3.

Кондратас
IX ФОРТ
На литовском язы ке
Госполитнаучиздат Литовской ССР. 1961 г.

Dailininkas V. K A L IN A U SK A S

Nuotraukos — P. K a r p a v i č i a u s , M. F l i g e l i o
ir T A S S ‘o fotokronikos

Fotodokumentinė medžiaga — iš Kauno IX forto muziejaus

ir Kauno Valstybinio istorinio muziejaus fondu

V irše lioIV psl. — dail. J. G a i k a u s plakatas

,,Tai neturi pasikartoti“

Redaktorius O. K a p l a n a s
Techn. red^torius A. P e r e v i č i u s
Kor-^./orė A. Š u l g a i t ė
Leidinys Nr. 593S Tiražas 20 000 egz.
Pasirašyta spausdinti 1961.1.9. LV 01312.
Popierius 60x92/,, = 3 popieriaus lapai — 6 sp. I., 5,65 autor. i.,
5,59 apsk. ieid. lanko. Kaina Rb C,20.
Spaudė vaisi. K. Požėlos v. sp. Kaune, Puškino g. 11. Užsak. Nr. 3232,
 Vingiuodamas nuo Kauno, Žemaičių plentas nyksta melsvuose
toliuose. Užpakaly pasilieka kunkuliuojąs gyvenimas mieste,
jo trykštanti gaivi tarybinė jaunystė. Septynmyliais žingsniais
žengia Kaunas Komunistų partijos nubrėžtuoju keliu.
O čia pat, netoli plento iškilusioje kalvoje, dunkso pilko
betono statinys su kruvinai raudona siena. Kapų tyla viešpa­
tauja šiandien ten, kur dar taip neseniai upėmis liejosi nekaltų
žmonių kraujas, kur tratėjo be perstojo automatai ir kulko­
svaidžiai, liepsnojo mirties laužai.
Devintasis fortas... Mirties fortas... Tavo sienos, išbraižy­
tos mirti pasmerktųjų rankom, išvarpytos budelių kulkomis,
tavo šalčiu, drėgme, mirtim alsuojančios sienos stovės kaip
amžinas fašistinio teroro, siautusio buržuazinės santvarkos
metais, paminklas. Lietuvių tauta niekad nepamirš ir vokiš­
kųjų fašistinių žmogėdrų bei jų pakalikų — lietuviškųjų buržu­
azinių nacionalistų — piktadarybių hitlerinės okupacijos me­
tais. Devintasis fortas amžinai bylos ateinančioms kartoms
apie šiurpius nusikaltimus, kokių dar nėra žinojusi žmonijos
istorija.
Lietuvių tauta gerai žino, kas yra fašizmas. Buržuazinių na­
cionalistų kruvini darbai IX forte pakankamai ryškiai rodo,
ko jie siekė, kokį šiurpų likimą jie ruošė mūsų krašto dar­
bo liaudies sūnums Ir dukroms.
Su didžia pagarba lenkiame savo galvas IX forte prieš
kruvinojo fašizmo ir rasizmo aukas. Su gilia meile minime tuos
didvyriškosios Lietuvos Komunistų partijos sūnus ir dukras —
baisiojo IX forto kalinius, kurie čia pasiaukojamai tęsė didžią
kovą už lietuvių liaudies laimę ir laisvę, už tarybinės santvar­
kos pergalę.
Devintasis fortas — tai didis revoliucinės kovos ir proleta­
rinio internacionalizmo paminklas.

5
 KAI KRAŠTĄ SLĖGĖ BURŽUAZIJOS DIKTATŪRA

Kauno IX forto Istorija prasideda 1887 metais. Tada tuo­

metinė carinė vyriausybė, sugalvojusi paversti Kauną stipria
karine tvirtove, pradėjo aplink miestą statyti eilę požeminiy
įrengimy. Tokiu būdu atsirado ištisa forty ir sutvirtinimy siste^
ma. Kaunas turėjo būti paverstas pirmaeile tvirtove, kuri karo
atveju turėjo sulaikyti vokiečiy kariuomenės veržimąsi į Rytus.
Kartu su kitais sustiprinimais buvo pradėta statyti ir vadi­
namoji Linkovo baterija, vėliau išaugusi i IX fortą. Šis fortas
yra dabar kairėje Žemaičiy plento pusėje, 8 km nuo miesto
centro.
Devintasis fortas — tai niūrus dviaukštis pastatas, šiau­
rės pusėje giliai paslėptas žemėje, su geležim apraizgytais
langais, su sunkiomis, šiurpiai girgždančiomis metalinėmis
durimis... Ne iš karto pastebi ir požeminį tunelj, juosiantį
fortą iš šiaurės, ir betoninius lizdus kulkosvaidžiams viršu­
tinėje, žemės sluoksniu pridengtoje forto dalyje. Tačiau tai
dar ne viskas: iš piety fortą supa aukšta, stora siena su
sargybos bokštais kampuose.
1915 mėty rugpjūčio mėn. vokiečiy imperialisty kariuo­
menė prisiartino prie Kauno. Prasidėjo smarkios kautynės
į pietus nuo Nemuno. Sutraukusi daug artilerijos, kaizerinė
kariuomenė uraganiška ugnimi pradėjo griauti vieną fortą
po kito. Kaip tik šiuo kritišku momentu tvirtovės komendantas
generolas Grigorjevas išdavė savo armiją, paliko tvirtovės
gynėjus likimo valiai ir pabėgo iš Kauno. Fortai, beveik ne­
parodę jokio žymesnio pasipriešinimo, kapituliavo.
Šiy kovy metu IX fortas nepaleido nė vieno šūvio. Niūriai
Jis tūnojo nuošalioje nuo mūšiy vietoje. Paliko jį pasitraukdami
kareiviai, ištuštėjo jo kazematai.

7
 Apleistasis fortas „atgijo“ 1924 metais. Tada buržuazinė
Lietuvos vyriausybė jrenge čia Kauno sunkiųjų darbų kalė­
jimo skyrių, išleisdama pertvarkymo darbams apie 150 tūkst.
lity. Čia buvo keturiolika kamerų, viena už kitą drėgnesnė,
viena už kitą tamsesnė. Kameras nuo tvankių koridorių skyrė
3 m aukščio geležinės užtvaros.
Po 1926 metų fašistinio perversmo Lietuvos buržuazija
ypač sustiprino terorą prieš Lietuvos darbo žmones, prieš
jų revoliucinės kovos vadovus. Žymiai pasunkėjo ir šiaip ne­
lengvas politkalinių režimas Lietuvos kalėjimuose. Tačiau
šiurpiausia revoliucionierių kankinimo vieta, be abejo, buvo
IX fortas. Nuolatinė, nenykstanti net karščiausios vasaros metu
drėgmė, ledinis šaltis (kai kurios kameros nebūdavo apkūrena­
mos net ir žiemą), itin blogas maistas, sunkus Fizinis darbas,
sužvėrėjusių kalėjimo sargų tyčiojimasis nuolat žiauriai mu­
šant kalinius, tikrai baisūs karceriai, į kuriuos kaliniai buvo
metami be mažiausios priežasties, — štai kuo tada garsėjo
IX forlo kalėjimas.
Jokiame kitame Lietuvos kalėjime nebuvo tokių baisių
karcerių. Pavyzdžiui, vienas jų buvo įrengtas vandeniu paplū-
dusioje kameroje, kitas — po triukšmingai bildančiais laiptais,
— pastarąjį politkaliniai ironiškai vadino „kurortiniu“ kar­
ceriu; buvo ir trečias karceris, įrengtas vieno koridoriaus nišo­
je — jis buvo toks mažas, kad kaliniams pritrūkdavo jame
oro. Fašistai tyčiodamiesi sakydavo, esą oras patenkąs per
rakto skylutę, ir jo kaliniams visiškai pakanką...
Fašistai IX fortą sąmoningai pasirinko geriausiems lietu­
vių liaudies kovotojams kankinti, gerai žinodami, kad kalini­
mas tokiomis sąlygomis turi pakirsti bet kurio žmogaus sveikatą.

Politinių kalinių gyvenimas IX forte buvo nepaprastai sun­

kus. Saulė čia niekad neįžvelgdavo. Viską gaubė niūri
tamsa ir pelėsiai. Kameros žiemą ir vasarą vienodai būdavo
šaltos. Pavasarį ir rudenį pro betonines lubas nuolat sunkda­
vosi vanduo. Kai kuriose kamerose per 'parą kaliniai susem­
davo po porą kibirų prisisunkusio vandens. Patalynė visada

8
 būdavo drėgna, nes ji, pakėlus lovq, glausdavosi prie šlapios
kameros sienos.
Buvęs politkalinys E. Bilevičius, perkeltas čia 1929 metais
iš Kauno sunkiŲjg darby kalėjimo, šitaip aprašo tuometinį
forto kalėjimą:
„Šiandien patikrinimo nebus, ir mes pavargę sugulame
anksčiau negu paprastai. Čiužiniai tokie ploni, šiaudai juose
taip sutrinti, kad visu kūnu jauti šaltą geležį, ir daugelis tuojau
ima taisyti savo „patalą“. Surinkę visus savo drabužius — švar­
ką, kelnes, marškinius — sukioja viską ant čiužinio. Paltus
visi palieka užsikloti, nes žino, kad po plonu kalėjimo apklotu
bus blogiau negu jausti po šonu kietą geležį...
Grindys, sienos, lubos — ištisa pilka permirkusi masė, vie­
tomis apaugusi pelėsiais. Vienur kitur ant grindy telkšo van­
duo...
Šeštą valandą įprastinis švilpukas: keltis. Prižiūrėtojas ati­
daro duris ruošai. O kaip išeiti, jei netgi avint mūšy klumpes
su storais mediniais padais negalima praeiti koridoriumi —
tiek daug vandens prisirinko per naktį. Pradedame kelti triukš­
mą, protestuoti, ir prižiūrėtojas mums leidžia išsemti vandenį
mūšy kameros kibiru. Ir vėliau taip darome kas rytą.
Nors badauti mes buvome įpratę, bet alkis čia kankino
savotiškai. Bado streikas — labai baisus dalykas, bet jis prasi­
deda ir pasibaigia, o čia alkį jauti nuolatos — ištisus mėne­
sius.
Draugai su alkiu kovojo kiekvienas savaip. Vienas, gavęs
iš ryto du šimtus gramy duonos, iš karto ją suvalgo ir po to
jau „ramus“ — vadinasi, antrą kartą valgys tik po šešiy va-
landy. Kitas padalija duoną porcijomis: vieną ketvirtadalį
jis suvalgo tuojau pat, kitą — dešimtą valandą, dar kitą — grį­
žęs iš pasivaikščiojimo ir t. t. Tas draugas kankinasi taip pat
šešias valandas. Tačiau negali atsisakyti savo sistemos — jis
turi žinoti, kad gabalėlis duonos vis dar likęs“1.
Drėgmė, šaltis, tvankus oras, badas — visa tai sudarė
lietuviškyjy fašisty iš anksto apgalvotą kankinimy sistemą.
Gerai žinodami, kad dirbant atvirame ore galima sušilti,
alsuoti pilna krūtine, nejausti priplėkusio aitraus dusinančio
1 E. Bilevičius, Ne veltui praėję metai, Vilnius, 1958, 187 — 189 psl.

9
 kamerų oro, lietuviškieji fašistai politinių kalinių neišleis­
davo i darbus. Žinoma, čia nulėmė dar vienas daly­
kas — juk politiniai kaliniai, bedirbdami už kalėjimo sienų,
vienu ar kitu būdu būtų galėję susisiekti su gyvuoju pasauliu,
gi fašistai to ypač bijojo. Sužvėrėjusi IX forto kalėjimo admi­
nistracija net darbą pavertė žiauraus kankinimo ir pasityčio­
jimo priemone: sveiki politkaliniai čia būdavo paliekami tvan­
kiose ir drėgnose kamerose, o j sunkius darbus buvo varomi
nusilpę ir net ligoniai, kuriems tai buvo nepakeliama fizinė
kančia.
IX forte politkaliniai būdavo baudžiami žiauriausiomis
bausmėmis ne vien tik už tariamus „drausminius“ prasižengi­
mus — juos bausdavo bet kuria proga. Ypač žiauriai fašistai
keršydavo už revoliucinių švenčių minėjimą. Už tai politiniai
kaliniai būdavo baudžiami dviem trim savaitėm sunkiausio
karcerio. Be to, tris keturis mėnesius, net ištisą pusmeti
jie negalėdavo gauti iš giminių maisto, laiškų, laikraščių, jiems
neleisdavo išeiti pasivaikščioti kalėjimo kieme ir pan.
Yra išlikęs vieno IX forto kalinio laiškas, rašytas jo gimi­
nėms. „Bausmės kaliniams, — skaitome šiame dokumente, —
rūšiuojamos j keletą rūšių; už labai neaiškų nusikaltimą skiria­
mas karceris ar paprastas apmušimas, tai yra — apstoja kalini
du trys prižiūrėtojai, apdaužo, apspardo. Už didesni nusikal­
timą yra taikoma tam tikra kūno bausmė: nutempia auką 1
tunelį... ir ten, prižiūrint forto vedėjui Valaičiui ir vyresniajam
prižiūrėtojui Čechavičiui, eiliniai prižiūrėtojai atskaito nu­
statytą skaičių kirčių. Ir jei nuplaktasis neįstengia atsikelti,
tai būna vilkte nuvilktas į karcerį prasiblaivinti...“1
„Drausmė čia buvo daug didesnė negu Kauno kalėjime, —
rašo kitas buvęs IX forto politkalinys — P. Kaminskas. — M a­
no buvimo forte metu viešpatavo Žemaitis, kuris už mažiausią
„nusikaltimą“ be pasigailėjimo bausdavo politkalinius. Pa­
vyzdžiui, pamatys neužsegtą sagą, nespėjai prieš jį kaip styga
išsitempti ar atsakyti tuojaus į klausimą, ir gauni kelias paras
karcerio. Kai išleisdavo mus pasivaikščioti, Žemaitis su pri­
žiūrėtojų gauja šokdavo į kameras kratos daryti, t. y. ieškoti
komunistinės spaudos ir t. t. Dažniausiai jie nieko nepešdavo,
1 „ T i e s a " , 1959.V.30, Nr. 124(4951).

