Justas Patectis

DVIEJUOSE
PASAULIUOSE
ATSIMINIMAI

VILNIUS
1983
84L7
Pa-122

4702360200—237
M 852(08)—83 30 83 g) Leidykla „Vaga", 1983
 JUSTO PALECKIO (1899—1980), žinomo
valstybės ir visuomenės veikėjo, publicisto
ir poeto, atsiminimų knyga „Dviejuose
pasauliuose" pasakoja apie kelius, kurie jį
atvedė į kovotojų už liaudies laimę gretas,
apie įvykius, kurie sąlygojo socializmo pergalę
Tarybų Lietuvoje. 1974 metais Maskvos
leidykla „Politizdat" išspausdino J. Paleckio
atsiminimų knygą „В двух мирах". Lietuviškam
leidimui autoriaus parengtame rankraštyje
nėra epizodų apie įvykius ir žmones, gerai
žinomus mūsų skaitytojui, antra vertus,
spausdinami detalesni įvykių (iki 1939 m.)
aprašymai.
 KELIONĖ VAIKYSTĖN IR JAUNYSTĖN

Ilgais žiemos vakarais

Sienos, sienos...-—Trys kartos — trys šimtmečiai.— Kalvis Ignotas.—

„Geriau po seno barzda nekaip po jauno pėda."—Nelygi santuoka.—
Pirmas ketureilis — viso gyvenimo devizas.— Kelias gerovėm— Gimimai
ir laidojimai.
— Artėjame prie Lietuvos sienos! Ponai, prašom paro­
dyti pasus! — šias iš toli aidinčias frazes latvių policininkas
pakartoja įėjęs ir į mūsų kupė.
Tik išeina jis su pasais, o jau skamba kitas nurodymas:
— Prašom paruošti bagažą muitinės patikrinimui!
Prasideda krapštymasis lagaminuose, ryšulėliuose, port­
feliuose; įsiplieskia smulkūs ginčai dėl daiktų, kuriuos
draudžiama išvežti iš Latvijos.
Siena. Žiūriu pro langą. Menu 1917 metus, kai pirmą­
kart važiavau šiuo geležinkeliu. Tada, prieš devynerius me­
tus, jis buvo visai naujas...
Bet prisiminimus nutraukia lietuvių pasieniečio balsas:
— Paruošti pasus!'
Vėl tikrinimas; tik kitos muitinės valdininkai kuičia ke­
leivių mantą. Ieško, ar nesiveža kas Lietuvon rūkalų, ko­
jinių bei alkoholio daugiau nei galima be muito.
Antai ir Joniškis, pirmasis miestelis Lietuvoje, su aukš­
tu bažnyčios bokštu, o vietoje stoties — skurdus barakas,
dengtas toliu.
— Aha, sienos, sienos... Važiuoju iš Helsinkio į Berly­
ną, tris sienas pravažiavau, ketvirta liko. O dar lenkų ko­
ridorius... — lyg juokaudamas, lyg šaipydamasis vokiškai
suniurnėjo solidus ponas su cigaru.
— Būdavo blogiau,— aiškiai estišku akcentu tarė lig
šiol tylėjęs pilietis, atsitraukdamas nuo knygos.— Vokie­
čių okupacijos laikais netgi apskrities sienos negalėdavo­
me peržengti be leidimo. Ponų vokiečių toji tvarka nelietė,
o vietiniai jos neužmiršo.
Nė vienas nebuvo linkęs tęsti to pokalbio. Trumpa lie­
pos naktis jau prasidėjo, tad visi sugulė, ėmė migti.
Priguliau ir aš, nors, žinojau, neužsnūsiu. Šįkart, kaip ir
visada, nakties kelionė man buvo kančia. Vartausi nuo šo­
no ant šono, klausau begalinio ratų bildesio ar, traukiniui
ilgam sustojus, manevruojančių garvežių švilpimo ir vis
galvoju — tai praeitį prisimenu, tai spėlioju, ką ruošia man
ateitis.
Regiu artimus brangius žmones, lydėjusius mane Rygo­
je: draugai, motina, žmona, mažylis sūnus... Jie teikia man
gėles, glėbesčiuoja ir bučiuoja, sako gerus žodžius, linki
sėkmės naujoje vietoje, naujoje tarnyboje.
Man yra tekę daug kartų įvairiom progom būti Lietuvo­
je. Šįkart į gimtinę aš grįžtu pastoviam darbui. Ne trum­
pam, o visam laikui skiriuosi su Ryga, mielu man miestu,
kuriame prabėgo pirmieji 27 mano gyvenimo metai.
O vakar, atsisveikindamas su Ryga, aplankiau užmies­
čio kapines, kur ilsisi tėvas ir trys' mano broliai. Atsimini­
mai apie tėvą grąžina mane į vaikystės, paauglystės me­
tus. Tėvą pažinojau vaikystėje ir tik pasenusį: jis mirė, kai
ėjau keturioliktus, o jam buvo virš 75.
Atminty iškyla ilgi mano vaikystės žiemų vakarai. Taip
jauku būdavo prisiglausti prie tėvo arba sėdėti jam ant ke­
lių prie krosnies, žiūrėti į liepsną, maišyti žarijas, kaišioti
naujas pliauskas ir klausytis begalinių šnekų, kurias tėvas
beveik kasvakar varinėjo su kaimynu Jurašūnu. Iš tų pa­
šnekesių aš daug sužinojau apie tėvo gyvenimą, o kai ką
ir apie dieduką.
Jei tikėsim tais pasakojimais, tai mano senelis Kazimie­
ras Paleckis mirė po 1863 m. sukilimo, būdamas 85 metų
amžiaus. Vadinas, mano tėvo tėvas gimė apie 1780 metus,
kai dar gyvavo Žečpospolita — Lenkijos ir Lietuvos valsty­
bė, o Rusiją valdė Jekaterina II. Jis buvo senyvas, kai gi­
mė mano tėvas Ignas (Ignacas). Tai buvo 1837 m., Puškino
žuvimo metais. Taigi iš tėvo pusės trys mūsų šeimoje kar­
tos jungia tris šimtmečius...
Atmintin giliai įsirėžė kalbos apie žiaurius baudžiavos
papročius: baudžiauninkui būdavo mirtinai užplakami, o
 dvarininkai puotose cigarus užsidegdavo dvidešimt penkių
arba net šimto rublių banknotais. Ypač įstrigo pasakojimas
apie vieną despotišką poną, kuris mėgdavo pats mušti bau­
džiauninkus. Ir daužydavo juos šiaip, pramogai. Ponas bu­
vęs mažaūgis, tat pasilipdavo ant suolelio ir kumščiu trenk­
davo baudžiauninkui per veidą. O po to dovanodavo rublį
ar pusę...
Nors mano diedukas buvo paprastas valstietis vidutinio­
kas, bet kilęs iš bajorų. Negaliu be šypsenos prisiminti, kad
kaimynas Jurašūnas, tokioms šnekoms prasidėjus, paten­
kintas kartojo senovišką žemaičių priežodį: „Bajuors — šo-
neis tavuors, možeks — auksa gozeks". Mat tokių pusiau
bajorų, pusiau mužikų — žodžiu, plikbajorių Lietuvoje, ir
ypač Žemaitijoje, buvo gyvas galas. Sunku pasakyti, kada
ir už kokius nuopelnus jiems suteikta bajorystė, bet tais se­
nais laikais iš kitų valstiečių jie skyrėsi tuo, kad buvo lais­
vi nuo baudžiavos. Jie galėjo patys pasirinkti, kur gyventi
ir kuo verstis.
Senolio ūkis buvo nedidelis, o vaikų — penketas, tad
mano tėvui teko anksti pradėti dirbti. Pamenu, tėvas pasa­
kodavo, kad jo vyresnysis brolis grįžo kartą iš miesto vie­
toj naginių pirmąkart apsiavęs auliniais batais. Ir tada tė­
vas, mažas piemenukas, kritęs ant kelių prie didelės pušies
meldė, kad dievas atsiųstų jam batus.
Kol galvojau apie visa tai, traukinys atvyko į Šiaulius.
Už kelių dešimčių kilometrų — mano gimtieji Telšiai. Stovi
prieš akis tas nedidelis miestelis, išsidėstęs ant kalvų, ky­
šančių ties dailiu Masčio ežeru. Artinantis prie Telšių, be­
veik nematyti namų, skendinčių žalumynuose, tik didžiulės
bažnyčios mūrai stiebiasi ant aukščiausios kalvos. Kadaise
Telšiai buvo beveik ištisai mediniai, bet po 1907 metų gais­
ro pridygo mūrinių, daugiausia vienaaukščių raudonų ply­
tų namų.
Kiek daug tėvo pasakojimų susieta su Telšiais ir apy­
linkėmis, kur praėjo didžioji jo gyvenimo dalis! Tai vis
prisiminimai apie jaunystės metus, kai jis tarnavo dvariš­
kiu ir dvaro vežiku, ir kamerdineriu. Bet, nusprendęs tapti
savarankišku žmogumi, tėvas ėmė mokytis kalvystės. Dvi­
dešimt penkerių metų jis jau kalviavo Berkinėnų dvare ne­
toli Telšių. Dirbdamas vienas, jis ir dvarą aptarnaudavo,
ii savo gamybos kirvius, šakes, dalgius, vinis bei kitas ge­
ležies prekes į Žemaitijos turgus veždavo parduoti. Mane
auklėdamas, tėvas vis mėgdavo pabrėžti, kaip atkakliai jis
dirbo. Žvangesys jo kalvėje pranešdavo aušrą, o nutildavo
lik sutemus... Šiuos žodžius patvirtindavo, rodydamas di­
džiules, amžiams sudiržusias kalvio rankas, kurių mažasis
pirštas ir bevardis neišsitiesdavo nuo sąnarių sukietėjimo.
Bet ne tik kūjį stipriai laikė tėvo rankos. Kietai spaudė
jos ir kiekvieną sunkiai uždirbtą kapeiką. Jie su pačia gy­
veno kukliai ir paprastai, maitinosi daugiausia tais produk-
lais, kuriuos gaudavo kaip atlyginimą iš dvaro, ir tais, ku­
riuos užsiaugindavo nedideliame savo žemės sklypelyje.
Nieko nežinau apie pirmąją mano tėvo žmoną, kuriai
nebuvo lemta tapti motina. Sprendžiant iš tėvo žodžių, tai
buvo kukli, tyki, geraširdė būtybė, nuolankiai kentusi jo
charakterio protrūkius.
25 metus išdirbęs dvare ir gerokai sutaupęs, tėvas nu­
tarė persikelti į Telšius. Miesto pakraštyje įsigijo nedidu­
ką medinį namelį ir keletą dešimtinių žemės. Čia jis irgi
kalviavo, dirbo žemę.
Apskritai tėvas buvo, kaip sakoma, visų galų meistras.
Mokėjo ir dailidės, ir staliaus, ir šaltkalvio amatų, galėjo
ir lituoti, ir batus, net kaliošus taisyti.
Niekada jokių mokyklų tėvas nelankė, buvo tipiškas
mažaraštis. Skaityti išmoko pagal savo lietuvišką maldak­
nygę, tačiau skaitė visada vienus ir tuos pačius poterius,
kuriuos greičiausiai bus mokėjęs mintinai. Pamenu, kaip
levas, užsikoręs akinius, bandydavo kartais skaityti lietu­
višką laikraštį, bet pamatęs, kad neįstengs, greit dėdavo jį
į šalį. Spausdintomis lotyniškomis raidėmis tėvas rašė vi­
somis jam žinomomis kalbomis: lietuvių, lenkų, rusų, po to
ir latvių. Rusiškomis raidėmis jis temokėjo parašyti vardą,
lėvavardį ir pavardę. Bet, sprendžiant iš daug ko, žmogaus
lai būta nuovokaus. Prisimindamas Telšius, tėvas pasako­
davo ir epizodus iš teismo procesų, kur jam tekdavo daly­
vauti kaip prisiekusiajam tarėjui. Ateidavo pas jį žmonės
ir pasitarti apie įvairius juridinius ar buitinius reikalus.
Kai mano tėvas gimė, jo tėvui buvo maždaug 57, o kai
mano tėvąs sulaukė 57, mirė jo pirmoji žmona. Išgyvenęs
 santuokoje 37 metus, Ignas Paleckis neturėjo vaikų. Neil­
gai našlavęs, kalvis nusprendžia, kad be šeimininkės gyven­
ti sunku, o įpėdinių irgi reikėtų — kitaip turtas vėjais
nueis.
Čia atsiminimuose girdėti ne tik tėvo, bet ir motinos
balsas, o mama dažnai pasakodavo svarbiausią savo jau­
nystės įvykį.
Mano motina, vyriausia vidutinioko ūkininko duktė, bu­
vo išranki nuotaka ir atstūmė ne vieną jaunikį, siuntusį pas
ją piršlius. Bet atsitiko bėda — ji susirgo raupais, kurie vi­
sam laikui suniokojo jos veido grožį. Ir štai pas ją, Onutę
Petrauskaitę, atkanka piršlys, siųstas seno kalvio nuo Tel­
šių. Prieštaringi jausmai ir mintys užvaldė merginą. Iš vie­
nos pusės, vedybos su žmogumi, vyresniu už jos tėvą, bau­
gino, kėlė nepasitikėjimą, atrodė kaip jaunystės išsižadėji­
mas. Iš kitos pusės, piršlio kalbos apie jaunai atrodantį gra­
žaus stoto vyriškį, pasiturintį miestietį ir dar bajorą, skati­
no neskubėti atmesti. O tas piršlys kužda: girdi, pakentėsi
dešimtį metelių, tapsi jauna našlė, pavydėtina nuotaka, spė­
si sugauti savo moterišką laimę...
Pagaliau Onutės tėvams irgi magėjo greičiau išleisti
dukterį už tokio šaunaus, jų manymu, jaunikio. Vos ne kas­
met Petrauskams gimdavo tai berniukai, tai mergaitės. Nors
ne visi išgyveno, tačiau iš trylikos gimusių vaikščiojo ir
šliaužiojo aštuonetas, o į šį pasaulį turėjo ateiti dar vienas.
Dvi jaunylės dukterys gali tekėti, o vyriausioji dar be vy­
ro! Vis dažniau Onutė girdi liaudies patarlę, kad geriau
po seno barzda nekaip po jauno pėda. Senajam Ta­
mošiui Petrauskui iškart patiko ir telšiškio kalvio išvaizda,
ir ūkis.
Taip ir ištekėjo dvidešimt penkerių metų Ona Petraus­
kaitė už šešiasdešimtmečio Ignoto Paleckio. Tai įvyko 1897
metais. Greit ėmė pildytis ilgametė kalvio svajonė turėti
įpėdinių. Tų pačių metų gale gimė pirmasis sūnus — Mar­
tynas, o 1899 metų sausio 10 dieną (pagal naująjį kalendo­
rių— 22) Telšiuose pasaulį išvydo antrasis sūnus — tai bu­
vau aš.
Paprastai naujagimiui suteikdavo šventojo, kuris gimi­
mo dieną būdavo pažymėtas bažnytiniame kalendoriuje
vardą. Sausio 10-oji (senuoju stiliumi) yra Agatono ir Ma­
rijono diena. Bet šitie vardai nepatiko mano tėvams. Šalia
buvo parašytas Justino vardas, o mano motinos sesuo vadi­
nosi Justina, todėl ir mane nutarė krikštyti Justinu.
— Būk vertas savo vardo. Justas lotyniškai reiškia „tei­
singas",—dažnai pamokindavo mane tėvas.
Gerokai paini mano atsiradimo pasaulyje istorija visada
atrodė verta romano ar kito literatūros kūrinio siužeto. Ne­
lygi santuoka gana populiari literatūroje. Tačiau mano ke­
tinimai liko ketinimais. (Romano neparašiau.) Ir nepaisant
visų peripetijų bei dramatiškų išgyvenimų, aš už savo gy­
venimą esu dėkingas šiai santuokai.
...Tolygiai ir be paliovos bilda ratai. O neramios mintys
tarsi žaibo blyksniai apšviečia tai vieną, tai kitą epizodą iš
tolimos ar netolimos praeities. Pergyventi metai lekia ma­
no vaizduotėje lyg daugiaserijinis kino filmas.
Svajonės apie literatūrą... Kada gi jos atsirado? Ar ne
tame ankstyvame amžiuje, kai aš, seniai liovęsis „ryti" kny­
geles apie „įžymiųjų seklių" Nato Pinkertono, Šerloko Hol­
mso, Niko Karterio nuotykius, įnikau į kitas ne mažiau įdo­
mias, bet didesnį poveikį turėjusias knygas? Tai romantinės
apysakos apie kilnųjį plėšiką Leichtveisą, apie kovotoją už
Italijos laisvę Džiuzepę Garibaldį, ilgam tapusį mylimiausiu
mano herojumi. Po to Žiulio Verno, Main Rido, Luji Buse-
naro, Fenimoro Kuperio, Luji Žakolijo knygos, pažintis su
Gogoliu, Puškinu, Lermontovu, Tolstojumi ir su retais tuo­
met lietuvių literatūros kūriniais. Vos ne vienintelė lietu­
viška knyga, išskyrus kalendorius, mūsų namuose buvo
graudi apysaka apie daug prisikentėjusią kunigaikštienę
Genovaitę, apšmeižtą pikto didžiūno, kuris siekė jos rankos,
o jinai jį atstūmė.
Buvo ir toks laikas, kai aš ištisom dienom dingdavau iš
namų ir nužingsniuodavau daugelį kilometrų Rygos apylin­
kėmis. Vaikštinėdavau ir svajodavau. Ir tai būdavo svajo­
nės su tęsiniais, nuaustos iš girdėtų pasakojimų, knygose
perskaitytų nuotykių, jaunuolio fantazijose kilusių prasima­
nymų.
...Patys ankstyviausi mano prisiminimai siekia 1904—05
metų rusų-japonų karą ir pirmąją rusų revoliuciją. Vėliau
viena pirmųjų rusiškų knygų, papuolusių mano rankosna,
buvo didžiulis tomas įrišto biuletenio „Karo dienoraštis". Iš
 ten visam gyvenimui įsiminiau to nelaimingo karo smulk­
menas. Atmintinai žinojau svarbiausių kautynių vietas —•
Tiurenčenas, Vafangou, Šache, Liaojanas, Mukdenas, Port
Artūras... Skaitydamas „Karo dienoraštį", su nerimu sekiau
Roždestvenskio ir Nebogatovo eskadrų žygį į Cusimą, sielo­
jaus! dėl kiekvieno laivo, nuskandinto tame jūros mūšyje.
Ten dalyvavusių šarvuočių ir kreiserių pavadinimus, rusų
bei japonų generolų ar admirolų pavardes aš mokėjau ge­
riau nei katekizmo tezes, kurias kalė man į galvą vos ne
nuo šešerių metų.
Išmokęs groti balalaika, vėliau ir mandolina, aš su įkarš­
čiu skambindavau ir niūniuodavau populiarų tuomet valsą
„Mandžiūrijos sopkose".
Vaikystės svajonėse dažniausiai kurdavau fantastinius
pergalės prieš Japoniją planus, išrasdavau povandeninius
šarvuočius, šimtąsyk geresnius už Žiulio Verno „Nautilių"...
Arba nepažeidžiamus skraidančius kreiserius... Arba tolia­
šaudžius pabūklus, kuriais iš Vladivostoko galima apšaudyti
Tokiją! Žinoma, svajonėse aš ir buvau pats aktyviausias sa­
vo karinės fantastikos dalyvis. Nes svajonėse, kaip ir pasa­
kose, kurias irgi užsidegęs skaičiau, įmanomi patys neįti-
kinamiausi dalykai. Tapdavau ir nepąprastu išradėju, ir ga­
lingos eskadros vadu, o mano eskadra, nelauktai pasirodžiu­
si ties Japonijos krantais, nuskandindavo visą japonų laivy­
ną — už Cusimą ir už admirolo Makarovo mirtį, ypatingai
sukrėtusią mane!
Galimas daiktas, kad tų svajonių dėka panorau tarnauti
karo laivyne, kai aš, jau jaunuolis, perskaičiau skelbimą,
jog renkami mokiniai į laivų konduktorių mokyklą. Bet
reikėjo būti baigusiam keturias klases — o aš jų nebuvau
baigęs. Taip ir sudužo pati narsiausia mano svajonė. Laikui
bėgant, troškimai tapo kuklesni ir realesni, savo jėgas gei­
džiau atiduoti liaudies labui. Kartą, 1917 metų vasarą Ry­
goje, pietų pertraukos metu sėdėjau ant suolelio prie Bas­
tiono kalno ir galvojau apie tai, ir mano noras staiga tarsi
savaime susiklostė į pirmąjį ketureilį:
Tėvyne garbinga,
Jėgas tau mes dėsim,
Tave tad galingą
Per amžius turėsim.
 Niekad anksčiau aš nė nebandžiau ką nors kurti, tik
retkarčiais pasižymėdavau ką matęs. Nesvajodavau nė apie
eilėraščių rašymą, netgi neskaičiau jokios poezijos, išsky­
rus chrestomatinę. O čia staiga atsiranda kažkokios eilutės...
Aš sėdėjau sukrėstas, lūpos pačios kartojo tą ketureilį, po
to sumaniau jį užsirašyti.
Ir dabar, traukinyje, vežančiame mane į Kauną, kur
prasidės naujas mano gyvenimo etapas, aš vėl kartoju tą
paprastutį ketureilį, niekur lig tolei nespausdintą, niekam
nerodytą, bet tapusį tarytum mano gyvenimo devizu: „Tė­
vyne... tave galingą... per amžius turėsim..."
Ne, ir dabar aš nedrįsau vadinti savęs nei poetu, nei ra­
šytoju, nors buvo išspausdinta jau nemažai mano paties ir
verstų eilėraščių, keletas apsakymų. Ir žurnalistu vadina­
mas nekaip jausdavausi. Juk mano pažįstami žurnalistai
daugiausia turėjo aukštąjį išsilavinimą. O aš gi savamoks­
lis, tik šiaip ne taip gimnaziją tebaigęs.
Baisu ir pagalvoti — esu kviečiamas į Kauną, laikinąją
sostinę, vadovauti Lietuvos telegramų agentūrai (ELTA).
Tos pareigos man atrodė tokios aukštos ir atsakingos, jog
maniau, kad aš pasielgiau labai drąsiai ir net įžūliai, sutikęs
atvažiuoti pokalbiui apie savo kandidatūrą. Ne, aš priva­
lėjau iškart atsisakyti, likti Rygoje ir tęsti ankstesnę savo
veiklą... Bet, prieštaravau pats sau, reikia gi kažkada per­
sikelti į Lietuvą, kur galėsiu būti naudingesnis savajai tau­
tai. Ką gi, jei neužteks ryžto imtis siūlomų pareigų, galgi
atsiras kitos, tinkamesnės. Galų gale parvažiuosiu Rygon.
Ne, negrįšiu. Neturiu teisės ramaus gyvenimo dėlei likti
didelių įvykių nuošalyje, sukrėtusių mano gimtinę. Taip,
į Lietuvą, tik į Lietuvą! Į naują, tegu neramų ir audringą,
gyvenimą!
Sudie, senoji mano Ryga, auginusi mane nuo lopšio iki
to amžiaus, kai išsiskleidžia sparnai skrydžiui į gyvenimo
erdves...
Kelias iki Kauno ilgas, o metai greit lekia atsiminimų
sūkuryje, mintyse, kurios taip ir sklendžia įaudrintose sme­
genyse.
Ir vėl prisimenu žiemos vakarus, šnekas prie besikūre­
nančios krosnies. Tą krosnį tėvas buvo išdažęs žaliais alie­
jiniais dažais ir joje žymėdavo mano ūgį. Pirmas ženklas
padarytas, kai man buvo šešeri, paskutinis — kai sukako
trylika. Vėliau jau niekas nebematavo mano ūgio...
Labai įdomu man būdavo klausytis tėvo pasakojimo,
kaip visa Paleckių šeima pateko Rygon.
Geležinkelių tuomet mūsų kraštuose nebuvo. Kalviui
nuo Telšių kartas nuo karto tekdavo su arkliais dardėti Ry­
gon geležies pirktis. Tai būdavo ilgos, varginančios kelio­
nės, bet jos, matyt, apsimokėdavo, nes Rygoje geležis kai­
nuodavo pigiau nei pas perpardavinėjančius pirklius.
Tų išvykų metu tėvas įdėmiai stebėjo sparčiai augančio
miesto gyvenimą. Apsistodamas Mintaujos (Jelgavos) plen­
to nakvynės namuose, jis susitikdavo su žemiečiais, persi­
kėlusiais iš Lietuvos Rygon darbo ir duonos ieškoti. Čia
susipažino jis ir su Jurašūnu, netoliese pasistačiusiu nuo­
savą namą. Išaiškėjo, kad toje pačioje Mažoje Altonavos
gatvėje yra apsigyvenę ir dar keletas lietuvių — Krame-
ris, Janužis, Petrauskis, Žakevičius. Tai sudomino tėvą.
Įpėdiniai, ypač antrojo sūnaus gimimas, vis dažniau ska­
tindavo tėvą susimąstyti apie ateitį. Kalviauti ir lauką dirb­
ti darėsi vis sunkiau.
Kartą, parvažiavęs su geležimi, tėvas paskelbė savo
pasiryžimą keltis Rygon. Žodžius patvirtino darbais. Pasi­
rodo, su barono fon Rautenfeldo įgaliotiniu jis jau buvo
sudaręs sutartį dėl žemės sklypo nuomos trisdešimčiai me­
tų. Sklypas su nedideliu vieno kambario ir virtuvės na­
muku stovėjo prieš Jurašūno ūkelį. Taip mano tėvai ir
persikėlė į Rygą 1899 gegužės mėnesį. Prie pinigų, gautų
pardavus namą Telšiuose, kalvystės padargus ir įvairius
namų apyvokos daiktus, prisidėjo dar 400 rublių žmonos
kraičio. Bet to buvo maža tėvo planui įgyvendinti. Teko
skolintis iš pasiturinčių namų savininkų.
Neilgai trukus buvo padėti pamatai, ant kurių išaugo
dviaukštis medinis namas. Tėvas buvo teisingai viską nu­
matęs. Name įrengta dešimt vieno kambario butų, ke­
pykla ir patalpa nedidelei parduotuvei. Butuose veikiai ap­
sigyveno artimiausių fabrikų darbininkai, o parduotuvė ir
kepykla buvo išnuomotos. Namas ėmė nešti pelną. Vadi­
nasi, ir tėvo senatvė aprūpinta, ir vaikams palikimas už­
tikrintas.
 Tačiau kelias į šitokią gerovę pasirodė labai jau ne­
lengvas. Tik pastačius namą, vienas po kito ėjo terminai,
teko vieną po kitos mokėti skolas su procentais. Turimų
pinigų neužtekdavo, reikėjo ieškotis naujų paskolų. Visa
lai vertė būti itin taupiais, riboti save visur, taupyti net
maistą. Pasak tėvo, kai namą dar tik statė, mūsų šeimoje
ne tik mėsa, bet net silkė buvo prašmatnybė. Pagrindinis
maistas — juoda duona su silkių rašalu.
O šeima pagausėjo. Praėjus metams po persikėlimo, gi­
mė trečiasis sūnus, kurį pakrikštijo Vaitiekumi. Bet neilgai
mes augome trise. Vyriausiasis Martynas apsirgo. Gydė jį
namuose, įvairiomis žolelėmis, nuovirais ir šutekliais, sek­
dami šundaktarių, ypač bobelių patarimais. Ir daug pa­
galbos buvo laukiama, savaime aišku, iš dievo, kurio vi­
sagalybe šventai tikėjo. Pagalvodavo ir apie gydytoją, bet
vis susilaikydavo — o gal išsikapstys, ko čia mėtyti pinigus,
dievas padės. Bet dievas nepadėjo, vaikas iš lėto geso. O
kai pagaliau suskato kviesti gydytoją, buvo jau vėlu. Ši­
taip pirmąja laukiamos gerovės auka tapo mano vyresny­
sis broliukas. Tėvas su motina visada prisimindavo savo
pirmagimį kaip labai gražų ir protingą vaikutį.
— Dievas davė, dievas ir pasiėmė,— romiai užbaigdavo
jie savo nelinksmus pašnekesius.
Tuo tarpu krikštynos ir laidotuvės kaitaliojosi. Po pir­
mojo brolio mirties į pasaulį atėjo ketvirtasis, jį pavadino
Feliksu, kuris lotyniškai reiškia laimingą. Bet ir vėl neilgai
mes augome trise. Susirgo Vaitiekus. Tėvas, prisiskolinęs
namo statybai keletą tūkstančių, gailėjo vienos kitos de­
šimtinės sūnaus gydymui, vėl tikėdamas dievu ir žolelėmis.
Mat jis pats niekad nėra kreipęsis į daktarus, o gydydavo­
si kažkokiu degtinės antpilu. Jis buvo įsitikinęs, jog tie
vaistai gydo visas ligas, net cholerą, todėl jie ir vadinosi
„choleruvka". Ir ką gi — naujos laidotuvės, Vaitiekaus.
O po kiek laiko užkasėme ir Feliksą.
Iš keturių sūnų likau aš vienas, bet augau sirguliuoda­
mas. Keletą kartų atrodė, kad ir aš neišvengsiu brolių li­
kimo. Bet dabar pagaliau nugalėjo išmintis, be to, ir reika­
lai pasitaisė, visos skolos buvo išmokėtos, ir tėvas kreipėsi
į daktarus.
 Ryškiausiai prisimenu savo paskutinę rimtą ligą — dil-
teritą. Buvau tuomet dešimties metų mokinukas. Gydė ma­
ne daktaras Špringenfeldas, bet ir tėvas ranką prikišo.
Slapčia nuo daktaro jis dėjo man ant kaklo kompresus iš
pasenusių, pabalusių šuns išmatų. O kai prasidėjo krizė ir
daktaras gydė mane kažkokiais kraštutiniais būdais, tėvas
nuėjo į sandėlį ir karštai meldėsi, prašydamas dievo neat­
siimti nors paskutiniojo sūnaus.
Vėliau, primindamas man tą ligą, tėvas sutikdavo, kad
medicina šiek tiek padėjo, tačiau, jo nuomone, be maldų
ir šuns kompresų aš nebūčiau pasveikęs.
Baigėsi mūsų šeimoje vaikų laidotuvės, bet niekas dau­
giau ir negimė.

Mokyklos ir gyvenimo pamokos

„Tu pirmasis mūs giminėje peržengi mokyklos slenkstį!" — Mama iš­

sirašė laikraštį.— Gimnazijoje.— Einame žiūrėti į gyvą carą.— Robertas
Maizelis — revoliucionierius.— Daugiau nebesimokysiu.— Knygos — ma­
no švietėjai.

Vis tolyn skuba traukinys... Monotoniškas ratų bilde­

sys kelia snaudulį. Vėl stotis. Tarp įvairiaplaukės perono
publikos —grupė vaikučių. Jie skuba mūsų vagono link.
Gretimoje kupė pasigirsta linksmi balseliai. Tai mokinukai
vyksta ekskursijon į Kauną. Iškart prisimenu laikus, kai ir
aš buvau mokinukas...
Tik neilgai aš mokiausi vaikystėje. Buvau aštuonerių
metų, kai mama atvedė mane į Rygos Marijos vardo Ro­
mos katalikų mokyklą, įsikūrusią netoli mūsų, medinio pa­
stato antrame aukšte. Viename gale — berniukų klasė, ki­
tame mergaičių. Bet abiejose klasėse tilpo visi trys skyriai,
kurie ir sudarė pradžios mokyklą. Mus, berniukus, mokė
latvis Luką Uozuolinis, o mergaites — tokia lenkė.
Niekad nepamiršau tos iškilmingos dienos, kai aš išsi­
ruošiau mokyklon. Tėvas išlydėjo mane, mokindamas, kaip
elgtis, ir priminė, kad iš visos mūsų giminės aš pirmasis
peržengiau mokyklos slenkstį. Kai mudu su mama atėjome,
16
 mokytojas Uozuolinis paklausė, ar moku skaityti. Iš rusiš­
ko elementoriaus mikliai išpyškinau žodžius po paveikslė­
liais: „idi... sidi... boroda..." Tai ir buvo egzaminas, po ku­
rio priėmė į pirmąjį skyrių.
Nei tėvas, nei motina nemokėjo skaityti ar rašyti ru­
siškai. Berods, šešerių metų mane jie pradėjo mokyti skie­
menuoti lietuviškai. Pirmąją frazę perskaičiau maldakny­
gėje. Tai buvo eilutės iš giesmės dievo motinai: „Sveika,
karaliene, motina mielaširdystės!" Užbėgęs į kaimynų na­
mą pas vieną berniuką, kuris lankė mokyklą, aš mėgdavau
žiūrinėti rusiško elementoriaus paveikslėlius. Pamažu ėmiau
susigaudyti, kas parašyta po jais, o greit išmokau ir skai­
tyti rusiškai. Todėl man neprisiėjo gaišti laiko parengia­
majame skyriuje, kur visko buvo mokomasi nuo pradžių.
Kiek sunkiau sekėsi aritmetika, su ja anksčiau nebuvau
susidūręs.
Ypatingu uolumu nepasižymėjau, prie vadovėlių trūny­
ti nemėgau, bet mokslai sekėsi lengvai. Labiausiai patikda­
vo istorijos, geografijos ir rusų kalbos pamokos. Visas
disciplinas, išskyrus tikybą, mes mokėmės rusų kalba. Ją
aš mokėjau iš mažens, kaip ir gimtąją lietuvių, latvių bei
lenkų kalbas.
Tiesa, tuo metu jau veikė ir lietuviškos mokyklos, ku­
rios buvo uždraustos anksčiau. Bet lietuviškoji mokykla
buvo toli, o lietuvių kalbą, tėvų nuomone, aš užtektinai ge­
rai moku, pagaliau ir pačią tautybės sąvoką mano tėvai
įsivaizdavo labai miglotai. Aišku viena — jie katalikai. Tė­
vas netgi sumanė mokyti mane melstis lenkiškai, nes len­
kų kalba mat kilmingesnė už lietuvių, kuria tekalba muži­
kai. Betgi motina, silpnai supratusi lenkiškai, užsispyrė, kad
aš melsčiausi lietuviškai. Todėl tikybą lankiau su lietuvių
grupe.
Vieną dieną mūsų mokytojas Uozuolinis pradėjo kalbą
apie tautybę. Jis klausinėjo mokinių, kokiai, jų supratimu,
tautybei jie priklauso. Aišku, dauguma laikė save lenkais.
Tada mokytojas ėmė teirautis, iš kur kilę mūsų tėvai. Pa­
sirodė, jog dauguma iš Kauno ar Vilniaus gubernijų. Tai
sužinojęs, mokytojas tarė:
— Paikūnas, Jovaiša, Valantėlis, Stukas... Juk jūs iš
Kauno gubernijos, ir pavardės jūsų grynai lietuviškos, o
laikote save lenkais. Mackevičius, Rogovskis, Paleckis štai
laiko save lietuviais, nors jų pavardės greičiau lenkiškos.
Tas pamokas įsiminiau.
Maždaug tuo metu atsitiko neregėtas negirdėtas įvykis:
mano mama išsirašė laikraštį! Tai buvo lietuvių katalikų
savaitraštis „Šaltinis". Užsisakyti jį patarė kaimynas bat­
siuvys Aižinas, platinęs lietuviškus laikraščius. Jis įtikino
mano mamą, kad, ryšium su popiežiaus Pijaus X kažkokiu
jubiliejumi, visi „Šaltinio" skaitytojai bus popiežiaus palai­
minti ir atleistos tam tikro laikotarpio nuodėmės. Mama
nepagailėjo pinigų, bet „Šaltinį" išsirašė tik trims mėne­
siams— kol buvo spausdinami jubiliejiniai straipsniai apie
popiežių. Bet užtai per tas katalikų iškilmes pirmąkart su­
sidūriau su periodine spauda. Man patiko žiūrinėti pa­
veikslėlius, skaityti apie tolimus kraštus. Kai, pasibaigus
trims mėnesiams, laikraštį nustojome gauti, aš dar ilgai ir
daug kartų skaitydavau išlikusius senus numerius.
Kartą „Šaltinį" pavartė ir tėvas, šiek tiek mokėjęs skie­
menuoti. Ir staiga jis perskaitė užrašą po pavadinimu:
„Krikščionių demokratų laikraštis".
— Demokratų? — riktelėjo jis.— Prasimanė išrašinėti
visokias erezijas! Kad jokių demokratų nebūtų mano na­
muose!
Tėvas neturėjo jokio supratimo apie politines partijas, o
įvykiai po 1905 metų revoliucijos numalšinimo gerokai per­
gąsdino jį. Iš tų, kurie skaitė laikraščius, jis prisiklausė, kad
revoliucionieriai yra šaudomi ir kariami, o demokratas
jam prilygo revoliucionieriui. Ir nors buvo aiškinama, kad
krikščionys demokratai — toli gražu ne revoliucionieriai, o
„Šaltinis" spausdina rašinius apie Romos popiežių ir rašo
ten kunigai,— bet tėvas buvo neperkalbamas. Žodis „de­
mokratas" jam reiškė tik pavojingą priešvalstybinę veiklą.
Gal dėl to „Šaltinio" prenumerata mūsų namuose nutrū­
ko.
Pabaigęs visus tris pradžios mokyklos skyrius, aš jau
buvau gana raštingas pilietis. Tuo labiau, kad kurį laiką
privačiai mokiausi dar lenkų, po to ir latvių kalbų. Namuo­
se visą laisvą laiką skaičiau knygas. Tėvams, kurie nenu­
tuokė, kad esama dar kažkokių knygų, išskyrus maldakny­
ges ir kalendorius, atrodė, kad aš ištisom dienom taip atsi­
dėjęs ruošiu pamokas.
Ilgai ir sunkiai tėvai svarstė, kur man mokytis toliau.
Daugelis mano vienmečių, baigę pradžios mokyklą, eida­
vo mokytis amato. Mano kaimynas Mackevičius, pagal ku­
rio elementorių aš išmokau skaityti rusiškai, kiekviename
skyriuje likdavo antriems metams. Kai aš baigiau mokyklą,
jis buvo dar antrame skyriuje, bet taip ir nebaigė jo. Bet
užtai iš jo išėjo geras dažytojas.
Kai kurie tęsė mokslus keturklasėse miesto mokyklose
ir tik nedaugelis stojo į gimnazijas. Tėvas tarėsi su kaimy­
nais ir su raštingais parapijonimis. Jis buvo bemanąs ati­
duoti mane į miesto mokyklą. Gimnazija mažaraščiui kal­
viui rodėsi kažkuo labai jau prašmatniu, ir mokslas ten
nepigiai kainavo: 75 rubliai metams.
Tačiau mano likimas išsisprendė po rimtų tėvo pokalbių
su zakristijonu Dargevičiumi ir ypač su notaro raštvedžiu
Voinarovskiu, kuris tėvui buvo didelis autoritetas. Šiedu
lenkė tėvą, taikydami į jo ambiciją, tikino, kad žmogui su
jo padėtimi netinka atiduoti sūnų į miesto mokyklą, iš ku­
rios dažniausiai išeina amatininkai arba, geriausiu atveju,
smulkūs raštininkai ir buhalteriai. O štai gimnazija — jau
visiškai kitas reikalas! Iš ten tiesus kelias į daug atsakin-
gesnę tarnybą ar net universitetą.
Universitetas! Tėvą kerėdavo šis žodis. Juk tie, kas
baigia universitetą, gali dirbti gydytojais, advokatais, archi­
tektais, inžinieriais, teisėjais-—trumpai tariant, kuo tik no­
ri! Šitaip apie universiteto visagalybę tėvas ne kartą yra
šnekėjęs su Jurašūnu ir kitais bičiuliais.
O motina karštai svajojo matyti sūnų kunigu. Todėl nuo
pat mažų dienų būdavau jos vedamas bažnyčion ir ji pri­
kalbėjo zakristijoną Dargevičių priimti mane klapčiuku.
Motina sužinojo, kad iš ketvirtos gimnazijos klasės aš galiu
stoti į dvasinę seminariją ir po ketvertų metų jau tapčiau
kunigu. Pasidaryti kunigo motina jai atrodė didžiausia lai­
mė. Tokių vilčių kupina motina ir palydėjo mane į Niko­
lajaus vardo gimnaziją.
Tai įvyko 1910, kai man sukako vienuolika. Tų metų
vasara Rygoje buvo ypatinga. Sukako 200 metų, kai rusai,
kariaudami su švedais, užėmė Rygą. Ta proga buvo sureng­
 tos didžiulės iškilmės, kurių akcentas — paminklo Petrui I
atidarymas. Mudu su mama ėjome pasižiūrėti į carų, atvy­
kusį iš Peterburgo. Išilgai gatvių, kuriomis važiavo visos
Rusijos imperatorius Nikolajus II, abiejose pusėse išsirikia­
vo kareiviai, o už jų būriavosi smalsuoliai. Stovėdami ant
bažnyčios laiptelių, mes žiūrėjome į ilgą atvirų karietų
vilkstinę. Vienoje karietoje sėdėjo rudabarzdis Nikolajus
Romanovas kariniu munduru, jo sūnus Aleksejus ir carie-
nė, kitose — kariškiai, ponai blizgančiais cilindrais, damos
baltomis sukniomis.
Prisimenu liaudies vaikštynes didžiulėje Uždauguvio
dykvietėje, kur caras pasodino kelias liepas, taip pradė­
damas naują parką. Pagrindinis tų vaikštynių atrakcionas
buvo aukšti stiebai, kurių viršuje buvo sukabintos visokios
dovanos — skarelės, šalikai, auliniai batai ir kažkokie pinti
maišai. Atsirasdavo narsuolių, kurie bandė užsliuogti į
stiebus, bet greit nuslysdavo žemyn, prajuokindami pub­
liką. Tik kai kurie mitruoliai, naudodamiesi virvėmis ir
įtrindami stiebus smėliu, pasiekdavo viršų ir nusikabindavo
dovanas.
Pamenu, žmonės kalbėjo, kad Nikolajus II didžiai būgš­
taudamas ryžosi kelionei į Rygą — vieną pačių veiksmin­
giausių revoliucinių centrų Rusijos imperijoje. Caras neiš­
drįso važiuoti traukiniu, todėl atplaukė savo jachta. Jo sau­
gumui užtikrinti policijos buvo sutraukta iš Peterburgo ir
kitų miestų, o daugybė žmonių, įtariamų simpatijoms re­
voliucionieriams, areštuota.
Išgirdęs žodį „revoliucionierius", visada prisimindavau
darbininką Robertą Maizelį. Jis dažnai ateidavo pas Jan­
sonus, gyvenusius sename mažame namuke, iš kurio mes
persikėlėme į savo naująjį pastatą. Patsai Jansonas ir dvi
jo vyresniosios dukterys dirbo žaislų fabrike, sūnus lan­
kė mokyklą, o mažoji Alma likdavo namie su motina. Pas
Jansonus aš dažnai leisdavau ištisas dienas: tai su Alma ir
jos motina vaikiškomis kortomis žaidžiau „Juodąjį Petrą",
tai stačiau smėlio namus, tai knygutes su paveikslais žiū­
rinėjau, tai pasakų klausiau.
Audringomis 1905 metų dienomis Jansonai sueidavo
krūvon vakarais ar per pietų pertraukas, gyvai kalbėdavosi
apie revoliucinius įvykius, skaitė laikraščius ir proklama­
cijas. Jie piktinosi Kruvinuoju sekmadieniu Peterburge,
darbininkų demonstracijos sušaudymu Rygoje, koneveikė
carą, ministrus, gubernatorius ir policininkus.
Robertas Maizelis buvo vyriausiosios Jansonų dukros
Bertos sužadėtinis. Jis irgi karštai dalyvaudavo tuose po­
kalbiuose apie revoliuciją.
Mūsų namuose, aišku, taip pat buvo kalbama apie re­
voliucijos įvykius. Tėvas neretai ginčydavosi su mūsų buto
kampininku Lapoška iš tramvajų depo. Lapoška pasakoda­
vo apie liepsningas socialdemokrato Maksimo kalbas, ku­
riose tas ragino nuversti carizmą. O tėvas negalėjo net įsi­
vaizduoti, kad darbininkai tokie pajėgūs. Jis nesutiko su
Lapoška ir tikino, kad nėra ko galynėtis su caru, geriau rū­
pintis algų padidinimu ir darbo sąlygų pagerinimu. Jis, pa-
pavyzdžiui, sakydavo, kad tramvajų priešaky reikia įreng­
ti stiklines pertvaras, kurios saugotų vairuotojus nuo vėjo,
lietaus ir sniego. Vėliau, beje, tas ir buvo padaryta.
Vienas stipriausių vaikystės įspūdžių susijęs su agita­
toriaus pasirodymu mūsų kieme. Surinkęs visus gyventojus
prie šulinio, jis pasilipo ant suolelio, kur mes statydavome
kibirus, ir ėmė kalbėti. Apie ką nepamenu, bet namiškiai
po to šnekėjosi, kad caro valdžios mieste nebėra — viskas
darbininkų rankose.
Po to buvo toji atmintina naktis, kai motina mane pri­
žadino, aprengė ir apgobė antklodėmis. Gatvėje gaudė mi­
nia. Siaubo apimti, žmonės kartojo, kad eina juodašimčiai,
ruošiasi visus išpjauti, todėl reikia apsiginkluoti. Tėvas gat­
vėn išėjo su geležiniu laužtuvu užlenktu galu, kuriuo pa­
prastai traukdavo vinis. Naktis praėjo be ypatingų įvykių,
bet pokalbiai apie siaubinguosius juodašimčius netilo. Vai­
kiškoje mano vaizduotėje juodašimčiai rodėsi baisiais
velniais su šakėmis — tokius paveikslėlius aš buvau matęs
mamos knygoje apie nusidėjėlių kančias pragare.
Greitai gatvėse pamatėme raitus kazokų patrulius, atsi­
rado ir policininkų. Vietoje gandų apie juodašimčius dabar
jau plito žinios apie caro baudžiamuosius būrius, kurie iš
patrankų niokoja miestus ir kaimus, o revoliucionierius
karia ir šaudo.
Mes, berniūkščių būriai, anksčiau skirstęsi į rusus ir tur­
kus, po to rusus ir japonus, dabar žaidėme revoliucionie­
rius ir policininkus, tačiau niekas savo noru nebūdavo po­
licininku. Todėl dažniausiai mes susijungdavome į vienin­
gą demonstraciją, iškeldavome raudoną skarą ant žalgos
ir, traukdami revoliucines dainas, žygiuodavome po smėlio
dykynę ar netoliese esantį miškelį. Ypač ryškiai prisimenu
latvišką dainą apie darbininką, kurs šilkus ir aksomus au­
džia, o pats skarmaluotas vaikšto. Tai vokiečių revoliucinės
dainos vertimas, melodija austriška, panaši į dabartinės
„Jaunosios gvardijos" motyvą.
Ne kartą už tokius nuotykius motušė išperdavo man
kailį. Skaudžiausiai lupo tada, kai sužinojo, kad mūsų eise­
na vos nesusidūrė su raitais kazokų patruliais.
Didžiulį sąmyšį sukėlė naktinis susišaudymas ir polici­
ninko nužudymas. Lavoną rado netoli nuo mūsų namo var­
tų. Tai buvo jau 1906-ieji — reakcijos jėgos siautėjo, ir tik
„miško brolių" būriai Rygos apylinkėse betęsė kovą.
Po „baisiosios nakties", kai buvo laukiama juodašimčių
po baudžiamųjų būrių pasirodymo, Robertas Maizelis nu­
stojo lankęsis pas Jansonus. Apie jį niekas nieko neprasi­
tardavo, tik pamenu, kaip dažnai matydavau, kad Bertos
akys užverktos. Po kurio laiko apie Roberto likimą sužino­
jome iš jo tėvo, gyvenusio kaimynystėje. Pirmiau vyres­
nieji, o po to ir mudu su Alma išgirdome, kad per vienos
„miško brolių" grupės sunaikinimą, Robertas buvo areštuo­
tas. Sušaudė jį smėlio dykvietėje, prie centrinio kalėjimo.
Po karo lauko teismo nuosprendžio Robertas pareiškė pas­
kutinį norą: pasimatyti su tėvu. O kai jis amžiams atsisvei­
kino, Robertui buvo pasiūlyta priimti šventiką paskutinia­
jai atgailai. Jis atsisakė, savo įsitikinimams liko ištikimas
iki galo.
Aš buvau tuomet pernelyg mažas, idant suvokčiau tuos
įvykius ir daugelio pergyventas tragedijas. Bet kai kurie
tų revoliucinių metų epizodai visam laikui įsirėžė atmin­
tyje.
Kažkodėl vis grįžtu mintimis prie Lapoškos vestuvių.
Tėvas išpiršo jam siuvėją Bronislavą, taip pat gyvenusią
mūsų name. Bronislavą pamėgau po vieno įvykio. Vaikys­
tėje man patiko laipioti stogais. Kartą, persisvėręs per kraš­
tą, aš nudribau nuo sandėlio stogo. Tiesiai ant nosies. Kas
be ko, kritau ant smėlio, bet susitrenkiau gerokai, ir dar
iš nosies bėgo kraujas. Šitokį mane pamatė Bronislava ir
ėmė slaugyti, kol neatsipeikėjau ir galėjau pasirodyti ma­
mai sveikutėlis, tarytum nieko baisaus neatsitiko.
Tai buvo vienintelės vestuvės, kuriose dalyvavau iki
nevedžiau pats, praslinkus 18 metų. Lapoškos ir Bronisla-
vos vestuvės įsimintinos dar ir tuo, kad jų dėka svečių
tarpe buvo nufotografuotas ir mano tėvas — vienintelį kar­
tą gyvenime.
Traukinys vis rieda Kauno link, o mintys ir prisimini­
mai grąžina mano į vaikystės laikus. Nuo caro karietų į re­
voliucijos metus, o iš ten vėl į Nikolajaus gimnaziją.
Trumpi buvo tie mano gimnazisto metai, tiksliau mė­
nesiai. Gimnazijos pirmokų draugijoje jaučiausi lyg ir sve­
timas, paniekintas. Čia mokėsi daugiausia ponaičiukai, tur­
tingų ir inteligentiškų šeimų vaikai, aprengti naujutėlaičiais
drabužiais, apsiavę gerais batais. Visi privalėjome nešioti
uniformą, bet mano mama net čia įsigudrino sutaupyti. Bu­
vau rengiamas svetimomis drapanomis, panešiotomis, atsi­
tiktinėmis, kartais net sendaikčių turguje nupirktomis.
Greitai kai kurie ponaičiai ėmė lenktis manęs, kiti pradė­
jo šaipytis.
Vienu žodžiu, jaučiausi balta varna tarp tų pirklių, val­
dininkų ir direktorių sūnelių. Todėl pasidariau dar smar­
kesnis padauža, į kiekvieną pašaipą atsakinėdavau kumš­
čiais. Greit pagarsėjau kaip nepataisomas pirmosios ,,a" iš-
dykūnas. Vis dažniau į mano dienyną mokytojai įrašydavo
pastabas. Bet manęs tuo nepagąsdinsi: po kiekviena pasta­
ba tėvas tvarkingai dėdavo parašą, be jokių priekaištų
man, nes juk skaityti rusiškai nemokėjo...
Mokiausi gimnazijoje aš neblogai, bet elgiausi vis pras­
čiau ir prasčiau. Dažnai mane palikdavo po pamokų arba
bausdavo, liepdami pasirodyti sekmadieniais, bet aš nenu-
rimau.
Kartą per laisvą pamoką užsikoriau ant spintos kori­
doriuje ir nuo ten per durų stiklą pradėjau rodyti grimasas
zakristijono Dargevičiaus sūnui, jau trečiokui. Staiga iš tos
klasės išeina rūstusis inspektorius Danilovas.
— Ak ir vėl tai jūs! Prisišokinėsit tiek, kad teks mesti
jus lauk iš gimnazijos! —sušuko jis paraudęs.— Tučtuojau
eikite namo, o rytoj nesirodykite be tėvų!
 Tai įvyko prieš pat žiemos atostogas. Aš ne tik kad
nesirodžiau gimnazijoje, bet dar ir tėvams paskelbiau, kad
daugiau nebesimokysiu. Tėvai labai ramiai išklausė tą
naujieną. Jie nusprendė, kad tikrai — nereikia man didelių
mokslų, skaityti ir rašyti juk moku. O mamai dar pasakiau,
kad ir kunigu tapti nesiruošiu, be to, ji pati matė, kad ma­
no dievobaimingumas nyksta.
Dabar mane auklėjo ne mokytojai ir klasės vadovai, o
knygos. Įjunkau aš ir į laikraščius, kuriais vis labiau ėmė
domėtis ir tėvas. Ypač po to, kai prasidėjo italų—turkų ka­
ras, vykęs 1911—12 metais Šiaurės Afrikoje, Tripolitanijo­
je, iš kur italai išstūmė turkus. Tai buvo pradžia daugelio
karų, kuriuos teko pergyventi mūsų kartai. Didžioji politi­
ka vis dažniau būdavo aptariama vakariniuose tėvo pokal­
biuose su kaimynu Jurašūnu. Pradėjo lankytis pas mus ir
vargonininkas Stancelis, didžiai raštingas žmogus, visada
atsinešdavęs laikraštį. Man būdavo įdomu klausytis trijų
senukų pašnekesių, kuriuose aptarimai keitėsi su laikraš­
čio skaitymais: apie karo veiksmus, apie Valstybės dūmos
posėdžius Peterburge, apie teismų bylas ir visokius pasau­
lio įvykius.
Tėvas tuo metu jau sirguliavo, nebegalėjo dirbti ir vi­
są laiką būdavo namuose. Prisimenu tėvą, apsirengusį ilgu
languotu chalatu (vadino jį šlafroku), sėdintį krėsle po di­
deliu krucifiksu, o Kristaus kojos, pamenu, buvo nubučiuo­
tos iki juodumo. Tėvas daug melsdavosi. Kartais, pasiėmęs
seną armoniką, pagrodavo kažkokias senoviškas melodijas.
Bet vis dažniau siuntinėdavo mane laikraščio ir prašydavo
ką nors paskaityti balsiai. Skaitydavau tada „Gazeta ka­
peika", leidžiamą Peterburge,— tas laikraštis buvo pigiau­
sias.
Tačiau man tekdavo ne tik skaityti. Nuo pat mažens
tėvas ugdė manyje darbštumą ir stengėsi pratinti prie ama­
to. Tiesa, jis jau senokai nebėkalviavo, bet namie darbų
visada pakakdavo. Tėvas pjovė ir skaldė malkas, šaltkal-
viavo ir dažė, buvo stalius ir dervavo tolį stogui, lopė jį.
Viską mokėjo pats, o aš stengiausi jam padėti ir dirbau
kiek pajėgdamas.
Tėvas vis dažniau užsimindavo, kad nebeilgai jam liko
gyventi, bet, kol jėgos dar neapleido, jis norįs naujai ap­
 tverti namą ir visą sklypą, padirbdinti stiprius vartus, o
vietoje paprasto šulinio Įrengti siurblinį.
— Dabar jau galiu mirti ramus,— sakydavo tėvas,
Įvykdęs tuos darbus.
Kasdamas naująjį šulinį, tėvas nusileido dugnan išsem­
ti susirinkusio vandens. Visas sušlapo, greit peršalo ir pra­
dėjo sirginėti. Tada jis ir surašė testamentą. Įsitikinęs, kad
motina po jo mirties ištekės, stengėsi visais būdais užtik­
rinti mano teises ir paskyrė globotojus, kurie rūpintųsi ma­
nimi iki sulauksiu pilnametystės.
Prisiminimuose šmėstelėjo tėvo mirties vaizdas. Prie
sergančiojo patalo aš buvau iki paskutinio atodūsio. Po lai­
dotuvių ir kuklių šermenų mudu su motina palikome dvie­
se. Ėjo į pabaigą 1912 metų ruduo, aš tuomet buvau tryli­
kos metų.
Vienu laiku atrodė, kad tėvo spėjimas pasitvirtins —
jaunyva našlė greit ištekės. Bet vienas kandidatas į jauni­
kius pasirodė baisus girtuoklis, o su antru, irgi našliu, mo­
tina nesutarė dėl jo vaiko. Taip ir liko našle.
Jau tuomet, kai tėvas sirgo, aš dirbdavau visus namų
ūkio ir remonto darbus, o motina man padėdavo. Šitaip mu­
du gyvenome ir po tėvo mirties. Su laiku ėmiau bodėtis
įkyriu ir nelengvu darbu. Ypač sunku būdavo baltinti lu­
bas— turėdavau iki nuovargio šiūruoti teptuku ir dar už­
vertęs galvą. Man labiau patiko taisyti ir dervuoti stogą,
nors terliojimąsis su derva irgi nebuvo didelis malonumas.
Vis dažniau pagalvodavau apie savarankišką darbą. Tėvo
palikimas darėsi varginančia našta.
Gerai dar, kad likdavo laiko skaitymui. Keičiausi kny­
gomis su pažįstamais berniukais. Vienas jų, ponų namo
kiemsargio sūnus, kai šeimininkai išvažiavo visai vasarai,
aprūpindavo mus knygomis iš gausios to namo bibliotekos.
Kaip visada, mėgau vartyti iliustruotus žurnalus, labiau­
siai — ,,Niva", „Priroda i liūdi" — ir skaitydavau tų žurnalų
priedus.
Įvykiai pasaulyje įsiplieskė. Dar tėvui gyvam esant,
prasidėjo 1912—13 metų pirmasis Balkanų karas tarp Bul­
garijos, Serbijos, Graikijos, Juodkalnijos iš vienos pusės ir
Turkijos iš kitos. Šito karo eigą aš sekiau dažniausiai iš mi­
nėto „Gazeta kapeika". Po to ėmiau kaulinti pinigų ir „Žur-
nal kapeika", vėliau dar „Vsemirnaja panorama". Greitu
laiku apsistojau ties žurnalu „Ogoniok", kurį rinkau metai
iš metų — iki 1917, kai vokiečiai okupavo Rygą. Surinktus
komplektus aš pats įrišdavau.
Savimokos ir skaitymo keliais aš žingsnis po žingsnio
kaupiau žinias, plėčiau akiratį. Nepasitenkindamas atsitik­
tinėmis į rankas papuolančiomis knygomis, užsirašiau į ar­
timiausią miesto biblioteką. Ten veikė ir skaitykla, kur
galėjau skaitinėti labai įvairius laikraščius bei žurnalus.
Gera prisiminti vakarus, praleistus toje didelėje ir šviesio­
je salėje, kur viešpatavo visiška tyla.

Karo griausmas, revoliucijos verpetai

1914-ųjų liepa.— „Nei mūsų, nei vokiečių darbininkams nėra jokio

reikalo žudyti vieniems kitų."— Teatras iš užkulisių.— Pradedu dirbti sa­
varankiškai.'— Frontas prie Rygos.— Caras ir Kuropatkinas.— Vasario re­
voliucija.— Per vieną dieną — į tris partijas.— Gegužės 1-osios demons­
tracija.— Kerenskis balkone.— Karas ar taika?—Visuomeninė veikla
„Rūtoje".

Kupė kaimynai snaudžia, nutilo ir mokinukų ekskur­

santų balseliai... Jau prašvito, žiūriu pro vagono langą.
Traukinys lekia palei laukus ir giraites, nuošalias pirkias
šiaudiniais stogais, pro nedidelius kaimus ir miestelius.
Bet iš tų taikių peizažų mintys perkelia mane į sunkius me­
tus, prieš akis iškyla kiti traukiniai...
1914-ųjų liepa mano atminty siejasi su visur, kur tik
įmanoma, išklijuotais skelbimais apie mobilizaciją; perpil­
dyti traukiniai su keleiviais net ant stogų skuba palikti Ry­
gos pajūrį —• tokią prisimenu Pirmojo pasaulinio karo pra­
džią. Plito gandai, kad vokiečių laivynas jau Rygos įlanko­
je ir krantas gali būti apšaudomas.
Dar karščiau puoliau prie laikraščių ir žurnalų, ypač
pasirodžiusio tuomet latvių laikraščio „Jaunakas žinias"
(„Naujienos"), vieną kapeiką tekainavusį. Ilgas mūsų kiemo
suolas virto „klubu", kur skaitėme laikraščius, aptarinėjo­
me žinias iš fronto.
Mūsų kaimynai Jansonai dar prieš karą persikėlė gy­
venti kitur. Artimiausias mano draugas pasidarė senas ta­
bako fabriko „Maikapar" darbininkas Kristapas Pėda, mė­
gęs pasakoti visokias istorijas, bet labiausiai apie 1905—07
metų revoliucinius įvykius. Jis labai domėjosi karo naujie­
nomis ir, rodės, iš buvusio revoliucionieriaus tapo aistrin­
gas gynybininkas. Draugavau su kepėjais, kurie dirbo pas
krautuvininką. Tuo metu kepėjavo jaunas gražus vaikinas
Valdis Briedis, kažkodėl nepašauktas kariuomenėn, kur iš­
ėjo keletas mūsų ir kaimyninio namo vyrų.
Antivokiškos nuotaikos Latvijoje buvo stiprios, o jų
šaknys — šimtmečių glūdumoje. Generolo Renenkampfo
vadovaujamas rusų puolimas Rytų Prūsijoje, pergalės Gali­
cijoje buvo sutinkamos su pasitenkinimu. Atrodė, kad jos
pranašauja sėkmingą karo eigą. Dažnai išeidavo ekstra te­
legramos, ir berniukai garsiai šūkaudavo rusų užimtų
miestų pavadinimus.
Netrukus atvyko pirmieji ešelonai su sužeistaisiais. Jie
buvo organizuotai iškilmingai sutikti, daugybė žmonių lan­
kė ligonines, nešė dovanas. Jau pirmąjį karo mėnesį vie­
noje iš netoliese esančių ligoninių atsidūrė batsiuvys Zen­
kevičius, mūsų namo gyventojas, sužeistas į koją. Zenke­
vičiaus žmona, mano mama ir aš aplankėme jį. Klausėmės
apie žygį į Rytų Prūsiją, apie užimtus miestus, forsuotas
upes. Mama nunešė keletą svarų saldainių ir išdalijo tos pa­
latos sužeistiesiems.
Bet štai išgirdome pritrenkiančią naujieną apie Samso-
novo kariuomenės sutriuškinimą ties Mozūrų ežerais. Įsi­
žiebė pasipiktinimas Renenkampfu ir kitais vokiečių kilmės
rusų generolais, jie buvo vadinami išdavikais.
O 1914—15-ųjų žiemą ligi įkyrumo skardeno vis pasi­
kartojantys ekstra telegramų pardavėjų šūksniai:
— Rusai užėmė Lyką! Mūsų kariuomenė šturmu paėmė
Lyką!
— Kiekgi jie turi tų Lykų? — šaipėmės mes.
Tas Rytų Prūsijos užkampio miestelis daug kartų ėjo iš
rankų į rankas, bet pranešinėdavo tik apie jo užėmimus.
Apie pasitraukimus tylėjo.
1915-ųjų pavasarį mačiau ultrapatriotinę manifestaciją,
skirtą Peremyšlio tvirtovės paėmimui po ilgos apsupties.
Valstybinėmis ir kariuomenės vėliavomis, caro portretais
nešini manifestantai atėjo prie pilies — Rygos gubernato­
riaus rezidencijos. Kažkoks ūsočius pasirodžiusiam guber­
natoriui perskaitė ištikimybe persunktą telegramą carui, vis
garsiai pabrėždamas žodžius „viešpatie imperatoriau".
Tos demonstracijos įsiminė ne tik išorinis blizgesys. Ji
siejasi su pačia pirmąja marksistinio įvykių vertinimo pa­
moka, kurią man išdėstė kepėjas Valdis.
Grįžęs namo, mūsų kiemo „klube" papasakojau ir apie
manifestaciją, ir apie telegramą carui. Po to užėjau kepyk-
lon ir pranešiau tą patį Valdžiui. Bet jis gana šiurkščiai at­
kirto, kad nėra ko džiaugtis nei Peremyšlio paėmimu, nei
kitomis karo pergalėmis, nes jos naudingos tik caro reži­
mui ir kapitalistams. Valdis išsitraukė latvišką laikraštį, iš­
spausdintą ploname popieriuje. Tai buvo „Cinia" („Kova"),
latvių socialdemokratų laikraštis, raginęs darbininkus su­
telkti visas jėgas prieš imperialistinį karą, o ginklus nu­
kreipti prieš carizmą.
— Štai kur rašo tiesą apie karą,— kalbėjo Valdis.-—Nei
mūsų, nei vokiečių darbininkams nėra jokios prasmės žu­
dyti vieniems kitus. Šituo karu suinteresuoti tik kapitalis­
tai. Netikėk tuo, kas rašoma laikraščiuose, kuriuos tikrina
cenzūra. Žinok, kad teisingi darbininkų laikraščiai už­
drausti.
Tikrai, aš prisiminiau, kad lietuvių darbininkų laikraštis
„Vilnis" karo pradžioje buvo uždarytas.
Tokie pašnekesiai buvo man netikėti ir vertė rimtai su­
simąstyti. Bet Valdis netrukus perėjo dirbti kitur, ir dau­
giau su juo nebesusitikau.
Tuo metu pirmąkart susidūriau su visuomenine veikla.
Mūsų bažnyčios vargonininkas Ragelis ėmė burti lietuvių
chorą, kuris ruošėsi dalyvauti koncerte nukentėjusių nuo
karo naudai. Bet Ragelis išvažiavo į Petrogradą. Vargoni­
ninkauti atvyko Aleksandras Kačanauskas, kompozitorius
ir aktyvus visuomenininkas. Per vieną repeticiją jis pa­
skelbė, kad lietuvių muzikos ir dramos draugija „Kanklės"
stato istorinio turinio pjesę „Kęstutis" ir jai renka statistus.
Ne visiškai susigaudžiau, ką tai reiškia, bet kartu su kitais
norinčiaisiais pasisiūliau ir aš. Nieko sudėtingo daryti
mums nereikėjo, visi greit supratome savo užduotį, o per
generalinę repeticiją apsitaisėme senovės karių drabužiais
ir išsirikiavome scenoje, įsitvėrę po ietį. Tą patį, tik dar
 nugrimuoti, atlikome ir per spektaklį, kurį vaidinome lat­
vių dramos teatro patalpose.
Šitaip aš, jau šešiolikmetis, pirmąkart patekau į teatrą
ir žiūrėjau vaidinimą užkulisiuose. Atrodytų — keista, kad
aš, gyvenantis tokiame dideliame kultūringame mieste, kur
veikė keletas teatrų, niekad anksčiau nebuvau matęs spek­
taklio. Betgi aplinkoje, kurioje augau, tokios kultūrinės
pramogos nebuvo įprastos. Mano tėvas nugyveno amžių,
taip ir nematęs nei teatrų, nei filmų, nors kinas jo laikais
jau veikė ir kėlė nemažą susidomėjimą. Motina po tėvo
mirties matė kelis mėgėjiškus lietuvių vaidinimus, o tikra­
me teatre taip ir nepabuvojo. O aš tiesiog neturėjau pinigų
teatrams. Net ir kinui sunkiai išprašydavau smulkių.
Dalyvavimas mėgėjiškame spektaklyje padarė man mil­
žinišką įspūdį, ir aš jau pradėjau svajoti pats suvaidinti
kokį nors vaidmenį. Tačiau negreit aš jį gavau. Buvau dro­
vus ir nesiryžau rodyti iniciatyvos. Ir mūsų choras iširo.
1915-ųjų balandyje Rygą užplūdo pabėgėliai iš Lietu­
vos. Kiekvieną dieną aš eidavau į Jelgavos plentą, kuriuo
traukė nesibaigianti vilkstinė vežimų su žmonėmis ir manta.
Po keleto dienų vokiečiai, perėję Lietuvą ir nesutikę
rimto pasipriešinimo, įsiveržė į Latviją. Tik prie Jelgavos
vokiečių žvalgai ir priekiniai būriai susidūrė su keliais ru­
sų pulkais, kurie nustūmė priešus už Šiaulių.
1915-ųjų liepos mėnesį, vokiečių puolimo visais fron­
tais įkarštyje, Lietuva ir Kuržemis buvo okupuoti. Didžioji
pabėgėlių dalis patraukė tolyn į rytus — į Rusijos platy­
bes. Daug įmonių kartu su darbininkais evakavosi iš Ry­
gos. Frontas Įsitvirtino už 20 kilometrų nuo miesto.
Jau senokai aš trūks plyš norėjau būti savarankiškas,
nes priklausomybė nuo motinos ir atgrasus darbas namuo­
se vis labiau slėgė. Susiradau tarnybą vienoje spaustuvėje,
ruošiausi tapti rinkėju, bet kol kas buvau juodadarbis ir
pasiuntinys. O greit spaustuvę evakavo.
Tuo metu susipažinau su įdomiu žmogumi — Karlu
Zundbergu, sąmojingu pasakoriumi ir linksmu vaikinu, ge­
rokai vyresniu už mane. Jis buvo man panašus į kepėją
Valdį, nes taip pat skeptiškai atsiliepdavo apie karą ir ca­
ro režimą. Vaikščiojome su juo į kino teatrus, žiūrėjome
filmus, kuriuose vaidino Maksas Linderis, Mozžuchinas,
Maksimovas, Vera Cholodnaja, juokino komiškasis perso­
nažas Glupyškinas.
Kartą 1916 metų rudenį netoli nuo mūsų namų mes pa­
stebėjome, jog kareiviai kažko vis žygiuoja link smėlio
kalvų. Aš irgi ten patraukiau. Sulygintoje aikštelėje prieš
bažnyčią buvo išsirikiavusios kareivių kolonos, o nauji bū­
riai vis ėjo ir ėjo.
— Matyt, ruošiasi didelei apžiūrai,— kalbėjo minioje.
— Apžiūrą turbūt priims Kuropatkinas,— tarstelėjo kaž­
kas.
Kai aikštė buvo užtvindyta pulkų, pasigirdo koman­
dos. Visi apmirė ir susidomėję žvelgė į gatvę, vedusią
miesto centro link. Iš ten pasirodė keli automobiliai. Prie
vieno jų nuskubėjo generolas ir atraportavo.
— Caras, caras atvažiavo,— suūžė aplink.
Mes išvydome du barzdotus vyriškius, apsirengusius ka­
reiviško kirpimo milinėmis — tokias karo metu nešiojo ir
karininkai, ir generolai. Greta caro Nikolajaus žengė Ku­
ropatkinas, Šiaurės fronto vadas.
•— Ar jau carui generolų pritrūko, kad vėl Kuropatkiną
ištraukė! Kurapkas verčiau eitų šaudyti, užuot su vokiečiais
kariavęs,— kalbėjo mūsų kiemas, sužinojęs, kad fronto va­
du paskirtas Kuropatkinas.
Caras su Kuropatkinu apėjo kariuomenę, caras sveiki­
nosi, o kareivėliai skandavo: „Zdrajem žajem vaš-stvo!"
(sutrumpintai nuo ,,Zdravija želajem, vąše veličestvo!").
Ponijos pravardžiuojami „pilkąja smulkme", kareivėliai
žygiavo iškilmingu maršu ir šios „smulkmės" fone „dide­
nybė" atrodė labai pasigailėtinas ir silpnas.
— Luptas carpalaikis ir luptas karo vadas — ar ne pui­
ki pora? Žiūrėk tu man, šitie ponai sumanė padrąsinti ka­
reivius, einančius mirti! O carelis už savo narsumą dar ir
ordiną gaus: gi fronte pabuvojo! — kandžiai kalbėjo Zund-
bergas, kai aš jam pasakojau apie caro paradą.
Po kelių mėnesių Zundbergas gavo šaukimą kariuome­
nėn. Atsisveikindamas jis man sakė:
— Caro karuselė neilgai suksis! Pamatysi, mes suruo­
šim revoliuciją, ir dar kokią!
Ryga gyveno pafrontės gyvenimą. Laisvu laiku aš mė­
gau vaikštinėti Jelgavos plentu. Kartais nueidavau iki Ва­
зо
luošių Stoties, kur ant kalvos prie kapinaičių buvo iškasti
atsarginiai apkasai. Čia jau girdėjosi kanonada. Arčiau pri­
eiti prie fronto buvo uždrausta. Plentu riedėjo dviračiai ve­
žimai. Jais vežė maistą frontui, o iš ten gabeno sužeistuo­
sius.
Dažnai virš mūsų skraidė vokiečių lėktuvai. Kad jau
skrenda, mes sužinodavome pagal danguje atsirandančius
baltus kamuolėlius: mūsiškiai apšaudydavo priešo lėktu­
vus, skraidžiusius taip aukštai, kad vos vos juos įžiūrėda­
vai. Fronto pusėn dažnai skrisdavo mūsų lėktuvai, tarp jų
ir konstruktoriaus I. Sikorskio oro gigantai (pagal to meto
supratimą) „Uja Muromec".
Pamenu vieną neramią naktį, kai buvau prižadintas
riksmų:
— Cepelinas lekia, bombas mėto!
Kiemas buvo pilnas žmonių. Girdėjome motoro ūžimą,
tik jokio cepelino taip ir nepamatėme. Ėjo kalbos apie to
vokiečių dirižablio numestų bombų padarytus nuostolius.
Sekančią dieną mes išvydome pusiau perskeltą penkia­
aukštį namą netoli geležinkelio tilto. Kita bomba suknežino
sargybos būdelę, žuvo keletas kareivių, bet tiltas liko
sveikas.
Naujųjų, 1917-ųjų, metų išvakarėse miestą sujaudino
netikėtas „kalėdinis" mūsų kariuomenės puolimas Rygos
fronte. Ypatingai pasižymėjo latvių šaulių pulkai. Vokiečių
įtvirtinimų linija buvo pralaužta, rodėsi, jog kelias į Kur-
žemj bei Lietuvą atviras ir puolimas tęsis. Rygoje prieš so­
borą buvo išrikiuoti karo trofėjai: patrankos, kulkosvai­
džiai ir kitokie ginklai.
Tačiau puolimas buvo sustabdytas, kariai grįžo į pradi­
nes pozicijas. Iš rikiuotės išėjo beveik trečdalis latvių šau­
lių. Milžiniškos aukos pasirodė beprasmės.
— Tai išdavystė!—vieningai kartojo rygiečiai, ypač
latviai.
— Čia carienės išdaigos! Toji vokietė visus planus per­
duoda į anapus.
Iš Petrogrado plito slogūs gandai apie kažkokį šarlataną
Rasputiną ir jo visagalybę caro rūmuose. Piktinomės mi­
nistrų keitimu — jie buvo vis kiti ir kiti. O dar karo pra-
 džioje, kai premjerministru buvo paskirtas senis Goremy-
kinas, mūsų kaimynas Jurašūnas šaipėsi:
— Bus bėdos nuo to Goremykino
,
* teks mums vargą
vargti!
O dabar atsirado kažkoks Štiurmeris, erzinantis jau vien
vokiška savo pavarde. Vienas pažįstamas geležinkelietis
pasakojo, kad netgi tarp caro dūmos monarchistų girdisi
nepasitenkinimo balsai.
Ir štai kilo Vasario revoliucija. Kaip susijaudinę mes
stvarstėme laikraščius, kaip godžiai skaitėme apie įvykius
Petrograde...
— Nugrimzdo į dugną Nikolaška! — juokėsi Jurašūnas,
kai jam perskaitė iš laikraščio, kaip traukinyje, stotyje Dno
(dugnas) caras Nikolajus II atsižadėjo sosto.
Nenustygau vietoje, troškau kuo daugiau išvysti, tad
nudūmiau į Rygos centrą. Mačiau minias civilių ir kareivių,
dauguma buvo su raudonais kaspinais. Ūmūs mitingai kil­
davo tai čia, tai ten, bet dažniausiai — ties buvusio pamin­
klo Petrui pjedestalu. (Patį paminklą išvežė, ir, kaip šnekė­
jo žmonės, šis nuskendo Baltijos jūroje kartu su paminklu
Barklajui de Toliui.) Oratoriai, pasilipę ant laiptelių, karš­
tai kalbėjo apie tai, kad revoliucija nugalėjo ir caras nu­
verstas. Kartu su visais aš susijaudinęs šaukiau „ura!". Dai­
navome „Marselietę", „Kovoj jūs pražuvote", „Drąsiai,
draugai, koja kojon" ir kitas revoliucines dainas.
Praėjus keletui dienų po caro nuvertimo ir Laikinosios
buržuazinės vyriausybės sudarymo, Rygon atvyko Valsty­
bės dūmos atstovas Jefremovas ir dar kai kurie naujosios
valdžios atstovai. Didžiulės minios apsuptas, aš klausiau
Jefremovo kalbos. Delegacija, taip pat 12-osios armijos va­
das generolas Radko-Dmitrijevas ir kiti kariškiai bei civi­
liai stovėjo ant soboro laiptelių. Barzdotasis Jefremovas nu­
siėmė kepurę ir, žemai nusilenkęs miniai klausytojų, savo
kalbos pradžioje pasveikino laisvus Rusijos piliečius su re­
voliucijos pergale. Jis kvietė remti Laikinąją vyriausybę su
kunigaikščiu Lvovu priekyje,— ši vyriausybė valdys Rusi­
ją iki to laiko, kol liaudis pati neišsiimks valdymo formos.
* Goremyka — bėdžius, vargšas.
 Tačiau ryškiausiai iš tos dienos liko poručiko ar štabs­
kapitono Antonovo pasisakymas. Jis prabilo iš minios, ofi­
cialiosioms kalboms pasibaigus. Kareiviai užkėlė Antonovą
ant pečių, ir jis garsiai pašlovino revoliuciją, o minia
džiaugsmingai jam pritarė. Užvaldęs dėmesį, jis ėmė kal­
bėti labai pakiliai, ir aiškiai matėsi, jog tai talentingas ora­
torius. Nepamenu kalbos turinio, tačiau pagrindinė tema bu­
vo taika. Antonovas tapo tos dienos didvyris. Jį nešiojo
ant rankų, prašė kalbėti dar ir dar.
Tai buvo kažkokio nepaprasto pakilimo laikotarpis. No­
rėjosi daug matyti ir girdėti, aktyviai dalyvauti audringa­
me visuomenės gyvenime. Tačiau sunku buvo susigaudyti
visuose įvykiuose.
Vienas pirmųjų susibūrimų, į kurį aš nuėjau po Vasario
revoliucijos, buvo Lietuvių komiteto karo pabėgėliams šelp­
ti Rygos skyriaus sueiga. Petrograde šiam komitetui vado­
vavo įžymus buržuazinis veikėjas Martynas Yčas, Valsty­
bės dūmos narys. Reakcionieriai, kunigai ir jų šalininkai
vairavo komiteto Rygos skyrių. Liaudis kalbėjo, kad komi-
tetininkų šutvė pabėgėlių nelaimes naudojanti saviems tur­
tams kaupti.
O tame susirinkime skambėjo smarkios, aštrios pabėgė­
lių kalbos. Tai revoliucija įkvėpė karo tremtinius iš Lietu­
vos. Iki tol jie buvo tyki ir kantri masė. Kai kurie inteli­
gentai irgi gynė pabėgėlių interesus. Pamenu ugningus karo
valdininko P. Gužo žodžius. Jis reikalavo sukurti naują
komitetą, kurį sudarytų pačių pabėgėlių atstovai. O seno­
jo komiteto bei jo skyrių veiklą esą reikia revizuoti.
Klausytojai audringai pritarė komitetininkų veiklos kri­
tikai. Tačiau šalininkų rado ir kunigas Latvis, teisinęs se­
nąjį komitetą ir liaupsinęs jo veiklą. Vos nekilo muštynės.
Susirinkimas baigėsi vėlai vakare, kai senieji komitetinin-
kai buvo pašalinti, o jų vieton išrinkti nauji žmonės — iš
tremtinių ir tų, kurie kritikavo ligtolinę tvarką.
Kažkurį iš pirmųjų porevoliucinių sekmadienių, per­
skaitęs laikraštyje apie susirinkimus, ankstų rytą aš nuta­
riau nueiti į vieną jų. Salė buvo perpildyta. Tarp susirinki­
mo organizatorių pažinau darbininką J. Povilavičių, kurio
brolis gyveno netoli mūsų. J. Samulionis, aktyviausias ora­
torius, kalbėjo, kad carizmo nuvertimas — darbininkų per-
X, J, Piltckb 83
gale, tačiau buržuazija stengsis panaudoti revoliuciją savo
interesams. Todėl reikia kurti demokratines organizacijas ir
vieningai siekti tikrųjų revoliucijos tikslų. Tokia organiza­
cija ir turėtų tapti Lietuvių demokratinė sąjunga, kuri ga­
lės vienyti darbininkus, be to, dar ir amatininkus bei de­
mokratiškai nusiteikusius inteligentus.
Iškart įsižiebė ginčai. Vieni siūlė pavadinti sąjungą tie­
siog lietuvių, kiti manė, jog teisingiau būtų įkurti Lietuvių
darbininkų sąjungą, treti apskritai nesutiko su naujos or­
ganizacijos įkūrimu ir ragino visus įsirašyti į Lietuvių so­
cialdemokratų partiją. Oratoriai kalbėjo vienas paskui ki­
tą, ir po kiekvieno pasisakymo aidėjo aplodismentai.
Klausiausi atidžiai, tik nelengva buvo susivokti, kas tei­
sus ir kodėl tokie aštrūs, net nuožmūs ginčai. Staiga ding­
teli mintis, jog ir man reikia tarti žodį — tik tada ir pasi­
baigsią ginčai!
Troškimas pagarsinti savąsias mintis pergalėjo drovu­
mą, ir aš paprašiau žodžio. Puikiausiai prisimenu, koks susi­
jaudinimas apėmė mane, kylantį tribūnon sakyti pirmosios
gyvenime kalbos. Drąsa staiga kažkur išgaravo. Išlemenau
keletą frazių: kad revoliucijos pergalė... kad būtina sutelk­
ti... revoliucines jėgas!.. O mintys, jaučiu, irgi išsilakstė...
Ir žodžių nebėra... Paskui, po ilgokos pauzės, dar pridūriau,
kad iš tikrųjų organizaciją geriausiai bus pavadinti Lietu­
vių demokratine sąjunga. Taip ir baigiau. Paplojo ir man,
bet jaučiausi nekaip,— juk nepasakiau to, ką buvau pasiry­
žęs išdėti.
Galų gale buvo nutarta įkurti Rygos lietuvių sąjungą,
ir susirinkimas pasibaigė. Dauguma jame dalyvavusiųjų,
tarp jų ir aš, tuoj pat įsirašėme į tą sąjungą.
Vėliau tik sužinojau, kad Jurgis Povilavičius, Jonas
Samulionis ir kiti tos sąjungos organizatoriai buvo social­
demokratai bolševikai. Iki karo jie grupavosi apie Rygos
pravdistinį laikraštį „Vilnis", kurį caro valdžia persekiojo,
o karo pradžioje uždraudė. Netrukus naujai įkurta sąjunga
pradėjo leisti kairįjį laikraštį „Liuosybė".
Betgi nuostabusis 1917 metų kovo sekmadienis man ne­
sibaigė įstojimu į vieną sąjungą. Eidamas į namus, prisimi­
niau, kad tą pačią dieną numatytas ir Pažangos partijos su­
sirinkimas. Sutikau dar ten traukiantį pažįstamą. Jis mane
ir Įkalbėjo nueiti:
■— Bus kunigas Tumas, labai įdomus žmogus. Galėsi ar­
timiau su juo susipažinti.
Iš laikraščių žinojau, kad kunigas Juozas Tumas — tai
populiarus rašytojas, pasirašinėjantis Vaižgantu. Nė vieno
tikro rašytojo man dar nebuvo tekę matyti, o čia iškart
Vaižgantas. Kaipgi neisi į pažangiečių susirinkimą!
Erdviame kambaryje sėdėjo gal trisdešimt žmonių. Dau­
giausia inteligentai, solidūs žmonės — gydytojai, inžinieriai,
mokytojai, namų savininkai. Visą dėmesį sukaupiau į Tu­
mą-Vaižgantą. Apsirengęs ne kunigiškai, paprastu civiliu
kostiumu, jis gyvai šnekučiavosi, juokavo, pats kvatojo —
tikra draugijos siela!
Iš esmės pažangiečių kalbos sukosi apie Lietuvos ateitį,
kadangi daugumą čia susirinkusiųjų Rygon atvijo karas.
Ir jiems norėjosi kaip galima greičiau grįžti gimtinėn. Kal­
bėtojai reiškė viltį, kad Rusija ir jos sąjungininkai nugalės
Vokietiją, o caro režimo nuvertimas esą leidžia tikėtis, jog
Lietuvai galima bus iškovoti autonomiją.
Tumas-Vaižgantas kalbėjo apie socialdemokratų bolše­
vikų lozungą — nacijų teisę apsispręsti, net atsiskirti ir su­
kurti savarankišką valstybę. Kažkada tai atrodė fantazija,
ir Tumas drauge su vienminčiais prieštaravo nepriklauso­
mybės idėjai, vadino ją paika ir ragino lietuvius būti klus­
niais savo šeimininkui — caro Rusijai. O dabartinė Lietu­
vos padėtis tikrai leidžia būti jei ne savarankiška valstybe,
tai bent autonomišku kraštu.
Tokios kalbos sudomino mane. Tuo labiau, kad čia bu­
vo aptariami ir konkretūs programiniai klausimai, kur ypa­
tingai pabrėžiama būtinybė sukurti platų mokyklų tinklą,
leisiantį kuo sparčiau kelti liaudies švietimą ir kultūrą.
Kai norintiesiems buvo pasiūlyta stoti į Pažangos par­
tijos narius, užsirašiau ir aš...
O namie, žiūriu, motina nekantriai belaukianti manęs.
Pasirodo, vakare įvyksiąs parapijos susirinkimas, kur aš
esu prašomas sekretoriauti. Nuėjau su motina ir į tą sueigą.
Ten irgi skambėjo pakilios oracijos, bet daugiausia kalbėjo
kunigas ir keli pasiturintys parapijiečiai. Ir čia džiaugtasi
„demokratijos pergale", pabrėžta būtinybė įkurti Katalikų
 sąjungą. Kunigas pareiškė, kad krikščionims pakeliui su
revoliucija, nes Kristus buvo savo laiko revoliucionierius ir
jį netgi galima laikyti socialistu.
Parapijonys klausė kunigo lyg per pamokslą, net ne­
drįso pradžioje ploti. Susirinko patys dievočiausi, galima
sakyti, vien senutės ir senukai.
Aš turėjau tik surašyti protokolą, bet, matyt, buvo ti­
kimasi, jog tapsiu katalikiškos organizacijos aktyvistu. Mo­
tina, pati užsirašiusi į tos sąjungos narius, įrašė ir mane, tik
aš visai nesidomėjau katalikų veikla ir daugiau nieko bend­
ro su jais neturėjau.
Štai koks kuriozas: per vieną dieną tapau trijų organi­
zacijų nariu, įstojau į tris skirtingas partijas... Tai todėl,
kad aš, revoliucijos įkvėptas aštuoniolikmetis, troškau tap­
ti aktyvus visuomenės narys, nors kuo būti naudingas tau­
tai...
Susirinkimuose prisiklausęs įvairiausių oratorių ir pri­
siskaitęs visokiausių laikraščių, aš greit pajutau, kad ne­
pajėgiu susigaudyti prieštaringų nuomonių chaose. Šneka ir
rašo viens už kitą gražiau ir įtaigiau, kiekvienas siūlo sa­
vo kelią, o tikslas visų lyg ir tas pats — liaudies laisvė ir
gerovė. Man atrodė, kad reikia rasti kažką bendro, vieni­
jančio, tai galų gale visi ir pasieks.
Tuo metu dirbau laisvai samdomu raštininku karinės
hidrotechnikos būryje, kuris įrenginėjo apkasus ir tiesė pa­
frontės kelius. Darbas nesudėtingas — prižiūrėjau sandėlį
su kirtikliais, kastuvais, lempomis ir siurblių atsarginėmis
dalimis. Mano tiesioginis viršininkas, karo inžinierius Ak-
sionovas nešiojo barzdelę ir truputį panėšėjo į Nikolajų II.
Greit supratau, kad tuo jų panašumas dar nesibaigia — inži­
nierius atvirai nesimpatizavo revoliucijai, o kasininko Kal­
vės prorevoliucinius samprotavimus vadino naivuolio
džiaugsmeliais.
Vėl atmintyje regiu nepamirštamus vaizdus, vėl sukyla
išgyventi jausmai... 1917-ųjų gegužės pirmoji, pagal seną
kalendorių — balandžio 18-oji. Mūsų hidrotechnikos būrys
išsirikiavo į nedidelę koloną ties savąja valdyba. Šventinės
atributikos ne per daugiausia — raudona vėliava ir plaka­
tas: „Tegyvuoja Gegužės pirmoji!" Mūsų būrys daugiatau­
tis: viršininkai daugiausia rusai, o eiliniai tarnautojai — ląt-
viai, ukrainiečiai, keletas lenkų iš Varšuvos, vienas gruzi­
nas ir aš, lietuvis. Manasis Aksionovas dar išvakarėse pa­
reiškė, kad į jokius revoliucinius paradus neisiąs.
Mūsų kolona pajudėjo ir netrukus įsiliejo į didžiulę
manifestantų masę, užtvindžiusią visą centrinę Aleksandro
gatvę. Purpuriniu srautu lingavo raudonos vėliavos, trans­
parantai su lozungais apie lygybę, demokratiją, socializmą,
apie taiką, žemę ir laisvę. Kariškių kolonos ėjo susimaišę
su civiliais. Griaudėjo orkestrų muzika, skambėjo dainos,
dažniausiai — rusų marselietė „Atsisakom nuo senojo svie­
to", „Varšuvietė", „Drąsiai, draugai, koja kojon", latvių
revoliucinės giesmės.
Žygiavome gana ilgą kelią — ligi Grizinkalnio. Kalvo­
toje smėlio dykvietėje visa didžiulė manifestantų masė iš­
sibarstė būriais aplink kalveles, natūralias tribūnas. Ant
šių „tribūnų" lipo oratoriai, o pakalbėję dairydavosi kitos
kalvos. Vaikštinėjo ir klausytojai, ieškodami įdomesnio
kalbėtojo arba tautiečio — juk publika daugianacionalinė,
įvairiakalbė. Išsiskirstė ir mūsų hidrotechnikų būrys. Aš
ėjau nuo kupsto prie kupsto, klausiau skirtingiausių ora­
torių.
Žvalgydamasis aplink, ant vienos kalvos pastebėjau rau­
doną vėliavą su lietuvišku užrašu „Lai gyvuoja demokra­
tiška respublika!" ir pasukau į tą vietą. Išaiškėjo, kad ten
susirinko Rygos lietuvių sąjungos kolona. Kalbėjo jau žino­
mas man Samulionis. Jis sakė, kad būtina gilinti revoliuciją,
paversti ją socialistine. Samulionis pasakojo, kaip Petrog­
rado darbininkai sutiko iš užsienio sugrįžusius revoliucio­
nierius emigrantus socialdemokratus su Leninu priešakyje.
Nagrinėdamas Lietuvos reikalus, Samulionis kritikavo
dešiniųjų partijas, kurios vis garsiau kalbėjo apie Lietu­
vos atskyrimą nuo Rusijos. Anksčiau jie prisiekinėjo išti­
kimybę carui, o dabartinė laisva revoliucinė Rusija jiems
mat ne prie širdies. Baigdamas Samulionis pasakė, kad na­
cionalinis klausimas teisingai bus išspręstas tik tada, kai
nugalės socializmas.
Grandiozinis Gegužės pirmosios mitingas artėjo į pabai­
gą, grupės ėmė skirstytis. Aš prisidėjau prie lietuvių būrio,
kur buvo daug pažįstamų. Nešini dviem vėliavom — rau­
dona bei tautine — ir transparantu su užrašu „Lai gyvuoja
demokratiška respublika!1' mūsų kolona patraukė Rygos
gatvėmis. Ties centrine stotimi dar truputį pamitingavo­
me — užsilipęs ant turėklų, pasilaikydamas už raudonosios
vėliavos koto, Povilavičius pasakė trumpą kalbą, kvietė
kovoti už demokratijos ir socializmo pergalę.
Galvodamas apie revoliucijos išjudintą 1917 metų vasa­
ros gyvenimą, menu audringus susirinkimus, kuriuose vis
aštriau buvo svarstomas karo ir taikos klausimas. Vieno su­
sirinkimo ginčai vos nesibaigė muštynėmis. Tai vyko Lat­
vių draugijos salėje. Dešinieji Iskosolo (Kareivių deputatų
tarybos vykdomojo komiteto) ir Iskomofo (Karininkų depu­
tatų tarybos vykdomojo komiteto) delegatai šaukė, kad
reikia ginti tėvynę ir revoliuciją, išdavyste kaltino neatidė­
liotinos taikos šalininkus, vadino juos defetistais (pralai-
mininkais — „poražencais"), smerkė broliavimąsi su vokie­
čiais fronte, nes tai neva silpnina armijos kovinę dvasią.
Kairieji tų pačių organizacijų delegatai smerkė Laikinosios
vyriausybės politiką, kuri iš tikrųjų buvo carinio režimo
vidaus politikos tęsinys; reikalavo tučtuojau nutraukti ka­
rą, o visas kariaujančias tautas ragino nutraukti tarpusavio
naikinimą ir pačioms tvarkyti taikos reikalus. Ypatingai
aštriai prieš karą pasisakė latvių šaulių atstovai ir bolševi­
kai iš kareivių mėgstamo laikraščio „Okopnaja pravda”
redakcijos. Tarp pastarųjų buvo ir lietuvis K. Rimša.
Toje polemikoje, kaip ir laikraščiuose, dažnai minėdavo
„užplombuotą vagoną". Ši tema iškildavo, minint Lenino ir
grupės emigrantų grįžimą iš Šveicarijos per Vokietiją. Įvai­
raus plauko reakcionieriams tai pasidarė pagrindinis argu­
mentas prieš Leniną ir bolševikus — juos kaltino išdavyste,
suokalbiu su Vokietijos generaliniu štabu. Menševikai, ese­
rai ir visi reakcionieriai plačiai naudojo šį šmeižtą agita­
cijai už imperialistinio karo tęsimą.
Ryšium su tais ginčais prisimenu ir vieną gegužės die­
ną, kai didelė minia susirinko Nikolajaus gatvės kampe ir
šalia esančioje aikštėje. Matėsi daug kareivių. Visų žvilgs­
niai nukreipti į kampinio namo balkoną, kuriame pasirodo
žmogus apsauginės spalvos frenčių. Iškart pažinau jį pagal
nuotraukose matytą „ežiuką”. Tai Kerenskis, Laikinosios
vyriausybės ministras, vėliau — premjeras. Jis sutinkamas
aplodismentais, jam šaukiama „ura!”, ir tuose skandavimuo­
se aiškiai girdėti moteriški balsai. Tai naujai iškeptos ka-'
rinės pajėgos — moterų smogiamojo bataliono kariškės,!
vadinamosios „smogikės".
Kerenskis šūkavo, maldavo, ragino, jis gestikuliavo,
tiesė rankas tai į dangų, tai į klausytojus; tai skėtė pirštus,
tai kumščius gniaužė... O tų garsų bei raumenų pratybų ,
prasmė buvo viena: kovoti „iki pergalingos pabaigos", ka­
riauti, neatsižvelgiant į nieką.
Kai Kerenskis baigė, vėl prapliupo plojimai, vėl „smo­
gikės" garsiau už visus šaukė „ura!". Tačiau aplink aidėjo
ir kitokie šūkiai:
— Šalin karą! Neisime į mirtį už kapitalistus! Tegu
buržujai pakariauja, mums jau užteks!
Vis aštresni ginčai kildavo susirinkimuose ir mitinguo­
se. Tada jau supratau, kur glūdi prieštaravimai tarp socia­
listų ir dešiniųjų, tarp įvairių reakcinių partijų ir grupių.'
Tačiau sunku buvo susigaudyti, kodėl taip aršiai ginčijasi
tarpusavy socialistai. Menševikai ir eserai kaltino bolševi­
kus defetizmu ir suokalbiu su vokiečiais, o bolševikai, at­
sakydami į tai, vadino savo kaltintojus darbininkų klasės
išdavikais, buržuazijos liokajais. Ir pirmi, ir antri kaltino
kitas kitą revoliucijos priešais. Laikas parodė, kad teisūs !
buvo bolševikai.
Mano motina, girdėdama šnekas apie karą, dažnai sa­
kydavo, kad ji, jei turėtų valdžią, tučtuojau įvestų taiką,
nes paprastam žmogui nėra ko kariauti. Tik nei mama, nei
kiti paprasti žmonės valdžios neturėjo. O aš, prisiklausęs
daugybės kalbų, kurios atrodė man vienos už kitas išmin­
tingesnės ir teisingesnės, perskaitęs krūvas skirtingiausių
krypčių laikraščių ir žurnalų, niekaip neįstengiau nusta­
tyti, kurgi tiesa ir kuriuo keliu eiti?
Nuo mokyklos laikų pamėgau Pleščejevo eilėraštį „Vi­
si žmonės — broliai". Dažnai jį kartodavau. Ir kaip skaudu
buvo išgyventi baisią nesantaiką, siautėjusią tarp žmo­
nių — brolių. Tautos stovėjo viena prieš kitą tarytum prie­
šai, žemė buvo išraižyta apkasų, milijoninės kariuomenės
naikino vienos kitas. Didelės godos apie pasaulio reikalus
kankino mane, jaunuolį, mažą skiedrelę, kurią mėto revo­
liucijos suaudrintas okeanas. Stebėdamas, kaip ginčijasi di­
deli mokslininkai, profesoriai, garsūs politikai, rašytojai —•
aš, baigęs vos tris pradžios mokyklos skyrius, staiga pasi­
jutau toks mažytis, toks menkas. Mano dvejonės baigėsi
trimis pareiškimais — išėjau iš visų trijų partinių organi­
zacijų, į kurias buvau įstojęs aną kovo sekmadienį...
Netrukus įsitraukiau į lietuvių dramos ir dainų draugi­
jos „Rūta" veiklą. Diskusijos, kilusios visuotiniame narių
susirinkime, atskleidė, kad šios neseniai įsikūrusios drau­
gijos valdyba nėra aktyvi, kad kasa tuščia, o skolų nema­
ža... Viena pažįstama ištarė mano pavardę, siūlydama kan­
didatu į naują valdybą. Mane, žiūriu, išrinko ir paskyrė
draugijos, riedančios į bankrotą, iždininku!
Visą mano laisvalaikį surydavo darbas „Rūtoje". Svar­
biausia buvo pagerinti finansinę draugijos būklę. Dauguma
valdybos narių linko atsisakyti salės, kadangi jos nuoma
reikalavo pastovių išlaidų. Tačiau aš laikiausi kitos nuo­
monės ir karštai agitavau neatsisakyti salės, nes tai pasmer­
ktų draugiją dar didesniam pasyvumui. Aš siūliau verčiau
jau aktyviau išnaudoti salę ir dažniau ruošti vakarus su
spektakliais, koncertais, šokiais. Mano minčiai pritarė, bet
be ypatingo entuziazmo ir dar su aiškia užuomina, kad man
ir teks tą idėją įgyvendinti.
Kaip ryškiai prisimenu tuos mėnesius! Kad išlįstume iš
skolų, kiekvieną šeštadienį, o kartais ir dukart per savaitę
ėmėme rengti vakarus su spektakliais ir šokiais. Repetavo­
me kone kasdien: ruošėme pjeses, mokėmės dainų. Dabar
man teko ir vaidinti, ir režisuoti, ir spektaklius organizuo­
ti, ir dekoracijomis bei drabužiais rūpintis. Ėmiau dainuoti
ir chore, kuriam vadovavo K. Jovaišas, dėvėjęs karinę uni­
formą su feldfebelio antpečiais.
Gabiausias mūsų artistas buvo darbininkas Gugalaus-
kas. Vaidino puikiai, bet. blogai išmokdavo vaidmens žo­
džius. Ta prasme ir man ne geriau sekėsi. Tiesiog laiko pri­
trukdavome. Be to, dauguma mūsų trupės pernelyg pasiti­
kėjo sufleriu. Tik vieni sugebėjo nepastebimai naudotis
gana garsiu suflerio šnabždėjimu, o kiti įsmeigdavo akis
į būdelę ir lyg niekur nieko antrindavo sufleriui. Statėme
nesudėtingus, dažniausiai vienaveiksmius veikalus — dra­
mas, komedijas, vodevilius. Tai vis būdavo verstiniai da­
lykai, nes lietuviškų pjesių trūko. Beveik kiekviename spe­
ktaklyje man tekdavo koks nors vaidmuo. Kai kurių va­
karų programą sudarydavome vien iš chorinių bei kitų vo­
kalinių numerių ir deklamacijų. Jovaišas leido dainuoti
man vienam, tačiau greit pamatė, kad solisto iš manęs ne­
padarysi.
— Geriau būti choristu nei blogu solistu,— guodė
jis mane.
Nepasidariau ir deklamatoriumi. Kartą ryžausi išmokti
populiarų Vaičaičio eilėraštį „Pūskit, vėjai, pūskit žiau­
rūs..." Daug kartų jį kartojau ir jau pamaniau, kad moku
tvirtai. Didžiai jaudindamasis, įžengiau scenon ir ėmiau de­
klamuoti. Sėkmingai pasakiau pirmąsias keturias eilutes,
antrame posme susipainiojau, o toliau sąmonė aptemo —
nieko neatsimenu, negaliu ištarti nė vieno žodžio. Malonin­
goji publika, supratusi mano pasimetimą, ėmė ploti, o aš,
visas išraudęs, dingau nuo scenos.
Veikla „Rūtoje" buvo man didelė mokykla, čia aš paju­
tau aktyvaus visuomeninio darbo skonį. Be to, susipažinau
su daugeliu žmonių, apie kuriuos anksčiau žinojau tik iš
spaudos. Toks buvo įžymus poetas J. Mikuckis — puošnus
karininkas poručikas. Kaip „Rūtos" atstovui man tekdavo
kartais dalyvauti ir lietuviškų organizacijų pasitarimuose.
Ten aktyviausiai reikšdavosi kariškiai, priklausę 12 armi­
jos lietuvių karių sąjungai. Jie leido laikraštį „Laisvas
žodis".
Susirinkimuose ir spaudoje buvo diskutuojama dėl Lie­
tuvos likimo. Labiausiai šie ginčai įsiliepsnojo tuomet, kai
Petrograde, karo metu lietuvių visuomeninio gyvenimo cen­
tre, 1917 metų gegužės 27-ąją susirinko seimas, kurio dar­
be dalyvavo įvairiausių lietuvių partijų, veikusių Rusijos
teritorijoje, atstovai — nuo bolševikų iki katalikų są­
jungos.
Seimo posėdžius aš sekiau iš straipsnių ir apybraižų
įvairiausiuose lietuviškuose laikraščiuose, kurie buvo lei­
džiami Petrograde ir Rygoje. Tas medžiagas didžiai pagy­
vindavo šaržai. Juos seime piešdavo dailininkas A. Varnas.
Pagrindinis tada svarstytas klausimas — busimoji Lietuvos
politinė santvarka. Ilguose, kelias dienas trukusiuose gin­
čuose išsikristalizavo dvi nuomonės. Bolševikai ir juos pa­
laikę kairieji eserai pasisakė už autonomiją revoliucinės
 Rusijos sudėtyje, o dešinieji reikalavo atsiskirti nuo Ru­
sijos.
Petrogrado bolševikų organizacijos lietuvių rajono ko­
miteto įpareigotas V. Rekašius pirmajame seimo posėdyje
paskelbė deklaraciją, kurioje buvo keliama aikštėn kontr­
revoliucinė buržuazinės politikos esmė ir buržujų mėgini­
mai kalbėti liaudies vardu. Pareiškęs, jog Lietuvos likimą
spręs proletariatas, V. Rekašius ir bolševikas J. Krasaus­
kas išėjo iš seimo. Tačiau kai kurie bolševikai, nesupratę
nesutarimų esmės, liko seime su susitaikėliais socialdemo­
kratais, sudariusiais kairįjį seimo sparną.
Kairiųjų atstovai kalbėjo, kad lietuvių reakcinė bur­
žuazija trokšta atplėšti Lietuvą nuo revoliucinės Rusijos,
einančios į socializmą, nori užsitikrinti teisę ir galimybę
eksploatuoti darbininkus. Ir vis dėlto nedidele balsų pers­
vara buvo priimta dešiniųjų partijų rezoliucija.
Pamenu, laikraščiai rašė, kad aktyvus seimo dalyvis ra­
šytojas Tumas-Vaižgantas, regėdamas nesutarimus, bandė
rasti vienijančią formulę, tačiau tik tragiškai sušuko:
— Piliečiai veikėjai! Po to, kas čia atsitiko, aš daugiau
nebe politikas!
Šie įvykiai ir polemika apie Lietuvos ateitį labai sudo­
mino mane. Bet kasdieninis darbas ir audringa veikla „Rū­
toje" vėl nukreipė mano mintis nuo gilių politikos apmąs­
tymų. O greit prasidėjo nauji įvykiai, daug ką pakeitę Pa­
baltijo tautų gyvenime.

Po okupacijos — Tarybų valdžia

Po kaustytu batu.— Darbas Šiauliuose, Slampėje.— Mano draugas

Andrejus.— „Kas girdėti apie Leniną?" — Princas ton Urachas — karalius
Mindaugas II.— Raudonai pasipuošusi Ryga.— Kalba Stučka.— „Darbinin­
kų kovos" redakcijoje.— Lenino straipsnių vertimas.— Gramatika gelbsti
gyvenimą.— Klaiki procesija.
Jau kiek kartų tikrinti mūsų bilietai! O štai vėl eina
kontrolierius, kelia užsnūdusius. Geležinkeliečiai mėgsta
tvarką. Aš pats irgi kadaise dirbau geležinkelyje. Ir buvo
šit kaip...
 1917 metų rugpjūčio 19-ąją fronto pusėje rygiečiai
išgirdo pabūklus gaudžiant. Triukšmas vis augo. Imta šne­
kėti:
— Vokietis frontą pralaužė... Vokietis perėjo Dauguvą
prie Ikškilės! Mūsų kariuomenė traukiasi...
Atėjęs į darbą, neradau nė vieno. Sužinojau, kad mūsų
hidrotechnikų būrys jau evakavosi, o visi kariškiai irgi va­
žiuoja iš Rygos. Vokiečiai supo miestą, stengdamiesi užkir­
sti kelią besitraukiančiai rusų kariuomenei, dar nepaliku­
siai kairiojo Dauguvos kranto.
Aš, kaip ir kiti laisvai pasisamdę į būrį gyventojai, li­
kau mieste ir leidau tas dienas namie. Retsykiais šaudymas
girdėdavosi visiškai aiškiai. Netrukus sviediniai ėmė švilp­
ti mums virš galvų, po to keletas sprogo pačiame mieste.
Aš vis bėgdavau į plentą, kuriuo traukėsi kariai. Vieni ėjo
netvarkingais būriais, kiti žygiavo gana organizuotai. Pas­
kui karius driekėsi dviračiai vežimai, vežėčios, lauko vir­
tuvės, pabūklai, dėžės su ginklais, po to vėl pėsčių ir rai­
tų karių kolonos. Automobilių buvo nedaug, ir juose va­
žiavo tik generolai.
Karių kiekvieną dieną matydavau vis mažiau, o į pa­
baigą eidavo visai pakrikusios grupelės. Vėliau plentas iš­
tuštėjo, tik kartais pasirodydavo koks atsilikęs kareivis,
kartais net ir be ginklo.
Kai besitraukiantieji ėmė sprogdinti paskui save tiltus
per Dauguvą, mieste pasigirdo paniški klyksmai: „Vokie­
čiai, vokiečiai!" Visi išpuolė Į gatvę, vedusią Jelgavos plen-
tan iš Bauskės pusės, ten išvydome keletą raitų vokiečių,
Aiškiai susijaudinę, vokiečiai dairėsi aplink, klausinėda­
mi, ar rusai jau išėjo. Išgirdę, kad rusų kariuomenės čia
nebėra, jie nusiramino ir paklausė kelio Į miestą.
Greit plente pasirodė vokiečių kavalerijos patruliai, vė­
liau ir pėstininkų dalys — šių vis gausėjo ir gausėjo. Mes
apžiūrinėjome žmones nematytomis mums uniformomis.
Daugelis nešiojo šalmus su smaigaliais. Keistai atrodė tie
nugalėtojai: apdulkėję, išvargę. Kas galėjo, laikėsi įsitvė­
rę vežimų, kad lengviau būtų eiti.
Staiga pasigirdo jau pažįstamas švilpimas — lėkė svie­
dinys. Po to driokstelėjo sprogimas, ir dūmų stulpas iškilo
virš plento. Tai buvo paskutinis rusų saliutas nuo ano Dau­
guvos kranto, kur dar priešinosi. Sviedinys pataikė tiesiai
į vokiečių tirštimą. Nugalėtojai paniškai spruko į visas pu­
ses, plentas ištuštėjo, tik vežimai tebejudėjo kur judėję.
Mes, civiliai, nepratę prie tokių pavojingų reginių, irgi iš­
bėgiojome kas sau. Grįžęs namo, pamačiau, kad mūsų kie­
mas sunerimęs. Visi gyvai dalijosi įspūdžiais, pasakojosi,
ką išgyvena, šitaip greit keičiantis valdžioms. Verkė karei­
vių žmonos — jų vyrai liko rusų pusėje, o jos atsidūrė ,,po
vokiečiais". Pabėgėliai iš Lietuvos ir Kuržemio džiaugėsi
galimybe grįžti į gimtąsias vietas, tačiau nerimastingai spė­
liojo, ką ten ras po dvejų metų nebuvimo.
— Ot tau ir revoliucija! Va, ką padarė mitingai, bro-
liavimaisi, skambūs lozungai,— piktdžiugiškai šūkavo caro
chalujai.— Amen dabar Rusijai. Ko gero, neišsilaikys nė
Petrogradas. Vokiečiai gi ir lig Sibiro gali nueiti. Caro, ma­
tai, nenorėjot, tai dabar kaizerį turėkit! Jis tai padarys čia
tvarką.
— Nesiskubinkit Rusiją laidoti,— nukirto senas darbi­
ninkas Kristapas Pėda.— Ir revoliuciją ne taip jau lengva
pasmaugti. Ji dar nebaigta. Pagyvensim — pamatysim!
Sunku man buvo tuomet suprasti, kas dedasi. Širdyje
kažkas lyg nutrūko. Mes jau alsavome neramiu, bet gaivi­
nančiu laisvės dvelkimu, į savo gyvenimus buvome įsilei­
dę revoliucijos sukeltas audras... Ir staiga 1917 metų rug­
sėjo 3-ąją atsidūrėme po kaustytais vokiečių batais.
Kai tik buvo atnaujintas judėjimas medinėmis perėjo­
mis, permestomis per susprogdintas tilto santvaras, aš nus­
kubėjau miestan. Visų pirma užėjau pas „Rūtos" valdybos
narį Bagdonavičių, kuris skolindavo pinigus draugijai, kai
šiai grėsė finansinė krizė. Dažni mūsų vakarai buvo pelni­
ngi, skola pamažu seko. O dabar aš atidaviau paskutinius
kasos pinigus, padengdamas visas „Rūtos" skolas. Pati drau­
gija nustojo egzistuoti — kaip ir kitos organizacijos, įstei­
gtos po Vasario revoliucijos.
Draugai iš „Rūtos" pasakė man, kad daug lietuvių ka­
reivių ir karininkų, aktyviai dalyvavusių visuomeninėje
veikloje, pateko į vokiečių nelaisvę. Mudu su Bagdonavi­
čiumi nuėjome į belaisvių surinkimo punktą. Už spygliuo­
tos užtvaros pamatėme vaikščiojančius pažįstamus kariš­
kius. Dalis jų nespėjo evakuotis, o kiti pasiliko savanoris-
kai, tikėdamiesi, kad galės grįžti Lietuvon. Ir tikrai daug
jų vėliau paleido.
Praėjus keletui dienų po Rygos užėmimo, vokiečiai pas­
kelbė, kad jauni žmonės renkami darbams. Teko eiti ir
man. Pasakiau esąs dailidė. Mane įtraukė į grupę, vežamą
dirbti Šiauliuose.
Šiauliai buvo sugriauti dar per 1915 metų karo veik­
smus. Mus pritrenkė klaikus griuvėsių vaizdas: visur ky­
šojo krosnys ir kaminai, o iš daugelio namų buvo likę tik
mūriniai pamatai. Tarp griuvėsių sveika stovėjo bažnyčia
su pačiu aukščiausiu Lietuvoje bokštu. Išliko ir kažkiek
mūrinių namų, o priemiesčiuose tebestovėjo medinės tro­
belės.
Mus apgyvendino ištuštėjusiame odos fabrike, tolokai
nuo miesto. Ten jau gyveno keli šimtai darbininkų iš įvai­
riausių Lietuvos ir Latvijos vietovių, kurias okupavo vo­
kiečiai. Šiaip taip įsitaisėme dviaukščiuose mediniuose gul­
tuose didelėje triukšmingoje patalpoje. Mums, Rygos dai­
lidžių grupei, vadovavo Latvijos vokietis Castrovas. Per jį
mums perduodavo darbo užduotis, jis rūpinosi ir mūsų
maistu, kurį sudarė duonos davinys — po puskilogramį
žmogui kasdien, erzackava ir pavandenijusi sriuba.
Tik atvykę pirmosiomis dienomis mes atstatinėjome
dviaukštį mūrinį namą netoli geležinkelio stoties. Man te­
ko kelti gegnes ir dengti stogą. Dirbau, vadovaujamas pa­
tyrusių dailidžių, kurie tuojau perprato, kad esu naujokas.
Kai stogą baigėme, buvau nusiųstas remontuoti didžiu­
lį namą, vadinamą grafų Zubovų rūmais. Zubovai buvo is­
torijai žinomo Jekaterinos II favorito palikuonys. Tasai Zu­
bovas dalyvavo sąmoksle prieš carą Pavlą I. Kai XVIII am­
žiaus pabaigoje Lietuvą prijungė prie Rusijos, Zubovui bu­
vo padovanoti dvarai ir dideli plotai aplink Šiaulius. Vie­
nas jo palikuonių — Vladimiras Zubovas — pasižymėjęs
kaip radikalus veikėjas, švietėjas, netgi laikė save socia­
listu. Jo dvare buvo rengiami lietuviški vakarai ir geguži­
nės — ir ne bet kada, о XIX amžiaus pabaigoje, kai caro
vyriausybė draudė lietuvių spaudą ir bet kokią visuomeni­
nę veiklą gimtąja kalba.
Apie tai aš žinojau jau tada, kai man teko kloti vieno
kambario grindis apleistame Zubovu dvare. Tai, ką pasa­
 kojau apie Zubovus, buvo negirdėta mano darbo draugui
Tamošiui — geram dailidei, beveik beraščiui, bet daug pa­
tyrusiam, daug išgyvenusiam žmogui. O man buvo naujie­
na jo pasakojimai apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Tamo­
šius sakė, kad už mažiausią nusižengimą, o kartais ir visai
be kaltės vokiečių karinė valdžia imdavo valstiečius ir dar­
bininkus priverstiniams darbams. Žmonės tapdavo civi­
liais belaisviais. Jų padėtis buvo daug blogesnė už mūsų,
nes mes, pusiau belaisviai, galėjome laisvai judėti, tik ne­
turėjome teisės pasitraukti iš darbo be leidimo. O civiliai
belaisviai buvo beveik karo belaisviai. Dirbo su apsauga.
Davinį gaudavo menkutėlį. Už mažiausią pasipriešinimą ar
nepaklusnumą grėsė kalėjimas ir net sušaudymas. Valstie­
čiai kentė ne tik rekvizicijas ir privalomąsias pyliavas, bet
ir sauvalę arba tiesiog plėšikavimus. Dvarponiai ir buožės
bičiuliavosi su vokiečių viršininkais ir žandarais, vaišinda­
vo juos, įsiteikdavo kyšiais ir šitaip išgaudavo visokių len­
gvatų. Varguoliai negalėjo tikėtis jokių nuolaidų. Netur­
tingieji valstiečiai dažnai slėpdavo savo gyvulius miške,
nors už tai grėsė žiaurios bausmės. Okupacinė valdžia grie­
žtai draudė be leidimo išvykti į kitą apskritį. Kiekvienas
gyventojas, vyresnis nei 10 metų amžiaus, iš apskrities į
apskritį pereiti galėjo tik su atitinkamu leidimu. Tamošius
pasakojo apie „plienčikus" — taip buvo vadinami pabėgę iš
nelaisvės rusai, pasakojo ir apie lietuvius, vengusius pri­
verstinių darbų. „Plienčikai" susitelkdavo į ištisus būrius
ir užpuldinėdavo vokiečių žandarų punktus, grobdavo gur­
guoles su produktais, turtuolius apdėdavo kontribucija. Kai
kada „plienčikų" vardu veikdavo plėšikai. Kartais nuo kar­
to skelbimuose, klijuojamuose ant namų ir stulpų, vokie­
čių komendantai ir įvairūs hauptmanai pranešdavo, kad
sušaudyta tokia ir tokia plėšikų ar banditų grupė.
Apie tai man pasakojo ne tik Tamošius, bet ir kiti dar­
bo, bendrabučio draugai, o prisiklausęs tokių istorijų, aš
su baime eidavau į artimiausius kaimus ieškoti ko nors val­
gomo. Mums mokėdavo po pusantros markės už dieną —
tuos pinigus bandydavome leisti maistui. Labiau patyrę
draugai tikindavo, kad jiems pavyksta gauti lašinių bryzą
ar truputį sviesto. Bet kur tik aš nesibelsdavau, niekur ne­
gaudavau nė trupinėlio. Valstiečiai visi kaip vienas guos­
davosi, kad patys galo su galu nesuduria. Skundžiausi savo
nesėkmėmis draugams, o šie patardavo eiti į tolimesnius
kaimus, nes tie, kurie arčiau miesto, turi pastovius savo
klientus šiauliečius ir jokiais nepažįstamais nepasitiki. O
mieste už savo kelias markes mes pirkdavome skystą alų
ir kažkokius buljono kubiukus, iš kurių mums išeidavo ne
buljonas, o rusvas sūrus vanduo.
Vis vežė naujas darbininkų partijas, mus gi iš bendra­
bučio ėmė kelti į kitas patalpas. Mudu su Tamošiumi pate­
kome į nedidelį medinį namelį Vilniaus gatvėje. Ten dvie­
juose ankštuose kambariuose turėjo sutilpti maždaug dvi­
dešimt žmonių. Tai vis buvo tipingi „bibliniai“ žydai: visi
barzdoti, daugelis nešiojo juodus „lapsardokus". Kas vaka­
rą mudviem su Tamošiumi prisieidavo išklausyti ilgas jų
maldas. Jie buvo atvežti kažkur iš Lenkijos, tad susikalbė­
davome su jais tik lenkiškai.
Buvau jauniausias, užtat mano vieta buvo ant viršuti­
nių gultų, tik vakarais ilgai negalėdavau užmigti dėl bega­
linių maldų. Skaityti prie menkos žibalinės lempos šviesos
buvo sunku, bet skaičiau.
Iš pradžių Lietuvoje okupantai leido tik vieną laikraš­
tį lietuvių kalba — „Dabartis". Bet jau 1917 metų rugsėjo
mėnesį pasirodė naujas lietuviškas laikraštis „Lietuvos ai­
das". Redakcijos narių sąrašas, spausdintas po antrašte, ir
publikacijų turinys rodė, jog laikraštis reiškia lietuvių bur­
žuazijos požiūrį, o šioji savo interesus siekė derinti su
okupantais ir troško įgyti šiokį tokį balsą civiliniame Lie­
tuvos valdyme. Iš to laikraščio sužinojau, kad Vilniuje
įvyko Lietuvos konferencija, kurioje aptarti politiniai
klausimai ir išrinkta Lietuvos taryba. Vėliau išaiškėjo, kad
vokiečių vyriausybė numačiusi, kad Rusija gali pasitraukti
iš karo, nutarė imtis priemonių, kurios sudarytų juridinį
pamatą Rytuose užgrobtoms žemėms pasiglemžti. Šiam tik­
slui ir buvo įkurta taryba Lietuvoje, vėliau — landtagai
Rygoje ir Kuržemyje (Latvijos pietvakariai iki Dauguvos).
Ir taryba, ir landtagai turėjo vaizduoti „liaudies atstovy­
bes", o būsimoje taikos konferencijoje jų nutarimas atsis­
kirti nuo Rusijos būtų traktuojamas kaip „tautos apsis­
prendimas",
 Kuržemio landtagas buvo sudarytas iš vokiečių dvari­
ninkų — „fonų" ir baronų. Tik dėl akių ten įtraukė keletą
latvių, ir ne bet kokius, o stambius žemvaldžius. Vokiečiai
sumanė atkurti Kuržemio hercogystę ir įjungti ją į Vokie­
tijos sudėtį. Lietuvos tarybą sudarė tik lietuviai, daugiau­
sia buržuaziniai inteligentai, bet vokiečiai buvo ramūs — ir
lietuviška taryba padės Lietuvą paversti viena iš Vokieti­
jos karalysčių, kokiomis buvo Bavarija ar Saksonija. Toks
likimas ruoštas ir Lenkijai, kur buvo organizuota regentų
rada.
Kaip nykų miražą prisimenu dvi savaites, praleistas gim­
tojoje Lietuvos žemėje anuo sunkiu metu. Pats buvau pu­
siau belaisvis, aplink mačiau sulysusius, alkstančius žmo­
nes, dirbusius ginkluotų landšturmininkų priežiūroje, suti­
kdavau vaikus, primenančius skeletus, senukus, virstančius
iš bado... Baisiai pergyvenau dėl pavergtos savo tautos. Po
darbo dienos, kai draugai miegodavo dejuodami ir knark­
dami, aš mintyse eiliavau posmus, liūdnus ir patetiškus, kur
kviečiau ateiti į pagalbą tėvynei, kovoti už šviesią jos atei­
tį, už laisvę ir teisybę.
Iš Šiaulių mane išsiuntė atgal į Latviją, Tukumo mies­
tą, bet ir čia neilgai užtrukau — buvau pervežtas į nedidu­
kę Slampės stotelę tarp Tukumo ir Jelgavos. Stoties pas­
tato sieną buvo pramušęs rusų sviedinys, aš turėjau tą sky­
lę užtaisyti. Netoli nuo stoties mažoje stovykloje buvo lai­
komos kelios dešimtys rusų belaisvių. Pirmąją savaitę kar­
tu su jais aš stačiau sandėlį. Dirbome nepersistengdami, o
senukai landšturmininkai irgi pro pirštus žiūrėjo į tai, kad
mes vis sėdime, rūkome ir šnekamės. Tik kai artindavosi
vyresnysis geležinkelininkas Lutmanas, mes imdavome gar­
siau pokšėti plaktukais, uoliai kapoti ir pjauti medį.
Belaisviai draugai nepaprastai smalsiai išklausydavo
mano pasakojimų apie įvykius pasaulyje,— juk aš vienas,
pusiau belaisvis, tegalėjau skaityti laikraščius. Tuomet aš
jau supratau vokiškai, tad skaičiau ir vokiečių laikraš­
čius— šie išeidavo dažniau ir jų visuomet turėdavo gele­
žinkeliečiai.
Visų labiausiai mus domino įvykiai Rusijoje. Tačiau ne­
lengva buvo susivokti, skaitant prieštaringiausius praneši­
mus apie be paliovos vykstančią ten kovą, laikraščiai ra­
ja
šė apie dažnus pasikeitimus Laikinojoje vyriausybėje, apie
generolų sąmokslus, apie tai, kad įkurta direktorija, kuriai
vadovavo Kerenskis, paskirtas ir vyriausiuoju karo vadu.
Vis dažniau būdavo minimi bolševikai, kurie ragino nu­
versti vyriausybę ir kuo greičiau sudaryti taiką. O į visa,
kas lietė taiką, belaisviai reaguodavo labai jautriai.
■— Kaip ten bolševikai? Kas girdėti apie Leniną, apie
taiką? — vis dažniau klausinėjo draugai, kai tik ateidavau
dirbti.
Belaisviai nešiojo palaidines su išilgine balta juosta nu­
garoje. Kai kuriems buvo pridėta ir antra, skersa linija. Tai
reiškė, kad belaisvis bandė pabėgti. Vienas tokių „kryžiuo­
čių" buvo Andrejus Vinokurovas. Mudu greit susidrauga­
vome. Andrejus dukart buvo bandęs pabėgti, ir abu kartus
buvo sugautas, tačiau dabar, matyt, juo imta pasitikėti, ir
dažnai jis vaikščiodavo visai be apsaugos. Dirbdavo jis pa
gal įvairiausius geležinkeliečių nurodymus. Skylę stoties
sienoje užtaisyti paskyrė mus abu. Aš nudžiugau, nes Vi­
nokurovas buvo patyręs dailidė. Be to, stoties pastatas bu­
vo iš rąstų. Tokie statiniai man neregėti, o jis, valstietis
nuo Smolensko gubernijos, buvo daug trobų surentęs.
Miela buvo žiūrėti, kaip vikriai Andrejus dirbo kirviu,
kaip smagiai tašė rąstus ir dėjo juos vieną prie kito. Aš
stengiausi būti nuovokus pameistrys ir pamažu mokiausi
dailidės meno. Nebuvo ko skubėti, tad mes paskaičiavo­
me, jog remontuoti galime net keletą mėnesių — darbo už­
teks. Tuo labiau, kad privalu dar ir langų rėmus įstatyti,
todėl reikėjo ir staliaus darbą atlikti.
Su Andrejum Vinokurovu, vyresniu už mane 15 metų,
tapome geri draugai. Jis nebuvo itin raštingas, bet užtat
labai sumanus ir linksmas vyrukas. Iki šiol prisimenu kai
kurias kareiviškas dainas, išmoktas iš jo: «Ехали солда­
ты со службы домой, на плечах погоны, на грудях
кресты...», arba «Шел солдат с похода, зашел солдат в
кабак, садился у прохода, закуривал табак...»
Susidomėjęs Andrejus išklausydavo laikraščių naujie­
nas, vėliau pasakodavo jas bičiuliams barakuose. Su ilge­
siu kalbėdavo apie savąjį kaimą, kur gyveno kartu su tė­
vais. Svajojo apie taiką, apie sugrįžimą namo. Aš dalijaus!
su juo savo maisto daviniu, atveždavau iš Tukumo cigare­
 čių, Andrejus aprūpindavo jomis draugus, o mes patys ir­
gi po truputį parūkydavome. Sekmadieniais aš apeidavau
artimiausius vienkiemius — ieškojau duonos ir kitų produ­
ktų. Tai buvo gerokas užkampis, tokių duoneliautojų ne­
daug pasitaikydavo, užtai man ir sekdavosi. Netrukus užė­
jau simpatišką latvių šeimą, su kuria stipriai susidrauga­
vau. Manau, mūsų artumą sustiprino tai, kad ten buvo
skaityti mėgstančio jaunimo, o aš turėjau keletą knygų.
Kartais iš Tukumo aš atnešdavau žibalo ir šiokių tokių pre­
kių, o grįždavau su duona, lašinių gabalu ar sviesto stiklai­
niu, bulvių maišu.
Viskuo sąžiningai dalijomės su Andrejumi. Bet visai ne­
garbingai elgėsi mano kaimynas vokietis geležinkelininkas
Michelis, toks nusmurgęs tipelis. Jo davinys buvo nepaly­
ginamai didesnis nei mano, o jis mane apvogdavo. Kai pa­
stebėdavau, kad dingo duonos kepalėlis ar dar kai kas ir
pasipiktindavau, jis įžūliai krizendavo, aiškindamas, kad
jam neužtekę jo maisto, o aš juk turiu atsargą. Teko slėp­
ti produktus nuo ėdraus kaimyno.
Taip ir gyvenome mes, nusikamavę priverstinio darbo
darbininkai ir rusų belaisviai tuo metu, kai Rusijoje įvyko
Didžioji Spalio revoliucija ir per visą pasaulį nuskambėjo
pergalingojo proletariato vado Lenino vardas. Apie tą įvy­
ki, apvertusį visos žmonijos likimą, aš sužinojau pirmiau­
sia pagal iškraipytus vokiečių laikraščių pranešimus. Vo­
kiečiai, prižiūrėję mus, visiškai nesigaudė Rusijos reika­
luose, nežinojo apie tenykštes partijas — jie tuos Spalio
įvykius įsivaizdavo gerokai iškreiptus.
— Kas per bolševikų kariuomenė, kur Petrogradą už­
ėmė? Kas tas generolas Leninas? — klausinėjo stoties dar­
bų vykdytojas Lutmanas.
Bolševikus jis laikė tam tikra karių rūšimi — kažkuo
panašiu į kazokus ar čerkesus.
Šis tas paaiškėjo, kai gavau pasiskaityti latviškų bei lie­
tuviškų laikraščių ir galėjau pasidalyti tomis žiniomis su
Andrejumi. Jis iškart pasakė, kad naujoji Rusijos revoliu­
cija neabejotinai priartins karo pabaigą. Belaisviai drau­
gai į darbą ėjo džiaugsmingai susijaudinę. O kaip karštai
mudu su Andrejumi svarstėme kelias eilutes pranešimų
apie istorinius taikos ir žemės dekretus! Bet nelengva bu­
vo sekti įvykius. Laikraščiai skelbė tai naujus Tarybų vy­
riausybės pranešimus, tai rašė, kad toji vyriausybė jau nu­
versta. Pranašavimai, kad bolševikai ilgai valdžios neišlai­
kys, mirgėjo vos ne kas numeris.
Ir staiga šiame prieštaringų naujienų chaose pasigirsta
žinia, kad Tarybų Rusija pradėjo Brest-Litovske derybas
su Vokietija... Po to — kad paskelbtos paliaubos... Apsika­
biname su Andrejumi, bučiuojamės!.. Triukšmingai džiū­
gauja mūsų bičiuliai belaisviai, šypsosi ir saugantys juos
landšturmininkai.
Geraširdiškesni dabar pasidarė ir geležinkelininkai, o
rajusis kaimynas Michelis netgi nustojo vogti mano pro­
duktus ir pradėjo rodyti man draugiškumą, dažnai kartojo
vokišką rimuotą juokelį: „Justin, Justin, denke dran, was
aus dir noch werden капп", pažodžiui: „Justai, Justai, pa­
galvoki, kas iš tavęs dar gali išeiti".
Naujųjų 1918 metų išvakarėse, kai sutemo, geležinke­
lininkai, kai kas iš stovyklos viršininkijos ir puskarininkis,
pats vienas vadovavęs atsarginių dalių ir įvairios karinės
mantos sandėliui, sumanė nuvykti į Tukumą. Važiavo jie
drezina, o mums su Andrejum liepė „pumpuoti" svertą,
t. y.— vežti. Kelyje vos neįvyko katastrofa. Staiga pama­
tėme priešais atlekiantį traukinį. Sustojome. Vokiečiai iššo­
ko ir ėmė mojuoti žibintais, o mums prisakė dumti atgal.
Gerai, kad mašinistas pastebėjo signalus ir sustabdė trau­
kinį. Pašėlusiai keikdamiesi, bendrom jėgom nukėlėme dre-'
žiną nuo bėgių, praleidome traukinį, po to vėl važiavome.
Buvo ir dar vienas pavojingas nuotykis. Kartą sugalvo­
jau, kad į vienkiemį pas pažįstamus valstiečius galiu pa­
važiuoti traukiniu. Vogčia įsikibau į turėklus ir atsisėdau
ant benderio, tikėdamasis, kad tuos man reikalingus porą
kilometrų traukinys važiuos dar nedideliu greičiu. Bet iš­
kart už stoties greitis pasidarė toks, kad iššokti baisu, tuo
labiau kad buvo jau sutemę, o važiuoti „zuikiu" iki arti­
miausios stoties pavojinga. Tačiau neturėjau laiko ilgiems
svarstymams. Šokau. Inercijos jėga stipriai metė mane že­
mėn, ir prisiplojęs aš laukiau, kol pravažiuos visi vagonai.
Susimušiau stipriai, visur skaudėjo, galėjau užsimušti, ypač
jei būčiau pataikęs į geležinkelio stulpelį, o jų buvo tan­
kiai prismaigstyta.
 Tą atmintiną naujametinę naktį mudu su Andrejumi
baisiausiai nuvargome. Juk „pumpavome" arti 20 kilomet­
rų. Be ypatingo entuziazmo stebėjome karnavalinį links-
minimąsi Tukumo stotyje. Susirinko gana daug vokiečių
geležinkelininkų ir kariškių. Matėme ir moterų, tik ten bu­
vo ne vien vokietės iš ūkinių tarnybų ar ligoninių, bet
daug merginų, iš Rygos atvežtų darbams. Vokiečiai gėrė
degtinę ir alų, kažkuo užkando, netrukus ėmė dainuoti ir
šokti. Ten pirmąkart pamačiau, kaip šokamas „iberas", vul-
garokas fokstrotas. Pertraukose tarp šokių latvių merge­
lės ėjo ratelius.
Su Andrejumi klydinėjome stoties koridoriais, ieškoda­
mi ramaus kampelio miegui. Radome kažkokius ryšulius ir
užsnūdome ant jų. Paryčiais mus ėmė tąsyti įsilinksminę
vokiečiai — turėjome vežti atgal. Kai kas liko Tukume, bet
drezina nepalengvėjo. Vietoj pasilikusiųjų vokiečiai įsi­
traukė keletą panelių, ir sėdėjo visi apsikabinę. Mes su An­
drejumi vėl iš paskutiniųjų „pumpavome", kol atgabeno­
me tą įsigėrusią kompaniją į Slampę.
Tai buvo šalta žiema, kurios galo, rodėsi, niekad nesu­
lauksime. Nuo ramiojo skylės remontavimo mus vis atit­
raukdavo kelio darbams kartu su belaisviais. Vieną dieną
per speigą ir pūgą teko keisti bėgį. Darbas buvo skubus, ir
vokiečiai, užmiršę visas paliaubų nuotaikas, keikėsi, rėka­
vo „šneler, šneler", kad tik mes nesulaikytume traukinių
judėjimo. Tai buvo viena sunkiausių dienų mano gyveni­
me.
Netrukus laikraščių pranešimai pritrenkė mus. Suglu­
mome nuo paradoksalaus Trockio pareiškimo „nei karas,
nei taika", o po to sekę įvykiai visus sukrėtė: paliaubos
buvo nutrauktos, vokiečių kariuomenė pradėjo pulti, už­
imdavo vis naujas Rusijos teritorijas. Bejoki© pasipriešini­
mo vokiečiai žengė į Latvijos, Estijos, Baltarusijos mies­
tus. Šiaurinėje Latvijos dalyje buvo likviduota tarybų val­
džia, kuriai vadovavo Latvijos jungtinių tarybų vykdoma­
sis komitetas (Iskolat). Atrodė, jog žlugs ir revoliucija, ir
Rusija. Mums, belaisviams, šeimininkai vokiečiai vėl pa­
sidarė griežtesni ir reiklesni.
Bet štai laikraščiai ima rašyti apie Raudonąją gvardi­
ją, vėliau apie Raudonąją Armiją. Ši naujoji revoliucijos
jėga stojo demoralizuotos ir demobilizuotos senosios kariuo­
menės vieton. Tuomet mes nieko dar nežinojome apie 1918
metų vasario mūšius ties Pskovu, kur Raudonoji Armija
netikėtai pasipriešino vokiečiams, priversdama juos stabte­
lėti ir vėl sėsti prie taikos derybų stalo Brest-Litovske.
Užtat kaip triumfavome, sužinoję, jog 1918 metų kovo
3-ąją Tarybų Rusija su Vokietija pasirašė taikos sutarti!
Po šios sutarties pasirašymo man leido grįžti Rygon.
Belaisviams draugams tai buvo ir jų greito išlaisvinimo žen­
klas. O nuovokus rusų kareivis Andrejus Vinokurovas,
vienas mano gyvenimo mokytojų, visam laikui išliko at­
mintyje kaip geras bičiulis.
1918-ųjų viduryje mes, eiliniai miestiečiai, žinias apie
įvykius pasaulyje sėmėmės iš laikraščių, kuriuos tikrino
vokiečių karinė cenzūra. Šie laikraščiai stengėsi įpūsti ti­
kėjimą neįveikiama Vokietijos galia. Okupantai skverbėsi
gilyn į buvusios carinės Rusijos teritoriją. Apsimesdami
įvairiausių baltagvardietiškų vyriausybių pagalbininkais,
vokiečiai prasiskverbė į Krymą, pralindo į Kaukazą. Laikraš­
čiai rašė apie bolševikų kovas su visokiais generolais, apie
sąmokslus, sukilimus. Būdavo pranešama, kad tarybų val­
džia jau nuversta, vėliau tai būdavo paneigiama... O tary­
bų valdžiai priklausanti teritorija mažėjo.
Vokietijos vyriausybė tikėjo pergale, todėl toliau dėjo
politinius bei juridinius pagrindus Pabaltijo kraštų anek­
sijai. Rygoje sušauktas Latgalijos ir Estliandijos baronų
landtagas nutarė įkurti Baltijos monarchiją. Lietuvos tary­
bos prašymu kaizeris Vilhelmas II išleido įsaką apie Lietu­
vos paskelbimą nepriklausoma valstybe, kurią su Vokieti­
ja sieja eilė konvencijų, faktiškai paverčiančių Lietuvą
Vokietijos vasalu. Į naujųjų monarchijų sostus kaizeris Vil­
helmas ruošėsi pasodinti savo sūnus ir kitus giminaičius.
Vėliau sužinojome, jog Lietuvos karaliumi taryba išrin­
ko Viurtembergo princą fon Urachą ir pasiūlė jam Min­
daugo II vardą, nes mat Urachų giminė anais senais laikais
neva giminiavosi su lietuvių-lenkų monarchais. Princas fon
Urachas, sutikęs su pasiūlymu ir su tarybos paruoštos kon­
stitucijos sąlygomis, ėmė ruoštis Lietuvos sostan. Pas fon
Urachą važiavo prelatas K. Olšauskas ir kunigas J. Puric­
 kis, informavo busimąjį karalių apie padėtį Lietuvoje, net­
gi mokė fon Urachą ir jo šeimą lietuvių kalbos.
Išsirinkę karalių, lietuviškieji buržuaziniai politikai ta­
rėsi padarę vos ne žingsnį revoliucijon, kadangi viskas
vykdyta, nesuderinus su Vokietijos vyriausybe. Santykiai
su fon Urachu buvo slapti. Ėjo kalbos, kad buržuazinės Lietu­
vos tarybos pirmininko A. Smetonos giminaitė dvarininkė
J. Chadakauskaitė, paslėpusi bate, nuvežė fon Urachui kons­
titucijos projektą. Tačiau tos monarchistinės kombinacijos
nuėjo niekais, kai ėmė krikti frontai.
Pirmiausia žlugo Balkanų frontas. Ten iš rikiuotės išė­
jo Bulgarija, kurią karalius Ferdinandas Koburgietis buvo
įkinkęs į vokiečių karo vežimą. Vokietija neteko sąjungi­
ninko, o Ferdinandas — sosto. Neilgai teišsilaikė ir atkirsta
nuo Vokietijos Turkija. Prasidėjo maištai Austrijoje —
Vengrijoje, po kiek laiko Vokietijoje kilo buržuazinė de­
mokratinė revoliucija, o kaizeris Vilhelmas pabėgo į Olan­
diją.
Kol reakcionieriai su okupantais ruošėsi pavergti tau­
tas, revoliucinės jėgos telkėsi tautų išlaisvinimui. Mano
motina, lankiusi mane Slampėje, pasakodavo, kad Rygoje
vykstančios demonstracijos, kurias išvaiko šautuvų ugni­
mi. Buvo daug areštų. Rygoje veikė Latvijos socialdemok­
ratų bolševikų komitetas — jis ir organizuodavo demonst­
racijas, leido keletą nelegalių laikraščių, atsišaukimus prieš
okupantus. Nepaisydamos teroro, daugelyje miestų veikė
pogrindinės organizacijos. 1918 metų gegužį Rygoje įvy­
ko nelegali visos Latvijos bolševikų konferencija.
Po Bresto taikos iš Rusijos ėmė grįžti karo pabėgėliai.
Tarp sugrįžusiųjų buvo daug revoliucijos dalyvių ir akty­
vių bolševikų. Tai pagyvino revoliucinius židinius Latvijo­
je ir ypač Lietuvoje, kur padėtis dėl ilgos okupacijos bu­
vo sunkesnė. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje aktyviau bei kryp­
tingiau prieš okupantus ėmė kovoti partizanai. Jų būrius
sudarė dažniausiai pabėgusieji iš nelaisvės ar nuo priver­
čiamųjų darbų.
Jau nuo 1918 metų balandžio Vilniuje, Kaune, Panevė­
žyje, Šiauliuose, Marijampolėje (dabar Kapsukas) ir kituo­
se miestuose bei gyvenvietėse ėmė kurtis komunistų kuo­
pelės. Po parengtinių pasitarimų rugsėjo 15-ąją buvo su­
šaukta pirmoji Lietuvos komunistų konferencija, o 1918 m.
spalio 1—3 dienomis Vilniuje nelegaliai įvyko Lietuvos
Komunistų partijos pirmasis suvažiavimas, išrinkęs Cent­
ro Komitetą.
Kai buržuazinė taryba, okupantams leidus, ėmė visur
jkūrinėti savo valdžios organus, tai daugelyje valsčių ir ap­
skričių jos atstovai patyrė Komunistų partijos vadovauja­
mų proletarų pasipriešinimą. Lapkričio pabaigoje ir gruo­
džio mėnesį daugelyje vietovių jau buvo įsikūrusi tarybų
valdžia. Tokiu būdu apskrities centre Sedoje 1918 m. lap­
kričio 29 dieną valdžią į savo rankas paėmė revoliucinis
komitetas, o netrukus ten buvo įkurtas raudongvardiečių
būrys. Tarybos ir revoliuciniai komitetai kūrėsi ne tik Ry­
tų Lietuvoje, bet ir vakaruose prie sienos su Vokietija: Kal­
varijoje, Liudvinave, Šunskuose, Kazlų Rūdoje ir kitur.
Raudonosios Armijos spaudžiama, vokiečių kariuomenė
ėmė plūsti atgal į vakarus. 1918 lapkričio mėnesį, po Vo­
kietijos kapituliacijos, Pabaltijyje pradėjo organizuotis bur­
žuazinės vyriausybės. Iš Lietuvos atėjo žinia, kad taryba,
atsisakiusi monarchistinių iliuzijų, 1918 metų lapkričio mė­
nesį sudarė Vilniuje respublikos laikinąją vyriausybę su
A. Voldemaru priešakyje. Latvijoje tuo pat metu buržuazi­
ja paskelbė nepriklausomybę ir sudarė vyriausybę su K.
Ulmaniu priešakyje.
Šis įvykis man susietas su nematytos lig tolei raudo­
nos baltos raudonos tautinės latvių vėliavos plevėsavimu
prie Rygos krautuvininko Jurgeno namų. O kitokių pasi­
keitimų nesimatė. Kaip ir anksčiau šeimininkavo vokiečiai,
nors ir buvo rašoma apie „zoldatenratus" — „kareivių ta­
rybas", kurios dabar atstovavo okupantų valdžiai. Bet at­
sirado nauji šeimininkai. Laikraščiai rašė, kad sudaryta
Latvijos kariuomenė. Tik ją formavo be galo lėtai: per pu­
santro mėnesio nuo buržuazinės Latvijos paskelbimo Ry­
goje buvo suorganizuotos tik penkios kuopos. Prieš naujus
1919-uosius metus šiose kuopose plykstelėjo sukilimas, o
malšino jį ugnis iš anglų minininkų pabūklų.
Tarybų valdžia, Šiaurės Latvijoje paskelbta 1917-ųjų
spalyje, dabar vėl atkuriama. Valsčiuose ir apskrityse vėl
steigėsi tarybos. 1918-ųjų gruodžio mėnesį sudaryta laiki­
noji Latvijos tarybinė vyriausybė, kuriai vadovavo P. Stu-
čka, prieš tai dirbęs RTFSR vyriausybės justicijos komisa­
ru. Raudonoji Armija vijo okupantus, vadavo miestą po
miesto, apskritį po apskrities. O 1919 metų pradžioje į pa­
galbą sukilusiam proletariatui Rygon įžygiavo raudonieji
latvių šauliai.
Tame pačiame plente, kur 1917 metais mačiau vokiečių
kariaunos kolonas, žengiančias Rygon, dabar, 1919-siais
stebėjau besitraukiančius okupantus. Greta vokiečių dali­
nių vilkosi menki buržuazinės Latvijos kariuomenės kuo­
pų likučiai. Greitai miesto gatvėse išvydau raudonarmie­
čius. Tarp jų buvo ir latvių šaulių daliniai. Neapsakomai
nuoširdžiai ir entuziastingai darbo Ryga sutiko savo išlais­
vintojus. Buvo žiema, tačiau rygiečiai mėtė į raudonarmiečius
gėles. Visur raudonavo vėliavos, rūpestingai saugotos nuo
1917 metų. Greitu laiku tarybų valdžia išplito beveik viso­
je Latvijoje. Tik Liepojoje (Libave) ir nedideliame plote
palei Baltijos jūrą išsilaikė vokiečių kariuomenė ir jos sau­
goma buržuazinė valdžia.
Iš Lietuvos irgi plaukė žinios apie tarybų valdžios triu­
mfo žygį. Gruodžio 8-ąją Vilniuje buvo sudaryta Laikino­
ji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė su V. Mi-
ckevičiumi-Kapsuku priešakyje, o jau gruodžio 16-ąją —
paskelbtas Lietuvos Tarybinės Respublikos įkūrimas. Per
trumpą laiką tarybų valdžia įsitvirtino nemažoje Lietuvos
dalyje. 1919-ųjų vasario mėnesį dviejų respublikų vadovau­
jančių partinių ir tarybinių organų sprendimu buvo įkur­
ta Jungtinė Tarybinė Lietuvos ir Baltarusijos respublika.
Buržuazinė Lietuvos vyriausybė įsitaisė Kaune, kur ją
globojo okupantai. A. Smetona, naujai iškeptas premjeras
Voldemaras ir kiti politiniai vadeivos pabėgo į užsienį. Pa­
matę, kad orientavimasis į Vokietiją sužlugo, jie spėriai
pakeitė gaires: puolė siekti Antantės šalių vadoviį malonės
ir įtikinėti, kad jų interesams ištikimai tarnaus. Tuo pačiu
laiku Voldemaras derėjosi su naująja Vokietijos vyriausy­
be ir gavo 100 milijonų markių paskolą būsimajai Lietuvos
buržuazinei kariuomenei apginkluoti. Kaune esančiai vy­
riausybei vadovavo advokatas M. Sleževičius.
Beje, Lietuvos buržuazinė kariuomenė buvo lipdoma
taip pat sunkiai kaip ir Latvijos. Per pusantro mėnesio nuo
buržuazinės vyriausybės sudarymo Vilniuje pasisekė surin­
kti vos... 133 kareivius. Tuo tarpu vien Panevėžyje 1918 m.
lapkrityje ėmė organizuotis Raudonosios gvardijos batalio­
nas, į kurį užsirašė 700 karių. O Šiauliuose, kur darbininkų
deputatų taryba buvo išrinkta 1918 m. gruodžio 22—23 die­
nomis, ginkluotų darbininkų būrys po mėnesio užėmė vo­
kiečių komendantūrą, išvijo iš miesto okupantus ir netgi pa­
grobė šarvuotį traukinį. Greitai šis būrys išaugo į I Žemai­
čių pulką iš tūkstančio karių. Pulko vadu kariai išrinko Fe­
liksą Žemaitį, kuris vėliau buvo Tarybinės Armijos gene­
rolas.
Šie faktai rodo, jog tarybų valdžia Lietuvoje ir visame
Pabaltijyje gimė liaudies gelmėse, o nebuvo atnešta ant
„Raudonosios Armijos durtuvų", kaip tvirtino ir tebetvirti­
na buržuaziniai nacionalistai.
Praėjus slogiems vokiečių okupacijos mėnesiams, lat­
vių tauta vėl pakilo aktyviam gyvenimui. Tūkstančių tūks­
tančiai rygiečių atėjo iškilmingai palaidoti tuos, kurie žu­
vo, vaduodami Rygą. Užsikoręs į medį netoli soboro, aš
klausiau ugningų kalbų. Latvijos tarybinės vyriausybės pir­
mininkas Petras Stučka ir jo pavaduotojas J. Daniševskis
kalbėjo, kad Tarybų valstybės patvarumą garantuoja ais­
tringų kovotojų už liaudies reikalą pasišventimas. Jie pa­
sakojo apie Leniną, 1918 metų gruodžio mėnesį pasirašiusį
dekretą, kuriuo Tarybų Rusijos vyriausybė pripažįsta ta­
rybinių respublikų — Latvijos, Lietuvos ir Estijos — valsty­
binį savarankiškumą. Kalbas oratoriai baigė lozungais apie
artėjančią pasaulinės revoliucijos pergalę.
Iš Slampės grįžęs Rygon, aš pirmiausia tvarkiau namus:
remontavau butą, taisiau ir dervavau stogą. Teko net su­
mūryti krosnį duonai kepti. Duonos mes gaudavome pagal
korteles labai mažai, o miltų kai kada pasisekdavo prisi­
pirkti iš valstiečių.
Laisvu laiku vėl įnikau į knygas. Tada perskaičiau Le­
vo Tolstojaus epopėją „Karas ir taika". Labai įdomios man
buvo Europos geografijos apybraižos, iš kurių daug suži­
nojau apie įvairiausių tautų gyvenimą ir buitį. Lietuvių
pašalpos draugijos bibliotekoje radęs beveik viską, kas tik
buvo išleista lietuvių kalba, aš susipažinau su daugeliu gim­
tosios literatūros kūrinių.
 Pamačiau laikraštyje skelbimą, kad renkami darbinin­
kai geležinkeliui. Stojau ten dirbti ir greitai perstatinėjau
bėgius į plačiąsias vėžes. Kai tą baigėme, tapau remonti­
ninku.
Bagdonavičius, senas pažįstamas iš „Rūtos" draugijos,
pasiūlė man ruošti spektaklį. Mes ėmėme repetuoti „Alka­
nus žmones", jame turėjau gana reikšmingą vaidmenį. Re­
petavome pastate, kur buvo įsikūrusi laikraščio „Cinia"
redakcija. Čia pat ir kitų Latvijos socialdemokratijos par­
tijos CK leidžiamų laikraščių redakcijos. Tame name bu­
vo ruošiamas ir lietuviškas savaitraštis „Darbininkų kova",
Tuo metu aš parašiau eilėraštį „Ateities viltis". Norė­
jau matyti jį išspausdintą, tik niekaip nesiryžau pasiųsti
redakcijai, nes abejojau, ar mano kūrinėlis be klaidų. O j
mūsų repeticijas ateidavo redaktorė Elena Jablonskytė.
Kartą ji kreipėsi į visus, prašydama bendradarbiauti laik­
raštyje. Artimiausiame „Darbininkų kovos" numeryje jis
buvo išspausdintas Žemaitainio slapyvardžiu.
Štai to eilėraščio ištrauka:

Visa mūs viltis ta dienelė šviesi,—

Kai pančius, kur varžo mum sielą ir kūną,
Jėgas mes sujungę, jau būsim nukratę,
Kai galią sutrintą matysim dykūno,
Prieš jį nedrebėsim, kaip buvom įpratę...

Kiekvienas, kam teko išvysti pirmąsias savo spausdin­

tas eilutes, supras, kaip tuomet džiaugiausi ir didžiavausi.
O kartą „Darbininkų kovoje" radau skelbimą, kad re­
dakcijai reikalingas vertėjas iš latvių ir rusų kalbų. „Ką
gi,— pagalvojau,— bandysim, gal ir susidorosiu, nes tas
kalbas juk moku." Redakcijoje sutikau jau pažįstamą Jab-
lonskytę ir senuką J. Zabūrą. Tai ir buvo visa „Darbininkų
kovos" redakcija. Jiedu pasveikino mane kaip jau pasirei­
škusį bendradarbį ir iškart priėmė. Štai kaip 1919-ųjų ko­
vo mėnesį tapau laikraščio redakcijos nariu, nors pats sie­
los gilumoje smarkiai abejojau, ar seksis vertimo darbai
man, neturinčiam reikiamo patyrimo. Be to, sudėtingą lie­
tuvių rašybą buvau išmokęs pats, niekieno nepadedamas.
Pasidalijau savo abejonėmis su Jablonskytė ir Zabūra,—
šiedu padrąsino mane ir žadėjo pagalbą. Jablonskyte —
įžymiojo kalbininko Jono Jablonskio dukterėčia — puikiai
išmanė lietuvių kalbos rašybą. Ir tikrai iš pradžių jai tekda­
vo daug braukyti mano rankraščius, o jos pataisymai buvo
man gera mokykla.
„Darbininkų kova" daugiausia spausdindavo verstines
medžiagas arba persispausdindavo kai ką iš lietuviškų laik­
raščių. Retai ten pasirodydavo originalus straipsnis ar ko­
respondencija. Apsipratęs su darbu redakcijoje, aš ėmiau
pats rašyti straipsnelius, o kartais atnešdavau spausdinti
savo parašytus ar išverstus eilėraščius.
Pastebėjau, kad Jablonskyte dirba ne ypač uoliai, visai
nerašo straipsnių, o tenkinasi tuo, ką gauna iš Latvijos Ko­
munistų partijos lietuvių sekcijos vadovybės. Ji dažnai iš­
eidavo, ypač nuo to laiko, kai aš jau įgudau dirbti ir mano
rankraščius reikėdavo vis mažiau taisyti. Tuometinis jos
vyras buvo eseras, ji pati irgi laikėsi eserų pažiūrų, nors
priklausė Komunistų partijai. Sąžiningas ir tykus Zabūra
beveik visą laiką buvo užimtas laikraščio tvarkymu spaus­
tuvėje ir korektūra. Dažnai aš beveik vienas ruošdavau
medžiagas numeriui. O juk visai nebuvau teoriškai tam pa­
siruošęs,— dirbti mokiausi dirbdamas.
Milžinišką įspūdį man padarė Lenino parašytos prog­
raminės tezės Trečiojo, Komunistinio, internacionalo I-
ajam kongresui; įspūdingi buvo ir kiti tekstai, kuriuos man
teko versti: ugningi Lenino pasisakymai ir straipsniai, Ma-
jakovskio ir Demjano Bedno eilėraščiai. Visa, ką perskai­
čiau per tuos trumpus tarybų valdžios Pabaltijyje mėne­
sius, įžiebė mano širdyje tikėjimo komunistų mokymo tie­
sa kibirkštis. Jos neužgeso gyvenimo kelių ir kryžkelių sū­
kuriuose.
Komunistinių laikraščių redakcijų būstinė tapo tikru in­
ternacionalizmo štabu. Greta seno tradicinio latvių revo­
liucionierių laikraščio ,,Cinia", ėjusio nuo 1904 metų, čia
dirbo rusų, vokiečių, žydų, lenkų, estų ir lietuvių laikraš­
čių redakcijos. Žinoma, kiekviena redakcija dirbo atskirai,
ir aš pamenu tik du atvejus, kai susitiko visi įvairiakalbiai
redakcijų darbuotojai. Pirmą kartą tai buvo bendra eks­
kursija po Siguldą, vadinamąją „Latvijos Šveicariją".
 Klės važiavome paprasčiausiose „teplūstose" — preki-
iriuose vagonuose, bet nuotaika buvo puiki, susiklostė tik­
rai draugiški santykiai. Su maistu buvo labai sunku, mes
maitinomės dažniausiai valgyklose ir gaudavom vis skystą
sriubą su mažutėle duonos porcija. Ir iš namų tegalėjome
pasiimti kas gabalėlį duonos, kas keletą bulvių. Stipriau iš­
gerti nebuvo priimta ir nereikėjo — viešpatavo linksmybė,
netilo revoliucinės ir liaudies dainos.
Antrąkart mes visi kartu susitikome Gegužės pirmosios
demonstracijoje. Masiškumu ji priminė 1917 metų demonst­
raciją, tik dabar nebuvo to margumo ir nedarnos, kuri vie­
špatavo prieš dvejus metus. Tiesa, be Komunistų partijos,
veikė dar ir kairiųjų eserų partija, leidusi Rygoje savo lai­
kraštį ,,Uz priekšu" („Pirmyn"), tačiau šios partijos įtaka
nebuvo pastebima.
Su redakcijų darbuotojų grupe, pakiliai nusiteikęs, vėl
žygiavau aš su Rygos darbininkais centrine gatve link Gri-
zinkalno. Čia gausiame mitinge kalbėjo P. Stučka. Jis pa­
sakojo apie tarybų valdžios pasiekimus, bet kartu ir pers­
pėjo, kad gresia intervencijos pavojus, ragino darbininkus
būti budriais kovoje už revoliucijos pergalę.
O grėsmė buvo didžiulė. Imperialistinės valstybės bai­
minosi, kad tarybų valdžia Rusijoje ir jos įtakos plitimas
gali sužadinti revoliucinį Vakarų Europos darbininkų ir ka­
reivių aktyvumą. Šioji baimė apėmė visą Vakarų reakciją.
Juodojo internacionalo frontas suvienijo ir Vilsoną, ir Čer­
čilį, ir Klemanso, ir vokiečių generolus, ir Šeidemaao tipo
oportunistus, ir Pilsudskį. JAV ir Anglija išskyrė milžiniš­
kas sumas ginklams, aprangai, kariniam kontrrevoliucijos
jėgų aprūpinimui. Apsimetęs „vakarų kultūros gelbėtoju",
vokiečių generolas R. fon der Golcas nemažas jėgas subū­
rė Pabaltijyje. Iškrikusi kaizerinė kariuomenė jo „geležinei
divizijai" ir vietinių baronų įkurtam kontrrevoliuciniam lan-
desverui tiekė samdomus landsknechtus, iš buvusių be­
laisvių kunigaikštis Livenas ir kiti buvusieji caro magna­
tai lipdė savo baltagvardietiškas gaujas. Visa ta šutvė su­
sirinko Liepojoje.
Ruošdamiesi puolimui ir siekdami tapti Pabaltijo šeimi­
ninkais, vokiečių generolai įvykdė Liepojoje valstybinį
perversmą. Ulmanio nacionalistinė vyriausybė atrodė jiems
nepakankamai priimtina, ir jie paskelbė, kad ji nuversta.
Jos vietoje buvo sudaryta pastoriaus A. Niedros vyriausy­
bė. Aiškus vokiečių generolų bei aršių reakcionierių staty­
tinis A. Niedra pažadėjo apdalyti žeme visus vokiečių lan-
dsknechtus, kurie dalyvaus kovoje prieš bolševikus. Ul­
manis pasislėpė anglų karo pasiuntinybėje, o jo ministrai
rado prieglobstį „Saratovo" laive, kurį saugojo anglų ka­
ro laivynas.
Gerai apginkluota ir kitaip aprūpinta, skatinama gali­
mybės išlaikyti okupuotąsias teritorijas Rytuose, kontrre-
voliucijos kariauna pradėjo pulti ir dar kovo mėnesį, prieš
tai užėmusi visą Kuržemį, pasiekė Jelgavą.
Nerimą kėlė ir įvykiai Lietuvoje. Prieš Tarybų Lietuvą
telkėsi tarptautinės reakcijos jėgos. Iš vienos pusės buržu­
azinė Lietuvos vyriausybė pakvietė pagalbon tuos pačius
samdinius iš Vokietijos, iš kitos pusės — grasino Lenkijos
reakcionieriai. Fon der Golco kariuomenė, puldama Kurže-
myje, tuo pačiu ypu okupavo ir Žemaitiją. Mano gimtuo­
siuose Telšiuose tarybų valdžia laikėsi maždaug tik mėne­
sį, o po to ten vėl įsitaisė vokiečių daliniai. Greitai skau­
dų smūgį sudavė lenkiškieji Pilsudskio legionai — balan­
džio 21-ąją jie užėmė Vilnių, Tarybų Lietuvos sostinę.
Po Vilniaus netekimo aš parašiau straipsnį „Darbinin­
kų kovon", karštai kviesdamas ginti revoliuciją.
Tuo laiku į Rygą atvyko B. Matusevičius, Lietuvos ir
Baltarusijos Tarybinės respublikos vyriausybės atstovas.
Jis atėjo tiesiai į mūsų redakciją ir paprašė suvesti jį su
Tarybų Latvijos vyriausybe ir Latvijos Komunistų partijos
CK. Palydėjau jį į gynybos komisariatą. Matusevičius
buvo siųstas veiksmams prieš bendrą priešą koordinuoti.
Tačiau pavojuje atsidūrė ir Ryga. Priešas stovėjo jos priei­
gose.
1919 metų gegužės 22 diena prasidėjo įprastai. Atėjau į
redakciją, peržiūrėjau laikraščius, ruošiau medžiagas eili­
niam numeriui, tariausi su Jablonskyte.
Staiga įbėga susijaudinęs Zabūra.
— Draugai, vokiečiai Rygoje! Jie jau persikėlė per
Dauguvą ir įsiveržė į miesto centrą. Kuo greičiau išeikite,
kol jie patys čia nepasirodė, nedelskite nė minutės!
 Tai atrodė neįtikėtina. Mes vylėmės, kad vokiečius pa­
siseks sulaikyti prie senosios fronto linijos, jeigu jie su­
manys pulti Rygą. Juk dar iš ryto aš pats žingsniavau tiltu
per Dauguvą. Nejaugi jiems niekas netrukdė pereiti tiltus?
Bet Zabūra buvo per daug rimtas žmogus, kad šitaip
juokautų ar be pagrindo pultų į paniką.
Mudu su Jablonskyte vikriai susiruošėme. Dairydama­
sis, ką pasiimti, aš pasikišau po pažastimi Jablonskio gra­
matiką ir išėjau į gatvę. Jablonskyte, tučtuojau atsisveiki­
nusi, pasuko namo. Zabūra irgi nuėjo, likau vienas. Prie
buvusiųjų apygardos teismo rūmų, kur įsikūrė Rygos Depu­
tatų Taryba, mačiau keletą civilių su atstatytais šautuvais.
Kažkur netoliese pokšėjo šūviai. Netrukus iš senamiesčio
pralėkė šarvuoti automobiliai ir sunkvežimiai su kareiviais
vokiečių uniformomis. Gatvėje likti darėsi pavojinga, ir aš
nutariau užeiti pas mūsų mėgėjiškų spektaklių dalyvę Ku-
šeliauskaitę. Ji su tėvais kaip tik gyveno netoliese. Vos įsu­
kęs į jų namo pavartę, pamačiau greit besiartinantį sunk­
vežimį, pilną vokiečių kareivių su šautuvais, atkreiptais į
namų langus — buvo pasiruošta šaudyti bet kokiai, net men­
kiausiai progai atsiradus. Tapo aišku, kad kelias iš Rygos
atkirstas, o pačios sostinės likimas išspręstas.
Gerai pažinojau Kušeliauskaitę ir jos tėvus. Jie primy­
gtinai siūlė pasilikti, iki vėl viskas nurims. Tačiau norėjau
veikiai atsidurti namie, sužinoti, kaip ten laikosi motina,
kuriai dabar tikrai reikia paguodos. Kai šaudymas šiek tiek
aprimo, patraukiau link Dauguvos. Marijos gatvės (da­
bar— Suvorovo) kampe gulėjo užmuštieji. Retkarčiais
girdėjosi pavieniai šūviai, kažkur tratėjo kulkosvaidis. Bė­
gdamas iš pavartės į pavartę, artėjau prie krantinės. Kita­
pus gatvės būriavosi žmonės, tarp kurių buvo ir vokiečių
kariškiai. Čia pat stovėjo ir kulkosvaidis. Norėjau paspru­
kti iš ten, bet vienas vokietis atkreipė į mane šautuvą ir
pareikalavo prieiti. Teko paklusti.
Kai prisiartinau, vokietis apžiūrėjo mane ir kažko pak­
lausė, tik nesupratau ko. Šalia stovėjęs jaunuolis, tikriau­
siai vertėjas, pasakė, kad kariškis teiraujasi, ar aš ne rau­
donarmietis. Vilkėjau tuomet apsiaustu, po kuriuo matėsi
apsauginės spalvos palaidinė, ant galvos — kariška kepurė
su žyme nuo kokardos, kurią nešiojau 1917-siais, tarnauda-
mas hidrotechnikų būryje. Nespėjau atsakyti, o tas pat.s
jaunuolis ištraukė man iš rankų knygą, ir, pamatęs, jog tai
gramatika, pasakė vokiečiui, kad aš mokinys. Tas numojo
ranka ir įsakė tučtuojau eiti iš čia. Paskui jau be kliūčių
pasiekiau namus, kur motina buvo beapraudanti mane kaip
žuvusi.
O tomis dienomis žuvo daug kas. „Geležinės divizijos"
ir landesvero priešakinės dalys buvo sukomplektuotos iš
tikrų galvažudžių, persiėmusių neapykanta bolševikams ir
tarybų valdžiai. Tik užgrobę Rygą, jie išžudė tūkstančius
žmonių, daugiausia darbininkų. Šaudė nesvarstydami •— vi­
sus, kas atrodė įtartinai. Ir vėlesnėmis dienomis užtek­
davo paprasčiausio įdavimo, kad žmogų sušaudytų be jo­
kio pagrindo.
Keletas latvių buržuazinės kariuomenės batalionų įžen­
gė į Rygą antrą dieną po vokiečių. Faktiškai valdžią savo
rankose laikė vokiečių karinė vadovybė, o Niedra su savo
ministrais buvo tik priedanga.
Niekad nepamiršiu šiurpaus vaizdo, kurį regėjau pirmo­
siomis dienomis po Rygos užėmimo, eidamas tiltu per Dau­
guvą. Mačiau keletą didelių vežimiĮ su užmuštaisiais. La­
vonai buvo sukrauti rietuvėmis tarsi malkos. Rankos, ko­
jos, galvos kabaravo palei vežimus ir vilkosi žeme... Tik­
riausiai šia kraupia procesija norėta įbauginti revoliucinę
Rygą-
Ilgai nelaukęs, bandžiau surasti ką nors iš draugų, dir­
busių redakcijoje arba vadovavusių Komunistų partijos
lietuvių sekcijai. Bet Jablonskytė buvo kažkur dingusi, ne­
radau ir Zabūros. Tik po kurio laiko susitikau Bagdonavi­
čių. Jis buvo sukrėstas ir persigandęs, kalbėjo, kad dabar
veikla neturi jokių perspektyvų, reikia palaukti normales­
nės padėties.
Vėliau sužinojau, jog Bagdonavičius persikėlė į Kau­
ną, atidarė ten batų dirbtuvę ir parduotuvę. Praėjus dau­
geliui metų išaiškėjo, kad Jablonskytė Lietuvoje ištekėjo
antrąkart — už dvarininko, o Juozas Zabūra išvažiavo į
Šiaulius ir dirbo L. Jakavičiaus knygyne.
Daugybė skirtingiausių jausmų ir minčių buvo tuomet
apėmę mane. Įtikėjęs tarybinio kelio teisingumu, aš giliai
išgyvenau pralaimėjimą. O juk tada mums atrodė, kad ta­
rybų valdžia bus sunaikinta ne tik Pabaltijyje, bet ir Rusi­
joje. Buržuaziniai laikraščiai kasdien pranešdavo sensaci­
jas iš Tarybų šalies. Aprašinėjama buvo tai, kas džiugino
prisiekusių reakcionierių širdis ir temdė liaudies sąmonę.
Diena iš dienos kartojosi pranešimai apie suirutę, badą,
apie sąmokslus ir maištus, apie „raudonąjį terorą" ir pralai­
mėjimus Tarybų respublikos frontuose. Ne kartą pasirody­
davo telegramos apie tai, kad tarybų valdžią nuvertę kaž­
kokie generolai, eserai ar menševikai. O tarybų valdžia
laikėsi!
Vis dėlto aplinka negalėjo nedaryti man įtakos. Ypač
vėliau, kai savo laikraščius ėmė leisti visokios partijos, pa­
sivadinusios socialistinėmis. Tie laikraščiai susilaikydavo
nuo aiškiai neįtikimų prasimanymų apie Tarybų šalį, pa­
brėždavo savo revoliucingumą. Bet spausdindavo nemažai
straipsnių, kuriuose iškreiptai vaizdavo Komunistų partijos
politiką, tarybų valdžios pagrindus ir praktiką. Tokie strai­
psniai— o jų autoriais kartais būdavo įžymūs veikėjai,
profesoriai, rašytojai — sėjo abejones žmonėse, kurie bu­
vo nepakankamai teoriškai pasikaustę ir neturėjo glaudaus
ryšio su darbininkų klase.
Pasidariau išvadą, kad reikia ir man pagilinti savo te­
orines žinias. Nebuvo kas man protingai pataria, tai atsa­
kymų į visus gyvenimo klausimus ėmiau ieškoti knygose.
Atrodė, kad atsakymą turėčiau rasti filosofijoje. Įsigijau
keletą filosofinių knygų, bet mažai iš jų naudos tegavau.
Tuo tarpu politinė Latvijos padėtis vėl pasikeitė. Vo­
kiečių įtaką Latvijoje sustiprino vokiškųjų samdinių durtu­
vai, o tai nepatiko Antantės šalims, atsiuntusioms į Pabalti­
jį savo karines ir politines misijas. Kai „geležinė divizija“,
landesveras ir kiti vokiečių daliniai ėmė skverbtis į Latvi­
jos šiaurę ir artėjo prie Estijos sienos, jiems pasipriešino
estų buržuazinė kariuomenė ir latvių dalys, sutelktos šiau­
rinėje Latvijoje. Tada jau įsikišo Antantės atstovai ir pri­
vertė generolą fon der Golcą išvesti savo „geležinę divizi­
ją" iš Latvijos šiaurės, po to palikti Rygą, o landesveras
turėjo užimti fronto liniją prieš tarybinę kariuomenę.
Kartu su „geležine divizija" vokiečių sunkvežimiais į
Jelgavą išvažiavo ir Niedros marionetinė vyriausybė. Gar­
laiviu „Saratovas" iš Liepojos Rygon sugrįžo Ulmanio vy-
riausybė, kurią parėmė Antantė. Ulmanis ir kiti vadovau­
jantys politikai tikino, kad nepriklausomoji Latvija bus lai­
svės ir demokratijos šalis, jos santvarkos pagrindus nusta­
tys Steigiamasis susirinkimas, sušauktas, laikantis demok­
ratinių principų. Laikiną parlamentą — Tautos tarybą —
sudarė daugelis partijų, tarp jų ir socialdemokratai men­
ševikai. Tačiau valdžios padėtis nebuvo tvirta. Visas Kur-
žemis tebeliko vokiečių samdinių rankose. Ten buvę be­
laisviai organizavosi į kažkokias baltagvardietiškas kariuo­
menes ir ruošėsi pulti Tarybų šalį. Tų gaujų vadeivos juo­
dašimčiai savo laikraščiuose net Ulmanio vyriausybę ap­
šaukdavo bolševikiška ir grasino ją sunaikinti vardan „vie­
ningos, nedalomos carinės Rusijos" atkūrimo.
Žinios iš Lietuvos rodė, jog ir ten kova prieš liaudies
interesus vyko su „laisvės, demokratijos ir liaudies intere­
sų gynimo" šūkiais. Rinkdama savo armiją, Sleževičiaus
vyriausybė žadėjo įvykdyti demokratišką žemės reformą,
aprūpinti žeme visus, kas užsirašys armijon savanoriu. Tik
savanorių buvo mažoka. Teko paskelbti mobilizaciją. Ka­
riuomenės gretos smarkiai išaugo, kai atsirado pavojus iš
ponų Lenkijos pusės. Savo pretenzijas remdami 1569 metų
Liublino unija, sujungusia Lietuvą ir Lenkiją į vieną vals­
tybę, to meto Lenkijos valdytojai Lietuvą laikė savo pro­
vincija. Vis įžūliau elgėsi ir baltagvardiečių gaujos, kurių
vadu apsigarsino toks P. Bermontas-Avalovas.
Smetona, andai rėmęs monarchiją, dabar tapo preziden­
tas, o vyriausybės galvų spėjo pasikeisti net keletas. Le­
miamą galią turėjo kunigai ir klebonai, kurie stengėsi su­
sidoroti ne tik su bolševikais, bet ir tiesiog su pažangių pa­
žiūrų žmonėmis, ypač — su ateistais. Siaurinę Lietuvą ir
Kuržemį valdė vokiečių karo vadovybė ir baltagvardiečiai.
Ten nebaudžiami siautėjo ir tokie išgamos, kaip buvęs len­
kų legionierius dvarininkas P. Plechavičius, pats šaudęs
kiekvieną, ką tik kas pavadindavo bolševiku. Žiauriu tero­
ru buržuazija stiprino savo valdžią. Daug kur taikydavo
kūno bausmę — plakimą. Gaudavome žinių, kad vėl sušau­
dyta dešimtys ir šimtai žmonių.
Ilgiausiai tarybų valdžia Lietuvoje išsilaikė Zarasuo­
se —• iki 1919 metų rugpjūčio 25 dienos.
3. J. Paleckis 65
 Troškimai ir dvejojimai

Pafrontės pasiuntinybėje.— Pirmoji meilė ir Blūmo vakarinė gimna­

zija.— Po devynerių metų pertraukos — vėl mokyklos suolan.— Lietuva
atgauna ir praranda Vilnių.—Tarybų Rusijos ir Lenkijos derybos.— Mū­
šiai laikraščio puslapiuose su teologijos magistru.— Įeinu į klasę kaip
mokytojas.— Žurnalistas, aktorius, [choristas, mokytojas, mokinys...—
Permainos Lietuvoje, aidai Rygoje.

