L.

K a s i I i s

GLADIATORIAUS
TAURĖ
 JleB K a c c H J i b
HAIIIA rjIA^HATOPA
PoMaH
MocKBa 1963

Vertė
P. GRIŠKEVIČIUS
 „NE GARSĖTI, O BŪTI"
Senovinio rusų herbo devizas

I DALIS
ŽMOGUS-KALNAS IR PAPRASTI ŽMONĖS

I skyrius

DAR KARTĄ APIE BERNIUKUS

Į Suchoj arkos šachtininkų gyvenvietę parvažiavo

stipriausias žmogus pasaulyje. Parsirado jis vėlai naktį,
ir apie šį įvykį dar mažai kas žinojo kitą rytą.
Net berniukai, berniukai! —ir tie dar nieko nespėjo
patirti. O jau jei apie ką nors nesuuodė berniukai, va­
dinasi, dar niekas apie tai nežino. Mat, pirmiausia nau­
jienas sugaudo kaip tik jie —berniukai.
Berniukai, seniai jau nustatyta, tai patys pirmieji
pažangos varikliai. Neprisimenu vardo to išminčiaus,
kuris tą teigė, bet, be abejonės, jis buvo teisus. Tai jie,
berniukai, pirma visų mėgina trapų ledelį ką tik su­
stojusioje upėje rudenį. Ir pirmieji pavasarį kaip pa­
trakę pūkštelėja į šaltą vandenį ir, atkakliai kilnodami
kojas, žingsniuoja prieš srovę. Kaip tik jie, aplenkdami
visus, pramina pirmuosius takelius purve, nutirpus snie­
gui. Ir žemynai, ir ašigaliai, ir orbitos danguje —visi
susiję neregimais takeliais, kuriuos pramynė vakarykš­
čiai berniukai, šiandien jie jau keliautojai, jūrininkai,
kosmonautai.
5
 Kas, jei ne berniukai, skuba užimti pirmąsias eiles
kine —ir ne tik todėl, kad ten geriau matyti ir pigesnis
bilietas, o kad arčiau. Ir tuojau jie skuba sužinoti, kas
iš veikėjų su mumis, o kas prieš, ir pirmieji salėje ima
pašėlusiai ploti, kai lemiamu momentu mūsų raiti pa­
sieniečiai risčia įlekia į kadrą, pasiryžę bematant pa­
sivyti ir parblokšti teisingumo pažeidėjus. Ir jie, vi­
suomet būdami pirmosiose eilėse, visi kartu pašaipiai
sučepsi lūpomis, kai viskas jau nuspręsta, viskas aišku,
ir herojai tuoj laimingai pasibučiuos.
Jie, berniukai, viską žino! Ir kokia oro temperatūra
vakar buvo Antarktyje, ir kiek kartų apskriejo palydo­
vas, ir kiek tonų krovinių gali pakelti savo straubliu
Afrikos dramblys, ir kokiomis nepaprastomis ir didvy­
riškomis aplinkybėmis žuvo kino artistas Michailas Ža-
rovas, nors visi ir įtikinėtų, kad garsusis artistas gyvas
ir sveikas. Kiekvienas jų žino bent penkis ar šešis slap­
tus būdus, kaip silpniausias žmogus gali akimirka įveik­
ti bet kokį stipruolį, neskaitant, žinoma, to, kuris sėdi
jų pačių klasėje užpakaliniame suole, nes šis stipruolis
kažkodėl visuomet būna apmaudi išimtis puikioje tai­
syklėje ir, kaip tyčia, šiais būdais neįveikiamas.
Jie ne visuomet tvirtai žino, kas užduota rytdienai
mokykloje, bet visiškai tikri, kad ateinanti diena bus
dar geresnė ir įdomesnė, negu ši... Visomis mintimis ir
sumanymais jie gyvena rytdiena.
Per juos, tuos nenuoramas berniukus, nėra nei mie­
go, nei ramybės! Visur kur jie laksto, trypia, siaučia,
kelnės tik dryksta ir perdeginti elektros kamščiai blyksi,
visur jie kaip pašėlę daužosi ir šauniai švilpauja, kvies­
dami į didžius žygius. Ir ne jų, berniukų, kaltė, jei pa­
saulis kol kas sutvarkytas taip, kad šis švilpesys kartais
palaikomas plėšikų ženklu. O berniukai! Įkyrūs, nepa­
kenčiami, mylimi berniukai! Garbė jums! „Linksmi žmo-
6
nės tie berniukai!" —šitaip pasakė apie juos Puškinas.
Paukščiai, žvėrys, laivai, automobiliai, lėktuvai, fut­
bolo rungtynės, žmogėdros, ugnikalnių išsiveržimai,
mėnulio fazės ir prinokę arbūzai artimiausiame darže —
viskas jus liečia, berniukai! Būkite jūs triskart nelemti
ir šimtą kartų palaiminti! Aš jau rašiau apie jus, bet
nepaliausiu dar ir dar rašyti.
— Nagi,—pasakys mielosios mano mylimųjų drau­
gės,—argi mes blogesnės už berniukus?
Ne, tegu neįsižeidžia brangiosios mergaitės! Aš jas
gerbiu ne mažiau kaip berniukus. Bet juk aš pats ka­
daise, nors jau ir labai seniai, esu buvęs vis dėlto ber­
niukas. O mergaitė aš, suprantama, niekuomet nesu bu­
vęs. Mat, kaip poetas sako, niekas iš mirtingųjų dukart
negimsta. Todėl man paprasčiau ir rašyti apie berniu­
kus. Jau apie juos tai šį tą žinau...
Taigi ir sakau: niekas iš Suchojarkos berniukų —
nei visažinantis Senia Gračikas, nei jo bičiulis —išmin­
čius knygų skaitytojas Surenas Arzumianas, nei kiti
jų bičiuliai ir priešai —nė nežinojo, kad į gyvenvietę
parvažiavo stipriausias žmogus pasaulyje.

I I skyrius

STIPRIAUSIAS PASAULYJE
Taip. Kaip tik taip. Stipriausias visame pasaulyje!
Bet tokiu buvo laikomas Artiomas Nezabudnas daugiau
kaip prieš keturiasdešimt metų, dar prieš palikdamas
ilgam, o kiti manė —visam laikui, gimtąją žemę...
Artiomas Nezabudnas —garsiausias cirko atletas,
per ilgą savo triumfalinės kelionės po visą pasaulį
laiką nė sykio nepalietęs mentėmis kilimo sunkiausiose
imtynėse. Stipriausias pasaulyje, nenugalimųjų nugalė-
7
toj as, campionissimo, čempionų čempionas, slavų mil­
žinas, mūsų dienų Heraklas, XX šimtmečio Leviatanas,
rusų supermenas, naujojo amžiaus antžmogis, stebuk­
lingasis Rusijos milžinas! Ūgis —du šimtai devyni cen­
timetrai, svoris —šimtas keturiasdešimt du kilogramai,
krūtinės apimtis —šimtas penkiasdešimt aštuoni, spran­
das—penkiasdešimt keturi, per juosmenį —šimtas de­
vyni, bicepsai —penkiasdešimt penki, šlaunys —septy­
niasdešimt aštuoni, blauzdos —penkiasdešimt keturi...
Štai koks buvo visus klasikinius reikalavimus atitinkąs
Artiomo Nezabudno sportinis pasas.
„Žmogus-kalnas“,—buvo rašoma apie jį visuose pa­
saulio' laikraščiuose. „Žmonių tarpe jis stipriausias; to­
liau eina jau, tiesą sakant, drambliai“,—juokavo apie jį
amerikiečių sporto apžvalgininkas. Ir tikrai, gamta jį
apdovanojo antgamtine jėga. Jis nė kiek neįsiręžęs už-
simesdavo ant pečių kaip naščius dvidešimties pūdų
ketaus inkarą ir nešdavo jį aplink maniežą. Įtempęs ne­
apglėbiamą krūtinę, vienu atsikvėpimu sutraukydavo
grandines, kuriomis būdavo apvyniotas jo milžiniškas
liemuo... Jam vieni niekai pirštais sulenkti į vamzdelį
varinį penkiakapeikį, vienu kumščio it kūjo smūgiu
suskaldyti plytą.
Štai koks buvo tas senis, kad jūs žinotumėtl (Taip,
tur būt, ir berniukai ne viską žino!)
Parvažiavo jis namo po daugelio metų kelionių.
Beveik prieš keturiasdešimt metų, sunkiausiomis ir
negrįžtamai nulėmusiomis liaudies likimą dienomis jis
leidosi apsukrių žmonių išvežamas toli nuo Tėvynės.
Tuomet jo jėga ir šlovė klestėte klestėjo. Jam jau buvo
tris kartus suteiktas pasaulio imtynių čempiono vardas.
Sakydavo, kad šiame seniausiame sporte, kuriame nuo
neatmenamų laikų tiesiogiai, kaip jokiose kitose var­
žybose, pasireiškia jėga ir siekimas nugalėti varžovą,
8
 niekada dar nebuvo lygių Artiomui Nezabudnui. Auk­
siniai jo čempiono juostos medaliai žvilgėjo ant jo mil­
žiniškos krūtinės kaip šarviniai marškiniai. Nezabudno
vardas garsėjo visuose pasaulio cirko maniežuose, vi­
suomet jis būdavo sporto žurnalų puslapiuose. Iš ryškių
afišų penkių žemynų sostinėse žvelgdavo jo portretai.
Iš jų, nepaisant visų dailininkų pastangų jį pavaizduoti
kaip laukinį, žvelgė geraširdis milžinas, tarsi net kiek
varžąsis dėl savo neregėtų gabaritų ir jau beveik ne­
žmogiškos jėgos. Tankūs kaip sparnai ūsai, šiaudinė
skrybėlė —kanotje, kuri pagal dydį visai galėtų pri­
dengti didelę makitrą, pagal užsakymą pasiūti negirdėto
numerio bateliai, kokių nėra avalynės dydžių klasifika-
cijoje, garsioji gero pusantro pūdo lazda —vėzdas ir
žiedas, pro kurį lengvai pralenda sidabrinis rublis,—
visa tai teikdavo medžiagos nesibaigiamoms karikatū­
roms.
Bet kitų bruožų, iš kurių galėtų pasipelnyti laikrašti­
ninkai, Artiomas neturėjo. Visur buvo žinoma, kad rusų
čempionas yra nepaperkamas ir sąžiningas sporto rite­
ris. Jis niekuomet nemėgindavo susitarti su priešininku
bei arbitru. Tik sąžininga, be jokių triukų ir nuolaidų
kova, pagal jėgą ir sąžinę!.. Tai tiesiog dievo bausmė
visokiems profesionalaus sporto machinato'riams ir gud­
ruoliams.
Po kelių skandalingų demaskavimų, kurių nepabūgo
Nezabudnas, nors jam grasino sporto kartelių šulai, su.
juo mėginta suvesti sąskaitas. Norėta jį sudoroti, buvo
siunčiami pasamdyti žmogžudžiai, gangsteriai. Bet jis
išsisuko ir jo neištiko* toks likimas, kaip Raulį de Buše,
įžymų prancūzų imtynininką, kurį nužudė nesugyvenę
su juo, apašai... Po vieno Nezabudno užpuolimo Filadel­
fijoje trims banditams teko porą mėnesių išgulėti ligo­
ninėje. O vienas jų —gaujos vadeiva —taip ir liko vi-
sam gyvenimui su kreivu sprandu, su galva, tarsi visam
laikui prigludusia prie peties, „Tegu dar dėkoja, kad
ji jam nors ant vieno peties liko,—stačiokiškai juokavo
Nezabudnas.—O dar lįs, tai visai jos neišneš."
Bet Artiomas Ivanovičius buvo nepaprastai patiklus
žmogus, kaip ir daugumas stipruolių. Amžinai ant jo
apmaudavo cirko impresarijai, kurie krovės turtus iš jo
jėgos ir šlovės. O jis pats net ir praturtėti kaip reikiant
nesugebėjo. Be to, nors jis buvo ir ramus žmogus, bet
turėjo visokių neįtikimų keistybių ir drąsos. Tai, žiū­
rėk, ima ir superka turguje visus kailiniukus ir apdovano­
ja jais prieglaudų našlaičius Pavolgio mieste, kur vyko
čempionatas jam dalyvaujant. Tai užsako visas puska-
rietes ir fajetonus vežikų biržoje ties prieplauka, suso­
dina į juos krovėjus, pats atsisėda į pirmąjį vežimą,
ir keistas kortežas iš lengvo važiuoja didžiąja gatve, ir
tik traukiasi suglumę policininkai... O „švarioji" publi­
ka, atvykusi garlaiviu, turi pėsčia spūdinti iš prieplau­
kos stačiais gūbriais... Tai, važiuodamas pro gimtąją Su-
chojarką, kurios gyventojai prisimena dar jį atskėlėją-
kroVėją šachtoje, Nezabudnas paskelbia, kad sekmadie­
nį kas tik nori pakelti už Artiomo sveikatą, gali gerti
už jo pinigus, kiek nori. Aikštėje pastato kibirus degti­
nės, ir visa gyvenvietė nusigeria... Aplamai Nezabudnas
cirkų savininkams ir čempionatų organizatoriams vi­
suomet keldavo pakankamai rūpesčių.
Revoliucijos pradžioje jį užklupo pilietinis karas, ki­
lęs šalies pietuose. Čia, Odesoje, jis susitiko tomis die­
nomis su Kotovskiu. Kad ir kaip buvo stiprus pats le-
gendarinis brigados vadas, bet ir jis turėjo prisipažinti,
toli gražu neprilygstąs Artiomui: jie kartą susiėmė, pa­
statę alkūnes ant stalo ir įsirėmę delnais į vienas kitą.
Bet galingas Kotovskio delnas tris kartus iš eilės berna­
vo
tant buvo prispaustas atgalia puse prie stalo. Grigorijus
Ivanovičius tuomet labai sielojosi...
Tuo metu Artiomas, važiuodamas pro gimtąją Su-
chojarką, įvykdė tai, ką jau seniai buvo sumanęs: vedė
mielą, linksmą ir drovią merginą Galiną Chmelko. Ji
seniau buvo virėja šachtose, kur kadaise pirmą kartą
ir susitiko su ja Artiomas. O paskiau ji susirgo ir tapo
šachtų valdytojo Griupono kambarinė. Artiomas neil­
gai tepagyveno su žmona, nes jo vežtis atvyko impre-
sarijus —mažas, geltonas vikrus žmogelis, Andrianas
Stefanovičius Zubiaga-Zubeckis, seniai jau pasistatęs
ir namus, ir vilaitę už pinigus, kuriuos jam uždirbo, lie­
damas prakaitą ant cirko kilimo, Artiomas Nezabudnas.
Jis išsivežė imtynininką į Odesą, kur nenurimstą verslo-
vininkai organizavo turnyrą.
Artiomas prižadėjo po mėnesio kito grįžti ir pasi­
imti Galiną. Bet netrukus prasidėjo tas garsusis balta­
gvardiečių bėgimas, kuriuo baigėsi pietuose pilietinis
karas. Ir viena drumzlina panikos banga nusinešė į už­
jūrį Artiomą Nezabudną, nepratusį ilgai samprotauti.
Jis vis tiek turėjo pagal jau seniai jo pasirašytą kon­
traktą imtis Stambule, o paskiau Paryžiuje. Zubiaga
garantavo, kad jis grįš į Tėvynę tuojau, kai viskas su­
sitvarkys. Bet gyvenimas kažkodėl nesitvarkė.
Pasaulis tuo metu tik dar buvo atsigavęs po didelių
pirmojo pasaulinio karo nesmagumų ir sukrėtimų. Žmo­
nės troško tuščių reginių ir stiprių malonumų. Pakvieti­
mai, angažementai ėjo vienas po kito. Artiomas nespėda­
vo gauti eilinio prizo ir atsisveikinti manieže po finalinių
imtynių viename čempionate ir vėl dėdavos į lagaminą
čempiono taures, juostą su medaliais, imtynininko triko
ir skubėdavo į traukinį ar į laivą, norėdamas patekti
į kitą pasaulio galą, kur jau kaba afišos su stambiu
šriftu surinkta jo pavarde ir portretu, kur šiurpso pa-
11
šaulio karikatūristams žinomi jo ūsai, kartais panašūs
į buivolo ragus, pūpso neapglėbiami bicepsai ir žvelgia
siaubingos, nepatogiai išsprogdintos geraširdiškos akys.
Taip, jo vardas buvo, atrodė, visur esantis. Visur
jis matė afišas su savo vardu. Didžiulis, visur garsus,
jis išvežiojo savo šlovę po visą pasaulį. Jis jautėsi esąs
milžiniškas, neapglėbiamas, užimąs tiek daug vietos pa­
saulyje.
Bet paskiau kiek sutriko širdis. Teko dargi kartą kitą
neišeiti į turnyrą. Na ir pasaulis tarsi pats ėjo vis siau-
ryn ir siauryn. Norėdamas, kad būtų naudingiau organi­
zatoriams ir taupydamas laiką, jis vis dažniau naudojos
lėktuvu. Ir taip tolima kelionė būdavo nepastebima. Iš­
nykdavo erdvės įvairumas. Visur būdavo tas pats.
Lagaminai ant slidžių muitinės stalų. Radijas, kvie­
čiąs sėsti lėktuvan. Trapas į lėktuvo kabiną. Lieknutė
stiuardesė su pilote ant smilkinio. Siaura kėdė. „Pra­
šom prisirišti. Pakylant nerūkyti." Išrausė viską aplink
siaubingi motorai. Už lango žolė, medžiai, pastatai pa­
knopstomis sugulė priešais. Horizontas įžulniai nuslinko
žemyn. Gulte užgulė ausis. Dešimt valandų vieni debe­
sys. Paskiau vėl skausmas ausyse. Dumbantys oro laip­
tai nusileidžiant. Kietas stuktelėjimas į žemę. Staiga —
kurtumas. Garsai netvirtai grįžta. Trapas. Ir po jo kojų
kitas Žemės pusrutulis.
Ne, tarsi nebėra tų pasaulio platybių, kuriose skam­
bėjo jo šlovė. O kur jis tik nepabuvojo per šiuos metus!
Nezabudnas bastėsi po visą pasaulį. Ir pamažu jis da­
rėsi abejingas tam nuolatiniam, dažnam ir įprastam vie­
tų kaitaliojimui. Bene svarbu, kas yra ten, už maniežą
supančio amfiteatro sienų? Ar ne tas pats, kurioje pusė­
je artistų durys, prie kurių, pasibaigus vakarui, būriuosis
įkyrūs žiūrovai, žinovai ir vaikėzai. Ar pasikeis biznis
dėl to, kas ten, išorėje? Mūriniai Koliziejaus bokšteliai
12
ar ištisinis, sustingęs virš miesto Eifelio bokšto smai­
galys? Arba migloje virš Temzės išsišiepę bokštų dan­
tys? Arba Melburno eukaliptai? Arba Brodvėjaus rek­
lamų liepsnosvaidžiai? Ir siauri gatvių įdubimai, iš ku­
rių dugno net dieną, kaip iš šulinio, matyti žvaigždės,
naktimis gęstančios šimtaaukščių žiburių mišinyje?.. Ar­
ba drobiniai festoniniai tentai virš įkaitintų Keiptauno
terasų? Arba prasiskverbusios pro ūkanas virš dyku­
mos horizonto milžiniškos piramidės, iš tolo taip skau­
džiai primenančios gimtuosius terikonus?.. Keitėsi kli­
matai ir gamtovaizdžiai. Čia suprakaitavusį kūną gaubia
lipni, kaip karšta plastinė plėvelė, tropikų kaitra. Čia —
kur nors Aliaskoje išeinant iš cirko čaižo veidą dygi
kruša ir ant krūtinės susisuka balta pūgos juosta, visai
kaip cirko reklamoje „Kova su smaugliu"...
Visur reikėdavo kovoti, stengiantis neišeiti už kvad­
ratinio kilimo, kuriuo buvo išklotas apvalus maniežas.
Tarsi suprastintai būtų sprendžiamas apskritimo kvad-
ratūros uždavinys, laikomas, kaip paaiškino Artiomui
vienas matematikos mėgėjas, amžinai neišsprendžiamu.
Ir vėl viskas kartojasi iš naujo: efektingas išėjimas pa­
rado finale, žiūrovams pagarbiai plojant, ir tvyksi mag­
nio atšvaitai virš fotoreporterių aparatų, ir magnezija,
sutrinta delnuose, ir kilimas, dumbantis po padais, ir
priešininko šnopuojantis alsavimas į veidą, ir cirko
kaukimas apsukui. Viskas kartojasi.
Kai Nezabudnas buvo jaunas, troško šlovės ir su ja
susijusių pinigų, jį pavergdavo ir traukdavo kaip ver­
dantis vanduo sporto azartas. Būdavo smagu, kad stip­
riausius priešininkus jis pagaliau prispaudžia prie minkš­
to pakloto. Ir kokių tik gudrybių ir suktybių jie nesi-
griebdavo, jis įspėdavo jas. Bet pamažu ir tai pasidarė
įprastą. Ir jau ėmė jį erzinti, kad reikia tvirtai paklusti
vis toms pačioms taisyklėms ir vis taikyti efektyvius,
13
 bet seniai išmoktus metodus, kurių trokšta savo akimis
išvysti cirko publika.
Su kokiais tik žmonėmis jam teko susitikti per šiuos
metus! Bet žmonės visi būdavo svetimi ir laikini. Ir
pastogė, kur jis miegodavo, būdavo visuomet neilgam.
Ir žemė, po kurią jis vaikščiodavo, nesava. Gyvenimas
benamis. Kai eilinio čempionato finale jis išeidavo ant
nugalėtojo pakylos —ant garbės bokštelio,—visada
atsistodamas ties skaičiumi „I", kiekvieną kartą jaus­
davo nesmagumą. Čempionato rengėjai nežinodavo,
kokią vėliavą iškelti, kokį himną groti, ir stengdavosi
apsieiti be šių iškilmių detalių. Ir Artiomas neturėdavo
kam pasigirti savo šlove ar išpasakoti savo liūdesį.
Pradžioje jis įtikinėdavo save, kad netrukus grįš
namo. Atliks pagal kontraktą visas jam nustatytas
imtynes turnyre, gaus prizą ir grįš. Užsuks į Suchojar-
ką paimti Galios, ir gyvens jie po savo stogu. Bet paštas
iš užsienio tais metais retai kada pasiekdavo Tarybų
Rusijos pietus, įstrigdamas pilietinio karo frontų maiša­
tyje. Ir netrukus Artiomas, negavęs iš namų jokios ži­
nutės į savo laiškus, savaip tai suprato, liovėsi rašęs...
Kasdien vis labiau ir labiau žėlė žolė ant takelių į namus.
Vis toliau nublokšdavo Artiomą jo benamis likimas. Ir
vis klaikiau jis ilgėdavosi namų triukšmingame ir mar­
game rutulyje, kuris jį visiškai pavergė. Be to, Zubiaga
sugebėjo įtikinti Artiomą, kad grįžti į praeitį jau nebe­
galima... Ir Artiomą Nezabudną visur supo žmonės, ku­
rie sakydavo, kad kelias į Tėvynę negrįžtamai atkirs­
tas. Bet ir neverta, esą, to gailėtis, nes bolševikai nie­
kada negalės duoti to, ką čempionų čempionas gauna
pagal nuopelnus kitose šalyse.
Ir Amerikoje, ir Europoje jam tekdavo susitikti su
kitais žymiais rusų žmonėmis, kurie, kaip ir jis, pa­
liko Tėvynę pavojingomis dienomis, ilgėdavosi jos, bet
14
 dėl įvairių sumetimų negrįždavo į savo žemę. Ne kartą
jis sėdėdavo kavinėse, Paryžiaus bulvaruose su Kūpri­
nu—rašytoju, labai teisingai suprantančiu imtynininko
širdį ir žiūrinčiu į viską, kas dedasi Rusijoje, godžiu,
bet tuomet dar priešišku smalsumu.
Kartą Niujorke užėjo pas jį į cirko užkulisius pats
Fiodoras Ivanovičius Šaliapinas. Pradžioje ilgai ir susi­
žavėjęs, beveik kaip vaikas, stebėjosi Artiomo raumenų
didumu ir kietumu —paliečia, paglosto, papliaukši, su­
sižavėjęs atlošia gražią galvą su žilstančiu kuokštu, pa­
sišiaušusiu virš kaktos, gėrisi iš apačios Artiomo ūgiu,
nors ir pats kaip galiūnas... Žadėjo net nulipdyti Artio­
mo torsą, nes domėjosi skulptūra. Paskiau staiga apka­
bino imtynininką, ir abu vos nepravirko, prisiminę ir
Volgą, ir stepes —gimtuosius kraštus, į kuriuos kelio
jau sakytum nebėra.
Šaliapinas pasikvietė kartą Artiomą, kai tas ėmėsi
Kalifornijoje, į Čarlio Čaplino vilą, kur tą dieną vie­
šėjo ,,du Sergėjai"—labai skirtingi žmonės, bet muzi­
kos broliai,—Sergejus Rachmaninovas ir Sergejus Pro­
kofjevas. Ir kiekvienas iš tų pagarsėjusių žmonių, su­
sirinkę tą dieną viloje Holivude, na ir pats šeimininkas,
stengėsi kuo nors nudžiuginti kitus, nešykštėdami savo
talento. Nedidelis šeimininkas su svajingomis, gailio-
imis akimis pašaipiame veide, liūdnas pokštininkas,
visą pasaulį juokinantis, vaidino svečiams visokias juo­
kingas sceneles. Jis parodė garsųjį šakučių šokį su už­
dėtomis ant jų panašiomis į batelius bulkutėmis. Ne-
zabudnas buvo matęs tai garsiajame filme „Aukso karšt­
ligė". Rūstus Rachmaninovas su sunkiu, senoviško
sudėjimo veidu ir galingu grifu, stebinančiu Artiomą, at­
sisėdo prie fortepijono kartu su grakščiuoju Prokofjevu,
kurio ilgi lakūs pirštai tarsi būrė klavišais. Ir įžymieji
kompozitoriai grojo improvizavo keturiomis rankomis
15
labai juokingą mokyklinę pjesę, be to, vienas klavišas
Prokofjevui tarsi įsteigdavo, ir jis dėdavosi, kad turi
pakrapštyti jį... O paskiau Šaliapinas taip pavaizdavo
girtą Maskvos pirklį, kad visai pavergė visus. Griaudė­
jantis jo bosas visai užgožė aplinką, bet staiga susilpnė­
jo, pasidarė beveik negirdimas ir kartu žavingai aiškus.
Ir Artiomas pamatė, kokiomis meiliomis akimis žiūri
Čaplinas į didįjį rusų dainininką.
Nezabudnas ir pats panoro kaip nors palinksminti ir
padėkoti šiems puikiems žmonėms, pakvietusiems jį į sa­
vo ratą. Jis paprašė visus atsisėsti ant fortepijono, pa­
lindo po instrumentu ir, kiek įsiręžęs, pakėlė ir nunešė
per svetainę ir koncertinį fortepijoną, ir tuos, kas sėdi
ant jo. Visi žavėjosi, ypač įžymus mažasis namų šeimi­
ninkas. „Macistas-pigmėjas",—tarė jis, atsainiai mos­
telėjęs ranka kažkur į šalį, blizgindamas juodas ir valiū­
kiškai palinksmėjusias akis, ir parodė, kad Macistas ir
Nezabudno pečių nepasiektų.
Artiomas ne kartą buvo matęs kine Macistą —ne­
išmanėlį stipruolį, nuolatinį daugelio tuometinių filmų
herojų, ir įvertino šeimininko pastabą. O didžiojo ame­
rikiečių artisto svečiai rusai tik šaipėsi patenkinti, ne­
galėdami paslėpti pasididžiavimo milžiniška tėvynainio
jėga. Ir vėl tuomet staiga Nezabudnas vakaro pabaigoje
ėmė ilgėtis namų.
Vėliau Artiomas išgirdo, kad vienas iš svečių, Pro­
kofjevas, sugrįžo į Tėvynę, ir jo muzika, kiek užgaidi ir
kažką vylingai slepianti savyje, suskambo dabar na­
muose su nauja jėga ir nauja šlove.
Mechikoje vieną kartą Artiomas Nezabudnas sutiko
aukštą, plačiapetį, erelio akių žmogų, apsuptą triukšmin­
gų meksikiečių, žaviai spragsinčių pirštais ir liežuviais..
Sis žmogus dirstelėjo į jį didžiulėmis, niūrokomis akimis,
smarkiai pajudino didelę gerklę ir paklausė savo paly-
16
dovų skambiu, žemu balsu: „Šį dangoraižį atitempėt čia
iš Manheteno?" Ir, išgirdęs Nezabudno vardą, pažvel­
gė per petį nepalankiu, kaip pasirodė Nezabudnui, smal­
sumu. Paskiau Nezabudnas sužinojo, kad tai buvo Maja-
kovskis. Bet, žinoma, jei jis tuomet ir būtų žinojęs, kad
priešais jį išgarsėjęs tėvynainis poetas, nebūtų rizikavęs
prieiti prie jo.
Taip buvo ir tą dieną, kai amerikiečiai triukšmingai
sveikino Čkalovą. Įžymusis lakūnas, iš visų pusių su­
spaustas smalsuolių minios, tikriausiai pastebėjo didžiu­
lę Artiomo figūrą ir linksmai linktelėjo jam iš tolo,
gūžtelėjęs plačiais pečiais. O Artiomas tik nusiėmė
skrybėlę ir panarino galvą. Ką jis galėjo pasakyti di­
džiajam lakūnui, kuris pirmasis perskrido per ašigalį
iš Europos į Ameriką, parodęs, kad ir per ašigalį kelias
niekam neuždraustas. Jam, Artiomui Nezabudnui, nuo­
tolis iki namų buvo jau, kaip jam rodėsi, neįveikiamas.
Girdėjo Artiomas ir Polį Robsoną. Jam patiko ne tik
neišmatuojamai gilus, tarsi iš juodo mašasto, dainininko
balsas, bet ir milžiniškas jo kūno sudėjimas. Juos su­
pažindino. Ir Robsonas daug ką papasakojo rusų imty­
nininkui. Robsonas, dar nesusitikęs su išgarsėjusiu žmo-
gumi-kalnu iš Rusijos, girdėjo, kad Nezabudnas Alaba-
mo valstijoje, rizikuodamas savo gyvybe, išgelbėjo
vieną samdinį negrą nuo neišvengiamo linčo: savo
rankomis jis tuomet sutraukė grandines, kuriomis ne­
laimingasis jau buvo prikaustytas prie stulpo virš už­
siplieskiančio laužo.
Grandinės jau buvo karštos. Grandinės, įsiveržusios į
juodą krauju pasruvusį kūną, kuris trūkčiojo iš skaus­
mo ir baimės! Jis išspardė, sutrypė gazoliu apipiltas
liepsnojančias pliauskas. Kažkas apsivilkęs baltu bala-
konu nuo viršugalvio ligi kulnų, su kauke gaubtuvu, be
veido, siauraakis, ėmė taikyti iš karabino. Ir tada di-
2. L. Kasilis 17
džiulė Nezabudno krūtinė uždengė visu savo pločiu,
leisgyvį negrą. Plaukeliai storame milžino švarke jau
smilko, bet jis pamažu kaitroje ir dūmuose nulipo nuo
pliauskų, nešdamas ant nugaros nukarusį kūną, užstojęs
nuo siautėjančios minios. Ir šauti neišdrįso. Milžiną pa­
žino. Juk tai jis vakar nugalėjo arenoje vietinį cirko-
šapito pilvotą, nukarusiais žandais, nesivaržantį brazilą
Chuaną Bareirasą. Ir nugalėtoją žmonės nešė su muzika
miestelio gatvėmis. Dabar minios įtūžimas nejučiomis
atslūgo prieš bebaimį ir stiprų milžiną. „Pasisekė šian­
dien tamsiaveidžiui. Bet mes dar jį pasieksime..."
Įžymusis negrų dainininkas, prisiminęs kilnų Artio­
mo poelgį, papasakojo dar nemaža baisių istorijų iš
Amerikos Pietų negrų gyvenimo. O vis tik šis žmogus
myli savo šalį, didžiuojasi ja ir tiki liaudimi, su kuria
gyvena. O jis, Artiomas Nezabudnas, rusas, neturi nei
tėvynės, nei namų...
Paskui kilo visų menamas skandalas Čikagoje. Imty­
nininkų turnyro finale, kuriame buvo varžomasi dėl eili­
nio pasaulio čempiono vardo, Artiomas Nezabudnas su­
sitiko su Robu Keliu, abiejų Amerikų čempionu. Bet
tas griebėsi žinomo nesąžiningo triuko. Nezabudnas, ir
prieš prasidedant imtynėms, įtarė, kad amerikietis yra
susitaręs su žiuri ir arbitru.
Jį mėgino papirkti dar gerokai prieš mačą. Siūlė
daug pinigų už tariamą pralaimėjimą. „Gana jums vie­
nam viešpatauti. Metas susiprasti. Laikas pagalvoti ir
apie kitus, jei jūs geras draugas,—įkalbinėjo Artiomą.—
Jums siūloma pakeisti sąlyginę karūną į realų auksą. Ke­
lis—tai abiejų Amerikų dievaitis. Mes jus įspėjame.
Jūs jo vis tiek neįveiksite. Ar ne geriau iš anksto ge­
ruoju susitarti? Tikras dalykas!"
Ne, Nezabudnas ir šį kartą nesudarė sandėrio. Bet jo
priešininkas išėjo ant kilimo išsitepęs kažkokia alyva.
18
Žvilgantis, slidus, jis išslysdavo iš bet kokio glėbio. Jo
raumenys nesulaikomai išsprūsdavo iš geležinių Neza-
budno pirštų. Jis šlykščiai, kaip vazelinas iš tūbelės,
ištrykšdavo iš Nezabudno gniaužtų. Veltui Artiomas
protestavo. Arbitras pasiuntė Kelį nusišluostyti. Tas
šaipydamasis apsitrindavo rankšluosčiu, bet įsigėrusi
alyva, tik prasidėjus kovai, tuoj pat sunkdavos su pra­
kaitu. Ir Nezabudnas atsisakė tęsti imtynes. Veltui jis
kreipėsi į žiuri, į publiką. Jį diskvalifikavo už atsisaky­
mą tęsti kovą. Jam buvo užskaitytas pralaimėjimas.
Jis neteko oficialaus pasaulio čempiono vardo.
Ilgai nenurimo tarptautinėje sporto spaudoje triukš­
mas dėl šio skandalo. Baisiai įsižeidęs dėl didžiulės ne­
teisybės, Nezabudnas pareiškė, kad jis palieka areną.
Iš tikrųjų jis tvirtai nusprendė bet kokiu būdu grįžti
į Tėvynę. Jis paliko Ameriką ir išvažiavo į Europą. Jis
jau ėmėsi visų reikiamų žygių susitarti su tarybiniais
atstovais užsienyje dėl grįžimo į gimtinę.
Bet kilo karas su fašistais. Ir Nezabudnas užkliuvo
Prancūzijoje, paskiau, kai hitlerininkai okupavo Pran­
cūziją, persikėlė į Italiją. Čia ir teko jam tūnoti, lau­
kiant, kol Europoje viskas susitvarkys ir bus galima vėl
mėginti grįžti namo.
Jis pavydėjo, išgirdęs, kad Rachmaninovas pirmąjį
karo rytą atvyko į tarybinę atstovybę ir paklausė, kuo
jis, kaip patriotas rusas, galįs padėti savo liaudžiai tei­
singoje kovoje. Ir išgarsėjęs kompozitorius ėmėsi orga­
nizuoti koncertus, surinktus pinigus skirdamas Tarybi­
nės Armijos naudai.
Artiomo jėgos tuo metu jau kiek apmažo, ir dažnai
sutrikdavo širdis. Manieže jo galėjo laukti jau ir ne­
malonumai, o norėjosi nueiti nuo kilimo, taip ir nepa­
lietus jo mentėmis, nė sykio gyvenime nepalenktomis...
Ir tada Artiomas ėmė rengti tuos stipriai veikiančius
19
žiūrovų nervus vaidinimus, kuriais jis kadaise savo
jaunystėje buvo išgarsėjęs pietų Rusijos miestuose,
prie Volgos ir Sibire. Jis vėl ėmė skelbtis afišose,
kad pavaizduos „gyvąjį tiltą", tai yra laikė ant savęs
tiltelį, per kurį važiuoja automobiliai. Darydavo jis ir
garsųjį „Gladiatoriaus kapą", kai jį užkasdavo dviejų
metrų duobėje, išklotoje brezentu, apipildavo iš vir­
šaus žemėmis, ir po dešimties minučių, kai publika im­
davo šaukti „gana", jis išgaubdavo kauburį ir, išvertęs
jį iš apačios, vėl pasirodydavo, suprakaitavęs, juodesnių
negu žemė veidu, bet nenukentėjęs. Čia, be didžiulės
jėgos ir nepaprastos plaučių talpos, padėdavo Artiomui
ir šachtininko įgūdžiai. Jaunystėje jam du kartus teko
būti užgriautam ir, taupant kvapą, laukti, kada ateis
kalnakasių gelbėtojai.
Artiomas Nezabudnas su dideliu pasisekimu rody­
davo įvairiuose pasaulio miestuose šį baisų numerį,
sakytum neįmanomą mirtingiesiems —„Gladiatoriaus
kapą". Dar kai Amerikoje buvo minimas Nezabudno
penkiasdešimtmečio jubiliejus, turtingieji mėgėjai su­
sidėję jam padovanojo specialiai pagamintą porą va-
zų-taurių, tokių, kokios senovėje būdavo statomos ant
židinio. Sidabru žvilgantis atletas, nepaprastai įtempęs
tarsi liete atlietus raumenis, priklaupęs ant vieno kelio,
kita koja būdamas dar akmeniniame kape, kėlė pečiu
olivino luitą su pritaisytu prie jo gladiatoriaus skydu.
Laisvąja ranka jis laikė virš galvos išsuktą iš žemės
koloną, su didele taure, taip pat iš olivino. Artiomas la­
bai brangino šį garbingą porinį prizą, veikiausiai pasku­
tinį jo sporto gyvenime.
Bet su viena iš tų vazų ir buvo susijusi istorija, ku­
rios labai nemėgo prisiminti Artiomas Nezabudnas. Jis
neteko vienos iš tų dviejų taurių po atsitikimo, kurį visi
liudininkai’ laikė gėdingu. Tarsi pusę savo šlovės jis
20
tuomet prarado su ta antrąja taure, bet ir toji pusė,
kuri liko, taip pat dabar jau buvo abejotina... Šis įvykis
suteršė nepriekaištingą Nezabudno reputaciją ir užver­
žė dar vieną mazgelį jau ir be to painioje čempiono
biografijoje. Gerai dar, kad tuo metu žmonėms nerūpėjo
„Hamburgo rezultatai", pagal kuriuos patikrinama tik­
roji profesionalų imtynininkų šlovė, ir karo sūkuryje
mažai kas Europoje girdėjo apie tą nemalonią istoriją.
Bet pats Artiomas negalėjo jos sau atleisti. Ši gėdinga
paslaptis, atrodė, velkasi iš paskos visur. Kai jau po
kelerių metų, būdavo, prisimena ją naktį, jis kankinasi,
įniršęs vartosi nuo vieno šono ant kito ir užsidengia
galvą, tarsi bijodamas, kad ant jos kris to įvykio gėda.
Ir visą laiką jis negalėjo nuspręsti, kaip atsikratyti tuo
jungu. Vos tik jis ima apie tai galvoti —ir jau tarsi
surastas sprendimas išsprūsta jam... Artiomas ant kilimo
sutikdavo tokių vikrių priešininkų imtyninkų, kurie
dėl mažiausio dalyko skubėdavo nušliaužti nuo kilimo
ir nesileisdavo prie jo prispaudžiami.
Ši istorija daugelį metų jam trukdė grįžti namo, kai
jau visai buvo galima tai padaryti. Ir dabar jis labiau­
siai bijojo, kad čia, namie, žemiečiai sužinos, išgirs apie
tą atsitikimą, po kurio jis jau niekada nebegrįžo į areną.

I I I skyrius

DU SUSITIKIMAI SU BOGRITUĮJU

Bet vis dėlto grįžti į Tėvynę, ko seniai troško, jis

nutarė po kito atmintino atsitikimo.
Ėjo karas Europoje. Hitlerininkų armija, kaip prane­
šė laikraščiai, seniai buvo užgrobusi Artiomo gimtinę
ir traukė prie Volgos... Artiomas tuo metu buvo Itali­
joje. Jis gyveno neturtingai nedideliame vynuogininkų
21
ir dujų gamyklų darbininkų miestelyje Alfonsinėje,
netoli nuo Bolonės. Nebebuvo iš ko gyventi. Privačios
gimnastikos-atletikos mokyklos, kurią jis buvo pradė­
jęs organizuoti, mokiniai išsiskirstė. Fašistinė Italija
tuo metu jau suprato, kad beviltiškai pralaimi karą,
ir stengėsi pasitraukti iš grumtynių, nušliaužti nuo grės­
mingo kilimo, tai yra paklusniai atsigulti už jo ir kartu
kaip nors išvengti visiško pralaimėjimo siaubo. Hitleris
okupavo Italiją. Ir tuomet visoje Apeninų pusiasalio
šiaurėje kilo liaudies karas. Artiomas girdėjo apie nar­
sius žygius Italijos partizanų, kurių gretose kartu su
italais kovėsi pabėgę iš mirties stovyklų rusai, prancū­
zai, jugoslavai, čekai.
Tą atmintiną lietingą, ūkanotą vakarą, kai užimtame
okupantų mieste sužinota, kad vėl pabėgo grupė iš mir­
tininkų stovyklos, Artiomas ėjo namo. Ir staiga visiš­
koje tamsoje išgirdo: „Sinjor!.. Mesje!.. Druže!.. Kam-
rad!.. TovariščL" Jis vos nesuklupo, išvydęs prie pat
savo kojų gulintį žmogų. Baisiai sulysęs, karštligiškai
krūpčiodamas, jis mėgino priglusti prie šaligatvio pa­
kraščio, tarsi įsisprausti į akmenis, susilieti su tamsa.
Tuomet Artiomui pasirodė ar išties gulintis sušnibždėjo:
„Draugas"... Tai buvo labai svarbus žodis Artiomo
gyvenime, kai jis dirbo šachtose.
Už kampo pokštelėjo du šūviai. Pasigirdo sunkių
batų trepsėjimas. Nebuvo kada galvoti. Artiomas nu­
tvėrė ant rankų gulintįjį, puolė į gretimą skersgatvį.
Bet rajonas jau buvo apsuptas. Nešdamas ant peties
sužeistąjį, kurio kūnas jam pasirodė nematerialiai leng­
vas, veik besvoris ir pasibaisėtinai kaulėtas, Artiomas
metėsi į siaurą skersgatvį, ir išsyk tamsoje jį apsupo
hitlerininkų patrulis. Vieną fašistą, bloškęs nepaprasta
jėga, jis permetė per trijų metrų tvorą, ir tas atsipei­
kėjo tik po kelių minučių su perlaužtu pečiu. Jo auto-
22
matas buvo sudaužytas į šipulius, o viena metalinė dalis
giliai įsmigo į gretimo namo duris. Siaurame take tarp
namų vienas iš patruliuojančiųjų fašistų, pamėginęs
priešintis, buvo prispaustas perkelta nuo 'šaligatvio
masyvia limonado būdele ir per klaidą apšaudytas at­
skubėjusių į triukšmą hitlerininkų.
Kitą dieną laikraščiuose buvo rašoma, kad patrulį
užpuolė ištisa ligi dantų apsiginklavusi milžiniško ūgio
žmonių gauja. Limonado kiosku ant tako prispaustas
hitlerininkas kalbėjo, kad ant jo užslinko pati siena, ir
spėliojo, kad šiame rajone, tur būt, kažkas sprogę ar
buvęs nedidelis žemės drebėjimas...
Artiomas parsinešė bėglį į savo kambarėlį penktame
aukšte, pats jį sutvarstė, nes gerai žinojo paprasčiausius
visokių sužalojimų gydymo būdus,—to išmokė sporto
praktika.
Išgelbėtasis apie parą buvo be sąmonės. Ištisomis
valandomis sėdėjo prie jo Nezabudnas, keisdamas ant
plačios sužeistojo kaktos skudurus, sudrėkintus po čiau­
pu, žvelgdavo į išvargusį juodbruvį veidą —visą pa­
sruvusį krauju ir sudraskytą. Šiame veide, plačiai, kiek
palaidai pastatytose akyse buvo kažkas skausminga,
kraupiai pažįstama, nors Artiomas tvirtai žinojo, kad
niekada gyvenime šio žmogaus nebuvo sutikęs. Sužeis­
tasis tiesiog leipo baisiame karštyje, kamavosi, aima­
navo. Artiomas nutarė rizikuoti.
Kitą dieną jis nuėjo pas vieną savo seną pažįstamą
gydytoją —uolų patriotą. Ir tas, kai visai sutemo, už­
ėjo į Artiomo kambarėlį, padarė injekciją, pertvarstė
sužeistąjį ir prisiekė tylėti apie viską. Jis buvo patiki­
mas žmogus, gyveno vienišas, viengungis,—atsisky­
ręs, tarsi užsirakinęs. Juo buvo galima pasikliauti.
Bet kai Artiomas pertvarsčius palydėjo daktarą ir
sugrįžo atgal, jis išvydo, kad juodbruvis nepažįstama-
23
sis sėdi ant lovos, neramiai kažkur įsistebeilijęs didžiu­
lėmis akimis. Artiomas pasekė jo žvilgsnio kryptį: ne­
pažįstamasis buvo įsispitrėjęs į stovinčią ant stalo taurę-
vazą „Gladiatoriaus kapas". Paskiau, bejėgiškai nuvirtęs
ant priegalvio, paklausė rusiškai:
— Klausyk, tėve... Jūs pats? Tu... Atleiskite, jūs
sinjoras Nezabudnas?
— Gulėk, gulėk,—sukuždėjo tuomet Artiomas, ge­
rai uždaręs duris.—Buvau aš ir sinjoras, ir misteris bu­
vau, ir mesje būdavau, o tau tiktai Artiomas Ivanovi-
čius. Gulėk. O tu kas būsi? Nesislėpk, nebijok...
— Žemietis,—tyliai tarė sužeistasis, atsilošęs ant
nugaros. Paskiau sukaupė jėgas, kilstelėjo galvą ir pik­
tai dirstelėjo į taurę:—Lygiai tokią pat aš mačiau
pas vieną gestapininką ant stalo. Iš kur jūs?
Nesinorėjo, oi, nesinorėjo pasakoti pabėgėliui apie
antrosios taurės likimą, tegu ją kuri Bet teko. Sužeistasis
primygtinai reikalavo, nuleido tiesiog ant grindų suly­
susias kojas. Teko Artiomui atskleisti savo paslaptį. Ir
pabėgėlis tartum patikėjo.
Nenukreipdamas nuo Artiomo įdėmių karščiuojan­
čių akių, išvargęs nuvirto jis ant priegalvio. Visam gy­
venimui prisiminė Nezabudnas šį nė mažiausio išsisuki­
nėjimo nepripažįstantį žvilgsnį, tarsi karštą šaltinį,
trykštantį iš gilių apsmilkusių akiduobių dugno.
Bet po keturių dienų, grįžęs namo, Artiomas nerado
jo lovoje. Tik ant stalo gulėjo raštelis, prispaustas
„Gladiatoriaus kapo" taure. Ir štai kas buvo parašyta
raštelyje:
„Ačiū, Artiomai lvanovičiau, visame pasaulyje ži­
nomas žemieti. Daug apie jus girdėjau dar namuose.
Ilgiau pasilikti negaliu. Ką jūs man papasakojot —tikiu.
Bet viena —patikėti save, o kita —savo draugus ir
24
bendrą reikalą. Jais rizikuoti negaliu. Neturiu teisės ir
Jus pastatyti į keblią padėtį. Kaip aš matau, jūs per
daug pastebimas. Šiaip ar taip, ačiū už viską. Tai ne­
pamirštama. Gal būt, gyvi būsime —dar susitiksime
namie.
Laimingos jums kelionės. Jūsų žemietis..."
Artiomas ne išsyk perskaitė parašą. „Bogritulis" —
buvo ten išbraižyta.
„Nepatikėjo, nepatikėjo!—kartojo sau nusiminęs
Artiomas.—Ir kaip tikės, jei žino tai..."
Daugiau jie nebesusitiko. Bet Artiomas ne kartą
girdėjo apie kažkokio narsaus partizanų vado Bogritulio
veiksmus. Ėjo kalbos, kad jis rusas, ir Nezabudnas ge­
rai žinojo, kad tos kalbos teisingos. Jis prisimindavo,
kaip nešė ant savo rankų sužalotą, baisiai lengvą kūną.
Beje, ar tai buvo tas žmogus, kurį jis išgelbėjo, ar tik
tuomet pasivadino raštelyje tokiu vardu, Artiomas ne­
galėjo sužinoti. Jis, niūriai šaipydamasis, skaitydavo
vokiečių karo vadovybės išklijuotus skelbimus, kur
buvo žadama šimtas tūkstančių lirų tam, kas padės su­
gauti baisųjį Bogritulį arba jį gyvą ar mirusį pristatys
į vokiečių okupacinės valdžios rankas. Kažkur dingo
nuo tos dienos ir daktaras Sabatinis —tas, kuris ateida­
vo pertvarstyti bėglio. Artiomas Ivanovičius pasiteira­
vo ligoninėje, kur jis tarnavo. Bet ir ten nieko nežinojo.
Buvo manoma, kad senį sučiupę hitlerininkai.
Pasibaigus karui, Nezabudnas nuvažiavo į Genują,
norėdamas iš ten laivu plaukti į Nicą: jis laiškais susi­
siekė su senais pažįstamais imtynininkais Paryžiuje, ir
jie siūlė jam padirbėti privačioje atletikos mokykloje.
Iki laivas išplauks, buvo dar kelios laisvos valandos.
Ir Nezabudnas nuėjo į Staljeną —įžymias Genujos ka­
pines, kur būtinai užsuka kiekvienas, kas atvažiuoja
25
į Genują. Neradęs gyvųjų tarpe jo iš fašistų atimto
žmogaus, kuris pasivadino Bogrituliu, Artiomas manė,
kad, gal būt, suras jį mirusiųjų tarpe. Vis dažniau ir
dažniau jį traukė noras paklajoti po liūdnas amžinos
ramybės vietas.
Kapinės buvo plačioje žemumoje, kurią gaubė ža­
lios kalvos. Į vienos jų viršūnę ėjo milžiniški laiptai.
Ten dunksojo šventovė. Prie jos papėdės baigėsi didžiu­
lė kolonada, kuri, kaip stačiakampė apkaba, iš trijų
pusių supo kapinių aikštę. Visas jų vidus buvo ankštai
nustatytas neaukštais balto marmuro antkapiais, ant
kurių stovėjo vazonai su baltomis ir auksinėmis chri­
zantemomis. Marmuro jūra, švytuliuojanti baltuose-auk-
siniuose vainiklapiuose... Bet čia palaidoti paprastesni
žmonės. O kur turtingesni ir žymesni, surado sau amži­
ną prieglaudą didžiulės kolonados pavėsyje. Ten, nišo­
se, ir tarp kolonų, mauzoliejuose ir po sunkiais pamink­
lų postamentais, ilsisi įžymieji piliečiai, aristokratija,
komersantai, miesto turtuoliai, dosniai sumokėję už šį
daiktinį ir amžiną jų atminimą, tiek, kiek neišneša pa­
prasto žmogaus kišenė.
Sumišęs jis stovėjo kurį laiką, su pašaipia nuostaba
žiūrėdamas į senosios Genujos riestainių pardavėjos, ap­
kūnios tetos, paminklą, kuris patraukė akį tarp žymių
kapų virtine iš marmuro ištekintų riestainių. Pražer-
gusi storas kojas, ji įsitvirtino šioje vietoje ta pačia po­
za, kuria, tur būt, kadaise stovėdavo prie Genujos prie­
plaukų, kviesdama pirkėjus jūrininkus. Lankytojas,
kurį susidomėjęs Artiomas Nezabudnas paprašė paaiš­
kinti, noriai jam išdėstė, kad riestainininkė per gyve­
nimą susidėjo nemaža pinigėlių, visko atsisakydama,
kad tik būtų nemirtinga. Ji, dar gyva būdama, nusipirko
vietą Staljene ir užsakė vienam iš geriausių skulptorių
26
savo paminklą. Štai ir stovi ji už savo pinigus įžymiau­
siųjų Genujos numirėlių tarpe.
Ir Nezabudnas dar kartą nusistebėjo žmogaus šlovės
tuštybe tame pasaulyje, kur jam teko išgyventi geriau­
sius savo amžiaus metus, taip pat beprasmiškai vaikan­
tis šlovės ir pinigų.
Paskui jis abejingai dūlino tarp bronzos, granito ir
marmuro prašmatnybių. Ir tik prie vieno antkapio su­
stojo ir susimąstė. Tai buvo paminklas mokslininkui,
kuris, matyti, gyveno, visai paskendęs savo moksle, ir
manė atsitverti juo ir nuo gyvenimo, ir nuo mirties.
Skulptorius jį atvaizdavo jau laiko parblokštą, iškaršusį,
bejėgiškai sėdintį ant žemės. Prie jo numesta atskleista
knyga su brėžiniais. Barkšo įrankiai, iškritę seniui iš
rankų. O siena, kurią jis statė visą gyvenimą, dunkso
už jo, taip ir nepabaigta statyti. Ji jau apgriuvus, nukri­
tęs vienas kitas akmuo. O iš viršaus, pro spragą, tiesia
į senį prakaulią ranką mirtis.
Bet Artiomas greitai nuėjo nuo šio paminklo. Jį kan­
kino nelinksmos mintys, kad jo gyvenimas praėjo taip
beprasmiškai, vienatvėj, kurią jis jaučia vis skausmin­
giau, kad jis atsidūręs ties neįveikiama siena, kuria
pats atsitverė nuo Tėvynės.
Paskui jis patraukė toliau. Ir tarp Staljeno kapų
staiga išvydo kuklų, rūpestingai atitvertą kampelį. Čia
eilėmis, kaip kareivių kapinėse, buvo išdėstyti nedideli
antkapiai. Marmuro lentoje, pastatytoje prie įėjimo,
juodavo iškaltas užrašas: „Sustok, praeivi, ir nulenk
galvą. Čia ilsisi tie, kurie atgulė į žemę, kad tu dar ga­
lėtum laisvai vaikščioti po ją."
Artiomas pamažu ėjo siaura, rausvu smėliu pabars­
tyta alėja, takeliu tarp kuklių kapų. Ėjo ir skaitė ant ne­
didelių akmens lentų itališkus, prancūziškus, lenkiškus
vardus. Ir staiga tarsi pats suakmenėjo prie nuožulnios
27
plokštės su įstiklintu joje medalionu-nuotrauka. Neza-
budnui pasirodė, kad ir vėjas, srovenąs takelių smėliu,
taip pat nutilo. Nejuda eglūnų ir pinijų šakos. Nė ne­
krusteli ir chrizantemų vainiklapiai vazonuose.
Iš įspausto į plokštę medaliono žvelgė tiesiog į Artio­
mą pažįstamos didelės tamsios, plačiai ir kiek įžambiai
išplėstos akys. Susyk Artiomas pažino ir šį nepripažįs­
tantį jokių išsisukinėjimų žvilgsnį, ir plonai išrėžtą nosį,
ir ryžtingas standžiai suspaustas lūpas, ir gilų kiek atkiš­
to į priekį smakro griovelį. Jis!..
„Nežinomas partizanų grupės vadas rusas. Veikė
Bogritulio vardu,—perskaitė Nezabudnas.—Didvyriš­
kai žuvo 1944 metų spalio 28 d. Ąlfonsinės rajone."
Toliau buvo įrėžta marmure griežtomis, tiesiomis
raidėmis epitafija:
Ilsėkis, Ruse! Nežinomo kario šlovė,
Gimtojo krašto šlovėn įsipynus, neblės,
O savo krauju tu Italijos žemę pagirdei.
Tebus ji tau lengva kaip pūkas.

Tikrų tikriausiai. Tai tas pats žmogus, kurį Artiomas

Nezabudnas išplėšė hitlerininkams iš rankų ir parnešė
sužalotą į savo kambarėlį. Ir vėl kažkas pažįstama švys­
telėjo fotografijoje, tokie artimi to žmogaus bruožai.
Taip nesugaunamai išsprūsta beveik jau beskambanti
atmintyje kažkur seniai girdėtos dainos melodija...
Artiomas stovėjo ir daug kartų nuo pradžios ligi galo
skaitė ir skaitė eilutes, iškaltas marmure. „Štai nežino­
mas žuvo,—manė jis,—bet net ir mirtimi savo gimtajai
žemei šlovę pelnė. O aš, gyvas, įžymus, ir gyvenu be tė­
vynės..."
Nezabudnas atsiklaupė, atsargiai sauja prisižėrė že­
mės nuo kapo į paklotą ant žolės nosinę ir surišo ją kaip
krepšelį.
28
 Atsistojęs išvydo seną, visai juodai apsirengusį
žmogų.
— Ar sinjoras asmeniškai pažinojo narsųjį Bogri-
tulį?—paklausė senis.
Tai buvo kapinių prievaizdas. Nezabudnas trumpai
papasakojo jam, kad kadaise buvo sutikęs žmogų, gu­
lintį po marmuro antkapiu, bet kas jis ir iš kur kilęs,
jam nežinoma. Norėjo jis sužinoti smulkmenas, kaip žu­
vo narsusis Bogritūlis, su kuriuo jį taip nuostabiai ir taip,
deja, neilgai susiejo likimas. Bet prievaizdas pareiškė,
kad jokių smulkmenų apie Bogritūlį niekas nežino. Ži­
noma tik, kad tai buvęs rusas vadas, patekęs sunkiai
sužeistas į nelaisvę ir pakliuvęs į mirtininkų stovyklą.
Ten jis suorganizavo sukilimą ir drąsų pabėgimą. Pas­
kiau jis vėl buvo sugautas, dar kartą pabėgo iš stovyk­
los, subūrė didelę partizanų grupę ir ilgai kėlė mirtiną
baimę okupantams visoje Toskanoje ir Emilijoje. Kai
hitlerininkai norėjo sudeginti ir sunaikinti vieno kaimo
gyventojus už pagalbą partizanams, Bogritulis su savo
draugais prasiveržė į pagalbą ir gynėsi, kol paskutinė
moteris su vaiku paliko kaimą. Jis padėjo išsigelbėti
visiems gyventojams —ir seniems, ir mažiems —ir tik
tuomet paėmė savo kulkosvaidį, kuriuo dengė pasitrau­
kiančius moteris ir vaikus. Čia jį ir kliudė hitlerininkų
kulka.
Ir dar papasakojo Genujos kapinių prievaizdas, kad
Italijos kaimų gyventojai šimtus kilometrų iš eilės nešė
Bogritulio kūną, kaip estafetę perduodami iš kaimo
į kaimą. Štai ir palaidotas dabar nežinomas narsuolis
partizanas rusas, prisidengęs Bogritulio vardu, garbin­
giausių Genujos senųjų Staljeno kapinių vietoje.
— Molto koradže! (Labai drąsus!)—kartojo senasis
prievaizdas.—Molto koradže!..
29
 Artiomas grąžino bilietą uoste ir užtruko kelias die­
nas Genujoje. Jis surado buvusius partizanus iš „INPA"—
Italijos Nacionalinės partizanų asociacijos, pamėgino
sužinoti iš jų apie paslaptingąjį Bogritulį. Visi pasako­
jo jam apie ruso partizano žygdarbį, bet niekas nieko
negalėjo pasakyti apie jo kilmę, niekas nežinojo jo tik­
rojo vardo. Kas žino, gal jis buvo gruzinas, ir tokia buvo
jo tikroji pavardė —Bogritulis? Kažką panašaus Artio­
mas buvo kadaise girdėjęs.
Kas dieną jis važinėjo į Staljeną. Ir kas kartą rasda­
vo ten prie marmurinio Bogritulio antkapio krūvas švie­
žių didžiulių baltųjų Genujos chrizantemų. Paslaptingos
kažkieno rankos atnešdavo gėllių ant ruso partizano
kapo.
— Gal jūs žinote nors, kas neša tas gėles? —klau­
sinėjo Nezabudnas jau pažįstamą prižiūrėtoją.
— Kas? Jūs norite žinoti —kas? Žmonės, sinjore!
Dėkingi žmonės. Jų, tų žmonių, daug, jų širdyse visuo­
met bus gyvas narsuolio atminimas!
Artiomui dingtelėjo mintis surasti pravoslavų šven­
tiką, kuris atlaikytų atminų pamaldas už žuvusįjį. Bet
žmogus-kalnas suabejojo. „Juk, tur būt, komunistas,
vargu ar būtų popo šaukęsis. Argi aš prieš numirėlio
valią eisiu. Tai negerai."
Jis grįžo per Nicą į Paryžių ir skurdo ten dar kele­
rius metus. Treniravo jaunus imtynininkus sporto mo­
kykloje. Bet, dar stovėdamas prie Bogritulio kapo, jis
tyliai prisiekė sau, kad žūt būt grįš į savo gimtąjį kraštą,
suras didvyrio artimuosius ir atiduos jiems kartu su rū­
pestingai saugomu rašteliu žemę nuo kapo Genujoje.
Artiomas Ivanovičius ir anksčiau būtų įvykdęs savo
ketinimus, bet pastaruoju metu jis gyveno ne vienas.
Iki tol ilgokai bastėsi vienui vienas. Kurį laiką turėjo
žmoną —jauną, gražią švedę iš ciklistų-akrobatų ant
30
dviračių trupės. Bet dar prieš karą ji susidėjo su tur­
tingu amerikiečiu impresarijumi, vyresniu už ją trisde­
šimt penkeriais metais. Vienatvės iškankintas, Neza-
budnas pasirinko vadinamųjų „perkeltųjų" asmenų vai­
kų prieglaudoje, išvadavo iš našlaitystės vieną gyvą
sielą ir tvirtai nutarė grąžinti ją Tėvynei. Tai buvo vie­
nos rusės, kurią pažinojo Artiomas Ivanovičius, sūnelis.
Ji ne per seniai buvo mirus džiova vienoje Paryžiaus
ligoninėje. Berniukas pateko į nežinomų vaikų prie­
glaudą. Petia, arba, kaip jis jau įprato, Pjeras Kondra-
tovas.
Nelengva buvo ištraukti jį iš prieglaudos, kurią še­
favo kažkokia Amerikos filantropų draugija, jau besi­
rengianti gabenti berniuką už vandenyno.
Labai sudėtingi santykiai viešpatavo tarp žmonių,
dėl vienų ar kitų priežasčių ir įvairiu laiku palikusių
Tėvynę. Kas priklausė baltiesiems emigrantams, paliku-
siems šalį pirmaisiais revoliucijos metais, manė, kad
didžioji dalis jų nuodėmių Tėvynei dėl senumo yra
atleistos. Daugumas jų ir išties žiūrėjo į Tarybų šalį su
vis didėjančia pagarba. Jie nuoširdžiai niekino fašistus,
jų neapkentė ir didžiavosi rusų ginklo pergale. Anot
jų, Tarybų Rusija įvykdė savo istorinę misiją —„slavų
skydas vėl išgelbėjo Vakarų Europą nuo teutonų kala­
vijo ir vergijos". Šiuose sluoksniuose daugelis gyveno
viltimi vėl grįžti į Tėvynę —ypač jaunimas, jau išaugęs
svetimoje žemėje ir savosios nė matyt nematęs. Vadina­
muosius „perkeltuosius" jie atvirai smerkė ir stengėsi
nesibičiuliauti su jais.
„Perkeltųjų" tarpe buvo labai daug įvairiausių val­
katų, žmonijos atmatų, besislapstančių nuo teisingos
gimtosios žemės rūstybės ir teismo. Bet buvo čia ir ne­
maža nelaimingųjų, kuriuos atsitiktinai pagavo juodasis
antrojo pasaulinio karo sūkurys. Skaudžiai susidėjusio
31
likimo nublokšti nuo visko, kas jiems buvo brangu ir
sava, jie kartu stengėsi būti kuo toliau nuo baltųjų
emigrantų, laikė juos buržujais, aristokratais ir sve­
timu elementu.
Visa tai labai apsunkino reikalą, kai Artiomas nu­
sprendė ištraukti berniuką iš našlaičių prieglaudos. Bet
valdininkų tarpe atsirado žmonių, atsidavusių sportui,—
jie gerai prisiminė Nezabudno šlovę. Pagaliau jam
pavyko įsisūnyti Pjerą. Dėl jo vieno jau vertėjo grįžti,
kad galėtų auginti berniuką gimtojoje žemėje savo tau­
tiečių tarpe, o ne skursti prieglaudose svetimuose kraš­
tuose. Artiomas Nezabudnas norėjo grąžinti Tėvynei
gyvąją sielą, nors tuo šiek tiek atiduoti neatlyginamos
skolos, kurią visuomet jis jausdavo. Na ir pačiam norė­
josi numirti namie, atgulti amžino poilsio gimtojoje
žemėje, kur gal jau seniai guli senutė motina, su kuria
jis išsiskyrė anuomet—1918 metais.
Bet ne taip jau lengvai išleido jį į namus. Kilo triukš­
mas, kad jis apgaulingai suviliojęs berniuką, pagrobęs
jį iš vadinamojo „laisvojo" pasaulio ir dabar prievarta
tempiąsis į bolševikų šalį. Prieš Nezabudną rašė kai ku­
rie dešinieji laikraščiai. Jis gaudavo grasinamų anonimi­
nių laiškų, kurie, beje, nedarydavo jam didelio įspū­
džio, nes jis buvo pripratęs prie primestinių laiškų, ža­
dančių jam mažai malonumo nuo senų laikų, kai klestė­
jo jo, imtynininko, karjera.
Nors tarybinė pasiuntinybė buvo jautri Nezabudno
rūpesčiams ir jį rėmė, vietinė valdžia visokiomis gud­
rybėmis trukdė jam išvykti. Valdininkai kibdavo prie
kiekvienos dokumento raidės, ieškojo bet kokio pre­
teksto uždelsti.
Sporto mokykla apkaltino jį neįvykdžius sutartų
įsipareigojimų ir pareikalavo didelės baudos. Teko par­
duoti viską, kas galima, skoloms padengti. Artiomas
32
atsisveikino su daugeliu savo čempiono medalių ir tau­
rių, pasiliko tik vieną—„Gladiatoriaus kapą". Nors ji
ir priminė paslaptį, kankinančią buvusiam pasaulio
čempionui širdį, bet Nezabudnas negalėjo išsiskirti su
šia taure. Pagaliau ir pavojinga buvo priminti šiuo pri­
zu istoriją, kurią gal ne visi dar žino ar prisimena.
Užeidinėjo pas Nezabudną žmonės, išgirdę jo ketini­
mą grįžti į Tarybų Sąjungą. Daugelis jų jau garsiai gra­
sindavo įvairiais nemalonumais, gąsdindavo, bauginda­
vo arba, priešingai, mėgindavo suvilioti, išmušti iš vėžių
ir Artiomą Ivanovičių, ir jo augintinį. Siųsdavo pas Pjerą
ir vienuolius, ir reporterius. Šlaistėsi aplink berniuką
kažkokie įtartini subjektai. O vienas, jau prieš pat iš­
važiuojant Artiomui, pamatęs ant jo stalo paruoštą su­
pakuoti „Gladiatoriaus kapo" taurę, akiplėšiškai mirk­
telėjo imtynininkui —girdi, mes žinom ir antrosios va­
zos istoriją... Taigi, jei kas nors šnipštels apie tai Mask­
voje, tai, tur būt... Būtų šis žmogus su nusuktu sprandu,
nuleistų jį Nezabudnas laiptais, bet, laimė, sutrukdė
Pjeras, išgirdęs Artiomo Ivanovičiaus niaurojimą ir įbė­
gęs į kambarį...
Nei grasinimai, nei pažadai, nei niekšiškos užuomi­
nos nepaveikė. Ir štai Artiomas Nezabudnas kartu su
įsūniu Pjeru, kuris jį vadino seneliu, grįžo į gimtinę.

IV sk yrius

ŽEMIEČIAI JOS MANO, ŽEMIEČIAI!

Štai iš kur atsirado Suchojarkoje tas milžinas, ku­
rį šįryt, skubėdami į mokyklą, sutiko Senia Gračikas ir
jo ištikimas bičiulis Surenas Arzumianas.
Liesutis Senia Gračikas, nors buvo dar šaltoka, ėjo
jau be paltuko, su viena uniformine palaidine, pro kurią
3. 1.. Kasilis 33
barkšojo išsišovę prie. apykaklės raktikauliai ir kam­
puoti pečiai.
Jis visas buvo tarsi tempte ištemptas iš vidaus. Lai­
butis, greitas ir žvalus, ėjo jis, pasišokėdamas iš nekant­
rybės,—žengė nė negalvodamas, lengvas, įsitempęs,
tarsi aitvaras, kuris, rodės, bematant bus paleistas ir at­
kakliai ims kilti aukštyn...
Jo bičiulis Surenas, per pusę galvos aukštesnis, at­
rodė truputį liurbis. Jis žingsniavo pamažu, paniuręs
ir labai rimtas. Jo galva apvali, seniai nekirpta. Plaukai
užpakalyje nukarę, nuo storo sprando ant siaurų nuo­
laidžių pečių, kai jis gręžiodavo galvą, slankiojo palto
apykakle.
Ir jis pats, ilgaausis, apvalių akių, su ilgais, suau­
gusiais viršum nosies ir nusmailusiais žemyn antakiais,
maža kuprota nosimi ir stačiomis ilgomis ausimis labai
buvo panašus į pelėdžiuką.
Žinoma, abu berniukai išsyk atkreipė akis į sutiktą
milžiną. Jie pastebėjo jį dar iš tolo ir dabar nubėgo
atgal visą kvartalą, norėdami vėl sutikti ir dar, dar kartą
kaip reikiant jį įsižiūrėti.
— Tai bent! Dėdė Stiopa! —pakuždėjo Senia Gra-
čikas.
— Žingsniuojantis šimtakūbis ekskavatorius,—pa­
tvirtino Surenas.
— Dėdule, pagauk žvirbliuką,—prunkštelėjo Senia.
Atrodė, milžinas nė nedirstelėjo į juos. Jis ėjo tolyn
šaligatvio pakraščiu,—plačiai kilnodamas storas kojas,
apautas pusbačiais su kietais kaučiuko padais. Lazda
jo rankoje čia pakyla, čia dusliai nusileidžia, palikdama
drėgnoje žemėje gilius pėdsakus.
34
 — Tipiškas Kuinbusas Flestrinas l,—moksliškai ta­
rė Surenas, dar labiau surimtėjęs.
— Iš tikrųjų, Kuin...
Milžinas netikėtai sustojo. Ir dar nespėjo Senia at­
šokti, o jau kažkokia švelni, tyli jėga pakėlė jį ligi pat,
kaip jam pasirodė, debesų. Nepastebimas didžiulės ran­
kos mostas —ir berniukas atsidūrė ant balkono atbrai­
los, už kurio turėklų vos vos spėjo įsikibti. O milžinas
žemu, nuoširdžiu bosu, nuo kurio gaudė, rodos, visa
žemė aplinkui, paklausė apačioje po balkonu likusį
ten Sureną:
— Na kaip, berneli? Pagauti šį žvirblį? Ar tejjjul ten
ir pasilieka?
Sutrikęs dėl tokio nepaprasto atsitikimo, nežinoda­
mas, verkti ar ne, Senia sukuždėjo, persisvėręs per tu­
rėklus:
— Dėdule, nuimkite mane greičiau iš čia. Aš gi jums
nieko blogo nepadariau. O mane štai jau bara. Ten teta
už lango. Ji mano —aš pats.
Ir tikrai, už balkono durų stiklo pasirodė liesa dama
su senoviška pensne ir plaukais, susuktais į ritinėlį. Ji
grasino berniukui abiem iškeltomis į dangų rankomis.
Tuoj pat be garso suplojo jomis, nes berniokas jos
akyse dingo, tarsi nematomos jėgos išneštas.
— O gal tave štai ant to gaisrinės bokšto užmesti,
arčiau žvirblių? —nepažįstamasis mandagiai paklausė
Senios, pastatęs jį ant žemės.
— Nereikia, dėde! —skubiai ėmė prašyti jis, tikė­
damas, kad ir taip jau gali atsitikti.
— Na,—tarė Nezabudnas,—pasakykite tuomet, kur
čia jūsų mokykla.

1 Ku i n b u s a s F l e s t r i n a s — Žmogus-Kalnas. Taip Svifto

knygoje „Guliverio kelionės" mažieji liliputai praminė didžiulį ateivį.

35
 — Eikime, dėde, mes jus palydėsim. Mes patys ten
einame. Mums kaip tik šiandien atostogos baigėsi. Pir­
moji diena. O jums kam reikia mokyklos?
— Nagi, naujoką noriu atiduoti į jūsų mokyklą.
— O j kurią klasę? —nekantraudami paklausė išsyk
abu berniukai.
— O jūs patys kokioje?
— Mes šeštoje.
— Na va, vadinasi, kaip tik pas jus. Jam pagal mete­
lius į vyresniąją reikėtų, bet su kalba bus sunku. Jau
geriau tegul metus pakartos.
— O jis ne rusas?
— Ne, rusas...
— Tai kas jums —sūnus? Taip?
— Kaip ir anūkas.
Nesusigaudantys berniukai nuvedė nepažįstamą mil­
žiną į savo mokyklą.
Senia puolė paduoti milžinui jo storos lazdos, gel­
tonos, spindinčios pro laką grynos padermės medžio
tarpsluoksniais ir ataugomis,—Nezabudnas buvo pasta­
tęs ją prie sienos, kai atsargiai kėlė berniuką nuo bal­
kono. Senia ištiesė ranką prie lazdos, pagriebė ją, norėjo
pakelti ir net ranką atitraukė išsigandęs —lazdą buvo
tarsi priaugusi prie sienos. Jis vėl paėmė, patraukė
stipriau. Lazda kiek pajudėjo.
Artiomas šūktelėjo:
— Neliesk! Nepakelsi arba dar trūkį gausi. Ne ta­
vo nosiai! Tai tik mano rankai. Aš su tuo šakaliu visą
pasaulį apėjau. Taip...
Ir, lengvai užsimetęs lazdą, kuri tikriausiai svėrė
ne mažiau, kaip dvidešimt kilogramų, nužingsniavo su
berniukais.
Jie vedė nepažįstamąjį, stengdamiesi eiti į koją su
juo ir todėl pasišokėdami iš kairės ir dešinės, ir per-
36
galingai žvilgčiojo į visus praeivius, kurie nenoromis
apstulbdavo, išvydę milžiną. Kaip džiūgavo berniukai,
kaip jie pratrūko juoku, kai kažkokia senutė, kurią jie
aplenkė, staiga susirietė visa, įtraukė galvą į pečius,
šūstelėjo į šalį, apsidairydama skubiai persižegnojo:
— Ai, kad tave!.. O aš maniau, kad koks raitelis
užjojo...
Jie praėjo pro du senus medžius aikštėje.
— Rajiniai? —paklausė sustojęs Artiomas Ivano-
vičius.
Berniukai apsidžiaugė, kad jis žino vietinį šių me­
džių pavadinimą. Jis kilęs iš nelaimingos merginos Ra­
jos vardo,—ji kadaise šachtų savininko sugundyta, nu­
sivylė ir nusižudė. Ją palaidojo už kapinių tvoros jau
stepėje. Ir ant kapo išaugo toks medis, kad visi stebė­
josi, ne visai įprastos rūšies, kiek panašus į skroblą, bet
statesnis. Ir nuo to laiko tuos medžius ėmė vadinti Su-
chojarkoje rajiniais.
Bet Artiomas Ivanovičius dabar ėjo, nepažindamas
gimtųjų vietų. Jis prisiminė, kaip seniau, jam atvykus
į Suchojarką, pastatai, gatvės, namai atrodydavo įdubę
į žemę, susmukę, juokingai sumažėję. O dabar, prie­
šingai, viskas čia tarsi aukštai iškilę ir neįprastai padi­
dėję. Viskas jį peraugo, absoliučiai viskas. Tik senasis
gaisrinės bokštas, kuris kadaise buvo laikomas aukš­
čiausiu įrenginiu Suchojarkoje, kaip ir jis, tarsi sutrum­
pėjo ir pritūpė tarp aukštų naujų keturių—penkių aukštų
namų.
Paskiau jis staiga sustojo ir ėmė klausytis keistų
visai negalimų senojoje Suchojarkoje garsų. Tai buvo
fortepijono garsai. Jie sklido pro atidarytus naujojo
namo langelius. Jis iš pradžių pamanė, kad tai radijas.
Bet iš įvairių langų sklido įvairūs garsai: tai nedrąsūs,
trūkčiojantys, tai pasikartojantys ir tokie pat audringi.
37
Nezabudnas suprato: Suchojarkoje vaikai mokosi mu­
zikos. Keista!
Kiek čia pristatyta aplinkui, viskas išsiplėtė, iškilo
aukštyn arba persikėlė kažkur į aukštesnes vietas! Ar­
tiomas nebepažino senųjų gatvių.
— O kur Sabačejevka? —prisiminė jis.
— Ji kada jau nugriauta,—paskubėjo atsakyti Se-
nia.—O kas gyveno, perkėlė štai ten, aukštyn, kur
Šachtininko rūmai.
Berniukai ėjo susimirkčiodami, patylomis kuždėjosi
už nugaros, kaip girdėjo Artiomas iš viršaus, iš savo
svaiginamo aukščio. Jis išgirdo:
— Pro šviesoforą eisime. Taip?
— Aišku.
Jie bėgo pirmyn, pasuko už kampo į kairę. Ir Ne­
zabudnas klusniai ėjo paskui juos. Paskiau vedė jį per
kažkokią dykvietę, pateko jie į didžiąją gatvę. „Pervo-
maiskaja",—perskaitė Nezabudnas lentelėje ant kampo.
Ir čia abu berniukai sustojo ir, kiek pasitraukę atbuli,
atsilošę ėmė atidžiai žiūrėti į savo milžiną palydovą:
kokį įspūdį jam padarys šviesoforas, tik prieš tris sa­
vaites pakabintas virš sankryžos ties Pervomaiskajos
gatve,—pirmasis šviesoforas Suchojarkoje. O šviesofo­
ras, kaip tyčia, degė ir degė vienoda žalia ugnimi, pra­
leisdamas koloną sunkių savivarčių, kurie važiavo Per-
vomaiskaja. Be to, niekas nesirengė išvažiuoti iš šoni­
nių skersgatvių, ir reguliuotojui milicininkui stiklinėje
būdelėje ant kampo nebuvo reikalo perjungti raudo­
nos šviesos. Bet štai, laimė, pasirodė pagaliau kairėje
dviratininkas. Tai senas laiškininkas Gavriliukas, kurį
visi gerai pažįsta Suchojarkoje. Reguliuotojas nutvėrė
už svertelio. Virš sankryžos užgeso žalia šviesa, užsi­
degė raudona, ir Gavriliukas išvažiavo į Pervomaiskajos
gatvę.
38
 — Saška! Sveikas!
Užsižiūrėjęs į Nezabudną, senas dviratininkas su
dideliu krepšiu per petį vos nenuvirto nuo balnelio. Jis
nušoko ant žemės, viena ranka vairuodamas dviratį ir
kitą iš tolo tiesdamas Artiomui.
— Gerieji žmonės!.. Oi vargeli mano! Žiūrėkit! Ar
tik ne Artiomas?!
Jie apsikabino. Be to, senas laiškininkas, kad ir kiek
stiebėsi ant pirštų galų, taip ir negalėjo pasiekti Artio­
mo kaklo.
— Na, sveikas parvykęs. Taip, ilgam adresatas bu­
vo išvykęs nežinoma kryptimi. Na kaip, prisiregistruoti
visam laikui ar laikinai?
— Tikiuosi, visam,—kimiai tarė Artiomas Ivano-
vičius.
— Na, tavo ūsai širmi pasidarė,—bambėjo Gavri-
liukas, apžiūrinėdamas Artiomą ir eidamas aplink jį su
savo dviračiu.—O šiaip nieko... Juk kiek laiko prabė­
go, tik pagalvok! Kiek čia per mano rankas mirties
pažymėjimų perėjo... Pradžioj kvietimus nešiojau,
o paskiau mirties pažymėjimus. Visaip. Tik nuo tavęs
laiškų nebuvo. O jau kiek ji, būdavo, klausinėja:
„Kaip, girdi, nieko nėra?"—„Nėra, sakau, vis dar rašo,
matyt..." Na štai, pats parvykai. Kaip sakoma, pasi­
rašykite, kad gavote. Na, reikia manyti —dar pasima­
tysime. Užsuk į Šachtininko rūmus, kur, atsimeni, Pod-
kukujevka buvo, mūsų senius pagerbk. O aš —pas ad­
resatus. Lik sveikas!
Berniukai pastebėjo, kad jų naujasis pažįstamas
kažko nuliūdo. Jis ėjo, jau nebesidairydamas į šalis,
panarinęs galvą, kramtydamas žilą ūsą.
Taip jie priėjo ilgą skardį. Beveik status jo kraštas
tarsi kirto nuo stepės žemumos nedidelę aukštumą, kur
kiek nuošaliau stovėjo didelis baltas pastatas. Prie įėji-
39
mo prikalta lentelė: „Tarybų Sąjungos Didvyrio Gri­
gorijaus Tulubejaus vardo septynmetė mokykla". Prieš
pat duris ant neaukšto postamento auksinėmis raidėmis
iškaltas užrašas: „Tarybų Sąjungos Didvyris Grigorijus
Bogdanovičius Tulubejus“.
Nezabudnas dviem didžiuliais žingsniais pasiekė
postamentą. Jis stovėjo priešais biustą, ir jo galva buvo
beveik sulig bronzine Didvyrio galva. Viena ranka jis
toli atitraukė ant krūtinės palto atlapą, kita paskubo­
mis kažką grabaliojo užantyje. Ištraukė iš ten piniginę.
Nepataikydamas pirštu po dirželiu, pagaliau atsegė seg­
tuką, atidarė, išėmė kažkokią nuotrauką, pakėlė sulig
veidu, ištiesė prie Didvyrio biusto, pažvelgė, atsilošė,
dar kartą pasitikrino ir pamažu nusiėmė kepurę. Nusi­
ėmė kepurę ir, tarsi pridengęs ja širdį, nusuko į kairią­
ją plačios krūtinės pusę. Taip jis ir stovėjo valandėlę —
didžiulis, nejudėdamas, neatitraukdamas akių nuo bron­
zinio Didvyrio veido.
Berniukai priėjo patylomis,( mėgindami pažvelgti
į nuotrauką, kurią dabar laikė milžinas nuleistoje ran­
koje. Jie pamatė, kaip gilios raukšlės jo stambiuose žan­
duose lėtai srūva ašaromis.
— Dėde, jūs jį pažįstate? —ryžosi pagaliau paklaus­
ti Senia.
Milžinas tylėjo, garsiai alsuodamas.
— Tai mūsų Tarybų Sąjungos Didvyris,—paskubėjo
Surenas.—Jis be žinios žuvo. O pirma dar tapo Didvy­
riu. Ir dabar mūsų mokykla jo vardu. Pirmininko sūnus
buvo... Lakūnas.
— Taigi jis,—tyliai tarė Artiomas.—Bogritulis.
— Ne, dėde! Tai Tulubėjus. Grigorijus Bogdanovi­
čius Tulubejus.
— Dabar tai jau matau, kad Grigorijus Bogdano­
vičius...
40
 Pažįstamas veidas su didelėmis, nuožulniai išplėsto­
mis akimis, kurias jis įsiminė visam gyvenimui, žvelgė
į Nezabudną kiek iš viršaus, beveik tiesiog. Ir vėl kaž­
kas paslaptingai pažįstama atsišvietė bronziniuose bruo­
žuose, kaip ir užraše „Grigorijus Bogdanovičius Tulu-
bejus". Tai šit kaip sudėjo savo slaptavardį žmogus,
palaidotas senosiose Genujos kapinėse. Iš tėvavardžio,
savo vardo ir pavardės. Artiomas stovėdamas prisimi­
nė: kadaise, prieš penkiasdešimt metų, dirbo su juo
šachtose energingas ir apsukrus Bogdanas Anisimovi-
čius Tulubejus. Juodu draugavo. Nejaugi tas žmogus,
kurį Artiomas išplėšė Italijos mieste iš hitlerininkų lete­
nų, Bogdano Tulubejaus sūnus?
Nezabudnas ilgai ir tyliai stovėjo, laikydamas ran­
koje kepurę, prispaustą prie krūtinės, prie Grigorijaus
Tulubejaus paminklo. Ir tolėliau, nesiryždami prisiar­
tinti, nuščiuvo du bičiuliai —Senia Gračikas ir Surenas
Arzumianas. Jie dar nieko nesuprato, kas įvyko, bet
jautė, kad didžiulis žmogus ir nuostabus stipruolis, su
kuriuo jie tik ką susipažino, atrado dabar kažką, kas
jam labai svarbu ir brangu.
— Na, ačiū, vaikinai! —prabilo, krestelėjęs galvą
ir giliai maukšlindamasis kepurę, Artiomas.—Ačiū, kad
palydėjot. Nežinot, ar direktorius yra?
— Jis savo kabinete... Šiandien pirmoji diena po
atostogų. Tur būt, seniai čia. Mes jus palydėsim.
Berniukai jau norėjo atidaryti duris Nezabudnui ir
buvo besirengią jau prasmukti pro jo plačią nugarą,
bet tuoj pat juos išvarė į gatvę piktoji Fenia.
— O jūs kur? Atėjot ne laiku. Jūsų pamaina antra,
o jūs ko švintant lendat?.. Jūs, pilieti, užeikite. Antai
trečios durys kairėje.
Tulubejaus vardo mokyklos direktorius Glėbas Sily-
čius Korziumovas, kurį moksleiviai iš aštrialiežuvio Su-
41
reno lengvos rankos praminė „Rūgšti duona su razino­
mis", tarsi nėmaž nenustebo. Nei ateivio ūgis, nei ta
aplinkybė, kad jis atvykęs iš Paryžiaus,—niekas neste­
bino Glebo Silyčiaus. Glėbas Silyčius iš viso niekuomet
niekuo nesistebėdavo arba nelaikydavo reikalinga pa­
rodyti, kad stebisi. Viskas jam įprasta ir taip turi būti.
Tai jo pedagoginė sistema. „Stebėtis gali tik tas, kas
mažai žino",—aiškindavo jis. Jei staiga ateitų pas jį
koks nors naujas tėvas ir pasakytų: „Aš, matote, tik ką
atvykau iš Marso ir prašau priimti mano marsietį į jūsų
mokyklą", ir tuomet veikiausiai Glėbas Silyčius nenu­
stebtų, o tik paklaustų: „O koks jo ten, Marse, pažan­
gumas buvo? O pažymėjimą, kad nuo raupų skiepytas,
turi?"
Glėbas Silyčius ir dabar nė kiek nenustebo, tik pa­
sakė:
— Prisėskite.—Ir dar sykį prašė, nes nepastebėjo,
kad Nezabudnas jau seniai sėdi ant kėdės priešais, iš­
kilęs virš stalo.
Artiomas norėjo papasakoti jam Pjero istoriją, bet
Glėbas Silyčius atsiprašė ir tarė, kad šiandien labai
skuba ir su detalėmis pasiruošęs tiksliau susipažinti kitą
kartą ar pasitaikius progai. O kol kas jis norėtų pasi­
domėti įstojančiojo dokumentais, jei tokie yra. Kai ką
Artiomas turėjo. Jis dar Maskvoje apsirūpino, ko rei­
kia... Ir Pjeras Kondratovas buvo priimtas į Suchojarkos
Grigorijaus Tulubejaus vardo mokyklos šeštąją klasę.
Berniukai kantriai laukė Nezabudno prie mokyklos
durų,
— Įrašė? —paklausė Senia.
— Priimtas,—atsakė Nezabudnas.—O jūsų direkto­
rius, matyt, vaikinai, griežtas.
42
 — Rūgšti duona su raz...—norėjo pasakyti Senia,
bet bičiulis tuoj pat slapčia kumštelėjo j nugarą, ir jis
nutilo.
— Na, o dabar, vaikinukai, veskite mane į vykdo­
mąjį komitetą,—paprašė Artiomas.—Kur jis? Tai, kaip
sakėte, pirmininko pavardė —Tulubejus?

