki kova. Žaizdos, akis, trošku­
lys stumia be atodairos pirmyn. Protas sukaustęs lai­
ko prie žemės. O laikas bėga. Aš vis nesiryžtu. Vie­
nur kitur drioksteli pirmieji šūviai. Ne, reikia išsiaiš­
kinti, priešas ten, ar ne. Prislenku artėliau. „Oho!"—
rikteliu iš visos krūtinės ir pats nustembu: argi tai
mano balsas? Iš susijaudinimo virpu...
Tylu. Tik kažkur toli šone švysteli raketa, trumpai
sukalena kulkosvaidis. Pašliaužiu kiek į šoną. Vėl
šūkteliu. Dabar iš visų jėgų. Sekundė, kita, trečia —
ir — kaip perkūnas giedrą dieną—mano ausis, širdį,
smegenis perskrodžia šaižus ,,Wer da?!"1
Stoja mirtina tyla. Aš nekvėpuoju. Staiga dangun
išnyra trys baltaspalvės raketos. Tuo pat metu trum­
pom serijom prabyla kulkosvaidis. Ugnies siūlės nu­
tįsta virš mano galvos. „Prakeiktieji!"-—išsprūsta iš
lūpų, ir vėl vinguriuoju tolyn nuo tos vietos. Šaudy­
mas valandėlei nutyla. Girdėti neaiškūs balsai, šūka­
vimai. Tik pasiekiu duobelę, ir piktai prapliumpa ke­
li automatai.
Ši naktis ilga ir sunki. Guliu lomelėje, ginklą at­
sukęs į priekį. Nematoma jėga lenkia galvą prie že­
mės. Akių vokai limpa. Tačiau nuo mažiausio krepš­
telėjimo visas pastėrstu. Kas žino, gal priešo žvalgai
šmirinėja. Bijau, kad nenustočiau nuovokos: juk ma­
no revolvery dar penki šoviniai. Keturi — skirti jiems.
Ištvėriau... Rytuose jau švinta. Tuoj pasirodys pir­
mieji saulės spinduliai, kurie mane sušildys, sustip­
rins.
„Iš rytų šalelės saulelė tekėjo",— prisiminiau mė­
giamą dainą. Ne lūpomis, širdimi dabar ją dainuo­
čiau...
Malonus svaigulys apima visą kūną. Galva pri­
glunda prie žemės. Jos gelmėse jaučiu vandenį, gir­
džiu šaltinio čiurlenimą. Kur nors toli nuo manęs jis
išsimuš paviršiun ir atgaivins ištroškusį pakeleivį... O

1 „Kas čia?!1' (vok.)

laimė laimužė! Štai jis ištrykšta prie pat manęs — šal­
tas, skaidrus. Tiesiu rankas į jį. Jis tolsta... Puolu prie
jo,— ir viskas dingsta: aš guliu kniūbsčias, veidą įbe­
dęs į žemę. Aplink mane — skurdi, išdžiūvusi žolė.
Nusilpęs guliu aukštielninkas ir abejingai žiūriu į
dangų. Vieversėlio negirdėti: jam nėra ką čia links­
minti... Galvoje — tuščia. Šalia švyti revolverio vamz­
dis. Negaliu atitraukti nuo jo žvilgsnio. Ir kodėl jis
dabar taip įstrigo man į akis? ,,O jeigu,—pagalvo­
ju.— Juk ne aš vienas." Ir prieš mano akis plaukia
kovos draugų veidai, kurie liko ten — aukštumoje...
štai,— kaip tas dangus žydraakis Balys, Alfonsas...
Kudlą prisiminęs suvirpu. O priešais, rodos, matau
juodas, žėrinčias akis. Priekaištaujančias, be gailes­
čio, smerkiančias: „Šiaudinis bolševikas... Pirmieji
sunkumai tave palaužė!.."—„Ne, netiesa!—norisi
surikti. —Aš ištversiu ir atkeršysiu už tave, už visus!"
Nejaučiu nuovargio, nebemaudžia žaizdų. Ech,
kad taip akimirkai pasikėlus ir apžvelgus vietovę. Bet
ne, negalima. Tai savižudybė: kai tyli automatai, šim­
tai akių šmiginėja po kovos lauką. Dar kelis kartus
pasispiriu į priekį. Ten lyg žolė aukštesnė...
Apstulbstu. Kratau galvą, trinu akis... Gal tik ro­
dosi. Kiek pašliaužiu ir savo rankomis paliečiu kul­
kosvaidį. Mūsiškį — tarybinį „maksimą"... Stveriu už
aušintuvo. Gal jame vandens yra? Deja, aušintuvas
prižėlęs rūdžių.- Bet aš glostau žemyn nusvirusį vamz­
dį, kuris dar žiemą skynė mums kelią į vakarus. Aš
 didžiuojuos tuo nepažįstamu kariu, kuris, gal mirti­
nai sužeistas, paskutinėmis jėgomis ištraukė spyną...
Priglaudžiu galvą prie kulkosvaidžio. Darosi lengva,
gera. Tarsi greta draugo būčiau...
Nejučiomis,pirštais užčiuopiu kažkokį gelsvą tirš­
timą. Lyžtelėjau — saldus. Stambiu stiebeliu rakinėju
kiaurymę ir valgau tirštimą kaip medų. Kad tik būtų
daugiau... Tai kas, kad glicerinas...
Vakarop ima niauktis. Viliantis, jog bus lietaus.,
troškulys dar aršiau kankina.
Guliu pakilioje vietoje. Pravartu išsirausti apka-
sėlį. Sunku... Kastuvėlis krinta iš rankų. Plėšiu dirvo­
ną nagais. Apkasėlis baigtas. Esu visiškai išsekęs.
Įkniaubiu veidą į purią žemę. Jaučiu jos vėsią drėg­
mę. Sunkus kelias grįžti į gyvenimą. Bet grįžti reikia.
Grįžti ir vėl kovoti. Rankos tvirčiau suspaudžia re­
volverio kotą.
Pradeda lynoti. Pats laikas slinkti į priekį. Išsi-
rangau iš apkaso. Pirmuosius metrus sliuogiu mitriai.
Kuo toliau, tuo sunkiau. Marškiniai drėgsta: gal nuo
prakaito, gal nuo kraujuojančios žaizdos krūtinėje...
Stabteliu. Plačiai išskėtęs rankas, priglundu prie že­
mės. Gera... Žemė tartum sūpuoja mane. Atmintyje
vienas po kito praeina vaikystės atsiminimai. Aukštai
aukštai iškylu ant sūpynės, staiga krintu žemyn, ir pa­
širdžius taip sukutena, jog net susiriečiu. O šit, grįžda­
mi iš ežero, stabteliame prie eigulio. Geriame tokią
saldžiarūgštę sulą. Ir vėl krintu į nežinią. O man regisi,
 jog kažkas šūkteli mane vardu. „Vade!"—girdžiu čia
ipat. Tai Lukošius —mūsų jauniausias. Jo rankose ąsotis.
Per kraštus liejasi vanduo. Tyras, šaltas... Žvalgas
stato ąsotį šalia manęs. „Tai jums, gerkite... Aš einu
draugų pakviesti..." Iš laimės užsimerkiu. Norisi tuoj
pat stverti molinį ąsotį ir išgerti iki dugno. Bet ne!
Luktersiu, kol karys nueis. Tegu nemato jis mano silp­
numo.
Lieku vienas... Virpančia ranka siekiu ąsočio. Kur
jis? Graibau rankomis apie save, šliaužiu priekin, at­
gal... Nieko nėra. „Nepaliko... Pamiršo",— skaudžiai
sugelia širdį.
Aš vartausi nuo šono ant šono. Visas degu.
Lietus! Išganingas lietus... Atgaunu sąmonę. Dabar
iš tiesų ištrykšta ašara. Iš džiaugsmo, kad draugai ne­
apgavo, kad sūri skruostu nuriedėjusi ašara kartu su
lietaus lašais suvilgo burną.
Šliaužiu į priekį, o širdį spaudžia: ryto prieblan­
doje vienur kitur matau gulinčius kautynių draugus.
Jie guli tylūs, sustingę. Žuvę draugai rodo man kelią:
jų užgesę žvilgsniai nukreipti į vakarus. Turiu slinkti
ten, iš kur jie pakilo į ataką...
Kiek naktų ir dienų aš čia, niekieno žemėje, nebe-
' suvokiu. Žinau tik viena: praeis naktis, kita — mano
širdis tebeplaks: bet rankos, kojos taps nepaklusnios...
Metras į priekį... Dar metras, dar...
Tą naktį šaudymo nejutau...
 Pramerkiu akis. Į jas plieskia tekanti saulė. Po šo­
nu— kažkas kieta. Atsargiai pačiupinėju ranka. Nu­
krato šiurpas: po manim — mina. Galvoje karšligiš-
kai sukasi mintys: „Kas daryti?.. Kaip elgtis?" Ir ne­
randu atsakymo. Lyg nemokėčiau elgtis su minomis.
O ji, klastingoji, rodos, spragtelėjo... Apmiręs guliu
ir laukiu... Nieko. Pradedu atsikvošėti. Alkūnėmis at­
siremiu j žemę ir pasitraukiu kiek į šoną... Pažiūriu į
miną. Tai mūsų prieštankinė mina. Iš džiaugsmo ne­
suvokiu, ką daryti. Aš savame minų lauke? Už poros
šimtų metrų — mano draugai! Dairausi į šalis. Ir
prieky, ir šonuose — visur mūsų pionierių rankomis iš­
dėstytos minos... Rodos, užtektų jėgų pakilti ir «bėgti,
taip norisi išvysti juos. Bet šaltas kario protas verčia
galvoti. Čia likti negalima. Atsitiktinė kulka minon,
ir aš galiu žūti savų namų prieangyje. Bandau šliauž­
ti toliau. Prigludęs prie žemės, stebiu kiekvieną pa­
linkusią žolę, palaužtą stiebelį — ieškau tako, kuriuo
atšliaužiau naktį į čia.
Už kelių metrų įvirstu į apkasą. Jo pylimas — į
priešo pusę. Suprantu: iš čia mūsų taiklieji šauliai
medžioja fašistus. Kilsteliu galvą... Prieš mane ta pati
slėpininga aukštuma, kurią mes atakavome! Pylimas
saugoja mane nuo priešo. Atsigręžiu savųjų pusėn.
Guliu ir delsiu šaukti. Jaučiu kažkokį didžiulį pasi­
tenkinimą. Taip, išsigelbėjau. Netrukus būsiu su ko­
vos draugais. Dabar jaučiuos kaip tas sūnus, su tam­
sa parėjęs į gimtuosius namus, paliktus prieš dešimt
metų: stovi prie durų ir iš džiaugsmo nesiryžta pasi­
belsti... Pagaliau šūkteliu... Girdžiu, kaip stuksi mano
širdis. Ir vėl malonus svaigulys apima mane. Priglau­
džiu galvą prie apkaso dugno. Jis mielas, brangus:
jaučiu jame savo draugo, kuris gal tik vakar čia bu­
vo, alsavimą.
Pirmas džiaugsmo svaigulys praeina. Alkis, žaiz­
dos, troškulys — neatskiriami mano palydovai — ragi­
na skubėti. „Draugužiai! Tai aš!.."—ryto tylą skrodžia iš
pačios širdies mano balsas. Niekas neatsako... Tik
saulutė iš rytų spigina man į akis. Ne dirginamai —
maloniai.
Mintyse plaukia vienas už kitą malonesni vaizdai:
aš savo žemėj, aplink draugai, prieš mus — garuo-
janti košė su spirgais, šalia kibiras vandens. Salto,
kaip ledas...
Pirmą kartą užmiegu kietu, ramiu miegu.
Prabundu. Saulė tvieskia tiesiog kakton. Burna lyg
išdegusi. Jaučiu nemalonų nervulį. „Vyraaai! Alioo!"
Laukiu minutę, kitą... Tylu. „Atsiliepkit! Ho-ho!"
Pradedu pykti. Žinau — be reikalo, o susitvardyti
negaliu. Saukiu, šaukiu be perstojo. Pagaliau iš bur­
nos sklinda tik neaiškus gargesys. Darosi neramu. Ne­
jaugi kančios nesibaigė? Nejaugi aš dar negrįžęs?
Saukiu savo pavardę. Kol užkimštu...
Iš priekinio krašto pasiekia mane neaiškūs garsai.
Nuo krūtinės tartum akmuo nukrito. „Išgirdo!"—su­
 pratau. Dabar pats sau priekaištauju: juk diena! Argi
gali pionieriai su šviesa daryti taką minų lauke!..
Vėl stebiu saulę, krypstančių vakarop. Tik, man
rodos, ji slenka dar lėčiau, negu anomis dienomis. Bet
nesijaudinu. Juk tai paskutinioji naktis...
Sutemo. Šūkteliu kartą, antrą.
Virš galvos kaukdama prazvimbia stambaus kalib­
ro kulka. Veikiausiai iš prieštankinio šautuvo. Nulei­
džiu galvą į apkasą. Pačiu laiku. Iš dešinės, iš kairės
viršum galvos praskrieja švytinčių kulkų kruša. Iš
priešo pusės irgi pasipila ugnis. Virš mano galvos de­
ga dangus. Guliu susigūžęs apkase ir nieko negaliu
suvokti. Staiga baisi mintis nusmelkia širdį: „Manęs
nepažįsta! Aš jiems juk žuvęs esu..."
Virpu visu savo kūnu. Smilkiniuose tuksi. O šau­
dymas nesiliauja. Jis kaskart smarkėja. Atrodo, kad
abi pusės mato sėlinantį priešą.
Paryčiui staiga vėl stoja tyla. Ryžtuosi pats dary­
tis taką per minų lauką.
Nukeliu pirmos minos dangtelį. Rankos virpa...
Aplink nieko negirdžiu, nieko nematau. Prieš akis
vien minos, minos. Apžvelgiu jas akimis, ir prieš ma­
no norą skverbiasi mintis: „Kuri iš jų, draugų padė­
ta, skirta man!..'1
— Stok! Rankas aukštyn!
Pirmą kartą po aštuonių dienų ir naktų bandau
nusišypsoti: kur tai regėta: „Stok! rankas aukštyn!"
Aš juk ir vaikščioti pamiršau...
 Jaučiau, kad netenku sąmonės.
Aš apkasuose... Kažkas pila burnon išsvajoto šal­
to vandens... Pramerkiu akis. Glaudžiu savo veidą
prie šaltos apkaso sienos. Ją vilgo ašaros. Juk grį­
žau gyventi! Gyventi ir kovoti iki pergalės.
 VLADAS KAVOLIUNAS

