Žukovas buvo didis Suvorovo mo­

kyklos karvedys. Jis suprato, kad

ant kareivio pečių gulė sunkiausia
karinio žygdarbio dalis. Manau, dėl
to jo atsiminimai yra taip mėgsta­
mi. Rašytojams profesionalams kar­
tais nelengva lenktyniauti su tokia
literatūra. Tai yra įvykius savo aki­
mis mačiusiųjų ir juose dalyvavu­
siųjų liudijimai.

Michailas ŠOLOCHOVAS
 KETURIS
KARTUS
TARYBŲ
SĄJUNGOS
DIDVYRIS
TARYBŲ
SĄJUNGOS
MARŠALAS
G. ŽUKOVAS
atsiminima
i
ir apmąstymai
1

VILNIUS
.MINTIS" 1983
 UI ilgametę ir sistemingą pagalbą, su­ Г. К. Ж уков
teiktą man rengiant šios knygos rank­ Воспоминания
rašti, esu dėkingas Klavdifai Semionovat и размышления
Москва, 1979

KNYGOJE PANAUDOTI FOTODOKUMENTAI IŠ TARYBŲ

SĄJUNGOS MARŠALO G. ŽUKOVO ASMENINIO ARCHYVO,
CENTRINIO VALSTYBINIO KINO-FONO-FOTODOKUMENTŲ
ARCHYVO, TSRS GINKLUOTŲJŲ PAJĖGŲ CENTRINIO
MUZIEJAUS, „TARYBINIO KARIO" ŽURNALO FOTOARCHYVO,
APN FOTOTEKOS, TASS'o FOTOKRONIKOS, LIAUDIES
KARO ISTORIJOS ŽUKOVSKIO MUZIEJAUS, TAIP
PAT TARYBINIŲ KARO FOTOKORESPONDENTŲ NUOTRAUKOS

Vertė A. K U B I L I U S ir
A. M A R C I U K A S

Vertimą recenzavo
dimisijos generolas majoras
Pranas Petronis

© Издательство
Агенство Печати Новости, 1974
© Предисловие, Издательство
Агенство Печати Новости, 1978
- 0505030202—237 12_ 83 © Vertimas į lietuvių kalbą,
М85Ц08)—83 Leidyklą „Mintis", 1983
TURINYS

Pratarmė 7
Pirmas skyrius.
Vaikystė ir jaunystė 17
Antras skyrius.
Karo tarnyba 41
Trečias skyrius.
Dalyvavimas pilietiniame kare 56
K etvirtas skyrius.
Vadovavimas pulkui ir brigadai 88
Penktas skyrius.
DVRA Kavalerijos inspekcijoje.
Pirmosios raitelių armijos 4-oji kavalerijos divizija 120
Seštasskyrius.
Baltarusijos karinės apygardos 3-iasis ir 4-asis kavalerijos korpusai 154
S e p tin ta sis skyrius.
Nepaskelbtasis karas prie Chalchin Golo 165
A štun tas skyrius.
Vadovavimas Kijevo ypatingajai karinei apygardai 192
D ev in ta s skyrius.
Didžiojo Tėvynės karo išvakarėse 210
D ešimtas skyrius.
Karo pradžia 259
V ie n u o lik ta s skyrius.
Vyriausioji kariuomenės vadovybė 307
D v y lik ta s skyrius.
Priešo Jelnios iškyšos likvidavimas 346
T rylik tas skyrius.
Kova dėl Leningrado 381
 PRATARMĖ

Tarybų Sąjungos maišalo G. Žukovo knygos „Atsiminimai ir

apmąstymai" trečiasis leidimas išeina iš spaudos reikšminga Ta­
rybinių Karinių Pajėgų šešiasdešimtmečio proga.
Si knyga, išleista Tarybų Sąjungoje dviem masiniais 3 mili­
jonų 600 tūkstančių egzempliorių tiražais ir 26 šalyse— 17 kal­
bų, susilaukė plataus tarybinių ir užsienio skaitytojų pripažini­
mo, tvirtai įėjo j tarybinės memuarinės literatūros karo tematika
aukso fondą.
Kuo paaiškinti tok} knygos pasisekimą?
Pirmiausia jos dideliu patriotiškumu, maštabiškumu ir ob­
jektyviu nušvietimu istorinių įvykių, kurių liudytojas ir dalyvis
buvo jos autorius, įžymus tarybinis karvedys. Įdomiai ir savitai
dėstydamas labai gausią faktinę medžiagą, autorius sugebėjo
įtikinamai papasakoti apie svarbiausius Tarybų valstybės karo
istorijos įvykius, ne tik sukelti didelį skaitytojų susidomėjimą,
bet ir priversti juos rimtai susimąstyti apie visa tai, kas patirta.
Knyga, kaip paprastai memuarai, yra autobiografinė. Autorius
pasakoja apie savo, valstiečio berniuko, sunkią vaikystę, kai 11
metų buvo išleistas „į žmones", apie tarnybą caro armijoje it
dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. Apie tai, kaip kartu
su milijonais tokių pat darbininkų ir valstiečių vaikinų, paė­
męs ginklą į rankas, gynė Tarybų valdžią ką tik sukurtos Rau­
donosios Armijos gretose. Ir apie tai, kaip Didžioji Spalio so­
cialistinė revoliucija jiems visiems atvėrė įvairiausias galimybes
žengti plačiu gyvenimo keliu, kaip mūsų Tėvynės taikaus vysty­
mosi, socialistinės visuomenės kūrimo metais buvo sudarytos
sąlygos atsiskleisti jų gabumams ir talentams. Tačiau svarbiau-
7
 šią vietą knygoje, kaip ir dera, užima Didžiojo Tėvynės karė
įvykių aprašymas.
Apie šio didžiausio žmonijos istorijoje karo operacijas ir ko­
vas jo tiesioginiai dalyviai yra parašę daugiau kaip 900 knygų.
Ir vis dėlto maršalo G. Žukovo memuarai yra vieni iš vertin­
giausių. Juose visapusiškiau ir plačiau atskleista karo panorama,
jo politiniai, socialiniai ir kariniai aspektai.
Maršalas G. Žukovas atsiminimus paskyrė tarybiniam kariui,
ir tai visiškai suprantama: susižavėjimą ir patriotinį pasididžiavi­
mą kelia tarybinių karių žygdarbių Didžiajame Tėvynės kare
didingumas, jų drąsa, didvyriškumas, begalinis pasiaukojimas, pa­
sirengimas atiduoti gyvybę kilniam tikslui.
Išėjęs nepaprastai rūsčią kareivio mokyklą, G. Žukovas la­
bai vertino kareivių, karininkų ir generolų kovinį darbą, jų as­
meninį indėlį į sėkmingas operacijas. Bet kurioje iš jų jis pa­
laikė glaudžius kontaktus ne tik su frontų ir armijų, bet ir su
pagrindinėse kryptyse veikusių junginių, daiių ir dalinių va­
dais, eiliniais kareiviais. Dėl to jis galėjo puikiai žinoti valdinių
nuotaikas, vadovauti Jų veiklai, vesti kariuomenę į pergalę.
Knygoje nušviestos ginkluotos kovos su priešais būdų ir for­
mų vystymo pagrindinės tendencijos, tos kovos eiga ir svarbiau­
si etapai, vadų ir politinių kadrų operatyvinės, taktinės veiklos
meistriškumo tobulinimas. Ji yra idėjiškai reikšminga, moko bū­
ti aktyviems ir pasiaukojantiems ginant socialistinę Tėvynę,
kviečia į patriotinius žygdarbius, kad ji būtų laisva ir galėtų
klestėti.
Aš gerai pažinojau Georgijų Žukovą. Su juo susipažinau
1931 metų pradžioje Karo ir jūrų reikalų liaudies komisariate,
į kurį mes vienu metu atvykome dirbti. G. Žukovas buvo pas­
kirtas į Darbininkų ir Valstiečių Raudonosios Armijos Kavale­
rijos inspekciją, aš — į Karinio rengimo valdybą.
Po trijų mėnesių visų inspekcijų komunistų bendrame par­
tiniame susirinkime G. Žukovas buvo išrinktas partinio biuro
sekretoriumi. Galiu pasakyti, kad jau tuo metu jis turėjo dide­
lį autoritetą tarp draugų kaip patyręs ir sumanus vadas, tvirtas
komunistas.
Prieš pat karą likimas vėl mus suvedė, šįkart jau Raudono­
8
 sios Armijos Generaliniame štabe, kuriam jis tada vadovavo.
Aš dirbau Operatyvinėje valdyboje. Bet labiausiai išliko atmin­
tyje įtemptos bendro darbo dienos Didžiojo Tėvynės karo me­
tais. Abu dalyvavome planuojant ir vykdant daugelį stambių
strateginių operacijų, tokių kaip Maskvos, Stalingrado, Kursko,
Baltarusijos ir kitos. Abu mes vadovavome frontams, Georgijus
Žukovas — penkiems frontams ir visada atsakingiausiose kryp­
tyse, kartu (nuo 1942 metų rugpjūčio) būdamas Vyriausiojo ka­
riuomenės vado pavaduotoju. Abu buvome Vyriausiosios ka­
riuomenės vadovybės atstovai, važinėjome į svarbiausius Tary­
bų Sąjungos — Vokietijos fronto barus frontų karo veiksmų ko­
ordinuoti.
Ne vieną bemiegę naktį kartu praleidome, vykdydami eilinę
Vyriausiojo kariuomenės vado užduotį. Ne kartą, susėdę greta,
mąstėme apie neatidėliotinus reikalus, ne kartą drauge su ki­
tais karininkais ir generolais planavome dešimtis įvairaus masto
operacijų. Į kiekvieną šių operacijų, į jų sumanymą ir turinį jis
įnešdavo novatoriškumo ir kūrybiškumo dvasios. Mano nuomo­
ne, G. Žukovas buvo talentingas karvedys. Jis buvo gimęs kari­
nei veiklai, dideliems koviniams darbams. Jis buvo ryškiausias
toje pagrindinėje tarybinių karvedžių kohortoje, kuri nuostabiai
užbaigė fašistinės Vokietijos armijų sutriuškinimo kovinius veik­
smus.
Visuose karo etapuose sprendžiant strateginius, operatyvi­
nius ar organizacinius klausimus, maršalas G. Žukovas pasižy­
mėdavo principingumu, blaiviu protu, operatyvinio sprendimo
drąsa, sugebėjimu visapusiškai ir tiksliai įvertinti padėtį, tei­
singai prognozuoti įvykių eigą, nustatyti lemiamo smūgio prie­
šui momentą. Priimant itin atsakingus sprendimus, jis būdavo
nuostabiai šaltakraujiškas ir apdairus. Tai buvo nepaprastai nar­
sus ir susitvardantis žmogus. Sunkiausiais, netgi kritiškiausiais
momentais niekada nesu matęs G. Žukovo sutrikusio ar pris­
lėgto. Priešingai, tokiais momentais jis būdavo dar veiklesnis,
ryžtingesnis, dar labiau susikaupęs.
Antai 1941 metų spalyje, kai priešas stovėjo prie Maskvos,
įvyko toks J. Stalino ir G. Žukovo pokalbis:
— Jūs įsitikinęs, kad išlaikysime Maskvą? Aš šito jūsų klau­
siu su skaudama širdimi. Sakykite nuoširdžiai, kaip komunistas.
9
 Ir Georgijus Žukovas atsakė:
— Savaime suprantama, Maskvą išlaikysime. Bet reikia dar
ne mažiau kaip dviejų armijų ir nors dviejų šimtų tankų.
Siame epizode nesunku pastebėti G. Žukovo kaip karvedžio
ypatybes — ryžtą, tikėjimą kariuomenės pajėgumu ir didvyriš­
kumu, nepalaužiama tarybinės liaudies dvasios jėga, įsitikinimą,
kad frontą parems užnugaris.
Štai kodėl Vyriausioji kariuomenės vadovybė nuolat siųsda­
vo G. Žukovą į sunkiausias ir atsakingiausias Tarybų Sąjungos—
Vokietijos fronto kryptis, ir jis gerai atlikdavo savo užduotis.
Georgijus Žukovas buvo maršalas ir keturis kartus Tarybų Są­
jungos Didvyris, bet garbingiausiu jis laikė komunisto, lenini­
nės partijos nario vardą, kurį nešiojo 55 metus. Jis tvirtai tikė­
jo Komunistų partija ir nesvyruodamas vykdė jos valią.
Neabejotiną knygos „Atsiminimai ir apmąstymai" vertą suda­
ro tai, kad joje karo praktikos faktais įtikinamai parodomas Le­
nino partijos, mūsų pergalės įkvėpėjos ir organizatorės, vaid­
muo. Iš knygos matyti, kad partijos CK sumaniai vadovavo V y­
riausiojo Gynybos Komiteto, Vyriausiosios karinės vadovybės,
Generalinio štabo, Gynybos liaudies komisariato vyriausiųjų ir
centrinių valdybų, frontų ir armijų vadovybės veiklai didinant
Tarybinės Armijos ir Laivyno kovinę galią.
Autorius pabrėžia, kad Centro Komitetas nuolat rūpinosi vi­
sais pagrindiniais karo veiksmų klausimais, tarp jų — strategi­
nių rezervų sukūrimu, Ginkluotųjų Pajėgų organizacinės struk­
tūros sutvarkymu viename ar kitame karo eigos etape pagal to
meto reikalavimus ir kt.
Duomenų apie partijos CK veiklą pateikimas G. Žukovo
knygoje visiškai atitinka L. Brežnevo pasakymą, kad partijos
Centro Komitetas buvo „tas štabas, iš kurio vyko aukštasis po­
litinis ir strateginis vadovavimas kariniams veiksmams" l.
Nė kiek neperdėsiu sakydamas, kad pirmą kartą tarybinėje
memuarinėje literatūroje karo tematika G. Žukovo knygoje taip

1 Тридцатилетие Победы советского народа в Великой Отечест­

венной войне: Документы и материалы. — М., 1975, с. 20.

10
plačiai ir teisingai nušviesta Vyriausiosios karinės vadovybės
veikla, jos vadovavimas karo veiksmams visuose frontuose. Au­
torius pabrėžia kad Vyriausioji vadovybė griežtai ir tiksliai lai­
kėsi partijos linijos visais ginkluotos kovos klausimais. Jis ap­
rašo Vyriausiosios karinės vadovybės darbo stilių ir metodus,
jos posėdžius, kampanijų ir operacijų planavimo klausimų
sprendimą, santykius su frontų ir armijų vadais, jos kompeten-
tiškurną ir dideliais, ir mažais kariuomenės gyvenimo klausi­
mais. Skaitydamas puslapį po puslapio, susidarai įspūdį apie
Vyriausiosios kariuomenės vadovybės organizuotą ir sklandų
darbą, jos didelį ir išmintingą reiklumą. Visiškai pritariu G. Žu­
kovo minčiai, kad Vyriausiosios kariuomenės vadovybės veiklo­
je išmintingai buvo derinamas kolegialumas su vienvaldiškumu,
bet visais atvejais galutinio sprendimo teisę turėdavo Vyriausia­
sis kariuomenės vadas. Nesunku padaryti išvadą, jog partijos
CK sugebėjo sukurti Vyriausiąją kariuomenės vadovybę kaip
labai efektyvų ir nepaprastai autoritetingą strateginio vadova­
vimo karo veiksmams organą.
Tačiau G. Žukovas nenutyli Vyriausiosios kariuomenės vado­
vybės veiklos trūkumų, mūsų nesėkmių irontuose' priežasčių.
Tokiame gigantiškame kare vargu ar buvo galima jų išvengti.
Su kiekvienam tarybiniam .žmogui suprantamu skausmu, bet
sąžiningai ir tiesiai jis rašo apie šias klaidas, jas analizuoja.
Autorius parodo, kad Vyriausioji kariuomenės vadovybė kri­
tiškai vertino padarytąsias klaidas ir darė iš jų praktines išvadas.
Kiekviename karo etape rasdama priimtiniausias kovos formas
ir metodus, mūsų strateginė vadovybė pagaliau išplėšė iš prie­
šo iniciatyvą ir pasuko karo eigą mūsų naudai.
Knygoje „Atsiminimai ir apmąstymai" gana daug vietos ski­
riama G. Žukovo, kelių frontų vado, veiklai. Čia skaitytojai ras
daug įdomaus ir pamokomo. G. Žukovo karvedžio patyrimas
labai didelis ir įvairus. Pro jo praktinės veiklos prizmę lengva
pamatyt], kad tarybiniam karvedžių menui buvo būdingas ryž­
tingumas ir kryptingumas, sugebėjimas teisingai suplanuoti ir
suorganizuoti karo veiksmus, sudaryti pagrindinėse kryptyse jė­
gų ir išteklių persvarą, panaudoti tokias efektyvias puolamųjų
operacijų formas, kaip priešo apsupimas ir suskaidymas.
11
 Ypatingą susidomėjimą kelia tos knygos vietos, kur autorius
pasakoja, kaip atkakliai ir didvyriškai vyko Stalingrado gynyba,
o paskui kaip rūpestingai buvo planuojama Stalingrado puola­
moji operacija, Kursko mūšis ir kiti tarybinės kariuomenės
puolamieji veiksmai.
Neabejotinas knygos „Prisiminimai ir apmąstymai" privalu­
mas yra tai, kad joje nušviečiamas dvasinis kariuomenės gyve­
nimas, moralinio-politinio veiksnio įtaka karo veiksmų eigai.
Autorius — karvedys, bet, kaip ir tinka tarybiniam karvedžiui,
labai vertina partinio politinio darbo reikšmę operacijų sėkmei,
karių auklėjimą, kad jie jaustų atsakomybę už mūšio, kautynių
eigą ir baigtį, už kovos sėkmę, už galutinę pergalę. Visoje kny­
goje jaučiama aukšto tarybinių karių dvasinių jėgų vertinimo
idėja.
G. Žukovo atsiminimų knyga ne tik padeda geriau suprasti
Didžiojo Tėvynės karo istoriją. Ji yra ir aštrus ginklas kovoje
su buržuazine istoriografija, mėginančia sumenkinti Tarybinių
Ginkluotųjų Pajėgų indėlį į pergalę prieš fašistinę Vokietiją.
Buvę hitleriniai generolai ir kapitalistinių šalių karo istorikai
stengiasi sumenkinti tarybinį karo meną, Tarybinių Ginkluotųjų
Pajėgų vadovaujančių kadrų veiklą.
G. Žukovas labai autoritetingai ir kompetentingai demaskuoja
tokius buržuazinės istoriografijos metodus, sumaniai, operuoda­
mas faktais, atskleidžia stipriuosius tarybinio karo meno bruo­
žus, parodo jo nenuginčijamą pranašumą prieš fašistinio ver­
machto karo meną.
Kaip jau minėjau, G. Žukovo atsiminimai — tai visų pirma
pasakojimas apie Didįjį Tėvynės karą, Jo patyrimą, žmonijos iš­
laisvinimo iš fašistinio jungo didžiąją misiją atlikusių Tarybinių
Ginkluotųjų Pajėgų sunkumus ir šlovingas pergales. Tačiau šio
karo patyrime yra daug tokių dalykų, kurie tuii išliekamąją
vertę būsimiesiems socialistinės Tėvynės gynėjams. Knygos au­
torius parodo kelius, kuriais šalis žengė į pergalę, tarybinės liau­
dies ryžtą kautis su priešu iki visiškos pergalės. Iš čia savaime
išplaukia išvada: negalima nugalėti liaudies ir armijos, kurias
vienija ryžtas apginti socialistinės valstybės laisvę ir nepriklau­
somybę. Si išvada, taip pat mūsų pergalė įtikinamai įspėja tuos
12
 agresyvius Vakarų sluoksnius, kurie ir dabar linkę grasinti Ta­
rybų Sąjungai nauju karu ir Įtraukti pasauli į naują kraujo pra­
liejimą.
Tarybų Sąjunga — nuosekli ir tvirta talkos šalininkė. Mums,
komunistams, tikriausias ir patikimiausias tarptautinių santykių
vystymosi būdas — tai kova dėl valstybių su skirtinga socialine
santvarka taikaus sambūvio, dėl kelio agresyviems karams už­
kirtimo, dėl politinės įtampos sumažinimo, ginkluotės, pirmiausia
raketinio ir branduolinio ginklo apribojimo ir sumažinimo. Nau­
jojoje TSRS Konstitucijoje parašyta: „TSRS nenukrypstamai vyk­
do lenininę taikos politiką, stoja už tautų saugumo stiprinimą ir
platų tarptautinį bendradarbiavimą" (Tarybų Socialistinių Res­
publikų Sąjungos Konstitucija (Pagrindinis Įstatymas), 4 skirsnis,
28 straipsnis).
TSRS Ginkluotųjų Pajėgų tikslas ir paskirtis yra tarybinės
liaudies kuriamojo darbo saugumo užtikrinimas ir jos socialisti­
nių iškovojimų gynimas. Partija daug dėmesio skiria ne tik Ta­
rybinės Armijos ir Karinio Jūrų Laivyno materialinės techninės
bazės stiprinimui, aprūpinimui naujausia ginkluote ir kovine
technika, bet ir dalių bei junginių moraliniam politiniam auk­
lėjimui. Praėjusio karo kovinio patyrimo, tarybinių karių didvy­
riškumo, karo metų kovinių tradicijų propaganda karinio pat­
riotinio auklėjimo sistemoje užima itin svarbią vietą.
G. Žukovo knyga — viena iš tų, kurios tarybinę jaunąją kar­
tą moko ištikimybės socialistinei Tėvynei, pasiaukojimo atliekant
patriotinę ir karinę pareigą ir kviečia negailėti savo jėgų, o jei­
gu prireiks — ir gyvybės jos laisvės ir nepriklausomybės, komu­
nizmo triumto vardan.
Yra vienadienių knygų. Išvysta dienos šviesą, suranda savąjį
skaitytoją, atlieka savo užduotį ir nueina į užmarštį. G. Žukovo
knygai lemta gyventi ilgai. Ji to verta. Ateina į gyvenimą nau­
jos kartos, jos stengsis sužinoti ir pamąstyti, kaip tarybinė liau­
dis pasiekė tokią sunkią ir didelę pergalę. Šioje knygoje, kaip
ir kitų įžymių tarybinių karvedžių memuaruose, jos ras nemažai
vertingų atsakymų į jaudinančius klausimus.
Noriu šią įžangą užbaigti maršalo G. Žukovo žodžiais iš kny­
gos: „Aš visada jaučiau, kad esu reikalingas žmonėms, kad visą
13
laiką esu jiems skolingas. O tai, turint galvoje žmogaus gyveni­
mo prasmę, yra svarbiausia. Mano likimas — mažytė viso tarybi­
nės liaudies likimo dalelytė".
Galima tik pavydėti žmogui, jautusiam savo asmeninį gyve­
nimą neatsiejamą nuo liaudies gyvenimo. Tokio žmogaus gyve­
nimas ir veikla verti pasekėjų.

Dukart Tarybų Sąjungos Didvyris

Tarybų Sąjungos maršalas
A. VASILEVSKIS
1977 m. rugsėjo 24 d.
 SKIRIU
TARYBINIAM KARIUI
G. Žukovas
 PIR M A S SKYRIUS

VAIKYSTĖ IR JAUNYSTĖ
Artėjant senatvei, sunku prisiminti viską, kas buvo gyveni­
me. Metai, darbai, įvykiai iš atminties ištrynė daug prisiminimų,
ypač iš vaikystės ir jaunystės. Įsiminė tiktai, ko užmiršti ne­
galima.
Namas, kuriame aš 1896 metų lapkričio 19 dieną (senuoju
stiliumi) gimiau, stovėjo Kalugos srities Strelkovkos kaimo vi­
duryje. Jis buvo labai senas ir vienu kampu susmegęs į žemę.
Sienos ir stogas per laiką apžėlė samanomis ir žole. Name tebuvo
vienas kambarys su dviem langais.
Nei tėvas, nei motina nežinojo, kas ir kada pastatė mūsų
namą. Iš senbuvių pasakojimų buvo žinoma, jog jame kažkada
gyveno bevaikė našlė Anuška Žukovą. Norėdama pasiįvairinti
vienatvę, ji pasiėmė iš prieglaudos dvejų metų berniuką — mano
tėvą. Kas buvo jo tikrieji tėvai, niekas negalėjo pasakyti, beje,
ir tėvas nesistengė išsiaiškinti savo giminės. Tik buvo žinoma,
kad trijų mėnesių kūdikį ant našlaičių namų slenksčio paliko
kažkokia moteris, pridėjusi raštelį: „Mano sūnų pavadinkite
Konstantinu". Kas vargšę moterį privertė palikti kūdikį ant- prie­
glaudos slenksčio, neįmanoma pasakyti. Vargu ji taip pasielgė
dėl to, kad trūko motinos jausmų, greičiausiai šitai padaryti pri­
vertė padėtis be išeities.
Mirus įmotei, būdamas vos aštuonerių metų, tėvas išėjo į
didelį Ugodskij Zavodo kaimą mokytis batsiuvio amato. Vėliau
jis įpasakojo, kad visą mokslą sudarė namų ruoša. Teko ir šei­
mininko vaikus prižiūrėti, ir gyvulius ganyti. Taip trejus metus
„pasimokęs", tėvas išėjo kitos vietos ieškoti. Pėsčiomis nusigavo
į Maskvą ir ten pagaliau įsitaisė Veiso batų dirbtuvėje. Veisas
turėjo ir nuosavą modelinės avalynės parduotuvę.
17
 Smulkmenų nežinau, bet tėvas pasakojo, kad po 1905 metų
įvykių jis kartu su daugeliu kitų darbininkų buvo atleistas iš
darbo už dalyvavimą demonstracijose ir išsiųstas iš Maskvos.
Nuo to laiko iki pat mirties 1921 metais tėvas nuolat gyveno
kaime, batsiuviavo ir dirbo valstietiškus darbus.
Mano motina, Ustinja Artiomovna, gimė ir augo kaimyninia­
me Čiomaja Griazės kaime labai vargingoje šeimoje.
Tėvas su motina susituokė, kai motinai buvo trisdešimt pen-
keri, tėvui— penkiasdešimt metų. Jiems abiem tai buvo antroji
santuoka. Po pirmosios santuokos abu anksti liko našliai.
Motina buvo fiziškai labai stipri. Ji lengvai pakeldavo nuo
žemės penkiapūdžius maišus su grūdais ir nunešdavo gana di­
delius atstumus. Sakė, fizinę jėgą paveldėjusi iš savo tėvo, mano
senelio Artiomo: šis palįsdavo po arkliu ir jį pakeldavo arba
paimdavo jį už uodegos ir vienu truktelėjimu ,pasodindavo.
Sunki dalia, menkos tėvo kaip batsiuvio pajamos vertė mo­
tiną uždarbiauti: nešioti krovinius. Pavasarį, vasarą ir anksti ru­
denį ji dirbo lauko darbus, o vėlų rudenį vykdavo į apskrities
miestą Malojaroslavecą bakalėjos prekių ir veždavo jas Ugod-
skij Zavodo pirkliams. Už vieną kelionę gaudavo rublį, rublį
dvidešimt kapeikų. Bet koks čia buvo uždarbis? Atskaičius iš­
laidas už arklių šėrimą, nakvynę mieste, valgį, apavo taisymą
ir kitokias, likdavo labai mažai. Manau, kad elgetos per tą laiką
prisirinkdavo daugiau.
Tačiau nieko nebuvo galima padaryti, tokia buvo tuomet
neturtingųjų dalia, ir motina darbavosi nesiskųsdama. Daugelis
mūsų kaimo moterų darė tą patį, kad nemirtų iš bado. Per ne­
išbrendamą purvą ir speigą jos veždavo krovinius iš Maloja-
roslaveco, Serpuchovo ir kitų vietų, palikusios mažus vaikus
vos pavelkančių kojas bobučių ir senelių priežiūrai.
Daugumas mūsų kaimų valstiečių gyveno skurdžiai. Žemės
jie turėjo mažai ir toji pati buvo nederlinga. Laukuose daugiau­
sia triūsė moterys seniai ir vaikai. Vyrai dirbo Maskvoje, Pe­
terburge ir kituose miestuose pašalinius sezoninius darbus. Už­
dirbdavo jie mažai — retas vyriškis grįždavo į kaimą su geru
uždarbiu kišenėje.
Suprantama, kaimuose buvo ir turtingų valstiečių — buožių.
Jie gyveno neblogai: turėjo didelius, šviesius, jaukiai įrengtus
namus, kiemuose — daug gyvulių ir paukščių, svirnuose — dide­
les miltų ir grūdų atsargas. Jų vaikai gerai rengėsi, sočiai valgė
18
ir mokėsi geriausiose mokyklose. Šiems žmonėms daugiausia dir­
bo mūsų kaimo vargingieji, dažnai už elgetišką atlyginimą: kas
už duoną, kas už pašarą, kas už sėklą.
Mes, vargšų vaikai, matėme, kaip buvo sunku mūsų moti­
noms, ir labai graudindavomės, matydami jų ašaras. O koks bū­
davo džiaugsmas, kai iš Malojaroslaveco atveždavo mums po
riestainį arba sausainį! O jei dar pavykdavo kalėdoms arba V e ­
lykoms susitaupyti truputį pinigų pyragui su įdaru, mūsų džiaugs­
mui nebūdavo ribų.
Kai man sukako penkeri metai, o sesutei Mašai ėjo septinti,
motina dar pagimdė berniuką ir pavadino jį Aleksejumi. Jis bu­
vo labai liesutis, ir visi bijojo, kad ilgai negyvens. Motina verkė
ir kalbėjo:
— Ir nuo ko berniukas bus stiprus? Gal nuo vandens su
duona?
Praėjus keliems mėnesiams po gimdymo, ji vėl nusprendė va­
žiuoti į miestą uždarbiauti. Kaimynai ją atkalbinėjo, patarė sau­
goti berniuką, nes jis dar buvo labai silpnas ir jam reikėjo mo­
tinos pieno. Bet bado pavojus visai šeimai privertė motiną
išvažiuoti, ir Aliošą paliko mums prižiūrėti. Gyveno jis neilgai:
mažiau kaip metus. Rudenį jį palaidojome Ugodskij Zavodo ka­
pinėse. Mudu su seserimi, nekalbant jau apie tėvus, labai gai­
lėjomės Aliošos ir dažnai lankydavome jo kapelį.
Tais pačiais metais mus ištiko dar viena nelaimė: nuo senumo
įlūžo namo stogas.
— Reikia kraustytis iš čia,— pasakė tėvas,— nes, ko gero, mus
visus prispaus. Kol šilta, gyvensime daržinėje, o paskui matysi­
me. Gal kas nors įleis į pirtį ar jaują.
Prisimenu, kaip motina verkė, mums sakydama:
— Na ką gi, nieko nepadarysi, tempkite, vaikai, visą mantą
iš trobos į daržinę.
Tėvas sumeistravo mažutę krosnį valgiui virti, ir mes kaip
galėdami įsikūrėme daržinėje.
Į „įkurtuves" atėjo tėvo bičiuliai ir ėmė juokauti:
— Na, Kostiucha, sako, tu su aitvaru nesutarei, ir jis tave
išgyvendino?
— Kaip nesutariau? — atsakė tėvas.— Jei būčiau nesutaręs,
jis būtų mus prispaudęs.
— Na, ką galvoji daryti toliau? — paklausė Nazaryčius, tėvo
kaimynas ir bičiulis.
19
 — Neturiu supratimo...
— Ką čia galvoti,— įsikišo motina,— reikia karvę imti už ra­
gų ir vesti į turgų. Parduosime ją ir nusipirksime rąstų. Nepa­
matysi, kai pralėks vasara, o koks gi statymas žiemą...
— Teisingai sako Ustinja,— suklego vyrai.
— Taip tai taip, bet vienos karvės neužteks,— svarstė tė­
vas,— o be jos, dar turime tik seną arklį.
Į tai niekas nieko nepasakė, visiems buvo aišku, kad mūsų
vargai dar prieš akis.
Po kurio laiko tėvui pavyko prieinama kaina, netgi išsimo­
kėtinai, kažkur nupirkti rąstų trobą. Kaimynai padėjo ją mums
persivežti, ir lapkrityje namas buvo pastatytas. Stogą apdengė
šiaudais.
— Nieko, pagyvensime ir šitame, o kai praturtėsime, pasista-
tysime geresnį,— pasakė motina.
Iš oro troba atrodė blogiau už kitų: prieangis buvo sukaltas
iš senų lentų, langai įstiklinti šukėmis. Ir vis dėlto mes buvome
labai patenkinti, kad žiemą turėsime savo šiltą kampą, gyvensi­
me nors ir ankštai, bet draugiškai.
1902 metų rudenį ėjau septintus metus. Anksti prasidėjusi
žiema mūsų šeimai buvo labai sunki. Metai buvo nederlingi, savų
grūdų užteko tik iki gruodžio vidurio. Tėvo ir motinos uždarbio
pakako tik duonai, druskai pirkti ir skoloms apmokėti. Dėkingi
buvome kaimynams, kad kartais mus pamaitindavo tai kopūs­
tiene, tai koše. Tokia savitarpio pagalba kaimuose buvo ne išim­
tis, o greičiau dideliame skurde gyvenusių rusų draugystės ir
solidarumo tradicija.
Atėjus pavasariui, padėtis truputį pagerėjo, nes labai sekėsi
žvejoti žuvį Ogubliankos ir Protvos upėse. Ogublianka — nedi­
delė upė, sekli ir labai užaugusi. Aukščiau Kostinkos kaimo, ne­
toli Bolockojės kaimo, kur upė prasidėjo iš mažų upelių, buvo
labai gilių vietų, ten ir veisėsi stambios žuvys. Ogubliankoje,
ypač prie mūsiškio ir kaimyninio Ogubės kaimų, buvo daug kuo­
jų, ešerių, lynų. Juos daugiausia gaudydavome krepšiais. Pasi­
taikydavo labai sėkmingų dienų, ir aš žuvimi dalydavausi su
kaimynais už jų kopūstienę ir košę.
Mums, vaikams, labai patikdavo žvejoti Protvoje, prie Mi-
chalos kalnų. Kelias į ten ėjo per tankų liepyną ir nuostabius
beržynėlius, juose augo nemažai žemuogių ir laukinių braškių,
o vasaros pabaigoje — daug grybų. Liepyne visų artimųjų kaimų
vyrai plėšė karnas vyžoms, kurias vadindavome „išeiginiais lan­
guotais batais".
Dabar liepyno ir beržynėlių nebėra — juos iškirto hitleriniai
okupantai, o po Didžiojo Tėvynės karo kolūkis žemę išarė ir
užsėjo.
Vieną vasaros dieną tėvas pasakė:
— Na, Jegorai, tu jau didelis — greit būsi septynerių metų,
laikas imtis darbo. Aš, tavo amžiaus būdamas, dirbau ne mažiau
už suaugusius. Imk grėblį, rytoj važiuosim šienauti, abu su Ma-
ša vartysit pradalges, džiovinsit šieną ir grėbsit jį į kupetas.
Man patikdavo šienapjūtė, į pievas dažnai mane pasiimdavo
suaugusieji. Bet dabar važiavau į pievas žinodamas, kad ten ne-
bežaisiu kaip anksčiau. Aš didžiavausi, kad dabar pats kartu dirb­
siu ir būsiu naudingas šeimai. Kituose vežimuose mačiau savo
bendraamžius, taip pat su grėbliais rankose.
Labai stengiausi dirbti, ir man buvo malonu girdėti, kaip vy­
resnieji mane giria. Bet, matyt, persistengiau: netrukus delnuose
pritryniau pūslių. Gėdinausi apie jas kam pasakyti, todėl aš
kentėjau kaip įmanydamas. Pagaliau pūslės pratrūko, ir aš jau
nebegalėjau toliau grėbti.
— Nieko, užgis! — pasakė tėvas ir skiaute aprišo man delnus.
Keletą dienų negalėjau grėbti, tik padėjau seseriai nešti šie­
ną ir krauti į kupetas. Vaikai ,iš manęs šaipėsi. Tačiau po kelių
dienų vėl ėmiau grėbti ir grėbiau nė kiek ne blogiau už juos.
Kai atėjo rugiapjūtės metas, motina, pasakė:
— Laikas, sūneli, mokytis pjauti. Aš tau mieste nupirkau
naują pjautuvą. Rytoj rytą eisim rugių pjauti.
Rugius pjauti sekėsi neblogai, bet vėl man nepavyko. No­
rėdamas pasirodyti, kaip puikiai moku pjauti, per daug pasku­
bėjau ir pjautuvu brūkštelėjau kairiosios rankos mažąjį pirštą.
Motina labai išsigando, aš taip pat. Kaimynė, teta Praskovja, tuo
metu buvusi šalia, apvyniojo pirštą gysločiu ir aprišo skudu­
rėliu.
Nors daug metų nuo to laiko praėjo, randas ant kairės rankos
mažojo piršto tebėra ir primena pirmąsias mano nesėkmes žemės
ūkio fronte...
Greit praėjo darbo vasara. Aš jau išmokau laukų darbus ir
fiziškai sustiprėjau.
Artėjo 1903 metų ruduo, ir man prasidėjo atsakingas metas.
Mano metų vaikai ruošėsi eiti į mokyklą. Ruošiausi ir aš. Iš
21
sesers elementoriaus stengiausi išmokti spausdintas raides. Iš
mūsų kaimo tą rudenį į mokyklą turėjo eiti dar penki vaikai,
tarp jų ir mano geriausias draugas Lioška Kolotymas. „Kolotyr-
nas" buvo jo pravardė, o tikroji pavardė — Žukovas. Žukovų mū­
sų kaime buvo penki kiemai. Bendrapavardžius skirdavo pagal
motinų vardus. Mus vadino Ustinjos, anuos— Avdotjos, tuos —
Tatjanos ir 1.1.
Mokytis mums reikėjo parapinėje mokykloje, kuri buvo Ve-
ličkovo kaime, pusantro kilometro nuo mūsų. Joje mokėsi vaikai
iš keturių aplinkinių kaimų: Lykovo, Veličkovo, Strelkovkos ir
Ogubės.
Kai kurie tėvai savo vaikams nupirko veršenikes, ir jie gy­
rėsi jomis. Man ir Lioškai vietoj veršenikių pasiuvo drobinius
maišelius. Aš motinai pasakiau, kad su maišeliais vaikščioja el­
getos, todėl su juo į mokyklą neisiu.
— Kai mudu su tėvu uždirbsime pinigų, būtinai nupirksime
tau veršenikę, o kol kas vaikščiok su maišeliu.
Į mokyklą mane nuvedė sesuo Maša. Ji mokėsi jau antroje
klasėje. Mūsų klasėje buvo 15 berniukų ir 13 mergaičių.
Pirmiausia mokytojas su mumis susipažino, o paskui visus
susodino j suolus. Mergaites pasodino kairėje pusėje, berniukus —
dešinėje. Aš labai norėjau sėdėti su Kolotymu. Tačiau mokytojas
pasakė, kad kartu mums sėdėti negalima, nes Lioška nepažįsta
nė vienos raidės, be to, mažo ūgio. Jį pasodino į pirmą suolą,
o mane — į paskutinį. Lioška man pareiškė pasistengsiąs greičiau
išmokti visas raides, kad galėtume abu sėdėti. Bet kartu taip ir
nesusėdome. Lioška visą laiką buvo vienas atsiliekančiųjų. Daž­
nai jis būdavo neparengęs pamokų ir už tai jį palikdavo klasėje
po pamokų, bet buvo nepaprastai klusnus ir nepyko ant mo­
kytojų.
Mūsų mokytojas buvo Sergejus Remizovas, patyręs pedago­
gas ir geras žmogus. Jis nieko be reikalo nebausdavo ir niekada
vaikų nebardavo. Mokiniai jį gerbė ir jo klausė. S. Remizovo
tėvas, tylus geras senukas, buvo šventikas ir mus mokė „dievo
įsakymų".
Sergejus Remizovas, kaip ir jo brolis Nikolajus, gydytojas,
buvo bedievis ir į cerkvę eidavo tik iš padorumo. Abu broliai
giedojo cerkvės chore. Mudu su Lioša Kolotymu turėjome gerus
balsus ir abu ėmėme dainuoti mokyklos chore.
22
 Visi mūsų kaimo vaikai perėjo į antrą klasę su gerais pa­
žymiais, tik Liošos neperkėlė, kad ir kaip jam kolektyviai pa­
dėjome: iš „dievo įsakymų" jis turėjo dvejetą.
Mano sesuo irgi mokėsi blogai ir liko antrus metus antroje
klasėje. Tėvai nusprendė, kad jai reikia mesti mokyklą ir imtis
namų ruošos. Maša graudžiai verkė ir įrodinėjo, jog ji nekalta
Ir antriems metams liko tik todėl, kad praleido daug pamokų
prižiūrėdama Aliošą, kai motina išvažiuodavo uždarbiauti. Aš
užsistojau seserį, įrodinėjau, kad kiti tėvai taip pat dirba, va­
žinėja uždarbiauti, bet niekas savo vaikų iš mokyklos neatsiima,
ir visos sesers draugės toliau mokysis. Galų gale motina nusi­
leido. Maša buvo labai patenkinta, aš dėl jos džiaugiausi.
Mums buvo gaila motinos, abu su seserimi savo vaikišku
protu suvokėme, kad jai labai sunku. Be to, ir tėvas, tuo metu
uždarbiavęs Maskvoje, pradėjo labai retai ir mažai siųsti pinigų.
Anksčiau jis motinai atsiųsdavo du tris rublius per mėnesį, o
paskutiniu metu — kokį rublį ar dar mažiau. Kaimynai kalbėjo,
kad ne tik mūsų tėvas, bet ir kiti Maskvos darbininkai pradėjo
mažai uždirbti.
Atsimenu, 1904 metų pabaigoje tėvas parvažiavo namo. Mudu
su seserimi labai apsidžiaugėme ir vis laukėme, kada jis mums
duos lauktuvių iš Maskvos. Tačiau tėvas pasakė, kad šį kartą
nieko atvežti negalėjo. Jis atvažiavo tiesiai iš ligoninės, kurioje
po apendicito operacijos išgulėjo dvidešimt dienų, ir netgi bi­
lietui pinigų pasiskolino iš draugų.
Mano tėvą kaime gerbė, skaitėsi su jo nuomone. Paprastai
sueigose, susirinkimuose paskutinis žodis priklausydavo jam.
Aš labai mylėjau tėvą, ir jis mane lepino. Tačiau pasitaikydavo,
kad tėvas mane griežtai nubausdavo už kokį nors prasižengimą,
netgi išlupdavo batsiuvio keliadiržiu, reikalaudamas, kad atsi­
prašyčiau. Bet aš buvau užsispyręs, ir kiek mane mušdavo,—
kentėdavau, pasigailėjimo neprašydavau.
Kartą jis mane taip išpėrė, jog išbėgau iš namų ir tris paras
gyvenau kaimyno kanapėse. Niekas nežinojo, kur esu, tik sesuo.
Mudu susitarėme, kad ji manęs neišduos ir nešios man valgyti.
Manęs visur ieškojo, bet aš buvau gerai užsimaskavęs. Mane
pasislėpusį atsitiktinai užtiko kaimynė ir parvedė į namus. Tėvas
man dar davė pylos, bet paskui pasigailėjo ir dovanojo.
Prisimenu, kartą tėvas buvo gerai nusiteikęs ir nusivedė ma­
ne į smuklę arbatos gerti. Ji buvo kaimyniniame Ogubės kaime.
23
Jos savininkas, kaimo turčius Nikiforas Kulaginas, prekiavo
įvairiomis bakalėjinėmis prekėmis. Vyrai ir jaunimas mėgdavo
rinktis smuklėje, kur buvo galima aptarti naujienas, sužaisti lo­
to, sulošti kortomis ir dėl kokios nors priežasties ar be jos iš­
gerti.
Man patiko gerti smuklėje arbatą su suaugusiais: jie papasa­
kodavo įdomių istorijų apie Maskvą ir Peterburgą. Aš pasakiau
tėvui, kad visada vaikščiosiu su juo į smuklę ir klausysiuos, ką
jie ten kalba.
Smuklėje tarnu dirbo mano krikštamotės brolis Prochoras. Jo
buvo nesveika koja, todėl jį visi vadino šlubiu Proška. Nors ir
luošas, Prochoras buvo aistringas medžiotojas. Vasarą jis šaudė
antis, žiemą medžiojo kiškius — mūsų krašte jų tada buvo ne­
paprastai daug.
Prochoras dažnai pasiimdavo mane su savimi. Medžioklė ma­
ne nepaprastai džiugindavo. Ypač džiaugdavausi, kai jis nu­
šaudavo mano užvarytą zuikį. Ančių medžioti eidavome prie
Ogubliankos arba į paežerį. Paprastai Prochoras šaudydavo taik­
liai. Mano pareiga būdavo traukti iš vandens antis.,
Aš ir dabar aistringai mėgstu medžioti. Galimas daiktas, kad
ją pamėgti dar vaikystės metais man padėjo Prochoras.
Netrukus tėvas vėl išvyko į Maskvą. Prieš išvažiuodamas jis
motinai papasakojo, kad Maskvoje ir Piteryje dažniau ėmė strei­
kuoti darbininkai, įstumti nedarbo ir žiauraus išnaudojimo į ne­
viltį.
— Tėvai, tik tu nelįsk ne į savo reikalus, o tai ir tave žan­
darai išsiųs ten, kur tik baltos meškos žiemoja,— kalbėjo motina.
— Mes irgi darbininkai, kur visi, ten ir mes.
Tėvui išvykus, ilgai apie jį nieko negirdėjome, todėl labai
jaudinomės.
Kartą sužinojome, kad Piteryje 1905 metų sausio 9-ąją caro
kariuomenė ir policija sušaudė taikią darbininkų demonstraciją,
ėjusią pas carą su peticija prašyti geresnių gyvenimo sąlygų.
Tų pačių 1905 metų pavasarį kaimuose vis dažniau ir dažniau
ėmė rodytis nepažįstami asmenys — agitatoriai, raginę liaudį kilti
į kovą su dvarininkais, caro patvaldyste.
Mūsų kaime neįvyko aktyvaus valstiečių pasipriešinimo, bet
bruzdėjimas buvo didelis. Valstiečiai žinojo apie politinius strei­
kus, barikadų kovas ir Gruodžio ginkluotą sukilimą Maskvoje.
Žinojo, kad Maskvos ir kitų Rusijos miestų darbininkų sukilimus
24
 caro vyriausybė žiauriai nuslopino ir daugelį revoliucionierių,
ėmusių vadovauti darbininkų klasei, žvėriškai nužudė, uždarė
tvirtovėse arba išsiuntė į katorgą. Girdėjo ir apie Leniną — dar­
bininkų ir valstiečių interesų reiškėją, bolševikų partijos vadą,
partijos, kuri nori pasiekti, kad liaudis išsilaisvintų iš caro, dva­
rininkų ir kapitalistų jungo.
Visas šias žinias į kaimą atveždavo mūsų kaimo žmonės,
dirbę Maskvoje, Piteryje ir kituose Rusijos miestuose.
1906 metais grįžo į kaimą tėvas. Jis pasakė, kad į Maskvą
daugiau nebevažiuos, nes policija jam uždraudė gyventi mieste
ir leido apsigyventi tik savame kaime. Aš buvau patenkintas,
kad tėvas grįžo visam laikui.
Tais pačiais metais baigiau triklasę parapinę mokyklą. Visose
klasėse mokiausi labai gerai ir gavau pagyrimo raštą. Visi šei­
mynykščiai buvo labai patenkinti manimi, aš — taip pat. Sėk­
mingo mokyklos baigimo proga motina man padovanojo naują
palaidinę, o tėvas pats ,pasiuvo batus.
— Na, štai, tu dabar raštingas,— tarė tėvas,— bus galima tave
vežti į Maskvą amato mokytis.
— Tegul dar pagyvena kaime metelius, paskui nuvežime į
miestą,— paprašė motina.— Tegul truputį paauga...
1907 metų rudenį pradėjau eiti vienuoliktus metus. Aš žino­
jau, kad paskutinį rudenį gyvenu gimtuosiuose namuose. Praeis
žiema, o paskui reikės eiti į žmones. Aš labai daug dirbau ūkyje.
Motina dažnai važinėjo į miestą krovinių, o tėvas nuo ankstyvo
ryto iki vėlaus vakaro taisė batus. Uždirbdavo labai mažai, nes
kaimiečiai dėl skurdo retai kada galėdavo su juo atsiskaityti.
Motina dažnai tėvą bardavo, kad jis tiek mažai ima už darbą.
Kai vis dėlto tėvui pavykdavo neblogai gauti už pasiūtus
batus, jis paprastai grįždavo iš Ugodsko Zavodo išgėręs. Mes
su seserimi jį pasitikdavome kelyje, ir jis mums visuoiftet duo­
davo lauktuvių — riestainių ar saldainių.
Žiemą laisvu nuo namų darbų laiku dažniausiai eidavau žve­
joti, čiužinėdavau paties pasidirbtomis pačiūžomis ant Ogublian-
kos ar slidinėdavau nuo Michalos kalnų.
Prasidėjo 1908 metų vasara. Man darydavosi liūdna, kai pa­
galvodavau, kad greit teks palikti namus, šeimą, draugus ir iš­
važiuoti į Maskvą. Aš supratau, kad mano vaikystė jau baigiasi.
Tiesa, praėjusius metus tik sąlyginai buvo galima vadinti vai­
kyste, bet geresnės aš nė negalėjau tikėtis.
25
 Atsimenu, kaip vieną vakarą mūsų lūšnoje susirinko kaimy­
nai. Prasidėjo kalba apie vaikų siuntimą į Maskvą. Vieni savo
vaikus rengėsi vežti artimiausiomis dienomis, kiti norėjo luktelėti
metus kitus. Motina pasakė, kad mane išveš pasibaigus mugei,
kuri pas mus vykdavo praėjus savaitei po trejybės. Liošą Kolo-
tyrną jau atidavė mokytis į stalių dirbtuvę, kurios šeimininkas
buvo mūsų kaimo turtuolis Muraškinas.
Tėvas pasiteiravo manęs, kokio amato manau mokytis. Aš
atsakiau, kad noriu į spaustuvę. Tėvas pareiškė, kad mes netu­
rime pažįstamų, kurie padėtų man įsitaisyti į spaustuvę. Ir mo­
tina nusprendė, kad ji prašys savo brolį Michailą pasiimti į kailių
dirbtuvę. Tėvas sutiko, nes kailininkai gerai uždirbdavo. Aš su­
tikau dirbti bet kokį darbą, kad tik būčiau naudingas šeimai.
1908 metų liepą į gretimą Ciomaja Griežės kaimą atvyko
mano motinos brolis Michailas Pilichinas. Noriu apie jį truputį
papasakoti.
Michailas Pilichinas, kaip ir mano motina, augo skurdžiai.
Vienuolikos metų jį atidavė mokytis į kailių dirbtuvę. Po ket-
verių su puse metų jis tapo meistru. Michailas buvo labai tau­
pus, per kelerius metus susitaupė pinigų ir atidarė savo nedidelę
dirbtuvę. Jis buvo geras meistras kailininkas, įsigijo daug tur­
tingų užsakovų ir juos negailestingai plėšė.
Pilichinas po truputį išplėtė dirbtuvę, laikė aštuonis darbi­
ninkus ir keturis berniukus mokinius. Ir vienus, ir kitus negai­
lestingai išnaudojo. Taip jis susikrovė kapitalą, kurį sudarė maž­
daug penkiasdešimt tūkstančių aukso rublių.
Štai šitą savo brolį motina ir priprašė pasiimti mane mokiniu.
Ji nuėjo pas jį į Ciomaja Griazės kaimą, kuriame jis vasarojo,
ir grįžusi pasakė, kad brolis liepė atvesti mane jam parodyti.
Tėvas pasiteiravo, kokias sąlygas pasiūlė Pilichinas.
— Aišku, kokias, ketverius su puse metų bus mokiniu, o
paskui taps meistru.
— Na, ką gi, nieko neveiksi, reikia Jegorką nuvesti pas Mi­
chailą.
Po dviejų dienų mudu su tėvu nuėjome į Ciomaja Griazės
kaimą. Netoli Pilichinų namų tėvas pasakė:
— Žiūrėk, štai prieangyje sėdi tavo busimasis šeimininkas.
Kai prieisi, nusilenk ir pasakyk: „Laba diena, Michailai Artem-
jevičiau".
26
 — Ne, aš pasakysiu: „Laba diena, dėde Miša!"— papriešta­
ravau.
— Tu užmiršk, kad jis tavo dėdė. Jis tavo busimasis šeimi­
ninkas, o turtingi šeimininkai nemėgsta neturtingų giminaičių.
Įsikalk šitai į galvą.
Priėjęs pxie prieangio, kuriame, išsidrėbęs pintame krėsle,
sėdėjo dėdė Miša, tėvas pasisveikino ir pastūmėjo mane į priekį.
Neatsakęs į pasveikinimą, nepadavęs tėvui rankos, Pilichinas
pasisuko į mane. Aš nusilenkiau ir pasakiau:
— Laba diena, Michailai Artemjevičiau!
— Na, sveikas, šaunuoli! Ką, kailininku nori būti?
Aš nutylėjau.
— Na, ką gi, kailininko amatas geras, bet sunkus.
— Jas neturi bijoti sunkumų, prie darbo pratintas nuo ma­
žens,— pasakė tėvas.
— Raštingas?
Tėvas parodė mano pagyrimo raštą.
— Šaunuolis! — pasakė dėdė ir, pasukęs galvą į duris, šūk­
telėjo: — Ei, jūs, avigalviai, ateikite čion!
Iš kambario išėjo jo sūnūs Aleksandras ir Nikolajus, gražiai
apsirengę drūti berniukai, už jų — ir pati šeimininkė.
— Štai žiūrėkit, bašibuzukai, kaip reikia mokytis,— pasakė
dėdė, rodydamas jiems mano pagyrimo raštą,— o jūs vis treje­
tais stumiatės.
Pagaliau, kreipdamasis į tėvą, jis tarė:
— Na, ką gi, matyt, paimsiu mokyti tavo sūnų. Berniukas
stiprus ir, atrodo, nekvailas. Aš čia dar pabūsiu keletą dienų.
Paskui važiuosiu į Maskvą, bet su savimi jo paimti negaliu. Po
savaitės į Maskvą važiuos žmonos brolis Sergejus, jis ir atveš
man jį.
Mūsų pokalbis buvo baigtas.
Aš buvau labai patenkintas, kad dar pagyvensiu savaitę kaime.
— Na, kaip jus sutiko mano brolelis? — paklausė motina.
— Aišku, kaip sutinka šeimininkai tokius kaip mes.
— O arbatėle ar pavaišino?
— Jis netgi nepasiūlė mums po kelionės atsisėsti,— atsakė
tėvas.— Jis sėdėjo, o mes stovėjome kaip kareiviai.— Ir pridū­
rė :— Nereikalinga mums jo arbata, mudu su sūneliu dabar nu­
eisime į smuklę ir išgersime už savo užsidirbtą penkiakapeikį.
Motina įbruko man riestainį, ir mes patraukėme į smuklę.
27
 Į Maskvą susirengiau greit. Motina suvyniojo porą baltinių,
porą autų ir rankšluostį, kelionei davė penketą kiaušinių ir pa­
plotėlių. Pasimeldę prisėdome ant suolo pagal seną mūsų pa­
protį.
— Na, sūneli, su dievu! — pasakė motina ir neišlaikiusi grau­
džiai pravirko, glausdama mane prie savęs.
Aš mačiau, kad paraudo tėvo akys ir per skruostus nuriedėjo
ašaros. Ir aš vos susilaikiau nepravirkęs.
Iki Čiomaja Griazės mudu su motina ėjome pėsčiomis. Šituo
keliu aš anksčiau vaikščiojau į mokyklą ir į mišką uogauti, gry­
bauti.
— Mama, atsimeni, kaip šitame lauke prie trijų ąžuolų mes
su tavimi pjovėme rugius, o aš persipjoviau mažąjį pirštą?
— Atsimenu, sūneli. Motinos visada prisimena viską, kas yra
atsitikę su jų vaikais. Blogai elgiasi vaikai, kai jie užmiršta
savo motinas.
— Aš, mama, taip nepadarysiu.
Kai mudu su dėde Sergejumi įsėdome į traukinį, prapliupo
smarkus lietus. Vagone pasidarė tamsu. Viena lajinė žvakė vos
apšvietė siaurą trečios klasės vagono taką. Traukinys pajudėjo,
už lango ėmė mirgėti tamsūs miškų kontūrai, tolimų kaimų ži­
buriai.
Anksčiau man niekada nebuvo tekę važiuoti traukiniu, nie­
kada nebuvau matęs geležinkelio. Todėl ši kelionė man darė
didelį įspūdį. Pravažiavome Balabanovo stotį. Staiga tolumoje
pasirodė kažkokie ryškiai šviečiantys daugiaaukščiai pastatai.
— Dėde, koks čia miestas? — paklausiau pagyvenusio vyriš­
kio, kuris stovėjo prie vagono lango.
— Čia, vaikine, ne miestas. Tai Savos Morozovo audimo fab­
rikas Naro Fominske. Tame fabrike išdirbau penkiolika metų,—
liūdnai pridūrė jis,— o štai dabar nebedirbu.
— Kodėl?
— Ilgai reiktų pasakoti... čia aš palaidojau žmoną ir dukrą.
Pamačiau, kaip jis išblyško ir minutėlę užsimerkęs patylėjo.
— Kiekvieną kartą važiuodamas pro prakeiktą fabriką nega­
liu ramiai žiūrėti į tą pabaisą, prarijusią mano artimuosius...
Staiga jis nuėjo nuo lango, atsisėdo tamsiame vagono kampe
ir užsirūkė, o aš tebežiūrėjau į „pabaisą", kuri „ryja" žmones,
bet nedrįsau ,paklausti, kaip ji tai daro.
28
 Į Maskvą atvažiavome švintant. Kelionėje išbuvome daugiau
kaip keturias valandas. Dabar šį atstumą traukinys nuvažiuoja
per valandą su trupučiu. Stotis mane pritrenkė. Visi pasiutusiai
skubėjo prie išėjimo, stumdėsi alkūnėmis, pintinėmis, krepšiais,
skryniomis. Negalėjau suprasti, kodėl visi taip skuba.
— Tu nežiopsok,— pasakė mano palydovas.— Čia tau ne kai­
mus, čia reikia akylam būti.
Pagaliau atsidūrėme stoties aikštėje.
Nors buvo ankstus rytas, prie smuklės buvo gyvai prekiau­
jama karštu midumi, paplotėliais, pyragaičiais su kepenų žamo-
kais ir kitokiu skaniu įdaru. Atvykusieji galėjo visu tuo nebran­
giai užkąsti. Dar buvo anksti eiti pas šeimininką, ir mes nu­
sprendėme užeiti į smuklę. Prie smuklės buvo baisus purvas,
telkšojo klanai vandens, ant šaligatvio ir tiesiog ant žemės dryb­
sojo girti driskiai. Smuklėje garsiai grojo muzika — gerai man
žinomos dainos „Ūžė, degė Maskvos gaisras" melodiją. Kai kurie
lankytojai, spėję apgirsti, nedarniais balsais pritarė.
Iš smuklės nuėjome į Bolšaja Dorogomilovskajos gatvę ir
ėmėme laukti konkės. Tada šia gatve dar nevažinėjo tramvajus,
jis Maskvoje dar buvo naujiena. Per skubėjimą ir grūstį priešais
mane į konkę lipantis vyriškis netyčiomis įspyrė kulnu man į
nosį. Ėmė bėgti iš nosies kraujas.
— Sakiau tau, kad nežiopsotum! — piktai šūktelėjo dėdė Ser­
gejus.
O vyriškis įbruko man skudurėlį ir pasiteiravo:
— Tikriausiai iš kaimo? Maskvoje reikia žiūrėti aukščiau no­
sies,— pridūrė jis.
Stoties aikštė ir gretimos gatvės nepadarė man ypatingo įspū­
džio. Nameliai buvo mažučiai, mediniai, nušiurę. Dorogomilovs­
kajos gatvė purvina, grindinys duobėtas, daugybė girtų, žmonės
prastai apsirengę.
Tačiau artėjant į centrą miesto vaizdas keitėsi: ėmė rodytis
dideli namai, puošnios parduotuvės, eiklūs žirgai. Aš jaučiausi
tarsi rūke, blogai gaudžiausi, buvau kažkaip prislėgtas. Niekada
nebuvau matęs didesnių negu dviejų aukštų namų, grįstų gatvių,
vežėjų su vežimais pripūstais ratais, arba, kaip juos vadino,
nutrūktagalvių, skriejančių dideliu greičiu su gražuoliais Oriolo
ristūnais. Niekada nebuvau matęs gatvėse ir tokios daugybės
žmonių. Visa tai mane pritrenkė, ir aš tylėjau, tik išsiblaškęs
klausiausi savo palydovę.
 Pasukome į Bolšaja Dmitrovką (dabar Puškinskaja g.) ir išli­
pome iš kaukės ties Kamergerio skersgatviu (dabar Dailės teatro
skersgatvis).
— Štai namas, kuriame tu gyvensi,— pasakė man dėdė Ser­
gejus,— o kieme yra dirbtuvė, ten dirbsi. Paradinis įėjimas į
butą iš Kamergerio skersgatvio, bet meistrai ir mokiniai vaikš­
čioja tik pro užpakalinį įėjimą iš kiemo. Gerai įsidėmėk,— toliau
aiškino jis,— ten Kuzneckij Mosto gatvė, joje yra geriausios
Maskvos parduotuvės. Štai čia Zimino teatras, bet į jį darbi­
ninkai nevaikščioja. Tiesiai ir į dešinę — Ochotnyj Riadas, kur
prekiaujama žalumynais, žvėriena, kitokia skerdiena ir žuvimi.
Į jį bėgiosi šeimininkei pirkinių.
Perėjome didelį kiemą, priėjome prie dirbančių žmonių, pa­
sisveikinome su meistrais, į kuriuos dėdė Sergejus pagarbiai
kreipėsi vardu ir tėvavardžiu.
— Štai,— pasakė jis,— iš kaimo atvežiau berniuką pas jus
mokytis.
— Labai jau mažas,— pastebėjo kažkuris.— Galėtų truputį ūg­
telėti.
— Kiek tau metų, vaikine? — paklausė aukštas žmogus.
— Dvylika.
— Gerai, nors ir mažas, bet plačiapetis,— pasakė šypsodama­
sis aukštasis.
— Nieko, bus geras kailininkas,— meiliai pridūrė senukas
meistras.
Tai buvo Fiodoras Kolesovas, kaip vėliau įsitikinau, teisin­
giausias, labiausiai patyręs ir autoritetingiausias iš visų meistrų.
Pasivedęs mane į šalį, dėdė Sergejus ėmė vardinti kiekvieną
meistrą ir mokinį ir pasakoti apie juos.
Aš gerai įsidėmėjau brolius Mišinus.
— Vyresnysis brolis geras meistras, bet labai geria,— pasa­
kojo dėdė Sergejus,— o šitas, jaunesnysis, labai godus pinigų.
Kalba, esą jis pusryčiams, pietums ir vakarienei išleidžia tik de­
šimt kapeikų. Visą laiką svajoja apie nuosavą dirbtuvę. O štai
šitas Michailo, jis dažnokai be saiko geria. Gavęs atlyginimą,
dvi tris dienas geria nepaliaudamas. Sugeba pragerti paskutinius
marškinius ir kelnes, bet turi auksines rankas. Štai,— dėdė Ser­
gejus parodė aukštą vaikinuką,— jis yra vyresnysis mokinys, ta­
vo tiesioginis viršininkas, jo vardas Kuzma. Po metų jis bus
30
meistras. O šitas garbanius — Grigorijus Matvejevas iš Trubino
kaimo, jis yra tavo tolimas giminaitis.
Užlipę tamsiais purvinais laiptais į antrą aukštą, įėjome į
dirbtuvę.
Išėjo šeimininkė, pasisveikino ir pasakė, kad šeimininko da-
bcir nėra, bet greit turi grįžti.
— Einam, parodysiu tau kambarius, paskui virtuvėje papie­
tausi.
Šeimininkė man smulkiai paaiškino, kokios bus mano — jau­
niausio mokinio — pareigos: tvarkyti kambarius, valyti šeimi­
ninkų ir jų vaikų batus, parodė, kur kokios lempelės kabo prie
ikonų, kada ir kaip jas reikia uždegti ir t. t.
— Na, o visa kita tau paaiškins Kuzma ir vyresnioji meistrė
Matrioša.
Paskui Kuzma, vyresnysis mokinys, pašaukė mane į virtuvę
pietauti. Aš buvau labai išalkęs ir ėmiau godžiai valgyti. Bet
čia atsitiko nenumatytas dalykas. Aš nežinojau nusistovėjusios
tvarkos, pagal kurią pirmiausia iš bendro didžiojo dubens visi
valgo vienus kopūstus be mėsos, o į galą, kai vyresnioji meistrė
pabeldžia į dubenį, galima pasiimti gabalėlį mėsos. Aš iškart
susižvejojau porą gabalėlių mėsos, su malonumu juos prarijau
ir jau pradėjau graibyti trečio, tik staiga gavau su šaukštu per
kaktą taip smarkiai, kad iškart iššoko gumbas.
Aš buvau suglumęs, kad per tą pusdienį, kurį buvau Mask­
voje, du kartus gavau mušti.
Vyresnysis mokinys Kuzma vis dėlto buvo labai geras vai­
kinas.
— Nieko, pakentėk, kai muš,— pasakė jis man po pietų,— už
muštą du nemuštus duoda.
Tą pačią dieną Kuzma nuvedė mane į netoli esančias krau­
tuvėles, kuriose turėsiu meistrams pirkti tabako ir degtinės. Vi­
rėja (ta pati vyresnioji meistrė) Matrioša parodė, kaip valyti,
plauti indus ir užkurti virdulį.
Kitą rytą mane pasodino dirbtuvės kampe ir pasakė, kad
pirmiausia turėsiu išmokti kailius siūti. Vyresnioji meistrė pa­
davė man adatą, siūlų ir antpirštį. Parodžiusi, kaip siūti, ji pa­
sakė:
— Jeigu nesiseks, prieik prie manęs, parodysiu, kaip reikia
siūti.
Aš stropiai pradėjau mokytis savo pirmojo darbo.
31
 Meistrai pradėdavo dirbti lygiai septintą valandą ryto ir baig­
davo septintą vakaro su vienos valandos pietų pertrauka. Va­
dinasi, darbo diena truko vienuolika valandų, o kai užgriūdavo
daug darbo, meistrai pasilikdavo iki dešimtos vienuoliktos va­
landos vakaro. Taigi darbo diena būdavo netgi penkiolikos va­
landų. Už viršvalandžius jie gaudavo papildomą vienetinį atly­
ginimą.
Mokiniai visada keldavosi šeštą ryto. Greitai nusiprausę, im­
davome tvarkyti darbo vietas ir paruošdavome visa, kas bus
reikalinga meistrams. Guldavome vienuoliktą vakaro, viską su­
tvarkę ir paruošę rytdienai. Miegojome čia pat, dirbtuvėje, ant
grindų, o kai būdavo labai šalta — ant gultų užpakalinio įėjimo
prieškambaryje.
Iš pradžių aš labai pavargdavau. Sunku buvo įprasti vėlai
gulti. Kaime mes guldavome labai anksti. Tačiau ilgainiui įpra­
tau ir jau ištverdavau nelengvą darbo dieną.
Pirmosiomis dienomis labai ilgėjausi kaimo ir namų. Aš pri­
simindavau mielus beržynėlius ir liepyną, kur mėgdavau eiti
su Prochoru medžioti, su seserimi vaikščiodavau uogauti, gry­
bauti, rinkti žabų. Man suspausdavo širdį, norėdavau verkti.
Maniau, kad niekada daugiau nebepamatysiu motinos, tėvo, se­
sers ir draugų. Į namus mokinius išleisdavo tik ketvirtaisiais
metais, ir man atrodė, kad niekada to laiko nesulauksiu.
Šeštadieniais Kuzma mus vesdavo cerkvėn į naktines pamal­
das, o sekmadieniais — į rytines ir mišias. Per didžiąsias šventes
šeimininkas mus vesdavosi mišių klausyti į Kremlių, į Marijos
dangun žengimo, kartais į Išganytojo soborą. Mes nemėgdavome
eiti į cerkvę ir visada stengdavomės kokia nors dingstimi iš jos
pabėgti. Tačiau į Marijos dangun žengimo soborą eidavome
noriai — klausytis puikaus sinodo choro ir specialiai protodjako-
no Rozovo: jo balsas buvo kaip Jerichono trimitas.
Praėjo metai. Aš gana gerai išėjau pradinį kailininko amato
kursą, nors nelengvai jis sekėsi. Už mažiausią aplaidumą šei­
mininkas mus negailestingai mušdavo. O ranką jis turėjo sunkią.
Mušdavo mus meistrai, mušdavo meistrės, nuo jų neatsilikdavo
ir šeimininkė. Kai šeimininkas būdavo blogos nuotaikos, geriau
jam nesirodyk. Jis galėdavo ir be jokios priežasties taip prilupti,
kad paskui ištisą dieną ausyse ūždavo.
Kartais šeimininkas versdavo du nusikaltusius mokinius plak­
ti vienas kitą sausmedžiu (augalas, kurio vytelėmis daužydavo
32
kailius) sakydamas: „Kirsk stipriau, stipriau!" Tekdavo nuolankiai'
kentėti.
Mes žinojome, kad visur šeimininkai muša mokinius — toks
buvo įstatymas, tokia buvo tvarka Šeimininkai buvo įsitikiną,
kad mokiniai yra visiškoje jų žinioje ir prieš nieką niekada jiems
neteks atsakyti už mušimą, už nežmonišką elgesį su mažamečiais.
Beje, niekas ir nesidomėjo, kaip mes dirbame, ką valgome, ko­
kiomis sąlygomis gyvename. Aukščiausias mūsų teisėjas buvo
šeimininkas. Šitaip mes vilkome sunkų jungą, kuris ne kiekvie­
nam ir suaugusiam buvo pakeliamas.
Laikas ėjo. Man sukako trylika metų, ir aš jau daug ko bu­
vau išmokęs dirbtuvėje. Nors buvau labai užimtas, vis dėlto
rasdavau laiko paskaityti. Aš visada su dėkingumu prisimenu
savo mokytoją Sergejų Remizovą, padėjus; man pamilti knygas.
Mokytis man padėdavo vyresnysis šeimininko sūnus Aleksand­
ras. Mudu buvome vienmečiai, ir jis su manimi elgėsi geriau
už kitus.
Iš pradžių jo padedamas perskaičiau romaną „Medicinos se­
suo", įdomias istorijas apie Natą Pinkertoną, Konan Doilio „Šer-
loko Holmso užrašus" ir kitokių nuotykių knygelių iš pigio­
sios bibliotekėlės serijos. Visos jos buvo įdomios, bet ne­
labai pamokomos. O aš norėjau rimtai mokytis. Bet kaip? Pasi­
tariau su Aleksandru. Jis pritarė mano sumanymui ir pasakė
padėsiąs.
Mes ėmėmės toliau mokytis rusų kalbos, matematikos, geo­
grafijos, skaityti mokslo populiarinimo knygas. Mokėmės papras­
tai dviese, dažniausiai tada, kai nebūdavo namuose šeimininko,
ir sekmadieniais. Bet nors mes labai slėpėmės nuo šeimininko,
jis sužinojo, ką veikiame. Maniau, kad mane išvarys arba labai
nubaus. Bet atsitiko priešingai, negu mes tikėjomės: mus pagyrė
už protingą darbą.
Taigi daugiau kaip metus gana sėkmingai mokiausi savaran­
kiškai ir įstojau į vakarinius bendrojo lavinimo kursus, kuriuose
buvo galima įsigyti miesto mokyklos išsilavinimą.
Dirbtuvėje manimi buvo patenkinti, patenkintas buvo ir šei­
mininkas, nors kartais, žiūrėk, ima jis ir niukteli arba rėžteli
antausį. Iš pradžių nenorėjo jis vakarais leisti manęs į kursus,
bet paskui sūnūs perkalbėjo, ir jis sutiko. Aš buvau labai pa­
tenkintas. Tiesa, pamokas tekdavo rengti naktimis ant gultų,
2. O. Žukovu 33
salia išvietės, kur per naktį degdavo tik dvidešimt žvakių lem­
putė.
Likus mėnesiui iki baigiamųjų egzaminų, vieną sekmadienį,
kai šeimininkas išėjo pas bičiulius, mes sėdome lošti kortomis.
Lošėme, kiek prisimenu, dvidešimt vieną. Nepastebėjome, kada
grįžo šeimininkas ir įėjo į virtuvę. Aš turėjau banką, man se­
kėsi. Staiga kažkas man skėlė stiprų antausį. Aš atsigręžiau ir,—
o siaube! — šeimininkas! Pritrenktas negalėjau ištarti nė žodžio.
Vaikinai pašoko bėgti.
— Ak, štai kam tau reikalingas mokslas! Taškams skaičiuo­
ti? Nuo šios dienos niekur daugiau nebeisi, ir kad Saška ne­
drįstų tavęs mokyti!
Po kelių dienų nuėjau į kursus, kurie buvo Tverės gatvėje,
ir papasakojau, kas nutiko. Mokytis man buvo likę truputį dau­
giau negu mėnuo. Iš manęs pasijuokė ir leido man laikyti eg­
zaminus. Juos iš viso miesto mokyklos kurso išlaikiau sėkmingai.
Ėjo 1911-ieji. Trejus metus jau buvau išdirbęs dirbtuvėje ir
gavęs vyresniojo mokinio atskyrį. Dabar mano valdžioje buvo
trys mokiniai. Gerai pažinojau Maskvą, nes dažniau už kitus
nešiodavau užsakymus į įvairias miesto vietas. Labai norėjau ir
toliau mokytis, bet nebuvo jokių galimybių. Tačiau skaityti vis
dėlto įsigudrindavau.
Laikraščius skaitydavau po meistro Kolesovo, kuris buvo po­
litiškai labiau apsišvietęs už kitus. Žurnalų man duodavo Alek­
sandras, knygelių pirkdavau pats už sutaupytuosius tramvajui
skirtus pinigus. Būdavo, pasiunčia šeimininkas nuvežti kailius
kokiam nors užsakovui į Marjina Roščią arba Zamaskvorečę,
duoda penkias ar dešimt kapeikų konkei, o aš užsiverčiu maišą
su kailiais ant nugaros,— ir pirmyn pėstute, taigi kapeikas su­
taupau.
Ketvirtaisiais mokymosi metais mane kaip fiziškai tvirtesnį
šeimininkas pasiėmė į Nižnij Novgorodą, į garsiąją mugę, kur
išsinuomojo krautuvę kailiams urmu pardavinėti. Jis jau buvo
labai praturtėjęs, palaikė svarius ryšius prekybos pasaulyje, to­
dėl pasidarė dar godesnis.
Mugėje man priklausė pakuoti parduotas prekes ir jas siųsti
pagal paskirtį iš miesto Volgos ir Okos prieplaukų, taip pat iš
geležinkelio prekių kontoros.
Pirmą kartą aš išvydau Volgą ir buvau sukrėstas jos didybės
ir grožio — iki tol nežinojau platesnių ir vandeningesnių upių už
34
Protvą ir Maskvą. Buvo ankstus rytas, visa Volga žaižaravo
apšviesta tekančios saulės spindulių. Žiūrėjau į ją ir negalėjau
iš nuostabos atplėšti akių.
„Dabar man aišku,— galvojau,— kodėl Volga dainose apdai­
nuojama ir motinėle vadinama".
Į Nižnij Novgorodo mugę suvažiavo pirkliai ir pirkėjai iš vi­
sos Rusijos. Į ją atvežė savo prekes ir „užjūrio pirkliai" iš kitų
valstybių. Mugė buvo užmiestyje tarp Nižnio ir Kanavino, že­
moje lygumoje, kurią pavasarį užliedavo potvynio vanduo.
Į Nižnij Novgorodo mugę suplaukė daugybė įvairiausių žmo­
nių. Vieni turėjo tikslą sąžiningai užsidirbti, kiti — nešvariais
būdais. Čionai kaip varnos sulėkė vagys, prostitutės, sukčiai
ir įvairūs aferistai.
Po Nižnij Novgorodo mugės tais pačiais metais teko man nu­
vykti į kitą mugę, į Uriupiną, Dono Kariuomenės sritį. Ten šei­
mininkas nevažiavo, vietoj savęs pasiuntė pardavėją Vasilijų
Danilovą. Apie Uriupino mugę neišliko tokių ryškių prisiminimų,
kaip apie Nižnij Novgorodą ir Volgą. Uriupinas buvo gana ne­
švarus miestukas ir pati mugė nedidelė.
Pardavėjas Vasilijus Danilovas buvo griežtas ir piktas, Iki
šiol negaliu suprasti, kodėl jis dėl mažiausios priežasties taip
sadistiškai mušdavo keturiolikmetį mokinį. Kartą neištūrėjau, su­
griebiau ąžuolinę lazdą, naudojamą pakams rišti, ir, smarkiai
užsimojęs, smogiau jam per galvą. Nuo smūgio jis parkrito ir
neteko sąmonės. Aš išsigandau, pamaniau, kad jį užmušiau, ir
išbėgau iš parduotuvės. Tačiau viskas gerai baigėsi.
Kai grįžome į Maskvą, jis pasiskundė šeimininkui. Seiminin­
kas, neįsigilinęs į reikalą, žiauriai mane sumušė.
1912 metais man pavyko gauti dešimt dienų atostogų par­
važiuoti į kaimą. Tuo laiku ten prasidėdavo šienapjūtė, įdomiausi
laukų darbai. Į šienapjūtę suvažiuodavo iš miesto vyrai ir jau­
nimas padėti moterims greičiau sudoroti šieną ir paruošti žiemai
pašaro.
Iš kaimo išvykau dar tebebūdamas vaikas, atostogų parva­
žiavau jau suaugęs jaunuolis. Man ėjo šešiolikti, buvau ketvirtų
metų mokinys. Daugelio neberadau kaime: kas mirė, ką išsiuntė
mokytis, kas išėjo uždarbiauti. Vienų aš nebepažinau, kiti ne­
bepažino manęs. Vienus palaužė sutikus gyvenimas, nelaiku at­
ėjusi senatvė, kiti per tą laiką užaugo, jau buvo suaugę.
Į kaimą važiavau priemiestinių Malojarosląveco traukiniu.
2* 35
Visą kelią nuo Maskvos iki Obolenskojės pusstotės išstovėjau
prie atviro vagono lango. Kai prieš ketverius metus važiavau į
Maskvą, buvo naktis, ir aš beveik nemačiau vietovių palei ge­
ležinkelį. Dabar smalsiai žiūrėjau į stočių pastatus, nepaprasto
grožio Pamaskvės miškus ir giraites.
Važiuojant per Naro Fominsko stotį, kažkoks žmogus pasakė
savo kaimynui:
— Iki penktųjų metų aš čia dažnai lankydavausi... Matai
raudonų plytų korpusus? Tai ir yra Savos Morozovo fabrikas.
— Sako, jis demokratas,— tarė antrasis.
— Buržuazinis demokratas, bet, sako, neblogai elgiasi su
darbininkais. Užtat jo administracija pasiutę šunes.
— Viena gauja! — piktai pridūrė kaimynas.
Pastebėję, kad susidomėjęs klausausi (prisiminiau, ką buvau
girdėjęs apie šį fabriką prieš kelerius metus), jie nutilo.
Obolenskojės pusstotėje mane pasitiko motina. Ji per šiuos
ketverius metus buvo labai pasikeitusi ir susenusi. Suspaudė
gerklę, ir vos susilaikiau nepravirkęs.
Motina ilgai verkė, glaudė prie savęs šiurkščiomis, nutrinto­
mis rankomis ir vis kalbėjo:
— Brangusis mano! Sūneli! Maniau, numirsiu tavęs nepa­
mačiusi.
— Na, ką tu, mama, matai, kaip aš užaugau, dabar tau bus
lengviau.
— Duok dieve!
Namo parvažiavome jau sutemus. Tėvas su seserimi mūsų
laukė prie namo.
Sesuo išaugo ir tapo tikra nuotaka. Tėvas labai paseno ir
dar labiau sulinko. Jam ėjo septyniasdešimtieji metai. Jis kaž­
kaip saviškai sutiko mane. Pasibučiavome. Apie kažką mąstyda­
mas, jis pasakė:
— Gerai, kad sulaukiau. Matau, tu dabar suaugęs, stiprus.
Norėdamas greičiau pradžiuginti savo senukus ir seserį, iš­
krausčiau pintinę ir kiekvienam įteikiau po dovaną, o motinai
dar tris rublius, du svarus arbatos ir svarą saldainių.
— Tai ačiū, sūneli!— apsidžiaugė motina.— Mes jau seniai
negėrėme tikros arbatos sū cukrumi.
Tėvui irgi daviau rublį smuklės išlaidoms.
— Užtektų jam ir dvidešimt kapeikų,— pastebėjo motiną.
Tėvas atsakė!
36
 — Aš ketverius metus laukiau sūnelio, neaptemdyk mustį
susitikimo kalbomis apie skurdą.
Antrą dieną po atvykimo mes su motina ir seserimi išvažia­
vome į šienapjūtę. Aš džiaugiausi susitikęs su draugais, ypač
su Lioša Kolotyrnu. Visi vaikinai buvo labai išaugę. Iš pradžių
pjauti kažkodėl man nesisekė. Pavargau, ėmė žliaugti prakaitas,
matyt, atsiliepė ketverių metų pertrauka. Paskui viskas sekėsi
gerai, šienavau švariai, neatsilikdamas nuo kitų, bet gerklė vi­
siškai išdžiūvo, ir aš vos ištempiau iki pertraukos.
— Na, kaip, Jegoruška, nelengvas valstiečio darbas? — pa­
klausė manęs dėdė Nazaras, apsikabinęs per šlapius pečius.
— Darbas nelengvas,— pritariau.
— O štai anglai žolę pjauna mašinomis,— tarė priėjęs prie
mūsų jaunuolis, kurio anksčiau nepažinojau.
— Taip,— pasakė Nazaras,— mūsų parama tebėra arklas ir
dalgis.
Pasiteiravau vaikinų, kas tas vyriškis, kur kalbėjo apie ma­
šinas.
— Nikolajus Žukovas — seniūno sūnus. Jį iš Maskvos ištrėmė
už penktuosius metus. Jo labai aštrus liežuvis, netgi carą keik­
snoja.
— Niekis,— pasakė Lioša,— už akių carą keiksnoti galima,
kad tik policija ir šnipai neišgirstų.
Saulė vis labiau spigino. Toliau nebešienavome, pradėjome
džiovinti nupjautą žolę. Vidurdienį mudu su seserimi, prisikrovę
vežimą šieno, užsilipome ant jo ir nuvažiavome į namus. Mūsų
jau laukė aliejuje keptos bulvės ir arbata su cukrumi. Kaip
tada viskas buvo skanu!..
Vakarais jaunimas, užmiršęs nuovargį, susirinkdavo prie svir­
no ir pradėdavo linksmintis. Dainuodavo nuoširdžias, jaudinan­
čias dainas. Merginos stipriais balsais vesdavo švelnią melodiją,
vaikinai stengdavosi pritarti jaunais baritonais ir dar nesutvir-
tėjusiais bosais. Paskui visi šokdavo, kol kojų nebejausdavo.
Išsiskirstydavome paryčiais, ir, vos spėdavome užsnūsti, kai mus
vėl keldavo, ir vėl važiuodavome šienauti. Vakare viskas pra­
sidėdavo iš naujo. Sunku pasakyti, kada mes miegodavome.
Taip, matyt, jaunystė viską pagali. Kaip gera būti jaunam!
Atostogos praėjo labai greitai, reikėjo grįžti į Maskvą. Prieš­
paskutinę mano buvimo namuose naktį kaimyniniame Kostinkos
kaime kilo gaisras. Pūtė stiprus vėjas. Gaisras kilo kaimo vidu-
37
ryje ir ėmė greit plisti į gretimus namus, daržines ir svirnus.
Mes dar linksminomės, kai Kostinkos pusėje pamatėme tirštus
dūmus.
Kažkas šūktelėjo:
— Gaisras!
Visi puolėme j gaisrinės daržinę, skubiai išridenome statinę
ir ant rankų nunešėme ją į Kostinką. Mes atskubėjome pirmieji,
netgi Kostinkos gaisrininkų komanda atvyko vėliau.
Gaisras buvo labai didelis, sudegė pusė kaimo, nors labai
stengėsi nepaprastai narsios gaisrininkų komandos, atvykusios
iš gretimų kaimų.
Bėgdamas su kibiru vandens pro vieną namą, išgirdau šau-
kiant:
— Gelbėkit, degam!
Šokau į tą namą, iš kur sklido šauksmai, ir ištraukiau mir­
tinai išsigandusius vaikus ir sergančią senutę.
Pagaliau gaisrą užgesinome. Prie degėsių raudojo moterys,
verkė vaikai. Daug žmonių liko be pastogės ir be jokio turto,
o kai kurie ir be duonos kąsnio.
Rytą pastebėjau dvi pradegusias skylutes, maždaug penkių
kapeikų dydžio, savo naujajame švarke, kurį prieš atostogas pa­
dovanojo šeimininkas (toks buvo paprotys).
— Nepagirs tavęs šeimininkas,— pasakė motina.
— Ką gi,— atsakiau.— Tegul jis pasvarsto, kas svarbiau; švar­
kas ar vaikai, kuriuos išgelbėjau.
Išvažiavau prislėgta širdimi. Ypač sunku buvo žiūrėti į gais­
ravietę, kurioje kapstėsi nelaimingi žmonės. Vargšai ieškojo, gal
kas nors išliko. Aš atjaučiau jų skausmą, nes žinojau, ką reiškia
likti be pastogės.
Į Maskvą atvažiavau ankstyvą rytmetį.
Pasisveikinęs su šeimininku, papasakojau apie gaisrą kaime
ir parodžiau pradegintą švarką. Mano nustebimui, jis neišbarė
manęs, ir aš jam už tai buvau dėkingas.
Paskui paaiškėjo, kad man paprasčiausiai pasisekė. Išvakarėse
šeimininkas buvo labai pelningai pardavęs partiją kailių ir labai
gerai uždirbo.
— Jeigu ne tai,— pasakė Fiodoras Kolesovas,— būtum buvęs
išluptas be pasigailėjimo.
Baigiantis 1912 metams baigėsi ir mano mokslai. Tapau
Jaunu meistru (pameistriu). Seimininkas pasiteiravo, kaip manau
38
toliau gyventi: liksiu prie dirbtuvės ar išsikelsiu privačiai gy­
venti?
— Jei liksi prie dirbtuvės ir po senovei valgysi virtuvėje su
mokiniais, tavo alga bus dešimt rublių; jei išeisi privačiai gy­
venti, gausi aštuoniolika rublių.
Patirties turėjau mažai, todėl atsakiau, kad gyvensiu prie
dirbtuvės. Matyt, šeimininkas buvo patenkintas, nes, meistrams
baigus darbą, man visuomet atrasdavo kokio nors skubaus, bet
neapmokamo darbo.
Praėjus kuriam laikui, nusprendžiau: „Ne, taip nieko nebus.
Išsikraustysiu privačiai gyventi, geriau vakarais skaitysiu".
Per kalėdas aš vėl išvažiavau į kaimą jau kaip savarankiškas
žmogus. Man ėjo septyniolikti metai, o svarbiausia — buvau
meistras, gaunantis netgi dešimt rublių, tiek toli gražu ne visi
tegaudavo.
Šeimininkas manimi pasitikėjo, matyt, buvo įsitikinęs, jog
esu sąžiningas. Jis dažnai mane siųsdavo į banką paimti pagal
čekius pinigų arba įnešti jų į einamąją sąskaitą. Vertino mane
ir kaip gerą darbuotoją, dažnai pasiimdavo į savo parduotuvę,
kurioje ne tik dirbdavau kailininko darbą, bet ir pakuodavau
krovinius, juos siųsdavau į prekių kontoras.
Man toks darbas labiau patiko negu sėdėti dirbtuvėje, kur
nieko kito negirdėsi, tik meistrų barnius. Parduotuvėje visai
kas kita. Čia būdavau tarp daugiau ar mažiau inteligentiškų
žmonių, girdėdavau jų kalbas apie įvairius įvykius.
Meistrai laikraščius mažai teskaitė, išskyrus Kolesovą, niekas
mūsų dirbtuvėje nesigaudė politiniuose įvykiuose. Manau, kad
taip buvo ir kitose kailių dirbtuvėse. Jokios kailininkų profsą­
jungos tada nebuvo, visi gyveno kas sau. Tik vėliau susiorga­
nizavo odininkų sąjunga, į kurią įstojo ir kailininkai.
Todėl nenuostabu, kad tada kailininkai buvo visiškai apoli­
tiški. Išimtį sudarydavo vienas kitas. Meistras kailininkas gy­
veno savo interesais, savame pasaulėlyje. Kai kurie teisėtais ir
neteisėtais būdais stengėsi susikrauti nedidelį kapitalą ir įsisteig­
ti nuosavą įmonę. Kailininkai, siuvėjai ir kitokie smulkių amatų
dirbtuvių darbininkai labai skyrėsi nuo gamyklų, fabrikų dar­
bininkų, nuo tikrų proletarų savo sjnulkiaburžuazine ideologija
ir tvirto proletarinio solidarumo stoka.
Gamyklų darbininkai negalėjo ir svajoti apie savo įmonę.
Tam reikėjo turėti daug tūkstančių rublių. O jie gaudavo ka­
39
peikas, kurių vos vos užtekdavo pramisti. Darbo sąlygos, nuo­
latinis pavojus netekti darbo vienijo darbininkus kovai su iš­
naudotojais.
Bolševikų partija politinį darbą tada dirbo tarp pramoninio
proletariato. Prie amatų dirbtuvių darbininkų plakėsi menševi­
kai, eserai ir kitokie pseudorevoliucionieriai. Neatsitiktinai 1905
metais ir per Didžiąją Spalio revoliuciją sukilusio proletariato
gretose buvo mažai amatininkų.
1910—1914 metais pagyvėjo revoliucinės nuotaikos. Vis daž­
niau įsižiebdavo streikai Maskvoje, Piteryje ir kituose pramoni­
niuose rajonuose. Padažnėjo studentų sueigų ir streikų. 1911 me­
tais kilus badui, vargas kaime pasiekė kraštutinumą.
Kad ir kaip mažai išmanė meistrai kailininkai apie politiką,
mes žinojome apie darbininkų sušaudymą Lenos kasyklose ir
visur kylantį revoliucinį judėjimą. Fiodorui Kolesovui retkarčiais
pavykdavo gauti bolševikų laikraščių „Zvezda" ir „Pravda", ku­
riuose buvo paprastai ir suprantamai aiškinama, kodėl yra ne­
sutaikomi prieštaravimai tarp darbininkų ir kapitalistų, tarp vals­
tiečių ir dvarininkų, įrodinėjamas darbininkų ir kaimo varguo­
menės interesų bendrumas.
Tuo metu aš prastai gaudžiausi politiniais klausimais, bet
man buvo aišku, kad šie laikraščiai atspindi darbininkų ir vals­
tiečių, o laikraščiai „Russkoje slovo" ir „Moskovskije vedomos-
ti"— carinės Rusijos šeimininkų, kapitalistų interesus. Kai par­
važiuodavau į kaimą, jau galėdavau kai ką savo draugams ir
mūsų valstiečiams papasakoti, paaiškinti.
Pirmojo pasaulinio karo pradžią įsiminiau todėl, kad Maskvo­
je tuo metu įvyko užsieniečių parduotuvių pogromas. Ochrankos
ir juodašimčių agentai, prisidengdami patriotiniais šūkiais, suor­
ganizavo vokiečių ir austrų firmų pogromą. Į jį buvo įtraukti
ir tie, kurie norėjo, progai pasitaikius, lengvai praturtėti. Ka­
dangi šie žmonės nemokėjo perskaityti iškabų svetimomis kal­
bomis, daužė ir kitas užsienio firmas — prancūzų, anglų.
Daugelis jaunuolių, ypač iš pasiturinčių šeimų, propagandos
paveikti ir apimti patriotinių jausmų, savanoriais ėjo į karą.
Aleksandras Pilichinas taip pat sumanė bėgti į frontą ir visą
laiką mane įkalbinėjo.
Iš pradžių man patiko jo pasiūlymas, bet vis dėlto nuspren­
džiau pasitarti su Fiodoru Kolesovu — autoritetingiausiu žmogu­
mi. Išklausęs mane, jis pasakė:
40
 — Suprantu Aleksandro norą, jo tėvas turtingas, jam yra
už ką kariauti, o tu, kvailas, už ką kariausi? Gal už tai, kad tavo
tėvą išvijo iš Maskvos ar už tai, kad tavo motina iš bado tins­
ta?.. Grįši suluošintas — niekam nebūsi reikalingas.
Šie žodžiai mane įtikino, ir aš Sašai pasakiau, kad į karą
neisiu. Išbaręs mane, jis vakare pabėgo iš namų į frontą, o po
dviejų mėnesių jį atvežė į Maskvą sunkiai sužeistą.
Tuo metu aš tebedirbau dirbtuvėje, bet gyvenau privačiai
Ochotnyj Riade, priešais dabartinį „Maskvos" viešbutį. Už tris
rublius per mėnesį nuomojau lovą pas našlę Malyševą. Pamilau
jos dukrą Mariją, ir mes nusprendėme susituokti. Bet karas, kaip
paprastai, suardė visas mūsų viltis ir lūkesčius. Patyrus didelių
nuostolių fronte, 1915 metų gegužės mėnesį anksčiau laiko buvo
pašaukti į kariuomenę vaikinai, gimę 1895 metais. Į karą ėjo
jaunuoliai, neturintys nė dvidešimties metų. Atėjo ir mano eilė.
Ypatingo entuziazmo aš nejaučiau, nes Maskvoje kiekviename
žingsnyje sutikdavau nelaimingų luošių, grįžusių iš fronto, ir
čia pat matydavau, kaip po senovei plačiai ir nerūpestingai
gyveno turtuolių sūneliai. Jie važinėjo po Maskvą brangiais kin­
kiniais, šaunuolių vežėjų važnyčiojamose karietose, lošdavo žirgų
lenktynėse, keldavo „Jaro" restorane orgijas. Bet, mąsčiau, jei
paims į kariuomenę, sąžiningai kausiuosi už Rusiją.
1915 metų liepos pabaigoje pirma laiko buvo pašaukti į
kariuomenę mano metų vaikinai. Aš pasiprašiau šeimininką, kad
leistų parvažiuoti į kaimą atsisveikinti su tėvais ir padėti jiems
nuimti derlių.

A N T R A S SKYRIUS

KARO TARNYBA
Pašaukė mane į kariuomenę 1915 metų rugpjūčio 7 dieną
Kalugos gubernijos apskrities mieste Malojaroslavece. Buvo pats
Pirmojo pasaulinio karo įkarštis.
Mane paskyrė į kavaleriją. Aš buvau labai patenkintas, kad
teks joje tarnauti, nes žavėjausi šia romantiška kariuomene.
Visi mano draugai pateko į pėstininkus, ir daugelis jų man
pavydėjo.
41
 Po savaitės visi šaukiamieji buvo iškviesti j rinkimosi punktą.
Mus suskirstė komandomis, ir aš išsiskyriau su savo vienmečiais
kraštiečiais. Visur buvo nepažįstami vaikinai, tokie pat beūsiai
kaip ir aš.
Vakare mus sulaipino į prekinius vagonus ir išvežė į pasky­
rimo vietą — j Kalugą. Pirmą kartą per visą laiką taip stipriai
mane apėmė ilgesys ir vienatvės jausmas. Baigėsi mano jaunystė.
„Ar esu pasirengęs nelengvai karinei tarnybai, o jeigu prisieis
eiti į kautynes?" — mintyse klausiau savęs. Gyvenimas mane už­
grūdino, todėl buvau tikras, kad kareivio pareigą sugebėsiu gar­
bingai atlikti.
Prekiniai vagonai, kuriuose mūsų buvo po keturiasdešimt
kiekviename, nebuvo pritaikyti žmonėms gabenti, todėl visą ke­
lią teko stovėti arba sėdėti tiesiog ant purvinų grindų. Kas
dainavo dainas, kas pliekė kortomis, kas verkė, atverdamas širdį
kaimynams. Kai kurie sėdėjo sukandę dantis, nejudėdami, įsi­
stebeiliję į vieną tašką, ir mąstė apie būsimą kareivio likimą.
Į Kalugą atvažiavome naktį. Išlaipino mus kažkur aklavietėje
prie prekinės platformos. Pasigirdo komanda: „Rikiuok!", „Ly­
giuok!“ Ir mes patraukėme tolyn nuo miesto. Kažkas jefreito-
riaus paklausė, kur mus veda. Šis, matyt, buvo geras žmogus ir
mums nuoširdžiai pasakė:
— Štai kas, vaikinai, niekada neklausinėkit viršininkų tokių
dalykų. Kareivis privalo tylėdamas vykdyti įsakymus ir ko­
mandas, o kur jis vedamas, žino viršininkai.
Tarsi patvirtindamas šiuos žodžius, pasigirdo kolonos prieky­
je skambus viršininko balsas:
— Baigti rikiuotėje kalbas!
Kolia Sivcovas, mano naujasis bičiulis, kumštelėjo mane al­
kūne ir sušnibždėjo:
— Na, štai, prasideda karo tarnyba.
Mes jau ėjome tris valandas, ganėtinai pavargome ir tik
tada stabtelėjome trumpai pailsėti. Pradėjo švisti, labai traukė
miegoti, ir, vos tik prisėdome ant žemės, iš visų pusių pasigirdo
knarkimas.
Netrukus vėl pasigirdo komanda: „Rikiuok!" Mes vėl žings­
niavome pirmyn ir po valandos atėjome į stovyklą. Apgyvendino
mus barake ant plikų narų. Pasakė, kad galime pailsėti iki 7
valandos ryto. Čia jau buvo apie šimtą žmonių. Pro daugybę
42
plyšių ir išdaužytus langus pūtė vėjas. Bet ir ši „ventiliacija"
nepadėjo. Oras barake buvo sunkus.
Po pusryčių mus išrikiavo ir pranešė, kad mes esame 189-aja-
me atsargos pėstininkų batalione. Čia bus formuojama 5-ojo at­
sargos kavalerijos pulko komanda. Kol būsime išsiųsti pagal pa­
skirtį, mokysimės pėstininkų rikiuotės.
Mums išdalijo pėstininkų mokomuosius šautuvus. Skyriaus
vadas jefreitorius Sachvorostovas paskelbė vidaus tvarkaraštį ir
mūsų pareigas. Jis griežtai įspėjo, kad, išskyrus „su reikalu",
niekas iš mūsų niekur nedrįstų pasitraukti, jei nenori patekti į
drausmės batalioną... Kalbėjo jis griežtai, kapodamas žodžius ir
kiekvieną palydėdamas kumščio mostu.
Mažos jo akys švitėjo tokiu pykčiu, tarsi mes būtume di­
džiausi jo priešai.
— Taip,— kalbėjo kareiviai,— iš šito tipo gero nelauk!..
Paskui prie rikiuotės priėjo vyresnysis puskarininkis. Mūsų
jefreitorius sukomandavo: „Ramiai!"
— Aš jūsų būrio vadas Maliavka,— pasakė vyresnysis pus­
karininkis.— Tikiuosi, jūs gerai supratote, ką paaiškino skyriaus
vadas, todėl ištikimai tarnausite carui ir tėvynei. Savivalės aš
nepakęsiu!
Prasidėjo pirmoji rikiuotės mokymosi diena. Visi mes sten­
gėmės gerai vykdyti komandas, tą ar kitą rikiuotės pratimą arba
veiksmą su ginklu. Bet viršininkams įtikti buvo nelengva, juo
labiau sulaukti jų pagyrimo. Prikibęs, kad vienas kareivis su­
maišė koją, būrininkas visus paliko dar mokytis. Vakarieniavome
mes paskutiniai, valgėme atšalusią buizą.
Pirmosios dienos įspūdžiai buvo slegiantys. Norėjosi greičiau
gulti ant narų ir užmigti. Tačiau, tarsi atspėjęs mūsų norą, būrio
vadas įsakė išsirikiuoti ir pranešė, kad rytoj mus išves į bendrą
vakarinį patikrinimą, todėl šiandien turime išmokti valstybinį
himną „Viešpatie, saugok carą!" Žodžius ir melodiją mokėmės
iki nakties, 6 valandą ryto jau buvome atsikėlę, darėme rytinę
mankštą.
Slinko Vienodos, kaip du vandens lašai panašios viena į kitą
dienos. Atėjo pirmas sekmadienis. Manėme pailsėti, išsimaudyti,
bet mus išvedė valyti stovyklos ir aikštės. Dirbome iki pietų,
o po „ramybės valandos" valėme ginklus, taisėme karinę aprangą
ir rašėme laiškus tėvams. Jefreitorius įspėjo, kad laiškuose skųstis
negalima, nes cenzūra vis tiek nepraleis.
43
 Įsitraukti į tarnybą buvo nelengva. Bet gyvenimas mūsų ir
iki tol nelepino, todėl po dviejų savaičių beveik visi pripratome
prie kariškos tvarkos.
Baigiantis antrai mokymosi savaitei, mūsų būrys buvo pa­
ruoštas kuopos vado — štabo kapitono Volodino apžiūrai. Ėjo
kalbos, kad jis smarkiai geria, o kai būdavo girtas, geriau nepa­
kliūti jam į akis. Išvaizda mūsų kuopos vadas niekuo nesiskyrė
nuo kitų karininkų, bet buvo matyti, kad jam visiškai neįdomu
tikrinti mūsų kovinę parengtį. Baigdamas apžiūrą, jis pasakė,
kad labiau stengtumės, nes „dievas maldos, o caras tarnybos ne­
užmirš".
Iki išvykdami į 5-ąj j atsargos kavalerijos pulką savo kuopos
vadą matėme dar kelis kartus, ir, atrodo, jis visada būdavo įme­
tęs. O 189-ojo atsargos bataliono vado per visą mokymosi laiką
nė karto nematėme.
1915 metų rugsėjį mus išsiuntė į Ukrainą, į 5-ąjį atsargos ka­
valerijos pulką. Jis stovėjo Charkovo gubernijos Balaklėjos
mieste. Aplenkęs Balaklėją, mūsų ešelonas atvažiavo į Savincų
stotį, kurioje buvo ruošiamas 10-osios kavalerijos divizijos žygio
papildymas. Perone mus sutiko pasitempę, nepriekaištingai ap­
sirengę kavalerijos puskarininkiai ir vachmistrai. Vieni buvo su
husarų, antri — su ulonų, treti — su dragūnų uniforma.
Pasibaigus paskirstymui, mes, malojaroslaviečiai, maskviečiai
Ir keli vaikinai iš Voronežo srities, patekome į dragūnų eskad­
roną.
Mums buvo apmaudu, kad nepatekome į husarus, žinoma, ne
tik todėl, kad husarų uniforma gražesnė. Girdėjome, jog jie bu­
vo geresni ir, svarbiausia,— puskarininkiai žmoniškesni. O juk
nuo jų caro kariuomenėje priklausė kareivio likimas.
Antrą dieną mums išdalijo raitelio aprangą, žirgų reikmenis
ir kiekvienam paskyrė po žirgą. Man teko labai užsispyrusi šė­
ma kumelė vardu Ciašečnaja.
Tarnauti raiteliu pasirodė įdomiau negu pėstininku, bet daug
sunkiau. Šalia bendrų užsiėmimų, mokėmės joti, vartoti šaltą
ginklą, be to, tris kartus per dieną turėjome valyti žirgus. Kė­
lėmės nebe 6 valandą, kaip pėstininkų kariuomenėje, o 5-ą, gu­
lėme irgi valandą vėliau.
Sunkiausia sekėsi jojimas, voltižiravimas ir šaltojo ginklo —
ieties ir kardo — vartojimas. Daugelis jodami iki kraujo nusit­
rynė kojas, bet skųstis nebuvo galima. Mums tik viena kartojo:
44
 „Kentėk, kazoke, atamanas būsi". Ir kentėjome tol, kol pasijuto­
me tvirtai sėdį balne.
Mūsų būrio vadas, vyresnysis puskarininkis Durakovas, prie­
šingai pavardei, pasirodė visai nekvailas žmogus. Jis buvo labai
reiklus viršininkas, bet kareivių niekada neskriaudė, visada
buvo santūrus. Užtat kitas vadas, jaunesnysis puskarininkis Bo-
rodavka, buvo visiška jo priešingybė: rėksnys, nervingas ir vi­
siškai nevaldantis rankų. Tarnybos senbuviai pasakojo, kad jis
ne kartą yra išmušęs kareiviams dantis.
Ypač jis būdavo negailestingas per jojimo pamokas. Sitai
mes labai pajutome, kai mūsų būrininkas trumpam išėjo atosto­
gų. Laikinai būdamas būrio vadu, Borodavka visiškai įsismagino.
O kaip jis tyčiodavosi iš kareivių! Dieną per užsiėmimus gainio­
davo iki nukritimo, ypač įžūliai elgėsi su tais, kurie iki kariuo­
menės gyveno ir dirbo Maskvoje, nes juos laikė pernelyg moky­
tais, protingais. Naktį jis kelis kartus tikrindavo vidaus tarnybą,
ieškodavo užsnūdusių budėtojų ir, užtikęs tokių, juos mušdavo.
Kareiviai buvo įsiutę iki kraštutinumo.
Kartą mes susitarę pasaugojome jį tamsiame kampe, užmėtė­
me jam ant galvos gūnią ir sumušėme iki sąmonės netekimo
Būtume neišvengę karo lauko teismo, bet grįžo mūsų būrio va­
das, viską sutvarkė, o paskui pasiekė, kad Borodavka būtų per­
keltas į kitą eskadroną.
1916 metų pavasarį mes jau buvome mokyti raiteliai. Mums
pranešė, kad bus suformuotas žygio eskadronas ir iki išvykdami
į frontą toliau mokysimės daugiausia pagal lauko programą. Į
mūsų vietą atvyko vėlesnio šaukimo naujokai, o mes ruošėmės
persikelti į kitą stovyklą, į Lagerių kaimą.
Buvo atrinkta 30 geriausiai paruoštų kareivių mokytis pus­
karininkiais. Tarp jų patekau ir aš. Nenorėjau eiti į mokomąją
komandą, bet būrininkas, kurį nuoširdžiai gerbiau už tai, kad bu­
vo protingas, sąžiningas ir mylėjo kareivius, įkalbėjo eiti mo­
kytis.
— Fronte tu, drauguži, dar būsi,— pasakė jis,— o dabar įsi­
gyk daugiau karo žinių, jos tau pravers. Esu įsitikinęs, kad būsi
geras puskarininkis.
Truputį pamąstęs, pridūrė:
— Aš štai nesiskubinu vėl važiuoti į frontą. Metus buvau
priešakinėse Unijose, todėl puikiai žinau, ką jos reiškia, daug
45
ką supratau... Gaila, labai gaila, kad taip kvailai žūva mūsų liau­
dis, o ir už ką, pasakykit?..
Daugiau jis man nieko nepasakė. Tačiau jaučiau, kad šio
žmogaus sieloje prasidėjo ir jau veržėsi į paviršių prieštaravimai
tarp kareivio pareigos ir pareigos piliečio, kuris nenorėjo taiks­
tytis su caro režimo savivale. Aš padėkojau jam už patarimą ir
sutikau eiti į mokomąją komandą, kuri buvo Charkovo srities
Iziumo mieste. Iš įvairių dalių susirinko apie 240 žmonių.
Įkurdino visus privačiuose butuose, ir netrukus prasidėjo už­
siėmimai. Su viršininkais mums nepasisekė. Vyresnysis puskari­
ninkis pasirodė esąs blogesnis už Borodavką. Neprisimenu jo
pavardės, tik prisimenu, kad kareiviai jį praminė „Keturi su pu­
se". Taip jį praminė todėl, kad jo dešinės rankos smilius buvo
perpus trumpesnis. Tačiau tatai jam netrukdė kumščiu partren­
kti ant žemės kareivį. Manęs jis nemėgo labiau už kitus, bet
mušti kažkodėl vengė. Todėl kamavo už mažiausią aplaidumą.
Kartais ir visiškai be jokios priežasties prikibęs, nubausdavo
įvairiausiomis bausmėmis.
Niekas taip dažnai nėra stovėjęs su kardu ir visa kovos ap­
ranga, nėra nutempęs iš arklidžių į stovyklą tiek maišų su smė­
liu, nėra tiek budėjęs per šventes, kiek aš. Supratau, kad tai vi­
siškai buko, blogo žmogaus pyktis. Bet užtat buvau patenkintas,
kad jis negalėjo prie manęs prikibti per užsiėmimus.
Įsitikinęs, kad manęs niekaip neįveiks, jis nusprendė pakeis­
ti taktiką, galbūt paprasčiausiai norėjo atitraukti nuo karinio
rengimo, kur pirmavau.
Kartą jis pasišaukė mane Į savo palapinę ir pasakė:
— Štai kas, matau, esi vaikinas su charakteriu, raštingas, tau
lengvai sekasi karo mokslai. Bet tu maskvietis, darbininkas, kam
tau kasdien prakaituoti užsiėmimuose? Būsi mano neetatinis raš­
tininkas, pildysi sargybų žiniaraščius, užsiėmimų ataskaitas ir
atlikinėsi kitokius pavedimus.
— Aš atėjau į mokomąją komandą ne todėl, kad būčiau pa­
rankinis įvairiems reikalams,— atsakiau,— o todėl, kad iš pag­
rindų išmokčiau karybą ir tapčiau puskarininkiu.
Jis supyko ir pagrasino:
— Na, atsimink, aš padarysiu taip, kad tu niekada nebūsi
puskarininkis!..
Birželyje baigėsi mūsų mokslas ir turėjo prasidėti egzaminai.
Pagal tuometinę tvarką, geriausias iš visos mokomosios koman­
46
dos gaudavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį, visi kiti baig­
davo mokslą vicepuskarininkiais, tai yra puskarininkio laipsnio
kandidatais. Mano draugai neabejojo, kad aš būsiu pirmasis ir
gausiu jaunesniojo puskarininkio laipsnį, o paskui — vakuojan­
čią skyriaus vado vietą.
Kaip visi nustebo, kai, likus dviem savaitėms iki išleistuvių,
man buvo paskelbta prieš rikiuotę, kad aš pašalinamas iš ko­
mandos už tai, kad esu nedrausmingas ir nelojalus tiesioginiams
viršininkams. Visiems buvo aišku, kad „Keturi su puse" nuspren­
dė su manimi suvesti sąskaitas. Tačiau nieko negalėjau pada­
ryti.
Pagalba atėjo visiškai netikėtai. Mūsų būryje mokėsi laisvai
samdomas Skorina. Jis buvo brolis vado pavaduotojo to eskad­
rono, kuriame tarnavau iki pereidamas į mokomąją komandą.
Jis labai blogai mokėsi ir nemėgo karybos, bet buvo malonus ir
draugiškas žmogus. Jo prisibijojo netgi mūsiškis „Keturi su pu­
se“. Skorina tuoj pat nuėjo pas mokomosios komandos viršinin­
ką ir pranešė apie neteisingą elgesį su manimi.
Komandos viršininkas įsakė mane pašaukti. Aš smarkiai iš­
sigandau, nes iki tol nebuvo tekę kalbėti su karininkais. „Na,
manau, įkliuvau! Matyt, drausmės bataliono neišvengsiu".
Komandos viršininką mes mažai pažinojome. Girdėjome, kad
karininko laipsnį jis gavo už drąsą ir buvo apdovanotas beveik
visais Georgijaus kryžiais. Iki karo jis kažkur tarnavo liktiniu
vachmistru ulonų pulke. Matydavome jį tik retkarčiais per vakari­
nius patikrinimus. Kalbėjo, kad jis po sunkaus sužeidimo serga.
Kaip nustebau, kai išvydau geraširdžio veido žmogų, žvel­
giantį švelniu, galima sakyti, netgi šiltu žvilgsniu.
— Na, kareivi, nesiseka tarnauti? — paklausė jis ir parodė
man kėdę. Aš stovėjau, bijodamas sėsti.—Sėskis, sėskis, nebi­
jok! Berods, esi maskviškis?
— Tikrai taip, jūsų prakilnybe,— atsakiau, stengdamasis
kiekvieną žodį ištarti kuo garsiau ir aiškiau.
— Aš juk irgi maskviškis, iki kariuomenės dirbau Marjina
Roščioje, pagal specialybę esu baldininkas. Bet štai įstrigau ka­
ro tarnyboje, ir dabar, matyt, jau teks būti kariškiu,— švelniai
kalbėjo jis.
Paskui patylėjo ir pridūrė:
— Štai kas, kareivi, gauta bloga tavo charakteristika. Joje
parašyta, kad tu pei keturis mokymosi mėnesius esi gavęs apie
47
dešimtį bausmių, savo būrio vadą vadini savanaudžiu ir kitokiais
negražiais žodžiais. Teisybė?
— Taip, jūsų prakilnybe,— atsakiau.— Bet viena galiu pasa­
kyti, kad bet kuris kitas mano vietoje elgtųsi lygiai taip pat.
Ir aš jam papasakojau visą teisybę.
Jis įdėmiai išklausė ir pasakė:
— Eik į būrį, ruoškis egzaminams.
Aš buvau patenkintas, kad viskas taip gerai baigėsi. Bet per
išleistuves man nesuteikė pirmenybės, ir aš iš mokomosios ko­
mandos buvai išleistas kaip visi, su vicepuskarininkio laipsniu.
Dabar vertindamas senosios armijos mokomąją komandą, tu­
riu pasakyti, kad apskritai joje mokė gerai, ypač rikiuotės. Visi
absolventai buvo puikūs raiteliai, labai gerai mokėjo valdyti
ginklą ir išmanė karinio rengimo metodiką. Neatsitiktinai po
Spalio revoliucijos daugelis senosios kariuomenės puskarininkių
tapo kvalifikuotais Raudonosios Armijos karvedžiais.
O auklėjamojo darbo pagrindą sudarė muštras. Nebuvo mo­
komi busimieji puskarininkiai žmoniškai elgtis su kareiviais, gi­
lintis į kareivio sielą. Buvo siekiama vieno tikslo — kareivis tu­
rėjo tapti paklusniu automatu. Drausmės buvo siekiama žiauru­
mu. Statute nebuvo numatytos kūno bausmės, bet praktiškai jos
buvo taikomos gana dažnai.
Apie rusų kariuomenę parašyta daug, ir aš nemanau visa
tai kartoti. Paminėsiu tik kai kuriuos, mano nuomone, įdomes­
nius momentus.
Kas buvo būdingiausia senajai caro kariuomenei? Pirmiausia
nebuvo bendrumo ir vieningumo tarp kareivių masės ir kari­
ninkų.
Vykstant karui, ypač 1916 metais ir 1917 metų pradžioje, kai,
patyrus didelių nuostolių, karininkų korpusas buvo komplektuo­
jamas iš darbo inteligentijos atstovų, išsilavinusių darbininkų ir
valstiečių, taip pat iš kautynėse pasižymėjusių kareivių ir pus­
karininkių, šis skirtumas daliniuose (iki bataliono ir diviziono
imtinai) kiek sumažėjo. Tačiau jis išliko toks, koks buvo jungi­
niuose ir armijose. Karininkai ir generolai, neturėdami nieko
bendra su kareivių mase, nežinodami, kuo gyvena ir alsuoja ka­
reivis, buvo pastarajam svetimi.
Toji aplinkybė, taip pat plačiai paplitęs aukštųjų karininkų
ir generolų operatyvinis bei taktinis neraštingumas atvedė iki
to, kad šitie vadai, išskyrus kai kuriuos, neturėjo kareiviams
48
autoriteto. Vidurinėje karininkų grandyje, atvirkščiai, karo pa­
baigoje buvo daug karininkų, artimų savo dvasia ir nuotaikomis
kareiviui. Tokius vadus kareiviai mylėjo, tikėjo jais ir eidavo
paskui juos visur, kur jie vedė.
Pamatas, ant kurio laikėsi senoji kariuomenė, buvo puska­
rininkiai: jie mokė, auklėjo ir cementavo kareivių masę. Kan­
didatai į puskarininkius buvo atrenkami kruopščiai. Atrinktieji
buvo mokomi specialiose mokomosiose komandose, kuriose pap­
rastai buvo pavyzdingas karinis rengimas. Bet, kaip jau sakiau,
už mažiausią prasižengimą būdavo drausminė nuobauda, lydima
mušimo ir moralinio įžeidinėjimo. Taigi busimieji puskarininkiai,
baigę mokslą, būdavo gerai parengti kariškiai ir „išmokę" tvar­
kyti valdinius taip, kaip reikalavo caro kariuomenės režimas.
Reikia pasakyti, kad dalinių karininkai visiškai patikėdavo
puskarininkiams mokyti ir auklėti kareivius. Toks pasitikėjimas,
suprantama, ugdė jų savarankiškumą, iniciatyvą, atsakomybę ir
valią. Kautynėse puskarininkiai, ypač kadriniai, dažniausiai bū­
davo geri vadai.
Mano ilgametė praktika rodo, kad ten, kur nėra pasitikėjimo
jaunesniaisiais vadais, kur juos nuolat globoja vyresnieji kari­
ninkai, niekada nebus gerų jaunesniųjų vadų, taigi nebus ir ge­
rų dalinių.
Pirmosiomis rugpjūčio dienomis iš pulko atėjo įsakymas pa­
siųsti mokomosios komandos absolventus į žygio eskadronus. 15
žmonių grupę buvo įsakyta pasiųsti tiesiai į frontą — į 10-ąją ka­
valerijos diviziją. Šių 15 žmonių sąrašuose aš buvau įrašytas an­
truoju ir dėl to nė kiek nenustebau, nes gerai žinojau, kieno
tai darbas.
Skaitant prieš rikiuotę sąrašą, „Keturi su puse" šypsojosi,
leisdamas suprasti, kad nuo jo priklauso visų mūsų likimas. Pas­
kui mus pamaitino šventiškais pietumis ir įsakė ruoštis išvykti.
Pasiėmę savo daiktų maišelius, nuėjome ten, kur rikiavosi J
frontą siunčiama komanda, ir po kelių valandų mūsų ešelonas iš­
važiavo Charkovo link.
Važiavome labai ilgai, valandų valandas stovėdavome prasi­
lenkdami, nes į frontą buvo permetama kažkokia pėstininkų di­
vizija. Iš fronto vežė sunkiai sužeistus, ir sanitariniai traukiniai
taip pat stovėjo, praleisdami ešelonus į frontą. Iš sužeistųjų mes
daug sužinojome ir pirmiausia tai, kad mūsų kariuomenė labai
blogai apginkluota. Aukštieji vadai turėjo blogą reputaciją, ir
49
tarp kareivių buvo plačiai paplitusi nuomonė,, kad vyriausioji
vadovybė —tai vokiečių papirkti išdavikai. Maitinami kareiviai
blogai. Šios žinios iš fronto mus prislėgė, ir mes tylėdami išsis-.
kirstėme j vagonus.
Mus išlaipino Podolės Kameneco rajone. Kartu išlaipino žy­
gio papildymą 10-ajam Ingermanlando husarų pulkui ir apie šim­
tą žirgų su visa reikalinga amunicija mūsų 10-ajam Novgorodo
husarų pulkui. Baigiant krautis, pasigirdo oro pavojaus signalas.
Visi greitai išsislapstė kur kas galėjo. Žvalgybinis priešo lėk­
tuvas pasisukinėjo virš mūsų ir nuskrido j vakarus, numetęs
keletą nedidelių bombų. Buvo užmuštas kareivis ir sužeisti pen­
ki žirgai.
Tai buvo pirmasis mūsų kovos krikštas. Iš išsilaipinimo ra­
jono visas papildymas žygio tvarka buvo pasiųstas prie Dnestro
upės, kur tuo metu mūsų divizija stovėjo Pietvakarių fronto re­
zerve.
Atvykę į dalį, sužinojome, kad Rumunija paskelbė karą Vo­
kietijai ir kariaus prieš vokiečius rusų pusėje. Sklido gandai, kad
netrukus mūsų divizija turės išvykti tiesiai j frontą, bet j kokį
barą, niekas nežinojo.
Rugsėjo pradžioje divizija buvo permesta į Bystricos miškin­
gą kalnų rajoną ir ten dalyvavo kautynėse, daugiausia pėsčiųjų
rikiuotėje, nes vietos sąlygos neleido atakuoti raitiems.
Vis dažniau pasiekdavo nerimastingos žinios. Mūsų kariuo­
menė turėjo didelių nuostolių. Puolimas, galima sakyti, išsikvė­
pė, ir frontas sustojo. Blogai klostėsi reikalai ir rumunų kariuo­
menės fronte. Pastarieji į karą įsijungė silpnai pasirengę, nepa­
kankamai apginkluoti ir jau pirmose kautynėse su vokiečių ir
austrų kariuomene patyrė skaudžių nuostolių.
Didėjo kareivių nepasitenkinimas, ypač kai gaudavo iš namų
laiškus, kuriuose buvo rašoma apie badą ir baisią suirutę. Visa
tai matėme ir pafrontės zonoje, Ukrainos, Bukovinos ir Molda­
vijos kaimuose. Kaip nuskurdo valstiečiai, engiami caro, dėl
kurio beprotystės štai jau treti metai liejosi darbininkų ir vals­
tiečių kraujas! Kareiviai jau suprato, kad jie tampa luošiais ir
žūva ne dėl savo interesų, o dėl „šio pasaulio viešpačių“, dėl
tų, kurie juos eksploatavo.
1916 metų spalyje man nepasisekė: eidami su draugais į žval­
gybą ten, kur Saje Regeno prieigose buvo priekinis patrulis,
užlipome ant minos, ir ji sprogo. Du sunkiai sužeidė, o mane
50
sprogimo banga išmetė iš balno. Atsipeikėjau po paros ligoninė­
je. Sunkiai kontūzytą mane evakuavo į Charkovą.
Išėjęs iš ligoninės, dar ilgai negalavau ir, svarbiausia, blo­
gai girdėjau. Medicininė komisija mane pasiuntė į žygio eskad­
roną, stovėjusį Lagerių kaime, kur nuo pavasario buvo mano
draugai iš naujokų eskadrono. Suprantama, tuo buvau labai pa­
tenkintas.
Iš eskadrono į mokomąją komandą patekau būdamas jaunas
kareivis, o grįžau įgijęs fronto patyrimo, su puskarininkio juos­
telėmis ir dviem Georgijaus kryžiais, kuriais buvau apdovanotas
už paimtą į nelaisvę vokiečių karininką ir kontūziją.
Kalbėdamas su kareiviais, supratau, kad jie netrokšta „uos­
tyti parako" ir nenori karo. Jie jau svajojo apie kitką — apie
žemę ir taiką. 1916 metų pabaigoje vis dažniau kareiviai išgirsda­
vo apie darbininkų streikus Peterburge, Maskvoje ir kituose
miestuose. Kalbėjo apie bolševikus, kurie kovoja prieš carą, už
taiką, žemę ir darbo liaudies laisvę. Dabar jau ir patys karei­
viai pradėjo reikalauti, kad būtų nutrauktas karas. Tiesa, kol
kas apie tai buvo kalbama slaptai.
Nors buvau puskarininkis, kareiviai manimi pasitikėjo ir
dažnai pradėdavo su manimi rimtus pokalbius. Aišku, tada aš
prastai gaudžiausi politiniais klausimais, bet buvau tos nuomo­
nės, kad karas naudingas tik turtingiesiems ir vyksta valdančių­
jų klasių interesais, o taiką, žemę, laisvę rusų liaudžiai gali duoti
tik bolševikai, ir daugiau niekas. Tatai kaip mokėdamas aiškin­
davau savo kareiviams, o už tai jie man atsidėkojo.
Štai kaip tai atsitiko.
1917 metų vasario 27 dienos ankstų rytą Lagerių kaime sto­
vėjęs eskadronas buvo pakeltas pagal pavojaus signalą. Išsiri­
kiavome netoli eskadrono vado — rotmistro barono fon der Gol-
co — buto. Suprantama, niekas nieko nežinojo. Mūsų būrio ka­
rininkas buvo poručikas Kijevskis.
— Jūsų prakilnybe, kodėl mus pakėlė pagal aliarmo signa­
lą? — paklausiau jo.
Į mano klausimą jis atsakė irgi klausimu:
— O kaip jūs manote?
Aš pasakiau, kad kareiviai privalo žinoti, kur juos žada
vesti, juo labiau kad munls išdalijo kovos šovinius.
Tuo metu pasirodė rotmistras baronas fon der Golcas, ir po­
kalbis nutrūko. Tai buvo narsus rotmistras. Jis turėjo auksinį
 ginklą, kareivišką Georgijaus kryžių ir daug kitokių kovinių
ordinų. Bet žmogus jis buvo bjaurus — visada piktai kalbėjo su
kareiviais, todėl jie nemėgo ir bijojo jo.
Po komandos „ramiai" rotmistras pasisveikino su eskadronu.
Išrikiavęs koloną po tris, baronas fon der Golcas sukoman­
davo „risčia". Eskadronas jojo keliu į Balaklėjos miestą, kuriame
buvo 5-ojo atsargos kavalerijos pulko štabas. Artėdami prie pul­
ko aikštės, pamatėme, kad ten jau stovi išsirikiavę Kijevo dra­
gūnai ir Ingermanlando husarai. Mūsiškis eskadronas irgi išsi­
rikiavo. Risčia artėjo kitos dalys. Niekas nežinojo, kas atsitiko...
Netrukus viskas paaiškėjo. Iš už kampo pasirodė demonst­
rantai, nešini raudonomis vėliavomis. Mūsų eskadrono vadas,
pavaręs pentinais žirgą, nujojo prie pulko štabo. Kiti eskadronų
vadai nujojo paskui jį, o tuo metu iš štabo išėjo grupė kariškių
ir darbininkų.
Aukštas kariškis skardžiu balsu kreipėsi į kareivius. Jis pasakė,
kad Rusijos darbininkų klasė, kareiviai ir valstiečiai nepripažįsta
caro Nikolajaus II, nepripažįsta kapitalistų ir dvarininkų. Rusų
liaudis nenori toliau kariauti kruviną imperialistinį karą, jai rei­
kalinga taika, žemė ir laisvė. Kariškis savo trumpą kalbą baigė
šūkiais: „Salin carizmą! Salin karą! Tegyvuoja taika tarp tautų!
Tegyvuoja Darbininkų ir kareivių deputatų tarybos! Valio!“
Kareiviams niekas nesukomandavo. Jie patys suprato, ką rei­
kia daryti. Iš visų pusių pasigirdo „Valio!“ Kareiviai susimaišė
su demonstrantais...
Po kurio laiko paaiškėjo, kad mūsų rotmistrą ir kai kuriuos
kitus karininkus suėmė kareivių komitetas, išėjęs iš pogrindžio
ir savo legalią veiklą pradėjęs nuo to, jog ėmė suiminėti tuos, ku­
rie galėjo trukdyti revoliucijai.
Kareiviams tuoj pat buvo įsakyta grįžti į savo vietas ir lauk­
ti kareivių komiteto nurodymų. Pulko komitetui vadovavo bol­
ševikas Jakovlevas (gaila, neprisimenu jo vardo ir tėvavardžio).
Kitą rytą jo pasiųstas atvyko kažkoks karininkas. Jis įsakė es­
kadronui susirinkti ir išrinkti delegatus į pulko Tarybą ir į es­
kadrono kareivių komitetą. Kareivių komiteto pirmininku vien­
balsiai išrinko mane. Delegatais į pulko Tarybą buvo išrinkti
poručikas Kijevskis, aš ir dar vienas 1-ojo būrio kareivis, kurio
pavardę, deja, pamiršau. Tik prisimenu, kad jis buvo kilęs, kaip
ir aš, iš Kalugos srities, iš Masalsko, ir, vardas jo buvo Piotras,
62
 Kovo pradžioje Balaklėjoje įvyko bendras Pulko kareivių de­
putatų tarybos susirinkimas. Jakovlevas labai gerai kalbėjo apie
Tarybos uždavinius, apie būtinumą stiprinti kareivių, darbininkų
ir valstiečių vienybę kovoje dėl tolesnės revoliucijos. Mes iš
visos širdies pritarėme jo kalbai.
Paskui kalbėjo kažkoks praporščikas. Iš pradžių jis gražby­
liavo tarsi už revoliuciją, bet į pabaigą ėmė liaupsinti Laikinąją
vyriausybę, reikalauti, kad būtų mobilizuojama armija priešui
atremti. Į jo žodžius kareiviai reagavo nepasitenkinimo šūks­
niais. Ir kai prasidėjo balsavimas už pulko Tarybos sudėtį, bal­
savome tik už tuos, kurie laikėsi bolševikų platformos.
Taigi mūsų pulko Taryba tapo bolševikinė.
Gegužyje draugas Jakovlevas kažkur išvyko. Jam nebūnant,
Taryba dirbo žymiai blogiau ir netrukus joje visus reikalus
ėmė tvarkyti eserai ir menševikai, laikęsi Laikinosios vyriau­
sybės rėmimo kurso. Baigėsi tuo, kad 1917 rudenį kai kurie
daliniai perėjo į Petliūros pusę.
Mūsų eskadroną, kurį sudarė daugiausia maskviečiai ir kalu-
giečiai, kareivių eskadrono komitetas paleido į namus. Karei­
viams davėme pažymėjimus, jog jie paleisti iš tarnybos, ir pa­
siūlėme jiems pasiimti su savimi karabinų ir kovos šovinių. Pas­
kui paaiškėjo, kad Charkovo rajone užtveriamoji rinktinė iš dau­
gelio kareivių atėmė ginklus. Man keletą savaičių teko slapsty­
tis Balaklėjoje ir Lagerių kaime, nes manęs ieškojo karininkai,
perėję tarnauti pas ukrainiečius nacionalistus.
1917 metų lapkričio 30 dieną grįžau į Maskvą, kur spalyje
valdžia perėjo į patikimas — bolševikų — darbininkų, kareivių
ir valstiečių deputatų — rankas.
1917 metų gruodžio ir 1918 metų sausio mėnesį prabuvau kai­
me pas tėvus ir pailsėjęs nutariau stoti į Raudonąją gvardiją1.
Bet vasario pradžioje sunkiai susirgau dėmėtąja, o balandžio
mėnesį — grįžtamąja šiltine. Savo troškimą kautis Raudonosios
Armijos gretose sugebėjau patenkinti tik po pusės metų, kai
1918 metų rugpjūčio mėnesį įstojau savanoriu į 1-osios Maskvos
kavalerijos divizijos 4-ąjį kavalerijos pulką.
1 R a u d o n ą ja , g v a r d ija 1917 m e ta is b u v o v a d in a m i r e v o liu c ija i iš ti­
k im ų g in k lu o tų d a r b in in k ų b ū ria i. S p a lio g in k lu o to su k ilim o i š v a k a r ė s e
b o lš e v ik a i s u o rg a n iz a v o R a u d o n o sio s g v a r d ijo s k a r in į m o k y m ą . F ro n ­
tu o s e ir sta m b io s e u ž n u g a rio įg u lo s e , B altijo s la iv y n e b o lš e v ik ų Į ta k a
g r e ita i d id ė jo . R a u d o n o sio s g v a r d ijo s v e ik lą r e v o liu c ijo s m e tu ir iš k a r t
po jo s v ie n ijo ir k o o rd in a v o k a r in ė o r g a n iz a c ija p r i e RSD D P(b) C K (Re d J .

53
 Tuo metu Komunistų partija ir Tarybų valstybė pradėjo
spręsti svarbius ir sunkius uždavinius — demobilizuoti senąją
armiją ir kurti naują, darbininkų ir valstiečių armiją. Kartu vy­
ko platus armijos demokratizavimo procesas. Valdžia kariuome­
nėje buvo perduodama kareivių komitetams ir Taryboms, suly­
ginamos visų kariškių teisės, visi vadai iki pulko vado imtinai
buvo renkami bendruose susirinkimuose. Buvo iškelta daug ga­
bių kariuomenės organizatorių iš kareivių ir jūreivių, taip pat
iš karininkų, pripažinusių Tarybų valdžią.
„Jei kada nors bus galima objektyviai nagrinėti mūsų armi­
jos padėtį revoliucijos epochoje,— rašė VRCVK karo skyrius
vienoje iš savo ataskaitų,— tai visiems pasidarys aišku, kad tik
visiškas armijos demokratizavimas ir valdžios pripažinimas ar­
mijos organizacijoms, išrinktoms plačiųjų kareivių masių, ir ta
taikos politika, kurią vykdė Liaudies Komisarų Taryba, padėjo
išlaikyti frontuose armiją iki 1918 metų žiemos vidurio ir iš­
gelbėjo šalį nuo savavališko ir stichiško armijos pasitraukimo į
užnugarį"1.
1918 metų sausyje įvykęs Visos Rusijos Tarybų III suvažia­
vimas vienbalsiai pasisakė už mūsų šalies ginkluotųjų pajėgų
sukūrimą. Suvažiavime buvo priimta V. Lenino parašytoji „Dir­
bančiosios ir išnaudojamosios liaudies teisių deklaracija", kurio­
je, be kita ko, sakoma: „Kad visas valdžios pilnumas būtų už­
tikrintas darbo žmonių masėms ir kad būtų pašalintas bet kuris
galimumas atkurti išnaudotojų valdžią, dekretuojamas darbo
žmonių apginklavimas, socialistinės darbininkų ir valstiečių rau­
donosios armijos sukūrimas..."
Pirmasis Raudonosios Armijos junginys buvo pradėtas for­
muoti 1918 metų sausyje Petrograde iš šimtų raudongvardiečių,
Petrogrado įgulos atsargos pulkų kareivių. Tai buvo DVRA 1-
asis korpusas. Tuo metu iš Petrogrado į Vakarų frontą buvo iš­
siųsta pirmoji tūkstančio žmonių socialistinės armijos rinktinė,
sudaryta iš raudongvardiečių.
Iškilmingose rinktinės palydose kalbėjo V. Leninas. Jis pa­
sakė: „Sveikinu jūsų asmenyje tuos pirmuosius socialistinės ar­
mijos didvyrius-savanorius, kurie sukurs galingą revoliucinę ar­
miją" 3.
1 CVSRA, f. 1235, ap. 79, b. 4, 1. 4.
2 Leninas V. I. R a šta i, t. 26, p. 390.
' T en p a t, p. 384.

54
 Savanoriai į Raudonąją Armiją buvo priimami šitokia tvarka.
Savanoris turėjo pateikti kariuomenės komiteto, partinės ir kitų
Tarybų valdžią remiančių visuomeninių organizacijų rekomen­
daciją. Iš stojančių ištisomis grupėmis buvo reikalaujama kolek­
tyvinės garantijos. DVRA kariai buvo valstybės visiškai išlaikomi,
be to, iš pradžių gaudavo 50 rublių per mėnesį, o paskui, nuo
1918 metų vidurio, viengungiai raudonarmiečiai — 150 rublių, su
šeimomis— 250 rublių. 1918 metų pavasarį Raudonojoje Armi­
joje jau buvo apie 200 tūkstančių kovotojų, bet vėliau savano­
rių srautas pradėjo mažėti.
Suprantama, armijos komplektavimas savanorišku pagrindu
turėjo trūkumų. Ji neturėjo kovos rezervų, nebuvo jos papildy­
mo rengimo sistemos, su jos kovotojais nebuvo įmanoma vyk­
dyti stambių karinių operacijų, nes jie buvo silpnai apmokyti.
Tai matydamas, VRCVK atskiru dekretu įvedė darbo žmo­
nių visuotinį karinį mokymą. Visi piliečiai nuo 18 iki 40 metų
amžiaus, neatsitraukdami nuo pagrindinio darbo, turėjo per 96
valandas išeiti karinio mokymo kursą, stoti į karo prievolininkų
įskaitą ir pagal Tarybinės vyriausybės pirmąjį šaukimą atvykti
į Raudonąją Armiją.
RKP(b) Centro Komitetas įpareigojo partijos narius nedel­
siant pradėti mokytis karybos. Vadai nebebuvo renkami, o pas­
kiriami, juos tvirtino karinės žinybos organai. Vadais buvo
skiriami asmenys, turintys karinį pasirengimą arba gerai pasiro­
dę kautynėse. Visos Rusijos Tarybų V suvažiavimas priėmė nu­
tarimą „Dėl Raudonosios Armijos kūrimo", kuriame pritarė par­
tijos ir vyriausybės priemonėms reguliariajai armijai kurti. Kar­
tu buvo pabrėžtas centralizuoto armijos valdymo būtinumas ir
jos revoliucinės geležinės drausmės reikšmė.
Suvažiavimas įstatymiškai įtvirtino karinių komisarų institu­
tą, kuriam pradžia buvo padaryta dar 1917 metų spalyje, kai į
daugelį senosios armijos dalių ir karinių įstaigų buvo pasiųsti
Revoliucinio karinio komiteto komisarai. Dabar kariniai komisa­
rai, remdamiesi partinėmis kuopelėmis, auklėjo kareivius, kont­
roliavo karo specialistų veiksmus ir skiepijo raudonarmiečiams
pasitikėjimą sąžiningais ir gerais specialistais. Apie komisarus
dar kalbėsime, o čia noriu pažymėti, kad jie buvo nepriekaištin­
gi žmonės, krištolinio sąžiningumo, pasiaukojantys komunistai.
Tarybų suvažiavimas pareikalavo Raudonąją Armiją kurti re­
miantis karo mokslu, naudojantis senųjų karo specialistų paty-
55
rimu ir plačiai rengiant vadus iš darbininkų ir valstiečių. Tary­
bų V suvažiavimo ir VRCVK nutarimus vykdė partinės organi­
zacijos, profesinės sąjungos, varguomenės komitetai, sąmoningų
darbininkų Ir valstiečių masės.
Dėl viso to, kai {stojau j Raudonąją Armiją, joje jau buvo
per pusę milijono žmonių. Šiuo sunkiu metu partija savo nutari­
mais karo klausimais ir didžiuliu praktiniu darbu padėjo Ta­
rybinių Ginkluotųjų Pajėgų pagrindus, sutelkė Raudonosios Ar­
mijos ir Karinio jūrų laivyno proletarinį, politiškai sąmoningą
branduolį, kuriuo ji rėmėsi toliau kurdama kariuomenę.

TREČIAS SKYRIUS

DALYVAVIMAS PILIETINIAME KARE

Caro vyriausybė šalį privedė prie visiškos suirutės. Padėtis
dar pablogėjo, kai interventai ir baltagvardiečių maištininkų ka­
riuomenė užgrobė nemaža svarbių ekonominių rajonų.
Jauna Tarybų respublika įtemptai kovojo interventų ir bal­
tagvardiečių armijų ugnies žiede. Visi, kas gyveno, dirbo ir su
ginklu rankose kovojo dėl Didžiojo Spalio idėjų, gerai prisimena,
koks sunkus buvo šis tarybinės liaudies gyvenimo laikotarpis.
Sudarius Bresto taikos sutartį, žlugo tarptautinio imperializ­
mo viltis pasmaugti Tarybinę respubliką vokiečių armijos ran­
komis. Tačiau Anglijos, Prancūzijos, JAV ir Japonijos imperia­
listai ir toliau stengėsi sunaikinti mūsų valstybę. 1918 metų pa­
vasarį Šiaurėje išsilaipino amerikiečių, anglų ir prancūzų ka­
riuomenė. Japonų, o po jų amerikiečių ir anglų kariuomenė iš­
silaipino Vladivostoke. Gegužės mėnesį intervencijos organiza­
toriams pasisekė išprovokuoti čekoslovakų korpuso maištą prieš
Tarybų valdžią. Karo veiksmai prieš Raudonąją Armiją išsiplėtė
Urale, Sibire ir Pavolgyje. Intervencijos židinių atsirado ir kitose
šalies vietose. Pagalbos įkvėpti, Rusijos baltagvardiečiai susijun­
gė su užsienio interventais ir pradėjo pulti.
Į kovą prieš Tarybų valdžią įsijungė ir vokiečių imperialis­
tai. Jie pažeidė Bresto taikos sąlygas, okupavo Pabaltijį, Balta­
rusiją ir Ukrainą, įsibrovė į sritis palei Doną, užėmė Rostovą
56
prie Dono ir kai kuriuos kitus mūsų šalies rajonus. Ukrainoje ir
Padonyje jie valdžią perdavė buvusiems caro generolams.
Audringai kilusi prieš okupantus liaudies pykčio banga sug­
niuždė interventų vokiečių kariuomenės dvasią, o Vokietijos pra­
laimėjimas Pirmajame pasauliniame kare ir joje įsiliepsnojusi
revoliucija pavertė niekais visą grobuonišką vokiečių imperia­
lizmo politiką mūsų šalyje. Tarybinė kariuomenė ir partizanai
Išvijo okupantus vokiečius iš Ukrainos, Baltarusijos ir Pabaltijo.
Tačiau dabar, Vokietijai pralaimėjus, Antantės imperialistai
galėjo panaudoti Europoje atsilaisvinusias pajėgas, kad susido­
rotų su pirmąja pasaulyje socialistine valstybe. Dešimtys tūks­
tančių naujos užsienio interventų kariuomenės žmonių, papildy­
dami jau buvusias armijas, įsibrovė į tarybinę teritoriją.
„Pirmasis (tarptautinio įsikišimo į Tarybų šalies vidaus reika­
lus,— G. 2. etapas, Antantei, suprantama, prieinamesnis ir len­
gvesnis,— rašė V. Leninas,— buvo jos mėginimas susidoroti su
Tarybų Rusija su savo pačios kariuomenės pagalba"1.
Tačiau netrukus interventai suprato, kad vieni nesusidoros,
ir sustiprino pagalbą vidaus kontrrevoliucijai. 1918 metų lapkri­
čio mėnesį Sibire jie paskyrė Rusijos „vyriausiuoju valdytoju"
caro admirolą Kolčiaką. Pietuose jiems pavyko sujungti kontr-
revoliucijos jėgas ir paskyrė joms vadovauti caro generolą De-
nikiną. Tarybų valstybei iškilo mirtina grėsmė.
1918 metų antrojoje pusėje imperialistų ir baltagvardiečių
jėgą Rusijoje sudarė apie milijoną gerai parengtų ir apginkluotų
kareivių bei karininkų.
Aiškindami liaudžiai susidariusios padėties pavojingumą, par­
tija, V. Leninas pakvietė darbo žmones dar didesnėmis pastango­
mis stiprinti šalies gynybą, pakėlė liaudį į kovą su interventais
Ir baltagvardiečiais. 1918 metų rugsėjo mėnesį VRCVK išleido
visos respublikos pavertimo vieninga karine stovykla dekretą.
Lapkričio mėnesį buvo įkurta Darbininkų ir valstiečių gynybos
taryba, vadovaujama V. Lenino. Ši Taryba suvienijo karinės ir
kitų gynybai artimų žinybų, Raudonosios Armijos tiekimo ypa­
tingosios komisijos veiklą. Ji sprendė svarbiausias kariuomenės
formavimo ir aprūpinimo problemas. Antai ji ėmėsi priemonių,
kad būtų išaiškinti ir surinkti ginklai bei šaudmenys, likę iš se­
nosios armijos, telkė pramonę, frontą ir užnugarį.