V skyrius

DOVANA ATMESTA
Kelyje berniukus jau visai pagavo smalsumas. Jie
ėjo iš šalių nepažįstamajam milžinui, žvilgčiodami į
viens kitą jam už nugaros ir šnibždėdamiesi kažkur
ties jo alkūnėmis, vienodai maskatuojančiomis kas
žingsnis į dusliai stuksinčios žemėn lazdos taktą.
Pagaliau Senia neištvėrė:
— Dėde, o jūs pats kas?
— Nezabudnas. Girdėjai tokį?
— Žinoma! —skubiai tarė Surenas.—Tai buvo toks
imtynininkas.
Senia taip pat pataikė:
— O aš mūsų šeimininkės bute sename žurnale „Ni­
va“ portretą mačiau ir skaičiau —čempionų čempionas.
Jis pats seniai miręs. O jums tas Nezabudnas kas buvo?
Giminaitis? Senelis?
— Žmogus pats sau senelis nebūna,—geraširdiškai
atsakė Artiomas Ivanovičius ir paglostė ūsus.—Kol kas
aš gyvas, vaikinukai.
Berniukai tik prasižiojo, dar ne visai tikėdami...
Kai Nezabudnas dingo pro vykdomojo komiteto du­
ris, jie, padėdami vienas kitam, užlipo ant tvoros. Jiems
buvo įdomu, kaip valdžia priims tokį žymų žmogų.
— Ak, kaip jis tave: bemat tik fit ant balkono,—
sukikeno Surenas.—Kad Ksanka būtų mačiusi!
43
 — Bet aš ir pats pasišokėjau ir pasitempiau.
— Taip, „pasitempiau"! O pats vos bliauti nepra­
dėjai.
— Kas, ar aš? Dar ką pameluok! Na, o tu pasakyk,
ko jis prie biusto susijaudino. Net pravirko. Matei?
— Aš tai ir be tavęs pastebėjau.
— Tavo nuomone, tai tas pats Nezabudnas? Kaip
manai?..
Tuo tarpu Artiomas įėjo į koridorių. Jis sustojo prie
durų su taisyklinga lentele: „Vykdomojo komiteto pir­
mininkas drg. Tulubej G. P."
Artiomas vėl prisiminė, kad turėjo jis jaunystėje
draugą, šteigerį šachtose, Bogdaną Anisimovičių Tulu-
bejų, taip pat augalotą, pečiuitą ir stotingą žmogų. Bet
kas tuomet šis vykdomojo komiteto pirmininkas? Gal
bendrapavardis?
Jis pasibeldė ir įėjo.
Sekretorius, sumenkęs ir pernelyg orus, nepatenkin­
tas kilstelėjo akinius į Artiomą.
— Aš pas pirmininką... Pirmininkas yra?
— Draugo pirmininko šiandien nelaukiama,—tarė
sekretorius.—Pirmininkas statyboje. Šiandien, draugas,
pas mus iš viso ne priėmimo diena. Lankytojai nepri­
imami.
Jis persilenkė per stalą būkštaudamas ir smalsiai
pažvelgė po įėjusiojo kojomis: ar tas nestovi ant ko
nors.
— Atleiskite, kokiu klausimu?
Artiomas išdėstė savo reikalą. Paaiškino, kad at­
vyko viena savaite anksčiau, negu buvo paskirta. La­
bai jau norėjosi greičiau patekti į gimtąsias vietas, ir
įsūniui reikia į mokyklą, kad jis kartu su visais įsitrauk­
tų iš pirmųjų dienų po atostogų. Kol kas apsistojau su
sūnum bendrabutyje atvykstantiesiems. Paskyrė kampą.
44
Bagažas dar stotyje. Štai tik lagaminėlį pasiėmiau su
vienu daikteliu.
— Dabar aišku,—patenkintas tarė sekretorius.—
Sugrįžėlis. Paprasčiau pasakius —repatriantas. Dėl jūsų
jau mums nurodyta iš centro pirmininko vardu. Per
mane ėjo. Bet nelaukėme šiuo laiku.
— Aš čia namuką turėjau. Už terikono. Mano mo­
tina jame gyveno. Man sakė, mirė prieš karą. Kapą
noriu surasti, na ir taip pat su laiku ten...
— Dėl kapo taip pat aiškiai nepasakysiu. Buvo
sprendžiamas klausimas dėl kapinių perkėlimo. Galimas
daiktas, ir jūsų buvęs namukas,—jis pabrėžė „buvęs",—
paskirtas nugriauti. Aš paskiau pažiūrėsiu sąraše. Jau
kai kuriuos iškeldinam.
■— O kodėl? —sukluso Artiomas.
Sekretorius dėbtelėjo į jį ir reikšmingai sutelkė
žvilgsnį į savo nosies galiuką.
— Yra tam tikros aplinkybės ir priežastys. Atleis­
kite, pilieti, kol visai paaiškės klausimas, neturiu duo­
menų pranešti.
— Vadinasi, taip... Ir gyventi, ir mirti nėra kur.
Čia sekretorius įsižeidė ir net atsistojo, kad būtų,
kaip sakoma, to pat lygio su lankytoju, sunkiai sėdinčiu
ant kėdės.
— Labai atsilikusiai galvojate ir keistai samprotau­
jate, pilieti. Kaip tai —nėra kur? Kas čia per užuominos
iš jūsų pusės. Pas mus laidotuvių aptarnavimas pilnoje
aukštumoje. Vainikus rajone užsakome, sunkvežimėlį
papuošiame ne blogiau kaip katafalką. Medžiagos par­
duodama ganėtinai.
— Aš kol kas ne tuo rūpinuosi.
— Aš taip pat tik tarp kitko. Gyvenkite sau svei­
kas. Labai prašom. Mes sveikiname. Atseit, kaip sakoma,
iš buvusių baltųjų būsite?
45
 — Nesupratau jūsų.
— Iš baltųjų emigrantų, sakau?
— Iš kokių baltųjų? Aš vietos šachtininkas. Iš čio­
nykščių atskėlėjų-krovėjų, vietinės kilmės. Mano ran­
kos ne iš baltųjų. Anglies juodosios kirtau lig valiai!
— Pagaliau aš šiaip sau, dėl klasifikacijos,—subruz­
do sekretorius.—Aš jums dar kartą aiškinu: gyven­
kite sveikas. Na, o perplanavus miestą, dėl ploto jums...
— Kam man reikalingas tas plotas? —nesuprato Ar­
tiomas.
— Vėl ne taip jūs mane supratot. Aš turėjau galvo­
je gyvenamąjį plotą. Gyventi... Bet čia taip pat yra nu­
rodymas dėl jūsų. Pas pirmininką. Bus tvarka. Suteik­
sime.
Čia Artiomas kiek sumišo. Atidarė savo lagaminėlį,
kurį buvo pasistatęs ant grindų prie kėdės.
— Sakykite,—pradėjo jis, nejaukiai apsidairęs ir
paskiau palinkęs visu savo didžiuliu kūnu ant girgžte­
lėjusio po jo krūtine sekretoriaus stalo.—Sakykite, o
kaip dabar pas jus, jei, sakysim, panorės kas nors
įteikti... laisvanorišką dovaną?
— Aš jus ne visai supratau...
— Tuojau paaiškinsiu.—Artiomas Ivanovičius su­
mišo, atidarė savo lagaminėlį, išėmė kažkokį daiktą,
atsargiai nuvyniojo tankią medžiagą ir padėjo prieš
sekretorių ant stalo savo brangiąją, sidabrinę su olivinu
taurę „Gladiatoriaus kapas".—Štai leisite? Norėčiau do­
vaną įteikti gimtajam miestui. Žinau, mūsų žmonės la­
bai čia kenčia dėl vandens trūkumo. Iš jaunystės pats
prisimenu. O aš skaičiau, Aivazovskis, dailininkas
buvo...
— Audra jūroje, devintoji banga,—tarė sekreto­
rius,—žinomas.
46
 — Tikrai. Taip jis iš savo santaupų vandentiekį gim­
tajame mieste nutiesti norėjo, vis siekė. O aš kadaise
per kvailą galvą visus čia degtine girdžiau. Išdykęs bu­
vau ir pinigėlių lengvai gaudavau. Na, o dabar taip pat
norėčiau, tik, žinoma, ne taip... Tokia mano svajonė...
Padėti miestui troškulį numalšinti. Matau, jūsų mote­
rys vis prie šulinių su kibirais eilėje stovi. Ir senąjį
vandenvežį sutikau. Ką tik cisterną įsigijo vietoj stati­
nės, o iš tiesų vis tas pats. Sausai dar gyvenate.
Sekretorius pašoko. Jis netikėtai labai įsižeidė.
— Prašyčiau!.. Prašyčiau pasiimti. Asmeniškų aukų
nepriimame. Juo labiau aš asmeniškai. Dėl vandens, tai
jau leiskite, ir be jūsų pasirūpins, kam reikia.
— Juk aš tai —iš visos širdies, supraskite.
Sekretorius daužė kumšteliu, beje, iš anksto užtrau­
kęs ant jo savo švarko rankogalį.
— Pasiimkite, prašau. Aiškiai pasakyta! Jums reikia
susitarti su vadovybe. O dabar paimkite... Kad nebūtų
nesusipratimo, paimkite. Žmonės bet kuriuo momentu
gali užeiti ir įtarti. Bus nemalonu. Matyti, jūs mane su­
prantate, pilieti.
Ir berniukai, kurie, užlipę ant tvoros ir dėl visa ko
laikydamiesi už medžio, žiūrėjo pro langą į visą šią
sceną, stengdamiesi nugirsti žodžių nuotrupas, pasi-
girstančias pro langelį, pamatė, kaip Artiomas Ivanovi-
čius netvirtomis rankomis sumišęs vėl suvyniojo į me­
džiagą nuostabaus grožio vazą, įdėjo ją negrabiai į la­
gaminą ir nuėjo prie durų. Berniukams net širdį suskau­
do—taip susikrimtęs pasirodė jiems naujas pažįstamas.
Iš sielvarto Nezabudnas net lazdą pamiršo prie stalo.
Sekretorius pašoko vytis lankytojo ir sugrąžinti jam laz­
dą. Bėrniukai staiga apmirė už lango, nujausdami... Ir
tikrai, tuoj pat pro langelį pasigirdo, kaip dusliai blink­
telėjo ant grindų ketinė, nudailinta kaip medis lazda
47
ir klaikiai riktelėjo vargšas sekretorius, kuris, nusitvė­
ręs abiem rankomis už vienos kojos, ėmė šokinėti po
kabinetą ant kitos.

V I s k yriu s

PJERAS KONDRATOVAS IŠ PARYŽIAUS

Pirmą kartą pažvelgus į šį berniuką, Ksanka supra­

to jį kaip reikiant įsimylėjus ir taip, kaip dar niekada
gyvenime. Praėjusiame ketvirtyje viskas buvo ne taip.
Bobutė nuvežė ją į rajoną. Ir ten jos nuėjo pažiūrėti
Kijevo Jaunojo žiūrovo teatro spektaklio. Vaidino „Ti-
muras ir jo komanda". Tasai Timuras buvo toks geras,
jog visai pavergė Ksankos širdį, ir ji net nutarė parašyti
jam laišką. O kadangi Milą Kolobroda —žymaus pra-
kasėjų brigadininko duktė, suolo kaimynė ir artimiau­
sia draugė —visuomet turėdavo padėti Ksankai godo­
se ir meilėje, tai rašė laišką kartu. Ir vos jo neišsiuntė.
Bet atsitiktinai pamatė viename žurnale nuotrauką ir iš
jos sužinojo, kad Timurą Jaunojo žiūrovo teatre vai­
dino artistė, toli gražu ne jauna tetulytė. Ir meilė su­
griuvo. Taip, tai ne tas, kas šiandien.
Ir prieš pusmetį buvo visai kitaip, kai jos vėl, jau
abi su Milka, nutarė, kad myli pažįstamą traktorininką
Jesipovą iš plėšinių —jo portretą jos matė „Ogonio-
ke". Jos parašė jam laišką, dėl to buvo nubėgę pas
pažįstamą vykdomojo komiteto mašininkę ir prašė jos
leidimo „paklabenti sienlaikraščiui"—abiejų braižas
buvo anaiptol ne kaligrafiškas. O traktorininkas, kaip
tyčia, atvyko į svečius pas šachtininkus, pateko į Sucho-
jarką ir atėjo tiesiog pas Milką į namus. Ir visi sutriko,
o daugiausia, rodos, pats garsusis traktorininkas, kuris
manė, kad jam rašę dvi suaugusios ir apsišvietusios
48
merginos. „Žiūrėk, kokios raštingos",—teisinosi jis. Bet
pasivaikščioti po Pervomaiskają ir į „Progreso" kiną
jis nuėjo ne su Milka ir ne su Ksanka, o su vyresniąja
Milkos pussesere, Valerija, viešėjusia pernai vasarą
Suchojarkoje. Taip, jis nuėjo su ja, nors nė vieno laiško
ji jam niekada nebuvo rašiusi...
Ir Seniai Gračikui, kai jie per žiemos atostogas
abu grįžo iš mokyklos eglutės ir pasižadėjo vienas ki­
tam, kad dabar visuomet bus kaip brolis ir sesuo, vis­
kas buvo kitaip.
Ne, viskas buvo ne tas. O dabar Ksanka jautė —tai
ilgam. Gal būt, jau ir visam laikui. Bet, šiaip ar taip, jau
visam paskutiniam ketvirčiui, ligi pat vasaros atostogų.
Naujokas išsyk patiko visoms klasės mergaitėms ir
sukėlė berniukų smalsumą ir nepatiklumą.
— Na, vaikai,—tarė Glėbas Silyčius, įvedęs jį į kla­
sę,—priimkite naujoką, įstojo į mūsų mokyklą. Iš už­
sienio... Šiaip nieko ypatingo,—pasiskubino pridurti
Glėbas Silyčius, pamatęs nuožmiai ir smalsiai blykste­
lėjus visų akis,—tiesiog iš Paryžiaus. Atvyko pas mus
į Tarybų Sąjungą pastoviai gyventi. Mokysis su jumis...
Arzumianai, užuot gręžiojęsis ir kuždėjęsis, imk ir vi­
siems parodyk žemėlapyje, kur Paryžius,—primink
tiems, kas neaiškiai žino, ką seniai mokėmės klasėje.
Geriausias klasės mokinys Surenas Arzumianas, visų
klasėje vadinamas Suriku, priėjo prie žemėlapio ir ne­
abejodamas bakstelėjo pirštu į didžiausią rutuliuką toje
„nebylaus" žemėlapio vietoje, kur buvo numanu esant
Prancūziją.
— Taip,—tarė Glėbas Silyčius,—čia. O tu ko, Gra-
čikai, pakėlei ranką, ko tau?
— Galima? Aš pasakysiu,—pareiškė Senia.
— Ką pasakysi? Kur Paryžius?
— Ne. Kas jo senelis,—atsakė pašokdamas Senia.—
4. L. Kasilis 49
Mudu su Suriku Arzumianu jau jį pažįstame. Jis įžymus
imtynininkas, viso pasaulio čempionų čempionas... Jis...
— Gali būti, gali būti,—nutraukė jį Glėbas Sily-
čius.—Visai galimas daiktas, bet ko čia šaukti iš vietos?
Ir Glėbas Silyčius, palinkėjęs visiems susipažinti, bet
nepažeisti normalios pamokų eigos, išėjo.
Naujoką tuoj pat visi apspito. Jis stovėjo, atkakliai
panarinęs galvą, tvirtai išskėtęs kojas. Nykščiai buvo
užkišti už siaurų kelnių diržo, o kitais pirštais naujokas
suklusęs žaidė virš kelnių. Vaikino išvaizda ir visos jo
manieros, berniukai sprendė, buvo nors ir neiššaukia­
mos, bet rodė jo įgudimą. Jautei, kad jis nesileis skriau­
džiamas. Bet, velniai griebtų, kokios siauros kelnės, vos
aptempia kojas! O kokia violetinė, nors ir kiaurai pra­
trintomis alkūnėmis, striukė, kaubojiškai sukišta į kel­
nes. Ir šukuosena su iškedentu kuodu virš kaktos...
Nors iš galvos kraustykis!
Mergaitės taip ir varstė jį akimis, spėdamos, beje,
tuoj pat abejingai jas nusukti į šalį, o berniukai malo­
niai žvilgčiojo į madingai sukirptus, bet pusėtinai nu­
valkiotus batelius ir apnešiotus, nors ir aštriu kantu
sulygintus kelnių atraitus.
— Kokia tavo pavardė? —paklausė Milą Kolobroda.
— Prhašiau? —pakartojo klausimą naujokas.
— Kaip pavardė?
— Pjerhas Kondrhatovas,—atsakė tas paraudęs.
Jis kažkaip savotiškai greblavo. Nepasakysi, kad
neištartų raidės „r", ne. Bet jis sustiprindavo ją dar
kažkokiu garsu, ir išeidavo „Pjerhas Kondrhatovas". Tai
irgi visiems patiko. Skambėjo visai neįprastai, labai už­
sienietiškai. Tarsi tolimųjų šalių vėjas pūstelėjo per
Suchojarkos mokyklos šeštąją klasę. Visi jautėsi kiek
susijaudinę. Naujoko ir akys buvo gražios. Tik jis nie-
50
kam nežiūrėjo į veidą, o visą laiką buvo nuleidęs ilgas
blakstienas.
— Pjeras Kondratovas —pi er kvadratovas...—pa­
slapčia tarė Surenas Arzumianas. Ne veltui jis buvo
laikomas labiausiai apsišvietusiu berniuku šeštojoje
klasėje ir visuomet dirsčiodavo į vyresniųjų klasių va­
dovėlius.—Pi er kvadratas —apskritimo plotas...
— Nutilk,—tyliai nutraukė jį Senia,—tu pats ap­
skritimo plotas! —Ir jis kelis kartus apvedė pirštu ap­
link plačią bičiulio fizionomiją.
Visi nusijuokė.
Bet čia, pečiu ir alkūnėmis skirdamas susirinkusiuo­
sius, prie pat naujoko priėjo Jeremejus Šibencovas,
pravarde ,,Riomka Štybas", elegantiškiausias vaikinas
mokykloje, pirmasis klasės stipruolis ir paskutinis mo­
kinys. Jis užtruko mokytojų kambaryje, kur jį iškvietė
pačią pirmąją dieną po atostogų, per kurias jis taip
pat spėjo pasižymėti gatvėje prie kino. Dabar jis sku­
bėjo pasivyti, kas praleista, nes mėgo stebinti užsienio
gyvenimo žinojimu.
— Alio, alio! Bonžur-abažur! —sveikino jis Pjerą.—
Iš Paryžiaus-margais dryžiais? Gran mersi, ne farsi!
Tuo baigėsi Štybo mokėjimas prancūzų kalbos, ir jis
geriau linko kalbėti savo kalba.
— Sėsk prie manęs,—pasiūlė jis naujokui.—Yra
laisva vieta. Silvuplė varlė. Visi sėdasi toliau nuo ma­
nęs. Sėsk, jei nebijai.—Jis iššaukiamai pažvelgė pary­
žiečiui į veidą.
— Aš...ne bailys,—švelniai tarė naujokas ir nesku­
bėdamas nuėjo paskui Štybą prie jo suolo, lydimas
Ksanos ir Milos žvilgsnių,—jos veltui purtė galvas ir
vartė akis, norėdamos parodyti Pjerui, koks jo sprendi­
mas neprotingas.
51
 — Tai baisu,—tarė savo draugei Ksana.—Riomka
jį sugadins savo įtaka.
— Dar katras katrą paveiks,—nutęsė Milą.
Ir tikrai, kol kas visi maloniai pajuto tam tikrą nau­
joko įtaką. Po valandėlės jau visa klasė kramtė broliš­
kai padalintą, mėta kvepiančią aromatinę gumą
„čuinham".
Kai senoji literatūros mokytoja Jelizaveta Porfirjev-
na, pritūpdama koja, pramušta aviabombos skeveldros
per karą, įėjo į klasę ir paliko prie sienos lazdelę su
guminiu galu, ji nustebusi įsiklausė ir pastebėjo, kad
visa klasė tyliai čepsi.
Bet tuoj visi už kits kito ėmė jai aiškinti, kad kla­
sėje yra naujokas ir dar iš Paryžiaus. O pats Pjeras
mandagiai atsistojo ir galantiškai pavaišino mokytoją
kramtoma guma.
Jelizaveta Porfirjevna, ne taip, kaip Glėbas Sily-
čius, niekuomet neslėpdavo, kad ji nustebusi, jei būdavo
kuo stebėtis. Priešingai, ji džiaugdavosi, kad pasaulyje
esama nuostabių dalykų. Ji ir dabar labai susidomėjo,
padėkojo, bet tvarkingai įdėjo paryžiečio dovanėlę į nu­
nešiotą rankinuką, pareiškusi, kad paragausianti kitą
kartą. O paskiau, priėjusi prie suolo, kur sėdi naujokas,
su neslepiamu smalsumu klausinėjo jį apie Prancūziją,
apie Paryžių. Ji kadaise jaunystėje, jau labai seniai,
buvo nuvykusi su mokytojų ekskursija į Paryžių, tam
dešimt metų taupė pinigus iš savo menkos algos.
Jelizaveta Porfirjevna Glinskaja, kurios klasėje ka­
daise mokėsi ir Grigorijus Tulubejus, buvo iš tų žmo­
nių, be kurių pasaulyje būtų kur kas daugiau voratink­
lių ir pelėsių. Ji ligi senatvės sugebėjo nepaliaujamai
domėtis viskuo, kas jaudindavo ją jaunystėje, kai ji,
pasrėbusi skystos sriubos pigioje studentų valgykloje,
bėgdavo į visas bent kiek įdomesnes viešąsias paskaitas,
52
naktis išstovėdavo eilėse dėl bilietų į Dailės teatrą ar­
ba į Saliapino ir Sobinovo koncertus, skubėdavo su už­
rašų knygute po muziejus, kiauras naktis skaitydavo
knygas apie Sofiją KoValevskają, bėgdavo į Kursko
stotį Maskvoje, sužinojusi, kad iš Jasnaja Polianos at­
vyksta Levas Tolstojus. Tokie žmonės visuomet būna
jauni, ir senatvė bejėgė ką nors jiems padaryti.
Dabar Jelizaveta Porfirjevna smarkiai šlubavo. Ji
vos neteko kojos tomis dienomis, kai grįžo iš srities
į Suchojarką, kurią negailestingai ir pašėlusiai bombar­
davo hitlerininkai,—grįžo evakuoti savo augintinių
moksleivių: juos kartu su motinomis siuntė į rytinius
rajonus.
Bet ir dabar ji, kaip ir pirmiau, judri, nerimstanti ir
smalsi viskam, kas verta dėmesio. Organizuoja įdomias
ekskursijas, rengia saviveiklos koncertus, pati skaito
paskaitas apie rašytojus ir dailininkus Suchojarkos šach­
tininkams. Niekas nežino, kada ji ilsisi, nes tik prašvitus
ją jau rasi mokytojų kambaryje, o naktį jos lange nuo­
lat dega žiburys ant stalo, kur ji tikrina mokinių raši­
nėlius. ,,Aš, kaip Nachimovas be laivo, be mokyklos
gyventi negaliu",—juokauja ji.
Dabar, priėjusi prie suolo, už kurio stovėjo Pjeras,
atsirėmusi į jį ranka, ji įdėmiai apžiūrinėjo naujoką.
— Labai gerai,—tarė ji paskiau.—Vadinasi, mūsų
klasėje bus Petia-Pjeras, pti Pjeras, mažasis Pjeras.
Na, teisybė, nelabai jau mažas... O kaip ten, mielasis,
Senos krantinėje, vis dar bukinistai prekiauja senomis
knygelėmis? Puikūs bukinistai ten, vaikai! Kokių tik
knygelių jie neturi! Aš ten ištisomis valandomis pra­
būdavau.
Bet pasirodė, kad Pjeras ten nebūdavo. Jis niekuo­
met neidavo pas bukinistus. Užtat, kai Jelizaveta Por­
firjevna, suprasdama klasės nuotaiką, paprašė jį ką nors
53
įdomaus papasakoti apie Paryžių, jis tuoj pat mielai
ėmė pasakoti, kaip vyksta septynių dienų lenktynės
Paryžiaus velodrome ir kaip jo akivaizdoje sutiko pir­
mąją Europos gražuolę —kino artistę Soti Loren. Tai
visai ne tas, ko tikėjosi iš jo Jelizaveta Porfirjevna,—
ji paskubėjo sulaikyti Pjerą ir ne be vargo nukreipė
pamoką normalia vaga.
O atėjus pertraukai, visi vėl apsupo naujoką, stul­
bindami jį įvairiais klausimais. Bet dabar jau už savo
naująjį kaimyną į viską atsakinėjo Riomka Štybas, pa­
sijutęs padėties šeimininkas ir naujoko globėjas. Per
praeitą pamoką jis jau spėjo pakuždomis išklausinėti
naujoką visko, kas reikia žinoti apie jį, ir dabar, kram­
tydamas iš jo gautą papildomą gumos porciją, guviai
atsakinėjo už Pjerą, aiškino, kad jo senelis įžymus im­
tynininkas, čempionų čempionas, Artiomas Nezabud-
nas, stipriausias žmogus visame pasaulyje, ir Pjeras
žadėjo, kad supažindins jį, Riomką, su stipruoliu. Ir
tuomet visi žinos, kaip užkabinėti Jerėmėjų Šibencovą
ir kas iš to gali išeiti...
— Na, atleisk —pasitrauk,—sakė Riomka, stumda­
mas alkūnėmis prisėdusius ant jo suolo smalsuolius vie-
naklasius.—Gana, gana jums kibti prie žmogaus. Rodos,
aš jums viską paaiškinau ir —orevuar-rezervuar.
Senią Gračiką labiausiai nustebino, kad Ksanka, dro­
vi plonutė Ksanka, taip pat jau per daug domisi naujoku.
Jis dargi nugirdo, kai ji pakuždėjo savo draugei Milai
Kolobrodai, kad ji šiandien pasikviestų tą Paryžiaus ber­
nioką į savo vardadienį. O aukšta, storoka, paprastai iš­
didi Milą, dabar stovėdama netoli nuo suolo, kur sėdi
naujokas, ėmė staiga garsiai pasakoti visai klasei žino­
mą juokingą istoriją, kaip vaikai pradėjo susirašinėti su
Bulgarijos moksleiviais ir kaip vienas moksleivis iš Plov-
dino palaikęs Milą berniuku, kadangi ji pasirašė savo
54
laiške: „Sveiki —Liudmila Kolobroda." Ir pradėjo eiti
iš Bulgarijos laiškai: „Liudmilui Kolobrodui. Sveikas,
brangusis Liudmilai", nes Bulgarijoje Liudmilas —tai
vyriškas vardas. Užtat Vania, pavyzdžiui, gali, priešin­
gai, vadinti mergaitę.
— O kas yra Grigorijus Tulubejus? —paklausė stai­
ga naujokas.—Visur US' mačiau —Tulubejus, Tulu­
bejus...
Ir Senia, timptelėjęs jam už rankovės,.negarsiai tarė:
— Tyliau tu. Tai jos, Ksankos, tėvas. Jos pavardė
taip pat Tulubej.
Bet, nors Senia Gračikas ir Surenas Arzumianas dar
iš vakaro buvo pakviesti pas Milą Kolobrodą į gimimo
dieną, drauges Ksaną ir Milą iš mokyklos lydėjo Riom-
ka Stybas ir Pjeras Kondratovas, naujokas.

V I I skyrius

NEMALONUMAI PO KITS KITO

Kas tiki prietarais, teigia, kad jei iš ryto buvę du

nemalonumai, įvyksiąs ir trečias.
Pirmas šios dienos nemalonumas Seniai buvo tas,
kad jis rytą nė just nepajuto, kai buvo užkeltas į bal­
koną. Ir pasitaikyk tu man taip, kad jis atsidūrė kaip
tik Tulubejaus buto balkone. Senią, aišku, pažino ir
kažką pagalvojo.
Ir taip jau be saiko plepi ir koketiška buto šeimi­
ninkė, pas kurią su savo tėvu gyveno Senia, mėgdavo
užsiminti, pamačiusi pro langą Ksaną: „Paskubėk, Se-
nečka, paskubėk! Ana jau tavo simpatija eina.“ Sim­
patija! Ar daug čia suaugusieji supranta?
Senia Gračikas piekuomet nė pats sau neprisipažin­
tų, kad jis seniai jau per daug ir dažnai galvoja apie
55
 Ksaną. „Mes su ja tik geri draugai —tai ir viskas!"—
dievagotųsi jis.
Bet rytą, kai jis išeidavo į gatvę ir traukdavo į mo­
kyklą, pagalvodavo, kad pasaulyje yra Ksana, žino­
davo, kad tuojau su ja pasimatys, visa jam žadėdavo
kažką gera. Ir norėdavos šaukti: „Sveiki gyvi, labas
rytas! Būk sveika, kuosa medyje! Ei tu, debesėli, virš
terikono, sveikas! Dainuok, sunkvežimio sirena, signa­
lizuok, dainuok! Urgzk, motore, riedėkite, storieji ratai!
Sveiki! Plevėsuok, vėliava, ant Tarybos! Sveikinimai
tau! Varyk, vėjau, dulkes keliu, barškėk, kibire, prie
šulinio!"
Ir Seniai tuomet atrodydavo, kad jis labai didelis.
Viskam pakakdavo vietos jame. Ir skrajojančiam po
sienas kiškučiui, vėjui pūsčiojant langelį. Ir standžiai ža­
liai žolelei, su nesuprantama jėga praardančiai asfaltą
gatvėje. Ir dainai apie „Variagą", kurią transliuoja per
radiją. Ir gauruotomis kojomis darbiniam arkliui, kuris
veža priešais krovinį, tvirtai, išdidžiai, tarsi pasirinkda­
mas stato į taurę panašias kanopas po šviesiais sulto­
nais ir krato į žingsnio taktą baltus kaip ašuotė karčius.
Viskam būdavo vietos. Ir tik širdis iš džiaugsmo
netilpdavo krūtinėje.
Ir kai Ksana pasirodydavo klasėje, tai krūtinėje ir
aplink pasidarydavo dar ankščiau. Ir tikrai, rodos, nė­
ra kur nuo jos dėtis. Ir kur žiūrės Senia, kur ne, jo
akys susiduria su ja. Ir net vokiečių gramatikos taisyk­
lės staiga pasidaro nepaprastai reikšmingos ir svarbios,
nors baisiai sunku susikaupti prie jų.
O kai jis eina su Ksana iš mokyklos pro aludę —
lyg tyčia, ji netoli už kampo,—tai, priešingai, girti
pradeda smarkiau stumdytis, tarsi tyčia, ir neprausta-
burniškai ima teršti visą pasaulį, viską, kas pakliūva,
baisiai, begėdiškai viešai. Ir Senios širdį suspaudžia
56
 skausmas, ir pats jis gūžiasi iš gėdos, būkštaudamas,
kad Ksana išgirs, skaudžiai įsižeis, tarsi jis būtų kaltas
dėl visos tos netvarkos, kurios dar pasitaiko gyvenime.
Taigi pirmas nemalonumas buvo jo užkėlimas į bal­
koną. Antras šios dienos nemalonumas —per didelis
atidumas, kurio Ksana parodė naujokui iš Paryžiaus.
Žinoma, Senia, kaip pažangus pionierius, turėtų būti
ypač atidus atvykusiam, dar našlaičiui ir pusiau užsie­
niečiui. Bet jis negali kažko įveikti savyje, jam iš pat
pradžių nepatiko naujokas.
Tuo tarpu Artiomas Nezabudnas buvo irgi ne taip
jau linksmas. Vykdomojo komiteto sekretoriaus pri­
ėmimas užgavo jį. Buto reikalai, matyt, taip pat dar
nesusitvarkę. Ir, be to, vaikščiodamas vykdomojo ko­
miteto koridoriais, jau prisiklausė, kad dar sunku gauti
butą Suchojarkoje. Privažiavę daug žmonių į kažkokią
kaimyninę statybą, ir žmonės gyveną ankštai. Ir daug
kas iš to, ką jis pastebėjo gatvėse, skaudino jį. Jis
manė, kad bus geriau. Jau seniai netikėjo užsienio
laikraščiais, visuomet pasiryžusiais kažin ką regzti apie
Tarybų Sąjungą. Bet dabar pats į daug ką žiūrėjo per-
nelyg priekabiai ir su kažkokiu nepasitikėjimu, stai­
ga atsiradusiu jo pailsusioje širdyje. Jam pasirodė,
kad žmonės ne per geriausiai apsirengę. Pastaruoju
metu jam teko gyventi su tais, kurie ne visuomet bū­
davo tvarkingai, bet madingiau ir fasoniškiau apsirengę,
nors ir kartais gyvendavo pusbadžiu.
Paskiau jis pamatė, kaip prie duonos parduotuvės iš­
sirikiavo eilė, atsargiai pasidomėjo ir sužinojo, kad,
privažiavus daug žmonių į statybą, kartais dar prarūks­
tama duonos.
Skausmas širdyje šiandien kažkodėl taip ir neatlė­
go. Viskas sukte sukosi krūtinėje, tai susimesdavo į
57
jautresnę vietelę, tai į kairįjį petį ir daige pirštų ga­
liukus.
Ritmingai ir liūdnai ėmė skambinti varpai cerkvėje.
Kažką lydėjo į paskutinę kelionę. Atvaikščiojo jau
žmogus savo kelią šiame pasaulyje. Artiomas Ivanovi-
čius užėjo į seną cerkvę. Žmonių nedaug, ir visi nejau­
ni. Bet pažįstamų nėra. Nezabudnas mechaniškai palietė
keliais pirštais kaktą, krūtinę ir pečius, apsiprato cerk­
vės prieblandoje. Paskiau paklausė tylomis vienos se­
nutės, kas laidojamas. Ta pasakė pavardę —nepažįsta­
mą —ir dėbtelėjo aukštyn į Artiomą Ivanovičių.
Jį nustebino elgetos šventoriuje. Jų, teisybė, buvo
tik trys, bet jie stovėjo tose pačiose vietose, kur sto­
vėdavo tikriausiai prieš keturiasdešimt metų, ir taip
pat bambėjo, kaip tada, tik kiek tyliau, kaip pasirodė
Nezabudnui. Vienas iš prašančiųjų staiga pažino Neza-
budną, priėjo, persižegnojo, paverkšleno. Prisiminė jį
ir Artiomas. Ir jo pavardę prisiminė: Zabuga. Tas ir
senaisiais laikais visuomet prašydavo išmaldos, tai gir­
tuoklis, keiksnys, keliaujantis dainius neregys, vagišius,
tinginys ir dykaduonis.
— Žiūrėk tu man, koks garsus, ir geras, ir lieme­
ningas!—murmėjo pataikaudamas elgeta.—Viešpa­
tie, motina dievo, leista mums dar kartelį susitikti. Ap­
karstė nei šiuo, nei tuo nuodėmingą duoneliautoją. Tau
už nuodėmes tavąsias štai koks atpildas, o aš matai,
kaip buvau nuogas ir plikas, toks plikutėlis ir likau. Ne­
rūstinsiu dievo, nesiskųsiu... Bet tu už savo nuodėmes,
už savo pabėgimą duotum man dešimtuką. Dievui pa­
simelsiu.
Jią baksnojo Artiomui į krūtinę, mėgino pabučiuoti
jam ranką. Nuo jo trenkė degtine. Ir valyvas, patiklus,
bet neapkenčiąs visokio šventeiviško kvailiojimo, kaip
jis sakydavo —išdaigų, Nezabudnas pagaliau supyko.
53
 — Ko žiūri į mane, šventuoli?..—Jis kalbėjo negar­
siai, bet rodės, kad visa erdvė aplink buvo pilnut pilna
duslaus kaip griaustinis niaurojimo, sklindančio iš ne­
apglėbiamos krūtinės. Kas naudos iš to, kad tu čia trai-
niojais prie savųjų, kai aš buvau pabėgęs? Taip, kas
iš to? Tu savo maišu dangsteisi ir nuo teisiųjų, ir nuo
kaltųjų, savo krepšyje niekingą sielą slėpei. Nė skatiko
nevertą sielą. Nėr ko tau didžiuotis. Taip, nėr ko. Liau­
kis, girdi. Eik sau pas dievą į dangų!..
Sutiko jis vieną seną pažįstamą. Kadaise buvęs smul­
kus krautuvininkas, o dabar, sprendžiant iš visko, spe­
kuliuoja tuo, kas pakliūva. Jis jau buvo spėjęs kažkur
nugirsti —sugrįžta išgarsėjęs žemietis. Išsyk pažino Ar­
tiomą, priėjo prie jo nesivaržydamas, pasistiepė pasibu­
čiuoti, bet nepasiekė, numojo ranka. Paėmė atvykėliui
už alkūnės ir išsyk paklausė, ar neatvežęs jis ko nors —
užsienietiško, kas turi gerą paklausą. Pageidautina da­
moms: neilono kojinių, gal kokių audinių? Ir tuoj pat
ėmė skųstis visokiais suvaržymais ir kad neduodama
pasireikšti jo iniciatyvai, o būdamas toks apsukrus ir
taupus, jis seniai būtų galėjęs... Pasak jo, viskas daro­
ma ne taip, kaip reikia, viskas blogai, ir vis tiek nebus
jokios tvarkos. Jis šnypštė, laižydamas lūpas, verkšlen­
damas, ir grasino, grasino ir plūdo kiekvieną ir visus
aplink:
— Cerkvės vos neuždarė. Gavėti nebuvo kur. Pats,
tur būt, gavi? Metei? Be reikalo, Artiomai... Vis tiek
nebūsi žmonėms reikalingas. Nors apie sielą pagalvok.
Artiomui Ivanovičiui, kiek iškilmingai šią dieną nu­
siteikusiam, staiga pasidarė šlykštu klausytis. Jis jau
norėjo eiti, bet tuoj senukas, tarsi apsižiūrėjęs, pavijo
jį ir ėmė bartis, kad Artiomas Ivanovičius ilgai buvo pa­
sišalinęs, ir to jam žmonės neatleisią.
59
 Artiomas paniuręs klausė, o paskiau staiga šiurkšto­
kai nutraukė:
— Ko tu čia gainiojiesi? Ko gi? Pats sakei, kad tru­
pučiuką pinigėlių susidėjai. Taip per savo molinį indą
ir gyvenimo nematei. Ir dabar tame inde sėdi. Tau, bro­
lau, taip pat nėr ko prieš mane nosį riesti. Vienas buvo
archajietis —Tėvynę iš manęs keturiasdešimčiai metų
bemaž pavogęs, gyvatė! Ir ko tu dergi visus? Yra to­
kių —galva nuplikusi, o širdis gaurais apžėlusi. Mačiau
aš tokių. Nesipainiok geriau man po kojų!..
Jis jau buvo beeinąs toliau, kai prie jo priėjo atli­
kęs laidotuvių maldas senukas popas, tėvas Kirilas Bla-
govidovas, kurį jis dar jaunystėje pažinojo. Jis kadaise
sutuokė Artiomą su Galia.
Meiliai jis prabilo.
— Sugrįžai, sūnau plaidūne? Baigei savo keliones?
Geros kloties, geros kloties! Na, ateik atlikti išpažinties.
Kartu už tavo nuodėmes maldausime prieš aukščiausią­
jį, prieš tėvynę.
Artiomas jau ėjo, kad palaimintų, bet, priekaištų
suerzintas, atsakė nelabai mandagiai:
— Kodėl gi aš jums, tėveli, išpažintį atlikinėsiu?
Taip, kodėl? Juk aš štai matau, taip yra: teisybė —ke­
turiasdešimt metų po pasaulį basčiausi ir tikrai nuo sa­
vo namų buvau nuklydęs. Na, o jūs čia namie, jaučiu,
juk taipgi ne su liaudimi buvote, o atokiai nuo jos.
Taip buvo?
— Ne, klysti, Artiomai, aš su liaudimi buvau,—ne­
sutiko tėvas Kirilas.—Aš su ja ir nelaimėje, ir varguose,
ir visas baisybes atkentėjau.
— Jūs lyg ir su žmonėmis buvote,—tarė Artiomas,
įtempęs mintį, kuri vis išsprūsdavo, nes skausmas širdy­
je didėjo kas akimirką,—tai teisybė, bet juk raginote
ne gyventi, ne dirbti, o pas dievą šaukėte eiti. O aš nors
60
ir pats pasitraukiau, bet pas žmones kaip nors nusiga­
vau. Blogi ar geri, bet žmonės. Gyvena. Ant žemės gy­
vena. Ir aš tarp jų gyvenau ir vargą vargau. Žinoma,
klajojau. Teisybė. Apgaudinėjo mane. O pasitikėjimo
žmonėmis nepraradau, nors visokių niekšybių kiek ne­
reikiant prisižiūrėjau. Taigi neužsigauk, tėveli, aš ne­
turiu ko jums išpažinti.
— Ne man... Neprotingai kalbi, Artiomai... Ne man,
o aukščiausiajam. Ką gi, ir jo išsižadėjai?
— Jo, tėveli, neišsižadėjau. Bet jis nelabai manęs
žiūrėjo. Padarė šitaip. Apleido vieną...
Jis numojo ranka ir nuėjo, paniuręs, nepaprastai di­
delis, nors ir pakumpęs. Tėvas Kirilas tik pakrąįpė gal­
va jam iš paskos.
Negera pasidarė Nezabudnui ant širdies. Atsiliepė
čia ilgas važiavimas, ir nepaprastai sunkus sprendimas,
ir nuovargis, ir kažkur staiga vėl prasiskverbė deginte
deginančios abejonės, užplūdo jos širdį, ir nuoskauda
vykdomojo komiteto pirmininko kabinete, kvaili prie­
kaištai —viskas dabar jį sunkiai užgriuvo. Einant į
bendrabutį atvažiuojantiems, kur jis kol kas buvo ap­
sistojęs su Pjeru, teko prisėsti netoli nuo turgaus ant
suolo prie autobusų sustojimo vietos.
Čia taip pat prie jo bematant prišoko toks jau fami­
liarus dilba. Tai dykinėtojų galva. Viačeslavas Macho-
ninas, pravarde Machanas, neseniai išvytas iš mokyklos
prie šachtos ir amžinai besibastantis arba turguje, arba
Pervomaiskajos gatvėje, prie „Progreso" kino, arba prie
aludės. Prityrusi Machano akis išsyk nustatė, kad pla­
tus pilkas paltas, kiek nukaręs ant sulysusios figūros,
yra Užsienietiškas.
— Moni yra? —kuštelėjo Machanas prisėdęs.
— Kaip? Ko tau? —nesuprato Nezabudnas.
61
 — Moni, sakau, yrą? —pakartojo Machanas ir, kad
būtų suprantama, patrynė pirštais, sudėtais į žiupsne­
lį.—O smok, cigarečių?
— Aš iš tavęs tuojau padarysiu tokį „smoką", iš
manęs, bjaurybe, gausi tokių „moni", kad ir savus pa­
mirši, ne tik užsienietiškus!—suriaumojo Nezabudnas.
Machanui pasirodė, kad pati žemė sujudėjo po juo.
Artiomas Ivanovičius norėjo atsistoti, bet širdžiai stai­
ga pasidarė visai blogai. Ir jis tik pečiu kumštelėjo į ša­
lį įkyrų vaikiną. Bet to pakako, kad tas nukristų per
porą metrų į šaligatvio pakraštį. ^

V I I I skyrius

SENAS IR JAUNAS

Tuo tarpu Senia Gračikas, norėdamas kiek pagražinti

šią taip abejotinai prasidėjusią jam dieną, pasirausė
kišenėse, surado ten smulkių pinigų ir nutarė suteikti
sau malonumo —paskutinį kartą pasivažinėti karusele,
dar pasilikusia turgaus aikštėje po vakar pasibaigusių
atostogų švenčių. Jau iš to, kaip elgėsi Senia tokiame
patraukliame padarge, kaip karuselė, galėjai spręsti,
kas per žmogus —Senia Gračikas... Visi vaikai važinė­
josi kaip vaikai. Ką tėvai pasodino raitą ant arkliuko,
kas pats sugebėjo įsikarti į lėktuvą ar automobilį, bet
visi važinėjosi, tvirtai laikydamiesi rankomis už balnų
ir sėdynių, slėpdami plačiai atvertose akyse šiokią tokią
baimę ir pagarbą technikos stebuklui. Vaikai dūmė ra­
tu, pasitempę ir nejudėdami, tik kiek paskersuodavo
akimis, gaudydami viltingą tėvo ar motinos žvilgsnį,
siunčiamą nuo tvirtos žemės, kai susilygindavo su jais.
Viso to Seniai nepakako. Jis tik vieną ratą apva­
žiavo taip, kaip kiti, laivelyje, kur gavo vietą. Paskiau
62
atsigulė skersai jį. Po to atsisėdo užpakaliu į priekį.
Kitą ratą jis apvažiavo primerkęs vieną akį, paskiau
užmerkė abi ir, be to, užspaudė ausis. Kai vėl pasirodė
priešais netoli sėdintį Artiomą, jis jau kniūbsoj o repeč-
komis ir žiūrėjo atgal sau po kojų. Buvo matyti, kad
tai supratingas žmogus, tyrinėtojas ir eksperimentato­
rius. Jam knietėjo viską pačiam pamėginti ir ištirti. Jis
visur ieškojo savo prasmės ir dalyko esmės.
Kokiu būdu jis dar kartą būtų apvažiavęs ratą, taip
niekas ir nesužinojo, nes Artiomui Ivanovičiui, žiūrin­
čiam iš tolo į karuselę, staiga apsvaigo galva, jis paba­
lo ir, netikėtai nugriuvęs ant suolo atlošo, visas nukaro
savo didžiuliu kūnu, užsidengė delnu akis.
Senia, tai pamatęs ir dabar jau žinodamas, su kokiu
įžymiu žmogumi jis šiandien rytą susipažino, iššoko iš
besisukančios karuselės ir puolė prie senio.
— Širdis?
Nezabudnas linktelėjo.
— Sutriko? —teiravosi Senia.
Artiomas Ivanovičius tik antakius žemyn krustelėjo.
Linksėti jau buvo skausminga.
— Spaudžia?..—skubiai pakartojo klausimą Senia
ir dingo.
Artiomas atsimerkė, bet berniuko jau nebuvo. „Pa­
bėgo, išsigando",—nuliūdęs pagalvojo Artiomas.
Bet nepraėjo ir trys minutės, kai Senia vėl pasirodė
prie Artiomo Ivanovičiaus, dantimis traukdamas kamš­
telį iš mažo buteliuko su validoliu.
— Nepraeina?
Nezabudnas palingavo galva.
— Šekit, pačiulpkite, dėde, kamštelį.
— Tu, matau, apie tą reikalą nusimanai,—prabilo
Artiomas Ivanovičius, pajutęs vėsinantį validolio skonį
gerklėje ir kiek atsikvėpęs.—Iš ko išmokai?
63
 — Iš savo tėtės.
— Tavo tėvas daktaras, ką?
— Ne, ne daktaras,—tyliai atsakė Senia,—šoferis.
— Taip pat su tuo kamuojasi?
— Jam pasekmių būna...—vangiai atsakė Senia. Jis
aiškiai nenorėjo toliau kalbėti. Patylėjo, atidžiai pa­
žvelgė į Artiomą ir, įsitikinęs, kad senukui pasidarė ge­
riau, staiga paklausė: —O jūs, dėde, beje, septyniasde­
šimt dviejų kapeikų nesurasite?
— O kam tau prireikė?
— Man nuo karuselės tik aštuoniasdešimt kapeikų
liko, o vaistinėje reikėjo rublio penkiasdešimt dviejų.
Jūs nesirūpinkite, manim ir taip būtų patikėję. Paskiau,
sako, užneši, jei turėsi. Jei toks reikalas, ir be to duotų.
Artiomas Ivanovičius surado kišenėje rublį.
— Eik, sūneli. Atiduok skolą. Ačiū pasakyk, kad
patikėjo.
— Tai paskui padarysiu. Geriau su jumis pasėdėsiu.
Galima?
— Sėdėk sveikas.
Ir Senia sėdėjo greta milžino, už kurį stipresnio nie­
kada nebuvo pasaulyje, sėdėjo šypsodamasis, labai
patenkintas, žvilgčiodamas į savo didžiulio pašnekovo
veidą. O pro šalį ėjo iš mokyklos vyresniųjų klasių
vaikai, ir visi matė, su kokiu žmogumi sėdi Senia Gra-
čikas. Vyresniųjų klasių berniukai ėjo kaip išvargę
kalnakasiai, pamėgdžiodami savo tėvus. Daugelio mo­
kyklinių kepurių viršai buvo suslėgti ir nuzulinti, su
festonais, kaip šachtininkų šalmų viršai. Ir kai kurių
mokykliniai krepšiai buvo specialiomis kabėmis pri­
segti prie diržų, kaip šachtininkų lemputės.
Pamatę Senią, jie rimtai sveikinosi su juo, nors jau
šiandien matėsi mokykloje:
— Sveikas, Gračikai! Baigei jau? Į viršų?
64
 — Gatava! —kaip šachtininkas atsakinėjo Senia.
Paskiau sukaukė sirena šachtoje. Ir netrukus pasipy­
lė šachtininkai, baigę pamainą. O žmonos išėjo jų pa­
sitikti.
Ir, žiūrėdamas į juos visus, Nezabudnas kažkodėl
prisiminė Bretanę, žvejų gyvenvietę, kur jam teko kurį
laiką pabūti. „Žmogus visur per prakaitą ką nors gau­
na, tokia jau jo prigimtis,—manė sau Nezabudnas.—
Žmogus savo pasiims —po vandeniu ar po žeme, o pa­
siims. Taip,—manė jis,—žvejai kažkuo panašūs į kalna­
kasius tiems, kurie žino, kas ko vertas —pats mėgino
žuvauti jūroje arba kirsti anglį po žeme. Jūra baugina
naujoką savo beribiu platumu, o požemis slegia neįpras­
tai klaikiu, nesibaigiančiu ankštumu. Sakytum nieko
nėra panašaus... O juk žvejų žmonos taip pat sutinka
savo vyrus, grįžusius iš jūros, kaip čia sutinka iškilu­
sius iš po žemės maitintojus. Žmogus visur per prakaitą
ką nors gauna, jo darbas nelengvas, bet visko pagrin­
das. Ir tik tas, kas visą gyvenimą bastėsi ant kranto,
neišplaukęs nė sykio į jūrą žvejoti, kas vaikščiojo tik
žemės paviršiumi, nenusileisdamas į jos gelmes, šito
nesupranta.
Žmonės vaikšto išdidūs. Patys savimi pasirūpina,
patys sau šeimininkai."
Gyvenimas, Artiomui jau visai naujai nusistojęs,
tvirtai plaukė pro jį, o jis jau nebesikęsdamas norėjo
kuo greičiau patekti į jo srovę. Jis nebepajėgė būti
vienas tarsi negyvenamoj pakrantėje. Norėjo plaukti
kartu su visais. Skausmas krūtinėje apmažo. Ir jis sė­
dėjo tai klausydamasis, tai žiūrėdamas, tai ligi ašarų
graudžiai prisimindamas kažką pažįstama iš tolimos vai­
kystės, tai nepatikliai stebėdamasis visais naujais šių
vietų gyvenimo ženklais.
5. L. Kasilis 65
 Invalidas ėjo su gražia moterim, tur būt, su žmona.
Tyliai girgžda protezas gerame batelyje. Žmogus eina
nors ir šlubčiodamas, bet rimtai, oriai. Apsivilkęs geru
bobriko paltu. Viena ranka jis remiasi į gumbuotą laz­
dą, kita —į žmonos ranką. Ir pirma jų ramiai eina mer­
gaitė naujutėle puošnia jūrinike. Aišku, šeima gyvena
draugiškai ir pasiturinčiai.
Dvi šeimininkės ant kampo rodė viena kitai pirki­
nius, tik ką gautus parduotuvėje. Praardę popierių, čiu­
pinėjo ir abi buvo patenkintos.
Autobuso sustojimo vietoje susirinko eilė. Tai dau­
giausia jauni žmonės. Daugelis su uniforminėmis kepu­
rėmis ir su knygomis. Atvažiavo autobusas. Paėmė
visus. Tik vienas vaikinas įstrigo duryse. Taip jis ir
važiavo, stovėdamas viena koja ant laiptelio ir links­
mai mosuodamas knygų ryšeliu. Kažkieno ranka iš vir­
šaus dėl visa ko tvirtai laikė jį per pažastį.
Gatve ėjo stoviniuodama jauna moteris ceratiniu
apsiaustu ant vatinuko, nešina dideliu popieriaus riti­
niu ir kibirėliu. Ji klijavo afišas.
Afišos buvo įvairios. Kinas „Drąsieji žmonės", „Jau­
noji gvardija". Srities teatro spektaklis „Gylys". Pa­
skaita „Mūsų rajono ateitis". Ir skelbimai: „Skubiai
reikalinga elektros suvirintoja", „Reikalingi braižyto­
jai", „Reikalingos prityrusios auklės". Aplamai, matyt,
daugelis čia šiandien reikalingi.
Per sankryžą važiavo ir važiavo visi į vieną pusę,
vienas kitam pavymui, sunkvežimiai, savivarčiai, sun­
kieji sunkvežimiai su priekabomis, prikrautomis plytų,
miško medžiagos, kažkokių metalinių konstrukcijų.
Kažkur, matyt, netoli ėjo dideli darbai. Keliomis maši­
nomis nuvažiavo žmonės. Visi jie buvo su brezentinė­
mis striukėmis. Ir visi dainavo. Daina sklido nuo maši­
nos prie mašinos. Daina plaukė kaip valtis per bangas,
66
tai visai dingdama, tai vėl atplaukdama, kai jai pritar­
davo kitoje mašinoje. Ir dar ilgai girdėjosi ši daina jau
iš tolimos gatvės. O priešais autokolonas vežė visą na­
mą. Taip tiesiog ir vežė ant žemos platformos. Su lan­
gais, su stogu. Rodės, tuojau ir dūmelis ims raitytis iš
kamino.
Paskui visos mašinos skersgatvyje išsyk sustojo:
mergina, labai jaunutė, tur būt, tokia jau darbo bitė,
vedė per gatvę mažylius. Jų buvo ne mažiau, kaip ke­
turiasdešimt. Visi ėjo poromis, susikabinę rankomis.
Mergina praleido juos, paliesdama iš eilės jiems petu­
ką, tarsi skaičiuodama. Mažyliai neskubėdami ėjo į kitą
gatvės pusę. Kiekvienas turėjo rankoje ryškų popierinį
sukutį. O mašinos stovėjo po kairei ir po dešinei ir kant­
riai laukė.
Tik iš vieno savivarčio kabinos išlindo šoferis ir
linksmai sušuko:
— Na, smarkuoliai! Sparčiau rėpliokite! Linksmiau!
Tap tap!
Įsitikinęs, kad Artiomas Ivanovičius jau visai atsi­
gavo po priepuolio, Senia atsargiai pradėjo kalbą apie
tai, kas jį šiandien iš ryto labiausiai jaudino.
— Dėde,—sakė jis,—o jūs iš tiesų stipriausias pa­
saulyje?
— O ne, šiandien aš visai silpnas.—Nezabudnas pa­
lingavo didele galva.
— Na tai šiandien... O rytoj vėl būsite stipriausias,
kai jums praeis?
— O ne, tas tai jau nepraeis. O buvau kadaise, sa­
ko, užvis stipriausias.
— O dabar argi jau nebe stipriausias? —gailiai tikė­
damasis klausinėjo Senia.
— Taip, gal kur stipresnis ir yra. Aš jau, brolau,
silpnyn einu.
67
 — O pirmiau niekas niekada jūsų negalėjo įveikti?
— Lyg ir neatsirasdavo tokio.
— Jokio jokio visame pasaulyje?
— Sakiau —jokio.
— Nė karto gyvenime?
Nezabudnas įtariai paskersavo:
— O tau gal ką kita sakė? Niekai! Netikėk. Nebuvo
tokio. Aš nuo tarptautinio kilimo nuėjau, nė sykio prie
jo nugara neprisiglaudęs.
— Vadinasi, visus įveikdavote?
— Visus.
— O jei išsyk penki žmonės užpultų?
— Susidoročiau.
— O dešimt?
— Jei labai įpykčiau, sutramdyčiau.
— O jei dvidešimt?
— Na, dvidešimt —tai, tur būt, ne. Daugoka. De­
šimtį ištalžyčiau, o tie, likę sveiki, užgriūtų. Kur jau
čia! Nors penkiolika sakytum, o, mat, dvidešimt. Tai
jau per daug!
Kurį laiką abu tylėjo. Senia susižavėjęs apžiūrinėjo
nepaprastą savo pažįstamąjį:
— O jūs, dėde, Amerikoje taip pat buvote?
— Teko.
— O ten daug yra, kur su mumis eina?
— Kiek tik nori. Žmonės jaučia, kad čia toji teisybė.
Ir pritaria.
— O jūs, dėde, dabar taip pat jau galutinai su mu­
mis eisite?
— Aš niekuomet prieš nėjau. Pasidarė taip... Apga­
vo mane, per kvailystę. Taigi dabar atvykau jau, kaip
sakoma, kai viskas gatava. Žmonės čia tokių dalykų
sukūrė, o aš niekur ir nedalyvavau...
— Aš taip pat dar niekur nedalyvavau! —atsiduso
68
Senia.—Nei pilietiniame, nei Didžiajame Tėvynės kare.
Tik štai laužą rinkome su pionieriais šachtose. O šiaip
daugiau niekur nedalyvavau.
— Na, tu dar visur padalyvausi. O aš tai jau...
Senia paskubėjo paguosti:
— Pas mus, kas ir į pensiją jau išėjęs, vis tiek daly­
vauja. Tikrina ką nors... Arba Šachtininko rūmuose
budi. Aktyvą jie sudaro.
— Na, tada ir manęs nepamiršk.—Nezabudnas juo­
kingai krustelėjo ūsą Senios link.—Tik jau nežinau,
kas aš —aktyvas ar pasyvas būsiu?
— Užtat stipriausias,—nesumišo Senia.
Bet jis dar turėjo atsargoje begalybę neatidėliotinų
klausimų. Ir jis skubiai kalbėjo toliau:
— Dėde, o jūs matėte kada nors Amerikoje gyvų
laukinių indėnų?
— Mačiau... Tik jau, tikriau, kaip čia tau pasa­
kius,—pusgyvių. Ir jie visai ne laukiniai. Jiems, bro­
lau, dabar ten ne gyvenimas. Tad nuogi basi iš bado,
o ne kad laukiniai. Jiems niekur ir eiti neleidžiama.
Taigi jie spalvotų plunksnelių prisikaišioja, o publikai
tas įdomu. Iš to ir gyvena.
— Apie tai esu skaitęs. Surenas, mano draugas, kny­
gelę davė,—tarė Senia.—Ir apie negrus taip pat... Dė­
de, o kelių aukštų namų dabar jau yra Amerikoje?
— Neskaičiavau. Sako, kad daugiau negu šimto.
Niujorke.
— O jūs, jūs ten į patį viršų buvote užlipęs?
— O kam lipti. Tam eleveiteris yra, liftas. Kelia­
moji mašina.
— Žinau. Tai lyg ir kabina mūsų šachtoje.
— Tikrai. Tokia pat.
Senia iš šono pažvelgė į pašnekovą:
— Jums dabar visai praėjo?
69
 — Tartum nieko. Ačiū tau, laiku padėjai.
— Ech, gera veikiausiai stipriam būti! —svajingai
tarė Senia.—Įdomu, tur būt?
— Vienos jėgos dar maža. Reikia pasiruošimo.
Mankštos.
— Aišku. Be treniruotės negalima. Dėde, o jei aš
imsiu treniruotis, ar taip pat pasidarysiu stiprus? Na,
ne toks, žinoma, bet vis dėlto?..
— O kodėl ne.
— Bet manęs štai mūsų fizkultūrininkas į komandą
nepriėmė. Sako —silpno sudėjimo.
Nezabudnas mažuoju pirštu pasuko už peties Senią
nugara į save. Kita ranka perbraukė tarp menčių ber­
niukui, suglaudė jam alkūnes, palenkė Senią į priekį,
atsargiai bakstelėjo delnu į apvalų nukirptą berniuko
pakaušį su giliai įdubusiu grioveliu lanksčiame sprande.
Su atsuktomis į užpakalį smailiomis alkūnėmis Senia
dabar buvo panašus į didelį sugautą žiogą. Artiomas
Ivanovičius pajuto, kad berniukas liesas ir gležnas. At­
sargiai perbraukė plačiu delnu Seniai per nugarą, kur
per medžiagą kiekvienas kaulelis buvo užčiuopiamas,
kaip kad skudurinės lėlės užčiuopiamas stuburėlis.
— Nieko, tu tvirtokas,—prabilo Nezabudnas.—Tik
per liesas. Mankštinkis. Be reikalo susilenki, tiesiau
vaikščiok. Štai šitaip —pečius atversk į užpakalį... Na
štai...
— Aš jau pamažu šį tą pasiekiau gyvenime,—tarė
Senia kukliai.—Štai, pavyzdžiui, kulbitą išmokau da­
ryti. Ir kasdien plaukti mokausi,—tyliai baigė Seriia.
— Plaukti —gerai! —pritarė Artiomas.
— Ala brasą jau žinau, ir kaip kroliu.
— O peteliške gali?
— Ir peteliške galiu. Tik dabar naujas stilius su
pataisa, kaip Australijoje. „Delfinas" vadinasi.
70
 — Taip,—tarė Artiomas Ivanovičius.—Na ir gerai
išeina?
— Vandenyje dar nemėginau. Kol kas namie ant
grindų. Pasikloju antklodę ir treniruojuos. Plaukimo
vadovėlį jau visą perskaičiau. Pas mus juk greit daug
vandens bus. Tai aš ir noriu iš anksto pasiruošti...
— Palauk, palauk! —pertraukė jį Nezabudnas ir at­
sigręžė milžinas į berniūkštį.—Iš kur pas jus vandens
bus? Iš kur ištraukei? Ne veltui juk mūsų vietovė Su-
chojarka vadinasi. Juk stepė aplinkui?
— O hidrostatyba? Pas mus vandenį greit atves. Ne­
gi nežinote? Štai užlipsi ant terikono... Norite, aš jus ten
nuvesiu? Nuo ten jau iš viršaus matyti statyba. Tei­
sybė, kanalas nuo mūsų toli eis, na, o iki mūsų vandens
saugykla išsilies... Tai aš jau ir pasiruošęs būsiu!
Ir jis, gokčiodamas, tarsi vienu mauku gerdamas
geidžiamą vandenį, ėmė pasakoti, kaip jo visi gyven­
vietėje laukia, kaip ruošia jam vamzdžius namuose ir
kolonėles gatvėse. Tai kas, kad kanalo trasa eis nuo­
šaliai? Kad ir ne prie magistralės bus Suchojarka. Bet
vandenys, dideli, trokštami vandenys, apie kuriuos dar
senoliai svajojo, tekės ir čia.
Nezabudnas klausė jo, nustebęs, neišpasakytai dė­
kingas berniukui, iš kurio sužinojo tokių dalykų, apie
kuriuos ir svajoti nedrįso. Tai mat, kodėl perkeliamos
kapinės. Tai mat, kodėl užleis savo vietą sena motinos
lūšna, kurią nori kažkur perkelti ir, galimas daiktas,
jau nugriovė. O jis toks jau senas keistuolis. Čia vis­
kas ruošiama, kad būtų sklidina kaip taurėj, o jis su
savo vazele įlindo.
Artiomas Ivanovičius palinksmėjo, tarsi ir jo širdį
nuplovė būsimas vanduo, apie kurį tiek dešimtmečių
svajota tuose džiūstančiuose kraštuose.
71
 IX skyrius
ŽEMĖ NE PŪKAI

Ir jis išsyk pasidarė žvalesnis, atsistojo, prisiminė,

kad jam reikia pasimatyti su vykdomojo komiteto pir­
mininku. Bet jo vėl nebuvo, kai jie užėjo į Tarybą.
Senia, kuris žinojo, kur gyvena pirmininkas, pasiūlė
nueiti pas Tulubejus į namus.
— Ar griežtas jis? —eidamas pasiteiravo Artiomas.
— Bet ne jis, o ji.
— Tai biauru,—nuliūdo Nezabudnas.—Bijau aš,
brolau, tokių viršininkių.
— Ji gera. Pas mus jos anūkė mokosi. Mūsų klasė­
je. Jos pavardė taip pat Tulubej. Aš gi jums sakiau,
tas Tarybų Sąjungos Didvyris —tai jos, mūsų pirminin­
kės, sūnus.
Kelyje Artiomas Ivanovičius dar sužinojo iš Senios,
kad Tulubejų namuose viską rikiuoja, kaip pasakė Se­
nia, „šefuojama ponia",—taip SuchojarkOje praminta
buvusio rūdyno valdytojo Griupono našlė. Nezabud­
nas gerai jį prisimena: atletas ir gimnastas, didelis spor­
to mecenatas, pats bandęs savo jėgas ant kilimo. Jis ka­
daise pirmasis ir padėjo Artiomui išeiti į maniežą, įver­
tinęs jauno milžino atskėlėjo-krovėjo nepaprastą jėgą
ir dideles galimybes.
Jie priėjo prie Tulubejų buto durų ir Senia jau buvo
bebeldžiąs, tik staiga Artiomas Ivanovičius, kurį su­
jaudino netikėta nuovoka, sulaikė jį už peties:
— Nebelsk, palauk! Kaip jos, sakai, tos šefuojamos
ponios vardas? Ar ne Natalja Žozefovna?
— Natalja Josifovna.
— Pala, pala... o ne...
Bet durys jau atsidarė, ir pasirodė „šefuojamoji po­
nia". Žinoma, tai buvo Natalja Žozefovna Griupon. Ar-
72
tiomas išsyk ją pažino. Ir pensne tartum ta pati, su
kuria jis matė ją daugiau kaip prieš keturiasdešimt me­
tų,—senoviška pensne—„dviratis" ant ilgos juodos
pynelės.
Taip, tai Natalja Zozefovna, buvusi jo Galios šei­
mininkė. Pas ją, pas Griuponus, gyveno kambarinė Ga­
lia, kai susirgusi nebedirbo virėja šachtose. Nezabudnas
prisiminė, kaip su madam Griupon šoko mazurką savo
vestuvėse. Prisiminė, kaip ji barė jį už kvailą prancū­
zišką tartį, kai jis dar senais laikais, pirmą kartą sugrį­
žęs iš Paryžiaus, užvažiavo į Suchojarką. Bet dabar jis
nežinojo, kad Natalja Zozefovna visus šiuos metus
nesiskyrė nuo savo buvusios tarnaitės. Jos kartu ir
evakuacijoje buvo. O žuvus Grigorijui Tulubejui ir
mirus jo žmonai, buvusi ponia padėjo užauginti mažąją
Ksaną. Ji jau seniai apsiprato Tulubejų šeimoje, tapo
savas žmogus, lyg ir ekonomė ar namų vedėja. Na­
muose į ją žiūri su atlaidžia pagarba, nors už akių ir
vadina „šefuojama ponia". Taip ją ėmė „vadinti" pir­
maisiais revoliucijos metais, kai prievarta buvo suglau­
dintas buvusio valdytojo butas. Galina, skirstant kam­
barius, pareiškė, kad Natalja Zozefovna dabar yra jos
„šefuojama ponia“ ir ji, Galina, pati ją auklės politiškai.
— Dieve mano, Artiomai! —sušuko Natalja Zoze­
fovna, pamačiusi milžiną, kuris šonu, palenkęs galvą,
kad neužkliūtų viršdurio ir staktos, įvirto į kambarį.—
Teisingai sakoma: kalnas su kalnu nesusieina...
— O Zmogus-Kalnas su savaisiais susitinka,—tarė
bosu, petraukęs ją, Nezabudnas. Ir, žemai nusilenkęs,
pabučiavo ranką „šefuojamai poniai".
O ji prigludo smilkiniu prie jo alkūnės, nes aukš­
čiau pasiekti negalėjo.
Senią nustebino Artiomo Ivanovičiaus elgesys. Toks
didelis ir žymus žmogus, stipruolis ir pasaulio čempio-
m
73
nas, ir staiga bučiuoja rankutę, tarsi kažkoks senovinis
rūmininkas kine. Tfu! Šito jau Senia niekaip nesitikėjo
iš savo naujojo ir tokio nepaprasto pažįstamo. Tai va
koks gali pasidaryti žmogus kapitalizmo sąlygomis! O
„šefuojama ponia", pamačiusi už Artiomo nugaros Se-
nią, skubiai pasakė:
— Mielas! Rytą per balkoną, o dabar, ačiū dievui,
pro duris. Ankstokai, mano bičiuli, atsilankei. Ksanoč-
kos dar nėra.
Ji skubiai kažką prancūziškai pasakė Artiomui, ir
tas geraširdiškai ir negarsiai taip pat prancūziškai at­
sakė, parodęs į Senią.
— Ne!—sušuko Natalja Zozefovna.—Tik paklau­
sykite, kokia tartis! Paryžius, tikras paryžietiškas dia­
lektas! Nagi, sėskite, dėl dievo. Jūs toks didelis, kad
užtemdote kambarį. Sėskite, mano brangusis. Ne, tik
paklausykite, ponai, kokia tartis!
Natalja Zozefovna visuomet, kai labai jaudindavosi,
netyčia sakydavo „ponai".
— Bet, klausykite, kaip ten dėl Alžyro? Ką vis dėlto
mano Prancūzijos vyriausybė? Ar kada nors baigsis ši
pasipiktinimą kelianti negraži uzurpacija? Ką sako vi­
suomenės nuomonė? Ir ką gi, iš tikrųjų ten pas jus
visur absoliučiai amerikiečių bazės? Jūs žinote, aš šio­
mis dienomis nuėjau pranešimo pasiklausyti —buvo at­
važiavęs lektorius tarptautininkas,—tiesiog trūksta žo­
džių! Ir vis tos NATO ir SEATO intrigos...
Nezabudnas kiek sumišo, nes nesitikėjo, kad senutė
būtų tokia stipri tarptautiniais klausimais. O Senia klau­
sė ir stebėjosi. Kad „šefuojama ponia“ kalba prancūziš­
kai, buvo visai natūralu ir nenauja, bet kad toks ūsočius
milžinas dėdulė mikliai drožia prancūziškai, tai Seniai
buvo jau klaiku. Dėl NATO ir SEATO jis taip pat buvo
74
nelabai stiprus ir visai pritarė Artiomui Ivanovičiui, ku­
ris, skėstelėjęs rankomis, tik ir tepasakė:
— Na ką jau čia, Natalja Žozefovna, šnekėti... po­
litika!
Jis paglamžė skrybėlę rankose, suspaustose tarp
kelių, pasilenkė, dirstelėjo į Senią, stovintį jam už pe­
ties, ir staiga užkimusiu balsu paklausė:
— O kaip Galia... Galina? Nieko?
— O, Galina Petrovna! Jūs žinote, kaip ją čia vadi­
na? Brangioji šeimininkė. Jūs jau žinote?.. Ji mūsų Ta­
rybos vykdomojo komiteto pirmininkė. Žinokite, turi
didžiulį autoritetą. Ak Artiomai, Artiomai, kam sena
prisiminti... Nenoriu jūsų kaltinti, ir ne man spręsti, o
praeities nesugrąžinsi. Bet...—ji skubiai prancūziškai
kažką pasakė Nezabudnui, ir tas, nuolankiai sutikdamas,
atsiduso, panarino galvą.—Toks, žinote, jos, vargšės,
krūvis! Dienos nemato! Ir mes ją retai kada matome...
Oi, atleiskite, pardon, tai, rodos, ji.
Gatvėje kažkas suūžė, trinktelėjo mašinos durelės.
Artiomas pažvelgė pro langą ir pamatė apačioje, prie
durų, žalią „Pobedą" ant aukštų aširačių —vadinamąjį
„oželį". Tarp mašinos ir gonkų po balkonu šmėkštelėjo
šešėlis. Prie durų kažką trumpai patvarkė žemas dai­
nuojamas balsas, kurį prieš keturiasdešimt penkerius
metus pirmą kartą išgirdo Nezabudnas kasyklų kieme
po žeme ir jau paskiau negalėjo pamiršti visą gyvenimą.
Sutrikęs jis laukė susitikimo su ja. Abejonių nėra —
jis girdėjo jos balsą nuo laiptų. Taip, tai Galia, Galina
Petrovna. Dabar jau, kaip matyti, ne Nezabudnaja ir
Chmelko, o Tulubej, Suchoj arkos Darbo žmonių depu­
tatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkė, Didvy­
rio motina, ant kurio kapo tolimoje Genujoje dėkingos
motinos atnešdavo gėlių.
75
 „Dieve tu mano!—.galvojo Nezabudnas.—Vadina­
si, tai jis tuomet parsinešė sukruvintą, atimtą iš hitleri­
ninkų jos sūnų! Juk tai lengvai būtų galėjęs būti ir jo
sūnus, jei jis tik nebūtų pabėgęs, nemetęs tos, kuri juo
taip tikėjo. Kaipgi patikės jos sūnus!.. Taip. Kalnas su
kalnu nesusieina, o žmonių likimai, matyt, vienaip ar
kitaip vis liečia vienas kitą. Gyvenimas erdvus, o pa­
saulis ankštas, ir tautų keliai glaudžiai susipynę, ir žmo­
nės iš įvairių pasaulio kraštų susieina tuose keliuose.
Ar čia dėsnis, ar atsitiktinumas, o būna ir taip, kad čio­
nai ūktels, o už devynerių marių atsiliepia. Ne veltui
toks vos vos pažįstamas pasirodė tada, aną atmintiną,
baisų 1944 metų Italijos vakarą, tas juodbruvis, mirti­
nai išsekęs ir išdidus žmogus žvairokomis, pakreipto­
mis kaip Galinos akimis."
O ji jau pati stovėjo priešais jį. Maža, beveik visai
žila, neatpažįstama, bet nuostabiai jaunos išvaizdos, at­
metusi galvą, žiūrėdama į jį plačiai, paprastai ir net
tartum su pasigailėjimu.
— Sveikas, Artiomai, atvykęs!
Jos balsas buvo toks pat, kaip ir seniau, ir jis nu­
skambėjo taip pat žemai ir dainuojamai.
Artiomas pašoko nuo kėdės. Ir Senia išsigando, kad
tuojau jis pabučiuos vykdomojo komiteto pirmininkei
ranką. Bet Nezabudnas žemai nuleido galvą, trumpai
nukirptą, kaip imtynininko, įrėmęs sunkų smakrą į krū­
tinę, įtempęs lanku atsikišusį iš užpakalio, iš po pa­
kaušio, galingą sprandą. Jie stovėjo prieš viens kitą.
Tarp jų nebuvo nė pusmetrio. Bet metų metai ir tūks­
tančiai kilometrų, neapžvelgiamas laikas ir beribė erd­
vė stovėjo tarp šių dviejų kadaise tokių artimų žmonių.
Ir jie abu tylėjo.
Paskiau Nezabudnas virpančia ranka išėmė iš apati­
nės savo švarko kišenės tokią baltutėlaitę švarią nosi-
76
nę, susuktą į mazgą, atrišo, ištraukė mažą zomšinį mai­
šelį, primenantį kapšiuką, patraukė iš išpylė ant atkiš­
tos nosinės saujelę žemės:
— Štai, Galia... Parvežiau. Italijos žemė. Iš Genujos.
Tai nuo tavo Grigorijaus kapo.
Ji žiūrėjo į jį iš padilbų, nieko dar nesuprasdama.
Tuomet jis atidarė piniginę ir atsargiai nepaklusniais
pirštais išėmė iš ten pusiau nusitrynusį raštelį ir nuo­
trauką.
— Aš jį, Galia, keturiasdešimt ketvirtaisiais... iš fa­
šistų patrulio atėmiau. Tada nežinojau, aišku, kas toks.
Nežinojau. Ir į galvą neatėjo. O jis nepasitikėjo. Išėjo.
Aš, Galia, taip jį slaugyti iki galo norėjau, o jis išėjo.
Ir man nepasisakė, kas esąs. Išdidus buvo.
Trūkčiodamas, užsikirsdamas ir painiodamasis jis
papasakojo viską. Ir tai, kaip visa Italija išgirdo apie
narsųjį Bogritulį, už kurio galvą fašistai žadėjo tūkstan­
čius. Papasakojo, kaip surado Genujoje Bogritulio kapą.
— Gali didžiuotis, toks didvyris!.. Štai ir vieta, kur
jis guli. Aš tada nuotrauką užsakiau Genujoje.
Ji ne išsyk ištiesė ranką. Tarsi bijojo paimti. O pas­
kiau staiga piktai ir ryžtingai griebė, beveik ištraukė
jam iš rankų fotografiją. Įsižiūrėjo, paskiau prisitraukė
prie akių raštelį, kurį jai perdavė Nezabudnas.
— M-m...—patyliukais sudejavo ji, kaip pasigirdo
Nezabudnui.—M-m...—nuskambėjo dar kartą pro glau­
džiai glaudžiai sučiauptas, net pabalusias Galinos Pet-
rovnos lūpas. Paskiau jos sunkiai atsičiaupė.—Jo ranka,
Grini. Visuomet jis, sakau, „em" taip rašydavo, kilpelė­
mis... Man visuose laiškuose šitaip būdavo, kilpelėmis:
ma... a.
Ji nurijo orą, bejėgiškai visus apžvelgė akimis, kupi­
nomis nusiminimo ir nevilties. Tarsi ieškojo paramos ir
tikėjosi, kad žmonės tuojau paneigs baisų pranešimą,
77
kuris dabar jau visam laikui ir visiškai padarė galą
paskutiniams ir be to užgesusios vilties likučiams. Ir
staiga sunkiai, kūkčiodama pravirko. Natalja Žozefovna
puolė prie šeimininkės, bet ji tvirta ranka atstūmė ją.
Ji stovėjo priešais didžiulį Artiomą, maža, tiesi, atlošu-
si galvą, ir verkė atvirai, neslėpdama veido, tarsi pasi­
ryžusi visam pasauliui atskleisti savo per daugelį metų
susikaupusį ir dabar jau visai išsekusį motinos sielvartą.
Paskiau ji atsigręžė ir labai maloniai padavė Artio­
mui ranką, mažą, kietą, kuri visai dingo atsargiai su­
dėtuose didžiuliuose Nezabudno delnuose.
— Ačiū tau, Artiomai. Dabar nors žinau. Dingęs be
žinios, o dabar tu ir žinią atnešei. Ką gi, anksčiau ar
vėliau, o žinoti reikia. Na, eikime, atsisėsime, pakal­
bėsime...
Natalja Žozefovna tyliai išėjo į gretimą kambarį ir
ištempė ten už rankos Senią, privėrusi duris.
Galina Petrovna atsisėdo ant sofos pačiame kampe,
paėmė iš komodos nosinę, nusišluostė akis. Paskiau ran­
ka parodė Artiomui vietą šalia. O Nezabudnas vis žiū­
rėjo į ją ir savo akimis netikėjo. Nejaugi tai jo buvusi
Galia, tyli, drovi ir meili mergina? Iš kur rados tas val­
dingas tvirtumas? Susenusi, o koks orumas kiekvie­
name geste, ir mažos galvutės posūkyje, ir taisyklingų
antakių judesyje. Dargi dabar, kai jos širdį palietė
tokia žiauri teisybė, Galina Petrovna neatrodė pasigailė­
tina. Kažkas didinga buvo jos motiniškoje širdgėloje,
be galo liūdnose akyse, įsmeigtose į Nezabudną.
Jis atsisėdo prie jos ir pusbalsiu ėmė pasakoti visas
smulkmenas, viską, ką sužinojo apie Grigorijų Tulu-
bejų-Bogritulį.
Ji klausė, tik retkarčiais rankos viršum nubraukdama
riedančias per skruostus ašaras. Jis baigė ir nutilo.
Dabar atėjo jos eilė.
78
 — O tavo mama —Nastia... Nastasja Zacharovna...
Prieš karą mirė. Aš buvau išvykusi. Žmonės paskiau
kalbėjo. Tokia kaitra buvo, kepinte kepino, nebuvo
kam nė vandens jai paduoti. Juk pas mus čia visiems
kankynė be vandens. Ir dabar dar sunku. Prisimeni,
kaip sakydavo žmonės: ašarą liežuviu lyžtelk, ir atsi­
gersi. O buvo tokių metų, Artiomai, kad ir ašaros iš­
džiūvo. Bet nieko, dabar viskas baigiasi. Vanduo pas
mus ateina.
— O dėl manęs, Galina, tur būt, taipgi ašarų pa­
kako?
— Tai jau taip, prisirijau, ačiū tau...
— Prikaišiojo?
— Ne, pas mus juk nusigręžia žmonės nuo tų, kas
metė, o ne nuo to, kas pamestas. Toks jau mūsų įstaty­
mas. Na, anketą, teisybė, šiek tiek, žinoma, gadino.—
Ji šyptelėjo ir pakraipė galvutę, pataisė šukas ant pa­
kaušio.—Man ilgai rašyti reikėdavo... „Yra giminių
užsienyje?" Kaipgi, yra. Vyrelis. Buvęs.
— Aš tau, Galia, ne tik kad anketą —gyvenimą
tikriausiai sugadinau?
— Na jau, Artiomai, tu jau daug ant savo galvos
krauni. Gyvenimą, sakysim, aš ir be tavęs susitvarkiau.
Tai senais, ankstesniais laikais mūsų moterų jaunystė
kaip stepių pavasaris trumpa būdavo. Tik pražysta —
ir jau nudžiūvus. O dabar ir stepė mūsų ilgai žaliuos ir
žydės. Taigi per daug ant savo galvos nekrauk. Bog­
daną Tulubejų prisimeni? Šteigerį. Jis, Bogdanas Ani-
simovičius, pas mane seniai inžinierius, hidrotechnikos
specialistas. Dabar hidrostatyboje. Vandenį pas mus
varo.
— Atleisk, jei gali. Vis skauda širdį?.. Kas be ko,
tai amžinai, pats suprantu, ligi grabo lentos!
79
 — Liaukis, Artiomai!-Aš tau nei prieš tave ničnieko
neturiu —nei pykčio, nei meilės.—Ji taip ir pasakė:
„meilės".—Ničnieko. Tu man seniai jau nebeegzistuoji,
tarytum tavęs niekada nebūtų buvę...
Ant laiptų pasigirdo tvirti žingsniai, trinktelėjo du­
rys, ir įėjo grįžęs iš statybos Bogdanas Anisimovičius
Tulubejus. Aukštas, petingas, ne toks, žinoma, kaip
Artiomas, bet panašus į jį. Įėjo kaip šeimininkas, nu­
metė kepurę ant kabyklos, įdėmiai pažvelgė į svečią:
— Tai juk Artiomas, jei mano atmintis dar veikia?
— Jis pats.
— Taip, nepažinti sunku. Kaip gyvas antro tokio
nesu sutikęs.
Nezabudnas pamindžikavo, sumišęs, kimiai tarė
bosu:
— Tai mat, parsibeldžiau pas jus, žmonės.
— Na, sveikas, Artiomai.
— Sveikas, Bogdanai. Štai...
Abu išsyk kiek pajudėjo vienas į kitą, tarsi ketino
apsikabinti po senovei, bet, nejučiomis žvilgtelėję į te-
besėdinčią Galiną Petrovną, sustojo. Valandėlę truko
tyla. Nezabudnas kandžiojo ūsą, dabar visai išbalusį
kraujo pritvinkusio veido fone. Bogdanas Anisimovičius
išsiėmė dėžutę su rūkalais ir niekaip, niekaip negalėjo
atidaryti.
— Bogdanai...—Galina Petrovna atsistojo ir priėjo
prie jo.—Bogdanai, jis Grišos kapą surado... Jis mūsų
Grišą gyvą buvo sutikęs. Iš tų budelių atėmė, į namus
parsinešė ir dargi nežinojo ką... Še, skaityk.
Bogdanas Anisimovičius atsargiai paėmė iš jos ran­
kų pirma Grigorijaus Tulubejaus raštelį, paskui jam at­
kištą nuotrauką. Žiūrėjo labai atidžiai tai į raštelio eilu­
tes, tai į nuotrauką. Nusiėmė akinius, nuleido galvą ir
buvo benorįs nusigręžti, bet nespėjo. Paptelėjo sunki
80
tėviška ašara ant suglamžyto lapelio. Bogdanas Anisi-
movičius atsargiai ją nubraukė pirštu nuo popieriaus,
o Galina Petrovna staiga prigludo smilkiniu prie jo pe­
ties. Jis atsargiai paėmė ją už pečių ir pasodino ant so­
fos. Paskiau sugrįžo prie stovinčio vidury kambario Ar­
tiomo, nutvėrė jam už alkūnės, smarkiai suspaudė, už­
simerkė, papurtė galvą susivaldydamas:
— Tai šit kaip, Artiomai... Tai, sakai, Grišą buvai
sutikęs? Šitaip galai ir susieina.—Jis pridūrė, tarsi
atsiprašydamas: —Kad gyvo nėra, tai, žinoma, seniai
buvo aišku. Protu tą juk suvoki, o už širdies kažkur,
žiūrėk, ir krusteli: „O kas, jei kur gyvas?.." Na, dabar
jau tu tartum laidotuvių liudijimą mums atnešei.
— Juk aš, Bogdanai, ir manyti tuomet nemaniau,
kad tavo sūnus. Viena supratau: žemietis. Pradėjau pėd­
sakų ieškoti ir suradau. O dabar priėjau prie mokyklos,
pažvelgiau į biustą, ir kaip perkūnas trenkė —žiūriu,
jis pats. Jis ten, Italijoje, Bogrituliu buvo vadinamas.
Vardu tėvavardžiu.
— Bogrituliu, sakai? —tarsi klausydamasis ištarė
Bogdanas Anisimovičius.—Na, kada nors papasakosi
viską iš eilės...—Jis jau spėjo susitvardyti kaip rei­
kiant.—O dabar sėskis, klajūne. Še, susisuk.—Jis at­
kišo jam dėžutę su taboka ir rūkomąjį popierių. (Artio­
mas papurtė galvą.) —Gal atpratai nuo mūsiškės, už­
sienietiškas cigaretes pamėgai?
— Ne, aplamai nesipaikinu. Visą gyvenimą...—at­
sakė Artiomas.—Režimas.
— Taip ir neįpratai? Stiprus! Na, o aš papypkiuosiu,
jei neprieštarauji.
— Pypkiuok sau, kad malonu, labai prašau,—tarė
Artiomas Ivanovičius.
Bogdanas Anisimovičius ilgai suko cigarą, barsty­
damas taboką. Pagaliau susisuko ir įkišo tarp dantų,
6. L. Kasilis 81
stipriai sukąsdamas. Ir Artiomas pastebėjo negyvą, me­
talinį jo dantų blizgesį.
— Na, o reumatas tavęs nebekankina? —paklausė
Nezabudnas.
— Buvo praėjęs, bet paskiau vėl aš jį susigavau
drėgnoje vietoje per šalčius... Na, o tu, brolau, kaip
lakstai?
— Kol kas žemę minu.
— Daug jos sumynei?
— Taip, galima sakyti, visą aplinkui.
— Na, ir kaip ten gyvenimas?
— Visaip. Kur bloga, kur dar blogiau, jei apskritai
kalbėsi. O taip žmonės visur žmonės. Tvarko gyvenimė­
lį, kaip kas sugeba. Vienas dirbdamas dienos nemato,
o kai kurie be darbo bastosi. Kaip nors verčiasi. Daž­
niausiai juk taip esti. Bet visi tikisi, kad ir jiems saulu­
tė nušvis. Ir labiausiai karo bijo. Šito, tau pasakysiu,
labiau, negu velnio, bijo. Visi prisikentė.
— Vadinasi, vis dėlto pavaikščiojai, paklajojai, pasi­
žiūrėjai, o namai visgi vilioja? Na, bastūnas tu, bastū­
nas, balandėli!
Natalja Žozefovna ėmė triūstis aplink stalą.
Bogdanas patylomis tarė Nezabudnui:
— Čia nieko doro nebus. Ne mes galvoj Galinai
Petrovnai. Klausyk, einam pas senius, į buvusią Pod-
kukujevką. Prisimeni tokią vietą? Vaikščiodavom ten
mudu... Ten dabar mūsų Šachtininko rūmai. Į bufetą už­
suksim? Teisybė, gal dabar stipresnio negeri?
— Seniau, žinoma, nė kiek. O dabar tai jau neven­
giu!.. Kam ten varžytis!... Režimo nesilaikau, leidžiu sau
truputį.
— Na, tai po truputį. O kaip įsitaisei? Kur apsistojęs?
Nezabudnas papasakojo, kad kol kas jis gyvena
bendrabutyje atvažiuojantiems, kur jį pagerbė —su-
82
teikė kambarėlį. Papasakojo, kad buvo vykdomajame
komitete, bet nieko nesusižinojo.
— Pas tave ten tipai sėdi,—pasakė Bogdanas Anisi-
movičius žmonai.—Aš jau seniai žiūriu, kada tu juos
iš ten išvysi... Jūs, beje, paskubėkite nugriauti ir naują­
ją mokyklą forsuokite, o tai, žiūrėk, užliesime. Laukia­
mas didelis potvynis, pavasaris ankstyvas. Kaip mat
užpildysime vandens saugyklą ligi projektinės atžymos.
Vanduo mūsų nelauks.
Sujudėjo laiptai po daugybe linksmų kojų. Ir kam­
baryje pasirodė parbėgusi persirengti Ksana. O paskui
ją Pjeras. Išgirdęs jų balsus, Senia išėjo iš gretimo kam­
bario, kur jį buvo nuvedusi Natalja Žozefovna.
Galina Petrovna paėmė anūkę už smailių pečių. Ap­
glėbė ją delnais, tarsi norėdama savo rankomis paslėpti
ją nuo graudžios žinios. Privedė prie Nezabudno:
— Na, Ksanočka, susipažink. Žmogus iš tolimų
kraštų sugrįžo... Oi Ksanočka! Jis ten per karą tavo
tėvelį matė. Išgelbėti norėjo...
Didelės, plačiai ir kiek įkypai išsišovusios mergaitės
akys užsidegė neramia viltimi. Jau seniai užgesusi vil­
tis staiga vėl tvykstelėjo. Bet senelė kalbėjo toliau:
— Žuvo tavo tėvelis... Didvyris buvo!.. Visa Italija jį
šlovina ir gerbia.
Ir mergaitė išsyk užgeso, tarsi žvakė, smarkiai pūkš­
telėta. Ji nukreipė akis nuo užverkto senelės veido ten,
aukštyn, iš kur į ją žiūrėjo nematyto ūgio žmogus. Ir
negalėjo dar suprasti, negalėjo patikėti...
— Eik... eik sau,—tarė Galina Petrovna.—Juk jūs
pas Milę šiandien. Renkis.
Ksana vis stovėjo.
— Eik, eik, Ksana! —griežtai pakartojo Galina Pet­
rovna. Bet staiga nutvėrė už alkūnių, prisitraukė anū­
kėlę, įsižiūrėjo jai į veidą ir prisispaudė lūpomis prie
83
mergaitės kaktos, apipildama ją karštais, trumpais bu­
činiais. O paskiau pati smarkiai pasitraukė.—Eik, ką
jau čia... Seniai mes, vaikeli, prisiverkėm. Tai tik šian­
dien jau taip... Antspaudą ant mūsų sielvarto uždėjo.
Eik, mieloj ii Eik, eik, mažyte!
Nezabudnas pristatė Galinai Petrovnai savo augin­
tinį. Pjeras išsyk žengtelėjo ir prigludo prie Galinos
Petrovnos rankutės.
Bet ji atitraukė ranką, sumišusi ir pikta tarė:
— Na, na, nereikia. Nedera pas mus... O jūs, vadina­
si, jau susipažinote? —Ji parodė akimis į Ksaną, ir ta,
atsigręžusi nuo durų, linktelėjo, visa paraudusi.
Kai ji išėjo, Galina Petrovna pasakė Nezabudnui:
— Kažkaip jis perdaug madingas? Ir rankutę laižo.
Na, nieko, aptvarkys jį pamažu mūsų pionieriai. O šiaip
puikiai nuaugęs, ir snukutis gražus. Mergiotės, tur būt,
klasėje nė atsižiūrėti negali... Ir Ksanka... Ak, vargšė
mergaitė... Dilgtelėjo jai tikriausiai dabar širdelė. Nors
ir nepažino tėvo, o vis galvojo apie jį. Jau taip didžia­
vosi. Kas bus, kas ne, vis, matyt, puoselėjo godą —viltį.
Artiomas ir Bogdanas išėjo pas kukujeviečius. Ksana
dar rengėsi savo kambary. O Senia ir Pjeras suklaupė
ant sofos ir ėmė žiūrinėti šeimynines nuotraukas ant
sienos. Nuotraukose buvo įamžintas Tulubejų šeimos
atminimas ir šlovė. Čia būta senų, tarsi aprūkusių ir api­
plautų pilietinio karo meto fotografijų. Iš vienos jų žvel­
gė juodaūsis ilgais antakiais Bogdanas Anisimovičius
Tulubejus budionišku šalmu su didele raudona žvaigž­
de, su šaulio apjuostais prie kavaleristo milinės atlapų,
su kreivu kazoko kardu prie diržo. Jauna Galina Pet­
rovna stovėjo prie šarvuočio traukinio, ir virš jos iš
sukamojo bokštelio kyšojo pabūklo vamzdis. O štai ji
po daugelio metų, jau panaši į šiandieninę, nuofotogra-
84
fuota su partijos suvažiavimo delegatais Raudonojoje
aikštėje Maskvoje priešais Spaso bokštą.
Daugelis nuotraukų nublukusios, blankios, ir atrodė,
kad visos fotografuotos, esant blogam orui, prieblan­
doje. Bet žmonių veidai buvo malonūs, akys žvelgė jau­
natviškai, išdidžiai.
Greta kabėjo garbės raštai. Jų buvo daug. O šali­
mais —menkutės nuotraukos, nors ir blankios, bet, ma­
tyt, naujesnės. Jos bylojo apie sunkias, pusalkanes, kan­
kinančias evakuacijos dienas už tolimojo Uralo. Ten ir
peršalo šaltame neapšildomame cieche, montuodama
įrengimus, atvežtus iš pietų, Ksankos motina, Marija
Andrėj evna, ir netrukus pasimirė, palikusi ant senelės
rankų mažytę dukterį. Ksana, žinoma, neprisimena mo­
tinos. Bet štai ji, Marija Andrėj evna, graži, linksma, pa­
sipuošusi, labai drąsi, žvelgia nuo sienos.
Berniukai abu išsyk atsigręžė. Už jų stovėjo ir tylė­
dama žiūrėjo į tą pačią motinos fotografiją Ksana. Pasi­
puošusi ir tokia netikėtai graži su nauja suknele, kad
žiūrėsi ir neatsižiūrėsi, ji buvo dabar labai panaši į mo­
tiną, žvelgiančią iš nuotraukos. Tik kaklelis laibutis
laibutis,—toks jau varganas ir nužvarbęs, jis kyšojo iš
plačios iškirptės, ir Seniai kažko nerimas ėmė mausti
po krūtine.