ŽVALGAI

Jų buvo penketas: du lietuviai, rusas, uzbekas ir

turkmėnas.
Nors jau brėško, tačiau tirštas rūkas buvo užklo­
jęs žemę ir joks šviesos spindulėlis neįstengė prasi­
skverbti pro jį. Žvalgai orientavosi tik pagal kompasą.
Tylėdami jie šliaužė gerą valandą. Aplinkui caksė-
damos zvimbė kulkos. Gręždama rūko dangą, retkar­
čiais pralėkdavo mina ir dunkstelėdavo kažkur už­
nugary.
Žvalgų grupės vyresnysis, seržantas Drėma staiga
nustojo šliaužęs ir pusbalsiu sukomandavo:
— Pas mane!
Žvalgai apsupo seržantą.
— Draugai,— kreipėsi jis į žvalgus,— mes pri­
ėjome raistą. Priešo apkasai — dešinėje. Kadangi nuo
raisto pusės priešo kairysis sparnas neapsaugotas,
reikia manyti, kad raistą fašistai bus užminavę. Žino­
ma, tai tik spėjimas. Bet jį reikia patikrinti.
 — Tas nelemtas rūkas viską gadina,— įsiterpė uz­
bekas Tulumbajevas.
— Taip. Rūkas mums iki šiol padėjo šliaužti, bet
toliau jis nereikalingas. Turėsime palaukti, kol šiek
tiek išsisklaidys.
Su aušra migla pamažu traukėsi, kilo aukštyn,
sklaidėsi. Žvalgai negaišuodami leidosi toliau.
Siame fronto bare mūsų kariuomenės vadovybė
laukė priešo puolimo. Apie tai pranešė aviažvalgyba.
Tačiau jai nepavyko iššifruoti tikslios priešo kariuo­
menės dislokacijos, skaičiaus, nustatyti koordinatų.
Aviažvalgybos pradėtąjį darbą turėjo užbaigti pėstie­
ji žvalgai.
Raistas iš tiesų pasirodė esąs užminuotas. Apie tai
autoritetingai pranešė žvalgų pionierius — minuoto-
jas turkmėnas Chadžibekovas. Bet tai buvo dar ne
viskas. Kirstukas įsipainiojo į kažkokį vielų rezginį.
Ištyrus paaiškėjo, kad šita pelkė dar ir vielomis iš­
raizgyta. Kuolai su viela giliai buvo susmigę į dumb­
lą, ir žvalgai kartais turėdavo net pasinerti, kol pra-
lįsdavo pro kliūtis. Narstydami tarp krūmokšnių, ap­
lenkdami užminuotas vietas, penketas žvalgų atkakliai
brido į priekį.
Paraistės pievele vingiavo keliukas. Sulindę į krū­
mokšnius, žvalgai tūnojo kone iki kaklo vandenyje ir
stebėjo, kaip tuo keliuku traukia fašistų kariuomenė.
Važiavo artilerija, riaumojo „Ferdinandai“, „Tigrai".
Kolonomis žygiavo pėstininkai: vieni į frontą, kiti —
atgal. O kai prie pat raisto, krūmuose, vokiečiai slė­
pė šešiavamzdį minosvaidį, žvalgai turėjo pasinerti
ir kvėpuoti pro nendrių stiebelius.
Sėkmingai išbridę iš raisto, žvalgai pateko į laz­
dynais ir kadagiais užžėlusį slėnį. Čia truputį atsikvė­
pė, apsivalė ir, iš tolo aplenkę kaimą, priėjo didelį
rugių lauką. Per rugius raitėsi tas pats keliukas. Išnė­
ręs iš rugių jūros, apie porą kilometrų jis bėgo pūdy­
mu, dauba ir pagaliau puolė į vėsų miško glėbį.
Tolumoje juoduojanti miško siena ir buvo svar­
biausias žvalgų žygio objėktas. Mažumą įsibėgėję,
jie vienas paskui kitą, it zuikiai, sušoko į rugius. Taip
darė todėl, kad rugių pakrašty nepaliktų brydės, kuri
galėtų atkreipti fašistų dėmesį.
Valandėlę žvalgai nustojo šliaužę. Miško pusėje
pasigirdo duslus gausmas.
— Aha, štai kur širšynų lizdas,— prakošė piktai
Nikulinas.
— Taip,— nutęsė seržantas Drėma. — Reikia kaip
galima arčiau prisigauti prie ja. Iš čia, kad ir su ge­
riausiais žiūronais, nieko nepamatysime.
Draugai vienu balsu pritarė. Penketukas jau no­
rėjo slinkti, tik staiga kaimo pusėje nugirdo keistą
triukšmą. Tas alasas pamažu augo, plėtėsi, plaukda­
mas geltonomis palinkusiomis varpomis, kol išsiliejo
į pratisą aimaną, raudą.
— Kas čia dabar? — sunerimo žvalgai.
 — Matyt, fašistai žmones išsivaro,— paaiškino
seržantas.
— Ką darysime, seržante?—paklausė Nikulinas.
— O ką patarsi?
— Išlaisvinti! — kaip visuomet karštai pasiūlė
Kirstukas.
— Kaip kiti mano?
•— Taip... žmones reikia gelbėti, bet, kita vertus, ga­
lime sužlugdyti uždavinį,— pagalvojęs tarė Chadži-
bekovas.
— Aš palaikau Kirstuką,— pasakė Nikulinas.—
Negalima leisti, kad tie žvėrys naikintų nieko nekal­
tas moteris, senelius, vaikus.
— Teisingai,— pritarė Tulumbajevas.
— Gerai,— sutiko seržantas.— Pulsime staigiai,
kiekvienas nusižiūrėjęs po fricą. Pirmiausia griebsi-
mės šaltojo ginklo, o kai žmonės išsisklaidys, jeigu
reikės, baigsime automatais. Dabar persiskirsime į dvi
grupes: vieni — vienoje kelio pusėje, kiti—'kitoje.
Žvalgai taip ir padffrė. Paskui užsimaskavo rugiuo­
se ir ėmė laukti. Greitai pasirodė ir varomieji. Tai
daugiausia buvo, kaip Nikulinas ir spėjo, moterys, se­
niai ir vaikai. Paaugesnius vaikus moterys vedėsi už
rankų. Mažylius vienos nešėsi glėbyje, kitos — ant
nugaros. Nelaiminguosius varė šešetas fašistų. Po du
ėjo iš šonų, vienas voros priešakyje ir vienas gale.
Žmonės buvo išvargę, nuo ašarų ir dulkių pajuodę.
 Žvalgai pasiruošė. Kiekvienas jų raumuo buvo
įtemptas. Jie laukė patogaus momento. Štai kelio vi­
dury suklupo vaikas. Motina puolė pakelti. Prišokęs
fašistas spyrė koja, ir motina išsitiesė šalia kūdikio.
Tai buvo lyg ir signalas. Vienu metu, it vaiduokliai,
iš rugių išniro žvalgai. Jų rankose sužvilgo šaltas
durklų plienas. Nuo taiklaus smūgio kelio dulkėse nė
necyptelėję liko drybsoti penki hitlerininkų kūnai.
Pagalba buvo tokia netikėta, kad žmonės valandė­
lę apstulbo: stovėjo priblokšti, nežinodami, ką dary­
ti. Iš sustingimo juos pažadino seržanto Drėmos balsas:
— Žmonės! Jūs laisvi! Slėpkitės!
Kolona susiūbavo. Puolė dėkoti išgelbėtojams ir
bematant išlakstė.
Šeštasis vokietis, bijodamas, kad neištiktų bendrų
likimas, pasinaudodamas kilusiu sąmyšiu, spruko ša­
lin. Deja, nesėkmingai. Jį pasivijo Chadžibekovo au­
tomato buožės smūgis į sprandą ir patiesė parugėj.
Vienas fricas atsigavo. Žvalgai surišo jam rankas, nu­
kautuosius užsivertė ant nugarų ir, varydami priešais
save belaisvį, patraukė per rugius į daubą.
— O kas toliau? — susirūpinęs paklausė Tulumba-
jevas.
— Toliau! Toliau štai kas. Tu, Kirstukas ir Cha-
džibekovas — sutvarkysite lavonus. Paskui užimsite
pozicijas daubos pakrašty ir lauksite mudviejų su Ni­
kulinu.
 — O mes? — nesuprasdamas seržanto, pasiteiravo
Nikulinas.
Drėma reikšmingai mostelėjo miško link.
Draugai nesuprasdami susižvalgė.
Netaręs nė žodžio, seržantas pasilenkė prie nukau­
to fašisto, ir beregint šis liko vienomis apatinėmis.
Paskui jis rūpestingai išvalė mundurą, užsiuvo nugaro­
je durklo piūvį ir vikriai apsivilko.
Jeigu kam dar ir nebuvo visiškai aiškus seržanto
planas, tai Nikulinas nedelsdamas pasekė juo. Dabar
jau ir likusiems pasidarė aišku.
Taip Drėma ir Nikulinas virto fiurerio kareiviais.
Ir jeigu dar pridėsime, kad abu gerai mokėjo vokie­
čių kalbą, tai ir pats fiureris nebūtų jųdviejų atskyręs
nuo savo fricų.
Mundurų kišenėse jie rado asmens pažymėjimus:
vienas buvo Hubertas Šliosbergeris, antras — Hansas
Maureris, dvidešimtos pėstininkų divizijos, pirmo pul­
ko, antro bataliono, pirmos automatininkų kuopos
kareiviai. Pulko vado pavardė buvo neišskaitoma.
Seržantas paklausė belaisvio.
— Oberst Vili Krauze,— drebėdamas atsakė šis.
— Divizijos?
— General fon Stumpf.
— Meluoja,— tarė Nikulinas.
— Jis nesugalvos taip greitai,— atkirto seržantas.
 Paskui žvalgams:
— Vyresniuoju palieku Chadžibekovą. Jeigu rei­
kės, veikite savo nuožiūra. Grįžę viską tiksliai pra­
neškite, ką matėte. Belaisvį pristatyti gyvą.
— Klausau! — atsakė Chadžibekovas.
Drėma su Nikulinu grįžo atgal į kelią. Iš gertuvių
apsišlakstė veidus, išsitepė dulkėmis ir sparčiai nu­
žingsniavo miško link.
Netoli pamiškės juos pasitiko patrulių pora. Pasi­
teiravę, iš kokios dalies, nuvedė tiesiai pas vadą. Ge­
roką galą ėjo taku, vingiuojančiu tarp medžių ir krū­
mų.
Žvalgai ėjo atsargiai, vogčiomis tyrinėdami aplin­
ką. Proskynose, užmaskuota slepiamaisiais tinklais
ir šakomis, tūnojo grėsminga karo technika. Be to, jie
girdėjo, kaip miško pašonėje nusileido lėktuvas. Va­
dinaisi, čia buvo ir slaptas pafrontės aerodromas. Tarp
mašinų zujo kareiviai. Čia buvo sutelkti keli tankų ir
savaeigės artilerijos divizionai. Viskas rodė, kad prie­
šas pasiruošęs puolimui. Visa tai žvalgai gerai įsidė­
mėjo.
— Iš kokio dalinio? Kas vadas? — šiurkščiai ir ne­
patikliai paklausė ištįsėlis pulkininkas.
Štai dabar ir pravertė iš belaisvio surinktos žinios.
Drėma atraportavo.
— Kiek man žinoma, jūsų dalinys turėjo atvary­
ti gyventojus. Kodėl jų iki šiol nėra? Kodėl jūs dvie­
se ir iš kokios kiaulidės išlindote?
 Drėma išsitempė ir nė nemirkčiodamas išklojo at­
sitikimą kelyje. Pageltęs pulkininko veidas smarkiai
nuraudo. Jis pašoko, ilgom, laibom kojom lyg paga­
liais žengė prie Drėmos — Šliosbergerio, atsivedėjo
smogti, bet susilaikė.
— Žvalgai... Kalės vaikai!.. Kodėl nesunaikinot?!
Tokie kareiviai — gėda fiureriui, didžiajam vokiečių
reichui!..
Jis šūktelėjo sargybinį.
— Iškvieskit oberleitenantą Bliumelį.
Iškviestasis netruko prisistatyti.
— Paimti dvidešimt motociklistų ir užkirsti rusų
žvalgams kelią atgal.
Pulkininkas parodė j Drėmą ir Nikuliną:
— Jie bus vadovai. Be žvalgų — negrįžti. Aišku?
— Aišku,— atraportavo oberleitenantas.
Greitai iš miško plerpdami išnėrė dvidešimt mo­
tociklų. Ant kiekvieno, be vairuotojo, sėdėjo po du
fašistus. Visų priešakyje važiavo Drėma ir Nikulinas.
Vairavo pats oberis. Drėma sėdėjo už leitenanto, o
Nikulinas — priekaboje prie rankinio kulkosvaidžio.
Nuvažiavus apie ketvertą kilometrų, motociklis­
tų vora pasiekė mums jau pažįstamų rugių lauką. Ir
staiga, lyg apopleksijos trenktas, nuo motociklo į ke­
lio dulkes brinktelėjo oberleitenantas. Drėma vikriai
įsikišo į makštis durklą ir bematant užėmė vairuotojo
vietą. Staigiai jis pasuko vairą, ir motociklas atsisto­
jo skersai kelio. Tą pačią akimirką, kai motociklas
6. Per mūšių vėtrą 161
sustojo, Nikulinas paleido iš kulkosvaidžio į susigrū­
dusius ir apstulbusius fašistus uraganišką ugnį. Ke­
letas priešų iš karto krito, suliepsnojo du motociklai.
Bet vokiečiai veikiai atsikvošėjo. Šaukdami: „Rus,
rus!" jie puolė į rugius ir paleido atsakomąją ugnį.
Priešas, būdamas keliskart gausesnis, pamažu pra­
dėjo drąsuolius supti. Nikulinas su Drėma nesitraukė,
kovėsi iki paskutinio šovinio. Bet štai Drėmos auto­
matas nutilo. Baigėsi diske šoviniai. Kas daryti? Jo
automatas priekaboje, pas Nikuliną. Nikulinas jo pa­
duoti negali, reikia be pertraukos šaudyti, gintis, ki­
taip ir pats žūsi, ir pražudysi žvalgybos duomenis.
Nepaisydamas kryžminės fašistų ugnies, Drėma ūmai
pašoka ir vienu šuoliu atsiduria prie Nikulino. Auto­
matas jau rankose, ir bejėgiškai nusvyra jam dešinė
ranka, atgal į priekabą bilsteli automatas. Nikulinas
akimirką dirstelėjo į draugą, suprato — jis liko vienas.
— Bėk, Petrai... Matai, kaip čia viskas išeina... Kas
nors turi perduoti vadovybei surinktas žinias. Aš su­
laikysiu juos. Gal susitiksi su mūsiškiais... Jie grei­
čiausiai išgirdo šūvius, supras,— šaudydamas šūkalio­
jo per petį Nikulinas.
Seržantas tylėjo. Jis neturėjo, ką atsakyti. Niku­
linas sakė teisybę. Jis nebegalėjo jam padėti. Reikėjo
gelbėti žvalgybos žinias — nuo jų, gal būt, priklauso
visos armijos likimas, o gal ir daugiau. Jų žvilgsniai
susitiko: vyriškumas, stipri, krauju sutvirtinta draugys­
tė spindėjo jų akyse. Jie vienas kitą gerai suprato
 Vilkdamas peršautą ranką, Drėma nušliaužė.
Nuo taiklių Nikulino serijų dar keli fašistai su­
rado sau kapą Oriolo žemėje. Perkaitęs kulkosvaidis
užsikirto. Nikulinas stvėrė automatą ir išsirito iš kul­
kų suvarpytos priekabos. Iš peties ir šlaunies sunkėsi
kraujas. Paširdžiuose lyg kas nutrūko. Jis sukando
dantis ir užgulė automatą. Bet neilgam. Priešo sprogs­
tamoji kulka į šipulius sudaužė automato buožę, su­
traiškė kairės rankos raktikaulį.
— Rus zdavaisia! — visai arti šaukė fašistai.
— Tuoj... prakeiktieji,— iškošė pro sukąstus dan­
tis Nikulinas.
Sukaupęs jėgas, jis dešine ranka išsitraukė iš už
diržo granatą, priklaupė ant kelio ir sviedė. Tuo pa­
čiu metu jo liemenį pervėrė kelios kulkos. Nikuli­
nas sukniubo. Pakilti jau nebegalėjo. Bet jam dar liko
viena, paskutinė granata... „Ne, taip pigiai savęs ne­
atiduosiu..." Iš paskutiniųjų jis išsitraukia granatą,
dantimis sukanda saugiklį ir laukia. Sąmonė temsta.
Aplinkui tirštėja sutemos... „Na, eikit... eikit... šen...
arčiau, rudieji šakalai... aš laukiu",—1 kužda pamėlu­
sios lūpos.
Vokiečiai atsargiai artėja. Jis nejuda. Įsidrąsinę
fašistai prieina visai arti. Vienas spiria jam koja. Ne­
kruta. Vokiečiai jį apstoja ratu. Lenkiasi pakelti, no­
ri nešti į motociklą. Ir tą pačią akimirką duslus trenks­
mas sudrebina orą, viskas paskęsta žemių ir dūmų sū­
kury...
★ VYTAUTAS GIRČYS, PAVLAS FROLOVAS