1 Leninas V. I. R a šta i, t. 30, p. 183.

57
 Salyje buvo įvestas „karinis komunizmas":— vienintelė tuo
metu galima politika, reikalinga jaunos Tarybų respublikos prie­
šams nugalėti.
Didvyriškomis pastangomis, nepaprastai įtempta ginkluota ko­
va tarybinė liaudis neleido interventams ir baltagvardiečiams
1918 metais įvykdyti savo planų. Imperialistams teko palikti ne­
maža Tarybų valstybės rajonų.
1919 metais prasidėjo naujas gausių Tarybų valdžios priešų
žygis į mūsų šalį. Buvo sudaryti jau šeši frontai, kurių ilgis —
kone 8 tūkstančiai kilometrų. Priešai bandė geležiniu žiedu pas­
maugti jauną Tarybų respubliką. Pilietinis karas pasiekė didžiau­
sią įtampą. Gynybos Taryba ir respublikos Revoliucinė karinė
taryba darė viską, kad būtų realizuotas Lenino planas sukurti
masinę reguliarią Tarybų valstybės armiją.
1918 metų pradžioje Raudonojoje Armijoje jau buvo 42 šau­
lių divizijos, apginkluotos šautuvais ir sunkiaisiais „Maksimo"
sistemos kulkosvaidžiais, revolveriais, rankinėmis granatomis.
Kavalerija turėjo 40 tūkstančių kardų. Veikiančiojoje armijoje
buvo 1700 pabūklų. Padaugėjo šarvuotųjų pajėgų. Tai rusų ar­
mijos šarvuotieji traukiniai (kiekvienas susidėjo iš šarvuoto gar­
vežio, dviejų šarvuotų platformų ir dviejų trijų kontrolinių plat­
formų), šarvuotųjų automobilių rinktinės, susidedančios iš 150
šarvuotųjų automobilių. Karo aviacija turėjo apie 450 lėktuvų.
Veikiantysis laivynas (neskaitant upių ir ežerų flotilių) — 2 lini­
jinius laivus, 2 kreiserius, 24 eskadrinius minininkus, 6 povande­
ninius laivus, 8 minų užtvarų statytojus, 11 transporto ir kitokių
laivų.
Buvo stiprinama aukščiausioji karinė vadovybė, gerinama ar­
mijos užnugario organizacija, medicinos tarnyba, plečiamas rau­
donuosius vadus rengusių karo mokyklų tinklas.
Žinoma, kol kas tai buvo gana kuklios ginkluotosios pajėgos.
Ir suprasime, kaip Raudonoji Armija nugalėjo daug geriau ap­
ginkluotą priešą, tik tada, kai įvertinsime lenininės partijos va­
dovų įžvalgumą ir didžiulį operatyvumą vadovaujant šaliai, di­
džiąją revoliucinę dvasią, naujos, socialistinės Tėvynės laisvę
ir nepriklausomybę ginančios darbininkų ir valstiečių kariuome­
nės puikias moralines ir politines savybes.
1919 metų pradžioje šalies rytuose stovėjo Kolčiako vado­
vaujama baltagvardiečių armija. Ji buvo užėmusi Permės-Orsko
fronto liniją. Uralo baltųjų kazokų armija buvo išsidėsčiusi prie
58
Uralsko ir laikė užėmusi Gurjevą, Denikino vadovaujama baltųjų
kariuomenė stovėjo pasiruošusi prie Tereko upės, buvo užėmusi
Novočerkaską, Rostovą prie Dono, Juzovką ir kitus Donbaso pun­
ktus. Antantės ir Ukrainos kontrrevoliucinės vyriausybės (vadi­
namosios Direktorijos) kariuomenė, užgrobusi Ukrainą, įsitvirtino
Chersono—Nikolajevo—Žitomyro—Korostenio linijoje. Baltieji
latviai buvo Šiaulių—Mituvos, Judeničiaus kariuomenė ir baltie­
ji estai — Valmieros—Narvos linijoje, nukreipę savo smūgį į Pet­
rogradą. Baltieji suomiai, interventai, baltagvardiečiai, laikyda­
mi užėmę šalies šiaurinius rajonus, rengėsi smogti Petrogradui,
Vologdai, Kotlasui. Krasnovodske, Batumyje, Novorosijske, Se­
vastopolyje, Odesoje taip pat šeimininkavo interventai.
Imperialistinės vyriausybės, turėdamos tikslą likviduoti Tary­
bų valdžią, susitarė suskaidyti mūsų šalį. Buvo numatyta atplėšti
Ukrainą, Baltarusiją, Pabaltijį, Kaukazą, dalį Šiaurės ir kitus itin
svarbius rajonus.
1919 metų pavasarį vien Kolčiako armijoje buvo 300 tūkstan­
čių gerai apginkluotų kareivių, daugiausia pasiturinčių valstie­
čių, kontrrevoliucinių Užbaikalės ir Sibiro kazokų, taip pat Oren-
burgo ir Uralsko baltųjų kazokų.
Be to, Kolčiako kariuomenės užnugaryje buvo sutelkta kone
150 tūkstančių interventų — JAV, Anglijos, Japonijos — kariuo­
menės.
Imperialistinių valstybių vyriausybės ypač rūpinosi Denikino
kariuomene. Pats jis Antantės buvo pakeltas į „Vyriausiojo pa­
vaduotojo" rangą. Šiuo aktu buvo pabrėžta jo kariuomenės reik­
šmė ir asmeninis Denikino vaidmuo.
1919 metų pavasarį Raudonoji Armija jau buvo reikšminga
jėga. Ją sudarė 1800 tūkstančių žmonių, iš kurių apie 400 tūks­
tančių neblogai apginkluotų kareivių kovėsi fronte. Šios dalys
jau buvo kovose užsigrūdinusios ir turėjo ginkluotos kovos pa­
tirties. Raudonosios Armijos kariai gerai žinojo, dėl kokių ide­
alų kaunasi su interventais ir baltųjų armijomis, žinojo, dėl ko
kariauja ir kokius tikslus turi jų priešai.
Suprantama, kolčiakininkai, denikininkai ir kitų baltųjų ar­
mijų kareiviai buvo geriau aprūpinti negu raudonarmiečiai. Jie
turėjo gerą aprangą ir ginklų, juos gausiai aprūpino maisto pro­
duktais užnugaris, su kaupu Iš Antantės gaudavo ginklų, šaud­
menų, kitokios amunicijos ir materialinių išteklių.
59
 Nors Tarybų respublikos vidaus padėtis truputį pagerėjo, bet
vis dėlto ji tebebuvo sunki. Ketverius metus trukęs imperialisti­
nis karas nualino agrarinę šalį, kurios pramonė buvo silpnai
išvystyta. Daugelis fabrikų ir gamyklų buvo uždaryta dar caro
laikais, nes trūko darbo jėgos ir žaliavų. Daugiausia geležies rū­
dos, akmens anglių, naftos, medvilnės, apie tris ketvirtadalius
ketaus, plieno, cukraus gamino, didžiąją dalį javų augino tie
šalies rajonai, kuriuos buvo užėmę interventai ir baltagvardie­
čiai. Tik nepaprastai didvyriškomis partijos ir liaudies pastan­
gomis buvo organizuojamas Raudonosios Armijos aprūpinimas.
Be to, teko visą laiką manevruoti menkais materialiniais techni­
niais ištekliais, tiekti juos ten, kur tuo metu buvo sprendžiamas
šalies likimas. Nepaprastai trūko būtiniausių dalykų: metalo, ku­
ro, drabužių, duonos.
Mūsų kavalerijos pulkas vyko į Rytų frontą.
Prisimenu, kaip krovėmės iš vagonų Jeršovo stotyje. Dar
Maskvoje išalkę raudonarmiečiai tiesiai iš vagonų plūstelėjo į
turgus, prisipirko kepalų duonos ir čia pat pradėjo ją valgyti.
Prisivalgė jos tiek, kad daugelis susirgo. Juk Maskvoje tegauda­
vo ketvirtį svaro prastos duonos ir kopūstienės su arkliena ar
žuvimi.
Žinodami, kaip badauja Maskvos, Petrogrado ir kitų miestų
darbo liaudis, kaip blogai aprūpinta Raudonoji Armija, mes
jautėme klasinę neapykantą buožėms, kontrrevoliuciniams kazo­
kams ir interventams. Si aplinkybė padėjo ugdyti Raudonosios
Armijos kovotojų neapykantą priešui, ruošti juos lemiamoms
grumtynėms.
1919 metų kovo mėnesį Kolčiako kariuomenė ėmė pulti Ry­
tų fronte. Čia mes turėjome ne daugiau kaip šimtą tūkstančių
kareivių. Be to, ši kariuomenė buvo išsidėsčiusi labai plačiu
frontu. Sunkiai įveikdama atkaklų mūsų 2-osios ir 3-iosios armijų
pasipriešinimą, Kolčiako Sibiro armija neįvykdė savo užduoties:
per pusantro mėnesio pasistūmėjo tik 80—130 kilometrų, užgro­
bė Sarapulą ir Votkinską.
Kolčiako Vakarų armija pradėjo pulti tuoj po Sibiro armi­
jos smūgio. Ypač atkaklios kautynės įsiliepsnojo Ufos kryptyje,
kur didvyriškai kovėsi mūsų Rytų fronto 5-osios armijos 26-oji ir
27-oji šaulių divizijos. Ir vis dėlto kovo 14-ąją Ufą kolčiakininkai
užgrobė. įnirtingose kautynėse miesto prieigose mūsų 5-oji ar­
mija patyrė didelių nuostolių: penkiasdešimt procentų kareivių
60
 buvo nukautų, sužeistų ir dingusių be žinios. 5-ajai armijai ta­
da vadovavo 2. Bliumbergas, o nuo balandžio pradžios — M. Tu-
chačevskis, buvęs poručikas, 1918 metų balandyje įstojęs j
RKP(b).
Padėtį Rytų fronte labai sunkino eserų organizuojami buožių
maištai. Jie įsiliepsnojo Samaros, Syzranės, Sengilevskojės, Stav­
ropolio ir Melekeso apskrityse. Šie maištai netrukus buvo nus­
lopinti, bet jie rimtai paveikė padėtį ir atitraukė nemažą dalį
mūsų kariuomenės.
Nors 5-oji armija turėjo didelių nuostolių, tačiau, ginkluo­
tų geležinkelininkų ir darbininkų rinktinių padedama, neleido
priešui toliau veržtis. Iki balandžio 1 dienos Kolčiako Vakarų
armija nesugebėjo įgyti persvaros ir patyrė didelių nuostolių.
Balandžio pradžioje Dutovo vadovaujama Orenburgo baltųjų
kazokų armija užgrobė Aktiubinską ir perkirto Orenburgo—Taš-
'kento geležinkelį. Turkestanas vėl buvo atskirtas nuo Tarybų
Rusijos. Artėjant prie Orenburgo rajono baltiesiems, sukilo buo­
žės kazokų stanicose prie Uralo upės.
Balandžio viduryje baltieji jau buvo per 85 kilometrus nuo
Kazanės ir Samaros ir per šimtą kilometrų nuo Simbirsko. Jeigu
mūsų kariuomenė būtų atsitraukusi už Volgos, Kolčiako ir De-
nikino armijos būtų susijungusios. Taigi galėjo susidaryti išti­
sinis frontas smogti Maskvai. Padėtį komplikavo tai, kad tuo
metu baltagvardiečių ir interventų kariuomenė aktyviai veikė
ir kitose strateginėse kryptyse.
Iškilus tokiai grėsmei, RKP(b) CK, V. Lenino vadovaujamas,
pakvietė partiją, tarybinę liaudį įtempti visas jėgas, kad būtų
sutriuškintas priešas ir pirmiausia Kolčiako armija.
Partija, darbininkų klasė ir visi pažangūs žmonės aktyviai
sureagavo į šį kvietimą.
Balandžio 11 dieną partijos CK Organizacinis biuras patvir­
tino ,,RKP(b) CK tezes ryšium su padėtimi Rytų fronte", parašy­
tas V. Lenino. Balandžio 13 dieną RKP(b) CK plenume ir ba­
landžio 23 bei 29 dieną Politinio biuro posėdžiuose buvo svars­
tomi pagalbos Rytų frontui organizavimo klausimai. Buvo
nuspręsta paskelbti naują partinę mobilizaciją ir į frontą pasiųsti
ištvermingiausius, labiausiai užsigrūdinusius partijos darbuoto­
jus. Gynybos Tarybos gegužės 13-osios posėdyje V. Leninas pa­
darė pranešimą apie šaudmenis. Prieš tai jo pasiūlymu 81 tūks­
tantis svarbiausių karinių gamyklų darbininkų pradėjo gauti rau­
61
donarmiečių davinį, o gynybinių gamyklų darbininkai buvo
atleisti nuo tarnybos armijoje. Didžiulio revoliucinio masių pa­
kilimo ir milžiniško organizacinio partijos darbo dėka po tru­
putį gerėjo karinė gamyba.
Jėgų ir išteklių mobilizacija visoje šalyje sudarė galimybę
iš esmės sustiprinti išsekusias Rytų fronto armijas. Vien komu­
nistų į fronto armijas atėjo apie 15 tūkstančių ir daugiausia —
eiliniais veikiančiosios armijos kovotojais. Tai buvo lemiamoji
politinė jėga, kuri telkė kariuomenę ir kvietė į kovą su priešu.
Vėliau analizuojant Raudonosios Armijos Vyriausiosios va­
dovybės ir Rytų fronto vadovybės priemones ir planus, buvo
nesunku įsitikinti, kad jos nepakankamai išmanė apie tikrąją
baltųjų kariuomenės grupuotę, nesugebėjo atskleisti priešo už­
mačių ir organizuoti energingo pasipriešinimo priešui.
Padėtis Rytų fronte pasikeitė, kai ten atvyko M. Frunzė ir
ėmė vadovauti fronto pietinei kariuomenės grupei. M. Frunzė
teisingai nustatė, kad, esant tokiai sunkiai padėčiai, reikėjo kuo
greičiau atimti iš baltųjų strateginę iniciatyvą, pakirsti jų mo­
ralinę būseną ir sustiprinti mūsų kariuomenės tikėjimą pergale
prieš baltuosius.
Būdamas didelio masto karvedys, M. Frunzė įžvalgiai supra­
to, kad, netgi esant sėkmingiems priešo veiksmams, atsirado bal­
tiesiems tam tikrų neigiamų momentų, kurie, teisingai juos pa­
naudojus, būtų Kolčiako armijos galo pradžia.
Jo nuomone, norint sulaikyti Kolčiaką, reikia nedelsiant ryž­
tingai smogti Turkestano, 1-osios ir 4-osios armijos dalies jėgomis
ištįsusiam Kolčiako fronto kairiajam sparnui, paskui šį kontr-
smūgį paversti galingu viso mūsų Rytų fronto kontrpuolimu ir
išvaduoti Uralą ir Sibirą.
M. Frunzė teisingai įvertino Kolčiako fronto kariuomenės kai­
riojo sparno silpnumą ir tai, kad Kolčiakas nesugebės greit su-
manevruoti savo pagrindinėmis jėgomis, kurios įsitraukė į kau­
tynes fronto centre Kazanės, Simbirsko ir Samaros kryptyse,
stengdamosi išeiti prie Volgos.
M. Frunzės pasiūlymams pritarė V. Leninas. RKP(b) CK ir
Revoliucinė karinė taryba šį planą patvirtino.
M. Frunzė nevengė jokios atsakomybės, jokių sunkumų, kai
buvo sprendžiamas Tėvynės likimas. Jis per labai trumpą laiką
sugebėjo pergrupuoti, papildyti ir visapusiškai parengti jam pa­
62
tikėtą kariuomenės pietinę grupę. Šitai padaryti visuotinės Suiru­
tės sąlygomis ir beveik neveikiant geležinkeliui buvo nelengva.
Įdomu prisiminti, ką vėliau rašė M. Frunzė apie padėtį Rytų
fronte: „Kolčiako kariuomenė jau priartėjo prie pat Volgos;
mes vos įstengėme išlaikyti Orenburgą, apsuptą iš trijų pusių;
jį gynusi armija visą laiką stengėsi atsitraukti; į pietus nuo
Samaros Uralo kazokai pralaužė frontą ir veržėsi į šiaurę, gra­
sindami Samarai ir Samaros—Orenburgo geležinkeliui. Beveik
visur mes traukėmės, bet negaliu pasakyti, kad jautėmės silpnes­
ni, bet kadangi iniciatyvą turėjo baltieji, ir smūgiais čia viena,
čia kita kryptimi kaustė mūsų valią, mes jautėmės ne itin ge­
rai. Reikėjo ne tik milžiniškos valios, bet ir tvirto įsitikinimo,
jog padėtis pasikeis tik perėjus į puolimą, jog padėtis susidarys
tokia, kad iš tikrųjų būtų galima pradėti pulti. Tuo momentu
teko skaitytis ne tik su dalių atsitraukimo nuotaikomis, bet ir
su spaudimu iš viršaus — drg. Vaciečio rankose buvusios vy­
riausiosios vadovybės spaudimu. Jis reikalavo toliau trauktis...
Nieko nepaisydami, mes perėjome į puolimą ir pradėjome puikią
operaciją, kuria visiškai sutriuškinome Kolčiaką" *.
Pralaimėjus baltiesiems prie Bugulmos, Belebėjaus ir sutriuš­
kinus Kolčiaką prie Ufos, labai pradėjo dezertyruoti kareiviai
iš baltųjų kariuomenės, suaktyvėjo partizaninis judėjimas. Štai
ką 1919 metų gegužės mėnesį užrašė j savo dienoraštį Kolčiako
karo ministerijos valdytojas baronas A. Budbergas: „...be abejo,
Vakarų armijos fronte iniciatyvą perėmė raudonieji. Mūsų puo­
limas išsikvėpė, ir armija ritasi atgal, nebesugebėdama nė už
ko užsikabinti... Traukdamiesi vietiniai mobilizuotieji skirstosi į
savo kaimus, išsinešdami aprangą, o kartais ir ginklus... Raudo­
nieji turi didžiulę persvarą dėl to, kad nebijo imti kaip papil­
dymą senųjų kareivių, kurių nereikia mokyti, o mes to bijome
kaip velnio ir esame priversti šaukti į kariuomenę tik žalius
18—19 metų jaunuolius...“
Toliau rašoma: „Frontas braška ir ritasi atgal; tenka jau
galvoti apie tai, ar pavyks mums išlaikyti Uralą" 2.
Vykstant sėkmingam Rytų fronto armijos kontrpuolimui,
susidarė sunki padėtis prie Uralsko: baltieji kazokai apgulė1

1 Фрунзе M. В. Избранные произведения. — M., 1957. — T. 2,

c. 48.
Будберг Алексей, барон. Дневник белогвардейца (Колчаков­
ская эпопея). — Л., 1929.

63
 miestą ir atkirto jį nuo kariuomenės pietinės grupės. Apgultieji
atkakliai priešinosi ir neatidavė priešui Uralsko, bet įgulos pa­
dėtis darėsi grėsminga. V. Leninas, įdėmiai sekęs visus įvykius
Rytų fronte, birželio 16-ąją pasiuntė M. Frunzei telegramą:
„Prašau perduoti mano karštą sveikinimą apsiausto Uralsko
penkiasdešimt dienų gynimo didvyriams, prašymą nenusiminti,
išsilaikyti dar keletą savaičių. Didvyriškas Uralsko gynimas pasi­
baigs sėkmingai"1.
M. Frunzė nedelsdamas davė įsakymą permesti 25-ąją Čia­
pajevo diviziją į apgulto Uralsko rajoną. Divizija, vadovaujama
legendinio V. Čiapajevo, išvyko padėti uralskiečiams.
Mūsų 1-oji Maskvos kavalerijos divizija, kurioje aš tada
tarnavau, buvo pavaldi M. Frunzei. Atvykę į Šipovo stoties
rajoną, sužinojome, kad čiapajeviečiai jau prijojo Uralską. Mūsų
karių nuotaika buvo pakili. Visi buvo įsitikinę, kad Uralsko bal­
tieji kazokai bus sumušti.
Pirmąjį susirėmimą su priešu mūsų pulkas turėjo Sipovo sto­
ties prieigose. Priešas atkakliai gynėsi tai palikdamas, tai vėl
atsiimdamas pozicijas. Baltieji buvo už mus pranašesni kareivių
skaičiumi. Prisimenu įnirtingas kardų kautynes netoli pačios
stoties.
Mus atakavo maždaug aštuoni šimtai kazokų, ginkluotų kar­
dais. Kai jie visiškai priartėjo, iššoko slėpęsis už pylimo mūsų
eskadronas su patranka. Artileristai — nutrūktgalviai vaikinai,—
iš visų jėgų šuoliuodami, nusitaikė patranką ir iššovė į baltųjų
sparną. Kazokai visiškai sutriko. Artileristai taiklia ugnimi toliau
naikino priešą. Pagaliau baltieji neišlaikė ir ėmė bėgti. Sėkmingai
pasibaigus susirėmimui su kazokais, pasitaisė kavaleristų nuo­
taika.
Ypač įnirtingos kautynės įsiliepsnojo birželio pirmosiomis die­
nomis. Mūsų divizijos dalys kovėsi narsiai, bet lėtai artėjo prie
Uralsko.
Tuo metu kariuomenę apskriejo džiugi žinia: čiapajaviečial
sutriuškino baltuosius ir, užėmę miestą, susijungė su didvyriška
Uralsko įgula. Kautynėse dėl Uralsko man nusišypsojo laimė
pamatyti Michailą Frunzę. Jis tada pats vadovavo visai ope­
racijai.
M. Frunzė važiavo su V. Kuibyševu į 25-ąją Čiapajevo divi­
ziją. Jis sustojo lauke ir ėmė kalbėtis su mūsų pulko kariais,
1 Leninas V. L Raštai, t. 35, p. 342.
64
teiravosi, kokia jų nuotaika, kaip juos maitina, kokia padėtis su
apginklavimu, klausinėjo, ką rašo iš kaimo artimieji, ko pa­
geidautų kariai. Jo paprastumas ir patrauklumas, malonus el­
gesys patraukė karių širdis.
Michailas Frunzė su ypatinga šiluma ir meile mums pasakojo
apie V. Leniną, kaip jis susirūpinęs dėl padėties Uralsko srities
rajone.
— Na, dabar mūsų reikalai pasidarė neblogi, — pasakė
M. Frunzė,— Uralsko baltuosius kazokus sutriuškinome ir būtinai
netrukus sumušime visą kitą kontrrevoliuciją. Sumušim Kolčiaką.
Išvaduosime Uralą, Sibirą ir kitus rajonus iš interventų ir bal­
tųjų. Tada pradėsime atkurti savo Tėvynęl
Vėliau mes dažnai prisimindavome šį susitikimą...
Iki 1919 metų kovo aš priklausiau prijaučiančiųjų grupei,
rengiausi stoti j Rusijos Komunistų partiją (bolševikų). Tada dar
nebuvo įvestas kandidato į partijos narius stažas. Iki šiol aš su
dėkingumu prisimenu pulko partinio biuro sekretorių Trofimovą
ir komisarą Volkovą (jų vardų, deja, neprisimenu), kurie man
padėjo geriau suprasti Komunistų partijos Įstatus ir Programą,
pasiruošti stoti į RKP(b).
Prijaučiančiųjų grupę eskadrone sudarė penki žmonės. Nors
ji buvo negausi, draugai Trofimovas ir Volkovas ateidavo pas
mus ne rečiau kaip du kartus per savaitę pasišnekėti apie vidaus
ir tarptautinę padėtį, apie tai, kokių priemonių imasi partija
frontuose. Šie pokalbiai užsitęsdavo ilgai ir būdavo labai įdomūs,
ypač kai buvo kalbama apie bolševikų kovą su carizmu ir apie
įnirtingus susirėmimus Spalio dienomis Petrograde, Maskvoje ir
kituose pramoniniuose šalies miestuose.
Tuo metu dar tik formavosi Raudonosios Armijos partinis po­
litinis aparatas. Tiesa, armijoje ir laivyne jau dirbo daugiau kaip
7 tūkstančiai komisarų, jie rėmėsi partinėmis kuopelėmis, jungu­
siomis daugiau kaip 50 tūkstančių komunistų. Bet reikėjo dar
daug ką padaryti: apibrėžti komisarų funkcijas, suvienodinti ar­
mijos partinių organų struktūrą, centralizuoti visą šią armijai
nepaprastai naudingą ir būtiną veiklą. 1918 metų pabaigoje
RKP(b) CK priėmė specialų nutarimą „Dėl partinio darbo armi­
joje", kuriame paragino komunistus ugdyti karių geležinę draus­
mę, drąsą ir narsą kautynėse su priešu. Šiame nutarime buvo
nurodyta, jog partinėms organizacijoms nebereikia vykdyti viso8

8. G. Žukovu M
 armijos gyvenimo kontrolės funkcijų, kaip kad pradiniu gink­
luotųjų pajėgų kūrimosi laikotarpiu.
Partija vykdė savo politiką armijoje per karinius komisarus,
armijos ir laivyno Revoliucinės karinės tarybos politinius sky­
rius, kurie tuo metu buvo ir karinis administracinis aparatas,
pavaldus karinei vadovybei, ir partinis organas, pavaldus parti­
jai ir vienijantis armijos komunistus.
1919 metų kovo 1 dieną mane priėmė į RKP(b) narius. Daug
ką jau esu pamiršęs, bet toji diena liko atmintyje visam gy­
venimui. Nuo to laiko visas savo mintis, pastangas, veiksmus aš
stengiausi derinti su partijos nario pareigomis, o kai prireikė
susiremti su Tėvynės priešais, aš, kaip komunistas, vykdžiau
mūsų partijos reikalavimą būti ištikimybės savo liaudžiai pa­
vyzdžiu.
Netrukus mūsų divizijos dalys iš Sipovo stoties rajono buvo
permestos baltųjų gaujų likviduoti prie Nikolajevsko miesto.
1919 metų rugpjūčio mėnesį mūsų 4-asis kavalerijos pulkas buvo
perkeltas į Vladimirovkos stotį. Divizija pačiuose karo veiks­
muose dar nedalyvavo, užsiiminėjo kariniu mokymusi.
Čia aš susipažinau su mūsų divizijos komisaru, mano bendra-
pavardžiu Georgijumi Žukovu. Štai kaip tai įvyko. Vieną ankstų
rytą, eidamas pro atvirą maniežą, pamačiau, kad kažkas išjo-
dinėjo žirgą. Priėjęs artyn, išvydau patį divizijos komisarą.
Nusimanydamas apie jojimą, išjodinėjimą, panorau pažiūrėti, kaip
tai daro komisaras.
Nekreipdamas į mane dėmesio, visas suprakaitavęs komisaras
mokė žirgą pradėti šuoliuoti iš kairės kojos. Bet jo pastangos
buvo bergždžios: žirgas visą laiką sumaišydavo kojas ir vietoj
kairės pradėdavo šuoliuoti iš dešinės kojos. Aš nesusilaikiau ir
šūktelėjau:
— Įtempk kairįjį pavadį!
Komisaras, nieko nesakydamas, pradėjo joti žingine. Prijojęs
prie manęs, nušoko ir pasakė:
— Na, pamėgink.
Nieko kito man neliko daryti, kaip susireguliuoti balnakil­
pes ir sėsti į balną. Apjojau keletą ratų, norėdamas susipažinti
su žirgu, ir pradėjau šuoliuoti iš kairės kojos. Apjojau ratą —
gerai. Apjojau antrą — gerai. Pradėjau šuoliuoti iš dešinės — taip
pat gerai. Pradėjau iš kairės — visai gerai.
 — Reikia stipriau spausti žirgą šlaunimis,— globėjiškai pa­
reiškiau.
Komisaras pradėjo juoktis:
— Kiekgi metų jodinėji?
— Ketverius metus. O kas?
— Taip sau, nieko! Neblogai joji.
Išsikalbėjome. Komisaras pasiteiravo, kur pradėjau karo tar­
nybą, kur kariavau, kada atvykau į diviziją, kada įstojau į par­
tiją. Apie save jis papasakojo, kad kavalerijoje tarnauja jau
dešimt metų. Partijos narys nuo 1917 metų. Atvedė į Raudonąją
Armiją didelę dalį senosios armijos pulko. Iš visko buvo matyti,
kad tai tikras komisaras.
Tarp kitko, vieną iš pirmųjų instrukcijų, apibrėžusių komisa­
rų funkcijas, buvo parengusi mūsų M. Frunzės vadovaujamos
kariuomenės pietinės grupės politinis skyrius. Joje buvo nuro­
dyta, kad kariniai komisarai, būdami darbininkų ir valstiečių
vyriausybės atstovai, įgyvendina armijoje Tarybų valdžios idėjas
ir politiką, saugo darbininkų ir valstiečių masės interesus nuo
priešiškų jai elementų galimų pasikėsinimų, padeda palaikyti re­
voliucinę drausmę, žiūri, kad būtų besąlygiškai vykdomi kovi­
niai įsakymai.
Komisaro darbas buvo ne tik agitacija ir propaganda. Visų
pirma jis turėjo rodyti asmeninį pavyzdį kautynėse, nepriekaiš­
tingai elgtis. Komisaras turėjo žinoti visus operatyvinius potvar­
kius, dalyvauti rengiant įsakymus (operatyviniais klausimais ga­
lutinis buvo vado žodis), nuosekliai studijuoti karybą. Paprastai
prieš kautynes komisarai sukviesdavo politinius darbuotojus ir
eilinius komunistus, jiems paaiškindavo vado iškeltus uždavinius
ir patys eidavo į pavojingiausias, lemiamas kautynių vietas.
Pilietinio karo laikų karinio komisaro laipsnį ir asmenį pelnytai
gaubia legendinė šlovė.
Su komisaru G. 2ukovu susitikdavau ne kartą, mes kalbėda­
vomės apie padėtį fronte ir šalyje. Sykį jis man pasiūlė pereiti
į politinį darbą. Aš padėkojau, bet pasakiau, kad labiau linkęs
J rikiuotę. Tada jis patarė važiuoti į raudonųjų vadų kursus. Aš
mielai sutikau. Tačiau tai padaryti man nepavyko.
Salia mūsų buvusį Zaplavnojės kaimą netikėtai užėmė baltie­
ji, persikėlę per Volgą kažkur tarp Čioinij Jaro ir Caricyno.
Prasidėjo kautynės. Taigi nebe mokslai man rūpėjo.
8* 67
 Sutriuškinus Kolčiaką ir Jo armijų likučiams pasitraukus 1
Sibirą, Antantė neatsisakė kovos su Tarybų respublika. Dabai
visos viltys buvo dedamos į Deniklną. Nenutrūkstamu srautu iš
Vakarų jo kariuomenei plaukė ginkluotė ir maisto produktai.
Prancūzų ir anglų vyriausybės suformavo keletą rinktinių iš
pabėgusių baltagvardiečių karin:nkų, belaisvių rusų kareivių, bu­
vusių vokiečių stovyklose. Vokiečių valdžia pareikalavo, kad
jie stotų į savanorių rinktines kovai su Raudonąja Armija, jeigu
nori grįžti į tėvynę.
Bet iš to sumanymo nieko gero neišėjo. Daugumas tokių
„savanorių", pasitaikius patogiai progai, pereidavo į mūsų pusę.
Kovėsi tik tie, kurie nekentė Tarybų valdžios ir laikė kovą su
ja savo gyvybiniu reikalu. Tačiau tokių aršių antitarybininkų
buvo nedaug.
1919 metų vasarą Denikino armijos buvo didelė ir pavojinga
jėga. Kai kurios dalys buvo sudarytos vien iš karininkų. Nors
Antantė dėjo visas viltis į Denikiną, bet dar turėjo iliuzijų dėl
Kolčiako kariuomenės, mėgino ją pastatyti ant kojų, kad paskui
tinkamu momentu mestų prieš Raudonąją Armiją iš rytų. Šiau­
rėje ruošėsi naujam žygiui Milerio baltoji armija. Jai irgi buvo
siunčiama daug karinių krovinių. Atgal į Antantės šalis plaukė
laivai, pilni kailių, žuvies, miško medžiagos ir kitokių vertingų
mūsų Šiaurės dovanų.
Šiaurės vakaruose pulti Petrogradą rengėsi baltieji suomiai
ir Judeničiaus armija. Į šį puolimą Antantė tikėjosi įtraukti visas
mažąsias buržuazines valstybes, besiribojančias su Tarybų šalimi.
Per menševikų, eserų, buržuazinių nacionalistų ir buožių kont-
revoliucines organizacijas šalies užnugaryje buvo organizuojami
sukilimai, maištai, diversijos ir sabotažas. Buvo trukdoma gabenti
kariuomenę į frontą, taip pat maisto produktus, ginklus ir kitus
labai svarbius krovinius, reikalingus frontui ir šalies užnugariui.
Bolševikų partija suorganizavo didžiulį darbininkų žygį į kai­
mą duonos. Jiems į pagalbą atėjo kaimo varguomenė, susijun­
gusi pagal 1918 metų birželio 11 dienos VRCVK dekretą į var­
guomenės komitetus.
„Arba,— rašė V. Leninas,— sąmoningieji priešakiniai darbi­
ninkai nugalės, suvieniję apie save varguomenės masę, įvedę
geležinę tvarką, negailestingai griežtą valdžią, tikrą proletariato
diktatūrą, privers buožę klausyti, nustatydami teisingą duonos ir
kuro paskirstymą visos valstybės mastu;
68
 — arba buržuazija, buožių padedama, silpnabūdžių ir viską
painiojančių žmonių (anarchistų ir kairiųjų eserų) netiesiogiai
remiama, nuvers Tarybų valdžią ir pasodins rusiškai vokišką arba
rusiškai japonišką Ko.n'.ovą, kuris neša liaudžiai 16-os valandų
darbo dieną, vieną aštuntąją svaro duonos per savaitę, daugybės
darbininkų sušaudymus, kankinimus kalėjimuose, kaip Suomijo­
je, kaip Ukrainoje.
Arba — arba.
Vidurio nėra.
Šalies padėtis pasiekė kraštutinumą" b
Melu ir šmeižtu antitarybinė agentūra stengėsi pakirsti liau­
dies pasitikėjimą partija ir vyriausybe, Raudonosios Armijos ka­
rine vadovybe. Ir tai, deja, iš pradžių jai kartais pavykdavo.
Ypač ten, kur kraštutinumą pasiekusi suirutė ir grubūs tarybinių
[statymų pažeidimai iš pusiausvyros išmušė nelabai atsparią dalį
gyventojų.
Noriu čia pacituoti laišką, kurį gavau prie Caricyno iš vai­
kystės draugo Pavlo Žukovo. Aš jį tebeturiu išsaugojęs iš tų
laikų. „Brangus drauge Georgijau! Tau išėjus į Raudonąją Ar­
miją, beveik visi mūsų draugai ir pažįstami buvo pašaukti į
armiją. Man vėl nepasisekė. Mane pasiuntė ne į veikiančiąją
armiją, o su maisto būriu į Voronežo sritį iš buožių spausti grū­
dų. Suprantama, tai irgi reikalingas darbas, bet aš esu kareivis,
moku kariauti ir todėl manau, kad čia vietoj manęs galėtų dirbti
tas, kuris neišėjo geros karo mokyklos. Bet ne apie tai noriu
tau parašyti.
Tu atsimeni mūsų ginčus ir nesutarimus dėl eserų. Aš kažka­
da juos laikiau liaudies draugais, kovojančiais su carizmu dėl
liaudies interesų, taigi ir dėl valstiečių interesų. Dabar aš su
tavimi sutinku. Jie yra niekšai! Jie yra ne liaudies, o buožių
draugai, visų antitarybinių ir banditiškų veiksmų organizatoriai.
Šiomis dienomis vietiniai buožės, vadovaujami besislapstan­
čio esero, užpuolė mūsų maisto būrio sargybą, lydėjusią grūdų
gurguolę, ir žvėriškai su ja susidorojo. Jie užmušė mano geriau­
sią draugą Kolią Gavrilovą. Jis kilęs nuo Malojaroslaveco. Kitam
mano bičiuliui, Semionui Ivanišinui, išbadė akis, nukirto deši­
niosios rankos plaštaką ir numetė ant kelio. Dabar jo padėtis
sunki. Gangrenuoja, tikriausiai mirs. Gaila jo, buvo gražus vai-1

1 Leninas V. I. Raštai, t. 27, p. 363.

69
 kinas ir puikus Šokėjas. Mūsų būrys nutarė stipriai atkeršyti
toms padugnėms, taip, kaip nusipelnė jos, kad atsimintų visą
gyvenimą. Tavo draugas Pavelas".
Po šio laiško aš ilgai nieko nežinojau apie Pavelo Žukovo
likimą. Ir tik 1922 metais sužinojau, kad jis žuvo nuo buožių
rankos kažkur Tambovo srityje...
V. Leninas, partijos CK ir vyriausybė, atsižvelgdami į naują
rimtą pavojų, kylantį iš pietų, priėmė nemaža labai svarbių nu­
tarimų.
1919 liepos 3—4 dieną įvyko RKP(b) CK plenumas. Jis pa­
grindinį dėmesį skyrė šalies gynybos klausimams ir padėčiai
Pietų fronte, paskelbtame pagrindiniu respublikos frontu. Svar­
biausi šito plenumo rezultatai atsispindėjo RKP(b) CK laiške
partinėms organizacijoms „Visi į kovą su Denikinul", kurį pa­
rašė V. Leninas. Jungtiniame VCRVK, Maskvos darbininkų ir
raudonarmiečių deputatų tarybos, Visos Rusijos profesinių są­
jungų tarybos ir Maskvos gamyklų komitetų atstovų posėdyje
liepos 4 dieną pranešimą „Apie šiuolaikinę padėtį ir artimiausius
Tarybų valdžios uždavinius" padarė V. Leninas.
Siame posėdyje vėl buvo iškeltas klausimas apie senų karinių
specialistų įtraukimą į Raudonąją Armiją ir dėmesingesnį elgesį
su jais.
„Mus išdavinėje Ir išdavinės šimtai ir šimtai karinių specia­
listų...— sakoma RKP(b) CK laiške,— bet pas mus sistemingai
ir ilgą laiką dirba tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių karinių spe­
cialistų, be kurių nebūtų galėjusi susikurti ta Raudonoji Armija,
kuri išaugo iš prakeikto atminimo partizaniškumo ir įstengė pa­
siekti puikias pergales rytuose. Prityrę ir stovintieji mūsų karinės
vadybos priešakyje žmonės teisingai nurodo, kad ten, kur griež­
čiausiai įvykdyta partinė politika karinių specialistų atžvilgiu
ir partizaniškumo išrovimo atžvilgiu, ten, kur tvirčiausia draus­
mė, kur rūpestingiausiai dirbamas politinis darbas kariuomenėje
ir komisarų darbas... ten nėra ištižimo armijoje, ten geresnė jos
tvarka ir jos dvasia, ten daugiau pergalių" *.
Prisimindamas bendrą darbą su senosios armijos karininkais,
turiu pasakyti, kad daugumas jų buvo sąžiningi, geranoriški ir
ištikimi Tėvynei mūsų liaudies sūnūs. Kai tekdavo kovose su
priešu aukoti gyvybę, jie tai darė nedvejodami, garbingai ir1
1 Leninai V, j. R a šta i, t. 29, p. 409,

70
 narsiai. Tik vieno dalyko jiems trūko — mokėjimo elgtis su ka­
riais. Laikėsi jie kažkaip nuošalyje, nerasdavo bendros kalbos su
raudonarmiečių masėmis, ir tik nedaugeliui jų pavyko būti ne
tik vadu, viršininku, bet ir vyresniuoju kareivio draugu.
Prisimenu, kaip partinės organizacijos susirinkimuose ne kartą
kalbėjome apie santykius su buvusiais karininkais ir stengėmės
rodyti karo specialistams visišką pasitikėjimą. Suprantama, ir
komunistų buvo rėksnių, maniusių, kad buvo teisi „karinė opo­
zicija", kad buvusi karininkija — daugiausia baltagvardiečiai, kad
ji nesugeba susigyventi su tarybine santvarka, o griežtą statuto
tvarką ir drausmę šie žmonės tapatino su baudžiavine tvarka.
Tačiau, kaip žinoma, tokia „karinės opozicijos" pažiūra partijos
VIII suvažiavime absoliučia balsų dauguma buvo atmesta.
Karo specialistai, įdėmiai sekę partijos VIII suvažiavimo dar­
bą, suprato, kad partija jais pasitiki, juos vertina ir rūpinasi jais.
Jie tapo žymiai artimesni raudonarmiečių masei ir partinėms
organizacijoms. Buvę caro armijos karininkai, o dabar vadai,
tapo aktyvesni ir reiklesni drausmės ir karo tarnybos klausimais.
Visa tai teigiamai atsiliepė jų bendrai kovinei parengčiai, ko­
vingumui. Mėginimams susilpninti pasitikėjimą senaisiais kari­
ninkais ryžtingai užkirsdavo kelią komisarai, partiniai politiniai
darbuotojai ir netgi patys raudonarmiečiai.
RKP(b) VIII suvažiavimas (1919 m. kovo mėn. daug dėmesio
skyrė Raudonajai Armijai. Svarbiausias partijos karinės politikos
tikslas buvo kaip galima greičiau pereiti nuo savanoriškos, pu­
siau partizaninės armijos prie reguliarios kadrinės armijos, su­
vienytos geležine karine drausme, turinčios vieningą komplekta­
vimo, organizacijos ir valdymo sistemą. Šie svarbiausi partijos
reikalavimai buvo išsakyti V. Lenino pranešimuose ir kalbose,
suvažiavimo priimtoje naujoje partijos Programoje ir rezoliuci­
joje karo klausimu.
Gyvenimas patvirtino VIII suvažiavimo nutarimų ir partijos
tolesnių priemonių stiprinti Raudonąją Armiją teisingumą. Jie
turėjo nepaprastai svarbią reikšmę, nes priešas dėjo visas pas­
tangas Tarybų valstybei pasmaugti.
Denikino armijoms užgrobus Caricyną, Borlsoglebską, Bala-
šovą, Krasnogradą ir kitus labai svarbius punktus, Antantė pra­
dėjo raginti Denikiną, kad skubėtų žygiuoti į Maskvą. Sužinojęs
per savo agentūrą, jog Raudonoji Armija rengiasi pradėti kontr-
puolimą, Denikinas, norėdamas jį sužlugdyti, paskubėjo pirmas
71
 smogti mums keletą sutelktų smūgių ir paimti iniciatyvą J savo
rankas.
1919 metų rugpjūčio mėnesį Mamontovo raitelių korpusas
pralaužė 8-osios armijos frontą Novochopersko rajone ir, prasi­
skverbęs į mūsų Pietų fronto užnugarį, patraukė į Tambovą, ku­
riame buvo stambių bazių. Tada Denikinas į 13-osios ir 14-osios
armijų sandūrą metė Kutiopovo armijos 1-ąjį korpusą. Jis ėmė
spausti mūsų dalis tolyn į Kurską ir Vorožbę. Po atkaklių kovų
užgrobęs Kurską, Oriolą ir Voronežą, priešas artėjo iš pietų prie
Maskvos.
Esant tokiai sudėtingai situacijai, Komunistų partija, jos le­
nininis CK su dešimteriopa energija politinėmis ir karinėmis prie­
monėmis sugebėjo suorganizuoti baltiesiems atkirtį — Raudonoji
Armija nugalėjo priešą ties Oriolu ir Voronežu, įgijo persvarą
kovoje su Denikinu, sutriuškino Judeničių prie Petrogrado. Ne­
leisdami priešui nė atsikvėpti, raudonieji pulkai perėjo į kontr-
puolimą pietuose. Čia, prie Caricyno, ties Bachtijarovka ir Za-
plovnovu, su Kaukazo armija kovojo mūsų 14-asis kavalerijos
pulkas. Mes aiškiai girdėjome nenutylančią artilerijos kanonadą
Caricyno rajone ir jo prieigose iš Kamyšino pusės. Šiose kauty­
nėse priešas patyrė sunkių nuostolių, bet ir mūsų kariuomenė
buvo paplūdusi krauju.
Pirmoji rugsėjo pusė praėjo įnirtinguose susirėmimuose, pa­
sižymėjo dideliu dinamiškumu ir staigiais situacijos pasikeitimais.
Spalyje prie Caricyno vyko vietinės reikšmės kautynės, ir mes
tik bendrais bruožais žinojome apie didelius įvykius, bręstančius
Maskvos kryptyje.
Kai vyko kautynės vienas prieš vieną su baltųjų kalmukų
dalimis tarp Zaplavno ir Achtubos, mane sužeidė rankinė gra­
nata. Skeveldros įlindo giliai į kairę koją ir kairį šoną, mane
evakavo į ligoninę, o ten dar kartą persirgau šiltine. Iš ligoninės
išėjau visiškai nusilpęs ir gavau mėnesį atostogų sveikatai pa­
taisyti.
Išvažiavau į kaimą pas tėvus. Kaime liaudis sunkiai gyveno,
bet dėl to nenusiminė. Vargingoji valstiečių dalis, susijungusi į
varguomenės komitetus, aktyviai padėjo konfiskuoti grūdus iš
buožių. Vidutiniokai, nepaisydami sunkios padėties fronte, vis
labiau linko į Tarybų valdžios pusę, ir tik nedaugelis jų nei­
giamai žiūrėjo į partijos ir vyriausybės priemones. Tai buvo
daugiausia tie, kurie pagal savo turtinę padėtį linko prie buožių.
72
 Atostogos greitai prabėgo, ir aš atvykau { karinį komisariatą,
kad mane pasiųstų į veikiančiąją armiją. Tačiau fiziškai dar bu­
vau silpnas, ir mane pasiuntė į Tverę, į atsargos batalioną, o
vėliau — j raudonųjų vadų kursus.
Pirmieji Riazanės kavalerijos kursai, į kuriuos buvau pasiųstas
1920 metų sausyje, vyko Starožilovkoje (Riazanės gubernija),
buvusiame dvare.
Kursai buvo sukomplektuoti daugiausia iš kavaleristų, pasi­
žymėjusių kautynėse. Man buvo pasiūlyta eiti kursanto — 1-ojo
eskadrono viršilos pareigas. Jas gerai žinojau dar iš senosios
armijos laikų. Kursantų eskadrono vadas V. Chlamcevas man dar
pavedė mokyti kursantus naudotis šaltuoju ginklu (ietimi, kardu),
kautis su durtuvais, vadovauti rikiuotės ir fizinio rengimo pra­
tyboms.
V. Chlamcevas, praeityje caro armijos karininkas, buvo visada
pasitempęs, tikras pavyzdys kursantams. Vadovaujantis rikiuotės
pratyboms G. Desnickis irgi gerai laikėsi. Rikiuotės vadai dau­
giausia buvo senieji karo specialistai — karininkai. Darbavosi jie
sąžiningai, bet truputį formaliai — „nuo — iki". Auklėjamąjį dar­
bą dirbo kursų partinė organizacija ir politinis aparatas. Bend­
rojo lavinimo pedagogai buvo sukarinti. Politinės ekonomijos
disciplinas dėstė skubiai parengti dėstytojai, kurie dažnai ir patys
šiais klausimais „plaukiojo" ne mažiau už mus, nuodėminguosius.
Didžiosios dalies kursantų bendrasis išsilavinimas buvo ne­
pakankamas, nes jie buvo iki revoliucijos mažai išsilavinę dar­
bininkai ir valstiečiai. Bet reikia pripažinti, kad jie mokėsi stro­
piai, nes žinojo, jog mokymo laikas trumpas, o reikėjo daug ko
išmokti, kad taptų pilnaverčiais raudonaisiais vadais.
Liepos viduryje kursantai buvo skubiai susodinti į ešelonus.
Niekas nežinojo, kur mus vežė. Tik matėme, kad važiuojame
Maskvos link. Maskvoje mus apgyvendino Lefortovo kareivinėse,
kur jau buvo įsikūrę Tverės ir Maskvos kursantai. Mums pra­
nešė, kad įeisime į 2-ąją Maskvos kursantų brigadą, kuri susidės
iš dviejų pėstininkų pulkų ir vieno kavalerijos pulko. Brigada
bus pasiųsta į Vrangelio frontą. Mes gavome visą reikalingą
mundiruotę ir ginklus. Ekipuotė ir žirgų amunicija buvo nauja,
todėl mes atrodėme labai gerai.
Maskvoje turėjau daug draugų ir pažįstamų. Norėjau prieš
išvykdamas į frontą juos pamatyti, ypač tą, dėl kurios kentė
73
 mano jauna širdis. Bet, deja, niekaip negalėjau ką nors aplan­
kyti. Eskadrono vadai, dažnai įvairiais reikalais išvykdami, pa­
prastai mane, kaip viršilą, paskirdavo vyresniuoju. Reikėjo ten­
kintis laiškais pažįstamiems. Nežinau, ar dėl tos, ar dėl kitos
priežasties mes su Marija išsiskyrėme. Netrukus sužinojau, kad
ji ištekėjo, ir nuo to laiko daugiau jos nebesusitikau.
Rugpjūčio mėnesį mūsų jungtinis kursantų pulkas (pulko va­
das G. Chormuška ir komisaras V. Krylovas), įėjęs į 2-ąją Mask­
vos kursantų brigadą, atvyko į Krasnodarą, ir iš jo išžygiavome
prieš Vrangelio kariuomenę, tiksliau — prieš generolo Ulagajaus
desantą.
1920 metų vasarą paaiškėjo, kad buržuazinė dvarininkinė Len­
kija, nors laikinai laimėdavo, bet vargu ar pajėgs toliau kariauti
su Tarybų Rusija. Tuo metu Raudonojoje Armijoje jau buvo
daugiau kaip 3 milijonai žmonių. Todėl Antantės vadai susitarė
tarp savęs organizuoti dar vieną Tarybų Rusijos puolimą, rem­
damiesi ne tik buržuazinės dvarininkinės Lenkijos ginkluotosio­
mis pajėgomis, bet ir Kryme formuojama Vrangelio kariuomene.
Vrangeliui buvo pažadėta visokeriopa pagalba. Jis savo ruož­
tu oficialiai įsipareigojo apmokėti visas Antantės išlaidas ir vi­
siškai padengti caro skolas.
1920 metų gegužės mėnesį Vrangelio armija turėjo 130 tūks­
tančių durtuvų ir 4,5 tūkstančio kardų. Bet jų neužteko vėl pra­
dėti plačius veiksmus prieš Tarybų valstybę. Krymo teritorijoje
Vrangelis negalėjo gauti jokio papildymo, ir jis nusprendė įsi­
brauti į Siaurės Tauriją. Bet čia Vrangeliui nepasisakė: jis ne­
sugebėjo įsiveržti į Donbasą ir Doną.
„Vienintelis armijos papildymo šaltinis,— rašė Vrangelis at­
siminimuose,— galėjo dar būti kazokų žemė... Irstant generolo
Denikino armijai, dešimtys tūkstančių kazokų išsiskirstė į namus
su žirgais, apranga ir ginklais. Didžiuliai koviniai ištekliai paliko
Siaurės Kaukaze ir prie Dono... Šiuose kraštuose buvo gausu ir
vietinių išteklių. Visa tai vertė mūsų kovą perkelti į kazokų
rajonus".
Vrangelis manė, kad Kubanėje išsiplėtė baltųjų gaujų judėji­
mas, todėl dėjo viltis į vadinamąją „Rusijos atgimimo armiją",
vadovaujamą generolo Fostikovo. Bet jis aiškiai per daug tikėjosi
iš šių jėgų. Imdamas pageidaujamą už esamą, Vrangelis daug
tikėjosi iš kazokų, tiksliau iš buožių judėjimo Kubanėje.
74
 Bet tuo metu didžioji dalis Kubanės kazokų jau buvo išsi­
aiškinę, ko galima tikėtis iš baltagvardiečių ir „aukščiausiosios
vyriausybės", subsidijuojamos Antantės.
Mūsų vadai, komisarai ir raudonarmiečiai darė viską, kad
Kubanės kazokai suprastų tikruosius mūsų kovos tikslus ir bū­
tinumą greičiau likviduoti antitarybines gaujas.
Kartu buvo teikiama didžiulė įvairi pagalba vargingiesiems
kazokams ir raudonarmiečių šeimoms. Sis darbas su gyventojais
buvo ypač svarbus, nes baltieji iki ateinant Raudonosios Armi­
jos dalims skriaudė neturtinguosius, dažnai atimdavo paskutinį
duonos kąsnį, visaip iš jų tyčiodavosi.
Prisimenu, vieną vakarą į mūsų eskadroną atėjo pulko ko­
misaras ir paprašė, kad keletą dienų padirbėtume — paremon­
tuotume gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus ir žemės ūkio
inventorių neturtingųjų ir raudonarmiečių šeimoms. Visi mielai
sutikome.
Mūsų komisaras V. Krylovas ėmėsi sunkiausio darbo — va­
lyti visuomeninį šulinį, į kurį baltagvardiečiai buvo privertę įvai­
riausių šiukšlių. Šulinys buvo gana gilus, ir kai jis nusileido į
dugną, vos neužduso. Komisarą ištraukė į viršų vos gyvą, bet
atsikvėpęs jis vėl įsakė nuleisti jį į šulinį. Po kurio laiko jį
vėl teko kelti į viršų, ir taip jis dirbo tol, kol šulinį išvalė. Va­
kare visas kaimas kalbėjo apie komisaro drąsą.
Kai visi darbai buvo baigti, kazokai mus pakvietė draugiškai
papietauti. Per pietus buvo daug ir nuoširdžiai kalbėta, kazokai
dėkojo už pagalbą. Atsitiko ir kuriozų. Pasirodė, kad grupė kur­
santų, kuriems buvo nurodyta suremontuoti vienos našlės ka­
zokės daržinę ir klėtį, suremontavo ne jos, o buožės šeimos, ku­
rios pavardė buvo ta pati. Visi juokėsi iš šio nesusipratimo, bet
„kaltininkai" buvo labai susikrimtę.
Rugpjūčio mėnesį mūsų jungtinis kursantų pulkas buvo pa­
siųstas iš pradžių prieš Vrangelio generolo Ulagajaus desantą,
o paskui velkė prieš Fostikovo ir Kryžanovstkio gaujas Uiupskos,
Beskorbnos, Otradnos stanicų rajone. Gaujos greitai buvo su­
triuškintos. Jų likučiai pasitraukė į Gruzijos menševikinės vy­
riausybės apsaugą, o Fostikovas — į Krymą pas Vrangelį.
Mums neteko dalyvauti baigiamosiose Vrangelio sutriuškini­
mo operacijose. Tačiau geriausiai pasiruošę kursantai buvo anks­
čiau laiko išleisti ir pasiųsti į kavalerijos dalis, kurios kovose su
Vrangeliu buvo netekusios daug vadų.
75
 Išleistuvės įvyko Armaviro mieste, kuriame tuo metu buvo
įsikūręs 9-osios armijos lauko štabas. Iš kitų kursantų buvo
sudarytas jungtinis pulkas ir pasiųstas persekioti gaujų, pasi­
traukusių į Kaukazo kalnus. Po kurio laiko sužinojome, kad
mūsų kursantų pulkas kažkur Dagestano kalnuose pateko į pa­
salą ir patyrė didelių nuostolių. Daug vadų ir karių buvo žvė­
riškai nukankinta. Žuvo ir mūsų komisaras, kurį visi labai my­
lėjome.
Didelė kursų laidos dalis buvo pasiųsta į 14-ąją atskirąją
kavalerijos brigadą, tuo metu stovėjusią Novožerelijevskajos sta-
nicos rajone, ir toliau vykdė ulagajeviečių ir vietinių gaujų lik­
vidavimo nendrynuose operacijas. Aš buvau paskirtas į 1-ąjį
kavalerijos pulką, kuriam tada vadovavo senas karys, Dono
kazokas Andrejevas, drąsus vyras, puikus meistras kautis kala­
viju. Į tą patį pulką buvo paskirti ir mano draugai kursantai:
Gorelovas, Michailovas ir Uchač-Ogorovičius (deja, jų vardų
neprisimenu).
Kai atvykome į štabą ir pateikėme dokumentus, mus priėmė
pulko vadas. Pažiūrėjo į mūsų raudonas kelnes ir mus supeikė:
— Mano kovotojai nemėgsta vadų su raudonomis kelnėmis.
Ką daryti? Vieninteles tas kelnes mes teturėjome, nes kur­
santams kitų neduodavo. Vis dar mumis nepasitikėdamas, jis
pridūrė:
— Mūsų kovotojai vėtyti mėtyti, geltonsnapių mes nemėgs­
tame.
Pasakęs, tiesą sakant, tokią ne itin malonią įžangą, jis pra­
dėjo klausinėti: kas iš kur kilęs, ar mes partijos nariai, ar teko
kariauti, kada, kur ir t. t. Sužinojęs, kad tarp mūsų yra ne tik
visko mačiusių karių, bet ir Pirmojo pasaulinio karo dalyvių,
jis, atrodo, nurimo.
Atvykę į eskadroną, prisistatėme jo vadui Višnevskiui. Iš
pirmo žvilgsnio jis mums nepatiko, nes pasirodė, kad Višnevskis
mažai domisi dalinio reikalais. Nepadėjęs knygos, kurią skaitė,
ir nepasidomėjęs, kas mes tokie, ką sugebame, nepasakęs nė
žodžio apie tuos žmones, su kuriais mums teks dirbti, o galbūt
neilgai trukus ir vesti į kovą, jis tarsi nenorom įsakė:
— Jūs, Žukovai, eikit priimti iš Agapovo 2-ąjį būrį, o jūs,
Uchač-Ogorovičiau, pradėkit vadovauti 4-ajam būriui.
Susiieškojęs 2-ąjį būrį, užėjau pas Agapovą, laikinai ėjusį
būrio vado pareigas. Tai buvo pagyvenęs žmogus, praeityje se-
?6
nosios armijos eilinis kavaleristas, Pirmojo imperialistinio karo
dalyvis. Susipažindamas jau iš karto pajutau simpatiją šiam pa­
prastam geraširdžiam žmogui.
Ištraukęs iš kišenės būrio sąrašą, kuriame buvo surašyta 30
žmonių, Agapovas pasakė:
— Būrio žmonės visi seni kovotojai, išskyrus tris keturis. Ka­
riai jie puikūs, bet, aišku, yra ir kaprizingų, juos reikia suma­
niai valdyti.
Ir jis smulkiai apibūdino kiekvieną.
— Gorškovas — kovotojas, partizanas blogąja žodžio prasme,
bet atakuoja pirmas. Nereikia jo barti, jis greit įsižeidžia, jį
reikia dažniau pagirti ir draugiškai nurodyti, kada negerai el­
giasi, tik jokiu būdu ne prie pašalinių,— ramiai aiškino Agapo­
vas.— Kasjanovas — kulkosvaidininkas, Voronežo chocholas, ge­
ras karys. Jam kautynėse nereikia duoti užduoties, jis pats gerai
išmano, kokį taikinį reikia pirmiausia sunaikinti. Kazakevičius,
Kovaliovas, Saprykinas — trys neperskiriami draugužiai, geri ka­
riai, bet mėgsta pasiausti. Juos galima ir reikia išbarti prieš ri­
kiuotę, pagrasinti, kad bus nusiųsti pas pulko komisarą. Jis yra
griežtas ir nemėgsta tų, kurie nesaugo raudonarmiečio garbės.
Taip Agapovas man pasakojo apie kiekvieną karį. Aš jam
buvau labai dėkingas už pokalbį.
Paskui įsakiau surinkti žmones ir raitiems išsirikiuoti, nes
norėjau su jais susipažinti.
Pasisveikinęs su būriu, pasakiau:
— Štai kas, draugai. Mane paskyrė jūsų vadu. Geras aš ar
blogas vadas, geri ar blogi esat kariai, įsitikinsime ateityje, o
dabar noriu pamatyti jūsų žirgus ir karinę aprangą, asmeniškai
su kiekvienu susipažinti.
Per apžiūrą kai kurie kariai demonstratyviai apžiūrinėjo ma­
no raudonas kelnes. Aš tai pastebėjau ir pasakiau:
— Pulko vadas Andrejevas mane įspėjo, kad jūs nemėgstate
raudonų kelnių. Matot, aš kitų neturiu. Dėviu tai, ką davė Ta­
rybų valdžia, ir aš jai kol kas nesu skolingas. O apskritai apie
raudoną spalvą noriu pasakyti, kad ji, kaip žinoma, yra revo­
liucinė spalva ir simbolizuoja darbo liaudies kovą dėl laisvės ir
nepriklausomybės...
Kitą dieną, surinkęs būrį į savo trobą, paprašiau karius pa­
pasakoti apie save. Pokalbis ilgai nesimezgė. Kulkosvaidininkas
Kasjanovas pasakė;
77
 — O ką gi pasakoti? Būrio sąraše yra visi duomenys, kas iš
kur atvykęs ir kokie mes žmonės.
Tada aš jiems papasakojau tai, ką žinojau apie kovas su
baltagvardiečiais ir Vrangeliu Šiaurės Taurijoje. Kariai klausėsi
įdėmiai, labai domėjosi, ar Antantė vėl išlaipins savo kariuome­
nę. Aš atsakiau, kad Antantės vadovai norėtų išlaipinti savo
kariuomenę, bet Antantės valstybių liaudis ir kareiviai nenori
kautis su mumis.
Po kelių dienų, kai Primorsko rajone buvo likviduojami gau­
jų likučiai, man teko būrį vesti į kautynes. Jas mes laimėjome.
Banditai buvo sunaikinti, dalis jų paimta į nelaisvę, bet svar­
biausia tai, kad mūsų būrys nepatyrė jokių nuostolių. Po kauty­
nių nė vienas man nebepriminė raudonų kelnių.
Neilgai trukus buvau paskirtas 1-ojo kavalerijos pulko 2-ojo
eskadrono vadu. Pulko vadas tuo metu buvo Nikolajus Dronovas,
be galo drąsus, labai protingas, geraširdis žmogus. Pulko kariai
pamilo vadą ir jo vadovaujami drąsiai kovėsi.
1920 metų gruodžio pabaigoje visa brigada buvo permesta
į Voronežo guberniją buožių sukilimo ir Kolesnikovo gaujos lik­
viduoti. Greitai ši gauja buvo sutriuškinta. Gyvi likę pabėgo į
Tambovo guberniją, į Antonovo buožių ir eserų gaujas.
Noriu trumpai papasakoti apie eserų ir buožių sukilimo va­
deivą Antonovą.
Jis buvo kilęs iš Tambovo gubernijos Kirsanovo miesto. Mo­
kėsi realinėje mokykloje, bet už blogą elgesį ir chuliganizmą
buvo iš jos pašalintas. Antonovas išvažiavo iš Kirsanovo, pritapo
prie kriminalinių nusikaltėlių gaujos, dalyvavo apiplėšimuose,
dažnai su žmogžudystėmis. 1906 metais įstojo į eserų partiją.
Vėliau už kriminalinius nusikaltimus buvo ištremtas į Sibirą ka­
torgos darbams. Tambovo gubernijoje Antonovas vėl pasirodė
1917 metais, Vasario revoliucijos metu. Netrukus pradėjo dirbti
Kirsanovo apskrities milicijos viršininku. Į visokias pareigas sky­
rė savo žmones. Didžiausi jo bendrai buvo žinomi eserai Baže-
novas, Machnevičius, Zojevas ir Loščininas.
1920 metų rugpjūčio mėnesį Antonovas turėjo stambią, orga­
nizuotą gaują. Užėmę kokią nors svarbią gyvenvietę, antono-
viečiai imdavo kurti naują būrį. Būriai ilgainiui jau sudarė tūks­
tantinius pulkus. Svarbiausia smogiamoji Antonovo jėga buvo
kavalerijos pulkai, jungę nuo 1,5 iki 3 tūkstančių žmonių.
1920 metų pabaigoje Antonovo gaujos susijungė į „armiją".
78
Į pagrindinį operatyvinį šios „armijos“ štabą įėjo seni eserai:
Boguslavskis, Gusarovas, Tokmakovas ir Mitrofanovičius. Vadu
buvo išrinktas Tokmakovas, štabo viršininku — Antonovas. Ne­
trukus buvo įkurta ir antroji „Antonovo armija". Visa karinė
valdžia, kaip ir anksčiau, priklausė Antonovui. Dalys buvo gink­
luotos kulkosvaidžiais, šautuvais, revolveriais, kardais.
Eserų ir buožių sukilimo politinei organizacijai vadovavo ese­
rų CK. Savo pagrindiniu uždaviniu jis laikė Tarybų valdžios
nuvertimą.
Artimiausi antonoviečių uždaviniai buvo šie:
— maisto produktų nusavinimo ir kitų Tarybų valdžios už­
dėtų prievolių žlugdymas;
— RKP(b) ir Tarybų valdžios atstovų naikinimas,
— Raudonosios Armijos nedidelių būrių puldinėjimas ir jų
nuginklavimas,
— geležinkelio linijų ardymas, sandėlių ir bazių naikinimas.
Vykdydami visus šiuos uždavinius, antonoviečiai naudojo to­
kią taktiką: 1) vengė kautynių su stambiomis Raudonosios Ar­
mijos dalimis; 2) pradėdavo jas, būdami visiškai tikri, jog
nugalės, ir būtinai turėdami jėgų persvarą; 3) prireikus pasitrauk­
davo iš nesėkmingai susiklosčiusios kovinės situacijos, traukda­
vosi nedidelėmis grupėmis į įvairias puses, paskui susirinkdavo
iš anksto numatytoje vietoje.
1920 metų gruodžio mėnesį Tarybinė vyriausybė įkūrė Tam-
bovo gubernijos kariuomenės štabą banditizmui likviduoti. 1921
metų kovo 1 dieną Tambovo vadovybei priklausanti kariuomenė
jau turėjo 32,5 tūkstančio durtuvų, 7948 kardus, 463 kulkosvai­
džius ir 63 pabūklus. Iki gegužės 1-osios jos pajėgos buvo pa­
didintos dar 5 tūkstančiais durtuvų ir 2 tūkstančiais kardų. Ta­
čiau Tambovo karinė vadovybė buvo neorganizuota ir neryžtinga,
todėl nesugebėjo likviduoti Antonovo gaujų.
Suįžūlėjęs Antonovas pats vadovavo Raudonosios Armijos
Įgulų užpuldinėjimams. Taip buvo 1921 metų balandžio pradžio­
je, kai 5 tūkstančių antonoviečių rinktinė sutriuškino Rasskazovo
įgulą. Visas mūsų batalionas buvo paimtas į nelaisvę.
Netrukus kovai su Antonovo gaujomis skirtos kariuomenės
vadu tapo M. Tuchačevskis.
Apie Michailą Tuchačevskį mes girdėjome daug gero, ypač
apie jo operatyvinius strateginius sugebėjimus. Kariai džiaugė­
si, kad jiems vadovaus toks talentingas karvedys.
79
 Pirmą kartą M. Tuchačevskį pamačiau Tambovo gubernijoje
Žerdevkos stotyje, kai jis atvyko į mūsų 14-osios atskirosios ka­
valerijos brigados štabą. Man teko dalyvauti jo pokalbyje su
brigados vadu. Iš M. Tuchačevskio samprotavimų buvo matyti,
kad jis yra labai daug išmanantis ir turintis vadovavimo stam­
bioms operacijoms patirties.
Kai buvo apsvarstyti būsimi brigados veiksmai, Michailas Tu-
chačevskis ėmė kalbėtis su kariais ir vadais. Jis domėjosi, kas
kur yra kovęsis, kokios kareivių ir gyventojų nuotaikos, kokį
vietiniams gyventojams naudingą darbą mes dirbame.
Prieš išvykdamas jis pasakė:
— Vladimiras Leninas yra tos nuomonės, jog būtina kuo grei­
čiau likviduoti buožių sukilimus ir jų ginkluotas gaujas. Jums
patikėta atsakinga užduotis. Reikia viską padaryti, kad ją įvyk-
dytumėt kaip galima greičiau ir geriau.
Argi galėjau tada pamanyti, jog praeis tik keleri metai, ir
aš susitiksiu su Michailu Tuchačevskiu Gynybos liaudies komi­
sariate, kur bus svarstomi tarybinės kariuomenės taktinio meno
teoriniai pagrindai!..
Paskyrus M. Tuchačevskį ir V. Antonovą-Ovsejenką mums
vadovauti, kova su gaujomis vyko pagal gerai parengtą planą.
M. Tuchačevskio pavaduotojas buvo J. Uborevičius. Jis kartu
vadovavo kavalerijos jungtinės grupės veiksmams ir pats daly­
vavo kovose su antonoviečiais, rodydamas didelę drąsą.
Ypač aršios kautynės naikinant antonoviečių dalis vyko 1921
metų gegužės pabaigoje Voronos upės rajone, kur buvo šios
gyvenvietės: Semionovka, Nikolskoje, Puščinas, Nikolskoje-Pere-
vozas, Trivkai, Kliučkai, Jekaterinovka ir tekėjo Choperio upė.
Čia gerai kovėsi G. Kotovskio kavalerijos brigada, 7-ieji Bori-
soglebsko kavaleristų kursai ir mūsų 14-oji atskiroji kavalerijos
brigada. Bet tada mums nepavyko visiškai sunaikinti gaujos.
Pagrindiniai pergalingi smūgiai antonoviečiams buvo smogti
Serdobsko, Bakurų, Elanės rajone, kur kovos veiksmams vadova­
vo J. Uborevičius. Sutriuškintos gaujos likučiai padrikai pasi­
traukė Penzos kryptimi. Saratovo gubernijoje, banditų nekentu-
siems valstiečiams padedant, jie buvo likviduoti.
1921 metų vasarą J. Uborevičiaus vadovaujamos dalys, vie­
tinių gyventojų padedamos, prie Novochopersko likvidavo Vas-
kos Karasio ir Boguslavskio gaujas.
80
 Su antonoviečiais buvo nemaža sunkių kautynių. Ypač įsimi­
niau kautynes prie Viazovaja Počtos kaimo, netoli Žerdevkos
stoties, 1921 metų vasarą. Anksti rytą mūsų pulką su visa bri­
gada pakėlė pavojaus signalas. Žvalgyba išaiškino, kad 10—15
kilometrų nuo kaimo buvo susitelkę kone trys tūkstančiai anto-
noviečių, ginkluotų kardais. Mūsiškis 1-asis kavalerijos pulkas
jojo iš Viazovaja Počtos kairiojoje kolonoje; j dešinę nuo mūsų,
už 4—5 kilometrų, žygiavo 2-asis brigados pulkas. Man su es­
kadronu, turinčiu 4 sunkiuosius kulkosvaidžius ir vieną pa­
būklą, buvo įsakyta žygiuoti pagrindiniu keliu priešakinėje rink­
tinėje.
Nužygiavęs ne daugiau kaip penkis kilometrus, eskadronas
susidūrė su antonoviečių rinktine, kurioje buvo maždaug 250
žmonių. Nors priešų buvo daugiau, mes išskleidėme eskadroną,
nukreipėme į priešą pabūklo ir kulkosvaidžių ugnį ir pakilome
į ataką. Antonoviečiai neatlaikė veržlaus smūgio ir, patyrę di­
delių nuostolių, pasitraukė.
Tuo metu, kai kovėmės vienas prieš vieną, antonovietis nu-
pjautavamzdžiu šautuvu nušovė mano žirgą. Šis krisdamas mane
prispaudė. Būtų tikrai mane sukapoję, jeigu nebūtų atskubėjęs
politinis vadovas Nočiovka. Stipriu kardo smūgiu jis nukovė
banditą ir, sugriebęs jo arklio pavadį, padėjo man ant jo už­
sėsti.
Po kurio laiko pastebėjome priešo raitelių koloną, besisten­
giančią apeiti eskadrono sparną. Nedelsdami nukreipėme į ją
visus šaunamuosius ginklus ir pasiuntėme kareivį pulko vadui
pranešti apie susidariusią padėtį. Po 20—30 minučių mūsų pul­
kas pajudėjo pirmyn ir pradėjo kautynes.
Brigados 2-asis pulkas, susidūręs su gausesniu priešu, buvo
priverstas pasitraukti. Naudodamasi tuo, antonoviečių rinktinė
smogė į mūsų sparną. Pulko vadas nusprendė pasukti atgal į Via­
zovaja Poetą ir įvilioti priešą į jam nepatogią vietovę. Man buvo
įsakyta dengti pulko pasitraukimą iš kautynių.
Pastebėję mūsų manevrą, antonoviečiai visomis jėgomis puo­
lė mano eskadroną, jau veikusį kaip pulko ariergardas.
Mums kautynės buvo nepaprastai sunkios. Priešas matė, kad
mūsų yra žymiai mažiau, todėl buvo įsitikinęs, jog mus sutrins
į miltus. Tačiau šitai padaryti buvo ne visai paprasta. Mus iš­
gelbėjo tai, kad eskadronas turėjo 76 mm patranką, 4 sunkiuo­
sius kulkosvaidžius ir daug šovinių.
81
 Manevruodamas kulkosvaidžiais ir pabūklu, eskadronas iš ar­
ti šaudė į atakuojančio priešo grandis. Mes matėme, kaip kau­
tynių laukas pasidengė priešų lavonais, ir lėtai, žingsnis po
žingsnio, kaudamiesi traukėmės. Bet ir mūsų gretos retėjo. Ma­
čiau, kaip nukrito nuo žirgo sunkiai sužeistas būrio vadas, mano
draugas Uchač-Ogorovičius.
Jis buvo gabus vadas ir gerai išauklėtas žmogus. Jo tėvas,
senosios armijos pulkininkas, pirmosiomis Tarybų valdžios die­
nomis perėjo į jos pusę, buvo vienas iš pagrindinių dėstytojų
mūsų vadų kursuose Riazanėje.
Prarasdamas sąmonę, jis sušnabždėjo:
— Parašyk mamai. Nepalik manęs banditams.
Jį, kaip ir visus kitus sužeistuosius ir nukautuosius, mes iš­
sivežėme ant kulkosvaidžių rogučių ir patrankos lafeto, kad
banditai negalėtų jų išniekinti.
Numatyta pulko kontrataka neįvyko: upę, kurią reikėjo for­
suoti, dengęs pavasarinis ledas buvo per silpnas. Teko mums
trauktis iki pat Viazovaja Počtos.
Kai buvome jau pačiame kaime, gelbėdamas kulkosvaidį, puo­
liau banditų grupę. Šūviu iš šautuvo šiandieną po manimi antrą­
kart buvo užmuštas arklys. Teko atsišaudyti iš revolverio nuo
puolančių banditų, mėginusių paimti mane gyvą. Vėl išgelbėjo
politinis vadovas Nočiovka, prišuoliavęs su kariais Bryskinu,
Gorškovu ir Kovaliovu.
Šiose kautynėse žuvo 10 mano eskadrono žmonių ir 15 buvo
sužeista. Trys iš jų kitą dieną mirė, vienas jų — mano bičiulis
Ir kovos draugas Uchač-Ogorovičius.
Si diena buvo mums sunki. Visi labai išgyvenome savo kuo­
pos draugų netektį. Tik tai, kad buvo sutriuškinta tokia didelė
gauja, teikė mums pasitenkinimą.
Už šį didelį žygdarbį daug vadų, politinių darbuotojų ir ka­
rių buvo pažymėta valstybiniais apdovanojimais. Buvau apdova­
notas ir aš. Štai kas buvo parašyta 1922 metų rugpjūčio 31
dienos RRKT įsakyme Nr. 183:
„Raudonosios vėliavos ordinu apdovanotas atskirosios kava­
lerijos brigados 1-ojo kavalerijos pulko 2-j o eskadrono vadas už
tai, kad kautynėse Tambovo gubernijoje, prie Viazovaja Počtos
kaimo, 1921 m. kovo 5 d. jis su eskadronu 7 valandas laikė priešo
82
spaudimą, nors 1500—2000 kardų turintis priešas atakavo, o
paskui, perėjęs į kontrataką, po 6 durtynių sutriuškino gaują" *.
1921 metų vasaros pabaigoje buvo galutinai likviduojamos
smulkios gaujos, išsįlaksčiusios po Tambovo guberniją. Jas rei­
kėjo sutriuškinti kaip galima greičiau. Mano eskadronui buvo
įsakyta likviduoti Zverevo gaują, turėjusią maždaug 150 kardų.
Gauja netrukus buvo aptikta. Pradėjome ją persekioti. Pamažu
banditų jėgos seko. Netoli miško mums pavyko juos pavyti ir
atakuoti.
Per valandą viskas buvo baigta, bet penki banditai ir Zve-
revas vis dėlto pabėgo ir, naudodamiesi prasidėjusia sutema,
pasislėpė miške. Tačiau jiems niekas nebegalėjo padėti: Anto­
novo gaujos Tambovo gubernijoje buvo likviduotos.
Prisiminęs šį epizodą, negaliu nepapasakoti vieno kurioziško
atsitikimo.
Persekiodami gaują, netikėtai susidūrėme su dviem šarvuo­
čiais, išvažiavusiais iš gretimo kaimo. Mes žinojome, kad gauja
neturi šarvuočių, todėl neėmėme į juos šaudyti. Bet šarvuočiai,
užėmę patogią poziciją, pasuko į mus kulkosvaidžius. Kas čia
dabar yra? Pasiuntėme ryšininkus. Pasirodė, kad tai mūsiškiai,
o priešakiniame šarvuotyje buvo pats J. Uborevičius. Sužinojęs,
kad gauja pasitraukė miško link, jis nutarė užtverti jai kelią.
Gerai, kad išsiaiškinome, nes galėjo atsitikti nepataisomas da­
lykas.
Šitaip aš susipažinau su J. Uborevičiumi. Vėliau, 1932—1937
metais, mes dažnai susitikdavome. Jis tuo metu buvo Baltaru­
sijos karinės apygardos kariuomenės vadas, o aš ten vadovavau
kavalerijos divizijai.
# * *

...Praėjo daug metų. Į užmarštį nuėjo pilietinio karo sunku­

mai, kuriuos teko įveikti mūsų liaudžiai. Bet niekada iš atmin­
ties neišdils tai, kad visi mes tvirtai tikėjome teisingumu tų
idėjų, kurias paskelbė lenininė partija Spalio dienomis.
Anglijos generolas Noksas tuo metu rašė savo vyriausybei,
kad galima sumušti milijoninę armiją bolševikų, bet kai 150 mi­
lijonų rusų nenori baltųjų, o nori raudonųjų, tada netikslinga
padėti baltiesiems.1
1 CVTAA, f. 4, ap. 7, b. 12/36, 1. 251.
83
 Praėjusių karų, tarp Jų ir Pirmojo pasaulinio karo, patirtis
dėl daugelio priežasčių tada negalėjo būti perimta ir pritaikyta
Raudonojoje Armijoje. Kovai su Jaunos Tarybų valstybės prie­
šais reikėjo sukurti savo, grynai klasinę karinę organizaciją ir
suteikti jai naują požiūri į kovos esmę ir būdus.
„Bet kokia revoliucija tik tada šio to verta, jeigu ji moka
gintis..'11— sakė Vladimiras Leninas. Partija, Jos CK, asmeniškai
V. Leninas suvaidino lemiamą vaidmenį organizuojant Tėvynės
gynimą, sutelkiant visas fronto ir užnugario jėgas, keliant darbi­
ninkų, raudonarmiečių ir valstiečių mases J kovą su interventais
ir kontrrevoliuclja pilietinio karo metais. Jie {gyvendino šimtus
tūkstančių priemonių, užtikrinusių pergalę prieš priešą.
Istorikai nustatė, kad nuo 1918 metų gruodžio 1 iki 1920 me­
tų vasario 27 dienos {vyko 101 Gynybos Tarybos posėdis ir juose
buvo apsvarstyta 2300 šalies gynybos organizavimo, Raudonosios
Armijos ir Karinio jūrų laivyno aprūpinimo karo technika, gink­
luote ir maisto produktais klausimų. Visiems posėdžiams, išsky­
rus du, pirmininkavo V. Leninas.
Pilietinio karo laikotarpio dokumentų tyrimai rodo, kad par­
tijos CK, Politinio biuro nutarimai ir direktyvos, V. Lenino nu­
rodymai buvo tas pagrindas, kuriuo remdamosi Raudonosios Ar­
mijos Vyriausioji vadovybė, frontų Revoliucinės karinės tarybos
kūrė konkrečius karo operacijų planus. Visų svarbiausių karo
kampanijų strateginiai planai buvo visapusiškai svarstomi par­
tijos CK plenumuose ir posėdžiuose.
V. Leninas pats palaikė kontaktus su Vyriausiąja karine va­
dovybe, frontais ir armijomis, gerai pažinojo daugelį vadų ir
politinių darbuotojų, plačiai su jais susirašinėjo. Negalutiniais
duomenimis, pilietinio karo metais buvo išsiųsta apie 600
V. Lenino pasirašytų laiškų ir telegramų Tarybų valstybės gy­
nybos klausimais1 2.
Tačiau V. Leninas, partijos CK neperėmė Vyriausiosios vado­
vybės ir Revoliucinės karinės tarybos operatyvinio vadovavimo
frontams, armijoms, kariuomenės karo veiksmams.
Kai V. Leninas gavo pranešimą, kad kai kurie kariniai dar­
buotojai abejoja, ar tikrai vyriausiojo vado S. Kamenevo sudary­
tas kovos su Denikinu planas yra geras, jis CK Politinio biuro
1Leninas V. 1. R a šta i, t. 28, p. 103.
2 КПСС и строительство Советских Вооруженных Сил. — М.,
1967, с. 44, 69, 98.

84
 vardu Trockiui parašė: „Politinis biuras visiškai pripažįsta Vy­
riausiojo vado autoritetą operatyviniu klausimu ir prašo Jus
tatai atitinkamai paaiškinti visiems atsakingiesiems darbuoto­
jams" *. Vyriausiasis vadas S. Kamenevas paprašė V. Lenino,
kad visi vyriausybinių direktyvų operatyviniais karo klausimais
projektai būtų pirma parodyti Vyriausiajai vadovybei. Ant S. Ka-
menevo pranešimo, adresuoto visiems partijos CK Politinio biuro
nariams, V. Leninas užrašė: „Mano nuomone, prašymą reikia pa­
tenkinti ir nutarti: arba asmeniškai Vyriausiąjį vadą išsikviesti,
arba jam pateikti direktyvų projektus, kad skubiai padarytų iš­
vadas"12.
Respublikos Revoliucinė karinė taryba, frontų ir armijų Ka­
rinės tarybos dirbo, remdamosi RKP(b) CK nutarimais. Pagal CK
nurodymus buvo skiriami į atsakingus postus vadai ir komisa­
rai, stiprinama respublikos gynybinė galia. RKP(b) CK nutarime
„Dėl karinės žinybos politikos", priimtame 1918 metų pabaigoje,
V. Leninui pasiūlius, buvo pabrėžiama, kad už karinės žinybos
politiką atsako partija, nes ji daro įtaką visoms Tarybinių Gink­
luotųjų Pajėgų karinės organizacijos ir kovos veiksmų sritims.
Komunistai Raudonojoje Armijoje buvo vienijanti jėga.
RKP(b) CK ne kartą vykdė partines mobilizacijas, kad komunis­
tai sustiprintų visas lemiamąsias frontų vietas. 1918 metų spalio
mėnesį armijoje buvo 35 tūkstančiai komunistų, o praėjus me­
tams,— jau apie 120 tūkstančių, 1920 metų rugpjūtyje — 300
tūkstančių, tai yra beveik pusė visų RKP(b) narių. Visų pripa­
žintas Raudonosios Armijos moralinis-politinis pranašumas, su­
vaidinęs labai svarbų vaidmenį pilietiniame kare, buvo armijos
komunistų, komisarų, politinių skyrių, partinių grupių patriotinės
veiklos rezultatas.
Vertindamas armijos partinio-politinio aparato vaidmenį tais
metais, M. Frunzė rašėt
„Kas įnešė tvarkos ir drausmės elementų j mūsų jaunuosius
raudonuosius pulkus, kuriamus patrankoms gaudžiant? Kas ne­
sėkmių ir pralaimėjimų valandomis palaikė karių narsą ir bud­
rumą ir į susvyravusias gretas įliedavo naujos energijos? Kas
organizavo armijų užnugarį, kūrė ten Tarybų valdžią ir įvedė
tarybinę santvarką, kad mūsų armijos galėtų sparčiai ir sėkmin­
1 Ленин В. И. П о л и , с о б р , соч., т. 51, c. 22.
2 T en p a t, p. 69.

85
gai judėti pirmyn? Kas savo nuolatiniu atkakliu darbu ardė prie­
šo eiles, griovė jo užnugarį ir šitaip rengė būsimas sėkmes?
Visa tai darė armijų politiniai organai ir, reikia pasakyti,
darė puikiai. Jų nuopelnai praeityje yra tiesiog neįkainojami"1.
Aš galiu tik tūkstantį kartų pasirašyti po šiais nuostabiais žo­
džiais ir vėl paliudyti jų teisingumą.
Pilietinio karo metais partija ir liaudis ne tik nugalėjo prie­
šą, bet ir, kovodamos su juo, padėjo pamatą masinei reguliariajai
armijai, komplektuojamai darbo žmonių karo prievolės pagrindu.
Buvo sukurti centrinis ir vietinis karinio valdymo aparatai, su­
daryti pirmieji statutai ir nurodymai, suvienodinta dalių ir jun­
ginių organizacija. 1920 metų pabaigoje mūsų armijoje buvo jau
5,5 milijono žmonių, nors ji nuo 1918 metų rugsėjo iki 1920 metų
gruodžio neteko apie 2,2 milijono žmonių (kone 800 tūkstančių
jų buvo nukauta, sužeista ir dingę be žinios, 1392 tūkstančiai mi­
rė nuo sunkių ligų, kilusių dėl to, kad gyveno pusbadžiu, nebuvo
medikamentų ir medicininio aptarnavimo, reikalingos aprangos).
Iš viso pilietiniame kare įgyto didžiulio karinio patyrimo ir
padarytų teorinių apibendrinimų, kurie daugelį metų sudarė Ta­
rybinių Ginkluotųjų Pajėgų pagrindą, norėčiau bent keliais žo­
džiais paliesti keletą dalykų.
Pirma, armijos ir liaudies vienybė. Pilietinis karas nepaprastai
aiškiai pademonstravo fronto ir užnugario vienybę, visišką vie­
ninga karine stovykla pavirtusios šalies kovinį pranašumą. Šios
vienybės objektyvus pamatas buvo tarybinė visuomeninė ir vals­
tybinė santvarka, darbininkų klasės ir valstietijos sąjunga, sub­
jektyvus— armijos ir liaudies tikslų bendrumas. Šitaip atsirado
jėga, daug kartų padidinusi ginklo galią. V. Leninas nurodė, jog
šios jėgos šaltinis yra tai, kad pirmą kartą pasaulyje yra sukurta
armija, kuri žino, už ką kariauja, ir pirmą kartą pasaulyje dar­
bininkai ir valstiečiai, pakėlę nežmoniškus sunkumus, aiškiai su­
vokia, kad jie gina Tarybų socialistinę respubliką, darbininkų ir
valstiečių valdžią.
Antra, vadovaujantis partijos vaidmuo grynai kariniais klau­
simais ir jos įtaka armijai per partinį politinį aparatą.
Kariniu požiūriu vadovaujantis Komunistų partijos vaidmuo
turi, be viso kito, milžinišką reikšmę todėl, kad ji mūsų šalyje,
kur viešpatauja visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, yra
1 Фрунзе .M. В. И з б р а н н ы е п р о и з в е д е н и я , т. 2, c. 121.

86
valdančioji partija. Dėl to galima sukoncentruoti liaudies ūkio
jėgas ir išteklius svarbiausiose karinėse srityse. Sudaroma visa­
pusiška galimybė manevruoti didžiuliais materialiniais ir žmonių
ištekliais, vykdyti vieningą karinę politiką, pasiekti, kad direk­
tyvos kariniais klausimais būtų privalomos visiems ir kiekvienam
atskirai.
Partiniu politiniu darbu sąmoningos ir revoliucijos reikalui
Ištikimos armijos ir laivyno jėgos nukreipiamos į vieną tikslą,
jos didėja ir darosi masinio didvyriškumo šaltiniu.
„...ir tik dėl to, kad partija budėjo,— sakė V. Leninas,— kad
partija buvo griežčiausiai drausminga, ir dėl to, kad partijos
autoritetas vienijo visas valdybas ir įstaigas, ir su lozungu, kurį
iškėlė CK, kaip vienas žmogus ėjo dešimtys, šimtai, tūkstančiai
ir pagaliau milijonai, ir tik dėl to, kad buvo sudėtos negirdėtos
aukos — tik dėl to stebuklas, kuris įvyko, galėjo įvykti. Tik dėl
to, nepaisant du, tris ir keturis kartus pakartoto Antantės impe­
rialistų ir viso pasaulio imperialistų karo žygio, mes įstengėme
nugalėti" '.
Trečia, norėčiau paminėti dar vieną mūsų ginkluotųjų pajėgų
kūrimo principą — griežčiausią centralizaciją, vienvaldiškumą ir
geležinę drausmę, juo labiau kad ne kartą įvairaus plauko opo­
zicionieriai jį yra puolę.
Vienvaldiškumo nebuvimas kariniuose reikaluose, nurodė
V. Leninas, „...labai dažnai veda neišvengiamai į katastrofą, cha­
osą, paniką, daugvaldystę, pralaimėjimą"12. Daugelyje dokumen­
tų, kuriuos priėmė partijos suvažiavimai ir CK plenumai, taip
pat praktiniame darbe bolševikai nepailsdami kovojo su mėgi­
nimu priešpriešinti partizanines organizavimo formas (kurios vi­
sada gali būti iš pradžių) reguliarios armijos kūrimo principams
(kurie privalo būti svarbiausi), tai yra centralizuotam ir viena-
tipiam valdymui visose armijos grandyse, griežtai laikantis su­
bordinacijos ir drausmės.
Suprantama, vienvaldiškumą reikėjo įvesti būtinai atsižvel­
giant į konkrečias istorines sąlygas, klasinę vadovaujančių kad­
rų sudėtį ir jų politinį brandumą, karinį pasirengimą, taip pat
masių pasiruošimą būti vienokia ar kitokia forma valdomiems.
Todėl natūralu, kad pirmaisiais Tarybų valdžios metais nebuvo
galima įvesti vienvaldiškumo.
1 Leninas V. 1. R a šta i, t. 30, p. 408.
2 T e n p a t, t, 29, p. 399.

87
 Tačiau po truputį lenininis vienvaldiškumas, kaip tipinis,
pagrindinis Raudonosios Armijos vadovavimo principas, būda­
mas organiškai susijęs su politinių organų ir politinių organiza­
cijų vaidmens didėjimu, darosi vyraujantis. Drauge su geležine
kario drausme, pagrįsta savo pareigų giliu supratimu ir są­
moningu atlikimu ginant Tėvynę, vado vienvaldystė yra tas
branduolys, aplink kurį telkiama karių valia, žinios ir suteikiamas
kryptingumas.
Kiekvienas mūsų šalies vystymosi laikotarpis suteikė Tary­
binėms Ginkluotosioms Pajėgoms naujų bruožų, stiprindamas jas
ir ruošdamas gynybai nuo agresijos. Patyrimas ir karybos prin­
cipai, įgyti ir suformuoti pilietiniame kare asmeniškai dalyvau­
jant V. Leninui, tarp jų ir tie momentai, apie kuriuos mes
kalbėjome atskirai, buvo toliau tobulinami ketvirtajame ir penk­
tajame dešimtmetyje, ir tapo dalimi jėgos tos trmijos, kuri Di­
džiajame Tėvynės kare sutriuškino fašizmą.

K E T V IR T A S SKYRIUS

VADOVAVIMAS PULKUI IR BRIGADAI

Tarybinė liaudis, didvyriškai iškovojusi pergalę pilietiniame
kare ir pradėjusi taikią statybą, susidūrė su milžiniškais sunku­
mais, atstatydama sugriautą liaudies ūkį. Beveik visos jo šakos
buvo sugriautos. Pramonės, žemės ūkio, transporto padėtis buvo
kritiška, todėl reikėjo sutelkti visas šalies jėgas ūkiniame fronte.
Buvo pasiųsta keletas milijonų žmonių iš demobilizuotų karei­
vių į atstatymo darbus, sumažintos armijos išlaikymo išlaidos.
Ir vis dėlto reikėjo išlaikyti ir sustiprinti šalies gynybą. „Dabar
mes visą eilę galingų valstybių atpratinome kariauti su mumis,
bet ar ilgam, mes negalime laiduoti"1,— sakė V. Leninas.
Jau 1920 ir 1921 metais pradėta visiškai arba iš dalies siųsti
armiją, tiesiogiai nedalyvaujančią karo operacijose, į darbus. Dėl
to prie Darbo ir Gynybos Tarybos buvo sudaryta komisija, ku­
riai vadovavo M. Kalininas ir F. Dzeržinskis. Darbo armijos labai
daug nuveikė didinant kuro, žaliavų gamybą, keliant žemės ūkį.
1 L en in as V . I. R a šta i, t. 31, p. 452.

88
 1924 metų pabaigoje po demobilizacijos ginkluotųjų pajėgų
sumažėjo nuo 5,5 milijono iki 562 tūkstančių žmonių.
Suprantama, demobilizacija atitiko milijonų kareivių intere­
sus. Visus traukė prie žemės, staklių, visi norėjo grįžti į šeimas,
namo. Buvo labai sunku sulaikyti kadrinius kareivius armijoje,
juo labiau kad daugumas jų buvo valstiečiai. Sis procesas galėjo
gerokai įsisiūbuoti ir apardyti armijos branduolį. 1921 metų
vasarį RKP(b) CK Organizacinio biuro nutarimu komunistai
nebebuvo demobilizuojami iš armijos *. Truputį anksčiau RKP(b)
CK kreipėsi į visas partines organizacijas su atviru laišku „Apie
Raudonąją Armiją", kuriame griežtai jas įspėjo, kad neleistina
susilpninti dėmesį Raudonajai Armijai. O apskritai armijoje lik­
davo daugiausia tie, kurie, atsižvelgdami į savo polinkius ir
gabumus, buvo nusprendę dirbti kario darbą.
To meto taikios statybos sąlygomis reikėjo sukurti vieningą
karo doktriną, sustiprinti reguliariąją Raudonąją Armiją, išspręsti
sudėtingus organizacinius klausimus, sutvarkyti karinių ir poli­
tinių kadrų rengimą. Jau tada ypatingas dėmesys buvo atkreip­
tas į būtinumą stiprinti specialiąsias technines dalis (kulkosvai­
dininkų, artilerijos, šarvuotųjų automobilių, aviacijos ir kt.), jas
aprūpinti viskuo, kas reikalinga.
Šios problemos buvo nuodugniai svarstomos RKP(b) X, XI,
XII suvažiavimuose. Nebuvo apsieita be aštrių ginčų. Partijos
CK pavedimu M. Frunzė ir S. Gusevas parengė tezes „Raudono­
sios Armijos reorganizavimas", kuriose įrodinėjo kadrinės armi­
jos būtinumą ir numatė laipsnišką perėjimą prie milicinių for­
muočių, siūlė vystyti tarybinį karo mokslą. Kiti tvirtino, kad
reikia nedelsiant pereiti prie armijos komplektavimo milicinės
sistemos. RKP(b) X suvažiavimas nubrėžė lenininį karybos vys­
tymo taikos metu kursą. Suvažiavimo nutarime buvo aiškiai
parašyta: „Neteisinga ir praktiškai pavojinga dabartiniam momen­
tui yra kai kurių draugų agitacija už faktinį dabartinės Raudo­
nosios Armijos likvidavimą ir nedelsiamą perėjimą į miliciją" 12.
Nors partija padėjo daug pastangų, kad armija stiprėtų, bet
buvo jaučiama, jog reikia imtis radikalesnių priemonių, ir kuo
greičiau, tuo geriau.

1 M LI CPA, f. 17, ap. 8, sa u g . v ie n 133/1, 1. 225.

2 TSKP su v a ž ia v im ų , k o n f e r e n c ijų ir CK p le n u m ų re z o liu c ijo s e ir
n u ta r im u o s e .— V., 1955.— D. 1, p. 554.

89
 Nuo 1922 metų birželio iki 1923 kovo aš buvau 38-ojo ka­
valerijos pulko eskadrono vadas, vėliau — 7-osios Samaros ka­
valerijos divizijos 40-ojo kavalerijos pulko vado padėjėjas.
Šiems pulkams vadovavo patyrę vadai, ir aš daug ko iš jų iš­
mokau. Vadai, partinė organizacija ir politinis aparatas buvo
pulkuose geras, darbingas kolektyvas.
Gerai įrengtų kareivinių, viršininkams namų, valgyklų, klubų
ir kitų objektų, būtinų normaliam kariškio gyvenimui, daugelis
Raudonosios Armijos dalių tada dar neturėjo. Gyvenome mes
išsibarstę kaimuose, valstiečių trobose, maistą gaminome žygio
virtuvėse, žirgai stovėjo kiemuose. Tokias gyvenimo sąlygas mes
laikėme normaliomis, nes mūsų šalies padėtis tada buvo nepa­
prastai sunki.
Armijoje viršininkai ir vadai buvo daugiausia jauni, fiziškai
stiprūs, energingi ir atkaklūs žmonės. Be to, daugelis mūsų bu­
vome viengungiai ir neturėjome jokių rūpesčių, išskyrus tarny­
binius. Dirbdavome iki užsimiršimo, po 15—16 valandų per parą.
Tačiau ir to laiko būdavo per maža visada visur spėti.
1923 metų pavasarį telefonograma iš divizijos štabo buvau
iškviestas pas divizijos vadą. Priežasties nežinojau ir, turiu pa­
sakyti, truputį jaudinausi: gal ką nors ne taip padariau?
Divizijos vadas N. Kaširinas mane sutiko labai gerai, pavai­
šino arbata ir ilgai klausinėjo apie mūsų pulko kovinę įr taktinę
parengtį. Paskui staiga paklausė:
— Kaip jūs manot, ar teisingai mokome raitelius būsimam
karui ir kaip jūs įsivaizduojate tą būsimą karą?
Klausimas man pasirodė sudėtingas. Aš paraudau ir nesuge­
bėjau iš karto atsakyti. Divizijos vadas, matyt, pastebėjo, jog
sutrikau, ir kantriai laukė, kol susitvardysiu.
— Mums, vadams, labai trūksta žinių ir patirties, kad galė­
tume naujoviškai mokyti kareivius,— pasakiau.— Mokome juos
taip, kaip mus mokė senojoje armijoje. Norint gerai išmokyti
kareivius, reikia, kad vadai išmanytų moderniąją karybą.
— Taip,— pritarė divizijos vadas,— mes stengiamės, kad mū­
sų vadai baigtų karinius politinius kursus ir akademijas. Bet
tai ilgas procesas, o mokymo įstaigų kol kas mažai turime. Teks
iš pradžių mokytis patiems.
Jis pavaikščiojo po kabinetą ir staiga pareiškė, kad nuspręsta
mane paskirti 39-ojo Buzuluko kavalerijos pulko vadu.
SO
 — Aš jus nelabai tepažįstu, bet draugai, su kuriais kalbėjausi,
rekomenduoja jus šioms pareigoms. Jeigu neprieštaraujat, eikit
į štabą ir pasiimkit paskyrimą. Įsakymas apie jūsų paskyrimą
jau pasirašytas.
Atsisveikindamas su divizijos vadu, buvau labai susijaudi­
nęs. Naujosios pareigos buvo labai garbingos ir atsakingos. Va­
dovavimas pulkui visada buvo laikomas aukščiausia karo meno
įsisavinimo pakopa.
Pulkas — tai pagrindinė kovinė dalis, kurioje kautynėms or­
ganizuojama visų sausumos kariuomenės rūšių, o kartais ne tik
sausumos, tarpusavio sąveika. Pulko vadui reikia gerai žinoti
visus savo dalinius, taip pat sustiprinimo šaltinius, kuria papras­
tai kautynėse priskiriami pulkui. Iš jo reikalaujama sugebėti
kautynėse numatyti pagrindinę veiksmų kryptį ir joje sutelkti
svarbiausias pajėgas. Tatai ypač svarbu tada, kai yra aiški priešo
jėgų ir išteklių persvara.
Pulko vadas, gerai įsisavinęs pulko valdymo sistemą ir su­
gebąs laikyti jį nuolat parengtą kovai, visada bus pirmaujantis
karinis vadovas visose aukštesnėse vadovavimo pakopose tiek
taikos, tiek karo metu.
Baigiantis pilietiniam karui, armijoje veikė 200 kursų ir mo­
kyklų, rengusių kadrus visų rūšių kariuomenei. 1920 metais kur­
sus baigė 26 tūkstančiai raudonųjų vadų. Laipsniškai buvo ku­
riamas platus kursų, mokyklų, akademijų tinklas, formuojama
vieninga proletarinių vadų ir politinių vadovų mokymo ir auk­
lėjimo sistema. Jaunesnieji vadai iš pradžių buvo rengiami sep­
tynių ir dešimties mėnesių pulkų mokyklose, vidurinės grandies
vadai — karo ir karo jūrų mokyklose, vyresniosios grandies —
karo akademijose. Respublikose buvo Įkurtos nacionalinės karo
mokyklos. Didelę reikšmę vėliau įgijo vadų tobulinimosi kursai.
Juose aš irgi mokiausi. Apie tai papasakosiu vėliau.
Dar noriu pasakyti tai, kad, mano nuomone, rengiant kvali­
fikuotus vadus, ypač jaunesniosios ir vidurinės grandies, irgi
svarbią reikšmę turėjo mokymasis, savišvieta pačioje stovykloje,
taip sakant, neatsitraukus nuo gamybos. Dešimtys, šimtai tūkstan­
čių kariškių tokiu būdu gausino savo žinias, gerino kovinį už­
sigrūdinimą, čia pat treniruodamiesi per pratybas, manevrus,
žygius. Taigi tie, kurie dėl kokių nors priežasčių negalėjo vykti
į mokyklas, savarankiškai atkakliai mokėsi pačiose dalyse.
91
 Aišku, buvo ir tokių vadų, kurie, sėkmingai pasibaigus pi­
lietiniam karui, jautėsi esą karybos meistrai, manė, kad jiems
nėra reikalo mokytis. Kai kurie iš jų vėliau suprato savo klaidą
ir persiorientavo. Kiti taip ir liko su savo senu bagažu, taigi,
savaime suprantama, neilgai trukus nebetenkino pad.dėjusių rei­
kalavimų ir buvo priversti išeiti į atsargą.
Kai 1923 metų gegužės pabaigoje pradėjau vadovauti pulkui,
jis rengėsi išvykti į stovyklą. Pirmą kartą po pilietinio karo
kavaleristus buvo ruošiamasi mokyti stovykloje, todal daugelis
vadų nelabai teįsivaizdavo, kaip reikės dirbti naujomis sąlygomis.
Priimdamas pulką, pamačiau, kad jo kovinė parengtis yra ne­
pakankama. Ypač prasti reikalai buvo su šaudymu ir taktikos
išmanymu. Todėl daliniai stovykloje daugiausia rūpinosi moky­
mo materialinės bazės organizavimu.
Birželio pradžioje stovykla buvo maždaug įrengta. Pulkas
gavo gerą palapinių miestelį, puikią vasaros valgyklą ir klubą.
Buvo pastatytos pastogės su stulpais arkliams pririšti. Pulko pa­
sididžiavimas buvo šaudykla, pritaikyta mokyti šaudyti iš visų
rūšių ginklų.
Prasidėjo įtemptas karinis ir politinis mokymas. Visi mes bu­
vome patenkinti, kad ne veltui buvo įdėta lėšų ir triūso sto­
vyklai įrengti. Vieningai ir aktyviai dirbo eskadronų vadai ir
politiniai vadovai. Kūrybinė komunistų energija ir iniciatyva
buvo jaučiama visuose darbuose ir sumanymuose.
Atskirai noriu pakalbėti apie mūsų komisarą Antoną Janiną.
Jis buvo tikras bolševikas ir nuostabus žmogus, žinąs kareivio
sielą, gerai suprantąs, kaip prie jo prieiti, ko iš jo pareikalauti.
Jį mylėjo ir gerbė vadai, politiniai darbuotojai, raudonarmiečiai.
Gaila, kad šis žymus komisaras nesulaukė mūsų dienų— jis žu­
vo didvyrio mirtimi 1942 metais mūšiuose su fašistais Kaukazo
fronte. Žuvo drauge su savo sūnumi, kurį išauklėjo drąsiu Tė­
vynės gynėju.
Vasaros viduryje divizijai pradėjo vadovauti pilietinio karo
didvyris G. Gajus.
Aš su malonumu prisimenu mūsų bendrą darbą. Pirmą kartą
mudu susitikome jo palapinėje, kurioje į pasitarimą buvo su­
kviesti dalių vadai ir komisarai. Oficialiai prisistatęs, G. Gajus
pakvietė visus susėsti prie jo darbo stalo. Jis buvo gražus,
kariškai pasitempęs. Akys geraširdiškai švietė, o lygus balsas
rodė ramų charakterį ir pasitikėjimą savimi. Aš buvau daug gir-
92
dėjęs apie G. Gajaus didvyriškumą ir smalsiai jį apžiūrinėjam
Norėjau įsiskverbti į jo dvasinį pasaulį, suprasti jį kaip žmogų
ir kaip vadą.
Pašnekesys buvo ilgas. Iš jo visi išsinešėme gerą pirmo su­
sitikimo su divizijos vadu įspūdį. Atsisveikindamas su manimi,
jis pasakė, kad nori po kelių dienų pažiūrėti, kaip raiteliai mo­
kosi rikiuotės ir išmano taktiką. Mane maloniai nuteikė parody­
tas dėmesys pulkui, todėl jam prisipažinau, kad čia dar yra daug
trūkumų.
— Drauge šalinsime trūkumus,— atsakė G. Gajus ir šypsoda­
masis pridūrė: — Gerai, kad jūs nenorite susikompromituoti.
Po trijų dienų divizijos štabo nurodymu visas pulkas buvo
išrikiuotas apžiūrai. Ant juodo baltomis kojomis žirgo divizijos
vadas užjojo ant kalniuko ir įdėmiai stebėjo pulko pratybas.
Jo žirgas buvo labai karštas, bet raitelis tvirta ranka ir stipriomis
kojomis tvirtai jį valdė.
Pratyboms komanda iš pradžių buvo duodama žodžiu, pas­
kui — kardu (vadinamosios „bežodės pratybos"), o po to — tri­
mito signalais. Persirikiavimas, jojimas, užjojimai, posūkiai, su­
stojimas ir lygiavimas buvo atliekami sklandžiau negu tikėjausi.
Pabaigoje pulkas buvo išskleistas „lavina" (senas kazokų atakos
būdas), ir aš sukomandavau kovos rikiuotės centrui joti į aukš­
tumą, kurioje stovėjo divizijos vadas. Sutelkęs pulką į centrą
ir išlyginęs jį, prišuoliavau prie divizijos vado ir norėjau ra­
portuoti, kad apžiūra baigta. Bet divizijos vadas pakėlė į viršų
rankas, neleisdamas man raportuoti, ir sušuko:
— Pasiduodu, pasiduodu, pasiduodu! — O paskui, prijojęs
prie manęs, maloniai pasakė: — Ačiū, labai ačiū.
Susilyginęs su pulko centru, divizijos vadas atsistojo balna­
kilpėse ir kreipėsi į karius:
— Aš senas kavaleristas ir gerai išmanau karinį raitelių ren­
gimą. Šiandien jūs parodėte, kad savo raudonarmiečio pareigą
Tėvynei atliekate sąžiningai, negailėdami jėgų. Taip ir turi būti.
Geras karinis pasirengimas, savo pareigos liaudžiai supratimas
yra mūsų didvyriškos Raudonosios Armijos nenugalimumo lai­
das. Ačiū jums, šiandien jūs mane nudžiuginote.
Pasisuko į mane divizijos vadas, paspaudė man ranką ir nu­
sišypsojęs tarė:
— Antrą pratybų dalį atliksime kitą kartą. Tegul pulkas eina
ilsėtis, o mes apžiūrėsime, kaip įrengta stovykla.
93
 Daugiau kaip dvi valandas jis vaikščiojo po stovyklą, žiūri­
nėjo kiekvieną smulkmeną, o paskui ilgai sėdėjo su kariais.
G. Gajus papasakojo daug atsitikimų iš pilietinio karo laikų.
Tik kai budintis trimitininkas pasignalizavo pietums, jis atsistojo
ir su mumis atsisveikino.
Palydėję divizijos vadą, mudu su komisaru A. Janinu čia
pat aptarėme, ką reikia daryti, kad nuo laimėjimų ir pagyrimų
„neapsisuktų galva".
Turiu geru žodžiu paminėti pulko karius: divizijos vado pa­
gyrimas įkvėpė visus, ir tai buvo matyti iš mokymosi stovykloje
rezultatų. O mums, vadams, šis pagyrimas buvo paprasto, drau­
giško bendravimo su eiliniais raudonarmiečiais pavyzdys.
G. Gajus dažnai lankydavosi pulke, ilgai kalbėdavosi su ka­
reiviais, vadais ir visada būdavo ne tik viršininkas, bet ir lau­
kiamas vyresnysis draugas komunistas.
Mokymąsi stovykloje mes baigėme gerai įvertinti. Rugsėjo
pabaigoje mūsų 7-oji Samaros kavalerijos divizija išžygiavo į
Oršos rajoną dalyvauti apygardos manevruose. Šie manevrai,
kaip ir mokymasis stovykloje, po pilietinio karo vyko pirmą kar­
tą. Jie buvo nedideli, nes dalys juos vykdė pakeliui į namus.
Ir vis dėlto mūsų divizija turėjo gana sunkią užduotį. Jai reikėjo
atlikti forsuotą žygį — skubiai persikelti į Oršos rajoną. Mano
vadovaujamą pulką divizijos vadas paskyrė į pagrindinių divi­
zijos pajėgų avangardą, taigi mes ne tik turėjome per trumpą
laiką nužygiuoti didelį atstumą, bet ir kartu atlikti žygio apsau­
gos užduotį, būti visą laiką pasirengę greitai išsiskleisti į „kau­
tynes" su „priešu" ir sudaryti kuo geresnes sąlygas pagrindinėms
divizijos pajėgoms įsijungti į „kautynes“.
Skubus divizijos žygis buvo atliktas per 30 valandų. Mes
nužygiavome apie 100 kilometrų ir buvome du kartus sustoję
pailsėti po penkias valandas. Tai buvo sunkus žirgų ištvermės
bandymas. O kavaleristams per poilsį dar reikėjo pašerti, pa­
girdyti žirgus ir sutvarkyti visą amuniciją. Nors visi buvo nu­
vargę, bet pakilios nuotaikos, nes sužinojome, kad, pasibaigus
manevrams, visa 7-oji kavalerijos divizija bus apgyvendinta
Minske.
Auštant pasiųsta į priekį žvalgyba pranešė, kad už Maskvos—
Oršos geležinkelio linijos Oršos stoties kryptimi žygiuoja „prie­
šo" kariuomenė. Oršos prieigose prasidėjo „kautynės" su dali­
mis, dengusiomis geležinkelio mazgo prieigas.
94
 Kaip paprastai per manevrus, iš visų pusių prie pulko pri-
šuoliavo tarpininkai su baltais raiščiais ant rankovių. Tarpinin­
kai — tai vadai, padedantys per pratybas.
— Ką žinot apie „priešą"?
— Koks jūsų sprendimas? — pasipylė klausimai.
Aš atsakiau, kad tuojau išvykstu į priešakinę rinktinę, atlik­
siu rekognoskuotę ir ten priimsiu sprendimą. Pentinais paraginęs
arklį, per keletą minučių atšuoliavau į priešakinę rinktinę, ku­
riai vadovavo labai energingas, aktyvus eskadrono vadas Kons­
tantinas Tiupinas.
Jis pranešė, kad arti dviejų „priešo" pėstininkų pulkų išsi­
skleidę ir, pasirengę kautynėms, žygiuoja už geležinkelio linijos
bendrąja kryptimi į priekyje esančias aukštumas. Ten vyksta
„kautynės" su mūsų pėstininkais. „Priešo" pėstininkai, matyt,
nežino, kad mūsų daliniai atvyko į šį rajoną, nes mes nesusidū­
rėme nei su „priešo" apsauga, nei su žvalgyba.
Nespėjo priešakinės rinktinės vadas baigti raporto, kai pasiro­
dė grupė raitelių ir ėmė artėti prie mūsų. Iš juodo baltakojo
žirgo mes iš tolo pažinome divizijos vadą G. Gajų. Trumpai pa­
kartojęs duomenis apie padėtį, pasakiau divizijos vadui, kad
dabar labai patogu netikėtai atakuoti „priešą" ir" kad nuspren­
džiau išskleisti pulką į kovos rikiuotę ir atakuoti priešo sparną,
juo labiau kad ir vietovė patogi.
Apžvelgęs aplinką pro žiūroną, divizijos vadas pasakė:
— Retas atvejis, veikite drąsiau. Ataką parenkite visa arti­
lerijos ir kulkosvaidžių ugnimi. Pagrindinės divizijos pajėgos
atvyks po 20—30 minučių. Jie smogs į tos grupuotės užnugarį,
kad ją galutinai sutriuškintų.
Po valandos „kautynių" lauką dengė dūmai ir dulkės, 7-osios
kavalerijos divizijos pulkai, išsiskleidę į kovos rikiuotę, garsiai
šaukdami „valio", puolė „priešą". Vaizdas tikrai buvo gražus ir
patrauklus: karių veidai išraudę, akys įsmeigtos j priekį — visai
kaip tikrose kautynėse. „Kautynes" nutraukė signalas „baigti".
Jomis ir baigėsi manevrai. Jokio aptarimo nebuvo.
Mums pasakė, kad „kautynių" eigą stebėjo M. Tuchačevskis
ir labai gerai įvertino mūsų dalis. Ypač pagyrė 7-ąją kavalerijos
diviziją už forsuotą žygį ir veržlią ataką. O pėstininkai buvo pa­
girti už tai, kad sugebėjo greitai persirikiuoti į sparną, kurį ata­
kavo 7-oji kavalerijos divizija.
95
 Mes buvome patenkinti, kad mus pagyrė M. Tuchačevskis,
ir džiaugėmės, kad ir mūsų „priešas" taip pat užsitarnavo padėką
už manevringumą.
Keletą dienų pailsėję, išžygiavome j Minską, j nuolatinę di*
vizijos dalių dislokavimo vietą.
Tūkstančiai minskiečių išėjo į miesto gatves. Šūksniai „va-
lio", sveikinimai lydėjo mus visomis gatvėmis. Aš manau, kad
nė vienoje kitoje šalyje armija nepatiria tokios visuotinės liau­
dies simpatijos ir meilės, kaip mūsų Tarybinė Armija.
Aš ir dabar jaudindamasis prisimenu, kaip mus sutiko buvę
divizijos kariai, garsių žygių ir kautynių Caricyno, Kizliaro, As­
trachanės, Pugačiovo, Buzuluko ir kituose rajonuose dalyviai.
Tai jie, nesigailėdami gyvybės, kovėsi dėl Tarybų valdžios su
baltagvardiečių dalimis ir kontrrevoliucija. Jų draugiški, nuošir­
dūs žodžiai mus jaudino... Daugelis mūsų divizijos karių buvo
patyrę sunkius išbandymus pilietinio karo frontuose, todėl kiek­
vienam buvo suprantami ir artimi prisiminimai apie kovas.
Pasirodo, pulkui skirtas kareivines buvo užėmusi 4-oji šaulių
divizija, nes nespėjo persidislokuoti į Slucką. Teko laikinai ap­
sigyventi privačiuose priemiesčių namuose. Kiekviename jų ap­
gyvendinome po 3—4 karius, nors gautosios patalpos nelabai te­
tiko gyventi.
Padėtis pasunkėjo dar ir todėl, kad pradėjo ištisai merkti
rudens lietus, visur pasidarė neišbrendamas purvas. Reikėjo
skubiai pasirūpinti žirgais, statyti arklides, remontuoti kareivi­
nes ir ūkines patalpas, rengti mokymo materialinę bazę žiemos
mokymui.
Sukvietėme komunistus, paskui ir visą pulką, išaiškinome su­
sidariusią padėtį.
Prisiminęs tuos tolimus ir nelengvus laikus, noriu pasakyti,
kad žmonės vardan geresnės ateities buvo pasirengę dėl visko
aukotis, pakelti visus sunkumus. Aišku, buvo ir verksnių, bet
juos iškart sutramdydavo visi raudonarmiečiai. O kokia buvo di­
delė jėga tas sveikas armijos kolektyvas! Ten, kur veikia ener­
gingas visuomeninis aktyvas, visada yra tikra kolektyvinė drau­
gystė. O ji palaiko dalies kūrybinį entuziazmą, padeda jai gerin­
ti kovinę parengtį.
Lapkričio pabaigoje, kai jau buvo pasnigę, mums pavyko
persikelti į kareivines, o žirgus sustatyti į arklides. Aišku, rei­
se
kėjo dar daug ką nuveikti, kad būtume patogiai įsitaisę, tačiau
svarbiausia jau buvo padaryta.
Mes turėjome tokį uždavinį: naujomis sąlygomis suorganizuo­
ti gerą karinį ir politinį rengimą.
Dabar visai tai atrodo paprasta. O tada, būdamas 26 metų,
vadovavau kavalerijos pulkui, teturėjau menką gyvenimo pa­
tyrimą. Senojoje caro armijoje mokiausi puskarininkių mokomo­
joje komandoje, o Raudonojoje Armijoje — raudonųjų kavaleri­
jos vadų kursuose. Štai ir viskas. Tiesa, pasibaigus pilietiniam
karui, įnirtingai studijavau įvairią karinę literatūrą, ypač kny­
gas taktikos klausimais.
Praktinius dalykus aš tada geriau išmaniau negu teorinius,
nes neblogą patyrimą buvau įgijęs Pirmajame pasauliniame ka­
re. Gerai išmaniau karinio rengimo metodiką ir ja žavėjausi.
Bet kartu supratau, kad teorijos srityje atsilieku nuo tų reika­
lavimų, kuriuos gyvenimas kelia man kaip pulko vadui. Viską
apmąstęs, padariau išvadą: reikia negaištant pradėti atkakliai
mokytis. Na, o kaipgi pulkas, kuriam reikia skirti dvylika va­
landų per parą, kad visur visada suspėtum? Išeitis buvo viena:
reikia prie bendros darbotvarkės pridėti dar tris keturias va­
landas savarankiškam mokymuisi, o miegas, poilsis — visa tai
niekai, pailsėsime tada, kai prisikaupsime žinių.
Taip mąsčiau ne aš vienas. Taip mąstė daugumas vadų, pi­
lietinio karo metais išaugusių iš eilinių raudonarmiečių, seno­
sios armijos kareivių ir puskarininkių.
Per tą laiką kadrinis armijos branduolys labai sutvirtėjo. Ir
vis dėlto kadrai labai keitėsi, smarkiai šlubavo tiekimas, buvo
nepakankama mobilizacinė kariuomenės parengtis. Prastai dir­
bo karinė žinyba, kuriai tuo metu vadovavo Trockis.
1924 metų sausyje RKP(b) CK plenumas nutarė patikrinti ka­
rinės žinybos veiklą. Sis darbas buvo pavestas CK komisijai,
kuriai vadovavo V. Kuibyševas, vėliau — S. Gusevas. Dokumen­
tus CK plenumui apie padėtį armijoje padėjo ruošti M. Frunzė,
K. Vorošilovas, A. Bubnovas, G. Ordžonikidzė, A. Andrejevas,
I. Unšlichtas, N. Svernikas ir kiti. Iš surinktų faktų analizės
buvo padarytos nelinksmos ir griežtos išvados.
Buvo aišku, kad šalies ginkluotųjų pajėgų stiprinimo uždavi­
niai reikalauja esminės jų reformos. RKP(b) CK patvirtinti ko­
misijos pasiūlymai ir buvo tos reformos pagrindas.
97
 Viena iš svarbių reformos priemonių buvo Raudonosios Ar­
mijos teritorinio komplektavimo principo, derinant jį su kadri­
niu, taikymas.
Teritorinis principas lietė šaulių ir kavalerijos divizijas. Jo
esmė buvo ta, kad kuo daugiau darbo žmonių įgytų karinį pa­
rengimą kuo mažiau juos atitraukiant nuo gamybos. Apie 16—
20 procentų divizijų etatų sudarė kadriniai vadai, politiniai dar­
buotojai ir raudonarmiečiai, o visi kiti jose tarnavo laikinai. Jie
kasmet penkerius metus iš eilės buvo šaukiami mokytis iš pra­
džių trims mėnesiams, o paskui — vienam. Visą kitą laiką kariai
dirbo pramonėje ir žemės ūkyje.
Esant tokiai rengimo sistemai, buvo galima prireikus greitai
surinkti pakankamai parengtus karius apie kadrinį divizijos
branduolį. Be to, išlaidos vienam kariui išmokyti teritorinėje da­
lyje per penkerius metus buvo daug mažesnės negu kadrinėje
dalyje per dvejus metus. Žinoma, geriau būtų buvę turėti tik
kadrinę armiją, bet to meto sąlygomis tatai buvo praktiškai ne­
įmanoma.
Ginkluotųjų pajėgų reformos priemonės buvo įrašytos į Karo
tarnybos įstatymą, kurį TSRS Centrinis Vykdomasis Komitetas ir
Liaudies Komisarų Taryba priėmė 1925 metų rugsėjo mėnesį. Tai
buvo pirmas sąjunginis įstatymas apie visų mūsų tėvynės pilie­
čių būtiną karo tarnybą. Jame buvo nurodyta ir ginkluotųjų pa­
jėgų organizacinė struktūra.
Buvo reorganizuoti centrinis ir vietiniai kariuomenės valdy­
mo aparatai. Naujasis DVRA štabas, kuriam vadovavo M. Frun-
zė (jo padėjėjai M. Tuchačevskis ir B. Šapošnikovas), tapo pag­
rindiniu organizaciniu Raudonosios Armijos centru. Supaprastė­
jo valdymas, pagerėjo darbo operatyvumas ir atsakomybė už jį.
Partija sustiprino naujosios organizacinės vadovavimo ginkluo­
tosioms pajėgoms sistemos aukščiausią grandį. 1925 metų sausyje
karo ir jūrų reikalų liaudies komisaru bei TSRS revoliucinės ka­
rinės tarybos pirmininku tapo žymus karvedys, bolševikas Mi­
chailas Frunzė.
Kartą mūsų pulke apsilankė legendinis pilietinio karo didvy­
ris V. Bliucheris. Iki revoliucijos jis buvo Mytiščių vagonų
gamyklos darbininkas, vėliau — caro armijos puskarininkis. V.
Bliucheris — bolševikų partijos narys nuo 1916 metų. Aš buvau la­
bai daug apie jį girdėjęs, bet susitikau su juo pirmą kartą.Su-
sitikimas su V. Bliucheriu visiems pulko kariams ir vadams buvo
98
didelis įvykis. Pažiūrėti, kaip mes dirbame mokymo ir auklėjimo
darbą, jį pakvietė divizijos vadas G. Gajus. Pulkui tai buvo di­
delė garbė.
Pirmiausia V. Bliucheris nuodugniai susipažino su karių mi­
tybos organizavimu ir liko patenkintas maisto gaminimu. Išei­
damas iš virtuvės, jis paspaudė rankas visiems virėjams. Reikė­
jo matyti jų veidus! Paskui jis apėjo visus pulko bendrabučius
ir kultūros švietimo įstaigas. Baigęs apžiūrą, pasiteiravo:
— Kokie jūsų reikalai su kovine parengtimi? Juk esate ne­
toli sienos.
Aš atsakiau, kad pulko žmonės gerai žino savo užduotį ir
visada pasiryžę atlikti pareigą Tėvynei.
— Na, ką gi, pagirtina. Duokite pulkui „pavojaus" signalą.
Šito, atvirai kalbant, nesitikėjau, bet nesumišau. Kreipdama­
sis į pulko budėtoją, įsakiau:
— Duokit „karo pavojaus" signalą.
Po valandos pulkas buvo išrikiuotas susitelkimo vietoje.
V. Bliucheris labai atidžiai patikrino raitelių balnų krepšius, jų
ginkluotę, aprangą ir bendrą kovinę parengtį. Ypač kruopščiai
jis patikrino kulkosvaidininkų eskadroną ir padarė gana griežtą
pastabą vieno kulkosvaidžio tarnybai, kuri nebuvo, kaip reika­
laujama pavojaus atveju, įpylusi į kulkosvaidį vandens ir netu­
rėjo jo atsargos.
— Jūs žinote, kas atsitinka kare dėl tokio apsileidimo? — pa­
klausė V. Bliucheris.
Kariai išraudę tylėjo.
— Daugiau tokių klaidų nedarykite, draugai.
Patikrinęs kovinę parengtį, V. Bliucheris paaiškino tokią pra­
dinę taktinę padėtį: tariamasis „priešas“ artinasi prie labai svar­
bios taktinės ribos, stengiasi ją užimti. Atstumas nuo priešo iki
tos ribos 12 kilometrų, tarp pulko ir „priešo" — apie 25 kilomet­
rus, tai yra taktiškai patogi riba buvo vienodame nuotolyje ir nuo
„priešo", ir nuo pulko.
Supažindinti vadus su padėtimi, taip pat aiškinti kovos už­
davinį ir dėl to gaišti laiką neprotinga: „priešas" ateis prie ri­
bos anksčiau negu mes. Nusprendžiu: 1-asis eskadronas su ketu­
riais sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir vienu pabūklu yra priešakinė
rinktinė ir joja paskui mane risčia. Kovos užduotis bus pranešta
kelyje. Pagrindinės pulko pajėgos, kurioms vadovauja mano
pavaduotojas, joja įkandin priešakinės rinktinės trijų kilometrų
atstumu, pasirengusi priešpriešinėms kautynėms.
Jodama čia vienokiu, čia kitokiu aliūru, o kai kur ir šuoliais,
priešakinė rinktinė sugebėjo užimti taktiškai patogią ribą anks­
čiau negu „priešas" ir suorganizavo ugnį jam atremti.
Atšaukus pavojų, V. Bliucheris kreipėsi į pulką:
— Ačiū jums, draugai kariai ir vadai, už gerą kareivio dar­
bą. Visa, ką šiandien jūsų pulkas parodė, yra verta pagyrimo.
Aš kviečiu jus šventai saugoti ir gausinti kovines tradicijas
šauniosios Samaros kavalerijos divizijos, kuri labai gerai kovėsi
su baltagvardiečiais ir interventais. Būkite visada pasirengę įvyk­
dyti kovinį mūsų didžiosios Tėvynės įsakymą.
Kaip atsakymas nuaidėjo garsus „valio". Buvo matyti, kad
karius sujaudino šilti V. Bliucherio žodžiai.
Mane sužavėjo šio žmogaus nuoširdumas. Bebaimis kovotojas
su Tarybų valdžios priešais, legendinis didvyris V. Bliucheris
buvo daugelio idealas. Neslėpsiu, aš visuomet svajojau būti pa­
našus į šį puikų bolševiką, nuostabų draugą ir talentingą
karvedį.
1924 metų liepos pabaigoje mane išsikvietė divizijos vadas
G. Gajus ir paklausė, kaip aš gilinu savo žinias. Atsakiau, kad
daug skaitau ir nagrinėju Pirmojo pasaulinio karo operacijas.
Nemaža medžiagos esu parengęs paskaitoms, kurias skaičiau
pulko vadams.
— Visa tai pagirtina,— pasakė G. Gajus,— bet šito dabar ma­
ža. Karyba nestovi vietoje. Mūsų vadams reikia kapitališkesnio
mokslo, kad galėtų nagrinėti karines problemas. Aš manau, jums
reikia rudenį važiuoti į Aukštąją kavalerijos mokyklą, kuri yra
Leningrade. Tai bus labai naudinga jūsų būsimai veiklai.
Aš padėkojau ir pasakiau, kad pasistengsiu pateisinti pasiti­
kėjimą.
Grįžęs į pulką, negaišdamas sėdau prie vadovėlių, statutų ir
nurodymų ir pradėjau ruoštis stojamiesiems egzaminams. Egza­
minai pasirodė lengvi, greičiau netgi formalūs, ir aš buvau įt­
rauktas į pirmąją grupę. Tuo metu į kursus įstojo K. Rokosovs-
kis, M. Saveljevas, I. Bagramianas, A. Jeriomenka ir daugelis
kitų pulko vadų.
Kaip ir daugelis klausytojų, Leningrade buvau pirmą kartą.
Mes labai domėjomės miesto įžymybėmis, vaikščiojome po isto­
rines Spalio revoliucijos mūšių vietas. Ar galėjau aš tada nu-
100
matyti, kad po 17 metų vadovausiu Leningrado fronto kariuome­
nei, gynusiai Lenino miestą nuo fašistinės kariuomenės?
Aukštajai kavalerijos mokyklai vadovavo V. Primakovas, le­
gendinis pilietinio karo didvyris, vadas garsiosios Raudonųjų
kazokų 8-osios kavalerijos divizijos, kuri pilietiniame kare kėlė
baimę baltagvardiečių kariuomenei. Kresnam, vidutinio ūgio,
gražių plaukų, protingų akių ir malonaus veido V. Primakovui
klausytojai iškart ėmė simpatizuoti. Jis buvo labai išsilavinęs
žmogus. Kalbėjo trumpai, aiškiai dėstydamas savo mintis.
Po kurio laiko V. Primakovas gavo paskyrimą į Ukrainą ka­
zokų korpusui vadovauti. Vietoj jo buvo paskirtas M. Batorskis,
žinomas kavalerijos teoretikas. Mes visi buvome patenkinti dėl
V. Primakovo paaukštinimo ir tikėjome, kad jis su savo gabu­
mais pasidarys aukštu vadu.
Netrukus mūsų Aukštoji kavalerijos mokykla buvo perfor­
muota j Kavalerijos vadų tobulinimosi kursus. Mokymosi laikas
buvo sutrumpintas nuo dvejų iki vienerių metų. Krūvis buvo
didžiulis. Po paskaitų teko daug mokytis savarankiškai. Dabar
kartais stebiuosi tuometine savo ištverme ir fanatišku mokymosi
atkaklumu.
Prisimenu, kartą turėjau Karinėje mokslinėje draugijoje pa­
daryti pranešimą tema „Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką
karo meno teorijai". Dabar ši tema nebūtų sunki, na, o tada...
tada aš paprasčiausiai nežinojau, nuo ko ją pradėti, kuo baigti.
Padėjo man draugai iš mūsų partinės organizacijos. Pranešimą
net išspausdino biuletenyje, leidžiamame Kavalerijos kursų klau­
sytojams.
Gerai prisimenu didelę draugišką pagalbą, kurią teikė viena
kitai Leningrado ir mūsų kursų partinės organizacijos visuome­
niniame, partiniame darbe. Dažni mūsų svečiai būdavo didžių­
jų Spalio įvykių dalyviai — Leningrado gamyklų ir fabrikų darbi­
ninkai. Mes godžiai klausydavomės jų pasakojimų apie susitiki­
mus su Vladimiru Leninu, apie Žiemos rūmų šturmą. Savo ruožtu
mes eidavome pas įmonių darbininkus ir pasakodavome jiems
apie kovą su užsienio interventais ir baltagvardiečiais pilietinio
karo frontuose. Daugelis mūsų dar visai neseniai buvome tokie
patys darbininkai, taigi vienas kitą suprasdavome iš pusės žo­
džio, ir mūsų draugystė buvo tvirta.
Dažnai rengdavome jojimo varžybas, kuriose visada daly­
vaudavo ir leningradiečiai. Labai populiarus buvo mūsų figū-
101
 rinis jojimas, konkūras hipikas ir šaltojo ginklo vartojimas, o
vasarą — žirgų lenktynės. Visose šiose varžybose nuolatiniai da­
lyviai buvome ir mes su K. Rokosovskiu, M. Saveljevu, I. Bagra-
mianu bei kitais Kavalerijos kursų sportininkais.
Rudenį ir žiemą daugiausia vyko karybos teorijos paskaitos
ir politinis rengimas. Neretai vykdavo teoriniai užsiėmimai prie
dėžės su smėliu ir pratybos planuojant kautynes žemėlapiuose.
Mokėmės ir išjodinėti, nes tatai dalių vadai turėjo puikiai iš­
manyti. Daug dėmesio skyrėme fechtavimui kardais ir špago­
mis, bet saviveikliškai, laisvalaikiu.
1925 metų vasarą mes daugiausia mokėmės lauko taktikos.
Pratyboms vadovavo kursų viršininkas Michailas Batorskis. Jis
mums perdavė labai daug žinių ir savo patyrimo.
Mokslas Kavalerijos kursuose baigėsi forsuotu žygiu prie
Volchovo upės. Joje mokėmės plaukti su žirgu, forsuoti vandens
kliūtį.
Plaukimas su žirgu per upę — gana sudėtingas dalykas. Nega­
na pačiam gerai mokėti su apranga plaukti, dar reikia išmokti
valdyti plaukiantį žirgą. Todėl buvo daug mokomasi, kad raite­
liai įgytų tvirtų įgūdžių. Atsimenu įdomų atsitikimą, kuris įvy­
ko per pratybas prie Volchovo upės. Joms pasibaigus, mūsų
skyriaus klausytojas 42-ojo kavalerijos pulko vadas Michailas
Saveljevas, norėdamas pasirodyti esąs šaunus kavaleristas, pa­
sisiūlė pademonstruoti, kaip perplaukti upę stovint balne, kad
nesušlaptų apranga ir ginklai.
Viršininkai sutiko, bet liepė porai valčių dėl visa ko plauk­
ti šalia. Užmetęs ant balno kilpas, Saveljevas drąsiai įjojo į
upę. Žirgas, nebesiekdamas dugno, ėmė plaukti, o raitelis tvir­
tai sėdėjo balne, laikydamasis už pavadžių. Iš pradžių viskas
buvo gerai, bet apie upės vidurį žirgas, matyt, pavargęs, ėmė
jaudintis. Kad ir stengėsi raitelis išsilaikyti balne, vis dėlto nu­
krito nuo jo žemyn galva ir paniro po vandeniu. Jeigu ne šalia
plaukusios valtys, būtų ištikusi nelaimė. Žirgas vienas išplaukė
į krantą, netrukus atplaukė ir valtis su Saveljevu, nuo kurio
upeliais bėgo vanduo. Suprantama, jį sutiko visi garsiai juokda­
miesi ir pokštaudami, bet jam buvo visiškai nejuokinga. Su per­
sikėlimu apsijuokė ir dar vandenyje batus pametė. Persikelda­
mas jis buvo juos pasikabinęs ant kaklo. Taip ir teko iki kareivi­
nių joti su vienomis kojinėmis...
102
 Pasibaigus kursams, M. Saveljevas, 37-ojo Astrachanės pulko
eskadrono vadas N. Rybalkinas ir aš nusprendėme grįžti į Mins­
ką, į tarnybos vietą, ne traukiniu, o parjoti savo žirgais. Reikėjo
nujoti 963 kilometrus lauko keliais. Maršrutas buvo numatytas
per Vitebską, Oršą, Borisovą.
Pateikę Kavalerijos kursų vadovybei savo planą, gavome lei­
dimą, bet, deja, suorganizuoti kontrolinius punktus, aptarnavi­
mą ir maitinimą kelionėje ji mums negalėjo. Savo sprendimo
mes vis tiek neatsisakėme, nors iš anksto žinojome sunkumus,
su kuriais teks susidurti, juo labiau kad jau buvo prasidėjęs šal­
tas lietingas ruduo. 963 kilometrų nuotolį mes nusprendėme
įveikti per 7 paras. Tokio grupinio sportinio jojimo nei Tarybų
Sąjungoje, nei kitose šalyse tada dar nebuvo niekas atlikęs.
Esant palankioms sąlygoms, mes vylėmės grupiniu jojimu pa­
siekti pasaulio rekordą.
Pagrindinis šio eksperimento tikslas buvo patikrinti, ar len­
ktynių treniruotės tinka forsuotam žygiui dideliu atstumu.
Ankstyvą 1925 metų rudens rytą prie Leningrado Maskvos
užkardos susirinko mūsų draugai ir Kavalerijos kursų vadovy­
bės atstovai mums palinkėti laimingo kelio.
Pradėję kelionę, nusprendėme joti čia vienu, čia kitu aliū-
ru, tai yra risčia ir kartkartėmis — šuoliais. Pirmą dieną mes nu­
jojome 10 kilometrų mažiau negu buvome apskaičiavę, nes jau­
tėme, kad pavargo žirgai. Be to, ėmė šlubuoti mano grynakraujė
kumelė Dira: ji jau buvo 12 metų, o arkliui tai senyvas amžius.
Mes gerokai pavargome, norėjome greičiau pailsėti. Valstie­
čiai mus maloniai priėmė: pašėrė arklius, mus gerai pamaitino.
Rytas man prasidėjo nesėkmingai — Dira vis dar šlubavo.
Užliejęs vašku įdurtą vietą ir apibintavęs kanopą, nutariau ją
vesti už pavadžio. Laimė, žirgas greit nustojo šlubuoti. Sėdau
joti. Ne, nieko — nešlubuoja. Paleidau risčia — gerai. Norėda­
mas sumažinti dešinės, nesveikos kojos apkrovimą, nuspren­
džiau joti tik žingsniu ir šuoliais iš kairės kojos.
Mano draugams joti sveikais žirgais buvo daug lengviau. Aš
dažnai nusėsdavau, vedžiau žirgą už pavadžio ir pats, supran­
tama, fiziškai labiau pavargau. Užtat sustojus pailsėti, draugai
rūpindavosi pašarais ir žirgais.
Septintą dieną, prajoję Borisovą, prijojome Minską. Užmies­
tyje išvydome daugybę žmonių su raudonomis vėliavomis ir
transparantais. Pasirodo, mus sutiko pulko draugai ir vietiniai
103
 gyventojai. Paspaudę pentinais, lauko šuoliais prijojome prie
tribūnos ir įgulos viršininkui ir miesto vykdomojo komiteto pir­
mininkui atraportavome apie sėkmingai atliktą žygį. Mus sveiki­
no ovacijomis.
Po dviejų dienų buvo atliktas kontrolinis dviejų kilometrų
jojimas su kliūtimis, apžiūra ir svėrimas. Rezultatai buvo geri,
ir mūsų žygis buvo įvertintas teigiamai. Žirgai per septynias pa­
ras neteko nuo 8 iki 12 kilogramų, o raiteliai — 5—6 kilogramų.
Gavę vyriausybės premijas ir vadovybės padėkas, išvykome
trumpai paatostogauti. Aš išvažiavau į kaimą aplankyti motinos
ir sesers.
Mama per mano nebuvimo laiką gerokai suseno, bet, kaip ir
anksčiau, daug dirbo. Sesuo jau turėjo du vaikus, ji taip pat
paseno. Matyt, juos sunkiai paveikė pokario metai ir 1921—1922
metų badas.
Su mažaisiais giminaičiais aš greitai susidraugavau. Jie nesi-
gėdindami atidarydavo mano lagaminą ir išsiimdavo viską, kas
jiems patikdavo.
Kaimas buvo varganas, žmonės prastai apsirengę, gyvulių la­
bai sumažėję, o kai kas po nederlingų 1921 metų jų iš viso ne­
beturėjo. Bet nuostabiausia, kad niekas nesiskundė, gal tik vie­
nas kitas. Žmonės teisingai suprato pokario sunkumus.
Buožės ir pirkliai laikėsi atskirai. Matyt, dar tikėjosi, kad
grįš buvę laikai, ypač paskelbus naująją ekonominę politiką.
Rajono centre — Ugodskij Zavode — vėl atsirado restoranai ir
privačios parduotuvės, su kuriomis bandė konkuruoti naujoji
kooperacijos sistema.
Grįžęs į diviziją, sužinojau, kad pertvarkomi jos etatai: vie­
toj šešių kavalerijos pulkų bus keturi. Mano vadovaujamas 39-
asis Buzuluko pulkas prijungtas prie 40-ojo, o iš 41-ojo ir 42-ojo
formuojamas naujas — 39-asis Melekeso Pugačiovo pulkas.
Man ir M. Saveljevui — 42-ojo kavalerijos pulko vadui —
šitai asmeniškai svarbu. Vienas iš mūsų turėjo gauti naują,
39-ajį pulką, antras— turėjo vykti į kitą junginį. Aišku, abu
norėjome likti savo divizijoje, kuri mums buvo kaip sava
šeima.
Viršininkai pasirinko mane, o M. Saveljevas gavo kitą pas­
kyrimą. Man buvo suprantamas jo nusiminimas, bet išsiskyrėme
draugiškai ir paskui susitikdavome kaip seni bičiuliai.
104
 Ankstesnieji divizijos pulkai susidėjo iš keturių eskadronų,
o naujieji po pertvarkymo, susijusio su ginkluotųjų pajėgų re­
forma,— iš šešių. Du eskadronai sudarė kavalerijos divizioną.
Be to, pulke buvo kulkosvaidžių eskadronas iš 16 kulkosvaidžių,
pulko baterija, atskirasis ryšių būrys, atskirasis pionierių būrys,
atskirasis chemikų būrys ir pulko mokykla, rengianti jaunesniuo­
sius vadus.
Prasidėjo karštas mano ir viso pulko darbymetis.
Svarbiausias ginkluotųjų pajėgų reformos uždavinys buvo
sudaryti Tarybinių Ginkluotųjų Pajėgų vienvaldystę. Jei vadas
buvo komunistas, jis paprastai tapdavo ir komisaru: imdavo va­
dovauti kariniam rengimui, administracinei-ūkinei veiklai ir vi­
sam partiniam politiniam darbui. Jis turėjo padėjėją politiniams
reikalams.
Tokia svarbi drausmės ir kovinės parengties stiprinimo prie­
monė tais metais armijoje galėjo būti įgyvendinta todėl, kad
žymiai pagerėjo vadų sudėtis.
Jeigu vadas buvo nepartinis, jis atsakė tik už karinį rengimą
Ir administracinę-ūkinę veiklą, o partiniam politiniam darbui
vadovavo komisaras, kuris drauge su vadu atsakė už dalies mo­
ralinę būseną ir kovinę parengtį.
Viename iš ano meto Revoliucinės karinės tarybos įsakymų
apie tai buvo pasakyta: „Nuolatos atsimindamas, kad Tarybų
valdžios uždavinys ginkluotųjų pajėgų kūrimo srityje yra vien­
valdystės įvedimas, komisaras privalo visokeriopai įtraukti va­
dą, su kuriuo dirba, į komunistinių idėjų sferą ir pats atidžiai
studijuoti karybą, kad ilgainiui galėtų užimti vadovaujančias
arba administracines pareigas"1.
Prisimenu, 1925 metų pavasarį gavome partijos CK direkty­
vinį laišką visoms partinėms organizacijoms „Apie vienvaldiš-
kumą Raudonojoje Armijoje". Jame buvo aiškinama, kad, parti­
jai ir kariniams organams sustiprinus visą Raudonąją Armiją ir
jos vadovaujančius kadrus, susidarė palankios sąlygos įgyven­
dinti vienvaldiškumo principą.
Kai kurie draugai, tiesa, jų buvo mažuma, tada manė, kad
vienvaldiškumas gali sumažinti partijos įtaką armijai. Betgi va­
du vienvaldžiu viršininku tapdavo komunistas. Todėl partijos
vaidmuo ne tik nesusilpnėdavo, o atvirkščiai, sustiprėdavo. Di-

1 TSRS gynybos ministerijos archyvas, f. 32, ap. 65582, b. 42, 1. 1394.

105
dėjo vado atsakomybė partijai už visą armijos gyvenimą. Be to,
labai sustiprėjo drausmė ir pagerėjo mūsų ginkluotųjų pajėgų
kovinė parengtis.
Vado ir komisaro, politinio darbuotojo, tarpusavio santykiai
visą laiką gerėjo. Užbėgdamas už akių, priminsiu, kad 1928 me­
tais partijos CK nurodymu RKT įsakymu buvo įvestas Potvarkis
apie komisarus, vadus vienvaldžius viršininkus ir padėjėjus po­
litiniams reikalams. Šiuo potvarkiu komisarams buvo priskirtas
partinis ir politinis vadovavimas ir atsakomybė už dalies (jun­
ginio) moralinę bei politinę būseną, jie visiškai buvo atleisti nuo
kontrolės funkcijų.
Baigus Kavalerijos vadų tobulinimosi kursus, man buvo len­
gviau dirbti. Labiau savimi pasitikėjau ir savarankiškiau spren­
džiau kovinio bei politinio rengimo, taip pat vadovavimo pulkui
klausimus.
Tuo metu mūsų pulko reikalai buvo neblogi. 1926 metų žie­
mą mane išsikvietė 3-iojo kavalerijos korpuso komisaras A. Kro-
chmalis ir korpuso vadas S. Timošenka, pradėjęs vadovauti kor­
pusui 1925 metų vasario mėnesį.
Įėjęs į kabinetą, pamačiau, kad jame dar yra divizijos vadas
K. Stepnojus-Spižarnis, divizijos komisaras G. Šternas ir politinio
skyriaus viršininkas L. Bočiarovas.
— Mes jus iškvietėme todėl, kad norime jums pasiūlyti šalia
pulko vado pareigų pulko komisaro pareigas, tai yra būti vien­
valdžiu viršininku,— pasakė S. Timošenka.— Divizijos vadovybė
ir politinis skyrius yra tos nuomonės, jog jūs toms pareigoms
tinkate. Ką apie tai manote jūs?
Patylėjęs, atrodo, ilgiau negu reikėjo, atsakiau, kad jeigu
divizijos vadovybė ir politinis skyrius padės, tikiuosi susido­
roti su naujomis pareigomis.
Po kelių dienų buvau paskirtas vienvaldžiu viršininku. 7-ojo-
je kavalerijos divizijoje tai buvo pirmas toks bandymas, dėl to
labai atsakingas. Organizacinį ir ideologinį darbą man padėjo
dirbti partinio biuro sekretorius ir mano padėjėjas politiniams
reikalams. Jie nesigėdindavo prireikus mane partiniais klausi­
mais pataisyti, duoti gerą patarimą. Neturėdamas naujo darbo
patyrimo, suprantama, iš pradžių dariau klaidų, todėl man buvo
naudinga, kai jas pataisydavo.
Kad galėtų teisingai vadovauti politiniam auklėjamajam dar­
bui, aukštesnieji viršininkai turi būti labiau išsilavinę negu val-
106
diniai. Anais metais mes, rikiuotės vadai, karinio rengimo klail-
Simais sparčiau augome ir išmanėme geriau negu marksizmo-
leninizmo teorijos pagrindus.
Taip buvo todėl, kad visi mes buvome labai apkrauti admi­
nistraciniu darbu, kariniu rengimu ir karine savišvieta, antra
vertus, daugelis nepakankamai vertino būtinumą giliai studijuo­
ti marksizmo-leninizmo teoriją ir armijos partinį organizacinį
darbą. Suprantama, politiniai darbuotojai čia daugiau išmanė ne­
gu mes, rikiuotės vadai.
Neilgai trukus divizijai ėmė vadovauti D. Smitas, atvykęs iš
Ukrainos. Savo charakteriu, patyrimu, darbo stiliumi jis labai
skyrėsi nuo savo pirmtako K. Stepnojaus-Spižarnio. Tas buvo
judrus, mėgėjas daug kalbėti, net, galima sakyti, pernelyg ple­
pus. D. Smitas — protingas, mintis reikšdavo trumpai, bet, deja,
nemėgo kruopščiai dirbti.
• 1926 metų vasarą divizija išvyko į stovyklą. Mums buvo
paskirta vaizdinga vieta Ždanovičių rajone, maždaug 20 kilomet­
rų nuo Minsko.
Stovykloje vyko įtemptas karinis rengimas. Ypatingas dėme­
sys buvo skiriamas dalinių, vadų, štabo ir visos dalies taktikos
mokymui lauke. Reikia pasakyti, kad iš visų karinių disciplinų
labiausiai mėgau taktiką ir visada su ypatingu malonumu jos
mokiausi.
Kaip žinoma, armija — tai karo įrankis, ji egzistuoja gink­
luotai kovai su Tėvynės priešais ir šiai kovai pirmiausia turi
išmanyti taktiką. Priešingu atveju ji bus priversta šito mokytis
mūšiuose, be reikalo patirdama aukų.
Kad mūsų pulkas įgytų taktikos įgūdžių, vyko daug parodo­
mųjų ir instrukcinių-metodinių žvalgymo, kautynių organizavi­
mo ir sąveikavimo su techninėmis kovos priemonėmis pratybų.
Dalių taktinė parengtis paprastai patikrinama manevruose.
Nuo 1925 metų Baltarusijos karinėje apygardoje manevrai vyk­
davo kasmet po stovyklos.
Šiuose manevruose dalyvavo ir 7-oji kavalerijos divizija. Ne­
prisimenu nė vieno atvejo, kad jos taktinį rengimą vadovybė
būtų blogai įvertinusi. Tai didele dalimi priklausė ir nuo mūsų
vadų požiūrio į taktikos mokymą. Reikia pasakyti, kad visi di­
vizijos pulkų vadai taktiką pakankamai išmanė ir entuziastingai
jos mokė.
107
 3?-ajam kavalerijos pulkui tuo metu vadovavo V. Volskis.
1942 metų lapkričio mėnesį Stalingrado fronte jis vadovavo
mechanizuotam korpusui. Drauge su 51-ąja armija jo korpusas
smogė smūgius Kalačio kryptimi ir ten susijungė su Pietvakarių
fronto dalimis. 38-ojo kavalerijos pulko vadas buvo V. Gaidu-
kovas. Didžiajame Tėvynės kare jis vadovavo korpusui ir ki­
tokiems junginiams. Buvo patyrę ir kitų divizijos dalių vadai.
Daug dėmesio buvo skiriama fiziniam rengimui. Visi mes,
seni kareiviai, geriau negu bet kas kitas žinojome, kad tik už­
sigrūdinę, stiprūs kovotojai gali pakelti karo sunkumus. Nuo
kiekvieno kovotojo pasiruošimo priklauso ir visos dalies sėkmė.
Kare, kaip žinoma, tenka bet kokiu oru dieną ir naktį keliais ir
bekele atlikti sunkius forsuotus ir permetamuosius žygius, iškart
išsiskleisti į kovos rikiuotę, ryžtingai atakuoti priešą ir dažnai
persekioti jį po kautynių tol, kol visiškai sunaikinamas. Jei mū­
šis baigiasi nesėkmingai, svarbu greitai pasitraukti iš kautynių
ir persigrupuoti. Visa tai gali padaryti tik fiziškai stipri dalis.
Kitaip ji greitai „išsikvėps", visur visada vėluos, turės didelių
nuostolių, o ir paprasčiausiai gali tapti savo nepasiruošimo au­
ka.
Reikia pasakyti, kad 39-asis kavalerijos pulkas visose joji­
mo sporto šakose iš visų geriausių Baltarusijos karinės apygar­
dos Kavalerijos dalių buvo pagrindinis pretendentas į prizines
vietas. Mums pavyko pulke suorganizuoti aktyvią sportininkų
grupę, į kurią įėjo daugelis vadų. Aš nuolat treniravausi visose
Jojimo sporto šakose.
Kiek blogiau buvo su šaudymu iš visų rūšių ginklų.
Čia mus visada pralenkdavo 40-ojo kavalerijos pulko snaiperių
komandos. O jojimo sporte, atvirkščiai, visada mes gerokai pir­
maudavome. Pralenkdavome ne tik šį pulką, bet ir kitas korpuso
dalis.
Matyt, tai veikė mūsų varžovų ambiciją, ir jie bet kokia
kaina stengėsi mus pralenkti, kartais net griebdavosi gudrybių
ir neleistinų metodų.
Kartą apygardos jojimo varžybose vienas 6-osios kavalerijos
divizijos vadas, norėdamas pademonstruoti savo mokėjimą ir
ypatingą žirgo fizinę ištvermę, distancijos pusiaukelėje miške
iš anksto paslėpė kitą žirgą, panašios spalvos į tą, su kuriuo
startavo. Labai greitai prašuoliavęs pirmąją kelio dalį, šis vik­
ruolis pusiau nuvarytą žirgą perdavė savo pasiuntiniui, o pats
108
 persėdo ant paslėptojo žirgo ir tokiu pat dideliu tempu baigė
distanciją. Džiūgaujant sirgaliams, jam buvo įteiktas apygardos
pirmasis prizas. Tačiau laimė truko neilgai: greit ši gudrybė bu­
vo išaiškinta, ir kaltininkas buvo nubaustas. Bet mūsų varžovai
iš 6-osios kavalerijos divizijos vis tiek nenurimo: čia, žiūrėk,
per lenktynes aiškų konkurentą suspaudžia „dėžutėje", čia savo
sportininkams pastato žalią šaką, o mums sudžiūvusią, kad būtų
sunkiau kirsti kardu, ir t. t.
Prisimenu Semiono Budiono atvykimą į mūsų pulką. Anksčiau
nebuvau su juo susitikęs, bet gerai žinojau jo nuopelnus Tė­
vynei kovoje su baltagvardiečiais ir interventais. Labai norė­
jau susipažinti su legendiniu Pirmosios raitelių armijos vadu.
Vieną 1927 metų pavasario rytą suskambėjo telefonas. Skam­
bino divizijos vadas Dmitrijus Šmitas.
— Tikriausiai į jūsų pulką atvyks Semionas Michailovičius
Budionas, reikia jį sutikti.
— O kada ir kaip reikia sutikti? — klausiu.
— Kada — tiksliai nežinau. Iš pradžių jis bus 37-ajame pulke,
paskui 38-ajame ir galiausiai pas jus, 39-ajame. O kaip jį sutikti,
nutarkite pats, juk jūs vadas.
Aš supratau, kad divizijos vadas neturi galvoje kokių nors
iškilmingų ceremonijų ir kad S. Budioną reikia sutikti papras­
tai, kaip pagal statutą reikia sutikti savo viršininką.
Dieną paskambino 38-ojo pulko vadas V. Gaidukovas:
— Sutik svečius, pas tave išvažiavo.
Tartis nebebuvo laiko. Sušaukiau savo artimiausius padėjė­
jus: pavaduotoją politiniams reikalams Frolkovą, pulko partinio
biuro sekretorių A. Ščelakovskj, pulko ūkio dalies vedėją A.
Malyševą. Kartu nueiname prie vartų ir laukiame. Po penkių
minučių pro vartus įvažiuoja du automobiliai. Iš pirmojo išlipa
S. Budionas ir S. Timošenka. Laikydamasis statuto, raportuoju
ir pristatau savo padėjėjus. S. Budionas sveikinasi su visais.
Kreipiuosi į S. Budioną:
— Kokių yra nurodymų?
— O ką jūs siūlote? — savo ruožtu klausia S. Budionas.
— Norėtume, kad jūs pažiūrėtumėte, kaip gyvena ir dirba
mūsų kariai ir vadai.
— Gerai, bet pirmiausia noriu pažiūrėti, kaip kareivius mai­
tinate.
109
 Valgykloje ir virtuvėje S. Budionas labai domėjosi produk­
tų kokybe, valgio gaminimu. Valgyklos knygoje jis parašė padė­
ką virėjams ir pulko maitinimo tarnybos viršininkui. Paskui pa­
tikrinęs karinį rengimą, S. Budionas pasakė:
— Na, o dabar parodykite pulko žirgus.
Duodu signalą juos išvesti. Po dešimties minučių eskadronai
išsirikiavo, ir prasidėjo žirgų apžiūra. Jie buvo gerai prižiūri­
mi, tvarkingai pakaustyti.
Padėkojęs raudonarmiečiams už labai gerą žirgų priežiūrą,
S. Budionas išvyko į 6-ąją Ciongarsko diviziją.
Lankydavosi mūsų pulke ir Baltarusijos karinės apygardos
vadas Aleksandras Jegorovas. Iš draugų, kuriems teko su juo
dirbti, pasakojimų žinojau, kad jis kilęs iš valstiečių šeimos,
dirbo kalviu kūjininku. Savo pastangomis įsigijo išsilavinimą, o
pašauktas į caro armiją, įstojo į karo mokyklą, užsitarnavo ka­
rininko laipsnį. Paskutiniais senosios armijos gyvavimo metais
joje buvo papulkininkis. 1918 metų liepą A. Jegorovas įsto­
jo į bolševikų partiją ir iki mirties buvo ištikimas, tvirtas parti­
jos narys.
Pilietinio karo metais A. Jegorovas pasireiškė kaip talentin­
gas karvedys, vadovaudamas Pietų frontui iki visiško Denikino
baltagvardiečių armijų sutriuškinimo, o paskui — Pietvakarių
frontui, veikusiam prieš buržuazinę Lenkiją.
Sėkmingai pasibaigus pilietiniam karui, žymusis karvedys
A. Jegorovas vadovavo įvairioms karinėms apygardoms. 1931 me­
tais buvo paskirtas DVRA štabo viršininku. A. Jegorovas buvo
apdovanotas keturiais Raudonosios vėliavos ordinais ir revoliu­
cijos garbės ginklu. 1935 metais jam buvo suteiktas Tarybų Są­
jungos maršalo vardas.
Į mūsų pulką A. Jegorovas atvažiavo nelauktai. Tai atsitiko
1927 metais, pasibaigus Baltarusijos Komunistų partijos CK ple­
numui, kuriame jis dalyvavo. Aš vadovavau eilinėms taktikos
pratyboms, kai man pranešė, kad atvyko apygardos vadas.
A. Jegorovas panoro dalyvauti pratybose, kurių tema buvo
„Slaptas kavalerijos pulko apėjimas priešo sparną, išėjimas į
užnugarį ir veržli ataka".
Viskas vyko pakankamai sklandžiai, dalinių vadų sprendimai
buvo drąsūs ir iniciatyvūs. A. Jegorovas buvo gerai nusiteikęs,
daug juokavo. Dėl to visi dalyvaujantieji jautėsi laisvai.
110
 Kai pasakiau savo išvadas, A. Jegorovas padarė keletą pas­
tabų, davė nurodymų. Ypač įsiminiau jo nurodymą, kad neuž­
tenka mūsų vadus mokyti taktikos, būtinai reikia juos mokyti
operatyvinio meno, nes reikia neužmiršti, kad jeigu mūsų Tėvy­
nės priešai pradės karą prieš mus, daugelis turės mokėti organi­
zuoti operacijas.
Po pratybų apygardos vadas paklausė:
— O kokie reikalai su pulko mobilizaciniu planu?
— Mes daug dirbome, kol jį sudarėme, bet iškilo klausimų,
kurių aukštesnieji viršininkai dar neišsprendė,— atsakiau.
— Na, ką gi, pažiūrėkime planą ir pasakykite savo klausi­
mus,— pasiūlė A. Jegorovas.
Apie valandą mudu su štabo viršininku aiškinome mobiliza­
cinį planą ir atsakinėjome į apygardos vado klausimus. Pagaliau
jis pasakė:
— Neblogai, neblogai. O kas jums neaišku?
— Mūsų padėtis yra sudėtinga todėl, kad esame arti valsty­
binės sienos. Jei būtų paskelbtas karo pavojus, mes būtume pri­
versti pasitikti priešą nesukomplektuoti. Be to, pulkas turėtų iš
savo tarpo sudaryti antrą ešeloną. Jei stotume į pirmas kautynes
su priešu būdami silpni, tatai atsilieptų karių moralinei būse­
nai,— paaiškinau.
— Teisybė,— pritarė A. Jegorovas,— bet mes neturime kitos
išeities. O formuoti antruosius dalių ešelonus būtina. Negalima
lengvabūdiškai žiūrėti į priešą. Karui reikia ruoštis rimtai, rei­
kia mokytis kovoti su protingu, patyrusiu ir stipriu priešu. Na,
o jeigu iš tikrųjų priešas pasirodys esąs silpnesnis ir mažiau pro­
tingas — bus tik mums į naudą.
A. Jegorovas daug kuo domėjosi: ir neliečiamomis atsargo­
mis, ir kareivinėmis, ir kaip įsikūrę viršininkai. Mes pranešėme,
kad vadai daugiausia gyvena privačiai, paprastai šeima viename
kambaryje.
Tuo laiku, prisimenu, į valstybės aukso fondą fabrikams ir ga­
mykloms statyti savo noru davėme turimas vertybes. A. Je­
gorovas ir tuo pasidomėjo.
— Na, o ką atidavė pulko vadas? — pasiteiravo jis.
— Keturis prizinius sidabro portsigarus, gautus jojimo var­
žybose, žmonos aukso žiedą ir auskarus.
Atvirai kalbant, taip pasielgė visi.
Apygardos vadas apžvelgė mus ir pasakė:
111
 — Labai gerai, draugai, kitaip ir būti negali.
Jeigu neklystu, 1927 metais divizijoje lankėsi anglų darbinin­
kų delegacija. Ji pareiškė pageidavimą šefuoti diviziją. Delega­
cija įteikė mums Raudonąją vėliavą. Nuo to laiko 7-oji kavale­
rijos divizija ėmė vadintis Anglų proletariato divizija.
Reikalai divizijoje labai pagerėjo, kai vietoj D. Smito jai
pradėjo vadovauti serbas Danilas Serdičius, garsus Pirmosios rai­
telių armijos vadas. Jis iškart pradėjo aktyviai veikti ir sugebė­
jo pasidaryti divizijos vadams autoritetas. Man patiko jo reik­
lumas, nuolatinis rūpinimasis karinio ir politinio rengimo tobu­
linimu. D. Serdičius aktyviai domėjosi visais partinio gyvenimo
klausimais ir buvo tikras vienvaldis viršininkas. Pats jis buvo
labai kuklus.
Visos divizijos lauko pratybos ir jos dalyvavimas apygardos
manevruose D. Serdičiaus laikais buvo pamokomos, ir 7-oji Sa­
maros divizija pelnydavo šlovę. Mes jautėme, kad imame vis
daugiau išmanyti apie operacijų organizavimą ir taktiką, ir žino­
jome, kad tai didelis mūsų divizijos vado nuopelnas. Žodžiu, jis
buvo geras vadas ir sumanus auklėtojas.
1930 metų sausio mėnesį 7-osios Samaros kavalerijos divizi­
jos vadu buvo paskirtas K. Rokosovskis. Truputį vėliau, tų pačių
metų gegužės mėnesį, pradėjau eiti 7-osios Samaros kavalerijos
divizijos 2-osios brigados vado pareigas.
Kaip jau minėjau, su Konstantinu Rokosovskiu 1924—1925
metais mokiausi Leningrade Kavalerijos vadų tobulinimosi kur­
suose, todėl buvome gerai pažįstami. Su manimi jis elgėsi labai
taktiškai, o aš labai vertinau jo kaip kariškio erudiciją, didelį
patyrimą vadovauti kareivių kariniam rengimui ir auklėjimui.
Aš buvau patenkintas jo paskyrimu ir įsitikinęs, kad K. Rokosovs­
kis bus geras seniausios kavalerijos divizijos vadas. Taip ir
buvo.
Kavalerijos pulkui vadovavau beveik septynerius metus. Tai
buvo gera mokykla. Aš ne tik įgijau didelę patirtį, bet ir pagi­
linau teorijos bei taktikos žinias dalyvaudamas apygardos ma­
nevruose, divizijos ir korpuso pratybose. Kaip vienvaldis virši­
ninkas geriau ėmiau suvokti mūsų partijos vadovaujantį ir or­
ganizuojantį vaidmenį Raudonosios Armijos dalių gyvenime.
Suprantama, visa tai nelengvai sekėsi, darėme klaidų. Bet
kas neklysta? Galbūt tik tas, kas dirba pagal nurodymus iš au­
kščiau, nerodydamas kūrybiškos iniciatyvos. Apskritai, mano
m
supratimu, svarbu ne klaidos, o tai, kaip greit jos pastebimos
ir ištaisomos.
Man buvo priekaištaujama, kad buvau pernelyg reiklus, nes
reiklumą laikiau būtina vado bolševiko savybe. Kai pažiūriu j
praeitį, manau, kad kartais iš tikrųjų buvau per daug reiklus,
ne visada santūrus ir pakantus savo valdinių prasižengimams.
Mane išvesdavo iš pusiausvyros nesąžiningas kariškio darbas,
elgesys. Kai kurie to nesuprato, o aš savo ruožtu, matyt, nepa­
kankamai buvau atlaidus jų silpnybėms.
Aišku, dabar tos klaidos geriau matyti, patirtis daug ko iš­
moko. Tačiau ir dabar manau, kad niekam neleistina džiaugtis
gyvenimu naudojantis kito darbu. O tai ypač svarbu žinoti ka­
riškiams, kuriems teks mūšio lauke, negailint gyvybės, pirmie­
siems ginti Tėvynę.
2-oji brigada, kuriai turėjau vadovauti, susidėjo iš dviejų
kavalerijos pulkų — 39-ojo ir 40-ojo. Man reikėjo nuodugniai
ištirti padėtį 40-ajame kavalerijos pulke, kuriam tuo metu va­
dovavo Ivlevas—buvęs caro armijos karininkas, nelabai mėgs­
tantis bendrauti žmogus. Kavalerijos jis nemėgo, bet gerai mo­
kėjo šaudyti ir šito meno kruopščiai mokė savo žmones. Čia
jo pulkas visada pirmaudavo.
Galbūt per daugelį metų buvau įpratęs prie 39-ojo pulko ir
su jo žmonėmis suaugęs, bet man rodėsi, kad 39-asis pulkas bu­
vo geriau paruoštas koviniu atžvilgiu ir organizuotesnis. Bet kar­
tu supratau, kad 40-ojo kavalerijos pulko vadas ir politiniai dar­
buotojai, kuriems taip pat brangi savojo pulko garbė, gali skaus­
mingai reaguoti, jeigu aš 39-ąjį pulką rodysiu pavyzdžiu, į kurį
reikia lygiuotis.
Todėl visa, kas buvo 40-ajame kavalerijos pulke gera, netgi
smulkmenas stengiausi iškelti, rodyti pavyzdžiu kitoms dalims.
Mes dažnai rengdavome abiejų pulkų taktikos, šaudymo, jojimo,
politinio rengimo ir auklėjamojo darbo parodomąsias pratybas.
Ir šis metodas labai greit davė teigiamų rezultatų. 2-oji brigada
tapo pirmaujanti 7-ojoje Samaros kavalerijos divizijoje, ir tai ne
kartą buvo pažymėta. Visi tuo džiaugėsi.
Trumpai tariant, dirbome draugiškai, entuziastingai. Vadai
sumaniai rėmėsi partinėmis organizacijomis, visų žmonių akty­
vumą ir energiją kreipė kovinei parengčiai nuolat gerinti.
Būtų galima pateikti daug pavyzdžių, bet manau, kad nebū­
tina. Papasakosiu tik tai, ką gerai atsimenu.
113
 Kartą pas mane užėjo 39-ojo pulko partinio biuro sekreto­
rius ir pasiūlė, kad visi brigados pulkai pasidalytų patirtimi.
Bendrame pulkų partinių biurų pasitarime buvo nuspręsta su­
rengti metodinius užsiėmimus su grupe kareivių, parodyti, kaip
reikia aiškinti labiausiai atsiliekantiems raudonarmiečiams par­
tijos liniją sudėtingais klausimais.
Pirmą užsiėmimą vedė 39-ojo pulko eskadrono politinis va­
dovas Borisas Žmurovas ir, reikia pripažinti, puikiai.
Paskui 40-ojo pulko politinių darbuotojų iniciatyva buvo su­
rinkti nedrausmingiausi raudonarmiečiai, kad būtų atvirame
pašnekesyje išsiaiškintos jų pražangų priežastys. Pasirodė, kad
nemaža prasižengimų būdavo padaroma ne tiek dėl pačių rau­
donarmiečių kaltės, kiek todėl, kad jų vadai ir politiniai darbuo­
tojai nežinojo savo kareivių charakterio ir savybių, ne visada
teisingai įvertindavo jų elgesį. Dėl to šie vadai netekdavo auto­
riteto. Ir neretai raudonarmiečiai tyčia elgdavosi taip, kad ne­
patiktų tiems viršininkams.
Reikia pasakyti, kad tokie atviri pokalbiai buvo labai nau­
dingi ir raudonarmiečiams, ir jų viršininkams.
1929 metų pabaigoje buvau pasiųstas į Maskvą, į Aukštųjų
vadų tobulinimosi kursus. įkurdino mus Raudonosios Armijos
Centrinių namų viešbutyje. Užsiėmimai vyko Frunzės gatvėje
Gynybos liaudies komisariato pastate, kuriame buvo mokymo
klasės ir kabinetai. Šių kursų mokslas buvo labai aukšto lygio.
Mūsų grupės vadovas buvo V. Bliucherio pavaduotojas Michai­
las Sangurskis, labai išsilavinęs žmogus. Visos paskaitos ir pra­
nešimai, kuriuos jis skaitė karo mokslo klausimais, buvo gerai
argumentuoti Pirmojo pasaulinio ir pilietinio karų pavyzdžiai.
Ir kiti mūsų dėstytojai buvo geri taktikos ir operatyvinio meno
specialistai.
Visi kursų klausytojai labai domėjosi karo teorija, gaudė
kiekvieną naują knygą, rinko viską, ką buvo galima gauti iš
karinės literatūros, kad išsivežtų į savo dalį. Tuo metu jau for­
mavosi tarybinis karo mokslas. Pirmą vietą teisėtai jame užėmė
M. Frunzės darbai.
Jo raštų rinktinėje, kuri pasirodė 1929 metais, buvo nagrinė­
jami žmogaus ir technikos santykiai būsimame kare ir to karo
pobūdis, visų rūšių ginkluotųjų pajėgų harmoningas vystymas,
užnugario ir fronto vaidmuo. M. Frunzė įrodinėjo, jog būtina
sukurti vieningą karinę doktriną, kuri nustatytų ginkluotųjų pa-
114
jėgų kūrimo pobūdį, kariuomenės karinio rengimo metodus, jos
vadovavimą remiantis vyraujančiomis valstybėje pažiūromis įka­
ro uždavinių sprendimo pobūdį ir būdus. M. Frunzė apibendri­
no pilietinio karo patirtį, išvystė teiginius, kuriais vėliau buvo
pagrįsta sistema statutų ir nuostatų, be kurių naujo tipo armi­
jos— tarybinės Raudonosios Armijos — egzistavimas būtų buvęs
neįmanomas.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje iš spaudos išėjo svarus B. Ša-
pošnikovo darbas „Armijos smegenys", kuriame buvo išanali­
zuota didžiulė istorijos medžiaga, visapusiškai aptartas Generali­
nio štabo vaidmuo, išnagrinėti kai kurie svarbūs karo strategijos
teiginiai. Jis taip pat parašė tokias žinomas knygas, kaip „Kava­
leristai", „Prie Vyslos".
Tai praeities dalykai, bet tada maniau ir dabar esu tos nuomo­
nės, kad knygos pavadinimas „Armijos smegenys" Raudonajai
Armijai netinka. Raudonosios Armijos „smegenys" nuo jos gy­
vavimo pradžios yra VKP(b) CK, nes nė vienas stambus karinis
klausimas nebuvo išspręstas nedalyvaujant Centro Komitetui. Šis
pavadinimas geriau tinka senajai caro armijai, kurios „smege­
nys" iš tikrųjų buvo generalinis štabas.
Keletą stambių karo istorijos veikalų, tarp jų „Denikino sut­
riuškinimą", yra parašęs A. Jegorovas.
Tuo metu pradėjo publikuoti savo darbus vienas talentingiau­
sių mūsų karo teoretikų — M. Tuchačevskis. Jis yra pateikęs
daug įžvalgių minčių apie būsimo karo pobūdį. M. Tuchačevs­
kis kruopščiai suformulavo naujus teorijos, taktikos, strategijos,
operatyvinio meno teiginius, parodė glaudų kariuomenės kūrimo
principų ir praktikos ryšį su šalies visuomenine santvarka ir ga­
mybine baze.
Karštai mes svarstėme DVRA štabo viršininko pavaduotojo
V. Triandafilovo knygą „Šiuolaikinių armijų operacijų pobūdis".
Ši knyga iškart tapo labai populiari. Knygoje išryškėja drąsus
ir įžvalgus požiūris į tų laikų armijų vystymo padėtį ir perspek­
tyvas, pagrindiniai jų aprūpinimo technika ir organizavimo bū­
dai. Apie tankų vaidmenį busimajame kare V. Triandafilovas
rašė: „Dabar niekas neabejoja didžiule taktine tankų reikšme
busimajame kare. Tai, kad šiuo metu daugėja pėstininkų auto­
matinių ginklų, kad yra tendencija toliau šių ginklų skaičių
didinti ir juos gerinti, kad gynyboje plačiai naudojamos dirbti­
nės kliūtys ir slopinimo priemonės (artilerijos) yra atsilikusios
115
nuo gynybos priemonių, tankai darosi viena iš galingiausių puo­
limo priemonių busimajame kare"1.
Antrojoje V. Triandafilovo knygos dalyje nagrinėjamos ope­
ratyvinio meno problemos, divizijos, korpuso, armijos, armijų
grupės puolimo ir gynybos galimybių duomenys, apžvelgiami at­
vykimo į mūšio lauką klausimai, operacijos trukmė ir giluma,
puolimo fronto, gynybinių operacijų plotis ir t. t. V. Triandafi-
lovas jaunas mirė: 1931 metais tragiškai žuvo aviacijos katas­
trofoje. Jo tyrinėjimai, susiję su busimuoju karu, su karo strate­
gijos ir operatyvinio meno padėtimi, deja, nebuvo baigti.
Daug vertingų ir tikrai {domių kiekvienam profesionaliam
kariškiui dalykų buvo S. Kamenevo, A. Karkos, J. Uborevičiaus,
I. Jakiro ir kitų mūsų žymių karvedžių ir teoretikų darbuose.
Žodžiu, peno protui mums užteko, tik nespėdavome viso to įsi­
savinti...
Aukštųjų vadų tobulinimosi kursų paskaitose vyravo kūrybi­
nė atmosfera, dažnai kildavo ginčų. Prisimenu, daugiausia gin-
čydavomės su Aleksandru Gorbatovu. Tuo metu jis vadovavo
2-ojo kavalerijos korpuso brigadai. A. Gorbatovas buvo labai iš­
manantis, didelės erudicijos vadas, su juo buvo įdomu diskutuo­
ti.
Kursų klausytojai iš pagrindų išnagrinėjo daugelį operaty­
vinių taktinių ir specialių temų, susipažino su nauja technika
ir ginklais, kuriais buvo aprūpinamos Raudonosios Armijos da­
lys.
Kaip tuo metu buvo techniškai aprūpinta Raudonoji Armija?
1920—1925 metais mums daugiausia reikėjo tenkintis senosios
caro armijos ginkluote, menka ir pasenusia. Pramonė dar nega­
lėjo aprūpinti Raudonosios Armijos modernia karo technika, ta­
čiau buvo imtasi visų priemonių armijos ir laivyno technikos
padėčiai pagerinti.
Sąjunginiame Tarybų III suvažiavime buvo atskirai apsvars­
tytas TSRS gynybos tvirtos ekonominės bazės sukūrimo ir Raudo­
nosios Armijos aprūpinimo nauja karo technika klausimas. Ta­
da partijos nurodymu buvo pradėta peržiūrėti senąsias šaulių,
artilerijos ir aviacijos ginklų sistemas, atrinkti geriausias ir jas
tobulinti. Buvo padidinti asignavimai armijos aprūpinimui tech­
nika, atkuriamos metalo pramonės įmonės, tarp jų ir gynybos.
1 Триандафилов В. К. Характер операций современных ар­
мий. — M.—Л„ 1929. c. 19,

119
 Mūsų šalies aviacijos ir laivyno kūrimą partijai pavyko ii
pat pradžių padaryti visos liaudies reikalu. Dar 1921 metais
Darbo ir Gynybos Taryba buvo priėmusi specialų nutarimą dėl
oro laivyno kūrimo programos minimumo sudarymo. Oro lai­
vynui buvo skiriama dešimtys milijonų aukso rublių. 1923 metų
pavasarį buvo įkurta savanoriška oro laivyno draugija, ir ji per
dvejus metus surinko 6 milijonus aukso rublių. Už juos buvo
pagaminta per 300 kovos lėktuvų, ir jau 1925 metais buvo nus­
tota juos pirkti užsienyje.
1922 metais komjaunimas pradėjo šefuoti Karinį jūrų laivy­
ną. Per tris savanorių šaukimus į laivyną atvyko 8 tūkstančiai
komjaunuolių. Buvo atkuriamos ir organizaciniu atžvilgiu stipri­
namos karinės jūrų pajėgos, kurias tuomet sudarė Baltijos ir
Juodosios jūrų laivynai, Barenco, Kaspijos ir Baltosios jūrų laivų
rinktinės, taip pat keletas ežerų ir upių flotilių. Buvo sumoder­
nintas ir kapitališkai suremontuotas Baltijos jūros linijinis lai­
vas „Spalio revoliucija" (buvęs „Gangutas"), septyni eskadriniai
minininkai, baigtas statyti kreiseris „Profinternas", Juodojoje jū­
roje įplaukė į reidą kreiseris „Cervona Ukraina", apie 60 sure­
montuotų karo laivų ir pagalbinių laivų. 1928 metais karinis
jūrų laivynas buvo galutinai atkurtas ir sumodernintas.
Mūsų šalies karo technikai kurti, naujiems modernios gink­
luotės pavyzdžiams ruošti buvo reikalingas konstruktorių kū­
rybinės minties pakilimas. 1924 metais TSRS RKT patvirtino Ka­
rinių išradimų komisijos ir komisijos sudėties nuostatus. Ko­
misiją sudarė S. Kamenevas, M. Tuchačevskis, I. Unšlichtas ir
kiti. Buvo sukurta nemaža mokslinio tyrimo, projektavimo ir
konstravimo organizacijų. Ypatingų artilerijos bandymų komisiją
konsultavo tokie žymūs mokslininkai, kaip A. Krylovas ir S. Cia-
plyginas. Garsiajame Centriniame aerodinamikos institute buvo
suorganizuota bandomųjų lėktuvų ir jų variklių pavyzdžių ga­
myba. Jame talentingi konstruktoriai N. Polikarpovas, A. Tupole-
vas ir kiti konstravo bandomuosius naikintuvų ir bombonešių pa­
vyzdžius, tarp jų ir ТВ-l, techniniais skridimo duomenimis prana­
šesnį už užsienio to paties tipo lėktuvus.
Svarbiais darbais apie reaktyvinį variklį ir kosmoso skridi­
mus tarybinį mokslą praturtino K. Ciolkovskis ir F. Canderis, vi­
sokeriopai skatinami talentingų išradėjų N. Tichomirovo, F. To-
karevo, taip pat kitų darbai kuriant šaunamuosius ginklus. 1927
metais V. Degtiariovas kartu su V. Fiodorovu sukūrė naujos sis-
117
 temos rankinį kulkosvaidį, kuris konstrukcinėmis ir kovinėmis
savybėmis buvo pranašesnis už užsieninius kulkosvaidžius. Tuo
metu mes gavome 76 milimetrų pulko, o paskui — zenitinę pat­
ranką.
Tačiau Raudonosios Armijos aprūpinimas technika trečiajame
dešimtmetyje buvo gana menkas. Atsiliepė sunki ekonominė ša­
lies padėtis, nepakankamas karo pramonės lygis. Trūko sunkiųjų
ir ypač rankinių kulkosvaidžių, dar nebuvo sukurtas automati­
nis šautuvas, o senąjį trilinijinį šautuvą reikėjo modernizuoti. Bu­
vo pasenusi ir labai susidėvėjusi artilerijos technika. Trečiojo
dešimtmečio pabaigoje ji turėjo tik apie 7 tūkstančius pabūklų,
daugiausia lengvųjų. Zenitinės, tankų ir prieštankinės artileri­
jos iš viso nebuvo. 1928 metais Raudonoji Armija turėjo tik
1394 kovos lėktuvus, daugiausia senos konstrukcijos, ir apie 100
tankų ir šarvuočių. Ji buvo silpnai motorizuota: tų pačių metų
pabaigoje joje buvo tik 350 sunkvežimių ir 700 lengvųjų auto­
mobilių, 67 vikšriniai traktoriai. Bet juk iki 1928 metų mes ne­
turėjome nei automobilių, nei traktorių pramonės1.
O tuo metu didžiosios imperialistinės valstybės sparčiai didi­
no savo ginkluotąsias pajėgas. Pavyzdžiui, Anglija karo atveju
galėjo pagaminti 2500 tankų per mėnesį, Prancūzija — 1500. De­
šimtis tūkstančių lėktuvų turėjo jų karinės oro pajėgos, dideliais
tempais buvo motorizuojama kariuomenė. Žodžiu, neseni (ir po­
tencialūs) mūsų priešai, palyginti su padėtimi per Pirmąjį pasau­
linį karą, ginklavimusi toli mus pralenkė.
Lygindamas šiuos duomenis, dar ir dar kartą pagalvoju: iš
kokių skirtingų pozicijų, istorijos objektyviai mums skirtų, mes
pradėjome lenktyniauti su kapitalistiniu pasauliui Ir savaime
suprantama, kad atsiranda didelis patriotinis pasididžiavimas ta
visuomenine santvarka, kurios dėka pavyko kariniu atžvilgiu
pavyti ir pralenkti, be to, per labai trumpą laiką, labiausiai iš­
vysčiusias valstybes, ta liaudimi ir armija, kurios vėliau sugebėjo
sutriuškinti galingiausią imperialistinį priešą.
Taigi buvo aišku: tik išvystyta šalies pramonė galėjo aprūpinti
Raudonąją Armiją ir Laivyną moderniais ginklais. Tik industria­
lizacija galėjo užtikrinti Tarybų Sąjungos gynybinę galią. Tech­
nika turėjo išspręsti viską. Mūsų tuometiniai kariniai vadovai

1 История второй мировой войны 1939—1945 гг. в двенадцати

томах, — М., 1973. — T. 1, С. 270.