X skyrius
IŠ TOS IR KITOS PUSĖS
Jie eina per miestą —Artiomas Nezabudnas ir Bog­
danas Tulubejus. Du susenę, daug kur buvę, ilgai nesi­
matę žmonės. Jie eina neskubėdami, ir Artiomas Iva-
novičius, žiūrėk, ir paklausia ko nors. Juk viskas šiose
senose vietose jam nauja.
85
 — Su rylom kažkodėl, visai nematau. Nevaikšto dau­
giau? Prisimeni „Marusia nusinuodijo" diainuodavo?
Arba „Sausa plutele aš misčiau"...
— Ir prisiminei. Čia visur pas mus radijas. Ir mu­
zikos mokykla vaikams atidaryta, o su rylom senovę
prikeli.
— Dar prisimenu, Bogdanai, kiniečiai su visokiomis
prekėmis vaikščiodavo, česučią geležiniu aršinu matuo­
davo. Taip pat kažkodėl nepastebėjau...
— Na, Kinija šiandien naują gyvenimą sau matuoja,
tik jau ne tuo aršinu.
Paskiau Nezabudnas pasidomėjo:
— O kurgi, girdėjau, pas jus dar naujus Šachtininko
rūmus statyti pradėjo? Gal ten, kur šachtų valdyba
buvo?
— Taip, prisipažinsiu, aš ir pats gerai nežinau. Aš
juk taip pat, brolau, čia ilgai nebuvęs. Ir dabar daugiau­
sia vis statyboje.
— O kurgi buvai?
— Aš, brolau, iš kito krašto grįžau. Tu —iš vakarų,
o aš, tur būt, iš rytų... Teisingiau —iš tolimųjų šiaurės
rytų.
— O kas gi tave ten nešiojo?
— Ne sava valia buvau.
— Ką gi ten veikei?
— Ką veikiau? Žemę kasiau, mišką kirtau, o paskiau
jau buvo leista pagal specialybę. Užtvanką stačiau, van­
denį vedžiau.
Artiomas Ivanovičius pradžioje nesuprato.
— Na,—aiškino jam Bogdanas,—mes abu aplamai
Galinai Petrovnai anketą tėpliojom: pradžioje tu, o
paskiau aš —tik pagal kitą paragrafą. Bet apie tai pri­
siminti nesinori, ar maža kokių apsirikimų ir klaidų
būna... Paskiau išaiškėjo.
86
 — O kame tu suklydai, Bogdanai?
— Aš neklydau, dėl manęs klydo. Smarkiai prašovė,
Artiomai. Niekšų šmeižtu patikėjo. Aš čia okupacijos
metu fašistiniams policininkams esu didelių nemalonumų
pridaręs. Na, kas gyvas išliko, mane ir apšmeižė, reikalą
supainiojo. O metas po karo buvo, pats žinai, rūstus, ne
tuojau ir susigaudę... Būdavo, kad iš visos liaudies tik
vienu žmogum tikėti galima. Mes juo ir tikėdavom, o
jis, supranti, liaudimi nepasitikėdavo. O liaudimi reikia
tikėti, netikėsi —bus taip, kad ir...
Jis numojo ranka ir žiūrėjo į kitą pusę nusigręžęs.
— Klausyk, Bogdanai,—atsargiai vėl šneka Artio­
mas.—Kaipgi tu paskiau viską atleidai?
— Kas gi taip kelia klausimą? Kam atleisti?
— Juk aš taip manau, Bogdanai. Aš štai kaltas liau­
džiai, bet vis dėlto tikiuosi, kad man galų gale atleis. O
juk tau visi nusikaltę, jei tu nekaltai nukentėjai. Kas tau
iš visų atiteis?
— Prastai galvoji! —griežtai nutraukia jį Bogda­
nas.—Nesąmonė, brolau! Keisti samprotavimai. Ir vi­
sai neteisingi, pasakysiu tau. Kas čia per kalba? Kaip
taip galima samprotauti? Sakyk, susimildamas... Visa
liaudis, girdi, man nusikaltusi. O aš pats kas? Aš ne
liaudis? O kas aš? Ačiū dievui, partijoje nuo aštuonio­
liktųjų metų. Ir įsidėk į galvą, partiškumas visai atsta­
tytas, įskaitant visą stažą. Aš tau taip pasakysiu... Ne,
palauk, aš jau viską pasakysiu, kad mes nebesiraustume
pačioje apačioje... Tu štai klausi: ar aš atleidau? Aš gi
ne popas, ir nuodėmių neatleidinėju.
— Dovanok, jei ką ne taip pasakiau...—tarė Artio­
mas.
— O ne,—su apmaudu jį vėl pertraukia Bogda­
nas,—pasakei taip... Pagalvojai ne taip. Aš ne iš tų, kas
nuoskauda nuodytųsi. Nuoskauda tokiems visiems dar
87
 gyviems sultis širdyje išgarino, taip jie ir sudžiūvo. O
aš kitaip galvoju. Aš Galinai buvau be žinios dingęs,
buvau tokiu laikomas. Bet pats save kitaip vertinau.
Aš sau žinojau, kur aš ir kas aš. Mane, prisimeni, dar
anais laikais kartą užgriuvo šachtoje. Keturias paras
tuomet su pačiu seniu Šubinu 1 akis į akį buvau, bet
žinojau —prasiverš pas mane žmonės. Ir negirdėjau jų,
o tikėjau, kad prasiverš. Tikėjimo liaudimi nė va­
landėlei nepraradau.
— Velniai jus žino! —žavėjos Nezabudnas.—Iš ko­
kio molio jūs čia visi nukrėsti?
— Molis tas pats, tik tirštai užmaišytas.
— Tai ką gi, manai, viskas jau gerai, kaip reikia?
— Ne, jei kas tau taip meluos,—netikėk. Gyvenimą
mes tvarkome žmoniškai. Tas teisybė. Daug ko jau po
truputį pasiekėm, bet, žinoma, dar nepakanka, oi ne!
Pats įsitikinsi. Viską juk šturmu imti reikėjo. O paskiau
Hitleris nusiaubė. Bet mes jį, kaip sakoma, patys ir pri-
baigėm. Tik gaila, daug gerų žmonių žuvo. Mano sūnus,
Artiomai, buvo tikras žmogus. Štai toje mokykloje mo­
kėsi, kuri dabar jo vardu pavadinta. Jau šachtos baro
viršininku dirbo. O kartu pilotažo išmoko rajono aero­
klube. Išsyk, iš pirmųjų dienų, į padangę, į mūšį. Try­
lika žvaigždžių fiuzeliaže. Didvyrį davė. Paskiau vokie­
čiai numušė. Sužeistas ir pasigydęs atvyko pas žmoną,
pas Mariną, sustiprėti už Uralo. Taip pat buvo gera. Tei­
singa ir nuostabiai nuoširdi moteriškė. Mylėjo jie vie­
nas kitą... Smagu buvo žiūrėti į juos. Bet neišlaikė. Grį­
žo. Išėjo partizanauti. Dėl sveikatos jo į armiją nepri­
ėmė, tai prasimušė kitur. Na, o toliau tu geriau už mane
žinai. Paskutinis tu jį matei, ne aš. O jo Marina eva-
1 S e n i s S u b i n a s — požemio šeimininkas; grėsminga senų
šachtininkų padavimų figūra, kurios pasirodymas šachtose tariamai
pranašaudavo nelaimę po žeme.

88
kuacijoje gyveno su Galia. Sąlygos sunkios, cechai ne­
kūrenami, šaltis... Taip ir pasiliko Ksana ant mūsų ran­
kų viena. O aš pats šiuose kraštuose slapsčiausi. Po­
grindyje. Užteko visko tuomet mūsų Galinai, oi, užteko.
Ir dirbo, ir mažytę anūkę slaugė, juk visai maža lėlytė
buvo. Bet vis dėlto Galina išsaugojo ją. O be jos, be
Ksanos, ir mūsų namai tušti būtų likę. Matei, kokia mer­
giotė iš jos stiebiasi, ir protelis neatsilieka. Tikras Gri­
gorijus. O kartais pažvelgs —Marina!
Eina jie kurį laiką tylėdami.
„Ksana, Ksana, —galvoja sau Bogdanas,—Kseni­
ja—duonvabalis, kaip ją kadaise erzindavo. Svajinga
mergiotė, ir ne išsyk suprasi, kas jai širdelę slegia. Kad
ir dabar —taip greit plykstelėjo ir užgeso. Juk niekada
nepažinojo tėvo, o vis juo gyvena —ir jo šlove, ir at­
minimu. Guvi, karšta širdis! Tylutėlė pažiūrėti, o nieko
nebijo. Teisybę Galina sako: „Ksanka mums kaip žva­
kelė dega, vienodai šviečia, šildo, o staiga —fir fir ir
čirškia, spraga, net kibirkštys lekia..."
Jis prisiminė, kaip drovi, tylutė Ksanka kitąkart
pasielgia nutrūktgalviškai arba ir nepaprastai keistai...
„Ne, tai ne užgaidos,—manydavo Bogdanas,—tai ryž­
tas, polėkis. Kad ir tada su tuo šuniuku Gavriku."
Natalja 2ozefovna neleido paimti šunyčio į kambarį,
kur miega Ksanka,—dar kirmėlių atsiras. Ir Gavriką
uždarė sandėliuke.
O naktį buvo perkūnija. Ir šuniukas taip staugė,
kad buvo girdėti griaustiniui trankantis. Ir tuomet
Ksana —jai buvo septyneri metai —patylomis išlindo
pro langą, nubėgo per liūtį į sandėliuką ir atsitempė
į savo kambarį šuniuką. Taip ir rado juos rytą po viena
antklode. O priegalvis visas purvinas.
Kitą kartą ji, išgirdusi iš daktaro, kad senelei už­
drausta rūkyti,—o Galina Petrovna rūkė kaip rei-
89
kiant,—slapta nuo jos įmetė į krosnį visus papirosus.
O senelė nors įsižeidė ir patriukšmavo, bet namie dau­
giau neberūkė.
Dar kartą atsitiko taip, kad Galina Petrovna truputį
buvo pabarta rajono laikraštyje; Suchojarkos vykdo­
mojo komiteto pirmininkė kažką pražiopsojo butų ūky­
je... Tai Ksana vakare, kai sutemo, paėmė iš Nataijos
Žozefovnos žirkles ir iškirpo tą vietą laikraštyje, iškli­
juotame atvirose vitrinose Pervomaiskajos gatvėje. Jai
labai buvo skaudu, kad Tulubejaus pavardė taip negra­
žiai skamba laikraštyje. O senelė tuomet labai supyko,
pati nuėjo į kioską, nupirko dešimt laikraščių ir liepė
anūkei vėl išklijuoti tose pačiose vietose, kur, rodės
Ksanai, buvo išskusta jos gėda.
,,Ne, vis dėlto gera mergiotė,—kartoja sau Bogda­
nas.—Maža, o žmogus!"
— O aš, prisipažinsiu, kažko apsibariau iš ryto,—
pertraukia jo mintis Nezabudnas.—Vis kažkokie žmo­
nės man pasitaikė, senu būdu gyvena. O paskiau vyk­
domajame komitete tas pokalbis...
— Klausyk, Artiomai! —Bogdanas net sustojo ir už­
dėjo ranką jam ant aukšto peties.—Aš tau iš karto
pasakysiu —turi į vieną dalyką atsižvelgti. Tavęs nie­
kas čia nekvietė —pats parvykai, ir gerai padarei. Tu
mūsų kraujo žmogus. Gana po svetimus kraštus basty­
tis. Bet jei čia važiavai aikčioti ir aikčioti ir viskuo tik
žavėtis, tai geriau, brolau, važiuok atgal, iš kur atsira­
dai. Atleisk man, bet aš atvirai... Aš tave jau įspėjau.
Pas mus dar ne viskas taipvir delnais neplosi, ir nuo ry­
to ligi nakties ,,ura" nešauksi. Mūsų reikalu tikėti rei­
kia, tuomet ir pamatysi teisybę. Ką ir bekalbėti, pasiek­
sime tai, kas didinga, ko dar pasaulyje niekada nebuvo!
Kai pasakėm visam pasauliui, kad padarysime galą to­
kiam reiškiniui, kai vienas žmogus atima iš kito, kas
90
jo paties darbu, prakaitu įgyta, ir kai pasakėm, kad pa­
darysim galą tamsybei, kad mes iš atsilikusių patys pa­
žangiausi tapsim —visa tai ir įvykdėme, kaip pareiškė­
me. Na, kad visus kvailius išsyk likviduosime ir viso­
kius ištvirkėlius iš karto aliai vieno išnaikinsime —šito
mes niekam ir nežadėjom per tokį laiką. Nors ir išgud-
rėjom už kokius du šimtmečius kultūros prasme, bet,
pasakysiu tau, visokių kvailių ir šlamšto —to pas mus
dar kai kur pasitaiko. Ir bijau, mūsų abiejų gyvenimui
dar pakaks.
Bogdanas šyptelėjęs staiga priekabiai baksteli pečiu
Artiomui.
— Matai? Aš tau beeidamas politinį pranešimą pa­
dariau... Aš juk ne be reikalo ir armijoje geriausiu
politiniu pranešėju buvau laikomas. Tad tu jau manęs
neapvilk, seni. Persiauklėk ideologiškai.
Ir jis garsiai ėmė kvatotis, kad net aidėjo visame
skersgatvyje, kur jie sustojo priešais didelį, gražų pa­
statą.
Tarp mažų namukų ir parduotuvių jis atrodo staig­
mena. Baltutėliai elektros žibintai kaip mėnuliai žiba
tarp kolonų. Trinksi sunkios durys su storais stiklais.
Žmonės eina ir eina į šiuos namus.
— Prisimeni, Artiomai, čia kadaise Podkukujevka
buvo, arba, paprasčiau, Kukujus. O dabar čia —Šach­
tininko rūmai. Užeisim?

O tuo metu Ksana ir Senia veda naujoką paryžietį

į gimimo dieną pas Milą Kolobrodą. Tikriau sakant, jį
veda Ksana. Ji taip nori, kad jų miestas patiktų šiam
į nieką nepanašiam berniukui, kurio senelis gelbėjo
jos tėvą...
91
 O Seniai kažkodėl visą laiką tenka eiti iš paskos.
Jis kiūtina už Ksanos ir Pjero nugarų ir kiek galėdamas
stengiasi neparodyti, koks jis nelaimingas.
Beje, kartais jam tenka iš ten, iš už jų nugarų, kai ką
paaiškinti. Mat, jis, jo nuomone, geriau, negu Ksana,
žino, kokiomis įžymiomis miesto vietomis reikia vedžio­
ti atvykėlį.
— Štai čia mūsų kinas,—praneša Ksana.—O ten
parkas. Ir vasaros teatras. Ten vasarą muzika groja. Ir
rajono dramos artistai vaidina.
— O čia jau greit bus upės prieplauka. Keleiviniai
garlaiviai plaukios,—papildo iš už jos nugaros Senia.
— Ir valčių bus pasiirstyti.
— Ne tik pasiirstyti, o ir lenktyniauti,—priduria
Senia.
— Jums... tai yra tau... tur būt, vis tik keista atrodo
pas mus, neįprasta? —toliau kalba Ksana.
— Prhašiau?
— Aš sakau, tau daug kas keista, neįprasta.
— Ne, kodėl keista? Labai gerhai... Man pas jus
patinka. Tylu.
— Tai tik dabar, o štai netrukus vaikštynės prasi­
dės,—paaiškina Ksana.—O štai ten Šachtininko rūmai.
Ten šokiai būna.
— Ir mokslinės paskaitos,—skuba pridurti Senia,
kad atvykėlis nepamanytų, jog, ko gero, suchojarkie-
čiai tik į kiną vaikšto ir šoka.—Pranešėjai atvyksta iš
žinių sk-k-kleidimo draugijos,—sėkmingai perkopęs
per kelias „k", atpylė Senia.
— O štai ten su kryžium —cerkvė? —pasidomėjo
Pjeras.
— Taip, čia dar sena cerkvė. Trejybės,—tarė
Ksana.
92
 — O tau senelė dažnai ten eiti liepia? —paklausė
staiga Pjeras.
— Kur? —nesuprato Ksana.
— Na, į cerkvę. Mus prieglaudoje visą laiką ve­
džiojo.
— Mano senelė pati niekuomet į cerkvę neina! —
pasipiktino Ksana išraudusi.
Senia pamėgino pamokyti atvykėlį:
— Jos senelė žinai kas? Vykdomojo komiteto pirmi­
ninkė. Beveik už visus vyriausia. O tu sakai, į cerkvę.
Ko ji ten nematė?
— O tavo senelė turhtinga? —paklausė Pjeras
Ksanos.
— Kaip tai —turtinga? Kas ji, kapitaliste, ar ką?
Mes taip nekalbam: turtinga... Ji gauna atlyginimą, ir
senelis Bogdanas dirba. Ir viskam pakanka.
— Na, o jūs, pavyzdžiui, turhite auto?
— Apie mašiną? —įsikišo Senia.—Aišku, yra! Dar­
bovietėje! Juk ji vykdomojo komiteto pirmininkė! Ji
turi „Pobedą" —oželį, ant aukštų ašų, specialaus surin­
kimo. Dar nedaug tepravažiuota. Apie dvylika tūkstan­
čių kilometrų, ne daugiau. Gerai eina!
Pjeras žiūrėjo į Ksaną su aiškia pagarba.
Ji paskubėjo pakeisti pokalbį:
— Štai ten mūsų muzikos mokykla. Mes ten su Mil-
ka antri metai vaikštom.
— O štai ten, Krasnošachterskoje, milicija,—savo
ruožtu pranešė Senia.—Kur sargybinis stovi, ten taip
pat... supratai?
Tolumoje, virš stogų, ore, kur buvo gožte užgožę
ankstyvi pavasario sutemų šešėliai, ryškiai įsižiebė di­
delė raudona žvaigždė.
— O kas ten taip grhažiai žiba? —pasiteiravo Pje­
ras.—Taip pat kinas?
03
 — Koks ten kasyklose gali būti kinas!—Senia at­
laidžiai pažvelgė į jį iš už Ksanos nugaros.—Tu manai,
pas mus tik kinas visur?.. Ten mūsų geriausia šachta.
„Naujoji bevandenė" vadinasi. Paties Nikiforo Kolob-
rodo šachta.
— Kolobrhoda?.. Kas jis toks? Šeimininkas-dirhek-
torhius?
— Na jau, ne direktorius... Ir ne šeimininkas, aišku!
O įžymiausias žmogus. Jį dargi Maskvoje visi žino.
Vieną kartą net „Ogoniokas", žurnalas, jo portretą iš­
spausdino. Visomis spalvomis nuotrauka buvo. Pačiame
viršelyje iš priekio! Ir laikraščiuose dažnai.
— O, didelis verhslovininkas!
— Kaip tai verslovininkas? —Dabar jau Senia ne­
supranta.
— Na, ką tu... kalbos nemoki? —nustebo Pjeras.—
Tai man galima, o tau jau nedovanotina.
— Nesuprantu aš tokios tavo rusų kalbos.
— Aš tave, rhodos, aiškiai klausiu: kas jis toks?
Stambus prhamonininkas?
— Žinoma, stambus: jo brigada pati pirmoji. Ir pra­
monininkas, teisybė. Jis žinai kaip dirba? Pagal gavybą
jau visus šimtu septyniasdešimt penkiais procentais ap­
lenkė.
— Kitus konkurhentus, taip pat savininkus? —vėl
uždavė Pjeras nesuprantamą klausimą.
— Ksana,—ėmė maldauti Senia,—tu jam pasakyk!
O aš kažkodėl niekaip nesuprantu, ką jis čia...
— Teisybė, Pjerai, paaiškink,—tarė Ksana.
Ir Senia vėl paklusniai užėjo už jos nugaros.
— Na, jis labai turhtingas, tikrhiausiai? —paaiškino
Pjeras.—Turhtingiausias iš visų.
— Ką tu —vis turtingas, turtingas!..—Senia jau
vos nesupyko.—Manai, mes į jo taupomąją knygelę
94
slaptai žiūrime?.. Na, aišku, gerokai turi. Ir dar premi­
jinių. Jų taip visa brigada išvaro. Ir gyvena kultūringai.
Naujame name. Grindys visur parketo, o virtuvėje ply­
telės kaip šaškės. O netrukus dar vandentiekis bus pa­
leistas. Jų gatvėje pirmiausia.
— Sakei, Kolobrhoda? O ta mergaitė, kaip ją... Mi-
lia, kurh mes būsime svečiai, taip pat Kolobrhoda?..
Kas ji?
— Tikra jo duktė.
— Oi!—Pjeras net sustojo susirūpinęs, ėmė apžiū­
rinėti save nuo kojų ligi galvos.—Bus negrhažu taip.
Visai nežinojau. Be aprhangos... rheikia perhsirhengti.
Tai nebus komilfo... nepatogu.
— Na, nustok tu —patogu, nepatogu! —nuramino
jį Senia.—Jis žinai koks, Nikiforas Vasiljevičius! Jis
visai savas. Pats pamatysi. O nori, štai prieisime prie
ano kampo? Ten, Pervomaiskajoje, garbės lenta stovi.
Ir jo portretas yra.
Bet Pjeras suprato tik vieną žodį: „Garbės“.
— Oho,—nutęsė jis pagarbiai.—Garhbės... Garh-
bės kavalierhius jis?
— Tu pats, matau, kavalierius!—tyčia garsiai nusi­
kvatojo Senia ir, kiek pažengęs į priekį, pašaipiai pa­
žvelgė Ksanai į veidą.—Pas mus retai kada taip sako­
ma. Kas šoka, tas pas mus kavalierius. O Nikiforas
Vasiljevičius Socialistinio Darbo Didvyris. Aukso
žvaigždę turi. Ir dar net keturis ordinus. O dar kiek
medalių!..
— Generholas?
— Kur čia generolas? Gana tau, kad jis įžymiausias
šachtininkas.
— Vien tik šachtininkas?
— Pas jus ten, už kordono, užsienyje, visi kvaili?..—
95
Ksana priekaištingai atsigręžė į Senią.—O ką jis kalba:
„vien tik". Štai palandžiotų po štrekus ir lavas, pakirstų
anglis, tuomet ir kalbėtų: „vien tik". Tu suprask: jis
įžymus brigadininkas...
— A-a,—nusiraminęs sutiko Pjeras.—Brhigadi-
ninkas!.. Tai irgi grhan... didelis oficierhius.
Senia numojo ranka. Taip, matyt, nieko ir nesuprato
tas užkordoninis...
— Na tai ir atėjom,—tarė Ksana.—Štai šitame nau­
jame name Milą gyvena. Jie neseniai persikraustė.
Surikas Arzumianas jau laukė jų. Ir prie švarutėlio
didelio šviesaus namo įėjimo skardžiai per visus laip­
tus triskart nusaliutavo paskui svečius durys su stang­
ria nauja spyruokle.

XI skyrius
NEMALONUMAS NUMERIS TRYS

Gimimo dienos proga Milai Kolobrodai tėvas ir mo­

tina padovanojo rankinį laikrodį. Tai pirmasis Milos
nuosavas laikrodis gyvenime. Laiko eiga, pirmiau ne­
pastebima, dabar staiga jai pasidarė nepaprastai pras­
minga. Ji pasijuto laiko šeimininkė, galinti kada nori
susekti jo eigą. Ir buvo malonu justis įsijungusiai į šį
bendrą judėjimą ir žinoti, kad štai čia ant rankos, lenk­
tyniaudamas su pulsu, tikrai mažas mechanizmas ir ro­
dyklės siaurame ciferblate rodo tą pačią valandą, kuri
pranešama per radiją, kurią paskelbia ir sirena šach­
toje, ir laikrodis Pervomaiskajos kampe.
Milą ilgai mokėsi prieš veidrodį gesto, kuris įgalino
ypatingu būdu atsukti plaštaką viršumi į save ir, atki­
šus ranką, laikant ją kiek ištiestą ir pamažu pakėlus
iki akių, iš tolo žiūrėti į laikroduką, tiksintį ant riešo.
96
 Visą laiką norėjos žiūrėti j jį, sekti laiką ir tikrinti
su kitu laikrodžiu. Dažnai girdėjosi:
— Mama, pažiūrėk, kiek ten, virtuvėje, sieninis laik'
rodis rodo?
— Septinta valanda,—atsakydavo motina iš vir­
tuvės.
— Ne, tiksliau.
— Na, penkiolika septintos.
— Na, matai! O tėtės žadintuvas dar dvylika minu­
čių rodo, o mano jau septyniolika. Aš jį tuojau nustaty­
siu. Ne, geriau palauksiu radijo, įjungsiu ir patikrinsiu.
Ji dar mokykloje šiandien visai nukamavo Ksaną.
Kas minutę per pamoką pranešinėjo, kiek liko ligi
skambučio. Ir vis rodė, kaip galima sukinėti rodykles
atgal ir pirmyn. Namie ji dažnai pribėgdavo prie moti­
nos, besiruošiančios prie šventinio stalo.
— Mama, kodėl tu manęs neklausi, kuri valanda?
Žiūrėk, greit jau, tur būt, pradės rinktis...
Ir baigėsi taip, kad, sukinėdama laikrodžio rodykles,
ji, matyt, negerai jas nustatė. Ji nepastebėjo, kad laik­
rodis visa valanda rodo mažiau, negu reikia. Ir Milą
vos spėjo apsirengti nauja suknele, kai pabeldė į duris.
— Oi, jaul—šūktelėjo Milą, pažvelgė į tėtės ža­
dintuvą, patikrino su sieniniu laikrodžiu virtuvėje ir
paskubėjo pasukti savo laikrodžio rodykles valanda
pirmyn.
Ėmė rinktis svečiai.
Motina padėjo ant stalo šventinį vardinių pyragą
su apelsinų žievelėmis. Jis buvo supiaustytas į penkio­
lika dalių —štai kiek žmonių buvo pakviesta Milos Ko-
lobrodos gimimo dienai paminėti. Atėjo čia, žinoma,
ir Senia Gračikas su Surenu Arzumianu. Ir čia, vakarė­
lyje pas Milą, laukė Senios trečias tos begalinės ir ne­
sėkmingos dienos nemalonumas.
7. L. K asilis 97
 Pyragas supiaustytas į penkiolika dalių. Bet viena
dalelė didžiausia, o jos viršuje priklijuota tirštu vyšnių
sirupu pati didžiausia karamelė. Ir, žinoma, tas gabalė­
lis buvo iš anksto skirtas iš toli atvažiavusiam.
Į Pjerą buvo visi akis nukreipę. Jis padovanojo Mil-
kai mažą paryžietišką suvenyrą: mažytį flakonėlį, vaiz­
duojantį Eifelio bokštą, su grandinėle. „Portbone" —
taip vadino Pjeras šį daiktelį. Jo paimti reikėjo užeiti
į bendrabutį, kur buvo apsistojęs. Ir, kad Ksana nepa­
vydėtų, jis pažadėjo jai, kai tik pristatys bagažą, veža­
mą mažuoju greičiu iš Maskvos, padovanoti taip pat
kokią nors mažą dovanėlę, tai yra meno dalyką.
— O kuri dabar valanda Paryžiuje? —pabrėžiamai
ir koketiškai teiravosi Milą.
Pjeras nelabai nusimanė apie laiko zonas ir sumišo.
Bet jį išgelbėjo Surikas:
— Ten trimis valandomis vėliau negu mūsų.
— Tavęs niekas neklausė,—sušnypštė Riomka ir
skaudžiai kumštelėjo Surenui į pašonę.
Tas atstūmė jį pečiu.
Riomka nenusileido ir taip pat norėjo kaip reikiant
stuktelėti Surenui.
Taip jie ir stovėjo, abu išraudę, visiems nematant
spardė viens kitą, tyliai šnopuodami, įsiręžę, bet steng­
damiesi nepažeisti mandagumo taisyklių.
— O jūs jau nustatėt laikrodį? —paklausė Pjerą
Milą.
— Ne,—tarė Pjeras.—Aš neturiu laikrodžio.
Visi buvo kiek nustebę ir nusivylę. Atvažiavo iš
Paryžiaus, ir be laikrodžio. Stebuklas!
O Riomka Štybas, iš kurio kišenės jau kyšojo geras
užsienietiškas pieštukas, jo išprašytas iš Pjero, matyt,
visai nulenkė Paryžiaus svečią. Juodu visą laiką mirk-
sėjosi, kalbėjo kažkokiomis keistomis užuominomis.
98
Pjeras pradžioje kiek gėdinosi, bet paskiau prisitaikė
prie savo augaloto globėjo, spėjusio dar rytą pranešti
jam, kad esąs pirmasis stipruolis klasėje ir jei su juo
garbingai draugaus, tai niekas Pjero nė pirštu nepalies.
Netrukus Milą pažvelgė į savo naujintelaitį laikrodį
ir tarė:
— Oi, jau trisdešimt devynios minutės septintos.
Sėskime už stalo.
Visi susėdo. Ir Pjerui pirmajam buvo įdėtas į lėkštę
pats didžiausias šventinio pyrago gabalas.
— Žinoma, jums Paryžiuje ne šitokį tekdavo valgy­
ti,—tarė apkūni ir drovi Milos motina,—bet jau dova­
nokite, ką turime...
Pjerui išties „perkeltųjų11 prieglaudose ir paskiau
Artiomo mansardoje tekdavo valgyti ne šitokį. Jis pas­
taraisiais metais apie tokius skanumynus tegalėjo tik
svajoti. Bet jis nutylėjo, stengdamasis nelabai jau žiū­
rėti į patiekalus, viliojančius jį nuo lėkštės.
Iš tikrųjų vyno butelių išpilstė į stikliukus saldų,
su kagoru sumaišytą sirupą. Be to, Riomka Štybas, pa­
ėmęs savo taurę, pastūmė alkūne Pjerą ir visa savo mi­
na ėmė rodyti, kad jis ne prie tokios rūšies gėrimo
pripratęs, bet kadangi susirinko tokįe viščiukai, tai ir
jis išgers to vandenėlio...
Paskiau prasidėjo kalbos apie mokyklą, apie pamo­
kas. Visi stengėsi papasakoti Pjerui kokią nors juokin-
gą istoriją.
Riomka, kas tik būtų kalbama, kas ne, kiekvieną
kartą taip pradėdavo:
— Sustokite, palaukite, aš tuojau papasakosiu! Pri­
simenate, tą dieną buvo, kai aš Koskai Chalilejevui dė­
jau. Jis lindo prie manęs, o aš jam kad...
Paskiau jis dėstė savo pažiūras į mokslą.
99
 — Labai gerai mokytis! —postringavo Riomka, su­
keldamas mergaičių pasipiktinimą ir šventą siaubą.—
O kuriam galui man kiek nereikiant prakaituoti? Aš į
akademiją nesirengiu. Štai Slavka Machanas, jis jau
motocikletą įsigijo, akordeoną sugriebė. Tik groti nie­
kaip neišmoksta. Klausos neturi. Jį iš Kalnų mokyklos
išvijo, o jis dirba stotyje. Kada pakrovimas, kada iš­
krovimas, kada kas. Išvaro per mėnesį septynis šimtus
su kaupu. Dabar per daug mokytis —tai absurdas, ne­
apsimoka. Neapsimoka. Tuo aš ir baigiu.
— Na ir kvailas,—tarė Senia.—Jei visi taip sam­
protaus, tai kas gi tuomet, įdomu, sieks, kad viskas
toliau vystytųsi?
— Taip, tas tave nelabai gerai rekomenduoja,—pa­
žymėjo Surenas, mėgstąs pasakyti visai kaip knygose.
— Oi, laikykite mane! —suriko Riomka.—Patrio­
tizmas...—Jis taip ir pasakė „patriotizmas". Audringos
ovacijos, visi atsistoja.
— Tu bandai mano kantrybę,—ramiai atsakė Suri­
kas ir kiek galint paniekinamai gūžtelėjo pečiais.
Bet Riomka maivėsi toliau, stengdamasis nustebinti
Pjerą savo sąmoju ir visiška nepriklausomybe.
Šokiams grojo patefonas. Deja, plokštelės, kuriomis
dar mokykloje Pjeras pasigyrė, buvo bagaže, keliaujan­
čiame per Maskvą mažuoju greičiu. Taigi grojo seno­
mis, kurių turėjo Milą. Senia, Surenas ir kiti berniukai
stovėjo prie sienos ir žiūrėjo su tokia pašiepiama ir
atlaidžia mina, su kokia laiko sau privaloma žvilgčioti
vakarėliuose į šokančiuosius visi save gerbią berniukai.
Užtat Pjeras šoko su visomis iš eilės, visus žavėjo.
Kartais šokant Milą staiga garsiai paklausdavo:
— Atspėkite, kiek dabar?
— Ko —kiek?
— Kiek laiko. Dar tik be penkių aštuonios!
100
 —'Devyniolika valandų penkiasdešimt penkios mi­
nutės,—patikslino Surikas. O per šokių pertrauką Su­
rikas Arzumianas suspėdavo netikėtai paklausti: —Rai­
mondą Djeną buvai sutikęs?.. O Anri Marteno nesi
matęs?
Pjeras, pasirodo, buvo nematęs šių prancūzų liaudies
didvyrių. Ir Senia buvo patenkintas, kad ištikimas Su-
renas savo žiniomis kiek sumažino visų susižavėjimą,
kuriuo, bičiuliams atrodė, buvo apsuptas paryžietis. Ir
Senia pats kilniai pasiūlė sužaisti šaradą.
Visa tai puikiausiai pasisekė. Kai šarada įgriso,
ėmė žiūrėti „Tretjakovo galerijos" albumą, kurį nese­
nai buvo parvežęs iš Maskvos Milos tėvas, Nikiforas
Kolobroda, dalyvavęs kalnakasių konferencijoje.
Vėl pakvietė prie stalo užkąsti. Už stalo vėl visi iš
eilės pasakojo juokingas istorijas, anekdotus, pasakojo
su pertraukomis, ir kiekvienas pradėdavo: „O štai dar
taip buvo. Pareina vienas žmogus namo ir mato šuniui
ant uodegos..."
Riomka vėl mėgino, kaip sakoma, užimti aikštelę —
jis jau visiems įgriso. Ir dabar, kai tik jis ką nors pra­
dėdavo pasakoti, visi šaukdavo:
— Žinom, žinom, tai jau pasakojote! Jau šimtą kar­
tų! Tai apie girtuoklį. Žinom! Tai, kaip jis žmonai aiš­
kino, kad parėjo laiku, dar anksti, tik dešimta valanda,
o bokšte kaip tik išmušė pirmą valandą nakties. O jis
sako: „Jis gi nulis, išmušti negali." Taip, apie tai?
Riomkai buvo pikta —jis tikrai apie tai ketino pa­
sakoti.
Užtat Pjeras pirmavo. Jis pasakojo anekdotus vieną
po kito, ir niekas dar nebuvo jų girdėjęs.
— Vienas turhtingas mesje... ponas,—neužsikirsda-
mas dėstė Pjeras, kiek nutęsdamas „r" raidę,—atidavė
į žmonas trhis savo dukterhis vienam bajorhui, vienam
101
pirhkliui irh vienam bankininkui. Irh jis turhėjo jų
krhaičiui penkis šimtus frhankų kiekvienai. Ne... ge­
rinau rhublių. Irh iš kiekvieno žento jis paėmė žodį,
kad jie, kai jis bus mor... mirhęs, įdės jam į karhstą
po tūkstantį rhublių. Irh štai tas žmogus mirhė, irh žentai
atėjo atsisveikinti prhie karhsto. Bajorhas pasakė: „Kil­
nūs žmonės prhivalo visuomet laikyti savo žodį." Irh
įdėjo tūkstantį rhublių. Paskiau prhiėjo pirhklys ir taip
pat pasakė: „Geras buvo žmogus velionis, irh aš są­
žiningai atliksiu tai, ką jam prhižadėjau." Irh jis įdėjo
į karhstą tūkstantį rhublių kuponų metams pirhmyn. O
paskutinis prhiėjo bankininkas.
Čia Pjeras iškilmingai apžvelgė visus ir pamatė, kad
nors ne visi gerai suprato, kokius kuponus padėjo pirk­
lys, bet visi klauso visai pasirengę nedelsiant kvatotis,
kai tik bus gaHma. Mergaitės jau užspaudė rankomis
bumas, bijodamos, kad perdaug garsiai neprunkšteltų,
o berniukai net kvapą sulaikė.
— Taigi, prhiėjo, vadinasi, bankininkas ir sako:
„Bankininkai visuomet turhi būti sąžiningi, irh aš taip
pat turhiu ištesėti savo žodį",—irh padėjo į karhstą
čekį trhims tūkstančiams, o du tūkstančius pinigų pa­
ėmė iš karhsto kaip grhažą. Ar ne gudrus?
Visi labai juokėsi. Tik Senia, šį kartą pasodintas į
tolimą nuo iškilmių kaltininkės ir jos draugės kampą,
sunkiai stengėsi prisiminti, kur ir kada jis girdėjo ar
skaitė istoriją, kurią taip guviai pasakojo Pjeras.
— Viena merhgina, kurhi siūlėsi parhsisamdyti kam-
barhine, klausinėjo,—tuo metu guviai ir išmokęs kal­
bėjo Pjeras: —„Jūs stojot tarhnybon?“ Ji sako: „Ne,
tai jau labai neturhtingi žmonės."—„Kas jums tai sa­
kė?"—„Na kaipgi,—kalbėjo ji,—atėjau aš parhsisam­
dyti ir matau, ten dvi panelės..."
102
 — Žinau! —staiga sušuko Senia.—„Dvi panelės kar­
tu vienu pianinu groja." Jos keturiomis rankomis skam­
bino.
— O tu jau spėjai sužinoti...—piktai nutęsė Pje­
ras.—Taip ne visai dera. Rheikia išsyk sakyti, jei kas
jau žino.
— Teisingai, teisingai! —sušuko visi.—Tai ne pa­
gal taisykles! Reikia išsyk sakyti.
Jis vienas žino, o visiems kitiems trukdo. Visuo­
met taip. Tai jau jūsų su Suriku įprotis,—tarė Milą.—
Na, papasakok, Pjerai, dar ką nors.
— Papasakok dar, Pjerai, apie dūmų kvapą,—tarė
Senia.
Jis dabar prisiminė, kur seniai yra skaitęs visus
anekdotus, kuriais Pjeras dabar visus linksmina. Kartą
dar pernai jis rado ant buto šeimininkės Milicos Ge-
nadijevnos komodos seną knygą su rudu, lyg apgrauž­
tais kampais, apsipūkavusiu viršeliu ir su keistu pava­
dinimu „Prityręs namų sekretorius-patarėjas, arba pil­
nas vadovėlis, kaip savamoksliams rašyti įvairiausius
laiškus visais privataus ir visuomeninio gyvenimo at­
vejais: sveikinimus, užuojautas, rekomendacijas, kvie­
timus, padėkas ir kitokius. O taip pat gyvenimo išmintis,
mandagumo taisyklės ir aplamai geras tonas su daugybe
anekdotų, juokų, mįslių, šaradų, ir kalambūrų..." Senia
pasipiktino, kai, sklaidydamas tą knygą, rado pastabą
apie futbolą: „Šis žaidimas labai neįdomus,—tikrino
„Sekretorius-patarėjas",—partija trunka ilgai. Atkakli
kova pagaliau smarkiai nuvargina dalyvius, taigi apie
antrąją pusę nėra ko nė galvoti..."
Po to Senia jau visai nebetikėjo „Namų sekretoriu-
mi-patarėju" Bet knygos pabaigoje jis aptiko skyrių,
kuris išsyk sudomino, žadėdamas ir viliojančių gali­
mybių. „Fokusai ir anekdotai aukštuomenei"—buvo
103
 pavadintas šis skyrius. Pakaks, kaip tvirtino knyga, iš­
mokti fokusus, įsiminti anekdotus —ir Senia galės būti
bet kokios visuomenės siela, galingas protų valdovas ir
širdžių pavergėjas. Teisybė, ir čia jo laukė nusivylimas.
Toliau ir įdėmiau susipažinus, fokusai pasirodė arba
neįvykdomi, arba visai netinkami demonstruoti toje vi­
suomenėje, kurioje daugiausia tenka buvoti Seniai Gra-
čikui. Ir iš tikrųjų!
Argi ne keistas toks „Patarėjo" rekomenduojamas
fokusas:
„Kaip nušauti skrendančią kregždę ir vėl ją atgai­
vinti? Paėmę šautuvą,—aiškina „Sekretorius-patarė-
jas",—užtaisykite jį paprastu paraku. O vietoj šratų
panaudokite pusę gyvsidabrio užtaiso... (Ne taip jau
lengva atsinešti į vakarėlį šautuvą ir dar užtaisyti jį
gyvsidabriu!) Šaunant nėra reikalo taikyti tiesiog į
kregždę, nes pakanka ją tik išgąsdinti, ir ji nukris, bet
vis dėlto reikia stengtis, kad kregždė šaunant skristų
palyginti arti nuo jūsų. (Kaip galima stengtis, kad
kregždė skristų arti? O jei visai kregždė neatskris?)
Paskiau, kai kregždė nukris, tai ją tuoj pat reikia pa­
kelti, palaikyti kelias minutes rankose, kol ji atsigaus,
ir tuomet jau pateikti ją žiūrovams gyvą ir sveiką."
O jei ji nukris ir užsimuš? Kas tuomet?.. Ne, netiko
tie fokusai Seniai Gračikui ir jo kompanijai. Užtat anek­
dotus, nors ir skelbė apie kažkokius keistus ponus N. N.
ir dvokė, kaip ir visa knyga, sena skrynia, pelėmis ir
naftalinu, visgi Senia prisiminė. Ir štai dabar tuos anek­
dotus ir pasakoja Pjeras, kuriam, matyt, kadaise taip
pat buvo patekęs į rankas senas „Namų sekretorius-
patarėjas".
Po netaktiško Senios išsišokimo, sugadinusio svečiui
iš Paryžiaus nuotaiką, kurį laiką buvo nejauki pauzė.
— Sudainuokime ką nors! —pasiūlė kažkas.
104
 — O tu Karmanjolą —žodžius —žinai? —paklausė
Pjerą Surenas.—„Na, sušoksim Karmanjolą, teaidi ko­
vos griausmas!.."
Bet Pjeras nežinojo Karmanjolos žodžių.
Užtat jis žinojo Montano dainelę „Didieji bulvarai",
kuri daug kartų buvo transliuojama per radiją. Milą
tuoj pat atsisėdo prie pianino ir trankiai ėmė groti vi­
siems žinomą melodiją. Senia vogčiomis žvilgčiojo į
Ksaną ir slapčia kentė dėl jos: ji taip pat mokosi muzi­
kos, bet niekada taip garsiai negrodavo. Ir visi uždai­
navo: „Kaip gera vakare nors kartą pereiti didžiųjų
bulvarų žiedu." Visi dainavo rusiškai, o Pjeras tikra
prancūzų kalba. Čia tai kas kita!
— O jūs matėte kada nors Čarlį Čapliną? —pa­
klausė plonučiu balseliu viena moksleivė, kuri visą va­
karą sėdėjo rami ir nekalbi kaip triušis, slėpdama sa­
vyje šį klausimą.
— O tu buvai...—buvo bepradedąs ir Surenas.
Bet Riomka Štybas pertraukė jį:
— Nutilk tu su savo klausimais: „O buvai?.. O ma­
tei?.. O skaitei?" Ko tu prie jo kimbi? Pjerai, geriau pats
papasakok dar ką nors juokinga.
— Gerhai,—tarė Pjeras.—Labai gerhai. Trhe bjen *.
Štai į vieną parhduotuvę ateidavo jauna pirhkėja ir
klausdavo prhekybininką, kiek kainuoja vienas arhši-
nas aksomo. Prhekybininkas arhmėnas...
Senia paraudo ir, stengdamasis nežiūrėti į Suriką,
tyliai tarė Pjerui:
— Nereikia.
— Kodėl nerheikia?
— O aš žinau šį anekdotą, jis nė kiek nejuokin­
gas,—nenusileido Senia.1

1 Labai gerai (pranc.).

105
 — Tau nejuokinga,, o kitiems įdomu!—sušuko
Riomka.
— Vienas' buškis, panele,—kalbėjo toliau Pjeras,
kraipydamas žodžius, kaip jam rodės, armėnišku ak­
centu.
Surikas pabalo. Senia pašoko ir puolė tiesiog prie
Pjero.
— Aš tau sakiau, nereikia...—Ir jis parodė jam aki­
mis už savo pečių pabalusį Suriką.
— Pamanyk, šeimininkauja! —tarė Riomka.—Tai
tau su tavo Karapetu Kuracapovičiumi nereikia. O
mums reikia.
Kambaryje stojo tyla, bet Pjeras nusikvatojo:
— Kaip, kaip? Karhapetu Kurhacapovičium? O, ge-
rhai! Aš irgi žinau taip.
Ksana skausmingai žiūrėj d tai į Pjerą, tai į Suriką.
Riomka ėmė kvatotis.
Senia buvo beeinąs prie Pjero. Bet atsigręžęs jis
pažvelgė į Riomką, kuris tebesišaipė, ir iš tolo garsiai
tarė jam:
— Tegul dar sako dėkui, kad dar tik antra diena
mūsų tarpe. Tris .dienas svečias. Paaiškink jam. O po­
ryt aš už tokius žodžius...
— O ką tu, įdomu, jam padarytum? —iššaukiamai
paklausė Riomka, atsitiesė ir įsirėmė rankomis į šonus.
— Per sprandą, per sprandą,—paaiškino Senia.
Senia pažvelgė tiesiog į jį.
— Ak, ir tipas tu, Riomka! —tarė Surikas.— Tikrai!
— Žioplas daiktas! —papildė Senia.—Eikime, Su­
rikai!
— Na, kurgi jūs? —suūžė visi, mėgindami sulaikyti
Senią ir atsistojusį paskui jį Sureną.
— Dar visai anksti! —Milą vedžiojo prieš visus at­
kišta pirmyn ranka su laikrodžiu ant dirželio.
106
 — Biko! —ištarė paniekinamai Pjeras, linktelėjęs
galvą į Sureno pusę.
— Ką reiškia biko? —susidomėjo Riomka.
— O tai pas mus taip afrikiečius geltonsnukius, al­
žyriečius, vadina... Biko!
Senia sustojo, pasigręžęs sugniaužė kumščius. Bet
Surikas patraukė jį paskui save.
— Senia, jis gi dar neperauklėtas, pats turi supras­
ti,—vebleno Ksana.
Bet abu draugai tylėdami išėjo iš kambario. Trink­
telėjo išorinės durys. Visi tylėjo. Kambaryje pasidarė
staiga labai nejauku. Ant stalo, ant dviejų lėkščių, gu­
lėjo tarp trupinių nebaigti valgyti vardinių pyrago ga­
balai. Apelsinų žievelės buvo išknaibytos iš jų.
— Veltui tik atkandom. O per jas dabar dings visa
gera.
— Ir dar tik be dvidešimt vienos minutės devy­
nios,—tarė Milą, pažvelgusi į savo naują laikrodėlį.

XII skyrius
LAIMINGŲJŲ TĖVŲ KLUBAS

Paskaitą apie rajono ateitį skaitė visai dar jaunas

žmogus, labai liesas, siauro veido ir aštrių akių. Viskas
jo buvo tartum dygliai —ir juodos akys, nedelsiant
įsmingančios į tą salės kampą, kur staiga kyla šlame­
sys, ir griežtas balsas, gerai girdimas visose eilėse, ir
ilga kaip ietis rodyklė, kuria jis tai baksteldavo į že­
mėlapį, kabantį ant scenos, tai sulig savo žodžiais
įsmeigdavo į orą, tarsi užmaudamas ant jos smaigalio
tai, apie ką kalba.
Pradžioje Artiomas Ivanovičius stebėjosi, kaip toks
jaunas žmogus taip sklandžiai ir gyvai gali kalbėti į
10?
žmones. Tuo labiau kad buvo daug žmonių. Ir ne tik
jaunimas sėdėjo salėje. Pirmosiose eilėse, arčiau prie
tribūnos, bolavo galvos virš melsvų pastatytų apykak­
lių, priklausančių, kaip paaiškino Bogdanas, senajai Su-
chojarkos gvardijai, garbingiesiems šachtininkams.
Tačiau, matyt, jaunutėlį lektorių jau gerai čia pa­
žinojo. Kai Nezabudnas ir Bogdanas Anisimovičius pa­
sirodė salėje, lektorius tik ką buvo išėjęs į estradą. Ir
visi —jauni ir seni —jam labai vieningai plojo. O jis
linkčiojo, atmesdamas smailą smakrą, ir šypsojosi, aky­
lai žvilgčiodamas tai į kairę, tai į dešinę, linksėdamas į
salę visai kaip saviškiams.
Ir klausė jo labai įdėmiai. Bet tai, ką kalbėjo lekto­
rius, visai jau nustebino Artiomą Ivanovičių. Netikėda­
mas savo ausimis, jis slapčia žvilgčiojo į kaimynus. Jis
norėjo avo akimis įsitikinti, kad pranešėjo žodžius visi
sutinka rimtai, kad jis nejuokauja. Ir neįgyvendinamus,
kaip atrodė Nezabudnui, pažadus, koks bus Suchojar-
kos rajonas artimiausiais metais, visi sutinka kaip kaž­
ką savaime suprantama. Štai čia ir buvo nuostabiausia.
Žmonės aplink Nezabudną šeimininkiškai klausėsi, ką
kalba lektorius, išsamiai pasakojąs, kokia bus Sucho-
jarka labai greit, ir, pritariamai linksėdami, kažką užsi-
rašinėjo užrašų knygutėse. Ir tai, kas Nezabudnui atro­
dė pasaka, jiems visiems, kas sėdėjo salėje, buvo geras,
tvirtas, džiugus dalykas, bet visai galimas ir net tarsi
visai būtinas.
O kai baigėsi paskaita, iš salės pasipylė klausimai.
Ir ko klausinėjo žmonės, taip pat skambėjo ramiai ir
šeimininkiškai, reikliai. Matei, kad klausinėja, kas la­
bai reikalinga, svarbu, į ką gali reikšti pretenzijų.
— Ar numatytas naujas kelias į aerodromą? Grin­
dinys visai niekam tikęs. Valandą ant sparnelių skren­
di, o tris iki namų kapstaisi ant ratų...
m
 — O kaip bus su žuvų ūkiu vandens saugykloje? —
To paklausė vienas iš senių su garbės šachtininko
munduru.
— Ar galima tikėtis, kad Suchoj arkos įmonės —vi­
sas, žodžiu, ūkis —bus įjungtas į bendrą energijos žie­
dą? —Paklausė apkūni, kresna mergina su standžiomis
ilgomis kasomis.
— Ar bus savas teatras Suchoj arkoj e? Ir koks? Ge­
rai, kad būtų muzikinė komedija! —paklausė vaikinas,
apsivilkęs striuke su užtrauktuku.
Ir čia visi suūžė:
— O dramos tau nereikia?
— Tu be muzikos ir į teatrą neisi?
— Beje,—paklausė žila moteris su storais aki­
niais,—kas girdėti apie naujas muzikos mokyklos pa­
talpas? Esamos jau ankštos.
— O kaip su šaldytuvo statyba? Kažkodėl delsia­
ma,—klausė iš salės.—O sūdyta mėsa štai jau kur! —
klausiantysis stukseno sau delno kraštu per gerklę.
— Ar planuojama išplėsti šachtininkų profilaktori-
jų tinklą? —pasigirdo klausimas iš kito salės kampo.
Galerijoje atsistojo vaikinukas su uniforma (,,Iš kal­
nakasybos mokyklos",—paaiškino Bogdanas) ir, prieš
paklausdamas, iš anksto jau taip paraudo, kad greta jo
merginos ėmė prunkštauti viena kitai per petį nusigręž-
damos... Berniuko balsas buvo kažkoks keistas, dvigu­
bas. Jis tai kalbėjo žemu bosu, tai staiga surikdavo
vos ne falcetu.
— Prašau pasakyti,—pradėjo vaikinukas sodriu
balsu,—ar bus panaudojama atominė energija,—čia
jis staiga peršoko iš boso į diskantą,—vietinėmis sąly­
gomis anglies gavyboje. Ir kaip sprendžiamas,—jis per­
ėjo į bosus,—požeminės anglies gazifikacijos klausi­
mas? O taip pat kaip bus su hidrogavyba?
109
 — Girdėjai?! —Bogdanas, kupinas susižavėjimo,
bakstelėjo alkūne Nezabudnui į šoną.—Matai, koks
nusimanymas! Reikės man jį įsidėmėti. Žiūrėk tu man,
spiegia ir džiržgia kaip dūdelė, o katiliukas verda.
Paskiau, kai į visus klausimus buvo atsakyta, seniai
apspito Nezabudną. Kas išsyk pažino ir brovėsi per
eiles prie svečio, o kas iš pradžių stengėsi įsižiūrėti, o
paskiau tik ėmė prisiminti, kas priešais jį.
— Artiomas?! Kad tave kur galas! Kad tu pra­
smegtum!
— Sveikas, Nezabudnai! Ne veltui tokia pavarde.
Nepamiršai, seni. Prisibastei.
Ir kiekvienas iš senių, braudamasis prie Artiomo, dar
iš tolo sveikinosi:
— O-o-o, nutrūktgalvi! Mes manėm, visai nuo mū­
sų atskilai, Artiomai.
— Gerai gyvas, senas kipše!
Seniai, susigrūdę aplink Nezabudną, garsiai krenk-
šėjo, šluostė ūsus, bučiavosi su Artiomu Ivanovičium
ir dar stipriais kumščiais daužė čempionui į pečius ir
krūtinę, kurioje tik kažkas ūžė nuo šių smūgių, galin­
čių iš pat pirmo karto parblokšti bet kurį kitą žmogų.
Nezabudnas daugumą iš jų dabar prisiminė ir tuo­
jau pažino. Štai galingasis Pavlas Lichodijus, ištisos
garsiųjų kirtikų giminės galva. Štai linksmasis mitrus
Mikola Semibratnas. Dar gyvas senis, nepasiduoda.
Priėjo ir Makaras Zelepucha, o su juo —Maksimas
Chalilejevas ir Nikita Peregudas. Vis tai buvo stiprūs,
kieti seniai. Darbo ir partizanų medaliai švietė ant jų
mundurų su mėlynomis stačiomis apykaklėmis —ant
garbės šachtininkų mundurų. Tai šit kokie seniai! Bet ir
tėvai laimingi. Vos išklausinėję Nezabudną, kaip svei­
katėlė, kaip parvyko, visi ėmė girtis savo vaikų laimė­
jimais. Na ir buvo kuo pasigirti. Vieno sūnus jau kaž-
110
kur gamyklos direktorius, o kitas inžinierius didelėje
šachtoje. To duktė įžymi balerina ir dabar pasirodo Le­
ningrade, Akademiniame teatre. Štai kokia pažiba —
gražuolė nuotraukoje. Sijonėlis, teisybė, trumpokas, bet
taip jau įprasta, būtinas fasonas. O ketvirtas išėmė iš
kišenės sūnaus, ministro pavaduotojo anglies reika­
lams, laišką.
Ir su pavydu jis klausėsi tų laimingų tėvų pasakoji­
mų, kupinų meilės vaikams ir tėviškų pagyrų, jau am­
žinai bevaikis ir vakar dar benamis Artiomas. Juk ir
su Pjeru jam kažkas nesiklosto kaip reikia. Iš Pjero ne­
pasidarė Petka. Labai jau prancūziškas vaikinukas.
— Ko čia mums stovėti ir dar sausai!—tarė senis
Lichodijus.—Eikime, broliai, į butetą.
Ir Artiomą Nezabudną nuvedė į jaukią salę, kur
žmonės būriavosi prie bufeto, spindinčio visomis tra­
dicinėmis restorano dovanomis. O virš bufeto jis iš­
vydo seną laikrodį su gegute. Taip, tai tas pats laikro­
dis, kuris kabėjo kadaise smuklėje, kuri taip ir buvo
vadinama „Podkukujevka", arba „Kukui“. Jau seniai,
matyt, gegutė nebeskaičiuoja valandų. Kur jai bepa-
vyti naujuosius laikus. Ji taip ir įstrigo savo namelio
langelyje, išsprogino akis, nebyliai pražiojusi snapą.
Atkukavo, matyt, savo ir dabar tyli, žiūri, įsmeigusi
akis, pro savo langelį į naująją epochą.
Bet čia, Šachtininko rūmų bufete, kaip ir seniau va­
karais, susitiko išėję į pensiją, bet dar mėgstą pa­
triukšmauti seniai šachtininkai.
Sustūmę staliukus. Artiomą Ivanovičių pasodino
garbingoje vietoje, centre. Ir prasidėjo didelis, geras
pokalbis.
— Taip,—tarė seniai ir išgėrė visi kartu.—Vadi­
nasi, votr siante, šakai? Na, tegu ir taip. Siante tai sian-
te. Į sveikatą!
ui
 Gerai. Vadinasi, išgėrė prancūziškai. „Votr santė.
Į sveikatą!" Vokiškai jau gėrė: „Prozit!"
Dabar visi vėl prisipylė savo puodukus.
— Na, Italijoje, tur būt, buvai? —paklausė senis
Zelepucha.—Išgerkime tuomet ir kaip italai sako.
— Italai geria tokiu būdu,—paaiškino Artiomas; —
iš pradžių, vadinasi, įpila ir sako: „Saliute!" O paskiau
atsistoja ir vienas kitą iš tolo sveikina: „Čin-čin". Ta­
rytum kaip ir susidaužia.
— Na ir gerai, išgersim čin-čin,—pritarė Zelepucha.
Viskas vyko puikiausiai. Seniai buvo patenkinti.
— Kultūringai sėdim,—sakė kas nors iš jų.
Ne kartą, žinoma, per šį vakarą atsiduso seniai,
prisimindami tuos, kas jau seniai pasitraukę iš Podku-
kujevkos lankytojų ir arba guli kapinėse, arba ilsisi
kažkur brolių kapuose, arba dingę be žinios karo me­
tais. Nuleidę žilas galvas, minėjo seniai ir daugelį sū­
nų—savų ir svetimų, negrįžusių namo —karas juos
pražudė...
Ir visi nutildavo. Kas atsargiai ašarą nubraukdavo
iš raukšlės, kas padėdavo priešais save sunkų, iki bal­
tumo sugniaužtą kumštį ant staliuko.
Nezabudnas pastebėjo, kad ant daugelio kalnakasių
garbės mundurų šalia darbo medalių ir ordinų matyti
kovos šlovės ordinai, partizanų medaliai. Pakėlė pirštu
vieną tokį ant Peregudo krūtinės. Ir apie kokius tik
nuostabius daiktus, apie kokius negirdėtos drąsos žy­
gius—ir narsius reidus, pritrenkiančius okupantus, ir
apie nebylią apsupimo kančią, kai bet koks šlamesys
galėjo pražudyti, ir apie laisvanorišką smarkų darbą
frontui —apie viską pasakojo seniai šį vakarą Neza-
budnui po kadai jau nėbekukuojančių mediniu šaukliu.
Jie skatino vienas kitą pasakoti, patys pertraukdavo ir
vėl, kaip sakoma, užmegzdavo pokalbį. Tik ir girdėjosi:
112
 — O tu, Pavlai, papasakok jam, kaip mūsų vaikinai
jų generolą ir visą štabą su adjutantais nudobė... Ko tu
galvą kraipai? Juk tu, senas kipše, pats tuomet jiems
štabą pakūrei padegamuoju buteliu. Taip viskas ir užsi­
plieskė...
— Ką ten apie tai!.. Geriau štai ką... Prisimeni, kaip
tūkstantį kilometrų, o gal ir daugiau pėdinom per fron­
tą. Ir vis naktį. Dieną kur užlendam, o kai sutemsta —
maunami Su mumis dar kokie šeši buvo. Visi nuplyšom,
išbadėjom —baisus daiktas! Vos ne nuogi, ir kaulai
barkšo. Kas visai basas, o kas vieną koją apsiavęs, o
nuo kitos draugui apavą pasukęs. Kad nors viena tap­
sėtų. O vis dėlto pas savuosius prasiveržėm.
— Tegu kas apie mūsų bobeles pasako! Kaip jos su
mažais vaikais vargo evakuotos. Kaip už to Uralo ran­
kas nusišaldė. Tankus neapšildytuose cechuose rinko.
O speigas baisus, Sibiro vėjas... Toks šaltis, kad, tikėk
netikėk, Artiomai, kokį, būdavo, geležgalį paimsi, taip
oda nuo pirštų ir nusmunka. Prie geležies kaip svilte
prisvyla... O pirštinių trūko. Plikom rankom imdavom.
— O geriau pasiklausk Mikolą Semibratną, kaip jis
drabužių spintoje, paprasčiau tariant —garderobe, tris
mėnesius gyveno, kaip tos kandys, vos nuo naftalino
neužtroško... Jis vienoje pirkioje slapstėsi, kai į žvalgy­
bą ėjo. O toje pačioje pirkioje vokiečių pulkininkas
buvo apgyvendintas. Na ir įkliuvo mūsų Mikola Vasil-
jevičius. Prie kiemo sargybinis dieną ir naktį. Jau nie­
kur nebeišeisi iš trobos. Troba, ačiū dievui, didelė, trys
kambariai, tai pulkininkas už sienos viename, o mūsų
Mikola kitame. Seimininkas buvo savas, mūsų žmo­
gus. Įrengė spintoje visa kaip reikia. Kibirėlį su dang­
teliu ten įtaisė. Na, žinoma, maitino, kuo galėjo. Dieną,
kai pulkininkas savo štabe, Mikola iš spintos išeina,
vaikšto po kambarį, spintą vėdina... Na, paskiau, žino-
8. L. Kasilis 113
hia, jie tą patį pulkininką pribaigė ir spintoje vietoj
Mikolos patalpino.
— Ir apie tai, kaip paskiau mūsų šachta buvo atsta­
tyta, turi žinoti! Ventiliatorių vokiečiai buvo susprog­
dinę. Tikėk, su dujokaukėm dirbom, kaip nors greičiau
norėjom sutvarkyti. Daugiau kaip dešimt valandų į
viršų neišeidavom.
— Taip, bičiuli, užteko mums čia... Plikoje vietoje
iš naujo gyvenimą reikėjo pradėti. Bet mūsų šaknų nie­
kas neišraus. Ne. Jos giliai suleistos. Štai ir vėl, ir vėl
auga. Pats matai...
— O Artiomai, tai dar ne stebuklas, ką tau papasa­
kojo... O štai, tikėk, po du šimtus penkiasdešimt gramų
duonos buvo... bet kokia ten duona —sėlenos ir iš­
spaudos. Ir štai, po dvylika valandų iš eilės kirsdavome.
Čia dar tuomet iš Lenino komisaras atvykdavo.
— Na, ar pakvaišai! Tai juk dvidešimtais metais
buvo, kai baltieji ėjo.
— Oi, tavo teisybė, truputį suklydau...
Paskiau atėjo garsus kompleksinės brigados vado­
vas, įžymus šachtininkas, Aukščiausiosios Tarybos de­
putatas Nikiforas Kolobroda. O su juo ir jo brigados
vyrai, jau antri metai laiką vėliavą visoje apylinkėje.
Tai puiki sandrauga, anot jų pačių betariant,—kolekty­
vūs bandymininkai. Jie veikė pagal taisyklę: kas ge­
riausia iš kiekvieno —kolektyvui, kas geriausia iš ko­
lektyvo —kiekvienam. Toks buvo jų devizas. Jie kar­
tą visam laikui padarė galą senam profesiniam užsi­
darymui, kai vienas slepia savo darbo paslaptį, savo
išmonę nuo kitų. Jie viską dėdavo į bendrą katilą. Kas
silpnesnis, tas mokėsi iš stipresniųjų ir labiau prityru­
sių. O stiprusis perimdavo tai, kuo pats silpnesnis už
mokinį. Prakasėjai, kirtikai, stiprintojai dirbo išvien,
padėdami vienas kitam, dalindamiesi kiekvienu radiniu,
114
kiekvienu nauju samprotavimu. Kolobrodos komplek­
sinė brigada jau dirbo už šešiasdešimtuosius metus, ke-
leriems metams viršijusi visas metines užduotis. Šitai
seniai papasakojo Nezabudnui.
— Susipažink, Artiomai... Mūsų deputatas. Mūsų
išrinktas. Galima sakyti, pačios vyriausybės narys...
O Nezabudnas žiūrėjo į palyginti neaukštą ir ne taip
jau labai petingą, nors tvirto sudėjimo, pakumpusį žmo­
gų, su maža raudona emaline vėliavėle atlape, žiūrėjo
ir galvojo: „Štai jau už šešiasdešimtuosius metus duoda,
o aš niekaip savo skolų už aštuonioliuktuosius metus
negaliu išsimokėti, ir amžinai neatsiskaitysiu..."
Dar glaudžiau sustūmę stalus ir vėl pripylė puodukus
alaus. Bet Kolobroda, pagarbiai pasveikinęs naujai atvy­
kusį, droviai atsisakė naujo bokalo. Jis paaiškino, kad
jo namuose šeimos šventė ir duktė įsižeis, jei tėvas laiku
nepareis...
— Aš juk, tėveliai, neįpratęs piktnaudžiauti,—su­
trikęs atsisakinėjo Kolobroda.
— O tu ne pikta naudok, o gera naudok! —spaudė
seniai.
— Man, tėvai, šiandien dar ir padirbėti reikia. Brė-
žinėlį vieną... O čia paimsi virš normos, ir žiūri tave...
Taigi neužsirūstinkite ant manęs...
— Jis į inžinierius veržiasi! —paaiškino seniai Ar­
tiomui.—Neakivaizdiniu būdu mokosi! Į miestą egzami­
nų važinėja...
Kolobroda, linkčiodamas ir spausdamas prie širdies
plačią ranką su įsiskverbusia po nagų pakraščiais ang­
lies juodyme, dar kartą nusilenkė seniams ir išėjo su
savo vaikinais.
—1Nemanyk, Artiomai,—ramino Nezabudną se­
niai,—daro jis taip ne iš išdidumo. Iš tvirtumo. Sykį
nusistatė, taip ir darys. Taip jau mūsų žmogui tenka. Jo
115
gyvenimas aiškus. Kairi jam dangstytis? Teisingai kalbu,
seniai?
— Teisingai,—patvirtino visi.
Prie stalo prisėdo aklas akordeonistas su partizano
medaliu ant žalios juostelės. Ir, norėdamas įtikti svečiui
ir tuo pat metu, neįžeisdamas jo, kuo nors pažymėti
nepaprastą sutikimą, akordeonistas užgrojo: „Visą pa­
saulį apvažiavau". Ir tuoj pat atsistojo prie gretimo sta­
liuko atokiau sėdėjęs nuostabiai gražus, kiek panašus
į čigoną žmogus, tankiais plaukais, žilstelėjęs per smil­
kinius. Pasigirdo aiškus balsas, ir bematant visi nutilo;
jis uždainavo:
Apėjau aš žemę visutėlę,
Mylimosios neradau.
Vos grįžau į gimtą kraštą,
£mė plakt džiugiai širdis.

Ir Nezabudnui patiko jį supančių žmonių subtilus

švelnumas, jis suprato jų draugišką užuominą ir išgėrė
dar bokalą kartu su senaisiais bičiuliais.
O garbangalvis vis dainavo ir dainavo, ir jo akys
žvelgė kažkur į šalį, per sėdinčiųjų galvas, žvelgė susi­
mąsčiusios ir visai nelinksmos, nors jis ir šauniai kres-
teldavo, pakeldamas gaidą, juodas, baltom gijom per­
vertas garbanas.
Patylomis paaiškino į ausį Nezabudnui Bogdanas,
kad tai esąs Tarasas Andrėj evičius Gračikas, buvęs cent­
rinės autobazės Suchojarkoje garažo vedėjas. Prieš dau­
gelį metų jį paliko žmona, išvyko su vienu ūkiniu dar­
buotoju, perkeltu į Maskvą, ir paliko Tarasui Andreje-
vičiui ant rankų mažytį sūnelį. Ir nuo to laiko Tarasas
Gračikas ėmė girtauti. Vieną kartą rastas garaže stam­
bus trūkumas. Jis buvo teisiamas. Teismas atsižvelgė
į senus nuopelnus ir užnugaryje, ir fronte, bet atleido
116
iš pareigų. Ir štai dabar jis dirba savivarčio sunkvežimio
šoferiu hidrostatyboje.
Išgėrė jie už visas nacijas. Gerai išgėrė! „Tegu visos
bus lygiateisės —mums negaila!"
O įsismaginę seniai, kalbėdami: „Ei, kultūringai sė­
dim, teisėtai linksminamės", vis daužėsi ir daužėsi su
Nezabudnu, vis pylė jam ir vis pasakojo, koks jiem da­
bar atėjo gyvenimas. Kas gyrėsi jau motociklu, kas pia­
ninu, kuriuo anūkė mokosi groti, o kas jau ir televizo­
rium, kad įsigijo iš anksto, gerai pinigėlių susitaupė, o
jau po metų kitų žada srityje telecentrą atidaryti —
tuomet, gal būt, ir negausi. Seniai šachtininkai už kits
kito pasakojo Artiomui apie naujus kalnų kombainus,
apie kirtimo mašinas ir apie kitus stebuklus, kurie da­
bar vyksta po žeme.
— O apie tokį dalyką girdėjai —RUV? —teiravosi
senasis Preguda.
— Ne... Kas tai?
— O-o, tai bent! Jūsų užsieniui nelengva, matai,
atsilaikyti prieš mūsų naują techniką! O pas mus, sakyt,
visur visuose rūdynuose dabar įrengtas tas RUV, be jo
ir techninė apsauga šachtos nepriima. Paaiškink jam,
Bogdanai, kas yra tas RUV?
Ir Artiomui papasakojo apie nuostabų aparatą RUV,
kuris bematant pats išjungia srovę požeminiame tinkle,
kai tik kas nors per neatsargumą paliečia pliką aukštos
įtampos vielą. Ir, kai buvo įrengtas aparatas po žeme,
pasitraukė viena iš dažnų šachtininkų mirčių. O kiek
ne per seniai dar žūdavo dėl neprityrimo arba neatsar­
gumo jaunų vaikinų nuo aukšto voltažo srovės smū­
gio—to visur tykojančio požemio žaibo.
— Ką gi, broliai,—tarė, išklausęs tai ir daugel kita,
Artiomas Nezabudnas,—ką gi, bičiuliai, laimingai gyve­
nate. Taip... Pavydžiu jums!
117
 Bet čia seniai, nors ir sutiko, kad jie gerai gyvena
ir vaikai, duok dieve, turės gerą gyvenimą, tačiau
ėmė staiga plūsti kai kuriuos viršininkus už biurokra­
tizmą, neatidumą ir delsimą. Bet ir šio bambėjimo
Artiomas klausės su pasitenkinimu. Jis pastebėjo, kad
kažkas iš sėdinčių už stalo slapčia kumštelėjo per daug
jau kritikuojančiam kažkokius viršininkus kaimynui
ir akimis parodė į svečią.
Nezabudnas nuramino:
— Nieko, seniai, kad viršininkus plūstate. Tai dar­
gi gerai. O šiaip aš jau maniau, kad jūs, tokie padorūs
seniai, ir viskuo perdėm patenkinti. Labai jau viršinin­
kus gerbiate.
— Taigi kad tai ne viršininkai. Dabar vadovybe va­
dinam,—pataisė jį.—Suprask, protinga tavo galva. Mū­
siškiai jie. Tai mes juos ir mokom. Tatai mūsuose žinai
kaip vadinama —sa-vi-kri-ti-ka. Tu tikriausiai senai­
siais laikais tik kritiką žinojai, o dabar pas mus ir savi­
kritika atsirado —prieš pačius save... Supratai?
Čia paminėjo ir Galiną Petrovną, pirmininkę.
— O-o-o, su ta geriau ir nesusidurti. Iškarš kailį! —
tarė senis Lichodijus.—Ir kaip tu, Bogdanai Anisimo-
vičiau, pats su ja susitvarkai... Na, kas teisybė, tai tei­
sybė, galva!
Ir visi sutiko:
— Tai jau tiksliai pasakei. Vadovė. Mūsų brangioji
šeimininkė.
— Zelepucha! Tu jam, Makarai, pasakyk, kaip ji ta­
ve kartą šveitė, atkirto tau kaip reikant, kai tu gerkle
norėjai ją įveikti. Prisimeni, kaip tau tą būdą vištoms
nugriovė, kurią ne vietoj buvai pastatęs!.. Jis, supranti,
akis išsprogino, ir vis jai: ha ir ha! O jikGalina Petrov­
na, jam atsako: „O tu, seni, ko jau taip akimis žaiža­
ruoji! Manai, kibirkštys lekia? Nesudeginsi. Ne kibirkš-
118
tys lekia, o smėlis byra." Kaip dievą myliu, taip ir pasa­
kė. Ir dar pridūrė: „Ir netriukšmauk, seni. Nelaidyk
gerklės, nes, saugok dieve, dar gali nukentėti kita vie­
ta..." Makaras pašoko: ,,Kaip tu drįsti, begėde?!" O ji:
„Aš nežinau, apie ką tu galvoji. Aš, sako, turėjau gal­
voje, tavo širdis nesveika. O jau dėl kokios vietos tu
labiausiai nuogąstauji, kuo tu susirūpinai, tai negaliu
atsakyti..."
— Ką jūs!—Zelepucha mosavo ranka į senius.—
Daržinę tai visgi nurodė pastatyti kitoje vietoje. Ir tegu.
Visi nusijuokė, o paskiau Makaras Zelepucha, tarsi
kiek susisielojęs, tarė:
— Tai, vadinasi, ir tu jau atidirbai, Artiomai. Būsi
pas mus lyg ir pensijoje. Tau personalinę tikriausiai pa­
skirs.
— Tikriausiai! —rėkavo seniai.—Maža pasakyti,
pats Nezabudnas! Visus pasaulyje paklojo!
— Tik tu sau, Artiomai, kokį nors darbą prisirink,—
tęsė Zelepucha.—Paieškok ir pasirink. O šiaip per die­
nas ramybės neturėsi. Ir tau bus taip nuobodu, kad ir
gyventi nebesinorės —padėsi šaukštą! Reikia, brolau,
ir mums, seniams, savo grafiką turėti.
— Mes su tavim grafiką įvykdėm! —pažymėjo se­
nis Lichodijus.
— Meluoji, Pavlai Akimyčiau, šimtu procentų me­
luoji!—prieštaravo Zelepucha.—Reikia gyvenime pa­
sižymėti, sau užkirtimus daryti. Aš va kokią tvarką įsi­
vedžiau. Na, sakysim, tarptautiniais klausimais asamblė­
ja susirenka. Aš diena iš dienos laikraščius skaitau. Iš
ryto atsikeliu, tuojau —radiją! Nagi, kaip ten pas juos
balsąvimas? Taip jau iš ryto domiuosi. Arba kur nors
šachmatų turnyras. Aš tuojau lentelę įsigyju, langeliuo­
se viskas mano sužymėta. Kas lygiosiom, kam šachas ir
matas. Dabar imkime, kas arčiau, sakysim, apie mūsų
119
rajono anglies gavybą: Seku pranešimus. Taigi valanda
po valandos neatsilieku nuo gyvenimo srovės. O vasarą
štai, kad gražiau būtų, apynius už namo sodinu. Taip
jie, pasiutėliai, augai Nuo ryto ligi vakaro, tikėk neti­
kėk, ir tai žymu. Štai kiek, per kokius keturis centimet­
rus, arba ir penkis per parą ištįsta, ir dar apsiveja ap­
linkui. Taigi man viena diena į kitą ir nepanaši, visuo­
met skiriasi... Tai ir tu imkis darbo, Artiomai.
Čia kai kurie, jau per daug įkaušę, seniai pensininkai
ėmė girtis savo ankstesnėmis darbo pergalėmis, rodyti
savo rankų jėgą. Ir taip įsigyrė, kad jau ir Artiomas ne­
beiškentė. Jis pats, visuomet, visą gyvenimą laikęsis
griežčiausio režimo ir į burną nė lašo neėmęs, čia išgėrė
degtinės su alum ir dabar kiek apsvaigo. Ir, norėdamas
parodyti pagyrūnams savo visam pasauliui žinomą jėgą,
jis atsistojo, priėjo prie krosnies, paėmė ten kabantį sto­
rą žarsteklį, ne taip jau sunkiai jį sulenkė ir dar susuko
į mazgą.
— Nagi, draugai seniai,—prabilo jis,—eime laukan,
aš jums parodysiu!
Visi išvirto paskui jį į gatvę. Ten gulėjo didžiulis smai­
gas, storumo beveik sulig telegrafo stulpu. Artiomas
užsimetė jį ant peties, liepė už kiekvieno galo kabintis,
kiek kas įsikabins, ir padarė karuselę. Šį numerį jis
ne kartą rodė žiūrovams cirkuose. Po tris, po keturis
žmones pasikabino ant galų, smaigą Nezabudnas išba­
lansavo ant savo peties ir paskiau ėmė sukti jį taip
smarkiai, kad kabančiųjų kojos, išcentrinės jėgos trau­
kiamos, tik šmėžavo ore. Kažkieno toli nukrito kaliošas,
kažkas atitrūko. Gerai, kad jį žiūrovai dar spėjo nutverti
prie pat žemės. Seniai jau nebesidžiaugė, taip išprovo­
kavę Nezabudną... Vos nuramino įsismaginusį milžiną.
Ir milicininkas, atėjęs į triukšmą, bėgiojo aplink,
pagarbiai įkalbinėdamas.
 — Piliečiai, tėveliai! Gerbiamieji! Draugai pensinin­
kai! Klausykite, senoliai brangieji. Jūs gi garbingi žmo­
nės! Dievaži, lyg ir nepatogu. Taigi mokykla kitiems,
duodu žodį. Tvarkos pažeidimas!
O seniai, kuriems kvapą pagaliau atleido grąžinęs
juos vėl žemėn Nezabudnas, tik svirduliavo apsvaigę ir
stebėjosi. Teko vėl eiti į bufetą, kur jau baigė gerti li­
kusį puoduką —dabar jau saviškai: „Sveikas būk!"
Bogdanas ryžtingai spyrėsi, kad jau laikas eiti namo.
Jie kartu su Artiomu išėjo į gatvę.