10
bet vieną kartą, pamenu, mūšy kameroje surado politinių
kalinių leidžiamo laikraščio „Politkalinys“ rankraščius. Tada
ir aš, nes ten buvo ir mano ranka kai kas parašyta, pakliuvau
[ baudžiamą kamerą 6 mėnesiams. Tai reiškė, kad per tą
laiką negavau pridedamo maisto, laiškų, pasimatymų, netgi
buržuazinės spaudos“1.
Nuolat stiprėjant Lietuvos Komunistų partijos vadovaujamai
antifašistinei darbo žmonių kovai, lietuviškieji buržuaziniai
nacionalistai ėmė masiškai grūsti Į kalėjimus bebaimius kovo­
tojus prieš fašizmą. Jais buvo perpildytas ir IX fortas. Nuo 1929
metų į IX fortą pradėta perkelti kalinamus revoliucionierius
ir iš kitų Lietuvos kalėjimų.
„Rugpjūčio 1 d. areštuotus vyrus Kauno kalėjime smar­
kiai sumušė, sukruvino ir dabar juos išvarė j tamsius ir
drėgnus IX forto urvus“, — rašo Lietuvos Raudonosios Pa­
galbos Centro Komitetas 1929 m. rugsėjo mėn. išleistame
atsišaukime „Garbė nužudytoms fašistų aukoms! Didžiausia
panieka kruviniesiems fašistams!“
„I fortą veža politinius kalinius, atgabentus iš provin­
cijos kalėjimų j Kauną neva gydymui“, — praneša pogrin­
dinis leidinys „Į pagalbą“. Kaip iš tikrųjų atrodė šis „gy­
dymas“, skaitome tame pačiame leidinyje: „P. Kasperavičius
buvo darbininkas, gaivių grindikas. Šią žiemą jis kaipo
bedarbis dirbo prie viešųjų darbų. Ubagiškas uždarbis,
produktų kainų kilimas ir administracijos sauvalė privedė
prie vieš. darbų darbininkų streiko, kuris įvyko š. m. vasa­
rio mėn. pradžioj. Policija ėmė gaudyti aktingesnius strei­
kininkus. Buvo suimtas ir Petras. Policija turėjo tikslą ne
tik izoliuoti, bet ir atkeršyti jam. Jis gatvėj buvo sumuštas
guminėm lazdom taip, kad reikėjo jį vežte nuvežti nuova­
dom Nuovadoj dcruvi na pirtis buvo pakartota. J kalėjimą jį
nugabeno pusgyvį. Kalėjimo administracija vietoj paguldyti
Petrą į ligortinę išvežė jį į devintą fortą ir įmetė į šaltą
rūsį. Tenai Petras be sąmonės išgulėjo visą parą. Grąži­
nus jį į kalėjimą, jis neilgai kankinosi, po kelių dienų mi­
rė..."2
1 „K auno Tiesa“ , 1959.V.30, Nr. 127(2260).
* „ / pagalbą«, 1937.111.10, Nr. 2.

11
 IX forte buvo kalinami įžymūs Lietuvos Komunisfy partijos
veikėjai, kovose užsigrūdinę revoliucionieriai Antanas Snieč­
kus ir Karolis Didžiulis, Motiejus Šumauskas ir Vladas Niunka,
Adelė Šiaučiūnaitė, Feliksas Bieliauskas, rašytojas A. Gudai-
tis-Guzevičius, Pijus Glovackis, Liudas Adomauskas ir dau­
gelis kity drąsiy kovotojy už Taryby valdžios atkūrimą
Lietuvoje.
Vienas pirmyjy IX forto politiniy kaliniy buvo raseinietis
komunistas Jonas Grigaitis. Jam čia buvo sudarytos šiurpios
kalinimo sąlygos. Kalėjimo drėgmės ir tamsos veikiamas, G ri­
gaitis susirgo reumatizmu, nuo kurio kentėjo visą gyveni­
mą, o galvoje atsivėrė pūliuojančios žaizdos (Jonas Grigaitis
didvyriškai žuvo 1943 metais Oriolo fronte, gindamas tary­
binę Tėvynę nuo hitleriniy grobiky).
1931 metais fašistai išvaikė Kauno miesto ligoniy kasos
tarybą, kurioje buvo 20 darfcininky atstovy. Suimtieji ligoniy
kasos tarybcs nariai — didesnė jy dalis buvo komunistai — buvo
įkalinti IX forte. Šių IX forto kaliniy tarpe buvo komunistas
Antanas Simonas ir kiti.
1933— 1934 metais Lietuvoje dar labiau suaktyvėjo darbo
žmoniy kova prieš fašistinį terorą. Krašte įvyko eilė antifa-
šistiniy demonstracijy. Nepakęsdami nuolat didėjančio kapi-
talisty išnaudojimo, darbininkai vis dažniau ėmė skelbti strei­
kus. Šios kovos dalyviai ir organizatoriai fašisty buvo masiškai
suiminėjami ir metami į IX forto kazematus. Suimtyjy kovo-
tojy tarpe — Vladas Lukoševičius, dailininkas Stepas Žukas,
Adomas Krištaponis ir daugelis kity.
1935 metais prasidėjo masinis Suvalkijos valstiečiy strei­
kas. Valstiečiai reikalavo panaikinti, sumažinti arba atidėti
jy skolas valstybei, panaikinti arba sumažinti varguomenės
mokesčius, apdėti mokesčiais dvarininkus ir kapitalistus. Be
to, jie reikalavo demokratiniais pagrindais išrinkti seimą.
Streikuojantieji valstiečiai nevežė į pienines pieno, neprista-
tinėjo į skerdyklas gyvuliy, nemokėjo skoly ir mokesčiy.
[vyko eilė kruviny susirėmimy su fašistine policija. Aktyviau­
sieji streiko dalyviai buvo suimti. Dalis suimtyjy valstiečiy buvo
nuteisti ir kalinami IX forte, jy tarpe buvo valstietis Jurgis Bie­
liauskas ir jo sūnus Vytas, broliai Skaisgiriai, Pultinavičiai ir kiti.

12
 1936 metais fašistai forte kruvinai susidorojo su Suvalkijos
valstiečiais. Čia posėdžiavo fašistinis karo lauko teismas, pir­
mininkaujant pulkininkui Braziulevičiui. Buvo teisiami Suval­
kijos valstiečig streiko dalyviai, paprasti žmonės valstietiško­
mis rudinėmis, kurie vieno tenorėjo — žemės ir duonos. Visi
jie buvo apkaltinti valstybės išdavimu, o septyni jg nuteisti
mirti ir po to nužudyti.
Po 1936 metg visuotinio Kauno darbininkg streiko 200
aktyvesnigjg jo dalyvig buvo suimta. Nemaža suimtgjg pa­
pildė IX forto kalinig gretas. Jg tarpe buvo I. Meskupas-Adomas,
J. Apuokas-Maksimavičius, L. Solominas, J. Nandrtonis, A. Vi­
limas ir kiti.

IX forte siautėjo tikri sadistai, pradedant viršininku ir bai­

giant prižiūrėtojais — tai buvo ištisa budelig gauja. Kalinig
spardymas, daužymas buvo čia kasdienis reiškinys. Fašistai
ypač smagindavosi, nuvilkę auką į tunelį — čia jie tol mušdavo
politkalinį, kol jis netekdavo sąmonės.
Pakalėję kurį laiką IX forto kalėjime, politiniai kaliniai
sunkiai susirgdavo. Tino rankos, kojos, silpnėjo regėjimas,
imdavo klibėti dantys. Reumatizmas, tuberkuliozė, skorbutas
ir kitos sunkios ligos — štai kas buvo nuolatiniai politinig
kalinig „palydovai“ IX forte. Tokias kalinimo sąlygas ypač
sunkiai pakeldavo moterys.
Savo slapta pasigstame laiške „Balsui“ 1929 metais Jonas
Grigaitis rašė: „Nors nuolat paltu vilkėjau, pirštinėmis mūvė­
jau, apsiginti nuo šalčio negaliu: rankg pirštai sutino, reuma­
tas strėnose atsinaujino ir kosulys kankina...“
Apie medicininę^ pagalbą forto kaliniams iš viso netenka
kalbėti. Čia nebuvo nei ligoninės, nei ambulatorijos. Jei kalė­
jimo gydytojas kelis kartus per metus ir pasirodydavo IX for­
te, tai toli gražu ne tam, kad padėtg sunkiai kenčiantiems li­
goniams. Suprantama, kad tai buvo daroma sąmoningai.
„Prisimenu, — pasakoja buvęs IX forto politkalinys Stasys
Balčiūnas, — kai pradėjome sirgti skorbutu, mus ėmė „gydyti“
kalėjimo prižiūrėtojas Dudėnas. Sergantieji prieidavo prie
grotg, išsižiodavo, o Dudėnas, eidamas pro šalį, kabino iš dė­
žutės kažkokį tepalą ir tepliojo visiems iš eilės dantg smegenis.

13
 Prisimenu, kokiose kančiose mirė žvėriškai per tardymą
sumuštas Suvalkijos valstiečių judėjimo dalyvis Jonas Kaspera­
vičius. Paskutinę savo gyvenimo naktį jis turėjo septynis šir­
dies priepuolius. Ir niekas niekuo negalėjo palengvinti jo
kančių"1.
Politiniai kaliniai IX forte gyveno pusbadžiu, juos nuolat
kankino alkis. Ir nieko stebėtino— IX fortas garsėjo tuo, kad
kalinių maistas čia buvo žymiai blogesnis, negu bet kuriame ki­
tame Lietuvos kalėjime. Pusryčiams kaliniai gaudavo drumzli­
ną kavą su nedideliu duonos gabalėliu. Pietums — 200 gramų
duonos ir litrą kažkokios sriubos (pasitaikydavo, kad kaliniai
šiame srėbale aptikdavo ir mėsos pėdsakus, tačiau ši reta
„laimė", semiant sriubą iš katilo, tekdavo ne visiems). Užtat
penktadieniais, vadinamojo „pasninko" dienomis, kalinių stalą
„papuošdavo“ supuvusios silkės gabalas. Vakarienę sudary­
davo šlykštaus skonio kruopų sriuba, o nuo 1934 metų — tris
kartus per savaitę „zacirka". Forto kalėjimo administracija
dažnai, ypač vasaros metu, kalinių maistui naudodavo iš
„Maisto“ fabriko gaunamas bekono atliekas, kurių pats dvo­
kiantis kvapas versdavo vemti, jau nekalbant apie tai, kad
kaliniai jose neretai rasdavo kirmėlių. Tokį „maistą" jie griež­
tai atsisakydavo valgyti.
Pogrindinė Lietuvos Raudonosios Pagalbos organizacija
visomis priemonėmis stengėsi padėti politkaliniams maistu.
Taip pat ir kovotojų giminės išnaudodavo bet kurią galimybę
savo kenčiantiems artimiesiems persiųsti maisto siuntinį.
Tačiau fašistai darė viską, kad šių galimybių būtų kuo mažiau.
Bet kokius vaisius ir daržoves iš viso buvo uždrausta perduoti
kaliniams. Kitokį maistą politkaliniai galėjo laikas nuo laiko
gauti, jei tik jie nebūdavo nubausti. O progų politkaliniams
nubausti netrūko...
Baisus ir niūrus stovėjo IX fortas. Viskas čia fašistų buvo
paruošta žmogui kankinti, kovotojams dėl šviesios ateities
palaužti. Bet budeliai apsiriko. Forto kaliniai, bebaimiai revo­
liucionieriai, ne tik nepalūžo — atvirkščiai, jie ir čia tęsė savo
didvyrišką kovą prieš fašizmą, už Tarybų valdžios pergalę.

1 „Tiesa“ , 1959.V.28, Nr. 122(4949).

14
 REVOLIUCINĖ K O V A — BET KURIOMIS SĄLYGOMIS

Nepaisant visų sunkumu, žiauriai kankinami kovotojai ir

kalėjimo teroro sąlygomis tęsė revoliucinę kovą.
Kalėjime veikė politkalinių kolektyvo komitetas, kurį su­
darė komunistai ir komjaunuoliai, aktyvesnieji politiniai kali­
niai ir antifašistai. Komitetas buvo renkamas iš 3 arba 5 žmo­
nių (jj sudarė pirmininkas, sekretorius ir nariai). 1935 metais
Į kolektyvo komitetą įėjo M. Šumauskas, L. Balonas, 1936 me­
tais — M. Šumauskas, I. Dembo, L. Balonas, 1937 metais —
M. Kerbelis, L. Balonas ir K. Pečiūkas. Fašistai politinius kali­
nius labai dažnai kilnodavo iš vienos kameros i kitą, todėl ir
komiteto narių sudėtis gana dažnai keisdavosi.
Komitetas, susipažinęs su naujai atvykusiais politiniais ka­
liniais, priimdavo juos i savo kolektyvą. Labai svarbi komi­
teto veiklos sritis buvo jo nuolatinis ryšys su Lietuvos Rau­
donosios Pagalbos Centro Komitetu. Komitetas skirstydavo
iš LRP politkaliniams gautą maistą. Kolektyvo komitetui nu­
tarus, politiniai kaliniai, reikalui esant, skelbdavo bado strei­
ką. Komitetas, be to, palaikydavo ryšius su draugais, esančiais
laisvėje. Itin atsakingas komiteto uždavinys buvo kova su
provokatoriais, kurie, vykdydami fašistinės žvalgybos užduo­
tį, stengdavosi prasiskverbti į politinių kalinių kolektyvą.
Politiniai kaliniai IX forto kalėjime visapusiškai lavinosi,
mokėsi, atkakliai studijavo marksizmą-leninizmą. Atsižvelg­
damas i nevienodą politinių kalinių išsilavinimą, kolektyvo ko­
mitetas sudarydavo įvairius politkalinių savišvietos ratelius.
Ratelių nariai studijuodavo Komunistų partijos istoriją, polit-
ekonomiją, mokėsi lietuvių, rusų, vokiečių kalbų, matemati­
kos, bandė jėgas ir literatūroje.
Politinė ir kitokia literatūra IX forte buvo gaunama įvai­
riausiais nelegaliais būdais.
Pogrindiniai laikraščiai ir žurnalai, brošiūros, iškarpos
Iš „Pravdos“ ir kita revoliucinė spauda laisvėje esančių
draugų buvo sumaniai slepiama medžio drevėje netoli forto.
Po to kaliniai, kurie netoliese dirbdavo, pasiimdavo šią lite­
ratūrą ir slapta atgabendavo į fortą.