118
 šiuo atžvilgiu neapgaudinėjo savęs, jie teisingai įsivaizdavo bu­
simojo karo pobūdį ir specifiką.
Dar 1925 metais RKP(b) CK sausio plenume, darydamas pra­
nešimą apie ginkluotųjų pajėgų reformos rezultatus, M. Frunzė
kalbėjo: „Daugelis mūsų draugų ir, manau, ypač tie, kurie buvo
pilietinio karo frontuose, tikriausiai gyvena mūsų pilietinio ka­
ro epochos nuotaikomis. Aš pabrėžiu, kad šios nuotaikos la­
bai pavojingos, nes karas, kuris vyks ateityje, nebus pa­
našus į pilietinį karą. Suprantama, jis bus pilietinio karo kla­
sinio pobūdžio ta prasme, kad priešų pusėje turėsime baltagvar­
diečius, ir atvirkščiai — savo priešų stovykloje turėsime sąjun­
gininkų. Bet technika, kariavimo metodais tai bus karas, nepa­
našus į mūsų pilietinį karą. Mes turėsime reikalą su puikia ar­
mija, apginkluota tobuliausia technika, ir jeigu mes savo armi­
joje nebūsime padarę tokių pat patobulinimų, tai mūsų perspek­
tyvos gali susidaryti labai nepalankios. Šitai reikia turėti galvo­
je, kai spręsime bendro šalies pasirengimo gynybai klausimą"1.
...1930 metų pavasarį, baigę Aukštųjų vadų tobulinimosi kur­
sus, grįžome į savo dalis.
2-ajai kavalerijos brigadai vadovavau daugiau kaip metus
ir turiu pasakyti, kad iš šio darbo labai daug ko pasisėmiau, ge­
rokai pasipildžiau savo teorines ir praktines žinias.
1930 metų pabaigoje paaiškėjo, kad numatoma mano kandi­
datūra į DVRA kavalerijos inspektoriaus padėjėjo pareigas. Ka­
valerijos dalyse inspekcijos veikla tuo metu buvo labai verti­
nama. Bet turiu prisipažinti, kad ši žinia manęs nė kiek nenudžiu­
gino. Aš buvau labai pripratęs prie savo divizijos ir laikiau save
nuolatiniu draugiškos samariškių šeimos nariu.
Bet klausimas buvo išspręstas, reikėjo ruoštis į Maskvą. At­
virai sakant, tos ruošos buvo tiek, kad reikėjo pasiimti milinę
ir kelias poras baltinių. Visas mūsų šeimos turtas tilpo į vieną
lagaminą. Kitokio turto niekas iš mūsų tuomet neturėjo, ir tai
buvo laikoma visiškai normaliu reiškiniu.
Kartą vakare man paskambino Konstantinas Rokosovskis ir
pasakė, kad iš Maskvos gautas įsakymas, kuriuo esu paskirtas į
naujas pareigas.
— Kiek jums reikia laiko susiruošti? — paklausė jis.
1 Ф р у н зе M . В. Собр. соч. — М,—Л., 1929. — T. 1, c. 211.

11S
 — Dviejų valandų,— atsakiau.
— Mes taip paprastai jūsų neišleisime,— pasakė K. Rokosov-
skis,— juk jūs 7-osios divizijos veteranas, palydėsime jus kaip
pridera. Taip nori visi antrosios brigados vadai ir politiniai dar­
buotojai.
Aš, suprantama, buvau labai sujaudintas.
Po kelių dienų įvyko 39-ojo ir 40-ojo kavalerijos pulkų vadų
ir politinių darbuotojų pietūs. Juose dalyvavo divizijos vadovy­
bė. Aš apie save išgirdau daug gerų, šiltų žodžių. Jie plaukė iš
širdies ir įstrigo man visam gyvenimui.
Rytojaus rytą buvau pasirengęs išvykti. Dar kartą užėjau į
dalinius, atsisveikinau su kariais ir vadais.
Prieš išvykdamas pavaikščiojau po Minską, nes jį buvau la­
bai pamilęs. Čia išgyvenau aštuonerius metus, artimai pažinau
geraširdę, darbščią baltarusių liaudį. Mano akyse Baltarusija
sėkmingai likvidavo dviejų karų padarinius.
Vakare su žmona Aleksandra (jau mirusi) ir dvejų metų duk­
ra Era išvažiavome į Maskvą.

PEN K TA S SKYRIUS

DVRA KAVALERIJOS INSPEKCIJOJE.

PIRMOSIOS RAITELIŲ ARMIJOS
4-OJI KAVALERIJOS DIVIZIJA

Kavalerijos inspekcijai tuomet vadovavo Semionas Budionas.

Atvykęs į naująją vietą, nuėjau prisistatyti vadovybei. Ta­
čiau S. Budiono inspekcijoje nebuvo. Jo asmeninis sekretorius
P. Belovas (tas pats, kuris išgarsėjo Didžiajame Tėvynės kare)
man pasakė, kad S. Budionas dabar inspekcijos reikalais neužsi­
iminėja, o mokosi akademijos ypatingojoje grupėje. Visais reika­
lais rūpinasi jo pirmasis pavaduotojas korpuso vadas I. Koso-
govas.
Aš prisistačiau I. Kosogovui, paskui susipažinau su kavaleri­
jos inspektoriaus padėjėjais B. Verchovskiu, F. Žemaičiu, P. So-
benikovu, I. Tiulenevu, A. Treimanu. Tai buvo išmanantys savo
darbą vadai.
120
 Kai susipažinome, I. Kosogovas pasakė, kad, matyt, man ge­
riausiai rūpintis raitelių kariniu rengimu, nes šiuose reikaluo­
se esu pakankamai patyręs.
Maždaug po mėnesio aš jau išmaniau savo naująjį darbą.
Praėjus trims mėnesiams, įvyko tuometinio Karo ir jūrų reikalų
liaudies komisariato1 visų inspekcijų ir karinio rengimo valdy­
bų komunistų partinis susirinkimas. Šiame susirinkime buvau
išrinktas partinio biuro sekretoriumi, Ivanas Tiulenevas — sek­
retoriaus pavaduotoju.
Mūsų partinės organizacijos komunistai daug jėgų ir laiko
po darbo atidavė savo tarnybinėms pareigoms, neužmiršdami vi­
suomeninių reikalų. Tuo metu buvo labai paplitę sakyti kalbas
fabrikuose, gamyklose, kitose civilinėse organizacijose ir įstai­
gose. Darbininkai ir tarnautojai gerai sutikdavo komunistus ka-
1 K a d a n g i to lia u t e k s te b u s m in im o s ta r y b i n ė s k a r in ė s v a d o v y b ė s
Įv a irio s in s ta n c ijo s , n o r iu k a i k ą p a a iš k in ti.
1925 m e ta is m iru s M ic h a ilu i F ru n z e i (40 m e tų a m ž ia u s), k a r o ir j ū r ų
r e ik a lų lia u d ie s k o m is a r u ir k a r tu TSRS r e v o liu c in ė s k a r in ė s ta r y b o s
p ir m in in k u (TSRS R K T v e ik ė lia u d ie s k o m is a r ia to k o le g ijo s teisė m is)
b u v o p a s k ir ta s K. V o ro š ilo v a s .
P r ie L ia u d ie s K o m isa rų T a r y b o s v e ik ė n u o la tin ė G y n y b o s k o m is ija ,
k u r ia i v a d o v a v o V . M o lo to v a s . K o m is ija n a g r in ė jo ir r e n g ė p a g r in d in iu s ,
p r in c ip in iu s TSRS G in k lu o tų jų P a jė g ų k ū rim o ir g y n y b o s v y s ty m o k la u ­
sim u s ir p a te ik d a v o D a rb o ir G y n y b o s T a ry b a i ju o s iš n a g r in ė ti ir p a tv i r ­
tin ti Į s ta ty m ų le id y b o s tv a r k a .
P a tirtis p a ro d ė , k a d TSRS g y n y b o s k o m is ija ir R e v o liu c in ė k a r in ė
ta r y b a d u b lia v o v ie n a k itą , to d ė l 1934 m e ta is R e v o liu c in ė k a r in ė t a r y b a
b u v o p a n a ik in ta , o K a ro ir j ū r ų r e ik a lų lia u d ie s k o m is a r ia ta s p a v a d in ta s
G y n y b o s lia u d ie s k o m is a ria tu . Be to , k a ip p a ta r ia m a s is o r g a n a s p rie
L ia u d ie s k o m is a ria to b u v o Į k u r ta K a rin ė ta r y b a , k u r io s n u ta r im u s t v ir ­
tin o lia u d ie s k o m is a ra s ir s a v o įs a k y m a is p a te ik d a v o ju o s v y k d y ti.
1937 m e ta is L ia u d ie s K o m is a rų T a ry b a p a n a ik in o D a rb o ir G y n y b o s
T a ry b ą ir p e r o rg a n iz a v o G y n y b o s k o m is iją p r i e TSRS LKT į G y n y b o s
K o m ite tą . G y n y b o s K o m ite to p ir m in in k a s lik o V . M o lo to v a s , n a r ia i b u v o
J . S ta lin a s, K. V o ro š ilo v a s ir k t. T a d a ir b u v o s u k u r ta s s ą ju n g in is TSRS
k a r in io j ū r ų la iv y n o lia u d ie s k o m is a ria ta s . K o m is a ru p a s k ir ta s P. S m ir­
n o v a s.
1938 m e ta is p r i e G y n y b o s lia u d ie s k o m is a ria to b u v o s u k u r ta D a rb i­
n in k ų ir V a ls tie č ių R a u d o n o sio s A r m ijo s V y r ia u s io ji k a r in ė ta r y b a . Į
šią t a r y b ą į ė j o K. V o r o š ilo v a s (p irm in in k a s ), V . B liu c h e ris , S . B ud io n as,
G. K ū lik a s , L. M e c h lis, J . S ta lin a s, I. F e d k a , B. Š a p o š n ik o v a s , J . S č ia d e n -
k a . T u o p a č iu m e tu s u k u r ia m a K a rin io j ū r ų la iv y n o V y ria u s io ji k a rin ė
ta r y b a , s u s id e d a n ti iš P. S m irn o v o (p irm in in k a s ), L. G a le rio , A . Z d a n o v o ,
I. Is a k o v o , N . K u z n e c o v o , G. L e v č e n k o s ir k itų . D v ie jų lia u d ie s k o m i­
s a r ia tų V y ria u s io s io s e k a r in ė s e ta r y b o s e b u v o s p re n d ž ia m i TSRS g y n y ­
b in ė s g a lio s s tip rin im o ir a r m ijo s b e i la iv y n o k ū rim o k la u s im a i.
K a rin ė s t a r y b o s b u v o s u k u r to s a p y g a rd o s e , la iv y n u o s e ir a rm ijo se .
J o s b u v o tie s io g ia i p a v a ld ž io s TSRS g y n y b o s lia u d ie s k o m is a ru i (Auto-
r ia u s p a s ia b a j.

121
 riškius ir su malonumu jų klausydavosi, ypač kai būdavo kalba­
ma apie tarptautinę padėtį ir paskutinius partijos ir vyriausybės
nutarimus.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje — ketvirtojo dešimtmečio
pradžioje ėmė aštrėti tarptautinė padėtis. Išryškėjo imperialisti­
nių valstybių grupė — tai pirmiausia Vokietija, Japonija, Italija,
kurių vyriausybės, vykdydamos monopolistinių sluoksnių valią,
vis aktyviau ruošėsi naujam pasaulio padalijimui, kad išbristų
iš ekonominės krizės. 1931 metais Japonijos kariuomenė įsibrovė
į Kiniją ir okupavo Mandžiūriją, nors Japonija nebuvo paskelbu­
si karo. Aišku, tuometinė jos vyriausybė planavo sukurti plac­
darmą Tarybų Sąjungai užpulti.
1933 metų sausio mėnesį Vokietijoje į valdžią atėjo fašizmas.
Jis iš karto paėmė kursą įsigyti pasaulinį viešpatavimą. Vargu ar
Anglijos, JAV, Prancūzijos liaudis tada įtarė, kokią blogą pas­
laugą joms padarys jų valstybių imperialistinės jėgos, aktyviai
padėdamos Vokietijai atkurti sunkiąją pramonę. 70 procentų vi­
sų ilgalaikių kreditų vokiečių monopolijoms suteikė JAV. Užsie­
nio finansų srautas sustiprėjo, kai į valdžią atėjo Hitleris.
Vokietija, Japonija, Italija savo ekonomiką pertvarkė karo
reikalams. Biudžetas karo reikalams nepaprastai padidėjo. Buvo
taip įsibėgėta, kad vėliau, antrojoje ketvirtojo dešimtmečio pu­
sėje, agresyviosios Europos valstybės jau buvo praktiškai pasi­
rengusios dideliam karui. Vokietijos ginkluotąsias pajėgas suda­
rė daugiau kaip milijonas žmonių, apie du milijonus priklausė
fašistinėms sukarintoms organizacijoms. Karo atveju fašistinės
Vokietijos kariuomenę buvo galima greitai padidinti 5—6 kar­
tus. Italijos kariuomenė taikos metu turėjo 400 tūkstančių žmo­
nių, bet, prasidėjus karui, ją lengvai buvo galima padidinti 5
kartus.
Aišku, esant tokiai situacijai, būtinai reikėjo imtis ryžtingų
priemonių mūsų šalies gynybinei galiai padidinti. Ir čia turėta
galvoje ne tik kariuomenės kiekybė. Mūsų ginkluotąsias pajė­
gas reikėjo pakelti į naują kokybės pakopą. Buvo imtasi dau­
gybės priemonių armijai ir laivynui išvystyti. Svarbiausia gran­
dimi tapo technika. Aprūpinti nauja technika Tarybines Ginkluo­
tąsias Pajėgas — šitą uždavinį buvo galima išspręsti tik industria­
lizacijos būdu.
Socialistinio industrializavimo kursas — visokeriopas sunkio­
sios industrijos vystymas elektrifikavimo, techninio pertvarkymo
122
pagrindu ir pramonės, transporto, žemės ūkio rekonstrukcija,
buvo priimtas partijos XIV suvažiavime 1925 metų pabaigoje.
Praėjus dvejiems metams, partijos XV suvažiavimas pirmojo
penkmečio plano direktyvose įrašė:
„Atsižvelgiant į tai, kad yra galimas kapitalistinių valstybių
karinis užpuolimas prieš proletarinę valstybę, reikia, ruošiant
penkmečio planą, maksimalų dėmesį atkreipti į kuo greičiausią
išvystymą tų aplamai liaudies ūkio ir, skyrium imant, pramonės
šakų, kurioms tenka svarbiausias vaidmuo užtikrinant šalies gy­
nybą ir ūkinį jos patvarumą karo metu"1.
Čia norėčiau kiek nukrypti nuo temos. Apskritai visos pa­
saulio tautos pripažįsta, kad Europą nuo fašistinio maro pirmiau­
sia išgelbėjo tarybiniai kariai, tarybiniai ginklai, kad hitlerinės
Vokietijos sutriuškinimas — didžiulis istorinis tarybinės liaudies
žygdarbis. Aš manau, šis žygdarbis, ši pergalė prasidėjo tuo me­
tu, kai tarybiniai žmonės, partijos pašaukti, ėmėsi industriali­
zuoti savo šalį.
Aš neturiu po ranka reikalingų duomenų, pagaliau tai ir ne
mano tikslas visapusiškai parodyti industrializavimo reikšmę liau­
dies ūkio vystymui, liaudies gerovės kėlimui, kolūkinės sant­
varkos stiprinimui ir pan. O ginkluotųjų pajėgų likimas ir kovos
dėl mūsų laisvės ir nepriklausomybės Didžiojo Tėvynės karo me­
tais baigtis tiesiogiai priklausė nuo industrializacijos tempų, nuo
aktyvumo, kuriuo ji buvo vykdoma.
Juk buvo galima penkeriems septyneriems metams atidėti to­
kį staigų sunkiosios industrijos kėlimą, greičiau ir daugiau duo­
ti liaudžiai plataus vartojimo prekių, lengvosios pramonės pro­
dukcijos, nes ji šimtą kartų buvo to nusipelniusi. Argi tatai
neviliojo? Bet jei būtume taip pasielgę, kas žino, kada būtų pasi­
baigęs tas sunkusis laikas, kurį mes vadiname pradiniu karo
laikotarpiu, kur, prie kokio miesto, prie kokios upės būtų buvusi
sustabdyta fašistinė kariuomenė?..
Partijos išmintis ir įžvalgumas, kuriai galutinį ir aukščiau­
sią įvertinimą davė istorija, teisinga šalies vystymosi kryptis
ir liaudies darbo didvyriškumas padėjo pagrindus tuomet mūsų
pergalei Didžiajame Tėvynės kare.
Partijos XVI ir XVII suvažiavimai ryžtingai pareikalavo su­
telkti dėmesį į Raudonosios Armijos ir Laivyno galios stiprinimą,
1 T SK P r e z o liu c ijo s e ...— V ., 1956.— D. 2, p. 431.

123
 nurodė didėjantį naujo karo pavojų. Buvo duota tiesioginė di­
rektyva paspartinti pramonės, ypač metalurgijos, tempus, su­
kaupti valstybės rezervus, iš pagrindų rekonstruoti transportą.
Buvo iškeltas uždavinys išplėsti viso liaudies ūkio mobilizacines
galimybes, statyti ir išdėstyti pramonės objektus taip, kad už­
puolimo atveju būtų galima greitai pramonę pervesti į karo vė­
žes ir tuoj pat mobilizuoti jos gamybą karo reikalams.
Į mūsų partinę organizaciją, be kavalerijos inspekcijos ko­
munistų, įėjo šaulių kariuomenės ir šaudymo mokymo, artile­
rijos, ryšių kariuomenės, inžinerijos kariuomenės inspekcijų,
DVRA karinio rengimo valdybos ir kitų liaudies komisariato pa­
dalinių komunistai. Mes stengėmės valdybų ir inspekcijų dar­
buotojus mobilizuoti partijos, vyriausybės ir liaudies komisariato
iškeltiems reikalavimams vykdyti. Daugelį svarbių klausimų
sprendė Karinių ir jūrų reikalų liaudies komisariatas, jo vado­
vaujantis partinis branduolys. Štai keletas to meto problemų.
Raudonosios Armijos ir Laivyno reforma buvo baigta, gink­
luotųjų pajėgų gyvenime įvyko reikšmingų pakitimų. Pagerėjo
kariuomenės mokymo ir auklėjimo procesas, drausmė; kariuome­
nės valdymas nuo viršaus iki apačios buvo grindžiamas vien-
valdiškumo principu, buvo sudarytos sąlygos kariniams kadrams
tobulinti. Galima buvo žengti toliau.
1929 metų viduryje partijos Centro Komitetas priėmė nutari­
mą „Dėl šalies gynybinės padėties", kuriame išdėstoma armijos,
aviacijos ir laivyno esminio techninio rekonstravimo kryptis.
TSRS revoliucinei karinei tarybai bei Karinių ir jūrų reikalų
liaudies komisariatui buvo pasiūlyta ne tik modernizuoti dabar­
tinę ginkluotę, bet ir kuo greičiau pasiekti, kad būtų sukurti
modernių tipų artilerijos ginklų, cheminės apsaugos priemonių,
tankų ir šarvuočių bandomieji pavyzdžiai, o paskui masiškai ga­
minami armijai, taip pat pradėti naujų tipų lėktuvų ir variklių
serijinę gamybą.
Sis nutarimas sudarė karinio pasirengimo pirmojo penkmečio
plano pagrindą. Jame, be kita ko, buvo numatyta sukurti naujų
techninių rūšių kariuomenę, modernizuoti ir pertvarkyti senųjų
rūšių kariuomenę, masiškai rengti technikos kadrus ir visiems
kariams išmokti naudotis naująja technika. 1931 metų sausyje
Revoliucinė karinė taryba patikslino 1931—1933 metų DVRA
124
kūrimo planą. Tuo buvo baigtas ginkluotųjų pajėgų kūrimo pir­
mojo penkmečio plano sudarymo procesas1.
Iškilus naujiems uždaviniams, centriniame kariniame aparate
buvo padaryta kai kurių svarbių pataisų. Antai svarbią reikšmę
turėjo tai, kad buvo įkurtas DVRA ginklavimo viršininko pos­
tas. Jam buvo pavesta spręsti visus armijos techninio aprūpinimo
klausimus. Iki 1931 metų šį postą užėmė J. Uborevičius, po jo
— M. Tuchačevskis. 1929 metais Karo ir jūrų reikalų liaudies
komisariato sistemoje sukuriama DVRA mechanizavimo ir mo-
torizavimo valdyba. Šiai valdybai daugelį metų vadovavo dideli
tankų kūrimo žinovai I. Chalepskis ir K. Kalinovskis.
Praktiškai iki 1929 metų mes dar neturėjome tankų pramonės,
reikalingų konstruktorių ir tankų kūrėjų. Bet partija ir vyriau­
sybė teisingai suprato, kad busimajame kare tankai vaidins svar­
bų vaidmenį. Karinei žinybai buvo iškelti atitinkami uždaviniai.
Specialiu TSRS revoliucinės karinės tarybos nutarimu buvo nu­
matyta sukurti tokių tipų tankus: tanketę, vidutinį, sunkųjį ir
tiltinį tankus. Buvo sudarytos jų taktinės techninės charakteris­
tikos. Per trumpą laiką konstruktoriai sukūrė naujų tankų pa­
vyzdžių. Raudonoji Armija 1931—1935 metais gavo tankečių
T-27, lengvųjų tankų T-24 ir T-26, greitaeigių vikšrinių tankų
ВТ, vidutinių tankų T-28, vėliau sunkiųjų tankų T-35 ir plau­
kiojančiųjų tankečių T-37. Per pirmąjį penkmetį pramonė pa­
gamino apie 10 tūkstančių tankų, tankečių ir šarvuočių.
Tarybinė karinė vadovybė aktyviai ėmėsi rengti naują DVRA
Karinių oro pajėgų kūrimo planą. 1930 metų pradžioje TSRS re­
voliucinė karinė taryba patvirtino įvairių rūšių sausumos ir jū­
rų lėktuvų, aerostatų, aerofotoaparatų ir prietaisų kūrimo prog­
ramą. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas bombonešių ir naikin­
tuvų aviacijai. Praėjus dvejiems metams, imta vykdyti DVRA
Karinių oro pajėgų organizavimo pagrindus, kuriuose strategi­
niai ir operatyviniai taktiniai klausimai sprendžiami, atsižvel­
giant į šalies gynybą užpuolimo atveju. Tolimojo veikimo bom­
bonešių aviacija buvo pertvarkyta į stambius junginius, suge­
bančius savarankiškai spręsti operatyvinius uždavinius. Dar po

1 Š io p la n o įv y k d y m a s b u v o a rm ija i ir la iv y n u i la b a i n a u d in g a s .
B et d a r j ų la u k ė e s m in ė te c h n in ė r e k o n s tr u k c ija . O j a i b u v o r e ik a lin g i
d id ž iu lia i m a te ria lin ia i iš te k lia i ir ša lie s g a m y b o s g a lim y b ė s (Autoriaus
pastaba),

125
 metų sunkiųjų bombonešių aviacijos rinktinės buvo sujungtos i
korpusus.
DVRA Kavalerijos inspekcija palaikė glaudžius kontaktus su
Raudonosios Armijos Karinio rengimo valdyba. Ten aš susipa­
žinau su Aleksandru Vasilevskiu. Didžiojo Tėvynės karo metais
mes dirbome kartu kaip Vyriausiosios karinės vadovybės atsto­
vai. Jau tada A. Vasilevskis puikiai išmanė savo darbą, nes ilgą
laiką vadovavo pulkui ir iš pagrindų buvo išnagrinėjęs karinio
rengimo specifiką. Valdyboje jis buvo labai gerbiamas. Gerai
žinoma valdybai vadovavusių A. Lapino, vėliau — jo įpėdinio
A. Sediakino vaisinga veikla.
1931 metų viduryje VKP(b) CK priėmė nutarimą „Dėl DVRA
vadų ir politinių darbuotojų", kuriame buvo suformuluoti svar­
biausi kariuomenės auklėjimo ir karinio rengimo pasiekimai ir
trūkumai.
Nutarime buvo ypač pabrėžta, jog reikia išplėsti armijoje
technikos mokymą, padidinti vyresniųjų inžinierių ir technikų
skaičių, pagerinti politinį auklėjimą. Tuo metu jau buvo susi­
dariusi bendra DVRA vadų mokymo sistema.
Iš visų normalių karo mokyklų daugiausia buvo rūpinamasi
aviacijos šarvuočių, artilerijos ir technikos mokyklomis. Paly­
ginti su 1924 metais, kursantų skaičius (tada jų buvo apie 25
tūkstančius) padidėjo maždaug 2 kartus. Papildomiems vyresnių­
jų vadų kadrams rengti buvo nuspręsta Karo technikos akade­
mijos fakultetų bazėje įkurti Mechanizacijos ir motorizacijos,
Artilerijos, Karo chemijos, Karo elektrotechnikos, Karo inžine­
rijos, akademijas, be to, atidaryti naują Karo transporto akade­
miją, gerokai padidinti priėmimą į M. Frunzės karo akademiją ir
Politinę karo akademiją. Taigi aukštųjų karo mokyklų skaičius
padidėjo pusantro karto, klausytojų skaičius — nuo 3200 1928
metais iki 16 su puse tūkstančio 1932 metais.
Karinio rengimo valdyba vadovavosi naujaisiais partijos nu­
rodymais, o ir pati puikiai suprato, kad armijos kovinės galios
stiprinimas pirmiausia priklausė nuo šiuolaikinio mūšio techni­
kos ir sudėtingų formų įvaldymo. Be to, buvo ruošiama ir įgy­
vendinama nemaža priemonių, kurios lietė ne tik kadrų rengi­
mą karo mokyklose bei įvairiuose tobulinimosi kursuose, bet ir
įtemptą karinį mokymą pačioje kariuomenėje.
Tuo metu beveik 100 procentų vadų įgijo specialų karinį
išsimokslinimą. Vadams mokyti jau buvo skiriamos 42 valandos
126
per mėnesį vietoj 6—8 valandų 1929 metais. Greta taktikos ir
šaudymo, buvo einamos technikos disciplinos pagal privalomą
techninio minimumo programą kiekvienai kariuomenės rūšiai ir
kiekvienai vadų kategorijai. Atsargos vadų ir viršininkų suei­
gose buvo įvestas naujos technikos ir ginklų mokymas.
Milžinišką darbą atliko Artilerijos inspekcijos kolektyvas, va­
dovaujamas artilerijos inspektoriaus N. Rogovskio. Jis gerai iš­
manė apie artileriją ir kariuomenėje turėjo didelį autoritetą.
Apygardų kariuomenės, junginių vadai, artilerijos tarnybos inži­
nieriai skaitėsi su N. Rogovskiu, vertino jo nuomonę.
Visiems, kurie tada turėjo reikalų su artilerija, teko spręsti
sudėtingus uždavinius. Artilerijos materialinė dalis buvo smar­
kiai susidėvėjusi, pasenę jos taktiniai techniniai duomenys. Mes
turėjome, galima sakyti, tai, ką buvome perėmę iš senosios ar­
mijos.
Tačiau jau 1929 metų viduryje TSRS revoliucinė karinė tary­
ba sudarė penkeriems metams DVRA artilerijos perginklavimo
sistemą, turėjusią padidinti pabūklų ugnies galią, šaudymo tolį,
greitį ir taiklumą, įkurti stambių artilerijos konstruktorių biurų.
Pradėta statyti artilerijos gamyklas, kuriose vėliau buvo suor­
ganizuota naujų ir patobulintiį artilerijos sistemų ir jų šaudmenų
gamyba, imtasi priemonių kvalifikuotiems inžinieriams ir tech­
nikams rengti. Nuo 1928 iki 1933 metų artilerijos gamyklų pa­
jėgumas padidėjo daugiau kaip 6 kartus, o mažo kalibro pabūklų
gamyklų — 35 kartus.
Paskutiniu mano darbo liaudies komisariate metu mes pradė­
jome sudaryti DVRA kūrimo antrojo penkmečio (1934—1938)
planą. Svarbiausi partijos nurodymai buvo: baigti kariuomenės
techninę rekonstrukciją ir apginklavimą šiuolaikine karo techni­
ka plačiai diegiant lemiamąsias kovos priemones — aviaciją, tan­
kus, artileriją, kad Raudonoji Armija pajėgtų atremti agresorių.
Vykdydama šią liniją, Darbo ir Gynybos Taryba priėmė nutari­
mus „Dėl jūrų karo laivyno kūrimo 1933—1938 m." ir „Dėl
DVRA artilerijos ginklavimo sistemos antrajame penkmetyje",
patvirtino KOP vystymo 1935—1937 metų planą.
Kalbėdamas apie Gynybos liaudies komisariatą ketvirtojo de­
šimtmečio pradžioje, negaliu nepaminėti jo centrinio partinio
biuro veiklos. Sis partinis biuras turėjo didelį autoritetą, kūry­
biškai vadovavo mūsų partinėms organizacijoms. Visos liaudies
komisariato centrinės valdybos ir Raudonosios Armijos inspek-
127
 Gijos dirbo aktyviai, kūrybiškai, gyveno pilnakraujį gyvenimą.
Gerai buvo sutvarkytas marksizmo—leninizmo teorijos mokyma­
sis, bendrojo lavinimo ir masinis kultūrinis darbas. Partiniai su­
sirinkimai vykdavo aktyviai ir savikritiškai.
DVRA Kavalerijos inspekcija tuo metu buvo labai autoritetin­
ga kavalerijos dalyse, nes ji ne tik inspektuodavo, bet ir organi­
zuodavo parodomuosius vadų ir štabų manevrus, lauko praty­
bas, įvairius susirinkimus ir užsiėmimus, kuriuose buvo keičia­
masi kariuomenės karinio rengimo pirmūnų patyrimu.
Apskritai tais laikais DVRA kavalerijos dalys pirmavo kari­
niu rengimu ir neatsitiktinai į naujai kuriamų rūšių kariuomenę,
ypač tankų ir mechanizuotą, buvo siunčiami geriausi kavalerijos
vadai.
Pagal užimamas pareigas inspekcijoje aš dalyvavau sudarant
įvairių kariuomenės rūšių ir tarnybų statutus ir nurodymus.
Turiu pasakyti, kad DVRA statutams buvo skiriama didelė
reikšmė. Juose kiekvieną kartą būdavo įtvirtinami karo mokslo
pasiekimai, šiuolaikinės technikos lygis, būdavo atsižvelgiama
į karo operacijų pobūdžio pakitimus. Pirmąją grupę statutų, api­
bendrinančių Pirmojo pasaulinio ir pilietinio karų patirtį, taip pat
pasikeitimus, susijusius su ginkluotųjų pajėgų reforma, kariuo­
menė gavo 1924—1925 metais. Tai daugiausia buvo laikini statu­
tai — vidaus tarnybos, laivų tarnybos statutas, DVRA kavaleri­
jos, artilerijos, šarvuočių dalių kovos statutai.
Svarbiausias šių statutų reikalavimas, labiausiai atsispindė­
jęs DVRA laikinojo lauko statuto (1929) II dalyje (divizija,
korpusas), buvo kautynes laikyti visos kariuomenės reikalu, nes
jų sėkmė priklauso nuo visų kariuomenės rūšių tarpusavio są­
veikos. Statute jau buvo kalbama apie tankų naudojimo tvarką,
prieštankinės, priešlėktuvinės ir priešcheminės gynybos organi­
zavimą, aviacijos, inžinerijos kariuomenės naudojimą.
O dabar buvo priimta daug naujų statutų, nurodymų, pakei­
tusių, papildžiusių 1924—1925 metų statutus. Tai Laikinieji nuro­
dymai dėl DVRA kariuomenės maskuotės, DVRA Karinių oro
pajėgų kovos statutas, nurodymai dėl telefono-telegrafo, povan­
deninio minavimo ir kt.
Kad nereikėtų vėl grįžti prie šios temos, pasakysiu, jog vi­
sų buvo aukštai įvertintas 1936 metų Laikinasis lauko statutas,
kuriame buvo išnagrinėti ir pagrįsti svarbiausi šiuolaikinių kau­
tynių rengimo ir atlikimo klausimai. Apskritai ketvirtoįo dešimt­
ie
 mečio viduryje Raudonoji Armija turėjo pažangią ir pagrįstą
karo teoriją, kuri buvo įtvirtinta kvalifikuotuose statutuose ir
nurodymuose.
Jau buvau rašęs, kad 1931 metais DVRA štabui ėmė vadovau­
ti A. Jegorovas. Pagal veiklos pobūdį Kavalerijos inspekcijai
mažai teko turėti reikalų su DVRA štabu, bet mes gerai žinojo­
me, jog daugumas darbuotojų buvo patenkinti, kad A. Jegorovas
pradėjo dirbti DVRA štabo viršininku.
Mūsų nuomone, liaudies komisaro pirmasis pavaduotojas
M. Tuchačevskis, DVRA štabo viršininkas A. Jegorovas ir talen­
tingas teoretikas DVRA štabo viršininko pavaduotojas V. Trian-
dafilovas turėjo labai padėti liaudies komisarui K. Vorošilovui.
Man dirbant Kavalerijos inspekcijoje nusišypsojo laimė ar­
čiau susipažinti su Michailu Tuchačevskiu. Kaip jau minėjau,
su juo susipažinau dar 1921 metais, kai likvidavome Antonovo
buožių maištą. Jis buvo atletiškai sudėtas, įspūdingos išvaizdos.
Mes dar tada sakėme, kad šis žmogus ne iš bailiųjų: po rajonus,
kuriuose slapstėsi banditai, jis važinėjo su labai menka apsauga.
Dabar kaip gynybos liaudies komisaro pirmasis pavaduotojas
Michailas Tuchačevskis dirbo didžiulį organizacinį, kūrybinį ir
mokslinį darbą. Bendraujant su juo, mane stebino jo puikus iš­
manymas įvairiausiais karo mokslo klausimais. Protingas, visa­
pusiškai išsilavinęs profesionalas kariškis, jis puikiai sprendė ir
taktikos, ir strategijos uždavinius. M. Tuchačevskis gerai suprato
įvairių mūsų ginkluotųjų pajėgų rūšių vaidmenį šiuolaikiniuose
karuose ir sugebėjo kūrybiškai nagrinėti bet kurią problemą.
Visas savo principines išvadas strategijos ir taktikos klau­
simais M. Tuchačevskis grindė, remdamasis audringu mokslo ir
technikos vystymusi pas mus ir užsienyje, pabrėždamas, kad ši
aplinkybė turės lemiamą reikšmę ginkluotųjų pajėgų organiza­
vimui ir busimojo karo vedimo būdams.
Dar ketvirtajame dešimtmetyje M. Tuchačevskis perspėjo,
kad mūsų priešas numeris pirmas — tai Vokietija, kad ji spar­
čiai ruošiasi dideliam karui ir pirmiausia prieš Tarybų Sąjungą.
Vėliau savo spausdintuose darbuose jis ne kartą pažymėjo, jog
Vokietija rengia stiprią įsiveržimo armiją, susidedančią iš galin­
gų oro, desantinės ir greitaeigės kariuomenės, daugiausia iš me­
chanizuotų ir šarvuočių bei tankų pajėgų. Jis aiškino, kad aki­
vaizdžiai didėja Vokietijos karo pramonės potencialas, jos gali­
mybės masiškai gaminti karo aviaciją ir tankus.
5, G Žukovas 129
 1931 metų vasarą, būdamas 1-ojo kavalerijos korpuso stovyk­
loje, sudarinėjau DVRA kavalerijos kovos statuto projektą (I
ir II dalis) kartu su kavalerijos pulko vadu Nikolajumi Gusevu
ir kitais draugais iš 1-osios kavalerijos divizijos. Rudenį, apsvar­
sčius inspekcijoje, jis buvo pateiktas peržiūrėti M.Tuchačevskiui.
Drauge su inspektoriaus pavaduotoju I. Kosogovu man ne
kartą yra tekę ginti tuos ar kitus statutų teiginius. Bet turiu
pripažinti, kad M. Tuchačevskis dažnai mus sukritikuodavo sva­
riais logiškais įrodymais, ir mes būdavome jam dėkingi už tuos
puikius teiginius, kurių jis pateikdavo dėl mūsų statutų pro­
jektų.
Atsižvelgus į M. Tuchačevskio pataisas, statutai buvo išs­
pausdinti, ir kavalerijos dalys įsigijo gerą karinio rengimo prie­
monę.
Paskutinį kartą Michailą Tuchačevskį mačiau 1931 metais
įvykusiame partiniame aktyve, kuriame jis darė pranešimą apie
tarptautinę padėtį. M. Tuchačevskis įtikinamai kalbėjo apie di­
dėjančią mūsų valstybės galią, apie plačias mūsų socialistinės
ekonomikos, mokslo, technikos, kultūros klestėjimo perspekty­
vas. Pasakodamas apie mūsų bolševikų partijos vaidmenį kuriant
naują valstybę ir armiją, jis šiltai prisiminė V. Leniną, su kuriuo
jam teko daug kartų susitikti ir drauge dirbti.
Šiame aktyve Michailas Tuchačevskis pasidalijo samprotavi­
mais, išdėstytais monografijoje, kurią jis tada rašė. Joje M. Tu­
chačevskis tyrinėjo naujas karo problemas. Tuo metu karo moks­
lo klausimais mes nebuvome stiprūs, todėl klausėmės kaip
pakerėti. Į jį mes žiūrėjome kaip į karinės minties gigantą, pirmo
ryškio žvaigždę žymių Raudonosios Armijos vadų plejadoje.
Vėliau, 1936 metais, kalbėdamas TSRS CVK 2-ojoje sesijoje,
M. Tuchačevskis vėl atkreipė dėmesį į rimtą pavojų, kurį kėlė
fašistinė Vokietija. Savo svarią, patriotinę kalbą jis pagrindė rim­
ta Vokietijos ginklavimosi skaičių ir jos agresyvių pastangų ana­
lize.
Kavalerijos inspekcija atliko didelį darbą, pertvarkydama ka­
valerijos dalių ir junginių organizacinę ir ginklavimo sistemą,
taip pat kautynių būdus.
Po ilgų diskusijų inspekcijoje ir išsamaus aptarimo su ka­
valerijos junginių vadais buvo nuspręsta, kad diviziją turi su­
daryti keturi kavalerijos, vienas mechanizuotasis pulkai ir vienas
artilerijos pulkas. Kavalerijos pulkai turi susidėti iš keturių es-
130
kadronų, ginkluotų kardais, vieno kulkosvaidininkų eskadrono,
pulko baterijos, atskirojo priešlėktuvinės gynybos būrio, atski­
rojo ryšių būrio, atskirojo pionierių būrio, atskirojo priešcheminės
apsaugos būrio ir atitinkamų ūkio organų. Artilerijos pulke turi
būti 122 mm haubicų divizionas ir 76 mm patrankų divizionas.
Mechanizuotas pulkas turėjo būti ginkluotas tankais BT-5.
Vadinasi, Raudonosios Armijos kavalerija gavo tokias takti­
nes ir ugnies priemones, dėl kurių labai pasikeitė jų organiza­
vimo ir kautynių vedimo būdas. Dabar jie savo ugnies priemo­
nėmis, tankų smūgiais galėjo veržtis į priekį, kad sutriuškintų
priešą.
Naujuose kovos statutuose ir daugelyje kavalerijos inspekcijos
sudarytų instrukcijų atsispindėjo pagrindiniai gilių operacijų ir
kautynių organizavimo teiginiai.
Gilios puolamosios operacijos pagrindimas buvo rimtas mūsų
karo meno laimėjimas. Operacijoje buvo masiškai naudojami tan­
kai, aviacija, artilerija ir oro desantas, nes kovoti buvo numatyta
šiuolaikine technika ginkluotoms armijoms. Gilios operacijos esmę
sudarė šie uždaviniai. Pirma, pralaužiamas priešo frontas vienu
smūgiu į visą jo taktinę gilumą, antra, nedelsiant į pralaužą įve­
dama mechanizuota kariuomenė, o ši, sąveikaudama su aviacija,
puola į operatyvinę priešo gynybos gilumą tol, kol sutriuškina
visą jo grupuotę.
Tačiau buvo atsižvelgiama į tai, kad kariaus daugiamilijoninės
armijos didžiuliuose plotuose, o giliosios operacijos sėkmė pri­
klausys nuo to, ar aviacija su artilerija sunaikins priešo gynybą
per visą jos gilumą ir ar ryžtingai veiks kariuomenė sparnuose ir
užnugaryje, apsupdama ir triuškindama priešo grupuotes.
Karo mokslas, kuriuo vadovavosi Raudonosios Armijos vadai,
buvo modifikuojamas, atsižvelgiant į naują techniką, naujus gink­
lus, naujas šalies galimybes, na, ir, savaime suprantama, į galimo
priešo kovinį pajėgumą.
Partijos CK, aprūpindamas armiją šiuolaikinėmis kovos prie­
monėmis, padėjo karinei vadovybei geriau suvokti karo mokslo
naujoves. Todėl Politiniame biure ir Vyriausiojoje karinėje ta­
ryboje buvo sistemingai svarstomos karo strategijos, operatyvinio
meno, armijos ir laivyno technikos atnaujinimo problemos. Šiuo­
se pasitarimuose paprastai dalyvaudavo apygardų kariuomenės,
laivynų ir KOP vadai. Pasitarimų rezultatai ir sprendimai būdavo
paskelbiami visiems armijos, laivyno, KOP vadams.
s* 131
 Mums, dirbusiems inspekcijoje, buvo labai svarbu kavaleriją
aprūpinti naujais ginklais, pertvarkyti jos organizaciją ir supa­
žindinti su kovos statutais. Mat daugumas dalių tuomet buvo dis­
lokuota svarbiausiose strateginėse kryptyse ir palei valstybinę
sieną, todėl kavalerijos kovinė parengtis turėjo būti itin gera.
Kartą mane išsikvietė kavalerijos inspektoriaus pirmasis pa­
vaduotojas I. Kosogovas ir pranešė, kad K. Vorošilovui pateikta
mano kandidatūra patvirtinti 4-osios kavalerijos divizijos vado
pareigoms.
I. Kosogovas paklausė, kokia mano nuomonė apie būsimą pa­
skyrimą ir ar mane patenkins darbas Baltarusijos karinėje apy­
gardoje. Aš atsakiau, kad man didelė garbė būti tokios pasižy­
mėjusios divizijos vadu. Baltarusijos karinę apygardą žinau, joje
tarnavau dešimt metų. Gerai pažįstamas su 3-iojo kavalerijos kor­
puso vadu L. Vaineriu, laikau jį gabiu kariuomenės viršininku.
Tuo pokalbis su I. Kosogovu baigėsi. Atsisveikindamas jis pa­
sakė, kad su manimi dar kalbėsis S. Budionas.
Pokalbis įvyko po keleto dienų, kai liaudies komisaro įsaky­
mas dėl mano paskyrimo jau buvo pasirašytas. Atsisveikindamas
S. Budionas susijaudinęs pasakė:
— Ketvirtoji divizija visada buvo geriausia iš visos kavale­
rijos ir ji turi būti geriausia!
Noriu su pasitenkinimu pastebėti, kad šis S. Budiono linkėji­
mas išsipildė. Bet iki tol, kol divizija vėl iškilo į pirmą vietą,
visiems, ypač vadams, politiniams darbuotojams ir partinėms or­
ganizacijoms, teko daug padirbėti. S. Budiono knygoje „Nueitas
kelias" gana smulkiai aprašytos 4-osios kavalerijos divizijos šau­
nios pergalės. Aš noriu čia pateikti tik kai kuriuos savo atsimi­
nimus iš to laiko, kai vadovavau šiai šlovingąją! divizijai.
4-oji K. Vorošilovo kavalerijos divizija buvo legendinės Pir­
mosios raitelių armijos branduolys. Aršiose kautynėse pilietinio
karo metais ji rodė nepaprastą drąsą ir masinį didvyriškumą.
Iki 1931 metų divizija dislokavosi Leningrado karinėje apy­
gardoje, ten, kur caro laikais stovėjo raitelių gvardiečių dalys
(Gatčina, Peterhofas, Detskoje Selo). Kaip ir pilietinio karo me­
tais, 4-oji divizija buvo viena iš geriausių mūsų kavalerijoje.
Divizijos kariai labai saugojo Savo šaunias kovines tradicijas,
sėkmingai ugdė jaunųjų kavaleristų didelės atsakomybės ir ka­
rinės pareigos jausmus.
 1932 metais divizija buvo skubiai perkelta į Baltarusijos ka­
rinę apygardą, j Slucko miestą. Kaip vėliau sužinojau, tatai
įvyko ypatingais operatyviniais sumetimais. Tačiau tuo metu
nebuvo jokio reikalo skubiai perkelti diviziją į visiškai nepa­
ruoštą bazę. Šitai yra svarbu, nes pusantrų metų divizija turėjo
pati statytis kareivines, arklides, štabus, gyvenamuosius namus,
sandėlius ir visą mokymo bazę. Dėl viso to puikiai parengta di­
vizija virto bloga karine darbininkų dalimi. Oras buvo lietingas,
trūko statybinių medžiagų, persekiojo kitokios bėdos, todėl di­
vizija nepajėgė laiku pasiruošti žiemai, o tai labai atsiliepė visai
jos būsenai ir kovinei parengčiai. Pairo drausmė, ėmė sirgti
žirgai.
Nieko negalėjo padėti ir 3-iojo korpuso vadovybė, kuriai pri­
klausė ir 4-oji kavalerijos divizija, nes į tokią padėtį buvo atsi-
dūrusios ir kitos to korpuso dalys, taip pat skubiai perkeltos į
šią apygardą.
1933 metų pavasarį Baltarusijos karinės apygardos vadas J. Ubo-
revičius apsilankė divizijos dalyse ir konstatavo, kad jos visiškai
nusmuko. Turiu pasakyti, jog apygardos vadas laiku nesuteikė
pagalbos divizijai statybos reikalais ir nekreipė dėmesio į dalių
gyvenimo sąlygas. Dabar jis paskubėjo nustatyti svarbiausią di­
vizijos blogos būsenos kaltininką — jos vadą G. Kletkiną.
Žinoma, už diviziją atsako vadas, todėl jis ir yra vienvaldis
viršininkas. Bet aukštesnysis viršininkas ir pagal savo tarnybinę
padėtį, ir kaip vyresnysis draugas privalo būti objektyvus.
J. Uborevičius, būdamas karšto temperamento, pranešė gynybos
liaudies komisarui K. Vorošilovui apie 4-osios divizijos būseną ir
pareikalavo nedelsiant atleisti iš pareigų divizijos vadą G. Klet­
kiną. Suprantama, divizijoje buvo trūkumų, bet J. Uborevičius
sutirštino spalvas, tvirtindamas, kad ji prarado savo gerąsias tra­
dicijas ir pasidarė nebekovinga.
J. Uborevičiaus pranešimas K. Vorošilovą nepaprastai nema­
loniai paveikė: jis ilgus metus buvo artimai susijęs su divizija,
ne kartą jos gretose ėjo į ataką. Divizija buvo išugdžiusi ištisą
plejadą talentingų vadų ir politinių darbuotojų. Kavalerijos ins­
pektoriui S. Budionui 4-oji divizija — kaip numylėtas vaikas. Ka­
daise jis ją formavo ir vedė į kautynes.
K. Vorošilovas informavo S. Budioną apie tai, ką jam prane­
šė J. Uborevičius, ir pasiūlė surasti naują vadą.
133
 Taigi vieną dieną mes su žmona ir dukra sėdome į traukinį
ir vėl važiavome j pažįstamas vietas, į Baltarusiją. Aš pažinojau
ir mylėjau Baltarusiją, jos gamtą, turtingą nuostabių miškų, eže­
rų, upių, ir kaip medžiotojas bei žvejys džiaugiausi, kad vėl pa­
teksiu į šias žavingas vietas. Dirbdamas Baltarusijoje, aš ištyriau
jos vietovę — nuo šiaurinių iki pietinių sienų. Kaip tatai man
vėliau pravertė! O svarbiausia buvo tai, kad Baltarusijos karinėje
apygardoje turėjau draugų, ypač kavalerijos dalyse ir jun­
giniuose.
Tiesa, 4-ąją diviziją aš menkai pažinojau. Šioje divizijoje
lankiausi tik vieną kartą 1931 metais ir tai labai neilgai. Žmonių
joje beveik nepažinojau, išskyrus vadą G. Kletkiną, jo pavaduo­
toją politiniams reikalams N. Jungą, divizijos štabo viršininką
A. Vertogradskį, mechanizuoto pulko vadą V. Novikovą ir keletą
kitų vadų. Nepažįstant žmonių, nežinant jų silpnybių ir gerų
bruožų, vadų sugebėjimų, negalima gerai vadovauti kariuomenei,
ypač didelei kariuomenei.
Į Slucką atvažiavome per patį pavasario polaidį. Stotyje buvo
neišbrendamas purvas, ir kol nubridome prie tačiankos, žmona
ne kartą paliko savo kaliošus purve. Sėdėdama man ant pečių.
Era paklausė:
— Kodėl čia nėra šaligatvio kaip pas mus Sokolnikuose?
Aš jai atsakiau:
— Čia irgi bus šaligatvis ir graži aikštė, bet tik vėliau...
Man su šeima teko laikinai prisiglausti aštuonių kvadratinių
metrų kambarėlyje pas divizijos priešcheminės apsaugos tarny­
bos viršininką V. Dvorcovą. Jis buvo toks malonus, kad pats su
šeima susispaudė viename nedideliame kambaryje ir užleido
mums tą kambarėlį. Visi mes supratome, kaip sunku buvo su
butais, ir niekas nereikalavo ko nors geresnio, kol šitą „geresnį"
mes patys pasistatysime.
Po pusvalandžio nuėjau į divizijos štabą, čia pat kieme. Di­
vizijos vado G. Kletkino jame nebuvo: jis pranešė, kad nesvei-
kuoja ir susitikti su manimi negali. Aš supratau jo būseną ir
nereikalavau tuoj pat susitikti.
Su divizijos reikalais mane smulkiai supažindino vado pa­
vaduotojas politiniams reikalams Nikolajus Jungas ir divizijos
štabo viršininkas Aleksandras Vertogradskis. Aš buvau jiems dė­
kingas už tai, kad jie sugebėjo viską greitai ir detaliai išdėstyti.
Bet vis tiek man dar reikėjo atlikti svarbiausią darbą: pačiam
134
nuodugniai išsiaiškinti padėtį dalyse ir daliniuose, nustatyti trū­
kumus, surasti jų priežastis ir drauge su vadais ir politiniais
darbuotojais numatyti, kaip juos likviduoti.
Tą pačią dieną nuvažiavau į 19-ąjį Manyčiaus kavalerijos
pulką — pagrindinį, seniausią divizijos pulką, kuriam vadovavo
Fiodoras Kostenka, vienas iš pirmųjų kavaleristų raudonarmie­
čių. Aš anksčiau jo nepažinojau, bet buvau daug girdėjęs apie
šį nepaprastai sąžiningą vadą, didelį kavalerijos entuziastą, nuo­
latinį visų tuo metu plačiai kavalerijoje rengiamų jojimo sporto
varžybų dalyvį.
Prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, F. Kostenka vadovavo
26-ajai armijai, gynusiai mūsų valstybės sienas Ukrainoje. Šios
armijos dalys ir junginiai kovėsi taip atkakliai, kad fašistinė
kariuomenė, patyrusi milžiniškų nuostolių, nesugebėjo pirmosio­
mis dienomis prasiveržti į Ukrainos gilumą. Deja, Fiodoras Kos­
tenka nesulaukė mūsų dienų. Jis didvyriškai žuvo įnirtingame
mūšyje Charkovo kryptyje, būdamas Pietvakarių fronto vado
pavaduotoju. Drauge su juo žuvo jo mylimas vyresnysis sūnus
Piotras. Piotro Kostenkos nebuvo galima nemylėti. Prisimenu,
dar būdamas visiškai berniūkštis, jis mokėsi karybos; ypač jam
patiko jodinėti ir kapoti kardu. Fiodoras Kostenka didžiavosi
sūnumi, tikėjosi, kad Piotras užaugs geras kavaleristų vadas.
Ir neapsiriko.
Baigęs vizituoti 19-ąjį Manyčiaus pulką, gerai susipažinau
su 20-uoju, 21-uoju ir 23-iuoju kavalerijos pulkais, 4-uoju ka­
valerijos artilerijos ir 4-uoju mechanizuotu pulkais, po jų — su
atskiraisiais divizijos eskadronais. Blogiausia padėtis buvo 20-
ajame kavalerijos pulke, stovėjusiame Koniuchų kaime, 20 ki­
lometrų nuo Slucko miesto. Pulkui vadovavo Vladimiras Kriu-
kovas, kuris vėliau, Didžiajame Tėvynės kare, vadovavo
kavalerijos korpusui, ne kartą buvo pažymėtas Vyriausiojo vado
įsakymuose. Pulkas dislokavosi šalia valstybinės sienos ir buvo
divizijos avangardas.
Ir sunkiomis sąlygomis kariai buvo gerai nusiteikę. Netgi
karininkų žmonos, palikusios gerus butus prie Leningrado, ir tos
nemurmėjo. Skundėsi tik vienu: nėra kur vaikų mokyti, nėra
mokyklų.
21-aj am kavalerijos pulkui vadovavo Ivanas Muzyčenka. Aš
jį pažinojau dar iš pilietinio karo laikų, kai jis buvo 14-osios
atskirosios kavalerijos brigados pulko karinio komisaro padė-
135
jėjas. Didysis Tėvynės karas jį užklupo Ukrainoje. Jis vadovavo
6-ajai armijai, kurios štabas buvo Lvove. Susiklosčius tam tik­
roms aplinkybėms, jam karo pradžioje labai nepavyko. Daug
pranašesnių priešo jėgų spaudžiamas, jis traukėsi į Ukrainos gi­
lumą. Sunkiai sužeistas, pateko į priešo nelaisvę ir visą karą
kankinosi karo belaisvių stovyklose Vokietijoje.
21-asis kavalerijos pulkas padarė kiek geresnį įspūdį orga­
nizuotumu, tarnyba ir tvarka. Buvo matyti, kad vadai ir politi­
niai darbuotojai gerai dirbo organizacinį darbą.
23-iajam kavalerijos pulkui vadovavo Leonidas Sakovičius.
Tai buvo labai sąžiningas ir drausmingas žmogus, ištikimas Ko­
munistų partijos Sūnus ir narsus karys. L. Sakovičius žuvo 1942
metų gegužės 27 dieną Charkovo operacijoje, vadovaudamas
28-ajai kavalerijos divizijai.
4-ajam mechanizuotam pulkui vadovavo Vasilijus Novikovas.
Didžiajame Tėvynės kare jis vadovavo mechanizuotam korpusui
ir ne kartą buvo Vyriausiojo vado įsakymuose pažymėtas. V. No­
vikovas, Raitelių armijos veteranas, ilgą laiką dirbo 4-osios ka­
valerijos divizijos operatyvinio skyriaus viršininku. Pulko ko­
misaras buvo puikus bolševikas Artiomas Zinčenka, seniausias
Pirmosios raitelių armijos karys, po jos vėliava kovojęs nuo pat
jos sukūrimo dienų. Didžiajame Tėvynės kare Artiomas Zinčen­
ka buvo daugelio stambių fronto ligoninių komisaras.
4-ajame mechanizuotame pulke išaugo daug puikių vadų ir
politinių darbuotojų, vėliau ėjusių atsakingas pareigas Genera­
liniame štabe, Gynybos ministerijos centrinėse valdybose ir ka­
riuomenėje. Praeityje darbininkų ir valstiečių vaikai, jie tapo
stambiais karo specialistais, aukštesniaisiais karininkais ir ge­
nerolais.
Kadangi mechanizuotos dalys, ypač korpusai, suvaidino svar­
bų vaidmenį Didžiajame Tėvynės kare, o karo išvakarėse juos
formuojant buvo iškilusių kai kurių sunkumų, norėčiau keliais
žodžiais papasakoti mechanizuotų korpusų istoriją ir iškelti čia
mūsų armijos prioritetą.
1929 metais TSRS revoliucinė karinė taryba (pagal V. Trian-
dafilovo pranešimą) patvirtino nutarimą, kuriame buvo pasa­
kyta: „Atsižvelgiant į tai, kad naujos rūšies ginklas, t. y. šar­
vuotosios pajėgos, nepakankamai ištirtos taktinio jo naudojimo
(savarankiškai taip pat kartu su pėstininkais ir kavalerija) ir
136
tinkamiausių organizacinių formų atžvilgiu, būtina 1929—1930
m. suorganizuoti nuolatinę bandomąją mechanizuotą dalį ".
Vykdant nutarimą, tais pačiais metais buvo suformuotas ban­
domasis mechanizuotas pulkas. Jis jau 1929 metais dalyvavo visos
armijos pratybose mūsų Baltarusijos karinėje apygardoje. Pra­
tyboms vadovavo K. Vorošilovas, B. Sapošnikovas ir V. Trian-
dafilovas.
1930 metais pulkas buvo išplėstas į mechanizuotą brigadą,
ir ši tuoj išvyko į apygardos pratybas. 1932 metais pirmą kartą
pasaulyje buvo sukuriami mechanizuoti korpusai. Kiekvienas jų
susidėjo iš dviejų mechanizuotų, vienos kulkosvaidininkų bri­
gadų ir atskirojo artilerijos zenitininkų diviziono. Korpuse buvo
daugiau kaip 500 tankų ir 200 šarvuotųjų automobilių. 1936
metų pradžioje jau buvo sukurti 4 mechanizuoti korpusai, 6
atskirosios mechanizuotos brigados ir tiek pat atskirųjų tankų
pulkų, kavalerijos divizijose— 15 mechanizuotų pulkų, šaulių
divizijose — daugiau kaip 80 tankų batalionų ir kuopų.
Pirmųjų mechanizuotų junginių sukūrimas ir praktinis išmė­
ginimas buvo gera bazė toliau vystyti mechanizuotos kariuome­
nės plataus panaudojimo teoriją.
4-ojo mechanizuoto pulko patikrinimą mes pradėjome, pa­
keldami žmones pagal karo pavojaus signalą. To, aišku, vado­
vybė nesitikėjo, nes pulkas ką tik baigė persikelti, sulaukęs
paskutinių ešelonų iš Leningrado karinės apygardos. Teko susi­
pažįstant pirmiausia dalinių vadams pabrėžti, kad mechanizuo­
tam pulkui svarbiausia yra mokėti greitai išsiskleisti, puikiai
išmanyti materialinę techninę dalį ir ypač šaudyti iš ginklo,
esančio tanke ir šarvuotyje. Suprantama, kaip ir reikėjo tikėtis,
lietingą naktį paskelbus karo pavojų, išaiškėjo daug trūkumų.
Prasčiausiai buvo su važinėjimu nežinoma vietove ir šaudymu.
Nagrinėdamas padėtį dalyse, suspėjau gerai susipažinti su
divizijos štabu, dalinių vadais ir politiniais darbuotojais.
Divizijos štabe ir politiniame skyriuje taip pat buvo nepa­
kankamai gerai vadovaujama dalims. Tarp kitko, blogai buvo
atliekama karinio rengimo kontrolė, nepakankamai reikliai buvo
žiūrima į įsakymų vykdymą. Labai prasta padėtis buvo su ka­
rinio rengimo pažangaus patyrimo nagrinėjimu, apibendrinimu
ir įdiegimu. Kiekviena dalis gyveno uždarą gyvenimą. Pasitai­
kydavo, kad viena dalis dėdavo daug pastangų, kol sugalvodavo
137
naujus, geresnius vienokio ar kitokio mokymo metodus, tuo tar­
pu kita dalis jais jau seniai naudodavosi.
Kaip jau rašiau, divizijos štabui vadovavo Aleksandras Ver-
togradskis. Jis, buvęs carinės armijos karininkas, visapusiškai
išmanė karybą. Divizijos politiniam skyriui vadovavo labai ga­
bus politinis darbuotojas N. Jungas. Neilgai trukus jis buvo
paskirtas 3-iojo kavalerijos korpuso vado pavaduotoju politi­
niams reikalams ir išvyko į Minską.
Kai suvedžiau rezultatus ir juos apsvarstėme kartu su divi­
zijos vadais, nusprendėme pirmiausia sukviesti partinį aktyvą
ir su komunistais pakalbėti apie tai, kas divizijoje yra teigiama
ir neigiama. Po to buvo numatyta sušaukti platų visų vadų pa­
sitarimą, į kurį nutarėme pakviesti dalinių viršilas, nes jie vai­
dino labai didelį vaidmenį organizuojant vidaus tarnybą.
Partinio aktyvo pasitarimai praėjo labai gerai. Komunistai
kalbėdami kėlė trūkumus, griežtai kritikavo tuos, kurie mėgino
objektyviomis priežastimis teisinti blogą drausmę ir silpną pa­
rengtį.
Pasibaigus aktyvo pasitarimui, buvo aišku, kad visi divizijos
reikalai suprastėjo dėl to, kad buvo nepakankamai dirbamas
politinis darbas ir karinis rengimas. Pratybos beveik nebevyko,
nes visi dalyvavo statybose. Reikėjo skubiai suorganizuoti pla­
ninį karinį rengimą, išplėsti ir suaktyvinti politinį darbą, o sta­
tybos ir ūkinius bei buitinius reikalus reikėjo spręsti plane nu­
matytomis dienomis. Be to, mes tikėjomės, kad apygardos va­
dovybė ims teikti didesnę pagalbą negu iki šiol.
Partinio aktyvo nuomonę ir divizijos vadovybės pasiūlymus
labai gerai įvertino ir jiems pritarė visi vadai ir politiniai dar­
buotojai, susirinkę į pasitarimą.
Iš karinio rengimo daugiausia dėmesio buvo numatyta kreip­
ti į visų grandžių vadų metodikos mokymą. Mes apsiėmėme vesti
seriją taktinio rengimo parodomųjų pratybų. Parodomasis šau­
dymas buvo pavestas 21-ajam pulkui, kavaleristų mokymas —
19-ajam pulkui ir puikiam jojimo meistrui F. Kostenkai asme­
niškai. Rikiuotės ir fizinio rengimo pratybas pasišovė vesti
V. Kriukovas, o 23-iajam pulkui buvo įsakyta parengti jaunes­
niesiems vadams metodinius instruktažus. 4-ajam kavalerijos ar­
tilerijos ir 4-ajam mechanizuotam pulkams — užsiėmimus „Arti­
lerijos ir tankų sąveika su kavalerija puolamosiose kautynėse",
138
 Mūsų laukė labai didelis organizacinis ir metodinis darbas,
nes teigiamų rezultatų buvo galima tikėtis tik tokiu atveju, jei
visi šie užsiėmimai bus labai gerai parengti ir padarys įspūdį
tiems, kuriems jie bus parodyti.
Daugiausia mes ėmėme rūpintis vidurinės ir vyresniosios
grandžių vadų taktikos mokymu. Aš iš savo patyrimo, ilgametės
praktikos žinojau, kad tik ją išmanantys vadai gali išmokyti ka­
rius kovos metodų, o kare pasiekti pergalę, patirdami mažiausių
nuostolių.
Bet noriu vėl pabrėžti, kad mane visada domino taktikos
mokymas kaip svarbiausia visos kariuomenės karinio rengimo
šaka. Aš jos daugiau už viską mokiausi per visą savo ilgametę
karinę tarnybą, būdamas ir kareiviu, ir gynybos ministru.
Didžiąją laiko dalį divizija leido lauke, iš pamatų mokyda­
masi kautynių organizavimo ir atlikdama jas sudėtingomis sąlygo­
mis. Staigus persigrupavimas į išeities padėtį, įtempti susidariu­
sios padėties momentai buvo naudingi vadams. Mes atkakliai
mokėme vadus ir politinius darbuotojus tikslaus vadovavimo da­
lims kautynėse, nes kitaip neįmanoma sutriuškinti priešo, turint
galvoje, kad šiuolaikinės kautynės yra labai dinamiškos.
Kavalerija tuo metu buvo judriausia sausumos kariuomenės
rūšis. Jos paskirtis buvo greitai apeiti, apsupti priešo sparnus,
smogti į juos ir į užnugarį. Priešpriešinėse kautynėse iš jos buvo
reikalaujama vikriai išsiskleisti į kovos rikiuotę, greitai ati­
dengti ugnį į priešą, drąsiai perkelti pagrindines pajėgas į iš­
eities rajoną, kad jos atakuotų ir persekiotų besitraukiantį priešą.
O kai kavalerija įsigijo šarvuočių ir tankų, jos artilerijos
pulkai — haubicų, buvo galima ne tik sėkmingai įveikti priešą,
bet ir spręsti puolamųjų kautynių ir efektyvios gynybos už­
davinius.
Suprantama, būdavo nesklandumų su naujos technikos įval­
dymu, ypač su jos naudojimu operacijose. Daugelio kareivių ir
vadų bendrasis išsilavinimas buvo nepakankamai geras, todėl
dažnai įvykdavo avarijų, gesdavo technika, ne visi suprato, kad
būtina ją išmanyti, trūko technikų. Reikėjo pertvarkyti senų
rūšių kariuomenę, sukurti naujus kariuomenės junginius, pės­
tininkų ir kavalerijos vadus išmokyti aviatoriais ir tankistais ir
kartu žiūrėti, kad armijos kovinė parengtis būtų gera agresijos
atveju. Be to, buvo perorganizuojama kariuomenė.
13S
 Ir vis dėlto liauja technika traukė, žavėjo naujomis galimy­
bėmis, domino raudonarmiečius. Spaudoje, per radiją, kine buvo
plačiai propaguojamos karo technikos žinios. Partinių organiza­
cijų vadovaujami, raudonarmiečiai ir vadai entuziastingai daly­
vavo įvairiuose karo technikos rateliuose (armijoje ir laivyne
tada buvo apie 5 tūkstančius karo technikos ratelių, vien mūsų
apygardoje 1932 metais tokiuose rateliuose ir kursuose mokėsi
apie 80 procentų žmonių), klausėsi paskaitų ir pranešimų apie
karo techniką, dalyvavo konkursuose ir varžybose geriausiai iš­
manančiam techniką ir geriausiam šauliui išaiškinti.
Visose dalyse komjaunuoliai buvo padarę stendų, rengė fo-
toparodas, populiarinančias technikos žinias, buvo organizuoja­
mi mitingai ir susirinkimai, karo technikos knygų aptarimai,
technikos apžiūros, masinė kampanija, per kurią turėjo būti iš­
laikytos normos labai gero šaulio vardui gauti.
Komjaunimo CK ir įvairioms savanoriškoms gynybinėms
draugijoms padedant, šaukiamojo amžiaus jaunuoliai buvo ak­
tyviai supažindinami su technika. Antai 1934—1935 metais dau­
giau kaip pusantro milijono vaikinų ir merginų mokėsi variklių
konstrukcijos, milijonas — priešlėktuvinės ir cheminės gynybos ir
išlaikė atitinkamus egzaminus.
Žodžiu, partijos šūkis „Įsisavink techniką!" buvo svarbiausia
armijos partinių, profsąjunginių, komjaunimo organizacijų, vadų
ir politinių darbuotojų veiklos gairė. Be to, kareiviai ir vadai
ne tik sėkmingai mokėsi technikos, bet ir patys stengėsi ją ge­
rinti. Vien mūsų karinėje apygardoje 1933 metais buvo reali­
zuota daugiau kaip 4 tūkstančiai pasiūlymų pagerinti techniką.
Aišku, šis procesas buvo visokeriopai skatinamas.
Vienu iš vadų ir štabų darbuotojų pagrindinių uždavinių mes
laikėme mokėti vadovauti savo dalims priešpriešinėse kautynėse
ir atsisakyti įprastinio vadovavimo rašytais įsakymais, telefonu,
taip pat visko, kas susiję su ryšio linijų tiesimu. Reikėjo ryž­
tingai pereiti prie valdymo per radiją, prie trumpų kovinių nu­
rodymų sistemos — „valdymo iš balno", kaip tada mėgdavo sa­
kyti kavaleristai.
Mokydami divizijos ir pulkų visų grandžių vadus taktikos,
stengėmės, kad jie išmoktų gerai maskuoti dalių ir dalinių veiks­
mus ir dėl to smūgis priešui būtų netikėtas.
Iki šiol atsimenu įdomias dvipuses pratybas, kurias buvome
surengę 1933 metais.
140
 Besiginančioji pusė buvo sustiprintas 21-asis kavalerijos pul­
kas, vadovaujamas I. Muzyčenkos. Jis buvo išvestas į lauką
dviem paromis anksčiau negu puolantysis 20-asis kavalerijos pul­
kas ir per tą laiką darė gynybinius įtvirtinimus visoje taktinėje
gilumoje. 20-asis kavalerijos pulkas nieko nežinojo apie busimą­
sias pratybas ir apie tai, kad 21-asis kavalerijos pulkas yra kažkur
lauke ir organizuoja gynybą. Jis buvo pakeltas pagal pavojaus
signalą.
Susitelkimo rajone prie 20-ojo kavalerijos pulko prisijungė
sustiprinimo priemonės: tankų eskadronas ir artilerijos haubicų
divizionas. Tik čia pulko vadovybei buvo paaiškinta taktinė
padėtis, pagal kurią reikėjo nedelsiant pulti. Pulkas, kaip di­
vizijos priešakinė rinktinė, turėjo nužygiuoti 46 kilometrus ir
užimti placdarmą, kuriame 21-asis kavalerijos pulkas buvo įsi­
rengęs gynybinius įtvirtinimus.
Vakarop 20-ojo kavalerijos pulko priešakiniai daliniai su­
sitiko su 21-ojo kavalerijos pulko apsauga. Temo. Nesuspėjęs
dar šviesoje išžvalgyti „priešo" gynybos, pulko vadas V. Kriu-
kovas nusprendė ją išžvalgyti naktį ir auštant atakuoti. Supran­
tama, kitokio sprendimo ir negalėjo būti.
Istorija rodo, kad kautynių baigtis priklauso nuo to, ar tiks­
lingai, organizuotai ir atidžiai vadas ir jo štabas parengia ataką.
Iš viso šio sudėtingo darbo svarbiausia yra žvalgyba. Išaiškinus
priešo išsidėstymą, pajėgų dydį ir ginkluotę, taip pat priešo
užimamos vietovės ypatybes, galima tiksliai nustatyti, ką jis
žada daryti.
Iš praktikos žinau, kaip svarbu, kad žvalgyba būtų įvykdyta
tiksliai. Sitai nepaprastai svarbu tada, kai rengiamasi priešą gy­
nybos pozicijose pulti auštant, nes naktį, prisidengęs tamsa, jis
gali lengvai pertvarkyti kovos rikiuotę. Tokia žvalgyba dar rei­
kalingesnė tada, kai tenka turėti reikalą su patyrusiu priešu.
20- ojo kavalerijos pulko vadas V. Kriukovas, žinoma, visa
tai teoriškai žinojo, bet buvo neleistinai nerūpestingas, nepagal­
vojo, kad jo „priešas" taip pat turėjo kovos užduotį: neleisti
artėjančiam „priešui" prasiveržti ir, susidarius palankioms są­
lygoms, jį sumušti.
21- ojo kavalerijos pulko vadas I. Muzyčenka nusprendė:
1) dar nesutemus ugnimi iš priešakinės ribos, remiant arti­
lerijai, atmušti „priešo" mėginimą pralaužti gynybą ir jam ne­
leisti įsiveržti J pirmąsias tranšėjas;
141
 2) pasinaudojant mūšio triukšmu ir laikantis visų maskavi­
mosi taisyklių, temstant pradėti atitraukti pulko kovos rikiuotę
į paruoštas antrąsias gynybos tranšėjas;
3) kad „priešas" nepastebėtų šio manevro, visiškai atitraukti
kovos rikiuotę iš pulko gynybos priešakinės ribos pirmųjų tran­
šėjų tik prieš pat auštant ir ten palikti žvalgų postus „priešui“
stebėti.
Sutemus 20-ojo kavalerijos pulko vadas pasiuntė stiprią žval­
gybą „priešo" gynybos priešakinės ribos ištirti. Sutikti ugnimi,
žvalgai sugulė prieš vielų kliūtis ir pradėjo stebėti. Visą naktį
20-ojo kavalerijos pulko vadas buvo reguliariai informuojamas
apie tai, kad „priešas" tebėra pirmosiose tranšėjose ir netgi mė­
gina paimti belaisvių. V. Kriukovas buvo įsitikinęs, kad jo „prie­
šas", įsikasęs į žemę, ginsis savo pozicijose.
Auštant, pasibaigus artileriniam parengimui, iš anksto gar­
džiuodamasis pergale, pulko vadas raketomis signalizavo pradėti
ataką. Artilerija dar smarkiau ėmė šaudyti, prasidėjo energinga
ataka. Štai tankai dideliu greičiu pervažiavo pirmąsias tranšėjas,
įsiveržė į antrąsias. Pirmosios tranšėjos užimtos! Bet kas atsiti­
ko? Kodėl tankai sustojo?
— Draugas divizijos vade,— kreipėsi į pratybų vadovą 20-ojo
pulko vadas,— leiskite man pačiam nuvažiuoti į priekį ir išsi­
aiškinti, kodėl sustojo atakuojančios kovos rikiuotės.
— Na, ką gi, sava akis — tikresnė, pažiūrėkit, išsiaiškinkit.
Prie antrųjų tranšėjų V. Kriukovą pasitiko 2-ojo eskadrono
vadas E. Bušas.
— Kas atsitiko? Kodėl sustojote?
— Nagi, draugas pulko vade, mes tariamės su tankų eskad­
rono vadu, ką toliau daryti.
— Kaip tai ką? Triuškinti „priešą"!
— Taip, bet čia jo nėra.
— Kaip nėra?! Kurgi jis pasidėjo? Žvalgyba visą naktį pra­
nešinėjo, kad „priešas" yra savo gynybos pozicijose.
— Leiskite pranešti! — kreipėsi į pulko vadą tarpininkas tan­
kistas.— Štai čia, tranšėjoje, ant lazdos buvo užsmeigtas šis po­
pierėlis. Gal iš jo kas paaiškės?
Paėmęs popierių, pulko vadas balsiai perskaitė: „Sveikiname
saliečius, ieškokite mūsų kaip vėjo lauke. Ateityje patariame
būti budresniems!"
142
 Reikėjo matyti visų susirinkusiųjų sutrikimą, tą nesmagumą,
kuris susidarė dėl 21-ojo kavalerijos pulko apgaulingo manevro,
privertusio atakuojančiuosius iššaudyti visus šovinius į tuščią
vietą. O svarbiausia — kurgi pasidėjo „priešas"?
— Čia Ivanas Nikolajevičius iš pykčio surengė tau, Vladi­
mirai Viktorovičiau, tokią komediją,— paironizavo vyresnysis
tarpininkas prie 20-ojo kavalerijos pulko F. Kostenka.
— Būna ir blogiau,— mąstė balsu V. Kriukovas, čia žiūrėda­
mas į žemėlapį, čia dairydamasis po vietovę. Ir, tarsi patvirtin­
dami šiuos žodžius, tarpininkai iš sprogimų nustatė, kad 21-ojo
kavalerijos pulko artilerija atidengė ugnį į 20-ojo kavalerijos
pulko kovos rikiuotę.
Visi galutinai sutriko.
Nagrinėjant pratybas, buvo smulkiai aptarti vienos ir kitos
pusės veiksmai ir ypač gerai išanalizuotos 20-ojo kavalerijos
pulko klaidos, nes jis neleistinai pasyviai žvalgė „priešą". O
21-ojo kavalerijos pulko veiksmai buvo pažymėti kaip apgaulin­
gų veiksmų pavyzdys.
Šias pratybas dalyviai ilgai atsiminė. Jos paskui buvo kar­
tojamos įvairiais variantais.
Rengiant ir auklėjant dalis, itin daug buvo mokoma sudėtin­
gomis sąlygomis nustatyti tikslus ir uždavinius. Kaip tai buvo
daroma?
Paprastai pratybų tikslą laikydavau griežtoje paslaptyje. Mo­
komasis pulkas būdavo keliamas pagal pavojaus signalą ir tada
jis sužinodavo rajoną, kuriame turi dislokuotis. Tame rajone
vadovybei būdavo nurodomos taktinės aplinkybės ir įteikiamas
kovos įsakymas atlikti manevrinį žygį sunkiai praeinamais, pel­
kėtais ir miškingais rajonais. Maršrutas būdavo parenkamas toks,
kad reikėtų sunkiai valyti ir tiesti kelius, daryti iš ten pat au­
gančių krūmų ir medžių kamšas ir perkėlas- Pulkas negaudavo
papildomų inžinerinių priemonių, kad visų pakopų vadai išmoktų
išsisukti iš sunkios padėties savo jėgomis ir vietinėmis priemo­
nėmis.
Tokios pratybos būdavo labai sunkios fiziškai. Kartais žmonės
tiesiog virsdavo nuo kojų, dažnai keletą parų nemiegodavo ir
normaliai nevalgydavo. Bet kaip džiaugdavosi kariai ir vadai,
kai jų dalis, įveikusi sunkiausias kliūtis, įvykdydavo užduotįl
Kitą kartą atsidūrę sunkioje padėtyje, jie jau pasitikėdavo savo
143
 jėgomis. Vadovybė, štabai, visi kariai įgusdavo garbingai išeiti
iš bet kokios sunkios padėties.
Labai padėdavo ugdyti karių ir vadų moralines savybes drau­
giški vakarai, politinių darbuotojų organizuojami po pratybų.
„Kautynių" dalyviai dalydavosi įspūdžiais, aiškindavosi trūku­
mus, draugiškai pasišaipydavo iš tų, kurie, susidūrę su kliūtimis,
buvo pasyvūs arba savo aplaidumu ir abejingumu susidarydavo
papildomų sunkumų.
Divizijos pastangomis 1935 metais buvo baigtos statybos: vi­
sos dalys gavo gerus butus, mokymo bazę. Divizija jau turėjo
daug gerų žirgų.
Iki to laiko buvo pasiekta neblogų politinio ir karinio ren­
gimo rezultatų. Labai pagerėjo drausmė, vidaus tarnyba ir dalių
bei dalinių organizacinis darbas.
1935 metai mums buvo labai reikšmingi. Pirma, per inspek­
cinę apžiūrą visos divizijos dalys buvo labai gerai įvertintos,
netgi sunkiausias dalykas iš kavaleristų karinio rengimo — šau­
dymas. Antra, už puikų mokymąsi ir kovinę parengtį divizija bu­
vo apdovanota aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu — Lenino
ordinu.
Ordinais buvo apdovanota daug vadų, jaunesniųjų vadų ir
raudonarmiečių. Lenino ordiną gavau ir aš. Buvau sujaudintas iki
sielos gelmių. Ėmiau mąstyti, ką mes turime padaryti, kad dar
pagerėtų divizijos kovinė parengtis ir visa jos būsena.
Tie metai atmintini mums, kariškiams, dar ir todėl, kad
partija ėmėsi papildomų priemonių pakelti vadų autoritetą: buvo
įvesti personaliniai kariniai laipsniai. Pirmaisiais Tarybų Sąjungos
maršalais tapo V. Bliucheris, S. Budionas, K. Vorošilovas, A. Je-
gorovas, M. Tuchačevskis.
Didelis įvykis buvo Semiono Budiono atvykimas į diviziją.
Jis kruopščiai patikrino divizijos kovinę parengtį, ypač jojimą,
rikiuotę ir taktiką. Patikrinimas praėjo puikiai ir tarsi dar kartą
patvirtino labai geras karių žinias.
Lenino ordinui įteikti divizija buvo išrikiuota vienoje miesto
aikštėje. Visi buvo pakilios nuotaikos, kiekvienos dalies priekyje
plevėsavo vėliavos, su kuriomis senieji divizijos kariai kovėsi
su baltagvardiečiais ir buržuazinės Lenkijos kariuomene.
Po sutikimo maršo ir raporto S. Budionas iškilmingoje tyloje
užlipo į tribūną. Davus jam ženklą, prijojau su asistentais, lai­
kydamas divizijos kovos vėliavą. S. Budionas prie jos prisegė
144
Lenino ordiną, ir mes su vėliava šuoliais prajojome Išilgai ri­
kiuotės.
Daugiatūkstantinis „valio!", galingas artilerijos saliutas reiš­
kė nuoširdžiausią padėką partijai ir vyriausybei, pažymėjusioms
diviziją aukštu apdovanojimu už mokslo ir karinio rengimo lai­
mėjimus taikos metu.
Apjojęs rikiuotę, su trumpa kalba į diviziją kreipėsi Semionas
Budionas. Jis buvo aiškiai susijaudinęs. Bet kaipgi nesijaudinsi!
Jo išugdyta divizija gavo aukščiausią apdovanojimą. Reikia pa­
sakyti, kad kavaleristai labai gerbė S. Budioną, ypač tie, kurie
drauge su juo buvo nuėję sunkų pilietinio karo kelią.
Po S. Budiono, mums pasakiusio daug gerų, šiltų žodžių, kal­
bėjau aš. Visų karių vardu paprašiau jo perduoti partijos Centro
Komitetui, vyriausybei, kad 4-oji divizija, šventai saugodama ir
gausindama kovines tradicijas, visada pasirengusi įvykdyti bet
kokį Tėvynės įsakymą.
Pabaigoje įvyko iškilmingas dalių paradas. Po parado divizi­
jos vadas surengė pietus, per kuriuos Semionas Budionas ir se­
nieji raitelių armijos kariai prisiminė pilietinio karo epizodus,
žygius ir narsiuosius didvyrius, kuriems neteko išgyventi iki mū­
sų dienų. Ir šį kartą geriausias pasakotojas buvo divizijos vete­
ranas Vasilijus Novikovas, 4-ojo mechanizuoto pulko vadas. Jo
nuostabi atmintis išsaugojo netgi smulkias karių gyvenimo de­
tales.
Vėlesniais mano vadovavimo metais Semionas Budionas di­
vizijoje lankėsi tris kartus, ir kiekvienas jo atvykimas visiems
būdavo labai malonus. Reikia pasakyti, kad S. Budionas mokėjo
kalbėtis su kariais ir vadais. Suprantama, pratyboms jis pats ne­
vadovavo. Bet to jam niekas neprikišo.
Keletą kartų divizijoje buvo ir Baltarusijos karinės apygardos
vadas J. Uborevičius. Tai buvo tikras tarybinis karo vadas, to­
bulai įvaldęs operatyvinį taktinį meną. Kariuomenėje jis pasi­
rodydavo tada, kai visi mažiausiai tikėdavosi. Kiekvienas jo at­
vykimas paprastai prasidėdavo dalių pakėlimu pagal karo
pavojaus signalą ir baigdavosi taktikos pratybomis arba vadų
mokymu.
Pirmą kartą J. Uborevičius į diviziją atvyko dar 1934 metais.
Pasisveikinęs su manimi, jis pasakė, kad atvyko pažiūrėti, kaip
divizija mokosi. Aš atsakiau, kad labai džiaugiuosi, nors, at­
virai sakant, vis dėlto jaudinausi.
145
 — Na, štai, duodu jums keturias valandas,— pasakė J. Ubo-
revičius.— Išveskite 21-ąjį kavalerijos pulką j lauką ir parody­
kite, ką moka divizija. Temą pasirinkit patys. Jūsų adjutanto
lauksiu 4-osios šaulių divizijos štabe.
— Mažai laiko taktikos pratyboms suorganizuoti,— mėginau
prieštarauti,— mes nespėsime netgi instruktuoti tarpininkų ir pa­
skirti „priešo".
— Taip, laiko nedaug,— sutiko J. Uborevičius,— bet per karą
visko būna.
Aš supratau, kad prieštarauti beprasmiška, reikia veikti.
Telefonu pasakiau 21-ojo kavalerijos pulko vadui I. Muzy-
čenkai mokomojo pavojaus slaptažodį ir pradinę padėtį, pagal
žemėlapį padiktavau trumpą taktikos uždavinį. Kol jį spausdino,
divizijos štabo viršininkas ir jo padėjėjas greitai sudarė užda­
vinių žemėlapius ir patys nuvežė į 21-ąjį pulką su jais supa­
žindinti vadus. Viskas buvo paruošta laiku.
Lygiai po 4 valandų į lauke užimtą padėtį atvyko J. Ubore­
vičius su mano pasiųstu adjutantu.
Pasisveikinęs su 21-ojo kavalerijos pulko vadu, jis įsakė ra­
portuoti apie padėtį ir sprendimą. I. Muzyčenka įgudusiai pra­
nešė J. Uborevičiui savo sprendimą. Iš apygardos vado šypsenos
supratau, kad pratybų pradžia jam patiko.
— Na, ką gi, ant žirgų, — pasakė jis.—Pažiūrėsime, kaip
pulkas veikia.
Pratybos tęsėsi 5 valandas. Per tą laiką apygardos vadas su­
gebėjo apjoti Visą pulką, veikusį kaip „divizijos priešakinė rink­
tinė". Jis nujojo daugiau kaip 80 kilometrų ir, matyt, pavargęs
įsakė baigti pratybas.
Baigus man pratybų įvertinimą, kurį padariau sėdėdamas bal­
ne prieš pulko rikiuotę, J. Uborevičius padėkojo visiems, o pas­
kui, atsisveikindamas su divizijos vadovybe, pasakė:
— Dalinius mokote šiuolaikiškai. Linkiu sėkmės. Ilgiau ne­
galiu pas jus būti, skubu prie valstybinės sienos, bet apsilankysiu
prieš manevrus.
Visi buvo patenkinti pratybų rezultatais ir, atvirai kalbant,
tuo, kad apygardos vadas neturėjo laiko ilgiau pasilikti divizijoje.
1935 metais 4-oji kavalerijos divizija buvo perkelta iš 3-iojo
kavalerijos korpuso į 6-ąjį kazokų korpusą, kurio vadu buvo
paskirtas J. Goriačevas. Nuo 1936 metų balandžio mėnesio 4-oji
146
kavalerijos divizija buvo pavadinta 4-ąja Dono kazokų divizija
ir jai įvesta kazokų uniforma.
Man teko ne kartą dalyvauti apygardos manevruose. Bet ypač
vertingą operatyvinio taktinio meno patirtį aš įgijau, dalyvau­
damas dideliuose apygardos manevruose. Reikia pasakyti, kad
J. Uborevičius, apygardos štabo viršininkas B. Bobrovas, apy­
gardos karinio rengimo skyriaus viršininkas N. Sumovičius ir
visas apygardos aparatas — mokėjo pavyzdingai organizuoti ma­
nevrus, puikiai jiems vadovauti, išnagrinėti rezultatus.
Ypač įstrigo į atmintį 1936 metais įvykę manevrai, Bere-
zinos upės forsavimas (tos pačios upės, kurioje 1912 metais Na­
poleonas pražudė savo besitraukiančios iš Rusijos armijos li­
kučius).
Mes žinojome, kad į manevrus atvyko gynybos liaudies
komisaras K. Vorošilovas ir kiti aukšti vadai. Žinoma, visos da­
lys, junginiai laukė atvykstant K. Vorošilovo. Na, o mes, 4-osios
kazokų divizijos vadai, kaip savaime suprantamo dalyko tikėjo­
mės, jog liaudies komisaras būtinai pas mus apsilankys. Bet
kada? Norėjome, kad jis atvyktų, kai bus geras oras ir mes visi
atrodysime linksmesni ir gražesni. Deja, kaip dažnai rudenį,
prasidėjo lietūs.
Sutelkę divizijos dalis perkėlos rajone, gerai jas užmaskavę
miškuose per 4—5 kilometrus nuo upės, mes iškvietėme į va­
davietę vadus nurodyti jiems taktinę sąveiką su kaimyninėmis
dalimis, baigus forsuoti upę. Vos išskleidėme žemėlapius, kai
prie vadavietės privažiavo kolona automobilių. Iš pirmosios iš­
lipo K. Vorošilovas, A. Jegorovas ir J. Uborevičius. Aš prisista­
čiau gynybos liaudies komisarui ir trumpai raportavau apie tai,
kad 4-oji divizija yra pasirengusi forsuoti upę, dalių vadai su­
sirinkę vadavietėje ir laukia paskutinių nurodymų.
— Gerai,— pasakė liaudies komisaras.— Pasiklausysime jūsų
nurodymų.
Klimentas Vorošilovas labai smulkiai domėjosi, kaip tankai
važiuos per upę, kai jos gylis yra toks, kad tankai BT-5 atsidurs
po vandeniu. Mechanizuoto pulko vadas pateikė išsamią infor­
maciją. Tada liaudies komisaras kreipėsi į vadus ir komisarus,
pažįstamus dar iš Raitelių armijos.
— Kaip pasikeitė mūsų kavalerijai — pasakė jis.— Pilietinia­
me kare mudu su Budionu visai Raitelių armijai turėjome tik
kelis primityvius šarvuočius, o dabar kiekvienoje kavalerijos di-
14?
vizijoje ištisas pulkas puikių tankų, įveikiančių sudėtingas van­
dens kliūtis. Na, ką tu, senas drauge, manai apie tankus,—
kreipėsi liaudies komisaras į Fiodorą Kostenką,— neapgaus jie
mūsų? Gal žirgas patikimesnis?
— Ne, Klimentai Jefremovičiau,— atsakė F. Kostenką — Žir­
go, kardo ir ieties mes kol kas neatsisakome, manome, jog dar
anksti laidoti kavaleriją, dar pasitarnaus ji Tėvynei, bet tankams
mes skiriame daug dėmesio, tai naujos rūšies judri kariuomenė.
— O kokia komisaro nuomonė? — kreipėsi liaudies komisaras
į A. Zinčenką, kurį taip pat pažinojo iš Pirmosios raitelių armijos.
— Aš manau, kad Fiodoras Jakovlevičius teisus,— atsakė jis
ir pridūrė: — Aš būčiau blogas, teisingiau sakant, niekam tikęs
mechanizuoto pulko komisaras, jeigu abejočiau didele šarvuočių
ir tankų ateitimi. Mano nuomone, reikia drąsiau didinti mecha­
nizuotą kariuomenę, ypač kurti tankų junginius, nes jų turime
mažoka.
— Na, ką gi, Aleksandrai Iljičiau,— kreipėsi K. Vorošilovas
į Generalinio štabo viršininką,— netrukdysime divizijos vadovy­
bei. Linkiu visiems sėkmės, dar susitiksime ir pasišnekėsime.
Mes supratome, kad liaudies komisaras stebės upės forsavimą,
nes visa mašinų kolona nuvažiavo į mūsų divizijos būsimų veiks­
mų rajoną. Po 30 minučių artilerinio parengimo mūsų divizijos
priešakinės rinktinės plačiu frontu privažiavo upę. Išilgai jos že­
mai praskridusi lėktuvų grandis paleido dūmų uždangą, gerai
uždengusią desanto pirmojo ešelono veiksmus nuo „priešo". Kai
dūmai pradėjo sklaidytis, priešakiniai daliniai jau buvo kitame
krante. Buvo girdėti šauksmai „valio", dažnos šūvių papliūpos
ir artilerijos dundėjimas. O kai dūmai visiškai išsisklaidė, buvo
gerai matyti, kaip penkiolika mechanizuoto pulko tankų, triukš­
mingai važiuodami priešo krantu ir šaudydami, greitai artėjo
prie dalinių, puolančių užimtame placdarme. Netrukus visa di­
vizija buvo kitame krante ir, nubloškusi „priešą", sėkmingai ver­
žėsi pirmyn.
Nagrinėdamas manevrus, liaudies komisaras puikiai įvertino
mūsų diviziją, pagyrė, jog buvo sumaniai suorganizuotas upės
forsavimas, geru žodžiu paminėjo tankistus už novatoriškumą,
kad rizikavo patys tankais pervažiuoti tokią gilią Bereziną.
Pulkų susirinkimuose apie tai papasakojome kareiviams, ser­
žantams ir vadams. Jie ilgai nesiskirstė, gyvai dalijosi įspūdžiais
apie buvusius manevrus.
148
 Rytojaus rytą įvyko didelis paradas. Oras buvo fluostabuS,
saulutė kažkaip ypatingai šildė mūsų širdis. Kariuomenė, daly­
vavusi apygardos manevruose, baigusi rikiuotis, laukė komandos
„ramiai" ir gynybos liaudies komisaro.
Man pasirodė, kad 4-osios Dono kazokų divizijos dalių vadai
jaudinasi labiau už kitus. Bet ne, kareivių, vadų veidai ramūs,—■
viskas bus gerai. Pasigirdo komanda: „Ramiail", „Pagarba de­
šinėn!" Prie kariuomenės artinosi gynybos liaudies komisaras.
Trumpas apygardos vado J. Uborevičiaus raportas,— ir liau­
dies komisaras prijojo prie šaulių kariuomenės. Kai ėmė nuo jos
tolti, divizijos orkestras užgrojo sutikimo maršą. Liaudies komi­
saras ant bėro žirgo prišuoliavo prie mūsų divizijos. Pirmiausia
K. Vorošilovas sustojo prie 19-ojo Manyčiaus pulko, su kuriuo
jis ne kartą yra atakavęs baltagvardiečius ir buržuazinės Lenkijos
kariuomenės dalis.
— Sveiki, draugai! — maloniai pasakė K. Vorošilovas, ap­
žvelgdamas karius.
Prajojęs 4-ąją diviziją, liaudies komisaras tuo pačiu aliūru
nujojo prie 6-osios Čiongarsko kazokų divizijos. Ji ne mažiau
išgarsėjo pilietinio karo metais. Drauge su mūsiške gerai kovėsi
po Pirmosios raitelių armijos vėliava.
Vėliau K. Vorošilovas iš tribūnos pasakė kalbą, kurioje trum­
pai nusakė partijos politiką ir priemones socializmui kurti, pa­
pasakojo apie tarptautinę padėtį, apie būtinumą stiprinti mūsų
šalies gynybinę galią ir pasveikino kariuomenę, sėkmingai bai­
gusią rudens manevrus. Paskui pagal energingą orkestro mu­
ziką žygiavo pėstininkai, stipriai trenkdami kojas, o po jų —
kavaleristai.
Paprastai raiteliai per paradą jodavo risčia, bet šį kartą įkal­
bėjome apygardos vadą joti maniežo šuoliais. Tačiau, priartėjus
prie liaudies komisaro tribūnos, kažkaip maniežo šuoliai perėjo
į lauko šuolius, o privažiavusios kulkosvaidininkų tačiankų ko­
lonos aliūras virto karjeru. Korpuso vadas S. Timošenka susirū­
pinęs žvilgčiojo į mane, bet aš nieko nebegalėjau padaryti.
Tačiankos lėkė kaip strėlės, paleistos iš lanko. Baiminomės mes
tik vieno: kad kuriai nors tačiankai nenusmuktų ratas, o tai
kartais atsitikdavo net per paradą Maskvoje. Aš pažvelgiau į
liaudies komisarą, ir man atlėgo širdis. Jis maloniai šypsojosi
ir mojavo ranka nutrūktgalviams divizijos kulkosvaidininkams.
Vėliau 4-oji Dono kazokų divizija visada dalyvaudavo apy-
14S
gardos manevruose. Ji atvykdavo į mafteVrtis gerai pasiruošusi,
ir nebuvo tokio atvejo, kad divizija nebūtų gavusi aukštesnio­
sios vadovybės padėkos.
Noriu papasakoti apie vienas priešmanevrines pratybas, vy­
kusias Slucko miesto rajone vadovaujant J. Uborevičiui ir jo
pavaduotojui S. Timošenkai.
Pratybų tema buvo „Šaulių divizijos priešpriešinės kautynės
su kavalerijos divizija".
Tuo laiku šaulių divizija buvo jau gerai apginkluotas kovinis
junginys. Prieš dešimt metų, kai šaulių divizija susidėjo iš 12 800
žmonių, ji turėjo 54 pabūklus, 189 sunkiuosius bei 81 rankini
kulkosvaidį ir neturėjo nė vieno tanko ir zenitinių kulkosvaidžių,
o 1935 metais, būdama maždaug to paties dydžio, jau turėjo
57 tankus, kone šimtą pabūklų, 180 sunkiųjų, daugiau kaip 350
rankinių ir 18 zenitinių kulkosvaidžių.
Pratybos prasidėjo ankstų rugsėjo rytą. Buvo geras oras. Ru­
dens vėsa gaivino karius, visi buvo pakilios nuotaikos. Su tak­
tikos užduotimi kariai buvo susipažinę dar iš vakaro, o naktį
divizijos dalys ruošėsi žygiui. Pirmajame etape reikėjo užimti ir
pereiti siaurą tarpukalnę.
Šis manevras buvo svarbus, ypač priešakinėms dalims, nes
už pelkių buvo taktiškai svarbios aukštumos, 'nuo kurių buvo
gerai matyti visa vietovė. Joje divizija galėjo išsiskleisti plačiu
frontu, o tai visada labai svarbu priešpriešinėse kautynėse. Buvo
nuspręsta, jog kavalerijos divizijos priešakinę rinktinę sudarys
dalis 4-ojo mechanizuoto pulko. Ji susidės iš lengvųjų tankų, šar­
vuočių, motorizuotų pėstininkų ir artilerijos. Būdama judri, tokia
rinktinė galėjo greitai užimti tarpukalnę ir ją pereiti, taip pat
išeiti į svarbias ribas, jau nekalbant apie tai, kad mums reikėjo
greičiau susitikti su „priešu".
Trumpiausiu keliu, į šoną nuo divizijos žygio krypties, ten,
kur buvo blogas vietovės matomumas, išjojo kavalerijos patru­
liai. Kai tik gavome iš priešakinės rinktinės žinią, kad ji perėjo
tarpukalnę ir išėjo į pirmąją ribą, pasiuntėme signalą pagrindi­
nėms pajėgoms nedelsiant ešelonais pradėti žygiuoti per tarpu­
kalnę, išeiti į dislokacijos rajonus ir užimti pagrindinę ribą.
Po dviejų valandų visos pagrindinės pajėgos, perėjusios pel­
kes, patraukė savo kryptimis. Divizijos štabas ir vadovybė iki tol
buvo šių pajėgų centre. Iš priešakinės rinktinės ir jo žvalgybos
organų pranešimų tapo aišku, kad priešais mūsų diviziją pagrin­
150
dine kryptimi žygiuoja dviejų pulkų kolona su artilerija, atskira
kolona — vienas šaulių pulkas, sustiprintas artilerija. „Priešo"
žvalgyba buvo avangardų priešakyje per 6—8 kilometrus nuo jų.
O sprendžiant iš to, kad žvalgybos aviacija neskraidė, mes bu­
vome tikri: „priešas" dar neaptiko mūsų žygiuojančios gru­
puotės.
Kaip visada, netikėtai prie štabo privažiavo 1-ojo rango ar­
mijos vadas J. Uborevičius, lydimas S. Timošenkos.
— Kas žinoma apie „priešą"? Kur jums patikėtos divizijos
dalys? — paklausė jis.
Aš savo žemėlapyje parodžiau, kur „priešo" dalys, kur ir
kaip išsidėsčiusi man patikėta divizija, taip pat pasakiau savo
sprendimą. J. Uborevičius paprašė parodyti ir pažymėti jo že­
mėlapyje rajoną, kuriame aš manau atakuoti „priešą", ir pulkų
smūgių kryptis.
— Šis sprendimas yra preliminarinis, jeigu, žinoma, rimtai
nepasikeis aplinkybės,— pasakiau.
Iš S. Timošenkos šypsenos supratau, kad pasakiau teisingai.
Pasijutau tvirčiau.
— Kaip perduosite savo įsakymą pulkams ir kur būsite pats
armijoms suartėjant ir prasidedant kautynėms? — paklausė J. Ubo­
revičius.
Aš atsakiau:
— I 20-ojo kavalerijos pulko dešiniąją koloną, kurios užda­
vinys sukaustyti „priešą", su šaulių pulku nuvyks operatyvinio
skyriaus viršininkas Archipovas. 19-asis kavalerijos pulkas, su­
stiprintas artilerijos divizionu ir tankų eskadronu, veiks iš fronto
prieš pagrindines „priešo" pajėgas. Ten įsakymą perduos mano
pavaduotojas brigados vadas N. Drejeris. Pagrindinėms divizijos
pajėgoms, kurios turi iš šono apeiti „priešo" grupuotę ir atakuoti
ją iš užnugario, įsakymą perduosiu pats. Ten ir būsiu iki kau­
tynių pabaigos. Dabar, tuo metu, kai mano delegatai išvyks į
dalis, bus perduoti trumpi įsakymai per radiją.
— Linkiu sėkmės,— pasakė J. Uborevičius ir, susėdę su S. Ti-
mošenka į automobilį, nuvažiavo „priešo" pusėn.
Kaip mes ir tikėjomės, 19-asis ir 20-asis kavalerijos pulkai
pradėjo iš fronto atkaklias kautynes su „priešu", dėl to mūsų
pagrindinės jėgos galėjo lengviau orientuotis.
Bet koks nerūpestingas pasirodė mūsų „priešas"! Niekas ne­
pastebėjo, kad mūsų pagrindinės pajėgos apeina jį iš sparno ir
151
 išsiskleidžia jo užnugaryje. Sustoję aukštumoje, pamatėme: vie­
nas „priešo" šaulių pulkas, išsiskleidęs frontu į vakarus, kaunasi
su mūsų 19-uoju kavalerijos pulku, užsiėmusiu labai gerą padėtį
šaudyti. Kitas pulkas žygiuoja per arimą, matyt, nori apeiti spar­
ną 19-ojo pulko, kurį „priešas" palaikė mūsų pagrindine gru­
puote.
Tuo metu iš tarpumiškių, išsiskleidę į kovos rikiuotę, išva­
žiavo mūsų tankai, o iš paskos — kovai pasirengusios traukė pa­
grindinės divizijos pajėgos. Tankai ir artilerija atidengė stiprią
ugnį. Paskui pasigirdo garsus, daugiatūkstantinis „valio". Kaip
paprastai būna priešpriešinėse kautynėse, buvo sunku susigaudyti,
kas toliau vyko.
Kas gi vis dėlto atsitiko? Kuri pusė greičiau manevravo, grei­
čiau išsiskleidė ir sėkmingiau smogė? Apie tai mes sužinojome
tik čia pat, lauke, nagrinėdami kautynes. Nagrinėjimui vadova­
vo pats J. Uborevičius.
Nurodęs rimtų trūkumų 4-osios šaulių divizijos veiksmuose,
J. Uborevičius pareiškė, kad 4-oji kavalerijos divizija jam pa­
darė gerą įspūdį.
Mums, kavaleristams, buvo malonu girdėti apygardos vado
pagyrimą, bet nuoširdžiai susijaudinome dėl 4-osios šaulių divi­
zijos nesėkmės, nes su ja buvome vienoje įguloje ir labai drau­
gavome.
Manevruose 4-osios šaulių divizijos vadovybei vėl nepasise­
kė. Trostianeco rajone (netoli Minsko) divizija kartu su kitomis
vėl buvo apsupta. Bet tai dar pusė bėdos, svarbiausia, kad ji
labai nevykusiai ėjo iš apsupimo. Ir šį kartą, kaip ir per pratybas
Slucko rajone, pagrindinis jos „priešas" buvo mūsų 4-oji kava­
lerijos divizija.
Ėjimas iš apsupimo — bene sunkiausia ir sudėtingiausia kovos
veiksmų rūšis. Norint greit pralaužti priešo frontą, vadovybė
turi parodyti didelį meistriškumą, stiprią valią, organizuotumą ir
ypač sklandžiai vadovauti kariuomenei.
Slaptas dalių pergrupavimas prasiveržimo bare, galingas ug­
nies ir aviacijos antpuolis, staigus smūgis į priešo kovos rikiuo­
tę, jo artilerijos sekyklų uždengimas dūmų uždanga yra sėkmin­
go prasiveržimo ir dalių išvedimo iš apsupties garantija. Deja,
tokių veiksmų divizijos vadovybė nesugebėjo suorganizuoti.
Paskutinį kartą J. Uborevičius mūsų diviziją tikrino 1936
metais.
152
 Visų pastangomis divizijos būsena buvo puiki. Jos politinės
žinios, drausmė, organizuotumas, nuolatinė kovinė parengtis buvo
vertinama tik „gerai" ir „labai gerai“. Visada šykštus pagyri­
mams, J. Uborevičius maloniai dėkojo kariams ir daugelį ap­
dovanojo vertingomis dovanomis.
1937 metų birželyje Baltarusijos karinės apygardos vadu bu­
vo paskirtas pirmojo rango armijos vadas I. Belovas, gerai nu­
simanantis operatyviniais klausimais. Stabo viršininku tapo A. Pe-
remytovas, o Karinės tarybos nariu — armijos komisaras A. Mezis.
Apžvelgdamas praeitį, vis dėlto turiu pasakyti, kad geriau­
sias apygardos vadas buvo pirmojo rango armijos vadas J. Ubo­
revičius. Nė vienas apygardos vadas tiek neišmokė junginių
vadų ir štabų operatyvinio taktinio meno, kiek J. Uborevičius
ir jo vadovaujamas apygardos štabas.
Divizijos vadu išbuvau daugiau kaip ketverius metus ir visą
šį laiką gyvenau viena mintimi: man patikėtą diviziją padaryti
geriausią, pavyzdingiausią Raudonojoje Armijoje. Daug jėgų,
energijos ir darbo padėjau ją rengdamas, kad išvesčiau ją iš
atsilikimo, išmokyčiau vadus ir štabus šiuolaikinės taktikos me­
no, organizavimo, dalinių, dalių ir divizijos valdymo metodų.
Nesiimu tvirtinti, kad tada mes padarėme viską. Buvo mūsų
klaidų, apsirikimų, neapsižiūrėjimų, bet su ramia sąžine galiu
pasakyti, kad vadai ir politiniai darbuotojai tada divizijai daugiau
duoti negalėjo, atidavė viską, ką pajėgė.
Iš viso gyvenimas armijoje 1929—1936 metais pirmiausia bu­
vo susijęs su lenininės socializmo kūrimo programos įgyvendini­
mu. Šalies ekonominis pakilimas, mokslo ir technikos laimėjimai
įgalino armiją, aviaciją ir laivyną aprūpinti naujais ginklais, to­
bulinti kariuomenės organizacinę struktūrą, plėsti techninį kadrų
mokymą. Teigiamai veikė armijos auklėjimą labai sustiprėjusi
socialinė, politinė ir idėjinė liaudies vienybė, susijusi su socia­
lizmo pergale.
Šiame ir praėjusiuose skyriuose neatsitiktinai keletą kartų
pasakojau apie įvairias pratybas ir manevrus. Mat tais metais
buvo svarbiausias dalykas įsisavinti armijai naują techniką ir
gana sudėtingų formų karybą.
TSRS revoliucinė karinė taryba, Gynybos liaudies komisaria­
to centrinis ir apygardų aparatai, aukštieji, viduriniai ir jaunes­
nieji vadai, politiniai organai, partinės ir komjaunimo organi­
zacijos, visų kariuomenės rūšių kariai atkakliai, pasakyčiau,
153
karštai, entuziastingai sprendė VKP(b) CK ir Gynybos liaudies
komisariato iškeltus uždavinius: įvaldyti naują techniką ir su
ja susijusią tobulesnę taktiką. Daugelis lakūnų tiesiog nuostabiai
išmanė aviacijos techniką, sausumos kariuomenėje išaugo tūks­
tančiai karinio ir politinio rengimo žymūnų.
Suprantama, ne visur viskas sekėsi gerai. Kariuomenės kovi­
nė parengtis sudėtingomis sąlygomis dažnai būdavo nepakanka­
ma, daugelyje dalių nekokia padėtis buvo su vadovavimu, šta­
bai dar nebuvo išmokę greitai ir sklandžiai kautynėse organizuoti
įvairių kariuomenės rūšių tarpusavio sąveiką. Bet apskritai at­
kakliu darbu su kadrais per pastaruosius metus pavyko pasiekti
vadų, štabų ir kareivių karo meno įsisavinimo persilaužimą.
Šiuo požiūriu labai būdingi buvo 1936 metų rudens manev­
rai, vykę Baltarusijos karinėje apygardoje, kurių tikslas — pa­
tikrinti kariuomenės kovinę parengtį. Manevruose dalyvavo stam­
būs junginiai, gausiai apginkluoti technika. Vadai ir kareiviai
parodė, jog sugeba valdyti kautynėse visų rūšių sąveikaujančią
kariuomenę net greit besikeičiančiomis sąlygomis. Tie ir dau­
gelis kitų pratybų bei manevrų rodė, kad Raudonosios Armijos
galia didėja, ir ji tampa pirmaklase armija.
Paskyrus mane 3-iojo kavalerijos korpuso vadu, divizijai ėmė
vadovauti buvęs 21-ojo kavalerijos pulko vadas I. Muzyčenka.
Nuo to laiko praėjo 37 metai, bet iki šiol man malonu prisi­
minti 4-osios K. Vorošilovo Dono kazokų divizijos vadus ir ka­
rius.