XIII skyrius
ALEGORIJA APIE SKIRTINGUS POŽIŪRIUS
Iš Pervomaiskajos, kur dar nesibaigė nuo seno čia
įsigalėjęs paprotys pasivaikščioti kiekvieną vakarą,
sklido armonikos garsai, merginų balsai, traukiantys
linksmas ir valiūkiškas „kolomijkas", dainuškas.
Tolumoje degė žvaigždės ant šachtų poliakalių.
Žmonės vykdė savo planą. Jų šachtinė šlovė degė rau­
dona ugnimi virš gyvenvietės stogų.
Ir vis važiavo ir važiavo, dardėjo, drebindamos že­
mę, švytuojančiais žibintų spinduliais sklaidydamos
tamsą, ir judėjo ten, iš kur stepių vėjas nešė vos girdi­
mą, bet nenutylantį automašinų, sunkvežimių, savivar­
čių kolonos dūzgimą.
— Ne, kas gi tai per tauta! —bambėjo sau Neza­
budnas, vis dar veikiamas girdėtų žodžių.—Kas per tau­
tai.. Dieve mano, kas per žmonės, jei jie viską sugebėjo
pakelti ir tai padarė! Atsitiktų taip kokiai kitai tautai,
jie visi tikrų tikriausiai visai išnyktų. Tikėk manim!
Aš visgi daug ko esu matęs. Arba seniai būtų atsižegno-
ję visko, ką sumanė,—kad nors šiaip taip galėtų ma-
't*

121
nytis ir savo amžių pasaulyje išgyventi... O štai tie,
mūsiškiai, neatsitraukė, laikosi. Ir nesižvalgydami atgal,
o planuodami pirmyn gyvena. Štai kas svarbiausia. Ir
kas gi tai per žmonės?..
Naktelė buvo graži. Vėjas vienodas ir nestiprus nešė
pažįstamą stepės kvapą, kiek sumišusį dabar su benzino
dūmeliu. Ir viskas aplinkui buvo ir nauja, ir kartu grau­
džiai pažįstama. Artiomas ėjo, kvėpdamas ir iš vaikystės
pažįstamus, ir visai naujus toms vietoms kvapus.
— Kas per žmonės! Ak dieve mano...—samprotavo
balsu Artiomas.—Aš maniau —šit kiek daug aš visko
esu matęs pasaulyje! O dabar matau —dar daugiau
nesu pastebėjęs. Kaip sakoma, po platų pasaulį ankštais
batais vaikščiojau... Kas per žmonės! Bet juk ir pats
galėčiau visai laisvai su jais lygus būti, bet savo dalios
atsisakiau, tiesiog pabėgau nuo savo' dalios. Labai jau
didele jėga gyriausi. O pasirodė, kad ne mano nosiai.
Bet kas gi, sakyk, ta neįveikiama jėga, kad jie viską
išlaikė, nesulinko?.. Teisybė tikriausia toji jėga. Tei­
sybę liaudis pajuto. Savo teisybe patikėjo labiau, negu
viešpačiu dievu. Visai kaip andainykštis vaikezas —
jis dar vandens nė matyt nematė, o jau plaukti išmoko,
nes tiki ir žino —ateis pas jį vanduo. Jis ir minties to­
kios neturi, kad gali neateiti.
— Na, tu, matau, kai kuo jau tiki,—pažymėjo Bog­
danas,—o jei pats dar ko neišsiaiškinai, leisk, aš tau
trumpai papasakosiu, jei tave, žinoma, visa tai domina.
— Ačiū tik pasakysiu.
— Aš jau tau, kai čia ėjom, sakiau, kas svarbiau­
sia. Kad mūsų žmonės patys sau šeimininkai tapo.
— Ir tai jau nemaža!
— Palauk, turėk kantrybės ligi galo klausyti.—Bog­
danas Anisimovičius kalbėjo negarsiai, lėtai, suteikda­
mas kiekvienam žodžiui tikslią ir svarią prasmę.—Nėra
122
tarp mūsų šeimininkų, kurie stumdo žmones. Nėra, Ar­
tiomai, daugiau tokio gyvenimo, kad tėvai verstų duk­
teris už neapkenčiamų tekėti. Nėra aukso valdžios, o jei
kas pamėgintų tokią valdžią įsigyti —yra kas jį suvaldo.
Šviesos valdžia pas mus įveikė tamsos valdžią. Žinok,
kad tai svarbiausia.
— Didelis dalykas,—prabijo Nezabudnas.
— Nėra,—toliau kalbėjo Bogdanas,—mūsų bend­
rajame liaudies likime skirtumo nei pagal kraują, nei
pagal prigimtį. Nėra, supranti, jokio skirtumo tarp
krikštytų ir nekrikštų, ir tokio žodžio —kitakilmis —
nebėra. Jei prisimeni, pamiršk... Ir neišgirsi tu dabar
apie virėjų vaikus, kurie kelio neturėjo į švariąją namo
pusę. Padarėm galą, brolau, tiems reiškiniams visiems
laikams. Nebekenčia daugiau sunkios gėdos vienišos
motinos —nebesiskandina dėl to. Nėra daugiau betė­
vystės gėdos, ir nėra našlaičio dalios. Nebemiršta jau
nuo viduriavimo, nuo gerklės ligų ir cianozės maži
vaikai kaimuose...
— Klausyk,—sustabdė jį Nezabudnas ir pats su­
stojo.—Tai juk stebuklų stebuklai. Tai šit dėl ko ir ry­
žosi žmonės tokiems išmėginimams, iškentėjo visa, o
atgal eiti jokiu būdu nesutiko. Taip atrodo!
— Na, matau, suvoki šį tą,—šyptelėjo Bogdanas.—
O dabar man pasakyk: susitaupei nors kiek? Kapitalis­
tas, gal būt, pasidarei ar visa taip dulkėmis pavirto?
Juk tu, girdėjom, pinigo užkaldavai —ačiū dievui! Apie
tave visame pasaulyje griaudėte griaudėjo.
— Ką tau pasakyti, Bogdanai? Nepatikėsi. Aš ne­
meluosiu. Ir gerovės, ir šlovės buvo gana. Nepasakysiu,
kad jau taip daug, bet visko pakako. O laimės nebuvo...
Nė dienelės laisvos. Viskas niekai. O paskiau ir visai
riesta buvo. Ir pinigai visi kažkur dingo, ir bičiulius
praradau, kuriuos buvau sutikęs, ir jau nuo mano šlovės
123
nei man, nei kitiems džiaugsmo. Ir palikimo nėra kam
užrašyti... Štai vieną knygą skaičiau ar tai anglų rašy­
tojo, ar gal iš amerikiečių... Apie senį žveją. Galingas
senis. Geresnio žvejo nebuvo visame pasaulyje. Sugavo
jis žuvį, tiesiog lobį į rankas. Visam gyvenimui už tą
žuvį uždirbti galėjo. O jam visa, kaip stovi, rykliai su­
rijo. Visai visa. Vieni griaučiai liko. Štai taip ir man
rykliai viską surijo. Rykliams dirbau.
— Pasaulinio imperializmo rykliai! —nusišypsojo
Bogdanas.—Taip ar ne?
— Tai nežinau, kokie ten... O rykliai —faktas! Ir
taip atsitiko, kad mano jėga nei kitiems didelės šlovės,
nei man džiaugsmo nesuteikė!
— Reikia, brolau, kryptį turėti,—atsakė Bogdanas
susimąstęs,—savo gyvenimo srovę žinoti. Artiomai tu
mano, Ivanyčiau, vaga žmogui reikia eiti. O ne šiaip sau
išsilieti. Štai, kad nori, išpilk išsyk visą Dnieprą į kokią
nors dykumą, na, sakysim, Sacharą. Suputos ir į smėlį
susigers. O kanalą prakasi, apkasi kaip reikia, padarysi
nuolaidumą. Ir teka, ir drėkina aplink.
Artiomas su netikėtu kartėliu ėmė skųstis Bogdanui
tais, su kuo rytą buvo susitikęs. Jam skaudu buvo, kad
ir elgeta, ir dvasininkas, ir buvęs krautuvininkas —
šiandien spekuliantas —ne tik laiko jį turint kažką
bendro-su jais, kažkuo panašiu į juos, bet dar leido sau
priekaištauti jam ir mokyti jį...
— Bet spiauk tu į juos,—patarė Bogdanas,—rado
ko klausyti. Jie nors ir greta mūsų gyvena, o toli nuo
visa, kas mūsų. Tai, pasakysiu tau, vietoj sėdintys emi­
grantai. Tai taip. Na, jie už tave nė kiek ne geresni,
blogesni —tur būt. Tave nors likimas dėl tavo kvailu­
mo blaškė, bet tu, matyt, ir už tūkstančio kilometrų
būdamas, visu savo vidum čia buvai. O yra pas mus
dar tokių, kurie lyg ir vietoje prisiglaudę, o jo širdį
124
svetimi pašaliai vilioja. Vienas pas dievą į dangų pa­
bėgti taikosi, po dievo barzda pasislėpti, kitas vis sena­
me mėšle vakarykštės dienos ieško; tas, kaip pats tei­
singai sakei, elgetos krepšyje rausiasi, o kas į molinį
indą su galva įlindo, kaupia kažką. O yra tokių, kuriems
stikliukas paguodos teikia. Pasakyčiau, užsienyje nuo­
voka slepiasi. Taipgi, gali sakyti, nuo gyvenimo bėga.
— Gerai sakai, Bogdanai,—lengviau atsidusęs, pra­
bilo Artiomas.—Tik nuostabu man,—nejaugi jie čia
gyvena, o teisybės nemato šalia savęs? Pačios esmės
nepastebi.
— O tai viskas priklauso nuo to, iš kur kas žiūri,—
paaiškino Bogdanas.—Palauk, aš susisuksiu užrūkyti,
o tau pasaką paseksiu, neprisimenu, kur ją esu skaitęs,
labai ji man patiko. Nors ir vaikiška pasaka, bet ir
mums, seniams, ji tiks. Tai paklausyk!

Pasaka apie tris taškus

Kitą kartą gyveno bobutė, tėvas ir sūnelis. Gyveno

jie viename kambaryje ir langą turėjo vienui vieną,
tokį mažytį. Ir buvo jis iškirstas sienoje taip aukštai,
kad berniokas ir palangės nepasiekdavo. Pažiūrės J lan­
gą, atloš galvelę ir mato tik vien aukštą dangų.
O bobutė guli sau ant krosnies, dar aukščiau lango,
ir mato, gal būt, tik vien žemę.
Ir štai jie, kai tėvas išeina į darbą, ima ginčytis.
Ginčijasi dėl to, kas ką pro langą mato. Bobutė anksčiau­
siai vakaro šešėlį kieme pastebi. O berniūkštis, priešin­
gai, pirmas saulę mato. Tai jie vis pyko ir ginčijosi, pyko
ir ginčijosi.
,,Vaje, koks purvas šiandien gatvėje!—Tai bobutė
murma.—Biaurus oras!"
125
 „Ne, šiandien saulutė kieme! —berniukas priešta­
rauja.—Ir dangus mėlynai mėlynas šiandien. O purvas
tik po vakarykščio lietaus liko."
Ir štai žiūri berniukas pro langelį į dangų, mato —
saulutė ten švyti, šiandieninė saulutė, ir vakarykščiai
debesys slenka tolyn. Ir medinės sijos, ir kranai kaba
danguje. Naujas namas kaimynystėje statomas. Ir lėk­
tuvas dūzgia ant viso dangaus.
„Girdi, bobute, lėktuvas skrenda?"
O bobutė atsako:
„O ne, tai gurguolė grindiniu bilda, gurguolė į kiemą
įvažiavo. Aš nuo krosnies matau."
Mat, nuo krosnies galima matyti tik seną šiukšlėtą
kiemą, senas tvoras, valkas po vakarykščio lietaus ir
pernykštį sniegą, kuris užkampiuose dar nenutirpo.
O daugiau ji nieko matyti ir nenorėjo, toji bobutė. Pati
nematė ir tikėti nenorėjo, kad ir saulutė kieme, kad ir
oras pasitaisė, ir už senos tvoros naujas namas auga...
Bet čia ateina tėvas. O jis kaip tik tokio ūgio, kad
mato pro langą ir viršum ir apačioje, ir iš kairės ir iš de­
šinės, ir arti ir toli. Jis tai jau viską matė —ir purvą
po vakarykštės darganos likusį, ir saulę, šiandien žyd­
rame danguje patekėjusią, ir gurguolę jis pastebėjo, ir
lėktuvu gėrėjosi. Ir šiukšles kieme pastebėjo, ir mar­
murą dešimtame aukšte. Viską matė. Ir tėvas mėgina
sutaikyti bobutę su anūku.
„Palaukite,—sako jis,—štai mes persikelsime į nau­
ją namą su dideliais langais, tuomet jums nebus ir ko
ginčytis."
Taigi netrukus jie persikėlė į naują butą su dideliu
langu. Ir tuomet tikrai bobutė išvydo viską, ką matė
anūkas.
126
 Tik manai, jie nebesiginčijo? Ne. Vis tiek ir po šiai
dienai tebesiginčija. Dabar ginčijasi dėl laiptų naujame
name. Anūkas sako:
„Mūsų laiptuose šešiasdešimt pakopų. Aš pats su­
skaičiavau."
O žinai, kaip jis skaičiuoja? Jis juk repečka dar ka-
baruojasi. Ant kiekvienos pakopos iš pradžių kojomis,
o paskiau ir rankomis užsikaria.
O bobutė tikina, kad laiptuose devyniasdešimt pa­
kopų. Mat, kai ji, sena, lipa, tai ant kiekvienos pako­
pos vieną koją pastato, paskiau kitą, ir dar lazda pa­
siremia ir dar murma:
„Ak, kad tave kur nelabasis!.. Kad tave kur..."
O tėvas visus įtikinėja:
„Man rodos, mūsų laiptuose penkiolika pakopų."
Jis žmogus jaunas, darbštus, visuomet skuba, na ir
žengia išsyk per dvi pakopas:
— Tai mat, kokie dalykai,—netikėtai baigė Bogda­
nas savo pasakėlę.—Nueik suskaičiuok, kiek pakopų!
Artiomas nusišypsojo:
— Tikrai, kaip čia skaičiuoti?
— O kam skaičiuoti! —tarė Bogdanas.—Lifto rei­
kia, tai ir skaičiuoti neteks. Technika mūsų sąlygomis
bendrą gyvenimą pakelia į aukštą lygį. Ir ginčai baigti.
Na, aš jau namuose. Kelią rasi?.. Būk sveikas!
— Geros kloties,—palinkėjo Artiomas ir neskubė­
damas, kvėpdamas vakaro vėsą, nuėjo prie bendrabu­
čio, kur jie su Pjeru laikinai buvo apsistoję. Už kampo
jis susidūrė su kažkokia keista pora. Liesokas, suglebęs
ir ištįsęs vaikinas beveik tempte tempė ant pečių labai
smarkiai įkaušusį žmogų ir vis kažką įkalbinėjo jam.
O tas tik kratėsi, neaiškiai murmėjo, stengdamasis iš­
traukti ranką. Artiomas apšvietė sutiktuosius galingu,
adatą primenančiu elektriniu žibintu. Ir išsyk pažino
127
Tarasą Andrejevičių Gračiką. Aplink jį sukinėjosi tas
vaikinas, kuris dar dieną ties turgum kibo prie Artiomo,
klausinėdamas „moni" ir cigarečių.
— Palauk, vyruti. Kur jį tempi? —paklausė Artio­
mas, nenukreipdamas nuo jų spindulio.
Machanas, merkdamasis nuo šviesos, ėmė išsisukinė­
ti. Negalįs jisai palikti žmogaus, jei tas visai nesivaldo.
Iš kalbos paaiškėjo, kad Machanas veda šoferį tiesiog
kažkur į tamsų skersgatvį ir ketina, matyt, atimti iš jo
uždarbį, apie kurį pasigyrė Podkukujevkoje girtasis. Jis
ir dabar vis traukė iš už odinuko atlapo ir taikėsi perdė­
ti į kitą kišenę pluoštą pinigų. Nereikėjo ypatingos nuo­
vokos, norint suprasti, kur krypsta reikalas. Artiomas
pamažu sugniaužė savo pūdinį kumštį ir, kad būtų įtiki­
miau, dar apšvietė jį, pakilojo Machano panosėj. Tas
paleido bendrakeleivį, atsistumdamas delnais nuo Artio­
mo kumščio, murmėdamas:
— Na, tik jau nesikabink... užsienietis atsirado!—Ko
čia makaruoji po nosim. Ir didesnių už tave buvo, bet
aptrumpinom... Ko tau? ko tau?.. Jis už mano pinigus
linksminosi. Aš jam visą litrą stačiau. Ką gi, gauti savo
neturiu teisės? Drožk atgal, iš kur atvykęs...
Machanas, vis dar murmėdamas, dingo tamsoje. Ta
pačia akimirka iš už kampo pasirodė vos matoma tam­
soje mažytė figūrėlė. Artiomas pašvietė žibintuvėliu.
Tai buvo Senia.
— Ar tau bloga, tėti?.. Negera? —prabilo jis, vik­
riai, matyt, kaip jau įpratęs, pakišo petį tėvui po pažas­
tim ir permetė jo ranką sau per sprandą.—Taip jau jam
būna,—droviai sukuždėjo jis, kreipdamasis į Artiomą.
Jam buvo mirtinai skaudu, kad tėvas taip graudžiai
ir apverktinai pasirodė prieš įžymų žmogų. Ir iš to, kad
jis kaip reikiant tvarkėsi su visai apsvaigusiu tėvu, bu­
vo matyti —tai jau nebe pirmiena berniukui.
128
 — Duok aš tau padėsiu,—pasiūlė Artiomas, sunkiai
sušnopavęs.
— Nereikia, dėde, aš pats.
— Kur čia pats! Sunku. Duok aš jį iš šito šono pa­
imsiu...
Kai jie priėjo namus, kur gyvena Gračikai, Artiomas
tarė:
— Kai tėvą paguldysi, jei pats neužsnūsi, išeik. Aš
palauksiu.
Jis atsisėdo prie vartų. Jam neilgai teko laukti. Senia
netrukus pasirodė, patylomis uždaręs vartelius.
— Na kaip, nusiramino? —paklausė Artiomas.
— Miega. Jis visuomet greit.
— Negerai, kad jis geria,—užjautė Artiomas.
— Jis geras buvo,—tarė Senia.—Bet kai su mama
tada atsitiko, tai ir pradėjo.
Abu kurį laiką tylėjo.
Paskiau staiga Artiomas Ivanovičius pasilenkė prie
Senios:
— Klausyk, vyruti... Ko aš tavęs prašyti norėjau.
Nuvesk mane dabar į terikoną. Tu andai sakei, kad iš
ten matyti... Baisiai noriu pažiūrėti. Kelią, tur būt, žinai?
Ir štai jie kyla į senojo terikono viršūnę. Kas žings­
nis naktis darosi erdvesnė. Visa kas aplinkui, einant že­
myn, skleidžiasi, plečiasi ir tarsi skečia rankas. Ir toli­
mas horizontas ištiesia pečius, ir, rodos, visa erdvė
aplink pamažu pilna krūtine įkvepia gaivaus vakaro
oro.
Žvaigždės danguje nepriartėja, ne, jos dar valdin­
giau vilioja į nepasiekiamą tolį, bet tarsi įsidega vis
aiškiau ir ryškiau. O dideli žiburiai —žvaigždės ant
šachtų kuprų dega dabar jau šaltoje tamsoje, besidrie­
kiančioje po kojomis. Šen ten begarsėj nakty blyksteli
9. L. Kasili i 20
šviesūs langų kvadratai. Žmonės gesina savo žiburius,
eina gulti.
Bet tolimas nakties horizontas stepėje kupinas kitų,
nesnaudžiančių žiburių. Vieni kyla iš už jo miglotų
kraštelių, juda ir, švystelėję trumpais kaip amalas spin­
duliais, užgęsta. Kiti mirga, tviska lyg žarijos krosnyje,
kai vėjas jas įpučia. Silpnas, nenutylantis dundesys
kartu su stepių vėsa girdėti ten. Ten vyksta darbas. Iš
ten su laiku ateis vanduo.

X I V s k yriu s

STIPRIŲJŲ SILPNYBES
Pjeras, grįžęs iš Milos, rado Artiomą Ivanovičių la­
bai blogoje būklėje. Senelis gulėjo skersai viešbučio
lovos, joje neišsiteko, tai prisitraukęs kėdę ir padėjęs
ant jos vieną koją. Kita nepatogiai nuslydusi ant grin­
dų. Jis sunkiai alsavo ir neklusniais pirštais mėgino at­
rišti kaklaraištį. Diena, kupina įspūdžių, naujovių, nuo­
skaudų ir paguodų, nepraėjo veltui. Širdis nerimo, trūk­
čiojo, tai lyg visai sustodama, tai staiga imdama tankiai
plakti, ir kiekvienas smūgis skaudžiai atsiliepdavo kai­
riajame smilkinyje, o pirštai buvo kažkokie glitūs ir su­
glebę.
— Bloga man,—vos pratarė Artiomas, pamatęs
Pjerą.—Gal... gydytoją?
Bendrabučio budintis pasiūlė iškviesti, jei reikia,
„greitąją pagalbą" arba nueiti pas gyvenantį priešais
kitame name gydytoją.
Pjeras, perbėgęs gatvę, sustojo prie švaručio gonke-
lio, kur ant durų kabėjo lentutė: „Daktaras Levonas
Ovanesovičius Arzumianas". Bet Pjeras neskaitė lentej
lės. Jis pamatė senobinio skambučio kotą, lyg dviračio
130
pompą, timptelėjo kartą, kitą. Namuose tikriausiai jau
ėjo gulti, nes atsiliepė ne išsyk. Tik kai Pjeras patraukė
kotą ketvirtą kartą, iš už durų pasigirdo:
— Kas ten?
— Parhdon... atleiskite... Man daktarho... labai
grheit... susimildami... prhašau!..
Pjerui kažką labai priminė balsas, prakalbinęs jį už
durų. Bet ir ten, už durų, matyt, išgirdę Pjero žodžius,
sukluso.
— O kas? —neryžtingai pakartojo klausimą iš už
durų. m
Pjeras nespėjo atsakyti, kai durys prasivėrė, ir virš
grandinėlės išlindo pažįstamas Sureno veidas. Kurį laiką
abu tylėjo, žvilgčiodami į viens kitą ir nežinodami, ką
daryti. Paskiau durys užsitrenkė. Pjeras jau buvo beke­
tinąs dar kartą paskambinti —ką darysi, reikėjo nusi­
žeminti ir prašyti... Bet skambtelėjo atmetama grandi­
nėlė, ir durys atsidarė.
— Tuojau,—tarė Surenas, žvelgdamas pro Pjerą,—
užeik. Aš tėvą prikelsiu. Jis budėjo. Pavargęs. Atsigulė
numigti.
— Seneliui Artiomui bloga,—nedrąsiai paaiškino
Pjeras.
— Na, palauk čia.
Pjeras liko vienas. Namelyje nesigirdėjo nė garso.
Svetima ir, rodės, abejinga naktis,—naktis naujoje, ne­
priprastoje vietoje žvelgė pro langus. Bet nepraėjo nė
minutė, ir į kambarį, kur laukė Pjeras, įėjo mažas ilga­
nosis žmogus su storais akiniais, sutaršytais plaukais ir
senoviška smaila barzdele. Jis buvo jau su švarku. Jis
įėjo, skubiai rišdamasis kaklaraištį.
— Kas atsitiko? —paklausė, priėjęs prie Pjero.—
Iš ko? Tai Artiomas Ivanovičius Nezabudnas? Man sa-
131
kė —parvyko. O tu kas?.. Anūkas? Tai kas? Kas yra se­
neliui? Tik greit. Ir trumpai. Gyvai. Na?
Ir, kol Pjeras, grebluodamas labiau, negu visuomet,
painiodamasis, įterpdamas į rusų kalbą prancūziškų žo­
džių, paaiškino, kas atsitiko, daktaras Levonas Ovane-
sovičius, kurį visi Suchojarkoje nuo mažo iki didelio
vadino Levontijum Afanasjevičium, įdėmiai klausė,
kinksėdamas galva, žvilgčiojo raudonomis, išvargusio­
mis akimis pro akinius, rinko įrankius, paėmė kažką iš
spintutės. Pjeras dar nespėjo baigti savo paaiškinimų,
kai daktaras jį paskubino:
— Na ką, viskas? Kur, toli?.. Ak, čia, bendrabutyje.
Viskas aišku. Keliaujam.

Koks bejėgis, nereikalingas ir apsunkinantis atrodė

dabar Artiomui jo didžiulis kūnas. Kadaise juo gėrėtasi
visose pasaulio arenose. Jis gaudavo ypatingus prizus
už kūno sudėjimo grožį beveik kiekviename čempiona­
te. Į jį nusižiūrėję, lipdydavo statulas. Štai dabar jis, tas
perkaršęs, savo amžių atitarnavęs kūnas. Seniau Artio­
mas rūpestingai prižiūrėdavo jį. Reikėjo tepti kva­
piais aliejais, puoselėti, treniruoti. Kiekvienas muskulas
teikdavo pajamų ir šlovės. O dabar tik sunkenybė, naš­
ta sau ir kitiems...
Laimingi žmonės —sveiki žmonės! Ką jūs žinote
apie mus, sergančius, liguistus? Argi jūs kada užčiuo­
piate sau ant riešo trūkčiojantį pulsą, klausotės, skai­
čiuojate, lyg po lašą skirtą gyvenimui... Ką jūs žinote
apie nemigo naktis, kada taip norisi, taip norisi užmigti,
o baisu, kad širdis tuo pasinaudos ir visai sustos...
Kai Pjeras grįžo su daktaru, Artiomui Ivanovičiui
buvo jau visai blogai. Bet po injekcijos, kurią tuoj pat
132
padarė jam Levonas Ovanesovičius, išsyk kiek paleng­
vėjo.
— Štai, Leontijau Afanasjevičiau,—kimiai kalbėjo
Nezabudnas, dėkingai žvelgdamas į daktarą, kurį dar
prisiminė iš vaikystės,—pasitaikė patekti pas jus prieš
mirtį.
— Kas per kalba! Kodėl prieš mirtį? Aš ne šventi­
kas, kad prieš mirtį. Kas čia —prieš mirtį!.. Nieko sau
dalykas! Mano priedermė —traukti atgal į gyvenimą,
o ne paleisti ten, kur palydi popai. Na, gana kvailioti.
Teks pagulėti. Aplamai nieko. Spazmas. Žinoma, pasi­
saugoti ne pro šalį. O čia kas? —paklausė jis, įprastu
daktaro familiarumu besdamas pirštu į gaublį prime­
nantį imtynininko petį.
— Ben Drigas įkando,—paprastai paaiškino Artio­
mas.
— Kas per žvėris Ben Drigas?
— Taigi kad žvėris. Bufale kovėmės. Aš jį mečiau
iš tur de tet', o jis dantimis man į petį... O mane dar
prižiūrėtojas rimbu pavaišino, taigi oda išsiskyrė... Se­
nas dalykas. Prisimenate, daktare, šachtoje pas mus
sąmyšis kilo, kai žmones užvertė, supuvusius sutvirtini­
mus davė...
— Taip. O čia kieno raštelis?
Nezabudnas dėbtelėjo į gilų randą po krūtine ir susi­
drovėjęs krenkštelėjo.
— Tai vieną, prieš mane pasiųstą, aš į aną pasaulį
pasiunčiau Sidnėjuje. O jis vis dėlto spėjo čirkštelėti.
— Taip... įdomus metraštis! —pajuokavo daktaras
Arzumianas.—Na kaip nors užeisiu pavakare, paskaity­
siu.
— Daktare... Leontijau Afanasjevičiau, man turi iš1
1 Tur de tet — vienas iš prancūziškos kovos būdų.
133
Maskvos pervesti... Jūs jau atleiskite. Kiek aš jums sko­
lingas?
— Jūs turite —gulėti. Aišku? Daugiau jūs man nie­
ko neskolingas. Jei dienelę pagulėsite, tai aš jums duo­
siu grąžos gerą savijautą. Viskas?..—Ir jis pažvelgė
į Pjerą.—O šitas? Jūsų anūkas?
— Augintinis,—pakuždomis atsakė Artiomas.
— Ką gi, tokį verta ir auginti. Kuo tu vardu, ber­
niuk?.. Pjeras? Tai šit ką, Pjerai, rytoj rytą nueisi į vais­
tinę, paimsi šį receptą...—Ir, skubiai parašęs receptą,
davęs atitinkamų nurodymų, pažadėjęs aplankyti rytoj
pavakare, Levonas Ovanesovičius išėjo.
Bet namie jam neteko išsyk atsigulti. Jis rado savo
kambaryje Sureną. Tas buvo kažko susijaudinęs ir pa­
niuręs vaikštinėjo iš kampo į kampą.
— O miegoti? —paklausė daktaras.
— Tėte,—tarė pagaliau Surikas,—turėk galvoje, tas
berniukas, kuris ką tik buvo atėjęs tave šaukti,—rasis­
tas.
Čia daktaras padarė tai, ko jis taip dažnai paprastai
reikalaudavo iš pacientų, sakydamas: „Labiau išsižiokite
ir sakykite „a"... Paskiau Levonas Ovanesovičius užsi­
čiaupė, pavaizduodamas, kad nurijo skreplius, ir įdėmiai
pažvelgė į sūnų.
— Taip,—kalbėjo toliau Surikas,—jis visokiais
anekdotais mėgdžiojo su akcentu ir mane vakarėlyje
pas Milką Kolobrodą dar kažkaip pavadino... „Biko",
rodos. Taip jie alžyriečius mėgdžioja.
— Kas tai —jie? —pasidomėjo daktaras.
— Na, prancūzai ten, imperialistai, jų fašistai.
— Taip,—tarė daktaras.—Vadinasi, jis imperialis­
tas. Seniai buvau sutikęs. Na ir kas? Kas iš to bus?
— O tai, kad aš tavim dėtas neičiau pas juos
daugiau.
134
 — Ne? Neitum? —Daktaras atsistojo ir, priėjęs prie
sūnaus, stipriai paėmė jam už smakro.—Ne, mano mie­
lasis. Jei tau kada nors teks būti mano vietoj... jei tau
bus patikėta ši vieta, tai tu eisi. Labai kvailas tu. Ne,
tu ne biko! Tu tiesiog veršiukas, kvailas, užgaulus ver­
šiukas. Aš sužeistą vokietį sutvarsčiau, kai mes jį su-
čiupom. Sužeistas, ligonis —tai iš viso jau nebe prie­
šas. Tai pacientas. Eik gulti. Rytą pasvarstyk, ką aš tau
sakiau. Blaivia galva pasvarstyk. O dėl šito imperialisto
mudu dar pasišnekėsime.
Ir ilgai dar sėdėjo senasis daktaras savo kabinete,
taršė kietus ir taip jau suveltus plaukus, skėsčiojo ran­
komis, pats su savim apie kažką šnekėdamas. Žinoma,
jis vis dėlto susijaudino. Visa buvo suprantama ir natū­
ralu: berniūkštis atvežtas iš ten, iš svetimo pasaulio,
jam dar neišpūkštė vėjai daugelio niekšybių. Ir, šiaip
ar taip, buvo kiek skaudu už tai, ką dabar pergyvena
sūnelis.
Ir nenoromis iškilo sunkūs prisiminimai. Jis prisi­
minė, kaip buvo hitlerininkų sučiuptas, kada, vos spė­
jęs evakuoti sužeistuosius, pats užtruko karo ligoninėje.
Jį tada palaikė žydu ir norėjo sušaudyti, o jis, būda­
mas išdidus, neketino pats paneigti tos klaidos. Ir tik
atsitiktinumas, vieno iš gyventojų paliudijimas ir likę
karo ligoninėje dokumentai išgelbėjo daktarą. Hitleri­
ninkai negalėjo suprasti, kodėl daktaras tyli, net tada,
kai jį jau ketino pribaigti rasistai. O daktaras paskiau
aiškino savo draugams: ,,Aš nelaikiau, kad galiu nau­
dotis kažkokiomis privilegijomis, kurios neteisėtai ir
niekšiškai suteikiamos vienai tautai ir atimamos iš kitos.
Kodėl aš turiu paneigti? Aš gerbiu visas nacijas. Gerbiu
ir tą, kuriai buvau per klaidą priskirtas."
Jam pavyko per vieną seną pacientą susisiekti su
pogrindžiu, pereiti frontą, ir jis nuėjo pas partizanus.
135
 Priėjęs prie spintelės, Levonas Ovanesovičius išėmė
iš ten kažkokį buteliuką, atmatavo, įpylė į menzūrą van­
dens, paplakė rankoje, susipylė į burną ir atsigulė baigti
miegoti savo trumpą gydytojo naktį.
Visi blogai miegojo tą naktį. Ksana keletą kartų pa­
budo, krūpčiojo ir sėdosi lovoje. Ji vis sapnavo, kai tik
užsnūsdavo, kad aplinkui vyksta kautynės. Dūmuose
paskendusios sunkios kautynės, kokias ji ne kartą ma­
tė kine. Ji turi išgelbėti sužeistą vadą. Tai ji prišliaužia
prie jo per ugnį, ir jai trūksta jėgų pakelti sužeistąjį.
Arba giliame ir tamsiame kazemate... Ir ji prasibrauna
per tvankius, siaurus požemio įėjimus ir įstringa. Ne­
galima nė atsikvėpti. Arba, priešingai, reikia kabaruo-
tis visai lygia siena ir paskiau eiti siaura išorine atbrai­
la, labai aukštai, be jokios atramos. Ir, nepasiekusi šau­
domosios angos, per kurią reikia išgelbėti vadą, ji krin­
ta į bedugnę. Tai visaip kartojasi. Bet kiekvieną kartą
vado veidas lygiai toks pat, kaip toje nuotraukoje, kuri
kaba pas Ksaną virš lovos. Tai Grigorijus Bogdanovi-
čius, Ksanos tėvas. Ir Ksana jau nebegali jo išvaduoti,
išgelbėti...
Nemiegojo bobutė Galina Petrovna. Atsikelia, jau
kelintą kartą vėl atidaro komodą, išima susigulėjusius
lapus, išlygina, nori perskaityti, bet kai paskaito iki eilu­
tės „Mieloji ma..." ir pamato raidę „m" su kilpelėmis
į viršų, taip ir nuleidžia ant krašto ištraukto stalčiaus.
Ir keliasi iš lovos, užsimeta ant pečių švarką Bogdanas
Anisimovičius, prieina prie jos, pasilenkia, priglusta
smilkiniu, pats nepastebimai šluostydamas akis į žilas
jos plaukų sruogas.
— Gulk, senute... gulk, Galia. Meile mano brangio­
ji, nesikankink! Argi nežinojom, kad nebėr Grynio gy­
vo? Seniai jau tokia mintis užklysdavo. Nesikankink.
Na, nuskriaudė jis mus, užtat pagalvok, kiek jis motinų
130
apsaugojo nuo nelaimės. Mes savo širdim už tai užmo-
kėjom, o jis jūkdavo gyvybe. Ką padarysi...
Milka taip pat miegojo neramiai. Vis degdavos švie­
są ir žiūrėdavo į laikrodį. Seniau ji niekada nebijodavo
pramiegoti. Motina žadindavo. O dabar ji pati atsako
už laiką.
Tik Senia Gračikas taip sužuvo per šią nelaimingą
dieną, kad išsyk užmigo. Ir nieko nesapnavo.

XV skyrius
KUPINA PASLAPČIŲ IR UŽUOMINŲ

Dieną prie namelio, kur gyvena Gračikai, sucypė

stabdžiai. Motoras prunkštelėjo ir nutilo. Garsiai trink­
telėjo kabinos durelės. Tai Tarasas Andrejevičius užva­
žiavo namo papietauti.
Kaip paprastai, per daug išgėręs, tėvas jausdavosi
kaltas prieš sūnų. Jis norėdavo greičiau afitaisyti, kas
buvo vakar.
Senia mylėjo tėvą smarkia, nepatiklia ir kankinama
meile, kur susižavėjimą kartais pakeisdavo skaudus gai­
lestis, gąsdinantis jį patį, o sūnaus pasididžiavimą —
karšta nuoskauda už tėvą. Jis stengdavosi neprisiminti
motinos, seniai tvirtai sau nusprendęs, kad ji kur kas
blogesnė už tėvą. Būdamas dar visai mažas, Senia ne­
galėjo jai atleisti, kad ji taip mažai džiaugėsi, kai tėtė
pagaliau sugrįžo namo, užkliuvęs dar pusantrų metų po
karo okupacinėje kariuomenėje. Senia vėl ir vėl tuomet
skaičiuodavo ordinus ir medalius ant tėvo palaidinės,
o motina, nė kiek nesižavėdama tėvo apdovanojimais,
vis rausdavosi po lagaminą ir svarstydavo, skaičiuoda­
vo, kiek tėvas privežė jai dovanų įvairių užsienio gėry­
bių, ir su panieka raukydavosi. O paskiau, po poros
137
metų, motina visai išyyko su tuo skustagalviu, ku­
ris dar per karą dažnai būdavo pas juos ir atnešdavo
mamai tai medžiagos suknelei, tai baltų bulkučių, tai
kažkokios, pasak jo, karčios mikstūros, kurią mama pra­
skiesdavo vandeniu iš grafino ir gerdavo raukydamasi.
Ir duodavo Seniai saldainių, kurie nemaloniai kvepėjo
vaistais. Skustagalvis dirbo karo ligoninės ūkio dalyje.
Taip, ji išvyko su tuo skustagalviu. Ir Senia liko gyven­
ti dviese su tėvu. Ir jie niekada nekalbėdavo apie mo­
tiną.
Senia žinojo —dabar tėvas išblyškęs, su pastebimai
patinusiomis akimis, bet visgi gražus, eis į virtuvę
praustis. Nusivilks palaidinę, krestels juodom, žilste-
lėjusiom garbanom. Ir Senia, laikydamas paruošęs
rankšluostį, vėl gėrėsis jo lengvu, rausvu ir raumeningu
kūnu. O koks malonumas laukia Senios paskiau, kai po
pietų išeis jie į kiemą, kur pastato pietų laikui Tarasas
Andrėj evičius savo savivartį, ir Seniai bus leista kartu
su tėvu plauti mašiną prie šulinio! Kaip jis, pasistiepęs
ir pakibęs visu kūnu ant suktuvo rankenėlės, suks jį,
traukdamas iš vėsaus šulinio sunkų kibirą, ir bėgios
su juo aplink mašiną, lįs po didžiuliu savivarčiu į pa­
vėsį, kvepiantį alyva, benzinu ir guma. Koks neapsako­
mas malonumas trinti, plauti ir skusti, sukti suktuvą,
blizginti metalą ir kišti galvą į motoro kapotą, iš kurio
dvelkia dar šiltas benzino kvapas, ir girdėti iš tėvo ne­
garsius nurodymus: „Na, duokš šen galą! Palaikyk čia.
O dabar štai tą veržlelę pasuk... Dar!.. Gerai!.." Ir vaikš­
čioti lig skruostų susitepusiam, ir laikyti rankose sunkų
skečiamą raktą. Tai bent gyvenimas!..
Taip viskas buvo ir šį kartą. Jie su tėvu dirbo są­
žiningai, nors Milica Genadijevna, buto šeimininkė,
kiek kartų išeidavo į gonką ir mėgindavo sugėdinti
juos:
138
 — Tarasai Andrėj evičiau, kam gi leidžiate berniu­
kui taip teptis? Tik pažiūrėkite, į ką jis panašus, kaž­
koks murzius!
Tėvas tik šaipėsi, slėpdamas nuo Senios kaltokas
akis po tankiomis į viršų užlenktomis blakstienomis. O
Senia gerai žinojo, į ką jis dabar panašus. Į tikrą darbo
žmogų. Į žmogų, dirbantį rimtą darbą. O į ką štai ji pati
panaši, biaurybė?! Kai atvyksta tėvas pietauti, tuojau
apsivelka ji ilgu chalatu iki pat žemės, o juosmenį
užtraukia vos ne ligi pažastų ir pasidaro panaši— lie­
sa, ilga —į urną, kuri stovi kampe...
Ir, nežiūrėdamas į šeimininkę, jis toliau krapštėsi
prie mašinos, retkarčiais ko nors klausdamas tėvą iš
specialybės:
— Na kaip, tėveli, ritė tau nebegedo?
— Ne. Tvarka.
— Tėveli, kaip manai, „Kadilakas"—gera markė?
— Taip, klasiška mašina, lengvoji.
— O kokia, manai, pati geriausia markė pasaulyje?
Angliška? „Roil-rois"?
— Mums, šoferiams, bet kokia mašina turi vie­
ną markę —„rauskis-krapštykis",—atsakinėjo juokais
tėvas.
Ir Senia leipdavo iš pasitenkinimo, nors jau ne kartą
buvo girdėjęs iš tėvo šį šoferių juoką. „Rauskis-krapš­
tykis" I Ak, kad leistų, jis ištisą dieną sėdėtų už vairo,
nors mašina ir iš vietos nepajudėtų. Sėdėti, laikyti vai­
rą, atsargiai paliesti kojomis pedalus, žvelgti į gyveni­
mą per stiklą su „kiemsargių" ūseliais, jausti sėdynės
odos, alyvos benzino kvapą —kas gali būti už tai ge­
riau!
Paskiau abu su tėvu dar kartą apsipylė rankas prie
šulinio, nukratė vandenį. Ir Senia viskuo pamėgdžiojo
tėvą: sulenkta alkūne braukė per nukirptus plaukus,
m
 kaip tėvas atstūmė garbanas nuo kaktos, ir taip pat
nuožmiai prunkščiojo, išspiaudamas vandenį, ir krenk-
šėjo. Žodžiu, buvo patogiausias momentas dar vakar
sugalvotam pokalbiui. Galima buvo pradėti.
— Klausyk, tėveli!
Tarasas Andrėj evičius, paskutinį kartą apeidamas
“savivartį, jau buvo pasiruošęs sėsti į kabiną ir užkėlė
koją ant laiptelio. Jis pažvelgė į sūnų:
— Na, ko tau?
— Tėveli, duok man septynis penkiasdešimt.
— Kaip tai? Be reikalo?
— Teisybė, tikrai...
— Kam gi tau? —paklausė tėvas, ieškodamas ki­
šenėje.
— Man megzto kaklaraiščio reikia.
— Nešiok mano, jei reikia.
— Tavo diagonalo eilutė, o dabar reikia taškuoto
arba su juostelėmis skersai.
— Tai kam reikia?
— Visiems.
— Tai kas, gal tokia uniforma?
— Ne uniforma, o taip madinga.
— Aš tau parodysiu madą!—Tėvas, linksmai gra­
sindamas, krestelėjo garbanota galva.—Girdi, Arse­
nijau?
— Ir kelnes man reikia susiaurinti, tabaluoja. Da­
bar kliošas jau nemadinga.
Tarasas Andrėj evičius nustebęs apžvelgė sūnų ir
net koją nukėlė nuo savivarčio laiptelio.
— Nuo kurio laiko tu taip seki madas? Žiūrėk, Arse­
nijau. Aš štai tas pačias kelnes, nepažiūrėsiu, madingos
ar nemadingos, kai nutrauksiu ir tokį tau fasoną įkrė-
siu!.. Kur tu tokią madą girdėjai?
140
 — Dabar visur taip nešioja,—neatlyžo Senia.—Ir
Maskvoje, ir Paryžiuje.
— Arsenijau, aš tau dar kartą sakaul Iki Paryžiaus
toli —iš čia nematyti. O ta vieta, į kurią įkirsti galima,
visai čia pat.—Ir Tarasas Andrejevičius dėjosi norįs
sugauti Senią.
Senia atšoko. Jis puikiai žinojo, kad visa tai sakoma
taip sau, tik dėl formos. Tėvas jo niekada ir pirštu ne-
paliesdavo. Buvo, teisybė, kartą, prieš keletu metų, kai
Senia žaidė su degtukais ir pradegino šeimininkės stal­
tiesę —išsyk išskydo didžiulė skylė su tokiu gražiu
juodu gauruotu krašteliu... Bet visam gyvenimui prisi­
minė, kaip suspaudė tuomet tėvas tarp kelių ranką, lyg
nepakenčiamai būtų ji suskaudusi, karštosiomis uždro-
žus sūnui. Ir kai tėvas paskiau sugrįžo vakare, nuo jo
dvokė, ir jis vis tiesė tą ranką Seniai ir prašė: „Na,
spiauk, prašau! Spiauk į ją..." O Senia traukėsi atbu­
las ir nenorėjo nei spiauti, nei paspausti ištiestą tėvo
ranką. Bet daugiau tai nepasikartoja.
— Na, gerai,—tarė Tarasas Andrejevičius, vis dėlto
sugavęs Senią, prisitraukė jį ir ėmė juokaudamas mas­
katuoti sūnaus galvą, uždėjęs jam delną ant viršugal­
vio,—pasiimk iš stalčiaus, kiek reikia. Tik brangaus ne­
pirk, nes mada praeis, ir kaklaraištis bus nebe reikalin­
gas. Žiūrėk tu, stileiva...
— Aš, tėveli, ne stileiva.
— O kas gi? Tikras stileiva dabita! Žoržikas! Ir kel­
naites jam susiaurink, ir kaklaraištį taškuotą. Gerai, tai-
kykimės, užmirškime, kas vakar buvo. Sukirsime ko­
pūstus?
Taip jie visuomet taikydavosi. Atsistoja vienas prie­
šais kitą, delnas į delną, ir pradeda „kirsti kopūstus".
Tėvui čia neprilygsi —toks vikrus. Kaip skubės Senia,
kaip ne, jo delnas sutinka tvirtus skambius tėvo delnus.
141
O Tarasas Andrejevičius vis spartyn ir spartyn, ir jo
rankos taip ir šmėkščioja, taip muša, čia tiesiog, čia
kryžmai, čia viena po kitos, čia abi kartu. Ir visuomet
Senia pralošia, pagaliau susipainiojęs. Ir pasiduodamas
pakimba tėvui ant rankų. Taip jis pakibo ir dabar ir,
siūbuodamas kaip ant sūpuoklių, žvilgčiodamas iš apa­
čios tėvui į veidą, staiga tarė:
■— Tėveli... O ko tu tiek geri?
— O kiek reikia? —išsyk surimtėjęs, paklausė tė­
vas ir pastatė Senią ant žemės.—Gal tu man kokią nor­
mą nustatysi? Arba nurodymai yra?
Valandėlę jis, nieko nesakydamas, žiūrėjo į sūnų,
buvo beketinąs dar kažką pridurti, bet tik sunkiai atsi­
duso. Paskui staiga'įšoko į kabiną, nelinksmai pro lan­
gelį mirktelėjo Seniai, įjungė mašiną... Ir didžiulis žle­
gantis savivartis išlėkė iš kiemo į gatvę.

Senia ėjo į mokyklą, galvodamas apie nemalonų bū­

simą susitikimą. Kaip elgtis su Pjeru? Gal būt, be rei­
kalo vakar taip jau pasikarščiavo? Ksana, tur būt,
teisybę sakė: jis dar nepersiauklėjęs, tas naujokas iš
užsienio. Bet kaip biauriai jis aprėkė vakar Suriką. O
dar ir alžyriečius įžeidė. Tai, vadinasi, pas juos ten,
užsienyje, visai taip ir būna, kaip rašo laikraščiai. Na,
reikėjo ne taip vakar pasakyti. Reikėjo prieiti prie jo
ir pasakyti: „Surikas tūkstantį kartų daugiau, negu tu,
rusas, aplamai mums savas, mūsiškis. Jo tėvas čia visą
gyvenimą visus gydo ir su partizanais buvo, o tavo se­
nelis?. Čia įsivaizduojama Senios iškalba užsikirto.
Įžymaus Pjero senelio niekaip nesinorėjo užgauti.
142
 Bet Pjeras neatėjo į pamokas. Veltui Ksana su vilti­
mi žiūrėjo į klasės duris kiekvieną kartą, kai jos atsida­
rydavo. Pjeras neatėjo.
— Na štai,—sielvartavo Ksana,—matote, ką jūs
pridarėte vakar?
— Atsirado išminčiai! Visą gimimo dieną man su­
gadinot,—pritarė Milą.—Būčiau žinojus —nebūčiau
kvietus.
— Kitą kartą gali ir nekviesti, neprašomi —atkirto
Senia.
— Ne,—tarė Ksana,—suprask, Senia. Mes turime
atsižvelgti. Kiek jis pergyvenęs. Ir, žinoma, dar ne visai
sąmoningas. Turime jį perauklėti.
— Cha-cha! Labai jūs jam reikalingi,—sukikeno
Riomka.—Ir jis jums šimtą akių pirmiau duos. O jūs
jį per'auk-lė-ti! Išminčiai kokie, idėjiniai, sąmoningieji.
Spiauti jis į jus norėjo. Iš tos aukštumos... Kaip ji?..
Eifelio bokšto.
— O aš manau,—tarė Ksana,—manau, kad kaip
tik šiandien ateis...
— „Aš manau!"... Skaičiuok nors iki tūkstančio, kas
iš to!
— Jis šiandien neateis,—pareiškė staiga tylėjęs lig
šiol Surenas, neatitrūkdamas nuo knygos, prie kurios
sėdėjo, žemai pasilenkęs prie savo suolo.—Neateis. Jo
senelis susirgo... Širdies indų spazmai.
Klasėje nutilo.
Pradžioje vaistai paveikė. Artiomas Ivanovičius nu­
siramino, bet paryčiu nubudo su mauduliu krūtinėje ir
vėl ėmė kamuotis.
„O jei mirsiu? —sukosi jam galvoje.—Numirsiu ir
taip žmonėms nieko nepasakysiu. O paskiau iškils tas
dalykas su taure... niekas jau kaip reikiant negalės
išspręsti sąžiningai ir teisingai."
143
 Jis kiek pasikeldavo ant priegalvio, žiūrėdamas į sta­
lą, kur priešaušrio šviesoje buvo matyti išimtos iš laga­
mino taurės „Gladiatoriaus kapas" kontūrai. Ji jam vėl
ir vėl primindavo tą sunkią paslaptį, kuri kaip kirmi­
nas, kaip bloga paslaptinga liga graužė jį.
Dieną jį aplankė Senia Gračikas, kuris pasisakė at­
ėjęs pagal timuriečių įpareigojimą perduoti pasveikini­
mo, gerų sveikatos linkėjimų nuo visos šeštosios klasės
ir paklausti, ar ko nereikia svečiui.
— Palauk! —netikėtai prisiminė Artiomas.—O kaip
tavo bičiulis, kada mes susitikome gatvėje, pravardžia­
vo mane? Kvinbusas kažkoks?
Senia sumišo:
— Kuinbusas Flestrinas.
— Kokia kalba taip bus? Aš angliškai laisvai su­
prantu. Prancūzų kalbą puikiai moku. Vokiečių taip pat
truputį grabalioju. Ir italų. O taip negirdėjau. Gal loty­
niškai?
— Ne,—sumišo Senia,—tai liliputiškai.
— Kaipgi čia? Aš štai cirkuose daug liliputų sutik­
davau. Įvairius numerius darydavome pas iliuzionistus,
bet negirdėjau, kad būtų tokia kalba —liliputų.
— Ne. Knyga yra tokia,—paaiškino Senia, dar la­
biau sumišęs.—Vadinasi „Guliverio kelionės". Ją Su­
rikas turi. Kaip vienas žmogus pateko štai pas tokius
mažus žmones, ir jie pavadino jį Kuinbusu Flestrinu.
Tai, pagal juos, liliputiškai, reiškia: Žmogus-kalnas.
— O, žmogus-kalnas! Taip. Apie mane ir afišose taip
rašydavo. O apie tą Kvinbusą duok man knygelę pa­
skaityti. Paprašyk bičiulio. Įdomu...
Jis palengva sveiko. Bendrabutyje jam su Pjeru, vyk­
domojo komiteto nurodymu, buvo paskirtas didelis,
erdvus ir šviesus kambarys, kur atvykusiems teks gy-
144
venti laikinai, iki bus duotas butas naujame, ant aukš­
tumos statomame kvartale.
Jis spyrėsi, kad Pjeras lankytų pamokas mokykloje,
nes manė, kad jau gali apsieiti vienas ir nereikalingas
nuolatinės priežiūros. Per tą laiką, kol Pjeras pralei-
dinėjo pamokas dėl senelio ligos, tie patys berniukai,
kurie dar neseniai slapta nuo motinų įsistatydavo juos­
teles į kelnes ir padarydavo jas kaip jūreivių, dabar
ėmė vienas po kito savivališkai kelnes siaurinti. Bet
kaip jie nusivylė, kai Pjeras vėl pasirodė mokykloje, ir
buvo jau su paprasta uniforma, tokia pat, kaip ir kitų
berniukų. Tuo pasirūpino Jelizaveta Porfirjevna, kuri
norėjo, kad berniukas greičiau asimiliuotųsi. Kaip asi­
miliuotis, Pjeras nelabai žinojo, bet naują uniformą, ku­
rią jam patarė įsigyti mokytoja, noriai apsivilko. Jam
įgriso, kad gatvėse svetimi berniukai, jį sutikę šaukia:
„Ei džentelmenas! Stileiva!.."
Ksanai pradžioje buvo truputį gaila, kad štai ir nau­
jokas tapo toks, kaip visi. Bet kad jos su Milka buvo
tvirtai pasiryžusios perauklėti atvykėlį, tai uniforma iš
dalies palengvino. Pjeras tikrai dabar jau išvaizda ma­
žai kuo skyrėsi nuo kitų vaikų klasėje, ir kalbėti su juo
todėl buvo paprasčiau. Ji labai norėjo įrodyti jam savo
ypatingą rūpinimąsi. Bet nebuvo progos: dėl senelio
ligos Pjeras niekur nesilankydavo ir iš mokyklos eidavo
tiesiog į savo namus, į bendrabutį. Tuomet Ksana išsi­
prašė, kad jai taip pat duotų pionierišką įpareigojimą —
aplankyti Artiomą Ivanovičių Nezabudną. Parodyti ti-
muriečių rūpestį —taip ir buvo įrašyta protokole.
Eidami iš mokyklos trise —Ksana, Senia ir Pjeras —
ir tardamiesi, kaip geriau organizuoti tą patį timuriečių
rūpinimąsi seneliu Artiomu, jie sutiko Gračikų buto
šeimininkę —Milicą Genadijevną. Ji, aišku, jau žinojo
visas naujienas. Girdėjo apie čempiono ir jo augintinio
10. L. K asilis 145
anūko atvykimą ir dargi istoriją vakarėlyje pas Kolo-
brodą sužinojo. Ji ėjo iš parduotuvės su pilnu krepšiu,
iš kurio kyšojo silkių uodegos ir išsižiojusios galvos.
Išvydusi vaikus dar iš toli, ji ėmė graudentis:
— Ak dieve mano! Kas per porelė!
Nors vaikai ėjo trise, bet Senia per pusę žingsnio
buvo atsilikęs, ir tikriausiai Milicos žodžiai buvo skirti
Pjerui su Ksana.
— Na, kas per porelė! —šūktelėjo Milica, linkčio­
dama galvą tai į kairę, tai į dešinę, ir šiaip, ir taip ap­
žiūrinėdama naujoką.—Supažindink mane, Ksanočka,
su jaunuoliu. Bonžur, labai malonu, Kutyrkina Milica
Genadijevna. Užeikite pas mus. Niekuo nustebinti ne­
ketinam, gyvenam kukliai, bet bus malonu, kad užeisite.
Ko gi tyli, Senia? Pakviesk jaunuolį. Dievai žino, su kuo
draugauji, o geros pažinties nepalaikai.
— Užeik, teisybė,—nenudžiugęs tarė Senia ir kiek
žengtelėjo vėl prie Ksanos.
Pjeras nesmagiai linktelėjo.
— Labai jums mersi. Lauksime. Tu juk žinai, Ksa­
nočka, jo senelis tavo bobutę metė. Na, aplamai paliko,
kai jaunas buvo. Jūs galite laikyti save lyg ir giminė­
mis... Bet, Senia, nepavėluok pietauti, tėvelis liepė pasa­
kyti, kad laiku...
Ksana ne viską suprato, bet pajuto —kažką negera
užsiminė Milica.
O Senia pakuždėjo:
— Oi, liežuvininkė!.. Garbės žodis, kvaila ji, tu jos
neklausyk!
Pietauti jis parėjo laiku, bet nutarė padaryti kokį
nors nemalonumą Milicai. Jis matė, kad kiekvieną kar­
tą, prieš tėvui parvažiuojant pietauti, šeimininkė pasi­
puošia, ilgai sukiojasi prie veidrodžio ir pudruoja ilgą,
kremzlėtą nosį su klastingai trūkčiojančiu galiuku. Ji
146
vartojo pudrą, kurią vadino „a-lia įdegimas". Šiandien,
nusitaikęs, kada Milica plušėjo virtuvėje, jis įsibrovė
į jos kambarį ir įpylė į rausvai rudą pudrą stiklainyje
sumaišyto grūsto cukraus su kakava.
Kai parvažiavo tėvas ir sėdo pietauti, musės nikte
apniko vargšę Milicą. Ji taip ir negalėjo suprasti, kodėl
jai šiandien atsitiko tokia nelaimė.
— Kaip anksti šįmet (pliaukšt!..) musių atsirado! —
stebėjosi Milica, gindamasi ir pliaukšėdama sau per
sprandą.—Matyt (pliaukšt!..), vasara bus labai karšta...
Tfu!.. Tiesiog į burną lenda. Tuojau šiandien musgaudes
pastatysiu... Tfu! (Pliaukšt!)
— Kažkodėl jus taip apniko? —pastebėjo Tarasas
Andrėj evičius.
— Na jau, tikriausiai aš saldi tokia,—koketiškai at­
sakė Milica, šįkart neįtardama, kaip tas artima tiesai.
Senia rimčiausiai ir paklusniausiai, panarinęs akis
į lėkštę, mandagiai sriūbčiojo sriubą, su malonumu klau­
sydamas, kaip negailestingai dažnai pliaukši sau į kaktą,
skruostus ir sprandą Milica Genadijevna.
...Po keistų Milicos užuominų, susitikus su Pjeru ir
Ksana, mergaitė kažkodėl nesiryžo tuojau eiti aplankyti
Artiomo Ivanovičiaus. Ne dėl to, kad ji būtų sumišusi,
bet pasidarė kažkaip atsargesnė, ir buvo nejauku eiti
kartu su Pjeru pas jo senelį. Ji norėtų nueiti be jo, pa­
būti ten, sutvarkyti kambarį ir paklausinėti senelį Ar­
tiomą apie tėvą, kurio ji visai nepažinojo, nes buvo dar
visai mažytė, kai jis išvyko vėl kariauti.
Tuo tarpu Riomka Štybas pranešė Pjerui, kad su juo
nori susipažinti Slavka Machanas —gatvės arklininkas
ir nepaprastai įtakinga, pasak Riomkos, asmenybė. Ma­
chanas laukė vaikų dykvietėje, kurioje jau buvo nu­
griauti namai, prieš užeinant vandeniui.
147
 Jis vaikščiojo pirmyn ir atgal prie užpakalinio įėji­
mo į „Progreso" kiną, pro kur išeidavo publika, seansui
pasibaigus. Vaikščiojo nuobodžiaudamas, dairydamasis
aplinkui. Jis rūkydavo ypatingu būdu: ištiesęs ranką,
laikydamas dviejų pirštų galiukais cigaretę ir tuo pat
metu švilpaudamas, sukdavo ore dūmelį.
— O-o,—prabilo jis savo prikimusiu tenorėliu, pa­
matęs artėjančius Štybą ir Pjerą.—Girdėjom apie tokį!
Jūsų didenybei nuo mūsų prakilnybės žemas buljonas,
mano pagarba! Sveika, kapitalizmo auka! —Jis atsainiai
ištiesė ranką Pjerui.—Jau apsimunduravai pagal bend­
rą fasoną. Na, sveikiname, sveikiname Europos gyven­
toją.
— O tu kieno gyventojas? Afrhikos? —netikėtai įsi­
žeidė Pjeras.
— Stok, pokalbis! —Machanas įsikišo rankas į kiše­
nes ir nusispiovė.—Pirma, ne gyventojas, o pilietis! At­
siminsi? Antra... Štybai, paaiškink šiam gyventojui, kad
taip aš nesikalbėsiu, principialiai... Jei jis, žinoma, ne­
nori būti auka, o žada likti gyventojas. Paaiškink jam,
kas pas mus būna, jei kas per daug jau fasono vaikosi.
— Prhašiau? —paklausė savo ruožtu Pjeras. Jis ne­
labai suprato, ką kalba Machanas, bet juto, kad jam
grasina.—Pagalvok,—tarė Pjeras.—Mano senelis, jei
aš jam pasakysiu, tave štai į tą kalnelį viena ranka pa­
mėtės.
— Pirma, tai ne kalnas, o terikonas. Pravartu žinoti
tiems, kur iš Europos. Viena. O antra —aš į tavo se­
nelį nuo to terikono nusispiauti norėjau. Aišku? Stybai,
ko jo neinformavai? Kodėl jis dar visai tamsuolis?
— Aš jam sakiau, o jis maivosi.—Štybas paskersa­
vo į Pjerą.
— Na, gerai, gana,—atrėžė Machanas.—Pats im­
siuosi. Žinai ką... Baikime kvailioti. Mes gi savi. Gal
148
būt, senelis kokių senų importinių daiktelių panorės
paleisti, tai čia yra žmonių. Galima per mane pelningai
organizuoti ir, be to, turėti asmeninės naudos. Tau ir
man, ir mums abiem. Pašalinių nereikia. Trečias nerei­
kalingas. Tik susitarkime: be nereikalingo garso. Komp-
rene? Na, duokš penkis. Ir aplamai palaikyk kontaktą
su manim —neprapulsi. Savas būsi. Su žmonėm į žmo­
nes išeisi. O seneliui per daug jau nepasiduok. Koks jis
tau senelis? Kūmo brolio žentas.

Tuo tarpu Ksana sutvarkė Nezabudno kambarį. Iš­

dėstė popierines servetėles, iššlavė. Svaria skepetaite
kruopščiai apšluostė sidabrinį gladiatoriaus kūną tau­
rėje. Ji jau buvo beišeinanti, bet Artiomas Ivanovičius
paprašė ją truputį pasėdėti su juo. Ksana paėmė kėdę
ir pritraukė prie lovos, kurioje gulėjo Nezabudnas.
— Kaip ten mano paryžietis? Nieko? Stengiasi?
— Iš matematikos visai jau gerai! —paslaugiai ir
paskubomis prabilo Ksana.—Tik iš rusų jam kiek sun­
kiau. Linksnių galūnes šiek tiek painioja. Bet pasitaisys.
Jelizaveta Porfirjevna sakė, kad jis gabus.
— Griežčiau su juo. Jis išpaikęs. Atpratęs nuo
tvarkos.
— Mes visi nutarėm jį perauklėti,—tarė Ksana.
— Na, jei visi, tai susidorosit, o aš vienas nepajėg­
siu.—Nezabudnas šyptelėjo ir atsiduso.—Mano autori­
teto jam nepakanka. Laiko, matyt, kad aš pats dar ne
visiškai baigtas auklėti.
Nezabudnas krustelėjo gauruotą antakį, mirktelėjo
Ksanai.
— Artiomai IVanovičiau! —Ksana, matyt, nutarė
pradėti kažkokį rimtą pokalbį.
149
 — Na, mane vadink tiesiog dėde Artiomu.
— Dėde Artiomai... O koks mano tėvelis buvo? Man
bobutė viską papasakojo, kaip jūs jį vieną kartą išgel-
bėjot. Gražus buvo mano tėvelis?
Nezabudnas gerai įsivaizdavo sulysusį, krauju pa­
sruvusį ir šašuotą veidą, įdubusias akis ir pamėlynavu­
sias lūpas virš išbalusių smegenų, su puse išmuštų
dantų.
— O-ol Iš veido tavo tėvelis, Ksanočka, puikus pui­
kus buvo! —greitai tarė Nezabudnas ir atsilošė į prie­
galvį.—Toks gražus. Erelis! Kaip priešais mokyklą sto­
vi, toks ir buvo...
— Ir stiprus buvo?
Artiomas prisiminė nukarusį ant jo rankų, visai be­
svorį kūną, sprandą su išsišovusiomis aštriomis kremz­
lėmis, su balta oda, įtempta kaip plėvelė raktikaulių
įdubimuose.
— Nepatikėsi! —tarė jis.—Nepatikėsi, koks stip­
rus buvo.
— Aukštas?
— Na, mažėlesnis už mane, žinoma. Bet jau toks
liemeningas, toks lieknas.
— O bobutė sakė, kad jis ne toks jau didelis buvo.
— Motinai tikras sūnus ir iki pat senatvės vis mažas
vaikas. Taip jau būna.
— Labai drąsus buvo, taip?
— Čia tai aš jau nežinau, ar buvo kada nors kas
narsesnis už jį!
Artiomas pasikėlė ant priegalvio. Dabar jau buvo
lengviau. Viskas dabar teisybė. Nėra ko slėpti. Viskas
taip, kaip gyvenime. Ir jis papasakojo Ksanai, kaip jos
tėvas, visoje Italijoje garsus partizanas rusas Bogritūlis,
dengė senių, moterų, vaikų pasitraukimą iš fašistų ap­
supto kaimo. Ir kaip jo gyvo bijojo fašistai. Ir kaip dė-
150
kingi italai nešė po mirties jo karstą šimtus kilometrų,
perduodami iš rankų į rankas, iš kaimo į kaimą, kaip
garbės estafetę. Viską, ką jis sužinojo iš žmonių Itali­
joje apie bebaimį Bogritulį, apie legendinį jo brangių
bičiulių sūnų, viską Artiomas Ivanovičius Nezabudnas
papasakojo Ksanai. Ji klausė jo, tai baimingai išblykš-
dama, tai parausdama visa ir įsidegdama ir pasidaryda­
ma tikrai panaši į plonytę žvakutę su švelnia, virpančia
ir spindulinga liepsnele.
Bet tuoj atėjo Pjeras. Jis tiesiog nepažino kambario.
Tokia švara jis dabar švytėjo. Visur prikišo viešnia
sparčias rankas. Kokia spindinti tvarka dabar viešpata­
vo visur! Ir ant stalo tarp puodukų, padėtų ant kruopš­
čiai iškarpytų raštuotų popierinių servetėlių, stovėjo ir
blizgėjo kaip nauja taurelė, kur sidabrinis atletas, pri­
klaupęs ant vieno kelio, kita koja stovėjo akmeniniame
kape, galinga ranka iškėlęs apvalią gelsvai žalią vazą.
— Pasilik su mumis, anūkėle, arbatėlės išgersim,—
pakvietė Artiomas Ivanovičius,
Bet Ksana papurtė galvą ir, stengdamasi nežiūrėti
į Pjerą, visą laiką gręžiodamasi į jį skruostu su raudo­
nomis dėmėmis, paaiškino, kad skuba, greitosiom at­
sisveikino ir išskrido iš kambario.

Šią dieną Natalja Žozefovna, atsisėdusi prie eilinio

pasianso „Napoleono kaprizas", buvo kiek nustebusi,
kai prie jos negirdimai priėjo Ksana ir pakuždomis pa­
klausė:
— Senele Nata, o jūs burti kortomis mokate?
Natalja Žozefovna labai griežtai pažvelgė į ją pro
pensne, pakramsnojo lūpomis ir neskubėdama paaiški­
no, kad ji ir senais caro laikais neleisdavo sau būti vi-
151
šokiausių žalingų prietarų valdžioje, o jau dabar Ksa-
nai, kaip pionierei ir pažangių tėvų dukrai, tokiu atsa­
kingu istoriniu momentu, kai Vakarų Vokietija vėl
ginkluojasi ir grasina žmonijai nelaimėmis, kaip ji šian­
dien girdėjo per radiją, ir kada taip reikalinga kiekvie­
nam žmogui aiški sąmonė, visai nedera tikėti burtais...
Ir ji trumpai išdėstė Ksanai savo pažiūras į tarptautinę
padėtį, demaskuodama, kaip paprastai, NATO ir pami­
nėjusi SEATO.
— Bet, kai pasiansą dėstote, tai juk taip pat bu­
riate? —prieštaravo Ksana, nuleidusi negirdomis de­
maskuojančius Nataljos Zozefovnos pasisakymus apie
NATO ir SEATO?
— Atgyvena! —atsiduso Natalja Žozefovna.—At­
gyvenos dar mus valdo. Ir, be to, kas per palygini­
mas! —Ji nuoširdžiai pasipiktino.—Aš gi buriu tik apie
tarptautinę padėtį. Man tiesiog įdomu, ar pavyks Ade­
naueriui gauti branduolinį ginklą vermachtui. Arba štai
šitos,—ji bakstelėjo į išdėstytus vėduokle kryžius,—
šios slaptos kortos bus sumuštos? Man šiandien trečią
kartą nesutinka. O mes, belgai, pakankamai prisikentė-
jom nuo šių teutonų antpuolių. Ką galvoja Europa —
nesuprantu. Bet jūs, jūs dabartinis jaunimas, jūs turite
būti laisvi nuo šių prietarų. Aš turiu galvoje kortas.
Gėda, Ksana!
Vargšė Ksana padūsavo, pavedžiojo kaprizingai
pirštų galais po stalo ceratą, tyčia sukeldama šlykštų
čirpiantį garsą, kurio negalėjo pakęsti Natalja Zoze-
fovna, bet širdyje sutiko, kad bobutė Nata teisi.

Senia vaikščiojo po Pervomaiskają, kur jis užsuko

sužinoti, kokis filmas bus kitą savaitę „Progreso" kine.
Jis pamatė tolumoje Sureną.
752
 — I-ao! I-ao! —tuoj pat sušuko Senia,
Neseniai „Progrese" buvo radomas filmas „Drąsieji
žmonės". Ir po to visi berniukai Suchojarkoje, ilgai tre-
niravęsi ir varą namiškius iš proto, išmoko atkartoti
garsą, kuriuo filmo herojus šaukdavo savo ištikimą ark­
lį Bujaną. Po teisybei, tai buvo kažkas panašu į asilo
žvengimą. Bet filme, kai tik artistas Gurza atsistodavo
ant kalno šlaito ir šūkteldavo „i-ao“, tuoj pat pasigirs­
davo ristūno, nesulaikomai dumiančio prie savo bebai­
mio šeimininko, trepsėjimas —ir berniukams pirmose
žiūrovų salės eilėse didelis džiaugsmas.
— I-ao!
Surikas sustojo tylėdamas. Kadaise jis gerai išmoko
Tarzano šūksmą ir galėtų atitinkamai atsakyti, kaip
beždžionė. Bet kaip arklys-asilas „i-ao" jis dar nemo­
kėjo. Todėl jis tylėdamas sustojo ir laukė bičiulio.
— Girdėjai? —prabilo pribėgęs prie jo Senia.—
Naujas filmas „Progrese"—„Ištikimieiji bičiuliai". Įdo­
mus filmas, sako Štybas. Jis jau jį matė. Ten juokinga...
Kaip ant plausto trys dėdulės plaukia, o vienam batelis
nuo kojos į vandenį. O paskiau jie be visko liko, ir be
paso. Ir dar į miliciją vieną iš jų nuvedė... Įdomus
kinas!
Senia buvo iš tų ištikimų kino šalininkų, kurie, bet
kokį filmą žiūrėdami, laukia, kad būtinai kas nors įkris
į vandenį arba herojai kaip nors susipeš. Šiaip ar taip,
įvyks kas nors labai juokinga. Ir, reikia tikėtis, nebus
ilgų kalbų ir meilės pareiškimų, kurie tik viską užvil­
kina.
Bet Surikas abejingai klausė jo.
— Įdomus kinas, sakai? —nutęsė jis.—O štai ar tu
žinai, kas yra antroji filmo „Jaunoji gvardija" serija?
— Hol Aš jau penkis kartus ją esu matęs.
153
 — O šeštą kartą nenori? —reikšmingai paklausė Su­
rikas.—Tai turėk galvoj —ji su tuo tipu susitarė rytoj
į šį filmą eiti.
— Ką gi, ji pirmiau nematė? —sukluso Senia.
— Tai dėl jo. Tu nesupranti? Stengiasi perauklėti.
Jis tikriausiai ir pirmosios serijos dar nematęs.
— O iš kur žinai, kad jie eina?
— O aš mačiau —jie bilietus pirko.
— Kiek? Du?
— Ne. Tris.
— O trečias, ką gi, Milkai? Ir ji su jais?
— Senia, žinok, kad tik driežui uodega lengvai nu­
trūksta,—išdidžiai tarė Surikas.
(Ir iš kur, kad jį galas, viską pasaulyje žino tas
berniukas?)
— Kuo čia dėtas driežas? —nesuprato Senia.
— O dieve! —Surikas iškėlė rankas.—Tai tu nesu­
pratai? Aš turiu galvoje Milką. Ji visur kaip uodega.
— Nesakyk.—Senia susimąstęs pakraipė galvą.—
Man rodos, priešingai, jis labiau linksta prie Milkos.
Kaip manai?
Surikas gūžtelėjo pečiais.
— Taip, aš irgi taip manau, kad pastebima.
— Matyt, kad nieko jis nenutuokia.
— Kur jam nutuokti!
Ir abu nuėjo tylėdami.
Tą pačią valandą Ksana, atlikusi namų užduotį kartu
su Milka ir susidėjusi knygeles namo eiti, sustojo aki­
mirka prie slenksčio, o paskiau paslaptingai pareiškė:
— Zinai, Milka, kai mes vakar ėjom su juo iš dai­
navimo... jis man staiga sako: „O kiek, sako, jūsų drau­
gei metų?" Aš sakau: „Mes su ja vienmetės." O jis ne­
suprato, klausia: „Kaip tai?" Na, aš jam paaiškinau.
Paskiau jis ėmė skaičiuoti, o po to kad nusistebės ir
154
sako: „O iš pažiūros visai jau kaip madmuazelė, įdomi.'1
— Meluoji, Ksanka, taip ir pasakė? Madmuazelė?
Ir įdomi?
— Aš, rodos, niekad neprasimanau.
Milą tiriamai pažvelgė į draugę, priėjo prie veidro­
džio, pasitaisė plaukus ir žvilgtelėjo dar kartą, jau iš
veidrodžio, į Ksaną.
Paskiau tarė jai neatsigręžusi:
— O jis manęs apie tave taip pat klausinėjo.
— O ką apie mane? —Ksana, nepasitikėdama vei­
drodžiu, skubiai pažvelgė į veidą draugei.
— Priėjo per pertrauką ir sako: „Kodėl, sako, jūsų
draugė visuomet tokia susimąsčiusi?"
— O ką tu?
— O aš sakau: „Ji daugiausia labai rimta, nes daug
pergyvenusi."
— Na ir ką jis?
— O jis sako: „Tai, sako, matyti, jaučiama. Aš taip
pat, sako, kaip ir ji, daug esu pergyvenęs."
— Taip ir pasakė: „Kaip ir ji"? Oi Milka!
Ir jos klykdamos nutvėrė viena kitai už pečių, ilgai
šokinėjo ir sukosi vietoje.
Senelė Galina Petrovna šį vakarą turėjo daryti di­
delį pranešimą Šachtininko rūmuose. Ir ji po pietų atsi­
gulė nusnūsti valandėlę prieš kalbą. Ksana labai atsar­
giai įsitaisė ant sofos šalia jos, prišliaužė negirdimai,
prigludo prie peties ir ėmė pamažu baksėti kakta jai
už ausies.
Žinoma, senelė nubudo.
— Matai, prisėlino driežiukas...
— Miegok, miegok. Aš tau netrukdysiu. Aš tik taip,
pasipėlinėti.
— Škic, šalin iš čia!
— Aš patyliukais.
i55
 Praėjo kelios minutės.
Senelė alsavo vienodai. Tik jos vokai kiek virpėjo.
— Senele, miegi? —sukuždėjo Ksana.
— M-nj? —atsiliepė senelė, vos pajudinusi lūpas ir
neatsimefkdama.
— Na, miegok. Aš tik tave noriu paklausti. Senele,
o ar taip gali būti, kad gyvena štai, gyvena... Ir staiga
koks nors žmogus pasidaro, na, beveik kad svarbesnis
už visus?
— Na, išsyk jau taip nepasidaro,—mieguistai tarė
bobutė.—Reikia, kad širdžiai patiktų, kad iš visų būtų
pats toks, išrinktasis.
— Kažkaip keista!—Ksana susirietė, įsitaisė pato­
giau prie bobutės peties, patylėjo, paskiau vėl kuždė­
jo: —Na, o jei jie dargi pirmiau ir nesimokė kartu?
— Kas gi tokie jie? —Senelė pramerkė vieną akį
ir labai įdėmiai pažvelgė į Ksaną.
— Na, šiaipjau... kas nors. Sakysim, vienas žmogus
ir kitas.
— Ką gi, taip jie ir vadinami pagal numerius: vie­
nas ir antras?
— Oi ne, senele, kokia tu!.. Aš juk šiaip sau teirau­
juosi, aplamai. Aš tik sakau, gali būti, kad šis žmogus
net draugė nėra ir net ne koks giminaitis, o staiga toks
štai pasidaro, svarbiausias?
Senelė atsiduso ir vos pastebimai šyptelėjo.
— Taip tatai ir būna: ir ne joks giminė, o pasidaro
artimesnis už visus gimines.
— O man taip kada nors gali būti?
— O kodėl gi ne? Ar tu už kitus blogesnė?
— Ne,—kiek patylėjusi, susimąsčiusi tarė Ksa­
na,—tai, senele, tur būt, vis dėlto kaip nors ne taip
būna.
m
 — Kaip būna, dar sužinosi, nėra ko pirma laiko
galvą sukti. O kas tau, ką? Nagi, jau papasakok.
— Na jau, senele! —Ksana pasitraukė ir smakrą
įkniaubė į priegalvį.—Tu jau išsyk kažin ką ir.~nai?
— Žiūrėk, pasipūtėlė! Kad kiek, ir jau plunksnelės
pasišiaušia! Gulėk, kol visai neišvariau tavęs iš čia.
Pagulėjo tylėdamos kokias tris minutes.
Paskiau Ksana prisitraukė senelei prie ausies:
— Ne, aš vis tiek labiausiai tave mylėsiu.
— Neįsižadėk, kvailiuke.
Ksana dar kažką norėjo pasakyti, bet nesiryžo. Pa-
sirangė, pasisukiojo, kad giliau įsikniaubtų į priegalvį,
ir staiga:
— O Paryžiuje, pasirodo, tiesiog vidury miesto lau­
kai. Eliziejaus laukai vadinasi. Žinoma, tik taip vadina­
si. O visai ir ne laukai! Gatvė tokia. Penkis kartus pla­
čiau, negu mūsų Pervomaiskaja.
— Kaip čia „plačiau“? Tave mokykloje taip moko
kalbėti?
— Na, platesnė.
— Ksanka, ar duosi žmogui prieš pranešimą nors
valandėlę numigti?
— Miegok, miegok sau. Aš gi nešaukiu. Aš patyliu­
kais.—Ji pradėjo vos girdimai kuždėti.—Senele, o tau
irgi taip buvo, kaip sakei?
— Dievaž, tai tik dar bausmė! Kaip erkė kokia! Na,
ko tu prie manęs prikibai? Buvo ir man, kaip bet kuriai.
— Ir senelis Bogdanas seniau tau buvo visai net ne­
savas, nėmaž ne giminė?
— Na ir keista tu! Aš gi tau aiškinau.
— Nuostabu, išties kaip čia taip staiga pasidaro?
— Kiek žmonės žemėje gyvena —patys vis stebisi,
iš kur tokia jėga atsiranda.
— O ar tai tokia jėga?
157
 — Jėga! —ne išsyk, pagalvojusi, bet tvirtai pasakė
senelė ir, atmerkusi abi akis, atsigręžė j Ksaną. Jos akys
staiga pasidarė blaivios ir žvelgė kažkur į tolį, virš
Ksanos galvos.—Jėga! —pakartojo ji tvirtai.—Jei
žmonėms viskas gerai, tai jėga. O jei negerai, kas nors
nesiderina, tai blogiau, negu skausmas ir bet koks silp­
numas. Taip, Ksanočka, tai tokia jėga, kad žmogus kar­
tais ir sutramdyti jos negali.
— O dėdė Artiomas?
— Nuo kada jis tau „dėdė"?.. Artiomas Ivanovičius?
Kuo čia jis dėtas?
— Ne, aš sakau: nagi, Artiomas Ivanovičius, jis juk
stipriausiu laikomas... Jis sutramdytų?
Galina Petrovna ilgai tylėjo. Ir Ksana manė, kad se­
nelė jau miega.
Bet ji staiga, neatsimerkusi, nepajudinusi glaudžiai
sudėtų antakių, tyliai prabilo:
— Na, jis, kas žino... Jis tai sutramdytų. Matyt, ne­
stipri jo ir buvo.
Senelė kurį laiką pagulėjo.
Paskiau ji staiga vėl atsimerkė. Akys buvo visai
neužmiegotos.
— Kvaila tu dar, Ksana... Visa tai ne veltui duoda­
ma. Už tai žmogus širdim atsiskaito. Už tai reikia visu
gyvenimu atsilyginti. O to nebus —žmogus vagis, ir
nėra tokiam nei giminės, nei tikėjimo, nei draugystės,
nei meilės.
Senelė nusigręžė į sieną, ir Ksana pajuto, kad nerei­
kia jos daugiau skaudinti klausinėjant.
Ji tik pasakė:
— O pas mus Katka Stupina ir Ženka Charčenka
šiandien pagal Paryžiaus madą susišukavusios atėjo.
Juokinga. Kaip dresiruotų arklių, šluotelės. Prisimeni,
158
cirke pasirodė, kai mudvi į rajoną buvome nuvažiavu­
sios? Tu mane buvai pasiėmusi...
Senelė neatsakė.
— O Paryžiuje,—sukuždėjo Ksana,—upė yra. Sena
vadinasi...—Ji nutilo ir jau visai tyliai, tik pati sau: —
Ten nuo tilto merginos skandinasi, jei nelaimingos..:—
Ir ji labai sunkiai atsiduso.
Kad senelė būtų girdėjusi, koks gilus buvo tas ato­
dūsis! Kur ten Senos upė —vandenyno gelmės!

XVI skyrius
15 PASMERKTŲJŲ Į LAIMINGUOSIUS

Kai Artiomas Ivanovičius jau baigė sveikti ir dakta­

ras Levonas Ovanesovičius aplankė jį paskutinį kartą,
kad duotų, kaip jis sakė, Nezabudnui „leidžiamąjį", vėl
užsimezgė pokalbis apie Pjerą. Ir čia daktaras atsargiai
papasakojo Artiomui, kas įvyko vakarėlyje ir kaip ne­
gražiai Pjeras įžeidė Sureną. Daktaras niekuomet ne­
manė, kad tas padarys tokį įspūdį čempionui. Jis parau­
do, atsitiesė visu savo į kalną panašiu ūgiu ir taip
rėžė kumščiu į stalą, kad stalo kampas atitrūko toli į šalį
ir atsitrenkė į sieną.
— Aš jį, velnio vaiką! Už tai gi maža... Rado ką šu­
nelis nususęs!..
— Bet nesijaudink, nesijaudink, Artiomai Ivanovi-
čiau,—ramino jį gydytojas.—Aš juk neužsigavęs tau
sakau, o tik norėdamas padėti berniukui. Kas yra? Visai
aišku. Koks čia klausimas? Juk jo aplinka buvo dau­
giausia specifinė. Galima įsivaizduoti, kokių gerų daly­
kų mokė „perkeltųjų asmenų" prieglaudos. Tu dar sa­
kyk ačiū, kad jis toks kuklutis. Bet jis silpnavalis, man
rodos, ir noriai svetimon įtakon patenka. Na tik, Artio-
159
mai Ivanovičiau, garbingai susitarkime. Aš tau visa tai
draugiškai pasakiau, ir tu, susimildamas, nepastatyk
manęs į nepatogią padėtį prieš berniuką.
Nezabudnas pažadėjo, kad jis nebaus Pjero, o tik
atvirai pasikalbės su juo. Bet Artiomas Ivanovičius ne­
ištesėjo savo žodžio.
— Ką tu padarei? —užsipuolė jis Pjerą, kai tik jie
pradėjo aiškintis, kas įvyko vakarėlyje.—Proto turi ar
visai ten jį palikai, iš kur aš tave ištraukiau kaip aklą
šuniuką iš srutų duobės... Zinai, kokį žmogų įžeidei? Ir
manai, kad jį apšmeižei? Man, kvaily, gėdą padarei,
man, Artiomui Nezabudnui. Štai sakys: važinėjo senas
kvailys po visą pasaulį, o proto nepasisėmė. Negalėjo
berniuką atvesti į protą. Tu gi man didžiausią gėdą pa­
darei!
Ir staiga Pjeras tarsi įsiuto.
— Nešauk ant manęs,—tyliai jis tarė seneliui, tan­
kiai alsuodamas.—Ko čia šūkauji? O tu pats, manai, aš
nežinau?.,
— Ką-ą-ą? —Nezabudnas įsmeigė į Pjerą nieko ne­
suprantančias akis.
— Taip, taip! Neapsimesk.—Pjeras kažkodėl staiga
prašneko prancūziškai, pažvelgė į duris ir paslapčiomis
sukuždėjo, prisiartinęs prie senelio.—Manai, aš neži­
nau, ką tu slepi? Tu tyčia niekam nesakai. O pas mane,
kai mes rengėmės išvykti iš Paryžiaus, buvo atėję du
ponai... Ir jie man pasakė, kad jei tu prieš juos visur
kalbėsi, tai jie man pasakys, kur yra. Aš žinau, ką tu
slepi! Ten, kur užkalta, yra toji taurė... Antroji... Kurią
tu fašistams padovanojai.
— Ką tu tauški? Kas dovanojo?! Apie ką šneki? Ką
tu čia paistai? Ir kurių velnių su manim prancūziškai?!
Gal savo gimtąją kalbą pamiršai? Aš tau...
160
 Mirtinai išbalęs, skaudama širdimi, jis atsilošė į kė­
dės atramą ir beveik siaubingai žvelgė į įsūnį. O tas
taip pat, matyt, pajuto per daug pasakęs ir nusigręžęs
apatiškai žvelgė į sieną.

Tai atsitiko, prieš pat Nezabudnui išvykstant į tė­

vynę. Kai jo nebuvo namie, į mansardą, kur jis su Pjeru
gyveno, atsilankė dvejetas. Pjeras pažino, kad vienas —
tai jau jam pažįstamas Zubiaga-Zubeckis, buvęs Artio­
mo Ivanovičiaus impresarijus. Kitas buvo nepažįstamas.
Jie pradžioje klausinėjo Pjerą; ar neveža jo Nezabud-
nas prievarta, ar nenori jis pasilikti Prancūzijoje, o pas­
kiau labai slaptai pranešė berniukui, kad ten, Suchoj ar­
koje, kur įtėvis ketina nuvežti Pjerą, jų gali laukti vie­
nas labai įdomus dalykėlis.
Jiems tikrai žinoma, kad hitlerininkai, vadovybės
įsakymu, didelėje panikoje bėgdami iš Suchoj arkos, nes
Tarybinė Armija netikėtai įsiveržė į šį rajoną, spėjo už­
kasti keletą dėžių su didžiulėmis vertybėmis, kurios
laikinai buvo kaip tik Suchojarkoj e ir norėtos išsiųsti
į Vokietiją. Jų išvežti jau buvo nebegalima, ir hitleri­
ninkai nutarė jas užkasti. Ir štai Zubiagai ir jo palydo­
vui, žmogui, kuriuo taip pat buvo galima visai pasitikė­
ti, buvo pavesta pranešti apie visa tai išvykstantiems
namo emigrantams. Bet Artiomo Nezabudno būdą jie
labai gerai žino —sunku pasikliauti tokiu užsispyrusiu,
su niekuo nesiskaitančiu seniu. Tačiau štai, gal būt, pats
Pjeras? Jis protingas berniukas, jau daug matęs gyve­
nime ir, reikia manyti, moka liežuvį prikąsti. Ar ne
taip? Tuo tarpu užkastų vertybių vieta yra žinoma vie­
nai organizacijai, kuri pasiryžusi pranešti visa, kas rei­
kia, ir duoti tikslų žemėlapį su sąlyga, kad pusė ten
11. L. Kasilis 161
 rastų brangenybių bus atiduota atitinkamam asmeniui.
Kokiu būdu, tai dabar jau ne jam, Pjerui, rūpintis. Tie,
kuriems priklausys pusė lobio, likusio Suchojarkoje, su­
ras būdą pasimatyti ir gauti tai, kas jiems priklauso.
Tegu Pjeras dėl to nesijaudina.
Bet viskas, žinoma, turi būti visiškoje paslaptyje.
Atsilankiusieji užsiminė Pjerui, kad vargu ar pageidau­
tina jo seneliui atskleisti žemiečiams nelabai malonią
istoriją, dėl kurios čempionas neteko kitos taurės, suda­
rančios porą likusiai. O ši antroji vertinga taurė, težino
Pjeras, yra ten pat, vienoje iš dėžių, užkastų Suchojar­
koje, nes kažkoks oficialus ir Nezabudnui gerai pažįsta­
mas asmuo, tarnaudamas ypatinguose hitlerinės armijos
daliniuose, vežiojosi šią taurę, tikėdamasis, jei prireiks,
padaryti reikiamą įspūdį užsispyrusiems čempiono že­
miečiams... Ir jie parodė Pjerui nuotrauką. Joje buvo
kažkoks storaveidis ir labai, matyt, įžymus karininkas
su hitlerinės „SS" divizijos uniforma. Jis laikė rankose
taurę —tokią pat, kaip ta, kurią turi Nezabudnas. O
aplink stovėjo, atkišę pilvus, įsprausti į esesininkų mun­
durus kiti hitlerininkai... Taigi būtų protingiau nieko
į šį dalyką nepainioti ir išvengti viešumos. Ir štai, jei
jis, Pjeras, protingai nutars pasielgti, kaip tik taip, kaip
jam rekomenduoja nuoširdūs ir palankūs žmonės, tai
visa liks paslaptyje, o jis pats senatvėje visai aprūpins
savo įtėvį, na ir pats galės turėti kai ką atsargai.
— Klausyk... Aš tavęs prašau,—išspaudė pagaliau
Artiomas, kai Pjeras dabar papasakojo jam apie vis­
ką.—Pamiršk tai, primelavo tau... Tai buvo sukčiai,
niekšai. Jie nori mudu čia prieš visą sąžiningą liaudį
apteršti. Jie ir man buvo kažką užsiminę, bet aš ir ne­
sikalbėjau su jais. Ir tave norėjo dėl tavo kvailumo
apgauti. Tu, mielasis, tuo netikėk. Tai apgavystė. Ge­
riau manęs paklausyk. Aš tuos sukčius, ačiū dievui,
162
 pažįstu. Štai kur jie man visą gyvenimą sėdėjo.—Ir
Nezabudnas smarkiai paplojo sau iš užpakalio, per liete
atlietą imtynininko sprandą. Susitarkime, kad apie tai
daugiau nė garso nei su manim, nei, apsaugok dieve,
su kitais.
Pjeras buvo neblogas, bet silpnavalis vaikinas. O
svarbiausia, nelabai mėgo ilgiau susimąstyti. Jis netu­
rėjo kantrybės pats ieškoti kokio nors sprendimo, mie­
lai sutikdamas su svetima nuomone. Gydytojas Arzu-
mianas teisingai pastebėjo, kad jis pasiryžęs pūsti į bet
kokią dūdą.
Dabar jis jau buvo nepatenkintas, kad neišlaikė ir
išplepėjo visa, ką sužinojo tada Paryžiuje iš tų dviejų...
Jie tuomet laukė jo apačioje po laiptais. Ir, nors
Artiomas Ivanovičius griežtų griežčiausiai įsakė jam
tomis dienomis saugotis, kad nepatektų į kokias nors
pinkles, jis sutiko nueiti į gretimą bistrą. Ten jie pavai­
šino jį skaniu aperityvu 1 ir obuolių tortu ir ėmė įkal­
binėti, kad padarytų, kai nuvyks į Suchojarką, taip,
kaip jam patariama. Jie laidė sąmojus, juokavo, tapšno­
jo jam per petį, reikšmingai susižvalgydavo ir užsimin­
davo kažkokias galimas, gėdingas seneliui pasekmes,
jei Pjeras atsisakys įvykdyti tai, kas siūloma. Paskiau
vėl žadėjo Pjerui nesuskaitomus turtus, aprūpintą, pra­
bangų gyvenimą bet kuriame pasaulio kampelyje. Gal
būt, jis nori važiuoti į Taitį? O, ten labai įdomu! Kokios
merginos! Tai jis supras, kai paūgės. O Miame argi blo­
gai? Arba, sakysim, Valparaise? Kad tik būtų pinigų!
O jų bus, jei Pjeras bus paklusnus berniukas ir elgsis
taip, kaip jį moko geri žmonės. Pjeras tuomet prižadėjo
pagalvoti. O tiedu liepė dėl visa ko įsiminti jų adresą
(užsirašyti jo nepatarė): „Paryžius, Kapucinų bulvaras,

1 gėrimu.