Rygoje įsikūrė Lietuvos pasiuntinybė. Pirmuoju pasiun­

tiniu vyriausybė paskyrė įžymų liberalinį visuomenės vei­
kėją ir publicistą daktarą Joną Šliūpą, kuris garsėjo kaip
socialistas ir ateistas. Kartą patekau į lietuvių susirinki­
mą, kur išgirdau Šliūpą kalbant. Buvo tat liepsningas ora­
torius, Lietuvos ateitį vaizdavęs kuo optimistiškiausiai.
Šliūpas, neseniai grįžęs iš Amerikos, laikė Jungtines Vals­
tijas demokratijos ir laisvės idealu. Jis tikino, kad ir Lie­
tuva seks Amerikos pavyzdžiu, todėl taps laimingos gyva­
tos šalimi, kur įsigalės visiška lygybė ir kur visus klausi­
mus spręs liaudies atstovai, išrinkti pačiu demokratiškiau­
siu keliu. Būsianti įvykdyta plati žemės reforma, kuri iš pa-
šaknų pakirs dvarininkų galybę, nes žemė priklausys tiems,
kas ją dirba. Švietimas tapsiąs visiems prieinamas ir priva­
lomas, mokslai ir menai nematytai suklestėsią. Ateis lai­
kas, kalbėjo Šliūpas, kai kiekviename kaime būsiąs ne tik
mokytojas, bet ir gydytojas, dailininkas bei poetas...
Man buvo tekę skaityti apie Šliūpą, dirbusį pirmo libe­
ralinės krypties lietuviško laikraščio „Aušra" redaktoriu­
mi. „Aušra" ėjo užsienyje lietuvių spaudos draudimo lai­
kotarpiu. Iš aprašymų Šliūpas atrodė didelis patriotas ir
kovotojas už liaudies reikalus bei pažangą. Tad man jis
buvo autoritetas, o jo šviesios pranašystės padarė nemažą
įspūdį.
Tuo metu turėjau apsispręsti, kokią pilietybę pasirink­
ti— Latvijos ar Lietuvos. Juoba kad buvo paskelbtas šau­
kimas į kariuomenę gimusių kaip aš 1899 metais. Gimusie­
ji 1898-aisiais buvo mobilizuoti dar 1916 metais ir turėjo
tarnauti caro kariuomenėje. Bet aš gimiau 10 dienų po
Naujų metų (pagal senąjį kalendorių), todėl anas šaukimas
manęs nelietė.
бб
 Galvojau, kad mano pareiga — atiduoti jėgas savo tau­
tai, todėl nutariau tapti Lietuvos piliečiu. Pasiuntinybėje
susitikau su karo atstovu kapitonu L. Natkevičiumi, pažįs­
tamu iš 1917-ųjų metų. Sužinojęs mano reikalus, jis pasiū­
lė savo sekretoriaus vertėjo vietą, kuri atitiko karinę prie­
volę.
Po keleto dienų įsiliepsnojo nauji karo įvykiai. Balta­
gvardiečių kariuomenė — buvę rusai belaisviai ir vokiškie­
ji samdiniai, vadovaujami P. Bermonto-Avalovo,— ėmė iš
Jelgavos pulti Rygos link ir greitai priėjo prie Dauguvos.
Bermontas-Avalovas viešai paskelbė, kad pradedamas žy­
gis prieš Tarybų Rusiją, pakeliui nusiaubiant Latviją. Ta­
čiau latvių kariuomenė sustabdė bermontininkus. Rygos
dalis, esanti kairiajame Dauguvos krante, buvo atkirsta.
Anapus fronto linijos atsidūrė ir mano motina.
Pats tuomet gyvenau Lietuvos pasiuntinybėje — už ke­
lių šimtų metrų nuo Dauguvos. Kapitonas Natkevičius bu­
vo išvykęs į Lietuvą derinti Latvijos ir Lietuvos karo veik­
smų prieš bermontininkus, tad pasiuntinybėje kol kas dir­
bome penkiese: pasiuntinys Šliūpas, patarėjas, konsulas,
mašininkė ir aš. Tada nemažai lietuvių ir kitų asmenų, ki­
limo iš Lietuvos, ateidavo apiforminti savo lietuvišką pilie­
tybę, taigi darbo buvo pakankamai daug. Aš pildžiau anke­
tas, rinkau dokumentus, išrašinėjau pasus. Mes dirbome ly­
dimi fronto linijos aidų. Pokšėjošautuvai,tratėjokulkosvai,-
džiai, gaudė pabūklai, drioksėjo sviediniai, Vienas sprogo
gatvėje ties pasiuntinybe. Man už nugaros pabiro lango
stiklai, virš galvos prašvilpė skeveldros.
Tokiomis pafrontės sąlygomis praslinko visas mėnuo.
Kartais nueidavau į Dauguvos pakrantę, į pačią fronto lini­
ją. Kadangi vilkėjau lietuvių armijos kareivio uniformą ir
pasakodavau, kad Lietuva ruošiasi smogti bermontinin­
kams iš užnugario, tai mano kalbos įkvėpdavo latvių ka­
rius, kurie neklydo, kovą prieš baltagvardiečius ir vokie­
čių samdinius laikydami teisingu karu ir savo patriotine
pareiga.
1919 metų lapkričio mėnesį latvių kariuomenė išsilaipi­
no kairiajame krante netoli Dauguvos žiočių, prie Daugav-
gryvos tvirtovės ir pradėjo pulti bermontininkus iš užnuga­
rio. Šis smūgis privertė bermontininkus atsitraukti iki Jel­
 gavos, o vėliau ir iki Lietuvos sienos. Lietuvių kariuomenė
sumušė priešą ties Radviliškiu ir nustūmė jį iki Vokietijos
sienos. Nuo galutinio sutriuškinimo bermontininkus išgel­
bėjo vėlgi Antantės karo pasiuntinybė. Šioji pareikalavo
sulaikyti lietuvių puolimą ir leisti bermontininkams ramiai
evakuotis.
Kai bermontininkai buvo išvyti iš kairiojo Dauguvos
kranto, aš galėjau pareiti namo. Naktį prieš pasimatymą
su motina ir namais savo jausmus išreiškiau eilėraštyje
„Tremtinio sugrįžimas".
Tęsiau darbą pas karo atstovą. Natkevičius tebebuvo
Lietuvoje, bet vietoje jo prisistatė kažkoks solidus ponas,
apsirengęs fantastiška uniforma su karininko antpečiais.
Atsirado jis su Natkevičiaus pasirašytu popieriumi, kuria­
me buvo pažymima, kad rotmistras Lapo skiriamas karo
atstovo pavaduotoju. Tokių avantiūristų tuomet nemažai
sukiojosi Pabaltijyje. Nieko bendro su Lietuva jis netu­
rėjo, gal išskyrus tik tą aplinkybę, kad buvo gimęs
kažkur istorinės Lietuvos ribose, rodos, Lydoje ar Molo­
dečne. Tasai Lapo vadino save rašytojo Lapo-Danilevskio
giminaičiu ir smarkiai spekuliavo, išduodavo visokiau-
siems perėjūnams liudijimus, kad šie neva kilę iš Lietu­
vos ir turi teisę į Lietuvos pilietybę. Tačiau Lapo veikla ne­
ilgai truko. Natkevičius grįžęs greit jį perkando ir išvarė.
Pavaduotoju į tą vietą buvo paskirtas buvęs laivyno mič-
manas Andžejevskis, tykus žmogus, kuris apsidžiaugė, kad
pavyko rasti darbą.
Natkevičius, ne tiek kariškis, kiek publicistas, dažnai
rašė politinius straipsnius, nukreiptus visų pirma prieš Pil­
sudskį, kuris tebepuoselėjo idėją užgrobti Lietuvą. Perra-
šinėdavau Natkevičiaus straipsnius mašinėle ir pats iš lė­
to įsitraukiau į pradėtą anksčiau žurnalistinę veiklą. Vie­
nos komandiruotės į Kauną metu susipažinau su publicistu
V. Jocaičiu. Jis pasiūlė man parašyti ką nors iš Latvijos
tematikos. Po keleto dienų mano straipsnis apie bermonti­
ninkų sutriuškinimą prie Rygos buvo išspausdintas laik­
raštyje „Lietuva".
1919-ųjų spalyje Judeničiaus vadovaujami baltagvar­
diečiai pabandė užimti Petrogradą, puldami iš Estijos pu­
sės. Tačiau avantiūra gėdingai sužlugo. 1920-ųjų vasario
mėnesį tarp Tarybų Rusijos ir Estijos buvo sudaryta taikos
sutartis.
Iš Lietuvos tuomet sužinojome apie revoliucinius veik­
smus Kaune, Panemunės kareivinėse. Tačiau revoliucio­
nieriai elgėsi neryžtingai, ir sukilimas buvo nuslopintas.
Po to Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, įvyko rinkimai į Steigia­
mąjį seimą. Mano viršininkas Natkevičius, tuomet jau pa­
keltas į majorus, buvo išrinktas liaudininkų (tada vadinu­
sių save socialistais liaudininkais) frakcijos deputatu ir to
seimo sekretoriumi. Jam išvykus, karo atstovu tapo pulki­
ninkas K. Talat-Kelpša. Pasikeitė ir Lietuvos pasiuntinys.
Vietoje Šliūpo •— aktyvaus visuomenininko, bet silpno di­
plomato — paskyrė D. Zaunių. Šis buvo kilęs iš radikalios
Rytprūsių lietuvių šeimos ir laikė save socialdemokratu.
Po geraširdžio Šliūpo, linkusio paplepėti, pafilosofuoti ir
nekentusio jokios biurokratijos, Zauniaus asmenyje aš pa­
mačiau stropų vokiškosios mokyklos valdininką, pratusį
dirbti sistemingai ir organizuotai.
Natkevičius prieš išvykdamas rekomendavo mane Zau­
niui kaip pradedantį žurnalistą. Nors aš kaip ir anksčiau
buvau karo atstovo žinioje, bet Zaunius patikėjo man or­
ganizuoti prie pasiuntinybės spaudos skyrių ir leisti biule­
tenį, kuris vietiniams laikraščiams teiktų informaciją apie
Lietuvą. To reikėjo kaip atsvaros aršiai lenkų propagan­
dai, nes spaudos skyrius prie Lenkijos pasiuntinybės vei­
kė aktyviai. Abiejų šalių santykiai buvo įtempti — Lenki­
jos ir Lietuvos pasienyje dažnai kildavo kariniai konflik­
tai. Ypač aštrūs susikirtimai vykdavo dėl pagrobtojo Vil­
niaus. Man tekdavo ne tik informuoti apie įvykius Lietu­
voje, bet ir polemizuoti su lenkų spaudos skyriumi, kurį
sudarė patyrę žurnalistai. Aš gi pradžioje dirbau vienas.
Pagyvėjo ir mano visuomeninė veikla tarp Rygos lie­
tuvių. Vėl rengdavome vakarus su spektakliais, dainomis,
šokiais, rateliais. Jei pirmoje vakaro dalyje — spektaklyje
ar chore — aš dalyvaudavau aktyviai, tai antra dalis man
virsdavo tikra kančia. Buvau drovus ir ne itin linkęs ben­
drauti, šokti nemokėjau. Palaikyti kalbą, ir dar su mergi­
nomis, man nežmoniškai sunkiai sekėsi. Todėl jos mane ir
praminė nepaslankiu meškinu. O viena sumanė „prisijau­
kinti" mane.
 Tos žvitrios merginos vardas buvo Marytė. Ji irgi dir-
bo Lietuvos pasiuntinybėje. Po vieno vakaro ji paprašė pa­
lydėti ją ligi namų. Pakeliui mudu išsikalbėjome. Šnekėjo,
žinoma, ji, aš tik klausiausi arba atsakinėjau į klausimus.
Marytė, anaiptol ne gražuolė, traukė savo vidinėmis ver­
tybėmis. Tai buvo protingas, mąstantis žmogus, daug skai­
tė, mokėjo gražiai papasakoti, turėjo humoro jausmą, mė­
go pajuokauti, o kartais ir pasišaipydavo.
Ilgai užtruko tas pirmasis lydėjimas. Vaikštinėjome, pri­
artėdami prie jos namų, vėl nutoldami... Jau švito, kai pats
parėjau. Prasidėjo tai, kas vadinama pirmąja meile ir ku­
rią gražiai aprašinėja romanų rašytojai.
Tik mano pirmoji meilė man svarbi ne pirmaisiais pri­
sipažinimais, ne tais negausiais pasibučiavimais, kurie ne­
išvengiami šiuo atveju. Meilė kažkaip sparčiai išgaravo—■
taip kaip ir įsiplieskė. Marytė buvo vyresnė už mane
ir, kas be ko, labiau patyrusi, todėl suvokė, kad ši meilė
neturės ateities. Užtat aš niekuomet nepamiršiu, kaip ji
stengėsi padėti man augti kaip žmogui.
— Tau reikia mokytis, Justai,— ji vis kartodavo.— Ką
tu, šitoks bemokslis, pasieksi gyvenime? Mesk viską ir mo­
kykis. Turi baigti bent vidurinę.
Įsimintina toji diena, kai Marytė palydėjo mane į Blū-
mo vakarinę gimnaziją. Pakilau į tretįjį aukštą ir atsidū­
riau priešais ilgabarzdį senį, sėdintį už stalo. Jis maloniai
paaiškino, kad gimnazijoje galima per metus išeiti dviejų
klasių kursą — vieną per mokslo metus, kitą per vasaros
atostogas. Tučtuojau sumokėjau ir užsirašiau vasaros kur­
sams trečiai klasei baigti. Šitaip 1920-ųjų vasaros pradžio­
je po devynerių metų pertraukos aš, dvidešimt vienerių
sulaukęs ilgšis, vėl sėdau į mokyklos suolą.
Tuo tarpu dėmesio verti įvykiai prasidėjo Tarybų Ru­
sijos ir Lenkijos fronte. Po to, kai žlugo Pilsudskio armi­
jų žygis prieš Kijevą, Raudonoji Armija pradėjo sparčiai
pulti Lenkijos kryptimi. Gajaus korpusas išvadavo Vilnių.
Maskvoje tuo metu jau baigėsi derybos, ir 1920 m. liepos
12 dieną Tarybų Rusija pasirašė taikos sutartį su Lietuva.
Pagal šią sutartį Vilnius ir visas Vilniaus kraštas buvo pri­
pažintas Lietuvai. Greitai Vilnių ir faktiškai perdavė Lie­
tuvai. Broliškai tarybinei tautai padedant, lietuvių tauta
vėl susigrąžino savo senąją sostinę.
Tik buržuazinė Lietuvos vyriausybė neskubėjo perkel­
ti įstaigų Vilniun, kur jautėsi stipri bolševikų įtaka. Kau­
ne tebeposėdžiavo Steigiamasis seimas, išrinktas, pasitel­
kus milicijos savivalę ir terorą, nukreiptą prieš darbinin­
kus ir jų avangardą — Lietuvos Komunistų partiją. Šio
seimo daugumą — 59 vietas iš 112 — turėjo klerikalų blo­
kas, vadovaujamas krikščionių demokratų (krikdemų). Vis
dėlto klerikalai nesiryžo vieni sudaryti vyriausybę, to­
dėl sukūrė koaliciją su liaudininkų partija, kurių lyderis
K. Grinius tapo ministru pirmininku. Opozicijoje atsidūrė
socialdemokratai — tipiški menševikų krypties revizionis-
tai, tarnavę buržuazijos žaibolaidžiu nuo komunistų įta­
kos. Klerikalų blokas respublikos prezidentu išrinko
agronomą A. Stulginskį.
Tuometiniai įvykiai Tarybų Rusijos fronte su Lenkija
sunkiai atsiliepė Lietuvos politinei padėčiai. Antantės ša­
lių vyriausybės, sunerimusios dėl Pilsudskio armijų sutriu­
škinimo, sukruto gelbėti ponų Lenkiją. Ten pradėjo plūsti
ginklai. Tūkstančiai prancūzų ir kitokių karininkų skubiai
būrė naujas lenkų smogiamąsias pajėgas. Po kautynių ties
Varšuvos sienomis tarybiniai kariai, veikę pernelyg ištęs­
tame fronte, buvo priversti atsitraukti. Kai kur pavieniai
tarybiniai daliniai pateko į apsupimą, o Gajaus korpusas,
atkirstas nuo kitų junginių, perėjo Vokietijos sieną, ten
buvo nuginkluotas ir internuotas.
Lietuvių kariuomenė nužygiavo iki sienos, numatytos
Tarybų Rusijos ir Lietuvos taikos sutartyje, ir buvo ten už­
pulta; atsinaujino karas tarp Lenkijos ir Lietuvos. Šiam
konfliktui sureguliuoti Suvalkuose susirinko abiejų vyriau­
sybių atstovai. Pagal 1920 metų spalio 7 dienos pasirašytą
sutartį buvo nutraukti karo veiksmai ir nustatyta demar­
kacijos linija.
Tačiau vieno niekas nesitikėjo: spalio 9-tą lenkų ka­
riuomenė, vadovaujama generolo L. Želigovskio, staigiu
smūgiu užėmė Vilnių. Lenkijos vyriausybė tučtuojau atsi­
ribojo nuo šio aiškios agresijos fakto ir paskelbė Želigov­
skį maištininku, veikusiu neva savarankiškai.
 Mūsų pasiuntinybė kėlė viešumon klastingą tuometinės
Lenkijos vyriausybės politiką Lietuvos atžvilgiu. Savo biu­
leteniuose, kuriuos spausdinome rotatoriumi, greta politi­
nių medžiagų skelbėme ir pranešimus iš lietuvių su lenkais
karo fronto. Užėmusi Vilnių, lenkų kariuomenė smelkėsi
vis gilyn į Lietuvą. Tik 1920 m. lapkrityje po mūšių ties
Giedraičiais ir Širvintomis pasisekė sustabdyti lenkų puo­
limą.
Antantės šalių karinei pasiuntinybei tarpininkaujant,
karo veiksmai buvo nutraukti. Lietuva, protestuodama prieš
Vilniaus užgrobimą, padavė skundą Tautų sąjungai. Šioji
pripažino Lietuvos poziciją teisinga, tik pakeisti ką nors
nė nebandė. Liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos valdomų teri­
torijų Lietuva atsisakė pripažinti valstybine siena, nes tai,
jos manymu, tebuvo laikina demarkacijos linija. Be to,
Lietuva nutraukė diplomatinius santykius su Lenkija. Taip
prasidėjo ilgasis „Vilniaus konfliktas", įėjęs į diplomatijos
istoriją.
Spaudos biure prie Lietuvos pasiuntinybės Latvijoje
dirbome jau dviese su Albertu Geručiu. Jam buvo šešioli­
ka metų, o susipažinome mudu Blūmo vakarinėje gimnazi­
joje — kartu tą vasarą mokėmės trečios klasės kursą. Pa­
mačiau, kad Gerutis gabus ir darbštus. Tuomet jis dirbo
pasiuntiniu Rygos miesto valdybos kortelių skyriuje ir no­
riai sutiko pereiti pas mus. Pradžioje Gerutis atliko tech­
nišką darbą — rotatoriumi daugino mano išspausdintus biu­
letenius, siuntinėjo juos į redakcijas. Po to, geriau išmokęs
lietuvių rašybą, padėdavo sudarinėti ir patį biuletenį.
Kadangi žinias apie Latviją mudu perduodavome dau­
giausia Lietuvos telegramų agentūrai Eltai, jos vadovybė
susidomėjo mūsų darbu. Mūsų spaudos biuras persiorgani­
zavo į Eltos Rygos skyrių. Mudu su Geručiu kartais ma­
loniai pasijuokdavome, kai pokalbiuose su vietiniais ar
užsienio žurnalistais mūsų paklausdavo, kokius universi­
tetus baigėme. Negi sakysi, kad vasarą baigėme trečią
klasę, o nuo 1920 metų rudens lankome ketvirtąją? Diplo­
matiškai mykdavome, jog dar giliname studijas...
Sekėme vietinę spaudą, ėjusią latvių bei kitomis kal­
bomis, ir buvome patenkinti, jei ką nors rasdavome iš mū­
sų biuletenio. Bet tiktai oficialusis vyriausybės organas
spausdino gana daug mūsų priruoštos medžiagos. Ir čia pat
dėdavo žinias iš analogiško lenkų biuletenio. Šitaip oficio­
zas rodė savo objektyvumą. Kai kurie laikraščiai dėl to
paties objektyvumo nieko nespausdino nei iš mūsų, nei iš
lenkų biuletenio — gal tik kada ne kada šis tas pakliūda­
vo. Buvo laikraščių, kurie naudojo nemažai mūsų praneši­
mų. O vienas rusiškas, be jokių abejonių gaudavęs subsi­
dijas iš Lenkijos vyriausybės, spausdino visas lenkų biu­
letenio medžiagas ir apskritai palaikė tuometinę Lenkijos
politiką, nukreiptą visų pirmiausia prieš Tarybų Rusiją ir,
žinoma, prieš Lietuvą. Su tuo laikraščiu mums tekdavo da­
žnai polemizuoti ir neigti įvairiausius jo prasimanymus.
Įžymi tų laikų politinė tema buvo Baltijos santarvės
klausimas. Vakarų imperialistams, ypač Anglijoje ir Pra­
ncūzijoje, rūpėjo sukurti kordoną prieš Tarybų Rusiją, to­
dėl valstybes nuo Juodosios jūros iki Arkties vandenyno
jie stengėsi suburti į antitarybinį bloką. Daug reikšmės
šiuose sumanymuose teko Baltijos santarvės įkūrimui:
1920 metų vasarą Rygos pajūryje, Buldurų kurorte, buvo
sušaukta penkių Pabaltijo valstybių — Lenkijos, Lietuvos,
Latvijos, Estijos ir Suomijos — konferencija. Jos darbe ak­
tyviai dalyvavo anglų ir prancūzų diplomatai bei genero­
lai. Jiems rūpėjo sujungti penkias valstybes į koaliciją,
vadovaujamą Lenkijos, kuri tuomet ruošėsi užpulti Tarybų
šalį. Tik iš tų kėslų nieko neišėjo.
Lietuvos vyriausybė ir toje konferencijoje, ir kituo­
se pasitarimuose įsitikino, kad nė vienas Pabaltijo kaimy­
nas nepalaiko Lietuvos pozicijos dėl Vilniaus. Tik tarybi­
nė vyriausybė nuosekliai ir ryžtingai gynė Lietuvos inte­
resus. Po to, kai generolas Želigovskis užgrobė Vilnių, Ta­
rybų Rusija ne kartą buvo pareiškusi, jog tas agresyvus
faktas esąs neteisėtas. Tarybų Rusijos bei Lietuvos intere­
sų sutapimas ir buvo kliūtis, į kurią sudužo Baltijos san­
tarvės įkūrimas — Lietuva pasisakė prieš tokį antitarybinį
barjerą.
Vakarų antitarybiniai sluoksniai ir jų šalininkai Pabal­
tijyje į Lietuvos poziciją reagavo piktais išpuoliais. Mums,
pasiuntinybės darbuotojams, tekdavo dažnai atremti to­
kias atakas.
 Kasdienių reikalų ir darbų sūkuryje pasitaikė nepap­
rasta, Įsimintina diena — didžiojo latvių liaudies poeto
Janio Rainio ir jo žmonos poetės Aspazijos sugrįžimas.
Rainio ir Aspazijos eilėraščius latviai mokėjo mintinai, de­
klamuodavo mitinguose nuo pat 1905 metų revoliucijos,
skambėjo jie ir 1919 metais, tarybų valdžios laikotarpiu. Ku­
pini revoliucinio patoso, gilaus turinio Rainio eilėraščiai,
jo dramos įkvėpdavo latvių revoliucionierius kovoje prieš
caro režimą bei reakciją. Rainio eilėraščių rinkinius kupri­
nėse nešiojosi latvių šauliai karo metu, eidami į ataką prieš
vokiškuosius grobikus; nesiskyrė su Rainio eilėraščiais jie
ir per Spalio revoliuciją, ir pilietinio karo mūšiuose.
Po 1905 metų Rainis ir Aspazija gyveno Šveicarijoje,
Kastanjolos miestelyje. Emigracijoje skelbęs šūkį „Laisvo­
ji Latvija laisvojoje Rusijoje!", Rainis ryžosi grįžti į bur­
žuazinę Latviją ir ten tęsti kovą už latvių tautos laisvę.
Populiarių poetų sutikimas 1920-ųjų balandyje buvo
jaudinantis. Rygos stotyje Rainio ir Aspazijos laukė džiū­
gaujančios minios. Negirdėjau sveikinimo kalbų, tik ma­
čiau, kaip entuziazmo pagauti žmonės pakėlė Rainį ant
rankų ir nunešė mašinon.
Netrukus pasirodė knyga „Sveika, laisvoji Latvija!" —
Rainio eilėraščių, parašytų 1919 metais, rinkinys.
Labai ryškiai įsiminiau istorinį to periodo įvykį — Ry­
goje surengtas taikos derybas tarp RTFSR, Tarybų Ukrai­
nos ir Lenkijos. Kreipiausi į tarybinę delegaciją ir gavau
leidimą dalyvauti derybų atidarymo posėdyje Juodagalvių
rūmuose. Kartu su daugeliu žurnalistų susidomėjęs stebė­
jau, kaip įėjo į salę ir už ilgo stalo susėdo abiejų kariau­
jančių pusių delegacijos, o stalo gale atsisėdo Latvijos už­
sienio reikalų ministras Z. Mejerovicas. Jis pasveikino de­
legacijas ir palinkėjo sėkmės, taikiai sprendžiant klausi­
mus. Abiejų delegacijų pirmininkai (rusų ir ukrainiečių —
A. Jofė, lenkų— R. Dmovskis) padėkojo Latvijos vyriau­
sybei už suteiktą vietą ir sudarytas reikalingas sąly­
gas. Po to prasidėjo pačios derybos. Jos vyko prie uždarų
durų ir tęsėsi keletą mėnesių. Šitokiu būdu man pasisekė
nors ir trumpai pamatyti žmones, kurių vardai tuomet bu­
vo labai populiarūs. Juk Jofė dalyvavo Brest-Litovsko tai-
U
kos derybose, buvo pirmasis Tarybų šalies pasiuntinys Ber­
lyne ir vienas garsiausių tarybinių diplomatų.
1921 metų kovo 18 dieną su kitais žurnalistais aš ste­
bėjau Rygos taikos sutarties pasirašymą. Taip baigėsi Ta­
rybų Rusijos ir Lenkijos karas. Vilniaus klausimu Tarybų
Rusija ir šioje sutartyje apgynė savo principinę poziciją,
išreikštą taikos sutartyje su Lietuva.
Vrangelio armijos sutriuškinimas Kryme ir Rygos tai­
kos sutartis pabaigė karų periodą šioje Europos dalyje.
Stabilizavosi padėtis, susidariusi po I pasaulinio karo ir už­
sienio intervencijos Pabaltijyje. Bet Lietuvos, Latvijos ir
Estijos darbo žmonės negalėjo naudotis Didžiosios Spalio
revoliucijos pasiekimais. Vakarų imperializmo padedamos,
reakcijos jėgos atvedė į valdžią buržuaziją ir ilgiems me­
tams atplėšė Pabaltijį nuo Tarybų šalies.
Buržuazija suprato, kad išlaikyti valdžią vien prievarta
jai nepavyks. Todėl ji gausiai švaistėsi pažadais: būsianti
ir laisvė, ir demokratija, ir visi liaudies lūkesčiai būsią pa­
tenkinti. Didžiuliai pasikeitimai, vykę Rusijoje po Spalio
socialistinės revoliucijos, padarė Pabaltijo tautoms gilų įs­
pūdį. „Geriau įvykdyti reformas iš viršaus, nei sulaukti re­
voliucijos iš apačios",— samprotavo valdantieji. Todėl, kur­
dami buržuazines respublikas, jie ir žadėjo demokratines
reformas, visų pirma — žemės reformą.
Kartais nueidavau į Latvijos Steigiamojo susirinkimo
posėdžius. Mane domino diskusija apie žemės reformą,
ypač kai buvo svarstoma atlyginti ar ne už žemę, nusavin­
tą iš dvarininkų. Ūkininkų sąjungos ir kitų dešiniųjų gru­
pių oratoriai griežtai reikalaudavo atlyginimo. Socialdemo­
kratai menševikai — prieš. Buržuazija ir menševikai nega­
lėjo pamiršti, kad tarybų valdžia savo laiku nacionalizavo
žemę ir panaikino dvarininkų žemėvaldą. Visiškai atkurti
stambiąją žemvaldystę latvių buržuazija ne tik negalėjo,
bet ir nebuvo suinteresuota, nes dvarininkų daugumą su­
darė vokiečiai. Dėl to, veikiama masių revoliucinio judėji­
mo bei noro palengvinti buožėms įsigyti dvarininkų žemę,
buržuazija paskelbė žemės reformą. Jai pasisekė kuriam
laikui sušvelninti klasių kovos aštrumą, izoliuoti kaimo
varguomenę nuo miesto proletariato įtakos ir apgauti be­
žemius bei mažažemius valstiečius.
 Pagal žemės reformos įstatymą buvusiems dvarininkams
palikdavo po 50 hektarų žemės, bet be dvaro centro — jis
atitekdavo visuomeniniams reikalams. Beje, Steigiamasis
susirinkimas taip ir nesusitarė dėl atlyginimo. Tik visaliau­
dinis referendumas nustatė, kad dvarininkų žemė nusavi­
nama be atlyginimo. Aš visuomet piktinausi, kad Lietuvo­
je žemės reformos įstatymas buvo dar reakcingesnis. Čia
dvarininkams palikdavo 80 hektarų ir dvaro centrą su vi­
sais pastatais. Be to, už nusavintą žemę numatyta atlyginti.
Reakcinė Lietuvos Steigiamojo seimo dauguma aiškiai pa­
rodė, kad ji rūpinasi dvarininkais, o ne liaudimi.
Tuo metu prasidėjo derybos, giliai jaudinusios lietuvių
liaudį. Tautų sąjungos pirmininkui belgui P. Himansui
tarpininkaujant, Briuselyje ir Ženevoje vyko Lenkijos ir
Lietuvos delegacijų posėdžiai, kuriuose norėta „Vilniaus
konfliktą" išspręsti diplomatinių derybų keliu. Himanso pro­
jekte Vilnius ir Vilniaus kraštas — po Želigovskio okupa­
cijos vadinamas „Vidurio Lietuva" — turėjo būti perduoti
Lietuvai kaip autonominė sritis, bet su sąlyga, kad Lietu­
va sudarys uniją su Lenkija. Kitaip tariant — jeigu faktiš­
kai Lietuva taps Lenkijos valstybės dalimi kaip po Liubli­
no unijos. Šitas Himanso projektas aiškiai patiko Antan­
tės šalims. Juk tada nereikėtų būgštauti, kad Lietuva gali
tapti tiltu tarp Tarybų šalies ir Vokietijos, kad atsiras spra­
ga antitarybiniame barjere.
Himanso projektas sprogo. Ne tik perkeltine, bet ir tie­
siogine prasme. Buržuazinė Lietuvos vyriausybė jau buvo
bemananti priimti projektą, tačiau tam sutrukdė visą šalį
apėmę masiniai protestai. Labai nepopuliari Lietuvoje bu­
vo pati unijos su Lenkija idėja. Komunistų partija buvo
įspėjusi, kad Lenkijos ir Lietuvos reakcinių jėgų suokalbis
tik dar labiau pavergtų darbo žmones. Protestą rodė ir bom­
ba, sprogusi ant ministro pirmininko E. Galvanausko
buto palangės. Visa tai privertė vyriausybę su atsipraši­
nėjimais išsižadėti Himanso projekto.
Kai galvoju apie tuos metus, mano paties padėtis atro­
do ganėtinai keista. Juk dažnai tekdavo būti daugelyje
posėdžių, priėmimų, susitikinėti su įžymiais žurnalistais,
rašytojais, mokslininkais, ministrais ir deputatais — kalbė-
davausi su jais įvairiausiomis temomis. O vakarais... sėdė­
 davau gimnazijos suole, 1921 metų vasarą skubiai kaliau
penktos klasės kursą, po to — šeštos. Kas be ko, dėl susiti­
kimų ar tarnybinių priedermių aš praleisdavau pirmąsias
pamokas ar vėluodavau į jas. Tekdavo vytis, mokytis išti­
somis naktimis. Mano darbo diena prasidėdavo anksti—•
iki 9 valandos turėdavau spėti nueiti ar nuvažiuoti tram­
vajumi iš savo tolimo priemiesčio į Rygos centrą. O grįž­
davau po visų darbų ir pamokų ne anksčiau vienuoliktos.
Be viso to, aš gi dar tebetarnavau eiliniu kariuomenė­
je. Naujasis karo atstovas majoras P. Murnikas buvo gru­
bus žmogus, tikras soldafonas. Nuo pat pirmų dienų jam
nepatiko, kad aš bendradarbiauju spaudoje. Iš manęs bu­
vo reikalaujama rašinėti visokias pažymas bei raportus,
žodžiu — pirmiausia užsiiminėti karo atstovybės reikalais.
Kartą pačiame darbo spaudos biure įkarštyje pranešė,
jog Murnikas įsakė man užeiti.
— Jis baisiai piktas, keikiasi nesustodamas, taip kad
laikykis, brol,— tarė Capas, palydėjęs iki atstovo kabineto.
Murnikas tikrai pasitiko mane paniuręs ir, žiūrėdamas
tiesiai į akis, užriko:
— Ramiai! Kaip jūs stovite prieš viršininką! Ne karei­
vis, o kažkoks slunkius! Jūs užmirštate, kad esate karo
tarnyboje, o tai reiškia, kad visų pirmiausia privalote vyk­
dyti savo tiesiogines prievoles ir mano duotas užduotis. O
jūs kuo užsiiminėjate? Kokiu oficialiu pagrindu jūs gaišta­
te laiką pašaliniams darbams? Užteks laužyti karinę discip­
liną! Nepriimu jokių pasiaiškinimų! Niekur be mano leidi­
mo neišeidinėti! De-ši-nėn! Ap-link!
Išsitempęs klausiau aukštu balsu rėkiančio savo virši­
ninko, po to apsisukau ir išėjau. Teko paklusti ir vėl vers­
ti pabodusius straipsnius karo klausimais.
Praėjo keletas dienų. Slapčia nuo Murniko užeidavau į
spaudos biurą, bet tik pasikalbėdavau su Geručiu apie in­
formacijos reikalus, o šiaip visą laiką sėdėjau karo atsto­
vo kanceliarijoje. Tik paprašiau Geručio, kad praneštų pa­
siuntiniui Zauniui, jog Murnikas man neleidžia dirbti spau­
dos biure.
Nežinau, koks pokalbis įvyko tarp Zauniaus ir mano
rūsčiojo viršininko, tačiau netrukus Murnikas vėl išsikvie­
tė mane ir pareiškė, jog jis pasirašęs įsakymą dėl laikino
mano paskyrimo dirbti spaudos biure. Šitai sakydamas, jis
elgėsi kažkaip draugiškai ir netgi atsiprašė už pereitą kar­
tą parodytą griežtumą.
— Tačiau,— kalbėjo jis,—disciplinos ir tvarkos pra­
šysiu laikytis. Aš suprantu, kad jūsų darbas spaudos biu­
re labai reikšmingas. Bet yra ir taisyklės. Dirbkite ten, bet
nemanykite, kad esate atleistas nuo tiesioginių prievolių
vykdymo.
Dabar teko priešokiais dirbti tai spaudos biure, tai kan­
celiarijoje. Ne kartą prašiau atleisti mane nuo karo tarny­
bos, bet vis gaudavau atsakymą, kad privalau ištarnauti
numatytą laiką.
Mano visuomeninė veikla vis plėtėsi. Maža to, kad
dainavau chore, kuriam vadovavo A. Vaičiūnas, o po to
J. Karosas, vaidinau dramos ratelyje,— aš dar tapau lietu­
vių laikraščio „Rygos balsas" redakcijos nariu. Redakcijai
priklausė lietuvių choro dirigentas bei dainininkas A. Vai­
čiūnas, spaustuvės savininkas K. Narkevičius, komersan­
tas A. Voronevskis, teologijos mokslų magistras kunigas
A. Juodvalkis ir aš.
Mūsų savaitinis „Rygos balsas" buvo originalus laik­
raštis. Jis virto skirtingų pažiūrų susikirtimo vieta. Kuni­
go Juodvalkio nuomone, kadangi visi lietuviai — katali­
kai, tai laikraštis turįs atspindėti katalikų pasaulėžiūrą bei
patenkinti tikinčiųjų poreikius. Aš griežtai pasipriešinau
bandymams paversti „Rygos balsą" klerikalų organu. To­
dėl nuo pat pirmo numerio mudu su Juodvalkiu aštriai gin­
čijomės, o kiti redakcijos nariai bandė mus sutaikyti. Ne­
lengva buvo man, gimnazistui, kirstis su magistru, kad ir
teologu, bet visgi mokslininku. Gerai dar, kad aiškiems ir
įkyriems Juodvalkio klerikaliniams išpuoliams dauguma
nepritarė, todėl „Rygos balsą" sekėsi laikyti liberalaus
buržuazinio demokratinio ir visuomeninio bei politinio laik­
raščio rėmuose. Tuo labiau, kad Lietuvą tuo metu valdė
koalicinė vyriausybė, sudaryta iš liaudininkų ir krikščionių
demokratų. Kažkokia panaši koalicija buvo „Rygos balso"
redakcijoje.
Neretai šio nediduko laikraščio puslapiuose pasirody­
davo straipsniai, kuriuose buvo reiškiami prieštaringi po­
žiūriai. Jeigu Juodvalkis atnešdavo straipsnį su aiškiai kle­
rikalinėmis tendencijomis, tai aš rašiau kitą, kurianie rei-
škiau demokratines idėjas. Ir jiedu pasirodydavo greta ar­
ba vienas po kito... Kai Juodvalkis kur nors išvažiuodavo
ar būdavo užimtas ir negalėdavo kištis į laikraščio reika­
lus, aš pailsėdavau nuo to nervų tampymo ir polemikos.
Užtat kai aš būdavau užimtas, taip pat palengvėdavo Juod­
valkiui, kuris atokvėpį išnaudodavo savo klerikalinei lini­
jai propaguoti.
Tas naujasis visuomeninis užsiėmimas atimdavo daug
mano laiko ir jėgų. Tuo labiau, kad dažniausiai man tekda­
vo sekti laikraščio laužymą spaustuvėje. Mano padėtį len­
gvino Gerutis, kuris vis labiau įsitraukė į spaudos biuro
darbą ir sėkmingai mane pavadavo. Bet niekas negalėjo
pakeisti manęs mokykloje, kur pats turėjau atsakinėti per
pamokas, pats spręsti algebros ar geometrijos uždavinius,
rašyti rašinėlius. Humanitariniai mokslai man dar lengvai
ėjosi, tačiau vis sunkiau sekėsi matematika, reikalavusi rim­
to darbo. Vis dažniau gaudavau blogus pažymius.
Galvodamas apie padėtį Lietuvoje, dažnai nuspręsdavau,
jog labiausiai jos pažangai trukdo švietimo bei kultūros at­
silikimas, be to, bažnytininkų skleidžiama tamsybė. Ir vis
tvirtėjo mano nusistatymas, kad geriausiai savo tautai pa­
sitarnausiu, pasirinkęs mokytojo kelią. Tą mano ryžtą pa­
laikė senas pedagogas Antanas Buividas, vedėjavęs lietu­
vių šešiametėje pagrindinėje mokykloje. Kartą, netekęs
jėgų ir pesimistiškai nusiteikęs, buvau bemetąs mokslus gi­
mnazijoje, bet Buividas sustabdė mane nuo šio neapdairaus
žingsnio. Jis įkalbėjo verčiau atsisakyti kai kurių visuome­
ninių pareigų nei bendro išsilavinimo, kuris suteiktų man
galimybę tapti mokytoju.
1922 metų pradžioje A. Buividas pranešė, jog organi­
zuojami kursai, kurie ruoš mokytojus lietuviškoms mokyk­
loms Latvijoje. Štai ir proga įgyvendinti seniai subrandin­
tą siekimą! Laikinai mečiau lankęs gimnaziją ir įstojau į
mokytojų kursus.
Kursus daugiausia klausė merginos, o vyrai tebuvome
du: aš ir Adomaitis iš Jelgavos. Ypatingai įdomios ir nau­
dingos man buvo įžymaus pedagogo ir kalbininko A. Vire-
liūno paskaitos, kadangi čia pirmąkart turėjau progos su­
sipažinti su gimtosios kalbos mokslu. Per trejetą mėnesių
 mes turėjome išmokti daug dalykų, pedagogikos pagrin­
dus ir įsigyti praktiką parodomosiose pamokose, kurias
mes laikydavome A. Buivido mokykloje, nes čia ir rinkda­
vomės klausyti kursų. Baigęs aš tapau tos šešiametės mo­
kyklos mokytoj u.
Rudenį prasidėjo naujas mano gyvenimo laikotarpis.
Baisiausiai jaudindamasis pirmąkart įžengiau į klasę. Dės­
čiau lietuvių kalbą, istoriją ir geografiją.
Nepatiko ši permaina mano motinai. Ji nerimavo, kad,
išėjęs iš pasiuntinybės spaudos biuro, aš nebeparnešiu tri­
gubai didesnės algos. O aš buvau patenkintas, kadangi man
atrodė, jog, mokytojaudamas Rygoje, pasiruošiu pedagogi­
nei veiklai Lietuvoje, kur anksčiau ar vėliau ruošiausi per­
sikelti. Motina vis baiminosi, jog kada nors, ypač po ve­
stuvių, aš galiu atimti iš jos teisę į namus, todėl, norė­
damas ją nuraminti, nuėjau pas notarą ir perrašiau jos var­
du tėvo man paliktą namą. Tiesą sakant, vienu laiku aš
buvau sugalvojęs „nacionalizuoti" tą namą ir perleisti jį
nuomininkų nuosavybėn, o kartais ruošdavausi atiduoti ta­
rybinės atstovybės žinion, tačiau taip ir nepasiryžau nieko
pakeisti, nes tai būtų smūgis motinai, kuriai ši nuosavybė
buvo gyvenimo tikslas. Ji vylėsi, kad laikui bėgant jos sū­
nus ateis į protą, o jeigu ne, tai paliksianti namą anūkams.
Darbą spaudos biure perdaviau Geručiui, o iš karo tar­
nybos mane pagaliau atleido. Pusę dienos mokytojavau,
vakarais mokiausi gimnazijoje, bet visuomeninių reikalų
nepajėgiau atsisakyti. Vis taip pat energingai dirbau „Ry­
gos balso" redakcijoje, dainavau chore, vaidinau.
Reikšmingas 1921 m. vasaros įvykis man buvo kelionė
į Lietuvą. Tuo metu aš dar dirbau spaudos biure vedėju,
t. y. Eltos Rygos skyriaus vedėju. Kai Lietuvos telegramų
agentūra ir žurnalistų sąjunga pakvietė viešnagėn Latvi­
jos ir Estijos spaudos atstovus, man buvo pasiūlyta lydėti
juos. Latvių delegaciją sudarė įžymūs žurnalistai ir rašy­
tojai— P. Ruozytis, V. Grevinis, R. Berzinis, dailininkas
N. Strunkė ir kiti.
Kaunas delegaciją sutiko labai iškilmingai, net su or­
kestru. Priėmimui vadovavo tuometinis Eltos direktorius
šveicaras dr. J. Eretas, tikras išsipustęs europietis, bet fa­
natiškas katalikų aktyvistas ir davatka. Susidomėjęs Lietu­
va kaip katalikiška šalimi, Eretas parašė apie ją knygą
prancūziškai, išmoko lietuvių kalbą. Kai įsikūrė respubli­
ka, Eretas susiejo su ja savo karjerą, pasidarė vienu iš svar­
biausių lyderių katalikiškose organizacijose, tapo univer­
siteto profesoriumi ir valstybės veikėju.
Kauno viešbučio „Metropolis" salėje svečiai ir šeimi­
ninkai susirinko pasitarti apie Baltijos kraštų spaudos ben­
dradarbiavimą. Pasitarimo narių pasveikinti atėjo Lietu­
vos ministras pirmininkas K. Grinius. Eretas prancūziškai
pasakė prašmatnios formos kalbą. Žodį tarė ir svečių ats­
tovai. Po to prasidėjo ekskursijos. Iš pradžių — po Kauną.
Mus lydėjo įžymus finansininkas, buvęs Rusijos Valstybės
dūmos narys, kadetas Martynas Yčas, mėgęs paburnoti.
Rodydamas miestą nuo Linksmakalnio, jis padeklamavo:

Каунас — город небольшой, очень симпатичный,

Недостаток в нем большой — запах неприличный.

Bet tuoj pat jis priminė, kad taip buvo kalbama apie
caro laikų Kauną, o netrukus prasidėsiąs kanalizacijos ir
vandentiekio tiesimas...
Įdomi buvo ekskursija Nemunu. Pirmąkart gyvenime
išvydau dailius šios žymios lietuvių upės krantus, senovės
pilis, dvelkiančias padavimais ir legendomis apie istori­
nius žygius.
Plaukdamas Nemunu, prisiminiau dainą, kurią Rygos
lietuvių choras dainuodavo karo metu:

Nemune upeli,
Lietuvos tėveli,
Tegul tavo vandens plaukia,
Tegul lietuvius pašaukia
Į tėvynę grįžti...

Jau buvo pradėję temti, kai mūsų garlaivis priplaukė

Veliuoną. Krante stovėjo minia žmonių. Švietė įvairiaspal­
viai žibintai. Pasirodo, vietinis bažnyčios klebonas, trokš­
damas mūsų sutikimą padaryti ypatingai iškilmingą, įsakė
atnešti į Nemuno krantinę bažnytinius žibintus, kokie ne­
šami religinėse procesijose. Šitaip, vietos valdžios ir kle­
bono lydimi, bažnyčios žibintų apsupti, mes kilome į Gėdi­
mino kalvą. Pagal padavimą, čia žuvo didysis Lietuvos
kunigaikštis nuo pirmąkart kryčiuočių panaudoto šauna­
mojo ginklo. Paskui mus nuvedė į bažnyčią, pastatytą prieš
500 metų — kai didysis kunigaikštis Vytautas krikštijo
Lietuvą.
Apžiūrėjome miestą su daugybe namų iš raudonų ply­
tų, su įdomia medine sinagoga. Vakare mums buvo orga­
nizuota prašmatni vakarienė, kur buvo apstu patiekalų,
degtinės ir gražbylysčių. Prie degtinės beveik neprisilie-
čiau, gėriau alų.
Neįprastas priėmimas Veliuonoje padarė svečiams di­
džiulį įspūdį.
— Nepamirštama misterija,— kalbėjo man dailininkas
Strunkė.— Krantas kaip iš paveikslo, žibintų ugnys sute­
mose, istorinės legendos, paprastumas ir betarpiškumas—■
visa tai ilgam išliks atminty...
Po to garlaivis priplaukė Jurbarką, ir tai buvo paskuti­
nis punktas, nes toliau prasidėjo Klaipėdos sritis, o ji pa­
gal Versalio sutartį buvo atskirta nuo Vokietijos ir laikinai
perduota prancūzų okupacinės valdžios žinion. Lietuva ne
kartą reiškė pretenzijas į šią tikrai lietuvišką žemę,— ne­
paisant 700 metų trukusios vokiečių viešpatystės, ten dau­
giausia gyveno lietuviai, išsaugoję ir kalbą, ir tautinius ypa­
tumus.
Šioje kelionėje patyriau nemažai naujų įspūdžių, susi­
pažinau su daugeliu žmonių. Mano viršininkas Eltos direk­
torius Eretas pagyrė mūsų skyriaus aktyvumą, tačiau ga­
na taktiškai papeikė mane už tai, kad nesirūpinu savo dra­
bužiais, kad ryšiu absurdišką kaklaraištį — „kravat", kaip
pasakė jis prancūziškai. Ką gi, rengiausi aš iš tikro nerū­
pestingai. Ilgai nešiojau kariškus drabužius, vilkėjau kaž­
kokius švarkus, o tada pirmąkart buvau šiaip ne taip pri­
sitaikęs atsitiktinai pirktą kostiumą. Motinos nuomone,
specialiai juos siūtis būtų pernelyg brangu ir tą gali sau
leisti tik dideli ponai, o mes juk prasti žmonės.
Reikalai. Darbas. Pareigos. Betgi ir širdis neleidžia sa­
vęs pamiršti. Mergaitė, apie kurią svajodavau pačioje jau­
nystėje, išvyko į Kauną ir, netikėtai apsirgusi, mirė. Mano
pirmoji meilė Marytė M. ištekėjo, nebedirbo pasiuntiny­
bėje, ir daugiau aš jos nebemačiau. Ir choro, ir vaidinimų
repeticijose, ir vakaruose, ir mokykloje sutikdavau daug
merginų. Buvo jos ir gražios, ir simpatiškos, ir protingos.
Kai kurios man patiko, malonu buvo jas matyti. Vieną iš
savo bendramokslių, labai rimtą ir protingą merginą, kele­
tą kartų lydėjau namo. Per šventes mane kviesdavo pasi­
svečiuoti seserys N., pas kurias pastoviai buvodavo choro
dirigentas J. Karosas. Dalyvavau keistoje piknikų Rygos
apylinkėse, bet šitos pramogos ne itin traukė mane.
Ir mokytojų kursuose su daugeliu merginų susipažinau.
Visų labiausiai buvau įsižiūrėjęs Genovaitę Jurgaitytę, su
kuria dažnai atvažiuodavome į kursus tuo pačiu tramvaju­
mi. Kartais pasakydavome vienas kitam kokį nereikšmin­
gą žodį, o kai pažvelgdavau į ją, ji sutrikusi nuleisdavo
akis. Po kursų mano naujoji pažįstama buvo paskirta kiton
Rygos lietuvių mokyklon. Bet mudu susitikdavome — net­
rukus ji pradėjo dainuoti chore, lankydavo vakarus. Ge­
novaitė mėgo šokti ir turėjo pasisekimą. Nors menkas bu­
vau šokėjas, bet suktis su ja valse ar kokiame paprastame
šokyje buvo smagu. Sužinojau, kad Genovaitė ne per se­
niausiai grįžo iš Petrogrado, kur karo pradžioje su tėvais
evakavosi iš Rygos, o jos tėvas, kaip ir daugelis Rygos
lietuvių,— ekspeditorius, turi porą arklių, išvežioja prekes.
Bet visų mano užsiėmimų sūkuryje nebelikdavo laiko as­
meniniams reikalams. Vis labiau jaudindavausi ir rūpinda­
vausi polemizuodamas su Juodvalkiu, su kuriuo dabar su­
sidurdavau ne tik redakcijoje, bet ir mokykloje. Jis dėstė
tikybą ir stengėsi visą mokyklos gyvenimą pajungti savo
įtakon. Dauguma mokytojų buvo nusistatę prieš kunigo
įsigalėjimą ir palaikė mane. Aš priešinausi tik Juodvalkio
užmačiom paversti mokyklą bažnyčios priedu, o šis ginčų
įkarštyje dažnai vadindavo mane bolševiku.
Dirbti mokykloje buvo ne taip paprasta, kaip aš pir­
miau galvojau. Mokytojauti pradėjau su entuziazmu. Sten­
giausi ieškoti tokių metodų, kurie padėtų kuo prieinamiau
perduoti mokiniams žinias. Labiausiai mane traukė istori­
jos dėstymas. Sutrumpintos visuotinės istorijos kursas pa­
gal programą būdavo išdėstomas per trejus metus — pra-
dedant trečiąja, baigiant šeštąja klase. Naudojomės ne vien
vadovėliais. Kartu su mokiniais konspektavome ir kitus
 šaltinius, o pasakodamas aš akcentuodavau charakterin­
giausius istorijos epizodus.
Vyresnėse klasėse viskas klostėsi daugmaž sėkmingai,
o su mažaisiais sekėsi labai sunkiai. Kartais įsitriukšmavę
jaunikliai ,,prisišaukdavo" patį Buividą, Ir tik stambią ve­
dėjo figūrą išvydę, mano auklėtiniai nutildavo. Sutramdęs
padūkėlius, Buividas stengėsi įskiepyti pagarbą man, pra­
dedančiam mokytojui. Jam išėjus, kurį laiką tvyrodavo
tvarka bei ramybė, bet ilgainiui klasė vėl įsiklegėdavo.
Kaltas buvo ne tik mano nepatyrimas. Gana dažnai re­
dakcija iš manęs reikalaudavo skubiai pristatyti medžiagą
laikraščiui arba perskaityti korektūrą. Tuomet, uždavęs
mokiniams rašinį, pats aš, užsikniaubęs ant katedros, ra­
šiau straipsnius ar skaičiau korektūrą, o kartais ir savo pa­
mokas ruošiau. Šitaip užimtą mane dažnai užtikdavo Bui­
vidas, tačiau jis buvo man draugiškas ir atlaidus, be to, ver­
tino aktyvumą visuomeniniame gyvenime. Neretai, skubių
visuomeninių reikalų verčiamas, aš praleisdavau pamokas
arba vėluodavau, ir visada Buividas ar pritariantys man
kolegos, ypač vyriausia mokytoja M. Misiūnaitė, pavaduo­
davo mane. Bet kartais išsekdavo ir mano draugų kantrybė.
Tuomet jie neištvėrę imdavo geraširdiškai įtikinėti mane,
kad būtina rimčiau žiūrėti į tiesiogines savo pareigas.
Laikui bėgant aš vis dėlto įgudau mokytojauti, ramiau
reaguodavau į vadinamuosius nedovanotinus išsišokimus,
patraukdavau išdykėlių dėmesį kokiu nors įdomiu pasako­
jimu ir pamažėle sudrausminau net ir jaunesnes klases. O
su vyresniaisiais nusistovėjo geri draugiški santykiai, ju­
tau, kad įsigyju autoritetą. Dauguma mokėsi gerai, ir ma­
lonu buvo vertinti juos ketvertais ar penketais. Tačiau pats
dažnai gaudamas dvejetus vakarinėje gimnazijoje, aš už­
jaučiau atsiliekančiuosius ir vis tiek negalėjau nerašyti
jiems dvejetų ar net vienetų.
Pasibaigus pirmiesiems mokytojavimo metams, aš, gim­
nazistas, baigiau šeštą klasę, per 1923 metų vasarą išėjau
septintos kursą, o rudenį pradėjau lankyti aštuntą, pasku­
tiniąją, gimnazijos klasę. Reikėjo rimtai ruoštis brandos
atestato egzaminams. Betgi darbų nemažėjo!
Lietuvoje įvyko permainos, paveikusios ir mūsų reika­
lus Rygoje. 1922 metų spalio rinkimai į I seimą liu­
 dijo poslinkį kairėn. Klerikalų blokas neteko daugumos, tik
38 vietas iš 78. Komunistų partijos iniciatyva sudaryta
„kuopininkų" grupė gavo seime 5 vietas ir didžiai ener­
gingai kėlė viešumon antiliaudinę buržuazijos politiką. Po
nesėkmingų pastangų sudaryti vyriausybę šis seimas buvo
paleistas. Per II seimo rinkimus 1923 metais klerikalų blo­
kas gavo 40 vietų iš 78. Siekdami įtvirtinti savo galią, krik­
demai greit atsisakė nuo koalicijos su liaudininkais ir su­
darė krikščioniškųjų partijų bloko vyriausybę.
Šiomis permainomis džiaugėsi Juodvalkis ir jo šalinin­
kai, įsitikinę, jog dabar atėjo jų dienos. Kai aš parašiau
straipsnį, kuriame kritikavau tas permainas, Juodvalkis
sušaukė redakcijos posėdį ir užsipuolė mane. Jis pareikala­
vo, kad būtų spausdinamas jo straipsnis su sveikinimu nau­
jajai vyriausybei. Aš ne mažiau aštriai prieštaravau, tačiau
jautėsi, kad Juodvalkio pozicija redakcijoje sustiprėjo. Mū­
sų ginčas baigėsi tuo, kad išspausdinti buvo abu straipsniai
su dviem vienas kitą neigiančiais požiūriais.
Juodvalkis veikė vis aktyviau. Greitai „juodasis magist­
ras", kaip mes pravardžiavome Juodvalkį, ėmė reikštis nau­
jose srityse. „Rygos balse“ jis paskelbė, kad šaukiamas ka­
talikų jaunimo draugijos „Šviesa" steigiamasis susirinkimas.
Toji draugija, įkurta Lietuvoje veikusio „Pavasario" pa­
vyzdžiu, tapo Juodvalkio šalininkų citadelė. „Šviesa" or­
ganizavo chorą, ėmė rinkti dramos, sporto ratelius. Užsimo­
ta buvo plačiai, Juodvalkis nešykštėjo pinigų, kadangi daug
jų gaudavo kaip pašalpas iš vyriausybės remiamų lietuvių
katalikų organizacijų. Naudodamasis savo įtaka katalikiškai
nusiteikusiems moksleivių tėvams, jis ėmė agituoti už lie­
tuvių vidurinės mokyklos — gimnazijos įkūrimą. Direkto­
riumi pasidarė Juodvalkis. Čia jau galėjo jis nevaržomas
varyti savo politiką, nes mokytojauti pasikvietė pačius tik­
ruosius katalikus.
Nėr to blogo, kurs neišeitų į gerą,—tapęs gimnazijos
direktoriumi, Juodvalkis pasitraukė iš mūsų mokyklos, mes
tik lengviau atsikvėpėme.
Neliko be žado ir mūsų grupė, atstovavusi demokratinei,
antiklerikalinei visuomenei. Atsakydami į „Šviesos“ atsi­
radimą, mes nusprendėme organizuoti savo jaunimo drau­
giją. Kai rinkome jai vardą, aš prisiminiau 1917-siais vei­
kusią draugiją ir pasiūliau „Rūtos" vardą. Taip mūsų drau­
gija ir buvo pavadinta, o steigiamajame susirinkime mane
išrinko jos pirmininku.

Su brandos atestatu

„Kai su manim eini greta...“—Paskutinės algebros kliūtys.— Gim­

nazija baigta! —„Tegu žydi gėlės, rožės..."— Smagūs „Rūtos" vakarai.—
Dainų šventėje.— Priklausomi „nepriklausomoje" Lietuvoje.— Du gimi­
mai 1925-aisiais.— Pažintis su Janiu Rainiu. — Klerikalinės reakcijos įsi-
siautėjimas.

Traukinys skuba vis tolyn Lietuvos keliu. Ties Kėdai­

niais jis perkerta Nevėžį, o prie Jonavos važiuojame tiltu
per Nerį. Ši upė teka per Vilnių, tokį nepasiekiamą, atkirs­
tą demarkacijos linija... Prisimenu ir kitą Vilnių —• savo ma­
žąjį sūnelį, likusį Rygoje su Genovaite. O juk dar taip ne­
seniai...
Tuo laiku, kai kūrėme „Rūtos" draugiją, sustiprėjo mū­
sų su Genovaite draugystė. Susitikdavome vis dažniau. Pra­
sidėjo lyg ir atsitiktinai. Kartą, eidamas iš mokyklos, susi­
tikau ją, pasisveikinau, truputį šnektelėjome ir išsiskyrė­
me. Po keleto dienų vėl ją sutikau. Tada jau man neužteko
trumpo pokalbio — palydėjau ligi namų, kurie buvo Mari­
jos (dabar Suvorovo) gatvės gale. Keletą dienų nematęs jos,
smarkiai pasiilgdavau ir nepaprastai džiaugdavausi vėl su­
sitikęs. Galų gale palydos tapo įprastos ir ilgiau užsitęsda­
vo. Dabar jau lydėdavome vienas kitą — nuo jos namų iki
mano ir atgal. O atstumas — arti penkių kilometrų... Iš gim­
nazijos aš išeidavau 10—11 valandą vakaro, gi namo grįž­
davau jau apie 2—3 nakties, jei ne vėliau... To laikotarpio
jausmus sueiliavau į trioletą:

Kai su manim eini greta,

Tyliai pasineriu džiaugsmam
Kalbos mums frazė vos reta,—
Kai su manim eini greta,
 Bet daug brangesnė frazė ta
Už tomų tomus rodos man.
Kai su tavim einu greta,
Tyliai pasineriu džiaugsman.

Tuo pat metu pastebėjau, jog mokyklos direktorius Bui-

vidas ir jo žmona Teodora stengiasi pripiršti man mokytoją
Emiliją P. Toji klasikinių bruožų mergina buvo laikoma
gražuole. .Ji irgi, žiūriu, ima vis labiau domėtis manimi.
Tačiau man nepatiko, kad gražioji Emilija pernelyg pamal­
di, o visuomeninei veiklai abejinga. Tuo tarpu Genovaitė
buvo netikinti, visuomeninėje veikloje dalyvavo vis akty­
viau. Kuo toliau, tuo daugiau interesų siejo mus su Geno­
vaite, ir matydavomės mudu vis dažniau. Aš susipažinau su
jos tėvais, ėmiau buvoti jų namuose. Ilgai nelaukę mes su
Genovaite susižadėjome. O 1924 metų pavasarį spaudos dar­
buotojų baliuje mudu nutarėme tuoktis liepos mėnesį.
Tuo metu artėjo į pabaigą reikšmingas mano gyvenimo
etapas — lankiau paskutinę gimnazijos klasę. Mokslas rei­
kalavo didelės įtampos ir laiko, o aš tiek užsiėmęs tarnybo­
je, visuomeniniame gyvenime, sunkiai besurasdavau ir lai­
ko, ir jėgų. Kai tik galėdavo, pas mane ateidavo Genovaitė,
perrašinėjo konspektus, padėjo ruošti pamokas.
Ir štai stojo lemiamos egzaminų dienos. Gana lengvai
išlaikiau kalbas, istoriją. Kiek sunkiau sekėsi su fizika ir
trigonometrija. O kai atėjo algebros egzamino diena, pa­
jutau, kad neišvengsiu žlugimo. Taip ir atsitiko — nė vieno
uždavinio neįstengiau išspręsti iki galo. Siaubo apimtas, lau­
kiau pedagogų tarybos sprendimo ir mintimis jau ruošiausi
peregzaminavimui, kuris pagadins tokią puikią man, tokią
įsimintiną mano gyvenimo vasarą... Ir kaip aš džiūgavau,
kai egzaminus išlaikiusiųjų sąraše pamačiau savo pavardę!
Dauguma atestato pažymių buvo geri arba patenkinami. Tik
už algebrą — kuklus trejetas su minusu. Gimnazijos perio­
das pasibaigė. Dirbau atkakliai, tad mano pastangų rezul­
tatai neblogi: per trejus metus pavyko išeiti šešių klasių
kursą.
Imdamas į rankas atestatą, aš negalėjau neprisiminti tos
1920 metų dienos, kai peržengiau vakarinės gimnazijos
slenkstį. Prisiminiau ir Marytę M., kuri paskatino mane tam
 žingsniui. O po atestatų įteikimo akto manęs jau laukė Ge­
novaitė. Dviese kukliai švęsdami mano pabaigtuves, apta­
rėme tolesnį mūsų bendro gyvenimo žingsnį.
Žinia apie vestuves mano motiną ne itin nudžiugino. Tuo
labiau, kad kažkas iš jos pažįstamų kritikavo Genovaitę ir
jos šeimą už tai, kad šie esą blogi katalikai, kone bedieviai.
O mama juk svajojo apie tokią marčią, kuri pati bus reli­
ginga ir mane atves į tiesos kelią...
Atėjo vestuvių diena— 1924 metų liepos 20-oji. Geno­
vaitės ir jos šeimynykščių nuostabai mudu su motina atvy­
kome tramvajumi. Už tokį pačios iškilmingiausios gyvenime
dienos išniekinimą Genovaitė vėliau ilgai priekaištavo man.
— Aš vos iš gėdos nesudegiau, pamačiusi, kad mano
jaunikis atvažiuoja į savo vestuves tramvajumi! Argi nega­
lėjai taksi surasti? Būčiau žinojusi, pati būčiau tau taksi at­
siuntusi.
Užtat iš nuotakos namų mes važiavome jau keletu tak­
si. Per santuokos įregistravimo miesto valdybos metrikaci­
jos skyriuje ceremoniją pastebėjau gana daug smalsuolių
iš mūsų kaimynų ir pažįstamų tarpo.
Po ceremonijos grįžome į Genovaitės butą. Į vestuvių
pokylį suėjo giminės ir pažįstami, daug kartų skambėjo tra­
dicinis „Kartu! Kartu!", daug kartų aš bučiavau drovią Ge­
novaitę, dabar jau mano žmoną. O svečiai dainavo:

Tegul žydi gėlės, rožės

Jų gyvenimo kely...

Po vestuvių mūsų aktyvumas ne sumažėjo, o atvirkščiai,

padidėjo.
Įsteigus „Rūtos" draugiją, mano visuomeninės pareigos
paįvairėjo. Kadangi didžioji dalis iš ankstesnio choro per­
ėjo į katalikų „Šviesą", tai mes sukūrėme savo nedidelį
chorą, kuriam vadovavo konservatorijos studentas A. Še­
rėnas. Žinoma, mudu su Genovaite uoliai jame dainavome.
Kai susirinko dramos ratelis, aš tapau režisieriumi. Vadova­
vau ir literatūros sekcijai, kur mes mokėmės versti iš lat­
vių literatūros. Po kurio laiko išleidome dvi mūsų vertimų
knygutes. Daugumą kūrinių aš išverčiau.
 Visuomeninė veikla reikalavo ir pinigų. „Rūtos" defici­
tą padengdavome bendrai susidėję. Daug išlaidų turėjome,
kai pasikvietėme tikrą režisierių, buvusį Maskvos Dailės
teatro aktorių A. Rusteikį. Užtat galėjome išdidžiai pranešti
laikraštyje: „Maskvos Dailės teatro aktoriaus A. Rusteikio
vadovaujamas, „Rūtos" dramos ratelis stato A. Čechovo
pjesę „Jubiliejus"! Repetuoti pradėjome su entuziazmu.
Rusteikis įdomiai pasakojo apie Stanislavskio ir Nemirovi-
čiaus-Dančenkos meninį metodą, o pratimais mokė dikci­
jos švarumo ir judesių išraiškingumo. Man teko banko di­
rektoriaus Sipučino vaidmuo, o Genovaitė ruošė Merčiut-
kiną. Pati gabiausia mūsų ratelyje buvo A. Leimontaitė,
vėliau Lietuvos TSR nusipelniusi artistė.
Rusteikis mus ilgai ir atkakliai treniravo, visokiausiais
pratimais ir kartojimais kamavo, kol pagaliau ryžosi išleis­
ti į sceną. Kaip tik tuo metu — 1924-ųjų lapkrityje — pati
seniausia Rygoje Lietuvių pašalpos draugija organizavo va­
karą ir prašė „Rūtos" parodyti programą. Ten mes ir suvai­
dinome „Jubiliejų". Malonu buvo girdėti, kad, žiūrovų nuo­
mone, tai būta spektaklio, kokio Rygos lietuviai nematę
nuo prieškarinių laikų. Vakaro svečiai — prieš karą veiku­
sios lietuvių teatro draugijos „Žaislas" nariai — kalbėjo,
kad „Rūta" tęsia jų tradicijas, kadangi „Žaislas" irgi telkė
pažangius veikėjus ir buvo atsvara tuometiniams reakcio­
nieriams bei klerikalams.
Tasai dramos ratelio pasisekimas suteikė mums didžiulį
moralinį pasitenkinimą. Beje, šiek tiek pagerėjo ir materia­
liniai draugijos reikalai. Iš Latvijos Kultūros fondo mums
pavyko išprašyti 500 latų pašalpą, kurią beveik visą ati­
davėme kaip algą Rusteikiui. Bet jis neilgai dirbo mūsų ra­
telyje, kadangi kažkur išvyko iš Rygos.
Dabar mano vakarai buvo laisvi nuo vakarinės mokyk­
los, tai daugiau laiko galėjau pašvęsti „Rūtai“ ir kitiems
visuomeniniams darbams. Pasitraukiau ir iš „Rygos balso",
nes po to, kai Lietuvoje krikščionys demokratai galutinai
paėmė valdžią į savo rankas, tapo neįmanoma bendradar­
biauti su Juodvalkiu. Jis nesivaržydamas stengėsi paversti
laikraštį krikščionių demokratų organu. Mano protestai ras­
davo vis mažiau paramos, Ir leidėjas K. Narkevičius pra­
dėjo vis balsiau kalbėti, kad laikraštis atneša jam didelius
nuostolius, Honorarų niekas negaudavo, dirbome visuome­
niniais pagrindais, tačiau popierius ir spausdinimas reika­
lavo išlaidų. Narkevičius vis dažniau primindavo, kad jis
nepatenkintas tokia padėtimi. Anksčiau jis dar palaikydavo
mane ginčuose, bandydavo tarpininkauti, o dabar tylėjo ir
neprieštaravo Juodvalkiui, nes matė, kad jėga—„magist­
ro" pusėje. Iš Narkevičiaus tegirdėdavome: imkit laikraštį
kas tik norit, redaguokit kaip norit, tik aš nebeturiu jėgų
apmokėti šitų išlaidų. Juodvalkio pusėje buvo ne vien jė­
ga, bet ir pinigai — juos savo veiklai jis gaudavo ir iš ka­
talikų, ir iš vyriausybinių Lietuvos šaltinių. Anksčiau jis
vienas kišosi į redakcijos reikalus, o dabar susirado nema­
žai parankinių. Mano padėtis darėsi nepakenčiama. Buvau
pasiruošęs išeiti, bet mane laikė „Rūtos" interesai: galėjau
informuoti laikraštyje apie mūsų susirinkimus, populiarinti
draugijos veiklą. Bet kai Juodvalkio ir jo pakalikų akty­
vumas pasidarė nebepakeliamas, aš ryžausi nutraukti su
jais ryšius. Po mano išėjimo Juodvalkis su savo kompanija
pavertė „Rygos balsą" visiškai klerikaliniu organu.
Mūsų visuomeninę veiklą paįvairindavo gana dažni sve­
čiai iš Lietuvos: mokytojai ir moksleiviai, profesoriai ir
studentai, žurnalistai, kooperatininkai bei kitų profesijų at­
stovai. Rygoje vyko įvairiausios Pabaltijo konferencijos,
pasitarimai, kur atvažiuodavo ir delegatai iš Lietuvos. Ak­
tyviausiai veikė Rygos ir Kauno lietuvių—latvių draugijos,
šaukusios kasmetines konferencijas. Aš dažnai dalyvauda­
vau tuose susitikimuose ir konferencijose, lydėdavau sve­
čius iš Lietuvos po miestą ir pajūrį, lankydavausi priėmi­
muose, o kadangi gerai mokėjau lietuvių ir latvių kalbas,
tai ir versdavau.
Kaip žurnalistą mane dažnai kviesdavo į priėmimus, ren­
giamus valstybės veikėjams, atvykusiems iš Lietuvos, į de­
rybas įvairiais klausimais. Šitaip susipažinau su kai kuriais
Lietuvos veikėjais, su ministrais ir seimo atstovais. Įdomiau­
sia būdavo susieiti su opozicinių partijų — socialdemokratų
ir liaudininkų — nariais.
1924 metų vasarą „Rūta" organizavo ekskursiją į Kau­
ną, Į dainų šventę ■— pirmąją Lietuvos istorijoje.
Visaliaudinės dainų šventės turėjo senas tradicijas Lat­
vijoje ir Estijoje. Pirmoji estų dainų šventė įvyko dar 1864
metais, latvių — 1873-siais. Caro valdžios užkartas spaudos,
mokyklų ir visuomeninės bei kultūrinės veiklos lietuvių
kalba draudimas per keturiasdešimt metų sustabdė lietuvių
tautos kultūrinį vystymąsi. Todėl ir pirmoji lietuvių dainų
šventė vyko puse amžiaus vėliau nei pas kaimynus.
Buvau matęs panašias dainų šventes Rygoje. Man atro­
dė, kad pagal turinį ir atlikimą lietuvių šventė buvo daug
kuklesnė už latvių. Dalyvavo tada 86 chorai, o dainininkų
suvažiavo apie tris tūkstančius. Daugiausia tai buvo nepa­
tyrę, vargonininkų vadovaujami, parapijų chorai. Latvijos
chorai buvo ne tik gausesni, bet ir repertuaras sudėtingesnis,
ir atlikimas meistriškesnis. Lietuvos šventėje girdėjome po­
puliarias liaudies dainas, nes jas buvo lengviau atlikti nei
sudėtingas, didelio pasiruošimo ir įgūdžių reikalavusias
kompozicijas. Tačiau pirmoji dainų šventė tapo savo rūšies
istoriniu įvykiu Lietuvos kultūriniame gyvenime — ji pa­
dėjo pagrindus aktyvesniam chorų vystymuisi.
Bet ne vien dainos rūpėjo man. Toji išvyka leido iš ar­
čiau susipažinti su Lietuvos politine padėtimi. Remdamiesi
nežymia persvara seime, krikdemai įvedė faktinę klerikalų
diktatūrą. Kunigas pasidarė visagale figūra. Seimui vado­
vavo kanauninkas J. Staugaitis, vėliau tapęs vyskupu. Ku­
nigų buvo ir vyriausybėje. Kauniečiai atvirai kalbėjo apie
vyriausybės narių finansines machinacijas. Vyriausybės pa­
rama sėkmingai naudojosi milijonieriai broliai Vailokaičiai,
kurių vienas, kunigas, dangiškuosius reikalus derino su
banko operacijomis. Broliai smarkiai pralobo, ėmę brangiai
pardavinėti nedidukus rėželius iš nemažo sklypo, kurį vy­
riausybė jiems išskyrė Kauno pakraštyje. Vos prasikalusi
jauna Lietuvos buržuazija stengėsi kuo greičiau praturtėti,
nesibjaurėdama jokiomis priemonėmis.
Liaudyje tuo tarpu augo nepasitenkinimas ir nusivyli­
mas. Plačiosios gyventojų masės pradėjo galvoti, kad ne­
priklausomoje Lietuvoje tikrai nepriklausoma buvo tik bur­
žuazija, tik turtingųjų klasės. Miesto ir kaimo darbo žmo­
nėms, priklausantiems nuo turčių, darėsi vis sunkiau. At­
kirsta nuo Rusijos, pramonė beveik nesivystė, o kai kurios
šakos — metalurgijos bei odos — nyko ir nyko. Žymi lai­
kinosios sostinės gyventojų dalis nesudurdavo galo su galu,
negalėjo išsiversti be menkutės socialinės globos skyriaus
pašalpos.
Dosni dvarininkams krikščionių demokratų vyriausybė
buvo šykšti naujakuriams, gaunantiems pliką žemę ir pri­
verstiems gyventi šiaip taip sukaltose lūšnelėse. Ir tą pa­
čią žemę dalydavo daugiausia „patikimiesiems", ypač kuni­
gų rekomenduotiems. Užtat vis daugiau klientų eidavo į
emigracijos kontoras, verbavusias bedalius darbams Brazi­
lijos, Argentinos, Urugvajaus plantacijose, Prancūzijoje ir
kitur. Iš Lietuvos kasmet emigruodavo po kelis tūkstančius
žmonių, o vėliau ir dešimtys tūkstančių per metus.
Daugelis faktų liudijo didelę pogrindyje buvusios LKP
įtaką darbininkams ir kaimo varguomenei. Sužinoję apie
Lenino mirtį, Kauno darbininkai, nebodami pastovaus žval­
gybos sekimo, siuntė į tarybinę atstovybę savo delegatus
Lietuvos darbo žmonių užuojautai ir sielvartui pareikšti.
Lenino laidotuvių diena lietuvių darbininkams tapo gedulo
diena. Jaudinantį laišką į Maskvą nusiuntė Kauno politiniai
kaliniai.
Fabrikuose ir dirbtuvėse dažnai kildavo streikai. Darbo
diena paprastai tęsdavosi 10—11 valandų. Būdavo reikalau­
jama sutrumpinti ją iki 8 valandų. Laikraščiai rašė apie ko­
munistų areštus Kaune, kituose miestuose ir apie komunistų
bado streikus kalėjimuose. Pogrindyje spausdinami komu­
nistų atsišaukimai ragino darbo žmones susivienyti kovai
už savo teises prieš reakcijos diktatūrą.
Rašytojai ir žurnalistai skundėsi mažais knygų bei laik­
raščių tiražais. Žurnalai žlugdavo vienas po kito. Poetai tu­
rėdavo leisti eilėraščius savo lėšomis. Išspausdindavo kelis
šimtus egzempliorių, bet ir tie gulėdavo neperkami. Moky­
tojai sielojosi, kad klerikalų vyriausybė daugiau rūpinasi
bažnyčiomis ir vienuolynais nei mokyklomis. Atleidžiami
būdavo pažangesni mokytojai, drįsę priešintis kunigams,
kurie mokyklas siekė pajungti savo įtakai.
Kartais siuntinėdavau korespondencijas liaudininkų laik­
raščiui „Lietuvos žinios", todėl nutariau užeiti į redakciją.
Ten sutikau dr. K. Grinių, buvusį koalicinės vyriausybės
ministrą pirmininką. Jis ir kiti opozicijos veikėjai, su ku­
riais kalbėjausi, vienu balsu tvirtino, jog kituose rinkimuo­
se krikdemai pralaimės. Liaudies nuotaikas atspindėjo ne
 per seniausiai vykę rinkimai j savivaldybės organus. Čia
opozicinių partijų — liaudininkų ir socialdemokratų — kan­
didatai surinko didesnį balsų skaičių.
Slogius įspūdžius parsivežiau Rygon. Toji kelionė dar
labiau sustiprino mano nusistatymą, kad visas jėgas reikia
pašvęsti kovai prieš pražūtingą reakcijos ir klerikalizmo
įtaką.
Buržuazinės demokratijos požiūriu padėtis Latvijoje at­
rodė geriau nei Lietuvoje. Gausesnė ir labiau organizuota
Latvijos darbininkų klasė vertė savo buržuaziją griebtis
lankstesnės politikos. Gegužės pirmoji čia buvo oficialiai
paskelbta švente, kadangi tą dieną atidarytas Steigiamasis
susirinkimas. Buržuazija surengdavo savo eisenas ir susi­
rinkimus, o darbininkai išeidavo į demonstracijas su raudo­
nomis vėliavomis. Mitinguose su reakciniais oratoriais po­
lemizuodavo ir komunistai.
O Lietuvoje nuo pat pirmųjų buržuazinės valdžios pa­
skelbimo metų visokias eisenas ir demonstracijas su rau­
donomis vėliavomis malšindavo rimbais arba net kulkomis.
Kasmet Gegužės pirmąją Lietuvoje pasipildavo areštai,
kraujas liedavosi demonstrantų ir policijos susirėmimuose.
Socialdemokratai apsiribodavo legaliais susirinkimais užda­
rose patalpose. Dažnai darbininkai nušvilpdavo oficialius
oratorius, o komunistus sutikdavo ovacijomis. Pogrindyje
veikusi Lietuvos Komunistų partija ragino darbo žmones
minėti proletarų šventes — Gegužės pirmąją ir Spalio re­
voliucijos metines. Tomis dienomis nematomos rankos iš­
keldavo miestuose bei kaimuose raudonas vėliavas ir šūkius,
išmėtydavo atsišaukimus, o demonstrantai išeidavo į gatves
ir aikštes nešini raudonomis vėliavomis, nors ir žinojo, kad
susirems su policija.
1924 metų pabaigą žymėjo gruodžio mėnesį įvykęs Ta­
lino darbininkų sukilimas, kuriam vadovavo estų komunis­
tai, o naujieji 1925 metai prasidėjo bedarbių demonstraci­
jos sušaudymu Kaune. Nedarbas augo ne tik Lietuvoje, bet
ir Latvijoje bei Estijoje. Bedarbių minia susirinko prieš Kau­
no rotušę protestuoti prieš atlyginimo sumažinimą drau­
gams, užimtiems viešuosiuose darbuose. Šią taikią demonst­
raciją atakavo raitoji policija, žvėriškai traiškiusi žmones.
Pasigirdo šūviai, keletą bedarbių sužeidė. Dalis demonstran­
tų pasislėpė bažnyčioje, bet ir ten įsiveržė raiti policinin­
kai, mušę darbininkus rimbais ir šautuvų buožėmis. Kruvi­
nas susidorojimas su bedarbiais papiktino viso pasaulio dar­
bo žmones. Jis metė tamsų šešėlį krikdemų vyriausybei.
Staigus smūgis krikdemų vyriausybei tapo Romos po­
piežiaus sudarytas konkordatas su Lenkija. Lenkijos sudė­
tyje tada buvo įsteigta Vilniaus arkivyskupija, į kurią įė­
jo ne tik Vilniaus kraštas, bet ir Bialistoko vaivadija. Taip
Vatikanas pripažino, kad Vilnius priklauso Lenkijai. Po­
piežiaus sprendimas sukėlė protestų bangą lietuvių visuo­
menėje ir pakirto klerikalų vyriausybės prestižą. Tarsi pa­
guodai 1926-ųjų pradžioje popiežius išleido bulę, kuria Lie­
tuvoje buvo sudarytos penkios vyskupijos, vadovaujamos
Kauno arkivyskupo.
Man 1925 metai žymūs dviem įvykiais, dviem gimimais.
Vienas jų —žurnalo pasirodymas. Pasitraukęs iš „Rygos
balso", puoselėjau mintį leisti savo laikraštį. Ne kartą apie
tai šnekėdavomės ir „Rūtos" susirinkimuose, tik nesiryžo-
me imtis dėl lėšų stokos. Kunigas Juodvalkis ir jo kompa­
nija, naudodamiesi monopoline padėtimi, savo laikraštyje
negailėdavo vietos visokiems šmeižikiškiems prasimany­
mams ir išpuoliams prieš „Rūtą" ir jos veikėjus. Tai vertė
mus vis dažniau susimąstyti apie savą laikraštį.
Bendraudamas su žurnalistais, susipažinau su latvių iliust­
ruoto žurnalo „Nedelia" redaktoriumi. Užėjau į redakciją.
Ištisi klodai klišių, iš kurių buvo spausdinamos iliustracijos,
davė mintį leisti iliustruotą žurnalą. Masino galimybė gauti
„Nedelioje" bei kituose žurnaluose jau panaudotas klišes.
Redaktorius mielai sutiko jas skolinti už nedidelį mokestį.
Tokio žurnalo idėja patiko mano draugams iš „Rūtos".
Tuo labiau, kad Lietuvoje iliustruotas žurnalas „Krivūlė"
nustojo eiti, tikėjomės, kad leidinys paplis ir ten.
Su baime ir viltimi pradėjome leisti žurnalą, kurį pa­
vadinome „Naujas žodis". Jo leidėjas — „Rūtos" draugija,
o atsakingasis ir faktiškasis redaktorius — aš. Pirmasis nu­
meris pasirodė 1925 metų balandžio Ю-ąją: plonutis žurna­
liukas, astuoni puslapėliai su daugybe iliustracijų lietuviš­
komis ir tarptautinėmis temomis, su trumpais straipsneliais
ir žinutėmis. Bet kokį džiaugsmą ir pasididžiavimą mes jau-
tėme, laikydami rankose tą kuklų leidinėlį! O svarbiausia
dabar galėjome atmušinėti klerikalų išpuolius.
Antras džiugus įvykis buvo šeimyninis — į pasaulį atėjo
mūsų pirmagimis. Genovaitė gimdė namuose, ir, kritiškam
momentui atėjus, aš vos suspėjau atvesti akušerę. Po keleto
minučių ji priėmė kūdikį. Tai buvo berniukas. Jis gimė ba­
landžio 15-ąją, praėjus penkioms dienoms po mūsų žurnalo
išleidimo. Po ilgų svarstymų sūnų pavadinom patriotiniu
vardu — Vilnius Vytautas. Jis gimė sveikas, stiprus, gerai
augo ir vystėsi.
Daug turėjome džiaugsmo, bet ir rūpesčių pagausėjo —
tiek visuomeninių, tiek šeimyninių. ,,Naujas žodis" išeida­
vo dukart per mėnesį, bet jo leidimas reikalavo pakankamai
pastangų. Kiti draugai gal buvo daugiau užsiėmę, o gal aš
nesugebėjau jų patraukti — nežinau, tik visas darbas griū­
davo ant mano pečių. Vienas pats užpildydavau žurnalą li­
teratūrine ir publicistine medžiaga, vienas pats ieškojau kli­
šių iliustracijoms, po to pats prižiūrėjau laužymą spaustu­
vėje. Turėjau rašomąją mašinėlę, tai ir prenumeratorių
adresus spausdindavau. Tik išsiuntinėjimui susirinkdavo
talkininkai — keletas draugų, „Rūtos" aktyvistų, supakuo­
davo žurnalus, užlipdydavo adresus ir pašto ženklus, o aš
maišus su žurnalais nuveždavau į paštą ir į spaudos agen­
tūrą, iš kur mūsų leidinėlį išskirstydavo po kioskus. Norė­
damas paįvairinti mažąjį mūsų žurnalą, ėmiau versti latvių
poetus. Ir pats pradėjau daugiau rašyti. Prozą spausdinau
dažniausiai verstinę, bet paskiau parodžiau ir kai kuriuos
savo apsakymėlius. O netrukus atsirado bendradarbių ir Lie­
tuvoje.
Mažai gaudavome piniginių perlaidų iš prenumeratorių
Lietuvoje, užtat ateidavo iš ten gana daug laiškų su litera­
tūriniais bandymais. Rašė mums pradedantys poetai, sva­
joję pamatyti savo eilėraščius spaudoje ir nereikalavę už
tai honoraro. O aš džiaugiausi kiekvienu nors šiek tiek raš­
tingu eilėraščiu ir mielai spausdinau juos. Vieni pirmųjų
jaunų autorių buvo K. Korsakas, J. Šimkus, A. Venclova,
L. Skabeika, B. Brazdžionis, A. Rūkas, S. Kapnys, A. Rimy-
dis ir kiti. Kai kurie vėliau tapo žinomais poetais bei ra­
šytojais.
 Numeris po ilumėrio išvargdavome savo žurnalą. Jį, kaip
ir Juodvalkio laikraštį, spausdino ta pati Narkevičiaus
spausutvė. Anksčiau su Juodvalkiu polemizavome vieno
laikraščio puslapiuose, dabar gi baramės kiekvienas savo
spaudos organe. O Narkevičius trynė rankas: pajamos plau­
kė iš abiejų.
Ir dirbome, ir mokėjome spaustuvei reguliariai, o kuklų
pelną gaudavome labai nereguliariai. Prenumeratorių skai­
čius augo gan lėtai. Viltys, sudėtos į prenumeratą Lietuvo­
je, vos vos pasiteisino. Gaudavome laiškus su sveikinimais
ir moralinės paramos pareiškimais, tačiau knygynai, ku­
riems siųsdavome platinti žurnalus, beveik neatlygindavo
už numerius. Tiesa, šiek tiek savanoriškos pašalpos pradėjo
eiti iš „Rūtai" prijautusių asmenų. Bet jų nepakakdavo pa­
stovioms kiekvieno mėnesio išlaidoms.
Teko griebtis išbandyto metodo — rinkliavos. Tik iš „Rū­
tos" aktyvistų maža kas pajėgė padėti stambesniais įnašais.
Galų gale vis dažniau spaustuvei mokėdavau iš savo, mo­
kytojo, algos. O kai neužtekdavo mano pinigų, Genovaitė
atiduodavo savąją algą. Iš mūsų atlyginimų paprastai lik­
davo minimalios lėšos šeimai pragyventi.
Tačiau šiuos materialinius sunkumus nugalėdavo atkak­
lus nenoras trauktis, mesti pradėtą darbą. Atvirkščiai, no­
rėjome gerinti, tobulinti žurnalą. Netrukus jo apimtis išaugo
iki dvylikos puslapių. O numeris, skirtas penktosioms Vil­
niaus užgrobimo metinėms, išėjo šešiolikos puslapių. Ir kaip
nepaprastai mes didžiavomės, gavę iš Lietuvos atsiliepimą,
jog mūsų žurnalą pripažino geriausiu periodiniu leidiniu,
paminėjusiu tą datą. Nuo tada jau nebenorėjau sumažinti
žurnalo apimties, nors tai ir reikalavo papildomų išlaidų.
Dabar mūsų žurnalui nepakako vietinių įvykių ir
polemikos su Rygos klerikalais. Mes atvirai kritikavome
krikdemų vyriausybę Lietuvoje.
Daktaras J. Šaulys, „Klaipėdos žinių” redaktorius, pa­
siūlė man būti jo korespondentu Latvijoje, ir aš sutikau.
Nedidelis honoraras ateidavo nereguliariai, bet buvo šioks
toks materialinis ramstis. Tik „Klaipėdos žinios" neilgai te­
ėjo.
1925 metais rugsėjo mėnesį Latvija šventė Janio Rainio
60 metų jubiliejų. Rainis buvo ir aktyvus politinio gyveni­
mo dalyvis, vienas populiariausių latvių socialdemokratų
veikėjų. Kurį laiką jis dirbo kairiosios vyriausybės švietimo
ministru. Poeto visuomeninė veikla sukeldavo nuožmius
reakcionierių išpuolius. Didžiojo dainiaus padų neverti juo­
dašimčiai šmeižė jį ir drabstė purvu. Aš pats mačiau, kaip
Rainio kalbos metu operos teatre reakcionierių šutvė švil­
pė ir trypė kojomis. Nesmagu buvo stebėti garbingąjį liau­
dies poetą sumišusį, stovintį tribūnoje ir laukiantį, kol pa­
žangiosios publikos aplodismentai nustelbs triukšmadarius.
Asmeniškai su Rainiu susipažinau 1924 metais. Tuomet
iš Lietuvos į Rygą atvažiavo Liudas Jakavičius, vienas pir­
mųjų Rygos lietuvių režisierių bei vaidintojų, be to, redak­
torius ir leidėjas. Jo visuomeninės veiklos 30-mečiui pami­
nėti buvo organizuotas vakaras su K. Puidos istorinės pjesės
„Mirga" vaidinimu. Jakavičius vadovavo pastatymui ir at­
liko pagrindinį vaidmenį, po to dainavo savos kūrybos kup­
letus. To vakaro svečias buvo Rainis, Nacionalinio teatro
direktorius, sveikinęs jubiliatą šio teatro vardu. Aš sveiki­
nau Jakavičių „Rūtos" vardu.
L. Jakavičius buvo savotiška figūra. Spaudos draudimo
laikais jis perveždavo per sieną ir slaptai platindavo lietu­
viškas knygas ir laikraščius. Panaikinus draudimą, jis pra­
dėjo leisti kalendorius, kurie greit tapo populiarūs liaudyje.
Šie kalendoriai dvelkė stipria antiklerikaline dvasia, juose
nesigailėta pašaipos davatkoms ir kunigams. Šitaip L. Ja­
kavičius redagavo ir gana radikalų antiklerikalinį laikraštį
„Rygos naujienos", ėjusį 1909—1915 metais. Be to, jis ati­
darė knygyną tiesiai prieš bažnyčią ir prekiavo ten ne tik
pasaulietinio, dažnai antiklerikalinio turinio kalendoriais
bei knygomis, bet ir maldaknygėmis, rožančiais, šventųjų
paveikslais ir kitais religinio kulto reikmenimis. Kai Jaka-
vičiui prikišdavo nenuoseklumą, tokios prekybos nesude­
rinamumą su jo antireligine veikla, šis atsakydavo:
— O argi bus geriau, jei pas mane užeidinės tik ateistai,
kurių ir taip nėra reikalo agituoti? Dabar gi ateina ir tikin­
tieji, perka paveikslėlį ar maldaknygę, kartais dar įsigyja
ir protingą knygelę, būna, kad ir antireliginę išsineša. Ku­
nigai nuo sakyklos mane keikia, vaizduoja kone šėtonu, o
žmogelis ateina ir mato, kad aš toks pat, kaip visi žmonės,
ir kunigu jau nebetiki.
4. J. Paleckis 97
 Mano pažintis su Rainiu Jakavičiaus vakare buvo trum­
pa. Jis domėjosi progresyvių Rygos lietuvių ir mūsų drau­
gijos veikla, minėjo savo ryšius su lietuviais ir Lietuva,
kalbėjo apie Donelaičio „Metus", kuriuos studijų laikais jis
buvo pradėjęs versti į latvių kalbą. Vaikystėje Rainis gy­
veno netoli Lietuvos, jo motina buvo lietuvė.
Neretai susitikdavau Rainį ir anksčiau. Jis įlipdavo į tą
patį tramvajų, kuriuo aš vakarais važiuodavau namo, nes
irgi gyveno už Dauguvos, Torniakalmo priemiestyje. Po
susitikimo vakare Rainis pažindavo mane, ir mes ne kartą
pasišnekėdavome. Ypatingai jį domino jo eilėraščių verti­
mai, kuriuos aš spausdinau „Naujame žodyje".
Vienas pirmųjų mano išverstų jo eilėraščių — „Broliams
lietuviams"—buvo parašytas 1922 metais. Tuomet Rainis
dirbo Latvijos Nacionalinio teatro direktoriumi, o eilėraštį
sukūrė ta proga, kad teatras pastatė lietuvių pjesę apie le­
gendinį „svieto lygintoją" Tadą Blindą.
Dabar į Rainio 60-mečio minėjimą iš Lietuvos atvyko
mokytojų profsąjungos delegacija, vadovaujama seimo at­
stovo B. Žygelio. Atvažiavo su gražiu aplanku adresui, o
teksto neturėjo. Žygelio paprašytas, aš čia pat sudėjau tokį
sveikinimą laisvosiomis eilėmis.

Dainiau!
Kai sentautė baltų suskilo,
Lietuvis ir latvis —
Kiekvienas nuėjo po savo dangum,
Tada bendrosios dainos nutilo,
Mūsų žodžiai skirtingai prabilo,
O iš medžių vienybės išpjautas kankles
Palaidojo kapas laikų.

Dainiau!
Kai tavo gadynė išaušo —
Tu laisvės troškimą į širdį diegei,
Tu pranašu laisvės buvai,
Tu savajai tautai saulę skleidei.
Ir po amžių ilgų,
Tavo kanklių pažadinta,
Lietuviams kaip broliams daina suskambėjo,
Garbė Tau!
 Šis adresas ir buvo įteiktas Rainiui.
Žygelis pasakojo apie klerikalų reakcijos įsisiautėjimą
Lietuvoje. Sistemingas tapo pažangių mokytojų šalinimas iš
mokyklų, kur jų vietas užimdavo krikdemų pakalikai. Kle­
rikalų organizacijos padarė valstybės iždą savo „melžiama
karve" ir gauna milžiniškas subsidijas. Studentai socialistai
persekiojami ir suiminėjami, o klerikalams mokamos vals­
tybinės stipendijos. Nesibaigia ministrų kaitaliojimai, vienas
krikdemų kabinetas keičiamas kitu, ministrai mainomi vos
ne kas mėnesį. Faktiškai valdžia priklauso „trijulei", kurią
sudaro trijų krikdemų bloko organizacijų lyderiai: kunigas
M. Krupavičius, kunigas A, Šmulkštys ir K. Ambrozaitis.
— Žinote, ką norėčiau jums pasakyti...— staiga tarė man
Balys Žygelis.— Aktyvūs kovotojai prieš klerikalizmą ir re­
akciją labai reikalingi Lietuvai. Juk nebe už kalnų seimo
rinkimai, tada reikės sutelkti visas antiklerikalmes jėgas.
Mes tikimės, kad pasiseks galutinai sutriuškinti klerikalus
ir nusikratyti jų diktatūra. Gerai būtų, jeigu jūs persikeltu­
mėte į Lietuvą. Čia, Latvijoje, jūs atliekate didelį darbą,
tik man atrodo, jog tai tuščias jėgų eikvojimas. O Lietu­
voje jūsų laukia plati veiklos dirva...
Tokios mintys ir man pačiam dažnai dingtelėdavo. Ne­
abejojau, kad anksčiau ar vėliau persikelsiu Lietuvon. Tuo
metu aš buvau itin romantiškai nusiteikęs. Liepsnojau noru
pašvęsti visą gyvenimą kovai ir darbui vardan tautos ge­
rovės, nepaisant jokių kliūčių ir nepriteklių!..
Gilų įspūdį man buvo padariusios profesoriaus Žakovo
paskaitos. Profesorius, kilimo komis, propagavo idealistinę
pasaulėžiūrą, jo paties pavadintą „limitizmu“. O „limitiz-
mas", pasak Žakovo, tai kvintesencija to, kas visuose moks­
luose ir visose religijose yra vertingiausio iš amžinosios tie­
sos ir amžinojo grožio sričių. Dažnai prisimindavau vieną
tezę iš tų paskaitų, kalbėtų vaizdingai, įkvėptai ir aistrin­
gai:
„Sunau mano, jei tu būsi savo amžių praleidęs kaip pri­
dera ištikimam savo krašto piliečiui ir jei amžiaus gale tau,
sąžiningas visuomenės tarne, pritrūks lėšų, neturėsi ko val­
gyti,— drąsiai sėsk miesto aikštėje ir ištiesk ranką. Ir ne­
būsi tu elgeta! Ne išmaldą duos tau praeivis, bet grąžins
skolą. Tu ištikimai tarnavai visuomenei, tautai ir valstybei
ir dėjai savo dvasios turtą, užtat visi — tavo skolininkai. O
skolą atsiimti juk ne gėda!"
Stengiausi išplėsti savo žinias, todėl dažnai klausiau įvai­
rių paskaitų, lankiau parodas, žiūrėjau spektaklius, ypač
tuos, kuriuos vaidino Eduardo Smilgio vadovautas Latvijos
Dailės teatras. Kartą patekau į garsaus dailininko Mstisla­
vo Dobužinskio paskaitą — klausiau įspūdžių iš kelionės po
Italiją, apie italų meno lobius.
Po paskaitos mane supažindino su M. Dobužinskiu. Lie­
tuvą jis vadino savo gimtine, kadangi buvo kilęs nuo Do-
bužių dvaro Lietuvoje. Neilgai trukus, mes dar kartą susi­
tikome— norėjome arčiau susipažinti su tokio įžymaus dai­
lininko kūryba ir biografija. Parašiau apie jį apybraižą, kuri
buvo išspausdinta su keliomis iliustracijomis. Savo ruožtu
M. Dobužinskis nupiešė žurnalo antraštę, ir ją mes naudo­
jome beveik visą laiką.

Ant slenksčio

Vizitas Smetonai.— Tumas-Vaižgantas — „deimančiukų ieškotojas".—

Rinkimų mitinguose.— „Už ką kraugeriams mokėti milijonus!" — Klerika­
lų blokų pralaimėjimas.— Raudonos vėliavos Kauno gatvėse.— Netikėtas
laiškas.— Ryžtuosi! — „Kam kartu, kam saldu..."

Stuksi ratai per bėgių sandūras, girgžda ir siūbuoja va­

gonai. Traukinys artėja prie Kauno. Ir mano prisiminimai
vis arčiau laikinosios sostinės...
Ateina nauji 1926-ieji metai. Mąstydamas apie tai, ką jie
gali atnešti, aš nusprendžiau įvykdyti gana drąsų mūsų kuk­
liam žurnalui sumanymą: nuvažiuoti į Kauną ir surinkti įžy­
mių politinių bei visuomeninių veikėjų anketos ,,Ko palin­
kėti Lietuvai 1926 metais?" atsakymus. Sumanymas man pa­
sirodė labai puikus, tad prieš naujus metus, pasinaudojęs
moksleivių atostogomis, išvykau į Kauną.
Pirmiausia užėjau į „Lietuvos žinių" redakciją. Ten radau
nenuilstančią šio laikraščio ir liaudininkų rūpintoją F. Bort-
kevičienę. Ją kartais vadindavo „Lietuvos revoliucijos se­
nele", lyg Breško-Breškovskają, tuo labiau, kad liaudinin­
 kai turėjo šiokio tokio panašumo į dešiniuosius eserus.
Bortkevičienė man patarė kreiptis su anketos klausimais į
K. Grinių, liaudininkų atstovų, į socialdemokratų lyderius ir
į naujai sudarytos tautininkų sąjungos vadą A. Smetoną.
Mat eksprezidentas A. Smetona anksčiau garsėjo kaip kraš­
tutinis dešinysis veikėjas, o dabar dėjosi smarkiu opozicio­
nieriumi. Jo pažiūros domino liaudininkus, kurie prieš rin­
kimus zondavo bendro bloko su socialdemokratais ir tauti­
ninkais galimybę. Bortkevičienė dar rekomendavo kreiptis
į kurį nors iš krikdemų ir į rašytoją kunigą Tumą-Vaiž­
gantą.
Netrukus Grinius, Bortkevičienės įspėtas, atsiuntė man
atsakymą. Profesijos gydytojas jis alegoriškai rašė, kad bū­
tina išvalyti Lietuvą nuo kenksmingų vabzdžių, nuo visokios
bjaurasties, plačiau atverti langus ir įsileisti gryno oro.
Telefonu susitariau susitikti su Smetona. Kitą dieną pa­
gal nurodytą adresą susiradau jo butą—gyveno netoli ku­
nigų seminarijos. Duris atidarė moteriškė. Sužinojusi, kokiu
tikslu atėjau, ji pakvietė mane į saloną ir paprašė palaukti,
perspėjusi, kad čia šalta, todėl palto verčiau nenusivilkti.
Kambarys labai mažas, visas apstatytas raudonu pliušu ap­
muštomis kėdėmis. Neapkūreno šio salono, matyt, taupy­
dami kurą. Netrukus atėjo Smetona. Mačiau jį ne pirmą
kartą, nes susitikdavome Rygoje, kai jis vadovavo lietuvių
delegacijai, nustatinėjusiai sieną tarp Lietuvos ir Latvijos.
— Man visada malonu matyti žurnalistus,— pasakė Sme­
tona,— nes aš ir pats daugelį metų esu susijęs su žurnalis­
tika.
Atidavęs lapelį su atsakymu į mano anketą, jis dar pri­
dūrė, jog tekę matyti mūsų žurnalą, ir atsiprašė už priėmi­
mą šaltame kambaryje.
Išeidamas iš Smetonos, aš prisiminiau vokiečių okupa­
cijos laikus, kai jis pirmininkavo nelemtajai Lietuvos tary­
bai, sudarytai iš okupantų malonės. Tai jis tarybos vardu
pasirašė sutartį apie amžiną Lietuvos sąjungą su kaizerine
Vokietija. Vėliau jis — vienas pagrindinių iniciatorių prin­
co Vilhelmo fon Uracho išrinkimo Lietuvos karaliumi. Po
kaizerinės Vokietijos sutriuškinimo ir žlugus karališkosios
Lietuvos planams, 1919 metų balandyje Smetona paskelb­
tas pirmuoju Lietuvos prezidentu. Bet tauta nepamiršo, kad
 šis buvo vokiečių monarchistų sėbras: tuometinė jo Pažan­
gos partija negavo nė vieno mandato per rinkimus į Stei­
giamąjį seimą. I ir II seimo rinkimuose Smetona figūravo
ir kaip naujos — žemdirbių sąjungos — atstovas. Tačiau tau­
ta matė, jog tai tie patys vėžiai, tiktai kitame maišelyje,
ir vėl Smetona su savo šalininkais nepateko į seimą.
Laikydamas save vieninteliu, tinkančiu į prezidentus,
Smetona be galo įširdo, bet mokėjo slėpti savo jausmus.
Dabar jis dėstė universitete, skaitė graikų filosofiją ir ypač
mėgo Platoną. Be to, redagavo žurnalą „Vairas", kuris kar­
tu su laikraščiu „Lietuvis" atstovavo tautininkų linijai.
Artimiausias Smetonos bendražygis buvo profesorius
A. Voldemaras, 1918 metų lapkričio ir gruodžio mėnesiais
vadovavęs buržuaziniam ministrų kabinetui, vėliau kurį
laiką buvęs užsienio reikalų ministras. Voldemaras taip pat
laikė save nuskriaustu ir veržėsi į valdžią, tikėdamasis, kaip
ir Smetona, prasmukti į ją ant opozicijos arkliuko.
Tuometiniame Lietuvos gyvenime įdomi ir populiari fi­
gūra— kunigas J. Tumas-Vaižgantas. Tasai baltagalvis, ap­
skritaveidis, šmaikštaus žvilgsnio seniokas laikėsi didžiai
demokratiškai, kaip pasaulietiškas žmogus, mėgo išdaigau-
ti, nevengė aštresnio žodžio, kartais nesusilaikydavo nepa­
keiksnojęs, bet keikdavosi rusiškai arba lenkiškai. Kaip ku­
nigas jis pagarsėjo liberališkumu, įteisindavo santuokas be
išpažinties ir kitų formalumų, privalomų pagal katalikų
bažnyčios kanonus.
— Ką beveiksi,— sakydavo Tumas,— prisiimu nuodėmę,
kartais ir papeikimo sulaukiu iš savo viršininkų. Ogi jei
nesutuoksi, vis tiek kartu gyvens, kad ir be santuokos, bet
argi iš to bus nauda tikėjimui?
Į Vytauto bažnyčią, kurioje klebonavo, Tumas patrauk­
davo ir menkai tikinčius inteligentus, kadangi sakydavo
įdomius pamokslus, kur mažai būdavo teologijos, užtat
daug aktualijų, ir pateikdavo Tumas jas originaliai, kūry­
biškai. Šitokia elgsena jis buvo labiau naudingas kataliky­
bei nei koks sausas kanonų saugotojas. Tuo labiau, kad
Tumas įgijo „užtarėjo" ir „geradario" reputaciją. Pas jį ei­
davo nuteistųjų šeimos, prašė tarpininkauti pas prezidentą
dėl amnestijos, eidavo ir kiti nuskriaustieji. Užstodavo jis
102
ir areštuotus studentus socialistus, o kartais sušelpdavo vie­
nu kitu litu pavargėlį, prašiusį duonos kąsnio.
Kai aš užėjau pas Tumą, jis šmaikščiai papasakojo, kad
ką tik buvo užsukęs kažkoks pijokėlis jaunas rašytojas,
prašė paskolinti porą litų puslitriui degtinės ir užkandai.
— Ir teko atidaryti kapšį... Pirma aš jį iškoliojau ir bu­
vau bevarąs velniop. Bet jau taip primygęs prašė — ir vis
argumentavo citatomis iš evangelijos... Šunsnukis, girtuok­
lis, o talentą turi! Jei galutinai neprasigers, iš jo gali išeiti
geras rašytojas,— juokdamasis pasakojo sutanotas liberalas.
Tumas karštai palaikė talentus. Kiekvienoje naujai išė­
jusioje knygoje ieškodavo, kaip jis pats sakydavo, deiman­
čiukų. Jį ir vadindavo „deimantų ieškotoju".
Atsakydamas į anketą, Tumas su kartėliu rašė apie pri­
sitaikėlišką įvairių partijų kovą, apie „idealų praradimą".
O pabaigoje pranašavo, kad turi ateiti kažkas su botagu ir
nuraminti įsišėlusias aistras.
Surinkęs dar keletą atsakymų į anketą, parvažiavau
Rygon. Daug kas atsakė man paštu. Anketą spausdinome
dviejuose numeriuose. Atsakymuose buvo nemažai didžios
išminties, bet labiausiai man patiko vieno iš „Rūtos" akty­
vistų J. Mačiulio žodžiai: „Aš myliu Lietuvą, bet, Lietuva,
nedaryk man gėdos!“
1926 metų pavasarį Lietuvoje prasidėjo rinkiminė kam­
panija. Vis aštrėjo antiklerikalinių jėgų kova prieš val­
dančiąją kliką. O vyriausybė naudojo visas teisėtas ir ne­
teisėtas priemones savo valdžiai išlaikyti. Policija brutaliai
trukdė opozicinėms partijoms sušaukti savo susirinkimus
ir mitingus. Už gerus pinigus krikdemai organizuodavo gru­
pes iš smarkiausių chuliganų, o šie provokuodavo per su­
sirinkimus skandalus, sukeldavo muštynes. Tarp tokių sam­
dinių liūdnai pagarsėjo vienas toks girtuoklėlis Povorotni-
kas. Jis labai mėgo netikėtu išsišokimu sugluminti opozi­
cijos oratorių. Kalbos metu minioje staiga pasigirsdavo
siaubingas klyksmas:
— Piliečiai! Kam jūs jo klausote? Tai žinomas vagis —
jis mano dėdės kumelę išsivedė!
Povorotniko šūksniui tuoj antrindavo jį apsupę tipai,
kildavo sąmyšis, prasidėdavo rietenos arba net muštynės.
Tada jau įsikišdavo policija ir uždarydavo mitingą už tvar­
kos pažeidimą.
Svarbus valdančiosios partijos ramstis pasidarė katali­
kų bažnyčia. Maldos namai buvo verčiami agitpunktais,
kur atvirai agituodavo už krikdemus, opozicines partijas
vaizduodavo bažnyčios ir dievo priešais. Kunigai iš sakyk­
lų pranašavo, kad, jeigu laimės opozicija, prasidės chaosas,
bedieviai griaus bažnyčias, naikins tikėjimą, persekios ti­
kinčiuosius.
Krikdemų darbo federacijos lyderis K. Ambrozaitis sa­
vo vienminčių rate skelbė:
— Laimėsim rinkimus — valdysim, pralaimėsim —• vis
viena valdysim.
Ši klastinga klerikalų pozicija neliko paslaptimi. Komu­
nistų partija įspėjo, kad, stengdamiesi išlaikyti savo val­
džią, krikdemai gali griebtis ginkluoto pučo. Prieš krikde­
mus susitelkė visos kitos Lietuvos partijos: socialdemokra­
tai, liaudininkai, tautininkai, ūkininkai — nors šių partijų
interesai labai skyrėsi. Tautinių mažumų grupės irgi buvo
nusistačiusios prieš krikdemus, kurie vykdė šovinistinę po­
litiką.
Labai susidomėjęs ir susijaudinęs sekiau aš rinkiminę
kovą. Staiga gaunu laišką iš Kauno. Rašo atstovas B. Žy­
gelis. Priminęs mūsų pokalbį Rygoje ir mano tuometinį pa­
siryžimą kovoti prieš klerikalus, jis siūlė dalyvauti rinki­
miniuose mitinguose Lietuvoje. Tai buvo man netikėta. Ta­
čiau ilgai negalvojau, gavau mokyklos vadovybės leidimą
kelių dienų išvykai.
„Rūtos" aktyvistai taip pat karštai patarinėjo man va­
žiuoti ir padėti kovoti prieš klerikalų reakciją. Į tą kovą
įsijungė visos pažangios jėgos. Ir Lietuvos Komunistų par­
tija ragino ne boikotuoti rinkimus, o aktyviai juose daly­
vauti, nes visų svarbiausia dabar nusikratyti klerikalų šei­
mininkavimo. Savo atsišaukimuose Komunistų partija nu­
matė galimybę balsuoti už socialdemokratus,— jeigu nebus
kairesnių sąrašų, bet priesakuose kandidatams būtina rei­
kalauti, kad šie gintų darbininkų bei valstiečių interesus ir
garantuotų demokratines laisves. O pagrindinis reikalavi­
mas — jei laimės opozicija, neįleisti vyriausybėn krikdemų.
Komunistų partijos nuomone, socialdemokratų ir liaudinin­
kų vyriausybė būtų tam tikra prasme progresyvus žings­
nis, smūgis klerikalų reakcijai. Tik nereikėtų pamiršti, jog
tų partijų oportunistinė vadovybė visada taikstysis su krik­
demais, jei stiprės revoliucinis proletariato judėjimas.
Artimiausią sekmadienį aš jau buvau Joniškyje, susisie­
kiau su vietine liaudininkų organizacija ir Lietuvos jauni­
mo sąjungos skyriumi. Rengėjai pranešė, kad mitingas vyks
vietos kino teatro kieme ir prasidės tuoj po pamaldų, kad
galėtų ateiti lankantys bažnyčią.
— Tai nuo bačkos teks kalbėti?—paklausiau, prisimi­
nęs madingą žodį „bačkininkai", nes taip tuomet vadindavo
mitingų oratorius.
— Ne nuo bačkos,— atsakė man,—■ nuo stalo.
Joniškiečiai buvo įsitikinę, kad gyventojai palankiai nu­
siteikę kairiesiems, niekas neabejojo, kad krikdemai pra­
laimės. Tiesa, jie varo aktyvią agitaciją, grasina opozici­
onieriams, vadina šiuos bolševikais ir bedieviais. Jei opo­
zicionieriai nepakankamai pasiruošę ir neapsirūpinę stipria
šalininkų parama, tai krikdemų agentai stengsis sužlugdyti
mitingą. Bet Joniškyje krikdemams nesiseka, nes čia kai­
riosios jėgos gana tvirtos. Tik draugai perspėjo, kad kal­
bėčiau atsargiai — tegul policija neranda dingsties nutrauk­
ti mitingą.
Atėję į kino teatro kiemą, išvydome jau nemažai susi­
rinkusiųjų, bet dar palaukėme, kol prisipildys visas gana
erdvus plotas. Aš stengiausi neparodyti susijaudinimo, kuris
apėmė taip, kad net keliai virpėjo. Bet štai pirmininkau­
jantis paskelbė, kad žodis suteikiamas žurnalistui, lietuviš­
ko žurnalo redaktoriui iš Rygos. Užlipu ant stalo ir, jau su­
valdęs jaudinimąsi, tariu pirmuosius žodžius. Kalbą buvau
apgalvojęs namuose ir kelionėje, užsirašiau kai kurias min­
tis, bet čia buvo nepatogu žvilgčioti į popierėlį.
Aistringai kalbėjau apie valdovų apgautos tautos liki­
mą, priminiau, kad, ragindami liaudį kovoti už nepriklau­
somybę, krikdemai ir kitos buržuazinės partijos skelbė lais­
vės, demokratijos, lygybės lozungus, žadėjo valstiečiams že­
mę, o darbininkams darbą, pareiškė, kad Lietuva virs ge­
rovės šalimi, kad nebus čia nei ponų, nei vergų. Visa tai
pasirodė apgaulė. Pasinaudoję menka persvara seime, krik­
demai pavertė Lietuvą turtuolių ir dvasiškių rojumi, tačiau
vargšams Lietuva — pragaras, o kovotojams už pažangą ir
laisvę — kalėjimas. Respublika krikdemams — pelningas
kromelis. Pateikiau garsių skandalingų istorijų pavyzdžius.
Visiems žinoma buvo spekuliacija sacharinu ir kitomis pre­
kėmis, kurios diplomatinio bagažo priedanga vagonais bu­
vo vežamos Maskvon. O šitos spekuliacijos kaltininką, bu­
vusį užsienio reikalų ministrą kunigą J. Purickį, susikrovu­
sį didelį turtą, teismas neseniai išteisino. Tokių bylų daug,
bet visi tamsūs darbai bus atskleisti tik tuo atveju, jei liau­
dis atsikratys krikdemų valdžios, kuri daro Lietuvai gėdą.
Kalbėdamas apie žemės reformą, papasakojau apie kaimy­
ninę Latviją, kur reforma buvo daug radikalesnė. Lietuvoje
krikdemams rūpėjo ne bežemius ir mažažemius apdalyti
sklypais, o dvarininkų nenuskriausti. Varguomenė pusba­
džiu gyvena, o dvarininkams milijonai bus išmokami. Lies­
damas kultūrą, kalbėjau, kad Lietuvoje, kur šeimininkauja
juodosios sutanos, tvyro tamsa ir nuosmukis, nes krikdemai
net mokyklas verčia prietarų ir obskurantizmo židiniais.
— Lietuvoje,— kalbėjau,— kunigai žmogų nori nuo gi­
mimo lig mirties laikyti savo pinklėse. Lietuvą jie nori pa­
versti popiežiaus kolonija, nors Vatikano politika priešta­
rauja lietuvių tautos interesams. Ryškus pavyzdys — popie­
žiaus bulė apie penkių vyskupysčių sudarymą, o tai reiš­
kia, kad Lietuva turi išsižadėti Vilniaus.
Jutau, kad jaudinimusi užkrėčiau ir klausytojus. Visi,
net vietiniai policininkai, klausė atidžiai, kartais pasigirsda­
vo plojimai.
Kai baigiau kalbą, pirmininkaujantis pasiūlė užduoti
klausimus. Ir tuoj buvau paklaustas:
— Sakykit, ar teisingai elgiasi policija, jeigu krikdemų
mitingus ji stropiai saugo ir leidžia kiek nori vanoti jų
priešininkus, o kitų partijų mitingus tie patys policininkai
išvaiko, vos tik ten kas aštriau užkabina dabartinę vyriau­
sybę? — kalbėjo iš klausytojų minios.
Tasai klausimas galėjo baigtis konfliktu su policija. Aiš­
kinau atsargiai: policijos pareiga — žiūrėti tvarkos, bet ji
neturi kištis, jei įstatymai nėra pažeidžiami.
Kiti klausimai taipogi palaikė ir net aštrino nusistatymą
prieš valdančiąją partiją. Vienas darbininkas pasidomėjo:
ar gali policija bizūnais ramdyti kumečius, streikuojančius
dvaruose? Šitas klausimas davė man dingstį dar kartą ašt­
riai pakritikuoti krikdemų politiką, aiškiai ginančią dvari­
ninkų interesus, kai tuo tarpu teisinga valdžia turėtų ginti
darbo žmones.
Žvilgtelėjau į policininkus. Tie šnabždėjosi tarpusavyje,
vadinas, gali nutraukti mitingą. Norėjau išvengti nesusi­
pratimų, kurie sutrukdytų man grįžti Rygon, aš skubiai pats
baigiau ir paraginau visus balsuoti už opocijos kandidatus.
Liaudininkų atstovas iš Šiaulių A. Braziulis paprašė ma­
nęs atvažiuoti dar kartą ir dalyvauti mitinge kur nors kai­
me. Sutikau. Atvykęs kitą šeštadienį į Šiaulius, nuėjau į
„Kultūros" žurnalo redakciją, kur buvo įsikūręs opozicinio
rinkiminio bloko štabas. Čia man pasiūlė važiuoti į Meš­
kuičius, kurių apylinkėje rengiami du mitingai. Pirmasis
įvyko kaime už septynių kilometrų nuo Meškuičių.
Man pasiūlė nusigauti ten dviračiu kartu su keletu vai­
kinų. Tačiau dviratininkas aš blogas, o dar lijo ir kaimo
keliukas buvo slidus. Teko visiems lipti į vežimą.
Erdvioje troboje susirinko keliasdešimt žmonių, beveik
vieni vyrai. Išsikalbėjęs su lydėjusiais mane gyventojais, aš
dar kelyje susipažinau su tenykščio gyvenimo opomis. Su­
žinojau, kad netoliese yra dvaras, kurio savininkas net ir
po visų reformų valdo stambius žemės plotus, nes apsi-
dangstė įvairiais fiktyviais dokumentais, o naujakuriai, ga­
vę sklypus dvarininko žemėje, kumečiauja. Valstiečiai ne­
gauna nei malkų, nei miško medžiagos statyboms. Trūksta
ganyklų. Žinodamas visa tai, aš galėjau pradėti kalbą nuo
to, kas ypatingai domino valstiečius. Konkrečiais vietiniais
faktais lengva buvo įrodyti, kad krikdemų politika tinka
dvarininkams, kad ji kertasi su valstietijos interesais. La­
bai mano klausytojams patiko Tarybų Rusijos pavyz­
dys— juk ten po revoliucijos žemė iš dvarininkų buvo nu­
savinama be atlyginimo.
— Tikrai, už ką tiems kraugeriams mokėti milijonus!—
piktinosi.
Valstiečiai gyvai pritarė, kai kalbėjau apie mišką, kurio
nesigailima dvarininkams atlyginti, o valstiečiai to miško
negauna, kaip ir ganyklų. Bet kai pradėjau šnekėti apie baž­
nytinius reikalus, išgirdau nepatenkintus balsus: kam, gir­
di, liesti bažnyčią ir kunigus.
 — Nenorit klausyti — išeikite, o kam įdomu — tegu ir
apie kunigus pasiklauso,— rimtai tarė senas valstietis.
Po trumpo sutrukdymo vėl įsivyravo tyla, aš galėjau
kalbėti toliau. Priminiau, kad krikdemai derėjosi su Lenki­
ja, o dabar štai už kelias vyskupų mitras atsisakė Vilniaus.
Kalbėjau ir apie dvasinę vergovę, kurią Lietuvoje skleidė
kunigai. Liaudį jie ragina tik melstis ir dirbti, o patys kartu
su ponais skęsta turtuose ir prabangoje.
Nors kalbėjau susijaudinęs, vis tiek negalėjau nepaste­
bėti piktų žvilgsnių, kokius laidė į mane jaunuoliai, besi­
šnabždantys kampe. Kai baigiau, vienas jų paklausė:
— Tai ką, norite griauti bažnyčias ir karti kunigus?
— Nenorime nei griauti, nei karti. Tiesiog reikia baž­
nyčias ir kunigus pastatyti į jų vietą. Tegu žino: kas baž­
nyčios — bažnyčiai, kas valstybės — valstybei.
— Visa Lietuva katalikiška, tai ir valdžia turi būti ka­
talikiška,— nesiliovė tasai jaunuolis.
Atsakiau, kad jis klysta, nes jau anie rinkimai parodė,
toli gražu ne visą Lietuvą esant krikdemų pusėje, nors dau­
guma jos gyventojų išpažįsta katalikybę.
Opozicionieriai, priešingai tiems jaunuoliams, klausė to­
kių dalykų, kurie buvo nukreipti prieš krikdemų politiką.
Tik vėlų vakarą baigėsi susirinkimas, ir mes grįžome nak­
voti į Meškuičius.
Kitą rytą, sekmadienį, anksti išvykome į gana tolimą
Rūdiškių kaimą. Pamaldos bažnyčioje dar nesibaigė. Teko
laukti, nes nebuvo prasmės agituoti tuos, kurie nelanko
bažnyčios ir kurie jau būriavosi didelėje daržinėje. Mitin­
guoti lauke policija uždraudė, parapijos salė buvo skirta
tik katalikiškų draugijų ir krikdemų organizacijų susirinki­
mams, o kitų patalpų nebuvo. Greitai erdvi daržinė buvo
pilna.
Mane perspėjo, kad čia galima sulaukti nenumatytų iš­
puolių. Vietiniai draugai iškart pažino aktyvius bažnytinin­
kus ir davatkas. Todėl stengiausi kalbėti diplomatiškiau,
vengiau aštresnių apibendrinimų, rėmiausi daugiausia de­
mokratijos pažeidimo faktais, pasakojau, kad krikdemai,
skriausdami naujakurius ir mažažemius, palaiko dvarinin­
kus, minėjau sunkią mokesčių naštą. Bet vos ėmiau dėstyti,
kad Latvijoje referendume liaudis balsavo prieš atlyginimą
dvarininkams už nusavintas žemes, tuoj prasidėjo triukš­
mas:
— Tai liuteronas, bedievis, atvažiavo Lietuvon katalikų
kurstyti! Neklausykite jo!
— Nepertraukinėkit! Kur žodžio laisvė?
— Salin bedievį parmazoną!
— Tyliau, tyliau, piliečiai, tegul kalba!
— Neklausysim, tegul važiuoja agituoti Latvijon!
Klegesys augo. Policininkas pagrasino pirmininkaujan­
čiam, kad, jei netvarka nesiliaus, jis uždarysiąs mitingą.
Pirmininkas kantriai įkalbinėjo triukšmadarius, prašė
arba nurimti, arba išeiti. Tepasilieka tie, kas nori klausyti.
— Išeikim, išeikim visi, nevalia klausyti bedievio! —
šaukė viena moterėlė.
Šurmulys netilo. Tada pirmininkas pasiūlė balsuoti. Dau­
guma pasisakė už tai, kad susirinkimą tęstume. Dalis rėks­
nių išėjo, aš galėjau kalbėti toliau. Keletą kartų bažnyti­
ninkai dar bandė kištis, bet buvo priversti nutilti.
Po to vienas žmogus paklausė, ar bus amnestuoti politi­
niai kaliniai, jei nugalės opozicija. Kai aš atsakiau teigia­
mai, kadangi tokia amnestija buvo vienas iš opozicijos rin­
kiminių šūkių, salėje dauguma ėmė ploti, o bažnytininkai
užriko, kad negalima bolševikų išleisti iš kalėjimų.
Tai buvo mano paskutinė rinkiminė išvyka. Greit atėjo
ir lauktosios gegužės 8—10 dienos. Niekad anksčiau rinki­
mai nevyko taip įtemptai. Didelį nerimą sukėlė kai kur iš­
klijuoti atsišaukimai su grasinimais fašistinės organizacijos
vardu: esą, jei laimės kairieji, bus karinis perversmas ir
kruvinas susidorojimas. Pirmąją rinkimų dieną „Lietuvos
žinios“ paskelbė: „Piliečiai, ruoškitės apginti konstituciją!"
Bet tasai laikraščio numeris buvo konfiskuotas. Opozicinės
partijos ragino piliečius organizuoti konstitucijos gynimo
grupes.
Kadangi paskutiniu metu padažnėjo incidentai ir susi­
kirtimai ties Lietuvos—Lenkijos demarkacijos linija, tai
krikdemai prieš rinkimus išnaudojo savo agitacijai ir tą ap­
linkybę. Jie skleidė gandus, kad, jei nugalės kairieji, tai
lenkų kariuomenė įsiverš Lietuvon. Telšiuose ir dar kai kur
per riaušes bei muštynes mitinguose ir dėl aštrių pasisaky­
mų prieš vyriausybę areštuota keletas liaudininkų veikėjų.
 Tačiau patys rinkimai praėjo ramiai. Jau pirmosios bal­
sų apskaitos rezultatai liudijo krikdemų pralaimėjimą. O
galutiniai duomenys parodė žymią opozicijos persvarą. Kle­
rikalų blokas, II seime turėjęs 40 vietų, dabar gavo 30 iš
85. Pati krikščionių demokratų partija išlaikė savo 14 vie­
tų, tačiau jos atšakos patyrė didelių nuostolių. Ūkininkų
sąjunga vietoj 14 vietų gavo 11, o darbo federacija—5
vietoje 12. Partijos, kovojusios prieš krikdemus, galėjo
džiaugtis rinkimų rezultatais. Liaudininkai gavo nebe 16, o
22 vietas, socialdemokratai—15, kai turėjo 8. Tautininkų
sąjunga gavo 3 vietas, pirmą kartą seiman pateko Smetona
ir Voldemaras. Centristinė ūkininkų partija gavo 2 vietas, o
buržuazinės tautinių mažumų grupės—-vokiečiai, lenkai ir
žydai — 13 vietų.
Šie rinkimai reikšmingi tuo, kad Lietuvoje, kur gyven­
tojų daugumą sudarė katalikai, pavyko sužlugdyti krikdemų
bloką, tikinčiųjų mases laikiusį savo ramsčiu. Nepadėjo
krikdemams nei propaganda ir agitacija bažnyčiose, nei ga­
nytojiški vyskupų bei arkivyskupo atsišaukimai, nei poli­
cijos siautėjimas, nei provokacijos.
Sužinoję, kad klerikalai pralaimėjo, nepaprastai džiau­
gėsi pažangūs Rygos lietuviai. Tai buvo tarytum ir mūsų
pergalė! Užtat kaip apsiniaukė vietiniai klerikalų politikai
su savo „juoduoju magistru" Juodvalkiu.
— Žinoma, tai principinės svarbos pergalė,—po kurio
laiko kalbėjo iš Lietuvos atvykęs B. Pauliukevičius.— Bet
džiūgauti dar ankstoka. Netikiu aš tais ponais liaudininkais
ir menševikais. Tuoj, matysi, liaudininkų vadai ir vėl susi­
uostys su buvusios koalicijos kolegomis. Tai, kad jie savo
balsais padėjo įlįsti seiman tokiems reakcionieriams, kaip
Smetona ir Voldemaras, man visiškai nepatinka. Pagyven­
sim— pamatysim, ar buvusioji opozicija vykdys savo rin­
kiminius pažadus.
Pauliukevičius vadino save maksimalistu, bet, kaip vė­
liau paaiškėjo, tai buvo komunistinės ideologijos žmogus,
platindavo Komunistų partijos atsišaukimus, už tai kalėjo
Lietuvoje. Atvažiavęs Rygon, tapo „Rūtos" aktyvistu.
Sekiau įvykius Lietuvoje, bet ir darbo mokykloje nepa­
miršau, o daugiausia laiko ir jėgų tekdavo atiduoti žurnalui.
Jau metai kaip jis ėjo, atsirado keli šimtai prenumeratorių,
110
daugiausia Lietuvoje, bet tai toli gražu nepadėjo padengti
išlaidų. Žurnalo deficitas augo kas kiekvienas numeris, „Rū­
tos" aktyvistų kišenės lengvėjo. Genovaitė dūsaudama, bet
neprieštaraudama atiduodavo beveik visą savo algą, jei ma­
nosios neužtekdavo.
Dabar, po rinkimų, kilo naujų vilčių. Norėjome tikėti,
kad gyvenimas Lietuvoje smarkiai pasikeis.
Laikraščiuose skaitėme apie audringą kultūros vystymą­
si Tarybų Sąjungoje. Atrodė, kad ir Lietuvoje prasidės kaž­
kas panašaus. Maniau, jog pirmiausia naujoji vyriausybė
imsis kurti kultūros fondus. Juos turėjo Latvija, Estija, ki­
tos šalys su labiau išsivysčiusia kultūra. Taip atsilikusiai
Lietuvai ypač reikėjo kultūros fondo. Gyvenau apsėstas
minties „Rūtos" vardu pasiūlyti naujajai vyriausybei įkurti
kultūros fondą.
O mes tuo tarpu tęsėme savo nedidelius kultūros žy­
gius. „Rūtos" dramos ratelyje nutarėme pastatyti populia­
rią pjesę „Užkerėtas kunigaikštis". Man teko režisuoti ir
vaidinti kunigaikštį, kuris sumanė pasijuokti iš girto bat­
siuvio, aprengė jį miegantį savo kostiumu ir tikino atsibu-
dusį, jog jis besąs kunigaikštis. Po kelių repeticijų ir su­
vaidinome. Tuomet aš negalvojau, kad tai bus paskutiny­
sis mano vaidmuo scenoje ir juo pabaigsiu savo artisto mė­
gėjo karjerą.
Pamenu birželio dienas. Dar sklido gandai, kad krikde­
mai neužleis valdžios ir griebsis diktatoriškų metodų. Ta­
čiau numatytu laiku prezidentas A. Stulginskis atidarė III
seimo I sesijos posėdį. O kitame posėdyje nauju respubli­
kos prezidentu išrinktas liaudininkų lyderis daktaras K. Gri­
nius.
Be naujos vyriausybės sudarymo, buvo plačiai domimasi
ir išgarsėjusia politine „kuopininkų" byla. Prasidėjo ši is­
torija dar 1922—23 metais per rinkimus į I ir II seimus, kai
buvo iškelti „Darbininkų kuopos" kandidatų sąrašai, ku­
riuos palaikė nelegali Lietuvos Komunistų partija. Visi
kandidatai buvo areštuoti — idant nė vienas jų nebūtų iš­
rinktas. Be jokio teismo dalis „kuopininkų" išsėdėjo kalėji­
me virš trejų metų. 92 grupės dalyvių byla dabar buvo
klausoma karo teisme, ir po beveik tris savaites trukusio
proceso visus kaltinamuosius išteisino. Nuosprendyje aiš­
kiai atsispindėjo laiko dvasia.
„Kuopininkų" bylos laimėjimą Kauno darbo žmonės pa­
žymėjo didele demonstracija. Prie kalėjimo minia darbinin­
kų pasitiko išlaisvintus „kuopininkus" ir palydėjo juos į
Liaudies namus, kur įvyko mitingas. Kitą dieną — birželio
13-ąją—gausi demonstracija protestavo prieš 200 bedarbių
atleidimą iš viešųjų darbų ir pagerbė politinius kalinius.
Dainuodami „Internacionalą" ir revoliucines dainas, de­
monstrantai pražygiavo Laisvės alėja.
Taikiąją demonstraciją krikdemai pasistengė panaudoti
savo nugalėjusiems priešininkams kompromituoti. Žvalgy­
ba tuoj susiprato įmaišyti tarp demonstrantų savo agen­
tus— patyrusius provokatorius. Šie kurstė demonstrantus
smurtui, numušinėjo kepures praeiviams, provokavo muš­
tynes ir kitus chuliganiškus išsišokimus. Visa tai vyko die­
ną prieš naujos vyriausybės sudarymą.
Krikdemų spauda dėl tos demonstracijos sukėlė baisiau­
sią triukšmą. Tai, anot jų, buvo komunistų sukilimo repe­
ticija, todėl esą būtina areštuoti ir represuoti kaltininkus.
Itin klerikalų laikraščiai išpopuliarino epizodą su kepure,
kurią kažkoks chuliganas numušė nuo galvos senukui, kaip
vėliau paaiškėjo, veterinarijos dimisijos generolui J. Bulo­
tai. Generoliškoji kepurė buvo visokeriopai aprašinėta ir
virto mėgstamiausia agitacijos priemone, kurią klerikalai
kreipė prieš naująją vyriausybę.
Naujoji vyriausybė formavosi labai sunkiai. Dėl nepa­
prastai painios politinės bei ekonominės padėties niekas,
išskyrus valdžios troškusį advokatą M. Sleževičių, nepareiš­
kė noro įeiti į vyriausybę. Tik liaudininkų ir socialdemok­
ratų partijų CK nutarimu paskirstyti ministrų portfeliai.
Premjerui M. Sleževičiui teko dar užimti teisingumo minist­
ro postą ir laikinai vadovauti užsienio reikalų ministerijai.
Neužimta liko susisiekimo kelių ministro kėdė.
Po kiek laiko vidaus reikalų ministru buvo paskirtas
socialdemokratas Vladas Požėla. Tai man priminė vieną
susitikimą Kaune, prieš rinkimus. Tada viešėjau pas pažįs­
tamą socialdemokratą J. Pakalką, vadovavusį „Paramai",
stambiai kooperatinei bendrovei. Kai sušnekome apie atei­
nančius rinkimus, Pakalka sakė esąs įsitikinęs, jog laimės
opozicija, tik vyriausybę bus nelengva sudaryti. Ypač sun­
ku bus socialdemokratams. Jų lyderis S. Kairys vargu ar
norės įeiti į vyriausybę, gi kitas lyderis — K. Bielinis — ga­
lįs būti tik buhalteriu, o ne ministru. Galėtų Vladas Po­
žėla...
— Ką šneki! —sušuko Pakalkos žmona.— Koks ten so­
cialdemokratas iš Vlado Požėlos, vienas pavadinimas... Žmo­
na, vokietė ar danė, taip sugniaužė jį, kad jis net prisiminti
bijo savo socialdemokratiškumą. Iškart po vedybų Poželie-
nė pasakė: „Žiūrėk, kad jokios socialdemokratijos mano
namuose nebūtų". O man ji kartą atvirai pareiškė: „Aš iš­
purtysiu iš jo tas socialistines paikystes!"
— Taip, tikrai,— patvirtino Pakalka.— Po vedybų nebe­
lengva įtraukti jį į kokį partinį darbą. Jis netgi susirinkimų
vengia — neva užimtas. Stengiasi atsipirkti pinigais, kurių
vis daugiau uždirba kaip advokatas. O dabar namą statosi,
vadinas, dar daugiau rūpesčių turi.
Tokia Vlado Požėlos charakteristika neteikė vilčių, kad
šis ministras sugebės atsispirti reakcijai. Komunistai Vladą
Požėlą laikė renegatu: 1919 jis dirbo Lietuvos tarybinės vy­
riausybės reikalų valdytoju, vėliau perėjo buržuazijos sto­
vyklom
1926 metų birželio pradžioje gavau iš Kauno Sleževičiaus
laišką, kuris labai nustebino mane. Naujasis ministras pir­
mininkas rašė, kad būtina skubiai pakeisti daugelį senojo
aparato vadovaujančių asmenų. Kiekvienas aktyvesnis žmo­
gus dabar privalo įsijungti į darbą. Kadangi aš naujosios
vyriausybės sluoksniuose esu žinomas kaip aktyvus pažan­
gių pažiūrų žurnalistas, tai man siūloma persikelti Lietuvon
ir perimti Eltos direktoriaus pareigas.
Pasiūlymas buvo visiškai netikėtas. Gerai jį apsvarstęs,
suminėjau savo abejones laiške Sleževičiui. Rašiau, jog ne­
laikau savęs tinkamu siūlomoms pareigoms, kadangi netu­
riu aukštojo išsilavinimo, nemoku užsienio kalbų, išskyrus
tik lenkų ir vokiečių, ir tai silpnokai. Tačiau jei galiu būti
naudingas kuriame nors tinkamesniame poste, esu pasiruo­
šęs dirbti Lietuvoje.
Netrukus gaunu Bortkevičienės laišką. Jos nuomone, aš
svyruoju be reikalo, mokslo stažą atstoja praktika, o mo­
kytis niekada ne vėlu, be to, Eltoje dirba žmonės, mokantys
Įvairiausias kalbas. Bortkevičienė dar pranešė, kad minist­
ras pirmininkas pakartos savo kvietimą. Ir tikrai po keleto
dienų gavau antrą laišką iš Sleževičiaus. Čia jis oficialiai
kvietė užimti siūlomą postą.
Reikėjo apsispręsti. Jau seniai galvojau, kad reikia per­
sikelti Lietuvon, o dabar šit pasitaikė tokia proga. Visi ma­
no draugai iš „Rūtos" buvo vieningos nuomonės: reikia va­
žiuoti.
Buividas nors nelabai norėjo skirtis su manimi, bet pa­
tarė sutikti.
— Ten tu galėsi būti naudingesnis. Turėsi plačią dirvą
veiklai. Aš jau seniai galvoju, kad tau ankšta mokytojo
kailyje.
Mano vieton Buividas numatė Pauliukevičių. Tiesa,
Juodvalkio šutvė pynė intrigas prieš Pauliukevičių, atvirai
vadino jį „raudonuoju", miesto švietimo skyrių užvertė
skundais... Tačiau Buividas savo autoritetu pastarąjį ap­
gynė.
...Ir štai važiuoju. Traukinys artėja prie Kauno. Atsimi­
nimai mirgėte mirga mintyse...
Užeinu ištuštėj usion kaimyninėn kupė — noriu pabūti
vienas, susikaupti. Bet netoli Kauno įlipa drūtas žilstelėjęs
vyriškis tamsiais akiniais.
— Mano pavardė Martinonis, dirigentas, truputį kom­
pozitorius, žodžiu, muzikos žmogus,— mielai prisistato jis
man.
Pasakiau ir savo pavardę. Pasirodo, jis girdėjęs apie ma­
ne, žino, kad kariauju su kunigais.
— Ir mūsuose štai kariauja, ant vienos mentės juos par­
trenkė, žiūrėsim, kas bus toliau.
—• O kaip nusiteikusi Lietuva po rinkimų ir permai­
nų? ■— klausiu.
— Per revoliuciją aš gyvenau Rusijoje. Jei sulygintu­
me, tai dabartinė padėtis Lietuvoje panaši į Rusijos po Va­
sario revoliucijos. Ten tarpusavyje kovojo priešiškos jė­
gos, o laimėjo Leninas. Mes Lenino neturime, o kornilovų
ir kolčakų atsirasti gali. Na, bet pranašauti nesiimu. Bend­
rai kalbant — kam kartu, kam saldu...
—• Kaip tai suprasti?
 — O aš vieną epizodą prisiminiau. Tai buvo Petrogra­
de po Vasario revoliucijos. Sujaudinti žmonės be paliovos
mitingavo, ėjo iš susirinkimo į susirinkimą. Viename jų kal­
bėjo Maksimas Gorkis. Kai jis baigė, vienas greta manęs
sėdėjęs pilietis pasipiktinęs tarė: „Tai jau tikrai — kartus
(gorkij)!" O aš jam: „Kam kartus, kam saldus". Taip ir da­
bar— kas už kunigų viešpatavimą, tam kartu, kas už de­
mokratiją, tam saldu.
— Nemunas! •— pasigirdo iš visų pusių.
Kairėje matyti Nemunas. Ir vėl prisimenu iš karo metų:

...Tegul tavo vandens plaukia,

Tegul lietuvius pašaukia —
Į Tėvynę grįžti...

Tik neilgai mes gėrimės Nemunu. Traukinys staiga įsmu­

ko tamson. Išnėrę iš tunelio, privažiuojame masyvų stoties
pastatą. Kaunas! Pasibaigė ilgoji kelionė. Lyg tolimas sap­
nas liko Ryga, vaikystė, jaunystė... Atsidaro vagonų durys,
išvystu pilkas stoties sienas. Ir tik dabar kažkaip aštriai
juntu, kad sugrįžau į Tėvynę. Ir tikriausiai visiems laikams.
 PIRMYN AR ATGAL?

Laikinoji sostinė

Pirmieji įspūdžiai.— Pas ministrą pirmininką.— Menamos ir realios

Eltos galimybės.— Projektai ir tikrovė.— Kultūros kongrese.— 25 tūkstan­
čiai litų už vyskupų lazdas...— Buvę ministrai — dvarininkai ir fabrikan­
tai.— Ketvirtis Kauno gyventojų — beturčiai.— Vaizdas pro langą.— Žur­
nalą — į Kauną.— Su kuo, kur?

Neišvaizdus tuomet buvo Kaunas. Erzino vežikai, ties

stotimi laukę keleivių. Palyginus su solidžiais Rygos veži­
kais, šie buvo driskiai, o jų arkliai irgi suvargę, brikelės
išklypę. Čia pat ir sumenkęs arkliūkštis tempė bėgiais Kau­
no „konkės" vagoną. Grindinys, vienaaukščiai nameliai ar
net lūšnos kelyje iš stoties į centrą — kaip apleistame mies­
tuke. Kažkodėl atrodė, jog tokiame užkampyje negali būti
rimto padoraus gyvenimo. Norėjosi iš peties padirbėti, pa­
daryti ką nors naujo, gero.
Pirmiausia Kaune sutikau seną pažįstamą A. Gerutį, o
jis supažindino mane su Jonu Karosu. Abu dirbo Eltoje. Iš
jų ir sužinojau, kad ligtolinė Eltos direktorė M. Avietėnai-
tė — aktyvi krikdemų darbo federacijos veikėja — aiškiai
varė klerikalinę liniją. Po Avietėnaitės sparnu prisiglaudė
visa puokštė jos bičiulių — Jadzė, Jane, Zosė... Kitaip ta­
riant, telegramų agentūroje klesti šeimyninė atmosfera.
Avietėnaitę remia užsienio reikalų ministerijos vadovy­
bė, o pati Elta — faktiškai vienas tos ministerijos skyrių ir
yra pavaldi politiniam departamentui. Departamento direk­
torius B. Balutis esąs geras Avietėnaitės bičiulis, abu ilgai
gyveno Jungtinėse Valstijose.
Iš laikraščių žinojau, kad kiekvieną žmogų, kurį paski­
ria naujoji vyriausybė, krikdemai sutinka labai priešiškai ir
stengiasi jį sukompromituoti. Žodžiu, reikia pasiruošti vi­
sokioms galimoms intrigoms. Mano susirėmimai su Juod­
valkiu nublanko prieš čia verdančią respublikos masto ko­
vą dėl valdžios.
 Antrąją dieną mane priėmė ministras pirmininkas Sle­
ževičius, mano viršininkas, nes ėjo užsienio reikalų minist­
ro pareigas. Jis prašė susipažinti su Eltos reikalais, kai ką
pakeisti, jei reikės, žodžiu — turiu pagyvinti darbą Eltoje,
kad ji taptų tikra, veikli telegramų agentūra. Pirmininkas
draugiškai man patarė nė kiek neabejoti, imtis darbo, o
gyvenimas pats pamokysiąs. Jis dar supažindino su tiesio­
giniu viršininku, politinio departamento direktoriumi Bro­
niumi Balučiu ir prašė padėti vadovauti Eltai.
Balutis pakvietė į savo kabinetą. Paklausė, koks mano
išsilavinimas, ir pastebėjo, kad Eltos direktoriui būtinas
aukštasis, ir tik ministro pirmininko nurodymu man pada­
ryta išimtis. Be to, pažymėjo Balutis, mano trūkumas esąs
anglų bei prancūzų kalbų nemokėjimas. Po to jis palydėjo
mane į Eltos patalpas ir pristatė tarnautojams.
Susipažinęs su padėtimi, įsitikinau, jog agentūra dirba
prastai. Nors laikraščiai išeidavo apie pusiaudienį, Eltoje
darbas prasidėdavo tik 10 valandą, todėl į tos dienos nu­
merį patekdavo vos pora puslapių iš naujienų biuletenio,
viskas būdavo ruošiama kitai dienai. Laikraščiai gaudavo
pasenusias žinias. Agentūroje aiškiai jautėsi katalikiškas
tvaikas. Kol užsienio reikalų ministeriją valdė kunigas M.
Reinys, vėliau pasidaręs vyskupu, Elta išsirašydavo dau­
giausia katalikiškuosius užsienio laikraščius, pavyzdžiui, vo­
kiškąjį „Kroic caitung" bei panašius į jį — tai būdavo pa­
grindiniai informacijos šaltiniai.
Avietėnaitė tikino, jog Elta — tik techninė įstaiga ži­
nioms perduoti, jokios politikos ji nesilaikanti. Pagrindinė
užduotis — priimti telegramas ir perduoti jas spaudai, su­
laikant tik žalingą valstybei ar neįdomią informaciją. Per
Eltą pereina ir vyriausybiniai pranešimai, kuriuos redaguo­
ja atitinkamos įstaigos. Elta, girdi, reiškianti vien tuometi­
nės vyriausybės nuomonę.
Žinoma, tai buvo netiesa. Jau pirmosiomis dienomis įsi­
tikinau, kad galima žymiai reguliuoti informacijos turinį:
vienas žinias iškelti, kitas nutylėti, teigiamą vyriausybės
veiklą paryškinti arba užtušuoti... Neatsitiktinai tad naujoji
vyriausybė skubėjo pakeisti Eltos vadovybę.
Visų pirmiausia teko sustiprinti drausmę. Pasiūliau dar­
bą pradėti tiksliai numatytu laiku — 8 valandą. Moterims
tai nepatiko, o vyrai džiaugėsi, kad baigėsi „moterų kara­
liavimo" laikai. Didelę dalį naktinių bei rytinių telegramų
laikraščiai ėmė gauti anksti ir suspėdavo išspausdinti tą pa­
čią dieną. Pamažu įvairėjo ir informacijos turinys.
Jau pirmosiomis dienomis prisiėjo atlaikyti krikdemų
atakas. Tos partijos organas „Rytas" patalpino tulžingą pa­
stabą. Paleckis esą kaip „persona ignota" („nežinomas as­
muo") mažiausiai tinkąs Eltos direktoriaus pareigoms, be
to, jis nemokąs kalbų, mažas mokslo cenzas, o žurnalo
„Naujas žodis" redagavimas dar neduodąs jam teisės imtis
aukšto valstybės valdininko pareigų.
Seimo krikdemų frakcija užklausė vyriausybės, kodėl ši
nemotyvuotai atleidinėjanti valdininkus, pavyzdžiui, Avie-
tėnaitę. Kalbėjęs šia tema kunigas Šmulkštys pareiškė, jog
gerai kvalifikuoto darbuotojo vietoje Eltos direktoriumi pa­
skirtas diletantas Paleckis. Liaudininkų frakcijos atstovas
A. Sugintas atkirto, jog Avietėnaitė liko kitame atsakinga­
me poste toje pačioje užsienio reikalų ministerijoje, o Pa­
leckis, žurnalistas ir buvęs Eltos Rygos skyriaus vedėjas,
turi ganėtinai patyrimo ir puikiai susidoros su telegramų
agentūros direktoriaus darbu.
Iš to spėjau, kad manęs laukia nelengva kova. Ir tik­
rai, krikdemų spauda bet kokia dingstimi kibo, prikaišiojo,
jog dabar tai nebe objektyvi telegramų agentūra, o kairių­
jų partijų ruporas. „Ryte" ir kituose klerikalų laikraščiuose
mirgėjo: „Raudonoji Elta praneša...", „Elta — raudonoji bač­
ka", „Elta — raudonasai garsintuvas"...
Norėjau susipažinti su Eltos aptarnaujamų laikraščių re­
dakcijomis, todėl nusprendžiau jas visas apeiti. Pirmiausia
apsilankiau oficialaus vyriausybinio organo „Lietuva" re­
dakcijoje. Vyriausiasis ten buvo liaudininkų veikėjas P.
Dailidė, redaktoriais dirbo socialdemokratas Juozas Žiugž­
da ir likęs nuo krikdemų laikų Matas Bagdonas. „Lietuvos
žinias" gerai pažinojau. Užtat įdomu buvo pasisvečiuoti
„Ryto" redakcijoje. Ten mane sutiko vyriausiasis redakto­
rius Liudas Gira, matyt, nelaukęs tokio vizito. Vis dėlto ga­
na draugiškai aptarėme informacijos gerinimo reikalus.
— Nieko nepadarysi,— tarė Gira, matyt, kebliai jaus­
damasis.— Politiniai santykiai labai įtempti, opozicija ko­
voja aštriai. Todėl nenuostabu, kad apie priešingos pusės
asmenis tenka rašyti nemalonius dalykus, nors iš tikrųjų
nieko prieš juos neturi.
— Ką gi,— atsakiau,— viskas taip, kaip ir turi būti. Ir
kažin ar tiems asmenims būtų smagu, jei priešingoji pusė
imtų juos girti.
Toks buvo pirmasis susitikimas su poetu Liudu Gira, su
kuriuo vėliau susidraugavome ir bendradarbiavome įvai­
riomis aplinkybėmis.
Aplankiau lenkų bei žydų laikraščių redakcijas. Beje,
Sleževičiaus vyriausybė seime rėmėsi ir tautinių mažumų
deputatų balsais, be kurių ji neturėtų daugumos. Užsukau
ir į rusų buržuazinį informacinį laikraštį „Echo" („Aidas"),
kur susitikau su jo redaktoriumi, įžymiu feljetonistu Arka­
dijumi Buchovu.
Darbas Eltoje gerėjo, laikraščiai buvo aprūpinami vis
gausesne užsienio bei vidaus informacija. Taupydamas no­
rėjau įvykdyti ir kai kurias reformas.
Sudaręs naują etatų projektą, nuėjau pas departamento
direktorių Balutį. Sis ironiškai šyptelėjo.
— Taupyti sumanėte? Tai dabar madinga... Tik kaip jūs
pajėgsite darbus nudirbti su tiek mažai žmonių — ypač per
atostogas?
Įrodinėjau, jog darbas nenukentės, tiesiog teks dau­
giau padirbėti. Balutis patarė pasikalbėti su Sleževičiumi.
Ministras pirmininkas buvo labai užimtas žmogus. Ka­
dangi dar ėjo teisingumo ir užsienio reikalų ministrų pa­
reigas, dažnai dalyvavo seimo posėdžiuose, įvairiausiuose
pasitarimuose ir priėmimuose,— tad ministerijoms jam re­
tkarčiais likdavo tik valanda kita. Šiaip ne taip sulaukiau
susitikimo ir išdėsčiau savo projektą. Sleževičius išklausė
nesidomėdamas, matėsi, jog jo mintys užimtos kuo kitu.
Jis pažadėjo pasitarti su Balučiu. Atsisveikindamas dar pa­
klausė, kaip sekasi, ar apsipratau. Vos spėjau atsakyti, o
Sleževičius jau spaudė man ranką ir kalbėjo:
— Dirbkit, vyrai, dirbkit! Darbo visur labai daug.
Man jis pasirodė kažkoks pavargęs, apatiškas, vos be-
susitvarkantis su visomis savo pareigomis.
O vėliau viskas atsitiko taip, kaip pranašavo mano ben­
dradarbiai; ar kalbėsiu, ar nekalbėsiu su Sleževičiumi,
vis viena spręs Balutis, gudrus tautininkas, faktiškai vado­
vavęs užsienio reikalų ministerijai. Žinoma, Eltoje niekas
nepasikeitė.
Dirbau stropiai, ateidavau vienas pirmųjų. Tačiau, pa­
matęs, jog nesu labai perkrautas, nutariau įgyvendinti se­
ną savo svajonę — įsigyti aukštąjį išsilavinimą. Ėmiau ruoš­
tis tą rudenį stoti į Kauno universitetą.
Pradėjau dalyvauti ir visuomeniniame gyvenime. Rug­
pjūčio pradžioje man pasiūlė paruošti pranešimą apie kul­
tūros fondą ir perskaityti jį Kultūros kongrese, kurį ruo­
šia pažangieji sluoksniai. Šį įvykį suvokiau kaip šventę.
Kongresas vyko Valstybės teatre. Čia susipažinau su daug
įžymių kultūros ir mokslo veikėjų.
Išklausiau švietimo ministro profesoriaus V. Čepinskio
referatą, pirmininko Sleževičiaus pasveikinimą ir kitas
kalbas. Tada žodis buvo suteiktas man.
Sulaukęs dvidešimt septynerių metų, aš vis dar buvau
kuklus vaikinas ir baisiausiai jaudinausi, matydamas prie­
šais tokią įspūdingą auditoriją. Jaučiausi lyg vaikystėje,
kai rogutėmis leisdavausi nuo stataus šlaito — širdis sus­
toja, kvapą užgniaužia... Atrodė, negalėsiu ištarti nė žo­
džio. Juk stoviu visos Lietuvos akivaizdoje, manęs klau­
sysis vyriausybės nariai, mokslininkai, išmintingiausi, kaip
man rodės, šalies žmonės... Bet, pradėjęs skaityti praneši­
mą, po truputį nusiraminau ir kalbėjau vis laisviau.
Pranešimą grindžiau daugiausia Latvijos ir Estijos kul­
tūros fondų pavyzdžiais, informacija apie jų struktūrą ir
praktinę veiklą. Padariau išvadą, jog būtina artimiausiu
laiku įsteigti kultūros fondą ir Lietuvoje. Diskusijoje keli
oratoriai pritarė mano pasiūlymui. Pajamas fondui buvo
numatyta surinkti iš šiokio tokio mokesčio nuo alkoholi­
nių gėrimų, prabangos dalykų, tabako gaminių, kino bilie­
tų, užsienio pasų ir vizų. Planavome ir savanoriškus įna­
šus. Po ginčų mudviem su seimo atstovu Z. Toliušiu buvo
patikėta paruošti įstatymo apie kultūros fondą projektą ir
pateikti jį svarstymui seime.
Daug įvairiausių minčių ir pasiūlymų skambėjo kituo­
se to kongreso pranešimuose. Itin buvo pabrėžiama, kad
reikia aktyviai kovoti prieš klerikalizmą. Ryškiai nuskam­
bėjo reikalavimai atskirti bažnyčią nuo valstybės, išva­
duoti mokyklą nuo bažnytininkų įtakos, kuo greičiausiai
įvesti civilinę metrikaciją. Didelio pritarimo sulaukė pa­
siūlymas uždaryti jėzuitų gimnaziją ir apskritai uždrausti
jėzuitų ordino veiklą.
Klerikalinės partijos ir jų spauda sutiko Kultūros kon­
gresą bei jo nutarimus pagiežingais šūkiais. „Rytas" ir ki­
ti klerikaliniai laikraščiai visu balsu šaukė, jog ten susi­
rinko laisvamaniai, bedieviai, kurie visas valstybės lėšas
ir galimybes tenori panaudoti bedievybės platinimui.
— Tai bedievių inkvizicija! Tai bolševizmo bacilos!
Jie ruošiasi pasėti jas šventoje katalikiškoje Lietuvoje! —
rėkė tamsuoliai savo spaudoje ir susirinkimuose.
Išpuolių neišvengė ir kultūros fondo projektas, nes jis
mat irgi tarnausiąs ateizmo skleidimui, griausiąs bažnyčios
pamatus. Įpratusi laikyti Lietuvos liaudį savo rankose, pa­
vergti jos dvasią, visa juodoji dvasininkijos ir klerikali­
nių politikų armija negalėjo ramiai pakęsti, kad viešai
kalbama apie kultūrą, pažangą, socializmą. Nors tai neiš­
reiškė jokios revoliucinės programos, bet klerikalams kėlė
siaubą šie žodžiai, niekada neskambėję taip garsiai.
Kad spaudoje vyksta polemika tarp vyriausybės ir opo­
zicijos, mes jau seniai pripratome. Tačiau tokio isteriško
dešiniosios krikdemų opozicijos pjudymo Lietuva nematė.
Vyriausybė irgi neliko bežadė. Seime ir oficialioje spau­
doje ji dažnai demaskuodavo tamsias krikdemų vadovų ir
jos pakalikų machinacijas bei nusikaltimus. Tikras smū­
gis klerikalams buvo žinia, jog vyriausybė ruošiasi iš val­
stybės lėšų nemokėti kunigams algų. O čia pranešama: vy­
riausybė iškels bylas daugeliui atsakingų valdininkų, kaip
valstybės turto grobstytojams, kyšininkams, tarp jų buvu­
siam ministrui pirmininkui bei finansų ministrui V. Petru­
liui.
Reakcionieriai pasipiktino karo stovio panaikinimu.
Krikdemai atkakliai prieštaravo ir seimo svarstymui patei­
ktam įstatymo apie politinių kalinių amnestiją projektui.
Priėmus šį įstatymą, iš kalėjimo paleista nemažai politinių
kalinių, kurių daugumą sudarė komunistai. Tuomet į laisvę
išėjo ir Lietuvos Komunistų partijos CK sekretorius Ka­
rolis Požėla, kiti įžymūs partijos veikėjai. Beveik kiek­
viena diena atnešdavo krikdemams vis naujų nemalonių
žinių.
 Antra vertus, krikdemai nesivaržė diskriminuoti kiek­
vieną vyriausybės žingsnį. Jie plačiai naudojosi tuo, kad
panaikinta cenzūra. Spaudos laisvę pavertė labiausiai ne­
žabotos demagogijos ir nesuvaldomų šmeižtų laisve. „Ry­
tas" kasdien įdėdavo vis naujus sensacingus prasimany­
mus, tarkim, kad bedieviai griausią dievo namus, naikin­
sią krikščionybę, socialdemokratai „kalsią kunigams vi­
nis į galvą", kad einąs „Lietuvos licitavimas"... Kone kas­
dien „Rytas" mirgėjo tokiomis antraštėmis: „Masinis ne
socialistų valdininkų liuosavimas", „Seimo dauguma lei­
džia žalingus valstybei ir visuomenei įstatymus", „Vėl
Kaune dvoks", „Socialdemokratuose ima viršų komunis­
tai" ir t. t, Spaudoje krikdemai vadino Sleževičiaus vyriau­
sybę ne kitaip kaip „socialistiškai-masoniška“. Medžiagos
antivyriausybiniams išpuoliams duodavo užklausimai sei­
me, o užklausimus krikdemai pateikdavo ir menkiausios
progos sulaukę.
Kartą man pranešė, jog seime laukiama „didelė diena"
— Sleževičius atsakinės į liaudininkų bei socialdemok­
ratų užklausimą, nukreiptą prieš krikdemus. Esą verta nu­
eiti į tą posėdį.
Menkai teatrodė Lietuvos parlamentas. Seimas rinkda­
vosi buvusioje mergaičių gimnazijoje, posėdžiaudavo ak­
tų salėje. Prezidiumas susėsdavo nedidukėje scenoje, pa­
dabintoje vyties ženklu ir valstybės vėliava. Priešaky,
prie scenos — vietos vyriausybės nariams. Visa tai primi­
nė provincijos mėgėjų teatrą.
Publikos susirinko daug, žurnalistai netilpo jiems skir­
tose vietose. Kolegos rodė man populiariausius seimo na­
rius. Štai neaukštas, apkūnus, apskritaveidis L, Bistras, ne­
seniai nuvainikuotas ministras pirmininkas, greta stotingas
juodabarzdis, nė kiek nepanašus į kunigą — M. Krupavi­
čius, dažnai šiaušia ilgus plaukus ir dairosi jaunyvas
K. Ambrozaitis. Centre matau A. Smetonos barzdelę, šalia
jo mažaūgis riestanosis A. Voldemaras, kiek toliau —
aukštas, nerangus akiniuotas socialdemokratas J. Plečkai­
tis. O štai tarp socialdemokratų pasirodo jų lyderis — lie­
sokas S. Kairys, seimo vicepirmininkas.
Vienas žurnalistų pasakoja anekdotišką S. Kairio posa­
kį, kuris paplitęs politinėse sferose. Kai seimas susirinko
pirmajam posėdžiui, Kairys esą apžvelgęs gerokai pagau­
sėjusią socialdemokratų frakciją ir taręs kitam partijos ly­
deriui Bieliniui:
— Nezakonoroždenyje!
Kairys mat turėjęs omeny, jog tose apygardose, kur
kairieji darbininkų ir valstiečių sąrašai buvo uždrausti, už
socialdemokratus balsavo prijaučiantieji komunistams. Be
to, už juos balsavo ir dalis tų, kas nusivylė reakcine darbo
federacija, smarkiai, beje, pralaimėjusia paskutiniuose rin­
kimuose.
Iš vyriausybės narių mane domina Vladas Požėla, nes
iš galvos niekaip neišeina pasakojimas apie energingąją jo
žmoną. Pasirodo, po pergalės rinkimuose ji leidusi jam už­
imti vidaus reikalų ministro kėdę, kadangi norėjusi pasi­
daryti ministeriene. O kur jos ketinimas „išmušti socialis­
tines paikystes"? Ne be vidinės šypsenos žiūrėjau j pado­
riai atrodantį ministrą, kuris priminė kaimo vikarą, gal
kelnerį... O vyriausybėje jis turėjo atlikti „tvirtos rankos"
vaidmenį.
Scenon išėjo seimo prezidiumas, vadovaujamas žilagal­
vio pirmininko Jono Staugaičio. Paskambinęs ir palaukęs,
kol salė nutils, jis suteikė žodį Sleževičiui, einančiam į
tribūną atsakyti į užklausimą, kuris laikomas „sunkiąja
artilerija" prieš krikdemų opoziciją.
Sleževičius kaltino krikdemų vyriausybės vadovus už
tai, kad šie stambias sumas iš lėšų, skirtų „netikėtiems val­
stybės reikalams", eikvojo savo partijų, įvairių klerikali­
nių draugijų bei artimų jiems grupių reikalams. Tarp pu­
blikos ir atstovų jautei didelę įtampą, kai Sleževičius ėmė
skaičiuoti tas sumas. Kaip subsidijos ir paskolos šventos
Zitos draugijai išmokėta 80 tūkstančių litų, katalikų „Ži­
burio" draugijos gimnazijoms—145 tūkstančiai, Žemaičių
seminarijai—160 tūkstančių, katalikiškai moterų organi­
zacijai — 67 tūkstančiai, „Ryto" laikraščio leidyklai — 25
tūkstančiai, „Echo" laikraščiui — 115 tūkstančių, krikdemų
darbo federacijai — 32 tūkstančiai, švento Juozapo darbi­
ninkų draugijai— 15 tūkstančių, ateitininkų studentų drau­
gijai-— 27 tūkstančiai, katalikų veikėjui Eretui— 15 tūks­
tančių ir t. t. Smagų juoką ir pasipiktinimą sukėlė žinia,
kad vyskupų lazdoms įsigyti išmokėta 25 tūkstančiai litų.
 Bendra tų išlaidų suma siekė arti milijono. Tačiau tai
tik dalis išeikvojimų, kadangi ministro pirmininko fondas
‘buvęs slaptas, todėl kvitai sunaikinti. Visa rodė, jog vals­
tybės iždą klerikalai laikė nuosava kišene ir valdiškus pi­
nigus plačiai naudojo materialinei savo partinių ir ideolo­
ginių organizacijų paramai.
Kalbant Sleževičiui, iš kairiųjų suolų aidėjo:
— Teisman juos! Tai tikras šmugelis! Žulikų lizdai!
Neįtikino buvusiojo ministro pirmininko Bistro paai­
škinimai, esą „netikėtų valstybės reikalų" sąvoka buvusi
neaiški...
Daug pasisakiusių atstovų parėmė vyriausybę ir reika­
lavo, kad kaltinami valstybės lėšų švaistymu būtų perduo­
ti teismui. Tačiau priimtame nutarime apie patraukimą tei­
sman nebuvo užsiminta, vyriausybei tik pavesta „griebtis
priemonių paaiškėjusiems neteisėtumams atitaisyti ir pa­
darytiems valstybei nuostoliams išieškoti".
Po užsitęsusio lig nakties seimo posėdžio mes, keli žur­
nalistai, užėjome į restoraną pavakarieniauti ir pasidalyti
įspūdžiais.
— Čia tik gėlytės, uogelės paskiau bus,— kalbėjo ge­
rai informuotas žurnalistas L. Žoferis.— Bendrai juk niekas
ir neišaiškins, kokios machinacijos vyko prie krikdemų
valdžios. Bet naujų, stambių sensacijų dar bus. Jau vien
Karvelio veikla ko verta!
Žoferis pasakojo, kad milijonieriai Vailokaičiai prie
krikdemų gaudavę tiek pinigų, kiek užsimanydavę, tary­
tum valstybė — jų privatus bankas. Pereitais metais jie ga­
vę paskolų 750 tūkstančių litų, o šiemet prieš rinkimus
suktu būdu valstybės sąskaita jie padengė vienos jiems
priklausančios įmonės skolas — irgi 750 tūkstančių. Mėsos
kombinato statybai Vailokaičiai gavo 7 milijonų litų pas­
kolą, tuo tarpu visos Lietuvos naujakuriams ir valstiečiams
tebuvo išskirti 2 milijonai. Ir visa tai daryta su aktyvia
buvusio finansų ministro P. Karvelio pagalba. Nenuosta­
bu, kad pats Karvelis per trumpą laiką pasidarė puikaus
dvaro savininkas, o netrukus ir fabrikantas. Tokiu pat bū­
du labai greitai praturtėjo ir Petrulis.
Naujiena man buvo žurnalistų pasakojimai apie krik­
demų vyriausybės rūpestį dvarininkais. Tarkim, kunigaik-
124
štiš Radvila gavo keliasdešimt tūkstančių litų paskolą, ki­
tam kunigaikščiui — Vasilčikovui — vyriausybė leido išsi-
kirsti didelį plotą miško atlyginimui už nusavintą žemę,
milijonai išmokėti grafo Naryškino įpėdiniams ir daugeliui
kitų dvarininkų.
Kalbėtis baigėme, kai jau švito. Laisvės alėjoje stebė­
jome nuolatinį, tačiau man neįprastą vaizdą. Iš restoranų
skirstėsi įkaušę vyriškiai, juos tuoj apspinta gatvės mer­
ginos. Jos šūkauja ir, nepasidalijusios „grobiu", garsiai ko-
liojasi. Laisvės alėja — gyvosios prekės rinka... Tie gatvės
vaizdai, daugybė moterų, dėl skurdo ir nedarbo netekusios
vilties, už kelis litus siūlančios savo kūną,— juk tai klai­
kus kontrastas ką tik girdėtiems faktams apie šimtus tūks­
tančių ir milijonus litų, nešvariais keliais suplaukusių į
dvarininkų ir kapitalistų kišenes.
Ne vien nakties vaizdai ryškino tą kontrastą. Ir. dieną
alėjoje bei kitose centrinėse gatvėse bastėsi skarmaluotos
merginos ir vaikai. Jie siūlė puokštes menkučių gėlelių, o
iš tikrųjų — elgetavo.
Kauno įmonėse dirbo apie 8 tūkstančius darbininkų, o
darbo biržoje oficialiai buvo užregistruota maždaug 2220
bedarbių. Maždaug pusė jų įsidarbindavo prie įvairių viešų­
jų darbų— bet tik po tris dienas savaitėje. Apie 1100 žmo­
nių— o su jų šeimų nariais susidarydavo 6 ar 8 tūkstan­
čiai— neturėjo jokio uždarbio. Miesto savivaldybės socia­
linio aprūpinimo skyriaus duomenimis, kokie 6 tūkstančiai
žmonių, t. y. 20—25 tūkstančiai varguolių, gyveno iš 10—
15 litų pašalpos per mėnesį! O iš viso Kaune tebuvo apie
90 tūkstančių gyventojų...
Užsienio reikalų ministerija tuomet buvo pačiame mie­
sto centre, Daukanto gatvėje. Pro mano kabineto langą
matėsi aikštė prie Karo muziejaus. Pats muziejus veikė me­
diniame pastate, panašiame į didelę daržinę su aukštu rau­
donu bokštu. Anksčiau, caro laikais, ten buvo įgulos ka­
valerijos maniežas. Bokšto laikrodis rodė miestui laiką, o
kurantai triskart per dieną grodavo giesmę „Marija, Mari­
ja, skaisčiausia lelija". Rytais ir vakarais karo invalidų ko­
manda su savo orkestru pakeldavo ir nuleisdavo valstybės
vėliavą. Invalidai eidavo, ietis papuošę vėliavėlėmis. Mu­
ziejaus įkūrėjas, buvęs laivo gydytojas generolas V. Na-
gevičius nukopijavo tą ceremoniją nuo panašios, bene Gib­
raltare atliekamos.
Reginys prie Karo muziejaus vakarais sutraukdavo bū­
rius žiūrovų. Kartais ties paminklu žuvusiems kariams bū­
davo dedami vainikai, skambėdavo prakalbos. Piramidės
formos paminklas buvo sudėtas iš karo laukuose surinktų
akmenų. Toji ceremonija — tarsi kokios pilietinės patrio­
tinės pamaldos, bet jose persipindavo ir religiniai moty­
vai. Iš pradžių orkestras sugrodavo maldą už žuvusius
,,Marija, Marija", paskui valstybės himną. Krikdemų, tarp
kitko, nepatenkino himnas, kurio žodžius ir muziką sukū­
rė V. Kudirka. Jiems netiko tai, kad himne nesigirdėjo
dievo vardo. „Kaipgi taip,— piktinosi krikdemai,— šalis
katalikiška, o himnas be dievo"...
Vėliavos pagerbimas gilino labai provincialaus miesto
įspūdį. Tą kasdien primindavo ir vaizdas pro mano langą. Be
mūrinių dviaukščių Daukanto gatvėje, aplink visur matėsi
mediniai nameliai. Akmenimis grįsta gatve darda vežikų
kalamaškos, kratosi jose keleiviai. Priešais užsienio reika­
lų ministeriją kartais sustoja senoviška karieta. Jei ne re­
tkarčiais šmėkštelintys automobiliai, pagalvotum, kad gy­
veni aname šimtmetyje...
Tiesa, jau buvo iškloti šaligatviai. Anksčiau mediniais
šaligatviais žmonės vaikščiodavo kaip klavišais, o po lie­
taus iš po jų trykšdavo vandens ir purvo fontanai. Aikš­
tėje prieš manuosius langus neseniai veikė turgavietė. Bet
kai minimosios ministerijos protokolo šefas lydėjo užsie­
nio diplomatą, ties durimis garbingąjį svečią aplenkė ož­
ka. Tasai kazusas privertė spėriai perkelti turgavietę kiton
vieton.
Stambių pasaulio miestų centruose dažniausiai švyti
prabanga, skurdžiai ten beveik nepasirodo. O Kaune greta
puošniai pasirėdžiusių poniučių ir šaunių karininkų velka­
si kukliai apsirengęs prasčiokėlis, valstietis ir net skarma­
luotas vargeta.
Aš ėmiau vis labiau įsitraukti į darbą, į Kauno gyveni­
mą. Reikėjo apsispręsti, kaip pasielgti su „Naujo žodžio"
žurnalu. Jis tebeėjo Rygoje, o draugai iš „Rūtos" rašė, jog
nuostoliai auga. Jie siūlė perkelti žurnalą į Kauną arba nu­
traukti leidimą. Aplinkybėms susiklosčius, žurnalo leidimą
126
reikia imti į savo rankas. Aš dar svarčiau, ką pirmiau
perkelti į Kauną — šeimyną ar žurnalą, nes abiejų naštų
vienu ypu neįveikčiau. Galų gale nutariau pirmiausia per­
kelti žurnalą.
Bet žurnalo leidimas Kaune pareikalavo gana didelių iš­
laidų: spausdinimas kainavo dukart brangiau negu Rygo­
je. Gaudamas gan solidų atlyginimą, aš gyvenau labai kuk­
liai, netgi šeimai nieko nepasiųsdavau. Didžiąją algos da­
lį skirdavau spausdinimui ir kitoms žurnalo išlaidoms.
Butai Kaune, ypač centre, kainavo brangiai. Už nedidu­
ką kambarį, išsinuomotą pradžioje, mokėjau 150 litų, o
tai buvo kone ketvirtis mano algos. Vėliau su bendradar­
biu Karosu sutarėme kartu nuomoti pigesnį kambarį. Su­
radome centre nelabai išvaizdų būstą už 120 litų ir mokė­
jome perpus. Po to suradome dar pigesnį, bet į jį reikėdavo
eiti per šeimininko batsiuvio dirbtuvę. Tokie plebėjiški atsa­
kingo valdininko įpročiai galėjo šokiruoti, bet su aukštuome­
ne pažinčių aš neieškojau, omano naujiesiems draugams žur­
nalistams ir rašytojams toks paprastumas visai patiko.
Pats artimiausias man žmogus tuomet buvo Albertas Geru­
tis, su kuriuo keletą metų mokėmės gimnazijoje, vėliau
kartu dirbome Rygoje. Dabar aš užeidavau pas jį į Šan­
čius, kur jis gyveno su šeima.
Draugiškuose pokalbiuose mes dažnai liesdavome poli­
tines temas. Pamenu vieno sekmadienio pašnekesį Eltos
patalpose. Kadangi mūsų kambarys buvo labai nepatrauk­
lus, tai sekmadienius dažnai leisdavau savo kabinete. Ten
ateidavo Karosas, o kartais ir Gerutis.
Ėmėme šnekėti apie politines partijas. Gerutis tarė:
— Mano įsitikinimu, geriausia partija — socialdemok­
ratai, nes ji pati pažangiausia iš valstybinių partijų. Į ją
aš galvoju įstoti. Liaudininkai — nei šis, nei tas, supuvę li­
beralai, mėtosi tai kairėn, tai dešinėn. Šiandien jie su so­
cialdemokratais, o rytoj, žiūrėk, su krikdemais ims flirtuo­
ti. Kaime liaudininkai dar turi šiokią tokią įtaką, o mies­
te — jokios atramos.
Aš tuomet nebuvau oficialiai susijęs su jokia partija.
Savaime susiklostė, kad su liaudininkais turėjau daug ben­
drų reikalų, jie laikė mane savu. Vis tiek dar nebuvau
galutinai apsisprendęs, dar žvalgiausi ir dvejojau. Bet Ge­
ručiui šitaip atsakiau.
— Nesiimu ginti liaudininkų, bet dėl socialdemokratų
man viena aišku: tvirto pagrindo Lietuvoje neturi ir netu­
rės. Miesto darbininkai eina su komunistais, ir teisingai da­
ro, nes komunistų šūkiai jiems aiškesni bei artimesni. Ko­
munistai šaukia darbininkus kovon, kurios tikslas — paim­
ti valdžią į savo rankas, o socialdemokratai siūlo nurimti
ir tenkintis kažkokiais kyštelėjimais. Liaudininkai gali tu­
rėti didelę reikšmę dominuojančioms Lietuvoje valstiečių
masėms, ypač jei jiems pasisektų atskelti valstiečius nuo
bažnytininkų įtakos. Dar nežinau, kokį kelią pasirinksiu,
bet greičiau tapsiu liaudininku, o jeigu pakrypsiu kairėn,
tai stačiai į komunistus...
Šį pokalbį gerai įsiminiau kaip vieną reikšmingiausių ir
dažnai mintimis grįždavau prie jo.
Įdomu prisiminti jį dabar, praėjus daugiau kaip pusei
šimtmečio, kai mudu atsidūrėme priešingose pusėse: po fa­
šistinio perversmo Gerutis krypo vis labiau į dešinę ir ta­
po tautininku. Dirbdamas diplomatinėje tarnyboje, jis pa­
siliko užsienyje ir pasidarė gan aktyvus nacionalistų vei­
kėjas. O aš krypau vis kairėn ir vėliau tapau komunistu.

Salonai ir landynės

Ministrai gina „panelę Jadzę".— Universitetan be egzamino.— Lie­

tuvos ir TSRS sutartis.— Pulkininkas skundžiasi teismui.— „Ulicy — naši
kisti. Ploščadi — naši palitry."— „Margas balaganas."— Vakarienė su ki­
no aktoriumi V. Maksimovu.— Gedulo minutė.— Suburti darbo žmones
demokratijos ir nepriklausomybės gynimui!—Kauno „brazilka".

Labiau apsipratęs su sąlygomis Lietuvoje, pradėjau ra­

šyti straipsnius „Lietuvos žinioms“ ir oficiozui „Lietuva".
Rašiau apie kultūrinio gyvenimo aktyvinimą ir šiaip įvai­
riomis temomis. Viename straipsnyje raginau toliau demo­
kratizuoti valdininkiją vyriausybinėse įstaigose, kur giliai
įsišaknijo klerikalizmas ir protekcionizmas.
 Ir kaip tik pačiam teko susidurti su tipišku protekcio­
nizmu. Į Eltos aparatą sugrįžo buvusios vedėjos bičiulė
Jadzė G., per ilgai atostogavusi Paryžiuje. Pagal seną įp­
rotį, į darbą ji atėjo smarkiai pavėlavusi ir tučtuojau ėmė
čiauškėti paryžietiškus įspūdžius. Bendrasis darbo kamba­
rys virto kermošiumi, skambėjo moterų klykavimas, gar­
sus juokas, erzelynė. Karosas užėjęs pasiskundė, kad Elto­
je vėl viskas kaip anksčiau ir dirbti neįmanoma. Aš išėjau
iš kabineto, pasisveikinau su atvykusia naujai iškepta „pa­
ryžiete" ir, matyt, nugąsdinau ją piktu veidu. Bet ir kito­
mis dienomis kadrilis nesiliovė. Jadzė pasirodydavo vėlai,
niekaip nenorėjo laikytis drausmės. Ir dirbo atbulomis ra­
nkomis, o plepėjo be galo, be krašto. Neišlaikęs priminiau
darbo tvarką. Jutau, kad dirbti su ja bus sunku. Gerutis ir
kiti patarė man elgtis atsargiau, nes Jadzė turi draugų ir
užtarėjų „viršūnėse", ministrų salonuose. Keista, galvojau,
nejaugi kas užtarinės tokią dykinėtoją?
Kartą man pranešė, kad pirmininkas Sleževičius prašo
užeiti. Pirmąkart jis pakvietė mane — paprastai būdavo
sunku patekti pas jį. Nustebęs leidžiuosi į antrąjį aukštą.
Protokolo šefas Blavieščiūnas pasakė, kad pirmininkas jau
laukia manęs.
Pasisveikinęs Sleževičius paklausė, kaip sekasi, pažy­
mėjo, kad Elta pasidariusi aktyvesnė. Pakalbėjęs bendro­
mis temomis, jis pradėjo apie reikalą:
— Man skundėsi, jog tamsta netaktiškai elgiesi su bend,-
radarbiais. Ar tai gali būti?
— Nežinau, kuo pagrįstos tokios kalbos. Kad reikalau­
ju tvarkos ir darbo, tas tiesa, bet grubus nesu.
— Sako, tamsta rytais nesisveikini su tarnautojais, ne­
sigilini į jų reikalus.
— Gal kartais ir nepasisveikinu, tiesa. Ateinu vienas
pirmųjų ir dirbu, o ceremonijas nelabai mėgstu. Nejaugi
kiekvieną rytą reikia su kiekvienu sveikintis?
— Reikia, reikia laikytis mandagumo taisyklių, kad ne­
kiltų nereikalingų priekaištų, atseit naujieji žmonės gru-
bijonai, neišauklėti... Gal tos kalbos dėl tamstos ir neturi
rimto pagrindo, bet laikau reikalinga tamstą įspėti,— baigė
pirmininkas.
 Kildamas į savo kabinetą, vis spėliojau, kokios gi prie­
žastys privertė ministrą pirmininką išsikviesti mane ir prie­
kaištauti. Rodos, aš jau toks prasčiokas, ne formalistas, gal
netgi per daug familiarus su bendradarbiais, ir še tau — ne­
taktiškas, nesisveikinu!
Šitaip svarstydamas grįžau susijaudinęs ir piktas. Po
darbo pasikviečiau artimiausius draugus ir perpasakojau po­
kalbį su pirmininku. Jie iškart paaiškino man tikrąją šios
istorijos esmę. O ji buvo paprasta.
Pasirodo, „panelė Jadzė" artimai draugavo su Poželiene,
vidaus reikalų ministro Vlado Požėlos žmona. Grįžusi iš Pa­
ryžiaus, ji, aišku, nubėgo pas Požėlas pasidalyti įspūdžiais,
tuo labiau, kad ir ministerienė neseniai lankėsi Paryžiuje.
Galimas daiktas, kad „panelė" papasakojo ir apie naująjį
Eltos vadovą, kuris po Paryžiaus frantų pasirodęs jai tik­
ra meška — reikalauja dirbti ir nesivėluoti, daro pastabas.
Žinoma, ministerienė irgi pasipiktina ir nutaria sutvarkyti
tą „mešką“. Ji skundžiasi vyrui, tas „progai pasitaikius" per­
sako „viską" pirmininkui. „Meška" tučtuojau iškviečiamas
ir išklauso notaciją apie mandagumą. Šitokia versija atro­
dė ne tik įtikėtina, bet ir visai neabejotina, nes „panelė Ja­
dzė" ir toliau nesilaikė disciplinos, beveik nieko nedarė, o
savo nesiliaujančiu plepėjimu trukdė kitiems.
Kuo daugiau galvojau apie tai, tuo labiau piktinausi.
Kai aš stengiausi sumažinti etatus ir išlaidas, man nepavyko
sudominti ministro pirmininko. O kažkokia „panelė", užsi­
maniusi apginti savo dykinėjimą, sugebėjo mobilizuoti ir
ministrą, ir pirmininką. Tiesa, Sleževičius niekad nebegrįžo
prie to pokalbio. O „panelė Jadzė", kuriai naujoji Eltos at­
mosfera nepatiko, ilgai nelaukusi, perėjo į kitą įstaigą.
Man darbų vėl prisidėjo — įstojau į Kauno universitetą.
Stojamąjį egzaminą reikėjo laikyti iš lietuvių kalbos. Pa­
siruošiau ir kartu su visais kandidatais į studentus atėjau
egzaminuotis pas Tumą-Vaižgantą, kuris universitete dės­
tė lietuvių literatūrą. Tačiau triukšmo ir juoko ten buvo
daugiau nei egzamino. Senukas Tumas mestelės kokį juoką
ar aštresnį žodį — salė ir kvatoja, garsiai šnekasi. Kai pa­
sidaro labai jau triukšminga, Tumas ima mušti kumščiu į
stalą ir rėkti:
— Policeiskimi merami tvarką teks palaikyti, ką?
 Studentai dar labiau juokiasi, po to nurimsta — iki kitos
Tumo išdaigos.
Ilgokai laukiau savo eilės, jaudinausi. Bet kai priėjau
prie egzaminatorių stalo, Tumas, pamatęs mane, sušuko:
— Se tau! Pats Eltos direktorius egzaminuojasi! Bet kaip
jį egzaminuosi, panie, jei jis mus visus redaguoja? Eik, eik,
nėra ko čia tamstai veikti...
Taip ir baigėsi mano egzaminų baimė. Per imatrikulia­
ciją— priėmimo aktą — rektorius profesorius Mykolas Bir­
žiška daug kalbėjo apie drausmę, tvarką ir mandagumo tai­
sykles, įspėjo, kad pertraukų metu koridoriuose neturi būti
rūkoma ir šiukšlinama, o per paskaitas prašė netriukšmauti.
Keista buvo klausytis tokių elementarių pamokymų. Bet
greitai įsitikinau, kad jie naudingi — ypač jaunimui, suva­
žiavusiam iš atkampesnių vietų.
Pirmosiomis savaitėmis, net mėnesiais uoliai lankiau hu­
manitarinių mokslų fakultetą, klausiau literatūros ir istori­
jos paskaitas. Populiarios buvo Tumo-Vaižganto paskaitos,
įdomiai visuotinę istoriją skaitė prof. Gronskis. Patiko man
lenkų literatūros paskaitos, kurias skaitė Herbačiauskas,
garsus originalas, mėgęs burti ir rašęs savotiškus, netgi pa­
radoksalius straipsnius literatūros klausimais.
Vėliau dėl didelio užimtumo į paskaitas nueidavau vis
rečiau. Tačiau pirmaisiais metais visas įskaitas surinkau.
Universitete tuomet viešpatavo liberali tvarka. Paskai­
tų lankymas neprivalomas, egzaminų laikymą galėjai tęs­
ti iki begalybės. Privalomas tiktai mokestis —150 litų me­
tams, nesumokėjusius grasino pašalinti. Daugybė „amžinų
studentų" stropiai mokėjo, o egzaminus perkėlinėjo iš metų
į metus.
Rugsėjo mėnesį iškeliavau į Latviją ir Estiją. Tarp Ry­
gos ir Talino, gėrėdamasis baltais berželiais, apgaubtais ry­
tinės miglos, parašiau eilėraštį „Žemaitis Estijoje". Jo pa­
baiga tokia:

...Ne kraują pagrindu, bet meilę dėti

Šviesos pilims taikos pasaulio miestuos,
Kur vietą ras ir Lietuva,
Ir lygiai miela Ęestj!
 Latvijos telegramų agentūros direktorius R. Berzinis ir
Estijos — J. Lintropas, mano kolegos, supažindino mane ne
tik su agentūrų darbu, bet ir su meno pasauliu. Ypač įsi­
miniau susitikimą su įžymiu estų skulptoriumi ir dailininku
Janu Kortu. Buvo tai pagyvenęs žmogus. Jis neslėpė savo
skeptiško požiūrio į buržuazinę santvarką, aštriai kritikavo
estų inteligentiją, kuri tolsta nuo liaudies, klimpsta į mies-
čionizmą, persiima Vakarų blizgučiais. (Greitai J. Kortas,
nusivylęs sustingusiu gyvenimu tėvynėje, emigravo į Aust­
raliją, vėliau persikėlė į Tarybų Sąjungą.)
Kai grįžau į Kauną, sulaukėme reikšmingo politinio įvy­
kio. Ministras pirmininkas Sleževičius Maskvoje 1926 me­
tų rugsėjo 28-ąją su G. Cičerinu pasirašė Lietuvos ir Tarybų
Sąjungos nepuolimo sutartį. Svarbus buvo kartu pasirašytas
protokolas, kuriuo tarybinė vyriausybė vėl patvirtino Lie­
tuvos teisę į Vilnių. Suartėjimas su Tarybų Sąjunga užtik­
rino Lietuvai apsaugą prieš agresyvius diktatoriaus Pilsud­
skio užmojus.
Daugiau kaip prieš trejetą metų— 1923 metų kovo 15-
ąją — Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasado­
rių konferencija pripažino Lenkijos teisę į Vilnių, Antan­
tės šalys manė padariusios saliamonišką sprendimą: pripa­
žino Lietuvai Klaipėdos kraštą, atskirtą nuo Vokietijos, o
po mėnesio sankcionavo sostinės paglemžimą... Tarybų Są­
jungos pareiškimą apie Lietuvos teises į Vilnių lietuvių
tauta sutiko su dideliu džiaugsmu.
Bet Lietuvos vidaus politiniame gyvenime sutartis su
Tarybų Sąjunga supykdė reakcijos sluoksnius. Krikdemai
puikiai suprato sutarties reikšmę. Būdami valdžioje, jie pa­
tys pabrėždavo, kad geri santykiai su Tarybų Sąjunga esą
naudingi. Kai 1925 metų gruodžio mėnesį Lietuvoje lankė­
si tarybinis užsienio reikalų liaudies komisaras Čičerinas,
krikdemų užsienio reikalų ministras kunigas Reinys jam
tiesiai taip ir pareiškė. Tačiau dabar sutartį krikdemai pa­
naudojo smarkiems išpuoliams prieš vyriausybę. Kai seime
vyko diskusijos dėl sutarties ratifikavimo, krikdemai rėkė
apie „raudonąjį pavojų", apie grėsmę Lietuvai, apie augan­
čią komunistų įtaką.
 Dar labiau krikdemus sujaudino civilinės metrikacijos
įstatymo projektas ir nutarimas nebemokėti kunigams vals­
tybinių algų. Savo propagandai krikdemai naudodavo ir li­
beralų vyriausybės požiūrį į nacionalinių mažumų kultūri­
nius poreikius, lenkų, žydų, vokiečių ir rusų mokyklų ati­
darymą, taipogi ir incidentus kai kuriose bažnyčiose. At­
šaukus karo stovį, lenkų katalikai ėmė organizuoti bažny­
tines procesijas, kur giedodavo lenkiškai. Nacionalistiškai
nusiteikę lietuviai stengdavosi perrėkti juos lietuviškomis
giesmėmis. Tokios varžybos kartais baigdavosi peštynėmis,
o kartais ir tiesiog kautynėmis, kur į darbą būdavo palei­
džiami ne vien kumščiai, bet ir lazdos, pagaliai, buteliai,
plytos, net šaunamieji ginklai... Ir visa tai opozicija naudo­
jo išpuoliams prieš vyriausybę, ypatingai prieš švietimo
ministrą prof. Čepinskį.
Eltai prisieidavo perdavinėti spaudon įvairiausius vy­
riausybės pranešimus apie tuos įvykius ir incidentus. Vis
dažniau krikdemų spauda Eltą išvadindavo „bolševikų tri­
būna". O kai mes perdavėme oficialų pranešimą su neigia­
ma pulkininko V. Grigaliūno-Glovackio charakteristika, pa­
imta iš tarnybinio lapo, šis apskundė mane teismui. Tasai
pulkininkas garsėjo ne tik be galo reakcingomis pažiūro­
mis, bet dar 1919—20 metų kontrrevoliucinio teroro metu
įgijo nepavydėtiną budelio šlovę, kadangi be tardymo ir
teismo šaudė žmones, įtariamus simpatizuojant bolševiz­
mui. Dabar jis leido atvirai fašistinį laikraštį „Tautos va­
lia". Tiesa, taikos teisėjas nutraukė bylą prieš mane, bet
Grigaliūno-Glovackio asmenyje aš įgijau pavojingą priešą.
Jis, tarp kitko, įstojo laisvu klausytoju į juridinį teisės fa­
kultetą, ir kartais matydavau universitete jo tamsiai raudo­
ną veidą su geltonais nukarusiais ūsais.
Į universitetą įstojo ir išėjęs į laisvę po amnestijos Lie­
tuvos Komunistų partijos CK sekretorius Karolis Požėla. Jis
redagavo legalų LKP CK laikraštį „Darbininkų atstovas",
daug laiko skirdavo nelegaliam partiniam darbui. Studijos
universitete leido jam legaliai gyventi Kaune.
Man papasakojo būdingą epizodą. Kartą vienas studen­
tas, pažinojęs K. Požėlą, parodė jį universiteto valgykloje
Grigaliūnui-Glovackiui, o šis tarė:
 — Štai koks tas bolševikų komisaras... Reikia jį įsidė­
mėti. Kada nors mudviem teks susidurti...
Tumo-Vaižganto paskaitose pastebėjau gražią mergi­
ną— labai kuklią, netgi drovią. Tai buvo Salomėja Nėris,
kurios eilėraščius jau ėmėme skaityti spaudoje. Ten pat su­
sipažinau ir su pradedančiu poetu Antanu Venclova, nese­
niai išleidusiu pirmąjį rinkinį. Spalvinga asmenybė buvo
studentė Onutė Kmitaitė, kurią laikė „labai kairia". Toji ga­
bi ir išsilavinusi mergina gerai išmanė tarybinę literatūrą,
o vėliau dar sužinojau, kad ji palaikė ryšį su pogrindyje
buvusia Komunistų partija.
Mano literatūrinių pažinčių ratas tolydžio plėtėsi. Susi­
pažinau su Kaziu Binkių — ne tik puikiu poetu, bet ir šau­
niu, įdomiu žmogumi. Jis davė pradžią ir vadovavo futuris­
tų srovei, kurios dalyvius vienijo „Keturių vėjų" žurnalas.
Apie „Keturis vėjus" ir K. Binkį spietėsi profesoriškos
išvaizdos poetas Antanas Rimydis, husarų karininko penti­
nais žvanginęs J. Žengė, jaunutis kareivis Teofilis Tilvytis,
aukštai iškėlęs išdidžią galvą Juozas Tysliava, prozaikas mo­
dernistas Juozas Petrėnas. Šalia sukinėjosi Pranas Būdvy­
tis, ne tik rašęs eilėraščius, bet ir talentingai redagavęs sa­
tyrinį žurnalą „Spaktyva". Šliejosi prie „keturvėjininkų“ ir
Antanas Venclova.
Binkis žavėjosi Majakovskiu, pastoviai jį deklamuo­
davo. Dažniausiai kartojo posmus iš „Įsakymo meno armi­
jai":

Довольно грошовых истин.

Из сердца старое вытри.
Улицы — наши кисти.
Площади — наши палитры.

На улицы, футуристы,
Барабанщики и поэты!

Tiesa, ir Binkis, ir visi „keturvėjininkai" aukštino Ma

jakovskio formą, gėrėjosi drąsiu žodžių deriniu, aštriu rit­
mu ir stiliumi, bet toli gražu ne visi gilinosi į revoliucinį
jo poezijos turinį. Todėl kai kurie „keturvėjininkai", iškil­
niai deklamavę „Kairę! Kairę! Kairę!", ne tik nesuko kai­
rėn, bet krypo vis labiau į dešinę, o kai kas — tiesiai į re­
akcijos glėbį. Tačiau tokie, kaip Tilvytis ir Venclova, nu­
sikratę formalizmo pančius, nuėjo pažangos keliu, o vėliau
tapo komunistai.
Mes susitikdavome dažniausiai „Laisvės" restorane, kur
aš pietaudavau. Aplink Binkį būrėsi daugiausia „keturvė-
jininkai" ir jų draugai žurnalistai, dailininkai, aktoriai. Bin­
kis buvo, taip sakant, draugijos siela, mėgo pasišaipyti po­
litinėmis temomis, pasakoti šmaikščius anekdotus. Dažnai
prisimindavo revoliucinius 1919 metus, kai jis dalyvavo
kelias dienas išsilaikiusios eserų „Biržų respublikos" paskel­
bime. Didžiausią smagumą būrelis jausdavo, griebęsis kriti­
kuoti ir nuvainikuoti neoromantikus, kurie lig tol viešpa­
tavo lietuvių poezijoje. Net negera pasidarydavo, girdint,
kaip žiauriai Binkis su draugais niekino poetus, kuriuos aš
buvau pratęs laikyti nepasiekiamais autoritetais. Maironį
jie ganėtinai gerbė ir pripažino, kad vadinamajam tautinio
atgimimo laikotarpiui jo poezija turėjo reikšmės, bet Mai­
ronio epigonai ir mėgdžiotojai, rašę klasikine forma, „Lais­
vės" restorane būdavo maišomi su žemėmis.
Pašiurpęs nuo tokių kalbų, galvodavau, ko gi naujųjų
draugų akyse vertos mano paprastutės eilės. Kas be ko,
apie jas ten niekas neužsimindavo, bet aš buvau beprisie-
kiąs daugiau nebeeiliuoti ir nebemanyti esąs poetas. Rašy­
ti naujoviškai kaip futuristai — ne, šito nesugebėsiu. Ir ką
gi, išskyrus du eilėraščius, užrašytus 1926 m., aš ilgam lai­
kui nutilau, tik retkarčiais išversdavau šiek tiek latvių po­
ezijos.
Štai vienas to meto manųjų eilėraščių—„Lyg margas
balaganas", kurį parašyti paskatino kai kurie susitikimai su
Kauno bohema ir įspūdžiai iš tamsiųjų laikinosios sostinės
gyvenimo pusių:

Čionai viską už pinigus parduoda —

Jausmus ir gėdą, ašaras ir garbę,
Skausmus ir meilę, ką likimas duoda,
Ir vaisių prakaito sūraus ir darbo.

Antai statistė vietoj primadonos,

Nes turčiui ji pasaldino senatvę;
Čia auklėti idiotams pristatytos bonos,
O genijus nuskurdęs šluoja gatvę.
 Poete, himnus Beatričei giedi,
Rytoj gi pirktą kūną glamonėsi,
Tu, fariziejau, apie Kristų kliedi,
Už mirksnio jau tu jį pardavinėsi.
Klaikus čionai gyvenimo koranas —
Kiek sukčių, chamų kaukėj patriotų.
Pasaulis tas — lyg margas balaganas,
Kaip daug, kaip daug čia klounų grimuotų.

Binkio paakintas kartą suruošiau vakarienę vieno pir­

mųjų rusų kino aktorių V. Maksimovo garbei. Tame priė­
mime dalyvavo dar poetai P. Vaičiūnas ir J. Tysliava, ke­
letas artistų, bet pokalbis vyko iš esmės tik tarp Maksimo­
vo ir Binkio, vienas kito vertų eruditų ir šmaikštuolių.
Kinematografo aušroje dar paauglys aš mačiau pagar­
sėjusius to meto filmus ,,U kamina" ir „Pozabud pro kamin"
su Maksimovu ir Vera Cholodnaja. Mūsų svečias pasa­
kojo, kad Vera Cholodnaja mirusi Odesoje pilietinio karo
metu. Daug šnekėjomės apie gyvenimą Tarybų Sąjungo­
je,— o ji tuomet daugeliui užsieniečių atrodė tarsi kokia
„sfinkso mįslė", kurią spėliojo kiekvienas savaip. Žinoma,
Binkis nepraleido progos su entuziazmu pakalbėti apie Ma-
jakovskį ir futurizmą.
Spalio devintoji būdavo tradicinė gedulo diena —tauta
gedėjo pagrobtojo Vilniaus. Kadangi sutartis su Tarybų Są­
junga dar kartą patvirtino Lietuvos teisę į Vilnių, tai toji
diena buvo minima ypatingai pakiliai. Apie vidudienį išė­
jau Laisvės alėjon. Lygiai 12 valandą, kai Karo muziejaus
bokšto laikrodis ėmė mušti, pasigirdo fabrikų sirenos, baž­
nyčių varpai. Judėjimas apmirė. Stovėjo „konkė", vežimai,
automobiliai. Stovėjo žmonės. Vyrai nusiėmė kepures. Ge­
dulo minutę sustojo visos respublikos gyvenimas. Tai buvo
sumanyta kaip tautos vienybės demonstracija, rodanti, jog
esame pasiryžę atsikovoti senąją sostinę.
Tačiau nuo demonstratyvios iki tikrosios vienybės bu­
vo toloka. Laikraščiai tądien išėjo su gedulo rėmeliais ir
pranešė, kad po 12 vai. seime vyriausybė atsakinės į krikš­
čionių interpeliaciją. Vadinas, vėl tie patys ginčai, barniai,
užgauliojimai, gal net peštynės... Eiliniai piliečiai, pasiskai­
tę apie tą marmalynę, vadinamą politine kova, sprendė,
kad ir tie, ir šitie skatiko teverti.
Apie tikrąją tautos vienybę, apie visų pažangiųjų jėgų
susitelkimą kovai prieš reakciją kalbėjo klasiniai išprusę
darbininkai, komunistai, kurie negalėjo oficialiai vadintis
šiuo vardu, kadangi Komunistų partija buvo uždrausta, vei­
kė pogrindyje, aktyviai naudodama visas legalias priemo­
nes. Itin stiprią įtaką komunistai turėjo profsąjungose.
Komunistai ragino socialdemokratus sudaryti bendrą an­
tifašistinį frontą. Lietuvai grėsė pavojus iš Lenkijos. Tai iš­
orinė grėsmė. O šalies viduje vis įžūlėjo krikdemų kilmės
avantiūristai, stiprėjo fašistinių elementų veikla. Komunis­
tai siūlė sujungti darbo žmones demokratinėms laisvėms ir
nepriklausomybei ginti. Nelegaliuose atsišaukimuose ir pro­
klamacijose komunistai ragino nepasitikėti buržuazija ir
patiems pasirūpinti gynyba. Jie reikalavo apginkluoti dar­
bininkus ir valstiečių varguomenę, likviduoti fašistines or­
ganizacijas ir atimti ginklus iš fašistų.
Apie tai rugsėjo pabaigoje kalbėjo jaunas komunistas
Pijus Glovackas, skaitęs paskaitą Šančių kino teatre „Iliu­
zija". Jis pabrėžė fašistinės reakcijos pavojų, nes fašistams
vyriausybė leidžia organizuotis, o darbininkų ir varguome­
nės veiklą riboja ir persekioja. Glovackas ragino jaunimą
reikalauti laisvės darbininkų organizacijoms. Po šitokios pa­
skaitos socialdemokratų vadovaujama politinė policija areš­
tavo Glovacką, apkaltinusi jį ginkluoto sukilimo kurstymu.
Socialdemokratai griežtai atsisakinėjo stoti į bendrą
frontą. Jų manymu, komunistai siekia jungtis, norėdami su­
skaldyti socialdemokratus. Atitrūkę nuo masių, lietuviškos
socialdemokratijos vadai Kairys, Bielinis ir kiti baimingai
stebėjo, kaip darbininkų akyse smunka jų partijos presti­
žas ir kaip auga komunistų įtaka. Patys nedrįsdami kalbėti
mitinguose, jie siųsdavo ten jaunesnius. Tačiau ir tiems daž­
nai nepavykdavo nė burnos praverti — publika švilpdavo.
O komunistų oratorius darbininkai sutikdavo ir išlydėdavo
ovacijomis.
Socialdemokratų lyderiai vis labiau ilgėjosi ramios opo­
zicijos. Jų padėtis vyriausybėje buvo nemaloni ir nedėkin­
ga. Ypač nesmagiai jautėsi vidaus reikalų ministras Vladas
Požėla. Anksčiau, kai krikdemų ministrai siųsdavo policiją
darbininkų streikus malšinti, socialdemokratai juos kriti­
kuodavo išsijuosę. Dabar tramdytojas yra socialdemokratų
lyderis, kurį už tai pliekia ir iš kairės, ir iš dešinės.
Varguomenė kaip ir anksčiau gyveno sunkiai. Aukšta
butų kaina versdavo daugumą darbininkų ieškoti kampo
priemiesčių lūšnose ar aplinkiniuose kaimuose. Dažnai gir­
dėdavau, kad nemažai skurdžių glaudžiasi buvusios tvirto­
vės fortuose.
Dar nuo vaikystės atmenu eilutę iš Rusijos geografijos
vadovėlio: ,,Kaunas — pirmos klasės nepaimama tvirtovė".
Bet 1915 metais vokiečiai paėmė ją beveik be jokio pasi­
priešinimo. 1926 metais viename iš Kauno fortų veikė vals­
tybinis archyvas, kitame — karo kalėjimas, о IX forte buvo
sunkiųjų katorgos darbų kalėjimo skyrius. Tame drėgname,
šaltame, pačiame slogiausiame Lietuvos kalėjime laikė po­
litinius kalinius. Kai kuriuose apleistuose fortuose ankštai
susigrūdusi gyveno Kauno varguomenė.
Su keletu draugų žurnalistų aplankėme III fortą. Jau iš
tolo matėme vos judančias figūrėles raudonos sienos fone.
Įkritę veidai, skarmalai, pusnuogiai vaikai rachito išpūstais
pilveliais... Didžiulėje kazemato patalpoje grūste prisigrūdę
vargetų. Daugelis gulėjo ant šiaip ne taip sukaltų gultų,
kiti tiesiai ant žemės, skarmalus pasikloję — jauni vyrai ir
moterys, senukai ir vaikai... Oras tvankus, slogus, aplink
drėgna ir tamsu, šviesa vos skverbėsi pro mažus langelius.
Taip gyveno „tvirtovininkai".
Šitų žmonių likimo nesugebėjo išspręsti margiausių par­
tijų politikieriai. Tai buvo opi problema visų rūšių „demo­
kratams". O tvirtovėje akivaizdžiai matėme šią problemą:
slankioja, sėdi, guli pervargę, nusilpę, išbadėję žmonės. Gir­
dėjome sergančiųjų aimanas, vaikų verksmą...
Šnekėjomės su tais varguoliais — jie irgi tikėjosi kažko
iš „laisvosios" Lietuvos, iš rinkimų, o nesulaukė nieko. Re­
tas kuris gaudavo atsitiktinį darbą dienai, kitai. Tekdavo
kažkaip manytis iš skurdžios pašalpos. Iš čia ir ėjo į miesto
centrą tie apskurę vaikai su gėlelėmis, gailiai prašantys
skatiko duonos kąsniui, šita tvirtovė ir tiekė Laisvės alėjai
merginas, parsidavinėjančias nakčiai...
— Kokia jūsų ateitis, ką manote veikti? — klausinėjome
mes, žurnalistai.
 Bet niekas negalėjo atsakyti. Nes niekas negalėjo jiems
nieko pasiūlyti. Grįžti į kaimą, iš kur jie atvyko, tikėdamie­
si įsitaisyti mieste? Bet ne iš gero gyvenimo jie paliko gim­
tuosius sodžius, kur liko ir taip per daug burnų bei darbo
nesurandančių rankų. Laukti geresnių laikų čia, Kaune? Jie
ir taip ilgai laukia nesulaukia. Yra dar viena išeitis — pa­
traukti į Braziliją, Prancūziją arba kumečiauti Latvijoje ar
Vokietijoje. Dešimtys tūkstančių jau emigravo į Pietų Ame­
riką. Bet ne visi ryždavosi šitaip imti ir palikti gimtinę,
nors ši bedaliams darėsi blogesnė už pikčiausią pamotę. Pa­
galiau ne visi ir galėjo išvykti, nes emigracijos kontoros
verbavo tik stiprius, sveikus darbininkus.
Dar ruseno viltis, kad kažkas gali pasikeisti. Juk vy­
riausybė lyg socialistinė, ji žadėjo likviduoti nedarbą...
Bet viltys sklaidėsi. Komunistai ne šiaip sau socialde­
mokratus vadino ištikimais buržuazijos liokajais, darbinin­
kų klasės interesų išdavikais. Ir iš tiesų žmonės įsitikinda­
vo, kad socialdemokratų vadai įnirtingai kovoja ne prieš
buržuaziją, o prieš komunistus. Sunku buvo atskirti social­
demokratus ir krikščioniškus federantus, kurie ėjo į darbi­
ninkų mases su maldaknygėmis ir pamokslavo apie kant­
rybę, tikėjimą dievo valia...
Tarp bedarbių mažai buvo tokių, kurie susigaudę poli­
tikoje, turėjo sąmoningą požiūrį į gyvenimą, į savo padėtį,
dauguma juk beraščiai arba mažaraščiai. Viena aišku — šie
žmonės stovėjo ant bedugnės krašto, jų laukė bado mirtis.
Visos jų mintys sukosi apie vienintelę problemą — kaip
prastumti dar dienelę, kad mirtis neužkluptų dabar.
Prislėgti grįžome iš kelionės po Kauno fortus ir darbi­
ninkų lūšnų kvartalą, vadinamąją „brazilką". Matyt, toks
vardas atėjo iš Brazilijos, kur panašios lindynės vadinamos
favelomis.
Niūri varguomenės padėtis nepateisino vyriausybės li­
beralizmo dvarininkams. Tiesa, atlyginimo už nusavintas že­
mes jie nebegaudavo, bet niekas realiai negilino žemės re­
formos, niekas nesirūpino įstatymiškai likviduoti atlygini­
mą už žemes.
Ištisa Kauno dalis — Vilijampolė, arba Slabada,— anks­
čiau priklausė dvarininkei Serebriakovai. Dauguma Kauno
gyventojų skurdo, o dvarininkė iškėlė bylą visiems vilijam-
poliečiams, reikalaudama mokesčio už žemės sklypų nuo­
mą. Teismas, beje, atmetė ieškinį, bet ne iš principo, o tik
dėl kai kurių formalumų: dvarininkė mat turi apskųsti kiek­
vieną vilijampolietį atskirai, o ne visus iš karto.
Ką gi daryti? Kur išeitis? Kaip elgtis su tūkstančiais be­
darbių? Kaip išnaikinti skurdo kvartalus, kur darbo rankos
parduodamos už grašius, kur vyksta gėdinga kūno preky­
ba? Kaip išgelbėti nuo skurdo valstietiją? Kaip įveikti tam­
sybę ir dvasios vergiją?
Klausimų begalės, ir nė į vieną negalėjai atsakyti.

Grėsmingi požymiai

,,Kasmet privalo emigruoti ne mažiau trisdešimties tūkstančių lietu­

vių."— Antra Lietuva Afrikoje?— Priėmimas TSRS atstovybėje.— Dar­
bininkai švenčia devintąsias Spalio metines.— Kunigai paleidžia į darbą
kumščius.— Provokatoriaus „išpažintis".— Slapta informacija, perspėji­
mai.— „Netrukus jie numaus jums kelnes!"—'Tryliktasis užklausimas
tryliktajam kabinetui.