ŠEŠTAS SKYRIUS

BALTARUSIJOS KARINĖS APYGARDOS

3-IASIS IR 6-ASIS KAVALERIJOS KORPUSAI
Ėjo 1937 metai. Dvidešimt Tarybų valdžios gyvavimo metų,
dvidešimt sunkios kovos ir šaunių pergalių metų, ekonomikos ir
kultūros yystymas, laimėjimai, pasiekti visuose socializmo kū­
rimo baruose, pademonstravo Spalio revoliucijos idėjų didin­
gumą.
Per tokį trumpą istorijos laikotarpį buvo padaryta daug, ne­
paprastai daug. Iki prasidedant industrializacijai mūsų šalies
techninis lygis 4 kartus buvo žemesnis negu Anglijos, 5 kartus —
154
negu Vokietijos, 10 kartų — negu JAV. Per pirmąjį (1929—1032)
ir antrąjį (1933—1937) penkmetį sukurta daug pramonės šakų,
toli į priekį pažengė metalurgija, chemija, energetika, mašinų
gamyba.
Visos TSRS pramonės bendroji produkcija 1937 metais jau
buvo beveik 4 kartus didesnė negu 1929 metais, o mašinų ga­
mybos ir metalo apdirbimo bendroji produkcija — 35 kartus ne­
gu 1913 ir prieškariniais metais. Per ikikarinius penkmečius
buvo pastatyta apie 9 tūkstančius stambių pramonės įmonių,
šalies rytuose sukurta galinga industrijos bazė, kuri taip pra­
vertė mums Didžiojo Tėvynės karo metais. Apskritai TSRS pagal
pramonės gamybos apimtį, techninį naujų įmonių aprūpinimą iš­
ėjo į pirmą vietą,Europoje ir antrą vietą pasaulyje.
Kai šiandien tokiomis temomis tenka kalbėtis su jaunimu,
nematyti, kad šie skaičiai ir duomenys juos nors kiek jaudintų.
Galbūt tam tikra prasme tai natūralu: ir laikai kiti, ir mastai
nauji, kiti rūpesčiai, interesai. Daug jau padaryta, nebematyti
pirmųjų laiptinės pakopų, kuriomis mes lipome aukštyn. Bet
tiems, kuriems šiandien per 50, o juo labiau mums, gyvenusiems
Ikirevoliuciniais metais, šie skaičiai daug ką sako. Mes juos
nagrinėjome, mokėjome atmintinai, didžiavomės jais. Tikriausiai
pirmiausia todėl, kad jie buvo mūsų gyvenimas, mūsų darbas,
kartais susijęs su pasiaukojimu, visada lydimas įsitikinimo, kad
nuo tavo pastangų priklauso visuotinė gerovė...
Aš nenoriu skaityti moralų, piktintis dabartiniu jaunimu, nors
šiandien tatai labai madinga. Tik noriu pasakyti viena: tegul dėl
to, kad tie laikai jau seni, nebe širdimi, kaip mes, o nors protu
jaunoji karta supras, jog prieškarinio vystymosi tempai buvo
vieni ryškiausių mūsų šalies santvarkos pažangumo įrodymų, jog
į tuos laikus dar daug kartų grįš istorikai, sociologai, filosofai,
publicistai, kad apmąstytų ir išnagrinėtų tokio veržlaus naujos
visuomeninės formacijos šuolio paslaptis, varomąsias jėgas.
Taigi galinga šalies gynybos bazė buvo sukurta. Kaipgi at­
rodė mūsų armija po techninės rekonstrukcijos, įvykdytos prieš­
kariniais penkmečiais? Apskritai ji tapo pažangi, šiuolaikinė. Pa­
gal kariuomenės formų ir rūšių santykį, pagal savo organizacinę
struktūrą ir aprūpinimą technika ji pasiekė išsivysčiusių kapi­
talistinių valstybių armijų lygį.
Buvo pastatyti šimtai gynybinių įmonių. Mes prisimename,
kad po pilietinio karo šalis neturėjo tankų, lėktuvų, variklių
155
jiems, galingų artilerijos sistemų, radijo ryšių priemonių ir kitų
naujos technikos ir ginkluotės priemonių gamyklų. Beveik vis­
ką reikėjo sukurti. Komplikuojantis tarptautinei padėčiai, didė­
jant imperialistinių valstybių agresijos galimybei, partija numatė
pirmajam ir antrajam penkmečiui didesnius gynybinės industri­
jos vystymo tempus negu visų kitų pramonės šakų.
Mokslininkams, inžinieriams, išradėjams buvo iškeltas užda­
vinys sukurti tokius karo technikos ir ginklų pavyzdžius, kurie
ne tik nebūtų prastesni, bet kovinėmis savybėmis netgi geresni
už užsieninius. Galima sakyti, kiekvienai ginkluotųjų pajėgų rū­
šiai ir kariuomenės rūšiai buvo sukurta stambių konstruktorių
biurų, laboratorijų, mokslinio tyrimo institutų. Buvo sutelkta
dešimtys talentingų konstruktorių kolektyvų, ėmusių energingai
dirbti.
Pagrindinė šautuvo vystymosi kryptis buvo jo konstrukcijos
supaprastinimas, svorio sumažinimas ir greitošaudos padidinimas.
Garsusis rusų trilinijinis šautuvas, sukurtas rusų armijos kapitono
Mosino, buvo sumodernintas. Pradėta Serijomis gaminti S. Si-
monovo automatinius šautuvus (1936 m. pavyzdžio), karabinus
(1938 m. pavyzdžio), V. Degtiariovo rankinius kulkosvaidžius ir
jo pavyzdžiu sukurtus tankų, zenitinius ir aviacijos kulkosvai­
džius.
1938 metais armija gavo pirmuosius mūsų gamybos stambaus
kalibro Degtiariovo—Špagino kulkosvaidžius, pasižymėjusius ge­
romis kovinėmis savybėmis, 1939 metais — naujus sunkiuosius
V. Degtiariovo sistemos kulkosvaidžius. Gerai armija įvertino
V. Degtiariovo pistoletus kulkosvaidžius, užtaisomus pistoleto
šoviniais (PKD), ir ypač gerai — naujus G. Špagino konstrukcijos
pistoletus kulkosvaidžius (PKŠ). Nuo 1930—1931 iki 1938 metų
šautuvų gamyba padidėjo nuo 174 tūkstančių iki 1175 tūkstan­
čių, kulkosvaidžių — apytikriai nuo 41 tūkstančio iki 77 tūkstan­
čių vienetų. Pagal aprūpinimą rankiniais ir sunkiaisiais kulko­
svaidžiais, taip pat pagal vieno kario iššaunamų kulkų per vieną
minutę skaičių Raudonoji Armija antrojo penkmečio pabaigoje
pralenkė to meto kapitalistinių valstybių armijas '.
Sparčiai buvo didinama tankų gamyba. Per pirmąjį penkmetį
buvo pagaminta 5 tūkstančiai, o antrojo pabaigoje armija jau1

1 TSRS GM archyvas, f. 7, ap. 21536, b. 75, 1. 54—55; f. 1, ap. 1762,

b. 66, 1. 192—199.
156
turėjo 15 tūkstančių tankų ir tankečių. Šios mašinos pasižymėjo
didele galia, greitošauda. Tuo metu joms prilygstančių tokio
tipo mašinų mūsų galimi priešai neturėjo. Suprantama, jos dar
buvo nepakankamai judrios ir artilerijos lengvai pašaunamos, be
to, dažnai gesdavo. Tankai buvo varomi benzinu, todėl lengvai
užsidegdavo, turėjo nepakankamai stiprius šarvus.
Tankų gamyba padidėjo nuo 740 1930—1931 metais iki 2271
vienetų 1938 metais.
Susižavėjus tankais, buvo mažiau dėmesio kreipiama į arti­
leriją. Kai kurie kariniai veikėjai buvo sumanę artilerijos patran­
kas pakeisti universaliomis ir pusiau universaliomis patrankomis.
VKP(b) CK nurodė, jog ši tendencija yra klaidinga, nustatė tei­
singą artilerijos patrankų ir haubicų santykį. 1937 metų pabai­
goje keletas didelių mašinų gamyklų pradėjo gaminti naują ar­
tilerijos techniką, o veikiančių gamyklų pajėgumas buvo gerokai
padidintas. 1930—1931 metais buvo kasmet pagaminama 2 tūks­
tančiai patrankų, 1938 metais — jau daugiau kaip 12,5 tūkstan­
čio. 1937 metais buvo sukurta 152 mm patranka haubica ir pa­
tobulinta 122 mm patranka, 1938 metais pagaminta pirmoji
122 mm haubica.
Visi šie ginklai taip pat buvo neblogi. Pavyzdžiui, 1937 me­
tų pavyzdžio 45 mm prieštankinė patranka galėjo pramušti šar­
vus visų tipų mašinoms, kurias tuo metu turėjo ir kapitalistinių
valstybių armijos.
1939 metų pradžioje armija turėjo 17 tūkstančių pabūklų, o
1934 metais — beveik 56 tūkstančius. Tiesa, kai kurios pasenusios
artilerijos sistemos pernelyg ilgai buvo vartojamos, nepavyko tuo
metu išspręsti daugelio armijos aprūpinimo artilerija uždavinių.
Antrajame penkmetyje šaulių kariuomenė gavo 50 mm kalib­
ro minosvaidžių. Gerokai prieš karą labai gabus konstruktorius
B. Savryginas sukūrė 82 ir 120 mm kalibro minosvaidžius. Mi­
nosvaidžiais armija buvo visiškai aprūpinta vėliau.
Techninė rekonstrukcija pakeitė mūsų Karinių oro pajėgų
pobūdį. Aviacijos pramonė pradėjo įvairių mūsų šalies tipų lėk­
tuvų masinę gamybą. Karo lakūnai gavo dvimotorius greitaeigius
bombonešius SB, sunkiuosius bombonešius TB-3, tolimojo veiki­
mo bombonešius, greituosius manevringus naikintuvus 1-15 ir
1-16.
Kas neprisimena legendinių M. Gromovo, V. Ckalovo, V. Ko-
kinakio skrydžių? Jie atlikti mūsų gamybos lėktuvais. 1937 me-
Ш
 tais mūsiškiai lakūnai pasiekė apie 30 tarptautinių tolio, aukščio
ir greičio rekordų. Vadinasi, tuo laiku tarybinės aviacijos tech­
ninis lygis buvo ne žemesnis už užsieninės aviacijos. Deja, eko­
nomikos galimybės tada neleido pradėti šių puikių pavyzdžių
masinės gamybos. Ir vis dėlto aviacijos pramonė, tenkindama
tuometinius poreikius, 1938 metais pagamino beveik 5,5 tūks­
tančio lėktuvų (1930 metais tik 860).
Socialistinės industrializacijos laimėjimai leido žymiai pakelti
Karinio jūrų laivyno techninį lygį ir padidinti kovinę galią. Nuo
1929 iki 1937 metų buvo pastatyta 500 naujų kovos ir pagalbinių
įvairių klasių laivų. Partijos CK iniciatyva 1932 metais buvo su­
kurtas Ramiojo vandenyno, 1933 metais — Šiaurės karo laivynai,
stiprinamos Kaspijos, Amūro, Dnepro flotilės. Buvo plečiama
didelių okeaninių laivų statyba, K, L, Šč, S tipo povandeninių
laivų ir torpedinių katerių, eskadrinių minininkų, ,,Kirovo" tipo
lengvųjų kreiserių ir „Čiapajevo" tipo sunkiųjų kreiserių seriji­
nė gamyba, kuriamos krantų apsaugos artilerijos baterijos, stip­
rinama jūrų aviacija. Pačioje 1937 metų pabaigoje buvo įkurtas
Laivų pramonės liaudies komisariatas, naujam penkmečiui su­
darytas didelio laivyno statybos planas.
Armiją ir laivyną aprūpinus nauja technika, savaime supran­
tama, reikėjo atsisakyti mišrios teritorinės kadrų sistemos ir
sukurti mūsų ginkluotąsias pajėgas pagal vieningą kadrų prin­
cipą. Juk naujoji karo technika iš esmės pakeitė kariavimo bū­
dus, iškėlė savitus, sudėtingus uždavinius naudojant įvairias ka­
riuomenės rūšis ir derinant jų veiksmus kautynėse. Čia trumpo
mokymo nebepakako, reikėjo ilgesnio laiko, nuoseklesnio ir sis-
temingesnio karinio mokymo. Ekonominės šalies galimybės (kad­
rinės armijos išlaikymas kainuoja brangiau) leido padaryti šį
perėjimą.
VKP(b) CK Politinis biuras ir vyriausybė pritarė TSRS revo­
liucinės karinės tarybos pasiūlymui gerokai padidinti kadrinių
divizijų skaičių ir sustiprinti pasiliekančų teritorinių divizijų
kadrų branduolį ir jį patvirtino. Šitaip buvo padidinta Raudonoji
Armija. 1933 metais joje buvo 885 tūkstančiai žmonių, o 1937
metų pabaigoje — daugiau kaip pusantro milijono. Kadrinių di­
vizijų skaičius padidėjo 10 kartų. Galutinai buvo pereita prie
kadrinės armijos komplektavimo ir organizavimo sistemos 1939
metais. 1938 metų pabaigoje į kadrų sistemą buvo performuotos
beveik visos šaulių divizijos pasienio apygardos.
158
 Kadrinis kariuomenės komplektavimo principas buvo reikalin­
gas ir dėl kitos priežasties. Mums būtinai reikėjo būti nuolatinėje
kovos parengtyje. Kariuomenė, komplektuojama pagal teritorinį
principą, tokia negalėjo būti. Pagrindinės imperialistinės valsty­
bės pradėjo formuoti masines kadrines armijas, vis daugiau lėšų
skirdamos ruošimuisi naujam karui. Karinių išlaidų dalis Japo­
nijos biudžete 1934—1938 metais padidėjo nuo 43 iki 70, Itali­
jos— nuo 20 iki 52 procentų, Vokietijos — beveik tris kartus,
t. y. nuo 21 iki 61 procento.
1935 metais fašistinė Italija užgrobė Abisiniją. 1936 metais
Vokietija ir Italija pradėjo intervenciją prieš Ispanijos respubli­
ką. Mes jautėme, kad prasideda ne šiaip sau valstybių mūšiai ir
kovos veiksmai, o globalinis reakcinių jėgų bei fašizmo susi­
rėmimas su demokratijos ir socializmo jėgomis.
Tie, kuriems šiandien per penkiasdešimt, gerai prisimena,
kaip, atlikdami savo internacionalinę pareigą, mes padėjome tei­
sėtai Ispanijos respublikos vyriausybei ir liaudžiai viskuo, kuo
galėjome,— ginklais, maisto produktais, medikamentais. Apimti
romantiško, revoliucinio polėkio, į Ispaniją savanoriais vyko la­
kūnai, tankistai, artileristai, eiliniai kareiviai ir žymūs karvedžiai.
Reikia pasakyti, kad tuo metu buvo būdingas didžiulis dvasinis
pakilimas. Audringai vystėsi mūsų šalies ekonomika, kultūra,
akivaizdžiai gerėjo gyvenimas, tūkstančiai entuziastų buvo darbo
rekordininkai.
Kariai rodė visuotinį norą mokytis, gerai išmanyti savo spe­
cialybę. Kariuomenės moralinės ir politinės savybės buvo pui­
kios. Tokią atmosferą kūrė didžiulis partijos atliktas darbas,
turėjęs tikslą pakelti raudonarmiečių masės bendrąją kultūrą,
nepaprastai išvystyta mokymo sistema, kariuomenės kadrų pasi­
keitimas.
1937 metais Raudonoji Armija jau buvo labai išsilavinusi. Į
ją atėjo jaunuolių, turinčių traktorininkų, kombainininkų, vai­
ruotojų ir kitokias specialybes. Kultūros švietimo darbui buvo
skiriamos milžiniškos lėšos — daugiau kaip 200 milijonų rublių
per metus. Armijos bibliotekos turėjo beveik 25 milijonus eg­
zempliorių knygų fondą. Kariai prenumeravo daug periodinių
leidinių, padaugėjo Raudonosios Armijos rūmų, radijo mazgų,
kino salių, kilnojamojo kino įrenginių, klubų. Armija aktyviai
dalyvavo politiniame šalies gyvenime.
159
 75 karo mokyklose mokėsi jaunimas, turintis ne mažesnį kaip
septynių klasių išsilavinimą. Komjaunimas, kuris dabar šefavo
Karines oro pajėgas, į aviaciją pasiuntė tūkstančius puikių žmo­
nių, iš kurių išaugo nemaža garsių lakūnų, vadų, politinių dar­
buotojų. Mokymo procesas buvo nuolat tobulinamas, į mokymo
planus įtraukiamos naujos teorinės disciplinos ir pratybos, per
kurias buvo mokomasi naudoti kautynėse naują techniką. Ypa­
tingas dėmesys buvo skiriamas kadrų rengimui sparčiai augan­
čioms naujų rūšių ginkluotosioms pajėgoms. Tuo reikalu partijos
CK paprastai priimdavo atskirus nutarimus. Buvo plečiamas aukš­
tųjų karo mokyklų tinklas. Antrojo penkmečio pabaigoje jau
veikė 13 karo akademijų, vienas karo institutas ir 5 karo fakul­
tetai civilinėse aukštosiose mokyklose.
Teigiamai pakito klasinė armijos sudėtis. Iš senųjų karo spe­
cialistų liko tik gyvenimo patikrinti žmonės, ištikimi Tarybų
valdžiai, o naujieji specialistai buvo kilę iš darbininkų ir vals­
tiečių, išėjusių pilietinio karo mokyklą arba įgijusių techninį
mokslą ir politinį auklėjimą karo mokyklose. 1937 metais dar­
bininkai ir valstiečiai sudarė per 70 procentų vadų, daugiau kaip
pusė vadų buvo komunistai ir komjaunuoliai.
Žodžiu, reikalai buvo geri. Tiesa, Tarybų Sąjunga kūrė naują
pasaulį beveik viena, apsupta priešiškai nusiteikusių kapitalisti­
nių valstybių. Užsienio žvalgybos, negailėdamos jėgų ir lėšų,
trukdė mūsų liaudžiai. Bet šalis ir armija kasmet stiprėjo, eko­
nominio ir politinio vystymosi keliai buvo aiškūs, visų priimti ii
patvirtinti, mases buvo apėmęs darbo entuziazmas.
Nenatūralūs, visiškai neatitinkantys santvarkos esmės ir iki
1937 metų susiklosčiusios šalies padėties buvo tuo laiku vykę
ir armijoje nepagrįsti socialistinės teisėtvarkos pažeidimai, masi­
niai areštai. Buvo suimta žymių kariškių, o tai, aišku, negalėjo
neatsiliepti mūsų ginkluotųjų pajėgų vystymuisi, kovinei galiai.
1937 metais gynybos liaudies komisaro įsakymu buvau pa­
skirtas Baltarusijos karinės apygardos 3-iojo kavalerijos korpuso
vadu. Bet netrukus po to, kai 6-ojo kazokų korpuso vadas J. Go-
riačevas pradėjo dirbti Kijevo ypatingosios karinės apygardos
kariuomenės vado pavaduotoju, man buvo pasiūlytos šio korpuso
vado pareigos. Aš noriai sutikau su tuo pasiūlymu. 6-ojo korpuso
parengtis ir bendra padėtis buvo geresnė už 3-iojo korpuso,
o svarbiausia buvo tai, kad į jį įėjo 4-oji Dono kazokų divizija.
160
Aš jai vadovavau daugiau kaip ketverius metus ir, suprantama,
jaučiau ypatingą palankumą.
3-iojo kavalerijos korpuso vadu vietoj manęs buvo paskirtas
senas patyręs karvedys iš raudonųjų raitelių — J. Čerevičenka.
6-ajame kavalerijos korpuse man teko dirbti didelį operaty­
vinį darbą. Daugiausia mokėmės mechanizuotoje raitelių armijoje
panaudoti per kautynes kavaleriją. Tada tai buvo dideli, prob­
leminiai klausimai. Tokia mechanizuota raitelių armija, suside­
danti iš 3—4 kavalerijos divizijų, 2—3 tankų brigadų ir moto­
rizuotos šaulių divizijos, glaudžiai sąveikaudama su bombonešių
ir naikintuvų aviacija, o vėliau — ir su aviacijos desantų dalimis,
galėjo spręsti fronte stambius operatyvinius uždavinius ir padėti
sėkmingai įvykdyti strateginius sumanymus.
Buvo aišku, kad ateitis didžiule dalimi priklauso tankams ir
mechanizuotiems junginiams, todėl mes smulkiai nagrinėjome
sąveikos su tankų kariuomene ir prieštankinės gynybos orga­
nizavimo kautynėse ir operacijose klausimus.
Praktiškai per lauko pratybas bei manevrus ir 3-iajame, ir
6-ajame korpuse man tekdavo veikti su 21-ąja atskirąja tankų
brigada (brigados vadas M. Potapovas) arba su 3-iąja atskirąja
tankų brigada (brigados vadas V. Novikovas). Abu šie vadai
praeityje buvo mano tarnybos draugai, ir mes „kautynių" są­
lygomis suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio.
6-ojo kavalerijos korpuso kovinė parengtis buvo daug geres­
nė už kitų dalių. Be 4-osios Dono kazokų divizijos, išsiskyrė
6-oji Kubanės Tereko Čiongarsko kazokų divizija. Ji buvo pui­
kiai parengta, ypač iš taktikos, jojimo ir šaudymo. Reikia geru
žodžiu paminėti buvusį jos vadą L. Vainerį, kuris atidavė daug
jėgų ir energijos, kad divizijos kovinė parengtis būtų aukšto
lygio. Iš tokių divizijų ir susidėjo Pirmosios raitelių armijos
branduolys.
Truputį silpnesnė buvo 29-oji kavalerijos divizija, dislokuota
Osipovičių mieste. Jai vadovavo brigados vadas K. Pavlovskis,
savo charakteriu ir temperamentu ne kavaleristas. Beje, jo ir
bendrasis išsilavinimas buvo ne toks kaip kitų vadų.
1937 metų rudenį Baltarusijos karinėje apygardoje įvyko apy­
gardos manevrai, kuriuose dalyvavo svečiai — vokiečių genera­
linio štabo generolai ir karininkai. Manevrus stebėjo gynybos
liaudies komisaras K. Vorošilovas ir Generalinio štabo viršinin­
kas B. Sapošnikovas.
6. G . Ž u k o v a s 161
 Į apygardos kariuomenę ateidavo naujų žmonių, turinčių ne­
pakankamą žinių bagažą ir vadovavimo patyrimą. Jiems reikė­
davo daug savarankiškai dirbti, kad taptų vertais karvedžiais,
sugebančiais ugdyti kariuomenę.
Prisimenu šaulių korpuso vadą I. Kutiakovą, su kuriuo mane
siejo sena draugystė. Pažinojau aš jį daugiau kaip dvidešimt
metų ir visad žavėjausi juo kaip vadu ir kaip stipriu, valingu
žmogumi. I. Kutiakovas — caro armijos kareivis. Savo pulke jis
turėjo didelį autoritetą ir pirmosiomis revoliucijos dienomis buvo
kareivių išrinktas pulko vadu. Didelė garbė — būti fronto karei­
vių išrinktam. Dėl to reikėjo turėti vertingų savybių: visur ir
visada būti pavyzdžiu, turėti šviesią galvą, jautrią širdį, gerai
pažinti ir mylėti žmones, suprasti jų svajas ir troškimus.
Pilietinio karo metais I. Kutiakovas vadovavo 25-osios Čia­
pajevo divizijos šaulių brigadai. Žuvus Vasilijui Čiapajevui,
I. Kutiakovas vietoj jo buvo paskirtas divizijos vadu. Už sėk­
mingą vadovavimą dalims kautynėse su baltagvardiečiais jis bu­
vo apdovanotas trimis Raudonosios vėliavos ordinais ir Chorez-
mos respublikos Raudonosios vėliavos ordinu, taip pat garbės
ginklu. 1937 metais I. Kutiakovas buvo paskirtas Pavolgio karinės
apygardos vado pavaduotoju.
Vadovaudamas 6-ajam korpusui, labai domėjausi operatyvi­
niais ir strateginiais klausimais, nes man atrodė, kad šioje srityje
dar daug ko nežinojau. Aiškiai suprasdamas, kad šiuolaikiniam
korpuso vadui reikia išmanyti labai daug, atkakliai mokiausi ka­
ro mokslų.
Skaitydamas istorijos medžiagą apie praeities karus, klasiki­
nius karo meno veikalus ir įvairią memuarinę literatūrą, sten­
giausi daryti išvadas apie šiuolaikinių karų, šiuolaikinių operaci­
jų ir mūšių pobūdį. Ypač daug naudos man davė tai, kad pats
sprendžiau operatyvinius ir taktinius uždavinius, kad vadovavau
divizijų ir korpusų vadų manevrams, vadų ir štabų, kariuomenės
pratyboms ir pan.
Po kiekvienų tokių pratybų pajusdavau, kad vis daugiau su­
žinojau ir įgavau patirties, o tai buvo nepaprastai reikalinga ne
tik man pačiam, bet ir jaunimui, kuris buvo man patikėtas. Būda­
vo malonu, kai dalies, štabo ar grupės karininkų mokymasis arba
pratybos pasirodydavo naudingos jų dalyviams. Tatai man bū­
davo didžiausia dovana už darbą. Jeigu užsiėmimuose jie ne­
sužinodavo nieko naujo, ypač iš vyresnybės, tai dėl tokių už­
siėmimų, mano nuomone, vadą turėjo graužti sąžinė, jis turėjo
jausti savo nepilnavertiškumą. Ką čia slėpti, tokių vadų, kurių
išprusimas buvo ne ką geresnis už valdinių, armijoje tada buvo
nemaža.
Karinius klausimus aš nagrinėjau nuosekliai ir nuodugniai,
žingsnis po žingsnio, ir teoriškai, ir praktiškai, o marksistinę-le-
nininę teoriją studijavau, deja, nesistemingai.
Taip buvo tada ne tik su manimi, bet ir su daugeliu vadų.
Tiesa, partija darė viską, kad pakeltų Raudonosios Armijos ri­
kiuotės vadų ideologinį lygį. Visose aukštosiose mokyklose mark­
sizmo-leninizmo mokslų programa buvo pakankamai turininga,
bet tikriausiai ir mums reikėjo padėti daugiau pastangų. Nedau­
geliui nusišypsojo laimė baigti kursus prie Tolmačiovo politinės
karo akademijos.
Vadovaudamas korpusui, aš supratau, jog būtina rimtai stu­
dijuoti partinius politinius klausimus, ir man dažnai tekdavo iš­
tisomis naktimis skaityti marksizmo-leninizmo klasikų veikalus.
Reikia pasakyti, kad juos nelengvai įkandau, ypač K. Markso
„Kapitalą" ir V. Lenino filosofinius veikalus. Bet, atkakliai dirb­
damas, nemaža pasiekiau. Vėliau aš buvau patenkintas, kad ne­
pasidaviau sunkumams, kad užteko ryžto tęsti mokslą. Tai padėjo
man orientuotis mūsų ginkluotųjų pajėgų organizacijos, partijos
vidaus ir užsienio politikos klausimais.
Dirbdamas pats, reikalavau, kad ir mano valdiniai nuolat
studijuotų lenininę strategiją ir taktiką, nes be jų negalima sėk­
mingai vadovauti kariuomenei, ją mokyti ir auklėti, o prireikus
vesti į mūšį už Tėvynę.
1938 metais I. Belovas ir A. Peremytovas buvo atšaukti j
Maskvą. Baltarusijos karinės apygardos vadu buvo paskirtas
M. Kovaliovas. Michailą Kovaliovą pažinojau iš pilietinio karo
laikų. Jis buvo paaukštintas į apygardos kariuomenės vado pos­
tą iš apygardos kariuomenės vado pavaduotojo pareigų. M. Ko­
valiovas buvo labai nuoširdus žmogus, neblogai orientavosi ope­
ratyviniais ir strateginiais klausimais, bet geriau išmanė taktiką,
nes buvo gerai išstudijavęs jos teoriją ir praktiką.
Stabo viršininku buvo paskirtas korpuso vadas M. Purkaj e-
vas; ypač gerai jis užsirekomendavo Tėvynės kare.
1938 metų pabaigoje mes, visų apygardos junginių vadai, bu­
vome sukviesti į pasitarimą, kuriame buvo svarstomi karinio
rengimo rezultatai ir uždaviniai.
6* 163
 Kalbėjo apygardos kariuomenės vadas M. Kovaliovas ir Kari­
nės tarybos narys I. Susaikovas. M. Kovaliove kalba buvo su­
tikta gerai. Jis kalbėjo, išmanydamas reikalą, bet visiems buvo
aišku, kad Kovaliovas — tai ne Uborevičius. Buvo matyti, jog
jam reikia dar labai daug dirbti, kad taptų pilnaverčiu tokios
didelės Baltarusijos karinės apygardos vadu.
Pasitarimas pasibaigė bendrais Karinės tarybos nurodymais.
Tai buvo visiškai ne taip, kaip anksčiau Uborevičiaus laikais, kai
per pasitarimus būdavo demonstruojama nauja technika, vyk­
davo bandomosios parodomosios sausumos ir karinių oro pajėgų,
operatyvinės pratybos ir pan.
1938 metais mūsų kariuomenės karinis rengimas vyko gana
normaliai, ir 6-ojo kavalerijos korpuso dalys metus baigė ge­
rais rodikliais.
1938 metų pabaigoje man pasiūlė naujas — Baltarusijos kari­
nės apygardos kariuomenės vado pavaduotojo kavalerijos rei­
kalams — pareigas. Tuo metu apygardos vado pirmasis pava­
duotojas buvo F. Kuznecovas. Pačioje karo pradžioje jis
vadovavo Siaurės vakarų frontui. Aš buvau paskirtas vietoj
I. Apanasenkos, perėjusio dirbti Kijevo karinės apygardos ka­
riuomenės vado pavaduotoju.
Taikos metu mano pareiga buvo vadovauti apygardos ka­
valerijos dalių ir atskirųjų tankų brigadų, pagal operatyvinį pla­
ną skirtų veikti kartu su raiteliais, kariniam rengimui. Karo at­
veju aš turėjau vadovauti mechanizuotai kavalerijos grupei,
susidedančiai iš 4—5 kavalerijos divizijų, 3—4 atskirųjų tankų
brigadų ir kitų sustiprinimo dalių.
Labai nenorėjau išeiti iš korpuso, prie kurio buvau spėjęs
priprasti. Bet viliojo perspektyva dirbti su dideliu operatyviniu
junginiu, ir aš sutikau. Vietoj manęs 6-ojo kazokų korpuso vadu
buvo paskirtas A. Jeriomenka.
Atsisveikinęs su divizijų ir korpuso dalių vadais ir politiniais
darbuotojais, išvažiavau j Smolenską, kuriame tuo metu buvo
Baltarusijos karinės apygardos štabas. Mane labai maloniai su­
tiko apygardos kariuomenės vadas M. Kovaliovas.
Dirbdamas 3-iajame ir 6-ajame kavalerijos korpusuose, įgijau
daug patirties ir žinių, todėl visą laiką buvau dėkingas tiems,
kurie man padėjo dirbti, kurie sąžiningai darbavosi mūsų šalies
gynybos labui.
164
 S E P T IN T A S SKYRIUS

NEPASKELBTASIS KARAS
PRIE CHALCHIN GOLO
1939 metų gegužės pabaigoje, būdamas Baltarusijos karinės
apygardos kariuomenės vado pavaduotoju, ai su savo padėjėjais
Minsko rajone vadovavau vadų ir štabų lauko pratyboms. Jose
dalyvavo apygardos kavalerijos ir kai kurių tankų junginių va­
dai, štabų viršininkai ir jų operatyviniai darbuotojai.
Štabo pratybos jau buvo baigtos ir birželio 1 dieną mes 3-iojo
kavalerijos korpuso štabe Minske jas nagrinėjome. Staiga apy­
gardos Karinės tarybos narys, divizijos komisaras I. Susaikovas
man pranešė, kad ką tik skambino iš Maskvos: įsakyta nedel­
siant išvažiuoti ir rytoj prisistatyti gynybos liaudies komisarui.
Pirmuoju traukiniu išvažiavau j Maskvą, o birželio 2 dienos
rytą jau buvau K. Vorošilovo priimamajame.
Mane sutikęs R. Chmelnickis, atliekąs ypatingus pavedimus
prie liaudies komisaro, pasakė, kad K. Vorošilovas jau laukia.
— Užeikite, o aš tuoj įsakysiu jums paruošti lagaminą toli­
mai kelionei.
— Kokiai tolimai kelionei?
— Eikite pas liaudies komisarą, jis viską paaiškins.
{ėjęs į kabinetą, prisistačiau liaudies komisarui. K. Voroši<
lovas, pasiteiravęs apie sveikatą, pasakė:
— Japonijos kariuomenė netikėtai įsiveržė į mums draugiš­
kos Mongolijos teritoriją. Tarybinė vyriausybė 1936 metų kovo
12 dienos sutartimi įsipareigojo ją ginti nuo bet kokios išorės
agresijos. Štai įsiveržimo rajono žemėlapis, jame pažymėta gegu­
žės 30-osios padėtis.
Aš priėjau prie žemėlapio.
— Čia,— parodė liaudies komisaras,— ilgą laiką vyko nediy
deli provokaciniai mongolų pasieniečių užpuolimai, o štai čia
japonų Chailaro įgulos kariuomenės grupė įsiveržė į MLR teri­
toriją ir užpuolė Mongolijos pasienio dalis, saugojusias vietoves
į rytus nuo Chalchin Golo upės.
— Manau,— toliau kalbėjo liaudies komisaras,— kad gresia
rimta karinė avantiūra. Bent tuo viskas nesibaigs... Ar galite
skristi ten nedelsiant ir, jeigu reikės, imti vadovauti kariuomenei?
 — Pasiruošęs išskristi tuoj pat.
— Labai gerai,— pasakė liaudies komisaras.— Lėktuvas jums
bus paruoštas Centriniame aerodrome 16 valandą. Užeikite pas
Smorodinovą, jis duos jums reikalingą medžiagą, ir susitarkite
dėl ryšio su Generaliniu štabu. Prie lėktuvo jūsų žinion atvyks
nedidelė grupė karininkų specialistų. Iki pasimatymo, linkiu
jums sėkmėsI
Atsisveikinęs su liaudies komisaru, nuvykau į Generalinį šta­
bą pas einantį Generalinio štabo viršininko pavaduotojo parei­
gas I. Smorodinovą, pažįstamą iš anksčiau. Ant jo stalo gulėjo iš­
skleistas toks pat žemėlapis, kaip ir liaudies komisaro. I. Smo-
rodinovas pasakė, kad nieko negali daugiau pasakyti apie padėtį
su kuria mane supažindino liaudies komisaras, todėl dabar mes
turime tik susitarti dėl ryšių.
— Kai atvyksite į vietą,— pasakė I. Smorodinovas,— išsiaiš­
kinkite, kas ten dedasi, ir atvirai praneškite mums savo nuo­
monę.
Mes atsisveikinome.
Greitai mūsų lėktuvas pakilo ir pasuko į Mongoliją. Pas­
kutinį kartą mūsų šalyje buvome nutūpę Čitoje. Mus pakvietė
apygardos Karinė taryba suteikti informacijos. Štabe buvo apy­
gardos vadas V. Jakovlevas ir Karinės tarybos narys D. Gapa-
novičius. Jie pranešė apie paskutinius įvykius. Nauja buvo tai,
kad Japonijos aviacija skrenda gilyn į MLR teritoriją ir vaikosi
mūsų mašinas, apšaudydama jas iš oro.
Birželio 5-osios rytą atvykome į Tamcag Bulaką, į 57-ojo ypa­
tingojo korpuso štabą. Jame susitikome su korpuso vadu N. Fek-
lenka, pulko komisaru M. Nikiševu — korpuso komisaru, taip pat
su brigados vadu A. Kuščevu — štabo viršininku ir kitais.
Informuodamas apie padėtį, A. Kuščevas įspėjo, kad ji dar
nepakankamai išaiškinta.
Iš pranešimo buvo aišku, kad korpuso vadovybė tikrosios pa­
dėties nežino. Aš paklausiau N. Feklenkos, kaip jam atrodo, ar
galima, būnant per 120 kilometrų nuo mūšio lauko, vadovauti
kariuomenei.
— Sėdime mes čia, aišku, tolokai,— atsakė jis,— bet įvykių
rajono mes dar neparuošėme operacijoms. Toliau nėra nė vieno
kilometro telefono-telegrafo linijų, nėra vadavietės, nusileidimo
aikštelių.
1Ы>
 — O kas daroma, kad visa tai būtų?
— Manome pasiųsti miško medžiagos ir pradėti statyti va­
davietę.
Pasirodo, niekas iš korpuso vadovybės, išskyrus pulko komi­
sarą M. Nikiševą, įvykių rajone nebuvo. Aš pasiūliau korpuso
vadui nedelsiant važiuoti į priešakines linijas ir ten gerai išsi­
aiškinti padėtį. Pasiteisinęs tuo, kad bet kurią minutę jį gali
Maskva pakviesti prie telefono, jis pasiūlė su manimi važiuoti
M. Nikiševui.
Važiuojant mums, komisaras smulkiai papasakojo apie kor­
pusą, jo kovinę galią, apie štabą, vadus ir politinius darbuoto­
jus. M. Nikiševas man padarė labai gerą įspūdį. Jis išmanė darbą,
pažinojo žmones, žinojo jų trūkumus ir teigiamus bruožus.
Smulkiai susipažinus su įvykių rajono vietove, pasikalbėjus
su mūsų kariuomenės ir Mongolijos armijos dalių vadais, poli­
tiniais darbuotojais ir štabų darbuotojais, paaiškėjo prasidėjusių
įvykių pobūdis ir mastas, priešo kovinė galia. Buvo išaiškinta
mūsų ir mongolų kariuomenės veiksmų trūkumų. Vienas iš pa­
grindinių — tai kruopščios žvalgybos nebuvimas.
Viskas rodė, kad tai ne pasienio konfliktas, kad japonai ne­
atsisakė savo agresyvių tikslų Tarybinių Tolimųjų Rytų ir MLR
atžvilgiu ir kad artimiausiu metu reikia laukti aktyvesnių
veiksmų.
Įvertindami visą padėtį, mes padarėme išvadą, kad tomis jė­
gomis, kurias turi Mongolijos Liaudies Respublikoje 57-asis ypa­
tingasis korpusas, sustabdyti Japonijos karinę avantiūrą bus ne­
įmanoma, ypač jeigu tuo pačiu metu prasidės aktyvūs veiksmai
ir kituose rajonuose bei kryptyse.
Grįžę į vadavietę ir pasitarę su korpuso vadovybe, pasiun­
tėme pranešimą gynybos liaudies komisarui. Jame buvo trumpai
išdėstytas tarybinės ir mongolų kariuomenės veiksmų planas:
tvirtai laikyti placdarmą dešiniajame Chalchin Golo krante ir tuo
pačiu metu paruošti kontrsmūgį iš gilumos. Rytojaus dieną ga­
vome atsakymą. Liaudies komisaras visiškai pritarė mūsų padė­
ties įvertinimui ir numatytiems veiksmams. Tą pačią dieną ga­
vome liaudies komisaro įsakymą, jog N. Feklenka atleistas iš
57-ojo ypatingojo korpuso vado pareigų ir į jas paskirtas aš.
Suprasdamas visą padėties sudėtingumą, kreipiausi į gyny­
bos liaudies komisarą: paprašiau sustiprinti mūsų aviacijos dalis,
taip pat pasiųsti į kovos veiksmų rajoną ne mažiau kaip tris
167
šaulių divizijas ir vieną tankų brigadą, sustiprinti artileriją, nes
be viso to, mūsų nuomone, nebuvo galima pasiekti pergalės.
Kitą dieną gavome Generalinio štabo pranešimą, kad mūsų
pasiūlymai priimti. Mums paskirta papildoma aviacija ir, be to,
grupė lakūnų, iš kurių dvidešimt vienas —Tarybų Sąjungos Did­
vyris, o tarp jų — garsusis J. Smuškevičius, kurį aš gerai paži­
nojau iš Baltarusijos karinės apygardos. Mes gavome moderni­
zuotus 1-16 ir „Ciaiką".
Lakūnai — Tarybų Sąjungos Didvyriai — čia nuveikė didžiulį
mokymo ir auklėjimo darbą, perdavė savo kovinį patyrimą jau­
niems lakūnams, atvykusiems kaip papildymas. Rezultatai buvo
matyti jau artimiausiu metu.
Birželio 22-ąją 95 mūsų naikintuvai pradėjo virš MLR įnir­
tingas oro kautynes su 120 japonų lėktuvų. Jose dalyvavo daug
Tarybų Sąjungos Didvyrių, kurie davė vaizdžią pamoką japonų
lakūnams. Birželio 24-ąją japonų aviacija vėl pakartojo masinį
antskrydį ir vėl buvo smarkiai sumušta. Patyrusi pralaimėjimą,
japonų kariuomenės vadovybė labai neorganizuotai išvedė lėk­
tuvus iš kautynių.
Birželio 26-ąją maždaug 60 lėktuvų pasirodė prie Buyr Nūro
ežero. Prasidėjo karštos įnirtingos kautynės su mūsų naikintu­
vais. Iš visko buvo matyti, kad jose dalyvavo labiau patyrę ja­
ponų lakūnai, bet vis dėlto jie nepajėgė nugalėti. Vėliau buvo
nustatyta, kad japonų kariuomenės vadovybė metė čia geriau­
sias savo aviacijos pajėgas iš visų dalių, veikusių Kinijoje.
Oro kautynėse nuo birželio 22-osios iki 26-osios priešas ne­
teko 64 lėktuvų.
Iki liepos 1 dienos oro kautynės vyko nelabai įtemptai, bet
beveik kasdien. Jose mūsų lakūnai tobulino savo meistriškumą
ir ugdė ryžtą nugalėti.
Dažnai su kareivio dėkingumu prisimenu puikius lakūnus
S. Gricevecą, G. Kravčenką, V, Zabalujevą, S. Denisovą, V. Ra-
chovą, V. Skobarichiną, L. Orlovą, V. Kustovą, N. Gerasimovą
ir daug kitų. Šios grupės vadas J. Smuškevičius buvo puikus
organizatorius, labai gerai išmanęs kovos lėktuvų techniką ir
tobulai įvaldęs skraidymo meną. Jis buvo nepaprastai kuklus
žmogus, puikus viršininkas ir principingas komunistas. Jį nuošir­
džiai mylėjo visi lakūnai.
Padidėjęs priešo aviacijos aktyvumas nebuvo atsitiktinis. Mū­
sų nuomone, ji turėjo tikslą smogti rimtą smūgį mūsų aviacijai
168
ir įsiviešpatauti ore, kad sėkmingai vyktų busimoji japonų ka­
riuomenės didelė puolamoji operacija.
Iš tikrųjų vėliau paaiškėjo, kad japonai visą birželį Chalchin
Golo rajone telkė savo kariuomenę ir ruošė ją operacijai, pa­
vadintai „Namonchano incidento antrasis laikotarpis" ir numaty­
tai jų karo agresijos plane. Artimiausias japonų kariuomenės
operacijos tikslas buvo:
— apsupti ir sutriuškinti visą tarybinės ir mongolų kariuo­
menės grupuotę, sutelktą į rytus nuo Chalchin Golo upės;
— persikelti per Chalchin Golo upę į vakarinį jos krantą ir
ten sutriuškinti mūsų rezervus;
— užgrobti ir išplėsti placdarmą tolesniems veiksmams į va­
karus nuo Chalchin Golo.
Šiai operacijai priešas perkėlė iš Chailaro rajono kariuome­
nę, kad ji veiktų kaip čia išsiskleidusios 6-osios armijos dalis.
Japonų vadovybės skaičiavimais, busimoji puolamoji opera­
cija turėjo būti baigta liepos pirmojoje pusėje, kad iki rudens
būtų galima baigti visus karo veiksmus MLR teritorijoje. Japo­
nų vadovybė buvo tokia tikra dėl savo pergalės, kad netgi į
kovos veiksmų rajoną pasikvietė keletą užsienio korespondentų
ir karo atašė būsimų pergalingų veiksmų stebėti. Tarp pakviestųjų
buvo hitlerinės Vokietijos ir fašistinės Italijos korespondentai
ir karo atašė.
Liepos 3 d., prieš auštant, mongolų armijos vyresnysis patarė­
jas pulkininkas I. Afoninas išvažiavo prie Bain Cagano kalno
patikrinti mongolų 6-osios kavalerijos divizijos gynybos Ir vi­
siškai netikėtai ten pastebėjo japonų kariuomenę, kuri slaptai,
prisidengusi nakties tamsa, persikėlė per Chalchin Golo upę ir
atakavo MLR 6-osios kavalerijos divizijos dalinius. Turėdama
jėgų persvarų, ji liepos 3 dieną prieš švintant užėmė Bain Caga­
no kalną ir prie jo esančią vietovę. MLR 6-oji kavalerijos divi­
zija pasitraukė į Bain Cagano kalno šiaurės vakarų rajoną.
įsitikinęs, kokia pavojinga naujoji situacija, Ivanas Afoni­
nas nedelsdamas atvyko į tarybinės kariuomenės vadavietę (ne­
trukus, liepos 15 dieną, 57-asis korpusas buvo performuotas į
1-ąją armijos grupę) ir pranešė apie susidariusią padėtį prie Bain
Cagano kalno. Buvo aišku, kad tame rajone japonų grupuotei
niekas negali užtverti kelio smogti mūsų kariuomenės pagrin­
dinės grupuotės sparnui ir užnugariui.
169
 Susidarius sudėtingai padėčiai, visi mūsų rezervai buvo ne­
delsiant pakelti pagal karo pavojaus signalą, gavo užduotį tuoj
vykti Bain Cagano kalno kryptimi ir atakuoti priešą. 11-oji tan­
kų brigada, vadovaujama M. Jakovlevo, gavo įsakymą atakuoti
priešą nė nesustojus. Pulkininko I. Fediuninskio vadovaujamam
24-ajam motorizuotam šaulių pulkui, sustiprintam artilerijos di­
vizionu, buvo įsakyta atakuoti priešą sąveikaujant su 11-ąja
tankų brigada. Pulkininko A. Lesovojaus vadovaujama 7-oji mo­
torizuota šarvuočių brigada turėjo smogti iš pietų. Čia buvo
perkeliamas mongolų 8-osios kavalerijos divizijos šarvuočių divi­
zionas.
Liepos 3-iosios ankstų rytą tarybinė vadovybė atvyko į Bain
Cagano kalno rajoną. 185-ojo artilerijos pulko sunkiosios artile­
rijos divizionui buvo įsakyta pastatyti sekyklas prie Bain Caga­
no kalno ir atidengti ugnį į japonų grupuotę. Tuo pačiu metu
buvo duotas įsakymas artilerijai, esančiai už Chalchin Golo upės
(remiančiai 9-ąją motorizuotą šarvuočių brigadą), pradėti šaudyti
į priešą Bain Cagano kalne. Pagal pavojaus signalą buvo pakel­
ta į orą visa mūsų aviacija.
Septintą valandą ryto atskrido pirmosios mūsų bombonešių
ir naikintuvų aviacijos grupės. Jos pradėjo bombarduoti ir štur­
muoti Bain Cagano kalną. Mums buvo labai svarbu aviacijos
smūgiais ir artilerijos ugnimi sukaustyti ir sulaikyti priešą Bain
Cagane, kol čia atvyks mūsų rezervai pradėti kontrsmūgį.
Siekiant sustabdyti priešo kariuomenės persikėlimą ir susi­
telkimą kalno rajone, buvo įsakyta smarkiai bombarduoti per­
kėlą per Chalchin Golo upę ir be pertrūkio šaudyti j ją iš artile­
rijos pabūklų.
Apie 9 valandą ryto priartėjo 11-osios tankų brigados avan­
gardinio bataliono priešakiniai daliniai.
Jėgų santykis Bain Cagano rajone buvo šitoks.
Priešas suspėjo sutelkti šiame rajone daugiau kaip dešimt
tūkstančių karių, tarybinė kariuomenė galėjo sutelkti per tūks­
tantį karių, japonų kariuomenė turėjo apie 100 pabūklų ir apie
60 PTG pabūklų. Mes — truputį daugiau kaip 50 pabūklų, įskai­
tant tuos, kurie mus rėmė iš rytinio Chalchin Golo upės kranto.
Tačiau mūsų gretose kovojo 11-oji didvyriškoji tankų bri­
gada, turėjusi iki 150 tankų, 7-oji motorizuota šarvuočių briga­
da su 154 šarvuočiais ir mongolų 8-asis šarvuočių divizionas,
ginkluotas 45 mm patrankomis.
170
 Vadinasi, mūsų koziris buvo šarvuočių junginiai, ir mes nus­
prendėme tuo nedelsdami pasinaudoti, kad tuoj pat sutriuškin­
tume ką tik persikėlusią japonų kariuomenę, neleidę jai įsikasti
1 žemę ir susiorganizuoti prieštankinę gynybą. Nebuvo galima
delsti su kontrsmūgiu, nes priešas, pastebėjęs atvažiuojančias
mūsų tankų dalis, greitai ėmėsi gynybos priemonių ir pradėjo
bombarduoti mūsų tankų kolonas. Pasislėpti joms nebuvo kur:
šimtus kilometrų aplink plytėjo atvira vietovė, nebuvo nė men­
kiausio krūmokšnio.
9 valandą 15 minučių mes susitikome su 11-osios tankų bri­
gados vadu M. Jakovlevu, kuris buvo avangardinio bataliono
pagrindinėse pajėgose ir vadovavo jų veiksmams. Apsvarstę
padėtį, nusprendėme iškviesti visą aviaciją, pagreitinti tankų ir
artilerijos žygį ir ne vėliau kaip 10 valandą 45 minutės atakuo­
ti priešą. 10 valandą 45 minutės 11-osios tankų brigados pagrin­
dinės pajėgos išsiskleidė ir nedelsdamos atakavo japonų kariuome­
nę. Štai ką apie šiuos liepos 3-iosios įvykius savo dienoraštyje
parašė japonų kareivis Nakamura:
„Kelios dešimtys tankų netikėtai užpuolė mūsų dalis. Kilo
baisus sumišimas, arkliai ėmė žvengti ir išbėgiojo, tempdami
paskui save pabūklų pirmagalius; automobiliai išlakstė į visas
puses. Ore buvo numušti du mūsų lėktuvai. Visiems pabjuro
nuotaika. Japonai kareiviai vis dažniau ir dažniau vartoja žo­
džius „baisu", „liūdna", „nusiminiau", „pasidarė klaiku"1.
Kautynės tęsėsi visą liepos 4-osios dieną ir naktį. Tik liepos
5-ąją trečią valandą ryto priešas buvo galutinai palaužtas, ir
japonų kariuomenė pradėjo skubiai trauktis prie perkėlos. Bet
perkėlą jų pačių pionieriai susprogdino, nes bijojo, kad nepra­
siveržtų mūsų tankai. Japonų karininkai su visa ginkluote puldi­
nėjo į vandenį ir tiesiog mūsų tankistų akyse skendo.
Bain Cagano kalną užėmusios japonų kariuomenės likučiai
buvo visiškai sunaikinti rytiniuose kalno šlaituose, ten, kur
Chalchin Golo upė buvo sekli. Tūkstančiai lavonų, užmuštų ark­
lių, daugybė sulamdytų ir sudaužytų pabūklų, minosvaidžių, kul­
kosvaidžių ir mašinų dengė Bain Cagano kalną. Oro kautynėse
per šias dienas buvo numušti 45 japonų lėktuvai, tarp jų 20 pi­
kiuojančių.
Japonų kariuomenės 6-osios armijos vadas generolas Kama-
cubara (kadaise jis buvo Tarybų Sąjungoje karo atašė), maty­
damas, kaip klostosi įvykiai, dar liepos 4-osios naktį su savo
171
 operatyvine grupe persikėlė į kitą krantą. Japonų štabo vyresnysis
puskarininkis Otanis šitaip aprašė jų kariuomenės vado ir jo
palydos pasitraukimą iš mūšio lauko: „Lėtai ir atsargiai važiuo­
ja generolo Kamacubaros automobilis. Mėnulis apšviečia lygu­
mą, šviesu kaip dieną. Naktis tyki, įtempta kaip ir mes. Chalcha
apšviesta mėnulio, joje atsispindi priešo mėtomų šviečiamųjų
bombų liepsna. Vaizdas baisus. Pagaliau suradome tiltą ir lai­
mingai persikėlėme atgal. Kalba, kad mūsų dalis apsupo daugy­
bė priešo tankų, ir jos bus greit visiškai sutriuškintos. Reikia
būti atsargiam".
Liepos 5-osios rytą Bain Cagano kalne ir Chalchin Golo upės
vakariniame krante viskas nutilo. Mūšis baigėsi japonų kariuo­
menės pagrindinės grupuotės sutriuškinimu. Šis mūšis buvo Ta­
rybinės Armijos aktyvios gynybos klasikinė operacija, po kurios
japonų kariuomenė neberizikavo keltis į vakarinį Chalchin Go­
lo upės krantą.
O rytiniame Chalchin Golo upės krante tuo metu tebevyko
įnirtingos kautynės. Priešas, sutriuškintas Bain Cagano kalne,
vis dėlto dalį savo kariuomenės išvedė į rytinį krantą, bandy­
damas padėti sukaustančiajai Jasuokos grupei, kuriai taip pat
nesisekė — turėjo didelių nuostolių.
Sutriuškinus stambią japonų grupuotę Bain Cagano kalne ir
išlaikius gynybą rytiniame Chalchin Golo upės krante, labai
pakilo politinė ir moralinė mūsų kariuomenės ir mongolų dalių
būsena. Kariai ir vadai nuoširdžiai sveikino savo kaimynus ir
draugus su pergale.
Pagrindinį vaidmenį Bain Cagano mūšyje suvaidino 11-oji
tankų brigada, 7-oji motorizuota šarvuočių brigada, 8-asis mon­
golų šarvuočių divizionas ir su jais veikusi artilerija bei KOP.
Bain Cagano mūšio patyrimas parodė, kad tankų ir mechani­
zuota kariuomenė, sumaniai veikdama su aviacija ir judriąja
artilerija, yra lemiama priemonė vykdant veržlias operacijas,
turinčias aiškų galutinį tikslą.
Dabar priešas tenkinosi žvalgyba kautynėmis. Tačiau rugpjū­
čio 12-ąją pėstininkų pulkas, sustiprintas artilerija, šarvuočiais
ir tankais, remiamas 22 bombonešių, atakavo mongolų 22-ąjį
kavalerijos pulką ir užėmė pietiniame fronto bare Bolšije Pes-
kų aukštumą.
Priešas visame fronte aktyviai ruošė gynybą: vežė miško
medžiagą, kasė žemę, statė blindažus, darė inžinerinius gynybos
172
įtvirtinimus. Jo aviacija, patyrusi rimtų nuostolių (nuo liepos
23-iosios iki rugpjūčio 4-osios buvo numušta 116 lėktuvų), ten­
kinosi aviacijos žvalgyba ir neesminiu centrinės perkėlos, arti­
lerijos pozicijų ir rezervų bombardavimu.
Tarybinės ir mongolų kariuomenės vadovybė rūpestingai ren­
gėsi ne vėliau kaip rugpjūčio 20 dieną įvykdyti generalinę puo­
lamąją operaciją, kad galutinai sutriuškintų kariuomenę, įsi­
brovusią į Mongolijos Liaudies Respublikos teritoriją.
Dėl to Karinės tarybos prašymu 1-ajai armijos grupei buvo
skubiai gabenamos iš Tarybų šalies naujos jėgos ir ištekliai,
taip pat materialinės techninės atsargos. Buvo atvežtos dvi pa­
pildomos šaulių divizijos, tankų brigada, du artilerijos pulkai
ir kitokių dalių. Buvo sustiprinta bombonešių ir naikintuvų avia­
cija.
Norint įvykdyti šią labai sudėtingą operaciją, reikėjo mums
grunto keliais nuo tiekimo stoties iki Chalchin Golo upės — 650
kilometrai — štai ką atvežti:
— artilerijos šaudmenų — 18 000 tonų,
— aviacijos šaudmenų ir sprogmenų — 6500 tonų,
— įvairių degalų ir tepalų — 15 000 tonų,
----įvairiausio maisto — 4000 tonų,
— kuro — 7500 tonų,
— kitokių krovinių — 4000 tonų.
Šiems kroviniams atgabenti iki prasidedant operacijai reikė­
jo 4900 automobilių, o armija turėjo tik 2580. Po rugpjūčio 14-
osios buvo gauta iš Tarybų Sąjungos dar 1250 sunkvežimių ir
375 autocisternos. Trūko keleto šimtų sunkvežimių ir autocis­
ternų.
Pagrindinis pervežimų krūvis teko kariuomenės automobilių
transportui ir rikiuotės mašinoms. Buvo panaudoti ir artilerijos
vilkikai. Mes ėmėmės tokios kraštutinės priemonės todėl, kad,
pirma, neturėjome kitos išeities, antra, laikėme savo kariuome­
nės gynybą pakankamai saugia.
Vairuotojai atliko praktiškai neįmanomus dalykus. Sekinant
karščiui, svilinant vėjui, 1300—1400 kilometrų ten ir atgal tran­
sportas važinėjo 5 dienas!
Mums labai padėjo Užbaikalės karinė apygarda įrengti užnu­
garį, organizuoti pervežimus. Be jos mes tikriausiai nebūtume
per tokį trumpą laiką susidarę operacijai reikalingų materiali­
nių techninių atsargų.
173
 Busimosios operacijos sėkmės lemiamu veiksniu mes laikėme*
operatyvinį ir taktinį netikėtumą, kuris turėjo priešą pastatyti
į tokią padėtį, kad negalėtų pasipriešinti mūsų naikinančiam
smūgiui ir įvykdyti kontrmanevro. Ypač buvo tikimasi, kad ja­
ponai, neturėdami gerų tankų junginių ir motorizuotos kariuo­
menės, nesugebės greitai permesti savo dalių iš antraeilių barų
ir iš gilumos prieš mūsų smogiamąsias grupuotes, veikiančias
priešo gynybos sparnuose, kad apsuptų japonų 6-ąją armiją.
Siekiant užsimaskuoti, išlaikyti griežčiausioje paslaptyje mū­
sų pasirengimą, armijos grupės Karinė taryba sudarė ne tik bū-
simosios operacijos planą, bet ir priešo operatyvinio-taktinio
apgavimo planą. Jame buvo numatyta:
— slaptai perkelti ir sutelkti iš Tarybų Sąjungos atvykstan­
čią kariuomenę armijos grupei sustiprinti;
— slaptai pergrupuoti jėgas ir išteklius, esančius gynyboje
už Chalchin Golo upės;
— slaptai perkelti kariuomenę ir materialinę dalį per Chal­
chin Golą;
— rekognoskuoti išeities rajonus: kariuomenės veikimo ba­
rus ir kryptis;
— ypač slaptai supažindinti su uždaviniais visų rūšių ka­
riuomenę, dalyvaujančią būsimoje operacijoje;
— atlikti papildomą slaptą visų kariuomenės rūšių žvalgy­
bą;
— priešo dezinformaciją ir apgaulę, kad jis neatspėtų mūsų
ketinimų.
Visu tuo stengėmės priešui sudaryti įspūdį, esą mes nesii­
mame jokių puolamųjų pasirengimų, tik vykdome plačius gyny­
bos rengimo darbus. Todėl buvo nuspręsta visus pervežimus,
telkimus, pergrupavimus daryti naktį, kai priešo žvalgybos avia­
cijos veiksmai ir vizualinis sekimas — beveik neįmanomi.
Iki rugpjūčio 17—18-osios buvo kategoriškai uždrausta išves­
ti kariuomenę į tuos rajonus, iš kurių numatyta smogti smūgius
ir išeiti į visos priešo grupuotės sparnus ir užnugarį. Vadai,
atliekantys vietoje rekognoskuotę, turėjo važiuoti apsivilkę rau­
donarmiečių uniformas ir tik sunkvežimiais.
Mes žinojome, kad priešas vykdo radijo žvalgybą ir klauso­
si telefono pokalbių, todėl dezinformacijos tikslais sudarėme
ištisą radijo ir telefono pranešimų programą. Pokalbiai vyko tik
174
apie gynybos rengimą ir jos ruošimą rudens—žiemos kampani­
jai. Radijo apgaulė daugiausia vyko lengvai iššifruojamu kodu.
Buvo išspausdinta daug tūkstančių lapelių ir keletas atmin­
tinių kariui, esančiam gynyboje. Šių lapelių ir atmintinių buvo
pamėtyta priešui, kad iš jų matytų, kuria kryptimi vykdomas
tarybinės ir mongolų kariuomenės politinis rengimas.
Buvo numatyta naktį iš 19-osios į 20-ąją sutelkti kariuome­
n ę — sparnų smogiamąsias grupuotes — ir ją išvesti į puolimo
išeities rajonus. Iki pradedant švisti viskas turėjo būti paslėpta
brūzgynuose išilgai upės tam tikslui paruoštose slėptuvėse. Ar­
tilerijos materialinė dalis, minosvaidžiai, trauka ir įvairi technika
rūpestingai buvo maskuojama tinklais, pagamintais iš vietoje
esančių medžiagų. Tankų dalys buvo išvedamos į išeities rajo­
nus mažomis grupėmis įvairiomis kryptimis, prieš pat artilerinį
ir aviacinį parengimą. Jų greitis tai leido padaryti.
Visas naktinis judėjimas buvo maskuojamas triukšmu, kurį
kėlė specialiai skraidantys lėktuvai, artilerijos, minosvaidžių,
kulkosvaidžių ir šautuvų šaudymas. Dalys šaudydavo griežtai pa­
gal grafiką, suderintą su judėjimu.
Judėjimo maskavimo tikslais naudojome garso įrenginius,
puikiai imituojančius kuolų kalimą, lėktuvų skridimą, tankų va­
žiavimą ir kitokį triukšmą. Prie imitacinio triukšmo mes pradė­
jome priešą pratinti 12—15 dienų prieš pradedant judėti smo­
giamosioms grupuotėms. Iš pradžių japonai į šią imitaciją rea­
gavo kaip į tikrą kariuomenės veiklą ir apšaudė rajonus, ku­
riuose girdėjo tokį triukšmą. Paskui, ar pripratę, ar išsiaiškinę,
koks reikalas, nebekreipė dėmesio į jokį triukšmą, o tai mums
buvo labai svarbu vykdant tikrą pergrupavimą ir sutelkimą.
Kad priešas apie puolamąją operaciją nesužinotų, generali­
nio puolimo planą armijos grupės štabe sudarinėjo pats vadas,
Karinės tarybos narys, politinio skyriaus viršininkas, štabo vir­
šininkas ir operatyvinio skyriaus viršininkas. Kariuomenės rū­
šių vadai ir viršininkai, užnugario viršininkas tvarkė tik tam
tikrą darbą pagal kariuomenės grupės vado patvirtintą planą.
Spausdinti operacijos planą, įsakymus, kovinius potvarkius ir
kitą operatyvinę dokumentaciją buvo patikėta tik vienai ma­
šininkei.
Artėjant terminui, įvairių kategorijų vadai buvo po truputį
supažindinami su operacijos planu,— pradėta nuo to laiko, kai
17S
 buvo likę iki kautynių keturios paros, ir baigta viena para prieš
joms prasidedant.
Tolesni įvykiai ir visa mūsų puolamosios operacijos eiga
parodė, kad ypatingos dezinformavimo ir maskavimo, taip pat
kitos netikėtos operacijos rengimo priemonės suvaidino svar­
biausią vaidmenį, ir priešas iš tikrųjų buvo užkluptas visiškai
netikėtai.
Rengiant rugpjūčio operaciją, ypatingas dėmesys buvo skiria­
mas nuodugniai priešo žvalgybai. Daugelis vadų, štabų ir žval­
gybos organų kovos pradžioje veikė kaip nepakankamai patyrę.
Žvalgybai buvo keliama daugybė užduočių, dažnai neįvykdomų
ir neturinčių principinės reikšmės. Šitaip skaidant žvalgybos or­
ganų pastangas, kentėjo pagrindiniai žvalgybos tikslai. Dažnai
ir patys žvalgai vadovybę suklaidindavo savo spėjamomis išva­
domis, padarytomis tik iš tų ar kitų požymių ir samprotavimų.
Suprantama, mūšių, kautynių ir operacijų istorijoje buvo at­
vejų, kai tokie spėliojimai pasiteisindavo, bet mes negalėjome
planuoti rimtos operacijos, remdamiesi tokiais abejotinais duo­
menimis. Busimojoje operacijoje, kurioje priešo armija turėjo
būti apsupta ir sunaikinta, mus daugiausia domino tikslus jos iš­
sidėstymas ir dydis.
Sunku buvo rinkti žinias apie priešą dar ir todėl, kad veiks­
mų rajone nebuvo civilinių gyventojų, iš kurių būtų buvę ga­
lima ką nors sužinoti. Iš japonų pusės perbėgėlių nebuvo. O at­
bėgę pas mus bargutai (mongolai gyvulių augintojai, gyvenę
Mandžiūrijos šiaurės vakarų dalyje) paprastai nieko nežinojo
apie japonų dalių ir junginių išsidėstymą ir dydį. Geriausių duo­
menų mes gaudavome, žvalgydami kautynėmis. Tačiau jų gau­
davome tik apie priešakinę ribą ir artimiausias artilerijos bei
minosvaidžių ugnies pozicijas.
Mūsų aviacijos žvalgyba padarydavo gerų gynybos gilumos
avianuotraukų, bet, atsižvelgdami į tai, kad priešas plačiai nau­
dojo maketus ir kitokius apgaulingus dalykus, mes turėjome
būti labai atsargūs su savo išvadomis ir daug kartų patikrinti,
kad nustatytume, kas yra tikra ir kas apgaulinga.
Retai kada pavykdavo mažoms žvalgų grupėms prasiskver­
bti į priešo gynybos gilumą, nes japonai labai atidžiai stebėjo
vietovę savo kariuomenės išsidėstymo rajone.
176
 Ir vis dėlto, nepaisant visų šių nepalankių aplinkybių, mums
pavyko suorganizuoti žvalgybą ir gauti iš jos daug vertingų
žinių.
Gerai veikė 149-ojo motorizuoto šaulių pulko žvalgyba. Čia
ją organizavo pats pulko vadas majoras I. Remizovas, gerai iš­
manęs žvalgybos specifiką. Aš mačiau I. Remizovą per pratybas.
Jis žvalgams rodė, kaip geriau iš pasalos paimti belaisvį, kaip
naktį prasiskverbti pro priešo sargybą. Majoras buvo didelis
žvalgybos gudrybių meistras, ir kareiviams žvalgams labai pa­
tiko, kad juos moko pats pulko vadas, kurį jie mylėjo ir gerbė.
Už didvyriškumą, parodytą kautynėse prie Chalchin Golo, I. Re-
mizovui buvo suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas.
Silpniausia vieta japonų grupuotėje mes laikėme gynybos
sparnus ir tai, kad priešas neturėjo judrių rezervų. O toji vie­
tovė visa buvo sunki puolančiaj ai kariuomenei.
Operacijos partinio politinio darbo planas taip pat buvo su­
darytas, remiantis konkrečiomis užduotimis. Jis susidėjo iš dvie­
jų etapų: parengiamojo ir vykdomojo.
Parengiamajame etape buvo numatyta užtikrinti organiza­
vimą ir įvykdymą tų priemonių, kurias Vykdė armijos grupės Ka­
rinė taryba. Tai jėgų ir išteklių sutelkimas būsimai operacijai,
darbas kariuomenėje, atvykstančioje iš šalies gilumos, kovų
patirties perdavimas jai. Šiai svarbiausiai užduočiai įvykdyti
visi komunistai, politiniai darbuotojai ir vadai turėjo aktyviau
veikti skyriuose, būriuose ir kuopose. Reikėjo skirti daugiau
dėmesio užnugario organams, nuo kurių labai priklausė operaci­
jos savalaikis materialinis techninis aprūpinimas.
Tarybinė kariuomenė žinojo, kad mūsų proletarinė, interna­
cionalinė pareiga yra sunkią išbandymų valandą padėti broliš­
kai mongolų liaudžiai.
Didelį politinį darbą atliko laikraštis „Geroičeskaja krasno-
armeiskaja". Kiekviename numeryje jis pasakojo apie armijos,
grupės raudonarmiečių ir vadų kovinę veiklą ir Raudonosios
Armijos kovines tradicijas. Prasidėjus operacijai, laikraščio re­
dakcija turėjo leisti ir skubiai platinti lapelius kariams ir va­
dams informuoti.
Siame laikraštyje aktyviai bendradarbiavo rašytojai V. Sta-
vskis, K. Simonovas, L. Slavinas, B. Lapinas, Z. Chacrevinas ir
landieji fotokorespondentai M. Bernšteinas ir V. Tiominas. No­
riu atskirai papasakoti apie Vladimirą Stavskį. Puikus literatas,
177
propagandistas, jis su kareiviais gyveno bendrą gyvenimą. Ma­
nau, V. Stavskis buvo puikus fronto korespondentas. Aš su juo
asmeniškai bendravau iki 1941 metų pabaigos Rugpjūčio pra­
džioje jis atvyko į Rezervinio fronto 24-ąją armiją, kur rengiau
operaciją sutriuškinti Jelnios priešo grupuotę ir likviduoti jo
placdarmą šiame rajone.
Susitikę mes apsikabinome, prisiminėme didvyriškas Chal-
chin GoJo dienas. Truputį pabuvęs štabe, Stavskis išvyko į prie­
šakines pozicijas, kur mūsų dalys įnirtingai kovėsi. Rytojaus
rytą jis atsiuntė armijos laikraščiui savo pastabas, o man raštelį,
kuriame papasakojo apie tuos sunkumus, kuriuos mūsų kariuo­
menei teko įveikti. Labai gaila, kad šis talentingas rašytojas ir
kovotojas žuvo, žuvo kaip karys 1943 metais mūšyje prie Ne-
velio.
Laikraščio „Geroičeskaja krasnoarmeiskaja" redaktorius bu­
vo D. Ortenbergas, gabus ir operatyvus darbuotojas. Jis sugebė­
jo sutelkti laikraščio darbuotojų kolektyvą ir pritraukti jame ak­
tyviai bendradarbiauti daugelį kovotojų, vadų, partinių politinių
darbuotojų. Didžiojo Tėvynės karo metais D. Ortenbergas buvo
laikraščio „Krasnaja zvezda" redaktorius, ir man taip pat ne
kartą teko su juo susitikti veikiančiojoje armijoje...
Bet grįžkime prie Chalchin Golo įvykių.
1939 metų rugpjūčio 20-ąją tarybinė ir mongolų kariuomenė
pradėjo generalinę puolamąją operaciją, siekdama apsupti ir
sunaikinti japonų kariuomenę.
Buvo sekmadienis, šiltas, ramus rytas. Japonų vadovybė, įsi­
tikinusi, kad tarybinė ir mongolų kariuomenė nemano ir nesi­
rengia pulti, generolams ir vyresniesiems karininkams davė poil­
sio dieną. Daugelis jų tą dieną buvo toli nuo savo kariuomenės:
vieni Chailare, antri Chančžure, treti Džandžin Sumėje. Mes tu­
rėjome galvoje šią gana svarbią aplinkybę, todėl paskyrėme
operacijos pradžią kaip tik sekmadienį.
6 valandą 15 minučių mūsų artilerija atidengė netikėtą ga­
lingą ugnį į priešo zenitinę artileriją ir zenitinius kulkosvaidžius.
Pabūklai dūminiais sviediniais apšaudė taikinius, kuriuos turėjo
bombarduoti mūsų bombonešiai.
Chalchin Golo upės rajone vis labiau ir labiau stiprėjo ar­
tėjančios aviacijos variklių gausmas. Į orą pakilo 153 bombo­
nešiai ir apie 100 naikintuvų. Jų smūgiai buvo nepaprastai ga­
lingi ir pakėlė karių, vadų nuotaiką.
178
 8 valandą 45 minutės visų kalibrų artilerija ir minosvai­
džiai pradėjo šaudyti j priešo taikinius kiek tik leido jų techni­
nės galimybės. Tuo metu mūsų aviacija ėmė bombarduoti priešo
užnugarį. Visais telefono laidais ir radijo stotimis nustatytu kodu
buvo perduota komanda — po 15 minučių pradėti visuotinę
ataką.
Lygiai 9 valandą, kai mūsų aviacija šturmavo priešą, bom­
bardavo jo artileriją, j orą pakilo raudonos raketos — ženklas
kariuomenei pradėti ataką. Atakuojančios dalys, artilerijos ug­
nies dengiamos, veržliai puolė pirmyn.
Mūsų aviacijos ir artilerijos smūgis buvo toks galingas ir
vykęs, kad priešas palūžo ir moraliai, ir fiziškai — pusantros va­
landos nepajėgė atidengti atsakomosios ugnies. Japonų artile­
rijos sekyklos, ryšiai ir ugnies pozicijos buvo sudaužytos.
Ataka vyko tiksliai pagal operacijos ir kautynių planus, bet
б-oji tankų brigada nesugebėjo visa persikelti per Chalchin Go-
lo upę, todėl tik dalis jos rugpjūčio 20-ąją įsijungė į mūšį. Va­
kare brigada baigė keltis ir susitelkti.
21 ir 22 dieną ypač atkaklios kautynės vyko Bolšyje Peskų
rajone. Ten priešas rimčiau priešinosi negu mes tikėjomės. Pa­
darytai klaidai ištaisyti teko papildomai į kautynes įvesti iš
rezervo 9-ąją motorizuotą šarvuočių brigadą ir sustiprinti arti­
leriją.
Sutriuškinusios priešo sparnų grupuotes, mūsų šarvuočių ir
motorizuotos dalys rugpjūčio 26-osios vakare baigė apsupti vi­
są japonų 6-ąją armiją ir pradėjo ją skaldyti į dalis ir naikinti.
Kautis trukdė purus smėlis, gilios daubos ir barchanai.
Japonų dalys kovėsi iki paskutinio žmogaus. Tačiau karei­
viams pasidarė aišku, kokia nepagrįsta buvo toji oficiali propa­
ganda apie imperatoriškosios armijos nenugalimumą, nes iki šiol
ji patyrė vien tik didelius nuostolius ir per 4 karo mėnesius ne­
laimėjo nė vienų kautynių.
įdomūs kai kurių japonų kareivių ir karininkų užrašai, iš
kurių matyti, kokios buvo tomis dienomis nuotaikos.
Štai žuvusio kareivio Fakutos dienoraštis.
„1939 metų rugpjūčio 20.
Buvo gražus rytas. Danguje pasirodė priešo naikintuvai ir
bombonešiai, grupėmis po 50. 6. 30 visu pajėgumu pradėjo šau­
dyti priešo artilerija. Sviediniai švilpia virš galvos. Artilerijos
sviediniai kaip debesis krinta šalia mūsų. Baisu. Sekimo komąn-
179
da iš paskutiniųjų stengiasi išžvalgyti priešo artileriją, bet jai
nesiseka, nes bombonešiai bombarduoja, o naikintuvai šaudo
į mūsų kariuomenę. Priešas visame fronte triumfuoja.
7 vai 45 min.
Man darosi baisu. Dejonės ir sprogimai kaip pragare. Susik­
lostė labai sunki padėtis. Padėtis bloga, mes apsupti. Jeigu nak­
tis bus tamsi, visi privalo būti apkasuose, išsirikiavę į eilę... Ka­
reivio sieloje liūdna... Mūsų padėtis prasta, sudėtinga, supai­
niota.
8 vai. 30 min.
Priešo artilerija nenustodama šaudo į mūsų dalis. Kad ir
kur įlįstum, niekur neišsigelbėsi, visur krinta sviediniai, mūsų
išsigelbėjimas tik Bdisatve.
14. 40
Vyksta negailestinga kova, kiek nukautų ir sužeistų, mes ne­
žinome... Šaudyti į mus nenustoja.
Rugpjūčio 21.
Daugybė tarybinių ir mongolų aviacijos lėktuvų bombarduo­
ja mūsų pozicijas, artilerija taip pat visą laiką neduoda mums
ramybės. Po bombardavimo ir artilerijos šaudymo priešo pėsti­
ninkai kyla į ataką. Vis daugiau ir daugiau nukautų. Naktį prie­
šo aviacija bombardavo mūsų užnugarį.
Rugpjūčio 22—9. 30
Priešo pėstininkai pradėjo atakuoti, priešo kulkosvaidžiai ati­
dengė stiprią ugnį. Mes buvome atsidūrę dideliame pavojuje ir
baisiai išsigandome. Nuotaika labai pablogėjo. Kai visi karinin­
kai žuvo, mane paskyrė kuopos vadu. Dėl to baisiai susijaudinau
ir visą naktį nemiegojau...
Toliau Fakutos užrašai nutrūksta.

Daug dėmesio tuometinėje japonų armijoje buvo skiriama

ideologiniam kareivių apdorojimui, kurio tikslas — nuteikti prieš
Raudonąją Armiją. Mūsų armija buvo vaizduojama techniškai
atsilikusi, o koviniu atžvilgiu buvo sulyginama su 1904—1905
metų rusų-japonų karo laikų senąja caro armija. Todėl tai, ką
japonų kareiviai pamatė kautynėse prie Chalchin Golo upės,
180
 kur juos triuškino galingi tankų, aviacijos, artilerijos ir gerai
suorganizuotos šaulių kariuomenės smūgiai, jiems buvo visiškai
netikėta.
Japonų kareivis buvo įtikinėjamas, kad, patekęs j nelaisvę,
jis bus sušaudytas, bet prieš tai jį kankins iki sąmonės neteki­
mo. Ir reikia pasakyti, kad šitoks poveikis tuo metu buvo
rezultatyvus.
Tačiau tikrovė paneigė šiuos įtikinėjimus. Atsimenu, vieną
rugpjūčio dieną auštant į mano sekyklą atvedė belaisvį japonų
kareivį, visą sukandžiotą uodų. Jį I. Fediuninskio pulko žval­
gai sugavo nendryne.
Į mano klausimą, kas ir kur jį taip sudarkė, jis atsakė, kad
drauge su kitu kareiviu jis buvo vakar vakare pasodintas į
nendryną stebėti rusų veiksmų, o tinklelių nuo uodų apsisaugoti
jiems nedavė. Kuopos vadas įsakė jiems nejudėti, kad jų ne­
pastebėtų. Naktį kareivius užpuolė uodai, bet jie kantriai kentė­
jo baisius įkandimus ir sėdėjo iki ryto nejudėdami, kad neišsi­
duotų.
— O kai rusai kažką šūktelėjo ir pakėlė šautuvus,— pasakojo
belaisvis,— aš pakėliau rankas, nes nebegalėjau tų kančių ilgiau
kentėti.
Mums reikėjo žinių apie japonų kariuomenę tame bare, ku­
riame buvo paimtas belaisvis. Kad jam atsirištų liežuvis, įsa­
kiau belaisviui duoti pusę stiklinės degtinės. Ir kaip aš nustebau,
kai jis, pažiūrėjęs į stiklinę, pasakė:
— Prašom nugerti gurkšnelį, bijau, kad galiu būti nunuody­
tas. Aš esu vienintelis tėvo sūnus, o jis turi galanterijos par­
duotuvę, taigi aš vienintelis jos paveldėtojas.
Mūsų vertėjas jam pasakė, kad, kaip rašoma atmintinėje,
kurią japonų kareiviams išdalijo viršininkai, jie privalo drąsiai
mirti, tardami „banzai". Nusišypsojęs belaisvis atsakė:
— Tėvas man prisakė į namus grįžti gyvam, o ne mirusiam.
1939 metų rugpjūčio 31 dieną japonų 6-oji armija, įsibrovusi
į Mongolijos Liaudies Respublikos teritoriją, buvo visiškai sut­
riuškinta. Lankydamasis mūsų kariuomenės dalyse, draugas
Ch. Coibalsanas nuoširdžiai dėkojo kariams už tai, kad jie savo
krauju patvirtino ištikimybę prisiimtiems įsipareigojimams. Ga­
lingas tarybinės ir mongolų kariuomenės atkirtis, ištisos japonų
armijos rinktinių pajėgų negirdėtas sutriuškinimas privertė tuo­
metinius Japonijos valdančiuosius sluoksnius pakeisti savo nuo-
181
monę apie Tarybinių Ginkluotųjų Pajėgų kovinę galią, ypač
apie Tarybinių karių moralinį tvirtumą.
Gynybos liaudies komisaras. K. Vorošilovas 1939 metų lap­
kričio 7 dienos įsakyme rašė: „Tikrą šlovę užsitarnavo kariai
ir vadai — kautynių prie Chalchin Golo upės dalyviai. Už nar­
sumą ir didvyriškumą, už puikų kovinių įsakymų įvykdymą ka­
riuomenė, dalyvavusi kautynėse Chalchin Golo upės rajone,
nusipelnė didžiulės padėkos".
Mūsų karių didvyriškų veiksmų įkvėpėja buvo Komunistų
partija ir jos fronto būrys — armijos partinė organizacija. Ko­
munistai rodė kariams kovos žygdarbių pavyzdžius.
Noriu paminėti tuos vadus ir politinius darbuotojus, kurie
organizacine veikla, partinėmis politinėmis priemonėmis, suma­
niu vadovavimu paspartino japonų kariuomenės sutriuškinimą,
išgarsino tarybinį ginklą.
Labai mielai prisimenu divizijos komisarą M. Nikiševą. Su­
manus vadovas, nepaprastai principingas komunistas, jis suge­
bėjo Karinės tarybos darbą sutvarkyti taip, kad, esant labai su­
dėtingai ir įtemptai situacijai, mums nė karto neiškilo jokių
nesusipratimų ar nesutarimų. Ir mes visi Chalchin Golo kauty­
nių dalyviai labai nuliūdome, išgirdę, kad jis Didžiojo Tėvynės
karo pradžioje žuvo. Jis žuvo Ukrainoje, kur buvo Pietvakarių
fronto 5-osios armijos Karinės tarybos narys.
Negalima užmiršti žygdarbių, kuriuos atliko lakūnai J. Smuš-
kevičius, S. Gricevecas, V. Zabalujevas, G. Kravčenka, V. Sko-
barichinas, V. Rachovas ir kiti, rodę didvyriškumo ir narsumo
pavyzdžius.
Kartą, persekiodamas grupę japonų lėktuvų, lakūnas naikin­
tojas Tarybų Sąjungos Didvyris S. Gricevecas pastebėjo, kad
rikiuotėje trūksta jo vado V. Zabalujevo lėktuvo. Paleidęs se­
riją šūvių į besitraukiantį priešą ir nustojęs jį persekioti, S. Gri­
cevecas pradėjo ieškoti dingusio lėktuvo. Jis apsuko ratą virš
paskutinės atakos rajono ir pastebėjo jį stepėje japonų kariuo­
menės teritorijoje.
Leisdamasis skutamuoju skridimu, S. Gricevecas pamatė prie
lėktuvo V. Zabalujevą. Matyt, įvyko avarija. Ką daryti? Nepai­
sydamas didžiulės rizikos nutūpti priešo užnugaryje, S. Griceve­
cas nedvejodamas nusprendė žūt būt išgelbėti savo vadą. Mūsų
buvo priimta dar nuo Suvorovo laikų— „Pats žūk, bet draugą
išgelbėk!11
182
 Drąsus ir visada labai ramus lakūnas meistriškai nutupdė
savo lėktuvą į duobėmis išraustą aikštelę. Greit privažiavęs prie
V. Zabalujevo, jis tiesiog įspraudė vadą į vienviečio lėktuvo
kabiną. Paskui nustėrusių priešo kareivių akivaizdoje, pasukęs
lėktuvą prieš vėją, S. Gricevecas pakilo su dvigubu svoriu į
orą ir sėkmingai grįžo į savo aerodromą.
Vienose žvalgybinėse kautynėse su japonais majoro I. Kas-
perovičiaus rinktinėje buvo pamuštas sunkvežimis GAZ. Vairuo­
tojas eilinis Timochinas nemetė mašinos, o pasilikęs kautynių
lauke, niekieno žemėje, mėgino ją taisyti. Japonai, išvydę drąsų
mūsų kovotoją, nusprendė paimti jį gyvą. Timochinas atsimuši­
nėjo kaip tikras tarybinis kareivis. Jis tebesipriešino ir būdamas
sunkiai sužeistas.
Tuo metu rinktinės vadas majoras I. Kasperavičius, nepaisy­
damas sunkios padėties, nutarė rizikuoti ir išgelbėti savo karį.
Įsakęs pabūklų ugnį nukreipti į japonų ugnies taškus, jis išsklei-
kė kuopą ir įsakė jai pulti priešą, o pats, važiuodamas su šar­
vuočiu visu greičiu, prilėkė prie Timochino automobilio ir už­
kabino jį buksyru. Timochinas, parvežtas į mūsų pozicijas, su
ašaromis akyse dėkojo vadui ir draugams už tai, kad, rizikuo­
dami gyvybe, išgelbėjo jį nuo tikros mirties.
— Aš neabejojau, kad manęs neužmiršite ir nepaliksite ne­
laimėje,— kalbėjo jis prieš išvykdamas į ligoninę,— kai tik pa­
gysiu, vėl būsiu kartu su jumis, mano brangūs draugai.
Lakūnas Tarybų Sąjungos Didvyris vyresnysis leitenantas
V. Skobarichinas, nelygioje kovoje gelbėdamas savo draugą
vyresnįjį leitenantą V. Vusą, drąsiai taranavo japonų naikintuvą
ir, jį numušęs, stojo į kovą su dviem kitais lėktuvais. Japonų
lakūnai, supratę, su kuo turi reikalą, nuskrido savo aerodromo
link. V. Skobarichinas apgadintu lėktuvu sugebėjo parskristi į
savo aerodromą. Kai nusileido, ant jo lėktuvo sparno buvo ras­
ta užkibusių japonų naikintuvo apmušalų gabalų.
Oro kautynėse ypač pasižymėjo Tarybų Sąjungos Didvyris
vyresnysis leitenantas V. Rachovas. Liepos 29-ąją jis akis į akį
susitiko su labai patyrusiu japonų asu Takeo. Manevruodamas
V. Rachovas priešą įtraukė į kautynes. Japonų lakūnas Takeo
pademonstravo visą savo meistriškumą, bet vis tiek V. Racho-
vui pavyko padegti Takeo lėktuvą. Japonas iššoko su parašiutu
ir, pamatęs, kad nusileido mongolų teritorijoje, bandė nusišau­
ti, bet buvo paimtas į nelaisvę.
183
 Susitvardęs ir matydamas, kad Raudonosios Armijos vadai
su juo gerai elgiasi, Takeo paprašė parodyti lakūną, kuris taip
meistriškai kovėsi ir numušė jo lėktuvą. Kai priėjo V. Racho-
vas, japonas žemai jam nusilenkė, sveikindamas nugalėtoją.
Esu ir dabar dėkingas daugeliui vadų, su kuriais tuo metu
dirbau. Kovos veiksmų Chalchin Golo upės rajone pradžioje
I. Fediuninskis buvo pulko vado padėjėjas ūkio reikalams. Pri­
reikus vado 24-ajam motorizuotam pulkui, pirmuoju kandidatu
buvo pasiūlytas jis. Ir mes neapsirikome. Visomis sudėtingomis
aplinkybėmis Ivanas Fediuninskis sugebėdavo rasti teisingą spren­
dimą, o kai prasidėjo mūsų kariuomenės generalinis puolimas,
jo vadovaujamas pulkas kovėsi pergalingai.
Pasibaigus karo veiksmams Chalchin Golo upės rajone, I. Fe­
diuninskis buvo paskirtas 82-osios divizijos vadu. Pirmuoju Di­
džiojo Tėvynės karo laikotarpiu ši divizija nepaprastai atkakliai
kovėsi Možaisko kryptyje. Sėkmingai generolas majoras I. Fe­
diuninskis vadovavo šaulių korpusui Pietvakarių fronte, pas­
kui — 42-ajai armijai prie Leningrado.
Brigados vadas Michailas Potapovas buvo mano pavaduoto­
jas. Ant jo pečių gulė didelis darbas organizuojant junginių ir
kariuomenės rūšių tarpusavio sąveiką, o kai pradėjome gene­
ralinį puolimą, M. Potapovas buvo paskirtas pagrindinei grupuo­
tei dešiniajame fronto sparne vadovauti. Jis buvo labai šaltak­
raujis, netgi sudėtingiausiose ir pavojingiausiose situacijose ab­
soliučiai ramus, ir tatai gerai veikė kariuomenę. Toks jis buvo
ir Didžiajame Tėvynės kare, vadovaudamas Pietvakarių fronto
5-ajai armijai.
Ryšiai kautynėse ir operacijose vaidina lemiamą vaidmenį.
Todėl noriu geru žodžiu paminėti pulkininką Aleksejų Leonovą,
kuris bet kokiomis sąlygomis kariuomenės valdymą aprūpinda­
vo patikimais ryšiais.
Milžinišką įnašą į kovos uždavinių sprendimą įnešė parti­
nės organizacijos. Pirmosiose gretose buvo armijos grupės poli­
tinio skyriaus viršininkas divizijos komisaras Piotras Gorocho-
vas, pulko komisaras Romanas Babijčiukas, ypatingojo korpu­
so partinės organizacijos sekretorius Aleksejus Pomogaila,.komi­
saras Ivanas Zakovorotnas.
Iš junginių politinių darbuotojų ypač išsiskyrė pulko komi­
saras Vasilijus Syčiovas — 9-osios motorizuotos šarvuočių bri­
gados komisaras, praeityje Uralo darbininkas metalurgas. V. Sy-
184
čiovas sumaniai padėdavo savo brigados vadui; neretai sudėtin­
gomis aplinkybėmis jis stodavo dalių priešakyje ir savo narsa
įkvėpdavo jas žygdarbiui. Didžiojo Tėvynės karo metais, būda­
mas armijos Karinės tarybos narys, jis taip pat entuziastingai
spręsdavo jam pavestus uždavinius.
Dieną naktį sudėtingomis lauko sąlygomis dirbo medicinos
darbuotojai, gelbėdami mūsų kareivius ir vadus,— ir ne tik sa­
vuosius. Didžiulį humaniškumą jie rodė sužeistiesiems belais­
viams japonams.
Gerai prisimenu susitikimus su profesoriumi M. Achutinu.
Kartą man pranešė, kad profesorius M. Achutinas, pervargęs
nuo daugybės operacijų, vos laikydamasis ant kojų, įsakė paim­
ti jo kraujo ir perpilti sužeistam vadui. Aš paskambinau jam
ir patariau paimti kraujo iš jaunesnio gydytojo. Profesorius M.
Achutinas trumpai atšovė: :
— Aš neturiu laiko ieškoti tinkamos kraujo grupės.— Ir,
paprašęs jo netrukdyti, tuoj pat davė sužeistajam kraujo.
Profesorius M. Achutinas sukūrė ir sumaniai suorganizavo
vieningą sužeistųjų etapinio gydymo sistemą. Jis teikė didelę
pagalbą ir mūsų broliškos mongolų armijos medicinos darbuo­
tojams. Dirbdamas 15—18 valandų per parą, M. Achutinas do­
mėjosi chirurgų rengimu ir tobulinimusi. Manau, neapsiriksiu
sakydamas, kad tie, kurie dirbo ir mokėsi pas profesorių M.
Achutiną, tapo puikiais chirurgais. Jo vadovaujamas sėkmingai
pradėjo dirbti dabar garsus chirurgas akademikas A. Višnevskis.
Mongolų kariuomenė, veikusi Chalchin Golo upės rajone,
gerai sąveikavo su tarybine kariuomene.
Pakiliai visi fronte skaitė jaudinantį mongolų karių laišką
tarybiniams kariams:
„Brangūs broliai, Raudonosios Armijos kariai!
, Mes, Mongolijos liaudies revoliucinės armijos, veikiančios
Chalchin Golo upės rajone, cirikai, vadai ir politiniai darbuo­
tojai, savo ir visos Mongolijos darbo liaudies vardu karštai
sveikiname jus, mūsų Tėvynės gynėjus nuo japonų grobikų,
sveikiname su samurajų, įsiveržusių į mūsų žemę, sėkmingu ap­
supimu ir visišku sunaikinimu.
Mūsų liaudis aukso raidėmis įrašys į kovos dėl laisvės ir ne­
priklausomybės istoriją jūsų didvyrišką kovą su japonų gauja
Chalchin Golo upės rajone. ne jūsų broliška nesavanau-
185
diską pagalba, mes neturėtume nepriklausomos Mongolijos re­
voliucinės valstybės. Jeigu ne Tarybų valstybės pagalba, mums
grėstų toks pat likimas, kokį patiria Mandžiūrijos liaudis. Japo­
nų grobikai nuniokotų ir apiplėštų mūsų žemę ir darbo aratus.
Tai neįvyko ir niekada neįvyks, nes mums padeda, mus gelbsti
nuo japonų jungo Tarybų Sąjunga.
Ačiū jums ir ačiū tarybiniai liaudžiai!"
Mongolijos armijos kariai žavėjosi tarybinės kariuomenės
didvyriškais žygdarbiais, bet ir mes, tarybiniai kariai, ne mažiau
buvome sužavėti mongolų karių ir vadų didvyriškumu.
Aš pats mačiau masinę mongolų cirikų ir jų vadų drąsą. No­
riu paminėti itin pasižymėjusius. Tai eilinis cirikas Oizvojus,
šarvuočio vairuotojas Chajanchirvė, zenitinių pabūklų taikytojai
Čultema, Gambosurena, arklininkas Cherlo. Didelį, kūrybišką
darbą atliko Mongolijos liaudies revoliucinės armijos štabas,
vadovaujamas MLRA vyriausiojo vado pavaduotojo korpuso
komisaro Z. Lchogvasureno.
Žuvusiems Chalchin Golo didvyriams pastatytas paminklas,
kuriame iškalti nepaprastai teisingi žodžiai: „Amžina šlovė Ta­
rybinės Armijos kariams didvyriams ir Mongolijos liaudies re­
voliucinės armijos didvyriškiems cirikams, kritusiems kovose
su japonų grobikais Chalchin Golo upės rajone už taikingą mon­
golų liaudies laisvę ir nepriklausomybę, už tautų taiką ir saugu­
mą, prieš imperialistinę agresiją".
Tarybinė vyriausybė, pažymėdama didžiulius tarybinių karių
nuopelnus kovoje su japonų agresoriais, septyniasdešimčiai jų
suteikė Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą. Antrąja Tarybų Sąjun­
gos Didvyrio Aukso Žvaigžde buvo apdovanoti lakūnai S. Grice-
vecas, J. Smuškevičius, G. Kravčenka. Tarybų Sąjungos Didvyrio
vardas buvo suteiktas ir man, o 1972 metais MLR Didžiojo Liau­
dies Churalo įsaku už dalyvavimą japonų kariuomenės sutriuški­
nime prie Chalchin Golo man buvo suteiktas Mongolijos Liau­
dies Respublikos Didvyrio vardas.
Pasibaigus karo veiksmams prie Chalchin Golo upės, armi­
jos grupės vadovybė ir štabas (1939 metų spalio pabaigoje) grį­
žo į Ulan Batorą — MLR sostinę. Anksčiau Mongoliją žinojau
tik iš knygų ir laikraščių, o dabar galėjau geriau pažinti šią ša­
lį. Ypač malonu prisiminti mongolų liaudies nuoširdų papras­
tumą, jos geraširdiškumą ir nuoširdų tikėjimą Tarybų Sąjunga.
188
Kur tik lankiausi — jurtose, namuose, įstaigose, karinėse dalyse,
— visur garbingiausioje vietoje mačiau portretą V. Lenino, apie
kurį visi mongolai kalbėjo su didele šiluma ir meile.
Mūsų kariai buvo dažni mongolų svečiai, o šie dalyvaudavo
mūsų pratybose, užsiėmimuose, kuriuose stengėmės perduoti
jiems savo patirtį, įgytą kautynėse.
Mongolų liaudis labai gerbė ir mylėjo Chorlogijną Coibalsa-
ną. Su juo aš labai susidraugavau, kai jis rugpjūčio mėnesį bu­
vo atvažiavęs į mano vadavietę ant Chamar Dabos kalno. Tai
buvo neeilinis, nepaprastai mielas žmogus, ištikimas Tarybų Są­
jungos draugas. Chorlogijnas Čoibalsanas buvo tikras interna­
cionalistas, paskyręs savo gyvenimą kovai su imperializmu ir
fašizmu. Paskutinį kartą jį mačiau Didžiojo Tėvynės karo me­
tais, kai jis į frontą atvežė Raudonosios Armijos kovotojams
mongolų liaudies dovanas.
Mes matėme, jog didžiulį autoritetą liaudžiai turi ir Jumža-
gijnas Cedenbalas. Labai išsilavinęs, išmintingas žmogus, jis
daug metų dirbo su Ch. Čoibalsanu ir kitais partijos CK nariais.
1952 metais mirus Ch. Čoibalsanui, J. Cedenbalas tapo ministru
pirmininku. Dabar, būdamas Mongolijos liaudies revoliucinės
partijos CK pirmuoju sekretoriumi ir MLR Ministrų Tarybos
pirmininku, jis visas savo jėgas, žinias, energiją atiduoda so­
cializmo kūrimui šalyje, kovoja už visokeriopą draugystės su
broliškomis marksistinėmis-lenininėmis partijomis stiprinimą, už
taiką, socializmą ir demokratiją visame pasaulyje.
Užbėgdamas į priekį, norėčiau papasakoti apie tą pagalbą,
kurią mongolų liaudis savo ruožtu suteikė Tarybų Sąjungai
Tėvynės karo prieš fašistinę Vokietiją metais.
Vien 1941 metais iš Mongolijos Liaudies Respublikos buvo
gauta 140 vagonų 65 milijonų tugrikų vertės įvairių dovanų
tarybiniams kariams. Į Užsienio prekybos banką buvo įnešta
2 milijonai 500 tūkstančių tugrikų ir 100 tūkstančių amerikiečių
dolerių, 300 kilogramų aukso. Kaip pavyzdį, pasakysiu, kad
už tas lėšas buvo pagaminti 53 tankai, iš jų 32 tankai T-34, ant
kurių buvo užrašyti garbingi Suche Batoro ir kitų Mon­
golijos Liaudies Respublikos didvyrių vardai. Su daugeliu šių
lankų sėkmingai kovėsi mūsų kariai— 1-osios gvardijos tankų
armijos 112-oji tankų brigada — ir su jais pasiekė patį Berlyną.
Be tankų, tarybinėms karinėms oro pajėgoms buvo perduota
aviacijos eskadrilė „Mongolijos aratas". Ji įėjo į 2-ąjį Oršos
187
gvardijos aviacijos pulką. Visą karą eskadrilė „Mongolijos ara-
tas" ėjo pergalingą kovos kelią.
1941—1942 metais Raudonajai Armijai buvo padovanoti 35
tūkstančiai žirgų, iš kurių buvo komplektuojamos tarybinės ka­
valerijos dalys.
Visą Tėvynės karą Mongolijos Liaudies Respublikos darbo
žmonių delegacijos, vadovaujamos Ch. Čoibalsano, J. Cedenbalo
ir kitų valstybės veikėjų, buvo dažni mūsų šaunių karių sve­
čiai. Kiekvienas jų apsilankymas dar labiau sutvirtindavo bro­
lišką tarybinės ir mongolų liaudies draugystę.
Didelį darbą kautynėse prie Chalchin Golo atliko J. Ceden-
balas ir tarybinis pasiuntinys MLR I. Ivanovas. Jų dėka mūsų
kariuomenė niekada neturėjo sunkumų su maisto produktais.
Nuo to laiko J. Cedenbalas labai suartėjo su tarybiniais žmonė­
mis, kurie jo asmenyje mato mums draugišką mongolų liaudį,
žengiančią socializmo keliu. Labai gerbė mongolų liaudis, vals­
tybės ir partijos vadovai ir I. Ivanovą: jis visada stengėsi kuo
galėdamas padėti mongolų draugams,— ir žodžiu, ir darbu.
Grįžusi į žiemojimo vietas, mūsų kariuomenė suvedė kau­
tynių rezultatus. Buvo malonu matyti, kokie išmintingi pasidarė
kareiviai ir vadai. Į tas dalis, kurios nedalyvavo pačiose kau­
tynėse, buvo siunčiami geriausi kariai ir vadai pasidalyti patir­
timi, įgyta kovose su japonų kariuomene. Kruopščiai buvo tik­
rinamas kariuomenės karinis rengimas politiniu aspektu.
Dėl viso to kariuomenės karinis rengimas buvo labai efekty­
vus. Neatsitiktinai junginiai, 1939—1940 metais buvę Mongoli­
joje ir 1941 metais perkelti j Pamaskvę, kovėsi su vokiečių ka­
riuomene geriau už kitus, net anksčiau išgirtus.
Ir kai 1945 metais Tarybinė vyriausybė, vykdydama su anti­
hitlerinės koalicijos sąjungininkais sudarytą sutartį, taip pat
siekdama sumažinti karo pavojų, kurį kėlė militaristinė Japo­
nija, laikiusi prieš MLR ir mūsų Tolimųjų Rytų rajonus milijoni­
nę Kvantuno armiją, paskelbė Japonijai karą, broliška mums
Mongolijos Liaudies Respublika irgi paskelbė Japonijai karą.
Mongolų armija, Mongolijos liaudies revoliucinės partijos,
asmeniškai Ch. Čoibalsano ir J. Cedenbalo vadovaujama, veikė
tarybinės kariuomenės dešiniajame sparne, tarybinės ir mongo­
lų kavalerijos mechanizuotoje grupėje, vadovaujamoje generolo
I. Plijevo. Mūsų karių ir vadų bei politinių darbuotojų liudijimu,
tsa
 mongolų dalys narsiai, sumaniai kovėsi ir gerai bendradarbiavo
su tarybine kariuomene.
Už sumanų vadovavimą kovų operacijoms Tarybinė vyriau­
sybė apdovanojo MLR maršalą Ch. Čoibalsaną I laipsnio Suvo-
rovo ordinu. Už sumanų vadovavimą MLRA kariuomenės kovų
operacijoms ir parodytą šaunumą bei didvyriškumą Mongolijos
liaudies revoliucinės armijos Politinės valdybos viršininkas J. Ce-
denbalas apdovanotas I laipsnio Kutuzovo ordinu. 26 žmonės
apdovanoti Raudonosios vėliavos ordinu, 13 žmonių — šlovės III
laipsnio ordinu, 82 žmonės — medaliu ,,Už drąsą". Iš viso TSRS
Aukščiausioji Taryba 1945 metais apdovanojo 302 žmones.
Mongolų liaudis jaučia tarybiniams žmonėms nuoširdžią drau­
gišką simpatiją. To įrodymas yra dar ir dabar tebesantis papro­
tys duoti savo vaikams rusiškus vardus — Oros (rusas), Sėsser
(TSRS), Volodia (V. Lenino garbei), Jura (J. Gagarino garbei)
ir t. t.
Dabar Mongolijos Liaudies Respublika yra klestinti socialis­
tinė valstybė. Sparčiai vystosi visos pramonės šakos, žemės
ūkis, mokslas ir technika. Didelę pagalbą jai teikia Tarybų Są­
junga, broliškos socializmo šalys. Taikos metais, kaip ir karo su
užsienio grobikais laikais, pagrindinis vadovaujantis vaidmuo
tenka Mongolijos liaudies revoliucinei partijai, jos Centro Ko­
mitetui.
...1940 metų gegužės pradžioje gavau iš Maskvos įsakymą
atvykti į liaudies komisariatą gauti naujo paskyrimo.
Tuo metu buvo paskelbtas vyriausybės nutarimas dėl gene­
rolų laipsnių suteikimo Raudonosios Armijos aukštiesiems va­
dams. Man taip pat buvo suteiktas armijos generolo laipsnis.
Po kelių dienų mane priėmė J. Stalinas. Buvau paskirtas
Kijevo ypatingosios karinės apygardos vadu.
Anksčiau man nebuvo tekę susitikti su J. Stalinu, todėl pas
jį ėjau labai jaudindamasis.
Kabinete, be J. Stalino, buvo M. Kalininas, V. Molotovas ir
kiti Politinio biuro nariai.
.1. Stalinas pasisveikino ir, užsirūkydamas pypkę, iškart pa-
,'klausė:
— Kaip jūs vertinate japonų armiją?
— Japonų kareivis, kuris kovėsi su mumis Chalchin Gole,
gerai išmokytas, ypač artimų kautynių,— atsakiau.— Drausmin­
gas, veiklus ir atkaklus kautynėse, ypač gynybinėse. Jaunesnieji
189
vadai labai gerai paruošti ir kaunasi su fanatišku atkaklumu.
Paprastai jaunesnieji vadai į nelaisvę nepasiduoda ir nedvejo­
dami darosi „charakiri“. Karininkai, ypač vyresnieji ir vyriau­
sieji, silpni, nelabai iniciatyvūs, linkę veikti šabloniškai.
Japonų armijos technika, mano nuomone, yra pasenusi. Mū­
siškio MS-1 tipo japonų tankai seni, blogai apginkluoti, nelabai
greiti. Taip pat turiu pasakyti, kad kampanijos pradžioje japonų
aviacija mušė mūsų aviaciją. Jų lėktuvai buvo pranašesni už
mūsiškius tol, kol gavome pagerintų „Čiaikų" ir 1-16. O kai
pas mus atvyko lakūnų Tarybų Sąjungos Didvyrių grupė, vado­
vaujama Smuškevičiaus, mes ėmėme aiškiai viešpatauti ore. Rei­
kia pasakyti, kad mes turėjome reikalą su rinktinėmis, vadina­
mosiomis imperatoriškosiomis japonų armijos dalimis.
J. Stalinas labai įdėmiai viską išklausė, o paskui paklausė:
— Kaip veikė mūsų kariuomenė?
— Mūsų kadrinė kariuomenė kovėsi gerai. Ypač gerai kovėsi
36-oji motorizuota divizija, vadovaujama Petrovo, ir iš Užbai-
kalės atvykusi 57-oji šaulių divizija, vadovaujama Galanino.
82-oji šaulių divizija, atvykusi iš Uralo, iš pradžių kovėsi blogai.
Ją sudarė mažai apmokyti kariai ir vadai. Ši divizija buvo su­
formuota, papildžius ją atsarginiais prieš pat išsiunčiant į Mon­
goliją.
Labai gerai kovėsi tankų brigados, ypač 11-oji, vadovaujama
korpuso vado Tarybų Sąjungos Didvyrio Jakovlevo, bet tankai
BT-5 ir BT-7 pernelyg greitai užsidega. Jeigu nebūtume turėję
dviejų tankų ir trijų motorizuotų šarvuočių brigadų, mes, be
abejo, nebūtume sugebėję taip greitai apsupti ir sunaikinti ja­
ponų 6-osios armijos. Manau, mums reikia labai padidinti šar­
vuočių ir mechanizuotą kariuomenę.
Mūsų artilerija visais atžvilgiais buvo pranašesnė už japonų,
ypač šaudymu. Apskritai mūsų kariuomenė yra žymiai geresnė
už japonų.
Mongolų kariuomenė, įgijusi patyrimo, užsigrūdinusi ir ga­
vusi Raudonosios Armijos dalių paramos, kovėsi gerai, ypač jų
šarvuočių divizionas ant Bain Cagano kalno. Reikia pasakyti,
kad mongolų žirgai labai jautriai reagavo į aviacijos antskry­
džius ir artilerijos šaudymą, todėl kavalerija turėjo didelių nuo­
stolių.
— Kaip Jums padėjo Kūlikas, Pavlovas Ir Voronovas? — pa­
siteiravo J. Stalinas.
190
 — Voronovas gerai padėjo planuoti artilerijos ugnį ir orga­
nizuoti šaudmenų gabenimą. O dėl Kūliko, tai aš negaliu pasa­
kyti, kad jis nuveikė kokį nors naudingą darbą. Pavlovas padėjo
mūsų tankistams, dalydamasis su jais patirtimi, įsigyta Ispanijoje.
Aš įdėmiai stebėjau J. Staliną, ir man pasirodė, kad jis susi­
domėjęs klausosi manęs. Aš kalbėjau toliau:
— Visai mūsų kariuomenei, junginių vadams, dalių vadams
ir asmeniškai man kautynės prie Chalchin Golo buvo didžiulė
kovinio patyrimo mokykla. Manau, kad ir japonai dabar pasi­
darys teisingesnes išvadas apie Raudonosios Armijos jėgą ir
sugebėjimus.
— O su kokiais sunkumais mūsų kariuomenė susidūrė prie
Chalchin Golo? — įsiterpė į pokalbį M. Kalininas.
— Didžiausi sunkumai buvo materialinis techninis kariuo­
menės aprūpinimas. Mums reikėjo atsivežti viską, kas reikalinga
kariuomenei, iš už 650—700 kilometrų. Artimiausios tiekimo sto­
tys buvo Užbaikalės karinėje apygardoje. Netgi malkas valgiui
virti teko vežti 600 kilometrų. Mašinų paros reisai sudarė 1300—
1400 kilometrų, dėl to buvo labai eikvojamas benzinas, kurį taip
pat reikėjo atsigabenti iš Tarybų Sąjungos.
Visus šiuos sunkumus įveikti mums labai padėjo Užbaikalės
karinės apygardos Karinė taryba ir generolas pulkininkas Šter-
nas su savo aparatu. Mūsų kariuomenė labai kentėjo nuo uodų,
kurių prie Chalchin Golo didžiulė gausybė. Vakarais jie tiesiog
mus užėsdavo. Japonai gelbėdavosi specialiais tinkleliais nuo
uodų. Mes jų neturėjome ir pasigaminome juos labai vėlai.
— Kokį pagrindinį tikslą, jūsų nuomone, turėjo japonų vy­
riausybė, organizuodama įsiveržimą? — paklausė M. Kalininas.
— Artimiausias tikslas—užgrobti MLR teritoriją, esančią už
Chalchin Golo upės, o paskui prie Chalchin Golo upės pastatyti
įtvirtinimų liniją, kuri pridengtų projektuojamą statyti strategi­
nę antrąją geležinkelio liniją, turinčią eiti į vakarus nuo KKQ
prie mūsų Užbaikalės ribos.
— Dabar jūs įgijote kovinės patirties,— pasakė J. Stalinas.—
Imkite Kijevo apygardą ir perduokite jai savo patirtį mokyti
kariuomenę.
Kol buvau MLR, neturėjau galimybės smulkiai nagrinėti ko­
vos veiksmų tarp Vokietijos ir anglų—prancūzų bloko. Naudo­
damasis proga, paklausiau:
191
 — Kodėl toks pasyvus karas Vakaruose ir kokios tolesnės
karo veiksmų eigos tikimasi?
Nusišypsojęs J. Stalinas pasakė:
— Daladiė vadovaujama prancūzų vyriausybė ir Čemberle­
no vadovaujama anglų vyriausybė nenori rimtai įsitraukti į ka­
rą su Hitleriu. Jie vis dar tikisi pastūmėti Hitlerį į karą su
Tarybų Sąjunga. 1939 metais atsisakę stoti į antihitlerinį bloką
su mumis, jie tuo pačiu nepanorėjo surišti rankų Hitleriui, kad
nekeltų agresijos prieš Tarybų Sąjungą. Bet iš to nieko nebus.
Jiems patiems teks užsimokėti už savo netoliaregę politiką.
Grįžęs į „Maskvos" viešbutį, ilgai tą naktį negalėjau už­
migti, paveiktas šio pokalbio įspūdžių.
J. Stalino išorė, jo negarsus balsas, svarstymų konkretumas
ir gilumas, informuotumas kariniais reikalais, dėmesys, su kuriuo
jis klausėsi pranešimo, padarė man didelį įspūdį.

A ŠTUNTAS SKYRIUS

VADOVAVIMAS KIJEVO YPATINGAJAI

KARINEI APYGARDAI
Paskyrimą didžiausios karinės apygardos vadu aš laikiau ypa­
tinga garbe ir stengiausi pateisinti partijos Centro Komiteto ir
vyriausybės pasitikėjimą.
Kijevo ypatingoji karinė apygarda buvo viena iš pirmaujan­
čių. Baltarusijos karinėje apygardoje, kurioje tarnavau 1922—
1939 metais, Kijevo apygardos kariuomenė buvo labai gerbiama,
vertinama jos kovinė parengtis ir štabų bei vadovybės opera­
tyvinis taktinis meistriškumas.
Džiugino ir tai, kad apygardoje teks dirbti drauge su paty­
rusiais vadais ir politiniais darbuotojais. Nemaža pažinojau as­
meniškai, apie daugelį girdėjau iš kitų karininkų ir generolų, o
su kai kuriais draugais ilgus metus esu dirbęs.
Kijevo ypatingosios karinės apygardos štabo viršininkas tuo
metu buvo generolas leitenantas M. Purkajevas. Aš dirbau su
M. Purkajevu Baltarusijos karinėje apygardoje, kur jis tada tar­
navo apygardos štabo viršininku. Tai buvo patyręs ir puikiai savo
darbą išmanantis generolas, labai kultūringas žmogus, talentin­
gas štabo darbuotojas.
Apygardos artilerijos vadas buvo generolas N. Jakovlevas,
didelis technikos ir kovinio artilerijos naudojimo specialistas.
Dviem armijoms vadovavo generolai I. Muzyčenka ir F. Kosten-
ka, su kuriais man teko ilgą laiką dirbti 4-ojoje Dono kazokų
divizijoje. Apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininkas
buvo pulkininkas P. Rubcovas, kurį pažinojau dar tada, kai dir­
bau Gynybos liaudies komisariato centriniame aparate. Vietoj
P. Rubcovo netrukus pradėjo dirbti pulkininkas Ivanas Bagra-
mianas. Jį aš žinojau esant labai protingą, ramų, darbštų, ope­
ratyvinį darbą išmanantį darbuotoją. Apygardos tiekimo virši­
ninku pasirodė besąs mano senas draugas V. Belokoskovas.
Noriu geru žodžiu paminėti ir apygardos karinių oro pajėgų
vadą generolą J. Ptuchiną, puikų lakūną ir vadą, ištikimą mūsų
partijos sūnų, jautrų draugą.
Per trumpą laiką artimai susipažinau ir su kitais apygardos
vadais. Jie buvo veiklūs ir išsilavinę. Kiekvieną tarnybinį įpa­
reigojimą jie atlikdavo sumaniai, punktualiai, kupini kūrybinės
energijos.
Susipažinęs su apygardos padėtimi, laikiau savo pareiga pri­
sistatyti Ukrainos KP CK sekretoriams. Papasakojęs apie mūsų
kariuomenės veiksmus sutriuškinant Japonijos 6-ąją armiją prie
Chalchin Golo ir pasidalijęs savo pirmaisiais įspūdžiais, papra­
šiau padėti apygardą aprūpinti įvairiais buitiniais dalykais. Mano
prašymą maloniai sutiko patenkinti, ir aš džiaugiausi, kad taip
gerai viskas sekasi.
1940 metų birželyje apsilankiau beveik visose dalyse ir jun­
giniuose. Paskui su apygardos štabu suorganizavome didelę vadų
ir štabo kelionę su ryšių priemonėmis į Ternopolio, Lvovo, Vo­
lynės, Vladimiro, Dubnos rajoną — ten, kur po metų, 1941-aisiais,
vokiečiai pagal „Barbarosos" planą smogė Ukrainoje pagrindinį
smūgį.
Pratybos parodė, kad armijoms, junginiams, jų štabams va­
dovauja gabūs, jauni karininkai ir generolai. Tiesa, jiems rei­
kėjo rimto operatyvinio taktinio pasirengimo, nes tik neseniai
buvo pakelti iš ne tokių svarbių pareigų. Į tai buvo atkreiptas
vadų dėmesys.
1940 metų vasarą ir rudenį Kijevo ypatingosios karinės apy­
gardos kariuomenėje vyko įtemptas karinis rengimas. Buvo įsi-
7 . G . Ž ukovas 193
 savinamas taktikos patyrimas, įgytas Raudonosios Armijos ko­
vose su Suomija ir kautynėse su japonais Chalchin Goto upės
rajone. Be to, buvo atsižvelgiama į vokiečių fašistų kariuomenės
patyrimą, kurį jie buvo sukaupę, kovodami prieš daugelį Euro­
pos valstybių.
Tuo metu Antrasis pasaulinis karas jau buvo įsiliepsnojęs.
Dar 1936 metų pabaigoje Vokietija ir Italija pasirašė susitarimą,
kuriuo sudarė pagarsėjusią „Berlyno—Romos ašį", o Vokietija ir
Japonija — „Antikominterno paktą", nukreiptą neva prieš Komu­
nistinį Internacionalą, o iš tikrųjų jungiantį agresorius jų kovoje
už įsiviešpatavimą pasaulyje. 1937 metais prie šio pakto prisi­
jungė Italija. Tada Japonija atnaujino karą, siekdama užgrobti
Kiniją. 1938 metais buvo likviduota nepriklausoma Austrijos val­
stybė. Tuo metu brendo ginkluotas Čekoslovakijos užpuolimas.
„Rytoj gali būti vėlu,— kreipėsi į taikingas valstybes Tarybinė
vyriausybė,— o šiandien dar pats laikas visoms valstybėms, ypač
didžiosioms, užimti nedviprasmišką poziciją kolektyvinio taikos
gelbėjimo atžvilgiu".
TSRS pasiūlymai nebuvo priimti.
Liūdnai pagarsėjusioje Vakarų valstybių konferencijoje Miun­
chene 1938 metų rugsėjo 29—30-ąją Anglija ir Prancūzija sutiko
perduoti Čekoslovakijos Sudetų sritį Vokietijai neva „gelbėdama
pasaulį paskutinę minutę". Čekoslovakijos delegacija laukė savo
šalies likimo nuosprendžio už uždarų durų, TSRS nuo derybų
buvo nušalinta.
Mes norėjome padėti Čekoslovakijai. Aviacija ir tankai buvo
pasirengę kovai. Rajonuose prie TSRS vakarinės sienos buvo
sutelkta 40 divizijų. Bet tuometiniai Čekoslovakijos valdantieji
sluoksniai atsisakė šios pagalbos ir sutiko gėdingai kapituliuoti.
1939 metų kovo 15 dieną Vokietija okupavo Prahą. Hitlerio
daromo „sutramdymo" rezultatai buvo aiškūs.
Tokia įvykių eiga, kurią ne kartą buvo nurodžiusi Tarybų
Sąjunga, iškėlė Anglijai ir Prancūzijai klausimą: o jeigu staiga
Hitleris, kurį jos stūmė į Rytus, atsigręš į Vakarus? Šių valsty­
bių vyriausybės pradėjo naują derybų, susitikimų, pasitarimų
turą, tikėdamosi įbauginti Hitlerį karinės sąjungos su TSRS gali­
mybe. Reikalaudami iš TSRS, kad ji suteiktų pagalbą Vokietijos
agresijos atveju, šių valstybių vyriausybių vadovai Daladjė ir
Čemberlenas patys nenorėjo nieko rimto įsipareigoti. Derybos
194
 įstrigo, tarp jų ir Anglijos, Prancūzijos ir TSRS karimų misijų
derybos.
Žodžiu, Europoje viešpatavo Hitlerio spaudimas ir Anglijos
bei Prancūzijos pasyvumas. Gausios TSRS priemonės ir pasiūly­
mai sukurti efektyvią kolektyvinę saugumo sistemą nesusilaukė
kapitalistinių valstybių lyderių pritarimo. Tarp kitko, tai buvo
savaime suprantama. Visas situacijos sudėtingumas, prieštarin­
gumas ir tragiškumas kilo iš Anglijos ir Prancūzijos valdančiųjų
sluoksnių noro sumušti kaktomis Vokietiją ir TSRS.
Kol bombos nepradėjo sproginėti jų pačių namuose, senų
sąjungininkų klasiniai interesai kovoje prieš pirmąją socialistinę
valstybę atvedė prie to, kad jie ėmė lankstytis prieš Hitlerį.
Daladjė ir Čemberlenui atrodė, kad jiems pavyks visus visur
pergudrauti, laiku išsisukti nuo jau nutaikytos ir pasiruošusios
veikti vokiečių fašistinės karo mašinos ir paskutiniu momentu
ją pastūmėti prieš Tarybų Sąjungą. Net rugsėjo 1 dieną Vokie­
tijos sąjungininkės Anglija ir Prancūzija, paskelbusios karą jai,
praktiškai nepajudėjo iš vietos, kai Vokietija užpuolė Lenkiją.
„Jeigu mes dar 1939 metais nepatyrėme pralaimėjimo,— pri­
sipažino Niurnbergo procese vokiečių aukščiausiosios vadovybės
operatyvinio vadovavimo štabo viršininkas Jodlis,— tai tik todėl,
kad apie 110 prancūzų ir anglų divizijų, stovėjusių per mūsų
karą su Lenkija Vakaruose prieš 23 vokiečių divizijas, visiškai
nieko neveikė".
Buržuazinės Lenkijos vyriausybė atsisakė Tarybų Sąjungos pa­
galbos. Ji „įžvalgiai" rengė rytuose gynybos linijas ir įtvirtini­
mus, ruošdamasi karui su Tarybų Sąjunga, o hitlerinė kariuo­
menė tuo metu užėjo iš vakarų, šiaurės ir pietų ir vikriai
užgrobė ginklų sandėlius. Nors lenkų patriotai didvyriškai kovo­
jo, vokiečių gaujos uždarė lenkų armiją milžiniškame katile.
Antrojo pasaulinio karo mastai vis didėjo.
O kaip tuo neramiu metu atrodė mūsų Raudonoji Armija?
Partijos XVIII suvažiavime (1939 m. kovo mėn.) gynybos liau­
dies komisaras Tarybų Sąjungos maršalas K. Vorošilovas prane­
šė, kad, palyginti su 1934 metais, armijoje karių padaugėjo per
du kartus, o jos motorizacija — 260 procentų. Jis pateikė sumi­
nius duomenis apie mūsų šaulių korpusų ugnies galią, ir jie
buvo ne prastesni už vokiečių ar prancūzų armijų korpusų ko­
vines galimybes. Pusantro karto išaugo kavalerija, žymiai (vi­
dutiniškai 35 procentus) sustiprinta artilerija, rankiniais bei sun-
7* 195
kiaisiais kulkosvaidžiais ir tankais. Tankų padaugėjo beveik du
kartus, jų ugnies galia — beveik keturis kartus. Padidėjo artile­
rijos toliašauda, artilerijos sistemų greitošauda, ypač prieštan­
kinių ir tankų patrankų. 1934 metais visas oro laivynas per vieną
skrydį galėjo pakelti 2000 tonų aviacijos bombų, o dabar jis
pakėlė jau 208 procentais daugiau. Ne tik naikintuvų, bet ir bom­
bonešių greitis buvo didesnis kaįp 500 kilometrų per valandą.
Ataskaitiniame pranešime partijos XVIII suvažiavimui apie
VKP(b) CK darbą J. Stalinas, apibūdindamas naujo imperialisti­
nio karo pavojų, sakė, kad mūsų šalis, nenukrypstamai vykdy­
dama taikos išsaugojimo politiką, stiprina Tarybinės Armijos ir
Karinio jūrų laivyno kovinę parengtį. Taip ir buvo.
Tarp kitko, gana dažnai mes, tyrinėdami istoriją, užmirštame
gana svarbius dokumentus. Kartais tiesiog kaip atradimas nu­
skamba mintys ir samprotavimai apie ikikarinius metus, nes
naudojamasi netiesioginiais duomenimis ir papildomais tyrimo
darbais, nors šios mintys, o juo labiau faktai yra knygose, kurias
lengva rasti bibliotekų lentynose.
Antai tų metų partinių suvažiavimų medžiagoje yra labai
daug istorinės medžiagos, atspindinčios milžinišką darbą, kurį
atliko partija ir liaudis visose gyvenimo srityse. Tarp kitko, to­
kius dokumentus rengia ne pavieniai žmonės, o šimtai, tūkstan­
čiai kvalifikuotų specialistų. Jie pirma perverčia kalnus faktinės
medžiagos ir tik tada pateikia atsakingam pranešimui vieną skai­
čių.
Suprantama, gynybos liaudies komisaras, kalbėdamas partijos
XVIII suvažiavime, negalėjo pateikti absoliučių skaičių, rodan­
čių armijos galią. Bet štai TSRS, Anglijos ir Prancūzijos karinių
misijų derybose 1939 metų rugpjūtyje, kurios, aišku, buvo slap­
tos, pateikta konkrečių duomenų.
Šios derybos yra labai įdomios. Jose aiškiai matyti, kaip rim­
tai ir atsakingai Tarybinė vyriausybė stengėsi sukurti kolekty­
vinį saugumą Europoje, koks buvo mūsų dalykinis realus pasi­
rengimas vardan to su daug kuo sutikti. Tarybinė vyriausybė
tiesiog pavedė savo kariniams delegatams „pasirašyti karo kon­
venciją Anglijos, Prancūzijos ir TSRS karinės gynybos prieš ag­
resiją Europoje organizavimo klausimais".
Tačiau Anglija ir Prancūzija į derybas atsiuntė, pasakysime
tiesiai, antraeilius veikėjus, vėlgi norėdama iššniukštinėti, pra-
196
zonduoti, bet ne siekti karinio bendradarbiavimo. Slaptoje inst­
rukcijoje Anglijos karinei misijai buvo tiesiog nurodyta, kad
Anglijos vyriausybė „nepageidauja prisiimti kokių nors konkre­
čių įsipareigojimų", kurie gali „surišti rankas". Misijai buvo
pavesta derybas vesti „kiek galint lėčiau", su rusais „elgtis san­
tūriai", karinio susitarimo atžvilgiu „stengtis, kad būtų apsiribo­
jama... bendromis formuluotėmis".
Tokie yra žodžiai tų laikų protokoluose. Viena, jie apibūdina
kovines galimybes mūsų armijos, kuri buvo pasirengusi išsidės­
tyti prie mūsų Tėvynės vakarinių sienų. Antra, jose aiškiai įžiū­
rimos mums priešiškos užmačios Vakarų valstybių, bandžiusių
nedviprasmiškai leisti Hitleriui suprasti, kad jo žygiui į Rytus
anglai ir prancūzai netrukdys.

TSRS, Anglijos ii Prancūzijos

karinių misijų posėdžio užrašas
1939 metų rugpjūčio 15
Posėdis prasidėjo 10 valandą 07 min.
Pasibaigė 13 vai. 20 min.

...Armijos vadas B. Šapošnikovas. Praėjusiuose karinių misijų

posėdžiuose mes išklausėme prancūzų armijos išskleidimo va­
karuose planą. Sutinkamai su Anglijos ir Prancūzijos karinių
misijų prašymu, TSRS karinės misijos pavestas, aš išdėstysiu
TSRS karinių pajėgų išskleidimo prie jos vakarinių sienų planą.
Prieš agresiją Europoje Raudonoji Armija TSRS europinėje
dalyje išskleidžia ir į frontą pasiunčia:
120 pėstininkų divizijų, 16 kavalerijos divizijų, 5 tūkstančius
sunkiųjų pabūklų (čia įeina ir patrankos, ir haubicos), 9—10 tūks­
tančių tankų, nuo 5 iki 5,5 tūkstančio kovos lėktuvų (be pagal­
binės aviacijos), tai yra bombonešių ir naikintuvų.
Į šiuos skaičius neįeina įtvirtintų rajonų karinės dalys, prieš­
lėktuvinės gynybos dalys, krantų apsaugos dalys, atsargos dalys,
ruošiančios papildymus (depo), ir užnugario dalys.
Smulkiau nesiplėsdamas apie Raudonosios Armijos organi­
zaciją, trumpai pasakysiu: šaulių pėstininkų divizija susideda iš
3 šaulių pulkų ir 2 artilerijos pulkų. Karo metu divizijoje nu­
matyta 19 tūkstančių žmonių.
197
 Korpusas susideda iš 3 divizijų, turi savo artileriją — 2 pul­
kus. (Admirolas Draksas, kalbėdamasis su generolu Heivudu, do­
misi, ar kas nors iš karininkų užrašinėja armijos vado B. Šapoš-
nikovo pranešimą, ir gauna teigiamą atsakymą.)
Armijų, susidedančių iš korpusų, sudėtis įvairi — nuo 5 iki
8 korpusų. Jos turi savo artileriją, aviaciją, tankus.
Įtvirtintų rajonų dalių kovinė parengtis nuo 4 iki 6 valandų
pagal karo pavojaus signalą.
Įtvirtintus rajonus TSRS turi išilgai visos vakarinės sienos
nuo Ledinuotojo vandenyno iki Juodosios jūros.
Armijos sutelkimo terminas — nuo 8 iki 20 dienų. Geležinke­
lių tinklas leidžia ne tik sutelkti armiją prie sienos nurodytu
laiku, bet ir atlikti manevrą išilgai fronto. Mes išilgai vakarinės
sienos turime 300 kilometrų gilumoje nuo 3 iki 5 rokadų.
Mes dabar turime pakankamai galingų didelių garvežių ir
didelių prekinių vagonų, du kartus didesnių negu anksčiau. Mū­
sų traukinių sąstatai važinėja du kartus didesnio svorio negu
anksčiau. Pagreitintas traukinių eismas.
Mes turime nemažą autotransporto parką ir rokadinių plentų,
leidžiančių sutelkti autotransportą išilgai fronto...
...Aš dabar išdėstysiu TSRS karinės misijos patvirtintus Ang­
lijos, Prancūzijos ir TSRS ginkluotųjų pajėgų galimų bendrų
veiksmų tris variantus, jeigu kiltų Europoje agresija.
Pirmas variantas — jei agresorių blokas užpuls Angliją ir
Prancūziją. Šiuo atveju TSRS pasiunčia 70 procentų tų ginkluo­
tųjų pajėgų, kurias Anglija ir Prancūzija bus tiesiogiai nukrei­
pusi prieš pagrindinį agresorių — Vokietiją. Aš paaiškinsiu. Pa­
vyzdžiui, jeigu Anglija ir Prancūzija pasiųstų prieš Vokietiją
90 pėstininkų divizijų, tai TSRS — 63 pėstininkų divizijas, 6 ka­
valerijos divizijas su atitinkamu skaičiumi artilerijos, tankų, lėk­
tuvų, iš viso apie 2 milijonus žmonių.
TSRS šiaurės laivynas vykdo kreiserių operacijas prie Suo­
mijos ir Norvegijos krantų, ne jų teritoriniuose vandenyse, kartu
su anglų ir prancūzų eskadra... TSRS Baltijos laivynas gali vyk­
dyti savo kreiserių operacijas, povandeninių laivų veiksmus ir
išdėstyti minas prie Rytų Prūsijos ir Pomeranijos krantų. TSRS
Baltijos laivyno povandeniniai laivai trukdys pagrindinio agreso­
riaus pramonei tiekti žaliavas iš Švedijos.
198
 (Kai armijos vadas B. Šapošnikovas pasakoja veiksmų planą,
admirolas Draksas ir generolas Heivudas juos žymisi savo že­
mėlapiuose.)
Antras karo veiksmų variantas, kai agresija bus nukreipta
prieš Lenkiją ir Rumuniją...
...TSRS dalyvavimas kare gali būti [įgyvendintas] tiktai tada,
kai Prancūzija ir Anglija susitars su Lenkija ir pagal galimybę
su Lietuva, taip pat su Rumunija dėl mūsų kariuomenės ir jos
veiksmų praleidimo per Vilniaus koridorių, per Galiciją ir Ru­
muniją.
Šiuo atveju TSRS pateikia 100 procentų tų ginkluotųjų pa­
jėgų, kurias pasiunčia Anglija ir Prancūzija prieš Vokietiją. Pa­
vyzdžiui, jeigu Prancūzija ir Anglija pasiųs prieš Vokietiją 90
pėstininkų divizijų, 12 kavalerijos divizijų, tai ir TSRS pateiks
90 pėstininkų divizijų, 12 kavalerijos divizijų su atitinkama ar­
tilerija, aviacija ir tankais.
Anglijos ir Prancūzijos jūrų laivynų uždaviniai lieka tie pa­
tys, kaip ir pirmajame variante...
...Pietuose TSRS Juodosios jūros laivynas, užtveręs Dunojaus
žiotyse kelią agresoriaus povandeniniams laivams ir kitoms ga­
limoms jūrų pajėgoms, uždaro Bosforą, kad į Juodąją jūrą ne­
prasiskverbtų antvandeninės priešo eskadros ir jo povandeniniai
laivai.
Trečias variantas. Jis numatytas tam atvejui, jei pagrindinis
agresorius, pasinaudodamas Suomijos, Estijos ir Latvijos terito­
rijomis, nukreips savo agresiją prieš TSRS. Tuo atveju Prancū­
zija ir Anglija privalo nedelsdamos stoti į karą su agresoriumi
arba agresorių bloku.
Lenkija, susijusi sutartimi su Anglija ir Prancūzija, privalo
būtinai stoti prieš Vokietiją ir praleisti per Vilniaus koridorių
ir Galiciją mūsų kariuomenę pagal Anglijos ir Prancūzijos vy­
riausybių susitarimą su Lenkijos vyriausybe.
Buvo nurodyta, kad TSRS išskleidžia 120 pėstininkų divizijų,
16 kavalerijos divizijų, 5 tūkstančius sunkiųjų pabūklų, nuo 9 iki
10 tūkstančių tankų, nuo 5 iki 5,5 tūkstančio lėktuvų. Tuo atveju
Prancūzija ir Anglija turi pateikti 70 procentų visų čia suminėtų
TSRS pajėgų ir nedelsdamos pradėti aktyvius veiksmus prieš
pagrindinį agresorių.
Anglų ir prancūzų karinio jūrų laivyno veiksmai turi būti
tokie, kaip nurodyta pirmajame variante...
193
TSRS, Anglijos ir Prancūzijos
karinių misijų posėdžio užrašas
1939 metų rugpjūčio 17
Posėdis prasidėjo 10 vai. 07 min.
Pasibaigė 13 vai. 43 min.
Maršalas K. Vorošilovas (pirmininkaujantis). Karinių misijų
posėdį skelbiu atidarytą.
Šios dienos posėdyje mums teks išklausyti pranešimą apie
TSRS aviacijos pajėgas. Jeigu nėra jokių klausimų, leidžiu sau
suteikti žodį 2-ojo rango armijos vadui DVRA Karinių oro pa­
jėgų viršininkui Loktionovui.
Armijos vadas A. Loktionovas. Raudonosios Armijos Genera­
linio štabo viršininkas 1-ojo rango armijos vadas Šapošnikovas
savo pranešime pasakė, kad Vakarų Europos teatre Raudonoji
Armija išskleis 5—5,5 tūkstančio lėktuvų. Tai pirmos linijos
aviacijos skaičius, be rezervo.
Iš nurodyto skaičiaus šiuolaikinė aviacija sudaro 80 procen­
tų, jos greitis toks: naikintuvų — nuo 465 iki 575 km/val ir
didesnis, bombonešių — nuo 460 iki 550 km/val. Bombonešių
aviacijos veikimo nuotolis — nuo 1800 iki 4000 kilometrų. Bom­
bų krovinio svoris — nuo 600 kilogramų senų tipų lėktuvuose
ir iki 2500 kilogramų...
...Bombonešių, naikintuvų ir kariuomenės aviacijos santykis
toks: bombonešių — 55 procentai, naikintuvų — 40 procentų ir
kariuomenės aviacijos — 5 procentai.
Tarybų Sąjungos aviacijos gamyklos šiuo metu dirba viena
pamaina ir tik kai kurios dviem pamainomis, gamina būtiniems
reikalams vidutiniškai 900—950 kovos lėktuvų per mėnesį, ne­
skaitant civilinių ir mokomųjų.
Ryšium su agresijos pavojaus didėjimu Europoje ir Rytuose
mūsų aviacijos pramonė ėmėsi būtinų priemonių savo gamybai
išplėsti tiek, kiek reikia karo poreikiams patenkinti...
...Pagrindinių aviacijos junginių pasiruošimas pagal karo pa­
vojaus signalą trunka nuo 1 iki 4 valandų. Budinčios dalys yra
visą laiką pasirengusios kovai.
Pradiniu karo laikotarpiu oro pajėgų veiksmai bus vykdomi
pagal Generalinio štabo sudarytus planus. Bendrų oro pajėgų
veikimo principas nustatomas tada, kai reikia sutelkti visas prie­
mones, tiek antžemines, tiek oro, pagrindinio smūgio kryptyje.
200
Todėl aviacijos veiksmai derinami su sausumos kariuomene kau­
tynių lauke ir vykdomos operacijos gilumoje.
Bombonešių aviacijos taikiniai bus: priešo gyvoji jėga ir
daug svarbių jo karinių objektų. Be to, bombonešių aviacija
gaus užduotis bombarduoti karinius objektus ir gilesniame priešo
užnugaryje. Tarybinė aviacija nekelia sau uždavinio bombar­
duoti taikių gyventojų.
Naikintuvų aviacijos uždavinys — ne tik ginti daugelį svar­
bių karinių objektų, geležinkelių ir plentų, bet ir dengti sausu­
mos kariuomenės ir aviacijos telkinius, glaudžiai sąveikaudama
su kitomis priešlėktuvinės gynybos priemonėmis — zenitine ar­
tilerija ir kt.,— ginti stambius miestus, kovoti su priešo aviacija
ir padėti bombonešių ir smogiamajai aviacijai kautynių lauke,
glaudžiai sąveikaujant su ja...
Maršalas K. Vorošilovas. Žodis suteikiamas maršalui Bernetui.
Maršalas Bemetąs. Aš norėčiau prancūzų ir anglų misijų var­
du pareikšti generolui Loktionovui mūsų padėką už tikslų pra­
nešimą. Man padarė didelį įspūdį ta energija ir organizuotumas,
su kuriuo Tarybų Sąjunga sugebėjo pasiekti tokių žymių laimė­
jimų kurdama aviaciją...1
Istorikai ir atsiminimų autoriai mėgsta kelti klausimą: kas
būtų buvę, jeigu?.. Iš tikrųjų, jeigu Anglijos ir Prancūzijos vy­
riausybės 1939 metais būtų panorėjusios sujungti savo pajėgas
su Tarybų Sąjunga prieš agresorių, kaip mes siūlėme, Europos
likimas būtų buvęs kitoks...
1940 metų kovo mėnesį įvyko VKP(b) CK Politinio biuro
posėdis, turėjęs didelę reikšmę tolesniam mūsų ginkluotųjų pa­
jėgų vystymui. Posėdyje buvo svarstomi karo su Suomija re­
zultatai. Svarstymas buvo labai aštrus. Griežtos kritikos susilaukė
kariuomenės karinio rengimo ir auklėjimo sistema, buvo iškel­
tas klausimas dėl armijos ir laivyno kovingumo padidinimo.
Balandžio viduryje CK Politinio biuro pasiūlymu įvyko Vy­
riausiosios karinės tarybos išplėstinis pasitarimas. Į jį buvo pa­
kviesti karo su Suomija dalyviai, centrinio aparato, apygardų ir
armijų vadai. Remiantis šio pasitarimo medžiaga, buvo nurodyti
svarbiausi kariuomenės karinio mokymo organizavimo principai
atsižvelgiant į momento reikalavimus. VKP(b) CK nutarimu Gy­
nybos liaudies komisariato darbą patikrino speciali komisija, va­
dovaujama A. Ždanovo ir N. Voznesenskio. Komisija pareikalavo,
1 Международная жизнь, 1959, № 3.

201
 kad karinės žinybos centrinis aparatas aktyviau stiprintų armiją,
aviaciją ir laivyną. VKP(b) CK nurodymų pagrindu ir Vyriau­
siosios karinės tarybos pasiūlymu gynybos liaudies komisaras
išleido įsakymą „Dėl karinio ir politinio kariuomenės rengimo
1940 metų vasarą".
Kokius reikalavimus iškėlė partija ir vyriausybė mūsų ka­
riuomenei 1940 metų viduryje?
Atsižvelgiant į Tarybų Sąjungos—Suomijos konflikto rezul­
tatus, o svarbiausia — į prasidėjusio pasaulinio karo veiksmų po­
būdį, kariuomenei griežtai nurodyta mokytis šiandien to, ko rytoj
prireiks kare. Prasidėjo visų ginkluotųjų pajėgų ir kariuomenės
rūšių reorganizacija. Rimtų priemonių buvo imtasi kariuomenėje
stiprinant vienvaldiškumą, tvarką ir drausmę.
Liaudies komisaro įsakyme buvo pareikalauta, kad visų rūšių
vadai ir viršininkai, taip pat štabai priderintų kariuomenės karinį
rengimą ir auklėjimą prie karo reikalavimų. Kariuomenę mokyti
taip, kaip tikrose kautynėse, karius treniruoti tokiomis aplinky­
bėmis, kurioms reikia ilgalaikio fizinio įtempimo. Taktinės pra­
tybos turi vykti dieną ir naktį, bet kokiu oru, turint galvoje
netikėtumo veiksnį ir vadovaujantis principu — visada būti pa­
sirengus kovai.
Įsakyme pareikalauta iš bendrosios kariuomenės vadų giliai
nagrinėti kitų kariuomenės rūšių galimybes ir kovines ypatybes,
kad mokėtų su jomis sąveikauti bet kokiose šiuolaikinėse verž­
liose kautynėse.
Visą vasarą mes su apygardos Karinės tarybos nariu Vladi­
miru Borisovu, karinio rengimo ir operatyvinio skyrių vadais
praleidome kariuomenėje. Daugiausia dėmesio skyrėme vadų,
štabų ir visų ginklo rūšių kariuomenės mokymui lauke.
1940 metų rugsėjo mėnesį į apygardą atvyko gynybos liau­
dies komisaras S. Timošenka apygardos kariuomenės patikrinti
(S. Timošenka liaudies komisaru buvo paskirtas 1940 m. gegu­
žės 8 d.).
Nuo rugsėjo 22 iki 24 dienos Rava Russkajos rajone vyko
41-osios šaulių divizijos taktinės parengties apžiūra. Dvipusėse
lauko pratybose dalyvavo apygardos aviacija. Gerai pasirodė
41-osios šaulių divizijos artilerija.
Nuo rugsėjo 25-osios iki 27-osios tokios pratybos vyko 99-
ojoje divizijoje. Ji pasirodė labai gerai, ir jai buvo įteikta Rau-
202
donoji vėliava. Divizijos artilerija gavo Raudonosios Armijos
artilerijos pereinamąją Raudonąją vėliavą.
Nuo rugsėjo 27-osios iki spalio 4-osios vyko 37-ojo šaulių
korpuso, 6-ojo šaulių korpuso, 36-osios tankų brigados ir 97-osios
šaulių divizijos štabų lauko apžiūra. Štabai pasirodė esą orga­
nizuoti ir kūrybingi, padėjo vadovybei sudėtingoje ir greit be­
sikeičiančioje situacijoje sklandžiai valdyti kariuomenę. Už labai
gerą parengtį 37-ajam šaulių korpuso štabui buvo įteikta Rau­
donosios Armijos Generalinio štabo pereinamoji Raudonoji vė­
liava, o korpuso vadas S. Kondrusevas, štabo viršininkas Mend-
rovas — apdovanoti auksiniais laikrodžiais. Daug vadų gavo ver­
tingas dovanas.
Nepraėjo nė metai po šių pratybų, o 37-ajam šaulių korpusui,
41-ajai, 99-ajai ir 97-ajai šaulių divizijoms teko kautis su rinkti­
nėmis fašistų dalimis. Šių junginių kariai ir vadai pirmomis,
pačiomis sunkiausiomis karo dienomis didvyriškai kovėsi.
Reikia pasakyti, kad pratybos, kuriose dalyvavo aukščiausi
karo vadai, buvo labai pamokančios ir mobilizuojančios. S. Ti-
mošenka gerai išmanė karių, dalių ir dalinių karinį rengimą ir
šį dalyką mėgo. Paskyrus jį gynybos liaudies komisaru, buvo
nustatyta teisinga kariuomenės karinio rengimo kryptis — mokyti
to, ko prireiks kare. Ypač mes ėmėme mokytis žvalgybos, nau­
dotis vietovės sąlygomis tiek puolant, tiek ginantis.
Kariams, seržantams ir vadams mes nuolat aiškinome, kad
dalinys ir dalis tampa priešui grėsminga jėga tik tada, kai visi
labai gerai paruošti. Čia su pagarba prisimenu apygardos Poli­
tinės propagandos valdybos viršininką divizijos komisarą Jefimą
Požidajevą. Jis daug naudingo nuveikė auklėjant kariuomenę.
Aš paminėjau tik vieną apygardos apžiūrą, kuriai vadovavo
liaudies komisaras S. Timošenka. Tokių pratybų apygardos vado­
vybė 1940 metais daug buvo suorganizavusi, todėl neatsitikti­
nai pirmosiomis karo dienomis Pietvakarių fronto kariuomenė
kovėsi sumaniai ir didvyriškai, smogdama priešui skaudžius
smūgius.
1940 metų rugsėjo pabaigoje iš Generalinio štabo buvo gau­
tas pranešimas, kad gruodžio mėnesį Maskvoje partijos Centro
Komiteto nurodymu įvyks armijos aukštosios vadovybės pasita­
rimas. Aš turėsiu daryti pranešimą tema „Šiuolaikinės puolamo­
sios operacijos pobūdis". Be to, buvo numatyta suorganizuoti
didelius operatyvinius strateginius manevrus, kuriuose aš turėjau
203
 atstovauti „mėlynajai" pusei. Liaudies komisaras pareikalavo,
kad pranešimo projektą jam pateikčiau gruodžio 1-ąją.
Tema buvo sudėtinga, pasitarimas turėjo būti aukšto lygio,
todėl pranešimą rašiau visą mėnesį po daug valandų per parą.
Labai man padėjo apygardos štabo operatyvinio skyriaus virši­
ninkas Ivanas Bagramianas.
Nustatytu laiku projektas buvo pateiktas liaudies komisarui.
O po dviejų savaičių paskambino Generalinio štabo viršininkas
K. Mereckovas ir pasakė, kad mano pranešimo projektui vado­
vybė pritarė, ir dabar reikia būti pasiruošusiam jį perskaityti.
Pasitarimas įvyko 1940 metų gruodžio pabaigoje. Jame da­
lyvavo apygardų ir armijų vadai, Karinių tarybų nariai ir apy­
gardų bei armijų štabų viršininkai, visų karo akademijų virši­
ninkai, profesoriai, karo mokslų daktarai, kariuomenės rūšių
generolai inspektoriai, Generalinio štabo centrinių valdybų vir­
šininkai ir vadovai. Pasitarime dalyvavo VKP(b) CK Politinio
biuro nariai.
Buvo padaryti svarbūs pranešimai. Armijos generolas I. Tiu-
lenevas perskaitė išsamų pranešimą „Šiuolaikinės ginamosios
operacijos pobūdis". Kaip jam buvo nurodyta, jis kalbėjo tik
apie armijos gynybą ir nelietė šiuolaikinės strateginės gynybos
specifikos.
Pranešimą tema „Karinės oro pajėgos puolamojoje operaci­
joje ir kovoje dėl viešpatavimo ore" padarė Raudonosios Armijos
Karinių oro pajėgų Vyriausiosios valdybos viršininkas generolas
leitenantas P. Ryčiagovas, ypač pasižymėjęs Ispanijoje. Jo pra­
nešimas buvo labai turiningas.
Generolo leitenanto A. Smirnovo pranešimo tema — „Šaulių
divizijos kautynės puolant ir ginantis".
Pranešimą Raudonosios Armijos bendrais kovinio ir opera­
tyvinio rengimo klausimais padarė Generalinio štabo viršininkas
armijos generolas K. Mereckovas. Jis ypač pabrėžė, kad nepa­
kankamai pasirengę aukštieji vadai ir visų lygių štabai. Taip
atsitiko todėl, kad tuo metu buvo iškelta į vadovaujančius postus
daug jaunų karių, dar nepakankamai pasiruošusių operatyviniam
taktiniam ir štabo darbui.
Visus sudomino Vakarų ypatingosios karinės apygardos vado
generolo pulkininko D. Pavlovo pranešimas „Apie mechanizuotų
junginių naudojimą šiuolaikinėje puolamojoje operacijoje". Tada
tai buvo naujas, platus klausimas. Gerai argumentuotame pra-
204
 nešime D. Pavlovas vykusiai parodė didelį tankų ir mechanizuotų
korpusų judrumą ir pramušamąją galią, taip pat jų mažesnį negu
kitų kariuomenės rūšių pažeidžiamumą artilerijos ir aviacijos
ugnimi.
Mano pranešimas „Šiuolaikinės puolamosios operacijos pobū­
dis" visiems patiko. Pasitarimo dalyviai pateikė vertingų pa­
pildymų ir kritinių pastabų.
Visi dalyvavę diskusijose ir baigiamąjį žodį pasakęs gynybos
liaudies komisaras buvo tos pačios nuomonės, kad, jeigu hit­
lerinė Vokietija prieš mus pradės karą, mums teks turėti reikalą
su stipriausia Vakarų armija. Pasitarime buvo pabrėžta, jog ji
aprūpinta šarvuočiais, tankais, mechanizuota kariuomene ir pa­
jėgia aviacija, jog ji turi didžiulį patyrimą, kaip organizuoti ir
vesti šiuolaikinį karą.
Visi įkalbėję nurodė, jog būtina toliau formuoti divizijos-kor-
puso tipo tankų ir mechanizuotus junginius, kad mūsų ir vo­
kiečių armijos pajėgų santykis būtų vienodas. Daug buvo kal­
bėta apie KOP, priešlėktuvinės ir prieštankinės kariuomenės
reorganizavimą ir perginklavimą, taip pat apie būtinumą aprū­
pinti artileriją mechanine trauka, kad padidėtų jos judrumas ir
galimybė važinėti be kelių *.
Pasitarimo darbas parodė, kad tarybinė karinė teorinė mintis
teisingai nužymėjo svarbiausias šiuolaikinio karo meno vysty­
mosi kryptis. Reikėjo greičiau tai įdiegti į kovinę kariuomenės
praktiką. Remiantis pasitarimo išvadomis, po kurio laiko buvo
imtasi toliau gerinti pasienio apygardų kariuomenės kovinę pa­
rengtį, štabų meistriškumą. Apygardose įvyko nauja stambių
operatyvinių strateginių manevrų ir pratybų banga, buvo suda­
romas valstybinės sienos gynybos planas, didinamas kariuomenės
organizuotumas.
Kitą dieną po pasitarimo turėjo įvykti dideli manevrai, bet
mus nelauktai išsikvietė J. Stalinas.
Jis mus sutiko gana sausai, pasisveikino vos pastebimu link­
telėjimu ir pasiūlė sėstis prie stalo.
J. Stalinas padarė pastabą S. Timošenkai už tai, kad šis už­
darė pasitarimą, nepasiteiravęs jo nuomonės apie liaudies ko-1

1 A . J e r i o m e n k a s a v o k n y g o j e „ K a ro p r a d ž io je " (žr. p . 47, 48, 49)

a tp a s a k o ja J . S ta lin o k a lb ą p a s k u tin ia m e a u k š t ų jų v a d ų p a s ita r im o p o ­
s ė d y je . Į A . J e r i o m e n k o s a ts im in im u s į s ib r o v ė k la id a : J . S ta lin a s šia m e
p a s ita r im e n e d a ly v a v o (Autoriaus pastaba).

205
 misaro baigiamąją kalbą. Į tai S. Timošenka atsakė, kad buvo
pasiuntęs savo pranešimo projektą, todėl manė, jog J. Stalinas
su juo susipažino ir pastabų neturi.
— Kada pradedate manevrus? — paklausė J. Stalinas.
— Rytoj rytą,— atsakė S. Timošenka.
— Gerai, vykdykite juos, bet nepaleiskite apygardų vadų.
Kas bus „mėlynieji" ir kas „raudonieji"?
— „Mėlynieji" (vakariečiai) bus armijos generolas Žukovas,
„raudonieji" (rytiečiai) — generolas pulkininkas Pavlovas.
Kitą rytą prasidėjo didžiuliai operatyviniai strateginiai ma­
nevrai. Strateginė padėtis buvo numatomieji įvykiai, kurie, jei
Vokietija užpultų Tarybų Sąjungą, galėjo išsuritulioti prie vaka­
rinės sienos.
Manevrams vadovavo gynybos liaudies komisaras S. Timošen­
ka ir Generalinio štabo viršininkas K. Mereckovas. Jie vadovavo
pietvakarių strateginei krypčiai. „Mėlynoji" pusė (vokiečiai)
sąlyginai buvo puolančioji, o „raudonoji" (Raudonoji Armija) —
besiginančioji.
Karinių strateginių manevrų tikslas buvo patikrinti, ar realūs
ir tikslingi priedangos kariuomenės veiksmų plano pagrindiniai
punktai pradiniu karo laikotarpiu.
Reikia geru žodžiu paminėti Generalinį štabą: visoje manev­
rams parengtoje medžiagoje atsispindėjo paskutiniai vokiečių
fašistinės kariuomenės veiksmai Europoje.
Vakarų strateginėje kryptyje manevrai vyko visame fronte
nuo Rytų Prūsijos iki Polesės. Frontų sudėtis: vakarinėje („mė­
lynojoje") pusėje — daugiau kaip 60 divizijų, rytinėje („raudo­
nojoje") — daugiau kaip 50 divizijų. Sausumos kariuomenės veiks­
mus rėmė galingos oro pajėgos.
Rytinei pusei manevruose buvo gausu dramatiškų momentų.
Jie pasirodė daug kuo panašūs į tuos, kurie susidarė po 1941
birželio 22-osios, kai Tarybų Sąjungą užpuolė fašistinė Vokie­
tija...
Pasibaigus manevrams, gynybos liaudies komisaras įsakė
D. Pavlovui ir man atlikti dalyvių veiksmų dalinį nagrinėjimą,
pažymėti trūkumus ir teigiamus momentus.
Bendrą apžvalgą J. Stalinas pasiūlė padaryti Kremliuje. Jis
pakvietė Gynybos liaudies komisariato, Generalinio štabo vado­
vybę, karinių apygardų vadus ir jų štabų viršininkus. Be J. Sta­
lino, dalyvavo Politinio biuro nariai,
206
 Apie manevrų eigą informavo Generalinio štabo viršininkas
armijos generolas K. Mereckovas. Kai jis pateikė duomenis apie
pusių jėgų santykį ir „mėlynųjų" pranašumą manevrų pradžioje,
ypač tankais ir aviacija, J. Stalinas, nepatenkintas dėl „raudo­
nųjų" nesėkmės, nutraukė jį ir pareiškė:
— Neužmirškit, kad kare svarbu ne tik aritmetinė dauguma,
bet ir vadų, kariuomenės meistriškumas.
Padaręs dar keletą pastabų, J. Stalinas paklausė:
— Kas nori pasisakyti?
Kalbėjo liaudies komisaras S. Timošenka. Jis pranešė apie tai,
kad apygardos vadai, štabų viršininkai yra išaugę operatyviniu
taktiniu atžvilgiu, kad neabejotinai naudingi buvo pasitarimas
ir kariniai strateginiai manevrai.
— 1941 mokslo metais,— pasakė S. Timošenka,— kariuomenė
bus mokoma tikslingiau, organizuočiau, nes iki to laiko ji turi
dislokuotis naujuose rajonuose.
Paskui kalbėjo generolas pulkininkas D. Pavlovas. Jis pir­
miausia papasakojo apie įvykusį pasitarimą.
— Kur slypi nesėkmingų „raudonųjų" kariuomenės veiksmų
priežastys? — paklausė J. Stalinas.
D. Pavlovas pabandė išsisukti juokaudamas, kad manevruose
taip būna. Šis juokas J. Stalinui aiškiai nepatiko, ir jis pastebėjo:
— Karinės apygardos vadas privalo išmanyti karo meną, su­
gebėti bet kokiomis sąlygomis rasti teisingą sprendimą, o to įvy­
kusiuose manevruose nebuvo. Yra daugiau pageidaujančių kal­
bėti?
Aš paprašiau žodžio.
Pažymėjęs didelę tokių manevrų reikšmę aukštųjų vadų ope­
ratyvinio strateginio lygio kėlimui, pasiūliau juos dažniau rengti,
nors sudėtinga juos organizuoti. Apygardų ir armijų vadų ir
štabų viršininkų kovinei parengčiai gerinti, manau, būtina ir
toliau praktikuoti stambias vadų ir štabų lauko pratybas su ryšių
priemonėmis, vadovaujant gynybos liaudies komisarui ir Gene­
raliniam štabui.
Paskui paliečiau įtvirtintų rajonų Baltarusijoje statybą.
— Mano manymu, įtvirtinti rajonai Baltarusijoje statomi la­
bai arti sienos, ir jų operatyvinė konfigūracija visiškai nenau­
dinga, ypač Bialystoko iškyšoje. Dėl to priešas galės smogti iš
Bresto rajono ir Suvalkų į visos mūsų Bialystoko grupuotės už­
nugarį. Be to, dėl nedidelės gilumos įtvirtinti rajonai negali
207
ilgai išsilaikyti, nes jie kiaurai peršaunami artilerijos ugnimi.
Manau, kad juos reikėjo statyti kur nors giliau.
— O Ukrainoje įtvirtinti rajonai statomi teisingai? — paklausė
D. Pavlovas, matyt, nepatenkintas, kad kritikuoju jo apygardą.
— Ne aš nustačiau Ukrainoje įtvirtintus rajonus, bet manau,
kad ten juos irgi reikėjo statyti toliau nuo sienos.
— Įtvirtinti rajonai statomi pagal Vyriausiosios karinės tary­
bos patvirtintus planus, o konkrečiai statyboms vadovauja liau­
dies komisaro pavaduotojas maršalas Šapošnikovas,— atkirto
K. Vorošilovas.
Kadangi prasidėjo polemika, aš toliau nebekalbėjau ir atsi­
sėdau.
Paskui kai kuriais probleminiais klausimais pasisakė dar ke­
letas generolų.
Labai dalykiškai kalbėjo Raudonosios Armijos KOP Vyriau­
siosios valdybos viršininkas generolas P. Ryčiagovas. Jis įrodi­
nėjo, jog būtina sparčiau stiprinti mūsų oro pajėgas naujais
lėktuvais. Jo nuomone, reikėjo pagerinti lakūnų karinį rengimą.
Keistą įspūdį padarė gynybos liaudies komisaro pavaduotojo
ginklavimo reikalams maršalo G. Kūliko pasisakymas. Jis pa­
siūlė sustiprinti šaulių divizijas, padidinti jas iki 16—18 tūks­
tančių žmonių ir pasisakė už arklių trauką artilerijoje. Iš kovos
veiksmų Ispanijoje patirties jis darė išvadą, kad tankų dalys turi
daugiausia remti pėstininkus ir veikti tik kuopomis ir batalionais.
— Tankų ir mechanizuotų korpusų,— pasakė G. Kūlikas,—
kol kas nereikia formuoti.
Gynybos liaudies komisaras S. Timošenka įgėlė:
— Armijos vadai gerai supranta, jog būtina greičiau me­
chanizuoti kariuomenę. Vienas Kūlikas vis dar painiojasi šiais
klausimais.
J. Stalinas nutraukė diskusijas, prikišdamas G. Kūlikui, kad
jo pažiūros atsilikusios.
— Laimės kare,— pastebėjo,— ta pusė, kuri turės daugiau
tankų ir kurios kariuomenė bus labiau motorizuota.
Kitą dieną mane vėl išsikvietė J. Stalinas.
— Politinis biuras nusprendė atleisti Mereckovą iš Generali­
nio štabo viršininko pareigų ir į jo vietą paskirti jus.
Aš laukiau visko, tik ne to, todėl nežinojau, ką atsakyti,
ir tylėjau. Paskui pasakiau:
208
 — Aš niekada nedirbau štabuose. Visada buvau rikiuotėje.
Generalinio štabo viršininku būti negaliu.
— Politinis biuras nusprendė paskirti jus,— sakė J. Stalinas,—
pabrėždamas žodį „nusprendė".
Supratau, kad veltui prieštarauju, todėl padėkojau už pasi­
tikėjimą ir pasakiau:
— Na, o jeigu neišeis iš manęs geras Generalinio štabo vir­
šininkas, prašysiuos atgal į rikiuotę.
— Na, štai ir susitarėme! Rytoj bus CK nutarimas,— pasakė
J. Stalinas.
Po ketvirčio valandos buvau pas gynybos liaudies komisarą.
Šypsodamasis jis pasakė:
— Žinau, kaip tu atsikalbinėjai nuo generalinio štabo vir­
šininko pareigų. Ką tik man skambino draugas Stalinas. Dabar
važiuok į apygardą ir greičiau grįžk į Maskvą. Vietoj tavęs
apygardos vadu bus paskirtas generolas pulkininkas Kirponosas,
bet tu jo nelauk, savo vietoje kol kas gali palikti apygardos
štabo viršininką Purkajevą.
Su Michailu Kirponosu man neteko dirbti kartu, bet bendra­
darbiai sakė, kad jis labai patyręs bendrosios kariuomenės va­
das, tarnavo senojoje armijoje. 1917 metų Vasario revoliucijoje
jis buvo išrinktas pulko kareivių komiteto pirmininku. Į partiją
įstojo 1918 metų gegužės mėnesį. Nuo 1934 iki 1939 metų buvo
Kazanės Totorijos ATSR Aukščiausiosios Tarybos pėstininkų mo­
kyklos viršininkas. Už sėkmingą vadovavimą 70-ajai šaulių di­
vizijai kautynėse jam buvo suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio
vardas. 1940 metų birželyje M. Kirponosas buvo paskirtas Le­
ningrado karinės apygardos vadu.
Aš buvau patenkintas, kad Kijevo ypatingajai karinei apy­
gardai vadovaus toks nusipelnęs karys. Suprantama, jis, kaip ir
daugelis kitų, dar nepakankamai turėjo žinių ir patirties vado­
vauti tokiai didelei pasienio apygardai, tačiau buvo patyręs,
darbštus ir sumanus, todėl tikėjausi, kad iš Michailo Kirponoso
išeis puikus apygardos kariuomenės vadas.
Tą patį vakarą išvažiavau j Kijevą, kad iš ten vykčiau į
Maskvą. Atvirai kalbant, važiavau blogai nusiteikęs. Man visada
patiko Ukraina ir jos nuostabus senasis Kijevas. Ukrainiečių
liaudis mane pagerbė ir parodė pasitikėjimą, išrinkdama Ukrai­
nos Aukščiausiosios Tarybos ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos
deputatu. Ukrainos Komunistų partijos CK energingai padėjo
209
apygardos kariuomenei organizuoti lauko pratybas ir auklėja­
mąjį darbą, spręsti buitinius klausimus.
Per trumpą buvimo apygardos vado poste laiką spėjau gerai
įvertinti apygardos vadovų, ypač I. Bagramiano, J. Ptuchino,
M. Jakovlevo, apygardos armijos vadų ir junginių vadų darbš­
tumą, kūrybinį požiūrį į savo darbą. Aš labai tikėjau šiais žmo­
nėmis ir jaučiau, kad kovinių išmėginimų valandą jais bus ga­
lima visiškai pasikliauti. Tolesni įvykiai parodė, kad neapsirikau.
Iš Maskvos jau ne kartą skambino liaudies komisaras, rei­
kalaudamas, kad greičiau važiuočiau iš apygardos.
Kijeve užtrukau neilgai ir sausio 31 dieną jau buvau Mask­
voje. Rytojaus dieną, perėmęs iš armijos generolo K. Mereckovo
visus reikalus, pradėjau eiti Generalinio štabo viršininko pa­
reigas.