15
 Spaudą forto kaliniams kartais slaptai [vairiais būdais per­
duodavo ir jy giminės (žinoma, tais retais atvejais, kai forto
administracija leisdavo pasimatyti su politkaliniais).
IX forte kalinami revoliucionieriai, net ir sunkiausiomis
sąlygomis, kalėjimo administracijos žiauriai persekiojami,
sugebėjo ir patys slapta leisti savo laikraščius. Antai šeštojoje
kameroje sėdėję draugai, kurių tarpe buvo Motiejus Šumaus-
kas ir kiti revoliucionieriai, organizavo IX forto politkalinių
laikraščių leidimą net dviem kalbom. Lietuvių kalba buvo
leidžiamas laikraštis „Politkalinys“ ir žydų kalba — „Polit-
arestant“. Pirmąjį redagavo M. Sumauskas ir A. Liepsnonis, o
antrąjį — M. Kerbelis, I. Dembo ir S. Grinfeldas. Šie nelegalūs
laikraščiai ėjo neperiodiškai. Jų turinys buvo labai [vairus.
Greta politinių straipsnių, demaskuojančių fašistinės vyriausy­
bės nusikaltimus, čia randame ir apybraižų, eilėraščių, ko­
respondencijų apie gyvenimą kalėjime. Kai kas bandydavo
savo jėgas ir literatūrinės kritikos srityje. Laikraščių skaityto­
jams plačiai buvo žinomi M. Šumausko politiniai straipsniai,
I. Dembo apybraižos, A. Liepsnonio eilėraščiai, literatūrinė
kritika, taip pat kitų politkalinių kūryba.
Suprantama, šiuos laikraščius leisti buvo nelengva. Sura­
šyti ranka sąsiuvinių lapuose, jie pasklisdavo po visas ka­
meras. Skaityti tekdavo nepaprcstai atsargiai, kad visada
budj prižiūrėtojai nepastebėtų. Dar rūpestingiau reikėdavo
šiuos leidinius slėpti.
Tryliktoje forto kalėjimo kameroje kalėjo revoliucionie­
rės moterys. Jos j fortą buvo atgabentos apie 1931 metus. Čia
paprastai kalėdavo iki 16 moterų — ištikimų Lietuvos Komu­
nistų partijos ir Lietuvos Komjaunimo narių. Kameroje veikė
savas politkalinių komitetas, vadovavęs visam moterų kolek­
tyvo gyvenimui. Komitetui priklausydavo aktyviausios, dau­
giausia išsilavinusios moterys. 1935— 1937 metais kameros
komitetui priklausė O. Puteikytė, H. Bakaitė, J. Stasiulienė ir
kitos kovotojos.
Visas politkalinių kolektyvas nuoširdžiai rūpinosi savo
draugėmis moterimis, kurias fašistiniai budeliai kankino nė
kiek ne mažiau kaip vyrus.
Moterų kamera buvo įrengta kaip tik viršum vyrų kameros.

16
 Buvo, nutarta tuo pasinaudoti ir lubose išgręžti skylę. Suvy­
niota į tūtelę ir pririšta prie siūlo literatūra per šią skylę ke­
liaudavo aukštyn ir žemyn.
Spauda [ motery kameras patekdavo ir paliekant ją iš
anksto sutartoje vietoje, pavyzdžiui, prausykloje.
Turimą literatūrą politkalinės slėpdavo lovy tuščiavidu­
riuose rėmuose.
IX forte kalėjusios moterys aktyviai bendradarbiavo „Po­
litkalinyje“. jy korespondencijos apie politkaliniy motery
gyvenimą baisiajame IX forte yra vertingas dokumentas, de­
maskuojąs lietuviškuosius fašistus.
Keturioliktoje kameroje kalėjo revoliucinis lietuviy rašy­
tojas ir žurnalistas Aleksas Jasutis (Jis žuvo 1938 metais su gink­
lu rankose, gindamas Ispanijos respubliką nuo fašisty). Čia
fašisty žiauriai kankinamas rašytojas brandino ugningus savo
kūrinius, persunktus tikėjimu šviesia liaudies ateitimi, Savo
revoliucinio ryžto kupinoje apysakoje „Internacionalas karce­
ryje“ A. Jasutis pasakoja, kaip forto politkaliniai brangino
proletarinį internacionalizmą.
„Draugai, — kreipiasi šioje apysakoje rašytojas, — jei
Jus kada nors nuveš į Kauną Ir jei jūs pateksite į požemį, į
devintą fortą, jūs išmatuokit: ten nuo lango ligi stalo— keturi
Žingsniai...
Lygiai metams praslinkus po šaudymy Berlyne*1, stovėjau
aš su dar trimis draugais prie to lango, droviai žiūrėjau į že­
mę ir akimis matavau: keturi žingsniai...
Gale stalo pakyla senukas Adomas®. Paglosto kalėjimą
pražilintą barzdelę. Senukas Adomas seniai pražilo. Iš tikro
jis dar ir ne senukas, dar tik keturiasdešimt septyneriy mėty.
Adomas daugiau kaip dyidęšfmt mėty kunigu išbuvo. Bet ka­
lėjime staiga pražilo: dešimties mėty kalėjimas spindėjo jo
barzdelėj. Taigi pasiglosto sidabruotus plaukus, taria:

1 A. Jasutis kalba apie vokiečiu proletariato aukas, kritusias Berlyno

gatvėse, už kurias buvo atsakingi vokiečiu socialdemokratai, atvėrę kelią
fašizmui, i ,
1 Liudas Adomauskas — Lietuvos Liaudies Seimo pirmininkas, LTSR
Aukščiausiosios Tarybos deputatas, hitlerininką nužudytas 1941 m. rug­
pjūčio mėn.

131
 „Draugai! Atsistojimu pagerbkim broliško vokiečiu prota
tariato aukas...“1

Pogrindinėje komunistinėje spaudoje randame nemaža me­

džiagos apie tuometinį politkalinig gyvenimą IX forte.
Štai korespondencija, atspausdinta „Balse“: „Pirmoji Ge*
gūžės pas mus forte praėjo gan gerai. Iš pat ryto apsivilkome,
kaip visada po piet pradėjom oficialią šventės dalį. Buvo skai­
tomi trumpi referatai, dainavom revoliucines dainas“2.
Šykščiai rašo „Tiesa“: „Lapkričio 28 d. prie devinto forto
kilo streikas. Į streiko vietą atvyko policija. Streikuojantieji
darbininkai buvo suvaryti į kokį tai rūsį ir policija juos smarkiai
sumušė“3.
Kas slypėjo už šių žodžiu, matyti iš sekančios koresponden­
cijos: „Mes, vienuolika revoliuciniu politiniu kaliniu, devinto
forto urvuose šventėm Spalio revoliucijos 13 metu sukaktuves.
Visi jau iš vakaro 6 lapkričio prisirengėm raudonus raište­
lius, kad šventės rytą, per patikrinimą, būtume pasipuošę.
Neužilgo po patikrinimo į musę kamerą atsibeldė visa devinto
forto administracija ir reikalavo, kad nusiinitume raudonus
ženklelius. Mes atsakėm, kad mūsų šventė ir ženkleliu nenusi-
ėmėme. Tada forto viršininkas, kiek pagrasinęs, pasišaukė
jau paruoštą prižiūrėtoju būrį ir pradėjo mus pulti ir plėšti
ženklelius. Grumtynės užsitęsė apie valandą. Galu gale kalė­
jimo sargai, puldami, tampydami ir boksuodami nudraskė
ženklelius ir septynis draugus iš kamerų išstūmė ir suvarė
į požeminio forto urvą. Po to sutvarkėm kamerą, pasipuošėm
iš naujo raudonais ženkliukais ir tęsėm savo šventės progra­
mą dainuodami „Internacionalą“. D a r nebaigus dainuoti
būrys prižiūrėtoju įsibrovė į kamerą ir reikalavo nustoti dci-
nuoti. Nenustojus prižiūrėtojai jėga ištempė iš kameros į ko­
ridorių K. Didžiulį. Koridoriuje jį kumščiavo ir apspardė.
Likusieji draugai toliau tęsė programą“4.

1 A. Jasu is, Internacionalas karceryje, Vilnius, 1958, 81— 83 psi.

8 „Balsas“ , 1930.VII.25, Nr. 14.
? „Tiesa“ , 1934.XI'.10, Nr. 16.
4 ,JIalsas“ , 1931, sausis, Nr. 2.

18
 „Toks buvo devintasis fortas, — rašo E. Biievičius, — ku­
riame ilgus metus buvo kalinami politiniai kaliniai fašizmo
viešpatavimo Lietuvoje metais... Visuomenės spaudžiama fa­
šistinė vyriausybė buvo priversta patikrinti, kokiose sąlygose
čia laikomi kaliniai. Ir kiekvieną kartą tikrinimo komisijos,
su jėzuitišku atkaklumu ir pasityčiojimu, pareikšdavo, kad
ten gyventi galima“1.

Jėga, ryžtas, revoliucinė ugnis virė devintajame forte.

Nei storos sienos, nei langai, apraizgyti pinučiais, spygliuo­
ta viela nepajėgė atplėšti čia kankinamų kovotojų nuo visos
liaudies kovos prieš fašizmą, už Tarybų valdžią.
Ne, nepalaužė jų fašistiniai budeliai. Šauniosios Komunistų
partijos vadovaujama, aukštai iškėlusi proletarinio interna­
cionalizmo vėliavą Lietuvos darbo liaudis 1940 metais nusi­
metė fašistinius pančius, pakilo naujam gyvenimui.
Atsivėrė ir devintojo forto durys...
Pilna krūtine alsavo darbo žmonės. Gaudė staklės, dūzgė
mašinos fabrikuose. Suburzgė laukuose pirmieji traktoriai.
Tarybinė Lietuva broliškųjų tautų šeimoje kėlėsi naujam gy­
venimui. Ir jie, buvę devintojo forto kaliniai, skubėjo užimti
savo vietas rikiuotėje, dėti plytelę prie plytelės, kurti socialis­
tinį rytojų.

1 E. Biievičius, Ne veltui praėję metai, Vilnius, 1958, 192 psl.

 MIRTIES FORTAS
JUODOJI SVASTIKA ŽENGIA
1941 mefal. Sekmadienis, birželio dvidešimt antroji...
Diena žadėjo būti nuostabiai graži. D ar saldžiai miegojo
miestas, kai bombų sprogimai staiga suvirpirto žemę. Klas­
tingai, nepaskelbę karo, hitleriniai grobikai įsiveržė l mūsų
taikią šalį.
Narsiai Ir pasiaukojančiai raudonarmiečiai grūmėsi su
nuožmiu priešu. Didvyrių mirtimi krito Kudirkos Naumiesčio,
Vilkaviškio, Alytaus, Lazdijų Ir kitų Lietuvos miestų gynėjai.
Hitlerinės ordos veržėsi vis tolyn I Rytus. Tarybiniai kariai
laikinai turėjo palikti Lietuvos žemę. Birželio 24 d. okupantai
Įžengė { Kauną. Kartu su jais (sėlino 1 miestą patį mirtis.
Išlindę iš palėpių buržuaziniai nacionalistiniai gaivalai
piktai džiūgavo, visaip stengdamiesi įtikti savo šeimininkams —
hitleriniams okupantams. Krūva lavonų, kuriems laužtuvai
buvo sutriuškintos galvos; nukirsti pirštai, išpjauti liežuviai,
išpusti nuo pripumpuoto vandens viduriai; šalimais -— galva­
žudžiai, apsvaigę nuo degtinės ir kraujo, plyšaujantys ir šoki­
nėjantys kaip pamišėliai, — ši klaikų vaizdą kauniečiai pirmo­
siomis! okupacijos dienomis galėjo matyti Lenino prospektą,
autogaražo kieme. Tai buvo okupantų „naujoji tvarka“, ku­
rią ivesti hitlerininkams aktyviai pędėjo jų atsidavę pakali­
k a i — lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai.
Mieste dygo vienas po kito užrašai „Tik vokiečiams“, ;Isl-
siūbavo žiauriausia teroro bei atvirų skerdynių banga. Oku­
pantai neslėpė savo užmačių paversti kraštą savo kolonija,
o lietuvių tautą fiziškai sunaikinti.
Istoriniame Niurnbergo fašistinių nusikaltėlių ir budelių
procese buvo cituojamas dokumentas PS-1029. Tai fašistų

21
 instrukcija Pabaltijo ir Baltarusijos hitleriniam komisarui,
kuriame, be kita ko, sakoma:
„Reicho įgaliotinio Estijai, Latvijai, Lietuvai, Baltarusijai
tikslas turi būti — sudaryti vokiečiu protektoratą, siekiant
vėliau šias sritis paversti sudėtine didžiosios vokiečiu imperi­
jos dalimi, germanizuojant rasiniu požiūriu labiausiai tinka­
mus elementus, kolonizuojant vokiškosios rasės atstovais ir
sunaikinant nepageidaujamus elementus“1.
O maniakas Adolfas Hitleris savo kraugeriškoje knygoje
„Mein Kampf“ rašė: „Mes pradedame ten, kur prieš 600 metu
buvome sustoję. Mes sustabdome amžiną germanu keliavimą
į Europos Pietus ir Vakarus, ir kreipiame žvilgsnį į žemes Ry­
tuose. jei jau mes kalbame apie naują žemę Europoje, pirmoj
eilėj mes turime galvoti apie Rusiją ir jos įtakoje esančias
pakraščiu valstybes“ .
Štai koks likimas laukė lietuviu ir visu kitu tarybiniu tau­
tę. „Naujosios tvarkos“ kūrėjai atvirai Ir nedviprasmiškai
kalbėjo apie „gyvybinės erdvės“ Rytuose sudarymą. O tai
reiškė ne tūkstančiu, bet milijonu nekaltu žmonių mirtį, tai
reiškė visos lietuviu tautos sunaikinimą.
Dingo Lietuvos vardas, pakeistas vokiškuoju „Ostlandu“.
Okupantai pradėjo sistemingai plėšti kraštą. Prisigrobto tur­
to transportavimas į Vokietiją tapo liūdna gyvenimo kasdie­
nybe. „Naująją tvarką“ skelbė ir nenutrūkstamas šaudymas.
Nužudyti žmogų be mažiausios priežasties, žmogų, kurio
kaltė buvo vien tik ta, kad jis nepriklausė „išrinktajai“ ponu
rasei, tapo įprastu reiškiniu. D a r niekada per visą savo isto­
riją Kaunas nejuto taip mirties alsavimo, nematė tiek kraujo
ištroškusiu žmogėdrų. Žalios, rudos, juodos, rusvos, melsvai
violetinės okupantu uniformos pynėsi su lietuviškųjų buržuazi­
niu nacionalistu baltais raiščiais. Šie okupantu sėbrai nėrėsi
iš kailio, stengdamiesi įrodyti savo ištikimybę ir paklusnumą
hitleriniams okupantams.
Plačiai atvėrusios savo žiotis, laukdamos vis nauju ir nauju
aukų, „naująją tvarką“ skelbė ir duobės Kauno fortuose, ku­

1 Niurnbergo procesas, V t., 167 psl. Maskva, Vaisi. Juridinės lite­

ratūros leidykla.