Buržuazijos pateiktą atsakymą į vieną iš „nelemtųjų

klausimų" aš netrukus išgirdau per priėmimą markizo de
Rogano garbei. Tai buvo karališkosios Prancūzijos laikais
garsios kunigaikščių Roganų giminės palikuonis. Kardinolo
de Rogano vardas plačiai nuskambėjo XVIII amžiaus pa­
baigoje: po to, kai 1 milijono 100 tūkstančių livrų vertės
brangakmenių vėrinį jis norėjo padovanoti karalienei Ma­
rijai Antuanetei, bet buvo apgautas ir pakliuvo į kalėjimą.
Greičiausiai ir dabar respublikoniškoje Prancūzijoje de
Roganas priklausė įtakingųjų kohortai. Pabaltijo kraštus jis
lankė kaip Tautų sąjungos skyriaus vadovas. Man buvo pa­
tikėta suruošti jo garbei pietus. De Roganas domėjosi Lie­
tuvos vidaus padėtimi, kultūra, ekonomika, nedarbu ir emi­
gracija.
Pietūs buvo baigti, visi svečiai susirinkę karininkų ra­
movės salėje kavai ir krupnikui. Užėjo kalba apie tuos be­
darbius, kurie badmiriavo drėgnuose Kauno fortuose ir „bra-
zilkos" laužuose. Vienas svečių, buvęs premjeras Bistras,
šypsodamasis tvirtino, jog nedarbas Lietuvoje neišvengia­
mas ir veltui būtų stengtis jį likviduoti. Nėra pagrindo lauk­
ti, kad pramonė staiga smarkiai išsivystys, o kaimuose at­
siranda vis daugiau bedarbių. Nei pašalpos, nei viešieji dar­
bai neišspręs neužimtumo problemos. Ji visada sunkia
našta slėgs valstybės iždą ir pasidarys įvairiausių kivirčų
bei neramumų šaltinis. Tasai krikščionių demokratų lyderis
atvirai ir kategoriškai skelbė, jog vienintelė išeitis bedar­
biams— emigracija. Jie privalo išvažiuoti į tuos kraštus,
kur darbo Tankų trūksta: į Argentiną, Braziliją ir kitas Pie­
tų Amerikos valstybes, taip pat ir į Afriką bei Australiją.
Tinkama emigracijai ir Prancūzija.
— Kasmet iš Lietuvos privalo emigruoti ne mažiau tris­
dešimties tūkstančių žmonių. Tai normalu, nes toks kasme­
tinis gyventojų prieauglis,— šaltai dėstė daktaras Bistras.
Su savo lyderio nuomone sutiko krikdemai K. Pakštas
ir E. Turauskas. Jiedu dar pridūrė, jog pastovi emigracija
būsianti gera priemonė prieš bolševikų įtaką, kadangi ne­
darbą šie naudoja savo tikslams.
Man tokie išvedžiojimai atrodė keisti. Lietuva palyginti
retai apgyventa — kvadratiniam kilometrui tenka apytikriai
40 žmonių,— o čia suka galvas, kaip iškelti į kitas šalis kuo
daugiau gyventojų. Vyriausybinio laikraščio redaktorius
liaudininkas P. Dailidė irgi prieštaravo Bistrui, įrodinėjo,
jog nedarbą galima sumažinti radikalesnės žemės reformos
ir pramonės vystymo keliu.
De Roganas labai susidomėjo tais klausimais ir patvirti­
no, jog Prancūzija galinti priimti daug emigrantų. O Bistras
Dailidei pasakė, kad netgi socialdemokratai pripažįsta emi­
graciją: V. Požėla vedęs derybas su prancūzų firma apie
Lietuvos darbininkų verbavimą. Rūpestingasis socialdemo­
kratas pareikalavo, kad firma garantuotų atlyginimo mini­
mumą, aprūpintų darbininkus kambariu su lova ir vienu
langu, o vedusiems sudarytų galimybę gyventi drauge. Ta­
čiau prancūzų firma nesutinka, nes bedarbių visur daugy­
bė, tad ji ras darbininkų ir be jokių sąlygų. Krikdemas Pak­
štas rutuliojo savąją įdėją: lietuvių emigrantus derėtų ne
išbarstyti po visą pasaulį, o surasti kur nors Afrikoje ar
kitame kontinente tokią vietą, kurioje galima būtų sukurti
antrą Lietuvą. Tai, jo manymu, apsaugotų emigravusius lie­
tuvius nuo asimiliacijos.
Šitaip atvirai ir ciniškai krikdemai vijo šimtus tūkstan­
čių lietuvių į Brazilijos ar Afrikos džiungles vardan savojo
gyvenimo ramybės...
Liaudininkų ir socialdemokratų vadai ne mažiau uoliai
gynė „šventą ir neliečiamą" privačios nuosavybės teisę, lei­
do vis naujus įstatymus, saugančius fabrikantus nuo darbi­
ninkų streikų. Kai kas iš „kairiųjų" jau galvojo tai namą
pasistatyti, tai dvarą ar gerą viensėdiją įsigyti... Tiesa, jie
dar gyveno pirmuosius valdžios medaus mėnesius ir vengė
kompromituojančių veiksmų. Vienas kitas netgi skundėsi,
jog pareigos vyriausybėje jiems atneša tik nuostolius: tar­
kim, Sleževičius ar Požėla advokataudami uždirbdavo dau­
giau, nei sėdėdami ministrų kėdėse.
... O liūdnos atsisveikinimo dainos aidėjo Lietuvos so­
džiuose ir stotyse, traukiniuose ir garlaiviuose, kurie vežė
bedalius į Braziliją ir kitas tolimas šalis. Krikdemų iškeltą
Lietuvos deproletarizacijos programą „kairioji" vyriausybė
vykdė ne blogiau nei Bistro ministrų kabinetas. Nors liau­
dininkai ir mėgo pašnekėti apie pramonės vystymą, tačiau
jokių realių perspektyvų nesimatė. Emigracija augo: anks­
čiau per metus išvažiuodavo 3—4 tūkstančiai, o 1926 me­
tais emigrantų skaičius padidėjo iki 10 tūkstančių.
Su de Roganu kalbėtasi ir apie klausimus, kurie versda­
vo Lietuvą būti dažnu Tautų sąjungos klientu. Visų pir­
miausia Vilnius, Neseniai ties Lietuvos—Lenkijos demarka­
cijos linija įvyko ginkluoti susirėmimai. Lietuvos vyriausy­
bė nusiuntė užsienio valstybėms memorandumą apie tai,
kad Lenkijoje rengiamasi karui. O po nepuolimo sutarties
tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos Vilniuje kilo panika, pa­
sklido gandai, kad lietuviai su bolševikais pradeda pulti...
Iš kitos pusės, spaudoje šmėstelėjo pranešimai apie kažko­
kias Lietuvos ir Lenkijos derybas. Apie tai Smetona net pa­
klausė seimo. Sleževičius atsakė, kad jokių susitarimų su'
Lenkija negali būti, kol Vilnius negrąžintas Lietuvai. Tautų
sąjungoje pastoviai minėdavo ir Klaipėdos kraštą. Vietiniai
vokietininkai, Vokietijos palaikomi, dažnai skųsdavo Tau­
tų sąjungai Lietuvos vyriausybę.
 Bet prancūzų diplomatas de Roganas beveik nesidomėjo
gyvybiškai svarbiomis mažytės Lietuvos problemomis. Jis
nekantravo ištirti, ar teisingi pasklidę gandai, jog Lietuva
esanti silpniausia grandis Antantės sudarytoje antitarybinė­
je užtvaroje. Jam rūpėjo išsiaiškinti, kiek didelė Tarybų
Sąjungos ir Vokietijos įtaka Lietuvos užsienio politikai, ar
negali Lietuva tapti tiltu tarp tų dviejų šalių, kurių suar­
tėjimas po Rapalo sutarties taip baugino Antantę. Tuo la­
biau, kad Varšuvoje be perstojo kartojo: Vilniaus klausi­
mas — „bolševikų ir vokiečių intrigų prieš Lenkiją" pada­
rinys!
...Susidomėjęs ėjau į lapkričio 5 dienos seimo posėdį.
Vėl „didžioji diena" -— svarstoma Lietuvos ir TSRS sutar­
ties ratifikacija. Publikos vietos perpildytos, diplomatų lo­
žėje— Tarybų Sąjungos atstovas S. Aleksandrovskis, vo­
kiečių pasiuntinys J. Moratas ir kiti. Įsitempęs seka disku­
sijas Sleževičius. Krikdemai aiškiai karingai nusiteikę —
jie ruošiasi negailestingai atakuoti vyriausybę.
Referentas Z. Toliušis pareiškė, jog sutartis — svarbus
indėlis į taikos gynimo reikalą. Tarptautinė Lietuvos padė­
tis stiprinama kaip tik tuo metu, kai Pilsudskio vadovauja­
mi lenkų imperialistai žvangina ginklais. Be to, patvirtinama
Lietuvos teisė į Vilnių, tuo tarpu kai Antantės ambasado­
rių konferencija Vilnių pripažino Lenkijai. Tautininkų ly­
deris A. Voldemaras aktyviai gynė sutartį. Jis pabrėžė Ta­
rybų Sąjungos nuopelnus kovoje už taiką ir priminė, jog
Genujos konferencijoje G. Cičerinas pirmasis iškėlė nusi­
ginklavimo klausimą. Vakaruose Lietuva neturinti užtarėjų,
o Tarybų Rusija nepripažino, kad 1920 metais Želigovskis
teisėtai užgrobęs Vilnių. Liaudininkų lyderis P. Dailidė pa­
stebėjo, kad Tarybų Sąjunga suinteresuota Lietuvos nepri­
klausomybe ir pavojaus atveju stotų jos ginti. Sudėtingai
susiklosčiusioje tarptautinėje padėtyje Lietuva ieškojo pa­
galbos ir rado ją Maskvoje. Nors pasisakymams prieš su­
tartį krikdemai išstatė savo „sunkiąją artileriją" — buvusį
premjerą Bistrą ir aktyvųjį demagogą Ambrožaitį — sutar­
tis vis dėlto buvo ratifikuota 45 balsais prieš 24.
Netrukus 1926 metų lapkričio 7-ąją man teko būti Tary­
bų Sąjungos atstovybės priėmime devintųjų Spalio metinių
proga. Čia pirmąkart susitikau su tarybiniais ir kitais dip­
lomatais.
Natūralu, kad pokalbiai sukosi apie ką tik įvykusią ra­
tifikaciją. Aptarinėjamas buvo ir nepriklausomybės kovų
savanorių sąjungos suvažiavimas. Mat krikdemai ir aiškiai
fašistinis laikraštis „Tautos valia" atvirai ragino savanorius
kovoti prieš vyriausybę. Pasižymėjęs tos krikdemų ir fa­
šistų grupės veikėjas buvo atleistas iš armijos pulkininkas
Grigaliūnas-Glovackis. Dabar jis šaukė savanorius organi­
zuoti kovos būrius. Priešai esą ne tik komunistai, bet ir vy­
riausybė, ir visi pažangūs veikėjai. Savanorių suvažiavimą
ir tą organizaciją Grigaliūnas-Glovackis stengėsi panaudoti
savo tikslams. Bet jo neišrinko nei į suvažiavimo prezidiu­
mą, nei į savanorių sąjungos valdybą. Suvažiavimas taipogi
atmetė jo pasiūlymą padaryti „Tautos valią“ sąjungos orga­
nu. Negana to, suvažiavimas pasmerkė Grigaliūną-Glovackį
ir jo propaguojamą fašistinę liniją. Sleževičiaus vyriausybė
laikė visa tai svarbia savo pergale. Tik žurnalistai ne visi
buvo tokie optimistai ir to suvažiavimo rezultatuose įžiū­
rėjo rimto pavojaus pradmenis. Akivaizdus fašistas Griga­
liūnas-Glovackis nors ir buvo pasmerktas, tačiau valdybon
juk išrinkti Smetona ir fašistuojantis jo šalininkas A. Slie-
soraitis — tai rodo, kad savanorių sąjungoje sustiprėjo
reakcija.
Priėmime daug kalbėtasi apie fašistų aktyvumą, apie Pil­
sudskio diktatūrą, kuri kai kam Lietuvoje trukdo ramiai
miegoti, skatina sekti tuo pavyzdžiu; apie gandus dėl mo­
narchijos įkūrimo Lenkijoje ir kunigaikščio Radvilos kan­
didatūrą sostan; apie eilinį pasikėsinimą prieš Musolinį, ku­
rio gal iš tikro ir nebuvo, tik vadeiva pats jį sugalvojo savo
populiarumui pakelti. Žurnalistai komentavo ir Tarybų Są­
jungoje vykstančią kovą prieš trockininkų opoziciją.
Kairiųjų profsąjungų vardu Lietuvos Komunistų partija
organizavo legalų vakarą, skirtą Didžiosios Spalio socialis­
tinės revoliucijos šventei. Ten buvo pasakyta kalbų apie
Rusijos revoliucijos laimėjimo reikšmę viso pasaulio dir­
bantiesiems, apie pirmosios proletarinės valstybės įsikūri­
mą, apie draugišką jos politiką Lietuvos atžvilgiu. Kalbėta
ir apie būtinybę legalizuoti Komunistų partiją, nes tai de­
mokratijos dėsnių išvada. Nurodyta ir didėjanti fašizmo
grėsmė. Susirinkimas aštriai kritikavo socialdemokratus, ku­
rie, užuot parėmę bendro fronto idėją, malšina darbinin­
kus, siundydami juos policija.
Taikus darbininkų susirinkimas papiktino buržuaziją.
Nervingos poniutės, krikdemų politikai ir įvairūs miesčio-
nys negalėjo ramiai girdėti, jog darbininkai laisvai reiškia
savąją nuomonę, kad po Kauną vaikšto bolševikai, kurių
vieta kalėjimuose. Kunigai kartu su dvarininkais ir buožė­
mis rėkė, jog vyriausybė tvirkinanti darbininkus ir samdi­
nius: šie, tik pagalvokit, drįsta reikalauti didesnių algų ir
geresnių buitinių sąlygų! Daugelis dvarininkų ir buožių lai­
kė samdinius kaip kokius baudžiauninkus, o gyveno jie
skurdžiau už gyvulius. Pažangūs mokytojai atsisakydavo
paklusti kunigams kapelionams, kurie buvo visagaliai prie
krikdemų valdžios. Seimas ruošėsi svarstyti įstatymą apie
bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos nuo baž­
nyčios.
Tačiau politinės aistros nesutrukdė tradicinio rudens ba­
lių sezono. Kas šeštadienį ir sekmadienį savo vakaruose šo­
ko studentai. Tilmanso salėje ir Liaudies namuose darbo
jaunimas rinkosi į vakarones. Tai būdavo demokratinės
publikos subuvimai. Buržuazijos aukštuomenė linksminosi
„Metropolyje" ir karininkų ramovėje. Tą sezoną daugiau­
sia šnekėtas! apie du pagrindinius balius. Vienas jų — lab­
daringas pobūvis „Pieno lašo" draugijos naudai, tradiciškai
rengiamas „Metropolyje" ir globojamas prezidento bei jo
žmonos. Šįkart apsieita be žmonos, kadangi prezidentas Gri­
nius buvo našlys. Jis artėjo link šešiasdešimtojo gimtadie­
nio, kurį numatyta iškilmingai švęsti gruodžio 17-ąją. Pre­
zidento baliuje dalyvavo ministrai su pirmininku priešaky­
je, apsilankė ir diplomatinio korpuso nariai, konsulai, artimi
vyriausybei žmonės.
Tuo pat metu karininkų klube klegėjo Bistrienės kuruo­
jamas balius. Žinoma, ten sukinėjosi ir pats buvęs minist­
ras pirmininkas. Svečių daugumą sudarė krikdemai ir jų
šalininkai.
Aštrialiežuviai žurnalistai pirmąjį pokylį vadino „pozi­
cijos baliumi", o antrąjį — „opozicijos baliumi". Tačiau vie­
no baliaus dalyviai svečiavosi ir antrame, linksminosi ir
šoko visi kartu. ,,Opozicinio" kavalieriaus rankos šokio sū­
kury glaudė „pozicinės" damos liemenį, ir atvirkščiai.
Niekada nepamiršiu, kaip kandžiai kalbėjo senas poli­
tinis veikėjas, buvęs Valstybės dūmos narys „trudovikas"
M. Januškevičius. Po vieno karnavalo, kuriame dalyvavo
Sleževičius, mėgęs pasilinksminti ir pašokti, Januškevičius
tulžingai iškošė:
— Tai tau ir demokratijos sargai! Aplink velniava daro­
si, krikdemai ir fašistai atvirai peilius galanda, perversmu
grasina, o ponas pirmininkas su durniaus kepure kadrilį
šoka... Juk tai puota maro metu!
Neturėjau polinkio šokti ir triukšmingai linksmintis, to­
dėl nesilankydavau tuose baliuose. Tuo labiau, kad jie, kaip
man atrodė, buvo nederami tokioje sudėtingoje politinėje
situacijoje.
Vieną lapkričio dieną išvykau Rygon šeimos aplankyti.
Pasidžiaugiau savo pirmagimiu, kuriam ėjo antri metukai.
Pagal savo amžių jis atrodė man labai šnekus. Žmona kaip
ir anksčiau dirbo mokykloje, dalyvavo visuomeninėje veik­
loje. Susitikęs su buvusiais kolegomis mokytojais, dar stip­
riau pajutau nerimą dėl Lietuvos politinių įvykių.
— Ar krikdemai neiškrės kokios kiaulystės? Labai įžū­
liai jie elgiasi ir grasina, juodašimčiai, kartu su fašistais,—■
kalbėjo senas demokratas Buividas.
Lietuvos mokytojų profsąjungos paprašytas, aš dalyva­
vau Pabaltijo respublikų mokytojų sąjungos sekretoriato
pasitarime. Čia susitikau su pažangiais mokytojais iš Lat­
vijos ir Estijos, su kai kuriais rašytojais. Visus domino Lie­
tuvos reikalai. Ypač todėl, kad tomis dienomis laikraščiai
skelbė, jog Kaune vyko didelė reakcinių studentų demonst­
racija, nukreipta prieš vyriausybės politiką.
Grįžęs į Kauną, sužinojau tos demonstracijos smulkme­
nas. Ją provokaciniais tikslais organizavo krikdemai, kurių
„Rytas" ragino „tautiškai nusistačiusią" studentiją rinktis
į mitingą ir demonstraciją „sąryšy polonizacijos ir bolševi-
zacijos plitimu Lietuvoje". Svarbiausi organizatoriai buvo
krikdemų atstovai seime, tarp jų — buvęs vidaus reikalų
ministras A. Endziulaitis. Rengėjai pasistengė, kad į Liau­
dies namų salę patektų vien savieji.
 Oratoriai iš aktyvių studentų krikdemų tarpo isteriškai
rėkė, kad „kairioji vyriausybė" stumianti Lietuvą į pražūtį.
Valdžios žmones jie apšaukė „tautos priešais", „raudonai­
siais komisarais". Kiekvieną tokį epitetą palydėdavo įsiaud­
rinusių klerikalų jaunikaičių staugimas ir šūkavimai „Ša­
lin!", „Sutriuškinti jiems galvas!“, „Į šiukšlyną!"
Vis tiek girdėjosi ir protesto balsai, tačiau juos nustelbė
riksmai „Lauk!", „Išmesti pro langą!" Kai studentas Kristu-
tis pabandė apginti vyriausybės politiką, jo kalbą nutraukė
beprotiškas riaumojimas, o kitas oratorius ciniškai išplūdo
Kristutį. Lauke jį ėmė mušti. Gatvės demonstracija buvo
uždrausta, nes policija sužinojo, kad studentai nori sunio­
koti profsąjungų centrą, o komunistai paruošę kontrde-
monstraciją. Bet klerikalai studentai nepaisė draudimo ir
visa minia dainuodama nužygiavo link Karo muziejaus.
Netoli Liaudies namų policininkai studentams užkirto ke­
lią, bandė juos sustabdyti ir išvaikyti. Bet įniršę reakcio­
nieriai šūkavo „Žandarai!", „Komisarų agentai!", „Išdavi­
kai!", giedojo himną ir tuo pat metu puolė policininkus,
stumdė juos, mušė lazdomis ir prasiveržė priekin. Minios
nesulaikė ir iškviestas raitosios policijos būrys. Kai kurie
mušami policininkai jau buvo bešauną, tik viršininkas juos
sulaikė.
Tarp mušeikų pasižymėjo kunigas Butvilą. Jis ėmė kulti
tuos piliečius, kurie pasirodė jam esą komunistai, kadangi
pavadino demonstrantus fašistais. Kitas kunigas tvatino po­
licininką su lazda. Buvęs policijos viršininkas, demonstra­
cijos vadas Endziulaitis grasino policininkams ir reikalavo
paleisti keletą sulaikytų demonstrantų.
Lapkričio 21-osios įvykius reakcionieriai gausiai naudo­
jo padūkusiai propagandai prieš vyriausybę. Jų laikraščiai
mirgėjo efektingomis antraštėmis, po kuriomis išsamūs re­
portažai ir straipsniai vaizdavo tą demonstraciją kaip bai­
sią „kovą už laisvę" su „kraujo upėmis". Straipsniuose ne­
vengta tokių posakių kaip „kruvinasis sekmadienis", „so-
cialmasoniškos valdžios gėdos diena", „dangum atmonijimo
šaukiąs įvykis"...
Dar iki man pargrįžtant iš Rygos į Kauną, Eltoje jau
buvo suredaguotas oficialus pranešimas apie tąjį įvykį. Ten
išdėstyti faktai pagal Vidaus reikalų ministerijos duomenis.
Pažymėtina, jog dėl incidentų sužeisti 7 policininkai ir 4
arkliai, sulaikyta 13 demonstrantų, kurie mušė policininkus
ir priešinosi, o tarp sulaikytųjų — kunigas Butvilą.
Triukšmas ilgai nerimo. Krikdemai nenustojo kartoti
pompastiškų frazių apie ,.skerdynes", „raudonąjį smurtą".
Iš kitos pusės, buvo šaukiami mitingai, kuriuose skambėjo
protestas prieš fašistus. Pažangūs studentai reikalavo, kad
vyriausybė laikytųsi griežtesnės antifašistinės politikos. Til-
manso salėje įvyko didžiulis mitingas, kuriame dalyvavo
virš 2 tūkstančių žmonių. Jo iniciatoriai buvo socialdemok­
ratai, bet Lietuvos Komunistų partijos paraginti ten atėjo
dauguma kairiųjų darbininkų. Mitingas pasmerkė ir fašis­
tus, ir susitaikėlišką socialdemokratų vadų politiką. Didžiu­
le balsų dauguma susirinkimas priėmė įžymaus Lietuvos
Komunistų partijos veikėjo J. Greifenbergerio pasiūlytą re­
zoliuciją, raginusią vieningai kovoti prieš reakciją, reika­
lavusią legalizuoti kairiųjų darbininkų bei valstiečių var­
guomenės veiklą ir apginkluoti sportines darbininkų orga­
nizacijas. Kai sutrikę mitingo vadovai socialdemokratai
staiga pabandė vaizduoti, jog tai jų rezoliucija, darbinin­
kai taip pasipiktino, kad falsifikatoriams teko bėgti. Bedar­
bių mitingas Kybartuose reikalavo imtis griežtų priemonių
prieš fašistų vadeivas, leisti darbininkams laisvai sudarinėti
organizacijas kovai prieš fašistuojančius smurtautojus. To­
kie reikalavimai skardėjo daugelyje Lietuvos miestų. Ta­
čiau krikdemai bei fašistų aktyvistai taipogi šaukė savo mi­
tinguose, kurstė prieš vyriausybę.
Tikru parlamentiniu skandalu virto iškilmingas seimo
posėdis, kuriame lapkričio 23 dieną norėta pagerbti libera­
lų buržuazinio tautinio sąjūdžio veikėją, istoriką, folkloris­
tą Joną Basanavičių ir pažymėti kariuomenės dieną. Salėje
netilo triukšmas, tad niekas ir negalėjo išgirsti, ką šnekėjo
pirmininkas Staugaitis apie Basanavičiaus nuopelnus, ką
apie kariuomenę. Reakcinė opozicija garsiai koneveikė ir
kaltino vyriausybę, reikalavo tučtuojau aptarti jų užklausi­
mą dėl išvaikytos demonstracijos. Būdinga, jog užklausimą
pasirašė ir tautininkai bei ūkininkų partijos atstovai. Tai
reiškė, kad dešiniosios opozicijos jėgos seime konsoliduo­
jasi.
 Karo muziejaus sodelyje prie paminklo žuvusiems dar
vyko ceremonija, skirta kariuomenės metinėms. Žurnalistai
pabrėžė, jog ten fasistuojantys pulkininkai Plechavičius ir
Skorupskis su neslepiama ironija klausėsi prezidento Gri­
niaus bei gynybos ministro Papečkio kalbų. Negana to, jie
visą laiką demonstratyviai šnabždėjosi, nutilo ir rimtai klau­
sėsi, tik Smetonai pradėjus kalbėti.
Politinė atmosfera vis kaito. Iš provincijos plaukė ži­
nios apie stiprėjantį klerikalų aktyvumą, apie atvirus ra­
ginimus nuversti vyriausybę. Pavyzdžiui, Zarasų apskrityje
kunigas Stakelė viešai agitavo tikinčiuosius organizuotis
prieš vyriausybę. Radviliškyje kunigai įkūrė tikrą štabą
kovai prieš profsąjungas ir bedievius. Krikdemų lyderis
Ambrozaitis važinėjo po provinciją ir skelbė, kad klerika­
lams belieka viena iš dviejų — arba nuolankiai kapituliuoti,
arba griebtis sukilimo kaip paskutinės priemonės...
Seime opozicijos atakos prieš vyriausybę tolydžio stip­
rėjo. Smetonos tautininkų grupei remiant, buvo pateikia­
mos vis naujos interpeliacijos dėl vidaus ir užsienio poli­
tikos. Naujoji interpeliacija — jau dvyliktoji — lietė padė­
tį kariuomenėje. Krašto apsaugos ministrą J. Papečkį kal­
tino, išdavus karines paslaptis pokalbyje su Eltos bendra­
darbiais, šalinus kitų partijų karininkus, paskelbus spaudo­
je pulkininką Grigaliūną-Glovackį kompromituojančią ates­
taciją. Interpeliacija buvo atmesta, tačiau jos svarstymas
suaudrino karininkus.
Mane domino ir literatūrinio gyvenimo reiškiniai. Bū­
dingas tam laikui buvo „keturvėjininkų" organizuotas va­
karas konservatorijos salėje. Savo „Naujame žodyje" iškri­
tikavau tą vakarą už tai, kad ten išryškėjo, jog literatūrinis
jaunimas labai neaktyvus, jie, mėgę niekinti „senius", patys
vakare skaitė senokai parašytus kūrinius.
Su daugeliu senosios kartos rašytojų susipažinau vaka­
re, skirtame V. Krėvės-Mickevičiaus literatūrinio darbo dvi-
dešimtmečiui. Slogus įspūdis paliko: teatre, kur pagerbė lie­
tuvių literatūros klasiką, buvo mažne tuščia... Ir ši tuštuma
tarytumei simbolizavo lietuvių buržuazijos panieką nacio­
nalinei kultūrai, literatūrai ir menui.
Beveik nepastebėtos praėjo populiariosios ir pažangio­
sios Žemaitės mirties penktosios metinės. Tik profesorius
Jablonskis viename straipsnyje gailėjo, kad užsitęsė josios
kūrinių spausdinimas, o tuos kūrinius beleidžią privatūs as­
menys— Andrius Bulota ir jo žmona Aleksandra. Demok­
ratiškai nusiteikę studentai pagerbė Žemaitės atminimą su­
sirinkime. Čia aš pirmąkart išgirdau sparnuotą posakį, Že­
maitės ištartą 1921 metais, grįžus namo iš Amerikos:
„Lietuvon grįžau, Lietuvos neberadau". Tuomi rašytoja pa­
rodė savo požiūrį apie valdžią užgrobusią buržuaziją.
Dažnai galvoje sukdavosi mano parašyti posmai iš eilė­
raščio „Žingsniai smėly". Taip tuomet svarsčiau apie mūsų
gyvenimą:
Žengiame naujus išmynę,
Gal klaidžius takus;
O aplink beribė plynė
Ir smėlys lakus.
Ir viltis, kuri mus vedė,
Nuskriaudė piktai —
Kompaso strėlė sugedo:
Kurgi nūn Rytai?

Dar ilgai dangun žiūrėjom,

Gal suprasim, gal —
Ar pirmyn mes, kaip norėjom,
Einam, ar atgal?

Visuomenės netraukė literatūros įvykiai, užtat didžiau­

sio dėmesio sulaukdavo politinės sensacijos. Liaudininkų
organas „Lietuvos žinios" pradėjo spausdinti liūdnai pagar­
sėjusio Povorotniko „išpažintį". Tasai jaunuolis atskleidė
savo provokacinę veiklą per rinkimus — ieškodamas uždar­
bio, jis tapo krikdemų agitatoriumi. Be to, organizuodavo
skandalus ir peštynes, taip sudarydamas policijai galimybę
uždrausti krikdemams priešiškų partijų mitingus. Ištisos
chuliganų ir jaunų reakcingų fanatikų gaujos nuplėšdavo
plakatus, naikindavo rinkiminę literatūrą, grasino susidoro­
ti su tais, kas agituos prieš klerikalus. Krikdemų vadovybės
nurodymu, apsimetę „kairiųjų" partijų agitatoriais, provo­
katoriai plyšaudavo, kad nedelsiant bus likviduota bet ko­
kia nuosavybė, bažnyčios būsiančios uždarytos, o kunigai
išvaikyti. Jie nesivaržė tikinti, kad „kairieji" organizuosią
komunas su bendru katilu, su bendromis vyrams ir mote­
rims pirtimis, su nacionalizuotomis žmonomis... Visą šitą
tauzijimą ir chuliganizmą gerai apmokėdavo ne tik krikde­
mų partinė kasa, bet ir finansų ministras Karvelis.
Toji „išpažintis" liko nebaigta. Paskutinę ištrauką iš­
spausdino 1926 metų lapkričio 11-osios numeris. Povorot-
nikas, neprincipingas avantiūristas, anksčiau ėmęs pinigus
iš krikdemų ir organizuodavęs už juos liaudininkų mušty­
nes, dabar pasisuko (povorot) ir sumanė pasipelnyti iš savo
buvusių šeimininkų demaskavimo.
Tačiau ne visi, palikę krikdemų klaną, pasirodė besą
karjeristai. Nebuvo toks ir priimtasis į Eltą A. Dėdelė, anks­
čiau dirbęs „Ryte".
Kartą Dėdelė užėjo į mano kabinetą ir pasakė norįs at­
virai pasikalbėti. Jis palaikė ryšius su senais pažįstamais
krikdemų žurnalistais, todėl turėdavo progų kai ką sužinoti
iš užkulisinės veiklos. Dėdelė informavo mane apie slaptus
ateitininkų ir kitų klerikalinių studentų organizacijų susi­
rinkimus, kuriuose kalbėta apie ruošimąsi perversmui. Tuo­
se susibūrimuose dalyvaudavę ir reakcingai nusiteikę ka­
rininkai. Kartais vykdavo ir slapti kariškių pasitarimai, kur
būdavo konkrečiai aptarinėjama, kokiais keliais nuversti
vyriausybę. Lapkričio 21-osios demonstracija ir perdėtas jos
garsinimas šliukštelėjo žibalo j ugnį. Klerikalai ir fašistuo-
jantieji ėmė nuosekliai ruoštis nuversti vyriausybę, „išgel­
bėti Lietuvą nuo bolševikų, bažnyčią nuo bedievių ir liuci-
pierių...“ Trumpai kalbant, opozicija ne vien šnekomis gra­
sina, bet ir iš tikrųjų ruošiasi perversmui su kariuomenės,
sukarintos šaulių organizacijos ir krikdemų studentų pa­
galba.
Daug kas buvo man netikėta. Apsvarstęs šią slaptą in­
formaciją, nutariau perspėti vyriausybę, nors ir maniau, kad
krikdemų užmačios ten žinomos. Iš pradžių norėjau persa­
kyti viską Sleževičiui. Bet jis galėjo apkaltinti mane pani­
kos kėlimu, tuo labiau, kad neseniai jis užtikrino, jog vy­
riausybės padėtis tvirta. Geriau jau nerimastingomis nau­
jienomis pasidalysiu su Bortkevičiene, o ji, kaip liaudinin­
kų vadovybės narys, painformuos ir pirmininką, ir prezi­
dentą. Be to, Bortkevičiene lengviau ir paprasčiau prieina­
ma, visada palanki man.
 Senelė, kaip mes buvome pratę ją vadinti, atidžiai iš­
klausė mane. Kalbėjau ir apie tai, kad, mano manymu, no­
rint užkirsti kelią pavojui, derėtų kreiptis į liaudį, sudaryti
ginkluotus demokratijos gynėjų būrius iš kairiųjų jėgų, iš
darbininkų, valstiečių ir pažangiųjų inteligentų. Tačiau Bort-
kevičienė užtikrino, kad politinė policija esą informavusi
vyriausybę apie krikdemų ir fašistų planus. Surinkusi pa­
kankamai svarių įrodymų, vyriausybė imsis ryžtingų prie­
monių.
Jaudindamasi Bortkevičienė kalbėjo apie dešiniuosius
sąmokslininkus ir tvirtino, kad nieko jie nepasieksią. Bet
gali įvykti kruvini susirėmimai, o netgi trumpas pilietinio
karo žybtelėjimas sukeltų didžiulį pavojų. Vidaus neramu­
mais pasinaudojusi Vokietija užimtų Klaipėdos kraštą, o
Lenkija juk grasina visai Lietuvai. Krikdemų perversmo
planus ji pavadino piktavaliu žaidimu su ugnimi. Šitaip
„žaisdami", jie tikisi išgelbėsią savo kailį ir išvengsią teis­
minės atsakomybės už išeikvojimus ir įvairias machinaci­
jas. Tačiau jie juk žaidžia valstybės likimu. Senelės akyse
net ašaros sublizgo.
Mano pasiūlymus apie ginkluotus būrius ji sukritikavo.
Jei bus suburtos jėgos demokratijai ginti, tai ir kita pusė
gali sudarinėti būrius saviems tikslams. Esant dviem gink­
luotoms stovykloms, susirėmimų neišvengtume, galėtų kilti
pilietinis karas. Vyriausybei esą pakanka priemonių ir jė­
gų bet kokioms dešiniųjų užmačioms sužlugdyti. Kas be ko,
kariuomenėje yra nepatikimų asmenų, juos teks pašalinti,
bet apskritai ten vyrauja sveika atmosfera, ir kariuomenė
be dvejonių stos ginti vyriausybės ir demokratijos.
Elton parėjau nurimęs. Jei vyriausybė žino apie pavojų
ir ruošiasi jį atremti, tai galima tikėti, kad nelaimės išveng­
sime. Tiesa, Bortkevičienė apgailestavo, kad saugumo tar­
nybos— politinės policijos — darbas gerokai sumenkęs ir
apleistas. Uoliausi krikdemų pakalikai pašalinti, o naujų
patikimų žmonių trūksta. Buvo siūlyta netgi visiškai likvi­
duoti politinę policiją, kuri nereikalinga demokratinėje
santvarkoje. Dabar pasirodė, kad saugumo tarnyba būtina.
Vėliau sužinojau, kad apie ruošiamą perversmą konk­
rečiai Sleževičių informavo vienas aviacijos pulko tarnau­
tojas ir Tarybų Sąjungos atstovas S. Aleksandrovskis.
 Netrukus po pašnekesio su Bortkevičiene man teko pir­
mąkart dalyvauti politinės partijos suvažiavime. Tai buvo
liaudininkų suvažiavimas, prasidėjęs gruodžio 6-ąją. Čia
ministras pirmininkas Sleževičius vėl užtikrino, kad vyriau­
sybė sugebės atsilaikyti prieš bet kokią jėgą ir užkirsti ke­
lią pavojui tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Bus daromas galas
tiek fašistų, tiek ir komunistų veiklai, jei tik ji bus netei­
sėta. Kalbėtojas pažymėjo, kad kai kurie birželio 13 dienos
demonstracijos dalyviai nubausti iki 6 mėnesių kalėjimo, o
prieš pulkininką Grigaliūną-Glovackį ir jo laikraštį bus im­
tasi priemonių už fašistinę propagandą. Pirmininkas pagra­
sino ir krikdemams, kurie užsiima ardomąja veikla, net baž­
nyčių nesivaržo naudoti antivyriausybinei agitacijai.
Per 300 atstovų plojo Sleževičiui, kai jis kalbėjo apie
kovą su fašistais. Pritarimo sulaukė pirmininko pranešimas
apie sutartį su Tarybų Sąjunga, šio dokumento pasirašymas
stiprino draugiškus ryšius su didžiąja socializmo šalimi.
Diskusijos buvo audringos ir aštrios. Dėmesio centre at­
sidūrė kova su fašizmu ir klerikalizmu. Grupė oratorių prie­
kaištavo vyriausybei už nuolaidžiavimą fašistams bei reak­
cionieriams. Vyriausybės politiką išvadinęs „kerenščina",
seimo atstovas A. Tornau pareikalavo vykdyti rinkiminius
pažadus, kitaip liaudis nusisuks nuo tokios demagogiškos
vyriausybės. Jis pabrėžė, kad vyriausybinis aparatas ir ka­
riuomenė prastai valomi nuo fašistų. Kai kurie atstovai kal­
bėjo, kad liaudininkų vadai atitrūkę nuo liaudies, negirdį
liaudies balso, nežiną jos godų ir nuotaikų. Partijos lyderių
ir ministrų kalbas jie lygino su „lakštingalų čiulbėjimu". O
atstovas K. Melnikas, kreipdamasis į Sleževičių, atvirai
pasakė:
— Jei tamsta ir toliau varysi tokią liberalią politiką fa­
šistų atžvilgiu, tai jie greitai tamstai kelnes numaus!
Šnekėdamasis su deputatais, jutau, kad liaudis giliai su­
sirūpinusi respublikos likimu, dėl tų demokratijos užuomaz­
gų, kurias pasisekė atsikovoti iš klerikalinės reakcijos. Bu­
vo piktinamasi: vyriausybė ir teismas randa įstatymus, lei­
džiančius griežtai nubausti komunistus, o atviri fašistų ir
krikdemų raginimai nuversti vyriausybę, įvykdyti pervers­
mą lieka beveik nesudrausti.
 Naujienos po liaudininkų suvažiavimo tarytum patvir­
tino, kad vyriausybė atsižvelgė j antifašistines nuotaikas ir
savo nutarimus. Buvo areštuotas pulkininkas Grigaliūnas-
Glovackis, jo „Tautos valios" naujas numeris konfiskuotas,
o pats laikraštis uždraustas iki teismo sprendimo. Fašistuo-
jantis pulkininkas patrauktas atsakomybėn už tai, kad pla­
tino šmeižikiškus gandus, ardžiusius kariuomenės discipliną,
už vyriausybės užgauliojimą ir kurstymą ją nuversti, už ne­
teisėtą pulkininko laipsnio pasisavinimą.
Dėl Grigaliūno-Glovackio arešto krikdemai ir fašistai su­
kėlė nepaprastą triukšmą, vyriausybę kaltino patriotų per­
sekiojimu, o tąjį apsišaukusį pulkininką garbino kaip ne­
priklausomybės kovų didvyrį. O prieš tai krikdemų laikraš­
tis buvo išspausdinęs provokacinę žinutę apie „raudonosios
armijos laisvą įsileidimą" Lietuvon. Atseit Kauno parduo­
tuvėse ir gatvėse pasirodė įtartini tipai, vaikštinėja grupė­
mis po 10—15 žmonių ir atvirai vadina save atvykėliais iš
Maskvos. Tai, girdi, perrengti raudonarmiečiai... Patys ne­
įtikimiausi gandai buvo platinami lengvatikiams pagąsdinti
„raudonuoju pavojumi" ir liaudžiai sukurstyti prieš vyriau­
sybę. Naują reakcijos jėgų audrą sukėlė kito kariškio opo­
zicionieriaus, žinomo akiplėšos ir budelio Plechavičiaus
areštas.
Gruodžio 15 dieną vyriausybinio laikraščio „Lietuva"
vedamasis buvo skirtas naujai interpeliacijai, kurią seimui
pateikė krikdemai ir Smetonos vadovaujama tautininkų gru­
pė. Šįkart vyriausybė kaltinama dėl to, kad areštavo „gar­
bingus tautos vyrus" Grigaliūną-Glovackį ir Plechavičių,
tuo tarpu, kai „bolševikai nebaudžiami šaukia prie ginkluo­
to sukilimo ir tautinės inteligentijos išžudymo". Kadangi tai
buvo trylikta interpeliacija, tai prasidėjo šnekos, kad ji ga­
linti nuversti ministrų kabinetą, kuris irgi buvo tryliktas.
Tačiau oficiozo vedamasis tvirtino, kad interpeliacija labai
silpnai argumentuota, o tie, kas tiki magiška skaičiaus „13"
jėga, nusivils, nes vyriausybės padėtis negali pašlyti dėl in­
terpeliacijos. Seime svarstytą tryliktosios interpeliacijos
skubotumą krikdemai pasistengė panaudoti naujai demonst­
racijai prieš vyriausybę. Tai buvo vienas pačių audringųjų
seimo posėdžių. Vyriausybės gynėjai, teisindamiesi opozi­
cijai, įrodinėjo, kad represijos taikomos ne tik dešiniesiems,
bet ir kairiesiems.
Be pranešimų apie interpeliaciją, „Lietuvos žinios" in­
formavo apie numatomas permainas vyriausybės sudėtyje:
atsistatydinimo raštus yra įteikę vidaus reikalų ministras
Požėla ir švietimo ministras Čepinskis. Pažymėta, kad pa­
sikeitimai įvyksią dėl asmeninių priežasčių. Tačiau visuo­
menė tas permainas laikė socialdemokratų bėgimu iš vy­
riausybės ir nuolaidžiavimu dešiniesiems, nes dešinieji tuos
ministrus visą laiką puolė. Atvirai buvo šnekama, kad Po­
žėlos pasitraukime nemažas vaidmuo tenkąs žmonai. Jai
nusibodę pastovūs vyro puldinėjimai iš dešiniųjų pusės —
dešiniuosius ji laikė padoriais žmonėmis. Dabar vargšas jos
vyras galės grįžti prie ramios ir žymiai pelningesnės advo­
kato veiklos. Šnekėta ir apie tai, kad galima laukti vėlesnių
pasikeitimų vyriausybėje, kadangi dalis liaudininkų linkę
nutraukti ryšius su socialdemokratais ir ieškoti suartėjimo
su krikdemais.

šuolis tamson

Karinis perversmas.— Seimo mažuma prezidentu „išrenka” Smeto­

ną.— „Ar valdžioje sėdėti, ar kartuvėse kabėti."—Kovos planai.— „Dir­
bau kiek galėjau, mirštu už bendrą tikslą..."—Ties sušaudytųjų komuni­
stų kapu.— Audra vandens stiklinėje.— Į Kauną atvyksta draugas Ma­
tas.— „Buvo jis pirmasis prezidentas, bus ir paskutinysis...”

Kaunas ramiai ir nerūpestingai ruošėsi prezidento Gri­

niaus jubiliejui. Gruodžio 16-ąją „Lietuvos žinios" pranešė,
kad rytojaus dieną išeis padidintas numeris su prezidentui
pašvęstomis medžiagomis. Kažkoks pirklys agitavo, kad ko­
legos papuoštų parduotuvių vitrinas prezidento portretais.
Ruošdamas spaudai savo žurnalą, aš apsidžiaugiau, kad po­
etas Tilvytis nupiešė ir perleido man Griniaus portretą.
„Lietuvos žinios" ir oficiozas „Lietuva" informavo, kad pre­
zidentą sveikins kariuomenės atstovai...
Išaušo gruodžio 17-oji. Kaip paprastai, išėjau iš namų
anksti, nors iki Eltos kelias netolimas. Apsiniaukęs rytas
žadėjo niūrią, šaltą žiemos dieną. Donelaičio ir Mickevi­
čiaus gatvių kampe išvydau grupę žmonių. Jie skaitė kaž­
kokį raštą, priklijuotą prie sienos. Iš arčiau visų pirmiausia
pastebėjau parašą: „Laikinoji karo valdžia".
„Perversmas!" — iškart dingtelėjo, ir šiurpas nupurtė
mane.
Skubiai perskaičiau visą kreipimąsi „Į visuomenę", kaip
skelbė antraštė. Ten buvo rašoma:
„Lietuvos kariuomenė... pamačiusi, kad dabartinis sei­
mas ir vyriausybė parduoda tėvynę bolševikams ir svetim­
taučiams, nutarė paimti laikinai šalies valdymą į savo ran­
kas, kad greičiausiai atiduotų tą valdžią į rankas tikrų Lie­
tuvos sūnų. Visoje šalyje skelbiamas karo stovis. Kauno
mieste apgulos stovis. Visiems įsakoma eiti savo pareigas:
kas neis savo pareigų, bus atiduotas karo lauko teismui."
Žmonės visiškoje tyloje skaitė pranešimą ir be žodžių
skirstėsi. Į Eltą aš kone bėgau. Vos įėjusį į kabinetą, mane
pasikvietė dr. J. Šaulys, administracinio departamento di­
rektorius. Buvome mažai pažįstami, bet jis kažkaip netikėtai
šiltai pasisveikino ir paklausė, ką žinau apie perversmą. Iš­
skyrus tą išklijuotą pranešimą, daugiau nieko nespėjau su­
žinoti ir pasakiau, kad galbūt krikdemai įvykdė savo gra­
sinimus.
— Regis, ne tiek krikdemai, kiek Smetona. Tai jo pla­
nas. Turėsime Smetonos diktatūrą,— atsiduso Šaulys.
Jis papasakojo, kad perversmą įvykdė karininkai, o
jiems vadovavo paleistas iš daboklės Plechavičius. Iš kalė­
jimo išėjo ir Grigaliūnas-Glovackis. Naktį karininkai atėjo
į seimą ir išvaikė jį. Visi vyriausybės nariai areštuoti, pre­
zidentą Grinių laiko namų arešte prezidentūroje.
— Štai koks prezidento jubiliejus! Tai pavojinga avan­
tiūra, labai pavojinga,— pasakė Šaulys atsisveikindamas.
Eltos bendradatbiai dalijosi tos nakties įspūdžiais ir nau­
jienomis. Pasirodo, krikdemai ir tautininkai tyčia sakę ilgas
kalbas, nes norėję užtęsti seimo . posėdį, skirtą biudžeto
svarstymui. Maždaug trečią valandą nakties salėn įėjo gru­
pė karininkų, daugiausia lakūnai. Jie pareikalavo uždaryti
posėdį ir išsiskirstyti, pareiškę, kad veikia diktatoriaus var­
du. Posėdžiui pirmininkavęs socialdemokratų lyderis Kairys
bandė ginčytis, bet karininkai davė dvi minutes apsispren­
dimui. Pro langus seimo atstovai pamatė, kad pastatas ap­
suptas kavaleristų. Seimo posėdį Kairys paskelbė uždarytu,
ir atstovai išsiskirstė.
•— Nejaugi niekas nebandė priešintis? — klausinėjau.
Taip, niekas iš seimo atstovų neišdrįso net žodžiais pa­
smerkti fašistinę prievartą. Vėliau vienas žurnalistas, gyve­
nęs pas seimo atstovą liaudininką Ralį, pasakojo, kad tasai
grįžo namo iš posėdžio, atsigulė ir ramiai užmigo. Tik atsi­
budęs jis papasakojo, kad seimas išvaikytas...
Gruodžio 17-osios rytą padėtis tebebuvo neaiški. Atrodė
neįtikėtina, kad neatsiras jėgų, stosiančių ginti vyriausybę.
Bet ar priešinsis pati vyriausybė? O gal ji mano kapitu­
liuoti?
Jau tą rytą sužinojome, kad prieš sąmokslininkus bu­
vęs pasiųstas karo policijos būrys. Vos neįvyko susišaudy­
mas, bet viskas baigėsi derybomis, ir būrys grįžo į karei­
vines. Anot kitų, štabo viršininkas pulkininkas K. Škirpa,
išgirdęs apie perversmą, skubiai išvažiavo iš Kauno Mari­
jampolės link, kur stovėjo ištikimas vyriausybei pulkas, va­
dovaujamas pulkininko leitenanto V. Vitkausko. Tačiau
Škirpą sulaikė ir grąžino į Kauną. Sužinojome, kad suimto­
ji vyriausybė uždaryta generaliniame štabe, o prezidentas
Grinius saugomas prezidentūroje. Plechavičius, pasidaręs
kariniu diktatoriumi, visiems kariniams junginiams išsiun­
tinėjo telefonogramas laikinosios vyriausybės vardu, kur
reikalavo besąlygiškai paklusti jam ir įsakė nedelsiant su­
imti ,.bolševikų agentus".
Vos pasirodžius man Eltoje, ėmė skardėti telefonai. Laik­
raščių redaktoriai, ypač užsienio korespondentai, reikalavo
naujienų ir oficialaus pranešimo apie įvykius. Užsienyje
plito patys neįtikimiausi gandai. Per radiją kalbėjo apie
kruvinus mūšius Žaliakalnyje, kur sukilėliai neva susidūrę
su vyriausybės kariuomene, apie diktatorių Plechavičių,
grasinantį sušaudyti vyriausybės narius, apie pulkus, trau­
kiančius iš provincijos į Kauną vyriausybės paremti... Vie­
na po kitos ėjo telegramos iš įvairiausių agentūrų, susido­
mėjusių įvykiais Lietuvoje.
Apie tai pranešiau politinio departamento direktoriui
Balučiui ir įtikinau jį, kad reikia oficialaus pranešimo. Ba­
lutis pasakė, kad generaliniame štabe dabar vyksta dery­
bos dėl „perversmo legalizavimo" ir valdžios perdavimo
naujai vyriausybei, o dabartiniam režimui vadovaus Sme­
tona, kuriam kariškiai patiki aukščiausiąją valdžią. Čia pat
Balutis paskambino į generalinį štabą ir paprašė paruošti
oficialų pranešimą, kurį Elta perduotų užsieniui, kitaip ne­
išvengsime nepagrįstų nuomonių apie chaosą, o tokios nuo­
monės būtų žalingos Lietuvai. Jis kalbėjo kategoriškai ir
piktai,—- matyt, pašnekovai prieštaravo ar nenorėjo užsiim­
ti tokiais reikalais.
— Perversmas tai perversmas, o tvarka turi būti! — ga­
na griežtai pasakė Balutis ir nenurimo, kol gavo pažadą
atsiųsti oficialaus pranešimo tekstą.
Nutariau pereiti per miestą. Kiekvienas sutiktas pasa­
kojo girdėtas ir negirdėtas naujienas. Nesiliovė kalbos apie
pulką Marijampolėje ir artilerijos dalinį Kėdainiuose, — jie
ruošiasi žygiuoti arba gal jau žygiuoja Kauno link kovai
prieš sąmokslininkus. Prie gynybos ministerijos ir genera­
linio štabo rūmų stovėjo du šarvuoti automobiliai, tai įei­
davo, tai išeidavo karininkai, generolai. Toks pat judėjimas
ir ties komendantūra. Tikrai nemaloni naujiena: komendan­
tu dabar tapo Grigaliūnas-Glovackis, neseniai traukęs ma­
ne teisman.
Norėjau užsukti į „Lietuvos žinių" redakciją, bet ten
stovėjo kariškiai. Laikraščiai tądien nepasirodė. Eidamas
pro paštą, sugalvojau pasiųsti sveikinimo telegramą gimta­
dienio proga areštuotam Griniui. Jei ne perversmas, čia
greičiausiai driektųsi ilga eilė su sveikinimo telegramomis
60-mečio sulaukusiam prezidentui. O dabar į mane pažiū­
rėjo kaip į kuoktelėjusį...
Naktis praėjo ramiai. Pulkai iš provincijos nepasirodė.
Į Eltą plaukė nauji radijo pranešimai su fantastiškiausiais
prasimanymais apie barikadas ir atkaklius mūšius Kaune.
Tik vėlai vakare Elta į visas telegramų agentūras išsiuntė
oficialią informaciją. Ten pranešta apie karinį perversmą,
kuriam vadovavo pulkininkas Skorupskis su majoru Ple­
chavičiumi, ir apie derybas dėl naujos vyriausybės suda­
rymo.
Kitą dieną, gruodžio 18-ąją, padėtis paaiškėjo. Spaudo­
je pasirodė aktai apie vyriausybės pasikeitimą, įvykusį pa­
gal visas „konstitucines taisykles". Pareiškime prezidentui
Griniui Sleževičiaus vyriausybė pranešė apie savo atsista­
tydinimą. Kitame akte Grinius ir Sleževičius kreipėsi į prof.
A. Voldemarą, pavesdami jam sudaryti naują vyriausybę.
Trečiame akte buvo tvirtinamas naujas ministrų kabinetas,
į kurį greta tautininkų įėjo ir trys krikdemai. Taip įsikūni­
jo krikdemų šūkis, su kuriuo jie ėjo į seimo rinkimus: „Lai­
mėsim rinkimus — valdysim, pralaimėsim — vis tiek valdy-
sim". Tiesa, naujoje vyriausybėje jiems prisiėjo tenkintis
kukliais finansų ir švietimo ministrų bei valstybės kontro­
lieriaus postais.
Tą pačią dieną diktatorius Plechavičius kreipėsi į Sme­
toną kaip į „pirmąjį Lietuvos kūrėją" ir laikinosios karo
valdžios vardu prašė „pasiaukoti tėvynės labui ir stoti tau­
tos priešakyje kaip valstybės vadui..." Smetona sutiko pri­
imti „tautos vado" naštą.
Šitokiu būdu dvarininkas Plechavičius pasodino sostan
„vadą". Baigta su buržuazinės demokratijos dekoru. Val­
džią užgrobė ištikimi stambiosios buržuazijos interesų gy­
nėjai. Vietoje iškilmingo rauto, numatyto 22 valandai, Gri­
niui teko pasirašyti aktus, kuriais atsistatydina „tikrosios
demokratijos" vyriausybė, kaip ją vadino liaudininkai, o
į valdžią ateina fašistuojančio Voldemaro kabinetas... Gri­
nius ilgai spyrėsi ir nenorėjo pasirašyti aktų. Kai susiklos­
čius aplinkybėms tai pasidarė nebeišvengiama, jis pareika­
lavo iš Voldemaro raštiškos garantijos, kad konstitucija bus
išsaugota. Voldemaras lengva širdimi pasirašė tokį popie­
rėlį. Neišvengiamas buvo ir antras žingsnis — paties Gri­
niaus atsistatydinimas iš prezidento posto.
Taip negarbingai baigėsi liaudininkų ir socialdemokra­
tų valdymas, trukęs vos šešis mėnesius. Reakcionierių ne­
sustabdė nei pilietinio karo grėsmė, nei pavojus iš Lenki­
jos ir Vokietijos. Jie kaip tik spekuliavo tuo pavojumi, kol
privertė Sleževičiaus vyriausybę kapituliuoti ir legalizuoti
karinį perversmą. „Demokratai", prisibijodami liaudies, ne­
drįso laiku mobilizuoti masių, sudaryti liaudies fronto prieš
fašistus, klerikalus ir visus kitus reakcionierius; labiau už
viską jie bijojo sudeginti tiltus, kurie anksčiau ar vėliau
atvestų prie sutartuvių su klerikalais...
Gruodžio 19-osios rytą sužinojau, kad šaukiamas seimo
posėdis, ir nuskubėjau ten. Prie rūmų telkėsi minia. Įėji­
mo bilietus tikrino aviacijos karininkai, aktyvūs pervers­
mo dalyviai. Žvilgtelėjęs į mano leidimą, vienas karininkų
piktdžiugiškai tarė:
— O, raudonosios Eltos direktorius! Jį tai reikėtų pa­
kratyti. Na, žiūrėkis!
Salė jau perpildyta, daug karininkų. Atmosfera įtempta
ir nervinga. Seimo narių vietose matau krikdemus, šiek
tiek tautininkų, ūkininkų partijos, Klaipėdos krašto atsto­
vų. Kairiųjų vietos tuščios — dauguma liaudininkų ir so­
cialdemokratų sėdi namų arešte, kiti boikotuoja šį posėdį.
Tautinių mažumų atstovų atėjo vos keletas.
Vyriausybės vietose, žiūriu, Voldemaras ir naujieji mi­
nistrai, tarp kurių ir buvęs pirmininkas, krikdemų lyderis
L. Bistras, dabartinis švietimo ministras.
Posėdis numatytas 12 valandai, tačiau nėra seimo pir­
mininko: J. Staugaitis pasislėpė pas kolegą gydytoją P. Ma­
žylį. Su vargu jį surado ir ilgai įkalbinėjo atvykti. Paga­
liau apie 14 valandą Staugaitis atidaro seimą. Jis skaito
prezidento Griniaus pareiškimą dėl atsistatydinimo, po to
paskelbia, kad ir jis atsistatydina, siūlo išrinkti naują pir­
mininką.
Paaiškėja, kad iš 85 seimo atsovų susirinko tik 42, taigi
mažuma. Nors nėra kvorumo ir posėdis neteisėtas, 33 bal­
sais seimo pirmininku išrenkamas krikdemų atstovas, buvęs
prezidentas A. Stulginskis.
Po to renkamas respublikos prezidentas. Stulginskis
skaito konstitucijos straipsnį: „Respublikos prezidentas ren­
kamas slaptu balsavimu absoliutine atstovų balsų daugu­
ma..." Po balsavimo Stulginskis pagarsina protokolą: 38
balsai už Smetoną. Karininkai ir tam tyčia parinkta pub­
lika sveikina prezidento „išrinkimą", sukelia audringas ova­
cijas. Tada arkivyskupas Skvireckas prisaikdina naująjį
prezidentą. Dievo vardu Smetona prisiekia „saugoti konsti­
tuciją ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti vi­
siems lygiai teisingas". Priesaikai patvirtinti jis bučiuoja
kryžių ir evangeliją...
Po šios ceremonijos Smetona patraukia į netoli esančią
prezidentūrą. Eina apsuptas karininkų, kurių naktinis per­
versmas nušlavė buržuazinę demokratinę tvarką, o valdžią
perdavė jo vadovaujamų tautininkų grupei. Toji grupė sei­
me teturėjo vos tris atstovus... Prezidentūroje Smetoną suti­
ko Grinius ir „perdavė jam valstybės vairą", kaip iškilmin­
gai rašė oficiozas „Lietuva". Tuomet Smetona nuvažiavo į
generalinį štabą. Ten susirinkusiems karininkams jis ne­
delsdamas priminė savo, kaip pirmojo prezidento, 1919—
20 metų nuopelnus ir pabrėžė, koks svarbus vaidmuo tenka
kariuomenei, su kuria jis rašys „naują tėvynės istorijos
lapą".
Gimusi per grubią prievartą ir apgaulę, fašistų bei kle­
rikalų valdžia „naują istorijos puslapį" pradėjo teroru ir
krauju. Komendantas Grigaliūnas-Glovackis paskelbė kelis
draudimus, kuriuos pažeidus grėsė karo lauko teismas. Pir­
maisiais naujos vyriausybės ir prezidento aktais vėl įvestas
karo stovis, o piliečiai ne'teko teisių, kurias jiems garanta­
vo konstitucija.
Jau pirmomis valandomis po perversmo prasidėjo ko­
munistų areštai. Gruodžio 17 dienos ryte suėmė Lietuvos
KP CK sekretorių Karolį Požėlą ir įžymius kovotojus
J. Greifenbergerį, P. Glovacką, L. Adomauską, F. Abrama-
vičių, K. Giedrį, E. Vicą, R. Carną... Per trumpą laiką buvo
areštuota keli šimtai komunistų.
Po perversmo nedelsdamas grįžo A. Račys, krikdemų
laikų politinės policijos viršininkas. Tasai kraugerys, gar­
sus provokacijų ir kankinimų organizatorius, po rinkimų ir
krikdemų pralaimėjimo pabėgo į Vokietiją, o dabar vėl
ėmėsi ankstesniojo amato. Pranešdamas spaudoje apie areš­
tus, Račys įtikinėjo, kad rasti dokumentai, liudijantys ko­
munistus ruošiant ginkluotą sukilimą. Tai buvo reikalinga
perversmui pateisinti. Laikraščiai skelbė, kad daugelis ko­
munistų ir net kai kurie socialdemokratai pabėgę į užsienį.
Prislėgti buvo visi, kas tikėjosi, jog krikdemai ir kiti
reakcionieriai, po rinkimų išmesti iš vyriausybės kėdžių,
nebegalės užsikarti liaudžiai ant sprando.
— Ak jūs, naivūs politikai! —atsiduso pažįstamas stu­
dentas VI. Každailis, kai draugų būrelyje mes svarstėme
įvykius.— Buržuazija žaidžia demokratiją ir parlamentariz­
mą, jeigu tai jai patogu. O šit, kai reakcionierius pagal vi­
sas taisykles išmetė pro duris, jie be jokių taisyklių įlindo
pro langą... Dabar jau nereikia nei demokratijos, nei parla­
mentarizmo, nei teisėtumo.
 Karosas papasakojo Jaudinančią" sceną seime. Po prie­
saikos ceremonijos prie Smetonos prišoko aktyvus krikde­
mų lyderis kunigas Krupavičius ir stipriai paspaudė jam
ranką. Tuoj priėjo Voldemaras ir paspaudė abiejų rankas,
tarytum sutvirtindamas neseniai besivaidijusių krikdemų ir
tautininkų sąjungą. Dabar, pasidalijus valdžią, nebėra ko
vaidytis!
.— Ot, pasidalijo! — šaipėsi Každailis.— Tautininkai pa­
siėmė gaidį, krikdemams atidavė plunksnas. O šie džiū­
gauja, užgrobę vadovavimą seime, o jiems pasisekė dėl to,
kad neatėjo buvusios vyriausybės frakcijų atstovai. Betgi
seimas dabar 'tuščias maišas, tautininkams jo negaila. Jiems
pakanka realios valdžios.
— Bet krikdemai gali susitarti su liaudininkais, sudary­
ti koaliciją ir nuversti tautininkus, jei tik susikivirčys su
jais,— pastebėjo Karosas.
— Ne, brolyti, jau Smetonos dabar nebeapgausi,— at­
kirto Každailis.— Ir su kuolu iš valdžios nebeišvarysi. Kas
valdžią įgijo perversmo būdu, tam tėra dvi išeitys — ar val­
džioje sėdėti, ar kartuvėse kabėti. Jau gana Smetona pasi­
mokė dvidešim'taisiais metais, kai per rinkimus jo partija
negavo nė vienos vietos ir jam teko palikti prezidento pos­
tą. Ne, dabar jokios koalicijos jo nenuversi
Karosas papasakojo apie įvykius Kėdainiuose, kur arti­
lerijos pulkas, vadovaujamas pažangių karininkų, gruodžio
17-ąją su visais ginklais tikrai patraukė Kauno link. Bet
kelyje pulko vadas, parvažiavęs iš Kauno, pranešė, kad Sle­
ževičiaus vyriausybė kapituliavo, tad ginti nėra ko. Pulkas
grįžo į Kėdainius, kur netrukus daug pažangių kareivių ir
karininkų areštavo.
Klausiausi tų kalbų ir su draugais giliai išgyvenau dėl
to, kas įvyko. Ir taip Lietuva garsėja įvairiausiais politiniais
absurdais, o dabar šis „šuolis tamson", kaip vadino per­
versmą demokratiškoji užsienio spauda. Vėl visišką laisvę
įgis klerikalai, reakcionieriai, o kiekviena pažangesnė min­
tis, kiekviena naudingesnė iniciatyva bus gniaužiama ir
slopinama. Kai pasidalijau su draugais šiomis liūdnomis
mintimis, Každailis vėl įsikarščiavo:
— Taigi! Štai į kur nuveda ponai, žaidžiantys demok­
ratija, apsišaukę revoliucionieriai, kurie revoliucijos bijo,
 ir apsišaukę socialistai, kurie taipogi bijo socializmo. Na
ką, dabar žais be kaukių. Buržuazija parodė savo veidą.
Bus kova, aštri ir sunki kova!
Po šių pokalbių su draugais gruodžio 20-osios rytą man
pirmąkart teko susitikti su naujuoju ministru Voldemaru.
Atsisėdęs ir užsienio reikalų ministro kėdėn, jis tapo mano
viršininku, kol aš 'tebedirbau Lietuvos telegramų agentū­
roje.
Lietuvos įvykiai pasidarė pasaulinė sensacija. Į Kauną
privažiavo daugybė užsienio korespondentų. Jie apgulė El­
tą— reikalavo interviu su naujuoju pirmininku. Voldema­
ras mielai sutiko ir netrukus kartu su žurnalistais aš klau­
siau jo išvedžiojimų apie perversmo priežastis ir aplinky­
bes. Aiškino jis prieštaringai ir miglotai. Senąją vyriausybę
Voldemaras kaltino tuo, kad ji atseit buvusi pernelyg libe­
rali kraštutiniems kairiesiems, atvirai ruošusiems sukilimą.
Bet čia pat ėmė įrodinėti, kad bolševikai neturėję jokių
perspektyvų paimti valdžią, nes, jei Lietuva taptų „sovie­
tų" respublika, ją tučtuojau okupuotų Lenkija. Šitaip Vol­
demaras paneigė bolševikų sukilimo versiją, kuria būtent
kariškiai teisino savo fašistinį perversmą.
Po to Voldemaras ėmė vystyti kitą versiją. Jis tvirtino,
kad nebe bolševikai, o Pilsudskis planavo užgrobti Lietuvą.
Tuo tikslu, anot jo, lenkai provokavo kairiųjų sąmokslą,
kad Lenkija, pasinaudojusi tarpusavio vaidais, galėtų įsi­
kišti ir užimti Lietuvą, neva suteikdama pagalbą jos vyriau­
sybei. Ir šiuos agresyvius Lenkijos planus esą kariškiai įs­
pėjo. Perversmas pasisekė, nes senoji vyriausybė, apnuody­
ta „kerenščinos dvasia", buvusi akla ir bejėgė. Voldemaras
ne kartą pabrėžė, kad liaudininkai buvę labai sukalbami,
padėję legalizuoti naująją valdžią ir kad dabartinė vyriau­
sybė dėkinga jiems už tai. Dar jis vylėti, kad anksčiau ar
vėliau liaudininkų partija įeis į koaliciją ir parems tauti­
ninkus.
Iš žurnalistų sužinojęs, kad „Lietuvos žinių" redakcija
nebesaugoma, nutariau ten apsilankyti. Senutę Bortkevičie-
nę radau susikrimtusią. Ji perspėjo, kad būčiau atsargus,
kadangi visi įėjusieji sekami. Tada papasakojo apie areštus
provincijoje. Kaune liaudininkus ir socialdemokratus palei­
do, tačiau suėmė daug komunistų ir pažangių žmonių. Bort-
kevičienė man pritarė, kad reikia nedelsiant įsijungti į ko­
vą prieš fašistus. Sužinojusi, kad kalėdoms ruošiuosi vykti
pas šeimą Rygon, ji nudžiugo. Pasirodo, jau yra kilusi min­
tis leisti užsienyje antifašistinę literatūrą. Trumpai pasitarę,
nusprendėme leisti Rygoje laikraštį „Liaudies balsas". Ry­
goje gyveno keli politiniai emigrantai, su kuriais turėjau
susisiekti. Politinė Latvijos atmosfera buvo palanki, kadan­
gi tomis dienomis ten susidarė socialdemokratinė vyriausy­
bė, kurioje Rainis ėjo švietimo ministro pareigas.
— Ir vėl kaip carizmo, kaip spaudos draudimo laikais:
užsienyje spausdinsim laikraštį ir slapta platinsim Lietuvo­
je,— liūdnai šypsodamasi, kalbėjo Bortkevičienė.— Štai ko­
vojome už nepriklausomybę, už demokratiją, o atėjo suk­
čių gauja ir sutrempė visas teises, visas laisves...
Tuo metu jau buvo platinamas Komunistų partijos CK
ir komjaunimo CK pasirašytas atsišaukimas, demaskuojan­
tis fašistų melą, neva komunistai ruošę sukilimą ar norėję
išprovokuoti Pilsudskio įsikišimą ir padėti jam užgrobti Lie­
tuvą. „Mes, komunistai, anksčiau rašėm ir dar kartą pabrė­
žiam, kad dabartiniu momentu revoliucinės situacijos nėra
ir jokio sukilimo mes neruošėm. Komunistai stovėjo ir stovi
prieš Pilsudskio planus užgrobti Lietuvą. Komunistai jau
seniai nurodinėjo į gresiantį Lietuvos nepriklausomybei
pavojų iš fašistų pusės." Pabaigoje proklamacija ragino
bendromis jėgomis kovoti prieš fašistų budelių gaują, pa­
siglemžusią valdžią.
Prieš išvykdamas Rygon, užėjau pas Bortkevičienę pa­
imti pinigų laikraščiui organizuoti ir keleto rankraščių pir­
majam numeriui. Bodėjausi savo padėtimi Eltoje prie nau­
jos valdžios, todėl pasitariau su Bortkevičiene, ar nebus ge­
riau atsisakius direktoriaus posto. Senu'tė siūlė neskubėti,
kadangi, dirbdamas Eltoje, galiu būti naudingas, o išeiti vis
tiek teks.
Rygoje artimi draugai susijaudinę klausinėjo apie per­
versmą ir piktinosi, kad Sleževičiaus vyriausybė tokia žiop­
la ir šitaip lengvai užleido valdžią. Susitikau su kai kuriais
latvių socialdemokratais, informavau juos ir prašiau pa­
remti mūsų kovą prieš fašizmą. Padedamas savo buvusio
mokinio A. Sukovskio, be galo aktyvaus ir naudingo bend­
radarbio, suradau politinį emigraritą agronomą V. Mickų.
Mudu įtraukėme dar keletą pažangių Rygos lietuvių bei
emigrantų ir sutarėme organizuoti laikraštį „Liaudies bal­
sas".
Kai kurie draugai patarė man palikti Lietuvą ir grįžti į
daug ramesnę Rygą. Tačiau nesutikau, nes tai būtų kovos
vengimas. Man pritarė ir žmona.
Keletas bičiulių lydėjo mane į stotį. „Rūtos" aktyvistas
Mačiulis liūdnai atsiduso:
•— Aš myliu Lietuvą, bet man vėl gėda dėl jos.
Vos grįžęs į Kauną, perskaičiau laikraštyje pritrenkian­
čią naujieną. Išvakarėse, gruodžio 27-ąją sušaudyti keturi
komunistai — Lietuvos Komunistų partijos CK sekretorius
Karolis Požėla, partijos CK narys Juozas Greifenbergeris,
Lietuvos Raudonosios pagalbos (MOPR'o) CK narys Kazys
Giedrys, Lietuvos komjaunimo CK narys Rapolas Carnas...
Kartu teisė dar F. Abramavičių ir J. Šelugą. Pirmasis nu­
baustas iki gyvos galvos kalėti sunkiųjų darbų kalėjime,
antrasis gavo 8 metus katorgos.
— Štai tau ir perversmas be kraujo, apie kurį gražby­
liavo Voldemaras!—tariau Karosui. Jį irgi labai sukrėtė
tasai kruvinas susidorojimas.-—Tai juk aiški žmogžudystė,
banditiškas smurtas perversmui pateisinti.
Kad komunistų sušaudymas buvo baisi piktadarybė, liu­
dijo visos arešto aplinkybės ir teismo komedija,— visa tai
netrukus iškilo aikštėn.
Kaip ne kartą Lietuvos Komunistų partija rašė savo pa­
reiškimuose, Sleževičiaus vyriausybės sudarymą ji laikė tei­
giamu reiškiniu, vedančiu į pažangą. Komunistai kritikavo
šią vyriausybę už neryžtingą kovą su reakcionieriais, už
susitaikėlišką politiką. Tačiau jie neragino nuversti vyriau­
sybės, neagitavo darbo žmonių avantiūroms, kurios leistų
įsikišti Lenkijai ar Vokietijai. Amnestijos išlaisvinti iš ka­
lėjimų, komunistai gyveno legaliai, kovojo už darbininkų
ir valstiečių varguomenės interesus. Jie perspėjo, kad iš
fašistų ir krikdemų pusės gresia pavojus, kvietė aktyviai
priešintis, jei reakcionieriai bandys rengti perversmą.
Komunistus ėmė areštuoti ankstų gruodžio 17 dienos ry­
tą. Daugelis jų tik suimti sužinojo, kad naktį įvykdytas fa­
šistinis perversmas. Fašistų pranešimuose skelbiamos mela­
 gystės apie komunistų neva ruoštą sukilimą buvo arešto
priežastis. Bet niekas iš suimtųjų nemanė, kad juos gali
rimtai kaltinti.
Profsąjungų laikraščio „Darbininkų atstovas" oficialusis
redaktorius A. Kilikevičius irgi buvo suimtas. Vėliau jis
papasakojo apie susitikimą su Karoliu Požėla Kauno kalė­
jimo kieme.
— Ką gi dabar fašistai su mumis darys? — paklausęs
Kilikevičius.
— Tau, kaip „zicredaktoriui", duos tris mėnesius kalė­
jimo,— atsakęs Karolis Požėla.— Man, aišku, teks daugiau,
gal pora metų.
Po keleto dienų Karolį Požėlą ir jo draugus išvežė iš
kalėjimo į antrojo pulko kareivines Kauno priemiestyje.
Ten įvyko karo lauko teismo posėdis. Komunistus apkalti­
no kurstančios priešvyriausybinės bolševikinės propagan­
dos skleidimu, priešinimusi valdžiai, sukilimo prieš vyriau­
sybę ruošimu ir priešiškų Lietuvai bolševikinių organizaci­
jų steigimu.
Karolis Požėla ir jo draugai teisme pareiškė: sukilimą
prieš Sleževičiaus vyriausybę ruošė ne komunistai, o fašis­
tai ir krikdemai, valdžion atėję karinio perversmo keliu. O
kaltinti komunistus veikla prieš naująją vyriausybę absur­
diška: apie jos sudarymą areštuotieji sužinojo tik kalėji­
me...
Nekreipdami dėmesio į tai, kad kaltinimai aiškiai be­
prasmiški ir neteisėti, teisėjai budeliai pasmerkė mirti vi­
sus keturis komunistus. Nepadėjo nei nuteistųjų protestas
ir jų reikalavimas perduoti bylą civiliniam 'teismui, nei žy­
mių visuomenės veikėjų kreipimasis į Smetoną,— nuo­
sprendį patvirtino.
Komunistus teisė gruodžio 24 dieną, per kūčias, kalėdų
išvakarėse, kai krikščionys meldžiasi už taiką, meilę žmo­
gui, prašo Kristaus apsireiškimo. Pasmerktieji šitai pajuto,
nes egzekuciją atidėjo po švenčių,— nepatogu žudyti per
kalėdas.
„Draugai! Dirbau kiek galėjau, mirštu už mūsų bendrą
tikslą. Linkiu ir jums dirbti, dirbti, kovoti iki pergalės",—
paskutiniajame laiške rašė Karolis Požėla. Su tokiomis
mintimis ėjo mirti ir jo draugai.
 Ankstų gruodžio 27-osios rytą uždara kalėjimo mašina
su stipria karine apsauga vežė nepalaužtus komunistus į
paskutinę kelionę. Tai pirmosios fašizmo aukos Lietuvoje.
Kai juos, jau pririštus prie stulpų, paklausė, koks būtų pa­
skutinis noras, jie atrėžė:
— Nevilkinkit laiko, žudykite greičiau... Tegyvuoja Lie­
tuvos Komunistų partija! Tegyvuoja pasaulinė proletarinė
revoliucija!
Spragtelėjo šautuvų spynos. Komunistai užgiedojo „In­
ternacionalą" ir nutilo tik kulkų perverti...
Komunistai atsisakė dvasininko paslaugų, tačiau, pagal
nustatytą tvarką, be prokuroro ir gydytojo, vykdant mir­
ties bausmę, turi dalyvauti ir kunigas. Tai buvo Kauno įgu­
los kapelionas, žinomas ir kaip poetas bei „Kalevalos" ver­
tėjas, A. Sabaliauskas. Dienoraštyje jis stebėjosi dvasios
stiprumu, kuris iki paskutinės akimirkos neapleido žudo­
mų komunistų.
Taip žuvo keturi ryžtingi revoliucijos kariai.
Sušaudymo detales man pasakojo Karosas, pažinojęs
daug politinių veikėjų ir kariškių. Sumanėme aplankyti žu­
vusių kovotojų kapą — Karosas ištyrė, kur ta vieta. Vieną
vakarą mes patraukėme į VI forto apylinkes. Štai baigiasi
buvusios Kauno tvirtovės riba — didelis pylimas nuožulnia
atšlaite, kuri pilies gynėjams turėjo tarnauti ugnies pozici­
ja. Kai užlipome ant pylimo viršaus, pamatėme nuožulnų
šlaitą, besiremiantį į nedidelę aukštumą, už jos — platoka
lyguma.
— Čia,— Karosas rodė žemyn, į šlaito kraštą.
Per sniegą matėsi šviežiai kastos dirvos žymės, tačiau
viskas sulyginta. Prisiartinę pastebėjome gėlių puokštę,—
buvo nepabijojusių rizikuoti. Karosas sakė, kad pirmomis
dienomis po sušaudymo čia stovėjusi ginkluota sargyba.
Tylėjome prie sušaudytųjų kapo. Pažiūrėjome į šlaito
viršų, nuo kurio į komunistus buvo atsukti šautuvai su mir­
tį nešusiomis kulkomis. O čia tą šaltą rytą stovėjo jie.
Giliai sukrėstas galvojau apie kovą ir narsą, apie aukas.
Sieloje kunkuliavo neapykanta fašizmui. Neturėjau tuomet
ryšių su komunistais, neaiškūs dar man buvo jų kovos ke­
liai ir metodai, bet visada jausdavau, kad tiesa komunistų
pusėje. Ir štai čia vardan tos didžiosios tiesos padėjo gal­
vas žmonės, tvirtai įsitikinę, kad nugalės jų siekiai...
Susijaudinęs kalbėjau Karosui: ateis diena, kai fašizmas
bus sutriuškintas, liaudis nuvers visus Smetonas ir Volde­
marus. Tada plačiai pasklis šių keturių kovotojų šlovė...
Atrodė, tat įvyks netrukus. Sunku buvo tikėtis, kad sauje­
lė smurtininkų, pavergusių liaudį, galės ilgai išsilaikyti
valdžioje.
Nelengva dabar prisiminti viską, ką aš galvojau tą žie­
mos vakarą... Tačiau tasai komunistų kapo aplankymas bu­
vo man vienas ryškiausių epizodų iš tų laikų, kai manyje
kaupėsi pasipiktinimas fašistiniais budeliais, troškau susi­
doroti su jais ir kartu graužė pralaimėjimo kartėlis.
Jausmus, kilusius prie sušaudytųjų komunistų kapo, iš­
reiškiau 1933 metais parašytame eilėraštyje:

Čia kaulai jų tik ilsis,

Dvasia gi nenurimo:
Kovot jie nepailso
Lig valandos mirimo.
Ir šiandien, rodosi, girdžiu
Balsus kovotojų širdžių:
„Kas didžią kovą tęsiat — mus atminkit!
Ir kai prireiks jūs barikadoms akmenų,
Šiuos akmenis nuo mūsų kapo imkit
Kovoti prieš pasaulį erkių ir tranų.
Tai mums, kovojusiems dėl laisvės ryto,
Pati kilniausioji bus pagarba,
Nebereikės jau atminimo kito."
Lai pagerbta bus jų kova, neužmiršti darbai!

Eidami namo, šnekėjomės su Karosu, kad šūviai, driok­

stelėję prie VI forto, nuaidėjo per visą pasaulį. Čia, Kaune,
retas kas drįso atei’ti į sušaudymo vietą, o Elta iš visų šalių
gauna telegramas apie milžiniškas demonstracijas ir mitin­
gus, kur darbininkai protestuoja prieš kruviną Lietuvos fa­
šistinės vyriausybės smurtą. Tik cenzūra nepraleisdavo šių
žinių ir į lietuvių spaudą jos nepatekdavo.
Audringiausios protesto demonstracijos vyko Tarybų
Sąjungoje. Maskvoje ir Leningrade, Kijeve ir Tūloje, Baku
168
ir Irkutske — visur darbininkai priiminėjo rezoliucijas,
smerkiančias fašistinius žudikus, „Pravda", „Izvestijos" ir
kiti tarybiniai laikraščiai rašė, kad darbininkai pasipiktino,
sužinoję apie sušaudymą Kaune. Kominterno vykdomasis
komitetas išleido atsišaukimą ,,Viso pasaulio darbininkams
ir valstiečiams". Ten rašoma, kad viena Lietuvos vyriausy­
bės nuvertimo priežasčių buvo šios vykdyta suartėjimo su
Tarybų Sąjunga politika. Lietuvos sutartis su TSRS sukėlė
nerimą imperialistinėse Vakarų šalyse, ypač Anglijoje. Fa­
šistai akiplėšiškai meluoja, kad komunistai neva ruošę per­
versmą Lietuvoje.
Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Suomijoje ir dau­
gelyje kitų šalių ties Lietuvos pasiuntinybėmis vyko pro­
testo mitingai ir demonstracijos. Norėdama išsklaidyti pa­
plitusius gandus apie naujus sušaudymus, vyriausybė per
Kauno komendantą pranešė, kad gandai neturi pagrindo,
daugiau komunistų bylų nenumatoma perduoti karo lauko
teismui. Tik Varniuos, anot pranešimo, steigiama koncent­
racijos stovykla, skirta ,,kenksmingiems asmenims komu­
nistams izoliuoti nuo visuomenės". Ten pat pasakyta, jog
laikinai būsią įkalinti „visi valstybės tvarkai ir visuomenės
ramybei pavojingi asmenys". Tačiau iš tikrųjų karo lauko
teismai tebevyko. Nuo 1926 metų gruodžio iki 1927 spalio
juose nagrinėta 41 byla.
Užėjęs pas Bortkevičienę, papasakojau apie kelionę į
Rygą, apie laikraščio organizavimo reikalus, pokalbius su
emigrantais ir latvių socialdemokratais. Senutė apsidžiau­
gė, kad man pavyko susitarti, ir prašė pagalvoti, kaip ga­
bensime rankraščius. Tačiau, pasakė ji, dar neaišku, kokie
bus liaudininkų santykiai su Smetonos ir Voldemaro vy­
riausybe. Jeigu šioji gerbs seimą, jeigu pasiseks išlaikyti
parlamentarizmą,— viena šneka, o jei vyriausybė paleis
seimą ir vykdys atvirą diktatūrą,— tai ir liaudininkai elg­
sis atitinkamai.
— Bijau, kad neverta tikėtis, jog seimas ir sąmokslinin­
kų vyriausybė taikiai sugyvens,— pranašavo Bortkevičie-
nė.— Vieną dieną tautininkų partijos pirmininkas Liudas
Noreika atvirai pasakė, kad, valdžią įgavę, jie niekam jos
neužleis. Tiesa, Voldemaras pažadėjo Griniui nelaužyti
konstitucijos, bet kas gali tikėti tokiais šunsnukiais,— jie
gi žmones šaudo, kad tik pateisintų savo nusikaltimus!
Senutės balsas drebėjo iš susijaudinimo ir pykčio. Atsi­
sveikindama ji pranešė, kad gruodžio 30-tą šaukiamas sei­
mo posėdis, kur tęsis biudžeto svarstymas, nutrauktas per­
versmo. Nuverstosios partijos ruošiasi šturmuoti vyriau­
sybę.
Seimo posėdis prasidėjo polemika tarp liaudininkų at­
stovų ir seimo pirmininko Stulginskio. Sis atsisakė duoti
liaudininkams žodį, kai tie norėjo paskelbti pareiškimą
apie susidariusią po perversmo padėtį. Naujoji opozicija
reikalavo, kad prieš tolesnį biudžeto svarstymą būtų iš­
klausyta vyriausybės deklaracija, bet ir šis reikalavimas
buvo atmestas.
Biudžeto svarstymui į tribūną kilo socialdemokratų frak­
cijos atstovai. Visi jie bandė perskaitvti deklaraciją, kur
buvo išdėstyti su perversmu susiję įvykiai ir pareikštas
protestas prieš konstitucijos pažeidimus. Kai tik būdavo
prieinama prie šios temos, pirmininkas nutraukdavo, bet
oratoriai skaitydavo toliau iki netekdavo žodžio po dviejų
perspėjimų. Šitaip kalbėjo dvylika socialdemokratų iš ei­
lės, kai kurie kilo į tribūną po antrą kartą, bet palikdavo
ją, nepasiekę jokių rezultatų. Vos spėdavo jie perskaityti
nedidukę deklaracijos dalį, tolesnius jų žodžius nustelbda­
vo šūkavimai ir nesiliaujantis triukšmas krikdemų suo­
luose.
Po bandymų legaliai iš seimo tribūnos protestuoti prieš
perversmą, sekė atskirų biudžeto paragrafų svarstymas
Naujoji opozicija nepraleido galimybės kritikuoti vyriau­
sybę. Liaudininkas P. Dailidė pabrėžė, kad perversmas ir
toliau sekę įvykiai gali pabloginti Lietuvos ir Tarybų Są­
jungos santykius. Jis priminė TSRS protesto mitingus po
komunistų sušaudymo. Kalbėdama apie Vidaus reikalų mi­
nisterijos biudžetą, socialdemokrate L. Purėnienė smerkė
neteisėtai įvestą karo stovį. Vyriausybė giriasi, kad per­
versmo metu niekas nesipriešino, bet, nežiūrint į tai, be
jokio saiko vyksta areštai, smurto griebiamasi, pasikliau­
jant menkiausiu skundu.
— Jūs dabar sudarėte vyriausybę, tai kam bereikia tos
prievartos, represijų ir teroro? —šaukė Purėnienė.— Sako­
te, bolševikai ruošę perversmą. Betgi jie jo neįvykdė. Jei
esama įkalčių — mes turime teismą. Tegu teisia, jei kas
kaltas, bet turi būti advokatas, liudininkai, galimybė gin­
tis. Kam tie baisūs karo lauko teismai? Kam reikia žudyti?
Naujasis premjeras suprakaitavęs ir pasišiaušęs keletą
kartų lipo tribūnon. Jis atkakliai įrodinėjo, kad keturi ko­
munistai sušaudyti pagal teismo nuosprendį, kad tai ne po­
litinė žmogžudystė, o teisėta mirties bausmė. Gindamas sa­
vąją vyriausybę, demagogiškai tvirtino, kad ji išgelbėjusi
Lietuvą iš chaoso ir pilietinio karo grėsmės, išleidusi areš­
tuotąjį prezidentą Grinių ir buvusios vyriausybės narius.
Per balsavimą dėl atskirų straipsnių keletą kartų kilo
polemika. Socialdemokratai nesutiko, kad kunigams vėl
būtų mokama alga, reikalavo padidinti asignavimus bedar­
bių pašalpoms. Tačiau ir šitie, ir kiti opozicijos pasiūlymai
buvo atmesti, o biudžetas patvirtintas.
Štai šitaip seimo posėdis, kuriame socialdemokratai ir
liaudininkai troško pademonstruoti savąjį „revoliucingu­
mą", nieko iš esmės nepakeitė. Pirmininkas nesuteikė liau­
dininkų atstovui Toliušiui žodžio deklaracijai perskaityti,—
jie paklusniai ir nebandė skaityti. Socialdemokratai bandė
skaityti,— ir tiems nepasisekė. Taip demonstracija, turėjusi
sulaukti atgarsio liaudyje, virto audra vandens stiklinėje.
Apie šią demonstraciją ir težinojo posėdžio dalyviai bei ne­
daugelis skaičiusiųjų seimo stenogramas.
Faktiškai socialdemokratai pasitenkino taikios opozici­
jos vaidmeniu, o liaudininkus Voldemaras net pagyrė už tai,
kad fašistiniams perversmininkams jie padėjo įsitvirtinti už­
grobtose valdžios pozicijose. Turėdami seime kiekybinę per­
svarą, liaudininkai ir socialdemokratai ne tik nemobilizavo
savo žmonių, bet netgi išleido atostogauti buvusį premjerą
Sleževičių ir socialdemokratą Plečkaitį, o kai kas visai ne­
atėjo į posėdį. Krikdemai ir kitos grupės, rėmusios Volde­
maro vyriausybę, per balsavimą sudarė daugumą. Galimas
dalykas, tai irgi-buvo kapituliantų numatyta: jie nenorėjo
trukdyti smurtininkams įsitvirtinti. Šitokia kaina liaudinin­
kai bandė išsaugoti seimą. Anot visažinio žurnalisto L. Žo-
ferio, jau buvęs paruoštas ir Smetonos pasirašytas aktas
apie seimo paleidimą. Jei biudžeto nebūtų pavykę patvir­
tinti, paskelbtų paleidimo aktą. Šįkart seimas liko išgelbėtas.
Čia pravartu papasakoti vieną epizodą, susietą su to
laikotarpio įvykiais,— epizodą, kurį aš sužinojau, praėjus
daugeliui metų.
...Keletas dienų po perversmo. Kauno stotyje iš trauki­
nio išlipo jaunuolis. Drauge su atvykusiųjų minia patraukė
išėjimo linkui. Stoties aikštėje pastebėjo grupelę žmonių,
skaitančių kažkokius skelbimus, priklijuotus ant namo sie­
nos. Truputį padvejojęs, priėjo prie skelbimo.
„Sušaudyti Karolis... Kazys... Juozas... Sušaudytas Rapo­
las Carnas... Sušaudyti",— mintyse kartojo atvykėlis, slėp­
damas susijaudinimą. Čia pat buvo skelbiamas karo stovio
įvedimas ir įvairūs draudimai. Pastovėjęs kiek prie skelbi­
mų, atvykėlis pasuko Šančių pusėn. Štai ir toks pažįstamas
Nemunas, geležinkelio tiltas, Tilmanso fabrikas... Pagal
duotą adresą jaunuolis ieškojo susitikimo buto. Rado nu­
rodytą Talino gatvę su nedidukais darbininkų nameliais.
Pasibeldus atsiliepė moteris. Atvykėlis įėjo į nedidelę
priemenę ir pasiteiravo, ar ne čia gyvenąs Motiejus Šu­
mauskas.
— Čia, bet jo nėra,— jis kariuomenėj tarnauja,— atsa­
kė moteriškė, įdėmiai pažvelgusi į svečią.
Senoji Šumauskienė žinojo apie sūnų ryšius, buvo pri­
pratusi prie konspiracinių susitikimų. Todėl ir neklausinė­
jo svečio, kas jis ir iš kur. Tačiau svečias iš šeimininkės
tono ir susijaudinimo suprato, kad nakvoti čia jam būtų ne­
patogu. Juk laikas sunkus, daug areštų ir dar tas sušaudy­
mas...
Atsiprašęs už sutrukdymą, atvykėlis paprašė jaunesnįjį
Motiejaus brolį palydėti jį ir padėti susirasti nakvynę. Greit
abu ir išėjo.
Pranas Šumauskas ilgai vaikščiojo su svečiu po stoties
rajoną, po to abudu atsidūrė už miesto. Prie VI forto pyli­
mo Pranas parodė į atšlaitę: čia tąryt buvo sušaudyti ketu­
ri komunistai.
Liūdnas ir susijaudinęs žvelgė Matas — toks buvo atvy­
kėlio vardas — į draugų nužudymo vietą. Tačiau netrukus
jis sunerimo.
 — Juk man pavojinga čia rodytis,— tarė Pranui.— Gal
sekami visi, kas lanko šią vietą. Eime, reikia rasti nakvynę...
Galų gale Pranas atvedė Matą Intriligatoriaus lentpjū­
vėj kur dirbo pažįstamas sargas.
— Nakvoti norite? Ką gi, galite gultis čia, ant lentų,
kitokio patalo neturiu...
Ir, nesulaukęs atsakymo, sargas toliau žarstė anglis ge­
ležinėje krosnelėje. Matyt, ne pirmą kartą čia atsilanko ne­
tikėti svečiai. O atvykėlis irgi nerodė noro šnekėtis. Juk
negalėjo jis pasakyti, kad nelegaliai atvyko iš Maskvos, iš
kur jį atsiuntė Kominterno lietuvių sekcija, kad išlydėjo jį
V. Mickevičius-Kapsukas, Z. Angarietis ir kiti vadovaujan­
tys draugai. Negalėjo prisipažinti, kad Matas — jo partinis
slapyvardis, o iš tikro jis—Antanas Sniečkus, rekomenduo­
tas Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto sekreto­
riumi...
O kol kas kelionėje nuvargęs Matas džiaugėsi galįs iš­
sitiesti ant lentų, pakišti po galva kailinę kepurę ir užsiklo­
ti paltu.
Iš solidarumo ant lentų išsitiesė ir sargas, palinkėjęs
svečiui labos nakties.
Po kiek laiko tylenis sargas tarė lyg svečiui, lyg sau:
— Et, Smetona, Smetona! Buvo jis pirmasis ponų Lie­
tuvos prezidentas, kas žino, gal bus jis ir paskutinis:
Buvo naujų 1927 metų išvakarės. Slinko praeitin metai,
prasidėję didelėmis viltimis, kad seimo rinkimai atneš per­
galę pažangiosioms jėgoms. Daugelį šimtmečių keitėsi Lie­
tuvoje kunigaikščiai ir karaliai, režimai ir valdovai, bet val­
džia vis likdavo turtingųjų klasių, reakcingų sluoksnių ran­
kose. Padėtis nepasikeitė ir po savarankiškos valstybės
sukūrimo,— nors buržuaziniai valdytojai ir dangstėsi viso­
kiausiomis demokratiškomis širmomis. Tęsėsi vis tas pats
tūpčiojimas vietoje, klaidžiojimas, vis tie patys žingsniai
smėly...
Užtat po perversmo, pradėjusio fašistinį režimą Lietuve-,
je, nuvirto visos širmos, nukrito visi figos lapeliai. Prasidė­
jo atviro teroro, prievartos ir beteisiškumo laikotarpis.
 Fašizmo valdžioje

Sprogimas redakcijoje.— Nepavykęs kontrperversmas.— Seimo ago­

nija.— Sukilimas Tauragėje.— Emigrantų kongresas.— Mažiausios blogy­
bės teorija.— Dialogas Ženevoje.— Užžėlusiu keliu Vilniun.— Pilsudskis
kalba legionieriams.—„Į Lietuvą! Į Kauną!"

Vieną kovo rytmetį į mūsų su Karosu kambarį beldžiasi

buto šeimininkas:
— Sprogimas! Redakciją susprogdino! Kiemsargis sakė.
— Kas, kur, kokią redakciją?
Mūsų šeimininkas — geras batsiuvys — apie laikraščius
ir redakcijas ne per geriausiai gaudėsi, todėl ir negali
mums nieko paaiškinti.
Skubiai apsirengėm ir nubėgom į Eltą.
Pasirodo, nakčia nežinomi asmenys susprogdino liaudi­
ninkų „Lietuvos žinių" redakciją ir spaustuvę Laisvės alė­
joje, netoli Eltos.
Priartėjęs prie gerai pažįstamo pastato, matau išdaužy­
tus langus, kieme mėtosi plytgaliai, apdegusios kartys ir
lentos. Smalsuoliai būriuojasi prie kiemo vartų arkos, bet
policininkai neleidžia įeiti.
Kieme sutikau Bortkevičienę ir spaustuvės vedėją Ja-
siūną. Kartu įeiname į spaustuvę. Čia visiškas chaosas.
Spausdinimo mašina riogso sulaužyta, tinku apibirusi. Ant­
rame aukšte išverstos kelios raidžių rinkimo kasos, grindys
nusėtos šriftais.
Bortkevičienė sukrėsta rypuoja:
— Matote, ką jie su mumis... Policijos panosėje sus­
progdino... Visi jie išvien. Nepakanka jiems represijų, cen­
zūros, nori mus galutinai nusmukdyti, visai sunaikinti. Tai
fašistų aviacijos karininkų darbas. Aš žinau, žinau.
Ir čia pat energingoji senutė tikina, kad laikraštis vis
tiek išeis ir fašistai veltui sprogimais baugina.
Nuo sprogimo nukentėjo tik spaustuvė. Du redakcijos
kambariai išliko nesužaloti.
Kieme prie Bortkevičienės prieina seimo atstovas kuni­
gas Steponavičius. Pasirodo, jiedu seni pažįstami dar nuo
tų laikų, kai abu gyveno Vilniuje. Steponavičius, žiūriu,
reiškia užuojautą dėl skaudaus smūgio.
 — Štai kaip mus, vilniečius, patriotus...— kremtasi ku­
nigas, spausdamas ranką Bortkevičienei.
Mane stebina jo užuojauta. Juk Steponavičius — vienas
krikdemų šulų, o šie kartu su tautininkais pasiglemžė val­
džią apgaulės ir smurto keliu.
— Ne visi krikdemai ir kunigai vienodi,— sako Bortke-
vičienė.— Aš tikiu, kad jis nuoširdus, nes kiekvienas pa­
dorus žmogus, kuo jis betikėtų, negali nesipiktinti tokiu
banditizmu. Tuo labiau, kad po „medaus mėnesio" tarp
krikdemų ir tautininkų prasideda vaidai. Man regis, greitai
krikdemai patys nebesidžiaugs, kad padėjo Smetonai ir Vol­
demarui įsibrauti valdžion. Tuoj, žiūrėk, ir susipeš tokie
sąjungininkai.
Pakeliui į Eltą sutinku profesorių Herbačiauską. Jis,
nervingai skeryčiodamas, sušunka:
— Matote, matote, Lietuva virsta Meksika, Makedoni­
ja! Ką tik buvo karinis perversmas, sušaudymai, dabar
sprogimai. Tai dar tik pradžia, o patikėkit, tai tik pradžia,
pabaiga bus negreit, ir kokia ji bus! Mėgdžioja Musolinį ir
Pilsudskį. Tie tai bent figūros, o mūsų pigmėjams toli iki jų!
Ir „juodosios magijos profesorius", kaip dažnai jį pa­
vadindavome, skuba tolyn, kad savo jausmais pasidalytų su
visais sutiktais pažįstamais...
Artimiausią sekmadienį aš vėl nuvykau į Rygą, nuve­
žiau medžiagą jau ėjusiam ten laikraščiui „Liaudies balsas"
ir antifašistiniams atsišaukimams. Dabar tasai nelegalus
darbas virto organizuotu. Kaune įkurtas kovos su fašizmu
komitetas, kuriam vadovavo vienas aktyviausių jaunųjų
liaudininkų Jonas Strimaitis. Aš buvau įgaliotas palaikyti
ryšį su Rygoje esančia redakcija ir bendradarbiauti jų lei­
džiamame laikraštyje.
Rygoje susibūrė gana daug politinių emigrantų: ir liau­
dininkų, ir socialdemokratų, ir keletas eserų... Kairiausias
buvo B. Pauliukevičius, likęs mokytojauti mano vietoje.
Tarp emigrantų skyrėsi jaunas, bet jau garsus poetas Kazys
Boruta, su kuriuo nuo tada mes ilgam susidraugavome. Bo­
ruta iškart susibičiuliavo su kairiųjų Latvijos rašytojų ir
poetų grupe, kuriai priklausė Andrejus Upytis, Linardas
Laicenas, Andrejus Kurcijus ir daug jaunimo. Po kiek lai­
ko Rygoje išėjo Borutos eilėraščių rinkinys „Kryžių Lietu -
 va". Boruta atrodė šiurkštus, paniuręs, bet iš tikrųjų buvo
ekspresyvus, draugiškas ir malonus žmogus.
Aš tebevadovavau Eltai ir buvau laikomas užsienio rei­
kalų ministerijos atsakingu darbuotoju. Todėl turėjau dip­
lomatinį pasą ir mano bagažas nebūdavo tikrinamas. Nau­
dodamasis tuo, aš veždavau savo lagaminuose „Liaudies bal­
są", antifašistinę literatūrą, laiškus ir kitokius raštus. Žino­
ma, nelegaliam laikraščio ir slaptos literatūros platinimui
atsirado įvairesnių kelių — mums padėjo nemažai žmonių.
Nors mudu su Karosu gyvenome labai draugiškai ir
nuomavome vieną kambarį, tačiau savo paslapčių aš jam
neišpasakodavau. Tuo labiau, kad jis mėgo smagias kom­
panijas, gerokai išgerdavo, o tarp begalybės jo pažįstamų
pasitaikydavo visokių žmonių. Bet Karoso nuotaikos darėsi
vis daugiau antifašistinės. Jis noriai dalydavosi su manimi
draugų papasakotomis naujienomis apie tai, kas dedasi vy­
riausybiniuose sluoksniuose. Kai ką aš panaudodavau ne­
legaliai spaudai.
Dažnai Karosas pareidavo vėlai naktį. Man pačiam tek­
davo gan ilgai sėdėti, kol sutvarkydavau savo žurnalą arba
parašydavau straipsnį. Kartais aš jau ir miegodavau, kai
Karosas grįždavo ir tyliai guldavos!, stengdamasis manęs
nepažadinti.
Taip buvo ir tą kovo 14-osios naktį, kai Karosas parėjo
su daktaru Juozu Pajauju, seniai man pažįstamu seimo at­
stovu. Aš jau gulėjau, bet dar nespėjau užsnūsti.
— Dovanokite už tokį vėlyvą vizitą,— tarė Pajaujis.—
Užsisėdėjome „Laisvėje", tai Karosas ir pasikvietė į sve­
čius. Ko gi jūs kaip atsiskyrėlis gyvenate, visuomenėje ne-
sirodote? Mes sugalvojome išblaškyti jus.
Karosas pastatė atsineštą degtinės butelį, šiokią tokią
užkandą. Išgėrėme po taurelę, kitą. Karosas man šnipštelė­
jo, kad jis išeina pas pažįstamus, o Pajaujis pasiliks ir per­
nakvos pas mus, nes, anot Pajaujo, iki namų toli, o jis pa­
vargęs...
Atsibudau anksti ir pastebėjau, kad Pajaujis nemiega.
Mes pasišnekėjome apie įvykius, antifašistinės kovos pers­
pektyvas. Kai pokalbis išseko, nutilome. Pajaujis staiga iš­
drožė:
 — O aš, žinote, ne šiaip sau sumaniau nakvoti svetur.
Namuose man pavojinga. Jūs nieko nesate girdėjęs?
— Tiktai gandus — kad neva kažkas rengiama prieš
Smetoną...
— Tas „kažkas" turėjo įvykti šiąnakt. Kauno įguloje
viskas paruošta sukilimui. Ištikimi demokratijai karininkai
ir ypač puskarininkiai turėjo išvesti kariuomenę ir nuvers­
ti fašistų ir krikdemų vyriausybę.
— Bet viskas, jei neklystu, ramu.
— Taip, ramu. Vadinas, arba viskas pavyko be triukš­
mo, kaip ir buvo numatyta, arba viskas žlugo.
Sujaudintas tokių žinių, pasiūliau išeiti į gatvę ir pažiū­
rėti, kas ten vyksta. Pajaujis kiek paabejojo, bet sutiko.
O gatvėje viskas tikrai ramu, jokių permainų nematyti.
Pasiekėme centrą. Bet ir Laisvės alėja gyveno įprastu ryto
ritmu. Užėjome į kavinę, užsisakėme pusryčius. Pajaujis
pastebimai nervinosi. Jokių perversmo ženklų!
— Greičiausiai nepavyko,— sušnibždėjo jis.— Galimas
dalykas, atsirado išdavikų...
Po pusryčių Pajaujis kažkur nuskubėjo, o aš pasukau
į Eltą. Karosas jau žinojo apie žlugusį perversmą. Greit šią
naujieną patvirtino ir oficialūs šaltiniai.
Kitą dieną „Lietuvos žiniose" vietoje įžanginio straips­
nio buvo išspausdinti visokie skelbimai. Ryškiausiai juoda­
vo reklama: „PURGENAS — geriausi vaistai nuo vidurių
užkietėjimo!" Skaitytojai puikiausiai suprato niekinančią
skelbimo prasmę. Po perversmo opoziciniai laikraščiai ne­
retai taip išeidavo. Labiausiai redaktoriai vietoje įžanginio
straipsnio mėgo dėti komendanto įsakymą, kad cenzūros
išbraukytuose straipsniuose draudžiama palikinėti tuščias
vietas. Toksai įsakymas, skelbimai arba traukinių eismo
tvarkaraštis pačioje matomiausioje vietoje rodė skaityto­
jams, kad cenzūra kažko jiepraleido. Vėliau cenzoriai pa­
reikalavo liautis ir išbraukymus užpildyti kitu tekstu.
Po kiek laiko spaudoje pasirodė pranešimai apie atskirų
Kauno įgulos dalinių bandymus sukilti ir suimtus asmenis.
Tarp areštuotųjų minėjo ir seimo atstovą Pajaujį.
— Rytoj įdomus seimo posėdis,— kartą man pranešė
Gerutis.— Tikriausiai gana dramatiškas ir, galimas daly­
kas, paskutinis.
 Susidomėjęs nuvykau. Ir dabar publikos daug, šmė­
žavo karininkų mundurai. Šįkart buvusios vyriausybi­
nės, tapusios opozicinėmis liaudininkų ir socialdemokratų
frakcijos subūrė visas savo jėgas, ruošėsi pulti Voldemaro
vyriausybę. Tačiau ataką pradėjo vyriausybė.
Seimo pirmininkas Stulginskis pranešė, kad vyriausybė
pareikalavo iš seimo sankcijos patraukti atstovą Pajaujį
teismo atsakomybėn. Voldemaras pareiškė, kad Pajaujis
vadovavęs kariškių sąmokslui, kurio tikslas buvęs įvykdyti
perversmą ir nuversti vyriausybę. Opozicinių partijų atsto­
vai neigė Pajaujo dalyvavimą sąmoksle, protestavo prieš
neteisėtą areštą. Tačiau Voldemaras pakartojo savo klau­
simus ir pagrasino, kad jei seimas atsisakys atiduoti Pajau­
jį, tai tegu už pasekmes kaltina save.
Balsavimo rezultatai — 45 prieš 30 — parodė, jog seimo
dauguma atmeta vyriausybės reikalavimą ir atsisako per­
duoti Pajaujį teisman. Tada pirmininkas Stulginskis paskel­
bė Smetonos įsaką apie seimo paleidimą.
Šiuo aktu pasibaigė trumpa buržuazinio parlamento is­
torija. Buržuazinis daugiapartinis parlamentas, pridėjus ir
Steigiamąjį seimą, išsilaikė Lietuvoje beveik septynerius
metus. Atvirai fašistinis režimas, oficialiai vadintas „auto­
ritarine valdžia", numetė parlamentinę skraistę.
Netrukus buvo išplatintas Lietuvos Komunistų partijos
CK ir komjaunimo CK atsišaukimas. Jame paskelbta, kad
vyriausybė pasinaudojo „Pajaujo sąmokslu"— išvadavo sa­
ve nuo seimo, nes seimas iš pradžių buvo reikalingas, kad
padėtų įsitvirtinti valdžioje, o dabar trukdo. Toliau atsišau­
kime buvo kalbama apie ateitį ir pabrėžiama, jog nėra rei­
kalo tikėtis naujų rinkimų, nes jėga užgrobę valdžią ir ne­
turintys jokios paramos liaudyje fašistai nedrįs rizikuoti.
Jie įsisteigs fašistinį seimą, atims iš daugumos darbininkų
ir valstiečių rinkimo teises, o jų sąskaita bus išplėstos dva­
rininkų, buržuazijos, buožių ir kitų darbo žmonių priešų
teisės.
Komunistų žodžiai pildėsi. Kai krikdemai pareikalavo
paskelbti rinkimus veikiančiosios konstitucijos pagrindu.
Smetona pasiryžo nutraukti ryšius su šitokiais sąjunginin­
kais. Vietoje palikusių vyriausybę krikdemų jis paskyrė sa­
vus žmones iš tautininkų tarpo. Taip Smetona apgavo krik-
dėmus,— o šie padėjo jam užgrobti valdžią tik dėl to, kad
slapta vylėsi galėsią vėlei grįžti prie valstybės vairo.
Įsitvirtinęs prezidento krėsle, Smetona nedelsė su pa­
slaugomis dvarininkams. Paliekamos žemės norma buvo pa­
didinta nuo 80 ha iki 150 ha. Faktiškai dvarininkai galėjo
valdyti ir daug didesnius plotus — arba „kultūrinių ūkių"
priedanga, arba perrašius dalį žemių giminaičiams. Dvari­
ninkus, buožes ir stambiąją buržuaziją Smetona laikė stip­
riu savo valdžios ramsčiu. Buvo paskelbtas principas: žemę
tiems, kas gali ūkininkauti be valstybės pagalbos. Tai reiš­
kė, kad pirmenybės teisę turi turtuoliai, nes jie galės sam­
dyti darbininkus savo neaprėpiamiems laukams tvarkyti;
naujakuriai, gavę žemę reformos metu, įgijo dabar teisę
parduoti ją, t. y. perleisti „į stipresnes rankas", o patys —
vėl bernauti buožėms ir dvarininkams.
Prisidengdama „Pajaujo sąmokslu", vyriausybė kuo pla­
čiausiai griebėsi represijų prieš opoziciją. Šimtai antifašis­
tų atsidūrė kalėjimuose ir Varnių koncentracijos stovyklo­
je. Sąmokslo vadovus J. Pajaujį, vyresnįjį leitenantą E. Tor-
nau ir puskarininkį J. Žemaitį nuteisė sušaudyti, vėliau,
kai jie padavė malonės prašymus, nuosprendis buvo pakeis­
tas sunkiųjų darbų kalėjimu. O naujų užtarimų dėka po
dviejų metų juos amnestavo.
Lietuviškas fašizmas iš pradžių leido ir kitas politines
partijas bei artimas jiems visuomenines organizacijas. Tie­
sa, jų veikla buvo griežtai apribota, jas kontroliavo poli­
cija. Ėjo netgi partinė spauda, bet ir ją griežtai prižiūrėjo
karo cenzūra.
Kaip ir anksčiau, Komunistų partija liko uždrausta. Už
priklausymą jai bausdavo aštuoneriais metais sunkiųjų dar­
bų kalėjimo. Jeigu komunistus teisdavo už aktyvią veiklą
prieš režimą, tarkim už nelegalios spaudos platinimą,—
teismas skirdavo pačias griežčiausias bausmes, net ir su­
šaudymą.
Liaudininkų vadovybė kuo toliau, tuo labiau traukė ma­
ne į aktyvią visuomeninę veiklą. 1927 metais aš įstojau į
artimą šiai partijai Lietuvos jaunimo sąjungą, ir jos suva­
žiavime mane išrinko pirmininku. Tai man padėjo aktyviai
dalyvauti antifašistinėje kovoje, derinti legalią ir nelegalią
veiklą.
 Praėjus kiek laiko po Pajaujo bylos ir seimo paleidimo,
aš vėl nuvažiavau Rygon. Ten gegužės pradžioje gavau Ba­
lučio laišką, kuriame man siūloma atsistatydinti iš Eltos di­
rektoriaus pareigų. Kai grįžau j Kauną, įteikiau Balučiui
pareiškimą, ir mane tučtuojau atleido.
Bedarbis buvau neilgai, nes pats stambiausias Latvijos
laikraštis „Jaunakas žinias" („Naujienos") pasiūlė tapti jų
korespondentu Kaune. Tai buvo labai patogu — gavau gerą
progą palaikyti ryšius su Ryga, galėjau toliau leisti ir pla­
tinti „Liaudies balsą", kitus antifašistinius leidinius. Latvi­
joje gyvavo buržuazinė demokratinė santvarka, veikė par­
lamentas, todėl savo korespondencijose ir pranešimuose
telefonu galėdavau perduoti tokias žinias ir medžiagas, ko­
kių cenzūra nepraleisdavo lietuviškuose laikraščiuose. Tu­
rėjau aprašyti visas svarbiausias Lietuvos gyvenimo nau­
jienas, tačiau su ypatingu malonumu ir įkarščiu perdavi-
nėjau demaskuojančią medžiagą apie fašistinį režimą ir jo
vadovus. Neretai lietuvių cenzūra uždrausdavo platinti Lie­
tuvoje „Jaunakas žinias" numerius su tokia informacija.
Laikraštis būdavo konfiskuojamas. Bet užtat faktai iš „Jau­
nakas žinias" patekdavo į pažangiąją pasaulio spaudą ir
padėdavo teisingai nušviesti padėtį Lietuvoje.
„Jaunakas žinias" buvo komercinis laikraštis, tad redak­
cijai visų pirmiausia rūpėjo informacijos greitis, turinio ak­
tualumas ir sensacingumas. Labiausiai išplitęs laikraštis ne
tik Latvijoje, bet ir visame Pabaltijyje — tiražas siekė 200
tūkstančių egzempliorių—„Jaunakas žinias" stengėsi įtikti
skaitytojų skoniams, o politine prasme laikėsi liberalinės
demokratinės krypties. Remdamasi buržuazinio demokrati­
nio parlamentarizmo pozicijomis ir žinodama, kad Latvijos
liaudies masės nusiteikusios demokratiškai, redakcija smer­
kė perversmą Lietuvoje. Tuo naudodamasis, savo korespon­
dencijose galėjau reikšti antifašistines pažiūras.
Netrukus atvykęs į Rygą, aš apsilankiau redakcijoje,
susipažinau su vyriausiuoju redaktoriumi J. Benjaminiu, re­
dakcijos nariais. Jau tada pamačiau, kad keletas redakto­
rių ir bendradarbių—tikri antifašistai. Vyriausiasis dau­
giau kalbėjo apie informacijos objektyvumą, aktualumą ir
perdavimo greitį, o tas keletas palaikė ir skatino mano po­
litinę antifašistinę poziciją.
 — Vožk tiems galvažudžiams be jokio gailesčio,— sakė
man redakcijos narys Gruzevskis privačiame pokalbyje.—
Visi mūsų padorūs žmonės pasipiktinę fašistų gaujos veikla.
Dabar tapau profesionalu žurnalistu. Be „Jaunakas ži­
nias", kur užsidirbdavau lėšas gyvenimui, aš bendradarbia­
vau „Lietuvos žiniose". Po sprogimo sunki buvo laikraščio
padėtis, ir aš laikiau savo pareiga padėti jam. O mano
„Naujas žodis" reikalavo ne tik daug darbo, bet ir pasto­
vių išlaidų. Nelengva materialinė padėtis, kaip ir anksčiau,
neleido persivežti šeimos į Kauną.
Dažnai užeidavau į „Lietuvos žinių" redakciją, buvau
ten ir 1927 metų rugsėjo 9-ąją. Iš pradžių net neatkreipiau
dėmesio į telefono skambutį, į kurį atsiliepė netoliese bu­
vusi Bortkevičienė. Bet kai išgirdome žodžius „sukilimas",
„provokacija", visi suklusome.
— Kas per sukilimas?— nervingai šaukė į ragelį Bort­
kevičienė.— Ką? Kaip pas mus? Kaune viskas ramu... Ar
tai ne provokacija? Nejuokaukite tokiais dalykais... Val­
džia jūsų rankose? Kas toks? Bildušas... Majus... Kaune nie­
kas nežinoma. Tai kažkieno provokacija! Kaipgi galima
šitaip... Alio! Alio! Nieko negirdžiu... Nutraukė...
Paraudusi iš susijaudinimo, Bortkevičienė padėjo ragelį.
— Tai iš Tauragės,— tarė ji.— Sako, ten sukilimas, visa
valdžia sukilėlių rankose... Kažkas juos išprovokavo, įtiki­
nėjo, kad Kaune perversmas, visur sukilimai ir reikia pri­
sijungti. Vadovauja Bildušas, o Majus pasidarė komendan­
tas. Tai baisi beprotybė... Ką jie gali padaryti?
Šitaip aš vienas pirmųjų Kaune sužinojau apie sukilimą
Tauragėje, o tai buvo svarbus epizodas lietuvių kovoje
prieš fašizmą.
Pasirodė, kad Tauragėje ir apylinkėse, kur antifašistinės
nuotaikos buvo itin stiprios, vietiniai aktyvistai socialde­
mokratai, eserai, liaudininkai įkūrė nelegalią organizaciją
ir ėmė ruoštis sukilimui. Kai kurios grupės užmezgė ryšius
su Tilže, gaudavo iš ten nelegalią literatūrą, kaupė ginklus.
Šitam judėjimui vadovavo seimo atstovas socialdemokratas
P. Mikulskis ir liaudininkas J. Bildušas. Sukilimo išvakarė­
se miške susirinko apie 30 sąmokslininkų. Mikulskis para­
gino nedelsiant paimti valdžią ir tikino, kad sukilimai vyks
visoje Lietuvoje, o kariuomenė bus sukilėlių pusėje.
 Ankstų rugsėjo 9-osios rytą atskiros sukilėlių grupės už­
ėmė Tauragės komendantūrą, policijos nuovadą, paštą, ge­
ležinkelio stotį, banką ir kitas valstybines įstaigas. Negau­
sūs policininkai ir komendantūros kareiviai buvo nugink­
luoti. Kapitonas A. Majus tapo Tauragės komendantas ir
įsakė išklijuoti atsišaukimą apie tai, kad fašistinė valdžia
nuversta, o gyventojai prašomi laikytis tvarkos.
Sukilimo organizatoriai skelbė: antifašistai paėmė val­
džią Kaune, Šiauliuose ir kituose miestuose, Voldemaro vy­
riausybė nuversta... Prie sukilėlių prisidėjo dalis darbinin­
kų, valstiečių, samdinių, moksleivių. Atskiros grupės maši­
nomis važinėjo po artimiausias gyvenvietes, nuginkluodavo
policininkus, reakcingos šaulių organizacijos narius ir
fašistų aktyvistus. Raginimui stoti į kovą prieš neapkenčia­
mą fašistinę valdžią visur pritardavo.
Tik sukilimo sėkmė neilgai tęsėsi. Jau 5 valandą vakaro
iš Klaipėdos į Tauragę atvažiavo kariuomenės daliniai. Su­
kilėliai išsisklaidė beveik be pasipriešinimo. Daugelį jų
areštavo. Sukilimo vadovas Mikulskis bandė pabėgti, ta­
čiau kareiviai rado jį valstiečio daržinėje ir nušovė.
Tauragės sukilimas įsiplieskė, galima sakyti, stichiškai.
O bandymas sukilti Alytaus rajone buvo avantiūra ir pa­
ruoštas, atitrūkus nuo plačiųjų masių. Jo vadovai, daugiau­
sia socialdemokratai, tikėjosi paramos iš kai kurių karinių
dalinių, ypač — iš ulonų pulko. Grupė sąmokslininkų, ve­
dama seimo atstovo socialdemokrato Jeronimo Plečkaičio,
susibūrė netoli Alytaus. Tačiau, sužinoję, kad nėra ko tikė­
tis ulonų pagalbos, sąmokslininkai pasitraukė į Vokietiją,
o iš ten — į Lenkiją. Į užsienį pabėgo ir 65 numalšinto Tau­
ragės sukilimo dalyviai.
Fašistai žiauriai susidorojo su sukilėliais. Karo lauko
teismas Tauragėje sušaudė aštuonis žmones. Iš viso karo
lauko teismui buvo perduoti 209 Tauragės ir kitų sukilimų
dalyviai.
Pranešimuose Rygos laikraščiui aš detaliai vaizdavau vi­
sas Tauragės sukilimo ir jo numalšinimo peripetijas. Ypač
smulkiai ir įspūdingai stengiausi aprašyti fašistinių budelių
žiarumą. Tuo labiau, kad tarp sušaudytųjų ir nuteistųjų
buvo vyresniųjų gimnazijos klasių moksleiviai. Žinios apie
tokį žvėriškumą sukėlė daug protestų užsienio antifašisti­
niuose sluoksniuose. Tauragės žudynėmis pasipiktino ir vo­
kiečių proletariato vadas Ernstas Telmanas. Tą sukilimą jis
apibūdino kaip stichini liaudies pasipiktinimo prieš fašisti­
nius uzurpatorius protrūkį. Protestų banga privertė sustab­
dyti tolesnius kruvinus susidorojimus su sukilėliais.
Lietuvos Komunistų partija Tauragės sukilimą laikė ryž­
tingu protesto prieš fašizmą pasireiškimu, bet kartu ir kri­
tikavo jo vadovus už avantiūrizmą.
Greitai nuvykęs Rygon, perdaviau „Liaudies balsui" me­
džiagą apie Tauragės įvykius, kur kėliau viešumon fašistų
žvėriškumus. Sutikau keletą Tauragės sukilimo dalyvių, jie
man išsamiau papasakojo apie tai, kas ten darėsi. Iš tau-
ragiečių sužinojau, kad Plečkaitis įsikūrė Vilniuje ir kvie­
čia ten dar ir kitus emigrantus. Kol kas jo planai nebuvo
žinomi.
Kai atvažiavau kitą kartą, „Liaudies balso" redaktorius
Mickus susijaudinęs kalbėjo apie politinių emigrantų kong­
resą, kuris Plečkaičio iniciatyva šaukiamas Rygoje. Mickų
jaudino tai, kad galbūt lenkų imperialistai nori pasinaudoti
lietuviškąja emigracija toli gražu ne dorais tikslais.
Kaip’paslaptį Mickus man pasakė, kad jį ir paleistojo
seimo atstovą socialdemokratą P. Vikonį buvo pasikvietęs
Lenkijos pasiuntinys J. Lukaševičius. Paskui jie susitikę su
atvykusiu Rygon lenkų seimo nariu Poliakevičiumi ir Len­
kijos karo atašė Tomčiuku. Visi kalbėję apie pagalbą, kurią
Lenkijos vyriausybė pasiruošusi suteikti, idant būtų nuvers­
ta Smetonos—Voldemaro vyriausybė ir atkurta parlamenti­
nė santvarka. Tačiau šią pagalbą lenkai teiktų su sąlyga—
tebus normalizuoti Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Tai reiš­
kė, kad Lietuva turi išsižadėti Vilniaus. Anot Mickaus, Pleč­
kaitis užmezgė glaudžius ryšius su lenkų valdžia ir tikisi su
jos pagalba sudaryti „lietuvių legioną", kuris įsiverš į Lie­
tuvą. Mickus norėjo sužinoti mano nuomonę apie poziciją,
kurią derėtų užimti įvyksiančiame kongrese.
Galimybė nuversti fašistinį režimą traukė... Betgi kaina,
kaina! Ir nėra abejonių, kad lenkų ponams, visada godžiai
žiūrėjusiems į Lietuvą, neužteks Voldemaro pašalinimo. O
tai reikštų mirtiną pavojų lietuvių tautai.
Nežinojau liaudininkų ar socialdemokratų vadovybės
nuomonės, tačiau Mickui atsakiau, kad, mano supratimu,
kongrese reikėtų demaskuoti ir pasmerkti Plečkaičio bei jo
grupės poziciją. Iš Mickaus pasakojimų piršosi išvada, kad
Plečkaitis bus tapęs lenkų žvalgybos agentu. Ir sunku pati­
kėti, kad reakcingos lenkų vyriausybės žvalgyba būtų su­
interesuota tikrosios demokratijos atkūrimu Lietuvoje...
Grįžęs į Kauną, papasakojau liaudininkų ir socialdemo­
kratų vadams Rygos naujienas. Liaudininkai visiškai prita­
rė tai nuomonei, kurią savarankiškai išdėsčiau Mickui, o
socialdemokratų lyderis S. Kairys susilaikė ir nieko konkre­
taus nepasakė apie savo požiūrį į poziciją, kurią užėmė
Plečkaitis, jo partijos kolega.
Kongresas Rygoje prasidėjo 1927 metų lapkričio 5 die­
ną. Neilgai trukus sužinojome, kad jis tapo aštrios kovos
arena. Kongresą atidarė iš Vilniaus atvažiavęs Plečkaitis.
Jis ragino visus emigrantus užmiršti prieštaravimus, susi­
vienyti kovai prieš fašistų įsigalėjimą Lietuvoje. Tačiau
skilimas buvo matomas iš pat pradžių. Po Latvijos social­
demokratų menševikų ir profsąjungų atstovų, po Estijos
socialistų sveikinimo kalbų žodžio paprašė Kazys Boruta.
Vietoje pasveikinimo poetas pareiškė protestą dėl to, kad
kongresas sušauktas „slaptosios diplomatijos metodais".
Daugumai emigrantų, anot jo, nebuvo pranešta apie šau­
kiamą kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę ir demokrati­
nę santvarką kongresą, o pačiame kongrese dalyvauja tik
dviejų partijų atstovai — socialdemokratų ir liaudininkų.
Todėl jis, Boruta, atstovaujantis socialistų revoliucionierių
maksimalistų partijai, praneša, kad ši partija nesiima at­
sakomybės už kongreso eigą ir jo sprendimus.
Jau Borutos protesto metu girdėjosi prieštaraujantys
šūkavimai. Tačiau tikra audra kilo tada, kai kalbėjo mano
„įpėdinis"—„Rūtos" draugijos pirmininkas B. Pauliukevi­
čius, palaikęs ryšius su Lietuvos Komunistų partijos CK.
Jis pasakė, kad tikrieji kovotojai už Lietuvos laisvę sušau­
dyti arba uždaryti kalėjimuose ar konceritracijos stovyklo­
se, o čia susirinkę tik politiniai spekuliantai. Be to, Pauliu­
kevičius pareiškė protestą, kongresą pavadino bandymu
falsifikuoti poziciją, kurios laikosi revoliuciniai emigrantai,
siekiantys tikros laisvės lietuvių tautai. Aršūs Plečkaičio
pakalikai suskato rėkti oratoriui „Lauk!", „Komunistas!",
„Provokatorius!", „Šalin jį!". Ginti Pauliukevičiaus pakilo
kai kurie jo šalininkai ir eserai. Prasidėjo kumštynės. Įsi­
kišo grupė vaikinų iš latvių socialistinės jaunimo organi­
zacijos,— jie buvo pakviesti tvarkai prižiūrėti. Pauliukevi­
čių ir jo gynėjus išstūmė už durų. Likusieji Pauliukevičiaus
šalininkai ir eserai protesto ženklan išėjo iš kongreso.
,,Rūtos" valdybos narys J. Mataitis paskubėjo pareikšti,
kad Pauliukevičius, išdėstęs kraštutines kairiąsias pažiūras,
neatspindėjo daugumos minėtosios draugijos narių nuo­
monės.
Kita kongreso diena prasidėjo ramiai. Klausyta liaudi­
ninko Mickaus ir socialdemokrato Vikonio pranešimų apie
padėtį Lietuvoje. Dideliame pranešime Plečkaitis ragino
sutelkti visas jėgas ir panaudoti visas galimybes pagrindi­
niam tikslui — fašistinio režimo nuvertimui ir demokrati­
nės parlamentinės santvarkos atkūrimui. Tokia dvasia su­
daryta ir rezoliucija apie vidaus padėtį. Buvo konstatuoja­
ma, kad dabartinis režimas stūmius Lietuvą į bedugnę
ekonomikos ir kultūros prasme, o vienintelis būdas išsiva­
duoti iš to režimo — ginkluotas sukilimas. Niekas neprieš­
taravo.
Užtat rezoliucija apie užsienio politiką sukėlė audrin­
gus ginčus ir tapo dramatiškų rezultatų priežastimi. Pleč­
kaičio grupės pasiūlytoje rezoliucijoje buvo kalbama, kad
naujoji demokratinė Lietuva turi atsisakyti Voldemaro vy­
riausybės politikos kaimyninių šalių ir tautų atžvilgiu. Rei­
kia užmegzti draugiškus santykius su visomis valstybėmis,
neišskiriant ir Lenkijos; Vilniaus klausimas neturėtų tam
kliudyti. Būtini geri santykiai su Vokietija, todėl Klaipė­
dos krašto vokiečiams dera suteikti dideles teises. Reikia
suartėti ir su Tarybų Sąjunga.
Prieš Vokietiją ir TSRS niekas nieko prieš neturėjo, o
dėl Lenkijos polemizuota aštriai. Kaip perkūnas iš giedro
dangaus nuaidėjo Vikonio kalba, demaskavusi plečkaiti-
ninkus. Lenkija stengiasi padaryti įtaką kongreso sprendi­
mams, pranešė Vikonis. Dar jis papasakojo apie pokalbį
su Lenkijos pasiuntiniu Rygoje Lukaševičiumi,—šis, savo
vyriausybės nurodymu, pareiškęs, kad lietuvių emigrantų
kongresas turįs galutinai išspręsti Vilniaus klausimą. Jei­
gu kongresas pripažins esamąsias sienas, tai Lenkija parems
lietuvių revoliucinius emigrantus ne tik moraliai, bet ir
impozantiškomis sumomis. Be galo susijaudinęs Vikonis
trenkė kumščiu į katedrą ir su ašaromis akyse metė klau­
simą Plečkaičio grupei:
— Sakykit, po viso šito, argi ne be pagrindo įtariame
jus, kad kaip judošiaus grašius imate iš Lenkijos ponų pa­
ramą, o parduodate Vilnių!
Vėl skandalas. Plečkaitis su savo pakalikais ne tik šau­
kė ant Vikonio, vadindami jį tai komunistu, tai buržujumi,
bet dar ir grasino fiziškai susidoroti. Kai įkarštis šiek tiek
aprimo, Vikonio ginti stojo Mickus ir kiti liaudininkai. Jie
patvirtino, kad pasiūlytoji rezoliucija tikrai pripažįsta Len­
kijos pretenzijas Vilniui. Liaudininkai kartu su Vikoniu pa­
siūlė kitą rezoliuciją, kurioje irgi reiškiamas pageidavimas
nustatyti draugiškus santykius su Lenkija, tačiau Vilniaus
klausimo sprendimas paliekamas būsimajai Lietuvos demo­
kratinei vyriausybei. Tegu ji tariasi su Lenkija! Matyda­
mas, kad gali įvykti skilimas, Plečkaitis pasiūlė sušaukti
frakcinį socialdemokratų pasitarimą, tačiau jis sužlugo, nes
Vikonis su keletu rygiškių delegatų išėjo iš jo. Per vėlesnį
kongreso posėdį paaiškėjo, kad kompromiso nebus. Pleč;
kaltis siūlo balsuoti. Už Vikonio ir liaudininkų rezoliuciją
buvo 18, už Plečkaičio — 26 balsai.
Vikonis susijaudinęs pareiškia, kad jokiam doram de­
mokratui ir revoliucionieriui negali būti bendro kelio su
avantiūristais, remiančiais imperialistinius grobikus.
— Mes nenorime būti interventų širma! — sušuko Viko­
nis ir paragino visus, nesutinkančius su Plečkaičio rezoliu­
cija, išeiti iš suvažiavimo.
Prie Vikonio prisideda Mickus. Abu išeina iš prezidiu­
mo ir iš salės. Kartu su jais—visi liaudininkai ir keletas
socialdemokratų, Vikonio šalininkų.
— Revoliucionierpalaikiai! Bailiai! — rėkė įkandin
plečkaitininkai.
— Imperialistų tarnai! Pilsudskio žvalgybos padlaižiai!
Avantiūristai! —atsikirtinėjo išeinantieji.
Visiškas skilimas.
Vėl būdamas Rygoje, susidomėjęs klausiau, kaip jau­
dindamasis Mickus pasakojo apie audringąjį kongresą.
Plečkaitį ir jo pakalikus Mickus atvirai vadino samdytais
lenkų žvalgybos agentais.
 — Juk jie pabėgo iš Lietuvos be jokių lėšų,— sakė Mic­
kus.— O dabar visi plečkaitininkai gyvena kaip buržujai,
niekuo savęs neriboja. Nėra abejonių, kad jų laikraštis
,.Pirmyn" eina už Pilsudskio pinigus. Spausdinamas ant ge­
ro plono popieriaus, pasirodo reguliariai. Negailima pinigų
ir verbuotei į vadinamąją „revoliucinę kariuomenę". Kol
kas tai viena ar dvi kuopos, kurias Lydoje apmoko lenkų
instruktoriai.
Žinios apie ginkluotus plečkaitininkų būrius kėlė neri­
mą. Grėsė pavojinga avantiūra. Tuo labiau, kad Lenkijos
ir Lietuvos santykiuose atsirado naujų paaštrėjimų. Len­
kijos imperialistiniai sluoksniai galėjo pasinaudoti Lietuvos
vidaus konfliktais ir prie Plečkaičio kuopų prijungti savo
divizijas.
Kaip vėliau paaiškėjo, Pilsudskis planavo žaibiškai už­
imti Kauną ir pasirašyti „taiką" su nauja Lietuvos vyriau­
sybe, sudaryta iš Varšuvos šalininkų. Atitraukus svarbiau­
sius lenkų dalinius, naujojo režimo atrama taptų Plečkaičio
„lietuvių legionai", o juos savo ruožtu paremtų likusios ne­
didelės lenkų įgulos. Faktiškai susiformuotų nevieša Len­
kijos ir Lietuvos unija. Lenkijos vyriausybė zondavo gali­
mybę įvilioti į šią kampaniją Vokietiją ir Latviją, todėl
pirmajai siūlė užimti Klaipėdą, antrajai — Mažeikius.
Apie lenkų agresijos pavojų rašė Maskvos „Izvestijos",
vėliau pasirodė ir oficiali tarybinės vyriausybės nota, skirta
Lietuvos nepriklausomybei ginti. Čia nurodytas didžiulis
pavojus, kuris gali kilti, jei Lenkija bet kokia forma pasi­
kėsintų į Lietuvos nepriklausomybę. O Lietuvai TSRS pata­
rė atsisakyti karo stovio su Lenkija, nes tuo gali pasinau­
doti Lietuvos priešai.
Man tai buvo skaudžių apmąstymų apie savo tautos li­
kimą laikotarpis. Pačia teisingiausia valdžia aš laikiau ta­
rybinę, tačiau nemačiau aiškaus kelio į ją. Po 1919—20 me-
'tų įvykių Lietuva pateko į visišką kapitalistinių valstybių
apsuptį. Dėl „Vilniaus konflikto" su Lenkija Lietuva buvo
laikoma silpniausia grandimi barjere prieš „bolševikinę
epidemiją". Todėl ponų Lenkijos vyriausybė, tarnavusi tuo­
metinės Antantės interesams, pasiekė, kad būtų patvirtin­
tos toliausiai rytuose esančios sienos. Netgi jei Vilnių ir jo
kraštą grąžintų, Lietuva vis tiek liktų „Lenkijos korido­
riaus" atskirta nuo Tarybų Sąjungos.
Aš dažnai prisimindavau tragiškus 1924 metų gruodžio
1-osios įvykius, kai Taline prasidėjo revoliucija, o Estijos
buržuazija žiauriai nuslopino tą mėginimą. Lietuvos darbi­
ninkų klasės jėgos buvo silpnesnės ir labiau susiskaldžiu­
sios nei Estijoje. Po fašistinio perversmo Lietuvos Komu­
nistų partija patyrė skaudžių nuostolių, apskritai susilpnė­
jo visos pažangiosios jėgos. Tarybinės santvarkos atkūri­
mas Lie'tuvoje atrodė tolima tikrovei viltis.
Vis daugiau ėmiau svarstyti apie „mažiausią blogybę".
Realios tuomet buvo trys galimybės. Lietuva galėjo patirti
Vilniaus krašto likimą, t. y. būti prijungta prie Lenkijos. Ją
galėjo užsigrobti Vokietija, kurios agresyviosios jėgos ne­
buvo išsižadėję senų planų „drang nach Osten". Trečia iš­
eitis — nepriklausomybė. Iliuzinė nepriklausomybė, netgi
be parlamento ir buržuazinių demokratinių miražų. Bet vis
dėlto iš trijų tuomet realių galimybių šioji ribota nepri­
klausomybė atrodė mažiausias blogis — to laiko sąlygomis.
Nederėtų pamiršti, kad didelė lietuvių tautos dalis, dar.
XIII amžiuje patekusi teutonų ordino valdžion, buvo suvo­
kietinta. Rytiniai ir pietiniai Lietuvos rajonai intensyviai
lenkinami. Lengva įsivaizduoti, kad svetimšalių imperialis­
tų pavergta, lietuvių tauta galėjo visiškai išnykti. Tuo la­
biau, kad Rusijos carizmo užkrautas lietuvių spaudos
draudimas smarkiai sulaikė tautos kultūros ir nacionalinės
savimonės vystymąsi, prislopino aktyvumą kovoje už
laisvę.
Visiems pažangiesiems inteligentams rūpėjo kuo spar­
tesnis tautos kultūros pakilimas. Atrodytų, įkurtoje nacio­
nalinėje valstybėje atsivėrė platūs horizontai. Tačiau bur­
žuazija skubėjo naudotis proga praturtėti, o kultūrai buvo
nejautri ir lėta. Tik pažangiųjų mokslo ir meno veikėjų
energijos, atkaklumo dėka Lietuvoje vėl buvo atidarytas
universitetas, įkurtas dramos teatras, opera, konservatori­
ja, ėmė vystytis spauda, literatūra, atsirado knygų leidyk­
los. Koalicinės vyriausybės kultūros klausimams dar ro­
dydavo šiokį tokį liberalizmą, o kai valdžion pateko
krikdemai, o tuo labiau — fašistai, vyriausybė ir reakcinės
klerikalinės jėgos stengėsi paversti kultūrą savo tarnaite.
 Noras bet kokiom priemonėm nuversti fašistinį režimą
ir išlaisvinti liaudį nuo valdžią pasiglemžusių reakcionie­
rių buvo suprantamas ir teisingas. Tačiau Plečkaičio siūly­
tas metodas — nedoras. Negalima vienų reakcionierių pa­
keisti kitais, svetimšaliais — stipresniais ir dar pavojinges­
niais tautai.
...Kol Plečkaitis su parankiniais tebelipdė Vilniuje savo
„legionus", globojamus lenkų žvalgybos, Kaune mėginta
įvykdyti dar vieną karinį perversmą.
Pirmuosius gandus apie kažkokį antivyriausybinį są­
mokslą aš sužinojau žurnalistų „biržoje"—Konrado kavi­
nėje. Nuskubėjau į „Lietuvos žinių" redakciją, o ten dar­
buotojai taip susijaudinę, kad vėl prisiminiau Tauragės
sukilimo metu vyravusią nuotaiką.
— Petruitis sukilo prieš Smetoną! —tarė Strimaitis, vos
tik aš paklausiau apie naujienas.
— Pulkininkas Petruitis — klerikalų šalininkas, banditas
ir girtuoklis,— pridėjo Bortkevičienė.— Iš jo nieko gero ne­
galima laukti. Tai tik rietenos tarp krikdemų ir tautininkų.
Vakarop išaiškėjo, kad Kauno įgulos viršininkas J. Pet­
ruitis atvyko pas Smetoną ir karininkų vardu pareikalavo
pakeisti Voldemaro vyriausybę, sušaukti seimą. Jei ne —
jis pagrasino, kad sukils du pulkai. Po Smetonos įkalbinė­
jimų ir stiprių vaišių Petruitis susigraudino, pravirko, puo­
lė ant kelių ir ėmė maldauti prezidentą grįžti prię demok­
ratinės parlamentinės santvarkos. Smetona paaiškino, kad
ruošiama nauja konstitucija, kuri numato sušaukti seimą.
Nurimęs Petruitis grįžo pas karininkus ir paaiškino jiems,
kad privertė valstybės galvą pasižadėti grįžti prie parla­
mento. O Smetona atleido tą netikusį „sąmokslininką" iš
kariuomenės...
Kad neįsikūnytų Taraso Bulbos principas „aš tave pa­
gimdžiau, aš tave ir užmušiu", Smetona pamažėle šalino at-
sargon net ir pačius aršiausius 1926 metų gruodžio 17-osios
perversmo organizatorius, kurių dėka jis pateko į prezi­
dento krėslą. Tarp jų ir Plechavičių, nuo majoro per trum­
pą laiką pakilusį iki generolo ir 'tapusį generalinio štabo
viršininku. Jam Smetona atsidėkojo šitaip: paskyrė didelę
pensiją ir padovanojo prie Skuodo esantį dvarą su pelnin­
gu malūnu.
 Plechavičiui dar viršininkaujant generaliniame štabe,
vienas antifašistinis veikėjas perdavė man lenkiško žurna­
lo iliustraciją, kurioje Plechavičius buvo nufotografuotas
tarp Pilsudskio legionierių. Kadangi dalyvavimas priešiš­
kuose Lietuvai legionuose galėjo sukompromituoti naujai
iškeptą generolą visuomenės ir kariuomenės akyse, nusiun­
čiau iliustraciją į „Jaunakas žinias", o ten ją nedelsdami
išspausdino. Vėliau tą nuotrauką su atitinkamais komenta­
rais persispausdino užsienyje ėję lietuvių antifašistiniai lei­
diniai. Netrukus tautininkų organas „Lietuvis" ta proga
įdėjo straipsnį, kuriame šiurkščiai užsipuolė mane.
— Na, brolau, stipriai užmynei Plechavičiui ant nuo­
spaudos...— kalbėjo man sujaudintas Karosas tą dieną, kai
pasirodė straipsnis „Lietuvyje".— Generolas persiutęs, kei­
kiasi, grasina nušauti tave. Nepakliūk dabar jam į akis!
Karosas rimtu veidu patarė man būti atsargiam, nepar­
eiti namo, nes iš Plechavičiaus visko galima laukti.
Vieną ar dvi naktis aš tikrai nakvojau ne namie, o
viešbutyje. Bet viskas baigėsi gerai. Kai Plechavičių palei­
do atsargon, kolegos žurnalistai pokštavo, kad tai aš jį „nu­
vertęs"...
1927 metų pabaigoje žymiai pablogėjo Lietuvos ir Len­
kijos santykiai. Nepaisydama Tarybų Sąjungos notoje pa­
reikšto įspėjimo, Lenkija vis labiau grasino Lietuvai. Uo­
lūs reakcionieriai imperialistai kurstė lenkų vyriausybę
aktyviai veikti prieš Lietuvą ir tikino, kad Tarybų Sąjunga
nepajėgs trukdyti Lenkijai. Pasaulio spaudoje įtampa Ry­
tų Europoje pasidarė svarbiausia sensacija.
Tačiau konfliktas baigėsi Ženevoje, kai įvyko per visą
pasaulį nuaidėjęs trumputis dialogas tarp dviejų diktato­
rių— Pilsudskio ir Voldemaro. Prieš posėdį, kuriame Tau­
tų sąjunga ruošėsi svarstyti lenkų—lietuvių konfliktą, Pil­
sudskis paklausė:
— Karas ar taika?
Voldemaras atsakė:
— Taika!
Tiesa, pačiame posėdyje polemizuota gana ilgai, kadan­
gi Voldemaras mėgo be galo kalbėti, tačiau iš principo su­
sitarta tame dialoge. Lenkija pareiškė, kad ji neturinti ag­
resyvių tikslų prieš Lietuvą ir nesikėsina į jos nepriklau-
190
somybę, o Lietuva atšaukė karo padėtį su Lenkija — taip
tęsėsi dar nuo 1920 metų, kai generolas Želigovskis užgro­
bė Vilnių. Abi pusės sutiko pradėti santykių normalizavi­
mo derybas.
Tačiau tai nereiškė, kad Vilniaus klausimas išspręstas.
Lietuva neatsisakė teisių į savąją sostinę, o Lenkija laikė
Vilnių ir jo kraštą neatskiriama savo teritorijos dalimi. Ka­
raliaučiaus derybos iširo, nes Lietuva atsisakė demarkaci­
jos liniją pripažinti pastovia valstybine siena ir užmegzti
diplomatinius santykius su Lenkija. Paskelbta, kad demar­
kacijos linija nuo to laiko bus vadinama administracijos.
Kas ta demarkacijos linija? Smalsumo ir žurnalistinių
interesų vedamas, 1927 metų pradžioje aš noriai pasinau­
dojau galimybe pabuvoti prie vienintelės Europoje ,,žalio­
sios sienos". Toji patogi proga atsirado, keičiantis Lenkijos
ir Lietuvos politiniais kaliniais. Veiksmui tarpininkavo
tarptautinis Raudonasis Kryžius, atstovaujamas Kaunan at­
vykusio švedų aristokrato barono Drachenfelso.
Su keičiamųjų lenkų grupe mašinomis atvykome į Va­
rėną. Miestelis perskirtas demarkacijos linijos, ėjusios til­
to per Merkį viduriu. Pasikeitimas vyko lietuvių krante.
Po formalumų lenkai nuskubėjo per tiltą, o iš jų pusės arti­
nosi lietuvių grupė. Lenkai jau nuo tilto vidurio ėmė keik­
tis ir kumščiais grūmoti Lietuvos adresu. Bet jų demonstra­
ciją nustelbė lietuviai: perėję Merkį, jie užtraukė valsty­
binį himną...
Toks buvo pirmasis iš daugelio mano apsilankymų prie
demarkacijos linijos. Bet labiausiai įsiminiau kelionę per
šią liniją iki pat Vilniaus.
1928 metų rugpjūtyje kilo pavojus, kad vėl paaštrės
Lenkijos ir Lietuvos santykiai. Tuo laiku kaip tik buvo žlu­
gę tiesioginės abiejų šalių derybos. Karaliaučiuje. Lenkų
reakcinėje spaudoje vėl nuskambėjo grasinimai ir reikala­
vimai „pamokyti užsispyrėlę Lietuvą".
Smarkavo Vilniuje leidžiami laikraščiai, labiausiai —
monarchistų ,,Slowo“. Tuo metu paaiškėjo, kad kasmetinis
Lenkijos legionierių sąjungos suvažiavimas šaukiamas Vil­
niuje. Kaunas gerokai sunerimo, ypač dėl to, kad suvažia­
vime žadėjo dalyvauti Pilsudskis. Kokią kalbą jis ten pasa­
kys? Sklido gandai, kad legionierių suvažiavimas neapsiri­
 bos vien demonstracijomis prieš Lietuvą — Pilsudskis esą
paskelbsiąs žygį į Kauną.
Mes, keli žurnalistai, aptarinėjome tuos gandus ir staiga
mums kilo įžūli mintis — patiems nuvažiuoti į Vilnių, į le­
gionierių suvažiavimą. Tarp Kauno ir Vilniaus maždaug 100
kilometrų, bet papulti į Vilnių, nesant diplomatinių santy­
kių 'tarp Lietuvos ir Lenkijos, buvo labai sudėtinga. Pa­
prastai ten važiuodavo per Latviją ar Vokietiją. Tačiau
mums, žurnalistams, knietėjo nuvažiuoti į Vilnių tiesiu ke­
liu, per administracijos liniją.
Nustebome, kai šį kartą viskas klostėsi paprastai. Lie­
tuvos vyriausybė neprieštaravo, o Lenkijos valdžia mielai
sutiko praleisti žurnalistus.
Ir štai mes, septynetas laikraštininkų, išsinuomavę di­
delį limuziną, važiuojame iš Kauno į Vilnių. Senasis kelias,
dar viduramžiais nutiestas tarp dviejų stambiausių Lietu­
vos miestų, dabar apleistas, retai remontuojamas, duobėtas.
O prie Vievio, netoli administracijos linijos kelias apaugęs
ne tik žole, bet net ir medeliais. Griozdiškas mūsų limuzi­
nas sunkiai prasibrovė iki šlagbaumo, abipus kurio styrojo
kartys su šiaudų gniūžtėmis. Šios ,,gairės“ žymi liniją, ski­
riančią Lietuvą nuo jos okupuotosios dalies. Lietuvos pa­
sieniečių padedami, nuimame šlagbaumo rąstą. Štai ir ant­
roji kliūtis — tiltelis per siaurutę upę. Turėjome pritempti
rąstų ir lentų, kad neįstrigtume ant to apgriuvėlio.
Galų gale upelė įveikta, ir mes kitoje administracijos
linijos pusėje. Nuvažiavę vos puskilometrį pamiškės link,
išvystame lenkų pasieniečius. Jiems pranešta, kad mes at-
vyksime, todėl be kliūčių praleidžia. Netrukus nustebę va­
žiuojame puikiu tašytais akmenimis grįstu plentu.
Pasirodo, lietuviai savo pusėje tyčia neprižiūri kelio,—
kad lenkų kariuomenei būtų sunkiau, jei tik sumanytų pa­
traukti Kauno link. O lenkų pusėje nuo Vilniaus beveik iki
pat linijos — geras, lygus plentas, kuris tarytum laukia, ka­
da bus pratęstas iki Kauno...
Jau temo, kai mūsų mašina pradėjo leistis įkalnėm Su­
mirgėjo šiek tiek šviesų. Tai jau Vilnius. Iš pradžių — me­
diniai priemiesčio namukai, nedidelės vilos, o toliau ir
aukštesni mūriniai pastatai. Kai kurie namai iliuminuoti, o
šen bei ten lemputės sudėtos į monogramas „J. P.".
 — Tave čia taip iškilmingai sutinka,— pasakė man Au­
gustinas Gricius.— Matai, tavieji inicialai visur šviečia!
Visi nusijuokė — monogramos švietė Juzefo Pilsudskio
garbei. Arčiau centro dar daugiau iliuminuotų namų ir to­
kių monogramų. Legionierių suvažiavimui Vilnius rengėsi
kaip didžiulei šventei.
Seni vilniečiai iš mūsų ekipažo nesvyruodami rodo ke­
lią vingiuotomis gatvelėmis. Mes jau pagrindinėje Vilniaus
magistralėje, sustojame prie vaivadijos pastato, kuriame įsi­
kūręs Lenkijos telegramų agentūros — PAT skyrius. Čia
sutinkame užsienio reikalų ministerijos departamento di­
rektorių T. Goluvką, pažįstamą iš Lenkijos ir Lietuvos de­
rybų Kaune. Jam patikėta rūpintis lietuvių žurnalistais.
Mes Vilniuje sukėlėme didelį atgarsį ir visokių kalbų.
Susitikti su mumis į „Žoržo" viešbučio salę atėjo daug len­
kų ir užsienio žurnalistų. Juos domino mūsų tikslas, ste­
bino netikėtas „šuolis" per aklinai uždarytą administraci­
jos liniją. Smalsuoliai būriavosi aplink mūsų mašiną — už­
kampyje, koks tada buvo Vilnius, modernus limuzinas ste­
bino.
Triukšmauta tuomet „Žorže". Po eisenos su fakelais čia
susirinko visas legionierių „žiedas". Tarp jų — Pilsudskio
brigados veteranai, tie patys, kurie kartu su vokiečių ir
austrų kariuomene peržengė Rusijos—Vokietijos sieną
pirmosiomis 1914 metų karo dienomis. Aidint puotaujan­
čių legionierių šūkiams, karingoms dainoms, šnekučiavo­
mės su pakvietusiais mus lenkų žurnalistais.
Kitą dieną — rugpjūčio 12-ąją — prasidėjo legionierių
suvažiavimui skirtos iškilmės. Katedroje įvyko šventinės
pamaldos. Susirinkusiųjų dauguma nepateko į vidų ir sto­
vėjo aikštėje, kuri juodavo nuo lietsargių, nes tądien li­
jo. Išsirikiavę prieš katedrą, mirko legionieriai, kareiviai,
gaisrininkai. Policija žiūrėjo tvarkos, įtemptos virvės mi­
nią skyrė nuo oficialių svečių.
Pavyzdingoji tvarka žlugo, kai po pamaldų eisena su
valstybės ir bažnyčios vėliavomis patraukė Gedimino kal­
no link, kur numatyta pašventinti Nežinomojo kareivio
kapą. Minios spaudžiamos, visos kareivių voros suiro, kuo­
lai su virvėmis nuvirto, o policininkai bejėgiškai spurdėjo
žmonių grūstyje... Po to visi bėgte pasileido prie vartų į
7. J. Paleckis 193
kalną. Neįsivaizduojamoje spūstyje vėliavos buvo numes­
tos ir sumindytos. Visi veržėsi būti pirmieji, niekas neno­
rėjo užleisti kelio. Ilgai truko riksmas ir klegesys, kol tem­
peramentingoji minia galų gale prasigrūdo pro vartus ir
ėmė rinktis kalno viršūnėje, prie senosios Gedimino pilies
griuvėsių. Pilies, kuri laikoma Lietuvos simboliu.
Mes su vienu kolega visa tai stebėjome jau nuo vir­
šaus, nes iš anksto užkopėme į jį. Tiesa, mus buvo sulaikę
kažkokie jauni vyrukai, pasivadinę maršalo Pilsudskio ap­
sauga. Juos suglumino, kad mes užsieniečiai ir dar iš Lie­
tuvos. Sargybiniai liepė mums palaukti, kol jie išsiaiškins
su vadovybe. Tačiau iš apačios siūbtelėjo minia, ir mes jo­
je pasimetėme.
Dar panašiai grumdėmės Pohuliankoje (dab. Basanavi­
čiaus g.) prie teatro „Reduta", kur vakare įvyko pagrindi­
nis šventės renginys — Pilsudskio pasirodymas, lauktasis
pranešimas. Legionierių minios apgulė visus įėjimus į te­
atrą. Ir bergždžiai adjutantai mėgino įkalbėti legionierius,
kad praleistų jų generolus. Legionierių siena buvo nepa­
judinama.
•— Per galvas! Tegul generolai lipa per galvas!
— Ponai, praleiskite gi, eina jo eminencija vyskupas
Bandurskis! — išgirdome sau už nugarų.
O iš priekio vėl:
— Per galvas! Per galvas tegul šliaužia vyskupas!
Pasirodo, judėjimą prie įėjimų sulaikė policininkai —
mėgino leidimus tikrinti. Pabiro langų stiklai, policininkai
buvo nustumti, ir minia pradėjo spaustis per atviras duris.
Pagaliau įsmukome ir mes, stebėdamiesi, kaip čia esame,
nors ir gerokai aplamdyti, bet sveikais šonkauliais...
Susėdome prie pat scenos, kėdėse, skirtose žurnalis­
tams. Susirinko apie 60 korespondentų, daugiausia vokie­
čiai.
Teatro salė kimšte prikimšta kariškių. Legionieriai sto­
vi kiekviename praėjime, palei sienas, grūdasi balkonuo­
se ir „galiorkoje". Triukšmingi, temperamentingi vyrai.
— Niech žyje! Niech žyje! (Tegyvuoja)—be atilsio
šaukė jie pasirodantiems populiariems generolams su mi­
nistrais. Ovacijos, riksmai vis garsėjo, virto ištisiniu riau­
mojimu.
 Galų gale į tribūną pakilo kažkoks ponas ir ėmė kalbė­
ti, stengdamasis nuraminti salę ir perrėkti šūkautojus.
— Tai ministras Medzinskis,— šnipštelėjo man žurna­
listas iš Varšuvos,— jis, regis, ar ne per daug sriūbtelė­
jęs...
Nerišli įkaušusio ministro kalba baigėsi tuo, kad du ki­
ti ministrai paėmė jį už pažastų ir išvedė, lydimi visuoti­
nio juoko.
Neįtikėtinu staugimu legionieriai sutiko maršalą Pil­
sudskį. Jis atėjo iš scenos gilumos. Rankas atkištais nykš­
čiais sugrūdo į frenčiaus kišenes ir kurį laiką stovėjo prie
tribūnos, nuleidęs akis, ir, kaip atrodė, tiesiai į mus, sėdė­
jusius apačioje, atstatęs „ūsų ietis". Ovacijos ir riksmas
ilgai netilo. Pilsudskis po kurio laiko nutarė parodyti, kad
jam tai įkyrėjo — nusisuko, lyg ir norėdamas išeiti. Tada
salė pritilo. Vadas padėjo ant tribūnos laikrodį, kilstelėjo
antakius ir apžvelgė jo žodžio laukiančiuosius.
Susidomėję žiūrėjome į kiek gunktelėjusią pražilusio
maršalo figūrą. Kaip ten bebūtų, Pilsudskis buvo viena ry­
škesnių pokarinio pasaulio asmenybių. Kilęs iš Lietuvos
dvarininkų, dar jaunystėje tapo Lenkijos socialistų parti­
jos (PPS) nariu. Per 1905 metų revoliuciją plačiai nuskam­
bėjo jo organizuotas ekspropriacinis Bezdonių stoties
užpuolimas. Laikydamas save atgimusios nepriklausomos
Lenkijos kūrėju, organizavo avantiūristinį antitarybinį žy­
gį į Kijevą, paskui užgrobė Vilnių. Paskelbtas Lenkijos
vadovu, tituluotas „valstybės viršininku", vėliau — parla­
mentinės demokratijos nuo valdžios pašalintas, jis įvykdė
perversmą, tapo tos demokratijos duobkasiu bei faktiš­
kuoju diktatoriumi. Andai išpopuliarėjęs kaip kovotojas
už Lenkijos nepriklausomybę, dabar jis rėmėsi to populia­
rumo likučiais ir tebebuvo miesčionių bei jam pritarian­
čių kariškių dievaičiu.
Čia, šiame suvažiavime, apsuptas ištikimosios gvardi­
jos, kuriai jis ir dievas, ir vadas, Pilsudskis galėjo jaustis
garbės ir didybės viršūnėje. Kiekvienas žodis kelia klau­
sytojams didžiausią graudulį, lyg kažkas šventa.
O kalbėjo Pilsudskis tyliai, košdamas žodžius pro dan­
tis, gestikuliavo, neištraukdamas rankų iš frenčiaus kiše­
nių. Jo kalbą sudarė anekdotai, susiję su asmeniškų prisi­
minimų nuotrupomis, o jungė juos viena mintis: Pilsuds­
kis Lenkijai — viskas.
Lyriška kalbos pradžia nuskambėjo kaip tikras himnas
Vilniui. Pavadinęs jį vienu gražiausių pasaulio miestų, Pil­
sudskis pažymėjo, kad čia išaugo ir dirbo didieji lenkų
veikėjai ir rašytojai. Paminėjo Jogailaičius ir Steponą Ba­
torą, Mickevičių ir Slovackį, Kondrotavičių ir Lelevelį, pri­
minė ir savuosius mokslo metus, praleistus čia, Vilniuje.
Tą lyriką jis baigė šitaip: Želigovskis esą užgrobęs Vilnių
tam, kad galėtų padovanoti jį Pilsudskiui.
— Vilnius turi būti mano! — patetiškai sušuko vadas,
sukėlęs ovacijų ir šūkių audrą.
— Užtektų jo vieno žodžio, ir visa ta egzaltuota karei-
vija nužygiuotų į Kauną, į Kijevą, į Karaliaučių — bet
kur...— šnabžtelėjo man į ausį vokiečių žurnalistas.
Klausydamas Pilsudskio, prisiminiau dainelę, kurią 1920
metais dainuodavo raudonarmiečiai:
Ech, Pilsudskij, zmeja podkolodnaja,
Stroite, bratcy, skorej vlastj narodnuju.
Kai kalbai pasibaigus šauksmai ir ovacijos aprimo, stai­
ga salėje pasigirdo:
— Ko mes norime?
— Mes norim Kauno! Duokit mums Kauną! Į Kauną! Į
Lietuvą! — choru šaukė legionieriai.
Šie kraupūs riksmai tęsėsi, kol publika išsiskirstė.
Legionierių šovinistinė demonstracija davė medžiagos
vakarų žurnalistų sensacingiems pranešimams. Tuo pačiu
tikslu jie išpūtė ir skaičius. Šventėje dalyvavo ne daugiau
3 tūkstančių legionierių, bet oficialiai skelbta, kad jų bu­
vo 7 tūkstančiai. Tuo tarpu į užsienį nuėjo telegramos, kad
70 tūkstančių legionierių reikalavo žygio į Lietuvą...
Mes turėjome kvietimus į banketą pas Vilniaus vaiva­
dą, tačiau ten nenuėjome. Susirinkome pas lietuvių visuo­
menės veikėją P. Karaziją, kur praleidome vakarą su Vil­
niaus lietuviais. Čia teko išgirsti daug skundų apie sun­
kias kultūrinio darbo sąlygas. Neseniai lenkų valdžia už­
darė lietuvių mokytojų seminariją ir 40 liaudies mokyklų.
Tai buvo akivaizdus smūgis. Lietuvių laikraščius dažnai
uždaro ar uždeda pabaudas.
 Prislėgta nuotaika važiavome iš Vilniaus, trumpai pa­
buvoję svečiais savo namuose, kaip aš rašiau grįžęs j
Kauną.
Beje, anksčiau, 1927 metais, lankiausi Rytprūsiuose, Til­
žėje, su „Jaunakas žinias" redakcijos užduotimi. Šioje ke­
lionėje įdomiausias buvo susitikimas su rašytoju ir filoso­
fu Vydūnu. Aplankiau tada ir „Tilžės keleivio" redakciją,
susipažinau su leidėju Enziu Jagomastu ir jo dukra Ona,
laikraščio redaktore. Netrukus 1928 metais antrą kartą nu­
vykau į Rytprūsius. Sį kartą pabuvojau Mozūrų ežerų kra­
šte, kur į pietus nuo Alenšteino 1914 metų rugpjūčio mė­
nesį įvyko nelaimingi rusų kariuomenei mūšiai ir vokie­
čiai sutriuškino Samsonovo armiją. Toje kelionėje pasie­
kiau ir Karaliaučių. Tai buvo mano pirmosios išvykos į
užsienį.
 IEŠKOJOME KELIŲ TIKRŲ...

Pabudimas

Vėlyvas bildesys į duris.— Per mieganti Kauną.— Komunistų partijos

kova.— Areštai, procesai.— Šūviai į diktatorių.— Maža tauta su audringa
istorija.— Prelatas žmogžudys.— Salomėjos Nėries pareiškimas.— Kas yra
laisvė? — „Kas gyvas rytojaus slaptingoj migloj jau pamato išauštančią
laimę žmonėms."

Giliai ir stipriai miegojau tą 1931 metų rudens naktį.

Tuo labiau, kad po vakarinio darbo redakcijoje su drau­
gais užsukome pasidalyti naujienomis pas „Božegraiką" —
kaip Binkis ar Dauguvietis pavadino mūsų mėgstamiausio
restoranėlio savininką, buvusį vargonininką. Todėl vėlai
naktį neišgirdau bildesio į duris. Jis pažadino žmoną, kuri
miegodavo labai jautriai, pripratusi pabusti, vos tik lovu­
tėje sujudėdavo mažoji Sigitėlė.
„Kas čia taip vėlai?" — pagalvojo Genovaitė, skubėda­
ma prie durų, kad pakartotinas bildesys nepažadintų vai­
kų. Atidariusi duris, ji pamatė mūsų draugę Albiną Gai-
dukaitę. Šioji atrodė išsigandusi, susijaudinusi ir tuoj pa­
sakė, ko atėjo.
Genovaitė puolė žadinti mane:
— Kelkis greičiau! Labai svarbus reikalas! Reikia pa­
dėti!
— Suėmė Marytę!—sušnibždėjo Albina, pamačiusi,
kad aš pabudau.
— Kokią Marytę? Kodėl suėmė? — nesusigaudžiau iš
miego.
■— Mano seserį Marytę, tu pažįsti ją. Surado kažkokius
atsišaukimus rinkimams į ligonių kasas. Įtaria, kad ji spau­
sdino ir platino.
— Ką gi aš galiu padaryti? Kuo padėti?
— Kai pas mus darė kratą, Marytė suspėjo šnipštelėti,
kad aš įspėčiau Oną Kmitaitę ir Verutę Bulovienę, o per
jas kitus draugus — reikia greičiau slėpti viską, ką jie tu­
ri nelegalaus, ir patiems pasisaugoti. Man pačiai eiti pa­
vojinga, žvalgybininkai matė mane kratos metu, gali gat­
vėje atpažinti. Prašau, įspėk Onutę ir Verutę. Juk tu žino­
mas žmogus, žurnalistas, tavęs niekas nelies.
Aš pradėjau rengtis. Moterys kitame kambaryje kažin
ką tyliai planavo. Kai aš susiruošiau, Genovaitė pasakė pa­
ti eisianti pas Verutę, kuri gyvena kitame miesto gale, o
man reikia įspėti Onutę, taip būsią greičiau.
Vis dar mieguistas nusileidau laiptais į kiemą. Ko ge­
ro, gali būti ir nemalonumų. Jei policija susekė Onutę ir
daro ten kratą, kaip pateisinčiau savo naktinį vizitą pas
merginą?
Šitaip nerimaudamas, priėjau Kauko gatvės laiptus, ku­
riais leidžiamės nuo Žaliakalnio. Buvo šviesi, kiek vėso­
ka naktis. Apačioje miega Kaunas. Mėgau šį vaizdą, gero­
kai pasikeitusį, palyginus su tais laikais, kai atvažiavau
čia gyventi.
Mintys sukosi apie ką tik išgirstą įvykį. Apėmė nera­
mus rizikos jausmas, taip gerai pažįstamas iš anksčiau. Pa­
sijutau kovos dalyvis. Jei policija persekioja, daro kratas,
ieško, vadinasi, tautininkams ant nuospaudų minama. Tie­
sa, prieš ligonių kasų rinkimus girdėjau, kad komunistai,
turintys didelę įtaką tarp darbininkų, išvystė aktyvią vei­
klą. Nejaugi Marytė komunistė? Ir Onutė, ir Albina? Are­
štai buvo ne naujiena. Nemažai mano draugų ir pažįsta­
mų sėdėjo kalėjimuose už bandymus nuversti fašistų val­
džią. Ne kartą rašiau reportažus apie politines teismo by­
las ir jose dalyvavau. Bet tai buvo teisiami kitų politinių
grupių dalyviai, ne komunistai. Dalyvauti komunistų teis1
muose man neteko, apie juos tik skaičiau laikraščiuose ir
girdėjau iš draugų žurnalistų. Ypač gerai įsiminiau žurna­
listo Kaunecko pasakojimą apie tai, kaip ištvermingai ir
išdidžiai komunistai laikosi teisme, kaip dažnai savo kal­
bomis išveda iš pusiausvyros teisėjus ir prokurorą. Pagal­
vojus apie komunistus, visada prieš akis iškildavo keturių
po fašistinio perversmo sušaudytųjų vaizdas. Jų nuotrau­
kas mačiau nelegaliai platinamuose atsišaukimuose ir Min­
sko laikraštyje „Raudonasis artojas", kurį gaudavo „Lie­
tuvos žinių" redakcija.
 Eidamas Mickevičiaus gatve, kurioje stūksojo kalėji­
mas, prisiminiau savo artimą draugą Joną Karosą. Jis da­
bar čia sėdėjo, nuteistas už nelegalios antifašistinės litera­
tūros leidimą ir platinimą.
Su Karoso areštu susijusi naktinė mūsų buto krata 1929
metais, netrukus po to, kai mano šeima persikėlė iš Ry­
gos. Kadangi kurį laiką mudu su Karosu gyvenome kartu,
policija, matyt, įtarė ir mane. Kratos metu Genovaitė rū­
pinosi, kad neatsibustų vaikai, aš buvau ramus, nes neabe­
jojau, kad nieko draudžiamo neturiu. Ir tikrai sekliai
nieko nesurado. Tik jiems išėjus, prisiminiau, kad parsi­
vežiau iš Rygos ir pasilikau pas save pilną antifašistinio
,,Liaudies balso" komplektą. Laimei, sekliai jo nerado.
Iškilo dar vienas epizodas, kai aš vos nepatekau į ka­
lėjimą tais pačiais 1929 metais. Velykų dienomis mudu su
žmona išvykome į kaimą. Kai grįžome, netikėtai prisista­
tė policininkas. Tikslindamas mano asmens tapatybę, jis
pradėjo abejoti, ar tikrai aš esąs aš. Pasirodo mano asmens
požymiuose nurodoma, kad nešioju ilgus plaukus ir baken­
bardus. O aš, prieš išvažiuodamas į kaimą, nusikirpau
plaukus ir nusiskutau bakenbardus. Teko įrodinėti, kad aš
esu aš... O reikalas ne visai malonus. Policininkas atvyko
su Kauno miesto komendanto pranešimu, kad privalau ne­
atidėliodamas sumokėti 2 tūkstančių litų pabaudą arba sė­
sti kalėjiman dviem mėnesiams.
Mane baudė už tai, kad perdaviau į „Jaunakas žinias"
opozicinių partijų lyderių kalbas su aštriais išpuoliais
prieš Smetoną ir Voldemarą. Keista bausmė. Juk perda­
viau tai, kas buvo viešai kalbėta legaliuose socialdemok­
ratų ir liaudininkų partijų suvažiavimuose. Redakcija nes­
kubėjo mokėti ir prašė rūpintis, kad nutarimą atšauktų.
Bet komendantas Saladžius pareiškė, jog atšaukti jį gali
tik vyriausybė. Nuėjau pas ministrą pirmininką Voldema­
rą. O šis į mano protestą atsakė:
— Nieko neteisėto čia nėra. Jei jūs turėjote malonu­
mą kolioti prezidentą ir vyriausybės vadovą, tai teikitės
už tai sumokėti.
— Betgi aš nieko neišgalvojau, o tiksliai perdaviau
kalbas, pasakytas oficialiai leistuose partijų suvažiavimuo­
se,— prieštaravau.
 — O ar jūs žinote, kad Rusijoje laikraščiai buvo bau­
džiami už tai, kad spausdino opozicijos deputatų kalbas,
oficialiai pasakytas Valstybės dūmoje? Štai analogiškai ir
jus nubaudė,— atkirto Voldemaras.
Galėjau tik tyliai nusikeikti ir kažkodėl mintyse pava­
dinau Voldemarą baltąja blake. Tokį įspūdį padarė man
šis neužauga, neseniai buvęs privatdocentas, dabar vaiz­
duojantis diktatorių. Išeidamas aš jam — irgi mintyse-—
gogoliškai pažadėjau velnių.
Su policininku nepasiginčysi. Jis pareikalavo: arba pi­
nigus ant stalo, arba į kalėjimą. Pinigų neturėjau. Teko ei­
ti į policijos nuovadą. Tačiau komendantas sutiko baudą
paskirstyti dalimis. Pasižadėjau artimiausiu laiku sumokė­
ti 500 litų, ir mane paleido, o baudą paskui mokėjo redak­
cija.
Kol galvoje sukosi šios mintys ir prisiminimai, jau pa­
siekiau nurodytą namą Kanto gatvėje. Prie Onutės buto
durų klausiau, sulaikęs kvapą, bet buvo tylu. Dar kiek pa­
laukęs pasibeldžiau.
Su Onute Kmitaite buvau pažįstamas, bet ši pažintis
per daug paviršutiniška, kad galėčiau belstis pas ją ketvir­
tą valandą ryto... Išgirdęs judant už durų, ne iš karto su­
mojau ką sakyti. O sujaudintas balsas vis klausė — kas gi
atsitiko?
— Mane Marytė atsiuntė,— pasakiau tyliai.
Durys atsidarė. Onutės veide mačiau išgąstį.
— Kas atsitiko? Sakykite greičiau!—sušnabždėjo ji.
— Marytė areštuota. Ji per Albiną paprašė įspėti jus
ir kitus draugus, kad slėptumėte, ką turite neleistino,— pa­
sakiau aš ir tuoj pat išėjau, išgirdęs įkandin tylų „dėkui".
Atlikęs šią netikėtą misiją, namo ėjau neskubėdamas.
Kažkokia pakili nuotaika, tarsi kūrybinis įkvėpimas, paga­
vo mane. Įaudrinti jausmai reikalavo analizės. Galvoje
skriejo mintys, prisiminimai.
Negalėjau nenusišypsoti, prisiminęs savo pirmą susiti­
kimą su Onute Kmitaite. Mus supažindino ta pati Albina
Gaidukaitė studentų baliuje dar 1926 metais. Man atrodė,
kad Onutė pasakė kažką panašaus į niekinantį „fi!", kai jai
apibūdino mane kaip liaudininkams artimą žmogų. Tikrai
pažangiais ji laikė tik komunistus. „Štai kovoja, rizikuoja
tokios merginos kaip Onutė, Marytė! O kiek dar su jo­
mis!"— galvojau aš. Neseniai, 1930 metų vasario mėnesį,
iš Zarasų kalėjimo drąsiai pabėgo keturios komunistės,
paskui perėjusios per sieną į Tarybų Sąjungą. Tai buvo
M. Chodosaitė, R. Geraitė, E. Greifenbergerienė ir V. Vyš­
niauskaitė. Ir kiek darbininkų bei inteligentų dalyvauja
aktyvioje kovoje prieš fašizmą! „O tu? Ką tu nuveikei?
Kuo tapai? — staiga klausinėjau save sustojęs.— Kur din­
go tavo jaunatviškas įkarštis, pasiryžimas be atvangos ko­
voti už liaudies ir žmonijos gerovę?"
Paskendęs mintyse, iš lėto ėjau Kauno gatvėmis. Pama­
žu pradėjau kilti laiptais į kalną.
Tikrai argi tai kova, jei pavyksta kartais įterpti į strai­
psnį kelias aštresnes frazes, dargi tokias neaiškias, kad jų
priešiškumo nepastebi netgi cenzorius. O jei ką atviriau
parašysi, paskaitys tik cenzorius ir išbrauks. Štai liaudinin­
kų veikėjai Dailidė ir Kvieska rašė neva opozicinius strai­
psnius, o po to nuėjo tarnauti tautininkams fašistams. Vie­
nas tapo diplomatu, kitas — banko direktoriumi. Taip bai­
gėsi jų opozicija.
Pakilęs iki aikštelės kalno viduryje, atsisėdau ant suo­
lo ir toliau mintijau, žiūrėdamas į miegantį Kauną. Mano
vaizduotėje prabėgo paskutiniųjų metų įvykiai, kuriuos
teko aprašinėti.
Štai didelė kamera senajame Šiaulių kalėjime, kur ka­
ro teismas nagrinėja 59 Tauragės sukilimo dalyvių bylas.
Dauguma kaltinamųjų —■ jaunuoliai: darbininkai, gimnazis­
tai, tarnautojai, valstiečiai. Daugelis nuteisiami 10—^me­
tų sunkiųjų darbų kalėjimo. Kai fotografavau, nuo tvyks­
telėjusio magnio vos nepraradau regėjimo ir gerokai ap­
degiau pirštus, bet išėjo reta šios bylos nuotrauka.
Bylos! Bylos! Kiek jų būta! Įvairiausių: didvyriškų, sen­
sacingų ir absurdiškų.
Kiek daug bylų ir nuosprendžių dėl plečkaitininkų, ku­
rie pereidinėjo Lenkijos—Lietuvos demarkacijos liniją: ar­
ba su pistoletais ir granatomis diversijų aktams vykdyti,
arba pasiduoti fašistinės valdžios malonei. O štai ir paties
Plečkaičio byla. Jį nuteisė Rytprūsiuose, Insterburgo mie­
stelyje. Taip ir liko neaišku, ar jis tikrai ruošė pasikėsini­
mą prieš Voldemarą, grįžtantį iš Ženevos, ar, kaip dauge­
lis įtarė, seniai tarnavo Lietuvos žvalgyboje,,. Kalbėta net,
kad žvalgyba, Plečkaičiui padedant, norėjo inscenizuoti
pasikėsinimą prieš Voldemarą, kad pakiltų smunkantis
premjero autoritetas. Plečkaitis išsisuko tik trejais metais
kalėjimo už nelegalų sienos perėjimą su ginklu.
Pilotas! Taip, Vladas Pilotas, mano buvęs mokinys Ry­
goje, nuteistas Lietuvoje septyneriems su puse metų. Jis
su ginklu perėjo sieną ir platino plečkaitininkų literatūrą.
Paskui sužinojau, kad tardymo metu jis elgėsi nedorai, o
praslinkus dviems su puse metų po malonės prašymo pa­
leistas.
Plečkaičio avantiūra sužlugo — išsikvėpė. Jo idėja iš
anksto buvo pasmerkta — neįmanoma diegti Lietuvoje de­
mokratijos, lenkų žvalgybai padedant. O rezultatas? Keli
susprogdinti pasieniečių postai, keli nukauti policininkai,
keli tūkstančiai išplatintų laikraščių ir proklamacijų bei
smarkiai sukompromituotas antifašistinis sąjūdis.
Plečkaitininkų bei kitų politinių grupių narių bylos kil­
davo kartas nuo karto. Užtat komunistų bylos vyko nuo­
lat, sistemingai — ir iki fašistinio perversmo, ir vėliau. Ko­
munistus po vieną ir grupėmis teisdavo po Gegužės pir­
mosios, po Spalio ir kitų demonstracijų, juos teisė už ne­
legalios literatūros platinimą, teisė, suradę slaptą spaustu­
vę, arba tiesiog už priklausymą Komunistų partijai.
Laikraščiai šykščiai tepranešdavo apie komunistų bylas.
Retai pro cenzūros užtvaras prasiskverbdavo komunistų
pasisakymai teisme. Užtat apie šias bylas plačiai rašydavo
nelegalioji spauda. Žvalgybai, nežiūrint visų pastangų, ne­
pavykdavo jos likviduoti. Kelias pogrindžio spaustuves
susekdavo, bet tuoj atsirasdavo naujos. Revoliucinė Ko­
munistų partijos kova nenutrūko, nepaisant represijų, nuo­
stolių, gresiančių ilgų kalėjimo metų ir sušaudymų.
Bylos prieš komunistus ir antifašistus pastaruoju metu
keitėsi su kito pobūdžio bylomis. Po skilimo tarp Smeto­
nos ir Voldemaro į kaltinamųjų suolą pradėjo sėsti tie, ku­
rie dar neseniai buvo tautininkų šalininkai ir net vyriau­
sybės nariai.
Vėl prisiminiau, kaip ėjau pas Voldemarą dėl baudos,
kaip širdyje pasiunčiau jį po velnių ir palinkėjau paties
blogiausio. Ir atsitik tu man taip, kad nė po mėnesio prieš
 jį buvo pasikėsinta! Netoli teatro durų šūviu iš arti buvo
nukautas adjutantas, sužeistas Voldemaro posūnis ir viena
studentė. Nukrito ir Voldemaras. Pagalvoję, kad jis nebe­
gyvas, šovusieji pasišalino, o Voldemaras atsikėlė sveikas
ir nepaliestas. Paskui paaiškėjo, kad pasikėsinimą organi­
zavo eserai maksimalistai, o šovė trys studentai. Vieną jų,
A. Vosylių, pagavo ir po žiaurių kankinimų sušaudė. Ki­
tiems pavyko pereiti sieną ir išvykti į užsienį.
Šio pasikėsinimo istorija plačiai nuskambėjo pasauli­
nėje spaudoje. Dėl dažnų kalbų Tautų sąjungoje, ypač Lie­
tuvos ir Lenkijos konflikto klausimu, Voldemaras buvo po­
puliarus. Tiesa, ilgos Lietuvos atstovo kalbos įvarydavo
Prancūzijos ministrui Brianui bei kitiems didžiųjų valsty­
bių politikams vien tik snaudulį ir suteikdavo progą Len­
kijos užsienio reikalų ministrui Zaleskiui ironiškai šypso­
tis. Žemaūgė Lietuvos ministro pirmininko figūra ir kam­
puotas veidas su „ežiuku" styrančiais plaukais dažnai mir­
gėdavo laikraščių karikatūrose.
Vėliau Voldemaras įrodinėjo, kad slaptoji policija ži­
nojo, jog ruošiamas pasikėsinimas, bet nesutrukdė. Volde­
maras atvirai kaltino vidaus reikalų ministrą Musteikį, esą
viskas buvo daroma, sumanius jį, Voldemarą, pašalinti iš
valdžios.
O pašalino Voldemarą neilgai laukus. Jo vyriausybi­
nė karjera pasibaigė Smetonos įsaku: atleisti iš pareigų.
Ministru pirmininku „tautos vadas“ paskyrė savo svainį
J. Tūbelį.
Tačiau negreit Voldemaro tematika išblėso iš laikraš­
čių straipsnių ir žinučių. Šalininkai niekaip neužsičiaupė.
„Geležinio vilko", fašistinės organizacijos, dalis stojo Vol­
demaro pusėn. Kita dalis liko ištikima Smetonai. Šios gru­
pės buvo vadinamos lietuvišku kukluksklanu. Jos pešda-
vosi iki kraujo. O kartą Kauną sukrėtė sprogusi bomba —
tai Voldemaro „geležiniai vilkai" naikino Smetonos „gele­
žinių vilkų" štabą.
Pasikėsinimai... Jų buvo nemažai tuo niūriu fašistinės
valdžios laikotarpiu. Laikraščiai rašė apie bandymus pa­
sikėsinti prieš tą patį Musteikį, kuris netrukus buvo atlei­
stas iš ministro pareigų. Rašė apie pasikėsinimus prieš kraš­
to apsaugos ministrą Daukantą, prieš kai kuriuos apskričių
viršininkus. Kartais gandus apie pasikėsinimus platindavo
tyčia — kad pakiltų vieno ar kito „užpultojo" vertė. Tačiau
pavojus saugumo departamento direktoriaus Rusteikos gy­
vybei nebuvo mitas. Mes, žurnalistai, viską nuodugniai,
plačiai aprašėme. Tai įvyko nedideliame Kauno viešbu­
tyje. Rusteika atėjo susitikti su slaptu žvalgybos informa­
toriumi. Bet ten jo laukė dar du ginkluoti voldemarinin-
kai, kurie keletą kartų smeigė peiliais į apkūnų direktorių.
Žaizdos nebuvo mirtinos. Rusteika greit pasveiko ir paki­
lo į vidaus reikalų ministrus. Taip jam atlygino ne tik už
žaizdas,— buvo pripažinti jo nuopelnai kovoje prieš dar­
bininkų judėjimą. Dar 1927 metais Telšiuose Rusteika va­
dovavo vietinei „Geležinio vilko" organizacijai, kuri už­
puolė ir sumušė streikavusius geležinkelio darbininkus.
Tas įvykis — tramplinas vėlesnei jo karjerai.
O Voldemaro karjeros žvaigždė palengva leidosi. Po
ministro pirmininko posto jis, turintis profesoriaus titulą,
norėjo vėl grįžti dėstyti universitete, bet niekas jam nelei­
do. Jis dar gyveno premjero bute, ir dažnai galima būda­
vo sutikti vaikščiojantį Kauno gatvėmis, lydimą savo šali­
ninkų iš „Geležinio vilko". Vis labiau būdavo akcentuo­
jama, kad voldemarininkai palaiko ryšius su reakciniais
Vokietijos sluoksniais, daugiausia su „štalhelmo“ („plieni­
nio šalmo") organizacija.
Kai Voldemaras pasirodė tautininkų konferencijoje, ša­
lininkai sukėlė jam audringas ovacijas, nešė ant rankų. Po
šios demonstracijos policija su stipria apsauga ištrėmė Vol­
demarą net į Platelius.
Su keletu žurnalistų buvome nuvykę į ištremties vietą,
esančią Žemaitijos centre ant puikaus ežero kranto. Beje,
netoli mano gimtinės. Plateliuose Voldemaras iš pradžių
apsistojo pas vietinį kleboną, vėliau persikėlė į dvarą pas
prancūzų emigranto palikuonį grafą Šuazelį. Mūsų nelei­
do pas Voldemarą. Jį saugoję policininkai buvo didžiai su­
sijaudinę, kadangi tą dieną Voldemarą aplankė jo šalinin­
kai, bandė jį išsivežti, tačiau pats jis nesutiko. Mes Vol­
demaro nematėme, tačiau kelionė suteikė pakankamai
medžiagos apybraižai apie buvusio ministro pirmininko
negandas.
 Tąją išvyką įsiminiau ir dėl to, kad, grįždamas iš Plate­
lių, užsukau į medinę pirkią ties Alsėdžiais. Ten gyveno
mano mamos tėvai. Tada paskutinįkart pasimačiau su die­
duku, o netrukus mirė ir bobutė. Jie paliko penkias duk­
teris ir keturis sūnus. Aš buvau pirmas jų anūkas, mano
vaikai — pirmi jų proanūkiai.
O su Voldemaru dar ne kartą susitikau per jam iškel­
tus teismo procesus. Pirmas procesas vyko prieš grupę vol-
demarininkų, daugiausia studentų. Voldemarą kaltino bu­
vus pagrindiniu jų antivyriausybinių išpuolių įkvėpėju. Du
kiti procesai susiję su Voldemaro veikla 1918 metais, kai
jis pirmą kartą buvo ministras pirmininkas, o vėliau už­
sienio reikalų ministras ir neužkirto kelio kai kuriems ne­
teisėtumams finansinėse ataskaitose apie išvykas į užsienį.
Tačiau Voldemaras iš tų balų išbrido sausas — vienur bu­
vo išteisintas, kitur nuteistas lygtinai.
Po šitų procesų jam leido persikelti pas brolį į Zarasus,
nes su grafu Šuazeliu jis susipyko ir į Platelius grįžti ne­
norėjo.
Įvykių kaleidoskopas slinko atmintyje, o aš sėdėjau ir
žvelgiau į apačioje išsidriekusį Kauną, laikinąją Lietuvos
sostinę.
Laikinoji... Ar ilgai tas laikinumas tęsis? Kada ir ko­
kiomis sąlygomis Lietuva atgaus nuolatinę sostinę — Vil­
nių? Ar susigrąžins jį dar šiai kartai tebegyvenant? Ar tai
apsieis be didelių sukrėtimų, ar kaip tik — atvirkščiai?
Ar nesumals mūsų istorijos ekspreso ratai?
— Jums reikia galingų sukrėtimų, o mums reikia ga­
lingos Rusijos!—sušuko kadaise caro ministras Valstybės
dūmoje, kreipdamasis į deputatus bolševikus.
Galingi sukrėtimai buvo, bet jie nesumažino Rusijos
galybės, o dar labiau iškėlė ją, išgelbėjo nuo negarbės, į
kurią buvo įstūmęs carizmas su jo parsidavėliais minist­
rais, rasputinais, Stolypino kartuvėmis, pralaimėjimais ka­
re, su neįveikiamomis kliūtimis pažangos ir liaudies švie­
timo kelyje. Ant carizmo griuvėsių iškilo nauja, nematyta
valstybė — Tarybų Sąjunga, į kurią nukreipti viso pasau­
lio žvilgsniai. Su viltimi ir pasitikėjimu žvelgia į ją darbo
žmonės, su neapykanta ir baime — kapitalistai ir visų rū­
šių reakcionieriai.
 Mano akys užkliuvo už aukšto keturkampio bokšto.
Jis pastatytas Liaudies ūkio parodos teritorijoje Lietuvos
didžiojo kunigaikščio Vytauto garbei. „Mažosios tautos
sugalvoja sau audringą istoriją",—-prisiminiau aš kažkur
perskaitytą aforizmą. Lietuviams nereikėjo išsigalvoti. Lai­
kydami save tiesioginiais palikuonimis tų lietuvių, kurie
sudarė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės branduolį, jie
turėjo teisę didžiuotis savo istorine praeitimi. Tiesa, kai
kurie politikai bei užsienio istorikai stengėsi sukelti abe­
jonių dėl šios teisės.
Vilniaus grobikas generolas Želigovskis skelbė versiją,
pagal kurią senovės lietuviai, istorinės Lietuvos kūrėjai,
esą buvę slavai ir neturėję nieko bendro su nežinia iš kur
atėjusia tauta — lietuviškai ir latviškai kalbančia indoeu­
ropiečių atšaka. Baltarusių nacionalistiniai istorikai žiūrė­
jo į senovės Lietuvos istoriją kaip į baltarusių istoriją, sa­
vais jie vadindavo ir Lietuvos kunigaikščius, nes tais lai­
kais įstatymų aktai ir Lietuvos statutas buvo rašomi balta­
rusiams artima kalba. O kai kurie latvių istorikai tvirtino,
kad Lietuvos valstybė pradėjo kilti po to, kai 100 tūkstan­
čių latvių žemgalių atsikėlė į Lietuvą, įsibrovus į Žemgali-
ją vokiečių kalavijuočių ordinui. Gyvavo dar teorija, kad
kunigaikščiai, su kurių vardu susijęs viduramžių Lietuvos
susidarymas, kilę iš normanų genties, užkariavusios lietu­
vių žemes...
Juk atsiranda istorikų, kurie pagal konjunktūrą atran­
da ar išgalvoja įvairias versijas bei teorijas. O lietuvių
tauta laikė sava tą audringą istoriją, kuri pavaizduota is­
toriniuose apsakymuose. Jonas Basanavičius ir kiti vadi­
namojo „tautinės sąmonės atgimimo" laikotarpio veikėjai
dažnai primindavo šlovingąją Lietuvos praeitį. Tuo pačiu
jie žadino nacionalinio pasididžiavimo jausmą, įtikinėjo,
kad lietuviai — ne paniekintas mužikų luomas, o pilnaver­
tė tauta.
Jei susižavėjimas istorine praeitimi turėjo teigiamą
reikšmę tautinės savimonės ir nacijos formavimuisi, tai da­
bar pradėta spekuliuoti istorija. Didingos praeities vaizdą
fašistinė klika panaudojo tam, kad atitrauktų liaudies dė­
mesį nuo skurdžios dabarties. Vienoje laikraščio anketo­
je rašiau, kad negalima žiūrėti į šių dienų Lietuvą kaip į
kažkokią praeities didybės skeveldrą. Atgimęs valstybin­
gumas vertas tiek, kiek jis gali pasitarnauti pažangai ir
geresnės liaudies ateities kūrimui.
Tokios mintys kildavo, prisiminus grandiozinį triukš­
mą, kurį 500-osioms Vytauto mirties metinėms sukėlė fa­
šistiniai vadovai 1930 metais. Visi šie metai buvo paskel­
bti jubiliejiniais. Kad iškilmėms būtų suteiktas visaliaudinis
pobūdis, po visą Lietuvą — iš miesto į miestą, iš valsčiaus
į valsčių, iki pačių mažiausių miestelių — nešiojo ir vežio­
jo lentą su reljefiniu Vytauto portretu, kurią pasitikdavo
su karališka pagarba. Visur greta didžiojo kunigaikščio at­
vaizdo buvo nešami ir Smetonos portretai, o iškilmių kal­
bose pabrėžiama, kad Smetona yra Vytauto tradicijų tęsė­
jas... Buvo aišku: jubiliejinis triukšmas sukeltas fašisti­
niam režimui sustiprinti.
Audringoji praeitis,.. Taip, daug audrų buvo tolimoje
praeityje. Kiek tarpusavio karų tarp kunigaikščių! Kiek
žudynių tarp feodalų dėl valdžios!
Audringa ir Lietuvos dabartis. Perversmas. Bandymai
pasipriešinti smurtininkams. Bombos. Pasikėsinimai. Są­
mokslai. Bylos... Ir ne tik politinės bylos. Kiek daug stambių
baudžiamųjų bylų, apie kurias man teko rašyti pastarai­
siais metais!
Pati sensacingiausia — kunigo Olšausko byla. Sis pre­
latas, tikras lietuviškas Zubatovas, dar 1905—1907 revo­
liucijos metu organizavo Kaune „Švento Juozapo darbi­
ninkų draugiją". Atitraukdamas darbininkus nuo revoliu­
cijos, energingasis „tėvas Konstantinas ", kaip jį vadindavo,
bendradarbiavo su caro žvalgybininkais, žandarais. Drau­
gijos susirinkimuose ir bažnyčioje jis ragino ne tik būti iš­
tikimais caro pavaldiniais, bet ir aktyviai kovoti prieš so­
cialistus, revoliucionierius, išdavinėti juos policijai. Karš­
tas carinio režimo Rusijoje šalininkas po Spalio revoliuci­
jos pasidarė toks pat ištikimas kovotojas už buržuazinės
Lietuvos valstybės atskyrimą nuo Rusijos. Jis aktyviai da­
lyvavo, renkant Lietuvos karaliumi Viurtembergo princą
Vilhelmą fon Urachą. Buržuazijai valdant, glaudžiai bend­
radarbiavo su žvalgyba, tęsė kovą prieš viską, kas pažan­
gu, ypač prieš komunistus.
 1926 metais Olšauskas nesigailėjo pinigų, remdamas
aiškiai fašistinį laikraštį „Tautos valia", kuris atvirai ragi­
no susidoroti su komunistais. Jo karščiausias troškimas —
iškopti į vyskupus. Tačiau net ir Vatikanui Olšauskas at­
rodė netinkama figūra. Jis buvo naudingas juodiems rei­
kalams katalikų bažnyčios garbei, bet sodinti jį į bažny­
čios kunigaikščių kėdę niekas nesiryžo.
Ir štai šis sutanotas buržuazinės visuomenės šulas, ži­
las, bet jaunyvo veido prelatas, sėdi prieš mus, žurnalis­
tus, kaltinamųjų suole. Erdvi salė pilna publikos. Daug ži­
nomų visuomenės veikėjų, ypač moterų.
— Gražus vyras, grieko vertas, nėra ko ir kalbėti,—
šnabždėjosi kai kurios damos.
Galimas dalykas, taip prelatą Olšauską vertindavo ir
Irena Ustjanauskienė, jo buvusioji šeimininkė. Ilgametis
romanas baigėsi kriminaliniu nusikaltimu. Kai nusenusi ir
atsibodusi meilužė pradėjo reikšti pretenzijas ir grasinti
viską atskleisianti, Olšauskas pasmaugė ją iš anksto pa­
ruošta virve. Tragedija įvyko Birštone, ant kalno su gra­
žiu vaizdu į Nemuną.
Olšauskas atkakliai neigė savo kaltę, tačiau įkalčiai
buvo neabejotini. Plačiai žinomo prelato, apkaltinto mei­
lužės nužudymu, areštas tapo beveik pasauline sensacija.
Prisiminiau panašią istoriją, įvykusią 1911 metais Lenkijo­
je — tada savo meilužę nužudė Censtochovos vienuolis
Macochas.
Olšausko bylą nagrinėjo keletą dienų. Storokas kalti­
namojo akto tomas panėšėjo į kriminalinį romaną. Jauny­
stėje kunigo šeimininkė buvo graži mergina, inteligentiš­
ka, gerų manierų. Jiems gimė sūnus, kurį Irena slapta augi­
no. Grįžtant visiems trims iš kelionės po Ameriką, berniu­
kas, labai panašus į tėvą Konstantiną, dingo be jokių pėd­
sakų. Paslaptį atskleidė kaltinamasis aktas: Olšauskas tam­
sų vakarą nustūmė sūnų į vandenyną...
Teisme Olšauskas vaizdavo pasipiktinusį, giliai įžeistą
žmogų, kankinį ir pikto šmeižto auką.
Jis postringavo apie savo nuopelnus, sakė esąs ištiki­
mas bažnyčios bei tėvynės patriotas, tvirtino, kad iškelta
byla — kerštas, kurį sumanė jo priešai — socialistai ir be­
dieviai, nes jie negali atleisti jo aktyvios veiklos prieš šias
griaunamąsias jėgas, besiknisančias po visuomenės, baž­
nyčios, valstybės pamatais. Tačiau kaltės įrodymai buvo
tokie svarūs, kad teismas nubaudė jį šešeriems metams
laisvės atėmimo. Prelato byla sudavė smarkų smūgį kata­
likų bažnyčios autoritetui. Tačiau aklo tikinčiųjų pamal­
dumo ji nepaveikė. Pavyzdžiui, mano teta Zuzana tikėjo
Olšausko nekaltumu. O pažangūs žmonės piktinosi per grei­
ta Olšausko amnestija: jis išsėdėjo kalėjime nepilnus dve­
jus metus. Bet prelatas susilaukė bausmės visai netikėtai:
jį nušovė eigulys Jonas Žilius, nebegalėjęs pakęsti visų
jam padarytų .skriaudų bei įžeidimų.
Kitos bylos — vyresniojo leitenanto Sutkaičio, apiplėšu-
sio banką, kunigo Spudo nusikalstamos banko machinaci­
jos, buvusio ministro pirmininko Petrulio, ėmusio milijo­
ninius kyšius... Ir vis daugiau ir daugiau bylų, susietų su
beatodairišku pelno siekimu.
Buržuazija vaikosi turtų teisėtais ir neteisėtais būdais.
Liaudies masės vis labiau skursta. Nusivylę buržuazine val­
stybe darbininkai ir valstiečiai ieško išeities emigracijo­
je. Dar iki fašistinio perversmo tūkstančiai paliko gimtinę.
Važiavo Brazilijon, Argentinon, Urugvajun, Prancūzijon,
Pietų Afrikon — kas kur. Po perversmo ėmė važiuoti jau
dešimtimis tūkstančių. Emigracinės kontoros moka prisi­
vilioti Lietuvos proletarus — siūlo aukso kalnus, kurių vie­
toje žmonės svetimuose kraštuose randa vargą ir ašaras.
Mat apgavikai parduoda lengvatikiams valstiečiams nesan­
čius žemės sklypus Brazilijoje. Šie vyksta su viltimi, o
patenka į tikrą plantatorių vergiją.
Pasaulinės ekonominės krizės 1929—1933 metais išaugęs
daugelyje kapitalistinių šalių nedarbas smarkiai sumažino
emigraciją. Užtat dešimtys tūkstančių lietuvių beturčių ke­
liauja bernauti Latvijon, Vokietijon. O vyriausybė tiesiog
jaudinančiai rūpinasi dvarininkais. Grafams Naryškinams
už nusavintą žemę išmokami milijonai litų grynais, kuni­
gaikščiui Radvilai dovanojama 50 hektarų miško iškirti­
mui, dvarininkai savo „pavyzdiniams ūkiams" gauna di­
džiules subsidijas ir paskolas. Dvarininkai ir pirkliai, gra­
fai ir kunigaikščiai krauna milijonus, o sąžiningi rašytojai,
dailininkai gyvena pusbadžiu, vargsta skatikus teuždirbda­
mi, jei nenori parsiduoti valdantiesiems.
Labdaringosios „Žiburėlio" draugijos nepasiturinčių stu­
dentų bendrabutyje savo gyvenimo universitetus eina ra­
šytojai Cvirka, Šimkus, Montvila, Guzevičius, Būtėnas, dai­
lininkai Bulaka, Kosciuška, Žekonis ir daugelis kitų, atvy­
kusių į Kauną iš provincijos. Užkampio miestelyje moky­
tojauja talentingoji Salomėja Nėris.
Taip, Salomėja Nėris... Ne per seniai Kaimo buržuazi­
nę visuomenę sukrėtė jos, populiarios poetės, pareiškimas.
Ji anksti pagarsėjo savo lyriniais eilėraščiais, iš pradžių
spausdintais katalikų studentų organizacijos žurnale. Ir stai­
ga Salomėja Nėris rašytojų draugijos susirinkime pareiš­
kia, kad jai nepakeliui su buržuazija,— ji nutarusi savo kū­
rybą paskirti darbo žmonėms, kurie gamina visas gėrybes.
Ji išeina iš susirinkimo kartu su grupe kairiųjų rašytojų.
Netrukus Salomėjos Nėries pareiškimas, išspausdintas žur­
nale „Trečias frontas", padaro sprogusios bombos įspūdį,
ypač katalikams, kurie laikė ją sava.
„Salomėja kovoja, merginos eina į kalėjimą, skelbia
ten bado streiką... O ką darai tu, vadinantis save antifašis­
tu?— vėl klausiu aš savęs.— Tau atrodo, kad kovoji prieš
fašizmą, bet ar iš tikrųjų taip? Ar nepavirtai miesčioniu,
kurio svarbiausias rūpestis:—uždirbti šeimai, sumokėti už
butą, o idealai, tariamoji kova miglotais straipsniais ir kri­
tiškais pasisakymais — tik sąžinei nuraminti... Tu mėgsti
kalbėti apie laisvę, apie demokratiją, o kiti kovoja, kerta
fašizmą iš šaknų."
Laisvė... Kova už laisvę ir lygybę viliojo mane iš jaunų
dienų. Su kokiu entuziazmu rašiau savo pirmuosius eilėra­
ščius apie laisvę, su kokiu įkarščiu verčiau Pleščejevo „Vi­
si žmonės — broliai". Ir staiga labai ryškiai prisiminiau Le­
nino žodžius: kai kalbama apie laisvę, reikia klausti — lais­
vė kuriai klasei? Juk tai pagrindinis ir paprasčiausias kom­
pasas, bet kompasas įsitikinusio, teoriškai apsiginklavu­
sio marksisto. O aš nebuvau toks. Mano sąmonę gaubė gra­
žiai skambantys lozungai apie „laisvę liaudžiai", „laisvę
visiems", apie „visų laimingą gyvenimą". Norėjosi tikėti,
kad mūsų nedidelėje respublikoje galima išvengti žiaurios
klasių kovos, kuri Rusijoje pareikalavo taip daug aukų.
Idealu atrodė demokratinė tvarka, kuri, augant žmonių
sąmoningumui, nuvestų iki pažangių pertvarkymų ir iki so­
cializmo.
„O fašistinis perversmas, o karo lauko teismai, komu­
nistų ir kitų kovotojų sušaudymas — ar tai ne klasinė bur­
žuazijos kova?" — galvojau aš, tarsi polemizuodamas pats
su savimi.
Nedaug, ką suspėjau perskaityti ir sužinoti 1919 me­
tais, sudarė beveik visą mano teorinį marksizmo bagažą.
Tiesa, pro visas vėlesnių laikų nuosėdas kaip auksas pele­
nuose man žėrėjo pagrindiniai tų laikų Lenino kalbų ir
„Komunistų Internacionalo manifesto viso pasaulio pro­
letarams" teiginiai.
„Reikia mokytis, reikia surasti teisingą kovos kelią",—
kartojau, matydamas miegantį Kauną. Juk kadaise, 1919
metais, rašiau:

Šviesesnės mes vis ateities laukiam, broliai,

Ištroškę išvysti ją esam visi.
Daug vargom, kentėjom, dar vargstam lig šiolei.
Visa mūs viltis ta dienelė šviesi,—

Kai pančius, kur varžo mum sielą ir kūną,

Jėgas mes sujungę, jau būsim nukratę,
Kai galią sutrintą matysim dykūno,
Prieš jį nedrebėsim, kaip buvo įpratę.
Kada kruvinojoj kovoj nugalėję,
Išplėšime laisvę iš ponų gaujos,
Vargus iškentėję, daug kraujo pralieję,
Regėsime aušrą gadynės naujos.

Kas gyvas rytojaus slaptingoj migloj jau

Pamato išauštančią laimę žmonėms.
Tik miegantiems sapnas akis dar užkloja,
Seniai nors jau laikas pabusti ir jiems.

Taip, prieš dvylika metų maniau, kad galiu įžiūrėti at­

eitį, galiu žadinti kitus... O štai pats užsnūdau, kaip ir šis
miestas. Bet ne visi apsnūdę. Yra žmonių, kurie kelia iš
miego, užsimiršimo, sustingimo. Dabar pabudau ir aš, rei­
kia žadinti ir kitus...
 Namie radau grįžusią Genovaitę. Ji buvo susirūpinusi,
ar neatsitiko kas man. Juk Verutė gyvena daug toliau, o
ji suspėjo pabuvoti pas ją ir sugrįžti. Bet argi sugebėčiau
dabar paaiškinti, kokion tolimon kelionėn buvau išvykęs,
kai sėdėjau ant suolo ir žvelgiau į Kauną?

Kelionė į ateitį

Netikėtas pasiūlymas.— Džiūgavimai ir bauginimai.— Sielininko pasa­

kojimas.— Ponas Tonas ir penkmečio planas.— „Paskaita" apie kolū­
kius.— Maskvos tempai.— Jurgis Baltrušaitis — poetas ir pasiuntinys.—
VCVK ir CVK sesijose.— Didingame Leningrade.— „Hitleris valdžioje —
tai karo pavojus..."—„SSRS — mūsų akimis."—Vėl Tarybų šalyje.— Mi­
chailas Kolcovas ir „Maksimas Gorkis".