D E V IN T A S SKYRIUS

DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO IŠVAKARĖSE

Visą vasarį stropiai gilinausi į reikalus, tiesiogiai susijusius
su Generalinio štabo veikla. Dirbau 15—16 valandų per parą,
dažnai likdavau nakvoti tarnybiniame kabinete. Negaliu sakyti,
kad aš tuojau pat įsitraukiau į įvairią Generalinio štabo veiklą.
Ją perpratau ne iš karto. Man daug padėjo N. Vatutinas, G. Ma-
landinas, A. Vasilevskis, V. Ivanovas, A. Simonajevas, N. Čet-
verikovas ir kiti Generalinio štabo darbuotojai.
Ką mes turėjome karo išvakarėse, ar buvo šalis ir jos Gink­
luotosios Pajėgos pasirengusios duoti tinkamą atkirtį priešui?
Norint išsamiai atsakyti į šį labai svarbų klausimą politiniu,
ekonominiu, socialiniu ir kariniu aspektu, atsižvelgiant į visus
objektyvius ir subjektyvius veiksnius, reikia atlikti didžiulį ti­
riamąjį darbą. Aš tikiu, kad mūsų mokslininkai, istorikai susido­
ros su tokiu uždaviniu.
O aš pasirengęs išdėstyti savo nuomonę kariniu aspektu. Pa­
sistengsiu kiek pajėgdamas ir galėdamas atkurti bendrą vaizdą
ir aprašyti 1941 metų pirmosios pusės neramių mėnesių ir dienų
įvykius.
Pradėsime nuo svarbiausio — nuo to, kaip vystėsi mūsų eko­
nomika ir pramonė, šalies gynybinis pagrindas.
210
 Trečiojo penkmečio planas (1938—1942) buvo antrojo ir pir­
mojo penkmečių tęsinys. Žinome, kad pirmųjų dviejų penkmečių
planai buvo viršyti. Pramonės gamyba per ketverius pirmojo
penkmečio metus padidėjo du kartus, antrajam penkmečiui nu­
matytas padidėjimas 2,1 karto taip pat buvo viršytas ir sudarė
2,2 karto. VKP(b) XVIII suvažiavimas numatė per penkerius me­
tus pramonės produkcijos gamybą padidinti 1,9 karto. Ar buvo
koks nors pagrindas laikyti šį planą nerealiu, neįvykdomu? Ne.
Atvirkščiai.
1941 metų birželyje bendroji pramonės produkcija jau suda­
rė 86 procentus, o geležinkelio transporto krovinių apyvarta —
90 procentų 1942 metų pabaigai numatyto lygio. Į rikiuotę stojo
2900 gamyklų, fabrikų, elektrinių, šachtų, rūdynų ir kitų pra­
monės įmonių. Pagal planą buvo numatyta pastatyti naujų ir
rekonstruoti senų įmonių už 182 milijardus rublių, tuo tarpu
antrojo penkmečio kapitaliniai įdėjimai sudarė 103, o pirmojo
penkmečio — 39 milijardus rublių. Atsižvelgiant ir į tai, kad pas­
kutiniais metais statybos pabrango, gamybinių pajėgumų buvo
atiduodama daugiau negu per abu pirmuosius penkmečius kartu
Kokia buvo sunkiosios ir ypač gynybos pramonės padėtis?
Pranešime VKP(b) XVIII suvažiavimui apie eilinį liaudies ūkio
vystymo planą pažymėta, kad, vykdant ankstesnius planus, teko
atsižvelgti į įtemptą tarptautinę padėtį ir rimtai pakoreguoti
sunkiąją pramonę — žymiai paspartinti gynybos pramonės plė­
tojimo tempus. Pagal trečiojo penkmečio planą sunkioji ir gy­
nybos pramonė, kaip ir anksčiau, žengė į priekį ypač sparčiai.
Tikrai, visos pramonės produkcijos gamyba kasmet padidė­
davo vidutiniškai 13 procentų, o gynybos pramonės — 39 pro­
centais. Kai kurios mašinų ir kitos stambios gamyklos ėmė ga­
minti gynybos techniką, buvo statomos stambios specializuotos
karinės gamyklos.
Partijos Centro Komitetas padėjo naują karo techniką ga­
minančioms įmonėms apsirūpinti deficitinėmis žaliavomis, mo­
derniais įrengimais. Kad stambios gynybos gamyklos turėtų visa,
ko reikia, ir vykdytų užduotis, į jas CK partorgais buvo siunčiami
patyrę partiniai darbuotojai, žymūs specialistai. Turiu pasakyti,
kad J. Stalinas pats labai rūpinosi gynybos įmonėmis, gerai
pažinojo dešimtis gamyklų direktorių, partorgų, vyriausiųjų in­
žinierių, susitikęs su jais, kaip visada, atkakliai reikalaudavo
vykdyti planus.
211
 Taigi ekonominiu požiūriu gynybos pramonė vystėsi nenu­
krypstamai ir sparčiai, sakyčiau, net forsuotai.
Be to, nereikia užmiršti, kad, pirma, šį gigantišką augimą
lėmė ypatinga masių darbo įtampa, antra, šis augimas didele
dalimi buvo pasiektas produktais ir prekėmis gyventojus aprūpi­
nančių lengvosios pramonės ir kitų šakų sąskaita. Lygiai taip pat
reikia turėti galvoje, kad sunkioji ir gynybos pramonė augo
taikingos ekonomikos sąlygomis, taikingoje, o ne sukarintoje
valstybėje.
Todėl dar didesnis spaudimas ar posūkis šia linkme praktiš­
kai jau būtų reiškęs šalies perėjimą iš taikaus vystymosi kelio
į karinį, į liaudies ūkio militarizavimą, jo struktūros išsigimimą,
žalingą darbo žmonių interesams.
Žinoma, žiūrint pokario metų akimis, lengva pasakyti, kad
vienos rūšies ginklams reikėjo skirti daugiau dėmesio, kitos —
mažiau. Tačiau net iš šių pozicijų būtų buvę neįmanoma pagei­
dauti kokio nors kardinalaus visos prieškarinės ekonomikos pa­
keitimo.
Pasakysiu daugiau. Prisimindamas, kaip ir ko mes, kariškiai,
reikalavome iš pramonės paskutiniais taikos mėnesiais, matau,
kad kartais nepakankamai įvertindavome visas realias šalies eko­
nomines galimybes. Nors savo, taip sakant, žinybiniu požiūriu
mes buvome teisūs.
Pavyzdžiui, objektyvios aplinkybės limitavo gynybos liaudies
komisaro pasiūlymą išplėsti naujausio pavyzdžio lėktuvų, tankų,
artilerijos vilkikų, sunkvežimių, ryšių priemonių ir kitokios karo
technikos masinę gamybą.
Žinoma, pramonėje, gynyboje buvo daug trūkumų, sunkumų,
apie kuriuos mes dar kalbėsime., Dėl didelio statybų užmojo
stigo kvalifikuotos darbo jėgos, trūko patyrimo įsisavinant ir
organizuojant masinę naujų ginklų gamybą. Tuo tarpu naujos
technikos ir ginkluotės poreikiai vis didėjo ir didėjo.
Naujo ginkluotės pavyzdžio masinei gamybai priėmimo tvarka
buvo tokia. Iš pradžių, dalyvaujant kariniams atstovams, vykdavo
gamyklos, vėliau — kariuomenės bandymai, ir tik tada Gynybos
liaudies komisariatas pateikdavo savo išvadas. Vyriausybė kartu
su gynybos liaudies komisaru, karo pramonės liaudies komisarais
ir vyriausiaisiais konstruktoriais įvertindavo pateiktus naujos
ginkluotės bei karo technikos pavyzdžius ir priimdavo galutinį
sprendimą dėl jų gamybos.
212
 Visa tai užtrukdavo gana ilgai. Pasitaikydavo ir taip: kol bū­
davo gaminama ir bandoma nauja technika, konstruktoriai pa­
rengdavo naują, tobulesnį pavyzdį, ir visai dėsninga, kad tokiu
atveju klausimas, kurį pavyzdį priimti, būdavo sprendžiamas tik
visapusiškai išbandžius naujausią modelį.
Apskritai per pirmuosius du penkmečius ir ypač per trejus
prieškarinius metus sukurti didžiuliai gamybiniai pajėgumai su­
darė šalies gynybinės galios pagrindą.
Ypač reikšminga karo požiūriu buvo partijos linija sparčiau
vystyti pramonę rytiniuose rajonuose, sukurti įmones dublerius
kai kuriose mašinų gamybos, naftos perdirbimo ir chemijos pra­
monės šakose. Čia buvo statomi trys ketvirtadaliai visų naujų
aukštakrosnių, antroji galinga naftos bazė tarp Volgos ir Uralo,
metalurgijos gamyklos Užbaikalėje, Urale ir prie Amūro, didžiu­
lės spalvotosios metalurgijos įmonės Vidurinėje Azijoje, sunkio­
sios pramonės—-Tolimuosiuose Rytuose, automobilių surinkimo
gamyklos, aliuminio kombinatai ir vamzdžių valcavimo įmonės,
hidroelektrinės. Karo metais kartu su čia evakuotomis įmonėmis
šalies rytuose buvo sukurta pramonės bazė, įgalinusi atremti ir
sutriuškinti priešą.
Porą žodžių norėčiau pasakyti apie karo išvakarėse sukauptus
materialinius rezervus. Jų turėjo užtekti ūkiui ir kariuomenei
tol, kol visas ūkis pradės dirbti karo reikalams. Nuo 1940 metų
pradžios iki 1941 metų birželio valstybinių materialinių rezervų
vertė padidėjo nuo 4 milijardų iki 7,6 milijardo rublių1.
Čia įėjo gamybinių pajėgumų, kuro, žaliavų, energetikos,
juodųjų ir spalvotųjų metalų, maisto produktų rezervai. Šios
karo išvakarėse sukauptos atsargos, nors ir buvo gana kuklios,
sunkiais 1941-aisiais padėjo liaudies ūkiui greitai pasiekti sėk­
mingiems karo veiksmams būtinus tempus ir užmojį.
Taigi sunkiosios industrijos, gynybos pramonės pulsas stip­
rėjo, prieškariniais metais ir mėnesiais pasiekė didžiausią jėgą
ir apimtį. Griežtumas, susitelkimas buvo jaučiamas visos šalies
gyvenime.
TSRS Aukščiausiosios Tarybos IV neeilinė sesija 1939 metų
rugsėjo mėnesį priėmė „Visuotinės karo prievolės įstatymą". Pa­
gal šį įstatymą į armiją buvo pašaukti asmenys, sukakę 19 metų,
o tie, kurie baigė vidurinę mokyklą,— 18 metų. Karybai geriau

1 Вознесенский H. А. Военная экономика СССР в период Оте­

чественной войны. — М., 1947, с. 154.
213
išmokti buvo prailgintas būtinosios karo tarnybos laikas: sausu­
mos kariuomenės ir karinių oro pajėgų jaunesniesiems vadams —
nuo dvejų iki trejų metų, visiems karinių oro pajėgų eiliniams,
taip pat pasienio kariuomenės eiliniams ir jaunesniesiems va­
dams — iki ketverių metų, laivuose ir laivyno dalyse — iki pen-
kerių metų.
Trečiojo penkmečio plano, ypač sunkiosios ir gynybos pra­
monės, užduočių vykdymas, taip pat TSRS karinio užpuolimo
pavojus reikalavo ilginti liaudies ūkiui skirtą darbo laiką. Todėl
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 metų birželio
26 dieną priėmė įsaką „Dėl perėjimo prie aštuonių valandų dar­
bo dienos, septynių dienų darbo savaitės ir uždraudimo darbi­
ninkams ir tarnautojams savavališkai išeiti iš įmonių ir įstaigų".
Kuriama nauja kvalifikuotos darbo jėgos rengimo amatų ir ge­
ležinkelininkų mokyklose, taip pat fabrikinio-gamyklinio moky­
mo sistema. Šios mokyklos kasmet parengdavo nuo 800 tūkstan­
čių iki milijono kvalifikuotų darbininkų.
Tuo pačiu metu, 1940 metų viduryje, TSRS Aukščiausiosios
Tarybos Preziudumas išleido įsaką „Dėl pramonės įmonių atsa­
komybės už nekokybišką produkciją ir privalomų standartų ne­
silaikymą". Įvestos griežtos priemonės padėjo gerinti vadovavimą
įmonėms, stiprėjo drausmė, didėjo atsakomybė ir tvarka.
Valstybinis aparatas ir pramonės valdymas taip pat gerokai
keitėsi, darėsi lankstesnis, buvo likviduojamas gremėzdiškumas,
nereikalinga centralizacija. Gynybos pramonės liaudies komi­
sariatas buvo padalytas į keturis liaudies komisariatus — Avia­
cijos, Laivų statybos pramonės, Šaudmenų ir Ginklavimosi; Ma­
šinų gamybos liaudies komisariatas persitvarkė į Sunkiųjų maši­
nų, Vidutinių mašinų ir Bendrosios mašinų gamybos liaudies
komisariatus.
Buvo įkurti nauji liaudies komisariatai (Automobilių trans­
porto, Statybos ir kt.), susiję su šalies gynybos stiprinimu. Per­
tvarkytas ir Ekonomikos tarybos prie TSRS LKT darbas. Jos
bazėje buvo įkurtos gynybos pramonės, metalurgijos, kuro, ma­
šinų gamybos ir kitos ūkinės tarybos. Tarybų pirmininkais pa­
skirti žinomi valstybės veikėjai, LKT Pirmininko pavaduotojai
N. Voznesenskis, A. Kosyginas, V. Malyševas ir kiti.
Visi šie pertvarkymai buvo padaryti todėl, kad labai smar­
kiai padidėjo darbų apimtis ir reikėjo pasirengti aktyviai gintis
nuo agresijos, kurios galimybė kas mėnesį didėjo.
214
 Atsižvelgiant į laiko sąlygas ir naująjį „Visuotinės karo prie­
volės įstatymą", buvo pertvarkytas ir centrinis karinis aparatas,
vietiniai karinės valdžios organai. Autonominėse respublikose,
srityse ir kraštuose įkurti kariniai komisariatai, įsigaliojo nauji
jų veiklos nuostatai.
Svarbiausius, principinius Gynybos liaudies komisariato klau­
simus svarstydavo Raudonosios Armijos Vyriausioji karinė ta­
ryba. Jos pirmininkas buvo gynybos liaudies komisaras, na­
riai— liaudies komisaro pavaduotojai ir vienas iš VKP(b) CK
Politinio biuro narių. Sprendžiant ypač svarbius klausimus, pa­
prastai dalyvaudavo J. Stalinas ir kiti VKP(b) CK Politinio biuro
nariai.
Partijos CK ir Tarybinės vyriausybės 1941 metų kovo 8 dienos
nutarimu buvo patikslintas pasiskirstymas pareigomis TSRS gy­
nybos liaudies komisariate.
Raudonajai Armijai per Generalinį štabą, pavaduotojus ir
vyriausiųjų bei centrinių valdybų sistemą vadovavo gynybos
liaudies komisaras. Jam buvo tiesiogiai pavaldžios Vyriausioji
automobilių, šarvuočių ir tankų valdyba, Reikalų valdyba, Fi­
nansų valdyba, Kadrų valdyba ir Išradimų biuras.
Prieš karą Gynybos liaudies komisariate pareigos buvo pa­
skirstytos taip:
Liaudies komisaro pavaduotojas, Generalinio štabo viršinin­
kas armijos generolas G. Žukovas — Ryšių valdyba, Degalų tie­
kimo valdyba, Vyriausioji priešlėktuvinės gynybos valdyba, Ge­
neralinio štabo akademija ir M. Frunzės akademija.
Liaudies komisaro pirmasis pavaduotojas Tarybų Sąjungos
maršalas S. Budionas — Vyriausioji intendantūros valdyba, Rau­
donosios Armijos sanitarijos ir Veterinarijos valdybos, Materia­
linių fondų skyrius.
Liaudies komisaro pavaduotojas artilerijai Tarybų Sąjungos
maršalas G. Kūlikas — Vyriausioji artilerijos valdyba, Priešche­
minės apsaugos valdyba ir Artilerijos akademija.
Liaudies komisaro pavaduotojas Tarybų Sąjungos maršalas
B. Šapošnikovas — Vyriausioji karo inžinerijos valdyba, Gynybos
statybos valdyba.
Liaudies komisaro pavaduotojas kariniam rengimui armijos
generolas K. Mereckovas — Visų kariuomenės rūšių inspekcija,
Raudonosios Armijos karo mokyklų ir karinio rengimo valdyba.
215
 Liaudies komisaro pavaduotojas aviacijos generolas leitenan­
tas P. Ryčiagovas — Vyriausioji Raudonosios Armijos karinių oro
pajėgų valdyba.
Liaudies komisaro pavaduotojas 1-ojo rango armijos komi­
saras A. Zaporožecas— Vyriausioji Raudonosios Armijos politi­
nės propagandos valdyba, Raudonosios Armijos leidybinės ir
kultūros bei švietimo įstaigos, V. Lenino politinė karo akademija,
Juridinė karo akademija, politinės karo mokyklos.
Noriu priminti, kad Raudonosios Armijos Generaliniam štabui
nuo 1931 metų vadovavo A. Jegorovas, nuo 1937 metų — Tarybų
Sąjungos maršalas B. Šapošnikovas, nuo 1940 metų rugpjūčio iki
1941 metų vasario — armijos generolas K. Mereckovas.
Dabar pažiūrėkime, kaip karo išvakarėse atrodė mūsų gink­
luotosios pajėgos. Kad ir skaitytojams būtų patogiau orientuotis,
ir išvadas būtų lengviau daryti, tatai paaiškinsime pagal šią
schemą: ką jau buvo padariusi liaudis, partija ir vyriausybė, ką
mes rengėmės artimiausiu metu padaryti ir ko nespėjome ar
nesugebėjome padaryti. Žinoma, visa tai apžvelgsime bendrais
bruožais, pasinaudodami tik nedaugeliu duomenų.
Saulių kariuomenė. 1941 metų balandžio mėnesį šaulių ka­
riuomenėje buvo įvesti karo meto etatai. Šaulių diviziją — pa­
grindinį visos Raudonosios Armijos kariuomenės junginį — su­
darė trys šaulių ir du artilerijos pulkai, prieštankinės ir zenitinės
artilerijos divizionai, žvalgybos ir pionierių batalionai, ryšių
batalionas, užnugario dalys ir įstaigos. Pagal karo meto etatus
divizijoje turėjo būti apie 14,5 tūkstančio žmonių, 78 lauko pa­
būklai, 54 prieštankinės 45 mm patrankos, 12 zenitinių pabūklų,
66 82—120 mm kalibro minosvaidžiai, 16 lengvųjų tankų, 13
šarvuočių, daugiau kaip trys tūkstančiai arklių. Visiškai su­
komplektuotos divizijos galėjo būti gana mobilūs ir galingi kovos
junginiai.
1939, 1940 metais ir 1941 metų pirmojoje pusėje kariuomenė
gavo per 105 tūkstančius lengvųjų, sunkiųjų ir stambaus kalibro
kulkosvaidžių, daugiau kaip 100 tūkstančių automatų. Šitiek jų
buvo gaunama net tada, kai šaulių ir artilerijos ginkluotės ga­
myba šiek tiek sumažėjo, nes pasenusių ginklų gamyba buvo
nutraukiama, o naujus dėl jų sudėtingumo ir konstrukcijos ypa­
tybių buvo nelengva pradėti masiškai gaminti.
1941 metų kovo viduryje mudu su S. Timošenka prašėme
J. Staliną leidimo pašaukti šaulių divizijoms priskirtus atsargi-
216
nius, kad būtų galima juos apmokyti pagal šiuolaikinius reika­
lavimus. Iš pradžių mūsų prašymas buvo atmestas. Mums buvo
pasakyta, kad atsarginių pašaukimas tokiu mastu vokiečiams
gali būti dingstis išprovokuoti karą. Tačiau kovo pabaigoje buvo
leista pašaukti penkis šimtus tūkstančių kareivių bei seržantų
ir pasiųsti juos į pasienio karines apygardas, kad šaulių divizijos
būtų padidintos bent iki 8 tūkstančių žmonių. Kad nereikėtų
grįžti prie šio klausimo, pasakysiu, jog po kelių dienų buvo
leista pašaukti dar 300 tūkstančių atsarginių. Pašauktais specia­
listais buvo papildomai komplektuojami įtvirtinti rajonai ir
kitų rūšių ginkluotosios pajėgos, Vyriausiosios vadovybės rezervo
artilerija, inžinerijos kariuomenė, ryšių, priešlėktuvinės gynybos
kariuomenė ir karinių oro pajėgų užnugario tarnybos. Taigi karo
išvakarėse į Raudonąją Armiją papildomai įsiliejo apie 800 tūks­
tančių žmonių. 1941 metų gegužės—spalio mėnesį buvo numatyta
surengti mokomąsias pratybas.
Taigi iš šimto septyniasdešimt divizijų ir dviejij brigadų, karo
išvakarėse buvusių pasienio apygardose, 19 divizijų buvo su­
komplektuotos iš 5—6 tūkstančių, 7 kavalerijos divizijos — vi­
dutiniškai iš 6 tūkstančių, 144 divizijos — iš 8—9 tūkstančių žmo­
nių kiekviena. Daugumos vidaus apygardų divizijų etatai buvo
sumažinti, o nemaža šaulių divizijų buvo tik formuojama ir pra­
dedama mokyti.
Tankų ir šarvuočių kariuomenė. Kalbėdamas apie tarybinę
tankų pramonę, jau sakiau, kad ji vystėsi sparčiais tempais, la­
bai patobulėjo mūsų šalies mašinų konstrukcijos. 1938 metais,
palyginti su ketvirtojo dešimtmečio pradžia, tankų gamyba pa­
didėjo daugiau kaip tris kartus. Atsižvelgdami į naujus šalies
gynybos reikalavimus, VKP(b) CK ir Tarybinė vyriausybė iškėlė
konstruktoriams ir tankų gamintojams uždavinį sukurti judrius,
patikimus tankus, turinčius galingą ginkluotę ir tvirtus šarvus.
Talentingi konstruktorių kolektyvai, vadovaujami 2. Kotino,
sukūrė sunkųjį tanką KV, M. Koškino, A. Morozovo ir N. Ku-
čerenkos konstruktorių biuras — garsųjį vidutinį tanką T-34.
Variklių gamintojai sukūrė galingą dizelinį tanko variklį V-2.
Tankai KV ir T-34 buvo geriausios mašinos, sukurtos karo išva­
karėse. Ir karo metu jos buvo pranašesnės už analogiškas priešo
mašinas. Svarbiausia buvo kuo greičiau suorganizuoti masinę
jų gamybą.
217
 1940 metų gruodyje Gynybos Komitetas, VKP(b) CK nuro­
dymu išnagrinėjęs, kaip suorganizuota naujų tankų gamyba, in­
formavo CK, kad kai kurios gamyklos planų nevykdo, labai
sunkiai įsisavinama technologija, kariuomenė pernelyg lėtai ap­
ginkluojama tankais KV ir T-34. Vyriausybė ėmėsi reikalingų
priemonių. Tuo pačiu metu buvo priimtas šalies gynybai ypač
reikšmingas VKP(b) CK ir Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas
dėl masinės tankų gamybos organizavimo Pavolgyje ir Urale.
Nuo 1939 metų sausio iki 1941 metų birželio 22 dienos Rau­
donoji Armija gavo per 7 tūkstančius tankų. 1941 metais pramo­
nė galėjo pagaminti apie 5,5 tūkstančio visų tipų tankų, tačiau
iki karo pradžios gamyklos išleido tik 1861 tanką KV ir T-34.
Tai, žinoma, buvo labai mažai. Praktiškai naujus tankus tik nuo
1940 metų antrosios pusės ėmė gauti tankų ir šarvuočių mokyk­
los, taip pat pasienio apygardų kariuomenė.
Negana to, kad trūko tankų, dar ėmė kilti organizacinės
problemos. Turbūt skaitytojas atsimena, kad mūsų armija pirmoji
ėmė kurti stambius mechanizuotus junginius — brigadas ir kor­
pusus. Tačiau tokių junginių naudojimas specifinėmis Ispanijos
sąlygomis buvo įvertintas neteisingai, ir mechanizuoti korpusai
mūsų armijoje buvo likviduoti. Tuo tarpu dar kautynėse prie
Chalchin Golo tankų junginiai kovėsi gana sėkmingai. Agresijai
prieš Europos šalis tankų junginius plačiai panaudojo Vokietija.
Reikėjo skubiai vėl pradėti kurti stambius tankų ir šarvuočių
junginius. 1940 metais buvo pradėta formuoti naujus mechani­
zuotus korpusus, tankų ir mechanizuotas divizijas. Buvo sukurti
9 mechanizuoti korpusai. 1941 metų vasario mėnesį Generalinis
štabas parengė dar platesnį tankų ir šarvuočių junginių sukūrimo
planą negu buvo numatyta 1940 metų vyriausybės nutarimais
Atsižvelgdami į tankų ir šarvuočių kariuomenės kiekį Vokie­
tijos armijoje, mes su liaudies komisaru paprašėme mechanizuotų
korpusų formavimui panaudoti esamas tankų brigadas ir net
kavalerijos junginius, manevringumu artimiausius tankų kariuo­
menei. J. Stalinas tuo metu, matyt, dar neturėjo šiuo klausimu
aiškios nuomonės ir svyravo. Laikas ėjo, ir tik 1941 metų kovo
mėnesį buvo priimtas nutarimas suformuoti mūsų prašomus 20
mechanizuotų korpusų.
Tačiau mes neatsižvelgėme į objektyvias tankų pramonės
galimybes. Norint sukomplektuoti naujus mechanizuotus korpu­
sus, reikėjo iš viso maždaug 32 tūkstančių tankų, iš jų 16,6
218
tūkstančio vien tik naujų tipų. Per metus gauti tiek mašinų prak­
tiškai nebuvo iš kur, be to, trūko technikų ir vadų.
Taigi iki karo pradžios mums pavyko sudaryti mažiau kaip
pusę formuojamų korpusų. Šie korpusai ir buvo pagrindinė jėga
atremiant pirmuosius priešo smūgius, o tie, kuriuos dar tik pra­
dėjome formuoti, buvo parengti tik Stalingrado kontrpuolamajai
operacijai ir ten suvaidino lemiamą vaidmenį.
Artilerija. Patikslintais archyviniais duomenimis, nuo 1939
metų sausio 1 iki 1941 metų birželio 22 dienos pramonė pateikė
Raudonajai Armijai 29 637 lauko pabūklus, 52 407 minosvaidžius,
o iš viso pabūklų ir minosvaidžių, įskaitant tankų patrankas,—
92 578. Didžioji dauguma šių ginklų teko į dalis ir junginius
įeinančiai kariuomenės artilerijai. Pasienio apygardose kariuo­
menės artilerija gavo nustatytą normą pabūklų.
Prieš pat karą Vyriausios vadovybės rezerve buvo 60 haubicų
ir 14 patrankų artilerijos pulkų. Atsižvelgiant į karo su Vokietija
specifiką, tokio rezervo mums buvo maža.
1941 metų pavasarį pradėjome formuoti dešimt prieštankinės
artilerijos brigadų, tačiau visiškai jas sukomplektuoti iki birželio
mėnesio nepavyko. Be to, menko pravažumo artilerijos vilkikai
negalėjo manevruoti ten, kur nebuvo kelių, ypač rudenį ir žiemą.
Vis dėlto prieštankinės artilerijos brigados suvaidino ypač didelį
vaidmenį naikinant priešo tankus. Kartais jos būdavo vienintelė
patikima priemonė jo masinėms tankų atakoms sulaikyti.
Maršalas G. Kūlikas, pagrindinis J. Stalino informatorius ar­
tilerijos klausimais, ne visada teisingai orientuodavo jį apie tą
ar kitą artilerijos ir minosvaidžių ginkluotės pavyzdžio efek­
tyvumą.
Karo išvakarėsei G. Kūlikas kartu su Vyriausiąja artilerijos
valdyba neįvertino galingo reaktyvinio ginklo BM-13 („Katiu-
šos"), kuris pirmosiomis salvėmis 1941 metų liepos mėnesį pri­
vertė priešo dalis bėgti. Gynybos Komitetas tik birželio mėnesį
priėmė nutarimą skubiai organizuoti serijinę šio ginklo gamybą.
Reikia geru žodžiu paminėti mūsų ginklininkus už jų opera­
tyvumą ir kūrybiškumą. Jie padarė visa, ką galėjo, kad kariuo­
menė, praėjus 10—15 dienų nuo karo pradžios, gautų pirmąsias
šio galingo ginklo partijas.
Iki to laiko buvo galima daugiau dėmesio skirti minosvai-
džiams. Programa buvo aiški — ją nubrėžė VKP(b) CK Politinis
biuras 1940 metų sausio 30 dienos nutarime „Dėl minosvaidžių
219
 ir minų gamybos padidinimo". Tačiau pakankamai armija pra­
dėjo gauti 82 mm ir 120 mm minosvaidžių tik prieš karą. 1941
metų birželyje mūsų minosvaidžiai ir kiekybiškai, ir kokybiškai
buvo kur kas pranašesni už vokiečių.
J. Stalinas artileriją laikė svarbiausia karo priemone, skyrė
daug dėmesio jos tobulinimui. Ginklavimosi liaudies komisaras
tuo metu buvo D. Ustinovas, šaudmenų liaudies komisaras —
B. Vanikovas, artilerijos sistemų vyriausieji konstruktoriai — ge­
nerolai I. Ivanovas ir V. Grabinas,
Šiuos žmones J. Stalinas gerai pažinojo, dažnai su jais su­
sitikdavo ir visiškai jais pasitikėjo.
Ryšių kariuomenė, inžinerijos kariuomenė. Geležinkeliai ir
plentai. VKP(b) CK ir TSRS LKT komisija, veikusi 1940 metų
viduryje, teisingai nurodė, jog taikos sąlygomis esančios inži­
nerijos kariuomenės nepakanka, kad būtų galima ją normaliai
išskleisti karo atveju'.
Karo išvakarėse buvo padidinti šios kariuomenės kadrinių
dalių etatai, suformuotos naujos dalys, pagerėjo bendras inžine­
rijos kariuomenės rengimas, ryšių dalių struktūra ir operatyvinės
tarnybos; junginių ryšių tarnybų viršininkai pradėjo daugiau
rūpintis ryšių rengimu dirbti karo sąlygomis; kariuomenė pra­
dėjo gauti naują inžinerijos techniką ir ryšių priemones. Tačiau
pašalinti visų trūkumų inžinerijos ir ryšių kariuomenėje iki karo
pradžios mes nespėjome.
Vasario pabaigoje mes su gynybos liaudies komisaru išsa­
miai išnagrinėjome pasienio įtvirtintų ruožų statybą, geležinke­
lių, plentų ir gruntkelių būseną, ryšių priemones. Generolai
N. Vatutinas, G. Malandinas ir A. Vasilevskis detaliai nušvietė
padėtį. Pagrindinės išvados buvo tokios.
Baltarusijos ir Ukrainos vakarinių sričių plentai buvo blogi.
Daugelis tiltų neišlaikydavo vidutinių tankų ir artilerijos svo­
rio, o kaimo kelius reikėjo kapitališkai remontuoti.
Mano pirmasis pavaduotojas N. Vatutinas smulkiai informavo
liaudies komisarą apie visų pasienio apygardų geležinkelius.
— Pasienio geležinkelio rajonai nelabai pritaikyti kariuome­
nei išlaipinti masiškai,— raportavo N. Vatutinas.— Tai matyti iš
šių skaičių. Vokiečių geležinkelių, einančių į Lietuvos pasienį,
pralaidumas 220 traukinių per parą, o Rytprūsių link einančių
Lietuvos geležinkelių — tik 84. Ne geresnė padėtis vakarinėse1
1 TSRS GM archyvas, f. 2, p. 75593, b. 14, 1. 59.
220
 Baltarusijos ir Ukrainos srityse: čia mes turime dvigubai mažiau
geležinkelio linijų negu priešas. Geležinkelių kariuomenė ir sta­
tybos organizacijos aiškiai neįstengs 1941 metais atlikti būtinų
darbų,
Liaudies komisaras paaiškino, kad Susisiekimo liaudies ko­
misariatas VKP(b) CK nurodymu 1940 metais parengė vakarinių
geležinkelių rekonstrukcijos septynmečio planą. Tačiau kol kas
nieko rimtesnio nepadaryta, tik perkelti bėgiai ir esami geležin­
kelio statiniai pritaikyti kariuomenei bei ginkluotei pakrauti ir
iškrauti.
Vakarų karinės apygardos vadas D. Pavlovas 1941 metų va­
sario 18 dieną pasiuntė pranešimą Nr. 867, adresuotą J. Stalinui,
V. Molotovui ir S. Timošenkai. Jis paprašė nemažų lėšų plen­
tams ir gruntkeliams tiesti. Pranešime D. Pavlovas rašė: „Manau,
jog vakarų karo veiksmų teatras būtinai turi būti parengtas 1941
metais, todėl, mano nuomone, neleistina, kad statyba vyktų ke­
letą metų".
Raudonosios Armijos ryšių kariuomenės viršininkas genero­
las majoras N. Gapičas mums pranešė, kad trūksta šiuolaikinių
ryšių priemonių ir nėra pakankamų mobilizacinių ir neliečiamų
ryšių įrangos atsargų.
Teisybė, tik 39 procentai Generalinio štabo radijo tinklų
buvo aprūpinti RAT tipo radijo stotimis, o radijo statimis RAF,
jas pakeičiančiomis 11-AK ir kt.— 60 procentų, energijos agre­
gatais — 45 procentais ir t. t. Pasienio Vakarų karinė apygarda
turėjo tik 27 procentus reikalingų radijo stočių, Kijevo karinė
apygarda — 30 procentų, Pabaltijo karinė apygarda — 52 pro­
centus. Ne ką geriau buvo ir su kitokiomis ryšių priemonėmis.
Prieš karą buvo manoma, kad frontų, vidaus apygardų ir
Vyriausiosios vadovybės rezervo kariuomenės vadovavimui karo
atveju pirmiausia bus panaudotos Ryšių liaudies komisariato ry­
šių priemonės ir Vidaus reikalų liaudies komisariato AD linijos.
Vyriausiosios vadovybės, Generalinio štabo ir frontų ryšių maz­
gus viskuo turėjo aprūpinti vietiniai Ryšių liaudies komisariato
organai, bet, kaip vėliau paaiškėjo, jie darbui karo sąlygomis
buvo nepasiruošę.
Su vietinių ryšių organų padėtimi man teko susidurti per
manevrus bei vadų ir štabų lauko pratybas, kai nuomos pagrin­
dais naudojausi jų paslaugomis. Dar tada mes abejojome, ar
221
sugebės vietiniai organai per karą aprūpinti ginkluotąsias pajė­
gas patikimais ryšiais.
Dėl visų šių aplinkybių atsirado svarbiausias vadų, junginių
ir kariuomenės grupių štabų parengimo trūkumas: nemokėjimas
gerai vadovauti kariuomenei sudėtingomis, greitai besikeičian­
čiomis kautynių sąlygomis. Vadai ir štabai vengė radijo ryšių,
labiau vertino kabelių ryšius. Žinome, kas dėl to atsitiko pir­
mosiomis karo dienomis. Karo aviacijos daliniuose ir dalyse,
aerodromuose, tankų daliniuose ir dalyse, kur kabelių ryšiai
neįmanomi, nebuvo patikimų vidaus radijo ryšių.
Visai nebuvo požeminio kabelių tinklo operatyvinėms ir stra­
teginėms instancijoms aptarnauti.
Reikėjo imtis neatidėliotinų priemonių telefono-telegrafo ir
radijo ryšių tinklams sutvarkyti.
Pokalbiai su Ryšių liaudies komisariatu šiais klausimais nieko
nedavė. Ir ne todėl, kad kažkas nenorėjo dirbti nereikalingo
darbo: ryšių organizacijos tobulinimas buvo akivaizdi būtinybė.
Liaudies komisariatas fiziškai nepajėgė įvykdyti armijos reikala­
vimų. To, kas buvo padaryta tobulinant vietinius ryšius ir tolimų
centrų ryšius su Maskva 1940 metų pabaigoje ir 1941 metų
pradžioje, nepakako iškeltam uždaviniui išspręsti.
Išklausęs mūsų pranešimų, S. Timošenka pasakė:
— Aš sutinku su jūsų padėties vertinimu. Tačiau manau, var­
gu ar galima ką nors rimta padaryti, kad būtų tuoj pat pašalinti
visi šie trūkumai. Vakar buvau pas draugą Staliną. Jis gavo
Pavlovo telegramą ir įsakė jam perduoti, jog mes laikome jo
reikalavimus visiškai teisingais, bet šiandien negalime jų pa­
tenkinti.
Karinės oro pajėgos. Jau esu minėjęs, kad partija ir vyriau­
sybė visada skyrė daug dėmesio tarybinės aviacijos vystymui.
1939 metais Gynybos Komitetas priėmė nutarimą statyti devynias
lėktuvų ir septynias jų variklių gamyklas; ateinančiais metais
dar septynios kitų liaudies šakų gamyklos persitvarkys ir pradės
gaminti aviacijos produkciją; įmonės aprūpinamos geriausiais
įrengimais. Nuo 1939 iki 1940 metų pabaigos aviacijos pramonė
išaugo daugiau kaip 70 procentų. Tuo pat metu vietoj kitų
liaudies ūkio šakų įmonių, perduotų aviacijos pramonei, statoma
naujų lėktuvų variklių ir aviacijos prietaisų gamyklų.
Patikslintais archyviniais duomenimis, nuo 1939 metų sausio
222
 1 iki 1941 metų birželio 22 dienos Raudonoji Armija gavo 17 745
naujus kovos lėktuvus, iš jų 3719 — naujų tipų.
Prasidėjo naujas aviacijos vystymosi etapas. Iš esmės buvo
rekonstruotas Centrinis aerodinamikos institutas, įkurti nauji ka­
ro aviacijos konstravimo biurai. Talentingi konstruktoriai S. II-
jušinas, A. Mikojanas, S. Lavočikinas, V. Petliakovas, A. Jakov­
levas kartu su savo jaunais kolektyvais sukūrė karo aviacijai
naikintuvus JAK-1, MiG-3, LaCG-3, smogiamąjį lėktuvą II-2,
pikiruojantį bombonešį PE-2 ir daugelį kitų — iš viso apie dvide­
šimt tipų lėktuvų.
1940 metų pabaigoje—1941 metų pradžioje buvo dedamos di­
džiausios pastangos kuo greičiau pradėti geriausių tipų lėktuvų
serijinę gamybą. VKP(b) CK ir pats J. Stalinas skyrė daug laiko
ir dėmesio aviacijos konstruktoriams. Tam tikra prasme galima
sakyti, kad aviacija buvo J. Stalino pomėgis.
Tačiau pramonė vis dėlto nespėjo žengti koja kojon su laiko
reikalavimais. Kiekybiniu požiūriu karo išvakarėse aviacijoje vy­
ravo senų konstrukcijų lėktuvai. 75—80 procentų visų jų savo
skridimo techniniais duomenimis atsiliko nuo tų pačių tipų fa­
šistinės Vokietijos lėktuvų. Naujų lėktuvų materialinė dalis bu­
vo dar tik įsisavinama, nauja aviacijos technika spėjome ap­
ginkluoti apie 21 procentą aviacijos dalių.
Tiesa, aviacijos junginių skaičius sparčiai didėjo — palyginti
su 1939 metais, aviacijos pulkų iki 1941 metų birželio žymiai
padaugėjo. Didžiausiu naikintuvų, smogiamųjų ir kitokių bombo­
nešių taktiniu junginiu tapo divizija, daugiausia mišri, suside­
danti iš keturių penkių pulkų. Kiekvieną pulką sudarė keturios
penkios eskadrilės.
Esant tokiai Karinių oro pajėgų organizacijos sistemai, galėjo
sąveikauti kautynėse įvairių rūšių aviacija, taip pat aviacijos
ir sausumos pajėgų kariuomenė. Karo išvakarėse svarbiausių
rūšių Karinės oro pajėgos buvo tokios: bombonešių aviacijos
pulkai sudarė 45 procentus, naikintuvų — 42 procentus, smogia­
mosios, žvalgybos ir kitokios aviacijos pulkai— 13 procentų ‘.
1940 metų pabaigoje gynybos liaudies komisaras, Generalinis
štabas kartu su Karinių oro pajėgų štabu parengė ir pateikė
VKP(b) Centro Komitetui pasiūlymą dėl Karinių oro pajėgų re­
organizavimo ir perginklavimo. Mūsų pasiūlymai buvo greitai
apsvarstyti ir patvirtinti. Nutarime „Dėl Raudonosios Armijos1
1 TSRS G M a r c h y v a s , f. 35, a p . 107559, b. 13, 1. 160.

223
 aviacijos pajėgų reorganizavimo" buvo numatyta suformuoti nau­
jas dalis (106 aviacijos pulkus), išplėsti ir sustiprinti Karinių oro
pajėgų mokymo įstaigas, aprūpinti kovos junginius naujų tipų
lėktuvais. Iki 1941 metų gegužės pabaigos pavyko suformuoti
ir beveik sukomplektuoti 19 pulkų.
Netrukus buvo žengtas dar vienas žingsnis stiprinant Karines
oro pajėgas— 1941 metų balandžio 10 dieną VKP(b) CK ir TSRS
LKT priėmė nutarimą dėl Karinių oro pajėgų užnugario sistemos
reorganizavimo. Buvo nutarta suformuoti Karinių oro pajėgų
užnugarį teritoriniu principu — išskirti iš Karinių oro pajėgų ri­
kiuotės dalių ir junginių užnugario organus ir įstaigas, sukurti
aviacijos bazavimo rajonus ir aerodromų aptarnavimo batalionus.
Aviacijos bazavimo rajonai tapo Karinių oro pajėgų armijų,
apygardos, fronto užnugario organais. Rajone turėjo būti po vieną
bazę kiekvienai divizijai, bazės jungė aerodromų aptarnavimo
batalionus — po vieną kiekvienam aviacijos pulkui. Žvalgybos ir
kariuomenės aviacijai buvo paliktas jos etatinis užnugaris. Per­
ėjimą prie naujos, lankstesnės Karinių oro pajėgų užnugario
organizacijos buvo numatyta baigti 1941 metų liepos mėnesį.
Praktiškai viską teko baigti prasidėjus karui.
Galimų kovos operacijų pobūdis reikalavo gerokai padidinti
oro desanto kariuomenę. 1941 metų balandyje pradėta formuoti
penkis oro desanto korpusus. Iki birželio 1 dienos pavyko su­
komplektuoti jų asmeninę sudėtį, tačiau kovos technikos trūko.
Todėl karo pradžioje aviacijos desanto kariuomenės uždavinius
vykdyti galėjo tik senosios jo brigados, sujungtos į naujus kor­
pusus, o didžioji dalis naujųjų junginių žmonių buvo panaudo­
jama kaip šaulių kariuomenė.
1941 metų vasario mėnesį VKP(b) CK ir TSRS LKT patvirtino
papildomą aerodromų statybos planą. Vakariniuose rajonuose
buvo numatyta sukurti 190 naujų aerodromų. Karo išvakarėse
statybos darbai buvo pačiame įkarštyje, tačiau daugumas aerod­
romų nebuvo baigti.
Apskritai karas užklupo mūsų Karines oro pajėgas plačios
reorganizacijos stadijoje, įsisavinant naują techniką, perkvali­
fikuojant lakūnus ir technikus. Skridimams sudėtingomis sąlygo­
mis spėjo pasirengti tik kai kurie junginiai, o naktiniams skri­
dimams— ne daugiau kaip 15 procentų lakūnų. Karinių oro
pajėgų vadovybė, daug dėmesio skirdama perėjimui prie naujos
224
technikos, kiek mažiau rūpinosi karių mokymu apsieiti su se­
nąja technika.
Ne vėliau kaip po metų pusantrų mūsų aviacija galėjo būti
visiškai atnaujinta, ir ji būtų buvusi labai kovinga.
Priešlėktuvinės gynybos kariuomenė. TSRS užpuolimo iš oro
pavojus ikikariniais metais kaskart didėjo. Todėl VKP(b) CK
šalies priešlėktuvinei gynybai ėmė kelti didesnius reikalavimus,
numatė konkrečias priemones jai sustiprinti. Kadangi nuo 1932
metų veikianti priešlėktuvinės gynybos sistema buvo gerokai
pasenusi, pirmiausia imtasi svarbių organizacinių pertvarkymų.
Šalies teritorija buvo suskirstyta į priešlėktuvinės gynybos
zonas, atitinkančias visas tuometines karines apygardas. Į prieš­
lėktuvinės gynybos zonas įėjo jų teritorijoje esančių miestų ir
objektų apsaugai skirti junginiai ir dalys.
Buvo padidinta apygardų vadų atsakomybė už priešlėktuvinę
gynybą, priešlėktuvinės gynybos reikalams skirta Karinių oro
pajėgų apygardos aviacija liko pavaldi Karinių oro pajėgų apy­
gardos vadovybei. Žinoma, geriau būtų buvę sudaryti visos šalies
priešlėktuvinės gynybos vieningą vadovybę ir centralizuotą val­
dymą. Tai buvo padaryta jau vykstant karui, 1941 metų lapkri­
čio mėnesį.
Kaip ir kuo buvo apginkluotos priešlėktuvinės gynybos pa­
jėgos? Iki 1941 metų birželio vidutinio kalibro pabūklais jos
buvo aprūpintos apie 85 procentus, mažo kalibro — 70 procentų,
zenitiniais kulkosvaidžiais — 70 procentų, aerostatų užtvaromis
ir prožektoriais — 50 procentų; trūko 40 procentų naikintuvų.
Vakarinių pasienio rajonų, taip pat Maskvos ir Leningrado
priešlėktuvinė gynyba buvo aprūpinta geriau. Vakarų apygardos
gaudavo daugiau naujos ginkluotės negu kitos apygardos. Zeni­
tiniais pabūklais jos buvo aprūpintos 90—95 procentais, turėjo
naujų oro priešo žvalgybos ir sekimo priemonių. Maskvą, Lenin­
gradą ir Baku ginanti kariuomenė turėjo apie 40 procentų visų
vidutinio kalibro zenitinės artilerijos baterijų. Maskvos ir Le­
ningrado priešlėktuvinės gynybos zonose buvo dislokuota netoli
30 radiolokacinių stočių RUS-2.
Mūsų prašymu VKP(b) CK ir TSRS LKT priėmė nutarimą
suformuoti naujus naikintuvų aviacijos korpusus Maskvos ir
Leningrado priešlėktuvinei gynybai sustiprinti. Kaip žinoma, šie
korpusai suvaidino ypač svarbų vaidmenį ginant sostinę ir Le­
ningrado miestą nuo fašistinės aviacijos antskrydžių.
&. U. Ž u k o v u s 225
 Prasidedant karui, naujoji priešlėktuvinės gynybos sistema
dar nebuvo iki galo parengta, dar tik pradėta aprūpinti naujau­
sia technika ir ją įsisavinti. Blogai buvo su transportu.
Karinis jūrų laivynas. Iki karo Karinis jūrų laivynas turėjo
savo liaudies komisariatą. Karinių jūrų pajėgų operatyvinio nau­
dojimo klausimais Karinio jūrų laivyno liaudies komisariatas
vadovavosi bendrais operatyviniais ir mobilizaciniais planais, pa­
rengtais Generalinio štabo.
Kai pradėjau dirbti Generalinio štabo viršininku, buvau labai
užsiėmęs tiesioginiais Raudonosios Armijos reikalais, dėl to trūko
laiko smulkiai susipažinti su laivyno padėtimi. Tačiau žinojau,
kad Karinio jūrų laivyno kariai parengti gerai, laivynų, flotilių
vadai ir štabai pasiruošę kovos operacijoms. Karinio jūrų lai­
vyno Vyriausiajam štabui tuomet vadovavo talentingas, inicia­
tyvus ir valingas admirolas I. Isakovas.
Karinis jūrų laivynas buvo aprūpinamas sparčiais tempais.
Vien per vienuolika 1940 metų mėnesių j vandenį buvo nuleista
100 minininkų, povandeninių laivų, tralerių, torpedinių katerių,
pasižyminčių puikiomis kovinėmis savybėmis. 1940 metais buvo
statoma apie 270 įvairių klasių laivų, kuriamos naujos jūrų karo
bazės, įsisavinami nauji Baltijos, Barenco ir Juodosios jūros
rajonai.
■Šiuolaikinis laivynas kainuoja brangiai, ypač masyvūs lai­
vai, antra vertus, jie yra puikus taikinys atakoms iš oro ir
torpedavimui. Gynybos Komitetas prie TSRS LKT 1939 metais
priėmė nutarimą sumažinti, o paskui ir nutraukti linkorų ir sun­
kiųjų kreiserių statybą, nes jiems reikėjo milžiniškų lėšų, dau­
gybės metalo, daug laivų statybos darbininkų, inžinierių, tech­
nikų.
Bet apskritai krantų ir priešlėktuvinei gynybai, minavimui
bei torpedavimui buvo skiriamas nepakankamas dėmesys. Kari­
nio jūrų laivyno liaudies komisariatas smarkiai apsiriko, kad
nepakankamai įvertino Šiaurės laivyną, nes jam buvo lemta
suvaidinti kare vieną iš didžiausių vaidmenų.
Vis dėlto karo išvakarėse Tarybinis karinis jūrų laivynas
darė grėsmingą įspūdį ir garbingai sutiko priešą.
Savo knygoje „Išvakarėse" admirolas N. Kuznecovas apie
mano paskyrimą Generalinio štabo viršininku rašo: „Iš pradžių
maniau, kad tik aš negaliu sutarti su G. Žukovu, kad su juo
226
bendrą kalbą ras jo kolega, Vyriausiojo jūrų štabo viršininkas
I. Isakovas. Tačiau ir Isakovui nieko neišėjo".
Aš dabar nebeprisimenu, ar minėtiems draugams su manimi
„nieko neišėjo", ar man su jais „nieko nesigavo",— tai neturi
jokios reikšmės k Tačiau nenorėdamas nusikalsti istorinei tikro­
vei, turiu pasakyti, kad į pasitarimus laivyno klausimais pas
J. Staliną nei gynybos liaudies komisaras S. Timošenka, nei Ge­
neralinio štabo viršininkas nebuvo kviečiami.
Apie partijos ir vyriausybės priemonių gynybai stiprinti mas­
tą 1939—1941 metais galima spręsti iš mūsų ginkluotųjų pajėgų
didėjimo. Per tą laiką jos išaugo 2,8 karto, buvo suformuotos
125 naujos divizijos. 1941 metų sausio 1 dieną sausumos ka­
riuomenėje, karo aviacijoje, laivyne, priešlėktuvinės gynybos
kariuomenėje buvo per 4200 tūkstančių žmonių.
Viename šios knygos skyriuje esu užsiminęs apie visuotinio
karinio mokymo vaidmenį. Civiliai gyventojai ir pirmiausia jau­
nimas dar iki šaukimo į armiją buvo rengiami ginti savo Tė­
vynę, ir ši tradicija liaudyje buvo labai populiari. Masiniu
gynybiniu darbu užsiėmė Osoaviachimas. 1941 metų sausio 1 die­
ną jo eilėse buvo daugiau kaip 13 milijonų žmonių, kasmet
dešimtys tūkstančių skraidymo entuziastų, parašiutininkų, šaulių,
aviamechanikų įsigydavo specialybes lakūnų, automobilininkų,
motociklininkų, cklandytojų klubuose ir aviacijos mokyklose.
Kaip vėliau pravertė šie įgūdžiai į armiją pašauktam jaunimui,
savanoriams, partizanams!
Kai dėl profesinio visų pakopų vadų mokymo, tai šimtus
tūkstančių jų neblogai rengė daugiau kaip du šimtai Raudonosios
Armijos ir Karinio jūrų laivyno karo mokyklų, dvylika karo
akademijų, dešimt karinio mokymo fakultetų prie civilinių aukš­
tųjų mokyklų, septynios aukštosios jūrų karo mokyklos.
Lankydamasis man pavaldžioje Generalinio štabo akademijoje,
ne kartą įsitikinau, kad karinių katedrų klausytojams karo iš­
vakarėse buvo dėstoma šiuolaikinė karo teorija atsižvelgiant į
prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo patyrimą. Buvo pabrėžiama,1

1 D a u g e ly je m e m u a rų , k n y g ų , s tr a ip s n ių m a n o v e ik la D id ž io jo T ė ­
v y n ė s k a r o m e ta is v e r tin a m a įv a ir ia i. U ž g e r u s ž o d žiu s a u to r ia m s n u o ­
š ird ž ia i d ė k o ju . S a v o tr ū k u m u s ir k la id a s , k u r ių aš, k a ip ir k ie k v ie n a s
ž m o g u s, p a d a r ia u , m in iu š io je k n y g o je . D ėl k r itin ių a ts ilie p im ų , y p a č
b e n d ro , e m o c in io p o b ū d ž io , a š n u ta r i a u n e p o le m iz u o ti, j e i k a lb a m a n e
a p ie d id e liu s k la u s im u s , k u r i ų k la id in g a s a iš k in im a s g a li i š k r e ip ti tie s ą
(Autoriaus pastaba),
t* 227
kad šiuolaikinis karas bus atkaklus, ilgas ir pareikalaus sutelkti
visas liaudies jėgas.
Karinė strategija iš esmės laikėsi teisingos minties, kad tik
puolamaisiais veiksmais galima sutriuškinti agresorių. Tačiau
kitiems kovos variantams — priešpriešinėms kautynėms, privers­
tiniam atsitraukimui, kautynėms apsuptyje, naktiniams veiks­
mams — buvo skiriamas nepakankamas dėmesys.
Apskritai to meto karo teorija, kaip sakoma, atitiko laiko
dvasią. Tačiau praktika nuo teorijos kiek atsiliko...
Gilindamasis į operatyvinius strateginius klausimus, padariau
išvadą, kad tokios didžiulės šalies, kaip mūsų, gynyba turi kai
kurių rimtų trūkumų. Tokia buvo ir pagrindinių vadovaujančių
Generalinio štabo darbuotojų nuomonė. Jie informavo, kad ir
mano pirmtakai ne kartą reiškė panašias mintis.
Didelė vokiečių kariuomenės koncentracija Rytų Prūsijoje,
Lenkijoje ir Balkanuose mums kėlė ypatingą nerimą. Kartu ne­
ramino ir tai, kad vakarų karinėse apygardose išdėstyta kariuo­
menė buvo nepakankamai parengta kovai.
Visapusiškai apsvarstę šiuos klausimus, mudu su N. Vatutinu
smulkiai informavome gynybos liaudies komisarą apie mūsų ka­
riuomenės organizacijos ir kovinės parengties trūkumus, apie
mobilizacinių atsargų, ypač sviedinių ir aviacijos bombų, būklę.
Be to, buvo pažymėta, kad pramonė nespėja vykdyti mūsų karo
technikos užsakymų.
— Vadovybė visa tai gerai žino. Manau, kad šiuo metu šalis
nepajėgi duoti mums ką nors daugiau,— vėl pastebėjo S. Timo-
šenka.
Kartą jis pasikvietė mane ir pasakė:
— Vakar buvau pas draugą Staliną dėl reaktyvinių minos­
vaidžių. Jis domėjosi, ar perėmei tu reikalus iš Mereckovo, kaip
jautiesi naujame darbe, ir įsakė atvykti pas jį su pranešimu.
— Apie ką turėsiu raportuoti? — pasiteiravau.
— Apie viską,— atsakė liaudies komisaras.— Bet turėk gal­
voje, kad jis neklausys ilgo pranešimo. Tai, ką man pasakosi
kelias valandas, jam reikia pasakyti per dešimt minučių.
— O ką gi aš galiu pasakyti per dešimt minučių? Klausimai
svarbūs, juos būtina rimtai apsvarstyti. Juk reikia suprasti jų
reikšmingumą ir imtis atitinkamų priemonių.
— Tai, ką tu rengiesi jam pranešti, jis apskritai žino,— pa-
228
aiškino gynybos liaudies komisaras,— taigi pasistenk paliesti tik
svarbiausias problemas.
Pasiėmęs su savimi sąrašą svarbiausių klausimų, kuriuos ren­
giausi išdėstyti, šeštadienio vakare nuvažiavau pas J. Staliną į
vilą. Ten jau buvo maršalas S. Timošenka, maršalas G. Kūlikas.
Dalyvavo kai kurie Politinio biuro nariai.
Pasisveikinęs Stalinas paklausė, ar esu susipažinęs su reak­
tyviniais minosvaidžiais („Katiušomis").
— Tik girdėjau apie juos, bet nesu matęs jų,— atsakiau.
— Na, tuomet su Timošenka, Kūliku ir Aborenkovu jums
reikia artimiausiomis dienomis nuvažiuoti į poligoną ir pažiūrėti,
kaip jie šaudo. O dabar papasakokite mums apie Generalinio
štabo darbą.
Trumpai pakartodamas tai, ką pranešiau liaudies komisarui,
pasakiau, kad dėl sudėtingos karinės politinės padėties būtina
imtis skubių priemonių ir laiku pašalinti vakarinių sienų gyny­
bos ir ginkluotųjų pajėgų trūkumus.
Mane nutraukė V. Molotovas:
— Tai ką, jūs manote, kad mums teks greitai kariauti su vo­
kiečiais?
— Palauk...— nutraukė jį J. Stalinas.
Išklausęs pranešimo, J. Stalinas pakvietė visus pietauti. Nut­
rauktas pokalbis tęsėsi. J. Stalinas pasidomėjo, kaip aš vertinu
vokiečių aviaciją. Aš pasakiau, ką galvojau:
— Vokiečių aviacija nebloga, jų lakūnai gavo gerą kovinę
sąveikos su sausumos kariuomenės praktiką. Kai dėl technikos,
tai mūsų naujieji naikintuvai ir bombonešiai niekuo ne blogesni
už vokiečių, galbūt ir geresni. Tik gaila, kad jų labai mažai.
— Ypač maža naikintuvų aviacijos,—- pridūrė S. Timošenka.
Kažkas paleido repliką:
— Semionas Konstantinovičius daugiau galvoja apie gynybi­
nę aviaciją.
Liaudies komisaras neatsakė. Manau, kad dėl susilpnėjusior
klausos jis paprasčiausiai ne viską išgirdo.
Pietūs buvo labai kuklūs. Pirmas patiekalas — tiršti ukrai-
nietiški barščiai, antras — gerai pagaminta grikių košė ir daug
virtos mėsos, desertas — kompotas ir vaisiai. J. Stalinas buvo
gerai nusiteikęs, daug juokavo, gėrė lengvą gruzinišką vyną
,,Chvančkara" ir vaišino juo svečius, tačiau daugumas bevelijo
konjaką.
22S
 Baigdamas pietus, j, Stalinas pasakė, kad reikia dar kartą
apsvarstyti svarbiausius klausimus ir pateikti vyriausybei juos
išspręsti, Tačiau būtina atsižvelgti į realias mūsų galimybes ir
neprifantazuoti apie tai, ko mes kol kas materialiai nepajė­
giame.
Naktį grįžęs į Generalinį štabą, aš užrašiau viską, ką kal­
bėjo J. Stalinas, ir numačiau pirmiausia spręstinus klausimus.
Šie pasiūlymai buvo pateikti vyriausybei.
1941 metų vasario 15—20 dieną įvyko VKP(b) XVIII konfe­
rencija. Joje man teko dalyvauti. Konferencija atkreipė ypatin­
gą partinių organizacijų dėmesį į pramonės ir transporto, ypač
gynybos įmonių, poreikius. Reikalavimai didėjo. Konferencijos
rezoliucijose buvo pažymėta, kad aviacijos, chemijos, elektro­
technikos pramonės, šaudmenų gamybos ir kitų gynybinę reikš­
mę turinčių liaudies ūkio šakų liaudies komisariatų vadovai
turi padaryti išvadas iš konferencijoje pareikštos kritikos ir ge­
rokai pagerinti savo darbą. Priešingu atveju jie bus atleisti iš
užimamų pareigų.
Konferencijoje priimtame paskutiniame taikiame 1941 melų
liaudies ūkio plane buvo numatytas nemažas gynybos pramonės
augimas.
Konferencijoje kandidatais į VKP(b) CK ir Centrinės revizi­
jos komisijos nariais buvo išrinkta daug kariškių: L Tiulenevas,
M. Kirponosas, I. Jumaševas, V. Tribucas, F. Oktiabrskis ir kiti
draugai. Didelis pasitikėjimas buvo pareikštas ir man: aš taip
pat buvau išrinktas kandidatu į VKP (b) CK narius.
Prieš pat karą mūsų Generaliniame štabe dirbo draugiškas,
vieningas patyrusių, išmanančių savo darbą generolų ir karinin­
kų kolektyvas. Paminėsiu tik kai kuriuos iš jų.
Generalinio štabo viršininko pirmasis pavaduotojas buvo ša­
lyje gerai žinomas generolas leitenantas N. Vatutinas, pasižy­
mintis ypatingu darbštumu ir plačiu operatyviniu strateginiu
mąstymu. Generalinio štabo viršininko pavaduotojas organizaci­
niams reikalams buvo generolas leitenantas V. Sokolovskis, pas­
kirtas į šį postą 1941 metų pavasario pradžioje. Iki tol jis ėjo
Maskvos karinės apygardos štabo viršininko pareigas. Karo me­
tais Vasilijus Sokolovskis pasirodė kaip talentingas karvedys.
Operatyvinei valdybai vadovavo generolas majoras G. Malau-
dinas, labai išsilavinęs ir talentingas operatorius.
Ten pat dirbo generolas majoras A. Vasilevskis. Karo metais
230
A. Vasilevskis pasirodė kaip puikus mūsų ginkluotųjų pajėgų
karvedys. Jis vadovavo daugeliui stambių puikių operacijų.
Karo išvakarėse Generaliniame štabe A. Vasilevskis sudarinėjo
šiaurės vakarų ir vakarų krypčių operatyvinį planą.
Be minėtųjų, Generaliniame štabe buvo nemaža kitų talentin­
gų ir energingų kariuomenės viršininkų, kurių kūrybingumas
padėjo našiai dirbti visam Generalinio štabo kolektyvui.
Generalinis štabas, būdamas pagrindinis gynybos liaudies ko­
misaro aparatas, vykdė milžinišką operatyvinį, organizacinį ir
mobilizacinį darbą.
Tačiau ir paties Generalinio štabo aparato darbe buvo trū­
kumų. Įsigilinus į padėtį, 1941 metų pavasarį paaiškėjo, kad
Generalinis štabas, kaip ir gynybos liaudies komisaras bei ka­
riuomenės rūšių vadai, neturi karo atvejui parengtų vadaviečių,
iš kur būtų galima vadovauti ginkluotosioms pajėgoms, greitai
perduoti kariuomenei Vyriausiosios karinės vadovybės direkty­
vas, priimti ir apdoroti iš kariuomenės gaunamus pranešimus.
Prieškariniais metais su vadaviečių statyba buvo susigriebta
per vėlai. Prasidėjus karui, Vyriausiajai vadovybei, Generali­
niam štabui, visų kariuomenės rūšių štabams ir centrinėms valdy­
boms teko vadovauti iš savo taikaus meto darbo kabinetų, o
tai smarkiai komplikavo jų darbą.
Iki karo nebuvo išspręsti ir Vyriausiosios kariuomenės va­
dovybės organų klausimai — jos struktūra, personalinė sudė­
tis, dislokacija, aprūpinimo aparatas ir materialinės techninės
priemonės.
Per penkerius ikikarinius metus pasikeitė keturi Generalinio
štabo viršininkai. Tokia dažna Generalinio štabo vadovybės kai­
ta neleido iki galo perprasti visų šalies gynybos klausimų, ge­
rai apsvarstyti visų būsimo karo aspektų.
Kokie svarbiausi klausimai tais mėnesiais buvo sprendžiami
Generaliniame štabe?
Dabar kai kurie karinių memuarų autoriai tvirtina, kad prieš
karą mes neturėjome ginkluotųjų pajėgų mobilizacinių planų ir
operatyvinių strateginių planų.
Iš tiesų operatyviniai ir mobilizaciniai ginkluotųjų pajėgų
planai Generaliniame štabe, žinoma, buvo. Jie buvo nuolat to­
bulinami ir koreguojami. Pertvarkyti jie buvo pateikiami tvir­
tinti šalies vadovybei ir tuoj pat perduodami karinėms apygar­
doms. Rengiant operatyvinius ir mobilizacinius planus, karo iš­
231
vakarėse daug pasidarbavo operatyvinė valdyba — generolai
G. Malandinas, A. Vasilevskis, A. Anisovas ir kiti. Prieš man
ateinant į Generalinį štabą, planų rengimui vadovavo Tarybų
Sąjungos maršalas B. Šapošnikovas, vėliau — armijos generolas
K. Mereckovas ir generolas leitenantas N. Vatutinas.
Dar 1940 metų rudenį ankstesnis operatyvinis planas buvo
iš esmės pertvarkytas ir pritaikytas prie tų uždavinių, kuriuos
reikėtų spręsti užpuolimo atveju. Tačiau plane buvo strateginių
klaidų, atsiradusių dėl vienos neteisingos tezės.
Pavojingiausia strategine kryptimi buvo laikoma pietvakarių
kryptis — Ukraina, o ne vakarų — Baltarusija, kur hitlerininkų
vyriausioji vadovybė 1941 metų birželyje sutelkė ir metė į kovą
galingiausius sausumos ir oro grupuotes. Kaip tik Baltarusijos
kryptis buvo trumpiausias kelias į mūsų šalies sostinę Maskvą.
Dėl tokio neapdairumo jau pirmosiomis karo dienomis 19-ąją ar­
miją, kai kuriuos 16-osios armijos junginius ir dalis iš Ukrainos,
kur jos buvo sutelktos paskutiniu metu, teko perkelti j Vakarų
frontą ir tiesiai iš žygio įvesti į kautynes. Be abejo, ši aplinkybė
atsiliepė gynybos veiksmų eigai vakarų kryptyje.
1941 metų pavasarį (vasaris—balandis) pertvarkydami ope­
ratyvinį planą, mes neištaisėme iki galo šios klaidos ir neužpla­
navome vakarų krypčiai daugiau pajėgų.
J. Stalinas buvo įsitikinęs, kad kare su Tarybų Sąjunga hit­
lerininkai pirmiausia stengsis užimti Ukrainą, Doneco baseiną,
tai yra užgrobti svarbiausius šalies ekonominius rajonus su jų
turtais — Ukrainos duoną, Doneco anglį, o paskui ir Kaukazo
naftą. 1941 metų pavasarį svarstant operatyvinį planą, J. Stalinas
kalbėjo: ,,Be šių svarbiausių gynybinių išteklių fašistinė Vokie­
tija negalės ilgai ir plačiai kariauti".
J. Stalinas mums visiems buvo didžiausias autoritetas, niekas
tada ir nemanė abejoti jo sprendimais ir padėties vertinimais.
Tačiau prognozuodamas priešo pagrindinio smūgio kryptį, J.-Sta­
linas padarė klaidą.
Paskutinis ginkluotųjų pajėgų mobilizacinio plano variantas
MP-41 (organizaciniai materaliniai klausimai) buvo patvirtintas
1941 metų vasario mėnesį. Iki 1941 metų gegužės 1 dienos jis
buvo perduotas karinėms apygardoms su nurodymu pakoreguoti
senuosius mobilizacinius planus.
1940 metais buvo nutarta nedelsiant perdislokuoti dalį vaka­
rinių apygardų kariuomenės į vakarinės teritorijos rajonus, pri-
2 32
 sujungusius prie Tarybų Sąjungos. Nors šie rajonai nebuvo tin­
kamai parengti gynybai, juose buvo dislokuoti priešakiniai va­
karinių apygardų kariuomenės ešelonai.
Čia aš norėčiau apsistoti prie senųjų ir naujųjų įtvirtintų
rajonų likimo. Naujus įtvirtintus rajonus buvo pradėta statyti
vakariniame pasienyje 1940 metų pradžioje. Jų statybos projek­
tą pagal K. Vorošilovo ir B. Šapošnikovo pranešimą patvirtino
J. Stalinas.
Įtvirtintų rajonų statyba iki 1941 metų birželio nebuvo baig­
ta. Iki karo pradžios pavyko pastatyti apie 2500 gelžbetoninių
statinių, iš kurių 1000 buvo apginkluoti įtvirtintų rajonų artileri­
ja, kiti 1500 — tik kulkosvaidžiais.
O Ukrainoje 1941 metų birželio mėnesį buvo geriausiai pa­
sirengę kovai Rava Russkajos ir Peremyšlio rajonai, pirmosio­
mis karo dienomis suvaidinę gana svarbų vaidmenį. Apie tai
bus kalbama toliau.
Dabar aš noriu paaiškinti, kodėl iš senųjų įtvirtintų rajonų
buvo paimta artilerija.
1941 metų vasario—kovo mėnesį Raudonosios Armijos Vy­
riausioji karinė taryba du kartus svarstė, kaip greičiau užbaigti
naujų įtvirtintų rajonų statybą ir apginklavimą. Gerai atsimenu
karštus ginčus tarybos posėdyje. Tačiau kad ir kiek buvo ginčy­
tasi, nebuvo sugalvota, kaip praktiškai paspartinti įtvirtintų ra­
jonų artilerijos gamybą ir aprūpinimą reikalinga aparatūra.
Tuomet liaudies komisaro pavaduotojas ginkluotės reikalams
G. Kūlikas ir liaudies komisaro pavaduotojas įtvirtintiems ra­
jonams maršalas B. Sapošnikovas, taip pat Vyriausiosios karinės
tarybos narys A. Zdanovas pasiūlė dalį kai kurių senųjų įtvir­
tintų rajonų artilerijos perkelti į statomus naujuosius rajonus.
Gynybos liaudies komisaras maršalas S. Timošenka ir aš neprita­
rėme šiam pasiūlymui, manydami, kad senieji įtvirtinti rajonai
dar gali praversti. Be to, senųjų įtvirtintų rajonų artilerija savo
konstrukcija netiko naujiems dotams.
Kadangi Vyriausiojoje karinėje taryboje nuomonės išsiskyrė,
šiuo klausimu buvo kreiptasi į J. Staliną. Pritardamas G. Kūliko,
B. Šapošnikovo, A. Zdanovo nuomonei, jis įsakė dalį artilerijos
iš antraeilių ruožų perkelti į vakarų ir pietvakarių kryptis ir
laikinai pritaikyti senosios konstrukcijos artileriją naujiems sta­
tiniams.
233
 Senieji įtvirtinti rajonai buvo pastatyti 1929—1935 metais.
Daugumas ilgalaikių ugnies taškų buvo apginkluoti kulkosvai­
džiais. 1938—1939 metais dalis dotų buvo sustiprinta artilerijos
sistemomis. Raudonosios Armijos Vyriausiosios karinės tarybos
1939 metų lapkričio 15 dienos sprendimu senųjų įtvirtintų ra­
jonų kariuomenės etatai turėjo būti sumažinti daugiau kaip treč­
daliu. Dabar iš kai kurių ruožų buvo išgabenama artilerija.
Tačiau po pakartotinio pranešimo J. Stalinui mums buvo leis­
ta palikti nuginkluojamuose ruožuose dalį artilerijos.
Dėl įtvirtintų rajonų, kurių statyba prasidėjo 1938—1939 me­
tais, Generalinis štabas 1941 metų balandžio 8 dieną davė Va­
karų ir Kijevo ypatingųjų karinių apygardų vadams tokią direk­
tyvą:
„Slucko, Sebežo, Sepetovkos, Iziaslavo, Starokonstantinovo,
Ostropolio įtvirtintus rajonus iki atskiro nurodymo laikyti už­
konservuotus.
Kad būtų galima nurodytus įtvirtintus rajonus naudoti karo
metu, reikia parengti ir atlikti šias priemones:
— sukomplektuoti įtvirtintų rajonų vadovaujančius kadrus;
— artilerijos ir kulkosvaidžių ugnies sistemai galutinai su­
daryti būtina kiekviename gynybos mazge ir įtvirtintame punkte
įrengti aikšteles medžio, žemių, akmenų ir betono statiniams, ku­
riuos reikės pastatyti per pirmąsias dešimt karo dienų lauko ka­
riuomenės jėgomis;
— remiantis Raudonosios Armijos gynybos statybos valdy­
bos projektais ir techniniais nurodymais, apskaičiuoti, kiek rei­
kės ginklų ir paprasčiausių vidaus įrengimų;
— numatant jėgas, lėšas, sudarant darbo planus, turėti gal­
voje gelžbetoninius statinius, 1938—1939 metais pastatytus Le-
tičevo, Mogiliovo, Jampolės, Volynės Novgorodo, Minsko, Po­
locko ir Mozyriaus įtvirtintuose rajonuose.
Gynybos statybos valdybos viršininkui parengti ir iki 41.05.1
išsiųsti apygardoms techninius nurodymus dėl ginklų ir papras-'
čiausių vidaus įrengimų 1938—1939 metų statiniuose sumonta­
vimo"1.
Buvo neteisingai nustatytas įtvirtintų rajonų dotų ir senosios
valstybinės sienos ruožuose esančių dzotų kovinės parengties
laikas. Generalinio štabo direktyvoje buvo pareikalauta paren­
gti juos kovai per dešimt dienų nuo karo pradžios. Tačiau fak­
1 TSRS G M a r c h y v a s , f. 73, ap. 12109, b. 5789, 1. 108, 109| 111, 112.

234
tiškai daugelį įtvirtintų rajonų ruožų priešas užėmė anksčiau
šio termino.
Senosios valstybinės sienos įtvirtinti rajonai nebuvo likvi­
duoti ir iki galo nuginkluoti, kaip teigiama kai kuriuose memua­
ruose ir istorikų darbuose. Svarbiausiuose ruožuose ir kryptyse
jie buvo išsaugoti ir numatyti papildomai sustiprinti. Tačiau
kovos veiksmų eiga karo pradžioje neleido iki galo įgyvendinti
numatytų priemonių ir tinkamai panaudoti senųjų įtvirtintų
rajonų.
Gynybos liaudies komisaras ir Generalinis štabas ne kartą
ragino apygardas paspartinti naujų įtvirtintų rajonų statybą.
Naujos sienos įtvirtinimo darbuose kasdien dirbo beveik 140
tūkstančių žmonių.
Aš pacituosiu Generalinio štabo 1941 metų balandžio 14 die­
nos direktyvą šiuo klausimu:
„Nors Raudonosios Armijos Generalinis štabas davė nemaža
nurodymų, kazematų ginkluotė ilgalaikiuose kovos statiniuose
montuojama ir statiniai kovai parengiami neleistinai lėtai.
Gynybos liaudies komisaras įsakė:
1. Visą apygardose esančią įtvirtintų rajonų ginkluotę nedel­
siant sumontuoti kovos statiniuose ir parengti juos kovai.
2. Nesant specialios ginkluotės, į ambrazūras ir lizdus laiki­
nai pastatyti (paprasčiausiai įtvirtinant) sunkiuosius kulkosvai­
džius ir, kur galima, pabūklus.
3. Nors ir nebūtų kitų tabelyje numatytų įrengimų, ruošti
statinius kovai ir būtinai įtaisyti šarvuotas, metalines ir grotuotas
duris.
4 / Suorganizuoti gerą statiniuose sumontuotos ginkluotės ap­
saugą ir priežiūrą.
5. Raudonosios Armijos gynybos statybos valdybos viršinin­
kui nedelsiant išsiųsti apygardoms techninius nurodymus dėl lai­
kinos ginkluotės įrengimo gelžbetoniniuose statiniuose.
Apie tai, kokių priemonių imtasi, pranešti Raudonosios Ar­
mijos Generaliniam štabui iki 41.04.25.
Raudonosios Armijos Generalinio štabo viršininkas
armijos generolas G. Žukovas
Raudonosios Armijos Generalinio štabo įtvirtintų ra­
jonų skyriaus viršininkas generolas majoras S. Širia-
jevas"1.
1 TSRS G M a rc h y v a s , f. 73, ap. 12109, b. 5789, 1. 114,

235
 1941 metų kovo mėnesį Generalinis štabas galutinai sudarė
pramonės mobilizacinį planą karinei produkcijai gaminti karo
atveju. Mudu su Generalinio štabo viršininko pavaduotoju ge­
nerolu V. SokoloVskiu šį planą pateikėme Gynybos Komiteto
prie LKT pirmininkui.
Generalinis štabas parengė ir pasiuntė CK ir LKT atskirą pra­
nešimą dėl šaudmenų. Visas pranešimas buvo skirtas artilerijos
aprūpinimui. Mes atkreipėme dėmesį į ypač sunkią padėtį su
artilerijos sviediniais ir minomis. Trūko haubicų, zenitinių ir
prieštankinių sviedinių. Ypač prasta padėtis buvo su naujausių
artilerijos sistemų šaudmenimis.
J. Stalinas davė nurodymą išanalizuoti mūsų pranešimą ir
kartu su Šaudmenų liaudies komisariatu bei Gynybos liaudies
komisariatu informuoti, ką iš tikrųjų reikia ir galima padaryti.
N. Voznesenskiui ir kai kuriems kitiems draugams pasirodė
mūsų reikalavimai pernelyg dideli ir pranešė J. Stalinui, kad
paraišką 1941 metams reikia patenkinti maksimum 20 procentų.
Šie pasiūlymai buvo patvirtinti.
Tačiau po pakartotinių pranešimų J. Stalinas davė nurodymą
išleisti atskirą nutarimą dėl geroko šaudmenų gamybos išplėti­
mo 1941 metų antrojoje pusėje — 1942 metų pradžioje.
1941 metų pavasarį Gynybos liaudies komisariato centriniai
tiekimo organai iš valstybės degalų, produktų ir daiktų rezer­
vo smarkiai padidino visų vakarinių pasienio apygardų nelie­
čiamas atsargas. Nemaža šaudmenų gavo apygardų artilerijos
sandėliai iš Gynybos liaudies komisariato bazių.
Gynybos liaudies komisaras, Generalinis štabas, taip pat aš
manėme, kad, artėjant karui, reikia materialinius techninius iš­
teklius perkelti arčiau kariuomenės. Atrodė, jog mes pasirin­
kome teisingą sprendimą, tačiau karo veiksmų eiga pirmosiomis
karo savaitėmis parodė, kad apsirikome. Priešui pavyko greitai
pralaužti mūsų gynybą ir per trumpą laiką užgrobti apygardų
materialines technines atsargas, o tai smarkiai sukomplikavo
kariuomenės aprūpinimą ir rezervų sudarymą.
Rengiant naujus operatyvinius planus 1941 metų pavasarį,
praktiškai nebuvo pakankamai atsižvelgta į šiuolaikinio karo
ypatybes pradiniame jo etape. Gynybos liaudies komisaras ir
Generalinis štabas manė, kad karas tarp tokių stambių valsty­
bių, kaip Vokietija ir Tarybų Sąjunga, turi prasidėti pagal įpras­
tą schemą: pagrindinės pajėgos stoja į kovą praėjus kelioms
236
dienoms po pasienio kautynių. Fašistinės Vokietijos kariuomenės
sutelkimo ir išskleidimo sąlygos, taip pat terminai buvo prily­
ginti mūsiškiams. Iš tikrųjų ir pajėgos, ir sąlygos buvo toli gražu
nevienodos.
Kokias ekonomines galimybes turėjo Vokietija, užpuldama
Tarybų Sąjungą?
Kaip žinoma, Vokietija, užgrobusi beveik visus ekonominius
ir karinius strateginius Europos išteklius, gerai aprūpino savo
ginkluotąsias pajėgas moderniais ginklais, kovos technika ir ki­
tokiais materialiniais ištekliais. Kadangi Vakarų Europoje tuo
metu nebuvo aktyviai veikiančių jėgų, hitlerininkai galėjo su­
telkti prieš Tarybų Sąjungą visas pagrindines savo pajėgas.
Karo išvakarėse Vokietijoje ir jos okupuotose šalyse buvo
išlydoma 31,8 milijono tonų plieno, pačios Vokietijos kalnaka­
syba patiekė 257,4 milijono tonų anglių, kartu su satelitais —
439 milijonus tonų. Tarybų Sąjunga atitinkamai išlydė 18,3 mi­
lijono tonų plieno ir prikasė 165,9 milijono tonų anglių. Silpna
Vokietijos vieta buvo naftos gavyba, tačiau šį trūkumą iš dalies
kompensavo importuojama Rumunijos nafta, taip pat sukaupti
rezervai ir sintetinio kuro gamyba.
Be ceremonijų likvidavus Versalio suvaržymus, hitlerinė va­
dovybė, puoselėdama savo grobikiškus planus, visą ekonominę
politiką pajungė sumanyto agresyvaus karo interesams. Vokie­
tijos pramonė tarnavo ištisai karo reikalams. Visa kita atsidūrė
paskutinėje vietoje.
Buvo sukurtas galingas karinis ekonominis potencialas, per
palyginti trumpą laiką pastatyta daugiau kaip 300 stambių ka­
rinių gamyklų. Karinė gamyba Vokietijoje 1940 metais, palyginti
su 1939-aisiais, padidėjo dviem trečdaliais, o palyginti su 1932
metais — 22 kartus. 1941 metais Vokietijos pramonė pagamino
per 11 tūkstančių lėktuvų, 5200 tankų ir šarvuočių, daugiau kaip
7 tūkstančius 75 mm ir didesnio kalibro pabūklų, apie 1,7 mili­
jono karabinų, šautuvų ir automatų. Be to, reikia turėti galvoje
dideles užgrobtų ginklų atsargas ir Vokietijos satelitų bei jos
okupuotų šalių gamybinius pajėgumus.
1941 metų kovo pabaigoje Tarybinė vyriausybė sužinojo
apie Berlyne vykstančias ypač slaptas Japonijos užsienio reika­
lų ministro Josukės Macuokos derybas su Ribentropu ir kari­
niais fašistinio reicho sluoksniais.
237
 Suvokti šių derybų pabūdį nebuvo sunku. Hitleris stengėsi
sudaryti Vokietijos ir imperialistinės Japonijos karinį bloką
ir apsupti Tarybų Sąjungą1. Praktiškai tai reiškė, kad mums
tektų kariauti dviem frontais.
Štai kodėl TSRS saugumo Tolimuosiuose Rytuose užtikrini­
mas įgavo ypatingą reikšmę.
1941 metų balandžio mėnesį, neatsimenu kurią dieną, man
paskambino J. Stalinas.
— Iš Vokietijos Į tėvynę grįžta Japonijos užsienio reikalų
ministras Macuoka,— pasakė jis.— Jūs turite maloniai jį priim­
ti.
(Žodį „maloniai" jis ištarė ypač pabrėždamas.)
— Kokie bus nurodymai?
— Macuoka nori paprasčiausiai su jumis susipažinti.
Per daug spėlioti nesistengiau: matyt, Macuoka gerai atsime­
na Chalchin Golo įvykius.
Po kelių dienų Gynybos liaudies komisariato užsienio ryšių
skyriaus viršininkas man pranešė, kad po dviejų valandų pas
mane atvyks Macuoka su vertėju.
Paskirtu laiku atsivėrė durys, ir, žemai lankstydamasis, įėjo
Josukė Macuoka.
Aš maloniai pasisveikinau, pasiteiravau apie jo sveikatą ir
paklausiau, ar nenuvargino kelionė. Ministras atsakinėjo išsi­
sukinėdamas:
— Aš mėgstu tolimas keliones. Europoje lankausi pirmą kar-'
tą. O jums ar teko kada lankytis Europos šalyse? — savo ruožtu
paklausė jis manęs.
— Gaila, bet neteko,— atsakiau,— tačiau, progai pasitaikius,
būtinai pasistengsiu apsilankyti. Esu daug skaitęs apie Vokie­
tiją, Italiją ir Angliją, bet ir geriausia knyga negali atstoti tie­
sioginės pažinties su šalimi. Per keliones ir ryšius kur kas geriau
galima pažinti šalį, jos liaudį, tradicijas ir papročius.
Toks pokalbis vyko ir toliau. Aštrių politinių klausimų mes
nelietėme. Macuoka padarė man nemalonų įspūdį ir nenuteikė
atviram pokalbiui. Jaučiau, kad jis norėjo daugiau išgirsti negu
pasakyti.
1 K a ip v ė lia u p a a iš k ė jo , š a ly s p e r š ia s d e r y b a s d ė l v is k o s u s ita r ė ,
o R ib e n tro p a s re ik š m in g a i p a s a k ė M a c u o k a i, k a d V o k ie tija k a r ą j a u l a i­
m ė jo . „ M e tų p a b a ig o je v is a s p a s a u lis t a i s u p r a s " ,— p a r e iš k ė jis . (Zr.
И с т о р и я в н е ш н е й п о л и т и к и С С С Р .— M ., 1966.— Ч. 1, c. 380, 381) (A u ­
to r ia u s pastaba).

238
 Vizitui pasibaigus, nedelsdamas paskambinau J. Stalinui ir
papasakojau apie susitikimą, kokį įspūdį man padarė Macuoka.
Man pasirodė, kad J. Stalinas buvo patenkintas šiuo praneši­
mu. Pokalbio pabaigoje jis pasakė:
— Japonijos vyriausybė sutiko pasirašyti neutralumo sutar­
tį.
TSRS—Japonijos neutralumo paktas buvo pasirašytas 1941
metų balandžio 13 dieną. Buvo nustatytas 5 metų galiojimo lai­
kas. Šiuo paktu abi šalys įsipareigojo palaikyti taikius ir drau­
giškus santykius, gerbti abipusį teritorinį vientisumą ir kitos
šalies neliečiamumą. Atskirame punkte buvo pasakyta, kad tuo
atveju, jei viena iš susitariančių šalių taptų trečiųjų šalių karo
veiksmų objektu, kita susitarianti šalis laikysis neutraliteto.
Tarybinė vyriausybė suprato, kad Tarybų Sąjungos—Japoni­
jos neutraliteto sutartis mažina Japonijos karinio užpuolimo ir
karo dviem frontais pavojų. Žinoma, nebuvo visiškos garanti­
jos, kad militaristinė Japonija, fašistinės Vokietijos sąjunginin­
kė, laikysis pasirašytos sutarties. Todėl Tėvynės karo metais
mes buvome priversti laikyti Tolimuosiuose Rytuose nemažas pa­
jėgas. Tačiau aštrėjant tarptautinei padėčiai, tokia sutartis leido
mums kurį laiką atsikvėpti.
Ką mes tuomet žinojome apie Vokietijos ginkluotąsias pajė­
gas, sutelktas prieš Tarybų Sąjungą?
Generolo F. Golikovo vadovaujamos Generalinio štabo žval­
gybos valdybos duomenimis, papildomą vokiečių kariuomenę
pradėta traukti į Rytų Prūsiją, Lenkiją ir Rumuniją 1941 metų
sausio pabaigoje. Žvalgybos nuomone, per vasario ir kovo mė­
nesį priešo kariuomenės grupuotė padidėjo devyniomis divi­
zijomis: prieš Pabaltijo apygardą — trimis pėstininkų divizijo­
mis, prieš Vakarų apygardą — dviem pėstininkų ir viena tankų
divizija, prieš Kijevo apygardą — viena pėstininkų divizija ir
trimis tankų pulkais.
Iš generolo F. Golikovo gaunamą informaciją mes nedelsda­
mi perduodavome J. Stalinui. Tačiau aš nežinau, kokius žval­
gybos duomenis J. Stalinui pranešdavo pats generolas F. Go-
likovas, aplenkdamas gynybos liaudies komisarą ir Generalinio
štabo viršininką, o tokie pranešimai buvo daromi ne kartą. Tai,
suprantama, negalėjo neatsiliepti visapusiškai padėties analizei.
Generolo F. Golikovo duomenimis, iki 1941 metų balandžio 4
dienos vokiečių kariuomenė nuo Baltijos jūros iki Slovakijos pa­
239
 didėjo 5 pėstininkų ir 6 tankų divizijomis. Iš viso prieš TSRS
stovėjo 72—73 divizijos. Dar reikia priskaičiuoti Rumunijoje
dislokuotą vokiečių kariuomenę iš 9 pėstininkų divizijų ir vie­
nos motorizuotos divizijos.
F. Golikovo pranešimu, 1941 metų gegužės 5 dieną prieš TSRS
jau buvo sutelktos 103—107 vokiečių divizijos, įskaitant 6 di­
vizijas, dislokuotas Dancigo ir Poznanės rajone, ir 5 divizijas
—Suomijoje. Iš šio skaičiaus Rytų Prūsijoje stovėjo 23—24 di­
vizijos, Lenkijoje prieš Vakarų apygardą — 29 divizijos, prieš
Kijevo apygardą — 31—34 divizijos, Rumunijoje ir Vengrijoje —
14—15 divizijų.
Priešas vykdė didelius karo veiksmų teatro rengimo darbus:
tiesė antrąsias geležinkelio linijas Slovakijoje ir Rumunijoje,
plėtė aerodromų ir nusileidimo aikštelių tinklą, sparčiai statė
karinius sandėlius. Miestuose ir pramonės įmonėse buvo orga­
nizuojamas priešlėktuvinės gynybos mokymas, statomos slėptu­
vės ir vykdomos bandomosios mobilizacijos.
Keturi Vengrijos armijos korpusai stovėjo Užkarpatės Uk­
rainos rajone, nemaža dalis Rumunijos kariuomenės buvo dis­
lokuota Karpatuose.
Suomijos Abo uoste balandžio 10—29 dieną buvo išlaipinta
apie 22 tūkstančius vokiečių kariuomenės; ji vėliau žygiavo į
Rovaniemio rajoną ir toliau į Kirkenesą. Generolas F, Goliko-
vas manė, kad artimiausiu metu vokiečių kariuomenę sustiprins
Jugoslavijoje išsilaisvinusios pajėgos.
1941 metų pavasarį hitlerininkai nesibaimino, kad vakarų
priešai imsis rimtų veiksmų, ir pagrindinės Vokietijos ginkluoto­
sios pajėgos buvo sutelktos visame ruože nuo Baltijos iki Juo­
dosios jūros.
Žvalgybos valdybos duomenimis, 1941 metų birželio 1 dieną
prieš TSRS-buvo sukoncentruota apie 120 vokiečių divizijų. 1941
metų birželio mėnesį bendras Vokietijos kariuomenės skaičius
buvo 8 milijonai 500 tūkstančių žmonių. Palyginti su 1940 me­
tais, Vokietijos pajėgos padidėjo 3 milijonais 550 tūkstančių
žmonių, ir ji jau turėjo 214 divizijų. Mūsų ginkluotosiose pajė­
gose birželio pradžioje, įskaitant šaukiamą papildomą kontin­
gentą, buvo daugiau kaip 5 milijonai žmonių.
Hitleris manė, kad atėjo palankus momentas užpulti Tarybų
Sąjungą.
2 40
 Masiškiausiai kariuomenę pervežti į rytus hitlerinė vadovy­
bė pradėjo nuo 1941 metų gegužės 25 dienos. Geležinkeliuose
vokiečiai įvedė maksimalaus eismo grafiką. Nuo gegužės 25 iki
birželio vidurio į Tarybų Sąjungos pasienį buvo permestos 47
vokiečių divizijos, iš jų 28 tankų ir motorizuotos.
Mes irgi nesėdėjome sudėję rankas. Visą 1941 metų kovą ir
balandį Generalinis štabas įtemptai tikslino vakarinių sienų
priedangos ir mobilizacinį planus karo atvejui. Tikslindami prie­
dangos planą, mes pranešėme J. Stalinui, kad, mūsų skaičiavi­
mais, neužteks Pabaltijo, Vakarų, Kijevo ir Odesos apygardose
esančios kariuomenės vokiečių armijos smūgiui atremti. Reikėjo
iš giluminių apygardų skubiai mobilizuoti keletą armijų ir dėl
viso pikto gegužės pradžioje perkelti jas į Pabaltijį, Baltarusiją
ir Ukrainą.
Po kelių tokių pranešimų pagaliau gavome leidimą, prisiden­
gus mokymu kilnojamose stovyklose, perkelti į Ukrainą ir Balta­
rusiją po dvi mažesnes armijas. Mus griežtai įspėjo, jog būtina
laikytis ypatingo atsargumo ir operatyvinio slaptumo.
Netrukus J. Stalinas davė VRLK nurodymą kiek galint pas­
partinti pagrindinių ir lauko aerodromų statybą. Tačiau darbo
jėgą buvo leista imti tik pasibaigus pavasario lauko darbams.
Kartą, baigiantis mūsų ^eiliniam pokalbiui, J. Stalinas paklau­
sė, kaip vyksta priskirtų atsarginių šaukimas.
Gynybos liaudies komisaras atsakė, kad atsarginių šaukimas
vyksta normaliai, jie balandžio pabaigoje bus pasienio apygar­
dose. Gegužės pradžioje prasidės jos mokymas dalyse.
Gegužės 13 dieną Generalinis štabas davė apygardoms di­
rektyvą pradėti kelti kariuomenę iš vidaus apygardų į vakarus.
Iš Uralo į Velikije Lukų rajoną ėjo 22-oji armija; iš Pavolgio ka­
rinės apygardos į Gomelio rajoną — 21-oji armija; iš Šiaurės
Kaukazo apygardos į Belaja Cerkovės rajoną— 19-oji armija;
iš Charkovo apygardos prie Vakarų Dvinos — 25-asis šaulių kor­
pusas; iš Užbaikalės į Ukrainą, Šepetovkos rajoną,— 16-oji ar­
mija.
Per gegužės mėnesį iš vidaus apygardų arčiau vakarinių sie­
nų buvo permestos 28 šaulių divizijos ir keturios armijų val­
dybos. Deja, šiose divizijose buvo tik po 8—9 tūktančius žmo­
nių, jos neturėjo visos pagal etatus numatytos kovos technikos.
Gegužės pabaigoje Generalinis štabas davė nurodymą pasie­
nio apygardų vadams skubiai statyti vadavietes, o birželio vi-
241
duryje buvo įsakyta perkelti j jas frontų valdybas: Siaurės vaka­
rų fronto — į Panevėžio rajoną; Vakarų — į Obuz Lesnos rajo­
ną; Pietvakarių — į Ternopolį; Odesos apygardą, kaip armijos
valdybą,— į Tiraspolį. Į šiuos rajonus frontų ir armijų lauko
valdybos turėjo persikelti birželio 21—22 dieną.
Prie valstybinės sienos stovėjo 47 sausumos ir 6 jūrų pasienio
rinktinės, 9 atskirosios pasienio komendantūros, 11 VRLK ope­
ratyvinės kariuomenės pulkų, taip pat netoli sienos dislokuotos,
bet kovos tvarka neišsidėsčiusios karinių apygardų priedangos
armijų pirmųjų ešelonų divizijos.
Iš viso vakarų pasienio apygardose ir laivynuose buvo sutel­
kta 2,9 milijono žmonių, daugiau kaip pusantro tūkstančio nau­
jų tipų lėktuvų ir gana daug pasenusių konstrukcijų lėktuvų,
apie 38 tūkstančius pabūklų ir minosvaidžių, 1475 nauji tankai
KV ir T-34 ir nemaža pasenusių konstrukcijų lengvųjų tankų
su labai mažos galios varikliais. Dalį jų reikėjo remontuoti1.
Karinis rengimas pasienio apygardose buvo įvairus ir priklau­
sė nuo daugelio veiksnių. Dabar sunku viską smulkiai atsiminti,
kas vyko šiose apygardose, perteikti atmosferą, kurioje jas už­
klupo karas.
Prisimenu, aš dažnai mintimis grįždavau į ką tik paliktą Ki­
jevo ypatingąją karinę apygardą, ypač pirmosiomis darbo Ge­
neraliniame štabe dienomis. Ką ji dabar veikia?
Čia norėčiau pateikti kelias ištraukas iš Tarybų Sąjungos
maršalo I. Bagramiano, tuometinio pulkininko, Kijevo ypatin­
gosios karinės apygardos operatyvinio skyriaus viršininko, atsi­
minimų. Man rodos, juose teisingai atsispindi padėtis armijoje,
visi paskutiniųjų mėnesių iki karo sunkumai. Štai ką jis rašo:
„Vos spėjome išlydėti savo vadą į XVIII partinę konferenci­
ją, kai iš Generalinio štabo atėjo nurodymas: apygardos štabo
viršininkui su grupe generolų ir karininkų, rengusių valstybinės
sienos priedangos planą, skubiai atvykti į Maskvą...
Maskvoje viskas galiausiai paaiškėjo: visi mes turėjome da­
lyvauti svarstant mūsų apygardos operatyvinius renginius.
Mes dar tebedirbome, bet vėl netikėtai gavome įsakymą grįž­
ti į Kijevą ir vykdyti savo tiesiogines pareigas. Pirmiausia teko
peržiūrėti valstybinės sienos armijų priedangos planus, kuriuos
armijų štabai sudarė pagal apygardos vadovybės nurodymus.
1 И стори я второй м ировой войны 1939— 1945 гг. — М ., 1975. —
Т . 4, с. 25, 26.

242
Mūsų dideliam pasitenkinimui armijų planų nereikėjo perdirbti.
Juos tik šiek tiek pakoregavome.
Tačiau netrukus — tuoj po to, kai fašistai pradėjo okupuoti
Jugoslaviją,— Generalinis štabas davė nurodymą valstybinės sie­
nos priedangos plane padaryti esminių pataisų. Apygardos va­
dovybei buvo įsakyta gerokai padidinti tiesioginei valstybinės
sienos priedangai skirtą kariuomenę...
Generolas Kirponosas buvo susikrimtęs, nes, jo nuomone,
aiškiai susilpnėjo jo kariuomenės rezervinė grupuotė ir „pasy­
viai gynybai" skiriamos gerokai didesnės pajėgos, negu, jo nuo­
mone, buvo reikalingos. Tačiau įsakymas lieka įsakymu: balan­
džio 18 dieną mes davėme armijoms atitinkamus nurodymus pa­
daryti plane šias pataisas...
Vėl buvo iškviesti į apygardos štabą armijų štabų viršinin­
kai ir kiti planų rengimo dalyviai. Viskas prasidėjo iš naujo.
Sunkus ir ilgas darbas buvo todėl, kad planus sudarantys gene­
rolai ir karininkai viską nuo pirmo iki paskutinio popierėlio
turėjo parašyti patys...
Iki gegužės 10 dienos planai turėjo būti perdirbti. Laimė,
tai buvo paskutiniai rimti papildymai, nes kitaip planai būtų
likę nebaigti iki fašistinės kariaunos įsiveržimo.
Antrojoje balandžio pusėje Raudonosios Armijos vadovybė
ėmė forsuotai stiprinti pasienio apygardas. Pamenu, balandžio
26 dieną mūsų apygarda gavo įsakymą iš Maskvos iki birželio
1 dienos suformuoti penkias judrias prieštankines artilerijos
brigadas ir vieną oro desanto korpusą. Keturios mūsų šaulių
divizijos buvo perorganizuotos į kalnų šaulių divizijas. Apy­
gardos vadovybei buvo pranešta, kad apie gegužės 25 dieną į
jos kariuomenę atvyks iš Tolimųjų Rytų 31-ojo šaulių korpuso
valdyba.
Paskutinį pavasario mėnesį toli gražu nepagerėjo tarptauti­
nis klimatas. Apygardos štabo nuomone, netikėtas J. Stalino pa­
skyrimas Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininku rodė, kad tarp­
tautinė padėtis komplikuojasi. Pirmą kartą Tarybų valdžios me­
tais aukščiausia partinė ir valstybinė valdžia buvo sutelkta vie­
nose rankose. Buvo ir kitų sparčiai artėjančio pavojaus signalų.
Gegužės antrojoje pusėje gavome Generalinio štabo direkty­
vą, kurioje apygardos vadovybei buvo nurodyta perimti iš Šiau­
rės Kaukazo karinės apygardos ir dislokuoti stovyklose 34-ojo
šaulių korpuso valdybą su korpuso dalimis, keturias šaulių di-
243
 vizijas po 12 tūkstančių žmonių ir vieną kalnų šaulių diviziją.
Vadovauti šiai kariuomenei turėjo atvykti iš Šiaurės Kau­
kazo karinės apygardos operatyvinė grupė su apygardos vado
pirmuoju pavaduotoju generolu leitenantu M. Reiteriu... Iš tos
pačios direktyvos paaiškėjo, kad kariuomenės pirmosios dalys
atvyks gegužės 20 dieną. Nors direktyva vadovybei, matyt, ne­
buvo netikėta, tačiau privertė smarkiai susirūpinti: juk reikėjo
per trumpą laiką priimti ir paskirstyti beveik visą armiją. Ant
mūsų galvų netikėtai užgriuvus naujiems skubiems darbams, te­
ko atidėti armijų vadų ir štabų pratybas, užplanuotas gegužės
antrojoje pusėje.
Gegužės pabaigoje Į apygardą pradėjo eiti ešelonas po eše­
lono. Operatyvinis skyrius tapo savotiška dispečerine, į kurią
plaukė visa informacija apie kariuomenės, vykstančias iš Šiau­
rės Kaukazo karinės apygardos, judėjimą ir padėtį. Prisimenu
tokį būdingą faktą. Į šias dalis pasiųsti vadai, raportuodami apie
jų kovingumą, pabrėždavo, kad visi junginiai sukomplektuoti
pagal taikaus meto etatus, todėl juose trūksta ne tik daug karių
ir vadų, bet ir technikos, pirmiausia transporto ir ryšių priemo­
nių, kurias divizijos turi gauti paskelbus mobilizaciją.
Matyt, siekimas griežčiausiai laikytis susitarimo su Vokie­
tija ir čia suvaidino nemažą vaidmenį.
Užbėgdamas į priekį, pasakysiu, kad, prasidėjus karui, šios
divizijos buvo skubiai permetamos į vakarų strateginę kryptį
ir tiesiai iš žygio stojo į kautynes.
Nespėjo penkios Šiaurės Kaukazo karinės apygardos divi­
zijos susitelkti mūsų apygardos teritorijoje, kai pirmosiomis bir­
želio dienomis Generalinis štabas pranešė, kad gynybos liaudies
komisaro nurodymu suformuota 19-osios armijos valdyba ir ji
birželio 10 dieną atvyks į Čerkasus. Armiją sudarys visos pen­
kios 34-ojo šaulių korpuso ir trys Šiaurės Kaukazo karinės apy­
gardos 25-ojo šaulių korpuso divizijos... Armijos vadu paskirtas
Šiaurės Kaukazo karinės apygardos kariuomenės vadas genero­
las leitenantas I. Konevas.
Kitą dieną Generalinis štabas įspėjo apygardos vadovybę,
kad ji rengtųsi priimti ir įkurdinti dar vieną — generolo leitenanto
M. Lukino 16-ąją — armiją, permetamą iš Užbaikalės. Plane buvo
numatyta sutelkti generolo Lukino kariuomenę Kijevo ypatin­
gosios karinės apygardos teritorijoje nuo birželio 15 iki liepos
10 dienos.
244
 Taigi per nepaprastai trumpą laiką turėjome priimti ir apy­
gardos teritorijoje dislokuoti jau antrą armiją. Tai džiugino. Ne­
buvo pagrindo baimintis, kad karo atveju mūsų gilumoje nebus
kariuomenės. Dabar galutinai paaiškėjo, kad gynybos liaudies
komisaras ir Generalinis štabas tuo pasirūpino, todėl davė įsa­
kymą pasirengti visą apygardos kariuomenę sutelkti pasieny­
je"1.
, Dabar turbūt laikas papasakoti apie esminę to meto klaidą,
iš kurios, suprantama, išplaukė daugelis kitų klaidų,— apie ap­
sirikimą nustatant galimo Vokietijos puolimo prieš Tarybų Są­
jungą terminą.
Operatyviniame 1940 metų plane, galiojusiame po pertvar­
kymo ir papildymo 1941 metais, karo pavojaus atveju buvo nu­
matyta:
— visas ginkluotąsias pajėgas parengti kovai;
— šalyje nedelsiant mobilizuoti kariuomenę;
— išplėsti kariuomenę pagal karo meto etatus, numatytus
mobilizaciniame plane;
— visą mobilizuotą kariuomenę sutelkti ir išskleisti vaka­
riniame pasienyje pagal pasienio karinių apygardų ir Vyriausio­
sios karinės vadovybės planą.
Operatyviniame ir mobilizaciniame planuose numatytos prie­
monės galėjo būti įgyvendintos tik vyriausybei priėmus atskirą
sprendimą. Šis atskiras sprendimas buvo priimtas tik naktį į
1941 metų birželio 22-ąją, bet ir tai ne galutinis. Paskutinius mė­
nesius iki karo vadovybė nesiėmė visų priemonių, kurios buvo
būtinos, iškilus ypatingai karo grėsmei.
Aišku, galima paklausti: kodėl vadovybė, kurios priešakyje
stovėjo J. Stalinas, nevykdė savo pačios patvirtinto operatyvinio
plano? Dėl šių klaidų dažniausiai kaltinamas J. Stalinas. Žinoma,
J. Stalinas darė klaidų, tačiau, nagrinėjant jų priežastis, negali­
ma neatsižvelgti į objektyvius istorinius procesus ir reiškinius, J
visus ekonominius ir politinius veiksnius.
Nėra nieko lengvesnio, kaip, žinant visas pasekmes, grįžti
prie pirmųjų įvykių ir imti juos įvairiausiai vertinti. Ir nėra
nieko sudėtingesnio, kaip susigaudyti tarp to istorinio momento
daugybės įvairiausių klausimų, įvertinti visas kovojančias jė­
gas, sugretinti galybę nuomonių, žinių ir faktų.

1 Баграмян И. X. З а п и с к и н а ч а л ь н и к а о п е р а т и в н о г о отдела. —
В о е н н о -и с т о р и ч е с к и й ж у р н а л , 1967, № 1, с. 60.

245
 Lygindamas ir analizuodamas visus mano girdėtus J. Stalino
pokalbius su jam artimais žmonėmis, aš tvirtai įsitikinau: viso­
se jo mintyse ir darbuose buvo jaučiamas vienas noras — išven­
gti karo arba atitolinti jo pradžią, ir įsitikinimas, kad jam pa­
vyks tai padaryti.
J. Stalinas gerai suprato, kokių didelių nelaimių Tarybų Są­
jungos tautoms atneštų karas su tokiu stipriu ir patyrusiu prie­
šu, kaip fašistinė Vokietija, ir todėl stengėsi, kaip ir visa mūsų
partija ir vyriausybė, laimėti laiko.
Dabar žinome faktų, rodančių, kad buvo gauta įspėjimų apie
rengiamą puolimą prieš TSRS, apie kariuomenės telkimą mūsų
pasienyje ir t. t. Tačiau, kaip rodo po fašistinės Vokietijos sut­
riuškinimo rasti dokumentai, tuo metu J. Stalinas gaudavo ir
daug visai kitokių pranešimų. Štai vienas pavyzdys.
1941 metų vasario 3 dienos pasitarime Hitlerio duotu nuro­
dymu vyriausiosios vadovybės štabo viršininkas feldmaršalas
Keitelis 1941 metų vasario 15 dieną išleido specialią „Direk­
tyvą apie priešininko dezinformavimą“. Norėdamas nuslėpti pa­
sirengimą operacijai pagal „Barbarosos" planą, vyriausiojo šta­
bo žvalgybos ir kontržvalgybos skyrius parengė ir įvykdė dau­
gybę melagingų gandų ir žinių skleidimo akcijų. Kariuomenės
perkėlimas į rytus buvo pateikiamas kaip „didžiausias istorijo­
je dezinformacinis manevras siekiant nukreipti dėmesį nuo pas­
kutinių pasirengimų įsiveržti į Angliją“.
Buvo masiniu tiražu išspausdinta topografinė Anglijos me­
džiaga, kariuomenei priskirti anglų kalbos vertėjai. Buvo ren­
giamasi „apsupti" kai kuriuos Lamanšo, Pa de Kalės sąsiaurių
ir Norvegijos pakrančių rajonus. Buvo skleidžiamos legendos
apie tariamą aviacijos desanto korpusą, pakrantėje statomi ra­
ketinių baterijų maketai. Kariuomenėje sklido dvi žinių versi­
jos: kad ji atitraukiama pailsėti prieš įsiveržimą į Angliją ir kad
ją Tarybų Sąjunga praleisianti per savo teritoriją, kad galėtų
pradėti veiksmus prieš Indiją. Pirmajai versijai pagrįsti buvo
parengtos specialios operacijos kodiniais pavadinimais „Ryklys"
ir „Harpūnas". Visa propaganda užgriuvo Angliją ir nutraukė
savo įprastinius išpuolius prieš Tarybų Sąjungą. J darbą įsijungė
diplomatai ir t. t.
Tokie duomenys ir žinios, taip pat kai kurie ginkluotųjų
pajėgų kovinės parengties trūkumai ir buvo priežastis, dėl ku­
rios J. Stalinas ėmėsi ypatingo atsargumo, kai buvo kalbama
246
apie pagrindinių operatyviniame ir mobilizaciniame planuose nu­
matytų priemonių vykdymą rengiantis atremti galimą agresiją.
Kaip jau minėta, J. Stalinas turėjo galvoje ir tai, kad, perė­
jus nuo teritorinės prie kadrinės sistemos, kariuomenės dalims
ir junginiams ėmė vadovauti jauni vadai ir politiniai darbuoto­
jai, dar neturintys pakankamos operatyvinės ir taktinės patirties.
Vadovaudamiesi partijos XVIII suvažiavimo nutarimais ir
vėlesniais partijos CK nurodymais dėl vadovaujančių kadrų pa­
rinkimo, mokymo ir auklėjimo, armijos vadovybė, partiniai ir
politiniai organai iki 1941 metų vasaros atliko didelį mokomąjį-
auklėjamąjį darbą, įgalinusį pakelti visų kariuomenės rūšių kad­
rų bendrą teorinį lygį, patobulinti praktinius įgūdžius.
Tačiau ginkluotųjų pajėgų vadovaujančių kadrų klausimas
ir 1941 metais tebebuvo opus. Į aukščiausias pareigas iškėlus
jaunus vadus, kuriam laikui sumažėjo armijos kovingumas. Kai
buvo karo išvakarėse imamasi svarbių ir didelių organizacinių
priemonių, pasijuto, jog trūksta kvalifikuotų vadovų ir specia­
listų — tankistų, artileristų, lakūnų ir technikų, atsiliepė smar­
kus mūsų ginkluotųjų pajėgų didėjimas. Šiuos esminius trūku­
mus buvo numatyta pašalinti iki 1941 metų pabaigos.
Nors J. Stalinas troško išsaugoti taiką kaip lemiamą socia­
lizmo kūrimo Tarybų Sąjungoje sąlygą, tačiau matė, kad Angli­
jos ir kitų Vakarų valstybių vyriausybės visaip stengiasi pastū­
mėti Hitlerį į karą su Tarybų Sąjunga, kad, patekusios į sunkią
karinę padėtį ir siekdamos išsigelbėti nuo katastrofos, jos be ga­
lo suinteresuotos Vokietijos puolimu prieš TSRS. Štai kodėl jis
taip nepatikliai reaguodavo į Vakarų vyriausybių informaciją
apie Vokietijos rengimąsi užpulti Tarybų Sąjungą.
Priminsiu tik vieną grupę faktų, galėjusių sustiprinti J. Sta­
lino nepasitikėjimą minėta informacija. Tai slaptos derybos su
fašistine Vokietija Londone tais pačiais 1939 metais, kai Tarybų
Sąjungoje vyko mano minėtos derybos su Anglija ir Prancūzija.
Anglijos diplomatai siūlė hitlerininkams susitarti dėl įtakos
sferų pasidalijimo pasaulyje. Anglijos prekybos ministras Had-
sonas derybose su Vokietijos slaptuoju valstybės patarėju Vol-
tatu, artimu feldmaršalui Geringui, pareiškė, kad abi valstybės
prieš akis turi tris didžiules neaprėpiamas ekonominės veiklos
sritis: Britų imperiją, Kiniją ir Rusiją. Buvo svarstomi politiniai
ir kariniai klausimai, Vokietijos apsirūpinimo žaliavomis ir kito­
kios problemos. Į derybas įsijungė kiti asmenys; Vokietijos pa­
247
 siuntinys Londone Dirksenas pranešinėjo į Berlyną, kad patvirti­
na „čionykščių vyriausybės sluoksnių konstruktyvios politikos
tendencijas".
Čia, mas rodos, dera priminti, kad, Hitleriui sumanius pa­
siūlyti Tarybų Sąjungai kartu aptarti pasaulio padalijimo į įta­
kos sferas idėją, mūsų pusė griežtai ir nedviprasmiškai atsisakė,
nenorėjo šia tema net kalbėti. Apie tai liudija V. Molotovo vi­
zito į Berlyną 1940 metų lapkrityje dokumentai ir dalyviai.
Kaip žinoma, 1941 metų balandžio pabaigoje V. Čerčilis pa­
siuntė J. Stalinui laišką. Jame buvo rašoma: ,,Iš pasitikėjimo
verto agento aš gavau patikimą informaciją apie tai, kad vokie­
čiai, nusprendę, jog Jugoslavija pateko į jų tinklą, t. y. kovo
20 dieną pradėjo permesti į pietinę Lenkijos dalį tris tankų ir
šarvuočių divizijas iš Rumunijoje buvusių penkių. Tuo momen­
tu, kai jie sužinojo apie Serbijos revoliuciją, šis perkėlimas bu­
vo atšauktas. Jūsų didenybė lengvai įvertins šių faktų reikšmę".
J. Stalinas į šį laišką pažiūrėjo su nepasitikėjimu. 1940 me­
tais pasaulio spaudoje pradėjo sklisti gandai, kad anglų ir pran­
cūzų karinės pajėgos pačios rengiasi užpulti Siaurės Kaukazą,
bombarduoti Baku, Grozną, Maikopą. Paskui atsirado tai patvir­
tinančių dokumentų. Žodžiu, ne tik neslepiamos V. Čerčilio an­
titarybinės, antikomunistinės pažiūros ir pasisakymai, bet ir dau­
gelis konkrečių to meto diplomatinio gyvenimo faktų galėjo ver­
sti J. Staliną atsargiai žiūrėti į Vakarų imperialistinių sluoksnių
informaciją.
1941 metų pavasarį Vakarų šalyse stiprėjo provokaciniai
gandai apie stambius Tarybų Sąjungos karinius pasirengimus
prieš Vokietiją. Vokietijos spauda stengėsi visokiais būdais iš­
pūsti šias žinias ir apgailestavo, kad tokie pranešimai temdo Ta­
rybų Sąjungos—Vokietijos santykius.
— Štai matote,— kalbėjo J. Stalinas,— mus gąsdina vokie­
čiais, vokiečius gąsdina Tarybų Sąjunga ir siundo mus vienus
prieš kitus.
Be to, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad J. Stalinas pasitikėjo
nepuolimo paktu, pasirašytu su Vokietija 1939 metais, kai mūsų
šalis galėjo būti užpulta iš abiejų pusių — ir Vokietijos, ir Japo­
nijos. VKP(b) CK ir Tarybinė vyriausybė buvo tos nuomonės,
kad paktas neapsaugo TSRS nuo fašistinės agresijos, tačiau lei­
džia laimėti laiko mūsų gynybai sustiprinti, trukdo sukurti vie­
ningą antitarybinį frontą. Šiaip ar taip, man neteko girdėti kokių
248
 nors raminančių J. Stalino samprotavimų, susijusių su nepuoli­
mo paktu.
1941 metų gegužės 5 dieną J. Stalinas Raudonosios Armijos
akademijos absolventų garbei surengtame priėmime pasakė kalbą.
Pasveikinęs absolventus su mokslo baigimu, J. Stalinas pla­
čiai kalbėjo apie tuos pasikeitimus, kurie pastaruoju metu įvy­
ko armijoje.
— Draugai,— sakė jis,— jūs išėjote iš armijos prieš 3—4 me­
tus, dabar grįšite į ją ir nepažinsite jos. Raudonoji Armija toli
gražu ne ta, kokia buvo prieš kelerius metus. Mes sukūrėme
naują armiją, apginklavome ją modernia karo technika. Pasikei­
tė mūsų tankai, aviacija, artilerija. Grįžę į armiją, pamatysite
daug naujovių.
Toliau kalbėdamas, J. Stalinas apibūdino įvairių kariuomenės
rūšių pasikeitimus.
— Į dalis jūs atvažiuosite iš sostinės,— kalbėjo toliau J. Sta­
linas,— raudonarmiečiai ir vadai jūsų paklaus: kas dabar dedasi?
Kodėl nugalėta Prancūzija? Kodėl Anglija pralaimi, o Vokietija
laimi? Ar tikrai Vokietijos armija nenugalima?
Vokietijos armijos karinė mintis žengia į priekį. Armija ap­
siginklavo naujausia technika, įsisavino naujus kariavimo me­
todus, įgijo didelę patirtį. Faktas, kad Vokietijos armija geriausia
ir savo technika, ir organizacija. Tačiau be reikalo vokiečiai
mano, kad jų armija ideali, nenugalima. Nenugalimų armijų nė­
ra. Neatneš Vokietijai sėkmės grobikiškų karų, kitų šalių pa­
vergimo, kitų tautų ir valstybių pajungimo šūkiai.
Analizuodamas Vokietijos karo Europoje laimėjimų priežastis,
J. Stalinas kalbėjo apie pažiūrą į armiją kai kuriose šalyse, kai
armija nepakankamai rūpinamasi, nepalaikoma morališkai. Taip
atsiranda nauja moralė, smukdanti armiją. Į kariškius imama
žiūrėti paniekinamai. Armija turi jausti ypatingą liaudies ir vy­
riausybės rūpinimąsi ir meilę — tai didžiausia armijos moralinė
jėga. Armiją reikia puoselėti.
Karo mokykla vadovaujančius kadrus turi ir privalo mokyti
naudotis tik naujausia technika, plačiai taikyti šiuolaikinio karo
patirtį. Trumpai apžvelgęs artileristų, tankistų, aviatorių, kava­
leristų, ryšininkų, pėstininkų uždavinius kare, J. Stalinas pabrė­
žė, kad mes turime pertvarkyti mūsų propagandą, agitaciją,
spaudą. Norint gerai pasirengti karui, reikia ne tik sukurti šiuo­
laikinę armiją, bet ir pasirengti politiškai.
2 49
 Taigi kokias išvadas galima padaryti iš pateiktų faktų? Kaip
įvertinti tai, kas buvo padaryta iki karo, ką mes rengėmės
padaryti artimiausiu metu ir nesuspėjome ar nesugebėjome pa­
daryti mūsų Tėvynės gynybinei galiai sustiprinti? Be to, įvertinti
šiandien, kai viskas išgyventa, kritiškai žvelgiant į praeitį ir
kartu mintimis vėl grįžtant į Didžiojo Tėvynės karo išvakares.
Manau, kad šalies gynybos darbas iš esmės buvo dirbamas
teisinga linkme. Daugelį metų ekonominiu ir socialiniu požiūriu
buvo daroma viskas arba beveik viskas, kas įmanoma. Nuo
1939 iki 1941 metų vidurio liaudis ir partija gynybai stiprinti
dėjo ypatingas pastangas, pareikalavusias visų jėgų ir išteklių.
Išvystyta pramonė, kolūkinė santvarka, visuotinis raštingu­
mas, tautų vienybė ir susitelkimas, materialinė ir dvasinė socia­
listinės valstybės jėga, didžiulis liaudies patriotizmas, frontą ir
užnugarį pasirengusios suvienyti lenininės partijos vadovavi­
mas,— visa tai ir sudarė galingą mūsų gigantiškos šalies gyny­
binės galios pagrindą, lėmė tą milžinišką pergalę, kurią mes lai­
mėjome kovoje su fašizmu.
Patirdama didžiulių sunkumų ir nuostolių, tarybinė pramonė
nuo 1941 metų liepos 1 iki 1945 metų rugsėjo 1 dienos pagamino
milžinišką kiekį ginklų — per 825 tūkstančius pabūklų ir mino­
svaidžių, apie 103 tūkstančius tankų ir savaeigių artilerijos pa­
būklų, daugiau kaip 134 tūkstančius lėktuvų. Tai rodo, kad ša­
lies ekonomikos pagrindas kariniu, gynybiniu požiūriu buvo su­
kurtas teisingai, tvirtai ir laiku *.
Mintyse vėl peržvelgdamas Tarybinių Ginkluotųjų Pajėgų
kūrimo raidą nuo pilietinio karo laikų, turiu pasakyti, kad ir
čia mes ėjome teisingu keliu. Tarybinė karo doktrina, kariuo­
menės auklėjimo ir mokymo principai, armijos ir laivyno ap­
ginklavimas, vadų rengimas, ginkluotųjų pajėgų struktūra ir
organizacija buvo nuolat reikalingomis kryptimis tobulinama.
Kariuomenė visada pasižymėjo aukšta morale ir kovingumu,
politiniu sąmoningumu ir brandumu.
Žinoma, jei būtų galima iš naujo nueiti visą tą kelią, kai
ko reikėtų atsisakyti, kai ką pataisyti. Tačiau negaliu nurodyti
kokių nors svarbesnių, principinių mūsų ginkluotųjų pajėgų kū­
rimo krypčių, kurias reikėtų užbraukti, išmesti už borto, panai­
kinti. Nuo 1939 iki 1941 metų vidurio buvo atlikta tokių per-1

1 С о в е т с к а я в о е н н а я э н ц и к л о п е д и я . В в о сь м и т о м а х . — 1976. —
Т. 2, с. 66.

250
tvarkymų, po kurių Tarybų šalis įsigijo puikią armiją, parengtą
gynybai.
Aš tvirtinu tai ne todėl, kad norėčiau nusimesti nuo savo
pečių dalį atsakomybės už to meto trūkumus. Kita vertus, kiek­
vienas blaiviai mąstantis žmogus supras, kad net aukštame Ge­
neralinio štabo viršininko poste per keturis su puse mėnesio
visko negalima padaryti. Kai kurias savo klaidas aš jau minėjau,
apie kitas pakalbėsiu vėliau. Man rūpi kita: padėti skaitytojui,
ypač jaunimui, suvokti tikrąją padėtį.
Istorija mums davė pernelyg trumpą taikos metą, kad būtų
buvę galima viską sustatyti į savo vietas. Daug ką mes pradėjo­
me teisingai, daug ko nespėjome pabaigti. Atsiliepė apsirikimas
nustatant galimą fašistinės Vokietijos užpuolimo laiką. Su tuo
buvo susiję trūkumai, atsiradę tada, kai buvo rengiamasi atremti
pirmuosius priešo smūgius.
Teigiami veiksniai, kuriuos jau minėjau, vis plėtodamiesi
ir stiprėdami, veikė nuolat, visą karo metą. Jie ir nulėmė per­
galę. Neigiamas veiksnys — apsirikimas dėl laiko — veikė pama­
žu blėsdamas, tačiau smarkiai sustiprino objektyvų priešo pra­
našumą, kitur sudarė laikiną persvarą ir dėl to labai apsunkino
mūsų padėtį karo pradžioje.
1940 metais partija ir vyriausybė ėmėsi nemaža papildomų
priemonių šalies gynybai sustiprinti. Tačiau ekonominės gali­
mybės neleido per tokį trumpą laiką įvykdyti ginkluotosiose
pajėgose numatytų organizacinių ir kitokių priemonių. Karas
užklupo šalį persitvarkančią, perginkluojančią ir tobulinančią
ginkluotąsias pajėgas, kaupiančią reikalingas mobilizacines at­
sargas ir valstybės rezervus. Neplanuodama karo ir siekdama
jo išvengti, tarybinė liaudis pagrindines jėgas ir išteklius skyrė
taikiems ūkiniams planams vykdyti.
Bręstant karo pavojui, mes, kariškiai, turbūt nepadarėme vis­
ko, kad įtikintume J. Staliną, jog artimiausiu metu karas su Vo­
kietija neišvengiamas, ir įrodytume, jog reikia imtis kiek anks­
čiau operatyviniame mobilizaciniame plane numatytų skubių
priemonių.
Žinoma, nebūtų garantijos, kad bus sulaikytas priešo ant­
plūdis, nes šalių jėgos buvo toli gražu nelygios. Tačiau mūsų
kariuomenė galėjo stoti į kautynes organizuotesnė, taigi galėjo
padaryti priešui daug daugiau nuostolių. Tai patvirtina sėkminga
2 51
dalių ir junginių gynyba Volynės Vladimiro, Rava Russkajos,
Peremyšlio rajonuose ir kituose pietvakarių krypties ruožuose.
Dabar yra paplitusios įvairios versijos apie tai, ar mes ži­
nojome konkrečią karo pradžios datą ir karo planą, ar jų ne­
žinojome.
Aš negaliu tiksliai pasakyti, ar tiesingai buvo informuojamas
J. Stalinas, ar tikrai jam buvo pranešta, kurią dieną prasidės
karas. Tokių svarbių duomenų, kuriuos J. Stalinas galbūt gau­
davo asmeniškai, jis man ir gynybos liaudies komisarui nepra­
nešdavo.
Tiesa, kartą jis man pasakė:
— Vienas žmogus mums perduoda labai svarbių žinių apie
hitlerinės vyriausybės ketinimus, tačiau mes kiek abejojame...
Galbūt buvo kalbama apie Richardą Zorgę, dirbusį Vokieti­
jos pasiuntinybėje Japonijoje, apie kurį aš sužinojau tik po karo.
Ar galėjo Gynybos liaudies komisariato vadovybė, pasitelkusi
karo žvalgybą, laiku išaiškinti priešo kariuomenės susitelkimą
prie TSRS sienos, tai yra išeities rajonuose, iš kurių ji įsiveržė
birželio 22-ąją? Tuometinėmis sąlygomis tatai padaryti buvo la­
bai sunku.
Be to, kaip paaiškėjo iš trofėjinių žemėlapių ir dokumentų,
vokiečių kariuomenės vadovybė sutelkė savo pajėgas pasienyje
pačiu paskutiniu momentu, o gerokai toliau buvusią tankų ir
šarvuočių kariuomenę į išeities rajonus ji permetė tik naktį į
birželio 22-ąją.
Deja, net iš turimų duomenų ne visada buvo daromos teisin­
gos išvados, galinčios konkrečiai ir autoritetingai orientuoti aukš­
čiausiąją vadovybę. Štai kai kurie su tuo susiję dokumentai iš
karo archyvų.
1941 metų kovo 20 dieną žvalgybos valdybos viršininkas ge­
nerolas F. Golikovas įteikė vadovybei raportą su labai svarbio­
mis žiniomis.
Šiame dokumente buvo nurodomos galimos vokiečių fašis­
tų kariuomenės smūgių Tarybų Sąjungai kryptys. Kaip vėliau
paaiškėjo, jos nuosekliai atspindėjo hitlerininkų vadovybės pa­
rengtą „Barbarosos" planą, o viename iš variantų buvo išdėstyta
šio plano esmė.
Raporte buvo sakoma: „Domina šie labiausiai galimi karo
veiksmai prieš TSRS:
252
 Variantas Nr. 3, ...1941 metų vasario mėnesio duomenimis,
...puolimui prieš TSRS,— rašoma pranešime,— kuriamos trys ar­
mijų grupės: 1-oji grupė, vadovaujama generolo feldmaršalo Bo-
ko, smogia Petrogrado kryptimi, 2-oji grupė, vadovaujama gene­
rolo feldmaršalo Rundšteto,— Maskvos kryptimi ir 3-ioji grupė,
vadovaujama generolo feldmaršalo Lėbo,— Kijevo kryptimi. Puo­
limą prieš TSRS numatoma pradėti gegužės 20 dieną".
Mūsų karo atašė kovo 14 dienos pranešimu,— toliau buvo
nurodoma raporte,— vokiečių majoras pareiškė: „Mes visiškai
keičiame savo planą. Mes pasukame į rytus, } TSRS. Iš TSRS
mes atimsime duoną, anglį, naftą. Tada mes būsime nenugalimi
ir galėsime toliau kovoti su Anglija ir Amerika..."
Galiausiai šiame dokumente, remiantis karo atašė pranešimu
iš Berlyno, nurodoma, kad „karo veiksmų prieš TSRS pradžios
reikia laukti tarp 1941 metų gegužės 15 ir birželio 15 dienos".
Tačiau išvados, padarytos iš raporte pateiktų žinių, anuliavo
visą jų reikšmę ir suklaidino J. Staliną. Savo raporto pabaigoje
generolas F. Golikovas rašė:
„1. Remdamasis visais čia pateiktais pasisakymais ir šį pa­
vasarį galimų veiksmų variantais, darau išvadą, kad veiksmai
prieš TSRS gali prasidėti tada, kai Vokietija nugalės Angliją
arba pasirašys su ja garbingą taiką.
2. Gandus ir dokumentus apie šį pavasarį neišvengiamą karą
su TSRS būtina vertinti kaip angių ir net galbūt vokiečių žval­
gybos perduodamą dezinformaciją" (Pakursyvinta mano.— G. Z.).
1941 metų gegužės 6 dieną pranešimą J. Stalinui nusiuntė
Karinio jūrų laivyno liaudies komisaras admirolas N. Kuzneco-
vas: „Karo jūrų atašė Berlyne 1-ojo rango kapitonas Voronco-
vas praneša, ...kad, vieno vokiečių karininko iš Hitlerio vyriau­
siosios būstinės žodžiais, vokiečiai gegužės 14 dieną rengia
įsiveržimą į TSRS per Suomiją, Pabaltijį ir Rumuniją. Kartu nu­
matoma surengti galingus aviacijos antskrydžius virš Maskvos
ir Leningrado ir išmesti parašiutininkų desantą pasienio cent­
ruose..."
Siame dokumente išdėstyti faktai buvo nepaprastai reikšmingi,
tačiau admirolo N. Kuznecovo išvados prieštaravo jo paties pa­
teiktiems faktams ir dezinformavo J. Staliną.
„Manau,— sakoma N. Kuznecovo pranešime,— kad šie duo­
menys yra melagingi ir specialiai nukreipti šia kryptimi, norint
patikrinti, kaip į tai reaguos TSRS" (Pakursyvinta mano.— G. Z.).
253
 Tokio pobūdžio informacija buvo gaunama iš TSRS pasiunti­
nio Vokietijoje Dekanozovo. Jis ne tik siuntė per atitinkamus
organus J. Stalinui žinias, kad negresia joks užpuolimas, bet
ir leido karo išvakarėse atvažiuoti į Berlyną šeimoms daugelio
tų įgaliotosios ir prekybos atstovybių darbuotojų, kurie naktį į
birželio 22-ąją buvo suimti. J. Stalinas pasitikėjo klaidingomis
žiniomis, gaunamomis iš atitinkamų organų.
Ar žinojo Gynybos liaudies komisariato ir Generalinio štabo
vadovybė tą informaciją, kurią J. Stalinas gaudavo iš šio šalti­
nio? Maršalas S. Timošenka po karo man tvirtino, kad jis nieko
nežinojo. Kaip Generalinio štabo viršininkas, aš taip pat teigiu,
kad nieko apie tai nežinojau.
Nuo pirmųjų pokario metų iki šiol kai kur spaudoje laikomasi
versijos, tartum karo išvakarėse mes žinojome „Barbarosos" pla­
ną, pagrindinių smūgių kryptis, vokiečių kariuomenės išskleidi­
mo fronto plotį, jos skaičių ir ginkluotę. Čia nurodomi žinomi
tarybiniai žvalgai — Richardas Zorgė, taip pat daugelis kitų as­
menų iš Šveicarijos, Anglijos ir kai kurių kitų šalių, kurie tuos
duomenis neva pranešę iš anksto. Tačiau mūsų politinė ir karinė
vadovybė esą ne tik neįsigilino į šių pranešimų esmę, bet ir
juos atmetė.
Su visa atsakomybe leidžiu sau pareikšti, kad tai grynas
prasimanymas. Kiek žinau, jokių tokių duomenų nebuvo gavę
nei Tarybinė vyriausybė, nei gynybos liaudies komisaras, nei
Generalinis štabas.
...Įtempimas didėjo. Ir kuo labiau artėjo karo audra, tuo įtemp­
čiau dirbo Gynybos liaudies komisariato vadovybė. Liaudies ko­
misariato ir Generalinio štabo vadovaujantys darbuotojai, ypač
maršalas S. Timošenka, tuo metu darbavosi po 18—19 valandų
per parą, dažnai užsisėdėdavo kabinetuose iki ryto.
Birželio 13 dieną S. Timošenka prie manęs paskambino J. Sta­
linui ir paprašė leidimo duoti nurodymą dėl pasienio apygardų
kariuomenės visiškos kovinės parengties ir pirmųjų ešelonų iš­
skleidimo pagal priedangos planus.
— Pagalvosim,— atsakė J. Stalinas.
Kitą dieną atėjome pas J. Staliną ir pranešėme jam apie ne­
ramias nuotaikas ir būtinumą paskelbti kariuomenei visišką ko­
vinę parengtĮ.
2 54
 — Jūs siūlot įvykdyti šalyje mobilizaciją, pakelti dabar ka­
riuomenę ir traukti ją prie vakarinių sienų? Juk tai karas! Su­
prantat jūs tai abu ar ne?!
Paskui J. Stalinas vis dėlto paklausė:
— Kiek mūsų divizijų dislokuota Pabaltijo, Vakarų, Kijevo
ir Odesos karinėse apygardose?
Mes pasakėme, kad iš viso liepos 1 dieną keturiose vakari­
nėse pasienio apygardose bus 149 divizijos ir viena atskiroji
šaulių brigada. Iš šio skaičiaus:
Pabaltijo apygardoje — 19 šaulių, 4 tankų, 2 motorizuotos
divizijos, 1 atskiroji brigada:
Vakarų apygardoje — 24 šaulių, 12 tankų, 6 motorizuotos,
2 kavalerijos divizijos;
Kijevo apygardoje — 32 šaulių, 16 tankų, 8 motorizuotos, 2
kavalerijos divizijos;
Odesos apygardoje— 13 šaulių, 4 tankų, 2 motorizuotos, 3
kavalerijos divizijos.
— Na štai, argi to maža? Vokiečiai, mūsų duomenimis, tiek
kariuomenės neturi,— tarė J. Stalinas.
Aš paaiškinau, kad, žvalgybos duomenimis, vokiečių divizijos
sukomplektuotos ir apginkluotos pagal karo meto etatus. Kiek­
vienoje divizijoje yra nuo 14 iki 16 tūkstančių žmonių, o mūsų
vienoje divizijoje — daugiausia 8 tūkstančiai, taigi jos maždaug
du kartus silpnesnės už vokiečių.
J. Stalinas pastebėjo:
— Ne visuomet galima tikėti žvalgyba...
Mums kalbantis su J. Stalinu, į kabinetą įėjo jo sekretorius
A. Poskrebyševas ir pranešė, kad skambina iš Kijevo N. Chruš­
čiovas. J. Stalinas pakėlė ragelį. Iš atsakymų supratome, kad
kalbama apie žemės ūkį.
— Gerai,— šypsodamasis tarė J. Stalinas.
Matyt, N. Chruščiovas džiugiomis spalvomis piešė geras bū­
simo derliaus perspektyvas...
Iš Kremliaus išėjome prislėgti.
Nutariau truputėlį paėjėti pėsčiomis. Galvoje sukosi nelinks­
mos mintys. Aleksandro sode prie Kremliaus nerūpestingai iš­
dykavo vaikai. Prisiminiau savo dukras ir kažkaip ypač skaudžiai
pajutau tą milžinišką atsakomybę, kuri gula ant mūsų pečių už
visus vaikus, už jų ateitį, už visą šalį.
255
 Kiekvienas taikus laikotarpis turi savų bruožų, savą koloritą,
savą grožį. Tačiau noriu gerų žodžių pasakyti apie prieškarinį
metą. Jam buvo būdinga nepakartojama, savitai pakili nuotaika,
optimizmas, tam tikras taurumas, tačiau žmonės bendravo daly­
kiškai, kukliai ir paprastai. Gerai, labai gerai pradėjome gyventi!
Ir koks ekonomistas, filosofas ar rašytojas galės įtikimai ap­
rašyti, kaip būtų sužydėjus! mūsų šalis šiandien, kaip toli būtu­
me pažengę į priekį, jei karas nebūtų sustabdęs plačios, taikios
ir galingos tų metų tėkmės.
Aš jau minėjau, kokių priemonių buvo imtasi, kad Vokietija
neturėtų preteksto kariniam konfliktui išprovokuoti. Gynybos
liaudies komisaras, generalinis štabas ir pasienio karinių apy­
gardų vadai buvo įspėti, kad jie asmeniškai atsako už neatsargių
mūsų kariuomenės veiksmų padarinius. Mums buvo kategoriškai
uždrausta perkėlinėti kariuomenę į priešakines ribas pagal prie­
dangos planą be J. Stalino leidimo.
Gynybos liaudies komisaras S. Timošenka rekomendavo ka­
rinių apygardų vadams rengti junginių taktines pratybas sienos
link ir taip pagal priedangos planus sutelkti kariuomenę arčiau
išskleidimo rajonų. Si gynybos liaudies komisaro rekomendacija
apygardose buvo vykdoma su viena esmine išlyga: taktinėse
pratybose nedalyvavo gana daug artilerijos.
Mat 1941 metų pradžioje dar nebuvo divizijų, korpusų ir ze­
nitinės artilerijos pratybų, taigi nebuvo pasirengusi kovos už­
duotims. Todėl apygardų vadai nutarė dalį artilerijos pasiųsti į
poligonus mokytis šaudyti. Štai dėl ko, prasidėjus fašistinės Vo­
kietijos puolimui, kai kurie priedangos kariuomenės korpusai ir
divizijos neturėjo gana daug savo artilerijos.
Birželio 21 dienos vakare man paskambino Kijevo karinės
apygardos štabo viršininkas generolas leitenantas M. Purkajevas
ir pranešė, kad pas pasieniečius perbėgęs vokiečių feldfebelis.
Sis tvirtina, jog vokiečių kariuomenė traukia į išeities rajonus
ir ruošiasi pulti. Puolimas prasidėsiąs birželio 22 dienos rytą.
M. Purkajevo žodžius tuoj perdaviau liaudies komisarui ir
J. Stalinui.
— Atvažiuokit su liaudies komisaru į Kremlių, — pasakė
J. Stalinas.
Pasiėmę direktyvos kariuomenei projektą, kartu su liaudies
komisaru ir generolu leitenantu N. Vatutinu išvažiavome į Krem-
256
lių. Važiuodami susitarėme žūt būt gauti leidimą paskelbti ka­
riuomenės kovinę parengtį.
J. Stalinas mus sutiko vienas. Jis buvo labai susirūpinęs.
— Ar nepakišo to perbėgėlio vokiečių generolai, norėdami
išprovokuoti konfliktą? — pasiteiravo jis.
— Ne,— atsakė S. Timošenka.— Manome, kad perbėgėlis sa­
ko tiesą.
Tuo metu J. Stalino kabinete susirinko Politinio biuro nariai.
Stalinas juos trumpai informavo.
— Ką darysim? — paklausė J. Stalinas.
Niekas neatsakė.
— Reikia nedelsiant duoti direktyvą dėl visų pasienio apy­
gardų kariuomenės visiškos kovinės parengties,— pasiūlė liau­
dies komisaras.
— Skaitykit,— tarė J. Stalinas.
Aš perskaičiau direktyvos projektą. J. Stalinas pastebėjo:
— Dar per anksti duoti tokią direktyvą. Galbūt klausimas
dar išsispręs taikiai. Reikia duoti trumpą direktyvą ir nurodyti,
kad puolimo pradžia gali būti provokaciniai vokiečių dalių
veiksmai. Pasienio apygardų kariuomenė turi nepasiduoti jokioms
provokacijoms, kad nesukeltų komplikacijų.
Negaišdami mudu su N. Vatutinu išėjome į kitą kambarį ir
tuoj parašėme gynybos liaudies komisaro direktyvos projektą.
Grįžę į kabinetą, paprašėme leidimo su juo supažindinti.
J. Stalinas, išklausęs direktyvos projektą ir pats dar kartą jį
perskaitęs, šį tą pataisė ir perdavė liaudies komisarui pasirašyti.
Kadangi ši direktyva nepaprastai svarbi, pateikiu ją visą:
„Leningrado karinės apygardos, Pabaltijo ypatingosios kari­
nės apygardos, Vakarų ypatingosios karinės apygardos, Kijevo
ypatingosios karinės apygardos, Odesos karinės apygardos Kari­
nėms taryboms.
Kopija: Karinio jūrų laivyno liaudies komisarui.
1. 41.06.22—23 vokiečiai gali netikėtai pradėti pulti Lenin­
grado karinės apygardos, Pabaltijo ypatingosios karinės apygar­
dos, Vakarų ypatingosios karinės apygardos, Kijevo ypatingosios
karinės apygardos, Odesos karinės apygardos frontuose. Puoli­
mas gali prasidėti provokaciniais veiksmais.
2. Mūsų kariuomenės uždavinys — nepasiduoti jokioms pro­
vokacijoms, dėl kurių gali kilti didelių komplikacijų. Kartu Le­
ningrado, Pabaltijo, Vakarų, Kijevo ir Odesos karinių apygardų
fi. G . Ž u k o v u 257
kariuomenė turi būti visiškai pasirengusi kovai, atremti galimą
netikėtą vokiečių ar jų sąjungininkų smūgį.
3. Įsakau:
a) naktį į 41.06.22 slapta užimti valstybinės sienos įtvirtintų
rajonų ugnies taškus;
b) 41.06.22 priešaušry išskirstyti po lauko aerodromus visą
aviaciją, taip pat kariuomenės aviaciją ir kruopščiai ją užmas­
kuoti;
c) visas dalis parengti kovai. Kariuomenę laikyti išskleistą
ir užmaskuotą;
d) parengti kovai priešlėktuvinę gynybą, bet priskirtų at­
sarginių nešaukti. Parengti visas miestų ir objektų užtemdymo
priemones;
e) jokių kitų priemonių be atskiro nurodymo nesiimti.
Timošenka. Žukovas
41.06.21".
Su šia direktyva N. Vatutinas nedelsdamas išvažiavo į Ge­
neralinį štabą, kad tuoj pat perduotų ją apygardoms. Ją per­
duoti buvo baigta 1941 metų birželio 22 dieną 0 valandų 30
minučių. Direktyvos kopija buvo perduota Karinio jūrų laivyno
liaudies komisarui.
Apimti sudėtingų jausmų, mudu su S. Timošenka grįžome
iš J. Stalino.
Tarsi viską padarėme, kas nuo mūsų priklausė, kad maksi­
maliai pasirengę sutiktume artėjantį karo pavojų: įgyvendinta
daug stambių organizacinių mobilizacinio operatyvinio pobūdžio
priemonių; kiek įmanoma sustiprintos vakarų karinės apygar­
dos, kurioms pirmosioms teks stoti į kovą su priešu; galiausiai
šiandien buvo gautas leidimas paskelbti pasienio karinių apy­
gardų kariuomenėje visišką kovinę parengtį.
Tačiau, antra vertus, vokiečių kariuomenė rytoj gali pereiti
į puolimą, o mes dar nebaigėme įvykdyti kai kurių labai svarbių
priemonių. Tatai gali labai apsunkinti kovą su patyrusiu ir stip­
riu priešu. Direktyva, kurią tuo metu į apygardas perdavinėjo
Generalinis štabas, galėjo pavėluoti.
Seniai sutemo. Baigėsi birželio 21 diena. Mudu su S. Timo­
šenka tylėdami atvažiavome į liaudies komisariatą, bet aš jau­
čiau, kad ir liaudies komisarą kankina tos pačios neramios min­
tys. Išlipę iš mašinos, susitarėme po dešimties minučių susitikti
jo kabinete.
258
 D E SIM T A S SKYRIUS

KARO PRADŽIA

Naktį į 1941 metų birželio 22-ąją visiems Generalinio štabo

Ir Gynybos liaudies komisariato darbuotojams buvo įsakyta likti
savo vietose. Reikėjo kuo greičiau perduoti į apygardas direk­
tyvą dėl pasienio apygardų kariuomenės kovinės parengties.
Tuo metu aš ir gynybos liaudies komisaras visą laiką kalbėjomės
su apygardų vadais ir štabų viršininkais: Jie informavo mus apie
vis stiprėjantį triukšmą antrapus sienos. Šias žinias jiems teikė
pasieniečiai ir priešakinės priedangos kariuomenės dalys.
Birželio 21 dieną apie 24 valandą Kijevo apygardos vadas
M. Kirponosas iš savo vadavietės Ternopolyje AD telefonu pra­
nešė: kad, be perbėgėlio, apie kurį pranešė generolas M. Pur-
kajevas, mūsų dalyse atsirado dar vienas vokiečių kareivis iš
74-osios pėstininkų divizijos 222-ojo pėstininkų pulko. Jis per­
plaukė upelį, prisistatė pasieniečiams ir pranešė, kad 4 valandą
vokiečių kariuomenė pradės puolimą. N. Kirponosui buvo įsa­
kyta kuo greičiau perduoti kariuomenei direktyvą dėl kovinės
parengties.
Iš visko buvo matyti, kad vokiečių kariuomenė artinasi prie
sienos. Apie tai O valandų 30 minučių mes raportavome J. Sta­
linui. Jis paklausė, ar perduota direktyva apygardoms. Aš atsa­
kiau teigiamai.
Po J. Stalino mirties atsirado versijų, esą kai kurie vadai ir
jų štabai naktį į birželio 22-ąją nieko neįtardami ramiai miegojo
arba nerūpestingai linksminosi. Tai neatitinka tikrovės. Paskuti­
nė taiki naktis buvo visai kitokia. Kaip jau minėjau, mudu su
gynybos liaudies komisaru, grįžę iš Kremliaus, ne kartą AD te­
lefonu kalbėjomės su apygardų vadais F. Kuznecovu, D. Pavlo­
vu, M. Kirponosu ir jų štabų viršininkais, esančiais savo vada­
vietėse.
Birželio 22-ąją auštant liaudies komisaras S. Timošenka, N. Va-
tutinas ir aš buvome gynybos liaudies komisaro kabinete.
3 valandą 07 minutės AD telefonu man paskambino Juodosios
jūros laivyno vadas admirolas F. Oktiabrskis ir pranešė; „Laivy­
no VNOS sistema raportuoja, kad iš jūros pusės artėja daug
nežinomų lėktuvų; laivynas visiškai pasirengęs kovai. Laukiu
nurodymų".
9* 259
 Aš paklausiau admirolo:
— Koks jūsų sprendimas?
— Sprendimas vienas: pasitikti lėktuvus laivyno priešlėk-;
tuvinės gynybos ugnimi.
Pasitaręs su S. Timošenka, atsakiau F. Oktiabrskiui:
— Veikite ir informuokite savo liaudies komisarą.
3 valandą 30 minučių Vakarų apygardos štabo viršininkas
generolas V. Klimovskichas pranešė apie vokiečių aviacijos ant­
skrydį virš Baltarusijos miestų. Maždaug po trijų minučių Kijevo
apygardos štabo viršininkas generolas M. Purkajevas raportavo
apie aviacijos antskrydį virš Ukrainos miestų. 3 valandą 40 mi­
nučių paskambino Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas
F. Kuznecovas ir pranešė apie priešo aviacijos antskrydžius virš
Kauno ir kitų miestų.
Liaudies komisaras man įsakė paskambinti J. Stalinui. Skam­
binu. Prie telefono niekas neprieina. Skambinu nepaliaujamai.
Pagaliau girdžiu mieguistą budinčio apsaugos valdybos generolo
balsą.
— Kas kalba?
— Generalinio štabo viršininkas Žukovas. Prašau skubiai
mane sujungti su draugu Stalinu.
— Ką? Dabar? — nustebo apsaugos viršininkas.— Draugas Sta­
linas miega.
— Pažadinkit nedelsdamas: vokiečiai bombarduoja mūsų
miestus!
Keletą akimirkų buvo tylu. Pagaliau ragely pasigirdo duslus
balsas:
— Palaukite.
Po trejeto minučių prie aparato priėjo J. Stalinas.
Aš raportavau apie padėtį ir paprašiau leisti pradėti atsako­
muosius kovos veiksmus. J. Stalinas tyli. Girdžiu tik jo kvė­
pavimą.
— Jūs mane supratote?
Vėl tyla.
Pagaliau J. Stalinas paklausė:
— Kur liaudies komisaras?
— Kalba AD telefonu su Kijevo apygarda.
— Atvykite su Timošenka į Kremlių. Pasakykite Poskreby-
ševui, kad sukviestų visus Politinio biuro narius.
260
 Ketvirtą valandą aš vėl kalbėjausi su F. Oktiabrskiu. Jis
ramiu tonu raportavo:
— Priešo antskrydis atmuštas. Bandymas smogti mūsų lai­
vams sužlugdytas. Tačiau mieste yra sugriovimų.
Noriu čia pabrėžti, kad admirolo F. Oktiabrskio vadovaujamas
Juodosios jūros laivynas buvo vienas iš pirmųjų mūsų junginių,
organizuotai sutikusių priešo puolimą.
4 valandą 10 minučių Vakarų ir Pabaltijo ypatingosios kari­
nės apygardos pranešė, kad vokiečių kariuomenė pradėjo kovos
veiksmus apygardų sausumos ruožuose.
4 valandą 30 minučių ryto mes su S. Timošenka atvažiavome
{ Kremlių. Visi iškviestieji Politinio biuro nariai buvo jau susi­
rinkę. Mane ir liaudies komisarą pakvietė j kabinetą.
J. Stalinas buvo išblyškęs. Jis sėdėjo už stalo, rankose lai­
kydamas tabako prikimštą pypkę.
— Reikia skubiai paskambinti į Vokietijos pasiuntinybę,—
prabilo jis.
Pasiuntinybėje atsakė, kad pasiuntinys grafas fon Sulenburgas
prašo priimti jį su skubiu pranešimu.
Priimti pasiuntinį buvo pavesta V. Molotovui.
Tuo metu Generalinio štabo viršininko pirmasis pavaduotojas
Vatutinas pranešė, kad po stiprios artilerijos ugnies daugelyje
šiaurės vakarų ir vakarų krypčių ruožų pradėjo pulti vokiečių
sausumos kariuomenė.
Po kurio laiko į kabinetą skubiai įėjo V. Molotovas:
— Vokietijos vyriausybė paskelbė mums karą.
J. Stalinas tylėdamas atsisėdo į krėslą ir giliai susimąstė.
Stojo ilga, sunki pauzė.
Aš surizikavau sudrumsti užsitęsusią tylą ir pasiūliau tuoj
pat visomis pasienio apygardose esančiomis pajėgomis pulti pra­
siveržusias priešo dalis ir sulaikyti tolesnį jų veržimąsi.
— Ne sulaikyti, o sunaikinti,— patikslino S. Timošenka.
— Duokite direktyvą,— tarė J. Stalinas. Birželio 22 dieną
7 valandą 15 minučių buvo perduota apygardoms gynybos liau­
dies komisaro direktyva Nr. 2. Tačiau pagal jėgų santykį ir su­
sidariusią padėtį ji pasirodė esanti nereali, todėl nebuvo įvykdyta.
Grįžę su S. Timošenka į Gynybos liaudies komisariatą, iš­
siaiškinome, kad birželio 22-ąją švintant visose vakarų pasienio
apygardose buvo nutrauktas kabelinis ryšys su kariuomene, ir
apygardų bei armijų štabai negalėjo skubiai perduoti savo nu­
261
 rodymų. Anksčiau išmestos musų teritorijoje vokiečių diversinės
grupės daugelyje vietų nutraukė telefono laidus. Jos naikino ry­
šio delegatus, užpuldinėjo vadus. Kaip jau minėjau, nemaža
pasienio apygardų kariuomenės dalis radijo ryšio neturėjo, todėl
naudojosi telefono oro tinklais.
Į apygardų štabus iš įvairių šaltinių ėmė plaukti labai prieš­
taringos, dažnai provokacinės žinios.
Generalinis štabas savo ruožtu negalėjo gauti iš apygardų
štabų ir kariuomenės tikslių žinių, dėl to, suprantama, Vyriau­
sioji vadovybė ir Generalinis štabas kurį laiką buvo atsidūrę
keblioje padėtyje.
Iki birželio 22 dienos 8 valandos ryto Generalinis štabas jau
buvo nustatęs, kad
— priešo bombonešių aviacija smogė stiprius smūgius dau­
geliui Vakarų, Kijevo ir Pabaltijo ypatingųjų karinių apygardų
aerodromų ir juose daugiausia nukentėjo aviacija, kuri nesuspė­
jo pakilti į orą ir išsisklaidyti lauko aerodromuose;
— buvo bombarduota daug Pabaltijo, Baltarusijos ir Ukrainos
miestų bei geležinkelio mazgų, Sevastopolio ir Pabaltijo karinės
jūrų bazės;
— išilgai visos mūsų vakarinės sienos prasidėjo įnirtingos
kautynės su vokiečių sausumos kariuomene. Daugelyje ruožų
vokiečiai jau pradėjo kautis su priešakiniais Raudonosios Ar­
mijos daliniais;
— pagal kovos aliarmą pakeltos pirmojo priedangos ešelono
šaulių dalys pradėjo kautis, nesuspėjusios užimti parengtų po­
zicijų;
— Leningrado karinės apygardos ruože kol kas buvo ramu,
priešo nebuvo matyti.
Apie 9 valandą S. Timošenka paskambino J. Stalinui ir pa­
prašė leisti vėl atvažiuoti į Kremlių pateikti TSRS Aukščiausio­
sios Tarybos Prezidiumo įsako dėl mobilizacijos ir Vyriausiosios
kariuomenės vadovybės sudarymo projektą, taip pat apsvarstyti
kai kuriuos kitus klausimus.
Neilgą kelią iki Kremliaus liaudies komisaro ir mano auto­
mobiliai pralėkė didžiausiu greičiu. Su manimi važiavo Gene­
ralinio štabo viršininko pirmasis pavaduotojas N. Vatutinas. Jis
vežėsi fronto strateginės padėties žemėlapį. Turėdamas seną įpro­
tį pasitikrinti, mintyse perverčiau su savimi pasiimtus dokumen­
tus: jų buvo nedaug, tarp jų — projektas nutarimo sudaryti Vy­
2G2
riausiąją kariuomenės vadovybę — aukščiausią Ginkluotųjų pa­
jėgų karo veiksmų vadovybės organą. Dokumentą iš anksto buvo
parengęs Generalinis štabas ir patvirtinęs gynybos liaudies ko­
misaras.
Mus sutiko A. Poskrebyševas ir tuoj pat nuvedė į kabinetą.
Politinio biuro nariai jau buvo susirinkę. Padėtis buvo įtempta.
Visi tylėjo.
J. Stalinas tylėdamas vaikščiojo po kabinetą, rankoje spaus­
damas neuždegtą pypkę.
— Na, ką jūs ten turite? — tarė jis.
S. Timošenka raportavo apie Vyriausiosios kariuomenės va­
dovybės sudarymo projektą. J. Stalinas perskaitė projektą, bet
nieko apie jį nepasakė, tik, padėjęs dokumentą ant stalo, trum­
pai tarė:
— Apsvarstysime Politiniame biure.
Susipažinęs su padėtimi, J. Stalinas pasakė:
— 12 valandą per radiją kalbės Molotovas.
Perskaitęs mobilizacijos įsako projektą, iš dalies sumažinęs
jos mastą, kurį buvo numatęs Generalinis štabas, J. Stalinas per­
davė įsaką A. Poskrebyševui patvirtinti Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiume. Šiuo įsaku nuo birželio 23 dienos buvo skelbiama
1905—1918 gimimo metų karo prievolininkų mobilizacija ketu­
riolikoje karinių apygardų, tai yra beveik visose karinėse apy­
gardose, išskyrus Vidurinės Azijos, Užbaikalės ir Tolimųjų Rytų,
taip pat buvo skelbiama karo padėtis europinėje šalies dalyje.
Visos valstybinių valdžios organų funkcijos organizuojant gyny­
bą, saugant viešąją tvarką ir užtikrinant valstybės saugumą čia
perėjo karinei valdžiai. Jai buvo suteikta teisė mobilizuoti gy­
ventojus ir visas transporto priemones gynybos darbams ir svar­
biausių karinių bei ūkinių objektų apsaugai.
Birželio 22 dieną Pabaltijo, Vakarų ir Kijevo ypatingosios
karinės apygardos buvo pertvarkytos atitinkamai į Šiaurės vaka­
rų, Vakarų ir Pietvakarių frontus.
Apie 13 valandą man paskambino J. Stalinas ir pasakė:
— Mūsų frontų vadai neturi pakankamo patyrimo vadovauti
kariuomenės kovos veiksmams ir, matyt, yra sutrikę. Politinio
biuras nusprendė jus, kaip Vyriausiosios kariuomenės vadovybės
atstovą, pasiųsti į Pietvakarių frontą. Į Vakarų frontą pasiųsime
Šapošnikovą ir Kūliką. Aš juos išsikviečiau ir daviau atitinka­
2G3
 mus nurodymus. Jums reikia nedelsiant skristi į Kijevą ir iš
ten kartu su Chruščiovu važiuoti j fronto štabą Ternopolyje.
Aš paklausiau:
— O kas tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis vadovaus Ge­
neraliniam štabui?
J. Stalinas atsakė:
— Palikite vietoj savęs Vatutiną.
Paskui kiek suirzęs pridūrė:
— Negaiškite laiko, kaip nors čia apsieisime be jūsų.
Aš paskambinau į namus, kad manęs nelauktų, ir jau po 40
minučių buvau pakilęs į orą. Ir tik tada prisiminiau, kad nuo
vakar dienos nieko neturėjau burnoje. Pagelbėjo lakūnai: pa­
vaišino mane stipria arbata ir buterbrodais.
Pavakary jau buvau Kijeve, VKP(b) CK, kur manęs laukė
N. Chruščiovas. Jis pasakė, kad toliau skristi pavojinga. Vokie­
čių lakūnai persekioja transporto lėktuvus. Reikia važiuoti auto­
mobiliais. Gavę iš N. Vatutino AD telefonu paskutinius duome­
nis apie padėtį, mes išvažiavome į Ternopolį, kur tuo metu buvo
Pietvakarių fronto vado generolo pulkininko M. Kirponoso va­
davietė.
Į vadavietę atvykome vėlai vakare, ir aš tuoj pat AD telefo­
nu pasikalbėjau su N. Vatutinu.
Štai ką jis man papasakojo:
— Nors buvo imtasi energingų priemonių, Generalinis štabas
iki vakaro taip ir neįstengė gauti iš frontų, armijų ir Karinių oro
pajėgų štabų tikslių duomenų apie mūsų kariuomenę ir priešą.
Žinios apie priešo įsiveržimo į mūsų teritoriją gylį gana priešta­
ringos. Nėra tikslių duomenų apie aviacijos ir sausumos kariuo­
menės nuostolius. Tik žinoma, kad Vakarų fronto aviacija patyrė
labai didelių nuostolių. Generalinis štabas ir liaudies komisaras
negali susisiekti su frontų vadais Kuznecovu ir Pavlovu, nes jie,
nepranešę liaudies komisarui, išvažiavo kažkur į savo kariuo­
menę. Šių frontų štabai nežino, kur dabar yra jų vadai.
Aviacijos žvalgybos duomenimis, kautynės vyksta mūsų
įtvirtintuose rajonuose ir kai kur 15—20 kilometrų į mūsų teri­
torijos gylį. Frontų štabai neturi tiesioginio ryšio su kariuomene,
nes su daugeliu armijų ir atskirų korpusų nėra nei telefono, nei
radijo ryšio.
Paskui generolas N. Vatutinas pasakė, kad J. Stalinas pritarė
liaudies komisaro direktyvai Nr. 3 ir įsakė padėti mano parašą.
264
 — Kas per direktyva? — paklausiau.
— Direktyvoje numatyta mūsų kariuomenei pereiti į kontr-
puolimą. Keliamas uždavinys sutriuškinti priešą pagrindinėse
kryptyse ir įeiti į priešo teritoriją.
— Bet mes dar tiksliai nežinome, kokiomis pajėgomis smo­
gia priešas,— paprieštaravau.— Ar ne geriau palaukti iki ryto,
kol išsiaiškinsime, kas dedasi fronte, ir tik tada priimti reikalin­
gą sprendimą?
— Aš pritariu jums, bet viskas jau nuspręsta.
— Gerai, dėkite mano parašą,— pasakiau.
Šią direktyvą Pietvakarių fronto vadas gavo apie 24 valandą.
Kaip ir tikėjausi, fronto štabo viršininkas M. Purkajevas jai
ryžtingai pasipriešino, nes buvo įsitikinęs, kad frontas neturi nei
jėgų, nei galimybių šią direktyvą įvykdyti.
Fronto Karinė taryba detaliai apsvarstė susidariusią padėtį.
Aš pasiūliau M. Kirponosui nedelsiant duoti preliminarinį įsa­
kymą sutelkti mechanizuotus korpusus kontrsmūgiui į pagrindinę
„Pietų" armijų grupuotę, prasiveržusią į Sokalio rajoną. Kontr­
smūgiui sutelkti visą fronto aviaciją ir dalį Vyriausiosios ka­
riuomenės vadovybės tolimojo veikimo bombonešių aviacijos.
Fronto štabas ir vadovybė greitai parengė ir perdavė armijoms
bei korpusams išankstinius kovos nurodymus.
Šioje labai sudėtingoje pirmosios karo dienos situacijoje fron­
to štabo viršininkas M. Purkajevas ir fronto štabo operatyvinio
skyriaus viršininkas I. Bagramianas pasirodė esą šaltakraujiški,
puikūs organizatoriai.
Birželio 23-iosios rytą 9 valandą mes atvykome į 8-ojo me­
chanizuoto korpuso vado generolo leitenanto D. Riabyševo va­
davietę. Aš gerai pažinojau jį dar iš tų laikų, kai dirbau Kijevo
ypatingojoje karinėje apygardoje. Iš korpuso vado ir štabo vadų
išvaizdos nesunku buvo spręsti, kad jie įveikė sunkų kelią. Iš
Drogobyčo rajono jie labai greitai perėjo į Brodų rajoną. Jų
nuotaika buvo pakili. Žiūrėdamas į D. Riabyševą ir štabo kari­
ninkus, prisiminiau šlovingą 11-ąją tankų brigadą, jos bebaimį
vadą M. Jakovlevą, prisiminiau, kaip narsiai šios brigados kariai
triuškino priešą Bain Cagano kalno rajone prie Chalchin Golo.
„Šie žmonės ir dabar kausis nė kiek ne blogiau,— pagalvo­
jau.— Kad tik nepavėluotume su kontrsmūgiu...“
D. Riabyševas žemėlapyje parodė, kur ir kaip išsidėstęs kor­
pusas. Jis trumpai raportavo apie savo dalių būseną.