163
 16, apartamentas 132/ mesje Tombo1,J! Tenebaugina
Pjero ta kraupi pavardė. Tai sąlyginis ženklas, užuomi­
na, kad paslaptis turi būti išlaikyta kaip kapuose,—
pajuokavo jie. O paskiau jau rimtai paaiškino, kad
pakanka Pjerui nurodytu adresu pranešti iš Suchojarkos
apie savo sutikimą, ir jam nedelsiant bus prisiųsti visi
reikiami duomenys. O Pjero laiškas, tegu jau jis neįsi­
žeidžia, bus jiems tam tikra garantija, kad jis jų neap­
gaus. Nes, jei tokį laišką jiems teks kam nors parodyti
Tarybų Sąjungoje, tai Pjeras pats supranta... Ir taip
toliau...
Bet perdaug nepakenčiami buvo išsikankinusiam ber­
niukui, bastantis iš prieglaudos į prieglaudą, tie svetimi
ir priešiški žmonės. Su jais Pjero vaizduotėje buvo su­
siję visa, kas sunku, gėdinga ir grubu, visa jo nelaimin­
ga vaikystė. Kuo toliau nuo jų! Jis jau pabėgęs iš dvie­
jų prieglaudų. Tris savaites, antrą kartą pabėgęs, jis
nakvojo tramvajaus depe, kur pateko savo paties sugal­
votu gudriu būdu. Kai važiuodavo paskutinieji vagonai,
paprastai stabteldami arba sulėtindami greitį po žema
vieno iš gatvės tiltų-viadukų —anga, jis laukdavo pa­
togaus momento, laikydamasis iš lauko pusės už turėklų,
ir pamažu nuo tilto arkos nusileisdavo ant tramvajaus
stogo. Jis atsiguldavo tarp įtvirtintų ant vagono stogo
reklamos skydų ir kartu su tramvajum įvažiuodavo į de­
pą. Ten būdavo galima pernakvoti. Ten bent stogas
virš galvos. Ten palyginti šilta. Vis dėlto tai šiokia
tokia prieglauda, kur gali naktį permiegoti. Ir rytą jis
vėl nuo tramvajaus stogo užlipdavo ant viaduko arkos
ir eidavo bastytis po didžiulį, skaudžiai jam abejingą
miestą, kur jis visiems svetimas, absoliučiai niekam ne­
reikalingas ir kur galima išsiprašyti arba kokiomis1

1 To mb o — kapai.

164
nors mažomis paslaugomis užsidirbti prastos kavos puo­
dukui su tartaletke.
Daug dar būta painiavos jo galvoje, daug prikimšta
visko, ko jis buvo prisiskaitęs pigiose margose knygpa­
laikėse, kaip „Fantomas, vidurnakčio grėsmė", „Ka­
nalizacijos vandens karalienė" arba „Aušra kazino".
Ne viską jis suvokė išsyk, pradėdamas naują gyvenimą,
kuris dabar pačiupo jį ryžtingai ir, tur būt, visam laikui
į savo rūpestingą valdingą sūkurį. Ne apie viską buvo
galima pakalbėti ir su seneliu, kuriam tikriausiai pačiam
kai kas dar neaišku, o kažkokių praeities dalykų ne­
norėjo nė prisiminti.
Jis jautė, kad nereikia daugiau klausinėjimais kan­
kinti Artiomo Ivanovičiaus, matė, kaip susijaudinęs ir
sumišęs buvo senelis, kai išgirdo apie pokalbį Paryžiuje
su tais dviem... Jis tyliai išėjo iš kambario. Bet norėjosi
su kuo nors pasišnekėti. Ne apie tai, apie ką dabar kal­
bėjosi su seneliu, tai, žinoma, geriau nutylėti, pamiršti,
mesti iš galvos. Bet Pjeras turėjo ir kitų klausimų, apie
kuriuos reikėjo pasitarti su naujais bičiuliais. Pjeras
Kondratovas daug ką įdomaus ir naujo sužinojo per
pastarąsias savaites. Daug kas jam dar ne visai buvo su­
prantama, o jau norėjosi viską suprasti. Gal būt, pa­
kalbėti su Ksana? Ji, matyt, viską gerai supranta. Ir
neišplepės. Ne tokia!..
Bet, kai jis užėjo pas Tulubejus, Ksanos namie ne­
buvo. Jį sutiko Galina Petrovna, tik ką grįžusi iš darbo.
Ji buvo su rytiniu chalatu, šlepetėmis, visai kaip namie,
maloni ir ne tokia jau griežta, kaip pirmomis dienomis
pasirodė Pjerui.
—r Ksanočkos nėra,—pranešė jam Galina Petrov­
na.—Bet gal su manim pasėdėsi? Užeik. Aš gi tavęs
gerai nė neįsižiūrėjau. Dabar tavo visai kitokia išvaiz­
da, visai tvarkingas. O šiaip kažkokį keistą fasoną turė-
J65
jai —ne mūsų, ne jūsų, nesuprasi kieno. Na kaip,
sveiksta senelis Artiomas? Perduok jam labų dienų.
Sėsk. Papasakok, kaip tu ten užsieny gyvenai? Vargo
kiek nereikiant prityrei, tur būt? Kaip ten viskas išėjo?
Pjeras tylėjo.
— Gal būt, prisiminti nenori? Na, aš tavęs neverčiu,
skaudinti nenoriu. Kas buvo, tai žuvo. Ir gerai. Na kaip,
tavęs neskriaudžia mūsų vaikai?
— Ne,—tarė Pjeras,—jei norhite, prašau... Aš galiu
papasakoti. Aš niekam nepasakoju. Aš nemėgstu. Tai
blogai buvo. Tai labai buvo negerhai.
Kažkodėl jis pirmą kartą panoro papasakoti kaip tik
šiai mažai, griežtai, labai įdėmiai žiūrinčiai į jį moteriai
apie save, apie tai, kas buvo jo taip beprasmiškai susi-
dėjusiame ir net jam pačiam bemaž nesuprantamame
gyvenime. Galina Petrovna žiūrėjo į jį ramiai, ne apžiū­
rinėdama, o šiaipjau žiūrėjo. Ir nebuvo jos akyse to
nekantraus smalsumo, kuris darėsi kiek grasus žmonėse
Pjerui. Pradžioje šis didesnis susidomėjimas, kurį jis
visur sukeldavo, guosdavo Pjerą, o dabar toks didelis
dėmesys atrodė jam įkyrus. Jam buvo kažkaip ramu
širdžiai, kad Galina Petrovna žiūri į jį įdėmiai, bet visai
nerodo smalsumo. O svarbiausia, jos akyse nebuvo tos
gailestingos užuojautos, kuri visuomet labai erzindavo
Pjerą.
Ir jis viską papasakojo jai. Ir kaip išvežė motiną į li­
goninę, ir kaip po to jis jau niekada daugiau jos nebe­
matė. Ir kaip pasiuntė jį į prieglaudą. Ir kaip jis iš ten
pirmą kartą pabėgo. Ir kaip vėl jį paėmė ažanai. Ir kaip
norėjo jo pasigailėti kažkokia vieniša, jau nebe jauna
ir pernelyg jau meili dama —emigrantė, su ūseliais ant
amžinai pakeltos ir biauriai išlenktos lūpos. Jam ją ir
prisiminti kažkodėl buvo koktu. Ir kaip jis vėl pabėgo.
Ir kaip šokdavo ant tramvajaus stogo nuo viaduko. Ir
166
 kaip vėl jį nuvarė į prieglaudą, kai sugavo, ir jau ketino
išvežti į Ameriką. Ir kaip jį surado Artiomas Ivanovi-
čius. Viską, viską Pjeras jai papasakojo.
Galina Petrovna klausėsi jo griežtai, nepertraukda­
ma. Tik kartais klausinėjo, jei pasitaikydavo nesupran­
tamas žodis:
— Ažanas mūsiškai kas bus?.. Aha, policininkas.
Taip, taip. Supratau. O mansarda? Aha, aišku. Kaip me­
zoninas, vadinasi. Na, pasakok toliau.
O paskiau jį paklausė:
— Na, o kuo gi tu ketini būti, kur eisi dirbti, kai
mokyklą baigsi? Planuoji toliau mokytis ar kaip?
— O-oI —Pjeras pagyvėjo.—Aš turiu vieną didelę
svajonę. Aš seniai svajoju. Aš turėsiu savo kavinę, ten
muziką ir daug garsonų. Tai tarnai. Ir aš visus labai
vaišinsiu. O paskiau turėsiu jachtą. Imsiu keleivius. Pre­
kiausime, keliausime.
— Tai, žinoma, geras dalykas, mėgstamiausias už­
siėmimas: vaišinti ir keliauti,—tarė Galina Petrovna.—
Bet juk tik taip greit prasivalgysi ir prasivažinėsi. Arba
iš žmonių tau pralobti reikės. Tai kaipgi —nori verslo-
vininkas būti ar gal į liaudies maitinimo įmones eisi,
bufetininkas laive būsi. Aš kažkodėl tavęs nesuprantu.
-r- Ne, parhdon! —susijaudinęs paaiškino Pjeras.—
Tai bus mano. Asmeniškai. Tai, kaip sakoma, savas
biznis.
— Taip. Savas biznis. Na, o savo pašaukimą, kokią
nors mintį apie gyvenimą turi? Į ką linkęs? Kaip ma­
nai, ką gyvenime turi daryti? Juk ne tik vaišinsi ir važi­
nėsi draugus su muzika. Gyvenimo tikslą turi?
— Koks gyvenimo tikslas? —pakartojo klausimą
Pjeras, kostelėjęs, tarsi kažką nurijęs, ir staiga garsiai,
kaip išmokta, bespalviu balsu atraportavo: —Moters
tikslas —auklėti kareivius, o vyro —žudyti juos kare.
167
 Ir tada ji staiga atsistojo, tvirtai nutvėrė jį maža, bet
kabia ranka už ausies ir ėmė tampyti Pjerą į šalis.
— Kurgi, kurgi tu tokių niekšybių prisirinkai, a?
— Lese mua!.. Palikite!.. Skauda gi! Na, leiskite! —
Pjeras abiem rankom įsirėmė Galinai Petrovnai į alkūnę,
bet ta nepaleido jo ausies.
— Skauda? —prabilo ji, purtydama jam galvą.—O
aš ir norėjau, kad skaudėtų. Kad prisimintum. Kad kai
išgirsi kur tokius niekšiškus plepalus arba pats taip pa­
galvosi, tavo ausis išsyk pradėtų niežėti.—Ji paleido
Pjerą ir atstūmė jį.
Jis stovėjo visas raudonas, nežinodamas, ką jam
daryti: bėgti, pasilikti, ką nors prikalbėti tai mažai, se­
nai, piktai moteriai.
— Na, eik ir pasakyk seneliui, kad aš tau ausis nu­
draskiau už kvailus tavo žodžius.
Bet Pjeras nėjo. Jis stovėjo ir kramtė lūpas. Ir vis
raudo ir raudo.
— O patys visur rhašote, kad pas jus nėrha fizinių
bausmių...—burbtelėjo jis.—Vadinasi, tik taip? Propa­
ganda?..
Jis dar labiau paraudo. Atrodė, kad kraujas tuojau
jam pliūptels. Bet pasipylė ašaros.
— Nagi, tu čia? —sunerimo sumišusi Galina Petrov­
na.—Įskaudinau tave? (Pjeras papurtė galvą). Įsižei­
dei?.. Na, atleisk. Aš juk norėjau tave priglausti, o ne
nuskausti. Užkreikė tau, kvailiui, smegenis. Tu berniu­
kas dar jaunas, gražus, o tauški galas žino ką. Argi tu
fašistas? Sakyk —fašistas? Juk ne! Tu mūsiškis, rusas.
O dabar mūsiškis, tarybinis žmogus. Kam gi tu, kaip
tas papūga, biaurius svetimus žodžius kartoji? Iš blogų
žmonių jų prisirinkai. Tai vis atgyvenę žmonės. Jiems
anksčiau ar vėliau galas: Tavo paties jie, tie, kurių
gyvenimo tikslas —žudyti, tėvą su motina pražudė. Iš
168
manęs sūnelį atėmė, ir kokį!.. Oi Pjeruška... Geriau aš
tave jau tiesiog Petka vadinsiu. Ak tu, Petka, Petka! —
Ji staiga stipria, tvirta ranka prisitraukė Pjerą.—Kaipgi
čia tavo sagelė tabaluoja? Toks kavalierius, o čia ne­
tvarka. Duok šen, aš ją bematant į vietą pastatysiu.—
Ji vikriai paėmė nuo sienos, kur kabėjo mašastinė šle­
petė, adatą su siūlu.—Na, stovėk ramiai, nes dar
įdursiu.
Akimirka prisiuvo, nukando siūlą.
— Na štai, dabar visiška tvarka.—Ji paskubomis
atitraukė ranką, slėpdama ją už nugaros.—Ne, jau tu
tik rankos man nelaižyk. Tai mūsų šaly neįprasta. Eikš,
aš tave geriau taip! —Ir, paėmusi jam už smilkinių, pa­
bučiavo į kaktą.—Seneliui perduok labų dienų. Tavo
senelis taip pat susiprotėjo. O jau mes čia nepaliksime
jo be dėmesio. Neabejok. Netrukus jums butelį gerą
duosim, naujame name paskirsime, Pervomaiskajoje,
kur dabar statoma.
Vėlai vakare, kai Bogdanas grįžo iš statybos, senelė,
sėsdama su juo vakarienės, kurią patiekė Natalja Žo-
zefovna, prisiminė:
— Mūsų Ksanka, pastebi?.. Kai tas gaidukas iš Pa­
ryžiaus atskrido, kvapą tik gaudo, a? Buvo jis pas mane
šiandien. Oi, dar mišinys jo galvelėje. Aš jį čia už ausų
patampiau.
— Ar turi proto?
— Turiu sveiką protą ir tvirtą atmintį. O štai dabar
tegu ir jis prisimins. O Ksanka, Ksanka, a?
Bogdanas, atstumdamas išgertą stiklinę, geraširdiš­
kai ir vylingai pažvelgė į žmoną:
— Na jau, prisipažink, prisipažink, sene... Ir tau,
pastebėjau, širdį dilgtelėjo, kai čempionų čempionas
pasirodė.
J69
 — Nekalbėk niekų, Bogdanai! —pasipiktino Galina
Petrovna.—Gana! Aš gi rimtai kalbu.
— O aš juokus krečiu? Ir augintinis, ir senelis, ma­
tau, judviem su Ksanka ramybės neduoda.
— Na ir senas kvailys, na ir kaušas! Dievaž, kvailys!
Matėte jūs jį, piliečiai? Ką gi tu čia prasimanei? Ū-ū,
velniūkštis, blogesnis, negu jaunas buvo!
Ji visa plaštaka įsirėmė jam į kaktą ir stipriai pa­
stūmė. Bet jis sulaikė jos plaštaką abiem rankom, pri­
spaudė sau prie kaktos, patraukė lėtai žemyn, kol jos
ranka neatitiko jo lūpų ir sulaikė ją čia, glaudžiai su­
raukęs gauruotus antakius, kietai užmerkęs vokus.
— Kiek jau metų, o tu man vis toks pat, kaip bu­
vai. Oi Bogdanai, kazokėli šaunusai, niekas tavęs ne­
aptašė!..

XVII skyrius
GARBĖ IR ŠLOVE

Nezabudnas, nors dar kartais ir pagulėdavo, kaip

jam patarė Levonas Ovanesovičius, bet jau po truputį
išeidavo. Pokalbis su Pjeru labai jį sujaudino. Daugiau
nebegalima buvo slėpti tai, apie ką prasitarė berniukas.
Reikėjo kam nors ryžtis. Gal būt, pasitarti su Galina
Petrovna? Visgi valdžia...
Ir po ilgų apmąstymų jis ryžosi.
Apsivilko geriausiu kostiumu, tamsiai mėlynu, su
vos matomu raudonu atspalviu, kruopščiai nusiskuto,
pasiėmė savo garsiąją dvidešimties kilogramų lazdą,
kuria stukseno beveik po visą žemės rutulį, ir nuėjo
į vykdomąjį komitetą.
— Užsirašėte? —paklausė sekretorius, niūriai dėb­
telėjo į stambų vėzdą, su kuriuo jau turėjo nelaimę su-
m
 sipažinti, bet tuoj pat griežtai sutelkė žvilgsnį į savo
nosies galiuką.
— O kurgi reikia užsirašyti? —nesuprato Artiomas
Ivanovičius.
— Nežinau, kaip pas jus ten, užsienyje,—tarė sek­
retorius,—o pas mus tokia tvarka, kad jei kas ketina
ko nors prašyti vadovybės, tai iš anksto užsirašo.
— Na, jei tokia tvarka, tai rašyk,—geraširdiškai
sutiko Nezabudnas.
— Šiai dienai, dovanokite, jau neberašome. Aš jus,
leiskite, kitai savaitei.
— Tu jau ir užrašysi, užrašysi. Matau aš... Nelabasis
ten neįtrauks, kur tu.
— Jums geriau žinoti, kur nelabasis įtraukia.
— Klausyki..—Priimamasis prisipildė Artiomo Iva-
novičiaus boso gaudesio.
Bet čia pirmininkės kabineto durys atsidarė. Iš ten
išvirto storas žmogus su atsegtu brezentiniu portfeliu.
Eidamas nepatenkintas krenkšėjo ir kišo į portfelį ap­
lanką. Jo juostelės plevėsavo. Kaklaraištis buvo išlin­
dęs iš po apykaklės. Net bateliai atsirišę. Matyt, ką tik
buvo gavęs geros pylos.
Paskui išėjusį iš kabineto gilumos nuskambėjo Ga­
linos Petrovnos balsas, negarsus, bet ryžtingas. Storulis
pasitaisė kaklaraištį, surišo aplanko juosteles. Paskiau
puolė prie telefono ant sekretoriaus stalo, pasakė kaž­
kokį numerį, užsikniaubė ant aparato, sušvogždė į rage­
lį, pridengęs jį delnu:
— Sviščenkovas?.. Tai aš, Kruteniukas... Nedelsiant
atšaukti, ką buvome nutarę dėl produktų parduotuvės
perkėlimo. Šeimininkė jokiu būdu. Taip, pats pamė­
gink... O aš asmeniškai... ačiū tau! Neduok dieve! Ją
jau gyventojų signalai pasiekė. Atšaukti, sakau.
Kabineto durys prasivėrė.
— Tu, Artiomai? Pas mane?
171
 Galinai Petrovnai buvo gulte prigulęs mėlynas še-
viotinis kostiumas. Baltutėlės palaidinukės kampeliai
buvo išleisti virš žaketo, ant kurio Nezabudnas pastebė­
jo dvi margas ordinų lenteles. Ji pati šį kartą pasirodė
Artiomui Ivanovičiui griežta ir net tarsi aukštesnė, ne­
gu namuose. Tur būt, aukštai iškelti pagal seniai pra­
ėjusią madą žaketo pečiai teikė pirmininkės figūrai to­
kio neįprasto stuomeningumo.
— Bet aš tik paklausti,—buvo bepradedąs Neza­
budnas.
— Neužrašytas šiai dienai, įspėju,—įsikišo sekre­
torius.
Galina Petrovna žvilgterėjo į laikrodį, kabantį
priimamajame.
— Tai dabar dar kokios dvi minutės iki priėmimo,
Ilja Gurjevičiau,—taikiai pažymėjo ji.—Reikia vis
dėlto gerbti, žmogus parvykęs.
•— Nereikėjo išvykti. Tai ir nebūtų parvykėlis. Ke­
turiasdešimt metų neskubėjo, o dabar pasiskubino, be
eilės prašosi.
— Štai ką, Uja Gurjevičiau,—tarė pirmininkė,—tu
kažkodėl per daug pradėjai kištis, kur nereikia. Jau
kaip nors aš ir be tų tavo moralų apsieisiu su lanky­
tojais...
— Galina Petrovna... Drauge pirmininke!—Sekre-
toriukas taip ir pasišiaušė, net pieštuką padėjo ant
stalo.
— Aš pašalinių akivaizdoje prašyčiau jus...
— Nežinau, ko tu ten prašytum, o aš štai, draugas
Lobeika, reikalauju... Supratai? Reikalauju, kad su žmo­
nėmis būtum taktiškesnis. Ir pats vietoj tarybų valdžios
nepasišautum. Ji žmogų priėmė, o tu priekaištauji. Ir
nėra ko čia pieštukais į stalą barškinti. Barškinti nerei­
kia... Užeik, Artiomai, sėsk ten. Štai tik veltui sugai-
m
šom. O dabar jau tikrai priėmimą reikia pradėti. At­
leisk, Artiomai, bet pas mane taip įvesta. Kad žmonės
nė minutės veltui nelauktų.—Ji dar kartą žvilgtelėjo
į sieninį laikrodį.—Sėsk kol kas ten, Artiomai. Pasė­
dėk, pažiūrėk, kaip mes dirbame, ko nors įdomaus, gal
būt, maža, o paslapčių nėra...
Artiomas Ivanovičius atsisėdo ant kraštelio cerata
aptrauktos sofos, kuri giliai įlinko nuo jo sunkaus kūno.
— Aš, Galia, tik pasitarti... Neilgam.
— Ilgam ir neilgam, o laikas bėga. Teks tau pasė­
dėti. Man čia dar...—Galina Petrovna pažvelgė į kaž­
kokius užrašus, gulinčius priešais ant stalo, pašaukė
sekretorių.—Guryčiau, sujunk mane su Miesto preky­
bos skyrium.—Sučerškė telefonas ant mažo staliuko
šalia jos kėdės. Ji paėmė ragelį. —Stachovas? Draugas
Stachovai, ką jūs ten fantazuojate dėl maisto produktų
parduotuvės? Ir negalvokite. Žmonėms teks vaikščioti
tris kilometrus. Reikia apie liaudį galvoti. Nieko. At-
vešite. Tam jums transportas paskirtas...—Ji padėjo
ragelį ir vėl pakvietė sekretorių.—Guryčiau, būk ge­
ras, sujunk mane su elektrine. Jie, beje, neskambino?..
Ne? Taip. Nagi, aš pati pasiteirausiu... Kas kalba?..
Archipčiukas? Kodėl gi neskambini? Manai, aš tavęs
tamsoje nerasiu? Aptemdei miestą!.. Kaip, kokioje tam­
soje? Kas ten pas jus daros, su srove visą dieną, radi­
jas vos cirpia, kine —tik šmėseliuoja... Apie remontą
reikėjo laiku galvoti... Meluoji. Mūsų namą prie pirmos
linijos prijungei! O aš va buvau užėjusi į vaistinę, kur
antra linija... Nemeluok. Bogdaną vakar specialiai volt-
metro paprašiau. Ir išmatavau. Vos šimtą devyniasde­
šimt ištempia. Neduodate reikiamo voltažo... Na, žiū­
rėk...—Ji uždėjo delną ant svirtelės, nukėlė.—Sujunkite
mane su penktąja statybos kontora... Na kaip, viršinin­
kai? Namuose vonioje greitai maudysimės? Kaip —kam
173
 klausiu? O aš manau, kad negreit... Ką gi, gerieji pilie­
čiai, ten pakaušius krapštotės? Jei lauksim tokių, kaip
jūs, negreit vandenį išvysim. Labai paprastai. Iš Hidro-
statybos skambino. Kur dvidešimt mašinų, kurias turė­
jot šiandien apie pietus duoti?.. Su guma blogai? Jūs
patys tempiate, kaip kokią gumą. Žiūrėkit... Pas mane
ir sausoj vietoj bus kaip išsivanoti. Tai valstybinis rei­
kalas. Reikia suprasti... Baikite! Man priėmimas... Jei
per valandą mašinų nebus, partijos rajono komitetui
pranešiu, kaip norite. Taip, taip! Beje, ko jūs ten su
mokykla taip krapštotės? Įstrigote trečiame aukšte...
Klausykit, tik nesidievagokite. Aš dievo nuo aštuonio­
liktųjų metų netikiu. O jei vanduo ateis —kur vaikai
mokysis? Mus Hidrostatyba spaudžia, jau reikalauja se­
nąjį pastatą nugriauti...
Nezabudnas, išplėtęs akis, žiūrėjo į ją nuo sofos.
Tai mat, kokia ta virėja Galia, tai šachtininke! Visiems
duoda pipirų. Ir iš kur atsirado? Juk kaip visiems duo­
da nurodymus —nesiginčyk, nė nemėgink nepaklausy­
ti. Ne, veltui jis čia atėjo su tais savo tamsiais nuslėpi­
mais. Jai bus šlykštu ir klausyti. Na ir laiką žmogui gai­
šinti sąžinė neleidžia. Štai kiek ji turi reikalų. Bet jam
jau norėjos sėdėti, klausyti ir žiūrėti.
Na, Guryčiau, šauk, kviesk,—paliepė tuo tarpu
Galina Petrovna.
Ir prasidėjo priėmimas. Vienas po kito įeidavo žmo­
nės, atsisėsdavo ant tylomis pasiūlytos kėdės priešais
didelį pirmininkės stalą, išdėstydavo jai savo reikalus,
savo prašymus ir rūpesčius. Lankytojų buvo daug. Ne-
zabudnui ėmė atrodyti, kad jam nesiseka: pataikė jis
tokią sunkią pirmininkei dieną. O diena buvo papras­
čiausia, ir priėmimas niekuo nesiskyrė nuo tų, kurie
buvo aną dieną ir bus kitą savaitę.
174
 Pradžioje atėjo liesutė vaikų lopšelio vedėja ir ėmė
skųstis, kad skverelyje, priešais jos lopšelio langus, yra
neseniai atidaryto statybininkų klubo langai. Ir štai, kai
tik atėjo šiltas oras, statybininkų saviveiklos choras
visą vakarą repetuoja po pačiais lopšelio langais. Ir
vakarinės pamainos vaikai negali miegoti. Ir bijo. Ir
vystyklais nespėji apsirūpinti. Ar negalima kur nors
perkelti chorą?
Ir Galina Petrovna jau skambino į statybininkų
klubą:
— Reikalas liečia ne vystyklus, o vaikus. Jūs gi ne­
galite tiems jūsų choristams duoti nurodymą, kad jie
tik lopšines dainuotų. Jūsų du mūrininkai bosai yra, tai
kai suriaumos „Staugia kaukia", tai pas mane čia, Ta­
rybų gatvėje, girdėti. Aplamai perkelkite repeticijas,
kur norite, o vaikų negąsdinkite. Ir turėkite galvoje,
asmeniškai patikrinsiu.
Paskiau atėjo Makaras Zalepucha. Jis visai nesitikė­
jo sutikti čia Nezabudną ir labai sumišo. Sėdėdamas prie
pirmininkės stalo, jis vis žvilgčiojo į Artiomą Ivano-
vičių, pamėgino net mirktelti jam, ir'tas padrąsinamai
šyptelėjo, pakrutino ūsą.
— Tu, Galina Petrovna, jau nepyk ant manęs. Na,
šnekėjomės mes... Seniai ir lig šios dienos visa tai
mane kamuoja. Vis prisimena, kaip tu man tuomet at­
rėžei. Tai aš juk ne apie tai. Tą daržinėlę nugrioviau,
kaip buvo tavo nurodyta. O tu man plonlenčių žadėjai.
Reikia gi naują statyti. Vištų nėra kur laikyti...
Gavęs siuntimą į miško sandėlį, jis išėjo, eidamas
suktai kilstelėjo gauruotą antakį į palinksmėjusį Ne­
zabudną.
Tuojau paskambino dar iš kažkokio statybos baro
ir, matyt, kažkuo nudžiugino pirmininkę, nes ji staiga
palinksmėjo ir pasakė į ragelį:
175
 — Čia tai bent kalba! Kaip muzikos klausais. Ačiū
tau, draugas Andriušinai, už visus ačiū! Gerai. Rytoj
pat paskirsime priėmimo komisiją. Nudžiuginsite žmo­
nes. Tuoj pat, jei viskas tvarkoje, apgyvendinsime.
Ji nespėjo padėti ragelio, kai kažkas, matyt, jau
įsijungė. Galina Petrovna sušuko:
— Kas, kas? Iš radijo... Taigi aš jums pasiunčiau
savo tekstą. Ne, dėl naujo miesto parko tai atleiskite.
Nesakysiu. Dar anksti apie tai kalbėti. Aš į tuščias sta­
tines barškinti nepratusi. Taip, kaip norite.
Paskiau atėjo maža linksma senutė ir smulkiai pa­
pasakojo, kaip Galina Petrovna padėjo gauti jai butą
ir kaip jai dabar gera gyventi naujoje vietoje, ir kokie
čia tvarkingi kaimynai, ne tokie, kaip tie, biaurūs ir
įžūlūs, su kuriais ji pirmiau gyveno Poselkovoje.
— Tai. ko gi tau dar reikia, senute?
— Padėkoti tau reikia. Tik tiek! Nemanyk, aš į eilę
pas tave užrašyta. Dar iš anos savaitės užrašyta. Atėjau
tik ačiū tau pasakyti. Aš už tave per rinkimus balsą
atidaviau, tai ir noriu pasakyti: ne veltui. Ne, ne veltui,
Galina Petrovna. Ir štai visa mano kalba su tavim.
Paskiau atėjo liesutis pagyvenęs pilietis su tiubetei-
ka, su smaila pražilusia barzdele rausvame ir žvitriame
veide, Sušiuršėjo storo, į dūdelę susukto popieriaus la­
pai. Jis spaudė tą dūdelę prie savęs, išvyniojo ją kaip
armoniką ir tai puldavo pirmininkę, tai bėgdavo atgal,
rodydamas, kas nubraižyta šiuose lapuose. Ir Galina
Petrovna, pakilusi iš savo vietos, paimdavo kartais iš
jo lapus, eidavo su jais prie lango pažiūrėti geriau,
šviesoje.
— Na, ačiū jums, Ilarionai Petrovičiau,—sakė ji.—
Trečiadienį pateiksime prezidiumui. Taip, manau, vi­
siems patiks. Ir, dievaž, tiesiog nesinori tikėti. Nejaugi
mūsų Suehojarkoje tokia gražybė bus?.. Artiomai, eikš
m
čia, pasigrožėk. Tik pažiūrėk, kokia po metų kitų bus
mūsų Suchojarka. Matai projektus? Beje, susipažinkite.
Tai mūsų skulptorius. Ilarionas Petrovičius Skorodum-
cevas. Tai jis Grinio paminklą lipdė, kur prieš mokyklą
stovi.
— Draugas Nezabudnas, jei neklystu? —pagyvėjo
skulptorius.—Labai malonu. Jūs, girdėjau, patį Grigo­
rijų Bogdanovičių tolimuose kraštuose buvote sutikęs?
— Buvo taip.
— Na, kaip manote? Kaip jūsų akimis? Susidorojau?
Pagavau, kas svarbiausia? Aš juk norėjau perteikti štai
šį nuostabų charakterį.
— Tiksliai,—kimiai tarė Nezabudnas.—Visiškai,
kaip gyvas. Aš kai priėjau, pažvelgiau, tai mane kaip
žaibas nudegino. Kaip liete atlietas!
Skulptorius iš visų pusių susižavėjęs apžiūrinėjo mil­
žinišką imtynininko figūrą ir pagaliau nesusivaldė:
— Ek draugas Nezabudnai... Artiomai Ivanovičiau,
jei neklystu? Štai jei jūs sutiktumėte... Man didelė figū­
ra užsakyta būsimai krantinei, kur mūsų vandens sau­
gykla bus. Štai čia numatyta!..—Jis išvyniojo vieną
lapą, parodė pirštu.—Na, jei jūs leistumėte iš jūsų?
Apie geresnę natūrą nėra ko ir svajoti. Iš bronzos nu­
liesiu. Amžiams, taip sakant.
— Ne,t—Nezabudnas krestelėjo savo galingą spran­
dą,—ačiū jums. Luktelėsime kol kas su bronza, aš kol
kas savo nuosava medžiaga dar pasigrožėsiu. Na, nu­
mirsiu, tuomet jau liedinkite iš bronzos. Jei, žinoma,
prireiks...
Ilgai truko priėmimas pas pirmininkę. Porą valandų,
ne mažiau. Pabaigoje atėjo kadaise tikrai graži, labai
tiesios laikysenos dama su išblyškusiu, nuvytusiu vei­
du, kurį dengė senoviškos gėlėtos skrybėlaitės bryliai,
ir gėlės taip pat atrodė nuvytusios. Ji pareiškė protestą
12. L. Kasilis 177
prieš dalies kapinių perkėlimą į naują vietą. Ten pa­
laidotas damos vyras —inžinierius, visą gyvenimą dir­
bęs šachtoje Suchojarkoje. Dama spaudė nosinaitę prie
smilkinio ir kalbėjo su tylia, bet įkyria nuoskauda, kad
reikia gerbti žmonių atminimą... Ir reikia gerbti arti­
mųjų jausmus.
— Aš ir jausmus gerbiu, piliete,—tyliai tarė jai Ga­
lina Petrovna,—ir žmones įpratau gerbti, kol dar jie
numirėliai nebuvo. Aišku? Pažinojau aš jūsų vyrą Jev­
genijų Dementjevičių... Buvo labai geras inžinierius.
Ir mes, šachtininkai, visuomet jį gerbėme ir vertinome.
Ir, patikėkite, neliestume jo palaikų. Bet juk jam dabar
vis tiek, kur ilsėtis. O mums reikia gyvus žmones apgy­
vendinti, naujus namus statyti. Namus! Suprantate?
Vietą, kur žmonėms gyventi! Juk vanduo eina. Kiek
kvartalų griauname!.. O kas bloga, jei perkelsime Jev­
genijaus Dementjevičiaus kapą į naujas kapines?
— Jūs to nesuprasite,—šaltai tarė dama.—Jums vi­
sos šios sąvokos svetimos. Ką daryti!.. O juk aš ir butą
pakeičiau, kad kuo arčiau būčiau... Kad kiekvieną die­
ną galėčiau vaikščioti... Kur jums tai suprasti!
Galina Petrovna atsistojo, persilenkė per stalą ir
įdėmiai pažvelgė į lankytojos veidą.
— Ir kam gi jūs visa tai sakote? —beveik pašnibž­
domis tarė ji.—Autobusu ne daugiau kaip dešimt mi­
nučių važiuoti ten, į naują vietą. Jei pėsčiomis, tai ir
tuomet pusvalandžio nereikės. O iki to kapo, kur mano
sūnus... iki to kapo, man paties brangiausio... tūkstan­
čiai kilometrų. O dešimt su viršum metų aš nė nežino­
jau, kur jis. Štai geras žmogus surado... Tik kitame pa­
saulio krašte. O jūs man tai sakotel Ne jau, matyt, ne
jums suprasti!
Lankytoja taip pat atsistojo.
178
 Jos stovėjo ir žiūrėjo viena į kitą, svetimos ir ne­
panašios.
— Atleiskite,—tarė dama.
— Na ką čia...—Galina Petrovna sunkiai atsisėdo
ant kėdės.
Kaip po viso šito pradėti kalbą apie kažkokias abe­
jotinas paslaptis ir paslėptus lobius? Bet Galina Petrov­
na, atleidusi paskutinį lankytoją, paprašė sekretorių,
kad palieptų atnešti arbatėlės dviem, ir pati persėdo
ant sofos, nuo kurios jau buvo beketinąs pakilti Artio­
mas. Maža, stipria ranka ji sulaikė jį už peties, pas­
kiau nubraukė delnu nuovargio šydą nuo savo veido,
tarsi voratinklį nuėmė.
— Na, Artiomai, užlaikiau tave, atleisk...
— Tu karalienė ir išmintingasis Saliamonas viename
asmenyje...—burbtelėjo Artiomas atsigręždamas.—
Duodu tau garbės žodį. Niekada nemaniau, nesitikėjau,
Galia... Ir nesvajojau, kad tu tokia būsi! Koks, žiūrėk,
tavo ūkis!..
— Na, gana, Artiomai... Dėstyk, ką ten turi.
— Ne, aš geriau, Galia, kada kitą kartą...
— Kaip nori, Artiomai. Suki tu kažką. Kažką slepi.
— Na, Galia.—Artiomas Tvanovičius ryžosi,—kaip
nori, o aš teisybę pasakysiu.
Ne, ne viską jis pasakė. Nuslėpė, kas sunkiausia,
ką ir paliesti buvo skaudu ir gėda... Visko pasakyti, ži­
noma, nesiryžo, bet trumpai perdavė pokalbį, apie kurį
jam pranešė Pjeras.
Galina Petrovna, jį išklausiusi, susimąstė.
— Žinai,—paskiau ji tarė tvirtai,—aš tau, gal būt,
čia bloga patarėja. Tai tavo paties sąžinės reikalas.
Tik aš jaučiu, kad tu kažką slepi. Ne viską pasakei.
— Oi ne, Galia...
179
 — Nesiginčyk. Tai tavo reikalas. Aš nekvočiu. O
vis dėlto tavim dėta aš kai kur praneščiau. Čia kaž­
kodėl ne visai švarus dalykas. Beje, pas mus čia ilgai
gandeliai sklido, esą kažkur šiose vietose fašistai dide­
les vertybes užkasę. Na, mes čia vienu metu ir ieškojo­
me. Bet kol kas nieko nesuradom. Aha, teisybė, Hidro-
statyboje, ten vieną kartą, kai Stepnos gyvenvietę grio­
vė, ekskavatorius konservų dėžę iš po žemės išrausė.
Ten, teisybė, buvo šiokių tokių daiktelių. Žiedai, ka­
roliai. Valstybei atidavė. Sako, gana padori suma. Pri-
sigrobstė, matyt, kažkur fašistų budeliai ir nespėjo iš­
sivežti. O daugiau kol kas nieko negirdėti. Šiaip ar
taip, ne pro šalį būtų pranešti, kur reikia. Netrukus čia
pusę rajono vandeniu užlies. Kodėl gi turtas turi dingti
dugne? Ūkiui pravers. Mūsų išlaidos labai didelės. Aš,
Artiomai, žinoma, galėčiau pati apie mudviejų pokalbį
pranešti, bet, man rodos, bus protingiau, jei tu ten už­
eisi. Maža kokių klausimų gali būti. Teisybė? Apskritai
tu eik, o aš paskambinsiu, kad tave išsyk priimtų.
Ir leidosi Artiomas į Krasnošachtiorskajos gatvę,
į namą Nr. 8, kur prie durų stovėjo sargybinis.
Artiomas Ivanovičius buvo priimtas nedideliame, la­
bai švariame kambaryje.
Pro nuleistas ligi žemės plonas užuolaidas šviesa
liejosi ant blizgančių, tarsi tik dabar išplautų grindų.
Sulysęs, lėtas ir dargi tarsi kiek apsnūdęs, bet staiga
pasidaręs netikėtai žvalių akių žmogus, apsivilkęs civi­
liškai, atsistojo pasitikti Artiomo Ivanovičiaus. Paprašė
sėsti. Pats atsisėdo. Atidžiai, bet tarsi be ypatingo su­
sidomėjimo išklausė. Padėkojo.
Paskiau Nezabudną pakvietė užeiti dar į vieną kabi­
netą, didesnį, taip pat labai švarų ir tuštoką.
Viskas čia buvo plika ir griežta. Kilimo takelis vedė
nutrintu blizgančiu parketu prie didelio stalo, ant ku­
iso
rio nebuvo nė vieno popierėlio. Civiliškai apsivilkęs
žmogus supažindino Artiomą Ivanovičių su aukštu, jau
nebe jaunu kariškiu. Čia Artiomas Ivanovičius vėl pa­
kartojo savo pranešimą. Ir vėl jam mandagiai padėkojo.
Ramiai pasakė, kad jis kaip reikiant pasielgė. Patarė
viską laikyti griežčiausioje paslaptyje, kad nebūtų ne­
reikalingų kalbų. Ant lapelio, išimto iš stalčiaus, užsi­
rašė tą adresą, kurį pasakė Paryžiuje Pjerui jo nekviesti
svečiai. Ir lapelį vėl įkišo į stalčių. Pažadėjo susižinoti
su centru, su Maskva, nes dalykas jau yra tarptautinis
ir gali turėti netikėčiausių niuansų. Prašė nesijaudinti.
Pasakė, kad imsis priemonių. Ir nepatarė kol kas sakyti
Pjerui apie vizitą į Krasnošachtiorskają.
Dabar, tiesą sakant, Nezabudnas pats atsidavė liki­
mo valiai, gresiančiai atskleisti visiems tą gėdingą,
kvailą istoriją, kurią paneigti jis vargu ar jau galėtų, jei
ji iškiltų. Sunku būtų atskleisti šio įvykio palaidotą tie­
są. Tačiau Artiomo Ivanovičiaus širdis buvo kažkaip
ramesnė. Ar šiaip, ar taip, jis garbingai pasielgė. Viskas
kažkaip susitvarkė. Dabar, nors laikinai, jis gali drąsiai
žiūrėti žmonėms į akis. O ten —kaip jau bus. Jeigu
tiedu tuomet nesumelavo Pjerui, jeigu ir teisybė kartu
su slaptaviete atsiskleis, ir jo paslaptis, dėl kurios jam,
nors ir nekaltam, gali būti gėda, jis pamėgins įrodyti,
kad ne toks jau nuodėmingas... O jei nepavyks pa­
neigti, ką gi, tegu tai jam bus už visą praeitį.
Eidamas namo, jis atsisėdo pailsėti ant suolo po
senu medžiu. Dar reikėjo užeiti į paštą pasiimti pensi­
jos, kurią jam galutinai ir dosniai paskyrė dabar Mask­
va ,,už ypatingus nuopelnus tėvynės sportui". Priėjo
visai nepažįstama jauna mergina. Bent tokia ji iš tolo
pasirodė Artiomui. Kai priėjo, Nezabudnas pamatė, kad
ne tokia jau mergaitė. Tik jos figūrėlė visai kaip mo­
kinės,—lengvutė, plonas liemuo ir maža galvutė, api­
ls i
pinta dviem storomis kasomis. Ji elgėsi laisvai ir visai
jaunatviškai.
— Atleiskite, jūs vietinis? —kreipėsi ji į Artiomą
Ivanovičių, sumišusi žvilgčiodama į jo kostiumą, kurio
fasonas rodė, kad jis iš toli atvykęs žmogus.
— Vietinis,—patenkintas atsakė Artiomas Ivanovi-
čius. Jis dar kiekvieną kartą jausdavo malonumą, kad
pagaliau gali laikyti save vietiniu. Daugel metų jis nie­
kur nebuvo „vietinis".
— Ar negalite pasakyti, kur čia Tulubejaus vardo
mokykla? —paklausė ji.
Nezabudnas lėtai stojosi, mandagiai pakėlęs skry­
bėlę. Ir, kai atsitiesė, jaunutė nepažįstamoji net kiek
pasitraukė atatupsta ir prasižiojo.
— O, koks jūs! —išsprūdo jai.
— Prašau, panele...—tarė bosu Nezabudnas.—Aš
jus nuvesiu. Man į tą pusę.
Mergina, nustebusi dėl jo žodžio „panelė", dėbtelėjo
į jį akimis.
Eidami į mokyklą, jie įsikalbėjo, susipažino. Ir mer­
gina, išsyk pajutusi kažkokį ypatingą pasitikėjimą pa­
lydovu, nustebinusiu ją tiek ūgiu, tiek ir pavarde, papa­
sakojo, kad ji paskirta vyresniąja pionierių vadove į
Tulubejaus vardo mokyklą, jos vardas —Irina Nikola-
jevna, o pavardė —Strekotova.
— Štai, vaikučiai, susipažinkite. Mylėkite ir gerb­
kite,—pranešė kitą dieną, pasirodžius klasėje, Jeliza-
veta Porfirjevna, įvesdama paskui save Iriną Nikolajev-
ną.—Tai mūsų nauja mokytoja. Ji dėstys pradinėse
klasėse, o pagal antraeiles pareigas bus jūsų vyresnioji
pionierių vadovė. Mes lig šiol tokios neturėjome, o da-
dar turėsime. Ir jūs padėkite jai greit susipažinti su
visais mūsų mokyklos ir pionierių reikalais.
182
 Vaikai, sėdintys užpakaliniuose suoluose, net kilste­
rėjo pažiūrėti naujosios mokytojos, kuri, kaip pasirodė,
be to dar, bus jų pionierių vadovė.
— Kokia jaunutė!—kuždėjosi mergaitės.—Ir gra­
žutė!
— Ji pati visai kaip mergaitė! —pritarė berniukai.
O ji, gręžiodama galvą j kairę ir dešinę, pamažu
apžvelgė klasę, eilę po eilės, suolą po suolo, tarsi įsi­
mindama visus, kas čia sėdi.
— Vadinasi, štai kokie jūs, šeštos ,,a" klasės pionie­
riai, —negarsiai tarė ji.
Riomka pakėlė ranką ir, nelaukdamas, kol pašauks,
pašoko iš vietos.
— Mūsų būrys pats geriausias,—prabilo jis nepa­
prastai garsiu balsu, tarsi iš anksto paruoštu tokiam at­
vejui,—ir pagal pažangumą, ir pagal metalo laužo ir
atliekų rinkimą, o taip pat pagal visus rodiklius. Ir
pagal drausmę. Mes turime gerą vardą. Mūsų mokykla
apskritai įžymi ir turi gerą vardą.—Jis žiūrėjo tiesiog
mokytojai į veidą, o po suolu patylomis spardė Pjerą
ir slapta mirksėjo berniukams. Ir visi matė šį žaidimą,
visiems buvo juokinga, kad Riomka dabar kalba taip,
kaip paprastai kalba tokiais atvejais Glėbas Silyčius, net
tuo pačiu pikantišku balsu. Glėbas Silyčius visuomet
sakydavo svečiams iš rajono, kad mokykla nepakeičia­
mai turi gerą vardą. Ir prie to visi įprato, tarsi taip
reikėdavo sakyti. Klasė klausė atlaidžiai, ramiai slėp­
dama pašaipą. Bet Seniai, žiūrint į patiklų, atidų Irinos
Nikolajevnos veidą, staiga pasidarė gėda. Jis atsargiai
nukreipė akis į Ksaną ir pamatė, kad jai taip pat ne­
smagu dėl Riomkos tauškalų.
O tas guviai kalbėjo toliau:
— Mūsų visi pionieriai...
183
 Bet Irina Nikolajevna, staiga atkišusi plaštaką, su­
laikė jį.
— Gerai, gerai... Aš juk iš tavęs ataskaitos nereika­
lavau. Susitarkime taip, kad apie mūsų pionierių darbą
kartu atsiskaitysime. Gerai? O dabar geriau kaip rei­
kiant susipažinkime.
Ir atskleidusi žurnalą, ji ėmė šaukti vaikus vienas
po kito. Ir kiekvienas atsistodavo, kai ji paskaitydavo
jo pavardę, ir sakydavo „aš" arba „esu". Ir kiekvieną
jį nužvelgdavo su linksmu ir tarsi kiek iššaukiamu, bet
draugišku susidomėjimu. Tarsi kviesdavo: „Na, girdi,
duok šen, duok šen! Pažiūrėsiu aš, kas tu toks, Arzu-
mianai Surenai. Ir koks tu žmogus, Gračikai Arsenijau."
Kai priėjo prie Milkos Kolobrodos, ji pakėlė galvą
nuo žurnalo, paklausė:
— Ar tai ne to garsaus Kolobrodos, kuris iškasimo
rekordą pasiekė?
Ir Milka, baisiai paraudusi, burbtelėjo:
— To!
— Įdomu! —Ir jautei, kad naujajai pionierių vado­
vei išties įdomu. Ji tik sunkiai valdosi neklausinėjusi
Milką apie įžymų tėvą. Paskiau Irina Nikolajevna iš­
šaukė pagal abėcėlę dar keletą vaikų. Ir staiga sustojo,
įsižiūrėjo į žurnalą, palinkusi ant jo, ir tyliai, tarsi su
slaptu klausimu, perskaitė:
— Tulubej? Tulubej Ksenija...
Ksana atsistojo:
— Tai aš.
Irina Nikolajevna ilgai, kažką galvodama, žiūrėjo
į Ksaną ir staiga pati labai paraudo.
— Tarybų Sąjungos Didvyris Grigorijus Tulube-
jus —tai...
— ...tėvas, tėvas!—ėmė šnibždėti visi, pasistoję
suoluose.—Tai jos tėvas.
184
 — Jis mano tėvelis buvo! —skambiu it stiklas bal­
su atsakė Ksana ir nuleido akis.
Naujoji pionierių vadovė atsistojo iš už stalo, pri­
ėjo prie suolo, kur vis dar stovėjo Ksana, čiupinėdama
prijuostėlės kraštą.
— Taip,—tarė Irina Nikolajevna,—panaši. Sėsk.
Ji grįžo prie stalo, apžvelgė klasę ir netikėtai liko
labai griežta, dargi rūsti, kaip pasirodė Ksanai.
— Taigi matote,—tarė Irina Nikolajevna,—man
tenka garbė dirbti pionierių vadove mokykloje, kuri
pavadinta įžymaus žmogaus vardu... Nuostabios narsos
žmogaus vardu! Jis šlovinamas ir garbinamas ne tik mū­
sų žemėje, ne tik po mūsų dangumi, kurį jis taip narsiai
gynė. Bet ir ten, toli, po žydriuoju Italijos dangumi... Ir
jūsų klasėje mokosi šio žmogaus duktė.
Visa klasė atsigręžė į Ksaną ir pažvelgė į ją taip,
tarsi niekada pirmiau nebuvo jos matę.
— Štai ten, už lango, stovi jam paminklas. (Ir visi
atsigręžė į langą.) Bet štai, vaikai, apžiūrėjau aš pa­
minklą, ir kai kuriuos mokyklos reikalus spėjau ap­
žvelgti, ir man pasirodė... Gal aš, žinoma, vaikai, klys­
tu... Bet man pasirodė, kad Didvyrio vardas pas jus
savaime laikosi, o jūsų —ir mokyklos, ir pionierių —
darbai kažkur patys savaime eina. Portretas koridoriu­
je, tokio didvyrio portretas, neįstiklintas. Rėmelių grio­
veliuose dulkės. Nuo biusto priešais duris bronza blun­
ka, postamento kampas apgriuvęs. Sako, pradžioje jūs
susirašinėjot su Bulgarijos vaikais, paskiau pradėjot su
Italijos moksleiviais iš Genujos. Ir nė garso daugiau
apie jūsų darbą. Pažangumas taip pat... Man atrodytų,
kad tokio žmogaus, koks buvo Grigorijus Tulubejus,
vardo mokykla... tokios mokyklos pažangumas turėtų
būti didesnis. O kaip jums atrodo?
185
 Klasė įtariai tylėjo, nežinojo, kur pagaliau pakryps
kalba. Visi laukiamai žvilgčiojo į naująją vadovę.
— Aš girdėjau,—kalbėjo toliau ji,—kad ir prie ka­
nalo, kuris atneš čia šimtmečiais laukiamą vandenį,
statybos jūs taip pat nė karto nebuvote nuvykę.
Kažkas klasėje pakėlė ranką ir pasakė iš vietos:
— Mes buvome.
— Nagi, pakelkite rankas, kas buvote? —klasėje
pakėlė rankas dar du —trys žmonės.—Tai mat, kaip
mažai! Tik atsitiktinai patekdavot. Kai kas buvo, o kai
kas ir nebuvo.—Irina Nikolajevna pamažu apžvelgė
klasę.—O štai Italijos partizanams, kurie prižiūri Ge­
nujoje mūsų Didvyrio kapą, į laišką, kaip išsiaiškinau,
lig šiol taip ir neatsakyta. Ir patys spręskite, vaikai...
Ar pateisinate jūs šiandien tą didžiulę garbę, kuri taip
laimingai jums teko? Juk didžiulė garbė, manau, mo­
kytis mokykloje, iš kurios išėjo toks didvyris. Tur būt,
kitų miestų moksleiviai ir Italijos vaikai, kurių dauge­
lį vienmečių išgelbėjo, padėjo savo galvą, Grigorijus
Bogdanovičius, visi jums pavydi. Jie, tur būt, mano:
ne bet kokia tai mokykla, jei joje išaugo Grigorijus
Tulubejus, garsusis Bogritulis... Aišku, toje mokykloje,
jei ji vadinama Didvyrio vardu, darbas verda! O argi
taip, po teisybei, yra, kaip jie vaizduojasi? Argi yra?—
Irina Nikolajevna patylėjo, tarsi laukdama atsakymo.—
O aš manau, vaikai, yra vienas puikus devizas! Aš atsi­
tiktinai Leningrade jį atkasiau, tikrai atkasiau. Atvažia­
vau atostogų į Leningradą. Žiema buvo. Nuėjau į seną­
sias Aleksandro Nevskio kapines, kur Suvorovas palai­
dotas, kur kompozitoriai, kur Čaikovskis, Rimskis-Kor-
sakovas... Ir štai ant vieno seno Petro laikų kapo
pamačiau ketaus herbe užrašą: „Ne garsėti, o būti."
Ir tik paskiau sužinojau, jau visai neseniai, iš laikraš-
186
čių, kad Grigorijaus Tulubejaus užrašų knygelėje taip
pat buvo parašyta: „Ne garsėti, o būti." Jūs tik įsiklau­
sykite, kaip gerai, ir tiksliai, ir teisingai pasakyta. Kokia
taisyklė gyvenimui duota! „Ne garsėti, o būti." Tai yra
ne šiaip sau garsėti, ne tik jaustis garsiam, o iš tikrųjų
tokiam būti, kokiu esi laikomas. Atitikti savo šlovę.
Gerai, vaikai, teisybė? „Ne garsėti, o būti."
Ji nematė, kaip išraudo, o paskiau išbalo Ksana Tu-
lubej. O klasėje nuo vienos sienos iki kįtos, nuo prieš­
akinio suolo iki paskutinio kuždėjo: „Ne garsėti, o
būti." Visi tai kartojo sau kas balsu, kas pašnibždomis.
— Ir man bus gėda, jei mes nevertai vadinsimės
tulubiečiais. Juk jūs tulubiečiai! Atsiminkite! Reikia
ne tik turėti tulubiečių vardą, bet ir būti jais. Štai jūsų
draugė Ksenija Tulubej—ji tikrai jaučia, kam įparei­
goja jos pavardė. O visų jūsų pionierių, visos mokyklos,
kuri turi tą patį vardą, argi jis neįpareigoja? Ir aš iš
pat pradžių jums tiesiai sakau: jei mes nepataisysime
padėties mokykloje, aš pirmoji iškelsiu klausimą, kad
Tulubejaus vardas būtų perduotas kokiai kitai, labiau
jo vertai mokyklai...
Ksana sėdėjo visa balta, nė lašelio kraujo veide, tik
matėsi vos pastebimos tarytum marmuro gyslelės, ir
suko aplink kaktą kažkoks dūmelis, ir nusileido prie
akių.
Milą pastebėjo draugės savijautą, pasviro ir guviai
pasakė:
— Oi, geriau nereikia!..
— Taip, geriau nereikia,—sutiko naujoji vadovė. Ji
sutiko sumišusį Ksanos žvilgsnį, išgirdo, kaip susijaudi­
nusi suūžė klasė, ir pakartojo:—Geriau, žinoma, ne­
reikia. Ir aš esu tikra, kad mes niekam šios vėliavos ne-
atiduosime. Teisybė?
187
 Direktorius Glėbas Silyčius paklausė naująją va­
dovę:
— Na kaip, tvarkotės? Pasekite kiek daugiau Kon-
dratovą. Žinote, kad neišsiskirtų. Kad visgi nepasireikš­
tų svetima nepageidautina įtaka. Kaip ten yra, kaip ne,
bet to mokinio nelengva biografija. Ir svarbu, kad kla­
sėje nusvertų kitoks gaivalas. Suprantate mane? Beje,
ką jūs ten jiems dėl mokyklos dėstėte? Aš ėjau pro šalį
ir atsitiktiniai prie durų nugirdau... Ne, aš nedarau pa­
stabos, nemanykite. Bet tik taip, draugiškai, kaip vyres­
nis draugas. Nepatariu. Tuo labiau kad kolektyve yra
berniukas iš emigrantų. Reikia turėti galvoj. Bet kokį
neapgalvotą jūsų samprotavimą gali pasigauti nepagei­
dautini elementai ir blogai išaiškinti. Pakenkti mūsų
mokyklos vardui. O ji viena iš pirmaujančiųjų rajo­
ne. Bet kadangi klasė nepaprastai vieninga, kontingen­
tas aplamai vienodas. Aš manau, susidorosite.
Jis tikriausiai nuoširdžiai norėjo padrąsinti jauną
mokytoją, bet ji kažkodėl po to pokalbio baisiai bo-
dėjos.
— Na ką jūs? —ramino ją Jelizaveta Porfirjevna.—
Mūsų direktorius —neblogas žmogus ir labai rimtas ad­
ministratorius.
— Viešpatie! —pasibaisėjo Irina Nikolajevna.—Jis
toks švarus, išsiprausęs, šaltas. Man rodos, kai jis ima
savo portfelį, ir tam per odą šiurpas eina...
— Na, čia jau perdedate, širdele. Jis, teisybė, tik
pernelyg jau skaičiais pasitiki. Ir jo mėgstamas posa­
kis: „Mus priskaito prie gerųjų." Per sumą kartais dė­
menų nemato. O visi vaikai skirtingi. Niekuomet neti­
kėkite tais pedagogais, kurie tvirtai pareiškia jums,
kad jie pažįsta savo klasę kaip savo penkis pirštus.
188
Beje, ir rankos pirštai nevienodi. Argi panašus, sakysi­
me, didysis pirštas į mažylį?
Irina Nikolajevna klusniai pažvelgė j savo mažą,
dar vaikiškai putnią ranką ir linksmai linktelėjo galva.
— O gero pianisto,—kalbėjo toliau senoji moky­
toja,—visi pirštai pajungti muzikinei dermei. Taip ir
vaikai. Jie aplamai visi skirtingi. Tai vardiniai skai­
čiai, jei jau naudosimės aritmetika. Jų nesudėsi, kaip
malkų į krūvą. Keturiasdešimt mokinių jūsų klasėje?
Atminkite: tai keturiasdešimt skirtingų charakterių! Ir
ne taip jau paprastai jie sudedami klasėje. Juk nega­
lima metrų dėti prie litrų, obuolių prie sviedinių, su­
dėti namus ir laivus. Bet juos reikia sujungti tuo, kas
svarbiausia, kas bendra, ką gera turi ar privalo turėti
bet kuris. Ir sukurti šią aukštą, gerą bendriją, kuri ne-
sugniuždo asmeninio charakterio, o praturtina asmeny­
bę,—šitai aš ir laikau mūsų uždaviniu... Ir čia svarbu
ne turėti gerą vardą, o iš tikrųjų savo pasiekti. Taip,—
tarė ji susimąsčiusi,—kaip tik taip,—„ne garsėti, o
būti." Labai gerai jiems pasakėte.

Kai tik baigėsi pamokos, Irina Nikolajevna nuėjo

tiesiog į vykdomąjį komitetą ir pareikalavo, kad leistų
pasikalbėti su pirmininku. Sekretorius —tas pats, kuris
užsigavo koją Nezabudno lazda, pirmą dieną atvykus
čempionui,—pranešė, kad pirmininkė ką tik išvykus
į statybas, ir pasiūlė nueiti pas liaudies švietimo sky­
riaus vedėją. Irina Nikolajevna pasibeldusi įėjo į ne­
didelį kabinetą. Ten, be jauno žmogaus su akiniais ir
slidininko striuke, pakilusio už stalo, stovėjo maža pa­
gyvenusi moteris. Ji vilkėjo brezentiniu apsiaustu, buvo
189
apsiavusi purvu aplipusiais batais. Rankoje laikė ka­
rišką žygio krepšelį su planšete, kuris, matyt, atstoja
jai portfelį.
— Kaip galima šitaip, draugas!—prabilo Irina Ni-
kolajevna, kreipdamasi į žmogų su slidininko striuke,
kuriam ji prisistatė dar vakar, kai tik atvyko.—Aš štai
vakar ir šiandien buvau mūsų mokykloje. Mokykla iš­
ugdė tokį žmogų, išgarsėjo jo vardu! Ir staiga nebepuo-
selėja savo tradicijų. Kaip galima tik formaliai turėti
tokį vardą, žinomą visai liaudžiai! Ir dabar ne tik mūsų
liaudžiai!
— Palaukite, palaukite, drauge Strekotova,—sulai­
kė ją žmogus už stalo.—Jūs man paskiau visa tai pa­
aiškinsite. Aš mielai jus išklausysiu. O dabar mes čia
turime vieną reikalą... Susipažinkite, beje. Tai mūsų
Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkė!
— Ir labai gerai, kad pirmininkė! —pertraukė jį
Irina Nikolajevna.—Labai gerai, aš kaip tik su jumis,
drauge, ketinau pasikalbėti ta pat tema. Jau šiandien
kalbėjau su mūsų mokyklos direktorium ir dar su kai
kuo. Teisinasi, matote, kad vis tiek reikės netrukus kel­
tis į naujas patalpas, nes senosios patenka į užliejamą
rajoną. Bet kaip galima tokiame darbe kažką atidėti
rytdienai. Žinau, žinau!—pasiskubino ji, pamačiusi,
kad pirmininkė nori kažką jai sakyti.—Žinau! Aš jau
esu sutikusi tokių veikėjų. Jie visi rytdiena remiasi,
o šiandieninių darbų nenori matyti. Galvoja tikriausiai,
kaip čia lengviau būsimos dienos sulaukti, be rūpesčių
ateitin persikelti. O ateitis pati neateis —tai dar Maja-
kovskis sakė! Kaip norite, bet aš įspėju ir jus, ir jus,
drauge pirmininke. Jei aš čia paskirta vadovauti pio­
nierių darbui, aš šio darbo negaliu apleisti. Tegu geriau
tuomet vardą atima mokyklai...
190
 Ji viską žerte pažėrė, skubėdama, užsikirsdama, bi­
jodama, kad jos neišklausys ligi galui ir pertrauks. Bet
ji nustebo, kai maža žila pirmininkė su keistomis, žvit­
riomis akimis, klausiusi naujosios vadovės mokytojos,
staiga pakilo nuo kėdės, apkabino ir stipriai pabučiavo
ją, murmėdama pro ašaras, kurias ji apmaudžiai delnu
šluostėsi nuo veido ir nuo sudrėkusio pionierių vadovės
skruosto.
— Ačiū jums, mieloji... Ačiū jums, drauge. Kregž­
dele jūs mano, vaikeli! Aš vis laukiau, kad kieno nors
gyva širdis prabils.
— O jūs pati ką?..
— Drauge miela! Nepatogu juk man pačiai... Juk
Grigorijų Tulubejų ne vien mokykla išauklėjo... Ir aš
prisidėjau.
— Tuo labiau jūs privalote! —nenusileido Irina Ni­
kolajevna. Ji nematė ženklų, kuriuos jai rodė iš už sta­
lo, ir dar nesuprato, su kuo kalba.
— Aš jau savo pareigas atlikau,—liūdnai prabilo
Galina Petrovna.—Aš jį Tėvynei atidaviau. O jau da­
bar, jūs man atleiskite, tegul kiti saugo jo šlovę, mo-
tiniai pačiai kažkaip ir nepatogu tai priminti...
Ir tik dabar Irina Nikolajevna suprato, su kuo susi­
dūrusi, ir, visa paraudusi, pamažu atsistojo priešais
žilą miniatiūrinę moterį, kuri sunkiai prisėdo ant kėdės.
Namie Ksana, žinodama, kad jų naujoji vadovė lan­
kėsi vykdomajame komitete, atsargiai ėmė klausinėti
senelę, kas buvo kalbama.
— Kad tavo tėvo niekas nepamirštų! Kad jo var­
das visiems darbams jūsų mokykloje šviestų. Kad jūs
ne tik tuo vardu vadintumėtės, o ir būtumėte tikri tu-
lubiečiai. Ir tau, atsimink, pirmajai teks atsakyti. Tu jo
duktė! Nuo tavęs taip pat priklauso, kad Tulubejaus
191
pavardė kaip reikia ir pažymėjime, ir klasėje skam­
bėtų, ir garbingai iš mokyklos fasado šviestų.
Trečią dieną mokykloje vyko pionierių sueiga, skir­
ta kovai už mokyklos garbę ir teisę visuomet turėti
Tulubejaus vardą.
Senia neatėjo į sueigą. Visi pionieriai dalyvavo. Ir
net Pjerui, nors dar ir nepriimtas į pionierius, buvo leis­
ta dalyvauti. Sueiga atvira. Visi buvo, tik Senios Gra-
čiko trūko. Šito, tarė sau Ksana, ji jau niekada negalės
jam atleisti.

XVIII skyrius
TAURE PASKIRTA REIKALUI

Bet Senia neatėjo į sueigą, žinoma, ne todėl, kad

norėjo supykinti Ksaną arba jai parodyti, kaip mažai
paiso jos tėvo vardo ir mokyklos garbės. Jam buvo ne­
linksma. Prieš eidamas į sueigą, jis užsuko namo ir rado
smarkiai susijaudinusią Milicą Genadijevną. Ji įnirtusi
šluostė lėkštes, barškino jomis ant stalo ir vis žvilg­
čiojo pro praviras duris į Gračikų kambarį. Ten prie ati­
darytos skrynios stovėjo Tarasas Andrėjevičius. Jis
rausėsi skrynioje, ištraukdavo kažką, atsitiesęs mesda­
vo atgal ir vėl lenkdavos prie sujaukto nedidelio šei­
mos turto. Išgirdęs sūnaus žingsnius, jis atsitiesė ir pa­
žvelgė į jį.
— Bėda! —kimiai, bet griežtai aiškiai tarė Tarasas
Andrėj evičius.—Bėda man, Senia! —Jis užtrenkė skry­
nią.—Mūsų brigadoje trūksta penkių tūkstančių rublių.
Ir kaip ten atsitiko —nesuprantu. Įklampino gerieji bi­
čiuliai. Kartu linksminosi, o man atsakyk. Dabar arba
skubiai išlyginti trūkumą, arba į teismą. Šį kartą jau
nedovanos.
192
 Nė žodžio nesakęs, Senia puolė į savo kampą, kur
stovi taupyklė, tokia dėžutė-namelis. Ten jo sutaupyti
pinigai beveik visam dviračiui, kaip jis visiems saky­
davo. Seniai jis ten dėjo pinigus, bet dabar apie nieką
nebegalvojo. Trenkė į stalo kampą —iškrito taupyklės
dugnas.
Tylėdamas pažėrė pinigus ant stalo priešais tėvą.
Bet to buvo, aišku, maža.
Milica Genadijevna reikšmingai prižadėjo padėti,
jei reikės, iš savo pačios lėšų ir tuo metu nei iš šio, nei
iš to maloningai pažvelgė į Tarasą Andrejevičių. Bet
Seniai pasirodė, kad ta nereikalinga paslauga yra įžei­
džiama. Jau seniai jis įtartinai žiūrėdavo į per didelį
Milicos atidumą tėvui. Ir per didelę valdžią ji rodė Se­
niai, tarsi vykdydama Taraso Andrėj evičiaus nurody­
mus. Matyt, tai jautė ir tėvas.
— Ačiū jums, Milica Genadijevna,—prabilo jis,—
bet kaip nors manau išsisukti. Tik jau atleiskite —už
butą aš jums ne dabar, o po mėnesio atiduosiu.
— Na ką jūs, ką jusi —ėmė mojuoti sulenktais del­
nais Milica, barškėdama apyrankėmis ir karuliais.—
Kokia gali būti tarp kaimynų kalbai
— Kalba paprasta,—tarė Tarasas Andrėj evičius,—
prašau kiek palaukti. Man nuo atlyginimo šis tas liko,
dalį draugai surinko. Bet vis tik trijų tūkstančių
trūksta.
Senia išėjo į gatvę labai sutrikęs. Su kuo pasitarti,
kur eiti, kaip išgelbėti tėvą? Kaip padėti, kad jis iš­
vengtų gėdos ir teismo? Gal dėdė Artiomas kuo nors pa­
dės? Seniai buvo dabar labai reikalinga stipriausios
pasaulyje rankos parama. Jis nubėgo pas Nezabudną.
Senia, žinoma, nesitikėjo, kad Artiomas Ivanovi-
čius kuos nors padėtų. Bet taip norėjosi pajusti šalia
13. L. Kasilis 193
savęs prityrusį, stiprų' žmogų, kurs įpratęs su atvirom
akim sutikti likimo staigmenas.
Artiomas Ivanovičius išklausė Senią ir pats nuliūdo.
„Ak,—galvojo jis,—kad išties ką nors iškasus, kas že­
mėje užkasta, jei tik tai ne melas. Praverstų dabar. O
juk prapuls žmogus. Ir vaikiščio gaila." Jie tylėdami
sėdėjo vienas priešais kitą —senis ir berniukas. Abu
juos slėgė aklas bejėgiškumo jausmas.
„O kas būtų,—svarstė senas atletas,—jei, sakysime,
afišas išklijuotume, susirinktų žmonės aikštėje su bi­
lietais? Aš jiems padaryčiau senatvėje „Gladiatoriaus
kapą". Gerai suorganizavus, kad brezentas kietas būtų,
nesupliukštų, oro ten paliktų, aš ir dabar susidoročiau.
Seniau tai man nė už ką. Bet ne, neleis, tur būt. Sakys,
labai jau biaurus numeris, žmogui nenatūralu. Ne, ne­
leis."
Ką gi daryti? Ką sugalvoti?
Ir staiga Artiomas, pažvelgęs į stalą, trenkė sau
kumščiu į kelį:
— Palauk! Nesisielok, Senia! Rasime lėšų. Kada tė­
vui paskutinis terminas? Savaitėlė yra? Paklausk, kada
reikia.
— Jis sakė: penketas dienų —tai daugiausia.
— Gerai. Eik namo ir sakyk —Artiomas Ivanovi-
čius žadėjo padėti. Ir nesibark. Tai ne nelaimė! Na,
duok šen letenėlę.—Ir jis užsimojęs ištiesė Seniai di­
džiulį, platų delną,—tarsi taurę atkišo.—Spausk stip­
riau... Šitaip!
Ir Senia pajuto atsargų didžiulės Nezabudno rankos,
prarijusios jo plaštaką, paspaudimą ir pasistengė pats,
kiek tik galėdamas, suspausti ją.
O kitą rytą, pasinaudojęs tuo, kad Pjeras kartu su
savo bendraklasiais išvyko ekskursijon į statybos ra­
joną, Artiomas Ivanovičius pasakė bendrabučio kaimy-
194
nams, kad jam reikia eiti kažkokiu reikalu į rajono
centrą. Paėmęs savo lazdą ir lagaminėlį, su kuriuo jis
paprastai ir į turgų, ir į įstaigas traukdavo, Nezabudnas
išėjo į autobusų stotį.
Atvažiavęs į rajono centrą, jis susirado komiso par­
duotuvę. Ten blankiai blizgėjo ant lentynų aplankstyti
virtuvai, palubyje kabėjo specdrabužiai, vatinukai, uz­
bekiški chalatai. Ant prekystalio stovėjo pelėdos iškam­
ša ir gipsinis Napoleonas su tušu uždažytomis švarplė-
mis trikampėje skrybėlėje. Virš prekystalio kabėjo pa­
kabas su lapės goržete ir tuščiu narveliu papūgai.
Mažoje parduotuvėje buvo ankšta. Ir Artiomas Iva-
novičius atsargiai, šonu, kad neužkliudytų seno vaikiš­
ko vežimėlio su ceratiniu viršumi, papuoštu mėlynais
pomponais, ir kiniškos vazos ant tumbos, stovinčios
vidury patalpos, prasibrovė prie stalo su užrašu: „Daik­
tų priėmimas komisui". Jis atidarė savo lagaminėlį ir,
iš jo ištraukęs kažką suvyniotą į medžiaginį apvalkalą,
pastatė priešais ant prekystalio. Paskiau atsargiai nu­
vyniojo audeklą.
Sublizgo sidabriniai raumenys atleto, laikančio
gelsvai žalią vazą. Švelniai žalsvai nušvito kambary.
Pagyvenęs vertintoj as —reikia manyti, nusimanąs
žmogus —net prasižiojo ir vos akinių nenumetė nuo
nosies, pamatęs tokio nuostabaus grožio daiktą.
— Kurgi aš tokią tarytum jau esu matęs? —paklau­
sė jis, atsargiai sukinėdamas vazą iš įvairių pusių, dirs­
teldamas po dugnu, atsargiai glostydamas akmenį ir
metalą.
Artiomui kojos staiga tarsi sustingo.
— Tikrai kažkur esu matęs. Gal žurnale. Atleiskite,
iš kur jūs jį, tą daiktą, gavote?
Artiomas pasisakė, kas esąs.
m
 — Taigi aš žiūriu, jūsų išvaizda puiki, pasakyčiau.—
Senas vertintojas žemai nusilenkė Artiomui.—Nepa­
prastai malonu asmeniškai jus matyti. Žinoma, žinoma,
kaipgi! Nezabudnas! Tokių mūsų šaly kitų ir nebuvo,
nebent tik Semiakinas ir Podubnas... Kodėl gi jūs išsiža­
date tokios grožybės?
— Aplinkybės,—trumpai atsakė Artiomas.
— O juk jūs tikriausiai garnitūrą turėjot? Paprastai
tos vazos porinės. Antros neturite? Gaila, kad atskiras
daiktas. Būtų galima kur kas brangiau įvertinti. Jei
būtų pora, iš Šachtininko rūmų susidomėtų. Sporto salę
apstato.
Artiomas nutylėjo.
— Net tiesiog abejoju, ar turiu teisę tokią vertybę
priimti? Bet palikite. Aš jums tuojau išrašysiu kvitą.
Blogiausiu atveju pasiklausiu srities supirkimo punkte.
Taip, darbas stebuklingas! Reto grožio daiktas. Bet dau­
giau kaip du su puse tūkstančio įkainoti negaliu. Paga­
liau vargu ar greit kas ir nupirks. Daiktas unikalus, bet
mėgėjui. Patys suprantate.
Naujoji pionierių vadovė vis dėlto gavo leidimą su­
rengti moksleivių ekskursiją į kanalo statybą. Irina Ni-
kolajevna parodė tokios energijos ir negailestingo
atkaklumo, belsdamasi į visas duris ir skambindama
telefonais po rajoną, jog, kad ir labai buvo užimti žmo­
nės, teko jiems nusileisti. Nutarta parodyti mokslei­
viams statybą, kur tuo metu buvo pats karštymetis.
Išvyko jie ten dviem autobusais, kuriuos paskyrė
vykdomasis komitetas.
Ir viskas, kas iki šiol buvo matyti tik tolumoje, ir
tai tik įkopus į pačią terikono viršūnę, dabar glaudžiai
apsupo vaikus iš visų pusių. Kiek tik užmato akys —
visur darbas! Milžiniškas darbas —nuo horizonto ligi
horizonto. Iš arti visa taip be galo didinga, kad vaikams
196
ėmė rodytis, tarsi jie patekę į kažkokią nepaprastą, ga­
lingų jėgų išraustą, persisukusią, suraižytą juostą ap­
link visą žemės rutulį. Tarsi pati žemės pluta čia per­
skrosta prasiveria, kad nusitiestų vaga vandeniui...
Kanalo trasa driekiasi iš tiesų, rodės, į patį žemės
kraštą; iškasų šlaitai; jau beveik baigtos šliuzų kame­
ros; užtvankų viršus, į kurį vakar dar rėmėsi maži upe­
liai, šiandien jau išsilieję į ežerus; didžiuliai kranai,
kaip teleskopai, nutaikyti į dangų; be perstojo ūžiantis
darbas, kurį dirba tūkstančiai žmonių, tokioje platybė­
je, kad nė neapžvelgsi,—ta begalinė maišatis visai ap­
svaigino ir sužavėjo moksleivius. Viskas aplink juos
juda. Čia kažkas stūkso, ten krinta žemyn... Atsiduoda
naujai išversta žeme, benzinu, kažkokia rūgštimi, dū­
mais, acetilenu, pušinėmis plonlentėmis ir machorka.
O ten, kur trykšta ir šviečia it deimantas elektros su­
virinimo kibirkštys, dvelkia pavasarišku tirpstančio
sniego kvapu. „Ozonas!"—paaiškino visažinantis Sure-
nas. Bet net ir jį, kuris apie viską jau buvo skaitęs
knygose, čia prislėgė tasai neaprėpiamas žmonių vyk­
domas darbas.
Kažkur šaižiai spiegia elektrinis piūklas. Dunda že­
mė nuo poliakalio smūgių. Kaip gaidžiai ant kiemų
šūkčioja vienas kitam maži rėksmingi garvežiai. Gre­
mėzdiški savivarčiai sunkvežimiai, versdami dantytais
ratais ištisus purvo kalnus, rėplioja klampiomis molio
pravėžomis, galingai riaumoja ir staugia. Iš jų geleži­
nių, aukštyn pastatytų dėžių darda žvyras. Į visas puses
driekiasi laidai, guminiai vamzdžiai. Kalena, taksi kaž­
kokie varikliukai. Vaikus labiausiai stebino, kad toje
baisingoje sijų, geležies, žabų painiavoje, tame keista­
me garsų mišinyje žmonės, matyt, žino kiekvienas, ką
reikia daryti, kur eiti, ko imtis. Ir pamažu aplinkui da­
ros aiški tvarka ir griežta eilė. Ir pasirodė, kad ne-
197
tvarka jau ne tokia beviltiška ir, be abejo, viskas čia
pagaliau, susivokus, turi savo vietą ir paskirtį.
Panašus ar į milijonus kartų padidintą tepalinę su
plonu kakleliu, kuria tepamos mašinos, ar į milžinišką
žąsį, kilnodamas letenas, slinko vaikų akyse žingsniuo­
jantis ekskavatorius. Iš pakelto pačion padangėn snapo
kyšojo ir tarsi traukėsi lynas su linguojančiu apačioje
neaprėpiamu lopšiu. Gigantiška kaušo sauja smigo į že­
mę, sėmė ją, nešė oru toli toli, ten atsičiaupdavo ir
išpildavo žemyn akmenis, grumstus, skaldą.
Ir berniukai, žinoma, gyrėsi kits kitam savo techni­
kos žiniomis, nustatinėjo ekskavatoriaus galingumą ir
puikavo, kad jie nusimano apie visas mašinas. Ir Senia
su Surenu taip pat už kits kito, niekam nenusileisdami,
vardijo mašinų rūšis: „MAZ" iš Minsko, Jaroslavo
„JAG“.
Iš visų pusių važiavo, tarsi skubindami kits kitą,
savivarčiai. Privažiuodavo prie reikiamos vietos, ir tar­
si kupra įsilenkdavo jų stuburai, pakildavo metalinės
dėžės, iš kurių virto tonų tonos žemės.
Buldozeriai, kaip pikti raganosiai, važiuodami iš­
versdavo ir atkakliai stumdavo krūvas žemės.
Viename darbo bare, kai inžinierius parodė, vaikams
būsimo šliuzo įrengimą, tiesiog būsimos šliuzo kameros
dugno aikštelėje buvo surengtas Tulubejaus vardo mo­
kyklos mokinių pasirodymas statybininkams.
Žmonės sėdėjo ant klojinio pastolių, ant metalo fer­
mų rėmų, laikėsi už plieninių armatūros virbalų. O apa­
čioje, kaip didžiulės teatro salės parteryje, vienas po
kito vaidino vaikai. Kažkas iš vyresniųjų klasių sušoko
čečiotką ant aidinčio lentų pakloto. Vaikai choru sudai­
navo dainą „Netrukdyk, leisk“, atėjusią nuo Volgos.
Paskiau Ksana deklamavo Svetlovo eilėraščius. Ji dek­
lamavo labai jaudindamasi, suprasdama, kad jos klauso
198
tie žmonės, kurie ir daro savo rankomis visa, apie ką
kalbama eilėse. Trapus, virpantis ir skaidrus, tarsi ant
laumžirgio sparnelių, jos balselis kilo virš didelės, žmo­
nių pilnos, bet dabar nebylios šliuzo dėžutės.
O eilės, kurias ji deklamavo, turėjo seną ir tolimą
pradžią. Nuo pamaskvio upelio, nuo senovės vandenų,
kurie sūpavo Petro laivą, nuo srovių, kurias skrodė
Ušakovo laivai, iki neseniai įvykusio jūrų karo, kur
pasireiškė tarybinių laivynų narsa, iki Volgos—Dono
vandenų, o dabar jau ir prie pačios Suchojarkos vedė
tos eilės.
Tu, vanduo, kasdien man akį glostai,
Vis labiau garsėji kaip matau.
Ekskavatorius galingais mostais
Nesigaili šiandie darbo tau.

Ir visi, kaip būna klasėje, kai mokytoja kalba apie

kažką, kas pažįstama ir yra šalia, visi pažvelgė į ekska­
vatorių. Ir atrodė, kad jis, šio visų dėmesio sutrikdytas,
nejaukiai iššiepė dantytus kaušo nasrus.
Ksana deklamavo, ir kas bus netrukus čia:
Ir žmogus jau nebetruks išvysti,
Kad vanduo dabar — ne paprasta
Vandenilio, deguonies draugystė,
O svajonė, darbo sukurta.
Ne viskas buvo kaip reikiant suprantama tuose žo­
džiuose, ir chemijos šeštoje klasėje dar buvo nesimokę,
ir ne kiekvienas iš statybininkų prisiminė formulę, bet
visi suprato: kalbama apie netolimą ateitį, kurią atneš
čia vanduo atidaromu jam keliu.
— „Ir ne svečias koks pakeleivingas",—tarė Ksana
ir reikšmingai atsigręžė į Pjerą.
Ir ne svečias koks pakeleivingas,
O mūs visas žemės rutulys,
Vandenėliu rusų stebuklingu
Nusiprausęs kaip aušra nušvis.
199
 Ir, kai Ksana baigė, plojo visi. Net ten, aukštai vir­
šuje, kur pavasario dangaus fone mažais festonais juo­
davo ant pastolių stovinčių statybininkų galvos —ten,
viršuje, taip pat visi plojo ir kažkas bosu, tarsi kaldamas
polius, tvatijo: „Bis!.. Bis!.."
— Tai deklamavo!.. Kokia širdis! —žavėjos Jeliza-
veta Porfirjevna.
— Ir, svarbiausia, visą tekstą išmoko, niekur nesu­
simaišė!—pažymėjo susijaudinęs Glėbas Silyčius.
O paskiau, tai buvo specialiai Irinos Nikolajevnos
sugalvota, Pjeras deklamavo Beranže eilėraščius.
— Revoliucinius prancūzų eilėraščius deklamuoja
Pjeras Kondratovas. Autorius Pjeras Žanas Beranže,—
paskelbė vadovaujantis programai ilgšis susirūpinusiu
veidu vaikinukas. Jis išeidavo, žengdamas didžiuliais
guminiais batais, ant pakylos ir ten pradėdavo kalbėti
netikėtu bosu, tarsi jis iš kažko trumpam laikui pasi­
skolindavo balsą.
Pjeras deklamavo mėgstamus senelio eilėraščius:

GRĮŽIMAS Į TĖVYNĘ

Iškeliavau už vandenyno,
Kai vėjai terūpėjo man,
Ten, kur giedrioj dangaus mėlynėj
Šypsojos saulė kiekvienam.
Bet nesvetingi tie kraštai.
Ten širdį ilgesys kankino,
Kasnakt sapnavais man, tėvyne...
Tave aš sveikinu karštai.

Pjero padeklamuoti eilėraščiai statybininkus nepa­

prastai sužavėjo. Bet, matyt, išskyrus Iriną Nikolajevną,
visi nelabai gerai suprato, kas yra. Statybininkų jauni­
mo brigados vardu komjaunuolis, dėkodamas mokslei­
viams už atvažiavimą ir vaidinimą, pasakė:
200
 — O taip pat prašom perduoti visų mūsų statybinin­
kų liepsningą sveikinimą Paryžiaus proletarams, kurių
vardu čia jų jaunas atstovas padeklamavo mums eilė­
raščių revoliucinėmis temomis.
Pjeras buvo, atrodo, patenkintas, kad jį palaikė Pa­
ryžiaus proletarų atstovu. O ką nors paaiškinti jau buvo
vėlu. Baigėsi pertrauka, kurtinamai sukaukė sirena,
trūktelėjo iš vietos, žvangėdami kėbulais, urgzdami ir
kildami į prieškalnę, savivarčių motorai. Žmonės grie­
bėsi kastuvų, karučių rankenų, mechanizmų svertų. Visi
sujudo dirbti.
Kai vaikai važiavo atgal, kiek apstulbinti visko, ką
matė, kiek pavargę ir todėl neįprastai tylūs, Pjeras, žiū­
rėdamas pro autobuso langą, staiga tarė:
— Labai gerhai, puiku bus, kad pas mus kaip
marhios bus... Teisybė, vaikai... Gerhai, Ksana, taip?
Ksana džiaugsmingai linktelėjo. Bet Riomka tuoj pat
nusikvatojo:
— Girdėjot? „Pas mus". Puiku. Jau visai persidirbo.
Tai Pjerka, giriu!
Ksana niekinamai pažvelgė į Riomką. Senia parodė
jam iš po sėdynės kumštį. Priešakyje sėdintis Surenas
atsigręžė ir pabeldė sau į kaktą.
Pjeras paraudo, prigludo skruostu ir smilkiniu prie
lango ir paskiau tylėjo visą kelią.
Atgal važavo per rajono centrą. Autobusai, kuriais
važiavo moksleiviai, sustojo nedidelėje centrinėje aikš­
tėje benzino iš kolonėlės pasiimti. Vaikai išlipo pasi­
mankštinti. O Ksana čia išlipo todėl, kad buvo susita­
rusi susitikti su senele. Pirmininkė turėjo tą dieną at­
vykti su savo „Pobeda" įvairiais reikalais į rajono
centrą.
Riomka Štybas, Pjeras ir Senia neskubėdami vaikš­
čiojo šaligatviu, neturėdami ką veikti, žvalgėsi į par-
201
duotuvių vitrinas. Ir staiga visi trys sustojo kaip
įbesti. Komiso parduotuvės vitrinoje, už grotų, užda­
rytų pietums, jie išvydo pažįstamą visiems trims, ne
kartą matytą ant senelio Artiomo stalo gelsvai žalią
vazą su sidabriniu atletu.
Ir Pjeras, pritrenktas, pamiršęs bet kokį atsargumą,
staiga sušuko:
— Žiūrhėk! Antrhoji vaza. Vadinasi, jau surhado,
atkasė?..
— Ką, ką? —smalsiai sukluso Riomka.
Pjeras, išbalęs, prisispaudęs skruostikauliu prie vit­
rinos grotų, iš šonų užsidengęs rankomis akis, įsispit-
rėjęs žiūrėjo...
Ne, nėr ko abejoti. Tai taurė „Gladiatoriaus kapas",
visai tokia pat, kaip stovėjo senelio Artiomo kambary.
— Apie ką tu kalbi? Atkasė? —kibo Riomka.
— Na, nieko aš nesakiau! Eik šalin! Ką aš sakiau?
— Meluoji, Pjerka, žiūrėk! Žadėjai viską su manim
draugiškai. Sužinosiu —bus blogiau.
Bet autobusas prie kolonėlės jau šaukė, signalizavo.
Ir Pjeras nubėgo prie mašinų. Riomka valandėlę užtru­
ko, pažvelgė dar kartą per groteles ir stiklą į taurę
vitrinoje, paskiau puolė vytis Pjero.