TRYS DIENOS IR TRYS NAKTYS ★

Jau kelinta diena 3-jo Baltarusijos fronto Armijos

kariuomenė kovėsi dėl Vilniaus. Užimdami gatvę po
gatvės, tarybiniai kariai vis labiau spaudė priešą iš
visų pusių.
Prieš keletą dienų Hitleris buvo įsakęs Vilniaus
įgulai žūt būt išlaikyti miestą savo rankose. Fašistų
įgulą sudarė apie 15 tūkstančių kareivių ir karininkų,
be to, prie jos prisidėjo besitraukiančios 3-osios tan­
kų armijos junginiai ir dalys bei rezervo divizijos.
Liepos 8 dieną Vilniaus įgulos viršininku Hitleris at­
siuntė iš Berlyno generolą leitenantą Štagelį, vieną iš
labiausiai vertinamų savo generolų. Tačiau tas kar­
vedys nieko nebegalėjo padaryti. Liepos 9 dienos rytą
Tarybinės Armijos daliniai galutinai apsupo hitleri­
ninkus ir uždarė juos iš visų pusių miesto centre: Lu­
kiškių (dabar Lenino) aikštė—Basanavičiaus, Konars­
kio gatvės — Vingio parkas.
 Norėdama išvengti nereikalingo abipusio kraujo
praliejimo, Tarybinės Armijos vadovybė nuolat siūlė
vokiečių įgulai kapituliuoti.
„Jūs apsupti didelių Raudonosios Armijos pajėgų,—
skelbė liepos 10 dienos ultimatumas.— Sudaužytos ir
išsklaidytos jūsų dalys chaotiškai traukiasi. Jūs esate
giliame mūsų užnugaryje, ir nėra ko manyti apie pra­
silaužimą... Visai Vilniaus įgulai, jei ji pasiduos, ga­
rantuojame gyvybę, o sužeistiesiems ir ligoniams —
greitą medicinos pagalbą.
Jeigu toliau priešinsitės, būsite sunaikinti... Jūsų
atsakymo laukiame iki 1944 metų liepos 10 dienos
18 vai."
Generolas leitenantas Stagelis buvo atkaklus. Pasi­
davė tik keliasdešimt kareivių, atsiskyrusių nuo savo
dalinių. Atsakymo į ultimatumą laikas buvo pratęstas
iki 20 vai. Dabar jau su baltomis vėliavomis pasirodė
net kai kurie smulkūs hitlerininkų kariuomenės dali­
niai. Tačiau pagrindinės Vilniaus įgulos dalys klausė
Štagelio įsakymo kautis toliau.
20 vai. Tarybinė? Armijos daliniai iš savo vado­
vybės gavo nurodymą sunaikinti ginklo nepadėjusį
priešą.
Prasidėjo tris dienas ir tris naktis trukęs paskuti­
nis Vilniaus šturmas.
 2

Tris dienas ir tris naktis gvardijos vyresniojo lei­

tenanto Ivano Sizincevo savaeigių pabūklų baterijos
kariai nesitraukė nuo savo kovos mašinų: iš vienų
aršių kautynių puldavo į kitas, dar aršesnes, ir tik
trumpomis pertraukomis tarp mūšių ant pabūklo ar
sviedinių dėžės padėdavo galvas ir it negyvi valan­
dėlę pamiegodavo. Ir taip tris dienas ir tris naktis...
Ivano Sizincevo savaeigių pabūklų baterijai liepos
10 dienos vakare buvo pavesta remti 97 šaulių divi­
zijos 69 pulko pėstininkus ir sunaikinti priešą mies­
to centre pusės kilometro ruožu nuo stoties iki rytinio
tilto per Nerį. Su savo baterija Ivanui Sizincevui rei­
kėjo pereiti Algirdo, Naugarduko (dabar Partizanų),
Pylimo (dabar Komjaunimo) gatves, per Mėsinių skers­
gatvį ir Rūdninkų gatvę įsiveržti į Vokiečių (dabar
Muziejaus) gatvę, o iš čia Vilniaus (dabar Liudo Giros)
gatve pasiekti Žaliąjį tiltą per Nerį ir Kalvarijų (da­
bar Dzeržinskio) gatvės pradžią.
Vyresnysis leitenantas ir jo kovotojai puikiai ži­
nojo, koks ilgas, sunkus ir, žinoma, kruvinas kelias
jų laukia. Bet nė vienas neabejoja, kad tas kelias bus
įveiktas.
Per atokvėpio valandas, kai buvo laukiama iš hit­
lerininkų atsakymo į ultimatumą, pėstininkai ir Iva­
no Sizincevo artileristai stropiai išžvalgė, kiek leido
galimybės, visą Algirdo gatvės atkarpą nuo geležin­
kelio linijos ligi pat Naugarduko gatvės. Ir, kai į pa­
dangę pakilo raudona raketa, skelbianti Vilniaus štur­
mo pradžią, gvardijos vyresniojo leitenanto artileris­
tai, paleidę savo mašinas, apipylė sviediniais priešo
ugnies lizdus. O papulkininkio P. Bogatyriovo pėsti­
ninkai, apeidami namus iš kiemų pusės, verždamiesi
per daržus, pro artileristų išmuštas skyles tvorose,
vieną po kito laisvino Algirdo gatvės namus iš hitle­
rininkų. Pirmosioms sutemoms nusileidus į dūmuose
ir liepsnose paskendusį miestą, 69 šaulių pulko puoli­
mo ruože priešas buvo nublokštas už Kijevo (dabar
Kauno) gatvės. Naktį kovoti buvo sunkiau, bet P. Bo­
gatyriovo pėstininkai, remiami I. Sižincevo baterijos,
paryčiu priėjo Algirdo ir Naugarduko gatvių sankry­
žą ir pasisuko pulti Pylimo gatvės kryptimi.

Ten, kur miesto namai retesni, gatvės plačios ir

erdvūs kiemai, priešą išmušti iš pozicijų kur kas
lengviau, negu ten, kur didžiuliai mūro namai stovi
vienas prie kito, kur kiemai panašūs į tamsius šuli­
nius, o siauros gatvelės vingiuoja it skardyje prasi-
graužę upeliūkščiai. Palyginti nesunkiai įveikę hitle­
rininkus Algirdo gatvės rajone, 69 šaulių pulko da­
lys ir I. Sižincevo savaeigių pabūklų baterija išsyk
įstrigo Naugarduko, Anglių (dabar Knyvos), Aguonų,
Virėjų, Plačiosios, Kruopų, Vingrių gatvių ir skers­
gatvių labirinte.
Kalno šlaite susikryžiavusios siauros gatvelės bu­
vo labai patogios gynybai, ir vokiečiai tuo stengėsi
pasinaudoti. Jie tas gatveles užbarikadavo, kiekvieną
tarpuvartę, žemutinius namų aukštus su siaurais lyg
tvirtovių ambrazūros langais ir rūsius pavertė įtvir­
tintais pasipriešinimo taškais, įrengė prieštankinių pa­
būklų ir sunkiųjų kulkosvaidžių lizdus; užsiropštę ant
stogų, sulindę į palėpes, kryžmine ugnimi jie kontro­
liavo beveik visus kelius ir kiemus. Tarybinių dalių
mėginimai staigiu šuoliu užimti kurią nors gatvelę ir,
įvarius kylį, apsupti ir po vieną sunaikinti besiginan­
čias vokiečių grupes, baigdavosi nesėkmingai: pėsti­
ninkai tiesiog nerasdavo priedangos nuo priešo kul­
kų, o gvardijos vyresniojo leitenanto Ivano Sizincevo
artileristai siaurose gatvelėse negalėjo paleisti ugnies
iš savo pabūklų. Jų pabūklai buvo bejėgiai prieš tar­
puvartėse ir namų pusrūsiuose įsitvirtinusius hitleri­
ninkus.
Kai papulkininkio P. Bogatyriovo šauliai po ne­
nusisekusio mėginimo užimti Virėjų gatvę pasitraukė
į senąsias pozicijas, Ivanas Sizincevas tuojau pat su­
rinko savo artileristus.
— Kelsime taktiką,— pasakė jis vyrams.— Visi
apsirūpinkite granatomis. Ten, kur dėl artumo nega­
lėsime priešo naikinti pabūklais, paleisime į darbą
granatas. Darysime taip: prilekiame prie tarpuvartėje
ar rūsiuose įrengtų priešo ugnies lizdų, apmėtome
granatomis ir toliau. Į fricus, įsitvirtinusius ant stogų,
plieksime iš pabūklų tiesiu taikymu. Kelias pėstinin­
kams turi būti laisvas. Tokiu būdu pėstininkai patys
pribaigs pritrenktą priešą.
Naujas manevras hitlerininkams buvo visiškai ne­
tikėtas, ir, kol jie atitoko nuo artileristų atakos su
granatomis, 69 šaulių pulko dalys jau buvo Virėjų
gatvelėje. O Ivano Sizincevo baterija tuo tarpu įsiver­
žė į kitą gatvelę. Bet vokiečiai netrukus perprato nau­
jąjį artileristų kovos būdą. Įsitvirtinę viršutiniuose
namų aukštuose, hitlerininkai gavo įsakymą atakuoti
tarybines kovos mašinas iš viršaus tuo pačiu ginklu,
kurio griebėsi I. Sizincevo artileristai,— granatomis.
Savaeigis pabūklas — ne tankas, jis dengiamas šarvų
tik iš priekio ir šonų, o viršus ir užpakalinė dalis at­
vira. Ivano Sizincevo pabūklui įsiveržus į Kruopų
gatvę,— jis visada stengdavosi būti savo baterijos
priekyje,— pro viršutinių aukštų langus ėmė lėkti vo­
kiečių granatos. Laimė, jis laiku pastebėjo jas, pagriebė
dvi tiesiai į mašiną belekiančias granatas ir, nespėjus
joms sprogti, numetė šalin.
— Dėmesio! — per radiją perspėjo Ivanas Sizince-
vas savo baterijos vyrus.— Sekite viršutinius aukštus!
Perspėta buvo pačiu laiku. Ir kitų mašinų kovoto­
jams pavyko numesti į šalį keletą ant jų galvų be-
krintančių granatų. Vėliau granatų mėtymas liovėsi,
nes pamokyti artileristai viršutinių aukštų langus ėmė
blokuoti automatais. Vokiečiai negalėjo nė prieiti prie
langų.
Dar prieš pusiaunaktį po sunkaus mūšio su vokie­
čių tankais Naugarduko ir Pylimo gatvių kampe (ten,
kur dabar žaliuoja nedidelis skveras), 69 šaulių pulko
daliniai ir Ivano Sizincevo baterija užėmė Pylimo gat­
vę ir pradėjo atakuoti hitlerininkus, įsitvirtinusius Rūd­
ninkų, Ligoninės, Mėsinių ir kitose gretimose gatvėse.