265
 — Korpusui sutelkti, technikai ir ginkluotei sutvarkyti, at­
sargoms papildyti reikės vienos paros,— pasakė jis.— Per tą laiką
bus atlikta žvalgyba kautynėmis ir suorganizuotas korpuso val­
dymas. Taigi korpusas visomis jėgomis galės stoti į kautynes
birželio 24 dienos rytą.
— Gerai,— atsakiau.— Žinoma, būtų geriau smogti kontrsmū-
gj drauge su 9-uoju, 19-uoju ir 22-uoju mechanizuotais korpusais,
bet, deja, jie vėluoja į išeities rajonus. Laukti, kol visi korpusai
susitelks, mums neleidžia aplinkybės. Prieš 8-ojo mechanizuoto
korpuso kontrsmūgį priešas gali pastatyti stiprią tankų ir prieš­
tankinės artilerijos užtvarą. Dėl to reikia kruopščiai išžvalgyti
vietovę ir priešą.
D. Riabyševas norėjo dar kažką pasakyti, bet pasigirdo ko­
manda: „Oro pavojusl“
— Še tau, boba, devintinės, mes dar nespėjome išsikasti prieš­
lėktuvinių priedangų,— ramiai pastebėjo Dmitrijus Riabyševas.—
Taigi, drauge armijos generole, teks manyti, kad mes jau pasi­
slėpėme priedangose.
— Jūs, Dmitrijau Ivanovičiau, norėjote kažką pasakyti?
— Aš norėjau pasiūlyti ką nors dabar užkąsti.
— Nebloga mintis. Aš, rodos, automobilyje šio to turiu.
Į palapinę įėjo korpuso štabo viršininkas ir kiti štabo kari­
ninkai. Nespėjus jiems prisistatyti, pasigirdo būdingas vokiečių
pikiruojančio bombonešio kaukimas, ir tuoj pat sugriaudėjo avia­
cinių bombų sprogimai. Aš pažvelgiau į D. Riabyševą ir kitus
karininkus. Visi buvo dalykiškai rimti, atrodė, kad esame lauko
pratybose.
„Šaunuoliai,— pagalvojau.— Su tokiais karo nepralaimėsi..."
Susitarę su korpuso vadu principiniais klausimais, vakarop
grįžome į fronto vadavietę Ternopolyje.
Fronto štabo viršininkas generolas leitenantas M. Purkajevas
ir fronto vadas generolas pulkininkas M. Kirponosas raportavo:
— Visuose fronto baruose vyksta kautynės. Svarbiausias ir
Įnirtingiausias mūšis vyksta Brodų—Dubno—Volynės Vladimiro
rajone. 9-asis ir 19-asis mechanizuoti korpusai birželio 25 dieną
išeina į Rovno rajone esančius miškus. Mes nusprendėme ne­
laukti,— pareiškė fronto vadas,— kol visi korpusai susitelks, ir
birželio 24 dieną pradėti kontrsmūgį link Klevanio ir Dubno.
5-osios armijos vadas turi vadovauti ne tik 22-ajam mechanizuo-
2 66
tam korpusui, bet ir 9-ajam bei 19-ajam ir suteikti jiems reika­
lingą paramą.
Nuspręsta buvo protingai, ir aš pritariau fronto vadovybei,
tik pasiūliau atkreipti dėmesį į tai, kad korpusų ir fronto aviaci­
ja bendradarbiautų.
Birželio 24 dieną Berestečko kryptimi pradėjo pulti D. Riaby-
ševo 9-asis mechanizuotas korpusas. Į šį korpusą mes dėjome
dideles viltis. Jis buvo geriau už kitus sukomplektuotas naujau­
siais tankais ir neblogai išmokytas. Generolo I. Karpezo vadovau­
jamas 15-asis mechanizuotas korpusas puolė į rytus nuo Rade-
chovo. Šių korpusų smūgį, ypač sėkmingus 8-ojo mechanizuoto
korpuso veiksmus, labai greitai pajuto vokiečių kariuomenė, ypač
tada, kai buvo sutriuškinta 57-oji pėstininkų divizija, dengusi
Kleisto grupės 48-ojo motorizuoto korpuso dešinįjį sparną.
Vokiečių 48-asis motorizuotas korpusas tą dieną pateko
gana sunkią padėtį, ir hitlerininkai prieš mūsų kontrsmūgį buvo
priversti mesti visą savo aviaciją. Tik tai ir išgelbėjo juos nuo
sutriuškinimo. Kovodamas su tarybinėmis dalimis, priešas ture j o,
dar pasitelkti armijos 44-ąjį korpusą ir kitokios kariuomenės.
Štai ką savo tarnybiniame dienoraštyje tą dieną užrašė vo­
kiečių sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininkas ge­
nerolas pulkininkas Halderis:
„Priešas iš gilumos visą laiką telkia naujas jėgas prieš mūsų
tankų pleištą... Kaip ir tikėtasi, nemažomis tankų jėgomis jis
pradėjo pulti 1-osios tankų grupės pietinį sparną. Kai kuriuose
baruose pastebėtas judėjimas".
Taip Pietvakarių fronto kariuomenė sėkmingai smogė fašis­
tinei vokiečių kariuomenei vieną pirmųjų kontrsmūgių. Jis galėjo
būti dar stipresnis, jei fronto vadovybė būtų turėjusi galingesnės
aviacijos ir dar nors 1—2 šaulių korpusus mechanizuotiems kor­
pusams paremti.
Būdami Pietvakarių fronto vadavietėje, mes labiausiai do
mėjomės Dubno kryptimi, kur vyko svarbiausios kautynės Uk­
rainoje.
Kalbėdamasis telefonu su 6-osios armijos vadu generolu
I. Muzyčenka ir 26-osios armijos vadu generolu F. Kostenka,
sužinojau, kad puolanti priešo 17-oji armija pagrindinį smūgį
smogė Lvovo kryptimi.

267
 Pateikiu 1941 metų birželio 25 dieną 10 vai. 30 min.— 10 vai.
55 min. tiesiogine linija vykusio pokalbio su generolu leitenantu
F. Kostenka užrašą.
Prie aparato Kostenka.
Žukovas. Aš noriu jums pateikti keletą klausimų. Ar jūs
palaikote ryšį su 97-osios šaulių divizijos kairiuoju sparnu?
Kostenka. Vakar vakare pasiunčiau rinktinę, susisiekiau su
divizija Javoruvų rajone, ten pat yra ir 6-ojo korpuso štabas.
Žukovas. Kur 99-osios šaulių divizijos dešinysis sparnas?
Kostenka. Dešinysis sparnas dabar užsuko į rytus nuo Gu-
saku.
Žukovas. Kur ir kokius turite rezervus?
Kostenka. Atvyksta du pulkai. Vienas pulkas, atitrauktas iš
fronto, 6.25. 11.00 vyksta į Dobromilį, kitas, taip pat atitrauktas
iš fronto, žygiuoja į Samboro rajoną ir artėja prie Chyrovo.
Į Samborą žygiuoja mano rezervinis batalionas ir 12 tankų.
Jiems iškeltas uždavinys pridengti iš šiaurės Samborą ir vykdyti
žvalgybą Moscisko link...
Žukovas. Kieno rankose Peremyšlis?
Kostenka: Mūsų...
Žukovas. Kiek, jūsų nuomone, priešais jus yra priešo ka­
riuomenės?
Kostenka. Priešais 99-ąją diviziją yra arti dviejų pėstininkų
divizijų ir kažkokia motociklininkų dalis, apie 200 motociklų,
visame kitame fronte — apie dvi divizijas, beje, kalnų dalys.
Žukovas. Gerai, viskas aišku. Aš dabar esu draugo Kirponoso
vadavietėje. Spaudžiu jums ranką! Linkiu sėkmės. Gal turite man
klausimų?
Kostenka. Norėčiau paprašyti fronto vadą duoti man bent
vieną tankų pulką. Būtinai reikia!
Žukovas. Aišku. Dėl mašinų pagalvosim.
Kostenka. Armijos štabe nėra ryšių lėktuvų.
Žukovas. Gerai. Iš kur nors paimsim. Ar žinote padėtį?
Kostenka. Padėtį žinau, su 6-ąja armija palaikau ryšius lai­
dais.
Žukovas. Gerai. Likite sveiki!
Jaučiau, jog Kostenka, kaip visada, buvo tikras, kad atliks
jam patikėtą darbą, atiduos tam visą energiją ir sugebėjimus,
o jei reikės, ir gyvybę.

268
 Vokiečių belaisviai pasakė, kad, užgrobus Rava Russkają,
jų vadovybė numatė įvesti į kautynes 14-ąjį motorizuotą kor­
pusą. Rava Russkajos įtvirtintą rajoną nuo pirmųjų karo minučių
gynė 35-asis ir 140-asis atskirieji kulkosvaidžių batalionai, gene­
rolo majoro G. Mikuševo 41-oji šaulių divizija ir majoro J. Malo
pasienio rinktinė.
Vokiečių 17-osios armijos vadovybė šiame bare išskleidė pen­
kias pėstininkų divizijas. Nepaisant stiprios artilerijos ugnies,
aviacijos smūgių ir įnirtingų atakų, priešo kariuomenei nepavy­
ko užimti Rava Russkajos ir palaužti 41-osios šaulių divizijos
pasipriešinimo. Birželio 22 dieną po pietų 41-oji divizija, turėjusi
du artilerijos pulkus, buvo sustiprinta korpuso 209-uoju artile­
rijos pulku, ginkluotu 152 mm kalibro pabūklais. Priešo kariuo­
menė tą dieną patyrė didelių nuostolių ir tikslo nepasiekė.
Peremyšlio įtvirtintą rajoną gynė 52-asis ir 150-asis atskirieji
kulkosvaidžių batalionai ir 92-oji pasienio rinktinė. Įtvirtinto ra­
jono dalys savo įtvirtinimuose išsidėstė birželio 22 dienos rytą,
apie 6 valandą. Joms pirmosioms kartu su pasieniečiais ir gink­
luotomis darbininkų bei tarnautojų rinktinėmis teko atlaikyti
priešo ugnį ir atakas.
Kelias valandas didvyriški miesto gynėjai stabdė kur kas
didesnėmis jėgomis besiveržiantį priešą. Paskui 92-osios pasie­
nio rinktinės viršininko įsakymu jie pasitraukė už miesto, kur
vėl sulaikė priešą. Dėl to buvo galima permesti prie Peremyšlio
pulkininko N. Dementjevo 99-ąją šaulių diviziją. Birželio 23 dieną
kartu su jungtiniu pasieniečių batalionu ji perėjo į puolimą ir
išmušė fašistus iš miesto.
Birželio 23 dieną vokiečiai vėl pradėjo labai stipriai atakuoti
Rava Russkajos kryptimi. Kai kur priešo dalims pavyko įsirėžti
į 41-osios divizijos gynybą, bet, generolui G. Mikuševui tvirtai
vadovaujant, priešas buvo kontratakuotas ir nublokštas į išeities
pozicijas.
Tačiau vakarop vokiečių kariuomenė rado silpną vietą: ji
smogė stiprų smūgį į Rava Russkajos ir Peremyšlio įtvirtintų ra­
jonų sandūrą, kurią gynė 97-oji ir 159-oji šaulių divizijos. Pasta­
roji, būdama ne visai suformuota, turėdama nemaža neapmokytų
atsarginių, neįstengė atlaikyti priešo atakų ir ėmė trauktis, su­
darydama sunkią situaciją kaimyninėms dalims. 6-osios armijos
vadas generolas I. Muzyčenka ėmėsi kontrapriemonių, bet pa­
2 69
dėties nepataisė, ir birželio 24 dienos pavakary gynyboje susi­
darė apie 40 kilometrų pralauža.
Rava Russkajos ir Peremyšlio įtvirtinti rajonai vis dar sėkmin­
gai atmušinėjo priešo atakas. 99-oji divizija, padarydama priešui
didelių nuostolių, neužleido nė vieno savo pozicijų metro. Už
didvyriškumą ji buvo apdovanota Raudonosios vėliavos ordinu.
Lygiai taip pat sėkmingai kovėsi ir 41-oji šaulių divizija. Tik
nemažai priešo kariuomenės grupei įsirėžus į 159-osios divizijos
barą ir iškilus pavojui, kad įtvirtinti rajonai gali būti apeiti,
birželio 27-osios naktį fronto vadovybė atitraukė ją į užnugario
pozicijas.
Tuo tarpu 99-oji šaulių divizija birželio 23—28 dieną gynė
Peremyšlį ir tik birželio 29 dienos rytą vadovybės įsakymu pa­
sitraukė iš miesto.
Birželio 25—26 dieną kautynių įtampa ir mastas didėjo. Prie­
šas metė čia daugybę karo aviacijos. Ore ir žemėje vyko nuož­
mios kautynės. Abi pusės turėjo didelių nuostolių. Neretai vo­
kiečių aviacija neatlaikydavo drąsių mūsų lakūnų smūgių ir
atsitraukdavo į savo aerodromus.
Kadangi priešakinės priešo dalys prasiveržė į Dubno rajoną,
generolui D. Riabyševui buvo duotas įsakymas pasiųsti ten savo
8-ąj į mechanizuotą korpusą. 15-asis mechanizuotas korpusas pa­
grindines savo jėgas pasiuntė Berestečko link ir toliau taip pat
Dubno pusėn. Į Dubno rajoną buvo pasiųsti artėjantys 36-asis
šaulių ir 19-asis mechanizuotas korpusai. Birželio 27 dieną Dubno
rajone prasidėjo aršios kautynės.
Vokiečiai tuoj pat sustiprino savo kariuomenę 55-uoju armi­
jos korpusu. Tai išgelbėjo priešo Dubno grupuotę nuo visiško
sutriuškinimo. Patirdamas didelių nuostolių, priešas buvo pri­
verstas atitraukti kariuomenę iš kitų krypčių ir permesti ją prie
Dubno.
Mūsų kariuomenei nepavyko visiškai sutriuškinti priešo ir
sustabdyti jo puolimo, tačiau svarbiausia buvo padaryta: į Uk­
rainos sostinę besiveržianti priešo smogiamoji grupuotė Brodų—
Dubno rajone buvo sulaikyta ir susilpninta.
Birželio 24 dieną 17 valandą „Bodo" linija kalbėjausi su
5-osios armijos vadu generolu M. Potapovu. Prieš išdėstydamas
pokalbio esmę, noriu pasakyti, kad Michailas Potapovas buvo
gana patyręs generolas, įgijęs gerą praktiką kautynėse prie Chal-
chin Golo. Tai buvo drąsus ir sumanus armijos vadas, ir neatsi-
2 70
liktinei 5-ąją armiją gerai žinojo vokiečių vadovybė, ne kartą
patirdama jos smarkius smūgius.
Trumpai atpasakosiu mūsų pokalbį, gana būdingą pirmosioms
karo dienoms.
Prie aparato Potapovas.
Žukovas. Informuokite apie padėtį.
Potapovas. Vladovos—Ustilugo fronte veikia arti penkių pės­
tininkų divizijų ir apie du tūkstančius tankų ’. Pagrindinė priešo
tankų grupuotė — Dubenkos—Gorodlo fronte. Tarp Ustilugo ir
Sokalio — apie 6 pėstininkų divizijas bei 14-oji šarvuočių ir tan­
kų divizija. Ši šarvuočių ir tankų divizija veržiasi Volynės Vla­
dimiro—Lucko kryptimi. 5-osios ir 6-osios armijų sandūroje —
nenustatyto dydžio mechanizuotos dalys. Pagrindinis priešo smū­
gis nukreiptas Volynės Vladimiro—Lucko kryptimi, pagalbinis —
iš Brest Litovsko į Kovelį.
Pranešu mūsų armijos dalių išsidėstymą 41.06.24 14 vai. 20
min.
Fediuninskis yra užėmęs frontą Pulemecas—Kusniščiai—Viš-
nevas—Nikitičiai. 87-osios jo šaulių divizijos du pulkai yra Usti­
lugo įtvirtintuose rajonuose ir kaunasi apsupta; jai ima trūkti
šaudmenų.
Apie 124-ąją diviziją nuo vakar vakaro žinių neturiu.
41-oji tankų divizija Macejuvo—St. Košarų rajone po kau­
tynių tvarko materialinę dalį.
135-oji divizija nuo 14.00 kartu su 19-ąja tankų divizija ir
vienu 87-osios šaulių divizijos pulku, 1-osios prieštankinės bri­
gados ir visos korpuso artilerijos remiama, atakuoja Volynės
Vladimiro kryptimi.
Apie Lucką suorganizuota žiedinė gynyba, bet labai skysta.
Labiausiai bijau priešo tankų dalių smūgio Lucko kryptimi iš
pietų, nes tada reikėtų kovoti dviem frontais.
Smūgiui iš pietų atremti aš absoliučiai neturiu jėgų...
Prašau daugiau paremti bombonešių aviacija, neleisti perkelti
tankų dalis Dubenkos—Gorodlo fronte, sulaikyti besiveržiančius
nuo Brest Litovsko tankus, paremti smogiamąja ir naikintuvų
aviacija priešo Volynės Vladimiro grupuotei sunaikinti.1
1 Duomenys apie tankus pasirodė esą smarkiai padidinti (Autoriaus
pastaba).
271
 Aš neturiu jokių rezervų. 9-asis mechanizuotas korpusas, tu­
rintis apie 200 senų tankų, gali susitelkti Olyko rajone ne anks­
čiau kaip po dviejų parų.
Telefono ryšys visur nutrauktas, nespėjame jo taisyti, nes
priešo aviacija jį vėl nutraukia. Per radiją palaikom nuolatinį
ryšį su visais šaulių korpusais...
Prašau nurodymų dėl tolesnių veiksmų.
Žukovas. P i r ma : Kaimynas iš dešinės kaunasi Pružanų—
Gorodeco rajone.
Dalies priešo pajėgų prasiveržimas nuo Bresto į Kovelio pu­
s ę — nepakankamai organizuotų Korobkovo veiksmų padarinys.
Jūs privalote užlenkti savo sparną Brest Litovsko kryptimi ir
pridengti Kovelio prieigas.
A n t r a . Muzyčenka sėkmingai kaunasi į šiaurę nuo Kamen-
kos Strumilovskajos, Rava Russkajos ir toliau palei valstybinę
sieną. Priešas, pasitelkęs galingą tankų grupę, įsiveržė į 5-osios
ir 6-osios armijų sandūrą ir stengiasi užimti Brodus.
T r e č i a . Karpeza ir Riabyševas smogia kontrsmūgius tokio­
mis kryptimis: Karpeza per Brodus į šiaurės vakarus, pagrindinės
kautynės šiuo momentu, matyt, vyksta penkiolika kilometrų į
šiaurės vakarus nuo Brodų; Riabyševas kairiau — į šiaurę. Šituo
manevru jums bus suteikta pagalba.
Šiuo kontrsmūgiu siekiama sutriuškinti priešą Brodų—Kryš-
tynopolio rajone ir toliau į šiaurę, sudaryti jums galimybę su­
tvarkyti dalis ir suorganizuoti tvirtą frontą... Į Lucko rajoną, {šiau­
riau ir įpiečiau, jūsų grupuotei sustiprinti bus pasiųsti 19-asis ir
9-asis mechanizuoti korpusai ir du šaulių korpusai.
Dėl aviacijos imsimės priemonių.
Per radiją iš jūsų nieko negauta ir neiššifruota.
Lėktuvu reikės pasiųsti specialistą, kad jis ištirtų techninius
perdavimo ir šifravimo sutrikimus.
Kartoju: gerai uždenkite Kovelio prieigas iš šiaurės, nesi­
veržkite su šaulių divizijomis į kontratakas be tankų, nes tai
nieko neduos. Reikia padėti 87-ajai šaulių divizijai sviediniais
ir šaudmenimis. Pagalvokite, ar negalima nakčia išvesti jos iš ap­
supimo.
Kaip veikia jūsų KV ir kiti? Ar pramuša vokiečių tankų šar­
vus ir kiek maždaug tankų priešas neteko jūsų fronte?
Potapovas. Man pavaldi 14-oji aviacijos divizija, kurioje šį
rytą buvo 41 lėktuvas. Fronto įsakyme pasakyta, kad mus den-
272
gia 62-oji ir 18-oji bombonešių divizijos. Kur jos, nežinau, ryšio
su jomis nėra.
Turime trisdešimt sunkiųjų tankų KV. Visiems jų 152 mili­
metrų kalibro pabūklams neturime sviedinių.
Turiu tankų T-26 ir ВТ, daugiausia senų tipų, taip pat dvi-
bokščių.
Sunaikinta arti šimto priešo tankų.
Jūsų įsakymą supratau. Bijau, kad nespėsiu užlenkti dešiniojo
Fediuninskio sparno ir gerai uždengti prieigų iš šiaurės. Juk
priešo tankai šiuo metu yra Ratno rajone. Vis dėlto nedelsdamas
imsiuosi visų priemonių, kad įvykdyčiau gautą įsakymą.
Žukovas. KV 152 milimetrų pabūklai šaudo 09—30 metų svie­
diniais, todėl tuoj pat įsakykite išduoti betoną pramušančius
09—30 metų sviedinius. Lupsite priešo tankus kiaurai. Kitą pa­
galbą organizuosime. Aš į jus ir Nikiševą dedu nemažų vil­
čių. Naktį arba rytą būsiu pas jus. Iki pasimatymo!..

Kad galėtų toliau pulti Kijevo kryptimi, vokiečių vadovybė

turėjo iš strateginių rezervų permesti nemažą kariuomenės gru­
pę ir šimtus tankų su ekipažais fon Kleisto dalims papildyti.
Jei Pietvakarių fronto kariuomenė būtų geriau suorganiza­
vusi sausumos ir oro žvalgybą, geriau suderinusi kariuomenės
sąveiką ir valdymą, kontrsmūgio rezultatai būtų buvę dar ge­
resni.
Šiuose mūšiuose labai gerai pasirodė 22-asis mechanizuotas
korpusas, vadovaujamas generolo majoro S. Kondrusevo, 5-osios
armijos 27-asis šaulių korpusas, vadovaujamas generolo majoro
P. Artiomenkos, D. Riabyševo 8-asis mechanizuotas korpusas.
Beje, 8-asis mechanizuotas korpusas galėjo veikti dar efek­
tyviau, jei korpuso vadas nebūtų padalijęs korpuso į dvi dalis
ir, be to, jei nebūtų pavedęs vienos grupės brigados komisarui
N. Popeliui, kuris neturėjo pakankamos operatyvinės ir taktinės
patirties dideliam mūšiui vadovauti.
Generolo l. Karpezo 15-asis mechanizuotas korpusas įvykdė
savo užduotį, deja, neišnaudodamas visų savo to meto galimybių.
Mūsų istorinėje literatūroje tik bendrais bruožais aprašomas
šis didžiausias karo su fašistine Vokietija pradinio laikotarpio
pasienio mūšis. Reikėtų detaliau išnagrinėti mechanizuotų kor­
pusų kontrsmūgio į prasiveržusią pagrindinę priešo grupuotę
operatyvinį tikslingumą ir paties kontrsmūgio parengimą. Juk
273
tik šie mūsų kariuomenės veiksmai Ukrainoje jau pačioje pra­
džioje sužlugdė priešo ketinimą sparčiai prasiveržti į Kijevą.
Priešas patyrė didelių nuostolių ir įsitikino, kad tarybiniai ka­
riai pasiryžę grumtis atkakliai, iki paskutinio kraujo lašo.
Gana įdomiai šį mūšį savo atsiminimuose vertina buvęs vo­
kiečių 3-iosios tankų grupės vadas generolas Hotas:
„Sunkiausia buvo „Pietų" grupei. Priešo kariuomenė, kuri
gynėsi prieš šiaurinio sparno junginius, buvo nublokšta nuo
sienos, tačiau ji greitai atsigavo nuo netikėto smūgio ir savo
rezervų bei gilumoje dislokuotų tankų dalių kontratakomis su­
stabdė vokiečių kariuomenės veržimąsi. 6-ajai armijai priskirto­
sios 1-osios tankų grupės operatyvinis prasiveržimas iki birželio
28 dienos nebuvo įvykdytas. Vokiečių dalims pulti labai trukdė
galingi priešo kontrsmūgiai".
Tomis dienomis kalbėdamas AD telefonu su generolu N. Va-
tutinu, sužinojau, kad Vakarų ir Šiaurės vakarų frontuose vadai
ir štabai kol kas dar neturi nuolatinių ryšių su armijų vadais.
Divizijoms ir korpusams tenka kautis izoliuotai, neremiant kai­
myninei kariuomenei ir aviacijai, tinkamai ne vado vauj ant aukš­
tesniosioms instancijoms. Iš Nikolajaus Vatutino pranešimų su­
pratau, kad Vakarų ir Šiaurės vakarų frontuose susidarė labai
sunki padėtis.
Nikolajus Vatutinas sakė, kad J. Stalinas nervinasi ir dėl
visko linkęs kaltinti Vakarų fronto vadovybę ir štabą, koneveikia
maršalą G. Kūliką už neveiklumą. Vakarų fronto štabe buvęs
maršalas B. Šapošnikovas pranešė, kad G. Kūlikas birželio 23
dieną buvo 3-iosios armijos štabe, bet ryšiai su ja nutrūko.
Vis dėlto po kurio laiko Generaliniam štabui pavyko iš
įvairių šaltinių nustatyti, kad stambios priešo šarvuočių ir moto­
rizuotos kariuomenės grupuotės prasiveržė kai kuriuos šių
frontų baruose ir sparčiai veržiasi į Baltarusiją ir Pabaltijį...

Prasidėjo rūstus tarybinės liaudies išbandymas.

Pastaraisiais metais priimta kaltinti Vyriausiąją kariuomenės
vadovybę, kam ji nedavė įsakymo permesti iš šalies gilumos
pagrindines mūsų kariuomenės pajėgas priešo smūgiui pasitikti
ir atremti. Nedrįstu sakyti, kas būtų buvę, jei tai būtų buvę
padaryta: geriau ar blogiau. Galimas daiktas, kad mūsų kariuo­
menė, būdama nepakankamai aprūpinta prieštankinėmis ir prieš­
lėktuvinėmis gynybos priemonėmis, taip pat ne tokia judri kaip
274
priešo kariuomenė, būtų neišlaikiusi galingų skaidančių priešo
šarvuočių ir tankų smūgių ir būtų patekusi i tokią pat sunkią
padėtį, kokioje atsidūrė kai kurios pasienio apygardų armijos.
Ir dar nežinia kaip vėliau būtų susiklosčiusi padėtis prie Mask­
vos, Leningrado ir šalies pietuose. Taip pat reikia pridurti, Jog
hitlerinė vadovybė dėjo daug vilčių į tai, kad mes pritrauksime
pagrindines frontų pajėgas arčiau valstybinės sienos, kur priešas
tikėjosi jas apsupti ir sunaikinti. Tai buvo pagrindinis „Barba-
rosos" plano tikslas karo pradžioje (Pakursyvinta mano.— G. Z.).
Birželio 26 dienos ankstų rytą generolas N. Vatutinas man
į vadavietę Temopolyje pranešėt
— Pabaltijyje ir Baltarusijoje reikalai susiklostė labai nepa­
lankiai. Siaurės vakarų fronto 8-oji armija traukiasi Rygos link,
11-oji armija veržiasi Polocko kryptimi; frontui sustiprinti iš
Maskvos karinės apygardos permetamas 21-asis mechanizuotas
korpusas.
Draugas Stalinas įsakė suformuoti Rezervinį frontą ir išskleis­
ti jį Suščevo—Nevelio—Vitebsko—Mogiliovo—Žlobino—Gome­
lio—Černigovo—Desnos upės—Dnepro upės linijoje. Į Rezervinio
fronto sudėtį įjungiamos 19-oji, 20-oji, 21oji ir 22-oji armijos.
Iš esmės tai buvo toji riba, kurią mes su liaudies komisaru
S. Timošenka ir grupe Generalinio štabo darbuotojų išžvalgėme
šių metų gegužės mėnesį, manydami čia organizuoti vadų ir štabų
pratybas mūsų kariuomenės operatyvinio valdymo organizacijos
apskaičiavimams patikrinti.
Frontų vadovybės, Vyriausioji kariuomenės vadovybė, Ge­
neralinis štabas tomis dienomis vis dar neturėjo galutinių duo­
menų apie priešo kariuomenę, išsiskleidusią prieš mūsų frontus.
Apie tankus, aviaciją, motorizuotas dalis Generalinis štabas iš
frontų gaudavo aiškiai padidintus duomenis. Dabar, kai turime
beveik visus duomenis apie abiejų šalių grupuotes, norėdami su­
sidaryti pilną pirmųjų karo dienų vaizdą, turėtume apžvelgti ta­
rybinės kariuomenės pasienio karinių apygardų, o paskui ir į
mūsų šalį įsiveržusios vokiečių kariuomenės dislokaciją.
Tuo klausimu parašyta nemaža straipsnių ir knygų, tačiau
kai kada tendencingai ir neišmanant reikalo.
Šiuose darbuose teigiama, kad 170 mūsų divizijų karo išva­
karėse buvo dislokuotos didžiulėje teritorijoje: keturių su puse
tūkstančio kilometrų ilgio fronte nuo Barenco iki Juodosios jūros
275
ir 400 kilometrų į gylį, taigi nebuvo pakankamo tankio priešui
atremti pagrindinėse kryptyse.
Tai ne visai teisinga. Nuo Barenco iki Juodosios jūros iš tie­
sų yra 4,5 tūkstančio kilometrų, įskaitant ne tik penkių pasienio
apygardų sausumos barus, bet ir visas jūrų pakrantes, kurias
saugojo tik krantų gynyba ir Karinis jūrų laivynas.
Bet reikalas tas, kad Suomių įlankos pakrantėje nuo Talino
iki Leningrado kariuomenės visai nebuvo. Todėl 170 mūsų divi­
zijų iš tiesų užėmė tik 3375 kilometrus, o ne 4,5 tūkstančio kilo­
metrų. Palei sausumos sieną tarybinė kariuomenė buvo išsidės­
čiusi toli gražu nevienodo tankio grupuotėmis; tai priklausė nuo
vietos sąlygų ir operatyvinės bei taktinės kiekvieno konkretaus
baro reikšmės.
1275 kilometrų ilgio Siaurės fronte (Leningrado karinė apy­
garda) buvo tik dvidešimt viena divizija ir viena šaulių brigada,
kiekvienai divizijai vidutiniškai teko beveik po 61 kilometrą.
Pabaltijo, Vakarų, Kijevo ypatingųjų karinių apygardų ir
Odesos karinės apygardos užimamuose 2100 kilometrų ilgio sau­
sumos ruožuose dislokavosi 149 divizijos ir 1 brigada. Siame
svarbiausiame ruože kiekvienai divizijai vidutiniškai teko tru­
putį daugiau kaip 14 kilometrų. Tokie yra faktai.
Šios pajėgos karo išvakarėse buvo išdėstytos tokia tvarka:
Pabaltijo ypatingoji karinė apygarda (vadas generolas lei­
tenantas F. Kuznecovas, Karinės tarybos narys korpuso komisa­
ras P. Dibrova, štabo viršininkas generolas majoras P. Klionovas)
turėjo 25 divizijas, iš jų 4 tankų, 2 motorizuotas divizijas ir
1 šaulių brigadą.
Vakarų ypatingoji karinė apygarda (vadas armijos generolas
D. Pavlovas, Karinės tarybos narys korpuso komisaras A. Fomi-
nychas, štabo viršininkas generolas majoras V. Klimovskichas)
turėjo 24 šaulių, 12 tankų, 6 motorizuotas, 2 kavalerijos divizijas.
Kijevo ypatingoji karinė apygarda (vadas generolas pulkinin­
kas M. Kirponosas, Karinės tarybos narys divizijos komisaras
J. Rykovas, štabo viršininkas generolas leitenantas M. Purkaje-
vas) turėjo 32 šaulių, 16 tankų, 8 motorizuotas, 2 kavalerijos di­
vizijas.
Į Odesos karinę apygardą (vadas generolas leitenantas J. Ce-
revičenka, Karinės tarybos narys korpuso komisaras A. Kolobia-
kovas, štabo viršininkas generolas majoras M. Zacharovas) įėjo
13 šaulių, 4 tankų, 2 motorizuotos ir 3 kavalerijos divizijos.
276
 Taigi matome, kad stipriausia musų kariuomenės grupuotė
buvo sutelkta pietvakarių kryptyje (Kijevo ypatingojoje ir Ode­
sos karinėse apygardose). Šią grupuotę sudarė 45 šaulių, 20
tankų, 10 motorizuotų, 5 kavalerijos divizijos.
Iš 149 divizijų ir vienos brigados, dislokuotų keturiose va­
karų pasienio apygardose, 48 divizijos įėjo į pirmąjį armijų
priedangos ešeloną ir buvo išdėstytos per 10—15 kilometrų nuo
sienos (šaulių arčiau, tankų toliau). Pagrindinės pasienio apy­
gardų jėgos dislokavosi 80—300 kilometrų nuo valstybinės sienos.
Pajūrio karinių apygardų sparnus dengė Karinis jūrų laivy­
nas ir krantų gynyba, kurios pagrindą sudarė artilerija.
Sieną saugojo VRLK pasienio dalys.
Jau esu minėjęs kai kurias aplinkybes, kurios nulėmė mūsų
nesėkmes karo pradžioje. Apie kitus panašius faktus bus kal­
bama vėliau, bet dabar noriu pasakyti, kad jeigu padarė klaidų
vadovybė, tai jokiu būdu nereiškia, jog visų laipsnių karinė
vadovybė neatsako už savo klaidas ir aplaidumą.
Nė vienas kariuomenės viršininkas neturi moralinės teisės
vengti atsakomybės už savo neteisingus veiksmus ir dėl jų kal­
tinti aukštesniąją vadovybę. Kariuomenė ir jos vadai bet kokio­
mis sąlygomis pagal statutą turi būti visada pasirengę vykdyti
kovos užduotį. Tačiau karo išvakarėse, net naktį į birželio 22-
ąją, kai kurių sienos priedangos ešelono junginių vadai iki pas­
kutinio momento laukė nurodymų iš aukščiau ir nesirengė kovai,
nors jau buvo girdėti anapus sienos motorų riaumojimas ir vikš­
rų žlegesys.
Vyriausioji vokiečių kariuomenės vadovybė iš karto įvedė
į veiksmus 153 divizijas, sukomplektuotas pagal karo meto eta­
tus: 29 divizijas prieš Pabaltijo apygardą, 50 divizijų (iš jų 15
tankų) prieš Vakarų ypatingąją apygardą, 33 divizijas (iš jų 9
tankų ir motorizuotas) prieš Kijevo ypatingąją apygardą, 12 di­
vizijų prieš Odesos apygardą ir apie 5 divizijas stovėjo Suomi­
joje. 24 divizijos sudarė rezervą ir žygiavo pagrindinėmis stra­
teginėmis kryptimis.
Šiuos duomenis mes sužinojome pradiniu karo laikotarpiu,
daugiausia per belaisvių apklausą ir iš trofėjinių dokumentų.
Karo išvakarėse J. Stalinas, gynybos liaudies komisaras ir Ge­
neralinis štabas, remdamiesi žvalgybos duomenimis, manė, kad
hitlerinė vadovybė turės laikyti Vakaruose ir okupuotose šalyse
ne mažiau kaip 50 procentų savo kariuomenės ir karinių oro
277
 pajėgų. Iš tiesų, pradėdama karą su Tarybų Sąjunga, hitlerinė
vadovybė paliko ten mažiau kaip trečdalį savo divizijų, ir tai
antraeilių, o netrukus ir šį skaičių sumažino.
Priešo „Šiaurės", „Centro" ir „Pietų" armijų grupės turėjo
apie 4300 tankų ir savaeigių pabūklų. Sausumos kariuomenę rė­
mė 4980 kovos lėktuvų. Pirmasis mus užpuolusios kariuomenės
ešelonas artilerijos turėjo du kartus daugiau, artilerijos trauka
daugiausia buvo motorizuota.
Mintimis ne kartą grįždamas į pirmąsias karo dienas, aš sten­
giausi išanalizuoti operatyvines strategines klaidas, kurias darė
kariškiai — gynybos liaudies komisaras, Generalinis štabas ir apy­
gardų vadovybė — karo išvakarėse ir jo pradžioje.
Mes nesitikėjome tokio masto netikėto puolimo, be to, sykiu
iš anksto išskleistomis visose pagrindinėse strateginėse kryptyse
jėgomis, tai yra mes nebuvome numatę tokio pobūdžio ir tokip
masto smūgio. Nei liaudies komisaras, nei aš, nei mano pirmtakai
B. Šapošnikovas, K. Mereckovas ir Generalinio štabo vadovai ne­
sitikėjome, kad priešas sutelks tokią masę šarvuotos ir motori­
zuotos kariuomenės ir jau pirmą dieną galingomis kompaktiško­
mis grupuotėmis mes ją visomis strateginėmis kryptimis, siek­
damas kirsti triuškinančius, skaidančius smūgius.
Toliau. Karo išvakarėse 10-oji armija ir kai kurios kitos Va­
karų apygardos dalys buvo dislokuotos Bialystoko iškyšoje, iš­
lenktoje į priešo pusę. 10-oji armija užėmė pačią nepatogiausią
padėtį. Tokia operatyvinė šios armijos kariuomenės konfigūra­
cija kėlė pavojų, jog priešas gali smogti j jos sparnus, apeiti
ją iš Gardino ir Bresto pusės ir apsupti. Kita vertus, Gardino—
Suvalkų ir Bresto kryptyse fronto kariuomenė nebuvo pakanka­
mai giliai dislokuota ir stipri, kad neleistų priešui čia prasiveržti
ir apsupti Bialystoko gupuotę.
Ši kariuomenės išdėstymo klaida, padaryta 1940 metais, ne­
buvo ištaisyta iki pat prasidedant karui. Pagrindinėms priešo
grupuotėms sutriuškinus sparnus dengiančią kariuomenę ir pra­
siveržus Gardino bei Bresto rajone, reikėjo skubiai atitraukti
į užnugario pozicijas 10-ąją armiją ir šalia jos esančius 3-iosios
ir 4-osios armijų sparnus. Tada būtų buvę išvengta apsupimo ir
gerokai sustiprintas kituose baruose veikiančių junginių pasi­
priešinimas. Tačiau tuomet tai nebuvo padaryta.
273
 Analogiška klaida buvo padaryta ir su Pietvakarių fronto ar­
mijomis: jas taip pat per vėlai pradėta atitraukti, vengiant ap­
supimo.
Taip atsitiko todėl, kad mes visi tuomet neturėjome pakan­
kamos patirties sudėtingomis sąlygomis vadovauti kariuomenei
įnirtinguose mūšiuose, vykstančiuose didžiulėse platybėse.
Reikia nurodyti dar vieną Vyriausiosios kariuomenės vado­
vybės ir Generalinio štabo klaidą, apie kurią aš iš dalies jau
kalbėjau. Turiu galvoje kontrpuolimą pagal direktyvą Nr. 3.
Keldama užduotį pereiti į kontrpuolimą, Vyriausioji kariuo­
menės vadovybė nežinojo realios padėties, susiklosčiusios bir­
želio 22 dienos vakare. Nežinojo tikros padėties ir frontų vadai.
Savo sprendimą Vyriausioji kariuomenės vadovybė grindė ne
realios padėties analize ir argumentuotais skaičiavimais, ne ka­
riuomenės galimybėmis, o intuicija ir siekimu imtis aktyvių veik­
smų, o tokių dalykų atsakingais ginkluotos kovos momentais jo­
kiu būdu negalima daryti.
Susidariusioje situacijoje galėjo būti tik vienas teisingas
sprendimas — mechanizuotų korpusų kontrsmūgiai į prasiveržu­
sias priešo tankų ir šarvuočių grupuotes. Daugumas kontrsmūgių
buvo blogai suorganizuoti, vyko pavieniui, todėl ir nepasiekė
tikslo.
Neigiamai paveikė kautynių eigą pirmosiomis dienomis dar
viena aplinkybė. Kai kurie armijų vadai, užuot organizavę tvir­
tą vadovavimą iš savo vadaviečių ir palaikę ryšius su kaimynais,
fronto štabu ir Karinėmis oro pajėgomis, važinėjo po savo dalis
ir davinėjo nurodymus, nežinodami padėties kituose fronto ar­
mijų ruožuose ir pastatydami dalių bei junginių vadus į sunkią
padėtį. Neturėdami nuolatinių ryšių su aukštesniąja vadovybe,
jie buvo priversti veikti savo nuožiūra, taip, kaip jiems atrodė
geriau, ir gana dažnai kaimynų nenaudai.
Antai neorganizuotai traukdamosi 3-ioji armija iš Gardino
rajono ir 4-oji iš Bresto rajono smarkiai sukomplikavo generolo
majoro K. Golubevo vadovaujamos 10-osios armijos padėtį. Ši,
nejausdama smarkaus priešo spaudimo, vis dar kovėsi Osoveco
įtvirtintame rajone.
Čia atvykęs Vakarų fronto vado pavaduotojas generolas lei­
tenantas I. Boldinas ėmėsi vadovauti kavalerijos mechanizuotai
grupei, į kurią įėjo 6-asis ir 11-asis mechanizuoti korpusai ir
6-ojo kavalerijos korpuso junginiai.
279
 Birželio 23 dieną iš Suvalkų iškyšos buvo smogtas smūgis j
prasiveržusios priešo grupuotės sparną. Tačiau jis buvo nere-
zultatyvus, nes I. Boldinui nepavyko kontrsmūgiui sutelkti rei­
kalinguose rajonuose visų junginių. Tokį kontrsmūgį buvo sunku
suorganizuoti, nes junginiai buvo išsisklaidę ir neturėjo tarp
savęs ryšių.
Tądien čia aktyviai veikė tik 11-asis mechanizuotas korpusas,
vadovaujamas generolo majoro D. Mostovenkos. Generolo ma­
joro M. Chackilevičiaus vadovaujamas 6-asis mechanizuotas kor­
pusas, gindamasis 10-osios armijos sudėtyje prie Narevo upės,
negalėjo laiku susitelkti kontrsmūgiui. Kol jį išvedė iš kautynių
ir sutelkė, praėjo nemaža laiko. Generolo majoro I. Nikitino va­
dovaujama 6-ojo kavalerijos korpuso dalys ilgai užgaišo žygyje,
nes jas visą laiką puldinėjo priešo aviacija, ir dėl to patyrė
didelių nuostolių.
Birželio 24 dieną Gardino rajone užvirė nuožmios kautynės.
Nors priešas ore buvo pranašesnis, bet pateko į keblią padėtį.
„Centro" armijų grupės vadovybė buvo priversta mesti čia dar
du armijos korpusus ir kai kurias 3-iosios tankų grupės dalis.
Kruvini mūšiai tęsėsi ir birželio 25 dieną, tačiau nebuvo rei­
kiamo materialinio techninio tiekimo, todėl kontrsmogiamosios
grupuotės kariuomenė negalėjo efektyviai pulti. Ji patyrė nema­
žų nuostolių ir ėmė trauktis. Tankistams nepavyko išvesti iš mū­
šio visų tankų: tuo momentu jiems pritrūko degalų.
Iš šio mūšio negrįžo ir korpuso vadas M. Chackilevičius. Jis
buvo geras vadas, drąsus žmogus. Mudu su juo draugavome nuo
to laiko, kai aš ketvirto dešimtmečio pradžioje dirbau Kavalerijos
inspekcijoje. Negrįžo iš mūšio ir generolas I. Nikitinas, pelnytai
turėjęs protingo, valingo ir narsaus kavalerijos korpuso Vado
reputaciją.
Galingiausios vokiečių sausumos ir karinių oro pajėgų gru­
puotės smaigalys vakarų strateginėje kryptyje buvo nukreiptas
į Maskvą. Prieš Vakarų frontą veikė „Centro" armijų grupės
kariuomenė, kurią sudarė dvi lauko armijos (4-oji ir 9-oji) ir
dvi tankų grupės (2-oji ir 3-ioji). „Centro" armijų grupę rėmė
2-asis oro laivynas, turėjęs visą pikiuojančių bombonešių kor­
pusą. „Centro" armijų grupės kariuomenė buvo gerai aprūpinta
vyriausiosios vadovybės artilerija, motorizuotomis, inžinerijos
dalimis ir galinga pagalbine technika.
Čia visose svarbiausių savo smūgių kryptyse vokiečių ka-
!S0
 riuomenė sutelkė 5—6 kartus stipresnes jėgas. Pagrindinių gru­
puočių veiksmai buvo nuolat palaikomi smūgiais iš oro.
Sunki padėtis susiklostė Bresto rajone. Tačiau priešui ne­
pavyko palaužti Bresto tvirtovės gynėjų pasipriešinimo, apsupti
didvyriai davė deramą atkirtį. Vokiečiams Bresto epopėja pasi­
rodė kažkas visai nelaukta: Guderiano grupės tankų ir šarvuo­
čių kariuomenei ir 4-ajai vokiečių lauko armijai teko apeiti
miestą ir tvirtovę.
4-osios mūsų armijos kariuomenę (armijos vadas generolas
majoras A. Korobkovas) užgriuvo ne ką silpnesnis smūgis, negu
3- iosios armijos kariuomenę (armijos vadas generolas leitenan­
tas V. Kuznecovas) Gardino rajone. Tačiau turėdama savo ran­
kose didvyriškąjį Brestą ir netoli išsidėsčiusias 22-osios tankų
divizijos dalis, 6-ąją, 42-ąją, 49-ąją ir 75-ąją šaulių divizijas,
4- osios armijos vadovybė galėjo geriau organizuoti gynybą. Deja,
to neįvyko net tada, kai armijos vadovybės dispozicijon perėjo
14-asis mechanizuotas korpusas.
Kas tomis dienomis dėjosi tolimose Minsko prieigose?
Nežinodamas tikros 3-iosios, 10-osios ir 4-osios armijų padėties,
neturėdamas aiškių duomenų apie prasiveržusias priešo tankų
ir šarvuočių grupuotes, fronto vadas armijos generolas D. Pav­
lovas dažnai priimdavo padėties neatitinkančius sprendimus. Pa­
tirdama didelių nuostolių pasienio kautynėse, 3-iosios, 10-osios
ir 4-osios armijų kariuomenė, didvyriškai atmušinėdama puolantį
priešą, traukėsi į rytus. Narsiai stabdė priešo puolimą ir keturios
13-osios armijos divizijos: birželio 26 ir 27 dieną jos kovėsi
Minsko įtvirtintame rajone.
Vyriausiosios kariuomenės vadovybės nurodymu armijos ge­
nerolas D. Pavlovas įsakė 3-iajai ir 10-ajai armijoms atsitraukti
į rytus ir užimti gynybą Lydos—Slonimo—Pinsko linijoje. Ta­
čiau to įsakymo jos negalėjo įvykdyti, nes buvo pusiau apsuptos,
išsekintos ir sunkiai skynėsi kelią, atmušinėdamos nuolatinius
vokiečių aviacijos ir tankų bei šarvuočių kariuomenės smūgius.
Birželio 26 dieną priešo 39-asis motorizuotas korpusas pasie­
kė Minsko įtvirtintą rajoną, bet susidūrė su čia žygiuojančiu
generolo V. Juškevičiaus vadovaujamu 44-uoju šaulių korpusu.
Minsko gynybai sustiprinti iš Molodečno -pusės į miesto šiau­
rės vakarų prieigas buvo skubiai pasiųstas generolo majoro
A. Jermakovo vadovaujamas 2-asis šaulių korpusas, į kurį įėjo
100-oji ir 161-oji divizijos. Tačiau į Minsko pietvakarių prieigas
281
prasiveržė Guderiano tankų grupės 47-asis motorizuotas korpu­
sas, ir besiginančios kariuomenės padėtis smarkiai pablogėjo.
Priešas žiauriai bombardavo Minską. Miestas skendėjo lieps­
nose. Žuvo tūkstančiai taikių gyventojų. Šie niekuo nekalti žmo­
nės siuntė priešmirtinius prakeiksmus sužvėrėjusiems fašistų la­
kūnams...
Artimose Minsko prieigose užvirė atkaklus mūšis. Ypač nar­
siai kovėsi 64-osios, 100-osios ir 161-osios šaulių divizijų dalys.
Jos sunaikino per 100 fašistų tankų ir tūkstančius fašistų.
Birželio 26 dieną į Pietvakarių fronto vadavietę Ternopolyje
man paskambino J. Stalinas ir pasakė:
— Vakarų fronte susidarė sunki padėtis. Priešas priėjo Mins­
ką. Nesuprantu, kas darosi su Pavlovu. Nežinia kur maršalas
Kūlikas. Maršalas Šapošnikovas susirgo. Ar galit tuoj pat at-
skristi į Maskvą?
— Gerai, pasitarsiu su draugais Kirponosu ir Purkajevu dėl
tolesnių veiksmų ir važiuosiu } aerodromą.
Vėlų birželio 26-osios vakarą atskridau į Maskvą ir tiesiai
iš aerodromo nuvykau pas J. Staliną. Jo kabinete išsitempę sto­
vėjo liaudies komisaras S. Timošenka ir mano pirmasis pava­
duotojas generolas leitenantas N. Vatutinas. Abu išbalę, sublo-
gę, paraudusiomis nuo nemigos akimis. Ne ką geriau atrodė ir
J. Stalinas.
Galvos linktelėjimu pasisveikinęs, J. Stalinas tarė:
— Pagalvokit kartu ir pasakykit, ką galima padaryti, kai yra
tokia situacija? — ir metė ant stalo Vakarų fronto žemėlapį.
— Mums reikia keturiasdešimt minučių laiko,— pasakiau.
— Gerai, po keturiasdešimt minučių raportuokit.
Mes išėjome į gretimą kambarį ir ėmėme svarstyti Vakarų
fronto padėtį ir mūsų galimybes.
Ten susiklostė tikrai be galo sunki padėtis. Į vakarus nuo
Minsko buvo apsupti ir nelygiame mūšyje kovėsi 3-iosios ir 10-
osios armijų likučiai, laikydami sukaustę nemažas priešo pajė­
gas. Kai kurios 4-osios armijos dalys atsitraukė į Pripetės miškus.
Nuo Dokšicų—Smolevičių—Slucko—Pinsko linijos prie Berezinos
upės traukėsi pavieniai kariuomenės junginiai, smarkiai nuken­
tėję nuo mūšių. Šią nusilpusią fronto kariuomenę persekiojo
galingos priešo grupuotės.
Apsvarstę padėtį, mes negalėjome nieko geresnio pasiūlyti,
kaip nedelsiant užimti gynybą Vakarų Dvinos—Polocko—Vitebs-
282
ко—Oršos—Mogiliovo—Mozyriaus riboje ir jai panaudoti 13-ąją,
19-ąją, 20-ąją, 21-ąją ir 22-ąją armijas. Be to, reikėjo Vyriausiosios
kariuomenės vadovybės rezervo 24-osios ir 28-osios armijų jėgo­
mis skubiai parengti gynybą užnugario riboje — Seližarovo—
Smolensko—Roslavlio—Gomelio linijoje. Taip pat pasiūlėme sku­
biai suformuoti 2—3 armijas iš Maskvos pašauktinių kariuomenės
divizijų.
Visus šiuos pasiūlymus J. Stalinas patvirtino, ir tuoj pat bu­
vo duoti atitinkami nurodymai.
Pateikdami tokius pasiūlymus, mes atsižvelgėme į pagrindinį
uždavinį — kelyje į Maskvą sukurti giliai ešelonuotą gynybą,
išvarginti priešą ir, sustabdžius jį vienoje iš gynybos ribų, su­
organizuoti kontrpuolimą, sutelkus jam reikalingas pajėgas, pa­
sitelkus dalį formuočių, esančių Tolimuosiuose Rytuose ir dau­
giausia suformavus naujas.
Kur bus sustabdytas priešas, kur pasirinkti patogią ribą kontr-
puolimui, kokios ten bus sutelktos pajėgos, mes tuomet dar ne­
žinojome. Visa tai kol kas buvo tik sumanymas.
Birželio 27 dieną 10 valandą 05 minutės „Bodo" linija per­
daviau Vakarų fronto štabo viršininkui generolui V. Klimovski-
chui tokį Vyriausiosios kariuomenės vadovybės įsakymą.
Žukovas. Klausykite Vyriausiosios kariuomenės vadovybės
{sakymo.
Jūsų užduotis:
P i r m a . Skubiai surasti visas dalis, susisiekti su vadais ir
paaiškinti jiems situaciją, priešo padėtį ir savo dalių padėtį,
labai smulkiai apibūdinti vietoves, kur prasiveržė priešo prie­
šakinės mechanizuotos dalys. Nurodyti, kur liko mūsų degalų,
šaudmenų ir produktų bei pašarų bazės, kad dalys jose galėtų
apsirūpinti viskuo, ko reikia kautynėms.
Nurodyti dalims užduotis: ar kautis, ar susitelkti miškinguo­
se rajonuose, pastaruoju atveju — kokiais keliais ir kokiomis
grupuotėmis.
A n t r a . Išaiškinti, kurioms dalims reikia atgabenti lėktuvais
degalų ir šaudmenų, kad nereikėtų palikti brangios technikos, r-
ypač sunkiųjų tankų ir sunkiosios artilerijos.
T r e č i a . Esamą kariuomenę išvesti trimis kryptimis:
— per Dokšicus ir Polocką ir sutelkti ją už Lepelio ir Poloc­
ko įtvirtintų rajonų:
— Minsko kryptis, sutelkti dalis už Minsko įtvirtinto rajono;
283
 — trečia kryptis — Glusko miškai ir link Bobruisko.
K e t v i r t a . Turėti galvoje, kad priešo pirmasis mechani­
zuotas ešelonas labai toli atitrūko nuo savo pėstininkų, tai yra
dabar silpnoji priešo vieta: ir atitrukusio ešelono, ir be tankų
einančių pėstininkų. Jei tik jums pavaldūs vadai gali sutelkti
dalis, ypač tankų, galima smogti triuškinantį smūgį ir pirmajam
ešelonui, ir be tankų žygiuojantiems pėstininkams. Jei pasisektų,
iš pradžių organizuokite galingą smūgį į užnugarį priešo pir­
majam mechanizuotam ešelonui, kuris veržiasi į Minską ir Bob-
ruiską, paskui galima sėkmingai atsigręžti prieš pėstininkus.
Tokie drąsūs veiksmai atneštų šlovę Vakarų apygardos ka­
riuomenei. Būtų labai gerai, jei sugebėtumėte susiorganizuoti ir
užpulti mechanizuotas dalis naktį.
P e n k t a . Kavaleriją išvesti į Pinsko miškus ir, remiantis
Pinsku, Luninecu, suorganizuoti drąsius, plačius priešo dalių už­
nugario ir pačių dalių užpuolimus. Išstatykite visuose keliuose
nedideles kavalerijos grupes, vadovaujamas ištikimų ir narsių vi­
durinės grandies vadų.
Birželio 28-ąją 2 valandą nakties aš tiesiogine linija dar kar­
tą kalbėjausi su generolu V. Klimovskichu. Pateikiu pokalbio
ištraukas.
Prie aparato Žukovas. Praneškite, ką žinote apie 3-iąją, 10-
ąją ir 4-ąją armijas, kieno rankose Minskas, kur priešas?
Klimovskichas. Minskas, kaip ir anksčiau, mūsų. Gautas pra­
nešimas: Minsko ir Smolevičių rajone išmestas desantas. 44-asis
šaulių korpusas desantą Minsko rajone likviduoja.
Priešo aviacija kone visą dieną bombardavo Borisovo—Oršos
kelią. Apgriautos stotys ir pervažos. Su 3-iąja armija radijo ryšio
užmegzti nepavyko.
Paskutiniais duomenimis, priešas jau priėjo įtvirtintą rajoną.
Baranovičiai, Bobruiskas, Puchovičiai iki vakar vakaro buvo
mūsų.
Žukovas. Kur Kūlikas, Boldinas, Korobkovas? Kur mechani­
zuoti korpusai, kavalerijos korpusas?
Klimovskichas. Iš Kūliko ir Boldino žinių nėra. Susisiekėme
su Korobkovu, jis vadavietėje į rytus nuo Bobruisko.
Chackilevičiaus junginys telkėsi prie Baranovičių, Achlius-
tino — prie Stolbcų.
Žukovas. Kada telkėsi Chackilevičiaus ir Achliustino jun­
giniai?
281
 Klimovskichas. Į šiuos punktus jie pradėjo telktis 26 dienos
vakare. Vakar apie 19.00 pas juos išvažiavo korpuso vado pa­
vaduotojas Svetlicynas. Rytoj pasiųsime parašiutininkus, kad
perduotų įsakymus Kuznecovui ir Golubevui.
Žukovas. Ar jūs žinote, kad 21-asis šaulių korpusas sėkmingai
išėjo į Molodečno—Vileikos rajoną?
Klimovskichas. Žinojome, kad 21-asis šaulių korpusas numa­
tė trauktis link Molodečno, bet šios žinios nebuvo patvirtintos.
Žukovas. Kur sunkioji artilerija?
Klimovskichas. Didžioji dalis sunkiosios artilerijos mūsų ran­
kose. Neturime duomenų apie 375-ąjį ir 120-ąjį haubicų artile­
rijos pulkus.
Žukovas. Kur kavalerija, 13-asis, 14-asis ir 17-asis mechani­
zuoti korpusai?
Klimovskichas. 13-asis mechanizuotas korpusas Stolbcuose,
14-asis mechanizuotas korpusas beturi kelis tankus, todėl prisi­
jungė prie 17-ojo, esančio Baranovičiuose. Apie kavaleriją nie­
ko nežinome.
Korobkovas išvedė 42-osios, 6-osios ir 75-osios likučius. Yra
pagrindas manyti, kad 49-oji šaulių divizija Belovežo girioje.
Padėčiai patikrinti ir jai išvesti auštant išsiųsime specialų para­
šiutininką. Laukiame Kuznecovo išeinant abipus Nemuno.
Žukovas. Kas šiandien kovėsi su priešo mechanizuotu korpu­
su priešais Minsko įtvirtintą rajoną ir kur dabar priešas, kuris
vakar buvo Slucke ir priešais Minsko įtvirtintą rajoną?
Klimovskichas. Su priešo mechanizuotu korpusu Minsko įtvir­
tintame rajone kovėsi 64-oji šaulių divizija. Priešas nuo Slucko
veržėsi Bobruisko link, bet vakar vakare Bobruiskas dar nebuvo
užimtas.
Žukovas. Kaip suprasti „dar nebuvo užimtas"?
Klimovskichas. Mes manėme, kad priešas tuo pačiu bandys
Įsiveržti į Bobruiską. Bet to nepadarė.
Žukovas. Žiūrėkite, kad priešas jūsų Minsko įtvirtinto rajono
neapeitų iš šiaurės. Uždenkite Lagoisko—Zembino—Pleščenicų
kryptis, kitaip priešas, apeidamas įtvirtintą rajoną, anksčiau jūsų
atsidurs Borisove. Aš baigiau. Viso gero.
Nors mūsų kareiviai ir vadai rodė masinį didvyriškumą, nors
kariuomenės vadai buvo vyriškai ištvermingi, padėtis visuose
Vakarų fronto baruose blogėjo. Birželio 28-osios vakare mūsų
kariuomenė paliko Minską.
285
 Įsiveržusi į Minską, priešo kariuomenė ėmė žvėriškai nai­
kinti miesto gyventojus, degino ir griovė kultūros vertybes, se­
novės paminklus.
Vyriausioji kariuomenės vadovybė ir Generalinis štabas skau­
džiai sutiko žinią, kad mūsų kariuomenė paliko Baltarusijos sos­
tinę. Visi mes supratome, kokia sunki lemtis ištiko miesto gy­
ventojus, nespėjusius pasitraukti į rytus.
Birželio 29 dieną J. Stalinas du kartus buvo atvažiavęs Į
Gynybos liaudies komisariatą ir Vyriausiosios kariuomenės vado­
vybės būstinę ir abu kartus labai stipriai reagavo J situaciją,
susiklosčiusią vakarų strateginėje kryptyje.
Birželio 30 dieną 6 valandą 45 minutės liaudies komisaro
S. Timošenkos įsakymu „Bodo" linija kalbėjausi su fronto vadu
armijos generolu D. Pavlovu. Paaiškėjo, kad pats vadas blogai
žino padėtį.
Štai mūsų pokalbio Ištraukos.
Žukovas. Mes negalime priimti jokio sprendimo dėl Vakarų
fronto, nežinodami, kas dedasi Minsko, Bobruisko, Slucko rajo­
nuose.
Prašau iš esmės painformuoti.
Pavlovas. Minsko rajone 44-asis šaulių korpusas traukiasi
įpiečiau Mogiliovo plento: gynybai numatyta Stachovo—Červe-
nio riba. Čia jis turi sustoti.
Aviacijos žvalgybos duomenimis, Slucko rajone vakar 210-
oji motorizuota šaulių divizija kovėsi prie Šišecų.
Bobruisko rajone šiandien 4 valandą priešas pastatė tiltą, ir
juo prasiveržė 12 tankų.
Žukovas. Vokiečiai per radiją praneša, kad į rytus nuo Bia-
lystoko jie apsupo dvi armijas. Matyt, kažkiek tiesos čia yra.
Kodėl jūsų štabas nesiunčia ryšių delegatų kariuomenei surasti?
Kur Kūlikas, Boldinas, Kuznecovas? Kur kavalerijos korpusas?
Negali būti, kad aviacija nepastebėtų kavalerijos.
Pavlovas. Taip, daug tiesos. Mes žinome, kad birželio 25
ir 26 dieną dalys buvo prie Ščiaros upės, kovėsi dėl perkėlų
su priešu, užimančiu rytinį Ščiaros upės krantą. Trečioji armija
mėgino trauktis abipus Ščiaros. 21-asis šaulių korpusas — Lydos
rajone. Su šiuo korpusu turėjome radijo ryšį, bet nuo vakar
dienos ryšio nebėra, korpusas veržiasi iš apsupties jam nurodyta
kryptimi. Aviacija neranda kavalerijos ir mechanizuotų dalių,
nes jos slepiasi miškuose nuo priešo aviacijos. Pasiųsta grupė su
286
radijo stotimi, kad surastų Kūliką ir mūsų dalis. Kol kas iš šios
grupės žinių nėra. Boldinas ir Kuznecovas, kaip ir Golubevas,
iki birželio 26-osios buvo dalyse.
Žukovas. Pagrindinis jūsų uždavinys-—kuo greičiau surasti
dalis ir išvesti jas už Berezinos upės. Šio reikalo imkitės pats ir
pasitelkit į pagalbą sumanių vadų.
Vyriausioji kariuomenės vadovybė reikalauja, kad jūs kuo
greičiau surinktumėt visą fronto kariuomenę ir ją sutvarkytumėt.
Jokiu būdu negalima leisti priešo dalims prasiveržti Bobruis-
ko ir Borisovo rajone. Bet kokia kaina turit neleisti, kad priešas
sutrukdytų užbaigti armijų telkimą Oršos—Mogiliovo—Žlobino—
Rogačiovo rajone.
Kautynėms vadovauti ir jums informuoti apie padėtį prie
Bobruisko, išsiųskite jūsų pavaduotojo vadovaujamą vadų grupę
su radijo stotimi. Nedelsdami evakuokite sandėlius, kad nepalik­
tų priešui. Kai tik padėtis paaiškės, iškart apie viską praneškite.
Pavlovas. Bobruiskui ir Borisovui išlaikyti mesime visas dalis,
net mokyklą.
Tačiau padėtis negerėjo. Birželio 30 dieną man į Generalinį
štabą paskambino J. Stalinas ir įsakė iškviesti Vakarų fronto
vadą armijos generolą D. Pavlovą.
Kitą dieną generolas D. Pavlovas atvyko. Aš jį vos pažinau,
taip jis pasikeitė per aštuonias karo dienas. Tą pačią dieną jis
buvo nušalintas nuo vadovavimo frontui ir netrukus perduotas
teismui. Kartu su juo Vakarų fronto Karinės tarybos pasiūlymu
teisė štabo viršininką generolą Klimovskichą, ryšių kariuomenės
viršininką generolą Grigorjevą, artilerijos viršininką generolą
Kličą ir kitus fronto štabo generolus.
Vakarų fronto vadu buvo paskirtas liaudies komisaras S. Ti-
mošenka, jo pavaduotoju — generolas leitenantas A. Jeriomenka.
Frontui sustiprinti buvo pasiųstos Rezervinio fronto armijos.
Šiaurės vakarų fronte padėtis sparčiai blogėjo.
Išvengusios apsupimo, 8-oji ir 11-oji armijos dėl nepakankamo
fronto vadovybės organizuotumo traukėsi įvairiomis kryptimis,
todėl patyrė didelių nuostolių.
Norėdama pridengti Pskovo—Leningrado kryptį. Vyriausioji
kariuomenės vadovybė įsakė 21-ojo mechanizuoto korpuso vadui
generolui D. Leliušenkai iš Opočkos—Idricos rajono žygiuot? į
Daugpilio rajoną ir neleisti priešui forsuoti Dauguvos.
287
 Tačiau jau buvo nebeįmanoma įvykdyti šios užduoties, nes'
priešas dar birželio 26 dieną stambiomis pajėgomis forsavo Dau-'
guvą ir užgrobė Daugpilį. Vis dėlto 21-asis mechanizuotas kor­
pusas, drąsiai pereidamas į puolimą, smogė vokiečių 56-ajam mo- ’
torizuotam korpusui ir jį sustabdė.
Prisimindamas tą mūšį, feldmaršalas fon Manšteinas, tuomet
vadovavęs 56-ajam motorizuotam korpusui, savo knygoje ,,Pra­
rastos pergalės" rašė: „...netrukus mums teko šiauriniame Dau­
guvos krante gintis nuo priešo atakų, kurias rėmė viena tankų
divizija. Kai kuriuose baruose reikalai ėmė blogėti".
Tačiau pranašesnių priešo pajėgų spaudžiamas, puolamas iš
oro, 21-asis mechanizuotas korpusas buvo priverstas atsitraukti
ir pereiti į gynybą, kur laikėsi, atmušinėdamas priešo atakas, iki
liepos 2 dienos. Vėliau 21-asis mechanizuotas korpusas įėjo į
27-ąją armiją, vadovaujamą generolo majoro N. Berzarino, kuris
karo pabaigoje, vadovaudamas 1-ojo Baltarusijos fronto didvyriš-
kajai 5-ajai smogiamaj ai armijai, drąsiai įsiveržė į Berlyną ir
tapo pirmuoju jo komendantu.
Man taip pat malonu pažymėti, kad puikiai veikė ir šauniai
kovėsi 21-ojo mechanizuoto korpuso 46-oji tankų divizija, va­
dovaujama pulkininko V. Kopcovo — Chalchin Golo didvyrio.
Birželio pabaigoje J. Stalinas vėl pakeitė karinę vadovybę.
Birželio 30 dieną Šiaurės vakarų fronto štabo viršininku buvo
paskirtas generolas leitenantas N, Vatutinas.
Liepos 2 dieną 27-oji armija, priešo jėgų spaudžiama, pradėjo
trauktis. Visą tą laiką ji kovėsi plačiu frontu, todėl neturėjo nei
jėgų, nei išteklių giliai ešelonuotai gynybai suorganizuoti.
Mūsų rezervams pavėlavus išeiti prie Velikajos upės, priešas
nė nestabtelėjęs užėmė Pskovą. Šiaurės vakarų fronto 8-oji ar­
mija, netekusi ryšių su kita kariuomene, traukėsi į šiaurę.
Taigi per pirmąsias 18 karo dienų Šiaurės vakarų frontas
prarado Lietuvą, Latviją ir dalį RTFSR teritorijos, todėl kilo pa­
vojus, kad priešas per Lugą gali priartėti prie Leningrado, kurio
prieigos dar buvo nepakankamai įtvirtintos ir menkai pridengtos
kariuomene.
Per visą šį laiką Generalinis štabas negavo iš Šiaurės vakarų
fronto štabo aiškių ir išsamių pranešimų apie mūsų kariuomenės
padėtį, apie priešo grupuotes, apie jo tankų ir motorizuotų' jun­
ginių išsidėstymą. Kartais tekdavo spėlioti apie įvykių eigą, o
toks metodas, kaip žinome, neapsaugo nuo klaidų.
288
 Vakarų fronte — Vitebsko, Orios, Mogiliovo ir Bobruisko
kryptyse — liepos pirmosiomis dienomis įsiliepsnojusiose kauty­
nėse priešas turėjo lemiamą motorizuotų pajėgų, tankų ir avia­
cijos pranašumą. Mūsų kariuomenė, nuolatinių kautynių išvar­
ginta, traukėsi į rytus, tačiau visą laiką stengėsi padaryti priešui
kuo daugiau nuostolių ir kiek galima ilgiau sulaikyti jį gynybos
ribose.
Prie Berezinos upės mūsų kariuomenė ypač atkakliai laikėsi
Borisovo miesto rajone, kur kovėsi Borisovo tankų mokykla, va­
dovaujama korpuso komisaro I. Susaikovo. Tuo laiku ten atžy­
giavo 1-oji Maskvos motorizuota šaulių divizija, vadovaujama ge­
nerolo majoro J. Kreizerio. Divizija buvo sukomplektuota pagal
karo meto etatus, gerai parengta ir apginkluota tankais T-34.
Generolui J. Kreizeriui, kurio dispozicijon perėjo Borisovo tankų
mokykla, pavyko ilgiau kaip dviem paroms sulaikyti sustiprintą
priešo 18-ąją tankų diviziją. Šiuose mūšiuose generolas J. Krei-
zeris užsirekomendavo puikiai.
Pietų fronte iš Rumunijos teritorijos puolė vokiečių—rumunų
kariuomenė, smogdama pagrindinį smūgį Podolės Mogiliovo—
Žmerinkos kryptimi ir grasindama prasiveržti į Pietvakarių fron­
to 12-osios, 26-osios ir 6-osios armijų sparną ir užnugarį.
Per pirmąsias šešias įtemptų kautynių dienas priešui pavyko
pralaužti Pietų fronto kariuomenės gynybą ir pasistumti pirmyn
apie 60 kilometrų. Pietvakarių fronto padėtis žymiai pablogėjo,
nes tuo pat metu vokiečių kariuomenė po kelių mėginimų vis
dėlto pralaužė gynybą Rovno—Dubno—Kremeneco rajone ir me­
tėsi į susidariusią pralaužą.
Liepos 4 dieną vokiečių kariuomenė priėjo Volynės Novgoro­
do įtvirtintą rajoną, kur patyrė didelių nuostolių ir buvo atmušta.
Priešo motorizuotas pajėgas ir tankus čia pavyko sulaikyti beveik
tris paras. Negalėdamas nieko padaryti, priešas, pergrupavęs
savo pajėgas į pietus nuo Volynės Novgorodo, liepos 7 dieną
užgrobė Berdičevą ir liepos 9 dieną — Zitomyrą.
Vokiečių—rumunų kariuomenei užėmus Berdičevą ir Zito-
myrą, taip pat toliau jai puolant Podolės Mogiliovo kryptimi,
didėjo pavojus 12-ajai, 26-ajai ir 6-ajai Pietvakarių fronto armi­
joms, kad bus jos apsuptos. Šios armijos, atsimušinėdamos nuo
persekiojančio priešo, lėtai traukėsi į rytus.
Realiam apsupimo pavojui likviduoti Pietvakarių fronto va­
dovybė liepos 9 dieną suorganizavo kontrsmūgį į Berdičevą. Jam
l t . G, Žukovas 289
buvo sutelkti 15-asis, 4-asis ir 16-asis mechanizuoti korpusai. Iš
šiaurės Žitomyro rajone toliau kontratakavo 5-oji armija.
Tuo pat metu Pietvakarių frontas smogė stiprų smūgį į priešo
1-osios tankų grupės sparną iš Korostenio įtvirtinto rajono.
Berdičevo—Žitomyro rajone liepos 9 dieną prasidėjusios kau­
tynės tęsėsi iki liepos 16 dienos. Patirdama didelių nuostolių ir
bijodama smūgio į savo pagrindinės grupuotės sparną iš šiaurės,
vokiečių „Pietų" armijų grupės vadovybė nutraukė puolimą Ži­
tomyro rajone. Ši aplinkybė leido Pietvakarių fronto vadovybei
atitraukti iš gresiančios apsupties pagrindines 6-osios ir 12-osios
armijų pajėgas ir gerokai sustiprinti Kijevo gynybą.
Taigi priešui vėl nepavyko apsupti Pietvakarių fronto kariuo­
menės. Vokiečiai buvo priversti visą laiką stoti į kruvinas fron­
talines kautynes. Kleisto grupės motorizuoti ir tankų junginiai
neįstengė prasiveržti ir įgyti operatyvinės veikimo laisvės. 1
Šiaurės fronte, kur puolamieji veiksmai prasidėjo birželio
29 dieną, vyko vietinės reikšmės kautynės, neturinčios ypatingos
įtakos bendrai strateginei situacijai.
Mūsų karinės jūrų pajėgos karo pradžioje taip pat neturėjo
ypatingesnių susidūrimų su vokiečių karinėmis jūrų pajėgomis
ir dažniausiai atmušinėjo aviacijos antpuolius. Tačiau Baltijos
laivynas atsidūrė sunkioje padėtyje. Labai komplikuota padėtis
susidarė pagrindinei jūrų bazei, kurioje buvo sutelkti visi svar­
biausi Baltijos laivyno laivai ir atsargos.
Dėl nesėkmingų Šiaurės vakarų fronto 8-osios armijos veiks­
mų Talino bazė ir Talino miestas liko silpnai pridengti iš sau­
sumos. Estijos sostinei ginti buvo mestos visos Raudonosios vė­
liavos Baltijos laivyno pajėgos, ginkluoti miesto darbininkų bū­
riai. Talino prieigose buvo skubiai įrengiami gynybiniai ruožai,
statomos inžinerinės užtvaros, miesto objektai parengiami gy­
nybai.
Priešo bandymą iš žygio užimti miestą ir karinę jūrų bazę
didvyriškai atrėmė 8-osios armijos 10-asis šaulių korpusas, jūros
pėstininkų dalys, laivų artilerija ir ginkluotos Talino liaudies
pašauktinių rinktinės.
Liepos pabaigoje ir beveik visą rugpjūtį truko kova dėl Ta­
lino ir pagrindinės jūrų bazės. Rugpjūčio pabaigoje, išsekus
mūsų jėgoms ir priešui sustiprinus savo kariuomenę, Vyriausioji
kariuomenės vadovybė nutarė išvesti laivus iš jūrų bazės J
Kronštatą ir Leningrado uostą, o Taliną palikti.
290
 Kautynėse dėl Talino placdarmo aktyviai dalyvavo laivyno
karo aviacija, smogdama smūgius atakuojantiems priešo jungi­
niams. Reikia deramai įvertinti ir Baltijos jūreivius: sausumoje
ir laivuose jie kovėsi tikrai didvyriškai.
Siaurės laivynas, veikdamas išvien su Siaurės fronto kariuo­
mene, rengė povandeninių laivų operacijas prieš vokiečių trans­
portą, gabenantį iš Petsamo nikelio rūdą. Juodosios jūros lai­
vynas daugiausia vežė pajūrio armijai žmones ir šaudmenis ir
kovojo priešo komunikacijose, trukdydamas laivams plaukti į
Rumunijos ir Bulgarijos uostus.
Grupė Juodosios jūros laivyno laivų kartu su aviacija smogė
smūgį Rumunijos laivyno bazei Konstancoje. Šio laivyno avia­
cija sistemingai bombardavo Rumunijos naftos versloves ir ge­
ležinkelio mazgus.
Aš sąmoningai smulkiau nepasakoju apie Karinio jūrų laivyno
kovos veiksmus, manydamas, kad tai geriau ir įdomiau už mane
padarys laivyno admirolai ir karininkai. Tačiau reikia pasakyti,
kad pajūrio frontų sąveika su Kariniu jūrų laivynu galėjo būti
kur kas efektyvesnė, jei prieškariniais metais būtų buvę suma­
niau sprendžiami krantų ir karinių jūrų bazių gynybos klausimai.
Deja, Vyriausioji karinė jūrų vadovybė, gynybos liaudies ko­
misaras ir Generalinis štabas šių problemų ėmėsi labai vėlai.
Praėjo beveik trys savaitės nuo to laiko, kai fašistinė Vo­
kietija, pamynusi nepuolimo sutartį, įsiveržė su savo ginkluoto­
siomis pajėgomis į mūsų šalį. Jau per šį laiką hitlerinė kariuo­
menė neteko apie 100 tūkstančių žmonių, daugiau kaip tūkstančio
lėktuvų ir apie pusę kautynėse dalyvavusių tankų.
Tarybinės Ginkluotosios Pajėgos ir ypač Vakarų fronto ka­
riuomenė patyrė didelių nuostolių, o tai rimtai paveikė tolesnę
įvykių eigą. Jėgų ir išteklių santykis Tarybų Sąjungos—Vokieti­
jos fronte dar labiau pasikeitė priešo naudai. Priešas prasiskver­
bė J šalies gilumą 500—600 kilometrų ir užgrobė svarbius eko­
nominius rajonus, strateginius objektus.
Visa tai buvo labai netikėta tarybinei liaudžiai ir mūsų ka­
riuomenei. Tačiau šiomis sunkiomis dienomis pasireiškė ypatin­
ga moralinė-politinė tarybinių žmonių vienybė. Jau iš pat pra­
džių, kasdien aktyvėjo, plėtėsi milžiniška organizacinė ir politinė
partijos veikla, turėjusi vieną tikslą — sutelkti visas liaudies jė­
gas priešui atremti.
291
 Jau birželio 23 dieną buvo pradėta vykdyti anksčiau pareng­
tus mobilizacinius, ypač šaudmenų gamybos, planus. Liaudies
komisariatai gavo nurodymus padidinti tankų, lėktuvų, pabūklų
ir kitos karo technikos gamybą. Po savaitės vyriausybė atšaukė
anksčiau priimtą 1941 metų trečio ketvirčio planą ir patvirtino
mobilizacinį liaudies ūkio trečio ketvirčio planą, kuriame buvo
numatyta daugiau kaip ketvirtadaliu padidinti karo technikos
gamybą.
Tačiau įvykiai parodė, kad to buvo maža. Tuomet N. Vozne-
senskio pirmininkaujama komisija parengė naują, dar labiau
įtemptą karinį ūkinį 1941 metų ketvirtojo ketvirčio planą. Rem­
damasi iki karo sukauptais gamybiniais rezervais, vyriausybė
sudarė Pavolgio, Uralo, Vakarų Sibiro, Kazachstano ir Vidurinės
Azijos rajonų paspartinto vystymo planą 1942 metams. Visą
liaudies ūkį pajungiant karo reikalams, šiems rajonams vėliau
buvo lemta suvaidinti labai svarbų vaidmenį.
Pertvarkydama liaudies ūkį karo reikmėms tenkinti, partija
vadovavosi V. Lenino nurodymu, kad kariaujant būtina turėti
stiprų organizuotą užnugarį, nenutrūkstamai ir reikiamais kie­
kiais aprūpinantį frontą rezervais, ginklais, maistu.
Buvo pertvarkoma pramonė ir transportas, perskirstomi žmo­
nių ir materialiniai ištekliai, karo reikmėms mobilizuojamas že­
mės ūkis. Tūkstančiai gamyklų, vakar gaminusių taikios paskir­
ties produkciją, šiandien pradėjo tiekti šaudmenis ir karo tech­
niką.
Mašinų ir staklių gamyklos skubiai persitvarkė gaminti tan­
kus ir lėktuvus, metalurgijos gamyklose buvo imtasi priemonių
organizuoti masinę šarvuotų lakštų, ruošinių sviediniams, koky­
biškų plienu gamybą. Tankų variklius ir generatorius, minų ieš­
kiklius, garso gaudykles, radiolokacinius įrenginius dabar turėjo
tiekti radijo ir elektrotechnikos įmonės. Svarbiausia naftos per­
dirbimo įmonių produkcija tapo aviacinis benzinas, tankų ir lai­
vų degalai. Vietoj laikrodžių mechanizmų ant konvejerių buvo
surenkami sviedinių sprogdikliai. Sudaužyti šarvuotieji traukiniai
buvo siunčiami į geležinkelio dirbtuves.
Priešas užgrobė svarbiausius ekonominius rajonus, paralyžia­
vo mobilizaciją keliose buvusiose karinėse apygardose: milijo­
nai tarybinių žmonių, milžiniškos materialinės vertybės liko prie­
šo užnugaryje. Smarkiai smuko strateginių žaliavų, ketaus, plieno,
valcuotojo metalo, elektros energijos gamyba. Iškilo grėsmė nau­
jiems industriniams centrams.
Reikėjo imtis kažko ypatingo, norint išmontuoti išlikusias
gamyklas, perkelti jas j rytus, susieti su ten veikiančiomis įmo­
nėmis ir, remiantis šia šalies dalimi, užgriūti priešą, jį sulaikyti,
sutriuškinti.
Užvirė darbas, kokio dar nebuvo per visą istoriją. Birželio
24 dieną VKP(b) CK ir TSRS LKT nutarimu buvo sudaryta Eva­
kuacijos taryba. Jos pirmininku buvo paskirtas N. Šventikas,
pavaduotojais — A. Kosyginas ir M. Pervuchinas. Liaudies ko­
misariatuose buvo sudaryti evakuacijos biurai ir komitetai. Per
labai trumpą laiką — 1941 m. liepos—lapkričio mėnesį — buvo
evakuota ir greit vėl atgijo daugiau kaip pusantro tūkstančio
įmonių, daugiausia stambių, karinių. Tuo pat metu nenutrūksta­
mu srautu dieną naktį į vakarus ir pietvakarius važiavo ešelonai
su kariuomene ir ginklais.
Dabar, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, sunku net
įsivaizduoti, kiek jėgų, įtempimo ir didvyriškumo reikėjo mūsų
liaudžiai, kol pertvarkė visą šalies gyvenimą karo reikalams,
kad sutriuškintų priešą.
Kapitalistinės santvarkos šalininkai negalėjo suprasti, kaip
mūsų vyriausybei pavyko atlikti tokius milžiniškus stambiausių
ekonominių kompleksų išmontavimo ir perbazavimo darbus. Vi­
suomenine liaudies nuosavybe pagrįstos socialistinės santvarkos
pranašumas ir yra atsakas į „rusų stebuklo" mįslę, kurią iki šių
dienų beviltiškai sprendžia mūsų ideologiniai priešai.
Karinė ekonomika šalies rytuose — Urale, Sibire, Užvolgyje
ir kituose rajonuose — buvo vystoma dviem kryptimis: visapu­
siškai spartinama prieš karą pradėtų ir nebaigtų įmonių statyba
ir skubiai montuojamos evakuotosios įmonės.
Sverdlovsko, Kurgano, Permės, Čeliabinsko ir kitų sričių stam­
biausiose įmonėse vyko gigantiškas partinių organų vadovauja­
mas darbas.
Per du tris mėnesius buvo sukurta didžiulių įmonių. Dar
nebuvo baigtos statybos, o iš gamyklų tiesiai į frontą ėjo karinė
produkcija: tankai, lėktuvai, patrankos, minosvaidžiai, sviediniai
ir daug kitos technikos bei ginklų. Jos dirbo taip, kad gamyba
ne tik nemažėjo, bet, atvirkščiai, visą laiką didėjo. Čia atsiliepė
partijos auklėjamasis darbas prieškariniais metais, ypač didelis
partinių organizacijų kūrybinis darbas įmonėse. Ne veltui Ge-

m
 belsas 1943 metų sausyje pareiškė: „Atrodo kažkoks stebuklas,
kad iš bekraščių Rusijos stepių plaukė vis nauja žmonių ir tech­
nikos masė, tarsi koks didelis burtininkas būtų lipdęs iš Uralo
molio nesuskaičiuojamą daugybę bolševikų žmonių ir technikos".
Ypač didelį organizacinį darbą atliko VKP(b) Čeliabinsko
srities komitetas, vadovaujamas pirmojo sekretoriaus N. Pato-
ličevo. Nikolajus Patoličevas, didelės energijos ir organizacinių
gabumų žmogus, daug jėgų ir kūrybinės energijos atidavė srities
pramonės įmonių darbo pertvarkymui, darnios jų sąveikos or­
ganizavimui. Jo nenuilstamumą, siekiant įvykdyti partijos iškeltas
užduotis, ne kartą atžymėjo vyriausybė, kaip pavyzdį kitiems
nurodė J. Stalinas.
Aukštų rodiklių pasiekė Čeliabinsko traktorių gamykla, {
kurią įsiliejo iš Leningrado išvežtas Putilovo gamyklos filialas.
Tankų konstruktoriai 2. Kotinas ir N. Duchovas sugebėjo, pa­
leidus iš Leningrado atvežtus įrengimus, po mėnesio duoti fron­
tui pirmąją tankų T-34 partiją, o vėliau sukonstravo sunkųjį
tanką IS, gerokai pralenkiantį vokiečių „Tigrus“.
Valstybės Gynimo Komitetas, skirdamas tankų kariuomenei
ypatingą reikšmę, nutarė suorganizuoti tankų gamybą ir Gorky­
je, „Krasnoje Sormovo" laivų statykloje. Aš prisimenu, kaip, bai­
giantis pirmajai karo savaitei, VGK pasiuntė tankų pramonės
liaudies komisarą — LKT pirmininko pavaduotoją V. Malyševą —
į Gorkį skubiai organizuoti „Krasnoje Sormovo“ laivų statykloje
tankų T-34 gamybos. Gorkio srities komiteto ir miesto komiteto
palaikomas, statyklos kolektyvas per labai trumpą laiką susido­
rojo su šia užduotimi.
1941 metų spalyje, kai man buvo pavesta Maskvos gynybos
operacija, iš „Krasnoje Sormovo" gamyklos pradėjome gauti pir­
muosius tankus T-34. Si pagalba atėjo laiku ir suvaidino didelį
vaidmenį mūšyje dėl Maskvos. Vėliau „Krasnoje Sormovo" ga­
mykla dar paspartino tankų gamybą ir pagerino jų kokybę.
1944 metų lapkričio pradžioje gamykla modernizavo tanką,
aprūpindama jį lietiniu bokštu ir konstruktoriaus V. Grabino
modelio patranka. Paskui „Krasnoje Sormovo" gamyklą naujos
konstrukcijos tankus ėmė gaminti ir kitos gamyklos.
Tokių pavyzdžių būtų galima pateikti daugybę.
Manau, kad šis didvyriškas tarybinės liaudies, mūsų partijos
gyvenimo tarpsnis dar iki galo neatskleistas. Iki šiol nėra dera-
294
mai aprašyta visa tai, ką partija ir liaudis padarė karo metais
ekonomikos požiūriu. O juk tokiu kritišku laiku, tokių grandio­
zinių įvykių šviesoje labiausiai išryškėja socialistinės sistemos
ypatybės, didžiulės jos galimybės.
Gamybinių pajėgumų evakuacijos ir atstatymo darbai ir su
jais susijusi milžiniška partijos veikla savo užmoju ir reikšme
mūsų Tėvynės likimui prilygsta didžiausiems Antrojo pasaulinio
karo mūšiams.
Jei gerai atsimenu, jau pirmosiomis karo dienomis VKP(b) CK
Politinio biuro sprendimu apie penkiasdešimt VKP(b) CK narių
ir kandidatų, daugiau kaip šimtas partijos kraštų ir sričių komi­
tetų ir sąjunginių respublikų kompartijų CK sekretorių, žymių
ir patyrusių valstybės veikėjų buvo pasiųsta dirbti karinio darbo.
Partija tuoj pat ėmėsi priemonių, kad būtų sustiprintas viso
šalies gyvenimo centralizuotas vadovavimas ir ginkluotųjų pajė­
gų kovinė veikla. Buvo pertvarkytas CK aparatas, CK nariams
paskirstytos vadovavimo svarbiausiems karinio, ūkinio ir politinio
darbo barams funkcijos ir pareigos.
Mūsų partija jau žinojo, kaip šalį paversti vieninga karo
stovykla. Apie tai buvo sakyta knygos pradžioje. Atsižvelgiant
į visas naujas aplinkybes, šį patyrimą imta taikyti nuo pat pir­
mųjų karo dienų. Jo lenininis pradmuo, lenininiai reikalų tvar­
kymo principai, kai šalį užgriuvo mirtinas pavojus, sudarė visos
komunistų veiklos fronte ir užnugaryje pagrindą. Liaudis tikėjo,
kad partija ras išeitį iš susidariusios sunkios padėties ir sugebės
suorganizuoti fašistinės vokiečių kariuomenės sutriuškinimą. Tik
reikia laiko.
Nesėkmės ir karo pradžioje patirti sunkūs nuostoliai sukomp­
likavo kovos eigą. Kariuomenė kaudamasl traukėsi į šalies gi­
lumą. Mūsų partijos Centro Komitetas ir vietinės partinės orga­
nizacijos, Valstybės Gynimo Komitetas ėmėsi priemonių išaiškinti
liaudžiai aplinkybes, privertusias laikinai atsitraukti.
Nors sąlygos buvo labai sudėtingos, Ukrainos, Baltarusijos ir
Pabaltijo respublikų partinės organizacijos ir tarybiniai organai
sėkmingai mobilizavo tarybinius žmones į aktyvią kovą su priešu.
Laikinai paliktoje teritorijoje kūrėsi masinės partinės ir komjau­
nimo organizacijos, formavosi partizanų būriai, į kuriuos įsilie-
davo iš apsupimo prasiveržę raudonarmiečiai, vadai ir politiniai
darbuotojai.
295
 Įžengę į mūsų žemę, fašistiniai okupantai netrukus pajuto ne
tik tarybinių žmonių neapykantą: nemažų smūgių jiems sudavė
tie, kas pasitraukė į pogrindį.
Tomis dienomis tarybinei vadovybei neliko kitos išeities,
kaip pereiti į gynybą visame strateginiame fronte. Puolimui, ypač
stambioms operacijoms, nebuvo nei jėgų, nei išteklių. Reikėjo
sutelkti didelius strateginius kariuomenės rezervus, gerai juos
apginkluoti, norint pranašesnėmis jėgomis išplėšti iš priešo ini­
ciatyvą ir pereiti į puolimą, pradėti priešą vyti iš Tarybų Są­
jungos.
Visa tai buvo padaryta, bet vėliau.
Į strateginę gynybą mūsų kariuomenė perėjo priverstinai at­
sitraukdama. Veikti teko nepatogiomis operatyvinėmis taktinė­
mis grupuotėmis, o nesant jėgų ir išteklių, mes negalėjome turėti
gilios gynybos ir ypač jos branduolio — prieštankinės gynybos.
Negalima nepaminėti, kad mūsų priešlėktuvinės gynybos ze­
nitinės priemonės buvo menkos, aviacija silpnai dengė sausumos
kariuomenę. Pradiniu karo laikotarpiu priešas ore viešpatavo,
o tai gerokai mažino mūsų armijų kovingumą.
Ir nors buvo kai kurių klaidų, kartais nepakankamai prieši­
nosi mūsų kariuomenė, buvo suorganizuota strateginė gynyba ir
davė teigiamų rezultatų.
Kaip žinome, antruoju ir trečiuoju karo laikotarpiu hitleri­
ninkai, patyrę tarybiniame fronte pralaimėjimų kartėlį, nesuge­
bėjo suorganizuoti tokios gynybos, ir tai, neskaitant kitų veiks­
nių, privedė juos prie katastrofos.
Svarbiausi mūsų strateginės gynybos tikslai šiuo laikotarpiu
buvo:
— kuo ilgiau sulaikyti fašistinę kariuomenę gynybos ribose,
kad laimėtume kuo daugiau laiko pajėgoms iš šalies gilumos
pritraukti ir naujiems rezervams sutelkti, jiems permesti ir iš­
skleisti svarbiausiose kryptyse;
— padaryti priešui kiek galint daugiau nuostolių, jį nuvar­
ginti ir susilpninti, kad būtų kiek išlygintas jėgų santykis;
— atlikti partijos ir vyriausybės vykdomą gyventojų ir pra­
monės objektų evakuaciją į šalies gilumą, laimėti laiko pramonei
pertvarkyti karo reikalams;
— sutelkti maksimalias jėgas perėjimui į kontrpuolimą, sie­
kiant ne tik sužlugdyti hitlerinį karo planą, bet ir sutriuškinti
fašistinę Vokietiją ir jos satelitus.
2£6
 Kaudamasi gynybinėse kautynėse, mūsų kariuomenė ne tik
gynėsi nuo priešo sausumoje, ore ir jūroje, bet, o tai svarbiau­
sia, kartas nuo karto suduodavo priešui juntamų kontrsmūgių.
Visur, kur tik buvo galima, Raudonoji Armija ir partizanai sa­
vo didvyriškais veiksmais darydavo fašistiniams grobikams di­
džiulę žalą.
Penktą karo dieną partijos Centro Komiteto nutarimu prasi­
dėjo komunistų ir komjaunuolių mobilizacija. Jie buvo siunčiami
į frontą ir kaip politiniai darbuotojai, busimieji armijos partinių
organizacijų pagalbininkai.
Karo išvakarėse Raudonojoje Armijoje ir Kariniame jūrų
laivyne buvo per 563 tūkstančius komunistų, daugiau kaip treč­
dalį visų žmonių sudarė komjaunuoliai!. Per pirmuosius šešis
karo mėnesius į frontą atėjo 1 milijonas 100 tūkstančių komu­
nistų.
Man ne kartą teko kalbėtis su politiniais darbuotojais, siun­
čiamais j kariuomenę. Šie žmonės turėjo kažkokį ypatingą, tvir­
tą tikėjimą mūsų pergale. „Atsilaikysime!".— sakė jie. Ir aš ju­
tau, kad tai ne tik žodžiai — tai ir mąstysena, ir tikras tarybinis
patriotizmas. Savo nepalaužiamu optimizmu jie grąžino tikėjimą
tiems žmonėms, kurie ėmė prarasti ryžtą.
Liepos 3 dienos kalboje per radiją J. Stalinas partijos Centro
Komiteto vardu paaiškino fronte susidariusią padėtį ir paragino
tarybinę liaudį nedelsiant pertvarkyti visą šalies gyvenimą ir
ekonomiką karo su stipriu, klastingu ir žiauriu priešu poreikiams.
J. Stalinas ragino partiją ir liaudį kilti į šventą kovą su priešu,
padaryti galą nerūpestingumui ir labai padidinti budrumą.
Sakydamas šią atmintiną kalbą, J. Stalinas rėmėsi TSRS LKT
ir VKP(b) CK 1941 m. birželio 29 d. direktyva, kurią gavo visos
partinės ir tarybinės pafrontės sričių organizacijos. Tame doku-
mente-atsišaukime buvo išdėstyti pagrindiniai tarybinės liaudies
Ir jos ginkluotųjų pajėgų uždaviniai Didžiajame Tėvynės kare.
J. Stalino kalba, partijos ir vyriausybės direktyva, kreipi­
masis į liaudį skambėjo kaip galingas grėsmingas pavojaus šauk­
smas, žinomo lenininio šaukimo „Socialistinė tėvynė pavojuje!"
atgarsis, Buvo jaučiama, kad rūstus, pavojų skelbiantis varpas
nutils tik tada, kai fašistiniai grobikai bus sutriuškinti.1

1 История второй мировой войны 1939—1945 гг, — М., 1974. —

Т. 3, с. 432, Т. 4, с. 18.

297
 Sunkiais, kritiškais kiekvienos šalies gyvenimo momentais,
kai puola vidaus ar užsienio priešas, didžiausią reikšmę turi
visus vienijantis šūkis, išreiškiantis visuotinių pastangų tikslą.
Partija, kuriai liaudis patikėjo savo likimą, turi mokėti iškart
pakelti visus sluoksnius, visas klases, duoti aiškų tikslą ir nuro­
dyti priešą. Tatai daryti mūsų lenininė partija moka puikiai.
Tuo momentu šūkiu „Viskas frontui! Viskas pergalei!" partija
kiekvieną tarybinį žmogų atgręžė pasitikti pavojaus. Sis šūkis
suvienijo įvairiausių pažiūrų ir įpročių žmones, kariškius ir ci­
vilius, vyrus ir moteris, visokio amžiaus ir kilmės žmones.
Vardan aukščiausio patriotinio tikslo — ginti savo Tėvynės —
pakilo visos mūsų daugianacionalinės valstybės tautos, savo verž­
lumu daug kartų padidindamos materialinį pajėgumą ir ginklo
galią.
Siekiant sustiprinti partinį politinį darbą ir partijos įtaką
ginkluotosioms pajėgoms, partijos Centro Komiteto nutarimu lie­
pos mėnesį buvo reorganizuoti armijos politinės propagandos
organai ir vėl įvestas karinių komisarų institutas.
Frontui nuo pat pirmųjų karo dienų buvo pajungta visų ta­
rybinių visuomeninių organizacijų veikla. Partijos Centro Ko­
mitetui rekomendavus, VPSCT ir VLKJS CK parengė praktines
priemones dėl visapusiškos pagalbos teikimo frontui, darbo draus­
mės stiprinimo ir darbo našumo didinimo užnugaryje, rūpinimosi
sužeistais kariais ir kariškių žmonomis, kovos rezervų rengimo,
aktyvaus darbo žmonių dalyvavimo organizuojant vietose prieš­
lėktuvinę gynybą.
Fronte ir užnugaryje mūsų vaikinai ir merginos rodė tarybi­
nio patriotizmo ir nuolatinio pasirengimo aukotis Tėvynei pa­
vyzdžius.
Su kai kuriais komjaunuoliais man teko kalbėtis prieš per­
metant juos į priešo užnugarį žvalgybinių ir diversinių operacijų
vykdyti. Gaila, kad neužsirašiau jų vardų ir pavardžių, tačiau
susitikimai su jais įstrigo į atmintį.
Papasakosiu čia vieną tokį epizodą.
Pirmosiomis liepos dienomis, kai priešo kariuomenė, užėmusi
Minską, veržėsi Berezinos upės link, į priešo užnugarį Minsko
rajone turėjo būti permesta diversinė-žvalgybinė grupė. Ją su­
darė dvi merginos ir du vaikinai komjaunuoliai, gerai mokantys
vokiečių kalbą. Jei neklystu, merginos buvo iš Užsienio kalbų
instituto. Kalbantis paaiškėjo, kad jos maskvietės. Į mano klau­
simą, ar jos nebijo skristi į priešo užnugarį, susižvalgiusios ir
šyptelėjusios atsakė:
— Žinoma, baisoka. Bus blogai, jei mus sučiups tik nusilei­
dus. Na, o jei tuo momentu nesučiups, viskas bus gerai.
Jie buvo labai jauni ir mieli. Tėvynė pašaukė juos, ir jie
ėjo pavojingos ir nelengvos užduoties vykdyti. Kaip susiklostė
jų likimas, nežinau. Jei kas nors iš tos grupės liko gyvas, galbūt
prisimins mūsų susitikimą Maskvoje, Generaliniame štabe, Frun-
zės gatvėje, 1941 metų liepos dienomis...
Dėl žymių kariuomenės ir materialinių nuostolių reikėjo im­
tis kai kurių organizacinių priemonių kariuomenės valdymui su­
stiprinti, dalių ir junginių kovingumui pakelti. Laikinai buvo iš­
formuota korpusų valdymo sistema, atsilaisvinusiais kadrais ir
ryšių priemonėmis buvo sustiprinta armijų ir divizijų grandis.
Armijoje vietoj devynių ar dvylikos divizijų buvo nuspręsta
turėti šešias. Didžiausiu taktiniu junginiu vietoj korpuso tapo
divizija. Dvigubai buvo sumažintas lėktuvų skaičius Karinių oro
pajėgų pulkuose ir divizijose. Buvo plačiai formuojami Vyriau­
siosios vadovybės rezervai.
Valstybės Gynimo Komitetas ir partijos Centro Komitetas pa­
reikalavo, kad karinė vadovybė ir politinė valdyba imtųsi vi­
sokeriopai stiprinti kariuomenės drausmę. Dėl to politinės val­
dybos viršininkas ir gynybos liaudies komisaras išleido keletą
direktyvų.
Liepos mėnesį padėtis visose kryptyse dar labiau susikomp­
likavo. Nors į kautynes buvo įvesta daug junginių, atvykusių
iš giluminių apygardų, mums nepavyko sukurti stabilaus pasi­
priešinimo fronto. Priešas pagrindinėse kryptyse, kaip ir anks­
čiau, buvo tris keturis kartus pranašesnis, jau nekalbant apie
tankus, nors nuostolių turėjo didelių.
Dėl kai kurių priežasčių pasitaikydavo nesklandumų perve­
žant mūsų kariuomenę geležinkeliu. Neretai jai tekdavo stoti į
kautynes, kai dar ne visa būdavo atgabenta į vietą, o tai nei­
giamai veikė politinę-moralinę dalių būseną ir jų kovingumą.
Mūsų silpna vieta dar buvo ir tai, kad, neturėdama greitaei­
gių ir visureigių vilkikų, kariuomenė negalėjo plačiai manevruoti
artilerija ir reikiamu momentu padėti priešo tankų atakas atrem­
ti. Frontuose ir armijose liko labai nedaug tankų dalių ir jun­
ginių. Tokiomis sąlygomis užvirė įnirtingas mūšis dėl Smolensko.
209
 Iš Šiaurės vakarų Smolensko kryptį gynė generolo leitenanto
F. Jeršakovo vadovaujama 22-oji armija, iškyšoje už jos kairiojo
sparno — 19-oji armija, vadovaujama generolo leitenanto I. Ko-
nevo, barą nuo Vitebsko iki Oršos — generolo leitenanto P. Ku-
ročkino vadovaujama 20-oji armija, pagal kairįjį Dnepro krantą
į pietus iki Rogačiovo veikė 13-oji armija, vadovaujama generolo
leitenanto F. Remezovo.
Smolensko rajone fronto rezerve telkėsi generolo leitenanto
M. Lukino vadovaujama 16-oji armija. Pietiniame Vakarų fronto
sparne veikė generolo leitenanto V. Gerasimenkos, vėliau — ge­
nerolo pulkininko F. Kuznecovo vadovaujama 21-oji armija.
Priešas buvo sumanęs galingomis smogiamosiomis grupuo­
tėmis suskaidyti Vakarų frontą, Smolensko rajone apsupti pa­
grindinę kariuomenės grupę ir atverti kelią į Maskvą.
Prie seno rusų miesto sienų, kadaise tapusių galinga kliūtimi
Napoleono kariuomenei kelyje į Maskvą, užvirė įnirtingas mūšis.
Prieš Vakarų fronto kariuomenę pirmajame ešelone puolimą
pradėjo „Centro" armijų 2-oji ir 3-ioji tankų grupės. 2-oji tankų
grupė iš Šklovo rajono smogė pagrindinį smūgį, apeidama iš
pietvakarių Smolenską, o jos 24-asis motorizuotas korpusas —
iš Bychovo rajono Kričevo ir Jelnios kryptimi. 3-ioji tankų gru­
pė, veikdama kartu su 5-uoju ir 6-uoju armijos korpusais, smogė
smūgį, apeidama Smolenską iš šiaurės vakarų. Priešas turėjo ne­
mažą pranašumą.
Jau puolimo pradžioje jam pavyko giliai prasiveržti į Poloc­
ko, Vitebsko rajonus, įšiauriau ir įpiečiau Mogiliovo. Mūsų Va­
karų fronto dešiniojo sparno kariuomenė buvo priversta atsi­
traukti prie Nevelio.
Keturios pėstininkų divizijos, tankų divizija, pulkas „Didžioji
Vokietija" ir kitos vokiečių dalys puolė Mogiliovą. 13-osios ar­
mijos junginiai, atkakliai gynę Mogiliovą, buvo apsupti.
Miesto žiedinę gynybą laikė generolo F. Bakunino 61-asis
korpusas. Kautynėse dėl Mogiliovo ypač pasižymėjo 172-oji šau­
lių divizija, vadovaujama generolo majoro M. Romanovo. Apie
45 tūkstančius Mogiliovo gyventojų išėjo statyti gynybinių įren­
ginių. Dvi savaites atmušinėjo priešo atakas narsūs miesto gy­
nėjai. Kartu su 21-osios armijos dešiniojo sparno divizijomis,
kontratakuojančiomis Mogiliovo kryptimi iš pietų, jos laikė su-
kausčiusios dalį vokiečių 2-osios tankų grupės 46-ojo ir 24-ojo
motorizuotų korpusų pajėgų ir darė jiems nemažų nuostolių.
300
 Tuo metu, kai priešas puolė į rytus nuo Dnepro, 21-osios
armijos (vadas generolas F. Kuznecovas) dalys liepos 13 dieną
forsavo Dneprą, išvadavo Rogačiovą ir Žlobiną ir kaudamosi
veržėsi šiaurės vakarų kryptimi j Bobruiską. Pagrindinį smūgį
smogė 63-iasis šaulių korpusas, vadovaujamas generolo L. Pet-
rovskio. Po kelių dienų jis žuvo didvyrio mirtimi. Aš gerai pa­
žinojau L. Petrovskį kaip vieną iš talentingų ir išsilavinusių
karvedžių, ir jei ne ankstyva mirtis, manau, jis būtų tapęs stam­
baus masto vadu.
Šiuo kontrsmūgiu 21-oji armija sukaustė 8 vokiečių divizijas.
Tuo metu tai buvo labai svarbu.
Atkakli 13-osios armijos gynyba Mogiliovo rajone, puolamie­
ji 21-osios armijos veiksmai prie Bobruisko gerokai pristabdė
priešą, besiveržiantį Roslavlio kryptimi. Vokiečių „Centro" ar­
mijų grupės vadovybei teko permesti į 21-osios armijos veikimo
rajoną keletą divizijų iš kitų barų.
Fronto centre tęsėsi įnirtingos kautynės su stambia priešo
grupuote, besiveržiančia į Smolenską. 20-osios armijos dalys,
nuolat atakuodamos priešą ir gindamosi plačiu frontu, neįstengė
išlaikyti spaudimo 9-osios vokiečių armijos, kuri apėjo mūsų
armiją ir įsiveržė į pietinę miesto dalį.
1941 metų liepos 16 dieną beveik visą Smolenską užėmė
priešo kariuomenė. 16-oji ir 20-oji armijos buvo apsuptos šiau­
rinėje miesto dalyje. Tačiau jos nesudėjo ginklų ir priešinosi
dar beveik dešimt dienų, kartu sulaikydamos vokiečių puolimą
Maskvos kryptimi.
Smolensko netektį labai skaudžiai išgyveno Valstybės Gynimo
Komitetas ir ypač J. Stalinas. Jis buvo įpykęs. Mums, vadovau­
jantiems kariniams darbuotojams, teko patirti visą Stalino rūsty­
bę. Tačiau mūšis Smolensko rajone ne tik nenurimo, atvirkščiai —•
jis įsiliepsnojo su nauja jėga. Vyriausioji kariuomenės vadovybė
skubiai sudarė naują gynybos frontą ir išskleidė jį Vakarų fronto
užnugaryje.
Dar vykstant mūšiui Smolensko prieigose, liepos 14 dieną
buvo išskleistas naujas, generolo leitenanto I. Bogdanovo vado­
vaujamas Rezervinių armijų frontas, į kurį įėjo 29-oji, 30-oji,
24-oji, 28-oji, 31-oji ir 32-oji armijos; didžioji dalis šios kariuo­
menės vėliau buvo perduota Vakarų frontui. Fronto armijos išsi­
dėstė Staraja Rusos—Ostaškovo—Belo—Jelnios—Briansko riboje.
Siekiant pridengti Maskvą tolimose jos prieigose, liepos 18 dieną
301
buvo priimtas naujas sprendimas — Možaisko gynybos linijoje
sudaryti naują frontą, į kurį buvo numatyta įjungti formuojamas
32-ąją, 33-iąją ir 34-ąją armijas.
Vykstant mūšiui dėl Smolensko, Vyriausioji kariuomenės va­
dovybė nusprendė Vakarų fronto vadui maršalui S. Timošenkai
perduoti 20 šaulių divizijų iš Rezervinių armijų fronto, kad
likviduotų susidariusią pavojingą padėtį. Šios divizijos įėjo į
penkias armijų grupes, kurioms vadovavo generolas majoras
K. Rokosovskis, generolas majoras V. Chomenka, generolas lei­
tenantas S. Kalininas, generolas leitenantas V. Kačialovas, ge­
nerolas leitenantas I. Maslenikovas.
Vyriausiosios kariuomenės vadovybės nurodymu maršalas
S. Timošenka iškėlė šioms grupėms uždavinį — iš Belo—Jarce-
vo—Rosiąvlio rajono smogti kontrsmūgį Smolensko kryptimi, lik­
viduoti prasiveržusią priešo kariuomenę ir susijungti su Smo­
lensko rajone atkakliai besigrumiančiomis apsuptomis pagrindi­
nėmis fronto pajėgomis.
Liepos antrojoje pusėje mūšiai Smolensko rajone ir į rytus
nuo jo tapo itin nuožmūs. Visame fronte priešas susidūrė su
aktyviu Raudonosios Armijos dalių pasipriešinimu.
Liepos 23 dieną pradėjo pulti iš Rosiąvlio rajono 28-osios
armijos grupės kariuomenė, o liepos 24 ir 25 dieną — iš Belo—
Jarcevo rajono 30-osios ir 24-osios armijų kariuomenės grupės,
vadovaujamos generolo K. Rokosovskio. Priešas tuoj pat per­
metė į Smolensko rajoną papildomų pajėgų ir pabandė čia su­
triuškinti apsuptą Vakarų fronto 16-osios ir 20-osios armijų ka­
riuomenę. Mūšis buvo nepaprastai aršus. Liepos 26 dieną,
padedant K. Rokosovskio kariuomenės grupei, kuri turėjo ir tan­
kų dalių, daugumai 16-osios ir 20-osios armijų dalių pavyko
kaunantis ištrūkti iš apsupimo įpiečiau Jarcevo ir išeiti į rytinį
Dnepro krantą. Ten jos susijungė su pagrindinėmis fronto pa­
jėgomis ir perėjo į gynybą.
Prieš V. Kačialovo armijos grupę, susidedančią iš trijų divi­
zijų ir žygiuojančią iš Roslavlio rajono link Smolensko, priešas
metė kariuomenės grupę iš 9 divizijų. Į šią grupę įėjo vienas
motorizuotas korpusas. Priešas nesustodamas užėmė Roslavlį ir
apsupo V. Kačialovo grupę.
Jėgos ir čia buvo toli gražu nelygios. V. Kačialovo grupė
pateko į sunkią padėtį, nedaugeliui pavyko atsitraukti ir prisi­
302
 jungti prie savų. Šiame mūšyje didvyrio mirtimi krito grupės
vadas generolas V. Kačialovas.
46-asis priešo motorizuotas korpusas užgrobė Jelnią ir mėgino
pulti Dorogobužo kryptimi, bet jį sustabdė Rezervinio fronto
24-oji armija.
Gomelio krypties gynybai Vyriausioji kariuomenės vadovybė
liepos 23 dieną sudarė Centrinį frontą. Į jį įjungė Vakarų fronto
4-ąją, 13-ąją ir 21-ąją armijas, besikaunančias Seščios—Propoisko
riboje ir toliau į pietus palei Dneprą.
Smolensko mūšis užima reikšmingą vietą tarp 1941 metų va­
saros operacijų. Nors nepavyko sutriuškinti priešo, kaip buvo
planavusi Vyriausioji kariuomenės vadovybė, tačiau jo smogia­
mosios grupuotės buvo smarkiai išvargintos ir susilpnintos. Vo­
kiečių generolai prisipažino, kad Smolensko mūšyje hitlerininkai
neteko 250 tūkstančių kareivių ir karininkų.
Liepos 30 dieną hitlerinė vadovybė įsakė „Centro" armijų
grupei pereiti į gynybą. Tarybinė kariuomenė įsitvirtino Veliki-
je Lukų—Jarcevo—Kričevo—Žlobino riboje.
Smolensko mūšio metu Raudonosios Armijos kariuomenė,
miesto ir jo apylinkių gyventojai parodė nepaprastą ištvermę.
Įnirtinga kova vyko dėl kiekvieno namo ir gatvės, dėl kiekvie­
nos gyvenvietės. Priešo puolimo sulaikymas Smolensko rajone
buvo stambus strateginis laimėjimas. Mes laimėjome laiko stra­
teginiams rezervams ir gynybai Maskvos kryptyje parengti. 1941
metų liepos 14 dieną kautynėse prie Oršos kapitono I. Flerovo
baterija pirmą kartą panaudojo reaktyvinius minosvaidžius—■
legendines „Katiušas".
Reikia deramai įvertinti maršalą S. Timošenką. Tais sunkiais
pirmaisiais karo mėnesiais jis daug padarė, tvirtai vadovavo ka­
riuomenei, mobilizuodamas visas jėgas priešo puolimui atremti
ir gynybai suorganizuoti.
Hitlerinė vyriausybė, karinė vadovybė ir pati vokiečių kariuo­
menė įsitikino tarybinių karių narsa ir masiniu didvyriškumu.
Dabar jie žinojo: kuo toliau karas pasistūmės į šalies gilumą,
tuo jis bus jiems sunkesnis.
Liepos pabaigoje man paskambino A. Poskrebyševas ir pasi­
teiravo:
— Kur yra Timošenką?
— Maršalas Timošenką Generaliniame štabe, mes svarstome
■'padėtį fronte,
303
 — Draugas Stalinas įsakė jums ir Timošenkai nedelsiant at­
vykti pas jį į vilą,— pasakė A. Poskrebyševas.
Mes manėme, kad J. Stalinas nori pasitarti su mumis dėl
tolesnių veiksmų. Bet pasirodo, kad buvome iškviesti visai dėl
ko kito.
Kai įėjome į kambarį, už stalo sėdėjo beveik visi Politinio
biuro nariai. J. Stalinas, apsirengęs sena striuke, stovėjo kam­
bario viduryje, laikydamas rankose užgesusią pypkę.
— Štai kas,— tarė J. Stalinas,— Politinis biuras apsvarstė Ti-
mošenkos vadovavimą Vakarų frontui ir nusprendė atleisti jį iš
šių pareigų. Yra pasiūlymas į šias pareigas paskirti Žukovą. Ką
manote jūs? — paklausė J. Stalinas, kreipdamasis į mane ir liau­
dies komisarą.
— Drauge Stalinai,— pasakiau,— dažna frontų vadų kaita nei­
giamai veikia operacijų eigą. Vadai dar nespėja susipažinti su
padėtimi, o jau turi vadovauti sunkiausiems mūšiams. Maršalas
Timošenka vadovauja frontui mažiau kaip keturias savaites. Smo­
lensko mūšyje gerai pažino kariuomenę, pamatė, ką ji sugeba.
Jis padarė viską, ką buvo galima padaryti jo vietoje, ir beveik
mėnesį sulaikė priešą Smolensko rajone. Manau, kad niekas kitas
daugiau nebūtų padaręs. Kariuomenė tiki Timošenka, o tai svar­
biausia. Aš manau, kad dabar atleisti jį iš fronto vado pareigų
neteisinga ir netikslinga.
M. Kalininas, įdėmiai klausęs, tarė:
— O ką, ko gero, teisybė.
J. Stalinas neskubėdamas užsidegė pypkę, pažiūrėjo į kitus
Politinio biuro narius ir tarė:
— Galbūt sutiksime su Žukovu?
— Jūs teisus, draugas Stalinai,— pasigirdo balsai.— Timosen-
ka dar gali pataisyti padėtį.
Mus paleido. S. Timošenkai įsakė nedelsiant važiuoti į frontą.
Žinoma, Semioną Timošenką rimtai įžeidė pareikštos pastabos.
Tačiau kare juk visko būna — sprendžiant didelius ir sudėtingus
klausimus, ne visada galima atsižvelgti į asmeninius jausmus.
Po nepaprastai sunkių mūšių Smolensko rajone kautynės va­
karų kryptyje aprimo. Abi pusės tvarkė kariuomenę ir rengėsi
būsimoms kovoms. Mūšiai nenutilo tik Jelnios rajone. Jelnios
fronto iškyša, užimta vokiečių kariuomenės, buvo labai patogus
placdarmas smogti į Maskvą. Vokiečiai stengėsi išlaikyti jį bet
kokia kaina.
304
 Leningrado kryptimi priešas tebepuolė. Nors priešas ir pa­
siekė kai kurių laimėjimų, jam nepavyko iš karto pralaužti ta­
rybinės kariuomenės gynybos ir išeiti j artimas Leningrado pri­
eigas.
Vykstant Smolensko mūšiui, vokiečių „Siaurės" armijų grupė
mėgino prasiskverbti prie Leningrado per Lugą. Liepos 12 dieną
priešo 41-asis motorizuotas korpusas palei Leningrado plentą pa­
siekė Lugą, bet buvo sustabdytas. Tačiau priešo 4-osios tankų
grupės kariuomenė, radusi silpną gynybos vietą Kingisepo—Iva-
novskojės rajone, greitai persigrupavo iš Lugos rajono ir pra­
laužė mūsų gynybą, bet atskubėję rezervai ją sustabdė.
Kita priešo kariuomenės grupė, mėginusi prasiveržti prie Nov­
gorodo ir toliau link Ciudovo, susidūrė su atkakliu pasipriešinimu
ir nieko nepasiekė. Puolantį priešo motorizuotą korpusą Solcų
rajone atakavo 11-osios armijos dalys. 11-osios armijos kontr-
smūgis buvo gerai suorganizuotas. Jį rėmė aviacija. Iš netikėtu­
mo priešas apsigręžė ir ėmė trauktis. Persekiodamos priešo ka­
riuomenę, 11-osios armijos dalys padarė jai didelių nuostolių.
Jei į pagalbą nebūtų atskubėjusi vokiečių 16-oji armija, 56-asis
mechanizuotas Manšteino korpusas būtų buvęs sunaikintas. Prie­
šui pasitelkus papildomų jėgų, Siaurės vakarų fronto 11-ajai ir
27-ajai armijoms teko atsitraukti Į Staraja Rusos—Cholmo ribą.
„Šiaurės" armijų grupė — dvi armijos ir viena tankų gru­
pė,— susidūrusi su atkakliu pasipriešinimu Lugos įtvirtintoje ri­
boje, Dno rajone, Staraja Rusos—Cholmo riboje, taip pat Kingi­
sepo—Siverskio rajone, patyrė didelių nuostolių ir be pastiprini­
mo jau negalėjo pulti Leningrado link.
Smolensko mūšio rezultatai, padidėjęs Šiaurės, Šiaurės vakarų
frontų kariuomenės, Baltijos laivyno ir aviacijos aktyvumas ir
pasipriešinimas buvo rimta „Barbarosos" plano spraga.
O kas tuo metu dėjosi Ukrainoje, kur atkakliuose gynybi­
niuose mūšiuose kovėsi pietvakarių krypties kariuomenė?
Užgrobti Ukrainą vokiečiams buvo ypač svarbu. Jie siekė ją
greičiau užimti todėl, kad norėjo atimti iš Tarybų Sąjungos stam­
biausią pramonės ir žemės ūkio bazę ir kartu sustiprinti savo
ekonomiką Krivoj Rogo rūda, Donecko anglimi, Nikopolio man­
ganu ir Ukrainos duona.
Strateginiu požiūriu Ukrainos okupavimas užtikrino paramą
iš pietų centrinei vokiečių kariuomenės grupuotei, kuriai kaip
ir anksčiau buvo keliamas uždavinys — užgrobti Maskvą.
905
 Jau nuo pirmųjų karo dienų įvykiai Ukrainoje klostėsi ne
taip, kaip buvo numatyta hitleriniame žaibo karo plane. Trauk­
damasi nuo vokiečių kariuomenės smūgių, Raudonoji Armija
didvyriškai priešinosi.
Labai atkakliai, sumaniai ir drąsiai kovėsi 5-oji armija, va­
dovaujama generolo M. Potapovo, 26-oji armija, vadovaujama
generolo F. Kostenkos, ir 6-oji armija, vadovaujama generolo
I. Muzyčenkos.
Man ypač malonu paminėti šiuos žymius vadus dar ir todėl,
kad jie vadovavo legendinės Pirmosios raitelių armijos 4-osios
Dono kazokų divizijos pulkams.
Sutikusi atkaklų Kijevo įtvirtinto rajono pasipriešinimą, vo­
kiečių kariuomenė staiga pasuko į pietus, norėdama apeiti iš
užnugario 6-ąją ir 12-ąją armijas, atsitraukiančias nuo Berdiče-
vo—Starokonstantinovo—Proskurovo linijos. Dalis priešo pajėgų
išėjo įpiečiau Kijevo į 26-osios armijos barą. Tačiau tai didesnės
reikšmės neturėjo, nes pagrindinė priešo „Pietų" armijų grupuo­
tė ėjo įpiečiau. Mūsų 6-osios ir 12-osios armijų laukė sunki kova
su priešo grupuote, išeinančia į jų užnugarį.
Padėtį komplikavo dar ir tai, kad 11-oji vokiečių armija,
pralaužusi Pietų fronto gynybą, smogė smūgį per Podolės Mogi­
liovą, apėjo šių trijų armijų sparną ir išėjo į užnugarį.
Pietvakarių fronto kariuomenė, veikdama kartu su Pietų fron­
tu, kontrsmūgiais bandė sulaikyti besiveržiantį priešą. Ji padarė
jam didelių nuostolių, bet sulaikyti neįstengė. Kiek pergrupavę
savo pajėgas, vokiečiai vėl smogė atsitraukiančioms 6-ajai ir
12-ajai armijoms, patekusioms į dar sunkesnę padėtį.
Kadangi šios armijos atitrūko ir vadovauti joms darėsi vis
sudėtingiau, Pietvakarių frontas paprašė perduoti jas Pietų fron­
to dispozicijon. Vyriausioji kariuomenės vadovybė sutiko, ir
6-oji bei 12-oji armijos buvo įjungtos į Pietų frontą, kuriam tuo
metu vadovavo armijos generolas I. Tiulenevas.
Nemaža dalis šių dviejų atsitraukiančių armijų junginių buvo
apsupta, kai jos buvo perduodamos Pietų frontui. Sunkiai su­
žeistas į nelaisvę pateko 6-osios armijos vadas generolas I. Mu-
zyčenka. Neišvengė nelaisvės ir 12-osios armijos vadas generolas
P. Ponedelinas. Tuo laikotarpiu ir Pietų fronte susiklostė sunki
padėtis. Šio fronto 9-oji armija traukėsi, kaudamasi pusiau ap­
supta, dalis jos atsitraukė prie Inguleco upės.
306
 Priešo išėjimas prie Dnepro, prasiveržimas Zaporožės, Dnep-
ropetrovsko ir Odesos link smarkiai sukomplikavo visos pietva­
karių krypties tarybinės kariuomenės padėtį. Tačiau ir vokiečių
kariuomenei ši pergalė brangiai kainavo. Ji buvo smarkiai iš­
varginta ir patyrė daug nuostolių.
Visus aprašomus įvykius, grįžęs iš Pietvakarių fronto į Mask­
vą, aš vertinau iš Generalinio štabo viršininko pozicijų, nes,
būdamas šiose pareigose, dalyvavau juose, kartu su kitais Vy­
riausiosios kariuomenės vadovybės nariais dalijausi atsakomybe,
nesėkmių kartėliu ir retų mūsų kariuomenės pergalių džiaugsmu.
Todėl pirmiausia noriu plačiau nušviesti Vyriausiosios kariuo­
menės vadovybės veiklą, kiek galima atskleisti jos vaidmenį,
organizaciją ir būdingus vadovavimo ginkluotosioms pajėgoms
karo eigoje bruožus.
Dėl suprantamų priežasčių aš neliesiu klausimų, kuriuos pa­
pasakodamas galiu pakenkti šalies gynybai. Vyriausiosios kariuo­
menės vadovybės veiklą rengiant ir vykdant operacijas bei karo
kampanijas, taip pat Vyriausiojo kariuomenės vado J. Stalino
veiklą nušviečiau ne tik specialiame skyriuje, kurį dabar per­
skaitys skaitytojas, bet ir kituose knygos skyriuose.

V IE N U O L IK T A S SKYRIUS

VYRIAUSIOJI KARIUOMENĖS VADOVYBĖ

Vyriausioji kariuomenės vadovybė buvo sukurta 1941 metų
birželio 23 dieną. Jos sudėtis kiek skyrėsi nuo Gynybos liaudies
komisariato pasiūlyto projekto. Į ją įėjo: gynybos liaudies ko­
misaras S. Timošenka (pirmininkas), Generalinio štabo viršinin­
kas G. Žukovas, J. Stalinas, V. Molotovas, K. Vorošilovas, S. Bu-
dionas, N. Kuznecovas.
Vis dėlto reikėjo priimti mūsų projektą, kuriame Vyriausiuo­
ju kariuomenės vadu buvo numatyta paskirti J. Staliną. Juk
tuometinė padėtis buvo tokia, kad, šiaip ar taip, be J. Stalino
pritarimo liaudies komisaras S. Timošenka negalėjo priimti prin­
cipinių sprendimų. Taigi buvo du vyriausieji vadai: liaudies
komisaras S. Timošenka — juridinis, pagal nutarimą, ir J. Stali­
nas — faktinis. Tokia situacija komplikavo kariuomenės valdy­
307
mą, buvo neišvengiamai gaištamas laikas sprendimams parengti
ir nurodymams duoti.
Mes taip pat siūlėme į Vyriausiąją kariuomenės vadovybę
įtraukti Generalinio štabo viršininko pirmąjį pavaduotoją N. Va-
tutiną, tačiau J. Stalinas nesutiko.
Prie Vyriausiosios kariuomenės vadovybės buvo sudaryta
grupė patarėjų įvairiais klausimais. Praktiškai ši grupė vaidino
nominalų vaidmenį, nes visi patarėjai netrukus gavo kitas pa­
reigas, o į jų vietą niekas nebuvo paskirta.
Visą karą Vyriausiosios kariuomenės vadovybės būstinė buvo
Maskvoje. Tai turėjo didelę moralinę reikšmę. Kai liepos pra­
džioje priešo aviacija ėmė bombarduoti Maskvą ir esamoje būs­
tinėje pasidarė nebesaugu dirbti, Vyriausioji vadovybė persikėlė
iš Kremliaus į Kirovo vartų rajoną, į nedidelius rūmus su pati­
kimomis darbo patalpomis ir ryšiais, o po mėnesio netoliese,
metro Kirovo stotyje, įsikūrė ir Vyriausiosios kariuomenės vado­
vybės būstinės darbo organo — Generalinio štabo — operatoriai.
Paėmus kaip pavyzdį lenininę Darbininkų ir Valstiečių Gyny­
bos Tarybą, kuri veikė užsienio karinės intervencijos ir pilietinio
karo laikotarpiu, VKP(b) CK Politinio biuro nutarimu 1941 metų
birželio 30 dieną buvo įsteigtas ypatingas organas — Valstybės
Gynymo Komitetas. Jam ėmė vadovauti J. Stalinas.
VGK buvo autoritetingas organas: suėmęs į savo rankas visą
valdžią, jis vadovavo šalies gynybai. Civilinės, partinės, tarybi­
nės organizacijos turėjo vykdyti visus jo nutarimus ir nurody­
mus. Jų vykdymui kontroliuoti kraštuose, srityse, karo pramonės
liaudies komisariatuose, svarbiausiose įmonėse ir statybose VGK
turėjo savo atstovus.
VGK posėdžiuose, kurie vykdavo bet kuriuo paros metu, daž­
niausiai Kremliuje arba J. Stalino viloje, būdavo svarstomi ir
sprendžiami svarbiausi klausimai. Karo veiksmų planus svarsty­
davo partijos Centro Komiteto Politinis biuras ir Valstybės Gy­
nimo Komitetas. Posėdžiuose dalyvaudavo tie liaudies komisa­
rai, kurie turėdavo aprūpinti operacijas. Dėl to būdavo galima
prireikus sutelkti svarbiausiose kryptyse didžiules materialines
jėgas, laikytis vieningos strateginio vadovavimo linijos ir, deri­
nant kariuomenės veiklą su visos šalies pastangomis, remti šį
vadovavimą organizuotu užnugariu.
Labai dažnai VGK posėdžiuose kildavo aštrūs ginčai, nuomo­
nės būdavo išreiškiamos tiksliai ir griežtai. Jei nuomonės ne­
308
sutapdavo, tuoj pat būdavo sudaroma komisija iš priešingų pusių
atstovų, ir ji turėdavo suderintus pasiūlymus pateikti kitame po­
sėdyje.
Karo metais Valstybės Gynimo Komitetas priėmė apie dešimt
tūkstančių karinio bei ūkinio pobūdžio sprendimų ir nutarimų.
Šie nutarimai bei nurodymai buvo griežtai ir energingai vykdo­
mi: buvo užtikrinamas partijos vieningas vadovavimas šaliai to­
kiu sunkiu laiku.
1941 metų liepos 10 dieną, siekiant pagerinti vadovavimą
ginkluotosioms pajėgoms, Valstybės Gynimo Komiteto nutarimu
Vyriausioji vadovybė buvo reorganizuota, o rugpjūčio 8-ąją —
pertvarkyta į Vyriausiąją kariuomenės vadovybę '. Nuo to lai­
ko iki karo pabaigos J. Stalinas buvo Vyriausiasis kariuomenės
vadas.
Kai buvo sudarytas Valstybės Gynimo Komitetas su Vyriau­
siąja kariuomenės vadovybe ir jiems ėmė vadovauti vienas as­
muo — VKP(b) CK Generalinis sekretorius ir Liaudies Komisarų
Tarybos Pirmininkas,— buvo galutinai suformuota karui vado­
vaujanti valstybinė ir karinė vadovybė. Partijos Centro Komitetas
vienijo visų partinių, valstybinių, karinių ir ūkinių organų veiklą.
Dabar aš pradėjau dirbti su J. Stalinu. Anksčiau man neteko
su juo taip artimai bendrauti, ir iš pradžių jo buvimas mane
kiek varžė. Be to, nebuvau pakankamai įgudęs spręsti strateginius
klausimus, todėl ne visada buvau tikras, ar mano prognozės tei­
singos.
Iš pradžių J. Stalinas mažai su manimi kalbėdavo. Jutau, kad
jis atidžiai mane stebi ir kol kas neturi tvirtos nuomonės apie
mane kaip apie Generalinio štabo viršininką.
Tačiau, kaupiantis patirčiai, ėmiau drąsiau, ryžtingiau reikšti
savo mintis, ir pastebėjau, kad J. Stalinas pradėjo labiau jomis
domėtis.
1941 metų liepos 19 dieną TSRS Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumo įsaku J. Stalinas buvo paskirtas ir gynybos liaudies
komisaru.1
1 K a ro e ig o je 1 V y r ia u s ią ją k a r iu o m e n ė s v a d o v y b ę p a e iliu i b u v o
įtr a u k ia m i G e n e ra lin io š ta b o v ir š in in k o p o s tą u ž ė m ę B. š a p o š n ik o v a s ,
A . V a s ile v s k is , A . A n to n o v a s . P a s k u tin ia i p a k e itim a i b u v o p a d a r y ti
1945 m . v a s a rio 17 d ., k a i V G K n u s ta tė to k ią B ū stin ė s s u d ė tį: J . S ta lin a s,
G. Ž u k o v a s , A . V a s ile v s k is , A . A n to n o v a s , N . B u lg a n in a s, N . K u z n e c o v a s
(Autoriaus pastaba).