X I X skyrius

ANA AR ŠITA?
Vakare Nezabudnas telefonu paskambino iš Sucho-
jarkos į parduotuvę. Paskambino šiaifc sau, kad sąžinė
būtų švari, dar nesitikėdamas jokių naujienų. Bet jam
pranešė, kad taurė jau parduota. Atsirado pirkėjas. Iš
pagarbos buvusiam pasaulio čempionui sutiko šiandien
pat išduoti jam gautus pinigus. Artiomas Ivanovičius
nuskubėjo į autobusą.
202
 Ir jau vėlai vakare, grįžęs iš rajono centro, jis užėjo
į Gračikų butą ir įteikė pinigus Tarasui Andrėj evičiui.
Kartu su Senios pinigais „visam dviračiui" ir tais, ku­
riuos Tarasas Andrėjevičius surinko iš bičiulių, senųjų
šachtininkų, dabar kaip tik buvo reikiama suma. Tara­
sas Andrėj evičius nieko nepasakė. Per šias dienas pase­
nęs, apžėlęs, jis abiem rankom tylėdamas nutvėrė di­
džiulį čempionų čempiono delną, suspaudė jį iš visų jė­
gų ir pakratė galvą. Tokiais atvejais stiprūs vyrai ne­
mėgsta balsu sakyti, ką jie galvoja. Jie be žodžių
supranta vienas kitą.
— Nusiskusti jums reikėtų,—tai ir viskas, ką pasa­
kė Artiomas.
— Dabar galima ir nusiskusti.—Tarasas Andrejevi-
čius perbraukė ranka skruostus.
Ir Senia, visa tai matęs, suprato, kad čia jau nėra ko
kalbėti.
Pavargęs ir patenkintas, Artiomas Ivanovičius grį­
žo namo. Ne, nors jam ir gaila buvo garsaus prizo, bet
širdis palengvėjo. Senis buvo patenkintas savimi. Vis
dėlto viską atidavė reikalui. Ir geram reikalui. Padėjo
išgelbėti žmogų nuo teismo ir gėdos. Ir apsaugojo sąži­
ningą mažą jo sūnaus širdelę nuo negarbės. Ne, taurė
„Gladiatoriaus kapas" nepavirto dulkėmis, ne taip,
kaip ana, antroji, apie kurią pagalvojus, išsyk pasidary­
davo nemalonu... Dainuodamas sau pro ūsus savo mėgs­
tamą „Ėjo kareivis iš žygio darganoj, smarkiai suša­
lo",—tai buvo geriausios Nezabudno nuotaikos požy­
mis,—Artiomas Ivanovičius įėjo į savo kambarį.
Ant stalo stovėjo kažkas gerai pažįstama, rūpestin­
gai surišta virvele. Palietė —sunku. Po virvele buvo
užkištas vokas: „Artiomui Ivanovičiui Nezabudnui".
Jausdamas, kad įvyko kažkas visai nenumatyta, Artio­
mas perplėšė vienu didžiojo piršto bakstelėjimu kietą
203
 popierių ir išsyk pamatė žalsvai matinį olivino akmens
atspalvį, o po juo žėrinčius sidabrinio gladiatoriaus
raumenis. Jis atplėšė voką, ištraukė raštelį: ,,Neišdy­
kauk, Artiomai. Jei tau trūksta pinigo, sakyk. Įpratai
gyventi tarp vilkų, o jau laikas būtų suprasti, kad da­
bar aplink tave žmonės. Praturtėsi —grąžinsi. Nuskur­
si—dovanosiu. G. T."
Dar nieko gerai nesusigaudydamas, jis atsisėdo ant
kėdės ir ilgai sėdėjo, įsmeigęs akis į taurę, stengdamasis
nuryti kažką gniaužiantį gerklę.
Iš kur jam žinoti, kas įvyko dieną?
Dar vakar Galinai Petrovnai paskambino važiavusi
į rajono centrą pažįstama ir pasakė, kad mačiusi par­
duotuvėje Ksanai tinkamus ožkenos kailiniukus. Galina
Petrovna jau seniai norėjo juos padovanoti anūkei. Ji
žinojo, kad Ksana dar nuo pernai svajoja apie kailiniu­
kus, „tokius, kaip Milkos". Tėvas parvežė jos draugei
tokius kailiniukus iš Maskvos, kai buvo nuvykęs ten
į Aukščiausiosios Tarybos sesiją. Ir štai, kaip pranešė
pažįstama, rajono centro komiso parduotuvėje pasirodė
kaip tik tokie. Ir jų kaina prieinama. Galina Petrovna
specialiai tam taupė pinigus.
Viskas susidėjo kuo geriausiai. Galina Petrovna tu­
rėjo reikalų rajono centre. Šiaip ar taip, važiuoti jai
ten vis tiek reikėjo'. O čia kaip tik ir Ksana, grįždama iš
ekskursijos į Hidrostatybą, galėtų sustoti. Vadinasi, bū­
tų galima ir pamatuoti jai kailiniukus.
Ak mielos jūs mano mergaitės! Berniukai šito ne­
supras! Kokie tai kailiniukai! Lengvučiai, tarsi surinkti
iš kiaulpienių pūkelių, jie, rodės, tuoj tuoj pakils aukš­
tyn, jei krestelsi juos rankoje, kad kailis išsilygintų...
Tankus, standus, švelnus it šilkas kailis, tamsios šokola­
dinės spalvos su aukso ruoželiais. Tarytum iš bičių plau­
kų šitie dryžuoti, nuostabūs kailiniukai!
204
 Ksana, sukiodamasi priešais veidrodį parduotuvėje,
susibloškė minkštus skvernus, trynė smakrą į jaukią
apykaklę, pastatydavo ją, apsimuturiuodavo, braukda­
vo skruostą per pūkuotą petį.
— Ak, jau susisuko visa!—bambėjo geraširdiškai
senelė.—Nesisukinėk. Stovėk, palauk. Čia nenutrin­
ta?..—susirūpinusi klausinėjo ji pardavėją.
— Oi ne, senele! Visai nauji! —nekantraudama per­
traukdavo ją Ksana.
— O ne per laisva čia?
— Aš per vasarą žinai kaip išaugsiu?
Ir pardavėjas buvo simpatiškas. Jis pritarė.
— Daiktas solidus, vertingas. Geriau išaugoms
imti,—patarė jis.—O šiaip tiesiog kaip individualiai
pasiūta, gulte prigulę. Neabejokite.
Ksana dar kartą pasisuko šonu į veidrodį, paskiau
kitu, įsižiūrėjo... Ir staiga sustingo. Kažkodėl ji smarkiai
pasviro į priekį. Ji vos neatsimušė į veidrodį. Paskiau
suprato ir staiga atsigręžė.
Ten, ant priešingo prekystalio, sidabrinis gladiato­
rius laikė iškėlęs virš galvos taurę, kuri švytėjo švel­
niai žalsva šviesa.
Ir senelė pamatė taurę. Pamatė ir sužinojo. Artiomas
rodė jai šią savo brangenybę, kai pirmą kartą atėjęs
skundėsi, kad jį blogai supratę vykdomajame komitete.
Ir ji dar paskiau keletą kartų, prisiminusi, visuomet
juokdavosi kartu su Bogdanu iš šios nesėkmės. Be abe­
jo, ta pati vaza. Štai ir gladiatorius, ir olivino plokštė
su skydu ir kalaviju ant jos. Ir pasvirusi, tarsi griūvanti
kolona su puikiai įtvirtinta ant jos kapitelio plokščia
olivino taure.
Galina Petrovna vis dėlto nutarė patikrinti. O gal
kita taurė? Paklausė, ar galima sužinoti, kas atidavė
205
 vazą komisan. Ar ne aukštas parvykęs žmogus? Par­
davėjas patvirtino.
O Ksana tempė senelę į šalį ir vis kažką šnibždėjo
jai į ausį. Galina Petrovna ne išsyk suvokė, o paskiau
suprato.
— Na ką tu iš tikrųjų? Kur tavo protas? Iš kur aš
tiek pinigų gausiu?
Ksana dar karščiau ėmė kuždėti. Ji abiem rankom
spaudė Galinos Petrovnos alkūnę.
— Senele, tu tik suprask!.. Jam juk tai... Tai juk
paskutinė. Jiems jau nieko nebeliko. Jis visus savo
prizus dar užsienyje išsipardavė. Viską pardavė, man
Pjeras sakė...
Galina Petrovna širdyje jau pati sau priekaištavo;
kaip ji dėl senos, negalutinai įveiktos nuoskaudos ne­
pamatė, kad žmogus, tur būt, vargsta ir skursta. Štai
sugrįžo susenęs į savo kraštą, o ji dargi kaip reikiant
nepasidomėjo, kaip gyvena Artiomas.
— Kiek šis daiktas jūsų įvertintas? —paklausė Ga­
lina Petrovna pardavėją.
— Pustrečio tūkstančio įkainavom. Retas daiktas.
Juk tai paties Nezabudno, kaip aš jums sakiau. Artio­
mo Nezabudno. Jo asmeniškai.
— Girdi, kiek pinigų,—tarė Galina Petrovna.—Iš
kur aš juos paimsiu?
— Senele, turi gi... Juk man kailiniukams paėmei.
— Taigi tau kailiniukams. Čia ir mano atostoginiai
už praeitus metus, kai aš nevažiavau. Na, vis tiek! Gir­
dėjai, kokia šio daikto kaina? Aš neturiu tiek pinigų.
— Na, paimk dar iš ko nors. Na, pridėk dar. Ir aš
tau atiduosiu iš savo taupyklės. Aš taupiau, norėjau
į Maskvą su tavim važiuoti. Jau trisdešimt du rublius
turiu... Senele, mieloji, nupirk, susimildama, nupirk.
— Na ką tu, turėk vis dėlto nuovokos...
206
 Ksana, kaip stovėjo prieš veidrodį su kailiniukais,
taip ir dabar dar buvo su jais. Tik dabar ji pajuto, kad
jai karšta. Ji nusišluostė ranka laibą drėgną kaklą.
Paskiau dirstelėjo šnairomis dar kartą į veidrodį, pasi­
suko vienu peteliu į stiklą, paskiau kitu, atsiduso ir,
ryžtingai nusivilkusi kailiniukus, išvertė juos kailiu
į vidų ir tvarkingai padėjo ant prekystalio.
— Kaip nori, senele!—Ji tai ištarė labai tvirtai,
labai įtikinamai.—Kaip nori. Tik turėk galvoje, aš vis
tiek jų nesivilksiu. Taip ir žinok. Jokiu būdu.
— Kas čia per fokusai?
— Aš žinau,—Ksanos gerklė išsipūtė,—aš žinau...
Tu iš viso prieš jį. Aš viską žinau...
— Ksenija, kur tu?
— Taip, senele, taip! Aš žinau... O jis tėvelį gelbėjo.
Jis mums viską...
— Tai ne tavo protui! —piktai tarė bobutė, vesda­
ma Ksaną už rankos prie parduotuvės durų.
— Na ką gi, tegu ir ne mano protui!.. Aš tau nega­
liu paaiškinti, senele, bet aš tai jaučiu.
„Ne taip aš pasakiau,—galvojo Galina Petrovna,—
blogai pasakiau. Pataisė ji mane. Tai ne proto reikalas.
Teisybė. Tai širdies reikalas. Štai ji, Grino duktė! Ak tu,
mano širdele skambioji, muša kaip varpelis, į kiekvie­
ną menkniekį atsiliepia!"
— O kaipgi tu žiemą būsi? —atsiduso ji.—Be kaili­
niukų vėl paliksi.
— Na, pamanyk! Aš su pasisegamuoju pravaikščio-
siu, su vatiniu. Ir nieko. Aš juk ne iš didžiųjų.
— Su seneliu pasitartume,—prabilo Galina Petrov­
na.—Pinigai nemaži, skolintis teks.
Bijodama pažiūrėti anūkei tiesiog į veidą, ji pažvel­
gė į ją veidrody. Ksana buvo apsivilkusi senu drapo pal­
teliu. Jis seniai jai buvo siauras per krūtinę, na ir ran-
207
kovės buvo jau trumpos. Bet Ksana dar niekada neat­
rodė senelei tokia žavinga, niekada, ji, išblyškusi ir plo­
na mergaitė, nešvietė tokiu, ne visiems regimu grožiu.
Ir niekada ji nebuvo tokia panaši į tėvą.
„Bus graži, išaugs,—pagalvojo senelė.—Oi, dar bus
su ja vargo! Neapsiginsi."
— Išrašykite man čekį,—kreipėsi ji į pardavėją.
— Ožkenai?
— Ne,—tarė senelė,—šit vazai...
— Prašmatnus daiktas! —sutiko pardavėjas.—O
ožkenai —palaukti?
Senelė paėmė išrašytą čekį:
— Po pusvalandžio apmokėsiu. Tik dėl pinigų susi­
skambinsiu. Tuomet ir paimsiu.
— O gal ir ožkeną jums palaikyti? Kol kas neišsta-
tyti pardavimui?
— Ne. Išstatykite,—pasakė Galina Petrovna.
Paskiau ji paskambino į statybą Bogdanui, papasa­
kojo, kas yra. Ir išgirdo jo žemą: „Gerai darai, Galia.“
Galina Petrovna užvažiavo į savo seną pažįstamą
šahtininkų šeimą (žinojo, kad jie turi pinigų), pasiskoli­
no truputį, pridėjo prie tų, kuriuos ji turėjo pasiėmus,
ir grįžo į parduotuvę.
— Senele... Zinai, kaip aš tave dabar gerbiu! —Ir
Ksana puolė apkabinti Galinos Petrovnos.
— Na ir nešiok savo pagarbą vietoj kailiniukų. Gal
šildys.
— Ir dar kaip! Ir dar kaip! Net karšta bus...

Jis sėdėjo taip giliai susimąstęs, kad negirdėjo, kaip

grįžo iš ekskursijos Pjeras. Įėjo ir kažkam pirštu pa­
mojo koridoriuj. Tuoj pat tarpduryje pasirodė Riomka
208
 Štybas. Abu įsmeigė akis į taurę, stovinčią vidury stalą
ir net išvyniotą iš popieriaus.
Pjeras neatitraukė akių nuo taurės. Užtat Riomka
išmoningai pakinksėjo galva, mirktelėjo bičiuliui ir
dunkstelėjo jam iš užpakalio. Jis, dar važiuodamas
autobusu, taip prikibo prie Pjero, kad tas viską papa­
sakotų apie slaptavietę ir lobį, apie kuriuos prasitarė
prie parduotuvės,—ir Pjerui teko kai ką atskleisti. Bet
dabar Pjeras, jau nekreipdamas dėmesio į Riomką, vis
žiūrėjo ir žiūrėjo į olivino vazą su gladiatorium. Dabar
jau nebebuvo abejonių: kažkas vis dėlto surado užkas­
tas brangenybes, aptiko antrąją taurę. Matyt, nemelavo
tuomet Paryžiuje tiedu.
Riomka patyliukais išsivadino jį į bendrabučio ko­
ridorių.
— Klausyk,—šnibždėjo jis, kai jie išėjo.—Tu vis
dėlto sužinok iš jo, kas gi surado? Gal jis pats? Aš gir­
dėjau, autobuse vairuotojas kalbėjo, kad jį matęs šian­
dien rajono centre. Išsyk, sako, pažinau. Figūra, sako.
Klausyk, Pjerai. O gal ten kas nors liko? Jis vienas juk
negalėjo išsyk ten viską ištraukti. Tu sužinok.
— Eik tu po velnių! —tarė staiga Pjeras.—Ne-
norhiu aš su tuo prhasidėti.
— Kas yra? —piktai sušvogždė Riomka.—Tai gal
tu pamiršai, kad dar Machanas yra? Jis tau kaip mat
primins, kad tu žadėjai su juo kontaktą palaikyti. Tu
man žiūrėk! Aš tik šnipšteisiu, ir tau bus...
— Nieko aš tau taip nesakiau. Taip visai nebuvo.
— Nesakei? O autobuse, kai važiavom. Ir Senka
liudininkas buvo, girdėjo, ką tu prie parduotuvės pa­
sakei: „atkasė"... Na, bet man ir klausyti nereikia, aš
matau. O štai ir Senia. Klausyk, Senka...
Jis staiga užsičiaupė, pamatęs, kad Senia ne vienas.
Su juo buvo tėvas.
14. L, Kasilis 209
 — Senelis namie? paklausė Tarasas Andrėj e-
vičius.
Ir, nežiūrėdamas į vaikus, nuėjo pirmyn, pasibeldė
į Artiomo kambario duris. Iš ten sugaudė Nezabudno
balsas. Senia su tėvu įėjo į kambarį.
Ten pat nuėjo ir Pjeras, kuriam Riomka spėjo pa­
šnibždėti atsisveikindamas:
— Taigi žiūrėk, nežiopsok. Prisimink ir neužmiršk.
Aišku?
Artiomas pakilo pasitikti svečių. Jo didžiulė figūra
visai užstojo stalą, ant kurio stovėjo taurė.
— Artiomai Ivanovičiau,—tarė trūkčiojamu balsu
tėvas Gračikas,—prašom, imkite atgal!.. Aš nežinojau,
kai priėmiau, kaip jūs tuos pinigus gavote... Štai jis,—
parodė į Senią,—kai jūs išėjot, viską man papasakojo.
Aš negaliu imti... Tokį brangų atminimą per mane pra­
radot. Taip nebus! Rytoj važiuosim į parduotuvę. Aš
pats jus nuvešiu, į mano kabiną atsisėsite. Atsiprašy­
siu. Sužinosim, kam pardavė. Pinigus grąžinsime. Vėl
išpirksime. Tai juk, Artiomai Ivanovičiau, istorinis daik­
tas... Negaliu aš su tuo sutikti.
Nezabudnas, keistai palinksmėjęs, tik gūžčiojo di­
džiuliais pečiais, tarsi nieko nesuprasdamas. Tik žvilg­
čiojo su geraširdišku vylium į tėvą ir sumišusį jo
sūnelį.
— Kažkodėl nesuprantu, apie ką jūs čia kalbat? —
bosu tarė jis.—Ar apie šitą,. Tarasai Andrėjevičiau? —
Jis pasitraukė nuo stalo ir parodė apstulbusiam Seniai
ir jo tėvui sidabrinį gladiatorių, laikantį olivino taurę.
— Ar tai turite galvoje? Tai ko gi jūs rūpinatės? Ji
savo vietoje.
— Kaipgi čia?!—tik ir išsprūdo Tarasui Andreje-
vičiui.
210
 — Nagi šitaip.—Nezabudnas buvo labai patenkin­
tas. Jis seniai bebuvo jau taip nusiteikęs.
— O ana? —ryžosi paklausti Senia, bijodamas prisi­
artinti prie stalo ir žvilgčiodamas į taurę iš už tėvo nu­
garos.
— Kokia dar —ana?
— O katrą parduotuvėje matėme, kai važiavome
per rajono centrą. Vadinasi, ten ne ana?.. Tai yra ne
šita?..
— Ką tu čia! —Nezabudnas skardžiai ir linksmai
nusikvatojo, numodamas letena į berniuką.—Tu visai,
matau, susipainiojai. Ana ir šita, šita ir ana... Štai ji čia,
ir visa kalba. Gyvi būsime, kada nors išsiaiškinsime. Na,
ko žiūri?
Didžiuliais savo penkiais pirštais jis uždengė Senios
veidą ir švelniai jam padarė tai, kas vadinama visuo­
tiniu patepimu —išsyk suėmė ir visą berniuko veidą,
ir pakaušį.
Senia nenatūraliai stengėsi išsivaduoti iš tų atsargių
ir galingų gniaužtų.
— Aha, vikrus! —pagyrė Nezabudnas.—Vyras! Pa­
lauk, aš dar tave išmokysiu veiksmų, kurių niekas ne­
žino. Bet ką tuomet kaip mat įveiksi.
— Tikrai išmokysite, dėde Artiomai?
— O ką, meluosiu?
Suraukęs storus antakius ir nesmagiai pakrutinęs
vieną ūsą ir palietęs ranka kitą, Artiomas Ivanovičius
tarė:
— O jūs, vaikinukai, pasiimtumėt savo draugužį ir
neilgam pasivaikščioti išeitumėt. Mes čia pasikalbėsim...
Berniukai nenoriai, demonstratyviai vilkdami per
kėdes ir per grindis atsainiai užsimestus ant vieno pe­
ties paltelius, išėjo, vis gręžiodamies.
211
 — Tarasai Andrėjevičiau,—pradėjo Nezabudnas,
kai liko jiedu su Gračiku,—paklausykite manęs, seno,
prityrusio, keturiasdešimt metų po visur išsitrankiusio.
Viena aš jus prašau. Tik neužsigaukite. Duokite man,
jei jau mums taip atsitiko, žodį, kad pasilinksminot ir
pakaks. Ir kad daugiau nė į burną.
— Tai jau teisybė, kad pakaks.—Tarasas Andreje-
vičius atsikrenkštė, jo balsas netikėtai pažemėjo.
— Matai, Tarasai Andrėj evičiau, kaip tau išeina? —
perėjęs į ,,tu", kalbėjo toliau Nezabudnas.—Juk tu sa­
votiškas emigrantas.
— Kokia prasme? —sukluso Gračikas.
— Nuo savęs bėgi. Štai kaip protingi žmonės aiški­
na. Nuo gyvenimo, taip sakant, už sąmonės ribų gelbs-
tiesi, kur jau joks protas nepasiekia.
— Aš nuo savo liūdesio gelbėjausi, kai jau jėgų
nebeturėdavau kentėti. O nuo to, kas man daryti, kur
man būti reikia, nuo to nebėgau. Tai jau jūs, Artiomai
Ivanovičiau; arba...
— Taip, brolau, taip! Ir nuo darbo bėgi —galėtum
geriau jį dirbti. Ir nuo tėvo priedermių. Juk tavo ber­
niukas auksas. Jis gi į tave taip žiūri! O tu ir nuo jo
akių bėgi. Ir nuo savo sąžinės.
— Na jau! —Tarasas Andrejevičius krestelėjo gau­
ruotą galvą ir pažvelgė tiesiog Nezabudnui į akis.—Bai­
kite, Artiomai Ivanovičiau. Pasakiau jums —nebus to,
ir viskas.
— Na, žiūrėk, Tarasai Andrėj evičiau. Širdį tau iš-
kratysiu, jei kas bus. Nejuokais sakau. Štai paimsiu
taip —jis stipriai apglėbė ir lengvai kilstelėjo Grači-
ką,—ir širdis tau išlėks.
— Na, na... Nemažas gal,—niūriai šyptelėjo Tarasas
Andrejevičius ir išsivadavo.
— Atleisk, aš šiaip sau, juokauju.
212
 — O aš, Artiomai Ivanovičiau, rimtai. Tikėkite žo­
džiu. Pasakiau —taškas!

XX skyrius
DVIKOVA
Senia pasviro pirmyn, norėdamas išsilaikyti, ir palie­
tė peties vietą, kur jam skaudžiai kumštelėjo Machanas.
— Na, dar nori? Gal dėl tvarkos sustiprinti iš ano
šono, kad nevirstum? Turėk!
Senia pasviro į kairę, bet vėl išsilaikė ant kojų.
— Ar į dantis vožti? Kąsk!
Senia pasistengė išsilaikyti vietoje, tik aplaižė greit
tinstančią lūpą.
— Na ir kas? —paklausė jis pro sukąstus dantis.—
Ką įrodei? Kad labai stiprus?
— Aš tave išmokysiu, kaip žmones gerbti!—pagrū­
mojo Machanas.—Laikas, rodos, žinoti, kas per asme­
nybė priešais tave.
— Tu asmenybė? —Senia pažvelgė į Machaną.—
Pamanyk, asmenybė. Tu tik asmenybės iškamša...
— Taip, ir tai užrašysime,—tarė Machanas.
Nežinia, ką ten prišnekėjo apie kažkokius lobius
Machanui Riomka, galutinai įsitikinęs, atėjus Seniai su
tėvu pas Artiomą, kad visi jie yra susitarę, eina išvien.
Ir Machanas seniai rengėsi kankindamas ištardyti Senią.
Jis nesiryžo labai spausti paties Pjero. Bailioje Macha-
no vaizduotėje už Paryžiaus vaiko visuomet iškildavo
griausminga Nezabudno figūra. O tik pagalvojus apie
jį, Machanui keliai imdavo virpėti. Šiandien jis kartu
su Riomka ir dar vienu vaikinu, amžinai slankiojančiu
turguje ir prie kino Pervomaiskajoje, sugavo Senią dyk­
vietėje, kur buvo jau nugriauti namai, nes ši vieta bu­
vo skirta užtvindymui.
2/3
 Pats Machanas tuo tarpu nesikišo į pokalbį. Jis buvo
nuošalyje.
Pradžioje ėmė kibti Riomka.
— Sveikas, aktyve!
— Sveikas, pasyve! —susigriebė Senia, kadaise tai
girdėjęs iš Suriko.
— Žiūrėk, susivokia. Sveiki, sveiki, pirmūnai!
— Drožk, drožk, atsilikėli!
— Na, tu...
Tuo viskas šiandien ir prasidėjo. Ir Senia nutarė, kad
laikas išbandyti japonų savigynos metodą, kurio jį buvo
išmokęs Artiomas Ivanovičius. Paimti netikėtai stipriai
priešo plaštaką, išversti ją delnu į viršų, perlenkti per
savo kitą ranką, prakištą po pagriebta puolančiojo ran­
ka, ir spausti. Ir priešas tuoj pat ims maldauti —jis bus
visai bejėgis. Artiomas Ivanovičius net įspėjo, kad, nau­
dodamasis šiuo veiksmu, Senia ne per stipriai spaustų,
nes priešui gali trūkti sausgyslės alkūnėje. Ir tikrai, kai
tą veiksmą Nezabudnas rodė Seniai, viskas išeidavo
visai taip, kaip sakė Artiomas Ivanovičius. Nė pajudėti
negalima. Ir Senia turėjo pripažinti, kad tai nepaprastai
veikia. Teisybė, kai jis pats bandė taikyti savo mokyto­
jui milžinui, tai ne visai pasisekdavo. O vieną kartą
net, kai Artiomas Ivanovičius pajuokavo ir įtempė ran­
ką, Senia pats netikėtai pervirto aukštyn kojom. Bet
Artiomas Ivanovičius ir tada pritariamai guodė jį, pa­
žymėjęs, kad Senia taip ir neatgniaužė rankos, išlaikė
sugriebęs. Ir, nors Artiomui Ivanovičiui nė karto dar
neteko prašyti, kad Senia pasigailėtų, tačiau veiksmas
buvo tobulai paruoštas. Ir kiekvieną kartą dabar, kai
Senia susitikdavo su Artiomu Ivanovičium, jis, užuot
ranką paspaudęs, japonišku būdu griebdavo, atsidurda-
mas kažkur po Nezabudno pažastim. Bet Artiomas Iva-
214
novičius sakydavo, kad veiksmas teisingai atliktas. Taip,
didelis dalykas žinoti paslaptis. Su jomis nebaisu.
Bet, tur būt, Senia šiandien netiksliai atliko veiksmą.
Ir Riomka, tuoj pat ištraukęs ranką iš saujos, bematant
partrenkė Senią, pakišęs koją ant žemės, ir atsisėdo
ant jo. O Machanas, kur buvęs, kur nebuvęs, jau ir čia.
Jis pakėlė Senią, laikydamas jį už pakarpos, pastatė
priešais save, pašaipiai nupurtė dulkes nuo jo palaidinės
ir pats ėmė darbuotis.
— Taip. Tokiu makaru, vadinasi? —grasino toliau
Machanas, su malonumu tardydamas.—Vadinasi, iška-
sėt jūs ten su tėveliu ir su tuo pačiu čempionu daikte­
lius ir dalijatės? Stiprūsl O mus, ką gi, su Riomka apeiti
norite? O dar savi...
— O aš niekada taviškiu nebuvau,—pertraukė jį
Senia.
— Chamiškai elgiesi, vaikine! —šūktelėjo Macha­
nas.—O nenorite, kad aš jus į Krasnošachtiorskają nu­
vesčiau? Pranešiu, kam reikia, tai bematant išsiaiškins.
— Nė supratimo neturiu, ką tu čia paistai.
— Matai? Persirijęs nė supratimo neteko. Koks
užuomarša!
— Ką tu, įdomu, Riomka, primelavai? —kreipėsi
Senia į Stybą, kuris iš padilbų žiūrėjo į juos.—Kaip tau
ne gėda? O dar kadaise mūsų pionierius buvai.
— Turėjo katė šunį, bet tas pelių negaudė, tik kati­
nus smaugė,—tarė Machanas.—Tu kitų čia nepainiok.
Nemėgink kitų tvarkyti. Uodega galvos nemoko. Na,
sakysi, viskas kaip reikiant?
— Liaukis! —Senia nusigręžė.
— Vienas toks liovėsi, bet paskiau ir taip, ir taip
norėjo pradėti, bet nebepataikė.
— Na ir kas?
215
 — Aš tau panaksėsiū. Kas tai per „na"? Atsisėdo
vienas durindasas į svetimą tarantasą ir dar ragina.
— Kokius tu čia niekus rezgi?
— Mūsų niekai —jūsų nesąmonė. Neapsimesk,—
prabilo Machanas. (Kiek kvailų posakių jis žino! Bet
juk kada nors baigsis jų atsarga!)
— Aš tau sakiau, kad nieko nežinau. Net nesupran­
tu, kokia čia kalba! —neiškentė Senia.—Ko gi tu prie
manęs prikibai?
Machanas pažvelgė į jį, į Riomką Štybą. Jis jau
įtarė, kad Riomka kažką čia pripainiojo. Labai pasitiki
savim, taip jau nepriklausomai laikosi tas vaikinukas.
Bet Machanas nenorėjo taip jo paleisti. Jis įsismaginęs,
ir dar nors truputį, bet iki soties pasityčios iš berniuko.
— Gerai,—maloniai tarė jis,—aš matau, kad tu
stiprus vaikinas. Pionierius —visiems vaikams pavyz­
dys. Nagi, nusikeik ant savęs kaip reikiant. Nusikeik­
si —ir paleisiu. O ne —bus blogai.
— Žioplys tu! —tarė Senia, drąsėdamas iš pykčio.
Jis kiek pasitraukė, vėl niuktelėtas.—Tai kas, kad
kumštelėjai? Vadinasi, dar kartą žioplys. Ir dar kartą!..
Trigubas žioplys!
— Ei vaikine, liaukis plūstis! Aš sakau, kad tu pats
ant savęs nusikeiktum. Na, nusikeiksi?.. Ką, silpna tau,
pionieriau? Bodiesi?
— Aš nesakysiu.
— Koks švarutėlis, nešvariu žodžiu susitepti bijo!
Matai, Štybai?
— Aš jau į jį prisižiūrėjau,—tarė Riomka.—Tikrai,
Senka, nusikeik. Ko bijai?
— Aš nebijau, o nenoriu! —spyriojosi Senia.
— Žiūrėk koks: —ahu —negaliu, nusišypsok —ne­
noriu. Tai ką, tau sunku, jei žmogus tave nusikeikti
prašo? Tu tokių žodžių nežinai, ar ką? Išmokyti?
 — Ne blogiau už tave žinau, o nesakysiu...
— Nesakysi!
— Sakiau, ne —ir viskas. Gali mušti nors iki mir­
ties, aš tavo malonumui nesikeiksiu. Na, paleisk, Ma-
chanai!
— Aš tokiam ciuciukui kol kas dar ne Machanas.
— Na, leisk, Slavka! —Senia pamėgino ištrūkti iš
rankų, stipriai nutvėrusių jį už palaidinės.
— Še tau dar už Slavką!
— Paleisk...
Machanas biauriai, nešvankiai ir ilgai keikėsi.
— Na, taip nusikeik ant savęs, ir tuomet paleisiu.
— Nelaikau reikalinga. Aš tavo kompanijai nepri­
klausau ir jūsiškai keiktis nenoriu. Nors mirk —ne­
sakysiu.
— Tu man tuojau pats mirti pasiprašysi, utėliau!
Machanas gal dar ilgai būtų tyčiojęsis Riomkos ma­
lonumui iš vargšo Senios, bet staiga žemė sudrebėjo,
kažkieno milžiniškas šešėlis tarsi visus kartu uždengė.
Machanui iš pat pradžių pasirodė, kad terikonas, stūk­
sojęs virš dykvietės, griūva ant jo. Jis tik išgirdo bevil­
tišką Štybo klyksmą: „Slavka!", vos spėjo atsigręžti
ir bematant paleido iš rankų Senią. Už jo, užstodamas
pusę padangės, stūksojo didžiuliais pečiais Nezabud-
nas. Dar Machanas nespėjo pajudėti iš vietos, didžiulė
ranka išsitiesė virš jo, ir jis pajuto, kad jo nosį mirti­
nai suspaudė du kieti sulenkti milžino pirštai. Jis buvo
bemėginąs išlaisvinti nosį, bet pirštai spūstelėjo ją to­
kia jėga, kad Machanas tyliai ėmė žliumbti.
Artiomas vis dar tebelaikė nosį suspaudęs vidurinio
ir smiliaus pirštų kauliukais, ir Machanas susirietė tri­
linkas, o paskiau ir visai atsiklaupė.
217
 — Džiaugiatės, kad turite sveikatos kaip dramblys ir
užpuolėt! —pro nosį pasiskundė Machanas, klūpėda­
mas su iškreiptu sprandu.—Rado su kuo susidoroti.
— O tu dabar su kuo norėjai susidoroti? Tai tu ge­
ruoju susitaręs veikei, ne prievarta? —rūsčiai paklausė
Artiomas.—Nagi!—kalbėjo toliau jis, dar labiau pa­
niuręs.—Nagi, parazite, kalbėk, kartok balsu paskui
mane: „Aš esu pašvinkęs niekšas..." Na, kartok, sakau...
Machanas kažkaip greitai pajudėjo, ir jo rankoje
švystelėjo peilis. Artiomas nusišypsojęs atsainiai atsi­
gynė laisva ranka. Peilis švilpdamas nulėkė virš visų
galvų ir įsmego į telegrafo stulpą.
— Išdykauji? —sugriaudėjo žemas Artiomo bo­
sas.—Prieš ką peilį pakėlei? Sakyk, niekše, greičiau,
kol aš tavęs į blyną nesuplojau. Iš tavęs išspaudos te­
liks.
— Paleiskite... ko triukšmaujate! —pro nosį kalbė­
jo Machanas, raitydamasis ant kelių su beviltiškai su­
spausta nosim.
— Kartok, sakiau, paskui mane, na!.. Arba aš tau
šnirpštą raute išrausiu. Sakyk: „Aš esu pašvinkęs niek­
šas... kuris...“
— Aš gi negaliu, jei jūs suspaudėt...
— Galėsi. Neabejok. Mes padėsime. O bus nesu­
prantama, pakartosi.
Ir Machanui nieko nebeliko, kaip paklusniai su­
švokšti:
— Aš esu šuns vaikas.
— Niekšas, o ne vaikas! Aš tavo tėvų neteršiu.
Pašvinkęs niekšas.
— Pašvinkęs niekšas.
— Kuris,—kalbėjo toliau Artiomas,—per dievo pa­
klydimą ir per žmonių neapsižiūrėjimą dar egzistuoja
šiame pasaulyje...
218
 — ...šiame pasaulyje,—vapaliojo šnopuodamas ir
kūkčiodamas Machanas.
— Ir prižadu daugiau nelįsti prie padorių vaikų ir
nė artyn prie jų neiti.
— ...ir nė artyn neiti.
—■ Na, marš iš čia, bėgte, kerėpla! —tarė Artiomas,
paleidęs Machanui nosį ir kruopščiai šluostydamasis
nosine ranką.—Ir ačiū pasakyk, kad aš tau dar
snapą palikau. Tik nekišk jo daugiau, kur nereikia.
Arba aš tave kitą kartą taip prispausiu, kad tik tavo
lukštus teks laidoti. Marš!
Ir Machanas kūkčiodamas, laikydamas išburkusią
nosį, paskubėjo dingti už pastatų, užstojančių dykvietę.
Taip jis buvo sugėdintas.
Artiomas Ivanovičius neskubėdamas išėjo iš dyk­
vietės. Kiek atokiau iš paskos ėjo, lengvai pasišokuo-
damas, kad pataikytų jam į koją, Senia. Dar toliau
Riomka ir vaikinas, lydėjęs iki šio įvykio Machaną. Jis
pagarbiai žvilgčiojo į plačią čempiono nugarą.
— Ko jis prie tavęs prikibo? —neatsigręždamas pa­
klausė Nezabudnas Senią.
— Bala jį žino! Vis lenda. Visokias kvailystes šne­
ka. Apie kažkokį lobį teiraujasi.
— Apie kokį lobį? —Nezabudnas stabtelėjęs per
petį pažvelgė atgal į Senią.—Kas čia per kalba?
— Aš pats nežinau,—tarė Senia. O paskiau patylo­
mis ir droviai pridūrė: —Dėde Artiomai, o aš su Riom­
ka grūmiausi.
— Na?
— Jis išsyk mane partrenkė.
— O panaudojai tą būdą, kurio aš tave mokiau?
Senia papurtė galvą.
— Kodėl gi?
— Bet kad jo niekaip negali sugriebti. Jis stiprus.
219
 — Blogai, vadinasi, aš tave išmokiau. Na, nieko,
dar ištreniruosiu.
Jau temo. Sužibo žiburiai ant kasyklų estakadų. Vis
ryškiau ir ryškiau įsižiebdavo raudonos žvaigždės ant
šachtų poliakalių. Riomka su savo palydovu atsiliko,
o Senia ėjo paskui Nezabudną, jam nematant šokinė­
damas nuo vienos duobelės, kurią palikdavo žemėje
savo pūdiniu vėzdu čempionas, iki kitos, stengdamasis
kiekvieną kartą būtinai pataikyti į šio milžino pėdą.
Šiltas pavasario vėjas iš artimos stepės pūkščiojo
drėgnos žemės ir žviežios žolės kvapus.
Staiga priešakyje negirdimai šmėstelėjo žeme kaž­
kokie maži vikrūs šešėliai. Jie, kaip dulkių gumulėliai,
į kuriuos įsisupa vandens purslai, pūkštelėjus per kaitrą
ant apdulkėjusių grindų, tyliai šmėžavo į įvairias puses.
— Žiūrėk! —tarė vaikinas, einantis su Riomka Šty-
bu.—Juk tai starai, rodos. Jie čia, už daubos, niekada
nesiveisdavo.
— Aš jau antra diena pastebiu,—atsiliepė iš užpa­
kalio Riomka.—Bėga iš stepės. Gal vandenį pajuto?
 II DALIS

GYVAS IR NEGYVAS VANDUO

I skyrius

VANDENĮ PASITINKANT

— Apie ką jūs, nesuprantu? —Nezabudnas palinko

prie Irinos Nikolajevnos ir atkišo jai savo storą su di­
džiuliu grybu ausį, tokią kaip raguoliukas.
— Vanduo greit ateis,—kiek galint tyliau pakartojo
Irina Nikolajevna.—Vanduo ateis, o mūsų mokykla
šiam įvykiui...
— O tai kas, paslaptis? —paklausė Nezabudnas.
— Kodėl paslaptis? —sumišo ji.
— O ko jūs taip tyliai kalbate?
— Argi? —Irina Nikolajevna abiem delnais susi­
ėmė įdegusius skruostus.—Oi, kaip kvaila! Žinote ko­
dėl?.. Man norisi visą laiką, kai su jumis kalbu, visu
balsu šaukti. Jūs tarsi kažkur ant kalno, o aš jajačiuos
tokia menkutė, maža, ir vis man rodos, kad noriu kal­
bėti baisiai garsiai. Tai susivaldau ir išeina... Kvaila,
taip?
— Na ką jūs,—tarė Artiomas Ivanovičius,—jūs jau
panelė, tai yra, atleiskite, tikra mergina. Tik labai jau­
na. Iš pažiūros —tiktai mergiščia.
221
 Senia, kurį vadovė paprašė, kad Jis ją palydėtų į
Artiomo Ivanovičiaus namus, pasipiktino. Jam vadovė,
visų pirma, buvo mokytoja, turinti nemaža patyrimo ir
žinių. Jis pats visuomet baisiai užsigaudavo, jei kas
nors jam duodavo iš pažiūros mažiau metų, negu jam
yra. Ir jis baiminosi, kad mokytoja neužsigautų.
Kokia gi čia mergiščia?.. Ji jau beveik pusantrų me­
tų, kai institutą baigė. Mergiščia! Nėmaž tokia neat­
rodo!..
Bet Irina Nikolajevna atlošė galvą, žavingai nuste­
busi, ir visai kaip vaikas apžiūrinėjo Nezabudną.
— Ne, teisybė, jūs tiesiog nepaprastai didelis!
— Kuinbusas Flestrinas,—negarsiai paaiškino Senia.
Artiomas Ivanovičius numojo ranka.
— Koks aš ten Kuinbusas! —Jis priėjo prie stalo ir
paėmė knygelę, kurią jam dar sergant buvo atnešęs Se­
nia.—Se, imk. Kodėl gi man nesakei, kad tęsinys yra,
kaip jis, Guliveras, pas milžinus pateko. Aš, brolau, ne
Kuinbusas, o Grildrigas. Tai jis po to, kai pas liliputus
apsilankė, pas milžinus pateko. Čia jis ir suprato, kad yra
visai ne Kalnas-Zmogus, o tik šiaip —Grildrigas, vaba­
lėlis. Taip ir man yra. Basčiausi tarp liliputų, o dabar
štai pas kokius patekau!..—Jis sutrikęs nusikvatojo,
tuo sujudindamas užuolaidą ant lango. Bet susigriebė,
pataisė užuolaidą, pažvelgė šnairomis į mokytoją.
— Taigi, Artiomai Ivanovičiau,—tarė ji,—su Hid-
rostatyba aš jau dėl visko susitariau. Su šachtininkais
šachtoje viskas kaip reikiant —pats Kolobroda žadėjo
atvažiuoti. Bet jūs pats turite padėti. Jei tai teisybė, kad
jūs toks žmogus, kaip apie jus štai Senia kalba, jūs
mums labai galite padėti. Reikia, kad vaikai jaustųsi
atsakingesni už mokyklą. Reikia, kad jie didžiuotųsi sa­
vo mokyklos garbe, kad jos pavydėtų, kad ją gintų. Aš
222
jus paprašyčiau... Mes norime iškviesti lenktyniauti
rajono mokyklos vaikus. Norėtųsi pradėti nuo sporto.
Artiomas visai pralinksmėjo. Jam patiko jaunutė,
energinga, nors ir drovi vadovė mokytoja. Paukštytė,
galima sakyti, o žiūrėk, kaip purptelėjo! Plykstelėjo ir
jam po surauktais, gauruotais antakiais akys ir užsirietę
į viršų ūsų galai, kai jis išgirdo vadovės žodžius apie
sportą.
— Aš norėčiau, kad jūs patys juos tam paskatin­
tumėte,—kalbėjo toliau mokytoja.—Tai kur kas auto-
ritetingiau nuskambės. Ne juokai, pats Nezabudnas,
čempionų čempionas, pasiūlys!

— O vanduo, vaikai, tuo tarpu eina,—kalbėjo

moksleiviams Bogdanas Anisimovičius, kai, praėjus
dviem dienom po susitikimo pas Artiomą, įvyko susirin­
kimas mokykloje.
— Taigi. Artėja vanduo,—patvirtino Nikiforas Ko-
lobroda.
Jis sėdėjo prezidiume tarp kitų žymių svečių ir tėvų.
Socialistinio Darbo Didvyrio žvaigždutė auksu žėrėjo
ant plataus švarko ir jo kampelis vis atsilenkdavo
nuo jos sunkumo. Jis sėdėjo ir klausėsi, kaip Bogdanas
Anisimovičius Tulubejus pasakoja vaikams apie staty­
bos eigą ir artėjantį vandenį prie Suchojarkos.
— Taip, netrukus štai ten išsilies,—kalbėjo toliau
Bogdanas Anisimovičius ir ranka parodė į klasės langus.
Ir visi nejučiomis pažvelgė į langus, o paskiau vėl
į klasės lentą, kur Bogdanas Anisimovičius ką tik kreida
nupiešė statybos schemą, stora balta linija nubrėžė
kanalo trasą ir nubrūkšniavo užtvindymo plotą... Na,
štai ten, už langų, netrukus sužvilgės vandens plynia ir
223
stepė taps dugnu. Vandens dabar dar nebuvo, bet visi
jau tarsi jį matė ten, po pačiais mokyklos langais, ir
visų širdys įsidegė nuo saldžiai šaldančio, kaip mėta,
džiaugsmo.
...BubumL Bum!.. Standus, apvalus kaip būgnas kaž­
kokio tolimo Šimkaus smūgio garsas nusirito už langų
virš stepės, virš dykvietės, kur buvo matyti neseniai nu­
griautų namų likučiai. Sutirtėjo stiklai languose.
— Sprogdina,—paaiškino, kiek palinkęs į langą,
Bogdanas Anisimovičius, atsisėsdamas į vietą.—Kelią
vandenėliui valom.
— Mieli vaikai, ir mes susprogdinkime visokias
niekšybes, visa, kas trukdo! —taip pradėjo savo kalbą
Nikiforas Kolobroda, kaip tik šią valandą pakeitęs tri­
būnoje Bogdaną Anisimovičių.
— Galima driokstelti,—pajuokavo savo kampe
Riomka.
Visi nepritariamai į jį pažvelgė. Toks Štybo elgesys
niekam nepatiko. Juk tribūnoje stovėjo ne tik Milkos
tėvas. Senia dargi ne kartą Milka stebėdavosi, matyda­
mas, kaip ji per daug jau paprastai ir laisvai elgiasi su
savo įžymiu tėvu. Ne, pakilęs į tribūną, jis buvo ne tik
visiems pažįstamas Milkos Kolobrodos tėvas, ne tik
įžymus žmogus, bet jau kažkoks neliečiamas asmuo,
tradicijos gerbiamas kaip garbingas svečias oratorius,
atliekantis nepaprastą uždavinį. Žmogus tribūnoje jau
pats savaime garbinga figūra. Jis kalbėjo. Teisybė, jis
kalbėjo, jausdamasis, matyt, nekaip savo vežime.
Krenkštė, nusišnirpšdavo, šluostydavo didele nosine
suprakaitavusį sprandą. Nelengva jam buvo tribūnoje.
Bet tai kalbėjo įžymus svečias, kurio didelis portretas
visuomet kaba Garbės lentoje ties Pervomaiskaja. Ir
todėl niekas nenusijuokė po Riomkos sąmojo. Visi
priekaištingai pažvelgė į jį, o arčiau sėdintys parodė
224
po suolu kumščius. Bet pats Kolobroda nė nepažvelgė
į Riomkos pusę. Atrodė, kad jis negirdi kvailo juoko.
Jis kalbėjo toliau:
— Draugai moksleiviai! Leiskite man! Leiskite man
šachtininkų vardu, jų pavedimu pasveikinti jus. Netru­
kus jus pasieks dideli vandenys. Kieno dėka? Rūpesčių
dėka...—Jis sustojo, susiraukė. Jam, tur būt, pačiam
buvo nuobodu kalbėti įprastais, išmoktais daugelyje su­
sirinkimų žodžiais. Ir staiga visai kitu balsu, tuo, kurį ir
Senia, ir Pjeras, ir Ksana, ir Riomka Štybas ne kartą gir­
dėdavo, svečiuodamiesi pas Milką, Nikiforas Vasiljevi-
čius Kolobroda kalbėjo toliau:—Vandenys artėja, o
štai jūs, jūsų mokykla, dar tokio didelio dalyko gyveni­
me sutikti nesiruošiate. Juk tai bus jau nebe gyvenvietė,
o kas? Bus Suchojarkos miestas. Galimas daiktas, bus ir
rajono reikšmės. Čia dabar netoli mūsų prieplauka bus.
Anglį transportuosime ore kabančiu keliu. O ten tiesiog
į baržas kraus... Teisybė, Bogdanai Anisimovičiau? —
Tas linktelėjo galva iš vietos.—Vadinasi, kokia išvada?
O tokia, kad mūsų vaikams ir mūsų mokyklai bus jau
kiti reikalavimai. Tuo labiau kad jūs tulubiečiai. Sis
vardas visoje šalyje žinomas. Reikia, kad prie jo viskas
tiktų. O pas jus kas? Tarp jūsų dar pasitaiko mažai są­
moningų. Štai, sakysim, toks Sibencovas. Viena negaliu
suprasti: tėvas —tvarkingas šachtininkas, o sūnus, kaip
man žinoma, iš pionierių pašalintas, klasėje atsilieka,
ir kitiems dar po kojų painiojasi. Argi tai tulubietis? Tik
vienas pavadinimas. Juk gėdą daro jis tokiam vardui.
Niekas jau nebežiūrėjo į Riomką. Ir gėda, ir baiso­
ka buvo žvilgtelėti į jį. Jau ne kartą kalbėta klasėje.
Bet visuomet tai būdavo paprastas ir dargi kažkaip
įprastas dalykas. Ar maža ką pasako mokytoja, barda­
ma už blogus pažymius, už nerūpestingumą arba kokį
nors nusižengimą. O dabar apie tai pasakė iš tribūnos
15. I.. Kasilis 225
 įžymus svečias. Riomka sėdėjo, netikėtai užkluptas,
paraudusiomis iš gėdos ir tarsi atšlijusiomis ausimis,
stengdamasis nė kiek nepajudėti, bet nelemtas suolo
girgždesys išdavė, kad jis nenusėdi.
— Ką aš patarčiau? Pasitempti,—kalbėjo toliau Ko-
lobroda.—Dabar mūsų bet kokie darbai tarsi dideliuose
vandenyse atsispindės. Štai ant mūsų poliakalio visuo­
met žvaigždė žiba. Niekada nebuvome nuėmę per visus
šiuos metus. Ką ji reiškia? Tai jums visiems gerai žino­
ma. Bet galiu ir pakartoti, kad prisimintumėt. Žvaigždė
žiba —kas tai? Su planu gerai. Programą pilnai įvyk-
dome ir dargi viršijame. O dabar antri metai treste
pareinamąją raudonąją vėliavą turime. O mūsų mokyk­
la, ypač jūsų klasė, vaikai, neužsigaukite, toli nuo visko
tūpčioja. Negesinkite mums, vaikai, žvaigždės. Mes
įžiebėm, o jums reikia ją aukščiau pakelti, kad viršum
visų kitų žvaigždžių, viršum Suchojarkos žibėtų.
Surenas Arzumianas pakėlė ranką:
— Galima klausimą?
— Kodėl ne? Prašau!
Surikas atsistojo:
— Va jūs pasakėte: viskas dideliuose vandenyse
atsispindės? Ir kiti, kurie chuliganauja?..
Nikiforovas Vasiljevičius Kolobroda iš padilbų pa­
žvelgė į Bogdaną Tulubejų, kostelėjo...
— Apie tai mes ir kalbame,—pradėjo jis,—apie
tai ir kalbame, kad dabar taip sprendžiama, jog visus,
kas kur drumsčia, reikia mums iškelti aikštėn, kad
krantas vandenyje aiškiai matytųsi. Niekam neleisime
vandens drumsti! Upės teka j jūras...—jis kalbėjo to­
liau, ir lengvas kimulys dingo jo balse.—Upės teka į jū­
ras, aš sakau. O visas mūsų gyvenimas teka į ateitį. Ir
į tokią, kokios žmonės dar niekada nė neturėjo. Tai jau
bus komunizmas. Štai kas mūsų ateitis, vaikai! Ir mūsų
226
gyvenimas turi būti tyras kaip vanduo. Kaip deimantas.
Kad neneštų jokių drumzlių į ateitį.
— O visokių dar nesusipratusių tada bus? —pa­
klausė kažkas iš užpakalinio suolo.
— Aš pats taip manau,—tarė, pažvelgęs į tą pusę,
Nikiforas Vasiljevičius,—kad apie tą laiką tokie ir
visai jau nebegyvens. Na, o jei atsitiktinai gims, tai iš­
sigimėlis bus išgydytas, įsąmonintas.
Riomka Štybas pakėlė ranką. Jis norėjo kaip nors
atgauti klasės palankumą.
— Galima dar klausimą?
— Klausk.
— Štai, sako,—tarė Riomka aiškiu, įtaikiu pavyz­
dingo mokinio balsu,—sako, kad kai jau visai bus ko­
munizmas, tai kiekvienas gaus, kiek kas panorės, o
dirbs, kas kiek galės. O mokykloje, pavyzdžiui, taip pat
mokysis, kiek panorės, pagal sugebėjimus? Ir penketu­
kus mokytojai rašys pagal poreikius?..
Klasėje pasigirdo juokas.
— Ateityje taip tik kvailiai samprotaus. O aš pats
manau, kad jie iki tol išnyks. Ir kokia prasmė, jei tau
penketuką ir su pliusu parašys, kai tu suprasi tiktai
nuliui. Kas norės augti dangiškojo karaliaus avinėliu?
O mokytis, žinoma, reikės gerokai. Kaip aš pats vaiz­
duojuos—išmokti reikės daugiau, negu šiandien jums
užduodama. Juk technika kaip išaugs! Taigi aš dėl to
jums lengvo gyvenimo nežadu. Gerą —garantuoju, o
lengvo —ne, nesitikėkite... Na, bus dar klausimų? —
paskubomis prabilo jis, apžvelgdamas klasę.
Daugiau klausimų nebuvo, ir jis atsisėdo, smarkiai
plojant vaikams.
Paskiau kalbėjo vaikai. Visi jautėsi įskaudinti pir­
mąją Irinos Nikolajevnos atėjimo dieną, kai ji pasakė:
„Ne garsėti, o būti." Visi dabar norėjo „būti“, o ne tik
227
,.garsėti", atrodyti. Ne tik vadintis tulubiečiais, bet ir
būti jais.
Netikėtai visos galvos, kaip pagal komandą, pasisu­
ko j duris. Ėmė ploti triukšmingai, draugiškai, su kaž­
kokiu nepaprastu, uoliu pasitenkinimu. Ir per triukšmą
girdėjosi, kaip krioktelėjo grindys po sunkiais Neza-
budno žingsniais, kai jis ėjo prie prezidiumo stalo. Jis
stovėjo, atsirėmęs į savo visame pasaulyje žinomą laz­
dą, kitoje rankoje laikydamas lagaminą, padėjęs plačia­
brylę skrybėlę ant stalo kampučio. Kai kiek aprimo,
Artiomas Ivanovičius pažvelgė į vaikus, į Bogdaną Am­
simovičių ir Kolobrodą, krenkštelėjo žemu balsu, per­
braukė nosine per ūsus. Ilgai ir tvarkingai kišo didžiulę
languotą nosinę į kelnių kišenę.
— Truputį užtrukau, atleiskite,—pradėjo jis.—
Vykdomajame komitete buvau, fizkultūros skyriuje. Su­
sitarėme, Irina Nikolajevna.—Jis pasisuko į sėdinčią už
stalo vadovę.—Visai taip, kaip mudu planavome. Iki
Vandens šventės, kol čia jis priartės,—Artiomas Iva­
novičius linktelėjo sunkiu smakru į lango pusę,—mes
čia varžybas surengsime su rajono mokykla. Tarybų
Sąjungos Didvyrio Grigorijaus Tulubejaus vardo prizo
estafetę. Dabar skambinau į rajono centrą. Ten sutin­
ka. O dėl prizo susitarėm —štai šitas bus.—Nezabud-
nas pažvelgė į salę.—Vaikai...—tarė jis, kimiai koste­
lėjęs.—Vaikai! Man teko garbė...—Jis atidarė savo
lagaminą, išėmė iš ten blyksintį sidabru, švytintį žals­
vai biriuziniais atspindžiais matinėje sluoksniuotoje
olivino gilumoje, brangųjį „Gladiatoriaus kapo" prizą.
Visi pakilo, įsmeigė akis į nuostabią ir puikią va­
zą. Taurė išties buvo labai graži, sklidina kažkokios
viliojančios šviesos. Ji sroveno per sidabrinio atleto
raumenis,—jis, įveikęs kapų tamsos sunkumą, pats pa-
228
laikė tą šviesą ir tarsi ragino į jėgos ir bebaimiškumo
žygdarbius.
Senia pergalingai žvelgė į visus. Ksana atsargiai
žvilgčiojo j Pjerą. Milka alpo iš džiaugsmo. Net Riom-
ka Šibencovas, kuris visuomet stengdavosi atrodyti
abejingas, nors ir buvo jau beketinąs atsainiai nusi­
gręžti, neišlaikė. Taip ir įsmeigė akis į taurę.
— Leiskite, leiskite,—tarė Irina Nikolajevna,—
man rodos, būtų garbingiau tiesiog pavadinti šį prizą
jūsų vardu: Nezabudno prizas.
— Ne jau, gerbiamoji Irina Nikolajevna,—bosu
tarė Nezabudnas,—čia jau nesiginčysime. Taip, vai­
kai... Tai mano visų brangiausias prizas, kuriuos per
gyvenimą gavau... Jų, įvairių prizų ir medalių, jei pa-
skaitysime, pusantro tūkstančio buvo. Ir visus teko
pamažu išleisti. O jau šitas neliečiamas. Tai bus Gri­
gorijaus Tulubejaus, didvyrių didvyrio, atminimui! Tai
šitaip tegul bus. O jau jūs pasistenkite niekam jo ne­
atiduoti.
— Na, jį dar reikia pirmiausia iškovoti. Šiandien
taurė dar niekieno,—tarė Irina Nikolajevna.—Rajono
centro vaikai taip pat neatsisakys tokios gražybės. O
dėl pavadinimo... Tegul taip vadinsis: Grigorijaus Tu­
lubejaus atminimui prizas, įsteigtas čempionų čempio­
no Artiomo Nezabudno. Šitaip, man rodos, bus teisin­
ga. Taip, vaikai?
Ir vaikai plojo atsidėję, smalsiai žiūrėdami į stovin­
čią ant stalo tokią viliojančią taurę. Ir Ksana nenuleido
akių nuo prizo, dėl kurio bus žaidžiama jos tėvui at­
minti. Apie tai, kad šis prizas gali atitekti kitai mokyk­
lai, kaimyninio miestelio mokyklai, palikti Suchojar-
ką —apie tai dabar nė galvoti niekas nenorėjo. Tai
atrodė absoliučiai negalima. Jokiu būdu.
229
 O vėjas veržėsi į langus. Vėjas rideno iš stepės be­
sirengiančius jau netrukus atsidurti dugne retus, tai
pavienius, tai sudvejintus duslius, apvalius dūžius, pa­
našius į trumpą tolimą grieustinį. Griuvo, krito pas­
kutinės užtvaros vandens kelyje.

— Dievaži, geriau penkis vežimus prikrauti, negu

šitaip vieną kartą šnekėti šių žmonių akivaizdoje,—kal­
bėjo Nikiforas Kolobroda, žingsniuodamas greta Bog­
dano Anisimovičiaus iš mokyklos ir šluostydamasis no­
sine suprakaitavusį sprandą.—Na, sakyk, meldžiamasis,
draugas Tulubejau? Juk aš įpratęs susirinkimuose kal­
bas sakyti, visokiose konferencijose, per radiją kiek
kartų kalbėjau. Kremliuje į tribūną buvau išėjęs. O kaip
gyvas niekada taip neprakaitavau, kaip štai prieš tą
smulkmę. Tai juokdariai, kad juos kur galas!
— Taip, mane, prisipažinsiu, patį devyni prakaitai
išpylė, visi pakinkliai drebėjo, kai jiems kalbėjau.
— O kodėl taip yra?
— Jie —mūsų sąžinė ir atsakomybė, štai kas yra.
Viską, ką darome, jie priima. Čia jau neišsisuksi.
— Tai teisybė. Jis į tave žiūri, tas vaikigalis, ir jau
kokį nors tau klausimą pakiša, kad tu ir nesitiki. Kaip
aplink nesigink, o jis tave kur nors apeis. Iš pažiūros —
pipiras, o paklaus, kas niekam nė į galvą niekad neatei­
davo.
— Jiems ir žodžių reikia ypatingų: septynis žodžius
nurysi, kol vieną pasakysi,—patvirtino Bogdanas Anisi-
movičius.
— Ir matai, kas dar,—Bogdanas Anisimovičius vie­
na ranka kilsterėjo kepurės snapelį, kita patrynė kaktą
po juo, vėl labiau užsimaukšlino kepurę,—kasdieniniu
230
 ir nuvalkiotu žodžiu jų neįtikinsi. Tai jie praleidžia
negirdom. Aplamai tau pasakysiu, šiandien, manau, jau
nėra ko šaukti kalbant. Buvo laikai, kai mums reikėjo
visiems pasirodyti, kad visur mūsų teisybę išgirstų. O
paskiau ir į gerklę viltis dėdavome. O šiandien tegul
jau patys mūsų darbai už save kalba. Mažiau paradiš­
kumo. Daugiau esmės. Štai kaip ta jaunutė mokytoja
Ksankai priminė: „Ne garsėti, o būti!" Didingi žodžiai.
Tikrai taip! Vadinasi, ne puikaukis, ne garsėk, o išties
būk toks, kokiu tave žmonės laiko. Pateisink garbę.
— Stipriai pasakyta. Vietoje,—sutiko Kolobroda.—
Ne tik vaikams, o kai kam ir iš vyresniųjų visam gyve­
nimui reikėtų pabrėžti. „Ne garsėti, o būti!" Puikiai! O
dėl žodžių, tai tu gerai sakai. Tiksliau reikia.
Užtat berniukai, kurie šiuo atžvilgiu elgėsi žymiai
laisviau, dabar tik ir tekalbėjo technikos žodeliais, ku­
riais jie puikavosi, kur reikia ir kur nereikia: „galas",
„sąrama", „slenkstis", „armatūra", „zisberma"...
— Štai vanduo priartės... Kai vandenį paleis... Ateis
vanduo. Štai bus vanduo... Tuomet jau...—Visuose
pokalbiuose visur, kas tomis dienomis buvo daroma Su-
chojarkoje, dabar girdėjosi šis trumpas, tarsi lašas pakš-
teltų, ir platus tarsi vandenynas žodis „vanduo".
Tulubejaus vardo mokykla buvo aukščiausioje vie­
toje, kalvos viršūnėje, nuo kurios papėdės jau driekėsi
stepės lyguma, kuri bus vandens saugyklos dugnas.
Ten, tolumoje, arčiau horizonto, greit sutviks vanduo.
Ir klasėje per pamoką, žiūrėk, ir žvilgčioja kas į langą.
Gal būt, nė vienas jūreivis Christoforo Kolumbo kara-
velėje taip nesvajojo pirmas paskelbti „Žemė!", kaip
kiekvienam berniukui norėjosi pirmam sušukti: „Van­
duo!"
Bet kartu su taip nekantriai laukiamu vandeniu ar­
tėjo ir estafetės dienos. Iš rajono centro jau buvo atvy-
asi
kęs geriausias tenykštės mokyklos bėgikas pionierius
Aleksejus Zagornas, ne pagal metus subrendęs, ilgako­
jis, susitarti su Vitia Chalilejevu —stipriausiu Tulube-
jaus mokyklos bėgiku. Buvo ruošiamos varžybų sąlygos,
sudarytos komandos. Dmitrijus Antonovičius Gajenka,
fizkultūros dėstytojas, dabar buvo vienas įtakingiausių
asmenų mokykloje. Dažnai prie jo kas nors pribėgdavo,
klausinėdavo, tardavosi. Jis dabar buvo ne tik fizkultū­
ros dėstytojas, o ir treneris komandos, kuri turėjo atsto­
vauti tulubiečiams pionieriams artėjančioje Vandens
šventėje.

I I skyriu s

SEPTYNI ROBINZONO PENKTADIENIAI

Bet kuriam laikui net ir artėjanti estafetė buvo

pamiršta.
Kartą, kelios minutės iki skambučio, į klasę įlėkė
Senia Gračikas. Jis įvirto į klasę, kur visi jau sėdėjo
suoluose, ir įsibėgėjęs užšoko ant kėdės už mokytojo
stalo.
— Vaikai, tylos!—Sušuko jis, labai smarkiai mosuo­
damas rankomis.—Vaikai, klausykite, mes netrukus gy­
vensime saloje, kaip Robinzonai.
— Na ir tauškia! —tarė Riomka Štybas.
Net Surikas, kiek būkštaudamas, pažvelgė į savo
bičiulį.
— Robinzonui buvo tik vienas penktadienis, o tau
septyni per savaitę,—prabilo jis.—Tau kiekvieną die­
ną naujienos.
Milą Kolobroda išėjo iš už suolo, priėjo prie Senios,
atsistojo ant pirštų, pasistiepė ir prispaudė savo delną
jam prie kaktos, tarsi patikrino, ar nepakilus jam tem­
peratūra. Senia numušė jos ranką į šalį.
232
 — Kur tu radai negyvenamą salą? —paklausė
Ksana.
— Oi ne! —Senia sutrypsėjo ant kėdės.—Ji bus gy­
venama. Mes ten patys gyvensime.
— Kas —mes? —teiravosi iš klasės.
— Mes visi. Aš jums tuojau tokį dalyką pasakysiu,
kad jūs tiesiog šokti imsite. Šokite iš anksto...
— Norėtum!—pasigirdo balsai klasėje.—Nulipk
geriau nuo kėdės! Ko čia skalambini! Vaikai, nutrau­
kite jį!
Senia dėl visa ko nusitvėrė už kėdės atlošo, bet ne­
nulipo.
Riomka Štybas jau pajudėjo iš savo vietos. Kiti ber­
niukai taip pat prišoko prie Senios.
— Valandėlę! —ėmė maldauti Senia, spardydamas
koja tuos, kas mėgino prisiartinti prie jo.—Surikas sa­
ko: Robinzonas turėjo tik penktadienį, o mes turėsime
visą savaitę, ir net ne vieną.
— Ar tu kalbėsi žmoniškai?!
Apkūni, augalota Milą Kolobroda, išvengusi Se­
nios kojos, nutvėrė jam abiem rankom už diržo ir ėmė
kratyti, bardama:
— Nedelsk, nedelsk, nedelsk!
— Paleisk, Milka! O ne, aš tau kad vošiu, ilgai pri­
siminsi. Vaikai, klausykite! —iškilmingai paskelbė Se­
nia (jam pačiam jau niežėjo liežuvis iš nekantrumo).—
Mes juk turėjome persikelti į naujas patalpas Pervo-
maiskajos gatvėje. Juk mūsų mokykla nuo ateinančių
metų bus dešimtmetė, o darbo rankų deficitas, tai yra
nepakanka. Visos mestos į kanalo statybą. (Atrodė,
kad Senia iš kažko buvo girdėjęs šiuos žodžius. O Senia
ir išties ką tik girdėjo, kai pirmininkė Galina Petrovna
apie tai kalbėjo, stovėdama prie mokyklos su Glebu
Silyčium, direktorium.) O vanduo artėja,—kalbėjo to-
233
liau Senia.—Mūsų mokyklą reikia nugriauti. Vadinasi,
kur mums dabar mokytis?
— Va-lio! —suklykė Riomka Štybas baisiai nudžiu­
gęs.—Taškas pamokoms. Tai puiku —gerai išeina! Vi­
su mėnesiu anksčiau paleis. Gerai!
Ir jis atsistojo ant galvos, maskatuodamas kojas vir­
šum suolo.
— Persiversk normaliai,—patarė jam Senia, stovė­
damas kaip ir pirma ant kėdės.—Anksti džiaugiesi. O
Irina Nikolajevna, Glebui Silyčiui leidus, jau susitarė
vykdomajame komitete. Vakar inžinieriai buvo atėję
žiūrėti. Mes juk ant aukštumos. Čia ne taip jau greit
vanduo priartės. Gal būt, net šiais metais ir visai ne­
priartės. Ir Glėbas Silyčius jau buvo vykdomajame
komitete ir su Ksanos senele, Galina Petrovna, dėl visko
susitarė.
— Bet dėl ko susitarė? Ką tu kalbi? Gana apsukui
kalbėti. Kalbėk žmoniškai! —šaukė išxvisų pusių.
— Tu bandai mūsų kantrybę,—pridūrė, kaip visuo­
met, Surenas.—Įspėju, man ji jau baigiasi.
— Taigi klausykite: nutarta, kad penktoji klasė,
mūsų ir septintoji pasilieka čia mokytis. Čia netrukus
bus lyg ir sala. O vanduo aplink apsems, suprantate? Ir
mes čia tiesiog gyvensime. Juk mažylių klasės pasilais­
vins. Mums bus padaryti jose kaip ten, bendrabučiai,
miegamieji arba, kaip juos, šaligatviai, ar kas... Jeli-
zaveta Porfirjevna sakė...
— Lieptai,—pataisė Pjeras.
— Taigi! Negalima kasdien visų du kartus pirmyn
ir atgal vežioti valtimis. Nors valtys jau vežamos pas
mus. Jau stotyje, sako, kraunamos iš vagonų. Tai mes
gyvensime mokykloje. Kaip saloje. Puiku, teisybė?!
— Oi, tai bent!..—nuaidėjo klasėje.
23.4
 Mergaitės sumišusios žvilgčiojo į langus. Tur būt,
stengėsi vaizduotis, kaip jos čia gyvens, iš visų pusių
vandens apsuptos. O berniukų akys jau žibėjo. Visi už
kits kito ėmė tikslinti, kaip bus puiku —tarsi laive!
— Ir vėliavą iškelsime ant stogo,—garsiai svajojo
Senia.—O maistą mums vežios, ir mergaitės jį šildys.
— Na, žinoma... Būtinai mergaitės. Kodėl būtent
mergaitės?
— Jūs virėjos būsite, toks jau jūsų darbas, o mes
šluotomis grindis plausime,—nuramino jas Senia.
— Trinsime!—pataisė išmintingasis Surenas.
— Trinsime denį, kaip laive, pridūrė Pjeras.
Niekas dargi nepastebėjo, kai įėjo Irina Nikolajev-
na. Ji išsyk suprato, kad klasė jau viską žino.
— Tai kaip, patenkinti? Ar vis dėlto bijotės? —pa­
klausė vadovė.
— O ko bijoti? Oho! Bijoti!.. Dar ko!
Ją apsupo iš visų pusių, stumdydami tolyn vienas
kitą, skverbdamiesi prie pat jos, nedavė ramybės savo
klausimais:
— O tėvai leis?
— O išeiginę dieną namo plauksime valtimis?
— O kaip į kiną? Mus vežios?
Irina Nikolajevna, sukiodamasi į įvairias puses, iš
kur sklido klausimai, aiškino, kad į kiną vežios, ir na­
mo paleis sekmadienį, ir į Vandens šventę visi važiuos.
Bet gyvens pradinėse klasėse, kurios bus pertvarkytos
į bendrabučius. Taryboje tikisi, kad mokiniai laikysis
pavyzdingos tvarkos. Ir jai, Irinai Nikolajevnai, visa
tai patikėjo. Ne tik direktorius ir mokymo dalies ve­
dėja Jelizaveta Porfirjevna, bet ir ji bus atsakinga tė­
vams, miestui. Ir vadovė tikisi, kad pionieriai neapvils.
— Visa tai, žinoma, labai sunku,—baigė Irina Ni­
kolajevna.—Bet ką darysi? Kitaip mes prarasime visą
235
mėnesį pamokų. Naujų patalpų nespėjo įrengti. Negi
mesime mokslą iki metų pabaigos. Štai ir nutarėme pa­
naudoti dirbusių prie Volgos—Dono kanalo patyrimą.
Jie sėkmingai jį išbandė. Ten vienoje stotyje taip pat
nespėjo mokyklos pastatyti, ir vaikai puikiausiai gyve­
no ir mokėsi senojoje mokykloje, nors juos jau supo
vanduo. O ką, argi mes kas nors bijom?
Žinoma, niekas nebijojo. O jei kas truputį ir būkšta-
vo širdyje, tai dabar nepasirodė.
Tačiau visa tai buvo ne taip paprasta. Statybos ko­
misija, patikrinusi mokyklos pastatą ir kalvą, ant ku­
rios ji stovi, padarė išvadą, kad reikia sustiprinti gruntą
ties mokykla ir dėl visko aptverti ją vandens apsaugos
damba. Prasidėjo stiprios pavasario liūtys, gali būti di­
delis potvynis. Reikia imtis priemonių, kad vanduo ne-
priartėtų prie pat mokyklos sienų.
Ir štai dabar kas dieną rytinė pamaina po pamokų,
o dieninė iki darbo pradžios dirba po dvi valandas dam­
bos aplink mokyklos sklypą statyboje. Pats mokyklos
pastatas stovi ant skardžio. Kadaise, senais laikais, čia
buvo kasyklos valdyba. Valdytojas Albertas Otovičius
Griuponas pasirinko šią aukštumą, kad galėtų nuolat
gerai matyti jam patikėtą rajoną pro savo kabineto lan­
gus. Ir tikrai, iš dabar ten esančio mokytojų kambario
atsiskleidžia puikus vaizdas —visa gyvenvietė ir greta
plačiųjų stepių pakraštys. O pirmiau pro valdytojo
kambario langą buvo matyti kaip ant delno visa senoji
Suchojarka, ir poliakaliai, ir terjkonai, ir lindynių pilna,
skurdi Sobačejevka, kur kadaise žmonės apsigyvendavo
kaip pakliūva, nešvariose lūšnose.
Didelė dykvietė, likusi nugriovus Sobačejevką, o iš
dalies ir keletą senų pačios Suchoj arkos kvartalų, skyrė
mokyklos kalvą nuo plokštikalnio, ant kurio dabar
ir stovi miestelis. Ten, aukštumoje, kyla nauji kvartalai.
236
Ten baigiamos statyti ir naujos patalpos mokyklai. Vi­
sas išvalytas plotas iki aukštumos, kur šiandien dar li­
kęs senasis mokyklos pastatas, netrukus bus užlietas
vandens, kuris tokiu būdu ir visiškai atkirs mokyklą nuo
miesto. Bet čia nieko baisaus. Juk vienos uždonės sto­
ties mokyklos mokiniai taip gyveno tą pavasarį, kai
buvo baigiama Volgos—Dono kanalo statyba. Gyveno
vandens atskirtoje mokykloje, ir dar kaip mokėsi! Nė
dienos neprarado, nė vienas nepaliko antriems metams.
Apie tai tuomet ir laikraščiai rašė.
Bet gal jūs manote, kad lengva dvi valandas iš eilės
kastuvu kasti žemę? Arba ją plūkti ant stataus dambos
skardžio? Arba karučiais vežioti skaldą? Arba nešioti
ir krauti smiltainio luitus? Ne, tai ne menkniekiai!..
Bet užtat —velniai griebtų!—kaip buvo įdomu
jaustis taip pat vienu stichijos nugalėtoju, kaip mėgo
sakyti Surenas Arzumianas, vienu iš tų, kas ėmėsi val­
dyti vandens likimą ir nurodyti jam kelią. Ir kaip pas­
kiau buvo malonu, rodant vienas kitam nutrintus del­
nus, gerti puodukais vandenį iš šalto virtuvo, spjaudyti
į šalį ir atlaidžiai prisipažinti:
— Nieko. Padirbėjome šiandie.
Visi dirbo. Visi, dargi Riomka Štybas, kuris tik vie­
na išmoko iš statybininkų, tai šaukti: „Parūkyti!"—ir
įbesti kastuvą į žemę, nudaužant delnus į kelnes, nors,
žinoma, Irinos Nikolajevnos akyse jie niekada nesiryš
rūkyti. Visi dirbo. Ir kiekvienas darė, kiek galėdamas.
Ir veltui priskirta iš statybos šoferė Tąsią, ilgaliežuvė,
sudribusi —Senia ją pažinojo, nes ji seniau dirbo tėvo
autokolonoje,—privažiuodavo užpakaliniu bėgiu savo
savivarčiu su skalda, šaukė, perrėkdama byrančių akme­
nų bildesį:
237
 — Ei jūs, inteligentija, pasisukite! Tai jums ne už­
davinėlius klasėje spręsti: ,,a" plius „b“ sėdėjo ant
vamzdžio.
— Važiuok, važiuok, netrukdyk! —šaukė jai vaikai
žemais dirbtiniais darbininkų balsais.
Bet vanduo kilo greičiau, negu pylimas. Ir buvo aiš­
ku, kad vienų mokinių rankos nespės pastatyti dambos.
Užlies... Ir tuomet pirmininkė Galina Petrovna pati krei­
pėsi į senius pensininkus. Ji užklupo juos po eilinės pa­
skaitos apie tarptautinę padėtį Šachtininko rūmuose
tuo pačiu metu, kai jie ėjo prie bufeto prekystalio iš­
gerti bokalo alaus už taiką visame pasaulyje ir jos ko­
votojus ir šalininkus...
— Būkite pasveikinti, garbingieji seniai! —prabilo
pirmininkė.
— Galinai Petrovnai mūsų pagarba! —sveikino ją
seniai.
— Štai ką aš jums pasakysiu, didžiai gerbiamieji tė­
vai! Jūs vis patriukšmaujate ir pasilinksminate. O aš jus
noriu išbandyti ne garsiais žodžiais, o vienu darbu. Jis
tartum ir ne garsus, bet geras. Kokia bus jūsų nuomonė?
— Pasakok, Galina Petrovna, koks tavo pasiūly­
mas? —paklausė senis Lichodijus.
— Kastuvą dar valdote? Karučius risti pajėgiate? Ar
jau visas garas jums išgaravo, visus anglelius išsėmėt,
tik tuščias išdirbis jums paliko?..
Seniai sukluso, sulaikė kvapą, dar ne visai suprasda­
mi, kur suka pirmininkė. Čia Galina Petrovna ir pasakė,
kad mokiniai nespėja, juos aplenkia artėjantis vanduo.
Ir štai būtų gerai jiems padėti. Surengti prie mokyklos
šeštadienio talką. Žodžiu, tegu senieji išgelbėja mažuo­
sius.
238
 — Mums ir šeštadienis, ir sekmadienis —jau tas
pats,—sutartinai suklego seniai.—Apie ką kalbėti?!.
Kol kojos nešioja, ir rankos darbo neatsisako...
Ir jie kitą dieną atėjo prie mokyklos.
— Nagi, laimingoji vaikyste... Duok vietą aprūpin­
tai senatvei. Atleisk —pasitrauk.
— Imkitės, vyručiai! Rikiuok!..
Seniai bematant paėmė kastuvus, karučius. Ir darbas
ėjo sparčiai. Žmonės visi buvo įgudę.
O netrukus prie statomos dambos pamatų pasirodė
ir į kalną panaši Nezabudno figūra.
— Seniai, priimkite ir mane į kompaniją.
— Kukujuje buvo tavo kompanija, o čia nepapras­
tos paskirties ir aukščiausio amžiaus brigada... Turėk
galvoj, bičiuli.
— Jis dar neapsišvietęs, matyt, kaip buvo,—traukė
per dantį Zalepucha.
— Kur tu tikęs? —šaipėsi Peregudas, užsikniaubęs
krūtine ant kasiklio rankenos.—Tavo jėga buvo madin­
ga. O tu štai pažarstyk, pamėgink.
— Užteks, seniai, nebenusidėkite! —užsigavo Artio­
mas Ivanovičius.—Ar mažai aš anglies prikirtau? Mažai
aš su jumis jos žemės paviršiun daviau? Nagi, pasi­
trauk, duok šen karučius. Krauk suverstinai aukščiau.
Ir nė kiek neįsitempęs, lengvai, tarsi motociklo vai­
rą, paėmęs išskėstomis rankomis sunkius karučius, į ku­
riuos seniai pasistengė suversti kuo daugiau žemių,
nuvarė į viršų stačiu pylimo šlaitu ir, ten tik kilstelėjęs
petį, išvertė kur reikia...
Šernai tik pakaušius pakasė ir kepures užsismaukė
ant antakių.
Ir šoferė Tąsią, atlėkdama su savo savivarčiu, dabar
iki soties ginčijosi jau pe su moksleiviais, o su seniais.
239
 — Puiku, tėveliai! Šimtas metų per pietus, kiek bus
iki vakarienės?
— Kada smėlio atveši? —klausinėjo ją.
— Kokiems galams jums dar smėlio prireikė? —r
šaukė ji.—Jums ir taip byra savas.
— Tai stačiokė... Marš iš čia, pliuške! O tai kai šūs-
telsiu kastuvu! —Ir seniai nepiktai užsimojo.
Kartą, kai iki nustatytos darbo pabaigos liko pusant­
ros valandos, Riomka pasišaukė Pjerą į šalį.
— Sprukime,—pasiūlė jis.—Šiandien „Progrese"
naujas prašmatnus kinas. Vaikams iki šešiolikos metų
negalima. O man ten kontrolierius savas vyrukas. Į die­
ninį įleis. Drožiam.
— O kaipgi čia? —Pjeras neryžtingai atsigręžė
į dambą.
— Na, užteks. Gana tau ir taip plušti. Tu ir taip šian­
dien daugiau už visus privertei. Norėjai... O kinas štai,
pasaulinis! Man Machanas pasakojo. Iš jūsų užsienio
gyvenimo.
— Negi aš nematęs šito užsienio... Ir nepatogu.—
Pjeras vėl pažvelgė ten, kur Ksana, Surenas, Senia ir
Milka lygina dambos šlaite žemę. Jie dirbo pasilenkę,
plūkdami kastuvais žemę. Tik alkūnės šmėžavo iš už jų
nugarų.—Kažkaip negerhai,—sumišo Pjeras.—Visi
mūsiškiai dirba, o mudu...
— Na jau! Išmokai: „pas mus", „mūsiškiai", „dirba",
„darbuojasi"... Štai mano motina nekvaila, o tėvui ir
sako: „Ką, tau daugiau, negu visiems reikia? Jau labai
greit tu sąmoningas tapai."
— Neteisybė! Ne daugiau už visus, o aš norhiu, kaip
visi... Koks tu keistas...
— Gerai. Aš keistas, o tu užsienietis, stenkis nesi­
stenk. Man tai nėra ko iš kailio nertis. Laimingai pa­
silikti!
240
 Jis apsižvalgė ir, matydamas, kad niekas į jį nežiūri,
priglaudė kastuvą prie karučių, pasilenkė, kad jo ne­
simatytų iš už didelės sukastos žemės krūvos, valandė­
lei išlindo, pamojavo Pjerui delnu, pridėtu prie ausies,
ir dingo...
Ir Pjeras, staiga pajutęs didžiulį vidinį palengvėjimą
ir neįprastą ryžtingumą, bijodamas, kad jis jam nepra­
eitų, puolė su kastuvu prie vaikų. Jam buvo jau linksma
ir gera, kad jis pasiliko, kad jis su visais, jis kaip visi!
Sėkmingai ir linksmai vyko darbas prie dambos. Ir
Senia, šluostydamas prakaitą nuo akių, atsitiesęs atsi­
kvėpti, žvalgėsi aplinkui, jausdamas neapsakomą
džiaugsmą.
„Ne, vis dėlto man puikiai sekasi gyvenime! Gimiau
kur reikia, savo krašte, o ne kur nors užsienyje, ir kaip
tik laiku. O juk būčiau galėjęs ir kapitalizmo sąlygo­
mis. Nieko sau būtų buvę. Na, bet ir įdomu... Revoliu­
cijoje būčiau dalyvavęs. Su Vorošilovu ir Budionu, ga­
limas daiktas, baltuosius būčiau mušęs. Taip pat žy­
gis. Taip, bet štai, tarp kitko, Ksankos tuomet dar nė
kvapo nebūtų buvę..."
Beje, Senia dėl Ksanos labai jaudinos. Jis būkštavo,
kad jai sunku dirbti kartu su visais. Jam atrodė, kad ji
baisiai silpna ir be perstojo ją ištinka visi pavojai, kurių
tiek yra gyvenime. Jis laikė, kad ji stovi per daug arti
tos vietos, kur savivartis beria skaldą, kad per daug
ima smėlio į karučius ir jai pernelyg sunkus kastuvas.
O ji kažkodėl viso to nė nepastebi. Ir tik šaiposi, kai
Senia reiškia begales nuogąstavimų.
— Na jau, Senia!—pyko ji.—Tu tiesiog blogiau,
negu genelė. Kaip Nataija Žozefovna! Garbės žodis!
Ir jie juokėsi iš Senios visi kartu: ji —Ksana, sto­
rulė Milka ir Pjeras, o tai buvo skaudžiausia. Bet jis, tas
paryžietis, dirbo sąžin^igai. Kastuvas taip ir lakstė jo
16. L. K asilis 241
rankose. O karučius jis vežė paklotu, linksmai švilpau­
damas, šūkaudamas: „Alon, alon!"—kas buvo ne visai
suprantama, bet puiku.
O kartais itin lemiamais momentais Pjeras pridurda­
vo jau rusiškai šarmų žodelį „opa!"
Ne, blogi buvo Senios reikalai. Jam rodės, kad Ksa-
na jau tiesiog jo nepastebi. Jos dėmesį visiškai patrau­
kė tas elegantiškas paryžietis, kuris ateina į darbą su
tokia stulbinančia brezentine striuke storais baltais siū­
lais persiūtomis kišenėmis, tiesiog negalima atsižiūrėti
i jį-
Senia, po teisybei, jau ne kartą slapčia ėmė iš Mili-
cos skrynios „Namų sekretorių-patarėją" ir rausėsi ten
tarp laiškų pavyzdžių, ieškodamas tinkamų žodžių nors
raštu pasiaiškinti. Bet vis nesurasdavo tinkąmo pavyz­
džio. Tikrai sunku buvo rasti šiam atvejui tinkamų po­
sakių „Našlio laiške mirusios žmonos draugei su rankos
pasiūlymu" arba kokiuose nors kituose meilės, vedybų,
rekomendaciniuose laiškuose. Buvo, teisybė, vienas
laiškas, kurį Senia net atmintinai išmoko. Jis vadinosi
„Laiškas, kuriame priekaištaujama merginai dėl neiš­
tikimybės". Taip, čia yra kai kurių tinkamų žodžių,
juos būtų galima panaudoti.
“„Mieloji N.! (Tai nesunku pakeisti „K".)
Trokšdamas padaryti galą savo nusiminimui ir neri­
mui, aš šiandien silpna drebančia ranka ėmiausi plunks­
nos, noriu prašyti tave atvirai pasiaiškinti... Aš seniai
pastebėjau tavo šaltumą man, kurį ne kartą įrodei, bet
atleisk mano iškankintai širdžiai... Nesuprask mano žo­
džių klaidingai: tu žinai, kad aš kalbu, kaip mąstau, ir
neįžeisiu be pateisinamų, tikriau —skatinamų prie­
žasčių..."
Senia jau buvo beketinąs parašyti laišką tokiu pa­
vyzdžiu ir palikti jį Ksanos suolp. Bet staiga jis pajuto
242
kažkokį pasišlykštėjimą —visi tie patarimai dvelkė Mi­
lica, jos pomadomis, kremais ir tepalais. Jam buvo labai
gėda ir biauru, kad jis sugalvojo kalbėti su Ksana sve­
timais, gatavais žodžiais. Jam tai pasirodė tiek pat gė­
dinga, kaip ištarti tas šlykštybes, kurias Slavka Macha-
nas kalte kalė į galvą, reikalaudamas, kad Senia pats
jas kartotų...
Ir kaip gerai, kad jis atsisakė to kvailo sumanymo —
pasiųsti laišką, ir dar parašytą iš špargalkos. Kartą
Ksana pati staiga per paskutinę pamoką atsiuntė jam
raštelį:
„Senia, man reikia skubiai pakalbėti su tavim. Labai
svarbu. Pasilik po pamokų prie bibliotekos. Aš grįšiu."