Šios kelionės sumanymas iškilo staiga. Vieno priėmimo

Tarybų Sąjungos atstovybėje metu mano geras bičiulis,
pianistas ir kompozitorius Balys Dvarionas prieina prie
manęs ir sako:
— Žinai ką? Man siūlo važiuoti į Maskvą ir Leningradą
koncertuoti. Važiuokime drauge.
— Važiuokite! Tai puiki proga susipažinti su Maskva.
O jūs taip domitės mūsų šalimi,— pridūrė ir atstovybės se­
kretorius A. Fechneris.
Apsilankyti Tarybų Sąjungoje aš troškau seniai, ir stai­
ga atsiranda tokia proga! Viena kita materialinio pobū­
džio abejonė išsisklaidė paaiškėjus, kad Dvarionui bus mo­
kamas honoraras už koncertus, o tų pinigų užteks abiem.
Nutarėme važiuoti nedelsdami, kai tik gausime užsienio
pasus ir vizas.
Žinią apie kelionę į Tarybų Sąjungą entuziastingai su­
tiko mano kairiųjų pažiūrų draugai. Ypač audringai džiau­
gėsi „moterų brigada“, kaip aš vadindavau merginas ir jau­
nas moteris, susirenkiančias mūsų bute klausytis politinių
pranešimų, kuriuos skaitė išsilavinusios marksistės, akty­
vios revoliucionierės. Į visa, kas tarybinio, jos žiūrėjo įsi­
mylėjėlių akimis, skaitydavo tarybines knygas, sekdavo
įvykius iš laikraščių ir žurnalų. Nors teoriškai žinojo vis-
ką, kas vyksta Tarybų šalyje, joms rūpėjo, kaip visa tai
atrodo iš arti gyvenime.
— Pasistenk pamatyti tikrą žmonių gyvenimą, o nevai­
kščiok tik po teatrus, koncertus ir priėmimus,— mokė ma­
ne Marytė Gaidukaitė ir kitos draugės.
Taip pat mano kelione domėjosi artimi pažangieji ra­
šytojai, žurnalistai, draugai, simpatizavę Tarybų Sąjungai:
T. Tilvytis, K. Binkis, S. Žukas, P. Tarabilda ir kiti.
Tačiau kiek visokiausių nuomonių, pamokymų ir pačių
absurdiškiausių miesčioniškų sprendimų išgirdau iš skep­
tiškai nusiteikusių žmonių, prisisotinusių antitarybinio jo­
valo!
— Nieko jūs ten nepamatysite ir nesužinosite, nebent
tik tą, ką jums parodys. O parodyti jie moka. Juk ten vis­
kas paremta propaganda. Netikėkit niekuo, jei nepamaty­
site savo akimis. Jie mėgsta dumti akis užsieniečiams pa­
sakojimais apie gamyklas, kurios egzistuoja tik projektuo­
se, apie miestus, kurių nėra ir nebus. Jeigu parodys ką nors
iš tolo, tai patikrinkite, ar ne dekoracijos,— kalbėjo skep­
tikai.
Taip, Tarybų Sąjunga — tai šalis, į kurią mažai kas žiū­
ri abejingai. Arba gerbia ir myli, arba jos neapkenčia.
Ir štai atmintina 1933 metų sausio antroji. Palydėti ar­
timųjų ir draugų, mudu su Dvarionu sėdame į Daugpilio
traukinį.
Pravažiavę paskutinę Latvijos stotį Indrą, priglundame
prie vagono lango, stengdamiesi pamatyti pasienio arką,
bet jau tamsu. Traukinys per sieną važiuoja labai lėtai,
kad tarybiniai pasieniečiai galėtų įšokti į jį. Susidomėję
žvelgiame į pirmą sutiktą raudonarmietį ilga miline, su
raudona žvaigžde budionovkoje.
Bigosovas — pirmoji tarybinė stotis. Mes gaudyte gau­
dom pirmuosius įspūdžius. Žmonės atrodo rimti, tylūs, į
klausimus atsako trumpai, tiksliai. Neįprasti plakatai ir šū­
kiai, Lenino, Stalino, Markso, Vorošilovo portretai stoties
salės sienose.
Vagone stebime, kaip šeimininkauja jaunučiuke, žvit­
ri traukinio palydovė, pakeitusi senuką konduktorių. Jos
raudona megzta kepuraitė taip ir šmėkščioja po vagoną —
214
ji nurodinėja vietas naujiems keleiviams, tikrina bilietus,
ginčijasi su neklusniais piliečiais.
— Tiktai būkite atsargūs kelionėje, nesileiskite į kal­
bas su nepažįstamais žmonėmis, ko nors neprasitarkite. Pri­
sikabins prie neatsargaus žodžio — bėdos neišvengsite. Ži­
nokite, jeigu ne kas antras, tai kas trečias tenai — GPU
agentas,— taip kalbėjo mums Kaune kai kurie „tarybinės
tikrovės žinovai".
Nors ir šaipėmės iš tų perspėjimų, vis dėlto jie pasėjo
mūsų širdyse kai kurių abejonių. O kai sutikome ne įsivai­
zduojamus, o gyvus tarybinius piliečius jų pačių šalyje,
kai pradėjome su jais kalbėtis, išgaravo bet kokios abejo­
nės ar nepatiklumas.
Mano 'bendrakelionis B. Dvarionas gana greit užsnūdo,
vos tik pravažiavome Bigosovą. Aš, kaip visada kelionė­
je, negalėjau užmigti, nors buvo vėlyva naktis. Truputį pa­
gulėjęs, išėjau į koridorių. Ilgai žiūrėjau pro langą į dū­
luojančius nakties tamsoje užpustytus plotus. Didelėse ir
mažose stotyse mačiau tipiškus rusų valstiečius, dažniau­
siai vilkinčius avikailiais ar puskailiniais, apsiavusius vel­
tiniais. Prisiminiau rusų sielininko pasakojimą, išspausdin­
tą viename Rygos laikraštyje trečiojo dešimtmečio vidu­
ryje.
Į korespondento klausimą, ar gera gyventi, kai valdžią
užėmė „sovetai", jis atsakė:
•— Mūsiškai, mužikiškai šnekant, gyvename taip, kaip
naujakuriai arba padegėliai, kuriems viską reikia atstatyti
po gaisro. Juk mes, tarybiniai žmonės, statome naują rū­
mą — tai socializmo rūmas, kokio dar niekas nestatė. Sta­
tome patys, savo rankomis.
Kada korespondentas pasakė, kad, sprendžiant iš dra­
bužių, jie gyvena nekaip, sielininkas atšovė:
— O ar jums teko matyti, kaip biedniokas stato sau
namą? Jis ir nepavalgo sočiai, ir suplyšusiu žiponu pa­
vaikšto, kol namą pastato, kol įsigyja ūkio reikmenis. Po
to jis gali jau ir gražiau apsirengti, ir žmonai geresnę dra­
paną pasiūdinti. O kas, ko daug stokodamas, drabužiams
ir maistui daug išleidžia, tas namo nepastatys. Taip ir mes,
kurdami visos liaudies socializmo rūmą, imamės svarbiau­
šio, o pasipuošti paskui suspėsime. Jei gerai dirbsime, ge­
rai statysime, tai ir gyvensime gerai.
Galvodamas apie tai, kas vyksta Tarybų Sąjungoje, aš
dažnai prisimindavau paprastus sielininko žodžius, kurie
daug ką vaizdžiai ir suprantamai paaiškino.
Prisiminiau dar vieną epizodą.
Tai atsitiko Pagėgiuose. Nuvažiavau į naujų gimnazijos
rūmų atidarymą. Po iškilmingos dalies, kai svečiai, belauk­
dami pietų, buvo susėdę, prie manęs priėjo gimnazijos di­
rektorius Tonas ir tarė:
— Žinote, aš buvau nuolatinis jūsų žurnalo prenumera­
torius, o šiais metais nebeprenumeruoju.
— Kas atsitiko? — nustebau aš.
— Ogi tas, kad nenoriu skaityti bolševikinės propa­
gandos.
— Kurgi įžiūrėjote tą propagandą?
— Kaip tai kur? O straipsnis „Naujame žodyje" apie
tarybinį penkmečio planą — kas tai, argi ne propaganda?
Juk visa — tik apgavystė, plepalai. Visi rašo apie katast­
rofišką visų penkmečio planų sužlugdymą, o jūs reklamuo­
jate tuos bolševikinius planus, klaidinate.
— Kuo čia dėta propaganda? Ir koks klaidinimas? Juk
penkmečio planas — neginčijamas faktas, apie kurį žino ir
kuriuo domisi visas pasaulis. Vieni tiki, kad jis bus įvyk­
dytas, kiti netiki, o kaip bus — pagyvensim, pamatysim,—
atsakiau ponui Tonui.
Žinodamas, kad tas ponas yra vienas aktyviausių tau­
tininkų organizacijos veikėjų, nemačiau ypatingo reikalo
su juo ginčytis. Tokių kietakakčių reakcijos šulų neįtikin­
si. Tarybų šalies draugai visai kitaip žiūrėjo į penkmečio
planą. Jie entuziastingai sutikdavo kiekvieną žinią apie
sėkmingą milžiniški} užduočių vykdymą.
Ir štai aš važiuoju tarybine žeme kaip tik tomis dieno­
mis, kai realizuojamas nuostabus šūkis — PENKMETĮ PER
KETVERIUS METUS! Štai jis, atsakymas visiems ponams
Tonams ir Tamošiams netikėliams!
Privažiuojame didelę stotį — Smolenską. Priešais vago­
no langą matau maisto prekių parduotuvę. Ten kaimietiš­
kos išvaizdos moteriškė flegmatiškai svarsto puskepalius
duonos ir beria cukrų į nedidelius popierinius maišelius.
Prie lango prieina vienas kitas, gauna duonos ir cukraus
porciją. Susidomėjęs užkalbinu ką tik įėjusį pilietį.
— Brangi čia duona? — klausiu.
— Duona tai nebrangi, bet ne taip lengva gauti. Čia
specialus produktų skirstymo punktas geležinkeliečiams
ir naujokams.
Šnekus kaimynas pasakoja man apie tai, kiek duonos,
cukraus, kruopų, makaronų pagal korteles gauna įvairių
kvalifikacijų darbininkai.
— O kaip su mėsa, sviestu? — pasidomėjau aš.
— Čia jau sunkiau. Su gyvulininkyste — striuka. Daug
gyvulių išpjovė valstiečiai, pereidami į kolūkius.
Pasirodo, mano pašnekovas — sąskaitininkas, aktyviai
prisidėjęs kuriant keletą kolūkių. Atvirai prisipažinęs, kad
nieko nežinau apie kolūkinę sistemą ir pirmąkart susitin­
ku su kolūkiečiu, aš susidomėjęs klausiausi jo pasakojimo.
Sąskaitininkas gyvai pasakojo ne tik apie „Raudono­
sios vėliavos" kolūkį, kuriame pats dirbo, bet ir apie ko­
lūkių organizavimą sąjunginiu mastu. Populiaria forma jis
išdėstė ir teoriškai pagrindė savo teiginius, kodėl reikėjo
pereiti prie kolūkinės sistemos, kaip neišvengiamo proce­
so, kuriant kaime socializmą. Iš pasakojimo man pasidarė
aiškūs kolūkių organizavimo principai, pirmąkart išgirdau,
kas yra darbadienis. Pašnekovas neslėpė ir sunkumų, susi­
jusių su milijonų valstiečių perėjimu į kolūkius, nuožmiu
buožių pasipriešinimu, išbuožinimo procesu. Iš to pašneke­
sio taip pat sužinojau, kuo skiriasi kolūkiai nuo tarybinių
ūkių. Vėliau daug skaičiau apie žemės ūkį ir kolūkius, ta­
čiau šis pasikalbėjimas, tikra pirmoji paskaita apie kolū­
kius, liko man tvirtas žinių pagrindas.
Kai sugrįžęs pasakojau apie tą pašnekesį su kolūkie­
čiu ir apie kitus panašius pokalbius, „netikėliai" įrodinėjo,
kad tai buvo propagandistai, tyčia pasiųsti „apdoroti" nai­
vaus užsieniečio.
Artėjant traukiniui prie Maskvos, mes pripuolame prie
langų. Nemokėjau naujų eilėraščių ir dainų apie Maskvą,
bet prisiminiau žinomas iš vaikystės Puškino, Lermontovo,
Pleščejevo eiles. Taip ir pynėsi galvoje eilėraščių posmai,
šlovinantys senojo pasaulio Maskvą; „Miestas nuostabus
ir senas...", „Maskva, Maskva, tavim alsuoju..." Devynios
galybės cerkvių, patrankų patranka, iš kurios niekas ne­
šaudė, varpų varpas, kuris niekad neskambino, senosios
Maskvos pirkliai, kurie lėbaudami daužė veidrodžius res­
toranuose ir šampane maudė savo meilužes. Ir pirkliai,
rinkę pasaulio šedevrus paveikslų galerijoms, pirkliai —
mecenatai, subsidijavę rusų operas, netgi rėmę revoliucio­
nierius... Visa tai susiję su senąja Maskva, kurios mes ne­
matėme, bet kurią pažinojome iš knygų.
Dabar mes važiuojame į naująją Maskvą, proletarų so­
stinę. Žinoma, apie ją mes daug skaitėme, matėme daug
iliustracijų laikraščiuose ir žurnaluose, girdėjome per radi­
ją kanopų kaukšėjimą Raudonosios aikštės grindiniu, ka­
da Vorošilovas išjodavo priimti parado...
O traukinys lekia pro kažkokius mažus vasarnamius,
pro neišvaizdžius, aptriušusius ilgų priemiesčių pastatus,
kai kada šmėkšteli fabrikų kaminai, vieniši naujų statybų
mūrai. Pamažu vis daugėja mūrinių namų, pagaliau mūsų
traukinys sustoja.
Baltarusijos stotis. Išeiname į aikštę, virš kurios iškyla
Triumfo arka 1812 metų Tėvynės karui atminti su kovos
vežimu viršuje. Kažką transliuoja garsiakalbiai. Žmonių
apstu. Mus pasitinka VOKS'o (Visasąjunginė kultūrinių ry­
šių su užsieniu draugija) ir Lietuvos pasiuntinybės ats­
tovai. Kadangi mūsų pinigų ištekliai nedideli, sutinkame
apsistoti Lietuvos pasiuntinybėje Vorovskio gatvėje, neto­
li Arbato aikštės.
Proletarinės Maskvos veidas kažkaip iš karto krinta į
akis. Tipiškas darbininkas su savo kasdienišku apdaru ar­
ba darbiniu drabužiu jaučiasi esąs šeimininkas ne tik prie­
miestyje, bet ir centre, kuriame taip pat gyvena daugelis
darbininkų.
Jei kitur gali kalbėti apie kunkuliuojantį didmiesčio
gyvenimą, tai čia jauti tiesiog nepaprastus tempus. Čia nė­
ra gatvėmis slampinėjančių žmonių, čia kiekvienas sku­
ba— susirūpinęs kažkuo, norėdamas kažką padaryti, kaž­
ką pasivyti. Pasijunti net nejaukiai, kad neskubi, dairaisi,
kad stovi nuošalyje. Atrodo, visi žiūri į tave su priekaištu,
ir lauki, kad tau pasakys: „Šalin iš kelio, netrukdyk mums,
veltėdi!"
 Visur plakatai, visokiausi transparantai. Išmintingi žmo­
nės sugalvojo daug protingų posakių, kuriais galima api­
būdinti įvairiausius reiškinius. Kitose šalyse tie posakiai
slypi knygose, bibliotekose, o čia jie plačiai skelbiami, su­
rašyti plakatuose, skamba kalbose, švysčioja ekranuose,
skaisčiai žėri ant sienų, iškalti ant paminklų. Vienas tokių
šūkių skelbia: ISTORIJOS RATAS SUKASI LABAI LĖTAI,
IR JĮ REIKIA PASTŪMĖTI (2eliabovas).
Gyvenimo ir darbo tempai Tarybų Sąjungoje ir yra
toks postūmis. Bet ar tai ne Sizifo darbas, ar ne fantazija
stumti istorijos ratą — taip kai kas galvoja apie tokius už­
mojus. Tačiau vargas tam, kas pateks po ratu, kas mano,
kad prievarta pasukti istoriją kitu keliu yra tuščias darbas.
Kiekvieno miesto patriotai turi kuo nors pasipuikuoti
prieš užsieniečius. Kuo giriasi maskviečiai, apie ką jie kal­
ba su ypatingu pasididžiavimu? Vieni entuziastingai pasa­
koja apie Raudonąją aikštę ir Kremlių, kiti pamini milži­
nišką kultūros ir poilsio parką, planetariumą, „Dinamo"
stadioną, daugybę kultūros rūmų, treti pasakoja apie ne­
paprastą pramonės augimą ir išvardija daugelį jos gigantų.
Bet labiausiai maskviečiai didžiuojasi — ATEITIMI.
Daug kartų girdėjau, su kokiu entuziazmu apibūdinami
didingi Maskvos rekonstrukcijos projektai, pagal kuriuos
ji taps pačiu pavyzdingiausiu miestu, pralenks visas pasau­
lio sostines. Tai būdinga ne tik Maskvai, bet ir visai Tary­
bų Sąjungai, kurioje visi sumanymai, visos viltys nukreip­
tos į ateitį, kur mėgstama rašyti ir kalbėti busimuoju laiku.
Maskviečiai pagrįstai giriasi ir tuo, kas jau padaryta.
Per pastaruosius keletą metų daug gatvių kilometrų asfal­
tuota, mažai beliko seno akmens grindinio. Vien Maskva
dabar pagamina elektros energijos daugiau negu anksčiau
visa carinė Rusija. Vis labiau plečiamas šiluminis tinklas.
Daugiau kaip pusė milijono maskviečių gavo butus nau­
juose namuose. Viena didžiausių statybų — vyriausybės rū­
mai už Maskvos upės, kuriuose gyvena atsakingi darbuo­
tojai, taip pat rašytojai, dailininkai, mokslininkai. Didingi
ir „Mosselpromo" rūmai prie Arbato aikštės. Gali mask­
viečiai pasigirti geru pusšimčiu naujų fabrikų ir gamyklų,
120 kilometrų ilgio Maskvos—Volgos kanalu, statomu Mas­
kvos metropolitenu.
 Dienų dienas vaikščiojau po Maskvą, važinėjau tram­
vajais vienas arba su B. Dvarionu, kartais su VOKS'o dar­
buotoja Rambach, kuri išrūpindavo mums leidimus, bilie­
tus ir buvo mūsų gidė. Iš savo užrašų matau, kaip smulkiai
ir susidomėjęs apžiūrinėjau Tretjakovo galerijos, Revoliu­
cijos, Lenino, Istorijos ir kitų muziejų eksponatus. Ypač
jaudino įvykiai, susiję su carizmo nuvertimu, Spalio revo­
liucijos, pilietinio karo istorija.
Daug laiko praleidau antireliginiame muziejuje, įreng­
tame buvusiame Strastnoje vienuolyne, šalia Puškino pa­
minklo. Kadangi religiją laikau vienu didžiausių pažangos
stabdžiu, daug pakenkusiu lietuvių tautai, čia įdomu buvo
susipažinti su eksponatais, vaizdingai demaskuojančiais re­
ligijos melą. Didžiulį įspūdį darė nuotraukos, kuriose pa­
vaizduoti rusų popai ir vokiečių pastoriai, italų kunigai, to
paties dievo vardu laiminantys kareivius žudyti kits kitą.
Giliai įstrigo į atmintį K. Markso posakis, įrašytas plakate:
FILOSOFAI TIK ĮVAIRIAI AIŠKINO PASAULĮ, BET DA­
LYKAS YRA TAS, KAD JĮ REIKIA PAKEISTI.
— Raudonoji aikštė — viena gražiausių pasaulyje,—
taip sakė mums, išvažiuojant iš Kauno, Fechneris.
Jau patį pirmąjį vakarą po koncerto, nors ir buvo vėlu,
mudu su B. Dvarionu nuėjome į Raudonąją aikštę. Ir tuč­
tuojau pripažinome, kad apie jos grožį teisingai sakoma.
Naktį ypač įspūdingai atrodė didingos Kremliaus sienos,
bokštų siluetai ir fantastinė, pasakiška devynbokštė Vasi­
lijaus Palaimintojo cerkvė.
Daug kartų buvome atėję į Raudonąją aikštę, grožėjo­
mės puikiu Kremliaus vaizdu, atsiveriančiu nuo Akmeninio
tilto. Mes matėme ne tiktai grakščius architektūros ansamb­
lius, bet ir skaitėme metraštį apie epochas ir įvykius, kurių
liudininkai buvo šitos senos sienos, šitie nuostabūs bokštai
ir rūmai. Mes stojome į ilgą, nepaisant spiginančio šalčio,
tarybinių žmonių eilę prie mauzoliejaus, kur amžinu miegu
miega paprastas ir didelis žmogus, tikrasis Prometėjas, sa­
vo širdies ir proto ugnimi uždegęs Laisvės švyturį visiems
darbo žmonėms, kurie amžiais buvo labiausiai nuskriausti...
Praėjome ir pro Kremliaus sieną, kur ilsisi revoliucijos ka­
riai ir didvyriai bei jos vadai — Sverdlovas, Frunzė, Dzer-
žinskis. Kremliaus sienoje — Krasinas, Ciurupa... Pirmą kar­
tą išgirdau čia palaidoto amerikiečio žurnalisto Džono Rido
pavardę ir sužinojau apie jo knygą „Dešimt dienų, kurios
sukrėtė pasaulį".
Kremlius lankytojams tada buvo uždarytas. Bet mums
padėjo VOKS'as ir mudu su Baliu įtraukė į turistų grupę.
Joje dar buvo vienas ispanų rašytojas su žmona, italų diri­
gentas ir amerikietė dainininkė Ema Redel.
— O jums, kaip žurnalistui, būtų įdomu apsilankyti Vi­
sos Rusijos Centro Vykdomojo komiteto ir TSRS Centro
Vykdomojo Komiteto sesijose,— kartą pasakė Jurgis Balt­
rušaitis, su kuriuo mes susipažinome jau pirmomis dieno­
mis vos atvykę.
Koloritinga figūra ir puikus žmogus buvo Jurgis Balt­
rušaitis. Su jo vardu aš susidūriau dar vaikystėje, bene 1912
metais, kada žurnale „Vsemirnaja panorama" perskaičiau
apie jį apybraižą. Jau tada man pasirodė keista, kad Balt­
rušaitis, gimęs prie Nemuno krantų, yra žymus rusų poetas.
Vėliau skaičiau straipsnį apie jo poezijos knygas „Zemny-
je stupeni" („Žemės laiptai") ir „Gornaja tropą" („Kalnų
takas"). Labiausiai įsidėmėjau ten pacituotą dvieilį, taip
būdingą poetams simbolistams:

Вся мысль моя — тоска по тайне звездной...

Вся жизнь моя — стояние над бездной...

Lietuviškai Linas Broga išvertė:

Mano mintis — žvaigždžių slapties troškimas...

Mano buitis — ties praraja laukimas...

O vėliau, 1919 metais, iš laikraščio kronikos sužinojau,

kad Jurgis Baltrušaitis vadovauja vienai tarybinių rašyto­
jų organizacijai.
O štai dabar, Maskvoje, kalbuosi su Jurgiu Baltrušaičiu,
kaip su Lietuvos respublikos pasiuntiniu. Lietuvos vyriau­
sybė dar 1920 metais paskyrė jį toms pareigoms, turėdama
vilčių, kad jo ryšiai ir populiarumas padės plėsti gerus san­
tykius su Tarybų Sąjunga. Ir iš tikrųjų — jo veikla šia pras­
me buvo labai naudinga. Didelio išsilavinimo, mokąs daug
užsienio kalbų, J, Baltrušaitis buvo vienas įžymiausių dip­
lomatų Maskvoje, o kaip ilgametis ambasadorius, jis tapo
duajenu — diplomatinio korpuso seniūnu. Savas žmogus jis
buvo ir tarybinės visuomenės tarpe, ypač meno ir litera­
tūros pasaulyje.
Jurgis Baltrušaitis darė rūstaus, šaltai oficialaus žmo­
gaus įspūdį. Iš pirmo žvilgsnio buvo matyti, kad jis linkęs
daugiau galvoti, negu kalbėti. Bet kai poetas prabildavo,
dingdavo tas santūrumas, jo veidas nušvisdavo miela, at­
viraširde šypsena. Tai buvo įdomus, nuostabus pašnekovas.
Mes mažiau kalbėjome apie politiką, o daugiau apie lite­
ratūrą, teatrų pastatymus, apie tarybinius rašytojus, daili­
ninkus, artistus. Tarp talentingiausių tų metų tarybinių po­
etų J. Baltrušaitis paminėjo B. Pasternaką, I. Selvinskį, N.
Tichonovą, P. Antokolskį. Pasakojo apie savo pokalbius su
Maksimu Gorkiu, labai vertinusiu M. K. Čiurlionio meną.
M. Gorkio iniciatyva J. Baltrušaitis drauge su B. Sruoga
rinko medžiagą lietuvių literatūros rinktinei, kuri, deja, ne­
buvo išleista.
Balys Sruoga man buvo pasakojęs apie M. Gorkio nuo­
monę. Tas didysis rusų rašytojas vertinęs Jurgį Baltrušaitį
kaip puikų poetą ir aukštos kultūros žmogų bei menininką,
vieną geriausių vertėjų į rusų kalbą. Baltrušaičio kūryba,
kaip ir Čiurlionio paveikslai, anot Gorkio, byloja apie tai,
kad ateityje ,,lietuviai nustebins pasaulį ne mažiau, kaip jį
nustebino norvegai".
Maskvoje paklausiau poeto ir diplomato, ar jis rašo lie­
tuvių kalba.
— Aš dar skolingas savo tautai,— lakoniškai, bet pa­
gyvėjęs atsakė Jurgis Baltrušaitis.— Pasistengsiu tą skolą
grąžinti. Keletą eilėraščių jau išspausdinau lietuvių spau­
doje. Tikiuosi paruošti lietuvišką rinkinį.
Jurgiui Baltrušaičiui patarus, aš aplankiau K. Umanskį,
užsienio reikalų komisariato spaudos skyriaus vedėją. Jis
labai maloniai priėmė mane, ir greit gavau leidimą į abi
sesijas.
Mūsų atvykimas į Maskvą sutapo su reikšminga data.
Tai buvo riba tarp dviejų penkmečių. Per ketverius metus
baigtas vykdyti pirmojo penkmečio planas, ir Tarybų šalis
pradėjo antrąjį.
 Iš laikraščių sužinojome, kad sausio 7^-12 dienomis įvy­
ko jungtinis Visasąjunginės Komunistų partijos (bolševikų)
Centro Komiteto ir Centrinės Kontrolės komisijos plenu­
mas. Susidomėjęs skaičiau platų J. Stalino pranešimą. Ja­
me apibendrinti pirmojo penkmečio rezultatai. Stalinas sar­
kastiškai pajuokė užsienio spaudą, kuri sensacingai pra­
našavo „visišką plano žlugimą", „aiškią katastrofą",
vedančią Tarybų Sąjungą ir bolševikų partiją „prie be­
dugnės krašto, o liaudžiai žadančią badą". Dabar gi soli-
desnieji buržuaziniai laikraščiai priversti pripažinti bolše­
vikų pergalę ir paskelbti, kad penkmečio planas — tikrovė,
apie kurią reikia galvoti. Tačiau iškilmingiausiai ir pakiliai
pranešime skambėjo ilgas laimėjimų sąrašas:
Mes neturėjome juodosios pramonės, šalies industriali­
zacijos pagrindo. Dabar mes ją turim.
Mes neturėjome traktorių pramonės. Dabar mes ją tu­
rim...
Taip buvo pasakyta apie automobilių, staklių, chemijos,
aviacijos, žemės ūkio mašinų pramonę.
Tuoj po plenumo prasidėjo Visos Rusijos Centro Vyk­
domojo Komiteto (VCVK) penkioliktojo šaukimo trečioji
sesija, kurios atidaryme dalyvavau.
Labai susijaudinęs 1933 metų sausio 13 dienos vakarą li­
pau plačiais didžiųjų Kremliaus rūmų laiptais. Dar neuž­
kopęs iki viršaus, iš tolo pamačiau didelį paveikslą. Kaip
man paaiškino, šis Repino kūrinys vaizdavo „rusų žemės
šeimininką" — carą Aleksandrą III, susitinkantį su valsčių
viršaičių delegacija. Kairėje pusėje stovi apkūnus pasipū­
tęs caras, apsuptas generolų ir aukštų valdininkų blizgan­
čiomis uniformomis, o priešais juos didelis būrys vergiškai
nusilenkusių „staršinų" — viršaičių. Dabar prieš paveikslą
stoviniavo delegatai, darbo liaudies atstovai, savo šalies
šeimininkai. Vieni delegatai su pašaipa žvelgė į paveikslą,
o kiti rimtai jį tyrinėjo, tarsi ieškodami vyresnybės ar vir­
šaičių būryje pažįstamų veidų.
Bet mane domino nauji veidai delegatų, užpildžiusių
tviskančias sales, kuriose anksčiau puikavosi tik aukštieji
caro pareigūnai ir aristokratės damos. Dabar čia daugumą
sudarė tipiški darbininkai ir valstiečiai iš visų Tarybų Są­
jungos kampų. Tokie pat margi drabužiai, kokius galima
 pamatyti teatre, kine, turgavietėje. Kartu su pagyvenusiais
žmonėmis, raukšlių išvagotais veidais ir sudiržusiomis nuo
darbo rankomis, būriavosi žvalus, energingas jaunimas.
Daugelis vilkėjo palaidinėmis, frenčiais, švarkais ant įvai­
riaspalvių dukslių marškinių. Tik vienas kitas su krakmo­
lyta apykakle ir kaklaraiščiu. Tarp delegatų — daug mote­
rų su tautiniais drabužiais arba raudonomis skarytėmis.
Pramaišiui su rusų kalba skambėjo ukrainiečių ir baltaru­
sių, įvairios Kaukazo, Vidurinės Azijos, Pavolgio, Tolimųjų
Rytų ir Šiaurės tautų kalbos.
Vienoje salėje — knygų kioskai. Greta įvairiausios li­
teratūros—daug knygų ir brošiūrų apie pirmojo penkme­
čio rezultatus, apie tolesnius uždavinius. Didžiulėje Ge­
orgijaus salėje vaikšto darbo liaudies delegatai, apžiūrinėja
Baškirijos ir Šiaurės Kaukazo pramonės gaminių parodą.
Pati sesija vyko Andrejaus salėje, kurios skliautai matė
imperatorių vainikavimo iškilmes. Paskutinės iškilmės įvy­
ko 1894 metais, kada čia buvo atvežtas Kryme mirusio Alek­
sandro III kūnas, ir 1896 metais, vainikuojant Nikolajų II.
Tai didžiulė salė su aukštomis lubomis, visa spindinti auksu
ir veidrodžiais. Visur matosi carinės monarchijos emble­
mos ir simboliai. Ant visų sienų — herbai įvairių karalys­
čių, chanatų, kunigaikštysčių ir žemių, kurių valdovais save
vadino Rusijos carai. Milžiniškus sietynus puošia paauk­
suoti dvigalviai ereliai. Salės gale, kur anksčiau buvo caro
sostas, dabar stovi prezidiumo stalas. Prezidiumo vieta pa­
puošta tarybinių respublikų herbais, kurie šiai spindinčiai
salei priminė apie jos naujus uždavinius. Pati Andrejaus
salė — tartum pavyzdys, kaip į senas formas įsilieja naujas
turinys.
Žurnalistų ložė, kurioje suradau savo vietą, kairėje sa­
lės pusėje, netoli prezidiumo. Kartu su manimi buvo Lie­
tuvos pasiuntinybės patarėjas Rabinavičius. Ložėje — daug
užsienio žurnalistų, ypač amerikiečių, nors tada Jungtinės
Amerikos Valstijos dar nebuvo pripažinusios Tarybų Sąjun­
gos. Rabinavičius supažindino mane su daugeliu kaimynų
ložėje, bet įsiminiau tik du: lenkų laikraščio „Gazeta pols-
ka'1 korespondentą Bersoną ir vokiečių „Kelniše caitung"—■
Justą.
 Susidomėjęs stebiu, kaip j Andrejaus salę renkasi dele­
gatai, kaip punktualiai prieš posėdį įeina ir, visiems plo­
jant, į savo vietas susėda prezidiumo nariai. Trumpa kalba
sesiją atidaro Michailas Kalininas, kurį užsienyje vadina
„tarybiniu prezidentu", o čia tiesiog „visasąjunginiu seniū­
nu". Labai greit priimama dienotvarkė. Paskui Kalininas
suteikia žodį RTFSR Liaudies Komisarų Tarybos pirminin­
kui D. Sulimovui. Jo pranešimas apie pirmojo penkmečio
plano įvykdymą ir tolesnį planą liečia pačią didžiausią
tarybinę respubliką — Rusijos Federaciją. Kiti pranešėjai,
bei kalbėję diskusijoje delegatai nušviečia įvairias tų pa­
čių klausimų puses arba kalba apie savo krašto, srities, ra­
jono ar miesto reikalus, iškelia laimėjimus, taip pat trūku­
mus, kuriuos reikia nugalėti, apie pasižymėjusius darbe
žmones, siūlo, kritikuoja.
Svarbiausia tarybinio parlamento ypatybė svetimša­
liams atrodė ta, kad čia nėra opozicijos. Jei kas iš salės ar
prezidiumo paleidžia repliką, tai ji palanki kalbėtojui, dar
ryškiau pabrėžia jo mintį. Tačiau atrodo, kad diskusija vyk­
sta su kažkokia nematoma opozicija. Tai polemika su ne­
objektyviais arba stačiai priešiškais užsienio spaudos arba
užsienio ekonomistų ir politikų balsais, kurie stengėsi už­
ginčyti penkmečio plano laimėjimus arba tiesiog šmeižė
tarybinę santvarką ir tikrovę.
Šioje srityje ypač įsimiklinusi dar gana gausios ir stip­
rios baltagvardietiškos emigracijos spauda. Vis dar puose­
lėdami viltį nuversti arba pakeisti tarybų valdžią, restau­
ruoti kapitalistinę santvarką, emigrantai ieško argumentų
toms viltims paremti. Visuose trūkumuose ir klaidose, kiek­
vienoje kliūtyje ir nesėkmėje jie stengiasi įžiūrėti žlugimo
ir katastrofos simptomus, tarybų valdžios galą.
Jeigu anksčiau tokias išvadas buvau skaitęs laikraščiuo­
se, tai dabar apie jas su dideliu aplombu kalbėjo užsienio
žurnalistai, kuriuos man teko sutikti. Pavyzdžiui, tas pats
Bersonas kiekviena proga dėstydavo savo pranašystes, kad
tarybinė santvarka netrukus žlugs po karinio perversmo
arba pamažu išsigims. Kaip tik tą pačią dieną, sausio try­
liktąją, „Pravdoje" buvo išspausdintas straipsnis, pavadin­
tas „Kelneris Justas", kuriame vokiečių korespondentas bu­
vo smarkiai išplūstas už tarybinės tikrovės faktų iškraipy-
8. J. Paleckis 225
 mą. Kai Rabinavičius priminė straipsnį, Justas šypsodama­
sis pasakė:
— Aš dar gana jaunas žmogus ir galiu didžiuotis, kad
taip greitai išgarsėjau.
Apie tuos skeptikus ir buržuazinius kritikus aš prisimi­
niau, besiklausydamas delegatų kalbų iš tribūnos, Tik kai
kurie iš jų tiesiogiai kreipdavosi į užsienio netikslus ir nie­
kintojus. Dauguma kalbėtojų pateikdavo faktus, kurie bu­
vo geriausias atsakymas nematomiems opozicionieriams.
Dažnai kalbose skambėjo populiarus tuo metu šūkis: „Nėra
tokių tvirtovių, kurių negali užimti bolševikai".
Su ne mažesniu susidomėjimu ėjau į TSRS CVK sesijos
atidarymą sausio 23 dieną. Užsienio žurnalistus labiausiai
domino klausimas: ar ateis Stalinas? O man buvo įdomu
pamatyti ir kitus Tarybų šalies vadovaujančius veikėjus.
Kaimynai padėjo man atpažinti vieną po kito pasirodančius
už prezidiumo stalo tarybinius vadovus. Štai Centro Vyk­
domojo Komiteto sekretorius Jenukidzė. Už stalo sėdasi
Molotovas, įeina Vorošilovas, Rudzutakas, Petrovskis, Pos-
tyševas... Su papirosu rankoje čia prie vieno, čia prie kito
prieina Kuibyševas. Vidury atsisėda Kalininas.
Staiga kažkur kilo nauji aplodismentai, o greit ima plo­
ti visa salė. Prezidiume — nedidelis sambrūzdis. Stalinas no­
ri sėstis antroje eilėje, bet Kalininas kviečia jį užimti vietą
pirmoje eilėje. Kada Stalinas išeina į priekį, visi delegatai
atsistoja ir ilgai ploja.
Stalino pasirodymas visose ložėse sukelia pagyvėjimą.
Žurnalistai ir diplomatai retai kada jį mato. Išskyrus Emilį
Liudvigą, amerikietį Kempbelą ir dar vieną kitą, žurnalistai
Stalino iš arti niekad nematė. Beje, žurnalo „Bolševik" pas­
kutiniame numeryje Stalinas iškoneveikė Kempbelą ir pa­
vadino jį kiaule už jo pasisakymų iškraipymą.
Kiek populiarus Stalino vardas, tiek jo asmenybė už­
sienio žurnalistams paslaptinga. Prieštaringos ir nuomonės
apie Stalino vaidmenį. Vieni tvirtina, kad jis visagalis val­
dovas ir jo žodis lemiamas CK Politiniame biure. Kiti tiki­
na, kad Stalinas tiktai įkūnija vadovybę, jo vardas sim­
bolizuoja partijos generalinę liniją ir vienybę, kuri pasiek­
ta po ilgos bei atkaklios kovos prieš trockizmą, kraštutinius
kairuolius, dešiniuosius nukrypėlius ir kitus nukrypimus
nuo partijos generalinės linijos, nustatytos vadovaujant
Stalinui.
Centro Vykdomojo Komiteto sesiją taip pat atidarė Ka­
lininas. Kadangi neseniai, 1932 metų gruodžio pabaigoje,
sukako pirmasis dešimtmetis nuo Tarybų SocialistiniiĮ Res­
publikų Sąjungos įkūrimo, atidarydamas sesiją, Kalininas
priminė tą įvykį. Jo klausydamas, aš galvojau, kad prieš
dešimtį metų mažai domėjomės įvykiais, kurių sukaktis da­
bar pažymima. Kažkaip nejučiomis šmėstelėjo laikraščiuo­
se pranešimas apie RTFSR pavadinimo pakeitimą į TSRS.
Tiktai baltagvardiečių spauda ėmė klykti — girdi, bolševi­
kai likvidavo net patį Rusijos vardą. Dabar mąsčiau, kiek
prireikė revoliucinės kovos metų ir aukų, kad „Rusijos im­
perija" būtų pakeista į „Rusijos respubliką". Turėjo pra­
eiti dar daug didvyriškos kovos, pilietinio karo metų, kol
po Didžiosios Spalio revoliucijos įsitvirtino naujo tipo val­
stybiniai dariniai — Rusijos Federacija, Tarybų Ukraina,
Tarybų Baltarusija, Užkaukazės Federacija. Jos susibūrė į
iš esmės naują valstybę — Tarybų Socialistinių Respublikų
Sąjungą — pagal Lenino iškeltą idėją, paremtą visų Tarybų
šalies tautų, įtvirtintą visų tarybinių respublikų teisėtvarkos
organų. Čia, Tarybų Sąjungoje, aš supratau ir pajutau di­
džiulę principinę reikšmę šio pertvarkymo, garantuojančio
laisvę ir lygybę visoms tarybinėms tautoms nepriklausomai
nuo jų dydžio ir pažangos laipsnio.
CVK sesijoje penkmečio planas buvo svarstomas visos
Tarybų Sąjungos mastu. Ir čia kiekvienas pranešimas, kiek­
vienas pasisakymas vaizdžiai liudijo, kaip tarybinė liaudis
savo darbu sugriovė visų buržuazinių ekonomistų apskai­
čiavimus ir prognozes. Industrijos pasiekimai buvo tikrai
milžiniški. Tarybų Sąjunga 1928 metais gamino tik 4,7 pro­
cento, dabar — beveik 15 procentų pasaulinės produkcijos.
Tarybų šalis, aplenkusi Prancūziją, Angliją ir Vokietiją, iš­
kopė į antrą vietą pasaulyje po JAV.
Trumpai tariant, visa, ką girdėjau VCVK ir CVK sesi­
jose, buvo didingas himnas pirmojo penkmečio laimėji­
mams ir priesaika vykdyti planus, kuriuos paruoš partija.
Skambėjo ir kitas leitmotyvas — raginimas stiprinti par­
tijos gretas ir liaudies vienybę, kaip svarbiausią garantiją
tolesnėms pergalėms įr gynybai nuo socializmo šalį su-
a ?2?
pančių priešiškų jėgų. Tai buvo laikas, kai Rytuose japonų
imperialistai puolė Kiniją ir grasino Tarybų Sąjungai, o
Vokietijoje Hitleris ruošėsi užgrobti valdžią...
Įdomių susitikimų turėjau per suruoštą tarybiniams ir
užsienio žurnalistams priėmimą, į kurį mane pakvietė
K. Umanskis. Priėmimas vyko buvusiuose milijonieriaus
Riabušinskio, vėliau — Morozovo — rūmuose. Čia susitikau
su Litvinovu. Iš kitų pašnekovų prisimenu „Izvestijų" už­
sienio skyriaus vedėją Rajevskį ir antrojo Mchato direkto­
rių artistą Bersenevą. Kai kurie pašnekovai domėjosi ma­
no įspūdžiais.
— Jei bus likviduotas maisto produktų nepriteklius, tai
objektyvūs svetimšaliai nieko blogo negalės pasakyti apie
Tarybų Sąjungą. O laimėjimų ir teigiamų pusių turite pa­
kankamai ir mokate parodyti,— atsakiau aš.
— Kas ką nori pamatyti, tą ir pamatys,— išgirdau atsa­
kymą.-—Jei užsienietis ieškos blogybių, tai visada jų atras.
Dabar pas jus pripažįsta, kad перо laikais, iki 1928 metų,
visko buvo pakankamai. O tuo metu jūs irgi rašėte apie
trūkumus ir badą, kaip ir dabar rašote. Visi nori įtikinti, kad
iki revoliucijos Rusijoje buvęs tikras rojus. O juk senojoje
Rusijoje gal tik kokie penki procentai — aristokratija, stam­
bioji buržuazija, dvarininkai — gyveno.kaip rojuje, apie
20 procentų pasiturinčiųjų gyveno sočiai, o 75 procentai
skurdo, beveik badavo. Dabar mūsų tikslas, kad visi 100
procentų gyventų žmoniškai. Jei anksčiau atrodė normalu,
kad tik 25 procentai gyventojų viskuo aprūpinti, tai mes
nenorime sutikti...
Tada aš pagalvojau, kad iki revoliucijos turbūt mažai
kas iš užsieniečių domėjosi darbo žmogaus gyvenimu. O
dabar kiekvienas atvykėlis itin domisi darbo žmonėmis —
darbininkais ir valstiečiais. Žinoma, ne todėl, kad jam rūpi
tarybinio žmogaus gerovė. Pasverdami kiekvieną maisto
produktų gramą, kurį gauna darbininkai ir tarnautojai, pa­
skaičiuodami kiekvieną atlyginimo rublį ir rinkos kainas,
reakcinių laikraščių korespondentai ir antitarybiniai eko­
nomistai iš tų komponentų bando atspėti amžinai juos jau­
dinančią mįslę: ar ilgai išsilaikys tarybų valdžia?
Kadangi buvo užplanuoti Balio Dvariono koncertai Le­
ningrade, mudu „Raudonosios strėlės" traukiniu nuvykome
229
į tą miestą. Po neramios, skubančios Maskvos mums Lenin­
gradas pasirodė ramus, solidus, didingas miestas. Išėju­
sius iš Maskvos stoties Leningradas mus pasitiko griozdišku
caro Aleksandro paminklu su tokiu poeto Demjano Bedno
užrašu: «Отец и сын мои народом казнены, я здесь стою
как пугало самодержавия» („Mano tėvas ir sūnus liaudies
nubausti, o aš čia stoviu kaip patvaldystės baidyklė").
Būdami Leningrade, apsilankėme Ermitaže, Revoliucijos
muziejuje, kuris tada užėmė dalį Žiemos rūmų, apžiūrėjome
„ypatingąjį lobyną" su jame esančiais puikiais skitų meno
lobiais ir kitomis brangenybėmis. Mane labai sudomino re­
ligijos istorijos ekspozicija buvusioje Kazanės katedroje,
kur apžiūrėjome ir Kutuzovo kapą.
Labai domėjausi vietomis, susijusiomis su revoliuciniais
įvykiais, pradedant Senato aikšte, Chalturino pogrindžiu
Žiemos rūmuose ir baigiant Marso lauku. Atrodo, kad re­
voliucijos balsas aidi visur, kur tik buvo Leninas,— Suo­
mijos stoties aikštėje, kur jis, grįžęs į Rusiją, kalbėjo nuo
šarvuočio, ir prie buvusių Kšesinskos rūmų, kur jis iš bal­
kono ragino liaudį buržuazinę revoliuciją paversti socia­
listine.
Petropavlovsko tvirtovėje gilų įspūdį paliko Trubecko-
jaus bastionas — čia ilgus metus kankinosi rusų revoliucio­
nieriai. O vienoje kameroje kalėjo revoliucionierė Vetrova,
apsipylusi žibalu iš lempos ir susideginusi. Tas įvykis ir nu­
lėmė tai, kad elektros lemputės pirmiausia atsirado kalė­
jimuose,— taip aiškino mums gidas, primindamas vieną
šiurpiausių carizmo laikų istorijų.
Aplankėme ir šv. Kotrynos bažnyčią, kurioje kunigas
laikė mišias ir buvo giedamos giesmės. Bažnyčioje, taip
pat ir koncertuose, sutikome lietuvių. Vieni jų — senbuviai
iš Peterburgo laikų, kai kurie atvažiavę iš Amerikos po re­
voliucijos. Kaip ir Maskvoje Leningrade veikė lietuvių
klubas.
— Iš Leningrado kyla svarbiausi pasiūlymai pramonės,
mokslo, meno klausimais. Apsvarstyti Maskvoje, tie pa­
siūlymai labai dažnai tampa sąjunginio masto direktyvo­
mis,— kalbėjo vadovavęs vietiniam VOKS'o skyriui Pok-
rovskis, labai aukštai vertinęs įžymųjį Leningrado partinį
vadovą Kirovą, kurį vadino vienu sumaniausių partijos ir
valstybės veikėjų.
— Tai didelė laimė, kad kovoje prieš Trockį nugalėjo
partijos generalinė linija,— kalbėjo jis.— Kur mes būtume
nuėję su jo netikėjimu, kad galima pastatyti socializmą vie­
noje šalyje? Pagal Trockį, reikėjo sėdėti ir laukti, kol įvyks
pasaulinė revoliucija, ir tik tada pradėti statyti socializmą
pasauliniu mastu. Tiesa, jis kalbėjo apie ,,permanentinę re­
voliuciją", kuriai turėtume skirti visas jėgas ir stengtis su­
kurti revoliucinę situaciją ten, kur tai galima. Bet revoliu­
cinės situacijos dirbtiniu būdu nesukursi.
Su tokiu pat įkarščiu Pokrovskis kritikavo Buchariną ir
kitus opozicionierius, pasisakiusius prieš neatidėliotiną kai­
mo kolektyvizaciją ir industrializavimo tempus:
— Bucharinas, Tomskis, Rykovas ir kiti jų draugai ko­
vojo prieš penkmečio planą. Bucharinas ir jo bendramin­
čiai siūlė tęsti penkmetį 10—1-2 metų, vykdyti jį ramiai,
pamažu. Tuo tarpu ne tik partijos vadovybė, bet ir susipra­
tę darbininkai bei valstiečiai pritarė partijos linijai — kuo
greičiau kurti socializmą.
Čia Pokrovskis papasakojo tipišką atsitikimą, apie kurį
buvo kalbėta neseniai pasibaigusiame partijos CK plenume:
— Vienas vadovaujančių mūsų draugų, važinėdamas po
Kaukazą, šnekučiavosi su kaimo komunistų grupe. Jis at­
virai išdėstė sunkumus, su kuriais susiduriama kolektyvi-
zuojant kaimą, kuriant pramonę. Juk viską reikia kurti sa­
vo jėgomis, skaičiuojant kiekvieną darbininkų ir valstiečių
triūsu uždirbtą kapeiką, nes užsienis paskolų neduoda. O
reikia daugelio milijardų rublių, dargi aukso rublių. Gal
vis dėlto vertėtų tuos darbus atlikti ne per penkerius, o per
dešimtį metų? Į klausimą viena mažaraštė valstietė našlė
taip atsakė: „Mano galva, drauge, ir per dešimt metų gali­
ma, jeigu tas buožė palauktų. Bet kad jis nelauks, gyvatė.
Mes eisim pirmyn, ir jis eis pirmyn, o čia dar tarptautinis
kapitalas vysis. Kas žino, katras katrą pralenks po dešim­
ties metų. Galimas dalykas, kad jis mus pralenks, Dešimties
metų laukti negalima. Reikia kuo greičiau mums sustiprėti.
Kitaip ir pavėluoti galima, o tada — ir užplumpyti gali".
Taip sprendė paprasta valstietė, ir teisingai sprendė. Juk
tikrai — buožės iš vidaus, o kapitalistai iš išorės mus už-
plumpyti, pribaigti galėtų, jei silpni, nuo kitų priklausomi
būtume.
Grįžus į Maskvą, įdomu buvo apsilankyti staklių gamyk­
loje „Krasnyj proletarij" ir tarybinės automobilių pramonės
pirmagimyje „AMO“ (dabar — Lichačiovo gamykla). Abu
jie — augantys gigantai, išsivystę iš nedidelių įmonėlių.
Kaip pasakojo „AMO", palyginus su buvusia įmone,— da­
bartinė lyg švarkas, prisiūtas prie sagos. „Krasnyj proleta­
rij" gamykloje pasididžiuodami rodė „DIP" („dognatj i
peregnatj") tipo stakles, eksportuojamas į Turkiją ir Iraną.
Sausio pabaigoje mudu keliavome namo. Grįždamas už­
sukau į Rygą. Laikraščio „Jaunakas žinias" redaktorius
J. Benjaminis labai domėjosi mano kelione. Kai ėmiau pasa­
koti apie penkmetį, apie gamyklas, pastatytas industriali­
zavimo laikotarpiu, apie tolimesnes perspektyvas, Benja­
minis pertraukė:
— Visa tai — propaganda. Ji mūsų nedomina. Penkme­
čio pasiekimai labai abejotini, ir ten daug kas pastatyta pa­
rodai, kaip sako autoritetingi ekonomistai. O jūs papasako­
kite, kaip gyvena paprastas tarybinis žmogus, kaip jis ap­
sirengęs, kaip maitinasi, ką galvoja ir kuo rūpinasi. Nejaugi
pro ataskaitas apie penkmečio laimėjimus jūs nematėte,
kaip gyvena tarybiniai žmonės? Kiti, apsilankę Tarybų Są­
jungoje, pasakoja baisius dalykus apie tai, kad žmonės ten
vaikšto skarmaluoti ir badauja. O kurgi tas žadėtasis rojus
žemėje?
— Bet aš nenorėjau būti panašus į tą Krylovo pasakė­
čios personažą, kuris nepastebėjo dramblio,— atsakiau aš.—
Gilinantis į buities smulkmenas, galima nepastebėti svar­
biausio. O svarbiausia, man atrodo, yra tie dideli darbai ir
planai, dėl kurių tarybiniai žmonės patiria trūkumus ir
skurdą. Iki rojaus dar toli, tačiau nereikia užmiršti, kad pi­
lietinio karo metais buvo daug blogiau, bet nugalėjo ne
sotūs baltagvardiečiai, o badaujantys bolševikai.
Po šio pokalbio pasidarė aišku, kodėl mano korespon­
dencijose, kurias siųsdavau iš Maskvos, būdavo paliekama
viskas, ką rašydavau apie buitinius dalykus, o iki minimu­
mo trumpinami samprotavimai apie sunkumų priežastis,
apie pertvarkymų Tarybų Sąjungoje reikšmę ir perspek­
tyvas.
 Mes atvykome iš Maskvos kartu su pasaulį sukrėtu­
siais įvykiais Vokietijoje. Tomis dienomis į valdžią atėjo
Hitleris. Šios temos negalėjo nepaliesti ir Benjaminis, ku­
ris laikraštyje vadovavo užsienio skyriui. Čia jis pasirodė
kaip politikas realistas:
— Hitleris valdžioje — tai karo pavojus, tai ilgaamžio
„Drang nach Osten" atgimimas, grėsmė mums, Pabaltijo
valstybėms. Todėl, kaip politikas, aš norėčiau matyti Ta­
rybų Sąjungą pakankamai stiprią, kad jos jėga galėtų su­
laikyti Hitlerį nuo karinių avantiūrų.
Kaune ilgai negalėjau atsiginti nuo pageidaujančių iš­
girsti kelionės po Tarybų Sąjungą įspūdžius. O knygas, ku­
rias atvežiau iš Maskvos, stačiai išgraibstė draugai, troškę
pagilinti žinias apie marksizmą-leninizmą ir aiškinę jį ki­
tiems.
Artimi Komunistų partijai draugai buvo suinteresuoti,
kad žinios apie Tarybų Sąjungą pasiektų platesnius sluoks­
nius. Tad netrukus Kauno gatvėse buvo išklijuotos afišos,
kviečiančios į mano paskaitą. Dailininkų sąjungos vardu tą
paskaitą organizavo dailininkai St. Žukas ir P. Tarabilda.
Per pirmąją tokią viešą paskaitą apie Tarybų Sąjungą
gana didelė salė Laisvės alėjoje buvo pilnut pilnutėlė. La­
bai susidomėję klausytojai sutiko platų pasakojimą apie
tai, ką mačiau ir girdėjau Tarybų šalyje. Po paskaitos ėmė
plaukti rašteliai su klausimais. Vienuose laiškeliuose prita­
rė ir prašė daugiau žinių apie įvairiausias tarybinės liaudies
gyvenimo puses, apie teatrą, literatūrą, jaunimą ir pasieki­
mus. Kituose atsispindėjo nepasitenkinimas, kad viską aiš­
kinu ir pateisinu, o ne kritikuoju. Po paskaitos mano drau­
gas Teofilis Tilvytis pasakojo, kad sėdėjusi šalimais viena
dama sakė kitai: „Juk tai kalba bolševikas!"
Netrukus pakvietė pažangus studentų ratelis „Kultūra"
Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje. Mielai ten nuvažiavau.
Ne tik pasakojau apie kelionę, bet ir epidiaskopu parodžiau
savo nuotraukas ir iliustracijas iš tarybinių žurnalų bei kny­
gų. Ir čia atsakiau į daugelį klausimų, kurie liudijo apie
lietuvių studentų domėjimąsi Tarybų šalimi. Paskui suži­
nojau, kad tos paskaitos iniciatoriumi buvo Jonas Lauri­
naitis, vėliau atgimusios Tarybų Lietuvos vyriausybės narys.
 Mano apybraižos apie kelionę į Maskvą ir Leningradą
buvo spausdinamos kai kuriuose laikraščiuose ir žurnaluo­
se. O greit parašiau knygą, kurioje sistemingai išdėsčiau tos
kelionės įspūdžius ir pastabas. Knygoje stengiausi duoti ob­
jektyvų ir įvairiapusį Tarybų valstybės ir liaudies gyveni­
mo paveikslą, vengdamas vienašališkumo, kad ji galėtų
pasirodyti tuometinėmis Lietuvos sąlygomis.
Tačiau pirmieji mėginimai surasti leidėją buvo nesėk­
mingi. Daug kas abejojo — ar praleis cenzūra? Ir štai atsi­
rado netikėta išeitis. Išleisti knygą noriai ėmėsi senas spaus­
tuvininkas Ignas Augustinavičius. Jis pasitraukė iš direk­
toriaus pareigų ,.Raidės" spaustuvėje, kuri tuo metu patyrė
didelius materialinius sunkumus. Spaustuvė neįstengė išmo­
kėti algos buvusiam direktoriui. Jam pasiūlė atlyginimą na­
tūra, atseit pažadėta veltui ką nors jam išspausdinti. Mano
knyga jį suviliojo, o aš apsidžiaugiau galėsiąs pamatyti kny­
gą, išspausdintą be jokių išankstinių sąlygų, apie kurias ne­
užsiminė nė leidėjas.
Netrukus knyga išėjo pavadinimu „SSRS — mūsų aki­
mis". Kaip leidėjas figūravo negirdėta leidykla „ABC". Iš­
leista knyga sukėlė man didelį džiaugsmą ir moralinį pasi­
tenkinimą. Tai buvo antroji mano knyga. Pirmoji — 1932
metais išėjęs rinkinys „Dienų nelaisvėj", kuriame buvo iš­
spausdinti eiliuoti bandymai ir vertimai iš J. Rainio ir kai
kurių kitų latvių poetų, taip pat kai kas iš rusų poezijos.
Tiesa, materialinės naudos nedavė nei pirmoji knyga, nei
antroji. Augustinavičius apie honorarą nieko neužsiminė,
o ir aš kukliai nutylėjau, pasitenkinęs keliolika egzemplio­
rių, kuriuos man įteikė leidėjas.
Artimi Komunistų partijai draugai sveikino, nes tai buvo
pirmoji tokio pobūdžio knyga, legaliai išėjusi Lietuvoje. Ji
suvaidino savo vaidmenį kaip objektyvi informacija apie
Tarybų Sąjungą. Žurnale „Priekalas", leidžiamame Maskvo­
je Lietuvos Komunistų partijos CK, buvo išspausdinta re­
cenzija. Kaip vėliau sužinojau, ją rašė B. Pranskus ir
V. Kapsukas-Mickevičius. Recenzijoje pripažįstama daug
teigiamo, bet nurodyti ir trūkumai, priekaištaujama, kad aš
kai ko nesupratęs. Tiesa, draugai maskviečiai, man atrodo,
buvo pamiršę, kad buržuazinės Lietuvos sąlygomis legaliai
išleidžiamoje knygoje negalėjau išdėstyti visko, ką sužino­
jau ir supratau, ir parašyti taip, kaip rašoma Maskvoje.
Bet vėliau „Priekale" pasirodė žinutė, pripažįstanti mano
knygos objektyvumą ir teigiamą reikšmę.
Kaip teko girdėti iš draugų, V. Kapsukas mano knyga
buvo susidomėjęs ir teigiamai ją vertinęs.
Reakcinė Lietuvos spauda šią knygą aršiai puolė. Ypač
atsimenu šiurkštų krikščionių demokratų politiko K. Amb-
rozaičio straipsnį, kuriame ji buvo vadinama atvira bol­
ševikine propaganda.
Išleidus knygą, Tarybų Sąjungos atstovas, kuriuo tada
buvo Karskis, pakvietė mane pietų. Jis pažymėjo, kad kny­
ga labai reikšminga — supažindino Lietuvos visuomenę su
naujausiais Tarybų Sąjungos gyvenimo reiškiniais ir penk­
mečio plano rezultatais. Per pietus, kaip ir pokalbiuose su
pažįstamais, buvo svarstoma — kas paskatino leisti šią, kiek
galima objektyvesnę apybraižą apie Tarybų Sąjungą? Be­
veik visų nuomonės sutapo — tai šioks toks palankus ges­
tas Tarybų Sąjungai, turint galvoje Vokietijos agresyviųjų
sluoksnių kišimąsi į Klaipėdos krašto reikalus.
Malonus šios knygos pasirodymo rezultatas buvo tas,
kad mane įtraukė į Lietuvos žurnalistų delegaciją, pakvies­
tą aplankyti Tarybų Sąjungą.
Ta antroji mano kelionė į Tarybų šalį prasidėjo 1934
metų Gegužės pirmosios išvakarėse. Kadangi tuo metu Ta­
rybų Sąjungoje viešėjo dar kolegos iš Latvijos ir Estijos,
jau baigią savo maršrutą, per Gegužės pirmosios paradą
Maskvoje susitiko visų trijų Pabaltijo respublikų žurnalis­
tų delegacijos.
Aplankėme Baku, Tbilisį, Batumį. Paskui — įdomi kelio­
nė garlaiviu Juodąja jūra iki Jaltos. Apsilankę Livadijoje,
matėme buvusiuose caro rūmuose besiilsinčius barzdotus
kolūkiečius ir darbininkus. Masandros vyno rūsiuose mums
pasiūlė degustuoti daugybę vyno rūšių, citavo Gorkio žo­
džius apie vyną kaip saulę butelyje.
Iš Krymo delegacija traukiniu išvyko į Tarybų Ukrainą.
Čia išsipildė mano svajonė pamatyti Dneprohesą, tuometinį
elektrifikacijos milžiną, apsilankyti ką tik pastatytame Za­
porožės mieste, pabuvoti naujose metalurgijos gamyklose.
Nuvažiavome ir į turtingą kolūkį netoli Zaporožės. Iš Uk­
rainos dar kartą nuvykau į Leningradą.
 Mūsų žurnalistų delegaciją priėmė laikraščių ir žurna­
lų leidyklų susivienijimas „Žurgaz", kuriam vadovavo ta­
lentingas publicistas Michailas Kolcovas, tarsi įkūnijęs sa­
vyje begalinę energiją, užkrečiamą džiugesį, pergalingą sa­
vo kartos optimizmą. Jaunas, linksmas, dėvįs jam tinkantį
mėlyną aviatoriaus kitelį, jis primygtinai, gerai susigaudy-
damas visose „plonybėse", klausinėjo apie lietuviškus-rei­
kalus. Jam, bolševikui-internacionalistui pagal savo cha­
rakterį ir temperamentą, vienodai rūpėjo ir artimi, ir tolimi
įvykiai. Jautei būsimą Madrido herojų, geležinį interbriga-
dų komisarą, kai kalbėjo apie pūdomus Kauno fortų kaze­
matuose politinius kalinius. Gerai įsidėmėjau rūstų Kolcovo
straipsnį, kuriame buvo minimas Karolio Požėlos ir jo drau­
gų nužudymas. Kolcovas lydėjo mus keliose ekskursijose
po Maskvą. Ypač prisimenu entuziastingą jo pasakojimą
apie milžinišką lėktuvą „Maksimas Gorkis", kurį jis mums
aprodė. Pasididžiuodamas jis kalbėjo apie puikias šio lėk­
tuvo savybes. Čia pat Kolcovas supažindino mus su žy­
miuoju aviakonstruktoriumi Tupolevu, kuriam vadovaujant
pastatytas tas oro gigantas. Kartu su juo mes nuodugniai
apžiūrėjome lėktuvą iš lauko ir vidaus, visa grupė nusifo­
tografavome ant jo didžiulio sparno. Vėliau, kai „Maksimą
Gorkį" ištiko katastrofa, tas įvykis mane sukrėtė kaip di­
delė nelaimė, kaip artimo žmogaus žuvimas.
Nors nuo mano pirmosios kelionės buvo praėję tik per
metus, Į akis krito žymūs pasikeitimai Tarybų Sąjungos gy­
venime. Buvo panaikinta kortelių sistema maisto produk­
tams, kuriuos dabar laisvai pardavinėjo krautuvėse ir tur­
guje. Tai rodė, kad antrojo penkmečio planai sėkmingai
vykdomi, stiprėjo kolūkiai. Tačiau dauguma delegacijos
narių buvo užkietėję buržuaziniai žurnalistai, o kai kurie
atviri reakcionieriai. Jie ieškojo ne tiesos apie Tarybų Są­
jungą, bet troško patvirtinti savo išankstinius įsitikinimus.
Todėl jie nepritarė mano argumentams apie didelius Ta­
rybų šalies pasiekimus ir greitą pažangą, bet bambėjo tik
apie pastebėtus trūkumus, kurių dar buvo nemaža. Žino­
ma, įtikinėti aiškius atžagareivius — tas pats kaip žirnius į
sieną mėtyti. Toks buvo delegacijos vadovas klerikalas Tu­
rauskas, kuris, būdamas Ukrainoje, nė karto nepaminėjo
Tarybų- Ukrainos.
 iš šios kelionės prisimenu vieną „estradinį" epizodą. Kai
važiavome traukiniu iš Maskvos į Kaukazą, vaikščiodamas
po vagonus, viename kupė pastebėjau susibūrusius kelei­
vius ir išgirdau kvatojant. Priėjęs įsitikinau, kad kažkas ten
linksmina publiką, improvizuodamas ir mikliai rimuodamas.
Pamatęs mane ir paklausęs pavardės, tas kūrėjas tuoj pat
atsakė tokiu ketureiliu:
Graždanin Paleckį)'
Prijechal v kraj Sovietskij.
Jevo vstrečajet poet raboče-krestjanskij
Aleksandr Brianskij.
Sugrįžęs į Kauną, parašiau visą ciklą apybraižų į įvai­
rius laikraščius ir žurnalus. Aplankęs tiek respublikų, ga­
lėjau apybraižose ir pasisakymuose jau plačiau ir nuodug­
niau gvildenti nacionalinio klausimo sprendimą Tarybų Są­
jungoje. Ta tema daugelis domėjosi, o aš galėjau atskleisti
kontrastą tarp kultūros ir ekonomikos suklestėjimo tary­
binėse nacionalinėse respublikose ir vėžliškų pažangos tem­
pų Lietuvoje.

Į liaudies frontą

„Kalba Maskva!" — Atlanto nugalėtojai.— Solidi leidykla ir vyriau­

sybinės injekcijos.— Tankai Kauno gatvėse,— Hitleriniai suokalbininkai
Klaipėdos krašte.— Tūkstančiai ūkių išvaržoma.— Pasaulinis lietuvių emi­
grantų kongresas.— Valstiečių neramumai.— Ryšiai su Komunistų parti­
ja, komjaunimu.— Karikatūros ir traukinių tvarkaraščiai rinkiminėse ur­
nose.—Kranausko laidotuvės.— Visuotinis politinis streikas.

Kelionė į Tarybų Sąjungą ir tebesiplečiantys ryšiai su

žmonėmis, artimais Komunistų partijai, vis labiau skatino
būti aktyviu visuomenininku. Lietuvos jaunimo sąjungos
suvažiavime mane vėl išrinko valdybos pirmininku. Įstojau
į Lietuvos—TSRS draugiją, kuri vadinosi „Lietuvių draugija
TSRS tautų kultūrai pažinti", netrukus tapau jos valdybos
narys, o vėliau ir vicepirmininkas.
„Kalba Maskva!"—tie žodžiai dažnai skambėdavo mū­
sų bute. Įpratome klausytis .Paskutinių žinių" ir kitas radijo
236
laidas. Populiarios šeimoje tapo Maskvos diktorių Otjaso-
vos, Tijunovos, Gerciko, Goldinos, Vysockajos, Fridenson
pavardės, jų balsai tapo artimi.
Ryškiai prisimenu vieną 1934 metų dieną, kai mūsų šei­
ma susirinko prie pietų stalo. Įjungėme radiją. Skambėjo
gedulinga muzika — laidojo tarybinius stratonautus P. Fe-
dosejenką, A. Vasenką ir D. Usyskiną. Įdėmiai klausėmės
kalbų, kurių turinį mudu su žmona lietuviškai atpasakojo­
me devynmečių! sūnui Vilniui ir šešiametei dukrelei Sigi­
tai. Kada, „Internacionalą" grojant ir patrankų saliutui ai­
dint, urnas su jaunųjų stratosferos tyrinėtojų pelenais statė
į Kremliaus sienos nišas, visų akyse pasirodė ašaros.
Mūsų mažasis šeimyninis pasaulis, kaip ir daugelis Ta­
rybų šalies draugų, atidžiai sekė įvykius TSRS, išgyveno ir
džiaugsmą, ir skausmą, kurį nešdavo mums radijo bangos.
Drauge su tarybiniais žmonėmis džiaugėmės pagarsėjusiais
tarybinių lakūnų skridimais, naujomis hidroelektrinėmis,
miestais, gamyklomis, metro stotimis, rekordais, išradimais,
mokslo, meno pasiekimais. Artimos ir savos pasidarė tary­
binės dainos, kurias dainuodavo ir vaikai.
Kai kalbama apie skridimus, atmintyje atgyja 1933 me­
tų naktis iš liepos 16 į 17. Kartu su tūkstančiais susijaudi­
nusių, nerimaujančių žmonių esu Kauno aerodrome: lau­
kiame atskrendant lėktuvo „Lituanika". Steponas Darius ir
Stasys Girėnas, startavę iš Niujorko, per Atlantą atskris į
Kauną. Nutarę įnešti indėlį į aviacijos raidą ir išgarsinti
tėvynę Lietuvą, abu entuziastai savo ir paaukotomis lėšo­
mis įsigijo lėktuvą, patys paruošė jį tolimam skridimui.
Jau virš 30 valandų skrenda drąsuoliai, gauta žinių, kad
„Lituanika" matyta Europoje, ir štai dabar laukiame jos
Kaune. Visi pasiruošę iškilmingai sutikti ir pasveikinti šau­
nius lakūnus. Dar nedaug tebuvo transatlantinių skridimų,
o pagal nuotolį tai bus pirmas, rekordinis...
Bet slenka valandos, o „Lituanikos" vis nėra... Nerimas,
spėliojimai, prognozės. Jau išaušo rytas, visi terminai pra­
ėjo. Ir nejučiomis užtrauki:

Atskrend sakalėlis per žalią girelę,

Atmušė sparnelius į sausą eglelę...
 Greitai daina nuaidėjo per visą minią, nuo krašto ligi
krašto.
Praėjus kelioms valandoms, pranešama skaudi žinia: Vo­
kietijoje, virš miško prie Soldino (dabar Mislibožas, Len­
kijoje), „Lituaniką" ištiko avarija, o Darius ir Girėnas žuvo,
nuskribę 6411 kilometrų per 35 valandas 15 minučių... Iki
Kauno buvo likę 650 kilometrų... Paskui abiejų lakūnų kū­
nai buvo iškilmingai palaidoti Kaune, o sudužusią „Litua­
niką" pastatė Karo istorijos muziejuje. Oficiali versija, kad
katastrofos priežastis buvo audra ir motoro gedimas, bet
tikrosios šios tragedijos priežastys neišaiškintos iki galo.
Galimas dalykas — o liaudis tik taip ir tegalvojo — kad „Li­
tuaniką" pašovė hitlerininkai, kai toji skrido virš kažkokios
esesininkų stovyklos...
Po dvejų metų Amerikos lietuvis lakūnas F. Vaitkus
bandė pakartoti, kas nepavyko Dariui ir Girėnui. Jis nu­
skrido iki Airijos, kur dėl blogo oro buvo priverstas nu­
tūpti. Kaune F. Vaitkų pagerbė kaip Atlanto nugalėtoją.
O mano asmeniškame gyvenime — savos problemos, sa­
vi „atlantai". Padidėjo šeima— 1933 metų lapkrityje gimė
dukra Geruta. Dar 1929 metais dėl augančių finansinių sun­
kumų įstojau į leidyklos bendrovę, kuri perėmė žurnalą
„Naujas žodis". Leidyklai faktiškai vadovavo rašytojas
J. Petrėnas (Tarulis). Jis ėmė smarkiai veikti, įtraukė į bend­
rovę pašto direktorių A. Sruogą, spaustuvės ir cinkografi-
jos savininką. Netrukus bendrovė pradėjo leisti savaitraštį
„Diena", dienraštį „Dienos naujienos", humoristinį žurnalą
„Vapsva". Kaip „Naujo žodžio" priedas, buvo leidžiama
knygų biblioteka. Tiražui pakelti Petrėnas sugalvodavo lo­
terijas, kuriose skaitytojai galėjo laimėti įvairių daiktų, net
automobilį.
Iš mažo kambarėlio „Naujo žodžio" leidykla persikėlė
į tiems laikams didelius namus centrinėje Kauno gatvėje,
priešais Valstybės teatrą. Solidžiai atrodė iškabos su leidi­
nių bei „Meno" spaustuvės pavadinimais.
Redakcija pritraukė nemažą skaičių žinomų rašytojų ir
poetų. „Naujo žodžio" puslapiuose buvo spausdinami
S. Nėries, B. Sruogos, L. Giros, P. Cvirkos, T. Tilvyčio,
K. Binkio, F. Kiršos, Ą. Griciaus kūriniai, pirmieji lietuyiškj
Jurgio Baltrušaičio eilėraščiai. Nuolat žurnalui rašė J. Mar­
cinkevičius, J. Šimkus, L. Janušytė.
Visa tai atrodė įspūdinga ir solidu. Tačiau netrukus pa­
aiškėjo, kad leidinių tiražai ir pajamos auga ne taip greit
kaip laukta, o išlaidos didėja labiau nei tikėtasi. Darbo bu­
vo daug, nes dienraštį ruošdavo vos du trys žmonės. Keletą
mėnesių vilkau šią naštą, dirbdavome naktimis — laikraštis
išeidavo iš ryto, Paskui aš vienas redagavau savaitraštį
„Diena". Dienraštis nešdavo tik nuostolius, netrukus teko
uždaryti. Sunku buvo ir su kitais leidiniais. Užsitęsdavo al­
gų išmokėjimas spaustuvės ir cinkografijos darbininkams,
o tarnautojai ir bendradarbiai dažnai tenkindavosi vien pa­
žadais.
„Naujo žodžio" leidyklos laikraščiai ir žurnalai buvo
laikomi nepriklausomais, tačiau dauguma redaktorių linko
į fašistinio režimo opoziciją. Mums pavykdavo prakišti pro
cenzūros užtvaras kritikos straipsnį, karikatūrą, pliekiančią
miesčioniškus „aukštosios visuomenės" papročius arba šlyk­
ščius jos gyvenimo pasireiškimus, žinutę apie darbininkų
ir valstiečių padėtį, apybraižą apie Tarybų Sąjungą. Tačiau,
blogėjant finansinei padėčiai, atsirado tendencija taikytis
prie tautininkų linijos, buvo daromos aiškios užuominos,
kad leidyklą išgelbėtų tik solidūs kreditai ir subsidijos. Tai
reiškė, kad oficialiai tebesilaikydami nepriklausomos lini­
jos, leidiniai parems vyriausybę ir tautininkų partiją.
. Leidyklos bendrovės posėdyje buvo pasiūlyta įtraukti
naujus narius — vyriausybinės partijos veikėjus. Nenorėda­
mas redaguoti vyriausybinės partijos leidinių, aš pareiškiau,
kad pasitraukiu iš tos kompanijos. Tačiau net vyriausybinės
finansinės „injekcijos" neišgelbėjo padėties. Leidyklą ne­
trukus bankrutavo. Tai dar vienas įrodymas, kokia liūdna
buvo spaudos padėtis Lietuvoje.
Turėdamas daugiau laiko, sumaniau imtis literatūrinio
darbo. Seniai domėjaus caro režimo Rusijoje paskutiniųjų
dešimtmečių istorija. Pradėjau rinkti medžiagą privačioje
Balošero bibliotekoje, kurios fonduose buvo tarybinių kny­
gų. Rausiausi ir universiteto bibliotekoje. Ne visai aiškiai
įsivaizduodamas, kur nukryps šis darbas, norėjau rasti for­
mą, kuri sudomintų skaitytoją ir kad praeitis susišauktų su
dabartimi,
 O Lietuvoje vėl kilo neramių įvykių bangos, kurios
drumstė gana ramų svainių valdymą. Svainiais liaudis va­
dino Smetoną ir ministrą pirmininką Tūbelį, nes jie buvo
vedę seseris iš dvarininkų Chadakauskų šeimos. Šiuos aukš­
to rango giminaičius bei jų fašistinius šalininkus labai pa­
drąsino permainos kaimyninėse Pabaltijo respublikose. 1934
metų gegužės mėnesį įvyko fašistinio pobūdžio pervers­
mas Latvijoje, kur ministras K. Ulmanis, kariuomenės re­
miamas, paleido seimą, paėmė visą valdžią Į savo rankas
ir pasiskelbė prezidentu. Estijoje valdžią pasidalijo prezi­
dentas Petsas ir kariuomenės vadas generolas Laidoneris.
...1934 metų birželio 7 dieną, kaip paprastai, paskambi­
nau į laikraščio „Lietuvos žinios" redakciją, paklausiau, kas
naujo. Vietoje atsakymo teišgirdau vieną žodį: „Užeikite!"
Greitai nusileidau nuo Žaliakalnio. Eidamas pro vidaus rei­
kalų ministeriją, pastebėjau kažkokį judėjimą. Už kampo
policininkai vaikė žmones.
•— Tankas išlaužė vartus,— burbtelėjo man kažkas.
Pasirodo, išlaužti geležiniai vartai traukė praeivius. Nu­
skubėjau į redakciją.
— Ir vėl perversmo bandymas,— tarė redaktorius.— Ge­
nerolas Kubiliūnas karininkų vardu pareikalavo, kad pre­
zidentas sudarytų vyriausybę su Voldemaru priešakyje. Ta­
čiau Smetona nepabūgo, išvarė Kubiliūną ir įsakė jį suimti.
Sako, karo lakūnai atgabeno Voldemarą į Kauną.
Susitikęs su kitais žurnalistais, sužinojau, kad atgaben­
tasis Voldemaras tučtuojau paklausęs lakūną:
— O kur Smetona?
— Jis savo rūmuose, bet generolas Kubiliūnas veda de­
rybas dėl vyriausybės pakeitimo,— atsakė lakūnai.
— Jūs, ponai, išprovokavote mane! — sušukęs Volde­
maras.— Smetona ne taip naivus, kad nusileistų. Tai neap­
galvota avantiūra, kuri brangiai man kainuos, bet ir jums
bus riesta.
Supratęs, kad perversmas nepavyko, Voldemaras parei­
kalavo nuskraidinti jį lėktuvu į Vokietiją, bet niekas jo
nepaklausė.
Netrukus ir Elta pranešė apie perversmo bandymą. Gru­
pė karininkų, paskelbusi aliarmą Kauno įguloje, mėgino
paveikti vyriausybę ir pasiekti, kad Voldemaras būtų pa­
skirtas ministru pirmininku. Bet prezidentas Smetona atsi­
sakė net svarstyti tokius pasiūlymus, ir generalinio štabo
viršininkas generolas P. Kubiliūnas atsistatydino.
Paskui paaiškėjo, kad Smetonos padėtį išgelbėjo polici­
ja ir iškviesta pagalbon kariūnų kuopa. Sukilėliai stengėsi
išvengti kraujo praliejimo ir nesugebėjo užimti preziden­
tūros, saugomos nedidelio policininkų būrio.
Kariuomenės teismas nuteisė Voldemarą dvylikai metų
kalėjimo, o Kubiliūną nubaudė mirties bausme, bet pakeitė
ją kalėjimu iki gyvos galvos. Kelis karininkus nuteisė, o
daugelį paleido iš kariuomenės.
Vėliau paaiškėjo, kad sąmokslo gijos vedė į hitlerinę
Vokietiją, vis aktyviau reiškusią Lietuvos atžvilgiu agre­
syvius kėslus. 1934 metų kovo mėnesį Tarybų Sąjungos
vyriausybė pasiūlė Vokietijai pasirašyti protokolą, kuriuo
būtų garantuojama Pabaltijo valstybių nepriklausomybė.
Tačiau Vokietija atmetė šį pasiūlymą, šitaip atskleisdama
kėslus pasigrobti Pabaltijį, kaipo placdarmą prieš Tarybų
Sąjungą.
Voldemaras buvo laikomas vokiškos orientacijos poli­
tiku. Tai jis patvirtino savo knygoje, įrodinėdamas glaudžių
Lietuvos ryšių su Vokietija būtinumą. Keletą metų iškalėju­
sį buvusį ministrą pirmininką Smetona amnestavo, ir tas iš­
vyko į užsienį. Paleido iš kalėjimo ir generolą Kubiliūną.
(1940 metais jis repatrijavo į Vokietiją, įrodęs savo gimi­
nystės ryšius su vokiečiais. Po metų grįžo Lietuvon su vo­
kiečių vermachtu, tapo ištikimas Hitlerio politikos vykdy­
tojas ir buvo paskirtas hitlerinio komisaro A. Rentelno ge­
neralinio patarėjo pareigoms.)
Neramu buvo ir Klaipėdos krašte. Aš dažnai nuvykda-
vau ten per šio krašto seimelio rinkimus. Paradoksali padė­
tis: Lietuvoje rinkimų į seimą nebuvo nuo 1926 metų, o
klaipėdiečiai gana dažnai rinkdavo savo parlamentą — sei­
melį, nes Klaipėdos kraštas turėjo autonomiją, garantuotą
Lietuvos sutartimi su Antantės valstybėmis.
Į šio krašto reikalus nuolat kišdavosi Vokietija. Valdžią
paėmus Hitleriui, politinės aistros įsiliepsnojo. Klaipėdos
krašto susijungimą su Vokietija nacistų propaganda vaiz­
davo kaip artimiausios ateities klausimą. Suįžūlėję vietiniai
hitlerininkai ruošė ginkluotą sukilimą.
 Tuo tarpu didžiosios valstybės — Anglija, Prancūzija,
Italija ir Japonija, kurios garantavo Klaipėdos statutą, užuot
sudraudusios Vokietiją, stojo prieš Lietuvą ir apkaltino ją
statuto pažeidimu. Norėdama įrodyti esanti teisi, Lietuvos
vyriausybė iškėlė bylą didelei grupei sąmokslininkų, pasi­
ruošusių ginklu atplėšti Klaipėdos kraštą. Teisingumo mi­
nisterijos salėje Kaune vykęs teismo procesas patraukė vi­
suotinį dėmesį.
Dažnai nueidavau į teismą. Kaltinamųjų suole sėdėjo
126 hitlerininkai. Du vietiniai „fiureriai" — E. Noimanas.ir
pastorius T. Zasas — konkuravo ištikimybe Hitleriui. Diena
iš dienos klausėmės, kaip liudininkai patvirtindavo faktus,
išdėstytus storokoje kaltinamojo akto byloje: apie sąmoks­
lininkų organizacijos egzistavimą, apie jos ryšius su Ryt­
prūsių nacionalsocialistais, apie sąmokslininko Jesučio,
įtarto išdavyste, nužudymą.
Neramūs sekėme, kaip Vokietija reaguos į procesą. Vo­
kiečių spauda grasino Lietuvai. Negana to, Rytprūsiuose,
Lietuvos pasienyje, buvo suorganizuoti demonstratyvūs ka­
riniai manevrai su koviniais užtaisais, su šaudymais iš pa­
trankų ir kulkosvaidžių. Tomis dienomis Hitleris pranešė
apie pusmilijoninės vokiečių kariuomenės atkūrimą; tai bu­
vo nusižengimas Versalio sutarčiai.
Karo teismas nuteisė sušaudyti keturis hitlerininkus, kal­
tus Jesučio nužudymu, bet mirties bausmę prezidentas pa­
keitė sunkiųjų darbų kalėjimu. Svarbiausieji sąmokslinin­
kai— Noimanas ir jo padėjėjas Bertulaitis — nuteisti po
12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, Zasas ir kai kurie kiti -—
8 metams, likusieji iki 6 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, o
30 kaltinamųjų išteisinta.
Nuosprendį Vokietijos spauda sutiko nauju isterikes ir
grasinimų pliūpsniu. Lietuvą lygino su šunyčiu, lojančiu
prieš dramblį. Bet vien koliojimais spaudoje vokiečiai ne­
pasitenkino. Norėdama labiau paspausti Lietuvą, Vokietija
visiškai nutraukė Lietuvos prekių importą. Uždraudė net
tranzitu per Vokietiją gabenti Čekoslovakijon dešimtis tūk­
stančių Lietuvoje užpirktų žąsų. Visa tai atnešė Lietuvos
ekonomikai nemažą žalą.
Sunkumai su žąsų eksportu privertė Lietuvos vyriausy­
bę imtis anekdotiškų priemonių. Ji nutarė, kad. kiekvienas
valstybinis tarnautojas privalo kiekvieną mėnesį pirkti ati­
tinkamą jo algai kiekį žąsų. Nepristačius „žąsų kortelės'1-
pažymos, kad žąsys išpirktos,— nemokėdavo algos...
Tomis dienomis man teko regėti audringą demonstraci­
ją, kurią Kaune organizavo tūkstančiai studentų, protesta­
vusių prieš vokiečių grasinimus ir pasityčiojimus. Policija
taip uoliai ir žiauriai vaikė demonstraciją, kad studentai
pareikalavo vidaus reikalų ministro atsistatydinimo bei
Kauno policijos viršininko pašalinimo.
Atsižvelgusi į Lietuvos interesus, Tarybų Sąjunga su­
darė sutartį apie prekybos išplėtimą ir žymaus kiekio gyvu­
lių supirkimą. Taip tarybinė vyriausybė padėjo sumažinti
nuostolius, kuriuos Lietuvai padarė Hitleris.
Protarpiais išvykdavau į kaimus ir mažus miestelius rink­
ti medžiagos apybraižoms, vaizdeliams iš provincijos gyve­
nimo. 1935 metais su šeima nutarėme praleisti kelias savai­
tes pas vieną iš mano tetų, netoli gimtųjų Telšių. Mano
seneliai iš motinos pusės buvo neseniai mirę — abu sulau­
kė vos ne 90 metų. Dar gyvas būdamas, mano senelis nuo­
lat skųsdavosi dėl litų — „listų", kaip jis sakydavo,— sto­
kos. Tai buvo dar iki ekonominės krizės. Dabar gi valstie­
čių padėtis pasidarė stačiai katastrofiška.
— Kaip gyventi, kaip verstis, jei litas pasidarė toks
brangus? — dažnai skųsdavosi teta Emilija Višinskienė.—
Seniau už kilogramą sviesto mes galėjome nusipirkti sep­
tyniasdešimt dėžučių degtukų, o dabar tik penkiolika—
dvidešimt... Mėsą tiesiog už skatikus tenka atiduoti. O mo­
kesčiai tie patys, reikia dar apsirengti, apsiauti, reikia vai­
kus į mokyklą leisti, o ką bekalbėti apie kitas išlaidas. Ge­
rai, kad mes dar į skolas neibridome kaip kiti.
Šis tvirtas vidutinioko ūkis be skolų galėjo verstis tik
todėl, kad šeimininkas tarnavo eiguliu, o vyresnysis sūnus
Zigmas dirbo „zimagoru", kaip vadindavo melioracijos dar­
bininkus, ir mėgdavo dar žūklauti.
— Ką darysi, reumatą užsidirbu,— sakydavo, grįžęs iš
darbo, Zigmas.— Vis mirkstu ir mirkstu vandenyje — me­
lioracijos grioviuose su kastuvu knisi, o žuvies irgi nepa­
gausi, ežere nepabraidęs...
Žemos produktų kainos kenkė ne tik vidutiniokams,
skolose skendėjo bei prie bankroto slenksčio stovėjo ir
daugelis buožių. O ką besakyti apie pusbadžiu gyvenusių
vargingųjų valstiečių apgailėtiną padėtį! Oficialiose „Vy­
riausybės žiniose" mirgėjo daugybė skelbimų apie išvar­
žomus ūkius. Kasmet tūkstančiai įsiskolinusių ar nesumo­
kėjusių mokesčių ūkių buvo parduodami iš varžytynių.
Kai jaunas rašytojas Petras Cvirka viename „Žemės mai­
tintojos" skyriuje vaizdingai aprašė naujakurio Taručio
ūkio išvaržymą, cenzūra išbraukė visą tą skyrių. Realisti­
nio romano veidrodyje negražiai atrodė tasai tipiškas vaiz­
das iš buržuazinės Lietuvos valstybės gyvenimo — Lietu­
vos, kurią iš pradžių Tarutis idealizavo ir dėl kurios išėjo
kariauti savanoriu.
Daug buvo tokių nusivylusių kaip Tarutis. Nusigyven­
davo tūkstančiai, o jų žemės pereidavo į godžias naujų
dvarininkų rankas. Vienų turtas ir laimė rėmėsi kitų skur­
du ir nelaimėmis. O vyriausybei ir seni, ir nauji dvarinin­
kai buvo savi žmonės, kuriems ji padėjo ir kreditais, ir sub­
sidijomis, ir dar skolų nurašymais. Tuo metu, kai valstietis
brangino kiekvieną litą, vyriausybė didelėmis sumomis, miš­
ku ir milžiniškais žemės plotais skuba atsiskaityti su dva­
rininkais už nusavintas žemes! Tą man pasakė pažįstami iš
Žemės ūkio ministerijos. Kompensaciją gavo net grafas Tiš­
kevičius, dvarininkas Pšezdzeckis.
1935 metų vasarą liaudininkų suvažiavime daug girdė­
jau apie augantį kaimo nepasitenkinimą. Nors partijos ly­
deris Sleževičius ragino ramiai svarstyti padėtį, dauguma
delegatų labai karštai kalbėjo, kad vyriausybė ignoruoja
valstietijos interesus, kad vien prašymais ir formalia opo­
zicija reikalų nepataisyti, reikia veiksmų, kurie iš pagrin­
dų sukrėstų vienvaldystę.
Tokie pat ryžtingi esminių permainų reikalavimai,
drąsūs antifašistiniai šūkiai nuskambėjo Lietuvos jaunimo
sąjungos suvažiavime. Savo kalboje raginau kovoti už de­
mokratinę santvarką, už geresnę valdžią. Lygindamas Ta­
rybų Sąjungą ir fašistinę Vokietiją, sakiau, kad hitlerininkai
garbina smurtą kaip idealą, nori pavergti visą pasaulį, o
Tarybų šalis savo galią grindžia humanizmo principais, sie­
kdama liaudies švietimo ir kultūros lygio kilimo. Kai šiek
tiek aštriau pasisakiau prieš Lietuvos fašistinę santvarką,
policininkai mano kalbą nutraukė
 Po suvažiavimo pabuvojau kai kuriuose jaunimo sąjun­
gos narių ir rėmėjų susirinkimuose. Ypač įsiminė gana gau­
sus sąjungos Alytaus skyriaus susirinkimas. Legaliuose susi­
rinkimuose visada dalyvaudavo policijos atstovas. Tekdavo
vengti aštresnių posakių, kad neuždarytų susirinkimo.
Todėl apie kryptį, kuria eiti turi jaunimas, kalbėjau
alegoriškai, bet labai aiškiai:
— Jei norite pasirinkti teisingą kelią, tai patariu ne­
žengti dešinėn nė žingsnio, o kairėn — kiek norite.
Jaunimo ir studentų vakaruose ne tik kalbėdavau, bet
kartais skaitydavau eilėraščius bei politines epigramas. Štai
kai kurias tų epigramų—„Kairieji ponai", „Politika" ir
„Iliuminuotas Kaunas":
Žinom, žinom mūsų ponus:
Idealus liaudžiai rodo,
Širdį tautai „atiduoda”,
Sau palieka — milijonus.
*

— Politikos nereik, tik susiklausymo! —

Taip sako ponai, ekscelencijos frakuoti,
O mūsų nuomonė šiuo klausimu:
Net akmenys turėtų nūn politikuoti!
*

Tai kas, kad Kaunas nūn iliuminuotas,

Vis tiek dar tamsūs Šančiai, Aleksotas.
Tai kas, kad švyti bankai, ponų akmenyčios,
Jų džiaugsmo nesupras varguolių gryčios.
Ateis laikai, kitų sulauksim švenčių,
Kai džiaugsis žmonės Aleksoto, Šančių.

Svarbia kovos tarp reakcinių ir antifašistinių jėgų are­

na tapo Pasaulio lietuvių kongresas. Daugelyje užsienio
šalių gyveno apie pusę milijono, o gal ir daugiau lietuvių,
kurie emigravo ir carizmo laikais, ir valdant buržuazijai.
Kongresas buvo šaukiamas Kaune, norint pakelti lietuvių
emigrantų akyse fašistų tautininkų valdžios autoritetą. Gy­
venančių Tarybų Sąjungoje lietuvių atstovų į kongresą ne­
kvietė. Žymi dalis kongreso dalyvių buvo tautininkams ir
krikščionims demokratams artimi žmonės.
 Tačiau pažangiosios jėgos pasistengė panaudoti kongre­
są protestui prieš uzurpatorius fašistus. Lietuvos Komunis­
tų partija pasiūlė visiems įvairių partijų antifašistams vei­
kti vieningai.
Jau atidarant kongresą, daugelyje sveikinimo kalbų nu­
skambėjo nemalonūs valdančiajai klikai reikalavimai. Bu­
vusieji prezidentai A. Stulginskis ir K. Grinius kalbėjo apie
demokratinių laisvių atkūrimą, reikalavo seimo rinkimų.
Socialdemokratų atstovė L. Purėnienė pareikalavo paleisti
politinius kalinius. Nedemokratinius valdymo metodus pas­
merkė nacionalinio judėjimo veteranas J. Šliūpas. Ir aš,
kaip Lietuvos jaunimo sąjungos pirmininkas, taip pat ga­
vau žodį sveikinimui. Palyginęs liaudies padėtį prie fašisti­
nio režimo su silkių statine, užvožta dangčiu ir prislėgta
sunkiu akmeniu, mūsų sąjungos vardu pareikalavau atkur­
ti demokratines teises ir sušaukti liaudies atstovybę —•
seimą.
Kongrese dalyvavo keturi pažangūs lietuviai iš JAV,
išrinkti Klivlende įvykusiame visuotiniame lietuvių darbi­
ninkų suvažiavime, nukreiptame prieš fašizmą ir karą. Pa­
žangūs atstovai atvyko taip pat iš Kanados, Pietų Ameri­
kos, Latvijos. Antifašistiškai nusiteikę delegatai užmezgė
ryšius su komunistais, liaudininkais, socialdemokratais,
nepartiniais darbininkais ir mitinguose bei susitikimuose
skelbė liaudies fronto idėjas. Antifašistai kongrese pateikė
rezoliuciją, kurioje buvo reikalaujama įvesti Lietuvoje de­
mokratinę-santvarką. Jie įteikė kongresui 14 tūkstančių
Amerikos lietuvių pasirašytų peticiją, reikalaujančią pa­
leisti politinius kalinius antifašistus ir suteikti Lietuvos
liaudžiai demokratines teises. Šiuos parašus surinko ko­
munistų vadovaujami pažangieji JAV lietuviai.
Antifašistų delegatų aktyvumo dėka žymi dalis kongre­
so dalyvių balsavo prieš arba susilaikė, priiminėjant vy­
riausybės pageidaujamą rezoliuciją. Buvo nemaža kliūčių,
bet sutelktos antifašistų pastangos davė teigiamus rezulta­
tus ir padarė visame krašte gilų įspūdį.
Antifašistinė kova kongrese sutapo su galingais Lietu­
vos valstietijos veiksmais, prasidėjusiais 1935 metų rug­
pjūčio pabaigoje.-
 Dar tebesitęsė susitikimai su svečiais — kongreso daly­
viais, kai sąmyšį sukėlė žinios iš Suvalkijos. Iš Prienų pra­
nešė, kad daugelyje valsčių valstiečiai išrinko streiko ko­
mitetus, .be to, platinami atsišaukimai, kur raginama boiko­
tuoti produktų tiekimą miestams. Keliuose pastatyti vals­
tiečių piketai, kurie nepraleidžia nė vieno su produktais į
Kauną. Policija Prienuose areštavo keletą iniciatorių, bet
valstiečių minia sudaužė autobusą ir areštuotuosius išvada­
vo. Tarp policijos ir valstiečių įvyko susirėmimai. Tik di­
delis policininkų būrys iš Kauno pajėgė išvaikyti minią.
Tai buvo valstiečių streiko arba valstiečių maišto Su­
valkijoje pradžia. Greit neramumai apėmė visus Užnemu­
nės valsčius, persimetė į kitus Lietuvos rajonus. Ypač ak­
tyviai kovojo samdiniai, vargingieji ir vidutiniokai valstie­
čiai, tačiau streike dalyvavo nemažai žmonių, kuriuos tau­
tininkai laikė savo ramsčiu kaime. Tiesa, kovos tikslai bu­
vo skirtingi. Jei biedniokai ir vidutiniokai kentėjo nuo ne­
pakeliamų sunkumų, tai buožės siekė didesnių lengvatų.
Lietuvos KP CK specialiame atsišaukime sveikino šį
valstiečių judėjimą ir užtikrino, kad darbininkai supranta
valstiečių kovą ir ją remia. Kovos metu daugelyje vietų bu­
vo sudaryti liaudies fronto komitetai, į kuriuos įėjo komu­
nistai, kairieji liaudininkai, jaunimo sąjungos nariai ir ne­
partiniai.
Fašistų valdžia smurtu ir teroru slopino valstiečių nera­
mumus. Policininkai ne tik mušė streikuojančius, bet ir try­
pė juos arkliais bei šaudė į beginklę minią. Daug valstie­
čių buvo sužeista, keletas užmušta. Tačiau policija nespė­
jo gesinti neramumų židinių, kurie suliepsnodavo čia vie­
name, čia kitame respublikos krašte.
Nesugebėjusi pasmaugti valstiečių sąjūdžio jėga, fašis­
tinė vyriausybė pradėjo manevruoti: kai kur nusileido val­
stiečiams, atsižvelgė į visuomenės reikalavimus. Smetona
ir Tūbelis viešose kalbose pradėjo miglotai užsiminti apie
galimą seimo sušaukimą.
Tačiau valstiečių neramumai dar ilgai tęsėsi — iki 1936
metų vidurio. Solidarizuodamiesi su sukilusiais valstiečiais,
Kauno darbininkai skelbdavo streikus ir siųsdavo vyriau­
sybei protesto prieš šaudymus ir represijas rezoliucijas.
 Oficialiais duomenimis 1935—1936 metais už dalyvavi­
mą valstiečių neramumuose suimta ir karo komendantų
administracine tvarka nubausta virš tūkstanties žmonių, o
253 patraukti į teismą. Ypač sujaudino visuomenę 17 vals­
tiečių bylų atidavimas karo lauko teismui. Septyni nuteis­
ti mirti, kiti gavo 6—15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Tri­
jų mirtininkų prezidentas pasigailėjo, o keturi — A. Pet­
rauskas, K. Narkevičius, B. Pratasevičius ir P. Šarkaus-
kas — sušaudyti.
Žiaurus nuosprendis sukėlė didelį pasipiktinimą. Karei­
viai, kuriems buvo įsakyta įvykdyti mirties bausmę, atsi­
sakė į nuteistuosius šauti. Tada juos nužudė savanoriai bu­
deliai. Po to išleido įstatymą apie mirties bausmę dujų ka--
meroje. Taip 1937 metais buvo nužudytas Suvalkijos nera­
mumų dalyvis A. Maurušaitis.
Valstiečių neramumai įtikinamai parodė, kad fašistinis
režimas gerokai nusilpo. Jis galėjo dar laikytis, pasirem­
damas durtuvais, tik dėl to, kad nebuvo visiškos vienybės
darbininkų klasės eilėse, kad nepakankamai buvo sutelk­
tos darbininkų ir darbo valstietijos jėgos. Viena iš valstie­
čių neramumų pasekmių— 1936 metais fašistinė valstybė
uždraudė visas opozicines politines partijas bei organizaci­
jas, tarp jų ir Lietuvos jaunimo sąjungos veiklą. Šitaip aš
tapau uždraustos sąjungos pirmininkas. Tačiau mes, visi
valdybos nariai, nutarėme tęsti veiklą nelegaliai.
Kartą pavakarę į mūsų namus atėjo pažįstamas jaunas
darbininkas raidžių rinkėjas V. Markovas.
— Aš užsukau pas jus,—pasakė jis,— kaip Lietuvos
komjaunimo atstovas. Kadangi mūsų organizacija jau se­
niai veikia nelegaliai, o dabar uždaryta ir jūsų sąjunga,
siūlome veikti išvien.
Apie mūsų jaunimo sąjungos ir Komunistų partijos ben­
dradarbiavimą antifašistiniame liaudies fronte aš jau se­
niau buvau susitaręs su Lietuvos KP CK atstovais. Todėl
nedelsdamas sutikau su komjaunimo pasiūlymu, pažadėjęs
pakalbėti su kitais valdybos nariais. Niekas neprieštaravo.
Mes konkrečiai susitarėme su komjaunimu leisti ir pla­
tinti jau anksčiau įkurtą žurnalą „Mūsų jaunimas". Forma­
liai šį žurnalą leido jo redaktorius žurnalistas P. Kežinai-
tis. Bet faktiškai tai buvo Liaudies fronto leidinys.
 Pastarųjų metų įvykiai Lietuvoje ir tarptautinėje poli­
tikoje patvirtino, kad Komunistų partija pasirinko teisingą
kelią. Be jokių abejonių dalyvavau pasitarimuose, organi­
zuojant antifašistinį liaudies frontą, kuris buvo steigiamas
Komunistų partijos iniciatyva ir jai vadovaujant.
Sąjūdis už liaudies fronto organizavimą kilo po Komin-
terno VII kongreso nutarimų. Šis kongresas, įvykęs 1935
metų liepos—rugpjūčio mėnesiais, ragino suburti visas anti­
fašistines jėgas kovai prieš fašizmą ir jo ruošiamą karą.
Tai paskatino ir Lietuvos Komunistų partiją pertvarkyti
savo darbą, atsisakyti sektantizmo reiškinių, kurie trukdė
įtraukti į antifašistinę kovą plačiąsias darbo žmonių ma­
ses. Didelę reikšmę turėjo Kominterno raginimas teisingai
nušviesti kiekvienos tautos praeiti, susieti dabartinę kovą
su revoliucinėmis tradicijomis. Kongresas įspėjo apie nie­
kinančias pažiūras į nacionalinės nepriklausomybės klau­
simą ir nacionalinius tautos jausmus.
Pirmasis komunistas, su kuriuo tariausi apie liaudies
frontą, buvo mano pažįstamas Vladas Niunka, Kauno uni­
versiteto studentas. Jis dar dėstė vakarinėje suaugusiųjų
gimnazijoje ir dirbo kaip literatas. Niunka atstovavo ko­
munistams, svarstant socialdemokratų, liaudininkų ir kitų
antifašistinių grupių įtraukimą į liaudies frontą. Mes laikė­
me jį CK įgaliotiniu. Tik po kelių metų sužinojau, kad jis
jau tada buvo aktyvus Lietuvos KP CK narys. Kai Niunką
suėmė, ryšį su manimi Lietuvos KP CK vardu palaikė ko­
munistas Š. Maiminas. O nuo 1936 metų pavasario prasidė­
jo mūsų bendradarbiavimas su M. Meškauskiene, paleista
iš kalėjimo po aštuonerių metų kalinimo. Ją nuteisė kaip
eserų organizacijos narę, bet kalėjime ji perėjo į komunis­
tų pozicijas. Išėjusi į laisvę Meškauskienė buvo priimta į
Lietuvos KP, įsijungė į pogrindinę veiklą, ir CK pavedė jai
dirbti su inteligentija.
Užsimezgus ryšiams su Komunistų partija, pradėjau gau­
ti paštu arba į pašto dėžutę įmestame voke atsišaukimus ir
pogrindinės „Tiesos" numerius. Kartą atsiuntė plačios Lie­
tuvos KP CK 1935 metais priimtos rezoliucijos tekstą. Jo­
je Lietuvos Komunistų partija kreipėsi į socialdemokratų
partijos, žydų socialistų partijos, liaudininkų sąjungos, so­
cialdemokratinio jaunimo organizacijos, jaunimo sąjungos,
laisvamanių draugijos ir kitų organizacijų vadovus bei na­
rius, siūlydama įsteigti liaudies frontą kovai už demokrati­
nius reikalavimus, kurie buvo pateikti kaip šio fronto pro­
gramos pagrindas.
V. Niunka mane informuodavo, kad sociademokratų
vadovybė, tebesilaikydama savo linijos, prieštaravo liau­
dies fronto sudarymui. Bet, nepaisydami vadovybės nuro­
dymų, daugelis socialdemokratų pereidavo j liaudies fron­
to pozicijas. Liaudininkų lyderiai taip pat atsisakinėjo eiti
į bendrą frontą su komunistais. Negana to, išgąsdinti Suval­
kijos valstiečių neramumų, liaudininkų ir krikdemų vado­
vai, buvusieji prezidentai ir ministrai pirmininkai diktato­
riui Smetonai nusiuntė memorandumą, kuriame reiškė su­
sirūpinimą Lietuvos likimu. Buvusieji buržuazinių partijų
lyderiai siūlė Smetonai sudaryti vyriausybę, kuria liaudis
pasitikėtų, aiškiai užsimindami, kad jie liaudies pasitikėji­
mą turi.
Prisimenu pokalbius su draugais, artimais kairiajam liau­
dininkų sparnui ir išrinktais j Lietuvos jaunimo sąjungos
valdybą. Visi jie — A. Tornau, J. Vaišnoras, P. Kežinaitis,
K. Raudonikis, važinėjęs iš Telšių M. Gedvilas, iš Šiaulių —
V. Knyva — buvo liaudies fronto šalininkai. Tada dar bu­
vo paslaptis, kad Gedvilas jau nuo 1934 metų priklausė
Lietuvos Komunistų partijai. Bet mes žinojome, kad jo re­
daguojami „Žemaitis", o jį uždarius — „Darbo žemaitis"
garsėjo kaip kovingi kairiosios krypties laikraščiai, nuolat
valdžios persekiojami.
Tokių pokalbių metu advokatas A. Tornau mėgdavo
klausti:
— O kas bus kitą dieną po revoliucijos?
— Bet kuriuo atveju dvidešimt šeštieji metai neturi pa­
sikartoti,— sakydavau aš.— Tokio žioplumo negali būti,
negalima leisti nekliudomai veikti liaudies ir demokrati­
jos priešams.
Mūsų draugai iš Komunistų partijos aiškino, kad komu­
nistai nekeičia nuomonės: geriausias kelias lietuvių tautai
yra tarybų valdžia. Tačiau šiuo metu liaudies frontui tokio
uždavinio jie nekelia. Komunistų partija pripažino, kad nu­
vertus diktatorinį režimą gali būti sudaryta revoliucinė an­
tifašistinė liaudies vyriausybė, kuri palengvintų darbininkų
klasės kovą už proletariato diktatūrą. Žinoma, viskas prik­
lausys nuo sąlygų, kuriomis bus nuversta fašistinė, valdžia.
Tuo tarpu valdančioji klika, sunerimusi dėl smarkių
valstiečių sąjūdžių, ieškojo kelių sustiprinti savo valdžiai,
suteikti jai tariamo teisėtumo skraistę. Tam turėjo pasitar­
nauti seimas, kurio rinkimus atidėliojo jau dešimt metų.
Dabar Smetona ir jo kompanija Stengėsi surasti tokią kom­
binaciją, kuri ir seimą išrinktų, ir valdžią išlaikytų. Tuo ti­
kslu jie paruošė suktą rinkimų įstatymą. Balsavimo teisę
atėmė iš kareivių, iš jaunimo iki 24 metų amžiaus, taip pat
iš piliečių, nemokančių mokesčių, ir iš uždraustų organi­
zacijų narių. Siūlyti kandidatus galėjo tik fašistiniu metodu
išrinktos apskričių bei miestų savivaldybės. Visa tai reiškė,
kad ruošiamasi falsifikuoti liaudies valią. Komunistų partija
kreipėsi į socialdemokratus, liaudininkus ir kitas kairiąsias
partijas, ragindama vieningai priešintis fašistiniam rinkimų
įstatymui ir reikalauti demokratinių seimo rinkimų. O kai
rinkimai buvo paskelbti, visos opozicinės partijos, tarp jų
ir krikščionys demokratai, nutarė juos boikotuoti.
Į kandidatų sąrašus buvo įtraukti stambiosios buržuazi­
jos ir valdininkijos atstovai, tipiški fašistinio režimo rėmė­
jai. Tokiais kandidatais liaudis nepasitikėjo. Valdančioji
klika išvystė aktyvią agitaciją, paskelbė, kad dalyvavimas
rinkimuose yra šventa, patriotinė pareiga. Vidaus reikalų
ministerija vertė opozicinius laikraščius kasdien spausdin­
ti didelius straipsnius, raginančius dalyvauti rinkimuose.
Buvo skleidžiami gandai, kad nedalyvavusieji rinkimuose
bus laikomi valstybės priešais ir juos atleis iš darbo, o jų
vaikams neleis eiti mokslų, kad valstiečiai negaus pasko­
lų, jų ūkius parduos iš varžytynių...
Komunistai ir komjaunuoliai išplatino dešimtis tūkstan­
čių nelegalių atsišaukimų su raginimu boikotuoti rinkimus.
Nelegaliuose susirinkimuose bei mitinguose skambėjo pro­
testai prieš rinkimų komediją ir liaudies apgaulę. Mes, liau­
dies fronto šalininkai ir jaunimo sąjungos aktyvistai, per
ryšininkus instruktavome sąjungos skyrius provincijoje,
kad jie kartu su Komunistų partija, komjaunimu ir kitomis
kairiosiomis organizacijomis platintų atsišaukimus, viso­
kiais būdais kovotų už rinkimų boikotą.
 Rinkimai vyko 1936 metų birželio 9 ir 10 dienomis.
Kaip žurnalistas aš pabuvojau keliose rinkiminėse apygar­
dose ir stebėjausi: ten buvo tuščia. Vyriausybės paskirti
rinkiminių komisijų nariai sėdėjo už stalų ir laukė, kada
užeis koks rinkėjas... Boikoto kampanija pasirodė veiks­
mingesnė už fašistinę propagandą.
Po rinkimų oficialiai paskelbta, kad balsavo 68,3 pro­
cento rinkėjų. Taip prisipažinta, kad trečioji dalis rinkėjų
atvirai boikotavo rinkimus. Be to, nemažas skaičius balsa­
vusiųjų išbraukinėjo kandidatus, metė į urnas tuščius la­
pelius. Vienas laikraštis pranešė, kad Kauno ir Klaipėdos
apskrityje buvo sugadinta 34 tūkstančiai biuletenių, dau­
gelis išmarginti prieš vyriausybę nukreiptais lozungais. Su­
glumę komisijų nariai vietoje kandidatų kortelių vokuose
rasdavo traukinių tvarkaraščius, caro rublius, tautininkus
išjuokiančias karikatūras, teatrų programas, iškarpytas iš
laikraščių, nelegalius Lietuvos KP ir liaudies fronto komi­
tetų atsišaukimus, raginusius boikotuoti rinkimus... Tą laik­
raščio numerį cenzūra konfiskavo. Kaip paskui, palyginus
rinkimų duomenis, paaiškėjo, kad rinkimuose dalyvavo ne
daugiau 38—40 procentų rinkėjų. Nė vienas iš kandidatų
nesurinko 50 procentų balsų, o du iš jų gavo mažiau kaip
10 procentų.
Po rinkimų kalbėjausi su pažįstamu žurnalistu J. Levic-
kiu, „Lietuvos aido" bendradarbiu. Jis sakė, kad stebėjęs
balsų skaičiavimą vienoje Šančių balsavimo apylinkėje.
Balsavusių pasirodo buvę tik apie 30 procentų. Ir kaip nu­
stebęs žurnalistas, kai iš paskelbtų oficialių duomenų suži­
nojęs, kad toje balsavimo apylinkėje dalyvavę 70 procen­
tų rinkėjų... Jaunuolis atrodė aiškiai. suglumęs, nenorom
demaskavęs falsifikaciją.
Fašistiniai valdovai nė kiek nesidrovėdami skelbė suk­
lastotus duomenis, rašė pagyrūniškus straipsnius ir kalbėjo
apie „patriotinių jėgų iškovotą įspūdingą pergalę", apie
paramą, kurią jiems parodžiusi liaudis. Kokia iš tikrųjų bu­
vo ši „parama", parodė už kelių dienų po rinkimų sekę
įvykiai.
Jei 1935 metais stiprų smūgį fašistiniam režimui suda­
vė valstietija, tai 1936 metais savo pasipiktinimą pareiškė
darbininkai. Laikinosios sostinės įmonėse streikuodavo la­
bai dažnai. 1936 metų gegužyje statybos darbininkų strei­
kas Kaune baigėsi pergale, paskui streikas persimetė j kai
kurias gamyklas.
Staiga tarp žurnalistų pasklido žinia apie nepaprastą
įvykį.
— Kranauskas, darbininkas Kranauskas nušovė fabri­
kantą Kamberį ir tuoj pat nusišovė iš revolverio,— toks
buvo faktas, kurį išdėstė man vienas kolega.
Per susitikimą su draugais komunistais paaiškėjo, kad
Antanas Kranauskas dirbo brolių Kamberių lentpjūvėje.
Kaip ir daugumoje smulkių įmonių, savininkai ypač žiau­
riai išnaudojo darbininkus, stengdamiesi mokėti mažiau, o
reikalauti daugiau. Kai darbininkai paskelbė streiką, šei­
mininkai kreipėsi paramos į policiją. Visa tai papiktino
Kranauską. Netekęs vilties, neradęs kitų kovos būdų, jis
nušovė vieną iš brolių Kamberių, o paskui paleido šūvį į
save.
1936 metų birželio 17 dieną Kranauską laidojo. Fašisti­
nė vyriausybė jautė visuotinį pasipiktinimą ir iki kraštuti­
numo įkaitusią darbininkų kvartalų atmosferą. Policija ban­
dė paslapčiomis palaidoti Kranauską, bet darbininkai ne­
leido. Komunistai padėjo nemažai pastangų, kad laidotu­
vės virstų didele politine demonstracija prieš fašistinį re­
žimą, pritraukė socialdemokratus, katalikiškos darbo jau­
nimo sąjungos narius.
Tai buvo viena pačių audringiausių masinių demonstra­
cijų, kurioje dalyvavau. Tūkstančiai žmonių išėjo į Kauno
gatves. Žinodamas, kad demonstracija patrauks centrine
Kauno gatve, stovėjau netoli soboro. Policija norėjo pava­
ryti eiseną iš medicinos fakulteto lavoninės tiesiog į greti­
mas kapines. Bet darbininkai atkovojo karstą su Kranaus-
ko kūnu ir ant savo pečių nunešė Laisvės alėja. Eisenos
priešakyje daugelio įmonių delegacijos nešė vainikus, dau­
gumą su raudonais kaspinais. Orkestras grojo gedulingas
melodijas.
Kai eisena priartėjo, aš nuėjau kartu su darbininkais
netoli karsto. Demonstrantai pasuko į Daukanto, paskui į
Kęstučio gatvę. Bet prie teatro kelią užtvėrė grandinė po­
licininkų, kurie bandė atimti karstą. Darbininkai priešino­
si. Nuskambėjo šūviai. Ant grindinio krito sužeistieji, nu­
kovė Abramą Raškovičių. Bet darbininkai nesitraukė, ne-
išsisklaidė, o stovėjo glaudžia siena. Keli policininkai bu­
vo sužeisti akmenimis ir plytomis, kuriomis demonstrantai
atsakė į šūvius.
Po šio susirėmimo eisenos eilės susimaišė. Darbininkai
bėgte nunešė karstą pro mane kapinių link. Visi skubėjo
paskui juos. Prie kapinių policininkai dar kartą bandė iš­
sklaidyti demonstrantus, bet buvo bejėgiai prieš masę. Juk
susirinko apie 20 tūkstančių žmonių... Prasiveržęs iš Trakų
(dabar Cvirkos) gatvės pusės gana arti kapo, aš girdėjau
liepsningas kalbas, kurias, kaip vėliau sužinojau, sakė Ko­
munistų partijos aktyvistai A. Vilimas, S. Šeškevičius, L. Sd-
lominas ir kiti. Nors aplink zujo policininkai, komunistai
viešai kaltino fašistinį režimą smurtu ir išnaudojimu,, ragi­
no darbininkus j kovą už jo nuvertimą. Komunistams pasiū­
lius, čia pat buvo priimta rezoliucija su reikalavimu panai­
kinti karo stovį, netaikyti valstiečių judėjimo dalyviams
karo lauko teismo, demokratiniu būdu išrinkti seimą ir dar­
bo rūmus, paleisti politinius kalinius, pagerinti ekonominę
darbo žmonių padėtį. Taip pat vieningai buvo nutarta bir­
želio 18 dieną 12 valandą pradėti visuotinį streiką. Pasipik­
tinę demonstracijos apšaudymu, darbininkai viešai skelbė
priešvyriausybinius šūkius. Pirmą kartą po 1926 metų Kau­
ne taip garsiai nuskambėjo revoliucinės dainos ir tarptauti­
nis darbininkų himnas— ,,Internacionalas".
Jaudinančios buvo sekančios dienos. Ar pavyks strei­
kas? Lietuvoje visą laiką faktiškai veikė karo stovis. Vy­
riausybė sutraukė į Kauną policijos pajėgas, naktį daug
areštavo... Tačiau birželio 18 dieną 12 valandą pasigirdo
fabriko ir gamyklų sirenos. Išskyrus geležinkeliečius ir ar­
tilerijos dirbtuvių darbininkus, streikavo visi Kauno darbi­
ninkai, o prie jų prisidėjo ir kiti darbo žmonės. Sustojo
autobusai ir taksi, neveikė telefonas, užsidarė parduotuvės,
restoranai, kirpyklos.
Streiko dienomis Kaunas priminė kautynių lauką. Mies­
to gatvėmis prašvilpdavo sunkvežimiai pilni šautuvais ap­
siginklavusių policininkų. Mažiausią žmonių susibūrimą jie
vaikė guminėmis lazdomis — ,(bananais"f kaip juos vadių-
davo liaudis. Tačiau tai vienoje, tai kitoje vietoje susibur­
davo demonstracijos, mitingai su antifašistiniais šūkiais,
revoliucinėmis dainomis. Laisvės alėjoje sukrovė barika­
das iš suolų, užlipę ant statomos karininkų ramovės pasto­
lių darbininkai apmėtė policininkus plytomis. Streiko die­
nomis suimta 340 žmonių.
Tris dienas tęsėsi politinis streikas, o baigėsi organi­
zuotai, streiko komiteto nutarimu. Įbauginta vyriausybė
pažadėjo, kad visos nedirbtos dienos bus apmokėtos, nė
vieno iš darbo neatleis, darbininkams bus suteiktos apmo­
kamos atostogos, bus griežtai laikomasi darbo apsaugos
įstatymo. Didžiąją dalį suimtųjų darbininkų netrukus pa­
leido. Streikas privertė sušvelninti ir nuteistųjų valstiečių
bausmes.
Demonstracija per Kranausko laidotuves ir sėkmingai
praėjęs streikas dar kartą įrodė, kad fašistų valdžia po de­
šimties metų valdymo atsidūrė prie suskilusios geldos. Ta­
čiau Smetona bei jo kompanija nė negalvojo išsižadėti taip
sunkiai įgytos valdžios, nes žinojo, kad tada tektų atsaky­
ti už savo nusikaltimus. Kaip sakoma, būti ar supūti — ki­
tos išeities jie neturėjo.
— Be gero baslio jų neišvysi,— dažnai nuspręsdavome
savo politinėse diskusijose.
Ir prisiminiau naujus žodžius, pridėtus prie senos ru­
sų dainos „Dubinuška",— apie liaudį, kuri pakilo, ištiesė
sulenktą nugarą ir pakėlė prieš savo priešus vėzdą. Sį ,,Du-
binuškos" variantą pirmą kartą išgirdau Rostove prie Do­
no per antrąją kelionę į TSRS. Ją dainavo Aisedoros Dun-
kan basakojų trupė, atlikdama plastinį šokį.

Režimas braška iš visų pusių

Liaudies fronto laimėjimai.— TSRS konstitucija įkvepia.—Olimpiado­

je.— Fiureris Unter den Linden alėjoje.— Svečiuojasi tarybiniai rašyto­
jai ir žurnalistai.— Lenkų ultimatumas.-— „Kodėl kažkas?" — „Samsono ir
Dalilos" spektaklyje.— Sensacijų meistro vizitas.— Pokalbis su Buninu.—
Hitlerininkai siaučia Klaipėdoje.— „Politinio pavasario" galas.
 Fašistiniai valdovai ruošėsi panaudoti tolesniam liau­
dies apgaudinėjimui savo butaforinį seimą. Jo sesija buvo
paskirta 1936 metų rugsėjo 1 dieną.
Bet nesnaudė ir kovojusieji prieš vyriausybę. Komunis­
tų partija ir liaudies fronto šalininkai dar kartą pabandė
suburti visas antifašistines grupes. Momentas buvo palan­
kus, kadangi Ispanijoje fašistai sukėlė maištą prieš liaudies
fronto vyriausybę. Ispanijos respublikos ginti kartu su pa­
žangiosiomis grupėmis stojo dalis katalikiškos darbo jau­
nimo sąjungos narių. Šie, komjaunuolių paveikti, pritarė
liaudies frontui, aktyviai dalyvavo politiniame streike ir
fašistinio seimo boikoto kampanijoje.
Kartą, K. Binkiui pasiūlius, aš sutikau paskaityti pas­
kaitą katalikų darbo jaunimo klube. Bet, sužinojusi, kad
pasirinkau temą apie Maksimą Gorkį ir jo kūrybą, klubo
vadovybė paskaitą uždraudė. Katalikų darbo jaunimo są­
jungoje aiškinamąjį darbą dirbo komunistai ir komjaunuo­
liai. Todėl fašistinė valdžia 1936 metų gruodį tą sąjungą
uždarė.
Pabendravęs su kai kuriais sociademokratų lyderiais,
pavyzdžiui, su K. Bieliniu, aš tiesiog nustebau, kad taip pa­
sikeitė jų pažiūros apie liaudies frontą. Kai aš sakydavau,
kad antifašistinių jėgų susibūrimas — vienas svarbiausių
kovos prieš fašizmą ir reakciją uždavinių, jie jau neprieš­
taravo ir nevadino kaip anksčiau liaudies fronto kampani­
jos „komunistiniu manevru".
Lietuvos KP vadovybė traukė į protesto prieš fašistinį
seimą kampaniją visas galimas jėgas. Prieš pat seimo sesi­
ją buvo išleistas antifašistinio liaudies fronto atsišaukimas.
Šį kartą susitelkė komunistai, socialdemokratai, liaudinin­
kai, jaunimo sąjunga ir eserai maksimalistai. Atsišaukime
pabrėžta, kad tik sudariusi platų liaudies frontą Lietuvos
liaudis galės nusikratyti fašistine priespauda, todėl siūlo­
ma kurti atskirose vietovėse liaudies fronto komitetus ir
seimo atidarymo dieną organizuoti antifašistinius veiks­
mus.
Kaune iš minėtų grupių atstovų buvo sudarytas liau­
dies fronto komitetas. Tokie komitetai įsikūrė ir kituose
miestuose bei kaimuose.
 Atsiliepdami į atsišaukimą, maždaug trys tūkstančiai
Kauno darbininkų rugsėjo 1 dieną paskelbė streiką, prote­
stuodami prieš fašistinio seimo šaukimą. Prie jų prisidėjo
Utenos, Anykščių ir kitų miestų darbininkai.
Tačiau liaudininkų ir socialdemokratų vadai, liaudies
masėms spaudžiant pritarę liaudies fronto atsišaukimui,
paskui pradėjo vengti aktyvesnių veiksmų prieš fašizmą.
Pasitraukė ir eserai. Bet liaudies fronto idėja jau buvo po­
puliari, daugelis eilinių šių partijų narių liko liaudies fron­
to pozicijose.
Būdinga, kad diktatorius Smetona buvo priverstas pri­
pažinti liaudies fronto įtaką. Atidarydamas pirmąją seimo
sesiją, jis pažymėjo, kad Kominterno paskelbtos liaudies
fronto idėjos reiškiasi ir Lietuvoje, ypač Suvalkijoje.
1936 metų spalio mėnesį liaudininkų ir socialdemokratų
vadovybė atsisakė svarstyti liaudies fronto platformos pro­
jektą, pasiūlytą Komunistų partijos. Mes, kairiųjų liaudinin­
kų grupė ir jaunimo sąjunga, pritarėme komunistams. Plat­
formos svarstymas sutapo su Tarybų Sąjungoje vykusiu
visaliaudiniu naujosios konstitucijos projekto svarstymu.
Didelį įspūdį paliko J. Stalino pranešimas ir kiti pasisaky­
mai VIII Tarybų suvažiavime, kur buvo priimama TSRS
konstitucija. Tuo metu, kai Lietuvoje teko kovoti už pačias
primityviausias darbo liaudies teises, ten, didžiojoje socia­
lizmo šalyje, skelbė neregėtą darbo žmonių teisių chartiją,
įgyvendinančią realios socialistinės demokratijos principus,
visišką visų tautų visų piliečių lygybę visuomenėje, kuriai
svetima eksploatacija ir kiti kapitalizmo piktšašiai.
Išklausęs per radiją pranešimą apie TSRS konstitucijos
priėmimą, pajutau, kad mane apima džiaugsminga, pakili
nuotaika. Knietėjo pasidalyti ja. Ir staiga nutariau pasiųsti
tarybinei liaudžiai sveikinimą. Ilgai negalvodamas, nuėjau
į telegrafą ir pasiunčiau telegramą Tarybų Sąjungos at­
stovui.
Šie jaudinantys įvykiai veikė ir liaudies fronto platfor­
mos svarstymą. Ji buvo priimta 1937 metų sausio mėnesį.
Iškelti tokie politiniai reikalavimai: likviduoti fašistinį re­
žimą ir panaikinti karo stovį, valstybės aparatą apvalyti
nuo fašistinių elementų, kaltus fašistinius liaudies engėjus
patraukti į teismą; amnestija politiniams kaliniams ir emig­
rantams antifašistams; demokratiniai Steigiamojo seimo ir
savivaldybių rinkimai; suteikti liaudžiai demokratines tei­
ses ir laisves, apginkluoti darbo žmones Lietuvos nepriklau­
somybei ginti. Ekonomikos srityje reikalaujama: pagerinti
valstiečių padėtį, sumažinti mokesčius, nurašyti skolas, už­
drausti jų turto išpardavimą varžytynėse; išreikalauti iš
dvarininkų gautas už žemės nusavinimą sumas, be atlygi­
nimo visą dvarininkų žemę padalyti bežemiams ir mažaže­
miams valstiečiams. Numatoma iš esmės pagerinti darbi­
ninkų, inteligentijos, amatininkų, smulkiųjų prekybininkų
padėtį. Buvo taip pat reikalaujama: atskirti bažnyčią nuo
valstybės ir mokyklą nuo bažnyčios, įvesti civilinę met­
rikaciją, garantuoti sąžinės laisvę, užtikrinti visuotinį pra­
dinį mokslą, teikti nepasiturintiems moksleiviams valsty­
bės paramą.
Antifašistinę liaudies fronto platformą priėmė Lietuvos
Komunistų partija ir komjaunimas, Raudonosios pagalbos
organizacija, kairieji liaudininkai, jaunimo sąjunga ir anti­
fašistinės nepartinės inteligentijos grupės.
Be visų šių įvykių, 1936 metų viduryje pabuvojau Vo­
kietijoje. Pasinaudojau pasaulinės olimpiados Berlyne pro­
ga atpiginta žurnalistams kelione geležinkeliu. Norėjosi
susipažinti su Vakarų pasauliu. Mano pakeleivis buvo žur­
nalistas iš vietinių vokiečių O. Hildebrandtas, kuris iš pra­
džių padėjo orientuotis.
Atvykęs į Berlyną, kreipiausi į butų biurą geležinkelio
stotyje. Čia gavau orderį apsigyventi privačiame bute. Naš­
lė Rau susiglaudė su savo šeimyna ir vieną kambarį už ne­
didelį mokestį paskyrė olimpiados svečiams.
Pačia olimpiada mažai domėjausi. Atsitiktinai gavęs bi­
lietus, mačiau tik antraeiles bokso rungtynes: milžiniškoje
salėje įnirtingai daužė vienas kitą du mažaūgiai Azijos kon­
tinento atstovai. Mačiau dar sensacingą Ovenso bėgimą —
garsusis negras pirmas nubėgo 100 metrų distanciją. Bet
tuo metu aš buvau ne stadione, o puošnioje Vokietijos pa­
siekimų parodoje. Viename iš paviljonų minia spietėsi prie
aparato su šviesiu, mirguliuojančiu ekranu. Tada tai buvo
stebuklas, kurį dabar vadiname televizoriumi. Laidoje —
bene vienoje pirmųjų pasaulyje, transliuotoje tiesiai iš sta­
diono,— mes visi aiškiai matėme, kaip negras sportinin­
kas parodė arijams savo juodąją nugarą. Žiūrovai — ir
stadione, ir paviljone — švilpė, nerimo, piktinosi. Kitą die­
ną berlyniečiai paslapčiomis pasakojo vieni kitiems, kad
Hitleris, įsiutintas vokiečių pralaimėjimo, taip staigiai pa­
šokęs nuo kėdės, kad ši nulėkusi į kampą, po to skubiai
apleidęs stadioną...
Domėjausi pačiu Berlynu, jo muziejais, teatrais, o svar­
biausia — stengiausi pažinti liaudies gyvenimą, pajusti jos
nuotaikas, praėjus trims metams nuo hitlerininkų įsigalė­
jimo. Ištisomis dienomis vaikštinėjau miesto gatvėmis, va­
žinėjau tramvajais, autobusais, užeidinėjau į pigias kavi­
nes, kalbėjausi su eiliniais berlyniečiais.
Buto šeimininkė frau Rau gyveno su dviem dukromis ir
jaunesniuoju sūnumi. Darbininkų šeima. Vertėsi, matyt, ne­
lengvai, bet butas įrengtas padoriai. Vakare kartais atsi­
lankydavo vyresnysis sūnus, užeidavo giminaičiai, pagy­
venę žmonės, irgi darbininkai. Kalbėjosi apie gyvenimą:
apie kylančias kainas, olimpiados naujienas, darbą, vyres­
nieji prisimindavo epizodus iš praėjusio karo. Apie poli­
tiką kalbėti aiškiai vengė. Kartą abu frau Rau sūnūs grįžo
įsilinksminę, matyt, pabuvoję aludėje, kur jie užeidavo ga­
na dažnai. Pradėjo pasakoti apie smagiai draugų kompani­
joje praleistą vakarą. Ginčijosi apie „kindl" alaus pranašu­
mą prieš „šultheiso" alų. Kaip ir paprastai, politinių ginčų
nekilo. Kai vyresnysis sūnus nutarė, kad gyvenimas pama­
žu gerėja, ryžausi paklausti:
— Reiškia, jūs patenkinti dabartine vyriausybe?
— Ką mes turime bendro su vyriausybe? — atsakė jau­
nesnysis. — Žinoma tik tiek, kad kiekvieną rytą turime
eiti į darbą, paskui nuvargę grįžtame, kartais užsukame
į aludę.
— O prieš dešimt metų frau Rau tokio buto neturėjo,
dešrelės buvo prastos, alus dar blogesnis, o cigarai niekam
tikę, į aludę irgi retai teužeidavome, ne tas rūpėjo,— įsi­
terpė vyresnysis Rau.
 — Vadinas, kas užtikrins vokiečiams gerą alų, skanias
dešreles ir kvapnius cigarus, tas ir laimės kovą už Vokie­
tiją. Argi taip? — pasišaipiau.
— Beveik... Be to, vokiečiai mėgsta tvarką — Ordnung
virš visko,— patvirtino vyresnysis.
Keista buvo girdėti, kad darbininkas sudėtingą Vokie­
tijos problemą sprendžia tokiomis primityviomis sąvokomis.
Berlyne atidžiai apžiūrėjau Karo muziejų, esantį ceig-
hauzo pastate. Senovinės relikvijos demonstravo karinę
Vokietijos galią. Ypač iškelta pergalė prieš Prancūziją
1870—1871 metų kare. Nors Vokietija Pirmąjį pasaulinį
karą pralaimėjo, muziejuje rodomos vien jos pergalės ry­
tuose ir vakaruose. Hitlerinė propaganda nepripažino ka­
rinio Vokietijos pralaimėjimo ir tvirtino, kad tik sulieps­
nojusi 1918 metais revoliucija sutrukdė jai pasiekti
pergalę.
Apsimesdamas taikos šalininku, olimpiados metu Hitle­
ris nešykštėjo žodžių apie taiką, kūrybinį darbą ir tautų
draugystę. Tačiau šie tikinimai, kaip ir daugybės vėliavų,
iškabintų iš kiekvieno lango svarbesnėse gatvėse, mirgesys
negalėjo nuslėpti tikrųjų hitlerinės Vokietijos imperialis­
tinių siekių. Kaip tik 1936 metų pavasarį vokiečių kariuo­
menė įvykdė savo pirmąjį agresijos aktą — įžengė į demi­
litarizuotą Reino zoną, vėl atvirai pažeisdama Versalio
sutartį. O dabar, olimpiados dienomis, suliepsnojo fašistinis
maištas Ispanijoje, kurį Frankas pradėjo su aiškiu Hitlerio
ir Musolinio palaiminimu.
Kartą vakare, eidamas Unter den Linden alėja, pamačiau
šaligatviuose milžiniškas minias žmonių.
— Laukiama fiurerio pravažiuojant,—kuždėjo vieni ki­
tiems.
Susidomėjęs sustojau ir aš. Žmonių daug, bet niekas ne-
sistumdė, nesigrūdo — ką ir bekalbėti, vokiška drausmė...
Ties važiuojamąja gatvės dalimi eilėmis išsirikiavo rud-
marškiniai smogikai su svastikomis.
Šalia manęs stovėjo jaunuolis. Įsikalbėjome. Pasirodo,
Berlyne jis pirmą kartą, atvykęs iš Čekoslovakijos. Vokie­
tis iš Sudetų krašto, studentas.
Tolumoje pasigirdo gausmas. Jis vis artėjo, virto skau­
džiu kaukimu.
 ~ Meili Meili—kaip padūkę šaukė vokiečiai, atkišę į
priekį po ranką.
Pamažu artėjo atdara mašina, kurioje visu ūgiu išsitem­
pęs stovėjo Hitleris, teatrališkai ištiesęs ranką. Jo niū­
riame veide su taip iš nuotraukų pažįstamais ūsiukais švys­
telėdavo lyg šypsena, kai jis pasukdavo galvą į vieną, į
kitą pusę.
Mašina nuvažiavo, bet egzaltuota minia ilgai sekė ją
žvilgsniais ir šaukė. Mano kaimyno akyse buvo ašaros.
— Koks aš laimingas... Pamačiau fiurerį! — džiūgavo jis
ekstazėje.
O aš, stovėdamas fanatizmo pagautoje, užhipnotizuotoje
minioje, kažkaip ypatingai aštriai pajutau vokiečių tautos
tragediją ir pavojų, kuris grėsė pasauliui.
Toji kelionė į Vokietiją dar labiau sustiprino pasiryži­
mą kovoti prieš fašizmą.
Kelis reportažus iš šios kelionės paskelbiau „Lietuvos
žiniose". Netrukus tas laikraštis ėmė spausdinti mano pra­
dėtą knygą apie paskutiniuosius rusų carizmo dešimtme­
čius, pavadintą „Paskutinis caras". Panaudodamas daug man
prieinamos medžiagos, vaizdavau caro rūmų gyvenimą ir
greta to pasakojau apie revoliucinį liaudies judėjimą. Pa­
gal formą tai buvo beletrizuota istorija, palankiai skaity­
tojų sutikta. Knygos tekstą spausdino kasdien laikraštyje,
todėl skubėjau greičiau rašyti, kad publikacija nenutrūktų.
Todėl pavyko gan greit baigti. 1937 metais „Sakalo" lei­
dykla išleido trijų tomų knygą.
Šiame darbe išryškėjo mano palinkimas į istoriją. Bet
ne praeitis čia svarbu. Malonu buvo girdėti supratusių tik­
rąją knygos prasmę skaitytojų atsiliepimus.
— Pakeisk tik pavardes — ir bus tas pat, kas vyksta
pas mus Lietuvoje,— ne kartą sakydavo man. O kai kas
dar pridurdavo, kad Smetona su savo barzdele turi kažką
bendro su caro Nikolajaus II išvaizda. Žinoma, ne tie mas­
tai, ne tie įvykių užmojai, bet manieros tos pačios. Net ir
istorija su Rasputinu turėjo savo atspindį Lietuvos diktato­
riaus rūmuose.
Tuo metu Lietuvos vyriausybė pradėjo vis labiau kryp­
ti Vokietijos pusėn. Cenzūra uždraudė Lietuvos laikraš­
čiams spausdinti kritinę medžiagą apie Vokietiją ir Italiją.
 Kapituliantiška nuolaida tapo prekybos sutartis su Vokieti­
ja. O visišku kapituliavimu buvo Noimano bei kitų Klai­
pėdos hitlerininkų paleidimas iš kalėjimo. Be to, Vokietija
ir Anglija stumte stūmė fašistinę Lietuvos vyriausybę j an­
titarybinį kelią. Sustiprėjo represijos prieš komunistus.
Kitos nuotaikos ryškėjo lietuvių visuomenėje. Didelį pa­
sisekimą turėjo 1937 metų jubiliejiniai susirinkimai, skirti
šimtosioms Puškino mirties metinėms paminėti. Per iškil­
mingą vakarą Kaune poetas Liudas Gira kalbėjo ne tik apie
Puškino genijaus didingumą, bet ir apie Tarybų Sąjungą,
kur įgyvendinamos tauriausios Puškino svajonės. Platų at­
garsį Lietuvoje turėjo Raudonosios Armijos Generalinio
štabo viršininko maršalo A. Jegorovo vizitas. Tarybų Są­
jungoje lankėsi daugelis rašytojų, mokslininkų, tarp jų
P. Cvirka, V. Krėvė-Mickevičius, B. Sruoga, A. Venclova,
L. Gira.
Aš asmeniškai nemažai padirbėjau, organizuodamas Lie­
tuvos—Tarybų Sąjungos draugijos parodas. Didelio pasi­
sekimo sulaukė tarybinės knygos, foto, vaikų literatūros ir
piešinių parodos. Po vienos tokios parodos TSRS atstovas
Lietuvoje N. Pozdniakovas pakvietė jos organizatorius ir
veikėjus vakarienei. Čia susirinko draugystės su Tarybų
Sąjunga entuziastai, tarp jų — O. Kmitaitė-Jodelienė,
M. Gaidukaitė — senos pažįstamos iš anos neramios mano
pabudimo nakties...
Kažką pasakodamas, prisiminiau ir pacitavau profeso­
riaus P. Leono 1917 metų vasarą Petrograde iš lietuvių
seimo tribūnos pasakytus žodžius: „Geriau Lietuvai būti
laisvosios Rusijos laisva dalimi, negu svetimų batų min­
džiojama nepriklausoma Persija".
— Šiuos jūsų cituotus žodžius vertėtų prisiminimui įsi­
rašyti,— pasakė Pozdniakovas.
Reikšmingas įvykis Lietuvos visuomenės gyvenime bu­
vo atsakomasis tarybinių žurnalistų ir rašytojų vizitas 1937
metų rugpjūčio mėnesį. Kaip Lietuvos žurnalistų sąjungos
valdybos nariui man kartu su Eltos atstovu poetu J. Grai-
čiūnu buvo pavesta sutikti ir lydėti svečius. Tarybinė dele­
gacija, vadovaujama „Pravdos" bendradarbio B. Michailo-
vo, jau aplankė Suomiją, Estiją ir Latviją. Mes nuvykome
jos pasitikti į latvių pasienio stotį Meitenę, Radviliškyje
262
į traukinį įlipo poetas Liudas Gira su puokšte raudonų ro­
žių, kurias jis padalijo visiems delegacijos nariams. Iš ank­
sto įspėti draugai susirinko Kauno stotyje ir pasitiko at­
vykusius tarybinius draugus audringomis ovacijomis.
Svečiai stengėsi griežtai laikytis paruoštos programos
ir protokolo rėmų, tačiau Tarybų Sąjungos draugų entu­
ziazmas kartais sulaužydavo šiuos rėmus. Taip įvyko po
„Spaudos fondo" leidyklos suruošto didelio priėmimo. Kai
pasibaigė atskirose patalpose ruošta vakarienė ir koncer­
tas, mes pasiūlėme pereiti kavos gerti į bendrąją restorano
salę. Čia buvo daugiausia mūsų draugai, kurie sutiko tary­
binius svečius plojimais ir sveikinimo šūkiais, orkestras
užgrojo „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis..."
Be oficialiosios programos, mudu su Liudu Gira organi­
zavome tarybinių ir lietuvių rašytojų susitikimą. Jame da­
lyvavo N. Tichonovas, V. Ivanovas ir literatūros kritikas
A. Stupakas. Užsimezgė įdomus pokalbis apie literatų drau­
gystę. N. Tichonovas paskaitė keletą savo eilėraščių, o
Liudas Gira ir Boruta skaitė Tichonovo poezijos vertimus.
Stupakas kalbėjo apie galimybę išleisti lietuvių literatūros
antologiją rusų kalba. Žodį tarė taip pat poetai Binkis ir
Tilvytis.
Paskui drauge su tarybine delegacija nuvykome į kaimo
vietoves pietų Lietuvoje, pabuvojome Klaipėdoje ir Pa­
langoje. Iš čia palydėjome svečius iki Obelių stoties, prie
Latvijos sienos.
Dienos, praleistos kartu su tarybiniais draugais, buvo
man tikra šventė. Norėjosi, kad tarybiniai svečiai pajustų
tą šilumą ir draugystę, kurią Tarybų Sąjungos pasiunti­
niams jautė pažangūs kultūros darbuotojai ir platūs lietu­
vių tautos sluoksniai. Kad svečiai tai pajuto, jie sakė jau
tada, bet ir iki šių dienų Tichonovas apie tai prisimindavo
kiekvieną kartą, kai tik susitikdavome. Su šiuo puikiu po­
etu ir nuostabiu žmogumi tada mes matėmės pirmą kartą,
o vėliau mūsų pažintis virto tvirta draugyste.
Kartu su tarybinių draugų vizitu prisimenu pokalbį su
Liudu Gira. Ne tik mane, bet ir daugelį kitų džiugino jo
pasaulėžiūros lūžis. Ilgus metus pažinome jį kaip klerikalų
stovyklos aktyvistą. O dabar jis užėmė aiškias kovos prieš
fašizmą pozicijas ir su būdingu jam entuziazmu rėmė drau­
gystės su Tarybų Sąjunga idėją. Jis leido ir redagavo laik­
raštį „Literatūros naujienos", kuris daug vietos skirdavo
Tarybų Sąjungos pasiekimams populiarinti.
Prieš minėtą rašytojų susitikimą mudu su Liudu Gira
vaikštinėjome Daukanto gatve. Jis ekspansyviai sampro­
tavo apie laukiamą pasimatymą, apie malonią pažintį su
tarybiniais žmonėmis. Staiga paklausiau:
— Štai klausaus jūsų ir vis stebiuos, kaipgi jūs taip
staigiai pasukote ir perėjote į antifašistinę stovyklą?
— Žinai ką, brangusis,— pasakė Liudas Gira,— atsaky­
siu į klausimą trumpai. Mane išblaivė apmąstymai apie tau­
tos likimą ir realus padėties įvertinimas. Jau po fašistinio
perversmo mūsų šalyje ir vėlesnių įvykių aš pradėjau į.
daug ką žiūrėti kitomis akimis. O kai Vokietijoje valdžią
pagrobė Hitleris, atėjo laikas kiekvienam apsispręsti: kur
jo vieta, su kuo? Visi sveikai galvojantys negalėjo nesu­
prasti, kad išgelbėjimo galima sulaukti tik iš Rytų. Tarybų
Sąjunga — vienintelė jėga, kuri gali atremti hitlerizmą ir
išgelbėti nuo jo barbariškumo ne tik mūsų tautą, bet ir
visą žmoniją. Todėl aš pasidariau kitas žmogus, visai ki­
toks... Taip, aš giliai įsitikinęs, kad mūsų ateitis — tik iš­
vien su Tarybų Sąjunga.
— Mūsų liaudis, darbo žmonės, seniai tai suprato. Tik­
tai mes, inteligentai, ilgai klaidžiojome patamsyje, lauk­
dami, kol trenks perkūnas, kaip tas mužikas iš patarlės,—
pridūriau aš.
O perkūnas greitai trenkė gana smarkiai.
1938 metų kovo 11 dieną Hitleris užgrobė Austriją. Tai
įvyko, tyliai pritariant Anglijos, Prancūzijos ir JAV vy­
riausybėms, kurios buvo suinteresuotos nukreipti fašistinę
agresiją į Rytus ir įtraukti Hitlerį į konfliktą su Tarybų Są­
junga. Sujaudinti šio įvykio žurnalistai svarstė galimas jo
pasėkas. Tuo metu buvo gautas pranešimas apie incidentą
Lenkijos—Lietuvos pasienyje. Tą pačią dieną, kovo 11 die­
ną, į Lietuvos teritoriją kontrabandininkų persekiojimo
dingstimi įsibrovė lenkų kareiviai. Kilo susišaudymas, ku­
rio metu vienas lenkas žuvo. Tokie incidentai buvo ne nau­
jiena „žaliojoje sienoje", bet, esant sudėtingoms tarptauti­
nėms aplinkybėms, tas įvykis kėlė susirūpinimą.
 Netrukus paaiškėjo, kad Lenkijos vyriausybė atmetė
Lietuvos pasiūlymą sudaryti mišrią komisiją incidentui tir­
ti. Lenkijoje prasidėjo nežabota kampanija prieš Lietuvą.
Vilniuje vėl skambėjo girdėti lozungai:
— Duokite mums Kauną! Pirmyn į Kauną!
Šovinistines nuotaikas dar labiau įkaitino Lenkijos ka­
riuomenės vado maršalo Ridzo-Smiglo atvykimas į Vilnių.
Nuo administracijos linijos buvo pranešama, kad koncent­
ruojamos stambios ginkluotos pajėgos.
Kovo 17 dieną sužinojome apie ultimatumą, kurį Len­
kijos vyriausybė per savo pasiuntinį Taline įteikė Lietuvai.
Lenkija reikalavo užmegzti diplomatinius santykius neati­
dėliojant ir be jokių sąlygų bei diskusijų. Neigiamo atsa­
kymo atveju vyriausybė grasino imtis priemonių savo in­
teresams apginti.
Grėsmingas ultimatumas užklupo Lietuvą netikėtai: vi­
daus prieštaravimai paaštrėję, vyriausybės liaudis neken­
čia, nekalbant jau apie karinį nepasiruošimą... Visuomenė
piktinosi šovinistinės lenkų kariaunos įžūlumu, grasinimais,
kurie sklido iš Lenkijos ir pasiekė kulminaciją kovo 18 die­
ną, kada Lietuva dar nebuvo atsakiusi į ultimatumą.
Kovo 19-osios rytą, sužinojęs, kad šaukiamas seimo po­
sėdis, nutariau į jį nueiti. Niekas neabejojo, kad toji „liau­
dies atstovybė" parems vyriausybę, pasiryžusią priimti ul­
timatumą. Bet galima buvo laukti, kad vis dėlto nuskambės
protesto balsai, kad kas nors paprieštaraus įžeidžiantiems
grūmojimams.
Pranešimą seimo posėdyje padarė ne ministras pirmi­
ninkas Tūbelis, o jo pavaduotojas J. Stanišauskas. Jis iš­
dėstė lenkų ultimatumo turinį ir abiejų valstybių susitari­
mo projektą: užmegzti normalius diplomatinius santykius,
pasikeisti pasiuntiniais iki kovo 31 dienos, taip pat atida­
ryti tiesioginį susisiekimą ir nustatyti ryšius. Toliau Stani­
šauskas pažymėjo, kad ultimatumo reikalavimus lydi nere­
gėtai stipri antilietuviška propaganda, grasinimai ir
demonstracijos. Kadangi jėgų persvara Lenkijos pusėje,
Lietuvos vyriausybė nutarė paklusti ultimatumui.
Seimas priėmė nutarimą, kuriame pažymėta, kad vy­
riausybė, suprasdama būtinumą išlaikyti šiuo kritišku Eu­
ropai laikotarpiu taiką, priversta patenkinti Lenkijos rei­
kalavimus. Nekilo jokių diskusijų, niekas neprieštaravo,
nė vienas nebalsavo prieš šį nutarimą. Viešpatavo kapų
tyla, visi skirstėsi prislėgti, tarsi po laidotuvių. Tik žurna­
listai triukšmingai nuskubėjo koridoriais, norėdami grei­
čiau pranešti įvyki, savotišką pasaulinę sensaciją. Bet
šioji sensacija nubluko vykusio tomis dienomis Austrijos
anšliuso fone.
Apie laukiamą ultimatumo priėmimą aš iš ryto prane­
šiau telefonu savo Rygos laikraščiui. O vakare parašiau
išsamią korespondenciją apie seimo posėdį, apie Kaune
viešpatavusią nuotaiką ir susijaudinimą.
Kitą rytą pabudau labai anksti. Kažkaip vėl labai ašt­
riai pajutau nuoskaudą ir pyktį — niekas seime net neiš­
drįso protestuoti!.. Žinoma, padėtis buvo sunki. Ne tik Ang­
lija, Prancūzija, Vokietija, bet ir artimiausieji kaimynai —
Latvija, Estija — įkalbinėjo Lietuvos vyriausybę nedelsiant
priimti ultimatumą. Tačiau buvo žinoma, kad Tarybų Są­
junga rimtai įspėjo Lenkiją nesikėsinti į Lietuvos nepri­
klausomybę. Visi suprato, kad ultimatumo nepriimti būtų
buvę labai rizikinga. Bet aš jaučiau pasipiktinimą ir susi­
jaudinimą, kurį išgyveno visi mąstantys žmonės iš įvai­
riausių sluoksnių. Kažkas turi protestuoti, turi prabilti liau­
dies sąžinės vardu.
„Kažkas? O kodėl ne tu tas kažkas?" — staiga dingtelė­
jo man. Turbūt taip energingai ginčijausi pats su savimi,
kad net žmona pastebėjo:
— Kas tau? Aš seniai jaučiu, kad tu jaudinies, nerimsti.
Vis dėl to ultimatumo?
— O kaipgi nesijaudinti? — karščiavausi.— Kodėl dvi­
dešimt metų rėkėme, šaukėme, dainavome „Mes be Vil­
niaus nenurimsim!", o štai nurimom, net prasižioti niekas
neišdrįso. Nors viena ranka vakar seime būtų pakilusi
prieš... Ne, niekas neišdrįso! O man atrodo, kad niekas ne­
pradėtų karo, jei tokį nutarimą priimtų tik vieno balso
dauguma.
— Juk jie visi vyriausybės šalininkai, tai ir balsavo,
kaip vyriausybei reikia, ko gi iš jų laukti,— ramiai sprendė
Genovaitė.
Mintis apie tai, kad turi prabilti koks nors protesto bal­
sas, kokia nors demonstracija, nedavė ramybės. O jei vie­
šai pareikšti savo jausmus kur nors aikštėje ar kokiamė
susirinkime? O teatre? Kas šiandien eina teatre?
Skubiai puoliau prie laikraščio. Opera „Samsonas ir Da­
ilia". Taip, teatras — man gerai pažįstama vieta... Tiesa, ne
taip paprasta staiga pašokti ir spektaklį paversti politiniu
mitingu. Tvarkos pažeidimas viešoje vietoje. Tačiau tai pa­
žeidimas visuomenės interesų vardan, ypatingomis sąlygo­
mis, kurias išgyvena visa tauta.
— Žinai, kas man atėjo į galvą? — pasakiau Genovai­
tei.— Aš vis galvoju, kad reikia protestuoti visuomenės
vardu, tautos vardu. Juk negalima gi nutylėti, tarsi visi
pritaria šiai taip vadinamai vyriausybei.
— Žinoma, kas nors turi pasakyti,— pritarė ji.
— Vis kas nors ir kas nors... O kodėl kas kitas, o ne
aš arba tu? Apie tai vis mąstau ir netgi nusprendžiau.
■— Ką nusprendei?
— Reikia nueiti į teatrą ir, visiems girdint, pasakyti, ką
mes galvojame apie šiuos įvykius.
— Kas tie „mes"?
— Mūsų nemažai, kurie galvoja, jaudinasi, tylomis pro­
testuoja prieš ultimatumą, prieš lenkų šovinistų grasinimus,
prieš vyriausybę, kuri pasiruošusi parduoti Lietuvą bet kam,
kad tik išsaugotų savo valdžią ir savo turtus.
Mane nustebino, kad tik trumpai paabejojusi Genovaitė
ne tik neprieštaravo, bet dargi pritarė mano sprendimui,
nors ir sunku buvo numatyti, kokios bus viso to pasekmės.
Be žmonos, aš įspėjau dar pačius artimiausius draugus
iš liaudies fronto šalininkų, prašydamas plačiau neskelbti.
Jie mano netikėtą ketinimą sutiko šiek tiek nustebę, bet
parėmė jį.
Nusipirkęs bilietą į antrą balkoną priešais sceną, vaka­
re nuėjau į teatrą. Gerokai jaudindamasis, klausiau operos
„Samsonas ir Dalila". Štai pasibaigė scena, kai Dalila nu­
kerpa Samsonui plaukus, kad jis netektų savo galios. Nu­
sileido uždanga, publika pradėjo kilti iš savo vietų. Čia aš
atsistojau ir garsiai kreipiausi į salę:
— Piliečiai!
Salė nutilo, visi atsisėdo. Jaučiau įtemptą tylą. Savo
kalbą pradėjau protestu prieš ultimatumą, ypač prieš lenkų
nacionalistų grasinimus ir pasityčiojimus. Pabrėžiau, kad
lenkų imperialistai, veikdami išvien su pradėjusiu agresiją
Hitleriu, siekia primesti lietuvių tautai savo valią ir pa­
vergti ją. Kai aš pasakiau, kad mes turime ryžtingai pro­
testuoti ir sutelktomis jėgomis stoti prieš šias agresyvias
užmačias, visa salė pradėjo garsiai ploti. Pirmoje eilėje pa­
stebėjau A. Merkį, vieną žymių tautininkų veikėjų, buvusį
krašto apsaugos ministrą, tuo metu Kauno burmistrą. Jis
taip pat plojo. Paskui perėjau prie vidaus padėties. Aštriai
smerkdamas smurto jėga besilaikančios vyriausybės poli­
tiką, kalbėjau, kad ji kalta dėl tautos suskilimo ir bejėgiš­
kumo. Šie žodžiai sulaukė dar didesnio publikos pritarimo,
kiekviena frazė buvo sutinkama plojimais, kurie mane
įkvėpdavo. Kai pradėjau pulti fašistinę vyriausybę, Merkys
išėjo iš salės ir netrukus pajutau, kad mane kažkas griebia
už rankos. Atsisukęs pamačiau policininką.
— Neliesti! Nedrįskite liesti! — šaukė salėje.
— Palaukite, aš tuoj baigsiu! — sušukau policininkui.
Jis sumišo ir pasitraukė.
— Vyriausybė atsakinga už šį gėdingą įvykį. Ji turi
pasitraukti! Piliečiai, susiburkime kovoje už laisvę, už de­
mokratiją!-— sušukau aš baigdamas.
Salėje kilo baisus triukšmas. Kartu su publika prieš po­
licijos veiksmus protestavo ir atidžiai klausę orkestrantai.
Paprašęs publiką nusiraminti, aš, policininko lydimas,
išėjau. Apačioje, rūbinėje, kol rengiausi, prisirinko daug
žmonių, norėjusių mane išvaduoti. Man vėl teko raminti pa­
čius aktyviausius, kad nekiltų skandalas.
Kartu su policininku nuėjome iki saugumo departamen­
to, kur jis perdavė mane kaip areštuotąjį. Čia valdininkas
surašė protokolą. Iš kažkur atsirado žvalgybos agentai, bu­
vę teatre ir girdėję mano pasisakymą.
Išgyvenęs didelę įtampą ir gerokai pasijaudinęs, pasi­
jutau dabar išsekęs. Kai mane nuvedė į rūsį ir užrakino
kameroje, aš atsiguliau ant gultų ir netrukus užmigau.
Staiga viduryje nakties mane kelia:
— Atėjo kažkoks amerikietis ir reikalauja pasimatymo
su jumis.
Niekaip negalėjau atspėti, koks čia amerikietis ir ko
jam reikia. Mane nuvedė į budinčiojo kambarį. Čia pama­
čiau pasaulinio masto triukšmadarį amerikiečių žurnalistą
Donaldą Dejų, laikraščio „Čikago tribjun" korespondentą.
Jis buvo landus tipas, mokėjęs ne tik surasti sensacijų, bet
ir pats jas organizuoti.
Pasirodo, mano kalba teatre tinkama jam medžiaga, bet
jos per mažai.
— Aš atėjau pasižiūrėti, ar jis gyvas, ar negyvas,—
kreipdamasis į budintįjį, lemeno jis darkyta rusų kalba.—
Man neleidžia kalbėti su jumis, aš turiu kalbėti tik su valdi­
ninku. Aš protestavau prieš tai, kad areštuotas laisvas žur­
nalistas. Buvau nuėjęs pas prezidentą Smetoną, jis leido
man ateiti čionai.
Kiek patriukšmavęs, įkaušęs sensacijų ieškotojas išėjo.
Grįžau į kamerą ir atsiguliau.
Beje, apie Donaldo Dėjaus ,.sensacijas" girdėjau iš estų
žurnalistų. Taline laukė atvykstant Švedijos karaliaus. Rei­
kėjo suremontuoti rūmus, numatytus jo rezidencijai. Tai­
sant prakiurusį stogą, neatsargus elgesys su lituokliu sukė­
lė nedidelį gaisrą. Atskubėjęs su kitais žurnalistais įvykio
vieton, ilgai negalvodamas, Dėjus tuoj padarė išvadą:
— Viskas aišku! Čia bolševikų darbas!
Ir į Čikagą nuskriejo ilga telegrama apie tai, kad švedų
karaliaus atvykimo išvakarėse komunistai padegė jo rezi­
denciją.
Kitas įvykis — Klaipėdos krašte. Eiliniai seimelio rinki­
mai vyko, paaštrėjus santykiams tarp lietuvių ir vokieti­
ninkų partijų. Tačiau nieko sensacingo neįvyko. Tada Dė­
jus, pamatęs, kad Juknaičių kaime rinkėjai ilgai laukia
eilėje prie balsavimo apylinkės, nutarė išprovokuoti inci­
dentą. Gerai pavaišinęs kelis chuliganus, jis paragino juos
„paspausti". Šie pasistengė, kilo peštynės, chuliganai įsi­
brovė į balsavimo patalpas, apvertė ir kiek apgadino urną.
Ir į JAV nulėkė telegrama apie „kruvinus susirėmimus
Klaipėdos krašte".
Dėjus pagarsėjo kaip hitlerininkų šalininkas, o Antrojo
pasaulinio karo metu ištikimai tarnavo nacistams.
Suimtą mane išlaikė vieną naktį, iš ryto paleido, nes ma­
no areštas sukėlė visuomenės pasipiktinimą. Vyriausybės
laikraštis paskelbė, kad patriotinio susijaudinimo pagautas
aš pasakiau kalbą, protestuodamas prieš Lenkijoj vykdo­
mą antilietuvišką kampaniją. Taip pat pranešta, kad už ne­
 tinkamą elgesį Dėjus išsiųstas iš Lietuvos. Pasirodo, jis tik­
rai brovėsi į prezidento rūmus.
Vos parėjau namo, išgirdau telefono skambutį.
— Mums labai nemalonu išgirsti, jog mūsų korespon­
dentas sako kalbas, už kurias jį areštuoja,— gana piktai
priekaištavo iš Rygos redaktorius Benj aminis.
— Bet, kaip matote, aš laisvas. O tai, kad esu jūsų ko­
respondentas, neatima iš manęs teisės būti savo šalies pi­
liečiu ir dalyvauti politiniame gyvenime,— atsakiau aš.
Taip incidentas baigėsi. Redaktorius liepė man pabuvoti
Lietuvos—Lenkijos administracijos linijos rajone.
Po kelių valandų aš jau buvau už Vievio prie administ­
racijos linijos, kurią dabar reikėjo vadinti siena tarp Lie­
tuvos ir Lenkijos. Sekančią dieną perdaviau telefonu įspū­
džius apie vietą, kur grėsė ginkluotas konfliktas. Mačiau
gana dideles egles, išaugusias tarp geležinkelio bėgių per
tuos aštuoniolika metų, kol šis kelias neveikė. O netrukus
išvydau atnaujintu keliu važiuojantį pirmą garvežį.
Smetona dažnai skelbdavo, kad jis priimsiąs Lenkijos
pasiuntinį tiktai išvaduotame Vilniuje. Dabar jis ne tik pri­
ėmė Lenkijos pasiuntinį Kaune, bet ir nutraukė nesuderi­
namą su naujais Lietuvos ir Lenkijos santykiais Vilniui va­
duoti sąjungos veiklą. Tai buvo suprasta kaip oficialus at­
sisakymas nuo sostinės.
Kai tik galėjau, padauginau ir išsiuntinėjau į įvairias
vietas teatre pasakytos kalbos tekstą. Netrukus sutikau pa­
siuntinį — poetą J. Baltrušaitį.
— Aš gavau jūsų kalbą ir visiškai jai pritariu,— trum­
pai tarė jis ir stipriai paspaudė man ranką.
Žinoma, mano kalba buvo ne vienintelis protestas prieš
kapituliantišką vyriausybės politiką. Kaune ir kituose mies­
tuose įvyko didelės demonstracijos ir mitingai. Darbinin­
kų, studentų, inteligentų masės protestavo prieš lenkiškąjį
imperializmą ir reikalavo pakeisti vyriausybę. Policija vai­
kė demonstrantus ašarinėmis bombomis, „bananais". Ne tik
vyriausybė, bet ir krikdemų bei liaudininkų vadovybė ra­
gino susilaikyti nuo masinių pareiškimų, nes jie esą galį
pakenkti valstybei.
Lietuvos KP CK ir komjaunimas ragino liaudį sergėti
krašto laisvę ir saugumą, kovoti už tokią vyriausybę, kuri
atstovautų visiems gyventojų sluoksniams, gintų Lietuvos
nepriklausomybę ir demokratines laisves.
Matydami, kad ne tik opozicija reikalauja vyriausybės
pakeitimo, bet ir auga vyriausybės šalininkų nepasitenki­
nimas, fašistiniai vadeivos griebėsi manevro. Vietoje svai­
nio Tūbelio, kurį paliko žemės ūkio ministru, Smetona pa­
skyrė ministru pirmininku savo artimą draugą kunigą V.
Mironą. Naujasis premjeras, praeityje didelis rusų caro ir
vokiečių kaizerio šalininkas, buvo žinomas savo simpati­
jomis lenkų reakcionieriams. Artimas Smetonos giminaitis
generolas S. Raštikis tapo krašto apsaugos ministras ir ka­
riuomenės vadas. Savaime aišku, kad po šių pertvarkymų
vyriausybės prestižas liaudies akyse nė kiek nepakilo, nes
politika liko ta pati. Būdinga, kad naujoji vyriausybė pir­
miausia pradėjo svarstyti policijos, kaip pagrindinio fašis­
tų valdžios ramsčio, etatų padidinimą.
Aš pradėjau vis aktyviau bendradarbiauti nelegaliuose
antifašistiniuose leidiniuose. Rankraščius paprastai atiduo­
davau užeidinėjusiai pas mane M. Meškauskienei, kuri rū­
pinosi tų antifašistinių leidinių spausdinimu rotatoriumi.
Liaudies fronto šalininkas J. Vaišnoras padėdavo organi­
zuoti spausdinimą ir pats rašydavo straipsnius.
Įdomu, kad šioje nelegalioje veikloje dalyvavo buvusio
prezidento daktaro K. Griniaus žmona. Kartais mudu su
Meškauskiene užeidavome pas Grinius į svečius. Po arba­
tos daktaras nueidavo į savo kambarį, o mes su jo žmona
ir Meškauskiene tardavomės apie antifašistinę kovą. Vien
kalbų mums nepakako. K. Griniuvienė pasiimdavo medžia­
gą nelegaliems leidiniams ir rūpindavosi, kad ji būtų iš­
spausdinta mašinėle.
1938 metų balandžio mėnesį įvyko netikėtas susitikimas
su žinomu rusų rašytoju L Buninu. Kaip 1933 metų Nobelio
premijos laureatas, jis važinėjo po įvairias šalis su paskai­
tomis. Sužinoję, kad Buninas atvyksta į Kauną, mes, keli
žurnalistai, nutarėme gauti iš jo interviu. Nuvykome į pa­
sienio stotį Virbalį ir suradome Buniną Berlyno traukinyje.
Jis sutiko mus labai maloniai. Liesokas, vidutinio ūgio,
raukšlėtu veidu, bet stuomeningas ir tiesus, 68 metų Būni-
nas kalbėjo skardžiai, tvirtu balsu ir noriai šnekučiavo visą
kelią iki pat Kauno, daugiausia apie literatūrą.
 Kalbėjo jis apie rusų rašytojus emigracijoje, apie jų
sunkią materialinę padėtį ir moralinę depresiją. Apie poe­
tą Balmontą, kuris lankėsi Lietuvoje, Buninas pasakojo, kad
jis pergyveno psichinį sutrikimą ir, nors pasitaisė, pasida­
rė niūrus, vengia žmonių. Buninas paminėjo kadaise gerai
pažinęs lietuvį Baltrušaitį kaip labai taurų ir paprastą žmo­
gų, gabų poetą. Iš rašytojų emigrantų jis aukščiausiai ver­
tino M. Aldanovą, bet gyrė ir D. Merežkovskį. Kalbėdamas
apie tarybinius rašytojus, Buninas teigiamai atsiliepė apie
Aleksejų Tolstojų, ypač iškėlė jo romaną „Petras Pirmasis“.
Noriai ir su būdingu humoru Buninas pasakojo apie No­
belio premijos įteikimo ceremoniją — kaip Švedijos kara­
lius vedė jį už parankės į salę, kaip įteikė premiją, kaip
paskui jį įvairiais pašalpų prašymais šturmavo emigrantų
organizacijos, fantastinių projektų autoriai, atskiri rašyto­
jai. Kalbėdamas apskritai apie Nobelio premijų skyrimą,
jis pripažino, kad toli gražu ne visada šių premijų komite­
tas vadovaujasi tikraisiais nuopelnais, dažnai juos nustel­
bia politiniai tikslai. Pavyzdžiui, antraeilei italų rašytojai
Gracijai Deledai premija buvo paskirta Musoliniui reika­
laujant. (Lietuvių žurnalas „Kultūra" po Nobelio premijos
paskyrimo Buninui rašė, kad tai buvo padaryta ne be po­
litinių kėslų, nes iš rusų rašytojų labiausiai premijos neabe­
jotinai buvo vertas Gorkis.)
Nemažai Buninas pasakojo apie neseniai mirusį daini­
ninką F. Šaliapiną, kuris emigracijoje labai ilgėjosi tė­
vynės.
Pokalbyje Buninas mažai telietė politinius klausimus,
bet galima buvo suprasti, jog jis tuomet buvo emigracijo­
je vyravusių antitarybinių nuotaikų įtakoje. Kaip žinoma,
vėliau, po Antrojo pasaulinio karo pamokų, kai Tarybų
Sąjunga suvaidino lemiamą vaidmenį fašizmo sutriuškini­
me, Bunino pažiūros labai pasikeitė.
Didelė dalis Lietuvos inteligentų, analizavusių politinę
padėtį pasaulyje ir Lietuvos perspektyvas, nutardavo, kad
mums pakeliui tik su Tarybų Sąjunga.
Įdomus man buvo Vaišnoro pasakojimas apie profeso­
riaus P. Leono poziciją. Buvęs vienos pirmųjų Lietuvos bur­
žuazinių vyriausybių teisingumo ministras, Leonas dabar
advokatavo ir profesoriavo universitete. Jis turėjo didelį
autoritetą ir, nors šalinosi bet kokių partijų, tapo princi­
pingas fašistinio režimo priešas. Vaišnoras užėjo pas Leoną,
norėdamas išaiškinti jo požiūrį apie liaudies fronto sąjūdį.
Atvirame pokalbyje Leonas pareiškė, kad jis visiškai su­
pranta ir solidarizuojasi su šio fronto idėjomis.
— Lietuva neabejotinai bus komunistinė,— kalbėjo
jis.— Galima tik apgailestauti, kad Lietuvos Komunistų par­
tija nepakankamai gausi, nes jai teks didelis darbas ir su­
dėtingi uždaviniai.
Ne mažiau įdomus procesas buvo pastebimas daugelio
rašytojų, artistų, dailininkų, mokslininkų pasaulėžiūroje.
Štai V. Krėvė-Mickevičius, vienas žymiausių Lietuvos
rašytojų. Jis seniau ne tik bendradarbiavo tautininkų ideo­
loginiame organe „Vaire", bet ir buvo jų politinės progra­
mos autorius. Tačiau, juo aršiau siautėjo fašistai, tuo radi­
kalesnės darėsi rašytojo pažiūros. Kai iškilo sumanymas
leisti pažangios krypties žurnalą „Literatūra", Krėvė-Mic­
kevičius sutiko būti jo redaktoriumi. Tame žurnale jis ben­
dradarbiavo su Venclova, Cvirka, Korsaku, Boruta ir kitais
pažangiais rašytojais. „Literatūrą" cenzoriai „už bolševi­
kinių idėjų platinimą" uždarė po antro numerio. Krėvė-
Mickevičius buvo išrinktas Lietuvių draugijos TSRS tautų
kultūrai pažinti pirmininku.
Žymi evoliucija įvyko juristo, vėliau istorijos mokslų
daktaro profesoriaus P. Pakarklio politinėse pažiūrose. Kaip
prokuratūros darbuotojas jis buvo reakcinės nacionalistų
voldemarininkų grupės veikėjas. Sekdamas įvykių eigą ir
galvodamas apie Lietuvos ateitį, Pakarklis suprato, kad bur­
žuazinis fašistinis režimas veda liaudį į pražūtį. Ir jis pada­
rė staigų posūkį: pasirinko kovos su fašizmu kelią. Vėliau
Pakarklis buvo Tarybų Lietuvos teisingumo ministras.
Negaliu pamiršti ir vieno pokalbio 1938 metais Rygoje
su „Jaunakas žinias" redaktoriumi J. Benjaminiu. Be ma­
nęs, jis dar pakvietė pietų savo uošvį, buvusį Latvijos pa­
siuntinį TSRS K. Uozuolą. Žinodamas, kad lankiausi Tarybų
Sąjungoje, buvęs diplomatas domėjosi įspūdžiais apie te­
nykštį gyvenimą. Iš replikų ir pastabų tuoj paaiškėjo jo
priešiškumas Tarybų šaliai. Tačiau ir tokiam žmogui iš­
sprūdo pripažinimai, kurie visai nesiderino su jo antitary­
binėmis nuotaikomis. Išliko atmintyje du epizodai iš jo
 prisiminimų apie Maskvą ir bolševikus. Apie liaudies ko­
misarą A. Ciurupą pasakojo, kad šis stebinęs savo kuklumu,
paprastumu; neidavo į diplomatinius priėmimus ir atvirai
prisipažindavo neturįs padoraus kostiumo. Antras epizodas
liudijo begalinę bolševikų ištikimybę savo idėjoms. Šią is­
toriją Uuozuolas girdėjo iš Estijos buržuazinio po­
litiko Posko.
„Mūšyje estai paėmė nelaisvėn 24 raudonarmiečius.
Jiems prigrasino, kad sušaudys, jeigu jie nepapasakos apie
savo dalinių sudėtį bei išdėstymą ir neišduos kitų žinių.
Raudonarmiečiai nepabūgo jokių grasinimų. Juos sušaudė,
bet nugalėtais pasijutome mes patys",— toks buvo Uozuolo
perduotas Posko pasakojimas.
Tačiau pagrindinė pokalbio tema buvo hitlerinė agre­
sija ir pavojus Pabaltijui. Savaime aišku, kilo klausimas: su
kuo eiti, į ką orientuotis?
— Tik su Vokietija! Čia Latvijai negali būti jokių abe­
jonių! — sušuko Uozuolas.— Nei Anglija, nei Prancūzija
mums nepadės, išgelbėti mus gali tik Vokietija. Mums pa­
keliui nors ir su pačiu velniu, bet tik ne su bolševikais.
Uozuolo pozicija buvo suprantama, prisiminus, kad iš
Maskvos šis diplomatas buvo atšauktas už kažkokias tam­
sias kombinacijas, tad turėjo pakankamą pagrindą nekęsti
bolševikų. Bet įdomiai mąstė Janis Benjaminis, vienas tur­
tingiausių žmonių Latvijoje, stambiausio laikraščio ir įvai­
raus nekilnojamo turto bendrasavininkis. Štai ką atsakė ta­
sai latvių milijonierius:
— Aš ne visai su jumis sutinku, brangusis uošvi. Į šį
klausimą aš žiūriu iš dviejų pusių. Iš mano asmeniškos ge­
rovės pozicijų, be abejo, daugiau šansų Vokietijos pusėje.
Bet latvių tautos interesų požiūriu turiu pasisakyti už orien­
taciją į Tarybų Sąjungą. Žinoma, tuo atveju aš neteksiu
savo turto, bet tauta bus išgelbėta. O jei Latviją pagrobtų
hitlerinė Vokietija, tauta pražūtų. Tuo negalima abejoti,
žinant Hitlerio planus ir metodus.
O Hitleris jau tiesė grobuonies leteną. Kartu su lenkų
ultimatumu Vokietija irgi pateikė naujus reikalavimus
stiprinti hitlerininkų pozicijas Klaipėdos krašte, kur hit­
lerininkai vis įžūliau elgėsi; kūrė nacionalsocialistines or­
 ganizacijas, provokavo susirėmimus, per kuriuos lietuvius
ne tik mušdavo, bet ir žudydavo.
Tarybinė vyriausybė ir tarybinė spauda draugiškai
patarinėjo Lietuvai nebloginti savo padėties naujomis nuo­
laidomis, kuriomis ji tikėjosi nuramdyti Vokietiją. Bet
Mirono vyriausybė neklausė šių patarimų. Tokią pat kapitu­
liantišką politiką varė ir Vakarų valstybės. Anglija bei Pran­
cūzija pasirašė su Hitleriu ir Musoliniu Miuncheno sutartį
ir atidavė Čekoslovakijai priklausančią Sudetų sritį. Pati­
kėjusi saldžiais Hitlerio žodžiais, esą sureguliavus Sudetų
klausimą, Vokietija daugiau jokių teritorinių pretenzijų Eu­
ropoje neturės, Lietuvos vyriausybė ir oficialioji spauda
stengėsi užliūliuoti tautos budrumą: joks pavojus iš Vo­
kietijos, girdi, nebegresiąs.
Komunistų partijos ir liaudies fronto šalininkų atsišau­
kimuose buvo demaskuojama fašistinės vyriausybės, ban­
dančios nuslėpti nuo liaudies tiesą, antiliaudinė politika.
Lietuvių spaudoje buvo draudžiama kritikuoti agresorių
veiksmus.
1938 metų gruodyje nuvykau į Klaipėdą stebėti naujus
seimelio rinkimus. Čia pamačiau nežabotai siautėjančius
hitlerininkus, kurie kol kas dar vadinosi „noimanininkais".
Smogikų būriai žygiavo Klaipėdos gatvėmis, traukdami na­
cistines dainas. Rinkiminėje kampanijoje vyravo Hitlerio
lozungai. Kaip dūmas išnyko dvi senos tradicinės vokieti­
ninkų partijos — liaudies ir žemės ūkio. Jų vietas užėmė
Hitlerio šalininkų kandidatai. Rinkimai vyko teroro ir be­
teisiškumo atmosferoje. Lietuvius mušė ir įžeidinėjo. Visur
viešai skelbė šūkius Hitlerio garbei, atvirai reiškė įsitiki­
nimą, kad „Memellandas" vėl bus vokiškas. Daugelį lietu­
vių neįtraukė į rinkėjų sąrašus; jiems buvo pavojinga ir
užeiti į balsavimo apylinkes, kurias saugojo smogikai. Ur­
nas į Klaipėdą suvežė neužantspauduotas ir, balsus skai­
čiuojant, lietuvių stebėtojų neįsileido.
Tikras raganų viesulas nusiaubė Klaipėdos gatves, kai
hitlerininkai šventė savo „pergalę" rinkimuose. Eisenose
su deglais be pertrūkio skambėjo šūkis „heil Hitler" ir gra­
sinimai bei įžeidinėjimai Lietuvai. Kai kur hitlerininkai or­
ganizavo pogromus ir plėšė lietuvių namus.
 Klaipėdos viešbutyje pastebėjau neįprastą pagyvėjimą.
Be žurnalistų ir vietos valdininkų, mačiau pažįstamus poli­
tinius veikėjus iš Kauno. Tarp jų daktaras J. Pajaujis, ar­
timas liaudininkų vadovybei žmogus, kadaise bandęs nu­
versti fašistų valdžią. Sužinojau, kad čia svarstoma apie
opozicinį laikraštį, kuris gali Klaipėdos krašte eiti legaliai,
pasinaudojant krašto autonomija, o likusioje Lietuvos da­
lyje būtų platinamas nelegaliai.
— Tai bus toks smūgis Smetonai ir jo gaujai, kad visas
jo kromas subyrės,— iš anksto gardžiavosi Pajaujis.
Netrukus išvykau į Kauną ir susidomėjęs laukiau ..smū­
gio" iš Klaipėdos. Tikrai ten išėjo laikraštis ,,Žygis" su
aštria Smetonos režimo kritika. Bet kartu jis pasižymėjo
provokiškumu ir Voldemaro liaupsinimu. Paaiškėjo, kad
voldemarininkai bandė pasinaudoti sudėtinga padėtimi, ti­
kėdamiesi nuversti Smetoną, o jo vieton pasodinti Volde­
marą. Paskui jie įtraukė į savo kompaniją liaudininką
Pajaujį ir kai kuriuos krikdemų veikėjus, pranešę, kad suda­
romas aktyvistų frontas, kurio vardu ir išleido naują laik­
raštį ,,Žygis". Aktyvistai įtikinėjo, kad Voldemaras, kuriuo
Vokietijoje pasitikima, galės pagerinti santykius su Hitle­
riu ir Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Lietuvos bus išveng­
ta. Vėliau dokumentais įrodyta, kad voldemarininkai gau­
davo pinigines paramas iš slaptų hitlerinės Vokietijos
fondų.
Lietuvos KP CK nedelsdamas demaskavo šią voldema-
rininkų provokaciją, įrodė, kad jie išvien su hitlerininkais
norėjo ant Klaipėdos jauko pasiglemžti valdžią visoje Lie­
tuvoje. Supratę, koks pavojus kyla iš blokavimosi su vol-
demarininkais, liaudininkai ir krikdemai pasitraukė. Akty­
vistų frontas suiro.
Klaipėdos agonija neilgai tęsėsi. Lietuvos vyriausybė
gyveno iliuzijomis, kad išlaikyti Klaipėdą padės didžiosios
valstybės, perdavusios Klaipėdos kraštą Lietuvai. Tačiau
net artimiausi kaimynai — Latvija, Estija ir Lenkija — pa­
tarė geruoju atiduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai.
Vėl artėjo pavasaris, buvo kovo pradžia. Prisiminiau
praeitų metų pergyvenimus ir nerimą... Austrija, lenkų ul­
timatumas Lietuvai... 1938 metų ruduo atnešė Miuncheno
gėdą — Čekoslovakijos suskaldymą: Vokietija pasiglemžė
Sudetus, Lenkija — Tiesiną, Vengrija — 'Užkarpatę... NorS
niekas netikėjo Hitlerio priesaikomis apie pretenzijų nebu­
vimą, vis dėlto staigus 1939 metų kovo 15-osios hitlerinin­
kų žygis į Čekoslovakiją buvo šiurpus, netikėtas su­
krėtimas.
Tuoj pasklido gandai, kad sekantis grobis bus Klaipėda.
Bet kovo 17-ąją Vokietijos telegramų agentūra paneigė
gandus. Po kelių dienų, kovo 20-tą, žurnalistai sužinojo:
Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys pakeliui iš
Romos pakviestas į Berlyną. Vėliau sekė patikslinimas —
jis pakviestas pas hitlerinį užsienio reikalų ministrą Riben­
tropų. Niekas neabejojo: tai dėl Klaipėdos. Juk Lietuva
jau seniau siūlė derybas Klaipėdos klausimu, bet Vokietija
nesutiko. Tikriausiai dabar jos įvyks. Netrukus pradėjo aiš­
kėti, kad tai ne derybos, o šiurkštus ultimatumas. Ribentro­
pas pareikalavo tuoj perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai.
Priešingu atveju šį reikalą išspręsią ne politikai, o kariuo­
menė, o kur ji sustos — nežinia... Kol kas tai buvo gandai,
pasklidę tarp žurnalistų. Netrukus sužinota, kad ministras
Urbšys grįžta į Kauną.
Anksti rytą nuskubėjau į stotį pasitikti Berlyno trauki­
nio. Užteko pamatyti apsiverkusią ministro žmoną Mariją
Urbšienę, kad suprastum: Lietuva neteko Klaipėdos krašto.
Skubu namo pranešti tą naujieną telefonu į Rygą, į laik­
raščio redakciją. Dar nėra oficialaus patvirtinimo, kad ul­
timatumas priimtas. Po kelių valandų labai susijaudinęs
skambina Benjaminis: pasirodo, Latvijos užsienio reikalų
ministerija, perskaičiusi laikraštyje mano telefonogramą,
subruzdo, nes ji dar neturėjo žinių apie Lietuvos sutikimą
perduoti Klaipėdos kraštą. Kiek sumišęs užtikrinau redak­
torių, kad neabejoju savo pranešimo tikslumu. Netrukus
jis paskambino dar kartą ir padėkojo už operatyvią infor­
maciją, kuri dabar jau pasitvirtino.
1939 metų kovo 22-oji, kai Hitleris pagrobė Klaipėdos
kraštą su vieninteliu Lietuvos uostu, lietuvių tautai buvo
tragiška diena. Visur jautėsi liūdesys ir pasipiktinimas. Vi­
sur skambėjo reikalavimai, kad vyriausybė atsistatydintų,
kad būtų įvykdyti esminiai pakeitimai, kurie galėtų užtik­
rinti tautos vienybę, jei tektų priešintis, naujiems pavo-
iams iškilus.
 Liaudininkų vadovybė pakvietė mane kaip jaunimo są­
jungos pirmininką į pasitarimą Sleževičiaus bute.
— Taip, priėjo, kaip sakoma, ožys liepto galą,— tarė
Sleževičius, pradėdamas pasitarimą.— Dabar patys tautinin­
kai sutinka, kad reikalingos radikalios permainos, ir kvie­
čia mus bei krikščionis demokratus įeiti į koalicinę vyriau­
sybę. Štai klausimas, kurį mums reikia apsvarstyti.
Prasidėjo gana ilga diskusija, kurią galima pavadinti
ginču tarp senų valstybės išminčių ir jaunų karštagalvių.
„Seniai", kaip vadino Sleževičių, Bortkevičienę, Toliušį,
tvirtino, kad nėra kitos išeities, reikia sutikti ir įeiti į vy­
riausybę. Jaunieji, tarp kurių buvau ir aš, norėjo pradėti
nuo galvos ir reikalauti Smetonos pasitraukimo, kitaip vėl
bus perstatinėj imas koalicijos priedanga.
— Žinoma, tai būtų radikaliausias sprendimas,— sutiko
Sleževičius,— bet kol kariuomenė remia Smetoną, jis ne­
pasitrauks, O šiuo metu bet kokie tarpusavio vaidai labai
pavojingi ir rizikuoti negalima.
— Kodėl gi jie, fašistai, nelaikė pavojingu įvykdyti
perversmą,— karštai prieštaravau aš.— Trylika jų valdymo
metų kupini teroro ir gėdos. O dabar, nors ir seniai laikas
juos išvyti, čia svarstome, kaip jiems padėti, net išgelbėti,
pasiėmus drauge su jais atsakomybę.
„Seniai" iš principo sutiko, bet netikėjo, kad galėtų pri­
versti Smetoną pasitraukti. Jų nuomone, esą svarbu pasi­
naudoti proga įeiti į vyriausybę, atkurti legalią partijų vei­
klą. Tajai Sleževičiaus suformuluotai nuomonei dauguma
pritarė.
Paskui, jau be manęs, įvyko jungtinis liaudininkų, krik­
demų ir socialdemokratų pasitarimas. Buvo nutarta įeiti į
vyriausybę. Socialdemokratai, kurių į vyriausybę nekvietė,
irgi parėmė koaliciją.
Kai draugams iš liaudies fronto papasakojau apie koa­
licinius pasitarimus, opozicinių partijų nutarimą jie pavadi­
no kapituliavimu prieš subankrutavusį fašistinį režimą.
Rūpindamiesi vien buržuazinės santvarkos išlaikymu, liau­
dininkų ir krikdemų lyderiai skubėjo gelbėti Smetoną ir jo
partiją. Mes nutarėme kovoti už tikrąją liaudies vienybę,
už plataus patriotinio fronto sudarymą, kaip kovo 23 die­
nos atsišaukime ragino ir Lietuvos KP CK.
 Kovo 27-ąją sudarytos naujos vyriausybės pirmininku
vietoj kunigo Mirono buvo paskirtas generolas J. Černius.
Į šią vyriausybę įėjo tautininkų, krikščionių demokratų ir
liaudininkų atstovai. Siekdama suteikti permainoms radi­
kalumo regimybę, naujoji valdžia pasivadino „vieningo
darbo vyriausybe". Dar ji vadinosi „konsolidacine", kaip to
norėjo Smetona, bet ne „koalicine", kaip tikėjosi krikde­
mai ir liaudininkai. Kadangi jos sudėtyje buvo keturi ge­
nerolai, liaudis ją vadino „generolų vyriausybe".
Ministro pirmininko Černiaus deklaracija buvo daug ža­
danti. Jis teigė, kad vyriausybė sieks suburti visas kūry­
bines liaudies jėgas, žadėjo imtis priemonių darbininkų ir
valstiečių gyvenimo sąlygoms pagerinti, tvirtai stovėti ne­
priklausomybės sargyboje.
Tautininkų gretose įsivyravo panika. Valdančioje par­
tijoje ir jai giminingose organizacijose pasigirdo nepasiten­
kinimo ir nusivylimo balsai. Garsiai kaltino Smetoną, ku­
ris apvylęs savo šalininkus ir sužlugdęs partiją. Vieni ieš­
kojo išeities pasitraukdami, bandydami bendradarbiauti su
opozicija, kiti, jaunieji fašizmo ideologai, ragino taikyti na­
cizmo metodus.
Tuo tarpu liaudis pritarė raginimui sudaryti patriotinį
frontą. Šį sąjūdį pasistengė išnaudoti vadovaujantys bur­
žuazijos sluoksniai. Bendras visų buržuazinių partijų atsto­
vų ir savanorių sąjungos vadovybės pasitarimas nutarė
steigti patriotinio fronto organizaciją.
Tačiau sąjūdis virto spontanišku. Nieko nelaukdami,
darbininkai, inteligentai, valstiečiai pradėjo šaukti susirin­
kimus ir mitingus su patriotinio fronto šūkiais, kėlė radi­
kalius reikalavimus. Kauno universiteto studentai pareika­
lavo paleisti tautininkų partiją. Gausiame Kauno darbo
žmonių susirinkime liaudies fronto šalininkas agronomas
A. Žukauskas reikalavo demokratinių seimo ir savivaldybių
rinkimų, paleisti politinius kalinius. Šiuos pasiūlymus susi­
rinkusieji sutiko audringomis ovacijomis.
Iš daugelio Lietuvos miestų ir kaimų plaukė žinios apie
mitingus ir susirinkimus. Kartu su reikalavimais įvykdyti
politines reformas, kurios likviduotų fašistinį režimą, darbo
liaudis buvo pasiryžusi vieningai stoti kovon už laisvę ir
nepriklausomybę. Žymus Komunistų partijos veikėjas
M. Šumauskas spaustuvininkų susirinkime ragino kovai su
hitleriniais agresoriais, kurie grasina pavergti Lietuvą. Poli­
tiniai kaliniai komunistai pareiškė esą pasiruošę su ginklu
rankose ginti Lietuvą nuo fašistinių grobikų. Netgi politi­
niai kaliniai iš savo skurdžių lėšų aukojo pinigus ginklų
fondui. Taip juos skatino patriotizmas, internacionalinė pa­
reiga atremti hitlerinės Vokietijos, pikčiausio lietuvių ir
viso tarptautinio proletariato, taip pat Tarybų Sąjungos
priešo, puolimą.
Patriotinio pakilimo dienomis aš kalbėdavau studentų,
darbininkų susirinkimuose, važinėjau į kaimo vietoves. Pri­
simenu daugiatūkstantinį mitingą Marijampolėje. Čia ašt­
riai kritikavau fašistinį režimą ir pabrėžiau, kad hitlerinin­
kų žygis į Klaipėdą, kaip Austrijos bei Čekoslovakijos
užgrobimas,— tai tik pirmieji žingsniai, įžūli Hitlerio pro­
grama siekia valdyti visą pasaulį. Tik susitelkus visoms
antifašistinėms jėgoms, tarp kurių pati galingiausia Tary­
bų Sąjunga, galima sužlugdyti šiuos agresyvius planus. Da­
bartinis sąjūdis su patriotinio fronto šūkiais parodė, kad
atsakingiausiu momentu nepriklausomybei ginti galima su­
burti visas jėgas, nuo krikščionių demokratų iki komunistų,
kurie pasirodė kaip tikri patriotai, pasiryžę kovoti už Lie­
tuvos laisvę. Todėl nusikaltimas komunistus už jų pasaulė­
žiūrą laikyti kalėjimuose. Pabrėžiau, kad jei vyriausybė
dairytųsi ne j kapituliuojančius prieš Hitlerį Vakarus, o į
Rytus, hitlerininkai vargu ar išdrįstų taip šeimininkauti
Klaipėdoje ir paglemžti ją. Klausytojai, seniai atpratę nuo
tokių susirinkimų, džiaugsmingai sutikdavo tokias kalbas,
smarkiai plodavo.
Pasireiškė tada ir kitų politinių grupių atstovai. Krik­
demų vardu kalbėjo jų žymiausias lyderis kunigas M. Kru­
pavičius. Kaip buvęs krikdemų vyriausybės žemės ūkio
ministras jis prabilo apie žemės reformą, kurią tautininkai
sabotavo, apie demokratijos atkūrimą. Įdomu, kad tas pats
Krupavičius beveik prieš trylika metų, 1926 metais, akty­
viai parėmė karinį perversmą, sveikino valdžią užgrobu­
sius Smetoną ir Voldemarą.
Bet savotiškas „politinis pavasaris" greit pasibaigė. Ne­
paprastas liaudies masių aktyvumas ir radikalūs reikala­
vimai išgąsdino valdančiųjų sluoksnius. Vidaus reikalų mi­
nistras generolas K. Skučas sulaužė savo pažadą leisti su­
kurti patriotinį frontą. Tautininkų partija išsaugojo savo
vadovavimą ir, atsigavusi nuo sutrikimo, pareikalavo nu­
traukti „kerenščiną" — šitaip reakcionieriai vadino laisvės
protrūkius, pasireiškusius masiniuose mitinguose. Birželio
pabaigoje apskričių viršininkai uždraudė „valstybinės val­
džios diskreditavimą“, taip pat susirinkimus, demonstraci­
jas, streikus.
Susidarė absurdiška ir gana komiška padėtis: krikdemai
ir liaudininkai turėjo vyriausybėje savo atstovus, bet jų
partijos ir organizacijos tebėra uždraustos. Pusiau legaliuo­
se susirinkimuose šių partijų atstovai nusiskųsdavo, kad
Smetona juos apgavo, kad ministrai jokių reformų ir per­
mainų įvykdyti negali, nes „tautos vadas" elgiasi diktato­
riškai.
— Nėra ko stebėtis, — sakydavo Meškauskienė, kai
mes svarstydavome tuos klausimus.— Juk vadinamiesiems
opozicionieriams Smetona arčiau prie širdies negu kairių­
jų pergalė, kuri padidintų komunistų įtaką. Tai šių partijų
vadovybės bankrotas: žodžiais jos gina demokratiją, o iš
esmės tarnauja diktatūrai.
1939 metų pavasaris atnešė didelę tragediją ispanų liau­
džiai — fašistai įveikė liaudies revoliucinę kariuomenę. Vi­
so pasaulio pažangiosioms jėgoms tai buvo skaudus smū­
gis. Parama respublikinei Ispanijai buvo vienas svarbių
Lietuvos liaudies fronto šalininkų uždavinių.
Internacionalinių brigadų gretose kovojo daugiau šimto
kilusių iš Lietuvos karių, kurie atkeliavo į Ispaniją iš try­
likos šalių. Tarp jų ir Kazys Preikšas, atvykęs iš Tarybų
Sąjungos, vėliau vienas vadovaujančių partinių ir tarybi­
nių darbuotojų Tarybų Lietuvoje. Nuvyko ten ir jaunas
rašytojas revoliucionierius Jasutis (Julmis), seniau bend­
radarbiavęs legaliame žurnale „Mūsų jaunimas". Dabar jis
to žurnalo puslapiuose pradėjo skelbti korespondencijas,
straipsnius ir eilėraščius iš pilietinio karo frontų. Paskuti­
niosiomis respublikinės Ispanijos gyvavimo dienomis gauta
liūdna žinia apie Jasučio, šio atsidavusio kovotojo prieš
fašizmą, žuvimą.
 Sienos griūva, sostinė grįžta

Su žurnalistais kaimyninėse valstybėse.— Alpių idilė ir karingos nuo­

taikos Varšuvoje.— „Uwcga! Uwaga! Nčdchodzi!"—Aplinkybės reika­
lauja ryžtingų žygių.— Programą rašiau kaip eilėraštį.— Redaktorius jau­
dinasi.— „Mums grąžina Vilnių!"