Po pusantros paros trukusių mūšių gvardijos vy­

resniojo leitenanto Ivano Sizincevo savaeigių pabūk­
lų baterija beveik nepatyrė jokių nuostolių: kovos
mašinos, nors kiek ir apdaužytos, visos galėjo kovoti
toliau, keletas artileristų buvo visai lengvai sužeisti
ir nesitraukė iš savo vietų. Beje, tuo niekas nė nesi­
stebėjo. Gvardijos vyresnysis leitenantas I. Sizincevas
buvo pagarsėjęs kaip didelis kovos meistras, mokąs
mūšyje saugoti kovos techniką ir karius. Ypač jis pa­
sižymėjo mūšiuose prie Vitebsko, forsuodamas Lu-
česos upę.
Tai buvo birželio mėnesio -gale. Remdamas 97 šau­
lių diviziją, Ivanas Sizincevas su savo baterija bir­
želio 23 dienos vakare pasiekė Didžiųjų Kalinovičių
miestuką. Čia Tarybinės Armijos daliniai susidūrė su
stipria priešo gynyba ir buvo priversti sustoti. Atro­
dė, karinės vadovybės įsakymas nedelsiant forsuoti
Lučesą neįvykdomas. Bet ne toks buvo Ivanas Sizin-
cevas, kad po pirmos nesėkmės nuleistų rankas. Drą­
siai, kone pramuštgalviškai jis apėjo besipriešinančius
hitlerininkus 144 šaulių divizijos kovos bare, ryžtingai
juos atakavo su šios divizijos pėstininkais iš sparno,
sunaikino Didžiuosiuose Kalinovičiųose įsitvirtinu­
sią įgulą ir nesustodamas forsavo Lučesą. Išvaikė ki­
tame krante panikos apimtus hitlerininkus, staigiu
šuoliu užėmė Rudakų kaimą ir išlaikė jį savo rankose
tol, kol atėjo kiek vėliau Lučesą forsavusios 97 ir
144 šaulių divizijų dalys. Iš šio mūšio gvardijos vy­
resniojo leitenanto baterija išėjo visai sveika, o prie­
šas neteko vieno „Tigro", penkių 76 mm pabūklų, ke­
turių automašinų. Be to, buvo sunaikinta 27 priešo
kulkosvaidžių lizdai ir nukauta daugiau kaip šimtas
kareivių ir karininkų.
Gvardijos vyresnysis leitenantas Ivanas Sizincevas
ir Vilniaus gatvėse įrodė mokąs meistriškai mušti
priešą, pats beveik nepatirdamas nuostolių. Baterijos
vadas niekada nepuolė priešo kaktomuša, bet visada
stengėsi jį mušti iš priedangos, sumaniai išnaudoda­
mas pastatų kampus, tarpuvartes, gatvių vingius ir
kryžgatvius.
Ir tuo metu įvyko netikėtas dalykas: 69 šaulių pul­
kas ir L Sizincevo artileristai, besikaudami Rūdnin­
kų ir Mėsinių gatvių rajone, atsidūrė priešo apsupime.
 5

Buvo taip, kad, veržliai puldamas, 69 šaulių pulkas

ir Ivano Sizincevo baterija Pylimo gatvę priėjo anks­
čiau, negu gretimuose baruose puolančios kariuomenės
dalys. Tuo metu, kai P. Bogatyriovo pėstininkai ir I. Si­
zincevo artileristai, kaudamiesi su priešu, pasistūmė
į priekį, kitų dalių spaudžiami hitlerininkai plūstelė­
jo į Pylimo gatvę, ir 69 pulkui ėmė grėsti pavojus iš
užnugario. Pulke buvo nemaža jaunų kareivių, kurie
tik prieš keletą dienų atėjo į pulką. Jauni kareiviai
nebuvo įgudę kovoti gatvėse, o čia dar pateko į ap­
supimą. Puolimas užsikirto, kai kuriuose kovos ba­
ruose kilo panika.
Pulko vadas P. Bogatyriovas paprašė gvardijos
vyresnįjį leitenantą I. Sizincevą atitraukti iš priešaki­
nių pozicijų savo bateriją ir nukreipti ją į-užnugarį.
Leitenantas, surinkęs savo artileristus, neskubėjo pul­
ti Pylimo gatvę užėmusių hitlerininkų. Išlipęs iš ko­
vos mašinos, jis susirado rūsiuose besislapstančių vie­
tinių gyventojų ir su jų pagalba stropiai išžvalgė hit­
lerininkų jėgas, jų ugnies taškus Pylimo gatvėje. Tik
tada vėl įsėdo į savo mašiną ir artileristams davė
ženklą pulti.
Mėsinių gatve baterijos vado savaeigis pabūklas
visu greičiu pirmasis įšoko į Pylimo gatvę, iš penkias­
dešimties metrų tiesiu taikymu sunaikino nė nespė­
jusį iššauti priešo pabūklą ir nuvažiavo toliau. Beveik
172
nesustodama, I. Sizincevo baterija nulėkė Pylimo gat­
ve iki pat Basanavičiaus gatvės, sumaldama dar du
vokiečių 76 mm pabūklus, dešimt sunkvežimių, du vil­
kikus su kovos amunicija, apie 80 vokiečių kareivių
ir karininkų. Vokiečiai puolė į paniką, ir P. Bogaty-
riovo pėstininkai, atgavę kovos dvasią, lengvai pri­
baigė artileristų išblaškytus hitlerininkus, išvalė Py­
limo gatvę ir atstatė komunikacijas. Prie Basanavi­
čiaus gatvės susitikęs su kitomis puolančiomis tarybi­
nės kariuomenės dalimis, vyresnysis leitenantas I. Si-
zincevas vėl grįžo į savo barą toliau pulti numatyta
kryptimi.
Liepos 12 dienos rytą, sunaikinę priešą Pylimo,
Vokiečių ir Trakų gatvių trikampyje, 69 pulko pėsti­
ninkai ir Ivano Sizincevo artileristai atsidūrė prie Vil­
niaus gatvės.

Trečia kruvinų mūšių diena. P. Bogatyriovo pėsti­

ninkai ir I. Sizincevo artileristai, įnirtingai kovodami
dėl kiekvieno namo, artėjo prie Gedimino gatvės (da­
bar Lenino prospektas). Tarpais kautynės aprimdavo.
Tada trumpomis atokvėpio valandėlėmis kariai virs­
davo ant žemės ir čia pat užmigdavo: kas ant pabūk­
lo padėjęs galvą, kas ant sviedinių dėžės. Tik pats
baterijos vadas neturi laiko ilsėtis: reikia planuoti
tolesnį puolimą, pagalvoti, kaip išdėstyti jėgas, kur
pirmiausia sutelkti pabūklų ugnį. Reikia gerai išstu­
dijuoti žvalgų surinktus duomenis, o kartais net ir iš­
eiti j žvalgybą. Iki šiol baterija kaunasi be nuostolių.
Būtų apmaudu, jei paskutinėmis mūšio valandomis
žūtų nors vienas karys.
I. Sizincevas vos laikosi ant kojų, akys giliai įkri­
tusios, veidas pajuodęs nuo parako dūmų ir nuo­
vargio.
— Snustelėtum valandėlę, Vania,—nuoširdžiai pa­
taria pats vos nekrintąs iš nuovargio papulkininkis
P. Bogatyriovas.
— Nieko. Išsimiegosiu, kai Vilniuje vokiečius su­
naikinsime.
Baigiasi trumpa atokvėpio valandėlė, ir gvardijos
vyresnysis leitenantas vėl savo kovos mašinoje, vėl
savo baterijos priešakyje.
Liepos 12 dienos vakare 69 šaulių pulko kovoto­
jai, remiami savaeigių pabūklų baterijos, jau kovėsi
prie Gedimino ir Vilniaus gatvių sankryžos, iki Ža­
liojo tilto beliko vos keletas šimtų metrų. Kaip tik
tuo metu gvardijos vyresnysis leitenantas pastebėjo,
kad vienas jo baterijos pabūklas apsuptas automati­
ninkų, kurie taikosi apmėtyti jį granatomis. Negalė­
damas greitai išvaryti iš tarpuvartės savo mašinos,
I. Sizincevas iššoko iš jos ir puolė savo kovotojams
į pagalbą. Keliomis granatomis ir automato papliūpa
jis išsklaido pabūklą apspitusius hitlerininkus, bet ir
pats parkrinta, sunkiai sužeistas vokiečių snaiperio.
Jo pabūklo įgulos kariai skubiai įkelia savo vadą į
mašiną, nori išvežti į užnugarį. Bet vadas griežtai pa­
sipriešina:
— Aptvarstykite žaizdą čia pat. Mūšis dar nesibai­
gė, matote, priešas bėga, negalima pražiopsoti pato­
gaus momento.
Sužinojęs, kad I. Sizincevas sunkiai sužeistas, pa­
pulkininkis P. Bogatyriovas įsakė tuojau pat jį išvež­
ti į užnugarį.
— Menkniekis, — atsikalbinėjo I. Sizincevas. •—
Gribštelėjo truputį, ir tuoj į užnugarį.
— Gvardijos vyresnysis leitenante Sizincevai,—
jau piktai prašneko P. Bogatyriovas.— Įsakau nedel­
siant vykti į medicinos punktą!
I. Sizincevas nieko neatsakė. Jo kovos mašina,
pliekdama link Neries sprunkantį priešą, puolė pir­
myn. Dar visą valandą jis vadovavo mūšiui. Kovėsi,
kol neteko sąmonės. Bet jo artileristai ir papulkinin­
kio P. Bogatyriovo pėstininkai jau buvo prie pat Ža­
liojo tilto griaučių.