22
 riuos okupantai ir jų vietiniai samdiniai pasirinko planingam
masiniam žmonių žudymui.
Šeštajame forte išdygo stovykla Nr. 336. Šią baisią vietą
perėjo 35 000 tarybinių karo belaisvių, iš kurių tik pavieniai
liko gyvi. Fašistiniai okupantai paniekino ir su žeme sutrempė
visų pasaulio ta uty priimtąsias tarptautines elgesio su karo
belaisviais taisykles. Čia, VI forte, belaisviams buvo taikomi
žiauriausi kankinimo būdai, hitleriniai sargybiniai buvo vi­
siški belaisvių viešpačiai.
Mus pasiekė„NurodymaidarbokomandŲ vadovams ir sargy­
biniams“ , pasirašyti stovyklos Nr. 336 komendanto pulkininko
Erhardto. Kraujo trokštąs fašistas rašo: „Kiekvienas belaisvis
laikomas priešu".
Badu, sunkiu fiziniu darbu, kulkomis, nepaprastai sunkio­
mis gvenimo sąlygomis buvo naikinami tarybiniai karo be­
laisviai. Mėgstamiausia okupantų pramoga buvo šaudy­
mas į gyvus taikinius — belaisvius. Iš belaisvių buvo atimtos
elementariausios žmogaus teisės: jiems buvo uždrausta net
praustis, o apie šiltą pastogę nebuvo nė mažiausios kalbos —
daugumas belais' lų „gyveno“ forto griovyje po atviru dangu­
mi. Belaisviai gaudavo po 100— 200 gramų dirbtinės duonos,
pagamintos iš prasčiausios rūšies miltų mišinio su medžio pju­
venomis, retkarčiais— „sriubos“ iš bulvių lupenų arba iš supu­
vusių burokų. Dažniausiai karo belaisviai buvo maitinami
supuvusiomis bulvėmis arba burokais, kuriuos atveždavo veži­
mais ir suversdavo į griovį.
Vietos gyventojams buvo griežtai uždrausta padėti tarybi­
niams karo belaisviams. Jau minėtuose pulkininko Ėrhardto
„Nurodymuose“ sakoma: „Bet kokios kalbos su civiliais gy­
ventojais turi būti nutraukiamos griežčiausiu būdu. Per ver­
tėjus belaisviams pranešama apie tokius uždraudimus ir apie
tai, kad jų nevykdymo atveju bus šaudoma“. Prie įėjimo į VI
fortą kabojo lenta su skelbimu vokiečių, lietuvių ir rusų kal­
bomis: „Kas palaikys ryšius su karo belaisviais, ypatingai,
kas duos jiems maisto produktų, papirosų, civilių rūbų, tuč
tuojaus bus suimtas, o bėgant bus sušaudytas“
Badas, šaltis, fiziniai kankinimai ir sunkus nepakeliamas
darbas veikiai nualindavo belaisvių organizmą. Trumpą

23
 laiką pabuvęs stovykloje, belaisvis jau nebegalėdavo net
pastovėti. Įprastas reiškinys buvo vakare atsigulti greta drau­
go, o pabudus rasti kaimynystėje sustingusį lavoną. Tačiau
hitlerininkai ir bejėgius žmones varė I darbus. „Kartą mieste
aš mačiau karo belaisvį gruziną, — pasakoja gydytoja E. Bui-
vidaitė-Kutorgienė, — jis vežė vežimą su kroviniu ir buvo tiek
nusilpęs, kad sugriuvo gatvėje“1.
Kaif> smarkiai buvo nualinti karo belaisviai VI forte, liu­
dija pabėgusio iš jo Vasilijaus Vinogradovo pasakojimas:'1
„Kartą atėjo vokietis palydovas Ir ėmė skaičiuoti belaisvius'
darbams į daržą. Jis ėmė į darbus tuos, kurie galėjo užbėgti
10 pakopę laipteliais į viršę. Laipteliai stovėjo prie VI forto
vartę, ant tvirtovės griovio kranto. Dauguma kalinamęję nega­
lėjo Šitę 10 laiptelię įveikti“2.
... Nesibaigiančia virtine lėtai slenka žmonię šešėliai.
Tik iš suplyšusię skudurę, kurie dengia ję išsekusius kūnus,
pažinsi, kad tai karo belaisviai. Girgžda žmonię traukiami
ratukai. Juose lavonę krūva. Tabaluoja rankos, kojos, maska­
tuoja galvos, siekdamos šlapią purviną žemę. Tai — žuvusieji
per šios dienos darbus. Išsipustę fašistai keikdamiesi zuja
aplink. Pasipila buožię smūgiai. Greičiau, greičiau! Sausai
pokšteli šūvis. Ir belaisviai turi žengti per dar šiltą draugo
kūną. Minutėlei stabteli ratukai: dar viena auka. O čia pat ir
vartai. Raportas: tiek ir tiek žmonię šiandien sunaikinta. Ir
taip diena iš dienos.
VI forto stovykloje hitlerininkai buvo įrengę karo belais­
viams ligoninę. Iš tikręję ši ligoninė buvo greičiau pereinama­
sis punktas iš stovyklos į kapus. Sergančius ir nualintus žmones
čia nuolatos bausdavo... badu: šitokią bausmę skirdavo už
tokius j,nusikaltimus“, kaip rūkymas, dainavimas, už kalbėji-
mąsi nepakankamai tyliai ir pan.
Erhardto „Nurodymę“ 10 § kiekvienam vokiečię kariui
suteikdavo teisę šauti į ligonį, išdrįsusį prisiartinti prie sodo
tvoros arba prie stovyklos mūrinės sienos.

1 Aktas apie vokiškųjų fašistiniu grobiku pasibaisėtinas piktadary­

bes Kauno mieste ir jo apylinkėse, 1944. VIII. 23 d.
2 Ten pat.

24
 , Belaisvis, pakliuvęs į ligoninę, jau iš anksto buvo pasmerk­
tas mirti. Tatai patvirtina pačių vokiečių surašyti ir ligoninėje
atrasti dokumentai. Iš fašistų ataskaitų matyti, kad nuo 1941 m.
rugsėjo iki 1942 m. liepos mėn., t. y., per 11 mėnesių, j ligoninę
buvo patekę 36 473 tarybiniai belaisviai. Iš jų mirė 13 936,
vadinasi, net oficialiais, žymiai sumažintais pačių hitlerininkų
duomenimis, mirtingumas ligoninėje siekė 40 procentų.
: Kpmisija hitlerininkų nusikaltimams tirti stovyklos kieme
surado 67 kapus. Kiekvieno tokio kapo ilgis siekė 5 m, plotis —
2,5 m. Atkastuose kapuose Nr. Nr. 1, 9, 12 ir 16 buvo aptiktos
atskiros griaučių dalys ir kiaušai. Kape Nr. 1 vieno kvadratinio
metro plote buvo rasti 6 kiaušai ir aptikta sukrautų { rietuvę
griaučių. Tas pat rasta ir kituose kapuose. Nustatyta, kad kiek­
viename kape buvo užkasta ne mažiau kaip 60 žmonių. Sto­
vyklos raštinėje surastas 5-jo kapinyno planas su tiksliai
pažymėtais kapais ir juose nurodytu lavonų kiekiu. Iš to plano
matyti, kad šiame kapinyne palaidoti 7708 asmenys, o iš viso,
kaip teigia vokiškasis dokumentas, stovyklos kapinyne palai­
dota apie 35 000 karo belaisvių.
Kita tarybinių karo belaisvių koncentracijos stovykla buvo
Įrengta Kauno aerodromo pietvakariniame pakraštyje, bu­
vusioje daržininkystės mokykloje. Mokyklos pastatą hitleri­
ninkai buvo pavertę kalėjimu. I visus langus buvo [statytos
geležinės grotos, kiemas aptvertas dvieile spygliuotos vielos
tvora, o kertėse Įrengti stebėjimo punktai.
1941 m. liepos mėn. J iš anksto {rengtą stovyklą-kalėjimą
hitlerininkai pradėjo varyti pirmuosius tarybinius karo be­
laisvius. Jiė atvykdavo grupėmis po 100— 400 žmonių. Čia jie
buvo panaudojami įvairiems sunkiems darbams aerodrome.
Šibje Stovykloje taip pat siautė badas ir mirtis. Kauno miesto
gyventojas A. Bleimanas, kuriam teko su kalinamaisiais karo
belaisviais drauge dirbti aerodrome, pasakoja:
„Stovyklos komendantas, vokietis* kurio pavardės aš ne­
žinau, kiekvieną rytą ateidavo girtas. Rankoje jis visada laikė
lazdą, kutia mušdavo kalinamuosius. Kartą karo belaisvių
grtlrpė dirbo prie kelio. Komendantas prie jų priėjo ir vieno
pajflausė: „Ar nori valgyti?“ Tasai atsakė: „Noriu.“ Vokietis
užsitnojo lazda ir, šaukdamas: „Šė, valgyk!“, ėmė mušti karo

25
 belaisvį. Paskiau jis priėjo prie kito karo belaisvio, to pat
klausdamas. Tasai belaisvis atsakė, kad nenori valgyti. Tada
vokietis suriko: „Kodėl meluoji, bjaurybe?" Ir tą sumušė.
Po to komendantas priėjo prie manęs. Aš nežinojau, ką sakyti,
ir klausiamas tylėjau. „Kodėl tyli?“ — sušuko vokietis ir ėmė
mane mušti. Tokios komendanto „pramogos" kartojosi kas­
dien"1.
Nuolatinio badavimo ir sunkaus varginančio darbo iškan­
kinti karo belaisviai, bet kuria proga žvėriškai mušami, greit
netekdavo jėgg. Verlošių kaimo, esančio netoli stovyklos,
gyventojai I. Gutavkinas, J. Giedrys, B. Jonaitis pasakoja,
kad visiškai išsekusius tarybinius karo belaisvius, kurie ne­
pajėgdavo net pasijudinti, hitlerininkai kasdien išgabendavo
iš stovyklos, suversdavo į iš anksto iškastas duobes ir gyvus
užkasdavo.
Netoli stovyklos yra didelis kapinynas, kurio plotas siekia
tūkstantį kvadratinių metrų. Išvijus hitlerininkus, jame buvo
aptikta 19 įvairaus dydžio kapų: 13 kapų 2 5 x 2 m dydžio,
5 kapai 1 4 x 2 m ir 1 kapas 1 5 x 1 5 m dydžio. Atkasus šiuos
kapus, 3/4 metro gilumoje buvo atrasti žmonių lavonai, ap­
vilkti pilkais apsiaustais ir pilkšvai žalios spalvos uniformo­
mis. Aerodromo teritorijoje iš viso buvo nukankinta ir užkasta
10 000 tarybinių karo belaisvių.
1943 metų pabaigoje, kai visi karo belaisviai buvo išžu­
dyti, {stovykląprie aerodromo buvo atgabenti civiliniai gyven­
tojai. Čia buvo suvaryti rusų tautybės piliečiai iš įvairių priešo
okupuotų sričių, taip pat vietiniai gyventojai, daugiausia iš
Vilijampolės, kur fašistai žydų tautybės piliečiams buvo įren­
gę siaubingą viduramžišką „getą“. Tai buvo įvairaus amžiaus
vyrai, moterys, vaikai. Iš ataskaitinio užrašo, surasto stovyk­
los raštinėje, matyti, kad 1944 m. sausio 3 d. stovykloje buvo
kalinamas 1491 žmogus.
Nuo 6 ligi 12 metų vaikus hitlerininkai jėga atimdavo iš
motinų, išveždavo iš stovyklos ir sunaikindavo. Buvo ir „lai­
mingesnių“ motinų — jas fašistai sušaudydavo kartu su jų
vaikais. Valstybinė komisija hitlerininkų ir jų bendrininkų
1 Aktas apie vokiškųjų fašistinių grobikų pasibaisėtinas piktadarybes
Kauno mieste ir jo apylinkėse, 1944. VIII. 23 d.

26
nusikaltimams tirti rado stovykloje trobesių sienose įrašus.
Štai kai kurie iš jų: „ Atkeršykite už ją “ ; , , Tegul visas pa­
saulis žino ir atmena, kaip žvėriškai sunaikindavo mūsų
vaikus. Mūsų dienos jau suskaičiuotos, sudie“ ; „Ttgul visas
pasaulis žino ir neužmiršta atkeršyti už mūsų nekaltus vai­
kus. Viso pasaulio moterys. Atminkite ir supraskite visą žvė­
riškumą, kuris įvykdytas X X amžiuje mūsų nekaltiems vai­
kams. Mano kūdikio jau nėra ir man vis tiek“ ...
Ne, negalima ramiai skaityti šiuos priešmirtinius motinų
žodžius. Tai žodžiai, rašyti tūkstančių ir tūkstančių nekaltų
kūdikių ir vaikų krauju.
Septintajame forte badu, troškuliu, kulkomis fašistai jau
pirmosiomis okupacijos savaitėmis sunaikino daugiau kaip
aštuonis tūkstančius civilinių gyventojų.
Bėgdami iš Kauno, hitlerininkai 1944 metų liepos 6r-10
dienomis ketvirtajame forte sušaudė tris tūkstančius žmonių.
Vilijampolės geto liepsnose atidavė savo gyvybes aštuoni
tūkstančiai kankinių.
Kartą hitlerininkai įsiveržė į getą, apsupo jo ligoninę ir,
apipylę ją degalais, sudegino gyvus visus ligonius, kurių tar­
pe buvo ir nemaža vaikų, taip pat visą medicinos personalą —
gydytojus, medseseris, sanitarus.
Beginkliai karo belaisviai, moterys, vaikai, seneliai — štai
prieš ką drąsūs buvo pakelti ranką apsikarstę ginklais nuo
galvos iki kojų hitleriniai žmogėdros ir jų pakalikai. Svastika
žengė, palikdama neišdildomą kraujuotą pėdsaką. Tačiau
žmogėdroms kraujo vis dar buvo maža. Jų žvilgsnis nukrypo
į devintąjį fortą, kurio šiurpi tragedija toli pralenkia visus
kitus hitlerininkų ir jų sėbrų nusikaltimus Kauno mieste.