303
 Reikia pasakyti, kad, paskyrus J. Staliną Valstybės Gynimo
Komiteto Pirmininku, Vyriausiuoju kariuomenės vadu ir gyny­
bos liaudies komisaru, iš karto pajuto jo tvirtą ranką Generalinis
štabas, centrinės liaudies komisariato valdybos, TSRS valstybinis
plano komitetas ir kiti vyriausybiniai bei liaudies ūkio organai.
Visi VGK nariai gavo konkrečias užduotis ir griežtai atsakė
už liaudies ūkio planų vykdymą. Vienas buvo atsakingas už tan­
kų gamybą, antras — už artilerijos ginkluotę, trečias — už lėktu­
vus, ketvirtas — už šaudmenų, maisto ir drabužių tiekimą ir t. t.
J. Stalinas įpareigojo kariuomenės rūšių vadus padėti VGK na­
riams dirbti, kad būtų vykdoma tam tikros karinės produkcijos
gamybos programa tiksliai nustatytu laiku ir reikalingais kie­
kiais.
Veiksmingai dirbant partinį politinį darbą, tobulėjant kariuo­
menės valdymui, kaupiantis ginkluotos kovos patirčiai, didėjo
pasipriešinimas agresoriui. Visų ginklo rūšių kariai kovėsi did­
vyriškai ir pasiaukojamai. Kariuomenėje labai sustiprėjo drausmė.
Ir vis dėlto, nepaisant Vyriausiosios kariuomenės vadovybės
ir frontų vadų didžiulių pastangų, padėtis frontuose toliau blo­
gėjo. Didesnių priešo jėgų spaudžiama, mūsų kariuomenė traukėsi
į šalies gilumą. Jau buvau sakęs, kad sunkiausia padėtis pirmai­
siais karo mėnesiais susidarė vakarų ir šiaurės vakarų kryptyse.
Esant tokiai nepalankiai karo veiksmų eigai, atitinkamai buvo
organizuojama strateginė Tarybinių Ginkluotųjų Pajėgų gynyba.
Jos būdingi bruožai buvo gana didelis aktyvumas ir kovos at­
kaklumas.
VKP(b) CK ir VGK labai rūpinosi šalies priešlėktuvine gyny­
ba, nes vokiečių fašistų aviacija veikė labai aktyviai. Priešas
dėjo dideles viltis į liuftvafę. Jis tikėjosi masiniais lėktuvų ant­
skrydžiais ir smūgiais sužlugdyti mobilizaciją vakariniuose mūsų
šalies rajonuose, dezorganizuoti artimiausio užnugario, transporto
ir valstybinio aparato darbą, atimti liaudžiai norą priešintis. Oro
piratus ir jų vadeivą Geringą Hitleris apipylė malonėmis ir ap­
dovanojimais.
Išanalizavęs susidariusią padėtį ir atsižvelgdamas į nepalan­
kias svarbiausių valstybės objektų apsaugos iš oro prognozes,
Vyriausiasis kariuomenės vadas su jam būdinga energija-ėmėsi
didinti priešlėktuvinės gynybos kovingumą. Jis pasikvietė grupę
vadovaujančių priešlėktuvinės gynybos darbuotojų ir pareikala­
vo po dviejų dienų pateikti principinius pasiūlymus, kaip sustip-
 rinti priešlėktuvinės gynybos jėgas ir išteklius, pagerinti jos
struktūrą ir valdymą. Savo patarimais didelę ir naudingą pagal­
bą jam suteikė Raudonosios Armijos artilerijos viršininkas ge­
nerolas N. Voronovas, generolai M. Gromadinas, D. Zuravliovas,
P. Zigarevas, N Jakovlevas ir kiti.
Pagrindinis priešlėktuvinės gynybos uždavinys tuomet buvo
pridengti Maskvą, Leningradą ir kitus stambius pramonės cent­
rus, kur buvo gaminami tankai, lėktuvai, artilerijos ginkluotė,
siurbiama nafta, kur buvo svarbiausios geležinkelių komunika­
cijos, energetikos ir ryšių objektai.
Galingiausia priešlėktuvinės gynybos jėgų ir išteklių grupuotė
buvo sudaryta Maskvai ginti. Liepos mėnesį joje jau buvo 585
naikintuvai, 964 zenitiniai pabūklai, 166 stambaus kalibro zeni­
tiniai kulkosvaidžiai, netoli 1000 prožektorių ir daug užtvarinių
aerostatų.
Ši priešlėktuvinės gynybos struktūra visiškai pasiteisino. Nors
fašistų aviacijos antskrydžiai buvo masiniai, bet ji patyrė milži­
niškų nuostolių ir nepajėgė didelėmis grupėmis prasiveržti virš
Maskvos. Tuose antskrydžiuose dalyvavo daug tūkstančių bom­
bonešių, bet tik nedaugeliui jų (du trys procentai) pavyko pri-
skristi miestą, o ir tiems teko išmesti savo mirties krovinį kur
pakliuvo.
Per priešo aviacijos antskrydžius Vyriausiasis ne kartą buvo
atėjęs į sostinės priešlėktuvinės gynybos vadavietės požeminę
patalpą ir stebėjo, kaip atmušamos priešo oro pajėgos. Čia ramiai
ir tiksliai vadovavo generolas D. Zuravliovas. Po antskrydžio
J. Stalinas paprastai dar pasilikdavo ir kalbėdavosi su karinin­
kais operatoriais. Jis klausinėdavo, ką, jų manymu, Vyriausioji
kariuomenės vadovybė dar turi padaryti, kad priešlėktuvinė gy­
nyba galėtų įvykdyti savo užduotis, pirmiausia gindama Maskvą.
Karo metais priešlėktuvinė gynyba buvo tobulinama ir ji
deramai prisidėjo prie bendro reikalo — hitlerinių agresorių su­
triuškinimo.
Aš iki šiol su didele pagarba ir dėkingumu prisimenu Lenin­
grado ir Baltijos laivyno priešlėktuvinės gynybos kovotojus: jos
eiliniai kariai ir karininkai didvyriškai, tikrai meistriškai atmu­
šinėjo masinius, beveik kasdieninius priešo aviacijos antskry­
džius virš miesto ir laivyno.
Žinoma, tarybinės strateginės vadovybės organų kūrimas tru­
ko tam tikrą laiką, buvo padaryta kai kurių principinių pakeiti­
311
 mų, atsižvelgiant į karo eigą ir jos strateginę padėtį. Tačiau po
truputį tarybinis karo mokslas, vadovaudamasis dar iki Didžiojo
Tėvynės karo sukaupta ginkluotos kovos patirtimi, gerokai pa­
tobulino kariuomenės valdymą.
Vadovaujantys politiniai darbuotojai ir štabų operatyvinė stra­
teginė grandis buvo parinkti geri, daugiausia jauni, energingi,
gabūs karininkai ir generolai. Jie karštai ėmėsi darbo, kasdien
gilindami savo strategines ir operatyvines žinias. Generalinis šta­
bas, Karinių jūrų pajėgų Vyriausiąsias štabas, Gynybos liaudies
komisariato organai, frontų, karinių jūrų laivynų, apygardų va­
dai ir štabai daug padarė, kad ginkluotosios pajėgos būtų labai
kovingos ir laimėtų pergalę.
Tačiau tai, kad fašistinės Vokietijos užpuolimo momentu Vy­
riausioji kariuomenės vadovybė nebuvo aukščiausios karinės
vadovybės organas, suprantama, negalėjo iš pradžių neturėti įta­
kos kariuomenės valdymui, pirmųjų operacijų rezultatams ir
bendrai operatyvinei strateginei padėčiai. Juo labiau kad priešas
Europoje jau buvo įgijęs nemažą karo organizavimo ir netikėtų
įsiveržimų smogiamosiomis pajėgomis patirtį. Reikia pripažinti,
kad ir krypčių vyriausieji vadai, ir frontų vadai nesiėmė karo
pradžioje likviduoti kariuomenės valdymo trūkumų. Tai irgi nei­
giamai atsiliepė ginkluotos kovos rezultatams.
Manęs kartais klausia, kodėl, prasidėjus karui su fašistine
Vokietija, mes nebuvome kaip reikiant pasirengę karui vadovau­
ti ir frontų kariuomenei valdyti.
Pirmiausia, manau, nesuklysiu pasakydamas, kad daugelis
tuometinių vadovaujančių Gynybos liaudies komisariato ir Gene­
ralinio štabo darbuotojų pernelyg kanonizavo Pirmojo pasaulinio
karo patyrimą. Dauguma operatyvinės strateginės grandies va­
dovų, taip pat Generalinio štabo vadovybė teoriškai suprato, kad
Antrojo pasaulinio karo pobūdis ir kariavimo metodai yra ki­
tokie, tačiau praktiškai jie rengėsi kariauti pagal seną schemą,
klaidingai manydami, jog didysis karas, kaip ir anksčiau, pra­
sidės pasienio kautynėmis, ir tik vėliau ims pulti pagrindinės
priešo pajėgos. Bet karas, priešingai negu buvo tikėtasi, prasi­
dėjo iš karto visų hitlerinės Vokietijos sausumos ir oro pajė­
gų puolamaisiais veiksmais.
Taip pat reikia pripažinti, kad tam tikra atsakomybė už ne­
pakankamą ginkluotųjų pajėgų pasirengimą karo veiksmų pra­
džiai tenka gynybos liaudies komisarui ir atsakingiems Gynybos
312
 liaudies komisariato darbuotojams. Iš dalies kaltas dėl šių trū­
kumų ir aš, kaip buvęs Generalinio štabo viršininkas ir artimiau­
sias liaudies komisaro padėjėjas.
Pagaliau svarbų vaidmenį suvaidino ir ta aplinkybė, kad
J, Stalinas iki paskutinio momento — iki pat hitlerinei kariuo­
menei užpuolant Tarybų Sąjungą — vylėsi atitolinti karą. Tai
iš dalies varžė gynybos liaudies komisarą, ir jis iki pat 1941 me­
tų pavasario nesiryžo pateikti J. Stalinui projekto dėl Vyriau­
siosios kariuomenės vadovybės sudarymo.
Baigiantis pavasariui man teko dar kartą, jau primygtinai,
prašyti liaudies komisaro, kad praneštų J. Stalinui, jog būtina
išnagrinėti Generalinio štabo parengtą Vyriausiosios vadovybės
organizavimo plano projektą ir leisti praktiškai jį patikrinti di­
delėse vadų ir štabų pratybose. Sj kartą J. Stalinas buvo infor­
muotas, ir jie sutiko, kad būtų suorganizuotos tokios pratybos,
tačiau toliau nuo sienos, maždaug Valdajaus—Oršos—Gomelio—
Psiolo upės ruože, o paskui pateikti jam Vyriausiosios vadovy­
bės organizacijos, jos funkcijų ir darbinių organų projektą.
Pratyboms numatytas ruožas buvo išžvalgytas 1941 metų ge­
gužės mėnesį, bet jų suorganizuoti taip ir nepavyko. Dėl laiko
stokos ir kitokių priežasčių nebuvo apsvarstytas ir praktinis Vy­
riausiosios vadovybės bei jos organų parengimas.
Daugelyje mano knygos skyrių dar bus kalbama apie kariuo­
menės valdymo klaidas. Ypač tai liečia pirmąjį karo laikotarpį
iki pat Stalingrado kontrpuolamosios operacijos. Suprantama,
šis sunkiausias laikotarpis nebuvo vien klaidos. Tuo metu bu­
vo parengta ir gana sėkmingai įvykdyta stambių operacijų, su­
žlugdytas priešo planas užgrobti Leningradą, vokiečių fašistinė
kariuomenė buvo sutriuškinta prie Maskvos. Šie ir kiti mūšiai
bei kautynės vadus daug ko išmokė. Mūsų armija tvirtėjo, to­
bulėjo vadovavimas kariuomenei. Kai pirmojo laikotarpio sun­
kumai nuėjo į praeitį, Vyriausioji kariuomenės vadovybė it
frontų vadai ėmė daug geriau vadovauti ginkluotai kovai.
Aukštai, Vyriausiosios kariuomenės vadovybės būstinėje, bu­
vo labai gerai matyti, kad kare ne visos klaidos yra vienodos:
vienas ištaisyti galima, kitas — sunku. Viskas priklauso nuo
klaidų pobūdžio ir masto. Kaip parodė patyrimas, taktikos klai­
das aukštesnioji vadovybė galėjo greitai likviduoti. Operatyvinis
pobūdžio klaidas ištaisyti daug sunkiau, ypač jei vadovybė n^
 turi reikalingų jėgų, išteklių arba laiko, kad galėtų tas jėgas
panaudoti ten ir tuomet, kai to reikės.
Reikėjo didžiulių visos šalies pastangų, kad būtų ištaisytos
operatyvinės strateginės klaidos, kurias 1942 metų vasarą pada­
rė Vyriausioji kariuomenės vadovybė ir kai kurių frontų vadai
(šios klaidos įgalino hitlerinę kariuomenę prasiveržti į Stalin­
grado rajoną ir Siaurės Kaukazą).
Žvelgdamas į praeitį, drįstu tvirtinti, kad jokia karinė-poli­
tinė bet kurios kitos šalies vadovybė nebūtų išlaikiusi tokių iš­
bandymų, nebūtų radusi išeities iš tokios nepaprastai sunkios
padėties.
Kaip žinoma, strategija visiškai priklauso nuo politikos, ir
karines-politines klaidas valstybės mastu sunku ištaisyti. Susi­
doroti su jomis gali tik ta šalis, kuri kariauja teisingą karą ir
turi karinių materialinių galimybių. Ir atvirkščiai, jei karo tikslai
neatitinka gyvybinių liaudies interesų, tokių klaidų padariniai
paprastai būna katastrofiški.
Tačiau yra ir nepataisomų klaidų. Tokią klaidą padarė fa­
šistinė hitlerinės Vokietijos vadovybė, rizikuodama užpulti Ta­
rybų Sąjungą. Ši klaida atsirado dėl to, kad buvo pernelyg pa­
sitikima savo jėgomis ir ištekliais ir nepakankamai įvertinamos
potencialios galimybės Tarybų Sąjungos — šalies, kur yra so­
cialistinė santvarka, ginkluotųjų pajėgų, liaudies partijos ir vy­
riausybės vienybė.
Apsvaigę nuo ankstesnių lengvų pergalių, Hitleris ir jo po­
litiniai bei kariniai parankiniai manė, kad jų kariuomenė per­
galingu maršu žygiuos per visą Tarybų Sąjungą lygiai taip pat,
kaip padarė Vakarų Europoje. Tačiau taip neatsitiko. Vadovau­
damiesi avantiūristine, nacionalistine fašizmo ideologija, hitleri­
ninkai nesugebėjo teisingai įvertinti karo baigtį lemiančių veik­
snių, kuriuos, rengiantis karui, reikia žinoti ir apie juos spręsti
vadovaujantis ne emocijomis, o visuomenės ir karo mokslu.
Blaiviai įvertinusi mūsų nesėkmingų operacijų 1942 metais
priežastis, Komunistų partija, Tarybinė vyriausybė, remdamasi
akivaizdžiais socialistinės visuomenės ir valstybinės santvarkos
remti. Liaudies pasiaukojamai remiama, Tarybinė vyriausybė ra-
pranašumais, sugebėjo mobilizuoti visas šalies jėgas priešui at­
remti. Liaudies pasiaukojamai remiama, Tarybinė vyriausybė
rado tinkamiausius šiomis sąlygomis kovos metodus ir formas, iš­
plėšė iš priešo iniciatyvą, o paskui pakreipė karo eigą savo naudai.
314
 Po Stalingrado operacijos visos vadovaujančios Tarybinių
Ginkluotųjų Pajėgų grandys, įskaitant ir Vyriausiąją kariuome­
nės vadovybę, tobulai vadovavo karo veiksmams. Gerai užsire­
komendavo daugelis frontų ir armijų vadų. Praradusi iniciaty­
vą, hitlerinė vadovybė nesusidorojo su iškilusiais sunkumais
tiek organizuojant operacijas, tiek jas vykdant, ir tai gerokai
priartino jų katastrofos valandą ir padarė pradžią visuotiniam
fašistinės Vokietijos sutriuškinimui.
Vykstant karui, Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Centro
Komitetas ir Tarybinė vyriausybė nemaža dėmesio skyrė gin­
kluotųjų pajėgų vadovavimui. Karo metais įvyko per 200 VKP(b)
CK Politinio biuro, Organizacinio biuro ir Sekretoriato posėdžių.
Priimti nutarimai užsienio politikos, ekonomikos ir strategijos
klausimais buvo vykdomi atitinkamai per TSRS Aukščiausiosios
Tarybos Prezidiumą, Liaudies Komisarų Tarybą, Valstybės Gy­
nimo Komitetą arba Vyriausiąją kariuomenės vadovybę.
Vyriausioji kariuomenės vadovybė savo darbą grindė leni­
niniais centralizuoto kariuomenės valdymo principais. Ji vado­
vavo visiems ginkluotųjų pajėgų veiksmams sausumoje, jūroje
ir ore, panaudodama rezervus ir partizaninį judėjimą, kovos ei­
goje stiprino strategines pajėgas. Jos darbo organas, kaip jau
minėta, buvo Generalinis štabas.
Nauji karo metodai ir formos, suprantama, pareikalavo reor­
ganizuoti kariuomenės valdymą. Kai kurios Generalinio štabo
funkcijos buvo perduotos kitoms valdyboms. Generalinis štabas
rūpinosi visų rūšių ginkluotosiomis pajėgomis — sausumos ka­
riuomene, laivynu, aviacija ir kt. Daugiausia jis domėjosi ope­
ratyviniais strateginiais klausimais, visapusiškai ir giliai nagri­
nėjo padėtį, analizavo Vyriausiosios kariuomenės vadovybės nu­
tarimus ir organizavo jų vykdymą.
Po reorganizacijos Generalinis štabas tapo darbingesnis, ope­
ratyvesnis ir kur kas rezultatyviau vykdė savo užduotis visą
karo laikotarpį. Žinoma, tam tikrų trūkumų pasitaikydavo ir po
reorganizacijos, bet tik retkarčiais, be to, kai kuriais sudėtingais
klausimais.
Frontų valdymui pagerinti Valstybės Gynimo Komitetas
1941 metų liepos 10 dieną įkūrė trijų krypčių kariuomenės Vyriau­
siąsias vadovybes;
 — Šiaurės vakarų (vyriausiasis vadas — maršalas K. Voroši-
lovas, Karinės tarybos narys — A. Ždanovas, štabo viršininkas —
generolas M. Zacharovas);
— Vakarų (vyriausiasis vadas — maršalas S. Timošenka, Ka­
rinės tarybos narys — N. Bulganinas, štabo viršininkas — genero­
las G. Malandinas);
— Pietvakarių (vyriausiasis vadas — S . Budionas, Karinės ta­
rybos narys — N. Chruščiovas (nuo 1941 m. rugpjūčio 5 d.), šta­
bo viršininkas — A. Pokrovskis).
(kurdamas krypčių vyriausiąsias vadovybes, Valstybės Gyni­
mo Komitetas tikėjosi sudaryti Vyriausiajai kariuomenės vado­
vybei galimybę geriau valdyti kariuomenę, organizuoti frontų,
karinių oro pajėgų ir karinių jūrų pajėgų sąveiką. Buvo tikimasi,
kad krypčių Karinės tarybos geriau už frontų vadovybę suge­
bės panaudoti vietines jėgas ir išteklius ginkluotai kovai.
Tačiau jau pirmaisiais mėnesiais krypčių vyriausiųjų vado­
vybių veikla parodė, kad jos nepateisino dėtų vilčių. Frontams,
kaip ir anksčiau, tiesiogiai vadovavo Vyriausioji kariuomenės
vadovybė. Pagal tuomet gyvavusią praktiką krypčių vyriausie­
ji vadai neturėjo kariuomenės ir materialinių išteklių rezervų
ir negalėjo daryti įtakos karo veiksmų eigai. Be Vyriausiosios
kariuomenės vadovybės sutikimo jie negalėjo realizuoti kokių
nors principinių sprendimų, taigi tapo paprasčiausia tarpine in­
stancija. Todėl 1942 metais krypčių vyriausiosios vadovybės
buvo likviduotos.
Vyriausiajai kariuomenės vadovybei vėl teko vadovauti dau­
gybei frontų, išskleistų didžiuliame plote. Dėl to neišvengiamai
kildavo nemažų sunkumų, ypač kai reikėdavo suderinti kelių
šalia veikiančių frontų pastangas. Buvo ieškoma naujų valdymo
metodų, kol galiausiai nusistovėjo efektyvios tiesioginio stra­
teginės vadovybės poveikio frontų veiklai formos. Susiformavo
gana savitas strateginio vadovavimo institutas— Vyriausiosios
kariuomenės vadovybės atstovai, siunčiami į svarbiausius
ruožus.
Karo istorijoje dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų žino­
mi analogiški atvejai, kai aukščiausiosios vadovybės atstovai,
pasiųsti į karo veiksmų rajonus, gerokai paveikdavo operacijų
eigą. Pirmaisiais Didžiojo Tėvynės karo mėnesiais dėl susiklos­
čiusių aplinkybių kai kuriems tarybiniams generolams Vyriausio­
sios kariuomenės vadovybės pavedimu taip pat teko dirbti vei­
kiančioje kariuomenėje ir, naudojantis jiems suteikta - valdžia,
mėginti įvykių eigą pasukti palankesne kryptimi. Tačiau dabar,
per metus sukaupus karo patirtį, Būstinės atstovų veikla kai ku­
riuose ginkluotos kovos ruožuose pasidarė kryptinga. Nuo šiol
jos atstovai buvo siunčiami tik į tuos frontus ar frontų grupes,
kur tuo momentu buvo sprendžiami svarbiausi uždaviniai, le­
miantys pagrindinių operacijų arba kampanijų eigą.
Būstinės atstovai buvo labiausiai patyrę karvedžiai. Jie iki
smulkmenų žinodavo padėtį ir paprastai padėdavo rengti ope­
racijas. Vyriausioji kariuomenės vadovybė griežtai reikalavo,
kad jų atstovai vadovautų ir visiškai atsakytų už operacijas, to­
dėl suteikdavo jiems veikimo laisvę. Pacituosiu vieną J. Stalino
telegramą, pasiųstą Būstinės atstovui Krymo fronte L. Mechlisui
1942 metų gegužės mėnesį.
Pajutęs L. Mechliso telegramoje mėginimą išvengti atsako­
mybės už tarybinės kariuomenės nesėkmes Kerčės pusiasalyje,
J. Stalinas jam rašė: „Jūs laikotės keistos stebėtojo pozicijos,
stebėtojo, nejaučiančio atsakomybės už padėtį Krymo fronte.
Si pozicija labai patogi, bet ji neverta nė skatiko. Krymo fron­
te jūs esate ne stebėtojas, o atsakingas Būstinės atstovas, jūs at­
sakote už visas honto sėkmes ir nesėkmes ir privalote ištaisyti
vadovybės klaidas (Pakursyvinta mano.— G. Z.). Jūs kartu su
vadovybe atsakote už tai, kad kairysis fronto sparnas pasirodė
esąs visiškai silpnas. Jei „buvo matyti, kad iš ryto priešas pra­
dės puolimą" ir jūs nesiėmėte visų priemonių jam atremti, o
tik pasitenkinote pasyvia kritika, tai juo blogiau jums. Vadinasi,
jūs dar nesupratote, kad į Krymo frontą esate pasiųstas ne kaip
Valstybės kontrolierius, o kaip atsakingas Vyriausiosios kariuo­
menės vadovybės atstovas..." (Pakursyvinta mano — G. Z.) *.
Vargu ar reikia komentuoti šį gana precizišką dokumentą, nu­
sakantį Vyriausiosios kariuomenės vadovybės atstovo pareigas.
Didėjant Tarybinių Ginkluotųjų Pajėgų puolamosioms opera­
cijoms, keitėsi ir Būstinės atstovų pareigos. Pavyzdžiui, 1944 me­
tų vasaros kampanijoje vakarų strateginėje kryptyje buvo vyk­
domas „Bagrationo" planas. Pagal šį Vyriausiosios kariuomenės
vadovybės, Generalinio štabo ir frontų Karinių tarybų parengtą
planą vienu metu smogė smūgius keturi tarybiniai frontai, toli­
mojo veikimo aviacija ir partizanai. Jiems buvo iškelta užduo-1
1 TSRS GM archyvas, f. 48-A, ap. 1640, b. 177, 1. 198.
317
tis sutriuškinti „Centro" armijų grupę — pagrindinę fašistinės
Vokietijos kariuomenės grupuotę.
Tuometinė padėtis reikalavo išplėsti Būstinės atstovų įgalio­
jimus. Per Baltarusijos operaciją Būstinės atstovams buvo su­
teikta teisė patiems vadovauti frontų veiksmams. Man tuomet
buvo patikėti Baltarusijos 2-asis, 1-asis ir Ukrainos 1-asis fron­
tai. Aleksandras Vasilevskis, su kuriuo mes išvien veikėme, va­
dovavo Pabaltijo 2-ojo, 1-ojo ir Baltarusijos 3-iojo frontų puoli­
mui.
Mano manymu, toks būdas atstovams suteikti plačią veiki­
mo laisvę įgalino Vyriausiąją kariuomenės vadovybę lanksčiau,
operatyviau valdyti kariuomenę. Kariuomenė savo užduotį sėk­
mingai įvykdė. Raudonoji Armija tuomet išvadavo Tarybų Balta­
rusiją, nemažą dalį Lietuvos ir Latvijos tarybinių respublikų,
Ukrainos vakarines sritis ir dalį Lenkijos pietryčių.
Kokius pagrindinius atstovus Būstinė siuntė į veikiančią ar­
miją?
Pirmiausia Vyriausiosios kariuomenės vadovybės narius, tarp
jų K. Vorošilovą, G. Žukovą, S. Timošenką. Nuolatinis Būstinės
atstovas kariuomenėje buvo Generalinio štabo viršininkas A. Va­
silevskis. Be jų, j kariuomenę buvo siunčiami generolai N. Vo-
ronovas, A. Antonovas, S. Štemenka, L. Mechlisas ir kiti.
Be įgaliotųjų atstovų, kurie vietose rūpinosi, kad būtų vyk­
domi Vyriausiosios kariuomenės vadovybės nutarimai dėl vie­
nos ar kitos operacijos, buvo siunčiami specialūs įgaliotiniai.
Jie padėjo kariuomenės vadovybei ir pagrindiniams Būstinės at­
stovams organizuoti įvairių rūšių kariuomenės naudojimą.
Man pačiam, kaip Vyriausiosios kariuomenės vadovybės at­
stovui, teko vykti į veikiančiąją armiją ne mažiau kaip 15 kar­
tų.
Dažnai į frontus važinėjo ir Aleksandras Vasilevskis. Mums
ne kartą teko drauge vykti į karo veiksmų rajoną ir dalyvauti
parengiant bei vykdant daugelį tokių stambių operacijų, kaip
Stalingrado mūšis, mūšis Kursko lanke, puolimas Dešiniakrantė-
je Ukrainoje ir Baltarusijos išvadavimas. Visi, kam teko dirbti
su Aleksandru Vasilevskiu, žavėjosi jo giliomis žiniomis, tiksliu
ir aiškiu mąstymu. A. Vasilevskis nepakentė nebaigtų darbų ir
spėliojimų, visada reikalavo iš operacijos rengėjų aiškių, tiks­
lių duomenų ir pagrįstų prognozių. Su dideliu pasitenkinimu vi­
318
sada prisimenu, kaip mudu draugiškai dirbome, rengdami ir vyk­
dydami operacijas.
Būstinės atstovai nevadovavo frontams. Šią funkciją ir toliau
vykdė frontų vadai. Tačiau, turėdami plačius įgaliojimus, jie ga­
lėjo tuose rajonuose daryti poveikį kautynių eigai, laiku ištaisyti
fronto ar armijos vadovybės klaidas, konkrečiai padėti jiems
apsirūpinti materialiniais techniniais ištekliais iš centro. Aš ne­
prisimenu atvejo, kad būtų neatsižvelgta į Būstinės atstovo re­
komendacijas.
Žinoma, toli gražu ne visi jie turėjo vienodas galimybes.
Daugelis Būstinės atstovų neturėjo tos valdžios, kurią turėjo­
me, pavyzdžiui, mudu su A. Vasilevskiu: jie neturėjo tiesiogi­
nių kontaktų su Vyriausiuoju kariuomenės vadu, štabo aparato,
ryšių priemonių ir t. t. Tai vertė juos naudotis frontų arba ar­
mijų darbuotojais ir ryšiais, kurie ir taip buvo perkrauti.
Vyriausiasis vadas reikalavo, kad Būstinės atstovai kasdien
informuotų apie operacijų rengimo ir vykdymo eigą. Ypač svar­
bius padėties vertinimus ir pasiūlymus dėl naujų operacijų J.
Stalino nurodymu rašėme ranka, vieną egzempliorių ir perduo-
davome jam per A. Poskrebyševą. Jei dėl kokių nors priežasčių
Vyriausiasis parą negaudavo pranešimų iš Būstinės atstovų, ta­
da pats skambindavo jiems AD telefonu ir klausdavo: „Tai ką,
šiandien jūs neturite ką pranešti?"
Prisimenu tokį atsitikimą. 1942 metų rugsėjo pabaigoje Vy­
riausiasis iškvietė į Būstinę iš Stalingrado rajono mane ir G. Ma-
lenkovą. Išklausęs mano informaciją apie padėtį, J. Stalinas griež­
tai paklausė G. Malenkovo:
— O kodėl jūs, draugas Malenkovai, tris savaites neinforma­
vote mūsų apie padėtį Stalingrado rajone?
— Draugas Stalinai, aš kasdien pasirašydavau pranešimus,
kuriuos jums siuntė Žukovas,— atsakė G. Malenkovas.
— Mes pasiuntėme jus ne kaip Žukovo komisarą, o kaip
Valstybės Gynimo Komiteto narį, ir jūs turėjote mus informuo­
ti,— griežtai atkirto J. Stalinas.
Būstinės atstovų institutas gyvavo beveik iki karo pabaigos.
Jis tapo nebereikalingas tik baigiamosios kampanijos metu. Vien
tai įrodo, kad tokia valdymo grandis strateginės vadovybės sis­
temoje buvo labai reikalinga ir tikrai naudinga.
Būstinės atstovai pasidarė nereikalingi tik tada, kai dau­
giau kaip dvigubai sutrumpėjo strateginis kovos frontas ir su­
31S
 mažėjo frontų skaičius. Per tą laiką frontų vadai tapo žymiais
karvedžiais, štabai išmoko gerai organizuoti stambias operaci­
jas ir joms vadovauti. Todėl 1945 metų baigiamosios kampani­
jos operacijos jau buvo rengiamos ir vykdomos nedalyvaujant
Būstinės atstovams. Frontų veiksmams Rytų Prūsijos, Vyslos—
Oderio ir kai kuriose kitose operacijose tiesiogiai iš Maskvos
vadovavo Vyriausioji kariuomenės vadovybė. Taip buvo ir per
baigiamąjį mūšį — Berlyno operaciją: frontams vadovauti ėmėsi
pats Vyriausiasis kariuomenės vadas. Tik maršalas S. Timošen-
ka liko prie Ukrainos 2-ojo ir 4-ojo frontų tol, kol baigėsi karas
Europoje.
Vyriausioji kariuomenės vadovybė buvo kolektyvinis ginkluo­
tųjų pajėgų karo veiksmų vadovavimo organas. Jos darbas bu­
vo grindžiamas sumanių kolegialumo ir vienvaldiškumo derini­
mu. Visais atvejais galutinį sprendimą priimdavo Vyriausiasis
kariuomenės vadas.
Strateginių operacijų bei kampanijų sumanymus ir planus
rengė Vyriausiosios kariuomenės vadovybės darbo organas —
Generalinis štabas — kartu su kai kuriais Vyriausiosios kariuo­
menės vadovybės nariais. Prieš tai didelį darbą atlikdavo Politi­
nis biuras ir Valstybės Gynimo Komitetas. Buvo svarstoma esa­
mo laiko tarptautinė padėtis, analizuojamos potencialios poli­
tinės ir karinės kariaujančių šalių galimybės. Tik išnagrinėjus
ir apsvarsčius visus bendruosius klausimus, buvo daromos ka­
rinės ir politinės prognozės. Atlikus visą šį sudėtingą darbą, bu­
vo nustatoma politinė ir karinė strategija, kuria vadovavosi Vy­
riausioji kariuomenės vadovybė.
Rengiant eilinę operaciją, J. Stalinas paprastai išsikviesdavo
Generalinio štabo viršininką ir jo pavaduotoją ir kartu su jais
smulkiai išanalizuodavo operatyvinę strateginę padėtį visame
Tarybų Sąjungos—Vokietijos fronte: frontų kariuomenės būse­
ną, visų rūšių žvalgybos duomenis ir visų rūšių kariuomenės re­
zervų rengimą.
Paskui į Būstinę išsikviesdavo Raudonosios Armijos užnug'a-
rio viršininką, įvairių rūšių kariuomenės vadus ir Gynybos liau­
dies komisariato vyriausiųjų valdybų viršininkus. Jiems tekda­
vo rūpintis tos operacijos rengimu.
Po to Vyriausiasis kariuomenės vadas, jo pavaduotojas ir Ge­
neralinio štabo viršininkas svarstydavo operatyvines strategines
mūsų kariuomenės galimybes. Generalinio štabo viršininkas ir
320
Vyriausiojo pavaduotojas gaudavo užduotį — apsvarstyti ir ap­
skaičiuoti mūsų galimybes įvykdyti tą ar tas operacijas. Papras­
tai šiam darbui Vyriausiasis mums skirdavo 4—5 dienas. Praė­
jus tam laikui, buvo priimamas preliminarinis sprendimas. Tada
Vyriausiasis pavesdavo Generalinio štabo viršininkui sužinoti
frontų Karinių tarybų nuomonę apie būsimas operacijas.
Kol dirbdavo frontų vadovybės ir štabai, Generaliniame šta­
be vykdavo didelis kūrybinis operacijos planavimo ir frontų są­
veikos rengimo darbas. Buvo numatomos užduotys žvalgybos
organams, tolimojo veikimo aviacijai, priešo užnugaryje esan­
čioms partizanų pajėgoms, karinio susisiekimo organams, atsa­
kingiems už Vyriausiosios kariuomenės vadovybės rezervų, pa­
pildymo ir materialinių atsargų gabenimą.
Galiausiai paskirtą dieną frontų vadai turėdavo atvykti į
Būstinę su raportais apie fronto operacijos planą. Paprastai Vy­
riausiasis klausydavosi jų kartu su Generalinio štabo viršininku,
Vyriausiojo pavaduotoju ir kai kuriais Valstybės Gynimo Ko­
miteto nariais.
Kai pranešimai būdavo gerai išnagrinėti, J. Stalinas patvir­
tindavo operacijos planą ir terminus, nurodydavo, į ką reikia
atkreipti ypatingą dėmesį. Buvo paskiriamas Būstinės atstovas
frontų veiksmams koordinuoti, numatoma, kas kontroliuos ma­
terialinį techninį kariuomenės aprūpinimą, žiūrės, kad būtų laiku
pergrupuota kariuomenė ir Vyriausiosios kariuomenės vadovy­
bės rezervai.
Žinoma, Vyriausiosios kariuomenės vadovybės veikla nesiri-
bojo vien šiais klausimais, kuriuos tekdavo spręsti rengiant ope­
racijas arba kampanijas. Jos apimtis ir sudėtingumas daug prik­
lausė nuo to, kur, kada, kokiomis jėgomis ir ištekliais buvo vyk­
domos operacijos.
Vyriausiosios kariuomenės vadovybės nutarimai vykdytojams
buvo perduodami kaip direktyvos, pasirašytos Vyriausiojo ka­
riuomenės vado ir Generalinio štabo viršininko. Kartais direk­
tyvas pasirašydavo J. Stalinas ir jo pavaduotojas. Nuo 1943 me­
tų Vyriausiosios kariuomenės vadovybės direktyvas kartu su
J. Stalinu pasirašydavo A. Antonovas, nes Vyriausiojo pavaduo­
tojas ir Generalinio štabo viršininkas dažnai būdavo išvykę į
frontus. Rengiant mažesnes operacijas, frontų vadai paprastai
nebūdavo kviečiami į Būstinę, o tik, jai pareikalavus, raštu pa­
teikdavo savo samprotavimus apie operacijas.
11. O, Žukovas 321
 Bendri materialinio techninio aprūpinimo planai buvo iš an­
ksto rengiami Generaliniame štabe dalyvaujant Raudonosios Ar­
mijos užnugario viršininkui A. Chruliovui, Vyriausiosios arti­
lerijos valdybos viršininkui N. Jakovlevui ir kitiems Gynybos
liaudies komisariato vyriausiųjų ir centrinių valdybų viršinin­
kams, o paskui pateikiami Vyriausiajai kariuomenės vadovybei
arba Valstybės Gynimo Komitetui. Tie frontai, kuriems buvo pa­
vedamos operacijos, kartu su operatyvine direktyva gaudavo
nurodymus ir materialinio techninio tiekimo klausimais.
Mes jau minėjome, kad Vyriausiosios kariuomenės vadovy­
bės būstinė ir Generalinis štabas visą karą buvo Maskvoje. Vo­
kiečių kariuomenei priartėjus prie sostinės, Generalinis štabas
buvo padalytas į dvi dalis. Viena dalis, vadovaujama Genera­
linio štabo viršininko pavaduotojo A. Vasilevskio, liko Maskvo­
je prie Vyriausiosios kariuomenės vadovybės būstinės, kita, va­
dovaujama B. Šapošnikovo, laikinai persikėlė į rajoną, kur buvo
įrengta atsarginė vadavietė. Tačiau ši grupė netrukus grįžo į
Maskvą.
J. Stalinas karo metais ėjo penkerias pareigas. Būdamas Vy­
riausiasis kariuomenės vadas, jis liko VKP(b) CK Generalinio
sekretoriaus poste, buvo TSRS Liaudies Komisarų Tarybos Pir­
mininkas ir Valstybės Gynimo Komiteto Pirmininkas, taip pat
ėjo gynybos liaudies komisaro pareigas. Dirbo jis įtemptai, 15-—
16 valandų per parą. J. Stalinas labai vertino Generalinio štabo
darbą ir juo visiškai pasitikėjo. Paprastai jis priimdavo svarbius
sprendimus tik tada, kai išklausydavo Generalinio štabo atliktą
padėties analizę ir išnagrinėdavo jo pasiūlymus.
Pirmiausia būdavo išanalizuojami duomenys apie priešą. Ka­
ro patyrimas parodė, kad didžiausią reikšmę turi vadovybės su­
gebėjimas sumaniai išžvalgyti priešą, greitai apdoroti gautus
duomenis ir padaryti teisingas išvadas. Reikia pažymėti, kad
Vyriausioji kariuomenės vadovybė per visą karą, išskyrus kai
kuriuos pradinio jo laikotarpio momentus, teisingai vadovavo
žvalgybai (o ši laiku ir kokybiškai atlikdavo savo užduotis) iiv
buvo išmokusi gerai analizuoti padėtį.
Būstinė buvo gerai informuota apie padėtį frontuose ir lai­
ku reaguodavo į pasikeitusią padėtį. Per Generalinį štabą ji ati­
džiai sekdavo operacijų eigą, esant reikalui, koreguodavo ka­
riuomenės veiksmus, tikslindavo užduotis arba iškeldavo nau­
jas, išplaukiančias iš susidariusios padėties. Prireikus pergrupuo­
322
 davo jėgas ir išteklius, kad būtų pasiektas operacijos tikslas ir
įvykdyti kariuomenei iškelti uždaviniai, o atskirais atvejais nut­
raukdavo operaciją.
Pagal Vyriausiojo kariuomenės vado įvestą griežtą tvarką
Generalinis štabas du kartus per parą pateikdavo jam frontų
žemėlapį su pažymėtais visais padėties pasikeitimais. Prie že­
mėlapio būdavo pridedamas trumpas Generalinio štabo viršininko
aiškinamasis raštas.
Svarbi Generalinio štabo organų grandis buvo ypatingasis
Generalinio štabo karininkų korpusas. Kartu su atsakingais ope­
ratyvinės valdybos darbuotojais, vadinamaisiais krypčių opera­
toriais, jie dirbo milžinišką darbą pačioje kariuomenėje, taip
pat kovos veiksmų rajonuose. Iš Generalinio štabo karininkų
korpuso buvo siunčiami nuolatiniai Generalinio štabo atstovai
į visų frontų, armijų, korpusų ir divizijų štabus.
Pasiaukojamas ir naudingas šių Generalinio štabo karininkų
darbas dar nėra pakankamai nušviestas mūsų karo istorijos li­
teratūroje. Tai buvo kovingi, gerai savo darbą išmanantys kari­
ninkai. Daugelis jų vardan Pergalės paaukojo savo gyvybę. Šie
kuklūs karo darbininkai nusipelnė didžiulio mūsų dėkingumo ir
pagarbos.
Generalinio štabo karininkai, dirbę fronte, karininkai krypčių
operatoriai, dirbę Generalinio štabo aparate, buvo vertingi ir
nenuilstantys Vyriausiosios kariuomenės vadovybės pagalbinin­
kai.
Jau minėjome, jog Vyriausiosios kariuomenės vadovybės ir
Generalinio štabo vadovavimas kariuomenei pasižymėjo tuo, kad
karo kampanijos ir strateginės operacijos buvo planuojamos iš
anksto.
Čia leisiu sau pasamprotauti apie mūsų Vyriausiosios kariuo­
menės vadovybės sumanymų ir sprendimų veiksmingumą. Pla­
navimas yra nepagrįstas, jei moksliškai nenumatoma galima ope­
racijų eiga, ginkluotos kovos formos ir būdai, kuriais siekiama
kariuomenei iškeltų tikslų Vyriausioji kariuomenės vadovybė
matė toliau ir geriau negu hitlerinė strateginė vadovybė. Pirma,
ji vadovavosi bendrais kovos dėsniais, kurių tvirtą pagrindą su­
darė marksizmas-leninizmas. Antra, ji geriau už priešą suprato
konkrečią padėtį, nuo kurios priklauso įvykių eiga fronte. To­
dėl paprastai mūsų Vyriausioji vadovybė aiškiai įsivaizduodavo
galimus vokiečių fašistinės vadovybės veiksmus ir imdavosi prie­
it* 323
manių Jos užmačioms sužlugdyti ir savo tikslams pasiekti. Dėl
viso to karo planavimas buvo labai veiksmingas.
Žinoma, Vyriausiosios vadovybės veikla neapsiribojo vado­
vavimu svarbiausioms ginkluotųjų pajėgų operacijoms. Reikėjo
tvirtos Vyriausiosios kariuomenės vadovybės rankos visame
strateginiame fronte — sausumoje, jūroje ir ore, o svarbiausiose
operacijose veikiančioms jėgoms — su jomis sąveikaujančios an­
traeilių ryšių kariuomenės paramos. Pavyzdžiui, prieš baigiant
Stalingrado kontrpuolamąją operaciją, buvo parengtos ir įvyk­
dytos kelios puolamosios operacijos kituose frontuose. Jos tu­
rėjo sukaustyti arba sutriuškinti tas jėgas ir išteklius, kuriuos
hitlerinė vadovybė galėjo permesti į lemiamos operacijos rajo­
ną, patirdama vieną po kito pralaimėjimus ir labai stokodama
rezervų. Taip buvo mūsų šalies pietuose, Vakarų ir Kalinino
frontuose 1942 metų pabaigoje — 1943 metų pradžioje. Taip bu­
vo ir pralaužiant Leningrado blokadą 1943 metų sausio mėnesį.
Operacijos antraeilėse kryptyse paprastai būdavo vykdomos
ne pagal iš anksto parengtus karo kampanijos planus. Atsižvel­
gdama į bendrą situaciją, jas organizuoti įsakydavo Vyriausioji
kariuomenės vadovybė. Tokioms operacijoms būdavo skiriama
nedaug laiko, ir jų mastai būdavo palyginti nedideli. Visos šios
operacijos ir jų rezultatai kartu su pagrindine operacija sudary­
davo karo kampanijos turinį.
Busimųjų operacijų planavimas ir rengimas — gana sudėtin­
gas ir įvairus darbas, reikalaujantis ne tik nemaža laiko, bet ir
milžiniško žmonių kolektyvo, pirmiausia pačios Vyriausiosios
vadovybės, Generalinio štabo ir frontų vadovų įtempto kūrybiš­
kumo ir organizacinių pastangų. Didelė atsakomybė liaudžiai
tenka tiems, kam pavedamas šis darbas.
Pavyzdžiui, mūšis Kursko lanke ir jo perspektyvos buvo pla­
nuojami tris menesius 1943 metų pavasarį. Visos kitos kampani­
jos — 2—3 mėnesius iki puolimo.
Rengdama kampaniją, Vyriausioji vadovybė būtinai supažin­
dindavo frontų vadus su konkrečiomis jų užduotimis, išplaukian­
čiomis iš bendro būsimų veiksmų sumanymo, bet neatskleisda­
vo jų esmės. Frontų kariuomenės vadai, vadovaudamiesi gau­
tais nurodymais, parengdavo ir pateikdavo Generaliniam štabui
savo samprotavimus apie fronto operacijos planą. Čia jie būdavo
atidžiai išnagrinėjami, pakoreguojami ir, fronto vadovybei da­
lyvaujant, pateikiami Vyriausiajai vadovybei.
324
 bažnai, svarstydama būsimų kovos operacijų eigą Vyriai!*
šioji kariuomenės vadovybė spręsdavo ne tik operatyvinius stra­
teginius, bet ir principinius taktikos klausimus, pavyzdžiui, ko­
kia turi būti junginių kovos rikiuotė, kaip panaudoti artileriją,
minosvaidžius, tankus ir t. t. Kartais tekdavo spręsti kai kuriuos
konkrečius taktikos klausimus, tiesiogiai susijusius su kovos
veiksmų eiga svarbiausiuose frontų, armijų, korpusų ir divizijų
punktuose, pavyzdžiui, per Stalingrado gynimą ir ten pat vykusį
kontrpuolimą.
Preliminarinis planas būdavo sudaromas, remiantis laiku pa­
teiktais išsamiais žvalgybos duomenimis, iš kurių Vyriausioji
vadovybė galėdavo susidaryti tikslų vaizdą apie priešo padėtį ir
jo sumanymus.
Ne mažiau buvo reikalinga ir bendros karinės padėties bei
mūsų pačių jėgų ir galimybių teisinga analizė. Aukščiausioji
karinė vadovybė, darydama apskaičiavimus, visada pirmiausia
remdavosi veikiančiąja armija, žmonių ir materialinių išteklių
rezervais. Be to, Tarybų Sąjunga kariavo koalicinį karą, todėl
taip pat buvo atsižvelgiama į antihitlerinės koalicijos sąjunginin­
kų Sumanymus ir veiksmus.
Teisingo kampanijų ir strateginių operacijų planavimo esmi­
nė sąlyga buvo tai, kad tarybinė karinė vadovybė giliai moks­
liškai prognozuodavo karo eigą. Tuo remdamasi, Vyriausioji
kariuomenės vadovybė teisingai skirdavo jėgas ir išteklius, kad
būtų greitai sutriuškintas priešas operacijoje ir sudarytos palan­
kios sąlygos tolesniems veiksmams.
Gerai parengtų, iš anksto suplanuotų Tarybinių Ginkluotųjų
Pajėgų operacijų pavyzdys yra 1943 metų įvykiai. Laimėjus pui­
kią pergalę prie Stalingrado ir išvijus priešo kariuomenę iš Siau­
rės Kaukazo, vyko sėkmingos operacijos prie Ostrogožsko ir
Voronežo, ir priešas buvo nustumtas į Kursko lanką. Buvo iš­
lygintas frontas Maskvos kryptyje, o tai tuomet buvo labai
svarbu.
Sutriuškinus vokiečių fašistinės kariuomenės smogiamąją
grupuotę Kursko mūšyje, į kurį hitlerinė vyriausioji vadovybė
dėjo dideles viltis, mes sudarėme Tarybų Sąjungos—Vokietijos
fronte palankias sąlygas visoms tolesnėms 1943 metų vasaros—
rudens operacijoms. Visose operacijose vokiečių fašistinė ka­
riuomenė patyrė didelių ir negrąžinamų ginkluotės, žmonių ir
325
 karo technikos nuostolių, ir, svarbiausia, labai sumažėjo vokie­
čių fašistinės kariuomenės kovingumas.
Nors Europoje nebuvo antro fronto, fašistinei Vokietijai po
tarybinės kariuomenės smūgių iškilo grėsmė katastrofiškai pra­
laimėti karą. Kad ši katastrofa įvyktų, reikėjo organizuoti ir
suduoti keletą naujų, triuškinančių smūgių. Kaip žinoma, Vy­
riausioji kariuomenės vadovybė tai puikiai atliko.
Tarybinės kariuomenės veiksmai darė didžiulį poveikį ir pa­
dėčiai kituose Antrojo pasaulinio karo frontuose. Kaip tik dėl
Tarybinės Armijos pergalių mūsų sąjungininkai antihitlerinėje
koalicijoje tuo metu galėjo sėkmingai įvykdyti operacijas Sicili­
joje ir Italijos pietuose.
Vermachto pralaimėjimai 1943 metų vasaros—rudens kampa­
nijoje galutinai pakirto fašistinės Vokietijos satelitų pasitikėji­
mą hitleriniu režimu. Fašistinis blokas pradėjo irti. Tarybinėms
Ginkluotosioms Pajėgoms susidarė dar palankesnė strateginė pa­
dėtis. Vyriausioji kariuomenės vadovybė sumaniai ją panaudojo,
rengdama 1944 metų operacijas.
Tuo metu jau nė viena fašistinės Vokietijos sąjungininkė,
nė viena neutrali šalis netikėjo, kad hitlerinis režimas sugebės
išsigelbėti nuo visiško sutriuškinimo. Tačiau svarbiausia buvo,
tai, kad tikėjimą hitlerine vadovybe prarado net tie Vokietijos
sluoksniai, kurie atvedė Hitlerį į valdžią ir vėliau visapusiškai
jį rėmė. Apkvaitę nuo lengvų pergalių pirmuoju karo laikotar­
piu, daugelis Vokietijoje dabar suprato, kad visus fašistinės val­
džios metus jie praleido pražūtinguose klystkeliuose, kad Vokie­
tija negalės atsilaikyti prieš Tarybines Ginkluotąsias Pajėgas,
stiprėjančią antihitlerinę koaliciją.
Grįžęs iš Teherano konferencijos, Vyriausiasis kariuomenės
vadas pasakė:
— Ruzveltas tvirtai pažadėjo pradėti plačius veiksmus Pran­
cūzijoje 1944 metais. Manau, jis laikysis duoto žodžio.
Kaip visada, kai būdavo gerai nusiteikęs, J. Stalinas nesku­
bėdamas prikimšo pypkę „Hercegovina flor" papirosų tabako,
čepsėdamas lūpomis įdegė ją ir, išpūtęs kelis dūmų kamuolius,
ėmė lėtai žingsniuoti kiliminiu taku.
— Na, o jei neišlaikys,— toliau garsiai svarstė jis,— mums
užteks ir savų jėgų hitlerinei Vokietijai pribaigti.
Šis pokalbis J. Stalino kabinete vyko prieš bendrą VKP(b)
CK Politinio biuro, Valstybės Gynimo Komiteto ir kai kurių
326
 Vyriausiosios kariuomenės vadovybės narių posėdį, kuris įvyko
1943 metų gruodžio mėnesį. Jame buvo visapusiškai apsvarstyti
šalies kariuomenės padėties klausimai. Dėl to mane ir A. Vasi-
levskį iškvietė iš fronto, kur mes tuomet buvome kaip Būstinės
atstovai. Aleksandrui Vasilevskiui ir jo pirmajam pavaduotojui
Generaliniame štabe A. Antonovui Vyriausiasis kariuomenės va­
das pavedė padaryti pranešimus apie padėtį frontuose.
Šiame posėdyje buvo padaryta svarbiausia išvada — tarybinė
liaudis, partijos vadovaujama, kariniu ir ekonominiu požiūriu
pralenkė priešą. Mūsų pranašumas dabar lėmė tolesnę karo ei­
gą. Mes turėjome numatyti būdus, kaip tą pranašumą geriausiai
panaudoti.
Vyriausioji kariuomenės vadovybė ir Generalinis štabas ap­
skaičiavo visas mūsų galimybes, gerai išanalizavo priešo padė­
tį visame strateginiame fronte nuo Barenco iki Juodosios jūros.
Analizė parodė, kad karo eigoje pasiektas persilaužimas atveria
mums plačias perspektyvas.
Jėgų ir išteklių persvara, Tarybinių Ginkluotųjų Pajėgų tu­
rima iniciatyva, patogi kariuomenės padėtis, didžiuliai žmonių
ir materialiniai rezervai, taip pat kiti palankūs veiksniai dabar
įgalino naujai spręsti strateginius uždavinius Tarybų Sąjungos—
Vokietijos fronte. Didvyriškai ir nenutrūkstamai dirbdamas, ta­
rybinis užnugaris planingai aprūpino veikiančiąją armiją vis­
kuo, ko reikia. Dabar mes galėjome rengti ir vykdyti stambias
operacijas ne viena ar dviem kryptimis, o visame strateginiame
fronte. Tuo tarpu atsakomieji priešo smūgiai vis silpnėjo.
Po posėdžio likus J. Stalino kabinete siauram asmenų ratui,
Vyriausiasis iškėlė klausimą, kaip vykdyti 1944 metų kampaniją
nauja forma. Prieš tai jis pasiteiravo kiekvieno dalyvio nuomo­
nės.
Pasitarimai paprastai nebuvo protokoluojami. Svarstėme, kur
reikia sutelkti jėgas ir išteklius, norint smogti naujus smūgius
pagrindinėms priešo pajėgoms ir galutinai sutriuškinti fašistinį
bloką. Visame strateginiame fronte buvo dešimt tokių rajonų.
Po svarstymo Vyriausiasis įsakė Generaliniam štabui parengti
preliminarinius smūgių šiuose rajonuose planus.
Kai tik išryškėjo pagrindinis kiekvienos operacijos sumany­
mas ir buvo apskaičiuotos būtinos jėgos ir ištekliai, Vyriausioji
vadovybė, kaip paprastai, pasiteiravo nuomonės vadų tų frontų,
kur buvo numatomos 1944 metų žiemos kampanijos operacijos.
327
 Surinkus visus pasiūlymus, Generalinis štabas ėmė sparčiai ren­
gti visas operacijas. Kartu intensyviai buvo rengiami, mokomi
ir ginkluojami rezervai. Didelį indėlį į šį darbą įdėjo Gynybos
liaudies komisariato centrinių valdybų viršininkai ir Raudonosios
Armijos užnugario viršininkas.
Vyriausiasis nenuilsdamas kontroliavo pasirengimą 1944 me­
tų operacijoms. Jis rasdavo jėgų ir energijos višą laiką sekti,
kaip vykdomi priimti nutarimai, ypač liečiantys tankų kariuo­
menę, karines oro pajėgas, artileriją, partinio politinio darbo
organizavimą fronte ir užnugaryje.
Kiekvienas karo laikotarpis, kiekviena stambi operacija tu­
rėjo savų ypatumų. 1944 metų operacijos pasižymėjo galingais
ir netikėtais smūgiais įvairiuose strateginio fronto rajonuo­
se. Viskas buvo apskaičiuota taip, kad priešas, manevruodamas
jėgomis ir ištekliais, visur ir visada vėluotų, atitrauktų kariuo­
menę kaip tik iš ten, kur būdavo numatyta smogti eilinį smū­
gį. Vyriausiosios kariuomenės vadovybės įžvalgumas visiškai
pasiteisino.
Ypač sunkūs uždaviniai rengiant 1944 metų kampanijas buvo
keliami visų rūšių žvalgybai. Ji su savo užduotimis susidorojo
ir pateikė gana visapusišką priešo vaizdą.
Pirmas smūgis hitlerinei kariuomenei buvo smogtas prie Le­
ningrado ir Novgorodo 1944 metų sausio mėnesį. Mums iškovo­
jus pergalę prie Leningrado, miestas buvo visiškai išlaisvintas
iš fašistinės blokados. Tarybinė kariuomenė išvadavo Leningrado
sritį, dalį Kalinino srities ir įžengė į Estiją.
Antras smūgis buvo suduotas Dešiniakrantėje Ukrainoje. Jis
buvo labai sudėtingas, nes susidėjo iš kelių stambių puolamųjų
operacijų, įvykdytų 1944 metų vasario—kovo mėnesį Korsūnės—
Ševčenkos rajone ir palei Pietų Būgą. Tada vokiečių kariuomenė
buvo sutriuškinta ir nublokšta už Dnestro. Šiuo smūgiu buvo
išlaisvinta visa Dešiniakrantė Ukraina. Tarybinei kariuomenei
atsivėrė palankios perspektyvos toliau smarkiai pulti į Euro­
pos pietryčių rajonus, į Balkanus, prieš Rumuniją, kur tebevieš­
patavo fašistinė Antonesku diktatūra, prieš hortistinę Vengriją
Ir kitas priešo jėgas.
1944 metų balandžio—gegužės mėnesį Raudonoji Armija
smogė Odesos ir Krymo rajone trečią smūgį. Iš hitlerinės oku­
pacijos buvo išvaduota Odesa, Sevastopolis ir visas Krymo pu­
siasalis.
328
 Po ketvirto smūgio Karelijos sąsmaukoje ir Ladogos bei One­
gos ežerų rajone buvo išvaduota didelė dalis Tarybų Karelijos.
Si operacija taip pat nulėmė tai, kad Suomija pasitraukė iš ka­
ro Vokietijos pusėje. Vokiečių fašistinė kariuomenė Užpoliarėje
pateko į labai keblią padėtį.
Penktas smūgis buvo smogtas 1944 metų birželio—rugpjūčio
mėnesį Baltarusijoje vokiečių „Centro" armijų grupei, dengian­
čiai pagrindinius ir trumpiausius kelius į Vokietiją. Visiškai sut­
riuškinusios vokiečių kariuomenę prie Vitebsko, Mogiliovo ir
Bobruisko, mūsų ginkluotosios pajėgos apsupo ir sunaikino į
rytus nuo Minsko per 20 vokiečių divizijų. Persekiodama priešą,
tarybinė kariuomenė išvadavo Baltarusiją, nemažą dalį rytinės
Lenkijos ir didelę dalį Lietuvos TSR. Pats priešas šiuos įvykius
įvertino kaip vokiečių kariuomenės katastrofą „Bagrationo" ope­
racijoje, kuri vyko Baltarusijoje.
1-asis Ukrainos frontas Lvovo rajone smogė šeštą smūgį. Rau­
donosios Armijos junginiai forsavo Vyslą ir užėmė didelį plac­
darmą už Vyslos į Vakarus nuo Sandomyro. Tuo pat metu 1-
asis Baltarusijos frontas užėmė du placdarmus į pietus nuo Var­
šuvos: vieną — Magnuševo rajone, antrą — Pulavos rajone. Da­
bar tarybiniai frontai turėjo geras sąlygas smogti lemiamą smū­
gį — į Berlyną.
Po septinto smūgio buvo apsupta ir sutriuškinta vokiečių—■
rumunų kariuomenė Kišiniovo—Jasų rajone. Likvidavusi apie
22 priešo divizijas, mūsų kariuomenė išvadavo Moldavijos TSR
ir išėjo į centrinius Rumunijos rajonus. Šiuo smūgiu Rumunija
buvo išvesta iš karo ir paskelbė karą fašistinei Vokietijai. Net­
rukus mūsų 3-iasis Ukrainos frontas ir Juodosios jūros laivyno
pajėgos įžengė į Bulgariją, kur 1944 metų rugsėjo 9 dieną įvyko
liaudies revoliucija. Bulgarija stojo į karą antihitlerinės koalici­
jos pusėje.
Aštuntasis smūgis buvo smogtas 1944 metų rudenį Pabaltijy­
je. Buvo išvaduota visa Estijos Tarybų Socialistinė Respublika ir
didelė dalis Latvijos Tarybų Socialistinės Respublikos. Sutriuš­
kintų vokiečių armijų likučiai buvo apsupti Baltijos jūros pak­
rantėje Kurše. Rugsėjo 19-ąją Suomija pasirašė paliaubų susita­
rimą.
1944 metų spalio—gruodžio mėnesį tarp Tisos ir Dunojaus
Vengrijoje vyko devinto smūgio puolamosios operacijos. Po šio
smūgio Vokietija faktiškai neteko paskutinės savo sąjunginin­
32S
kės — Vengrijos Raudonoji Armija padėjo išvaduoti Jugoslavijos
sostinę Belgradą.
1944 metų spalio mėnesį šiauriausiame Tarybų Sąjungos—
Vokietijos fronto ruože buvo smogtas dešimtas smūgis. Sutriuš­
kinta vokiečių kariuomenė buvo išvyta iš Tarybinės Užpoliarės
ir Norvegijos šiaurės rytų.
Stambiausios tarybinės kariuomenės pergalės 1944 metais ge­
riausiai rodo, kad Vyriausioji kariuomenės vadovybė šiame ka­
ro etape pasirinko teisingą strateginio planavimo metodą, jis iš­
kalbingai byloja apie mūsų aukščiausios karinės vadovybės įž­
valgumą. Pagrindinės priešo pajėgos patyrė labai sunkių pralai­
mėjimų, o tarybinė kariuomenė užėmė patogias išeities ribas
baigiamajai karo kampanijai.
Karo metu tobulėjo būdai ir gausėjo priemonių, kuriomis
Vyriausioji kariuomenės vadovybė darė poveikį įvykių eigai.
Vis sumaniau būdavo pergrupuojamos jėgos ir ištekliai, vis la­
biau tobulėjo sausumos kariuomenės frontų sąveika su aviacija
ir laivynu. Mūsų operatoriai išmoko kreipti kariuomenę į tikslą,
nurodydami tikslingas skiriamąsias linijas ir reikalui esant jas
pakeisdami.
Netikėtai ir iš pagrindų pakeisti operatyvinę strateginę pa­
dėtį per visą karą įgalindavo Vyriausiosios kariuomenės vado­
vybės rezervai. Šios knygos skyriuose, skirtuose didvyriškai
Maskvos gynybai, Stalingrado ir Kursko mūšiams, „Bagrationo"
operacijai, vykusiai Baltarusijoje, ir kituose, skaitytojas susipa­
žins su konkrečiomis strateginių rezervų naudojimo aplinkybė­
mis ir pamatys, kad į kautynes dažniausiai jie buvo įvedami su­
telktai ir pagrindinėse kryptyse. Tai ir įgalindavo pasiekti reikš­
mingų rezultatų.
Geriausi sumanymai ir planai, atvaizduoti žemėlapiuose, bū­
tų likę paprastu popieriumi, jei jų įvykdymui nebūtų skiriamos
atitinkamos jėgos ir ištekliai. Kampanijų ir operacijų sėkmė tie­
siogiai priklauso nuo to, kaip kariuomenė aprūpinta rezervais,
ginkluote, šaudmenimis, degalais ir kt., kaip suorganizuotas su­
žeistųjų gydymas ir jų grąžinimas į rikiuotę.
Formuoti ir parengti rezervus buvo toli gražu ne paprastas
ir lengvas darbas. Rezervų atsarginių ir mokomųjų dalių forma­
vimui vadovauti ir kontroliuoti, žygio papildymui rengti 1941
metais buvo sukurta Raudonosios Armijos formavimo ir kom­
plektavimo vyriausioji valdyba, vadovaujama 1-ojo rango armi­
330
jos komisaro J. Ščiadenkos. Pilietinio karo metais Jefimas Ščia-
denka buvo Pirmosios ir Antrosios raitelių armijų Revoliucinės
karinės tarybos narys. Tai buvo reiklus žmogus ir sumanus orga­
nizatorius.
Vyriausioji formavimo ir komplektavimo valdyba rūpinosi vi­
sų rūšių kariuomenės (išskyrus karines oro pajėgas, tankų bei
šarvuočių kariuomenę ir artileriją) apmokytų rezervų sudarymu
ir komplektavimu, taip pat kontroliavo papildymo iš atsargos ir
mokomųjų pulkų siuntimą į veikiančiosios armijos frontus.
Kariuomenės materialinis aprūpinimas buvo Vyriausiosios
užnugario valdybos žinioje. Užnugario organizatorių ir vadovų
veiklą verta plačiau nušviesti. Ji buvo sunki ir ne visada ma­
toma, tačiau Tarybinių Ginkluotųjų Pajėgų užnugaris įnešė sva­
rų indėlį į pergalę ir pelnė didelį tarybinės liaudies dėkingumą.
Po J. Stalino kreipimosi 1941 metų liepos 3 dieną į tarybinę
liaudį, po to, kai VKP(b) CK 1941 metų liepos viduryje priėmė
specialų nutarimą „Dėl kovos organizavimo vokiečių kariuome­
nės užnugaryje", visur, kur įsiverždavo fašistai, pradėjo aktyviai
veikti vietinių partinių organizacijų kuriami ir vadovaujami par­
tizanų būriai. Jau 1941 metais okupuotoje teritorijoje pradėjo
veikti 18 sričių pogrindinių komitetų, daugiau kaip 260 apygar­
dų, miestų, rajonų komitetų ir kitų pogrindinių partinių organų,
per 300 komjaunimo miestų ir rajonų komitetų1. Liaudies keršy­
tojų kova ir slaptas pogrindinio darbo frontas buvo labai reikš­
mingas karinis—politinis veiksnys, kurį reikėjo sumaniai pa­
naudoti priešui susilpninti ir sunaikinti.
Pirmaisiais karo metais partizaninio judėjimo vadovavimas
dar nebuvo pakankamai organizuotas ir centralizuotas. Tačiau
vėliau Vyriausioji vadovybė karo veiksmams priešo užnugaryje
vadovavo tvirtai. Tam tikslui prie Vyriausiosios kariuomenės
vadovybės 1942 metų gegužės 30 dieną buvo sudarytas Centri­
nis partizaninio judėjimo štabas, vadovaujamas Baltarusijos KP(b)
CK sekretoriaus P. Ponomarenkos.
Panteleimoną Ponomarenką aš pažįstu labai seniai. Būdamas
tvirtas komunistas, jis pateisino partijos pasitikėjimą ir tapo tik­
ru liaudies keršytojų veiklos organizatoriumi.
Be Centrinio štabo, buvo sudaryti respublikų ir sričių par­
tizaninio judėjimo štabai, o prie frontų štabų — ryšių su parti-
1 И с т о р и я в т о р о й м и р о в о й в о й н ы 1939— 1945 гг. — М ., 1975. —
Т. 4, с. 126.
331
 Žanais skyriai. Taigi buvo galima visų partizaninio judėjimo
jėgų veiksmus pajungti armijos interesams, partizanų būrių vei­
klą derinti prie frontų operacijų.
Bendrus uždavinius partizanams kėlė VKP(b) CK ir Vyriau­
sioji kariuomenės vadovybė. Vietose juos konkretizuodavo par­
tinės organizacijos ir partizaninio judėjimo oiganai, atsižvelgda­
mi į aplinkybes.
Partizaniniam judėjimui buvo keliamas uždavinys sudaryti
hitlerininkams nepakenčiamą padėtį, naikinti priešo gyvąją jė­
gą, karo techniką ir materialinius išteklius, dezorganizuoti jo
užnugario darbą, žlugdyti karinės valdžios ir fašistinių okupan­
tų administracinių organų priemones. Partizanų veiksmai stipri­
no laikinai okupuotose teritorijose likusių tarybinių žmonių ti­
kėjimą galutine mūsų pergale ir įtraukdavo juos į aktyvią ko­
vą su grobikais.
Partizaninis karas darė priešui didžiulių nuostolių, gniuždė jį
morališkai, trikdė kariuomenės pervežimus ir manevravimą, o
tai ypač pragaištingai atsiliepdavo vokiečių fašistinės vadovy­
bės operacijoms. Partizanams likviduoti priešas ėmėsi žiauriau­
sių priemonių, tačiau liaudies keršytojų jėgos kasdien stiprėjo,
didėjo neapykanta priešui ir tarybinės liaudies siekimas greičiau
sutriuškinti hitlerinius grobikus.
Minėti partizanų uždaviniai, šių uždavinių svarba rodo, kad
partizanai galėjo veikti tik organizuotai, ištisais junginiais ir bū­
riais. Šias užduotis vykdė visos partizanų jėgos ir liaudies keršy­
tojų pogrindinės organizacijos.
Partizanams vietose kasdien vadovavo mūsų partijos pogrin­
dinės organizacijos. Jų darbą sunku deramai įvertinti. Aktyvio­
mis partijos pagalbininkėmis tapo pogrindinės komjaunimo or­
ganizacijos. Mūsų jaunoji karta turi sužinoti apie didvyriškus
komunistus ir komjaunuolius, kurie organizavo ir įkvėpė kovai
su priešu į okupantų priespaudą laikinai patekusius tarybinius
žmones.
Centrinis partizaninio judėjimo štabas gyvavo iki 1943 me­
tų pabaigos. 1944 metų pradžioje, kai buvo išvaduota didelė
dalis tarybinės teritorijos, jis buvo išformuotas. Partizaniniam
judėjimui ėmė vadovauti respublikų ir sričių partiniai organai.
Nagrinėjant politinio ir karinio strateginio Vadovavimo ka­
rui klausimus, reikia būtinai paminėti tokius svarbius kolekty­
vinius partijos organus, kaip Raudonosios Armijos Vyriausioji
332
 politinė valdyba ir Karinio jūrų laivyno Vyriausioji politinė
valdyba, frontų ir laivynų Karinės tarybos ir politinės valdy­
bos. Kaip ir visi partiniai politiniai organai, jos suvaidino mil­
žinišką vaidmenį siekiant pergalės prieš fašistinę Vokietiją Di­
džiojo Tėvynės karo metu. Šią temą reikia atskirai ir išsamiai
ištyrinėti.
Pastaruoju metu ši tema nagrinėjama kai kuriuose karo isto­
rijos darbuose. Tačiau jau seniai pribrendo reikalas sukurti fun­
damentalų mokslinį darbą, visapusiškai nušviečiantį įvairią po­
litinių organų veiklą karo metais. Vyriausiosios politinės
valdybos darbas tapo ypač vaisingas tada, kai 1942 metų vidu­
ryje jai ėmė vadovauti žymus partijos ir valstybės veikėjas, kan­
didatas į Politinio biuro narius, VKP(b) CK ir partijos Maskvos
komiteto sekretorius Aleksandras Ščerbakovas.
J. Stalinas labai gerbė Aleksandrą Ščerbakovą ir juo pasi­
tikėjo. A. Ščerbakovas iki pat 1945 metų buvo ir Tarybinio in­
formacijų biuro viršininkas. Didvyriškos Maskvos gynybos laiko­
tarpiu 1941 metais jis buvo vienas iš tų, kurie mokėjo sostinės
gynėjų širdyse uždegti neapykantą fašistams, siekusiems bet ko­
kia kaina užgrobti Maskvą.
Visas politinis darbas armijoje, partijos vadovaujantis po­
veikis karių masėms buvo daromas per politinius organus, da­
lių ir dalinių partines ir komjaunimo organizacijas. Visų pakopų
kariuomenės vadai plačiai remdavosi brandžia partinio politinio
darbo sistema. Politiniams organams, partinėms ir komjaunimo
organizacijoms tekdavo ypatinga atsakomybė už kiekvienos ka­
rinės dalies būseną, kovingumą. Partiniai politiniai organai sie­
kė, kad sunkiomis, sudėtingomis kovos sąlygomis komunistai ir
komjaunuoliai vestų paskui save karius, ryžtingai kovotų su neor-
ganizuotumo, netvarkos apraiškomis. Partiniai organai populia­
rino kovos patirtį, narsumo, išradingumo, tarpusavio pagalbos
per kautynes pavyzdžius. Politinis darbas kariuomenėje visą lai­
ką tobulėjo, jis turėjo milžinišką reikšmę kovoje dėl pergalės.
Vyriausiosios kariuomenės vadovybės veikla glaudžiai susi­
jusi su J. Stalino vardu. Karo metais aš su juo dažnai susitikda­
vau. Daugiausia tai buvo oficialūs susitikimai, kuriuose būdavo
sprendžiami vadovavimo karui klausimai. Net paprasčiausias
kvietimas pietums visada turėdavo tą tikslą. Man labai patiko,
kad J. Stalinas nebuvo formalus. Ir Vyriausiojoje kariuomenės va­
dovybėje, ir Valstybės Gynimo Komitete jis viską darė taip,
333
kad šių aukštų organų priimti nutarimai būtų pradedami vykdy­
ti tuoj pat. Jų vykdymą griežtai ir atidžiai kontroliavo pats Vy­
riausiasis arba jo nurodymu kiti vadovaujantys darbuotojai ai
organizacijos.
Valstybės Gynimo Komitetas ir Vyriausioji kariuomenės va­
dovybė buvo du savarankiški ypatingi organai, sudaryti karo lai­
kotarpiui TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, VKP(b) CK
ir TSRS LKT nutarimu. Bet kadangi J. Stalinas vadovavo ir Ko­
mitetui, ir Vyriausiajai vadovybei, tai paprastai šio formalumo
nebuvo laikomasi. Į Valstybės Gynimo Komiteto posėdžius daž­
nai būdavo kviečiami Vyriausiosios kariuomenės vadovybės na­
riai ir, atvirkščiai, svarstant svarbius klausimus Vyriausiosios
kariuomenės vadovybės būstinėje, dalyvaudavo Valstybės Gyni­
mo Komiteto nariai. Toks bendras darbas buvo labai naudingas:
nebuvo gaištama laiko svarstymams, kaip vykdyti priimtus nu­
tarimus, be to, asmenys, įeinantys j tuodu valstybinius organus,
visada buvo susipažinę su padėtimi.
Žinoma, toks Vyriausiosios kariuomenės vadovybės ir Vals­
tybės Gynimo Komiteto darbas labai išvargindavo jų narius fiziš­
kai, tačiau karo metais apie tai nebuvo galvojama: kiekvienas
dirbo pagal savo jėgas ir galimybes. Visi lygiavosi į J. Staliną,
o jis, nepaisant amžiaus, visada buvo aktyvus ir nepailstantis.
Kai baigėsi karas ir prasidėjo palyginti planingo darbo dienos,
J. Stalinas kažkaip staiga suseno, pasidarė ne toks judrus, dar
tylesnis ir labiau susimąstęs. Praėjęs karas ir visa, kas su juo
buvo susiję, smarkiai ir akivaizdžiai paveikė jį.
Pirmojo mano knygos leidimo skaitytojai ne kartą manęs
klausė, ar Vyriausioji kariuomenės vadovybė ir J. Stalinas —Vy­
riausiasis kariuomenės vadas — darė klaidų?
Tuose knygos skyriuose, kur nagrinėjami konkretūs karo
įvykiai, aš pasakojau apie kai kurias ginkluotųjų pajėgų vadova­
vimo klaidas ir apsirikimus. Anksčiau taip pat minėjau, kad,
kaupiantis karo patyrimui, klaidos buvo sumaniai taisomos, jų
būdavo vis mažiau ir mažiau.
Pats J. Stalinas labai daug prisidėjo prie pergalės prieš fa­
šistinę Vokietiją ir jos sąjungininkes. Jo autoritetas buvo ne­
paprastai didelis, todėl liaudis ir kariuomenė pakiliai reagavo
į Stalino paskyrimą Vyriausiuoju kariuomenės vadu.
Žinoma, karo pradžioje, iki Stalingrado mūšio, Vyriausiasis
darė klaidų, kurių, kaip žinoma, pasitaiko kiekvienam. Jis
334
jas gerai apmąstė ir ne tik dėl jų išgyveno, bet ir stengėsi iš jų
pasimokyti, kad išvengtų naujų klaidų.
Remdamasis visapusiška CK pagalba ir organizacine partijos
veikla vietose, j šventą kovą su fašizmu pakilusios liaudies karš­
tu patriotizmu, Vyriausiasis kariuomenės vadas sumaniai ėjo
šias aukštas pareigas.
Per 25-ąsias pergalės prieš fašistinę Vokietiją metines Mi­
chailas Šolochovas, duodamas interviu „Komsomolskaja prav-
dos" laikraščiui, labai gerai pasakė: „Negalima kvailinti Stalino
ir menkinti to laikotarpio jo veiklos. Pirma, tai negarbinga, o
antra, žalinga šaliai, tarybiniams žmonėms, ir ne todėl, kad nu­
galėtojų neteisia, o pirmiausia todėl, kad „pažeminimas" neati­
tinka tikrovės.“ Vargu ar galima ką pridurti prie šių M. Šolo-
chovo žodžių. Jie labai teisingi. Vyriausiasis kariuomenės vadas
padarė viską, ką galėjo, kad Vyriausioji kariuomenės vadovybė,
jos darbo aparatas — Generalinis štabas ir frontų Karinės ta­
rybos— būtų tikrai išmintingi ir talentingi kariniai pagalbinin­
kai partijai siekiant pergalės prieš fašistinę Vokietiją.
J. Stalinas paprastai dirbo savo kabinete Kremliuje. Tai bu­
vo erdvus, gana šviesus kambarys su tamsiu ąžuolu apmuštomis
sienomis. Jame stovėjo ilgas, žalia gelumbe užtiestas stalas. Ant
sienų — Markso, Engelso, Lenino portretai. Karo metais šalia
jų buvo pakabinti Suvorovo ir Kutuzovo portretai. Kietos kė­
dės, jokių nereikalingų daiktų. Gretimame kambaryje didžiu­
lis gaublys, šalia jo — stalas, ant sienų — įvairūs pasaulio žemė­
lapiai.
Kabineto gilumoje, palei uždarytą langą, stovėjo J. Stalino
darbo stalas, visada užverstas dokumentais, popieriais, žemėla­
piais. Čia buvo Kremliaus vidaus ir AD telefonai, gulėjo krū­
velė nusmailintų spalvotų pieštukų. J. Stalinas paprastai rašyda­
vo mėlynu pieštuku, rašė greitai, plačiu, aiškiu braižu.
Norint įeiti į kabinetą, reikėjo pereiti A. Poskrebyševo per­
einamą kambarį ir nedidelį Vyriausiojo kariuomenės vado as­
meninės apsaugos viršininko kambarėlį. Už kabineto — nedide­
lis poilsio kambarys. Ryšių kambaryje stovėjo telegrafo aparatai
pokalbiams su frontų vadais ir Vyriausiosios kariuomenės va­
dovybės atstovais.
Generalinio štabo darbuotojai ir Vyriausiosios kariuomenės
vadovybės atstovai išskleisdavo žemėlapius ant stalo ir stovė­
dami raportuodavo Vyriausiajam apie padėtį frontuose, kartais
335
 pasinaudodami užrašais. J. Stalinas klausydamasis paprastai vaik­
ščiodavo po kabinetą lėtais plačiais žingsniais, pasisiūbuodamas.
Kartas nuo karto jis prieidavo prie didelio stalo ir pasilenkęs
atidžiai pažiūrėdavo į išskleistą žemėlapį. Retkarčiais jis grįž­
davo prie savo stalo, paimdavo „Hercegovina flor" papirosų dė­
žutę, sutrupindavo keletą papirosų ir lėtai prikimšdavo pypkę,
Darbo stilius buvo dalykiškas, nenervingas, visi galėdavo iš­
sakyti savo nuomonę. Vyriausiasis į visus kreipdavosi vieno­
dai— griežtai ir oficialiai. Jis mokėjo dėmesingai klausytis, kai
kalbėdavo dalyką išmanantis žmogus. Pats nedaugžodžiaudavo
ir tokių nemėgo, dažnai nutraukdavo į ilgas šnekas įsileidusį re­
plikomis „trumpiau!", „aiškiau!" Pasitarimus pradėdavo be įžan­
ginių kalbų. Kalbėdavo tyliai, laisvai, tik apie reikalą. Buvo la­
koniškas, mintis reikšdavo aiškiai.
Per ilgus karo metus įsitikinau, kad J. Stalinas visai nebuvo
toks žmogus, kuriam nebūtų buvę galima kelti opių klausimų
arba ginčytis su juo tvirtai ginant savo nuomonę. Jei kas nors
teigia priešingai, tvirtai sakau, kad jie sako netiesą.
J. Stalinas reikaląudavo kasdien pranešinėti apie padėtį fron­
tuose. Einant su pranešimu pas Vyriausiąjį kariuomenės vadą,
reikėdavo labai gerai pasiruošti. Atvykti, sakykime, su žemėla­
piais, kuriuose būdavo nors kokių „baltų dėmių“, pranešti orien­
tacinius arba juo labiau padidintus duomenis buvo neįmanoma.
Jis nepakęsdavo, kai jam atsakinėdavo apgraibomis, reikalau­
davo kalbėti išsamiai ir aiškiai.
Vyriausiasis savotiškai jausdavo silpnas pranešimų ar doku­
mentų vietas, tuoj pat į jas atkreipdavo dėmesį ir griežtai baus­
davo už netikslią informaciją. Turėdamas puikią atmintį, jis įsi­
mindavo tai, kas pasakyta, ir nepraleisdavo progos gana smal­
kiai išbarti už užmaršumą. Todėl štabo dokumentus mes steng­
davomės parengti kuo kruopščiau, kaip tik tuomet sugebėjome.
Nors padėtis frontuose buvo labai sunki, ypač pradiniu karo
laikotarpiu, kai dar nebuvo nusistovėjęs gyvenimo ritmas kovos
sąlygomis, Generalinio štabo vadovų garbei turiu pasakyti, kad
Generaliniame štabe nusistovėjo dalykiška, kūrybiška atmosfera,
nors dirbti tomis dienomis reikėjo įtempus visas jėgas.
Per visą karą aš laikiau tiek asmeninius, tiek tarnybinius
kontaktus su Generaliniu štabu. Jis man daug padėdavo fronto
reikalais, rengiant ir vykdant operacijas. Generalinis štabas vi­
suomet kvalifikuotai ir operatyviai sudarydavo Vyriausiosios
336
 kariuomenės vadovybės direktyvų projektus, griežtai žiūrėdavo,
kad būtų vykdomi jos nurodymai, vadovavo kariuomenės rūšių
štabams, autoritetingai informuodavo Vyriausiąją kariuomenės
vadovybę svarbiais klausimais. Spręsdamas tokius klausimus,
J. Stalinas daugiausia remdavosi į kariuomenę pasiųstų Vyriau­
siosios vadovybės atstovų pranešimais, Generalinio štabo išvado­
mis, frontų vadovybės nuomone ir pasiūlymais, taip pat specia­
liais pranešimais.
Tiesiogiai bendrauti su J. Stalinu man teko nuo 1941 metų
vasario mėnesio, kai pradėjau dirbti Generalinio štabo viršinin­
ku. Apie J. Stalino išvaizdą buvo rašyta ne kartą. Nedidelio
ūgio, iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis, J. Stalinas per pokalbį
darydavo didelį įspūdį. Jis nepozavo, patraukdavo pašnekovą
bendravimo paprastumu. Laisva pokalbio maniera, sugebėjimas
tiksliai formuluoti mintį, analitinis protas, didelė erudicija ir reta
atmintis versdavo net patyrusius ir žymius žmones kalbantis su
juo susikaupti, būti pasiruošusiems.
J. Stalinas nemėgo, sėdėti, per pokalbį lėtai vaikščiodavo po
kambarį, kartas nuo karto sustodamas, prieidamas prie pašne­
kovo ir žiūrėdamas jam tiesiai į akis. Jo žvilgsnis buvo aštrus,
veriantis. Kalbėjo jis tyliai, tarp frazių darydamas pauzes, be­
veik negestikuliuodamas. Rankose dažniausiai laikydavo pypkę,
net užgesusią. Jos galu mėgdavo glostyti ūsus. Kalbėjo su aiškiu
gruzinišku akcentu, tačiau rusų kalbą mokėjo puikiai, mėgo
vaizdingus palyginimus, pavyzdžius iš literatūros, metaforas.
Juokdavosi J. Stalinas retai, o kai juokdavosi, tai tyliai, tarsi
pats sau. Tačiau humorą suprato, mokėjo vertinti sąmojį ir juo­
ką. Jo regėjimas buvo labai geras, skaitė be akinių bet kuriuo
paros metu. Rašydavo paprastai ranka. Skaitė daug ir buvo di­
delis eruditas. Būdamas stebėtinai darbingas, sugebėdamas grei­
tai suvokti reikalo esmę, galėdavo per dieną peržiūrėti gausybę
įvairiausios medžiagos ir ją įsiminti. Tai buvo tik neeilinių
gabumų žmogaus jėgoms.
Sunku pasakyti, koks jo charakterio bruožas vyravo. Labai
išsilavinęs ir talentingas, J. Stalinas buvo nepastovus, valingas,
slapukiško, staigaus charakterio. Paprastai ramus ir susitvardan­
tis, kertais jis smarkiai suirzdavo. Tuomet jis darydavosi neob­
jektyvus, bematant pasikeisdavo, dar labiau pabaldavo, žvilgsnis
337
 darydavosi sunkus, šiurkštus. Nedaug pažinojau drąsuolių, kurie
galėjo atlaikyti Stalino pyktį ir atremti smūgį.
J. Stalino dienotvarkė buvo kiek neįprasta. Dažniausiai jis
dirbdavo vakare ir naktį. Keldavosi ne anksčiau kaip 12 valandą
dienos. Taikydamiesi prie J. Stalino dienotvarkės, iki vėlyvos
nakties dirbdavo partijos CK, Liaudies Komisarų Taryba, liau­
dies komisariatai ir pagrindiniai valstybiniai bei planavimo or­
ganai, Tai smarkiai vargindavo žmones.
Prieš karą nelabai ką tegalėjau pasakyti apie tai, kiek J. Sta­
linas išmanė karo mokslo, operatyviniais ir strateginiais klausi­
mais. Jau sakiau, kad tuomet, kai man tekdavo būti pas J. Sta­
liną ar dalyvauti Politinio biuro posėdžiuose, dažniausiai būdavo
svarstomi organizaciniai, mobilizaciniai ir materialiniai techni­
niai klausimai.
Galiu tik dar kartą pasakyti, kad J. Stalinas ir iki karo labai
domėjosi ginkluote ir kovos technika. Jis dažnai kviesdavosi
aviacijos, artilerijos ir tankų vyriausiuosius konstruktorius ir
išsamiai klausinėdavo jų apie mūsų ir užsienietiškos šių rūšių
kovos technikos konstrukcijas. Jis neblogai žinojo pagrindinių
ginkluotės rūšių savybes.
Iš vyriausiųjų konstruktorių, karinių gamyklų direktorių, ku­
rių daugelį pažinojo, J. Stalinas reikalavo pagaminti lėktuvų,
tankų, artilerijos ir kitos svarbiausios technikos pavyzdžius nus­
tatytu laiku ir tokius, kad jie savo ypatybėmis ne tik prilygtų
užsieniniams, bet ir pranoktų juos.
Kaip jau minėjau, be J. Stalino pritarimo nė vienas ginkluo­
tės pavyzdys nebūdavo priimamas ar atmetamas. Tai varžė Rau­
donosios Armijos ginkluotės klausimais besirūpinančių gynybos
liaudies komisaro ir jo pavaduotojų iniciatyvą. Tačiau kita ver­
tus, reikia pripažinti, kad tokia tvarka dažniausiai padėdavo
greitai įdiegti į gamybą tą ar kitą naujos kovos technikos pa­
vyzdį.
Manęs dažnai klausinėja, ar tikrai J. Stalinas buvo žymus
ginkluotųjų pajėgų kūrimo teoretikas ir operatyvinių strategi­
nių klausimų žinovas. Galiu tvirtai pareikšti, kad J. Stalinas ge­
rai žinojo pagrindinius fronto bei frontų grupių operacijų prin­
cipus ir sumaniai toms operacijoms vadovavo, išmanė didelius
strateginius klausimus. Šie J. Stalino, kaip Vyriausiojo kariuo­
338
menės vado, gabumai ypač atsiskleidė Stalingrado mūšio metu
ir vėliau.
Paplitusi versija, kad Vyriausiasis kariuomenės vadas anali­
zuodavo padėtį ir priimdavo nutarimus pagal gaublį, neatitinka
tikrovės. Žinoma, jis nedirbdavo su taktiniais žemėlapiais, tačiau
jam to ir nereikėjo. Operatyviniuose žemėlapiuose su juose pa­
žymėta padėtimi susigaudydavo neblogai.
Vadovauti ginkluotai kovai J. Stalinui padėjo jo protas, po­
litinio vadovavimo patirtis, puiki intuicija, platus informuotu­
mas. Jis mokėjo rasti svarbiausią strateginės padėties grandį ir,
užčiuopęs ją, numatyti būdus, kaip atremti priešą, kaip sėkmin­
gai įvykdyti tą ar kitą puolamąją operaciją. Jis, be abejonės,
buvo geras Vyriausiasis kariuomenės vadas.
Žinoma, J. Stalinas nesigilindavo į visus tuos klausimus, ku­
riuos tekdavo kruopščiai nagrinėti kariuomenei ir visų pakopų
vadams, norint gerai parengti armijos, fronto ar frontų gru­
pės operaciją. Vyriausiajam kariuomenės vadui tai ir nebuvo
privalu. Tokiais atvejais jis, suprantama, tardavosi su Vyriau­
siosios vadovybės nariais, Generaliniu štabu, artilerijos, šarvuo­
čių bei tankų, karinių oro ir karinių jūrų pajėgų, užnugario ap­
rūpinimo ir tiekimo specialistais.
Kai kas J. Stalinui priskirdavo kai kuriuos principinius karo
mokslo pasiekimus, tarp jų artilerijos puolimo metodus, persva­
ros įgijimo ore, priešo apsupimo, apsuptų priešo grupuočių sus­
kaidymo ir sunaikinimo dalimis būdus ir t. t. Tai netiesa. Visi
šie be galo svarbūs klausimai — tai rezultatas, kurį mūšiuose ir
kautynėse su priešu pasiekė kariuomenė, tai didelio kariuome­
nės vadų kolektyvo gilių apmąstymų ir patirties apibendrinimo
vaisius.
Čia J. Stalino nuopelnas yra tas, kad jis greitai ir teisingai
įvertindavo karo specialistų patarimus, papildydavo bei išplėš­
davo juos ir būdinga forma — instrukcijomis, direktyvomis, nu­
rodymais— nedelsdamas perduodavo į kariuomenę praktiškai
vadovautis.
Be to, vykdant operacijas, telkiant strateginius rezervus, or­
ganizuojant karo technikos gamybą ir apskritai sukuriant visa-
ką, ko reikia karui, Vyriausiasis kariuomenės vadas, tiesiai pa­
sakysiu, pasirodė esąs puikus organizatorius. Ir bus neteisinga,
jei mes šiuos jo nuopelnus nutylėsime.
339
 Tačiau pirmiausia, žinoma, mes turime iki žemės nusilenkti
mūsų tarybiniam žmogui, kuris, atsisakydamas paties būtiniau­
sio— valgio ir miego, stengėsi iš visų jėgų atlikti užduotis, ku­
rias vardan pergalės liaudžiai kėlė Komunistų partija.
Dar ne kartą grįšiu šioje knygoje prie Vyriausiosios kariuo­
menės vadovybės ir jos organų veiklos, kai pasakosiu apie tas
kampanijas ir operacijas, kuriose teko man pačiam dalyvauti.
Čia turiu pasakyti, kad kiekviena operacija turėjo savų ypa­
tumų, priklausiusių nuo veiksmų tikslo, kariuomenės uždavinių,
priešo specifikos — jo sumanymų, sudėties, kovingumo ir jėgų
bei išteklių išdėstymo, jų manevringumo ir, jei taip galima pa­
sakyti, priešo sugebėjimo pateikti mums siurprizą.
Nevienodi būdavo ir operacijų mastai—kariuomenės veiki­
mo zonos plotis, smūgių giluma, o puolamosios operacijos — ir
puolimo tempai.
Kiekvieną mūsų karo kampaniją ar operaciją reikėdavo gerai
apmąstyti — apgalvoti sumanymą, aiškiai nurodyti operacijoje
dalyvaujančiai kariuomenei bendrus ir konkrečius tikslus, taip
pat uždavinius, atitinkančius operatyvinio ir kovinio išsidėsty­
mo tikslus ir uždavinius.
Rengdama operaciją, Vyriausioji kariuomenės vadovybė ypa­
tingą reikšmę skirdavo glaudžiai frontų ir armijų sąveikai, įvai­
rių rūšių ginkluotųjų pajėgų sąveikai. Visa tai pirmiausia bū­
davo sužymima Generalinio štabo ir operacijoje dalyvaujančių
frontų žemėlapiuose, nurodant kariuomenės ir materialinių ištek­
lių kiekį. Bet tai dar ne viskas.
Atsakingiausiais momentais Vyriausiosios kariuomenės vado­
vybės atstovai ne tik žemėlapiuose, bet ir vietoje suderindavo
uždavinius, konkretų laiką ir veikimo zoną, jėgas ir išteklius,
ginkluotųjų pajėgų rūšių veikimo būdus, kad būtų išnaudota
mažiausia galimybė pasiekti tikslą. Iš kasdieninių savo atstovų
pranešimų apie jų nuveiktą darbą Vyriausioji kariuomenės va­
dovybė galėjo spręsti apie operacijos parengimo laipsnį.
Tarp visapusiškai analizuojamų svarbiausių klausimų buvo
ir tokie, kaip persvaros ore įgijimo būdai, visų rūšių žvalgybos
organizavimas, duomenų apie padėtį apdorojimas.
Didelis dėmesys būdavo skiriamas kariuomenės valdymui.
Matyt, apmąstęs savo klaidas, padarytas pirmuoju karo laiko­
tarpiu šiuo klausimu, Vyriausiasis, siųsdamas mane ir A. Vaši-
 levskį Vyriausiosios kariuomenės vadovybės atstovais į frontą,
ne kartą mūsų prašė, kad atidžiai pažiūrėtume, kaip tas ar kitas
vadas vadovauja kariuomenei.
Mūsų frontų ir armijų vadų garbei turiu pasakyti, kad jie
visada prisimindavo pareigą Tėvynei, pareigą partijai, nuolat
atkakliai mokėsi sudėtingo karvedžio meno ir tapo puikiais spe­
cialistais.
Aš nežinau tokio atvejo, kad kada nors būtų susirinkusi visa
Vyriausioji vadovybė. Net aptariant svarbiausias operacijas, ku­
riose dalyvaudavo 3—4 frontai, ir karo kampanijas, dalyvau­
davo tik tie jos nariai, kuriuos pakviesdavo Vyriausiasis, arba
tie, kuriems aptariamosiose operacijose tekdavo ypač atsakin­
gas uždavinys.
Vyriausiojo kariuomenės vado santykiai su Vyriausiosios va­
dovybės nariais buvo toli gražu nevienodi. Pavyzdžiui, jis labai
gerbė Tarybų Sąjungos maršalą Borisą Sapošnikovą. Kreipda­
vosi į jį tik vardu ir tėvavardžiu, kalbėdamasis su juo, niekada
nekeldavo balso, net jei nesutikdavo su jo pranešimų. B. Šapoš­
nikovas— vienintelis žmogus, kuriam J. Stalinas leisdavo rūkyti
savo darbo kabinete.
Tokia pažiūra buvo visiškai pelnyta. Borisas Šapošnikovas
buvo vienas žymiausių mūsų valstybės karo mokslo specialistų.
Jis savo veikloje derino karybos teorines žinias su didele patir­
timi operatyviniais strateginiais klausimais. Mano nuomone,
buvo neteisinga B. Šopošnikovą atleisti iš Generalinio štabo vir­
šininko pareigų ir paskirti gynybos liaudies komisaro pavaduo­
toju įtvirtintų rajonų statybai, kai jau buvo įsiliepsnojęs Antra­
sis pasaulinis karas.
1941 metų liepos 30 dieną mane paskyrė Rezervinio fronto
vadu, ir B. Šapošnikovas vėl tapo Generalinio štabo viršininku.
Gerai išmanydamas Generalinio štabo darbą, jis netrukus ėmėsi
kai kurių organizacinių priemonių, padėjusių pagerinti šio pa­
grindinio Vyriausiosios kariuomenės vadovybės darbo organo
darbą. B. Šapošnikovo darbštumas, sugebėjimas dirbti su žmo­
nėmis daug prisidėjo prie to, kad tobulėjo veikiančiosios armi­
jos kariuomenės valdymas, ypač atliekamas Generalinio štabo.
Deja, amžius, sunkus darbo krūvis ir dar liga neleido jam
visą karą dirbti Generaliniame štabe. 1942 metų gegužės mėne­
sį jis perdavė pareigas savo pirmajam ir to vertam pavaduoto-
341
 jui A. Vasiievskiui, kurį labai vertino. 1943 metų birželio mėnesį
B. Sapošnikovas buvo paskirtas Aukštosios K. Vorošilovo karo
akademijos viršininku.
J. Stalinas labai gerbė A. Vasilevskį. Aleksandras Vasilevs­
kis neapsirikdavo, vertindamas operatyvinę strateginę padėtį.
Todėl būtent jį J. Stalinas siųsdavo į atsakingus Tarybų Sąjun­
gos—Vokietijos fronto ruožus kaip Vyriausiosios kariuomenės
vadovybės atstovą. Karo metais plačiai atsiskleidė jo, kaip stam­
baus karvedžio ir didelio karybos teoretiko, talentas. Tais atve­
jais, kai J. Stalinas nesutikdavo su jo nuomone, A. Vasilevskis
mokėdavo deramai ir argumentuotai įtikinti Vyriausiąjį, kad esa­
mai situacijai reikalingas tik toks sprendimas ir kitokio, negu
siūlo jis, priimti nevertėtų.
V. Molotovas taip pat buvo įgijęs J. Stalino pasitikėjimą.
Jis beveik visada dalyvaudavo Vyriausiosios kariuomenės vado­
vybės pasitarimuose, kai būdavo svarstomi operatyviniai — stra­
teginiai ir kitokie svarbūs klausimai. Tarp jų neretai kildavo
nesutarimų ir rimtų ginčų, iš kurių susiformuodavo teisingi
sprendimai.
Vyriausiasis atsižvelgdavo į A. Antonovo nuomonę net tada,
kai šis nebuvo Vyriausiosios kariuomenės vadovybės narys ir
laikinai ėjo Generalinio štabo viršininko pareigas. Vyriausiosios
vadovybės direktyvas po J. Stalino dažnai pasirašinėdavo A. An­
tonovas.
Manau, čia dera pasakyti apie Vyriausiojo požiūrį į frontų
vadus ir frontų štabų viršininkus. Mano stebėjimais, iš frontų
vadų J. Stalinas labiausiai vertino Tarybų Sąjungos maršalus
K. Rokosovskį, L. Govorovą, I. Konevą ir armijos generolą N. Va-
tutiną. Iš armijų vadų Vyriausiasis išskirdavo A. Grečką ir K.
Moskalenką, dabar Tarybų Sąjungos maršalus, tankų ir šarvuo­
čių kariuomenės maršalus P. Rybalką, P. Rotmistrovą, armijos
generolą D. Leliušenką, armijos generolą I. Fediuninskį, iš fron­
tų štabų viršininkų — V. Sokolovskį ir M. Zacharovą, po karo
tapusius Tarybų Sąjungos maršalais, taip pat armijos generolą
M. Malininą.
Gerą nuomonę J. Stalinas buvo susidaręs apie tolimojo vei­
kimo aviacijos vadą, vyriausiąjį aviacijos maršalą A. Golova-
novą, Raudonosios Armijos artilerijos vadą, vyriausiąjį artileri­
jos maršalą N. Voronovą. Jiems paprastai pats nurodydavo svar­
bias užduotis.
 Iš karinių jūrų pajėgų vadų J. Stalinas labai vertino Tarybų
Sąjungos laivyno admirolą I. Isakovą.
Čia negalima nepasakyti gero žodžio apie A. Chruliovą, su
kurio nuomone Vyriausiasis labai skaitėsi ir dažnai su juo tar­
davosi daugeliu kariuomenės aprūpinimo klausimų.
Neįmanoma suminėti visų tų, kuriais J. Stalinas pasitikėjo.
Pasakysiu tik viena: jis gerai pažinojo juos asmeniškai, vertino
už žinias ir ištikimybę reikalui ir ypač atsakingas užduotis pir­
miausia patikėdavo šiems žmonėms.
Nuo pirmųjų iki paskutinių karo dienų man teko dirbti Vy­
riausiosios kariuomenės vadovybės būstinėje, stebėti Generali­
nio štabo, Gynybos liaudies komisariato darbą, iš arčiau susi­
pažinti su Valstybės Gynimo Komiteto veikla. Galiu tvirtai pa­
sakyti, kad tarybinė karinė strateginė vadovybė buvo ypač aukš­
to lygio.
Karo eigoje mūsų Vyriausioji kariuomenės vadovybė per
palyginti trumpą laiką sugebėjo įveikti didžiulius sunkumus, su­
sidariusius karo pradžioje. Todėl Tarybinės Ginkluotosios Pajė­
gos apgynė Leningradą, sutriuškino vokiečių fašistinę kariuome­
nę prie Maskvos, Stalingrado, Kursko lanke, Baltarusijoje ir
Ukrainoje, iš priešo išplėšė strateginę iniciatyvą, kad paskui
triuškinančiais smūgiais pergalingai užbaigtų karą.
Visa tai rodo, kad marksizmo-leninizmo mokymu paremtas ta­
rybinis karo menas stovėjo aukščiau už vokiečių fašistų strate­
giją, operacijų vykdymo meną ir taktiką. Mūsų Vyriausioji ka­
riuomenės vadovybė giliai analizuodavo susiklosčiusią operaty­
vinę strateginę situaciją, parengdavo ir imdavosi veiksmingų
priemonių susidariusiems sunkumams įveikti, suvienydavo fronto
ir užnugario visos liaudies pastangas priešui galutinai sutriuškinti.
Klastingai užpuolę Tarybų Sąjungą, Hitleris ir jo artimieji kariš­
kiai susidūrė su naujo tipo armija, išauklėta tarybinio patrio­
tizmo ir proletarinio internacionalizmo dvasia, turinčia aiškų
tikslą — ginti pirmąją socializmo šalį. Tarybinis kareivis pa­
sižymėjo tuo, kad jis buvo giliai įsisąmoninęs savo išvaduojamą­
ją misiją, pasiryžęs aukotis vardan Tėvynės laisvės ir neprik­
lausomybės, vardan socializmo.
Čia laikau reikalinga pasakyti savo nuomonę apie vokiečių
fašistinės kariuomenės vyriausiąją vadovybę. Kaip minėjau, hit­
lerinė karinė ir politinė vadovybė buvo įsitikinusi, kad fašistinė
343
 Vokietija pasiekė karo meno viršūnę, kai užgrobė didžiąją Eu­
ropos dalį. Šis avantiūristinis pasitikėjimas buvo ne atsitiktinis,
o pagrįstas fašistine rasinio pranašumo ideologija, tradiciniais
prūsiškojo militarizmo principais, jau ne kartą atvedusiais Vokie­
tiją į katastrofą. Turėdami už savo pečių mobilizuotą ne tik Vo­
kietijos, bet ir praktiškai visos Vakarų Europos karo pramonės
potencialą, Hitleris ir jo generolai didžiausias viltis dėjo į žai­
bišką Tarybų Sąjungos sutriuškinimą. Jie pernelyg pasitikėjo
savo jėgomis bei galimybėmis ir nepakankamai įvertino Tarybų
valstybės jėgas, išteklius ir potencines galimybes.
Hitleris visą kaltę dėl „Barbarosos" plano žlugimo ir kitų
nesėkmingų operacijų suvertė savo feldmaršalams ir generolams:
esą jie, būdami negabūs, nesugebėjo įvykdyti jo „genialių" pla­
nų.
Po Hitlerio mirties viskas apsivertė: kaltinamieji virto kaltin­
tojais. Dabar jie atvirai ėmė sakyti, kad pagrindinis Vokietijos
pralaimėjimo šiame kare kaltininkas yra Hitleris, ir „kukliai"
nutylėti tai, kad jie visi buvo aktyvūs karo su Tarybų Sąjunga
dalyviai, o kai kurie ir patys kartu su vokiečių fašistine kariuo­
mene vykdė piktadarybes tarybinėje žemėje. Už visa tai atmin­
tis ir tautų teismas pastatė prie gėdos stulpo ir hitlerinį režimą,
ir jo generolus.
Rengdama karo prieš Tarybų Sąjungą planus Ir operacijas
trečiojo reicho strateginėms užmačioms įgyvendinti, hitlerinė va­
dovybė ypač rūpinosi visa tai griežtai laikyti paslaptyje. Reikia
pripažinti, kad tatai jiems neblogai pavyko. Keiteliui ir Jodliui
vadovaujant parengtas „Dezinformacijos planas" turėjo sudaryti
vaizdą, esą vokiečiai rengiasi įsiveržti į Angliją. Sėkmingai vyk­
dydama karo pradžioje šį planą, Vokietija įgijo jo pranašumą ir
labai sukomplikavo visą mūsų padėtį.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad apskritai „Barbarosos" pla­
nas yra nerealus. Kaip žinoma, pagrindinė šio plano idėja buvo
apsupti ir sunaikinti pagrindines Raudonosios Armijos jėgas,
sutelktas pasienio karinėse apygardose. Priešas tikėjosi, kad, jas
praradusi, Tarybinė vyriausioji kariuomenės vadovybė neturės
kuo ginti Maskvos, Leningrado, Donbaso ir Kaukazo. Tačiau vo­
kiečių fašistinei vadovybei nepavyko susidoroti su šiuo užda­
viniu.
344
 Fašistinės Vokietijos vyriausybė ir nacių karinė vadovybė
savo planus grindė tariamomis Tarybų Sąjungos silpnybėmis.
Jie jokiu būdu nesitikėjo, kad mirtino pavojaus valandą tarybinė
liaudis, susitelkusi apie Komunistų partiją, užtvers jiems kelią
kaip neįveikiama siena. Tai jie iš karto pajuto visose strategi­
nėse kryptyse.
Hitlerinė vadovybė manė, nors neturėjo jokio pagrindo, jog
Raudonoji Armija neatsilaikys prieš vokiečių fašistinę kariuo­
menę dėl to, kad jai vadovauja jauni vadai, neturintys pakan­
kamo patyrimo organizuoti ir vesti šiuolaikines kautynes.
Hitlerininkai visiškai nesitikėjo, kad TSRS teritorijoje teks
jiems kariauti dviem frontais: su reguliariąja Raudonosios Ar­
mijos kariuomene ir su organizuotomis partizanų jėgomis užnu­
garyje.
Sutriuškinus vokiečių fašistinę kariuomenę Stalingrado ra­
jone ir Siaurės Kaukaze, hitlerinė vyriausioji vadovybė pasi­
rodė nesugebanti susidoroti su frontuose susidariusia padėtimi.
Praradusi iniciatyvą, ji priimdavo tokius neišmintingus spren­
dimus, kurie tik artino galutinę trečiojo reicho žlugimo valan­
dą.
Tarybinis karo mokslas, kurio pagrindą sudaro socialistinės
visuomeninės ir valstybinės santvarkos pranašumai, buvo reikš­
mingas veiksnys užtikrinant pergalę prieš fašistinę Vokietiją.
Didžiojo Tėvynės karo metais jis smarkiai pažengė į priekį, pra-
turėjo vertinga taktikos, operatyvinio meno ir strategijos patir­
timi. Iki šiol ji ištikimai tarnauja ir ateityje tarnaus rengiant Ta­
rybines Ginkluotąsias Pajėgas, stiprinant mūsų didžiosios Tėvy­
nės gynybą.
Tvirtai atmindamas V. Lenino nurodymą, jog kol gyvuoja im­
perializmas, tol tebėra naujo karo pavojus, mūsų partija labai
daug dėmesio skiria ginkluotųjų pajėgų, ginkluotos kovos būdų
ir formų kūrimui, kad armija ir laivynas visada būtų pasirengę
apginti valstybės interesus. Kartu panaudojamas ir praėjusio
karo patyrimas. Mums, Tarybinės Armijos veteranams, Didžio­
jo Tėvynės karo dalyviams, malonu jausti, kad mūsų žinios ir
patirtis reikalinga ir naudinga socialistinei Tėvynei net raketų,
radioelektronikos ir atomo amžiuje.
O dabar grįžkime prie rūsčiųjų Didžiojo Tėvynės karo įvykių.
345
 DVYLIKTAS SKYRIUS

PRIEŠO JELNIOS įSKYSOS

LIKVIDAVIMAS
...Ėjo antras karo mėnuo, o plačiai išreklamuotas Hitlerio
pažadas artimiausiu laiku sunaikinti Raudonąją Armiją, užgrobti
Maskvą ir išeiti prie Volgos taip ir pakibo ore.
Tatai anaiptol nereiškė, kad pavojus šaliai kažkiek suma­
žėjo. Ne, priešas ir toliau sėkmingai veržėsi pirmyn. Kova vi­
suose Tarybų Sąjungos—Vokietijos fronto baruose aštrėjo.
Smolensko mūšio baigtis turėjo svarbią reikšmę tolesnei ka­
ro eigai. Nors pats Smolenskas liepos 16 dieną pateko į priešo
rankas, vis dėlto Vakarų fronto armijos nepalūžo ir tvirtai sto­
vėjo užtverusios kelią į sostinę. Hitlerinius karininkus, genero­
lus ir net kareivius, pripratusius prie lengvų pergalių Vakaruose,
pradėjo apimti abejojimo ir nusivylimo nuotaikos.
O mūsų kariuomenės moralinė būsena nuolat tvirtėjo. Rau­
donosios Armijos Vyriausioji politinė valdyba, vadovaudamasi
atitinkamais VKP(b) CK nurodymais, liepos viduryje perdavė
kariuomenei dvi svarbias direktyvas. Jose buvo pateiktas pir­
mųjų trijų karo savaičių vertinimas ir pareikalauta sustiprinti
vadovaujantį komunistų ir komjaunuolių vaidmenį pačiose kau­
tynėse vykdant vadovybės užduotis.
Maskvos ir Kijevo kryptyse priešas patyrė didelių nuosto­
lių, bet jis nuo to nelabai tepasidarė silpnesnis. Tankų ir šarvuo­
čių junginiai, aviacija, pėstininkai sutelktais veiksmais galėjo
smogti mūsų kariuomenei sunkių smūgių. Tačiau dabar priešas
buvo priverstas šitaip elgtis labai atsargiai ir ne visose strategi­
nėse kryptyse. Vyriausiosios kariuomenės vadovybės uždavinys
šiame etape buvo akylai stebėti, ar priešas rengiasi smogti smū­
gį, o jei taip, tai kuria kryptimi, ir kaip atsaką į hitlerininkų
manevrą suorganizuoti savo manevrą.
Apsvarstę frontuose susiklosčiusią padėtį su Generalinio šta­
bo operatyvinės valdybos viršininku generolu V. Zlobinu, jo
pavaduotoju generolu A. Vasilevskiu ir kitais vadovaujančiais
darbuotojais, visi padarėme išvadą, kad priešas artimiausiu me­
tu tikriausiai nerizikuos pulti Maskvos kryptimi: jis nebuvo pa­
sirengęs šiai operacijai, nes neturėjo pakankamos ir tam tikslui
parengtos smogiamosios kariuomenės.
346
 Ёе to, „Čentro" arfiiijų grupės sparnuose susidarė pavojin­
ga operatyvinė padėtis, ir tai negalėjo neturėti įtakos įvykių
eigai. Reikalas tas, kad priešo užgrobtos teritorijos riba ilga
kreiva linija tęsėsi nuo Jelnios link Rogačiovo ir Žlobino, kur
stovėjo mūsų neseniai sukurtas Centrinis frontas. Tiesa, kaip
minėjau, jis buvo silpnas, turėjo iš viso tik dvi armijas (13-ąją
ir 21-ąją), tačiau savo pietiniu sparnu šliejosi prie Pietvakarių
fronto, gynusio Kijevo rajoną ir jo prieigas. Kadangi „Centro"
armijų grupė užėmė tokią pavojingą padėtį, mūsų Centrinis
frontas galėjo būti panaudotas smogti smūgiams į šios priešo
grupuotės sparną ir užnugarį.
Į pietus nuo Kijevo priešas visur veržėsi prie Dnepro, bet
jo forsuoti kol kas neįstengė. Pagrindinė priešo grupuotė sten­
gėsi užimti Kremenčiugo rajoną.
Mes atidžiai išnagrinėjome daugelį galimų priešo veiksmų
šiame fronto bare variantų ir padarėme, mūsų manymu, vienin­
telę teisingą išvadą: hitlerinė vadovybė, matyt, nesiryš palikti
likimo valiai pavojingo „Centro" armijų grupės baro — fronto
dešiniojo sparno — ir stengsis artimiausiu metu sutriuškinti mū­
sų Centrinį frontą.
Jei tai įvyks, vokiečių kariuomenė galės išeiti į mūsų Piet­
vakarių fronto sparną ir užnugarį, sutriuškins jį ir, užėmusi Ki­
jevą, galės laisvai veikti Kairiakrantėje Ukrainoje. Todėl tik
likvidavę centrinės grupuotės sparnui iškilusį pavojų iš pietva­
karių pusės, hitlerininkai galės pradėti puolimą Maskvos kryp­
timi.
Siaurės vakarų kryptyje, mūsų nuomone, priešas turėjo la­
bai sustiprinti „Siaurės" armijų grupę, kad artimiausiu metu
galėtų mėginti užimti Leningradą, susijungti su suomių armija
ir pasukti savo pajėgas taip pat Maskvos kryptimi, apeidamas
ją iš šiaurės rytų. Šia operacija hitlerinė vadovybė stengsis lik­
viduoti Maskvos kryptyje esančios smogiamosios grupuotės kai­
riajam sparnui iškilusį pavojų.
Tokias išvadas apie vokiečių fašistinės kariuomenės arti­
miausių operacijų perspektyvas mes padarėme, išanalizavę ben­
drą frontų padėtį.
Dar kartą atidžiai pasvėręs visas aplinkybes, patikrinęs duo­
menis apie mūsų jėgas ir išteklius ir įsitikinęs prognozių teisin­
gumu, nutariau nedelsiant informuoti apie tai Vyriausiąjį kariuo­
menės vadą. Veikti reikėjo tuoj pat. Mes visi manėme, kad bet
347-
 kokiu mūsų delsimu rengiant ir vykdant kontrpriemones pasi­
naudos priešas, nes jis tuomet turėjo operatyvinę strateginę ini­
ciatyvą.
Liepos 29 dieną paskambinau J. Stalinui ir paprašiau priim­
ti su skubiu pranešimu.
— Užeikit,— atsakė Vyriausiasis.
Pasiėmęs strateginės padėties žemėlapį, vokiečių kariuome­
nės išsidėstymo žemėlapį, pažymas apie mūsų kariuomenę ir fron­
tų bei centro materialinius techninius rezervus, užėjau į Sta­
lino priimamąjį, kur buvo A. Poskrebyševas, ir paprašiau pra­
nešti apie mane.
— Sėskis. Įsakyta palaukti Mechliso.
Po dešimties minučių mane pakvietė pas J. Staliną. L. Mech-
lisas jau buvo ten.
— Na, dėstykit,— tarė J. Stalinas.
Išskleidęs ant stalo savo žemėlapius, aš smulkiai papasako­
jau apie padėtį, pradėdamas nuo šiaurės vakarų krypties ir baig­
damas pietvakarių kryptimi. Pateikiau duomenis apie pagrindi­
nius mūsų frontų nuostolius ir rezervų formavimo eigą. Paro­
džiau detalų priešo kariuomenės išsidėstymą, papasakojau apie
jos grupuotes, išdėsčiau savo samprotavimus apie šių grupuočių
busimuosius veiksmus.
J. Stalinas atidžiai klausėsi. Jis nustojo žingsniuoti išilgai
kabineto, priėjo prie stalo ir, truputį pasilenkęs, ėmė atidžiai
žiūrinėti žemėlapius, skaityti smulkiausius užrašus.
— Iš kur žinot, kaip veiks vokiečių kariuomenė? - - visai
netikėtai staiga metė repliką L. Mechlisas.
— Aš nežinau vokiečių kariuomenės veikimo planų,— atsa­
kiau,— bet, išanalizavę padėtį, padarėme išvadą, kad jie gali
veikti tik taip, o ne kitaip. Mūsų prielaidos pagrįstos stambių
grupuočių, pirmiausia tankų ir motorizuotos kariuomenės, dis­
lokacijos ir būsenos analize.
— Pasakokit toliau,— paliepė J. Stalinas.
— Maskvos strategine kryptimi vokiečiai artimiausiu metu,
matyt, negalės vykdyti stambių puolamųjų operacijų, nes jie pa­
tyrė pernelyg didelių nuostolių. Čia jie šiuo metu neturi didelių
rezervų savo armijai papildyti ir „Centro" armijų grupės deši­
niajam ir kairiajam sparnams pridengti.
Ukrainoje, mūsų nuomone, svarbiausi įvykiai gali prasidėti
maždaug Dnepropetrovsko, Kremenčiugo rajone, kur išėjo prie­
348
 šo ,.Pietų'* armijų grupės pagrindinės šarvuočių ir tankų ka­
riuomenės pajėgos.
Silpniausias ir pavojingiausias mūsų kariuomenės gynybos
ruožas yra Centrinis frontas. 13-oji ir 21-oji armijos, dengian­
čios Unečios—Gomelio kryptį, labai negausios ir techniškai sil­
pnos. Vokiečiai gali pasinaudoti šia silpna vieta ir smogti į spar­
ną ir užnugarį Pietvakarių fronto kariuomenei, ginančiai Kijevo
rajoną.
— Ką jūs siūlote? — sukluso J. Stalinas.
— Pirmiausia sustiprinti Centrinį frontą: perduoti jam ne
mažiau kaip tris armijas su papildoma artilerija. Vieną armiją
paimti iš vakarų krypties, kitą — iš Pietvakarių fronto, trečią —
iš Vyriausiosios kariuomenės vadovybės rezervo. Fronto vadu
paskirti patyrusį, energingą vadą. Konkrečiai siūlau N. Vatu-
tiną.
— Ką jūs kalbat? — paklausė J. Stalinas.— Nejau manot, kad
galima susilpninti Maskvos kryptį?
— Ne, nemanau. Tačiau priešas, mūsų manymu, čia kol kas
pirmyn nesiverš, o per 12—15 dienų mes galėsime permesti iš
Tolimųjų Rytų ne mažiau kaip aštuonias gana pajėgias divizi­
jas, tarp jų vieną tankų. Tokia kariuomenės grupė ne susilpnins,
o sustiprins Maskvos kryptį.
— O Tolimuosius Rytus atiduosim japonams? — įgėlė L.Mech-
lisas.
Aš nieko jam neatsakiau ir kalbėjau toliau:
— Visą Pietvakarių frontą jau dabar reikia išvesti už Dnep-
ro, sutelkti už Centrinio ir Pietvakarių frontų sandūros rezervą
iš penkių sustiprintų divizijų. Jos būtų kumštis ir veiktų pagal
aplinkybes.
— O kaipgi Kijevas? — verdamas mane žvilgsniu, paklausė
J. Stalinas.
Aš žinojau, ką reiškia visiems tarybiniams žmonėms ir, ži­
nome, J. Stalinui žodžiai „atiduoti Kijevą". Tačiau negalėjau pa­
siduoti jausmams, o kaip Generalinio štabo viršininkas privalė­
jau pasiūlyti vienintelį galimą ir, Generalinio štabo, taip pat ma­
no nuomone, teisingą strateginį sprendimą susiklosčiusiomis są­
lygomis.
— Kijevą teks palikti,— tvirtai pasakiau.
Stojo slogi tyla... Aš tęsiau pranešimą, stengdamasis laikytis
ramiau.
349
 — Vakarų kryptyje reikia nedelsiant organizuoti kontrsmū-
gį priešo fronto Jelnios iškyšai likviduoti. Jeliiios placdarmą vo­
kiečiai vėliau gali panaudoti puolimui Maskvos kryptimi.
— Kokie ten dar kontrsmūgiai, kas pei niekai?—staiga su­
pyko J. Stalinas ir pakeltu tonu rėžė:
— Kaip jums galėjo į galvą ateiti mintis atiduoti priešui
Kijevą?
Aš nebesusilaikiau ir pasakiau:
— Jei jūs manote, kad aš, kaip Generalinio štabo viršinin­
kas, sugebu tik niekus pliaukšti, tai man čia nėra ką veikti. Pra­
šau mane atleisti iš Generalinio štabo viršininko pareigų ir pa­
siųsti į frontą. Ten, matyt, būsiu Tėvynei naudingesnis.
Vėl stojo slogi pauzė.
— Jūs nesikarščiuokit,— pastebėjo J. Stalinas.— O pagaliau...
Jei jūs taip keliat klausimą, mes galime ir be jūsų apsieiti...
— Aš kariškis ir esu pasirengęs vykdyti bet kokį Vyriausio­
sios kariuomenės vadovybės nutarimą, tačiau turiu tvirtą savo
nuomonę apie padėtį ir kariavimo būdus, esu įsitikinęs jos tei­
singumu ir pasakiau tai, ką galvoju pats ir Generalinis štabas.
J. Stalinas nepertraukė manęs, tačiau klausėsi jau be pykčio
ii kur kas ramesniu tonu tarė:
— Eikit dirbti, mes jus iškviesim.
Susirinkęs žemėlapius, sunkaus jausmo slegiamas išėjau iš
kabineto. Maždaug po pusvalandžio mane vėl iškvietė pas Vy­
riausiąjį.
— Štai kas,— tarė J. Stalinas,— mes pasitarėm ir nusprendėm
atleisti jus iš Generalinio štabo viršininko pareigų. Į šį postą
paskirsim Šapošnikovą. Tiesa, jo sveikata nelabai kokia, bet nie­
ko, mes jam padėsim.
O jus panaudosim praktiniam darbui. Jūs turit didelę vado­
vavimo kariuomenei kautynėse patirtį. Veikiančioje armijoje
jūs būsit neabejotinai naudingesnis. Aišku, jūs liekat gynybos
liaudies komisaro pavaduotoju ir Vyriausiosios kariuomenės va­
dovybės nariu.
— Kur įsakysite man vykti?
— O kur jūs norėtumėt?
— Galiu atlikti bet kokį darbą. Galiu vadovauti divizijai,
korpusui, armijai, frontui.
— Nesikarščiuokit, nesikarščiuokit! Jūs čia pasakojot apie
operacijos organizavimą prie Jelnios. Štai ir imkitės šio darbo.
Paskui, kiek luktelėjęs, J. Stalinas pridūrė:
350
 — Reikia suderinti rezervinių armijų veiksmus Rževo—Viaz-
mos linijoje. Mes paskirsime jus Rezervinio fronto vadu. Kada
galit išvykti?
— Po valandos.
— Sapošnikovas greitai atvyks į Generalinį štabą. Perduokit
jam pareigas ir važiuokite.
— Galima eiti?
— Sėskitės ir išgerkite su mumis arbatos,— jau šypsodama­
sis pasakė J. Stalinas.— Apie šį bei tą pasikalbėsime.
Susėdome prie stalo ir ėmėme gerti arbatą, tačiau pokalbis ne­
simezgė.
Kitą dieną gavau Vyriausiosios kariuomenės vadovybės įsa­
kymą.
Neilgai trukau susiruošti į frontą. Greitai į Generalinį štabą
atvyko B. Sapošnikovas. Perdavęs jam Generalinio štabo virši­
ninko pareigas, išvažiavau į Gžatsko rajoną, kur buvo įsikūręs
Rezervinio fronto štabas. Čia tik ką buvo baigtos komplektuoti
armijos ir buvo skaičiuojama, kokių reikia frontui papildomų
išteklių.
Rezervinio fronto štabo viršininkas generolas majoras P. Lia-
pinas ir fronto artilerijos vadas generolas majoras L. Govoro-
vas buvo seni mano pažįstami, aukštos klasės karo specialistai,
ir aš labai džiaugiausi, kad dirbsiu su jais.
Fronto štabe užtrukau neilgai. P. Liapinas ir jo padėjėjai
informavo apie fronto kovos veiksmus ir pateikė duomenų apie
priešą. Ypač kruopščiai buvo išanalizuotos sąlygos, nuo kurių
priklausė priešo grupuotės likvidavimo operacijos parengimas
ir vykdymas. Tą pačią dieną kartu su L, Govorovu ir kitais ka­
rininkais išvažiavau į 24-osios armijos štabą. Vyko jos junginių
ir priešo susišaudymas. Važiuodami matėme grėsmingus atšvai­
tus gaisrų, liepsnojančių kažkur prie Jarcevo, Jelnios ir j va­
karus nuo Viazmos.
Kas degė, nežinojome, tačiau gaisrų pašvaistės darė sunkų
įspūdį. Ugnyje žuvo liaudies turtas — tarybinių žmonių ilgų me­
tų triūsas. Aš savęs klausiau: kaip ir kuo turi mūsų liaudis atsi­
lyginti priešui už nelaimes, kurias fašistai sėja savo kruviname
kelyje? Kardu ir tik kardu, negailestingai naikindama piktą prie­
šą,— buvo vienintelis atsakymas...
J 24-osios armijos štabą atvykome vėlai vakare. Mus pasitiko
armijos vadas K. Rakutinas ir kariuomenės rūšių vadai. Su K. Ra-
kutinu nebuvau pažįstamas. Jo raportas apie padėtį ir armijos
išsidėstymą man patiko, bet jaučiau, kad jam trūksta operaty-,
vinio taktinio pasirengimo. Sis trūkumas buvo būdingas ne tik
K. Rakutinui, bet ir daugeliui karininkų ir generolų, kurie anks­
čiau tarnavo Vidaus reikalų liaudies komisariato pasienio ka­
riuomenėje ir kuriems beveik neteko tobulintis operatyviniais
klausimais.
Kitos dienos ankstų rytą kartu su K. Rakutinu išvažiavome
rekognoskuoti Jelnios miesto rajono. Ten vyko kautynės su prie­
šu. Pabuvojome priešakinėse gynybos linijose, apsvarstėme pa­
dėtį su dalių ir junginių vadais. Įsitikinome, kad vokiečių ka­
riuomenė gerai įsitvirtino ir, matyt, kausis aršiai. Priešakinėse
savo gynybos linijose ir gilumoje jie įkasė į žemę tankus, sa­
vaeigius ir artilerijos pabūklus, paversdami Jelnios iškyšą savo­
tišku įtvirtintu rajonu.
Susipažindami su vietove, mes taip pat supratome, kad vo­
kiečių gynybos ugnies sistema dar toli gražu ne iki galo išaiš­
kinta, todėl mūsų dalių artilerijos ir minosvaidžių ugnis daugiau­
sia buvo nukreipta ne į realius ugnies taškus, išaiškintus žval­
gybos, o į numanomus. Tai nėra efektyvu, nes nesunaikinami
priešo ugnies taškai, be to, reikia daug šaudmenų. Aiškiai trū­
ko 24-ajai armijai jėgų ir išteklių kontrsmūgiui organizuoti.
Padėtis po truputį išaiškėjo. Teko imtis skaičiavimų.
Pasitarę su armijos vadu ir armijos kariuomenės rūšių vir­
šininkais, padarėme išvadą, kad, rengiant šią operaciją, reikės
atlikti didelį ir įvairų darbą. Būtina pasitelkti dar dvi tris divi­
zijas ir artilerijos dalis, geriau išsiaiškinti visą priešo gynybos
sistemą, atgabenti materialinių techninių priemonių. Parengia­
majam darbui reikėjo mažiausiai 10—12 dienų. Vadinasi, puoli­
mą buvo galima pradėti ne anksčiau kaip rugpjūčio antrojoje
pusėje.
Kad priešas negalėtų atspėti mūsų sumanymo ir sužlugdyti
operacijos, rengiamą smūgį reikėjo laikyti didelėje paslaptyje.
Kitaip tariant, iki puolimo pradžios mes turėjome laikytis senojo
mūsų gynybos veiksmų režimo, kaip ir anksčiau, daryti priešui
nuostolių, daugiausia vargindami jį artilerijos, minosvaidžių ir
šaulių ginklų ugnimi ir tuo metu slapta pergrupuoti savo jėgas
ir išteklius lemiamam smūgiui smogti.
Rugpjūčio 12 dieną aš apklausiau belaisvį Mitermaną. Jam
buvo 19 metų. Jo tėvas priklausė nacių partijai, o jis pats —
352
 „Jugendfolkui". Kartu su savo divizija jis dalyvavo žygiuose į
Prancūziją, Belgiją, Olandiją ir Jugoslaviją.
Štai ką jis per apklausą pareiškė:
— Daugelio divizijos kareivių amžius — devyniolika dvide­
šimt metų. Junginys buvo suformuotas pagal ypatingą individu­
alią atranką. Į Jelnios rajoną divizija atvyko paskui 10-ąją tan­
kų diviziją.
Jelnios rajoną belaisvis apibūdino kaip priešakinę liniją to­
liau skverbtis į Tarybų Sąjungos gilumą. Jo nuomone, stovėji­
mas vietoje tris savaites Jelnios rajone ir perėjimas į gynybą —
tai speciali pertrauka, kurios metu vokiečių vadovybė permes Į
šj frontą reikalingus rezervus ir papildymą.
— Mes toli nuėjome, reikia pritraukti rezervus ir tada eiti
pirmyn,— taip mums buvo aiškinama specialiame tankų grupės
vado generolo Guderiano įsakyme,— pasakojo belaisvis.
Įdomus aiškinamojo darbo tarp vokiečių kareivių variantas,
taip pat paaiškinimas, kodėl nežygiuojama pirmyn ir pereinama
j gynybą! Kaip sakoma, vargą paskelbė esant dorybe...
— Mūsų pulkas „Vokietija" užėmė gynybą Jelnios rajone,—■
toliau aiškino belaisvis.— Jis buvo išvestas pailsėti ir paskui
vėl mestas į priešakines pozicijas, nes dalys dėl nesėkmingų gy­
nybos veiksmų patyrė didelių nuostolių. Pulkų nuostoliai tokie
dideli, kad į šaulių padalinius buvo įtraukti užnugario tarnybų
kariai. Labiausiai kenčia vokiečių kariuomenė nuo tarybinės ar­
tilerijos. Rusų artilerija smarkiai daužo. Jos ugnis gniuždo vo­
kiečių kareivį.
Iš paaiškinamojo savo vadovybės įsakymo apie partizaninį
judėjimą vokiečių kariuomenės užimtuose rajonuose Mitermanas
žinojo, kad miškuose yra nemaža tarybinių kariuomenės dalių ir
civilių, kurie rengia pasalas, ugnimi naikina jų kariuomenę, ardo
vokiečių užnugario komunikacijas. Apklausos pabaigoje belaisvis
pasakė, kad jo divizijos vadovybė, įskaitant ir pulkų vadus, pa­
keista dėl nuostolių ir nesėkmingų veiksmų pastaruoju metu
prie Jelnios...
Vyriausioji kariuomenės vadovybė skubino mus pradėti puo­
limą. Rugpjūčio viduryje Rezervinio fronto kariuomenė dalimi
jėgų perėjo į puolimą, pasiekė kai kurių teritorinių laimėjimų
ir padarė priešui žymių nuostolių. Priešas buvo priverstas atit­
raukti dvi savo smarkiai aplamdytas tankų divizijas, motorizuotą
12, G . Ž u k o v u 353
 diviziją ir motorizuotą brigadą, o vietoj jų pasiųsti pėstininkų
junginius.
Vėliau paaiškėjo, kad „Centro" armijų grupės vadovybė, mo­
tyvuodama dideliais nuostoliais, prašė Hitlerį leidimo palikti Jel-
nios iškyšą. Tačiau hitlerinė vadovybė šį prašymą atmetė: Jel-
nios rajonas buvo vertinamas kaip patogus placdarmas smūgiui
smogti toliau puolant Maskvos kryptimi.
Kautynės prie Jelnios mūsų kariuomenei davė daug naudos,
išmokė teisingai vertinti priešo gynybos taktiką. Buvo nustaty­
ta, kad vokiečių fašistų dalys gynybą organizuoja pirmiausia
aplink gyvenvietes, paversdamos jas galingais įtvirtintais punk­
tais. Įtvirtintų punktų sistema buvo išdėstoma priešakinėje gy­
nybos linijoje. Be to, hitlerininkai nelabai rūpinosi gynybos gi­
luma. Įtvirtinti punktai galėjo šaudyti daugeliu krypčių ir buvo
pritaikyti žiedinei gynybai. Kiekvienas tokios sistemos objek­
tas buvo labai savarankiškas, ir tai, pagal vokiečių sumanymą,
turėjo padidinti visos gynybos atsparumą. Praradus vieną tokį
įtvirtintą punktą, ugnis į tą vietą buvo perkeliama iš gretimų
objektų ir barų.
Vadinasi, puldami įtvirtintą punktą, mes turėdavome gerai
pridengti savo sparnus ir patikimai slopinti gretimų priešo
įtvirtintų punktų ugnies priemones. Priešingu atveju puolanti
kariuomenė rizikuodavo patekti į ugnies maišą.
Kiek atsimenu, taip yra atsitikę. Atakuodamas vieną ribą
Jelnios prieigose, mūsų šaulių pulkas (jo numerio, deja, neat­
simenu) užėmė Vydrino kaimą, kur buvo priešo įtvirtintas punk­
tas. Kaimynai kiek atsiliko, todėl iš artimiausių kaimo vietovių,
esančių atakuojančio pulko sparnuose, priešas nebuvo galutinai
išvytas, ir dėl to tuoj pat pablogėjo pulko padėtis. Pasinaudoda­
mas susidariusia situacija, priešas į kaimą sutelkė visą minos­
vaidžių ugnį iš gretimų įtvirtintų punktų. Puolimas sustojo.
Tačiau pulko vadas nepasimetė. Jis susisiekė su pulką re­
miančia artilerija ir davė jai užduotį — nuslopinti vokiečių įt­
virtintus punktus, trukdančius jo daliai veržtis pirmyn. Tik įvyk­
džius šią užduotį, pulkas galėjo pulti toliau.
Mums pavyko išryškinti ir silpnąsias priešo vietas. Mūsų da­
lių kontratakos rodė, kad vokiečių fašistų pėstininkai nėra ats­
parūs. Patirdami didelių nuostolių nuo tarybinės artilerijos, vo­
kiečių kareiviai paprastai šaudydavo netaikydami. Jie skubiai
slėpdavosi apkasuose ir, netvarkingai iš ten šaudydami, steng-
354
davosi paveikti puolančiųjų psichiką. Nuostolių padarydavo pa­
lyginti nedaug. Greitai mūsų kariai ėmė nebekreipti dėmesio į
šį dirbtinį triukšmą ir sėkmingai triuškinti priešą.
Fronto štabui pavedžiau išanalizuoti rugpjūčio kautynių prie
Jelnios patyrimą ir nedelsiant supažindinti su juo visų pakopų
vadus. Iš dalių ir junginių vadų mes pareikalavome geriau iš­
nagrinėti vokiečių kariuomenės jėgas ir gynybos sistemą, žval­
gyti ne „apskritai", o konkrečiai, kad būtų išaiškintos ugnies
priemonės ir įtvirtintų punktų inžinerinių įrenginių pobūdis. Dėl
viso to pagerėjo žvalgyba, ir fronto vadovybė, štabas netrukus
ėmė gauti visus duomenis apie priešą, jo ugnies ir inžinerinę
sistemas. Šie duomenys, taip pat daugelio belaisvių parodymai
įgalino mus kruopščiai, detaliai parengti artilerijos ugnies planą,
aviacijos smūgį, nurodyti dalims ir junginiams konkrečias už­
duotis priešui čia galutinai sutriuškinti.
Didelį darbą šiuo požiūriu nuveikė generolas majoras L. Go-
vorovas, puikiai įvaldęs artilerijos meną. Jis neblogai išmanė ir
operatyvinius, taktinius klausimus.
Nors Jelnios rajone vyko aštri kova ir aš buvau labai užsi­
ėmęs būsimosios puolamosios operacijos rengimu, visą laiką
prisimindavau liepos 29 dieną įvykusį pokalbį su J. Stalinu Vy­
riausiosios kariuomenės vadovybės būstinėje. Ar teisingą stra­
teginę prognozę mes tuomet Generaliniame štabe padarėme?
Dabar plinta įvairios versijos apie Vyriausiosios kariuome­
nės vadovybės, Generalinio štabo, pietvakarių krypties vadovy­
bės ir Pietvakarių fronto Karinės tarybos pozicijas dėl Kijevo
gynybos ir kariuomenės išvedimo prie Psiolo upės vengiant ap­
supimo. Todėl manau esant reikalinga pateikti ištraukas iš J. Sta­
lino pokalbio su Pietvakarių fronto vadu M. Kirponosu 1941
metų rugpjūčio 8 dieną. Iš jų matyti, kad Vyriausiojo kariuome­
nės vado ir Pietvakarių fronto Karinės tarybos nuomonės su­
tapo— jie buvo prieš tarybinės kariuomenės atitraukimą nuo
Kijevo.
Prie aparato Stalinas. Mus pasiekė žinios, kad frontas nutarė
lengva širdimi atiduoti priešui Kijevą, nes esą trūksta dalių,
galinčių išlaikyti Kijevą. Ar tai tiesa?
Kirponosas. Sveiki, draugas Stalinai! Jus informavo neteisingai.
Aš ir fronto Karinė taryba imamės visų priemonių bet kokia
kaina išlaikyti Kijevą. Trys priešo divizijos, perėjusios į puoli­
mą pietinėje įtvirtinto rajono pusėje, aviacijos remiamos, pra-
12* 355
laužė įtvirtintą rajoną ir įsirėžė į gilumą apie 4 kilometrus. Va­
kar priešas neteko apie 4 tūkstančius žmonių nukautais ir su­
žeistais. Kautynės vyko aršiai, kai kurios gyvenvietės po kelis
kartus ėjo iš rankų į rankas. Įtvirtinto rajono dalims sustiprin­
ti vakar ir šiandien duotos dvi aviadesanto brigados. Be to, šian­
dien duota 30 tankų, kurie turi sunaikinti į įtvirtintą rajoną
įsiveržusias priešo dalis ir atstatyti pradinę padėtį. Aviacijai
nurodyta remti sausumos kariuomenę.
Stalinas. Ar galite tvirtai pasakyti, kad ėmėtės visų priemonių
atstatyti padėčiai pietiniame įtvirtinto rajono ruože?
Kirponosas. Manau, kad mano žinioje esančios jėgos ir ištekliai
turi padėti įtvirtintam rajonui įvykdyti užduotį. Bet tuliu jums
pranešti, kad daugiau rezervų šioje kryptyje jau neturiu.
Stalinas. Paimkite dalį iš kurios nors kitos krypties Kijevo
gynybai sustiprinti. Aš manau, kad, kai Muzyčenka išėjo iš ap­
supties, jūsų puolimas jums žinoma kryptimi netenka ankstesnės
reikšmės... Taigi toje kryptyje jums irgi išsilaisvins kažkokios
dalys. Galbūt išsilaisvinusiomis dalimis galima sustiprinti rajo­
nus į šiaurę arba į vakarus nuo Kijevo...
Valstybės Gynimo Komitetas ir Vyriausioji kariuomenės vado­
vybė labai prašo jus imtis visų galimų ir negalimų priemonių
Kijevui apginti. Po poros savaičių bus lengviau, nes mes galė­
sime padėti jums naujomis jėgomis, o dvi savaites jūs turite bet
kokia kaina išlaikyti Kijevą...
Kirponosas. Draugas Stalinai, visos mūsų, tiek mano, tiek Kari­
nės tarybos, mintys ir pastangos nukreiptos į tai, kad Kijevas
nebūtų priešui atiduotas. Visa, ką turime, panaudosime Kijevo
gynybai, kad įvykdytume savo užduotį...
Stalinas. Labai gerai. Stipriai spaudžiu jums ranką. Linkiu
sėkmės. Viskas.
Kirponosas. Viso gero, ačiū už palinkėjimą1.
Rugpjūčio antrojoje pusėje, dar ir dar kartą išanalizavęs
bendrą strateginę padėtį ir priešo veiksmus vakarų kryptyje,
įsitikinau, kad mano prognozė apie artimiausius hitlerinės vado­
vybės veiksmus, kurią išdėsčiau J. Stalinui liepos 29 dieną, yra
teisinga. Todėl kaip Vyriausiosios karuomenės vadovybės narys
laikiau savo pareiga dar kartą pakartoti Vyriausiajam kariuome­
nės vadui savo ankstesnius pasiūlymus, liečiančius neišvengiamus

1 TSRS GM archyvas, f. 96-A, ap. 2011, b. 5, 1. 28—30.

Vokiečių fašistinės kariuomeftėš smūgius į Centrinio, o paskui it
Pietvakarių frontų sparną ir užnugarį.
Mano įsitikinimą patvirtino mūsų fronte paimtų belaisvių
žinios, kad „Centro" armijų grupė Maskvos kryptyje laikinai
pereina į gynybą. Tai, kad priešas čia atsisakė puolamųjų opera­
cijų, buvo nepaprastai reikšmingas faktas. Kiek žinau, taip atsi­
tiko pirmą kartą per Antrąjį pasaulinį karą, kai hitlerinė kariuo­
menė svarbiausioje strateginėje kryptyje buvo priversta pereiti į
gynybą. Visa tai dar kartą patvirtino skaitytojui jau žinomos mū­
sų prognozės teisingumą.
Todėl rugpjūčio 19 dieną pasiunčiau J. Stalinui tokią tele­
gramą: „Priešas, įsitikinęs, kad kelyje į Maskvą mes sutelkėme
stambias kariuomenės pajėgas, turėdamas priešais savo sparnus
mūsų Centrinį frontą ir Velikije Lukų grupuotę, laikinai atsi­
sakė smogti Maskvos kryptimi ir, pereidamas prie aktyvios gy­
nybos priešais Vakarų ir Rezervinį frontus, visas savo smogia­
mąsias ir tankų dalis metė prieš Centrinį, Pietvakarių ir Pietų
frontus.
Galimos priešo užmačios: sutriuškinti Centrinį frontą ir, išė­
jus į Černigovo—Konotopo—Prilukų rajoną, smūgiu iš užnuga­
rio sutriuškinti Pietvakarių fronto armijas. Paskui — pagrindinis
smūgis Maskvos kryptimi, apeinant Briansko miškus, ir smū­
gis Donbasui..."1
Aš informavau J. Staliną, kad, norint sužlugdyti šias pavo­
jingas hitlerinės vadovybės užmačias, laikau tikslinga kiek įma­
noma greičiau sudaryti stambią mūsų kariuomenės grupuotę Glu-
chovo—Černigovo—Konotopo rajone ir jos jėgomis smogti prie­
šui į sparną, kai tik jis pradės vykdyti savo sumanymą. Į smo­
giamąją grupuotę buvo siūloma įjungti 10 šaulių divizijų, 3—4
kavalerijos divizijas, ne mažiau kaip tūkstantį tankų ir 400—500
lėktuvų. Šias pajėgas buvo galima permesti iš Tolimųjų Rytų,
paskirti iš Maskvos gynybos zonos ir priešlėktuvinės gynybos,
taip pat iš giluminių apygardų.
Tą pačią dieną, rugpjūčio 19-ąją, gavau tokią atsakomąją
Vyriausiosios kariuomenės vadovybės telegramą: „Jūsų sampro­
tavimus apie galimą vokiečių prasiveržimą Černigovo, Konotopo,
Prilukų kryptimi laikome teisingais. Vokiečių prasiveržimas...—
tai mūsų Kijevo grupės apėjimas iš rytinio Dnepro kranto pusės

1 TSRS GM archyvas, f. 219, ap. 178510, b. 29, 1. 1—3.

357
 ir mūsų 3-iosios bei 21-osios armijų apsupimas. Atsižvelgiant i
tokį nepageidautiną kazusą ir siekiant jo išvengti, sudarytas
Briansko frontas, jam vadovauti paskirtas Jeriomenka. Imamasi
ir kitų priemonių, apie kurias pranešime atskirai. Tikimės ne­
leisti vokiečiams prasiveržti. Stalinas, Sapošnikovas" '.
Deja, jokių paaiškinimų apie naujo fronto galimybes ir „ki­
tas priemones" telegramoje nebuvo.
Kankinantys nuogąstavimai dėl Centrinio ir Pietvakarių fron­
tų likimo nedavė man ramybės...
Po poros dienų nutariau paskambinti Generalinio štabo vir­
šininkui B. Sapošnikovui. Norėjau tiksliau išsiaiškinti, kokių
konkrečių priemonių imasi Vyriausioji kariuomenės vadovybė,
kad Centrinis ir Pietvakarių frontai neatsidurtų sunkioje padė­
tyje.
Borisas Sapošnikovas informavo mane apie padėtį šiuose fron­
to baruose ir apie Vyriausiosios kariuomenės vadovybės priemo­
nes Guderiano tankų grupės ir „Centro" armijų grupės dešiniojo
sparno kariuomenės manevrui sužlugdyti. Jis pasakė, kad
Vyriausiasis leido dalį Pietvakarių fronto dešiniojo sparno kariuo­
menės išvesti į rytinį Dnepro krantą. Mūsų kariuomenės Kijevo
grupuotė liko vietoje ir turėjo ginti prieigas prie Kijevo, kurį
nuspręsta laikyti kiek įmanoma.
— Aš pats,— kalbėjo toliau B. Sapošnikovas,— manau, kad
formuojamasis Briansko frontas neįstengs sulaikyti numatomo
centrinės priešo grupuotės smūgio. Tiesa,— pridūrė jis,— gene­
rolas leitenantas Jeriomenka, kalbėdamasis su Stalinu, žadėjo
sutriuškinti priešą, veikiantį prieš Centrinį frontą, ir neleisti
jam prasiveržti į Pietvakarių fronto sparną ir užnugarį.
Aš žinojau, ko verta koviniu požiūriu paskubomis kuriamo
Briansko fronto kariuomenė, todėl laikiau būtina dar kartą pri­
mygtinai pranešti Vyriausiajam kariuomenės vadui AD telefonu,
jog reikia kuo greičiau atitraukti visą Pietvakarių fronto deši­
niojo sparno kariuomenę į rytinį Dnepro krantą.
Į mano rekomendacijas ir šį kartą nebuvo atsižvelgta. J. Sta­
linas pareiškė, kad jis ką tik vėl tarėsi su N. Chruščiovu ir
M. Kirponosu, ir jie įtikino jį, jog Kijevo nereikėtų palikti bet
kuriomis aplinkybėmis. Jis, Stalinas, ir pats įsitikinęs, kad jei ir
nesumuš priešo Briansko frontas, bet vis dėlto jį sulaikys.
Kaip žinoma, Pietvakarių fronto kariuomenė netrukus skau-
1 TSRS GM archyvas, f. 132-A, ap. 2642. b. 30, 1. 18.

358
džiai nukentėjo per šiuos nutarimus, kurie buvo priimti, rimtai
neišanalizavus padėties. Sulaikyti priešo nepavyko. Briansko
fronte, Novgorodo Severskio—Konotopo bare, susidarė labai pa­
vojinga pralauža. Čia skubiai teko permesti kavaleriją iš Piet­
vakarių fronto, kurio padėtis taip pat buvo labai sunki.
Pateikiu kiek vė.liau, 1941 metų rugsėjo 10 dieną 6 valan­
dos 45 minučių, įvykusį Generalinio štabo viršininko maršalo
B. Šapošnikovo pokalbį su pietvakarių krypties vyriausiuoju va­
du maršalu S. Budionu.
Prie aparato Budionas.
Prie aparato Sapošnikovas.
Šapošnikovas. Sveiki, Semionai Michailovičiau! Vyriausiasis
kariuomenės vadas įpareigojo mane perduoti jums tokį įsaky­
mą: skubiai permesti 2-ąjį kavalerijos korpusą į Putivlio rajo­
ną. Ten jis pereis Briansko fronto vado Jeriomenkos žinion.
Korpusas reikalingas uždengti pralaužai tarp Pietvakarių fronto
ir Briansko fronto Konotopo—Novgorodo Severskio bare. Apie
įvykdymą prašau pranešti.
Budionas. Sveiki, Borisai Michailovičiau! 2-asis kavalerijos kor­
pusas yra vieninteliai Pietų fronto vado ištekliai Dnepropetrovs-
ko—Charkovo kryptyje. Priešas, kaip jūs žinote, visą laiką sten­
giasi įgyti operatyvinę veikimo laisvę. Taip pat žinoma, kad
Perevoločnajos—Dnepropetrovsko bare 60 kilometrų erdvę už­
ima viena 273-ioji šaulių divizija. Ir galiausiai priešas iš šiau­
rės supa dešinįjį Pietvakarių fronto sparną. Jei bus pervestas ten
2-asis korpusas, tai kodėl jį reikia perduoti Jeriomenkai? Manau,
kad su šiuo korpusu atsitiks ta pati istorija, kaip ir su 21-ąj a
armija.
Išvis prašau jus atkreipti dėmesį į Jeriomenkos veiksmus.
Jis turėjo šią priešo grupę sunaikinti, o iš tikrųjų iš to nieko
neišėjo. Jei jūs tiksliai įsivaizduojate, kas dedasi Pietvakarių ir
Pietų frontuose ir, nepaisydami to, kad nei vienas, nei kitas
frontas neturi jokių rezervų, nusprendėte perkelti korpusą ir
perduoti jį Briansko frontui, tai aš būsiu priverstas duoti korpu­
sui įsakymą išvykti.
Leiskite trumpai informuoti apie padėtį.
P i e t v a k a r i ų f r o n t a s . 5-osios armijos 4-oji šaulių di­
vizija apsupta prie Černigovo. Priešas forsavo Desnos upę baruo­
se į rytus nuo Černigovo ir Okuninovo kryptyje. Priešas forsavo
Dneprą prie Kremenčiugo ir į pietryčius nuo jo. Apie dešinįjį
359
 Pietvakarių fronto sparną jūs žinote. Kirponosas neturi jokio
rezervo.
P i e t ų f r o n t a s . Kaip jau pranešiau, nuo rugpjūčio 25-
osios vyksta atkaklios kautynės mūsų pusėje ties Dnepropetrov-
sku. Kachovkos rajone padėtis toliau komplikuojasi: priešas įve­
dė ne mažiau kaip tris divizijas, ir mūsų vientiso fronto ten nėra.
Šapošnikovas. Visa tai aš suprantu, Semionai Michailovičiau.
Tačiau norint, kad Pietvakarių frontas galėtų priešintis, reikia
likviduoti pralaužą Novgorodo Severskio—Konotopo bare. Šiam
tikslui ir perkeliamas 2-asis kavalerijos korpusas. Atsakingu už
šią operaciją Vyriausiasis kariuomenės vadas paskyrė Jeriomen-
ką. Prašau nedelsiant pasiųsti korpusą Putivlio link.
Budionas. Gerai. Pietų fronto štabo viršininką jau iškviečiau
prie aparato, ir dabar jam bus perduotas įsakymas išsiųsti ka­
valerijos korpusą. Mano nuomonę prašau pranešti Vyriausiajam
kariuomenės vadui ir svarbiausia — apie Briansko fronto veiks­
mus. Viso gero!
Šapošnikovas. Būtinai pranešiu. Viso gero!1
Daug laiko prabėgo nuo tų įvykių, bet aš vis dar negaliu ne­
sijaudindamas tai prisiminti. Manau, kad Vyriausiasis kariuome­
nės vadas tuomet buvo neteisus, reikalaudamas iš Pietvakarių
fronto vadovybės laikyti gynybos frontą į vakarus nuo Dnepro
ir į vakarus nuo Kijevo kiek tai įmanoma. Kas iš to išėjo, jau
sakiau.
Nėra ko sakyti, net mintis apie Kijevo netektį tuomet kėlė
skausmą kiekvienam tarybiniam žmogui. Tačiau, sprendžiant
Ukrainos sostinės likimą, reikėjo atsižvelgti į visus karinius ir
politinius veiksnius. Karas yra karas, ir jei būtina, jei didelei
kariuomenės grupuotei kyla apsupimo ir sutriuškinimo pavojus,
reikia ją kuo greičiau atitraukti, kad priešas negalėtų mums
smogti, o mes — patirti rimto pralaimėjimo ir nereikalingų nuos­
tolių.
Kai man tenka kalbėti apie įvykius prie Jelnios, nejučiomis
prisimenu savo išgyvenimus tomis sunkiomis dienomis. Jelnios
operacija buvo pirmoji savarankiška mano operacija, pirmasis
mano operatyvinių strateginių sugebėjimų išbandymas dideliame
kare su hitlerine Vokietija. Manau, kiekvienas supranta, kaip
aš jaudinausi, kaip apdairiai ir atidžiai ėmiausi ją organizuoti
ir vykdyti.
1 TSRS GM archyvas, f. 96-A, ap. 2011, b. 5, 1. 93—95.
36Q
 Netrukus { frontą atėjo Vyriausiosios kariuomenės vadovy­
bės direktyva. Antrajame jos punkte buvo sakoma: „Rezervinio
fronto kariuomenei, pagrindinėmis pajėgomis toliau stiprinant
gynybos liniją Ostaškovo—Seližarovo—Olenino—Dnepro upės
(į vakarus nuo Viazmos)—Spas Demensko—Kirovo riboje, rugp­
jūčio 30 dieną kairiasparnėmis 24-ąja ir 43-iąja armijomis perei­
ti į puolimą. Užduotis: sutriuškinti priešo Jelnios grupuotę, už­
imti Jelnią ir, toliau smogiant Počinoko ir Roslavlio kryptimis,
iki 1941 m. rugsėjo 8 d. išeiti j Dolgije Nivų—Chislavičių—Pet-
rovičių ribą..."1
Šie Vyriausiosios kariuomenės vadovybės nurodymai atitiko
mūsų pasiūlymus, pateiktus Maskvai. Kadangi priešo frontas di­
deliu lanku buvo išlinkęs į mūsų pusę, piršosi sprendimas šoni­
niais smūgiais, sueinančiais į vakarus nuo Jelnios, nukirsti šį
lanką. Mes taip pat žinojome, kad Guderiano 2-osios tankų gru­
pės pagrindinės pajėgos jau pajudėjo į pietus, o vokiečių gy­
nybos gilumoje nebuvo stambių judrių rezervų. Kad hitlerinė
vadovybė mūsų lemiamose kryptyse negalėtų sutelkti savo pa­
jėgų, įsakėme kariuomenei antraeilėmis pajėgomis spausti prie­
šą ir kituose baruose, visame Jelnios lanke.
Rugpjūčio 30 dieną auštant po neilgo artilerinio parengimo
Rezervinio fronto kariuomenė'pradėjo smarkiai pulti. Pagrindinį
smūgį smogė 24-oji armija, vadovaujama K. Rakutino. Jos dalys
puolė Jelnią iš šiaurės rytų. Joms priešpriešiais iš pietryčių ver­
žėsi keli 43-iosios armijos junginiai.
Tomis dienomis, kai vyko Jelnios operacija, priešas, kaip ir
tikėjomės, pasuko Guderiano 2-osios tankų grupės pagrindines
pajėgas Konotopo link. Hitlerinė vadovybė ėmė vykdyti planą
mūsų kariuomenės Kijevo grupuotei apsupti ir sunaikinti. Todėl
jai dabar buvo ypač svarbu neleisti, kad Rezervinis frontas pra­
laužtų gynybą prie Jelnios ir išeitų į „Centro" armijų grupės
gynybos sparną ir užnugarį.
Visuose fronto baruose vyko nuožmus ir abiem pusėms sun­
kus mūšis. Mūsų puolančias divizijas priešas pasitiko gerai orga­
nizuota tankia artilerijos ir minosvaidžių ugnimi. Mes iš savo
pusės metėme į mūšį visą turimą aviaciją, tankus, artileriją ir
reaktyvinius minosvaidžius.
Naudodamos visų rūšių kovos techniką, sumaniai derindamos
ugnį ir manevrą, mūsų šaulių dalys, artileristai, lakūnai ir tan-
1 TSRS GM archyvas, f. 132-A, ap. 2642, b. 95, 1. 9—12,

361
 kištai, glaudžiai sąveikaudami, smogė priešui galingus smūgius.
Jie nedavė hitlerininkams ramybės nei dieną, nei naktį. Buvo
visiškai sutriuškintos 10-oji tankų, 17-oji motorizuota ir 15-oji
pėstininkų vokiečių divizijos.
Hitlerinė vadovybė dideles viltis dėjo į rinktinę motorizuo­
tą SS diviziją „Reichas", skubiai permetamą prie Jelnios. Ją su­
darė rinktiniai pulkai „Vokietija", „Fiureris", „ELF". Šios divi­
zijos gynybos bare buvo rasta daug fašistinės vyriausiosios va­
dovybės lapelių. Juose buvo šlovinamas hitlerinių kareivių nar­
sumas ir reiškiamas tikėjimas tolesnėmis jų pergalėmis.
Tačiau Hitlerio viltims nebuvo lemta išsipildyti. Nuo mūsų
dalių galingų smūgių SS divizija, kaip ir kitos placdarmą užiman­
čios vokiečių dalys, patyrė negrąžinamų nuostolių.
1941 metų rugsėjo 1 dieną prie telegrafo aparato mane iš­
kvietė A. Poskrebyševas.
Prie aparato armijos generolas Žukovas.
Prie aparato Poskrebyševas.
Poskrebyševas. Sveiki. Perduodu draugo Stalino prašymą. Ar
galite tuoj pat atvykti į Maskvą? Jei yra kokia nors galimybė,
atvykite, laikinai perduokite reikalus Rakutinui arba Bogdano-
vui.
Žukovas. Ką tik gavau nemalonių žinių apie 211-ąją diviziją,
veikusią Roslavlio rajone. Si divizija atsitraukė 5—6 kilometrus,
taigi sudarė nepalankią situaciją 149-ajai šaulių divizijai. Su­
sidarius sudėtingai padėčiai, norėčiau naktį nuvykti į 211-osios
divizijos barą ir ten padaryti tvarką. Todėl prašau, jei galima,
atidėti mano atvykimą, jei negalima, išvyksiu nedelsiant.
Prie Jelnios reikalai klostosi neblogai... Dabar priėjome Jel­
nios—Smolensko geležinkelį. Jei bus įsakyta išvykti, savo pava­
duotoju paliksiu Bogdanovą, įsakysiu, kad jis vadovavimą Ros­
lavlio krypties grupei perduotų Sobenikovui. Laukiu draugo Sta­
lino nurodymų.
Stalinas. Sveiki, draugas Žukovai! Tokiu atveju galite atidėti
savo kelionę į Maskvą ir vykti į pozicijas.
Žukovas. Sveiki, draugas Stalinai! Ar vis dėlto reikia arti­
miausias dvi dienas būti pasiruošusiam vykti į Vyriausiosios ka­
riuomenės vadovybės būstinę, ar galiu dirbti pagal savo planą?
Stalinas. Galite dirbti pagal savo planą.
Žukovas. Viskas aišku. Likite sveikil
363
 Tuo tarpu priešas nenorėjo pasiduoti ir įnirtingai kabinosi
už kiekvienos aukštumos, kiekvienos patogios ribos. Priešo va­
dovybė į kautynes įvedė naujas 157-ąją, 178-ąją, 268-ąją ir 292-
ąją pėstininkų divizijas. Bet ir šie nemaži pastiprinimai nepalau­
žė tarybinės kariuomenės puolimo kovingumo. Mūsų dalys ne­
duodavo priešui įsitvirtinti, supdavo jo sparnus, atkirsdavo kelius
atsitraukti. Jelnios iškyšos žiotys, geležinių replių spaudžiamos,
vis siaurėjo ir siaurėjo.
Atkakliose kautynėse su hitlerininkais tarybiniai kariai, va­
dai, politiniai darbuotojai rodė kovinio šaunumo pavyzdžius.
Drąsa, vyriškumu ir organizuotumu pasižymėjo 100-oji šaulių
divizija, vadovaujama generolo majoro I. Rusijanovo. Ši divizija
gavo užduotį smūgiu iš šiaurės pralaužti gynybą šešių kilometrų
bare, sutriuškinti besipriešinančias dalis ir atkirsti kelius priešo
grupuotei atsitraukti iš Jelnios rajono vakarų kryptimi.
Generolą I. Rusijanovą aš gerai pažinojau: 1933 metais mes
kartu dirbome Slucko garnizone Baltarusijoje. Tuo metu jis va­
dovavo šaulių pulkui. Tai buvo labai sumanus vadas, ir jo pul­
kas visada pirmaudavo.
Rugpjūčio 22—29 dieną 100-oji divizija rengėsi puolimui.
Busimajame veikimo rajone buvo suorganizuota priešo ir vie­
tovės žvalgyba. Rugpjūčio 23 dieną generolas Rusijanovas su
pulkų, batalionų, kuopų vadais išžvalgė vietovę. Buvo smulkiai
išaiškintos kovos užduotys, gerai suorganizuota pėstininkų ir ar­
tilerijos sąveika. Iki puolimo pradžios ir per kautynes dalyse ir
daliniuose vyko atkaklus politinis darbas, kad būtų įvykdyta
kovos užduotis.
Pasirengimo metu ne kartą lankiausi šiose dalyse, ir aš buvau
įsitikinęs, kad puolimas pavyks.
Rugpjūčio 30-osios rytą 100-oji divizija drauge su kitomis
24-osios armijos dalimis pradėjo pulti. Priešas beviltiškai prie­
šinosi. Sėkmingiausiai veikė 85-asis šaulių pulkas, kuriam po
naktinių kautynių pavyko pralaužti priešo gynybą. Siekdamas
tikslo pagrindinėje kryptyje, divizijos vadas naktį į rugsėjo
3-iąją į šio pulko barą permetė visus kairiojo kaimyno, 335-ojo
šaulių pulko, dalinius.
Įveikdamos atkaklų pasipriešinimą, 100-osios divizijos dalys
rugsėjo 5 dienos vakare įsirėžė į priešo gynybą ir išėjo į jo
grupuotės užnugario kelius, padėdamos kitiems armijos jungi­
niams užimti miestą.
363
 Už žygdarbius, organizuotumą ir kovinį meistriškumą, paro­
dytą kautynėse su fašistiniais grobikais vokiečiais, 100-oji šaulių
divizija buvo pavadinta 1-ąja gvardijos šaulių divizija.
Dėl Jelnios narsiai kovėsi pulkininko A. Akimenkos 127-oji
šaulių divizija, generolo majoro N. Gageno 153-oji šaulių divi­
zija, pulkininko P. Moskvitino 161-oji šaulių divizija. Šioms
divizijoms buvo suteikti atitinkamai 2-osios, 3-iosios ir 4-osios
gvardijos šaulių divizijų vardai.
Štai kas buvo ta proga pasakyta gynybos liaudies komisaro
1941 m. rugsėjo 18 d. įsakyme Nr. 308:
„Daugelyje kautynių dėl mūsų Tarybinės Tėvynės su hitle­
rinėmis fašistinės Vokietijos ordomis 100-oji, 127-oji, 153-iojiir
161-oji šaulių divizijos demonstravo didvyriškumo, narsumo ir
organizuotumo pavyzdžius. Sunkiomis kovos sąlygomis šios divi­
zijos ne kartą smogė stiprius smūgius vokiečių fašistinei kariuo­
menei, priversdavo ją bėgti, keldamos jai siaubą.
Kodėl šioms mūsų šaulių divizijoms sekėsi mušti priešą ir
vyti išgirtąją vokiečių kariuomenę?
Todėl, pirma, kad jos puldamos ėjo į priekį ne aklai, nieko
nežiūrėdamos, o tik po kruopščios žvalgybos, po rimto pasiren­
gimo, po to, kai jos surasdavo silpnas priešo vietas ir užtikrin­
davo savo sparnų apsaugą.
Todėl, antra, kad jos, pralaužusios priešo frontą, neapsiri­
bodavo veržimusi pirmyn, o savo veiksmais stengdavosi išplėsti
pralaužą artimiausiame priešo užnugaryje, į dešinę ir į kairę
nuo pralaužos.
Todėl, trečia, kad, užėmusios priešo teritoriją, jos įsitvirtin­
davo, apsikasdamos naujoje vietoje, organizuodamos stiprią ap­
saugą nakčiai ir pasiųsdamos į priekį rimtą žvalgybą atsitrau­
kiančiam priešui iš naujo išžvalgyti.
Todėl, ketvirta, kad, užėmusios gynybos pozicijas, jos gin­
davosi ne pasyviai, o aktyviai... Jos nelaukdavo to momento, kai
priešas smogs joms ir nustums atgal, o pačios kontratakuodavo,
stengdamosi užčiuopti silpnas priešo vietas, pagerinti savo po­
zicijas ir kartu užgrūdinti savo pulkus kontratakose ir parengti
juos puolimui.
Todėl, penkta, kad, priešo spaudžiamos, šios divizijos orga­
nizuotai atsakydavo smūgiu į priešo smūgį.
Todėl, galiausiai, kad šių divizijų vadai ir komisarai elgėsi
kaip narsūs ir reiklūs viršininkai, mokantys priversti savo val-
364
 dinius vykdyti įsakymus ir nebijantys bausti įsakymų ir draus­
mės pažeidėjus".
Vėliau, lygiuojantis į „pirmuosius gvardiečius", Raudonosios
Armijos gretose išaugo gausi tarybinė gvardija. Tai buvo ko­
kybiškai nauja, tikra liaudies gvardija. Ji perėmė geriausias
visų mūsų tautų tradicijas. Po tarybinės gvardijos vėliavomis
kovėsi ir daug karių internacionalistų: ispanas Rubenas Ibaruris
(Dolores Ibaruri sūnus), čekas Otakaras Jarošas ir kiti.
Didvyriškai kovėsi prie Jelnios pulkininko P. Mironovo 107-
osios šaulių divizijos dalys. Dar taikos metais už kovinę ir poli­
tinę parengtį divizija buvo apdovanota pereinamąja Raudonąja
vėliava. Sį aukštą apdovanojimą kariai garbingai pateisino mū­
šių laukuose. Jie sunaikino arti penkių vokiečių fašistų pėstinin­
kų pulkų, tarp jų ir SS divizijos „Reichas" „Fiurerio" pulką.
Man pačiam iš divizijos vado sekyklos teko matyti, kaip
atkakliai kovėsi šios divizijos 586-asis šaulių pulkas, vadovau­
jamas papulkininkio I. Nekrasovo.
Staigiu smūgiu pulkas užėmė Voloskovo kaimą, bet netikėtai
pateko į apsupimą. Papulkininkis I. Nekrasovas, būdamas kon­
tūzytas, toliau vadovavo kautynėms. Tris paras jos tęsėsi. Kitų
107-osios divizijos dalių, artilerijos ir aviacijos palaikomas, pul­
kas ne tik pralaužė apsupimo žiedą, bet ir, išblaškęs priešą, užėmė
svarbų įtvirtintą punktą — geležinkelio stotį. Ypač sumaniai ko­
vėsi šio pulko batalionas, vadovaujamas N. Kozino (dabar gene­
rolo majoro). Kaip puikų taktiką ir narsuolį vėliau mačiau jį
mūšiuose prie Belgorodo ir Berlyne.
Kiek tokių tomis dienomis parodyto didvyriškumo ir narsu­
mo pavyzdžių būtų galima pateikti!..
Naudodamiesi tamsa ir tuo, kad žiotys dar nebuvo persmaug­
tos, priešo kariuomenės likučiai atsitraukė iš Jelnios rajono, pa­
likdami kovos lauke daugybę nukautų, sužeistų, sudaužytų tankų
ir sunkiųjų ginklų. Iš viso kautynių Jelnios rajone laikotarpiu
buvo sutriuškinta arti penkių divizijų, priešas neteko nukautais
ir sužeistais 45—47 tūkstančių žmonių. Priešui brangiai kainavo
noras išlaikyti Jelnios iškyšą.
Rugsėjo 6-osios rytą į Jelnią įžengė mūsų kariuomenė. Ne­
trukus mieste pasirodė nuo fašistų pasislėpę gyventojai.
Aš trumpai raportavau J. Stalinui apie mūšio eigą ir bendrus
Jelnios operacijos rezultatus. Papasakojau apie šaunius jungi­
nius, dalis ir jų vadus, apie fašistinės kariuomenės nuostolius.
365
Pagal belaisvių parodymus, kai kuriose jų dalyse minosvaidžių
ir artilerijos visai neliko. Tankus ir aviaciją priešas paskutiniu
metu naudojo tik atskiromis grupėmis ir tik mūsų atakoms at­
remti svarbiausiuose baruose. Matyt, juos permetė į kitas kryp­
tis.
Labai gerai veikė mūsų artilerija — net neseniai suformuotose
divizijose. Reaktyviniai sviediniai maišė viską su žeme. Aš ap­
žiūrėjau rajonus, kurie buvo apšaudomi. Gynybos įrenginiai bu­
vo visiškai sunaikinti. Ušakovas - - pagrindinis priešo gynybos
mazgas — reaktyvinių sviedinių buvo visiškai sugriautas, slėp­
tuvės užverstos ir sudaužytos.
Persekiodamos priešą, rugsėjo 7-ąją mūsų dalys priėjo Stria-
nos upę, forsavo ją ir gavo užduotį plėtoti puolimą, veikdamos
kartu su Vakarų fronto kariuomenės grupe, vadovaujama gene­
rolo P. Sobenikovo.
Sėkmingai įvykdžius operaciją ir sutriuškinus priešo Jelnios
grupuotę, pakilo fronto kariuomenės nuotaika, sustiprėjo tikė­
jimas pergale. Dalys su didesniu pasitikėjimu pasitikdavo priešo
atakas, mušdavo jį ugnimi ir vieningai kontratakuodavo. Nors
iki galo apsupti priešo ir paimti į nelaisvę Jelnios grupuotės
mums nepavyko (tuomet nepakako jėgų ir pirmiausia tankų),
tačiau rugsėjo 8 dieną mūsų padėtis buvo palankesnė, pavojinga
priešo Jelnios iškyša kairiajame 24-osios armijos sparne buvo
likviduota.
Ne visur, žinoma, viskas ėjo kaip sviestu patepta. Noriu
papasakoti apie vieną apmaudų įvykį. 43-iosios armijos šaulių
divizija gavo užduotį užimti placdarmą vakariniame Strianos
upės krante. Forsavusi upę, ji neuždengė savo kairiojo sparno
ir, neatlikusi reikalingos žvalgybos, staigiai puolė pirmyn. Jau­
nas, patyrimo neturintis šio junginio vadas padarė didelę klaidą,
kuria tuoj pat pasinaudojo priešas. Tankų kontrataka jis išardė
divizijos kautynių rikiuotę. Tarybiniai kariai kovėsi ištvermin­
gai, sumaniai atmušinėjo priešo smūgius, darydami jam nemažą
žalą. Priešo tankų dalys ypač nukentėjo nuo mūsų prieštankinės
ir divizionų artilerijos.
Dabar sunku pasakyti, kuri pusė patyrė daugiau nuostolių.
Hitlerininkų kontrataka buvo atmušta, bet ir mums šiame bare
prisiėjo sustabdyti puolimą. Taip teko sumokėti už neapgalvotus
šios divizijos vado veiksmus. Iki pat rugsėjo 9 dienos vakaro
kartu su vadu buvome jo sekykloje ir taisėme padarytas klaidas.
366
 Dieną nelauktai atėjo B. Šapošnikovo telefonograma: tos pa­
čios dienos 20 valandą į Vyriausiosios kariuomenės vadovybės
būstinę mane iškvietė Vyriausiasis kariuomenės vadas.
Telefonogramoje nieko daugiau nebuvo pasakyta, ir atspėti
iškvietimo priežastį buvo sunku. Reikėjo važiuoti. Tačiau padėtis
įsakmiai reikalavo būti čia tol, kol kairiajame armijos sparne
bus padaryta tvarka. Armijos vadui reikėjo perduoti ir kai ku­
riuos kitus nurodymus. Be to, kelias į Maskvą buvo neartimas.
Apskaičiavus laiką, paaiškėjo, kad nurodytą valandą atvykti ne­
spėsiu.
J. Stalinas negalėjo pakęsti, jei kas vėluodavo. Bet ką daryti?
Karo aplinkybės nepaiso vadų charakterių. Reikėjo teisingai nu­
spręsti, kas svarbiau — iki galo įvykdyti savo uždavinį kautynių
lauke ar nepaisyti aplinkybių ir skirtu laiku atvykti pas vyresnį
vadą?
Manau, kad tas, kas nesugeba teisingai išspręsti tokio užda­
vinio, negali būti vadas. Kiek pamąstęs, Generalinio štabo vir­
šininkui perdaviau tokią telefonogramą: „Praneškite Vyriausia­
jam: dėl susiklosčiusių aplinkybių atvyksiu valandą vėliau".
Neslėpsiu, visą kelią iki Maskvos svarsčiau, kaip įtikinamiau
paaiškinti situaciją, susidariusią 24-osios armijos sparne, kad
J. Stalinas teisingai suprastų mano pavėlavimo priežastį.
Į Kremlių atvažiavome visiškai sutemus. Staiga į veidą plyks­
telėjo ryški kišeninio žibintuvėlio šviesa. Automobilis sustojo.
Priėjo kariškis. Aš pažinau apsaugos valdybos viršininką gene­
rolą Vlasiką. Pasisveikinome.
— Vyriausiasis kariuomenės vadas įsakė pasitikti jus ir paly­
dėti į jo butą.
Aš išlipau iš mašinos ir nusekiau paskui generolą. Neėmiau
jo klausinėti, nes žinojau, kad atsakymo į mane dominančius
klausimus vis tiek negausiu.
Lipdamas į antrą aukštą, kur buvo J. Stalino butas, aš dar
nebuvau nusprendęs, kaip pasiteisinsiu, kad pavėlavau.
Įėjęs į valgomąjį, kur prie stalo sėdėjo J. Stalinas, V. Mo­
lotovas, A. Ščerbakovas ir kiti Politinio biuro nariai, aš pasakiau:
— Draugas Stalinai, aš pavėlavau atvykti vieną valandą.
J. Stalinas pažiūrėjo į savo laikrodį ir pratarė:
— Valandą ir penkias minutes,— ir pridūrė: — Sėskitės, jei
alkanas, užvalgykite.
367
 Vyriausiasis kariuomenės vadas atidžiai žiūrinėjo padėties
prie Leningrado žemėlapį. Visi kiti sėdėjo tylėdami. Aš neval­
giau ir taip pat tylėjau. Galiausiai J. Stalinas atsitraukė nuo
žemėlapio ir, kreipdamasis į mane, tarė:
— Mes dar kartą apsvarstėme Leningrado padėtį. Priešas
užgrobė Sliselburgą, o rugsėjo 8-ąją subombardavo Badajevo
maisto sandėlius. Žuvo didelės maisto atsargos. Susisiekimo su
Leningradu sausuma dabar neturime. Gyventojai atsidūrė sun­
kioje padėtyje. Suomių kariuomenė iš šiaurės puola Karelijos
sąsmaukoje, o vokiečių fašistinė „Siaurės" armijų grupė, sustip-.
rinta 4-ąja tankų grupe, veržiasi į miestą iš pietų.
Vyriausiasis nutilo ir vėl įsižiūrėjo į žemėlapį.
Kažkas iš Valstybės Gynymo Komiteto narių pastebėjo:
— Mes čia informavome draugą Staliną, kad Leningrado fron­
to vadovybė vargu ar sugebės pataisyti padėtį.
J. Stalinas smerkiamai pažvelgė į kalbėjusįjį, tačiau ir toliau
tylėjo, įsmeigęs žvilgsnį į žemėlapį. Netikėtai jis paklausė:
' — O kaip jūs, drauge Žukovai, vertinate padėtį Maskvos
kryptyje?
Aš supratau, ką jis tuo norėjo pasakyti, ir mintyse susiejau
padėtį įvairiuose frontuose, tačiau atsakiau ne iš karto.
— Manau, kad vokiečiams dabar būtina gerokai papildyti'
savo dalis. Belaisvių iš „Centro" armijų grupės duomenimis,
priešas patyrė labai didelių nuostolių. Kai kuriose dalyse jie
sudaro apie 50 procentų. Be to, nebaigę Leningrado operacijos
ir nesusijungę su suomių kariuomene, vargu ar pradės puolimą
Maskvos kryptyje... Tačiau tai, žinoma, mano asmeninė nuomo­
nė. Hitlerinės vadovybės apskaičiavimai ir samprotavimai gali
būti kitokie. Vis dėlto mes visada turime būti pasirengę atkakliai
gynybai Maskvos kryptyje.
J. Stalinas pritariamai linktelėjo, paskui paklausė:
— Na, kaip veikė 24-osios armijos dalys?
— Kovėsi gerai, draugas Stalinai,— atsakiau,— ypač 100-oji,
127-oji, 153-ioji ir 161-oji šaulių divizijos.
— O kuo jūs, draugas Žukovai, aiškinate šių divizijų sėkmę
ir kaip vertinate armijų vadų ir politinių darbuotojų sugebė­
jimus?
Aš išdėsčiau savo samprotavimus. Kokį penkiolika minučių
J. Stalinas įdėmiai klausė, kažką trumpai pasižymėdamas savo
užrašų knygutėje, paskui tarė:
368
 — Šaunuoliai! Kaip tik šito mums dabar ir reikia.
Paskui staiga pridūrė:
— Jums teks skristi į Leningradą ir perimti iš Vorošilovo
vadovavimą frontui ir Baltijos laivynui.
Sis pasiūlymas man buvo visiškai netikėtas, tačiau atsakiau,
kad esu pasirengęs vykdyti šią užduotį.
— Na štai ir gerai,— tarė J. Stalinas.— Turėkite galvoje, kad
į Leningradą jums teks skristi per fronto liniją arba per Ladogos
ežerą, kurį kontroliuoja vokiečių aviacija.
Paskui Vyriausiasis tylėdamas paėmė nuo stalo bloknotą ir
plačiu tvirtu braižu kažką parašė. Sulenkęs lapelį, padavė jį
man:
— Sį raštelį asmeniškai įteikite draugui Vorošilovui.
Raštelyje buvo parašyta: „Vadovavimą frontui perduokite Žu­
kovui, o pats nedelsdamas skriskite į Maskvą". Ir pridūrė:
— Vyriausiosios kariuomenės vadovybės įsakymas bus per­
duotas, kai atvyksite į Leningradą.
Aš supratau, kad po šiais žodžiais slepiasi nuogąstavimas dėl
mūsų skridimo sėkmės.
Prieš išeidamas paprašiau Vyriausiąjį leisti man pasiimti su
savimi du tris generolus, kurie galėtų būti naudingi vietoje.
— Imkite, ką norite,— atsakė J. Stalinas.
Paskui, kiek patylėjęs, jis tarė:
— Pietvakarių kryptyje reikalai blogėja. Mes nutarėme pa­
keisti ten vyriausiąjį vadą. Ką, jūsų nuomone, reikėtų ten pa­
siųsti?
— Maršalas Timošenka pastaruoju metu įgijo didelę kovos
veiksmų organizavimo praktiką ir Ukrainą jis pažįsta gerai. Re­
komenduoju pasiųsti jį,— atsakiau.
— Ko gero, jūs teisus. O kam pavesite vietoj Timošenkos
vadovauti Vakarų frontui?
— 19-osios armijos vadui generolui leitenantui Konevui.
J. Stalinas sutiko ir su šituo pasiūlymu. Tuoj pat telefonu
jis davė nurodymą B. Sapošnikovui iškviesti maršalą S. Timo-
šenką ir perduoti įsakymą I. Konevui, kad šis perimtų vadova­
vimą Vakarų frontui.
Jau ruošiausi atsisveikinti, kai J. Stalinas paklausė:
— Ką jūs manote apie tolesnius priešo planus ir galimybes?
Štai ir vėl pasitaikė proga atkreipti ypatingą Vyriausiosios
kariuomenės vadovybės dėmesį į pavojingą situaciją Ukrainoje.
36S
 — Šiuo metu, be Leningrado, pavojingiausias mūsų ruožas
yra Pietvakarių frontas,— pasakiau.— Manau, kad artimiausiomis
dienomis ten gali susiklostyti sunki padėtis. „Centro" armijų gru­
pė, išėjusi į Černigovo—Novgorodo Severskio rajoną, gali su­
triuškinti 21-ąją armiją ir prasiveržti į Pietvakarių fronto už­
nugarį. Esu tikras, kad „Pietų" armijų grupė, užėmusi placdarmą
Kremenčiugo rajone, stengsis operatyviai sąveikauti su Gude-
riano armija. Pietvakarių frontui kyla didelis pavojus. Dar kartą
siūlau nedelsiant išvesti visą Kijevo grupę į rytinį Dnepro kran­
tą ir iš jos sudaryti rezervus kur nors Konotopo rajone.
— O kaipgi Kijevas?
— Nors ir labai skaudu, draugas Stalinai, Kijevą teks palikti.
Kitos išeities nėra.
J. Stalinas paėmė telefono ragelį ir paskambino B. Sapošni-
kovui.
— Ką darysime su Kijevo grupuote? — paklausė jis.— Žuko­
vas atkakliai reikalauja nedelsiant ją išvesti.
Aš negirdėjau, ką atsakė B. Šapošnikovas, tačiau baigdamas
J. Stalinas jam pasakė:
— Rytoj čia bus Timošenka. Apsvarstykite su juo šį klausi­
mą, o vakare pasitarsime su fronto Karine taryba.
Toks Vyriausiosios kariuomenės vadovybės ir Pietvakarių
fronto Karinės tarybos pokalbis įvyko po dviejų dienų, rugsėjo
11-ąją. Štai jo turinys:
Prie aparato Kirponosas, Burmistenka, Tupikovas.
Čia Stalinas, Šapošnikovas, Timošenka.
Stalinas. Jūsų pasiūlymas atitraukti kariuomenę iki jums ži­
nomos upės ribos man atrodo pavojingas... Esant rytiniame Dnep­
ro krante dabartinei situacijai, jūsų siūlomas kariuomenės ati­
traukimas būtų tolygus mūsų kariuomenės apsupimui. Priešas
puls jus ne tik nuo Konotopo pusės, tai yra iš šiaurės, bet ir
iš pietų, tai yra nuo Kremenčiugo, taip pat iš vakarų, nes, ati­
traukus mūsų kariuomenę nuo Dnepro, priešas tuoj pat užims
rytinį Dnepro krantą ir ims atakuoti. Jei priešo Konotopo grupė
susijungs su Kremenčiugo grupe, jūs būsite apsupti.
Kaip matote, jūsų pasiūlymai nedelsiant atitraukti kariuome­
nę, pirma, iš anksto neparengus ribos prie Psiolo upės ir, antra,
kartu su Briansko frontu neatakuojant priešo Konotopo grupės,—
kartoju, neįvykdžius šių sąlygų, jūsų pasiūlymai yra pavojingi
ir gali sukelti katastrofą. Kokia išeitis? Išeitis gali būti tokia:
370
 P i r ma . Nedelsiant pergrupuoti, pavyzdžiui, Kijevo įtvirtin­
to rajono ir kitos kariuomenės pajėgas ir kartu su Jeriomenka
atkakliai atakuoti priešo Konotopo grupę, sutelkus šiame rajone
devynis dešimtadalius aviacijos. Jeriomenkai jau duoti atitinka­
mi nurodymai. Petrovo aviacijos grupę mes šiandien specialiu
įsakymu dislokavome prie Charkovo ir perdavėme Pietvaka­
riams.
A n t r a . Nedelsiant organizuoti gynybos liniją prie Psiolo
upės ar kur kitur, atsukus frontu j šiaurę ir į vakarus didelę
artilerijos grupę ir atitraukus už šios linijos 5—6 divizijas.
T r e č i a . Sutelkus kumštį prieš Konotopo grupę ir parengus
gynybos liniją prie Psiolo upės, žodžiu, tik po to pradėti Kijevo
evakuaciją. Kruopščiai parengti tiltų sprogdinimą.
Jokių plaukiojimo priemonių Dnepre nepalikti ir jas sunai­
kinti. Evakuavus Kijevą, įsitvirtinti rytiniame Dnepro krante ir
neleisti priešui tenai prasiveržti.
Liautis galų gale ieškojus ribų, iki kurių trauktis, ieškoti
būdų priešintis ir tik priešintis.
Kirponosas. Mes net minties neturėjome apie kariuomenės
atitraukimą, kol gavome nurodymą pateikti savo pasiūlymus dėl
kariuomenės atitraukimo į rytus nurodant ribas. Mes tik prašė­
me, frontui išsitęsus daugiau kaip aštuonis šimtus kilometrų,
sustiprinti mūsų frontą rezervais.
Pagal vyriausiosios kariuomenės vadovybės nurodymą, gau­
tą naktį į rugsėjo 11-ąją, iš Kostenkos armijos paimamos 2 šaulių
divizijos su artilerija ir permetamos geležinkeliu Konotopo kryp­
timi. Joms kartu su Podlaso ir Kuznecovo armijomis duota už­
duotis sunaikinti Romnų kryptimi prasiveržusią priešo motori­
zuotą grupę. Iš Kijevo įtvirtinto rajono, mūsų manymu, daugiau
kariuomenės kol kas paimti negalima, nes iš ten jau paimta
pustrečios šaulių divizijos Černigovo krypčiai. Iš Kijevo įtvirtin­
to rajono bus galima paimti tik dalį artilerijos.
Vyriausiosios kariuomenės vadovybės nurodymai, tik ką gauti
aparatu, bus nedelsiant vykdomi. Viskas.
Stalinas. P i r ma . Pasiūlymą atitraukti kariuomenę iš Piet­
vakarių fronto iškėlėte jūs ir Budionas, pietvakarių krypties vy­
riausiasis vadas. Štai ištrauka iš jo pranešimo:
„Šapošnikovas nurodė, kad Vyriausioji kariuomenės vado­
vybė mano, jog atitraukti Pietvakarių fronto dalis į rytus dar
anksti... Jei Vyriausioji vadovybė šiuo metu neturi galimybės
371
sutelkti tokios stiprios grupės, tai Pietvakarių fronto atsitrauki­
mas yra visiškai pribrendęs".
Kaip matote, Šapošnikovas— prieš dalių atitraukimą, o vy­
riausiasis krypties vadas — už atitraukimą, taip pat kaip ir Piet­
vakarių frontas, kuris pasisakė už nedelsiamą dalių atitraukimą.
A n t r a . Apie kumščio prieš Konotopo grupę organizavimo
priemones ir gynybos linijos jums žinomoje riboje parengimą mus
sistemingai informuokite.
T r e č i a . Kijevo nepalikti ir tiltų nesprogdinti be Vyriau­
siosios kariuomenės vadovybės leidimo. Viso gero k
...Atsisveikindamas prieš man išskTendant į Leningradą Vy­
riausiasis pasakė:
— Mes jumis tikime.
Aš užėjau pas A. Vasilevskj, kuris tuo metu buvo Genera­
linio štabo viršininko pirmasis pavaduotojas. Aleksandras Va­
silevskis užsiiminėjo pietvakarių krypties problemomis. Į mano
klausimą, kaip jis vertina situaciją šios krypties baruose, A. Va­
silevskis atsakė:
— Manau, kad mes jau smarkiai pavėlavome atitraukti ka­
riuomenę už Dnepro...
Užėjęs pas B. Šapošnikovą, susitariau su juo dėl asmeninių
ryšių tebesančiomis linijomis ir per radiją. Paskui pasiteiravau,
ką jis mano apie susiklosčiusią situaciją ir kokios jo artimiausios
prognozės. Jis noriai pasidalijo su manimi savo mintimis. Aš
iki šiol su dideliu dėkingumu prisimenu Borisą Šapošnikovą už
tuos protingus patarimus, kuriuos jis man visuomet duodavo.
Dėl Leningrado B. Šapošnikovas buvo nusiteikęs optimistiškai.