Liepos 12 dienos vakare, kai P. Bogatyriovo pės­

tininkai ir I. Sizincevo artileristai artėjo prie Neries,
Hitlerio atsiųstasis Vilniaus įgulos viršininkas gene­
rolas leitenantas Štagelis įsakė visai įgulai 21 vai. for­
suoti upę ir trauktis j šiaurės vakarus. 22 valandą pats.
Štagelis perplaukė į kitą Neries krantą...
Liepos 13-sios rytą 144-sios divizijos leitenantas.
Andrijanovas su dvylika narsuolių įsigavo į Gedimi­
no bokštą ir iškėlė raudoną vėliavą...
O tos pačios dienos vėlų vakarą Maskvos radijas,
pranešė:
„Šiandien, 1944 metų liepos 13 dieną, 3-jo Balta­
rusijos fronto kariuomenė po penkias dienas truku­
sių mūšių sunaikino Vilniaus mieste apsuptą vokie­
čių įgulą ir iš fašistų grobikų išvadavo Lietuvos TSR
sostinę..."
Gvardijos vyresnysis leitenantas Ivanas Sizincevas
negirdėjo šios žinios. Jis be sąmonės gulėjo ant ope­
racinio stalo. Gydytojams pavyko išgelbėti narsaus
artileristo gyvybę, bet jo kovos kelias baigėsi Vil­
niaus gatvėse. Išgijęs jis buvo demobilizuotas, kurį
laiką gyveno Tambovo srityje, Kirsanovo rajone, gim­
tajame Ivanovkos kaime, o paskui persikėlė į Mask­
vą ir šiandien tebedirba inžinieriumi vienoje sostinės
gamykloje.
Karo metus, Vilnių jam primena dar tebemau-
džiančios senos žaizdos, Aukso žvaigždė prie krūti­
nės, apdovanojimo lapas:
„Už pavyzdingai organizuotus bendrus kovos veiks­
mus su pėstininkais, drąsų ir ryžtingą puolimą, su­
manų vadovavimą baterijai, už asmeninį narsumą ir
didvyriškumą, parodytą kovojant prie Vitebsko ir
Vilniaus mieste, suteikti Ivanui Sizincevui Tarybų Są­
jungos Didvyrio vardą, apdovanoti Lenino ordinu ir
Aukso žvaigždės medaliu.
★ VYTAUTAS GIRČYS, PAVLAS FROLOVAS

NEMUNO STURMAS ★

Įvairių būna įtvirtinimų ir kliūčių, kurias turi

įveikti karo metu puolančioji kariuomenė. Priešas sta­
to sunkiai įveikiamas tvirtoves, lieja bunkerius iš
gelžbetonio, renčia juos iš rąstų ir apipila žemėmis;
kiekvieną kalvą ir aukštumą išnaudoja gynybai, o ly­
gumas išraižo sunkiai pereinamais grioviais, užtvarsto
geležies ir gelžbetonio spyriais, tankiomis spygliuo­
tomis vielomis, užminuoja. Tačiau tarp šių įvairių
kliūčių bene pati didžiausia ir sunkiausia yra plačios
ir sraunios upės. Iš visų puolamųjų operacijų van­
dens kliūčių įveikimas yra laikomas pačiu sudėtin­
giausiu kovos uždaviniu. Karo pranešimuose, kai kal­
bama apie puolančiosios kariuomenės dalių persikė­
limą iper upę, susiduriame su kariniu terminu „for­
suoti". Tai reiškia įveikti kurią nors kliūtį (upę, įtvir­
tintą liniją ir pan.) kaunantis. Suprantama, be kauty­
nių priešas neatiduoda nė pėdos žemės, bet upių bei
kitokių vandens užtvarų forsavimas iš visų kariuome­
nės rūšių kovotojų ir vadų reikalauja paties didžiau­
sio jėgų įtempimo, atkaklumo, sumanumo, karinio
meistriškumo ir didvyriškumo.
Vaduojant Tarybų Lietuvą iš hitlerinių okupantų,
patys aršiausi ir sunkiausi mūšiai vyko prie didžiųjų
mūsų upių — Nemuno ir Neries. Čia tarybiniai kariai
parodė daugiausia didvyriškumo ir sumanumo.
Trečiojo Baltarusijos fronto kariuomenės 5-ji ar­
mija, vadovaujama generolo N. Krylovo, dar tebesi-
kovė Vilniaus gatvėse, baigdama naikinti apsuptas
fašistų įgulos dalis, o 11-ji gvardiečių armija, vadovau­
jama generolo pulkininko K. Galickio, puldama la­
biau į pietus nuo Vilniaus, gerokai pasistūmėjo į va­
karus ir, iš priešo nagų išplėšusi Valkininkus, Eišiškes,
Varėną, Daugus, veržliai ir nesulaikomai artėjo prie
Nemuno. Liepos 14 dieną, kai virš senosios Gedimino
pilies po trejų metų pertraukos vėl plevėsavo rau­
dona vėliava, 11-osios armijos 8-sis gvardijos šaulių
korpusas, galutinai palaužęs vokiečių kariuomenės
pasipriešinimą prie Vilniaus—Gardino plento, atsidūrė
ant Nemuno kranto gana plačiu ruožu — beveik nuo
Druskininkų iki pat Alytaus. Korpuso vadas gvardi­
jos generolas leitenantas M. Zavadovskis, vykdydamas
Fronto karinės vadovybės uždavinį, įsakė savo dali­
niams nedelsiant forsuoti Nemuną — paskutinę stam­
bią kliūtį prieš Rytų Prūsijos sieną. Iš tiesų, peržengus
Nemuną, iki Tarybų. Sąjungos sienos su Vokietija bu­
vo nepilnas šimtas kilometrų.
 Tą pačią liepos 14 dieną tarybinės kariuomenės
daliniai net keliose vietose—prie Merkinės, prie Ne­
munaičio ir prie Žeimių kaimo — persikėlė per Ne­
muną ir, žingsnis po žingsnio plėsdami užimtus plac­
darmus, stūmė hitlerinius grobikus nuo senosios Lie­
tuvos upės krantų. Jei pavartysime pageltusius anų
dienų laikraščių komplektus, aptiksime vos keletą ei­
lučių Tarybinio Informacijų biuro pranešime: „Liepos
14 dieną Trečiojo Baltarusijos fronto kariuomenė sėk­
mingai forsavo Nemuną tarp Druskininkų ir Alytaus ir
puola toliau." O už šių kelių eilučių slypi ištisa ma­
siško didvyriškumo epopėja. Ir prie Merkinės, ir prie
Nemunaičio ir prie Žeimių.

PRIE MERKINĖS

77-sis gvardijos šaulių pulkas dar kovėsi su ar­

šiai besipriešinančiais fašistų daliniais prie Vilniaus —
Gardino plento, toje vietoje esančio per porą kilomet­
rų nuo Nemuno, o pulko žvalgybos būrys gavo už­
davinį prasiskverbti į priešo užnugarį, išžvalgyti po­
zicijas anapus Nemuno ir parinkti tinkamiausią vietą
upei forsuoti. Korpuso inžinieriaus gvardijos papulki­
ninkio J. Glaskos vadovaujami pionierių ir inžinerijos
daliniai jau ruošė persikėlimo priemones, ir nuo žvalgy­
bos duomenų priklausė, kaip greitai ir kaip sėkmin­
gai pavyks jomis perkelti prie Nemuno priėjusius ta­
rybinius pulkus.
Uždavinys žvalgams buvo nelengvas: eiti į priešo
užnugarį reikėjo dieną. Kai būrys pasiekė Nemuną,
jame nebuvo likę nė pusės karių: tik trys žvalgai.
Tarp jų ir dvidešimtmetis gvardijos eilinis baltarusis
Aleksandras Mininas iš Vitebsko srities, Polocko ra­
jono, Flejos kaimo. Visi trys jie perplaukė Nemuną
ir, išžvalgę, kur sutelktos svarbiausios priešo pajėgos,
ėjo atgal. Deja, perplaukti atgal pavyko tik vienam
Aleksandrui Mininui: jo draugai žuvo nuo vokiečių
snaiperio kulkos. Išvengti kulkos ir sėkmingai pasiek­
ti savo dalinį Aleksandrui Mininui, be abejo, padėjo
dvejų metų patirtis, kurią jis įgijo, būdamas parti­
zanu. Į pulką Aleksandras Mininas grįžo sveikut svei­
kutėlis, jo surinktos žvalgybos žinios buvo nepapras­
tai vertingos.
— Armijos karinės vadovybės vardu dėkoju
jums, gvardijos eilini Mininai, už pavyzdingai atliktą
uždavinį,— paspaudė ranką Aleksandrui 26-sios divi­
zijos vadas gvardijos generolas majoras G. Cernovas.
— Tarnauju Tarybų Sąjungai!
— Na, o dabar eikite ilsėtis,— paliepė G. Cerno­
vas.
— Leiskite kreiptis, draugas gvardijos generole,—
nepajudėjo iš vietos žvalgas.
7. Per mūšių vėtrą Ш
 — Prašau, prašau,— nusišypsojo divizijos vadas,—
nori namiškius aplankyti! Kai -tik persikelsime per
Nemuną, galėsi eiti atostogų.
— Visiškai ne dėl to, draugas gvardijos genero­
le, — paraudęs mostelėjo ranka Aleksandras Mini­
nas. — Už kokios valandos mūsų dalinys prieis prie
Nemuno, tada vokiečiai anapus pasidarys daug bud­
resni. Ar ne geriau būtų dar sykį su būriu prasi­
skverbti į jų užnugarį ir, kol jie to nesitiki, perplau­
kus upę, įsitvirtinti aname krante? Kai prie Nemuno
prieis mūsų pionieriai, mes jiems galėsime padėti nu­
tiesti keltams lyną. O ir persikėlusiems bus už ko už­
sikabinti. Aš ten net valtį paslėptą nužiūrėjau, bet
jos neliečiau, nenorėdamas išsiduoti.
Generolas G. Cernovas valandėlę susimąstė, paskui
paplojo žvalgui per petį ir tarė:
— Teisybę sakai, Mininai. Jei nepavargęs, nuvesk
į priešo užnugarį šaulių skyrių, ir įsitvirtinkite ana­
me krante, ten, kur numatome keltis per upę. Ir štai
dar kas: pasistenkite tiksliai išžvalgyti priešo ugnies
taškus vakariniame krante, kad/mūsų artilerija galėtų
juos išrūkyti prieš persikėlimą.
Netrukus žvalgas Aleksandras Mininas tais pačiais
takais, kuriais ką tik grįžo į dalį, nuvedė prie Nemu­
no gvardijos viršilos Amajako Snopliano šaulių sky­
rių. O korpuso inžinierius gvardijos papulkininkis
J. Glaska gavo įsakymą: kai tik 77-jo pulko daliniai
padarys laisvą kelią prie Nemuno, nedelsiant skubė­
ti į numatytą vietą ir kuo greičiau paruošti persikėli­
mo priemones.
Nors ir gerokai nukentėjęs nuo hitlerininkų —
skyriuje liko tik penki kariai,— Amajako Snopliano
skyrius sėkmingai pasiekė Nemuno krantą. Viršila su
Aleksandru Mininu ir dar vienu kariu perplaukė upę
toje vietoje, kur Mininas buvo matęs paslėptą valtį.
Paskubomis su Mininu įsitvirtinęs šlaite, viršila pa­
liepė drauge atplaukusiam kariui valtimi perkelti li­
kusius kovotojus. Vos tik valtis nusiyrė iki vidurio
upės, visai netoli nuo dviejų drąsuolių apkaso ant
kalvelės prabilo fašistų kulkosvaidis. Apie-valtį ėmė
tekšėti kulkos. Mininas jau griebėsi granatų, norėda­
mas jomis nutildyti priešo kulkosvaidį, bet viršila su­
laikė jį.
— Granatos sprogimas tik išduos mus,— pasakė.—
Geriau aš automatu juos nutildysiu. Palauk čia.
Snoplianas kaip katė nusliuogė kalvelės viršū­
nės link. Netrukus sutarškė jo automatas, ir kulkos
liovėsi šokti mirties šokį apie valtį. O dar po akimir­
kos gvardijos viršila pusbalsiu pašaukė žvalgą:
— Saša, čionai!
Kalvoje, pasirodo, buvo įsitaisę tik du vokiečių
kareiviai su lengvuoju kulkosvaidžiu, ir juos abu
Snoplianas nukirto viena automato papliūpa. Nuo kal­
vos lyg ant delno buvo matyti visa pakrantėje išsi­
dėsčiusi hitlerinė kariuomenė, pėstininkų tranšėjos su
giliomis eigomis į jų kalvą, minosvaidžių lizdai ir to­
lėliau nuo kranto, po sodybų medžiais, artilerijos po­
zicijos. Dar toliau galima buvo spėti stovint užmas­
kuotus .priešo tankus. Žvalgas greitai ėmė brėžti prie­
šo ugnies lizdų ir gynybos linijų schemą.
— Kai tik atsiirs valtis,— pasakė jis Snoplianui,—
aš tuoj pat kelsiuosi į aną pusę. Reikia perduoti sche­
mą į pulko štabą. Ir tu įsidėmėk, kur kas sutelkta. Jei
kas man atsitiktų, turėsi pats...
Valtis laimingai atgabeno likusius Snopliano sky­
riaus karius. O kol į kitą pusę persikėlė Mininas, prie
Nemuno kranto priėjo pirmieji tarybiniai daliniai ir
30-sis atskiras pionierių batalionas, vadovaujamas
gvardijos papulkininkio J. Glaskos. Mininas valtį pa­
liko pionierių būrio vadui gvardijos leitenantui Niko­
lajui Redkinui, o pats nulėkė ieškoti pulko vadavietės.
Vokiečiai, pamatę, kad tarybiniai daliniai jau pa­
siekė rytinį Nemuno krantą, ir, be abejo, bandys tuo­
jau pat keltis į jų pusę, uraganiška artilerijos ir mi­
nosvaidžių ugnimi apipylė pakrantę, kur telkėsi pio­
nieriai ir pėstininkai, o taip pat apšaudė upę, kad
niekas neprasiskverbtų į jų krantą. Jie pasiuntė pa­
stiprinimą ir savo postui ant kalvos, bet čia juos pa­
sitiko gvardijos viršilos Amajako Snopliano skyriaus
vyrų kulkosvaidžiai ir automatai. Po keliolikos minu­
čių svarbiausius hitlerininkų ugnies taškus sviediniais
apipylė tarybinė artileriją. Vokiečiai sutriko. Tuo pa­
sinaudoję, pionieriai su valtimi pertempė lyną kel­
tams. Snoplianui į pagalbą atskubėjo nauji kovotojai.
 Nepraėjo nė valanda, o žaibiškai sumontuotais iš
gatavų skydų keltais į vakarinį Nemuno krantą nu­
plaukė pirmieji 26-sios divizijos lengvosios artilerijos,
minosvaidžių, sunkiųjų kulkosvaidžių ir pėstininkų
daliniai. Stoję į mūšį su apstulbusiais hitlerininkais,
tarybiniai kariai netrukus išplėtė savo placdarmą va­
kariniame Nemuno krante, stumdami fašistų kariuo­
menę vis toliau ir toliau nuo upės.
Ir tada, kai, rodosi, kuo sklandžiausiai persikels vi­
sa puolančioji kariuomenė, padangėje pasirodė vo­
kiečių lėktuvai. Jie ėmė bombarduoti upę, naujus
keltus statančius pionierius, pakrantėje susitelkusius
kovos dalinius, o priešlėktuvinės mūsų artilerijos vis
dar nebuvo. Nuskrenda vieni lėktuvai, tuojau pat
laisvai užskrenda kiti. Kėlimasis užsikirto, o anapus,
į ataką metę gausybę tankų, fašistai ėmė spausti per­
sikėlusias tarybines dalis, norėdami jas sugrūsti atgal
į Nemuną.
— Nesustoti, keltis per Nemuną toliau,— įsakė
papulkininkis J. Glaska.
Nepaisydami bombų sprogimų, gvardijos seržantas
Kalistratas Babachinas ir gvardijos leitenantas Niko­
lajus Redkinas kelis sykius perplaukė per Nemuną,
tempdami keltų lynus ir pritvirtindami juos aname
krante. Ir keltai nesiliovė kursavę iš vieno kranto į
kitą.
Vakarop padangėje pasirodė mūsų lėktuvai. Jie
tuoj pat išvaikė vokiečių bombonešius, ir ant didžiu­
lių keltų užvažiavo pirmosios generolo majoro Alek­
sejaus Burdeino tankų brigados mašinos: Veržliai iš
šono apėję atakuojančius hitlerininkus, tarybiniai tan­
kai pagelbėjo 26-sios divizijos pulkams, pirmiesiems
persikėlusiems į vakarinį krantą. Mūšis dėl Nemuno
prie Merkinės buvo laimėtas.