I I I skyrius

JI ATĖJO

Ir štai ji atėjo, kaip buvo žadėjusi. Ji sugrįžta atgal,

kai mokykla jau ištuštėjusi, ir, uždususi, paraudusi, bė­
ga į antrą aukštą, kur Senia laukia jos koridoriuje prie
bibliotekos. Ji prieina, ramiai pasitaiso kasą ir klausia:
— Ko tu' toks, Senia, nuliūdęs? Visą laiką aš matau,
kad tu labai nuliūdęs.
— Ne,—sako jis,—dabar aš nelabai nuliūdęs. Bet
tik man skaudu.
— Ne, tu baisiai nuliūdęs. Aš gi matau. Kodėl, Se­
nia, slepi nuo manęs? Aš viską matau,—neatlyžta ji.
— Tu, Ksana, manęs apie tai norėjai paklausti? —
atsako jis.—Tai žinok. Aš nelabai nuliūdęs, bet truputį,
teisybė, nusiminęs. Man skaudu. Bet tokios, kaip jūs,
mergaitės šito vis tiek nesuprasite. Negalite suprasti.
— O kodėl aš nesuprasiu? —stebisi ji.—Nejaugi aš
jau tokia...
243
 — Ne, tu visai ne tokia,—tuoj pertraukia jis ją,—
tik daug ko nepastebi...
Taip, dabar jis pasakys viską, jis daugiau jau nebe­
bijo. Dabar jis viską atvirai išklos. Tegul juokiasi, jam
vis tiek.
Ir jis kalba... Štai kaip jis kalba, girdite! Drąsiai
kalba. Po šimts, kodėl gi pagaliau ir nepasakyti visko!
Jis šiandien, kaip niekada, jaučiasi iškalbus, sumanus,
sąmojingas.
„Ksana,—sako jis,—tikėk manim! Aš tau draugas,
kaip niekas. Aš tau visam gyvenimui draugas. Gali pa­
tikrinti. Nori —išbandyk mane, įrodysiu. Aš žinau, kad
dar neįrodžiau, bet pati pamatysi. Aš dar taip padarysiu,
kad būsiu vertas draugauti su tavim. Žinau: tavo tė­
velis buvo toks žmogus, tikras didvyris... Ir man reikia
dar užsitarnauti, kad tu žiūrėtum, kaip aš į tave žiūriu.
O aš žinai kaip į tave žiūriu?! Jei tu man dargi tikra
sesuo būtum, aš taip į tave nežiūrėčiau. Tu man svar­
biausia ir geriausia. Ne, Surikas taip pat geras, bet
jis man tik draugas. Jis man draugas, ir viskas. O tu
man taip pat gera draugė pionierė, bet dar svarbesnė,
negu draugė. Pjeras taip pat, žinoma, nieko sau vai­
kinas, nors dar ne visai sąmoningas. Bet jis nekaltas,
žinoma, iš perkeltųjų. O išvaizda jis, žinoma,—tai aš,
Ksana, suprantu —kur ten man... Jis, teisybė, pana­
šus, kaip kine būna. Bet kiti, Ksana, yra, gal būt, ne
blogesni už jį, nors kol kas jie ir neturi tokios išvaiz­
dos. Ir raumenys dar ne visai išsivystę. Žinoma, negi
visi gali būti tokie tvirti, kaip Riomka. Na ir gerai, te­
gul bus taip! Jis stipresnis. Juk ne tai svarbu. O yra
ir kitų, kurie, gal būt, nieko nebijo ir pasirengę už tave,
ką tik panorėsi! Ir gali tai įrodyti, nors jie, gal būt, savo
išvaizda ir nekrinta į akis..."
244
 O ji, ji taip ir žiūri į jį ir klausosi. Ir kaip klausosi!
Ne, nė kiek nesijuokia. Ir kokios jos akys! Nuo jų vi­
sur šviesu. Rodos, dabar dar kartą ji pažvelgs į jį,
ir ims bėgioti sienomis kiškučiai. Taip, ji viską supra­
to. Tegul dabar žino, koks jis ir kaip į ją žiūri. Tegul ži­
no, koks yra žmogus Senia Gračikas ir kas slypi po
jo išvaizda, nors jis, žinoma, ir prasčiau atrodo, negu
tas Paryžiaus vaikinukas.
Ji tyli. Jis niekaip negali įsivaizduoti, ką ji turi pa­
sakyti, išklausiusi jį. Ką gi, jis pasiruošęs laukti kiek
reikia...
— Tu seniai lauki? —pasigirsta jos skubus balsas
iš apačios, iš po laiptų.—Senia, tu ten, viršuje?
Viskas. Ji lipa. Tuojau ji bus čia. O visi žodžiai, ku­
riuos jis ką tik tartum jau pasakė jai, sulėkė vėl jam
į gerklę. Jis net užspringo jais ir dabar negali nė atsi-
krenkšti. Štai ji sparčiai bėga, kaukšėdama batukais į
laiptus. Ir jis jau supranta: ničnieko jis jai negalės pa­
aiškinti. Nė žodžio nepasakys. O kaip visa tai protingai,
paprastai, įtikinamai ir sklandžiai išėjo jam ką tik, kai
jis vaizdavos, kaip kalbės su Ksana.
Ji jau užbėgo į viršų, atsikvėpė.
— Oi, atleisk, Senia. Užtrukau. Mes sienlaikraštį
piešėm —specialų numerį apie vandenį. Nupiešiame
Štybą, ir tarsi jis užspringsta ir burbuliuoja, o visi kiti
vaikai, supranti, jau tarsi ant aukšto kranto. Gerai bus,
teisybė?
— Na,—tarė jis šiurkščiai,—kam šaukei? Vėl pio­
nieriškas įpareigojimas?
— Senia...—Ji panarino akis.—Senia... Tai visai ne
paprastas įpareigojimas.
— Taip ir žinojau! —burbtelėjo jis, žiūrinėdamas
knygų išdavimo pagal abonementus tvarkaraštį, priseg­
tą prie durų.
24 5
 — Senia, aš turiu į .tave prašymą. Dargi ne aš, o ap­
lamai mes visi. Mūsiškiai susitarė su ta mokykla rajono
centre dėl estafetės. Ir, supranti, tokios sąlygos —kad
tik pažangieji. Kas nepažangus, tų į komandą negalima,
nors jie ir patys geriausi bėgikai ir fizkultūrininkai.
Dmitrijus Antonovičius labai nerimauja. Irina Nikola-
jevna taip pat jaudinasi. Kaip tu manai?
— O ko man jaudintis? Man iš visko penketai.
— Bet kuo čia dėtas tu? Tu gi ne bėgikas.
— Kalbėk sau! Tave aplenksiu.
— Tai juk, Senia, ne su manim lenktyniausi. O ten
žinai kokie vaikai rajono mokykloje?
— Na, o jei nelenktyniausiu, tai kam čia aš —pa­
žangus ar nepažangus?
— Taip? —tarė ji ir pasipiktinusi pažvelgė į jį.—
Taip! —Dabar ji žiūrėjo į jį jau vos ne paniekinamai.—
Taip, yra dar tokių žmonių, kurie tik apie save ir tegal­
voja... kuriems kiti nerūpi. Dar pasitaiko tokių. Jų ne­
domina tai, kas kitiems, gal būt, svarbiausia. Tu, vadi­
nasi, nori, kad prizas būtų ne pas mus, taip? Kad jis
jiems, rajono vaikams, atitektų? Tegul ima, taip? Tegul?
Tau vis tiek?..
Jos balse tarsi kas atšerpetojo, ir pačiam Seniai stai­
ga kažkas keistai įdrėskė gerklę.
— Aš, garbės žodis, nesuprantu, Ksana, ko tų iš
manęs nori?
— Ne, sakyk, padarysi, ko aš tavęs paprašysiu?
— O ką padaryti?
— Ne, tik sakyk —padarysi, taip?
— Na, tegul bus taip. Ko iš manęs nori?
— Kad padėtum.
— Kam padėčiau?
— Na, mūsiškiam. Riomkai Štybui. Jis gi mūsų ge­
riausias bėgikas mokykloje. Na ir paskiau...—Ji ėmė
24 6
j kažką įdėmiai žiūrėti už lango. Senia nejučiomis pa­
žvelgė ten pat, bet nieko įsidėmėtino nepamatė.—Na,
ir Kondratovas... Pjeras taip pat labai gerai bėga,—
pasakė ji tarsi tarp kitko.—Prisimeni, kai ekskursijoje
mėginome, jis visus aplenkė.
— Gaila tik, kad jį vakar visi aplenkė per kontroli­
nes lenktynes,—piktai šyptelėjo Senia.
Jis jau viską suprato. Taip. Aišku. Jam, kaip pirmū­
nui ir pavyzdingam pionieriui, reikės dabar apmokyti
matematikos ir rusų kalbos kontroliniams darbams šį
akiplėšą žioplį Riomką Štybą. To dar betrūko, kad rei­
kės užsiiminėti su Pjeru. Na, dabar jis pasakys jai viską,
ką galvoja. Tegul žino!
— Ksana,—ryžtingai tarė jis.—Žinok! Aš tau tie­
siai pasakysiu. Gali neužsigauti. Jei aš tai darau, tai
tik tau.
Ji papurtė galvą, užsimerkė.
— Na, Senia, ne. Aš taip nenoriu. Aš noriu, kad tu
tai padarytum visiems mums, mokyklai.
— Gerai, tegul bus mokyklai,—pakartojo jis pa­
niuręs.
— Ne mano reikalas! Tu turi suprasti.
— Taip aš viską supratau. Aš sakau —tegul. Tegul
visiems. Tik viena žinok —jau ne tavo Pjerkai. Tai tu­
rėk galvoje.

Kitą dieną vykdomajame komitete, liaudies švietimo

skyriuje, kartu su rajono mokyklos atstovais buvo ruo­
šiamą galutinė estafetės programa didžiojo vandens pri­
artėjimo garbei. Dar kartą buvo patvirtinta, kad į ko­
mandą neįeis nė vienas iš nepažangiųjų. Fizkultūrįnin­
kąs Dmitrijus Antonovičius norėjo apeiti šį sąlygų
247
 punktą, bet užprotestavo draugai iš rajono centro mo­
kyklos, kur pažangumu negalima buvo nusiskųsti. Vel­
tui jaunas fizkultūros mokytojas rodė slaptus ženklus,
gūžčiojo pečiais. Irina Nikolajevna pritarė rajono cent­
ro atstovams. Dmitrijus Antonovičius tik ranka numo­
jo—girdi, save kaltinkite.
Nutarta surengti kombinuotą estafetę: bėgimas, dvi­
ratis. Ir visiška naujovė čionykštei vietai —vienas iš
etapų ėjo vandeniu. Į rajono centrą jau buvo atvežtos
baidarės. Ir viename iš etapų estafetės lazdelę reikėjo
pristatyti vandens keliu.
Kai po pasitarimo ėjo atgal kartu su Artiomu Iva-
novičium, fizkultūrininkas Dmitrijus Antonovičius pik­
tai tarė:
— Aš jūsų tiesiog nesuprantu, atleiskite man, Irina
Nikolajevna, garbės žodis! Patys rūpinatės mokyklos
prestižu, o statote jį tiesiog į pavojingą padėtį. Kur
mes imsime tiek pirmūnų? Mūsų, atleiskite, geriausi
mokiniai —kažkokie džiūsnos. O labiau išsivystę, išsi-
treniravę dvejetų dar neištaisė. Garbės žodis, tiesiog
nesuprantu. Patys kalbate, kad kovojate už mokyklos
garbę...
— ,,Už garbę!"—pertraukė jį Irina Nikolajevna ir
net sustojo gatvėje.—Jūs šį žodį suprantate? Garbė —
ne garsėti! —Garbė —tai būti! Suprantate?
— Labai gerai suprantu. Ne blogiau už jus. Bet kam
čia garbė?
— Garbė viskas. Pritrauksime jūsiškius, kaip jūs
juos vadinate, „išsivysčiusius". Pionieriai jų ėmėsi. Se-
nia Gračikas... Beje, aš kažkodėl nepastebėjau komandų
sąrašuose nei Gračiko, nei Arzumiano.
— Arzumianas —puikus šachmatininkas, bet ne
daugiau,—tarė Dmitrijus Antonovičius.—Jūs, gal būt,
į estafetę įtrauksite bėgimą arkliu šachmatų lenta? Na,
248
 Arzumianą mes užkelsim ant dviračio. Gerai. O Senia
Gračikas tai iš viso neišsivystęs džiūsna.
— Biauriai kalbate!—jau galutinai supyko Irina
Nikolajevna.—Gračikas —puikus vaikinas, kaip retai
kas, gabus, sąžiningiausias berniukas. Jis vandens lau­
kia, kaip niekas. Žinote, jis net plaukti jau teoriškai
išmoko. Gal būt, jis jau ir irkluoti teoriškai moka? Juk
čia vargu ar rajono centras galės pastatyti rimtą var­
žovą šiuo etapu. Juk tai, kiek suprantu, veikiau simbo­
linis etapas. Rajonas juk vandenį taip pat tik dabar
gaus. Tai ir pasodinkime Senią Gračiką į baidarę. Jums
reikės jį savaitėlę kitą patreniruoti. O Sureną ant dvi­
račio.
— Na, žinote, tai kažkokia komedija. Važiavo meš­
ka ant dviračio, o paskui ją atbulas katinas. Beždžionių
varžybos. Mačiau aš tokį vaikišką loto. Teisybė, Artio­
mai Ivanovičiau? Pareikškite savo autoritetingą nuo­
monę.
— Mano nuomonė tokia,—tarė Nezabudnas,—ma­
no nuomonė tokia, kad negalima mažylio nuo šio rei­
kalo visai nušalinti. Ir taip jam skaudu. Jis dvasiškai
stiprus vaikinukas —neapvils. Ir tvirtas. Be reikalo
jam nepatikite. O jis įsižeidžia. Neseniai atėjo ir klau­
sia: „Dėde Artiomai, o jūs tikriausiai manęs neger­
biate, kad aš toks nestiprus..."
— Na, žiūrėkite,—nenusileido Dmitrijus Antonovi-
čius,—verks jūsų prizas.
— O ko jis verks? —Irina Nikolajevna priekabiai
apžvelgė fizkultūrininką.—Tegul atiteks geriausiems.
O berniukui verkti aš neleisiu! Kaip sau norite.
Tą dieną Senia kartu su Ksana, Pjeru, Suriku ir
Milą vėl užlipo ant terikono, kur jie dabar eidavo kas
dieną. Bet šiandien jie ne veltui užklydo: iš viršaus, pro
249
 silpną saulėlydžio ūkaną, plaukiančią virš stepės, jie
pirmą kartą išvydo ten, tolumoje, ties horizontu, dar
netvirtą, trūkčiojamai mirgančią sidabrinę juostą. Ji tai
dingsta melsvokame dūmelyje, tai vėl sublizga. Ir iš
ten dvelkė kažkoks visai kitaip kvepiantis vėjas. Vaikai
plačiai išplėstomis šnervėmis stengėsi įtraukti nesugau­
namą ir širdį dirginantį vėją, kuris dar niekada nebuvo
užklydęs į Suchojarką.
Kitą vakarą, kai tik baigėsi pamokos, jie vėl atbėgo
čia ir užsiropštė ant stataus terikono korpuso, bijodami,
kad bus dingęs vakarykštis reginys. Bet ne, jis nedin­
gęs. Šiandien jau tvirtai blizgėjo ten, toli. Ir, kai su­
temo, statybos žiburiai staiga tarsi susidvejino. Dabar
kiekvienas atsispindėjo ten, vandenyje, kurį slėpė
tamsa.
Ir čia jau niekas nesiaiškino santykių, ir pamirštos
buvo visos nuoskaudos ir vaidai. Vaikai šokinėjo ir
lakstė po terikoną, ir šoko, ir šaukė:
— Vanduo! Vanduo! Vanduo! Vanduo!
Bet apačioje pradėjo plūsti sargas ir išvijo visus.
O po dienos Jelizavetos Porfirjevnos pamokoje už
klasės lango staiga kažkas švystelėjo baltas, dingo, vėl
pasirodė. Ir visi, atsitraukę nuo sąsiuvinio, kur rašė
eilinį kontrolinį rašomąjį, pamatė: ten, už lango, įžul­
niai pakilo skrosdamas erdvę, tai tarsi nuslysdamas ne­
matomu nuolydžiu, tai vėl pakildamas aukštyn, niekada
nematytas šiuose kraštuose smailasparnis paukštis. Jis
nutūpė ant sandėlio stogo ir keistai, nerangiai bėgo,
sunkiai pritūpdamas, krypuodamas —su dideliais na­
gais, su dideliu snapu, storesniu į galą ir kiek užlenktu
žemyn. Ir staiga vėl lengvai pakilo ir tarsi pakibo ore
ant išskleistų iš apačios baltų sparnų, tik vos judino
juos.
250
 — Brangieji draugai... vaikai! —tarė Jelizaveta Por-
firjevna ir atsistojo. Kaip užkerėta ėjo ji prie lango.—
Garbės žodis, tai juk žuvėdra!

IV skyrius

SALOS GYVENTOJAI

Vanduo artėjo. Jis jau buvo prie pat Suchojarkos.

Visa gyvenvietė ruošėsi sutikti vandenį. Jo laukta kaip
nuotakos namuose. Jam viskas buvo atskleidžiama, vis­
kas puošiama. Senis Zelepucha padėjo ant griovelio,
kur jau įtekėjo pirmosios vandens čiurkšlės, stiebą su
skersais mėlynais dryžiais. Kiekvieną rytą ir vakarą
jis ateidavo pažymėti, kiek padaugėjo, kiek pakilo van­
duo. Jis jau iškasė ir persodino iš užtvindymo rajono
aukštą medį, kuris kadaise augo ties jo dabar nugriau­
tu namu. Ir medis persikėlė ant aukštumos, prie naujos
savo šeimininko trobos, suręstos naujoje vietoje. Jau
perkelti žmonės į gražius, naujus namus, kuriuos spėjo
pastatyti Pervomaiskajos rajone. Jau buvo statoma, kol
kas sausoje vietoje, valčių stotis. Ją rengė kaip tik tame
rajone, kur ir turėjo būti žaidžiama pionierių estafetė
Vandens šventės garbei.
Pradžioje vanduo atsirado namuose, naujuose kvar­
taluose, mūrytuose iš geltonų tašytų skalūnų. Statybo­
je buvo paleista filtravimo stotis. Sušvarkštė vandentie­
kio čiaupai. Suburbuliavo kažkas vamzdžiuose, prie ku­
rių jau seniai priglusdavo nekantria ausimi Suchojarkos
vaikai. Kas kartą sušiugždėjus, jie dumdavo į virtuvę
pasukti čiaupo virš kriauklės. Štai išsyk klaktelėjo porą
kartų, paskiau purkštelėjo. Nutekėjo čiurkšlė, trumpa,
skysta, kaip pirmaklasės kaselė. Ir staiga, pradžioje
purkštaudamas, o paskiau vienoda standžia srove ėmė
25 J
 trykšti vanduo. Vandentiekis! Vandentiekis! Žmonės
dabar ėjo į svečius pas laiminguosius, jau apsigyvenu­
sius naujuose namuose, pasigrožėti, kaip teka vanduo
iš čiaupo. Ir jis tekėjo, vėsus, kaip krištolas švarus, be
tų prakeiktų drumzlių, su kuriomis čia seniai apsipratę,
tryško skambiai į puoduko arba stiklinės dugną, bur­
buliavo ir, rodės, svaigino. Žmonės lankėsi vieni pas
kitus, skambino telefonu:
— Na kaip, pas jus teka? Pas mus kažko sustojo.
Sako, mūsų linijoje avarija. Laikinai išjungė. Žadėjo
vakare...
Ir visi suprasdavo, kad kalbama apie vandenį.
O daugelis pernelyg rūpestingų motinų iš pradžių
buvo nejuokais persigandusios, nutarę, kad jų vaikai
kažko apsivalgė ir susirgo pilvais, todėl ir bėgioja be
paliovos į tą naujo buto kampą, kur taip įdomu
patraukti rankenėlę ant grandinėlės, kad iš viršaus, iš
bakelio, triukšmingai kriokdamas, tarkšdamas, siūb­
teltų vanduo.
Ligi tol dvi savaites lijo, ir dėl to greičiau priartėjo
vanduo. Jis kilo, žymiai aplenkdamas numatytą gra­
fiką. Ir Senia su Surenu dabar kas vakarą taip pat sta­
tydavo gairikę prie jo kraštelio ir džiaugdavosi rytą,
kad vytelė jau toli iš vandens kyšo.
Vanduo jau ėjo prie dambos atšlaitės, aplink mo­
kyklos kalvą. Ir juo arčiau jis slinko, juo labiau jaudi­
nosi daugelis tėvų, kuriems reikės leisti vaikus gyventi
saloje.
Nenuilstanti Irina Nikolajevna vaikščiojo iš namo
į namą ir įkalbinėjo:
— Atleiskite... Į stovyklą, aš klausiu, į pionierių
stovyklą leistumėt? Juk važinėjo jie į stovyklas. Na ir
laikykite, kad tai bus mokymo stovykla, be to, tiesiog
jūsų akyse, kaip sakoma.
252
 — Tai juk, mieloji, sausoje vietoje buvo, o čia van­
duo... Kažkaip baugu.
Bet šiaip taip visus pavyko įkalbėti. Mokyklos pa­
talpose buvo sukviestas specialus tėvų susirinkimas, ir
po truputį tėvai ir motinos nusiramino. Tikrai, nagi, gy­
vens, kaip pernai vasarą gyveno stovyklose, tik šį kartą
dargi arčiau ir akivaizdoje. Bet ir būsimo vandens val­
džia buvo tokia didelė, taip džiugino akį ir širdį visa
ta artėjanti prie gyvenvietės vėsi plynia, jog sunku
buvo prieštarauti.
O vanduo kilo. Didelis, viską prisotinantis, malši­
nantis, galingas savo kieta sustingusia ramybe vanduo.
Jis užliedavo visas nedideles nelygumas. Jis viską pa­
skandino—šiukšles, sąvartas, užlygino daubas ir kal­
veles. Ir išsiliejo į žvilgančią, beveik bekraštę tolumą
iki pat horizonto. Taip, kas sugalvota, pagaliau ateina
ir užima viską, kas jam priešinosi, ir pamažu išnyksta
negražūs praeities ženklai.
Viskas aplinkui nuostabiai atsinaujino. Dargi pava­
sario, kaip pietuose, karšta saulė dabar švietė ne taip,
kaip seniau, kai ji skverbdavosi pro balkšvą ūkaną, pa­
prastai šiuo metu jau pakilusią į dangų. Oras pasidarė
tyresnis, ir saulė buvo skaisti, tarsi nusiplovusi ankstes­
nes drumzles.
Dangaus Suchojarkoje visuomet pakako. Dangaus
čia buvo daug. Stepių, atviro dangaus —mėlyno kupo­
le, gelsvo horizonte. Bet dabar dangaus buvo tarytum
dar du kartus daugiau. Jo mėlynę iš apačios kartojo
šviesi vandens saugyklos lygmė.
„Buvo aukšta, o pasidarė gilu",—kaip pasakė, ap­
stulbinęs Jelizavetą Porfirjevną, Senia Gračikas.
Daugel vandenų pasaulyje buvo matęs Artiomas
Ivanovičius. Ir didelių, ir mažų. Ir tekančių, ir stovin­
čių. Bet nė viename jis taip džiaugsmingai neatsispin-
253
 dėjo, kaip šiame, geidžiamame, seniai svajotame ir at­
ėjusiame, karščiausiom mintims pašaukus.
Pirmieji prie vandens atsirado žolė ir berniukai. Žo­
lė, tarsi jausdama vandenį artėjant, kalėsi iš visų porų,
tarp akmenų, kad rytoj būtų užtvindyta. O berniukai
jau plukdė popierinius laivelius, mokėsi mėtyti akme­
niukus „blynais", atsiraitę kelnes, lakstė sekliomis vie­
tomis ir samprotavo apie jūrų oro užgaidas ir jūreivių
gyvenimo nepastovumus.
Paskui berniukus pasirodė šunys. Pradžioje pabrukę
uodegas artinos jie prie vandens, kurio tiek daug dar
niekada per savo trumpą šuns gyvenimą nebuvo matę.
Pritūpę ant priešakinių letenų prie pat kranto, nustebę
jie žiūrėjo į savo atvaizdą, niekada seniau nematytą;
atšokę valandėlei, vėl ėjo artyn, mėgino liežuviu ir pas­
kiau lakė karštligišku godumu —gyvenvietės šunys,
amžinai stipę iš troškulio.
Patraukė čia ir karvės. Jos brido į vandenį ir ilgai
stovėdavo taip, kraipydamos išsipūtusius šonus, jaus­
damos pirmiau nepatirtą malonumą.
Kryžkelėse sužvango kaip žvangučiai kibirai po
standžiai susisukusiomis čiurkšlėmis iš vandentiekio ko­
lonėlių ten, kur vamzdžiai dar nebuvo įvesti į namus.
Laistytojai ėmė rytais šlakstyti gatves guminėmis
žarnomis, priplodami dulkes, nuo kurių niekad ne­
būdavo čia gyvenimo iš pat pirmųjų sausų dienų. Su-
chojarka malšino savo amžiną troškulį.
Tik Milica Genadijevna nebuvo taip nusiteikusi,
kaip visi.
— O kas man jūsų vanduo? —kalbėjo ji Seniai.—
Tavo jūrų gyvenimas man niekada nepatiko. O arbatos
išgerti ir pasiskalauti man ir taip pakakdavo. Su van­
dens vežiku nors buvo galima pasikalbėti, naujienas,
kokių yra, sužinoti. O kas man jūsų čiaupelis?
254
 Bet Nezabudnas paguodė Senią, kai tas pasiskundė
jam Milicos nesąmoningumu.
— Ir ko tu jos klausai? —tarė Artiomas Ivanovi-
čius.—Aš gi tau sakau: ji savaip, paviršutiniškai į viską
žiūri. Gyvena blogiau, negu mūsiškiai emigrantai. Mes
nors gyvenome aklai ir persigandę, nematėm teisybės,
o vis tik tuomet pasprukom. O ši čia pasislėpė už savo
komodos, už širmos, užsistatė popierinėmis rožėmis ir
nemato, kad žmonės štai kokią gyvą gėlę augina. Tei­
singai pasakyta: tokiems kad ir vanduo netekėtų...
Tuo laiku vanduo tekėjo, kilo ir jau apsupo mokyk­
los kalvą. Ir vaikai pasididžiuodami tvirtino, kad jie
jau mokosi pusiasalyje. Visi nenorėjo praleisti momen­
tą, kada iš kairės ir iš dešinės kalvą supantys vandenys
susilies ir galutinai atkirs mokyklą nuo miestelio.
Jau visi persikėlė. Mažyliai buvo pervesti į „didžią­
ją žemę",—taip tuoj pat Senia ir Surikas pakrikšti­
jo aukštumą vykdomojo komiteto rajone. Jau buvo pa­
kabintos ant palaisvintų klasių durų lentelės su užra­
šu: „6-sios klasės berniukų miegamasis", „7-sios klasės
mergaičių miegamasis". Ten, ankstesnėse klasėse, buvo
pastatytos tvarkingos, švarutėlaitės lovos, kurias gavo
rajono centre vykdomojo komiteto pirmininkė Galina
Petrovna. Pradžioje rajone buvo bemėginą spirtis, sa­
kė, kad sunku netikėtai gauti tiek neužplanuotų lovų.
Bet Galinos Petrovnos Tulubej būdas, labai ramus ir,
be to, absoliučiai nenuolaidus, buvo gerai žinomas vi­
soje apylinkėje. Ji pareiškė, kad vaikams užplanuota
naktimis miegoti. Ir neplaninės lovos atsirado.
O žinia, kur nors kartą tenka permiegoti naktį, kitą
rytą atrodo gyvenama. Bet visgi tai buvo dar kol kas
pusiasalis. Nedidelė siaura ežia, einanti nuo aukštumos,
dar jungė kalvą su „didžiąja žeme". O kaip nurodyta
geografijos vadovėlyje, tik sausumos dalis, iš visų pu-
255
šių skalaujama vandens, vadinasi sala... Ir visi nekant­
riai laukė, kada vanduo užlies užtūrą ir visai atkirs mo­
kyklą.
Tik Pjerui pradžioje kažkodėl nepatiko pusiasalyje.
Gal todėl, kad klasės miegamieji su lovomis, stovin­
čiomis eilėmis, priminė prieglaudos dortuarus...
Trečią dieną po persikėlimo, kad ir kaip stengėsi
mokytojai palaikyti įprastą tvarką, niekas jau negalėjo
nusėdėti suoluose. Dažnai tose klasėse, kur langai į pa­
likusią užtūrą, vaikai kilsčiojo, stiebdavos iš vietos,
stengdavosi pažvelgti, kaip ten vanduo...
— Gračikai! Stupina! Ko jūs ten nematėt? —stebė­
josi Glėbas Silyčius savo pamokoje šeštoje klasėje.—
Tai ką, vandens dar neprisižiūrėjote? Sėdėkite ramiai.
Nesuprantu, ko jūs šiandien nenusėdite. Rodos, jau
persikėlėm, persikraustėm, tai vis tiek aplink vanduo.
Pagaliau, kas pasikeis, kai štai ta žemės juosta dings po
vandeniu? Juk leidimus į krantą aš jau užvakar pa­
naikinau.
Bet ir ši diena praėjo dar pusiasalyje. Senia keletą
kartų naktį kėlėsi, slapčia žvelgdavo pro langą. Ne,
žemės juosta dar driekiasi nuo kranto iki mokyklos.
Buvo palikę visai nedaug, pusantro metro, kai prieš auš­
rą Senia vėl iškišo galvą pro langą. Bet budintis Vitia
Chalilejevas liepė jam nedelsiant grįžti į lovą ir netruk­
dyti visiems miegoti. O kai kitą rytą nubudo...
Sala! Tikra sala! Mokykla stovi saloje. Užtūra jau
visa dingusi vandenyje. Iš visų pusių vanduo. Jis teleš-
kavo už langų, nuo vėjo ribuliavo, ir marmurinės ato­
švaistės slinko klasės sienomis ir lubomis.
O po dviejų dienų Riomka Štybas sugavo pirmą
žuvį. Pasisekė vaikinui. Su paprasta muse, užmauta ant
nusmailintos vielos, jis sugavo kažkokią žuvytę. Visi
256
 ėjo į šeštąją klasę pažiūrėti tos mažos žuvytės. Ir Riom-
ka Štybas buvo dienos didvyris.
Dar prieš persikeliant, Senia pasikalbėjo su Riomka
ir Pjeru. Maždaug taip.
— Vaikai,—pareiškė Senia,—jums, tikiuosi, sakė...
Aš paskirtas jus apmokyti.
— Na jau! —nutęsė Riomka.
— Taip. Ir jums reikės pasispausti. Aš padėsiu.
— Jau dabar!
— Nenorite —nereikia. Bet turėkite galvoje, į ko­
mandą jūsų kitaip nepriims.
— Stop! Tai jau ne „tave"!
— Na, tuomet nekvailiokite.
— O, Pjeras? —Riomka atsigręžė į savo bičiulį.—
Sutiksime?
— Prhašau? Kur? —nesuprato tas.
— Tas ir yra, kad niekur neišvyksi,—piktai atsakė
Riomka.—Darbu susilyginti liepia. Reikės prakaituoti.
Aišku?
Pjeras linktelėjo. Nežinia, koks buvo Pjero pažangu­
mas iš rusų kalbos, bet tą kvailą, vapaliojamą kalbą,
kuria kalbėjo su juo Riomka, jis jau visai įsisavino.
— „Teisė",—tarė jis atsainiai, tai reiškė: „teisėtai".
— „Kolke",—baigė Riomka atsisveikindamas.
Pamažu tvarkėsi salos gyventojų buitis. Iš kranto
vežiojo didele valtimi pietus didžiuliuose kaistuvuose,
dubenėliuose ir termosuose. Budinčios mergaitės, Iri­
nos Nikolajevnos vadovaujamos, šildydavo juos virtu­
vėje. Namų užduotis —jos dabar buvo ne visai namų,
o taip pat mokyklos, klasės —ruošdavo kartu. Ir vaikai
padarė aiškią pažangą. Tik Riomka Štybas buvo nesu­
valdomas. Jis neateidavo į pamokas. Sėdėdavo su savo
darbo meškere, nukoręs kojas ant palangės, ten, kur
vanduo prie pat mokyklos sienų. Na ir Pjerą jis pakurs-
17. L. Kasilis 257
tydavo nesimokyti. Kiek vargo su juo ,,visuomeninis
repetitorius", kaip juokais kažkas iš mokytojų pavadino
Senią, abiejų —ir Pjero, ir Riomkos —dar matėsi die­
nyne dvejetai iš matematikos ir rusų kalbos. Kartais
jau norėjosi spiauti į viską ir atsisakyti.
— Aš daugiau jūsų nebemokysiu!—pareiškė įšir­
dęs Senia.—Aš negaliu prievarta jūsų tempti. Neno­
rite—nereikia, gaukite eilinį dvejetą.
— Na ir tiu-tiu Tulubejaus taurė! Išveš ją —būk
tikras! —šaipėsi Riomka Štybas.
— Ir jei mūsų nėrha —taurei adje! —skubėjo pri­
tarti Pjeras.
— O jei labai spyriuosies,—grasino Riomka,—tai
mes kaip mat Ksankai pasakysim, kad tu atsisakai vyk­
dyti pionierių įpareigojimą. Klausyk, Senia, ko gi tu,
tiesą sakant, veltui su mumis laiką leidi? Geriau mums
išspręsk uždavinėlį, kai bus rašomasis, padėk, ir viskas
bus tvarkoje. Ir rašinėlį, kai bus. Viskas nuo tavęs pa­
ties priklauso.
O Ksana dažnai klausinėjo:
— Na kaip jie, stumiasi?
— Aš pats juos pastumčiau!—niūriai atsakinėjo
Senia.
— Žiūrėk, Gračikai, mes tavimi pasikliaujame. Jie
gi tokie nedrausmingi, tad tu visa viltis. Turėk galvoje.
Po kelių dienų estafetės bėgimo dalyvių komanda
valtimis imta vežioti į krantą treniruotei. Kartais Neza-
budnas ateidavo pasižiūrėti, kaip ruošiamasi varžyboms.
Atsisėsdavo ant suolelio, įdėmiai žiūrėdavo ir dažnokai
įgrisdavo patarimais fizkultūrininkui Dmitrijui Anto-
novičiui. Senis, būdavo, nenusėdi vietoje. Jis vis at­
sistoja, kažką ketindamas pažymėti, pats sau piktai mo­
suoja ranka, atsisėda, bet po valandėlės vėl neiškenčia.
258
 — Čia, atleiskite, reikėtų jam įprasti švariau trūk­
telti!
Į prieplauką atgabeno naujintelaitę, lengvą, tuščia­
vidurę, kaip mandolina, vikrią baidarę. Ir Senia dabar,
Dmitrijui Antonovičiui vadovaujant, treniravosi kas­
dien, nes tam nereikėjo plaukti į krantą. Baidarę leido
kasdien priplukdyti prie mokyklos.
Čia ir vėl pasirodė Machanas. Kuriam laikui jis bu­
vo kažkur dingęs, ir visi tikėjosi, kad jis dabar visai jau
išnyko po gėdingo susirėmimo su Senia ir Nezabudnu...
Bet, kaip išsiliejęs vanduo kitados atnešdavo tai tuščią
pusiau paskendusią skardinę, iškilusią kažkur dykvie­
tėje, tai nugaišusį starą, tai suskaldytą geldą, tai dar
kokį nors šlamštą, taip ir Slavką Machaną netikėtai at­
nešė į vandens saugyklos pakrantę. Ant žemės jis jau,
matyt, nebeturėjo tinkamos vietos. Atsirado prie van­
dens.
Kadaise Slavka Machanas tarnavo dvi savaites Ni­
kolajevo prieplaukoje, tam prisiminti nuolat nešiodavo
dryžuotus marškinius ir plačiausias jūreivio kelnes su
įsiuvais per siūlę ir visiems rodydavo ištatuiruotą inka­
rą rankoje. Suchojarkoje buvo dar labai mažai žmonių,
pažįstančių prieplaukas ir valtis. Teko priimti Machano
paslaugas. Jis pradėjo dirbti prieplaukoje. 2inią, kad
Artiomas Nezabūdnas paaukojo savo brangią taurę kaip
prizą pionierių estafetei, Machanas savaip suprato.
— Dumia akis senis. Savo paslėpė, antrą atidavė,
kad niekas nekibtų, kad kalbų nebūtų. Gudrus. Bet ne
gudresnis už mane...
Jis vėl mėgino pradėti kalbą šia tema su Pjeru. Pra­
dėjo iš tolo, atsargiai: na kaip, girdi, senelis susidarė
kapitalą? Ir panašiai. Bet į mokyklą Machanas būdavo
neleidžiamas, o ant kranto smulkiai pakalbėti nepavyk­
davo: išsyk atsirasdavo vaikų, ir pirmiausia tas pats
259
Senia. Tekdavo nutraukti kalbą. Machanas kažkodėl
ypačiai neapkentė Senios. Ar jis dar nebuvo pamiršęs,
kokioje gėdingoje pozicijoje buvo atsidūręs, kaip tik
dėl to pionieriuko, kuris visur kiša nosį ir vos nepri­
vertė Machaną prikišti savąją. Arba jis jautė, kad Pje­
ras pamažu pradeda susivokti, kad didelė, teisinga ir le­
miama jėga ne Riomkos ir Machano, o mažo, iš pažiūros
silpno Senios pusėje.
Treniruotis į prieplauką, kurios rajone bus estafetė,
atvykdavo mokiniai iš rajono centro, jiems reikėjo pa­
siruošti etapuose, kur bus varžybos. Tai augaloti, tvirti
vaikinai. Ir mergaitės buvo kaip nulietos —visos stip­
rios, aukštos. Ir, žiūrėdamas į juos, Senia nutarė, kad
tikrai be Pjero, puikiai pasirodžiusio treniruotėse, ir be
Riomkos Štybo, jau seniai iškovojusio vieno iš geriau­
sių mokyklos bėgikų garbę, negaus tulubiečiai garbin­
gojo prizo.
O čia dar fizkultūrininkas Dmitrijus Antonovičius
staiga susirūpino: ar gerai moka Senia plaukti? Be to
juk rizikinga dalyvauti estafetėje baidarių etape. Leng­
vas nepatikimas laivelis visuomet gali apsiversti sku­
bant varžybose. Iki paskutinių dienų vanduo buvo šal­
tas, ir maudytis dar buvo neleidžiama. Bet dabar pietų
saulė jau sušildė viršutinius vandens sluoksnius. Fizkul­
tūrininkas nutarė pamėginti. Senia nuramino jį, kad jis
jau seniai žino visus plaukimo būdus. „Teoriškai",—vos
girdimai pridūrė Senia,—jis buvo sąžiningas berniukas.
— Teoriškai? —tik ir teištarė Dmitrijus Antonovi­
čius.

260
 V skyrius
BANDYMAI VANDENYJE IR SAUSUMOJE

Vienoje tuščioje klasėje Senia pamėgino pakartoti

ant grindų visus judesius, išmoktus iš plaukymo vado­
vėlio. Ant grindų išėjo puikiai. Jei rytoj vandenyje jis
tą patį pakartos, bus viskas kaip reikiant. Bet pradžioje
reikėjo pačiam pamėginti. Viskas susidėjo puikiausiai,
nes Senia tą vakarą buvo budintis.
Kai visi salos internate sugulė, jis išėjo prie dambos
atšlaitės, nusitaisė iki kelnaičių ir ėmė prisiminti viską,
ką buvo išmokęs iš plaukymo vadovėlio. Bet kaip pa­
mėginti pirmą kartą?
Senia jau seniai buvo nusirašęs iš to paties „Namų
sekretoriaus —patarėjo", slapta paimto iš Milicos Ge-
nadijevnos, vieną naudingą praktišką patarimą plaukio­
jimui:
„Įžymus mokslininkas Franklinas,—teigė „Namų
sekretorius-patarėjas,—taip pataria norintiems iš­
mokti plaukti: reikia pasirinkti negilią upės arba jūros
vietą, netoli kranto, nusivilkti, paimti į rankas kiaušinį
ir, įbridus į vandenį, nueiti kiek nuo kranto. Paskiau
reikia numesti per kelis žingsnius nuo savęs kiaušinį
į vandenį. Jis nedelsiant ims grimzti į dugną. Dabar te­
gul tas, kas metė, pamėgina, pasilenkęs prie vandens
visu liemeniu, paimti kiaušinį, pasinėrusį į tam tikrą
gylį: jis tuoj pat įsitikins, kad priekiu nelabai lengva
pasinerti ir tam reikia pastangų. Ir šis reiškinys jam
įrodys, kad vanduo gali laikyti jo kūną, jei jis drąsiai
atsiguls ant pilvo, jam tuo lengviau rizikuoti, kad jis ne­
gilioje vietoje, visuomet gali atsistoti."
Plaukymo vadovėlyje, kurį Senia mokėjo jau atmin­
tinai, apie tokį būdą visai nekalbama. Bet ten yra tvirtas
nurodymas, kad mokytis reikia, būtinai vadovaujant
261
prityrusiam instruktoriui arba nors gerai mokančiam
plaukti draugui.
Surasti kiaušinį kur kas lengviau, negu privačiai
susiieškoti prityrus} instruktorių, tuo labiau kad Senia
nenorėtų pasidaryti gėdos kieno nors akivaizdoje. Juk
klasėje seniai visi žino, kad jis geriausias plaukymo
teoretikas. O kiaušinį davė vakar pusryčiams. Senia jo
nevalgė, paslėpė. Ir štai dabar pasiėmė kiaušinį prie
dambos po mokyklos langu. Naktis buvo šviesi. Trys
ketvirčiai mėnulio buvo tiesiog virš vandens saugyklos.
Sidabrinis takelis, kiek vingiuodamas, driekėsi vandens
plynia.
Nusivilkęs Senia pamėgino koja vandenį. Vanduo
pasirodė jam šaltas kaip ledas. Akimirką jį apėmė ne­
ryžtingumas —gal neverta? Ar ne geriau rytoj nueiti
kartu su Dmitrijum Antonovičium? Prisipažinti jam,
kad Seniai dar neteko plaukti, ir atlikti pirmą bandy­
mą, dalyvaujant mokytojui.
Bet Senia tuoj pat nusikratė tuo trumpu sustingimu.
Pradžioje pamažu įbrido į ledinį vandenį ir, sukandęs
dantis, įtraukė pilvą, ėmė atsargiai eiti, pamažu brisda­
mas vis gilyn ir gilyn.
Dabar reikėjo mesti kiaušinį, kurį Senia stipriai lai­
kė rankoje. Senia kiek pasilenkė ir paleido kiaušinį
į vandenį. Bet ar tai kiaušinis buvo kliukis, ar ir čia
sumelavo „Sekretorius-patarėjas", kiaušinis neskendo.
Užtat, vos žengęs prie jo dar vieną žingsnį, virš galvos
pasinėrė į vandenį Senia. Vanduo nelaikė priešakinės
liemens dalies, kaip buvo laidavęs „Namų sekretorius-
patarėjas". Dugnas dingo berniukui iš po kojų. Tikriau­
siai jis čia eina stačiai gilyn. Senia neteko atramos, ėmė
kabaruotis, apsivertė, prisirijęs šalto, dvokiančio kažko­
kiais puvėsiais ir, kaip jam rodės, riebaus vandens.
Akimirką Seniai pavyko išplaukti į paviršių. Jis, kuo
262
greičiausiai išsižiojęs, stengėsi įkvėpti oro. Čia prakeik­
tas kiaušinis ir lindo jam tiesiog į pražiotą burną, vos
nesučiupo jo lūpomis. Senia pasišlykštėjęs atstūmė len­
dantį į burną kiaušinį ir pajuto, kad jo kojų pirštai lie­
čia dugną. Jis stovėjo ant pirštų. Vanduo siekė jam tik
smakrą, užvertus galvą aukštyn. Vos tik jis nusileido,
atsistojo visu padu, ir burna pasinėrė į vandenį. Čia
Senia, mataruodamas rankomis, aptiko kažką kieta, pa­
griebė, mėšlungiškai pajudėjo, kad iškiltų į paviršių, ir
mėnulio šviesoje pamatė, kad jis laikosi už didelės gai­
rės, kurią vaikai kadaise čia pastatė, matuodami van­
dens kilimą. Abiem rankom įsikibęs į gairę, jis mėgino
priartėti prie dambos. Bet vanduo taip ir stengėsi jį ap­
versti. Kojos kilo į viršų, o galva ir pečiai vis niro
į vandenį. Ir gairė linko. Reikia šauktis pagalbos. Nieko
nepadarysi.
— Surikai! —sušuko ne per garsiai, bijodamas visus
prikelti, Senia. Jam atrodė, kad ištikimas jo draugas ir
per miegus turi išgirsti patekusio į nelaimę bičiulio
šauksmą. Bet niekas neatsiliepė. Seniai darėsi šalta.—
Ei Surikai!—jau garsiau pakartojo Senia.
Ir staiga jis išgirdo, kaip atsidarė miegamojo langas
ir kažkas iššoko, tur būt, kažkas plumptelėjo ant že­
mės, tartum tiesiai Seniai ant galvos krante.
— Kas čia? Ko tau rheikia?—išgirdo Senia ir išsyk
pažino Pjero balsą. Tik to betrūko!
— Ko tu ten? —paklausė Pjeras.—Sužinos Glėbas
Silyčius, jis tau!.. Juk neleido!
— Aš t... t... tik t... t... taip, norėjau gylį iš... m...
matuoti,—mekeno vargšas Senia, kuris jau danties ant
danties nenulaikė.
— Narhsus tu! —tarė Pjeras ir atsisėdo ant kran­
to.—O vanduo šaltas?
263
 — N... n... nelabai,—bambtelėjo Senia, jau visai
sustiręs.
Gairė linko, stovėti ant pirštų buvo jau nebepaken­
čiamai skaudu. Sutraukė kairiosios kojos pirštus. Bet
kaip Senia prisipažins, kad jis negali pats išlipti iš van­
dens? <*
Pjeras sėdėjo, kasėsi, rąžėsi. Paskiau pažvelgė j mo­
kyklos langus.
— Gudrhuolis tu! —kiek susižavėjęs, tarė jis.—Pa­
sisiūlei būti budinčiu, o pats —maudytis. Aš nemaniau,
kad tu toks narhsus. O gal ir man išsimaudyti? Ir iki kol
mums drhaus? Temperhatūrha jau visai gerha, a? Kokia,
tavo nuomone, vandens temperhatūrha?
— Normali,—suburbuliavo nelaimingasis, nes nety­
čia panarino smakrą.
— O kas ten vis plauko aplink tave?
— Kiau-š-š-šinis...—Senios dantys taip ir kaleno.
— Tai tikrhiausiai anties,—neskubėdamas balsu
samprotavo Pjeras.—Varhgu čia bus vištos. Tai antis
tikrhiausiai padėjo. Nagi, pavarhik jį prie manęs, aš
tau išsyk pasakysiu —vištos arh anties. Anties, jis pa-
prhastai yra šiek tiek... jis... šiek tiek pliu hran... stam­
besnis ir trhupučiuką pailgas, ir kiautas šiek tiek grhub-
lėtas.
Nežinia, kiek dar laiko Pjeras būtų toliau sampro­
tavęs, kuo skiriasi vištos ir anties kiaušinis, bet staiga jo
klausytojo galva pasinėrė į vandenį ir tuoj pat iškilo
garsiai burbuliuodama. Senia pašėlusiai spiaudėsi.
— Narhdyti mokaisi? —paklausė Pjeras.—Rheikia
ausis ir šnerhves pirhštais užspausti.
— Pjerai,—staiga tyliai ėmė maldauti Senia,—aš
kaž-ž-ž-kaip niekaip neiš-iš-išbrendu.—Čia išganinga
mintis jam dingtelėjo į galvą, tolydžio pasineriančią į
vandenį.—Man mėšlungis.—Senia ne kartą buvo gir-
264
 dėjęs, kad mėšlungis ištinka net pačius geriausius plau­
kikus ir prisipažinti ne taip jau smerktina.
— O-o-o, mėšlungis —tai labai blogai. Gulk tuojau
ant nugarhos,—sukomandavo Pjeras,—ir durhk sau
į blauzdą, jei turhi adatą.
-- Aš be adatos plaukau,—prisipažino jau visai be­
viltišku balsu Senia.
— Be rheikalo. Vandenyje gerhiau maudytis, visuo­
met dėl visako turhint adatą. Įbestum per kelnaičių
juosmenį. Ką, ji tau plaukti trhukdytų? Tu, tarhp kitko,
atsarhgiai, jei mėšlungis. Čia gilu ir gali į dugną trhauk-
ti.—Pjeras žengė prie pat vandens.—Och, kaip čia
slidu! Duok dėl visko rhanką.
Senia iš visų jėgų įsikibo Pjerui už rankos, vos
neįtraukęs jo į vandenį. Ir tas, matyt, pajuto, kad nege­
ri reikalai. Jis labai surimtėjo.
— Laikykis tvirhtai, Grhačikai,—prabilo jis.—Ne­
bijok.—Jis padėjo Seniai išlipti į krantą. Jam teko jį
tempte tempti, nes Senia buvo visai nusilpęs. Susirietęs
į kamuoliuką, apglėbęs savo virpančius pečius delnais,
Senia atsitūpė ir patyliukais paprašė:
— T-tu niekam nepasakok, gerai?
— Kokia kalba,—atsakė Pjeras.
— O tai nepatogu.
— Darh ko! Budintis,—suprato jį Pjeras.
— Ačiū tau,—kalbėjo toliau Senia.—Aš pats gy­
vas būčiau neišlipęs.
— Kam čia dėkoti. Menkniekiai.—Pjeras padelsė ir
ėmė abiem rankom trinti sugrubusią Senios nugarą.—
Per rhašomąjį atsiskaitysim —taip pat padėsi išlipti.
Ir jie sugrįžo į mokyklą, kur visi seniai jau miegojo.
Argi jis po visa to galėjo nepasiųsti uždavinėlio
sprendimo Pjerui, o jau kartu ir Riomkai Štybui? Jis su­
prato, kad tai nelabai gerai. Ne toks pionieriaus įsi-
265
pareigoj imas. Bet juk prizą reikia išlošti. Ksana, atrodė
Seniai, nepergyventų, jei jos tėvo vardo prizas iš pat
pirmo karto iškeliautų į kitą mokyklą. Bet ir kaip ne­
padėsi Pjerui? Kai jis atsigręžė iš savo suolo į Senią, at­
rodė taip, kaip, tur būt, atrodo skęstantis ir mėginantis
išlipti iš vandens žmogus. Senia nežinojo, kokia buvo jo
paties mina tą naktį, bet jis dabar gerai suprato, ką
jaučia žmogus, atsidūręs tokioje padėtyje...
Pjeras gavo už rašomąjį penketą. O Riomka, tas, net
gavęs gatavą sprendimą, negalėjo uždirbti daugiau, kaip
trejetą —taip suterliojo uždavinį. Bet trejetas vis dėlto
buvo pažymys, su kuriuo būdavo leidžiama dalyvauti
estafetės komandoje. Dabar reikėjo ištaisyti abu bėgi­
kus iš literatūros. Ir Pjero, ir Riolnkos pavienius ketver­
tus ir krūvą trejetų įvairino dvejetai. Su tokiais pažy­
miais nepermaldaujama Irina Nikolajevna neleistų nei
vieno, nei kito dalyvauti varžybose. Išgelbėti gali namų
rašinėlis, užduotas visai klasei Jelizavetos Porfirjevnos.
„Mano mėgstamoji knyga"—tokia buvo tema. Jau blo­
giau negalima sugalvoti. Mėgstamos knygos! Lengva
pasakyti!.. Pjeras, prieš atvykdamas į Suchojarką, dau­
giausia skaitė detektyvinius romanus. Bus gražu, jei
jis atneš Jelizavetai Porfirjevnai rašinėlį, kuriame
teigs, kad jo mėgstamoji knyga „Kruvinojo Fontamaso
nuotykiai", „Meilė pragaro dugne" arba „Žmogžudystė
vidurnaktį". Riomkai Štybui jau pats tokio klausimo
formulavimas atrodė pasityčiojantis. Mėgstamiausia
knyga? Jis aplamai neapkentė knygų. Jam kai ką teko
skaityti iš pareigos, bet mėgti šį darbą, atrodė, tikram
vaikinui nedera. Kad dar nors apie kiną paklaustų.
— Na, pagaliau,—kreipėsi Senia į abu bičiulius, kai
jau artėjo terminas atiduoti namų darbus,—jūs juk ki­
ne matėte „Jaunąją gvardiją"?
266
 — Na, matėme,—tarė Riomka.—Tai kaip viena
ten čigonėlę šoka, Liubka?.. O iš tikrųjų ji prieš fašistus
veikia?
— Taip, taip, ta pati!
— Tai galima,—tarė Riomka.—Rašyk, kad tai mano
mėgstamoji.
— Na, o tu? —kreipėsi Senia į Pjerą.
— Ziulį Verną galima? —paklausė Pjeras.
— Žinoma, galima.
— Na, tai tuomet tebus „Kapitono Granto vaikai",—
sutiko Pjeras.
— Stop! Tai ir aš taip pat kine mačiau,—atsiliepė
Štybas.—Tu geriau man apie tai rašyk.
— Ne jau,—tarė Senia,—jam atleistina, jis nese­
niai pas mus atvyko. Štai tegul ir rašo apie Ziulį Verną.
Tuo labiau kad prancūzas.
— Ne, tu rašysi,—patikslino Riomka.
— Aš tau, Pjerai, padėsiu,—Senia buvo bemėginąs
pamokyti draugą.—Bet pats rašyk. O tai juk bus paste­
bima. Ir paskui geriau jau išsyk apie tris knygeles. Jos
juk susijusios —„80 tūkstančių varstų po vandeniu",
„Kapitono Granto vaikai" ir „Paslaptingoji sala".
— „Paslaptingąją salą" jau kiek pamiršęs,—tarė
Pjeras.
— Na, aš priminsiu. Prisimeni, kaip jie į salą pate­
ko ir ten jiems visą laiką kažkas padėjo, gelbėjo jups, o
pasirodė, tai kapitonas Nemas.
— Rašyk, rašyk apie juos,—maloniai sutiko Pje­
ras.—Aš aplamai mėgstu, kas apie jūrą. Rašyk.
Senia pradžioje dar mėgino kaip nors įkvėpti abu
savo globotinius, kad jie savarankiškai atliktų namų
darbą. Nieko neišėjo. Pjeras nors ir stengėsi, bet nie­
kaip negalėjo susieti į visumą minčių apie tris knygeles.
O Riomka Štybas paistė tokias nesąmones, kad buvo
267
koktu ir klausyti, o ne'tiktai skaityti popieriuje. Neno­
rėdamas veltui gaišti ir stengdamasis atsikratyti sąžinės
priekaištais, Senia pamėgino trumpam įsivaizduoti Ksa-
nos veidą, jei prizas atiteks kitai mokyklai... Ir kai tik
ją įsivaizdavo, į viską numojo ranka. Prašyti Suriką Se­
nia nesiryžo. Jo nereikia painioti į šį abejotiną sumany­
mą. Čia dalykas, ką sakyti, nelabai gražus. Ir skaudama
širdimi, pasėdėjęs klasėje po pamokų tris dienas po ke­
lias papildomas valandas, Senia pats parašė abiem po
rašinėlį. Liepė jiems perrašyti sekmadienį. Tuo labiau
kad šeštai klasei nuo šeštadienio iki pirmadienio leista
pabūti „didžiojoje žemėje"—namuose pas saviškius:
ten patogiau nepastebimai perrašyti darbą.
Pats Senia taip nusikamavo su dviem darbais savo
nevykėliams šefuojamiesiems, kad vos spėjo parašyti
savo rašinėlį. Jis rašė apie „Gylį". Jis buvo matęs „Gylį"
kine ir ne kartą perskaitęs knygą. Gylys —vienas
mėgstamiausių jo herojų. Nuostabu: raišas, nepatrauk­
lus, o toks kilnus, narsus ir nenuramdomas žmogus!
Pjeras gavo už rašinėlį penkis, nes Jelizaveta Porfir-
jevna, atsižvelgdama, kad jam būna sunkumų su rusų
kalba, neįskaitė daugelio netikslumų, kurių jis neišven­
gė, pažodžiui perrašydamas, kas jam buvo paruošta Se-
nios. Riomka Štybas perrašydamas įvėlė tris stambiau­
sias klaidas ir vos vos „ištempė" trejetą. O Senia, vi­
suomet rašęs darbus penketams,—net Jelizaveta Porfir-
jevna nustebo —šį kartą turėjo pasitenkinti ketvertu.
— Tu, Gračikai, skubėjai, aiškiai skubėjai,—sielo­
josi Jelizaveta Porfirjevna.—Tu per daug dėmesio pa­
skyrei išorei, fiziniam vaizdui. O juk tai tik vienas bruo­
žas. Gylio paveikslas kur kas turtingesnis, negu tu pa­
rodei. Dar kartą perskaityk.
— Aš jau tris kartus skaitęs,—tarė Senia.
268
 — Na, vadinasi, reikia ketvirtą perskaityti. Užeik
pas mane, pasikalbėsime apie Gylį. Juk ne tai svarbiau­
sia, kad jis šlubuoja...—Ji netikėtai sumišo.
Ir Senia puolė pakelti jos lazdos, nubildėjusios ant
grindų.
Ksana savo mėgstamiausia knyga pavadino „Apysa­
ką apie tikrąjį žmogų". Milą Kolobroda —Iljinos knygą
apie Gulą Koroliovą „Ketvirtojoj aukštumoj". Surenas
Arzumianas, nenuilstąs knygų skaitytojas, sugebėjo iš­
syk parašyti apie tris knygas: apie „Timurą", apie „To­
mą Sojerį" ir dar prie šių dviejų prijungė Gavriką iš
Katajevo „Baltuoja burė vienišoji". Jis, žinoma, gavo
penketą. O Seniai dabar savi pažymiai nerūpėjo. Jis pa­
tyrė labai sudėtingą jausmą, kai Ksana, išdalijus su pa­
žymiais namų rašomuosius, priėjo prie jo ir pasakė:
— Tu, Senia, tikras bičiulis! Ačiū tau. Aš tau taip
dėkinga... tai yra mes visi...
Senia Gračikas nieko nepasakė. Jo širdis kaito nuo
malonaus pasididžiavimo, o ausys dar karščiau degė.
Jam buvo ir gera, ir baisi gėda. Ką gi, jis padarė taip,
kaip prašė Ksana. Jis patempė du atsiliekančius, teisybe
ar neteisybe, bet patempė. Jis grąžino į komandą du ge­
riausius bėgikus. Kad Ksana žinotų, kaip visa tai buvo
pasiekta! O, beje, kas gi čia blogo? Štai Nikiforas Kolo­
broda, įžymus šachtininkas, išgarsėjęs brigadininkas,
taip pat padeda atsiliekantiems ir tikriausiai už juos ne
kartą prakasa, kad neatsiliktų visa brigada. O garbė jų
visų bendra. Nieko čia blogo ir nėra, jeigu gerai išsiaiš­
kinsi!.. Taip samprotavo Senia.

269
 V I sk yrius

DVI KRIVŪLES

„Šiuo pareiškiu visiems, kad mano mirties atveju..."

Šie žodžiai jau kelios dienos neišėjo Pjerui iš galvos.
„Mano mirties atveju..." Nejaugi senelis Artiomas jau­
čia artėjantį galą? O jis atrodo dar toks šaunus. Svarią
jėgą jauti kiekviename jo judesyje, kaip be jokios įstan­
gos jis, eidamas pasivaikščioti, pakelia savo sunkiasvorę
lazdą arba namie pastumia vienu pečiu ąžuolinę spintą
ir perkelia ją į kitą vietą. Teisybė, pastaruoju metu se­
nelis pastebimai silpnėja. Rytais beveik nedaro įprastos
gimnastikos, aiškindamas, kad jau sunku. Dažnai skun­
džiasi širdimi, vartoja validolą ir lašinąs jo ant cukraus,
po kelis kartus per dieną skaičiuoja pulsą, kažkokiu ne­
įprastu liūdnu atidumu kartais žvelgia į Pjerą ir linguo­
ja galvą, susirūpinęs atsidūsta. Ir vis dėlto toks tvirtas,
neįveikiamai galingas ir savotiškai gražus atrodo se­
nelis, kai su savo plačiabryle skrybėle, žaisdamas pus-
antrapūde lazda, eina gatve, raitydamas širmus ūsus, iš­
kilniai linksėdamas iš savo ūgio aukštumos žmonėms,
kurie jį sveikina...
O štai, pasirodo, apie ką jis galvoja, kai lieka vie­
nas: „Mano mirties atveju..."
Praeitą sekmadienį, kai Pjeras kartu su visais buvo
atleistas į „didžiąją žemę" ir sėdėjo namie už Artiomo
Ivanovičiaus stalo, perrašinėdamas į švarraštį iš Senios
juodraščio rašinėlį „Mano mėgstamoji knyga", jam ne­
tyčia pakliuvo šis popierėlis. Jis išsyk pažino senelio
braižą. Tai taip pat tikriausiai juodraštis, tiek jame pa­
taisymų, užbrauktų žodžių. Raštas baigiasi vidury saki­
nio. Gal būt, senelis Artiomas ėmėsi rašyti visa iš naujo
arba dar nebaigė rašyti, kas pradėta. Bet į Pjerą lyg
270
šalčiu padvelkė žodžiai, stambiai parašyti lapo viršuje:
„Mano mirties atveju..."
„Šiuo pareiškiu visiems, kad mano mirties atveju,
jei tikrai bus surasta įvairių vertingų daiktų, kuriuos
fašistai pagrobė ir užkasė, kaip pranešė kai kurie asme­
nys, ir jei šių daiktų tarpe bus, kaip sakė tie patys asme­
nys, antroji „Gladiatoriaus kapo" taurė, pora tos, kurią
aš turiu, tai prašau žmonių tikėti manimi, kad nors aš
ir stipriai nusikaltęs Tėvynei ir žmonėms, bet čia aš
buvau visai sąžiningas, Tėvynės neišdaviau, ir šiuo at­
veju viskas įvyko be jokių kėslų iš mano pusės, todėl
ir pra..."
Tuo ir baigėsi paslaptingasis testamentas.
Pjeras stebėjosi ir jautėsi priblokštas. Vadinasi, tei­
sybę sakė tuomet tiedu, apie kuriuos senelis ir girdėti
nenorėjo. Matyt, senelis Artiomas žino, kad antroji tau­
rė gali būti paslėpta tarp kažkur užkasto lobio ir su ja
slypi kažkas, ką senelis laiko gilioje paslaptyje, ir kad,
vėl jai pasirodžius pasaulyje, gali grėsti jam mirtina
gėda... Kažkas dar buvo parašyta to popierėlio pakraš­
tyje. Braižas skubus, dėl daugybės pataisymų sunku
įskaityti. Pjeras nespėjo sužinoti, nes netikėtai atėjo po
pasivaikščiojimo senelis. Jis pamatė Pjerą už savo stalo.
Gerai dar, kad tas, vos išgirdęs senelio žingsnius, susi­
prato uždėti ant viršaus vieną iš knygų, pridengęs ja
lapelį. Artiomas Ivanovičius išsyk, neramiai žvilgtelėjęs
į stalą, tarsi skubėdamas jį nukraustyti, paėmė ir knygą,
ir tą popierėlį ir užrakino stalčiuje.
„O gal vis dėlto parašyti tiem dviem jų nurodytu
adresu",—galvojo Pjeras. Parašyti, pranešti, kad jis pa­
sirengęs pasidalyti... Ne, nieko jam nereikia, jis viską
pasirengęs atiduoti, kad tik sugrąžintų tą antrąją taurę,
kad seneliui daugiau nebegrėstų nei negarbė, nei gėda,
kuri kažkodėl slypi kažkur paslėptoje olivino vazoje.
271
 Neblogai, žinoma, būtų ir sau pasiimti pusę lobio...
Ne, ne sau! Pjeras jau buvo bepriprantąs, kad galima
galvoti ne tik apie save. Štai, pavyzdžiui, gerai būtų
pastatyti naują, gražų, tikrą paminklą Grigorijui Tulu-
bejui. Ir, žinoma, visai ne dėl Ksanos. Jei jau apie tai
prasitarta, tai Milka jam labiau patinka. Ji stotinga mer­
giotė, moka ir akimis mirktelti kalbėdama. O Ksana to­
kia jau viščiukas, senelės mergaitė. Būtų galima taip
pat už tas lėšas, jas atkasus, įrengti naujoje mokykloje,
kai persikels į „didžiąją žemę", jūrų kabinetą. Ir kad ten
būtų dirbtuvė, kur būtų gaminami gražūs laivų mode­
liai. Taip pat neblogai. O blogiausiu atveju pavaišinti
visą klasę —jei jau linksmintis, tai linksmintis,—visą
klasę ledais po tris porcijas žmogui. Tai irgi neblogai!..
Bet senelis uždraudė jam net galvoti apie kažkokius
ten lobius, liepė kartą ir visam laikui išmesti visa tai
iš galvos. Ar gerai bus, jei jis dabar paslapčia pradės
šiuos ieškojimus?
O kol kas reikia dėti visas pastangas, kad nors ta
šiandien dar ant senelio stalo stovinti taurė nepaliktų
Suchojarkos. Dabar taurė jau oficialiai vadinama: Ta­
rybų Sąjungos Didvyrio Tulubejaus vardo prizas, įsteig­
tas Artiomo Nezabudno. Jis turi pasilikti Didvyrio var­
do mokykloje. Pats to nepastebėdamas, Pjeras jau pri­
prato prie naujų draugų, pamažu išmoko vertinti jų
pagarbą, ir jis norėjo pasirodyti vaikams iš gerosios
pusės.
Vandens šventė buvo paskirta sekmadienį. Diena
pasitaikė, kaip tokiais atvejais sakoma, lyg užsakyta.
Saulėta, nekaršta, dvelkianti pavasariu. Ji tarsi pasi­
žiūrėjo į save ties Suchojarka išsiliejusio vandens veid­
rodyje ir, pasidabinusi, kas minutę darėsi vis gražes­
nė. Paskutiniai debesys dingo už horizonto, paliko gied­
rą dangų, ir jis dabar švyti visa savo mėlyne. Vėjelis
272
pūkšnoja vandens saugyklos paviršiumi, melodingai
kažką groja prie vandens stovinčių elektros tiekimo
stiebų laidais ir kilnoja kaip klavišus margas, iškabin­
tas virš valčių stoties jūrų signalų vėliavėles arba, kaip
paaiškino gerai žinąs visus jūrų dalykus Pjeras, šven­
tines vėliavas. Ir visa alsuoja kvapu, kurio dar niekada
seniau nežinojo šios vietos,—jau įšilusio prieš saulę
didelių vandenų kvapu.
Suchojarkos ir kitų kasyklų šachtininkai, svečiai iš
rajono centro su šeimomis, pasipuošę, linksmi, susi­
jaudinę, užėmė žiūrovų vietas, atskirtas lynais, pritvir­
tintais ant stovų palei krantą, kuris čia pusračiu juosė
vandens saugyklos įlanką. Pačiame kranto įlinkio cent­
re buvo iš lentų sukalta tribūna.
Čia susirinko draugai iš Suchoj arkos Tarybos ir par­
tijos komiteto ir garbingi svečiai iš rajono centro. Senia
pamatė už tribūnos barjero ir Galiną Petrovną Tulubej,
ir Bogdaną Anisimovičių, ir Nikiforą Kolobrodą, ir
kitus įžymius gyvenvietės žmones.
Jis matė ten, virš minios, gražią tėvo galvą. Tarasas
Andrėjevičius šypsojosi ir vis kažkodėl pasilenkdavo
ir linksmai žiūrėjo kažkur žemyn. Kai žiūrovai kiek
prasiskyrė, Senia pamatė, kad šalia tėvo, atsirėmusi
į turėklus, stovi Irina Nikolajevna. Ir Seniai taip pat
pasidarė kažkodėl linksma.
Irina Nikolajevna dažnai užeidavo pas Gračikus, kai
dar Senia gyveno „didžiojoje žemėje", ir Milica Gena-
dijevna vis šniokšdavo ir taip barškindavo indais virtu­
vėje, kad vieną kartą net persistengė ir sudaužė rozetę
uogienei. Be to, ji, pasisukusi link durų, į kambarį, kaž­
ką bambėjo apie kai kurias pernelyg mokytas pasipū­
tusias, be jokios gėdos taip ir lendančias į svetimus
namus... Bet jau seniai Senia buvo matęs tas paraudu­
sias, apsiblaususias ir klaidžiojančias tėvo akis, į kurias
18. L. Kasilis 273
būdavo nemalonu žiūrėti. Ir puikiame benzino kvape,
kelionės vėjyje, plevenančiame aplink tėvą, nebebuvo
to nepakenčiamo tvaiko, kurį su tokiu pasišlykštėjimu
pajusdavo Senia išsyk, kai tėvas, būdavo, ateina įsi­
linksminęs.
Milica veltui statydavo per pietus priešais Tarasą
Andrėjevičių stikliuką —tėvas nustumdavo jį į šalį.
„Įžadas,—sakydavo jis sumišęs, bet tvirtai.—Atleiskite.
Žodį daviau."—„Tai kam jau taip, įdomu?"—„Kam da­
viau—tas žino. O aš prisimenu ir laikaus."—„Štai jums
kokį kablelį pastatė",—gėlė Milica Genadijevna. „Ne,
tai ne kablelis, o taškas! —atkirto Tarasas Andrėjevi-
čius.—O po taško didžioji raidė rašoma. Dabar, Milica
Genadijevna, nauja eilutė mano gyvenime. Su didžiąja
raide pradžioj. Tai jums sunku suprasti."—„Kur jau
mums...—įsižeisdavo Milica.—Mes institutų nebaigę."
Senios etapas vandeniu eina kaip tik priešais pačią
tribūną, tikriau sakant —iš jos užpakalio, nuo pat prie­
plaukos, kur dabar Machanas šeimininkauja, iki mažojo
kelto, pririšto už keleto šimtų metrų nuo jos priešingoje
į krantą įsirėžusios įlankos pusėje.
Iš viso dešimt etapų. Pirmajame etape —berniukai,
paskiau estafetę turi perduoti mergaitėms, iš kurių nau­
jame etape lazdelė vėl pereina į bėgikų rankas. Iš jų
lazdelę priima dviratininkai, paskiau vėl bėga mokslei­
vės, kurias kitame etape pakeičia berniukai.
Paskiau mergaičių estafetė, ir po savo etapo jos per­
duoda ant vandens. O po vandens etapo —vienas mer­
gaičių etapas ir pagaliau baigiamasis —berniukų etapas.
Fizkultūrininkas Dmitrijus Antonovičius labai gud­
riai paskirstė komandos jėgas visuose dešimtyje etapų.
Pirmajame etape estafetę turi nešti Riomka Šibencovas,
jau nuo seniai garsus bėgikas Tulubejaus vardo mokyk­
los pionierių tarpe. Tikėtasi, kad jis išsyk paliks varžo-
274
 vą šiame etape, ir tai įgalins komandą, plečiant ir įtvir­
tinant laimėjimą, nunešti savo lazdelę toli į priekį. O
priešininkui galutinai nugalėti paskutiniame, baigia­
majame etape pastatytas Pjeras Kondratovas. Jis pasi­
rodė treniruotėse galįs startuoti, tai yra, jei reikia, pa­
siaukojamai daryti staigius šuolius prie finišo. Tiesa,
nuo rajono centro mokyklos finaliniame distancijos tar­
pe —geriausias varžovų mokyklos bėgikas Aleksejus
Zagornas, jau dalyvavęs srities moksleivių varžybose
ir užėmęs ten antrąją vietą.
Etapai paskirstyti širdį primenančioje distancijoje.
Startuoti turi ant kranto priešais tribūną, kur šakojasi
trasa. Bėgikai nuėjo pusračiu priešais laikrodžio rodyk­
lę, į dešinę nuo tribūnos. Estafetę reikia nunešti, perduo­
dant iš rankų į rankas, naujojo miesto sodo alėjomis ir
pristatyti dviračiu prie Pervomaiskajos. Paskui, toliau
darant lanką, grąžinti prie vandens saugyklos, dabar
jau iš kairės nuo tribūnos, prie prieplaukos, plaukti per
įlanką baidare prie dviejų paskutiniųjų etapų ir vėl
krantu grįžti atgal, prie tribūnos, patenkant —jau iš de­
šinės —į posūkį prie išeities taško. Starto riba yra kartu
ir finišo linija.
Vienuolika valandų keturiasdešimt penkios minutės.
Saulė stovi tiesiog viršum galvos. Vandens saugykla
akinamai mėlynuoja. Žiūrovai apsitaisę jau visai vasa­
riškai —šiemet laba'i ankstyvas pavasaris. Ir virš mar­
gos minios plevėsuoja, sukiojasi, nenustygsta vėjo iš
vandens saugyklos pagautos languotų, dryžuotų jūrų
vėliavėlių girliandos. O vėjas kvepia upe —šioms vie­
tovėms visai naujas, jaudinantis kvapas!
Groja orkestras. Vaivorykštės atspindžiai vandeny­
je slenka veidrodiniu paviršiumi. Dunda būgnas, tarsi
skaičiuoja minutes, likusias ligi varžybų pradžios.
Po penkiolikos minučių startas.
275
 Abiejų komandų dalyviai —tulubiečiai su melsvais
ir vaikai iš rajono centro mokyklos su rausvais marški­
nėliais —išsirikiavo priešais tribūną su garbės svečiais.
Ten pat priešais tribūną, ant staliuko, apdengto raudonu
audeklu, stovi brangusis prizas —Tarybų Sąjungos Did­
vyriui Grigorijui Tulubejui atminti prizas, įsteigtas
čempionų čempiono. Artiomas Ivanovičius nuvalė savo
gladiatorių, net akinamai blizga. Saulės spinduliai daro
pusiau permatomą oliviną ant plokštės, kurią galinga
sidabrine ranka laiko pakėlęs mažas atletas, ir žaidžia
siaurom akmens gijom ant taurės, kurią laiko prisikėlęs
iš kapo.
Kažin kam atiteks šiandien šis prizas?..
Galina Petrovna iš tribūnos pasako keletą trumpų
sveikinimo žodžių ir linki pergalės vertiems —tegul nu­
gali stipriausias!
Estafetės dalyviai išsivaikšto po savo etapus. Pasku­
tinę minutę, prieš išsiskiriant į vietas, Ksana prieina
prie Senios.
— Senečka! —kalba ji ir vis žvilgčioja į taurę, bliz­
gančią ten, vidury stalo.—Senečka, aš tave taip prašau,
aš tave tiesiog maldauju! Stenkis!
Senia nieko nesako. Jis mėgina alkūne uždengti tą
vietą savo melsvuose marškinėliuose, kurią vakar, kai
lygino, išdegino Ksana. Matyt, susimąstė ir paliko va­
landėlei karštą lygintuvą ant marškinėlių. Ne apie jį,
ne apie Senią, tikriausiai ji vakar susimąstė...
— Tu gi pati žinai... Aš visą laiką stengiuosi.—Dau­
giau jis nieko nekalba.
Suokia sirena. Dešimt minučių iki starto. Visi į vie­
tas! Dmitrijus Antonovičius su savo mažu raudonu mo­
tociklu su priekaba, į kurią susirioglino —nieko sau
krūva!—jo auklėtiniai, išvežioja juos į distancijos
etapus.
276
 — Na,—sako jis,—na, vaikučiai...—ir negrabiai
paploja visiems iš eilės.—Svarbiausia, kuo ramiau. Mū­
sų bėgimo technika geresnė. Tikėkite manimi. Stupina,
tu tik neuždelsk perduodant. Senia, prisimink! Plauk
vienodai, užkabink trumpai. Ir paskiau irkis lygiai. Pri­
simeni, ką aš tau esu sakęs?
— Prisimenu.
Tur būt, visų labiausiai jaudinasi pats taurės įstei­
gėjas. Jis ir vyriausiasis teisėjas. Jis su languotomis
kojinėmis ir sportinėmis golfo kelnėmis. Kiekviena kiš­
ka kaip geras aerostatas. Plonas sportinio fasono megz­
tinis su raudonu apvadu aplink kaklą ir smailu kampu
ant krūtinės. Ant jo galvos juokinga marga kepurė su
snapeliu. Jis žiūri į laikrodį, tikrina sekundmatį. Apžiūri
estafetės lazdeles ir jas įteikia dviem pirmiesiems bė­
gikams —Riomkai Štybui ir mažam įdegusiam žaliūkui
iš rajono mokyklos.
Dvylika. Visi tikrina laikrodžius. Teisėjas žiūri į
sekundmatį.
Starteris iškėlė languotą vėliavą. Starto teisėj as iškė­
lė ranką su pistoletu.
Šūvis. Bėga!
Senia prie savo etapo valčių prieplaukos starto mato,
kai Riomka, kiek uždelsęs starte ir išleidęs į priekį ma­
žą greitą priešininką, jau vejasi jį. Ne, kur ten varžytis
su Riomka! Senia dabar visa pamiršo. Jam reikia tik
viena, kad Riomka atbėgtų pirmas, pirmas perduotų
brangiąją lazdelę jau šokinėjančiai iš nekantrumo, trep­
sinčiai savo etape Katiai Stupinai. Greičiau, greičiau,
Riomka! Gerai! Vyras Riomka! Ne, kur jiems, rajoni­
niams, susilyginti. Tai bent Riomka, tai bent Stybas!..
Dabar Senia didžiuojasi juo, dabar visai Senia už jį, už
Stybą. Ir žūrovams šūkaujant, švilpiant ir plojant, Riom­
ka, smarkiai aplenkęs varžovą, pirmas perduoda ste-
277
 buklingąją estafetės lazdelę jau tarsi nuo jo nubėgan­
čiai, tik ištiesusiai į jį atgal už peties ranką, Katiai
Stupinai. Ir Stupina neblogai bėga. Žinoma, ne taip, kaip
Riomka, kur jai, mergiotei, bet vis dėlto bėga gerai.
Taip. Dabar lazdelė jau trečiajame etape. Ją paėmė Vi-
tia Chalilejevas. Viskas gerai. Viskas vyksta, kaip rei­
kia. Gerai, Vitia!
Tik dabar rajono mokyklos lazdelė išėjo į šį etapą,
o Vitia Chalilejevas jau baigia jį. Neseniai pasodinto
naujo miesto parko alėjoje jauni medeliai dar nesu­
glaudė lapų virš tako. Ir žiūrovai, dabar nusisukę nuga­
ra į vandens saugyklą, mato, kaip ten bėga bėgikai.
Ir štai lazdelė jau Sureno Arzumiano rankoj. Nagi,
Surikai, pasirodyk! Jei ne ta tėvo istorija, kuri prarijo
ir Senios pinigus iš taupyklės, gal ir Senia šiandien dum­
tų su savo dviračiu. Nieko, tegul Surikas! Mink peda­
lus, nesižvalgyk! Ten, užpakaly, vaikinas iš rajono mo­
kyklos taip pat jau užšoko ant dviračio...
Ne, niekas nepavys Suriko! Iš jo jau paėmė lazdelę
Mira Chižina, penktokė, geriausia bėgikė. Ta pati, kurią
Surenas visuomet erzina: „Lūšnoms taika, rūmams
karas."
Puikiai, Mira, gerai bėgi! Stipriai! Laikykitės, rajo­
niniai Sporto rūmai! Džiaukitės, Suchojarkos lūšnos!
Lazdelė jau Juros Brylevo rankose. Posūkis į krantą...
Na, neapvilk, Jura, ko delsi? Greičiau!.. Šitaip. Štai jau
tavęs Milą laukia. Ei, nemažink greičio! Žiūrėk, koks
greitas berniukas iš rajono mokyklos, kuris bėga šešta­
jame etape. Jis sutrumpino nuotolį. Oho, kaip bėga!
Kad nepavytų...
Jura Brylevas bėgdamas įdėjo lazdelę į ištiestą jam
putnų Milos delnelį. Greičiau, gyviau, Milą! Štai, štai...
aš laukiu tavęs.
2 78
 Senia šokinėja ant prieplaukos lentų pakloto. Tuo­
jau paims iš Milos lazdelę, šoks į stovinčią jau šalia jo
baidarę, įbes lazdelę į specialų lizdą ir —dės kaire, de­
šine, vienu, kitu dviplokščio irklo galu —pasileis to­
lyn lygiu vandeniu... Ak Milą, kokia nepaslanki! Sto­
rulė vėpla, nejaugi negali greičiau? Na, delsikė!
Machanas, prieplaukos inventoriaus prižiūrėtojas,
jau laiko už laivagalio dvi baidares: vieną su raudona
vėliavėle, kitą su mėlyna, ir laukia žiūri į artėjančių
varžovų pusę.
O Senia šokinėja iš nekantrumo, iššoka ant kranto,
dirsčioja j baidarę, nušoka atgal. Čia reikia viską ap­
skaičiuoti, kad neprarastum nė sekundės dalelytės. Na,
duok šen!
Ir štai, sudrėkusi nuo daugelio rankų, jų sušildyta,
stebuklingoji lazdelė smarkiai įsminga jam į delną. Jis
suspaudžia ją kuo stipriau, išsyk šoka į baidarės angą
ir įkiša lazdelę į specialų lizdą.
Machanas pastumia valtį iš galo ir pašaipiai šaukia
įkandin:
— Visu greičiu! Dumk, kiek įkabini! Laimingai!
— Žiūrėk, kaip kerta! —sako Nikiforas Kolobroda
šalia stovinčiam Bogdanui Anisimovičiui.
— Stengiasi,^ sutinka tas.
— Tai Bent Senia Gračikas! —Ir patenkinta Galina
Petrovna linguoja galvą: —Na ir Senia!
— O tėvas ar mato? —klausia Nikiforas Kolobroda.
— Kur nors čia,—atsako Bogdanas Anisimovičius.
— O kaip jis? —pasidomi Kolobroda.
— Tiesiog nuostabu. Štai jau kiek laiko —nė į bur­
ną! Artiomui Ivanovičiui, sako, žodį davęs.
— Argi? Argi čia Artiomas Ivanovičius kuo dėtas?
— Kas žino...
279
 Bet Senia tuo metu, -plaukdamas per įlanką, girdi už
nugaros dažnus pliaukšėjimus, kurie vis spartėja ir kas­
kart darosi garsesni. Tai jo porininkas priešininkas, jo
tiesioginis varžovas tame pačiame etape, varo smarkyn
savo baidarę. Senia jau seniai jį pažįsta. Jis keletą kar­
tų jį yra matęs treniruotėse. Prieš valandėlę, kai juodu
čia ant vienos kojos, čia ant antros šokinėjo, nekantriai
laukdami, ruošėsi perimti estafetę, jis stebėjo: taip,
varžovas visa galva aukštesnis už jį ir rankos ilgesnės.
Kai mostels irklu —tikriausiai išsyk truktels valtis met­
rą į priekį...
Jis negirdi, kad jam šaukia nuo kranto iš už lyno žiū­
rovai. Jis žino tik viena: reikia kuo greičiau ir pirmam
nuskrieti štai iki to plaustelio prie kranto, kur stovi
lengvakojė, plonytė figūrėlė, kurios nė su kuo nesupai­
niosi. Taip, ten laukia Ksana. Ir kaip laukia! Ech, kad ji
visuomet taip jo lauktų! Reikia greičiau jai perduoti
estafetės lazdelę. Ir jis neapvils. Jis nesiduos aplen­
kiamas.
Bet kas gi darosi baidarei? Ji tarsi pasunkėjo. Kaž­
kas šaltas išsyk sunkiasi, o dabar jau trykšta Seniai ant
kojų. Tai bent istorija! Kas per velniava? Baidarė lei­
džia vandenį. Ji aiškiai prisipildo vandens. O tik vakar
vakare jie kartu su Dmitrijum Antonovičium ją tikrino,
ir viskas buvo kaip reikiant. Ar tik ne Machanas ką nors
padarė?
Dmitrijus Ąntonovičius pribėga prie pat vandens,
kažką šaukia į garsiakalbį. Vienas iš teisėjų jam daro
pastabą: treneris neturi teisės kištis vidury etapo. Bet
ant kranto jau taip pat pastebėjo, kad Seniai kažkas ne­
gerai. Valtis vis gilyn ir gilyn nyra. Štai ji jau beveik
ligi pat denio vandeny. O likę apie dešimt metrų. Ir
čia, paskutinėje dešimtyje metrų, tas ilgšis, ilgarankis,
280
 lengvais mojais dviplokščiu irklu pasiunčia savo baida­
rę ilgu šuoliu pirmyn.
Na, dar truputį!.. Septyni metrai... penki... Raudono­
ji vėliavėlė jau už pečių. Štai jau nebereikia nė galvos
pasukti, kad ją pamatytum. Štai raudonoji vėliavėlė
jau susilygino su mėlynąja. Rajono mokyklos irkluoto­
jas lenkia, džiaugsmingai šaukiant vaikams, atvyku-
siems iš kitų kasyklų. Jis pralenkia Senios baidarę, ku­
rios jau beveik nematyti virš vandens. Ir vargšė Ksana,
besiblaškanti ant tiltelio krašto, ištiesusi į jį rankutę,
tikriausiai jau nebegaus estafetės lazdelės, nes vis vien
ją išmes ant žemės ar į vandenį, o tai pagal varžybų
sąlygas —visiškas pralaimėjimas. Ir štai jau bangelės
ritasi per lengvą, ploną denį, ir jau Senia pats ligi juos­
mens vandenyje. Tik mėlyna vėliavėlė dar slenka pa­
viršiumi. Tik štai prie Senios nuo kranto dumia motori­
nė valtis.
Bet jis šaukia:
— Nereikia, nereikia!.. Aš pats.
Ir, pagriebęs iš lizdo lazdelę, laiko ištiesęs ranką
virš vandens. Apie pusantro metro iki plaustelio. Bet
juk ne veltui jis taip ilgai mokėsi plaukimo teorijos,
o dabar jau savaitę dirbo, Dmitrijui Antonovičiui vado­
vaujant —ir ne taip, kaip pataria „Namų sekretorius-
patarėjas", o taip, kaip iš tikrųjų reikia veikti vande­
nyje. Ir, išsikabarojęs iš išslydusios iš po jo baidarės
angos, atsispyręs kojomis, mostelėjęs laisvąja ranka,
prisitraukia prie plaustelio krašto, įsikabina į jį ir mato
tiesiog virš savęs kupinas sąmyšio ir dėkingumo Ksanos
akis ir jos plonutę ranką, traukiančią jam estafetę.
Bet ilgarankis jau prieš minutę perdavė lazdelę savo
partnerei. Ir Senia jau mato jos galvotrūkčiais tolstančią
nugarą raudonais marškinukais.
— Greičiau, greičiau, Ksana!
281
 Ksana dumia įkandin savo varžovės. Net iš tolo ma­
tyti, kaip ji smarkiai mina, dėdama visas savo jėgas.
Bet raudonieji marškinėliai neartėja. Raudonieji marš­
kinėliai vis dar priešakyje. Dar metras, kitas —ir rajo­
no mokyklos lazdelė perėjo paskutinio etapo starto li­
niją.
Paskutinis etapas! Paėmęs estafetės lazdelę, bėgikas
iš rajono mokyklos šūstelėjo tiesiąja prie finišo, prie
pergalės, prie prizo!
Bet štai ir tulubiečių lazdelė pernešama per ribą, ski­
riančią paskutinį etapą. Ji dabar jau Pjero, kuris paėmė
ją keliomis sekundėmis vėliau, rankose. Viskas dabar
priklauso nuo Pjero. Visi žiūri su viltimi į Pjerą.
— Spausk, Kondratovai!..
— Pi-er —kvadratas! Pi-er —kvadratas! —mokslei­
viai choru drąsina bėgiką, šaukia iš tribūnos.
Tarasas Andrėj evičius daužo kumščiu į turėklus, kol
Irina Nikolajevna, stovinti greta, mandagiai, bet tvirtai
prispaudžia jo ranką prie turėklų. Jis tarsi net ir nepa­
stebi to, bet jo kumštis atsigniaužia. Artiomas Ivanovi-
čius Nezabudnas atsistoja visu savo didžiuliu ūgiu. Už­
pakalyje stovį žiūrovai jau nebešaukia jam: „Pilieti, pa­
sitraukite, nematyti..." Visi supranta: niekas dabar ne-
bepasitrauks. Ir už Nezabudno minioje pasidaro tuštu­
ma, ištisas koridorius. Žiūrovai iš kairės ir dešinės sten­
giasi pažvelgti jam pro alkūnes ir pečius. Taip, dabar jau
visi stovi, niekas nesisėda. Garbingieji svečiai atsistoja
tribūnoje.
Pirmyn, pirmyn! Pjerai, brangusis! Dar dar... Dabar
visos Senios viltys —Pjeras, visi linkėjimai jam. Seniai
nieko nereikia, kad tik Pjeras pirmas atbėgtų. Tiktai!
Tik tegul nugali, ir taurė atiteks mokyklai. Ir Ksana
džiaugsis. Bet paskutiniame etape iš rajono mokyklos
bėga pats Zagornas, Lioša Zagornas, pavojingiausias
282
 varžovas. Jis rajono varžybose visuomet aplenkia su-
chojarkiečius. Pjeras jo nepavys. Kad ir kaip uoliai, ati­
duodamas visas savo jėgas bėgimui, lekia Pjeras pas­
kui Liošą Zagorną, atstumas, skiriantis vieną bėgiką nuo
kito, lieka tas pats. Jis tik keičia spalvą, tas prakeiktas,
neapkenčiamas, niekaip nenugalimas tarpas. Ką tik jis
buvo pilkos spalvos, kai bėgikai bėgo šlaku pabarstytu
baru. Paskiau jis pasidarė žalias, kai varžovai perbėgo
pievelę. O dabar jis oranžinis —bėgikai įbėgo į smė­
lėtą keliuką, vedantį jau prie finišo pakrantėj. Jis kei­
čia spalvą, tas neįveikiamas atstumas, bet netrumpėja.
Jis lieka toks pat. Jis tik keičia vietą.
Bet kas tai? Palaukite! Taip tik atrodo ar tikrai?..
Atstumas tarp priekyje bėgančio Zagorno ir iš visų jė­
gų mėginančio jį pavyti Pjero staiga ima trauktis kaip
guma. Vis mažyn ir mažyn. Ir va tiesiog išnyko. Pjeras
priartėjo prie pat bėgiko su raudonais marškinėliais.
Ne, draugai, ne, brangieji, tai teisybė! Jie bėga jau šali­
mais. Zagornas mėgina spustelti. Jam pavyksta, ir jis
įtemptai bėga kiek priekyje, dirsčiodamas per petį į prie­
šininką, toliau bėgantį prie pat jo'. Atstumas, lyg gu­
melė, tampriai siejanti abu bėgikus, vėl kelioms sekun­
dėms išsitempia. Bet Pjeras tarsi laikosi nematomo, trau­
kiančio jį į priekį glaudaus ryšio su varžovu, ir atstu­
mas vėl ima mažėti, trauktis, ir Pjeras jau vėl bėga
petys į petį su Zagornu. O tas jau nebeturi jėgų spustel­
ti. Jis negali atitrūkti, pasiduoti pirmyn lemiamais kelio
metrais. Prieš juos jau plazda vėjyje baltas finišo
juostos serpantinas. Ir šią akimirką, kuri nulems viską,
Pjeras netikėtai padidina ir be to platų, lakų savo žings­
nį. Dar! Na!.. Tuojau!.. Štai! Mėlyni Pjero marškinėliai
pirmieji paliečia juostą, nutraukia ją, ir tulubiečių laz­
delė kažkokia sekundės dalelyte, į priekį ištiestos ran­
kos atstumu, aplenkia prie pat finišo ribos priešininką.
283
 O Pjeras, negalėdamas sustoti, nubėga dar keletą
žingsnių, pasitikdamas puolančius prie jo ir klykiančius
iš džiaugsmo vaikus. Plevėsuojantis finišo juostelės ga­
las, prispaustas priešpriešinio vėjo jam prie krūtinės,
pamažu nukrinta ant žemės.