Politinė Europos padangė vis labiau niaukėsi. 1939 me­

tų pavasarį hitlerinė Vokietija likvidavo Čekoslovakiją ir
atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Nieko gero neža­
dėjo ir artėjąs ruduo, kai tarp Vokietijos ir Lenkijos pra­
sidėjo kivirčai dėl Dancigo (Gdansko). Susidūrimas tarp jų
neišvengiamai paliestų ir Lietuvą bei kitas Pabaltijo vals­
tybes. Natūralu, kad Vokietija ir Lenkija domėjosi, kokią
poziciją ginkluoto konflikto atveju užims Pabaltijys, ypač
Lietuva — artimiausias kaimynas.
Tie norai, matyt, ir paskatino Lenkijos vyriausybę lie­
pos mėnesį pakviesti grupę Lietuvos žurnalistų. Vos tik ji
grįžo, iš Vokietijos laikraštininkams atsiuntė asmeninius
kvietimus. Šias grupes sudarė įvairių krypčių spaudos at­
stovai. Aš ir kai kurie kiti važiavome į abi šalis.
Tarptautinė padėtis diena po dienos aštrėjo. Karas at­
rodė neišvengiamas. Sunku buvo tikėtis, kad, kariaujant
Vokietijai ir Lenkijai, nebūtų įtrauktos ir kitos valstybės.
Hitleris ir jo sėbrai atvirai grasino Tarybų Sąjungai, visa
gerkle plyšojo, kad reikia panaikinti ,,komunizmo pavojų".
Miuncheno sandėris nedviprasmiškai provokavo Hitlerį ek­
spansijai į Rytus. Bet dabar Maskvoje vyko derybos, ku­
rios lyg liudijo, kad Anglijos ir Prancūzijos vadovai pa­
galiau suprato agresyvių Hitlerio planų pavojų ir nori rasti
bendrą kalbą su Tarybų Sąjunga. Kas galėjo pagalvoti, kad
tuometiniai Lenkijos politikai pasirodys tokie trumparegiai
ir atsisakys priimti Maskvos derybose ištiestą Tarybų Są­
jungos pagalbos ranką. Sunku buvo taip pat numatyti, kad
Prancūzijos ir Anglijos vyriausybės faktiškai sabotuos šias
derybas.
Žinoma, tiek lenkai, tiek vokiečiai, kviesdami Lietuvos
žurnalistus, stengėsi nuteikti juos palankiai sau.
Važinėdami po Vokietiją, lyginome čionykščius įspū­
džius su tuo, ką matėme ir girdėjome Lenkijoje. Ir štai kas
įdomu — Lenkijoje viešpatavo karingos nuotaikos, kiek­
viename žingsnyje jautei pasiruošimą karui. Mus vežiojo
į naujai pastatytas ginklų gamyklas, kabaretuose skambėjo
karinę dvasią kurstančios dainos ir eilėraščiai. Netoli Var­
šuvos mums parodė triukšmingus karinius manevrus, ku­
riuose dalyvavo stambūs pėstininkų ir raitelių junginiai,
demonstravę tankų atakos atrėmimą. Mūsų palydovai pa­
žymėjo, kad panašius manevrus stebėjo ir neseniai lankę­
sis tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raš­
tikis.
Vokietijoje mums uoliai demonstravo grynai taikius ob­
jektus. Paslaugūs šeimininkai užvertė mus senoviniais mu­
ziejais ir paveikslų galerijomis, išvykomis garlaiviais po
gražius, tarsi atvirukuose nupieštus Bavarijos kalnų ežerė­
lius ir Reino upę, mus nuvežė į didžiulę gėlių parodą Štut­
garte... Rami, taikinga šalis... Ekonominė Vokietijos padėtis
atrodė nebloga, nedarbas likviduotas, tiesiamos plačiausios
autostrados, statomi standartiniai namai.
O už išorinės tos gerovės pusės...
Pilnu pajėgumu dirba tiksliai suderinta fašistinės pro­
pagandos mašina. Visiems jaunavedžiams įteikdavo priva­
lomą dovaną — žmogėdrišką bibliją „Mein Kampf". Suma­
nius „vokiečių vienybės", „klasinės taikos" idėjomis
paveikti darbininkus, buvo paruoštas visas priemonių kom­
pleksas. Pramonės parodoje mums rodė 3—5 tūkstančių
markių vertės namukus su ilgalaikiu išmokėjimo terminu.
Apstatyti baldais, aprūpinti visais namų apyvokos daiktais,
net ir naktiniu puoduku... Pasirašęs pirkimo sutartį, žmogus
gaudavo raktus nuo tokio namo ir pasidarydavo savinin­
kas. Tai turėjo įskiepyti buržuazinę privataus savininko
psichologiją, kuri pasirodė tokia imli Hitlerio idėjoms ir
šūkiams...
Gausiose „darbo stovyklose" jaunimą mokė pagal ko­
mandą marširuoti ir dirbti, pagal komandą galvoti. Tas
muštras buvo tęsiamas smogikų ir esesininkų būriuose, ver­
machto. Komunistams ir turintiems savo nuomonę — pla­
tus koncentracijos stovyklų tinklas, jei tik pokalbis gestape
nesibaigdavo kulka į pakaušį. Visas Vokietijos gyveni­
mas — nuo vaikų darželių, mokyklų iki mokslo ir meno vir­
 šūnių — buvo slogiai persunktas nacizmo ir paties šlykš-
čiausio šovinizmo dvasios.
Visa tai vadinosi „vokiškuoju socializmu" ir turėjo pa­
versti vokiečių tautą paklusnia, disciplinuota mase, ne tik
nuolankiai, bet ir su patriotiniu pakilimu tarnaujančia vo­
kiečių kapitalistams, iškėlusiems Hitlerį.
Bet ir tais niūriais laikais sutikau žmonių, kurie blaiviai
vertino padėtį ir aiškiai suprato, kad Hitleris — tai karas,
kad nacistai stumia Vokietiją į bedugnę.
O skaidrieji Bavarijos ežerai mieguistai supo mūsų ma­
žąjį garlaivėlį. Aplink snieguotos Alpių viršūnės skleidė
ramybę ir idilę.
Štutgarte teko kalbėti per pietus, suruoštus mūsų dele­
gacijos garbei. Palyginau tuomet daugiatautę Europą su ką
tik matyta puikia, spalvinga gėlių paroda. Priminiau seną
tiesą, kad tautų santykius reikia taip pat rūpestingai puo­
selėti, kaip geras sodininkas augina gėles, o nesantaika
tarpsta savaime, kaip nesėjamos usnys. Užbaigiau, sakyda­
mas, kad tos Europos vyriausybės, kurios sukels karą ir leis
sutrypti jos tautų gėlyną, pasirodys kaip blogi šeimininkai.
Daugelio vokiečių klausdavau, ką jie mano apie tarp­
tautinę padėtį, apie karo galimybę. Lyg susitarę visi atsa­
kydavo:
— Karo nebus, bet Hitleris gaus viską!
Po virtinės pastarųjų metų įvykių — sulaužyti Versalio
sutarties nuostatai dėl Reino srities demilitarizacijos, atkur­
ta Vokietijos karinė galia, Austrijos anšliusas, atplėštas Su­
detų kraštas, užgrobta Čekoslovakija, atimtas Klaipėdos
kraštas — toks atsakymas vokiečių lūpose buvo supranta­
mas. Šių laimėjimų išlepinti, vokiečių biurgeriai galvojo,
kad ir dabar lenkai pasišiauš, pasispardys ir nusileis,— nors
konfliktas paaštrėtų, kas ryšis kariauti dėl kažkokio Dan­
cigo, jei nekilo karas, kai buvo grobiamos ištisos vals­
tybės!
Tiesa, mus lydėjęs atsargos pulkininkas Engelbrechtenas
kažkuria proga pažymėjo, kad Vokietija, jei reikėtų ka­
riauti, yra pakankamai pasiruošusi. O vienas viešbučio tar­
nautojas, kai jam pasakiau, kad Lenkiją gali paremti kitos
valstybės, išdidžiai pakartojo Geringo žodžius apie nepa­
prastai išaugusią oro laivyno galią,— jis pajėgsiąs apsau­
goti Vokietijos neliečiamybę.
Pokalbiuose su Engelbrechtenu ir antruoju palydovu už­
sienio reikalų ministerijos atstovu daktaru Šenemanu aš
primindavau žinomąjį Bismarko įspėjimą — niekada neka­
riauti su Rusija. Taip užsimindamas, turėjau galvoje tuo­
metinę situaciją, kada atrodė, jog, pradėdamas karą prieš
Lenkiją, Hitleris turės kariauti ir prieš Tarybų Sąjungą.
Kelionės pabaigoje mūsų grupė grįžo į Berlyną. Išvy­
kimo išvakarėse Senemanas pakvietė mus atsisveikinimo
arbatėlei.
— Tai, ko tamsta labiausiai nenori ir bijai,— neįvyks.
Galiu tamstą užtikrinti,— tarė kiek paslaptingu tonu Šene-
manas.
Jis daugiau nieko nepridūrė, tikėdamas, matyt, kad su­
prasiu, nors nebuvo aišku, kodėl Senemanas tuo įsitikinęs.
Vos grįžę į Kauną iš tos kelionės, išgirdome netikėtą
naujieną, kuri tapo didžiausia politine sensacija: Tarybų
Sąjunga sudarė nepuolimo sutartį su Vokietija. Dabar vi­
siškai paaiškėjo Senemano žodžiai. Vokietijos užsienio rei­
kalų ministerijos valdininkas, jis, matyt, buvo informuotas
apie sutartį ir išdrįso kiek atskleisti paslaptį.
Buvo paskelbta, kad Maskvoje nutrauktos derybos tarp
Tarybų Sąjungos ir Anglijos su Prancūzija. Per tas derybas
paaiškėjo, kad Vakarų valstybėms rūpi ne tiek sudrausti
Hitlerį, rimtai sutelkti visas jėgas prieš fašistinę agresiją ir
gelbėti taiką, kiek uždelsti laiką ir supjudyti Vokietiją su
Tarybų Sąjunga. O E. Ridzo-Smiglo ir J. Веко vadovaujama
Lenkijos vyriausybė atstūmė Tarybų Sąjungos pasiūlytą pa­
galbą, pareikšdama, kad nepraleis per Lenkiją Raudono­
sios Armijos. Ponų Lenkija išdidžiai dėjosi pati viena at­
laikysianti Vokietijos puolimą, pasitikėdama pažadėtąja
Prancūzijos ir Anglijos parama. Tokios aplinkybės privertė
Tarybų Sąjungą sutikti su Vokietijos pasiūlytąja sutartimi
ir ją pasirašyti.
Ir štai atėjo 1939 metų rugsėjo 1-oji. Rytą kažkuris iš
draugų žurnalistų paskambino telefonu:
— Klausykis radijo! Karas! Hitleris užpuolė Lenkiją!
Puolu prie imtuvo. Eteryje skamba isteriškas vokiečių
fiurerio gargaliavimas. Iš jo ilgų išvedžiojimų aišku viena:
prasidėjo karas. Hitlerininkai įsiveržė į Lenkijos žemę, vyk­
sta mūšiai.
Surandu lenkų stotis — Varšuvą, Vilnių. Ten karo triuk­
šmas, skelbiamos žinios apie lenkų kariuomenės didvyriš­
kas kovas ir laimėjimus, apie puolimą Rytų Prūsijos link,
o kartu apie vokiečių įsiveržimą į Lenkijos ribas. Bet pra­
nešimų tonas drąsinąs, primenąs tą, kuris skambėjo Lenki­
joje vasarą, kai keliaudami girdėjome, jog, vokiečiams už­
puolus, lenkai kariaus ties Berlynu.
Šiurpiu disonansu į šią bravadą prasiverždavo nuolat
kartojami įspėjimai apie oro pavojų. Nutraukęs eilinę lai­
dą, diktorius gūdžiu balsu kartodavo:
— Uwaga! Uwaga! Nadchodzi! Nadchodzi! (Dėmesio!
Dėmesio! Artėja! Artėja!)—ir tuoj pranešinėjo bombar­
duojamųjų gyvenviečių koordinates.
Vėliau mums patiems teko ne per radiją, o iš tikrųjų
patirti daugelį oro pavojų, girdėti krintančių bombų kauks­
mą bei matyti jų sprogimus. Tačiau anas ,,Uwaga! Nad­
chodzi!" liko nepamirštamas kaip pirmas klaikus karo
šauksmas.
Prisimenu, rugsėjo trečią dieną kalbėjau Raudondvary­
je po Klaipėdos netekimo įkurtos Tėvynės sąjungos sky­
riaus steigiamajame susirinkime:
— Apie rimtą pavojų ne vien šnekama, — karas pri­
artėjo prie Lietuvos sienų. Visos demokratinės, tikros pat­
riotinės jėgos turi susiburti kovai už esminius pakitimus,
už fašistinio režimo pašalinimą.
Tą rytą gavome žinią, jog Anglija ir Prancūzija paskel­
bė karą Vokietijai. Pranešdamas apie tai, pažymėjau, kad
lokalinis karas jau perauga į visuotinį, pasaulinį.
Karas ritosi it veržli lavina — lenkų žemėje vyko hitle­
rinis „žaibo karas". Netrukus vokiečiai atsidūrė prie Var­
šuvos, bet juos sulaikė atkaklus lenkų ryžtas. Per radiją iš
Varšuvos skambėjo kovos šūkiai, raginimai mirti, bet ne­
pasiduoti. Apsuptojo miesto gyventojus įtikinėjo nebijoti
tankų, mokė naikinti juos degalų buteliais. Laikraščiai bu­
vo pilni pranešimų apie didvyrišką lenkų kariuomenės gy­
nybą, apie saujelę kareivių, apsuptų Vesterplatės forte ties
Gdansku ir kovojusių iki paskutiniųjų, apie beprotiškas ka­
valerijos atakas prieš hitlerininkų tankus; apie Rumunijon
pabėgusius Lenkijos vadovus su maršalu Ridzu-Smiglu, pre­
zidentu Moscickiu, užsienio reikalų ministru Веки prieša­
kyje...
Ir staiga — naujas pranešimas... Rugsėjo septynioliktą
Raudonoji Armija perėjo sieną ir pradėjo Vakarų Ukrainos
bei Vakarų Baltarusijos gyventojų apsaugos žygį. Netru­
kus atėjo jaudinanti žinia, kad Raudonoji Armija įžengė
į Vilnių.
Tomis dienomis visą laisvalaikį nepasitraukdavau nuo
radijo imtuvo. Paskutinė laida, kurią girdėjau iš paskutinę
dieną lenkų valdžioje esančio Vilniaus, buvo į dievo mo­
tiną nukreiptas maldavimas: ,,Pod twoją obronę ucieka-
my..." („Tavo apgynimo šaukiamės"). Kažkurioje bažnyčio­
je giedojo vyrai ir moterys. Taip baigėsi devyniolika metų
užsitęsęs laikotarpis Vilniaus istorijoje, prasidėjęs grobi­
kišku generolo Želigovskio žygiu.
Per sieną į Lietuvą traukė tūkstančiai lenkų pabėgėlių:
buržuazija, karininkai, kareiviai. Reakcionieriai, aršūs šo­
vinistai, kurie spaudė ir smaugė visa, kas lietuviška, dabar
Lietuvoje ieškojo prieglobsčio ir pagalbos. Tarp jų žino­
mas monarchistų ,,Slowo" redaktorius, dvarininkijos ideo­
logas S. Cat-Mackevičius ir panašaus plauko veikėjai. Skli­
do kalbos, kad kai kurie lenkų karininkai, kai pasiūlė pa­
dėti ginklus prieš internuojant, čia pat prie sienos nusi­
šovė.
Karas liepsnojo mūsų pašonėje. Ant Lietuvos žemės kri­
to pašauti kariaujančių šalių lėktuvai. Sutriuškintos, pakri­
kusios lenkų kariuomenės likučiai pereidavo Lietuvos sie­
ną, buvo nuginkluojami ir siunčiami į specialias internuo­
tųjų stovyklas Palangoje, Kulautuvoje, kitur. Prieškarinės
valstybės nebeliko — teritoriją okupavo vokiečiai. Tarybų
Sąjunga išvadavo 1919—1920 metais Pilsudskio legionierių
smurtu pagrobtas Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją.
Po devyniolikos metų pertraukos Lietuva vėl tapo Tarybų
Sąjungos kaimynė, tą laiką lenkų imperialistai ją buvo at­
skyrę Vilniaus koridoriumi.
Lietuvos politikai subruzdo. Įvairių partijų pasitarimai
bei susirinkimai sekė vienas kitą. Mediniame namelyje
„Varpo" spaustuvės kieme, Bortkevičienės bute, susirinko
liaudininkų vadovybė, taip pat socialdemokratų ir krikš­
 čionių demokratų atstovai. Prisimenu, kad dalyvavo F. Bor-
tkevičienė, Z. Toliušis, L. Šmulkštys, V. Lašas, K. Grinius,
B. Paramskas, žemės ūkio ministras J. Krikščiūnas, teisin­
gumo ministras A. Tamošaitis. Neatvyko susirgęs M. Sleže­
vičius. Krikščionims demokratams atstovavo P. Dielinin-
kaitis ir K. Pakštas, socialdemokratams — S. Kairys.
Prieš pasitarimą, kol dar nebuvo svetimų, Toliušis pra­
nešė iš Sleževičiaus girdėjęs, kad Kaunan atvyko Lietuvos
pasiuntinys Vokietijoje Škirpa ir atvežė kažkokius Hitlerio
siūlymus. Sleževičius pasipiktinęs, Škirpą išvadinęs tikru
Hitlerio agentu, nes šis vienintelį Lietuvos išsigelbėjimą
matąs po Vokietijos sparnu. Vėliau sužinojau, kad tai bu­
vo raginimas priimti Vokietijos protektoratą. Žymiai vėliau
paaiškėjo, kad Škirpa karo pradžioje karštai ir atkakliai
siūlęs Smetonai pasinaudoti susidariusia padėtimi, pulti Len­
kiją ir užimti Vilnių. Lietuvoje tada buvo paskelbta ir įvyk­
dyta dalinė mobilizacija, kurią vyriausybė aiškino būtinu­
mu išsaugoti neutralitetą.
Išgirdęs apie Škirpos pasiūlymus, prisiminiau nuolatines
lydėjusiųjų mus kelionėje po Vokietiją užuominas, jog at­
eina laikas Lietuvai atgauti Vilnių. Vokiečiai beveik atvi­
rai skatino pulti Vilnių, jei prasidės karas tarp Vokietijos
ir Lenkijos. Tokiais atvejais aš visada juokaudamas atsa­
kydavau:
— Užuot siūlydami Vilnių, kurio neturite, verčiau grą­
žinkite Klaipėdą...
Įdomu, kad mūsų žurnalistams viešint Lenkijoje, lenkai
dažnai pasiūlydavo karo atveju pasidalyti Rytprūsius. Lie­
tuva galėsianti atsiimti Klaipėdos kraštą ir žemes ligi pat
Karaliaučiaus, kurį lenkai pasiliksią sau.
— Atiduokite geriau Vilnių, kurį laikote pasiglemžę,—•
komentuodavau aš tokius žodžius,— o nežadėkite Klai­
pėdos.
Beje, priėmime pas pasiuntinį K. Škirpą Berlyne daly­
vavęs profesorius J. Gerulis, Karaliaučiaus universiteto rek­
torius, aršus hitlerininkas. O ir pats Škirpa įrodinėjo lietu­
vių žurnalistams, kad Lietuvai reikia eiti išvien su Vokie­
tija.
Pačiame pasitarime Bortkevičienės bute apie tuos Škir­
pos siūlymus, kiek prisimenu, nebuvo kalbama. Mat liau­
dininkams buvo nesmagu, kad artimas jiems veikėjas pasi­
rodė kaip Hitlerio agentas.
Pasitarimo pradžioje pasikeista informacija apie politi­
nę krašto padėtį. Abudu ministrai liaudininkai — Krikščiū­
nas ir Tamošaitis — kaip visada skundėsi, kad su Smetona
neįmanoma susitarti. Jis ignoruojąs ministrų nuomonę ir
projektus, viską sprendžiąs diktatoriškai. Tą patį patvirtino
ir krikščionių demokratų atstovai, kurių ministrai kabinete
esą tik administratoriai, nieko svarbaus dėl Smetonos užsi­
spyrimo negalį spręsti.
Čia pažymėsiu, kad aš, kaip uždarytosios jaunimo są­
jungos pirmininkas, kelis kartus ėjau pas vidaus reikalų
ministrą Skučą, reikalaudamas tą organizaciją legalizuoti ir
leisti jai laisvai veikti. Kiekvieną kartą Skučas pradėdavo
ilgas kalbas, iškeldamas įvairius motyvus, kurie neleidžia
jam to padaryti. Pagaliau jis atvirai pareiškė, kad mane
laikąs bolševikuojančiu ir todėl leidimo legalizuoti jauni­
mo sąjungą neduos — ji galinti pavirsti priedanga komu­
nistinei veiklai. Ta proga Skučas pradėjo man priekaiš­
tauti, kad aš panaudojęs spaudą komunistinei propagandai:
išleidęs knygą „SSRS — mūsų akimis", spausdinąs Tarybų
Sąjungai palankius straipsnius. Jis esą keletą metų gyvenęs
Maskvoje kaip Lietuvos karo atašė ir geriau pažįstąs ta­
rybinį gyvenimą, o aš trumpai tepabuvęs ir drįstąs ideali­
zuoti tenykštę padėtį bei komunizmo tikslus.
Informacija apie vidaus reikalus pasitarime virto nusi­
skundimų virtine, kad pavojus didelis, o krašte tikra poli­
tinė klampynė. Saujelė tautininkų laiko savo rankose val­
džios vairą, o Smetona žiūri į Lietuvą kaip į savo dvarą.
Nesusilaukė pritarimo sumanymas siųsti delegaciją pas
Smetoną ir bandyti jį įtikinėti, kad gresiančio pavojaus aki­
vaizdoje reikia suburti visas šalies jėgas demokratiniu pa­
grindu. Visi žinojo Smetonos nuomonę ir užsispyrimą, su­
prato, kad delegacija susilauks tik vieno atsakymo: juo di­
desnis pavojus, tuo glaudžiau reikia susitelkti apie vyriau­
sybę, remti ir stiprinti „tautos vado" autoritetą, demonst­
ruoti vienybę ir susiklausymą. Smetona supranta, kad jei
šiandien opozicijai pavyktų susilpninti jo įtaką, tai ryt pa­
reikalaus jo atsistatydinimo, o poryt gali paskelbti nusikal-
lėliu, konstitucijos laužytoju, kaip buvo rašoma proklama­
cijose, ir pasodinti už grotų.
Taigi susirinkusius trijų stambiausių partijų lyderius vi­
daus politika privertė tik dūsauti ir aimanuoti.
Opozicinių partijų lyderių, kurie kaip ir Smetona, rūpi­
nosi išlaikyti buržuazinę santvarką, sąmyšis rodė viršūnių
krizę, o tai buvo revoliucinės situacijos brendimo požymis.
Artėjo esminių socialinių permainų laikas. Buržuazinės ir
smulkiaburžuazinės partijos bei jų lyderiai tiesiog nepajėgė
įvykdyti pagrindinių socialinių pakitimų. Tą galėjo pada­
ryti tik Komunistų partijos vadovaujama darbininkų klasė
drauge su vargingaisiais valstiečiais socialistinės revoliuci­
jos keliu.
Apie padėtį Vilniuje buvo žinoma tik tiek, kiek rašė
laikraščiai. Raudonoji Armija įžengė į miestą nesutikusi
pasipriešinimo. Mitinguose vilniečiai džiaugėsi išvadavimu.
Tai, kad Lietuva mitinguose neminėta, buvo laikoma blogu
ženklu. Kai kas spėliojo, kad Vilnius būsiąs prijungtas prie
Vakarų Baltarusijos.
Netikėtą pasiūlymą iškėlė krikdemas Pakštas. Jis pareiš­
kė, kad reikia pasiruošti viskam, nes sunku tikėti Lietuvą
galėsiant likti neutralia ir be jokių permainų. Karui besi­
plečiant, Lietuva gali pati būti likviduota kaip valstybė.
Todėl jau dabar laikas ruoštis būsimai kovai dėl jos atkūri­
mo. Tam reikėtų pervesti į užsienį stambias sumas valsty­
bės iždo pinigų, kuriuos galėtų panaudoti emigracijoje at­
sidūrusi vyriausybė.
Aš klausiausi tų kalbų ir stebėjausi tokiu tariamos opo­
zicijos pakrikimu ir bejėgiškumu. Atrodė nedovanotina pa­
syviai laukti, pasitenkinti liūdnų faktų konstatavimu, aik­
čioti, kad padėtis gėdinga ir beviltiška. Tad, pasitarimui
baigiantis, paprašiau žodžio ir pasakiau, kad susidariusi pa­
dėtis reikalauja ryžtingų žygių iš visų, kas nuoširdžiai rū­
pinasi Lietuvos reikalais. Pabrėžęs, kad gėda dabar ramiai
sėdėti ir ramstyti fašistinį režimą, tuo labiau žinant, jog pa­
sipiktinimas tuo režimu apėmė plačiausius sluoksnius. Už­
tat siūliau iškelti kovingą programą už demokratinę Lietu­
vą, už tikrai liaudies Lietuvą. Mane visi išklausė labai
įdėmiai, bet ką nors pasakyti niekas nesiėmė. Tiktai liau­
dininkų veikėjas advokatas Šmulkštys pažymėjo, kad iš­
keltos mintys vertos dėmesio ir pasiūlė man parengti pro­
gramos projektą. Niekas jam neprieštaravo. Taip opozici­
jos politinių veikėjų pasitarimas baigėsi.
Karštai ėmiausi kurti programos projektą. Su didžiausiu
pakilimu ir įkvėpimu rašiau programos straipsnius vieną
po kito, lyg kokį eilėraštį. Niekada man nebuvo tekę pana­
šaus dokumento ruošti. Programos pagrindan paėmiau idė­
jas, kurios buvo suformuluotos antifašistinio liaudies fron­
to deklaracijoje ir kurių skatinamas dalyvavau liaudies
fronto komiteto darbe. Svarbų akstiną davė mintis, kuri
turėjo būti išreikšta pačiame naujosios Lietuvos valstybės
pavadinime — Lietuvos laisva darbo respublika.
Istorikas S. Atamukas LTSR Centriniame valstybiniame
archyve aptiko tą dokumentą. Pasirodo, jis buvo įtrauktas
į Lietuvos saugumo departamento 1939 metų spalio 12 die­
nos biuletenį, sudarytą jau po mano arešto. Ten jis figū­
ruoja kaip „Žurnalisto Paleckio kalba". Dokumento turinys
toks:
„LIETUVOS DEMOKRATINĖS RESPUBLIKOS
KŪRIMO PAGRINDINIAI DĖSNIAI
Per smurtu sukurtos ir jėga palaikomos, vadizmo prin­
cipu paremtos ir siauriems interesams tarnaujančios dikta­
tūros 13 metų Lietuvos gyvenimas nuėjo žalingais tautos
ir valstybės pažangai keliais. Liaudies teisės pamintos, todėl
liaudy kilęs pavojingas nusivylimas valstybe, kuri, užuot
skatinusi teisėtumą ir pasiaukojimą, plačių sluoksnių kul­
tūros kėlimo dėsnius, tikrenybėje išugdė neteisėtumo, sau­
valės, egoizmo ir siauros grupės interesų saugojimo san­
tvarką. LIETUVA BUVO KURIAMA DEMOKRATINĖS
LIAUDIES RESPUBLIKOS DĖSNIAIS, už kuriuos kovojo ir
galvas guldė geriausieji Lietuvos sūnūs. Tuos dėsnius Stei­
giamasis seimas patvirtino. Smurto diktatūrai demokratijos
dėsnius sulaužius, yadizmo vergijon patekusi Lietuva pasi­
darė ponų respublika, sekdama blogiausius žlugusios Len­
kijos pavyzdžius.
Paskutinis vyriausybės pasikeitimas, kada, Klaipėdos
netekus, „konsolidacinėn“ vyriausybėn buvo pakviesti keli
opozicijos atstovai, nepajėgė nieko pakeisti diktatūros re­
žimo santvarkoj. Į režimą, į tautininkų intrigas ir asmeniš­
ką diktatūrą atsimušdavo visos pastangos bent kiek relor-
muoti ir pakeisti Lietuvos gyvenimą. Tokia padėtis sunai­
kino ir tą pasitikėjimą, kurį šiai vyriausybei parodė platūs
liaudies sluoksniai, jai susidarius. Visuomenė ir plačioji
liaudis laukė esminių santvarkos pakeitimų, o ne asmenų
pasikeitimo.
Šių dienų rimtųjų įvykių akivaizdoje paskutinis laikas
iš esmės keisti žalingąją, bet kokią kūrybą slopinančią, Lie­
tuvos žmonių dvasiai svetimą, Lietuvos liaudies interesams
priešingą, liaudį nuo valstybės atstumiančią santvarką, jai
keisti ir naujai santvarkai įkurti iškeliami šie pagrindiniai
dėsniai:
1. Lietuva skelbiama LIETUVOS LAISVOS DARBO
RESPUBLIKA, kurios svarbiausių uždavinių pagrindan sta­
tomas krašto nepriklausomybės, tautos laisvės, liaudies tei­
sių pilnumo saugojimas ir Lietuvos plačiųjų liaudies sluok­
snių kultūrinis ir medžiaginis gerovės kėlimas. Tiems Už­
daviniams pirmoj eilėj skiriamos visos valstybės pastangos
ir ištekliai.
2. Iš asmenų, kurie žinomi kaip ištikimi kovotojai už
liaudies teises, sudaroma RESPUBLIKOS LIAUDIES VY­
RIAUSYBE, perimanti visą Valdžios pilnumą pagal veikian­
čią konstituciją, kurios dėsniai panaudojami liaudies intere­
sams ginti. Vyriausybės galva eina Respublikos Prezidento
pareigas.
3. Liaudies gerovės labui LIAUDIES VYRIAUSYBEI SU­
TEIKIAMI YPATINGI ĮGALIOJIMAI Respublikos pagrin­
diniams uždaviniams siekti, santvarkos pakeitimams daryti
ir liaudies valdžiai nuo bet kokių pasikėsinimų apsaugoti.
4. Dabartinis seimas paleidžiamas, o vyriausybės dar­
bams pagelbėti, kontaktui su liaudimi palaikyti, vyriausy­
bės darbams kontroliuoti ir įstatymų sumanymams apsvars­
tyti sudaroma LIETUVOS LIAUDIES TARYBA iš įvairių
srovių, tautybių ir profesijų veikėjų atstovų. Liaudies vy­
riausybės nustatyta tvarka pakeičiamos savivaldybės.
5. Kadangi liūdnas 1926 metų patyrimas rodo, kad de­
mokratinėmis laisvėmis gali pasinaudoti liaudies interesų
išdavikai, LIAUDIES GEROVĖS VARDU SKELBIAMAS AP­
RIBOJIMAS LIAUDIES REIKALŲ PRIEŠAMS, O LIAUDIES
GEROVES RIBOSE SUTEIKIAMA SPAUDOS, SUSIRINKI­
MŲ, DRAUGIJŲ IR ASMENS LAISVĖ, kad liaudžiai galėtų
atidaryti akis į padėtį, kurioj ji smurto būdu buvo laikoma
per 13 metų, aiškinti liaudies teises ir pareigas ir atitaisyti
lig šiol liaudies priešų skelbtas melagystes.
6. Skelbiama visuotinė amnestija politiniams kaliniams
ir politiniams emigrantams; tautininkų padarytieji neteisė­
tumai ir skriaudos atitaisomos; tautininkų laikais išleistieji
liaudies interesams žalingi įstatymai pakeičiami; tautininkų
režimo laikais įvykdytieji sauvalės aktai ir nusikaltimai iš­
tardami ir kaltininkams iškeliamos bylos,- paskirtieji tauti­
ninkų partijos pareigūnai, kaip smurto režimo aktyvūs rė­
mėjai, skelbiami liaudies priešais ir griežtai prižiūrimi, kad
negalėtų naujai liaudies valdžios santvarkai pakenkti.
7. Paruošiamuosius darbus atlikus ir rinkimų įstatymą
pakeitus demokratine linkme ir ta prasme, kad liaudies
priešai negalėtų prasiskverbti į valdžios organus, paskel­
biami nauji savivaldybių, Seimo ir Respublikos Prezidento
rinkimai. Naujasis Seimas pakeičia konstituciją, kad ji ati­
tiktų Lietuvos Laisvos Darbo Respublikos idėją ir užtikrin­
tų tvirtą, liaudies gerovės tikslams tarnaujančią santvarką.
8. Kariuomenė paruošiama būti ištikima ir sąmoninga
Lietuvos Laisvos Darbo Respublikos gynėja. Lietuvos šaulių
sąjunga perorganizuojama taip, kad ji ištikimai stovėtų
naujos Liaudies valdžios santvarkos sargyboj.
9. Užsienio politikoj Lietuva palaiko gerus ir taikingus
santykius su visomis valstybėmis ir kaimynais, o su didžią­
ja SSSR valstybe palaikomi tradiciniai nuoširdūs ir savitar­
pio pasitikėjimo santykiai, lojaliai ir ištikimai vykdant su­
darytas sutartis.
10. Visi dori piliečiai,— nežiūrint jų padėties, politinių
įsitikinimų ir tautybės bei tikybos skirtumų,— kurie yra pa­
siryžę su idealizmu dirbti Nepriklausomos Lietuvos, lietuvių
tautos ir visų jos piliečių labui, kviečiami į didį kūrybos
darbą, kurio tikslas įkvėpti mūsų tautos ir valstybės gyve­
nime naują idealizmą, atgimimo dvasią, ant nelemtos siau­
ros grupės interesų diktatūros griuvėsių statyti naują, pa­
žangią Lietuvą, tikrą LAISVĄ DARBO RESPUBLIKĄ."
Žinoma, ši programa nebuvo marksistinė. Ji tik atspin­
dėjo antifašistines autoriaus pažiūras. Vietoje aiškaus api­
brėžimo, kokių klasių naudai numatomi pakeitimai visuo­
meninėje santvarkoje, naudojama bendra liaudies sąvoka.
 Programos reikalavimai iš dalies atitiko pereinamojo nuo
buržuazinės demokratinės santvarkos prie socialistinės, ta­
rybinės santvarkos laikotarpio sąlygas. Iš esmės, kaip ži­
noma, busimieji 1940 metų vasaros įvykiai pas mus vystėsi
pagal Lietuvos Komunistų partijos programą.
Prisimenu, su savo programa supažindinau kai kuriuos
artimesnius draugus ir liaudies fronto šalininkus. Laukiau
naujo politinių partijų vadovybės pasitarimo, kuriame tu­
rėjau išdėstyti tą programą, bet nesulaukiau. Jaučiau, kad
liaudininkų vadovybė manimi nepasitiki ir įtaria palaikant
ryšius su komunistais.
Tuo metu Rygos dienraštis „Jaunakas žinias" dažnai
spausdino mano pranešimus apie įvykius Vilniuje. Tose
korespondencijose, kurias rašiau, remdamasis Lietuvos
spaudos žiniomis bei atvykstančių žmonių pasakojimais,
stengiausi parodyti, kaip gyventojai džiaugiasi išvadavimu.
Po vieno tokio pranešimo, kuriame buvo pažymėta, kad
vilniečiai gerai atsiliepia apie Raudonosios Armijos karių
mandagumą ir didelę discipliną, man paskambino iš Rygos
redaktorius J. Benjaminis. Jis atkakliai teiravosi, iš kur aš
ėmiau tas žinias, ar tikrai apie tai rašė Lietuvos spauda.
Aš kelis kartus pabrėžiau, kad tai buvo spausdinta „Lietu­
vos žiniose". Turėjau net nurodyti numerį, kuriuo remda­
masis ruošiau korespondenciją. Vėliau paaiškėjo, kodėl jau­
dinosi redaktorius. Pasirodo, į mano korespondencijas ir
pranešimus telefonu dėmesį atkreipė Latvijos užsienio rei­
kalų ministerija. Laikraščiui pradėjo priekaištauti, kad jis,
girdamas Raudonąją Armiją, skleidžia bolševikų propagan­
dą. Mat Latvijoje fašistinė valdžia įvedė dar griežtesnį re­
žimą spaudai negu Lietuvoje. Opozicinius leidinius tiesiog
uždarė. Dienraštis „Jaunakas žinias", kuris anksčiau laikėsi
liberalinės pakraipos, nebuvo uždarytas, atsižvelgiant į jo
didžiulį tiražą •— apie du šimtai tūkstančių egzempliorių.
Pažadėjęs būti lojalus Ulmanio vyriausybės linijai, „Jau­
nakas žinias" leidėjas pats atsakė už laikraščio turinį, ne­
galėdamas suversti atsakomybės jokiam cenzoriui. Todėl
ginantys Raudonąją Armiją pranešimai leidėjams pridarė
didelių nemalonumų. Net grasinta laikraštį uždaryti.
Negalėdamas pragyventi vien iš „Jaunakas žinias" gau­
namo uždarbio, pradėjau dirbti ir dienraštyje „Laikas".
Tiesa, ir „Lietuvos žiniose" retkarčiais pasirodydavo mano
straipsniai ir apybraižos. Bet kažkaip tame liaudininkų
organe jaučiausi nesavas. Mačiau, kad manimi nepasitiki
redaktorius Kardelis; tik Šimkus visada būdavo draugiš­
kas, palankus.
„Laiko" leidėjas ir redaktorius Blazas, kurį pažinojau iš
seniau, atrodė žmogus gana pažangus, nusistatęs prieš fa­
šizmą. Tad, jo pakviestas, ir atėjau j redakciją. Tuo labiau,
kad ten dirbti pradėjo A. Guzevičius, o bendradarbiavo
Anupras Macevičius. Padorus žmogus tada atrodė Lem-
bergas, už revoliucinį judėjimą eserų grupėje sėdėjęs ke­
letą metų kalėjime ir neseniai iš jo išėjęs. Tik vėliau Lem-
bergas neįtikėtai nutolo ir netgi pasuko Railos keliais —
pradėjo dirbti saugumo departamente.
„Laike" tekdavo dirbti daugiau vakarais ir naktimis,
nes laikraštis išeidavo iš ryto. Užtat buvo ir teigiamų pu­
sių; niekas nekliudė, kiek leido cenzūros sąlygos, spaus­
dinti pažangios krypties medžiagą. Macevičius dažnai
paskelbdavo žinučių, naudingų darbininkų judėjimui. Jis,
kaip ir Guzevičius, buvo komunistas. Tiesa, tuomet šito
tiksliai nežinojau — nei jie man sakėsi, nei aš galėjau tei­
rautis. Tačiau ir be to supratau, kad tai komunistai. Ypač
neabejojau dėl Guzevičiaus.
Tuo metu mane išrinko butų nuomininkų draugijos pir-
mininku.Toji draugija buvo gera dirva pažangiai, iš esmės
komunistinei veiklai. Tarp mūsų aktyvistų buvo komunis­
tai Narvydaitė, Meigelis, Rutkevičiūtė, prijaučiąs komu­
nistams socialdemokratas Žukauskas. Įdomu, kad draugija
kurį laiką buvo įsikūrusi kaip tik priešais prezidentūrą.
Vėliau persikėlėme į Kauko gatvės rajoną, ties universite­
to biblioteka.
Butų nuomininkų draugija veikė gana plačiai ir akty­
viai. Butų problema Kaune vis aštrėjo, o nuomos mokes­
tis pakilo iki aukščiausių Europoje. Mes stengėmės visuo­
menės nepasitenkinimą pakreipti prieš fašistinį režimą ir
buržuazinę santvarką. Draugijos susirinkimai visada bū­
davo triukšmingi, prasiverždavo pasipiktinimas namų sa­
vininkų bei valdžios eksploatatoriška politika. Viename
draugijos susirinkimų ateitininkų salėje (dabar Politech­
nikos instituto III rūmai) dariau pranešimą nuomininkų rei­
kalais. Kartu plačiai nušviečiau politinę padėtį, paliesda­
mas tarptautinius klausimus — karą Etiopijoje bei Ispani-
joje, fašizmo pavojų, pasaulinio karo grėsmę, taip pat
Lietuvos vidaus reikalus. Susirinkusieji karštai man prita­
rė, pareikšdami aiškiai antifašistines nuotaikas.
Jei seniau Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pa­
žinti veikla apsiribojo tik tarybinės kultūros propaganda,
tai dabar jos nariai susidomėjo politiniais klausimais. Pri­
simenu vieną valdybos posėdį, kai susirinkome draugijos
sekretoriaus Šmulkščio bute po to, kai Raudonoji Armija
išvadavo Vilnių. Aptarinėjome ne eilinius draugijos rei­
kalus. Skambėjo pasipiktinimo pilni balsai, kad, vykstant
aplinkui tokioms permainoms, Lietuvoje niekas nesikei­
čia — fašistinis režimas lieka nepajudinamas. Ypač karš­
čiavosi Krėvė-Mickevičius. Jis ir pasiūlė pakalbėti apie
tuos reikalus su Tarybų Sąjungos atstovu Pozdniakovu.
Ir tikrai, kitą dieną trise — Krėvė-Mickevičius, Gira
(ar Šmulkštys, gerai nebeprisimenu) ir aš — nuėjome pas
Pozdniakovą. Kalbėjo daugiausia Krėvė. Jis atvirai parei­
škė, kad reikia prašyti Tarybų Sąjungos vyriausybę padė­
ti lietuvių tautai išsivaduoti iš fašizmo, turint galvoje, kad
Rytų Lietuva su Vilniumi jau išvaduota. Aš prasita­
riau, kad dabar padėtis tokia, jog Lietuvos liaudis pajėgtų
pašalinti fašizmą pati, iš vidaus, o tada galėtų užmegzti
naujus santykius su Tarybų Sąjunga, kuri, reikalui esant,
ateitų į pagalbą. Pozdniakovas atidžiai išklausė mūsų sam­
protavimus, bet nieko neatsakė. Jis tik pažymėjo, kad Vil­
niaus klausimas įgyja naujas formas.
Jau tada pareiškiau, kad Vilniuje reikėtų įkurti naują
santvarką, liaudies demokratijos respubliką, kurios idėja
susilauktų didelio pritarimo Lietuvoje. Tuo būdu Vilniaus
grąžinimas sutaptų su fašizmo likvidavimu.
Suprantama, pagyvėjo ir antifašistinio liaudies fronto
veikla. Vis dažniau susitikdavau su Komunistų partijos at­
stovais Meškauskiene ir kitais. Susitarėme dėl liaudies
fronto laikraščio spausdinimo tikroje spaustuvėje. Tuo tar­
pu bendradarbiavau laikraštyje ,,Į pagalbą", nelegalios
liaudies pagalbos organizacijos organe, taip pat „Antifa­
šiste". Tuos laikraščius rotatoriumi spausdindavo Vaišno­
ras. „Į pagalbą" kurį laiką daugindavo Griniaus bute — ten
kartais susirinkdavo ir liaudies pagalbos komitetas. Gri-
niuvienė buvo šio komiteto narė ir padėdavo spausdinti
laikraštį.
Kilus minčiai leisti nelegalų liaudies fronto laikraštį
spaustuvėje, reikėjo rasti patikimą vietą ir patikimų žmo­
nių. Tuo reikalu pradėjau atsargiai kalbėtis su nedidelės
spaustuvės savininku M. Adomavičiumi, pas kurį seniau
spausdindavau žurnalą „Laiko žodis". Pažinau jį kaip
smarkų vyrą, kuris galėjo nepabūgti rizikos. Kai vos ke­
liais žodžiais užsiminiau apie šį projektą, Adomavičius
tuoj viską suprato ir ėmė kalbėti, kad būtinai reikėtų iš­
leisti laikraštį be cenzūros, kaip jis sakė. Jis neabejodamas
sutiko spausdinti tokį leidinį ir išlaikyti paslaptį.
Netrukus mano bute (gyvenau tada Parodos g. 10) su­
sirinko Meškauskienė, Žukauskas ir iš Telšių atvykęs Ged­
vilas. Pasitarę nutarėme leisti laikraštį „Už liaudies teises".
Kaip vėliau man pasakojo dalyvavę šį laikraštį kuriant
komunistai, LKP Centro Komitetas pritarė tam sumanymui
ir jį parėmė. Tačiau dalyvauti šio laikraščio leidime man
neteko — sutrukdė įvykiai, apie kuriuos kalbėsiu žemiau.
Tuo tarpu „Laiko" redaktorius Blazas sumanė nuvykti
į Vilnių. Grįžo susierzinęs, tikriausiai prisiklausęs antita-
rybiškai nusiteikusių reakcionierių šovinistinių tauška­
lų ir šmeižtų. Iš jo „liberalumo" neliko nė ženklo. Smulk­
menų jau nebeprisimenu, bet ryškiai atminyje liko jo iš­
vada: „Turi ateiti Hitleris! Be jo tvarkos nebus!" Mudu su
Guzevičiumi užsipuolėme Blazą, bet jis atkakliai tvirtino
savo. Kaip žinoma, okupacijos metu Blazas bendradarbia­
vo su hitlerininkais, o paskui su jais pabėgo į Vakarus...
Iš „Lietuvos žinių" bendradarbių sužinojau, kad spalio
septintą ar aštuntą turi įvykti uždaras liaudininkų suva­
žiavimas. Tačiau kvietimo negavau. Supratau, kad manimi
nepasitiki. O gal Skučas pareikalavo manęs neįsileisti? Su­
važiavimas vyko „Varpo" bendrovės akcininkų susirinki­
mo priedanga, tačiau sušauktas, be abejo, su vidaus reika­
lų ministro žinia. Laikas buvo toks ypatingas ir opus, jog
nutariau vis dėlto ten nueiti. Bet pirma aplankiau dakta­
rą Grinių ir išdėsčiau jam savo mintis. Pasakiau, kad šiuo
metu reikia veikti kuo aktyviausiai ir panaudoti susidariu­
sią padėtį fašizmui pašalinti. Grinius tai minčiai pritarė,
tik sakė nematąs jėgų, kuriomis galėtų toje kovoje rem­
tis.
— Reikia kreiptis į liaudį! — karštai įrodinėjau.— Pa­
teikti jai kovingą programą.
Ir štai mudu su Griniumi suvažiavime. Niekas manęs
nesustabdė ir neišprašė. Pirmininkavo Toliušis. Žemės ūkio
ministras Krikščiūnas pranešė apie vykstančias Maskvoje
derybas dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai. Derybos užtru­
kusios dėl tarybinių karinių bazių, kurias Tarybų Sąjun­
gos vyriausybė pasiūlė įkurti Lietuvoje, susirūpinusi sa­
vo ir Lietuvos saugumu galimo karo išsiplėtimo atveju.
Toji žinia nepaprastai visus nudžiugino.
— Mums grąžina Vilnių! Vilnių atgauname!—susi­
jaudinę kartojo suvažiavimo dalyviai, daugiausia kaimo
atstovai.
Matydamas, kad tas trumpas suvažiavimas-pasitarimas
baigiasi, aš paprašiau žodžio. Išėjęs kalbėti, ėmiau karštai
įrodinėti, kad padėtis būtinai reikalauja padaryti galą fa­
šizmui.
— Negalima taikytis su tokia padėtimi, kai liaudinin­
kai, pasiuntę savo ministrus į vyriausybę, padeda stiprinti
fašistinę santvarką ir apgaudinėti liaudį,— sušukau įsikar­
ščiavęs.
Nuaidėjo smarkūs plojimai. Tai dar labiau padrąsino
mane. Pareiškęs, kad kovai prieš fašizmą reikalinga aiški
antifašistinė programa, paskaičiau Lietuvos Laisvos Dar­
bo Respublikos kūrimo programą, kuri susilaukė taip pat
gyvo pritarimo ir plojimų. Pasiūliau suvažiavimui apsvar­
styti šią programą.
Tada pašoko susijaudinusi Bortkevičienė:
— Išdėstytoji programa — tai bolševikų programa! Aš
protestuoju prieš pasiūlymus, persisunkusius komunizmo
dvasia, kuria užsikrėtęs Paleckis!
Salė neramiai gaudė. Grinius pusbalsiu kartojo: „Ko­
kiomis jėgomis? Kur tos jėgos?" Pirmininkaujantis Toliušis
ramino įsikarščiavusią senutę Bortkevičienę. Jis manąs, jog
aš kalbėjau įsitikinęs ir susirūpinęs tautos likimu.
 „Jūs turite pasitraukti!“

Reikšmingos dienos pradžia.— Vizitas į TSRS atstovybę.— „Į laisvą

Vilnių turi ateiti laisva Lietuva!" — Smetona pasitraukia iš balkono...—
Sutelktomis gretomis.— Diskusija rūsyje su neutralu.— Krata ir sunkių­
jų darbų kalėjimas.— Fašizmo kaliniai.— Draugai dimitraviečiai.

Pasitikdamas 1939 metų spalio vienuoliktą dieną, ne­

nuvokiau, kad ji bus tokia reikšminga. Galvojau apie svar­
biausią įvykį: išvakarėse Maskvoje pasirašyta sutartis, pa­
gal kurią Vilnius perduodamas Lietuvai. Išsipildė ilgametė
lietuvių tautos svajonė! Gaila, kad tai neįvyko diena anks­
čiau, spalio devintąją — tą dieną Lietuva gedėdavo Vil­
niaus netekimo. Didelės rytinių laikraščių antraštės skelbė
šią džiugią naujieną. Tačiau negalėjo nepiktinti oficiozo
„Lietuvos aido" pagyros, esą Vilnius atgautas „tautos va­
do" Smetonos išminties ir jo vyriausybės vaisingos politi­
kos dėka. Aišku, kad tautininkai stengsis Vilniaus grąži­
nimą panaudoti savo režimui stiprinti ir toliau mulkinti
liaudį.
Laikraščiai skelbė, kad dvyliktą valandą prie Karo mu­
ziejaus įvyks manifestacija džiaugsmui dėl Vilniaus grąži­
nimo išreikšti. Man dingtelėjo, kad daug teisingiau būtų
organizuoti padėkos manifestaciją prie Tarybų Sąjungos
atstovybės. Svarsčiau, kaip reaguoti į tuos didžius įvykius.
Tuo metu pas mane užsuko Meškauskienė. Ji taip pat
džiaugėsi Vilniaus atgavimu ir atėjusi pasitarti, kaip pa­
naudoti tą įvykį antifašistinei kovai. Meškauskienė, vyk­
dydama Lietuvos Komunistų partijos CK nurodymą, pasiū­
lė man, kaip Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažin­
ti vicepirmininkui, pasakyti kalbą per mikrofoną mitinge
prie Karo muziejaus. Turėjau pabrėžti Tarybų Sąjungos
žygio kilnumą ir paraginti demonstrantus nueiti prie tary­
binės atstovybės pareikšti TSRS vyriausybei padėką, nes
nacionalistiškai nusiteikę Vilniui vaduoti sąjungos vado­
vai to nepadarys. Meškauskienė pridūrė, kad tarp demon­
strantų bus nemaža žmonių, kurie parems tokį pasiūlymą
ir išėjo: ji skūbėjo įspėti kitus draugus.
Dabar man buvo aišku, ką daryti. Galvoje sukosi dau­
gybė minčių. Pamąsčiau, kad kalbą reikėtų susieti su nau­
 jos Lietuvos Laisvos Darbo Respublikos kūrimo programa.
Bet ar duos prabilti man, tautininkų vyriausybės priešui?
Vienintelė viltis ta, kad asmeniškai pažinau kai kuriuos
manifestacijos organizatorius. Nors kalbų tvarka turbūt iš
anksto nustatyta ir suderinta, vis tiek prasiskverbsiu prie
mikrofono, reikia tik patekti į tribūną, galvojau aš. Vis
dėlto rengėjams bus nepatogu neduoti žodžio Lietuvių
draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti atstovui.
Skubiai ruošiuosi į muziejaus sodelį. Bet štai netikėtai
pasirodo Šmulkštys.
— Pirmininkas Krėvė-Mickevičius serga,— paskubomis
aiškina jis,— todėl jūs, kaip draugijos vicepirmininkas,
privalote vietoje jo aplankyti Tarybų Sąjungos atstovy­
bę ir pareikšti padėką už Vilniaus perdavimą Lietuvai.
Atsisakinėju, aiškinuosi, bet Šmulkštys įrodo, kad sus­
pėsiu ir į mitingą.
Tarybinėje atstovybėje mus su Šmulkščiu ir profeso­
riumi Jonynu priėmė sekretorius Moločkovas. Atstovas
Pozdniakovas dar negrįžęs iš Maskvos, kur jis dalyvavo
sutarties derybose. Vos pasisveikinęs, nieko nelaukdamas
pradėjau kalbą, kurią paskubomis pasirašiau mašinėle
prieš išeidamas. Neseniai archyvuose tarp saugumo de­
partamento pranešimų radau šios kalbos tekstą. Kiek sut­
rumpintas jis skamba taip:
„Didžiai gerbiamas Fiodorai Fiodorovičiau,
Leiskite man „Lietuvių draugijos SSSR tautų kultūrai
pažinti" ir jos valdybos vardu, mūsų susirgusio pirminin­
ko prof. V. Krėvės-Mickevičiaus vardu, o taip pat ir viso
aktyvaus, bičiuliško Sovetų Sąjungai lietuvių visuomenės
sparno vardu nuoširdžiai padėkoti jūsų asmenyje didžio­
sios Tarybų Sąjungos vyriausybei už gilų, nesavanaudišką
lietuvių tautos interesų supratimą ir pagerbimą, sudarant
sutartį dėl savitarpio pagalbos ir dėl grąžinimo Lietuvai
Vilniaus ir Vilniaus krašto. Šia sutartimi išsipildo ilgame­
tės viltys lietuvių tautos, kuri į Vilnių žiūri kaip į savo
laisvės ir naujo, atgimusio gyvenimo lopšį. Kai mūsų vi­
suomenėje kilo abejonės dėl Vilniaus likimo, ši visuome­
nės dalis, visada su pasitikėjimu ir viltimi žiūrėjusi į Ta­
rybų Sąjungą, nepalaužiamai tikėjo, kad tas klausimas bus
išspręstas pagal teisybės ir tautų labo sąlygas. Šis pasiti-
 liejimas visiškai pasiteisino, ir Tarybų Sąjunga, taikingu
būdu užkariaujanti tautų širdis, giliai stiprina bičiuliškus
lietuvių tautos jausmus Tarybų šaliai. Vilnius tampa ver­
tingu tiltu tarp lietuvių tautos ir SSSR tautų.
Nuoširdžiai dėkojame didvyriškai darbininkų-valstie-
čių Raudonajai Armijai ir jos vadui maršalui Vorošilovui
už Vilniaus ir jo krašto išlaisvinimą iš ilgamečio svetimo
jungo ir chaoso, į kurį pastūmė /savo tautą ir jos paverg­
tas tautas suirusi Lenkija.
Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimas lietuvių tautai
teikia naujus uždavinius. Pirmiausia — turi būti garantuo­
tos plačiųjų gyventojų sluoksnių teisės, ir jie turi naudo­
tis visiškomis pilietinėmis laisvėmis ir kūrybinio darbo ga­
limumais, kad Vilniaus išvadavimo sukelta nuotaika ne­
pavirstų nusivylimu. Tikimės, jog lietuvių tauta padės vi­
sas savo pastangas tam, kad laisvas Vilnius būtų laisvos
lietuvių tautos sostinė.
Lietuva jau antrą kartą iš Tarybų Sąjungos gauna Vil­
nių— 1920 metais pagal Maskvos taikos sutartį ir dabar
pagal antrą Maskvos sutartį. Dabartinė savitarpio pagal­
bos sutartis yra didelė garantija lietuvių tautai, kad nepa­
sikartos 1920 metų liūdna istorija, kada sukilęs lenkų ge­
nerolas, remdamasis lietuvių ir lenkų dvarininkų viltimis,
sulaužydamas lenkų-lietuvių sutartį, klastingu užpuolimu
pagrobė Vilniaus kraštą. Sis įsitikinimas uždeda lietuvių
tautai pareigas lojaliai ir nuoširdžiai pildyti savitarpio pa­
galbos sutartį. Dabartiniam Vilniaus klausimo išsprendi­
mui pritaria ne tik lietuvių tauta, bet kartu su ja ir tautos
didžios Tarybų šalies, išsprendusias tą klausimą, kuris ilgą
laiką negalėjo sulaukti teisingo sprendimo nei Tautų są­
jungoje, nei tarptautinės teisės instancijose, platoniškai pri-
pažinusiose lietuvių pretenzijų teisingumą.
Leiskite pareikšti įsitikinimą, kad Lietuvos ir SSSR tau­
tų kultūrinis susiartinimas, kuris yra mūsų draugijos tie­
sioginis uždavinys, naujomis sąlygomis įgaus naujus tem­
pus ir galimumus.
Dar kartą prašau perduoti padėką SSSR vyriausybei ir
vadovybei.“
Skaičiau kalbos tekstą, o galvoje sukosi mintys, kad
tik nepavėluočiau prie Karo muziejaus. Vos užbaigęs tuoj
atsisveikinau su visais ir nuskubėjau į sodelį. Jau iš tolo
girdėjau garsiakalbių sustiprintus kalbėtojų žodžius apie
Vilniaus išvadavimą, apie „išmintingą tautos vado politi­
ką", valiavimus Smetonos garbei. Tai kėlė vis didesnį pyk­
tį, tuo labiau, kad negirdėjau nė vieno žodžio, kuriuo bū­
tų pareikšta tinkama padėka Tarybų Sąjungai. Prasiver­
žęs kiek arčiau išgirdau, kad generolas Nagevičius baigia
mitingą ir ragina visus eiti pas „tautos vadą" pareikšti sa­
vo džiaugsmą dėl Vilniaus atgavimo.
Buvo aišku, kad prieiti prie mikrofono ir pasakyti ofi­
cialią kalbą nebepavyks. Tuo labiau, kad aikštė prie Ka­
ro muziejaus pilna žmonių ir per minią prasibrauti neįma­
noma. Tad staiga šovė mintis — kreiptis tiesiog į susirin­
kusius.
Aplinkui stovėjo daugiausia fabrikų darbininkai, pa­
mačiau keletą pažįstamų. Tai buvo vyrai iš „Kauno audi­
nių" fabriko. Pasilipau ant Daukanto paminklo pjedesta­
lo laiptelių ir ėmiau kalbėti. Darbininkai tuoj apspito ma­
ne, jaučiau jų gyvą pritarimą. Kalbėjau trumpai ir karš­
tai:
— Tautininkai, vaizduodami, kad Vilnius išvaduotas
jų pastangomis, nori panaudoti šį įvykį savo valdžiai sus­
tiprinti. Tuo tarpu Vilnių išvadavo ir jį Lietuvai grąžino
ne kas kitas, o Tarybų Sąjunga. Užtat ir dėkoti reikia ne
„tautos vadui", tam fašistiniam diktatoriui, bet darbo žmo­
nių valstybei — Tarybų Sąjungai — per jos atstovybę.
Vos baigiau tą trumpą kalbą, darbininkai apsupo ma­
ne, pakėlė ant rankų, kilnojo, reikšdami pritarimą ir šauk­
dami „valio!" Tuoj pat susispietė gerokas darbininkų bū­
rys, pasiryžęs eiti į tarybinę atstovybę. Bet minia buvo di­
dėlė — pilnas sodelis ir pilna gatvė. Prie vartų susidarė
spūstis. Minia, jau pasukusi prezidentūros link, nešte iš­
nešė mus pro vartus ir nukreipė Donelaičio gatve deši­
nėn. Mums reikėjo sukti į kairę, bet ištrūkti iš žmonių
srauto tiesiog neįmanoma...
Ką daryti? Tada šovė į galvą kita mintis.
— Draugai! Eisime pas Smetoną ir išrėšime jam tiesą
į akis! — šūktelėjau aplink mane susibūrusiems darbinin­
kams. Jie pritarė.
 Mūsų grupė kartu su visais patraukė į senamiestį, pre­
zidentūros link. Pakeliui prisijungė naujų žmonių, ypač
jaunimo. Iš pažįstamų prisimenu darbininką cinkografą
Antanavičių — jis visą laiką ėjo greta manęs. Nuotaika
buvo pakili. Pažįstami žmonės nustebę, lyg netikėdami,
žiūrėjo, kaip čia aš, atkaklus opozicionierius, einu šioje
margoje minioje ,,sveikinti" Smetoną...
Štai ir prezidentūros sodelis. Manifestantų kolonos ne­
sustodamos traukė pro balkoną, kuriame stovėjo Smetona
ir jo ministrai. Ties balkonu žmonės kiek sulėtindavo žin­
gsnį ir šaukdavo „valio!“
Taip praėjo ir prieš mus žygiavusi kolona su kažkokio­
mis vėliavomis. Priartėję prie balkono, mes sustojome.
Sustojo ir kolonos, ėjusios už mūsų grupės.
— Ponas prezidente! — kreipiausi aš į Smetoną.
Tiksliai nebeprisimenu tos trumpos ir sujaudintos kal­
bos, bet pagrindinė jos mintis tokia: į laisvą Vilnių turi
ateiti laisva Lietuva, o jūs turite pasitraukti!
Ištaręs žodį „pasitraukti", pamačiau, kaip Smetona ap­
sigręžė ir pasišalino iš balkono — pasitraukė.
Toliau kalbėdamas pastebėjau, kad prie manęs artėja
Kauno komendantas pulkininkas J. Bobelis. Jis jau tiesė
ranką, lyg norėdamas mane sugriebti. Bet iš balkono jam
kažką sušuko ir perspėjęs mostelėjo ranka vidaus reikalų
ministras Skučas. Jis, matyt, įsakė manęs neliesti, kad ne­
kiltų grumtynės ties prezidentūra. Komendantas žengė at­
gal. Tada aš, ištraukęs iš kišenės Lietuvos Laisvos Darbo
Respublikos kūrimo programą, kurią buvau pasiėmęs vi­
sai atsitiktinai, pareiškiau:
— Lig šiol jums ultimatumus teikė užsienio valstybės,
o dabar mes įteikiame ultimatumą Lietuvos liaudies vardu.
Priėjęs prie apstulbusio komendanto Bobelio, įteikiau
dokumentą, paprašydamas perduoti jį Smetonai.
Bobelis paėmė deklaraciją ir pagrasino man pirštu.
— Na, žiūrėk, Paleckį, gali liūdnai baigtis tokie pokš­
tai,..
Nusisukau ir nuėjau kartu su visu darbininkų būriu. Iš
prezidentūros sodelio patraukėme Laisvės alėjos link.
— O dabar eisime prie tarybinės atstovybės, pareik-
šim padėką tiems, kurie grąžino Vilnių,— tokia vieninga
mintis kilo mūsų grupėje. Pakeliui mūsų būrys vis didėjo,
patraukdamas praeivių dėmesį. Priėjome Tarybų Sąjungos
atstovybę Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto kalno.
Paskambinau. Tarnautoja žvilgterėjo pro „akutę", pažino
mane ir atidarė duris. Įėjome keliese, kartu ir Antanavi­
čius. Sutikau vėl Moločkovą. Pasakiau jam, kad šį kartą
atėjome darbininkų vardu padėkoti Tarybų Sąjungai už
Vilnių. Paminėjau, kad Lietuvos liaudies vardu įteikėme
vyriausybei ultimatumą. Jo nuorašą norėjau perduoti Mo-
ločkovui, nes turėjau dar vieną egzempliorių. Tačiau Mo-
ločkovas, padėkojęs mums, labai mandagiai, bet tvirtai
pasakė, kad jokių dokumentų jis nepriims, nes tai gali bū­
ti palaikyta kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus.
Išėję iš atstovybės, papasakojome laukusiems gatvėje
draugams, kad padėką perdavėme. Tuo baigėsi mūsų de­
monstracija.
Parėjęs namo, papietavau, pasidalijau dienos įspūdžiais
su žmona ir vaikais. Paskui nuėjau į „Laiko" redakciją.
Ten radau Guzevičių, kuriam papasakojau, kaip traukė­
me prie prezidentūros ir kaip lankėmės atstovybėje. O
Guzevičius man slapta pasakė, kad 17 valandą prie tary­
binės atstovybės organizuojama didelė demonstracija.
Buvo kiek neramu, nes supratau, kad demonstracija
prieš Smetoną šiaip sau nepraeis. Artėjant 17 valandai,
mudu su Guzevičiumi patraukėme link atstovybės. Laisvės
alėjos pradžioje ir gretutinėje Trakų (dabar P. Cvirkos)
gatvėje vis gausėjo žmonių. Darbininkai vaikščiojo bū­
riais. Mačiau ir žinomus inteligentus — Girą, Cvirką, Ven­
clovą, Montvilą, Banaitį, Mozelį ir daugelį kitų.
Staiga išgirdau, kad Guzevičius, apsuptas demonstran­
tų, kalba apie Vilniaus grąžinimą ir dėkoja Tarybų Sąjun­
gai. Nors jo balsas nelabai stiprus ir toliau esantieji ne­
galėjo girdėti, tačiau tai buvo signalas susiburti. Tuoj su­
sispietė didžiulė minia. Į atstovybę demonstrantai pasiun­
tė delegaciją perduoti darbo žmonių padėką, o minia šau­
kė:
— Valio! Ura Tarybų Sąjungai! Valio Raudonajai Ar­
mijai! Dėkojame tarybinėms tautoms už Vilnių! Tegyvuo­
ja Tarybos!
 Delegacijai sugrįžus, demonstracija pasuko į Laisvės
alėją. Pasigirdo balsai, raginą eiti prie kalėjimo ir reika­
lauti paleisti politinius kalinius. Žygiavome apimti kovos
azarto nuotaikos, sutelktomis gretomis. Dainavome revo­
liucines dainas, ypač „Kraugerių armija juoda balta" su
priedainiu:
Tegul tą ginklą
Spaudžia galingai
Ranka tavoji atkakliai,
Kovoti turim narsiai, audringai —
Mes, darbo armijos kariai.

Ryškiai prisimenu, su kokiu ypatingu pakilimu žings­

niavo demonstrantų eilėse žilagalvis Liudas Gira. Jis atro­
dė pajaunėjęs ir laimingas.
Iš Laisvės alėjos pasukome Mickevičiaus gatvėn. Štai
ir kalėjimas, kuriame ilgus metus kankinosi kovotojai už
laisvę, už darbininkų reikalą. Nuotaika vis pakilesnė, ko-
vingesnė. Ėmėme daužyti geležinius vartus. Skambėjo
šūkiai:
— Laisvė politiniams kaliniams!
— Tegyvuoja laisva, demokratinė darbo Lietuva!
— Tegyvuoja draugystė su Tarybų Sąjunga!
Ir staiga — kanopų caksėjimas. Iš užnugario, nuo Lais­
vės alėjos pusės, artėjo raitosios policijos būrys. Raiteliai
ėmė trypti minią, daužyti guminiais „bananais“. Žmonės
pakriko. Kai kas bandė laužti tvoros statinius, kiti šaukė
to nedaryti, neprovokuoti kraujo praliejimo.
Mudu su Guzevičiumi pasukome į šalutinę gatvę. Pas­
kui įbėgome į kažkokį kiemą, peršokome per kelias tvo­
ras ir išėjome vėl į Mickevičiaus gatvę priešais kalėjimą,
jau policijai už nugaros. Pasukome Laisvės alėjos link
visai netrukdomi. Taip ir visa minia greit išsisklaidė. Po­
licininkai suėmė keletą dešimčių nesuspėjusių pasitraukti
demonstrantų, taip pat atsitiktinių praeivių.
Pakeliui į redakciją aptarėme šios dienos įvykius. De­
monstracija buvo išties masiška ir įspūdinga, joje gausiai
dalyvavo inteligentija. O aš vis galvojau, kas manęs lau­
kia už kalbą prie prezidentūros, už aštrius žodžius, mestus
Smetonai į akis.
 Vėliau Įdomią detalę man papasakojo Gricius, kuris
tuo metu prezidentūroje stebėjo manifestaciją kaip spau­
dos atstovas. Jis matė ir girdėjo mane kalbantį, taip pat
ir Smetonos reakciją. Pasitraukęs iš balkono, Smetona bu­
vęs nepaprastai įniršęs. Visas drebėdamas iš pykčio, jis
sušukęs ministrams:
— Jūs ne ministrai būsite, jeigu to Paleckio nesutvar­
kysite!
Vos tik mudu su Guzevičiumi grįžome į redakciją, atė­
jo keletas saugumo valdininkų manęs suimti. Mašina nu­
gabeno į saugumo departamentą.
Pirmą vakarą kažkuris viršininkų pasiūlė man pernak­
voti ant kušetės viename iš departamento kabinetų, bet
aš atsisakiau. Tada mane nuvedė į rūsio kamerą su dviem
gultais. Čia sėdėjo nepažįstamas žmogus su barzdele. Jis
pasisakė esąs skulptorius Lukošius, neseniai grįžęs iš Ita­
lijos. Skulptorius jautėsi labai nelaimingas, sielojosi, kad
atsidūręs šiame rūsyje per nesusipratimą. Užėjęs į vieną
krautuvikę Mickevičiaus gatvėje kai ko nusipirkti, o po­
licininkai jį sučiupę, įgrūdę į mašiną ir atgabenę į rūsį.
— Aš visai nesikišu į politiką, nieko joje neišmanau ir
bijau jos. Aš neitras, pats tikriausias neitras,— atkakliai
tvirtino jis aiškia žemaičių tarme.
Bandžiau aiškinti vargšui skulptoriui, kad mūsų laikais
sunku būti „neitru", išlikti už politikos ribų. Nors ir kaip
vengsi jos, anksčiau ar vėliau ji pati pagriebs tave už pa­
karpos. Ir vargas tam, kas nesusiorientuos, neapsispręs,
nesupras, kurioje pusėje tiesa, o kurioje melas ir apgaulė.
Tokie „neitrai" dažnai atsiduria neteisingose pozicijose ir
būna priverčiami kovoti už bankrutuojančią reakciją.
Tačiau į visus mano įtikinėjimus Lukošius atsakinėjo
tik vienu argumentu: jis „neitras", jis neutralas iki gyvo
kaulo.
Diskusija su „neitru" skulptoriumi liko mano atminty­
je visam amžiui. Tai tipiškos pažiūros, nes tokios „neitrų"
pozicijos stengėsi laikytis daugelis Lietuvos inteligentų.
Vėliau besiblaškydami kai kurie nusirito ligi hitlerinių tar­
nų, kiti net vykdė žiauriausius nusikaltimus. Tačiau dau­
guma padorių inteligentų padarė teisingas išvadas, pasu­
ko į kairę ir tapo aktyviais naujo gyvenimo kūrėjais.
 Buvo aišku, kad Lukošius įkliuvo be jokios priežasties.
Pasakiau tai saugumo valdininkams, kai mane iškvietė
tardyti. Matyt, ir jie tuo įsitikino, nes Lukošių greit pa­
leido.
Kai mane vėl grąžino į kamerą, ten sėdėjo kitas jau­
nas žmogus. Jis pasisakė esąs Glezeris. Aš pasakiau savo
pavardę, kurią jis, matyt, buvo girdėjęs. Glezeris papasa­
kojo, kad buvę bandoma demonstruoti prie saugumo, rei­
kalaujant paleisti mane. Glezeris stengėsi pro rūsio lan­
gą pranešti savo draugams į kitas kameras, kad jis esąs
kartu su manimi, nes nebuvo žinoma, kurioje aš kameroje.
Tardytojai daugiausia stengėsi išaiškinti, ar aš pats vi­
sa tai sumaniau, ar kas pakurstė. Pareiškiau, kad veikiau
visai savarankiškai, būdamas įsitikinęs, kad fašistinis re­
žimas Lietuvoje liaudžiai žalingas ir turi būti pašalintas.
Tardytojai aiškino, kad Lietuvos vyriausybė sudarė sutar­
tį su Tarybų Sąjunga, tad tiktai trockininkai gali būti ne­
patenkinti padėtimi. Suimtieji dėl tų įvykių paskui spau­
doje buvo vadinami „trockininkais": saugumui rūpėjo
juos sukompromituoti, pabrėžti, kad prieš tikruosius ko­
munistus represijų nesigriebiama.
Įdomu, kad saugumiečiai nieko nežinojo, jog dalyva­
vau demonstracijoje prie tarybinės atstovybės ir kalėjimo.
Mane nuvedė namo dalyvauti kratoje. Mūsų butas bu­
vo visai netoli saugumo. Lydėjo dviese — Pankratovas, ku­
ris anksčiau tarnavo asmeninėje Smetonos apsaugoje, ir
kažkoks jaunuolis, matyt, iš fašistinių „jaunalietuvių".
Pankratovas pažino mane ir gana aiškiai davė suprasti,
kad jam ši krata neįdomi. Jis tik paviršutiniškai pakilnojo
vieną kitą daiktą, pavartė keletą knygų, ištraukė rašomo­
jo stalo stalčius ir visą laiką su ironija žvelgė į savo talki­
ninką. O šis uoliai visur šniukštinėjo, krėtė ir vertė. Kai
šis atkaklus knislius pradėjo vieną po kitos sklaidyti kny­
gas lentynose, kiek pasijaudinau. Prisiminiau, kad ten yra
Belgijoje latvių kalba išleista antifašistinė brošiūra, įrišta
į solidžią prancūzišką knygą. Surasta nelegali literatūra
pridarytų man rimtų nemalonumų. Tačiau žvalgybininkas
pavartė knygas ir pasitraukė, neatkreipęs dėmesio į pran­
cūzišką knygą. Aš lengviau atsidusau,
 Genovaitė ir vaikai, nors ir susijaudinę, laikėsi ramiai.
Šešiametė dukrelė Geruta buvo labai rimta, susikaupusi.
Kai paprašiau gerti, ji atnešė vandens, kažkaip ypatingai
pažiūrėjusi man į akis.
Atsisveikinau su saviškiais, ir mane išvedė atgal į sau­
gumo rūsį. Bet greitai liepė pasiimti daiktus, pasodino į
kalėjimo mašiną ir nuvežė į Kauno sunkiųjų darbų kalė­
jimą. Atrodo, toks skubėjimas buvo susijęs su pasklidusio­
mis kalbomis apie naujas demonstracijas. Vėliau sužino­
jau, kad spalio dvyliktąją tikrai įvykusi demonstracija.
Policija panaudojusi ne tik ,,bananus", bet ir ginklus — ke­
pėjui P. Kastanauskui buvo peršauta krūtinė.
Štai ir geležiniai vartai, kuriuos daužėme prieš kelias
dienas, reikalaudami išleisti politinius kalinius. Dabar šie
vartai užsitrenkė už mano nugaros.
Vis galvojau, kuo baigsis šioji istorija. Ne taip seniai
už daug menkesnius politinius nusikaltimus, priešvyriau-
sybinius pareiškimus nuteisdavo dešimčiai —- penkiolikai
metų kalėjimo, net sušaudydavo. O juk aš viešai iškonevei-
kiau ne tik tautininkų režimą, bet ir patį „vadą".
Gavusi leidimą (bene iš vidaus reikalų viceministro B.
Giedraičio), manęs aplankyti atėjo Genovaitė. Ji papasa­
kojo, kad manimi rūpinasi rašytojai ir žurnalistai. Daug
kas pareiškęs jai užuojautą ir pritarė mano elgesiui. Bet
liaudininkų vadovybė esanti labai pasipiktinusi manimi. O
„Lietuvos žinios" išspausdino kronikoje žinutę, kad vals­
tiečių liaudininkų vadovybė už Paleckio veiksmus neatsa­
ko ir nieko bendro su jais neturi.
Kartą ar du į kalėjimą buvo atėjusi Bortkevičienė. Ji
mane labai užjautė, lyg ir nebūtų liejusi pykčio suvažia­
vime. Dabar ji kalbėjo motiniškai švelniai, patarė, kad
žmona man gautų trumpus kailinukus ir kitokių drabužių
žiemai. Tačiau primygtinai klausinėjo, ar aš pats sumanęs
demonstruoti prieš Smetoną, ar kieno kito, tiesiau sakant
komunistų, paskatintas.
Kalėjime stengiausi įsitraukti į tenykštį gyvenimą. Ma­
tyt, apie mane, kaip apie žurnalistą, kai kas žinojo, nes
jaučiau, kad kaliniai domisi manimi. Atrodo, sėdėjau tarp
kriminalistų, tik, kai išvesdavo visus pasivaikščioti po kie­
mą, eidamas ratu, galėjau pastebėti, kad čia esama ir ро­
 litinių. Bet su jais arčiau bendrauti kalėjime neteko. Man
labai patiko kalinių terminas „arabai vaikšto" — atseit
sklinda kažkokie gandai. Mokiausi stuksenimo abėcėlės,
mėginau nupiešti kamerą, skaičiau knygas iš bibliotekos.
Praėjus kelioms dienoms, vieną vakarą man buvo įsa­
kyta pasiruošti kelionei. Paskelbė nutarimą, kad Kauno
komendanto sprendimu už viešosios tvarkos ardymą esu
nubaustas vieneriems metams darbo stovyklos.
Vakare mane ir dar trylika kalinių uždara mašina, sar­
gybiniams lydint, nugabeno į Kauno geležinkelio stotį.
Šioje grupėje buvo ir tas pats Glezeris, o kitų nepažinau.
Vėliau laikraščiuose skaitėme, kad nubausta administraci­
ne tvarka gana didelė grupė žmonių, kurie esą „trockinis-
tinis gaivalas".
Vagone mane pasodino atskirai nuo kitų; greta įsitaisė
senyvas kalėjimo sargas, pirma išsiaiškinęs, ar tai aš esu
žurnalistas. Šiaip jis beveik nepratarė nė žodžio, nes kal­
bėtis buvo uždrausta. Į Šiaulius atvažiavome temstant.
Prieš lipant iš vagono, sargas liepė man palaukti, o visus
kitus tuo metu išvedė iš vagono ir surakino grandinėmis
po du. Mus varė per Šiaulių miestą į kalėjimą. Sugrūdo į
bendrą persiunčiamąją kamerą, kuri buvo didelė, su dau­
gybe gultų. Žmonių pilna, vos susiradome vietą nakvynei.
Bandžiau užmigti, bet negalėjau. Triukšmas, riksmai nesi­
liovė visą naktį.
Rytą mus visus išrikiavo ir nuvarė per miestą į stotį.
Prisiminiau Šiaulius, kai čia prieš 22 metus darbavausi pu­
siau belaisvis. O dabar esu visiškas belaisvis ir einu į tą
pačią, taip gerai pažįstamą geležinkelio stotį.
Į Telšius patekome tik vakarop. Ir pasitaikyk man: kai
varė per Telšių stotį, susitikau savo tetą Zuzaną. Ji puolė
prie manęs, bet kalbėtis mums neleido. Tada ji sekė iki po­
licijos nuovados, kurios rūsyje nakvojome. Zuzana ir jos
žentas B. Gintalas išsirūpino leidimą pasimatyti su mani­
mi, draugų vardu perdavė maisto ir dar kažkokių daiktų,
o mes įdavėm laiškelius artimiesiems laisvėje.
Tetos rūpestis man labai prisimintinas. Zuzana Staši-
mienė — mano motinos jaunesnioji sesuo. Pažinau ją nuo
mažų dienų, nes, atvykę iš Rygos, neretai užsukdavome į
jų ūkį Berkinėnuose, netoli Telšių. Dėl tetos didelio pa-
Klaidumo aš vadindavau ją davatka. Ji buvo aktyvi krikš­
čionių politikos rėmėja, jų laikraščių skaitytoja. Kartais
mes susiginčydavome apie politiką ir religiją, bet greitai
ginčą nutraukdavome, nes abu buvome neperkalbami. Bet
štai, man į vargą patekus, ji nuoširdžiai stengėsi kuo ga­
lėdama padėti.
Telšių rūsyje turėjome progos geriau susipažinti vieni
su kitais. Tarp bendro likimo draugų buvo aktyvūs komu­
nistinio judėjimo dalyviai, daugelis jau ne kartą teisti.
,,Juos suėmė daugiausia be jokių įkalčių, „profilaktiškai".
Keli buvo staliai iš Jonavos baldų fabriko, kiti — Kauno
darbininkai.
Greit visi susigyvenome, niekas per daug neliūdėjo ir
nesielvartavo, nes suprato, kad kalėjimas—neišvengiama
kovotojų dalia. Niūniavome revoliucines dainas, kurių aš
mokėjau nemažai. Tačiau kai kurių aš nebuvau girdėjęs.
Pavyzdžiui:

Viens, du, trys, Smetona kraugerys —

Revoliucijos pirmas taikinys...

Keista, galvojau aš, kad savo gimtajame Telšių mies­

te tenka pabuvoti kaip kaliniui, uždarytam rūsyje... Pri­
siminiau, kai su Tornau ir Valerijonu Knyva važiavome
čionai pasitarti pas Gedvilą apie liaudies fronto rei­
kalus.
Sekantį rytą nusiprausėme, užkandome, broliškai pasi­
daliję kas ką turėjo. Vėl varo mus per miestą, vėl sodina
į traukinį, kurio tekiniai greitai nubogina į Kretingą. Čia
mus išlaipina ir susodina į sunkvežimį. Keliolika kilometrų
sunkaus rudens kelio. Atsiduriame prie spygliuotomis vie­
lomis aptvertų vartų. Tai — Dimitravas.
Mašina rieda alėjomis, apsodintomis aukštais medžiais.
Pravažiuodami aikštelę, matome kiek tolėliau kažką dir­
bantį žmogų. Jis iškilmingai nusiima juodą gauruotą kepu­
rę ir žemai nusilenkia — sveikina naujai atvykusius nelai­
svės draugus. Paskui sužinojau, kad tai aktyvus pogrindi­
ninkas komunistas G. Abramavičius. Nuo to laiko vadinu
jį čia „Kaukazo belaisviu"—dėl tokios kepurės ir ceremo­
ningo pasisveikinimo.
 Prasideda naujas etapas mūsų gyvenime. Mes jau ne
piliečiai, o „atiduotieji"— taip mus čia oficialiai vadina.
Ir patys turime taip save vadinti, kalbėdamiesi su bet ku­
riuo iš sargų policininkų. Visi jie — „atiduotųjų" viršinin­
kai.
Gyventi stovykloje pradėjome persirengdami. Mus nu­
vedė į milžiniško barako palėpę, kur teko apsirėdyti kalė­
jimo drabužiais: rudos spalvos kelnėmis ir striuke, autais
ir medpadžiais. Paskui nukaukšėjome į savo naują būs­
tą— antrąjį barako aukštą su ilgomis dviaukščių gultų ei­
lėmis. Patalpos vidury man nurodė apatinį gultą, o aukš­
tutiniame įsitaisė jaunas vyrukas jonavietis.
— Pagarba naujam akmenskaldžių papildymui!—svei­
kino mus stovyklos senbuviai.
Vos spėjus apsidairyti, mus nuvarė į darbą. O pagrin­
dinis darbas — akmens skaldymas ir apdirbimas. Čia, Že­
maitijos laukuose, ypač daug riedulių. Juos suveždavo sto­
vyklom o kaliniai gamindavo iš jų skaldą arba tašydavo
statybinei medžiagai ir net antkapius.
Jau iš toli ausis sugavo įvairiabalsį kūjų bei plaktukų
stuksenimą. Netrukus išvydome kalinius. Ilgomis eilėmis
išsidriekę sėdėjo ant akmenų, tašė juos ir skaldė.
— Paleckį! Paleckį! Čionai! Čionai!—išgirdau pažįs­
tamą balsą.
Tai šaukė mane Vladas Niunka. O netoliese sėdėjo ant
riedulio ir mojo man ranka kitas pažįstamas — Š. Malini­
nas. Pasirodo, jie jau girdėjo, jog atvykau ir paruošė man
vietą: išrinko gana didelį akmenį, padėjo ant jo maišą su
šiaudais, kad patogiau būtų sėdėti. Čia pat gulėjo plaktu­
kas ir guminių padangų gabalai, kuriais apvyniodavo ko­
jas, kad akmens skeveldros jų nesužeistų. Prieš „sostą“ tį­
sojo akmens gabalas, kurį turėjau skaldyti.
Mokydamasis nesudėtingos akmens skaldymo techno­
logijos, pasakojau apie paskutinius įvykius Kaune. Žinios
apie demonstraciją prie tarybinės atstovybės ir kalėjimo,
taip pat iššūkį Smetonai pasiekė stovyklą tik kaip ne­
aiškūs gandai. Bet šnekėjomės tik protarpiais, kai pasiša­
lindavo darbus prižiūrėjęs policininkas.
Dirbti iš pradžių nelabai sekėsi. Kadaise juk dirbau dai­
lide ir mokėjau elgtis su kirviu. O pirmieji plaktuko smū­
 giai į akmenį buvo nevykę. Akmens skeveldra susižei­
džiau pirštą ir teko ąpsirišti nosine, terliotis, kol kraujas
nustojo bėgęs. Po to, stipriai mostelėjęs, sulaužiau plaktu­
ko kotą. Kol su Niunka suvaikščiojome į sandėlį plaktuko
pakeisti, galėjome laisviau pasikalbėti apie liaudies fron­
to reikalus, apie šeimas ir bičiulius.
— Žinai, stovyklos viršininkija dabar stačiai neatpa­
žįstama,— kalbėjo Niunka.—Po sutarties su Tarybų Sąjun­
ga visi čia pasidarė liberalai. Net labiausiai užkietėjęs aki­
plėša, kurį mes vadiname „lojola", tapo mandagesnis. Įdo­
mu, ar ilgam visa tai?
Per pertrauką pirmąkart paragavau stovyklos pietų —
sriubos katiliukas ir pusė kilogramo duonos. Antrasis pus­
kilogramis buvo skirtas vakarienei ir pusryčiams — kartu
su srėbalu, čia vadinamu kava.
Po pietų pro mus, akmenis skaldžiusius, praėjo pagy­
venęs žmogus policijos karininko uniforma. Jį lydėjo pri­
žiūrėtojas.
— Stovyklos viršininkas eina,— pasigirdo aplink.
Viršininkas priartėjo prie manęs ir paklausė:
— Ar jūs — žurnalistas Paleckis?
— Taip, tas pats,— atsakiau.
Nepasakęs daugiau nė žodžio, viršininkas nuėjo tolyn.
— Šnekama, kad jis nebeilgai čia viršininkaus,— pasa­
kė Niunka.
Ir tikrai, netrukus gavome naują viršininką — Dobro-
dziejūną.
Keletą dienų dirbau akmens skaldykloje. Paskui mus
su Niunka ir Zalpeiteriu paskyrė malkų ruošti. Pjovėme
rąstus, skaldėme malkas ir krovėme į rietuves. Ši naujoji
profesija buvo lengvesnė, tuo labiau, kad dirbome atski­
rai, prižiūrėtojai užsukdavo retai. Galėjome prisikalbėti iki
soties, aptarti pačias įvairiausias problemas.
Vis dėlto dvylikos valandų darbo diena tęsėsi ilgai, vi­
si nekantriai laukdavome vakaro. O vakarus skirdavome
ne vien tik poilsiui. Antrajame barako aukšte gyveno poli­
tiniai kaliniai, o kriminaliniai—pirmajame. Mūsų, politi­
nių, buvo maždaug šimtas, ir beveik visi komunistai, kom­
jaunuoliai arba artimi jiems demonstracijų ir streikų da­
lyviai. Jų tarpe—keli vadovaujantys partiečiai, ne kartą
teisti už nelegalią veiklą. Nors jokių naujų kaltinimų jiems
pateikti nepavykdavo, tačiau įtampos laikotarpiais juos su­
imdavo ir administracine tvarka izoliuodavo koncentraci­
jos stovykloje.
Greta darbininkų bei valstiečių čia buvo ir inteligentų,
žmonių su aukštuoju mokslu. Nors ir išvargę po darbo, dau­
guma panaudodavo vakarus savišvietai. Apie Vladą Ba­
naitį visad būriuodavosi draugai. Nepailstantis marksizmo-
leninizmo idėjų propagandistas, jis kiekvieną minutę ką
nors pasakojo, aiškino. Daugelis mokėsi užsienio kalbų,
Niunka nuolat kalė anglų kalbos žodžius. Man tekdavo pa­
sakoti apie keliones po Tarybų Sąjungą.
Nedidelis koridorius skyrė mus nuo kito barako, kuria­
me kalėjo dvidešimt moterų, daugiausia merginų, irgi po­
litinių. Mes susitikdavome koridoriuje, kalbėdavomės, o
dažnai ir dainuodavome revoliucines bei tarybines dainas.
Iš vyrų daugiausia dainų mokėjo ir gerai dainavo M. Šu­
mauskas ir S. Atamukas, o iš moterų — Gesė Glezerytė.
Daug dainų tada išmokau, ypač patraukė tarybinės — „Ere­
liukas", „Ten, toli už upės", „Karo keliu“. Tiesa, dainavo­
me pusbalsiu, kad neatkreiptume policininkų dėmesio. Sto­
vyklos senbuviai kalbėjo, kad anksčiau nebūtų pavykę, tik
ar ilgai truks toks „liberalizmas" fašistinėje koncentracijos
stovykloje.
Vieną tokį vakarą, atsisėdęs nuošaliau ir klausydamasis
dainų, prisiminiau eilėraštį „Mūsų kelias", kurį pradėjau
rašyti dar prieš septynerius metus. „Mūsų dienos — ne vien
tik laukimas mirties..."—tokia buvo jo pradžia. Čia, Dimit­
rave, radau pabaigą šiam eilėraščiui. Štai keli jo posmai:

Mūsų dienos —■
tiktai ne laukimas nakties,
Mūsų amžius —
kova ir kova be rimties,
Mūsų jausmas —
tik ne liūdesys praeities,
Mūsų noras —
tik liaudžiai tarnaut lig mirties.
 Mūsų svajos —
žmonijai šviesios išminties,
Mūsų kelias —
tiesios leninizmo krypties,
Mūsų viltys —
aušra iš rytinės šalies.

Bet po vakaro vėl ateidavo rytas, o jis prasidėdavo pa­

tikrinimu. Mus išrikiuodavo kieme ir šaukdavo pavardes.
Po to versdavo marširuoti, bėgioti — o tas buvo nelengva
su medpadžiais, ypač, kai šalo ir būdavo slidu. Ryto ir va­
karo patikrinimai baigdavosi valstybės himnu. Šitokio „pat­
riotinių jausmų" diegimo metodo mes negalėjome nelaikyti
pasityčiojimu.
Pati maloniausia diena būdavo sekmadienis. Tą dieną
ne tik nedirbdavome, bet ir gaudavome laikraščius, laiškus,
siuntinius. Godžiai kibdavome į laikraščius. Skaitėme juos
ir bendrai. Domėjomės ir karo eiga, ir įvykiais Lietuvoje,
laukiančioje, kol Vilnius bus perduotas lietuviškai valdžiai.
Iš Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos išlaisvintų ap­
skričių ėjo žinios apie pasiruošimą deputatų rinkimams į
Aukščiausiąsias Tarybas. Perskaitę laikraščius ir laiškus,
turėdavome daug apie ką pasikalbėti. Mane labiausiai do­
mino Vilniaus perdavimo klausimas. Vis atrodė, kad tada
iš pagrindų pasikeis visos Lietuvos gyvenimas.
Sekmadieniais galėdavome pasimatyti su giminėmis. Ke­
lis kartus buvo atvažiavusi Genovaitė. Ji gabendavo siun­
tinius nuo liaudies pagalbos sąjungos, pakeitusios Lietuvos
Raudonąją pagalbą, pasakodavo apie šeimą, kurią jai da­
bar vienai teko išlaikyti iš nedidelės algos (žmona įsidar­
bino Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti reikalų
vedėja). Labai jautriai reagavo pažangūs veikėjai. Jie ko­
lektyviai suteikdavo materialinę paramą ir palaikydavo mo­
raliai.
Per pirmuosius sekmadienius tyliai skambėdavo mūsų
dainos. Bet „liberališkosios" nuotaikos stovykloje truko ne­
ilgai.
Mes, politiniai kaliniai, daugiausia bendravome tarpu­
savyje, bet nesišalindavome ir kriminalinių, tarp kurių bu­
vo ir atsitiktinai pakliuvusių už kokias peštynes išgėrus ar
už smulkų nusikaltimą. Šnekėdavomės su jais susitikę dar­
bo metu. Kartais užeidavome į jų baraką.
Vieną sekmadienį aš ir keletas draugų užėjome j pirmąjį
aukštą pasikalbėti su pažįstamais, besidominčiais politika...
Politiniams ir kriminaliniams kaliniams bendrauti buvo už­
drausta, bet mes nekreipėme į tai dėmesio.
Staiga atsidaro durys ir įsiveržia grupė policininkų su
Dobrodziejūnu. Iškėlęs virš galvos „bananą", jis suriau­
mojo:
— Kas per šunybė? Kas leido čia rinktis?
Pamatęs mane, prišoko ir, mojuodamas bananu, rėkė:
— Ir jūs čia? Marš viršun tučtuojau! Žiūrėkit man, į
karcerį pasodinsiu!
Lipdamas į viršų, aš dar girdėjau įsiutusio viršininko šū­
kavimus. Grūmodamas gumine kuoka, jis dar subliuvo:
— Kol šitai mūsų rankose, tvarka Lietuvoje bus išsau­
gota!
šįkart viskas apsiėjo tik riksmais ir grasinimais, bet vi­
sokios nuolaidos baigėsi. Nutilo ir dainos. Jeigu ir susitik­
davome mūsų klube, kaįp vadinome koridorėlį, tai kalbė­
davomės atsargiai ir stebėjome, ar nelipa laiptais kas nors
iš prižiūrėtojų.
Užvis sunkiausia man būdavo naktimis. Nutildavo kal­
bos, ypač tada, kada Vlado Barono tenoriukas paragindavo:
— Ar ne laikas baigti, draugai? Ar ne laikas ant šono
ir čiūčia liūlia?
Ir visada Baronas užliūliuodavo mus laiku. Mažai kas
drįsdavo po jo prašymo tęsti pokalbius. Greit visi sumig­
davo, o aš vartydavausi, kamuodavausi, ir atrodė, kad išti­
sos naktys slenka be miego. Kažkiek miegodavau, be abe­
jo, bet to nė nepastebėdavau.
Barono tenoriukas tebeskamba man ausyse. Pats jis žu­
vo. 1941-ųjų gruodyje kartu su partizanais A. Vilimu ir
A. Slapšiu hitlerininkai jį pakorė Kaune.
Daugelis iš tuometinių Dimitravo draugų žuvo Tėvynės
karo frontuose, partizanų būriuose, pogrindiniame darbe.
Mūsų neužmirštamoji čiulbuonėlė, mūsų lakštingala, kaip
mes ją vadinome, Glezerytė nusišovė, nenorėdama pasi­
duoti 1944 metų gegužyje, kai gestapas susekė ją konspi­
raciniame bute Vilniuje.
 Dimitrave susitikau su savo senais draugais, su kuriais
bendradarbiavau antifašistinio liaudies fronto veikloje. Čia
įgijau ir daug naujų draugų. Komunistai K. Didžiulis, M. Šu­
mauskas, V. Niunka, Š. Maiminas, B. Baranauskas, Ch. Ai­
ženas, B. Abdulskaitė, V. Banaitis, K. Junčienė-Kučinskienė,
G. Glezerytė, B. Garbaitė — buvo patyrę revoliucionieriai,
kovotojai už darbininkų klasės interesus.
Tik atvežtas į stovyklą, raštu kreipiausi į vidaus reikalų
ministrą. Iškritikavęs politinę padėtį Lietuvoje, rašiau:
„...nei prieš tautą, nei prieš valstybę aš nenusikaltau. Ma­
ne bausdamas, tautininkų diktatūros režimas vykdo aktą
prieš savo politinį priešą... Tik šiam režimui naudinga izo­
liuoti mane nuo politinės veiklos, nes aš negaliu ramiai
žiūrėti į šio režimo piktybinę įtaką ir jo liekanų sauvalia­
vimą".
Toliau protestavau prieš šmeižiantį mane oficiozo „Lie­
tuvos aido" straipsnį. Baigdamas pažymėjau, kad, „tapęs
esamo režimo belaisviu, aš dar labiau įsitikinau savo tei­
sumu".
Artėjo lapkričio 7-oji. Didžiulis pasakė, kad ketinama
pažymėti Spalio šventę, ir pasiūlė ką nors ta proga parašyti.
Vieną nemigo naktį mintinai, be jokių užrašų išverčiau
lietuvių kalbon mūsų pamėgtą dainą iš pilietinio karo metų
„Ten, toli už upės". Kiek pakeistą vertimą išspausdino „Mū­
sų jaunimas". Sukūriau ir eilėraštį, kurį paskui pavadinau
„Tarybų Lietuvos išvakarėse". Štai jo pradžia:
Mes akmenis tašom, sprogdinam
Ir skaldom keliams Lietuvos,
Troškimuos gi šaukiam, vadinam
Kelius tiest gadynės naujos.
Vergijos pasaulį sprogdinti
Ir skaldyt vergų retežius —
Mes tokią brandiname mintį,
Mes tikim — tie siekiai nežus!
 SVEIKA, TARYBŲ LIETUVA!

Išvakarėse

„Vakaruose — nieko naujo." — Kartus Vilniaus medus.— Vietoje kon­

centracijos stovyklos — ištrėmimas.— „Ponai — visur ponai...“ — Kur iš­
eitis? — Puškinas čigonų kalba.— Nerimą keliančios pavasario žinios.—
Antifašistinės kovos ugnyje.— Smetona bėga į Vokietiją.

Kaip mozaika marga 1940 metų pradžia. Vakaruose —•

„keistasis karas". Prancūzų ir anglų kareiviai sėdėjo apka­
suose, iš reto pasišaudydami su vokiečiais. Beveik kas­
dien laikraščiai skelbė taip pažįstamus vyresniajai kartai
girdėtus per Pirmąjį pasaulinį karą pranešimus „Vakaruo­
se — nieko naujo".
Kaip anekdotas skambėjo laikraščių žinios apie idiliškus
priešininkų santykius kai kuriose Vakarų fronto vietose:
niekieno žemėje, tarp apkasų, prancūzų ir vokiečių koman­
dos žaisdavo futbolo rungtynes... Užtat Prancūzijos vy­
riausybė aktyviai kariavo su komunistais. Uždarytas laik­
raštis „Jumanite", uždraustos komunistinės organizacijos,
tūkstančiai komunistų įkalinti.
Kai dėl pasienio incidento kilo konfliktas, o paskui ka­
ras tarp Suomijos ir Tarybų Sąjungos, Vakaruose reakcija
pradėjo smarkią antitarybinę kampaniją. Atrodė, kad Pran­
cūzija ir Anglija kariauja ne prieš Vokietiją, o prieš TSRS.
Laikraščiai rašė, kad į Suomijos frontą prieš Tarybų Są­
jungą ruošiamasi pasiųsti prancūzų korpusą, kad Artimuo­
siuose Rytuose telkiama generolo Veigano vadovaujama
prancūzų armija, kuri žada pulti Baku kryptimi.
Lietuva išgyveno tokią būseną, kurią būtų galima pa­
vadinti pagiriomis po svetimo pokylio. Paskelbusi nesiki-
šanti į karą, vyriausybė įvykdė dalinę mobilizaciją, bet ne­
trukus šaukiamuosius paleido. Tūkstančiai internuotųjų
Lenkijos kareivių ir karininkų buvo paskirstyti po Palan­
gos, Kulautuvos kurortus ir kitas vietas.
 Vokiečių spauda dažnai rašydavo, kad Lietuvos valdžia
perdaug nuolaidžiauja internuotiesiems lenkams. Vokieti­
jos pasiuntinys Cechlinas pasidarė lyg Lietuvos spaudos
cenzorius. Jis priekaištaudavo užsienio reikalų ministerijai,
jei spaudoje pasirodydavo Vokietijai nepalankių žinių. Ki­
ta vertus, Anglijos atstovas Prestonas dažnai nusiskųsdavo,
kad internuotieji lenkai nepakankamai rūpestingai globo­
jami. Jam rūpėjo kuo daugiau lenkų pargabenti į Pran­
cūziją, kad jie ten sudarytų savo karinius dalinius ir ka­
riautų prieš vokiečius.
Su internuotaisiais būdavo nemaža rūpesčio, o kartais
ir didelių nemalonumų. Rokiškyje apgyvendinti lenkų jun­
keriai aspirantai užsispyrė nesikelti iš miesto į skirtas jiems
patalpas dvare. Protestuodami jie išvertė pagamintą valgį.
Prie junkerių prisidėjo ir karininkai. Maištininkai pradėjo
plūsti sargybinius, apmėtė juos akmenimis, laužė tvoras ir
šaudė iš pistoletų. Kai vakare apie 300 internuotųjų užpuo­
lė sargybą, juos apšaudė iš kulkosvaidžio. Vienas internuo­
tasis buvo nukautas, du sužeisti. Triukšmas nurimo tik po
kelių dienų.
Lietuvos liaudies gyvenimas sunkėjo. Pakilo prekių ir
maisto kainos. Fabrikuose sumažėjo darbo, o uždarbiai su­
menkėjo. Ėmė klestėti spekuliacija, verteivos pelnėsi iš dar­
bo žmonių vargo.
Vyriausybė laimino savivalę ir naudojo terorą prieš bet
kokį pažangų judėjimą. Dimitravo koncentracijos stovyk­
la buvo perpildyta, o netrukus įsteigė kitą stovyklą Pabra­
dėje. Kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose režimas pa-
griežtėjo. Lietuvos KP CK ir liaudies pagalbos sąjunga savo
atsišaukimuose ragino protestuoti prieš „kruvinąjį suvie­
nytosios smetonininkų, liaudininkų ir krikdemų reakcijos
terorą, nukreiptą prieš kiekvieną liaudies kovos pasireiški­
mą už laisvę, daribą ir duoną".
Neilgas buvo „generolų vyriausybės" amžius. Generolą
Černių pakeitė Antanas Merkys. Kelios bespalvės liaudi­
ninkų ir krikdemų figūros greta tautininkų daugumos tu­
rėjo pateisinti vyriausybės „konsolidacinę" iškabą. Faktiš­
kai Smetona liko vienvaldis. Tačiau aršesnieji tautininkai
buvo nepatenkinti net ir konsolidacinę vyriausybės iškaba.
Tautininkų sąjungos generalinis sekretorius J. Statkus sie-
lojosi, kad tautininkai, sukūrę tautinę valstybę, užleidžia
savo vaidmenį kitiems (esą liaudininkai ir krikdemai atėję
į vyriausybę ne vieningo buržuazijos darbo dirbti, o jo ar­
dyti).
Iš tokių peštynių prie valdžios lovio liaudis darė išva­
das, kad buržuazinės valdžios gyvenimas nebeilgas, nors
ir kaip ji „konsoliduotus!". Sklido kalbos, kad Smetona pa­
sitrauksiąs arba net pabėgsiąs.
Būdinga buvo Rokiškio apskrities viršininkui pasiųstoji
kvota apie nubaustą pilietį Napalį Kiaulėną už gandų sklei­
dimą. Tas pilietis Pandėlyje pasakojęs kitiems, esą Smetona
su šeima norėjęs lėktuvu pabėgti iš Lietuvos. Apie tai su­
žinojęs generolas Raštikis ir pradėjęs vytis lėktuvą moto­
ciklu. Lėktuvą pasivijęs ir privertęs kažkokiais elektros
spinduliais nusileisti. Tada Raštikis skėlęs Smetonai tris
antausius, parsivežęs į Kauną ir atidavęs policijos prie­
žiūrai.
Netrukus Raštikis buvo pašalintas nuo kariuomenės va­
do pareigų. Taigi lyg pasitvirtino, jog nėra dūmų be ug­
nies, ir šis liaudies fantazijos paįvairintas pasakojimas
apie peštynes „viršūnėse" nebuvo be pagrindo.
Lietuva gyveno susijungimo su Vilniumi „medaus mė­
nesius". Tačiau kartus buvo tas vilnietiškas medus. Vyriau­
sybė neskubėjo keltis iš Kauno. Į Vilnių buvo pasiųstas
vyriausybės įgaliotinis Merkys, paskui Bizauskas. Lietuvai
atstovauti į Vilnių pirmiausia nuvyko kariuomenė ir vie­
šoji bei slaptoji policija. Mieste buvo neramu. Vos tik Rau­
donoji Armija pasitraukė iš Vilniaus ir valdžią perėmė
buržuazinė Lietuvos valdžia, prasidėjo nacionaliniai ir so­
cialiniai konfliktai. Šovinistiškai nusiteikę lenkai ruošė de­
monstracijas prieš lietuvius. Daugiausia nukentėjo žydai,
kuriuos persekiojo ir ne vieną primušė chuliganai. Kai kur
net nuaidėjo šūviai. Lapkričio antrą dieną, vėlinių proga,
Rasų kapinėse susirinko apie 20 tūkstančių žmonių. Nema­
ža jų susispietė prie „Pilsudskio širdies" kapo, o paskui
patraukė į miestą. Raitoji policija sutiko minią bizūnais.
Tik skubiai atvykę kariniai daliniai šūviais į viršų išsklai­
dė demonstrantus. Kasdien buvo suimama po keliasdešimt
žmonių.
 Proletariato kovą prieš buržuazinę santvarką lydėdavo
susirėmimai, kurie kildavo dėl maisto stokos, o paskui dėl
didėjančio nedarbo. Gruodžio mėnesį darbo biržoje užre­
gistruota 13 tūkstančių bedarbių. Priskaičius jų šeimos na­
rius, susidarė apie 40 tūkstančių žmonių, kurie neturėjo
jokio pragyvenimo šaltinio.
Žodžiu, Vilnius tapo Lietuvos buržuazijai kietu riešutu,
per kietu jos išklibusiems dantims. Pašlijusiai ekonomikai
sustiprinti vyriausybė išleido priverstinę 50 milijonų litų
„Vilniaus paskolą". Komunistiniuose atsišaukimuose buvo
rašoma, kad surinktuosius pinigus vyriausybė panaudos ne
darbo žmonių gyvenimo sąlygoms gerinti, bet policijai ir
kitoms ją remiančioms jėgoms stiprinti.
Pasišovusi greitu laiku sulietuvinti Vilnių, klerikalo
K. Jokanto vadovaujama švietimo ministerija skubėjo len­
kiškas mokyklas paversti lietuviškomis. Tai sukėlė naują
audrą. Tų mokyklų mokiniai paskelbė streiką — neatėjo į
pamokas. Be konflikto neapsiėjo ir universiteto perėmimas.
Profesorių vadovaujami, studentai lenkai suruošė demonst­
raciją, kurios metu giedojo Lenkijos himną ir šūkavo prieš
Lietuvą. Buvęs universiteto rektorius Erenkroicas priminė
savo kalboje Steponą Batorą, Juzefą Pilsudskį ir Petrą Skar­
gą, išreikšdamas įsitikinimą, kad tos permainos truks neil­
gai ir Vilniun grįš senoji lenkiška tvarka.
Plačiai kalbėta apie incidentą su atbėgusiu iš Lenkijos
kunigu Maturžiku. Už antilietuvišką veiklą kunigas buvo
tremiamas iš Pabradės į internuotųjų stovyklą Kulautuvo­
je. Minia bandė jį ginti, priešinosi policijai. Tik kariuome­
nės būrys ją išsklaidė. Du žmonės buvo sužeisti, šešiolika
suimta.
Gruodžio viduryje Vilniaus gatvėse išklijuotas komen­
danto pranešimas, kad už pasipriešinimą policijai sušaudy­
tas lenkas Urbanovičius.
Kaune šovinistiškai nusiteikę studentai ir įvairios bur­
žuazinės organizacijos šaukė susirinkimus, kuriuose buvo
šnekama, jog lietuviškoji administracija Vilniuje esanti per
švelni, prieš lenkus reikia imtis griežtesnių žygių. Tuose
susirinkimuose pasireiškė ir antisemitinių nuotaikų. Kaune
ir provincijoje buvo platinami atsišaukimai, atvirai ragina­
ma ruošti pogromus.
 Nors pačių veikliausių narių suėmimas sudavė Lietuvos
Komunistų partijai skaudų smūgį, jos aktyvumas ir įtaka
darbininkijai vis didėjo. „Tiesa" rašė: „Liaudis šiandien
kyla į vieningą kovą dėl liaudies valdžios, kuri kartu su
Tarybų Sąjunga nuoširdžiai gins Lietuvą nuo bet kurių už­
puolikų, kuri padarys galą darbo žmonių badui ir skurdui,
kuri pagilins žemės reformą ir panaikins valstiečių skolas,
kuri užtikrins demokratines laisves ir demokratinį Lietuvos
sutvarkymą".
Gruodžio 19-tąją d. Ringaudų kaime Garliavos valsčiu­
je buvo suimti keli komunistų veikėjai, tarp jų Lietuvos
KP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus.
Tai — keli 1939 metų pabaigos įvykiai.
Naujuosius 1940 metus sutikau Rygoje, kur atsidūriau
visai netikėtai. Gal pasirūpino kai kurie rašytojai, žurna­
listai bei visuomenės veikėjai, o gal Merkio vyriausybė
norėjo mane atitraukti nuo „žalingos politinės įtakos", nes
1939 metų gruodžio pradžioje ji nusprendė mane paleisti
iš Dimitravo. Tačiau tai nereiškė, kad grąžinama laisvė.
Man buvo nurodyta per tris paras išvykti į užsienį. Vietoje
koncentracijos stovyklos — ištrėmimas... Iš tuometinio už­
sienio man artimiausia buvo Latvija. Bet ar gausiu vizą?
Per žmoną sužinojau, kad Latvijos vyriausybė vizą išduos.
Dimitravo stovykloje praleistas laikas nors ir neilgas,
buvo man, nepartiniam inteligentui, svarbus gyvenimo uni­
versitetas.
Ir štai aš vėl Rygoje. Kaip ir seniau, verčiausi žurna­
listika, bendradarbiavau Kauno laikraščiuose. „Jaunakas
žinias", kurio korespondentu dirbau 12 metų, mane atleido
už dalyvavimą politinėse demonstracijose prieš vyriausybę.
Latvijos pasiuntinybė Kaune buvo išdavusi man vizą tik
vienam mėnesiui. Tad kreipiausi į Latvijos vidaus reikalų
ministeriją, prašydamas pratęsti leidimą gyventi Rygoje,
kol man bus leista grįžti į Lietuvą. Tačiau jokio atsakymo
nesulaukiau.
Vieną pirmųjų 1940 metų sausio dienų paryčiu sapna­
vau keistą sapną. Kažkoks uniformuotas žmogus, lyg paš­
tininkas, lyg muitininkas, stovi už lango ir taiko į mane
šautuvu... Išsigandęs pašokau... ir pabudau. Jau švito. O
apie 8 valandą į duris pabeldė buto šeimininkė ir pasakė,
kad manęs klausia. Greitomis apsirengęs, išėjau į korido­
rių. Ten stovėjo latvių policininkas. Patikrinęs dokumen­
tus, jis įteikė.man lakonišką pranešimą — per 48 valandas
išvykti iš Latvijos. Tuščios buvo pastangos nors kelioms
dienoms atidėti ištrėmimą, kol išsiaiškinsiu savo padėtį Lie­
tuvoje. Taip mane ištrėmė iš Rygos, kurioje praleidau vai­
kystę ir jaunystę, ištisus dvidešimt septynerius metus. Lo­
gika aiški, jei esu pavojingas Lietuvos fašistams, tad ir
Latvijos fašistams negaliu būti mielas.
Vieną sausio vakarą išvažiavau atgal į Lietuvą. Kas
manęs laukia? Gal grąžins į Dimitravą? Arba ištrems dar
kur nors? Nejaugi leistų grįžti į Kauną? Galvodamas apie
tolimesnį savo likimą, važiuoju per Lietuvos sieną. Paėmęs
mano pasą, pasienietis pasisveikino — matyt, pažino, nes
anksčiau man tekdavo gana dažnai važinėti į Latviją. Tu­
rėjau bilietą į Šiaulius, maniau ten aiškintis apie vėlesnį
likimą. Tačiau Joniškio stotyje tas pats pasienietis, grąžin­
damas man pasą, pasakė:
— Man įsakyta pranešti, kad tamsta turi likti Jo­
niškyje.
Matyt, Latvijos policija pranešė apie mane Lietuvos po­
licijai. O gal žvilgterėjo į ištremtųjų kartoteką ir sulaikė,
kol ką išaiškins. Šiaip ar taip, reikėjo sustoti Joniškyje, kur
jokių pažįstamų neturėjau. Laimė, gavau kambariuką ma­
žame viešbutyje. Labai nustebau, kai kitą dieną atėjo ne­
pažįstama moteris ir pasiūlė man persikelti gyventi į jos
namus svečio teisėmis. Tai buvo Z. Čepaitienė. Vėliau su­
žinojau, kad Čepaitienė ir jos vyras, būdami pažangūs žmo
nės, dažnai priglobdavo persekiojamus politinius veikėjus.
Joniškyje gyvenau apie mėnesį. Su šiuo laikotarpiu su­
sijęs vienas literatūrinis darbas, kurį laikau nemažu savo
laimėjimu. Tai įžymaus latvių poezijos kūrinio „Rekviem"
vertimas, prasidedąs šiais posmais:
Tyliai važiuokit, iš lėtol
Ratų nesupkite, ne!
Amžino poilsio vieton
Vežkit smėlynan mane...
Vėjau, neliauji tu siutęs!
Kam taip, šileli, oši?
Skyrimosi kančią pajutęs,
Gal man „sudiev" tu neši?
 Dar ir dabar negaliu užmiršti nepaprasto sutapimo: kai
atsisėdęs prie stalo ėmiausi vertimo, išgirdau per radiją
pranešimą iš Rygos — ką tik miręs „Rekviem" autorius, įžy­
mus latvių poetas Vilis Plūduonis. Tai dar labiau pagilino
elegišką nuotaiką, kurią sukėlė pats kūrinys, perteikiąs au­
toriaus jausmus, laidojant brolį. Poemą išverčiau gana grei­
tai -— per kelias dienas, nors prieš keletą metų pamėginęs
teįstengiau išversti vos du posmus.
Tuo metu paaiškėjo mano likimas. Nei Kaune, nei arti
jo man nebuvo leista apsigyventi, o pasiūlyta pasirinkti ku­
rią nors tolimesnę kaimo vietovę. Sužinojau, kad mano ge­
ros pažįstamos Irenos Cirtautaitės dėdė sutinka priimti ma­
ne savo ūkyje Mastautuose, Kėdainių rajone. Vidaus rei­
kalų ministerija leido važiuoti į pasirinktąją ištrėmimo vie­
tą su sąlyga, kad būsiu policijos priežiūroje.
Vasario pradžioje atsisveikinau su mielais Čepaičiais,
daugeliu naujų pažįstamų Joniškyje. Traukiniu nuvažiavęs
į Dotnuvą, susitikau su savo busimuoju šeimininku Gabrie­
lių Gineika, kuris kaip tik tuo metu grįžo iš Vilniaus. Nuo
Dotnuvos pajudėjome rogėmis. Buvo šalta žiemos naktis,
smarkiai pustė, sniegas lipdė akis. Lyg laivą jūroje pūga
blaškė mūsų roges, ir ritomės per pusnis, kaip per ban­
gas... Šnekusis šeimininkas pasakojo įspūdžius iš Vilniaus,
o man mintyse vis sukosi pradėto versti J. Rainio posmai:

Teko išvykti
Taip gilią žiemą
Į tolimą šalį,
Į svetimą kiemą.

Tie posmai atitiko mano nuotaiką. Tiesa, kraštas, į kurį

aš važiavau tą žiemos naktį, nebuvo toks tolimas, o Mas-
tautų vienkiemis greit pasidarė visai nesvetimas. Kažkur
siautė politinės audros, įvairiose šalyse brendo pasaulinės
reikšmės įvykiai, o aš atsidūriau kaimo ramumoje. Neno­
rėdamas dykaduoniauti, stengiausi padėti šeimininkui ką
sugebėdamas ūkio darbuose. Turgaus dienomis nuvažiuo­
davome į Krakes. Čia* pasirodydavau vietos policijai.
Laisvo laiko turėjau daug. Rašinėjau kai ką laikraš­
čiams — stengiausi nors kiek uždirbti šeimai. Buvau dėkin-
gas B. Žygeliui, kuris pasiūlė išversti „Spaudos fondo" lei­
dyklai J. Frolovo knygą „Mano pažintys su gyvūnais". Kar­
tais tekdavo iš Dotnuvos stoties parvežti kokį nors šeimi­
ninko svečią. Su atvykstančiais iš Kauno ar Vilniaus visa­
da būdavo įdomu pakalbėti apie tenykštes nuotaikas.
— Brangiai atsieina mums Vilnius,— pasakojo vienas
svečias.— Kiek ten policijos ir kariuomenės reikia išlaikyti,
kiek bedarbių ir elgetų išmaitinti... Metų metais rėkavom:
„Mes be Vilniaus nenurimsim!" O dabar sunku prikalbinti
kauniečius, kad keltųsi į sostinę. Jei kurį valdininką siun­
čia į Vilnių, tas visokiausiais būdais kratosi, tuo labiau jei
Kaune turi namuką ar gerą butą. Dabar mūsų „patriotai"
iškėlė naują šūkį: „Mes be Kauno nenurimsim!"
Labai smarkios kovos vykstančios Vilniaus bažnyčiose,
kur karšti lenkų katalikai nenori nusileisti ne mažiau karš­
tiems lietuvių katalikams. Vos tik vieni užtrauks giesmę
lietuviškai, tuoj antri pradeda giedoti lenkiškai. „Dievo
namai" virto peštynių namais. Juose laidomos ne tik gerk­
lės, bet neretai į darbą paleidžiami kumščiai. Arkivysku­
pas R. Jalbžikovskis, didis buržuazinio šovinizmo apaštalas,
lietuvius vadina okupantais, stabmeldžiais.
Vilniuje daug atsiradę slaptų buržuazinių nacionalisti­
nių lenkų organizacijų, kurios leidžiančios nelegalius laik­
raštėlius ir atsišaukimus; veikianti taip pat slapta radijo
stotis.
Kaip tik tomis dienomis laikraščiai rašė, kad susekta
didelė karinė organizacija, surasta ginklų sandėlių, suimta
šimtai žmonių. Organizacijos tikslas — šnipinėti Raudono­
sios Armijos dalinius (kurie pagal 1939 metų spalio 10 die­
nos sutartį išsidėstė Naujojoje Vilnioje, Alytuje ir Prie­
nuose), taip pat varyti šnipinėjimo darbą prieš Lietuvą,
vykdyti teroro aktus ir ruošti ginkluotą sukilimą tam mo­
mentui, kai sąjungininkai pradės Vakaruose puolimą prieš
vokiečius.
Visos tos naujienos apvertė aukštyn kojomis tą nusira­
minimo nuotaiką, kurią skleidė laikraščiuose piešiamos idi­
lės apie padėtį sostinėje. Tiesa, ir į spaudą prasprūsdavo
viena kita žinutė, iš kurios galėjai spręsti apie neramumus.
Daug ką sakydavo ir opozicijos laikraščiuose dažnai pagi-
324
taikančios cenzūros iškapotos vietos, užpildytos atsitiktinė­
mis žinutėmis.
Tačiau toli gražu ne visi vietos lenkai buvo užsikrėtę
buržuazinio nacionalizmo nuotaikomis. Teko man sutikti ir
kitokių lenkų, tikrų proletarų. Su keletu jų susipažinau Di­
mitravo koncentracijos stovykloje, į kurią dar 1939 metų
lapkričio mėnesį atvarė lenkų darbininkų grupę iš Vilniaus
už dalyvavimą politinėje demonstracijoje. O čia, Krakių
apylinkėse, susipažinau su lenkais, netekusiais darbo ir at­
vykusiais parsisamdyti pas buožes ir dvarininkus. Ypač arti­
mai bendravome su vilniečio proletaro Katkovskio šeima,
įsikūrusia apleistame kumetyne, pačiomis primityviausio­
mis sąlygomis. Kai žurnalisto papročiu užkalbinau jį apie
politiką, Katkovskis pasakė:
— Ponai—-visur ponai: ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Čia
jie ginčijosi, pešėsi lyg užsispyrę ožiai, o štai dabar bi­
čiuliaujasi. Mums, darbininkams, nėra ko dalytis. Darbas —
visur darbas. Skurdome Lenkijoje, dabar skurstame Lietu­
voje. Pagyvensim — pamatysim, kas bus toliau.
Jis ir kiti lenkų bei lietuvių proletarai žiūrėjo daugiau
ne į Vakarus, o į Rytus. Ir radijas, ir žmonių šneka pasa­
kojo apie suprantamus jiems, svarbius įvykius didelėje kai­
mynų šalyje.
Man, mažai gyvenusiam kaime, buvo įdomu ir naudinga
arčiau pažinti kaimiečių buitį. Šeimininkas Gineika, nors
ir tvirtas ūkininkas, dažnai nusiskųsdavo, kad turi beveik
veltui atiduoti produktus — kainos labai žemos. Už parduo­
tą ,,Pienocentrui" kilogramą sviesto dabar tegalėjai nupirk­
ti 12—15 dėžučių degtukų.
— Mes, ūkininkai, kaip fakyrai ant žarijų šokinėjame,—
mėgdavo kartoti Gineika.
Prasidėjus karui, produktų kainos pakilo 25 procentais,
o prekės, reikalingos ūkyje, pabrango 75 procentais. Iš­
varžomų ūkių skaičius didėjo.
Apie mažažemių, kumečių ir samdinių sunkią padėtį
buvau daug skaitęs laikraščiuose. Iškalbingai bylojo dak­
taro Griniaus paskelbti duomenys, ištyrus 150 valstiečių
šeimų būklę. Išvados tokios: virtuvėse miega 37 procentai
valstiečių, viena lova tenka dviem ir daugiau žmonių; 12
procentų trobų apšviečiamos žibalinėmis lempomis be stik­
 lų. 29 procentų trobų grindys plūktinės. Parazitai rasti 95
šeimose iš 150. Tik 1 procentas moterų turi naktinius marš­
kinius. 75 procentai valstiečių avi medpadžius ir klumpes,
tik 2 procentai turi pusbačius. 19 procentų moterų visai
nevartoja muilo. Vasarą moterys dirba po 16 valandų per
parą, žiemą — po 12. Tik 18 moterų iš 150 šventadieniais
ilsisi. Tokią pasibaisėtinai skurdžią padėtį faktais atskleidė
ne kas kitas, o buvęs Lietuvos prezidentas. 1940 metų pra­
džioje, rašydamas apie sveikatos apsaugos būklę Lietuvoje,
jis stambia antrašte šaukė: ,,Ar tai ne baisu?"
Savo akimis įsitikinau, koks klaikus skurdas ir tamsa
viešpatauja kumetynuose, mažažemių ir bežemių trobose.
Ir šiandien akyse tebestovi nepamirštamas vaizdas: skurdus
gultas, ant jo — skudurais apklota serganti mergytė; nei
gydytojo iškviesti, nei į ligoninę paguldyti jos tėvas ne­
pajėgė. Tai brangiai kaštuoja, iš kur gaus pinigų? Mergytės
tėvai išblyškę, menkai apsirengę. Jie turi išmaitinti dar tris
vaikus. Savo uždarbį šeima jau seniai pravalgė. Dabar su­
sirūpinę, ar gaus kokį maišelį bulvių arba nors saują miltų
iš šeimininko už busimuosius darbus...
— Sunku litą uždirbti,— tokį skundą dažnai galėjai iš­
girsti kaime.
Ne apie kokius skurdžius kumečius ar samdinius, bet
apie tikrus ūkininkus — vidutiniokus ir net buožes — nese­
niai buvo rašęs tautininkų žurnalas „Vairas": „Viską, kas
geriausia, ūkininkas atiduoda miestui ir išsiunčia už sienų.
Jaunas sultingas paršelis, šviežias skoningas pienas, kiauši­
niai, paukštiena — viso to nemato ūkininko dantys. Jam
lieka kieta dviejų metų kiauliena, skrandį veriąs pieninėje
išsuktas pienas, pažilinti barščiai ir visa, kas bent kiek pa­
tenkina organizmą."
Ką bekalbėti apie tuos, kurie gyveno tik iš savo rankų
darbo, netesėjo parduoti „išsiuntimui už sienų" nei bekonų,
nei pieno.
Kad ir trumpai pagyvenęs kaime, giliai pajutau artojų
dalią, kurią ryškiai apibūdino tuo metu Kazys Jakubėnas:
Lietuva — tėvynė,
šalelė artojų.
Nuplyšus milinė,
naginės ant kojų.
 Melsvas rūkas kyla,
žalią pievą kloja.
Rūku apsitraukė
dalelė artojo.

Suprantama buvo ir tų posmų išvada, kad „raudos varg­

dienėlių nenueis pavėjui".
Simboliškas man atrodė pasakojimas, kurį išgirdau Mas*
tautuose apie ūkininką ir jo berną. Bernas arė žemę. Sten­
gėsi iš visų jėgų. O buožė, stovėdamas prie tvenkinio, vis
buvo nepatenkintas, vis rėkavo ir plūdo berną, girdi, čia
per kreivai, čia per lėtai, čia per giliai, čia per sekliai jis
ariąs. Priekabus buvo ūkininkas, niekaip jam neįtiksi. Ber­
nas tylėjo ir kentė. Bet pagaliau jo kantrybė išseko. Pri­
šokęs prie buožės kad stums jį į tvenkinį, tas tik aukštiel­
ninkas į vandenį pliumpt. „Ark pats, jei tau negerai! Gana
man to jungo!" Buožė vos išsikapanojo iš tvenkinio, bejė­
giškai grasindamas kumščiu nueinančiam bernui.
Stebėdamas kaimo gyvenimą, vis daugiau galvojau apie
klausimus, kurie negalėjo nejaudinti kiekvieno sąmoningo
piliečio. Kokia išeitis iš amžino skurdo ir tamsos, kurioje
skęsta didžioji Lietuvos liaudies dalis? Kaip panaikinti tą
didžią socialinę nelygybę mūsų nedidelėje šalelėje? Kaip
pasiekti, kad liaudies masėms būtų atvertas platus kelias į
mokslą, į šviesą? Kur tikrasis Lietuvos kelias rūsčių pasau­
lio įvykių sūkuryje?
Tokiais klausimais daug tekdavo diskutuoti su įvairių
sluoksnių, įvairių krypčių žmonėmis. Ne kartą dalyvavau
viešose diskusijose, ginčijaus su tautininkais ir kitokiais re­
akcionieriais, gindamas liaudies demokratijos idėjas. Tau­
tininkų ideologai tose diskusijose mėgindavo propaguoti au­
toritarizmo, kitaip sakant, fašizmo principą, paįvairintą
Smetonos „filosofija", esą pažangos keliu einant „tiesiai ar­
čiau, aplink greičiau". Bet vis mažiau žmonių galėjo pa­
traukti bankrutuojančio režimo demagogija.
Buvo nemaža tokių, kurie kaip tie stručiai pavojaus
metu kišo galvą į smėlį, tikėdamiesi išlaukti savo siaurame
pasaulėlyje. Tačiau istorija žengė pirmyn, laikai keitėsi, ir
politika čiupo kiekvieną už pakarpos, norėjo jis to ar ne.
Tai padėjo mums skleisti liaudies fronto idėjas. Sueigose,
 studentų susirinkimuose, patriotiniuose mitinguose stengė­
mės aiškinti kiekvieno piliečio pareigas, skatinome apsi­
spręsti, žadinome antifašistines nuotaikas. Ypač ryškiai pri­
simenu prancūzų revoliucijos 150-mečio minėjimą Liaudies
namų salėje, mitingą Raudondvaryje, studentų vakarus ir
paskaitas „Varpo" salėje.
Netoli Krakių, Ažytėnų kaime, gyveno vienas įdomiau­
sių Lietuvos žmonių. Tai — Mikalojus Katkus, „Balanos ga­
dynės" autorius, kurį žmonės vadino tolstojininku. Labai
gailiuosi, kad su juo nesusipažinau. Štai kokį faktą, atspin­
dintį M. Katkaus pažiūras, man papasakojo Jonas Lauri­
naitis:
— Tai atsitiko, rodos, trisdešimt antrųjų metų vasarą.
Kažkas atvedė į „Kultūros" būrelio kambarėlį valstietiškai
apsirengusį senuką su ilga barzda, žvalių akių, labai pana­
šų į Tolstojų. Įėjęs į kambarį, jis pasisakė esąs Mikalojus
Katkus. Mes puolėme jį sodinti, sveikintis. Bet jis, nejudė­
damas iš vietos, gana griežtu tonu paklausė: „Ar jūs už
kapitalizmą, ar už socializmą ir komunizmą?" Visi, supran­
tama, veik choru atsakėme, jog už socializmą ir komuniz­
mą. Tada jis su visais pasisveikino, paduodamas ranką, ir
tvirtai pasakė: „Jeigu jūs nekovosite už socializmą ir ko­
munizmą, tai iš jūsų liaudis maža naudos turės, nors aka­
demiją baigę būsite".
Tai išgirdęs, supratau, kodėl būtent Žemės ūkio akade­
mijos „Kultūros" būrelis, kurio pirmininkas buvo Laurinai­
tis, pakvietė mane 1933 metais į Dotnuvą papasakoti apie
kelionę į Tarybų Sąjungą.
Pianistas ir kompozitorius Balys Dvarionas, prisiminda­
mas mūsų bendrą kelionę į Maskvą ir Leningradą, po vieno
koncerto sielojosi:
— Kažin ar mes susilauksime tokio laiko, kad ir Lietu­
voje bus tiek daug koncertų ir taip plačiai paplis teatro
menas kaip ten, Tarybų šalyje?.. Kaip ir kada mes išbrisime
iš atsilikimo?
Tikrai, labai dažnai galvodavome, ar sulauksime tokio
laiko, kad Lietuvos nebeslėgs dvasinė ir fizinė tamsa, kada
nusimes ji kryžių naštą ir išeis iš skurdžių bakūžių. Bur­
žuazija didžiavosi laimėjimais, lygindama padėtį su cariz­
mo ar vokiečių okupacijos metais. Taip, gyvenimas nesto­
vi vietoje, buvo pažengta švietimo srityje, džiaugėmės kiek­
vienu literatūros ir meno, mokslo laimėjimu. Bet viskas
slinko vėžlio žingsniais. O reikėjo smarkių šuolių pakilti
iš atsilikimo duobės.
Studentų Lietuvoje buvo vos keli tūkstančiai. Aukštą­
sias mokyklas kasmet baigdavo apie 200 žmonių, tik maža
dalis jaunimo tegalėjo įgyti vidurinį mokslą, o buržuazija
jau rėkė apie „inteligentijos perteklių".
Buvo net įsteigta inteligentams bedarbiams šelpti drau­
gija. Tiesiog sukrečiantis kaltinimas buržuazinei fašistinei
santvarkai skamba tos draugijos atsišaukime, paskelbtame
„Lietuvos žiniose": „Paskutiniu laiku priaugančios inteli­
gentijos eilėse vis daugiau tokių, kurie ne tik negali sva­
joti apie padoresnį pragyvenimą, bet ir neturi sausos duo­
nos kąsnio. Ekonominiai sunkumai, nervingai įtemptas gy­
venimas kovoje už būvį yra nustūmęs daugelį mūsų
inteligentų į bedugnę, iš kurios atsikelti ne taip jau lengva.
Inteligentai, žmonės su neabejotinais gabumais, darosi kraš­
tui ir tautai nenaudingi ir gula visuomenę lyg kokia ne­
paprasta našta". Toliau seka patarimai imtis amatų ir kitų
praktinių darbų, nepasikliauti galimybe rasti „inteligentiš­
ką darbą". Draugija siekė aprūpinti bedarbius inteligentus
kokiu nors darbu, suteikti materialinę paramą, surasti pigų
maitinimą, butą.
Gyvendamas Mastautuose, dažnai prisimindavau savo
keliones į Tarybų Sąjungą. Gailėjausi, jog neišleidau apie
jas antrosios knygos, nors ir surinkęs paskelbtus spaudoje
straipsnius.
Domėdamasis nacionaliniu klausimu, Maskvoje užeida­
vau į knygyną, kuriame buvo pardavinėjamos knygos įvai­
riomis tarybinių tautų kalbomis. Nustebau, pamatęs kny­
gas ir čigonų kalba. Įdomumo dėlei įsigijau keletą, tarp jų
Puškino poemą „Čigonai". Patekęs į Mastautus, sužinojau,
kad tuščiame kumetyne pamiškėje žiemoja kelios čigonų
šeimos. Susipažinome, aplankydavau juos. Niekada nema­
tę knygų savo kalba, čigonai labai nustebo, išgirdę skai­
tant čigoniškai. Matyt, mano tarimas gerokai skyrėsi nuo
jų šnekamos kalbos — iš pradžių jie nieko nesuprato. Bet
pamažu, kartojant atskirus žodžius, pradėjo suprasti, taisy­
 ti mano kirčius ir tarimą. Taip per kelis kartus perskaičiau
čigonams visą poemą, apie kurią jie nebuvo girdėję.
Artėjo pavasaris, pirmasis mano pavasaris Lietuvos kai­
me. Žmonės ruošėsi pavasario darbams. O mano mintys
skriejo tolyn. Atvykusi iš Kauno žmona ir kiti svečiai pa­
pasakodavo apie tenykštes nuotaikas. Nepaisydami repre­
sijų, veikė liaudies fronto aktyvistai — komunistai, kom­
jaunuoliai, kairieji liaudininkai, jaunimo sąjungos nariai
ir antifašistiškai nusiteikę inteligentai. Jų sudarytas nele­
galus komitetas liaudies teisėms ginti išleido laikraštį ,,Už
liaudies teises", kuris ragino kovai už naują Lietuvos atei­
tį. Komunistų partijos įtaka liaudies masėse vis didėjo.
Kauniečiai papasakojo apie įvykius Lampėdžiuose. Ten
vasario 8 dieną smarkiai susirėmė darbininkai su policija.
Streikavo du tūkstančiai darbininkų, kurie stiprino Nemu­
no krantą. Streikininkų išrinktas komitetas kėlė ne tik eko­
nominius, bet ir politinius reikalavimus. Penkias dienas tru­
kusį Kauno darbininkų solidarumo streiką parėmė ir kitų
miestų darbininkai. Vilniuj streikuojantys bandė ieškoti
raudonarmiečių užtarimo. Tačiau pagal sutartį Raudonoji
Armija nesikišo į Lietuvos vidaus reikalus. Kai kur strei­
kavo žemės ūkio darbininkai. Ėjo kalbos apie galimą vi­
suotinį streiką.
Uoliai sekiau spaudą, per detektorinį radijo imtuvą klau­
siausi naujienų. O pavasaris nešė jas vis nepaprastesnes.
Kovo 12 dieną Maskvoje pasirašyta taikos sutartis tarp
TSRS ir Suomijos. Vėl niekais nuėjo pasaulinės reakcijos
viltys, pasinaudojus Tarybų Sąjungos ir Suomijos konflik­
tu, sukelti visuotinį kryžiaus žygį prieš TSRS. Tokias viltis
puoselėjo ir Lietuvos valdovai.
Balandis atnešė naujus įvykius. Vokietija staiga okupa­
vo Daniją ir išlaipino kariuomenę Norvegijoje. Spauda mir­
gėjo Oslo, Bergeno, Narviko, Stavangerio, Tronheimo vie­
tovardžiais... Pasidėjęs iškirptą iš laikraščio Skandinavijos
žemėlapį, žymėjau naujo fronto vietas. O ūkio šeimininkas
Gineika, skeptiškai žiūrėjęs į sąjungininkų karinius suge­
bėjimus, tyčiojosi iš mano „strateginių iliuzijų". Jis siūlė
eiti lažybų, neabejodamas, kad anglai ir prancūzai bus iš­
mesti iš Prancūzijos ir ten įsitvirtins vokiečiai. Taip ir
įvyko.
 t>ar sensacingesnių naujienų pranešė gegužės 10 dienos
laikraščiai: fašistų kariuomenė įsiveržė į Olandiją, Belgiją,
Liuksemburgą ir pradėjo didelį puolimą Prancūzijoje. ,.Keis­
tasis karas" baigėsi, prasidėjo „žaibiškasis". Hitleris buvo
pasiruošęs per kelias savaites sutriuškinti Prancūziją, ir jam
tikrai pavyko. „Mažino linija" buvo apeita. Vokiečių tan­
kų kolonos įsiveržė į Šiaurės Prancūziją, nesutikusios rim­
to pasipriešinimo.
Dar gegužės pradžioje draugai iš liaudies fronto primyg­
tinai ragino mane stengtis kaip nors greičiau baigti priver­
stines „atostogas" kaime. Tuo rūpinosi ir kai kurie rašyto­
jai bei visuomenės veikėjai. Ir pačiam teko parašyti pa­
reiškimą, kad leistų grįžti į Kauną. Gegužės viduryje man
pranešė, kad galiu grįžti.
Tuo metu Kaune, „Spaudos fondo" salėje, buvo ruošia­
ma Taraso Ševčenkos paroda. Suspėjau prisidėti prie jos
rengimo. Pasiūliau Liudui Girai naujai išversti didžiojo kob-
zariaus „Testamentą". Jo paskutinis posmas („Ir mano šei­
moj plačiojoj, laisvoje, naujojoj, nepamirškit, prisiminkit
žodeliu geruoju"), parašytas dideliame plakate, papuošė
centrinę parodos vietą.
Rašydamas apie šią parodą spaudoje, pacitavau T. Šev­
čenkos pranašavimą:

Greit sutraukys savo pančius

Surakinti žmonės,
Teismas bus, prabils griausmingai
Upės, kalnai, klonys.

Tie rūstūs žodžiai lyg susišaukė su Lietuvos inteligen­

tijos atstovų protesto prieš vyriausybės ir policijos terorą
žodžiais: „Jūs sėjate neapykantą ir pyktį, o pjausite audrą“.
Susitikęs su draugais, sužinojau apie masinius suėmimus
Gegužės pirmosios išvakarėse. Tačiau tai nesutrukdė ko­
munistams iškelti įvairiose vietose raudonas vėliavas, išpla­
tinti plakatus ir atsišaukimus. Didelį įspūdį visuomenei pa­
darė minėtas Lietuvos inteligentijos atstovų pareiškimas,
kurį išleido liaudies teisių gynimo komitetas ir pasirašė
penkiasdešimt rašytojų, profesorių, gydytojų, dailininkų,
agronomų, teisininkų, artistų.
 Aštrėjo klasiniai prieštaravimai. Kainos vis kilo, didėjo
bedarbių skaičius. Bedarbiai jokios pašalpos negaudavo, o
viešuose darbuose, kurie buvo jiems organizuojami, mažai
teuždirbdavo. „Maisto" ir „Metalo" įmonių darbininkai bu­
vo sustreikavę, reikalavo pakelti uždarbį, bet administraci­
ja nesutiko. Kai kurių įmonių darbininkus atleidinėjo, kiti
dirbo po tris keturias dienas per savaitę.
Butų nuomininkų draugijos veikla Kaune įsiliejo į bend­
rą protesto sąjūdį. Draugija rinko parašus po peticija, ku­
rioje buvo atskleista nepaprastai sunki nuomininkų padė­
tis. Mokestis už butą pernelyg aukštas, nuomininkai iškrau-
stomi pagal savininkų užgaidas, daugiavaikėms šeimoms
butų neišnuomoja, darbo žmonės priversti gyventi visiškai
nepakenčiamose sąlygose. Grįžęs į Kauną, vėl užmezgiau
ryšį su šios draugijos aktyvistais (iš draugijos pirmininko
pareigų buvau pašalintas vidaus reikalų ministro generolo
Skučo įsakymu tuoj po arešto). Pažangių studentų ir net
kai kurios buržuazinės organizacijos kėlė žemės reformos
pagilinimo klausimą. Ir savanorių sąjungos suvažiavimas
pasipiktino, kad kai kurių dvarininkų rankose atsidūrė tūk­
stančiai hektarų žemės. Ypač aktuali buvo žemės reforma
grąžintame Lietuvai Vilniaus krašte, kur viskas tebebuvo
po senovei.
Vis tvirčiau į revoliucines pozicijas stojo pažangioji in­
teligentija. Literatūros vakarai, laisvamanių pasitarimai, pa­
žangių studentų sueigos dažnai virsdavo atviromis antifa­
šistinėmis demonstracijomis. Išsigandusi jų vyriausybė už­
draudė V. Majakovskio mirties dešimtmečio minėjimą.
Tačiau rašytojai įteikė Tasso korespondentui kolektyvinį
laišką, kurį pasirašė Cvirka, Gira, Boruta, Venclova, Kor­
sakas, Šimkus ir kiti. Laiške pažymėta, kad pažangūs Lie­
tuvos rašytojai vertina Majakovskio darbus ir kūrinius kaip
įkvepiantį pavyzdį.
Labai visuomenė pasipiktino naujais įvykiais Vilniuje.
Susirinkę lenkų „Liutnios" teatre „tautiški" smurtininkai
pradėjo švilpti, trypti kojomis ir šaukti, kai artistė uždai­
navo lenkiškai. Lenkų buržuaziniai nacionalistai atsakė
įžeidinėjimais. Kilo grumtynės. Koncertą nutraukė. Lietu­
viškųjų šovinistų elgesį griežtai pasmerkė Lietuvos rašy­
tojų draugija, paskelbdama atvirą laišką visuomenei, kurį
pasirašė Krėvė-Mickevičius, Gira, Mykolaitis-Putinas, Sruo­
ga, Cvirka.
Tačiau incidentai tebesitęsė. Susibūrę į ginkluotas gru­
pes, lietuvių nacionalistai rinkosi kavinėse ir, garsiai už­
dainuodami, nutraukdavo lenkiškas estradines programas.
Ypač aistros įsiliepsnojo po keletos lenkų nacionalistų at­
sakomųjų teroristinių veiksmų. Prie Rasų kapinių šūviais
iš pistoleto sužeidė policininką Prūsaitį, o po kelių dienų
gatvėje nudūrė policininką Blažį. Tai buvęs atsakymas už
du nušautus lenkus. Per policininko laidotuves Vilniaus
gatvėse kilo stambūs susirėmimai, muštynės, ėmė byrėti
lenkų įstaigų ir „Liutnios" teatro langai. Daugiausia pasi­
žymėjo buržuaziniai ir smulkiaburžuaziniai studentai — na­
cionalistinių korporacijų nariai.
Pažangioji studentija, atsiliepdama į šiuos veiksmus, iš­
leido atsišaukimą, kuriuo pasmerkė pseudopatriotus, sieku­
sius kumščiais lietuvinti Vilnių. Atsišaukime pažymėta, kad
korporantai, žvalgybos pakurstyti, užpuldinėja niekuo ne­
kaltus lenkus, o Smetona ir jo vyriausybė, užuot išdalijusi
valstiečiams lenkų dvarininkų žemę, teikia pilsudskininkams
dvarponiams įvairiausias privilegijas. Toliau atsišaukime
raginama kovoti prieš tikrąjį lietuvių tautos ir liaudies prie­
šą— fašistinę valdžią, globojančią dvarininkus ir speku­
liantus. Tų antifašistinių atsišaukimų autorius buvo studen­
tas — pradedantis poetas, komjaunuolis Eduardas Mieže­
laitis.
Smetona, dvarininkų globėjas ir pats dvarininkas, ilgose
savo kalbose filosofiškai dėstė, kad jo vyriausybė siekia
sulyginti luomų prarajas, sureguliuoti luomų santykius. Be­
ne paskutinėje viešoje kalboje, pasakytoje atidarant Darbo
rūmus, jis ėmė narplioti žodžio „darbininkas" prasmę, ban­
dydamas įrodyti, kad nesą skirtumo tarp darbininko, sam­
dinio ir darbdavio.
Tačiau buržuazijos valdoma valstybė visai atvirai tar­
navo darbdavių reikalams, o smurtą ir terorą ligi paskuti­
nių savo gyvavimo dienų buvo nukreipusi prieš darbinin­
kus — tiek mieste, tiek kaime. Vyriausybė pro pirštus žiū­
rėjo į akiplėšišką, beveik viešai varomą įvairių valstybių
šnipų veiklą, į hitlerinių smogikų susibūrimą Kulturferban-
do priedangoje. Tuo tarpu, kai birželio mėnesį Gaižiūnuose,
netoli Kauno, prasidėjo streikas, tuoj areštavo 158 darbi­
ninkus.
Birželio 3 dieną laikraščiai pranešė, kad apeliaciniai
rūmai patvirtino nuosprendžius keletui darbininkų reikalų
gynėjų — revoliucionierių: Sniečkui — 8 metai sunkiųjų
darbų kalėjimo, Kraštiniu!, Milvydui ir Kazlauskui — po 6
metus.
Birželio 4 dieną Kauno kalėjime mirė žvalgybos nukan­
kintas komunistas Juozas Garelis. „Tai ne pirmoji kruvinos
reakcijos auka,— skelbė liaudies pagalbos sąjungos atsišau­
kimas.— Dar neapžėlė Presmano, Baratinsko, Grigo, Lisie-
nės ir kitų kapai, o mes jau stovime prie naujo kapo."
Gindama buržuazijos ir stambiųjų žemvaldžių kailį ir
neapkęsdama liaudies, fašistinė vyriausybė negalėjo būti
nuoširdus darbo žmonių valstybės — Tarybų Sąjungos —
bičiulis ir sąjungininkas, kaip to reikalavo lietuvių liau­
dies interesai. Ji veidmainiavo, stengėsi įtikinti tarybinę
vyriausybę savo lojalumu ir draugiškumu, o iš tikro vyk­
dė prieš TSRS provokacijas ir sąmokslus. Jau tarybiniais
metais atskleisti slaptieji archyvai liudija, koks šnipinėji­
mo tinklas buvo apsupęs tarybines karines įgulas. Lietuvos
žvalgyba, kontržvalgyba ir įvairios fašistinės organizacijos
surengė piktą šmeižtų kampaniją prieš Tarybų Sąjungą ir
Raudonąją Armiją. Tokia veikla buvo suinteresuotos tiek
hitlerinė Vokietija, tiek kitos imperialistinės valstybės, ku­
rių agentai darbavosi Lietuvoje ir žvalgybos organuose.
Valdžia nekantriai laukė tarptautinės padėties permainų,
tikėdamasi kaip ir 1919 metais stoti į tarybinės šalies prie­
šų gretas. Apie tai liudija toks faktas. Smetonos nurodymu,
1940 metais vasario mėnesį saugumo departamento direk­
torius nuvyko į Berlyną išaiškinti, ar Vokietija sutiktų pri­
imti Lietuvą savo protektoratan. Gautas atsakymas, kad tai
galės įvykti net iki 1940 metų rugsėjo mėnesio, pasibaigus
karui Vakaruose. Ne atsitiktinai Hitleris vėliau atvirai pa­
reiškė, kad tuometinė Lietuvos vyriausybė primygtinai pra­
šė įvesti vokiečių kariuomenę.
Būdingas Latvijos pasiuntinio L. Sėjos pranešimas savo
vyriausybei, kuriame pažymima, kad prezidentas Smetona
galutinai neteko autoriteto ir laikosi tik policijos ir kariuo­
menės padedamas. „Turint tai galvoje,— rašė pasiuntinys,—
reikia baimintis kokio nors iš visiškos nevilties žengto žings­
nio, ypač to, kad jis gali atiduoti Lietuvą visiškai Vokieti­
jos Įtakai... Kiek aš pažįstu prezidentą, išlaikyti savo val­
džią jam rūpi daug labiau negu Lietuvos likimas."
Komunistų partija, vienintelė politinė partija, garbingai
nešusi savo vėliavą, gynė tikruosius liaudies interesus. Dar
pavasarį „Tiesa" rašė, jog stiprėjanti darbo žmonių kova
neišvengiamai pašalins buržuazinę vyriausybę ir sukurs tik­
rai demokratinę liaudies vyriausybę.
Atsišaukime „Šalin provokacijas prieš Tarybų Sąjungą"
Lietuvos KP Centro Komitetas protestavo prieš nusikals­
tamus veiksmus — vieno raudonarmiečio nužudymą ir
kitų dviejų raudonarmiečių pagrobimą, pabrėždamas, kad
tos provokacijos kartu yra ir reakcijos veikimas prieš savo
liaudį. Atsišaukimo pabaigoje reikalaujama pašalinti Mer­
kio—Skučo vyriausybę, išvyti iš valstybės aparato ir ka­
riuomenės imperialistų agentus, amnestuoti politinius ka­
linius, padaryti galą fašistiniam teroro ir smurto režimui.
Lietuvoje visiškai subrendo revoliucinė situacija. Tarp­
tautinė padėtis buvo palanki Lietuvos liaudžiai atkurti ta­
rybų valdžią, kurią 1919 metais užgniaužė Vakarų impe­
rialistų ginkluotosios jėgos, parėmusios Lietuvos buržuazi­
ją. Lietuvos liaudis dabar galėjo tikėtis tiesioginės para­
mos iš broliškųjų Tarybų Sąjungos tautų, nuo kurių ji prieš
20 metų buvo smurtu atskirta. Išmušė ilgai lauktoji valan­
da— Lietuvos liaudis galėjo atsikratyti fašistinės Smetonos
valdžios, kuri beveik 14 metų buvo ją pavergusi ir atėmu­
si jos teises.
Nepavydėtinos buvo smurtu ir apgaule įsigalėjusios
Smetonos klikos paskutinės valandos.
Tarybų Sąjunga, kuriai rūpėjo visų tautų, taip pat ir
lietuvių tautos saugumas, negalėjo rizikuoti ir pasitikėti
priešiška fašistine Kauno vyriausybe, globojančia šnipus
ir provokatorius bei atvirai sulaužiusia jos pasirašytą su­
tartį. Staigiais smūgiais paklupdžiusi Vakarų Europą, hit­
lerinė Vokietija darėsi pavojinga jėga. Fašistinė Lietuva
neabejotinai galėjo tapti jos sąjungininke.
Tarybinė vyriausybė pasiuntė į Kauną notą, reikalau­
dama užtikrinti TSRS—Lietuvos 1939 metų spalio 10 die­
nos sutarties vykdymą. Kurį laiką Maskvoje tarp abiejų
šalių atstovų vyko derybos. Smetona, susirūpinęs savo val­
džia, pasiūlė sudaryti naują vyriausybę su savo giminaičiu,
buvusiu kariuomenės vadu S. Raštikiu priešakyje, naiviai
manydamas, kad šiam klerikalui ir fašizmo ramsčiui bus
patikėtas sutarties vykdymas.
Visą naktį iš birželio 14 į 15 dieną posėdžiavo Smeto­
nos vyriausybė. Paaiškėjus, kad Raštikio kandidatūra ne­
priimtina, Smetona pareikalavo atmesti TSRS iškeltas sąly­
gas ir pradėti karą prieš Tarybų Sąjungą, paprašius hitle­
rinės Vokietijos pagalbos. Sį pasiūlymą parėmė keli mi­
nistrai ir seimo pirmininkas K. Šakenis. Griežtai pasiprie­
šino kariuomenės vadas generolas V. Vitkauskas, pareikš­
damas, kad jis jokiu būdu neduos įsakymo pakelti ginklą
prieš Raudonąją Armiją ir pradėti brolžudišką karą. Vit­
kausko nuomonei pritarė ministras pirmininkas Merkys,
generolas Raštikis ir dauguma ministrų.
Įsitikinęs, kad jo sumanymai žlugo, Smetona birželio
15-os vakare su šeima ir krašto apsaugos ministru, pasiglem­
žęs iš Lietuvos banko stambią sumą užsienio valiutos, pa­
bėgo į Vokietiją. Prieš pabėgdamas jis pasirašė aktą, ku­
riuo perdavė prezidento pareigas ministrui pirmininkui
Merkiui. Kaip paskui pasakojo, Smetona visą laiką karto­
jęs, kad padaryta klaida,—jis graužėsi praleidęs progą su­
sitarti su Vokietija.

Kai Naujas Rytas aušo

Šventiška nuotaika.— „Draugai ateina!" — Prezidento limuzinas Leli­

jų gatvėje.— Liaudies vyriausybė valdžioje.— Našta buvo nelengva...—
Audringas naujojo gyvenimo sūkurys.— Rinkimai — kaip Bastilijos štur­
mas.— Keturios Liaudies seimo deklaracijos.— Mes — Tarybų Lietuvos pi­
liečiai.

Dabar mums žinomos visos smulkmenos apie buržuazi­

nės fašistinės Smetonos valdžios agoniją. O tomis keturias->
dešimtųjų metų birželio dienomis tų užkulisių nežinojau,
nors ir buvau žurnalistas. Birželio 15-os rytą išgirdau, kad
atmesta Raštikio kandidatūra, o paskui pasklido gandai,
kad Smetona pabėgo. Tapo aišku: griuvo fašistinis reži­
mas! Džiūgavome dėl to įvykio, pranešinėjome draugams,
sveikinome viens kitą.
Kaip tik tą dieną apie vidudienį buvo paskirtas Lietu­
vių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti organizuotas ki­
no seansas. ,,Triumfo" kino teatre susirinko daug antifašis­
tų ir artimų komunistams žmonių, atėjo ir TSRS atstovybės
darbuotojai. Dalijomės mintimis ir išgyvenimais, svarstė­
me naujausius įvykius. Rodė garsų tarybinį filmą „Vy­
riausybės narys". Žiūrėjome jį kaip simbolišką kūrinį, kaž­
kuo reikšmingą ir mūsų Tėvynės ateičiai. O išėję į gatvę
pastebėjome nepaprastą sujudimą. Kažkas prabėgdamas
šūktelėjo man:
— Ateina, draugai ateina!
Pasirodo, per radiją ką tik paskelbė kariuomenės vado
generolo Vitkausko įsakymą: 15 valandą pradėjo žygiuoti
nauji tarybinių karinių įgulų papildymai. Įsakyme nurody­
ta sąjunginę kariuomenę sutikti su visomis mandagumo ir
draugiškumo taisyklėmis. Netrukus man paskambino Meš­
kauskienė ir pasiūlė susitikti butų nuomininkų draugijos
patalpose. Nuėjęs ten radau ir agronomą Žukauską. Suta­
rėme, kad reikia skubiai išleisti atsišaukimą, sveikinantį
Raudonąją Armiją. Parašiau tekstą, paskui kartu jį pareda­
gavome. Meškauskienė pasirūpino spausdinimu, o už va­
landos atsišaukimą dalijo Laisvės alėjoje.
Vakare pakilia nuotaika rašiau straipsnį apie santykius
tarp Tarybų Sąjungos ir Lietuvos. Jame tarp kitko buvo
sakoma: „Santykiuose su Tarybų Sąjunga mes visai aiškiai
ir nedvejodami, be jokių užkulisinių minčių ir kombinaci­
jų turim pasiremti visiško pasitikėjimo ir tikro nuoširdumo
dvasia. Tai daryti mus verčia ne kokia prievarta, ne per­
einami apskaičiavimai, bet gerai suprastas mūsų tautos in­
teresas". Sekantį rytą, birželio 16-tą straipsnis pasirodė
dienraštyje „Laikas".
Tą pačią dieną iš ryto man kažkas paskambino ir susi­
jaudinęs pranešė, kad ties kalėjimu policija mušanti žmo­
nes. Kreipiausi telefonu į vidaus reikalų ministeriją, bet ten
nieko doro nesužinojau. Tik praėjus kuriam laikui, tvar­
ką atstatė.
 Kauno gatvėse buvo išklijuotas komendanto praneši­
mas, kad paskelbtas valstybės gynimo metas, todėl drau­
džiama naktį vaikščioti, organizuoti eisenas, demonstraci­
jas, burtis viešose vietose. Per radiją skaitė vyriausybės
atsišaukimą į piliečius, kad būtų ramūs, palaikytų tvarką.
Pusiau legaliai buvo platinamas Lietuvos KP CK atsišauki­
mas, kuriame pareikšta, kad pasibaigė imperialistų agentų
antitarybinės provokacijos ir užtikrinamas Lietuvos saugu­
mas. Toliau nurodyti pagrindiniai uždaviniai, kuriuos turės
spręsti naujoji vyriausybė: vykdyti savitarpio pagalbos su­
tartį su Tarybų Sąjunga, ginti liaudies reikalus, grąžinti
darbo žmonėms demokratines teises, tuojau paleisti poli­
tinius kalinius, legalizuoti Komunistų partiją ir profsąjun­
gas, likviduoti tautininkų partiją, suimti imperialistų agen­
tus.
Tuo metu laikraščiai skelbė smulkmenas, kaip vokiečiai
įžengė į Paryžių, kaip paėmė Verdeną. Iš Rygos ir Talino
plaukė informacija, kad Latvijos ir Estijos vyriausybės pri-
ėmusios Tarybų Sąjungos reikalavimus ir atsistatydinusios.
Kada, kaip ir kas sudarys naująją Lietuvos vyriausybę?
Šituo visi domėjosi ir visaip spėliojo. Tačiau buvo aišku,
kad senoji santvarka nebegrįš, kad Lietuvai aušta naujo
ryto aušra, šeimininkais taps darbo žmonės. Negalėjo tas
klausimas nerūpėti ir man, tačiau nė neįsivaizdavau, kad
teks taip aktyviai jį spręsti.
Nežinojau to ir ankstyvą birželio 17-osios rytą, kai
mane pakvietė į pasitarimą apie naujos vyriausybės suda­
rymą. Buvau apmąstęs įvairias kandidatūras ir apie jas kal­
bėjau. Kai man visiškai netikėtai buvo paminėta mano
pavardė, ilgai atsikalbinėjau, pateikdamas, mano suprati­
mu, svarius argumentus. Bet tai buvo Lietuvos KP Centro
Komiteto nutarimas, todėl turėjau atmesti visas abejones
ir imtis darbo.
Tos pačios dienos rytą, dešimtą valandą, prie mūsų kuk­
laus buto Lelijų gatvėje sustojo juodas prezidento ,,Lin-
kolnas". Už vairo — Jonas Abeltinis, vežiojęs visus tris
Lietuvos prezidentus. Užvakar jis nugabeno iki sienos Sme­
toną, bet kategoriškai atsisakė važiuoti su juo toliau...
Vykstu į prezidentūros rūmus, kurie nuo 1926 metų
buvo fašizmo citadelė. Priėmimų salėje pasitinka ministras
pirmininkas Merkys. Mudu atsisėdame prie staliuko salės
kampe. Einantis prezidento pareigas Merkys įteikia man
jo pasirašytą aktą, kuriuo esu skiriamas ministru pirminin­
ku ir man pavedama sudaryti Ministrų Tarybą. Po to aš
įteikiu jam atitinkamą raštą (ministrų kandidatūros buvo
suderintos kiek anksčiau). Paskui Merkys pasirašo aktą, ku­
riuo, pagal veikiančią konstituciją, patvirtina naująją vy­
riausybę.
Tie oficialūs dokumentai paskelbti „Vyriausybės žinio­
se" 1940 metų birželio 17 dieną. Jie išspausdinti „Lietuvos
TSR istorijos šaltinių" IV tome.
Kol tie raštai ruošiami, kalbamės su Merkiu apie pas­
kutinius įvykius. Jį sujaudinęs Smetonos pabėgimas. Kai
kurie senosios vyriausybės nariai įkalbinėję Smetoną pasi­
likti. Kai buvęs prezidentas pasiekęs Kybartus, kur keletą
valandų užtrukęs, jam skambinta ir prašyta grįžti. Kadangi
oficialiai Smetonos per sieną neleidę, jis „neoficialiai" bri­
do per pasienio upelį, pasiraitęs kelnes. Dar bandyta Sme­
toną perkalbėti — net vokiečių pusėje, Eitkūnuose. Ten bu­
vusi pasiųsta delegacija, kuri kėlė Latvijos prezidento Ul-
manio ir Estijos prezidento Petso pavyzdžius. Tačiau
Smetona, ilgai tyčiojęsis iš liaudies ir nesitikėjęs dabar jos
malonės, kategoriškai atsisakė grįžti.
Reikšmingas tas istorinis faktas, kad nė viena ranka
Lietuvoje nepakilo ginti subankrutavusio, supuvusio fašis­
tinio režimo ir jos įkūrėjo, pasivadinusio „tautos vadu".
Prasidėjo naujas laikotarpis Lietuvos gyvenime. Susi­
rinkę į pirmąjį naujosios vyriausybės posėdį, sutarėme va­
dintis Liaudies vyriausybe, kad būtų pabrėžtas skirtumas
tarp nugarmėjusios senovės. Tas pavadinimas buvo toks
natūralus, kad tuoj prigijo ir įėjo į istoriją.
Kadangi prezidento postas buvo laisvas, o visus svar­
biausius vyriausybės aktus turėjo jis pasirašyti, pagal kon­
stituciją, šias pareigas kaip ministras pirmininkas ėjau aš.
Perimdamas šį postą, drauge su Liaudies vyriausybės na­
riais išėjau į prezidentūros balkoną. Prisiminėm, kaip dar
visai neseniai šiame balkone stovėjo Smetona su savo mi­
nistrais, o apačioje liaudies atstovai reikalavo pašalinti fa­
šistinį režimą ir pakeisti valstybės santvarką.
 Vienas pirmųjų Liaudies vyriausybės rūpesčių buvo pa­
leisti politinius kalinius. Man visą laiką neišėjo iš galvos
Dimitravo koncentracijos stovykla. Iš jos išvykstant, vie­
nas draugų būgštavo, kad politinių pakitimų atveju kali­
nius gali sunaikinti. Dimitravas — netoli Vokietijos; fašis­
tinė sargyba gali susidoroti su politiniais kaliniais, o pati
pabėgti į Vokietiją. (Kaip vėliau paaiškėjo, apie tai tikrai
stovyklos vadovybė svarstė.) Todėl jau pirmame vyriau­
sybės posėdyje atkreipiau laikinai einančio vidaus reikalų
ministro pareigas Mickio ir teisingumo ministro Pakarklio
dėmesį, kad jie asmeniškai pasirūpintų kuo greičiau paleis­
ti iš Dimitravo stovyklos politinius kalinius.
Tame pat posėdyje apsvarstėme oficialaus vyriausybės
pareiškimo pagrindines tezes. Tą pareiškimą skaičiau per
radiją birželio 18 dieną. Jame pabrėžta, kad sugriuvo smur­
tu gimusios ir savivale paremtos asmeniškos diktatūros re­
žimas. Lietuvai atsivėrė laisvi keliai naujoms, kūrybinėms
jėgoms, pašauktoms kelti liaudies gerovę ir kultūrą. To­
liau pareiškime pabrėžta, kad užsienio politikoje Liaudies
vyriausybė nustatys iš tikrųjų draugiškus santykius su Ta­
rybų Sąjunga, su kuria Lietuva susirišusi savitarpio pagal­
bos sutartimi. Vidaus politikos svarbiausias uždavinys —
apsaugoti visas liaudies teises, pakelti kultūrinį ir mate­
rialinį gyventojų lygį, demokratizuoti politinę santvarką.
Todėl vyriausybė paleis senąjį seimą, pakeis rinkimų įsta­
tymą, grąžins laisvę politiniams kaliniams, uždarys reak­
cines sąjungas ir partijas, įgyvendins tautų lygybės prin­
cipą, sveikatos apsaugą ir liaudies švietimą. Vyriausybė
įvertina lietuvių liaudies draugiškumą, parodytą sutinkant
Raudonąją Armiją, ir savo ruožtu pažada imtis visų prie­
monių, kad jai būtų sudarytos geriausios sąlygos, suteikta
visokeriopa pagalba.
Tą pačią dieną Lietuvos KP CK išleido atsišaukimą, ku­
riame pasveikino Liaudies vyriausybę ir pasiūlė išvalyti
valstybinį aparatą nuo šnipų, fašistinių provokatorių ir re­
akcionierių, konfiskuoti pabėgusių lietuvių liaudies priešų
turtą. Lietuvos Komunistų partija iš tikrųjų laisvai veikė
nuo pat pirmųjų fašizmo žlugimo dienų. Po milžiniško mi­
tingo Žaliakalnio aikštėje Lietuvos Komunistų partija bu­
vo legalizuota. Dokumentas apie Lietuvos KP oficialų re­
gistravimą pasirašytas 1940 metų birželio 25 dieną. Sekan­
čią dieną išėjo Lietuvos KP CK organas laikraštis „Tiesa"
su atitinkamu pranešimu. Lietuvos Komunistinio Jaunimo
sąjunga oficialiai legalizuota 1940 metų birželio 28-tąją.
Dabar po daugelio metų lengva rašyti apie anų dienų
įvykius. Ir vis dėlto stipriau suplaka širdis, kai tik prisi­
menu tuos laikus. Ėmęsis netikėtų, neįprastų man pareigų
išgyvenau ypatingą būseną, jaučiau didžią atsakomybę.
Atvirai kalbant, našta buvo nelengva. Kiekviena diena
reikalavo maksimalios koncentracijos, nepaprastos nervų
įtampos. Posėdžiai ir pasitarimai neretai užsitęsdavo iki
ryto. O miegas neėmė ir atsigulus. Vis sukosi mintys, kaip
klostysis įvykiai, ar pavyks įgyvendinti visus siekimus.
Bandžiau įsivaizduoti, koks bus gyvenimas po kelių de­
šimčių metų. Kartais net norėjosi užmigti ir pabusti po ket­
virčio amžiaus, pamatyti pertvarkytą visuomenę, laimin­
gus žmones...
Šias svajones, kokios naivios jos bebūtų, keitė skubūs
darbai. Milžiniškos žmonių minios išėjo į gatves ir aikštes
su raudonomis vėliavomis, plakatais, su revoliucinėmis dai­
nomis ir šūkiais. Niekas jiems netrukdė, nors visur tebe­
stovėjo senoji policija, tebedirbo senosios komendantūros.
Tai buvo stichinės džiaugsmo demonstracijos, nuvilnijusios
per visą Lietuvą. -Darbo žmonės sveikino išaušusią laisvę,
reiškė draugystės jausmus broliškoms tarybinėms tautoms,
šlovino Komunistų partiją. Sprogo reakcijos ledai, taip il­
gai kaustę lietuvių tautos gyvenimą, prasidėjo ilgai laukta­
sis pavasario potvynis.
Išėjo į laisvę politiniai kaliniai Kaune, Šiauliuose, Pa­
nevėžyje, Raseiniuose, Ukmergėje ir Vilniuje — visur, kur
buvo kalėjimai. Jie buvo sutinkami su gėlėmis, juos svei­
kino ne tik giminės, draugai ir artimieji, bet ir susibūrę į
delegacijas darbininkai. Vakarykščiai kaliniai, ištikimi ko­
votojai už darbo liaudies siekius, tuoj stojo į darbą, ėmėsi
kurti naują gyvenimą.
Dar neseniai, tik birželio pradžioje, valstybės saugumo
departamento biuletenis skelbė, kad nuteistas ilgametis Lie­
tuvos Komunistų partijos Centro Komiteto pirmasis sekre­
torius Sniečkus. O po birželio 18-osios jis, kaip to depar­
tamento direktorius, pats pasirašinėjo tokius biuletenius.
 tš kovotojų, kuriuos aršiausiai persekiojo fašistinės val­
džios metais, dabar buvo komplektuojami nauji šios įstai­
gos kadrai, pasiryžę saugoti naująją valstybės santvarką.
Kaip savi ir artimi visur buvo sutinkami tarybiniai ka­
riai, didžiosios šalies atstovai. Tiek metų buržuazija spau­
doje ir propagandos aparate visokiais būdais šmeižė Tary­
bų Sąjungą ir gąsdino žmones bolševikais, bet išsigando tik
ji pati... Darbo žmonės laikė raudonarmiečius tikraisiais
draugais. Pats buvau liudininkas, kaip Kauno apylinkėse
tarybiniai kariai rodė vietiniams gyventojams kino filmus,
ruošė koncertus, vakarus. Daugelis vyresnio amžiaus Lie­
tuvos žmonių prisiminė, kaip dalyvavo trijose Rusijos re­
voliucijose, pilietiniame kare. Jaunimas irgi entuziastingai
įsijungė į naujojo gyvenimo ritmą.
Demokratizavimo procesas ryškėjo ir Lietuvos kariuo­
menėje. Jau seniai karių tarpe kaupėsi nepasitenkinimas
senąja santvarka. Pažangesnieji karininkai, nusistatę prieš
fašistinį režimą, jautė gėdą, kad turi stovėti jo sargyboje.
Tačiau atsirado ir tokių, kurie po birželio įvykių dar so­
dino kareivius į daboklę už revoliucines nuotaikas, už da­
lyvavimą mitinguose. Vis dėlto jokios bausmės negalėjo
užgniaužti revoliucinio kariuomenės brendimo. Po didelės
kareivių demonstracijos Kaune greitai ir sėkmingai vyko
senosios kariuomenės perorganizavimas į liaudies kariuo­
menę. Ir šiame procese svarbų vaidmenį suvaidino gene­
rolas Vitkauskas — naujosios vyriausybės krašto apsaugos
ministras. Liaudies kariuomenės vadu buvo paskirtas gene­
rolas Žemaitis, 1919 metais vadovavęs Tarybų Lietuvos
Raudonosios Armijos I Žemaičių pulkui. Vyriausiuoju liau­
dies armijos politiniu vadovu tapo Petrauskas, o kiek vė­
liau— Macijauskas, taip pat 1918—1919 metų revoliucinių
kovų Lietuvoje dalyvis.
Daug permainų susilaukė valstybės aparatas. Iš vado­
vaujančių vietų buvo atleisti reakcijos tarnai, jų vieton
paskirti nauji žmonės iš liaudies — komunistai, aktyvūs an­
tifašistai ir kiti pažangūs veikėjai.
Viskas keitėsi ne iš karto. Todėl pirmąsias savaites
funkcionavo senasis aparatas. Atrodė, kad ir prezidentū­
roje iš pradžių tarsi niekas nepasikeitė. Sargybos būstinėje
budėjo senieji policininkai, kanceliarijai vadovavo eksku-
 nigas P. Bielskus. Liko net tie patys adjutantai, išskyrus
vieną, kuris pabėgo su Smetona. Kaip pasakojo vidaus rei­
kalų ministru paskirtas Gedvilas, jis irgi iš pradžių dirbo
su senaisiais valdininkais ir policijos vadais.
Susikūrus Liaudies vyriausybei, jai kasdien pradėjo
plaukti sveikinimai iš visos Lietuvos. Viena po kitos į pre­
zidentūros rūmus ir Ministrų Tarybą veržėsi įvairios dele­
gacijos, norėjusios asmeniškai pasveikinti naujosios vy­
riausybės narius. Pirmomis dienomis nemažai priėmiau to­
kių delegacijų.
Kartu nustebino, kaip daug staiga atsirado revoliucio­
nierių, apie kuriuos iki šiol niekas nieko nežinojo. Net
patys aršiausieji reakcionieriai, fašistinio režimo šulai stai­
ga pradėjo uoliai įrodinėti savo pažangumą. Vienas prisi­
minė dalyvavęs 1905 metų revoliucijoje, kitas gyrėsi per
1917 metų Vasario revoliuciją nešęs raudonąją vėliavą,
trečiasis įrodinėjo visada buvęs Smetonos režimo prieši­
ninkas, bet negalėjęs to parodyti, o dabar laikąs savo pa­
reiga pranešti apie tai... Kiekvienas žūt būt norėjo užtik­
rinti, jog ištikimai tarnaus liaudžiai.
Tačiau, pradėjus vykdyti radikalias reformas ir pakei­
timus, daugelis tų tariamų „revoliucionierių" ir „pažangių
veikėjų" stengėsi pasprukti iš Lietuvos. Antai socialdemok­
ratas Požėla pasinaudojo savo žmonos vokiška kilme ir iš­
vyko su repatriantais Į fašistinę Vokietiją. Netrukus ten pa­
bėgo ir generolas Raštikis, Galvanauskas bei kai kurie ki­
ti reakcijos tarnai.
Lietuvos liaudis ne tik laukė, bet ir primygtinai reika­
lavo realių pertvarkymų. Per pirmąsias dvi savo veiklos
savaites vyriausybė padarė nemaža svarbių pakeitimų. Bir­
želio 19 dieną uždaryta tautininkų partija, vėliau kitos re­
akcinės organizacijos, 27-ą paleisti fašistinis seimas ir Vals­
tybės taryba, vietos savivaldybės. Nuo reakcinių elementų
sparčiai valėsi valstybės aparatas ir kariuomenė. Stambiose
pramonės ir prekybos įmonėse bei bankuose organizuota
darbininkų ir valstybės kontrolė. Pabėgusių reakcionierių
turtas konfiskuotas. Švietimo ministras Venclova nedels­
damas pradėjo organizuoti kultūros fondą. Žengti pirmieji
žingsniai nemokamo gydymo link. Naujai Įkurtai sveika­
tos ir socialinės apsaugos ministerijai vadovauti pradėjo
Koganas. Liaudies vyriausybė panaikino konkordatą su Va­
tikanu ir išardė Pabaltijo Antantę, nesuderinamą su Tary­
bų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartimi. Dar­
bininkai įgijo plačias demokratines laisves ir teises. Iš dar­
bininkų klasės atstovų sudarytoji liaudies milicija netru­
kus pakeitė senąją policiją. Aktyviai ėmė reikštis profe­
sinės sąjungos, kurių darbui vadovavo Sumauskas, o pas­
kui Stimburys.
Iš pradžių Liaudies vyriausybėje buvo tik vienas ko­
munistas— Gedvilas. Vėliau į vyriausybę įėjo darbo mi­
nistras Junčas-Kučinskas ir Vilniaus krašto reikalų įgalio­
tasis ministras Didžiulis — abu seni partiečiai. Iš pat pra­
džių Liaudies vyriausybė veikė vienintelės liaudies intere­
sus atstovaujančios partijos, Komunistų partijos, vadovau­
jama. Partijos įtaka augo labai sparčiai. Mitinguose ir de­
monstracijose darbo žmonės vis garsiau reikalavo, kad
Lietuva griežtai pasuktų socializmo keliu, kad iš esmės bū­
tų pakeista politinė santvarka. Tai galėjo padaryti tik pil­
nateisė liaudies atstovybė, kurią sušaukti norėjome arti­
miausiu laiku.
• Liepos pradžioje jau buvo paruoštas rinkimų įstatymo
projektas, kurį vyriausybei pateikė teisingumo ministras
Pakarklis. Gerai prisimenu posėdį prezidentūroje, skirtą
rinkimų įstatymo projektui svarstyti. Jis buvo pagrįstas
visuotinių, tiesioginių, lygių rinkimų ir slapto balsavimo
principais. Balso teisė suteikta visiems piliečiams nuo 21
metų. 35 tūkstančiams rinkėjų numatytas vienas atstovas.
Naująjį įstatymų leidimo organą nutarta pavadinti Liau­
dies seimu.
Komunistų partijos iniciatyva buvo organizuojami dar­
bininkų ir visuomenės atstovų pasitarimai, skirti bendrai
platformai paruošti. Sudarytas vieningas rinkimų blokas —
Lietuvos darbo liaudies sąjunga. Jos deklaraciją — politinę
platformą, kurioje išdėstyti svarbiausi teisiniai busimosios
valstybinės santvarkos principai,— pasirašė daug darbinin­
kų, valstiečių, mokslininkų, dailininkų, artistų, visuomenės
veikėjų. Deklaraciją svarstė visose stambesnėse įmonėse,
ir darbininkų klasė jai visiškai pritarė.
Liepos 7 dieną Kauno Sporto halėje įvyko masinis rin­
kėjų mitingas, sušauktas Lietuvos darbo liaudies sąjungos
344
 ir butų nuomininkų draugijos. Kalbėdamas šiame mitinge,
priminiau neseną praeitį, kai butų nuomininkų draugijoje
pranašavome ateisiant laiką, kada rinksimės Sporto halėje
ir visi nesutilps... Dabar toks laikas atėjo.
— Liaudies vyriausybė atliko paruošiamuosius darbus,
paskelbė rinkimus, kurie įvyks liepos keturioliktą dieną,
ir atiduoda Lietuvos likimą į liaudies rankas,— pažymėjau
aš, užbaigdamas kalbą.
Ryškų žodį tarė M. Gedvilas, atradęs vaizdingą paly­
ginimą. Kaip 1789 metų liepos 14 dieną Prancūzijos liaudis
šturmavo Bastiliją, taip dabar, 1940 metų liepos 14, lietu­
vių liaudis šturmuos senojo režimo liekanas, kad pasiruoš­
tų naujiems žygiams — kovai už socializmo sukūrimą.
Vėl sujudo, garsiai prabilo, raudonų vėliavų miškais pa­
sipuošė Lietuvos miestai ir kaimai... Visur vyko susirinki­
mai, mitingai. Kandidatais į Liaudies seimo atstovus buvo
keliami didžiosios liaudies daugumos interesams ištikimi
žmonės.
Milžiniškas rinkiminis mitingas įvyko Kaune, Žaliakal­
nio aikštėje. Čia kalbėjo Liaudies vyriausybės nariai, Ko­
munistų partijos ir profsąjungų veikėjai. Svarbiausia savo
kalbos teze pasirinkau faktą, kad Lietuvos Komunistų par­
tija— vienintelė mūsų partija, garbingai išlaikiusi nesu­
teptą savo kovos vėliavą buržuazinės reakcijos viešpatavi­
mo laikais.
Atėjo reikšmingoji rinkimų diena. Septintą valandą ry­
to mudu su žmona atėjome į artimiausią rinkiminę būstinę
Rotušės rūmuose. Nustebome, pamatę ilgiausią rinkėjų ei­
lę, nusitiesusią per visą aikštę. Pasirodo, uolūs balsuotojai
stojo į eilę jau apie trečią valandą ryto, nors balsavimas
prasidėjo tik šeštą valandą. Kai mes pabalsavę grįžome,
eilė buvo dar ilgesnė — beveik ligi katedros.
Pavažinėjęs po miestą, panašų vaizdą išvydau ir prie
kitų rinkiminių būstinių. Malonu buvo matyti rinkėjų ei­
lėse daugelį žinomų profesorių, rašytojų ir kitų inteligen­
tijos atstovų. Prie vienos rinkiminės būstinės Žaliakalnyje
mačiau eilėje stovintį buvusį prezidentą Grinių. Kad rin­
kimai į Liaudies seimą buvo vieningi ir visuotiniai, liau­
dies entuziazmo lydimi, savo ano laiko užrašuose pripažino
ir reakciniai veikėjai — istorikas Z. Ivinskis ir kiti.
 Stebėdamas rinkėjų aktyvumą, prisiminiau 1936 metus,
kai buvo renkamas smetoniškas seimas. Tada komisijų na­
riai sėdėjo ir laukė, kad kas nors ateitų balsuoti...
Liaudies seimo rinkimai užtruko dvi dienas, nes liepos
14-ąją kai kur smarkiai lijo. Lietus sugadino kelius, todėl
balsavimą teko pratęsti kitą dieną, kad visi norintieji ga­
lėtų balsuoti. Tačiau didžioji dalis balsavo jau pirmąją
dieną.
Rinkimai visur praėjo laisvai, tvarkingai ir ramiai, jų
metu niekas neužsiiminėjo agitacija. Tvarkdariams nebu­
vo reikalo niekur įsikišti, gal tik sudrausmino vieną kitą
įgėrusį pilietį, perdaug audringai reiškusį savo jausmus.
Niekais nuėjo priešiškai nusiteikusiųjų pranašavimai, kurie
ypač plačiai sklido Vilniuje. Esą rinkimai nebūsią populia­
rūs, balsuoti ateisią gal 10 procentų rinkėjų. Tuo tarpu
Vilniuje iš 120 tūkstančių rinkėjų balsavo maždaug 119
tūkstančių. O visoje Lietuvoje balsavime dalyvavo 95,51
procento rinkėjų. Už Lietuvos darbo liaudies sąjungos kan­
didatus balsavo 1 375 349 rinkėjai, arba 99,19 procento vi­
sų dalyvavusių rinkimuose.
Liaudies seimo rinkimų rezultatai buvo didelis darbo
žmonių ir jiems vadovavusios Komunistų partijos laimėji­
mas. Jie pademonstravo Lietuvos liaudies vieningumą ir
susipratimą.
Įsidėmėtinas smetoniškojo seimo ir Liaudies seimo sudė­
ties palyginimas. Pirmajame 95,6 procento sudarė stambie­
ji žemvaldžiai, buožės, aukšti valdininkai, turtingieji na­
mų savininkai, kunigai. Ten nebuvo nė vieno darbininko,
nė vieno mažažemio arba vidutinioko valstiečio, nė vieno
mokslo ar meno veikėjo arba apskritai žinomesnio inteli­
gento, nė vieno tautinių mažumų atstovo, nė vienos mo­
ters. Tą „seimą" sudarė 43 tautininkai, vienas krikščionis
demokratas ir 5 nepartiniai buožės. Ir tokį darbo žmonių
priešų — buržuazijos, stambiųjų žemvaldžių ir buožijos—■
sambūrį fašistai vadino „tautos atstovybe".
O Liaudies seime iš 79 atstovų 22 buvo darbininkai, 25
darbo valstiečiai, 28 darbo inteligentai ir tarnautojai, 3
kariai, 1 amatininkas. Daugumą atstovų sudarė žmonės, įro­
dę savo ištikimybę liaudies interesams kovoje prieš fašis­
tinį režimą: 49 atstovai buvo sėdėję kalėjimuose arba kon­
centracijos stovyklose už revoliucinę veiklą. Liaudies sei­
me buvo 11 tautinių mažumų atstovų (apie 1/7 dalis visų
atstovų). Išrinktos ir 8 moterys. Liaudies seimas tikrai at­
stovavo liaudies daugumos interesams ir jos vardu priėmė
istorinius nutarimus.
Kur link turi eiti Lietuva, dar prieš Liaudies seimo rin­
kimus buvo atvirai kalbėta susirinkimuose ir mitinguose.
Birželio pabaigoje Telšių darbo žmonės savo mitinge iškėlė
tokius reikalavimus: kovoti už socialistinę Tarybų Lietu­
vą; apvalyti valstybės aparatą nuo Smetonos pakalikų; kon­
fiskuoti liaudies priešų turtus ir panaudoti juos liaudies
reikalams; atskirti bažnyčią nuo valstybės; suvalstybinti
stambiuosius fabrikus, įmones ir bankus; suteikti darbą vi­
siems, kurie gali ir nori dirbti; aprūpinti darbo žmones su­
sirgimo atvejais ir senatvėje; kovoti prieš bet kokius tau­
tinės neapykantos pasireiškimus.
Panašius reikalavimus kėlė Alytaus, Šiaulių, Raseinių
ir kitų miestų bei kaimų darbo žmonės, taip pat liaudies
kariuomenės kariai, išėję į demonstraciją su šūkiu „Te­
gyvuoja Lietuva—13-oji Tarybų Socialistinė Respublika!"
Tuoj po rinkimų visose didesnėse pramonės įmonėse
išrinktos Darbininkų tarybos — proletariato reikalų atstova­
vimo ir gynimo organai. Tai buvo konkretus žygis į būsi­
mą socialistinę santvarką, į darbininkų klasės iškeltų rei­
kalavimų vykdymą.
Artėjo Liaudies seimo pirmoji sesija. Atidaryti ją pave­
dė man. Kelias dienas ruošiau kalbą. Retai kurį darbą esu
dirbęs taip pakiliai, užsidegęs. Norėjosi kiek galima įspū­
dingiau pavaizduoti tą ilgai vykusią kovą tarp dviejų Lie-
tuvų — tarp ponų Lietuvos ir valstiečių baudžiauninkų Lie­
tuvos, tarp reakcionierių klerikalų Lietuvos ir pažangiųjų
laisvamanių Lietuvos, tarp buržuazinės ir proletarinės Lietu­
vos. Rūpėjo parodyti logišką įvykių raidą — dviejų Lietuvų
kova baigėsi didžiu pažangiosios, proletarinės Lietuvos lai­
mėjimu, išsipildė geriausių žmonių svajonės.
Kalboje yra vieta apie naująją konstituciją, kurios pa­
vyzdžiu gali būti TSRS Konstitucija. Pažymėjau, kad, ra­
šant man šiuos žodžius, iš po debesų nesirodė saulė, viską
staigiai nušvietusi, lyg simbolizuodama įvykių eigą... Vė­
liau draugai klausinėjo mane, ar tikrai taip buvo, ar čia
tik oratorinė ar literatūrinė išmonė. Tačiau tai buvo ne
prasimanymas ar kokia mistika, bet nuostabus, tikras su-
tapimas.
Atėjo liepos 21-oji. Visuotinis dėmesys nukreiptas į
Valstybės teatro rūmus. Salėje viršum parterio per visą
sieną iškabintas didelis transparantas su sveikinimu Liau­
dies seimui, pašauktam spręsti laisvos Lietuvos likimą. Ren­
kasi Liaudies seimo atstovai ir svečiai, užpildę visas vie­
tas. Kai kurie neseniai buvę fašizmo belaisviai, daug metų
praleidę už storų akmeninių sienų ir geležinių grotų. Kiek­
vieno tų žmonių biografija — liaudies kovų ir kančių is­
torija. O dabar visur švyti šypsenos, žmonės spinduliuoja
džiaugsmu. Savo pergalės švęsti atėjo proletarų Lietuva.
Atėjęs į šiuos taip pažįstamus rūmus, negalėjai neprisi­
minti, kad prieš dvidešimt metų čia posėdžiavo kitokio po­
būdžio seimas. Įvairaus plauko buržuazinių grupių atstovai
1920 metais susirinko į savo Steigiamąjį seimą padėti bur­
žuazinės Lietuvos pagrindų. Bet labai greitai tie buržuazi­
nės demokratijos pagrindai susvyravo, ir jau po kelerių
metų buržuazija, norėdama išlaikyti savo valdžią, perėjo
prie fašizmo metodų.
Šiandien čia susirinko liaudies atstovai dėti tvirtus, tik­
rus pamatus darbo žmonių Lietuvai.
Dvylika valandų penkios minutės. Visi vyriausybės na­
riai užėmėme prezidiumo vietas scenoje. Prasidėjo istori­
nis Liaudies seimo posėdis. Apie valandą užtruko atidary­
mo kalba. Ją užbaigęs ir paskelbęs Liaudies seimo sesijos
posėdį pradėtą, pakviečiau į laikinąjį prezidiumą seniau­
sią atstovą revoliucionierių Liudą Adomauską, M. Gedvilą
ir jauniausią atstovą — V. Ditkevičių.
Liaudies seimas išrinko nuolatinį prezidiumą, kurį su­
darė L. Adomauskas (pirmininkas), M. Gedvilas ir J. Gri­
galavičius (pavaduotojai), A. Venclova ir P. Cvirka (sek­
retoriai). Paskui išrinkta Mandatų komisija su A. Sniečku­
mi priešakyje. Liaudies seimas įgaliojo vyriausybę eiti to­
liau savo pareigas, kol bus sudaryta nauja vyriausybė nau­
jos konstitucijos pagrindais.
 Liaudies seimo atidarymą, rinkimus bei pirmuosius nu­
tarimus lydėjo plojimai ir ovacijos. Taip pat entuziastingai
atstovai sutiko darbininkų bei valstiečių delegacijas, atė­
jusias su vėliavomis, portretais ir transparantais pasveikinti
atstovus. Abi delegacijos pageidavo, kad Lietuva būtų pa­
skelbta tarybine socialistine respublika ir įeitų į TSRS bro­
liškųjų respublikų šeimą. Tą priesaką delegacijoms davė
visi juos siuntusieji, kurių mintis ir lūkesčius jos reiškė.
Paskui buvo nustatyta Liaudies seimo darbo tvarka. At­
stovui J. Grigalavičiui pasiūlius, pirmas darbotvarkės klau­
simas buvo apie Lietuvos valstybės santvarką. A. Sniečkus
pasiūlė antrą klausimą: Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjun­
gą. Pagrįsdamas šio klausimo reikšmę, A. Sniečkus pasakė:
— Tarybų valdžios įvedimas Lietuvoje savaime dar ne­
gali duoti tvirtos garantijos išlaikyti socialistinę Lietuvą
nuo bet kurių kitų imperialistinių pasikėsinimų į jos gy­
venimą. Lietuvos liaudis, atlaikiusi ant savo pečių karo,
okupacijos ir svetimą jungą, žino, kad tokią jos gyvavimo
garantiją gali suteikti tik įėjimas į brolišką Tarybų Sąjun­
gos tautų šeimą. Mūsų šalies prisidėjimas prie Tarybų Są­
jungos užtikrins greitą, spartų socializmo kūrimą. Mes no­
rime prisidėti prie Tarybų Sąjungos dar ir dėl to, kad mes
karštai mylime savo šalį, kad mes norime matyti Lietuvą
vieną iš pirmųjų žmonijos eilėse. Lenininė nacionalinė po­
litika yra vienintelė, kuri ir mūsų tautą išves į platų kū­
rybinį kelią.
Atstovas A. Bauža pasiūlė apsvarstyti žemės reformos
klausimą, o atstovas B. Baranauskas — klausimą dėl stam­
biosios pramonės įmonių ir bankų nacionalizavimo.
Apie pirmą klausimą kalbėjo M. Gedvilas. Jis plačiai
argumentavo pasiūlymą iš pagrindų pakeisti valstybės san­
tvarką. Tą pasiūlymą parėmė ir kiti atstovai. Priimama
„Deklaracija apie valstybės santvarką", kurioje Lietuva
paskelbiama Tarybų Socialistine Respublika. Salėje kilo
audringos ovacijos. Atstovai ir svečiai atsistoję plojimais
ir šūkiais sveikino Tarybų Lietuvos atgimimą.
Antro klausimo pranešėjas buvo atstovas P. Pakarklis.
Jis pažymėjo, kad ką tik priimta deklaracija apie Tarybų
Lietuvos įkūrimą perša natūralią išvadą apie jos įsijungimą
į broliškųjų respublikų sąjungą — TSRS. Tik glaudžiai ben­
dradarbiaudamos, viena kitą remdamos gali gyvuoti ir kles­
tėti tarybinės socialistinės respublikos. Pakarklis supažin­
dino su TSRS Konstitucijos pagrindiniais dėsniais ir tary­
binių respublikų gyvenimu.
Apsvarstęs šį klausimą, Liaudies seimas priėmė ,,Lietu­
vos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos
sąstatą deklaraciją". Jos pabaigoje sakoma: „Klausydamas
valios liaudies, nuvertusios senąjį priespaudos ir neteisės
režimą, žmogaus eksploatacijos režimą, Liaudies seimas nu­
tarė:
Prašyti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukš­
čiausiąją Tarybą priimti Lietuvos Tarybų Socialistinę Res­
publiką į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąsta­
tą sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įei­
na į TSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės res­
publikos“.
Vėl nuaidėjo audringos ovacijos, skambėjo šūkiai. Taip
baigėsi pirmas istorinis Liaudies seimo posėdis, kuriame
buvo išspręstas Lietuvos likimas, atskleistas naujas istori­
jos lapas lietuvių tautos gyvenime.
Liepos 22 dienos Liaudies seimo posėdis prasidėjo dele­
gacijų sveikinimais. Pirmoji atvyko darbo inteligentijos
delegacija, kurios vardu sveikinimą Liaudies seimui per­
skaitė K. Korsakas. Inteligentija reiškė įsitikinimą, kad so­
cialistinė Lietuva užtikrins visiems trarbą, gerovę, laisvę,
suklestės menas, literatūra, mokslas ir liaudies kultūra, iš­
auš šviesi socialistinė ateitis. Sveikinimo eilėraštį paskai­
tė K. Boruta:

LIAUDIES SEIMUI

Jūs buvot pašaukti

spręst Lietuvos likimą.
Išsprendėt —
džiaugsmui darbo brolio ir sesers.
Mums ištiesė pagalbos ranką
didelis kaimynas
Ir dar didesnis draugas —
SSSR.
Jis suteikė mums pareigą ir teisą:
 su lygiais — lygi,
su laisvais — laisva
didžiojoj Sąjungoj
bus darbo Lietuva.

Gausios jaunimo delegacijos vardu sveikinimo žodį tarė

poetas V. Mozūriūnas. Jis kalbėjo apie viziją, kurią jau­
čia tūkstančiai jaunų širdžių, mato tūkstančiai akių. Tai
erdvios mokyklos, nauji fabrikai miestuose ir traktoriai
laukuose; tai naujas, galingas žmogus, žengiantis į socia­
lizmą.
Salėn įžygiuoja liaudies kariuomenės delegacija. Gene­
rolas F. Žemaitis pareiškė tvirtą Lietuvos karių pasiryžimą
ginti laisvą Tėvynę Raudonosios Armijos eilėse.
Liaudies seimas pradėjo svarstyti žemės klausimą. Išsa­
mų pranešimą padarė žemės ūkio ministras M. Mickis. Jis
nuodugniai išanalizavo padėtį Lietuvos kaime, kur šeimi­
ninkavo dvarininkai ir buožės, o mažažemiai ir vidutiniai
valstiečiai vis labiau skurdo, bankrutavo. Po diskusijų, ku­
riose pasisakė valstiečių atstovai, priimta „Deklaracija, pa­
skelbianti žemę visos tautos nuosavybe, t. y. valstybės
nuosavybe".
Popietiniame liepos 22 dienos posėdyje Liaudies seimą
sveikino pionierių delegacija — mūsų vaikų ir anūkų, įpė­
dinių tų siekių, dėl kurių daugelis iš sėdėjusių salėje kan­
kinosi buržuazijos kalėjimuose.
Atstovas A. Sniečkus padarė pranešimą Mandatų komi­
sijos vardu. Jis apibūdino fašistinį seimą kaip reakcijos pa­
darinį, o mūsų liaudies parlamentą kaip darbo žmonių ma­
sių valios reiškėją. Štai sėdi Birutė Abdulskaitė, sakė
Sniečkus, kuri už revoliucinį veikimą buvo tremiama ir ka­
linama. Štai seniausias atstovas Liudas Adomauskas, metęs
sutaną ir stojęs į kovą už liaudies teises, 10 metų sėdėjęs
kalėjime. Štai Pranas Zibertas, išsėdėjęs 20 metų kalėjime
dėl primesto jam kaltinimo. Štai Jankelis Vinickis, nuo pat
jaunystės pradėjęs kovos kelią ir kalintas koncentracijos
stovyklose ir kalėjimuose. Štai Motiejus Sumauskas, praė­
jęs tikrą Smetonos kalėjimų, koncentracijos stovyklų ir iš­
trėmimų universitetą. Štai liaudies reikalui ištikimi mūsų
inteligentijos atstovai — poetai Liudas Gira, Antanas Ven-
clova, dainininkė Aleksandra Staskevičiūtė, gydytoja Irena
Štachelska-Dzevicka ir daug kitų.
Čia nors porą žodžių norėčiau tarti apie patį Antaną
Sniečkų, išaugusį Suvalkijos lygumose. Kai nugriaudėjo
Spalio revoliucija, jam buvo tik penkiolika. Bet dar anks­
čiau nedidukas Voronežo gimnazistas įsitraukė į marksis­
tinės organizacijos veiklą, laikė save bolševiku leniniečiu.
Sugrįžusį 1918 m. Lietuvon, jį tuoj pagavo revoliucinės ko­
vos sūkurys. Po dvejų metų jis jau Komunistų partijos na­
rys ir Alytaus nelegalaus parajonio komiteto sekretorius.
Seka areštas, po to LKP CK siunčia A. Sniečkų į Tarybų
Rusiją, kur jis dirba Lietuvos KP CK leidykloje, mokosi
darbininkų fakultete, tampa LKP atstovybės prie Kominter-
no vykdomojo komiteto bendradarbiu. Po fašistinio perver­
smo partija siunčia ,,draugą Matą" į Kauną, kur jis išren­
kamas LKP CK sekretoriumi organizacinio darbo ir propa­
gandos reikalams, redaguoja pogrindinę „Tiesą". 1931-al­
siais nuteisiamas 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo ir kali­
namas Kauno IX forte, Šiauliuose. Po pasikeitimo kaliniais
tarp Lietuvos ir TSRS vėl atvyksta į Maskvą. Ten dirbo iki
1936 metų, kai siunčiamas Lietuvon ir renkamas LKP CK
pirmuoju sekretoriumi. Kupini pavojų nelegalaus darbo
šiokiadieniai: darbas su žmonėmis, streikų organizavimas,
partijos leidinių redagavimas... Sunkius laikus teko pergy­
venti 1938-aisiais, kai nutrūko LKP CK ryšiai su Kominter-
no vykdomuoju komitetu. Tačiau ir šiomis sąlygomis
A. Sniečkaus vadovaujama Lietuvos Komunistų partija iš­
silaikė, sustiprino ryšius su darbininkais, valstiečiais, pa­
žangiąja inteligentija, organizavo liaudies fronto judėjimą.
Tokiai partijos linijai 1940 metų pradžioje pritarė Komin-
terno vykdomasis komitetas. Galima pažymėti, kad, kaip
man paskui pasakojo kai kurie draugai, o ir pats Antanas
Sniečkus, jis sekęs mano antifašistinę veiklą, konspiracijos
taisyklių prisilaikydamas, iš tolo matęs mane. 1940-ųjų bir­
želis atvėrė A. Sniečkui kalėjimo duris. Prasidėjo naujas,
nepaprastai atsakingas jo veiklos etapas. Lietuvos KP CK
pirmasis sekretorius su būdinga jam energija, mokėjimu
uždegti žmonių širdis visas jėgas skyrė socializmo kūrimui.
Paskutiniame Liaudies seimo posėdyje liepos 23 dieną
buvo svarstomas stambiosios pramonės ir bankų naciona-
352
lizavimo klausimas. Pranešimą padarė M. Sumauskas. Jis
pateikė ryškių faktų ir skaičių, kaip fabrikantai įgaudavo
milžiniškus pelnus, o darbininkams buvo mokamas menkas
atlyginimas, nors jie dirbdavo po 10, 12, 14 ir net 16 va­
landų per parą. Pavyzdžiui, „Žemlino" įmonėje vidutinis
darbininko uždarbis per mėnesį sudarė 66 litus, „Odoje"—
126 litus. Tuo tarpu inžinierius Langė gaudavo 20 tūkstan­
čių litų, K. Tilmansas — 11 tūkstančių, Jonas ir Juozas Vai­
lokaičiai — 83 tūkstančius litų per mėnesį.
O štai duomenys apie bankus. Sunkiu ūkininkams lai­
ku, 1938 metais, Žemės bankas nupirko poniai J. Tūbelie-
nei dvarą už 112 500 litų. Sis bankas per 10 metų laikotar­
pį iki 1940 metų išvaržė 66 591 valstiečio ūkį, o 1939 me­
tais turėjo 792 439 litus gryno pelno. Visi stambiausi Lie­
tuvos bankai tiktai 1939 metais turėjo per 4 milijonus litų
pelno, šimtus tūkstančių litų kasmet uždirbdavo tų bankų
direktoriai.
Po kitų kalbų vieningai priimta „Bankų ir stambiosios
pramonės nacionalizacijos deklaracija".
Išsprendęs visus klausimus, Liaudies seimas išrinko Įga­
liotąją delegaciją, kuri turėjo pateikti TSRS Aukščiausia­
jai Tarybai „Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Res­
publikų Sąjungos sąstatą deklaraciją".
Uždarydamas sesiją, Liaudies seimo pirmininkas L. Ado-
mauskas pasakė, kad ši sesija istorinė, nuo jos prasideda
naujas Lietuvos istorijos laikotarpis. Jis pabrėžė:
— Liaudies seimo atstovai! Baigėme šią Liaudies seimo
sesiją. Per tris dienas nudirbome daug darbo, atskleisdami
naują Lietuvos istorijos lapą. Tai atveria visiems Lietuvos
darbo žmonėms dar nematytus horizontus. Nepaprastos dar­
bo galimybės, nepaprasti laimėjimai laukia mūsų. Liaudies
atstovai, grįžę į savo gyvenamąsias vietas, įkvėpkite vi­
siems draugams norą kurti gražią Lietuvą. Mūsų sesijos pa­
skutinis žodis—karšta padėka tiems, kurie davė mums
laisvę!
Skirstėmės iš teatro rūmų jau kaip Tarybų Lietuvos pi­
liečiai. O prie teatro sodo vartų Laisvės alėjoje mus pasi­
tiko manifestacija. Darbo žmonės sveikino aušrą, nušvitu­
sią virš senosios, o dabar atjaunėjusios Lietuvos, tą Naują
Rytą, apie kurį svajojo Julius Janonis.
 Ką tik nulijo šiltas vasaros lietus. Aplink viskas buvo
švariai nuprausta, žalumynai dvelkė gaiva. Liaudies seimas
pasėjo gerą, Lietuvai labai reikalingą sėklą. Iš jos turi su­
dygti geri daigai.