O PRIE NEMUNAIČIO

Mūšis dėl Nemuno dar tebevyko. Čia korpuso dali­

nius per Nemuną kėlė 2-ji Naugardo motorizuota inži­
nerinė pionierių brigada. Štai ką apie Tarybų Lietuvos
didžiosios upės forsavimą pasakoja buvęs tos brigados
štabo viršininkas, atsargos gvardijos pulkininkas Vla­
dimiras Šapošnikovas.
„Dar liepos 13 dieną, kai mūsų kariuomenė buvo
už keliolikos kilometrų nuo Nemuno, Armijos vado­
vybė įsakė man perkelti 8-jo gvardijos šaulių korpu­
so dalis į vakarinį Nemuno krantą palei Nemunaičio
miestelį.
Liepos 14 dieną, paėmę vieną valčių komplektą ir
batalioną pionierių, susėdome į automašinas ir išva­
žiavome. Kai pasiekėme Nemuną, mūsų puolančios
kariuomenės dalys dar buvo už kelių kilometrų.
Toje vietoje, kur buvo numatyta keltis, mūsų pu­
sėje Nemuno krantas buvo nuolaidus, netoliese ošė
pušynas, o čia pat, ant kranto, buvo daugybė paruoš­
tos miško medžiagos ir malkų rietuvių. Visa tai leng­
vino mūsų užduotį.
\ Privažiavę prie kranto ir iškrovę trečdalį valčių,
ėmėme jas leisti į vandenį. Tuo metu mus pastebėjo
kitame krante įsitvirtinę vokiečiai ir pradėjo šaudyti
iš kulkosvaidžių, minosvaidžių ir artilerijos. Suprato­
me, kad vokiečiai kaip tik šitoje vietoje tikėjosi mūsų
sulaukti ir gudriai apgavo mūsų žvalgybą, iš anksto ge­
rai čia užsimaskavę. Laimė, mus išgelbėjo miško me­
džiagos sandėlis ant kranto: pasislėpę už rietuvių, mes
nepraradome nė vieno kario. Dabar reikėjo patiems
iš naujo žvalgyti krantą ir persikėlimui parinkti vietą
ten, kur nesitiki vokiečiai. Taip mes ir padarėme.
Kad vokiečiai nesuprastų mūsų manevro, prie iš­
keltų valčių palikome nedidelį būrį karių, o visi kiti
su dar neiškrautomis valtimis greitai pervažiavome į
kitą vietą, maždaug penkis kilometrus žemyn.
Čia krantas taip pat buvo apaugęs mišku. Valtis
mes paruošėme miške, kad iš anksto neišsiduotume
vokiečiams. Paruošti valtis pontoniniam tiltui — pats
sudėtingiausias ir daugiausia laiko reikalaująs darbas.
Bet pionieriai, kuopų ir būrių vadai dirbo taip sutarti­
nai, sparčiai ir tyliai, jog per trejetą valandų tiltas
buvo visiškai gatavas. Tiesa, kol kas jis tebebuvo
sausumoje, paslėptas nuo priešo, bet jį galima buvo
gana greitai pertiesti per upę.
Vos čia atvažiavę, mes pranešėme į 11-sios gvardi­
jos šaulių divizijos štabą, kur parinkta nauja persikė­
limo vieta, o paskui nuolat informavome apie darbų
eigą. Tokiu būdu divizija kiek pakeitė puolimo kryptį
ir priėjo prie Nemuno persikėlimo ruože tuo metu,
kai valčių paruošimo darbas buvo beveik baigtas.
Ant kranto paruoštą tiltą pertiesti per upę mums
tereikėjo pusvalandžio. Per jį tuojau pat peržygiavo
pirmieji divizijos kovos daliniai ir, atsidūrę vakari­
niame Nemuno krante, netikėtai smogė priešui.
Iš tiesų vokiečiai nesitikėjo, kad šioje vietoje ga­
lėtų persikelti mūsų kariuomenė. Krantas čia buvo
nepatogus, apaugęs miškais, nebuvo kelių. (Pionieriai
ne tik tiltą pastatė, bet ir iškirto miške kelius mūsų
artilerijos ir savaeigių pabūklų daliniams.) Per porą
valandų persikėlę keturi pulkai vakariniame Nemuno
krante greitai išplėtė placdarmą ir įsitvirtino ten. O
prie tilto vis sruvo ir sruvo naujos 8-j o gvardijos šau­
lių korpuso dalys.
Bet nesnaudė ir vokiečiai. Jie pasiryžo žūt būt su­
naikinti netikėtai iškilusį tiltą per Nemuną. Į mūsų
persikėlimo vietą atsiuntė apie dvidešimt bombone­
šių ir naikintuvų. Jie tiltą bombardavo ir apšaudė iš
kulkosvaidžių kokį pusvalandį, ir, svarbiausia, visiš­
kai netrukdomi, nes tuo metu mes dar neturėjome
jokių priešlėktuvinės gynybos priemonių: mūsų arti­
lerija buvo atsilikusi nuo pirmųjų korpuso dalių.
Numetę bombas, pašaudę ir, matyt, nusprendę, kad
tiltas sunaikintas, lėktuvai nuskrido. O tiltas tebesto­
vėjo kaip stovėjęs. Nė viena bomba nepataikė į jį.
 Bombardavimas vis dėlto smarkiai mums pakenkė.
Dauguma valčių buvo pramuštos kulkų ir skeveldrų.
Kariai ir karininkai, kurie buvo ant tilto, visomis jė­
gomis stengėsi jį išgelbėti: visaip kamšė skyles, pylė
iš valčių vandenį. Deja, išlaikyti ilgiau kaip valandą
virš vandens tiltą po bombardavimo nepavyko. Pri­
bėgusios vandens valtys smarkiai pasunkėjo, ėmė
skęsti, atsparos aname krante neišlaikė srovės spau­
dimo, ir tiltas atitrūkęs nutįso išilgai Nemuno. Iš pra­
džių mes dar bandėme ištraukti valtis, bet, pamatę,
kad šitaip ilgai užtruksime, palikome paskendusį tiltą
likimo valiai, o patys puolėme iš likusių trijų valčių
daryti kelto. 1
Dirbome sparčiai, nesiblaškydami, nes kiekvienas
žinojome, ką ir kaip dirbti. Komandos buvo vykdomos
tiksliai ir greitai, nors daug karių ir vadų buvo su­
žeista ir kontūzyta. Per bombardavimą ir aš pats bu­
vau ant tilto, mane irgi kontūzijo ir lengvai sužeidė.
Keltą mes padarėme gana greitai, ir vėl pradėjo
traukti mūsų kariuomenė į kitą Nemuno krantą. Kaip
tik tuo metu į persikėlimo vietą atvyko Fronto ka­
riuomenės vadas armijos generolas Cerniachovskis.
Jis padėkojo kariams ir vadams už didvyrišką darbą,
o man, pamenu, pasakė, kad aš vertas Tarybų Sąjun­
gos Didvyrio vardo ir jis nedelsdamas pristatysiąs ma­
ne šiam apdovanojimui. Aš buvau tokioje būklėje,
kad, užuot atsakęs kaip dera: „Tarnauju Tarybų Są­
jungai", tik kažką sumurmėjau.
 Černiachovskis įdėmiai pažvelgė į mane.
— Betgi tu, Vladimirai Michailovičiau, tuoj krisi»
Tuojau pat vykite į ligoninę.— Ir paliepė savo adju­
tantui:— Nedelsdami vežkite gvardijos papulkininkį
į ligoninę.
Taip su Fronto kariuomenės vado mašina ir buvau
nuvežtas į lauko ligoninę, kurioje išgulėjau kone sa­
vaitę. Kai grįžau atgal į dalį, mūsų kariuomenė jau
buvo tolokai nustūmusi hitlerininkus nuo Nemuno
krantų."