MIRTIS SIAUČIA

Atėję į Kauną, jau pirmąją dieną hitlerininkai suvarė į

IX fortą apie 1000 tarybinių karo belaisvių, kuriuos privertė
kasti didžiulius griovius lauke prie forto vakarinės sienos.
Griovių paruošimas iškalbingai liudijo apie okupantų užsibrėž­
tą masinio tarybinių žmonių žudymo tikslą. Per 1941 metų
liepos ir rugpjūčio mėnesius 5 ha plote buvo iškasta 14 griovių,

27
 kiekvienas iki 3 m pločio, apie 200 m ilgio ir daugiau kaip
2 m gylio. Kai grioviai buvo baigti, hitlerininkai ir buržuazi­
niai nacionalistai išsijuosę griebėsi „darbo“.
... Nesibaigiančios kolonos nusidriekė krauju pasruvusio
Vilijampolės geto gatvėmis. Keliu j IX fortą ėjo žilagalviai
seneliai ir trykštąs gyvenimu jaunimas, slinko moterys ir kū­
dikėliai. O fašistai su atkištais šautuvais ir durtuvais ragino
skubėti. Baisi nuojauta slėgė žmones. Iškankinty akly žvilgsnis
klausė: „Už ką?“ Ir kada negailestinga budelio ranka nuro­
dydavo žmonėms paskutinę stotj Jų tragiško gyvenimo kelyje,
kada čia pat laukė mirties duobė, fašistas atplėšdavo atsisvei­
kinantį vyrą nuo žmonos, tėvus nuo vaiky. Kulkosvaidžiy tra­
tėjimas nutraukdavo paskutinį mirštančiyjy „sudie“ ... Sod­
riai krauju šlakstėsi žemė. Atrodė, kad ji pati kruvinomis aša­
romis verkė nekaltyjy auky.
0 iš Vilijampolės jau vėl slinko kolona. Dejavimus, verks­
mus, ašaras dažnai pertraukdavo kūdikiškas balsas: „Mamyte,
o kur mes einam?“ Ir kada budelis taikydavo automatu, čia,
juodo bendro kapo pakraštyje, nekaltos rankutės prasitiesdavo
į savo užmušėją. Dvikojis žvėris buvo kurtus prašymui nors
minutėlę dar palaukti. Ir budelis su svastikos ženklu, braidąs
po kraujo klaną, suknežindavo švelnią galvutę į žemę, o po
to mesdavo Į duobę bejėgę, dažnai dar gyvą savo auką.
Tūkstantines voras hitlerininkai ir buržuaziniai nacionalis­
tai varė į devintąjį fortą, į mirtį. S. N. Michailovskis, gyvenan­
tis Kumpiy kaime, papasakojo apie tai, ką jam teko matyti
1941 mėty rudenį: „Gretos buvo didelės. Vieną kartą aš ste­
bėjau gretą nuo forto iki Kauno. Be to, vokiečiai gabendavo
žmones ir dengtais sunkvežimiais. Suvarytus kančioms ir
žudymui tarybinius piliečius vokiečiai išrengdavo plikai forto
sode, o iš ten būriais po 300 žmoniy suvarydavo į iškastus
griovius ir ten sušaudydavo iš automatiniy šautuvy. Pasmerk­
tieji,žmonės išstovėdavo pliki po kelias valandas šaltyje, lauk­
dami mirties“1.
Giedraičiy kaimo gyventojas V. Sčestna pasakoja: „Kai
buvo paruošti grioviai, vokiečiai ėmė varyti į IX fortą didelius
1 Aklas apie vokiškųjų fašistiniu grobikų pasibaisėtinas" piktadary­
bes Kauno mieste ir jo apylinkėse, 1944. VIII. 23 d.

28
būrius tarybinių piliečių iš Kauno miesto Ir iš kitų sričių. Iš
pradžių žmonės sode buvo išrengiami, o paskui būriais po
300 ir daugiau žmonių suvarydavo i griovius ir sušaudydavo.
Tarp sušaudytųjų buvo daug vaikų. Daugelis vaikų gyvų buvo
užkasta [ žemę drauge su motinomis. Girdėjosi baisus moterų
Ir vaikų verksmas ir dejavimas
„Kartą iš geto atvežė 3 sunkvežimius mažų vaikų. Jie buvo
sumesti į duobes Ir čia sušaudyti...“ — pasakoja Kauno gy­
ventojas Banevičius, gyvenęs netoli IX forto12.
Devintajame forte kasdien žūdavo tūkstančiai tarybinių
žmonių. Vien tik 1941 metų lapkričio mėn. per dyi dienas čia
buvo sušaudyta 22 tūkstančiai žmonių. Hitlerininkai ir lietu­
viškieji buržuaziniai nacionalistai ne vien tik šaudydavo, bet
ir degindavo gyvus žmones. IX forto prižiūrėtojas Justinas
Naudžiūnas, pats aktyvus šių nusikaltimų dalyvis, Ypatingajai
valstybihei komisijai hitlerininkų ir jų bendrininkų nusikalti­
mams tirti papasakojo: „1941 m. gruodžio mėn. aš mačiau,
kaip sunkvežimiais atvežė j IX fortą daugiau kaip 100 kalinių,
juos suvarė į duobę, apipylė benzinu ir uždegė. Iš ugnies ir
liepsnų girdėjosi degančių žmonių širdį veriantieji dejavimai
ir šauksmai. Hitlerininkai džiūgaudami mėtė 1 laužą grana­
tas ir šaudė iš automatų. Kalinami IX forte tarybiniai pilie­
čiai buvo sistemingai kankinami. Juos marino badu, mušė,
naudojo kaip gyvus taikinius: ant galvų statydavo bonkas ir
j jas praktikuodamiesi šaudė hitlerininkai. Kai kada kulkos
pataikydavo i bonkas, bet dažnai — į žmones“3.
Be mūsų šalies^žmonių, fašistai IX forte naikino ir Prancū­
zijos, Austrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Belgijos, Olandi­
jos piliečius. Šie žmonės dažniausiai net neįtardavo, kad jie
čia atvyksta mirti. Tas pats Naudžiūnas Komisijai papasakojo:
„Pirmoji, keturių tūkstančių svetimšalių žmonių grupė atvyko
l fortą 1941 metų gruodžio mėnesi. Aš kalbėjau su mergina,
kuri pasakė, kad juos vežė neva j Rusiją darbams, ir niekas
nemanė, kad juos vežė mirti. 1941 m. gruodžio 1Cf d. prasidėjo
1 Aktas apie vokiškųjų fašistinių grobikų pasibaisėtinas piktadary­
bes Kauno mieste ir jo apylinkėse, 1944. VIII. 23 d.
3 „Kaune- Tiesa“ , 1959.V.30, N r. 127(2260).
3 Aktas apie vokiškųjų fašistinių grobikų pasibaisėtinas piktadary­
bes Kauno mieste ir ]o apylinkėse, 1944. VIII. 23 d.

29
svetimšaliu naikinimas, jiems buvo pasiūlyta eiti iš forto gru­
pėmis po 100 žmonių neva tai skiepytis. Visi „skiepijimui“
išvesti daugiau negrįžo. Visi keturi tūkstančiai buvo sušaudyti.
1941 m. gruodžio 15 d. atvyko dar viena grupė, apie 3000
žmonių, kuri buvo taip pat sunaikinta, kaip ir pirmoji“1.
Apytikriais duomenimis, IX forte buvo nužudyta apie 10
tūkstančiu užsieniečiu. Vien iš Vokietijos ir Austrijos čia buvo
atvežta ir sunaikinta apie 1000 politiniu kaliniu — antifašistu.
1943 m. spalio mėnesį visi grioviai į vakarus nuo IX forto
buvo jau perpildyti sušaudytųjų lavonu. Kiekviename tokiu
grioviu buvo daugiau kaip po 3000 lavonu.

Artėjo tarybinės liaudies pergalės prieš fašizmą valanda.

Budeliai jautė, kad turės atsiskaityti už visas savo piktada­
rybes.
Norėdami nuslėpti savo nusikaltimu pėdsakus, hitlerininkai
nuo 1943 m. spalio mėn. pradėjo nužudytųjų žmonių lavonus
deginti specialiuose laužuose. Tuo tikslu žudynių vieta IX for­
te buvo aptverta ligi 5 m aukščio brezentine tvora. Okupantai
paruošė malku ir karštos dervos, uždraudė vietos gyventojams
rodytis forto rajone ir pastatė gestapininku sargybą.
Tomis dienomis pogrindinis Lietuvos Komunistu partijos
Kauno apskrities komitetas rašė:
„Hitleriniai žmogžudžiai naikina savo darbo pėdsakus.
Vokiečiai grobikai, kur tik įkėlė koją, visur aplaistė žemę
milijonu nekaltai nužudytu vyru, moterų, seniu 'r vaiku krauju.
Taip pat ir mūsų visa žemelė aplaistyta šimtu tūkstančiu
nekaltu mūsų piliečiu krauju. Gerai žinome, kad tai ne tik
žydai, lenkai, rusai, bet ir dešimtys tūkstančiu lietuviu. Geriausi
Lietuvos sūnūs ir dukros krito nuo tu budeliu rankos.
Dabar Vokietijos hitleriniai banditai, Raudonosios Armijos
sparčiai vejami iš laikinai okupuotos Tarybų Sąjungos terito­
rijos, stengiasi sunaikinti pėdsakus tu milijonu nekaltai nužu­
dytu aukų.
1 Aktas apie vokiškųjų fašistiniu grobiku pasibaisėtinas piktadary­
bes Kauno mieste ir jo apylinkėse, 1944. VIII. 23 d.

30
 Štai ir Kauno IX forte atkasinėjami nužudytu auky lavonai
ir deginami.
Ką tai reiškia? O štai ką!
jau artėja valanda, kada vokiškieji okupantai bus išvaryti
ir iš čia. Jie tai gerai mato ir žino. Todėl jie ir nori skubiai
sunaikinti savo darbo pėdsakus, tikėdamiesi tuo išvengti pel­
nytos bausmės.
Ne, jie tos bausmės neišvengs! Savo biauriy darby pėdsa-
ky nepaslėps, nors ir viską sudeginty...
Tad į kovą, lietuviai, prieš vokiškuosius budelius!
Mirtis vokiškiesiems okupantams!
Tegyvuoja laisva Lietuvos Taryby Respublika!“1
... Vakaro sutemose aikštelėje šmėkščioja siluetai. Jos
viduryje stūkso per dieną sukrauta malky ir lavony rietuvė.
Blyksteli ugnis — ir laužas įsiliepsnoja. Aitrus lavony kvapas.
Jie tarsi atgyja: liepsnos liežuviai išspiauna atskiras kojas,
rankas, galvas... O slankiojantys aplink siluetai — tai gyvi
žmonės. Jie tripirštėmis šakėmis vėl viską surenka ir meta atgal
į ugnį. Šią žmoniy irgi laukia mirtis — fašistiniai budeliai ne­
mėgsta gyvy savo nusikaltimy liudininky.
Nuo 1943 m. lapkričio mėn. ligi 1944 m. kovo mėn. fašistai
tarybiniy karo belaisviy ir kalinamy civiliniy gyventojy ran­
komis dieną ir naktį atkasinėjo griovius. Lavonus čia pat iš­
traukdavo, sudėdavo rietuvėmis, apdėdavo malkomis, apipil­
davo degalais ir padegdavo. Kasdien degdavo du didžiuliai
laužai, kuriuose buvo sudeginama ne mažiau kaip 600 lavony.
Buvęs kalinys M. Gelbtrunkas, 6 savaites dalyvavęs degi­
nant lavonus, pasakoja štai ką: „Per dieną mes atkasdavome
ir sudegindavome po 600 lavony. Tai buvo vokiečiy nustatyta
norma. Kasdieną degė du dideli laužai, kiekviename po 300
lavony. Iškastieji lavonai buvo apdedami malkomis ir apipi­
lami degamu mišiniu. Sudeginus lavonus, kaulai buvo susmul­
kinami metaliniais įrankiais ir užkasami į žemę. Per šešias sa­
vaites mes atkasėme 4,5 griovio, iš kuriu išėmėme ir sudegi­
nome 12 000 lavony. Dar liko neatkasta 9,5 griovio ir daug
mažy duobiy. Juose liko ne mažiau kaip 40 tūkstančiu lavony“2.
1 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją, Vilnius, 1948, 166 — 167 psl.
2 Aktas apie vokiškųjų fašistiniu grobiku pasibaisėtinas piktadary­
bes Kauno mieste ir jo apylinkėse, 1944. VIII. 23 d.
31
 Tačiau IX forto laužuose degė ne vien lavonai. Fašistai
juose sudegino ir šimtus gyvg žmonig.
To paties liudininko parodymais, 1943 m. gruodžio 16 d.
IX forte buvo sudeginta visa Kauno universiteto docehto Ša-
piro šeima, tame tarpe ir vaikas.
Giedraičig kaimo gyventojas N. F. Korolkovas pasakoja:
„Aš mačiau, kaip dieną prie laužo privažiavo dengtos ma­
šinos, iš kurig į ugnį sumetė gyvus žmones. Dažnai pasigirs­
davo klyksmas ir šūviai. Aplink buvo jaučiamas dvokimas
ir stovėjo tiršti dūmai“1.
Kai lavonai iš atkastg griovig buvo sudeginti, fašistai žemę
išlygino, lauką suarė ir užsėjo...
Nuo 1944 m. balandžio mėn. fašistai tarybinius žmones
ėmė žudyti jau forto kieme, griovyje prie vakarinės sienos.
Ten buvo ir naujas laužas gyviems žmonėms ir sušaudytgjg
lavonams deginti. Sutriuškinus hitlerininkus ir išvijus juos iš
Kauno, čia buvo aptikta malkg likučig, 8 statinės su dega­
lais ir didelio laužo pėdsakai. Kulkg išvarpyta siena
vaizdžiai bylojo apie šiurpius hiflerininkg nusikaltimus.
M. I. Nikitinas ir Vladislavas Bliumas, pabėgusieji iš IX
forto kalėjimo, pasakoja: „Forto komendantas kalinius kas­
dien išrikiuodavo grupėmis po 15 žmonig. Išrikiuotuosius
priversdavo plikai išsirengti, kas nesuskubdavo, tą sumušdavo
lazdomis, paskui išvesdavo pro perėjimo trobelę, vesdavo I
griovį, ten sušaudydavo ir sudegindavo. Tokias grupes rikiuo­
davo vieną po kitos ištisas dienas. Per dieną sušaudydavo apie
250 žmonig“2.
Penktosios forto kameros sienose išliko užrašai, kurig
nesuspėjo sunaikinti budelig ranka. Kuklios eilutės, giliai
įrėžtos į storas, šaltas betoninio kapo sienas. Rašė jas širdies
krauju žmonės, kurig šiandien nebėra gyvgjg tarpe. Skaity­
damas juos, regi prieš save tą baisgjį tarptautinį mirties fabri­
ką, kuris buvo įrengtas devintajame forte...