Čia aš noriu nutraukti maždaug nuoseklų įvykių dėstymą.

Praėjo pirmieji nepaprastai sunkūs du su puse karo mėnesio.
Mūsų nuostoliai buvo labai dideli. Vien pirmą karo dieną pa­
sienio apygardų aviacija neteko apie 1200 lėktuvų. Priešo tankų
Ir motorizuoti junginiai, stambių aviacijos pajėgų remiami, to­
liau žygiavo į priekį, prasiverždavo mūsų kariuomenės sandū­
rose, smogdavo smūgius į grupuočių sparnus, ardydavo ryšių
mazgus ir linijas. Žuvo dešimtys tūkstančių tarybinių karių, tai­
kių piliečių...
Tačiau ir vokiečių vyriausiajai vadovybei jau iš pat pradžių
viskas klostėsi ne taip, kaip ji buvo planavusi. Istorikai dar1
1 TSRS G M a r c h y v a s , f. 96-A , a p . 2011, b. 5, 1. 99.

372
turi Išnagrinėti, kaip palaipsniui, bendrame iš pažiūros fašistu
laimėjimų fone vienas po kito žlugo hitlerinės vadovybės su­
manymai. Visa tai turėjo tolimus padarinius, apie kuriuos mes
dar turėsime galimybę pareikšti savo nuomonę.
Ant ko gi suklupo fašistinė kariuomenė, žengusi savo pirmą
žingsnį mūsų šalies teritorijoje? Kas pirmiausia sutrukdė jai
veržtis pirmyn įprastais tempais? Galima tvirtai pasakyti — ma­
sinis mūsų kariuomenės didvyriškumas, jos įnirtingas priešini­
masis, atkaklumas, didžiausias armijos ir liaudies patriotizmas.
Istorija žino nemaža pavyzdžių, kai, kariuomenė, nebesuge­
bėdama priešintis, meta puikius ginklus ir, paprasčiausiai sakant,
leidžiasi bėgti. Niekas negali aiškiai pasakyti, kas vaidina dides­
nį vaidmenį — ginklai, karo technika ar kariuomenės moralinė
būsena. Tačiau neabejotina, kad, esant kitoms vienodoms sąly­
goms, stambiausius mūšius ir ištisus karus laimi ta kariuomenė,
kuri geležine valia siekia pergalės, suvokia savo tikslą, yra iš­
tverminga ir ištikima vėliavai, su kuria ji eina į mūšį.
Dėl to, manau, tikslinga čia suteikti žodį priešui, su kuriuo
mes turėjome reikalą Didžiajame Tėvynės kare. Daugumas pa­
teikiamų šaltinių liečia tas pirmąsias dienas, o ne vėlesnius me­
tus, kai jų autoriams galėjo turėti įtakos politiniai propagandi­
niai, taip pat asmeniniai interesai. Taip pat reikia turėti galvoje,
kad iki TSRS užpuolimo fašistiniams laikraščiams, radijui, doku­
mentams daugelį metų buvo būdingas pergalingas tonas. Ir ne
taip svarbu kokiame būtent fronte, kieno vadovaujama kovėsi
šiuose šaltiniuose minima kariuomenė. Svarbu bendra padėties
ir įvykių vertinimo tendencija, kareivių ir karininkų poelgiai tuo
laikotarpiu, kai mes pralaimėdavome, kai mums buvo be galo
sunku.
Aišku, dar daug kas mūsų laukė. Tarybinė liaudis suprato,
kad bus ilga kova, kad fašistinė Vokietija mes į Rytų frontą vis
naujas jėgas, kol jas visas sunaudos. Tačiau tegu skaitytojas
pamato, kaip po pirmųjų operatyvinių taktinių nesėkmių Rytų
fronte pergalingas vokiečių tonas pamažu ima blėsti, virsti nuo­
staba ir nusivylimu.
Pažiūrėkime, ką kalba mūsų priešai.

„6-ajai armijai buvo keliamas uždavinys pralaužti rusų pa­

sienio įtvirtinimus rajone į pietus nuo Kovelio ir sudaryti 1-ajai
tankų grupei galimybę išeiti į operatyvinę erdvę.
373
 Kurį laiką sekėsi, tačiau netrukus „Centro" armijų grupės
kariuomenė susidūrė su nemažomis priešo pajėgomis, besiginan­
čiomis iš anksto parengtose pozicijose. Kai kur jose buvo įrengti
net betoniniai ugnies taškai. Siekdamas išlaikyti šias pozicijas,
priešas metė į kautynes stambias tankų jėgas ir smogė puolan­
čiai vokiečių kariuomenei keletą kontrasmūgių.
Po kelias dienas trukusių atkaklių kautynių mums pavyko
pralaužti stipriai įtvirtintą priešo gynybos liniją į vakarus nuo
Lvovo—Rava Russkajos linijos ir, forsavus Styrės upę, nustumti
atkakliai besipriešinančią ir nuolat kontratakuojančią priešo ka­
riuomenę į rytus...
Kadangi rusai atkakliai priešinosi, vokiečių kariuomenė jau
pirmomis kautynių dienomis patyrė tokius žmonių ir technikos
nuostolius, kurie gerokai viršijo nuostolius, patirtus kampanijose
Lenkijoje ir Vakaruose. Pasidarė aišku, kad priešo kovos būdai
ir kovingumas, kaip ir šios šalies geografinės sąlygos, visiškai
nepanašūs į tuos, su kuriais vokiečiai buvo susidūrę ankstes­
niuose „žaibo karuose", savo sėkme stebinusiuose visą pasaulį" *.
Toliau pateikiu keletą ištraukų iš Vokietijos sausumos ka­
riuomenės štabo viršininko generolo pulkininko F. Halderio tar­
nybinio dienoraščio.
„1941 metų birželio 26-oji, 5-oji karo diena.
6.25 vakaro bendrose suvestinėse ir 6.26 ryto suvestinėse
pranešama:
„Pietų" armijų grupė lėtai veržiasi į priekį, deja, patirdama
nemažų nuostolių. Priešas, veikiantis prieš „Pietų" armijų grupę,
turi tvirtą ir energingą vadovybę. Priešas iš gilumos visą laiką
traukia naujas šviežias pajėgas prieš mūsų tankų pleištą. Re­
zervai telkiami tiek į centrinį fronto barą, kas buvo pastebėta
ir anksčiau, tiek prie pietinio armijų grupės sparno...
1941 metų birželio 29-oji (sekmadienis), 8-oji karo diena.
...Žinios iš frontų rodo, kad rusai visur kaunasi iki paskutinio
žmogaus...
Pėstininkų inspektorius generolas Otas raportavo apie savo
įspūdžius, patirtus kautynėse Gardino rajone. Atkaklus rusų prie­
šinimasis verčia mus kautis pagal visas mūsų kovos statutų1

1 Генерал-майор фон Бутлар. Война в России. — В кн.: Мировая

война 1939—1945 гг. М., 1957.

374
taisykles. Lenkijoje ir Vakaruose mes galėjome elgtis laisvai ir
ne visada paisyti statutų principų. Dabar tai jau neleistina.
Priešo aviacijos poveikis mūsų kariuomenei, matyt, labai
menkas...
Padėtis fronte vakare: ...Lvovo rajone priešas, atkakliai kau­
damasis, lėtai traukiasi į rytus. Čia pirmą kartą pastebėta, kad
priešas masiškai naikina tiltus.
1941 metų liepos 4-oji, 13-oji karo diena.
...Mūsų armijoms veržiantis, visi priešo mėginimai priešintis,
matyt, bus greitai palaužti. Tada mums tuoj pat iškils Lenin­
grado ir Maskvos užėmimo klausimas. Reikia palaukti, ar bus
sėkmingas Stalino raginimas, kuriame jis kvietė visus dirban­
čiuosius stoti į liaudies karą prieš mus. Nuo to priklausys, ko­
kiomis priemonėmis ir jėgomis teks valyti didžiules pramonės
sritis, kurias numatome užimti...
1941 metų liepos 7-oji, 16-oji karo diena.
„Pietų" armijų grupė. 11-osios armijos vadovybės optimisti­
nes nuotaikas pakeitė nusivylimas. 11-ojo armijos korpuso puo­
limas vėl atidedamas. Priežastys neaiškios. 17-oji armija sėk­
mingai eina pirmyn ir telkia savo priešakines rinktines smūgiui
Proskurovo kryptimi.
1941 metų liepos 8-oji, 17-oji karo diena.
„Centro" armijų grupė. 2-oji tankų grupė kaunasi su priešu,
kuris nepaliaudamas kontratakuoja Dnepro kryptimi. Ypač įnir­
tingai priešas kontratakuoja pėstininkų ir tankų jėgomis Oršos
kryptyje šiaurinį 2-osios tankų grupės sparną. 3-iosios tankų
grupės avangardai keliose vietose forsavo Vakarų Dviną ir sten­
giasi prasiveržti tolyn Vitebsko kryptimi, atmušinėdami priešo
kontratakas iš šiaurės...
...Priešas jau neįstengia sudaryti vientiso fronto, net svarbiau­
siose kryptyse. Šiuo metu Raudonosios Armijos vadovybė, matyt,
kelia sau uždavinį įvesti į kautynes visus dar turimus rezervus,
kiek galima nuvarginti kontratakomis vokiečių kariuomenę ir
sulaikyti jos puolimą tolyn į Vakarus...
Priešo mėginimas suformuoti naujus junginius (bent jau stam­
bius) tikriausiai bus nesėkmingi, nes nėra karininkų, specialistų
ir artilerijos materialinės dalies.
12.30 — raportas fiureriui (jo būstinėje).
Vyriausiasis vadas (fon Brauchičius.— G. Z.) pirmiausia ra­
portavo apie paskutinius įvykius fronte. Paskui aš informavau
375
 apie priešo būseną ir pateikiau mūsų kariuomenės padėties ope­
ratyvinį įvertinimą..
Pabaigoje buvo apsvarstyti paliestieji klausimai.
Išvados;
1. Fiureris laiko labiausiai pageidautiną tokį „idealų spren­
dimą":
...„Centro“ armijų grupė turi, apeidama iš abiejų pusių, ap­
supti ir likviduoti prieš jos frontą veikiančią priešo grupuotę ir,
taip palaužus paskutinį organizuotą priešo pasipriešinimą jo iš­
tęstame fronte, atverti sau kelią į Maskvą. O kai abi tankų
grupės įvažiuos į strateginio išsiskleidimo direktyvoje joms nu­
rodytus rajonus, bus galima laikinai sulaikyti Goto tankų grupę
(ją galima panaudoti „Siaurės“ armijų grupei paremti arba to­
liau pulti į rytus, ir ne pačiai Maskvai šturmuoti, o jai apsupti).
Guderiano tankų grupę, kai ji bus nurodytame rajone, reikėtų
pasiųsti pietų arba pietvakarių kryptimi, į rytus nuo Dnepro,
„Pietų“ armijų grupės puolimui paremti.
2. Fiureris tvirtai nusprendė sulyginti su žeme Maskvą ir Le­
ningradą ir visiškai atsikratyti šių miestų gyventojų. Priešingu
atveju mes būsime priversti žiemą juos maitinti.
1941 metų liepos И -oJi, 20-oji karo diena.
„Siaurės" armijų grupė. Hepnerio tankų grupė atmušinėjo
priešo atakas ir toliau rengėsi pulti link rajono į pietryčius nuo
Leningrado, pagrindines pajėgas sutelkdama savo dešiniajame
sparne.
...Pulkininkas Oksneris raportavo apie savo kelionę į Guderia­
no ir Goto tankų grupes. Reikia pažymėti štai ką:
a) rusų aviacija puldinėja perkėlas per Vakarų Dviną į piet­
vakarius nuo Vitebsko;
b) priešo vadovybė veikia energingai ir sumaniai. Priešas
kaunasi įnirtingai ir fanatiškai;
c) nemažų nuostolių patyrė tankų junginiai, netekdami žmo­
nių ir tankų. Kariuomenė pavargo...
1941 metų liepa... Milžiniškame Tarybų Sąjungos—Vokieti­
jos fronte kasdien didėja kautynių mastas, įtampa, atkaklumas“.
Halderis priverstas pripažinti, kad nelauktai stiprus tarybinės
kariuomenės pasipriešinimas neleido vokiečių fašistinei vadovy­
bei pasiekti pagrindinio „Barbarosos" plano tikslo — per trumpa­
laikę kampaniją apsupti ir sunaikinti pagrindines Raudonosios
376
Armijos pajėgas į vakarus nuo Dnepro linijos, kad neatsitrauktų
j šalies gilumą.
1941 metų liepos 26 dieną Halderis rašo: „Pranešimas fiure­
riui. Apie armijų grupių planus. Nuo 18.00 iki 20.15—-ilgos,
audringos diskusijos dėl praleistos galimybės apsupti priešą".
Liepos 30 dieną Vokietijos generalinio štabo viršininkas savo
dienoraštyje parašė, kad vyriausioji kariuomenės vadovybė pri­
ėmė naują nutarimą dėl tolesnių operacijų Rytų fronte. Nutarime
numatoma, jog „centriniame fronto ruože reikia pereiti į gy­
nybą..."

Raudonajai Armijai atkakliai priešinantis, daugelis fašistinės

Vokietijos karinių vadovų, net aukščiausių instancijų, ėmė pra­
rasti pasitikėjimą, vis labiau nervintis.
29-ąją karo dieną Halderis rašo: „Įnirtingos kautynės, kuriose
kaunasi mūsų judrūs junginiai, veikiantys atskiromis grupėmis...
nekalbant jau apie didelį kariuomenės nuovargį, nes ji nuo pat
karo pradžios nuolat atlieka didelius žygius ir grumiasi kruvinose
kautynėse,— visa tai sukėlė tam tikrą mūsų vadovaujančių ins­
tancijų depresiją. Ryškiausiai tatai matyti iš visiškai prislėgtos
vyriausiojo vado nuotaikos".
Iki liepos pabaigos fašistinė vokiečių armija nesugebėjo pa­
siekti lemiamų laimėjimų. Jau 1941 metų liepos 18 dieną Hal­
deris dienoraštyje užrašė: „Pietų" armijų grupė vis labiau ne­
tenka savo formos. Fronto barui prieš Korostenį išlaikyti, kaip
ir anksčiau, reikia nemažų pajėgų. Kadangi iš šiaurės į Kijevo
rajoną atvyksta naujos priešo pajėgos, mes esame priversti trauk­
ti ten pėstininkų divizijas 3-iojo motorizuoto korpuso tankų jun­
ginių padėčiai palengvinti ir vėliau juos pakeisti. Todėl „Pietų"
armijų grupės šiauriniame bare sukaustyta žymiai daugiau pa­
jėgų negu tai būtų pageidautina".
Dar mažiau Halderį patenkina „Siaurės" armijų grupės lai­
mėjimai. „Būstinėje,— rašo jis liepos 22 dieną,— vėl labai nuo­
gąstaujama dėl „Siaurės" armijų grupės, kuri neturi smogiamo­
sios grupuotės ir visą laiką daro klaidų. Tikrai „Siaurės" armijų
grupės fronte, palyginti su kitais Rytų fronto ruožais, ne viskas
tvarkoje".
Vermachto vadovybės viršūnėje kilo nesutarimų dėl tolesnių
operacijų tikslų ir pagrindinių smūgių krypčių. Pastebimas ne­
nuoseklumas keliant kariuomenei eilinius uždavinius. Liepos 26
377
 dieną Hitleris pareikalavo, kad „sudaryta nauja fon Kliugės gru­
pė likviduotų Gomelio grupuotę". Liepos 30 dieną Jodlis pranešė
Halderiui kitą Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios va­
dovybės sprendimą: „Pietiniame fronto ruože kol kas nevykdyti
puolimo Gomelio link".
Visi šie karštligiški priešo strateginės vadovybės veiksmai
buvo nelaukto atkaklaus Raudonosios Armijos pasipriešinimo pa­
darinys.
Iš Halderio dienoraščio matyti, kad pirmosiomis kautynių
Tarybų Sąjungos—Vokietijos fronte savaitėmis vokiečių kariuo­
menė patyrė didelių nuostolių. Štai keletas pavyzdžių: 1941 me­
tų liepos 20 dieną sausumos kariuomenės generalinis štabas savo
vyriausiajai vadovybei pranešė: „...Tankų junginių kovinė sudė­
tis: 16-oji divizija turi mažiau kaip 40% etatinės sudėties, 11-oji
tankų divizija — apie 40%, 13-osios ir 14-osios tankų divizijų pa­
dėtis kiek geresnė" L Toliau maždaug taip pat apžvelgiama ki­
tos kariuomenės padėtis.
0 štai ištrauka iš žymaus amerikiečių karo rašytojo Dž. Fu-
lerio veikalo. Savo knygoje „Antrasis pasaulinis karas 1939—
1945 m." jis pateikia kai kuriuos fašistinės Vokietijos spaudos
pranešimus. Jie taip pat labai būdingi.
„Jau birželio 29 dieną „Felkišer beobachter" paskelbė straips­
nį, kuriame buvo nurodoma: „Rusų kareivis pranašesnis už mūsų
priešus Vakaruose savo panieka mirčiai. Ištvermė ir fatalizmas
verčia jį laikytis tol, kol jis nukaunamas apkase arba žūva dur­
tynėse".
Liepos 6 dieną panašiame „Frankfurter caitung" straipsnyje
buvo nurodoma, kad „psichologinis paralyžius, kuris paprastai
lydėdavo visus žaibiškus vokiečių prasiveržimus Vakaruose, taip
nepasireiškia Rytuose. Dažniausiai priešas ne tik nepraranda
kovingumo, bet dar stengiasi apsupti vokiečių reples“.
Tai buvo kariavimo taktikos ir būdų naujovė, o vokie­
čiams— nelauktas ir psichologiškai nemalonus siurprizas.
Straipsnio autoriaus žodžiais, „vokiečių kareivis sutiko prie­
šą, kuris fanatiškai atkakliai laikėsi savo politinio credo ir prieš
vokiečių žaibišką puolimą pastatė visuotinį pasipriešinimą".
Greit paaiškėjo, kad rusai išdėstė pasienyje ne visas savo
armijas, kaip buvo manę vokiečiai. Netrukus paaiškėjo dar vie-1

1 Военный дневник. — M., 1971. — T. 3, кн. 1,

378
fias dalykas: patys vokiečiai padarė nepaprastai grubią klaidą,
vertindami rusų rezervus. Iki prasidedant karui su Rusija vo­
kiečių žvalgybos tarnyba nemaža tikėjosi iš „penktosios kolo­
nos". Tačiau Rusijoje, nors ir buvo nepatenkintų, „penktosios
kolonos" nebuvo...“ 1

Tokia buvo realybė, su kuria vokiečių fašistinei vadovybei

teko susidurti Tarybų Sąjungos—Vokietijos fronte pirmaisiais
karo mėnesiais. Taip, tai buvo aiškiai ne ta tikrovė, kurios ti­
kėjosi hitlerinė vadovybė! Si mintis pateiktuose pasisakymuose
gana aiškiai jaučiama. O štai faktai.
Vien per pirmuosius du karo su TSRS mėnesius vermachto
sausumos kariuomenė neteko apie 400 tūkstančių žmonių. Beje,
nuo 1941 metų birželio iki gruodžio mėnesio ne Tarybų Sąjun­
gos—Vokietijos fronte fašistiniai grobikai neteko tik apie 9 tūks­
tančius žmonių (!). Vasaros ir rudens kampanijos pabaigoje prie­
šo rinktinės, geriausios dalys ir junginiai neteko Tarybų Sąjun­
gos—Vokietijos fronte beveik 800 tūkstančių žmonių. Ir visa tai
atsitiko pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis, kurios mums
susiklostė karo pradžioje. Juk priešas turėjo didesnę kovos pa­
tirtį, nes kariavo jau ilgą laiką. Iniciatyvą taip pat jis turėjo.
Kariuomenės ir kovos technikos kiekiu pagrindinėse kryptyse
priešas buvo pranašesnis už mus, nes ilgai rengėsi karui ir keletą
metų sparčiai modernizavo ir mechanizavo puolimui rengiamą
armiją. Priešas turėjo stipresnę ekonomiką ir daugiau išteklių
pirmajam smūgiui, nes jo rankose buvo beveik visos Europos
karinis potencialas.
Reikia atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad, paleidusi savo karo
mašiną, hitlerinė vadovybė panaudojo toli gražu ne viską, kas
buvo paruošta Europai užgrobti. Nepanaudoti galingi rezervai
buvo mesti prieš TSRS.
Žinoma,— ir mes apie tai jau kalbėjome — prieš akis dar
buvo sunki kova, ir mums reikėjo labai įtempti savo jėgas priešo
puolimui atremti, iniciatyvai perimti, likviduoti jo laikinus pra­
našumus ir, įgijus visais atžvilgiais persvarą, išvyti jį iš mūsų
šalies teritorijos, o paskui padėti Europos tautoms nusimesti fa­
šizmo jungą.
Tačiau savo istorinį vaidmenį šiuose dideliuose įvykiuose su­
vaidino tarybinės kariuomenės pasipriešinimas pranašesnėms1
1 Фуллер Дж. Вторая мировая война 1939—1945 гг. — М , 1956.
378
 priešo jėgoms pirmaisiais karo mėnesiais, pirmiausia nuožmūs
mūšiai Peremyšlio, Smolensko, Jelnios rajonuose, tolimose ir
artimose Kijevo prieigose. Juose hitlerinė vadovybė nerealizavo
savo planų ir apskaičiavimų, susijusių su tiesiogine karo įvykių
eiga. Svarbiausia buvo tai, kad fašizmo ekonomika, ideologija,
propaganda ir politika, visa jo pasibaisėtina socialinė sistema
susidūrė su tokiomis problemomis, kurių hitlerinei Vokietija)
taip ir nepavyko išspręsti per visą karą su Tarybų Sąjunga...
1941 metų rugsėjo 10 dieną Valstybės Gynymo Komiteto nu­
tarimu aš turėjau išskristi į Leningradą. Prieš išskrisdamas savo
užrašų knygutėje užrašiau:
„Jelnios iškyšos likvidavimo puolamosios operacijos organi­
zavimas ir įvykdymas, visapusiškai sudėtingas Generalinio štabo
viršininko darbas per pirmąsias penkias karo savaites davė daug
naudos mano operatyvinei strateginei vadovaujamai veiklai, pa­
dėjo įsisąmoninti įvairius operacijų vykdymo būdus.
Dabar aš kur kas geriau supratau, ko reikia vadui, kad jis
sėkmingai vykdytų savo užduotį. Tvirtai įsitikinau, kad kovą
laimi tas, kas geriau yra parengęs jam patikėtą kariuomenę mo-
raliniu-politiniu požiūriu, kas sugebėjo kariuomenei suprantamiau
išaiškinti karo ir busimosios operacijos tikslą ir pakelti kariuo­
menės kovingumą, kas siekia didvyriškumo, kas nebijo grumtis
nepalankiausiomis sąlygomis, kas tiki savo valdiniais.
Turbūt viena svarbiausių kautynių ar operacijos sėkmės są­
lygų — laiku išaiškinti priešo kariuomenės ir jos vadovybės silp­
nybes. Belaisvių apklausa parodė, kad vokiečių vadovybė ir
kariuomenė veikia labai šabloniškai, nekūrybiškai, aklai vykdo
įsakymus. Todėl, kai tik pasikeisdavo aplinkybės, vokiečiai pa­
simesdavo, veikdavo labai pasyviai, laukdami aukštesnio virši­
ninko įsakymo, kuris susidariusioje kovos situacijoje ne visada
galėjo būti laiku gautas.
Stebėdamas kautynių eigą ir kariuomenės veiksmus, įsitiki­
nau, kad ten, kur mūsų kariuomenė ne tik paprastai gindavosi,
bet ir, susidarius galimybei, dieną naktį kontratakuodavo priešą,
ji beveik visada laimėdavo, ypač naktį. Nakties sąlygomis vo­
kiečiai veikdavo labai netvirtai, sakyčiau, blogai.
Iš pirmųjų operacijų praktikos padariau išvadą, kad dažniau­
siai nesėkmė ištikdavo tuos vadus, kurie patys nesilankydavo
vietovėse, kur tekdavo veikti kariuomenei, tenkindavosi žemė­
lapių studijavimu ir raštiškais įsakymais. Vadai, kuriems tenka
380
vykdyti kovos užduotis, privalo gerai pažinti vietovę ir žinoti
priešo kovos rikiuotę, kad galėtų į silpnąsias jo dislokacijos
vietas nukreipti pagrindinį smūgį.
Ypač neigiamą poveikį operacijų ir kautynių eigai turi sku­
boti kariuomenės viršininkų sprendimai, detaliai nepatikrinus
gautų žinių ir neatsižvelgus į asmenines savybes tų, kurie infor­
muoja apie padėtį,— į jų karybos žinias, patyrimą, ištvermę ir
šaltakrauj iškurną.
Didelę reikšmę bet kokio masto pergalei turi vietovėje (arba
blogiausiu atveju prie smėlio dėžės) aptarta visų rūšių kariuo­
menės sąveika, tiek operatyvinių, tiek taktinių junginių..."

TRYLIKTAS SKYRIUS

KOVA DĖL LENINGRADO

1941 metų rugsėjo 10 dienos rytas buvo vėsus ir apniukęs.
Centriniame sostinės aerodrome, iš kurio turėjau skristi į ap­
gultą Leningradą, prie lėktuvo, stovinčio ant tako, dūlavo trys
figūros: viena aukšta — generolo leitenanto M. Chozino, antra
žemesnė— generolo leitenanto I. Fediuninskio, trečia — lakūno,
lėktuvo vado. Generolai, kaip buvome susitarę su J. Stalinu,
vyko su manimi.
Lėktuvo vadas raportavo, kad laivo ekipažas pasirengęs skris­
ti. Kaip tokiais atvejais būna, mes visi tarsi pagal komandą
pažiūrėjome į dangų, mintyse mėgindami nuspėti skridimo trasos
orą. Dangų dengė tiršti žemi debesys.
— Prasmuksime! Tokiu oru geriausia skristi per priešo fron­
tą,— šypsodamasis tarė lėktuvo vadas.
Nieko nelaukdami išskridome. Priekyje buvo Leningradas, ir
mintimis mes jau buvome tenai.
Niekas iš mūsų, žinoma, tuomet negalėjo numatyti, kad mes
skrendame į miestą, kuriam teks 900 dienų nepaprastai didvyriš­
kai kovoti su priešu ir badu.
Leningradas!— Proletarinės revoliucijos lopšys... Jis ypač
brangus kiekvieno tarybinio žmogaus širdžiai. Čia V. Leninas
vadovavo mūsų partijai, kurdamas pirmosios pasaulyje socia­
listinės valstybės pamatus. Nuo pirmųjų Tarybų valdžios dienų
šis antras pagal didumą TSRS miestas vaidino nepaprastai svarbų
381
vaidmenį mūsų Tėvynės politiniame, ekonominiame ir kultūri­
niame gyvenime.
Leningradas!—Vienas gražiausių pasaulio miestų. Miesto ar­
chitektūros, dailės, skulptūros kūriniai, nuostabūs paminklai, pui­
kūs sodai, parkai ir muziejai yra mūsų šalies pasididžiavimas.
Šio vieno stambiausių TSRS industrijos centrų ir jūrų uostų
užgrobimui hitlerinė vadovybė teikė nepaprastai svarbią reikš­
mę. Užimdama miestą prie Nevos, fašistinė Vokietija būtų įgijusi
kai kurių politinių, ekonominių ir moralinių pranašumų.
Politiniu ir karo strategijos požiūriu Leningrado užėmimas ir
susijungimas su suomių kariuomene galėjo dar labiau sustiprinti
hitlerinę koaliciją, priversti kai kurių kitų vis dar svyruojančių
šalių vyriausybes stoti į karą su TSRS.
Greitas Leningrado užgrobimas būtų įgalinęs Hitlerį išlais­
vinti ten veikiančią vokiečių kariuomenę, visus į 4-ąją tankų
grupę įeinančius tankų ir motorizuotus junginius, būtinus „Tai­
fūno" 1 operacijai sėkmingai įvykdyti.
Moraliniu psichologiniu požiūriu miesto prie Nevos užgrobi­
mas fašistinei vadovybei buvo reikalingas savosios armijos, sa­
telitų kariuomenės, Vokietijos ir jos sąjunginių valstybių gy­
ventojų dvasiai pakelti, tikėjimui karo prieš Tarybų Sąjungą
planų realumu palaikyti. Juk Hitlerio žadėtasis „žaibo karas"
smarkiai įstrigo. Tai maišė vokiečių vadovybės kortas, o perne­
lyg dideli nuostoliai Rytų fronte kėlė rimtų abejonių, kad karas
su Tarybų Sąjunga greitai ir pergalingai baigsis.
Mums Leningrado netektis visais atžvilgiais būtų sukomplika­
vusi strateginę padėtį. Priešui užgrobus miestą ir čia susijungus
vokiečių ir suomių kariuomenei, mums būtų tekę sukurti naują
frontą Maskvai ginti iš šiaurės ir čia panaudoti visus strateginius
rezervus, kuriuos Vyriausioji kariuomenės vadovybė rengė sos­
tinės gynybai. Be to, mes neišvengiamai būtume praradę galingą
Baltijos laivyną.
Priešui užėmus Leningradą, „Siaurės" armijų grupė ir suomių
kariuomenė, veikianti Karelijos sąsmaukoje, galėjo lengvai susi­
jungti su suomių—vokiečių kariuomene Svyrės upės rajone ir
perkirsti mūsų komunikacijas, einančias į Kareliją ir Murmanską.
Dėl šios priežasties vyko labai įnirtinga ir įtempta kova prie
Leningrado.
1 M a s k v o s u ž g ro b im o o p e r a c ijo s k o d in is p a v a d in im a s (Autoriaus pa­
staba).

382
 Norėdama užgrobti Pabaltijįir Leningradą, hitlerinė vadovybė
metė j puolimą didžiulę kariuomenę — „Šiaurės" armijų grupę,
vadovaujamą generolo feldmaršalo fon Lėbo. 1941 metų liepos—
rugpjūčio kautynėse šiaurės vakarų kryptyje priešui pavyko už­
grobti nemažą dalį Leningrado srities.
1941 metų rugsėjo 8 dieną priešas, užėmęs Šliselburgą, per­
kirto paskutinę mūsų sausumos komunikaciją ir užblokavo Le­
ningradą. Mūsų gynybos linija čia nusistovėjo palei vakarinį
Nevos krantą. Plati, vandeninga upė buvo rimta kliūtis hitleri­
nei kariuomenei, tačiau ir ją reikėjo ginti, nes Šliselburgą ir
Ladogą priėjo rinktinės vokiečių dalys.
Priešas nustūmė mūsų 54-ąją armiją nuo pagrindinių Lenin­
grado fronto pajėgų, bet ji neleido hitlerinei kariuomenei skverb­
tis į rytus ir sustabdė ją ties Lipkų—Darbininkų gyvenvietės
Nr. 8—Gaitolovo riba. Nuo šio momento armija buvo pavaldi ne
frontui, o tiesiog Vyriausiajai kariuomenės vadovybei.
Leningrado fronto 8-oji armija, anksčiau kovojusi Estijos TSR
teritorijoje, sunkiai kaudamasi atsitraukė ir įsitvirtino linijoje
Peterhofas — įpiečiau Ust Rudicos — Suomių įlankos pakrantė
Kernovo rajone. Nuo šio momento armija su miestu galėjo su­
sisiekti tik oru ir vandeniu. Karelijos sąsmaukoje suomių ka­
riuomenė, išėjusi prie senosios mūsų valstybinės sienos, mėgino
veržtis toliau, bet buvo sustabdyta. Dabar ji laukė patogaus mo­
mento užgriūti miestą iš šiaurės.
Miesto padėtis nuo rugsėjo 8 dienos tapo labai pavojinga.
Susisiekti su Didžiąja žeme buvo galima tik Ladogos ežeru ir
oru, dengiant mūsų aviacijai. Miestas buvo barbariškai artilerijos
apšaudomas ir bombarduojamas. Fašistinė kariuomenė spaudė iš
visų pusių. Ypač stambi priešo tankų ir motorizuotų junginių
grupuotė buvo sukoncentruota Uricko, Pulkovo aukštumos ir
Slucko prieigose. Iš visko buvo matyti, kad priešas rengiasi le­
miamam šturmui.
Kasdien padėtis vis labiau komplikavosi.
...Nuo Maskvos iki Ladogos ežero skridome į Leningradą
„palankiomis" oro sąlygomis: pro lietų, žemus debesis. Žodžiu,
priešo naikintuvams toks oras buvo nepalankus, ir mes ramiai
apsiėjome be priedangos. Tačiau ties Ladogos ežeru oras page­
rėjo, ir mums teko pasitelkti naikintuvų grandį. Virš ežero skri­
dome skutamuoju skridimu, persekiojami dviejų „Meseršmitų".
Po kurio laiko nusileidome miesto komendanto aerodrome. Kodėl
383
 mus dengiantys naikintuvai nenuvijo priešo lėktuvų, aiškintis
nebuvo kada: skubėjome į Smolną — į fronto štabą.
Prie Smolno vartų mus sustabdė sargyba ir pareikalavo lei­
dimų. Jų nė vienas iš mūsų, suprantama, neturėjome. Aš pasisa­
kiau, kas esu, bet ir tai nepadėjo. Tarnyba yra tarnyba.
— Teks palaukti, draugas generole, — pasakė sargybinis ir
iškvietė sargybos viršininką. Laukti teko beveik penkiolika mi­
nučių, kol štabo komendantas pats davė leidimą įvažiuoti į
Smolną.
Prie durų mus pasitiko vienas iš vado pavedimų vykdytojų.
— Kur draugas Vorošilovas? — pasiteiravau.
— Vyksta fronto Karinės tarybos posėdis, draugas armijos
generole.
— Kas jame dalyvauja?
— Kai kurie armijų vadai ir kariuomenės rūšių vadai, Balti­
jos laivyno vadas, taip pat svarbiausių valstybinių objektų di­
rektoriai.
Mes užlipome į vado kabinetą, esantį antrame aukšte. Dide­
liame kambaryje prie raudona gelumbe užtiesto stalo sėdėjo de­
šimt žmonių. Pasisveikinęs su K. Vorošilovu ir A. Zdanovu, pa­
prašiau leidimo dalyvauti posėdyje. Po kurio laiko įteikiau
K. Vorošilovui J. Stalino raštelį. Turiu prisipažinti, kad tai da­
riau jaudindamasis, nors to nerodžiau. Maršalas tylėdamas per­
skaitė raštelį, vos linktelėjo galvą, perdavė raštelį A. Zdanovui
Ir toliau vadovavo posėdžiui.
Fronto Karinė taryba tarėsi, ko reikėtų imtis tuo atveju, jei
miesto nebebūtų įmanoma išlaikyti. Pasisakymai buvo trumpi
ir sausi. Buvo numatoma sunaikinti svarbia' sius karinius ir in­
dustrinius objektus ir t. t. Dabar, praėjus daugiau kaip trisde­
šimčiai metų, šie planai atrodo neįtikėtini. O tuomet? Tuomet
padėtis buvo kritiška. Tačiau buvo ir kai kurių dar nepanaudotų
galimybių. Apsvarsčius padėtį, buvo nutarta ginti Leningradą iki
paskutinio kraujo lašo.
Tuo momentu visi dalyvaujantys tikriausiai kažkaip ypač ašt­
riai pajuto visą atsakomybės partijai ir liaudžiai naštą, kad būtų
sėkmingai atlikta užduotis, kurią mums patikėjo VKP(b) CK
Politinis biuras ir Valstybės Gynimo Komitetas.
Susipažinęs su vadais, apsidžiaugiau, kad su daugeliu fronto
ir Baltijos laivyno vadų, partinių ir politinių darbuotojų teko
dirbti anksčiau, todėl jau mintyse numačiau, kam reikia ką pa-
384
vesti. Ypač drąsino tai, kad Leningrado partinei organizacijai
vadovavo ir fronto Karinės tarybos narys buvo VKP(b) Centro
Komiteto sekretorius Andrejus 2danovas, puikus organizatorius,
malonus, nuoširdus žmogus. Jį labai gerbė leningradiečiai, fronto
ir laivyno kariuomenė.
Rugsėjo 10 dienos vakare, remdamasis asmeniniu Vyriausio­
jo rašteliu, be oficialaus įsakymo, perėmiau vadovavimą Lenin­
grado frontui L
Visą naktį iš rugsėjo 10-osios į 11-ąją mes su A. Ždanovu,
K. Vorošilovu, admirolu I. Isakovu, fronto štabo viršininku ir
kai kuriais fronto kariuomenės rūšių vadais svarstėme padėtį ir
numatėme papildomas priemones, kurių reikėjo imtis Leningra-
dui apginti.
Miestą ir jo apylinkes aš gerai žinojau, nes kažkada čia mo­
kiausi kavalerijos vadų tobulinimosi kursuose. Nuo to laiko,
suprantama, daug kas pasikeitė, tačiau kovos veiksmų rajoną
gana gerai įsivaizdavau.
Mūsų atvykimo dieną padėtis dar labiau paaštrėjo. Ypač ar­
šiai hitlerininkų kariuomenė atakavo 42-osios armijos gynybos
baruose. Priešo tankai įsiveržė į Uricką, tačiau mūsų prieštanki­
nės artilerijos ugnis privertė juos atsitraukti. Priešo pėstininkai,
remiami tankų, aviacijos ir artilerijos, nepaliaudami atakavo
Pulkovo aukštumą, Puškiną ir Kolpiną, nors dėl to turėjo didelių
nuostolių. 42-osios armijos vadas šiuose nuožmiuose mūšiuose
išnaudojo visus savo rezervus.
Leningrado pietvakarių prieigas gynė silpnos sudėties 55-oji
armija, vadovaujama generolo I. Lazarevo. Jos jėgos buvo aiš­
kiai per mažos. Prio.įColpino frontas ėjo pro pat Ižoros gamyklą,
kuri vykdė svarbius karinius užsakymus frontui. Partinės orga­
nizacijos pašaukti, pirmieji į rikiuotę stojo gamyklos komunistai
ir komjaunuoliai. Visi vokiečių fašistinės kariuomenės bandymai
prasiveržti į miestą šiame rajone baigėsi nesėkmingai — ižorie-
čiai kovėsi žūtbūtinai.
Paaiškėjo, kad visuose fronto baruose smarkiai jaučiamas
prieštankinės artilerijos trūkumas. Tada mes nutarėme pakeisti
1 V y ria u s io s io s k a r iu o m e n ė s v a d o v y b ė s įs a k y m a s d ė l m a n o p a s k y ­
rim o L e n in g ra d o fro n to k a r iu o m e n ė s v a d u b u v o p a s ir a š y ta s 1941 m e tų
r u g s ė jo 11 d ie n ą , p o to, k a i p r a n e š ia u J . S ta lin u i a p ie s a v o a tv y k im ą į
L e n in g ra d ą . 3 -ia ja m e šio įs a k y m o p u n k te sa k o m a : „ D ra u g u i V o ro š ilo v u i
p e r d u o ti f ro n to re ik a lu s , d r a u g u i Ž u k o v u i p riim ti L e n in g ra d o f r o n tą p e r
24 v a la n d a s n u o a tv y k im o į L e n in g ra d ą ...".— TSRS G M a r c h y v a s , f. 217,
ap. 1227, b. 132 (Autoriaus pastaba).
13. G . Z u k o v a j 385
ją zenitiniais pabūklais, galinčiais pramušti tankų šarvus. Rei­
kėjo nedelsiant iš miesto priešlėktuvinės gynybos paimti dalį
zenitinių pabūklų ir pastatyti juos pavojingiausiose vietose.
Bendra fronto Karinės tarybos išvada buvo tokia, kad reikia
skubiai pradėti kurti giliai ešelonuotą ir išvystytą gynybą visose
pažeidžiamose kryptyse, tankiai užminuoti miesto prieigas, o dalį
kliūčių prijungti prie elektros srovės tinklo. Ypatingą dėmesį
buvo numatyta atkreipti į Pulkovo aukštumą.
Tačiau pirmiausia reikėjo skubiai sustiprinti gynybą Pulkovo
aukštumos—Uricko riboje. Dėl to turėjome į 42-ąją armiją per­
mesti dalį pajėgų iš 23-iosios armijos, esančios Karelijos sąsmau­
koje, kur suomiai buvo sustabdyti. Be to, čia buvo nuspręsta
sutelkti visą Baltijos laivyno artileriją.
Taip pat buvo numatyta suformuoti 5—6 atskiras šaulių bri­
gadas iš Baltijos laivyno jūreivių ir Leningrado aukštųjų mo­
kyklų kursantų. Formuotės turėjo būti sudarytos per 5—6 dienas.
Visų šių darbų jau buvo imtasi rugsėjo 11-osios rytą.
Karinė taryba, į kurią, be A. Zdanovo, A. Kuznecovo ir ma­
nęs, įėjo partijos Leningrado srities komiteto sekretorius T. Šty-
kovas, srities vykdomojo komiteto pirmininkas N. Solovjovas,
miesto vykdomojo komiteto pirmininkas P. Popkovas, dirbo drau­
giškai, kūrybiškai, energingai, nepaisydama nei laiko, nei nuo­
vargio. Visų. šių draugų jau nėra gyvųjų tarpe. Tai buvo žymūs
mūsų partijos ir valstybės veikėjai. Jie padarė visa, ką' buvo
galima padaryti, kad būtų sėkmingai ginamas Lenino miestas,
kuriam tuomet iškilo mirtinas pavojus. Leningradiečiai juos gerai
žinojo ir gerbė už drąsą ir nepalenkiamą valią siekiant pergalės.
Miesto gyventojai pasiaukojamai, kiekvienas savo poste, vyk­
dė savo pareigą. Svarbiausias dalykas buvo aprūpinti kariuomenę
ginklais, šaudmenimis, karo technika. Visa tai buvo gaminama
nuolat apšaudant artilerijai ir bombarduojant.
Kirovo gamykla, kur buvo gaminami sunkieji tankai KV (ga­
myklos direktorius I. Zalcmanas), buvo paversta stambiu miesto
gynybos įtvirtintu punktu. Daugelis darbininkų išėjo į liaudies
pašauktinių kariuomenę. Jų vietoj stojo paaugliai, moterys, pen­
sininkai. Daugumas darbininkų buvo apgyvendinti administraci­
niuose ir kituose gamyklos pastatuose. Čia buvo įvesta kareivi­
nių padėtis. Kadangi frontas ėjo visai šalia, cechų langus iš jo
pusės teko uždengti šarvų lakštais ir maišais su smėliu. Niekas
nemesdavo darbo ir per aviacijos antskrydžius, artilerijos šaudy­
tas
mus. Laisva pamaina gesino ant stogų padegamąsias bombas,
medicinos darbutojai teikė pagalbą sužeistiesiems.
Pagal hitlerininkų kruopščiai parengtą planą artilerija apšau­
dė ir aviacija bombardavo svarbiausius objektus — gamyklas ir
fabrikus, institutus ir stotis, ligonines, mokyklas, prekybos cent­
rus. Daugiausia buvo apšaudomos tos gatvės ir net tos jų pusės,
kur būdavo gyvesnis eismas.
Belaisvis Rudolfas Lovnas iš 170-osios divizijos 240-ojo arti­
lerijos pulko 9-osios baterijos vėliau liudijo: „Artilerija Lenin­
gradą apšaudydavo rytą nuo 8 iki 9 valandos, dieną nuo 11 iki
12 valandos, vakare nuo 17 iki 18 valandos ir nuo 20 iki 22
valandos. Pagrindinis apšaudymo uždavinys — miesto gyventojų
naikinimas, gamybos objektų ir svarbiausių pastatų griovimas,
taip pat moralinis leningradiečių gniuždymas..."1
Fašistai nesiskaitė su niekuo. Sliselburgo rajone, kur gynėsi
VRLK kariuomenės 21-oji šaulių divizija, vadovaujama pulkinin­
ko S. Donskojaus, fašistų dalys mėgino įrengti perkėlą per Ne-
vos upę Porošo—Nevos Dubrovkos—Maskvos Dubrovkos riboje.
Hitlerinės vadovybės įsakymu priešais vokiečių dalis buvo išsta­
tytos tarybinės moterys, vaikai, seniai, suvaryti iš artimiausių
gyvenviečių. Kad nenukentėtų mūsų žmonės, reikėjo ypač gerai
nutaikyti minosvaidžių ir artilerijos ugnį į priešą, esantį kovos
rikiuotės gilumoje.
Priešas veržėsi į miestą. Rugsėjo 11-osios apyaušriu priešas
atnaujino puolimą, dar labiau padidinęs savo smogiamąsias gru­
puotes, ir vakarop užėmė Duderhofą.
Kitą dieną, pranašesnėms priešo jėgoms spaudžiant, mums
teko palikti Krasnoje Selo. Sunkioje padėtyje atsidūrė Puškiną
ir Slucką gynusi mūsų kariuomenė.
Generolas F. Halderis, hitlerinės Vokietijos sausumos kariuo­
menės generalinio štabo viršininkas, savo dienoraštyje tada už­
rašė: „41-ojo motorizuoto ir 38-osios armijos korpusai puola Le­
ningrado link labai sėkmingai. Didelis kariuomenės laimėjimas!.."
Beveik savaitę truko nepaprastai sunkios kruvinos kautynės.
Valderis dienoraštyje užrašė: „Siaurės" armijų grupės fronte ne­
maža pasiekta puolant Leningradą. Priešas ima silpnėti Reinharto
korpuso bare..." (41-asis motorizuotas korpusas.—G. Z.)

1 Нюрнбергский процесс над немецкими военными преступ­

никами. В 7 томах. — М., 1957. — T. 1, с, 594.
13 * 387
 Padėtis reikalavo imtis energingiausių ir ryžtingiausių prie­
monių. Reikėjo, naudojantis kiekviena kad ir mažiausia galimybe,
dieną naktį kontratakuoti priešą, varginti jį, naikinti jo gyvąją
jėgą ir techniką, žlugdyti jo puolamąsias priemones. Dalyse rei­
kėjo įvesti griežčiausią drausmę ir tvarką, labai pagerinti kariuo­
menės valdymą. Rugsėjo 11 dieną fronto štabo viršininku buvo
paskirtas generolas M. Chozinas, rugsėjo 14-ąją fronto Karinė
taryba generolą I. Fediuninskį paskyrė 42-osios armijos vadu.
Kautynėse dėl Puškino ir Slucko ypač pasižymėjo pulkininko
A. Bondarevo 168-oji šaulių divizija. Ši kadrinė Raudonosios Ar­
mijos divizija 45 dienas didvyriškai kovėsi prie Suomijos sienos
ir Karelijos miškuose, į šiaurės vakarus nuo Ladogos. Vykdyda­
ma vadovybės įsakymą, sunkiausiomis sąlygomis kovodama arier-
gardinėse kautynėse, divizija evakavosi į Valamo salą, o iš ten
buvo permesta prie Leningrado. Jos kariai sugebėjo išsaugoti
beveik visą kovos techniką, tarp jų haubicų bei patrankų artile­
rijos pulkus. Pasipildžiusi Leningrado komunistais — politiniais
kovotojais, ši divizija kovėsi su priešu prie Novolisino, Slucko,
Puškino miesto lygiai taip pat ištvermingai, kaip ir pasienyje.
Ypač atkakliai jos kariai grūmėsi su priešu Kolpino rajone.
Priemones padėčiai prie Leningrado stabilizuoti teko įgyven­
dinti labai sudėtingomis sąlygomis. Priešas didino spaudimą, ypač
42-osios armijos bare Pulkovo kryptimi. Negalima buvo nesirū­
pinti ir kitomis kryptimis — Šliselburgo ir Oranienbaumo. Nors
priešo smūgiai ten buvo nereikšmingi, bet į juos taip pat reikėjo
kreipti dėmesį, nes galėjo baigtis nemažomis komplikacijomis.
Su dideliu dėkingumu turiu pažymėti karinių oro pajėgų vado
generolo pulkininko A. Novikovo sumanią organizacinę veiklą.
Jis fronto ir laivyno aviacijos pajėgomis efektyviai padėjo at­
mušinėti įnirtingas priešo kariuomenės atakas.
Mano pavaduotojas Baltijos laivyno karinėms jūrų pajėgoms
buvo admirolas Ivanas Isakovas. Esu įsitikinęs, kad I. Isakovas
buvo vienas stipriausių ir talentingiausių Tarybų Sąjungos kari­
nio jūrų laivyno vadų. Jo vadovaujama, Baltijos laivyno vado­
vybė ir artileristai per trumpą laiką suformavo 6 atskirąsias jūrų
pėstininkų brigadas ir pasiuntė jas į pagalbą Leningrado frontui.
Kartu su fronto artilerijos viršininku generolu V. Sviridovu jis
greitai suorganizavo laivyno ir fronto sąveiką, sudarydamas ga­
lingą toliašaudės artilerijos grupę kovai su priešo artilerija.
Hitleris skubino „Šiaurės" armijų grupės vadą generolą feld-
maršalą fon Lėbą užimti Leningradą, kuo greičiau atlaisvinti jud­
riuosius 4-osios tankų grupės junginius ir permesti juos į Mask­
vos kryptį „Centro" armijų grupės žinion.
Ankstų rugsėjo 13-osios rytą priešas dviejų pėstininkų, vienos
tankų ir vienos motorizuotos divizijų jėgomis pradėjo puolimą
bendra kryptimi link Uricko. Pralaužusios gynybą, priešo dalys
užėmė Konstantinovką, Sosnovką, Suomių Koirovą ir ėmė veržtis
Uricko link.
„Pleištas iš vakarų Leningrado link gerokai pagilėjo",— už­
rašė tą dieną savo dienoraštyje Halderis, o vakare pridūrė: „Prie
Leningrado nemaži laimėjimai. Mūsų kariuomenė pasiekė „vi­
dinių įtvirtinimų žiedą'1.
Fronto taryba aiškiai suprato, kad Leningrado gynybai susi­
darė ypatinga padėtis. Grėsmingam pavojui likviduoti buvo nu­
spręsta mesti į mūšį paskutinį fronto rezervą — Ю-ąją šaulių di­
viziją. Paskutinį!.. Sprendimas buvo labai rizikingas, bet kitos
išeities tuomet neturėjome.
Rugsėjo 14 dienos rytą po trumpo galingo artilerinio paren­
gimo 10-oji šaulių divizija kartu su kaimyninių junginių dalimis,
remiama aviacijos, smogė priešui veržlų smūgį. Po įtemptų kau­
tynių gynyba buvo atstatyta. Patyręs didelių nuostolių, priešas
pasitraukė iš Sosnovkos ir Suomių Koirovo.
Analizuodami ir vertindami susidariusią padėtį, mes stengė­
mės pirmiausia išsiaiškinti priešo galimybes, geriau suvokti jo
vadovybės sumanymus, nustatyti silpniausias ir stipriausias mies­
tą blokuojančios priešo kariuomenės vietas. Reikėjo nustatyti
jėgų, išteklių dydį ir veikimo būdus, kad sužlugdytume į Lenin­
gradą besiveržiančio priešo užmačias.
Svarstant Leningrado gynybos planą, pirmiausia buvo atkreip­
tas dėmesys į tai, kad priešas per puolimą buvo priverstas iš­
skleisti savo kariuomenę trimis grupėmis plačiame fronte. Pa­
grindinės jėgos—tankai ir pėstininkai — veržėsi į miestą iš pie­
tų. Tikriausiai fon Lėbas buvo įsitikinęs, kad kaip tik čia jam
pavyks, smogus smūgį fronto centre, įsiveržti į miestą. Tačiau
tankiai užstatyti priemiesčiai ir miškų masyvai vertė priešą pulti
palei kelius. Reikėjo pasinaudoti šia aplinkybe: mes galėjome
visus kelius patikimai užtverti artilerijos ir minosvaidžių ugnimi,
bombarduoti juos, sustiprinti gynybą inžinerinėmis kliūtimis.
Kovos patirtis parodė, kad priešas labai jautriai reaguodavo
J mūsų bet kokį aktyvumą. Kontrsmūgiai ir kontratakos versdavo
38 9
 priešą lėtinti puolimo tempus. Užuot metusi pagrindine kryptimi
maksimalias smogiamąsias jėgas, vokiečių vadovybė dažnai ap­
siribodavo dalinėmis priemonėmis. Dėl to mes laimėdavome laiko
aktyviam kontramanevrui suorganizuoti.
Mūsų kariuomenės aktyvumą skatino ir tarybinės kariuome­
nės išsidėstymas. 8-oji armija įsitvirtino Oranienbaumo placdar­
me. Laivyno ir 42-osios armijos remiama, ji galėjo smogti į
priešo grupuotės vakarinį sparną ir užnugarį ir šitaip atitraukti
dalį miestą puolančių pajėgų.
Daug ko buvo galima tikėtis ir iš 54-osios armijos, kuriai va­
dovavo maršalas G. Kūlikas. Jos padėtis siauro Sliselburgo—
Mgos koridoriaus rytiniame sparne buvo palanki organizuoti
smūgį į priešo junginius ir taip sudaryti geresnes sąlygas Lenin­
grado fronto kariuomenei pulti. Šitaip būtų suteikta pagalba
miesto gynybai ir atitraukta dalis „Siaurės" armijų grupės pajė­
gų nuo pagrindinio, Pulkovo, baro.
Buvo aišku, kad kovos sėkmė priklausė nuo to, kaip aktyviai
veiks mūsų kariuomenė visuose svarbiausiuose fronto baruose.
Mes tai supratome iškart atvykę į Leningradą ir apie tai infor­
mavome Vyriausiąją kariuomenės vadovybę.
Papildomai parengtomis miesto gynybos stiprinimo priemonė­
mis buvo numatyta:
— sustiprinti partinį politinį darbą kariuomenėje ir tarp gy­
ventojų, kad visapusiškai tvirtėtų drausmė ir tikėjimas pergale;
— visomis sausumos, oro ir laivyno jėgomis ir ištekliais to­
liau daryti maksimalius nuostolius priešo smogiamosioms gru­
puotėms, kad jos neįstengtų pralaužti mūsų gynybos;
— iki rugsėjo 18 dienos suformuoti ir apginkluoti dar penkias
šaulių brigadas, dvi šaulių divizijas. Pagrindinę šios kariuome­
nės dalį perduoti 42-ajai armijai ketvirtam armijos gynybos barui
sukurti;
— siekiant atitraukti priešo pajėgas nuo Leningrado, 8-osios
armijos jėgomis toliau smogti priešui smūgius į sparną ir už­
nugarį;
— fronto veiksmus derinti su 54-osios armijos veiksmais sie­
kiant išvaduoti Mgos—Sliselburgo rajoną;
— iškelti aktyvesnės veiklos užduotis pogrindinėms partinėms
organizacijoms ir partizanų būriams, veikiantiems į pietus nuo
Leningrado.
890
 Taigi buvo numatyti du svarbiausi veiksniai: tvirto tikėjimo
pergale diegimas mūsų kariams ir gyventojams ir būtinumas
kaupti rezervus fronto gynybai pagilinti. Netikėtas 8-osios armijos
smūgis priešui turėjo būti rezultatyvus.
Kaip matome, ypatingas dėmesys buvo skiriamas 42-ajai ar­
mijai, esančiai pavojingiausioje kryptyje. Čia buvo numatyta
sukurti tokią gynybą, kuri sužlugdytų visus priešo bandymus
frontaliniu smūgiu užimti miestą. Didelę reikšmę teikėme lai­
vynui ir krantų artilerijai. Kuo arčiau jūros artėjo fronto linija,
tuo labiau didėjo jų poveikis.
Tolesnė įvykių eiga parodė, jog šis planas buvo efektyvus.
Apie bendrą situaciją, susiklosčiusią tuo metu prie Lenin­
grado, ir mūsų gynybos organizavimo priemones galima spręsti
iš mano ir B. Šapošnikovo pokalbio telegrafu 1941 metų rugsėjo
14 dieną.
Prie aparato Sapošnikovas. Sveiki, Georgijau Konstantinovl-
čiau! Prašom informuoti apie padėtį jūsų fronte. Kokių priemonių
imatės padėčiai atstatyti?
Prie aparato Žukovas. Sveiki, Borisai Michailovičiau. Pietinia­
me fronto sektoriuje padėtis kur kas sudėtingesnė, negu atrodė
Generaliniam štabui. Į šios dienos pavakarę priešas, plėsdamas
pralaužą trimis keturiomis pėstininkų divizijomis ir įvesdamas
į kautynes netoli dviejų tankų divizijų, išėjo į liniją Novy Suzis
(2 kilometrai į pietus nuo Pulkovo) — Suomių Koirovas (šiaurinis
pakraštys) — Konstantinovka — Gorelovas — Aninas — Kopors-
kojė — Ropša —Gliadinas ir toliau puola šiaurės kryptimi... Kras-
nogvardeiską ir kelius, einančius nuo jo į Pulkovą, taip pat laiko
užėmęs priešas.
Taigi šiame fronto bare padėtis labai sudėtinga. Ją kompli­
kuoja dar ir tai, kad vadovybė Leningrado rajone neturėjo jokių
rezervų. Dabar mums tenka stabdyti priešo puolimą ir neleisti
jam plėsti pralaužos, pasitelkus atsitiktines rinktines, pavienius
pulkus ir naujai suformuotas darbininkų divizijas.
Sapošnikovas. Kokių ėmėtės priemonių?
Žukovas. Į šios dienos pavakarę priešo keliuose suorganiza­
vome artilerijos — jūrų, zenitinės ir kitokios artilerijos — ugnies
sistemą. Telkiame minosvaidžius, ir manau, kad iki ryto mes
būsime parengę pagrindinėse kryptyse tankią užtvarinę ugnį są­
veikai su pėstininkais, kuriuos vakare išdėstėme anksčiau minė-
391
 toje riboje. Pasitelkiame visą fronto ir Baltijos laivyno aviaciją,
be to, surenkame netoli šimto tankų.
Pietiniame Leningrado pakraštyje, linijoje mėsos kombina­
tas—Rybackojė—jūrų uostas, išskleidžiame VRLK diviziją, su­
stiprintą 100 pabūklų, tikėdamiesi vėliau surinkti dar ne mažiau
kaip 100 pabūklų. Tai viskas, ką aš galiu kol kas pasakyti apie
padėtį, susiklosčiusią prie Leningrado.
8-osios armijos fronte organizuojame smūgį, kad išeitume į
Kingisepo plentą ir, smogę į priešo sparną ir užnugarį, atitrauk­
tume dalį jo grupuotės nuo Leningrado ir kartu su 55-ąja ir
42-ąj a armijomis likviduotume priešo Kresnoje Selo grupuotę.
55-osios ir 42-osios armijos pradės pulti ne anksčiau kaip rugsėjo
17-ąją. Anksčiau neįmanoma, nes dabar trūksta jėgų. Manau,
kad jas sudarysime, išvedę Astanino grupę '. Iš viso tikiuosi
surinkti netoli penkių divizijų, jei per dvi artimiausias dienas
pavyks išvesti Astaniną. Jei ne, tai surinksime nors tris divizijas
Rengsiu smūgį, sąveikaudamas su Kuliku, tačiau jį įvykdyti
galėsime tik tada, kai bus likviduota priešo Krasnoje Selo gru­
puotė...
...Leningrado fronte priėmiau 268 lėktuvus, iš jų tik 163
tinkamus, labai blogai su bombonešiais ir smogiamaisiais lėk­
tuvais. Yra 6 lėktuvai PE-2, 2 lėktuvai IL-2, 2 lėktuvai AR-12,
11 lėktuvų SB. Tiek jų yra per mažai, kad įvykdytume užduotį.
Labai prašau Vyriausiąją vadovybę duoti nors vieną pulką PE-2
ir vieną pulką IL-2.
Šapošnikovas. Manau, kad jūsų sprendimas pirmiausia orga­
nizuoti artilerijos užtvarą yra vienintelis teisingas. Leningrado
frontas turi tiek artilerijos, kad visiškai įmanoma sudaryti tokią
užtvarą.
Žukovas. Viskas aišku. Tik prašau turėkite galvoje, kaip jau
sakiau, kad Krasnogvardeisko rajonas iki Ižoros upės ir visi per
Krasnogvardeiską einantys keliai į šiaurę yra priešo rankose...
Dabar reikia imtis kuo skubiausių priemonių ir įvesti dalyse
deramą tvarką... Artimiausiomis dienomis, manau, padarysime
tvarką... Jei reikės, imsimės visų priemonių.
Prašau jus sustiprinti Kūliką dviem trimis divizijomis, kad
jis galėtų smogti galingą smūgį. Susidariusioje situacijoje tai1
1 G e n e ro la s m a jo r a s A . A s ta n in a s — L u g o s o p e r a ty v in ė s g r u p ė s v a ­
d a s. 1941 m e tų r u g p jū č io p a b a ig o je jo k a riu o m e n ė p a te k o į a p s u p im ą
S iv e r s k a jo s M š in s k a jo s s to tie s ir N o v in k o s r a jo n e (Autoriaus pastaba).

392
būtų geriausia pagalba frontui. Su Kuliku ryšius palaikau „Bodo"
linija.
Sapošnikovas. Manau, kad Krasnogvardeiskas užtveria kelią
į šiaurę, nors priešas ir apėjo jį iš vakarų... Dabar, žinoma, pa­
grindinį dėmesį reikia skirti Kresnoje Selo pralaužai likviduoti,
o paskui sąveikai su Kuliku... Aš manau, kad fronto užnugaryje
ir įvairiose aukštosiose mokyklose dar galima rasti ir žmonių, ir
ginklų. Vyriausioji kariuomenės vadovybė prašo jus laidais ir per
radiją dažniau orientuoti mus apie įvykius fronte. Jūsų prašymą
sustiprinti bombonešių aviaciją nedelsdamas perduosiu draugui
Stalinui. Viskas *.
Reikėjo parinkti rajoną blokadai pralaužti. Mūsų požiūriu,
labiausiai tiko Mgos iškyša, užgrobta priešo. Jos plotis siekė
15—20 kilometrų. Vietovė čia buvo miškinga ir pelkėta, su ne­
mažais durpynais. Lygumoje vyraujančios nedidelės aukštumos
galėjo būti puikiai pritaikytos tvirtai ir efektyviai gynybai. To­
dėl ir krypo mūsų žvilgsniai į tą vietą kaip į patogiausią barą
blokadai pralaužti.
Kai tik atvykau į Leningradą, B. Sapošnikovas pranešė, kad
Vyriausioji kariuomenės vadovybė mėgina deblokuoti miestą
54-osios armijos smūgiais iš rytų. Jis prašė mane paskirti ka­
riuomenę pasitiktiniams veiksmams. Deja, frontas negalėjo to
padaryti, nes viską, ką galėjome, jau buvome metę į pagrindinę
kryptį. Atitraukti iš ten kokią nors kariuomenę būtų reiškę ati­
duoti miestą priešui. Todėl buvo nutarta, kad priešais 54-ąją
armiją puls tik viena divizija ir Nevos operatyvinės grupės
brigada.
Prie Nevos Dubrovkos šios dalys, priešo visą laiką apšaudo­
mos, turėjo forsuoti apie 800 metrų pločio vandeningą Nevą,
o paskui per pelkes ir miškus atakuoti priešą. Užduotis buvo
nepaprastai sunki, galima sakyti, ne pagal jėgas.
Siekiant deblokuoti Leningradą 1941 metų rugsėjyje, 54-oji
armija turėjo veikti energingiau, visapusiškai sąveikaudama su
Leningrado fronto dalimis. Tačiau mums nepavyko veiksmų su­
derinti taip, kaip to reikalavo aplinkybės. Aš pateikiu naktį į
1941 metų rugsėjo 15-ąją įvykusį pokalbį telegrafu su maršalu
G. Kuliku. Jo tekstas šiek tiek sutrumpintas.

1 TSRS G M a r c h y v a s , f. 217, ap. 1221, b. 174, 1. 58— 67.

393
 Prie aparato Kūlikas.
Prie aparato Žukovas.
Žukovas. Sveikas Grigorijau Ivanovičiau! Turbūt žinai, kad
atvykau pakeisti Vorošilovo? Aš noriu, kad greičiau užvirtų
valymo darbai toje teritorijoje, kurioje mes galėtume paspausti
vienas kitam rankas ir organizuoti Leningrado fronto užnugarį.
Prašau trumpai informuoti apie padėtį. Savo ruožtu noriu pa­
aiškinti, kas dedasi prie Leningrado:
P i r ma . Priešas, užgrobęs Kresnoje Selo, pasiutusiai atakuo­
ja Pulkovą Ligovo kryptimi. Kitas židinys į pietryčius nuo Sluc-
ko — Fiodorovskojės rajonas. Iš šio rajono priešas aštuoniais pul­
kais puola bendra kryptimi Puškino link, siekdamas susijungti
Puškino—Pulkovo rajone.
A n t r a . Kituose fronto baruose padėtis nepasikeitusi... Asta-
nino pietų grupė, susidedanti iš keturių divizijų, stengiasi išeiti
iš apsupimo.
T r e č i a . Visuose fronto baruose organizuojame aktyvius
veiksmus. Į jus dedame dideles viltis. Kol kas viskas. Prašau
trumpai pranešti apie padėtį savo bare.
Kūlikas. Sveikas gyvas, Georgijau Konstantinovičiau! Labai
džiaugiuosi, kad mums kartu tenka vykdyti garbingą Leningra­
do išvadavimo užduotį. Taip pat nekantriai laukiu susitikimo su
tavimi. Mano padėtis tokia:
P i r ma . Pastarąsias dvi tris dienas aš kaunuosi savo kairia­
jame sparne Voronovo rajone, tai yra kairiajame sparne tos
grupuotės, kuri stengiasi susijungti su tavimi. Prieš pagrindinę
mano grupuotę per pastarąsias dvi tris dienas priešas sutelkė
tokias divizijas. Pasakysiu pulkus, nes noriu žinoti, ar nėra kitų
pulkų priešais tavo frontą. Pradėsiu iš dešinės: Darbininkų gy­
venvietės Nr. 1 rajone atsirado 126-osios pėstininkų divizijos
424-asis pulkas, kurio mano fronte anksčiau nebuvo. Kitų šios
divizijos pulkų nėra. Arba jie Šliselburge, arba palei Nevą ir
veikia į vakarus prieš tave, arba rezerve Šliselburgo rajone.
A n t r a . Siniavino rajone ir į pietus veikia 20-oji motorizuo­
ta divizija. Kartu su ja pastebėti 12-osios tankų divizijos tankai.
T r e č i a . Sigolovo—Turyškino fronte išsiskleidė 21-oji pės­
tininkų divizija. Kartu su ja šiame rajone Slaviankos—Voronovo
kryptimi veikia 5-oji tankų divizija. Per pastarąsias tris dienas
iš Liubanės rajono Šapkų—Turyškino—Sologubovkos kryptimi in­
tensyviai permetamos motorizuotos ir tankų dalys. Šiandien 16.30
394
pastebėti tankai (daugiau kaip 50), važiuojantys Iš SologubovkoS
rajono Sigolovo link, taip pat pastebėtas didelis kariuomenės
susitelkimas miškuose į rytus nuo Sigolovo ir į šiaurės rytus nuo
Turyškino. Be to, šiame rajone atsirado sunkiosios artilerijos.
Šiandien pas mane vyko kautynės dėl Voronovo. Tai buvo dali­
nė busimojo puolimo operacija, tačiau įvykdyti šio uždavinio
nepavyko. Tiesa, čia veikė negausūs junginiai. Aš tai padariau
sąmoningai, nes nenorėjau įtraukti į šią operaciją stambių pajė­
gų: dabar vyksta mano dalių papildymas.
54-oji armija užima tokią fronto liniją: Lipka—Darbininkų gy­
venvietė Nr. 8—Darbininkų gyvenvietė Nr. 7—Estų gyvenvietė—
Tortolovas—Myškinas—Porečė—Michalevas.
Prie mano dešiniojo sparno priešas telkia gana stiprią gru­
puotę... Laukiu rytoj jo puolimo. Priemonių jam atremti ėmiausi,
manau atmušti jo atakas ir nedelsiant pereiti į kontrpuolimą.
Per pastarąsias tris keturias dienas sunaikinome mažiausiai 70
tankų... Rugsėjo 13 dieną po pietų vyko smarkios kautynės Gor-
nyj Chandrovo rajone, kur buvo sunaikinti 28 tankai ir batalio­
nas pėstininkų, tačiau priešas visą laiką, ypač šiandien, yra la­
bai aktyvus. Viskas.
Iš šių G. Kūliko pasakojimų buvo aišku, kad jo armija arti­
miausiu metu nesirengia pulti. Mūsų tai nepatenkino, nes padėtis
prie Leningrado darėsi kritiška. Aš tikėjausi, kad ne tik 54-oji
armija imsis tiesioginių veiksmų, bet ir bus galima pasitelkti
šios armijos aviaciją svarbiems rajonams Leningrado prieigose
bombarduoti.
Reikėjo tai paaiškinti mano pašnekovui.
Žukovas. Ačiū už informaciją, Grigorijau Ivanovičiau. Primyg­
tinai prašau tavęs — nelauk priešo puolimo, nedelsdamas orga­
nizuok artilerinį atakos parengimą ir pereik j puolimą bendra
kryptimi Mgos link.
Kūlikas. Aišku. Aš manau pradėti puolimą 16 arba 17 dieną.
Žukovas. Vėlu 16 arba 17 dieną! Priešas judrus, reikia jį pra­
lenkti. Esu tikras, kad, pradėjęs puolimą, įsigytum daug trofėjų.
Jei vis dėlto rytoj negali pulti, prašau visą savo aviaciją mesti
į Podolovo—Kordelevo—Čiornaja Rėčkos—Anolovo rajoną prie­
šui sutriuškinti. Visi šie punktai yra prie Ižoros upės, už 4—5
kilometrų į pietryčius nuo Slucko. Čia, nors ir mažomis partijo­
mis, reikia smūgiuoti visą dieną, kad priešas negalėtų pakelti
395
 gaivos. Tačiau tai jau kraštutinė priemonė. Labai prašau atakuoti
priešą ir greičiau įvesti kavaleriją j priešo užnugarį. Viskas.
Kūlikas. Rytoj pradėti puolimo negaliu, nes nesuteikta arti­
lerija, nepasiruošta vietoje bendriems veiksmams ir ne visos da­
lys užėmė išeities pozicijas. Man ką tik pranešė, kad priešas
23 valandą perėjo į puolimą Sliselburgo—Lipkoš—Siniavino—
Gontovaja Lipkos rajone. Puolimas atremtas. Jei rytoj priešas
nepradės bendro puolimo, įvykdysiu tavo prašymą dėl aviacijos
veiksmų tavo nurodytuose punktuose...
Šiuos duomenis apie padėtį prie Sliselburgo aš taip pat tu­
rėjau. Tačiau maršalas G. Kūlikas klydo: priešo veiksmai buvo
tik bandymas kautynėmis išžvalgyti mūsų gynybą. G. Kūlikas
aiškiai neįsivaizdavo arba nenorėjo suprasti be galo įtemptos
padėties prie Leningrado.
Jau nebeslėpdamas susierzinimo aš pasakiau:
— Priešas ne perėjo į puolimą, o organizavo naktinę žvalgy­
bą kautynėmis! Kiekviena žvalgyba ar smulkūs priešo veiksmai
kai kam, deja, atrodo kaip puolimas...
Aišku, kad jūs pirmiausia rūpinatės 54-osios armijos gerove
ir, matyt, jūsų nė kiek nejaudina prie Leningrado susiklosčiusi
padėtis. Jūs turite suprasti, kad man tenka tiesiai iš gamyklų
mesti žmones prieš atakuojantį priešą, nelaukiant, kol vietovėje
bus suderinti veiksmai. Supratau, kad tikėtis jūsų aktyvaus ma­
nevro negaliu. Užduotį vykdysiu pats. Turiu pasakyti, jog mane
stebina, kad tarp jūsų grupuotės ir fronto nėra sąveikos. Jūsų
vietoje Suvorovas pasielgtų kitaip. Atleiskite už tiesumą, bet
man ne diplomatija galvoje. Viso geriausio! 1
Nors buvo dedamos visos pastangos, padėtis prie Leningrado
toliau blogėjo. Priešas vis aktyvėjo. Matyt, generolas feldmarša­
las fon Lėbas nėrėsi iš kailio, stengdamasis bet kokia kaina įvyk­
dyti Hitlerio įsakymą — baigti Leningrado operaciją prieš prade­
dant vokiečių kariuomenei puolimą prie Maskvos.
Rugsėjo 15 dienos rytą priešas vėl pradėjo pulti 42-osios
armijos bare. Jo keturios divizijos, sustiprintos tankais ir remia­
mos masiniais smūgiais iš oro, atkakliai veržėsi pirmyn. Didelių
aukų kaina priešui pavyko nustumti 10-ąją ir 11-ąją šaulių di­
vizijas prie pietinių Volodarsko ir Uricko gyvenviečių pakraščių.
Kituose šios armijos gynybos baruose priešo atakos buvo at­
remtos.
1 TSRS GM archyvas, f. 217, ap. 1221, b. 174, l. 81—96.
 Kad priešas per Uricką neprasiveržtų į Leningradą, mes su­
stiprinome 42-ąją armiją ką tik suformuotomis VRLK 21-ąja šau­
lių divizija, 6-ąja liaudies pašauktinių divizija ir dviem šaulių
brigadomis, susidedančiomis iš jūreivių ir žmonių iš įvairių prieš­
lėktuvinės gynybos dalių. Šiems junginiams buvo įsakyta užimti
gynybą išoriniame miesto įtvirtinimų žiede, einančiame nuo Suo­
mių įlankos pakrantės per Ligovą, mėsos kombinatą, Ribackoję
iki Nevos upės. Šitaip buvo sukurtas stiprus 42-osios armijos ant­
rasis ešelonas ir sudaryta gynybos taktinė giluma. Gerokai pa­
didėjo jos atsparumas ir neįveikiamumas.
Pažymėtina, kad, priešui priėjus Volodarsko ir Uricko gy­
venvietes, kairysis jo smogiamosios grupuotės sparnas dar la­
biau išsitempė. Mes nutarėme pasinaudoti šia mums palankia
aplinkybe ir smogti priešui kontrsmūgį 8-osios armijos jėgomis.
8-osios armijos vadui buvo įsakyta išeiti Kernovo—Terentje-
vo bare iš priedangos, 5-ąją jūros pėstininkų brigadą perkelti į
iš anksto parengtą inžinerinį gynybos ruožą palei Kovašio upę,
o 191-ąją ir 281-ąją šaulių divizijas ir 2-ąją liaudies pašauktinių
diviziją sutelkti savo kairiajame sparne ir smogti priešui kontr­
smūgį Lipicų—Volodarsko gyvenvietės bare Krasnoje šėlo kryp­
timi. Šiuo įsakymu 8-ajai armijai buvo perduotos 42-osios armijos
10-oji ir 11-oji šaulių divizijos ir 3-ioji liaudies pašauktinių divi­
zija. Jos turėjo paremti kontrsmūgį. Kartu 8-osios armijos 125-oji
ir 268-oji šaulių divizijos buvo išvestos į fronto rezervą.
Toks sprendimas leido mums sukurti 8-osios armijos smogia­
mąją grupuotę kontrsmūgiui ir kartu atkurti fronto rezervą vi­
sokiems netikėtumams atremti. Vėlesnė įvykių eiga parodė, kad
tai buvo padaryta laiku ir teisingai.
Raportuodamas apie savo sprendimą Vyriausiajai kariuomenės
vadovybei, nenutylėjau pokalbio su G. Kuliku. J. Stalinas žadėjo
imtis priemonių. Rugsėjo 16 dienos vakare Vyriausiasis kariuo­
menės vadas jam telegrafavo ir pareikalavo „...nevilkinti ren­
giamo puolimo, vykdyti jį ryžtingai, kad būtų atidarytas susisie­
kimas su Žukovu".
„Rugsėjo 15-ąją Žukovas, kalbėdamas su jumis,— priminė
J. Stalinas,— nušvietė jums fronto padėtį, todėl jūsų operacijos
vilkinti negalima“ L
Tačiau ir šį kartą 54-osios armijos puolimas užtruko ir pra­
sidėjo tik po kelių dienų.

1 TSRS G M a rc h y v a s , f. 96-A , ap. 2011, b. 5, 1. 104.

397
 Rugsėjo 17-ąją kautynės prie Leningrado pasiekė didžiausią
Įtampą. Tą dieną šešios priešo divizijos, stambių „Siaurės" ar­
mijų grupės aviacijos pajėgų remiamos, dar kartą bandė pra­
siveržti į Leningradą iš pietų. Miesto gynėjai ištvermingai ko­
vėsi dėl kiekvieno metro, visą laiką kontratakuodami priešą.
Fronto ir Baltijos laivyno artilerija intensyviai šaudė puolančias
priešo dalis, fronto ir laivyno aviacija laiku teikė visapusišką
paramą besiginančioms dalims.
Vertindama situaciją kaip nepaprastai pavojingą, fronto Ka­
rinė taryba rugsėjo 17-ąją nusiuntė 42-osios ir 55-osios armijų
Karinėms taryboms kategorišką įsakymą. Jame buvo pasakyta:
„Ligovo—Kiskino—Verchneje Koirovo—Pulkovo aukštumos—
Maskvos Slaviankos—Šušarų ir Kolpino rajonų riba turi nepa­
prastai svarbią reikšmę Leningrado gynybai, todėl jokiu būdu
negalima jų palikti" ].
Ir čia reikia su pagarba pasakyti apie mūsų didvyrius karius:
jie teisingai suprato įsakymą ir sąžiningai jį įvykdė. Galinga
ugnimi ir nepaliaujamomis kontratakomis fronto kariuomenė pri­
vertė hitlerininkus pereiti iš puolimo į gynybą. Atremiant priešo
smūgį per Ligovą Leningrado kryptimi, ypač pasižymėjo pul­
kininko I. Pančenkos 21-oji šaulių divizija, pulkininko D. Sinoč-
kino 6-oji jūros pėstininkų brigada ir pulkininko N. Antonovo
7-asis naikintuvų aviacijos korpusas. Ypač šauniai pasirodė 42-
osios armijos artileristai. Neretai ištisi divizionai, o kartais ir
artilerijos pulkai išeidavo į atviras pozicijas ir tiesiu taikymu
naikindavo puolantį priešą. Vien tik Ligovo—Pulkovo bare šau­
dyti tiesiu taikymu buvo pastatyta per 500 pabūklų.
Nepaprastai svarbų vaidmenį sužlugdant priešo planus —
prasiveržti į Leningradą per Uricką — suvaidino 8-osios armijos
kontrsmūgis. Jos smogiamoji grupuotė iš keturių šaulių divizijų
rugsėjo 19 dienos rytą pradėjo pulti bendra Krasnoje Selo kryp­
timi. Nors šiuo puolimu čia ir nebuvo atkurta gynyba, tačiau
jis privertė vokiečius pergrupuoti dalį pajėgų iš pavojingiausios
mums Uricko—Leningrado krypties į Peterhofo kryptį, o tai mes
buvome numatę.
Toliau įnirtingai atakuodamas Pulkovo aukštumą, priešas
mėgino rasti silpnų vietų ir kitų mūsų fronto barų gynyboje.
Rugsėjo 18 dienos rytą jis smogė į 42-osios ir 55-osios armijų
sandūrą ir, užgrobęs Puškiną, mėgino apeiti Pulkovo aukštumą
1 TSRS GM archyvas, f. 249, ap. 1544, b. 112, 1. 144.

398
iš kairės, o Kolpiną iš dešinės ir prasiveržti prie Leningrado.
Tačiau ir čia hitlerinė kariuomenė neįstengė pralaužti nors ir
negausios, tačiau didvyriškai kovojusios tarybinės kariuomenės
pasipriešinimo.
Kautynių dėl Pulkovo ir Puškino įkarštyje priešas smogė vie­
ną galingiausių artilerijos ir aviacijos smūgių LeningTadui, mė­
gindamas tokiu būdu palaužti leningradiečių ir miesto gynėjų
valią. Rugsėjo 19 dieną miestas buvo apšaudomas iš artilerijos
aštuoniolika valandų — nuo 1 valandos 5 minučių iki 19 valan­
dos. Tuo pačiu metu vokiečių aviacija surengė šešis antskry­
džius virš miesto. Į Leningrado oro erdvę prasiveržė 276 priešo
bombonešiai.
Norėdama nuslopinti arba sunaikinti mūsų galingą jūrų ar­
tileriją, kuri savo ugnį buvo nukreipusi į puolančią „Šiaurės"
armijų grupės kariuomenę, vokiečių fašistinė vadovybė rugsėjo
21—23 dieną surengė keletą masinių antskrydžių virš laivų ir
Kronštato. Šiuose antskrydžiuose vienu metu dalyvavo keli šim­
tai bombonešių. Tačiau intensyvi zenitinės artilerijos ugnis ir
ryžtingos tarybinių naikintuvų atakos sužlugdė priešo užmačias:
esminės žalos laivynui nebuvo padaryta.
Rugsėjo 23—26 dieną priešas ne kartą bandė pulti Pulkovo
aukštumą, Peterhofą ir Oranienbaumą. Tačiau kiekvieną kartą
jo atakos būdavo atremiamos artilerijos, minosvaidžių ir šaulių
ginklų ugnimi, taip pat aviacijos smūgiais. Tuo pačiu metu mes
smogėme priešui juntamų kontrsmūgių šaulių dalių ir junginių
jėgomis.
Uricko ir Pulkovo aukštumos rajono gynybai sustiprinti buvo
paimti rezervai iš 23-iosios armijos, esančios Karelijos sąsmau­
koje. Šiame rajone padėtis buvo kiek ramesnė. Suomių kariuo­
menė protarpiais šaudydavo. Mūsų kariuomenė atsakydavo tuo
pačiu. Tai leido fronto vadovybei paimti iš čia visus armijos
rezervus ir net dalį kai kurių divizijų šaulių pulkų.
Peterhofo rajone priešo užnugaryje buvo išmestas jūrų de­
santo būrys. Jis turėjo padėti pajūrio grupei įvykdyti operaciją.
Jūreiviai veikė ne tik drąsiai, bet ir akiplėšiškai. Priešas kažko­
kiu būdu pajuto artėjantį desantą ir sutiko jį ugnimi dar ant
vandens. Priešo ugnis jūreivių nesutrikdė. Jie išsikėlė j krantą,
Ir vokiečiai ėmė bėgti. Tuo metu jie jau gerai žinojo, kas yra
„Švarce tot" („juodoji mirtis"), kaip jie vadindavo mūsų jūrų
pėstininkus. Sėkmės įkvėpti, jūreiviai persekiojo bėgantį priešą,
399
 bet paryčiui patys buvo atkirsti nuo jūros. Daugelis jų krito
didvyrių mirtimi. Negrįžo ir didvyriško desanto vadas pulkinin­
kas Andrejus Vorožilovas.
Jūreivių ir pasieniečių desanto būriai iš pulkininko A. Iva­
novo VRLK 20-osios divizijos buvo siunčiami į priešo užnugarį
ne vieną kartą. Visur ir visada jie rodė narsumo stebuklus. Rug­
sėjo kautynėse puikiai kovėsi ir iš Baltijos laivyno jūreivių su­
formuotos šaulių brigados.
Rugsėjo 20 dieną Vyriausioji kariuomenės vadovybė dar kar­
tą paragino 54-osios armijos vadą maršalą G. Kūliką skubiai
organizuoti ryžtingą puolimą. Telegramoje G. Kūlikui Vyriau­
siasis reikalavo nedelsiant pradėt veiksmus: „Per šias dvi die­
nas, 21-ąją ir 22-ąją, reikia pralaužti spragą priešo fronte ir su­
sijungti su leningradiečiais, nes paskui bus vėlu. Jūs labai
uždelsėte. Reikia atsigriebti prarastą laiką. Priešingu atveju, jei
jūs dar delsite, vokiečiai spės kiekvieną kaimą paversti tvirtove,
ir jums jau niekada neteks susijungti su leningradiečiais"
Tačiau ir šis nurodymas nebuvo įvykdytas.
Rugsėjo 29 dieną Vyriausioji kariuomenės vadovybė perda­
vė 54-ąją armiją Leningrado frontui. Maršalas G. Kūlikas buvo
atleistas nuo vadovavimo, ir man teko 54-osios armijos vadu
paskirti generolą M. Choziną, paliekant jį fronto štabo vir­
šininku.
Dabar paaiškėjo, kad ir hitlerininkai skubino savo kariuo­
menę. Vokiečių „Šiaurės" armijų grupės vadas fon Lėbas atkak­
liai reikalavo kuo greičiau palaužti Leningrado gynėjų pasiprie­
šinimą ir susijungti su suomių kariuomenės Karelijos grupe.
Tačiau, nepaisant visų priemonių, raginimų ir grasinimų, fašistai
taip ir neįstengė sutriuškinti tarybinės kariuomenės Leningrado
grupuotės. Nepaprastai aktyvi ir atkakli Leningrado fronto ka­
riuomenės gynyba, jos masinis didvyriškumas visiškai sužlugdė
priešo planus prasiveržti į Leningradą per Krasnoje Selo—Uric-
ką—Slucką—Puškiną.
Hitleris niršo. Jis suprato, kad laikas dabar padeda ne Vo­
kietijai, o Tarybų Sąjungai. Ji, įveikdama didžiulius sunkumus,
sėkmingai mobilizuoja liaudies jėgas ir kuria naujas karines for­
muotes ir galingas kovos priemones. Vasaros—rudens kampanija
baigėsi be žymesnių strateginių laimėjimų. Artėjo žiema, o jai
hitlerinė kariuomenė nebuvo pasiruošusi.
1 TSRS GM archyvas, f. 96-A, ap. 2011, b. 5, 1. 122.
400
 Spalio pradžioje fronto žvalgyba pranešė, kad vokiečiai kasa
žemines, rengia šiltus blindažus, stiprina priešakines linijas mi­
nomis ir kitomis inžinerinėmis priemonėmis. Žvalgai padarė teisin­
gą išvadą: priešas rengiasi žiemai. Belaisviai patvirtino šį spėji­
mą. Pirmą kartą po daugelio dienų mes realiai suvokėme, kad
frontas miesto prieigose atliko savo uždavinį ir sustabdė hitleri­
nės kariuomenės puolimą. Gynybos linija pietinėse miesto priei­
gose stabilizavosi ir iš esmės nepakito iki 1943 metų sausio mė­
nesio. Iki to laiko nusistovėjo ir šalių pozicijos prie Svyrės upės.
Kokie pagrindiniai Leningrado mūšio 1941 metų rudens gy­
nybinio etapo ypatumai ir išvados? Kur slypi vokiečių fašistinės
kariuomenės puolimo žlugimo priežastys?
Svarbiausia karinė politinė sėkmingos Leningrado gynybos
reikšmė yra ta, kad ji suardė plačius hitlerinės vadovybės pla­
nus. Leningrado fronto ir Baltijos laivyno kariuomenė savo did­
vyrišku atkaklumu ir aktyviais veiksmais susilpnino, išvargino
ir smarkiai prikaustė šiaurės kryptyje stambią vokiečių fašistinės
kariuomenės grupuotę ir neleido hitlerinei vadovybei laiku per­
mesti prie Maskvos judrių 4-osios tankų grupės junginių. Ši iki
„Taifūno" operacijos pradžios nespėjo atkurti nuniokotos mate­
rialinės dalies ir įsijungė į mūšį Maskvos kryptyje būdama nu­
silpusi. Toji aplinkybė gerokai prisidėjo prie sėkmingos MasK-
vos gynybos ir priešo gaujų sutriuškinimo mūsų Tėvynės sostinės
prieigose.
Mūšis ties Leningradu 1941 metų rugsėjo mėnesį vyko labai
sudėtingomis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Priešas naudojo ne­
mažas tankų, motorizuotas ir aviacijos pajėgas, todėl tarybinė
vadovybė turėjo greitai ir drąsiai reaguoti į situacijos pasikeiti­
mus, tobulinti kovos formas ir būdus.
Nepaprastai įtempto ir įnirtingo rugsėjo mūšio prie Leningra­
do eigoje priešo jėgos seko, o tarybinės kariuomenės pasiprieši­
nimo jėgos nuolat augo. Tai rodo ir priešo puolimo tempų lėtė­
jimas: liepos mėnesį jis pasistūmėdavo 5 kilometrus per parą, o
rugsėjo mėnesį 1—2 kilometrus, ir tai tik kai kuriose kryptyse.
Fronto vadovybės pastangomis iki rugsėjo pabaigos šiaurinė­
se, pietinėse ir pietrytinėse Leningrado prieigose buvo sukurta
tvirta, giliai ešelonuota ir priešui neįveikiama gynyba. Pakanka
paminėti tą faktą, kad tuo momentu, kai padėtis prie Leningrado
stabilizavosi, pagrindinių krypčių gynyba buvo sudaryta iš dvie-
401
 jų ešelonų. Šaulių divizijos, gerai aprūpintos prieštankinėmis
priemonėmis, čia paprastai gindavo 10—12 kilometrų ilgio barą.
Be to, mūsų gynybą darė neįveikiamą platus inžinerinių įren­
ginių tinklas ir gerai organizuota armijų, fronto ir laivyno arti­
lerijos ugnies sistema. Svarbų vaidmenį suvaidino tiksli sausumos
kariuomenės ir aviacijos sąveika, tanki gerai organizuota miesto
ir kariuomenės priešlėktuvinė gynyba.
Pergalė gynybiniuose mūšiuose, kurie vyko artimose Lenin­
grado prieigose, buvo pasiekta bendromis visų kariuomenės rū­
šių pastangomis. Kariuomenės kovą didvyriškai rėmė miesto gy­
ventojai. Visų šių bendrų pastangų pagrindas — aukšta tarybi­
nės kariuomenės moralė, nepalaužiamas tikėjimas pergale, dide­
lis patriotizmas ir neapykanta fašistiniams grobikams.
Karų istorija nežinojo tokio masinio didvyriškumo, dvasios
tvirtumo, darbo ir kovinio šaunumo pavyzdžio, kokį parodė Le-
ningTado gynėjai. Tai didelis Leningrado miesto ir srities parti­
nių organizacijų nuopelnas, jų sumani ir operatyvi organizacinė
veikla, didelis autoritetas tarp gyventojų ir kariuomenėje. Per
pirmuosius tris karo mėnesius čia buvo suformuota dešimt liau­
dies pašauktinių divizijų, 16 atskirų artilerijos ir kulkosvaidžių
batalionų, dešimtys žygio dalinių liaudies pašauktinių dalims
papildyti, daugybė vietinės priešlėktuvinės gynybos rinktinių.
Buvo parengta dešimtys tūkstančių medicinos darbuotojų, įreng­
ta daugybė ligoninių, imtasi nemaža kitų svarbių priemonių ka­
riuomenės ir miesto gyventojų kovos veiksmams užtikrinti.
Formuodami liaudies pašauktinių dalis ir kariuomenės rinkti­
nes, tuo pat metu VKP(b) CK nurodymu partijos Leningrado sri­
ties ir miesto komitetai 1941 metais sukūrė apie 400 partizanų
būrių, kuriuose buvo per 141 tūkstantį žmonių. Šie būriai buvo
pasiųsti į Pskovo, Gdovo, Narvos, Lugos rajonus ir kitas vietas.
Partijos mobilizuoti, į Leningrado fronto kariuomenę įsiliejo per
12 tūkstančių komunistų — tai buvo geriausios partijos jėgos.
10 tūkstančių žmonių tapo politiniais kovotojais. Partiniu žo­
džiu ir asmeniniu pavyzdžiu jie įkvėpdavo karius narsiai vyk­
dyti savo pareigą Tėvynei.
Nei didžiulės aukos, nei nuolatinės be galo įtemptos kautynės
nepalaužė Lenino miesto gynėjų kovingumo ir didvyriškumo.
Leningradiečiai, fronto ir laivyno kariai buvo pasiryžę geriau
žūti kovoje su priešu, bet neatiduoti miesto.
402
 Sunku deramai įvertinti Lenino miesto darbininkų klasės did­
vyrišką darbą. Žmonės dirbo nepaprastai entuziastingai, dorai
nepavalgydami ir neišsimiegodami, nuolat apšaudomi artilerijos
ir bombarduojami aviacijos. Smarkiai nukentėjo S. Kirovo, Ižo-
ros, „Russkij dizelio", „Bolševiko" gamyklos, mėsos kombinatas,
Dubrovkos elektrinė, Admiralitetas, Gegužės 1-osios fabrikas ir
daugelis kitų labai svarbių įmonių ir pastatų. Tačiau Leningra­
do įmonių darbininkai, nepaisydami barbariškų vokiečių fašis­
tinės kariuomenės veiksmų, didvyriškai vykdė jiems pavestas
užduotis. Nuoliepos mėnesio iki 1941 metų pabaigos jie pagami­
no 713 tankų, 480 šarvuočių, 58 šarvuotus traukinius, per 3 tūks­
tančius pulko artilerijos ir prieštankinių pabūklų, apie 10 tūks­
tančių minosvaidžių, per 3 milijonus sviedinių ir minų, daugiaū
kaip 80 tūkstančių reaktyvinių sviedinių ir bombų. Šaudmenų
gamyba 1941 metų antrojoje pusėje, palyginti su pirmąja, padi­
dėjo 10 kartų.
Pažymėtina, kad nemaža Leningrade pagamintos svarbios gy­
nybinės produkcijos 1941 metų spalio—gruodžio mėnesį lėktu­
vais buvo siunčiama mūsų kariuomenei, ginančiai Maskvą. Vien
paskutinį 1941 metų ketvirtį, tai yra pačiame mūšio dėl Maskvos
įkarštyje, leningradiečiai pasiuntė didvyriškiems mūsų Tėvynės
sostinės gynėjams daugiau kaip tūkstantį pulko artilerijos pa­
būklų ir minosvaidžių.
Tuo metu aš jau vadovavau Vakarų frontui, kuris kovėsi
Maskvos prieigose. Prisimenu, kaip susijaudinau, kai išgirdau
apie tą pagalbą, kurią teikia mums leningradiečiai, patyrę badą
ir nepriteklius, bet išlikę dvasiškai tvirti ir valingi.
Prieš karą Leningrade gyveno 3 milijonai 103 tūkstančiai
žmonių, o įskaitant priemiesčius,— 3 milijonai 385 tūkstančiai.
Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu nuo 1941 metų birželio 29
iki 1943 metų kovo 31 dienos buvo evakuota 1 milijonas 743
tūkstančiai 129 žmonės, iš jų 414 tūkstančių 148 vaikai1.
Aleksejui Kosyginui buvo pavesta kontroliuoti, kaip vykdo­
mas Vyriausybės nutarimas dėl žmonių ir gamyklų įrengimų eva-
kavimo ir paskirstymo naujuose šalies rajonuose. Evakuacijos
sąlygos buvo labai sunkios. Teko įveikti nemaža sunkumų skirs­
tant visa, kas išvežta, Užvolgyje, Urale, Sibire, Kazachstane ir
kituose šalies rajonuose, tačiau vyriausybės nutarimas buvo įvyk­
dytas laiku. Nemaža įtakos turėjo sumanus organizacinis darbas
1 LVSRA, f. 330, ар. 1, b. 5, 1. 1—42, 174, 1—15.
403
Aleksejaus Kosygino ir kitų draugų, kuriems VKP(b) CK pavedė
įvykdyti šią, sakyčiau, nepaprastai svarbią užduotį.
Įdėmiai sekdamas įvykius Leningrade, partijos Centro Komi­
tetas mobilizavo visas jėgas ir išteklius miesto gyventojams pa­
dėti. Visureigiais, arkliais, kitokiais būdais Ladogos ežero ledu
į Leningradą buvo gabenami maisto produktai, šaudmenys, dra­
bužiai, medikamentai. Gero žodžio nusipelnė Valstybės Gynimo
Komiteto įgaliotinis generolas leitenantas Dmitrijus Pavlovas.
Labai energingai ir išradingai jis organizavo nepaprastai sudė­
tingomis sąlygomis būtiniausių maisto produktų gabenimą ba­
daujantiems Leningrado gyventojams ir fronto kariuomenei.
Aš laikau didele garbe, kad pačiu sunkiausiu momentu man
buvo patikėta vadovauti visai Lenino miesto ginančiai kariuo­
menei. Organizuodamas kovą blokados sąlygomis, kai priešas
turėjo nemažą jėgų ir kovos technikos pranašumą, aš įgijau di­
delę patirtį, kuri vėliau man labai pravertė, kai vadovavau fron­
tams ir dirbau Vyriausiojo kariuomenės vado pavaduotoju. 1941
metų rugsėjis liko man atmintyje visam gyvenimui.
# * *

1942 metų pabaigoje frontuose susiklostė mums palankesnė

padėtis. Pasiaukojamo tarybinės liaudies darbo ir didžiulės or­
ganizacinės partijos veiklos dėka tarybinė kariuomenė gaudavo
vis daugiau pirmaklasės kovos technikos. Šalies gilumoje buvo
telkiami galingi Vyriausiosios kariuomenės vadovybės rezervai.
Priešui buvo atvirkščiai: jis vis labiau neteko karo pradžioje tu­
rėto ginkluotės ir kariuomenės skaičiaus pranašumo.
Iš esmės pasikeitė ginkluotos kovos pobūdis. Patyrusios pra­
laimėjimą mūšyje prie Stalingrado, fašistinės Vokietijos gink­
luotosios pajėgos prarado iniciatyvą ir buvo priverstos pereiti į
strateginę gynybą. Raudonoji Armija paėmė iniciatyvą į savo
rankas.
Vyriausioji kariuomenės vadovybė plėtojo puolimą keliose
svarbiausiose operatyvinėse strateginėse kryptyse. Pagrindiniai
1942—1943 metų žiemos kampanijos įvykiai vyko pietiniame Ta­
rybų Sąjungos—Vokietijos fronto sparne.
Sutriuškinusi vokiečių kariuomenę Stalingrado rajone, prie
Kotelnikovo ir Šiaurės Kaukaze, tarybinė kariuomenė toliau puo­
lė bendra Donbaso ir Charkovo kryptimi. Priešo vyriausioji va­
dovybė buvo priversta mesti čia didžiąją dalį savo rezervų.
Tuo pat metu mūsų Šiaurės vakarų, Kalinino ir Vakarų fron-
404
tai perėjo J puolimą prie bemjansko, Veiikije Lukų ir Rževo.
Mėgindama atsispirti šioms operacijoms ir sustiprinti savo 16-ąją
armiją, atsidūrusią Demjansko maiše, vokiečių „Šiaurės" armi­
jų grupės vadovybė turėjo panaudoti visus savo rezervus ir per­
mesti nuo Leningrado apie septynias divizijas.
Atsižvelgdama į palankiai susiklosčiusią padėtį Leningrado
kryptyje, Tarybinė vyriausioji kariuomenės vadovybė nutarė
įvykdyti Ladogos ežero rajone puolamąją operaciją Leningrado
blokadai pralaužti. Sąlyginai ši operacija vadinosi „Iskra".
Blokados pralaužos vieta buvo parinkta ta pati Mgos—Sli-
selburgo iškyša Šliselburgo—Siniavino rajone.
Smūgius turėjo smogti Leningrado fronto sustiprinta 67-oji
armija (vadas generolas leitenantas M. Duchanovas; Karinės ta­
rybos narys P. Tiurkinas) ir Volchovo fronto sustiprinta 2-oji
smogiamoji armija (vadas generolas leitenantas V. Romanovskis;
Karinės tarybos narys generolas A. Kuznecovas). Smogiamųjų
grupuočių veiksmus turėjo remti 13-osios ir 14-osios aviacijos
armijų pagrindinės jėgos, taip pat dalis Baltijos laivyno ir La­
dogos karo flotilės artilerijos.
Konkrečios Leningrado ir Volchovo frontų kariuomenės už­
duotys, susijusios su Leningrado blokados pralaužimu, buvo nu­
rodytos Vyriausiosios kariuomenės vadovybės 1942 metų gruo­
džio 8 dienos direktyvoje.
„Bendromis Volchovo ir Leningrado frontų pastangomis sut­
riuškinti priešo grupuotę Lipkos—Gaitolovo—Maskvos Dubrov-
kos—Šliselburgo rajone ir taip pralaužti Leningrado miesto ap­
siaustį. Operaciją baigti iki 1943 metų sausio pabaigos.
Įrengus tvirtą gynybą linijoje Moikos upė—Michailovsko gy­
venvietė—Tortolovas, užtikrinti Leningrado fronto komunikaci­
jas. Po to duoti kariuomenei 10 dienų poilsio.
1943 metų vasario pirmojoje pusėje parengti ir įvykdyti prie­
šo Mgos rajone sutriuškinimo ir Kirovo geležinkelio išvalymo
operaciją ir išeiti į Voronovo—Sigolovo—Voitolovo—Voskre-
sensko liniją.
Baigus Mgos operaciją, kariuomenę perkelti J žiemos butus.
Su šiuo įsakymu supažindinti vadovybę iki pulkų vadų imtinai.
Gavimą patvirtinti. Apie vykdymą pranešti.

1942.12.8 Vyriausioji kariuomenės vadovybė

22 vai. 15 min. J. Stalinas
Nr. 170703". G. Žukovas
405
 Reikia ypač pabrėžti, kad operaciją „Iskra" mūsų kariuomenė
turėjo vykdyti be galo sudėtingomis sąlygomis. Per ilgus mėne­
sius, praleistus prie Leningrado, hitlerinė kariuomenė pavertė
užimamas pozicijas galingais įtvirtintais rajonais su plačia beto­
ninių lauko statinių sistema ir daugybe kliūčių tankams ir pės­
tininkams. Be to, priešo gynyba rėmėsi į gana patogias aukštu­
mas ir kitas natūralias ribas.
Ypač stipri priešo gynyba buvo kairiajame Nevos krante.
Čia įsitvirtinę, hitlerininkai turėjo prieš save atvirą apie 800
metrų pločio vandens juostą. Net užšalusi upė buvo be galo
stipri kliūtis, nes ant ledo nebuvo jokių priedangų. Ji buvo
stebima ir apšaudoma nuo priešo užimto stataus kranto, kurio
aukštis pralaužos bare siekė nuo 5 iki 12 metrų. Hitlerinė ka­
riuomenė šią natūralią kliūtį dar sustiprino spygliuotų vielų
užtvaromis ir minų laukais.
Pralaužti taip įtvirtintą priešo gynybą buvo sudėtingas kovos
uždavinys, reikalaujantis daug pastangų, didelio karinio meis­
triškumo ir visos asmeninės sudėties kovingumo.
Todėl, nors Leningrado ir Volchovo frontų vadovybių pateik­
ti veikimo planai buvo Generaliniame štabe aptarti ir Vyriau­
siosios vadovybės patvirtinti, Vyriausiasis, atsižvelgdamas į anks­
tesnes nesėkmes, ne kartą reiškė savo nerimą dėl šios operaci­
jos baigties.
1942 metų gruodžio mėnesį frontai atidžiai rengėsi busima­
jam puolimui. Vyriausiosios kariuomenės vadovybės nustatytu
laiku— 1943 metų sausio 1 dieną — pasirengimas buvo baigtas.
Tačiau dėl labai nepalankių oro sąlygų — užsitęsė atlydys, ir
Nevos ledas buvo nepakankamai stiprus, pelkės sunkiai pra­
einamos— pradėti puolimą buvo pavojinga. Abiejų frontų vado­
vybės gruodžio pabaigoje kreipėsi į Vyriausiąją vadovybę, pra­
šydamos atidėti puolimą iki sausio 10—12 dienos. Sis prašymas
buvo patenkintas.
Pirmosiomis 1943 metų sausio dienomis į Voronežo fronto šta­
bą, kur buvau atvykęs padėti Ostrogožsko—Rosošės puolamajai
operacijai pasirengti, man paskambino J. Stalinas ir be jokių
įžangų pasakė:
— Leningrade, kaip Vyriausiosios kariuomenės vadovybės
atstovas, yra Vorošilovas. Valstybės Gynimo Komitetas mano,
kad jums taip pat būtina tenai nuvykti. Reikia vietoje pažiūrėti,
ar viskas padaryta, kad operacija „Iskra" praeitų sėkmingai.
406
Laiko jūs dar turite, užsukite į Maskvą. Mums reikia aptarti vie­
ną klausimą.
Kadangi operacija prie Ostrogožsko ir Rosošės taip pat buvo
gana svarbi Vyriausiosios kariuomenės vadovybės strateginio
plano grandis, aš paklausiau, ką daryti su Voronežo fronto ren­
gimu puolimui.
— O ką jūs siūlot? — savo ruožtu paklausė J. Stalinas.
— Vasilevskis žino visus reikalus, tegu jis ir baigia čia pra­
dėtą darbą, o Stalingrado rajone darbą gali baigti Voronovas.
— Sutinku. N edelsdam as skriskit j M askvą.
J. Stalino kabinete radau aviacijos pramonės liaudies komisa­
rą A. Sachuriną ir aviakonstruktorius. Matyt, baigėsi ilgas pokal­
bis apie tolesnį kai kurių lėktuvų konstrukcijos gerinimą ir bom­
bonešių gamybos spartinimą. Tikriausiai reikalai neblogi, nes
J. Stalinas buvo gerai nusiteikęs.
— Na, eikite, imkitės darbo,— pasakė jis visiems dalyviams,
baigdamas svarstymą.
Kai už paskutinio išeinančiojo nugaros užsidarė durys, Vy­
riausiasis maloniai pastebėjo:
— Štai kokius žmones išugdė partija...
— Taigi,— kreipdamasis į mane, kalbėjo toliau J. Stalinas,—
iki „Iskros" operacijos pradžios jūs dar turite šiek tiek laiko.
Mes norėtume, kad jūs porai dienų nuskristumėte į 3-iąją smo­
giamąją armiją: ji sunkiai kaunasi su apsupta priešo grupuote
Velikije Lukų—Novosokolnikų—Porečės rajone. Pažiūrėkite, kaio
ten suorganizuotas darbas.
— Gerai, šiandien pat išskrendu.
Apie tai aš pasakoju todėl, kad operacija prie Velikije Lukų
ir aplinkiniuose rajonuose turėjo svarbią reikšmę Leningrado
deblokadai. Ten puolanti kariuomenė atitraukė nuo Leningrado
nemažas priešo pajėgas ir tuo nemažai prisidėjo prie „Iskros"
operacijos. Kaip Vyriausiojo kariuomenės vado pavaduotojas
nuolat gaudamas iš Generalinio štabo smulkiausią informaciją
apie padėtį frontuose, aš buvau gerai susipažinęs su šios opera­
cijos planu.
Atvykęs į 3-iają smogiamąją armiją, vietoje susipažinau su 8-
ojo estiškojo korpuso veiksmais. Jam tada vadovavo patyręs ir
energingas generolas majoras L. Pernas — estas pagal tautybę. Po
to pabuvojau 5-ajame gvardijos korpuse, kuriam vadovavo da-
407
 bar du kartus Tarybų Sąjungos Didvyris armijos generolas A. Be-
loborodovas, vienas žymiausių ir veikliausių mūsų karvedžių.
357-ajai šaulių divizijai vadovavo Aleksandras Kronikas 1922
metais jis buvo eskadrono, kuriam man teko vadovauti, viršila.
Žinoma, buvo labai malonu susitikti seną kovos draugą. Tačiau
dvigubai apsidžiaugiau, kai susipažinau su sėkmingais jo di­
vizijos veiksmais ir sumaniai sudarytais planais.
3-iojoje smogiamojoje armijoje reikalai klostėsi gerai. Ir pats
vadas generolas K. Galickis, ir armijos Karinės tarybos narys
A. Litvinovas padarė man gana malonų įspūdį. Apie visa tai
aš informavau J. Staliną ir, išgirdęs jo „gerai", naktį į sausio
9-ąją išvykau į Volchovo frontą.
...Mums, Vyriausiosios kariuomenės vadovybės atstovams
frontuose, retai tekdavo važiuoti geležinkeliu. Paprastai į kovų
vietas skubėdavome lėktuvais. Įlipęs į patogų, gerai šildomą vago­
ną, liepiau manęs nežadinti ir atsiguliau miegoti. Reikėjo pasi­
semti jėgų būsimam darbui, kuris, kaip paprastai, manęs laukė
iškart atvykus j vietą.
Pabudau nuo to, kad traukinys staiga sulėtino greitį. Už lan­
go buvo tamsu, nesimatė nė vieno žiburėlio.. Pažiūrėjau į laik­
rodį: artėjo antra valanda nakties.
Skubiai atsikėliau, apsirengiau. Traukinys sustojo. Duryse iš­
dygo budinčio generolo figūra.
— Iš Leningrado atvyko draugai Ždanovas su Vorošilovu ir
laukia jūsų savo vagone,— pranešė jis.
Aš tuoj pat nuėjau tenai. K. Vorošilovo vagone susirinko
Leningrado ir Volchovo frontų vadai, Karinių tarybų nariai.
Klimentas Vorošilovas ir Andrejus Ždanovas šiltai pasisvei­
kino su manimi.
— Skambino Stalinas,— pasakė Vorošilovas,— ir įspėjo, kad
tu atvažiuoji.
— Pasiruošęs tuoj pat imtis darbo.
Mes nieko nelaukdami ėmėme svarstyti „Iskros" operacijos
klausimus.
Kaip visada, darbą pradėjome paskirstydami užduotis fron­
tams ir svarstydami būsimų veiksmų planus. Vyriausioji kariuo­
menės vadovybė Leningrado ir Volchovo frontams pasiuntė di­
rektyvą dar 1942 metų gruodžio 8 dieną. Ji įsakė sutriuškinti
vokiečių fašistinės kariuomenės grupuotę Lipkos—Gaitolovo—
408
Maskvos Dubrovkos—Šliselburgo rajone ir pralaužti šioje vieto­
je blokadą.
Sumanytas būdas blokadą pralaužti buvo paprastas. Dvi Vol­
chovo ir Leningrado frontų smogiamosios grupuotės turėjo smog­
ti stiprius priešpriešinius smūgius link Darbininkų gyvenvietės
Nr. 5 (už 5 kilometrų į šiaurę nuo Siniavino) ir suskaidyti prie­
šo gynybą Šliselburgo—Mgos iškyšoje. Tuo pat metu kituose
fronto baruose, į šiaurę ir į pietus nuo pagrindinės krypties, bu­
vo planuojami pagalbiniai smūgiai, kad priešas negalėtų manev­
ruoti jėgomis ir ištekliais.
Prisipažinsiu, aš susijaudinau, kai operatyviniuose fronto že­
mėlapiuose vėl pamačiau pažįstamus gyvenviečių pavadinimus,
primenančius 1941 metų rugsėjį.
Maskvos Dubrovka!.. Čia iki šiol didvyriškai laikėsi placdar­
mas — „lopas", užimtas dar pirmąjį blokados mėnesį. Dabar iš
šio „lopo" buvo numatyta viena pagalbinių Leningrado fronto
smūgių krypčių.
Suprantama, įvyko permainų ir kituose fronto baruose. Dabar
iš Leningrado pusės puolė jau ne divizija, kaip 1941 metais, o
visa generolo M. Duchanovo 67-oji armija. Į jos sudėtį įėjo pa­
garsėjusios divizijos — generolo N. Simoniako 136-oji, anksčiau
gynusi Hanko pusiasalį, generolo A. Krasnovo gvardijos 45-oji,
pulkininko V. Trubačiovo 86-oji. Operacijoje dalyvavo Baltijos
laivyno artilerija ir aviacija, S. Rybalčenkos 13-oji aviacijos ar­
mija, kai kurios Ladogos karinės flotilės artilerijos pajėgos.
Volchovo fronte pagrindinę užduotį vykdė 2-oji smogiamoji
armija, vadovaujama generolo V. Romanovskio, o pagalbinėje
kryptyje, j pietus nuo Gaitolovo, dalimi jėgų puolė generolo
F. Starikovo 8-oji armija. Su jomis aš ir turėjau dirbti dvi dienas
iki operacijos pradžios, nes K. Vorošilovas grįžo į Leningradą
koordinuoti Leningrado fronto kariuomenės veiksmų. Iš oro Vol­
chovo fronto operaciją rėmė generolo I. Zuravliovo 14-oji avia­
cijos armija.
Svarstant operacijos planus, buvo nutarta kiek pakoreguoti
kariuomenės veiksmus, ypač artilerijos puolimo organizavimą.
Pasibaigus pasitarimui, K. Vorošilovas, L. Govorovas ir A.Zda-
novas išvyko į Leningradą, o aš ėmiausi darbo. Pasikalbėjau su
Volchovo fronto vadu K. Mereckovu ir Karinės tarybos nariu
L. Mechlisu, štabo viršininku generolu M. Sarochinu ir fronto
artilerijos vadu generolu G. Degtiariovu. Paskui susitikau su ar-
409
mijų vadais. Pirmiausia patikrinau jų sprendimus ir operacijos
planą. Po to smulkiai susipažinau su materialiniu techniniu ka­
riuomenės aprūpinimu ir detaliai išnagrinėjau priimtą busimųjų
kautynių sprendimą su 128-osios šaulių divizijos vadu generolu
F. Parchomenka, veikiančiu dešiniajame pagrindinio smūgio
krypties sparne.
Kiekviena Volchovo fronto kariuomenėje praleista diena
baigdavosi išsamiais pranešimais Vyriausiajai vadovybei apie
darbo rezultatus. Aš informuodavau apie priemones pastebėtiems
trūkumams pašalinti, teikdavau pasiūlymus tais klausimais, ku­
riuos turėjo spręsti Generalinis štabas ir kitos centrinės valdy­
bos. Pateikiu tik vieną tokį dokumentą, kurį pasiunčiau Vyriau­
siajam antrą buvimo fronte dieną.

„Drg. Vasiljevui1
Šiandien buvau Romanovskio ir Starikovo vadavietėse. Su jais
smulkiai aptariau padėtį ir priimtus sprendimus. Taip pat išsi­
aiškinau padėtį ir pralaužimo sprendimą su 128-osios šaulių di­
vizijos vadu.
Pagrindiniai sprendimų ir operacijų užtikrinimo trūkumai,
mano nuomone, yra šie:
1. Divizijos, puolančios bendra kryptimi Darbininkų gyven­
vietės Nr. 8 link, apeidamos Siniavino pasipriešinimo mazgą, ne­
turėjo tankų; įtvirtintam punkte Darbininkų gyvenvietėje Nr. 8
nebuvo sutelkta pakankamai ugnies priemonių. Be tankų ir pa­
kankamo ugnies priemonių kiekio pralaužimas negarantuotas.
2. Armijų, junginių ir dalių sąveika sandūrose parengta sil­
pnai.
3. Divizijų rezervai buvo labai arti kovos rikiuotės ir iš
esmės tapo antraisiais ešelonais. Jų išdėstymas nuo pirmojo eše­
lono per 1—1,5 kilometro galėjo baigtis dideliais nuostoliais.
Be to, išaiškinta keletas taktinių ir techninių trūkumų,
Dėl visų pastebėtų trūkumų duoti išsamūs nurodymai Afanas-
jevui2 ir armijų vadams.
Pas Afanasjevą dėl vietos sąlygų labai blogas artilerijos se­
kimas. Jis dar pablogės, kai mūsų kariuomenė ims veržtis per
miškingą rajoną. Kad veltui nebūtų sėjami sviediniai ir minos,
1 J. Stalino pseudonimas (Autoriaus pastaba).
(Autoriaus pastaba).
! K. M e r e c k o v o p s e u d o n im a s

410
feikia frontui skubiai paskirti aėfostatų būrį ir vieną dvi lėktu­
vų koreguotojų grandis.
Antrame operacijos etape Volchovo frontui papildomai rei­
kia šitiek šaudmenų: 122 mm haubicų sviedinių — 20 000; 152
mm patrankų — haubicų sviedinių— 15 000; 120 mm minų —
60 000; sviedinių M-30—150 000; M-20—3000; M-13—3500. Šiuos
šaudmenis būtina gauti 1943 metų sausio 18—20 dieną.
Sausio 11-ąją nuo ryto būsiu divizijose.
Jefremovas 1 yra pas Leonidovą 2.
1943.1.11.02.00. Konstantinovas 3"

Pagaliau operacijai buvo pasirengta. Išaušo 1943 metų sau­

sio 12-osios rytas. Jis buvo giedras ir šaltas. Mes su generolu
V. Romanovskiu atvykome j 2-osios smogiamosios armijos se-
kyklą. Jis buvo įsikūręs visai netoli priešakinių pozicijų, todėl
iš čia buvo gerai matyti artimiausios priešo gynybos pozicijos.
Virš jų kilo daugybė dūmelių. Kareiviai, sargybą ėję naktį, kada
paprastai veikdavo mūsų žvalgyba, dabar rengėsi ilsėtis ir smar­
kiai kūreno krosnis.
Visose priešakinėse pozicijose kol kas viešpatavo tyla. Tai
buvo ypatinga tyla — tyla prieš didelio istorinio masto puolimą.
Šiame mūšyje mums pavyko sudaryti taktinį netikėtumą, nors
priešas žinojo, kad rengiamės pralaužti blokadą. Jis galbūt net
spėliojo, kur bus smogtas tarybinės kariuomenės smūgis: pati
fronto konfigūracija tai rodė. Kasdien spėjamame pralaužimo
bare vokiečiai statė vis naujus gynybinius įrenginius, telkė sa­
vo rinktines dalis, dar ir dar stiprino ugnies priemonėmis pasip­
riešinimo mazgus, įrengtus daugiau kaip per šešiolika blokados
mėnesių. Tačiau būtent kada: kurią dieną ir valandą, kokiomis
pajėgomis mes pradėsime operaciją, vokiečių vadovybė neži­
nojo.
Kaip vėliau paliudijo belaisviai, tarybinės kariuomenės smū­
gis, kurio hitlerininkai laukė visus metus, tą dieną jiems vis
dėlto buvo netikėtas, ypač savo jėga Ir meistriškumu.
Lygiai 9 valandą 30 minučių šaltą ryto tylą perplėšė pirmoji
artilerinio atakos parengimo salvė. Vakarinėje ir rytinėje Sli-
1 K. Vorošilovo pseudonimas fAutoriaus pastaba).
* L. Govorovo pseudonimas (Autoriaus pastaba).
* G. Žukovo pseudonimas (Autoriaus pastaba).
411
 šeiburgo—Mgos koridoriaus pusėje vienii metu sugriaudėjo tū­
kstančiai abiejų frontų pabūklų ir minosvaidžių.
Dvi valandas siautėjo ugnies uraganas priešo pozicijose pa­
grindinio ir pagalbinių tarybinės kariuomenės smūgių kryptyse.
Leningrado ir Volchovo frontų artilerijos kanonada susiliejo į
vieną galingą dundesį, ir sunku buvo suvokti, kas ir iš kur šau­
do. Priešakyje kilo į viršų juodi žemių fontanai, siūbavo ir virto
medžiai, lėkė aukštyn priešo blindažų sienojai. Virš žemės tai
šen, tai ten pakildavo pilki, stipriame šaltyje greit nusėdantys
debesėliai — garavo sprogimų plėšomos pelkės. Kiekvienam pra-
laužos baro kvadratiniam metrui teko du trys artilerijos sviedi­
niai ir minos.
Gerai parengta ataka davė laukiamų rezultatų. Įveikdamos
priešo pasipriešinimą, laužydamos jo gynybą, abiejų frontų
smogiamosios grupuotės, nors ir labai sunkiai, bet atkakliai ver­
žėsi viena į kitą. Septynias paras tęsėsi įnirtingas mūšis priešo
gynybos gilumoje, nenutildamas nei dieną, nei naktį. Hitlerinė
kariuomenė atkakliai kovėsi dėl kiekvienos aukštumos, kiekvie­
nos giraitės ir gyvenvietės. Tačiau jų gynyba bendromis gerai
sąveikavusių visų kariuomenės rūšių pastangomis buvo pralauž­
ta.
Mūsų kariuomenė užėmė Sliselburgą ir nemaža kitų gyvenvie­
čių, kurias vokiečiai buvo pavertę galingais pasipriešinimo maz­
gais. Sausio 18-ąją Darbininkų gyvenvietės Nr. 5 ir Darbininkų
gyvenvietės Nr. 1 rajonuose puolančios frontų dalys susijungė.
Leningrado blokada buvo pralaužta!
Operacijos metu 2-osios smogiamosios armijos vado sekykla,
kur mes buvome, persikėlė į Darbininkų gyvenvietės Nr. 1 ra­
joną. Aš mačiau, kaip džiaugsmingai susitiko blokadą pralaužu­
sių frontų kovotojai. Nekreipdami dėmesio, kad nuo Siniavino
aukštumos šaudo priešo artilerija, kareiviai broliškai, stipriai
glėbesčiavosi. Tai buvo tikrai ilgai lauktas džiaugsmas!
Leningrado deblokada buvo didelis karinis ir politinis įvy­
kis.
Sausio 18-ąją, kai blokada buvo galutinai pralaužta, TSRS
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku man buvo suteiktas
Tarybų Sąjungos maršalo laipsnis. Sausio 20-ąją mes su K. Voro-
šilovu buvome Leningrade. Mus labai sujaudino, kad per susi­
tikimus ir pokalbius nė vienas gyventojas nepasiskundė bloka­
dos atneštomis nelaimėmis. Visi pokalbiai krypo Į tai, kaip grei-
412
čiau organizuoti materialinių techninių priemonių gabenimą į
Leningradą, kad būtų galima gaminti ir remontuoti mūsų frontui
reikalingą kovos techniką... Čia pasireiškė Lenino partijos iš­
auklėtos, jokio priešo nenugalimos tarybinės liaudies jėga ir
galybė.
Tokių išmėginimų, kuriuos teko patirti leningradiečiams, tik­
riausiai niekas nebūtų išlaikę, išskyrus tarybinius žmones. Le­
nino miesto gyventojai parodė didžiulį didvyriškumą ir ištvermę.
Tai prisimindami, mes, likę gyvi, lenkiame galvas, pagerbdami
šviesų atminimą tų, kurie paaukojo savo gyvybę už Lenino
miestą, už Tarybinę Tėvynę, už mūsų vaikų ateitį...

Tarp daugelio kitų Leningrado deblokados įvykių mano at­

mintyje išliko vienas gana įdomus atsitikimas.
Buvo 1943 metų sausio 14-oji. Mums pranešė, kad tarp Darbi­
ninkų gyvenvietės Nr. 5 ir Darbininkų gyvenvietės Nr. 6 mūsų
artileristai pamuše tanką, kuris savo išore smarkiai skyrėsi nuo
mums žinomų. Be to, hitlerininkai visaip stengėsi jį išgabenti iš
„neutralios zonos".
Mes susidomėjome šiuo pranešimu ir įsakėme sudaryti šaulių
būrio ir keturių tankų grupę. Davėme jai užduotį paimti vokie­
čių tanką ir atvilkti į mūsų kariuomenės pozicijas, kad
paskui jį būtų galima kruopščiai ištirti. Grupę rėmė galinga ar­
tilerijos ir minosvaidžių ugnis.
Naktį į sausio 17-ąją vyresniojo leitenanto Kosarevo vado­
vaujama grupė pradėjo vykdyti kovos užduotį. Priešas be palio­
vos šaudė į pamušto tanko buvimo vietą. Vis dėlto pavyko tanką
paimti ir atvilkti. Atgabeno net tanko formuliarą, pakeltą nuo
sniego.
Tankas iš tikrųjų buvo neįprastos konstrukcijos. Buvo nus­
tatyta, kad tai eksperimentinis naujo sunkiojo tanko „Tigras“
pavyzdys Nr. 1, kurį hitlerinė vadovybė atsiuntė į Volchovo
frontą išbandyti.
Paimtas tankas buvo atiduotas visapusiškai ištirti. Bandymais
specialistai nustatė labiausiai pažeidžiamas jo vietas. Su rezul­
tatais nedelsiant buvo supažindinta visa tarybinė kariuomenė.
Todėl, kai Stalingrado ir Kursko mūšiuose vokiečiai panaudojo
„Tigrus", mūsų tankistai ir artileristai jau drąsiai stojo su jais
į kovą.
413
 Leningrado deblokada 1943 metų sausio mėnesį turėjo milži­
nišką karinę politinę reikšmę ir buvo istorinio Leningrado mūšio
persilaužimo momentas.
Buvo atstatytos sausumos komunikacijos, jungiančios miestą
su šalimi. Tatai gerokai pagerino gyventojų, fronto ir laivyno
padėtį. Mūsų pergalė galutinai likvidavo pavojų, kad vokiečių
ir suomių kariuomenė gali susijungti Leningrado rajone. Vokie­
čių fašistinės vadovybės planas pasmaugti miesto gynėjus kaulė­
ta bado ranka galutinai žlugo. Fašistinės Vokietijos autoritetui
buvo smogtas nepataisomas smūgis.
Leningrado ir Volchovo frontų operacija pademonstravo iš­
augusį Raudonosios Armijos ir jos vadovybės meistriškumą. Pir­
mą kartą šiuolaikinių karų istorijoje čia buvo sutriuškintas prie­
šas, ilgą laiką blokavęs milžinišką miestą, derinant smūgį iš išo­
rės su galingu smūgiu iš apsiausties rajono. Tokį puolimo planą
Vyriausioji kariuomenės vadovybė visapusiškai sumaniai paren­
gė ir sėkmingai užbaigė.
Tarybinės kariuomenės pergalė prie Leningrado 1943 metų
sausyje įtikinamai parodė išaugusią mūsų šalies karinę ekono­
miką. Leningrado ir Volchovo frontų smogiamosiose grupuotėse
(2-oji smogiamoji ir 67-oji armijos) buvo sutelkta per 4000 pa­
būklų ir minosvaidžių. 1943 metų vasario—kovo mėnesį vien Le­
ningrado fronto kariuomenė sunaudojo apie tris tūkstančius va­
gonų šaudmenų. Kad priešui nepavyko sugniuždyti šaunių mies­
to sūnų ir dukrų kovingumo ir paralyžiuoti pramonės darbo, ma­
tyti iš to fakto, jog leningradiečiai, daugiau kaip metus praleidę
blokadoje, sugebėjo pagaminti fronto kariuomenei tiek daug
šaudmenų.
Blokados pralaužimas pademonstravo milžinišką moralinę ii
politinę tarybinės visuomenės vienybę, mūsų Tėvynės tautų
draugystę. Prie Leningrado kovėsi visų Tarybų Sąjungos tauty­
bių atstovai. Jie demonstravo nepaprastą narsumą ir masinį did­
vyriškumą. Už drąsą ir narsą blokados pralaužimo mūšiuose 22
tūkstančiai Leningrado, Volchovo frontų. Raudonosios vėliavos
Baltijos laivyno ir Leningrado priešlėktuvinės gynybos armijos
karių buvo apdovanoti koviniais ordinais ir medaliais, o labiau­
siai pasižymėjusiems suteiktas garbingas Tarybų Sąjungos Did'
vyrio vardas.
414
 kalbėdamas apie masinį tarybinių karių didvyriškumą gy­
nybinėse kautynėse ir blokados pralaužimo operacijoje, kaip tie­
sioginis įvykių dalyvis negaliu apeiti vieno fakto.
1969 metais Anglijoje išėjo didelė Harisono Solsberio knyga
„Leningrado apgultis"1. Knyga turi daugelį išorinių mokslinio
veikalo požymių: faktai ir skaičiai paremti šaltiniais, kurių vien
sąrašas užima 14 puslapių smulkaus teksto. Pažymėtina, kad
tarp beveik 500 panaudotos literatūros pavadinimų nurodyta 230
tarybinių autorių knygų ir 192 mūsų periodinės spaudos publi­
kacijos.
Tačiau gilesnė pažintis su Solsberio knyga rodo, kad ji —
ryškus neobjektyvumo ir išankstinio nusistatymo pavyzdys. Jos
antitarybiškumas akivaizdus.
Autorius kruopščiai atrinko ir noriai aprašė pačius niūriau­
sius, sunkiausius ir neigiamiausius epizodus ir faktus. Visa tai
sudaro įspūdį, kad Leningrado gyventojų ir Leningrado fronto
kariuomenės sudėtos aukos vardan pergalės buvo beprasmiškos
ir nereikalingos. Apie pačią pergalę knygoje iš esmės nepasako-
jama. Neatskleidžiama joje ir didvyriškos 900 dienų Leningrado
gynybos reikšmė visai karo eigai.
Visiems žinomus faktus, paimtus iš tarybinių šaltinių, ponas
Solsberis Vakarų skaitytojui pateikia kaip atradėjas. Todėl nein­
formuotas skaitytojas gali pamanyti, kad, pavyzdžiui, knygoje
pirmą kartą publikuojamos žinios apie blokados sukeltas Lenin­
grado gyventojų kančias, apie žuvusių skaičių ir pan.
Ypač nesąžiningai Solsberis pateikia žinias apie nuostolius.
Jis tvirtina, kad esą „tarybinė vadovybė sąmoningai mažina
duomenis apie mirusius nuo bado".
Čia Solsberis aiškiai ir sąmoningai klaidina skaitytoją. Mes
visiškai nesistengiame slėpti vokiečių fašistų nusikaltimų aukų.
Mes to niekada neužmiršime! Paprasčiausiai buvo nelengva tuoj
po karo nustatyti tikrą aukų skaičių. Siaubingą 1941—1942 me­
tų blokados žiemą detaliai suskaičiuoti mirusius nuo bado ne­
buvo kam. Tačiau vėliau Ypatingoji valstybinė komisija fašis­
tinių grobikų vokiečių piktadarybėms išaiškinti ir tirti nustatė,
kad blokados metais Leningrade nuo bado žuvo apie 642 tūks­
tančius ir nuo fašistinės aviacijos antskrydžių, artilerijos apšau­
dymų krito apie 21 tūkstantį žmonių.
1 J u n g tin ė s e A m e rik o s V a ls tijo s e ši k n y g a iš ė jo „900 d ie n ų " p a v a ­
d in im u (Autoriaus pastaba).

415
 Tad koks gi pono Solsberio „atradimas"? Akivaizdu, kad jo
„giliai apmąstyti" svarstymai apie talsifikuotus ir tikruosius Le­
ningrado gyventojų nuostolius neverti sudilusio skatiko.
Panašių knygų autoriai yra bejėgiai pakeisti istorijos faktus.
Leningradiečių žygdarbio didybė tarsi veidrodis atspindi aukš­
tą tarybinę moralę, tarybinių žmonių didvyriškumą ir ištvermę,
jų ištikimybę socializmo idealams, mūsų karo meno pranašumą
prieš hitlerinio vermachto karo meną. Nepripažinus šios aksio­
mos, negalima nei suprasti, nei paaiškinti viso Antrojo pasauli­
nio karo eigos, jo lemiamų, istorinių mūšių, pavyzdžiui, tokių,
kaip kova dėl Leningrado.
Apie didvyrišką Leningrado gynybą parašyta daug. Ir vis
dėlto, man atrodo, apie ją, kaip ir apie visus mūsų miestus did­
vyrius, reikėtų parašyti dar daugiau, sukurti specialią serija
knygų epopėjų, gausiai iliustruotų ir gražiai išleistų, paremtų
gausia faktine, tik dokumentine medžiaga, parašytų nuoširdžiai ir
teisingai.
Manau, kiekvienas tarybinis žmogus rastų namuose garbingą
vietą tokiai knygai. Tegu mūsų jaunimas už naujų dabartinių
miestų kvartalų* aikščių ir prospektų įžiūri kraujo apšlakstytas
praėjusio karo gatves ir skersgatvius, sugriautas ir nuo gaisrų
pajuodusias sienas, suniokotą žemę, iš kurios jų senelių, tėvų ir
motinų rankomis buvo išvytas žiaurus priešas. Tai reikėtų pa­
daryti dabar, kol tebėra gyvi didvyriškų didžiosios praeities įvy­
kių liudytojai ir dalyviai.
Teisinga, kad reikia kuo greičiau nutrinti nuo žemės veido
karo ir sugriovimų pėdsakus, netemdyti jais šiandieninio gyve­
nimo, bet taip pat būtina perduoti kartoms didvyriško karo me­
to vaizdą ir dvasią.
 Žukovas G. K.
2u-17 A tsim inim ai ir apm ąstym ai /[Pratarm ė, t. 1, p.
7— 14, A. V asilevskio].—V.: M intis, 1983.—416 p.“
(Laikas ir įvykiai).
T. 1. 416 p., 40 iliustr. 1др. Bibliogr. išnašose.
Tarybų Sąjungos maršalas G. Žukovas atsiminimu knygoje pa*
sakoja apie savo vaikystę ir jaunystę, dalyvavimą pilietiniame
kare, tarnybą įvairiuose vadovaujančiuose Raudonosios Armijos pos­
tuose. Tomas baigiasi autoriaus prisiminimais apie žūtbūtines ko­
vas dėl Leningrado blokados pralaužimo.

Ž 0505030202—23712 83 BBK 63.3(2)722

" M851(08)-~83 9 (T)27

Маршал Советского Союза

Георгий Константинович Жуков
ВОСПОМИНАНИЯ И РАЗМЫШЛЕНИЯ
Том 1
Перевели с русского языка Антанас Кубилюс и Арвидас Марцкжас
На литовском языке
Перевод с русского издания 1979 г.
Издательство «Миитис» ЛитССР, г. Вильнюс, 1983
ИБ № 2377

Tarybų Sąjungos maršalas

G. Žukovas
ATSIMINIMAI IR APMASTYMAI
1 t.
Nuotraukos perfotografuotos iš rusiško 1979 m. leidimo knygos.
Redaktorė D. M ėlyn ien ė
Dailininkas H. V aigauskas
Meninis redaktorius A . B roga
Techninė redaktorė R . K ra ta viČ iū tė
Korektorės: D. M eid u vien ė, N . S o rien ė
Duota rinkti 83.04.28. Pasirašyta spaudai 83.09.26. Formatas 84X108i/js. Po­
pierius — spaudos Nr. 1. Garnitura —„Baltika“ 10 punktu. Iškilioji spauda.
21,84 sąl. sp. 1.+ 4.2 1. įkl. 25,05 apsk. Ieid. 1.+ 5.3 1. įkl. Tiražas 45000
egz. Užsakymas 747. Kaina 2 rb 20 kp
Leidykla „Mintis“, 232600 Vilnius, Z. Sierakausko 15.
Spaudė K. Požėlos spaustuvė, 233000 Kaunas, Gedimino 10.