PRIE ŽEIMIŲ

Nemuną forsavo 5-sios gvardijos šaulių divizijos

12-sis pulkas, vadovaujamas gvardijos papulkininkio
Nikolajaus Titovo.
Žeimiai — nedidelis dzūkų kaimelis prie Nemuno,,
maždaug dešimt kilometrų nuo Merkinės ir apie aš­
tuonetas kilometrų nuo Druskininkų. Čia Nemunas
daro kilpą — staigiai pasuka į rytus, paskui vėl grįž­
ta į vakarus, ir Žeimiai stovi Susispietę šioje kilpoje
lyg pusiasalyje ar iškyšulyje. Dar 5-j i divizija nebuvo
priėjusi Nemuno ir kovėsi prie Vilniaus — Gardino
plento, o 12-sis pulkas, sėkmingai peršokęs visai ne-
tolj Nemuno kranto einantį plento ruožą, atsidūrė
tiesiog priešais Žeimius kitoje pusėje. Iš žvalgybos
duomenų bųyp žinoma, kad vokiečiai gerai įsitvirtinę
šioje kilpoje, ypač jos sparnuose iš pietų ir šiaurės.
Kaip tik dėl to pulko vadas gvardijos papulkininkis
Titovas ir nuspėjo, kad vokiečiai, sutelkę visas savo
pajėgas į kilpos sparnus, bus palikę be tvirtos gyny­
bos smaigalį. Papildomai išžvalgius, pulko vado spė­
liojimai pasitvirtino: iš tiesų vokiečiai jokių ugnies
lizdų kilpos smaigaly nebuvo įrengę, pasikliaudami
šioje vietoje tik nedideliais patruliais. Papulkininkis
Titovas ir nusprendė Nemuną forsuoti kaip tik šitoje
vietoje, siauručiame ruoželyje, pabandyti įvaryti kylį
tarp dviejų priešo gynybos barų ir, smogus iš užnu­
gario, užimti įtvirtinimus. Tada bus laisvas kelias ki­
tiems divizijos daliniams prieiti prie Nemuno aukš­
čiau ir žemiau Žeimių. Nuspręsta forsuoti kuo
staigiau, nelaukiant pionierių dalinių, panaudojant
individualias persikėlimo priemones.
Štabe pats pulko vadas skubiai paruošė tikslų Ne­
muno forsavimo planą ir supažindino su juo batalio­
nų, kuopų vadus, o šie būrininkus, skyrininkus ir visus
kovotojus. Gvardijos vyresniojo leitenanto Piotro Fe-
filovo 1-sis gvardijos šaulių batalionas buvo atšauk­
tas iš kautynių, prie jo priskirtas gabaus ir drąsaus,
vos dvidešimt antruosius metus einančio gvardijos
kapitono Jurijaus Subotino artilerijos divizionas. Fe-
filovo bataliono šauliai ir Subotino diviziono artile­
ristai, permesti į Nemuno pakrantę, turėjo kuo sku­
biau paruošti iš rąstų mažesnius ir didesnius plaustus
keltis į kitą krantą. Forsavimo sėkmę turėjo nulemti
netikėtumas, staigumas ir persikėlusių dalinių verž­
lumas.
Pirmieji Nemuną plaukte perplaukė gvardijos vy­
resniojo leitenanto Ivano Sypalos kuopos kulkosvai­
dininkai, vadovaujami gvardijos grandinio devynio­
likmečio Piotro Naboičenkos, ir gvardijos leitenanto
totoriaus Sadyko Sairanovo būrio automatininkai. Jie
pertempė į aną pusę keletą telefono kabelių ir pririšo
juos prie pakrantės medžių. Be kabelio lynų sūkurin­
ga Nemuno srovė kilpoje būtų blaškiusi ir nešusi šalin
plaustus. Reikėjo, kad plaustai, nepasiduodami sro­
vei, tiesiai ir greitai pasiektų kitą krantą. Per upę
nutiesti lynai iš telefono kabelio bent iš pradžių, kol
bus pertempti plieno lynai, turėjo padėti vykdyti už­
davinį.
Kai tik per Nemuną buvo nutiesta keletas kabelio
lynų, nešini plaustais pasipylė pėstininkai, kulkosvaidi­
ninkai, minosvaidininkai, artileristai. Lengvučiais
plaustais, gabendami plieninius lynus, pirmiausia per­
plaukė gvardijos leitenanto Fiodoro Bendeberios būrio
kariai. O kai tie lynai buvo pritvirtinti, upė tiesiog
mirgėte sumirgėjo nuo plaustų. Laikydamiesi už išties­
tų lynų, kariai greitai plaukė į aną krantą, kur jau
virė aršios kautynės. Palyginti nesunkiai išsklaidę hit­
lerininkų patrulius, Sairanovo automatininkai ir Na­
boičenkos kulkosvaidininkai bei Bendeberios būrys su
prieštankiniais šautuvais staiga įsiveržė į Žeimius ir
ėmė pliekti čia besiilsinčius vokiečių dalinių rezervus.
O tuo tarpu vokiečių kovos rikiuotę išsklaidė persikė-
lusios gvardijos vyresniojo leitenanto Ivano Sypalos ir
gvardijos kapitono Larionovo kuopos, gvardijos kapi­
tono Jurijaus Subotino artileristai.
Atsigavę nuo netikėtumo, vokiečiai iš abiejų Ne­
muno kilpos sparnų sutelkė ugnį į Žeimius, kur jau
buvo tarybiniai kariai, ir prieš persikėlusį batalioną
metė dešimtis tankų. Bet jau buvo vėlu. Tankus su­
tiko Fiodoro Bendeberios vyrai su prieštankiniais šau­
tuvais, į fašistus iš kito upės kranto pliekė 24-jo gvar­
dijos artilerijos pulko pabūklai, o iš užnugario—
kapitono Subotino artileristai.
Nuo ryto prasidėjęs mūšis prie Žeimių truko
iki pat vakaro, vokiečiai be perstojo kontratakavo,
vienas po kito puolė vis nauji daliniai, bet visos jų
pastangos suspausti tarybinius karius Nemuno kilpos
maiše nuėjo niekais. Sunkus buvo mūšis. Prie Žeimių
žuvo bataliono vadas gvardijos vyresnysis leitenantas
Piotras Fefilovas, kulkosvaidininkas gvardijos grandi­
nis Piotras Naboičenka ir daug kitų narsių karių. Bet
priešas ir viename, ir kitame kilpos sparne buvo su­
triuškintas, 5-sios gvardijos šaulių divizijos daliniai
netrukdomi galėjo prieiti prie Nemuno aukščiau ir že­
miau kilpos, sėkmingai forsuoti upę ir išplėsti plac­
darmą, kurį iš priešo nagų plėšte išplėšė 12-sis gvar­
dijos šaulių pulkas.
 ★★★
Liepos 16 dieną Nemuną tarp Alytaus ir Kauno
taip pat pasiekė ir Vilnių išvadavusios 5-sios armijos
dalys. Nuo liepos 16 iki 22 dienos generolo N. Kry­
lovo armija įvairiose vietose forsavo žiląjį Tarybų
Lietuvos upių tėvą Nemuną, pradėdama paskutinį žy­
gį prie Rytų Prūsijos sienų, prie fašistinio žvėries
urvo. Čia tarybiniai kariai taip pat parodė daug did­
vyriškumo, tačiau 11-sios gvardijos armijos 8-jo gvar­
dijos šaulių korpuso žygdarbis šturmuojant Nemuną
gerokai palengvino visai fronto kariuomenei įveikti
hitlerininkus prie didžiausios Lietuvos upės. Ne veltui
net 22 šio korpuso kariai ir vadai už Nemuno šturmą
gavo Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą. Po mirties jis
buvo suteiktas gvardijos vyresniajam leitenantui Piot­
rui Fefilovui, kulkosvaidininkui gvardijos grandinini
Piotrui Naboičenkai ir gvardijos seržantui Vasilijui
Fabričnovui. Aukso žvaigždė po mūšio prie Nemuno
buvo prisegta gvardijos eiliniams Aleksandrui Mini-
,nui, Astenekului Sikirovui ir Aleksejui Makijenkai,
gvardijos seržantams Kalistratui Babachinui ir Vasili­
jui Popovui, gvardijos viršilai Amajakui Snoplianui,
gvardijos leitenantams Sadykui Sairanovui, Fiodorui
Bendeberiai ir Nikolajui Redkinui, gvardijos vyresnie­
siems leitenantams Ivanui Sypalai ir Safijui Sufjano-
vui, gvardijos kapitonams Aleksejui Larionovui ir
Jurijui Subotinui, gvardijos papulkininkiams pulko
vadui Nikolajui Titovui, inžinieriams-pioniėriams Vla­
dimirui Šapošnikovui ir Jevgenijui Glaskai, tankistui
gvardijos generolui majorui Aleksejui Burdeinui ir
26jsios šaulių divizijos vadui gvardijos generolui ma­
jorui Grigorijui Cernovui.
Tai jie, įvairių tarybinių tautų sūnūs, ant savo pe­
čių atnešė laisvę žilajam Tarybų Lietuvos upių tėvui
Nemunui. Ir to negalima užmiršti.
 VYTAUTAS GIRČYS, PAVLAS FROLOVAS

NARSIOJI ĮGULA ★

Jų buvo ketvertas.
Vyriausiam iš visų Piotrui tebuvo dvidešimt sep-
tyneri metai, jauniausiam — Ivanui—aštuoniolika.
Kiti du — Fiodoras ir Nikolajus — turėjo po dvidešimt
su trupučiu. Ir karinė jų patirtis, suprantama, buvo
nevienoda. Gvardijos viršila Piotras Osmininas—bu­
vęs traktoristas iš Omsko srities — kovos krikštą ga­
vo 1938 metais prie Chasano. Volgogradietis gvardi­
jos vyresnysis seržantas Nikolajus jau atšventė ant­
rąsias metines, kai užsivilko kario milinę... Permietis
jaunesnysis seržantas Ivanas Bryzgalovas — prieš
karą nespėjęs baigti nė vidurinės mokyklos — fronte
atsidūrė vos prieš metus. Ne ilgiau buvo kariavęs ir
Ikuibyševietis leitenantas Fiodoras Sančirovas, nors į
armiją buvo pašauktas 1942 metų pradžioje: daugiau
kaip metus išbuvo tankų, o vėliau savaeigės artileri­
jos karo mokykloje.
 Na, o daugiau, rodosi, nieko negalima pasakyti,
kas skirtų šiuos keturis gvardiečius vieną nuo kito.
Nuo to laiko, kai Fiodoras Sančirovas, baigęs karo
mokyklą, atvyko į dalį — Vyriausiosios Vadovybės
Rezervo 1452 Perekopo savaeigės artilerijos pulką —
ir gavo vadovauti savaeigiu! pabūklui SU-85, visi ke­
turi dieną ir naktį buvo drauge: kartu kovėsi, kartu
ilsėjosi. Tiesa, galima pridurti, kad Piotras buvo sa­
vaeigio pabūklo vairuotojas-mechanikas, o Nikola­
jus— taikytojas, Ivanas—užtaisinėtojas, o Fiodoras —
visos nedidelės jų įgulos vadas. Bet šitai neturi di­
delės reikšmės, nes bet kada kiekvienas iš jų ga­
lėjo stoti į savo draugo vietą ir kuo puikiausiai jį
pavaduoti. Kai kuopos ar pulko vadovybė kalbėdavo
apie leitenanto Sančirovo mašiną — visi žinodavo, kad
šita įgula galima visur ir visada pasikliauti: keturi
gvardiečiai buvo kaip vienas, kovojo kaip puikiai
suderintas instrumentas, jei taip galima pasakyti apie
žmones, kurie visada pasižymėdavo ir sumanumu, ir
drąsa. Ne veltui jie per metus su Pirmojo Pabaltijo
Fronto kariuomene nuėjo tūkstančius kilometrų, kol
atsidūrė Lietuvoje — paskutinėje iš tarybinių respub­
likų, kuri dar nebuvo visiškai išvaduota iš fašistinių
okupantų. Bet jau niekam nebuvo paslaptis, kas švęs
pergalę.
Tuometinis baterijos vadas leitenantas P. Galinas
prisimena gvardiečių žodžius, kuriuos jie dažnai mėg­
davo kartoti:
 — Mūsų jau nebeišskirsite iki pat Berlyno. Jei ir
žūsim — visi kartu.
Kartais taip ir būna, kad net pusiau juokais pasa­
kyti žodžiai virsta tikrove.
1944 metų rugpiūčio mėnesio pradžioje Pirmojo
Pabaltijo Fronto kariuomenės daliniai priartėjo prie
Šiaulių, Jelgavos ir Tukumso ir didžiulę vokiečių ka­
riuomenės grupuotę perskyrė į dvi izoliuotas dalis.
Artėjo diena, kai priešas Pabaltijyje turėjo būti galu­
tinai sutriuškintas. Kadangi buvo perkirstos svarbiau­
sios geležinkelio ir plentų linijos, jungiančios Ryt­
prūsius su Tarybų Latvijoje dar tebesilaikančia fašis­
tine kariuomene, ši ypač kentėjo dėl sutrikusio aprū­
pinimo, dėl karinės technikos ir amunicijos stokos.
Štai kodėl fašistinės armijos vadovybė ir nusprendė
žūt būt sutriuškinti tarybinės kariuomenės Šiaulių
grupuotę. Jų planas buvo toks: sukaupus visus turi­
mus rezervus, smogti iš šiaurės rytų Biržų kryptimi
ir tuo pat metu iš Raseinių pusės — Panevėžio kryp­
timi, apsupti Šiaulių grupuotę geležiniu žiedu ir su­
naikinti.
Rugpiūčio 5 — 6 dienomis pačiame Lietuvos —
Latvijos pasienyje užvirė įnirtingi mūšiai. Metę į kau­
tynes gausybę tankų ir kitos karinės technikos, fašis­
tinės armijos daliniai pasistūmėjo šiek tiek į priekį,
atblokšdami mūsų kariuomenę prie Apaščios ir Ne­
munėlio upių. Rugpiūčio 7 dieną Tarybinė Armija,
norėdama sustabdyti tolimesnį priešo veržimąsi, pra­
dėjo kontratakuoti. Antrasis motorizuotas šaulių ba­
talionas staigiai išmušė Suostų kaime įsitvirtinusius
fašistus ir, užėmęs savo ankstesnes pozicijas, atkak­
liai ėmė veržtis į priekį. Matydami, kad jų puolimo
planai žlunga, fašistai didelėmis tankų ir savaeigių
pabūklų jėgomis kontratakavo kairįjį bataliono spar­
ną, tikėdamiesi apeiti tarybinių šaulių pozicijas ir
smogti iš užnugario.
Tuo metu savo kariams davė ženklą stoti į kovą
savaeigės artilerijos 1452 Perekopo pulko vadas pa­
pulkininkis Danilovas:
— Užkirsti kelią „Tigrams" ir „Ferdinandams".
Neleisti jiems išplėsti puolimo, vyti juos atgal.
Tarybinių savaeigių pabūklų baterija nedelsdama
išvažiavo į kovos pozicijas. Leitenanto Fiodoro San-
čirovo pabūklas vienas iš pirmųjų atsidūrė prieš puo­
lančią fašistų tankų ir savaeigių pabūklų — „Ferdi­
nandų"— grandinę, pirmasis paleido į juos ugnį. Jau
pirmieji šūviai pasiekė tikslą: vienas „Tigras" sulieps­
nojo kaip fakelas. Kiti, netikėtai sutikę pasipriešini­
mą, pasuko į šalį ir užsidūrė ant kitų tarybinių pa­
būklų, jau atskubėjusių į mūšio vietą. „Tigrų" gran­
dinė iškriko, keletas mašinų degė, o kitos pasuko at­
gal. Bet tai buvo tik gudrus manevras: pasitraukę
priešo tankai atidengė prieštankinių pabūklų liniją,
kuri už „Tigrų" nugaros buvo gerai įsitvirtinusi ir
uraganiška ugnimi pliekė į tarybinius savaeigius pa­
būklus. Bet gvardiečių įgula nesutriko — SU-85 at-
kakliai judėjo į priekį, į priešo ugnį atsakydamas
ypač taiklia ugnimi. Leitenanto Sančirovo vyrams pa­
vyko su savo pabūklu sunaikinti tris priešo prieštan­
kinius pabūklus, fašistų pozicijose jie iškirto stambią
spragą ir pirmieji pro ją prasmuko.
O tuo tarpu pasitraukę vokiečių „Tigrai" ir „Fer­
dinandai" susitvarkė ir puolė į pagalbą savo artile­
ristams. Leitenanto Sančirovo pabūklo įgula netikė­
tai pateko tarp dviejų ugnių. „Tigrai" ir „Ferdinan­
dai" apipylė sviedinių kruša tarybinį savaeigį pabūk­
lą, parsiveržusį į jų prieštankinės artilerijos užnugarį.
Vienas sviedinys pramušęs šarvą, uždegė mašiną.
Bet narsioji įgula, rodėsi, visai nepaiso liepsnojančios
ugnies. Matydami, kad vokiečių prieštankininkai rim­
tai kliudo veržtis į priekį kitiems jų baterijos sava­
eigiams pabūklams, leitenanto Sančirovo gvardiečiai
iš užnugario taikliais šūviais sulygino su žeme dar
du priešo prieštankinius pabūklus. O paskui jų pa­
būklas staiga liovėsi šaudęs.
Šiandien neįmanoma pasakyti, kas tuo metu dė­
josi leitenanto Sančirovo savaeigio pabūklo viduje.
Gal būt, tarybiniai artileristai pritrūko šaudmenų,
gal priešo sviediniai sugadino pabūklą, gal užmušė ar
sunkiai sužeidė pabūklo tarnybą ir nė vienas gvar­
dietis nebegalėjo valdyti ginklo. Bet tai ir nesvarbu.
Tačiau tvirtai galima pasakyti, kad iki pat savaeigio
pabūklo sprogimo bent vienas gvardietis dar buvo
likęs gyvas. Bežadis ir liepsnojantis pabūklas nesu-
stojo, bet staiga pasuko prie dar sveikų fašistų prieš­
tankinių pabūklų ir kaip baisus liepsnos kamuolys
ėmė blaškytis tarp jų, grasindamas kiekvieną akimir­
ką pats susprogti ir tuo pačiu sunaikinti viską aplin­
kui.
Šito nesitikėję, vokiečių artileristai paliko savo
pabūklus ir išlakstė kas sau. Pasinaudodami panika,
kiti tarybiniai savaeigiai pabūklai beveik be nuosto­
lių prasiveržė ir, toliau smogdami besitraukiančiam
priešui, nuvažiavo į priekį.
Nurimus mūšiui, kovos draugai ištraukė iš sude­
gusio savaeigio didvyriškai žuvusius gvardiečius. At­
skirti, kuris jų Piotras, kuris Nikolajus, kuris Ivanas
ar Fiodoras — buvo neįmanoma. Tai buvo keturi gvar­
diečiai, vienos įgulos nariai, kartu kovoję, kartu žu­
vę. Ir juos palaidojo į vieną kapą. Ir vieną obeliską
pastatė. O ant jo užrašė keturias pavardes.
Tebūnie Jums lengva Lietuvos žemė, už kurią ko­
vė tės ir už kurią žuvote, gvardiečiai!
★ JONAS MIKUTIS