1 Aktas apie vokiškųjų fašistiniu grobiku pasibaisėtinas piktadarybės

Kauno mieste ir jo apylinkėse, 1944. VIII. 23 'd.
* Ten pat.

32
 „Mirštu nekaltai nuo Vokiečių budelių—Velička Stasys“
„Šlamovskis Leonas — čia žuvo“
„ Сологубов и Прокофьев. Сообщите в М ураву “
„ S . Kool, jr. Amsterdam“
„ Zallecstein Votf de Bruxelles**
„ Hilaire Roro, de Nice“
„ Hayat Isaac, de Marseille“
„ Harry et Felix Klein, de Paris“
Sukrečia du skuboti užrašai prancūzŲ kalba:
„ č ia žūsta 900 prancūzų“
„Vasario 12 d. buvau suimtas Sent-Etjene (Prancūzija).
Atvykau į Kauną 1944 m. gegužės 18 d. Aies buvome 850
jaunų vyrų. Kas mus nutiks, parašysiu paskutiniuoju momentu“
Daugiau rašyti šiam prancūzui nebeteko. Mirtis prarijo
JĮ, kaip ir tūkstančius kity žmoniy.
Ilga eilė vardy, pavardžiy, adresy... Toli Jie mus veda —
i ten, kur siautėjo fašistai; jy sunkus batas trempė laisvę my­
linčias Europos tautas, kuriy sūnūs ir dukros žuvo čia — de­
vintajame forte. Bendras kapas priglaudė sužvėrėjusiy budelly
aukas.
Ir vis dėlto čia, mirties akivaizdoje, nuolat jusdaml Jos al­
savimą, žmonės nepasidavė, kovojo iki paskutiniyjy, ragino
gyvuosius tęsti kovą.
Tvirta ranka išraižyta:
„Погибаю за побег из неволи 8 .V I 44. Русский военно­
пленный Вялкин Андрей Васильевич. Сообщите моей
жене Марии Вялкиной“ .
Rūsčiai skamba kalinio Hiršo Buršteino Įrašas: „Deginame
sušaudytųjų lavonus ir taukiame mirties. Broliai, keršykite“ .
Paskutinėmis okupacijos dienomis ant suplėkusios kameros
sienos pasirodė dar vienas užrašas pieštuku: „Br. Žekonis,
Kėdainiai, 1944- VII. 8“ . Ji parašė eidamas mirti talentingas
lietuviy dailininkas revoliucionierius. Bronius Žekonis, kilęs
Iš mažažemio valstiečio šeimos, giliai suprato ir atjautė liau­
dies skurdą ir vargą, kuri nešė buržuazinė santvarka. Moky­
damasis Kauno Meno mokykloje, jis stojo j Lietuvos Komunistę
partijos eiles. Bronius — vienas aktyviausiy pogrindinės „Šluo­
tos“ bendradarbiy. Atkūrus Lietuvoje Taryby valdžią, Žekpnis

33
 karštai pasinėrė Į visuomenini darbą. Daug kūrybinių min­
čių ir sumanymų puoselėjo jis, tačiau karo audra viską suardė.
1944 metų pavasari hitlerininkams pavyko ji suimti. Kanki­
namas džiovos, palaužta sveikata Bronius tardomas drąsiai
pareiškė. »Taip, aš komunistas*'. Liepos mėnesi dailininkas
atsidūrė mirties forte, kuriame šis bebaimis kovotojas Ir žuvo.
Dešimtis tūkstančių niekuo nekaltų gyvybių nusinešė mir­
tis klaikiajame IX forte. Kiek troškimų, kiek puikių sumany­
mų liko čia palaidota šaltoj kapo duobėj... Kiek geriausių
žmonių, atidavusių visą savo gyvenimą liaudies laimei, žuvo
čia! Štai Pranas Zibertas, 20 metų pūdytas buržuaziniuose
kalėjimuose, Lietuvos Liaudies Seimo Ir LTSR Aukščiausiosios
Tarybos deputatas, LTSR Aukščiausiojo Teismo pirmininko
pavaduotojas — gyvas čia sudegintas. „Aš žūstu kaip bolše­
vikas!“ — pasakė jis paskutinę savo tauraus gyvenimo aki­
mirką.
IX forte mirtis suguldė ir jaunąją kartą— bebaimius kovo­
tojus komjaunuolius. Tai Petras Unikauskas, Vaclovas Godliaus-
kas, Onutė Birulinaitė, Leonas Borisevičius, Elijas Šmui-
lovas, Janina Čižinauskaitė ir kiti, sunkiomis fašistinės okupacijos
sąlygomis kūrę pirmąsias pasipriešinimo grupes Kauno mies­
te, platinę antifašistinius atsišaukimus, rinkę medikamentus
Ir šiltus drabužius tarybiniams partizanams. Negali nesijau­
dinti, skaitydamas jaunutės, švelnios mergaitės Janinos iš
forto rašytąjį laišką seseriai: „Žinau už ką kenčiu. Pas mus
šalta. Kai pradedu galvoti apie viską, dar didesni šiurpuliai
per kūną pereina. Prisimena šiltas, jaukus kambarys, stalas,
apkrautas knygomis, ir brangūs veidai. Darosi kažko gaila...
Norisi verkti, bet ašarų nėra. Aš visad galvojau, kad tik aš
kenčiu, aš pergyvenu, bet kai pamačiau, kad yra žmonių, ku­
rie tikrai kenčia, mano kančios prieš jų — menkniekis, Ir
dabar man gaila tik kitų“. Ir čia, kur dieną naktĮ nenutildavo
automatų salvės, kur mirtis kiekvieną minutę rovė vis naujas
ir naujas aukas, Janina Čižinauskaitė išliko tvirta iki galo.
Ji guodė ir drąsino kameros drauges, dalijosi su jomis paskuti­
niuoju duonos kąsneliu. Prieš pat mirti Janina rašė: „Mieli
namiškiai. Daug žmonių nuėjo ten... Jiems lengva mirti, jie
eina taip drąsiai ir pasiryžę. Man rodos, jeigu reikėtų Ir man —

3*
aš eičiau taip drąsiai ir be baimės, be jokio gailesčio. Su kitais
lengva kentėti“. Ji žuvo 1942 metą spalio 17 dieną.
Devintajame forte kankinio mirtimi savo šauną gyvenimą bai­
gė TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė Jadvyga Budžinskienė,
{žymusis lietuvig poetas Vytautas Montvila, žurnalistas J. Be­
leckas, Kauno miesto darbo pirmūnas Ščerbakovas su žmona
ir naujagimiu kūdikiu. Žuvo čia drąsus komjaunuolis Bronius
Civilka, metęs budeliams priešmirtini iššūkį: „Visg neiššaudy-
site, tokią kaip aš milijonai!“

* *
*

Tylu šiandien forto laukuose. Švelniai vėjelis glosto žemę,

kurios kiekviena pėda čia persunkta krauju. Stūkso paminkli­
nis akmuo, rūsčiai primindamas, kad čia palaidotos kruvino­
jo fašizmo ir rasizmo aukos.

BUDELIAI PASAKOJA...
Kraujas stingsta gyslose, kai prieš akis iškyla devintojo
forto klaikybių vaizdai. Net ir tada, kai fašistinius budelius
pasiekė rūsti liaudies atpildo ranka, jie kalbėjo apie savo žvė­
riškumus kaip apie kažką paprasto.
Nukrečia šiurpas sklaidant buvusio forto prižiūrėtojo Jus­
tino Naudžiūno parodymus: „1941 metg gruodžio mėn. apie
20 dieną gestapininkai atgabeno { IX fortą apie 200 vyrą ir
moterg, jg tarpe buvo Kauno darbininkas pirmūnas Ščerba­
kovas ir daugelis kitg, kuriems šaltyje buvo įsakyta išsirengti
nuogai. Po to jie buvo suvaryti į griovį, įsakyta atsigulti, o po
to gestapininkai, apipylę degalais, padegė gyvus. Lipančius
iš degančio griovio gestapininkai apmėtė granatomis.
Po sušaudymą IX forto viršininkas Juozas Slesoraitis ir
jam pavaldūs prižiūrėtojai, jg tarpe ir aš, šaudėm ir užmuši-
nėjom senius, moteris ir vaikus dar nenušautus, o tik sužeistus.
Dažnai sužeistuosius užkasdavome ir Iš po žemig buvo girdėti
jg dejavimai“1.
1 „T ie s a “ , 1959.V.26, N r. 120 (6947).

35
 Romiai ir abejingai pasakoja IX forto viršininkas Juozas
Slesoraitis: „Prisipažįstu, kad aš, būdamas IX forto viršininku,
po masiniŲ tarybinių piliečių žudynių asmeniškai kartu su man
pavaldžiais prižiūrėtojais šaudydavau sužeistus senius, moteris
ir vaikus. 1941 metg gruodžio mėnesį tik per vieną dieną
gestapininkai kartu su vietiniais nacionalistais IX forte sušaudė
apie 20 tūkstančių, kurių tarpe buvo moterys, seniai ir vaikai.
Po šito naikinimo man asmeniškai ir man pavaldiems pri­
žiūrėtojams teko šaudyti ir užmušinėti senius, moteris ir vai­
kus, likusius gyvus masinio šaudymo metu, o taip pat pusgy­
vius užkasti. Kada iš po žemių pasigirsdavo dejavimai, mes
dejuojančius neatkasę šaudydavome"1.
Mes niekada nepamiršim IX forto pasibaisėtinų nusikalti­
mų, niekada nebus pamiršti fašistinių budelių vardai. Pirma­
sis jų tarpe — Ignas Valavičius-Vilius, dvarininko sūnus, ak­
tyvus fašistinės šaulių organizacijos narys, buržuazinės Lie­
tuvos kariuomenės kapitonas. Kokia buvo šio lietuviškojo ges­
tapininko veikla IX forte? Ką čia darė jam pavaldūs išgamos —
buržuaziniai nacionalistai? Leiskime jam pačiam kalbėti:
„1941 metų lapkričio mėnesį, kokią dieną tikrai nepamenu,
pagal Kauno gestapo patvarkymą buvo paruošta IX forte
vieta naujai areštuotiems. Dėl to visi anksčiau areštuotieji iš
IX forto buvo išgabenti į centrinį Kauno kalėjimą. Sekančią
dieną gestapininkai ir specialus „aktyvistų“ būrys, vadovau­
jamas majoro Kazio Šimkaus, vedė šimtus senių, moterų bei
vaikų Ir grūdo į perpildytą kalėjimą. Po kelių dienų, 1941
metų lapkričio mėnesį, IX forto kalėjime buvo daugiau kaip
10 tūkstančių žmonių, kurių pusė gyveno po atviru dangumi
kalėjimo kieme. Kaliniams duonos visiškai nebuvo duodama.
Jie buvo maitinami skysta nevalytų bulvių sriuba kartą per
dieną. Tuo metu aš gavau patvarkymą iš kalėjimo direkto­
riaus Broniaus Aušroto tučtuojau atvykti kelioms dienoms į
IX forto teritoriją ir, kol ten bus vykdomos žudynės, palaikyti
tvarką ir vykdyti apsaugą. Faktiškai kalėjimo direktoriaus
Broniaus Aušroto patvarkymu aš buvau vyriausias masinių žudy­
nių metu IX forte ir visi forto tarnautojai, jų tarpe Ir forto vir-

1 „T ie sa “ , 1959.V.26. N r. 120(4947).