Saulės parvežti

Įgaliotosios delegacijos palydos.— Jaudinanti kelionė.— Automobilių

virtinė Gorkio gatvėje.— „Laimės žiburio parnešti.“ — TSRS Aukščiau­
siosios Tarybos sesijoje.— Rugpjūčio trečioji — Lietuvos diena.— „Dideli
mes tapom...“ — Pokalbis su J. Stalinu.— „Mes, rusų bolševikai, žmonės
paprasti..." — Priėmimas Georgijaus salėje.
Džiugaus susijaudinimo pilnos visiems mums buvo Liau­
dies seimo posėdžių dienos, Tarybų Lietuvos gimimo, o tik­
riau sakant, atkūrimo dienos. Ne mažiau jaudinančios die­
nos laukė Įgaliotosios delegacijos narių, kuriems buvo pa­
vesta perduoti TSRS Aukščiausiajai Tarybai Liaudies
seimo Deklaraciją su prašymu priimti Tarybų Lietuvą į
Tarybų Sąjungos sudėtį.
...Kauno stotyje ir stoties aikštėje didelis sujudimas. Mi­
nios žmonių, šventinė pakili nuotaika. Atvyksta Liaudies
vyriausybės nariai su M. Gedvilu priešakyje (jis lieka
mano pavaduotoju ministro pirmininko ir prezidento parei­
gose), Liaudies seimo atstovai, Liaudies kariuomenės vado­
vybė. Išsirikiuoja garbės sargyba. Šiltas vasaros vėjas
plaiksto valstybines ir raudonas revoliucines vėliavas. Tai
Liaudies seimo Įgaliotosios delegacijos ir visų atstovų
palydos.
•—• Mes vykstame į Maskvą parvežti Lietuvai naujos
saulės-—Tarybinės Konstitucijos saulės,— pareiškiu trum­
pame interviu per radiją prieš išvykstant.
Nors Lietuva jau paskelbta Tarybų respublika, ji dar
laikoma užsienio valstybe. Mums parūpino užsienio pasus
su TSRS atstovybės vizomis. Bet, pravažiuodami pasienio
Kenos stotį ir pirmiausia Gudogajaus stotį Tarybų Baltaru­
sijos žemėje, jokių sienos žymių nejaučiame.
Nepamirštama, jaudinanti, galima sakyti, triumfo ke­
lionė... Kiekvienoje stotyje, tiek Lietuvoje, tiek Baltarusi­
joje, regime daugybę draugiškų veidų. Visur vėliavos, gė­
 lės, jaudinančios kalbos, džiaugsmo ašaros mūsų delegatų
akyse.
Nuoširdžiai, iškilmingai mus sutinka Minskas. Stotyje
laukia broliškosios Tarybų Baltarusijos vadovai. Visi vyks­
tame į žmonių perpildytą Lenino aikštę, kur sustojame prie
vyriausybės rūmų. Skamba plojimai, sveikinimo šūkiai.
Minsko darbo žmonių vardu delegaciją sveikina vago­
nų remonto gamyklos cecho viršininkas Raiko ir karo mo­
kyklos kursantas Bolšakovas. Paskui aš kreipiuosi į Tarybų
Baltarusijos piliečius, dėkoju už nuoširdų sutikimą. Prime­
nu bendrą lietuvių ir baltarusių kovą prieš imperialistus
1918—1919 metais. Priešų jėgos neleido mūsų tautoms su­
sijungti. Ištisus 22 metus mus skyrė buržuazinės Lenkijos
siena. Ir štai mes vėl drauge, petys į petį kursime socia­
lizmą.
Ir vėl audringi plojimai, šūkiai, orkestras groja „Inter­
nacionalą". Džiūgaujančiomis Minsko gatvėmis, šiltų atsi­
sveikinimo žodžių lydimi, išvykstame toliau. Ir Rusijos te­
ritorijoje mūsų specialųjį traukinį pasitinka darbo žmonės
su vėliavomis, gėlėmis ir sveikinimais, į kuriuos pasikeis­
dami atsakome mudu su Liudu Gira.
Mūsų siūbuojančiame, į Maskvą skubančiame name
jauku ir gyva ne vien tik stotyse. Čia daugelis senų pažįsta­
mų pirmą kartą susitiko po ilgų metų, kai juos skyrė įvai­
rių buržuazinių kalėjimų bei koncentracijos stovyklų sie­
nos. Kai kurie iš viso nepažinojo vienas kito. Čia ir
revoliucionieriai Liudas Adomauskas, Karolis Didžiulis, An­
tanas Sniečkus, I. Adomas-Meskupas, Motiejus Šumauskas,
Pranas Zibertas, Birutė Abdulskaitė. Greta krašto apsaugos
ministro generolo Vinco Vitkausko — jaunas kareivis Vik­
toras Ditkevičius. Komisijos nariai — poetai, rašytojai Liu­
das Gira, Petras Cvirka, Antanas Venclova, Stasė Vainei­
kienė (Salomėja Ners išvyko į Maskvą anksčiau), taip pat
žemės ūkio ministras Matas Mickis, darbininkų ir valstiečių
atstovai — Marytė Kutraitė, Kazys Petrauskas, Juozas
Demskis, Pranas Petrauskas.
Dalijamės įspūdžiais apie pirmuosius Tarybų valdžios
žingsnius, apie Liaudies seimo nutarimų įgyvendinimą. Ma­
tas Mickis valstiečiams ir kitiems besidomintiems gyvai
pasakoja apie pirmuosius žemėtvarkos žingsnius:
 — Dirbame iš peties,— nedelsdami. Sparčiai rengiame
žemės reformą. Iš vargingųjų ir mažažemių valstiečių visur
sudaromi apskričių ir valsčių komitetai, kurie kartu su val­
džios atstovais paskirstys žemę. Buržuazija „žemės refor­
mą" užtęsė daugelį metų, taip jos ir nebaigusi, o mes savo
revoliucinį žemės perdalijimą baigsime per kelis mėne­
sius...
— O su kokiu entuziazmu ėmėsi darbininkai fabrikų
nacionalizavimo, malonu žiūrėti!— įsiterpia M. Šumauskas,
vadovavęs tada atgaivintoms profsąjungoms.— Daugelyje
fabrikų patys darbininkai nedelsdami sudarė apsaugos gru­
pes, ėmėsi kontroliuoti visas vertybes, žiūrėjo, kad buvu­
sieji savininkai nepadarytų įmonėms nuostolių. Visur pa­
vyzdinga drausmė ir organizuotumas. Prasidėjo socialisti­
nis lenktyniavimas už darbo našumo pakėlimą.
Greta kitų vyriausybės įsakų ir nutarimų prieš išvyk­
damas pasirašiau dekretą dėl bankų nacionalizavimo Liau­
dies seimo priimtos deklaracijos pagrindu. Tuomet paaiš­
kėjo, kad pabėgdamas į užsienį Smetona išsivežė iš Lietuvos
banko lagaminą, prikimštą anglų svarų, švedų kronų, be
to, dar pasiglemžė 10 tūkstančių JAV dolerių. Tie pinigai
buvo paimti iš banko neteisėtai, tik ministrui pirmininkui
Merkiui asmeniškai sutikus.
— Taip, būdingas vaizdas,— juokiasi Cvirka.— Kelnes
pasiraitęs, su maišu pagrobtų amerikoniškų dolerių Smeto­
na brenda per upelį ir skuodžia pas savo globėją Hitlerį...
Visiškai pelnytas subankrutavusio direktoriaus galas, gė­
dingas galas. O jis taip didžiavosi savo patriotizmu, ištiki­
mybe ir meile tautai.
— Tikriausiai prieš pabėgdamas labai gailėjosi, kad
nesugebėjo sukelti brolžudiško karo,— priduria generolas
Vitkauskas.— Juk Smetona žūt būt norėjo pasiųsti kariuo­
menę prieš Raudonąją Armiją, pasitraukti į užsienį divizi­
ja ar bent pulku vedinas. Dumdamas į pasienį, jis kartu su
krašto apsaugos ministru Musteikiu bandė išsivesti pulką,
stovėjusį Marijampolėje, bet ir tai nepavyko. Ne tik są­
moningi kareiviai, bet ir patriotiškai nusiteikę dori kari­
ninkai bei generolai piktinosi diktatorišku Smetonos reži­
mu ir nuoširdžiai apsidžiaugė, kai jo diktatūra žlugo.
 Daug įdomių pokalbių ir atsiminimų, daug minčių apie
ateitį nuskambėjo šioje kelionėje. Turėjo apie ką papasa­
koti draugai, ilgus metus praleidę kalėjimuose. Kaip visada
bičiulių apsuptas gražus senukas balta „patriarcho" barz­
da— Liudas Adomauskas. Jaunystėje jis buvo kunigas, vė­
liau tapo aktyvus revoliucionierius. Adomauskas sąmojin­
gas ir geras pasakotojas, mėgsta pajuokauti, žino daug
anekdotų. Kalėjimuose jis būdavo kolektyvo siela, toks iš­
liko ir laisvėje.
Karolis Didžiulis, su kuriuo susipažinau Dimitravo kon­
centracijos stovykloje, kalėjo ten, kol žlugo fašistinė bur­
žuazinė santvarka. Dar anksčiau sužinojau apie jį iš Geno­
vaitės pasakojimų, nes žmona susitikdavo su artimais jam
žmonėmis. Kilęs iš Latvijos pasienio valsčiaus, pagal tau­
tybę latvis. Revoliucinę veiklą K. Didžiulis pradėjo dar 1919
metais, besikuriant Tarybų valdžiai, ir nuo tų laikų kovos
nenutraukė. Daugelį kartų jį nuteisdavo ilgiems metams,
bet niekas nepalaužė valingo revoliucionieriaus, ištikimo
Lietuvos Komunistų partijos sūnaus ir vieno iš jos vadovų,
CK sekretoriato nario.
Nepaprastas buvusio kumečio Prano Ziberto likimas.
1919 metais įstojo į Komunistų partiją, dalyvavo revoliu­
ciniame judėjime. Užgniaužus Tarybų valdžią Lietuvoje,
1920 metais jį areštavo ir apkaltino dvarininko nužudymu,
nors nieko bendro jis su tuo nusikaltimu neturėjo. Buržu­
aziniams vadeivoms buvo naudinga, pasinaudojus šia by­
la, sukompromituoti Komunistų partiją. Be jokių įkalčių
Zibertą du kartus pasmerkė mirti, paskui pakeitė šį nuo­
sprendį sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. Toji
bausmė buvo ypač sunki todėl, kad nuteisė jį kaip krimi­
nalinį nusikaltėlį ir laikė kartu su kriminalistais. Tik 1940
metų vasarą jam atsivėrė kalėjimo vartai.
Taip, yra apie ką prisiminti ir pasikalbėti šios nepa­
prastos kelionės dalyviams. Daugelis jų pirmą kartą va­
žiuoja į Maskvą, apie kurią taip dažnai svajojo. O kai ku­
rie draugai — Sniečkus, Sumauskas, Didžiulis — nelegaliai
buvojo ir dirbo Maskvoje anksčiau.
Mažai kas temiega. Tuo labiau, kad ir naktį mūsų lau­
kia susitikimai stotyse, kur žmonės susirinkę jau iš va­
karo.
 Naktį važiuojame pro Smolenską. Šis miestas kai ku­
riems iš mūsiškių atmintinas, ypač Sniečkui. Čia jis kelis
metus mokėsi, dirbo Lietuvos KP CK leidykloje.
Man ši kelionė Maskvon jau trečioji. Prisimena pirmų­
jų kelionių epizodai. Dar taip neseniai visa tai buvo, o
kaip pasikeitė ir Lietuvos gyvenimas, ir mano paties liki­
mas! Kas galėjo numatyti, kai aš lankiausi Maskvoje kaip
kuklus žurnalistas, kad po šešerių septynerių metų vėl at­
vyksiu čionai jau kaip vyriausybės vadovas ir einąs Lietu­
vos prezidento pareigas, ir dargi su tokia nepaprasta misi­
ja! Ne tik man, bet ir visiems kelionės draugams atrodė,
kad išgyvename kažkokią nuostabią pasaką.
Juo arčiau sostinė, tuo daugiau jaudinamės, įtemptai
laukiame. Neatsitraukdami nuo langų, žiūrime į šmėkščio­
jančius Maskvos priemiesčius. Ir štai mūsų traukinys įva­
žiuoja po Baltarusijos stoties pastoge. Čia surengtas iškil­
mingas sutikimas: vėliavos, žalumynų girliandos, pakloti
kilimai. Išrikiuota garbės sargyba, groja orkestras. Mums
įteikia gėlių puokštes.
Susipažįstame su pasitinkančiais. Tai Maskvos miesto
partijos komiteto pirmasis sekretorius A. Ščerbakovas,
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretorius
A. Gorkinas, armijos generolas K. Mereckovas, Maskvos
miesto Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas V. Pro-
ninas ir kiti.
Prieiname prie garbės sargybos. Jos viršininkas majo­
ras Jermolovas raportuoja. Pasveikinę sargybą, einame į
stoties aikštėje įrengtą tribūną, papuoštą raudona medžia­
ga ir žalumynais.
Mitingą pradeda Ščerbakovas. Jis sveikina delegaciją,
kalba apie džiugias permainas lietuvių tautos gyvenime,
apie Tarybų šalies tautų draugystę, kurios suteiksiančios
paramą Lietuvai, kad įveiktų atsilikimą.
Po Maskvos pedagoginio instituto profesoriaus V. Mar­
kovo kalbos seka mano. Improvizuodamas sakau, kad lie­
tuvių tauta tarė savo žodį, kurį ilgai nešiojo krūtinėje. Ji
išsaugojo tą žodį, nepaisydama visų buržuazijos pinklių,
kalėjimų. Tas žodis — ryžtingas lietuvių tautos pareiški­
mas, kad ji nori tapti pilnateisiu didžiosios Tarybų Sąjun­
gos nariu. Su Lietuvoje dar nematytu vieningumu ir entu­
ziazmu liaudis pasakė, kad ji gali būti tikrai nepriklauso­
ma tik tapusi tarybų socialistine respublika.
— Mūsų širdys kupinos didelio džiaugsmo,— sako Liu­
das Gira.— Esame laimingi, kad atvykome čion įvykdyti
savo tautos valią. Mes atvykome į Maskvą su didžiu man­
datu, kuriuo lietuvių tauta pareiškia stojanti į nenugalimą
tarybinių tautų šeimą. Šiandien Maskvoje graži saulėta
diena. O mūsų širdyse nuo laimės pertekliaus dar daugiau
šviesos ir saulės. Mūsų šalį greit nušvies Tarybinės Kons­
titucijos saulė, užtikrinanti žmogui teisę į darbą, poilsį,
mokslą!
Gėlėmis ir žalumynais papuoštų automobilių virtinė va­
žiuoja Gorkio gatve. Mus džiaugsmingai sveikina šūkiais,
plojimais. Žinojome, kad mūsų svetingai laukia, bet iškil­
mingas ir drauge toks šiltas, jaudinantis sutikimas Maskvo­
je pranoko visus lūkesčius.
Delegaciją apgyvendino „Maskvos" viešbutyje. Man te­
ko numeris šeštame aukšte. Čia apsigyvenome su Genovai­
te ir sūnumi Vilniumi.
Stebėdamas iš viršaus judrią Raudonąją aikštę, mauzo­
liejų ir Kremlių, prisiminiau savo pirmąją kelionę, vėl jau­
dinausi, žvelgdamas į vietas, kurios tapo taip artimos ir
brangios.
Prisiminiau Vincą Kapsuką-Mickevičių, Lietuvos tary­
binės respublikos vyriausybės pirmininką 1918—1919 me­
tais. Juk tai jam reikėjo čia būti, pagalvojau su liūdesiu.
Tai jis turėjo vadovauti iškilmėms Tarybų Lietuvos atgi­
mimo proga. Bet Kapsukas šių dienų nesulaukė: jis mirė
1935 metais.
Kiek pailsėję po kelionės, visi susirinkome ir apsvars-
tėme paruoštą mums programą. TSRS Aukščiausiosios Ta­
rybos Prezidiumo darbuotojai E. Smyšliajeva ir G. Bogu-
ševas nuo pirmos iki paskutinės dienos Maskvoje rūpinosi
mumis. Daug kuo padėjo F. Moločkovas, ilgą laiką dirbęs
TSRS atstovybės Lietuvoje pirmuoju sekretoriumi.
Sekančią rugpjūčio 1 dieną paskirtas TSRS Aukščiau­
siosios Tarybos septintosios sesijos atidarymas. Iš ryto de­
legacija aplankė mauzoliejų ir Lenino muziejų.
 Tą pačią dieną pas mane į viešbutį atėjo skulptorius
K. Luckis. Jis pasakė turįs paties padarytą pomirtinę Kap­
suko kaukę. Susitarę dėl šios relikvijos perdavimo būsimam
muziejui, užsakėme Luckiui skulptūrinį Kapsuko biustą.
Vieną artimiausių dienų delegacija aplankė Kapsuko kapą
Novodevičės kapinėse ir padėjo vainiką.
Reikšmingas tos dienos vakaras, kai mūsų delegacija
kartu su Latvijos, Estijos, Besarabijos ir Šiaurės Bukovinos
delegacijomis vyko į Kremlių kaip svečiai dalyvauti jung­
tiniame TSRS Aukščiausiosios Tarybos abiejų rūmų po­
sėdyje.
•— Kaip tai simboliška! Tarsi į pasakišką šviesos ir lai­
mės viršūnę veda šie laiptai,— šnabžda mūsų Salomėja Nė­
ris, žengdama delegatų būryje plačiaisiais didžiųjų Krem­
liaus rūmų laiptais.
— Taip, taip lyg Laimės žiburio parnešti mūsų tautai
einame, kaip rašė Biliūnas,— pritaria Antanas Venclova.
— O man vis dar atrodo, kad tai nuostabus sapnas,—
prabyla Pranas Zibertas, kurio akyse, ir ne tik jo, žiba
džiaugsmo ir susijaudinimo ašaros.
Visur matome draugiškus žvilgsnius. Mus sveikina ne­
pažįstami, bet jau artimi ir mieli žmonės.
— Juk tikrai jaučiamės taip, lyg po ilgų klaidžiojimų
grįžtame į gimtuosius namus,— sušunka visada ekspansy­
vus Liudas Gira, suspėjęs parašyti eilėraštį „Džiūgauk, Lie­
tuva!", išspausdintą šios dienos „Izvestijose".
Visada savo tauriu puošnumu ir erdvumu stebinančioje
Georgijaus salėje vaikščiojame tarp deputatų, atstovaujan­
čių Tarybų Sąjungos respublikoms ir tautybėms. Daugelis,
ypač moterys, vilkinčios charakteringus savo tautoms dra­
bužius, išsiskiria kaip ryškios gėlės. Šį gėlyną skoningais
tautiniais rūbais praturtino Pabaltijo respublikų, Besarabi­
jos ir Šiaurės Bukovinos atstovės.
Pasisveikiname su naujais pažįstamais, kaimyninių res­
publikų—-Latvijos ir Estijos-—delegatais. Spauda jau pa­
žymėjo tą Pabaltijo respublikų Liaudies vyriausybių ypa­
tybę, kad nemažą jų narių dalį sudaro rašytojai, poetai,
mokslininkai ir žurnalistai. Tarp jų ir mano kolegos, mi­
nistrai pirmininkai: žinomas latvių mokslininkas profeso­
rius A. Kirchenšteinas ir įžymus estų poetas J. Varės (Bar­
barus), kiti vadovaujantys darbuotojai — latvių rašytojas
Vilis Lacis ir estų rašytojas J. Lauristinis.
Mus supažindina su įžymiais Tarybų Sąjungos žmonė­
mis, TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatais. Jų tarpe
rašytojai A. Tolstojus, M. Šolochovas, A. Korneičiukas,
Vanda Vasilevska, garsusis Siaurės tyrinėtojas akademi­
kas O. Smitas, ledinio dreifo didvyris I. Papaninas, šaunu­
sis lakūnas M. Gromovas, garsioji traktorininke Paša An­
geline, tekstilininkė stachanovietė Dusia Vinogradova.
Įeiname į posėdžių salę, kur mums skirtos vietos tarp
deputatų. Prisimenu šią salę iš 1933 metų ir matau stebi­
nantį pasikeitimą. Dabar ji žymiai didesnė, nes prie tuo­
metinės Andrejaus salės prijungta gretutinė Aleksandro.
Baltos sienos, šviesios marmurinės kolonos suteikia milži­
niškai salei iškilmingą rimtį. Priešakyje ant pakylos vie­
tos prezidiumui, o virš jų sienos nišoje Lenino skulptūra.
Vis labiau jaudiname®, įtemptai laukiame besiartinan­
čio istorinio momento.
Štai už prezidiumo stalo pasirodo Sąjungos Tarybos pir­
mininkas A. Andrejevas, Tautybių Tarybos pirmininkas
N. Švernikas, jų pavaduotojai. Įeina J. Stalinas, V. Molo­
tovas, M. Kalininas, K. Vorošilovas, A. Mikojanas, A. Žda-
novas ir kiti Politinio biuro, TSRS Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumo ir Liaudies Komisarų Tarybos nariai.
Kartu su deputatais atsistojame ir audringais plojimais
sutinkame partijos ir tarybinės vyriausybės vadovus. Aidi
šūkiai įvairiomis kalbomis: „Ura!", „Chai žive!", „Jaša-
syn!“, „Zindabadl", „Kece!", į kuriuos įsilieja lietuviškas
„Valio!", latviškas „Lai dzivuo!", estiškas „Elagu!".
Ilgai skambina pirmininkaujantis, kol salė aprimsta. Bet
ovacijos ir skardūs sveikinimai vėl suskamba, kai pirminin­
kaujantis Andrejevas sveikina Lietuvos, Latvijos, Estijos,
Besarabijos ir Šiaurės Bukovinos delegacijas, atvykusias į
Aukščiausiosios Tarybos sesiją.
Susidomėję klausomės V. Molotovo pranešimo apie Ta­
rybų Sąjungos užsienio politiką. Pranešėjas apžvelgia karo
veiksmus, įvertina padėtį, susidariusią Vokietijai užgrobus
kai kurias valstybes — Daniją, Norvegiją, Belgiją, Olandi­
ją— ir sutriuškinus Prancūziją. V. Molotovas pabrėžė, kad
visi tie įvykiai nepakeitė Tarybų Sąjungos užsienio politi­
kos, ji lieka ištikima taikos ir neutralumo principams. Pas­
kui jis nušvietė klausimus, kurių sėkmingą sprendimą rodo
Besarabijos ir Šiaurės Bukovinos prisijungimas prie Tary­
bų Sąjungos bei Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje, Lat­
vijoje ir Estijoje. Prisijungus Pabaltijo valstybėms Tarybų
Sąjungos gyventojų skaičius padidės, nes prisidės Lietuva
su 2 milijonais 880 tūkstančių žmonių, Latvija— 1 milijo­
nu 950 tūkstančių, Estija— 1 milijonu 120 tūkstančių žmo­
nių. Kartu su Besarabija ir Šiaurės Bukovina Tarybų Są­
jungos gyventojų skaičius padidės maždaug 10 milijonų
žmonių. O pridėjus dar 13 milijonų Vakarų Ukrainos ir
Vakarų Baltarusijos gyventojų, Tarybų Sąjungos gyvento­
jų skaičius per nepilnus metus padidėjo 23 milijonais
žmonių.
Kartu pranešėjas pabrėžė, kad 19/20 tų gyventojų se­
niau buvo tarybinių respublikų sudėtyje, bet imperialisti­
nės Vakarų valstybės juos jėga atplėšė „Tarybų šalies ka­
rinio silpnumo momentu".
Mums ypač brangus buvo pranešime pareikštas įsiti­
kinimas, kad Pabaltijo respublikų įstojimas į Tarybų Są­
jungą užtikrins joms spartų ekonominį pakilimą ir visa­
pusišką nacionalinės kultūros suklestėjimą, jų jėgos kele­
riopai išaugs, sustiprės jų saugumas.
Mes sutartinai plojame išvien su deputatais, sveikin­
dami nutarimą pritarti Tarybų Sąjungos vyriausybės už­
sienio politikai.
Laisvalaikiu susipažinome su Maskva. Didelį įspūdį pa­
darė Visasąjunginė žemės ūkio paroda. Prieš mums atvyk­
stant į Maskvą, ją aplankė Lietuvos valstiečių grupė, va­
dovaujama Liaudies seimo atstovės M. Meškauskienės. Da­
bar į parodą nuvažiavome su mūsų draugais iš Latvijos ir
Estijos. Įdomaus matėme daug, bet labiausiai įsiminė na­
cionalinių respublikų paviljonai, kuriuose atsispindėjo di­
deli jų laimėjimai Tarybų valdžios metais. Čia pat svars­
tėme, kur ir kokius paviljonus statydinsis parodoje mūsų
naujosios Pabaltijo tarybinės respublikos. Mus jaudino
sveikinimai, kuriais visur pasitikdavo ne tik parodos dar­
buotojai, bet ir eiliniai lankytojai, kolūkiečiai iš visų Ta­
rybų šalies kampelių.
 Rugpjūčio 2 dienos vakare mes vėl TSRS Aukščiausio­
sios Tarybų abiejų rūmų bendrame posėdyje. Svarstomas
klausimas dėl Besarabijos grįžimo į Tarybų Sąjungos su­
dėtį ir Šiaurės Bukovinos įstojimo į Tarybų Sąjungą. Susi­
domėję klausomės Moldavijos ATSR Liaudies Komisarų
Tarybos pirmininko T. Konstantinovo ir Ukrainos TSR
Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko L. Kornijeco pra­
nešimą. Jie kalba apie sunkų likimą tų kraštų moldavų ir
ukrainiečių, gyvenusių rumunų bajorų priespaudoje, apie
jų išvadavimą Tarybų Sąjungos vyriausybės politikos dėka.
Plojimams ir sveikinimo šūkiams aidint, įeina Besarabi­
jos ir Šiaurės Bukovinos delegacijos. Delegacijų nariai iš­
sirikiuoja prieš tribūną, atsisukę į deputatus. Delegatų tar­
pe Sofja Kotovskaja, vyresnioji legendinio pilietinio karo
didvyrio Kotovskio sesuo.
Į tribūną pakyla mokytoja iš Orgejevo Z. Krečunesku.
Ji kalba moldaviškai, džiaugiasi išvadavimu ir susijungi­
mu su laisvai už Dnestro gyvenančia moldavų tautos dali­
mi, pasiekusia didelių laimėjimų.
— Mes lyg paukštis ilgus metus vargome narve, drėg­
name ir tamsiame rūsyje, paukštis, kurį Raudonoji Armija
išleido į laisvę. Tiktai kalinys tesupras tų brangių bei iš­
svajotų žodžių reikšmę ir prasmę.
Padėką Komunistų partijai, Tarybinei vyriausybei ir
liaudžiai už išvadavimą reiškia darbininkas iš Černovicų
N. Kovalčiukas.
— Šimtmečius Šiaurės Bukovinos tauta buvo dirbtinai
atskirta nuo savo tikrųjų brolių — ukrainiečių,— sakė jis,—
kaip juodas debesys slėgė mus engėjų jungas. Per dvide­
šimt dvejus rumuniškųjų grobikų viešpatavimo metus mū­
sų kraštas visiškai nualintas. Kaip vorai sėdėjo ant valstie­
čių sprando dvarininkai, siurbdami žemės artojų kraują.
Šešiasdešimt septyni procentai vargingųjų ir vidutiniųjų
valstiečių ūkių teturėjo tik aštuoniolika procentų žemės.
Po visų pasisakymų priimami įstatymai dėl Moldavijos
Tarybų Socialistinės Respublikos sudarymo ir dėl Šiaurės
Bukovinos bei kai kurių Besarabijos apskričių prijungimo
prie Ukrainos TSR.
Šiame posėdyje mes buvome liudininkai, kaip gimė nau­
ja sąjunginė respublika, dar vienas Tarybų Sąjungos narys.
 Atėjo pati atsakingiausioj i diena mūsų delegacijai™
rugpjūčio 3-oji — istorinė lietuvių tautos gyvenime diena.
Visą laiką mes ruošėmės jai, dar ir dar taisėme kalbas,
vertėjai vertė jas į rusų kalbą. Sužinoję, kad Latvijos ir
Estijos delegacijos ruošiasi įeiti su vėliavomis, ir mes su­
sirūpinome. F. Moločkovui padedant, vėliava buvo užsa­
kyta ir skubiai pagaminta. (Dabar ji saugoma Revoliucijos
muziejuje, Vilniuje.)
Dar gerokai prieš posėdį Įgaliotosios delegacijos nariai
ir visi dalyviai nužingsniavome iš „Maskvos" viešbučio
per Raudonąją aikštę, pro Lenino mauzoliejų į Kremlių.
Prieš posėdį mus pakvietė į Jekaterinos salę, kur rinkosi
vyriausybės nariai.
Likus kelioms minutėms iki posėdžio, prie mūsų priėjo
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo darbuotojas ir paklau­
sė, kuriuose Baltarusijos pasienio rajonuose gyvena lietu­
viai. Tikrai žinojome apie Švenčionių rajoną. Liudas Gira
dar priminė lietuviškus Marcinkonių, Dieveniškių kaimus,
Druskininkų kurortą.
Bet posėdis jau paskelbtas atidarytu, ir mus kviečia į
salę. Pirmas žengia Pranas Zibertas su vėliava, jam iš pas­
kos Karolis Didžiulis ir Motiejus Šumauskas neša oda įriš­
tą didelę knygą — Liaudies seimo priimtą Lietuvos įstoji­
mo į Tarybų Sąjungą deklaracijos tekstą. Už jų einame
mes visi, Įgaliotosios delegacijos nariai.
Aukščiausiosios Tarybos deputatai ir visi sesijos daly­
viai atsistoję sveikina Lietuvos pasiuntinius, pirmuosius
naujos tarybinės respublikos atstovus. Mes išsirikiuojame
prieš tribūną, bet dar ilgai aidi plojimai ir sveikinimo šū­
kiai.
Pirmininkaujantis Andrejevas suteikia žodį man, kaip
ministrui pirmininkui ir einančiam Lietuvos prezidento pa­
reigas. Pakylu į tribūną. Sunku ir nusakyti, kaip jaudinuo­
si. Lietuviškai sakau pačią reikšmingiausią mano gyveni­
me kalbą, kurią rašiau kelias dienas.
— Man tenka didelė laimė pranešti Aukščiausiajai
Tarybai, kad Lietuvos darbo liaudies ilgų metų siekimai,
sunki ir atkakli geriausiųjų jos sūnų kova pasibaigė trium­
finiu laimėjimu,— taip pradėjau savo kalbą.
 Pažymėjęs įžvalgią Tarybų Sąjungos vyriausybės poli­
tiką ir padėkojęs už paramą išvaduojant lietuvių tautą,
pabrėžiau:
— Lietuvos liaudis vieningai pasisakė už Tarybų Lie­
tuvos kūrimą, už jos įstojimą į didžiąją Tarybų Sąjungą.
Lietuva amžinai nustojo buvusi tarptautinio imperializmo
žaisleliu.
Toliau kalbėjau apie beteisę darbo žmonių padėtį bur­
žuazijai valdant, apie fašizmo jungą.
Paskui paskelbiau Liaudies seimo priimtą Tarybų Lie­
tuvos įstojimo į Tarybų Sąjungos sudėtį deklaraciją. Bai­
gęs skaityti, perdaviau deklaraciją pirmininkaujančiam
Andrejevui. Deputatai vėl sukėlė ovaciją.
Lietuvos valstiečių vardu kalbėjo Pranas Petrauskas.
Tuoj po jo į tribūną pakyla mylimiausia Lietuvos poetė
Salomėja Nėris. Ji lietuvių kalba skaito ištrauką iš spe­
cialiai šiam įvykiui parašytos poemos.
O, Lietuva! Kieksyk parduota
Ir išmainyta tu buvai!
Erškėčių dygiais vainikuota,
Vergijos dainas dainavai.

Ir Lietuva pavirto
Kapais, kalėjimu.
Surištos lankos tvirtos
Klaikiu tylėjimu.

Bet štai atėjo išvadavimas:

Jau laisvės girdime garsus —
Mokėsime ją saugot!

Kalėjimai atsiduso trankiai,—

Laisve kvėpuoja draugai.
Laisvos mintys, laisvos rankos,—
Su šaknimis grius vargai.

Gana! Tos gėdos tau pakanka

Prieš niekšų gaują besižemint:
Štai imki mūsų tvirtą ranką
Ir kelkis, mylimoji žeme!

Nuoširdžiais plojimais pasitiko ir palydėjo deputatai di­

džią Lietuvos poetę.
 Žemės ūkio ministras Matas Mickis papasakojo apie
agrarinio klausimo sprendimą. Jis pažymėjo, kad buržua­
zinė valdžia, bijodama revoliucijos, įvykdė ribotą žemės
reformą. Tačiau gavusieji žemę naujakuriai, neturėdami lė­
šų ūkiui įrengti, vienas po kito ėmė pardavinėti pusdykiai
savo sklypus seniems ir naujiems dvarininkams, buožėms.
Jau 1930 metais, po žemės reformos praėjus keleriems me­
tams, 35 procentai naujakurių gautos žemės buvo išpar­
duota. Apie neteisingą žemės paskirstymą liudija tai, kad
70 tūkstančių ūkių, turinčių nuo 0,2 iki 5 hektarų žemės,
valdė 132 568 hektarus, o 624 stambiems ūkiams priklausė
143 527 hektarai žemės.
Labai jautriai ir įspūdingai kalbėjo darbininkas revo­
liucionierius Pranas Zibertas. Papasakojęs apie skriaudas
ir persekiojimus, kuriuos išgyveno teisių netekę darbininkai
ir valstiečiai, Zibertas pasakė:
-— Aš pats du kartus buvau nuteistas mirti, sėdėjau už
komunizmą kalėjime daugiau kaip 20 metų.
Pirmą kartą Kremliaus salėje skambėjo lietuvių kalba.
Pirmą kartą lietuvių tautos atstovai kalbėjo iš aukštos
TSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos, iš kur juos girdėjo
visa neaprėpiama Tarybų šalis, jų balsas sklido toli ir už
jos ribų.
Po Lietuvos atstovų žodį suteikė Baltarusijos KP CK
sekretoriui, deputatui P. Ponomarenkai. Apžvelgęs santy­
kių tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos raidą, jis TSRS vy­
riausybės pavedimu siūlo patenkinti Lietuvos Liaudies sei­
mo prašymą ir priimti Lietuvos TSR į Tarybų Sąjungą kaip
sąjunginę respubliką. Be to, Baltarusijos TSR vadovaujan­
čiųjų organų vardu pasiūlė perduoti Tarybų Lietuvai Šven­
čionių rajoną ir kai kuriuos Baltarusijos TSR Vileikos ir
Baranovičių sričių pasienio rajonus, kuriuose lietuviai su­
daro gyventojų daugumą.
Po to vienbalsiai priimamas įstatymas, patvirtinantis
Ponomarenkos pasiūlymus, taip pat nutarimas dėl deputatų
į TSRS Aukščiausiąją Tarybą rinkimų nuo Lietuvos TSR.
Visi atsistoja, sveikindami Tarybų Lietuvos priėmimą
į didžiąją Tarybų Sąjungos respublikų šeimą. Visur matyti
sujaudinti veidai. Skamba šūkiai dešimtimis kalbų. Liętu-
366
vos delegatai apsikabina, sveikina vienas kitą kaip pilna­
teisius plačiosios Tarybų šalies piliečius.
Vėliau rašiau apie tris reikšmingas lietuvių tautai ne­
paprastosios 1940 metų vasaros dienas — birželio 15, liepos
21 ir rugpjūčio 3:

Lyg trys saulės šviesios

Mums trys didžios dienos:
Tai diena birželio —
Laisvė kai sugriaudė;
Tai diena, kai džiaugsmo
Šūkiuos linko sienos —■
Liaudies seime skelbė
Savo valią liaudis;

Neišblės per amžius

Tos dienos orumas,
Kai staiga praplato
Siauras mūs pasaulis,
Dideli mes tapom,
Kai į Kremliaus rūmus
Lietuva atėjo
Parsinešti saulės.

Jau nebe našlaitė

Lietuva laisvoji:
Ji tautų Tarybų
Nuostabiam gėlyne —
Sesė mylimoji,
Jo gėlė puošnioji,
Ąžuolaitis tvirtas
Laisvės ąžuolyne.

Kitas dvi dienas dėmesio centre buvo mūsų kaimynai.

Kartu su visais deputatais sveikinome dar dviejų respub­
likų— Tarybų Latvijos ir Tarybų Estijos — įstojimą į Ta­
rybų Sąjungą.
Dabar, kai principinis, pagrindinis klausimas buvo iš­
spręstas, reikėjo pereiti prie praktinių klausimų. Ir mūsų
delegacijai, ir mūsų kaimynams kilo mintis susitikti su Ta­
rybų Sąjungos vadovybe. Sesijai pasibaigus, paskambinau
V. Molotovui ir delegacijos vardu pareiškiau pageidavimą
susitikti su juo ir su Stalinu.
 — Taip, mes irgi galvojome, kad reikia susitikti. Ma­
nau, kad tai galės įvykti artimiausiomis dienomis,— pasakė
Molotovas.
Greitai mus pakvietė į Kremlių.
Privažiuojame rūmus, kuriuose dirba Tarybų Sąjungos
vyriausybė. Pirmąjį kartą einame ilgais antrojo aukšto ko­
ridoriais. Mūsų grupėje vadovaujantys draugai iš Lietuvos
KP CK — Sniečkus, Adomas-Meskupas, Didžiulis, vyriausy­
bės nariai, tarp kurių, be manęs, generolas Vitkauskas,
švietimo ministras Venclova, žemės ūkio ministras Mic­
kis, profsąjungų vadovas Šumauskas.
Trumpai palaukus priimamajame, mus kviečia į kabi­
netą. Erdvus, šviesus kambarys, sienos padengtos medi­
niais paneliais. Kabineto gale rašomasis stalas, antras ilgas
stalas, nusitiesęs paraleliai langams.
Mus sutiko J. Stalinas, stovėjęs kabineto viduryje. Jis
maloniai pasisveikino. Paskui paspaudėme rankas V. Mo­
lotovui, A. Ždanovui ir A. Andrejevui. Galima suprasti,
kaip mes jaudinomės. Stalinas... Tas vardas jau seniai tapo
legendinis. Apie jį dainavo dainas, jam skyrė eilėraščius
ir poemas. Visur jo portretai, biustai, skulptūros. Nebuvo
kalbos, kuri nesibaigtų Stalino šlovinimu,—-jį vadindavo
didžiu ir išmintingu vadu, tėvu ir mokytoju. Kiekvieną Sta­
lino kalbą, kiekvieną jo straipsnį priimdavo kaip išminties
viršūnę ir neginčijamą direktyvą. Stalinas tarsi įkūnijo sa­
vyje visą Komunistų partiją, visą Tarybų šalį. „Stalinas —
tai Leninas šiandieną"— tie Anri Barbiuso žodžiai dažnai
buvo kartojami kaip pats autoritetingiausias Stalino vaid­
mens ir reikšmės įvertinimas.
Nors mes aiškiai supratome didžiulę Stalino reikšmę,
jo vadovaujantį vaidmenį partijos ir valstybės gyvenime,
toks asmens aukštinimas, panašus į keliaklupsčiavimą gar­
binimas pradžioje atrodė mums keistas. Tai kažkaip nesi­
derino su tarybinės santvarkos demokratiškumu, kaip mes
jį įsivaizdavome. Atrodė, kad pats Stalinas neturėjo leisti
tokio garbinimo ir aukštinimo. Bet jis, matyt, apsiprato ir
žiūrėjo į tai kaip į normalų dalyką. O netrukus apsiprato­
me ir mes, manydami, kad toks požiūris į partijos ir liaudies
vadą vienija ir telkia darbo žmones didingiems socializmo
kūrimo ir Tėvynės gynybos uždaviniams. Mes girdėjome
 apie jį, studijavome jo kalbas. Sesijoje matėme Staliną iš
tolo, o dabar pirmą kartą susitinkame iš arti. Jis ne toks
aukštas, kaip mums atrodydavo, vidutinio ūgio žmogus,
kresnas, rudokais ūsais, kiek šlakuotu veidu. Bet šis fizi­
nis suvokimas negalėjo nustelbti Stalino asmenybės nepa­
prastumo, kurį mes iškart pajutome.
Stalino pakviesti, susėdome prie stalo.
— Na, kokie jūsų reikalai, klausome,— po bendrų fra­
zių apie įspūdžius prabilo Stalinas, pažiūrėjęs į mane.
Aš atsistojau ir pradėjau dėkoti už suteiktą mūsų tautai
pagalbą, už priėmimą į broliškųjų respublikų šeimą, už šį
susitikimą.
— O jūs sėskite,— nutraukė mane Stalinas.— Mes, ru­
sų bolševikai, žmonės paprasti. Nereikia skambių frazių ir
padėkų. Susirinkome aptarti jūsų konkrečius klausimus,
taigi ir dėstykite juos.
Dar Kaune buvau pasižymėjęs kai kuriuos spręstinus
principinius klausimus. Čia man padėjo P. Glovackas, fak­
tiškai vadovavęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Kai
kurie klausimai iškilo jau Maskvoje.
Prieš svarstant konkrečius reikalus, pirmiausia palie­
čiau klausimą apie valdžios struktūrą. Lig šiol mums rūpėjo
kova prieš buržuazinį fašistinį režimą, paskui, jį pašalinus,
buvome užimti senojo valdžios aparato laužymu. Dabar gi
tenka kurti naują valdžią tarybiniais pagrindais.
Šiuo pereinamuoju laikotarpiu susidarė tam tikra daug-
valdystė. Veikė birželyje sudarytoji Liaudies vyriausybė,
tebegyvavo prezidento institutas, bet greta to vis labiau
aktyvėjo partinės organizacijos — Lietuvos Komunistų
partijos Centro Komiteto — vaidmuo. Savo valdžią reiškė
ir valstybės saugumo organai. Veikė atstovybė, vadovau­
jama Pozdniakovo, kuris faktiškai pasidarė TSRS vyriau­
sybės įgaliotinis. Todėl neišvengdavome kai kurių nesu­
derintų veiksmų.
Išklausęs mano tiradą apie daugiavaldiškumą, Stalinas
nusišypsojo.
— Žinoma, padėtis kol kas sudėtinga,— tarė jis.— Bet
tai ir suprantama šiuo pereinamuoju momentu. Kai suda­
rysite tikrąją Tarybų valdžią, viskas susitvarkys. Turėsite
tokį organą, kaip CK biuras, kuriame dalyvaus visi vado­
vaujantieji draugai. Jame visus principinius klausimus ir
derinsite. Gi atstovą reiktų kol kas palikti kaip VKP(b) CK
ir centrinės vyriausybės įgaliotinį, jis padės organizuojant
Tarybų valdžią.
Paskui iškilo klausimas dėl naujų rinkimų respublikoje.
Mums su draugais iš Lietuvos KP CK kilo sumanymas kol
kas rinkimų neruošti, o neseniai išrinktą Liaudies seimą,
priėmus naują Tarybinę Konstituciją, paskelbti laikinąja
respublikos Aukščiausiąja Taryba.
— Kaip, draugai, galima priimti tokį pasiūlymą?—pa­
klausė Stalinas, kreipdamasis į Politbiuro narius.— Reiškia,
prieštaravimų nėra. Gerai. Kokie dar klausimai?
Dabar pradėjau žvilgčioti į savo užrašus. Vienas pir­
mųjų buvo klausimas dėl Lietuvos kariuomenės reorgani­
zavimo.
Stalinas susidomėjo kariuomenės skaičiumi, jos struk­
tūra, apginklavimu. Jis gana smulkiai klausinėjo generolą
Vitkauską apie šaunamųjų ginklų sistemą, pabūklų kalibrą,
apie tankų ir lėktuvų kokybę bei jų skaičių.
■— Su tokia ginkluote rimtai nepakariausi,— pastebėjo
jis, išklausęs atsakymus.
Ir tuoj pat Stalinas pasiūlė pertvarkyti kariuomenę į
teritorinį korpusą iš dviejų divizijų.
— Beje, o kaip elgiasi mūsų raudonarmiečiai? Kokie
santykiai su gyventojais? Ar daug skundų? — paklausė
Stalinas.
Mes pasakojome apie gerą drausmę, apie puikius san­
tykius su gyventojais, apie tai, kaip populiarūs pasidarė
raudonarmiečių ruošiami koncertai, kino seansai. Genero­
las Vitkauskas pažymėjo, kad jokių rimtų skundų arba
incidentų nebuvo.
Aktuali buvo finansų problema — perėjimas prie tary­
binių pinigų ir senos piniginės sistemos likvidavimas. Pa­
siūlėme kiek padidinti senosios valiutos — litų — kiekį
apyvartoje, o paskui pakeisti ją į rublius. Toks pasiūlymas
ir buvo priimtas.
Toliau nušvietėme padėtį žemės ūkyje, informavome,
kaip vykdomi Liaudies seimo nutarimai. Stalinas domėjosi,
kiek yra žemės, derliais, patarė kol kas neskubėti organi­
zuoti kolūkius, kol sustiprės naujakuriai gautose žemėse.
Žinodamas, kad Lietuvoje, kaip ir visame Pabaltijyje, vy­
rauja vienkiemių sistema, jis pasakė, kad tai sudarys ne­
maža sunkumų pereinant prie kolūkinės santvarkos.
Buvo nutarta įsteigti Maskvoje Lietuvos nuolatinę at­
stovybę vietoje buvusios pasiuntinybės.
Adomas-Meskupas iškėlė klausimą dėl Lietuvos KP CK
struktūros, jo skyrių, miestų ir apskričių organizacijų.
Buvo dar svarstomos pramonės bei kultūros kėlimo pro­
blemos. Stalinas kalbėjo apie nacionalinės kultūros ugdy­
mo perspektyvas, pareiškė pageidavimą organizuoti Mask­
voje Lietuvos literatūros ir meno dekadą.
Baigiant svarstyti mano iškeltus klausimus, pateikiau
sąrašą prekių ir medžiagų, kurias Lietuva turėjo gauti anks­
čiau sudarytų sutarčių pagrindu ir prašiau pagreitinti jų
pristatymą.
— Kurgi dabar jūsų sostinė? Persikėlėte į Vilnių ar
dar Kaune tebesate? — paklausė Stalinas.
Atsakėme, kad senoji vyriausybė nesikraustė iš Kauno,
o mes dar nesuspėjome persikelti į Vilnių. Stalinas pa­
sakė:
— Reikia į Vilnių, juk tai istorinė Lietuvos sostinė. O
tai užleisite, ji ir liks provincijos miestas kaip prie Pil­
sudskio.
Kai mes jau pradėjome dėkoti ir ruošėmės pakilti, Sta­
linas staiga paklausė:
— O kur dabar Smetona? Juk jis pabėgo į Vokietiją?
-— Taip, kiek žinome, jis dar Vokietijoje,— atsakiau aš.
Atsisveikindamas Stalinas mums dar pasakė:
•— Linkiu sėkmės! Dirbkite ir veikite taip, kad liaudis
neturėtų pagrindo sakyti, jog tarybinė valdžia neišmintin­
ga valdžia.
Išeidami prieškambaryje sutikome Latvijos TSR delega­
ciją — ji laukė savo eilės.
Pokalbio su Stalinu metu nepastebėjome nei stenogra-
fisto, nei kokio kito techninio darbuotojo. Tik Molotovas
kažką žymėjosi. O po kiek laiko, jau sugrįžę į Kauną, ga­
vome oficialų dokumentą, kuriame buvo išdėstyti nutarimai
visais pokalbio metu paliestais klausimais.
Paskutiniosiomis dienomis Maskvoje mums dar kartą
teko susitikti su CK ir TSRS vyriausybės vadovybe.
 ...Jau pažįstamoje didžiųjų Kremliaus rūmų Georgijaus
salėje išsirikiavę ilgos eilės vaišių stalų. Kartu su gausiais
svečiais — žymiais Tarybų šalies žmonėmis — čia susirin­
ko Pabaltijo respublikų, Besarabijos, Šiaurės Bukovinos de­
legatai. Visi sustoję sveikina pasirodžiusius salėje Politi­
nio biuro narius. Mus, delegacijų vadovus, kviečia prie
centrinio stalo. Greta manęs sėdėjo Tarybų Sąjungos mar­
šalas S. Timošenka, netoliese maršalas K. Vorošilovas, vi­
sasąjunginis seniūnas M. Kalininas, A. Mikojanas, A. And­
rejevas, J. Stalinas...
Atsistoja Molotovas. Jis pradeda pobūvį, sveikina nau­
jas sąjungines respublikas, pradėdamas iš šiaurės — nuo
Tarybų Estijos, trumpai apibūdindamas kiekvieną.
Po kelių tostų žodis suteikiamas man. Kalbu apie džiaug­
smą, kurį jaučiame, būdami Tarybų Sąjungos centre ir šir­
dyje— Maskvoje. Lietuvių tautos vardu pasižadu, kad ne­
pailstamai dirbsime respublikos gerovei, pasiaukojamai ko­
vosime už mūsų socialistinės Tėvynės suklestėjimą, už so­
cialistinės valstybės gynybinio pajėgumo stiprinimą.
Geriausios tarybinio meno jėgos dalyvavo koncerte, ku­
riuo pasibaigė tas nepamirštamas priėmimas: smuikininkas
D. Oistrachas, baleto solistai M. Semionova ir D. Golubinas,
solistai I. Kozlovskis, V. Barsova, M. Michailovas, aktorius
S. Obrazcovas, Piatnickio choras.
Prieš išvykimą dar kalbėjausi su vyriausybės vadovais.
Dar kartą priminiau, kad Lietuvos problemos ypač sudė­
tingos dėl daugelio priežasčių. Tai ir jos padėtis pasienyje
su Vokietija, ir specifika, susijusi su sostinės perkėlimu į
Vilnių. Be to, papildomus sunkumus sudaro jos pramonės
menkumas, kultūrinis atsilikimas, katalikų bažnyčios įtaka.
Atsižvelgiant į visa tai, dar kartą prašiau ypač jautriai
spręsti Lietuvą liečiančius klausimus ir suteikti paramą,
kad ji galėtų sparčiau pakilti.
Jaudinantis buvo ir mūsų delegacijos grįžimas iš Mask­
vos. Vėl sveikinimai stotyse, jausmingos kalbos, puokštės
gėlių... Milžiniškas mitingas didelėje stoties aikštėje pasi­
tiko delegaciją Lietuvos sostinėje — Vilniuje. Savo kalbą
daugianacionaliniame Vilniuje pradėjau sveikinimo žo­
džiais lietuviškai, rusiškai, lenkiškai ir žydiškai. Pažymė­
jau, kad lietuvių buržuazija žavėjosi buvusios Vilniąus
didybės ir istorinės praeities romantika. Tuo tarpu naujoji
Lietuva žiūri į Vilnių kaip į didingos socialistinės ateities
lopšį, socialistinės statybos kūrybinį centrą.
Toks pat sutikimas laukė mūsų ir Kaune. Pradėdamas
mitingą, Gedvilas kalbėjo apie įstojusios į tarybinių res­
publikų šeimą lietuvių tautos džiaugsmą. Rodydamas į de­
legacijos vėliavą, kurią laikė Liaudies seimo atstovas hu­
sarų pulko kareivis V. Ditkevičius, aš pasakiau:
— Štai vėliava, su kuria mes įėjome į Kremlių. Su ta
vėliava Lietuva žengs į laimingą socialistinę ateitį. Mūsų
delegacija lietuvių tautos vardu pasižadėjo, kad visi mes
kovosime už komunizmo idealus, statysime socialistinę vi­
suomenę. Nepagailėkime jėgų šiam pasižadėjimui įvykdyti.

Kuriasi darbo žmonių valdžia

Džiugios žinios iš gamyklų.— Pirmieji stachanoviečiai.— Lietuvos TSR

vėliava ir herbas.— Tarybų valdžios organų įteisinimas.— CK biuras —
vadovaujantis centras.— Mokytojų suvažiavime.— Režisierius Miltinis ir
teatras Panevėžyje.— 40 tūkstančių mokinių.— Žmonės ir projektai įgau­
na sparnus.-—Darbas nuo aušros ligi aušros.

Jei 1940 metų gegužyje kas būtų pasakęs, kad po dvie­

jų—trijų mėnesių Lietuvoje kursime socializmą, jį geriausiu
atveju būtų apšaukę fantastu... O rugpjūčio vidury grįžę
iš Maskvos, mes galėjome pasidžiaugti, kad jau daug pa­
daryta, įgyvendinant vieną iš svarbiausių socializmo prin­
cipų— gamybos priemonių suvisuomeninimą. Dar nė mė­
nuo nepraėjo nuo tos dienos, kai Liaudies seimas priėmė
deklaraciją nacionalizuoti stambiąsias pramonės įmones, o
jau visas svarbiausias gamyklas ir fabrikus į savo rankas
perėmė patys darbo žmonės. Ne tik laikinais komisarais,
bet ir pramonės įmonių direktoriais dirbo geriausi darbi­
ninkai, komunistai ir nepartiniai.
Iš fabrikų ir gamyklų plaukė džiugios žinios. Anksčiau
niekas nesidomėdavo, kas ten vyksta, tik dažni streikai
primindavo apie darbininkų nepasitenkinimą. Dabar iš vi­
sur buvo pranešama apie negirdėtą darbo entuziazmą. Dar
Maskvoje per radiją pasakojau apie pirmuosius stachano-
viečius, Alytaus mūrininkus Cereką ir Ščerbakovą, kurie
per dieną sumūrydavo virš 14 tūkstančių plytų, kelis kar­
tus viršydami įprastines normas. O po kelių dienų nauja
žinia iš Alytaus: Mykolas Sagaitis paklojo apie 20 tūkstan­
čių plytų! Tiesiog stulbino tinkuotojo iš Prienų rekordas:
jis įvykdė normą 1400 proc.l
Man gerai pažįstamuose „Kauno audiniuose" audėjos
pradėjo dirbti prie kelių staklių, stachanovinis judėjimas
išplito po cechus. Ir taip visuose fabrikuose, visose gamyk­
lose.
Pakilia nuotaika gyveno kultūros ir meno darbuotojai.
Liaudies valdžia jau pirmomis savo gyvenimo dienomis
įsteigė kultūros fondą, kurį sukurti, buržuazijai valdant,
tiek metų bergždžiai reikalavo pažangioji visuomenė. Laik­
raščiai kasdien pranešinėjo apie vis naujas įplaukas į šį
fondą. Kūrybinės organizacijos svarstė naujų darbų pla­
nus. Aktyviausi tapo tie, kurie vakar buvo priversti lai­
kytis nuošalyje, prabilo tie, kurie taip neseniai turėjo ty­
lėti, pritilo tie, kurie visu balsu liaupsino fašizmą ar kle­
rikalizmo idėjas.
Dėmesys politiniams įvykiams neatslūgo. Maždaug 10
tūkstančių kauniečių susirinko į sporto halę, ir man buvo
pavesta papasakoti jiems apie Liaudies seimo Įgaliotosios
delegacijos kelionę į Maskvą. O po kelių dienų mudu su
generolu V. Vitkausku Kaimo įgulos klube apie tai kalbė­
jomės su Lietuvos Liaudies armijos kariais, karininkais, po­
litiniais darbuotojais bei Raudonosios Armijos atstovais.
Tomis dienomis įvyko vienas reikšmingiausių įvykių
mano gyvenime: 1940 metų rugpjūčio mėnesį Lietuvos Ko­
munistų partijos Centro Komiteto biuro nutarimu buvau
priimtas į Komunistų partiją. Įteikdami man bilietą, sek­
retoriai A. Sniečkus ir L Meskųpas-Adomas širdingai pa­
sveikino mane. Pagaliau įvyko tai, apie ką galvojau ilgus
metus, kieno šaknys glūdi daugiau kaip dvidešimt metų nu­
tolusiuose įvykiuose... Pritardamas Komunistų partijos idė­
joms, aš jau 1919 metais buvau pareiškęs norą tapti jos
nariu. Paskui — žingsniai smėlyje, klaidžiojimų, nusivyli­
mų, ieškojimų metai... Tačiau ir per tą metų virtinę, ne­
paisant mane supusios buržuazinės aplinkos, neišblėso Spa­
lio liepsnų įžiebtos kibirkštys, neužgeso lenininių idėjų
šviesa. Didelę įtaką mano politiniam brendimui turėjo ta­
rybinių rašytojų kūriniai, pažintis su tarybinių žmonių gy­
venimu kelionių į TSRS metu. Ypač įkvėpdavo ryžtinga
Lietuvos Komunistų partijos kova sunkiausiose aplinkybė­
se, bendravimas su komunistais, aktyviais šios kovos da­
lyviais. Jau seniai supratau, kad tik eidamas Komunistų
partijos nurodytu keliu, galėsiu įvykdyti savo gyvenimo
tikslą — tarnauti liaudžiai. Todėl norėjau stoti į partiją
prieš 1940-uosius. Bet M. Meškauskienė, su kuria tariausi
šiuo klausimu, pasakė, kad, norint stoti į partiją, reikalin­
gas didelis užsigrūdinimas, o aš, net ir nebūdamas partijos
narys, daug padedu revoliucinei darbo žmonių kovai. Štai
todėl partijos narys tapau, legalizavus partiją, susikūrus
Lietuvoje tarybų valdžiai.
Tiesa, tarybų valdžia Lietuvoje dar nebuvo kaip rei­
kiant įteisinta. Kaip tik dėl to rugpjūčio 24—25 dienomis
ir buvo sušaukta Liaudies seimo antroji sesija.
Svarbiausias sesijos uždavinys — priimti naują Lietu­
vos, kaip sąjunginės tarybinės respublikos, konstituciją.
Kartu su K. Preikšu, P. Pakarkliu, V. Niunka teko nemaža
padirbėti, ruošiant konstitucijos projektą. Daug mums pa­
dėjo V. Semionovas, anksčiau dirbęs patarėju TSRS atsto­
vybėje. Rengdami konstitucijos projektą, pavyzdžiu ėmėme
kitų sąjunginių respublikų konstitucijas, bet čia reikėjo at­
spindėti vien Lietuvai būdingas sąlygas. Respublika tik
ką pradėjo kurti socializmą: nacionalizuotos vien stambios
pramonės įmonės, o smulkios dirbtuvėlės tebebuvo priva­
čiose rankose, kaime vienintelė gamybos forma buvo pri­
vatus, iki 30 ha apribotas ūkis. Ankstesnis liko ir respub­
likos administracinis padalijimas, specifinių savitumų bu­
vo teisėtvarkoje ir liaudies švietimo sistemoje.
Jei šie principiniai klausimai buvo aiškūs ir tereikėjo
juos suformuluoti, tai daug ginčijomės dėl konstitucijos lie­
tuviško teksto. Pamenu, ilgai tarėmės, kaip pavadinti bal­
tarusius, kurie anksčiau mūsuose buvo vadinami gudais, o
šalis — Gudija. Buvo nutarta įvesti naują terminą, tiksliau
atspindintį respublikos pavadinimą — Baltarusija. Sunkiai
sekėsi rasti atitinkamą lietuvišką terminą rusiškam «народ­
ный заседатель». Pažodžiui išvertus, terminas buvo labai
 gremėzdiškas, dirbtinis. Kai pasiūliau įvesti „liaudies tarė­
jas", man visi pritarė, nors prasmės atžvilgiu terminas ir
ne visai atitiko rusiškąjį.
Konstitucijoje buvo straipsniai apie respublikos vėliavą
ir herbą. Teko paruošti atitinkamus jų projektus. Su vė­
liava reikalas paprastas. Tada visų sąjunginių respublikų
vėliavos buvo vienodos — raudonos su kūju ir pjautuvu
kampe, skyrėsi tik respublikos pavadinimais, užrašytais ant
vėliavos ištisai arba inicialais. Nutarėme patvirtinti vėlia­
vą su užrašu lietuvių kalba „Lietuvos TSR".
Herbą teko kurti. Tariantis pasiūliau, kad herbe pavaiz­
duotume būdingą Lietuvos peizažui ir tradicijoms ąžuolą
arba jo lapus. Dailininkai labai greitai sukūrė keletą herbo
projektų. Kai ką pataisius buvo patvirtintas jaunojo V. Do­
bužinskio, garsaus dailininko sūnaus, sukurtas projektas.
Liaudies seimo antroji sesija vyko neseniai pastatytuo­
se teisingumo ministerijos rūmuose. Atstovai susirinko į
puošnią salę su aukštomis kolonomis, ryškiai švytinčiais
sietynais. Čia anksčiau posėdžiaudavo smetoninis seimas,
kurį net buržuazijos veikėjai vadindavo parlamento paro­
dija. Dabar kiti atstovai ir kita publika ložėse.
Liaudies seimas išklausė mano pranešimą apie Įgalio­
tosios delegacijos dalyvavimą TSRS Aukščiausiosios Tary­
bos VII sesijoje ir jam pritarė. Paskui atstovas P. Pakark­
ite supažindino seimą su Lietuvos TSR konstitucijos
projektu. Džiugų pritarimą sukelia konstitucijos projekto
straipsniai apie darbo žmonių teises į darbą, poilsį, moks­
lą, aprūpinimą senatvėje, apie tarybinių žmonių pilietines
teises ir pareigas. Kalbėdamas apie kai kuriuos Tarybų Lie­
tuvos savitumus, atsispindinčius konstitucijos projekte,
P. Pakarkite perskaitė projekto 8-ąjį straipsnį: „Greta so­
cialistinės ūkio sistemos Lietuvos TSR yra leidžiamas pri­
vatinis pavienių valstiečių, amatininkų ir naminių gaminto­
jų ūkis, smulkios privatinės pramoninės bei prekybinės
įmonės įstatymo numatytose ribose".
Kalbėdamas diskusijose dėl konstitucijos projekto,
P. Cvirka džiaugėsi ta didinga perspektyva, kuri lietuvių
tautai atsivers įgyvendinus tarybinės konstitucijos prin­
cipus. Ir M. Šumauskas kalbėjo apie ateitį, apie naujus
fabrikus ir gamyklas, kurios išaugs Lietuvoje, apie naujus
 kelius, apie geologines paieškas, kurios niekada anksčiau
rimtai nebuvo vykdomos. A. Venclova pranešė apie di­
džiules kultūros, švietimo, literatūros ir meno augimo per­
spektyvas. Genovaitė Paleckienė dėstė apie sunkią dirban­
čiųjų moterų padėtį išnaudotojiškoje santvarkoje ir apie
plačias teises, suteikiamas tarybinės konstitucijos moterims.
Atstovas valstietis Janas Paškevičius pasakojo apie nepa­
prastą entuziazmą, kurį išgyvena kaimo žmonės:
— Mes, valstiečiai, pirmą kartą jaučiamės užtikrinti ir
ramūs. Bežemių pas mus daugiau nebebus. Tuo pasirūpino
Tarybų valdžia pirmąją savo gyvavimo dieną.
A. Sniečkus primena pirmuosius praktinius Liaudies vy­
riausybės žingsnius ir piešia artimiausios ateities panoramą:
— ...Mes labai klystume, jei manytume, kad tik priė­
mus naująją konstituciją ir ja pasidžiaugus, viskas pasi­
darys savaime. Ne, mes turime viską, kad kurtume naująjį
gyvenimą, bet turime jį sukurti patys, ir juo greičiau tai
padarysime, juo greičiau džiaugsimės juo. Nė vieno iš mū­
sų laukiančiųjų didžiųjų uždavinių nepakelsime be kadrų,
be gerų, nuoširdžiai, išmintingai ir noriai savo darbą dir­
bančių žmonių. Žmonių, gerų žmonių, gabių ir darbščių,
ištikimų partijai ir vyriausybei yra, netrūksta jų mūsų kraš­
te. Tereikia juos mokyti dirbti, auginti, tereikia organizuo­
ti darbą taip, kad nebūtų užgniaužiamos jų kūrybinės jė­
gos... Mes gyvename kapitalistiniame apsupime, turime
nuolat budėti... Komunistų partijos vadovaujami, žygiuosi­
me nuo laimėjimo prie laimėjimo, kaip žygiavo visos ta­
rybinės tautos, žygiuosime į socializmą, į komunizmą.
Liudas Gira su įkvėpimu skaito naują savo poemą-odę
tarybinei konstitucijai.
Pirmininkaujančiam M. Gedvilui pasiūlius, Liaudies sei­
mo atstovai balsuoja už kiekvieną konstitucijos straipsnį
atskirai. Audringais aplodismentais sutinkamas straipsnis,
kuris skelbia, kad Lietuvos TSR sostinė yra Vilniaus mies­
tas.
Sugriaudžia ovacijų audra — Liaudies seimas vienbal­
siai priima Lietuvos TSR konstituciją. Visi atsistoja ir gie­
da „Internacionalą".
Tada K. Didžiulis pasiūlo Lietuvos Liaudies seimą pa­
skelbti Lietuvos TSR Laikinąja Aukščiausiąja Taryba.
 Pagaliau aš pasiūlau nustatyti laiką, per kurį Lietuvos
TSR vyriausybė ir vyriausybinės įstaigos persikels į sos­
tinę Vilnių. Liaudies seimas nutaria persikėlimą baigti iki
1941 metų gegužės 1 dienos.
Tokiu būdu Liaudies seimas atliko jį išrinkusios liaudies
uždavinį. Dabar jis, pagal tarybinę konstituciją tapęs Lie­
tuvos TSR Laikinąja Aukščiausiąja Taryba, tęsė savo dar­
bą, likdamas tos pačios sudėties.
Tą pačią dieną, kai buvo priimta konstitucija, rugpjū­
čio 25-ąją, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba susirinko
teisingumo ministerijos rūmuose į savo pirmąją sesiją. Die­
notvarkėje— respublikos aukščiausių valstybinių organų
rinkimai. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrenkamas
komunistas, aktyvus revoliucinio judėjimo Lietuvoje daly­
vis Balys Baranauskas.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pir­
mininko pareigoms pasiūlyta ir patvirtinta mano kandida­
tūra. Pavaduotojais išrinkti K. Didžiulis ir D. Ročius, o sek­
retoriumi — S. Pupeikis. Tarp Prezidiumo narių: LKP CK
pirmasis sekretorius A. Sniečkus, rašytojai P. Cvirka ir
J. Banaitis, aktyvi Lietuvos Kompartijos veikėja M. Meš­
kauskienė.
Respublikos Liaudies Komisarų Tarybos pirmininku
Aukščiausioji Taryba išrenka Mečislovą Gedvilą ir paveda
jam sudaryti ir pateikti tvirtinti vyriausybės sudėtį. Be
Gedvilo, iš buvusių Liaudies vyriausybės narių į Liaudies
Komisarų Tarybą įėjo A. Venclova — švietimo, M. Junčas-
Kučinskas — darbo, M. Mickis — žemės ūkio, P. Pakark-
lis — teisingumo komisarai. Vidaus reikalų komisaru tapo
A. Guzevičius, valstybės kontrolės komisaru — L. Adomaus-
kas, o vietinės pramonės — M. Šumauskas. Tarybinę vy­
riausybę sudarė komunistai, buvę aktyvūs revoliucinio ju­
dėjimo, antifašistinio liaudies fronto dalyviai. Iš buvusių
Lietuvos jaunimo sąjungos aktyvistų į vyriausybę įėjo
J. Vaišnoras finansų, M. Gregorauskas prekybos, V. Knyva
komunalinio ūkio komisarai.
Liaudies vyriausybė, vadovavusi respublikai pereina­
muoju laikotarpiu, baigė savo darbą ir visus įgaliojimus
perdavė naujai sudarytai tarybinei vyriausybei. Po dvide-
378
 šimt vienerių metų pertraukos Lietuvoje buvo atkurta Ta­
rybų valdžia.
Tuo metu buvo reorganizuotas ir Lietuvos Komunistų
partijos vadovaujantis organas — LKP CK Biuras. Jį dabar
sudarė Centro Komiteto sekretoriai ir tarybinės vyriausy­
bės vadovai. Tapęs visus principinius klausimus spren­
džiančio CK Biuro nariu, supratau svarbią reikšmę šio pa­
grindinio vadovaujančio ir jungiančio centro, apie kurį
mums kalbėjo Kremliuje Stalinas.
...1940 metų paskutinieji mėnesiai ir 1941 metų pirmoji
pusė buvo intensyvios veiklos metas: reikėjo dalyvauti ne
tik daugelyje įvairiausių posėdžių ir pasitarimų, dažnai tek­
davo vykti į gamyklas, fabrikus, mokyklas ir ten kalbėti
darbo žmonėms, dalyvauti visuomeninių ir kultūrinių orga­
nizacijų susirinkimuose.
Kaune įvyko mokytojų suvažiavimas, į kurį susirinko
visi Lietuvos mokytojai. Tada jų buvo ne tiek jau daug —
apie septynetą tūkstančių, ir jie nesunkiai tilpo į didžiulę
sporto halę. Šis suvažiavimas buvo itin reikšmingas — juk
nuo mokytojų priklausė, kaip bus auklėjamas naujas ta­
rybinis žmogus.
Pranešimą skaitė švietimo liaudies komisaras A. Venc­
lova. Šiame suvažiavime kalbėjau ir aš. Kaip buvęs moky­
tojas, pabrėžiau didelę mokytojo atsakomybę liaudžiai, at­
eičiai:
— Reikia suprasti naujojo laiko dvasią, apsiginkluoti
marksizmo-leninizmo mokslu, kuris yra naujojo gyvenimo
kompasas. Be jo sunku bus eiti ir vesti kitus socializmo
keliu.
Suvažiavime kalbėjo A. Sniečkus, M. Gedvilas, taip pat
buvęs mokytojas, žymūs mokslo ir meno darbuotojai.
Išklausę visų ugningų kalbų, kai kurie reakcingai nu­
siteikę mokytojai atsakė savotiška demonstracija, išreikš­
dami savo simpatijas žlugusiam buržuaziniam režimui. Kaž­
kokia grupė atsistojusi ėmė giedoti senąjį valstybės him­
ną. Pradėjo vos keli, bet netrukus himnas suskambėjo gana
garsiai. Stebėtis tuo neteko: į suvažiavimą susirinko dau­
giausia seni mokytojai, skirti klerikalinės ir fašistinės val­
džios, patikrinti ir patvirtinti smetoninės švietimo minis­
terijos. Tarp jų, suprantama, buvo ir pažangių pažiūrų žmo­
nių, bet tokius paprastai valdžia stengdavosi šalinti iš
mokytojų gretų. Dauguma buvo bažnyčios, klerikalinių or­
ganizacijų bei tautininkų sąjungos įtakoje. Juk nuo Tarybų
valdžios atkūrimo buvo praėję vos keletas mėnesių.
Prisimenu savo kalbą, atidarant Vilniaus lietuvių dra­
mos teatrą. Pradėjo darbą pirmasis teatras, sukurtas tary­
binės valdžios. Reikėtų priminti, kad buržuazijos valdymo
metais Lietuvoje veikė tik du teatrai, ir jų, suprantama,
nepakako.
Sykį, pamenu, užeina pas mane aktorius ir pradedantis
režisierius Juozas Miltinis. Plačiai buvo žinoma, kad, siek­
damas teatrinio meno aukštumų, Juozas Miltinis savo lė­
šomis ir savo rizika Paryžiuje mokėsi pas įžymų tų dienų
režisierių Sarlį Diuleną. Grįžęs į Lietuvą, Miltinis negalėjo
gauti vietos nė viename tuometinių teatrų, be to, jis ir pats
laikė juos nelabai tinkamais savo novatoriškiems sumany­
mams įkūnyti. Tad užsidegė sukurti savo teatrą ir su en­
tuziazmu ėmėsi vadovauti Darbo rūmų teatro studijai. De­
ja, J. Miltinio sumanymas sukurti novatorišką darbininkų
teatrą nepatiko fašistinės valdžios organams, ir 1939 metais
studija buvo uždaryta. Su buvusiais studijos dalyviais, dau­
giausia jaunais darbininkais, J. Miltinis dirbo kone pogrin­
dyje: čia Ąžuolyne, čia kieno nors bute rinkdavosi, čia
Kaimo priemiesčiuose, neva gegužinei.
Nuvertus fašizmą, tikėdamasis, kad atėjo laikas įgyven­
dinti savo seną svajonę, J. Miltinis pradėjo rūpintis, kaip
sukurti naują teatrą. Matyti, ne ką pešęs kitur, vieną dieną
jis užėjo pas mane.
— Žinau, kad jūs dar senais laikais paremdavote jaunų
teatrų užsimojimus...-—pradėjo Miltinis.— Dabar daug kal­
bama apie kultūros, mokslo, meno išsivystymo galimybes.
O štai turime kolektyvą jaunų aktorių, kurie karštai nori
dirbti, bet nieko negalime pasiekti.
Kalbėjo jis lėtai, tarytum kažko drovėdamasis, bet buvo
matyti, kad jo viduje viskas verda. Jo žodžiai priminė man,
kad aš jau buvau daręs kai kurių žingsnių, norėdamas pa­
dėti sukurti novatorišką darbininkų teatrą. Dar 1932 me­
tais su režisieriumi R. Juknevičiumi, aktoriais E. Petraus­
kiene, K. Juršiu pasirašėme teatro draugijos „Mūsų scena"
įstatus. Bet po metų šią draugiją Kauno karo komendantas
380
 uždarė „už antivalstybinę veiklą". Vėliau spaudoje karštai
rėmiau režisieriaus A. Olekos-Žilinsko vadovaujamą nova­
torišką Jaunųjų teatrą, kuris taip pat neilgai gyvavo. Ka­
daise buvau rašęs, kad Lietuvoje būtina turėti bent aštuo­
nis teatrus. Ir štai dabar, susikūrus tarybų valdžiai, pasi­
rodo, yra aktorių trupė, kuri neturi darbo.
— Manau, tai laikinas nesusipratimas, — atsakiau
J. Miltiniui.— Neabejoju, kad mums teks kurti ne vieną,
bet kelis teatrus. Yra teatrai Kaime, Vilniuje ir Šiauliuose.
Jeigu taip imtumėtės kurti teatrą Panevėžyje? Girdėjau,
kaip tik ten pirmiausia ir numatoma jį atidaryti.
— Panevėžyje? Kodėl gi ne, galima ir Panevėžyje,—
sutiko J. Miltinis.
Netrukus klausimas apie teatrą Panevėžyje buvo sude­
rintas ir išspręstas. 1940 metų lapkričio mėnesį švietimo
liaudies komisaras A. Venclova pasirašė atitinkamą įsa­
kymą.
Praėjo kiek laiko, ir Panevėžio dramos teatras tapo vie­
nu iš geriausių teatrų ne tik Lietuvoje: savita J. Miltinio
mokykla, kur išaugo tokie aktoriai kaip D. Banionis, B. Bab-
kauskas ir kiti, žinoma visoje Tarybų Sąjungoje ir už jos
sienų. Panevėžio teatro veteranui J. Miltiniui 1973 metais
suteiktas TSRS liaudies artisto garbės vardas.
Atmintinas metalo vamzdžių fabriko atidarymas Petra­
šiūnuose. Jis įvyko spalio 11 dieną, praėjus lygiai metams
nuo audringų įvykių, nuo demonstracijų, kurios vyko, Ta­
rybų Sąjungai perdavus Lietuvai Vilnių.
— Lygiai prieš metus,— kalbėjau aš,— tokią pat rudens
dieną Kauno darbininkai demonstravo prieš fašizmą. O da­
bar mes matome, kad tie, kurie tada ėjo demonstrantų gre­
tose, kurie sėdėjo kalėjimuose, fašizmo persekiojami, stovi
Tarybų Lietuvos, naujosios Lietuvos, priešakyje. Džiugu,
kad kaip tik tokią dieną galiu dalyvauti jūsų gamyklos ati­
daryme. Kiekviena nauja gamykla, kiekvienas naujai pra­
dėtas darbas mūsų respublikoje—Tai ne tik ekonominė
pergalė, bet ir politinė.
Prasidėjo mokslo metai mokyklose. Ir čia neregėtas pa­
gyvėjimas. Paskutiniais buržuazijos valdymo metais gim­
nazijose mokinių skaičius buvo sumažėjęs iki 26 tūkstan­
čių. O dabar mokinių iškart padaugėjo iki 40 tūkstančių.
Mokyklose vietoje skautų būrių susikūrė pionierių organi­
zacijos, o vyresnieji mokiniai būrėsi į komjaunimo organi­
zaciją. Ir mano sūnus Vilnius, įstojęs į technikumą, tapo
pionierių vadovu Kauno J. Jablonskio pradinėje mokyk­
loje. Jaunosios kartos auklėjimo klausimai man nepapras­
tai rūpėjo, ir aš stengdavausi kuo dažniau lankytis mokyk­
lose, pabuvoti Kauno universitete.
Džiugu buvo stebėti, kaip pažangūs žmonės, anksčiau
tik svajoję apie drąsius projektus, tarytum sparnus įgavo,
susikūrus tarybų valdžiai. Pamenu pokalbį su inžinieriumi
J. Smilgevičiumi.
— štai pagaliau ir sulaukiau, kada bus įgyvendintas
mano projektas,— apsidžiaugė jis, kartą susitikęs mane.
Inžinierius J. Smilgevičius — būdinga buržuazinei Lie­
tuvai asmenybė. Jis buvo sukūręs projektą užtvenkti Ne­
muną ir pastatyti hidroelektrinę. Šis projektas virto jo gy­
venimo tikslu. Bet jis bergždžiai mindė visų vyriausybinių
įstaigų slenksčius. Visi jo įtikinėjimai, argumentai, visi aist­
ringi žodžiai atšokdavo kaip žirniai nuo sienos. Nepadėjo
nė pats prezidentas. O juk pagal gaminamos elektros kiekį
vienam gyventojui (30 kilovatvalandžių) Lietuva, pralenk­
dama tik Albaniją, Europoje užėmė priešpaskutinę vietą...
Užsienio kompanijos, kurių rankose buvo beveik visos
elektros gamybos įmonės, iš kailio nėrėsi, kad tik neatpig­
tų elektros energija, labiau už viską bijojo konkurencijos.
Ką galėjo padaryti vienas vargšas inžinierius, jei dauge­
lis buržuazinės Lietuvos vadeivų buvo tų bendrovių ak­
cininkai ir iš to lobo. Panašiai buvo ne tik elektros gamybos
srityje. Švedo Kreugerio koncernas turėjo Lietuvoje degtu­
kų gamybos monopolį, o Lietuvos vyriausybė buvo uždrau­
dusi krašte gaminti ir pardavinėti... žiebtuvėlius. Akcininkai
krovėsi į kišenes didelius pelnus, o darbininkų lūšnose, kai­
mo pirkiose žmonės, taupydami degtukus, skeldavo juos į
keturias dalis.
Inžinierius Smilgevičius savo atkaklumu pasiekė vie­
na — vidaus reikalų ministras Rusteika pagrasino pasodinti
jį į kalėjimą arba uždaryti į bepročių namus.
Dabar inžinierius J. Smilgevičius paskelbė savo projek­
tą ne vien spaudoje; Nemuno vandens panaudojimo elekt­
rai gaminti idėją jis aiškino paskaitose, susirinkimuose ir
382
 susilaukė visapusiško pritarimo. Niekas neabejojo, kad ta­
rybinės santvarkos metais elektrifikacijos projektai bus
įgyvendinti.
Visą laiką labai glaudžiai bendravau su rašytojais. Lie­
tuvos tarybinių rašytojų organizaciniam komitetui vado­
vauti ėmėsi P. Cvirka, kuris, nuvertus fašistinę santvarką,
įstojo į Komunistų partiją ir būrė rašytojus naujiems dar­
bams. Jo romanas „Žemė maitintoja" dar 1937 metais buvo
Aleksandro Baužos išverstas į rusų kalbą, išleistas Mask­
voje. Jis dažnai mane kviesdavo į rašytojų susirinkimus,
susitikimus su visuomene, skaitytojais. Ir visi pažangūs ra­
šytojai su dideliu entuziazmu ėmėsi naujų kūrybinių su­
manymų. Be galo įdomu buvo sekti rašytojų mintis, kurios
skambėdavo jų kalbose, spaudoje ar tiesiog susitikus vie­
niems su kitais.
— Mano gyvenime niekada nebuvo tokių akyvių li­
teratūros darbo atžvilgiu mėnesių, kokiais tapo pirmieji
tarybų valdžios mėnesiai,— pareiškė Vytautas Montvila.
Salomėja Nėris kalbėjo:
— Šiandien žvilgsnis apmeta tolimiausius horizontus:
didis bendras vieškelis, socializmo spindulių nušviestas, lais­
vas į visokiausią pažangą. Menininkas, buržuazijos pastum­
dėlis, niekam nereikalingas, šiandien įtrauktas į pirmąsias
darbininkų eiles, kūrybos entuziazmu dega, pasiruošęs vi­
sas savo galias, visą talentą atiduoti liaudžiai, nes komu­
nizmo idėjos, reakcijos nebeaptemdinamos, nušviečia kū­
rybos kelią.
Poetas Butkų Juzė pareiškė:
— Mūsų rašytojas turėjo gyventi dantis sukandęs. Tik
Tarybų Lietuva rašytojui atkėlė vartus į tikrą gyvenimą.
Jei su įkvėpimu dirbo, kūrė T. Tilvytis, K, Binkis, J. Bal­
tušis, J. Šimkus, K. Korsakas, I. Simonaitytė ir daugelis kitų
rašytojų, tai kai kurie ir abejojo, ir lūkuriavo, ir stengėsi
perkainoti vertybes. Antai V. Mykolaitis-Putinas atvirai
prisipažino:
— Tokie įvykiai giliai jaudina ir sukelia visą chaosą
minčių ir jausmų, ypač tiems, kurie buvo mažiau pasiruošę
tuos įvykius sutikti. Prisipažinsiu, kad ir aš buvau iš to­
kių... Dabar aš galvoju taip: naujoje būtyje yra dalykų es­
minių ir yra dalykų pripuolamų, antraeilių. Esminis dalykas
yra tai, kad mes įstojome į Socialistinių Respublikų Sąjun­
gą — vadinasi, visuomeniniu požiūriu mes įsijungėme į tei­
singą žmonijos raidos kelią.
Prasidėjo tai, ką esame įpratę vadinti mūsų daugiana­
cionalinės šalies literatūrų draugyste. Degėm noru kuo
greičiau numalšinti tarpusavio pažinčių troškulį. Kaune ir
Vilniuje džiugiai buvo sutinkami rašytojai iš Maskvos, iš
kitų tarybinių respublikų. Lietuvos laikraščiuose ir žurna­
luose pasirodė tarybinių autorių kūrybos vertimai, buvo
spausdinamos V. Majakovskio, N. Tichonovo, A. Bloko,
E. Bagrickio, B. Pasternako, S. Jesenino, A. Tvardovskio,
A. Bezymenskio, G. Leonidzės, N. Asejevo ir kitų eilės. Ant­
ra vertus, lietuvių rašytojų kūrinius imta versti į rusų kal­
bą, tad su kūriniais susipažino ir kitos tarybinės tautos.
Dar 1940 metų vasarą Maskvoje buvo išleistas Liudo Gi­
ros eilėraščių rinkinys, Salomėjos Nėries poezija, buvo ren­
giami nauji vertimai.
Didžiai sujaudino Lietuvos menininkus žinia, kad tary­
binė vyriausybė priėmė nutarimą organizuoti Maskvoje lie­
tuvių literatūros ir meno dekadą. Tai davė naują kūrybinį
impulsą rašytojams, poetams, menininkams, kompozito­
riams, muzikantams, teatrų kolektyvams,— visi laikė savo
pareiga ir garbe kuo geriau atstovauti lietuvių kultūrai są­
junginėje apžiūroje.
Man ir mano draugams pirmieji tarybų valdžios gyva­
vimo mėnesiai buvo išties nepaprastai įtempto darbo me­
tas. Dirbdavome dažnai net naktį. Jei Aukščiausiosios
Tarybos Prezidiumas rinkdavosi palyginti nedažnai, tai Lie­
tuvos KP Centro Komiteto biuras — labai dažnai, keletą
kartų per savaitę. Kadangi tuo metu Maskvoje buvo įpras­
ta posėdžiauti ir dirbti nakties metu, šis įprotis nejučiomis
prigijo ir Lietuvoje. Posėdis prasidėdavo 10 valandą ryto,
paskui būdavo skelbiama pertrauka, o antroji posėdžio da­
lis, prasidėjusi vakare, dažnai užsitęsdavo iki 5—6 valandos
ryto.
Be gausybės įvairių valstybinių klausimų, kurie reika­
lavo principinių sprendimų, ypač daug laiko užimdavo per­
sonalinių bylų svarstymas. Kol partija veikė pogrindyje,
ji negalėjo būti itin gausi. Dabar į valdančią partiją stoti
pareiškė norą labai daug žmonių. Daugelis tų, kurie anks­
čiau buvo joje ar tiesiog artimai bendradarbiavo, stengėsi
atnaujinti ryšius. Teko labai kruopščiai .patikrinti, dėl ko­
kių priežasčių ir kokiomis sąlygomis tie ryšiai buvo nu­
trūkę.
1940 metų spalio mėnesį Lietuvos Komunistų partija bu­
vo priimta į Visasąjunginės Komunistų partijos (bolševikų)
sudėtį. Buvo išduodami nauji vieningo pobūdžio partiniai
bilietai. Suprantama, kaip kruopščiai, griežtai reikėjo spręs,
ti kiekvieno partijos nario bylą. Kadangi teko svarstyti ne
šimtų, o tūkstančių žmonių bylas, tai toks patikrinimas
(kiekviena kandidatūra atskirai buvo tvirtinama LKP CK
biuro) reikalavo daug laiko.
Artėjo Spalio šventės. Būdavo ir anksčiau švenčių —
valstybinių, tautinių, bet niekada joms nebuvo taip džiu­
giai, su tokiu pakilimu ruošiamasi. Kad ir kaip stengėsi bur­
žuazija, jai taip ir nepavyko valstybines tautines šventes
paversti visaliaudinėmis. O dabar visa Lietuva — nuo Kau­
no ir Vilniaus iki pačių nuošaliausių gyvenviečių — rengė­
si sutikti Spalio šventes. Atsinešti į šventę ką nors naujo,
įdomaus, gero stengėsi ir audėja, ir menininkas, statybinin­
kas ir profesorius.
Atėjo lapkričio septintoji. Šventinėje tribūnoje Lietuvos
KP Centro Komiteto ir vyriausybės vadovai. Jaudindamasis
galvojau apie pasikeitimus, kurie per trumpą laiką įvyko
mūsų liaudies ir mūsų pačių asmeniniame gyvenime. Ta­
rytum iliustruodami proletarinio himno — „Internacionalo"
žodžius „Kas buvo nieks, tas bus viskuo", spalio dienomis
laikraščiai spausdino ilgiausius sąrašus darbininkų ir vals­
tiečių, kurie tapo įvairių įmonių direktoriais, trestų valdy­
tojais, įstaigų vadovais, vyriausybės nariais... Pro tribūną
praeina kariniai daliniai — tai buvusios buržuazinės armi­
jos, dabar jau Raudonosios Armijos teritorinio korpuso, ka­
riai ir karininkai. Prasideda didžiulė Kauno darbininkų ir
tarnautojų demonstracija. Išdidžiai laisvos plazda vėjy
raudonos vėliavos, šiugžda plakatai, viršum Kauno darbi­
ninkų kolonų plaukia didžiojo Lenino portretai. Džiaugs­
mingi šūkiai, dainos, entuziazmas... Neužmirštamas, jaudi­
nantis reginys.
 Pirmieji tarybiniai metai

Darbininkų gretos gausėja.— Nedarbui galas.— „Sviesto visad yra

ant mūsų stalo."—Nustatoma siena su Baltarusijos TSR.— Rinkimų mo­
kykla.— Žemė — 75 tūkstančiams.— Juo kultūringesnė tauta, tuo leng­
viau Tarybų valdžiai.— Pirmas socialistinis metinis planas.— Pas M. Ka­
lininą.— „Kolūkis padės iš duobės išsikapanoti..."

Atkūrus Tarybų valdžią, neilgai teko laukti, kad žodžiai

virstų darbais. Praėjo vos kelios savaitės nuo įstatymo dėl
pramonės įmonių nacionalizavimo priėmimo, o Centro Ko­
miteto biure jau klausėme vyriausybės pranešimą: Lietu­
voje nacionalizuotos 902 pramonės įmonės — fabrikai, ga­
myklos, dirbtuvės, kuriose dirbo 38 600 darbininkų. Visoms
šioms įmonėms ėmė vadovauti nauji žmonės. Darbininkai
pasirodė esą ne blogesni, o geresni šeimininkai negu buvę
savininkai.
Paskutiniaisiais buržuazijos valdymo metais daugelis
fabrikų mažino gamybą, dirbdavo 3—4 dienas per savaitę.
Tai vis buvo ekonominės krizės, taip pat Europoje prasi­
dėjusio karo pasekmės. Dabar tie patys fabrikai pradėjo
dirbti dviem ir net trim pamainom. Netrukus pradėjo veik­
ti dar 23 naujos ar atstatytos įmonės, kur darbo gavo 2660
žmonių. Iš viso, pradėjus dirbti keliomis pamainomis ir
atidarius naujas įmones, iki 1941 metų sausio 1 dienos pra­
monės darbininkų armija pagausėjo 8549 žmonėmis — be­
veik ketvirtadaliu.
Žymiai padidėjo ir darbo našumas. Darbininkai triūsė
dabar savo įmonėse su dideliu entuziazmu, plėtėsi socialis­
tinis lenktyniavimas. Tūkstančiai darbo pirmūnų ir stacha-
noviečių viršijo išdirbio normas, pateikdavo naujus racio­
nalizacinius pasiūlymus, mažino gaminių savikainą. Palygi­
nus su paskutiniaisiais 1939 metų mėnesiais, pramonės ga­
mybos apimtis respublikoje 1940 metų pabaigoje padidėjo
200 proc., o kai kuriose įmonėse net 300 proc.
Daugelyje miestų pradėta statyti įmones, tarp Kauno
ir Vilniaus tiesė naują plentą, ryškėjo ir kitų kelių kontū­
rai. Sparčiai statė gyvenamuosius namus darbininkams. Bū­
dingas tų mėnesių vaizdas: darbininkai kraustosi iš pusrū­
sių į šviesius, erdvius butus, iš priemiesčių į centrą. Iki
 1941 metų vasario pramonės įmonėse, statybose ir kitur
įdarbinta apie 55 800 darbininkų. Imtasi priemonių, kad iš
viso neliktų bedarbių.
Lapkričio gale Tarybų Lietuvos Liaudies Komisarų Ta­
rybos nutarimu respublikoje įvesta nauja valiuta. Kurį lai­
ką senasis litas dar liko apyvartoje kartu su rubliu. Drauge
su nutarimu įvesti naują valiutą vyriausybė priėmė nutari­
mą padidinti atlyginimus darbininkams ir tarnautojams.
Mokestį už gyvenamąjį plotą keleriopai sumažino — iš auk­
ščiausio Europoje jis tapo žemiausiu. Nors kainos maisto
ir pramoninėms prekėms kiek padidėjo, bet apskritai eko­
nominė darbo žmonių padėtis pagerėjo.
— Anksčiau sviesto kilogramas kainavo du litus, bet aš
negalėjau savo šeimai jo nupirkti. O dabar, nors kainuoja
ir aštuonis rublius, jis visad ant mūsų stalo. Dabar ir aš
turiu pastovų darbą, gerai uždirbu, ir kiti mūsų šeimos na­
riai gavo darbo,— kalbėjo man kaimietis darbininkas Kra­
sauskas.
1940 metų lapkričio 12 dieną buvo paskelbtas TSRS
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas dėl rinkimų į
TSRS Aukščiausiąją Tarybą naujai prisijungusiose Pabalti­
jo tarybinėse respublikose. Prasidėjo pirmoji rinkiminė
kampanija jau tarybinės santvarkos sąlygomis.
Tuo metu Lietuvos KP Centro Komitetas ir Aukščiau­
siosios Tarybos Prezidiumas pavedė man susitarti su Balta­
rusijos TSR vyriausybe dėl tikslios sienos tarp Lietuvos TSR
ir Baltarusijos TSR. Naujos sienos nustatymo principus nu­
matė įstatymas, priimtas TSRS Aukščiausiosios Tarybos sep­
tintojoje sesijoje. Dabar reikėjo nustatyti tą sieną praktiš­
kai ir pažymėti ją žemėlapyje.
Susitikti su draugais baltarusiais kartu vyko mūsų Pre­
zidiumo sekretorius S. Pupeikis ir vidaus reikalų liaudies
komisaras A. Guzevičius. Pakeliui sustojome Ratnyčios kai­
me, kuris tada buvo Baltarusijos TSR teritorijoje. Užėjome
į keletą valstiečių kiemų, išsikalbėjome ir įsitikinome, kad
čia gyvena vien lietuviai. Užsukome taip pat į Druskinin­
kų kurortą, kuris tuomet priklausė Baltarusijai.
Gardine mes susitikome su Baltarusijos TSR Aukščiau­
siosios Tarybos Prezidiumo pirmininku N. Natalevičiumi,
Prezidiumo sekretoriumi L. Popkovu ir pradėj ome tartis dėl
sienos, remdamiesi medžiaga, paruošta baltarusių komisijos.
Čia buvo duomenys apie lietuvių ir baltarusių tautybės gy­
ventojų kiekį Baltarusijos TSR pasienio rajonuose. Nors
pagal TSRS Aukščiausiosios Tarybos priimtą įstatymą visas
Švenčionių rajonas turėjo atitekti Lietuvai, mes sutikome
su draugų baltarusių pasiūlymu dalį rajono, kur gyveno
daugiausia baltarusiai, palikti Baltarusijos TSR sudėtyje. Šį
pasiūlymą Baltarusijos delegacija argumentavo tuo, kad
Lietuvai atiteks kitos vietovės, nepaminėtos įstatyme, bet
kur daugumą gyventojų sudaro lietuviai. Suprantama, ne­
įmanoma buvo visur idealiai pritaikyti nacionalinį princi­
pą. Antai lietuviškas Gervėčių kaimas liko Baltarusijoje,
nes jis įbuvo 30 km nuo sienos, ir padaryti į jį „koridorių"
nepavyko. Ir taip jau prijungus prie Lietuvos Dieveniškių
kaimą, kur gyveno vieni lietuviai, nutįso savotiškas „kori­
dorėlis" — šis kamputis ir natūroje, ir žemėlapyje primena
apendiksą.
Po pasitarimo, pateikus atitinkamus pasiūlymus, TSRS
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido Įsaką dėl nau­
jos sienos tarp Tarybų Lietuvos ir Tarybų Baltarusijos. Pa­
gal šį Įsaką Lietuvai atiteko apie 2 tūkstančius kvadratinių
kilometrų teritorija su Švenčionių ir Šalčininkų rajonų
centrais, taip pat Druskininkų kurortas.
Prisimindamas ilgus ginčus, kovas ir net karą tarp Lie­
tuvos ir ponų Lenkijos dėl teritorijų, „Tarybų Lietuvoje"
pažymėjau, kaip lengvai ir paprastai tokie klausimai spren­
džiami tarp tarybinių socialistinių respublikų. Ryškus pa­
vyzdys— nauja siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos TSR.
Grįžęs iš Baltarusijos, tuojau pat įsijungiau į rinkiminę
kampaniją. Jau lapkričio 26-tą kalbėjau ryšių darbuotojų
susirinkime, kuris vyko Kauno pašto rūmų didžiojoje sa­
lėje. Paskui visa virtinė kalbų: profsąjunginio aktyvo su­
sirinkime, statybos darbininkų mitinge, universitete, teat­
re, mėsos kombinate „Maistas".
Pasiruošimo rinkimams eiga labai domėjosi Maskvoje.
Kelis sykius skambino M. Kalininas, TSRS Aukščiau­
siosios Tarybos Prezidiumo sekretorius A. Gorkinas.
Jie patardavo, rekomenduodavo plačiai aiškinti visuome­
nei rinkimų nuostatus, kad juos įsisąmonintų kiekvienas
rinkėjas. Padėti mums atvyko TSRS Aukščiausiosios Tary­
bos Prezidiumo darbuotojas A. Kozlovas. Buvo sukviestas
platus respublikinės rinkiminės komisijos pasitarimas, į ku­
rį suvažiavo visų apygardų rinkiminių komisijų pirminin­
kai, jų pavaduotojai ir komisijų sekretoriai. Šiame pasita­
rime kalbėjau ir aš. Pasveikinęs visus su pirmaisiais tarybi­
niais rinkimais, pabrėžiau būtinumą kruopščiai pasiruošti
jiems, griežtai laikytis rinkimų nuostatų.
Pagal TSRS konstituciją nuo Lietuvos TSR reikėjo iš­
rinkti dešimt deputatų į Sąjungos Tarybą ir dvidešimt pen­
kis deputatus į Tautybių Tarybą. Pirmomis gruodžio die­
nomis buvo pradėti siūlyti kandidatai į deputatus. Kandi­
datais iškėlė vadovaujančius LKP CK darbuotojus, LTSR
vyriausybės narius, taip pat darbininkus, valstiečius, inte­
ligentijos atstovus, jų tarpe Salomėją Nėrį, Vincą Krėvę-
Mickevičių, įžymų chirurgą profesorių Vladą Kuzmą...
Gruodžio pradžioje išvažiavau į Marijampolę, kur cuk­
raus fabriko darbininkai pasiūlė mane kandidatu į Sąjun­
gos Tarybą. Kandidate į Tautybių Tarybos deputatus šioje
apygardoje buvo pasiūlyta Izabelė Laukaitytė, aktyvi re­
voliucinio judėjimo dalyvė, Lietuvos Komunistų partijos
narė. Nuo šios dienos prasidėjo mano rinkiminė kelionė po
Suvalkijos miestus ir kaimus. Rinkiminę apygardą sudarė
net dvi apskritys: Marijampolės ir Vilkaviškio. Susirinki­
muose ir mitinguose galėjai akivaizdžiai įsitikinti, kokia
puiki visaliaudinė politinė mokykla yra rinkiminė kampani­
ja. Ir nesunku suprasti, kokia reikalinga buvo tokia politi­
nė mokykla Lietuvos liaudžiai, tik pradėjusiai žengti so­
cializmo keliu.
Ištisus dvidešimtį metų buržuazija naudojo visas pro­
pagandos priemones, spaudą, radiją savo nacionalistinėms
ir klerikalinėms idėjoms skleisti. Ir šios nacionalistinės pro­
pagandos smaigalys, suprantama, buvo nukreiptas prieš so­
cializmo ir komunizmo idėjas, prieš Tarybų valdžią. Bur­
žuazija iš kailio nėrėsi, įtikinėdama liaudį, kad socializmo
pasaulis tai pasaulis, kur viešpatauja badas, skurdas, su­
irutė ir prievarta. Ilgalaikė nuolatinė propaganda negalėjo
nepalikti pėdsakų žmonių sąmonėje, juoba Lietuvoje didžiu­
lę įtaką liaudies masėms turėjo tokia jėga kaip reakcinga
katalikų bažnyčia.
 Štai kodėl kiekvieną Savo kalbą kandidatai į deputa­
tus stengdavosi pasakyti aistringai. Niekur aš neskaityda­
vau iš anksto pasirašyto teksto, stengdavausi gerai apgal­
voti kalbą, susipažinti su žmonių nuotaikomis, įspėti klau­
simus, kurie rūpi žmonėms, kalbėti ne abstrakčiai, o rasti
gyvą ryšį su klausytojais. Neteko man lankyti agitatorių
kursų, mokytis iškalbos meno, o prieš tai nedažnai tekda­
vo girdėti gerų oratorių kalbas. Šioje srityje buvau sava­
mokslis, vadovavausi nuojauta, o svarbiausias ginklas bu­
vo nuoširdumas.
...Didžiulės dengtos Marijampolės turgavietės patalpo­
se susirinko keletas tūkstančių klausytojų. Čia aš kalbė­
jau 1939 metais, kai Hitleris užgrobė Klaipėdą, raginau
žmones kovoti prieš fašistinę santvarką. Dabar rinkimi­
niame mitinge priminiau tai marijampoliečiams. Iš klau­
sytojų pasigirdo balsai:
— Atsimenam, atsimenam!
— Tada kiti buvo laikai...
Tai leido man priminti apie sunkią ir beteisę lietuvių
liaudies dalią, buržuazijai valdant, ir papasakoti apie per­
spektyvas, kurios atsiveria jai socialistinėje santvarkoje,
apie tas dideles teises, kurias žmonėms suteikia tarybinė
konstitucija.
Gerai įsiminiau rinkiminį mitingą Kybartuose, pasie­
nyje su tuometine Vokietija, netoliese Virbalio pasienio
stoties. Susirinkimą sušaukė geležinkelio stoties pastate,
per puskilometrį nuo sienos su Rytprūsiais. Čia negalėjau
nepasijuokti iš to, kaip diktatorius Smetona brido per upe­
lį, bėgdamas nuo savo tautos į Vokietiją ieškoti prieglob­
sčio pas Hitlerį.
Didžiulis mitingas centrinėje miestelio aikštėje Prie­
nuose, kur kalbėjau iš balkono... Po kelerių metų, jau vy­
kstant Didžiajam Tėvynės karui, man tai priminė Danutė
Stanelienė — drąsioji kulkosvaidininkė iš 16-osios lietu­
viškosios divizijos. Ji dalyvavusi tame mitinge, ir ugningi
kalbėtojų žodžiai jai, paprastai kaimo merginai, padarę
nepaprastą įspūdį. Ji vis aktyviau įsijungė į socialistinės
statybos darbus, o prasidėjus karui su fašistine Vokietija,
stojo savanore į Tėvynės gynėjų gretas, už didvyriškumą
buvo apdovanota visų trijų laipsnių šlovės ordinais. Pir­
mųjų po karo rinkimų metu ji buvo išrinkta deputate į
TSRS Aukščiausiąją Tarybą.
Rinkimai įvyko 1941 metų sausio 12 dieną. Jie parodė,
kad Lietuvoje tebevyksta klasinio atsiribojimo procesas.
Rinkimuose dalyvavo apie 90% visų turinčių teisę bal­
suoti rinkėjų, vadinasi, kas dešimtas žmogus nebalsavo.
Nemažą procentą sudarė ir tie, kurie balsavo prieš kandi­
datus į deputatus. Nuverstoji klasė — buožės, buvę pirk­
liai, dvarininkai ir kapitalistai bei jų pakalikai taip de­
monstravo savo priešiškumą tarybų valdžiai. Bet vis tiek
balsavo 90% rinkėjų, iš jų daugiau kaip 90% atidavė sa­
vo balsus už pasiūlytus kandidatus. Tai liudijo, kad liau­
dies dauguma pritaria tarybų valdžiai.
Dar prieš rinkimus tarp Tarybų Sąjungos ir Vokietijos
buvo pasirašytas susitarimas dėl vokiečių kilmės piliečių
repatrijavimo iš Pabaltijo respublikų į Vokietiją ir pilie­
čių, kilusių iš tarybinių respublikų,— iš Vokietijos į Tary­
bų Sąjungą. Teise repatrijuoti iš Lietuvos į Vokietiją pa­
sinaudojo dalis buvusios valdančiosios klasės atstovų —
žmonės, užėmę aukštus postus ir garsėję kaip dideli Lie­
tuvos patriotai. Dabar jie iš kailio nėrėsi, ieškodami įro­
dymų, kad jie patys, jų žmonos, seneliai ar proseneliai
vokiečių kilmės...
Dalyvaudamas rinkiminiuose mitinguose ir susirinki­
muose, turėjau progos arčiau susipažinti su Lietuvos vals­
tietijos gyvenimu. Tiesa, Suvalkija — labiausiai pasiturin­
čių valstiečių kraštas Lietuvoje. Bet ir čia buvo ryškiai
pastebimas didžiulis skirtumas tarp buožių ir samdinių gy­
venimo. O tuo metu kaime tik ką įvyko agrarinė revoliu­
cija. Pagal Liaudies seimo priimtą deklaraciją stambūs
dvarininkų ir buožių ūkiai buvo sumažinti iki 30 ha, o at­
rėžta nuo jų žemė išdalyta bežemiams ir mažažemiams
valstiečiams.
Buržuazinio seimo žemės reforma buvo vykdoma be­
veik 20 metų, bet taip ir liko neužbaigta... Tarybų valdžia
labai energingai ėmėsi vykdyti Liaudies seimo priimtą de­
klaraciją, ir jau 1940 metų lapkričio 3 dieną Lietuvos KP
CK ir Liaudies Komisarų Tarybos posėdyje išklausėme
pranešimą apie žemės paskirstymo eiga: iš buožių, dvari­
ninkų, vienuolynų, cerkvių ir bažnyčių nusavinta 585 tūk­
stančiai ha žemės. O iki 1941 metų sausio 1-osios, t. y. per
penkis mėnesius nuo deklaracijos priėmimo, žemės refor­
ma buvo visiškai baigta. Be jokios išpirkos 75 623 kume­
čiai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai gavo apie 400 000
ha žemės.
Tarybų valdžia ne tik aprūpino žeme tuos, kuriems jos
reikėjo. Naujakuriams paskyrė 20 milijonų rublių ūkinei
statybai ir gyvuliams įsigyti, daug statybinės miško me­
džiagos, apie 20 tūkstančių smulkių valstiečių ūkių, netu­
rėjusių gyvulių, gavo karves.
Buržuazinėje Lietuvoje traktorius buvo retenybė.
Juos — tik apie 500 — teturėjo kai kurie stambūs ūkiai.
Dabar gi Lietuvoje sukurtos 42 mašinų-traktorių sto­
tys, kurios iš broliškųjų respublikų gavo pirmuosius tūks­
tančius traktorių, ir 262 mašinų bei arklių nuomojimo
punktai. Pirmąsyk organizuoti trakto ristų — naujos Lietu­
voje profesijos — kursai. Tarybų valdžia valstiečius atlei­
do nuo daugelio mokesčių, panaikino anksčiau uždėtas
baudas.
Laikraščiai daug rašė, talpino nuotraukas apie buvu­
sių eksploatatorių žemių perdavimą darbo valstiečiams.
Lietuvių tautos budelio Plechavičiaus dvarą Bukončiuose
paskirstė samdiniams ir mažažemiams valstiečiams. Tarp
jų buvo valstietis Butą, kurio keturis giminaičius sušaudė
Plechavičius. Į liaudies rankas perėjo žemė, priklausiusi
seniesiems dvarininkams — grafui Tiškevičiui, grafui Na-
ryškinui, kunigaikščiui Vasilčikovui, kunigaikščiui Radvi­
lai, grafui Pšezdzeckiui, taip pat naujiesiems dvarinin­
kams, iškilusiems buržuazijos valdymo metais-—Smeto­
nai, Karveliui, Norkaičiui, Tūbeliui, Gudavičiui,— priklau­
sę dvarai. Stambesniuose dvaruose organizavo pirmuosius
tarybinius ūkius.
Tarybų valdžia per trumpą laiką suspėjo daug padary­
ti ir kultūros baruose. Mokslas tapo prieinamas visiems.
Tik pirmą mokslo metų pusmetį buvo atidaryta daugiau
kaip 150 naujų mokyklų.
Anksčiau Lietuvoje valstybė nesirūpino suaugusiųjų
švietimu, buvo manoma, kad inteligentų ir taip jau per
daug... 1939 metais veikė 3 privačios gimnazijos suaugu­
siems, kur mokėsi 333 mokiniai. Tarybų valdžia 1940 me­
tais atidarė 12 vidurinių mokyklų suaugusiems, kur pra­
dėjo mokytis 3653 žmonės. Taip pat buvo atidaryta 136
pradinės mokyklos suaugusiems, kur mokėsi apie 20 tūk­
stančių darbininkų ir valstiečių. Universitete buvo orga­
nizuoti du darbininkų fakultetai, čia stoti į universitetą
rengėsi 450 darbininkų. Be to, veikė 550 įvairiausių kursų,
kur susitelkė apie 30 tūkstančių klausytojų.
1941 metų sausio mėnesį buvo įkurta Lietuvos TSR
Mokslų Akademija. Buržuazijai valdant, mokslininkai ga­
lėjo tik svajoti apie tai. Jie reikalavo, prašė, siūlė, bet per
20 metų buržuazija rimtai nė negalvojo kurti Mokslų Aka­
demijos. O naujosios Lietuvos vyriausybė, suderinusi šį
klausimą su TSRS vyriausybe, išsprendė jį per kelis mė­
nesius.
Tas pats ir su svarbiausiomis muzikos įstaigomis. Ank­
sčiau tik retkarčiais buvo užsimenama, kad Lietuvai rei­
kalinga filharmonija, o Tarybų valdžia įkūrė ją nedelsiant.
Prie jos organizuotas pirmas Lietuvoje liaudies šokių ir
dainų ansamblis. Pirmaisiais tarybų valdžios metais atida­
ryti 7 nauji teatrai, 133 bibliotekos, 76 vaikų darželiai,
daugybė klubų ir kitų kultūros įstaigų. Valdžia rūpinosi
sudaryti kuo palankiausias sąlygas rašytojų, menininkų,
mokslininkų darbui.
Sutinkamai su Lietuvos TSR Konstitucija bažnyčią at­
skyrė nuo valstybės, o mokyklą — nuo bažnyčios. Tuo pa­
čiu klerikalinės reakcijos jėgos nebeteko galios mokyk­
loms ir kultūriniam liaudies gyvenimui. Buvo įsteigta ci­
vilinė metrikacija, dėl kurios buržuazijos valdymo laikais
pažangioji visuomenės dalis atkakliai, bet nesėkmingai ko­
vojo. Dabar daugelis piliečių, principiniai nepripažinusių
bažnytinės santuokos, patraukė į civilinės metrikacijos
biurus. Tik dabar jie sulaukė laisvės įteisinti sutuoktuvių
aktą, gauti gimimo metrikus savo vaikams, dažnai jau be­
veik suaugusiems.
Baigiantis 1940 ir prasidėjus 1941 metams, Lietuvos KP
CK ir Liaudies Komisarų Taryba įtemptai dirbo, ruošdama
liaudies ūkio planą 1941 metams. Daugelį metų išsėdėjęs
fašistiniuose kalėjimuose ,,už valstybės pamatų griovimą"
Pijus Glovackas — pirmasis Tarybų Lietuvos Valstybinio
plano komiteto pirmininkas — dėjo pamatus pirmajam so­
cialistiniam valstybiniam planui.
Svarbiausia buvo ryžtingai paspartinti Lietuvos TSR
pramonės vystymąsi, pasiekti, kad per trumpiausią laiką
respublika iš agrarinės virstų agrarine industrine šalimi
su mechanizuotu žemės ūkiu.
Tai buvo vis nauji, neįprasti uždaviniai, o dauguma va­
dovaujančių draugų neturėjo jokios patirties tarybinės
statybos baruose. Tad mūsų prašymu į pagalbą atvyko
draugai iš Maskvos, iš kitų broliškų tarybinių respublikų.
Tarp jų nemaža lietuvių, kurie jau nuo seno gyveno Tary­
bų Sąjungoje, ėjo atsakingas pareigas, dirbo vadovaujan­
čiuose postuose ir galėjo perduoti mums savo turtingą pa­
tyrimą. Grįžo ainiai lietuvių, caro ištremtų į Saratovo sri­
tį, į Sibirą po 1863 metų sukilimo, grįžo žmonės, dalyvavę
revoliucijos kovose už tarybų valdžią, grįžo dirbti savo se­
najai tėvynei — Lietuvai.
Liaudies ūkio planas 1941 metams numatė svarbiausias
pramonės vystymo gaires: statyti naujas įmones, reorga­
nizuoti ir išplėsti anksčiau neveikusius, o dabar dirbančius
fabrikus ir gamyklas; racionaliai naudoti energetikos iš­
teklius; padidinti visų rūšių žaliavos ir kuro (durpių), taip
pat statybinių medžiagų ir liaudies vartojimo prekių ga­
mybą; mechanizuoti žemės ūkį ir stiprinti socialistines ūki­
ninkavimo formas. Kapitalinei statybai buvo skirta 260 mi­
lijonų rublių— žymiai daugiau, negu kada nors skyrė bur­
žuazinė valdžia. Plane ypatingas dėmesys buvo atkreip­
tas į tas pramonės sritis, kurios turėjo padėti tvirtus pag­
rindus respublikai industrializuoti — elektros energijos,
mašinų gamybos, statybinių medžiagų ir vietinę kuro pra­
monę. Daugiau numatyta gaminti ir plataus vartojimo pre­
kių. Antai cukraus gamyba turėjo padidėti du kartus, teks­
tilės gaminių — du su puse karto, kojinių — beveik tris
kartus. Žemės ūkyje numatyta plėsti pasėlių plotus ir in­
tensyvinti gyvulininkystę.
Daug naujo numatyta kultūros srityje. 1941 metais, pa­
lyginus su 1938—1939-aisiais, planas numatė moksleivių ir
studentų skaičių padidinti net 57 tūkstančiais, atidaryti 238
naujas mokyklas. Buvo planuota smarkiai išplėsti sveika­
tos apsaugos įstaigų tinklą, gyvenamųjų namų statybą,
kadrų liaudies ūkiui parengimą. Planas numatė per trejus
metus respublikoje visiškai likviduoti neraštingumą ir ma-
žaraštingumą. Iš buržuazinės santvarkos paveldej ome 183
tūkstančius beraščių ir 223 tūkstančius mažaraščių. 1939
metų statistikos duomenys rodė, kad 10—50 metų amžiaus
žmonių tarpe Lietuvoje neraštingų buvo 23,3 procento. O
mažaraščiais laikė tuos, kurie vos sugebėjo iškeverzoti savo
pavardę.
Atėjo 1941 metų pavasaris. Kovo mėnesį prasidėjo
TSRS Aukščiausios Tarybos sesija, kurioje buvo svarsto­
mas 1941 metų biudžetas. Pirmąsyk mes atvykome į Mas­
kvą kaip Tarybų Lietuvos deputatai. Daugelis mūsų, ypač
darbininkai ir valstiečiai, Maskvoje lankėsi pirmąsyk.
Laisvalaikiu jie stengėsi kuo daugiau pamatyti. Man ši se­
sija buvo įsimintina tuo, kad joje mane išrinko TSRS Auk­
ščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju.
Pasibaigus sesijai, aplankiau Michailą Kalininą. Visa­
sąjunginis seniūnas mane sutiko labai nuoširdžiai. Drauge
su juo Kremliuje, Prezidiumo pirmininko kabinete, buvo
ir Prezidiumo sekretorius Aleksandras Gorkinas.
•—• Koks tu jaunas! — sušuko Kalininas, vos pasisveiki­
nęs su manimi.
Pasodinęs mane už didžiulio stalo, pats atsisėdo kito­
je pusėje. Netrukus prieš mus stovėjo po stiklą arbatos
su džiūvėsėliais.
— Ar neturi kokių paslapčių kaip pirmininkas? — šyp­
sodamasis paklausė Kalininas.— Jei ne, gal neprieštarausi,
kad su mumis pasėdės Prezidiumo sekretorius.
— Ką galima būtų slėpti nuo sekretoriaus? — atsakiau
taip pat juokais.
Daug gero buvau skaitęs ir girdėjęs apie M, Kalininą.
Ir štai dabar jis sėdėjo priešais mane, visiškai nepanašus
į prezidentus, kokius juos įsivaizduojame. Užimdamas au­
kštą Tarybų valstybės vadovo postą, jis išsaugojo tipiš­
kus darbo žmogaus bruožus, buvo veikiau panašus į gerą
išmintingą dieduką, labai kultūringą ir kartu be galo pap­
rastą žmogų. Kalbėdamasis jis susisuko cigaretę, užsirūkė.
Pasveikinęs mane, kaip savo pavaduotoją, pasakė:
— Na ką gi, teks padirbėti, dalyvauti TSRS Aukščiau­
siosios Tarybos Prezidiumo veikloje. Darbu per daug ne-
 apkrausime, bet padirbėti teks: atvykti į Prezidiumo po­
sėdžius, atlikti kai kuriuos pavedimus, na ir svarbiau­
sia — atstovauti aukščiausiam tarybų valdžios organui Lie­
tuvoje.
— Tai didelė garbė. Ir didelis pasitikėjimas parodytas
man,— atsakiau.— Pasistengsiu jį pateisinti. Tik nežinau,
ar pajėgsiu.
— Nieko, nieko, pajėgsi,— tarė geraširdiškai šypsoda­
masis Kalininas.— Juk mums visiems, darbininkams, val­
stiečiams rodėsi, kad nepajėgsime valstybės reikalų tvar­
kyti. O pajėgėme. Ar aš, 'paprastas darbininkas, galėjau
kada pagalvoti, kad teks būti visos šalies Aukščiausiosios
Tarybos pirmininku, buržuazijos priimtais terminais ta­
riant — prezidentu valstybės, kuri kadai buvo Rusijos im­
perija.
Kalininas patraukė dūmą, valandėlę patylėjo, tarytum
kažką prisimindamas, ir pasakė:
— 1919 metais, kai mane pirmą kartą išrinko visos Ru­
sijos Centro Vykdomojo Komiteto pirmininku, ir aš gal­
vojau— ar pajėgsiu. Išklojau savo abejones Leninui, o jis
man: „Jeigu darbininkai pajėgė paimti valdžią, sugebės ją
ir išlaikyti. Pajėgsite. Visi jūsų klausysime".—-„Na, jau
jūs ir klausysite!"—atsakiau. O Leninas atšovė: „Jeigu
vykdysite Centro Komiteto nutarimus — visi klausysime".
Štai jau dvidešimt antrus metus dirbu, ir nieko, lyg ir su­
sidoroju...
Paskui kalbėjomės apie Lietuvą. M. Kalininas domėjo­
si socializmo kūrimo eiga, ypač reikalais kaime.
— Socialistinius pertvarkymus atlikti mieste, esant są­
moningai darbininkų klasei, ne taip jau sunku,■—kalbėjo
jis.— Kas kita kaime. Ten toks gyvenimo būdas susiklos­
tęs, kad valstietis visada konservatyvesnis, ir pertvarkyti
gyvenimą kaime naujais pagrindais, laužant senas tradi­
cijas, kur kas sunkiau. Mes tai patyrėme, o jums viskas
dar prieš akis. Jūs, matyt, dar negreitai imsitės kurti ko­
lūkius?
— Kol kas tėra vienas kolūkis, ir tas tik pradinėje sta­
dijoje. Jis įsisteigė rytiniame Lietuvos pakrašty, Švenčio­
nių apskrityje, kur dar išliko kaimai. Vakarinėje Lietuvos
396
 dalyje jie išskirstyti vienkiemiais — tai didelė kliūtis ku­
riant kolūkius,— paaiškinau.
— Taip, jums ir skubėti nėra ko,— pasakė M. Kali­
ninas.— Kai sukursite gerą mašinų-traktorių stočių tinklą,
tada valstietis pats įsitikins mechanizacijos nauda ir sup­
ras, kad geriau dirbti žemę bendromis jėgomis. Supranta­
ma, įtikinti valstietį nelengva. Aš visada prisimenu vieną
epizodą iš tų laikų, kai kūrėsi kolūkiai Rusijoje. Vienąsyk
atvažiuoju į mitingą kaime, kalbuosi su valstiečiais, agi­
tuoju juos jungtis į žemės ūkio arteles. Vienas valstietis
ir klausia ,,O nenusirisime į pakalnę?". O pats varguolis iš
varguolių, skarmalais apsitaisęs. ,,O kur tu dar gali ristis? —■
sakau jam.— Juk duobėj sėdi, nė ristis nėra kur. Kolūkis
tau padės iš duobės išsikapanoti."
Visiems laikams įsiminė man tas nuoširdus pirmasis
pasikalbėjimas su visasąjunginiu seniūnu Michailu Kali­
ninu.
Grįžę į Lietuvą, visi deputatai išvažinėjo į savo apy­
gardas, aiškino nutarimus, kuriuos priėmė TSRS Aukščiau­
sioji Taryba. Džiugu buvo matyti, kaip greitai kinta gyve­
nimas mieste ir kaime, kaip viskas pajudėjo, kaip daug
valstybės ir visuomenės veikėjų iškilo iš liaudies masių.
Sėkmingai buvo įgyvendinami planai ir uždaviniai, nors
tai reikalavo didelio visų jėgų įtempimo bei pasiryžimo.
Lietuvos darbo žmonės dirbo su nepaprastu entuziazmu
kaip niekada gyvenime, nes jie dirbo sau.
Ir dar reikia pažymėti būdingą pirmųjų tarybinių metų
Lietuvoje bruožą. Socialistinis gyvenimo pertvarkymas —
tas didžiulis perversmas, tikra revoliucija Lietuvoje — vy­
ko ramiai, be kokių nors rimtų incidentų. Lietuvos darbo
žmonės ir tarybų valdžia nesigriebė keršyti savo politi­
niams priešams. Buvo izoliuoti tik buvusių fašistinių ir kitų
reakcinių partijų vadovai, aktyvūs kontrrevoliucionieriai,
taip pat žmonės, atsakingi už smetoninės vyriausybės
smurto veiksmus prieš darbininkų klasę, prieš liaudį. Ir
jeigu tarybų valdžia, matydama kylančią grėsmę iš hitle­
rinės Vokietijos pusės, ėmėsi griežtų priemonių prieš fa-
šistuojančius elementus, prieš išnaudotojų klasės likučius,
tai buvo neišvengiama priemonė kovoje prieš visus tuos,
iš kurių tarpo hitlerininkai verbavo savo talkininkus. Pa­
tys kontrrevoliuciniai sąmokslininkai paskui gyrėsi, rašė
ir pasakojo, kaip jie su hitlerinių agentų pagalba ruošė di­
versijas prieš tarybų valdžią, sabotavo jos priemones. Jie
slapta gaudavo iš Vokietijos ginklus ir instrukcijas, kurio­
se buvo nurodoma, kaip padėti hitlerinei kariuomenei, jei­
gu kiltų karas.
Lietuvos liaudžiai teko pergyventi dar ne vieną sunkų
išbandymą, patirti daug vargo ir kartu su visomis tarybi­
nėmis tautomis atlaikyti sunkią kovą.
 KARO KRYŽKELĖSE

Sunkūs mėnesiai

Audra artėja.— „Čia jau kiti „šeimininkai"!"—Ilgiausia vasaros die­

na — pirmoji karo diena.— Vis toliau į rytus.— Po Pavolgio miestus.—
Kruvini „baltaraiščių" darbai Lietuvoje.— Evakuacija iš Maskvos.— Ka­
linino vagone.— Iškvietimas pas Vorošilovą.— Lietuviškoji divizija bus!

Apie karo su Vokietija galimybę galvojome ir kalbė­

jome ne kartą. Gerai žinojome, kad sąjunginė vyriausybė
imasi priemonių sienai sustiprinti. Lietuvoje dislokuotos
armijos vadas generolas leitenantas V, Morozovas buvo
Lietuvos KP CK biuro narys. Valstybės saugumo organų
vadovybė taip pat informavo apie didėjantį hitlerinės
agentūros aktyvumą.
1941 metų birželio 18 ar 19 dieną mane kartu su kitais
vadovaujančiais draugais pakvietė į Kauno karinį aero­
dromą. Mums pademonstravo karinę lakūnų parengtį. Pa­
vojaus atveju jie pasiruošę per kelias minutes pakilti į orą
atremti priešo užpuolimą. Šiomis birželio dienomis vyko
priešlėktuvinės apsaugos pratimai, sukaukdavo sirenos, pa­
gal kurių signalą piliečiai turėjo pasišalinti iš gatvių ir
slėptis slėptuvėse. Tai, žinoma, kėlė nerimą ir susirūpini­
mą, didino įtampą.
Tačiau niekas iš mūsų negalvojo, kad karas jau taip
arti...
Birželio 22-ąją šeštą valandą ryto miegą nutraukė tele­
fono skambutis. Iš Centro Komiteto: nedelsiant atvykti. Ka­
dangi tokie skubūs iškvietimai pasitaikydavo gan dažnai,
labai nenustebau. Paskubomis apsirengęs ir niekam nieko
nepasakęs, greitai vykstu į Centro Komitetą. Čia išgirstu
sukrečiančią naujieną: prasidėjo karas, mus klastingai už­
puolė Hitleris! Apie ketvirtą valandą ryto vokiečių lėktu­
vai subombardavo Kaimo aerodromą ir sunaikino daugumą
mūsų lėktuvų.
 Kartas nuo karto atskrenda vokiečių lėktuvai. Kaukia
sirenos. Pliekia zenitiniai pabūklai. Šiai kanonadai paly­
dint, mes klausome per radiją Molotovo pareiškimo. Jis
kalba, kad hitlerininkai klastingai užpuolė mūsų šalį, bom­
barduoja tarybinius miestus, tarp jų ir Karmą. Pabaigoje
skamba frazė, kuri paskui taip dažnai buvo kartojama:
„Mūsų reikalas teisus, mes nugalėsime!"
Ateina žinios, kad vokiečių kariuomenė peržengė Lie­
tuvos sieną ir braunasi į respublikos teritoriją. A. Snieč­
kus skambina į Kretingą. Telefonas veikia, bet kai Snieč­
kus prašo sujungti su partijos apskrities komitetu, telefo­
nistė atsako:
— Čia jau kiti „šeimininkai"...
Gauta žinia apie Palangos bombardavimą — nuo kuror­
to vos keturi kilometrai ligi tuometinės sienos su Vokie­
tija. Kaip paskui sužinojome, daugelyje vietų pasieniečiai
atkakliai priešinosi įsibrovėliams. Pavyzdžiui, ‘pasieniečiai
Kybartų—Virbalio užkardoje kovojo iki paskutinio kario.
A. Sniečkus ‘skambina Maskvon į partijos Centro Ko­
mitetą. Jis kelia klausimą dėl komunistų apginklavimo. Pa­
vakare jie jau įgauna šautuvus.
Užbėgu namo užkąsti. Kadangi numatoma šeimas eva­
kuoti, siūlau saviškiams irgi ruoštis. Vos spėję kai ką su­
dėlioti, gauname nurodymą skubiai vežti šeimas į stotį.
Stotyje minios žmonių veržiasi į traukinius. Su dideliu var­
gu pasiseka pasodinti žmoną ir tris vaikus į perpildytą va­
goną. Pintą krepšį su drabužiais paliekame, šeima išvyksta
tik su rankiniu bagažu. Traukinys pajuda, atsisveikiname,
tikėdamiesi kad neilgam...
Lietuvos KP Centro Komitetas nutarė išleisti atsišauki­
mą į liaudį dėl hitlerininkų užpuolimo. Aš pasiėmiau pa­
ruoštą atsišaukimo projektą. Grįžęs namo pataisau ir pa­
pildau. Vėl skambina telefonas. Ir vėl skubus iškvietimas
į Centro Komitetą, kaip pasakė, dėl atsišaukimo redagavi­
mo. Pakeliui į CK vėl pradeda kaukti sirenos — oro pa­
vojus su nedidelėmis pertraukomis buvo skelbiamas ištisą
dieną.
Centro Komiteto draugai susirinko pirmojo aukšto kam­
baryje, o ne Sniečkaus kabinete trečiajame aukšte kaip
paprastai. Pasirodo, kalbama ne apie atsišaukimo redaga­
Vimą, o apie skubią Centro Komiteto ir vyriausybės eva­
kuaciją iš Kauno. Armijos vadas generolas leitenantas Mo­
rozovas jau trečią kartą siunčia įspėjimą, kad būtina
skubiai išvykti, nes jis neatsako už pasekmes. Padėtis grės­
minga; fašistų kariuomenė puola nuo Alytaus Vilniaus
link, Kaunas gali būti atkirstas. Bandau abejoti, siūlau baig­
ti atsišaukimą, taip pat pabandyti susirišti su Maskva,
suderinti išvykimą. Tačiau valstybės saugumo komisaras
P. Gladkovas su žemėlapiu rankose primygtinai reikalau­
ja, kad vyriausybė išvyktų nedelsiant. Jis įtikinėja, kad
pati saugiausia kryptis — pro Ukmergę—Zarasus—Daugpi­
lį, nes kiti keliai (gali būti atkirsti. Nutariama išvykti ne­
delsiant vienai nakčiai ir, jei padėtis leis, iš ryto sugrįžti.
Skubu į namus, užeinu į kabinetą, dairausi, kokius pa­
siimti raštus. Įeina Prezidiumo priimamojo vedėja Alek­
sandra Bulotienė ir susijaudinusi klausia kokia padėtis.
— Laikinai išvykstu,— atsakau,— bet prašau nekelti pa.
nikos, neskleisti apie tai gandų. Ryt ruošiamės grįžti atgal.
Skubu į mašiną, važiuojame į Centro Komitetą. Prie
CK pastato nebėra nė vienos mašinos. Visa vyriausybės
kolona jau išvykusi. Pasivejame ją maždaug už dešimties
kilometrų nuo miesto. Sutinkame mūsų kariuomenę, trau­
kiančią Vokietijos link, tai sustiprina viltį, kad priešas bus
atstumtas. Bet netrukus prasideda lėktuvų antskrydžiai,
kažkur krenta bombos, matyti degantys kaimo trobesiai.
Išgirdę artėjant lėktuvus, šokame iš mašinų ir sugulame
pakelėje, grioviuose. Kartais praskrendantys vokiečių lėk­
tuvai apšaudo iš kulkosvaidžių.
Prieš išvykdamas iš namų, suskubau įspėti Prezidiumo
sekretorių S. Pupeikį, jis netrukus prisijungia prie mūsų,
abi mašinos laikosi drauge.
Atvykę į Ukmergę, paskubomis pasitariame ir vyksta­
me toliau, į Uteną. Štai jau ir paskutinis Lietuvos punk­
tas— Zarasai, prie pat Latvijos sienos. Sustojame miške
už miesto.
Didelė raudona saulė leidžiasi vis žemiau. Stoja neįpras­
ta tyla. Temsta. Baigiasi pati ilgiausioji vasaros diena, pir­
moji karo diena.
Sekantį rytą, birželio 23 dieną, įsikūrėme partijos ap­
skrities komitete. Nutarta, kad aš lieku Zarasuose, o
A. Sniečkus ir M. Gedvilas važiuos Kauno link. Netrukus
Gedvilas pranešė iš Ukmergės, kad kelias, atrodo, laisvas,
Kaunas vokiečių dar nepaimtas, ir jis stengsis prasigauti
tenai. Gedvilas prašė surasti Liaudies Komisarų Tarybos
pirmininko pavaduotojus Glovacką ir Vaišnorą. Suradęs
juos, pasiunčiau į Kauną.
Tuo tarpu tą patį rytą per radiją paskelbtas praneši­
mas, kad Tarybų valdžia Lietuvoje neva pašalinta ir suda­
ryta nauja vyriausybė, kuriai vadovauja buvęs pasiuntinys
Berlyne pulkininkas K. Škirpa bei jo pavaduotojas J. Amb­
razevičius. Mums buvo neaišku, iš kur tos žinios skelbia­
mos — ar iš Kauno radijo stoties, ar iš Karaliaučiaus,— bet
šis pranešimas visoje Lietuvoje sukėlė sąmyšį. Pakėlė gal­
vas pasislėpę antitarybiniai gaivalai, pradėjo veikti gink­
luoti diversantai. Jiems padėti hitlerininkai numesdavo pa­
rašiutininkų desantus.
Į Zarasų apskrities komitetą skambino iš įvairių vietų,
prašė paramos kovoje prieš diversantus. Į kai kuriuos val­
sčius mes pasiuntėme ginkluotas grupes iš respublikinio
aktyvo, taip pat iš vietinių draugų.
Iš Kaimo traukė vis daugiau pabėgėlių. Atvyko kelios
mašinos su milicijos darbuotojais. Grįžo Gedvilas. Jis pa­
pasakojo, kad nuvažiavęs tik iki Jonavos, pasiekti Kauną
buvo neįmanoma. Karinių ir lengvųjų mašinų koloną, ku­
rioje važiavo Gedvilas, pakeliui apšaudę diversantai. Su­
sišaudyme žuvo Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko pa­
vaduotojas, Valstybinės plano komisijos pirmininkas Pijus
Glovackas. Per oro antpuolius žuvo žinomas revoliucio­
nierius J. Mozelis ir profsąjungų organizacinio biuro pir­
mininko J. Stimburio sūnus. Sunkiai sužeistus juos nuga­
beno į Daugpilio ligoninę, kur Vladas Stimburys mirė, o
Mozelis pasveiko. Po kurio laiko jį sušaudė hitlerininkai.
Netrukus sugrįžo Sniečkus ir pranešė, kad padėtis da­
rosi pavojingesnė, likti Zarasuose netikslinga. Nutarėme
išvykti iš paskutinio Lietuvos punkto ir persikelti į Latvi­
jos miestą Daugpilį. Tą pačią dieną jį be paliovos bombar­
davo vokiečių bombonešiai, stengdamiesi sugriauti tiltą per
Dauguvą. Tačiau mums pavyko laimingai peršokti. Pernak­
voję miške už miesto, iš ryto susitarėme su vietos valdžia
ir apsistojome mokykloje.
 Daugpilyje jau susitvenkė daug evakuotųjų iš Lietu­
vos. Čia susitikome ir Salomėją Nėrį su mažu sūneliu. Ta­
rėmės dėl evakuotųjų išgabenimo į tolimus Tarybų Sąjun­
gos užnugario rajonus. Netrukus pavyko išsiųsti ešeloną
su lietuviais, kol kas iki senosios tarybinės sienos. Jame
išvyko ir Salomėja Nėris.
Puldama toliau, fašistų kariuomenė artėjo prie Daugu­
vos. Birželio 26-osios rytą mes iš Daugpilio išvykome į Re-
zėknę. Čia pirmą kartą aiškiai matėme, kaip nuo didelio
bombonešio atsiskyrė viena po kitos dvi milžiniškos, pa­
našios į cigarus bombos ir švilpdamos artėjo į žemę. Vie­
nas po kito driokstelėjo du kurtinantys sprogimai. Giliai
įstrigo atmintyje epizodas Rezeknėje, kai kažkokia mote­
ris bėgdama klykė ne savo balsu: ,,Danilką supleškino, Da-
nilką Serebrą supleškino!.."
Iš Rezeknės buvome pasukę Rygos link. Pakeliui su­
tikome Latvijos KP CK sekretorių 2. Spurę ir buvusį TSRS
atstovą Latvijoje, VKP(b) CK įgaliotinį Derevianskį. Jie
grįžo iš fronto vado būstinės. Nors pranešimai skelbė apie
kovas Lietuvos teritorijoje, pasirodo, hitlerininkai jau ar­
tėja prie Rygos, jos padėtis beviltiška. Spurė ir Derevians-
kis patarė mums vykti arba Talino link, arba į rytus.
Mes pasukome į rytus.
Tęsdami kelionę Latvijos—Rusijos pasieniu, sutikome
minias Lietuvos piliečių. Evakuotieji plūstelėjo Rusijos
keliais.
Važiuojame Velikije Lūki link. Kelias nelengvas, tuo
labiau, kad sunku orientuotis. Vietos gyventojai — ir čia
buvusi pasienio zona — labai atsargūs. O mes važiuojame
užsieninių markių mašinomis, mūsų drabužiai jiems irgi ne­
įprasti, tarpusavyje šnekamės nesuprantama kalba...
Miške, netoli Pustoškos, įsirengiame stovyklą. Išgyve­
name čia beveik savaitę. Visi su dėkingumu prisimename
draugus iš Pustoškos miesto komiteto, kurie tomis sunkio­
mis dienomis mums labai padėjo. Mus aplankė karinės va­
dovybės atstovai generolai Kuznecovas ir Artiuchinas. Jie
pranešė, kad padėtis fronte vis blogėja, turbūt teks trauk­
tis toliau. Paaiškėjo, kad hitlerininkai užėmė Daugpilį už
kelių valandų po mūsų išvykimo.
Liepos 3 dienos rytą pasigirdo balsai:
 — Kalba Stalinas! Klausykite, kalba Stalinas!
Visi susirinkome prie Gedvilo mašinos, kurioje buvo
radijo imtuvas. Atidžiai išklausėme Stalino kalbą. Ji išryš­
kino karinę padėtį.
Iš Pustoškos liepos 4 dieną išvažiavome Velikije Lūki
ir Rževo kryptimi. Pravažiuojant Nevelj, aikštėje netikėtai
pamačiau generolą A. Jeriomenką, su kuriuo susipažinome
1940 metais Vilniuje. Generolas pasakė, kad jis paskirtas
Vakarų fronto vadu. Tačiau dar nespėjęs susipažinti su pa­
dėtimi, nes fronto linija kasdien keičiasi, pasislinkdama j
rytus.
Rževe sužinojome, kad Sniečkus ir Pozdniakovas, ku­
rie atvažiavo čionai kiek anksčiau, išvyko į Maskvą. Pir­
mą kartą po daugelio naktų, praleistų mašinose, galėjome
pamiegoti nusirengus, lovose. Tik čia paaiškėjo, kad mūsų
šeimos laimingai atvyko Maskvon. Iki tol nieko nežinojo­
me apie jų likimą, dažnai girdėdami apie geležinkelio sto­
čių ir ešelonų su evakuojamais bombardavimus.
Maskvon iš Rževo mudu su Gedvilu atvykome liepos
10-tą. Lietuvos atstovybėje sutikome Salomėją Nėrį,
A. Venclovą, Liudą Girą su žmona, aktorę K. Kymantaitę.
Pasirodo, Jonas Šimkus jau pradėjo organizuoti per Mask­
vos radiją laidas lietuvių kalba. Savo šeimos Maskvoje jau
neberadau — išvakarėse ji su kitomis šeimomis išvykusi
į Penzą.
Maskvoje netrukus apsilankiau pas M. Kalininą. Gana
ilgai kalbėjomės apie įvykius, apie mūsų peripetijas po
išvykimo iš Lietuvos. Be kita ko, Kalininas papasakojo,
kad jis neseniai priėmęs Vilniaus pėstininkų karo mokyk­
los delegaciją, kuri perdavusi saugoti savo vėliavą. Mo­
kyklos kursantai pasižymėjo, narsiai kaudamiesi prieš hit­
lerinius grobikus. Dabar mokykla evakuota į vieną Sibiro
miestą.
Maskvoje išbuvome apie savaitę. Tomis dienomis dau­
giausia užsiiminėjau evakuotųjų kartoteka, kad galėtume
nustatyti jų buvimo vietą, padėti vieniems su kitais susi­
žinoti, ypač atskirtoms šeimoms. J. Šimkui prašant, para­
šiau straipsnį apie pirmąsias Tarybų Lietuvos metines tran­
sliacijai per radiją.
 Toli nuo tėvynės Lietuvos, sunkiu karo laiku, kada hit­
lerininkai, giliai įsibrovę į Tarybų Sąjungos žemę, tęsė
puolimą, 1941 metų liepos 21-ąją mes minėjome pirmąsias
Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje metines. Kaip tik tos
dienos vakarą kartu su Sniečkumi, Gedvilu, Adomu-Mes-
kupu, Preikšu, Pozdniakovu išvykome į Penzą, kuri buvo
paskirta evakuotosios Tarybų Lietuvos vyriausybės būsti­
ne. Kai traukinys, vis didindamas greitį, dundėjo jau gana
toli nuo Maskvos, pamačiau pro langą ugnies blykstelėji­
mus, prožektorių strėles. Kitą dieną pranešė, kad hitlerinin­
kai tą naktį pirmą kartą smarkiai bombardavo Maskvą.
Penzoje nuvykome į viešbutį — ten kai kurie susitikome
su šeimomis. Pagaliau pamačiau ir aš Genovaitę bei vaikus,
surimtėjusius, tapusius suaugesniais per šį ilgą mėnesį.
Vyriausybiniam centrui buvo išskirtas namas Gogolio
gatvėje. Jame įsikūrė Centro Komitetas, Liaudies Komisa­
rų Taryba ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Čia su­
sirinko nemaža evakuotųjų iš Lietuvos, o pasklidus žiniai
apie įsikūrusią čia vyriausybę, patraukė dar daugiau. Pra­
dėjo plaukti laiškai su įvairiais užklausimais, skundais, šei­
mos narių paieškomis. Aš toliau sudarinėjau evakuotųjų
kartoteką. Kartu su Gedvilu aplankėme srities vykdomojo
komiteto pirmininką T. Dažiną ir tarėmės apie pagalbą pa­
bėgėliams, apie jų apgyvendinimą bei įdarbinimą.
Paaiškėjo, kad daug evakuotųjų apsigyveno Pavolgio
srityse. Nutarta, kad kai kurie iš vadovaujančių draugų
ten nuvažiuotų. Kartu su partijos Vilniaus miesto komiteto
sekretorium P. Baltruška nuvykome į Saranską — Mordo­
vijos ATSR sostinę. Susitarėme su respublikos vadovybe
apie evakuotųjų registravimą ir jų apgyvendinimą, apie
pagalbą jiems. Partijos apskrities komitete sutikome Lie­
tuvos KP CK biuro narį D. Supikovą, kurį paskyrėme eva­
kuotųjų iš Lietuvos į Mordovijos ATSR reikalų įgaliotiniu.
Su tokia pat misija aplankėme Ruzajevkos miestą, pas­
kui nuvykome į Gorkį. Čia sutikome Sniečkų, Pozdniako-
vą, su Gorkio srities vadovybe aptarėme evakuotųjų pa­
dėtį. Iš Gorkio laivu „Žemčiužina" nuplaukėme Volga į
Kazanę. Kalbėjomės su Totorijos ATSR Prezidiumo pirmi­
ninku Dinmuchamedovu ir Liaudies Komisarų Tarybos
pirmininko pavaduotoju Tinčiurinu. Kartu su Pozdniakovu
vykstame Volga žemyn į Kuibyševą. Čia sutikome Vil­
niaus miesto komiteto darbuotoją N. Laričevą, kuris papa­
sakojo apie ištikusią jį nelaimę-—bombarduojant Smolen­
ską, žuvo visa jo šeima.
Kelis evakuotuosius iš Lietuvos radome Volžskyje. Su­
žinoję apie grupę lietuvių Petrovske, nuvykome tenai.
Smarkiai lyjant, brisdami per purvą, ilgai žingsniavome
nuo geležinkelio stoties iki miesto centro. Neradę vietų
viešbutyje, nakvojome valstiečių namuose. Sekantį rytą su­
siradome profesorių J. Kriščiūną, M. Brašiškį ir J. Nainį,
dirbusius kolūkyje „Pobeda". Čia pat sutikome komjauni­
mo darbuotoją, TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatę Ja­
niną Narkevičiūtę, kuri mokėsi vairuotojų kursuose. Vaikų
sanatorijoje aplankėme dirbusias ten aktyvias revoliucio­
nieres V. Narvydaitę ir E. Stankaitę. Iš jų sužinojome, kad
netoli nuo Petrovsko, tarybiniame ūkyje dirba Juozas Bal­
tušis. Srities komiteto sekretorius Vlasovas ir srities vyk­
domojo komiteto pirmininkas Petrovas priėmė mus labai
nuoširdžiai ir pažadėjo padėti kiek galės evakuotiems pi­
liečiams. Saratove sutikome P. Cvirką ir Joną Marcinke­
vičių, kurie vyko Maskvon.
Mūsų kelionė po Pavolgį tęsėsi dvi savaites. Ji leido
susipažinti su evakuotųjų būkle, suteikti jiems įmanomą
pagalbą, susipažinti su vietos valdžia. Visose mūsų aplan­
kytose vietovėse palikdavome įgaliotinius iš respublikos
aktyvo, įpareigodami juos rūpintis evakuotaisiais ir pa­
laikyti ryšį su Tarybų Lietuvos vyriausybe.
Grįžęs į Penzą, tęsiau išsimėčiusių po įvairias Sąjungos
sritis bei miestus, iki pat tolimųjų Taškento ir Alma Atos
evakuotųjų paieškas. Be to, rašiau straipsnius lietuviškoms
Maskvos radijo laidoms, pažangiesiems Amerikos lietuvių
laikraščiams, ruošiau atsišaukimus į JAV lietuvius. Dažnai
susitikdavau su lietuvių rašytojais. Ypač ryškiai įsiminė
pasitarimas mūsų vyriausybės laikinosios būstinės balkone.
Kalbėjome apie būtinumą rašyti naujus kūrinius, įkvepian­
čius kovai prieš hitlerinius grobikus. Tuo labiau, kad iš
Lietuvos ėjo žinios apie lietuvių tarybinius partizanus, nuo
pirmųjų karo dienų pradėjusius kovos veiksmus. Netrukus
Liudas Gira papasakojo man, kad pradėjęs rašyti poemą
„Žalgirio Lietuva“. Gimė nauji kovingi Salomėjos Nėries,
A. Venclovos, К. Korsako eilėraščiai. Mūsų rašytojai Pen-
zoje pradėjo (bendradarbiauti vietos laikraštyje, ruošti lie­
tuvių literatūros vakarus.
Man rūpėjo išaiškinti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Ta­
rybos deputatų likimą. Kai kurie jų nesuspėjo evakuotis,
liko Lietuvoje. Pamažu pavyko surinkti žinias apie išvy­
kusius, ir pasirodė, kad dauguma deputatų yra Tarybų Są­
jungos teritorijoje.
Sąjunginei vyriausybei išskyrus tam tikras lėšas, Lie­
tuvos TSR vyriausybė galėjo būtinu atveju materialiai pa­
dėti evakuotiesiems piliečiams. Svarbiausia, žinoma, įdar­
binimas. Darbo rankų reikėjo visur. Mūsų liaudies
komisarai bei kiti atsakingi respublikos darbuotojai buvo
paskirti kas gamyklos, kas tarybinio ūkio direktoriais, dau­
gelis evakuotųjų dirbo įstaigose, kolūkiuose ir tarybiniuo­
se ūkiuose.
Iš įvairių šaltinių, pirmiausia iš evakuotųjų pasakoji­
mų kruopščiai rinkome žinias apie pirmųjų karo dienų ir
savaičių įvykius, taip pat apie politinę padėtį Lietuvoje.
Jeigu Lietuvos darbo žmonės visokeriopai padėjo be­
sitraukiančiai Raudonajai Armijai, su neapykanta pasitiko
hitlerinius grobikus, tai įsiutę reakcionieriai, besislapstą
fašistai žiūrėjo į hitlerininkus kaip į savo išvaduotojus.
Nacionalistai skubiai organizavo „baltaraiščių", arba kaip
juos liaudyje vadino „baltaškurlių", gaujas: ginkluotieji
banditai nešiojo ant rankovių baltus raiščius. Baltieji ban­
ditai suiminėjo komunistus, komjaunuolius, tarybinių įstai­
gų tarnautojus ir paprastus žmones, žinomus savo pažan­
giomis pažiūromis. Juos masiškai areštuodavo ir be jokio
teismo šaudydavo. Prasidėjo ir žydų pogromai. Sunku nu­
statyti, kiek žmonių žuvo Lietuvoje nuo baltųjų budelių
siautėjimo, bet jie hitlerininkams padėjo pirmosiomis karo
savaitėmis nužudyti keliasdešimt tūkstančių.
Lietuviškieji nacionalistai laukė, kad hitlerininkai pa­
skelbs buržuazinę nepriklausomybę atstatytą ir patvirtins
jau antrąją karo dieną sudarytąją buvusio pasiuntinio Ber­
lyne K. Škirpos vadovaujamą vyriausybę. Tačiau okupan­
tai neleido Škirpai net atvykti Lietuvon. Vadinamajai
Lietuvos vyriausybei faktiškai vadovavo krikščionis de­
mokratas J. Ambrazevičius. Nepaisant pareikštų ištikimy­
bės bei paklusnumo jausmų ir nusižeminimo kupinų tele­
gramų Hitleriui, Ambrazevičiaus vyriausybė gyvavo tik
apie šešias savaites. Kai tik hitlerininkai įtvirtino savo val­
džią visoje Lietuvoje, marionetinė vyriausybė, atsakinga
už dešimčių tūkstančių žmonių nužudymą, turėjo gėdingai
pasišalinti.
Susitikę su pasitraukusiais iš Lietuvos kariuomenės ka­
rininkais ir kareiviais, sužinojome apie Raudonosios Armi-
jos lietuvių korpuso likimą. Viena jo divizija, buvusi va­
saros stovykloje, pirmosiomis karo dienomis buvo apsupta,
ir dalis pateko nelaisvėn, dalis išsisklaidė. Bet kita, 179-oji
divizija, dislokuota į šiaurę nuo Vilniaus, priešinosi ir trau­
kėsi kovodama, ne kartą suduodama fašistams smūgius.
Prisimenu politinio skyriaus viršininko J. Macijausko pa­
sakojimus apie šias kautynes. Būdingas epizodas su paim­
tais nelaisvėn hitlerininkais. Belaisvius vedžiojo po įvai­
rius dalinius, kad mūsų kareiviai įsitikintų, jog jie ne
kažkokie neįveikiami galiūnai, o paprasti, eiliniai žmonės.
Daugelis kelionėje Pavolgiu ir Penzoje sutiktų evakuo­
tųjų pareiškė pageidavimą stoti į Raudonosios Armijos
gretas. Bet karo komisariatai dar neturėjo nurodymų dėl
evakuotųjų šaukimo. Lietuvos KP CK ir Liaudies Komisa­
rų Taryba nutarė kreiptis į Valstybinį gynybos komitetą
dėl Raudonosios Armijos Lietuviškojo junginio sudarymo.
Belaukiant, kol bus išspręstas tas klausimas, tik nedauge­
liui pavyko tuomet patiems įstoti į Raudonąją Armiją.
Spalio pradžioje Lietuvos KP iškviestas atvykau į Mask­
vą. Bet vos tik pasirodžiau atstovybėje, Sniečkus, aiškiai
prislėgtos nuotaikos apimtas ir susirūpinęs, tarė:
— Be reikalo, brolau, paskubėjai atvykti, būtum geriau
palaukęs.
Pasirodo, vokiečiai pradėjo naują puolimą ir frontas ar­
tėjo prie Maskvos.
Maskvoje tada susirinko daugelis vadovaujančių res­
publikos darbuotojų: Sniečkus, Gedvilas, Guzevičius, CK
sekretoriai Gridinas ir Preikšas. Buvo numatoma daryti žy­
gių partizaniniam judėjimui Lietuvoje suaktyvinti, išplėsti
propagandinę veiklą. Netoli Maskvos skridimui į Lietuvą
ruošėsi partizanų grupė, vadovaujama CK antrojo sekre­
toriaus Adomo-Meskupo.
 Atėjo sunkioji spalio 16 diena. Iš Maskvos evakavosi
centrinės įstaigos. Nurodymą išvykti gavome ir mes. Ma­
šinų vora judėjo nepaprastai lėtai, sustodama kas penkis—■
dešimt metrų. Slėgė mintis, kad priešas stovi prie sostinės
slenksčio. Nejaugi pasikartos 1812 metų istorija?
Gorkio mieste mes išsiskyrėme. Sniečkus ir Gridinas
liko tenai, o Gedvilas, Preikšas, Bauža, Pozdniakovas išvy­
ko traukiniu į Penzą. Mane delegavo į Kuibyševą palaikyti
ryšių su Sąjungos vyriausybe. Kartu su Lietuvos KP CK
darbuotojais R. Šarmaičiu, B. Fogelevičiumi, Z. Lomsargie-
ne, nuolatiniu atstovu P. Rotomskiu ir kitais laivu „Miko-
janas" plaukėme iki Kuibyševo. Tuo pačiu laivu vyko
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo darbuotojai, ku­
rie labai rūpinosi mumis.
Kuibyševe, sužinojęs apie mano atvykimą, M. Kalini­
nas pasikvietė pas save, pasiūlė būti jo svečiu, kol įsi-
kursiu. Miestui buvo sunku iškart aprūpinti butais visus
atvykusius. Pirmąją naktį miegojau ant sofos Kalinino ka­
binete. Paskui kelias dienas važinėjau į geležinkelio stotį
ir nakvojau jo tarnybiniame vagone kartu su kitais drau­
gais, taip pat su TSRS Aukščiausiojo Teismo Karinės ko­
legijos pirmininku V. Ulrichu, M. Kalininas kviesdavosi
mane pietų, vakarus kartais praleisdavau su juo, šeimos
nariais bei su A. Gorkinu.
M. Kalininas buvo susirūpinęs padėtimi fronte. Prisi­
menu, kaip man esant jis telefonu kalbėjosi su Kalinino
srities komiteto sekretoriumi, domėjosi, kaip ruošiamasi
ginti artimą jam miestą.
— Reikia kasti apkasus, ruošti įtvirtinimus,— susijau­
dinęs kalbėjo Kalininas.— Pritraukti visas jėgas, kad ne-
praleistume priešo prie miesto.
Kadangi Kuibyševe laikinai veikė centrinės įstaigos —
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Liaudies Ko­
misarų Taryba, Centro Komitetas, — Tarybų Lietuvos vy­
riausybė buvo suinteresuota turėti mieste nuolatinį at­
stovą. Pasikalbėjau tuo klausimu su TSRS Liaudies
Komisarų Tarybos reikalų valdytoju J. Cadajevu, bet jis
suabejojo dėl šio projekto. Prieš išvykdamas į Penzą, nu­
tariau dar pasitarti su CK sekretoriumi A. Andrejevu. Pa­
skambinau jo padėjėjui, ir netrukus jis pranešė, kad drau­
gas Andrejevas priims mane vakare Centro Komitete,
Nedelsdamas paruošiau raštą, kuriame partijos CK ir Ta­
rybų Lietuvos vyriausybės vardu išdėsčiau rūpimus man
klausimus. Ypač pabrėžiau jau anksčiau LKP CK iškeltą
klausimą apie Lietuviškosios divizijos organizavimą, atsi­
žvelgiant į rimtą padėtį fronte, nes mūsų piliečiai nešau­
kiami. Iškėliau taip pat klausimą apie įsteigimą Kuibyševe
nuolatinės Lietuvos TSR atstovybės ryšiams su centrine vy­
riausybe palaikyti.
A. Andrejevas atidžiai išklausė visus mano samprota­
vimus. Jis pasakė, kad aplinkybės Lietuviškajai divizijai
sukurti dabar palankios, Kuibyševe esąs K. Vorošilovas
komplektuoja armiją. Tai palengvina klausimo apie divizi­
ją sprendimą. Pritarė Andrejevas ir Lietuvos atstovybės
įkūrimui.
Kuibyševe sutikau ir pirmąsias karo meto Spalio šven­
tes. Čia lapkričio 6 dieną klausėme per radiją Stalino kal­
bos. Reikšmingas buvo pats jos turinys, bet ypač kėlė nuo­
taiką ir dvasią tai, kad Stalinas kalba iš Maskvos. Lapkričio
7-ąją mačiau karinį paradą Kuibyševe, kurį priėmė mar­
šalas Vorošilovas. Vakare, atvykęs nakvoti į vagoną, su­
žinojau, kad M. Kalininas ieškojo manęs ir kvietė pas sa­
ve. Švenčių vakarą praleidau pas jį. Kalininas pasakojo
apie Spalio revoliuciją, pilietinį karą, epizodus iš revoliu­
cinės kovos, labai šiltai minėjo pilietinio karo didvyrį Se­
mioną Budioną.
Beje, dažnai prisimenu vieną pasakojimą apie Kali­
niną ir Budioną.
Kartą Kalininas aplankė Budioną, gulėjusį ligoninė­
je. Pirmasis labai nustebo, išvydęs karvedį be būdingų jam
ūsų:
— Semionai Michailovičiau, kaipgi čia tu dabar? Kur­
gi tavo ūsai?
— O kas čia nuostabaus? Ūsai mano: noriu — nešioju,
nenoriu — nenešioju. Štai ėmiau ir nusiskutau, — atsakė
juokdamasis Budionas.
— Ne, brolyti, nejuokauk,— pagrasė pirštu Kalininas
irgi nusišypsodamas.— Čia jau nebe tavo, o liaudies ūsai...
Visus mus nudžiugino žinia apie tai, kad Raudonojoje
aikštėje Maskvoje, dalyvaujant Stalinui, įvyko tradicinis
karinis paradas, iš kurio daliniai išvyko tiesiai į frontą.
Kelioms dienoms praėjus, gavome kambarį viešbutyje
„Nacional".
Į Kuibyševą atvyko Sniečkus, Gedvilas ir kiti draugai.
Gerai prisimenu lapkričio 16-ąją. Tą dieną mus su Snieč­
kumi pakvietė maršalas Vorošilovas. Jis pranešė, kad klau­
simas apie Lietuviškąją diviziją bendrai išspręstas. Divizi­
jos formavimą parėmė Andrejevas ir Vorošilovas, ir Sta­
linas pritariąs. Taigi divizija bus!
Dabar reikėjo realizuoti nutarimą, sukomplektuoti di­
viziją.
— štai tam aš jus ir pasikviečiau,— tarė Vorošilovas.—
Mums įdomu, kokių kadrų mes galime tikėtis, kur jie yra.
Ar užteks karininkų jūsų divizijai?
Sniečkus atvertė užrašų knygutę. Tačiau labiau iš at­
minties jis ėmė pasakoti apie jam žinomus tinkamus žmo­
nes.
— Pagrindinis branduolys,— dėstė jis,— atsitraukusios
šimtas septyniasdešimt devintosios divizijos kariai ir va­
dai. „Vystrelo" kursuose mokosi apie aštuoniasdešimt lie­
tuvių karininkų. Evakavosi keli šimtai Vilniaus pėstininkų
karo mokyklos kursantų, be to, milicija ir vidaus reikalų
liaudies komisariato daliniai. Eilinių karių sąstatą surink­
sim iš evakuotųjų.
Išklausęs šį pranešimą, Vorošilovas tuoj paskambino į
„Vystrelo" kursus Pamaskvėje. Jis įsitikino, kad ten tik­
rai esama lietuvių karininkų.
— Žmogus — gajus sutvėrimas. Jei jau pavyko išsisuk­
ti nuo hitlerininkų, jis pasistengs nepražūti... Tiesa, dabar
žmonės išblaškyti, bet po divizijos vėliavomis juos galės
surinkti. Teks jums, draugai, padirbėti. Tikiuosi, kad vis­
kas pasiseks ir Lietuviškoji divizija bus gera, kovinga di­
vizija,— pasakė atsisveikindamas maršalas.
Lietuvos KP Centro Komitetas ir mūsų vyriausybė su­
telkė visas jėgas būsimos divizijos kadrų komplektavimui.
Šio darbo ėmėsi draugai Penzoje, Kuibyševe, taip pat įga­
liotiniai įvairiuose Tarybų Sąjungos miestuose, kur buvo
evakuotųjų. Pagal surinktas žinias karo pradžioje spėjo
evakuotis apie 23 tūkstančiai Lietuvos gyventojų.
 Tėvynė šaukia

Mobilizacija Lietuviškojon divizijon.— Lietuviai nusiteikę kovin­

gai.— Karių priesaika.— Literatūra ir menas tarnauja tėvynei.— Salomė­
ja Nėris Maskvoje.— Sutarties su Anglija ratifikavimas.— Apdovanojimų
įteikimas.— Evakuotųjų reikalais.— Propagandos ginklu.

Iš Maskvos Sniečkus atsiuntė mums telegramą: 1941

metų gruodžio 18 dieną Valstybinis gynybos komitetas pri­
ėmė nutarimą dėl Lietuviškosios divizijos organizavimo.
Netrukus Sniečkus ir Gridinas atvyko į Kuibyševą. Buvo
nutarta pasiųsti vadovaujančius draugus į karines apygar­
das komplektuoti divizijai.
Gruodžio 28-ąją skridau iš Kuibyševo į Saratovą kaip
Lietuvos KP CK ir vyriausybės atstovas Pavolgio karinėje
apygardoje. Žiema labai šalta, o aš apsirengęs lengvu de­
misezoniniu apsiaustu, kurį suspėjau pasiimti iš Kauno,
apsiavęs vasariniais batais. Žinoma, laiku pagalvojęs, bū­
čiau galėjęs įsigyti žieminius drabužius, bet kažkaip tuo
nepasirūpinau. Salto transportinio „Duglaso" keleiviai, ap­
sivilkę kailiniais ir avėję kailiniais „imtais", stebėjosi ma­
no išvaizda ir užjautė. Į Saratovą atskridau visiškai
sustingęs. Su dideliu vargu iš aerodromo nusigavau iki
tramvajaus. Srities vykdomojo komiteto pirmininkas Pet­
rovas, pamatęs mane, sušuko:
— Kas jums? Jūs visai sušalęs! Greičiau karštos ar­
batos!
Apšilęs kiek atsigavau ir galėjau tartis. Petrovas sutei­
kė man visokeriopą paramą: gavo kambarį viešbutyje, iš­
skyrė mašiną, padėjo užmegzti ryšį su Pavolgio karo apy­
gardos štabu. Nedelsdamas nuvykau į štabą, susitikau su
pulkininku V. Benskiu. Kalbėdamas apie Lietuvos piliečių
šaukimą, prašiau padėti jiems, pirmiausia aprūpinti drabu­
žiais, nes dauguma jų išvyko vasariškai apsirengę.
Sekančios dienos vakarą atvyko komandiruotas man į
pagalbą CK darbuotojas A. Šimėnas. Jis pradėjo sudarinėti
sąrašus esančių įskaitoje partijos narių iš Lietuvos. Norė­
dami įsitikinti, kaip vyksta šaukimas, visą dieną važinėjo­
me po Saratovo karinius komisariatus. Tuoj pastebėjome
būdingą klaidą, turėjusią svarbią reikšmę. Pasirodo, ko­
misariatai šaukia tik lietuvius. O privalėjo šaukti Tarybų
Lietuvos piliečius nepriklausomai nuo tautybės: iš Lietuvos
evakavosi daug rusų, žydų, lenkų ir kitų tautybių piliečių,
kurie visi turėjo būti pašaukti Lietuviškoj on divizijom Apie
šiuos netikslumus informavau Privolžsko karo apygardos
mobilizacijos skyriaus viršininką papulkininkį A. Velika-
novą ir paprašiau atitinkamai pataisyti informaciją, kurios
projektą parašiau. Telegrafavau taip pat Sniečkui į Mask­
vą, kad atkreiptų dėmesį ir užkirstų kelią tokiems apsiri­
kimams kitose karo apygardose.
Naujus 1942 metus sutikau vienas viešbučio kambarė­
lyje. Mano draugas Šimėnas išėjo kažkur pas pažįstamus.
Naujųjų metų slenkstyje mąsčiau apie tragiškus karo įvy­
kius. Didelėse kautynėse prie Maskvos gruodžio pradžioje
priešas buvo sutriuškintas. Pirmas stambus priešo pralai­
mėjimas Antrajame pasauliniame kare ir šauni Raudono­
sios Armijos pergalė suteikė tarybiniams žmonėms džiaugs­
mą ir viltį. Bet hitlerininkai dar vis Tarybų šalies gilumoje,
reikės daug pastangų bei aukų, kol juos išvysime.
Toli nuo fronto, hitlerinės okupacijos junge, kamavosi
gimtoji Lietuva. Kiek kančių patyrė, kiek, daug aukų su­
dėjo Lietuvos liaudis, vos tik pradėjusi kurti naują gy­
venimą... Patikimo ryšio su Lietuva dar nepavyko užmegz­
ti, iš ten ateidavo tik žinių nuotrupos. Jos liudijo apie
nežabotą terorą, masines žudynes, kurias vykdė hitleri­
ninkai ir jų pakalikai — Lietuvos tautos išdavikai.
Mintys skriejo į Kuibyševą, kur liko mano šeima, per­
sikėlusi iš Penzos. Žmona devintame nėštumo mėnesyje,
diena iš dienos laukia gimdymo. Kažin ką ji padovanos
šiais karo metais? Aš nerimavau dėl jos — evakuojantis,
kilus kažkokiam sąmyšiui traukinyje, ji nukrito nuo vir­
šutinės lentynos ir smarkiai susitrenkė. Ar tik nebus kokių
pasekmių? Užmigdamas Naujųjų metų išvakarėse, palin­
kėjau mano Genovaitei ir būsimam mūsų šeimos nariui lai­
mingai viską išgyventi.
Pirmąją Naujųjų metų dieną mudu su Šimėnu sudari-
nėjome šaukiamųjų iš Lietuvos respublikos sąrašą pagal
rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais surinktas žinias. Sąrašus, į
kuriuos buvo įtraukta 250 žmonių, perdavėme srities ka­
riniam komisariatui, kad persiųstų vietiniams komisaria-
 Dėl skridimui nepalankaus oro į Kuibyševą galėjau grįž­
ti tik sausio 5 dieną. Čia manęs laukė džiugi žinia. Pasirodo,
1942 metų sausio 1-ąją Genovaitė pagimdė sūnų. Nusku­
bėjau į ligoninę, kur tebegulėjo žmona, pasveikinau ją ir
išvydau naujagimį. Buvo net kažkaip nepatogu, kad taip
sunkiu laiku susilaukiau tokio šeimos džiaugsmo. Pasėdė­
jęs ligoninėje dešimt minučių, išvykau toliau — Kuibyševe
buvau tik pakeliui į Penzą.
Čia sužinojau, kur įsikūręs Pavolgio karinės apygardos
pašauktųjų rinkimosi punktas. Perpildytame, krosnele ap­
šildomame prekiniame vagone labai sunkiai pavyko jį pa­
siekti. Kartu su karo komisaru Stroganovu tuoj nuvykome
į patalpas, kuriose apsistojo 170 atvykusių lietuvių. Iš pir­
mo žvilgsnio matėsi, kad pašauktieji pasitempę, drausmin­
gi, o iš pasikalbėjimo su jais įsitikinau, kad visi nusiteikę
kovingai, veržiasi greičiau į frontą. Visi labai domėjosi
žiniomis iš Lietuvos, padėtimi frontuose. Kai kurie rūpinosi
dėl Lietuvoje likusių šeimų.
Priėmimo komisijos darbe dalyvavau ir aš. Per septy­
nias dienas divizijai atrinkome 400 žmonių. Iš jų gana daug
po 1863 metų sukilimo ištremtų į Pavolgį lietuvių palikuo­
nių. Jie gyveno Saratovo srities Jeršovo rajone Ciornaja
Padina, Pavlovka, Litovka kaimuose. Beveik visi tebekal­
bėjo lietuviškai — tartis, tiesa, kiek skyrėsi nuo šiuolaiki­
nės literatūrinės kalbos.
Sausio 20 dieną kareivinėse surengėme V. Lenino at­
minimo vakarą. Kalbėjo rajkomo sekretorius S. Trapezni-
kovas, kuris labai domėjosi mobilizacijos eiga, daug mums
padėjo. Savo pasisakyme lietuvių kalba raginau mobili­
zuotuosius būti ištikimais Lenino priesakams ir atkakliai
kovoti už Tėvynės išvadavimą iš hitlerinių grobikų.
Dar komisijai tebedirbant, pradėjau rūpintis, kad mobi­
lizuotus nugabentų į divizijos organizavimo vietą—:Ba-
lachną Gorkio srityje. Siunčiau telegramas ne tik į Pavol­
gio karo apygardos štabą Saratove, bet ir į Maskvą,
pačiam Vyriausiosios karinių dalinių formavimo valdybos
viršininkui generolui pulkininkui E. Ščadenko. Atsakymo
laukėme gana ilgai. Delsimas labai nemalonus, nes šaltis
siekė virš 30 laipsnių, o daugelis mobilizuotųjų dar vis la­
bai blogai apsirengę ir apsiavę. Todėl prašiau mūsų įgalio-
tinį Penzoje K. Didžiulį surinkti daugiau vatinukų, kad
pravažiuojant pro Penzą galėtų aprengti tuos, kuriems la­
biausiai reikėjo.
Sausio 26 dieną keturiuose dideliuose Pulmano vago­
nuose išvykome. Pakeliui gerokai šalome — kiekviename
vagone tik po vieną geležinę krosnelę, anglį gaudavome
atsitiktinai. Tačiau visi džiaugėsi, kad pagaliau važiuoja­
me. Norėjau vykti kartu su mobilizuotais ligi Balachnos,
bet gavau CK telegramą su nurodymu tęsti divizijon šau­
kiamųjų mobilizaciją.
Kadangi jau rinkimo punkte pasitaikė susirgimų dėmė­
tąja šiltine, telegrafavau iš Penzos, kad divizijos vadovybė
imtųsi reikiamų priemonių prieš šią pavojingą ligą. Pra­
nešiau apie tai ir Sniečkui į Maskvą. Penzoje stengiausi
padėti likusioms čia evakuotųjų šeimoms. Tik vasario mė­
nesį pavyko sugrįžti į Kuibyševą ir pabūti apie mėnesį su
šeima.
Kovo pradžioje kartu su sūnumi Vilniumi ir Liaudies
Komisarų Tarybos pirmininko pavaduotoju J. Vaišnoru nu­
vykome į Maskvą. Septyniolikmetis Vilnius jau seniai ver­
žėsi į frontą ir dabar atvyko Lietuvos komjaunimo Centro
Komiteto žinion. Netrukus jį pasiuntė į Siaurės Vakarų
fronto rajoną, prie Volchovo, dirbti pafrontėje leidžiama­
me laikraštyje „Už Tarybų Lietuvą".
Dabar jau visos centrinės Tarybų Lietuvos įstaigos —
Lietuvos KP Centro Komitetas, Liaudies Komisarų Taryba
ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas — veikė Maskvoje.
Be tiesioginių pareigų, dažnai rašydavau straipsnius ir
apybraižas radijui, kalbėdavau Lietuvai skirtose laidose.
Ruošiau apybraižą apie vokiečių įtaką Lietuvoje ir ypač
Klaipėdos krašte buržuazijai valdant, straipsnius pažangiai
Amerikos lietuvių spaudai. Buvo numatoma surengti lie­
tuvių tautos atstovų radijo mitingą. Rūpesčių netrūko, ne­
retai dirbome dienomis bei naktimis.
Lietuvių tautos atstovų mitingas įvyko balandžio 26
dieną Maskvos radijo centro salėje. Kaip pirmininkaujan­
tis, pasakiau kalbą apie lietuvių tautos uždavinius kovoje
su fašistiniais grobikais, pareiškiau tvirtai įsitikinęs, kad
vieningoji Tarybų Sąjunga sutelktomis jėgomis nugalės
priešą ir išvaduos pavergtąsias tautas. Liudas Gira paskai­
tė ką tik parašytą liepsningą eilėraštį „Kovos žodis". Kal­
bėjo profesorius J. Kriščiūnas, generolas leitenantas V. Vit­
kauskas, darbininkų, valstiečių, partizanų, besikuriančios
Lietuviškosios divizijos atstovai.
Balandžio pabaigoje respublikos vyriausybė ir Centro
Komiteto vadovybė išvyko j Balachną dalyvauti drauge su
Lietuviškosios divizijos kariais Gegužės pirmosios šventė­
je. Išvakarėse aplankiau 156-ąjį pulką, padariau pranešimą.
Gegužės pirmąją dalyvavome karių priesaikoje divizijos
štabe, autokuopoje, ryšių batalione ir artilerijos pulke. Po
to su divizijos vadu generolu F. Žemaičiu, aukštesniaisiais
karininkais ir miesto vadovaujančiais darbuotojais stebė­
jome karinių dalinių paradą.
Tą dieną į dienoraštį užrašiau: „Džiugu matyti čia su­
sitelkusią nemažą Tarybų Lietuvos aktyviąją jėgą, kurią
sudaro entuziazmo ir neapykantos priešui apimti žmonės.
Jie čia daug pasimokė, priprato vartoti ginklą. O ginklų jie
gavo daug ir gerų. Koks didelis skirtumas tarp šių metų
Gegužės pirmosios ant Volgos krantų ir pernykštės Nemu­
no pakrantėse, kai buvome namie, ramaus darbo sūkury!"
Gegužės švenčių minėjimo proga, „Tiesos" redaktoriui
G. Zimanui pasiūlius, kilo sumanymas naujai išversti lie­
tuvių kalbon „Internacionalą", nes tekstas buvo pasenęs.
Visų, turėjusių nors kokį ryšį su poezija, nuomonės suta­
po: vertimą reikia pagerinti. Kelis naujus variantus pa­
ruošė Liudas Gira, aš irgi pasiūliau savo. Net Gedvilas,
niekada nekūręs eilėraščių, pateikė vieną variantą. Ap­
svarsčius juos, buvo pritarta Zimano pasiūlytam vertimui,
kurį visi patvirtinome savo parašais. Bet galutinai svars­
tant senojo teksto šalininkai, pasiremdami tradicijos dės­
niu, priešinosi pakeitimams ir apgynė senąjį, nepaisant jo
trūkumų.
Tarybinių rašytojų sąjungos vadovybė rūpinosi savo
kolegomis iš Pabaltijo, skatino jų literatūrinį darbą. 1942
metų gegužės 10 dieną Rašytojų klube Maskvoje įvyko
lietuvių literatūros vakaras. Pirmininkavo rašytojas P. Sko-
syrevas, o mane pakvietė į prezidiumą kartu su rusų rašy­
toju A. Novikovu-Pribojumi, estų poetu J. Varesu (Barba-
rusu), latvių rašytoju J. Niedre. Vakare skaitė L. Giros,
A. Venclovos, S. Nėries, K. Korsako, J. Šimkaus, E. Mie-
želaičio eilėraščius, Krėvės-Mickevičiaus legendą „Margi­
ris" ir J. Baltušio apsakymą „Gaidys".
1942 metais Maskvoje išleista nedidelė poezijos anto­
logija lietuvių ir rusų kalbomis, pavadinta „Gyvoji Lie­
tuva". Antologijos rusiškam leidiniui parašiau pratarmę,
kurioje pažymėjau:
„Aktyviųjų kovotojų tarpe mes matome nemaža lietu­
vių rašytojų ir poetų. Jie tęsia šlovingąsias tradicijas tų
geriausiųjų lietuvių literatūros atstovų, kurie įkvėpė lie­
tuvių tautą kovai prieš baudžiavą, carizmą, svetimšalius
grobikus, fašizmą... Didysis Tėvynės karas atskleidė naują
lietuvių tautos kovos prieš jo amžiną priešą — vokiškuo­
sius grobikus — puslapį... Kartu su kitais tarybiniais poe­
tais lietuvių poetai nukreipė savo kūrybos ginklą svar­
biausiam tikslui — hitlerizmo sutriuškinimui. Jų eilėraščiai
tapo kovos dainomis, žadinančiomis neapykantą ir kerštą
piktam priešui, sutrypusiam vešliai subujojusį jaunos Ta­
rybų Lietuvos gyvenimą... Tuo metu, kai žvėriškasis vo­
kiečių fašizmas naikina kultūrines vertybes, pasmerkia
sunaikinimui ištisas tautas, skirsto tautas į ponus ir vergus,
Tarybų Sąjungoje kiekviena tauta jaučiasi dėmesio ir rū­
pesčio apgaubta, naudojasi visiška teisių lygybe ir pla­
čiausiomis galimybėmis savo nacionalinei kultūrai ugdyti."
Išleista taip pat P. Cvirkos šiuolaikinių, aktualių pasa­
kų knyga „Sidabrinė kulka". Kiekviena jų tarsi kulka bu­
vo nukreipta į svetimšalius grobikus — hitlerininkus.
Tarybinių rašytojų sąjunga surengė vakarą, skirtą toms
dviem knygoms apsvarstyti. Savo pranešime apie antolo­
giją „Gyvoji Lietuva" poetas Josifas Utkinas tarė:
— Jau laikas į lietuvių poetus žiūrėti ne kaip į svečius,
bet kaip į savuosius ir vertinti juos profesiniu požiūriu.
Antologijos „Gyvoji Lietuva" išleidimą Utkinas pava­
dino malonia pažintimi su lietuvių poezija, kurią labai auk­
štai įvertino. Kaip savitas, bet kovingas ir įdomus meno
kūrinys buvo apibūdinta P. Cvirkos knyga „Sidabrinė
kulka".
Maskvon atvyko S. Nėris, gana ilgai gyvenusi Ufoje.
— Salomėja, pas jus, tikriausiai daug jausmų ir minčių
per tą laiką susikaupė,— pasakiau jai, vos sutikęs ir pasi-
14. J. Paleckit 417
Sveikinęs.-— Būtų gera pažymėti jūsų atvykimą eilėraščiais
spaudoje. Tikriausiai turite ką nors tinkamo.
— Kai ką parašiau, bet nežinau, ar tiks...— kaip visada
negarsiai ir kukliai tarė Salomėja.— Nežinau, reikia pagal’
voti. Pasistengsiu parašyti ką nors naujo...
— Jūs seniai Maskvos nematėte. Įspūdžiai nauji — gal
apie Maskvą ir parašytumėt?
— Pagalvosiu. Gal kas nors ir išeis.
O po kelių dienų S. Nėris parodė man ką tik parašytą
eilėraštį apie Maskvą, štai jo pirmas ir paskutinis posmai:

Pro ašaras
regiu gatves ir mūrus:
Tiek iškentėjusi — sveika gyva!
Lyg nekalbi,
lyg truputį paniurus —
Rimta, rūsti Maskva.

Kaip motina — rankas ištiesus

Pasitinki mane: „Sveika gyvai"
Tebūna tavo dienos
šviesios, šviesios,
Brangi mano Maskvai

Netrukus to eilėraščio vertimą išspausdino „Pravda".

Jis pradėjo naują, Maskvos, periodą S. Nėries kūryboje.
Tas laikotarpis buvo vaisingas. Netrukus Salomėja kartu
su poete ir vertėja Marija Petrovych paruošė rusų kalba
rinkinį „Kulkoms švilpiant". Vėliau išėjo jos lietuviškas
rinkinys „Dainuok, širdie, gyvenimą".
Labai produktyviai dirbo mūsų „poetų cecho seniūnas"
L. Gira. Jo poema „Žalgirio Lietuva" išleista atskira knyga.
Reikia pažymėti, kad L. Girai buvo suteiktas kapitono laip­
snis, jis aktyviai dalyvavo Lietuviškosios divizijos kūrime,
eilėraščiais bei liepsningu žodžiu įkvėpdamas karius kovai
prieš hitlerinius grobikus.
Aktyvus buvo A. Venclova, išleidęs kelias poezijos ir
prozos knygas. Kovingus eilėraščius karo metais pradėjo
spausdinti K. Korsakas, anksčiau pasireiškęs kaip aktyvus
kritikas. Tikru Lietuviškosios divizijos metraštininku tapo
rašytojas J. Marcinkevičius. Išėjo dvi J. Baltušio apsaky­
mų knygos. Periodiniuose lietuvių leidiniuose buvo spaus­
dinami jaunųjų poetų Ed. Mieželaičio, V. Mozūriūno,
V. Keimerio ir kitų eilėraščiai, J. Šimkaus, J. Banaičio ap­
sakymai.
Išėjo iš spaudos rinkinys „Amžinoji neapykanta". Kū­
rinių ištraukos jame atvaizdavo lietuvių tautos kovą prieš
vokiškuosius grobikus nuo viduramžių ligi mūsų dienų.
Lietuvių spauda paskelbė nemažai rusų ir kitų tarybinių
rašytojų kūrinių vertimų.
Be rašytojų, kūrybinį darbą evakuacijoje tęsė ir kiti lie­
tuvių menininkai. Labai nudžiugino mus Aleksandra Staš-
kevičiūtė, atlikdama Tatjanos vaidmenį operoje „Eugeni­
jus Oneginas" Didžiojo teatro filiale. Jai buvo suteiktas
Lietuvos TSR nusipelniusios artistės garbės vardas. Suspė­
jo evakuotis dailininkai V. Jurkūnas, S. Žukas, A. Savic­
kas, L. Vaineikytė, M. Cvirkienė, G. Jurkūnienė, skulpto­
rius P. Vaivada ir kiti.
Vis reguliariau, dažniau pasirodydavo lietuviškos kny­
gos ir laikraščiai. Lietuviškosios divizijos politinis skyrius
pradėjo leisti laikraštį „Tėvynė šaukia". Šiaurės Vakarų
fronte buvo spausdinamas siuntimui Lietuvon laikraštis
„Už Tarybų Lietuvą". Maskvoje atnaujintas Lietuvos KP
CK, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Liaudies Ko­
misarų Tarybos organo „Tiesos" leidimas.
1942 metų birželyje iš Maskvos nuvažiavau pas šeimą
j Kuibyševą. Tačiau už kelių dienų telegrama skubiai iš­
kvietė į Maskvą. Pasirodo, birželio 18 dienai paskirta TSRS
Aukščiausiosios Tarybos sesija. Darbotvarkėje — klausimas
dėl draugystės ir tarpusavio pagalbos sutarties tarp Tary­
bų Sąjungos ir Didžiosios Britanijos ratifikavimo. Tarybų
Lietuvos deputatai pavedė man kalbėti jų vardu. Labai
jaudinausi, nes mažai laiko liko pasiruošti. Taisydamas kal­
bą, pavėlavau į posėdį. Nesuspėjęs nueiti į savo vietą pre­
zidiume, likau salėje, pasitariau dar su Sniečkumi dėl ga­
lutinės kalbos redakcijos.
Savo pranešime užsienio reikalų komisaras Molotovas
papasakojo apie derybas Londone, kur pasirašyta TSRS—
Anglijos sutartis dėl sąjungos 20-čiąi metų. Paskui iis pra-
*
44 4J9
nešė apie pasitarimus Vašingtone. Ten buvo svarstomos pa­
grindinės Tarybų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valsti­
jų bendradarbiavimo problemos tiek kare, tiek taikos už­
tikrinime. Jis pareiškė, kad iš principo susitarta dėl ant­
rojo fronto atidarvmo Vakaruose.
Laimei, laiko užteko, nes mano eilė po pertraukos. Iki
manęs kalbėjo nuo Baltarusijos — P. Ponomarenka, Mask­
vos atstovas A. Ščerbakovas, nuo Ukrainos — L. Kornije-
cas ir Leningrado atstovas A. Ždanovas. Savo kalboje pri­
miniau apie lietuvių tautos kovą prieš amžinąjį priešą
vokiškuosius grobikus, reiškiau viltį, kad ruošiantis atida­
ryti 1942 metais antrąjį frontą nebus delsiama ir tai padės
pasiekti artimiausiu laiku pergalę prieš hitlerininkus, iš­
vaduoti pavergtąsias tautas, tarp jų ir lietuvių tautą.
Susitarimas su amerikiečiais ir anglais dėl antrojo fron­
to atidarymo suteikė didelių vilčių, kad pergalė bus greitai
pasiekta. Deja, kaip žinoma, sąjungininkai neskubėjo, ir
dar ilgai Europoje Tarybų Sąjungai teko kautis su hitle­
rininkais vienas prieš vieną.
Sesijos įspūdžių paveiktas, parašiau straipsnį „Žmogėd­
rų puota", kurį „Pravda" išspausdino karo pradžios metinių
dieną — 1942 metų birželio 22-ąją. Straipsnyje pažymėjau:
„Tą dieną, kai laikraščiai įdėjo žinią apie baisius vo­
kiečių nusikaltimus Pabaltijy, apie 60 000 žmonių nužudy­
mą Vilniuje, apie dešimtis tūkstančių išžudytų žydų Lat­
vijos TSR, kada visus, o ypač mus, pabaltijiečius, apėmė
giliausio pasipiktinimo jausmas,— iš Kauno atėjo žinios,
kad fašistiniai okupantai vokiečiai ruošiasi birželio 22 die­
ną atžymėti Tarybų Sąjungos užpuolimo metines šventėmis
ir puotomis. Atrodo, tik pamišęs protas galėtų sugalvoti ką
nors šlykštesnio ir ciniškesnio, kaip girtų orgijų ruošimas
tokios tragiškos dienos metinėms paminėti.
1941 metų birželio 22 diena atnešė daugel kančių tai­
kingoms TSRS tautoms, kurios buvo klastingai užpultos.
Bet Vokietijai tai buvo didžiausios gėdos diena, kada vo­
kiečių tauta pradėjo ypatingai žiauriai mokėti už jos iššer­
tus šunį Hitlerį ir jo pasiutusią fašistinę rują...
Budeliai tyčiojasi. Bet tuo labiau auga pavergtų tautų
neapykantą. Tuo labiau užsigrūdina jų keršto troškimas ir
pasiryžimas negailestingai naikinti niekšingus fašistinius'
išsigimėlius.
Trūksta žodžių mūsų pasipiktinimui išreikšti. Atsakinė-
kim priešui pačiu tikriausiu argumentu — ginklu."
Po kelių dienų nuvykome su draugais į diviziją. Pirmąją
naktį kelyje išgirdom pavojaus sirenas, sugriaudė priešlėk­
tuviniai pabūklai. Jie apšaudė iki pat Volgos krantų prasi­
veržusius fašistų lėktuvus...
Pirmiausiai kalbėjau specialioje kuopoje, kur buvo ruo­
šiami savanoriai, siunčiami Lietuvon padėti partizanams.
Paskui aplankiau visus divizijos pulkus, išsidėsčiusius ke­
liuose Pavolgio miestuose. Dariau pranešimus apie TSRS
Aukščiausiosios Tarybos sesiją, apie politinę ir karinę pa­
dėtį, pasakojau apie būklę Lietuvoje, dalyvavau partiniuo­
se susirinkimuose.
Vasaros pabaigoje mūsų diviziją nuo Volgos pakran­
čių nukreipė į fronto rezervą Tūlos srityje. Pirmą kartą ten
nuvykome kartu su Sniečkumi ir Gedvilu rugpjūčio pa­
baigoje. Ne tik kalbėdavome pulkuose ir daliniuose, ne tik
stebėjome apmokymus, bet ir patys praktikavomės šaudyti
iš šautuvų, automatų, kulkosvaidžių, mėtėme rankines gra­
natas. Karių nuotaika buvo kovinga.
— Kodėl mus taip ilgai laiko rezerve? Kada gi vyksime
į frontą? — tokius klausimus girdėjome visur.
Tuo metu iš Lietuvos gavome žinių apie vokiečių fa­
šistų ir jų lietuviškųjų klapčiukų įvykdytas kruvinas žu­
dynes. Okupuotoje teritorijoje liko dalis respublikos Aukš­
čiausiosios Tarybos deputatų. Jau pirmosiomis okupacijos
savaitėmis suėmė Praną Zibertą. Po dvidešimties kalinimo
metų jis tik apie metus išbuvo laisvėje ir vėl buvo įmestas
į kalėjimą. Netrukus jį sušaudė. „Kaip Tarybų Lietuvos
Aukščiausiojo teismo narys, aš kaltinu hitlerininkus bei
jų tarnus įvykdžius baisius nusikaltimus prieš žmoniją ir
prisakau, kad jie būtų pelnytai nubausti",— taip kalbėjo
bebaimis revoliucionierius, stovėdamas prieš nukreiptus į
jį šautuvų vamzdžius.
Taip pat drąsiai ėjo mirti senas revoliucionierius Liudas
Adomauskas. Nužudė fašistai ir Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumo narį P, Eidukaitį bei dar kelis deputatus. Žvė-
Tiškai hitlerininkai susidorojo su išrinkta į TSRS Aukščiau­
siąją Tarybą darbininke Jadvyga Budžinskiene.
Kruvino smurto akivaizdoje kai kas iš bailumo ir bai­
mės dėl savo gyvybės nusilenkė okupantams, o kai kurie
tiesiog pasirodė išdavikai.
Atsakant į hitlerininkų bei jų pakalikų veiksmus, bu­
vo nutarta sušaukti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
posėdį, dalyvaujant esantiems evakuacijoje deputatams.
Jis įvyko 1942 metų rugsėjo 20 dieną Maskvoje. Tame
posėdyje, kuris buvo transliuojamas per radiją Lietuvon,
deputatai demaskavo ir pasmerkė hitlerininkų talkininkus.
Kadangi dirbau Maskvoje, M. Kalininas dažnai paves­
davo man įteikti apdovanotiems ordinus ir medalius. Įtei­
kimo ceremonija paprastai būdavo ruošiama Kremliaus
Sverdlovo salėje, kur susirinkdavo po 250—300 žmonių,
daugiausia kariškių. Labai dažnai važiuodavau į ligonines.
Vyriausybinių apdovanojimų įteikimas sužeistiems kariams
vykdavo jaudinančioje atmosferoje. Jei jie galėjo vaikš­
čioti, iškilmes suruošdavome salėje ar didelėje patalpoje,
kurią užpildydavo sužeistieji. Apdovanotuosius sveikinda­
vo, įteikdavo jiems gėlių, užsimegzdavo nuoširdūs pokal­
biai. Pasitaikydavo įteikinėti apdovanojimus ir sunkiai su­
žeistiems, sužalotiems kariams. Tai būdavo šiurpūs vaiz­
dai, kurie parodė karo baisumus, didžiules aukas, kurias
sudėjo mūsų liaudis.
Spalio revoliucijos dvidešimtpenkmetį mes kartu su
Gedvilu ir Preikšu sutikome Lietuviškojoje divizijoje. Šven­
čių išvakarėse padariau pranešimą divizijos štabe. Lapkri­
čio 7 dieną nuvykome su Preikšu į 156-ąjį pulką, kur pa­
sveikinau išsirikiavusius karius su šventėmis, o vakare
kalbėjome pulko padaliniuose.
Kaip ir anksčiau išvykdavome ir į tolimesnes vietoves
evakuotųjų reikalais. Gaudavome laiškus su įvairiausiais
prašymais. LKP CK biuro nutarimu atsakingus darbuotojus
siųsdavome į įvairius miestus patikrinti padėtį ir suteikti
pagalbą. Gruodžio mėnesį aš iš Kuibyševo nuvykau į Cka-
lovą, kur mūsų atstovas buvo respublikos Aukščiausiosios
Tarybos Prezidiumo sekretorius S. Pupeikis, Viename iš
Ckalovo srities vykdomojo komiteto kambarių radau be­
dirbančius keturių respublikų — Lietuvos, Latvijos, Estijos
422
 1г Moldavijos — atstovus. Čionai evakuotieji kreipdavosi
įvairiais klausimais.
čkalove sutikau mūsų teisingumo liaudies komisaro pa­
vaduotoją B. Bodeką. Jis ruošė projektus įstatymų, kuriuos
būtų naudinga priimti respublikoje po jos išvadavimo, or­
ganizavo juridinius kursus.
Sugrįžęs iš Čkalovo į Kuibyševą, netrukus išvykau į
Ufą, kur įgaliotinis buvo M. Meškauskienė. Kartu su ja ap­
lankėme Baškirijos ATSR Aukščiausiosios Tarybos Prezi­
diumo pirmininką R. Ibragimovą. Jis, kaip ir kiti vadovau­
jantieji darbuotojai, labai jautriai rūpinosi evakuotųjų rei­
kalais. Būdamas Ufoje, sutikau inžinierių Jagarą, Latvijos
Liaudies vyriausybės susisiekimo ministrą. Jis ką tik grįžo
iš Kalinino srities, kur buvo nuvykęs susipažinti su atsta­
tymo darbais. Jagaras matė griuvėsiais paverstus miestus
ir kaimus, daug išgirdo apie okupantų žvėriškumus. Pagal­
vojau, kad ir mūsų darbuotojams būtų naudinga susipažin­
ti su atstatymo darbais,— juk ir Lietuvą rasime sugriautą,
kad reikėtų pasitelkti šiam darbui Kuibyševe sutiktą lietu­
vį architektą J. Kumpį.
Iš Ufos vykstu į Čeliabinską. Stotyje, ilgai laukdamas
traukinio, sutikau įdomų žmogų. Tai latvis Purmalis — vie­
nas iš Siaurės tyrinėtojų, pramynusių ten pirmuosius takus,
buvęs pasienio kariuomenės pulko vadas, dabar fabriko
direktorius. Aštuonis kartus kulkų ir skeveldrų liestas.
Pirmajame pasauliniame ir pilietiniame karuose, šiame
buvo sužeistas devintą kartą... Jo brolis majoras Pur­
malis po sužeidimo Murmansko apylinkėse gydėsi Ufoje
ir dabar vyko Maskvon, kad gautų nukreipimą į frontą.
Purmalių šeimoje buvo septyni broliai, kurių keturi žuvo
kare.
Čeliabinske sutikau mūsų įgaliotinį telšiškį Antaną
Baužą ir vilnietį juristą E. Grodzinskį, susipažinau su lat­
vių ir estų įgaliotiniais. Šioje srityje daugelį kolūkių pa­
lietė nederlius, dirbusieji ten evakuotieji vertėsi sunkiai.
Apie visa tai žodžiu ir raštu informavau srities vykdomo­
jo komiteto pirmininką A. Beloborodovą. Jis įpareigojo
savo pavaduotoją pasirūpinti, kad evakuotiems išskirtų
produktus ir rūbus. Srities komiteto sekretorius N. Patoli-
čevas irgi žadėjo labiau rūpintis evakuotais, kurių daugu­
ma— išėjusių į armiją karių ir karininkų šeimos.
Naujuosius 1943 metus sutikau Kuibyševe. Iš Mask­
vos atvyko sūnus Vilnius, kuris dabar dirbo Lietuvos ko­
mjaunimo Centro Komitete. Per Naujus metus mūsų ma­
žiukui, kuriam davėme du vardus — Justas Vincas — su­
kako lygiai metai. Pirmą kartą po 1939 metų sutikau Nau­
juosius metus savo šeimoje: 1940-jų išvakarėse buvau iš­
trėmime Rygoje, 1941 —visuomeniniuose renginiuose Kau­
no dramos teatre, Profsąjungų rūmuose ir Raudonosios
Armijos namuose, o 1942 — Saratove.
Naujųjų metų sutikimą tęsėme įgaliotinio M. Junčo-Ku-
činsko bute, kur susirinko daug svečių, daugiausia išeivių iš
Lietuvos. Čia arčiau susipažinau su architektu Jonu Kumpiu,
kuris išvyko iš Lietuvos 1915 metais ir ilgai gyveno Pet­
rograde, paskui kituose Rusijos miestuose. Pasirodo, jis
ruošėsi Lietuvon, bet sutrukdė karas. Tarp naujametinių
tostų, lietuvių ir rusų dainų šnekučiavomės apie padėtį
frontuose. Stengėmės mintimis persikelti gimtojon Lietu­
von. Kaip ten po hitlerinių okupantų letena sutinka Nau­
juosius metus mūsų tauta? Kaip pažymi šią dieną mūsų
partizanai? Neabejojome, kad ateis išvadavimo diena, ir
vylėmės, kad tai bus 1943 metais.
Sausio 2 dieną nuskambėjo tarybinio informacijų biu­
ro pranešimas: mūsų kariuomenė išvadavo Velikije Lūki.
Dar vienas didelis žingsnis Pabaltijo link! Tą pačią dieną
sūnus Vilnius .grįžo Maskvon, kadangi turėjo prisistatyti
karo komisariate kaip 1943 metų šaukiamasis.
Kuibyševe gyvenančių lietuvių pasiūlymu prasidėjo lė­
šų rinkimas lėktuvų eskadrilės ,,Tarybų Lietuva" statybai.
Evakuotieji Tarybų Lietuvos piliečiai surinko 1 milijoną
25 tūkstančius rublių. Apie tai pranešė Lietuvos TSR vy­
riausybės ir Lietuviškosios divizijos vadovybės raportas,
paskelbtas laikraščiuose.
Kuibyševe kartą susitikau su kilusiais iš Vilniaus drau­
gais,— Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu
Jendrichovskiu ir Sokolovskiu. Čia jie dirbo propagandinį
darbą, organizavo radijo laidas iš Kuibyševo lenkų kal­
ba, redagavo lenkų leidinius. Mes kalbėjomės apie pikta­
vališką reakcingų lenkų emigrantų politiką, nieko пера-
simokiusių iš tragiškųjų 1939 metų rugsėjo įvykių. Reak­
cionieriai atvirai reiškė savo pretenzijas ne tik į Vilnių,
bet ir į visą Lietuvą, taip pat į Vakarų Baltarusijos, Va­
karų Ukrainos žemes. Kai reikėjo sutelkti visas jėgas smū­
giui svarbiausia kryptimi TSRS — Vokietijos fronte, nuo
jo priklausė ir Lenkijos išvadavimas, reakcingoji lenkų
emigrantų vyriausybė ir generolas Andersas nutarė pasi­
rinkti kitą kelią. Suformuotus Tarybų Sąjungos teritori­
joje lenkų karinius dalinius jie ruošėsi išvesti į Artimuo­
sius Rytus.
— Bet toli gražu ne visi lenkai nueis su Andersu,— sa­
kė Jendrichovskis.— Pažangiosios jėgos lieka Tarybų Są­
jungoje, nes jos supranta, kad krašto laisvė ateis iš čia.
Tik glaudžioje draugystėje su Tarybų Sąjungos tautomis
Įmanomas Lenkijos išvadavimas ir jos atgimimas naujais
pagrindais.
Sugrįžęs Maskvon, ėmiausi eilinių reikalų.
Naktį į 1943 metų vasario 3 dieną, klausydamasis ra­
dijo laidos „Paskutinę valandą", išgirdau žinią, kuri neap­
sakomai nudžiugino tarybines tautas, visą pažangųjį pa­
saulį ir įvarė nusiminimą hitlerininkams bei visiems jų
pakalikams. Tai buvo pranešimas apie didžiąją pergalę
prie Stalingrado, apie apsuptos Pauliaus kariuomenės ka­
pituliavimą. Nors pranešimai iš frontų pastaruoju metu
kalbėjo apie daugelį laimėjimų, apie išvaduotus miestus ir
sritis, tačiau Stalingradas apvainikavo visas šias pergales,
skelbiančias lemiamą karo lūžį ir artėjantį hitlerizmo galą.
1943 metų vasario mėnesį kartu su komjaunimo CK
sekretoriumi J. Grigalavičiumi ir Liaudies Komisarų Ta­
rybos darbuotoju V. Vazalinsku Podolsko karo mokyklos
kursantų išleistuvių proga nuvykome į Ivanovą, kur tuo
metu veikė ši mokykla. Važiavome kartu su latvių dele­
gacija, kurią sudarė A. Pelšė, F. Deglavas ir pulko komi­
saras Kūsinis. Apžiūrėjome karo mokyklą, paskui dalyva­
vome kursantų egzaminuose.
Iškilmingame susirinkime pasidžiaugėme, sužinoję apie
mūsų tėvynainių kursantų pasiekimą: lietuviškoji grupė
laimėjo pereinamąją Raudonąją vėliavą. Iš 127 lietuvių
beveik visi baigė mokyklą leitenanto laipsniu. Buvo ma­
lonu pasveikinti mokyklą baigusius kursantus ir palinkė-
ti jiems sėkmės kovoje prieš pikčiausią mūsų tautų
priešą.
Sugrįžęs iš Ivanovo, kartu su M. Gedvilu, LKP CK sek­
retoriumi K. Preikšu, generolu V. Vitkausku ir kitais da­
lyvavau, perduodant eskadrilę „Tarybų Lietuva" naikin­
tuvų aviacijos 146-jam pulkui. Savo kalboje palinkėjau,
kad eskadrilė triuškintų priešą Lietuvos padangėje. Pulko
vado pavaduotojas majoras V. Bujanovas lakūnų vardu
pažadėjo atkakliai kovoti iki visiškos pergalės prieš fašis­
tinius grobikus. Apėjome išsirikiavusius lėktuvus JAK-7,
ant kiekvieno puikavosi užrašas lietuvių ir rusų kalbomis
„Tarybų Lietuva".
Kovo pradžioje dalyvavau mūsų respublikos Liaudies
Komisarų Tarybos posėdyje. Svarstėme klausimą apie že­
mės ūkio atkūrimo ir išvystymo perspektyvas po Lietuvos
išvadavimo. Evakuacijoje buvo geri žemės ūkio specialis­
tai— žemės ūkio liaudies komisaru paskirtas V. Vazalin-
skas, mėsos ir pieno pramonės komisaras J. Laurinaitis,
gyvulininkystės specialistas P. Žebenka, profesorius J. Kri­
ščiūnas. Tiek Liaudies Komisarų Tarybos posėdyje, tiek
asmeniniuose pokalbiuose priėjome išvadą, kad žemės
ūkio pagrindu Lietuvoje turi tapti gyvulininkystė, didžiai
perspektyvi respublikoje ir labai svarbi visos šalies eko­
nomikai.
LKP CK įvyko pasitarimas dėl kai kurių mano iškeltų
propagandos klausimų. Be kita ko, nemažai diskutuota kul­
tūrinio palikimo vertinimo klausimu, kalbėta apie Done­
laičio kūrinių leidimą rusų kalba, apie dirbančiųjų evaku­
acijoje dailininkų kūrybos suaktyvinimą. Daug dėmesio
teko skirti kontrpropagandai. Tai buvo svarbu, nes po pra­
laimėjimo prie Stalingrado hitlerininkai stengėsi įvykdyti
Lietuvoje „totalinę mobilizaciją".
Okupantai jau ne kartą bandė šaukti savanorius ar mo­
bilizuoti prievarta į savo kariuomenę Lietuvos jaunimą^
bet visada sutikdavo atkaklų pasipriešinimą. Tik kai kurie
iš hitlerinių pakalikų ir vienas kitas grasinimais įgąsdintų
arba apgautų žmonių nuėjo tarnauti į transporto batalio­
nus ar policijos būrius. Paskelbus „totalinę mobilizaciją",
mes panaudojome visas propagandos priemones šiam ban­
dymui sužlugdyti. Šia tema dažnai kalbėjome per radiją,
426
rašėme atsišaukimuose bei laikraščiuose — juos persiųstus
lėktuvais partizanai paskleisdavo Lietuvoje.
Kadangi partizaninis judėjimas išsiplėtė ir buvo palai­
komas nuolatinis ryšys su Lietuva, sužinojome, kad mūsų
žodis pasiekia liaudies mases. Nepaisant griežčiausio
draudimo, daugelis klausėsi radijo ir perdavinėjo vieni ki­
tiems naujienas iš Maskvos. Partizanų būriai buvo akty­
vūs — ne tik kovoje, bet ir propagandiniame darbe. Pla­
tindavo gaunamas iš Maskvos žinias, o stambesni jungi­
niai turėjo savo spaustuves, leido atsišaukimus ir net laik­
raščius.