DRAUGAI, KARAS PASIBAIGEI ★

1945 metų naktis iš gegužės aštuntosios į devin­

tąją buvo tyli, rami. Dangus mirksėjo žemei nesu­
skaitomomis žvaigždelėmis.
Nors truputį ir šalo, bet gamta, jau alsavo pava­
sariu.
Fronte ramu, tik sudaužyti tankai, sudeginti latvių
valstiečių namai, išlaužyti miškai ir išrausti laukai
bylojo apie praėjusių dienų mūšius ir rodė, kad tokie
mūšiai kiekvieną minutę gali pasikartoti.
Nemaža žiemos žygių dalyvių į gyvenimą niekuo­
met nebesugrįš, daug jų buvo ligoninėse. O mes štai
budėj ome apkasuose ir laukėme, ką mums atneš ryt­
diena.
Mūsų vaizduotė, turėdama pakankamai laiko, py­
nė vienas už kitą rūstesnius vaizdus.
Mes žinojome, kad priešas baigia savo dienas.
Šaunioji Tarybinė Armija supo Berlyną, ir priešo ka­
riuomenės kapituliacija buvo prie pat durų. Bet čia,
kur buvo ne tik vokiečių fašistų, bet ir kitų tautų
fašistinių kareivų, kova, mūsų manymu, galėjo ir kiek
ilgiau užsitęsti.
Priešas pastaruoju metu šaudė mažai. Supokšėda-
vo pavieniai šūviai, retkarčiais sutratėdavo kulko­
svaidis, ir vėl būdavo ramu. Nebeaktyvūs buvo jų
snaiperiai, o minosvaidžiai ir artilerija taupė sviedi­
nius, matyt, bijojo ir vengė mūsų atsakymo. Tik vie­
nintelis „gebelsas" retkarčiais paleisdavo šnirpščiantį
sviedinį kur nors j mūsų užfrontės miškelį. Nuo spro­
gimo sudrebėdavo žemė, bet mums nuostolių nepa­
darydavo. Taip slinko dienos ir naktys: vienodai, nuo­
bodžiai. Niekuo nesiskyrė ir ši naktis.
Budėj ome savo įprastuose postuose. Paleisdavome
po keletą šūvių, kad įkaistų šautuvo vamzdis, ir šil-
dydavomės rankas.
Staiga pasigirdo garsiakalbio muzikos garsai. Me­
lodija buvo vokiška. Žinoma, ne dėl malonumo priešas
kiekvieną naktį mums grodavo. Tai buvo tik priemo­
nė atkreipti mūsų dėmesį į šlykščią jų propagandą,
kuri sekdavo po kiekvienos trumpos melodijos.
Priešas specialiai agitavo lietuvius, įkalbinėjo
mesti ginklus ir perbėgti pas juos, „kol dar ne vėlu".
Bet šią naktį ir fašistai padarė šiokią tokią .^pažangą",
jie jau pripažino, kad Tarybinė Armija įsiveržė į
Berlyną.
 Prie sunkiojo kulkosvaidžio budintis eilinis Brei-
melis paspaudė leistuvą, ir šūvių trenksmas apkur­
tino ausis. Šviečiamųjų kulkų spiečius pasipylė į
priešo apkasus. Tai buvo atsakymas fronto kalba.
Po puikios nakties atėjo dar gražesnė diena. Sau­
lė žerte žėrė žemėn auksinius spindulius, o lengvas
pavasario vėjelis po apkasus nešiojo pušynėlių kvapą.
Kariai, budėję naktį, kaip paprastai, nelindo drėg-
non žeminėn poilsio, o visi, kaip kam patogiau, atsi­
gulė tranšėjose prieš saulę ir ėmė snausti. Tik kur-ne-
kur prisiglaudę prie apkaso, sekėjai budriai žvalgėsi
po „niekieno žemę". Visame bare nebuvo girdėti nė
vieno šūvio.
Staiga, uraganiškai staugdami, iš už miško išniro
lėktuvai. Pažadinti kariai instinktyviai šoko slėptis.
Tačiau sąmyšis buvo be reikalo. Viršum skrido žvaigž­
dėti tarybiniai sakalai. Jie padarė lanką, ir pro pro­
pelerius sublykčiojo kulkosvaidžių ugnis į priešo
apkasus. Nespėjus nudundėti pirmiems bombų spro­
gimams, aplink lėktuvus ėmė skleistis melsvi dūmų
debesiukai. Šaudė hitlerininkų priešlėktuvinė artileri­
ja. Bet mūsų šaunieji lakūnai, matyt, jau atlikę savo
uždavinį, skrido atgal. Po to ėjo nauja ir vėl nauja
banga.
— Jau, tur būt, pradedam,— samprotavo jaunes­
nysis seržantas Pranckevičius. — Netrukus reikės ir
mums juos „pavaišinti".
 — Po velnių, ir nusitupėjome tose tranšėjose,—
su nepasitenkinimu burbėjo jaunesnysis seržantas
Jaškus. — Greičiau pribaigtume visą tą „kolekciją".
— Berlynas paimtas, o mes čia lyg perekšlės vis
vietoj tuipim,— pritarė ir kiti kareiviai.
Lėktuvai nustojo skraidę, ir vėl buvo ramu.
Eilinis Marcinkevičius tranšėja „nuplaukė" pietų.
Buvo šilta, ir jis tiesiog brido per vandens apsemtas
tranšėjas. Vieni kariai ginklus valė, rūkė, kiti tingiai
snaudė saulėkaitoje.
— Vyrai, ką aš matau! — sušuko poste stovintis
sekėjas Breimelis.—Ant kalnelio hitlerininkai iškėlė
vėliavėlę, baltą vėliavėlę, draugai!
Kaip įgelti pašokome ant kojų. Atsargiai prisitai­
kę, sužiurome į priešo pusę.
Tikrai. Ant kalvelės, tiesiai prieš mus, mirgančia­
me pavasario ore plevėsavo vėjelio kedenama balta
vėliavėlė. Pro senkapių kampą baltavo antra, pamiš­
kėje — trečia... Ir taip, kiek buvo galima užmatyti,
visame bare buvo iškeltos baltos vėliavėlės.
— Draugai, jie pasiduoda! Draugai, karas pasibai­
gė!
Kažkoks šiurpas perėjo mums per nugaras. Pasi­
jutome lyg karštu vandeniu perpilti, lyg elektros sro­
vės nukrėsti. Perkūnui šalia trenkus, mes nebūtume
labiau nustebę, nes prie trenksmų jau buvome pripra­
tę. Ir mes pasijutome nepaprastai laimingi. Spaudėme
vienas kitam rankas, bučiavomės... Patys nežinojome,
kaip geriau savo džiaugsmą išreikšti.
Seniausias iš mūsų karys Marcinkevičius, grįžęs su
pietumis, visas švytėjo.
— Dabar tikiu, kad sugrįšiu namo, sugrįšiu gyve­
nimam Tai džaugsis žmonelė, tai dukrelė krykštaus,—
ir ašaros pabiro jam iš akių.
Nors buvome peralkę, valgis gerokai atšalo, kol
prisiminėme pietus.
Vėliavėlės plevėsavo, tačiau fašistai ne iš karto
pasirodė. Nedrįso.
Ant tranšėjų pylimo užlipęs mūsų karininkas pa­
mosavo kepure. Prie vėliavėlės atsirado žmogus, ta­
čiau eiti į mus nesirengė. Vadas, nusikeikęs dėl tokio
priešo bailumo, su kareiviu nužingsniavo jų pusėn.
Priešo kareiviai įsidrąsinę visu baru pradėjo lipti iš
apkasų, rinktis būreliais ir vaikščioti.
Mūsiškių taip pat jau daugelis vaikščiojo viršum
tranšėjų.
Keturių vokiečių būrelis pasuko į mus. Ėjo ne­
skubėdami, retkarčiais mostagavo rankomis, matyt,
kažką svarstydami.
Kai jie priėję mus pasveikino, jų veidai reiškė
džiaugsmą, bet drauge ir savotišką baimę. Pasirodė,
kad vienas jų buvo austras, kitas — iš Liuksemburgo,
o kiti du — vokiečiai. Jie ėmė teisintis, kad buvo pri­
versti kariauti ir neįstengę tai prievartai pasipriešinti...
 ★★★
— Draugai!—sušukau garsiai.— Taika mus antrą­
kart pagimdė gyvenimui. Prasideda pergalės šventė —
didžiausias mūsų džiaugsmas! Tad nusiprauskime,
barzdas nusiskuskime, susitvarkykime!
Ir griebėmės darbo. Patys apsišvarinome, išsiva­
lėme drabužius, išsišlavėme žeminę. Pirmą naktį ruo­
šėmės žmoniškai pailsėti.
Aš su eiliniu Breimeliu išėjau paieškoti sausų mal­
kų krosnelei. Ėjome prie netoliese esančių, dar žiemą
ipalikitų priešo žeminių, į laisvą tarybinę žemę, kuri
dar vakar buvo vadinama „niekieno žeme". Ėjome
lėtai, apžiūrėdami kiekvieną pėdą, kad neužmintume
minų, kurių nesimatė, bet kurių buvo daug pridėliota,
kad neužsidurtume ant priešo lavonų, kurių buvo dar
daug nepalaidota.

★★★
Saulutė pro apdaužytą sudegusios sodybos kaminą
nusileido už miško. Rodosi, tokia linksma, šypsodama­
si paliko ji nakties poilsiui tarybinę žemę, visiškai
laisvą po baisaus ketverius metus trukusio išmėginimo.
Negreit tą vakarą mes ėjome ilsėtis. Buvome at­
pratę naktimis miegoti, o, svarbiausia, išgyvenami
įvykiai neleido sumerkti blakstienų. Nemiegojo tą
naktį mūsų draugai. Tą pirmąjį taikos ir visiško mūsų
mylimos Tėvynės išvadavimo vakarą norėjome kuo
iškilmingiau atšvęsti.
Vos ėmus temti, į dangų pasipylė tūkstančiai įvai­
riaspalvių raketų. Vienos geso, kitos kilo, keitėsi. Ir
taip visą naktį nuo šviesų mirgėjo išvaduotos Kuršo
žemės padangė.
Miškeliuose, tranšėjose, žeminėse ir visur, kur
tik buvo žmonių, aidėjo iš džiaugsmo kupinų krūti­
nių galinga daina. Plaukė, bangavo jos aidai per tran­
šėjas, per brolių kapus, per baisiai sunaikintą šį že­
mės kampelį, skelbdama pasauliui, kad mes jau lai­
mėjome!
 TURINYS

Albinas Likas. Pirmoji ataka ....................................................... 5

Antanas Povilavičius. Sunkių išbandymų žiema ...................... 59
Vaclovas Bernotėnas. Vasara Oriolo žemėje .......................... 104
Viadas Kavoliūnas. Žvalgai .......................................................... 153
Vytautas Girčys, Pavlas Frolovas. Trys dienos ir trys naktys 164
Vytautas Girčys, Pavlas Frolovas. Nemuno šturmas .............. 178
Vytautas Girčys, Pavlas Frolovas. Narsioji įgula .................. 196
Jonas Mikutis. Draugai, karas pasibaigė! ................................... 203
 VIDUTINIAM IR VYRESNIAM MOKYKLINIAM AMŽIUI

СКВОЗЬ ВИХРИ БОЕВЫЕ

На литовском языке

Redaktorė E. Vildžiūnienė
Techn. redaktorius J. D a r g i s
Korektorė L. Greblikienė
Pasirašyta spaudai 1971.11.11, LV 07314. Leidinio Nr. 6536.
Tiražas 15 000 egz. Popierius 7OXIO8V32— 3,313 pop. 1. =9,28
sp. 1. 7,6 leid. I. Spaudė K. Požėlos spaustuvė Kaune,
Gedimino 10. Užsak. Nr. 27.
Kaina 29 kp
7—6—3
137-71 V
V. 9(TL)27
Pe-122