36;
 šlninkas Slesoraitis, man asmeniškai buvo pavaldūs. Atvykęs
l IX fortą, aš tuojau organizavau sustiprintą kalinių apsaugą,
pastačiau papildomai du sargybinius, sustiprinau sargybą
kituose apsaugos bokštuose. Suimtųjų pavardės nebuvo re­
gistruojamos. Iš kalėjimo jie buvo atiduodami sušaudyti be
jokios apskaitos.
Keletą dienų prieš šaudymą buvo atvesta 200 karo belais­
vių, kurie iškasė keturias dideles tranšėjas IX forto teritori­
joje, netoli kalėjimo, apie 300 metrų į vakarus nuo kalėjimo.
Šitos tranšėjos buvo 50 metrų ilgio, 2 metrų gylio ir 2 metrų
pločio. Tranšėjų dugne buvo apie 20— 30 cm vandens. Kada
viskas buvo paruošta, 1941 metų lapkričio 25 dieną ankstų
rytą j IX forto teritoriją atvyko 80 gestapininkų būrys, vado­
vaujamas gestapo viršininko Jėgerio. Kartu su jais atvyko
apie 50 žmonių „aktyvistų“ būrys, vadovaujamas majoro
Šimkaus ir leitenanto Barzdos.
Gestapo viršininkas Jėgeris davė Jsakymą būriams užimti
paskirtas vietas, t. y. pusę gestapo ir pusę „aktyvistų" būrio
pastatė vienoje tranšėjos pusėje šaudymui. Dalis gestapo bū­
rio buvo pristatyti palydovais vedant žmones iš kalėjimo prie
tranšėjų, o likusieji „aktyvistų“ būrio žmonės buvo pastatyti
saugoti forto teritoriją Ir apylinkes.
1941 metų lapkričio 25 dieną, maždaug apie 7 vai., prasi­
dėjo masiniai šaudymai. Būrys gestapininkų sargybinių, apie
10 žmonių, ateidinėjo pas mane j kalėjimo kiemą, kur aš Iš-
davinėjau po 100 žmonių, senių, moterų ir vaikų, nesidomė­
damas jų pavardėmis ir vardais. Jie buvo rikiuojami Į koloną
po keturis žmones, vedami nuo kalėjimo vartų apie 150 metrų
tranšėjų kryptimi ir įsakinėjama jiems nusirengti iki apatjnlų
baltinių. Po to buvo vedami prie tranšėjų, įsakoma sulipti 1
tranšėjas ir gulti kniūbstiems, po to šaudomi. Pirmosios eilės
gulė ant dugno į vandenį, o kas priešinosi, buvo mušami laz­
domis, šautuvų buožėmis, verčiami jėga gulti eilėmis. Tokiu
būdu 1941 metų lapkričio 25 dieną buvo sušaudyta daugiau
kaip 10 tūkstančių žmonių.
Žvėriškumas šaudymo metu buvo nematytas. Sargybiniai
tyčiojosi, nepaklusnius užmušinėjo lazdomis ir šautuvų buo­
žėmis dar pakeliui į tranšėjas. Per visą dieną IX forto feritorl-

37
 joje sklido dejavimai, verkė moterys ir vaikai, motinos kūdi­
kius nešė ant ranky, o likusius vaikus vedėsi. Lipo ant sušau-
dytyjŲ lavony, gulė eilėmis ir laukė sušaudymo. Sušaudytyjy
eilės nebuvo užberiamos žeme, todėl šaudomieji privalėjo
gulti ant numirusiyjy, po to buvo šaudoma J juos. Kalėjimo
teritorijoje, kieme, vyko mitingai, vieni kalbėtojai kvietė būti
ramiais ir mirti su pakelta galva, kiti šaukė šūkius už revoliuci­
ją, už laisvę...
Kas dešimt minučių aš asmeniškai iš kiemo atiduodavau
sargybiniams sušaudymui po 100 žmonių, JŲ pavardžių neužsi­
rašinėjau.
Vakare, kada jau sutemo, masinis žudymas pasibaigė.
Trys tranšėjos buvo visiškai pilnos. Sušaudytieji nebuvo užka-
slnėjami, tranšėjose tarp sušaudytųjų buvo dar daug gyvu
vaiku, vyru ir moterų. Jie gulėjo po lavonais ir dejavo. Man
matant, iš tranšėjų daug sužeistu, kruvinę vyry ir motery lipo
lauk ir bandė bėgti. Bet sargyba, gestapo kareiviai gaudė juos,
mušė ir Įsakinėjo vėl gulti ant lavonu tranšėjose, po to vėl
į juos buvo šaudoma.
Pasibaigus šaudymui, dalis išvažiuojančiu gestapo karei­
viu ir Šimkaus būrio kareiviai pakrovė j automašinas gerus
rūbus ir išsivežė juos sau. Likusius rūbus sekančią dieną ma­
šinomis išsivežė nacionalistu partijos darbuotojai...
Antrą kartą, 1941 mėty gruodžio 10 dieną, mane išsikvietė
kalėjimo direktorius Aušrotas ir įsakė gruodžio 11 dieną,
6 valandą ryto, atvykti Į IX forto teritoriją su patikimais tar­
nautojais. Jis čia dar pridūrė, jog „pats žinai, kokiam reika­
lui“ . Vykdydamas šitą Įsakymą, 1941 mėty gruodžio 11 dieną
5 valandą ryto atvažiavau kartu su savo prižiūrėtoju Bardaus-
ku Į IX fortą, kur buvo ruošiamasi sušaudyti 3000 žmoniy,
atvežty iš Austrijos. Čia buvo bevelk vien tiktai seniai, moterys
ir vaikai nuo 2 ir daugiau mėty, dauguma jy Invalidai.
Nuo 6 iki 7 vai. ryto aš organizavau sustiprintą IX forto
teritorijos apsaugą, paskirsčiau visus žmones į jiems skirtas
vietas ir Į kalėjimo apsaugos bokštus'. Vieta šaudymui buvo
paruošta kelios dienos prieš tai. Karo belaisviai iškasė dvi po
50 metry ilgio, dvieju metry gylio ir tiek pat pločio tranšėjas.

38
 šaudė vėf tas pats gestapo būrys, vadovaujamas gestapo
viršininko Jėgerio, ir „aktyvisty“ būrys, vadovaujamas Šim­
kaus ir Barzdos. Šaudymo technika buvo ta pati, kaip ir pirmo
masinio šaudymo metu.
Suimtiems žmonėms kamerose aš ir vokiečiy kareivis pra­
nešinėjome, kad 100 žmonly išsirengty iki apatiniy baltinig
ir išeity J kiemą eiti J pirtį. O 15 tikryjy šiuos žmones vertė
bėgti šaltyje iki tranšėjy, nusileisti J jas, gulti kniūbstiems. Po
to jie buvo šaudomi. Kad nesįgirdėty šūvio, riksmo ir deja-
vimy, prie kalėjimo buvo paleistas sunkvežimio motoras be
duslintuvo.
Tokiu apgaulingu būdu per kiekvienas 10— 15 miaučiy
aš vedžiau vokiškiems sargybiniams sušaudymui nuogus ir
basus žmones, senius, moteris ir vaikus, įsakinėjau bėgti prie
tranšėjy, kur pastarieji sužinodavo, jog yra atvaryti sušaudymui.
Prie tranšėjų sklido riksmas, triukšmas, motiny ir vaiky
verksmas. Atsisveikino paskutinį kartą vaikai su motinomis
Ir ginkly verčiami gulė eilėmis ant sušaudytyjy lavony. Po to
ir juos šaudė...
Ši masinė operacija vyko labai greitai. Per kelias valandas
buvo sušaudyta daugiau kaip 3000 žmonly, duobės su lavonais
užkastos. Daugelis tranšėjose dar buvo gyvi, bet ir jie gyvi buvo
užkasti. Visi sušaudytyjy rūbai „aktyvisty“ buvo išvežti.
1941 metais, maždaug gruodžio 17 dieną, įsakius kalėjimo
direktoriui Aušrotu!, aš buvau trečią kartą masinio žudymo
IX forte dalyvis. Šį kartą apie 1800 žmonly buvo surinkta
Kauno priemiesčiuose, Vilijampolėje ir gete“1.

STIPRESNI UŽ MIRTI
„1943 mėty gruodžio 25 d. temstant iš įmonės N 1005-B,
esančios IX forte, pabėgo 64 darbininkai. Iš pradžiy pabėgi­
mas nebuvo pastebėtas ...“ — telegrafo laidais nuskriejo
gestapo pranešimas į Berlyną. Jo prasmė buvo aiški: nusikal­
tėliai ne juokais pabūgo, kad pasaulis sužinos apie jy kruvinas
piktadarybes Kauno mirties forte. Visi forto kaliniai — šešias­
dešimt keturi mirtininkai, tame tarpe keturios moterys, išsi­
1 „T ie s a “ , 1959. V. 24 Ir 25 d. d., N r. N r. 119 (4946) ir 120 (4947).

39
 veržė 1 laisvę. Klek relkė/o jėgos, pasiaukojimo, Ištvermės,
ryžto, kad būtg [vykdytas šis drąsus žygis!
... Ėjo 1943 mėty ruduo. Liepsną liežuviai IX forte niūriai
apšviesdavo apie laužus beslankiojančius iškankintą žmonią
šešėlius. Okupantai nemėgo savo kruvlng darbg liudininką,
Jie nepasitikėjo storomis forto sienomis, spygliuotą vielą užtva­
romis, net ir sustiprintos sargybos ugnimi. Lavoną degintojai
patys vienas po kito žūdavo laužą liepsnose.
j fortą buvo atgabenta eilinė lavoną degintoją partija.
Ją sudarė mirti pasmerkti tarybiniai karo belaisviai, J fašistą
rankas patekę tarybiniai partizanai, o taip pat „prasižengę“
civiliniai gyventojai, daugiausia iš Vilijampolės geto. Deginto­
jai avėjo garsiai kaukšinčiomis medinėmis klumpėmis. Jie
būdavo kasdien supančiojami grandinėmis, o po darbo už­
daromi forto kazematuose. 35 ginkluoti sargybiniai, visi ges­
tapo karininkai, neatsitraukdami sekė kiekvieną mirtininką
žingsnj. O kaliniai gerai žinojo, kas ją laukia: nė vienas hitle­
rininką nusikaltimą liudininkas jokiu būdu negalėjo likti gyvas.
Ir vis dėlto mirtininkai ėmė galvoti daugiau apie gyvenimą
negu apie mirtį: nepasiduoti, išlaikyti, ištrūkti iš šio pragaro
Ir su ginklu rankose atkeršyti fašistams!
Prieš akis buvo didvyriškai kovojančios tarybinės liaudies
pavyzdys. Nors ir atskirti nuo viso pasaulio, bet forto kaliniai
žinojo, kad kovose užsigrūdinusi Lietuvos Komunistą partija
Iš pat pirmąją hitlerinės okupacijos dieną organizavo krašte
aktyvią darbo žmoniy kovą prieš fašistus. Jie žinojo, kad ge­
riausi mūsą krašto sūnūs ir dukros su ginklu rankose kovoja
prieš vokiškuosius okupantus liaudies keršytoją — tarybinią
partizaną būriuose. Kovojančios Lietuvos Komunistą partijos
tiesos žodžio klausėsi doriausi, tauriausi mūsą kenčiančio
krašto žmonės. „Tegul dega Lietuvos žemė po vokiečio oku­
panto kojomis! Laimėjimas bus mūsą!“ — skaitome LKP
Centro Komiteto 1941 m. spalio mėn. atsišaukime 1 vokiškąją
fašistą okupuotos Lietuvos darbo žmones. O štai ugningi ko­
vos žodžiai, parašyti 1942 m. balandžio mėn.: „Broliai Ir se­
serys lietuviai! Visi, kam rūpi Lietuvos Ir lietuvlą tautos liki­
mas ir ateitis! Kilkite J šventąją kovą prieš hitlerinius okupan­
tus... Stiprinkite partizaninę kovą Lietuvoje! Tegu partizaninė

40
 kova Išauga i tikrą visuotini mūšą tautos karą prieš fašistinius
grobikus".
Kreipimesi i Lietuvos partizanus Ir partizanes Lietuvos
Komunistg partijos Centro Komitetas 1942 m. birželio mėn.
rašė: „Drąsieji Lietuvos partizanai ir partizanės! Ir Jūsų kar­
žygiška talka visg laisvę mylinčių tautų kovoje prieš hitlerinius
žmogėdras padeda priartinti neišvengiamą hitlerinės Vokie­
tijos žlugimo valandą, Lietuvos išvadavimo, lietuvių tautos
laisvės valandą.
Dar labiau sustiprinkite savo smūgius vokiškiesiems žmog­
žudžiams. Muškite juos, kaip kad mušė mūsų protėviai kruvi­
nus vokiškuosius kryžiuočius“.
Pogrindinė LKP spauda ir toliau sistemingai Lietuvos
liaudžiai pranešinėjo: „Mūsų tautoje auga ir stiprėja galingas
Jungtinis antihitlerinis frontas... Partizanų būriai daužo oku­
pantų užnugarį... Pralietas kraujas gimdo šimtus naujų did­
vyrių“.
„Raudonosios Armijos lietuviškuose junginiuose didvyriškai
kaujasi geriausi Lietuvos sūnūs...“.
1943 m. liepos 18 d. LKP C K sekretorius drg. A. Sniečkus
pasakė per radiją kalbą. Giliai į širdį įstrigo jo žodžiai: „Visa
lietuvių tauta su pasididžiavimu žiūri į savo didvyrius, nešan­
čius per kovos laukus laisvės vėliavą į mūsų tėvynę Lietuvą.
Artėja Lietuvos išsivadavimo valanda...
Visų Tarybų Sąjungos tautų didvyriška kova, Raudonosios
Armijos laimėjimai, visų laisvę mylinčių tautų kova — yra ge­
riausias pergalės laidas.
Tad pirmyn į kovą!..
Mirtis vokiškiesiems okupantams!“1
Didvyriškosios Lietuvos Komunistų partijos tiesos žodis
šaukė į pergalingą kovą, didino darbo žmonių pasitikėjimą
savo jėgomis, jų pasiryžimą nugalėti mirtiną priešą. 1 kovą
su fašistiniais okupantais aktyviai įsijungė ir kauniečiai. Po­
grindinio Komunistų partijos komiteto vadovaujami, Kauno
komunistai ir komjaunuoliai vertė nuo bėgių fašistų karinius
ešelonus, ardė jų komunikacijas ir 1.1. Trims šauniems Kauno
1 LKP C K atsišaukimai cituojami K dokumentinio rinkinio „K ovoje
prieš hitlerinę o k u p a c iją Vilnius, 1948.

41
 komjaunuoliams pogrindininkams — Alfonsui Čeponiui, Juo­
zui Aleksoniui ir Hubertui Borisai po mirties suteikti garbingi
Tarybų Sąjungos Didvyrių vardai, daugelis jų apdovanoti
Tarybų Sąjungos ordinais Ir medaliais.