Kovos krikštas

Divizija eina j mūšį.'—Dideli nuostoliai.— Uja Erenburgas ir „Lietu­

vos širdis".— Apsilankymas divizijoje.— „Kovinis pajėgumas žymiai iš­
augo..."— Fronto šiokiadieniai.— Apie mirtį čia nekalbama...— Voskresen-
sko naujienos.

1943 metų kovo pradžioje Maskvą pasiekė žinios apie

16 lietuviškosios pėstininkų divizijos pirmuosius mūšius.
Iš pradžių ji išsidėstė antrame fronto ešelone, o vasario
viduryje gavo įsakymą pereiti į priešakines pozicijas ir
užimti fronto ruožą Oriolo kryptimi. Po sunkaus žygio per
gilų sniegą, atitrūkusi nuo gurguolės, divizija turėjo stoti
į mūšį ir atakuoti stipriai įtvirtintas hitlerininkų pozicijas.
Dar nepripratę prie fronto, neapšaudyti kariai kovėsi vy­
riškai ir narsiai. Kovos krikštas nepaprastai sunkiomis są­
lygomis atnešė divizijai didelius nuostolius.
Atvykusieji iš divizijos draugai pasakojo epizodus, ku­
rie liudijo apie karių ištvermingumą ir drąsą. Kartu suži­
nojome, kad žuvo arba sužeisti daugelis mūsų gerų pažįs­
tamų, draugų. Žuvo 156-ojo pulko vado pavaduotojas P.
Gaižauskas, bataliono vadas S. Vaznelis, TSRS Aukščiau­
siosios Tarybos deputatas S. Petrulis. Sužeisti buvo TSRS
Aukščiausiosios Tarybos deputatas S. Pilipavičius, batalio­
no vadas P. Olekas, jaunas rašytojas M. Krasauskas (K. Ma-
rukas)... Sunkiai pergyvenome tas aukas.
 Sniečkus ir Gedvilas išvyko į diviziją. Sugrįžę jie pa­
sakojo, kad nei sunkūs mūšiai, nei dideli nuostoliai neat­
siliepė karių kovinei dvasiai. Kaip ir lig šiol, jie pasiryžę
naujoms kautynėms už savo gimtosios žemės išvadavimą,
prisidėjo dar troškimas atkeršyti hitlerininkams už žuvu­
sius draugus. Prisiminta apie mitingą sviedinių sudaužy­
toje cerkvėje visai arti fronto. Tik ką sugrįžę iš priešaki­
nių pozicijų kovotojai, vadai, pakvipę parako dūmais, ne­
žmoniškai pavargę, pasižadėjo smogti priešui dar sumaniau,
su dar didesne neapykanta.
„Pravda" išspausdino mano straipsnį apie kovinius lie­
tuvių karių žygdarbius. Antai respublikos Aukščiausiosios
Tarybos deputatė Marytė Kutraitė kovojo kaip eilinis ka­
rys, parodydama narsumo pavyzdį. Būdama geras snaipe­
ris, ji nudėjo daug hitlerininkų, nepasitraukė iš savo ko­
vos posto net sužeista. Straipsnyje rašiau:
,.Dauguma karių, vadų ir politinių darbuotojų Raudo­
nosios Armijos lietuviškuose daliniuose prieš nepilnus tre­
jus metus tapo TSRS piliečiais. Tik nepilnus metus jie iš­
gyveno laisvojoje Tarybų Lietuvoje, kol ją užpuolė hitle­
rininkų gaujos, Bet didelis lietuvių tarybinis patriotizmas
ir gilus jų karinės pareigos supratimas... Tėvynės karo
frontuose vykstančių milžiniškų kautynių fone Raudono­
sios Armijos lietuviškųjų dalinių veiksmai yra kuklus įna­
šas į bendras karines pastangas ir aukas, kurias Tarybų
Sąjungos tautos pakelia pergalės prieš niekšiškus grobikus
vardan. Tačiau į lietuvių tautos istoriją, į kovų už Tary­
bų Lietuvą, už savo laisvę bei šviesią ateitį istoriją šios
lietuviškųjų dalinių kautynės Įrašo nepamirštamus ir bran­
gius puslapius."
Apie Lietuviškosios divizijos kovas rašiau taip pat ta­
rybinio informacijų biuro leidiniams bei pažangiesiems
lietuvių laikraščiams Amerikoje.
Tiesioginis mūšių dalyvis rašytojas J. Marcinkevičius,
mažai tepasireiškęs kaip poetas, šių kovos dienų bei nak­
tų įspūdžių paveiktas, daugelio draugų ir bičiulių netekęs,
išreiškė savo jausmus poemoje ,,Garbė", parašytoje vienu
ypu. Tik ką sukurtus fronto žeminėje poemos fragmentus
autorius skaitė divizijos, kariams čia pat, priešakinėse po­
zicijose.
 Mūsų divizijos kovomis susidomėjo rašytojas Uja Eren-
burgas. Aš daug pasakojau jam apie karių žygdarbius. Pa­
naudojęs šiuos faktus, papildęs juos kaip visuomet savo
išvadomis ir mintimis, Uja Erenburgas savo taip populia­
riu karo metų „braižu" parašė „Pravdai" ir „Krasnaja zvez-
da" kelias apybraižas apie Lietuviškąją diviziją. Įžymioje
„Lietuvos širdis" jis teigė:
„Nėra mažų tautų. Nėra mažos žemės. Meilė keičia
proporcijas. Mažytis kaimas pavirsta ištisu pasauliu, o pa­
ryžiečiai, karštai mylėję savo miestą, dainavo „Paryžiau,
kaime mano..."
Lietuvoje gyveno trys milijonai žmonių. Bet argi arit­
metika išmatuosi širdį? Lietuviai myli savo kraštą, žaliąją
girių tylą, myli gėles ir sniego pusnis, plačiąsias upes ir
upokšnius. Lietuva nuo amžių kariavo su žiauriais ir go­
džiais kryžiuočiais. Kovose prieš riterius kryžiuočius Lietu­
va įgijo valią, sielą, istoriją."
Papasakojęs apie didvyriškus kario Jono Daunio ir jau­
nos sanitarės Zosės Deninaitės žygdarbius, autorius užbai­
gė:
„Daug tokių didvyrių. Aš papasakojau apie Daunį ir
apie Zosę, nes norėjau priminti mūsų žmonėms apie ma­
žąją žemę su didžia širdimi. Kiekvienas Lietuvos istorijos
puslapis byloja apie Lietuvos narsumą. Tas narsumas da­
bar krauju atžymėtas mieloje Oriolo žemėje. Daunys ir Zo­
sė ne tiktai kalbėjo apie Lietuvos laisvę, jie mirė dėl tos
laisvės. Ištikimybės žodžius jie parašė savo krauju, ir viso
pasaulio rašalinėse nėra rašalo, kuris galėtų nubraukti to­
kią priesaiką."
Kaip propagandistas, publicistas aš aktyviai bendra­
darbiavau tarybiniame informacijos biure („Sovinformbiu-
ro"). Su Pabaltijo respublikomis susiję klausimai čia buvo
energingos žurnalistės Emilijos Teumin žinioje. Mūsų ra­
šytojai, valstybės veikėjai, kariai jos užsakymu rašė strai­
psnius užsienio leidiniams. Aš irgi dažnai būdavau auto­
rius rašinių apie Lietuvą ir Pabaltijį.
Po persilaužimo kare tapo aišku, kad jau nebe už kal­
nų toji diena, kada teks imtis atstatomojo darbo išvaduo­
toje Tarybų Lietuvoje. Centro Komitetas ir respublikos
vyriausybė rūpinosi kadrų paruošimu. Sujos mieste veikė
specialūs tarybinių darbuotojų kursai. Pereslavlyje Zales-
kyje kūrėsi dainų ir šokių ansamblis, organizavo chorą ir
šokių kolektyvą. Atvykęs tenai Augustinas Gricius ruošė
montažų ir pastatymų scenarijus, kuriuos scenai pritaikė
K. Kymantaitė. V. Reimeris rašė eilėraščius ir dainas,
A. Klenickig organizavo kamerinį orkestrą, aktyviai pasi­
reiškė džiazas. Ansambliui svariai talkininkavo A. Staske­
vičiūtė, R. Marijošius, L. Kupstaitė.
Beje, ansamblis Pereslavlyje Zaleskyje buvo ne vie­
nintelis lietuvių ansamblis. Kiekviename Lietuviškosios
divizijos pulke kūrėsi nedideli meno saviveiklos kolekty­
vai. O divizijos ansamblyje netrukus iškilo nemažai talen­
tų. Pavyzdžiui, puikus solistas divizijos sanitarinio bataliono
gydytojas, dabartinis Kauno medicinos instituto rektorius,
TSRS Medicinos mokslų akademijos narys-korespondentas
profesorius Zigmas Januškevičius.
Po sunkių 1943 metų vasario—kovo mėnesių kautynių
diviziją atitraukė poilsiui. Atvyko papildymas iš atsargos
bataliono bei kitų dalinių, grįžo pasveikę sužeistieji kariai
ir karininkai. Birželio pradžioje divizija užėmė fronto barą
prieš stotį Zmijevka Oriolo kryptimi. Stotyje tebesilaikė
hitlerininkai.
Sužinoję, kad divizija vėl fronte, mudu su Sniečkumi
nutarėme ten nuvažiuoti. Prie mūsų prisijungė M. Jun-
čas-Kučinskas, LKP CK atstovas divizijoje, CK karinio sky­
riaus vedėjas P. Jakovlevas ir Lietuvos komjaunimo CK sek­
retorė Mira Bordonaitė. Važiavome „Viliukais" — divizi­
jos transporto ūkį papildė 12 tokių mašinų. Kelias vedė
per Tūlą. Nakvojome kaime netoli Jefremovo, pasikloję tro­
boje ant grindų truputį šieno. Vakare virš kaimo pasirodė
lėktuvai. Jie, kaip pasakojo vietos gyventojai, skraido kas
naktį — tai mūsiškiai, tai priešo.
Nuo Jefremovo pasukome link kaimo Ruski j Brodas.
Ties Vorovu sutikome mūsų divizijos sunkvežimį su auto­
matų kroviniu. Važiuodami paskui jį, pasiekėme Kubanės
kaimą, kur išsidėstė divizijos užnugario tarnyba. Čionai
atvyko naujasis divizijos vadas generolas majoras V. Kar­
velis, politinio skyriaus viršininkas pulkininkas J. Maci­
jauskas ir majoras F. Bieliauskas. Apžiūrėjome medsanba-
tą, kur sutikome Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
deputatę Ireną Štachelską-Dzevicką ir jos vyrą Ježį Šta-
chelskį, vėliau Lenkijos Liaudies Respublikos sveikatos
apsaugos ministrą.
Iš medsanbato nuvykome į divizijos štabą retame miš­
kelyje prie Nikolskoje kaimo. Nuo čia iki priešakinių li­
nijų— 5 kilometrai. Aiškiai girdėti sviedinių sprogimai,
atskiri šūviai, nuolat birbia lėktuvai. O gražiame miške
ramiai čiulba paukščiukai... Štabo vadovybė išsidėsčiusi
gerai įrengtose žeminėse: sienos ir grindys iš lentų, kelių
rąstų eilių lubos. Mums su Sniečkumi paskyrė atskirą že­
minę su dviem lovomis, gultais ir stalu. Iš viršaus — ketu­
rios eilės rąstų, kurie galėjo apsaugoti nuo nedidelių bom­
bų bei sviedinių.
Pavakarėje atvyko armijos vadas generolas leitenan­
tas P. Romanenka, Karinės tarybos narys generolas majo­
ras M. Istominas ir korpuso vadas generolas majoras
K. Kolganovas.
— Divizijos kovinis pajėgumas žymiai išaugo,— sakė
mums Romanenka.— Turite patyrusi ir sumanų vadą, tik
teigiamai galiu apibūdinti ir visą divizijos vadovybę.
Kartą jau po vidurnakčio grįžome pafrontės keliais j
divizijos išsidėstymo vietą. Horizonte, tarsi milžiniškame
ekrane, matyt, kaip skraido lėktuvai, šviečia kabančios ra­
ketos, pakyla ugnies stulpai, bomboms nukritus... Tamsoje
tik gerokai paklaidžioję suradome mūsų štabą, tuo labiau
kad nežinojome slaptažodžio ir teko aiškintis.
Mudu su Sniečkumi išbuvome divizijoje 10 dienų. Iš­
klausėme pranešimus apie kadrus, apie ginkluotę, amunici­
ją, apie sanitarinės tarnybos ir transporto būklę. Pasitari­
mo metu atvyko priešakinėse linijose išsidėsčiusio pulko
vadas pulkininkas A. Šurkus. Jis papasakojo, kad priešo
mina vakar pataikė į kulkosvaidžio apkasą. Vienam kul­
kosvaidininkui nutraukė galvą, kitas sunkiai sužeistas ir
mirė. Trečiasis sužeistas lengvai. Tokios kol kas aukos
pulke per penkias dienas priešakinėse linijose. Divizijos
artilerijos viršininkas pulkininkas J. Žiburkus pranešė
apie artilerijos veiksmus. Artilerijos divizionai nuo pat
pavasario pakaitomis buvo fronte ir veikė sėkmingai: sut­
riuškino vokiečių štabą, susprogdino amunicijos sandėlį ir
kelis blindažus.
 Norėjosi pabuvoti priešakinėse pozicijose. Nuvykome
į pulkininko A. Šurkaus vadovaujamo pulko štabą, kuris
įrengtas dviejų kilometrų nuotolyje nuo priešakinių pozi­
cijų. Mums esant dažnai skambėjo telefonas — perdavinė-
jo stebėjimo punkto pranešimus, iš ten apžvelgdavo 10—•
15 kilometrų priešo užimtos teritorijos.
Mes taip pat aplankėme pulką, kuriam vadovavo pul­
kininkas V. Motieka, labai energingas, gabus vadas ir op­
timistas. Jis papasakojo, kad jo pulko ruože snaiperiai su­
naikino 68 hitlerininkus. Apskritai divizijoje snaiperių
meistriškumui skyrė didelį dėmesį. Divizijai priskyrė 60
snaiperių, kurie apmokė mūsiškius. Motiekos pulko snai­
periai Storpirštis, Daunoravičius, Utis, Aronavičius pirmie­
ji pradėjo sunaikintų hitlerininkų sąskaitą. Tarp mūsų ir
vokiečių pozicijų atstumas tik 400—500 metrų, o vietomis
vos 200—300 metrų. Mes girdėjome stebėjimo punkto pra­
nešimus: „Matyti 40 gimnastikuojančių vokiečių", „du vo­
kiečiai skaito laikraštį", „tolumoje du su blizgančiais ba­
tais, tikriausiai karininkai".
Kartą vakare ryšium su demonstracinėmis operacijo­
mis, kurias vedė mūsų karinė vadovybė, pas mus atvyko
armijos vadas generolas leitenantas P. Romanenka. Ties
fronto linija, keldami baisiausią triukšmą, manevravo daug
mūsų tankų. Lygiai 22 valandą nuaidėjo smarki artilerijos
kanonada — generolo Romanenkos įsakymu ėmė šaudyti
divizionų pabūklai. Ši demonstracija turėjo dezorientuoti
hitlerininkų vadovybę, priversti permesti jėgas iš kitų
fronto ruožų.
Sekančią dieną nuvykome į artilerijos pulką, kuriam
vadovavo papulkininkis P. Petronis. Vadavietė įrengta
cerkvės rūsyje prie Nikolskoje kaimo. Petronis mums pa­
sakojo, kad vakarykštis artilerijos smūgis, matyt, gerokai
išgąsdino priešus. Iš jų apkasų buvo girdėti kraupūs kly­
ksmai ir aimanos. Papasakojo jis apie drąsų ryšininką ser­
žantą Daukintį — priešui apšaudant, jis nušliaužė du kilo­
metrus užminuotu lauku. Prisiminė ir išdaigas, kurias iš­
krėsdavo vokiečiai. Kartais virš vokiečių apkasų iškildavo
plakatai su užrašu: „Rus, ne streliai, davai zavtrakatj".
Divizijos partorgų seminare padariau pranešimą apie
tarptautinius įvykius, o Sniečkus — apie padėtį Lietuvoje.
Sutikome čia pažįstamų, taip pat S. Zalpeiterį ir G. Abra-
mavičių — su jais kalėjome koncentracijos stovykloje. O
daugelį tų, kuriuos mačiau praeitų kartą, divizijoje jau
nebesutikau. Tačiau fronte nekalbama apie mirtį, tarsi jos
ir nebūtų...
Nors fronte tuo metu buvo ramu, bet kasnakt ėjo ko­
vos darbas. Daugiau ar mažiau veikdavo žvalgai, beveik
kiekviena diena reikalaudavo aukų.
Prieš išvykdami mudu su Sniečkumi paruošėme atsi­
šaukimą į divizijos karius, kurį su mūsų parašais išspaus­
dino divizijos laikraštis ,,Tėvynė šaukia".
Sugrįžus iš divizijos Maskvon, kaip sudarytos komisi­
jos pirmininkas, ėmiausi rengtis Tarybų Lietuvos trečio­
sioms metinėms paminėti. Kadangi visų trijų Pabaltijo
respublikų metinės sutapo, karo metu mes jas paminė­
davome bendru iškilmingu posėdžiu. Ruošiau atsišaukimą
į lietuvių tautą, o galutinai jį suredagavau kartu su
V. Niunka. Po to parašiau atsišaukimo į visas Pabaltijo
respublikų tautas projektą, kurį buvo numatoma priimti
iškilmingame posėdyje.
Ryšium su L. Giros literatūrinės veiklos 40-mečiu bir­
želio pabaigoje TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu­
mas išleido Įsaką dėl jo apdovanojimo Darbo raudonosios
vėliavos ordinu. Poetą pagerbėme Lietuvos atstovybėje.
Centro Komiteto ir Tarybų Lietuvos vyriausybės pavedi­
mu sveikindamas jubiliatą, pažymėjau jo nuopelnus ir kaip
poeto, ir kaip įžymaus visuomenės veikėjo, aistringai įsi­
jungusio į kovą prieš fašistus. Priminiau populiarias Lie­
tuviškojoje divizijoje jo dainas, ypač „Nuo Uralo gaudžia
vėjai, dar smarkiau jie gaus, keršto valanda atėjo, keršto
mūs baisaus...". L. Girą sveikino kolegos iš broliškųjų res­
publikų.
Kitą dieną Kremliaus Sverdlovo salėje įteikinėjau or­
dinus ir kitus vyriausybinius apdovanojimus. Tarp 212 ap­
dovanotųjų buvo ir mūsų sukaktuvininkas L. Gira, taip
pat rusų rašytojas F. Gladkovas. Susigraudinęs stebėjau
jaudinantį vaizdą, kaip senukai, tiek nusipelnę rašytojai,
padėjo vienas kitam prisisegti ką tik gautus ordinus.
Protarpiais pradėjome lankytis Voskresenske, kur įren­
gė poilsio namus Lietuviškosios divizijos kariams. Čia vie­
ną kitą dieną pailsėdavome, o kartu darėme pranešimus,
pasišnekėdavome įvairiomis temomis. Visi domėjosi padė­
timi Lietuvoje, naujienomis iš divizijos. Voskresenske tu­
rėjau progų kalbėtis su kovų dalyviais, įsigilinti į dauge­
lio žmonių likimus. Visus įkalbinėjau užrašinėti kovų epi­
zodus ir išgyvenimus, kad jų nepamirštų, paliktų prisimi­
nimui bei istorijai.
Ten susipažinau su du kartus Raudonosios žvaigždės
ordinu apdovanotu snaiperiu seržantu Šiaulaičiu, kurio
sąskaitoje 69 sunaikinti hitlerininkai. Sutikome čia kelis
lietuvius, kurie buvo mobilizuoti tarnybai vokiečių ka­
riuomenės transporto daliniuose, bet perėjo per fronto li­
niją mūsų pusėn. Iš jų šiurpių pasakojimų sužinojome apie
masinį tarybinių žmonių naikinimą. Tai buvo pirmieji gy­
vų liudininkų parodymai apie baisius hitlerininkų žvėriš­
kumus, kuriuos jie vykdė Lietuvoje ir visoje okupuotoje
Tarybų Sąjungos teritorijoje.

Divizija žengė pirmyn...

Leitenantas Kavoliūnas — dainininkas, galiūnas, didvyris.— Pulkai ne­

sitraukė nė žingsnio.— Naujas didingas Žalgiris.— „Už mūsų ir jūsų lais­
vę." — 120 kilometrų su kautynėmis iki kaimo Litva.— Griaudžia saliu­
tai.— „Kad aš mylėjau ją, sakykit, ir kad kovoj dėl jos žuvau." — Res­
publikų himnai ir vėliavos.— Partizanų bazėje.— Artėja išsvajotoji su­
grįžimo diena.— Skaudus smūgis.

1943 metų liepos pradžia žymi įnirtingais mūšiais

Kursko lanke. Pranešimai, kad sunaikinta 500 priešo tankų
ir 200 lėktuvų, liudijo apie milžinišką hitlerininkų pradė­
tojo puolimo mastą. Nekantriai laukėme informacijų biu­
ro pranešimų. Jie skelbė apie naujas Įnirtingas hitlerinin­
kų atakas, mirgėjo tankų pavadinimai: „leopardai", „fer-
dinantai"... Mūsų kariai narsiai atremdavo aršias priešo
atakas.
Šiose titaniškose kautynėse dalyvavo ir Lietuviškoji
divizija. Džiaugėmės informacijomis apie tai, kad greta ki­
tų junginių ištvermingai kaunasi ir mūsų divizija. Vieno­
je suvestinėje paminėtas ir epizodas su leitenantu V. Ka-
voliūnu: jis su savo būriu ryžtingai ir drąsiai atrėmė be­
siveržiančių į priešakinius apkasus hitlerininkų ataką. Už
kovinį žygdarbį leitenantas apdovanotas Aleksandro Nev­
skio ordinu.
Skaitydamas šį pranešimą, tuoj įsivaizdavau atletišką
Kavoliūno figūrą, prisiminiau susitikimą su juo. Lankyda­
mas diviziją prie Jasnaja Poliana, kartą vakare po mitin­
go, kuriame kalbėjau, pasiūliau kariams ką nors sudai­
nuoti. Ir tuoj suskambo balsas, meistriškai užtraukęs po­
puliarią liaudies dainą „Augo kieme klevelis" su šiuolai­
kiniu priedainiu
Viens, du, trys, Tarybų Lietuva,
Kaip gėlelė žydi visada...

Dainą tuoj pagavo kiti.

— Galiūnas...— sakau divizijos vadui apie tą daininin­
ką.— Jam tik žemu bosu traukti, o jis tenoru, dargi tokiu
lyrišku...
— Tai Vladas Kavoliūnas,— paaiškino generolas Kar­
velis.— Jis garsus mūsų dainininkas. Dar senais laikais no­
rėjo konservatorijon stoti, bet neturėjo lėšų.
Pasikalbėjau su Kavoliūnu ir palinkėjau jam po karo įs­
toti į konservatoriją, tapti operos dainininku. Išties tas lin­
kėjimas vėliau išsipildė.
Visą savaitę tęsėsi hitlerininkų atakos, bet nesėkmin­
gai. Žinios, gautos tiesiog iš mūsų divizijos, liudijo, kad
fašistams šiame ruože nepavyko pasistūmėti nė per žings­
nį. Ugnies viesulas veržėsi iš pabūklų bei tankų vamzdžių,
bombos smigo iš lėktuvų, aptemdžiusių dangų, bet Lietu­
viškosios divizijos pulkai atmušinėjo visus hitlerininkų
puolimus.
Pagaliau įvyko persilaužimas. Patyrę milžiniškus nuos­
tolius, fašistai buvo priversti sustoti ir garsiausiai Hitlerio
išreklamuotas puolimas galutinai subliūško. Liepos 12 die­
ną pulti pradėjo mūsų kariai ir 16 lietuviškoji divizija.
Dabar jau ateidavo pranešimai apie vis naujus puolimo
laimėjimus, apie išvaduotus miestus, kaimus, apie milži­
niškus trofėjus, paimtus iš besitraukiančių hitlerininkų.
 Didžiuodamiesi gyvenome tomis pergalių dienomis. Vis
toliau į vakarus, vis arčiau Lietuvos. Pergalingame tarybi­
nės kariuomenės žygyje pirmyn žengė ir lietuvių pulkai.
Puolimas sutapo su reikšmingo Žalgirio mūšio, įvyku­
sio 1410 liepos 15 dieną, metinėmis. Negalima buvo nepri­
siminti šios istorinės paralelės. Prie Žalgirio triuškinantį
smūgį teutonų ordinui sudavė jungtinės lietuvių, lenkų ir
rusų pajėgos, paremtos Jano Žižkos čekų būrių ir totorių
raitelių. O dabar naujajame didingame Žalgiryje hitleri­
ninkai grobikai buvo sutriuškinti bendromis daugianacio­
nalinės Tarybų Sąjungos tautų jėgomis.
Žalgirio mūšio metines kartu su L. Gira ir istoriku J.
Žiugžda teko sutikti lenkų Kosciuškos divizijoje. Drauge
su rusų, ukrainiečių, baltarusių, čekų-slovakų ir kitais at­
stovais mes buvome pakviesti į priesaikos iškilmes divi­
zijos stovykloje Riazanės žemėje.
Emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone, vykdydama
savo reakcinę politiką, nutraukė santykius su Tarybų Są­
junga. Organizuotoji Tarybų Sąjungos teritorijoje lenkų
kariuomenė, generolui Andersui vadovaujant, išvyko į
Iraną. Tačiau pažangiosios lenkų jėgos pasiliko. Jos susi­
būrė į Lenkų patriotų sąjungą, kurios pirmininke išrinko
Vandą Vasilevską. Šios sąjungos iniciatyva pradėjo orga­
nizuotis Tado Kosciuškos lenkų divizija. Visokeriopą pa­
ramą teikė Tarybų Sąjungos vyriausybė.
Negalėjau nesusijaudinęs žiūrėti į darnias gretas karių,
dėvinčių lenkiškas uniformas, su konfederatėmis ir lenkų
aru, pasuktu dabar į vakarus. Juk tai istorinis naujos lenkų
kariuomenės gimimo momentas, tos kariuomenės, kuri įsi­
lies į kovą už savo tėvynės išvadavimą, už jos tikrąjį at­
gimimą. Atmintyje iškilo 1939 metų tragiškosios rugsėjo
dienos, kada nuo hitlerinių grobikų smūgių subyrėjo se­
noji buržuazinė Lenkija, sukurta eksploatacijos pagrin­
dais. Prisiminė ir senesni laikai, kada dėl šovinistinės val­
dovų politikos lenkų ir lietuvių tautos ne tik kivirčijosi,
bet ir kariavo. Mes tikėjome, kad atgimusi Lenkija bus tik­
rai liaudies Lenkija, nauja Lenkija, kuri gerbs broliškus
draugystės ryšius su kitomis tautomis.
Priesaikai skirtas iškilmes pradėjo aistringa kalba šau­
nioji lenkų patriotė, talentingoji rašytoja Vanda Vąsilevs-
ka. „Kareiviai! — sakė ji.— Šiandien jūs gaunate vėliavą,
kurioje parašyta: „Už jūsų ir mūsų laisvę". Su šiuo lozungu
Žalgirio mūšyje kovojo mūsų protėviai. Su šiuo lozungu į
kovą prieš niekšingą priešą eisite ir jūs.
Jūs gavote iš Raudonosios Armijos galingą ginklą. Tai
atlikite savo šventą pareigą, kad jūsų vėliava plevėsuotų
virš išvaduotos Lenkijos. Kaukitės su hitlerininkais taip,
kad jumis didžiuotųsi kiekvienas lenkas, ir nepamirški­
te — mes ne vieniši žūtbūtinėje lenkų tautos kovoje su vi­
sų slavų priešu, su visos žmonijos priešu. Su mumis Rau­
donoji Armija, kaip ir ligi šiol žengianti kovos su vokiš­
kuoju fašizmu avangarde.
Tikiu, kad divizija, kuriai suteiktas šlovingas Tado Kos­
ciuškos vardas, garbingai atliks savo pareigą Tėvynei.
Šaukiu į naują, paskutinį hitlerinei Vokietijai, Žalgirį!"
Po to kalbėjo divizijos vadas pulkininkas Z. Berlingas.
Garsiai ir aiškiai nuskambėjo žodžiai iškilmingos priesai­
kos, kurią priėmė daug rūsčių išbandymų pergyvenę len­
kų kariai, pasižadėdami sąžiningai ir drąsiai, negailint gy­
vybės, kovoti už pavergtosios Tėvynės laisvę.
Po oficialiosios iškilmių dalies apžiūrėjome divizijos
stovyklą, pabuvojome palapinėse. Su daugeliu kareivių ir
karininkų kalbėjausi jų gimtąja kalba. Vakare įvyko mi­
tingas ir koncertas. L. Gira paskaitė savo lenkiškai para­
šytą eilėraštį „Lenkų kareiviui", kuris padarė gilų įspūdį.
Trečiąsias Tarybų Lietuvos metines pasitikome su džiu­
giais laimėjimais, iškovotais dideliame Raudonosios Ar­
mijos puolime, į kurio sėkmę savo indėlį įnešė ir Lietuviš­
koji divizija. Kautynių žygyje ji nuėjo apie 120 kilometrų
Vakarų link, išvadavo daugiau kaip 60 kaimų ir kelis mie­
stus, išgelbėjo tūkstančius žmonių, kuriuos hitlerininkai
kėsinosi išsivaryti Vokietijon arba sunaikinti. Puldama
mūsų divizija mūšiuose nukovė daugiau kaip 13 tūkstančių
hitlerininkų.
Paskutinė vietovė, kurią išlaisvino divizija puolimo me­
tu, buvo kaimas vardu Litva, Tai skambėjo simboliškai.
Bet pati Lietuva dar buvo toli... Kaimo Litva išvadavimas
tapo apybraižų tema, o jaunas kareivis ir poetas E. Mieže­
laitis parašė eilėraštį apie šį, lyg ir išankstinį pasimatymą
su Tėvyne. Simbolišką žodžio „Litva" reikšmę Lietuviško-
sios divizijos puolime pažymėjo savo apybraižoje ir 1. Ere-
nburgas. Kaip visada ryškiai, vaizdingai bei energingai ra­
šė jis apie lietuvių karių — leitenanto Kavoliūno, seržantų
Zoloto ir Ragucko žygdarbius, apie kulkosvaidininką Jo-
fę, apie hitlerininkų nukankintą ryšininką V. Jacenevičių,
kuriam po mirties suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio
vardas.
Reikšminga mums buvo 1943 metų liepos 21 diena. Va­
kare Sąjungų rūmų Kolonų salėje įvyko iškilmingas susi­
rinkimas, skirtas Tarybų Lietuvos, Latvijos ir Estijos tre­
čiosioms metinėms. Prezidiume, be šių respublikų vadovų
bei atstovų, TSKP CK sekretoriai A. Andrejevas ir A. Ščer­
bakovas, generolas leitenantas P. Ponomarenka, Ukrainos
TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas
M. Grečucha, Atidarydamas posėdį, pasakiau įžanginę kal­
bą. Pirmininkavome pakaitomis su I. Varesu ir A. Kirchen-
šteinu. Šio iškilmingo vakaro kalbose tvirtai skambėjo
įsitikinimas, kad sekančias metines Pabaltijo respublikų
tautos galės švęsti savo laisvoje nuo grobikų žemėje.
Reikia pažymėti, kad hitlerininkai bei buržuaziniai na­
cionalistai Lietuvoje opiai reagavo į šias kalbas ir bandė
įtikinėti savo laikraščiuose, kad bolševikų lūkesčiai nepa­
grįsti ir jie niekada nebegrįš į Pabaltijį. O partizanus, anti­
fašistus ir visus garbingus patriotus iškilmės Kolonų salė­
je džiugino ir įkvėpė dar aktyvesnei kovai prieš okupantus.
Šių švenčių proga kreipiausi kalba per radiją į Ame­
rikos lietuvius. Pažangūs Amerikos lietuviai ne tik mora­
liai, bet ir materialiai rėmė mus kovoje už Tėvynės išva­
davimą. Šalia fondo Tarybų Sąjungai, Amerikos lietuviai
sudarė specialų fondą Tarybų Lietuvai remti. Jau 1943 me­
tais iš šio fondo pradėjo plaukti stambūs siuntiniai su dra­
bužiais, baltiniais, avalyne bei įvairiais daiktais evakuo­
tiems vaikams, Lietuvos partizanams ir Lietuviškosios di­
vizijos kariams.
Liepos pabaigoje nuvykau į Kuibyševą pervežti šeimą
į Maskvą. Kartu aplankiau proftechninę mokyklą, kurio­
je mokėsi 106 lietuvių jaunuoliai ir merginos. Važiavome
su šeima iš Kuibyševo į Maskvą traukiniu tris dienas. Kaip
tik mūsų atvykimo išvakarėse — rugpjūčio 5 dieną — ta­
rybinė kariuomenė išvadavo Oriolą ir Belgorodą. Pažymint
438
šią pergalę, Maskvoje pirmą kartą buvo saliutuojama 12
salvių iš 120 pabūklų.
Dabar Maskvoje susirinko visa šeima — atvažiavo ir
sūnus Vilnius, Raudonosios Armijos karys. Nukreiptas
Lietuvos partizaninio judėjimo štabo žinion, Vilnius buvo
komandiruotas į pafrontės ruožą, kur netoli karinio aerod­
romo išsidėstė partizanų aprūpinimo centras. Jis tapo pa­
rašiutų paruošimo specialistu, dažnai treniruodavosi, šo­
kdamas iš lėktuvo. Pabuvęs kelias dienas su šeima, Vilnius
grįžo į savo tarnybos vietą.
1943 metų rugpjūčio 23 dieną drauge su visais mask­
viečiais pirmą kartą stebėjau saliutą — 12 salvių iš 224 pa­
būklų Charkovo išvadavimo garbei. Virš Kremliaus švys­
čiojo įvairiaspalvių raketų puokštės, gatvėse džiūgavo
žmonės... Šio jaudinančio vaizdo įkvėptas parašiau eilėraštį
„Pergalės saliutas", kurio vertimą išspausdino „Pravda".
Jame buvo tokie posmai:
Sis vakaras tą dieną pranašauja —■
Saliutais kai garsėsi, Lietuva,
Kai švęsi pergalę šlovingą, naują,
Kai džiaugsis su tavim didi Maskva.

Tikra švente tomis dienomis mums tapo Lietuvos dai­

nų ir šokių ansamblio gastrolės Maskvoje. Buvo atliktas
montažas „Iš rylų šalelės saulelė tekėjo", dainavo ansamb­
lio choras, savo meną parodė liaudies šokių grupė, liau­
dies instrumentų orkestras ir džiazas.
Greta kasdieninių rūpesčių ėmėmės ir fizinio darbo.
Sekmadieniais visų lietuviškų įstaigų darbuotojai ir vy­
riausybės nariai vykdavo į pamaskvio tarybinį ūkį. Mote­
rys dažniausiai ravėjo daržus, o vyrai dirbo durpyne. Čia
lengvatinėmis sąlygomis gaudavome daržovių ir bulvių.
Netrukus atėjo žinia, kad Lietuviškoji divizija po puo­
lamųjų mūšių atitraukta į vyriausiosios vadovybės rezervą
Tūlos apylinkėse. Rugsėjo antrojoje pusėje ten važiavome
kartu su M. Gedvilu. Į diviziją nuvyko Lietuvos dainų ir
šokių ansamblis. Pabuvojome visuose daliniuose. Lankėme
susirinkimus pulkuose, įteikinėjome Lietuvos KP Centro
Komiteto vėliavas. Ansamblio koncertai turėjo didelį pa­
sisekimą. Kartą vakare tūkstančiai kareivių ir karininkų —
beveik visa divizija — susitelkė didelės kalvos pašlaitėse.
Prieš pradedant koncertą, kreipiausi į karius. Kalbėjau
apie būsimas kovas, kurios, be abejonės, išvaduos gimtąją
Lietuvą bei visą tarybinę šalį.
Tomis dienomis divizijoje tariausi su jaunaisiais rašy­
tojais. Susirinkome tiesiog pievelėje. Į draugišką pokalbį
aktyviai įsijungė V. Valaitis, G. Daujotas, P. Žuklys, V. Su-
chockis, J. Kličius, A. Engelčina, S. Zajančkauskas ir kiti.
Šnekėjome apie literatūrinių vakarų organizavimą, kūry­
binius susitikimus, aktyvesnį dalyvavimą tarybinėje spau­
doje bei Amerikos lietuvių leidiniuose. Pranešiau, kad jau
išleidžiamas 13 jaunų poetų ir prozaikų kūrinių rinkinys
„Kovos lauke", ruošiamas E. Mieželaičio kovinės lyrikos
rinkinys.
Tik pradėję savo kelią literatūroje, mūšio lauke krito
B. Kirstukas, I. Bitaitis, Š. Jochelis, M. Gluchas... Greit žu­
vo ir poetas V. Valaitis. Tarsi jausdamas mirtį, eilėraštyje
„Draugams" jis rašė:
Draugai, kovoj jei žūsiu
Ir žemė galvą man priglaus —
Dėl to jūs širdys teneliūsta
Ir skausmo tenejaus.
Kai žemėn jau laisvon jūs grįšit
Ir džiaugsmo himną pušys gaus —
Kad aš mylėjau ją, sakykit,
Ir kad kovoj dėl jos žuvau.

Kad troškau ją matyti laisvą:

Jos žmones, pievas ir upes,—
Tegul vėjelis dainą džiaugsmo
t5, jos laukų derlių atneš.

Tegul žmogus ten laisvas gimsta

Naujam gyvenimui, didžiam.
Jis darbą, grožį tepamilsta
Ir laisvę tegina kaip mes.

Maskvoje LKP CK pavedimu buvau įtrauktas į K. Mark­

so ir F. Engelso „Komunistų partijos manifesto" vertimo
redagavimo darbą. Tas įžymus marksizmo dokumentas lie­
tuvių kalba buvo pirmą kartą išleistas 1904 metais, paskui
440
dar kelis kartus verstas ir spausdintas. Mes siekėme pato­
bulinti 1941 metais išleistą paskutinį vertimą.
Prasidėjo nauji, 1944 metai. Neabejojome, kad tai bus
naujų pergalių metai. Sąjungininkai vis delsė pradėti ant­
rąjį frontą, teisindamiesi kautynėmis Afrikoje ir Italijoje.
Bet Italija, menkai pasipriešinusi, dar 1943 metų rugsėjo
mėnesį kapituliavo. Tiesa, hitlerininkų iš nelaisvės išva­
duotas Musolinis su keliomis vokiečių divizijomis bandė
išsilaikyti šiaurės Italijoje. Tačiau Italijos frontas atitrau­
kė tik nežymias hitlerininkų jėgas, o didžiausioji karo
sunkumų našta Europoje tebegulė ant Raudonosios Armi­
jos pečių.
1944 metų sausio pabaigoje įvyko TSRS Aukščiausio­
sios Tarybos sesija. Joje svarstė klausimus dėl respubliki­
nių karinių formuočių ir respublikinių užsienio reikalų ko­
misariatų sudarymo. Prieš sesiją susitikau su V. Molotovu.
— Sesijos dienotvarkė iškelia vieną klausimą,— pasa­
kiau aš.— Jei respublikoms suteikiama teisė turėti karines
formuotes, numatomi užsienio reikalų komisariatai, ar ne­
reiktų sukurti ir respublikinius himnus. Mūsų Pabaltijo res­
publikoms tai ypač svarbu. Tuo labiau, kad, bandydami
spekuliuoti patriotiniais jausmais, hitlerininkai pastaruoju
metu ėmė perdavinėti per radiją senuosius valstybinius
himnus. O koks fašistų pagrobto Pabaltijo valstybingumas,
kai visas kartu su dalimi Baltarusijos įjungtas į Ostlando
provinciją.
— Taip, reikia pagalvoti. Pasitarsime Politbiure,— at­
sakė Molotovas.
Sekantį rytą susitikęs su manimi Molotovas informavo,
kad nutarta pasiūlyti visoms sąjunginėms respublikoms su­
kurti savo himną.
Kai mes, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir vyriau­
sybės nariai, susirinkome prieš sesiją, Baltarusijos KP(b)
CK sekretorius P. Ponomarenka kiek paslaptingai ištarė:
— Žinote, draugai, girdėjau naujieną... Politbiuras nu­
tarė, kad respublikos turės himnus ir naujas respublikines
vėliavas.
Šia naujiena visi gyvai susidomėjo.
— Nauji himnai — suprantama,— įsiterpiau aš.— Bet
vėliavos? Pagal Konstituciją kiekviena respublika turi sa­
vo vėliavą.
— Betgi,— paaiškino Ponomarenka,— iki šiol visų vė­
liavų spalvos vienodos — raudonos, skiriasi tik respublikų
pavadinimai ant vėliavų. O dabar vėliavų skirsis ir spalvos.
Taip ir buvo padaryta.
Aukščiausiosios Tarybos sesijoje pasisakiau diskusi­
jose svarstomais klausimais. Štai kelios ištraukos iš tos
kalbos:
„Lietuvių tauta nekantriai laukia tos dienos, kada Rau­
donoji Armija pašalins nuo jos sunkias hitlerinės vergovės
grandines. Šauniosios Raudonosios Armijos gretose kovo­
ja ir Lietuviškoji šaulių divizija, kuri atgaivina geriausias
kovines lietuvių tautos tradicijas, Žalgirio tradicijas.
Lietuviškoji divizija kovoja sėkmingai, nes ji ne vie­
na, o yra pergalingosios Raudonosios Armijos dalis, nes ji
apginkluota puikiais mūsų tarybinėse gamyklose pagamin­
tais šiuolaikiniais ginklais. Ji gina teisingą reikalą, kovoja
už savo tautos išvadavimą, už visų Tarybų Sąjungos tautų
laisvę ir nepriklausomybę.
Ir buržuazinėje Lietuvoje buvo kariuomenė. Bet šioji
kariuomenė nesipriešino ir negalėjo pasipriešinti agreso­
riui. Ji neturėjo nei pakankamo žmonių rezervo, nei rei­
kiamos karinės technikos. Visa senosios lietuvių kariuo­
menės ginkluotė buvo paremta užsienio ginklų pramone,
kuri bet kuriuo momentu galėjo nutraukti jos tiekimą. Kaip
ši kariuomenė buvo apginkluota, pakanka pasakyti, kad ji
teturėjo iš viso 60 lengvų tankų ir apie 150 lėktuvų. Lietu­
vos kariuomenė galėjo būti tik valdančiųjų klikų ginklas
kovoje prieš savo liaudį. Ji ne kartą ir buvo panaudota
liaudies sukilimams prieš fašistinę valdžią nuslopinti.
Doroji patriotinė Lietuvos karininkijos dalis nuoširdžiai
tuo piktinosi, bet buvo bejėgė ką nors pakeisti. Lietuvių
tauta, būdama izoliuota nuo kitų Tarybų Sąjungos tautų,
galėjo tik giliai kęsti pažeminimą ir savo bejėgiškumą prieš
įžūlius vokiškuosius ir ponų Lenkijos agresorius. O dabar
lietuvių tauta didžiuojasi savo sūnumis, įrašančiais šlovin­
gus puslapius į savo tautos istoriją."
Po sesijos mudu su A. Sniečkumi išvykome traukiniu
į Staraja Toropos partizanų bazę. Tai buvo neseniai iš hit­
lerinių grobikų išvaduotos vietovės. Pakeliui sutikdavome
grupes lietuvių, demobilizuotų iš divizijos ir vykstančių į
kursus, kuriuose ruošė busimuosius specialistus respubli­
kai. Partizanų aprūpinimo bazėje kalbėjomės su grupėmis
draugų, paruoštų siuntimui į Lietuvą.
Partizanus persiųsdavo lėktuvais. Kurį laiką tam reika­
lui panaudodavo sklandytuvus, bet šis būdas pasirodė ne­
patikimas. Taip S. Syraus vadovaujama partizanų grupė
visa žuvo. Kitas sklandytuvas nutūpdamas atsitrenkė į me­
dį, keli draugai buvo sužaloti. Sunkiai kontūzytą TSRS
Aukščiausiosios Tarybos deputatę Janiną Narkevičiūtę lėk­
tuvu atgabeno į Maskvą, kur ji po ilgai trukusio gydymo
pasveiko. Tuo pačiu sklandytuvu skridęs G. Zimanas išsi­
narino koją, bet netrukus pasveiko. Zimanas aktyviai vei­
kė kaip vienas iš partizaninio judėjimo vadų, Lietuvos KP
Pietų srities komiteto sekretorius. Šiaurės srities komite­
to sekretoriumi buvo paskirtas nuvykęs per frontą M. Šu-
mauskas.
Laukiantieji persiuntimo į Lietuvą partizanai žinojo apie
būsimą sunkią kovą, apie daugelio draugų žuvimą. Tačiau
jie veržėsi kuo greičiau patekti į priešo užnugarį, prisi­
jungti prie jau kovojančių Lietuvoje draugų.
Iš Staraja Toropa mašinomis nuvykome į Lietuviškąją
diviziją. Kartu su mumis važiavo Lietuvos partizaninio ju­
dėjimo štabo darbuotojas E. Bilevičius, o taip pat mano
sūnus Vilnius. Štai Velikije Lūki — 1941 metais mačiau
miestą visiškai sveikutėlį, o dabar prieš mus visai griuvė­
siai... Pravažiuojame ir rajono centrą Nevelį.
Kažkur netoli nuo šių vietų kaimai Borokas ir Lobokas.
Į šį rajoną dar 1943 metų rudenį iš Tūlos apylinkių buvo
perkelta Lietuviškoji divizija, įeinanti dabar į 1-ojo Pabal­
tijo fronto sudėtį. Visą žiemą divizija kovojo priešakinėse
pozicijose, klampojo ir pelkėtoje vietovėje. Ji daug ko­
vėsi sunkiomis klimatinėmis ir gamtinėmis sąlygomis. Da­
bar ją atitraukė į antrąjį ešeloną.
Sustojome kaime netoli divizijos štabo. Vakare išklau­
sėme pranešimus apie padėtį padaliniuose, sužinojome daug
detalių apie žiemos kovas. Po to aplankėme visus pulkus,
pionierių batalioną, slidininkų batalioną, ryšininkų kuopas,
žvalgus, sanitarinį batalioną, užnugario dalis. Sniečkus kal­
bėjo apie padėtį Lietuvoje, apie lietuvių partizanų kovas,
apie artimiausius uždavinius, o aš pasakojau apie dešim­
tąją TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesiją. Aplankėme ne
tik Lietuviškąją diviziją, bet ir kai kuriuos kitus dalinius
kaimynystėje.
Kalbėjome mudu su Sniečkumi ir Lietuviškosios divizi­
jos partinio aktyvo susirinkime. Pulkininkas A. Surkus pra­
nešė apie buvusiųjų senosios Lietuvos kariuomenės kari­
ninkų, kovojančių divizijos sudėtyje, pasiūlymą kreiptis
atsišaukimu į buvusius kolegas karininkus, likusius Lietu­
voje. Iš ten sklinda neramios žinios, kad po nepavykusių
mobilizacijos bandymų hitlerininkai, savo pakalikų pade­
dami, pradėjo organizuoti lietuvių savanorių rinktinę, kaip
naujos Lietuvos tautinės kariuomenės užuomazgą. Vadu
fašistai paskyrė pagarsėjusį savo žiaurumu užkietėjusį re­
akcionierių, buvusį generolą dvarininką P. Plechavičių. At­
sišaukimo tikslas — demaskuoti šią machinaciją ir įspėti
Lietuvoje likusius senuosius karininkus, kad jie neįsiveltų
į nešvarią istoriją ir padėtų atverti akis tiems, kurie galėjo
užkibti ant šios meškerės.
Grįždami iš divizijos, pakeliui užsukome į laikraščio
„Už Tarybų Lietuvą" redakciją. Laikraštį leido su 2-ojo
Pabaltijo fronto Politinės valdybos pagalba, nes iš čia jį
patogiau lėktuvais gabenti į Lietuvą. Kartu su redaktoriu­
mi B. Fogelevičiumi aplankėme Politinės valdybos vado­
vybę, tarėmės dėl operatyvesnio laikraščio siuntimo per
frontą. Pabuvojome taip pat šio fronto laikraščio „Suvoro-
vec'1 redakcijoje.
Paskui vėl nuvykome į partizanų bazę Staraja Toropo
*
je. Nakvojome toje pačioje žeminėje netoli pafrontės ae­
rodromo, kurioje su savo draugais gyveno ir mano sūnus
Vilnius. Kelionės metu įsitikinau, kad sūnus suvyriškėjo,
pasidarė savarankiškas ir aktyvus, Viršininkai gyrė jį kaip
gerai ir sumaniai vykdantį savo pareigas. Kelyje, kad lai­
kas greičiau bėgtų, ne kartą užtraukdavome dainas. Ir čia
kiek nustebęs įsitikinau, kad Vilnius moka daug dainų—•
tiek lietuviškų liaudies, tiek ir populiarių tarybinių bei ka­
ro dainų, o ir pats neblogai dainuoja. Bet kažkodėl jam
ypač patiko daina apie žuvusį lakūną, kuris įtikinėja liku­
sius jo neliūdėti- Užtraukdavo jis šią dainą labai dažnai.
Įsiminiau tik atskiras frazes: ,,O lanžeroną atiduokite vir­
šilai... Parašiutu iš ano pasaulio degtinės statinaitę jums
nuleisiu..."
Sekančią dieną atsisveikinome su bazės darbuotojais,
palinkėjome laimingo skrydžio ir šaunių kovinių laimėji­
mų vykstantiems j priešo užnugarį. Išvažiuodamas dar
kartą pažvelgiau į liekančius draugus. Ten stovėjo ir ma­
no sūnus, kurį pasikeitusį, suvyriškėjusį pažinau iš naujo...
Jis ne kartą norėjo skristi Lietuvon, kovoti partizanų bū­
ryje. Supratau jo troškimą ir neprieštaravau. Bet partizanų
vadovybė laikė tai neleistinu. Jeigu hitlerininkams pavyk­
tų sučiupti jį gyvą, tai atsakingo darbuotojo sūnaus vardą
panaudotų provokacmei propagandai okupuotoje Lietuvo­
je. Vilnius suprato ir pakluso, bet man skundėsi, kad sunku
lydėti draugus kovai į Lietuvą, o pačiam likti. Tiesa, ir čia
jis buvo reikalingas, ir čia grėsė pavojus, hitlerininkų lėk­
tuvai dažnai pasirodydavo aerodromo rajone, bombarda­
vo, bet argi išaiškinsi.,.
Grįžęs Maskvon, ėmiausi savo įprastų darbų.
Apie kovo 20-tą Vilnius tarnybos reikalais trim dienom
atvyko į Maskvą. Mačiausi su sūnumi protarpiais, ir tik
vieną vakarą drauge klausėmės operos „Pasaka apie carą
Šaitaną". Kaip tik tomis dienomis buvo priimtas Įsakas dėl
didelės grupės partizanų apdovanojimo. Šią džiugią žinią
perdavinėjo per radiją vėlai naktį. Pažadinau Vilnių, ir
kartu klausėmės Įsako dėl Tarybų Sąjungos didvyrio var­
do suteikimo šauniai lietuvių partizanei Marytei Melnikai-
tei. Toks aukštas garbės vardas Lietuvos partizanui buvo
suteiktas pirmą kartą.
Iš ryto tvirtai apsikabinome su Vilniumi, atsisveikino­
me. Jis išvyko į partizanų bazę, kuri buvo perkelta iš Sta-
raja Toropos į kitą pafrontės aerodromą.
Tarp eilinių darbų man teko redaguoti Jono Šimkaus
straipsnį apie buržuazinės Lietuvos prezidentą Smetoną ry­
šium su JAV laikraščio „New York Times" nekrologu. Mir­
tis ištiko Smetoną Klivlende (JAV) neįprastomis aplinky­
bėmis. Trijų aukštų mediniame name, kuriame jo šeima
gyveno, vieną 1944 metų sausio mėnesio dienos rytą kati­
linėje kažkas užsidegė, kilo gaisras. Visa viršutiniame auk-
 šte gyvenusi Smetonos šeima suspėjo nusileisti žemyn. Ga­
lėjo išsigelbėti ir jis, bet lipdamas laiptais prisiminė
kambaryje likusius brangius kailinius ir sugrįžo jų pasiim­
ti. Tačiau, kai leidosi žemyn, laiptai jau buvo dūmų apimti,
jis pradėjo dusti. Susisukęs į kailinius, dar suspėjo nulipti
iki apačios. Smetoną skubiai nugabeno į ligoninę, bet gy­
dytojai nieko nebegalėjo padaryti. Toks buvo Lietuvos dik­
tatoriaus galas.
Balandžio viduryje Kremliaus Sverdlovo salėje įteikiau
vyriausybinius apdovanojimus kai kuriems partizaninio ju­
dėjimo vadovams. Apdovanotųjų vardu padėkos žodį par­
tijai ir vyriausybei tarė per fronto liniją ryšininku iš Lie­
tuvos atvykęs „Žalgirio" partizanų būrio vadas A. Zaicas,
tuo laiku žinomas Ežerskio slapyvardžiu.
Užmezgus oro ryšį su partizanais, tokie lankymai iš anos
fronto pusės padažnėjo. Taip atgabeno žinomą poetą
A. Suckeverą su šeima. Su žmona ir vaiku jam pavyko iš­
trūkti iš Vilniaus geto — kurį laiką jie išbuvo partizanų
būryje. Dalyvavau žydų antifašistiniame mitinge Maskvo­
je. Suckeveras raiškiai papasakojo apie hitlerinių žudikų
žvėriškumus. Nors spaudoje nemažai rašė apie persekio­
jimus ir terorą, apie masines žudynes, bet šis pasakojimas
savo akimis mačiusio mirtį ir egzekucijas Vilniuje — iš vi­
so ten sunaikinta 100 tūkstančių žmonių — padarė sukre­
čiantį įspūdį.
Tačiau atsiskaitymo valanda artėjo. Dar metų pradžioje
pralaužus Leningrado blokadą, tarybinė kariuomenė įžen­
gė į Pabaltijį. Estų žemės gabalėlio išvadavimas pranašavo
netolimą Pabaltijo laisvės aušrą.
Karo metu, kaip minėjau, daug laiko skirdavau publi­
cistikai. Bet kartais pagaudavo ir lyrinė nuotaika. Dar Kui-
byševe pradėjau eilėraštį „Abas Alejev". Siužetą apie pi­
lietinio karo metu baltagvardiečių sušaudytą Abasą
Alejevą man įteigė paminklinė lenta su jo vardu prie vie­
no pastato Kuibyševe. 1944 metų balandyje parašiau ri­
muotą feljetoną „Melo tinklas hitlerinis" ir eilėraštį „Did­
vyrių žemė". Jame išreiškiau mintį, kad karo žaizdre, tarsi
sijodama per sietą, atskiriantį pilnaverčius grūdus nuo pe­
lų, Tėvynė patikrins, kas dirbo ir kovojo jos gerovei, o
kas rūpinosi tik savimi ir tematė savo bambą.
№
 Štai ir džiugi pavasario šventė Gegužės pirmoji. Pas muš
susirinko daug svečių. Laukėme atvykstant sūnaus Vilniaus,
kuriam balandyje sukako 19 metų, bet nesulaukėme. Vėliau
atėjo A. Sniečkus ir profesorius A. Kirchenšteinas. Apie ką
bešnekėjome, vis minėjome pergales fronte, netolimą Pa­
baltijo išvadavimą. Juo labiau artėjo trokštamoji sugrįži­
mo diena, tuo labiau kankino jos laukimas.
Gegužės 5 dienos rytą drauge su M. Junču-Kučinsku ir
P. Jakovlevu atvykome į Ivanovą dalyvauti Podolsko karo
mokyklos kursantų išleistuvėse. Pulkininkas V. Apakidzė
paskelbė įsakymą apie pirmųjų karininkų laipsnių suteiki­
mą kursantams. Jų tarpe— 101 lietuvis. Sveikindamas nau­
juosius karininkus, pažymėjau, kad tai jau antroji sėkmių-
ga lietuvių karininkų laida mokykloje.
Po kitų sveikinimo kalbų, dar prieš prasidedant kon­
certui, prie manęs priėjo srities komiteto darbuotoja ir
pasakė:
— Ką tik skambino draugas Gridinas ir prašė jus ne­
delsiant grįžti Maskvon. Reikia vykti tuoj į stotį — po va­
landos išeina traukinys. Vieta jums parūpinta.
— Kodėl taip skubiai? Argi nieko smulkiau nepranešė?
— Ne, nieko. Pasakė tik, kad reikia vykti nedelsiant
ir ryt rytą būti Maskvoje.
Po pusvalandžio sėdėjau kelio viršininko vagone. Vi­
saip spėliojau, bet niekaip negalėjau suvokti skubaus iš­
kvietimo priežasties. Posėdis, pasitarimas? Kas nors atsiti­
ko divizijoje ar pas partizanus? Greičiausiai tai susiję su
Lietuvoje vykdoma mobilizacija ir ruošiamomis propagan­
dinėmis priemonėmis...
Sekančios dienos popietę traukinys atvyko į Jaroslav-
lio stotį Maskvoje. Mane tuoj nuvežė į Lietuvos KP CK
būstinę Frunzės gatvėje, Teisės instituto rūmuose. Čia lau­
kė A. Sniečkus ir M. Gedvilas.
— Koks reikalas? Kas įvyko? — klausiu, žiūrėdamas j
jų rimtus susikaupusius veidus.
— Taip, įvyko nelaimė,—tarė Gedvilas.— Tavo sūnus..j
— Kas su juo? Sužeistas? Ar...
— Taip, žuvo Vilnius,— pasakė Sniečkus.— Vakar...-
— Ką, ir vėl per frontą skrido? Ar bombardavo? —
paklausiau aš, tvardydamas susijaudinimą..
 — Ne, ten pat, aerodrome. Katastrofa...
Ir tada Sniečkus trumpai papasakojo avarijos aplin­
kybes. Po remonto bandė bombonešį. Kai jau pradėjo veik­
ti motoras, aerodrome pasirodė Vilnius, grįžęs iš kažkokios
tarnybinės kelionės. Draugai lakūnai, žinodami jo aistrą
aviacijai, pakvietė dalyvauti bandomajame skridime. Vos
pakilęs, lėktuvas iš kelių šimtų metrų pradėjo kristi že­
myn suktuku ir smigo į žemę. Žuvo septyni lakūnai, kartu
mano sūnus Vilnius Vytautas. Tai įvyko pafrontės aero­
drome Smolensko srityje, netoli Novodugino kaimo.
Sunku buvo išgirsti tą šiurpią žinią, bet kaip pasakyti
šeimai, žmonai ir motinai? Kaip viską išgyventi kartu su
žmona, su dukrelėmis — Sigita ir Geruta. Netrukus visi su­
sirinkome Tarybų Lietuvos atstovybėje, kur buvo pašar­
votas Vilnius, draugų atgabentas į Maskvą, aprengtas ka­
reivio uniforma. Visa šeima stovėjome galvūgalyje ir
negalėjome atitraukti akių nuo brangaus mūsų pirmagi­
mio veido. Rimtas ir susikaupęs žiūrėjo į mirusį brolį ma­
žasis Justas Vincas, dar nelabai nutuokdamas, kas įvyko.
Kartu su žmona praleidome visą naktį prie sūnaus kar­
sto, prisimindami jo vaikystę ir įvairius trumpo gyvenimo
epizodus. Tai buvo viena iš milijonų tragedijų anais sun­
kiais laikais. Retą šeimą tada aplenkė nelaimės. Sunku
buvo tikėti, kad ji nepalies mūsų, tačiau netekimas buvo
skaudus, tuo labiau, kad Vilnius žuvo taip svajoto sugrį­
žimo Lietuvon išvakarėse. Stengiuosi įtikinti save, kad ma­
no sielvartas ne gilesnis, negu sielvartai ir nelaimės, ku­
rias jaučia visa tauta, visa šalis. Bet jausmai nugali, žmogus
lieka žmogumi.
Kuklus jaunuolis buvo Vilnius gyvenime, o laidotuvės
išėjo tokios iškilmingos. Draugai papuošė karstą žalumy­
nais, gėlėmis, vainikais nuo lietuvių organizacijų. Kai at­
ėjo laikas išlydėti jį į paskutinę kelionę — į krematoriumą,
Salomėja Nėris paskaitė ką tik sukurtą Vilniui atminti ei­
lėrašti. Jo pabaiga tokia:
Brangieji! Kam išsekot raudomis?
Aš juk lieku visuomet su jumis —
Jums atminimo žiedu pražydėsiu,
Mane jūs jausite darbe, kovoj,
Ir pergalės aš vėliavoj šlamėsiu...
 Nei poetė, nei kas nors iš dalyvavusių negalėjo numa­
tyti, kad netrukus tą posmą cituosime kaip epitafiją pačios
Salomėjos Nėries nekrologuose...
Po Vilniaus laidotuvių man atnešė jo asmeninius daik­
tus — dienoraščius, laiškus, įvairių lėktuvų modelių pie­
šinius, aviacijos brėžinius, daug knygų apie skraidymą.
Dienoraštis atskleidė kai kuriuos vidinio gyvenimo bruo­
žus, kurie liudijo apie jaunuolio kilnius polėkius, patrioti­
nius jausmus, žygdarbio troškimą.
Man ir seniau pranešdavo, kad, nepaisant draudimo,
Vilnius skrisdavo per frontą, gabendamas partizanams amu­
niciją. Dienoraštyje jis aprašinėjo įspūdžius iš tokio skri­
dimo, kurio metu lėktuvas buvo apšaudytas. Iš užrašų su­
žinojau, kad dėl tokių skridimų jis netekęs atostogų
Gegužės šventėms. Dienoraštyje Vilnius rašė, kad jis lydi
skrendančius į Lietuvą draugus, kurie kovos su priešais už
Tėvynės išvadavimą, daugelis žus. O kaip jis, grįžęs į Lie­
tuvą ir susitikęs, galės žiūrėti jiems į akis.
Bet atsitiko taip, kad dauguma tų, kuriuos jis išlydėjo,
liko gyvi, o jam nebuvo lemta grįžti. Tarp išlikusių par­
tizanų buvo ir mergina, kurią jis lydėjo ypatingai švelniai,
apie kurią jis rašė dienoraštyje...

Sugrįžimas

„Vandens lašo ant įkaitinto akmens likimas..." — Mūšiai vyksta Vil­

niuje.— Šventė mūsų gatvėje!—Važiuojam į Lietuvą.— „Ką tie niekšai
padarė Vilniui..."— Iškilmingas susirinkimas Gedimino kalno papėdėje.—
Su darbininkais odininkais.— Smarkus antskrydis.— Hitlerinės propagan­
dos pasekmės.— Visuomenės atstovų vizitas.— Pažįstami Kaune. — Hitle­
rininkų žvėriškumas ir paprastų žmonių kilnumas.

Žinias apie gyvenimą okupuotoje Lietuvoje mums pa­

stoviai teikdavo partizanų būrių vadai, o tokių būrių įvai­
riose respublikos vietovėse vis daugėjo. Vaizdą papildy­
davo pasakojimai Maskvon komandiruotų partizanų, taip
pat perėjusių į Raudonosios Armijos pusę lietuvių, kurie
 buvo mobilizuoti į hitlerininkų transporto tarnybą. Gauda­
vome taip pat Lietuvoje leidžiamus laikraščius.
Iš tos medžiagos vis labiau aiškėjo, kad hitlerininkų
neberemia net tie buržuazijos sluoksniai, kurie juos 1941
metų birželyje sveikino kaip „išvaduotojus". Bet fašistai
šiurkščiai atmetė visus nacionalistų siekimus atstatyti nors
iliuzorinę buržuazinę nepriklausomybę. Jie atvirai pareikš­
davo, kad „naujojoje Europoje", kurią planavo Hitleris ir
jo sėbrai, lietuvių tautai vietos nebus. „Trečiojo reicho",
tai yra grynai vokiškosios Vokietijos, sienos turėjo pasi­
stūmėti 500 kilometrų į rytus. Tai reiškė šiose teritorijose
gyvenančių tautų, kaip nacijų, likvidavimą. O kai lietuviai
pasipriešino, boikotavo hitlerines mobilizacijas ir sužlugdė
bandymus sudaryti „lietuvių legioną", pasigirdo aiškūs gra­
sinimai. Su kraupiu atvirumu esesininkų organas „Das
Švarce korps" rašė, kad mažųjų tautų likimas — vandens
lašo ant įkaitinto akmens likimas...
Hitlerininkai grubiai įžeisdavo vietos gyventojų tauti­
nius jausmus, niekindavo žmones. Kas ciniškesnio galėjo
būti už iškabas prie restoranų ir kitų viešai lankomų vietų:
„Tik vokiečiams!"
Keršydami už mobilizacijos įsakymų boikotą, hitleri­
ninkai uždarė visas lietuvių aukštąsias mokyklas. Apkalti­
nę dėl šio boikoto inteligentiją, jie areštavo ir ištrėmė į
mirties stovyklas daugelį įžymių mokslo ir meno žmonių,
neatsižvelgdami į jų politines pažiūras. Kartu su kitais kon­
centracijos stovykloje, kaip sužinojome, įkalintas mano ge­
ras pažįstamas poetas ir dramaturgas Balys Sruoga. Aišku,
kad visi bent kiek padoresni, nekalbant jau apie darbo
liaudies mases bei sąmoningus antifašistus, buvo nusiteikę
prieš okupantus. Būdingi pranešimai ateidavo iš partizanų
būrių: dažnėja atsitikimai, kai policininkai netrukdo par­
tizanams kovoti prieš hitlerininkus, o kai kada net padeda,
įspėja apie pavojų. Nustebino žinia apie buvusio buržua­
zinės vyriausybės krašto apsaugos ministro generolo
T. Daukanto susitikimus ir kontaktus su partizanais.
Žinoma, hitlerininkų prestižas labiausiai smuko po šau­
nių Raudonosios Armijos pergalių, pranašavusių neišven­
giamą „trečiojo reicho" galą. Ištikimi hitlerininkams beli­
ko tik jų kruvinų nusikaltimų bendrininkai.
 1944 metų antroje birželio pusėje galėjome pasidžiaugti
nauja hitlerininkų nesėkme Lietuvoje. Gauta žinių, kad nu­
stojo gyvavusi vadinamoji „Lietuvos kariuomenė", ku­
rią „vietinės rinktinės" forma su tokiu vargu telkė Plecha­
vičius. Kai hitlerininkai sumanė tą ginkluotąją pajėgą
panaudoti prieš Raudonąją Armiją ir įsakė vykti į frontą,
ši rinktinė atsisakė paklusti, nepaklausė ir įsakymo padėti
ginklus. Nuginkluojant jėga įvyko gana rimti susirėmimai.
Pasipriešinimo vadovai buvo suimti, apie šimtą kareivių
sušaudyta, o kiti išsiskirstė kas kur. Taip žlugo dar vienas
niekšiškas sumanymas — įtraukti lietuvius į ginkluotą kovą
prieš Raudonąją Armiją.
Dar 1944 metų birželyje įstrigo svarbus įvykis — ati­
darytas antras frontas. Pagaliau JAV ir Anglijos kariuo­
menė išsilaipino Prancūzijoje.
— Bijo pavėluoti į atomazgą Berlyne mūsų sąjunginin­
kai. Ilgokai laukėme, kol įsisiūbavo, ištisi dveji metai pra­
ėjo,— kalbėjo majoras A. Skardis, mums aptariant šią nau­
jieną.
— Taip, nuo Lamanšo ligi Berlyno arčiau negu nuo
Maskvos ir Stalingrado. Bet dar pažiūrėsime, kas pirmas
ten pateks! — samprotavau aš.
Tas pokalbis vyko lietuviškame atsargos batalione, kur
atvykau pažymėti jo antrąsias metines. Kartu su jo vadu
majoru Z. Maleševskiu ir pavaduotoju politiniams reika­
lams majoru Skardžiu apėjome visus padalinius, kalbėjo­
mės su daugeliu kareivių bei karininkų. Susipažinau su at­
vykusiu iš Leningrado fronto šio bataliono karininku Juozu
Maniušiu, vėliau Lietuvos KP CK sekretoriumi ir LTSR
Ministrų Tarybos pirmininku.
Birželio mėnesį prasidėjo didelis visų trijų Baltarusijos
ir l-ojo Pabaltijo frontų puolimas. Jau pirmomis dienomis
priešo gynybos linija buvo pralaužta, kariuomenė pradėjo
veržtis Minsko ir Vilniaus link.
— Štai atėjo laikas ir mums krautis mantą. Užteks bū­
ti evakuotaisiais,— linksmai kalbėjo A. Sniečkus, kai
1944 metų liepos 1-ąją užėjau į CK.— Mūsų kariuomenė
jau už septyniasdešimties kilometrų nuo Lietuvos. Reikia
paruošti atsišaukimą ryšium su artėjančiu Lietuvos išva­
davimu ir Tarybų valdžios atkūrimu.
 ■— Na, tai bus pats maloniausias darbas,— tariau apsi­
džiaugęs.— Trejus metus laukėme tos dienos! Kokią gi ra­
sime Lietuvą po tokios žiauros okupacijos?
Prasidėjo audringos, kupinos naujo darbo ir naujų rū­
pesčių dienos. Posėdžiavome, tarėmės apie operatyvines
grupes Tarybų valdžiai atstatyti bei jų sąstatą, sudarinėjo-
me joms instrukcijas. Parašiau ir atsišaukimą į lietuvių
tautą, kurį paskui kolektyviai redagavome.
Gavome pranešimą, kad 1-ojo Pabaltijo fronto sudėtyje
Lietuviškoji divizija kaunasi į šiaurę nuo Polocko ir ver­
žiasi Lietuvos link. Sužinojome apie pulko vado papulki­
ninkio A. Kęselio žuvimą.
Liepos 7 vakare atsisveikinti su mūsų šeima atėjo
A. Sniečkus. Jaudindamasis jis pasakojo:
— Į Vilnių jau įsiveržė mūsų tankai, mūšiai eina mies­
te. Ryt mudu su Gedvilu ir vadovaujančia grupe skrenda­
me organizuoti civilinės valdžios. Su mumis skrenda Cvir­
ka, Venclova. Šumauskas telegramoje pranešė, kad jų par­
tizanų grupė jau susijungė su Raudonąja Armija ir atkuria
Tarybų valdžią Ignalinos—Mielagėnų rajone.
— O manęs neimate? — paklausiau.
— Ne, kol kas liksi Maskvoje, reikia ryšio su centri­
niais organais.
Sekančią dieną palydėjau išskrendančius draugus.
Likęs su Gridinu, daugiausia laiko praleisdavau Lietu­
vos KP CK. Partizanai pranešė, kad Vilniuje tebevyksta
mūšiai, mieste siaučia gaisrai, plėšimai. Šumauskas infor­
mavo apie vykdomojo komiteto ir milicijos organizavimą
Švenčionyse.
Jaudindamasis dėl sostinės likimo, paskambinau drau­
gams iš TSKP CK, kurie gerai žinojo padėtį fronte. Man
atsakė:
— Taip, mūšiai Vilniuje. Generolo Obuchovo tankai
prasiveržė į Vilnių, bet iškart paimti miestą nepasisekė.
Hitlerininkai smarkiai priešinasi, nors mūsų kariuomenė
jau nužygiavo į vakarus nuo Vilniaus, jis dabar apsuptas.
Diena kita, ir bus išvaduotas.
Mudu su Gridinu sudarinėjome partinių ir tarybinių
darbuotojų ešelonus, vykstančius į Lietuvą. Liepos 10 iš-
452
lydė j ome 180 žmonių grupę, išvažiavusią sunkvežimiais ir
lengvosiomis mašinomis.
Liepos 11-osios vakare man pranešė, kad Vilnius jau
išvaduotas. Numatomas saliutas. Šia džiugia žinia pasidali­
jau su L. Gira ir kitais draugais.
Tačiau štai jau 22 valanda, o saliuto vis nėra. Pasirodo,
pabūklai buvo paruošti saliutui, bet jį atšaukė. Nors be­
veik visas Vilnius išvaduotas ir vokiečiai tūkstančiais pa­
siduoda, bet dalis hitlerininkų centre bei Gedimino kalne
atkakliai priešinasi.
Tik liepos 13 rytą gavome pranešimą iš Sniečkaus ir
Gedvilo: jie Vilniuje. Tą pačią dieną Vyriausiojo kariuo­
menės vado įsakymas paskelbė, kad armijos generolo
I. Černiachovskio vadovaujama 3-ojo Baltarusijos fronto
kariuomenė išvadavo Tarybų Lietuvos sostinę Vilnių. Va­
kare Maskvos danguje tvykstelėjo saliuto šviesos.
Sekančią dieną sužinojome, jog Vilnius labai sugriau­
tas, išdegintos ištisos gatvės, susprogdinta elektros stotis,
sunaikintas vandentiekis.
Tą pačią dieną į Maskvą atvyko trys Lietuvos partiza­
nai su dokumentais nuo Šumausko. Jie papasakojo apie
keblumus dėl reakcingos nacionalistinės lenkų Armijos
krajovos būrių veiksmų. Emigrantinė lenkų vyriausybė
Londone tvirtina, kad neva Armija krajova kartu su Rau­
donąja Armija užėmusi Vilnių ir taip prasidėjo Lenkijos
išvadavimas. Iš tikrųjų Armija krajova Vilniaus krašte
ypatingai aktyviai nekovojo prieš hitlerininkus, ji terori­
zavo lietuvių gyventojus, o kartais net susiremdavo su vie­
tos partizanų būriais, kovojusiais prieš fašistus.
Liepos pradžioje Raudonosios Armijos vadovybė, ruoš­
dama puolimą Vilniaus link, išskyrė fronto ruožą Armijos
krajovos daliniams. Patyrus fronte didelių nuostolių nuo
fašistų ugnies, lenkų įkarštis nuslūgo, tačiau išvaduotojo
Vilniaus gatvėse jie vaikščiojo labai išdidūs. Apie tai man
pasakojo ir ką tik atvykęs I. Erenburgas. Jis sutikęs ir įžy­
giavusius į miestą lietuvių partizanus, kurie dabar vykdė
milicininkų pareigas.
Armijos krajovos būrių elgesys negalėjo nesukelti su­
sirūpinimo. Apie padėtį Vilniuje pranešiau TSKP CK va­
dovybei. Į mano pranešimą buvo pažiūrėta labai rimtai ir
pažadėta imtis priemonių. Netrukus sužinojau, kad Armi­
jos krajovos daliniams pasiūlyta padėti ginklus, o norin­
tiems kovoti už Lenkijos laisvę — vykti į Z. Berlingo ar­
miją, kuri kartu su tarybine kariuomene žygiuoja Varšuvos
link. Dauguma Armijos krajovos karių sutiko, o kurie ne­
pakluso, buvo internuoti.
Liepos 16 dieną iš Vilniaus paskambino Sniečkus ir pa­
siūlė man padaryti pranešimą susirinkime, kuris įvyks Vil­
niuje Tarybų Lietuvos ketvirtųjų metinių proga. Dar prieš
kelis mėnesius, kaip paprastai, pradėjome ruoštis šias me­
tines pažymėti Maskvoje drauge su mūsų Pabaltijo kaimy­
nais. Bet įvykių raida buvo tokia, kad mes pirmieji iš pa­
baltijiečių galėjome jas švęsti jau laisvoje sostinėje...
Štai kai kurie mano kelionės iš Maskvos į Vilnių už­
rašai.
1944 metų liepos 18 d. Važiuojam atgal
į Lietuvą, į Vilnių! Beveik lygiai prieš trejus metus atvy­
kom į Maskvą. Taip ilgai laukėm tos dienos, taip jos ilgė­
jomės... Su S. Pupeikiu važiuojam ,,Bjuiku", kuriuo pirmąją
karo dieną išvykom iš Kauno su tuo pačiu šoferiu Jonu
Abeltiniu. Trijų lengvųjų mašinų ir 5 sunkvežimių kolonoj
vyksta apie 90 žmonių. Tai CK ir vyriausybės darbuotojai,
rašytojai, Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Kartu važiuo­
ja lenkų draugai Stefanas Jendrichovskis ir gydytoja Ire­
na Štachelska-Dzevicka. Nuvažiavę 120 kilometrų, nakvo­
jam pakelės kaime.
L i.e p o s 19 d. Jau nuvažiavom 494 kilometrus nuo
Maskvos ir sustojom nakvoti Vitebsko srities Oršanų ra­
jono Kornilovo kaime pas valstietį Doroniną. Čia dar prieš
mėnesį buvo vokiečiai, šiuose namuose anksčiau gyveno
vokiečių karininkai. Netoli Kornilovo kaimo — belaisvių
stovykla. Joje anksčiau buvo laikomi tarybiniai kariai, pa­
tekę į nelaisvę, o dabar jų vietoje vokiečiai. Daugely vie­
tų užrašai „Minos". Todėl pavojinga pasukti iš kelio.
Šioje džiugioje kelionėje į išvaduotą Tėvynę dažnai
prisimenu sūnų. Kaip gaila, kad Vilniaus nėra dabar, kai
grįžtame atgal, kai reikia taip daug dirbti ir kurti. Jis taip
laukė grįžimo dienos, nesulaukė tik dviejų mėnesių iki
jos...
 Liepos 20 d. Štai jau ir esam Vilniuj! Pakeliui ma­
tėme labai sugriautą Minską. Ir Molodečne daug griuvėsių,
o šiąnakt vokiečių lėktuvai dar mėtė bombas į stotį. Smar­
kiai apgriauti Smurgonys, kur daugiausia kaminai kyšo.
Pagaliau ties sugriautu Medininkų miesteliu pervažiavome
Tarybų Lietuvos sieną... Susijaudinę sveikinome vienas ki­
tą, sugrįžę į išvaduotą Tėvynės žemę, iš čia jau netoli Vil­
nius. Jį pasiekėme vėlai vakare. Pirmas įspūdis gana klai­
kus. Daugybė išgriautų ir sudegintų namų, žmonių gatvėse
nematyti, tik vienas kitas stoviniuoja pavartėse. Privažia­
vom buvusį miesto partijos komitetą. Ir čia tuščia, tik sar­
gybiniai stovi. Ant sienos užrašas „Užminuota". Vilnietės
Irenos Štachelskos-Dzevickos akyse matau blizgančias
ašaras.
— Ką tie niekšai padarė Vilniui! — aimanuodama sa­
ko ji.
Sniečkų ir Gedvilą randame namuose Nr. 4 Magdalenos
(dabar Janonio) gatvėje. Iš čia dangaus fone matyti silue­
tas tradicinio Vilniaus simbolio — istorinio Gedimino bokš­
to, virš kurio plevėsuoja laisvės vėliava. Bet ir bokštas
nukentėjo, jo viršutinė dalis beveik visa nugriauta. Gedi­
mino kalnas ir virš miesto iškylantis bokštas buvo paskuti­
nė hitlerininkų pasipriešinimo vieta. Abu draugai susirū­
pinę, krūva klausimų ir problemų užgriuvo iš visų pusių.
Greitai sutikau anoje fronto pusėje buvusius abu partiza­
nų vadus. Tai M. Šumauskas, vėl tapęs vyriausybės nariu
ir laikinai einantis Vilniaus miesto vykdomojo komiteto
pirmininko pareigas, ir G. Zimanas, paskirtas Centro Ko­
miteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduo­
toju. Daug sunkumų, kuriuos kelia fronto artumas, sugriau­
tas ūkis.
Nudžiugau, išgirdęs, kad Vilniuje liko profesoriai K. Bie-
liukas ir J, Baldžius, o tėviškėje esąs poetas T. Tilvytis,
apie kurį dažnai galvodavau, nežinodamas jo likimo. Mies­
te gyventojų maža. Daugelis, artėjant frontui, pasistengė
išvykti į kaimus ir miestelius. Lietuviai turėjo trauktis ir
dėl lenkų nacionalistų grasinimų.
Hitlerininkai gudriai kiršinę lietuvius su lenkais. Pirma
jie rėmę lietuvius prieš lenkus, o paskutiniuoju metu ėmė
kiršinti lenkus prieš lietuvius, tikėdamiesi išnaudoti Armi-
jos krajovos nacionalistines nuotaikas, nukreipti ją prieš
Raudonąją Armiją.
Iki vėlyvos nakties pasikalbėję kartu su Gedvilu nak­
vojome jo kabinete. Aš atsiguliau ant matraco, padėto ant
grindų. Taip praėjo pirmoji naktis Vilniuje.
Liepos 21 d. Šiandien — ketvirtosios Tarybų Lie­
tuvos metinės. Sutinkame jas Vilniuje. Rūpėjo, kaip atro­
do Vilnius dieną. Vaikštinėjau senamiesčio gatvėmis, daž­
nai teko laipioti per griuvėsius, daugelyje vietų dvokė
lavonų kvapas. Kiemsargiai rūpestingai šluoja gatves, kiek
galėdami valo nuo šaligatvių griuvėsius. Nors išgriauta
daug, bet dauguma svarbiųjų namų išliko sveiki. Malonu
regėti senąją rotušę, kuri primena pagarsėjusį Damelio pa­
veikslą, kur jos fone pavaizduota besitraukianti prancūzų
kariuomenė 1812 metais. Ar sugebės kas nors taip ryškiai
ir įspūdingai pavaizduoti sutriuškintos hitlerinės kariuome­
nės agoniją Vilniuje?
Gedimino (dabar Lenino prospektas) gatve nuėjau ligi
Žvėryno tilto, kurio susprogdintos santvaros gulėjo Nery­
je. Geriausias Vilniaus viešbutis „Žorž" (dabar „Vilnius")
pavirtęs akmenine dėže su skylėmis vietoje langų. Vis dėl­
to toje gatvėje išliko keletas mažai nukentėjusių namų,
kurie tiks valstybinėms įstaigoms.
Gatvėse užkalbindavau praeivius, norėjau sužinoti, kaip
jie jaučiasi, kaip pergyveno hitlerinę okupaciją, ką gal­
voja. Vienas kitas noriai pasakojo apie hitlerininkų žvė­
riškus darbus, maisto stoką, apie hitlerininkų girtuokliavi­
mą, artėjant Raudonajai Armijai. Vienas kiemsargis matęs
vokiečių kareivius, kurie keikdami plėšė Hitlerio port­
retus.
— Ar matote tuos rūmus? — sakė vienas pilietis, ro­
dydamas į Lukiškių kalėjimą.— Ten aš praleidau beveik
ištisus metus, apkaltintas sabotažu. Mano laimė, kad likau
gyvas. Žmonės žūdavo kaip musės. Net bėgdami iš Vil­
niaus, hitlerininkai suspėjo sušaudyti kalėjime nemaža
žmonių. O kas darėsi gete — baisu pagalvoti.
Vakare iškilmingas susirinkimas įvyko nedidelėje, bet
gražioje salėje tuose pat namuose, kuriuose nakvojome.
(Paskui jie man tapo labai artimi — čia įsikūrė Lietuvos
TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas.) Apie 200 žmo-
45$
nių tilpo tik stačiomis. Salės langai daugiausia iškulti, per­
šautas veidrodis, daug kulkų skylių matyti lubose.
Norėta susirinkimą sušaukti didesnėje salėje, bet ka­
riškiai nesutiko — dar nepraėjęs „minų karantinas". Nuo
pat išvadavimo dienos minų ieškotojai tikrino visus na­
mus. Jau daug kur užrašai skelbė: „Patikrinta, minų nėra".
Tačiau reikėjo tikrinti, nes minos sproginėjo net po 5—10
ir daugiau dienų.
Iškilmingą vakarą pradėjo M. Šumauskas, paskui kal­
bėjo A. Sniečkus, po jo aš. Visų svarbiausia mintis buvo:
padėka partijos ir vyriausybės vadovybei, šlovingajai Rau­
donajai Armijai, visoms broliškoms Tarybų Sąjungos tau­
toms ne tik už išvadavimą iš okupantų jungo, bet ir už
išgelbėjimą lietuvių tautos, kuriai hitleriniai grobikai ruo­
šė visišką sunaikinimą. Šios kuklios iškilmės, minint Ta­
rybų Lietuvos ketvirtąsias metines, vykusios nedidelėje sa­
lėje, Gedimino kalno papėdėje, visiems dalyviams liko kaip
nepamirštamas epizodas.
Liepos 25 d. Kariškiai kreipiasi į Tarybų valdžią,
o toji valdžia dar vos vos pradeda kurtis. Raudonoji Ar­
mija žengia pirmyn, išvaduodama naujus miestus ir kaimus,
p patyrusių žmonių labai trūksta. Derlių nuimti tik pradeda,
o kariškiams jau reikia grūdų iš naujojo derliaus prievolių,
Į Maskvą išskrido Sniečkus, Gedvilas ir keletas komi­
sarų tartis, opiausiais klausimais. Ypač svarbu greičiau ap­
rūpinti gyventojus duona, nes čia sandėliuose liko vos apie
100 tonų grūdų, kurie bus paskirstyti darbininkams, žūt būt
reikia pagalbos, kol sulauksime savo derliaus.
Buvo atėjęs senas kunigas Dvaranauskas, kurį prieš ke­
lias dienas sutikau gatvėje. Pirmiau teiravosi jis apie.re-
ligijos padėtį Tarybų valstybėje. O šį kartą kunigas susi­
rūpinęs Kauno reikalais.
— Ar negalima pagreitinti Kauno užėmimo? — paklau­
sė jis.— Bijau, kad nekiltų brolžudiškas karas. Jeigu vo­
kiečiai ilgai išsilaikys Kaune, ten gali susiorganizuoti lie­
tuvių tautiniai kariniai daliniai, ir tada brolis eis prieš
brolį...
— Kiek žinau, — pasakiau aš, — mūsų kariuomenė jau
supa Kauną. Jo laisvė ne už kalnų. O nacionalistams vargu
ar pavyks suburti bent kiek rimtesnes pajėgas. Juk kai
hitlerininkai šeimininkavo visoje Lietuvoje, į jų raginimą
organizuoti lietuvių legioną atsiliepė, berods, tik apie sep­
tyniasdešimt apmulkintų lietuvių. Kur jiems beorganizuoti
karines pajėgas, jei jiems viena rūpi — kaip išgelbėti savo
kailį ir pasprukti...
Liepos 26 d. Šįryt užėjau į odų fabriką netoli Ne­
ries. Kalbėjausi su direktoriumi Dabovičiumi ir techniniu
vadovu Pavliaku, su daugeliu darbininkų. Iš jų pasakoji­
mų matyti, kad hitlerininkai veikė ne tik bizūnu, bet pa­
naudodavo ir meduolį. Kartais švenčių proga darbininkams
jie suruošdavo išgertuves, į kurias ateidavo kokie nors
„fiureriukai", net Vilniaus srities komisaras Hingstas.
— Darbininkai, žinokite, kad visada turėsite papirosų
ir degtinės, jei tik gerai dirbsite,— mėgdavo sakyti jis po
kelių stikliukų.
Tačiau būdavo taip, kad gerokai išgėręs hitlerininkas
imdavo rodyti savo tikrą „kailį“, pradėdavo įtūžęs mušti
ir spardyti darbininkus bei meistrus. Dabovičius pasakojo,
kad okupacijos metu darbininkai nesistengdavo dirbti, sa­
botuodavo, išsinešdavo gaminius. O fašistiniai vadeivos iš-
siveždavo asmeniškai sau ištisas mašinas avalynės.
Šiomis dienomis skaitinėju ir sklaidinėju okupacinę
spaudą, ėjusią lietuvių kalba. Užėjau į buvusį studijų biu­
rą, kur hitlerininkų bendradarbiai žurnalistai su Senkumi
priešakyje varė pašėlusią antitarybinę propagandą.
Milžiniškoje piliečių asmeninių bylų krūvoje radome
buvusio Valstybės dūmos nario advokato A. Bulotos bei jo
žmonos Aleksandros dokumentus. Abu įžymūs visuomenės
veikėjai buvo sušaudyti jau pirmomis okupacijos savaitė­
mis. Man pasakojo apie paskutines jų gyvenimo valandas.
Prieš sušaudydami budeliai privertę A. Bulotą išsikasti ka­
pą. Kasdamas jis pasakęs: „Mes žūsime, jūs galite mus,
beginklius žmones, sušaudyti. Bet aš neabejoju, kad jūsų
kruvinoji santvarka neilgai gyvuos, jai ateis galas, ir tas
galas bus baisus!"
Sudaryta Ypatingoji komisija hitlerininkų nusikalti­
mams Lietuvoje tirti. Aiškėja, kad masinių žudynių kapai
esą ne tik prie Vilniaus, Kauno, bet ir daugelyje Lietuvos
vietų.
 Liepos 28 d. Nakvojome „Bristolio11 viešbutyje.
Apie vidurnaktį pradėjo šaudyti zenitinės patrankos. Ma­
niau, kad pašaudys ir nutils, kaip buvo keletą pirmųjų nak­
tų Vilniuje. Bet šaudymas ilgai nenurimo. Paskui išgirdau
aiškius bombų sprogimus, kurie ėjo vis smarkyn ir artyn,
drebėjo mūsų namas. Teko keltis, apsirengti. Nusileidęs į
pirmą aukštą, pamačiau nemaža mūsiškių, besislapstančių
po laiptais. K. Preikšas, turintis Ispanijos karo patirtį, sakė,
kad tai savęs apgaudinėjimas, nes jokie laiptai neišgelbės
nuo tiesaus bombos pataikymo. Vis dėlto po laiptais lyg
saugiau... Ilgai klausėmės bombų sprogimų, atrodė, galo
nebus. Kartas nuo karto sienos sudrebėdavo nuo sprogimo,
o pro langus matėme šviesą nuo „kabančių raketų". Tai
buvo smarkus oro puolimas, kuris truko ilgiau kaip valan­
dą. Iš ryto paaiškėjo, kad hitlerininkai metė bombas į ge­
ležinkelio stoties rajoną. Sugriauta daug namų, žuvo dau­
giau kaip 60 žmonių, 130 sužeista.
'Užvakar vakare Vilniaus gyventojai nustebo, išgirdę
trankią lietuvišką dainą. Dainavo Lietuviškosios divizijos
karių būrys, vadovaujamas kapitono N. Makašovo ir Ta­
rybų Sąjungos didvyrio leitenanto V. Bernotėno. Grupė at­
vyko, kad papildytų diviziją — paskelbtas jaunimo šauki­
mas į Raudonąją Armiją. Bernotėnas, kuriam didvyrio
vardas suteiktas kovų prie Oriolo metu, papasakojo man
apie diviziją. 1-ojo Pabaltijo fronto dalinių sudėtyje Lie­
tuviškoji divizija įžygiavo į Lietuvą, ir šiuo metu ji prie
Panevėžio. Visur ją sutikdavo su entuziazmu.
Šiomis dienomis dalyvavau pasitarime dėl vandentiekio
atstatymo. Trukdo elektros energijos stoka, nes elektrinė
susprogdinta. Laukiama atvykstant specialaus energetinio
traukinio. Kol kas tenka ir spausdinimo mašiną sukti ran­
komis, norint išspausdinti nors nedidelį laikraščių „Tiesa"
ir „Prawda Wilenska" kiekį.
Liepos 30 d. Daug žmonių iš miesto išvažiuoja, nes
gali pasikartoti bombardavimas. Ir mes nakvojam už mies­
to, Valakampiuose.
Šįryt atsilankė A. Mikojano atsiųsti įgaliotiniai. Su jais
tariamasi dėl gyventojų aprūpinimo maistu ir maisto pra­
monės atkūrimo.
 Grįžo iš Maskvos A. Sniečkus. Sąjunginė vyriausybė
pažadėjo atsiųsti du tūkstančius tonų grūdų, taip pat įvai­
raus maisto Vilniui ir Kaunui, kurio išvadavimo laukiama
diena iš dienos. Pažadėta ir 150 tūkstančių drabužių kom­
plektų.
Iš Utenos atvyko K. Lisauskas. Iš žmonių kalbų jis pa­
tyrė, kad, prieš ateinant Raudonajai Armijai, hitlerininkai
ir jų pakalikai gąsdino visus, skleisdami gandus apie „bol­
ševikų žvėriškumus". Girdi, paskui pirmuosius armijos da­
linius eisią mongolų, totorių, žydų būriai, kurie žudysią,
kaposią nosis, ausis... Bet Raudonajai Armijai įžengus, žmo­
nės įsitikino tų gandų melagingumu ir nurimo.
Iš Šiaulių grįžo maisto pramonės komisaras E. Bilevi-
čius ir LKP CK biuro narys D. Šupikovas. Esą hitlerinin­
kams pasitraukus, tas miestas buvęs beveik visai sveikas,
bet lėto veikimo minos ir bombardavimai iš oro pavertę jį
griuvėsiais. Miesto centre, kaip ir po Pirmojo pasaulinio
karo, pasilikę mažai sveikų namų. Atėjo žinios, kad Lie­
tuviškoji divizija kovoja ties Šiauliais ir atremia įnirtin­
gas hitlerininkų tankų atakas.
Atvykėliai iš Ukmergės pasakoja, kad ten gatvėse žai­
džia vaikai. Taigi nusiraminama, gyvenimas įeina į norma­
lią vagą.
Šiandien pas mane buvo rašytojas Vincas Žilionis. Pir­
mąsias okupacijos dienas jis praleidęs Vilniuje, Lukiškių
kalėjime. Jo gyvybė kabojusi ant plauko. Kasdien po ke­
lis šimtus žmonių iš kalėjimo išvesdavo sušaudyti. Matyt,
kažkas rūpinosi juo ir pasisekė išlikti gyvam. V. Žilionis
pasakojo apie nespėjusio evakuotis komunalinio ūkio liau­
dies komisaro Valerijono Knyvos likimą. Jis nesislapstė,
pirmąsias dienas jo nelietė. Bet po kelių mėnesių jį su­
šaudė.
Rugpjūčio 1 d. Šiandien atsilankė seni vilnie­
čiai — pedagogas ir rašytojas M. Šikšnys, profesorius Z. Že­
maitis, kunigas Dvaranauskas, A. Norvaiša, M. Kubiliūtė,
profesorius K. Šalkauskas ir advokatas S. Jackevičius.
— Mes, Vilniaus lietuvių visuomenės atstovai, atėjome
jūsų asmenyje pasveikinti Tarybų Lietuvos vyriausybę,—
pareiškė Jackevičius.—: Džiaugdamiesi išvadavimu, mes pa-
reiškiame, kad remiame Tarybų Lietuvos vyriausybę ir esa­
me pasiryžę lojaliai su ja bendradarbiauti, padėti jai, kiek
leis mūsų jėgos.
Padėkojęs už pasveikinimą, pabrėžiau, kad Tarybų Lie­
tuvos vyriausybė, dar būdama Maskvoje, ragino ir dabar
teberagina visus dorus piliečius įsijungti į darbą ir kovą,
kad lietuvių tauta visomis išgalėmis dalyvautų galutinia­
me hitlerinių grobikų sutriuškinime, Tėvynės išvadavime.
Tikimės, kad inteligentija teisingai supras Tarybų valdžios
tikslus bei uždavinius ir aktyviai prisidės prie jų aiškinimo
bei įgyvendinimo.
Tolesniame pasikalbėjime inteligentijos atstovai kalbė­
jo apie didelį sumišimą žmonių protuose, kurį sukėlė per
okupacijos metus hitlerinė propaganda. Daugelis inteligen­
tų ir tarnautojų išsigandę ir nesusivokdami pabėgo su hit­
lerininkais, o kiti slapstosi, bijodami, kad Tarybų valdžia
jiems keršys. Todėl reikia plačiau informuoti, kad Tarybų
valdžia nepersekioja okupacinio meto įstaigų tarnautojų,
jei jie nėra nusikaltę. Senieji vilniečiai pareiškė sutinką
paskelbti kreipimąsi į visus buvusius tarnautojus, kurie
slapstosi ir bijo grįžti.
Sulaukėme džiugios žinios: išvaduotas Kaunas! Šiandien
Sniečkus ir Gedvilas kartu su keliais liaudies komisarais
ten išvyko.
Rugpjūčio 6 d. Išvykau į Kauną. Pirmas įspūdis —
sugriauta nedaug. Prie VI forto matėme tuščius barakus,
kuriuose buvo laikomi tarybiniai belaisviai. Turimomis ži­
niomis ties VI fortu palaidota apie 40 tūkstančių nužudytų
ir badu numarintų belaisvių.
Pirmasis pažįstamas žmogus Kaune — iš balkono žiūrįs
dirigentas M. Bukša. Pas jį sutikau baleriną T. Sventickaitę
ir dailininkę O. Dubeneckienę. Eidamas toliau sutinku pro­
fesorius I. Jonyną, K. Sleževičių. Štai batsiuvys Rožnickis,
pas kurį gyvenau 1926 metais. Nors sekmadienis, žmonių
gatvėse labai mažai. Daugelis išvykę iš miesto, o dalis dir­
ba prie tiltų atstatymo.
Iš pasikalbėjimų patyrėm, kad net daugelis inteligentų
patikėjo hitlerine propaganda. Plačiai buvusi skleidžiama
tokia paskala, kad, miestą užėmus, beveik visi gyventojai
būsią sunaikinti. Vileišio aikštėje atskirsiu tuos, kurie ko­
 vojo prieš hitlerininkus, visi kiti būsią sušaudomi. Kai kas
net apsirūpinę nuodais tokio pavojaus atveju...
Rugpjūčio 7 d. Pas Kauno miesto partijos komi­
teto sekretorių J. Grigalavičių kalbėjomės dėl laikraščių
platinimo. Gyventojai dar neturi tarybinių pinigų, todėl
laikraščius tenka dalyti nemokamai. Tarėmės, kaip suda­
ryti miesto komisiją hitlerininkų nusikaltimams tirti. Kau­
ne didžiausios masinės žudynės vyko ties IX fortu, kurį
hitlerininkai pavertė mirties fortu. Ten sunaikinta kelios
dešimtys tūkstančių žmonių.
Pavakarėj nuvažiavom į Vilijampolę. Prieš pabėgdami
vokiečiai čia likvidavo geto liekanas. Jie mėtė granatas į
namus, o bėgančius iš namų žmones šaudė. Ties namais gu­
lėjo šiurpios išvaizdos lavonai, orą slėgė sunkus lavonų
kvapas. Su mumis važiavo spaustuvės darbininkas Birge-
ris, drauge su 34 draugais išsigelbėjęs požemyje. Jis pa­
sakojo apie šiurpius išgyvenimus iš paskutiniųjų geto die­
nų. Paskui sutikau apie 300 žmonių, išlikusių iš Kauno
geto, iš ten išbėgusių pas gerus žmones arba požemiuose
išsislapsčiusių. Vienas jų pasakojo apie žurnalistą B. Oreč-
kiną, kuris pakeliui į sušaudymo vietą prašęs man pasakyti,
kai sugrįšiu į Kauną, kad jis su žmona žuvę nuo budelių
rankų.
Rugpjūčio 9 d. Pavakarėje išvykome į Vilnių per
Ukmergę. Kelias daug sunkesnis, nes tiltai susprogdinti
arba sudeginti. Teko apvažinėti juos miško ir lauko ke­
liais. Ištisais kilometrais susprogdinti telefono stulpai. Lau­
kuose verda darbas, valstiečiai kerta ir veža rugius. Netoli
Ukmergės darbininkų būrys tempė lokomobilį, kurį panau­
dos kaip variklį elektrai gaminti.
Ukmergėje apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas
B. Goštautas su didele pagarba kalbėjo apie gydytojus, ku­
rie liko mieste, nenutraukė darbo ligoninėse, išsaugojo in­
ventorių ir visus įrengimus. Tą patį patyriau ir Kaune iš
profesoriaus P. Mažylio.
Kokiu kontrastu palyginti su tuo skambėjo pasakoji­
mai apie hitlerininkų žvėriškumus Ukmergėje. Pivonijos
miške esą nužudyta apie 12 tūkstančių žmonių. Didžiau­
sioms žudynėms vadovavęs vietos policijos vadas I. Paš­
kevičius. (Kaip paskui paaiškėjo, tas masinių žudynių or­
ganizatorius rado prieglobstį JAV.)
Bet buvo ir labai kilnių žmonių. Nepaisydami pavojų,
rizikuodami savo gyvybe, jie gelbėjo persekiojamuosius
ir mirti pasmerktuosius. Malonu sužinoti, kad tarp tų tau­
rių žmonių buvo mano geras draugas Kazys Binkis ir jo
žmona Sofija Binkienė. Jie priglaudė ir išgelbėjo daugelį
pabėgusių iš geto. Pats Binkis mirė dar pirmaisiais okupa­
cijos metais, jo našlė tęsė tą rizikingą, bet šventą darbą.

Iki galutinės pergalės

Lėktuvas „Tarybų Lietuva" Lietuvos žemėje.— Sesija žvakių šviesoje

ir jos nutarimų šviesa.— Tūkstančiai — į Raudonąją Armiją.— „Ruoškitės
iškelti Klaipėdoje Lietuvos vėliavą..."—Baisi Panerių miško tikrovė.—
700 tūkstančių gyvybių užgeso Lietuvoje...— Sensacingi pranešimai apie
mano „žuvimą".— Visos Lietuvos išvadavimas.— Vytautas Dužinskas štur­
muoja reichstagą.— Pergalės džiaugsmas.

Išvadavus Kauną, frontas pasistūmėjo į vakarus ir pri­

artėjo prie Vokietijos sienos. Hitlerininkai tebesilaikė Lie­
tuvos šiaurės vakaruose, mano gimtojoje Žemaitijoje. Greit
teko pabuvoti neseniai išvaduotoje teritorijoje, pafrontės
ruože netoli Vokietijos sienos.
Į Vilnių atvyko grupė lakūnų, vadovaujamų Tarybų
Sąjungos didvyrio papulkininkio V. Bujanovo. Si naikin­
tuvų aviacijos gvardijos 115-os Oršanų ir 7-os Rževo divi­
zijų delegacija pakvietė mane dalyvauti aviacijos dienos
šventėje. Sutikau ten nuvykti. Iš Vilniaus aerodromo „Dug-
lasu" nuskridome iki karinio dalinio. Toliau skristi dideliu
lėktuvu buvo pavojinga, nes dažnai pasirodydavo priešo
maitvanagiai. Mes persėdome į lengvuosius lėktuvus U-2.
Skridome labai žemai, virš pačių medžių viršūnių, o nutū­
pėme nedidelėje pievelėje, beveik darže, vos neįsmigę į
vienkiemio tvorą. Ne veltui, matyt, lėktuvus U-2 vadin­
davo „daržininkais" arba „kukurūzninkais".
Mus pasitiko ir pasveikino divizijos vadas generolas
majoras V. Zabalujevas, o netrukus atvyko ir korpuso va­
 das generolas leitenantas A. Blagoveščenskis, kuriam įtei­
kiau medalį „'Už Leningrado gynimą".
Nuvažiavęs į divizijos išsidėstymo vietą, kur vyko iš­
kilmingas aviacijos šventės minėjimas, maloniai nustebau,
kai man parodė lėktuvą su užrašu „Tarybų Lietuva" —
vieną -tų dešimties lėktuvų, kurie buvo pastatyti evakuo­
tųjų lietuvių surinktomis lėšomis ir perduoti lakūnams
Maskvos apylinkėse. Kiti devyni lėktuvai numušti arba iš­
ėjo iš rikiuotės. Ir šis veteranas jau. nebeskraidė, jį nau­
dojo tik apmokymui. Tačiau linkėjimas, pareikštas perduo­
dant lėktuvus, išsipildė: lėktuvas stovėjo išvaduotoje Lie­
tuvos žemėje!
Aviacijos divizijos štabas įsikūręs Šlekio vienkiemyje.
Tai stambus ūkis su erdviu gyvenamuoju namu ir solidžiais
ūkiniais pastatais. Pats Šlekys, valdęs 29 hektarus žemės,
stiprus, penkiasdešimties metų vyras, sakėsi esąs viengun­
gis. Jis skundėsi, kad vos spėję suvežti derlių į klojimus,
o jau verčią kulti prievolėms. Tai visai nesiderino su jo
valstietišku supratimu, nes paprastai suvežtus javus lai­
kydavo iki vėlyvo rudens, kol jie gerai pradžiūdavo, o tik
paskui kuldavo.
— Kaipgi kulti šlapius javus! Juk tai dideli nuosto­
liai,— kartojo Šlekys.
Šiame vienkiemyje, kaip ir kituose, prisiglaudė daug
pasitraukusių iš pafrontės ruožo. Iš pokalbių su vietos gy­
ventojais matėsi, kad jie džiaugiasi hitlerininkų išvarymu,
bet ateitis jiems neaiški, galvos prikimštos įvairių prasi­
manymų bei gandų. Susikalbėti su kariais jiems labai sun­
ku, nes retai kas moka rusiškai. Dar niekas nematęs Tarybų
valdžios atstovų, nepasiekę jų ir lietuviški laikraščiai.
Grįžęs į Vilnių, pradėjau ruošti pranešimą, kurį man
pavedė padaryti Lietuyos TSR Aukščiausiosios Tarybos tre­
čiojoje sesijoje. Kai 1944 metų rugpjūčio 29 dieną susirin­
kome Vilniaus miesto komiteto salėje į sesiją, trūko daug
deputatų. Vieni žuvo Lietuviškosios divizijos gretose, ki­
ti — kovodami partizanų būriuose, treti hitlerininkų sušau­
dyti. Žuvo ir respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezi­
diumo pirmininko pavaduotojas Domas Ročius, vadovavęs
„Žalgirio" partizanų būriui.
 Sesija prasidėjo sutemus. Karinių motociklų keliamaš
triukšmas dažnai nustelbdavo kalbančiojo balsą. Tačiau jo­
kie nepatogumai negalėjo nuslopinti mūsų džiaugsmo:
mes galime susirinkti savo išvaduotoje sostinėje, tęsti so­
cializmo kūrimo darbą...
Padariau gana platų pranešimą pirmuoju dienotvarkės
punktu: „Lietuvos žemių išvadavimas ir tolimesnieji Lie­
tuvos liaudies uždaviniai kovoje su vokiškaisiais grobi­
kais".
Praktišką vieno svarbiausiųjų klausimų sprendimą iš­
dėstė A. Sniečkus pranešime „Apie priemones vokiečių
okupacijos padariniams Tarybų Lietuvos žemės ūkyje lik­
viduoti“. Įstatymas, priimtas pagal šį pranešimą, numatė
žemės nacionalizavimo ir žemės naudojimo principo, nu­
statyto 1940 metų žemės pertvarkymu, atstatymą. Tai reiš­
kė, kad pagrobusieji naujakurių žemę buožės ir dvarinin­
kai turi ją grąžinti.
Trečioji Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesija
vyko menkoje žvakių šviesoje, tačiau jos nutarimų šviesa
pasklido po visus Lietuvos kampelius. Jie sukėlė džiaugs­
mą vargingųjų valstiečių ir naujakurių trobelėse, okupaci­
jos metais pavarytų nuo tarybų valdžios jiems priskirtų
sklypų. Užtat nusiminimas ir rūpestis viešpatavo turtuolių
bei išnaudotojų ūkiuose. Hitlerininkams įsibrovus, kai ku­
rie buožės ir dvarininkai savo ranka šaudė naujakurius, o
jų šeimas be gailesčio pavarydavo, pasmerkdami jas var­
gui ir badui. Tiesa, tokie niekšai skubėjo pabėgti kartu su
hitlerininkais, bet tai pavyko ne visiems.
Į Vilnių rinkosi vis daugiau jaunimo, pašaukto į Rau­
donąją Armiją iš išvaduotosios Lietuvos dalies. Daug kar­
tų lankiausi rinkimų punktuose, sakiau kalbas, aiškinau
esamą padėtį ir lietuvių tautai iškilusius uždavinius, demas­
kavau melagingąją hitlerinę propagandą. Susidomėjęs kal­
bėjausi su naujokais. Buvo malonu įsitikinti, kad dauguma
galvoja blaiviai, noriai stoja į pergalingos Raudonosios
Armijos gretas.
Išryškėjo milžiniškas skirtumas jaunimo pažiūrose į hit­
lerininkų mobilizacijos planus ir į dabartinį šaukimą Rau-
donojon Armijon. Hitlerininkams nepadėjo nei grasinimai,
nei fašistinė propaganda — jie niekaip negalėjo sulipdyti
 iš lietuvių bent kiek rimtesnių karinių pajėgų. Dabar gi
pirmosiomis savaitėmis, vos dalį Lietuvos išvadavus, į ka­
riuomenę stojo tūkstančiai. Kai kuriuos betarpiškai nu­
kreipdavo Lietuviškajai divizijai papildyti, o dauguma vy­
ko į atsargos diviziją, kuri komplektavosi Smolensko sri­
tyje.
Aplankiau šią diviziją rugsėjo 2 dieną, susitikau su va­
du generolu majoru J. Sinkevičiumi. Pasirodo, jos sudėtyje
jau 11 tūkstančių žmonių, o atvyksta vis nauji. Sekančią
dieną diviziją išrikiavo didelėje aikštėje. Pasveikinau jau­
nuosius išvaduotosios Tarybų Lietuvos karius, besiruošian­
čius kovoti už visišką Tarybinės Tėvynės išvadavimą ir
galutinį hitlerinių grobikų sutriuškinimą. Daliniams žygiuo­
jant iškilmingu maršu, negalėjai nesistebėti per trumpą
laiką rikiuotės pratimuose pasiektais rezultatais.
Per savaitę aplankiau visus atsargos divizijos dalinius,
sakiau kalbas, organizavau pokalbius, dalyvavau partinio
aktyvo susirinkimuose, aplankiau politinio paruošimo pamo­
kas. Vienas po kito ateidavo ešelonai su nauju papildymu,
tarp jų— 1140 žmonių iš Kauno. Man išvykstant divizijo­
je susirinko jau 18 tūkstančių kovotojų.
Kartu su generolu Sinkevičiumi nuvykome į Maskvą.
Ten aplankiau A. Mikojaną, susitarėme, kad diviziją per­
vestų į geresnę maitinimo normą.
A. Mikojanas išsamiai klausinėjo apie padėtį išvaduo­
toje Lietuvoje, apie gyventojų nuotaikas, apie derlių, apie
atstatymo darbus. Jis patarė didžiausią dėmesį atkreipti į
propagandą, Tarybų valdžios uždavinių aiškinimą, kad už­
sitikrintumėme tvirtą politinę masių paramą.
Spalio pradžioje Raudonoji Armija pradėjo puolimą
Lietuvos žemėje. Tarybinio informacijos biuro suvestinėse
mirgėjo taip pažįstami išvaduotų Žemaitijos miestų bei kai­
mų pavadinimai. Paminėti ir mano gimtieji Telšiai. Puoli­
me aktyviai dalyvavo ir Lietuviškoji divizija. Per kelias
dienas Raudonoji Armija išvadavo visą Lietuvos šiaurės va­
karų dalį, beveik visą 1939 metais Hitlerio pagrobtą Klai­
pėdos kraštą.
Prieš mūsų kariuomenės įžengimą į Klaipėdos kraštą
kalbėjau telefonu su 1-ojo Pabaltijo fronto Karinės tarybos
nariu generolu leitenantu D. Leonovu. Kadangi Klaipėda
štabų žemėlapiuose pažymėta vokiškai „Memel", prašiau
pranešimuose naudoti tikrąjį, lietuviškąjį šio miesto pava­
dinimą. Be to, pareiškiau pageidavimą, kad kovose už Klai­
pėdos išvadavimą dalyvautų Lietuviškoji divizija. Tą pa­
čią dieną gautas pranešimas, kad 3-ojo Baltarusijos fronto
kariuomenė įsiveržė į Rytprūsius.
Spalio 10 dienos vakare A. Sniečkui iš Kremliaus pa­
skambino J. Stalinas.
— Kaip lietuvių kalba vadinamas Memelis? — paklau­
sė jis.
— Tai Klaipėdos miestas,—atsakė Sniečkus.
— Taigi ruoškitės iškelti Klaipėdoje Lietuvos vėliavą
ir priimkit mano sveikinimą,— pranešė Stalinas.
Sniečkus tuoj sušaukė CK biuro narius ir pranešė šią
džiugią žinią. Stalino žodžius apie Lietuvos vėliavą galima
buvo suprasti simboliškai. Tai reiškė, kad Klaipėda ir Klai­
pėdos sritis vėl grįš į Lietuvos sudėtį. Nutarėme paruošti
Tarybų Lietuvos vėliavą, nusiųsti su ja V. Bergą, numatytą
Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko parei­
goms. Jis tuoj ir išvyko — miesto išvadavimo laukė arti­
miausiomis dienomis. Tačiau apsuptoje Klaipėdoje hitleri­
ninkai paliko gana gausią įgulą, kuri atkakliai priešinosi.
Klaipėdą išvadavo tik po trijų su puse mėnesių.
Apsidžiaugėme sužinoję, kad į Kauną iš savo ūkio, esan­
čio netoli Telšių, grįžo Kipras Petrauskas. Nors dainininkas
turėjo apie šešiasdešimt metų, jo tenoras buvo dar skam­
bus, o energijos galėjo pavydėti net jaunieji.
Dažnai užeidavau į Vilniaus ir Kauno teatrus, susitikda­
vau su artistais, režisieriais, dainininkais, dailininkais.
Rudenį išvaduotoje Lietuvos dalyje pradėjo veikti mo­
kyklos, prasidėjo mokslo metai ir abiejuose universitetuo­
se. Vilniaus universiteto rektoriumi paskirtas profesorius
K. Bieliukas (vėliau — prof. Z. Žemaitis), o Kauno — pro­
fesorius A. Purenąs.
Vilniuje, kadaise kunigaikščiams Oginskiams priklau­
siusiuose rūmuose, įsikūrė Lietuvos TSR Rašytojų sąjunga.
Karas ryškiai perskyrė rašytojus. Reakcingoji jų dalis at­
sidūrė anoje fronto pusėje. O čia dar skaudūs netekimai —
žuvo Vytautas Montvila, kurį hitleriniai samdiniai sušaudė
jau pirmąjį mėnesį po įsibrovimo, mirė Kazys Binkis... Są­
jungos vadovas P. Cvirka vėl daug nuveikė rašytojams su«
burti. Malonu buvo sutikti Vilniaus gatvėse talentingąjį
poetą T. Tilvytį, ūmai pasirodžiusį iš atkampios kaimo vie­
tovės. Įsijungė į rašytojų šeimą ir vienas stambiausių ra­
šytojų bei poetų Vincas Mykolaitis-Putinas, taip pat
A. Vienuolis, I. Simonaitytė, S. Čiurlionienė, J. Paukštelis,
J. Grušas, P. Vaičiūnas, V. Žilionis, J. Būtėnas ir kiti, kurie
pergyveno okupaciją, bet liko ištikimi savo liaudžiai.
Gerai susipažinęs su okupacijos metais leistais laikraš­
čiais, žurnalais, knygomis, įsitikinęs, kad antitarybinė pro­
paganda paliko gilius pėdsakus, karštai ėmiausi darbo šioms
piktžolėms išravėti. Parašiau nemaža straipsnių, demaskuo­
jančių nacionalistinę ideologiją ir išdavikišką nacionalistų
veiklą okupacijos metais. „Jie stūmė lietuvių tautą į ka­
pus"— taip vadinosi vienas pirmųjų šios serijos straipsnių.
Įtikinančią medžiagą niekšiškai nacionalistų veiklai at­
skleisti suteikė hitlerinių žvėriškumų tyrimas. Apie daug
ką bylojo Panerių miškas Vilniaus apylinkėse. Čia okupa­
cijos metais hitlerininkai ir jų pakalikai sunaikino beveik
visus Vilniaus žydus, sušaudė daug kitų piliečių. Apie 100
tūkstančių žmonių žuvo Panerių miške. Kai, puolant Rau­
donajai Armijai, neišvengiamai artėjo atpildas, hitlerinin­
kai skubėjo slėpti savo siaubingų nusikaltimų pėdsakus.
Iš pasmerktųjų mirčiai žmonių sudarė specialias komandas.
Juos privertė atkasinėti milžiniškus kapus, išiminėti lavo­
nus, dėlioti juos eilėmis, protarpiais prikraunant malkų, ir
deginti, apipylus žibalu. Kaip pasakojo artimesnių vietovių
gyventojai, tie milžiniški laužai degė kelis mėnesius iki
Vilniaus išvadavimo, skleisdami dūmus, degėsius ir lavonų
dvoką po visą apylinkę...
— Taip, aš ne tik liudininkas, bet ir lavonus deginu­
sios „ugnies komandos" dalyvis,— pasakojo tardymo ko­
misijos nariams buvęs kalinys K. Potaninas.— Mūsų ko­
manda gyveno čia, šiame didžiuliame požeminiame bake,
įrengtame benzinui laikyti. Mes dirbome, saugomi esesi­
ninkų, kurie tiksliai suskaičiuodavo sudegintas „figūras",
kaip jie vadino iš kapų iškastus lavonus. Lavonus kruopš­
čiai apžiūrinėjo, ar neliko drabužiuose kokių vertingų daik­
tų. „Dantų specialistai" tikrino dantis ir ištraukdavo suras­
tas auksines karūnėles. Ir taip diena iš dienos: atkasinėdavo
lavonus, kraudavo juos į laužus, paskui sudegindavo. Nak­
čiai mus vėl suvarydavo į tą duobę nakvoti.
— Kaipgi jums pavyko išsigelbėti?
— Nebuvo abejonių, kad ir mus pavers lavonais. Nuo
pat pirmos dienos pradėjome galvoti kaip išsigelbėti. Pa­
sinaudodami tuo, kad esesininkai pas mus į bako dugną
niekada nenusileisdavo, nutarėme p'rasikasti landą. Iška­
sėme gana gilų ir ilgą tunelį. Vieną naktį pavyko iš duo­
bės išsigauti. Bet esesininkai netrukus pastebėjo, kad mū­
sų jau nėr, ir pradėjo vytis, šaudyti. Iš visų pabėgusiųjų
išsigelbėjo tik keli žmonės.
Potaninas vedžiojo mus Panerių mišku kaip žinovas.
— Čia buvo vaikų duobė. Iš čia išiminėjo tik vaikų,
tikriau sakant, kūdikių lavonus,— tarė jis, sustojęs prie vie­
nos duobės.
Nors hitlerininkai stengėsi paversti pelenais net pačius
smulkiausius kaulus ir išsklaidyti pelenus, vis dėlto dau­
gelyje vietų radome išlikusias kaulų dalis, dantis, gabalus
apdegusių drabužių, įvairius metalinius pinigus, šukas...
— Štai čia dar neliestas kapas. Jo nesuspėjo atkasti iki
Raudonajai Armijai ateinant,— rodė Potaninas.— O štai
plaukai, plaukai... Tai Manės plaukai! Ji bėgo kartu su mu­
mis, bet ją nušovė...
Pamatėme išlindusius iš po žemių papurusius rudus plau­
kus. Žuvusios merginos lavonas, matyt, buvo negiliai už­
kastas, vėjas nupūtė smėlį, ir plaukai atsidūrė paviršiuje.
Netrukus organizavo šios duobės atkasimą. Darbui iš­
skyrė hitlerininkų belaisvių būrį. Atkastus lavonus apžiū­
rinėjo civiliai ir kariniai gydytojai, taip pat komisijos
hitleriniams žvėriškumams tirti atstovai.
Kartą tokios klaikios procedūros metu atvažiavau į Pa­
nerius. Prieš akis iškilo pats baisiausias vaizdas iš visų,
matytų gyvenime. Atkasta milžiniška duobė. Daugybė la­
vonų iškelta, o kiti dar guli duobėje, surikiuoti taisyklin­
gomis eilėmis kaip malkos. Tokių eilių begalė — viena ant
kitos. Sprendžiant iš nuotraukų ir pasakojimų, paprastai
prieš sušaudant pasmerktuosius nurengdavo. Ciagi beveik
visi apsirengę. Ne tik iš plaukų, bet ir iš drabužių galėjo
atskirti vyrus nuo moterų. Lavonai dar ne visai sutrūniję,
 inatyt, neseniai sušaudyti. Lakoniškai buvo nustatyta mir­
ties priežastis: šūvis į pakaušį.
Apie 10 tūkstančių lavonų gulėjo šiame atkastame ka­
pe. Kas gi buvo šie žmonės? Rasti prie lavonų dokumentai
atsakė: darbininkai, amatininkai, moksleiviai, studentai,
mokytojai, gydytojai... Buvo surasti ir keli aukštojo moks­
lo baigimo pažymėjimai.
Išvadavus Kauną, tokie pat tyrimai buvo atlikti prie
IX forto. Hitlerininkai ir ten pasistengė nuslėpti nusikal­
timų pėdsakus. Irgi degino lavonus, o paskui sušaudė de­
gintojus— iš jų niekam nepavyko išsigelbėti. Užrašai IX
forto kazematų sienose liudija, kad čia laikė pasmerktuo­
sius mirti ne tik iš Lietuvos, bet ir Prancūzijos, Belgijos,
Olandijos... Juos vežė neva darbams į rytų kraštus, o iš
tikro — mirčiai.
Komisija hitlerininkų nusikaltimams Lietuvos TSR tirti
paskelbė savo darbo išvadas. Jos ataskaitoje pažymėta, kad
fašistai sunaikino daugiau kaip 300 tūkstančių žmonių. Ta­
čiau komisija tada dirbo tik išvaduotoje Lietuvos dalyje,
todėl paskelbtieji duomenys buvo nepilni. Išvadavus visą
respublikos teritoriją ir kruopščiai viską patikrinus, paaiš­
kėjo, kad Lietuvoje nuo hitlerininkų bei jų talkininkų ran­
kų žuvo daugiau kaip pusė milijono vietos gyventojų,
taip pat apie 200 tūkstančių belaisvių ir iš kitų kraštų at­
vežtų piliečių. Iš viso Lietuvos žemėje sunaikinta apie 700
tūkstančių žmonių...
Marios kraujo, Kauno fortai, Panerių kapai... Rūstybę
ir pasipiktinimą hitlerininkų bei jų talkininkų nusikaltimais
stengiausi atskleisti publicistikoje, paskui ir eilėraščiuose.
Vieną straipsnį pavadinau „Nacionalžudikai". Dalis mano
straipsnių ir kruvinus fašistų darbus demaskuojančios me­
džiagos buvo surinkta .į atskirą brošiūrą, pavadintą „Lik­
viduoti vokiečių okupacijos padarinius žmonių sąmonėje".
Dirbdamas kontrpropagandos srityje, dažnai skaičiau ir
gautus JAV leidžiamus reakcinius lietuvių laikraščius. Tie­
siog nuostabu, kaip neapykanta socializmui, tarybų val­
džiai apakindavo buržuazinius rašeivas. Ypač pasipiktinau
„Naujienų" pozicija. Tas laikraštis, tebesivadinąs socialis­
tiniu, aršiausiai puolė ir šmeižė socialistinę Lietuvą. Užten­
ka pažymėti, kad 1941 metų birželyje, kai hitlerininkų gau­
 jos užgrobė Lietuvą ir jos žemėje pasruvo upeliai kraujo,
šis laikraštis entuziastingai liaupsino Hitlerį kaip Lietuvos
išvaduotoją ir šaukė: „Tris kartus valio Hitleriui!"
Nors Jungtinės Valstijos vėliau stojo į karą prieš hit­
lerinę Vokietiją, reakciniai emigrantų laikraščiai tebesilai­
kė tos pačios krypties, tarsi Amerika kariautų ne prieš
Hitlerį, o prieš Tarybų Sąjungą... Jie atvirai ragino sąjun­
gininkus okupuoti Kaukazą, jeigu Tarybų Sąjungos vyriau­
sybė nesutiks atkurti Pabaltijyje buržuazinę valdžią.
Tai buvo vadinamosios buržuazinės „spaudos laisvės"'
pasibaisėtina karikatūra. Tiesa, reakcininkų rujos balsas
įvykių eigą paveikdavo ne daugiau, negu šuns lojimas mė­
nulį...
Beje, tenka pasakyti, kad, pašalinus Lietuvoje 1940 me­
tais fašizmą, mano asmuo tapo aštriausių reakcinės spaudos
išpuolių taikiniu. Kokių tik prasimanymų, kokių epitetų ne­
sugalvodavo įnirtę reakcionieriai! Antai karo metu kleri­
kalų laikraštyje „Draugas" aršus katalikas daktaras A. Rač-
kus per ištisą puslapį įrodinėjo, kad visa mano veikla ir
aktyvumas — kažkokių narkotikų ir alkoholio rezultatas.
Jis spalvingai aprašinėjo degtinės butelį, kuris, girdi, visa­
da kyšojęs iš mano kišenės...
Pirmaisiais karo mėnesiais reakcingieji laikraščiai sen­
sacijos forma pateikinėjo pranešimą apie mano „žuvimą".
Iš kažkokio italų šaltinio buvo skelbiama, kad žuvęs bom­
bardavimo metu, besitraukdamas iš Lietuvos į Maskvą. Ki­
tomis žiniomis, aš buvęs sugautas ir sušaudytas Kauno ka­
lėjime, paskleidė ir tokią versiją, kad mane esą sušaudė
Maskvoje GPU rūsiuose. Patikėjęs tais gandais, iš Lietuvos
į JAV pabėgęs kunigas J. Prunskis rašė: „Norėčiau žinoti,
apie ką galvojo Paleckis paskutiniosiomis savo gyvenimo
minutėmis".
Bet mano priešų apmaudui aš likau gyvas ir stengiausi
visas jėgas skirti buržuazinių nacionalistų veidmainiškumo
ir niekšingų darbų demaskavimui. O priešų neapykanta ir
lojimai — tai geriausias pagyrimas.
Naujus 1945 metus sutikome Lietuvos TSR Aukščiau­
siosios Tarybos Prezidiumo salėje. Be partinių ir tarybinių
respublikos vadovų, čia buvo TSKP CK Lietuvos biuro na­
riai. Tas biuras su M. Suslovu priešakyje buvo sudarytas
 1944 metų rudenį, kad padėtų atstatyti respubliką ir stip­
rinti Tarybų valdžią. Naujuosius metus sutikome kaitina­
mosios lempos ir žvakių šviesoje (elektros tinklas mieste
dar neveikė, elektrotraukiniai ir dizeliai aprūpino energija
tik pramonės įmones). Kėlėme taures už paskutiniuosius
karo metus, galutinės pergalės prieš hitlerizmą metus, Ta­
rybų Lietuva, išskyrus Klaipėdą, išvaduota. Tačiau netoli
Lietuvos sienų šiaurėje dar priešinosi apsupta hitlerininkų
grupuotė Kuržemyje. Viename fronto ruože ten kovojo
Lietuviškoji divizija.
Sausio mėnesį Raudonoji Armija pralaužė hitlerininkų
pasienio įtvirtinimus ir giliai įsiveržė į Vokietiją.
Įžymi diena lietuvių tautai tapo 1945 metų sausio 28-oji.
Tą dieną mūsų kariuomenė išvadavo Klaipėdą. Kartu su
kitais daliniais miestą šturmavo ir 16-oji lietuviškoji šau­
lių divizija, specialiai perkelta iš Kuržemio. Hitlerinės ka­
riuomenės likučiai pabėgo iš Klaipėdos per Neringą į Ka­
raliaučių. Viršum Klaipėdos iškilo Tarybų Lietuvos vėliava.
Išvadavus Klaipėdą, pirmą kartą po 700 metų buvo su­
vienytos lietuvių žemės su Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda.
Sis sujungimas įvyko Tarybų Lietuvoje broliškos tarybinių
tautų pagalbos dėka.
Už įžymius kovinius nuopelnus spalio kautynėse lietu­
viškoji divizija buvo apdovanota Raudonosios vėliavos or­
dinu, o už dalyvavimą Klaipėdos išvadavime jai suteiktas
Klaipėdos vardas. Divizija vėl sugrįžo į Kuržemį, kur tebe­
sitęsė įnirtingi mūšiai.
Tragišku įvykiu pažymėta vasario 18-oji. Rytprūsiuose,
netoli fronto linijos sprogus sviediniui, mirtinai sužeistas
3-ojo Baltarusijos fronto vadas armijos generolas Ivanas
Cerniachovskis. Dalyvauti laidotuvėse į Vilnių atvyko 3-
ojo Baltarusijos fronto, vadovybės atstovai, iš Maskvos —
generolas pulkininkas F. Kuznecovas. Daug vainikų — nuo
J. Stalino, nuo TSKP CK, TSRS Liaudies Komisarų Tary­
bos... Greta respublikos vadovaujančiųjų darbuotojų I. Čer­
niachovskio šeimos nariai — žmona Anastasija, duktė Ne-
onila, sūnelis Olegas.
Lietuva visada minės jį kaip šaunų karžygį, kaip Vil­
niaus ir didžiosios Lietuvos dalies išvaduotoją, buvo pažy­
mėta kalbose prie Černiachovskio karsto.
 Gedulo mitinge kalbėjo ir M. SusTovas:
— Draugas Černiachovskis buvo vienas tų generolų,
kurie sudaro šauniąją plejadą gabiausių Raudonosios Ar­
mijos karvedžių, atsiradusių ir iškilusių tarybinės santvar­
kos sąlygomis, išauklėtų šlovingosios Komunistų partijos.
Nuo aštuoniolikos metų jis be pertraukos tarnavo taip jo
pamiltos Raudonosios Armijos gretose ir nuėjo kelią nuo
būrio vado iki fronto vado. Su draugo Černiachovskio var­
du ir jo vadovaujama trečiojo Baltarusijos fronto šauniąja
kariuomene betarpiškai susijęs Lietuvos žemių išvadavimas
nuo baisaus ir prakeikto nacistinio brudo, betarpiškai su­
sijęs Lietuvos Tarybų respublikos darbo liaudies išgelbėji­
mas nuo sunaikinimo hitlerinių banditų vergijoje.
Ant Černiachovskio kapo vienoje iš centrinių Lietuvos
sostinės aikščių netrukus buvo pastatytas laikinas obelis­
kas. 1950 metais iškilmingai atidengėme N. Tomskio su­
kurtą paminklą, vieną pirmųjų tarybinio Vilniaus monu­
mentų. Šį įvykį pažymėjau tokiu eilėraščiu:
Paminklas šiandien
tau
kilnus atidarytas,
šaunusis
išvaduotojau,
narsus didvyri ir kary,—
dėkinga Lietuva
už šviesų
laisvės rytą,
už tai, kad
pragaro fašistinio
tu nutrenkei duris.
Kaip Įstabios
tarybinių tautų
brolybės ženklas,
kaip
komunizmo amžiui,
dovana
tasai paminklas —1
jis liudininku
mūs kovų
kartų kartoms
stovės.
Jame didingų
nemariųjų pergalių
šlovės
 sustingus bronzoje
gaida
per šimtmečius
skambės.

Reta diena praeidavo be susirinkimų, pasitarimų, kalbų.

Labai dažnai važinėjau į Kauną, Marijampolę, Vilkaviškį,
Šakius, Alytų... Lankiau fabrikus, mokyklas, įstaigas. Su­
sitikimai ir pokalbiai įtikino, koks reikalingas, svarbus ir
būtinas agitacinis darbas.
Klausydavosi žmonės susidomėję visiškoje tyloje, visi
norėjo daugiau žinoti apie naująjį gyvenimą, apie tarybų
valdžios planus, apie ateities perspektyvas. Kiekvieną kar­
tą cituodavau fašistinių vadeivų kalbas, kurios primindavo
baisų likimą, laukiantį lietuvių tautos hitlerininkų pergalės
atveju. Įžūlūs hitlerininkų vadai neslėpė savo neapykantos
tautoms ir jų naikinimo planų.
Didelis rūpestis mums buvo tarybų valdžios organų stip­
rinimas. Administracinis padalijimas tebebuvo senasis —
apskritys ir valsčiai. Trūko prityrusių darbuotojų apskri­
tims. Dar silpnesni buvo valsčių tarybų darbuotojai — dau­
guma vargingieji valstiečiai, žmonės geri, bet dažniausiai
mažaraščiai, o neretai ir visiškai beraščiai. Pagrindinis sky­
rimo kriterijus buvo ištikimybė tarybų valdžiai. Pirmiausia
į partinius arba tarybinius organus iškeldavo draugus, tal­
kininkavusius partizanams.
Prisimenu susitikimą Prienų valsčiaus centre. Sužinojęs,
kur valsčiaus taryba, užėjau tenai. Matau: bruzda ten drau­
gas. Drabužiai prasti, lopyti. Be to, ir basas...
— Kur pirmininkas? — klausiu.
— Aš ir esu pirmininkas,—atsakė basakojis draugas.—
Paskyrė mane valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku,
o ką daryti, nuo ko pradėti — galva neišneša...
Buvo ir tokių žmonių, visiškai ištikimų ir atsidavusių
tarybinei valdžiai, bet atsisakinėjusių nuo bet kokio darbo,
ypač atsakingo. Pirmaisiais po išvadavimo mėnesiais žmo­
nės dar abejojo padėties stabilumu. O jeigu sugrįš hitleri­
ninkai? Atmintyje dar gyvas kruvinas okupantų bei jų tal­
kininkų susidorojimas su komunistais, komjaunuoliais ir
tarybiniais darbuotojais pirmosiomis karo savaitėmis bei
mėnesiais. Klasiniai priešai skleidė gandus: jeigu hitleri­
ninkai ir negrįš, tai Lietuvą užims anglai ar amerikiečiai, jie
neleis tarybų valdžiai įsigalėti Pabaltijyje. Tai vertė žmo­
nes būti atsargiais. Respublikos partinė organizacija buvo
negausi, labai nedaug ir komjaunuolių. Kartą susitikę su
Lietuvos komjaunimo Centro Komiteto sekretoriumi J. Ma­
cevičiumi pasvajojome apie pirmą dešimtį tūkstančių kom­
jaunuolių... Pagrindinė partijos narių ir komjaunuolių da­
lis buvo Lietuviškojoje divizijoje bei kituose kariniuose
daliniuose, tebekovojo fronte.
Aktyviau dalyvauti naujo gyvenimo kūrime valstiečius
ragino valsčių susirinkimai, renkami delegatai į visos Lie­
tuvos valstiečių suvažiavimą. Suvažiavimas įvyko 1945 me­
tų kovo pabaigoje.
Pranešimą apie dabartinę padėtį ir valstietijos uždavi­
nius padarė Sniečkus. Kalbėjo patys valstiečiai — darbo
žmonės, pakėlę visus okupacijos sunkumus, dvarininkų ir
buožių eksploataciją ir nuoširdžiai besidžiaugiantys išva­
davimu, naujo gyvenimo aušra.
Didelę kalbą valstiečių suvažiavime pasakė M. Suslo-
vas. Jis priminė dar taip netolimą praeitį, kada šimtai tūks­
tančių valstiečių neturėjo žemės arba tik menkus sklype­
lius, kuriuose, kaip sakoma, ir numirti negalima, ir
gyventi neįmanoma. Darbo valstiečiams Lietuvoje kelias
į kultūrą buvo uždaras, nors lietuviški vokiški buržuazi­
niai nacionalistai veidmainingai vaizdavo save tautinės kul­
tūros gynėjais. Darbo valstiečio jie nepripažino tikru žmo­
gumi, o samdinį, beturtį valdančiosios klasės laikė papras­
tu darbo gyvuliu ir elgėsi su jais kaip su darbo gyvuliais.
— Dabar, kai Lietuvoje įsigalėjo tarybų valdžia, visai
šiai niūriai praeičiai atėjo galas,— pabrėžė M. Suslovas.—
Tarybų valdžia pirmą kartą iškelia darbininką, darbo vals­
tietį ir kiekvieną dirbantį į tikro žmogaus — savo likimo
šeimininko gyvenimą, atveria jam kelią į pasiturintį, kul­
tūringą ir laimingą gyvenimą.
Tai buvo vienas iš daugelio M. Suslovo pasisakymų,
nuskambėjusių iš tribūnos ar paruoštų spaudai, jam dirbant
Lietuvoje. Jie paliko gilų pėdsaką lengvai suvokiama ar­
gumentacija, teoriniu pagrįstumu.
Ypač žymus M. Suslovo indėlis, įgyvendinant teisingą
lenininę nacionalinę politiką. Ne tik žodžiais, bet ir dar­
 bais jis rodė stropaus, drausmingo darbo, korektiškumo,
jautrumo ir dėmesio darbo žmonių poreikiams pavyzdį.
...O iš frontų plaukė žinios apie vis naujas ir naujas per­
gales. Mus, galima sakyti, išlepino tokie pranešimai, pri­
pratome prie jų. Gerai prisimenu, kaip 1941 metų gruodyje
entuziastingai reagavome į žinias apie Rogačiovo arba Vo-
lokolamsko, kiekvienos gyvenamosios vietovės išvadavi­
mą. O dabar kaip įprastą dalyką mes sutikome, pavyzdžiui,
pranešimą apie Vienos arba Budapešto užėmimą. Bet vis
dėlto visus mus, pripratusius prie pergalių gausumo, džiu­
giai stebino ir jaudino veržlus mūsų kariuomenės puoli­
mas fašistinės Vokietijos širdies, hitlerinio žvėries guolio,
kaip vadindavo Berlyną, kryptimi. Ji atėjo — ilgai lauktoji
teisėto atpildo valanda, mūsų teisingo reikalo pergalės va­
landa.
Štai jau mirga laikraščiuose Berlyno priemiesčių ir gat­
vių, parkų ir aikščių pavadinimai... Mūšiai persimetė į Ber­
lyno centrą — Tyrgartenas, Unter den Linden, Brandenbur­
go vartai... Iš apsupto Berlyno ateina žinios apie hitlerinio
reicho agoniją. Geringas nusigręžia nuo Hitlerio ir bando
pats pasidaryti „fiureriu"... Sklinda isteriški Gebelso klyks­
mai: suprasdamas visą padėties beviltiškumą, jis dar bando
rasti išeitį, nužemintai kreipiasi į Vakarų valstybes. Dar
neseniai koliojęs anglus, amerikiečius, prancūzus bjauriau­
siais žodžiais, jis dabar maldauja juos padėti vokiečiams,
„gelbėti Europos civilizaciją nuo bolševikų"... Hitleris pa­
skiria savo įpėdiniu admirolą Denicą... Kaip tragiškas far­
sas sutinkama žinia apie Hitlerio sutuoktuves su Eva Braun
ir savižudybę reichskanceliarijos požemiuose.
Pagaliau Pergalės vėliava viršum reichstago skelbia Ber­
lyno paėmimą!
Visos praeities kautynės nublanksta prieš milžinišką ko­
vą, kurią pakėlė ant savo pečių didi tarybinių tautų šeima.
Kiekviena turėjo savo indėlį pergalėje. Žinoma, pagrindi­
nis vaidmuo teko rusų tautai. Bet kiekviena tauta didžiuo­
jasi dalyvavusi šioje šventoje kovoje. Ir mes, lietuviai, vi­
sada išdidžiai minėsime daugelį mūsų sūnų, dalyvavusių
kautynėse prieš hitlerizmą, paskutiniame mūšyje Berlyne.
Reikšminga, kad daugiataučiame šturmavusių reichstagą
tarybinių karių būryje buvo ir lietuvių. Ypač įsiminė man
kilusio iš Kėdainių apskrities Sėtos miestelio Vytauto Du-
žinsko vardas. Kaip simboliška, kad didysis Lietuvos ku­
nigaikštis Vytautas vedė sąjungininkų pulkus mūšyje ties
Žalgiriu, o kitas Vytautas — paprasto valstiečio sūnus —
tarybinės kariuomenės eilėse dalyvavo milžiniškose kauty­
nėse, kuriomis pasibaigė šis karas, pats baisiausias, pats
žiauriausias iš visų karų, kuriuos bet kada patyrė žmonija.
Ir štai atėjo gegužės 9-oji, didžiosios Pergalės šventės
diena. Vėlai naktį į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo
rūmus, kuriuose tada gyvenau, su džiugia žinia apie fašis­
tinės Vokietijos kapituliaciją atėjo draugai Suslovas, Snieč­
kus, Gedvilas ir kiti. Sveikinome vienas kitą, apsikabinome.
Tą pačią naktį, redakcijai prašant, parašiau trumpą straips­
nį ir tuoj pat nunešiau į laikraščio „Sovetskaja Litva" spaus­
tuvę. Pasveikinau spaustuvės darbininkus su pergale, ir
čia pat atšventėme šį didingą įvykį, išgerdami po taurę
vyno.
Straipsnyje rašiau:
„Berlyno paėmimas Raudonosios Armijos šturmu ir Ber­
lyne pasirašytoji hitlerinės Vokietijos kapituliacija suvie­
nytosioms nacijoms yra pati įspūdingiausia pažangos per­
galė prieš tamsiausias reakcijos jėgas.
Prieš mus iškyla uždavinys pasiekti visiško moralinio
ir politinio fašizmo bei hitlerizmo visose jo atmainose su­
triuškinimo. Lietuvių tauta, ilgus metus kentėjusi smeto­
ninio fašizmo junge, pergyvenusi hitlerinės okupacijos
siaubą, ir šioje kovoje bus nuosekliu kovotoju, kaip ir visa
tarybinė liaudis, kuri siekia sukurti tvirtą taiką, apsaugan­
čią žmoniją nuo naujų siaubingų karų pasikartojimo.“
% * *

Didysis Tėvynės karas pasibaigė, tačiau viltys, kad pra­

sidės taikos ir ramybės era, nepasitvirtino. Imperialistinės
jėgos negalėjo susitaikyti su tuo, kad taip išaugo Tarybų
Sąjungos galia ir susidarė socialistinių valstybių stovykla.
Reikėjo ir vėliau būti budriais, nepamiršti, kad mūsų ramią
šalį gali užgriūti nauji karai...
 ATGIMIMAS

O dienos buvo neramios..

Senovės prūsai prieš grobikus riterius.— Lietuvos skulptoriai ir per­

galės paminklas Kaliningrade.— „Metai" apleistoje pilyje.— „Sveikinu
šešioliktąją valdžią šiuose namuose."— Fašistų vėliavos nublokštos prie
mauzoliejaus.— Inteligentijos suvažiavimas.— Raudonarmietis Bartašiūnas
ir Leninas.— Čerčilis įkvepia banditus.— Žygis iki Ramiojo vandenyno
krantų.

Gegužės viduryje vadovavau partijos CK ir Tarybų Lie­

tuvos vyriausybinei delegacijai, kuri vyko į 3-ojo Balta­
rusijos fronto štabą įteikti jo vadovybei su maršalu I. Bag-
ramianu priešakyje apdovanojimus Lietuvos TSR Aukš­
čiausiosios Tarybos Prezidiumo vardu, pasveikinti su
iškovota pergale. Mūsų kelias ėjo per senąją Vokietijos
sieną ties Eitkūnais, per Stalupėnus, Įsrutį, Tepluvą iki Frid-
lando, kur įsikūręs fronto štabas.
Važiuojame Rytprūsių žeme, buvusia reakcionierių ci­
tadele, tapusia vokiškojo militarizmo ir agresijos simboliu.
Nelengva apsiprasti su mintimi, kad mašina rieda tomis
vietomis, iš kurių pas mus įsibrovė hitlerinių grobikų gau­
jos. Kokią įnirtingą ir kruviną kovą teko kovoti, kol su­
laukėme priešo sutriuškinimo valandos ir galime štai taip
ramiai važiuoti Rytprūsių keliais.
Savaime prisimena kadaise baltų genčių Rytprūsiuose
likimas. Čia kovojo senieji prūsai, pirmoji kryžiuočių gro­
bikų riterių užpulta ir pavergta baltų gentis. Kaip žinoma,
prūsai atkakliai priešinosi ir buvo daug kartų sukilę. Lie­
tuvių tauta gerbia Herkų Mantą, kuris antroje XIII amžiaus
pusėje vadovavo sukilimui, liepsnojusiam prūsų žemėje 14
metų. Vokiškieji agresoriai žiauriai nuslopino sukilimą ir
pakorė Herkų Mantą. Paskui prūsus sunaikino arba suvo­
kietino. Kaip prisiminimai beliko Prūsijos pavadinimas ir
nedaugelis raštijos pavyzdžių.
 Ilgai rytinėje Prūsijos dalyje gyveno vakarų lietuviai.
Iš čia prasidėjo lietuvių raštija, čia gimė ir lietuvių lite­
ratūra. Rytprūsiuose, Tolminkiemyje, gimė, gyveno ir dir­
bo Kristijonas Donelaitis, XVIII amžiaus viduryje sukūręs
įžymiąją poemą ,,Metai".
Prisiminiau ir savo pirmąsias keliones į Rytprūsius 1927
ir 1928 metais. Tada dar sutikau senų žmonių, kurie kal­
bėjo lietuviškai. Daugybės gyvenviečių, upių, ežerų pava­
dinimai lietuviški, nors ir suvokietinti.
Neseniai šio krašto keliais praūžė rūsti karo audra. Jos
pėdsakai visur matyti. Gaisravietės, griuvėsiai, ištuštėję na­
mai... Pakelėmis klajoja likusios be šeimininkų karvių ban­
dos. Nėra kam jų prižiūrėti, nėra kam pamelžti.
Bilda karinės mašinos. Sutinkame kiūtinančius atgal, j
savo namus, vietinius gyventojus — jų menka manta su­
krauta į vežimėlius, karučius, ant dviračių. Klaidžioja tė­
vus pametę vaikiukai, verkia ieškančios vaikų motinos. O
kitos grupės žingsniuoja smagiai, dainuodamos pažįstamas
dainas. Tai grįžta namo tarybinės merginos ir vaikinai, ku­
riuos hitlerininkai buvo išvarę darbams į Vokietiją.
Atvykstame į Kenigsbergą (Karaliaučių, dabar Kalinin­
gradą). Prisimenu šį svarbiausią Rytprūsių miestą iš savo
1939 metų kelionės — didelį, solidų, man primenantį Ry­
gą. Dabar radome tik vietą, kurioje stovėjo Kenigsbergas.
Yra gatvės, bet nėra namų. Ištisi griuvėsiai, tik pakraš­
čiuose kai kur liko namai ir vilos. Miesto centre — gerokai
apgriauta pilis. Priešais pilį — „geležinio kanclerio" Bis­
marko statula su peršautu žandu.
Apžiūrėjome senosios tvirtovės fortus, vaikštinėjome
to buvusio miesto gatvėmis. Kai kur sutikome civilius gy­
ventojus, bet tik moteris ir senius. Užkalbinau kelias mo­
teris, šlavinėjusias išvalytą nuo griuvėsių gatvę.
— Mes nenorėjome karo, Gebelsas visus mus apga­
vo,— vienu balsu tvirtino vokietės.— Tebūnie jis prakeik­
tas! Tai jis kaltas dėl mūsų vargų ir nelaimių.
— Jūs tik mėnesį kitą tepatyrėte iš tikrųjų, ką reiškia
karas ir griuvėsiai,— pasakiau aš.— O mūsų žmonės keletą
metų kentėjo, fašistinei kariuomenei įsibrovus.
Pernakvoję priemiestyje, kur liko nedideli gyvenamie­
ji namai, išvykome į buvusį karo uostą Pilau (dabar Bal-
 tijskas). Pakelėse tikras karo technikos kapinynas — dau­
gybė sudaužytų vokiečių automašinų, pabūklų, vežimų...
Juos metė besitraukiantys hitlerininkai. Ant Pilau jūrų tvir­
tovės sienų vokiečių kalba išpiešti užrašai: „Mes laikomės
ir tikim — Hitleris mus išgelbės". Jūroje plaukiojo hitle­
rininkų lavonai.
Grįždami susitikome su armijos vadu generolu K. Ga-
lickiu. Jis pakvietė mus užsukti j jo štabą. Ten viešėjo keli
žinomi lietuvių skulptoriai — Juozas Mikėnas, Petras Vai­
vada ir Rapolas Jakimavičius. Pasirodo, kariuomenės va­
dovybei kilo sumanymas pastatyti Karaliaučiuje paminklą,
skirtą šios Rytprūsių citadelės užėmimui. Lietuvių meninin­
kus kvietė kurti skulptūrines grupes memorialiniam an­
sambliui. Jie turėjo nemažai darbo namuose ir todėl svy­
ravo. Generolas Galickis prašė mane paveikti tautiečius.
Armijos štabe Galickis sušaukė architektų, skulptorių,
ūkio darbuotojų pasitarimą. Dalyvavo ir Lietuvos skulpto­
riai. Po pasikalbėjimo su manimi jie sutiko tuoj imtis dar­
bo. Užbėgdamas į priekį, pasakysiu, kad paminklą pastatė
per labai trumpą laiką. Jau 1946 metais dalyvavau jo ati­
daryme. J. Mikėnui už šio paminklo skulptūrinės tarybinių
karių grupės sukūrimą paskirta valstybinė premija.
Pravažiuojant vėl Karaliaučių, užėjau į universitetą —
teisingiau į pusiau sugriautą buvusio universiteto pastatą.
Klaidžiodamas tarp griuvėsių, mačiau vienoje krūvoje su
akmenimis, plytomis, tinko gabalais besimėtančias knygas,
dokumentus, disertacijas — daugelį to, kas buvo per šio
garsaus universiteto gyvavimo šimtmečius sukaupta. Čia
rašė savo filosofijos darbus universiteto profesorius Ima­
nuelis Kantas. Čia mokėsi pirmieji lietuvių rašytojai. 1547
metais čia išleista ir pirmoji lietuviška knyga — Mažvydo
katekizmas. Negalėjau nepagalvoti apie tai, kad kažkur
čia, ar universitete, ar kurioje nors bibliotekoje, greičiau­
siai po griuvėsiais, guli garsių Donelaičio „Metų" rank­
raštis.
Sugrįžus į Vilnių, pas mane užėjo teisingumo liaudies
komisaras Povilas Pakarklis. Jis buvo ne tik juristas, bet
ir istorikas, parašęs nemaža darbų apie lietuvių liaudies
kovas su kryžiuočiais. Pasirodo, jis irgi keliavęs po Ryt­
prūsius, ieškodamas vertingų archyvinių dokumentų, ku-
480
riuos pagrobė hitlerininkai. Bet pats svarbiausias, galima
sakyti, sensacingas ir netikėtas jo radinys, kurio likimas
visus mus jaudino, buvo ,,Metų" poemos rankraštis.
— Radau šį rankraštį visiškai atsitiktinai,— pasakojo
Pakarklis.— Sužinojau, kad įdomūs archyviniai dokumentai
sutelkti negyvenamoje pilyje, toli už Karaliaučiaus. Nusi­
gavau tenai, pradėjau apžiūrinėti patalpas. Požemių labi­
rintuose užėjau nišą, užverstą popierių, knygų, o ant jų —
jau aptrūnijęs hitlerinio kareivio lavonas. Tįso jis rankas
išskėtęs. Prieinu arčiau, matau — viena lavono ranka guli
ant kažkokio rankraščio. Pasilenkiau ir savo akimis neti­
kiu. Juk tai Donelaičio rankraštis, kurio aš net nesvajojau
surasti...
Taip šis neįkainojamas rankraštis atsidūrė Lietuvos TSR
Mokslų Akademijoje ir netrukus buvo paskelbtas faksimi­
liniu leidiniu.
Prieš grįždami dar padarėme vieną ekskursiją į vaka­
rus, nuvykome iki Elbingo. Kariškiai mums papasakojo apie
įnirtingus mūšius su apsupta gana didele hitlerininkų gru­
puote, kuri atkakliai priešinosi ligi visiško likvidavimo.
Kaip ir Pilau, ant sienų išdidūs užrašai: „Elbingo niekada
neatiduosime!", „Mes kovojame ir tikime — fiureris išgel­
bės mus". Elbinge sutikome nemažai vietos gyventojų, ku­
rie nesuspėjo pabėgti. Klausėmės jau girdėtų įtikinėjimų,
kad niekas iš jų nenorėjęs kariauti, o kalti esą esesininkai,
Gebelsas ir Rytprūsių gauleiteris Kochas, kuriuos jie keikė.
Po Potsdamo konferencijos Elbingas (Elblong) su va­
karine Rytprūsių dalimi atiduotas Lenkijai.
Lenkų tauta atgavo savo senąsias žemes. Dažnai prisi­
mindavau lenkų karių dainą „Neatiduosim žemių, iš kurių
kilo mūsų gentis". Tai patriotinė lenkų daina Marijos Ko-
nopnickos žodžiais apie kovą už lenkų žemes vakaruose,
kurias pagrobė vokiškieji agresoriai. Ir štai broliškosios
lenkų tautos istorijoje atverčiamas naujas puslapis. Gimsta
Liaudies Lenkija. Gimsta sunkiai, ant griuvėsių, hitlerinių
grobikų nusiaubtoje žemėje. Daugiau kaip 6 milijonai Len­
kijos gyventojų tapo XX amžiaus barbarų aukomis. Griu­
vėsiuose guli Varšuva, išvaduota 1945 metų sausyje tary­
binės kariuomenės kartu su lenkų divizijomis. Tuoj po
išvadavimo į Varšuvą patraukė ešelonai su tarybiniais gru­
te. J, Paleckis 481
dais. Šiai pirmajai maisto pagalbai Rusijos Federacija iš­
skyrė 30 tūkstančių tonų grūdų, Ukrainos TSR— 15 tūks­
tančių, Baltarusijos TSR— 10 tūkstančių ir Lietuvos TSR —
5 tūkstančius tonų.
Aš ne kartą susitikdavau priėmimuose Maskvoje su pir­
muoju Liaudies Lenkijos prezidentu Boleslovu Berutu, pir­
muoju ministru pirmininku E. Osubka-Moravskiu. Vienas
toks susitikimas man itin įsiminė.
Atvykęs į Maskvą 1945 metų birželyje, nuėjau į Didįjį
teatrą pasiklausyti operos. Staiga prieina draugas karine
uniforma.
— Jus prašo nedelsiant atvykti į Kremlių,— sako jis.
Prie išėjimo laukė mašina. Po kelių minučių mudu su
šiuo kariškiu įėjomfe į vienus iš Kremliaus rūmų. Nedide­
lėje salėje prie bendro stalo vakarieniavo grupė žmonių:
Stalinas, Molotovas ir kai kurie kiti Politbiuro nariai, o
taip pat Berutas, Osubka-Moravskis, keli nepažįstami man
asmenys. Vakarienė greit baigėsi. Mus pakvietė į gretimą
kambarį, kur prie atskirų staliukų gėrėme kavą. Atsidū­
riau kaimynystėje su labai šnekiu profesoriumi iš Krokuvos.
— Čia vyksta kažkas panašaus į piršlybas,— komentavo
profesorius.— Pažiūrėsime, ar pavyks sujungti ugnį ir van­
denį.
Pasirodė, kad šio susitikimo tikslas — dviejų priešingų
stovyklų suvienijimas. Tarp dalyvaujančių buvo S. Miko-
laičikas — buvęs lenkų emigrantų vyriausybės ministras
pirmininkas, kuris ruošėsi įeiti į Liaudies Lenkijos vyriau­
sybės sudėtį kaip ministro pirmininko pavaduotojas.
Netrukus prie manęs priėjo Molotovas.
— Prašau paimkite taurę, jus kviečia draugas Stalinas.
Su vyno taure priėjau prie Stalino.
— Aš skelbiu tostą už Liaudies Lenkiją,— pasakė Sta­
linas, susidauždamas taurėmis su Berutu, Osubka-Moravs­
kiu ir Mikolaičiku,— ir už jos kaimynus: Tarybų Rusiją,
Tarybų Ukrainą, Tarybų Baltarusiją ir Tarybų Lietuvą,—
ir jis susidaužė su mumis, šių respublikų atstovais.
Tarp Tarybų Sąjungos ir atgimusios Lenkijos susidarė
nauji tarpusavio pasitikėjimo, draugystės ir bendradarbia­
vimo santykiai. Lenkijos buržuazinės vyriausybės politi­
ka, priešinga Tarybų Sąjungai, sužlugdė Lenkiją. Neišsi­
 pildė ir senosios politikos šalininkų svajonės apie tai, kad
Vakarų sąjungininkai išvaduos Lenkiją. Kartu su perga­
lingąja Raudonąja Armija lenkų kariuomenė nunešė savo
vėliavas iki nugalėto Berlyno.
Naujos sąlygos nutrynė seną nesantaiką, ilgus metus
išsilaikiusią tarp ponų Lenkijos ir buržuazinės Lietuvos.
Liaudies Lenkija ir Tarybų Lietuva iškart užmezgė drau­
giškus, broliškus santykius. Iškilo klausimai, kuriuos rei­
kėjo sutartinai spręsti. Tarybų Lietuvos ir Lenkijos dele­
gacijos pradėjo derybas, kuriose pasirašyta sutartis apie
tarpusavio piliečių repatrijavimą. Lenkų tautybės piliečiai,
kurie to pageidavo, galėjo persikelti Lenkijon, o lietu­
viai — iš Lenkijos į savo tėvynę. Laikui bėgant tarp Tary­
bų Lietuvos ir Liaudies Lenkijos išsivystė prekybiniai san­
tykiai, taip pat aktyvus bendravimas kultūros, mokslo
ir meno srityje.
...Karas pasibaigė. Atėjo taikios dienos. Jau dirbo fab­
rikai bei gamyklos, kurias mažiau palietė hitlerinių nioko­
tojų siautėjimas, pamažu atsistatinėjo miestų ūkis. Sun­
kiausia buvo su elektra. Jos Lietuva ir taip mažai teturė­
jo, o dabar griuvėsiais paverstos pagrindinės — Vilniaus,
Kauno ir Petrašiūnų — elektros stotys, apgriauta ir Klai­
pėdos. Gelbėjo elektrotraukiniai, dizeliniai varikliai, bu­
vo atstatytos mažiau nukentėjusios nedidelės jėgainės.
Palyginus su Pabaltijo kaimynais — Latvija ir Estija —
mūsų respublika atsidūrė sudėtingesnėje padėtyje. Pakan­
ka priminti sostinės klausimą. Juk 20 metų buržuazinės
valdžios vyriausybinės įstaigos veikė laikinojoje sostinėje
Kaune. Po respublikos išvadavimo vyriausybė įsikūrė pu­
siau sugriautame Vilniuje, kur viską teko pradėti iš naujo.
Vilniaus gyventojai per pastaruosius dešimtmečius tiek
priprato prie daugelio valdžios pasikeitimų, kad visos per­
mainos jiems neretai atrodė atsitiktinės, laikinos. Būdin­
gą epizodą papasakojo Gedvilas. Kai jo pavaduotojas Vai­
šnoras pirmąsyk atėjo į banko pastatą, kur turėjo įsikurti
Liaudies Komisarų Taryba, senas sargas jį pasitiko tokiais
žodžiais:
— Sveikinu šiuose namuose šešioliktąją valdžią, kurią
sutinku čia nuo caro laikų!
 Bet ir tai dar ne viskas. Sostinė labai ištuštėjo. Apie
šimtą tūkstančių vilniečių žuvo karo metu. Žymi dalis len­
kų arba laikiusių save lenkais iš Vilniaus ir rytinių res­
publikos rajonų pagal susitarimą dėl tarpusavio repatrija­
vimo persikėlė į Lenkiją. Sostinei reikėjo naujų gyvento­
jų, kurie galėtų pakelti ją iš griuvėsių.
Klaipėdos kraštas, 1939 metais pagrobtas Hitlerio ir
įjungtas į Rytprūsių sudėtį, dabar priminė dykumą. Iš da­
lies pasidavę hitlerinės propagandos įtakai, iš dalies jėga
išvaryti, Klaipėdos krašto gyventojai — tiek vokiečiai, tiek
lietuviai — atsidūrė Vakaruose. Iš 150 su viršum tūkstan­
čių beliko ne daugiau tūkstančio. Reikėjo iš naujo apgy­
vendinti šį kraštą...
Tikrai, sunkių ir sudėtingų klausimų turėjome nemažai.
Pramonė Lietuvoje buvo silpna, darbininkų klasė ne­
gausi. Skurdas, nedarbas, nepakenčiamos buržuazijos vieš­
patavimo sąlygos privertė pačią aktyviąją miestų ir kai­
mo proletariato dalį — apie 100 tūkstančių žmonių — dar
trečiajame-kctvirtajame dešimtmečiuose emigruoti į užjū­
rio šalis ar kaimynines valstybes.
Daugelis komunistų ir komjaunuolių krito kovoje fron­
tuose, partizanų būriuose, kiti buvo nužudyti okupacijos
metais. Trūko ištikimų, užgrūdintų kadrų. Iš pradžių teko
remtis keliais šimtais respublikos centrinių įstaigų darbuo­
tojų ir partinių tarybinių darbuotojų kursų klausytojais,
taip pat grįžtančiu iš evakuacijos aktyvu.
Kaip ir anksčiau stiprios buvo katalikų bažnyčios po­
zicijos, kas sudarė mūsų respublikos specifiką. Reakcingo­
ji katalikų dvasiškijos dalis, ypač jos vadovaujanti viršū­
nė, žodžiu, o kartais ir darbais priešinosi tarybų valdžiai.
Dar tada, kai Lietuva buvo perkirsta fronto linijos, ge­
stapas permesdavo ardoma j ai veiklai į Raudonosios Ar­
mijos užnugarį gerai paruoštus agentus. Diversantų ir šni­
pų paruošimo kursams hitlerininkai atrinkdavo labiausiai
užkietėjusius galvažudžius. Taip dar karo metu susidarė
diversinės grupės ir gaujos, organizavosi nacionalistinis
pogrindis. Gaujų vadais paprastai tapdavo aršūs reakcio­
nieriai, klerikalai, buvusios Lietuvos buržuazinės kariuo­
menės karininkai arba gestapo mokyklą išėję buvę polici­
ninkai, dalyvavę kruvinuose darbuose. Nemažai ten pate­
ko nelaisvės išvengusių hitlerinių kareivių ir karininkų,
ypač esesininkų. Kai kurios gaujos netgi pasivadino Hit­
lerio vardu. Nacionalistinio pogrindžio rezervą sudarė
nespėję pabėgti hitlerininkų pagalbininkai, buvusieji po­
licininkai, iširusiųjų Plechavičiaus būrių kareiviai bei ka­
rininkai. Pasitaikė ir silpnadvasių, kurie slapstėsi nuo mo­
bilizacijos į Raudonąją Armiją, o perėjusius į nelegalią
padėtį, įtraukdavo į gaujas. Nacionalistines gaujas ir pog­
rindį parėmė buožės ir šiaip įvairūs reakcionieriai.
Karas Europoje pasibaigė, o Lietuvoje dienos toli gra­
žu nebuvo ramios... Tęsėsi kruvina, aštri klasių kova. Re­
akcingoji Lietuvos buržuazija, keliaklupsčiavusi prieš pik­
čiausią tautos priešą — hitlerininkus, dar kartą parodė sa­
vo žvėrišką veidą, žiaurią neapykantą paėmusiems valdžią
į savo rankas darbo žmonėms.
Jeigu diversantų ir nacionalistų gaujos nepajėgė pa­
daryti žalos Raudonajai Armijai, kaip tikėjosi hitlerinin­
kai, tai jos smarkiai stabdė tarybų valdžios įsitvirtinimą ir
gyvenimo normalizavimą, ypač kaimo vietovėse. Jos ned­
rįso priartėti prie miestų, bet žiauriai terorizavo valstie­
čius, gyvenusius daugiausia vienkiemiuose ir izoliuotus
bei bejėgius prieš banditų užpuolimus. Banditai buvo gin­
kluoti automatais, kulkosvaidžiais, granatomis — juos ap­
rūpino hitlerininkai.
Apginti darbo žmones nuo banditinio teroro ir įtvirtin­
ti kaime tarybų valdžią tapo vienas svarbiausių Lietuvos
KP CK ir respublikos vyriausybės uždavinių. Greta mili­
cijos bei krašto vidaus apsaugos kariuomenės stiprinimo
buvo organizuojami specialūs savanoriški liaudies gynė­
jų būriai. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ir vyriausy­
bė išleido atsišaukimą į pogrindžio dalyvius, ragindama iš­
sižadėti nusikalstamos veiklos ir, pasinaudojus amnestija,
legalizuotis.
Be to, sustiprinome propagandą prieš buržuazinių na­
cionalistų skleidžiamus piktus prasimanymus. Reikėjo vei­
kliai ir įtikinamai išaiškinti liaudžiai tarybų valdžios poli­
tiką, skiepyti internacionalizmo bei tautų draugystės idė­
jas.
Susitikinėdamas su žmonėmis, kurie pergyveno trejų
metų hitlerinę okupaciją, pastebėjau, kad labai paaštrėjo
 jų nacionalinis jausmas. Reikėjo daryti viską, kad šis jau *
smas peraugtų j sveiką tarybinį patriotizmą, reikėjo su šak­
nimis išrauti lietuvių buržuazinių nacionalistų pasėtas pik­
tžolės. Ugdydami lietuvių tautos kultūrą, mokslą ir meną,
turėjome nuosekliai ir įtikinamai atskleisti masėms tas pa­
čias galimybes, kurias užtikrina darbo žmonėms tarybų
valdžia.
Apie tai kalbėjau viename pirmųjų po respublikos iš­
vadavimo Lietuvos KP CK plenumų. Ne tik kalbomis, bet
ir darbu iš peties teko nemažai prisidėti prie šių uždavinių
įgyvendinimo. Labai dažnai partijos ir vyriausybės vado­
vaujantys darbuotojai susitikinėjo su darbininkais, vals­
tiečiais, jaunimu, moterimis, kooperacijos darbuotojais,
profsąjungų atstovais, mokytojais, gydytojais. Pagal pro­
fesiją rašytojas ir žurnalistas, visada aktyviai dalyvavau
Rašytojų sąjungos plenumuose bei susirinkimuose su arti­
stais, mokslininkais.
1945 metų birželis... Pakilūs vykstame į Maskvą daly­
vauti pirmoje pokario dvyliktojoje TSRS Aukščiausiosios
Tarybos sesijoje — Pergalės sesijoje, kaip ją galima pava­
dinti. Dienotvarkėje — Raudonosios Armijos vyresniojo
amžiaus karių demobilizavimo klausimas.
Visi sesijoje kalbėjo apie tik ką pasibaigusio karo epo­
pėją. Daug jaudinančių žodžių tarta apie šlovingą Komu­
nistų partiją, kuri atvedė liaudį į didžią pergalę, apie ne­
sugriaunamą tarybinių tautų draugystę.
Man teko garbė kalbėti šioje sesijoje Tarybų Lietuvos
deputatų vardu. Nušviesdamas lietuvių tautos dalyvavi­
mą Didžiajame Tėvynės kare, pasakojau apie Lietuvišką­
ją diviziją, kuri petys į petį su rusais,.ukrainiečiais, bal­
tarusiais, gruzinais, latviais, estais bei kitų broliškųjų tau­
tų kariais dalyvavo pergalingose kautynėse ir nunešė sa­
vo kovos vėliavas į gimtąją Lietuvą. Pažymėjau simboliš­
ką faktą: į Lietuvos miestą Klaipėdą, Hitlerio pagrobtą bu­
ržuazinės valdžios metais, viena pirmųjų įžengė Lietuviš­
koji divizija. Už kovinius nuopelnus divizijos kariai apdo­
vanoti daugiau kaip 12 tūkstančių ordinų ir medalių, o
dvylikai jų suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas.
Narsiai mušė fašistus ir Lietuvos partizanai. Naudodamie­
si liaudies parama, partizanai susprogdino ir nuvertė nuo
bėgių 577 ešelonus su priešo gyvąja jėga ir technika, iš­
vedė iš rikiuotės apie 400 garvežių, virš 3 tūkstančių va­
gonų, sunaikino 48 kareivines, daug karinių sandėlių, sus­
progdino didelį kiekį bėgių, tiltų, sutriuškino 18 įgulų, su­
naikino virš 14 tūkstančių hitlerinių karių, policininkų bei
jų talkininkų.
Sesijos pabaiga sutapo su įvykiu, kurio dalyviai nega­
li prisiminti nesijaudindami. 1945 metų birželio 24-tą įvy­
ko garsusis Pergalės paradas.
Nuo svečių tribūnos šalia Mauzoliejaus atsiskleidžia
vaizdas į pasikeitusią Raudonąją aikštę. Tarsi monolitinės
plieninės kolonos išsirikiavo suvestiniai pulkai, atstovau­
jantys dešimčiai karo frontų. Kolonos nusitęsė toli už Rau­
donosios aikštės po aplinkines aikštes ir gatves. Juk čia
susirinko labiausiai pasižymėję kautynių ir žygių dalyviai
iš visų frontų, jūrų karo laivyno, taip pat iš Maskvos
įgulos.
Artėja parado pradžios valanda. Sukaupiame dėmesį,
nenuleidžiame akių nuo laikrodžio rodyklių. Į Mauzolie­
jaus tribūną pakyla Politbiuro nariai. Stalinas maršalo uni­
forma (po dviejų dienų jis tapo generalisimu). Pro Spaso
vartus ant balto žirgo išjoja garsusis maršalas G. Žukovas.
Prie jo artėja ir raportuoja ne mažiau populiarus karvedys
maršalas K. Rokosovskis. Prajojęs pro kolonas ir pa­
sisveikinęs su pulkais G. Žukovas iš Mauzoliejaus tribū­
nos sako kalbą, sveikina karius ir Tarybų Sąjungos pilie­
čius su sėkminga karo prieš hitlerinę Vokietiją ir jos są­
jungininkus pabaiga, su didžiąja Pergale.
Pajudėjo kolonos, prasideda iškilmingas maršas. Po ko­
vų šlovės apgaubtomis vėliavomis žygiuoja didvyriai le­
gendinių kovų, vykusių milžiniškoje teritorijoje nuo Mur­
mansko, Leningrado, Maskvos, Stalingrado iki Sofijos, Bel­
grado, Budapešto, Berlyno. Kolonų priešakyje — pagarsėję
frontų ir armijų vadai.
Staiga matome kažką nepaprasto — žengia gretos ka­
reivių, nešančių nuleistas įvairiaspalves vėliavas. Tai hit­
lerinių divizijų, pulkų ir kitų junginių vėliavos su svasti­
komis, geležiniais kryžiais, su arais ant vėliavų kotų. Gre­
tos sustingsta. Kariai meta šias sutriuškinto hitlerinio ver­
machto buvusios šlovės regalijas tiesiog ant žemės, Mau­
zoliejaus papėdėje. Auga šimtų priešo vėliavų krūva —
ryškus parblokšto fašistinio siaubūno, sužlugusios milita­
ristinių pakvaišėlių didybės simbolis.
Stebėdami iškilmingą parado reginį, džiaugėmės iš šir­
dies ir didžiavomės mūsų galingąja Tarybine Tėvyne, mū­
sų šlovingąja partija, subūrusią į vieningą brolišką šeimą
taip daug įvairių tautų. Žiūrėdami į darniai Raudonąja
aikšte žygiuojančias karių gretas ir kolonas, mes galvojo­
me apie tai, kad jos byloja ne tik apie gyvųjų didvyrių
šlovę, bet ir mena amžiną garbę ir atminimą tų draugų,
kurie padėjo savo galvas nesuskaičiuojamuose įnirtin­
guose mūšiuose bei kautynėse, kol paklupdytame Berlyne
viršum reichstago suplevėsavo Pergalės vėliava.
Kremliuje įvyko vyriausybinis priėmimas parado daly­
vių garbei. Karvedžiai ir dalinių vadai, kurių vardus mes
dažnai skaitydavome informbiuro suvestinėse bei Vyriau­
siojo kariuomenės vado įsakymuose, „praeitį mini visi, kai
drauge žygiavo ir kovėsi mūšio lauke"
.
* Milžiniškoje salė­
je ir kitose gretutinėse salėse kariškiai sėdėjo prie vaišių
stalų pakaitomis su vyriausybės nariais, deputatais, diplo­
matais, sąjunginių kariuomenių pasiuntiniais, darbininkų,
valstiečių atstovais, įžymiais visuomenės veikėjais, meno
ir literatūros darbuotojais. Stalinas bei kiti Politbiuro na­
riai, taip pat karvedžiai skelbė tostus už Pergalę, už Rau­
donąją Armiją, už tarybinę liaudį, už partiją ir jos vado­
vus.
Visur tomis dienomis vyravusi džiugi nuotaika mums
buvo aptemdyta liūdno įvykio.
Prieš sesiją gavau laišką nuo Salomėjos Nėries, TSRS
Aukščiausiosios Tarybos deputatės. Ji apgailestaudama ra­
šė, kad dėl sunkios ligos negalėsianti dalyvauti sesijoje. Pa­
minėjusi dar, kad išėjo jos nauja knyga „Lakštingala ne­
gali nečiulbėti", Salomėja baigė laišką žodžiais: „Pasveikin­
kite brangius draugus — drg. A. Sniečkų ir kitus. Aš visa­
da su jumis".
Netrukus po Pergalės parado sužinojome, kad Salomėja
atgabenta Maskvon ir paguldyta į Kremliaus ligoninę. Jos
* Iš A. Puškino eilėraščio „Giesmė apie išmintingąjį Olegą" (vertė
E. Mieželaitis).
padėtis esanti sunki. Su Sniečkumi ir mano žmona aplan­
kėme ją. Salomėja bejėgiškai žiūrėjo į mus plačiai atver­
tomis akimis. Sąmone dar ruseno, ji pažino mus. Tik pri­
dėjus ausį prie jos lūpų, galėjai išgirsti ją šnibždant.
Įtempusi jėgas, Salomėja paėmė mano žmonos ranką ir
sukuždėjo:
— Genovaite, nepalikit manęs... Be reikalo vežė... Vis
tiek manęs greit nebebus...
O po kelių dienų — 1945 metų liepos 7-ąją — Salomėja
Nėris mirė nuo staiga išsivysčiusio kepenų vėžio. Sekan­
čią dieną jos kūną lėktuvu atgabeno j Vilnių, o paskui į
Kauną. Mylimą lietuvių tautos poetę, plačiai žinomą ir
broliškose respublikose, palaidojo Kauno Istorijos muzie­
jaus sodelyje.
Taip Salomėja ilgėjosi Lietuvos, taip svajojo apie grį­
žimą, o tik kelis mėnesius jai teko pagyventi laisvoje gim­
tojoje žemėje. Bet ji gyva savo eilėraščiuose ir dainose,
gyva liaudies atminime. Prie Salomėjos Nėries kapo iškilęs
jos vyro skulptoriaus B. Bučo sukurtas paminklas — tarsi
gyva stovi poetė, tardama nuoširdžių savo eilėraščių žo­
džius...
Praėjus kelioms dienoms po šio liūdno įvykio, kai Vil­
niuje vyko inteligentijos suvažiavimas, iš Maskvos sugrį­
žo Liudas Gira. Dar Maskvoje jis sunkiai susirgo. Sutikę
liaudies poetą Vilniaus stotyje, nunešėme jį nuo vagono
iki mašinos. Ir prikaustytas prie patalo, Liudas Gira dva­
sia išliko tvirtas. Jis dirbo toliau, atsiuntė inteligentijos su­
važiavimui kupiną entuziazmo laišką, parašė daug eilėraš­
čių. Nebegalėdamas pats išlaikyti plunksnos, jis diktavo
eilėraščius gydytojui literatui J. Skliutauskui, dirbo iki
paskutinės minutės, kuri atėjo po metų— 1946 metų lie­
pos pradžioje...
Pirmasis Lietuvos inteligentijos suvažiavimas prasidė­
jo 1945 metų liepos 10 dieną M. Gedvilo įžangine kalba.
Мал reikėjo kalbėti apie dabartinę padėtį ir inteligentijos
uždavinius. Norėjosi, kad pranešimas būtų įtikinantis, pa­
dėtų išsklaidyti nacionalistinį tvaiką, svaiginantį dar dau­
gelio inteligentų sąmonę.
Kalbėjau, kad tie inteligentai, kurie Tarybų šalyje nu­
ėjo su bolševikais, nesuklydo. Prieš juos atsiskleidė plačios
galimybės dirbti liaudies labui, aktyviai dalyvauti nema­
tyto užmojo kultūrinėje revoliucijoje, pavertusioje Tary­
bų Sąjungą iš atsilikusios šalies į pažangiausią. Didelė
pranešimo dalis skirta išdavikiškai reakcingosios buržua­
zijos, nusiritusios iki šlykščios tautos smaugėjų — hitleri­
ninkų pakalikų padėties, politikai demaskuoti. Po didžio­
sios pergalės Lietuvos darbo žmonės dar labiau įsitikino,
kad jų pasirinktas socializmo kelias yra teisingas. Tik me­
nki hitlerinių pastumdėlių, aršių reakcionierių ir klasinių
priešų likučiai bando trukdyti naujo gyvenimo statybai.
— Reikia naujos dvasios, reikia naujos išminties, rei­
kia naujos širdies, statant mūsų naują gyvenimą, nugalint
didelius sunkumus,— sakiau aš, baigdamas pranešimą.—
Mes mėgstame pasiskųsti, paaimanuoti dėl vargų, nesusi­
pratimų, trūkumų. Bet viso to išvengia žmogus, kuris pa­
kyla virš kasdienybės, kuris su perspektyva pažvelgia j
gyvenimą. Kieno, jei ne inteligento, pareiga turėti pers­
pektyvą, galvoti platesniu mastu ir numatyti? Tai turi bū­
ti galvojimas ne asmens mastu, ne grupės ar pereinamų
reiškinių mastu, bet visos tautos, visos valstybės mastu.
Po pranešimo kalbėjo žymūs mokslininkai, rašytojai,
meno atstovai. Tarp jų buvo ir Balys Sruoga. Dar jaunys­
tėje jis susipažino su M. Gorkiu, vėliau dėstė Kauno uni­
versitete rusų literatūrą, su ypatingu užsidegimu propaga­
vo Lietuvoje K. Stanislavskio sistemą. Daug prieštaravimų
buvo Sruogos gyvenime ir kūryboje, bet jis sveikino bur­
žuazinės fašistinės santvarkos nuvertimą ir aktyviai įsi­
jungė į literatūrinį Tarybų Lietuvos gyvenimą.
Karui artėjant į pabaigą, kai hitleriniai okupantai
siautėjo ypač įnirtingai, Sruogą kartu su keliomis dešim­
timis lietuvių inteligentų uždarė į Štuthofo koncentracijos
stovyklą. Tai buvo kerštas už Lietuvos jaunimo atsisaky­
mą stoti į hitlerinius legionus. Evakuojant stovyklą, Sruo­
ga atsidūrė per plauką nuo mirties — visiškai netekęs jė­
gų, jis atsiliko nuo varomos į vakarus kalinių kolonos.
Tuo metu, kada apsauga ruošėsi jį pribaigti, pasirodė ta­
rybiniai tankai. Sruogą specialiu lėktuvu atgabeno į Vil­
nių— tai įvyko neseniai, du mėnesiai prieš inteligentijos
suvažiavimą.
 — Jei ne Raudonoji Armija, ne tarybinė vyriausybė,
nematytumėt, brangieji, manęs čia,— sakė susijaudinęs po­
etas.
Taip pat nuoširdžiai susijaudinę kalbėjo niūrią okupa­
cijos naktį pergyvenę režisierius B. Dauguvietis, profeso­
rius J. Matulis ir kiti.
Su dideliu susidomėjimu išklausyta A. Sniečkaus kal­
ba. Ypatingą dėmesį jis skyrė ideologijos klausimams ir
kontrpropagandai, pažymėjo ryškius tariamos buržuazinės
nepriklausomybės iliuzoriškumo, buržuazijos šūkių apie
demokratiją melagingumo pavyzdžius, atskleidė naciona­
listinių banditų nusikaltimus ir nacionalistų pastangas su­
kelti nesantaiką tarp lietuvių ir rusų.
...O agitacinis darbas, išvykos į apskritis ir valsčius tę­
sėsi. Itin dažnai lankiausi vakarų ir pietų Lietuvoje. Kelis
kartus važiavau ten su vidaus reikalų liaudies komisaru
generolu J. Bartašiūnu — vienu seniausiųjų lietuvių bol­
ševikų, aktyviu Spalio revoliucijos ir pilietinio karo daly­
viu. Pirmojo pasaulinio karo metu jis tarnavo 1-me Dau-
gavgryvos latvių šaulių pulke, kuris, kaip ir kiti latvių
pulkai, stojo bolševikų pusėn. Kartu su kitais latvių šau­
liais Bartašiūnas saugojo Kremlių. Ten dažnai matė Leniną,
ne kartą su juo kalbėjosi. Leninas klausinėjo Bartašiūną
apie tarnybą, apie darbą prieš pašaukiant į karinę tarny­
bą, apie jo tautybę.
Kartą Bartašiūnas šnekučiavosi prie patrankų patrankos
(„Carj-puška") su raudonarmiečiu Komarovu. Čia prie jo
priėjo Leninas, pasisveikino, pažiūrėjo į Bartašiūną ir pa­
sakė:
— Atrodo, mes jau pažįstami. Kaip gyvenate, draugai?
— Gerai gyvename, draugas Leninai,— atsakė už abu
Komarovas,— bet tikimės, kad bus geriau.
— Tai, kad dabar gerai gyvename, netiesa,— vylingai
primerkęs akis, tarė Leninas.— Bet kad gyvensime geriau,
tai tiesa, ir reikia daryti viską, kad taip būtų...
Bartašiūnas 4-ojo latvių šaulių pulko gretose kovojo
Rytų fronte, paskui prieš Denikiną, triuškino Machno gau­
jas. Didžiojo Tėvynės karo metais jis tarnavo Lietuviško­
joje divizijoje, o po karo gimtojoje Lietuvoje tapo vienu
iš kovos prieš nacionalistinius banditus vadovų.
 Mūsų kelionės uždavinys buvo stiprinti vietinę Tarybų
valdžią. Jauniems partiniams ir tarybiniams darbuotojams,
stačiai nuo plūgo bei varstoto patekusiems Į sudėtingas ir
sunkias sąlygas, reikėjo pagalbos, paramos. Ypač svarbu
sustiprinti milicijos organus, liaudies gynėjų būrius, kur
kiekvienas drausmės ir socialistinio teisėtumo pažeidimas
atnešdavo didelę žalą.
Kelionėse, apskrities aktyvo pasitarimuose girdėjome
apie didelius atstatomojo darbo sunkumus. Nelengva su
prievolėmis. Tekdavo kulti javus ten pat lauke ir tuoj vež­
ti į priėmimo punktus. Daug grūdų žūdavo. Kadangi deg­
tinė buvo brangi ir jos trūko, klestėjo naminės degtinės
varymas. Kovoti su juo trukdė išsimėtę vienkiemiai. Gir­
tavimas kliudė stiprinti drausmę, nuvesdavo į teisėtumo
pažeidinėjimus. Tai apsunkino kovą su banditizmu.
Reikėjo griežtai spręsti apie tarp tarybinių, partinių
darbuotojų pasitaikančius tvarkos pažeidimus. Už girtavi­
mą ir teisėtumo pažeidimus buvo iš pareigų pašalinti ke­
letas valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkų ir partorgų.
Į tarybinius organus kartais prasibraudavo priešiški ele­
mentai ir surengdavo provokacijas.
Bet dauguma į pavojingą kaimo aktyvisto darbą atė­
jusių buvo ištikimi ir drąsūs žmonės. Dažnai jie kaudavo­
si tikruose mūšiuose. Pavyzdžiui, Krosnos valsčiaus vyk­
domojo komiteto pirmininkas Kulbokas ir keturiolika
liaudies gynėjų atrėmė didelės gaujos puolimą.
Nemažai tarybinių ir partinių darbuotojų žuvo tokiose
kovose, dar daugiau buvo nužudyta iš pasalų. Vienos ke­
lionės į Lazdijus metu man rodė vietą, kur banditai pas­
lapčia neseniai nušovė Leipalingio valsčiaus partorgą. Nuo
banditų rankos žuvo Leipalingio gimnazijos, kaip tada dar
vadinosi vidurinės mokyklos, komsorgas. Apie žvėrišką
banditų susidorojimą ir jų baisų žiaurumą pasakojo Prie­
nų valsčiuje. Banditai nužudė penkiolikmetę Mozūraitę tik
už tai, kad ji buvo gimnazijos komsorgo sesuo. Išgamos
išpjovė jai krūtis, sulaužė.rankas, paskui nušovė. Ten pat
žvėriškai sudraskytas ir nužudytas Kazys Danilevičius, ku­
rio sūnus nuėjo į liaudies gynėjų būrį. Buvo atsitikimų,
kai banditai sunaikindavo ištisas šeimas, net kūdikius lo­
pšyje...
 Kartais banditai susidorodavo su žmonėmis, kurie lan­
kydavo susirinkimus, su jaunimu, kuris rinkdavosi į
šokius. Lukšių valsčiuje banditai įsibrovė į jaunimo vaka­
rėlį ir įsakė visiems šokusiems nusirengti. Jaunuoliai gavo
po 25 smūgius iš kabelio padarytu bizūnu, merginos — po
15 smūgių. Sužinoję, kad vieno valsčiaus partorgas kartą
perėsi pirtyje, banditai nutarė pasityčioti. Pirties šeiminin­
ką nubaudė 16 rimbo smūgių už tai, kad patrynė partorgui
nugarą, šeimininkei už tai, kad davė rankšluostį — 11 smū­
gių, o likusieji šeimos nariai gavo po 3 smūgius.
Beprotiškai ir beviltiškai kovai prieš tarybų valdžią
vadovavo hitlerininkų talkininkai, masinių žudynių daly­
viai, pripratę prie kruvinų orgijų. Dangstydamiesi „lais­
vės ir nepriklausomybės gynėjų" skraistėmis, jie tikėjosi
pratęsti savo dienas ir dargi pagarsėti nacionalistiniuose
sluoksniuose kaip „nacionalinės idėjos didvyriai". Apie
vieną tokį „didvyrį", Tauragės apskrityje veikusios gaujos
vadą, man pasakojo sukrečiančius dalykus. Sadistas pačia
bjauriausia šio žodžio prasme — taip jį charakterizavo pa­
tys gaujos dalyviai. Užkietėjęs hitlerinis budelis, masinių
žudynių dalyvis, su pasimėgavimu žudęs beginklius žmo­
nes okupacijos laikais, jis prisipažindavęs, kad taip prip­
ratęs prie kraujo, jog negalįs be jo pragyventi nė vienos
dienos. Regėdami niekuo nepateisinamą savo vado žiauru­
mą ir kraujo troškimą, patys banditai nebeišlaikė: nužudė
jį ir pasidavė tarybiniams organams.
Tokiais užkietėjusiais nusikaltėliais rėmėsi darbo žmo­
nių klasinis priešas, kuris liguistai tebesitikėjo nuversti
tarybų valdžią ir atstatyti buržuazinę santvarką. Pagrindi­
nės aktyviosios buržuazinių nacionalistų jėgos pabėgo
kartu su hitlerininkais, o paskui išsidangino į JAV. Bet jų
agentūra liko Lietuvoje ir veikė nelegaliai, palaikydama
ryšį su ginkluotomis gaujomis.
Lietuvos buržuaziniai nacionalistai savo planuose mito
tomis pačiomis iliuzijomis, kurių iki paskutinio atodūsio
laikėsi Hitleris ir jo fašistinė ruja. Jie tikėjosi, kad netru­
kus po fašistinio reicho sutriuškinimo prasidės peštynės
tarp sąjungininkų, kad Vakarų valstybės su JAV prieša­
kyje pradės karą prieš Tarybų Sąjungą. Kiekviename ne­
sutarime tarp Tarybų Sąjungos ir jos karo meto sąjungi­
ninku buržuaziniai nacionalistai įžvelgė savo lūkesčių pa­
tvirtinimą. Tuo labiau kad iš užsienio atkakliai skleidė
gandus apie neišvengiamą ir netrukus prasidėsiantį karą.
O kokį džiūgavimą, kokį vilčių suplasnojimą sukėlė
buržuaziniams nacionalistams liūdnai pagarsėjusi V. Čer­
čilio kalba Fultone! Jiems atrodė, kad jų viltys išsipildo,
kad tuoj anglų, amerikiečių arba dar kažkokios kariuo­
menės desantai išsilaipins Klaipėdoje, ir vėl, kaip ir 1919
metais, pasirėmusi svetimais durtuvais buržuazija galės
atkurti savo viešpatavimą Lietuvoje.
Jeigu Čerčilio kalba Fultone pradėjo ,,šaltąjį karą"
(kalbu apie tai, užbėgdamas į priekį), tai Lietuvoje plūs­
telėjo nauji karšto kraujo srautai, kurio negailėjo buvu­
sieji hitleriniai galvažudžiai. Greta banditų gaujų, pasiva­
dinusių Hitlerio vardu, dabar atsirado Čerčilio vardo gau­
jos. Gerai žinomas darbininkų ir valstiečių budelis, 1926
metų fašistinio perversmo Lietuvoje vadeiva Plechavi­
čius, įsitaisęs barmenu menkoje amerikoniškoje aludėje,
sušuko:
— Pagaliau britų liūtas pabudo! Triskart valio Cerči-
liui! Dabar bolševikams galas! Tegu mano barzdą išpešio­
ja po vieną plaukelį, jeigu aš iki Naujųjų metų nebūsiu
Lietuvoje!
Tuos reakcionierių džiūgavimus rėmė ne vien tik „šal­
tojo karo" įkvėpėjų žodžiai, bet ir darbai. Kai kurių Va­
karų valstybių žvalgyba aktyviai palaikė reakcingų emig­
rantų organizacijų ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu, ap­
rūpino banditus ginklais, amunicija, radijo siųstuvais,
pinigais. Lietuvos, Latvijos ir Estijos padangėje pasirody­
davo amerikiečių lėktuvai, kurie numesdavo diversantus,
ryšininkus, šaudmenis.
Lyg atsiliepdama į šį Vakarų aktyvumą, reakcinė lie­
tuvių emigrantų spauda, taip pat kai kurie užsienio laik­
raščiai pradėjo skelbti sensacingas „pergalių reliacijas“.
Peržvelgdamas emigrantų laikraščius, staiga gerokai
nustebęs užtinku stačiai srautu prapliupusius pranešimus
apie „kovinius nacionalinės partizanų kariuomenės žyg­
darbius" Lietuvoje. Tarsi suvestinėse iš karo frontų, die­
na iš dienos spausdinami pranešimai apie „mūšius" su Rau­
donosios Armijos pulkais, net ištisomis divizijomis, apie
„šaunias pergales", pašautus šarvuotus transporterius, apie
užgrobtus motociklus... Kažkodėl šių prasimanymų sklei­
dėjams ypač patiko motociklai, kurių jie „užgrobdavo"
kiekvieną dieną šimtais.
Tokios miunhauzeniškos reliacijos siekė vieno tikslo —
iškaulyti daugiau išmaldų iš globėjų, kurie reikalavo ak­
tyvių veiksmų, atkaklesnės kovos.
Banditų nusikaltimams ir žvėriškumui demaskuoti buvo
organizuojami parodomieji teismo procesai. Liudininkų
parodymai ir kaltintojų prisipažinimai atskleisdavo šlykš­
tų nusikaltėlių veidą ir niekšišką darbo žmonių klasinio
priešo palaikomo banditizmo esmę. Pagrindinius nusikaltė­
lius nubausdavo aukščiausia bausme, kitus — įvairiam lais­
vės atėmimo laikui. Greta tiesioginės kovos prieš banditus
tokie procesai padėdavo mobilizuoti visuomenę prieš fa­
šistų pasekėjus.
Svarbu buvo rasti būdą paveikti tuos, kuriuos į bandi­
tizmą įtraukė apgaulės keliu, naudodami pseudopatrioti-
nius šūkius arba grasinimus, šantažą. Daugelis tokių susi­
painiojusių, patekusių į siautėjančių banditų tinklus, buvo
įvelti į nusikaltimus ir neberado išeities. Tiesa, buvo pas­
kelbta amnestija tiems, kurie legalizuosis ir prisipažins.
Bet gaujų vadeivos slėpė tai arba įtikinėjo, jog amnestija
tik klasta.
Reikėjo be paliovos ir įtikinamai demaskuoti banditus
bei jų įkvėpėjus, pademonstruoti buržuazinės nacionalisti­
nės propagandos melagingumą. Aš dažnai naudodavau to­
kią paprastą tezę —kas pasitikėjo Tarybų valdžia ir Ko­
munistų partija, tas nesuklydo ir ateityje nesuklys, o kas
patikėjo priešais, tas skaudžiai apsigavo, ir tokią klaidą
ne visada galima ištaisyti, jeigu laiku nesusivoksi. Nelen­
gva buvo įtikinėti: trukdė pokario sunkumai, kasdieninio
gyvenimo nesklandumai, trūkumai, kurių buvo dar nema­
ža. Tai tarsi tie medžiai, pro kuriuos daugelis miško neįž­
velgė.
...Kalbu susirinkime Vilkaviškio apskrityje. Stengiuo­
si argumentuoti ryškiai ir įtikinamai. Bet kai baigiau, pa­
sipylė skundai. Štai Alvito spirito gamyklos darbininkai
jau keturis mėnesius negauna algų. O ten girtas valsčiaus
vykdomojo komiteto pirmininkas nušovė valstiečio kiau­
lę...
O vienkiemiuose ir kaimuose aidėjo šūviai, padangę na­
ktimis nušviesdavo gaisrai. Žmonės vis žūdavo, nors karas
ir pasibaigė.
Istorinę 1945 metų rugsėjo 3 dieną, kada buvo iškilmin­
gai pažymimas militaristinės Japonijos sutriuškinimas, su­
tikau viename kariniame dalinyje, kur įteikinėjau ordinus
už kovinius nuopelnus. Pergalei pažymėti įvyko vietos
įgulos kariuomenės paradas. Pasilipęs ant sunkvežimio —
improvizuotos tribūnos,— pasakiau kalbą. Pabrėžiau didį­
jį mūsų šauniosios Raudonosios Armijos žygį, kuris bai­
gėsi prie Ramiojo vandenyno krantų.
Sutriuškinta fašistinė Vokietija ir pergalė kare su mi­
litaristine Japonija reiškė, kad pažangos jėgos grandiozi­
nėje žūtbūtinėje kovoje, kokios dar niekada nemate žmo­
nija, nugalėjo pačias juodžiausias reakcijos jėgas.
Baigta su amžinuoju vokišku ,,Drang nach Osten". į
vakarus nuo Lietuvos, junkeriškų Rytprūsių vietoje, dabar
atsirado vakarinė Rusijos Federacijos sritis — Kaliningra­
do. Vietoje seniau prie vakarinių Tarybų Sąjungos sienų
išsidėsčiusio antitarybinio „kordono" kūrėsi draugiškos
liaudies demokratijos respublikos, dėjusios pagrindus so­
cializmo statybai. Vietoje vienos socialistinės valstybės —
Tarybų Sąjungos — dabar Europoje ir Azijoje pradėjo ku­
rtis socialistinių valstybių sistema.