* *
*

Ir štai mirties forte susikūrė pogrindinė komjaunimo kuo­

pelė. Iš pradžių joje tebuvo du komjaunuoliai — A. Faitelzonas
ir T. Pilovnikas. Po to prie jų prisidėjo dar du draugai — A. Dis­
kantas ir A. Vilenčiukas, pakliuvę į hitlerininkų rankas kovinio
žygio metu.
Komjaunuoliai pastebėjo, kad ir tarybiniai karo belaisviai
galvoja apie išsilaisvinimą. Užsimezgė glaudūs ryšiai. Forte
susikūrė pasipriešinimo komitetas iš karo belaisvių A. Chai-
iovskio-Podolskio ir I. Veselnickio-Vasilenko, pogrindininkų
M. Zimelevičiaus ir T. Fridmano bei komjaunimo kuopelės
atstovo A. Faitelzono. Komitetas tvirtai nutarė žūt būt orga­
nizuoti pabėgimą, bet kuria kaina prasiveržti pas tarybinius
partizanus ir stoti j šventą visos tarybinės liaudies kovą prieš
nekenčiamus mūsų Tėvynės priešus.
Pradžioje buvo galvojama tiesiog pulti forto sargybą (va­
kare, kai kaliniams nuimami pančiai). Tokiu atveju buvo nu­
matyta likviduoti hitlerininkus, pagrobti jų ginklus ir veržtis
iš forto. Tačiau tai buvo itin rizikinga, ir kaliniai šio plano at­
sisakė. Nebuvo [vykdytas ir kitas planas — ! bandant prasi-
kasti iš tuščio šulinio: jau iškasus pirmuosius kelis metrus,
kelią užstojo akmeninė siena. Taip sunkiai pradėtą darbą teko
nutraukti.
Karo belaisvis A. Chailovskis, kalėjęs daug laiko IX forte
ir žinojęs čia kiekvieną kamputi, pasiūlė kitą pabėgimo kelią.
Ilgas koridorius kazemato gale tuo metu buvo prikrautas
senų daiktų. Koridorius baigėsi geležinėmis durimis, kurios
vedė i antrą vingiuotą koridorių. Už jo buvo sargybinių ste­
bimas 50 m ilgio laukas. Toliau — malkų prikrautas tunelis.
Juo buvo galima patekti [ sargybinių nematomą zoną. Taigi,
uždavinys buvo toksai: visų pirma reikėjo išsilaužti iš stipriai

42
 užrakintų kamerų, patekti Į koridorių Ir padaryti angą jo
geležinėse duryse, po to pašalinti malkas iš tunelio ir perlipti
fortą supančią 6 metrų betoninę sieną su spygliuotų vielų už­
tvara.
Žinoma, plikom rankom viso to nepadarysi. Forte dirbo
šaltkalviai, staliai. R. Šachovą, karo belaisvi iš Piatigorsko, ges­
tapininkai palikdavo dirbti kalvėje, jis padarė raktą kamerų
durims atrakinti. Su didžiausiu vargu buvo gauta rankinė grę­
žimo mašinėlė ir keletas grąžtelių. Šaltkalviui P. Krakinovs-
kiui buvo pavesta išgręžti geležinėse duryse angą. Tai buvo
sunkiausias ir pavojingiausias darbas. Degintojų komandoje,
kuri rytais buvo varoma prie baisiųjų duobių ir aitriai dvokian­
čių laužų, tik vienas, daugiausia du kaliniai turėjo „teisę“ trum­
pą laiką sirgti — dieną, kitą. Kaliniai gerai žinojo — sunkesnių,
ilgiau sergančių ligonių laukia tik mirties laužas. O K ra kino vs-
kis pasilikdavo kameroje kaip ligonis. Kiekvieną dieną fašis­
tai jo galėjo pasigęsti darbo komandoje. Tada — mirtis. Štai
kodėl į darbus vietoj jo turėdavo kasdien išeiti kitas draugas,
tikras ligonis.
Sunku buvo dirbti atsiklaupus ant kelių, jausti kas minutę
mirties alsavimą. Darbo pradžioje sulūžo grąžteliai. Reikėjo
naujų, o jų nebuvo. Tada kaliniai iš rastos plieninės spyruok­
lės pasigamino naujus primityvius grąžtelius.
Mėnesj laiko tęsėsi šis antžmogiškas darbas. Pagaliau buvo
pragręžta daugiau kaip trys šimtai skylučių Ir keturkampė
anga buvo baigta: kelias i laisvę atsidarė.
Gestapininkai prieš kurĮ laiką buvo griežtai pareikalavę
suintensyvinti lavonų deginimą— budeliai smarkiaiskubėjo. Tar­
pusavyje pasitarę, kaliniai pareiškė savo sargybiniams, kad
lavonų deginimą paspartinti būtų galima, tačiau tam esan­
čios reikalingos sausesnės malkos, o tokios kaip tik esan­
čios sukrautos ... tunelyje. Fašistai, nieko neįtardami, be­
matant sutiko išduoti šias malkas, ir tunelis veikiaf ištuštėjo.
Pabėgimui kelias buvo paruoštas kaip tik tada, kai anga jau
buvo padaryta.
1943 metų gruodžio 25 d. — tai buvo šeštadienio vakaras —
kalinys Š. Eidelsonas, išlindęs pro geležinę kameros užtvarą
(šis praėjimas buvo paruoštas keletą dienų anksčiau, Įpiovus

43
 vieną užtvaros virbą), R. Šachovo padirbtu raktu atrakino
visg kamerų duris. Kaliniai tyliai pradėjo rinktis pirmojo aukšto
koridoriuje, o iš ten pasikėlė jantrąjj aukštą geležiniais laiptais,
kurie jy buvo apkloti antklodėmis, kad sunkūs žingsniai nesukeltų
triukšmo. Pabėgėliai slinko koridoriumi, vienas paskui kitą išlindo
per paruoštą duryse angą j vingiuotą požemini kelią. Sargybos
stebimas plotas buvo užmaskuotas baltomis paklodėmis, kurias
laikė ištiesę trys kaliniai. Pro šią vietą pabėgėliai prasmuko
mažomis grupėmis.
Toliau teko [veikti statų šlaitą, nuo kurio kaliniai sniegu
čiuožte nučiuožė žemyn. Liko paskutinė kliūtis — 6 metrų
aukščio betoninė siena. Tam reikalui kaliniai buvo paruošę
medines kopėčias iš trijų atskirų dalių. Jas surišę, drąsuoliai
vienas po kito perlipo sieną. 64 gyvi mirties forto nusikaltimų
liudininkai pasiekė laisvę, pirmoji kova buvo laimėta.

Tačiau kova nepasibaigė, — ji tik prasidėjo.

Žymi pabėgėlių dalis prasiveržė [ miškus, pas šauniuosius
tarybinius partizanus. Čia jie narsiai grūmėsi su okupantais
liaudies keršytojų eilėse.
Buvęs mirties forto kalinys Š. Eidelsonas žuvo su ginklu
rankose Vlado Barono vardo partizanų būryje. Kosto Kali­
nausko vardo partizanų būrio gretose kovėsi leningradietis
V. Šankinąs. Jo vadovaujama diversinė grupė vertė hitleri­
ninkų ešelonus. Tolimojo Leningrado sūnus kartu su kitais
partizanais dalyvavo išvaduojant Ignalinos miestą. I. Vesel-
nickis-Vasilenko fašistus pliekė kartu su Rūdninkų girios par­
tizanais. A. Faltelzonas, P. Krakinovskis, T. Pilovnikas, A. VI-
lenčiukas ir kiti buvę IX forto mirtininkai sėkmingai kovėsi
partizanų būryje „Mirtis okupantams!“.
Tarybinių partizanų būryje „Mirtis okupantams!“ savo
narsumu pasižymėjo ryžtingas komjaunuolis Abelis Diskantas.
Kartą jam buvo patikėta sunki užduotis — slapta išvesti iš Vi­
lijampolės geto, kurio gyventojus fašistai jau buvo bebaigią
sunaikinti, grupę draugų pogrindininkų ir nuvesti juos 1 par­
tizanų būrį. Persirengęs hitlerine uniforma. Diskantas mėgino
po tariama ėmimo darbams priedanga išvežti mašina žmones
Iš geto. Tačiau hitlerininkai suvokė apgaulę. Apšaudomas ir at­
sakydamas pats ugnimi, drąsusis partizanas pridengė draugę
pasitraukimą. Po kurio laiko jis pamėgino savo žygį pakartoti,
bet ties Palemonu nelygioje kovoje su fašistais žuvo. Narsusis
komjaunuolis po mirties apdovanotas Didžiojo Tėvynės karo
ordinu.
Skaudžiai pergyveno drąsuolio mirtį jo draugai. Ir kiekvie­
nas jg suprato — reikia dar atkakliau kovoti, reikia grumtis
su nuožmiuoju fašizmu iki paskutinio kraujo lašo. Dar tvir­
čiau rankos spaudė automatus, dar atkakliau ir narsiau ko­
vojo tarybiniai partizanai.
 TAI NETURI PASIKARTOTI
Aušo gaivus 1944 mėty pavasaris. Vis arčiau ir arčiau
girdėjosi patrankų dundesys. Pergalingoji Tarybinė Armija— iš­
vaduotoja baigė vyti hitlerininkus ir jų sėbrus iš mūsų
didžiosios Tėvynės. Artėjo iškankintos, krauju pasruvusios
Lietuvos išlaisvinimo valanda.
Triuškindama priešą, Tarybinė Armija rugpiūčio 1 dieną
išvadavo Kauną. Fašistai ir jų bendrininkai spruko, palikę
paskutinius savo siautėjimo pėdsakus.
Daug metų praslinko jau nuo Kauno išvadavimo. Laikas
užgydė karo žaizdas, padarytas mūsų gimtajam miestui, bet
niekas niekas neprivers mūsų užmiršti devintojo forto klai­
kybių.
Tarybinės vyriausybės nutarimu IX fortas, šis baisusis
hitlerinmkų mirties fabrikas, paverstas muziejum, kuris buvo
atidarytas 1959 m. gegužės 30 d.
Niūriai stūkso IX fortas. Šiurpi jo tragedija. Apie ją vaizdžiai
pasakoja gausi muziejaus ekspozicija — dokumentai, fotonuo­
traukos, nužudytųjų daiktai, priešmirtiniai pasmerktųjų įrašai
sienose. Stebi visa tai, ir prieš akis iškyla 80 000 čia nukan­
kintų ir nužudytų vaikų, senelių, moterų, jaunuolių — kruvino­
jo fašizmo ir rasizmo aukų. Ir supranti, gerai supranti, kad ši­
tokį štai likimą fašistiniai budeliai ruošė visai lietuvių tautai,
visoms pavergtosios Europos tautoms. Taip, fašistinių žmogėdrų
skelbtasis rasizmas reiškė ne ką kita, kaip ištisų tautų totalinį
išnaikinimą, kaip priemonę agresijai ruošti ir jai vykdyti.
Devintasis fortas — tai buvo tik dalis tarptautinio mirties
fabrikų tinklo, kuriuo fašistai buvo apraizgę visą Europą.
Osvencime, Maidaneke, Buchenvalde, Mauthauzene, Ravens-
briuke, Varšuvoje, Terezienštate, Štuthofe, Kijeve, Minske,

46
 Rygoje, Kauno IX forte, Vilniaus Paneriuose, Pirčiupyje buvo
nukankinta ir nužudyta daugelis milijonu Įvairių tautų
žmonių. įsidėmėk tai, skaitytojau, niekad, niekad to neužmiršk!
Kiekvienas kampelis IX forto muziejuje, kiekviena žemės
pėda klaikaus forto teritorijoje pasakoja apie tai, kas yra fa­
šizmas, čia matai tikrąjį jo veidą. Mirties fortas ne vien pasa­
koja — jis mums primena, kad Vakaruose ir anapus At­
lanto dar ir šiandien laisvai tebevaikšto šimtai ir tūkstan­
čiai fašistiniu žudiku, kurie vėl kelia savo galvas, vėl tiesia savo
kruvinas plėšikiškas letenas i mūsų taiku gyvenimą. Fortas
ragina nepamiršti kovos su fašizmu, su jo atgimstančiomis at­
gajomis, ragina kovoti su buržuaziniu nacionalistu likučiais —
lietuviu tautos išdavikais.
Mes lenkiame savo galvas prieš tylius masinius kapus IX
forte, prieš žmones, kurie šiandien kartu su mumis būtu kūrę
naują, laimingą gyvenimą. Mes pagerbiame tuos, kurie, bū­
dami pasmerkti žūti, nepasidavė, kovojo, grūmėsi su fašistais
iki paskutinio atodūsio. Amžinas prakeikimas tegul lydi IX
forto žudikus — vokiškuosius fašistus ir ju sėbrus, lietuviškuo­
sius buržuazinius nacionalistus!
Gyvos ir skaudžios mūsų žaizdos. Čia, krauju persunktoje
žemėje, skamba kieti, tvirti kaip plienas mūsų priesaikos
žodžiai: „Žmonės, būkite budrūs. Tai neturi pasikartoti“.
Tegul niekad daugiau ašaros neužtemdo mūsų vaiku akiu,
tegul niekad daugiau sielvartas neaplanko mūsų motinu.
Tegul viso pasaulio žmonės savo energiją ir jėgas skiria tik
taikiam kūrybiniam darbui.
Tūkstančiai žmonių iš kiekvieno mūsų didžiosios socialis­
tinės Tėvynės kampelio aplanko devintąjį fortą. Šimtai jautriu
žodžiu, žodžiu iš širdies įrašyta muziejaus atsiliepimu knygoje.
„Tai, ką mes čia matėme, baisu. Žmonės, kas jie bebūtu, visu
tautybių žmonės neturi nei minutei to pamiršti. Tai neturi pa­
sikartoti!“

Daugiatūkstantiniame mitinge, skirtame Kauno IX forto

muziejaus atidarymui, Lietuvos Komunistu partijos Centro
Komiteto pirmasis sekretorius draugas A. Sniečkus kalbėjo:

47
 „Kauno IX fortas yra gyvas fašistinės reakcijos žtaurumy
Įkūnijimas, jis ryškiai parodo, kokias baisias nelaimes darbo
žmonėms atnešė antrasis pasaulinis karas. Bet IX fortas pri­
mena mums ne tik aukas, jis primena ir didvyrišką liaudies
kovą. Tiek buržuazinio režimo metais, tiek hitlerinės okupa­
cijos laikais jis buvo žiaurios kovos vieta, ir ši kova pasibaigė
pergale. IX fortas kalba mums ne tik apie aukas, bet Ir apie
tai, kad tironai, kapitalistiniai budeliai yra pasmerkti, kad jy
neišgelbės jokie žiaurumai.
IX fortas mums nuolat primena, kad reikia būti budriems,
nesigailėti jėgy, kad niekad daugiau nebepasikartoty tos žiau­
rios baisenybės“.