Draugo akimis

„Broliai, atstatykim miestą Gedimino..."—Antanas Bimba nustemba

antrą kartą.— Pasivaikščiojimas ties Nemuno vingiu.— Balsavimo apylin­
kės apšaudomos.— Onos Sukackienės testamentas.— Praregėjimas.— „Tai
ne šiaip sau atstatymas, o didingas gyvenimo pertvarkymas!"

Jau dešimtmečiai praskriejo po Antrojo pasaulinio ka­

ro pabaigos. Beveik aštuoneri metai praėjo nuo 1966 metų,
kai pradėjau rašyti šią savo knygą apie kelionę gyvenimo
vieškeliais. Tiesa, šie aštuoneri metai daugiau skirti tarny­
bai, darbams ir daugeliui kel’onių negu atsiminimams. Jei
ir apie pokarį pasakočiau taip pat smulkiai, tai tikriausiai
nesulaukčiau šio darbo pabaigos, o tuo labiau knygos iš­
leidimo... Todėl noriu trumpai apžvelgti vėlesnius įvykius,
kurie ir bus knygos epilogas.
Nuo vienų Aukščiausiosios Tarybos rinkimų į kitus,
nuo vieno partijos suvažiavimo į sekantį visa mūsų šalis,
kiekviena tarybinė respublika, kiekviena sritis ateidavo
besididžiuodama vis naujais pasiekimais. Tai buvo įkvėp­
to darbo ir didžių laimėjimų metai. Seniai jau užgydytos
gilios karo žaizdos, išaugo karta, nebeprisimenanti jo bai­
senybių...
O tada, netrukus po karo, 1945 metų pabaigoje, į Lie­
tuvą iš Niujorko atvyko žinomas pažangus Amerikos lie­
tuvių veikėjas, „Laisvės" laikraščio redaktorius Antanas
Bimba. Mudu drauge apvažiavome didelę Lietuvos dalį,
aplankėme daug miestų bei miestelių. Ir visur — griuvė­
siai, gaisravietės...
— Kada jūs pajėgsite visa atstatyti! Dešimtmečių rei­
kės! — sušuko Bimba, stovėdamas Kaune prie „Drobės"
fabriko griuvėsių. Virš akmenų ir plytų krūvos tysojo nu­
griuvęs milžiniškas fabriko kaminas, tarsi prislėgęs visas
viltis...
Ir mums tada atrodė, kad dar negreit išnyks griuvė­
siai— tiek daug jų buvo. Vilniuje bei kitur gyventojai
dažnai laisvalaikiu išeidavo į talką miestui nuo griuvėsių
išvalyti. Kartu su visais dirbdavo ir vyriausybės nariai.
Mes skaldėme kirtikliais pastatų likučius, valėme plytas
naujam jų naudojimui, ruošėme vietą naujiems namams,
skverams ir aikštėms. Populiari tada tapo J. Švedo daina
„Broliai, atstatykim miestą Gedimino..."
Po dvidešimties metų Bimba vėl atvyko savo senosios
tėvynės aplankyti. Ir vėl jis buvo nepaprastai nustebintas.
Prieš svečio akis iškilo ne tik atgimusi iš pelenų, bet ir at­
jaunėjusi, pagražėjusi, septynmyliais žingsniais pirmyn į
socializmą pažengusi Lietuva. Po pirmo apsilankymo po­
kario metais Bimba Amerikoje išleido knygą „Atgimusi
Lietuva", kurioje rašė apie išvaduotą iš okupantų jungo
 respubliką, apie numatytus atstatymo planus. O dabar sa­
vo naujojoje knygoje „Klesti Nemuno kraštas" jis galėjo
pavaizduoti kelerių įvykdytų penkmečių planų rezultatus,
stulbinančius pasikeitimus ir laimėjimus.
Nuo jaunystės dienų socializmo idėjų sužavėtas, Bim­
ba su entuziazmu sveikino Tarybų valdžios atkūrimą Lie­
tuvoje. Kaip ir visi mūsų draugai, jis nuoširdžiai džiaugėsi
Tarybų Lietuvos pakilimu bei suklestėjimu. Pajėgios ir
visapusiškos pramonės sukūrimas, stambaus mechanizuoto
žemės ūkio išvystymas, liaudies gerovės kilimas ir nepap­
rastas kultūros lygio augimas liudijo apie socialistinio ke­
lio didingumą.
Užjūrio svečio žodžiai svarbūs, nes iš šalies geriau ma­
tyti. Žinoma, jis žvelgė į socialistinę Lietuvą draugo aki­
mis. Tačiau, norėdamas, kad mūsų pasiekimai būtų dar
didesni, jis nešykštėjo ir trūkumų bei negerovių kritikos.
Vaikštinėdami Nemuno pakrante Druskininkuose, mu­
du kartu su A. Bimba mintimis persikeliame į praeitį. Pri­
menu jo pasipiktinimo ir liūdesio kupinus žodžius apie na­
cionalistinius banditus, apie jų aukas.
— Kaip šiurpų sapną, kaip pražūtingą marą ar cholerą
žmonės dar ilgai minės šį įtūžusio klasinio priešo siautėji­
mą,— sakė mūsų svečias prieš dvidešimt metų.
Prisiminęs dabar tai, aš pasakojau jam apie daugelį
anų niūrių laikų epizodų, kurie giliai įsirėžė atmintin...
...Štai skambina iš CK ir praneša, kad man reikia vykti
j Pumpėnus, dalyvauti banditizmo aukų laidotuvėse. Mies­
telis pažįstamas. Ten neseniai kalbėjau kaip kandidatas į
Sąjungos Tarybos deputatus rinkimų į TSRS Aukščiausią­
ją Tarybą metu. Mitinge dalyvavo ir mano kolega, kan­
didatas į Tautybių Tarybos deputatus, geležinkelietis Mar­
gis. Jam šis miestelis susijęs su sunkiais prisiminimais —
čia pirmosiomis karo dienomis banditai sušaudė jo dukterį
komjaunuolę Marytę Margytę.
Atvykome į Pumpėnus, matau vienuolika karstų. Vie­
nuolika žmonių — darbininkų, valstiečių, tarnautojų — žu­
vo nuo banditų rankų. Verkia vaikai, rauda žmonos, moti­
nos, seserys, nužudytųjų giminės.
 Aikštėje stichiškai prasideda mitingas. Rūsčiai, pasi­
piktinęs kalbu apie niekšingus klasinius priešus, kupinus
nuožmios neapykantos darbo laudžiai. Raginu susiburti
aplink tarybų valdžią, kad bendromis jėgomis išnaikintu­
me kruviną banditizmo piktžaizdę.
Po kelių dienų vėl važiuoju į laidotuves, dabar į pie­
tinę Lietuvos dalį — į Varėną. Ir čia toks pat slegiantis
vaizdas — dešimt karstų su nužudytais iš pasalų aktyvis­
tais. Sakau kalbą kapinėse. Nėra žmonių kalboje žodžių,
kurie galėtų pasmerkti nacionalistinius išsigimėlius.
Vos pasibaigė laidotuvės Varėnoje, iš Alytaus prane­
ša— ten laidoja septynias žmogžudžių aukas. Nutariu už­
važiuoti tenai. Pakeliui kažkur miške aidi šūviai. Alytun
atvykstame tiesiog į mitingą. Prie nužudytųjų draugų kar­
stų prisiekėme ryžtingai pribaigti banditizmą — geriausiu
paminklu žuvusiems bus visiška darbo liaudies pergalė ko­
voje su išnaudotojų klasių likučiais. Visose kalbose aš
kreipdavausi į gaujų dalyvius, patekusius ten nesąmonin­
gai, apgaulės arba nepagrįstos baimės prieš tarybų val­
džią keliu.
Giliai sukrėtė Izabelės Laukaitytės žuvimas. Drauge su
ja mudu balotiravomės 1941 metais Marijampolėje rinki­
mams į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Izabelė Laukaitytė,
kaip ir jos dvi seserys, buržuazinės valdžios laikais akty­
viai dalyvavo Lietuvos Komunistų partijos veikloje, dau­
gelį metų kalėjo. Po karo ne kartą susitikdavome Mari­
jampolėje, kur ji dirbo partijos apskrities komitete.
Ir štai sužinau, kad vieną 1948 metų kovo mėnesio die­
ną pačiame Marijampolės mieste piktadariška bandito
ranka nutraukė šios ištikimos liaudies dukters gyvenimą.
Žudikai jai ne kartą grasino, kėsinosi į jos gyvybę, bet ji
nenorėjo išvykti ir liko savo poste... Tą pačią dieną bandi­
tai mokytojų seminarijos rūmuose nušovė komsorgą Vy­
tautą Labanauską.
Į laidotuves išėjo visas miestas, atvyko valstiečiai iš
aplinkinių kaimų. Darbininkas, mokytojas, valstietis ir
profesorius — visi piktinosi kruvinais nacionalistų nusi­
kaltimais. Kada stovėjau garbės sargyboje prie Laukaity­
tės ir Labanausko karstų, man galvoje gimė rūsčios eilės.
Vėliau jos sudarė pradžių didelio eilėraščio „Šalin, apaš­
talai tamsos!"

Norėtųsi pavirst perkūnija,

kuri žaibais rūstybės dangų skrodžia,
Arba prabilt kalba tokia smarkia,
kad kulkų jėgą jos Įgytų žodžiai,
Taip sudreba širdis
ir pyktis veržtis ima,
Kai apie tuos kalbu,
kurie verti vien prakeikimo.

Nors dienos buvo sunkios ir įtemptos — o gal kaip tik

to nerimo dėka,— vis dažniau kildavo poetinė nuotaika.
Pačiose netikėčiausiose vietovėse bei aplinkybėse — na­
muose ir darbo kabinete, mašinoje, traukinyje ir lėktuve,
per posėdžius, susirinkimus ir sesijas — gimdavo nauji po­
smai.
Eilėraštyje Izabelės Laukaitytės atminimui rašiau:

Tarp mūsų vakar dar buvai

Ir laisvės dainą dainavai...
Už liaudį šiandien tu žuvai...
Džiaugeis gyvenimu nauju,—
Aplaistei jį širdies krauju.

Tarybų kraštas tau brangus,—

Ir laisvę mylintis žmogus
Brangioj Tarybų Lietuvoj
Tave minės darbe, dainoj.

Šlamės tau tėviškės klevai:

„Tu liaudžiai šauniai tarnavai!"

...Nemunas ramiai neša savo vandenis į Kauną, ten, kur

iškilo galinga HES. Išlakios pušys vos vos linguoja viršū­
nes. O mūsų pokalbyje vis dar atgyja praeitis.
— Rinkimai! Kokie sunkūs buvo pirmieji rinkimai,—
primena Bimba, 1946 metais pirmųjų pokario rinkimų į
TSRS Aukščiausiąją Tarybą liudininkas,
 Tikrai, dabar net įsivaizduoti sudėtinga, kokia neleng­
va buvo rinkiminė kampanija. Nacionalistinis pogrindis iš
kailio nėrėsi, kad grasinimais ir teroru įbaugintų rinkėjus.
Prisimename su Bimba, kaip abu važinėjome po mitin­
gus mano rinkiminėje apygardoje — į Panevėžio, Rokiškio
apskritis. Jis pakeliui aplankė ir savo gimtinę Rokiškio ap­
skrityje. Šiose vietose nacionalistai nebuvo itin aktyvūs.
Tačiau ir čia galėjome įsitikinti, kad rinkimų organizavimo
darbas ir sunkus, ir pavojingas. Balsavimo apylinkės visur
buvo saugomos, bet kai kur jas vis dėlto apšaudydavo.
Agitatoriai, taip pat patys kandidatai į deputatus sten­
gėsi, kad rinkiminė kampanija taptų visuotine, visaliaudi­
ne politine mokykla.
Per mėnesį apvažinėjau savo rinkiminės apygardos
miestus ir kaimus, daugiau kaip trisdešimt kartų kalbėjau
mitinguose, susitikimuose su rinkėjais. Kai kuriuose susi­
rinkimuose dalyvavo ir Bimba. Jis susidomėjęs praktiškai
susipažino su tarybine demokratija, sakė kalbas, perduo­
damas sveikinimus nuo pažangiųjų Amerikos lietuvių or­
ganizacijų.
Daugelis epizodų iš rinkiminės kampanijos iškyla at­
mintyje šį ramų vakarą Nemuno pakrantėje.
— O tragedija su Ona Sukackiene! Niekada negalėsiu
jos pamiršti. Kokia tai buvo šviesi asmenybė... Niekšingi
žmogžudžiai! — sušunka Bimba.
Taip mes buvome sukrėsti, skaitydami Onos Sukackie­
nės laišką. Kaimo mokyklos mokytoją, dviejų vaikų mo­
tiną, Oną Sukackienę išrinko apylinkės balsavimo komisi­
jos pirmininke. Ji karštai ėmėsi darbo, tikrino rinkėjų są­
rašus, kalbėjosi su jais, aiškino rinkimų tvarką, platino
plakatus ir lozungus. Ateidavo grasinantys laiškai. Kartą
mokyklon įsiveržė banditai, nuplėšė ir sudegino iškabinė­
tus klasėse plakatus ir portretus, prigrasino susidorosią, jei
ji nenustos agitavusi už tarybų valdžią. Tačiau Ona Su­
kackienė nepabūgo. Per susitikimą su kandidatais ji drą­
siai kalbėjo, ragindama nebijoti jokių grasinimų ir rinki­
mų dieną vieningai balsuoti už savo Tėvynės šviesią ateitį.
Greitai po šio susirinkimo, 1946 metų vasario 3 dieną,
niekšingi banditai nužudė Oną Sukackienę jos vaikų akyse.
Nujausdama nelaimę, Ona Sukackienė parašė laišką
 Lazdijų apskrities partijos komiteto sekretoriui. Šis laiškas,
jos pavadintas testamentu, buvo gautas jau po narsiosios
patriotės mirties. Laiške testamente ji rašė:
„...Manyje baisi kova. Du priešininku, galingu ir stip­
riu, kariauja, o aš ugnies linijoje... Artėja vasario 10 die­
na, kurią mano tautiečiai nuspręs savo ir savo tautos liki­
mą. Aš suprantu, kad vasario 10-oji turi nuspręsti mūsų
tautos šviesią tarybinę ateitį.
O, kiek daug nesusipratimų ir tamsos glūdi mūsų liau­
dyje! Daug yra tokių, kurie sąžiningai atlieka visas uždė­
tas pareigas, bet yra ir tokių, kurie, seno nepažinę, naujo
nenori girdėti. Šie paskutinieji asmenys, mano nuomone,
tai yra apsamanojusios, apkerpėjusios sąžinės. Agitacijos
darbas su pirmaisiais vyksta lengvai, ir, pasakę: „Kas rei­
kia, tai reikia", tikra esu, kad savo sugrubusia nuo darbo
ranka įmes savo sprendimą į dėžę. Man nesunku kalbėti
su jais, aiškinti jiems šaukiančios juos pareigos svarbumą,
apie tai, koks bus šviesus ir aiškus rytojus, jie visi kaip
vienas, visi broliškai ranka rankon vyks į balsavimo būs­
tinę atiduoti savo balsų. O dėl antrųjų pasilieka klaustukas.
Kad aš būčiau mintis, kiekvienam iš jų nupieščiau vaiz­
džiai supratimą tos svarbios dienos; kad būčiau kraujo la­
šelis— įsisiurbčiau jų širdin ir, sruvendama jų gyslomis,
nušviesčiau savo Tėvynės meilę, jos grožį, tikrą pareigos
supratimą.
Sušauksiu dar keturis kartus savo apylinkės piliečius,
jiems aiškinsiu ir pasakosiu tai, ką matau jiems reikalinga
pasakyti, o paskui — lai mane žudo tie, kam esu priešinga.
Tik vieno prašysiu jus: jei išgirsite mane nužudytą — ži­
nokite, kad aš mylėjau tik savo Tėvynę, tik ji vienintelė
buvo mano gyvenimo ir meilės verta. Mylėjau jos laukus
smėlėtus, jos ežerus, upes, jos šlamančius miškus, jos dar­
bo žmones, nors jie ir tamsūs kartais yra. Aš tik ją vieną
mylėjau, ir kiekvienas mano širdies sutvaksėjimas buvo
skirtas tik jai. Tik dabar supratau, kad tik šioje formoje aš
galiu mylėti savo brangiąją Tėvynę, jai dirbti, ir, jei yra
reikalinga,— dėl jos mirti."
Ištikima liaudies dukra Ona Sukackienė savo pasiry­
žimu ir ištikimybe darbo liaudies reikalui nusipelnė am­
žino gyvenimo lietuvių tautos širdyje.
 Tarp archyve saugomų dokumentų žymėtinas raportas
vieno iš banditų vadeivų — Lukšos, vėliau baigusio Vaka­
rų Vokietijoje diversantų mokyklą. Šiame raporte jis savo
viršininkams praneša apie tai, kad Alytaus apskrityje But-
rimiškių kaime išžudytos kelios šeimos, tarp jų ir maža­
mečiai vaikai, net šešiametis vaikutis. Pirmas raporte už­
rašytas:
„1. Abromavičius, Petras, 53 metų, jo žmona Pranė, 50
metų ir sūnus Stasys, 14 metų. Tas pilietis su savo žmona
pirmieji balsavo 1946 metų vasario 10 dienos rinkimuose.
Naujakuriai."
Nemažai aukų žuvo nuo banditų rankos, mėginusių te­
roru sulaikyti darbo liaudį, kad nedalyvautų savo tarybi­
nės valdžios rinkimuose. Ypač sunki buvo padėtis pietų
Lietuvoje, kur daug miškų ir tolimų užkampių.
Bergždžios pasirodė antitarybinio pogrindžio pastangos
ir žvėriškumai. Didžioji dauguma rinkėjų pareiškė pasiti­
kėjimą tarybų valdžia, atiduodami balsus už komunistų ir
nepartinių bloką. Pergalė buvo neabejotina. Tačiau tie re­
zultatai liudijo ir apie gana didelį skaičių priešiškai nusi-
stačiusiųjų, patekusių į antitarybinės agitacijos įtaką
elementų arba priverstų banditų teroru ir grasinimais su­
silaikyti nuo dalyvavimo rinkimuose. Prieš atskirus kan­
didatus buvo paduota po kelis tūkstančius balsų. Mano
Panevėžio rinkiminėje apygardoje rinkimams į Sąjungos
Tarybą prieš mane balsavo apie 4 tūkstančiai iš bendro
130 tūkstančių rinkėjų skaičiaus.
Praėjo nedaug laiko, o pasikeitimai svyravusiųjų poli­
tinėse nuotaikose tapo labai žymūs. Lygiai po metų, 1947-
jų vasario 9 dieną, rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiau­
siąją Tarybą už iškeltus kandidatus balsavo 98,05 procento
rinkėjų. Slinko metai, keitėsi respublikos veidas, o rinki­
mai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą ir Lietuvos TSR Aukš­
čiausiąją Tarybą, į vietines Tarybas lyg barometras rodė
vis didesnį liaudies susitelkimą, vis didesnį jos pasitikėjimą
tarybų valdžia. Pamažu rinkimuose ėmė dalyvauti beveik
visi suaugę respublikos piliečiai. Už kandidatus balsuoja
beveik ICO procentų rinkėjų. Balsų skaičius prieš atskirus
kandidatus sumažėjo iki šimtų, dešimčių, net vienetų. Prieš
mano kandidatūrą, pavyzdžiui, 1966 metų rinkimuose į
TSRS Aukščiausiąją Tarybą balsavo 2 rinkėjai, o 1970 me­
tų — vienas.
Visa tai reiškė, kad galutinai sužlugo nacionalistų ban­
dymai pasukti istorijos ratą atgal. Kasmet gerėjo ekono­
minė šalies padėtis. Broliškos respublikos padėjo sparčiai
atstatyti Tarybų Lietuvos liaudies ūkį. Jei buržuazijai val­
dant prireikė dešimtmečių, kol šiaip taip atstatė labiausiai
per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautus Šiaulius, tai dabar
iš griuvėsių nepaprastais tempais kilo dešimtys miestų,
įgaudami visiškai naują veidą. Gyvenimo faktai sudaužė
į šipulius nacionalistų tauzalus, kad bolševikai neša badą
ir suirutę. Net iš pradžių patikėjusieji nacionalistų propa­
ganda įsitikino jos melagingumu.
...Paskutiniai saulės spinduliai užlieja pievos žalumą
fantastine šviesa — miškas darosi paslaptingas, lyg jį būtų
piešęs Čiurlionis čia, Druskininkuose. Pasukame nuo Ne­
muno į „Dainavos" sanatoriją, kur poilsiauja Bimba. Jis
prisimena dar vieną epizodą iš sunkių pokarinių metų.
Kaune susitikęs su viena piliete. Ji prisipažinusi, kad
seniau simpatizavo nacionalistams. Bet štai jai pasitaikė
būti viešame procese, kai teisė penkis banditus. Salė žmo­
nių pilna, visi įtempę dėmesį. Teisėjas paklausė teisiamuo­
sius: už ką jie kovojo, ko siekė, ką galėjo pasiūlyti ir pa­
žadėti lietuvių tautai? Pilietė tikėjosi, kad „kovotojai už
laisvę" pasinaudos proga, išdėstys savo programą. Bet tik
vienas pralemeno kelias frazes:
— Mums vadai įsakė terorizuoti, plėšti ir žudyti, sėti
netvarką ir suirutę, kol kils karas tarp Tarybų Sąjungos ir
Amerikos su Anglija... Mes taip ir darėme... Daugiau nieko
nežinome...
Pilietė pasakė:
— Šiame procese aš praregėjau. Pamačiau ten tik ap-'
gailėtinas būtybes, drebančias dėl savo kailio. Supratau,
kad šie miško „kovotojai" tėra plėšikai ir žudikai, nešan­
tys Lietuvai ir lietuvių tautai vien tik nelaimę.
Savo antrojo apsilankymo metu A. Bimba stengėsi kuo
įdėmiau įsižiūrėti į naujos socialistinės Lietuvos gyvenimą.
Jis lankėsi fabrikuose, gamyklose, mokyklose, mokslo ir
kultūros įstaigose, padarė pranešimą Vilniaus V. Kapsuko
universitete kaip jo garbės daktaras. Ypač mūsų svečias
domėjosi kolūkiais, kurių ir ženklo nebuvo jo pirmojo at­
silankymo metu.
— Tikriausiai jūs patys Lietuvoje, nuolat dalyvaudami
visuose reikaluose, negalite įsivaizduoti didingumo tų lai­
mėjimų ir permainų, kurios įvyko respublikoje per šiuos
du dešimtmečius. Stačiai stebuklinga, kad viskas pasiekta
per tokį trumpą laiką! — susijaudinęs kalbėjo A. Bimba,
prieš išvykdamas į Niujorką.—Juk tai ne šiaip sau atsta­
tymas, o didingas viso gyvenimo pertvarkymas! O ką kal­
bėti apie milžiniškus pakitimus kaime! Savo akimis nepa­
mačius, neįsitikinus, sunku būtų ir patikėti... Man teko
didelė laimė — aš mačiau Lietuvą vienu iš lemiamų jos is­
torijos momentų, o dabar galėjau savo akimis įsitikinti,
kad socializmo kelias, kuriuo nuėjo mūsų tauta, vienintelis
teisingas.
Taip, tik socializmo keliu žengdama, Lietuva galėjo su­
rasti savo laimę. Apie tai gerai ir teisingai viename savo
straipsnių pasakė Michailas Kalininas.
Prisimenu tokį epizodą. Prieš man išvykstant į Maskvą,
„Tiesos" redaktorius G. Zimanas prašė gauti M. Kalinino
straipsnį apie Lietuvą. Kai šį prašymą perdaviau M. Ka­
lininui, jis tuoj sutiko, pasakęs, kad gerai supranta
sudėtingą padėtį respublikoje ir pasiruošęs padėti jos pro­
pagandistams. O kai sekantį kartą atvykau Maskvon,
M. Kalininas įteikė man didoką straipsnį, pavadintą „Lie­
tuvių tauta naujuoju keliu“. Ryškiai ir vaizdžiai jis rašė
apie tai, kaip „buvusi priklausoma nuo Vokietijos, Eu­
ropos užkampis, Lietuva įgavo neribotas galimybes tapti
priešakine ir aukštai išvystyta nacionaline respublika, pil­
nateisiu didžiosios Sąjungos nariu".
Išsipildė ištikimojo leniniečio M. Kalinino žodžiai. Ko­
munistų partijai vadovaujant, broliškoje Tarybų Sąjungos
šeimoje Tarybų Lietuva tapo viena iš išsivysčiusių sąjun­
ginių respublikų. Milžinišką vaidmenį respublikos išvys­
tyme bei laimėjimuose suvaidino užgrūdinti kovose prieš
buržuazinę fašistinę santvarką komunistai ir antifašistai,
apie kuriuos rašiau šioje knygoje. Negaliu neprisiminti
daugelio, kurių jau nebėra gyvųjų tarpe.
Pokario metais anksti pasitraukė iš gyvenimo Lietuvos
KP CK sekretorius K. Preikšas. Mirė žymūs rašytojai
P. Cvirka, Salomėja Nėris, L. Gira, A. Guzevičius, A. Venc­
lova, T. Tilvytis, J. Šimkus. Neseniai mirė tokie kovų ve­
teranai, kaip K. Didžiulis, B. Leonas-Pušinis, M. Junčas-
Kučinskas, I. Gaška, A. Jakševičius, S. Pupeikis. Skaudi
netektis respublikos partinei organizacijai ir visiems Ta­
rybų Lietuvos darbo žmonėms buvo liepsningo kovotojo
už tarybų valdžią Antano Sniečkaus mirtis 1974 metų sau­
sio 22 dieną.
Gerai prisimenu epizodą, papasakotą A. Sniečkaus jo
70 metų sukakties dieną: kaip jis, keturiolikmetis berniu­
kas, dar 1917-aisiais taip susižavėjęs Lenino idėjomis, kad
prieš jo portretą prisiekė tapti ištikimu revoliucijos kovo­
toju. Į Komunistų partiją jis įstojo septyniolikos metų. Be­
veik 48 metus jis išbuvo sekretoriumi, iš jų 38 metus pir­
muoju nelegalaus, paskui (nuo 1940 metų) legalaus Lietuvos
KP Centro Komiteto sekretoriumi. Nuo 1941 metų jis kan­
didatas į TSKP CK narius, o nuo 1952 — jo narys. A. Snieč­
kus buvo visų šaukimų TSRS ir Lietuvos TSR Aukščiausių­
jų Tarybų deputatas. 1973 metais jam suteiktas Socialistinio
darbo didvyrio vardas.
Daug bendro turėjau su A. Sniečkumi gyvenimo kely­
je, bendroje kovoje ir darbe, kaip ne kartą pažymėjau šio­
je knygoje. Daug šviesaus, džiuginančio, bet buvo ir
pavojų, sunkių išgyvenimų, aštrių momentų. Tačiau svar­
biausia tai, kad sulaukėme tų laikų, kada galėjome pama­
tyti kovotojų pastangų rezultatus, kada iš esmės pasiektas
tikslas, dėl kurio gyvenome, kovojome, dirbome kartu su
liaudimi, už kurį sudėta taip daug aukų. Džiaugėmės, kad
mūsų didžioji socializmo šalis, pasiekusi didingų pergalių
ir milžiniškų laimėjimų, tvirtu žingsniu žengia į komuniz­
mą, o gimtoji Lietuva virto klestinčia socialistine respubli­
ka ir užima garbingą vietą didžiojoje tarybinėje šeimoje.
Apie tai dar neseniai kalbėjome, išgyvendami visos mūsų
liaudies džiaugsmą, kai 1973 metų lapkričio 28 dieną prie
anksčiau apdovanotos Lenino ordinu Tarybų Lietuvos vė­
liavos M. Suslovas pritvirtino Tautų draugystės ordiną.
Antanas Sniečkus buvo atstovas tos šlovingosios kovo­
tojų komunistų kartos, kuri sunkiausiais pogrindžio metais
be baimės ir pasiaukojančiai kovojo už liaudies reikalą, už
socializmo pergalę. Ne veltui sakoma, kad jie mirė, bet
reikalas, už kurį jie kovojo, visada liks gyvas ir atmintiš
apie juos niekada neišblės žmonių širdyse.
Galvojau apie Antaną Sniečkų, kai 1963 metais eilėraš­
tyje „Kovotojui" rašiau:

Speiguotas buvo ir apniukęs gruodžio rytas,

Kai vėliavą didžios, kilnios kovos
Aukštai iškėlei tu, draugams nuo kulkų kritus,
Ir skelbei tiesą liaudžiai Lietuvos.
Nors pogrindy giliam — gyva dvasia Komunos,
Telkei į būrį Partijos karius.
Vėl darbo liaudis mūsų — ne bejėgis kūnas,—
Pakilo ji j žygius neramius.
Tėvynę išvaduot, sutriuškint prispaudėjus —
Lyg saulė švietė didis tikslas tas.
Sunkiam kovos kely neliovė jis spindėjęs
Tau pro klaikių kalėjimų grotas.

Vos laisvė švysteli, ir vėl žvalgyba, kratos.

Atrodė pergalė labai toli...
Nūn prieš tave — kovos laimėtos rezultatas,
Laimingas kaip karys, kurs pergalę pamato.
Gražiais jos vaisiais džiaugtis jau gali.

Tik liaudies reikalais įpratęs tu gyventi,

Širdim esi ten, kur darbai karšti.
Bet darbo sūkury ir džiaugsmingiausioj šventėj
Kovos ir jos aukų neužmiršti.

Lietuvos laikrodis — šimtmečiais pirmyn

Užburtas ratas.— Dingos raktai.— Šviesos upė, šviesos miestas.— Per

10 dienų — kiek per visus 1939 metus.— Vidutinis derlingumas — 26
centneriai.— Vizija, pasaka ir vaizdas nuo Gedimino kalno.— Darbas Pre-.
zidiume.— Priimamasis.— Poetas politikoje ir politikas poezijoje.

Kada prisimenu tuos audringus tarybų valdžios Lietu­

voje atgimimo metus, pirmuosius socializmo žingsnius, at­
mintyje visų pirma iškyla begalinės kelionės, veidai — tai
niūrūs, tai malonūs, mitingai, kalbos, vis nauji uždaviniai,
įpareigojimai. Grūdų prievolės, kova su banditizmu, rin­
kimai, deputato ataskaitos, aiškinamasis darbas, kolūkių or­
ganizavimas ir stiprinimas, sėjos, derliaus nuėmimo kam­
panijos... Žinoma, ypač sunki padėtis buvo pirmąjį poka­
rio dešimtmetį.
Sudėtingas kolūkių organizavimo laikotarpis. Ne leng­
vesnis buvo ir jų stiprinimas. Reikėjo laužti amžiais nusi­
stovėjusią kaimo gyvenimo sanklodą, turėjo pasikeisti visa
valstiečio psichologija. Net ir naujakuriui, neseniai gavu­
siam iš tarybų valdžios žemę, nelengva susitaikyti su min­
timi, kad iš jo vėl, kaip jam atrodė, paimama žemė, apie
kurią tiek ilgai svajojo. O kaip galėjo atsisakyti žemės tie,
kurie paveldėjo ją iš tėvų bei senelių, suaugo su ja ir ne­
galėjo įsivaizduoti gyvenimo be savo, privataus ūkio! Ne­
apsieidavo be dramatiškų epizodų, spontaniško isteriško
pasipriešinimo, kai suardavo ežias ar išvesdavo arklį į
bendrą tvartą. Kai kas slapta užkasdavo akmenis, butelius
arba geležinius strypus, kad pažymėtų savo buvusių valdų
ribas.
Noriu papasakoti vieną tų laikų epizodą.
Lankydamas pietų Lietuvos rajonus, atvykau į Leipa­
lingį. Važiuojant pro bažnyčią, pastebėjau gan didelę gru­
pę žmonių. O klubo salėje, kur turėjo vykti susirinkimas,
žmonių maža. Pradėdamas pokalbį, pasiūliau klausti, pa­
sakyti, kas kam rūpi. Bet kol valstiečiai žvilgčiojo vienas
į kitą, salėn atėjo ir tie, kurie būriavosi prie bažnyčios. Ir
netrukus pasipylė klausimai, bet vis apie individualių ūkių
savininkus bei jų interesus. Skundėsi prievolėmis, mokes­
čiais, sunkumais pasirašant paskolas, nes kaimiečiai ne­
daug pinigų teturi. Keli paklausė apie kunigą, kuris buvo
areštuotas.
Atsakiau apibendrintai. Pabrėžiau, kad į daugumą čia
keliamų klausimų netenka atsakinėti ten, kur valstiečiai
pradėjo naują gyvenimą. Kaip pavyzdį paminėjau netoli­
mą Rudaminos apylinkę — ten visi valstiečiai susijungė į
kolūkius.
Vos tik aš paminėjau žodį „kolūkis", kilo triukšmas ir
klegesys.
— Nenorime ir girdėti apie kolūkius!
— Nereikia mums kolūkių!
 ■— Einam iš čia! Nesiklausykim kalbų apie kolūkius!
Šurmulyje aiškiai vyravo moterų balsai. Salė pradėjo
nerimauti. Dalis klausytojų pakilo ir ėjo lauk, ypač mote­
rys. Atrodė, dauguma išeis.
Tada aš, pakėlęs balsų, kad nustelbčiau triukšmą, gar­
siai pasakiau:
— Tarybų valdžios jūs neįbauginsite! Ne tokias audras
ji pergyveno! Kai aš buvau čia prieš ketverius metus, siau­
tė banditai, užmušinėjo tarybinius aktyvistus, naujakurius,
bet negalėjo užmušti Tarybų valdžios. Nustokite šūkavę ir
paklausykite, pasikalbėkime ramiai.
Pamažu salė aprimo. O kai aš pradėjau kalbėti apie ku­
nigą, visi įtemptai sukluso. Jau išėjusieji iš salės prigludo
prie langų, klausėsi, dalis sugrįžo. Tik viena moteriškė
spygtelėjo:
— Grąžinkite mums mūsų kunigėlį, jis toks geras!
Aš griežtai atsakiau, kad „gerasis kunigėlis" aktyviai
padėdavo banditams. Jam tenka nemaža dalis atsakomybės
už jų įvykdytas žudynes.
Kai salė nurimo, papasakojau apie kolūkinį sąjūdį, pa­
žymėjau, kad 1950 metų gegužyje jau 75 procentai Lie­
tuvos valstiečių įstojo į kolūkius, sukurta tūkstančiai kol­
ūkių.
— Beveik visa Lietuva nuėjo kolūkiniu keliu,— kalbė­
jau aš.— Nejaugi tie, kurie spiriasi ir nieko nenori girdėti
apie kolūkius, laiko save gudriausiais? Liaudies patarlė sa­
ko: nespjauk į šulinį, nes teks pačiam iš jo gerti. Vis tiek
anksčiau ar vėliau bus pas jus kolūkis. Geriau pažiūrėkite,
kaip gyvena ir dirba kaimynai kolūkiuose, o ne plūskite,
jų nepažindami.
Tas susirinkimas Leipalingyje man giliai įsirėžė atmin­
tin. Jis buvo sunkiausias iš visų, kuriuose dalyvavau.
Ten, kur atsirado gerai išmanančių apie žemės ūkį, su­
pratusių kolūkinio darbo naudą vadovų, sąmoningo akty­
vo, ten puikiai klostėsi reikalai. Taip buvo pirmajame Lie­
tuvos kolūkyje — Marytės Melnikaitės, Kėdainių rajone
netoli Dotnuvos. Taip pat greitai sustiprėjo, pradėjo kilti
ir visą laiką pirmavo kaimyninis Karolio Požėlos kolūkis.
Tai didelis jo ilgamečio pirmininko Socialistinio darbo did­
vyrio K. Macevičiaus nuopelnas. Bet dauguma kolūkių il­
gokai niekaip negalėjo išbristi iš atsilikimo. Užburtą ratą
sudarė dilema: kaip gali kolūkiečiai gerai dirbti, jei mažai
gauna už darbadienį, o kaip kolūkis gali mokėti daugiau,
jeigu kolūkiečiai blogai dirba?
Kartą užsukau į Tytuvėnus, tuometinį rajono centrą.
Vartau ataskaitinį žiniaraštį apie gamybą kolūkiuose ir ma­
tau, kad viename už darbadienį išmokėta 5 kapeikos (0,5
kapeikos naujais pinigais) ir po 300 gramų grūdų. Prie
tokių uždarbių pašaipiai skambėjo kolūkio pavadinimas
„Kelias į laimę". Nuvykau pasižiūrėti, kaipgi kolūkiečiai
ten gyvena. Pasirodo, neblogai: turi viską, išskyrus kolū­
kietišką sąmoningumą, apie sąžiningą darbą kolūkyje ir
kalbos negali būti. Pas kiekvieną kolūkietį po keletą kiau­
lių, gera karvė, telyčios, gi kolūkio fermoje viena kita de­
šimtis kiaulių bei kelios liesos karvės... O kai nuima derlių,
tas pats — kolūkiečių svirnai lūžta, o kolūkio sandėliuose
vėjai laksto.
Po pasitarimų varginguose kolūkiuose norėdavosi atsi­
gauti, pabuvoti pažangiuose, pasidžiaugti jų laimėjimais.
Kasmet jų daugėjo. Malonu buvo, kad Joniškio rajono
Skaistgirio „Pergalės" kolūkis, kurį organizuojant dalyva­
vau ir kalbėjau, iškart sustiprėjo ir tapo pirmaujantis. Čia
didelis nuopelnas priklauso jo ilgamečiui pirmininkui Jo­
nui Viliūnui. Labai artimas man pasidarė Kretingos rajono
Žemaitės kolūkis Kvėdarnoje, kur pirmininkavo Gūžė. Vi­
sada džiugu buvo matyti, kaip ten statomi nauji ūkiniai pa­
statai, didėja gyvulių banda, auga laukų derlingumas, kaip
su entuziazmu dirba kolūkiečiai, kyla jų gerovė.
Pirmaisiais pokario metais Sakių rajone sutikau kom­
jaunimo darbuotoją Kostą Gliką. Patraukė dėmesį jo ak­
tyvumas bei sumanumas. 1951-aisiais dvidešimt penkerių
metų jaunuolį išrinko Lenino kolūkio pirmininku Lukšiuo­
se. Tas kolūkis netrukus tapo vienas pirmųjų kolūkių mi­
lijonierių Lietuvoje. Kitus kolūkius ir stambino, ir smul­
kino, o Lenino kolūkis liko didžiausias — jo žemių plotas
apima 6344 hektarus. Ir dabar tai turtingas kolūkis, jo me­
tinės pajamos siekia beveik tris milijonus rublių, o vidu­
tinis grūdinių kultūrų derlius — 36,5 centnerio iš hektaro.
Kostas Glikas šiandien — Socialistinio darbo didvyris.
 Lengva dabar kalbėti apie kolūkius ir džiaugtis laimė­
jimais. O pirmaisiais jų kūrimo metais kolūkinės proble­
mos susipindavo j sunkius galvosūkius. Atsirasdavo drą­
sūs projektai kolūkiams iš atsilikimo išvesti. Pavyzdžiui,
M. Gedvilas kėlė sumanymą, kad radikaliausia priemonė
būtų nustatyti garantuotą darbadienio apmokėjimą po 3
arba 5 rublius (senaisiais pinigais), o lėšų trūkumą padeng­
ti valstybinėmis paskolomis. Argumentas toks: esant ga­
rantuotam darbo apmokėjimui, būtų užtikrintas normalus
kolūkiečių darbas, vadinasi, ir produkcijos bei kolūkio pa­
jamų augimas. Paskolų prireiktų tik pradžiai, kol kolūkiai
atsistotų ant kojų. Bet tuo metu įgyvendinti tokį projektą
buvo neįmanoma.
Valstybė teikdavo kolūkiams didelę pagalbą, bet ne
visada ji buvo racionaliai panaudojama. Savo kalbose
ne kartą kritikavau kolūkių vadovus, kurie, vaizdingai ta­
riant, pradėdavo ne nuo pamatų, o nuo stogo. Pasitaikyda­
vo tokių kolūkių, kurie pirmiausiai statėsi klubus arba
kultūros namus, o ne ūkinius pastatus. Kiti mūrydavo mil­
žiniškas ir brangias karvides, o karves ir kiaules ant pirš­
tų skaičiuodavo. Antai kai kurie Vilkaviškio bei kitų ra­
jonų kolūkiai statėsi 200 vietų karvides, o karvių turėjo
tik po 15—20. O svarbiausia buvo didinti galvijų bandą,
laikinai pasitenkinti kukliais bei pigiais statiniais.
Gerų pavyzdžių šiuo atžvilgiu mačiau kelionėje į Vo­
kietijos Demokratinę Respubliką. Ten lankiau žemės ūkio
kooperatyvus, kur karvės buvo laikomos pigiose ir papras­
tose medinėse karvidėse — pusiaužeminėse. ,,Kai praturtė-
sim, pastatysim gerus mūrinius pastatus",— sakė draugai
vokiečiai.
Patys radikaliausi kolūkių stiprinimui buvo TSKP CK
1965 metais ir vėliau priimti sprendimai. Jie įgalino pakel­
ti kolūkiečių materialinį suinteresuotumą, padidinti valsty­
bės teikiamą pagalbą kolūkiams, skiriant daugiau techni­
kos ir mineralinių trąšų. Pajėgia baze šioms radikalioms
priemonėms buvo išaugusi tarybinės valstybės ekonominė
galia. Atsivėrė platus kelias į kolūkių suklestėjimą, žemės
ūkio produkcijos augimą bei pasiturintį kolūkiečių gyve­
nimą.
 Važiuodamas Plungės rajono keliais, kartą sustojau ma­
žame Gondingos kaimelyje. Kolūkio valdyboje išgirdau le­
gendą apie netoliese iškilusį piliakalnį. Esą čia miega gra­
žuolė Dingą, o su ja milžiniškas lobis. Bet raktai nuo šio
lobio pamesti. Kas atras Dingos raktus, užvaldys lobį, įgys
turtus, gerovę ir laimę. Ištisus amžius ieškojo Lietuvos var­
guoliai šių raktų, bet niekaip negalėjo jų surasti. Kai matai
klestinčius kolūkius, pasiturintį kolūkiečių gyvenimą, gali
pasakyti, kad Dingos raktai atrasti, o kur ieškoti jų — nu­
rodė tarybų valdžia.
Pramonės atstatymas ir neregėtas jos išaugimas irgi rei­
kalavo didelės įtampos, bet jis vyko planingai, glaudžiai
bendradarbiaujant respublikos ir sąjunginiams vyriausybi­
niams organams bei organizacijoms. Džiaugdavausi, daly­
vaudamas naujų pramonės įmonių atidaryme, malonūs susi­
tikimai ir pokalbiai su darbininkais fabrikuose bei
gamyklose.
Su kai kuriomis pramonės įmonėmis buvau susijęs tie­
siogiai. 1941-aisiais rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą
metu mano kandidatūrą iškėlė Marijampolės cukraus fab­
riko kolektyvas, per pirmuosius pokarinius rinkimus —
Panevėžio cukraus fabriko darbininkai ir tarnautojai. Se­
kančių trijų rinkimų metu mano kandidatūrą parėmė gim­
tųjų Telšių „Masčio" fabrike. Daugelį gamyklų, fabrikų,
elektros stočių bei kitų įmonių lankiau kaip lektorius ir
pranešėjas, kaip CK atstovas partiniuose susirinkimuose.
Istorinės reikšmės įvykis lietuvių tautai buvo Kauno
hidroelektrinės statyba, pradėta 1956 metais. Kadaise, bur­
žuazinės valdžios metais, inžinierių Smilgevičių už jo pro­
jektus panaudoti Nemuną elektrifikavimui apšaukė beveik
bepročiu. Tuos projektus įgyvendinti teįstengė socialistinė
Lietuva.
Didžiai susidomėjusi visa Lietuva sekė tos hidroelekt­
rinės statybą. 1959-ųjų vasarą tūkstančių tūkstančiai žmo­
nių patraukė į jaudinančias iškilmes. Sprogimas — ir džiu­
gesio šūksmams aidint Nemuno vandenys pasuko naująja
vaga, nešdami Lietuvai džiaugsmą ir šviesą... Milžiniškas
Kauno marių veidrodis pakeitė šios respublikos dalies
gamtą.
 Žinia apie Kauno HES statybos pabaigą, lyg sprogusi
bomba, sukėlė pabėgusiųjų į užsienį buržuazinių naciona­
listų sąmyšį. Metų metais rašę savo laikraštpalaikiuose apie
tamsą, sunykimą ir badą Lietuvoje, jie neberado nieko ge­
resnio, kaip paskelbti tai bolševikų propagandos triuku.
,,HES tikrumoje nėra, ji pastatyta iš faneros",— įtikinėjo
vieni kitus buvusieji ponai. Bet ne vien šią karčią piliulę
teko jiems praryti.
Netrukus vis sparčiau ėmė įsibėgėti nauja didinga sta­
tyba. Susipažinau su jos dar pačia užuomazga, kai geolo­
gai plyname lauke netoli Vievio tyrinėjo dirvą, išsidėstę
jos pavyzdžius ant didelių stalų. Greitai ten pradėjo stieb­
tis milžiniški šiluminės elektrinės korpusai. Taip gimė nau­
jas šviesos miestas — Elektrėnai. Lietuvos VRES jau pasie­
kė projektinį galingumą—1,8 milijono kilovatų.
Lietuva industrinė, per 10—12 dienų išleidžianti tiek
pramoninės produkcijos, kiek per visus 1939 metus, gami­
nanti beveik 10 milijardų kilovatvalandžių elektros ener­
gijos— 120 kartų daugiau, negu buržuazijai valdant. Lie­
tuva, statanti okeaninius laivus, gaminanti skaičiavimo
mašinas ir metalo apdirbimo stakles, elektros motorus ir
televizorius, cementą ir chemijos produkciją. Lietuva su
vidutiniu derlingumu virš 26 centnerių iš hektaro — dvi­
gubai daugiau, negu buržuazijai valdant, su strėlės tiesu­
mo autostrada Vilnius—Kaunas. Lietuva su Mokslų Aka­
demija, 12 aukštųjų mokyklų, su privalomuoju viduriniu
mokslu. Lietuva su filharmonija, 11 teatrų, milžinišku bib­
liotekų ir kultūros namų tinklu, neregėtais knygų, laikraš­
čių bei žurnalų tiražais. Lietuva, nepažįstanti nedarbo ir
skurdo.
Kadaise tokia Lietuva atrodė mums kaip pasaka.
Audringų 1940 sūkuryje lyg vizija vidury dienos, lyg
sapne iškildavo mano įtemptose smegenyse regėjimas: tar­
si važiuoju lygiu keliu, o aplink miestai balto mūro, dai­
liais namais pasipuošę kaimai, sodai žydi, šakos linksta
nuo vaisių gausumo, begaliniuose laukuose banguoja ja­
vai...
Dabar tokį vaizdą, lyg įsikūnijusią svajonę, matome tik­
rovėje. Pažvelgsi į Vilnių nuo Gedimino kalno — nesibai­
giantys naujų statybų rajonai it sustingusios baltos bangos
Supa senamiestį iš visų pusių. Važiuoji Lietuvos keliais pro
turtingus kolūkius, tarybinius ūkius — už lango bėga mū­
riniai namai, solidūs pastatai...
Apie mūrinę Lietuvą daug kalbėta ir svajota buržuazi­
nės valdžios metais, o pastatė ją tarybų valdžia. Prisimenu,
buržuazinis „auksaburnis" profesorius Pakštas mėgdavo pa­
postringauti apie Lietuvos ateitį, apie demokratiją, progre­
są. Ir vis kartodavo taip jam patikusią patetišką frazę:
„Mes privalome pasukti Lietuvos laikrodį šimtmečiu pir­
myn!" Iš tikrųjų Pakštas ir klerikaliniai jo bendraminčiai
tempė Lietuvos laikrodžio rodyklę priešinga kryptimi, at­
gal į viduramžius.
Komunistų partija, tarybų valdžia pasirodė esanti ta
galinga jėga, kuri pasuko Lietuvos laikrodį pirmyn, ir ne
tik vienu šimtmečiu. Vien aukštojo mokslo srityje Lietuva
pažengė pirmyn apie 500 metų — penkių amžių būtų pri­
reikę anų laikų tempais pasiekti dabartinį lygį.
Galėčiau baigti savo pasakojimą apie gyvenimą, kuria­
me man brangiausia tai, kas susiję su visuomenės reikalais,
su visos liaudies gyvenimu. Sunku papasakoti apie šiokia­
dienių smulkmenas, nes ne tiek daug laiko praėjo, kad ši
kasdienybė virstų istorija. Todėl pridėsiu tik kelis žodžius
apie savo tiesioginį darbą.
Visos partinio ar tarybinio darbuotojo pareigos atsa­
kingos. Tuo labiau vadovaujančio darbuotojo, koks dau­
gelį metų buvau. Vadovavimas mūsų šalyje kolektyvus.
Kolektyvą sudaro atskiri asmenys, suburti vienos ideolo­
gijos, bet ne visada vieningos nuomonės apie konkrečius
klausimus. Pagrindiniai principiniai klausimai partinių or­
ganų sprendžiami, suderinus šias nuomones. Bet gyvenimas
taip įvairus, daugiaveidis, kad jokie nuostatai negali nu­
matyti visų variantų bei kazusų, kuriuos pagimdo įvairios
situacijos. O kiekvienas sprendžiamas klausimas susijęs su
visuomenės interesais arba atskirų žmonių likimais.
Jau pasakojau, kad aš, kaip Lietuvos KP CK biuro na­
rys, pastoviai dalyvavau dažnai šaukiamuose jo posėdžiuo­
se, kuriuose buvo priimami principiniai sprendimai pačiais
svarbiausiais respublikos klausimais. Pradedant V suvažia­
vimu buvau visų vėlesnių Lietuvos Komunistų partijos su­
važiavimų, taip pat TSKP XX, XXI, XXII ir XXIII suva-
žiavimų delegatas. Nors nebuvau 1952 metų spalyje
įvykusio TSKP XIX suvažiavimo delegatas, bet tame su­
važiavime mane išrinko kandidatu į TSKP CK narius. Todėl
netikėtai dalyvavau sušauktame po suvažiavimo TSKP CK
plenume. Paskui dalyvavau visuose TSKP CK plenumuose
iki 1971 metų kovo mėnesio.
Mano pagrindinė darbovietė 27 metus buvo Lietuvos
TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume. Šio aukščiausio
sąjunginės respublikos valdžios organo kompetencija nu­
statoma jos konstitucijos. Kadangi Aukščiausioji Taryba
renkasi sesijoms tik du kartus per metus, tarp sesijų Pre­
zidiumas vykdo aukščiausią įstatymų leidybos valdžią. Jis
leidžia įsakus, turinčius įstatymų galią, bet reikalingus res­
publikos Aukščiausiosios Tarybos patvirtinimo. Įstatymų ir
įsakų projektų paruošimas — viena svarbiausiųjų Prezidiu­
mo funkcijų.
Daug laiko skirdavau nuteistųjų malonės prašymams
svarstyti. Kiekvieno jų bylos paruošimas reikalavo kruopš­
čiai susipažinti su visomis aplinkybėmis, kad pasiūlytų Pre­
zidiumui gerai apgalvoto sprendimo projektą. Paruošiama­
jame darbe dalyvavo ne tik juridinio skyriaus darbuotojai,
bet ir Prezidiumo sekretorius S. Naujalis, pakeitęs S. Pa­
peiki, o dažnai ir aš, kaip pirmininkas. Malonės klausimai
ir pačiuose Prezidiumo posėdžiuose nagrinėjami nuodug­
niai, neretai kildavo diskusijos bei ginčai. Juk būtina hu­
maniškumo nuteistojo atžvilgiu jausmą suderinti su visuo­
menės apsaugojimo nuo piktybinių nusikaltėlių interesais.
Ypač kruopščiai nagrinėjamos ir svarstomos nuteistų
aukščiausiąja bausme bylos.
Ne tiek sudėtingi priėmimo į pilietybę, garbės vardų
suteikimo, apdovanojimo Garbės raštais ir įvairūs kiti Pre­
zidiumo kompetencijoje esantys klausimai.
Be konstitucijoje numatytų funkcijų, Prezidiumo užda­
vinys yra organizuoti rinkimus į TSRS ir Lietuvos TSR
Aukščiausiąsias Tarybas, į vietines Tarybas, taip pat liau­
dies teismų rinkimus. Pasitaikydavo, kad prireikdavo at­
likti organizacinį netekusių pasitikėjimo deputatų atšauki­
mo darbą. Prezidiumo pareiga taip pat vadovauti vietinėms
Taryboms, padėti jų veikloje. Tekdavo kalbėti vietinių Ta­
rybų atstovų pasitarimuose, dažnai nuvykti į vietas, pata­
is. £15,
rinėti, instruktuoti, paremti. Ten ir pats įgydavau žinių bei
patyrimo, ir tuoj perteikdavau kitiems. Įdomios būdavo iš­
vykos į tapusias tradicinėmis deputatų dienas, kai susi­
rinkdavo visi rajono ar miesto deputatai — pabendrauti,
pasidalyti darbo patirtimi. Vietinės Tarybos iš tiesų tapo
masiniais darbo žmonių valdžios organais.
Didelę reikšmę turi tiek TSRS bei respublikos Aukščiau-
siosiose Tarybose, tiek ir vietinėse Tarybose organizuotų
nuolatinių komisijų darbas. Į darbą komisijose įjungiami
įvairių sričių specialistai bei visuomeninių organizacijų at­
stovai.
Piliečių priėmimas — daug laiko bei dėmesio, kartais ir
įtampos reikalaujanti pareiga. Nors veikia specialus sky­
rius — Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo priimamasis, ta­
čiau aš laikiausi nuomonės, kad piliečius priiminėti turi ir
vadovybė.
Štai keturi stori sąsiuviniai. Tai sąrašas su paaiškini­
mais piliečių, kuriuos asmeniškai priėmiau kaip Lietuvos
TŠR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas. Ve­
džiau šiuos užrašus nuo 1955 metų pradžios iki 1967 vasa­
rio. Pasirodo, kad per 12 metų priėmiau 3623 piliečius
pačiais įvairiausiais klausimais. O jei pridurčiau, kiek pri­
ėmiau per likusius 15 darbo šiose pareigose metų, susida­
rytų 8:—9 tūkstančiai, o gal ir daugiau. Ypač daug piliečių
užplūsdavo Prezidiumo priimamąjį pirmaisiais pokario me­
tais. Kai tik atlikdavo valandėlė kita, šnekučiuodavausi su
visais, atėjusiais į priimamąjį, siekdamas geriau pažinti ir
suprasti okupaciją pergyvenusių žmonių nuotaikas, galvo­
seną. Paskui fiziškai nebeįstengdamas pakalbėti su visais
pageidaujančiais, pradėjau priiminėti savo kabinete tuos,
kuriuos rekomenduodavo priimamojo vedėjas arba kurie
to labai pageidavo.
Klausimai patys Įvairiausi. Daugelio reikalai tiesiogiai
neįeidavo į Prezidiumo darbo apimtį. Tai prašymai suteikti
butą, skundai dėl atleidimo iš darbo, dėl nepripažinto dar­
bo stažo, prašymai priregistruoti sostinėje, padidinti pen­
siją, skundai dėl neteisingai nacionalizuoto namo, dėl ne­
tvarkos kolūkiuose... Kolūkių organizavimosi laikotarpiu
510
atvykdavo ištisos delegacijos su įvairiais klausimais bei
skundais.
Karo metais M. Kalininas kartais pavesdavo man, kaip
pavaduotojui, priiminėti piliečius TSRS Aukščiausiosios
Tarybos Prezidiumo priimamajame.
— Prezidiumo priimamasis — tai „visasąjunginė lieme­
nė", prie kurios kiekvienas gali prisiglausti, pasiguosti ir
paverkti,— pamokančiai kalbėjo M. Kalininas, išlydėdamas
į naujo man darbo barą.— Yra klausimų, kuriuos galima
išspręsti ir padėti piliečiams. Bet būna ir iš piršto išlaužtų
skundų bei prašymų. Jei matai, kad skundėjas neteisus ar­
ba prašymas nepagrįstas, geriau jau tiesiog atsakyti, pa­
aiškinus priežastį, o ne vinguriuoti — pagalvosim, girdi,
pasitarsim, lyg nori padėti.
Priiminėdamas piliečius, stengiausi vadovautis M. Kali­
nino patarimais.
Pagal seną buržuazinių laikų įprotį žmonės Lietuvoje
į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką dažnai
žiūrėdavo kaip į prezidentą, kuris savo valia sprendžia ma­
lonės nuteistiesiems bei kai kuriuos kitus klausimus. Žino­
ma, į triaukštį pastatą Gedimino kalno papėdėje ateidavo
ir atvažiuodavo labai įvairūs žmonės su labai įvairiais rei­
kalais bei skundais. Į aukščiausią respublikos Tarybų val­
džios organą žmonės ėjo vedini gilaus pilietinio susirūpi­
nimo dėl kasdieninių reikalų ir naujo gyvenimo kūrimo
problemų, su savo mintimis ir pasiūlymais. Pasitaikydavo
ir kitos rūšies lankytojų, kurie veržte veržėsi asmeniškais
tikslais, visokiomis dorybėmis ir nedorybėmis stengėsi pa­
siekti teigiamo jų klausimo sprendimo, dažnai neturėdami
tam pagrindo. Šnekantis su tokiais piliečiais, nors ir kaip
stengdavausi išlikti ramus, susivaldyti, kartais pasinervin-
davau, netekdavau kantrybės.
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas
K. Vorošilovas įvedė tokią tvarką, kad kiekvienas iš 15
pavaduotojų iš eilės po mėnesį dirbdavo Maskvoje. „Bu­
dintiems pavaduotojams" tekdavo aktyviai dalyvauti Pre­
zidiumo darbe, ypač ruošiant klausimus dėl malonės sutei­
kimo, priėmimo j pilietybę, įteikiant vyriausybinius apdo­
vanojimus, vykdant reprezentacijos pareigas, priimant pi­
liečius.
Atidus žodinių ir raštiškų piliečių skundų bei pareiški­
mų nagrinėjimas — svarbus valstybinis reikalas. Ir tikrai
apimdavo džiugi nuotaika, kai pavykdavo patenkinti pa­
grįstą prašymą, ištaisyti klaidą, atstatyti pažeistą teisin­
gumą.
Buvau pavaduotoju TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pre­
zidiumo pirmininkų: M. Kalinino, N. Šverniko, K. Voroši-
lovo, L. Brežnevo, A. Mikojano ir N. Podgorno. Prezidiumo
sekretoriais, jo aktyviausiais bendradarbiais buvo A. Gor-
kinas, N. Pegovas, M. Georgadzė.
TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijose ne kartą kalbė­
jau tarptautiniais klausimais. Dėl šios priežasties tikriausiai
mane įtraukė į naujo pobūdžio veiklą.
1955 metų vasario 9 dieną TSRS Aukščiausiajai Tary­
bai priėmus deklaraciją, raginančią visų šalių parlamentus
įsijungti į aktyvią kovą už taiką, buvo sudaryta TSRS par­
lamentinė grupė ir nutarta įstoti į Tarpparlamentinę sąjun­
gą. Organizacinis TSRS parlamentinės grupės susirinkimas
nutarė paskirti mudu su deputatu N. Michailovu (tuometi­
nis TSRS kultūros ministras) jos atstovais šios sąjungos ta­
ryboje. Nuo to laiko be tiesioginių pareigų teko nemažai
padirbėti tarptautinėje srityje.
TSRS parlamentinei grupei įstojus į Tarpparlamentinę
sąjungą ir dalyvaujant joje atstovams iš socialistinių šalių,
žymiai pagyvėjo šios vienos seniausiųjų tarptautinių orga­
nizacijų (įkurta 1889 metais) veikla. Nepaisant geroko re­
akcingųjų jos atstovų pasipriešinimo, aštriai pasiginčijus
vis dėlto pavykdavo priimti rezoliucijas ir nutarimus, pa­
lankius taikos stiprinimo reikalui. Kiekvienoje konferen­
cijoje ir kiekvienoje sesijoje TSRS bei kitų socialistinių
šalių delegacijos keldavo aktualius klausimus; apie geres­
nį tarpusavio supratimą tarptautiniuose santykiuose, karo
propagandos uždraudimą, nusiginklavimą, branduolinio
ginklo bandymų uždraudimą, visišką kolonializmo likvida­
vimą ir kitus. O buržuaziniai parlamentarai taikėsi svarstyti
juridinius ir procedūrinius klausimus savo parlamentų fun­
kcijoms pagerinti arba tokias temas, kaip „Ekonominės sta­
tistikos pagerinimas", „Asmenybė kaip tarptautinės teisės
subjektas“, „Vieningos matų ir svorių sistemos įvedimo per­
spektyvos" ir t. t.
Socialistinių šalių delegatų aktyvumas, ypač demaskuo­
jant agresyvius imperialistinių sluoksnių ketinimus, gero­
kai sutrikdė kai kuriuos Vakarų kraštų parlamentarus.
Tarpparlamentinės sąjungos konferencijas, pavasarines
sesijas, o kartais ir vykdomojo komiteto posėdžius sušauk­
davo įvairiose šalyse, skirtinguose kontinentuose. Todėl tu­
rėjau gerų progų susipažinti ne tik su daugelio kraštų par­
lamentarais, valstybės bei visuomenės veikėjais, bet ir su
tų šalių bei tautų gyvenimu. Nemažai pavažinėjau po mar­
gąjį pasaulį kaip tarybinių delegacijų narys arba vadovas.
Londonas, Varšuva, Tokijas, Briuselis, Teheranas, Lima,
Delis — tokia geografija Tarpparlamentinės sąjungos kon­
ferencijų, kuriose aš vadovavau delegacijoms, o į Helsin­
kį, Rio de Žaneirą ir Hagą važiavau kaip delegacijų narys.
Jei pridursime pavasarines sesijas ir kitus posėdžius, tai
dar prisideda Dubrovnikas, Nica, Ženeva, Paryžius, Atėnai,
Roma, Kanbera, Dakaras.
Šios kelionės buvo įtempto darbo, kupinos kalbų, dis­
kusijų, dažnai ir aštrių ginčų. Kiauras dienas trukdavo po­
sėdžiai, o vakarai užimti priėmimais. Taip ir išeidavo —
pasižvalgyti po patrauklias šalis ar miestus likdavo mažai
laiko, bet stengiausi kiek galėjau.
Po kiekvienos kelionės reportažuose ir apybraižose
„Novoje vremia", „Švyturio" žurnalams bei laikraščiuose
stengiausi perteikti tarpparlamentinių konferencijų ir se­
sijų atmosferą, savo įspūdžius apie matytus miestus ir šalis.
TSRS parlamentinės grupės pirmininkas ilgą laiką buvo
įžymus mūsų partijos ir valstybės veikėjas O. Kuusinenas.
Puikus tarptautinių reikalų žinovas, jis kruopščiai gilinosi
į visus klausimus, susijusius su mūsų dalyvavimu Tarppar­
lamentinės sąjungos darbe, dėmesingai ir atidžiai išklausy­
davo pranešimus apie sesijų bei konferencijų eigą, visada
konkrečiai patardavo.
Keliavau ir kitomis progomis. Vadovaudamas TSRS
Aukščiausiosios Tarybos delegacijoms, aplankiau Liuksem­
burgą, Meksiką, Zambiją ir Švediją. 1966 metais atstovavau
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui Maroko 10 me­
tų nepriklausomybės sukakties iškilmėse. Visuomeninių or­
ganizacijų reikalais 1962 metais vadovavau delegacijai
konferencijoje „Pasaulis be bombos", kuri įvyko Ganos sos­
tinėje Akroje, 1971—1972 metais pabuvojau Austrijoje,
Danijoje, Vakarų Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje.
Tiek parlamentinės, tiek ir visuomeninės delegacijos
būdavo daugiatautės. Jų sudėtyje — įvairių tarybinių res­
publikų, įvairių tautybių, skirtingų profesijų atstovai. Tarp
jų mokslo bei meno veikėjai — akademikai A. Rumiance-
vas, J. Matulis, A. Sadykovas, P. Valeskalnas, M. Asimo-
vas, rašytojai M. Bažanas, A. Surkovas, Ana Saksė, C. Ait-
matovas, Mirzo Tursun-zadė, S. Rašidovas, A. Cakovskis,
publicistai J. Žukovas, L. Tolkunovas, V. Kudriavcevas,
B. Piščikas ir kiti. Konferencijoje Londone dalyvavo įžy­
musis artistas N. Cerkasovas.
Svarbi permaina mano gyvenime įvyko 1966 metų rug­
pjūtyje, kai išrinko TSRS septintojo šaukimo Aukščiausio­
sios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininku. Kurį laiką dar
likau Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pir­
mininku — iki 1967 metų balandžio mėnesio, kada toms pa­
reigoms išrinko M. Sumauską. Pagal nusistovėjusią po
O. Kuusineno mirties tradiciją mudu su Sąjungos Tarybos
pirmininku I. Spiridonovu vadovavome TSRS parlamentinei
grupei: jis kaipo pirmininkas, aš — pirmasis pavaduotojas.
Ketverius metus dirbau Maskvoje Tautybių Tarybos pir­
mininko pareigose. Per tą laikotarpį TSRS Aukščiausioji
Taryba, be įstatymų apie kiekvienais metais tvirtinamus
valstybinius biudžetus ir planus, priėmė dar nemaža įstaty­
mų bei nutarimų. Jų tarpe tokie svarbūs įstatymai, kaip
visuotinės karo prievolės, TSRS ir sąjunginių respublikų
santuokos ir šeimos įstatymų, taip pat žemės, pataisos dar­
bų, sveikatos apsaugos, darbo įstatymų pagrindų patvirti­
nimas.
Kasmet pas mus atvažiuodavo po 10—12 parlamentinių
delegacijų, o TSRS Aukščiausiosios Tarybos arba Parla­
mentinės grupės delegacijos vykdavo į įvairias šalis. Rū­
pinomės ne tik paruošti vizitų programas, bet stengėmės
nuodugniai supažindinti užsienio delegacijas su mūsų vals­
tybės struktūra bei jos įstatymų leidimo organų darbu.
Maskva tapo nepaprastos traukos centru, į kurį ver­
žiasi iš visų pasaulio kraštų — pasižiūrėti, įsitikinti, susi­
pažinti, pasimokyti... O ir mums svarbu, kad užsieniečiai,
išvydę savo akimis mūsų šalį, pažinę jos žmones, galėtų
susidaryti objektyvią nuomonę, įsitikinti piktavališkos mū­
sų priešų propagandos melagingumu.
Kur bebūdavau, ką beveikdavau, bet žurnalistikos ir li­
teratūrinio darbo nepamiršdavau... Rašiau knygas, brošiū­
ras, straipsnius. Kai ką esu išspausdinęs nacionaliniu klau­
simu. Brošiūra „Kelias į Lietuvą atviras" stengiausi padėti
apsispręsti tiems, kurie atsitiktinai atsidūrė Vakaruose.
Kryptingo propagandos darbo dėka dešimtys tūkstančių
lietuvių po karo sugrįžo į tėvynę.
Kartais spaudoje pasirodydavo ir nauji eilėraščiai. 1953
metais išėjo poezijos rinkinys „Atgimimas" lietuvių, o pas­
kui ir rusų kalba. Vėliau pasirodė dar du lietuviški eilė­
raščių rinkiniai — „Gyvenimo vardu" ir „Tūkstantis žings­
nelių" — bei rinkiniai rusų kalba „Gyvenimo kelyje" ir
„Milijonai širdžių". Abiem kalbom išleistas eilėraščių cik­
las „Sveika, Tarybų Lietuva!"
„Taip jau susiklostė mano gyvenimo kelyje, kad daž­
nai tekdavo būti poetu politikoje ir politiku poezijoje",—
prasitariau kartą pokalbyje su kolegomis rašytojais apie
savo eiliavimą. Ši frazė prigijo.
Išėjo mano knyga „Gyvenimas prasideda", išversta ir
į rusų kalbą. Prisiminimai apie 1926 metų įvykius „Žings­
niai smėly", parašyti per kelis mėnesius 1948-aisiais, pa­
sirodė tik po dvidešimties metų. Kelionių įspūdžiai ir apy­
braižos apie 22 šalis surinkti „Kelionių knygoje", o apie
Meksiką išleidau atskirą knygą.
Skaitytojui papasakojau apie daugelį kelionių ir išvy­
kų. Daug dar liko neparašyta, nes pabuvojau 35 šalyse, o
su trumpalaikiais sustojimais susirinktų per 50. Tai be Ta­
rybų Sąjungos respublikų, iš kurių neteko pažinti tik Ta­
džikijos. Bet iki šiol dar mažai teparašiau apie pačią svar­
biausią kelionę — kelionę gyvenimo keliu. Šis pasakojimas
apie mano gyvenimą gal užpildys tą spragą.
 Įvairiuose meridianuose

Tarpparlamentinėje sąjungoje.— D. Neru, sanskritas ir lietuvių kal­

ba.— O. Grotevolis: „Septynmyliams žingsniams labiausiai tinka socialis­
tiniai batai".— Žoržas Amadu ir revoliucijos generolas Prestis.— Kas rū­
pėjo kunigui? — Senatorius Fulbraitas: „Mes esame pridarę nemažai klai­
dų"...— Atvira burna ir surištomis rankomis.— Tamtamams dundant.—
Imperatorienės fortepijoną
*. — Perprodukcija ir badas.— Nereikia kaltin­
ti veidrodžio...— Nauji vėjai Vakarų Vokietijoje.

SUOMIJA. 1955. METAI

— Nemaniau, kad bendrausiu su karaliais,—kartą pa­

sakė man K. Vorošilovas — O teko.
Šiuos žodžius prisiminiau, kai mudu su N. Michailovu
kalbėjomės, tiesa, ne su karaliais, o su Tarpparlamentinės
sąjungos pirmininku lordu Steinsgeitu ir su tos sąjungos
generaliniu Sekretoriumi, prancūzų kilmės šveicarų aristo­
kratu Andre de Blone. Tai įvyko 1955 metų rugpjūčio 24
dieną Helsinkyje, Suomijos parlamento rūmuose. Tą dieną
mus, TSRS Parlamentinės grupės atstovus, pakvietė į salę,
kurioje posėdžiavo Tarpparlamentinės sąjungos taryba.
Lordas Steinsgeitas paskelbė tos sąjungos vykdomojo ko­
miteto nutarimą apie TSRS Parlamentinės grupės priėmimą
į Tarpparlamentinę sąjungą. Tarybos nariai pranešimą su­
tiko plojimais.
Kitą dieną, dalyvaujant TSRS delegacijai, prasidėjo
Tarpparlamentinės sąjungos 44-oji konferencija. Taip pra­
sidėjo nauja TSRS Aukščiausiosios Tarybos veiklos sfera.
Ją apibrėžė deklaracija apie ryšių su kitų šalių parlamen­
tais plėtimą, vykdant Komunistų partijos politiką, siekian­
čią stiprinti skirtingų sistemų valstybių taikų sambūvį.
Čia, Helsinkio konferencijoje, turėjome gerą progą tie­
siogiai bendrauti su daugelio šalių deputatais. Tuo atžvilgiu
mums daug padėjo draugai iš Lenkijos, Čekoslovakijos,
Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos parlamentinių grupių, ku­
rios anksčiau buvo įstojusios į Tarpparlamentinę sąjungą.
Atvyko Vokietijos Demokratinės Respublikos atstovai,
siekdami, kad jų grupė būtų priimta į Tarpparlamentinę
sąjungą. Netrukus draugiškus santykius užmezgėme su In­
dijos, Šri Lankos, daugelio arabų, Afrikos, Pietų Amerikos
šalių deputatais. Susipažinome su kai kuriais kapitalistinių
šalių deputatais. Prancūzijos senatorius socialistas, buvęs
kolonijų ministras M. Mute — gan įdomi asmenybė. Aukš­
tas, žilagalvis, peržengęs 80 metų, jis pasakodavo apie sa­
vo draugystę su Žoresu bei kelionę į Rusiją po 1917 metų
vasario revoliucijos drauge su Alberu Toma. M. Mute pa­
sižymėjo ypatingu iškalbingumu.
Pirmosiomis dienomis pradėjau kalbėtis, tikriau sakant,
diskutuoti ir ginčytis su Vokietijos Federacinės Respubli­
kos delegatais. Ypač dažnai diskutuodavome su įžymiu so­
cialdemokratų lyderiu Karlu Šmitų. Žinoma, daugiausia
ginčydavomės apie santykius su Vokietijos Demokratine
Respublika. Man ginant VDR parlamentinės grupės priė­
mimą ir VDR šūkį „vokiečiai — prie vieno stalo",— jis at­
sakydavo:
— Su jumis mes galime kalbėti ir kalbėsime, bet su ta
Rytų zona — niekuomet.
Aš priminiau, kad Vokietija kadaise buvo susiskirsčiusi
į kelias dešimtis, net šimtus atskirų valstybėlių, nors tarp
jų jokių socialinių skirtumų nebuvo. Dabar skirtumas tarp
VDR, einačios socialistiniu keliu, ir VFR, kur vyrauja re­
akcinės jėgos,— milžiniškas.

INDIJA. 1955 METAI

Per Tarpparlamentinės sąjungos vykdomojo komiteto

posėdžių pertrauką Indijos ministras pirmininkas Džavahar-
lalas Neru pakvietė jo dalyvius pietų į savo rezidencijos
pavėsingą sodą. Aš sėdėjau prie šeimininko stalo. Valgiai
įvairūs, kaip įprasta Indijoje, bet saikingi, o iš gėrimų pats
„stipriausias" — pomidorų sunka. Šeimininkas vilki nami­
nio audinio ilgą švarką, baltas drobės kelnes — tai lyg Na­
cionalinio kongreso partijos narių uniforma. Po pasikalbė­
jimo politiniais ir parlamentiniais reikalais Neru kreipėsi
į mane:
 — Sakykite, ar tiesa, kad rusiškas žodis „spasibo" su­
darytas iš žodžių „spasi" ir „bog", kaip tikino mane vienas
tarybinis svečias?
Patvirtinęs tokią žodžio kilmę, pažymėjau, kad jis var­
tojamas greta kito tokios pat reikšmės dviejų dalių žodžio
„blagodariu".
Kalbinės problemos labai aktualios Indijoje, nes čia yra
daug tautų ir genčių, kalbų ir tarmių. Priminęs apie seno­
vinį sanskritą, kuris laikomas hindi ir daugelio kitų kalbų
prokalbe, Neru tarė:
■—■ Hindi turi daug bendrų žodžių su slavų ir kitų Eu­
ropos tautų kalbomis. Pavyzdžiui, žemė hindi kalboj „ze-
min", o rusiškai „zemlia". Bet iš visų Europos kalbų sans­
kritui ir hindi artimiausia lietuvių kalba.
— Įdomus sutapimas, mūsų tarybinis atstovas — lietu­
vis,— tarė Tarpparlamentinės sąjungos generalinis sekre­
torius A. de Blone, rodydamas į mane.
Aš papasakojau apie mūsų kalbininkų tyrinėjimus, ku­
riuose lyginami lietuviški žodžiai su sanskritu. Priminiau
vieną, dar ankstyvoje jaunystėje sužinotą sanskrito posakį
„dias data dantas, dias data danas", kuris nuostabiai sutam­
pa su tokiu ipat lietuvišku posakiu.
-— Dievas davė dantis, dievas duos duonos,— susimąs­
tęs pakartojo lietuviškai Neru.— Seniai žinau apie lietuvių
kalbos artimumą sanskritui ir hindi, net rašiau apie tai kny­
goje „Indijos atradimas", bet pirmą kartą sutinku lietuvį
Indijoje.
Pietums baigiantis, vaišingas šeimininkas pareiškė no­
rįs pavaišinti mus dar vienu skanėstu. Jis atsikėlė ir nuėjo
namų link. Netrukus pamatėme jį, jaunatviškai tiesų ir liek­
ną, žengiantį lengvu žingsniu su dviem dideliais gelsvais
melionais rankose.
— Tie melionai iš Turkmėnijos miesto Čordžou, juos
atvežė mūsų tarybiniai draugai,— lėtai kalbėjo Neru, meis­
triškai pjaustydamas sultingus vaisius lygiomis dalimis.—
Jie žinojo, kad aš tą rūšį ypač mėgstu...
Indijos sostinėje vykusioje Tarpparlamentinės sąjungos
vykdomojo komiteto sesijoje svarbiausias buvo Kinijos
Liaudies Respublikos parlamentinės grupės priėmimo į są­
jungą klausimas. Cankaišistų „parlamentas" taip pat reiš­
kė pretenzijas stoti j šią sąjungą. Po ilgai trukusių diskusi­
jų, kur aš aktyviai gyniau KLR teises, vyko balsavimas.
Už KLR priėmimą buvo TSRS, Šveicarijos ir Ceilono at­
stovai, prieš-—Italijos, Irako ir Tailando. Tada sąjungos
pirmininkas lordas Steinsgeitas atidavė balsą, kaip jis iš­
sireiškė, „už Pekiną prieš Taibėjų". Taip Vykdomasis ko­
mitetas nutarė KLR Parlamentinę grupę priimti į Tarppar­
lamentinės sąjungos narius ir atmesti čankaišistų preten­
zijas.

VOKIETIJOS DEMOKRATINĖ RESPUBLIKA.

1956 METAI

Dvidešimt metų prabėgo nuo mano pirmo apsilanky­

mo vokiečių žemėje. „Kur link nueisi, Vokietija?1'—tas
klausimas iškildavo ir 1936, ir 1939 metais. Istorija atsakė
į tą klausimą, bet iškėlė naują, ne mažiau sudėtingą: kur
eisite, dvi Vokietijos?
Prisimindamas praeitį ir galvodamas apie ateitį, aš sto­
vėjau Brokeno viršūnėje. Čia beveik visada siaučia vėjai,
čionai Gėtės valia Faustas ir Mefistofelis Valpurgijų naktį
skubėjo į raganų puotą. Šioje vietoje, kur eina dviejų Vo­
kietijos valstybių siena, pati opiausia siena tarp dviejų
pasaulių, toli matyti, bet nelengva mąstyti.
1956 metais Vakarų Vokietijoje uždrausta Komunistų
partija, o netrukus paskelbta, kad buvusieji esesininkai
priimami į naujai organizuojamą kariuomenę — bundesve­
rą. Tos pačios juodosios jėgos, kadaise supusios kaizerį
Vilhelmą II ir išugdžiusios Hitlerį, dabar telkiasi aplink
Adenauerį.
Visai kitką matome Vokietijos Demokratinėje Respub­
likoje. Pirmą kartą toje nemažoje Vokietijos dalyje, nuo
Brokeno ligi Oderio, šalies ir visų jos turtų šeimininkas yra
darbo žmogus.
Kadaise Heinė troško pakilti į kalnų viršūnes, kad būtų
toliau nuo išsipuošusių saldžiakalbių, bet beširdžių ponų
ir ponių. Dabar šiapus, Brokeno kurortuose, jis išvystų ne
išdidžius veltėdžius, bet darbininkus, valstiečius, darbo in­
teligentus, besiilsinčius patogiuose vasarnamiuose. Dauge­
lis vasarnamių pavadinti vardais kovotojų už pažangą ir
darbo žmonių gerovę. Širkės kurortiniame kaime matai Kar­
lo Libknechto, Franco Meringo, Augusto Bebelio poilsio
namus, o Heinricho Heinės vardas puošia geriausią Širkės
viešbutį.
Štai Veimaras, kurį vadina „vokiškais Atėnais". Čia gy­
veno ir kūrė Gėtė, Šileris, Herderis, Vilandas, dailininkas
Lukas Kranachas, garsūs kompozitoriai J. S. Bachas,
R. Štrausas, žinomas optikas K. Ceisas ir kiti meno bei mok­
slo korifėjai. Ir lyg baisus pasityčiojimas, lyg tų genijų at­
minimo įžeidimas — Buchenvaldas, esąs vos keli kilomet­
rai nuo Veimaro. Tos vietos pavadinimas virto didžiausio
žmogaus nupuolimo, šiurpaus fašistinio žvėriškumo sino­
nimu.
Mirties ir fašistinės gėdos muziejuje, įkurtame Buchen­
valdo koncentracijos stovyklos vietoje, mažai užrašų. Klai­
kūs eksponatai kalba šiurpiu balsu. Ką reikia aiškinti,
matant kalnus moterų plaukų, krūvas moterų ir vyrų avaly­
nės, vaikiškų batelių? Jokia iškalbingiausio prokuroro kal­
tinamoji kalba nesukels didesnio pasipiktinimo nacistiniais
žmogėdromis, kaip abažūrai ir moteriški rankinukai iš žmo­
gaus odos. Niekada neužmirš niekšingos išgamos Ilzės Koch
vardo nė vienas, kas nors kartą skaitė ar girdėjo apie tai,
kaip šioji pagal savo skonį pasirinkdavo tiems dirbiniams
„žaliavą" dar kaliniui gyvam esant.
Susimąstę stovėjome prie krosnių, kurių žiotys prarijo
dešimtis tūkstančių žmonių. O kiek buvo tokių stovyklų!
Kiek milijonų gyvybių sunaikinta Osvencime, Maidaneke,
Zaksenhauzene, Paneriuose!
Prie angos į požemį, kuriame įrengtos krosnys — Erns-
to Telmano biustas. Čia žuvo jis, Vokietijos Komunistų
partijos vadas.
Matau prie mirties krosnies padėtą vainiką. Užrašas
skelbia, kad jį atnešė laisvosios vokiečių jaunimo sąjungos
atstovai fašizmo aukoms pagerbti. Džiugu, kad demokrati­
nėje Vokietijoje auga jaunimas, kuris piktinasi fašizmo pik­
tadarybėmis.
Vokietijos Demokratinėje Respublikoje fašizmo aukų at­
minimas šventai gerbiamais. Tai liudija paminklai, monu­
mentai, atminimo lentos miestuose ir kaimuose. Skirta diena
fašizmo aukų atminimui — antrasis rugsėjo sekmadienis.
Kaip tik tą dieną — rugsėjo devintąją, važiuodami per Je­
ną, matėme žygiuojančių į mitingą darbininkų kolonas, Jie
nešė vainikus ant žuvusiųjų kapų. Karlmarksštate ir kituose
miestuose iškabinti plakatai, kuriuose kviečiama kovoti
prieš hitlerizmo dvasios atgimimą Vakarų Vokietijoje. Mil­
žiniškas mitingas įvyko Berlyne. Pastorius Karlas Fišeris
ta proga laikraštyje „Neue Zeit" rašė:
„Reikia dar ir dar kartoti tai, ką mes dažnai sakėme:
hitlerinio teroro laikai buvo pati siaubingiausia ir gėdin­
giausią epocha žmonijos istorijoje. Palyginus su ja tautų
kilnojimosi laikai, Čingischano antpuoliai, Trisdešimties
metų karo sukeltos kančios — vis tai buvo vaikų žaidimas.
Fašistų ir jų pakalikų rankos suteptos 33 milijonų žmonių
krauju, ir atminimas apie tai neišnyks per tūkstančius
metų."
Kai Berlyne stovėjome prie buvusios hitlerinės kance­
liarijos griuvėsių, dingtelėjo mintis, kad dalį jų reiktų pa­
likti. Tai būtų naudinga ateities kartoms, o ypač žmonėms
su trumpa atmintimi. Juk čia kapitalizmo išpera, pasiutęs
fašistinis „fiureris" išpuoselėjo beprotišką viso pasaulio už­
kariavimo idėją, o baigė savo dienas nuo kulkos į kaktą ar
kalio cianido ampulės, o jo pelenai išdulkėjo kartu su
„tūkstantmečiu reichu".
Aš kalbėjau su VDR Ministrų Tarybos pirmininku Oto
Grotevoliu. Šis aukštas žilas žmogus asketo veidu ir min­
tytojo kakta nuėjo sudėtingą gyvenimo kelią. Buvęs stam­
bus socialdemokratų partijos veikėjas, jis nedvejodamas
stojo už susijungimą su komunistais į Vokietijos Vienin­
gąją Socialistų partiją ir tapo vienu jos lyderių.
Grotevolis paklausė manęs apie įspūdžius iš kelionės po
Vokietijos Demokratinę Respubliką.
— Be abejo, įspūdžiai geri,—atsakiau aš.— Net geres­
ni, negu tikėjausi. Vokietijos Demokratinė Respublika
žengia pirmyn septynmyliais žingsniais.
— Kaip matyti, septynmyliams žingsniams labiausiai
tinka socialistiniai batai,—nusišypsojo Grotevolis.
 — Tikrai, vokiškas tvarkingumas, praktiškumas, tikslu­
mas, sujungti su socialistine ūkio sistema, duoda gerų re­
zultatų.
— Mes daug pasiekėme, bet startas buvo labai sunkus.
Nereikia užmiršti, kad karas šalį labai sugriovė. Neturėjome
beveik jokių žaliavų — visi žemės turtai — Vakarų Vokie­
tijoje. Bet mums labai daug padėjo Tarybų Sąjunga.
Grotevolis atvirai sakė, kad Vokietijos Demokratinėje
Respublikoje nėra rezervų dirbamos žemės plotams didin­
ti, jau išnaudotas kiekvienas sklypelis. Todėl, nors derliai
aukšti, dar trūksta maisto. Bet žemės ūkis nuolat kyla. O
pramonės padėtis gera.

ANGLIJA. 1957 METAI

Į viešbutį man atnešė „Atlantiko" klubo kvietimą daly­

vauti diskusijoje tarptautiniais klausimais. Kadangi TSRS
pasiuntinio pareigas ėjęs A. Roščinas tą klubą apibūdino
kaip rimtą ir įtakingą, priėmiau kvietimą, bet paprašiau ei­
ti kartu ir mūsų delegacijos narį profesorių A. Rumian-
cevą.
Klubo salė perpildyta. Solidūs ponai ir ponios skendėjo
patogiuose, oda apmuštuose foteliuose. Ant nedidelio pa­
aukštinimo sėdėjome mes — Prancūzijos, Jugoslavijos, Jun­
gtinių Amerikos Valstijų ir TSRS parlamentarai. Politiškai
aštrių, bet originalia forma suredaguotų klausimų sąra­
šą gavome prieš pat susirinkimą. Juos savo nuožiūra skir­
stė vadovas, vadinamas „klausimų meistru". Atsakinėdavo
kas nori arba kam „meistras" pasiūlydavo. Vykę atsaky­
mai buvo sutinkami plojimais, ypač vertintas sąmojis.
— Kas turėjo didesnę reikšmę istorijoje — Čerčilio ei-,
garas ar Stalino pypkė? — toks buvo vienas klausimas.
— Man rodos,—atsakiau,— nors Čerčilis rūkė cigarą,
Stalinas pypkę, o Ruzveltas visai nerūkė, svarbiausia, kad
jie visi sugebėjo veikti sutartinai ir drauge kovoti prieš
Hitlerį.
Publika palankiai sutiko atsakymus, kuriuose buvo pa­
brėžtas taikaus sambūvio reikalingumas, nors „Atlantikas"
laikomas NATO šalininkų klubu.
 Kai pokalbis įsisiūbavo, vertėja T. Sirotina man paš­
nibždėjo:
— Matote ten, trečioje eilėje, senyvą misterį. Jis nuo
jūsų nenuleidžia akių. Ar pažįstate jį?
Dar disputo pradžioje, apžvelgdamas susirinkusius, aš
pažinau tą poną, nors jau seniai nebuvau matęs. Viduti­
nio ūgio, liesas, elegantiškai apsirengęs — tikras anglų
džentelmenas. Jis įtemptai sekė kiekvieną diskusijos žodį.
Taigi su B. Balučiu nesimačiau apie dvidešimt metų. Su
tuo pačiu buvusiu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos
politinio departamento direktoriumi, kuris buvo mano
viršininkas, kai dirbau Eltoje. Vėliau jis buvo paskirtas
pasiuntiniu Londone, kur ir liko gyventi. Dabartinė profe­
sija— bedarbis diplomatas. Be Balučio, salėje sėdėjo dar
du buvę Lietuvos buržuazinės pasiuntinybės bendradar­
biai.
Klubo pirmininkui paskelbus disputo pabaigą, Balutis
staiga atsistojo ir išėjo. Kiti du buvę diplomatai iš buvu­
sios pasiuntinybės priėjo prie manęs. Vienas kreipėsi į
mane:
— Gal leisite jūsų paklausti vieno klausimo? Ar jūs
pats sugalvojote atsakymus į dispute pateiktus klausimus,
ar atsakymus parengė jūsų žmonės iš anksto? Ar esate įsi­
tikinęs tuo, ką kalbėjote?
— Disputo klausimus pirmąsyk pamačiau tik atvykęs į
klubą,— atsakiau.— Jokiems pasiruošimams nebuvo laiko,
taigi teko improvizuoti. O jūsų klausimas apie įsitikinimą
tiesiog naivus.
...Tarpparlamentinės konferencijos metu Londone priė­
mimai sekė vienas kitą: pas parlamento spikerį ir lordą
kanclerį, pas ministrą pirmininką Makmilaną, pas Londo­
no lordmerą. Daugelį priėmimų suruošė pasiuntinybės.
Šiek tiek deputatus nuvylė priėmimas pas Makmilaną.
Ir ne kokie politiniai reikalai, o... gastronorniniai. Kaltas
buvo ne kas kitas, o pajuokauti mėgęs Anglijos parlamen­
tinės grupės pirmininkas M. Stodartas-Skotas.
— Ponai, šiandien pietų galite nevalgyti,— paskelbė
jis po eilinio posėdžio.— Mus vaišins misteris Makmila-
nas. Be abejo, vaišės bus sočios.
 Kiti anglų deputatai juokais priminė, jog Stodartu-
Skotu netikėtume, nes jis škotas, o kuris škotas nesusigun­
dys nemokamais pietumis... Tačiau daugelis nuėjo nepie­
tavę. Ir koks nusivylimas: pasirodė, kad tūkstančiui svečių
puošniuose karališkuose Bakingamo rūmuose vargu ar te­
ko po mažutį sendvičą, kaip anglai vadina sumuštinį...

BRAZILIJA. 1958 METAI

Atskridę į Rio de Zaneirą, sužinojome, kad tą dieną

miesto teatre gastroliuoja gruzinų ansamblis. Buvo įdomu,
kaip sutinka tarybinius artistus Brazilijoje, su kuria tuo
metu Tarybų Sąjunga neturėjo diplomatinių santykių. Bet
kaip ten patekti? Laikas vėlus, bilietai parduoti visi, kon­
certas prasidėjęs. Sužinoję, kad mes iš Tarybų Sąjungos,
teatro tarnautojai subruzdo ir pažadėjo padėti. Netrukus
prasidėjo pertrauka, ir štai prieš mus neaukšto ūgio brazi­
las, apsirengęs smokingu. Tai žinomasis rašytojas, Lenino
taikos premijos laureatas Zoržas Amadu, vienas tarybinio
ansamblio gastrolių organizatorių. Jo dėka atsirado mums
vietos. Jautėmės kiek nesmagiai, nes buvome tiesiog iš ke­
lionės, šviesiais kostiumais, tuo tarpu čia vyrai visi smo­
kinguoti, moterys vakarinėmis suknelėmis. Gruzinų artistai
turėjo didelį pasisekimą, po kiekvieno programos numerio
skambėjo audringi plojimai.
Tą vakarą mes daug kalbėjomės su Žoržu Amadu, di­
deliu Tarybų Sąjungos bičiuliu. Naujiena jam buvo tai,
kad aš išverčiau į lietuvių kalbą jo poemą, kurioje jis su
entuziazmu apdainuoja Tarybų Sąjungą.
— Aš daug važinėjau po Tarybų šalį, bet Lietuvoje,
neteko lankytis. Tikiuosi kada nors nuvažiuoti į Pabaltijį.
Jūsų šalis tokia didelė, kad sunku ją visą pažinti,— sakė
Amadu.
Dar kartą su juo teko susitikti pas kitą žinomą brazi­
lą — Brazilijos parlamento deputatą Z. de Kastrą, Lenino
taikos premijos laureatą, pagarsėjusios knygos „Bado ge­
ografija" autorių. Pas jį susipažinau su įžymiu Brazilijos ir
tarptautinio darbininkų judėjimo veikėju, Brazilijos Ko-
530
munistų partijos Centro Komiteto generaliniu sekretoriumi
L. K. Presčiu. Jis kukliai nusišypso, kai pavadini jį gene­
rolu. Tą laipsnį jam suteikė bendražygiai iš garsiosios Pre-
sčio kolonos, kuri 1924—1927 metais nužygiavo apie 36 000
kilometrų Brazilijos žeme, visur skleisdama teisingumo,
vilties ir pažangos idėjas. Kolonos žygis priminė garsųjį
Garibaldžio „tūkstančio" legendinį žygį Italijos laisvės ko­
vų metu praeitame šimtmetyje. Preslis savo dukterį, taip
pat dalyvavusią mūsų susitikime, neatsitiktinai pavadino
Anita, pagerbdamas savo mylimiausio didvyrio Garibal­
džio žmoną. Jos antrasis vardas — Leokadija, kaip ir Pres-
čio motinos.
...Kadaise esu sakęs, kad, buržuazijai valdant, sunkiau­
sioji pramonė Lietuvoje buvo bažnytinė. Tai galima pasa­
kyti ir apie Braziliją, kur bažnytinės pramonės klestėjimas
yra sunki našta jos liaudžiai. Priminė man tai toks susiti­
kimas Rio de Žaneire.
Draugai iš mūsų delegacijos pranešė, kad manęs vieš­
butyje ieškąs kažkoks kunigas, kuris sakėsi esąs mano
pažįstamas. Ir tikrai vieną vakarą į mano kambarį atėjo
kunigas Janulionis. Jis pasivadino lietuvių katalikų žur­
nalo redaktoriumi ir paprašė leidimo su manimi pasikalbėti
apie Lietuvą, apie tikybos reikalus, apie kai kuriuos savo
artimuosius. Apie pažįstamus žmones ir vietas šnekučia­
vomės ramiai. Bet greit aštriai diskutavome politiniais
klausimais. O pasklaidęs jo redaguojamą žurnaliuką, at­
virai pasakiau, kad nėra jokios prasmės ginčytis su žmo­
gumi, kuris teisina hitlerininkų ir jų sėbrų kruvinus nusi­
kaltimus, gina nacių rasistinę politiką.
Sutrikęs kunigas ėmė atsiprašinėti ir sakė turįs dar
vieną labai svarbų klausimą.
— Tai ypatingos reikšmės reikalas, kuris liečia dauge­
lį tautiečių,— tarė žilagalvis bažnyčios tarnas.— Mano gi­
minaitė, dabar gyvenanti pas mane, prieš išvykdama iš
Lietuvos, turėjo banke apie 14 tūkstančių litų indėlį. Ir aš
turėjau keletą tūkstančių susitaupęs juodai dienai. Ar ne­
galėtumėt mums padėti atgauti tuos pinigėlius?
— Taip iš karto ir būtumėt sakęs,— ironizavau.— Ilgos
kalbos, o reikalas paprastas: nei jums reikalinga Lietuva,
nei Lietuvai jūs, ne kokie kilnūs tikslai jus domina, o tie­
siog pinigėliai.
Man paaiškinus, kad visi indėliams išmokėti terminai
jau seniai praėję, kunigas nieko daugiau nebeklausinėj o ir
greitai pasišalino.

JAPONIJA. 1960 METAI

Vienas priėmimas tarpparlamentinės konferencijos me­

tu Tokijyje įvyko mirusio japonų parlamentaro Jukio
Odzakio memorialiniame muziejuje. Tas Metuzalio amžių
išgyvenęs veikėjas buvo 25 kartus renkamas deputatu. Čia
nutiko gana įdomus epizodas. Savo antitarybiškumu pasi­
žymėjęs reakcingas kongresmenas A. Feiganas muziejuje
susitiko su mūsų delegacijos nariu, deputatu iš Uzbekijos
Kajumu Murtazajevu. Matyt, laikydamas jį „pavergtos tau­
tos" atstovu, Feiganas ėmė taukšti apie „raudonąjį kolonia­
lizmą" ir „rusiškuosius engėjus". Murtazajevas tinkamai
atsakė amerikiečiui. Jis, vargingo uzbekų dechkano sūnus,
galėjo savo ir kiekvieno savo tautiečio likimo pavyzdžiu
įrodyti, kaip suklestėjo Vidurinės Azijos tautos tarybų
valdžios metais.
Ir aš pasiginčijau su vienu vakariečiu ponu, kuris mėg­
davo dažnai kritikuoti mūsų šalį, olandu Van Natersu.
— Kodėl tamsta, būdamas socialistas, su tokiu įkarščiu
koneveikiate socializmo šalį? — paklausiau aš.
— Ne,—atsakė olandas,— aš ne viską peikiu, jūsų
ekonominė sistema man patinka.
— Ir už tai ačiū. O kultūra? Ir kaip jūs vertinate mūsų
šalies vaidmenį triuškinant fašizmą ir vaduojant Olandiją?
— Ir kultūra man patinka. Jūsų pasiekimai šioje srity­
je didžiuliai. O už išvadavimą mes labai dėkingi.
— Tai kais gi jums nepatinka?
— Politika! Jūsų politika man nepatinka.
— Bet juk mūsų politika užtikrino ir kultūros, ir eko­
nomikos raidą, buvo pagrindas visų mūsų pergalių, be kita
ko, ir tos, kurios dėka išvaduota Olandija, jūsų tėvynė,
532
 Bet, kaip sakoma, tokius žmones įtikinėti toks pat ber­
gždžias darbas, kaip rąstą skiepyti.
Su žinomuoju amerikiečių senatorium Viljamu Fulbrai-
tu mes ne kartą kalbėjomės konferencijos kuluaruose, taip
pat rūmų sode, kai mus pristatinėjo imperatoriui Hirohitui.
Mano pašnekovas buvo aiškiai ąpimtas nerimo dėl JAV
politikos.
— Mes esame pridarę nemažai klaidų,— kartojo jis,
pasisakydamas už tai, kad reikalingos derybos ir atoslūgis
tarptautinėje politikoje, siekiant užkirsti kelią atominiam
karui.
Kaip žinoma, Fulbraitas buvo vienas tų, kurie reiškė
nepasitenkinimą Pauerso žvalgomuoju skridimu virš Ta­
rybų Sąjungos. Po šio skridimo iširo didžiųjų šalių vado­
vų konferencija.

ŠVEICARIJA. 1961 METAI

Kai važiuoji per Šveicariją, atrodo, lyg žygiuoji ilga

eile konferencijų, konvencijų, įvairių pasitarimų ir susitari­
mų, aktų ir paktų, įvykusių ir sudarytų prieš karus, po ka­
rų ir tarp karų. Bernas ir Bazelis, Lozana ir Lokarnas, Lu­
ganas ir Montrė, Nionas ir Ženeva — šių ir daugelio kitų
Šveicarijos miestų ir miestelių vardais buvo pavadintos
įvairios derybos ir sutartys. Kitados jie skambėjo pasauli­
nėje spaudoje ir vienaip ar kitaip buvo reikšmingi tarp­
tautinių santykių istorijai.
Tarp daugelio Šveicarijoje įvykusių konferencijų dvi
užima svarbią vietą socialistinio judėjimo ir darbininkų
klasės kovos už taiką istorijoje. Tai — Cimervaldo ir Kyn-
talio konferencijos. Jos įvyko Pirmojo pasaulinio karo
audroje, 1915 ir 1916 metais.
Su dideliu susidomėjimu ir susijaudinimu važiavome
mes, keletas tarybinių deputatų, iš Berno į kalnų kaime­
lius Cimervaldą ir Kyntalį. Čia didysis Leninas energingai
veikė, telkdamas socialistinių partijų kairiuosius elemen­
tus (Cimervaldo kairioji) kovoti prieš imperialistinį karą
ir demaskuodamas darbininkų klasės interesus išdavusių
dešiniųjų socialistų politiką, tarnaujančią buržuazijai.
Daug kas pasikeitė per praėjusius dešimtmečius, įvai­
riais keliais vėliau nuėjo tų konferencijų dalyviai, atsto­
vavę skirtingoms socialistinio judėjimo kryptims. Tačiau
istorija patvirtino, kad teisingas tas kelias, kurį Leninas
nurodė darbininkų klasei.
Šį kartą tradiciniai pavasariniai Tarpparlamentinės są­
jungos posėdžiai įvyko Ženevoje, didinguose Nacijų rū­
muose. Tai ne kokie senoviniai rūmai, tačiau jie žadina
daugybę istorinių prisiminimų, ir visai nelinksmų. Tie rū­
mai— lyg paminklas Tautų sąjungos, kuri tiek metų buvo
taurių ir kilnių žodžių versmė, bet taikos išgelbėti nepajė­
gė. Etiopija, Ispanija, Austrija, Albanija, Čekoslovakija-—
šiuos žodžius reikėtų iškalti Nacijų rūmų sienoje, kad jie
bylotų naujoms valstybės veikėjų kartoms. Tai etapai,
kuriuose Tautų sąjunga galėjo ir turėjo sulaikyti karo pa­
baisą. Bet viską užgožė žodžių gausybė. Rodos, ir dabar
jie skamba po aukštais rūmų skliautais, papuoštais fresko­
mis.
Dailininkai čia nupiešė alegorines figūras, vaizduojan­
čias Taiką, Darbą, Gailestingumą, Išmintį, Mokslą. Istorija
reikalautų dar vienos figūros, vaizduojančios paliegusį
žmogų su atvira burna ir surištomis rankomis. Tai būtų
pats tiksliausias velionės Tautų sąjungos simbolis.
Toks simbolis daug kam būtų geras įspėjimas. Štai ir
mūsų posėdžiuose pasitaikydavo kalbėtojų, kurie, rodos,
Čemberleno ir pulkininko Веко dvasios įkvėpti.
Politinių klausimų komisijoje buvo svarstomos pagrin­
dinės problemos: tautų taikus sambūvis, branduolinis nusi­
ginklavimas, Suvienytųjų Nacijų Organizacijos veiklos tai;
kai išlaikyti suaktyvinimas. Ir buvo keista, kad reikėjo
ginti pačią „taikaus sambūvio" sąvoką. Tarp Vakarų de­
legatų atsirado tokių kazuistų, kurie žodį „sambūvis" pas­
kelbė komunistinės propagandos ginklu...
Airijos delegatas K. Breslinas teisingai pastebėjo, kad
taiki įvairių sistemų kaimynystė neišvengiama, nes visiems
žinoma, kad branduolinis karas per kelias minutes suduo­
tų triuškinamą smūgį ir vienai, ir kitai pusei. Libano dele­
gatas vaizdingai apibūdino padėties tragiškumą, kada
žmonijos kalavijai ilgesni ir aštresni negu jos žagrių no­
ragai.
Ir vis dėlto pasitaiko valstybės veikėjų, laikančių savo
uždaviniu ne ieškoti konstruktyvių sprendimų, kurie pa­
dėtų gelbėti taiką, bet gilinti ir taip jau didelę žmoniją
skiriančią prarają. Kitaip negalima vertinti lordo Berdvudo
kalbos, kurioje jis išdrįso pareikšti, kad komunistai norį
lokalinių karų, o taikus sambūvis negalimas todėl, kad jie
neišsižadą savo ideologijos. Bet ar ne tą patį „komunisti­
nio pavojaus" baubą naudojo Berdvudo pirmtakai, ketvir­
tajame dešimtmetyje, tarp šių sienų tiesdami kelią fiure­
rio ir dučės ruošiamai agresijai.
Komisijos posėdyje man teko priminti oponentams
faktus, liudijančius, kad valstybių su įvairiomis santvar­
komis ir ideologijomis taikus sambūvis reikalingas ir gali­
mas. Juoba kad 44-oje tarpparlamentinėje konferencijoje
Helsinkyje buvo priimta speciali rezoliucija dėl taikaus
sambūvio kaip valstybinių tarpusavio santykių pagrindo.
Gero bendradarbiavimo ir tarpusavio sutarimo pavyz­
dį parodė nusiginklavimo pakomisės posėdžiai. Tarybinis
delegatas K. Gubinas drauge su amerikiečiu A. Goru, pri­
tariant kitiems delegatams, greitai suderino nutarimą, ku­
ris pagrįstas tarybinės rezoliucijos projektu dėl branduo­
linio ginklo bandymų nutraukimo ir branduolinės energijos
panaudojimo taikiems tikslams.
Po vieno komisijos posėdžio mudu su Jugoslavijos de­
legatu Alešu Bebleriu einame Ženevos ežero krantu. Stai­
ga jis man sako:
— Ar teko jums matyti, kur Ženevoje įamžintas vienas
jūsų tautietis?
— Girdėti girdėjau, bet matyti neteko.
—' Galima užeiti, vieta įdomi.
Užsukame į nedidelę „Bavarijos" kavinukę. Joje vos
du nedideli kambariai, bet visos sienos nukabinėtos šar­
žais, vaizduojančiais kadaise Tautų sąjungoje garsėjusius
politikus. Čia ir stambiųjų tūzų figūros, ir daugybė smul­
kesnių politinių „valetų". Štai solidus dručkis Štrezemanas,
netoli jo Čemberlenas su monokliu, ilgaūsis Pilsudskis...
O štai ir pažįstamas karikatūriškas mažiuko riestanosio
profilis, plaukai „ežiuku"... Tikrai tai Voldemaras, kadaise
migdęs savo ilgomis kalbomis didžiąją asamblėją, ir taip
jau abejingą opiems mažos Lietuvos klausimams. Volde­
maras pavaizduotas karingo diktatoriaus poza: vienoje
rankoje kardas, kitoje — „puštalieta"...
Vos grįžus iš tos sesijos Maskvon, mūsų protas ir širdis
vietoje tarpparlamentinių reikalų nukrypo į tarpplaneti-
nius. Mūsų tarybinis žmogus Jurijus Gagarinas išsiveržė į
kosmosą ir pamatė paprasta akimi tai, ką mes stengėmės
savo posėdžiuose apimti proto žvilgsniu — visą žemę, jos
žemynus, jos kalnus ir vandenis. Jis galvojo apie tai, ką
mes galvojome savo tarptautinėje asamblėjoje: žemėje vi­
si mes kaimynai, visi priklausome vienas nuo kito, o kad
mūsų planeta pasidarytų dar gražesnė — reikia taikos. Ne­
jaugi žmonės, nugalėję žemės trauką, išėję į begalinius Vi­
satos plotus, neras būdo, kaip sutvarkyti savo planetos
reikalus? Tokiomis dienomis, kurias mes išgyvename, ypač
tvirtai tiki: atras!

ITALIJA. 1962 METAI

Šį kartą parlamentarai susirinko Romoje. Nuostabiai

gražus pavasaris „amžinajame mieste". Jo senovinės sie­
nos, tūkstančius metų mačiusios pavasarių žydėjimą, lyg
kalbėte kalbėjo Romos svečiams apie tai, koks ilgas buvo
žmonijos kelias į šių metų pavasarį, koks nepermaldauja­
mas istorijos žygis. Tas pajautimas ypač ryškus šalyje, ku­
ri pagimdė Džiuzepę Garibaldį, nubaudė mirtimi Benitą
Musolinį.
Lyg į pasimatymą su kažkuo artimu, nuo vaikystės pa­
žįstamu eini į Romos Kapitolijų, į Palatino kalvą, į Kolizie­
jų. Pakilia nuotaika klajoji gatvėmis, matai pro šalį sku­
bančius romiečius ir nejučiomis pasijunti juos pažįstąs iš
puikių italų filmų, itališkų knygų. Istorija, literatūra, me­
nas suteikė žmonijai stebuklus, tolimas šalis priartino, ne­
pažįstamus žmones padarė pažįstamais.
Galvon skverbiasi mintys — jei taip mes, politiniai vei­
kėjai, parlamentarai, galėtumėme įvykdyti tokį stebuklą —
surasti bendrą kalbą, padaryti visiems suprantamas geras
ir taurias taikos idėjas. Pavasaris — vilčių laikas.
Atrodo, kad mums, daug mačiusiems ir patyrusioms
tarptautinių forumų dalyviams, būtų laikas užsikrėsti šio­
kiu tokiu skepticizmu. Tačiau aš ir daugelis mano kolegų
buvome sujaudinti, susirinkę senovinėje palaco Monteči-
torio — Italijos parlamentų rūmų salėje. Ne vien dėl to,
kad jos sienose kaip taurių žmonijos polėkių priminimas
išrašytos italų išvadavimo kovų ir revoliucijų datos. Mus
jaudino ne praeitis, bet ateitis. Ką galėsime mes, keturias­
dešimt šešių šalių atstovai, padaryti taikos labui? Kokie
nutarimai virs naujais tiltais viršum pasaulį suskaldžiusios
prarajos?
Iškilmingi atidarymo žodžiai. Pirmi pavasario posė­
džių žodžiai. Italijos atstovų rūmų pirmininkas Džiovanis
Leonė pareiškė pageidavimą, kad „dabartinis amžius, ma­
tęs tiek daug vargo, tragedijų ir žiaurumų, būtų paskirtas
tiktai tautų pažangos ir mokslo suklestėjimui". Apie tai
kalbėjo ir Tarpparlamentinės sąjungos prezidentas D. Ko-
dačis Pizanelis, ir beveik kiekvienas kalbėtojas.
Žodžiai, žodžiai! O jei jie turėtų galią! Jei jie atspindė­
tų tikruosius troškimus visų, išeinančių į tarptautinių kon­
gresų, konferencijų ir pasitarimų tribūnas! Juk daugelis
kalba apie taiką ir tarpusavio supratimą, apie tautų gero­
vę, mažai kas išdrįstų pasakyti: aš noriu žmonijos pražū­
ties. Bet kai prireikia išsakytas mintis įgyvendinti, pasi­
rodo, kad daug žodžių tušti, o geri ketinimai — išpūsti!
Norėčiau pažymėti dar vieną kalbą, pasakytą tą dieną,
rodos, ramią, dėstančią tiktai faktus, bet sukrečiančią kiek­
vieną širdį, jei tik ji nėra suakmenėjusi. Turiu galvoje FAO
(Maitinimo ir žemės ūkio organizacijos prie SNO) direk­
toriaus daktaro Seno pasisakymą.
— Mūsų amžiuje, nepaprastos pažangos amžiuje, treč­
dalis žmonijos badauja,-—tarė jis.
Trečdalis žmonijos! Milijardas žmonių! Tuo tarpu mil­
žiniškos lėšos, kurios galėtų juos išmaitinti, skiriamos
ginklavimuisi, metamos į pragarišką karo gerklę!
FAO centre mums parodė filmą apie badą. Tai — sun­
kiausias kaltinimas kapitalistiniam pasauliui. Kokie klai­
kūs kontrastai pavaizduoti ekrane — buržuazinio pasaulio
atstovas, kemšantis pilna gerkle, ir išbadėję žmonės —
griaučiai iš kolonijinių šalių, nė sykio sočiai neprivalgę
vyrai, moterys ir vaikai. Maždaug filmo viduryje, lyg ne­
vilties apimtas, sugedo kino aparatas. Susirinkusiems sa­
lėje iš netyčių prireikė sukurti to filmo pabaigą — laimin­
gą ar tragišką. Juk čia susirinko liaudies pasitikėjimą turį
parlamentų deputatai. Nuo jų veiklos daug priklauso, ar
sugebės žmonija nugalėti bado šmėklą.
...Vykome iš Romos po audringų, kartais ir labai var­
ginančių posėdžių, jausdami, kokius didžiai svarbius užda­
vinius reikės išspręsti taikos, tautų gerovės labui. Ir „am­
žinajame mieste" praleistų dienų įspūdžiai buvo margi bei
sudėtingi. Atmintyje tikra painiava: čia ir džiaugsmo ku­
pinas Trevio fontanas, ir gėlėti Ispanijos aikštės laiptai,
kur sėdėdavo Gogelis, ir netolima Viduržemio jūra, ir niū­
rūs Kapucinių bažnyčios požemiai, kurių sienos išmargin­
tos raštais iš žmonių kaukolių bei kaulų.
Sukosi atmintyje ir parlamentarų kalbos apie taiką, iš­
mintį, tautų solidarumą, ir kartu įnirtingas atkirtis iš tos
pusės, kurią sudaro atviri ar slapti šaltojo karo šalininkai.
Pasaulis be galo sudėtingas. Bet sudėtingumas ir nevil­
tis — ne sinonimai.
Per tuos neilgus metus, kai aš dalyvavau Tarpparla­
mentinės sąjungos darbe, taip daug sudėtingų reikalų iš­
sprendė žmonija: ji išsiveržė į kosmosą, nugalėjo daugelį
ligų, padėjo dešimtims tautų išsivaduoti iš kolonijinio jun­
go. Norisi tikėti, kad ir kitų sudėtingų klausimų, dėl ku­
rių sielvartauja ir kenčia žmonija, laukia toks pat likimas:
neišsprendžiamų ir amžinų problemų nėra.

GANA. 1962 METAI

Kiekvienas svarbus reikalas Ganoje prasideda tamtamo

garsais. Taip prasidėjo ir tarptautinė asamblėja Akroje,
prezidento Nkrumos iniciatyva sušaukta su šūkiu „Pasau­
lis be bombų". Kai mes, užsieniečiai asamblėjos dalyviai,
artėjome prie parlamento rūmų, kur buvo numatyti jos
posėdžiai, brovėmės per šokančią ir dainuojančią minią.
Toji gyva, marga, triukšminga aplinka mums atrodė geras
ženklas, žadąs pasisekimą.
Asamblėjos posėdžiuose sėdėjau greta seniausio jos da­
lyvio 94 metų amžiaus profesoriaus Viljamo Diubua, neg­
rų tautų išvadavimo kovų patriarcho. Daugelį dešimtme­
čių gyvenęs už vandenyno, Jungtinėse Amerikos Valstijo­
se, istoriko ir rašytojo talentinga plunksna jis kovojo už
tai, kas šiandien vykdoma tikrovėje laisvę įgijusiose Af­
rikos šalyse. Eidamas savo gyvenimo dešimtą dešimtį,
daktaras Diubua persikėlė į Ganą. Savo kalboje jis karštai
ragino į kovą už pasaulį be bombų ir karų, už ką tik pa-
budusios laisvam gyvenimui daug iškentėjusios Afrikos
atgimimą.
Asamblėja dirbo daugiausia komisijose. Karštos disku­
sijos kilo dėl įvairių pasiūlymų ir sumanymų, atsiradusių,
ieškant būdų karams išvengti. Vienas amerikietis kvakeris
uoliai gynė projektų, kurio esmė ta, kad priešiškų blokų
valstybių vadovai siųstų savo vaikus į potencialių priešų
sostines eiti mokslų. Jo įsitikinimu, tai padarytų karą ne­
galimą, nes kas gi imtų žudyti savo vaikus. Tai buvo ori­
ginalus sumanymas, tačiau didesnį pasisekimą turėjo
realesni pasiūlymai, kurie siekė sukurti aplinkybes, nelei­
džiančias karui kilti.
Asamblėjos dalyviai didžiai vertino Tarybų Sąjungos ir
kitų socialistinių šalių taikingą politiką. O asamblėjos
priimtojo „Akros plano" pagrindas buvo tarybiniai pasiū­
lymai dėl visuotinio ir visiško nusiginklavimo, kuo grei­
tesnio branduolinio ginklo likvidavimo bei taikaus sam­
būvio dėsnių.
Susitikimas Akroje sudarė mums progą arčiau pažinti
jaunąją Afrikos respubliką. Aplankėme buvusius guber­
natoriaus rūmus, primenančius ilgus vergijos metus, kada
Ganą grobikai vadino Aukso Krantu. Kapitalistiniams ryk­
liams tas krantas buvo tikrai auksinis, nes jie gabeno iš
čia didžiausius turtus. Tačiau kolonizatoriams nepakako
aukso. Lyg senovės legendų žiaurieji dievai, jie reikalavo
žmonių aukų.
Mes nusileidome į gubernatoriaus rūmų rūsį, kuriame
kadaise kankinosi juodieji belaisviai. Kiek daug kančių,
sielvarto, neapykantos matė šios sienos! Vergvaldžiai su
rafinuotu žiaurumu išgalvojo „juodojo kaulo" prekybos
„technologiją". Mums parodė angą rūsio sienoje, per kurią
belaisvius varydavo tiesiog į laivus gabenti j Ameriką.
Matėme ir tą atmintiną vietą, kur, pasak legendos, keršy­
tojo strėlės buvo nužudytas vienas budelis — gubernato­
rius.

MEKSIKA. 1964 METAI

Pakeliui į Meksiką prisiminiau egzotiškus ir romantiš­

kus vaizdus, susidariusius jaunystės metais, actekų, majų
ir toltekų kūrinius, matytus parodose ir knygose, žaismin­
gas meksikiečių melodijas, drąsias laisvės armijos kapito­
no F. Vilijos akis, žvelgusias iš kino ekranų. Prisiminiau
ir reikšmingus įvykius, jungiančius mūsų šalis. Mes buvo­
me sąjungininkai kare prieš hitlerininkus. O legendinis
meksikiečių revoliucijos vadas E. Sapata savo laišku ištie­
sė draugišką ranką Leninui ir sveikino Spalio revoliuciją,
pavadinęs ją visos žmonijos revoliucija. Meksika buvo
pirmoji Amerikos šalis 1924 metais pripažinusi jaunąją
Tarybų valstybę.
Apie tuos ryšius, taip pat apie mūsų bendrą taikos sie­
kimą kalbėjau aš TSRS Aukščiausiosios Tarybos delegaci­
jos vardu Meksikos Nacionalinio kongreso nuolatinės ko­
misijos specialiame posėdyje. Delegaciją pasveikino ko­
misijos prezidentas R. Sančas Mirelas. Senatorius A. Mena
Britas padarė pranešimą politiniais ir ekonominiais klau­
simais. Jis pabrėžė, kad tiktai taikos sąlygomis gali augti
Meksikos ekonomika ir kultūra.
Apie taiką ir mūsų šalių bendradarbiavimą kalbėjo ir
prezidentas A. Lopas Matėjas, priėmęs tarybinę delegaci­
ją. Jo iniciatyva Meksika pareiškė neįsileisianti į savo že­
mę branduolinio ginklo, taip pat iškėlė pasiūlymą paskelbti
visą Lotynų Ameriką nebranduoline zona. Kalbantis su
prezidentu, buvo paliesta ir kosminių tyrimų tema — kaip
tik neseniai Meksikoje lankėsi mūsų šaunūs kosmonautai
J. Gagarinas ir V. Tereškova.
Meksiko mieste mums parodė buvusią valstybės galvos
rezidenciją Capultepeką, paverstą muziejumi. Parke tarp
 galingų ąžuolų išvydome grakštų skulptūrinį ansamblį: še­
šios baltos kolonos supa moters figūrą, ant rankų laikančią
mirusio jaunuolio kūną. Tai motinos tėvynės simbolis. Tas
paminklas primena meksikiečiams didvyrišką kariūnų žyg­
darbį. Iki paskutiniųjų jie kovėsi, gindami vyriausybės
rūmus nuo JAV kariuomenės, įsiveržusios į Meksiką 1847
metais. Kai visi žuvo, paskutinis kariūnas apsivyniojo Me­
ksikos vėliava ir šoko nuo aukšto skardžio, kad vėliava
nepatektų į interventų rankas. Didvyriškų jaunuolių skul­
ptūros stovi priešais rūmus. Jaunųjų patriotų atminimas
gyvas ir šiandien, jų žygdarbis amžiams įrašytas į Meksi­
kos liaudies kovų prieš JAV interventus istoriją. Kiekvie­
nais metais čia vyksta iškilmės, kuriose dalyvauja vyriau­
sybė, kongreso nariai, diplomatai, tarp jų ir JAV
pasiuntinys.
Vaikštinėjant Capultepeko muziejaus salėmis, mūsų de­
legacijos narys A. Mačavarianis susidomėjo didžiojoje
salėje stovėjusiu fortepijonu. Pasirodo, jis priklausęs neil­
gai valdžiusio imperatoriaus Maksimiliano žmonai. Paty­
ręs, kad juo dar galima koncertuoti, Mačavarianis ėmė
skambinti sudėtingas variacijas iš savo kūrinių. Kitą dieną
laikraščių pirmuose puslapiuose pasirodė nuotrauka ir kaip
sensacija buvo pranešama, kad tarybinis kompozitorius
skambinęs imperatorienės Šarlotos fortepijonu. Buvo ne­
blogas anonsas būsimiems A. Mačavarianio koncertams
Meksikoje.

AUSTRALIJA. 1966 METAI

Po Tarpparlamentinės sąjungos pavasario sesijos, įvy­

kusios Kanberoje, grįžome į Sidnį. Šio šiuolaikinio miesto
tolimame priemiestyje aptikome senųjų Australijos abo­
rigenų gyvenvietę. Ji įkurta kaip vitrina, rodanti, kaip rū­
pinamasi senaisiais australais, kadaise buvusiais vieninte­
liais šio žemyno gyventojais. Tačiau iš tikro čia gyvena
metisai. Gyvenvietės įnamiai turi teisę lankyti miestą, kur
jiems suteikiamas darbas. Kiekviena šeima gyvena nedi­
deliame namuke, jų apranga nesiskiria nuo paprastų dar­
bininkų. Gyvenvietėje yra suvenyrų krautuvė, kurioje
parduodami rankų darbo gaminiai, taip pat žaisliniai bu­
merangai, papuošti ornamentais ir piešiniais.
Kolonizatoriai anglai pagrobė visą aborigenų žemę,
išstūmė juos į nederlingas vietoves. Vykdydami genocido
politiką, jau išbandytą prieš Amerikos indėnus, baltieji
pasmerkė senuosius australus visiškam išnykimui. Žiau­
rus elgesys su aborigenais buvo aiškinamas neva jų nepil­
navertiškumu. Nepasitenkindami sudarę nepakenčiamas
sąlygas, rasistiniai kolonizatoriai ruošdavo tikras medžiok­
les, šaudydami čiabuvius kaip laukinius žvėris. Tokių žu­
dynių pasitaiko ir mūsų laikais, nors dabar pažangiosios
organizacijos bando čiabuvius ginti. Tačiau vis tiek jie
lieka beteisiai žmonės. Jiems uždrausta priartėti prie mies­
to arčiau kaip per 6 kilometrus. Diskriminuojami ir čia­
buviai metisai, gyvenantys priemiesčiuose. Jie verčiami
dirbti juodžiausią darbą už labai menką atlyginimą. Prieš
atvykstant anglams, Australijoje buvo daugiau 300 tūks­
tančių aborigenų, genocido politikos dėka dabar liko tik
apie 40 tūkstančių (su metisais — 80 tūkstančių) žmonių.
Aktyviausi senbuvių australų užtarėjai — rašytojai ko­
munistai K. Pričard, A. Maršalas ir kiti. Jie protestuoja
prieš rasistų šmeižtus, esą čiabuviai nepajėgią pasidaryti
kultūringi. Nors ir labai sunkiomis sąlygomis, iš čiabuvių
iškilo poetė Ket Voker, kurios eilėraščiai išleisti anglų
kalba ir verčiami į kitas kalbas. Neseniai mirė čiabuvis
Namatžira, pakėlęs žiaurius persekiojimus ir daug metų
praleidęs kalėjime, tačiau sugebėjęs tapti įžymiu dailinin­
ku.
Iš Sidnio anksti rytą skridome Singapūro link per visą
Australiją. Apačioje buvo šiurkšti, bekraštė, kraupi dyku­
ma. Žemė kažkokia rausva, išdžiūvusių upių išvagota, kai
kur kyšojo menki, reti krūmokšniai. Kiek daug mūsų že­
mėje neįsavintų, negyvenamų plotų! Tų dykumų vaizdas
lyg šaukia žmonijai: baikite koktu karų žaidimą ir ginkla­
vimosi varžybas, ateikite su visa mokslo galia ir žmogišku
darbštumu, užkariaukite žmonių gerovei tuos milžiniškus
plotus!
Skrendant iš Singapūro į Bombėjų per Indiją, negalėjo
neateiti galvon mintys apie šios šalies, tiek ilgai kentusios
svetimų išnaudotojų jungą, likimą. Ir dabar ten daug mi­
lijonų gyvena pusbadžiu, o nederlingais metais miršta ba­
du. Tuo tarpu Australijos atstovų rūmų spikeris seras Džo­
nas Maklojus man sakė:
• — Mes galėtumėm gaminti daug daugiau mėsos ir
kitokio maisto, bet sunku rasti realizavimo rinką. Todėl
apribojam gamybos augimą, nes kitaip gresia krizė dėl
kainų kritimo.

ZAMBIJA. 1967 METAI

Zambijos valstybės herbe įrašytas šūkis: „Viena Zam­

bija— viena tauta". Tačiau nelengva jį įgyvendinti. Zam­
bijoje esama daugiau kaip 70 tautybių ir genčių su savo
papročiais, kalba arba tarme (valstybinė kalba — anglų).
Daugelis tautinių bendruomenių turi savo vadus, vadina­
mus net karaliais. Todėl greta oficialaus parlamento — Na­
cionalinės asamblėjos — gyvuoja Vadų taryba.
TSRS Aukščiausiosios Tarybos delegacija, atvykusi su
atsakomuoju vizitu, buvo pakviesta į naujų Nacionalinės
asamblėjos rūmų atidarymą. Po oficialiosios dalies iškil­
mingi pusryčiai. Kalbėjo prezidentas Kenetas Kaunda, spi­
keris Nierendė, o paskui žodį suteikė man, kaip tarybinės
delegacijos vadovui. Pasveikinęs Zambijos parlamentą ir
vyriausybę, aš pabrėžiau Zambijos ir Tarybų Sąjungos po­
zicijų bendrumą kovoje prieš imperializmą ir rasizmą.
Abiejų šalių vyriausybės pritaria Zimbabvės (Pietų Rode-
zijos), Angolos, Mozambiko, Pietų Afrikos Respublikos ir
Namibijos tautoms, kovojančioms dėl savo laisvės. Baig­
damas pareiškiau, kad visos laisvę mylinčios tautos smer­
kia imperialistinę agresiją Vietname. Zambiečiai pritarė
mano žodžiams, karštais plojimais priėmė pareiškimą dėl
kovos prieš imperializmą, dėl pastangų stiprinti taiką ir
dėl draugiškų santykių su Zambija.
Užsienio reikalų ministras Kapvepvė, kuriam mūsų de­
legacija padarė vizitą, maloniai sutiko mus. Pasikeitus įs­
pūdžiais apie iškilmes, ministras vylingai šyptelėjo ir krei­
pėsi į mane:
 — Jūsų kalba sukėlė audrą tarp kai kurių Europos di­
plomatų. Ką tik pas mane buvo vienas pasiuntinys ir
pareiškė demaršą — protestą. Bet aš griežtai atmečiau tą
demaršą kaip neturintį pagrindo, nes jūsų kalboje jokia
valstybė nebuvo paminėta. Buvo kalbama apie kovą prieš
imperializmą, kolonializmą ir rasizmą, o tokią kovą ir mes
remiame.
• — Tikrai, kaip sakoma liaudyje, kas nusidėjo, pabūgs­
ta ir vėjo,— pastebėjau aš.
Per pasikalbėjimą Lusakos televizijos centre komenta­
torius manęs paklausė dėl NATO diplomatų demaršo. At­
sakydamas pareiškiau:
• — Mūsų šalyje tokiais atvejais atsakoma Krylovo
pasakėčios žodžiais: nereikia kaltinti veidrodžio, jei veidas
kreivas.
Per priėmimą, kurį surengė delegacijos garbei pasiun­
tinys S. Slipčenka, prie manęs priėjo vienos šalies pasiun­
tinys ir tarė:
— Po tamstos pasisakymo televizijoje aš pažiūrėjau
veidrodin, bet jokių trūkumų savo veide nepastebėjau...
Daug įdomaus mes pamatėme ir išgirdome Zambijoje,
o ji tik 1964 metais išsivadavo iš kolonijinio jungo. Ypač
įsidėmėjau prezidento Kaundos posakį, kurį jis metė vie­
nam Europos diplomatui, nusiskundusiam dėl netvarkos
jaunosios Afrikos valstybėse:
— Taip, Afrikoje dar daug netvarkos. Bet jūsų Euro­
pos valstybės gyvuoja tūkstantį metų. O ar galite tikinti,
kad pas jus viskas idealiai sutvarkyta? Ar visos opiosios
problemos išspręstos? O daugelis Afrikos šalių dar negy­
veno ir vieno dešimtmečio.
Negalima užmiršti ir žambio darbininko, sutikto Kitvės
mieste, kurio apylinkėse mes lankėme garsiosios „vario
juostos" kasyklas ir gamyklas. Su ašaromis akyse jis kal­
bėjo:
— Aš visada jaudinuosi iki ašarų, kai pagalvoju apie
jūsų šalį. Kaip nesijaudinsi, pirmą kartą pamatęs žmones
iš Tarybų Sąjungos... Juk tai jūs einate priešakyje, rodote
kelią visai žmonijai, taip pat ir Afrikai...
 VOKIETIJOS FEDERACINĖ RESPUBLIKA.
1972 METAI

Antrą kartą važiuojame Vakarų Vokietijos žeme. Per­

nai vykome į Laisvosios demokratinės partijos švietimo
namus Gumersbache. Ten organizuotame simpoziume iški­
lo gana karštos diskusijos klausimu, ar reikia VFR sutar­
ties su TSRS ir Lenkija ratifikavimą sieti su Vakarų Ber­
lyno statuso problemos išsprendimu. Dabar tai praeitis.
Ir sutartys ratifikuotos, ir klausimas dėl Vakarų Berlyno
išspręstas keturių valstybių susitarimu. O vėliau suregu­
liuoti VDR ir VFR santykiai.
Nauji vėjai papūtė Vakarų Vokietijoje, šilti vėjai, ke­
lią viltį dėl įtempimo atoslūgio vokiečių žemėje. Prisimenu
buvusius ginčus su Vakarų Vokietijos deputatais, tiek kon­
servatoriais, tiek socialdemokratais. Ir vieni, ir antri at­
kakliai neigė galimybę susitarti abiem Vokietijos valsty­
bėms. O dabar koks persilaužimas!
Šį kartą diskusijon dėl TSRS ir VFR santykių, taip pat
dėl Europos saugumo perspektyvų mus, tarybinių taikos
gynimo šalininkų grupę, kvietė Bohumo sociademokratų
švietimo draugija. Pirmą vakarą kalbamės su įžymiais vie­
tos socialdemokratais. Tarp jų bundestago deputatai ponia
Antj e Huber ir Karlas Litkė. Prisimename bendrus pažįs­
tamus. Klausiu, kaip žiūri į naujus reiškinius Karlas Šmi­
tas, kuris kadaise ir girdėti nenorėjo apie tiesioginius
kontaktus su VDR.
— Keičiasi laikai, tad ir Karlo Smito pažiūros radika­
liai pasikeitė kartu su mūsų partijos politika,— šypsoda­
masis sako K. Litkė.
Iš Bohumo išvykome į Kilį, kur pirmą kartą Vakarų
Vokietijoje susirinko Baltijos baseino taikos gynimo orga­
nizacijų atstovai. Reikšminga, kad mūsų susitikimas įvyko
uostamiestyje, kuriame 1918 metais Vokietijoje karo lai­
vyno jūreiviai pakėlė revoliucijos vėliavą ir pareikalavo
baigti karą. Drauge su komunistais, socialistais ir kitų par­
tijų atstovais taikos šalininkų konferencijoje pasisakė liu­
teronų pastoriai Mochalskis ir Reitenbergas bei katalikų
kanauninkas Raimonas Goras. Visi vieningai reikalavo pa­
naikinti naujų karų grėsmę, padaryti galą siaubingam gink­
lavimuisi, kuris pavertė Europą milžinišku ir pavojingu
arsenalu. Ypač įsidėmėtina tai, kad tie reikalavimai nu­
skambėjo vokiečių žemėje, kuri per pastarąjį šimtmetį ne
kartą išaugino karo pabaisą.
Žinoma, įtempimo mažinimas tarptautiniuose santykiuo­
se negali panaikinti ideologinių skirtumų. Tiek Bohume,
tiek Kilyje, o vėliau Hamburge sutikome socialistų, su ku­
riais smarkokai ginčydavomės. Anksčiau taip pat karštai
susiremdavome su dešiniaisiais socialistais, kurie mėgdavo
kritikuoti kai kuriuos mūsų nepriteklius iš „klasiškojo so­
cializmo" pozicijų. Aš jiems atsakydavau:
— Įkarkite pas save socializmą, pažiūrėsim, kaip jums
seksis. Gal ko nors galėsime ir mes pasimokyti. Bet kažko­
dėl toli jums ligi socializmo. O mūsų tarybinė liaudis pir­
moji pasaulyje sukūrė socialistinę valstybę ir sugebėjo ją
apginti.
Grįždami iš tos kelionės per Vokietijos Demokratinės
Respublikos sostinę Berlyną, Šenefeldo aerouoste susitiko­
me su draugais parlamentarais. Iš jų sužinojome, kad VDR
parlamentinė grupė priimta į Tarpparlamentinę sąjungą.
Tai įvyko, praėjus septyniolikai metų po pirmo mėginimo
įstoti į šios organizacijos narius. Dabar niekieno nestebina,
kad VDR visuotinai pripažinta tarptautinėje arenoje.
 PASKUTINĖ SAKMĖ

Mano darbas Maskvoje sutapo su tokiais įžymiais įvy­

kiais kaip Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 50-
metis ir Lenino gimimo 100-osios metinės. Kremliaus
Suvažiavimų rūmuose iškilmingų posėdžių prezidiume, sė­
dėdamas greta partijos ir tarybinės vyriausybės vadovų,
revoliucijos veteranų, šaunių kovotojų už socializmo ir ko­
munizmo reikalą, susijaudinęs galvodavau apie likimą,
kuris mane, kalvio sūnų, buvusį darbininką ir dailidę, mo­
kytoją ir žurnalistą, atvedė į socialistinės valstybės atstovų
eiles.
Koks laimingas ir išdidus buvau, kad jubiliejinių Spa­
lio švenčių dienomis „Pravda" išspausdino mano eilėraštį
„Žemės atgimimas", o Lenino metinių proga — „Leninui ir
Partijai".
Kaip liaudies milijardų žvilgsniai saulėj susitinka —
Ties Kremliumi žmonijos taurios mintys susirinko.
Geriausios viltys telkiasi, ką ugdė visos kartos,
Visomis žemės kalbomis nūn skamba vienas vardas —
Tai liaudis, LENINĄ pagerbdama, jam taria ačiū,
Kad Spaly jis su Partija pasuko žemės ašį.
Visais keliais į komunizmą Leninas mus veda,
Didingą, šviesią ateitį tas amžius žmogui žada.

Nuo kalvės iki Kremliaus — taip gan nekukliai galiu

apibūdinti savo gyvenimo kelią dviejuose pasauliuose. Nors
pats nekalviavau, bet kūdikystės metais kalvės žaizdro ug­
nis šildė mane, o kūjo dūžiai į priekalą buvo pirmoji mu­
zika. O kaip susiklostė likimas, kuris atvedė mane į Krem­
lių, papasakojau šioje knygoje.
Pirmosios gyvenimo pusės kelias senajame pasaulyje
buvo ieškojimų kelias.

Ieškojome kelių tikrų —

geriausiai kaip tarnauti
Žmonijai visai plačiajai
ir darbo liaudžiai, tautai.
 Pradėjęs darbo kelią nuo darbininko savamokslio, pas­
kui ėmęsis inteligento darbuotojo veiklos, veržiausi į tokią
darbo sritį, kur būčiau labiausiai naudingas visuomenei bei
savo liaudžiai. Po ilgų ieškojimų, klaidžiojimų ir apmąs­
tymų apie tautos likimą tvirtai nutariau, kad vienintelis
teisingas kelias — tai Komunistų partijos kelias. Dar nebū­
damas partijos gretose, stengiausi būti naudingas jos ko­
voje.
Didžiulė laimė teko man, liudininkui ir dalyviui kovos
už geresni pasaulį, kad sulaukiau tų laikų, kada lietuvių
tauta laisvų tarybinių tautų šeimoje tvirtai žengia didžiuo­
ju socializmo keliu, vadovaujama Lenino partijos.
Mums davė Partija sparnus
į padebesius kilti,
Išvydom didžią ateitį —
į komunizmą tiltus.

Jums ačiū skamba ir skambės

iš tėviškės arimų
Už liaudies laimę ir teises,
už mūsų atgimimą!

Atgimimas ir laimė! Tai ne tik atgimimas ir laimė šim­

tams milijonų darbo žmonių, bet ir ištisoms šlovingos Ta­
rybų Sąjungos šeimos tautoms, visoms tautoms, paži-
nusioms socialistinio kelio, tikrosios demokratijos, tikrosios
laisvės, lygybės ir brolybės kelio didingumą. Mūsų karta,
pastačiusi socializmo rūmą, iškovojusi pergales nuožmiose
kovose ir apgynusi jas, yra įsitikinusi, kad naujosios kar­
tos sėkmingai tęs pradėtąjį darbą ir pasieks svajotąjį tiks­
lą — komunizmą.
Senovės egiptiečiai sakė: „Viskas pasaulyje bijo laiko,
o laikas bijo piramidžių..." Aš mačiau 'piramides, ir tikrai
tada galvojau, kad laikas bejėgis prieš tuos didingus mil­
žinus. Ir dar sukosi mintis: kiekvienas mūsų, kruopščiai,
sąžiningai dirbdamas, per skirtus likimo metus gali palikti
savo pėdsaką žemėje, sukurti savo piramidę. Įvairūs žmo­
nės bei jų likimai, įvairūs būna metai. Bet jeigu pažvelg­
sime į dvasios galiūnų kūrybos piramides, atsigręšime į
pergyventus metus, suvoksime kai kuriuos bendrus dės­
ningumus. Būtent: piramidės pamatai — vaikystės, jaunys­
tės metai — turi būti tvirti, sudėti iš patvarios, teisingos
medžiagos, toliau reikia atkakliai dirbti, statyti ir statyti —
kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Ir tada metų, laimin­
gų metų, piramidė kils vis aukštyn. Šitos mūsų darbo pi­
ramidės ir sudaro didingus Brolybės, Gerovės, Išminties,
Šviesos rūmus, dėl kurių mes gyvenome, kovojome, dir­
bome.
Baigiu prisiminimus, mintis ir samprotavimus linkėji­
mais jaunajai kartai:
Norėdams pėdsaką palikti žemėj rimtą,
Kad viso negalėtų nebūtis praryt,
Gyventi ruoškis metų nors ir šimtą,
O dirbti stenkis taip, lyg mirtumei jau ryt.
Gyvenki taip, kad, baigdamas metus skaičiuoti
Ir besiruošdamas į kapą, tau atvertą,
Galėtum paskutinį kartą taip byloti:
„Gyvenimas gražus, gyventi buvo verta!"

Vilnius — Maskva — Vilnius

1966—1974
 Pavardžių rodyklė

Abdulskaitė B. 316, 351, 355 Aspazija 74

Abeltinis J. 338, 454 Atamukas S. 291, 313
Abramavičius F. 161, 165 Augustinavičius I. 233
Abromavičius G. 310, 433 Avietėnaitė M. 116—118
Abromavičienė P. 503
Abromavičius P. 503 Babkauskas B. 381
Abromavičius S. 503 Bachas J. S. 526
Adenaueris K. 525 Bagdonas M. 118
Adomaitis 79 Bagdonavičius 44, 58, 63
Adomas-Meskupas I. 355, 368, 371, Bagramianas I. 478
374, 405, 408 Bagrickis E. 384
Adomauskas L. 161, 348, 351, 353, Baldžius J. 455
355, 357, 378, 421 Belmontas K. 272
Adomavičius M. 297 Baltrušaitis J. 221, 222, 239, 270, 272
Aitmatovas C. 520 Baltruška P. 405
Aiženas Ch. 316 Baltušis J. 383, 406, 417, 419
Aižinas J. 18 Balutis B. 116, 117, 119, 157, 158,
Aksionovas 36, 37 180, 529
Aldanovas M. 272 Banaitis J. 304, 37'8, 419
Alejevas A. 446 Banaitis V. 313, 316
Aleksandras III 223, 224, 229 Bandurskis V. 194
Aleksandrovskis S. 143, 152 Banionis D. 381
Amadu Ž. 530 Baranauskas B. 316, 349, 378
Ambrazevičius J. 402, 408 Baratinskas H. 334
Ambrozaitis K. 99, 104, 122, 143, Barbiusas A. 368
149, 234 Barklajus de Tolis M. 32
Andersas V. 425, 436 Baronas V. 315
Andrejevas A. 361, 364, 365, 368, Barsova V. 372
372, 409—411, 438 Bartašiūnas J. 491
Andžejevskis 68 Basanavičius J. 148, 207
Angarietis Z. 173 Batoras S. 196, 320
Bauža Al. 383, 409
Angeline P. 361
Bauža Ant. 349, 423
Antanavičius A. 303, 304 Bežanas M. 520
Antokolskis P. 222 Bebelis A. 526
Antonovas 33 Bebleris A. 535
Apakidzė V. 447 Bednas D. 59, 229
Aronavičius 432 Bekas J. 285, 287, 534
Artiuchinas 403 Beloborodovas A. 423
Asejevas N. 384 Benjaminis J. 180, 231, 232, 270,
Asimovas M. 520 273, 274, 277, 294
Benskis V. 412 Boruta K. 175, 176, 184, 263, 273,
Berdvudas 535 332. 350
Bergas V. 46? Brašiškis M. 406
Berlingas Z. 437, 454 Braun E. 476
Bermontas-Avalovas P. 65, 67 Brazdžionis B. 95
Bernotėnas V. 459 Braziulis A. 107
Bersenevas I. 228 Breslinas K. 534
Bersonas 224, 225 Breško-Breškovskaja J. 100
Bertulaitis V. 242 Brežnevas L. 518
Berutas B. 482 Brianas A. 204
Berzinis R. 80, 132 Brianskis A. 236
Bezymenskis A. 384 Briedis V. 27—29
Bieliauskas F. 430 Britas Mena A. 540
Bielinis K. 113, 137, 256 Broga L. 221
Bieliukas K. 455, 467 Bucharinas V. 230
Bielskus P. 343 Buchovas A. 119
Bildušas J. 181 Bučas B. 489
Bilevičius E. 443, 460 Budionas S. 410
Biliūnas J. 360 Būdvytis P. 134
Bimba A. 497, 498, 500, 501, 504, Budžinskienė J. 422
505 Buividas A. 79, 80, 84, 87, 114, 143
Binkienė S. 463 Buividienė T. 87
Binkis K. 134—136, 214, 238, 256, Bujanovas V. 426, 463
263, 383, 463, 467 Bukša M. 461
Birgeris 462 Bulaka M. 211
Biržiška M. 131 Bulota A. 150, 458
Bismarkas O. 285, 479 Bulota J. 112
Bistras L. 122, 124, 140—143, 160 Bulotienė A. 150, 401, 458
Bistrienė 145 Bulovienė V. 198, 199, 213
Bitaitis I. 440 Buninas I. 271, 272
Bizauskas K. 319 Busenaras L. 11
Blagoveščenskis A. 464
Butą 392
Blavieščiūnas 129
Būtėnas J. 211, 468
Blazas H. 295, 297
Butkų Juzė 383
Blažys 333
Blinda T. 98 Butvilą 147, 148
Blokas A. 384
Castrovas 45
Blone de A. 522, 524
Blūmas 70, 72 Cechlinas E. 318
Bobelis J. 303 Ceisas K. 526
Bodekas B. 423 Chadakauskai 240
Boguševas G. 359 Chadakauskaitė J. Žr. Tūbelienė J.
Bolšakovas 355 Chalturinas S. 229
Bordonaitė M. 430 Chodosaitė M. 202
Bortkevičienė F. 100, 101, 113, 114, Cholodnaja V. 30, 136
151—153, 163, 164, 169, 174, 175, Cirtautaitė I. 323
181, 189, 278, 287, 288, 298, 308 Ciurupa A. 220, 274
Cvirka P. 211, 238, 244, 262, 273, Deninaitė Z. 429
304, 332, 333, 348, 355, 356, 376, Derevianskis 403
378, 383, 406, 417, 452, 468, 506 Didžiulis K. 316, 344, 355, 357, 364,
Cvirkienė M. 419 368, 377, 378, 415, 506
Dielininkaitis P. 288
Cadajevas J. 409 Dinmuchamedovas G. 405
Cakovskis A. 520 Ditkevičius V. 348, 355, 373
Capas 771 Diubua V. 539
Carnas R. 161, 165, 172 Diulenas S. 380
Čechovas A. 89 Dmovskis R. 74
Čemberlenas N. 534, 535 Dobrodziejūnas 312, 315
Čepaitienė Z. 322, 323 Dobužinskis M. 100
Čepinskis V. 120, 133, 155 Dobužinskis V. 376
Čerčilis V. 60, 494, 528 Donelaitis K. 426, 479—481
Cerekas 374 Doroninas 454
Cerkasovas N. 520 Drachenfelsas 191
Cerniachovskaja A. 472 Dubeneckienė O. 461
Cerniachovskaja N. 472 Dunkan A. 255
Černiachovskis L 453, 472, 473 Dužinskas V. 477
Cerniachovskis O. 472 Dvaranauskas 457, 460
Černius J. 279, 318 Dvarionas B. 213, 215, 220, 221, 228,
Cičerinas G. 132, 143 328
Čingischanas 527 Dzeržinskis F. 220
Čiurlionienė S. 468
Čiurlionis M. K. 222 Eidukaitis P. 421
Emilija P. 87
Dabovičius 458 Endziulaitis A. 145, 147
Dailidė P. 118, 141, 143, 170, 202 Engelbrechtenas 284, 285
Dantelis J. 456 Engelčina A. 440
Danilevičius K. 492 Engelsas F. 440
Danilovas 23
Erenburgas I. 429, 438, 453
Daniševskis J. 57
Dargevičius 19, 23 Erenkroicas S. 320
Darius S. 237, 238 Eretas J. 80—82, 123
Dauguvietis B. 491
Daujotas G. 440 Fechnerls A. 213, 220
Daukantas T. 204, 450 Fedosejenka P. 237
Daukintis 432 Feiganas A. 532
Daunius J. 429 Ferdinandas Koburglętis 54
Daunoravičius 432 Filipavičius S. 427
Dažinas T. 405 Fišeris K. 527
Dėdelė A. 151 Fogelevičius B. 409, 444
Deglavas F. 425
Dėjus D. 269, 270 Frankas F. 260
Fridenson 237
Deleda G. 272
Demskis J. 355 Frolovas J. 324
Denicas K. 476 Frunzė M. 220
Denikinas A. 491 Fulbraitas V. 533
Gagarinas J. 536, 540 Golubinas D. 372
Gaidukaitė A. 198, 201 Goluvka T. 193
Gaidukaitė M. 198, 201, 202, 214, Goras A. 535
262 Goras R. 545
Gaižauskas P. 427 Goremykinas I. 32
Gajus G. 70, 71 Gorkinas A. 358, 388, 395, 409, 518
Galickis K. 480 Gorkis M. 115, 222, 234, 256, 272,
Galvanauskas E, 76, 343 490
Garbaitė B. 316 Goštautas B. 462
Garelis J. 334 Graičiūnas J. 262
Garibaldis D. 11, 531, 536 Grečucha M. 438
Gaška I. 506 Gregorauskas M. 378
Gebelsas J. P. 476, 479, 481 Greifenbergerienė E. 202
Gediminas 81 Greifenbergeris J. 148, 161, 165,
Gedvilas M. 250, 297, 310, 343— 172
345, 348, 349, 354, 373, 377—379, Grevinis V. 80
402, 404, 405, 408, 409, 411, 416, Gricius A. 193, 238, 306, 430
421, 422, 426, 428, 439, 447, 452, Gridinas 408, 409, 412, 447, 452
453, 455—457, 461, 477, 483, 489, Grigalavičius J. 348, 349, 425, 462
511 Grigaliūnas-Glovackis V. 133, 144,
Georgadzė M. 518 149, 153, 154, 156, 158, 161
Geraitė R. 202 Grigas B. 334
Gercikas 237 Grinius K. 71, 81, 92, 101, 111, 145,
Geringas H. 284, 476 149, 155—161, 169, 171, 246,
Gerulis J. 288 271, 288 298, 325, 345
Gerutis A. 72, 77, 79, 80, 116, 127— Griniuvienė K. 271, 297
129, 177 Grodzinskis E. 423
Gėtė J. V. 525, 526 Gromovas M. 361
Giedraitis B. 308 Gronskis P. 131
Giedrys K. 161, 165, 172 Grotevolis O. 527, 528
Gineika G. 323, 325, 330 Grušas J. 468
Gintalas B. 309 Gruzevskis 181
Gira L. 118, 119, 238, 262—264, 296 Gubinas K. 535
304, 305, 331—333, 351, 355, Gudavičius 392
359, 360, 364, 377, 384, 404, 406, Gugalauskas 40
415, 416, 418, 433, 436, 437, 453, Guzevičius A. 211, 295, 297, 304—
489, 506 306, 378, 387, 408, 506
Girėnas S. 237, 238 Gužas P. 33
Gladkovas F. 433 Gūžė 510
Gladkovas P. 401
Glezeris C. 307, 309 Heinė H. 525, 526
Glezerytė G. 313, 315, 316
Herbačiauskas J. A. 131, 175
Glikas K. 510
Glovackas P. 137, 161, 369, 393, 402 Herderis J. G. 526
Gluchas M. 440 Hildenbrandtas O. 258
Gogolis N. 11, 538 Himansas P. 76
Golcas ton der R. 60, 61, 64 Hingstas G. 458
Goldina 237 Hirohitas 533
Hitleris А. 228, 232, 241—243, Jocaitis V. 68
259—261, 264, 268, 274, 275, Jochelis Š. 440
277, 280, 282—285, 288, 289, Jodelienė O. Žr. Kmitaitė-Jodelie-
297, 331, 334, 356, 390, 399, 408, nė O.
420, 435, 450, 456, 466, 471, 476, Jofė 438
480, 484, 485, 493, 494, 525, 528 Jofė A. 74
Huber А. 545 Jogailaičiai 196
Jokantas K. 320
Ibragimovas R. 423 Jonynas I. 461
Yčas M. 33, 81 Jovaiša 17
Istominas M. 431 Jovaišas K. 40, 41
Ivanovas V. 263 Judeničius N. 68
Ivinskis Z. 345 Juknevičius R. 380
Junčas-Kučinskas M. 344, 378, 424,
Jablonskis J. 62 430, 447, 506
Jablonskytė E. 58, 59, 61—63 Junčienė-Kučinskienė K. 316
Jacenevičius V. 438 Juodvalkis A. 78, 79, 83, 85, 89, 90,
Jackevičius S. 460 94, 96, 110, 114, 117
Jadzė G. 129, 130 Jurašūnas 7, 8, 14, 19, 24, 32
Jagaras 423 Jurgaitis J. 83
Jagomastaitė O. 197 Jurgaitytė G. Žr. Paleckienė G.
Jagomastas E. 197 Jurgenas 55
Jakavičius L. 63, 97, 98 Jurkūnas V. 419
Jakimavičius R. 480 Jurkūnienė G. 419
Jakovlevas P. 430, 447 Juršys K. 580
Jakševičius A. 506 Justas 224—226
Jckubėnas K. 326
Jaibžikovskis R. 324 Kačanauskas A. 28
Janonis J. 353 Kairys S. 113, 122, 123, 137, 156,
Janson A. 20, 22 158, 184, 288
Janson B. 21, 22 Kalininas M. 225-227, 361, 372,
Jansonas 20, 22, 26 388, 395—397, 404, 409, 410,
Janulionis 531 422, 505, 517, 518
Janušytė L. 239 Kalvė 36
Januškevičius M. 145 Kamberis R. 253
Januškevičius Z. 430' Kantas I. 480
Janužis 14 Kapnys S. 95
Jasiūnas 174 Kapsukas V. 56, 173, 233, 234, 259,
Jasutis (Julmis) A. 281 360
Jefremovas 32 Kapvepvė 543
Jegorovas A. 262 Karazija P. 196
Jekaterina II 7, 45 Kardelis J. 295
Jendrichovskis S. 424, 425, 454 Karosas Jonas 116, 127, 129, 162,
Jenukidzė A. 226 165, 167, 168, 174, 176, 177, 190,
Jeriomenka A. 404 200
Jermolovas 358 Karosas Juozas 78, 83
Jeseninas S. 384 Karskis M. 234
Jesutis G. 242 Karvelis P. 124, 151, 392
Karvelis V. 430, 435 Kranachas L. 526
Kastanauskas P. 308 Kranauskas A. 253, 255
Kastras de Ž. 530 Krasauskas 387
Katkovskis 325 Krasauskas J. 42
Katkus M. 328 Krasauskas M. (K. Marukas) 427
Kaunda K. 543, 544 Krasinas L. 220
Kauneckas 199 Kraštinis F. 334
Kavoliūnas V. 435, 438 Krečunesku Z. 363
Kazlauskas K. 334 Kreugeris 382
Každailis V. 161, 162 Krėvė-Mickevičius V, 149, 262, 273,
Kempbelas 226 296, 300, 333, 389, 417
Kerenskis A. 38, 39, 49 Krikščiūnas J. 288, 289, 298
Kęselis A. 452 Krylovas I. 231, 544
Kežinaitis P. 248, 250 Kristutis 147
Kiaulėnas N. 319 Kriščiūnas J. 406, 416, 426
Kilikevičius A. 166 Krupavičius M. 99, 122, 162, 280
Kymantaitė K. 404, 430 Kšesinska 229
Kirchenšteinas A. 360, 438, 447 Kubiliūnas P. 240, 241
Kirovas S. 230 Kubiliūtė M. 460
Kirstukas B. 440 Kudirka V. 126
Kirša F. 238 Kudriavcevas V. 520
Klenickis A. 430 Kuibyševas V. 226
Klemanso Ž. B. 60 Kulbokas 492
Kličius J. 440 Kumpis J. 423, 424
Kmitaitė-Jodelienė O. 134, 198, 199, Kuperis F. 11
201, 202, 262 Kupstaitė L. 430
Knyva V. 250, 310, 378, 460 Kurcijus A. 175
Koch I. 526 Kuropatkinas A. 30
Kochas 481 Kūsinis 425
Koganas M. 344 Kušeliauskaitė 6?
Kolcovas M. 235 Kutraitė M. 355, 428
Kolganovas K. 431 Kutuzovas M. 229
Kondratovičius L. 196 Kuusinenas O. 519, 520
Komarovas 491 Kuzma V. 389
Konopnicka M. 481 Kuznecovas 403
Konstantinovas T. 363 Kuznecovas F. 472
Korneičiukas A. 361 Kvieska V. 202
Kornijecas L. 363, 420
Korsakas K. 95, 273, 332, 350, 383, Labanauskas V. 499, 500
407, 416, 418 Lacis V. 361
Kortas J. 132 Laicenas L. 175
Kosciuška V, 211 Laidoneris J. 240
Kotovskaja S. 363 Langė 353
Kotovskis G. 363 Lapo 68
Kovalčiukas N. 363 Lapo-Danilevskis A. 68
Kozlovas A. 389 Lapoška 21—23
Kozlovskis I. 372 Lapoškienė B. 22, 23
Krameris 14 Laričevas N. 406
Lašas V. 288 Maizelis R. 20—22
Latvis 33 Majakovskis V. 59, 134, 136, 332,
Laukaitytė I. 389, 499, 500 384
Laurinaitis J. 232, 328, 426 Majus A. 181, 182
Lauristinis J. 361 Makarovas S. 12
Leimonaitė A. 89 Makašovas N. 459
Lelevelis J. 196 Maklojus Dž. 543
Lembergas J. 295 Makmilanas H. 529
Leninas V. 37, 38, 50, 57, 59, 92, Maksimilianas 541
114, 211, 212, 214, 220, 227 229, Maksimovas V. 30, 136
368, 385, 396, 414, 491, 533, 534, Maleševskis Z. 451
540, 547, 548 Maniušis J. 451
Leonas P. 262, 272, 273 Mantas H. 478
Leonas-Pušinis B. 506 Marcinkevičius J. 239, 406, 419, 428
Leonė Dž. 537 Margis 498
Leonidzė G. 384 Margytė M. 498
Leonovas D. 466 Marija Antuanetė 140
Lermontovas M. 11, 217 Marijošius R. 430
Levickis J. 252 Marytė M. 70, 82, 87
Libknechtas K. 526 Markovas V. 248
Linderis M. 29 Markovas V. (prof.) 358
Lintropas J. 132 Marksas K. 214, 220, 440
Lisauskas K. 460 Maršalas A. 542
Lisienė U. 334 Martinonis 114
Litkė K. 545 Mataitis J. 185
Litvinovas M. 228 Matėjas Lopas A. 540
Liudvigas E. 226 Matulis J. 491, 520
Lyvenas A. 60 Maturžikas 320
Lomsargienė Z. 409 Matusevičius B. 61
Luckis K. 360 Maurušaitis A. 248
Lukaševičius J. 183, 185 Mažylis P. 160, 462
Lukošius 306, 307 Mažvydas M. 480
Lukša 503 Medzinskis B. 195
Lutmanas 48, 50 Meigelis A. 295
Lvovas G. 32 Mejerovicas Z. 74
Melnikaitė M. 445
Macevičius A. 295 Melnikas K. 153
Macevičius J. 475 Mereckovas K. 358
Macevičius K. 509 Merežkovskis D. 272
Machno N. 491 Meringas F. 526
Macijauskas J. 342, 408, 430 Merkys A. 268, 318, 319, 321, 335,
Mackevičius 18, 19 336, 339, 356,
Mackevičius-Cat S. 287 Meškauskienė M. 249, 271, 281,
Macochas 209 296, 297, 299, 337, 362, 375, 378,
Mačavarianis A. 541 423
Mačiulis J. 103, 165 Michailovas B. 262
Maiminas Š. 249, 311, 316 Michailovas M. 372
Maironis 135 Michailovas N. 518, 522
Michelis 50, 51 Narkevičiūtė J. 406, 443
Mickevičius A. 196 Narvydaitė V. 295, 406
Mickevičius-Kapsukas V. Žr. Kap­ Natalevičius N. 387
sukas V. Natersas V. 532
Mickis M. 340, 351, 355, 366, 368, Natkevičius L. 67—69
378 Naujalis S. 515
Mickus V. 165, 183—187 Nebogatovas 12
Mieželaitis E. 333, 416, 419, 437, Nemirovičius-Dančenka V. 89
440, 488 Nėris S. 134, 211, 238, 355, 360,
Mikėnas J. 480 365, 383, 384, 389, 403, 404,
Mikojanas A. 361, 372, 459, 466, 407, 416—418, 448, 449, 488,
518 489, 506
Mikolaičikas S. 482 Neru D. 523, 524
Mykolaitis-Putinas V. 333, 383, 468 Niedra A. 61, 63, 64
Mikuckis J. 41 Niedrė J. 416
Mikulskis P. 181, 182 Nierendė 543
Miltinis J. 380, 381 Nikolajus II 20, 30, 32, 36, 224, 261
Milvydas A. 334 Niunka V. 249, 250, 311—313, 316,
Mirelas Sančas R. 540 375, 433
Mironas V. 271, 275, 279 Nkruma K. 538
Misiūnaitė M. 84 Noimanas E. 242, 262
Mochalskis 545 Noreika L. 169
Moločkovas F. 300, 304, 359, 364 Norkaitis J. 392
Molotovas V. 226, 361, 367, 368, Norvaiša A. 460
371, 372, 400, 419, 441, 482' Novikovas-Pribojus A. 416
Montvila V. 211, 304, 383, 467
Moratas J. 143 Obrazcovas S. 372
Morozovas 228 Obuchovas V. 452
Morozovas V. 399, 401 Odzakis J. 532
Moscickis I. 287 Oginskiai 467
Motieka V. 432 Oistrachas D. 372
Mozelis J. 304, 402 Oleka-Žilinskas A. 381
Mozūraitė 492 Olekas P. 427
Mozūriūnas V. 351, 419 Olšauskas K. 53, 208—210
Mozžuchinas I. 29 Orečkinas B. 462
Murnikas P. 77 Osubka-Moravskis E. 482
Murtazajevas K. 532 Otjasova 237
Musolinis B. 144, 175, 260, 272, 275, Ovensas D. 258
441, 536
Musteikis K. 204, 356 Paikūnas 17
Mutė M. 523 Pajaujis J. 176—180, 276
Pakalka J. 112, 113
Nagevičius V. 126, 302 Pakalkienė 113
Nainys J. 406 Pakarklis P. 273, 340, 344, 349, 375,
Namatžira 542 376, 378, 480, 481
Naryškinai 125, 210, 392 Pakštas K. 141, 288, 290, 514
Narkevičius K. 78, 89, 90, 96 Paleckienė (pirmoji I. Paleckio žmo­
Narkevičius Kazys 248 na) 9
Paleckienė (Jurgaitytė) G. 7, 83, 86 Petrėnas (Tarulis) J. 134, 238
—89, 95, 96, 111, 145, 165, 198— Petronis P. 432
200, 213, 237, 266, 267, 304, 308, Petrovas 406, 412
314, 321, 330, 357, 359, 377, 400, Petrovych M. 418
405, 413, 414, 448, 489 Petrovskis G. 226
Paleckienė (Petrauskaitė) O. 10, 14 Petruitis J. 189
—25, 27, 29, 35, 36, 39, 54, 62, Petrulis S. 427
63, 67, 68, 80, 82, 88 Petrulis V. 121, 124, 210
Paleckis F. 15 Peisas K. 240, 339
Paleckis I. 7—10, 13—19, 21—25, Pijus X 18 '
29, 80 Pilotas V. 203
Paleckis J. V. 424, 448 Pilsudskis J. 60, 61, 68, 70, 71, 132,
Paleckis K. 7 143, 144, 163, 164, 175, 186, 187,
Paleckis M. 10, 15 190—196, 287, 320, 371, 535
Paleckis Vaitiekus 15 Piščikas B. 520
Paleckis Vilnius 86, 95, 237, 259, Pizanelis Kodačis D. 537
382, 415, 424, 439, 443—445, 447 Platonas 102
—449, 454 Plechavičius P. 65, 149, 154, 156—
Paleckytė G. 238, 308, 448 159, 189, 190, 392, 444, 451, 485,
Paleckytė S. 198, 237, 448 494
Pankratovas 307 Plečkaitis J. 122, 171, 182—187,
Papaninas I. 361 189, 202, 203
Papečkys J. 149 Pleščejevas 39, 211, 217
Paramskas B. 288 Plūduonis V. 323
Pasternakas B. 222, 384 Podgornas N. 518
Paškevičius I. 462 Pokrovskis 229, 230
Paškevičius J. 377 Poliakevičius 183
Patoličevas N. 423 Ponomarenka P. 366, 420, 438, 441
Pauersas 533 Popkovas L. 387
Paukštelis J. 468 Poskas 274
Pauliukevičius B. 110, 114, 175, 184, Postyševas P. 226
185 Potaninas K. 468, 469
Paulius F. 425 Pavilavičius J. 33, 34, 38
Pavlas I 45 Povorotnikas 103, 150, 151
Pavliakas 458 Pozdniakovas N. 262, 296, 300, 369,
Pėda K. 27, 44 404—406, 409
Pegovas N. 518 Požėla K. 121, 133, 161, 165, 166,
Pelšė A. 425 172, 235
Petras I 20, 32 Požėla V. 112, 113, 123, 130, 137,
Petrauskaitė J. 11 141, 142, 155, 343
Petrauskas Alt. 248 Poželienė 113, 130
Petrauskas Ant. 342 Pranskus B. 233
Petrauskas Kazys 355 Pratasevičius B. 248
Petrauskas Kipras 467 Preikšas K. 281, 375, 405, 408, 409,
Petrauskas P. 355, 365 422, 426, 459, 505
Petrauskas T. 10, 206 Presmanas G. 334
Petrauskienė E. 300 Prestis L. K. 531
Petrauskis 14 Prestonas 318
Pričard К. 542 Ridzas-Smigias E. 265, 285, 287
Proninas V. 358 Rykovas A. 230
Prunskis J. 471 Rimydis A. 95, 134
Prūsaitis 333 Rimša K. 38
Pšezdzeckis 244, 392 Ročius D. 378, 464
Puida K. 97 Roganas de 140—143
Pupeikis S. 378, 387, 401, 422, 454 Rogovskis 18
506, 515 Rokosovskis K. 487
Purėnienė L. 170, 246 Romanenka P. 431, 432
Purenąs A. 467 Romanovas Aleksejus 20
Purickis J. 53, 106 Roščinas A. 528
Purmaliai 423 Rotomskis P. 409
Puškinas A. 7, 11, 217, 220, 262, Roždestvenskis 12
329, 488 Rožnickis 461
Rudzutakas J. 226
Rabinavičius H. 224, 226 Rūkas A. 95
Račys A. 161 Rumiancevas A. 520, 528
Račkus A. 471 Ruozytis P. 80
Radko-Dmitrijevas 32 Rusteika S. 205, 382
Radvila 125, 210, 392 Rusteikis A. 89
Radvila 144 Rutkevičiūtė J. 295
Ragelis 28 Ruzveltas F. D. 528
Raguckas 438
Raiko 355 Sabaliauskas A. 167
Raila B. 295 Sadykovas A. 520
Rainys J. 74, 96—99, 164, 233, 323 Sagaitis M. 374
Rajevskis 228 Saksė A. 520
Ralys K. 157 Saladžius P. 200
Rambach 220 Samsonovas A. 27, 197
Rasputinas G. 31, 261 Samulionis J. 33, 34, 37
Rašidovas Š. 520 Sapata E. 540
Raškovičius A. 254 Savickas A. 419
Raštikis S. 271, 283, 319, 336, 343 Sėja L. 334
Rau 258, 259 Selvinskis I. 222
Raudonikis K. 250 Semionova M. 372
Rautenfeldas fon 14 Semionovas V. 375
Redel E. 221 Senas 537
Reimeris V. 419, 430 Senkus J. 458
Reinys M. 117, 132 Serebras D. 403
Reitenbergas 545 Serebriakova 139
Rekašius V. 42 Sikorskis I. 31
Renenkampfas P. 27 Šimėnas A. 412, 413
Rentelnas A. 241 Simonaitytė I. 383, 468
Repinas I. 223 Sinkevičius J. 466
Riabušinskis 228 Sirotina T 529
Ribentropas J. 277 Syrus S. 443
Ridas D. 221 Skabeika L. 95
Ridas M. 11 Skardis A. 451
 Skarga P. 320 361, 367—372, 379, 404, 410,
Skliutauskas J. 489 411, 467, 472, 482, 487, 488, 528
Skoiupskis V. 149, 158 Stancelis 24
Skosyrevas P. 416 Stanelienė D. 390
Skučas K. 281, 289, 297, 303, 332, Stanislavskis K. 89, 490
335 Stanišauskas J. 265
Skvireckas J. 160 Stankaitė E. 406
Slapšys A. 315 Stašimienė Z. 210, 309
Sleževičius K. 461 Staskevičiūtė A. 352, 419, 430
Sleževičius M. 56, 65, 112—114, Statkus J. 319
117, 119, 120, 122—124, 129, Staugaitis Jonas 123, 148, 160
130, 132, 142—145, 151—153, Staugaitis Just. 91
159, 162, 164—166, 171, 244, Steinsgeitas D. 522, 525
278, 288 Steponavičius J. 174, 175
Sliesoraitis A. 144 Stimburys J. 344, 402
Slipčenka S. 544 Stimburys V. 402
Slovackis J. 196 Stodartas-Skotas M. 529, 530
Smetona A. 54, 56, 65, 101, 102, Stolypinas P. 206
110, 122, 142, 144, 149, 154, 156, Storpirštis 432
158, 160—162, 166, 169, 171, Strimaitis J. 151, 189
173, 175, 177—179, 183, 189, 200, Stroganovas 414
203, 204', 208, 240, 241, 247, 250, Strunkė N. 80, 82
251, 255, 257, 261, 269—271, Stučka P. 56, 57, 60
276, 278, 280, 281, 288—290,
Stukas 17
299, 302—308, 310, 318, 319,
327, 333—339, 343, 347, 351, Stulginskis A. 71, 111, 160, 170, 178>
356, 371, 390, 392, 445, 446 246
Stupakas A. 263
Smilgevičius J. 382, 512
Suchockis V. 440
Smiigis E. 100
Suckeveras A. 446
Smyšlajeva E. 359 Sugintas A. 118
Sniečkus A. 172, 173, 321, 334, 341, Sukackienė O. 501, 502
348, 349, 351, 352, 355, 357, 358, Sukovskis A. 154
368, 374, 377—379,400, 402, Sulimovas D. 225
404, 405, 408, 409, 411—413, Surkovas A. 520
415, 419, 421, 428, 430—433, Suslovas M. 471, 473, 475, 477, 506
442, 444, 447, 448, 451—455, Sutkaitis 210
457, 460, 461, 465, 467, 475, 477, Sventickaitė T. 461
488, 489, 491, 506, 507 Sverdlovas J. 220
Sokolovskis 424
Solominas L. 254 Šakenis K. 336
Spiridonovas I. 520 Saliapinas F. 272
Spudas 210 Šalkauskas K. 460
Spurė Z. 403 Sarkauskas P. 248
Sruoga A. 238 Sarlota 541
Sruoga B. 222, 238, 262, 333, 450, Šarmaitis R. 409
490 Šaulys J. 96, 156
Stakelė 149 Sčadenko E. 414
Stalinas J. 214, 223, 226, 227, 257, Ščerbakovas 374
Ščerbakovas А. 358, 420, 438 Tijunova 237
Šeidemanas F. 60 Tilmansas K. 353
Šeluga J. 165 Tilvytis T. 134, 135, 155, 214, 232,
Šenemanas 285 238, 263, 383, 455, 468, 506
Šerėnas A. 88 Timošenka S. 372
Šeškevičius S. 254 Tlnčiurinas 406
Ševčenka T. 331 Tysliava J. 134, 136
Šiaulaitis 434 Tiškevičius 244, 392
Šikšnys M. 460 Toliušis Z. 120, 143, 171, 278, 288,
Šileris F. 526 298
Šimkus J. 95, 211, 239, 295, 332, Tolkunovas L. 520
383, 404, 416, 419, 445, 506 Tolstojus A. 272, 361
Škirpa K. 157, 288, 402, 407 Tolstojus L. 11, 57'
Šlekys 464 Toma A. 523
Šliūpas J. 66, 67’, 69, 246 Tomčiukas 183
Šmitas K. 523, 545 Tomskis M. 230, 473
Šmitas O. 361 Tonas 216
Šmulkštys A. 99, 118 Tornau A. 153, 250, 310
Šmulkštys L. 288, 291, 296, 300 Tornau E. 179
Šolochovas M. 361 Trapeznikovas S. 414
Špringenfeldas 15 Trockis L. 52, 230
Štachelska-Dzevicka I, 352, 431, Tūbelis J, 204, 240, 247, 265, 271,
454, 455 392
Štachelskis J. 431 Tūbelienė (Chadakauskaitė) J. 54,
Štiurmeris B. 32 353
Štrausas R. 526 Tumas-Vaižgantas J. 35, 42, 101—
Štrezemanas H. 535 103, 130, 131, 134
Šuazelis 205, 206 Tupolevas A. 235
Šumauskas M. 172, 280, 313, 316, Turauskas E. 141, 235
344, 351, 353, 355—357, 364, Tursun-zadė M. 520
376, 378, 443, 452, 453, 455, 457, Tvardovskis A. 384
520
Šumauskas P. 172, 173 Ulmanis K. 55, 60, 61, 64, 65, 240,
Šumauskienė 172 294, 339
Šupikovas D. 405, 460 Ulrichas V. 409
Šurkus A. 431, 432, 444 Umanskis K. 222, 228
Švedas J. 497 Uozuolas K. 273, 274
Švernikas N. 361, 518 Uozuolinis L. 16, 17
Upytis A. 175
Talat-Kelpša K. 69 Urachas fon V. 53, 54, 101, 208
Tamošaitis A. 288, 289 Urbanovičius 320
Tamošius 46 Urbšienė M. 277
Tarabilda P. 214, 232 Urbšys J. 277
Telmanas E. 183, 526 Usyskinas D. 237
Tereškova V. 540 Ustjanauskienė I. 209
Teumin E. 429 Utis 432
Tichonovas N. 222, 263, 384 Utkinas J. 417
Vaičaitis P. 41 Vyšniauskaitė V. 202
Vaičiūnas A. 78 Vytautas 82, 208
Vaičiūnas P. 136, 468 Vitkauskas V. 157, 336, 337, 342,
Vailokaitis Jonas 91, 124, 353 355, 356, 368, 370, 374, 416, 426
Vailokaitis Juozas 91, 124, 353 Vlasovas I. 406
Vaineikienė S. 355 Voinarovskis 19
Vaineikytė L. 419 Voker K. 542
Vaišnoras J. 250, 271—273, 297, Voldemaras A. 55, 56, 102, 110, 122,
378, 402, 415, 483 143, 159, 160, 162, 163, 165, 169,
Vaitkus F. 238
171, 175, 178, 182, 183, 185, 189,
Vaivada P. 419, 480
190, 200—206, 240, 241, 276,
Valaitis V. 440
280, 535, 536
Valantėlis 17
Valeskalnas P. 520 Voronevskis A. 78
Varės (Barbarus) J. 360, 416, 438 Vorošilovas K. 214, 218, 226, 301,
Varnas A. 41 361, 372, 410, 411, 517, 518, 522
Vasenka A. 237 Vosylius A. 204
Vasilčikovas 125, 392 Vrangelis P. 75
Vasilevska V. 361, 436
Vazalinskas V. 425, 426 Zabalujevas V. 463
Vaznelis S. 427 Zabūra >. 58, 59, 61—63
Veiganas M. 317 Zaicas A. 446
Velikanovas A. 413 Zajančkauskas S. 440
Venclova A. 95, 134, 135, 262, 273, Zaleskis A. 204
304, 332, 343, 348, 351, 355, 360, Zalpeiteris S. 312, 433
368, 377 - 379, 381, 404, 407, 416, Zasas T. 242
418, 452, 506 Zaunius D. 69, 77
Vernas Ž. 11, 12 Zenkevičius 27
Vetrova M. 229 Zibertas P. 351, 355, 357, 360, 364,
Vicas E. 161 366, 421
Vydūnas 197 Zimanas G. 416, 443, 455, 505
Vienuolis A. 468 Zolotas 438
Vikonis P. 183, 185, 186 Zubatovas S. 208
Vilandas K. M. 526 Zubovai 45, 46
Vilhelmas П 53, 525 Zubovas V. 45
Vilimas A. 254, 315 Zundbergas K. 29, 30
Viliūnas J. 510
Vilja F. 540 Žakevičius 14
Vilsonas V. 60 Žakolijas L. 11
Vinickis J. 351 Žakovas 99
Vinogradova D. 361 Ždanovas A. 361, 368, 420
Vinokurovas A. 49—53 Žebenka P. 426
Vireliūnas A. 79 Žekonis B. 211
Vysockaja 237 Želiabovas A. 219
Vlšinskienė E. 243 Želigovskis L. 71, 73, 76, 143, 191,
Višinskis Z. 243 196, 207, 287
Žemaitė 149, 150 Žiugžda J. 118, 436
Žemaitis F. 57, 342, 351, 416 Žižka J. 436
Žemaitis J. 179 Žoferis L. 124, 171
Žemaitis Z. 460, 467 Žoresas Ž. 523
Žengė J. 134 Žukas S. 214, 232, 419
Žiburkus J. 431 Žukauskas A. 279, 295, 297, 337
Žygelis B. 98, 99, 104, 324 Žuklys P. 440
Žilionis V. 460, 468 Žukovas G. 487
Žilius J. 210 Žukovas J. 520
 Nuotraukų sąrašas

1. Ignas Paleckis.
2. Ona Petrauskaitė-Paleckienė.
3. Namas Rygoje, Maža Altonavas gatvėje. Čia J. Paleckis gyveno iki
išvykimo į Kauną 1926 m.
4. 1917 m. gegužės 1-oji Rygoje. Priekyje su vėliava grupė lietuvių,
centre — revoliucionierius Jurgis Povilavičius.
5. J. Paleckis. Ryga, 1924 m.
6. Rygrs lietuvių jaunimo draugijos „Rūta" vaidintojų grupė. Sėdi:
J. Paleckis, G. Jurgaitytė, režisierius A. Rusteikis, A. Leimontaitė
ir kt.
7. Rūtiečiai talkininkauja išsiuntinėjant žurnalą „Naujas žodis". 1925 m.
8. Atvirukas keturiems sušaudyliems komunistams atminti. 1927 m.
9. Prie reakcionierių išsprogdintos „Varpo" spaustuvės. J. Paleckis,
„Varpo" bendrovės direktorė F. Bortkevičienė, spaustuvės vedėjas
Jasiūnas. 1927 m.
10. Seimą į Kauną parsivežus. 1929 m. Autoriaus nuotrauka.
11. Svečiuose pas Maironį: V. Mykolaitis-Putinas, A. Vainiūnaitė, J. Pa­
leckis, T. Vaičiūnienė, Maironis, G. Paleckienė, P. Vaičiūnas, J. Bie­
liūnas.
12. J. Paleckis ir B. Dvarionas Maskvos Baltarusijos stotyje 1933 m. sau­
sio 3 d. su draugais iš VOKS'o. Centre — pianistas A. Jochelesas.
13. Lietuvių žurnalistai Kryme, Učan su, 1934 m. gegužės mėn.
14. Kelionės į TSRS įspūdžių knyga, išleista Kaune 1933 m.
15. Lietuvos jaunimo sąjungos valdyba, pritarusi LKP iškeltai antifašis­
tinio liaudies fronto idėjai. Sėdi: P. Kežinaitis, J. Paleckis, K. Rau­
donikis. Stovi: V. Knyva, M. Gedvilas, A. Tornau, J. Vaišnoras,
V. Kuraitis. 1935 m.
16. Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti surengtos tarybinių
vaikiškų knygų ir vaikų piešinių parodos Kaune atidarymas. Kairė­
je draugijos valdybos narys J. Paleckis, jos pirmininkas L Jonynas,
toliau pirmoje eilėje TSRS atstovas N. Pozdniakovas; gilumoje prie
stalo kampo — TSRS atstovybės I sekretorius, VOKS'o įgaliotinis
Lietuvai F. Moločkovas. 1939 m.
17. Butų nuomininkų draugijos valdyba, veikusi LKP įtakoje: V. Nar-
vydaitė, V. Faktorauskas, J. Rutkevičiūtė, A. Žukauskas, J. Palec­
kis, S. Vabalevičius. 1938 m.
18. Ištrėmime Mastautuose, Kėdainių apskr. Čigonė džiaugiasi padova­
nota A. Puškino knyga. 1940 m.
19. A. Sniečkus. 1940 m.
20. J. Paleckis. 1940 m.
21. M. Gedvilas. 1940 m.
22. Liaudies vyriausybė. 1940 m. birželis.
23. Kauno darbo žmonės sveikina Liaudies seimo atstovus, priėmusius
istorinius nutarimus. 1940 m. liepos 23 d.
24. Lietuvos TSR Įgaliotoji delegacija Maskvoje, Kremliuje, TSRS Auk­
ščiausiosios Tarybos posėdyje. 1940 m. rugpjūčio 3 d.
25. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Sėdi: P. Eidu-
kaitis, P. Petrauskas, B. Abdulskaitė-Slapšienė, S. Pupeikis, K. Di­
džiulis, J. Paleckis, D. Ročius. Stovi: A. Bauža, J. Banaitis, J. Vinic-
kis, R. Žebenka, J. Paškevičius, A. Sniečkus, P. Cvirka, M. Meškauskie­
nė. 1940 m.
26. Vargingo valstiečio Paškevičiaus šeima gauna žemės iš buvusio
I. Musteikio stambaus ūkio. Kauno apskr., Rumšiškių vaisė., 1940 m.
27. TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatai nuo Lietuvos TSR Maskvo­
je. 1942 m.
28. Pabaltijo tarybinių respublikų įkūrimo antrųjų metinių minėjimo
Ma-kvoje prezidiumas. A. Pelšė, A. Sniečkus, A. Ščerbakovas, M.
Gedvilas, M. Kirchenšteinas, J. Paleckis, J. Varesas (Barbarus). 1942 m.
liepos mėn.
29. „Kiekvienas laimėtas mūšis artina Tarybų Lietuvos išvadavimą",—
kalbant Lietuviškosios šaulių divizijos kariams. Tūlos sritis, 1943 m.
rugsėjo 15 d.
30. Maskvoje su lietuvių rašytojais. 1943 m.
31. Šeima karo metais Maskvoje. 1943 m.
32. 16-ojoje lietuviškoje šaulių divizijoje. J. Macijauskas, A. Snieč­
kus, N. Maslovas, V. Karvelis, J. Paleckis. 1944 m. vasario mėn.
33. J. Paleckis, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko
pavaduotojas, priiminėja lankytojus. Maskva, 1943 m.
34. A. Venclova, J. Paleckis, L. Gira, L Erenburgas Maskvoje. 1943 m.
35. M. Kalininas įteikia J. Paleckiui Didžiojo Tėvynės karo II laipsnio
ordiną, kuriuo po mirties apdovanotas sūnus Vilnius Vytautas. 1944 m.
36. „Broliai, atstatykim miestą Gedimino..." 1945 m.
37. A. Bimba pokario Lietuvoje. Trakai, 1945 m.
38. Liaudies gynėjai palaikė tvarką pirmos pokarinės rinkiminės kam­
panijos metu. Krekenava, 1946 m. vasario mėn.
39. TSRS Aukščiausiosios Tarybos II šaukimo deputatai nuo Lietuvos
TSR. Maskva, 1946 m.
40. Su grupe apdovanotų kolūkiečių. Antras iš dešinės — Socialistinio
Darbo Didvyris J. Lekavičius. 1949 m. J. Šapiros nuotr.
41. Su Salantų raj. Lenino kolūkio nariais. 1956 m.
42. Rašytojai prie S. Nėries kapo. Kaunas, 1955 m. M. Ogajaus nuotr.
43. Nuotaikingai skamba daina virš Nemuno. Su JAV lietuviais. Ties
Druskininkais, 1959 m. Z. Serapino nuotr.
44. Su ilgamečiu LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo darbuotoju
J. Abeltiniu, kuris nuo 1940 m. birželio 17 d. vairavo tarnybinį prezi­
dento, vėliau LTSR AT Prezidiumo Pirmininko automobilį. Apie
1960 m. J. Kacenbergo nuotr.
45. Su moksleiviais Varnių vidurinėje mokykloje. 1958 m.
46. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdis. 1963 m.
47. Tarpparlamentinėje konferencijoje. Tokijas, 1960 m.
48. Lietuvių poezijos dienos Maskvoje, Politechnikos muziejaus salė.
Kalba A. Surkovas. Pirmoje eilėje sėdi: E. Mieželaitis, A. Venclova,
J. Paleckis, N. Tichonovas, T. Tilvytis. 1960 m. N. Kočnevo nuotr.
49. Tarybiniai parlamentarai Romoje. 1962 m.
50. Kelionėje po Ganą. 1962 m.
51. Kabinete namuose, Čiurlionio gatvėje. Apie 1965 m. J. Kacenbergo
nuotr.
52. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdis. Maskva, 1966 m.
53. Tarybų Lietuvos 25-mečio sukaktuvės. V. Promyslovas, M. Sumaus-
kas, J. Paleckis, M. Suslovas, A. Sniečkus, J. Bagramianas, A. Jerio-
menka. 1965 m.
54. Pokalbis su valstiečiais P. Vilkišiumi ir K. Uždaviniene. Pirčiupiai,
1965 m. J. Kacenbergo nuotr.
55. Vilniaus elektros suvirinimo įrengimų gamykloje. 1965 m. J. Kacen­
bergo nuotr.
56. Po Kauno dramos teatro spektaklio Kremliaus teatre. Centre — TSRS
liaudies artistas, buvęs GITIS lietuvių studijos vadovas V. Orlovas.
Maskva, 1967 m. N. Kočnevo nuotr.
57. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos Pirmininkas J. Pa­
leckis vadovauja TSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdžiui. Maskva,
1968 m.
58. Su buvusiais TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirminin­
kais, kurių pavaduotoju teko dirbti,— K. Vorošilovu, N. Sverniku,
A. Mikojanu. Suvažiavimų rūmai Kremliuje, 1966 m.
59. Priimant Nepalo parlamento delegaciją. Maskva, Kremlius, 1966 m.
60. Tarybinių draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugi­
jų sąjungos III sąjunginė konferencija. Maskva, Sąjungų rūmų Ko­
lonų salė, 1974 m. gruodžio 3 d.
61. Pas Indijos ministrę pirmininkę Indirą Gandi. Delis, 1969 m.
62. I. Simonaitytės jubiliejinis vakaras Meno darbuotojų rūmuose. 1977 m.
A. Sutkaus nuotr.
63. Susitikimas su skaitytojais Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.
1978 m.
64. Tarptautinio taikos šalininkų susitikimo, skirto Pergalės 30-mečiui,
dalyvių grupė: A. Apsemetovas (Kazachijos TSR), O. Lauristin (Es­
tijos TSR), J. Paleckis, T. Umetalijevas (Kirgizijos TSR). Baltarusijos
TSR, Chatynė, 1975 m. gegužės 17 d
65. J. Paleckio literatūros vakaras, skirtas jo 80-mečiui. Valstybinė res­
publikinė biblioteka, 1979 m. sausio 23 d. R. Vilavičiaus nuotr.
66. Įteikus Spalio revoliucijos ordiną 80-mečio proga. 1979 m. sausio 22 d-
V. Koreškovo nuotr.
67. Su žmona, vaikais, anūkais, proanūkiais. 1979 m. sausio 22 d. A. Za­
vadskio nuotr.

Ant aplankalo
1. Mitingas po istorinių nutarimų priėmimo Liaudies seime. Pirmoje ei­
lėje P. Cvirka, M. Mickis, M. Gedvilas, J. Paleckis. Kaunas, 1940 m. lie­
pos 31 d.
2. Kauno darbo žmonės džiaugsmingai sveikina socialinius pertvar­
kymus. Kaunas, 1940 m. liepos 31 d.
3. J. Paleckis literatūros vakare Meno darbuotojų rūmuose. 1979 m.
kovo 29 d. S. Šimkaus nuotr.
 Turinys

KELIONE VAIKYSTĖN IR JAUNYSTĖN

Ilgais žiemos vakarais............. 6
Mokyklos ir gyvenimo pamokos............. 16
Karo griausmas, revoliucijos verpetai.............. 26
Po okupacijos — Tarybų valdžia............. 42
Troškimai ir dvejojimai............. 66
Su brandos atestatu............. 86
Ant slenksčio............. 100

PIRMYN AR ATGAL?
Laikinoji sostinė ...... 116
Salonai ir landynės............. 128
Grėsmingi požymiai............. 140
Šuolis tamson............. 155
Fašizmo valdžioje............. 174
IEŠKOJOME KELIŲ TIKRŲ...
Pabudimas ,. .<.......... 198
Kelionė į ateitį............. 213
Į liaudies frontą............. 236
Režimas braška iš visų pusių............. 255
Sienos griūva, sostinė grįžta............. 282
„Jūs turite pasitraukti!" ..,...... 299
SVEIKA, TARYBŲ LIETUVA!
Išvakarėse............. 317
Kai Naujas Rytas aušo............. 336
Saulės parvežti............. 354
Kuriasi darbo žmonių valdžia............. 373
Pirmieji tarybiniai metai ............ 386
KARO KRYŽKELĖSE
Sunkūs mėnesiai............. 399
Tėvynė šaukia............. 412
Kovos krikštas............. 427
Divizija žengė pirmyn.................. 434
Sugrįžimas .. ........... 449
Iki galutinės pergalės............. 463
ATGIMIMAS
O dienos buvo neramios.............. 478
Draugo akimis............. 496
Lietuvos laikrodis — šimtmečiais pirmyn .............. 507
Įvairiuose meridianuose .............. 522
PASKUTINE SAKME............. 547
Pavardžių rodyklė............. 550
Nuotraukų sąrašas............. 564
Юстас Палецкис
В ДВУХ МИРАХ
Воспоминания
На литовском языке
Издательство «Вага», 232600, Вильнюс, пр. Ленина 50
ИБ №■ 2860

Justas Paleckis
DVIEJUOSE PASAULIUOSE
Atsiminimai

Redaktorė R. Umbrasaitė. Dailininkas V. Armalas. Meninis redaktorius S- Chle-

binskas. Techn. redaktorė E. Juzėnienė. Korektorės: T. Ališkevičienė ir
A. Šulgaitė
Duota rinkti 1983.03.14. Pasirašyta spaudai 1983.07.13. LV12183. Leidinio
Nr. 10825. Formatas 84Х108’/з2. Popierius spaudos Nr. 1. Garnitūra „Baltika“,
10 punktų. Iškilioji spauda. 30 sąl. sp. 1.+ 1,7 (gil. iki.) sąl. sp. 1. 32 sąl. sp.
atsp. 36,3 apsk. leid. 1. Tiražas 30 000 egz. Užsakymas 473. Kaina 2 rb 90 kp
Leidykla ..Vaga“, 232600, Vilnius, Lenino pr. 50. Spaudė K. Požėlos spaustu­
vė, 233000, Kaunas, Gedimino 10
 Paleckis J.
Pa-122 Dviejuose pasauliuose: [Atsiminimai].!—V.:
Vaga, 1983.—569 p., 16 iliustr. lap.
Pavardžių rodyklė: p. 550—563.
Žinomo valstybės bei visuomenės veikėjo, žurnalisto, poeto
atsiminimai. Jie apima sudėtingą, audringą Lietuvos istorijos tarpą.
Knygoje atskleidžiamas lietuvių liaudies kelias į socializmą. Taip
pat pasakojami įspūdžiai apie parlamentaro veiklą.

4702360200—237 BBK 84L7 + 63.3(2L)

P M 852(08)— 83 30~~83 L2 + 9 (TL)
„Vagos" leidykla yra išleidusi
šias J. PALECKIO knygas:

ATGIMIMAS
Eilėraščiai. 1953
SVEIKA, TARYBŲ LIETUVA!
Eilėraščiai. 1960
GYVENIMO VARDU
Eilėraščiai ir poezijos vertimai. 1961
MEKSIKOJE
Kelionių įspūdžiai. 1964
НА ЖИЗНЕННОМ ПУТИ
Стихи. 1964
GYVENIMAS PRASIDEDA
Apysakos, apybraižos, atsiminimai. 1967
ŽINGSNIAI SMĖLY
Atsiminimai. 1968
KELIONIŲ KNYGA
Kelionių įspūdžiai. 1969
TŪKSTANTIS ŽINGSNELIŲ
Eilėraščiai ir poezijos vertimai. 1970
METŲ VIEŠKELIAIS
Eilėraščiai. 1973
PO PASAULĮ PASIDAIRIUS
Kelionių įspūdžiai. 1979