V I I skyrius

VISKAS DINGO

Nors taurė buvo įteikta tuo pat metu pakrantėj, pa­

sibaigus estafetei, tulubiečiai nutarė kuo iškilmingiau­
siai atšvęsti pergalę. Suorganizavo specialų vakarą mo­
kykloje, didžiojoje klasėje, kuri ir seniau buvo naudoja­
ma kaip salė mokyklos vakarų dienomis, o dabar vadi­
nama, kaip laive, salionu. Pavakary, kai kabina iškėlė
iš po žemės į paviršių pasikeitusius šachtininkus ir jau
praėjo darbo diena, buvo užrakinti staluose ir spin­
tose aplankai su popieriais įstaigose, daug valčių su
Suchojarkos organizacijų atstovais ir svečiais iš rajono
centro priplaukė prie dambos ties mokykla. Iš rajono
atvyko kilnojamasis kinas. Žadėjo parodyti filmą „Tru-
bačiovo būrys veikia". „Salione" uždangstė langus, me­
chanikas jau reguliavo savo aparatą aukštai iškeltu virš
objektyvo storu disku —aparatą, kaip kartą kažkas pa­
stebėjo, panašų į disko metėjo statulą, perdirbtą į kul­
kosvaidį.
Aštuntą valandą salė buvo pilna moksleivių ir sve­
čių. Laukė Nezabudno, kuris, vietos ir rajono fizkultū­
ros skyrių atstovų lydimas, turėjo iškilmingai įnešti
į mokyklą tulubiečių iškovotą taurę. Bet Artiomas Iva-
novičius kažkodėl užtruko.
Jau seniai išsirikiavo ties damba priešais įėjimą į
mokyklą visa komanda —visi dešimt žmonių. Visi de-
284
šimt taurę iškovojusių —nuo Riomkos Štybo iki Pjero.
Vaikai stovėjo išsirikiavę taip, kaip buvo paskirstyti
praeitą sekmadienį etapais estafetės trasoje. Ir Senia sto­
vėjo greta Ksanos, kupinas susijaudinimo, slapto mei­
lumo ir nė kiek neprikaištaujamas sąžinės. Jis laikė,
kad ne veltui pasidarbavo savo mokyklos garbei. Jei
prieš estafetę dar kažkas tvaksėjo jam širdyje, kai
prisimindavo namų rašinėlius, tai dabar, kai visos gud­
rybės, kurių turėjo imtis, davė tokį\>uikų rezultatą, apie
nieką bloga jau nebegalėjo galvoti. Tačiau Artiomo
Ivanovičiaus vis dar nebuvo.
O jį sulaikė štai kas. Prieš eidamas į mokyklą, jis
atsisėdo prie stalo nusiskusti. Skutosi senoviškai ne ne­
pavojingu, o pačiu pavojingiausiu skustuvu, drąsiai ve­
džiodamas jį virš kaktos, kaip stryku, negailestingai ir
nepriekaištingai glotniai nuskusdamas ašmenimis
skruostus, nušluostydamas muilą į popierių. Ir štai, ieš­
kodamas stalčiuje seno popieriaus, jis staiga surado ten
abu išplėštus iš sąsiuvinio lapus, kuriuose iš viršaus
viena ir ta pačia ranka buvo stambiai parašyta: „Mano
mėgstamoji knyga". Tai ne Pjero ranka. Abu lapai buvo
smulkiai prirašyti visai vienodu, bet nepažįstamu brai­
žu. Tai, be abejo, juodraščiai neseno kontrolinio darbo,
kurį parašė Pjerui ir, kaip dabar suprato Artiomas
Ivanovičius, Riomkai Štybui kažkas kitas, bet ne patys
gerieji bičiuliai. Aišku, kad kažkas iš moksleivių pa­
sistengė už Pjerą ir Riomką, kad jie galėtų dalyvauti
estafetėje.
Artiomas Ivanovičius ėmė prisiminti, kaip Pjeras su
Riomka kuždėjosi, kai prieš dvi savaites buvo atvykę
„apsilankyti", prisiminė, kai buvo užėjęs pas juos Senia
ir jie kartu, sandariai uždarę duris, apie kažką tyliai
kalbėjosi. Sportinės garbės riteris, čempionų čempionas,
ir pirmiau niekinęs sporte bet kokias, anot jo betariant,
»• t 285
„išdaigas", Nezabudnas negalėjo su tuo susitaikyti. Pas­
taruoju metu jis labai norėjo, kad viskas visur būtų
garbinga ir sąžininga. Ne veltui jis pats, nors ir vėlokai,
gyvenimo pabaigoje, kaip sakoma, išėjo į tiesų kelią. Ir
bet kokia nešvari gudrybė, jei jis ją pastebėdavo, skau­
džiai jį įžeisdavo. Reikėjo nedelsiant išaiškinti, ar špar­
galka sutampa su tais darbais, kuriuos Riomka ir Pjeras
pateikė kaip kontrolines namų užduotis. Senio nuotaika
išsyk smarkiai sugedo. Jis nežinojo, kaip jam pasielgti,
jei pasirodys, kad pažymiai, įgalinę abu bičiulius pa­
tekti į komandą, buvo gauti apgaulingai. Vadinasi,
taurė laimėta nesąžiningai. Bet, iš kitos pusės, jis labai
nenorėjo skaudinti nei Galinos Petrovnos, nei Bogdano
Anisimovičiaus, nei Ksanos, kuri taip džiaugėsi...
Vaikai, sutikę prie dambos ties mokykla Artiomą
Ivanovičių, išsyk pastebėjo, kad jis kažko susijaudinęs.
Beje, Nezabudnas pasakė, kad bloga savijauta. Širdis,
esą, sutrikusi. Jį išsyk norėjo nuvesti į salę, kur jau visi
nekantriai laukė įžymaus prizo įsteigėjo pasirodant, bet
jis paprašė Senią, Riomką ir Pjerą užeiti į gretimą kam­
barį, kurio durys buvo į estradą. Jis nutarė veikti
atvirai.
— Tavo rašysena? —staiga žemai sugriaudėjo Ne­
zabudnas ir prisitraukė sutrikusį Senią, mažuoju pirštu
užkabinęs jį už juosmens.
— Tai... tai... mano rašysena, tik...
— Taip,—tarė Artiomas Ivanovičius.—Aišku. Gra­
žu! Na tai, Pjerai, ir tu, Riomka, bėkite į savo dortuarą,
paimkite iš spintelės savo namų darbus, už kuriuos jūs,
šunsnukiai, pažymių prisigrobstėt... Na, tai kam sakau?
Arba, gal būt, tu,—kreipėsi jis į Senią,—viską atvirai
ir garbingai, sąžiningai pasakysi?
— Tai argi aš sau?..—nusiminęs prašneko Senia.
286
 — Aš suprantu, kad ne sau. Tu dėl šių štai dviejų
tipelių... U-u, akys jiems nerausta!.. Taip ir trenkčiau abu.
Ką dabar darysime?..—Artiomas Ivanovičius su baisin­
ga jėga nuleido pūdinį kumštį sau ant viršugalvio.—O
aš, senas kvailys, dienoraštyje ir pažymėjime pasiraši-
nėjaų. Džiaugiausi, kad senatvėje ir aš galiu pasirašyti
pavardę, kur pažymėta: „Tėvų parašas". Nė vienoje
afišoje savo pavarde taip nesidžiaugiau. Tėvų para­
šas—A. Nezabudnas... Po kuo gi tu mane garbingą pa­
vardę pasirašyti privertei, a?
— Aš gi ne jiems... Garbės žodis!—vebleno Se-
nia.—Manęs Ksana prašė... Ji gi norėjo, kad taurė tėvui
prisiminti pas mus liktų. Ką gi, ar aš negaliu padėti? O
paskiau mes vis tiek juos sumušėm, nors man kažkoks
gyvatė ir pragręžę baidarę, kad aš vos nepririjau.
Taip, Nezabudnas gerai žinojo baidarės istoriją. Ją
apžiūrint po estafetės, buvo rasta abiejuose šonuose po
dvi skylutes, pragręžtas apie pusantro centimetro aukš­
čiau vaterlinijos ir laikinai užteptas duonos minkštimu,
o paskiau iš viršaus uždažytas kreidos gabaliuku. Kol
valtis buvo tuščia, tos skylutės buvo virš vandens lygio,
kiek aukščiau vaterlinijos. Bet kai tik Senia estafetės
metu įšoko į valtį ir ji nuo jo sunkumo kiek nusėdo,
vanduo ėmė skalauti minkštimą, ir pamažu valtį pradėjo
semti. Tai senas, niekšiškas triukas, gerai žinomas upių
chuliganams. Bet Suchojarkoje, kur vanduo naujiena,
niekas tokių pokštų buvo negirdėjęs. Machanas tikino,
kad jis nė nepriėjęs prie valčių, tik saugojęs jas, ta­
čiau kažkokios žmogystos tikrai, kaip jam naktį rodės,
buvę priplaukusios. O kai jis išėjęs, jau nieko ne­
radęs. Kas žino, gal iš priešininkų komandos. Visų
nenusaugosi. Mažai kas teikė reikšmės jo paaiškini­
mams. Jau seniai buvo įpratę netikėti Machanu. Bet
287
dabar jis sugautas už rankos. Jį tik pažemino. Pikta­
darybė nebuvo įrodyta, bet nepriežiūra aiški.
Tačiau ką dabar daryti? Artiomas Ivanovičius pa-
sidribinęs sėdėjo ant suolo, padėjęs vieną ranką ant
kelio ir kita krapštydamas ežiuku pakirptą, pagal se­
novišką fasoną, galvą.
Atėjo vaikų iškviesta Irina Nikolajevna.
— Tai va, Irina Nikolajevna, kokia išdaiga.
Nezabudnas jai viską papasakojo. Prislėgta ji atsi­
sėdo ant suolo. Jos akys sumišusios klajojo tylinčių
vaikų veidais. Ir, kaip Seniai atrodė, ji pasidarė kaž­
kuo nuostabiai panaši į Ksaną. O kokia dabar Ksana,
Senia nė pažvelgti nesiryžo.
Įėjo Glėbas Silyčius. O paskui jį Jelizaveta Porfir-
jevna. Abu susijaudinę.
— Kas yra? Kodėl gaištama?
Teko ir jiems pasakyti.
— Na štai, galite džiaugtis!..—pradėjo Glėbas Sily­
čius. Jis buvo kiek benustembąs, bet liko ištikimas
sau.—Aš manau,—jis kalbėjo toliau jau vienodu, rit­
mingu, kaip metronomas, balsu,—aš manau, kad visa
tai nors ir labai apgailėtina ir iš mūsų pusės turi būti
besąlygiškai pasmerkta, tačiau... ė-ėm... man atrodo, tai
grynai mokyklos vidaus reikalas. Ir, kadangi šiandien
jau šis klausimas išspręstas, vaTgu ar tikslinga pateikti
jį pašalinių teismui, sukeliant tuo pačiu priekaištų mo­
kyklai ir metant, vadinasi, juodą dėmę jos reputacijai.
Vardas, kurį lig šiol garbingai turėjo mūsų mokykla...
— Na, žinote!..—neišlaikė Irina Nikolajevna.
Ir dabar, rodos, Glėbas Silyčius nusistebėjo. Šiaip ar
taip, jam jau nepavyko nuslėpti, kad jį nustebino toks
griežtas jaunutės mokytojos vadovės įsikišimas.
288
 — Prašyčiau jus tačiau,—sulaikė jis Iriną Nikola-
jevną ir nukreipė paaiškinančias viršininkiškas akis
į vaikus.
— O kas,—įsidrąsino, tai pastebėjęs, Riomka Šty-
bas,—kas čia blogo? Sportinė gudrybė. Futbole tai va­
dinama išsisukimu, apgaulingu judesiu. Apie tai ir per
radiją kalba, kai futbolą transliuoja. Ir nieko blogo.
— Ir teisybė!—pasipurtė Senia.—Irina Nikolajev-
na, na kas gi čia blogo? Mane paprašė padėti. Aš ėmiau
ir padėjau draugams. Tai kovinė savitarpė pagalba. Pa­
tys visur kalba... iš kiekvieno, kas geriausia, visiems,
o iš visų bet kuriam... O jei ką padarysi, tai išsyk jau
kalbos!..
Tyliai apgailestaudama, pažvelgė į Senią ir į jo du
nevykėlius globotinius senoji mokytoja Jelizaveta Por-
firjevna, kuri kol kas pati dar nė žodžio nebuvo prataru­
si. Bet Senios argumentas privertė Nezabudną suabejoti.
Juk taip. Kas gi čia blogo? Žmogus padėjo savo koman­
dai, padirbėjo draugams. Teisybė, pats parašė už juos
rašinėlį. Bet jau tai jo garbė ir nuopelnas. O dėl to pa­
keisti varžybų rezultatus —tai ir gėdą užsitrauksi, ir bus
neteisinga.
— Leiskite!—tarė tuomet Jelizaveta Porfirjevna.
Pasiremdama stora lazda ir šlubčiodama nesveika koja, ji
išėjo į priekį.—Na, paimkime nors šachtą. Jei jau Gra-
čikas pats prasitarė apie savitarpę pagalbą kolektyve.
Gerai... Puiku!.. Štai vienas šachtininkas, sakysime, iš­
dirba šimtą dvidešimt procentų normos, o kiti, kas ne­
paslankesnis, tik aštuoniasdešimt.
Ji lėtai ir aiškiai tarė kiekvieną žodį, tarsi diktuoda­
ma klasės uždavinio sąlygą.
— Taip, tik aštuoniasdešimt... Juk taip būna.
— Būna, —sutiko vaikai.
19. L. Kasilis 289
 Ir Artiomas Ivanovičius taip pat linktelėjo galvą:
kaip nebūna, atsitinka.
Tuomet Jelizaveta Porfirjevna ėmė aiškinti savo pa­
vyzdį toliau.
— Štai, sakysime, mūsų išgarsėjęs įžymus šachtinin­
kas Nikiforas Kolobroda, pats visuomet žymiai viršy­
damas normą, kad palaikytų šachtoje savo briga­
dos garbę arba, kaip sako Senia, pagelbėtų drau­
gams, už kiekvieną išdirbtų dar po dvidešimt trūkstamų
procentų. Tartum viskas tvarkoje. Na, gal būt, tik labai
pavargo įžymusis šachtininkas. Bet jo išdirbiui tai juk
neatsiliepė, jis savo išdirbo. Tai jau jo nuovargio, jo
asmeninio noro, jo paties kilnumo ir jo draugiško rū­
pinimosi klausimas.
— Taip, teisybė! —tarė, nudžiugęs Senia.—Aš štai
irgi taip suprantu...
— Blogai tu, Gračikai, supranti,—pertraukė jį mo­
kytoja. (Ir Senia nuliūdo, nespėjęs nudžiugti.) —Vadi­
nasi, tu manai, viskas sąžininga, a? Kaip manai? Na, ge­
rai. O jei tiedu tinginiai... (Pjeras ir Riomka panarinę
galvą ir paraudo.) Ne, aš šiuo atveju turiu galvoje tuos
tinginius šachtoje, o ne jus, jaunuoliai. Aš sakau, jei
tiedu tinginiai patys dirbtų iš visų jėgų, vadinasi, vals­
tybė gautų po šimtą procentų iš kiekvieno jų pačių.
Juk taip? O Kolobroda galėtų pats išdirbti papildomus
dar keturiasdešimt procentų, pridėjęs prie savo pus­
antro šimto. O taip kas išeina? Dėl jo kilnumo ir gerumo
šalis, valstybė taip ir negavo štai tų keturiasdešimties
procentų. Ar šiaip, ar taip skaičiuok, o tuos keturiasde­
šimt procentų nusuko ir jų nedavė du tinginiai... Aš jau
nekalbu, vaikai, kad geras kirtikas, jei sąžiningas žmo­
gus, nesiryš nuslėpti dviejų tinginių nuodėmių, užuot
privertęs juos pačius sąžiningai padirbėti. Aš įsitikinusi,
kad Nikiforas Kolobroda niekuomet taip nepasielgtų.
290
Man net nepatogu, kad aš jo vardą tokiame pavyzdyje
paminėjau. O mūsų mokykloje kaip išėjo šį kartą?
Užuot sąžiningai įvykdęs —nors tai ir labai sunku, aš
suprantu —duotą jam pionieriaus įpareigojimą, kaip rei­
kiant auklėjęs draugus, privertęs juos praturtėti tikro­
mis žiniomis, Senia padėjo jiems nuslėpti nemokšystę,
tingėjimą, neatsakingumą už jiems gautus ir klaidingai
jiems priskirtus pažymius. Kas čia? Kaip tas vadina­
ma, a?
Kaip tas vadinama, niekas nenorėjo pasakyti. Visi
suprato, kad išėjo negraži istorija, ir tylėjo. Tylėjo ir
nepatenkintas Glėbas Silyčius. Jis tik pečiais gūžtelėjo
ir nusigręžė, tarsi parodęs, kad nenori daugiau kištis.
Vargšė Ksana išbalusi bejėgiškai gręžiojosi tai į Artio­
mą Ivanovičių, tai į mokytoją, tai į vaikus.
— Taip, prasti popieriai...—pradėjo Nezabudnas ir
tik krenkštelėjo nutilęs.
Salėje daug kas jau trepsėjo kojomis, plojo delnais,
reikalaudami pradėti iškilmes.
— Ką daryti? —pasigirdo staiga skambus, neįprastai
aukštas iš susijaudinimo ir proverksmis Ksanos balse­
lis.—Tai, vadinasi, jūs manėte taip visus mus apgauti?
Ir mane, Gfačikai?
— Ksana, aš pasiryžęs...—buvo bepradedąs Senia.
Bet ji pertraukė jį.
— Geriau nutilk. Mėgsti visur kalbėti apie garbę,
sąžinę, o pats! Kaip tau ne gėda. Juk tu mus visus... O
sakei! Aš su tavim dabar niekuomet gyvenime daugiau
nedraugausiu ir nebendrausiu! —ir, slėpdama ašaras,
atsuko jam nugarą.
— Nesinervink, nesinervink, Ksanočka,—tarė Jeli-
zaveta Porfirjevna.—Tuojau pagalvosime, ką daryti.
— Ką daryti? —vos girdimai prabilo Senia.—„Ne
garsėti, o būti." Štai kaip Irina Nikolajevna mus, pio-
291
nierius, mokė. Reikia viską tiesiai pasakyti. Visą tei­
sybę.
Ksana puolė prie Irinos Nikolajevnos, nutvėrė jai
už rankų, prigludo galva prie peties. Ji jau nebegalėjo
sulaikyti ašarų.
— Ne... nereikia!.. Na, prašau, nereikia... atiduoti
taurę. Geriau dar kartą surengti estafetę. Juk jie taip
pat buvo nesąžiningi! Štai Gračikas vos nenuskendo. Aš
jus prašau —nereikia!
Senios širdį taip ir raižė į dalis gailestis ir suprati­
mas, kad poelgis nepataisomas.
— Na, tuomet,—paskelbė Irina Nikolajevna,—tuo­
met reikia pasakyti visiems. Ir tegul patys vaikai spren­
džia. Tegul pionieriai pasielgs taip, kaip jiems jų sąžinė
sako. Eime.
Jelizaveta Porfirjevna linktelėjo balta galva. Ir visi
pasuko link laiptelių, prie durų į estradą. Iš paskos sun­
kiai žingsniavo Artiomas Ivanovičius, apkabinęs viena
ranka brangiąją taurę.
Pjeras kiek sustabdė Senią:
— Klausyk, Grhačikai... Gal būt, man gerhiau pa­
čiam viską pasakyti?
— Aš tavim dėtas, Kondratovai, taip ir padaryčiau.
— Bet aš negaliu. Kaipgi aš išeisiu... ir žiūrhėsiu
jiems į akis... ir kalbėsiu...
— Tada užsimerk,—patarė Senia.
— Bet vaikai neužsimerhks. Irh visi mane matys. Na,
kad taip tuo metu niekas į mane nežiūrhėtų...
— Palauk! O jei į tave niekas nežiūrės, tu pasakysi?
— Parol-doner... 1 Garhbės žodis, pasakysiu.
— Tuomet eik ir prašyk žodžio. Aš atsakau —nie­
kas nežiūrės. Kai tik paprašysi žodžio, aš...

1 Garbės žodis (pranc.).

29 2
 Jis ėmė kažką kuždėti Pjerui.
Tas, atkišęs ausį, išsigandęs šnairavo:
— Meluoji...
— Neturiu įpratimo. Eik.
— O tu?
— Pats pamatysi. Man į vaikus žiūrėti, manai, ne
gėda?
Pjeras paskutinis įėjo į salę ir, į nieką nežiūrėdamas,
užėmė savo vietą prezidiume.
Kadangi visi jį laikė estafetės herojum, nulėmusiu
jos rezultatą, kai, rodės, jau buvo pralaimėta, vėl kilo
plojimai, kurie nutilo tik po ovacijos Artiomo Iva-
novičiaus Nezabudno garbei.
Taurė buvo pastatyta ant didžiosios tumbos scenos
pakraštyje, kairėje, prie pat portalo. Uždanga, susime­
tusi raudonomis klostėmis, tarsi drapiravo tirnibą. Ir vis­
kas atrodė labai šventiška.
— Na, Pjerai, pradėk, kalbėk, o paskui bus vėlu,—
Senia pakuždėjo kaimynui iš už uždangos. Jis dingo, bet
po valandėlės vėl pasirodė, kuždėdamas:—Na ko gi
tu?.. Kalbėk...
Bet tas tik galvą papurtė, siaubingai žvilgtelėjęs į
Senią.
Tuo metu rajono laikraščio fotokorespondentas jau
nusitaikė savo aparatu į taurę, užšoko ant kėdės, pa­
spaudęs vaikus pirmoje eilėje. Ir vienas iš berniukų, iš­
didžiai pasisiūlęs šią dieną būti jo padėjėju, įjungė į liz­
dą tūkstančio žvakių lempą. BrakšL Kažkur pasigirdo
silpnas spragtelėjimas, ir viskas paskendo visiškoje
tamsoje. Tur būt, seni kamščiai neišlaikė.
Ir visiškoje tamsoje, kurioje paskendo uždangsty­
tais langais salė, pasigirdo Pjero balsas:
29 3
 — Vaikai, palaukite! Aš tuojau viską pasakysiu. Tai
aš, Pjerhas Kondrhatovas. Teisybė, vaikai, rheikia grhą-
žinti taurę.
Salė tamsoje rūsčiai sušuko, suūžė, bet paskiau pra­
švilpė:
— Tsss!..
— Taip... rheikia atiduoti. Nesąžiningai pasielgta,
negrhažiai... Už mane ir už Šibencovą Rhiomką kontrho-
linį parhašė Grhačikas. Irh iš matematikos jis mums iš-
sprhendė...
Salėje buvo taip tamsu ir tylu, kad, rodės, tarsi visi
išėjo iš jos, sandariai uždarė paskui save duris ir nė
gyvos dvasios aplink neliko. Ir staiga visi kartu ėmė
šaukti, trypti, trankyti suolus.
— Peržaisti! —griaudėjo tamsa salėje.
— Neteisinga atiduoti!
— Neteisinga!
— Peržaisti!..
Kažkur jau subraškėjo degtukų dėžutės ir net šen
ten čirkštelėjo žiburėliai, čirkštelėjo ir užgeso. Kai ku­
rie vis dėlto turėjo degtukų, bet kiekvienas bijojo, kad
jį dar, ko gero, įtars rūkant.
Pasigirdo kojų trepsėjimas, girgžtelėjo durys, kažkas
išbėgo į tamsų koridorių. Kažkur išvertė kėdę, paskui
balsai iš oro pusės, koridoriuj. Iš ten blykstelėjo kiše­
ninio žibintuvėlio spindulys, ir staiga viską nutvieskė
ryški, o po tamsos nepakenčiamai akinanti šviesa. Kamš­
čius pataisė.
Bet pradžioje nustebusi salė tarsi žado neteko. O
paskiau viską pripildė nerimastingas, smarkiai didėjan­
tis gaudesys. Visi žiūrėjo į kairiąją sceno's pusę. Kai ku­
rie išsigandę mirksėjo, tarsi netikėjo tuo, ką mato.
Visi žvelgė į spintelę, ant kurios ką tik stovėjo tau­
rė scenos pakrašty. Taurės ten nėra.
294
 V I I I skyrius

NAUJI SENOSIOS PASLAPTIES ŽENKLAI

Taurė taip ir dingo paslaptingai, tartum išgaravo...
Buvo apžiūrėtos visos patalpos: laipiojo į pastogę, ati­
darinėjo sandėliukų dureles, žiūrinėjo į olandiškų kros­
nelių kūryklas, bet visi ieškojimai buvo nesėkmingi —
taurė visiškai nesuprantamai dingo. Šventė buvo su­
žlugdyta, tai nemalonus ir labai paslaptingas dalykas.
Stebėjosi svečiai, rankomis skėsčiojo mokytojai ir tulu-
biečiai moksleiviai. Kažkas iš vaikų pasakė Irinai Niko-
lajevnai, kad girdėjęs keistą pliūkštelėjimą už uždengto
lango, prie scenos, kaip tik ten, kur ties uždanga, pačia­
me pakraštyje, stovėjo staliukas su taure. Kiti tikino,
kad jie girdėję valties dilės garsą už dambos. Treti tei­
gė, kad kažkas, kai buvo tamsu, trepsėjo pastogės laip­
tais per virtuvę. Žodžiu, gandai ir žinios, už kits kitą
prieštaringesni, sklido mokykloje iš klasės į klasę, iš
dortuaro į dortuarą, kur šį vakarą niekas nemiegojo ligi
vėlyvos nakties. Bet taurės nė ženklo nebuvo.
O kai visi galop aprimo, pas Iriną Nikolajevną, jau
einančią gulti mokytojų kambaryje, pasibeldė septinto­
kas Vitia Chalilejevas —geriausias elektrotechnikas
mokykloje, jis pirmas puolė taisyti kamščių, kai užgeso
šviesa.
— Irina Nikolajevna, keistas dalykas, kamštis juk
neperdegė. Jį kažkas tyčia išsuko. O kai pašviečiau ži­
bintu, taip ir matau...
Viskas dar labiau susipainiojo.
Kai tik taurė dingo ir svečiai iš kaimyninės mokyk­
los sėdo į savo valtis, tulubiečiai slapčiomis spėjo žvilg­
telti po jų suolais, bet taurės nebuvo ir kaimynų valty­
se. Tik ir kam jiems taip elgtis, kai pagal visas taisyk­
les jie ir taip galėtų išsivežti taurę. Negi išsineš taurę
295
atgal pats Artiomas Ivanovičius. Niekas, suprantama,
nedrįso pasiūlyti jam atidaryti lagaminą, kuriame jis
atvežė taurę. O jis sėdėjo scenos pakraštyje, netoli nuo
spintelės. Jei jis panorėtų... Bet kam žmogui, kuris ką
tik atnešė jo pasiūlytą taurę, vogti? Ir kitą dieną mo­
kykla negalėjo nurimti, vis dar triukšmavo. Visose kla­
sėse ir dortuaruose šnibždėjosi, šnekučiavosi. Visi buvo
prislėgti, visi nežinojo, nė ką manyti. Daugelis spėliojo,
kad tai tas pats prakeiktas Machanas, kuriam smar­
kiai kliuvo po to atsitikimo Senios baidarei, patyliukais
tamsoje priplaukė prie dambos, į kurią išeina salės lan­
gas ties scena, ir, kai užgeso šviesa, per tą patį langą pa­
grobė taurę. Jau ketino pranešti kriminaliniam skyriui
ir iškviesti seklį šunį. Bet vargu ar jis galėtų ką nors
suuosti: dešimtys rankų jau lietė staliuką, darinėjo lan­
gą, dešimtys kojų pripėdavo scenoje...
...Pjeras kankinosi. Jis nerado sau ramybės. Vargšas
manė, ir ne be pagrindo, kad jis svarbiausias viso to ne­
malonaus sąmyšio kaltininkas. Jis matė, kaip sielojasi
ir kiekvieną dieną silpstąs senelis: jis juk dabar nesu­
prantamu būdu prarado ir antrą taurę... Pjerui buvo bai­
si gėda, kad jis apgavo vaikus: ir Ksaną, ir kitus, ku­
rie juo taip nuoširdžiai patikėjo. Jis taip norėjo, kad jį
ir vėl gerbtų draugai ir senelis, kuris tikriausiai dabar
irgi širdyje jį niekina! Reikėjo kažkam ryžtis ir pada­
ryti kažkokį didelį, visiems svarbų dalyką. Ir čia Pjerui
vėl ir vėl grįždavo mintis apie fašistų užkastas brange­
nybes, apie senelio paslaptį, kuri slypi ten, giliai neži­
nomoj slaptavietėj, bet esančioje kažkur čia, netoliese.
Jis nusprendė, kad parašys tuo adresu, kurį turėjo at­
mintinai išmokti Paryžiuje. Parašys, ir tegul jie praneš
vietą. O jis, žinoma, nieko nesakęs seneliui, suras
tuos lobius ir padarys visa taip, kad su jais susijusi tam­
si paslaptis daugiau nebekankintų senelio. Jei reikia, jis
296
sunaikins tą paslaptį. Gerai, tegul pusę ima tie, kurie
jam nurodys, kur yra slaptavietė. Juk apie tai niekas
nežinos. Užtat antrąją pusę jis atiduos mokyklai. Jo vis­
kas buvo apgalvota.
Paštą į mokyklą dabar veždavo su valtimi senas
laiškininkas Aleksandras Ustinovičius Gavriliukas. Se­
naisiais laikais jis vaikščiodavo pėsčias. Paskiau buvo
premijuotas dviračiu. O dabar jam išdavė prikabinamą
motorėlį. Ir jo valtis, smagiai dunksėdama, prilėkdavo
po mokyklos langais. Ir Gavriliukas, atsirėmęs viena
ranka į vairo rankenėlę, šaukdavo: „Ei saliečiai, priim­
kite paštą! „Pionierius" atėjo! „Pionerskaja pravda"!
„Murzilka", kas jaunesnis!"
Kas nepažįsta Suchojarkoje Gavriliuko! Kiek jis iš­
nešiojo mirties pranešimų ir šaukimų! Kaip dažnai jo
apsilankymas pranašaudavo graudžias ašaras! O kitą
kartą jį tuoj pat pasilikdavo aplaistyti džiaugsmo. Per
jį Pjeras ir nutarė išsiųsti registruotą avio laišką. Štai
kas jame buvo parašyta:
„Mano mielasis mesje,—Pjeras parašė prancūziškai
tame lape, kuris buvo įdėtas į kruopščiai užklijuotą
voką su užrašu „Avio".—Mano ligotas senelis labai
kenčia. Aš nutariau grąžinti jam taurę. Parašykite, kur
ji. Viskas bus padaryta, kaip susitarėm. Atleiskite, jei
yra klaidų. Aš dabar mokausi rusiškai ir, gal būt, pran­
cūziškai jau darau klaidų..."
Į Tulubejaus vardo mokyklą ateidavo daug laiškų iš
užsienio. Kai Nezabudnas atskleidė narsiojo partizano
Bogritulio paslaptį ir Genujoje sužinota, kad Staljeno
kapinėse palaidotas Grigorijus Bogdanovičius Tulube-
jus, ateidavo laiškų iš Italijos. Ir nė kiek nebūtų keista,
kad palyginti dar neseniai grįžęs iš užsienio moksleivis
Pjeras Kondratovas siunčia kažkam laišką į Paryžių.
297
 Bet, kai Gavriliuko motoriukas jau dunksėjo po mo­
kyklos langais, Pjeras staiga pajuto, kad gal visai blo­
gai pasielgta, pasiryžus priminti apie save ir apie tą
prakeiktą, bet viliojančią slaptavietę tiem dviem iš ano
priešiško, kraupaus, šlykštaus pasaulio. Jam norėjos
visam laikui pamiršti, kai visa tai liko kažkur praeityje
erdvės ir laiko atžvilgiu. Ar leistina vėl savo rizika nors
šitaip susisieti su tuo pasauliu, įsileisti jį vėl į savo gy­
venimą, kuriame dabar vyrauja griežta, bet gera ir
aiški tvarka, daug žadanti ateityje. Ir kartu Pjerui taip
norėjosi, taip reikėjo dabar pasižymėti. Jis —silpna­
valis vaikas, bet nepaprastai ištroškęs garbės. O dėl
šlovės kartais net silpni žmonės pasirengę rizikingiau­
siai pasielgti.
Ir vis dėlto jis neįteikė laiško laiškininkui Gavriliu-
kui. Paskiau ilgai, likęs vienas dortuare, žiūrėjo pro
langą, kaip pamažu sūkuriuoja ant vandens suplėšyto
laiško skiautelės ir vėjas nuo kranto jas varo vis tolyn
ir tolyn.

Tuo tarpu ėjo jau paskutinės senojo mokyklos namo

gyvenimo dienos. Po kelių dienų reikės visam laikui pa­
likti pastatą, paskirtą nugriauti. Pjerui tai buvo nauja,
tik neseniai jo susirasta pastogė. Visiems kitiems mo­
kyklos pastatas nuo seniai buvo lyg ir gimtųjų namų
dalis ar tęsinys. Visi dabar prisimindavo, kai čia atėjo
pirmą kartą, įsikibę motinų sijonų arba nepriprastų tėvų
rankų. Prisimindavo, kad Jelizaveta Porfirjevna tuomet
buvo dar ne per sena, jos plaukai rusvi, džiugūs, aukso
atspalvio, ne tokie, kaip dabar, tarsi kūgis, pridengtas
ankstyvo sniego. Ir kiek visokių žymių seniai neremon­
tuotose klasės sienose! Čia įbrėžti vardai, byloją kitą
kartą ne tiek apie šlovę, kiek apie pernelyg didelę mei-
298
lę savo klasei, kur pasirašiusieji leido ne vienerius me­
tus... Čia yra rašalo dėmių ir širdelių su strėlėmis bei
vardaženkliais, ir slaptų užrašų, kurie atstodavo špar­
galkas per rašomuosius. Ir kažkieno neapykantos žy­
mės: „Per pertrauką mušiesi, tuomet žinosi," „Pats lai­
kykis už žemės, nes parkrisi"...
Ilgo gyvenimo užrašus saugojo mokyklos sienos. Jo­
se įrašyta sava sudėtinga dalia.
Karo dienomis čia buvo hitlerininkų štabas. Kartais
pro išblukusius klijaus dažus staiga pasirodydavo kaž­
kokie vokiški užrašai, kuriuos vaikai piktai išskusdavo.
O kitame kampe, pro aptriušusius apmušalus, prasikal­
davo naguota svastika arba ilganosis erelis.
O išvijus hitlerininkus, čia buvo apsistojęs vienos di­
vizijos, vaduojančios visą rajoną, štabas.
Ir štai dabar viskas turi paskęsti vandenyje arba
būti nugriauta. Vanduo vis kilo ir kilo. Teisybė, jau ne
taip smarkiai, kaip pirmomis vandens saugyklos užpil­
dymo dienomis, bet vis dėlto jis tolydžio kilo. Tai buvo
žymu ir pagal vandens matuoklių, vis labiau tolstančių
nuo kranto, ženklus, ir pagal tai, kaip skendo vande­
nyje damba, kuria buvo apsupta mokykla. Nugriautuo­
se kvartaluose skendo gatvelė po gatvelės. Ir tas labai
jaudino Pjerą. O jei slaptavietė yra kur nors tame Su-
chojarkos rajone, kuris dar bus užtvindytas. Kad lobiai
neužkasti aplink Sobačejevką, dabar jau esančią giliai
ant dugno, buvo aišku: griaunant namus, kasant daubas,
jie jau būtų buvę surasti. Bet dabar Pjeras stengėsi jau
apie visa tai nebegalvoti.
...Slavką Machaną, kai jis išvyko verstis įvairiais ne­
gražiais būdais ties „Progreso" kinu, sustabdė kažkoks
tipas su mėlynu kombinezonu, kuriuos paprastai dėvi
statybos montuotojai. Kažką labai negera, išsyk prime­
nantį kažkokias pavojingas pažintis, pastebėjo'jame Ma-
299
chanas. O tipas priėjo iš šono, bakstelėjo Machanui ir,
žiūrėdamas į šalį, tarė:
— Sveikas, Machanokai! Tiek metų, kai mudu nesi­
matėm.
Machanas nepatikliai tylėjo, apžiūrinėdamas tipą.
Tas prisiartino prie Machano ir, tarsi atkišęs jam savo
skruostą, kiek pakrypęs į šoną, staiga ėmė labai vikriai
judinti vieną ausį. Ausis virpčiojo, judėjo iš šalies į
šalį, iš viršaus į apačią, virpėte virpėjo.
— Vertouchas? —aiktelėjo Machanas.
— Cyma! Tyla. Jei prisimeni —pamiršk. Su tuo
baigta.
— Tau dar laikas nesibaigė? —pašnibždomis pa­
klausė Machanas, jau dabar visai pažinęs žmogų, su
kuriuo jis ne taip seniai pats vos nepateko į labai toli­
mas vietas.—Ką, sraigtus nupiovei?
— Amnestija,—kukliai atsakė tipas, pasivedęs Ma-
chaną į šalį.—Visiška, neabejok. Ir iš viso liaukis.
— Ne, tai jau pro šalį,—tarė Machanas.
— Kaip tai suprasti? Žiūrėk, aš pro šalį nešaunu.
— Aš seniai su visa tuo baigiau,—pamėgino prieš­
tarauti Machanas, beje, jau nelabai tvirtai.
— Tu man nekvailiok,—prabilo tas Machanui į pa­
čią ausį.—Aš tave pagal įstatymą ėmiau, aš tave pri­
ėmiau, tik aš tave ir galiu visai atleisti. O kam nors
trinktelti susimanysi, tai tau, žinok, pagal du straips­
nius skolos yra. Jei viską sudėsi į daiktą, tai apie aš­
tuonetą tikrų metelių susidarys. Prašau, jei tau jauno
gyvenimo negaila. Aš pats su tavim nesiterliosiu, teis­
mas nuspręs.
Machanas tylėjo. Tik jo akys lakstė į šalis, tarsi ieš­
kodamos landos, pro kurią galima pabėgti.
300
 — Nesidairyk, nepabėgsi. Ir gana mergaite dėtis. Aš
tau biznį siūlau. Yra vienas spartuoliškas darbas. Iš ta­
vęs man daug ko nereiks. O bus biznis. Aišku?
Jie paėjėjo į šalį ir atsisėdo tuščioje vietoje ant vie­
no suolo, neseniai pastatyto netoli vandens saugyklos.
Ir tipas su kombinezonu ėmė kalbėti Machanui, kad,
gal būt, čia jiems, vietiniams žiopliams, kurie nieko ne­
nujaučia, tiesiog po kojų guli tūkstančiai ir tūkstan­
čiai —grynas auksas ir brangakmeniai. Tipas ne per
seniausiai grįžo iš tolimų vietų, kur jį iš naivumo mė­
gino perauklėti ir pataisyti. Jis ten pateko, kaip Macha­
nui žinoma, visai nekaltai, nes tikru policininku nie­
kada nebuvo, o tik taip kartais ir kai kam suteikdavo
paslaugų. Bet ir tai ne savo noru. Kitiems laimingai
pasibaigė, o jam —atsakyk. Ir su juo pasielgė, žinoma,
jau ne per griežtai. Ačiū dievui, atėjo amnestija —jį
paleido. Bet, mat, ten, kur jis buvo auklėjamas ir tai­
somas sėdėjo ir vienas vietinis, suchojarkietis. Šitas jau
buvo tikras policininkas. Ir aplamai vokiečių bičiulis
ir brolis. Tas tai dar ilgai laisvo pasaulio nematys. Ir
štai tas bičiulis, sužinojęs, kad jo barako kaimynas išei­
na į laisvę, papasakojo kaip didelę paslaptį apie slapta­
vietę, kurioje slypi nesuskaitomos vertybės. Net išbraižė
ant žievės gabalėlio brėžinėlį. Pagal jį galima išsyk rasti
slaptavietę. Tai rūsyje, ten yra dangtis. Reikia tik vie­
tą žinoti. Ten iš viršaus užmaskuota. Paprastas dalykas.
Tik jam pačiam, Vertouchui, pavojinga lįsti, kad nepasi­
taikytų kas nors iš senų pažįstamų. Dar, ko gero, pa­
žins. O Machanui kas kita. Jis pasakė adresą: „Ten dar
anksčiau štabas buvo",—priminė Vertouchas ir prisi­
merkęs pažvelgė į Machaną.
— Hei!—staiga pagyvėjo Machanas.—Tai, vadi­
nas, tiesiog pas juos rūsyje po pačia mokykla. Na, lai-
301
ku tu atvykai, aš tau pasakysiu. O tai po savaitės visai
į dugną nueis. Mokykla juk numatyta nugriauti.
— Apie tai ir eina kalba. Nėr ko sėdėti rankas sudė­
jus. Dabar aišku?
— Aišku.
— Gerai, kad nors dar ne visai protą praradai.
Machanas susimąstė. Ką daryti? Jis į mokyklą kate­
goriškai neleidžiamas. Net arti ten nosį kišti pavojinga.
Vadinas, reikia su kuo nors susidėti.
— Ten aš turiu du vaikinus,—atsargiai tarė Macha­
nas.—Jie kai ką girdėjo apie šį dalyką.
— O iš kur? —sukluso Vertouchas.
— Na, čia vienas iš užsienio sugrįžo, tai jo berniu­
kas. O jam dar ten, užsienyje, pasakė.—Machanas iš­
sisukinėjo, nenorėdamas smulkiau atsakyti. Jis vengė
kalbėti apie Pjerą, apie visa, ką tas yra girdėjęs iš
Riomkos.
— Ką tu čia suki uodegą? —suabejojo Vertouchas.
— Aš tau teisybę sakau. Tam vaikinui Paryžiuje ar
kur kitur sakė. Tik jis su jais prasidėti bijo. O su ma­
nim, būk ramus, viskas bus kaip reikiant.
— O jis neišplepės kam?
— Ligi grabo lentos neprasižios, Duok dėžutę.
Tipas ne tuojau atidavė dėžutę. Jis žiūrėjo tai į jį, tai
į šokinėjančias į šalis Machano akis.
— Ne,—nusprendė jis,—šito tai aš tau neduosiu.
Nusibraižyk pats savo ranka.
Kol Machanas braižėsi planą ant papirosų dėžutės,
Vertouchas vis žiūrėjo į jį.
— Klausyk, Machanokai,—tarė jis galų gale,—aš
nors ir visai paleistas, nors ir baigiau, bet paskutinį
kartą galiu kai ką ir prisiminti. Taigi tu, žiūrėk, neiš­
dykauk. Aiški kalba?
302
 — Aišku ir be žodžių.—Machanas pataikaujamai
linktelėjo ir sukikeno.—Bus tvarka!
Susitarė, kur turi susitikti, kai bus paimta iš slapta­
vietės tai, kas joje yra.
— Žiūrėk!..—dar kartą pagrasino atsisveikindamas
Vertouchas.
Jie išsiskyrė.
Tipas su kombinezonu nuėjo į stotį, bet už posūkio
į Vokzalnają gatvę kažkas jį pašaukė.
Temo, ir Vertouchas ne išsyk pamatė žmogų, su ku­
riuo jie jau buvo beprasilenkią.
— Atleiskite, gerasis pilieti! —tarė šis žmogus, ei­
damas prie jo.—Kažkur jus lyg ir jau esu matęs? —Tai
buvo Bogdanas Anisimovičius Tulubejus, grįžtąs namo
iš darbo.—Dievaži, pažįstamas veidas.
— Galimas daiktas, pasitaiko,—nenoriai sutiko ti­
pas.—Visaip pasitaiko, draugas viršininke. Asmuo su
asmeniu kartais ir sutampa, o paaiškėja visai atvirkš­
čiai: ne tas.
— Palauk, stok! Ar ne kartu mudu užtvanką statėm
viename šiaurės miestelyje?
— Taip, tikrai, draugas viršininke.—Matydamas,
kad jau nebeišsisuks, tipas skėstelėjo rankomis ir be­
prasmiškai nusišypsojo.
— Aš tau draugas dar, prisimenu, nebuvau.
— Atsiprašau, pilieti viršininke... Štai dabar vėl su-
silyginom, taip sakant. Jūs kaipgi, girdėti, buvot reabi­
lituotas? Na, o aš amnestuotas. Galima sakyti, mudviem
laisvė, lygybė ir brolybė. Abiem kliuvo: kas teisus, kas
kaltas -r- du batai pora, tik kojos atskirai eina. Viena
atgal, kita pirmyn. Jūs, iš visko matyti, toli pirmyn nu-
žengėt. Jūs su reglanu. Matau, kad aukštesnis už vidu­
tinį vadą .Na, aš, matyt, jums nebe į kompaniją. Viso
geriausio!
303
 — Į kompaniją, sakysim, tu man niekada ir nebu­
vai,—tarė Bogdanas Anisimovičius,-—o dabar nesku­
bėk. Pasišnekėsime.
— O man ir nėra kur skubėti. Mano terminas bai­
gėsi.
— Tai ko gi čia pasirodei? Dirbsi ar kaip seniau
versies?
— Nieku būdu, pilieti viršininke, atgal nebėr posū­
kio. Tikėkite žodžiu, baigta.
— Taip,—susimąstęs prabilo Bogdanas Anisimovi-
čius, su pasišlykštėjimu apžvelgdamas žmogų, vilkintį
kombinezonu.—Na, o čia ko bastaisi? Taip valkiojiesi
ar jau statyboje dirbi?
— O ne, taip. Atvykau čia vienu asmeniniu reikalu.
Grynai asmeninis klausimas, pilieti viršininke. Leisite
papirosiuką?.. Labai dėkingas.
Bogdanas Anisimovičius, nenuleisdamas nuo jo akių,
galvodamas apie kažką tolima ir sena, atidarė prieš jį
dėžutę. Vertouchas paėmė iš jos du papirosus. Vieną
įsikišo į burną, o kitą už ausies. Pagalvojęs jis rimtai
ištraukė iš dėžutės trečią, įsidėjo jį atsargiai į kombine­
zono apatinę kišenę.
Bogdanas Anisimovičius vis stengėsi kažką prisi­
minti. Norėdamas kaip nors uždelsti, jis tarė:
— Na, jei susitikom, užeikim kur nors, išgersim po
bokalą, pakalbėsim. Gal aš tau įsitaisyti padėsiu, į darbą
stoti.
— Ne, kur aš su jumis. Einamasis momentas neti­
kęs.—Tipas įtartinai pasitraukė atbulas.—Jūs partinis,
idėjinis, o aš „teistinis“. Įėjimas bendras, išėjimas —
į skirtingas puses. Ir prašau dėl tvarkos: aš jūsų nesuti­
kau, jūs manęs nematėt. Taip tikriau.
— O su kuo tu ten valkiojaisi, ant kranto?
304
 — Na, toks vaikinas... sutiko mane, pažino, nudžiu­
go. Šiaip sau. O aš ir pavardės jo nežinau, kas. Kadaise
buvome susitikę. Kur, neprisimenu. Nedraugavome, tik
pažįstami buvome. Kur jam, geltonsnapiui... Na, aš bė­
gu, dar darbininkų traukinys išeis. Pavėluosiu.
— Stok. Nebėk! —beveik pakuždomis pasakė Bog­
danas Anisimovičius. Bet šiame tyliame balse buvo tai,
kas privertė Vertouchą sustingti vietoje.—Stok, šunie!
Visai sugrįžus, man daug kas paaiškėjo. Kai man dėmę
nuplovė, aš kai ką sužinojau.
— Apie ką kalbi, nesuprantu, pilieti viršininke.
— Tuoj suprasi. Pamiršai Skrydlą Vasilijų, polici­
ninką?
— O kam numirėlius judinti?
— Jis numirėlis, o tu dar gyvas vaikštai, niekše.
Tai judu tuomet mane apšmeižėt. Sąskaitas suvedėt
už mūsų partizanų reikalus, už viską, ko mes jums nelei-
dom padaryti okupacijos metais. Tuomet neišaiškinta.
O paskiau paaiškėjo.
— Aš asmeniškai, pilieti viršininke, pagal krimina­
linį straipsnį patekau —sandėlyje įkliuvau ūkine linija.
Jūs man be reikalo neprikabinkite.
— Meluoji, nepaspruksi nuo manęs! Dabar pagal ki­
tą straipsnį pateksi...
Kažkoks sunkus daiktas, akinančiomis kibirkštimis
pervėręs vakaro prieblandą, trenkė Bogdanui Anisimo-
vičiui tarp antakių.
Ūmai apsipylęs krauju, jis parkrito.
— Tikriausiai, smūgis kastetu! —tarė daktaras Ar-
zumianas, kuris buvo skubiai iškviestas į ligoninę, po
dešimties minučių pristačius Bogdaną Anisimovičių Tu-
lubejų.
20. L. Kasi 1is 305
 IX s k yriu s

TĄ DARGANOTĄ NAKTĮ

Kitą dieną per ilgąją pertrauką Pjeras pamatė pro

klasės langą, kad netoli nuo dambos plaukioja valtimi
Machanas. Jis kelis kartus apiplaukė salą, irkluodamas
atsargiai, tarsi vilgindamas irklus vandeny, nė karto ne-
pliaukšteldamas, taip švelniai, kaip Milica Genadijevna
paprastai maišo šaukšteliu arbatą. Pamatęs lange Pjerą,
jis priplaukė arčiau, pasistojo valtyje, perlipęs į priekį,
ir negarsiai pašaukė:
— Ei, bonžur, brangusis, pakviesk čia savo bičiulį...
Na tą Štybą, sakau. Yra reikalas.
Netrukus ant dambos pasirodė Štybas.
— Kol jūs čia žvejoj ate, aš taip pat nežiopsau,—ta­
rė Machanas.—Nagi, eik čia arčiau. Tik be pašlemėko,
be nereikalingo triukšmo. Daina be žodžių, muzika ma­
no, atlikimas tavo. Tyliai...
Pasibaigus pamokoms, Riomka Štybas ir Pjeras susi­
tiko viename mokyklos koridoriaus kampelyje netoli
nuo bibliotekos.
— Gal būt, jis viską meluoja?—paklausė Pjeras.
— Vargu,—tarė Štybas.—Kokia jam nauda? Šiaip
ar taip, pamėginsim. Ir taip pasisekė.
— Aš manau, gerhiau rheikia pasakyti,—užsiminė
Pjeras,—kam norhs pasakyti, kad karhtu paskiau...
— Kartu? Ho! Tuomet viskas teks kartu. Ir dalytis
reikės kartu. Na, bėk pasakyk, jei nori. O aš manau,
kad šiandien mudu du, be pašalinių, nusileisime į rūsį...
Štai čia viskas nubraižyta, kur ir kaip. Tai labai ištiki­
mas Machanui žmogus pasakė. Aišku? O kai viską iška­
sime, tuomet ir nuvyksime, prisistatysime kam reikia.
Kvailys tu! Čia galima kai ką ir sau paslėpti juodai die­
nai, ir dar laikraštyje portretą atspausdins. Prisimeni,
306
kai žurnale buvo parašyta apie Tolios pabūklą? Kaip
berniukas Odesoje surado tą lobį, kurį fašistai buvo pa­
slėpę, ir atidavė jį vykdomajam komitetui. Visi apie jį
sužinojo. O mudu baksnoja ir baksnoja. O čia išsyk žy­
mūs žmonės būsime. Tik palauk, kas šiandien budintis?
— Gračikas Senia.
— Na tai nelabai tinka... Bet tu su juo dąbar skudu­
rus sumetę... Kad kokioj, jei naktį išgirs, tai tu išeisi vie­
nas, užkalbinsi jį, o aš tuo metu viską sutvarkysiu...
Pavakare staiga atšalo. Ir stepė, dabar tarsi nustumta
vandens saugyklos platybės, vėl priminė save. Smėlio
uraganas persimetė per vandenis ir užgriuvo Suchoj ar­
ką. Žmonėms vėl girgždėjo dantyse, kaip kadaise sau­
somis ir karštomis stepių vasaros dienomis. Langų išpio-
vose pripustė anglies dulkių ir smėlio; apnešė staltie­
ses namuose.
Paskui aptemusį dangų iškreipė tarsi pykčio grima­
sa, ir netrukus juodai sutirštėjusi tamsa sugriaudėjo
ir sutvisko. Trumpais protarpiais tarp akinančių ža­
lių blyksnių viskas nugarmėdavo kažkur su dundesiu
kiaurai juodą žemę. Pirmas vasaros griaustinis su to­
kia liūtimi, tarsi visa vandens saugykla pasipylė į kran­
tus, griaudėjo išvien virš Suchoj arkos. Ir pirmoji aud­
ra užėjo į vadęns saugyklą, lig šiol tokią ramią, ir taip
įsisiautėjo, kad bangos jau ritosi per mokyklos dambą,
nusėdusią dabar giliai vandenyje.
Vėjas drebino mokyklos langų stiklus, tratino skar­
dos stogą. Viskas skendėjo audros dundesyje ir tam­
soje. Rodės, kad dreba salelės dirvožemis. Ir buvo bai­
si ta erdvė, užgulusi langus, čia plyštanti į gabalus, čia
it kūju daužanti stogą. Ji šūstelės ligi pat horizonto ir
vėl visa savo nepermatoma ir gaudžia tamsa priglusta
prie langų.
307
 Išvirto bangų išskalautas stulpas ant dambos. Nu­
trūko laidai. Mokykloje užgeso elektros šviesa. Liko
nebylus telefonas. Budintis Senia Gračikas, kad ir kaip
sukiojo rankenėlę—„didžioji žemė" neatsiliepė. Ir be
to vėlai šiandien atsigulę vaikai taip ir negalėjo užmig­
ti. Baisu buvo, ką ir bekalbėti, tą naktį salelėje. Atrodė,
kad viskas siūbuoja, netvirta. Niekas pirmiau nė nema­
nė, kad vanduo, supantis mokyklą, gali netikėtai paro­
dyti tokį staigų ir atkaklų savo būdą.
Direktorius Glėbas Silyčius negrįžo iš rajono mo­
kytojų konferencijos. Jelizavetą Porfirjevną perkūnija
užklupo ant kranto. Ji buvo su reikalais vykdomajame
komitete. Nors lietus jau šniokštė Suchojarkos gatvėse
ir griaudėjo horizontas už vandens saugyklos, moky­
toja privertė seną valtininką nedelsiant perkelti ją į
salelę. Ji kiaurai peršlapo, bet atvyko, pasiramsčiuoda­
ma savo lazda, pritūpdama ant nesveikos kojos didžiu­
liame ortopediniame batelyje. Ji pasirodė ant mokyk­
los laiptų, kaip kapitonas pasirodo ant trapo lemtin­
giausių laivui momentu. Ir visi išsyk pralinksmėjo, kai
išvydo Jelizavetą Porfirjevną, nors ji ir atrodė visai
nekapitoniškai.
Žili šlapi plaukai prilipę prie smilkinių ir skruostų.
Sumirkusi suknelė prisiplakusi prie kelių. Bet iš drėg­
no veido, kuriuo tekėte tekėjo nuo galvos čiurkšlės,
žvelgė į visus linksmos, padrąsinančios, visko mačiusios
senosios mokytojos akys.
Ji nuėjo į mokytojų kambarį, palikdama korido­
riuje šlapias pėdas. Pionierių vadovė Irina Nikolajev-
na nulėkė ten po valandėlės su karštu virtuvu.
Kai pagaliau visi sugulė, budintis Senia Gračikas
apėjo berniukų dortuarus. Tarytum visi miegojo. Jam
tik pasirodė, kad kai jis įėjo, Pjeras šmurkštelėjo po
308
antklode, o gulintis gretimoje lovoje Riomka Štybas sku­
biai nusigręžė j sieną.
— Ko rangotės? —pakuždomis, dėl visko, paklausė
Senia.—Miegoti. Seniai laikas. Rytą neprižadinsi. Šian­
dien ir taip nebuvote mankštoje.
Abu bičiuliai nė nekrustelėjo.
Senia slankiojo tyliais koridoriais. Lietaus čiurkšlės
dar čaižė stiklus, dundėjo vėjo daužomas skardos sto­
gas. Perkūnija jau buvo praėjusi, bet žaibai dar mirk­
čiojo ir griaustinis griaudė kažkur toli, tarsi užsnūsda-
mas. Tik stiklai silpnai tirtėjo, atsiliepdami į beveik jau
negirdimą dundėjimą.
Seniai pasigirdo, kad trinktelėjo išorinės durys. Jis
išbėgo žemyn laiptais, pasišviesdamas žibintuvėliu. To­
limas perkūnijos dundesys, atplėšto stogo skardos lakš­
to bildėjimas, lietaus šniokštimas nustelbė jo greitus
žingsnius. Jis bematant nusirito žemyn, pažvelgė į lau­
ką. Nieko nėra. Greit sugrįžo, pagriebė seną laikraštį,
besimėtantį po laiptais, užsidengė juo ir vėl išbėgo į
lauką. Lietus aiškiai ėmė barbenti į laikraštį. Žibintuvė­
lis blausiai nušvietė mažą smailagalvę figūrėlę, sun­
kiai matomą po įstrižai blizgančiomis jo spindulyje
sunkiomis liūties čiurkšlėmis. Kažkas persilenkęs per
dambą, kur išeina mokyklos langas, maišė rankom po
vandenį. Senia priėjo arčiau, vėl paspaudė žibinto myg­
tuką ir pro stambių lašų mirgesį įžiūrėjo laibutę figūrą.
Apsiausto kapišonas, užmaukšlintas ant galvos, kliudė
pamatyti veidą. Senia patyliukais šūktelėjo ir nukreipė
tiesiog į figūrą savo žibintą... Ir tuoj pat išjungė švie­
są—taip nustebino tai, ką jis išvydo. Priešais jį buvo
Ksana. Rankoje ji spaudė ilgą žarsteklį, kuriuo žiemą
žarstomos anglys mokyklos krosnyse.
— Ksana! Ką čia darai?..
309
 Ji staiga paleido iš rankų žarsteklį,—tas nusirito že­
myn dambos šlaitu,—ir abiem rankom užsidengė vei­
dą. Senia dar kartą pašvietė į ją, ir nesuprato, kas tai —
lietaus čiurkšlės ar ašaros taip nesulaikomai teka tarp
prispaustų prie veido Ksanos pirštų.
— Nagi, užgesink! —sukuždėjo ji atsigręždama.—
Ko taip jau apsišvietei? Palik mane...
* Senia paklusniai išjungė žibintuvėlį. Jie stovėjo vi­
siškai tamsoje. Lietus lijo ant jų. Kartkartėmis tols­
tančio žaibo atošvaistės apšviesdavo liesutę figūrėlę
su kapišonu. Laikraštis sušlapo ir patižo ant Senios gal­
vos.
— Ką čia darai? —paklausė jis dar kartą pašnibž­
domis.
— Aš šiandien mergaičių budinti.
— O ko ten ieškojai?
— Senia!—Ji prisispaudė abi rankas prie krūti­
nės.—Gali duoti žodį? Duok garbingiausią lenininį, pio­
nieriaus žodį.
— Lenininis, pionieriaus garbės žodis,—sparčiai ir
paklusniai prabilo Senia.
— Ne, Senia, suprask mane. Tik nepyk. Aš žinau...
tai labai blogai.
— Bet apie ką tu čia?
— Aš žinau... Tai tiesiog baisu. Aš juk maniau... Aš
tik norėjau kol kas paslėpti.
Senia niekaip negalėjo suprasti, apie ką ji kalba.
Tamsa darė Ksanos užuominas dar paslaptingesnes.
— Senia, tu tik suprask... Aš tiesiog negalėjau...
Juk tai būtų nesąžininga. O jūs manęs tuomet nenorė­
jot klausyti... Aš maniau paskiau atiduoti Artiomui Iva-
novičiui, kad vėl paskirtų varžybas. Tik aš tuomet la­
bai skubėjau, kol buvo tamsu, kai šviesa užgeso... Tai
ir paleidau iš rankų pro langą, už dambos. Ten buvo vi-'
310
sai negilu. O per dieną vanduo pakilo, ir aš niekaip po
to negalėjau pasiekti. O jis vis kyla ir kyla. Aš tiesiog
nežinau, ką daryti. Aš jau vakar naktį mėginau, taip
ir nepasiekiau... Tu tikriausiai mane labai niekini? Taip,
Senia?
Tik dabar Senia suprato, kad kalbama apie dingusią
taurę. Nustebęs jis ne tuoj sugebėjo paklausti:
— Kaipgi tu, Ksana, taip galėjai? a?.. Kam gi tu
taip padarei? Juk tu...
Ji pasigręžusi verkė. Lietus barbeno į kapišoną, ir
ašaros ant jos veido maišėsi su lietumi. Ji visa dre­
bėjo nuo verksmo.
— Aš pati nežinau. Aš gi nenorėjau... Aš tik negalė­
jau, kad pirmąjį kartą... ir tėvelio taurė jiems... O tu gi
mane pats apgavai. Ir tas jūsų šlykštus Pjerka. Aš jo
nuo tos valandos tiesiog neapkenčiu.-:.
Ir tuomet jis pasijuto labai stiprus, labai suaugęs,
galįs atlikti bet kokį žygdarbį. Ir jis tyčia kiek storžie­
viškai pasakė:
— Gana žliumbti! Parodyk geriau, kur ją nuleidai.
Čia? Taip, čia padori giluma.—Senia prisiminė, kaip
šioje pačioje vietoje Pjeras jį traukė iš vandens.—Čia
net viršum galvelės bus. Laikyk mane už palaidinės. Tik
tvirtai laikyk.
— Ką tu?! —nusigando Ksana.
— Laikyk, sakau. Gali laikyti, jei prašo? Kur čia tavo
žarsteklis?
Senia pasilenkė, surado tarp akmenų žarsteklį, ėmė
atsargiai lipti prie vandens.
— Laikyk kaip reikia. Išlaikysi?
— Išlaikysiu, išlaikysiu...—sukuždėjo Ksana.
Senia, panarinęs ranką su žarstekliu į vandenį, ėmė
graibyti po dugną. Pradžioje niekas neužkliūdavo. Žars­
teklis labai atšalo. Nuo jo šiurpulys perėjo per visą kūną.
s/i
 Paskiau kažkas žvangtelėjo. Senia pajuto nepasiduodan­
tį sunkumą ant žarsteklio galo. Jis ėmė atsargiai traukti
žarstekliu pusiau apsemtos dambos šlaitu tai, ką užkabi­
no... Ir štai, pasirodžius pirmajai žaibo atošvaistei, nuo
kurios vėl nenoromis, pavėlintai sudrebėjo dangus vir­
šum vandens saugyklos, jis pamatė kylančią iš vandens
taurę. Sublizgo po ja sidabrinė gladiatoriaus figūrėlė.
Po kelių minučių Senia jau laikė rankose brangųjį
prizą. Atsargiai braukdamas pirštu, jis valė nuo jo
dumblą.
— Nieko, Ksana,—ramino jis mergaitę.—Jis tik
smėlėtas ir kažkuo nuo dugno aprizgęs. O taip jam nie­
ko nepasidarys. Jis juk nerūdija.
— Mes jį tuojau vėl paslėpsime,—sukuždėjo Ksa­
na, kai juodu nuo lietaus įbėgo pro duris.
— Ksana, gal daugiau nebereikia slėpti?
Ji tylėjo.
— Ksana,—tarė jis,—reikia grąžinti. Na, nori: įki-
šim ją dabar į rūsį, o rytą aš, kaip budintis, ją tarytum
surasiu ir niekam nesakysiu, kad tai tu?
— Senia, tai vėl meluoti, vadinasi... Aš daugiau
taip nenoriu! O taip jau išsyk irgi negaliu...
— Na, nori...—pasiūlė jis, jau galutinai įaudrintas
džiaugsmo, kurį sukėlė ši nepaprasta naktis su perkū­
nija, žaibu, audra, liūtimi, nuostabiu radiniu, ir tai, kad
jie dabar dviese, tik dviese, ir vėl šnekasi, kaip kadaise.
Juk kai paaiškėjo apgavystė su rašomaisiais, Ksana
per tas dienas nė pažvelgti į jį nesiteikė. Kad ir labai
kankinosi Senia, bet jis pirmas negalėjo prašnekinti jos.
— Nori, aš pasakysiu,—kalbėjo toliau Senia,—nori,
pasakysiu, kad visa tai aš?..
— Ne, Senia, ne, jau gana apgaudinėti... Aš juk vis
tiek norėjau ją surasti ir pati atiduoti. Juk mes čia pas­
kutines dienas. O paskiau viską nugriaus. Aš norėjau,
312
kad Artiomas Ivanovičius atvyktų. Maniau, jam. O jis
vis neatvyksta... Tu, Senia, man taip padėjai, ačiū tau!
Aš juk žinau, tu tuomet su rašomaisiais irgi dėl manęs...
Senia tylėjo. Nepaprastas, niekuomet dar nepatirtas
susijaudinimas tarsi gniaužė jam gerklę. Jis stovėjo,
spausdamas prie savęs šlapią, dumblu aplipusią, kažko­
kiomis slidžiomis žolėmis aprizgusią taurę. Nuo taurės
lašėjo. Lašėjo ir nuo paties Senios. Jis tylėjo, panarinęs
galvą.
— Dabar aš žinau,—sukuždėjo Ksana,—tu dabar
blogai į mane žiūrėsi.
Kažkoks paklydęs žaibas, vydamasis jau praėjusią
perkūniją, švystelėjo aukštumoje, ir dangus švelniai su­
dudeno. Ir Senia spėjo pamatyti, su kokiu audringu ne­
rimu žiūri į jį Ksanos akys. Bet ir dabar, kai vėl buvo
visai tamsu, jis žinojo, kad ji žiūri į jį. Kitiems žmonėms
viskas būdavo viduje —ir džiaugsmas, ir skausmas, ir
liūdesys. O Ksanai viskas buvo atvira. Ji pati visa bu­
vo— ir liūdesys, ir džiaugsmas, ir glamonė —tai vi­
suomet brangindavo Senia, jausdamas savo atvirą be­
jėgiškumą. Jam atrodydavo, kad bet kokia menkiausia
nuoskauda smogia Ksanai į tai, kas skaudžiausia, kas
jautriausia.
— Kam tu taip kalbi? —tyliai tarė Senia.—Aš gi
į tave visuomet žinai kaip žiūrėdavau!
— Ir aš į tave...
— Ne, tu dabar ne taip žiūri, kaip žiūrėdavai. O štai
į Pjerką tu...
— Na ką jau, aš į jį seniau taip žiūrėdavau. Dabar
aš jau visai ne taip žiūriu.
— O dabar tu į mane kaip žiūrėsi?..
Ir dar ilgai po senais mokyklos laiptais girdėjosi
tamsoje pro vėjo ir liūties šniokštimą: „Žiūriu... Ziūrė-
313
jau.. Žiūrėsiu... Jis žiūri... Mes žiūrėsime..." Tarsi kaž­
kas asmenavo gramatikos pamokoje veiksmažodį.
Paskui jie abu susimąstė, kur vis dėlto iki ryto pa­
slėpti taurę. Juk negalima ją pamesti čia, po laiptais.
Ir netempsi jos į miegamąjį, kur sujus visa mokykla.
Jie nulips į rūsį, apleistą, pusiau uždarą, kur jau seniai
niekas nevaikščioja, ir kol kas paliks ten iki ryto taurę.
Buvo visai tamsu, Senios žibintuvėlis jau maža ką te-
švietė. Ir tamsoje jis pats užsigavo, susitrenkęs kaktą
į mūro staktą. O Ksana kažkur įsidrėskė ranką. Bet ji
nė nešūktelėjo, o jis tik patyliukais nusišluostė tamso­
je kraują nuo kaktos ir nulaižė jį nuo rankos.
Kas prasimanė, kad taip jau skaudu, jei trenki kak­
ta į mūrą? Kas sakė, kad tamsoje baisu? Ir kas sako,
kad naktį reikia visiems būtinai miegoti? Visa tai išsi­
galvota tų, kurie niekuomet nėra girdėję jiems kalbant:
„Mudu dabar visuomet draugausime. Tu man svarbiau­
sia už viską pasaulyje. Aš į tave žinai kaip žiūriu"...
Jie nukišo taurę į tolimiausią rūsio kampą, į nedide­
lę mūro nišą, kurią užčiuopė blėstantis žibinto spindu­
lys. Paskiau Senia padėjo Ksanai užlipti sutrešusiais
slidžiais laipteliais, palydėjo ją į antro aukšto koridorių,
kur mergaičių dortuaras. Ak, kokia puiki buvo dabar
jo nuotaika! Tik dabar jis pajuto, kad vis dėlto reikia
nueiti persirengti. Jis permirkęs lietuje. Marškiniai po
palaidine prilipę prie kūno, ir už apykaklės nuo šlapios
galvos teka ledinės čiurkšlės.
Bet kai Senia, atsisveikinęs su Ksana, nulipo žemyn
ir buvo jau koridoriuje, jis išgirdo, kaip labai atsargiai,
vos girdimai girgžtelėjo jų dortuaro durys.
Paskui pasigirdo šnibždesys koridoriuje. Senia no­
rėjo įžiebti žibintuvėlį, bet kažkas jį sulaikė. Jis sustin­
go, ėmė klausytis,
314
 — Kastuvą paėmei? —paklausė kažkas tamsoje.—O
degtukus? Nepamiršai?
Senia išsyk pažino prislopintą Riomkos Štybo balsą.
— Klausyk, Rhiomka,—dar tyliau pasigirdo tamso­
je,—o, gal būt, gerhiau nedarhyti?
— Aš tau duosiu „nedarhyti"!
— O jei vis dėlto gerhiau rhytoj pasakyti Irhinai Ni-
kolajevnai? Irh jau kaip ji nutarhs...
— Nenori —nereikia. Eik, gulk į savo lovelę, užsie­
nietiškas ištižėli. Pabūgai! Tau tokia proga. Laikraštyje
atspausdins, kvaily. Tu geriau pasakyk —degtukų yra?
Duok šen žibintą. Matai, aš viską parūpinau.
Senia įtemptai klausėsi. Jis niekaip negalėjo suprasti,
apie ką kalba bičiuliai. Paskiau, negirdimai žengdamas,
neuždegdamas žibintuvėlio, jis ėjo paskui Pjerą ir Riom-
ką, atsargiai žingsniuojančius prie laiptų.

X skyrius
ŽMOGUS SU TAURE
Prieš porą valandų Nezabudnas aplankė Bogdaną
Anisimovičių. Tas gulėjo jau namie su subintuota kakta.
Sužeidimas buvo nepavojingas, tik smūgis apkvaitino.
Nezabudną daugiau nustebino Galinos Petrovnos, išsyk
pasenėjusios daugeliu metų, veidas su gana ryškiomis
raukšlėmis, su nerimastingais gumulais prie lyg sume­
tėjusios pasmakrės.
„Jinai labai myli jį",—ne be pavydo pagalvojo Ne-
zabundas. Jis jautė, kad Tulubejams jis dabar ne galvoj.
Palinkėjo Bogdanui Anisimovičiui greičiau pasveikti, su­
žinojo, kad rajone aptikti žmogaus, smogusio Tulubejui,
pėdsakai, atsisveikino su Galina Petrovna ir išėjo namo.
Buvo jau labai vėlu, na ir oras buvo nepatogus sve­
čiams. Todėl Artiomas Ivanovičius nustebo, kai bendra-
315
bučio budintis, atiduodamas jam kambario raktus, pasa­
kė, kad kažkas jo laukia. Ir tikrai, koridoriuje nuo kėdės
po fikusu ties langu atsistojo pasitikti Artiomo Ivanovi-
čiaus kažkoks nepažįstamas žmogus su skrybėle ir laga­
minėliu rankose.
— Draugas Nezabudnas? —paklausė ateivis ir tuoj
pat pats sau atsakė: —Beje, ir be paso abejoti netenka.
Labas vakaras. Leisite? Aš pas jus. Dovanokite, kad
vėlus laikas... Jei domitės dokumentais, prašau.—Jis
įkišo ranką po švarko atlapu —ištraukė raudoną kny­
gelę.—Aš iš Tarybinio karo veteranų komiteto.
Tai buvo labai liesas, tamsaus veido, švariai nusisku­
tęs, jau nebe jaunas žmogus su santūriomis ir įdėmiomis
akimis po storais akiniais.
Artiomas Ivanovičius pakvietė jį užeiti į kambarį,
parodęs kėdę prie stalo. Jo širdis ėmė neramiai plakti.
— Leiskite padėkoti jums už pasitikėjimą, Artiomai
Ivanovčiau,—tarė nepažįstamasis.—Ačiū, kad laiku pa­
sidalinote, su kuo reikia.
Nezabudnas nepatikliai žiūrėjo į jį, nieko nesupras­
damas.
— Gerai, sakau, kad tuomet adresėlį organams pra­
nešėt. Pravertė. Žodžiu... Ką čia ilgai delsti.—Svečias
pasitaisė akinius ir pažvelgė tiesiog į Artiomą.—Jums
linkėjimai nuo pono... jau nežinau, kaip jį pavadinti,—
ponas, ar mesje, ar her... Na, žodžiu, nuo jums pažįsta­
mo Zubiago-Zubecko. Nors geriau apie jį pasakius:
niekšo niekšiausio. Štai šis indelis jums pažįstamas? —
staiga linksmai paklausė jis, pasilenkė, vikriai atidarė
savo lagaminėlį ir abiem rankom pastatė ant stalo prie­
šais apstulbusį Artiomą Ivanovičių taurę su gladiato­
rium ir olivino lėkšte.
— Suradot? —paklausė Nezabudnas, pamanęs, kad
nepažįstamasis surado dingusią iš mokyklos taurę.
316
 Bet tuoj pat pamatė, kad ir kalavijas, ir plokštė su
skydu virš įdubimo, vaizduojančio kapą, ir ranka, iškė­
lusi lėkštę,—viskas šioje taurėje pasukta ne taip, kaip
taurėje, padovanotoje mokyklai, o į priešingą pusę. Ir
Nezabudnas pasibaisėjęs suprato: priešais jį ta pati va­
za, su kuria jam teko kadaise taip gėdingai, nors ir ne­
noromis, išsiskirti. Jis sumišo. Jam buvo sunku alsuoti.
Dygus skausmas slinko iš kairiosios krūtinės pusės per
petį ir ranką. Ranka tarsi nutirpo, o paskiau ėmė nema­
loniai mausti. Jis žiūrėjo į ateivį. Iš kur jis gavo tą tau­
rę, kurią teko atiduoti į neapkenčiamas rankas vos ne
prieš dvidešimt metų? Jo gėdos taurę. Dabar teks ją iš­
gerti ligi dugno...
— Na, priimkite porininkę,—kalbėjo toliau svečias,
rodydamas į jo atneštą taurę.—Jums, girdėjau, viena
dingo mokykloje paslaptingomis aplinkybėmis? Sura­
site, būkite ramūs. Tai vis, reikia manyti, vaikų nume­
riai. Na, o kol atsiras, gal būt, štai šita tiks. O kaip jūs
manote?
Nezabudnas tylėjo, sunkiai ir švokšdamas gaudė
kvapą, aklai grabaliodamas ranka kairiajame krūtinės
šone.
— Na, be reikalo jaudinatės, Artiomai Ivanovičiau.
Visai veltui nerimaujate,—nuramino svečias.—Ko jūs
kankinatės? Absoliučiai be reikalo. Mes gi nieku blogu
jūsų niekada ir neįtarėm. Jūsų gyvenimas mums gerai,
tikrai ir visai smulkiai žinomas. Jūs įžymus žmogus,
apie jus tiek ir tiek rašyta.
— Daug melo,—atsikvėpė Nezabudnas.
— Taip, tikrai kai kas ir prifantazuota. Tai mes irgi
žinom. Tuo labiau kad aš pats didelis mėgėjas, galima
sakyti— jūsų sirgalius. Aš dar ir Pobudną ant kilimo
radau, teisybė, jau mačiau labai seną... Ir to, kaip paima­
te į glėbį, mokiausi. Na, dabar ne apie tai kalbėsime.
317
Atleiskite, kad taip vėlai sutrukdžiau, bet visai neatidė­
liotinas reikalas. Ir taip mes jau su šiuo klausimu už-
delsėm...
— Draugas,—kimiai tarė Artiomas Ivanovičius,—
patikėkite žodžiu, mano garbe patikėkite!.. Juk tuomet
taip išėjo!.. Jūs, žinoma, nepatikėsite, bet taip išėjo...
— Artiomai Ivanovičiau, aš gi sakiau, kad mes viską
žinome. Mes seniai visas detales nustatėme. Norite, aš
jums pats trumpai išdėstysiu. Tik paskubėkime, o tai lai­
kas nelaukia. Na, jei aš kur nors suklysiu, jūs man jau
atleiskite ir pataisykite.
Ir svečias papasakojo, kartais kiek klausiama vylin­
ga šypsenėle žvelgdamas sumišusiam Artiomui į veidą,
kaip visa tai įvyko prieš dvylika metų su atmintina
taure „Gladiatoriaus kapas".
Tomis dienomis Artiomą Nezabudną užklupo karo
įvykiai viename Šiaurės Italijos rajone, mažame vyn­
uogininkų ir dujų pramonės darbininkų miestelyj e —Al-
fonsinėje, kelios dešimtys kilometrų nuo Bolonės. Hitle­
rininkai, okupavę rajoną, kuris buvo vienas iš nesuval­
domų Italijos Pasipriešinimo židinių, surengė Bolonės
cirke prancūziškų imtynių čempionatą. Sporto aistromis
reikėjo kiek prislopinti kitus, rūstesnius jausmus, siau­
čiančius apylinkėje. Taip dirbtiniais sprogdinimais slo­
pinama ir gesinama dujų gaisro liepsna...
Cirko arenoje veikė vienas iš vokiečių imtynininkų
Zepas Hegenhameris. Važinėdamas iš miesto į miestą,
jis talžė vieną po kito savo priešininkus ant abiejų men­
čių. Bet apie jį sklido ne tik sporto, o ir kita negera šlo­
vė. Buvo kalbama, kad jis turi ryšių su gestapu, su bau­
dėjų būriais ir pats poilsio valandomis aistringai tardo
areštuotuosius, nesigėdydamas pavartoti savo milžiniš­
kos jėgos.
318
 Kas kartą, prieš jam išeinant j maniežą, arbitras sa­
kydavo, kad Zepas Hegenhameris—nenugalimas čem­
pionas, paguldęs ant abiejų menčių visus žymiuosius
pasaulio imtynininkus, jų tarpe ir rusų milžiną, Zmogų-
Kalną Artiomą Nezabudną. Vieną iš paskutiniųjų čem­
pionato dienų pagyrūnas fašistas iškvietė bet kurį no­
rintį iš publikos pasigrumti su juo dėl stambaus pinigi­
nio prizo, Nezabudnas, jau seniai palikęs maniežą ir
skurdęs nežinomas, šiaip taip manęsis gimnastikos ir
imtynių pamokomis viename iš Alfonsinės priemiesčių,
išgirdo, kad įžūlus hitlerininkų čempionas giriasi, tar­
tum jis savo laiku paguldęs ant abiejų menčių Artiomą
Nezabudną. Ne už save, už rusų imtynininkų šlovę įsi­
žeidė Artiomas. Tenedrįsta fašistas melagingai žeminti
rusų jėgos. Jis dabar ryžosi vykti į Bolonę ir pamokyti
fašistą.
— Be reikalo jūs taip susigalvojot, senjorai Neza-
budnai,—sakė tuomet jam Pepinas Rutis, senas masa­
žistas.—Ko jūs nesate matęs Bolonėje?
— Tavęs pamiršau paklausti.
— Ne, teisybė, be reikalo taip darot, nepatarčiau.
— Tau už patarimus niekas nemoka. Žinok savo
darbą. Stipriau mink. Suprastum mūsiškai, aš tau taip
pasakyčiau: mink, bet apie save neprimink. Bet tu ne­
suprasi.
— Ne, aš tik sakau savo nuomonę, senjore Artiomai.
— O velniop su savo nuomone nenori eiti?
— Velniams į sąžiningo žmogaus nuomonę nusi-
spiauti. Tam jau jie ir velniai, senjore. Bet, prašau at­
leisti, aš, jumis dėtas...
— Manim dėtas, tu jau būtum išvijęs tą, kas prikim­
ba su savo patarimais.
— Ne, aš tiktai nenoriu, kad jus sučiuptų.
3/9
 — Štai ką jie sučiups! —Ir Nezabudnas sudėjo iš
savo storų pirštų ir pakišo senam masažistui po nosim
figūrą, forma ir apimtim primenančią didnosę karnava­
lo kaukę.
Žinoma, Artiomas Ivanovičius tuomet jau nebeturėjo
ankstesnės jėgos. Atrodė rizikinga. Na ir širdis buvo
sutrikusi, ko gero, galėjo ir neišlaikyti. Bet buvusi mil­
žino narsa ir ankstesnis nesutramdomas padaužiškumas
staiga vėl jame pabudo ir paėmė viršų. Jis jau išvakarėse
pabuvojo Bolonėje, lankėsi cirke pasižiūrėti vokiečių
imtynininko, nustatyti prityrusia akimi priešininko gali­
mybių, įvertinti jo jėgų, pastebėti silpnybių.
Ir sekmadienį, kai Zepas Hegenhameris paskyrė „at­
viro kilimo" vakarą, tai yra pasiūlė grumtis su juo bet
kam norinčiam iš publikos, jis netikėtai atsistojo galior-
koje, kur sėdėjo kampelyje, pasistatęs palto apykaklę,
atsistojo visu savo milžinišku ūgiu, įsirėmė pakaušiu
į kupolo lubas. Nusiėmė skrybėlę, išvyturiavo šaliką ir
atsilenkė palto apykaklę. Ir visi išvydo juodą kaukę,
dengiančią jo veidą ir galvą nuo kaklo ligi viršugalvio.
Cirkas ėmė gausti, visi stojosi, gręžėsi, žvilgčiodami
į viršų.
Bet, kai jis nulipo amfiteatro taku ir išėjo į maniežą,
milžinas su juoda kauke, žiūrovai nutarė, kad tai eilinis
triukas, toks įprastas profesionaliems čempionams, Ma­
tyt, turnyro rengėjui reikėjo dar prailginti čempionatą
ir kažkuo suvilioti publiką.
Na ką gi, spektaklis tai spektaklis!.. Visi vylingai
mirksėjo kits kitam. Austras arbitras išėjo į maniežo
vidurį pasitikti Nezabudno ir pasiūlė pasisakyti, kas
esąs, pranešti savo vardą bent žiuri, garantuodamas jam
paslaptį, jei tik kaukės inkognito neatskleis Hegenha­
meris, kai jis paguldys nežinomąjį imtynininką ant abie-
320
jų menčių ir nugalėtasis pagal taisykles turės pasisakyti
publikai, kas esąs.
— Žiūrėkite, žiūrėkite, kaip jis puikiai atlieka savo
vaidmenį, vikruolis!—kalbėjo publika.
— Abu vikruoliai, žinom tuos numerius.
Nezabudnas kategoriškai atsisakė pasakyti savo pa­
vardę žiuri nariams ir arbitrui. Priešingu atveju jis ne-
sigrumsiąs. Ir, gerai žinodamas cirko publiką, jis, ryž­
tingai pasisukęs, žengė iš maniežo.
Bet čia jau žiūrovai, jausdami, kad reikalas rimtas,
ėmė šaukti, trypti, pritardami jam ir reikalaudami, kad
žiuri leistų nežinomam imtynininkui su kauke grumtis
inkognito.
Hegenhameris, iki tol išdidžiai vaikščiojęs maniežo
ratu ir atsainiai rodęs raumenis, žvilgtelėjo į milžinišką
paslaptingojo varžovo figūrą ir kiek pabūgo. Bet nebuvo
kas daryti. Reikėjo priimti kvietimą.
Nezabudnas dingo už uždangos, skiriančios maniežą
nuo praėjimo į arklides, nusirengė ir vėl išėjo į areną.
Ir visas cirkas —nuo žiuri stalo iki paskutiniųjų viršuti­
nių galerijos eilių—aiktelėjo iš susižavėjimo, išvydęs
dar išlikusias atletines tikro Heraklo proporcijas ir mil­
žinišką kūno sudėjimą. Viskas jo buvo proporcinga, jis
buvo kupinas įsakomosios galios ir klasiško didvyrišku­
mo grožio. Viskas bylojo apie nepaprastą jėgą. Žinoma,
laikas įspaudė žymes atleto figūroje, kiek sulygino li­
nijas, bet raumenų reljefas buvo dar įspūdingas.
Kai Nezabudnas kilstelėjo pečius, norėdamas kiek
prasimankštinti, krestelėjo plaštakas, po oda pasirodė
galingi raiščiai, įsitempė, nusirito, pakildami ir nusileis­
dami, neapsakomai didelių raumenų gumbai. Jėga švy­
tėjo, geso ir vėl pasirodydavo, kilnodama sausgysles,
žaisdama raumenyse, kaip žaidžia ir tviska iš vidaus pa­
slėpta ugnimi gerai nušlifuotas akmuo.
21. L. Kasilis 321
 Artiomas Įvanovičius, dar išvakarėse atvykęs į Bolo­
nę ir įsižiūrėjęs iš cirko galerijos į būsimą savo priešinin­
ką, išsiaiškino kai kurias jo silpnąsias puses. Pastebėjo,
pavyzdžiui, ne visai protingą ir tikslią stovėseną, užtat
įvertino didelę Hegenhamerio grifo ir trumpo sprando
jėgą. Nuo „tilto" jo neįveiksi. Į parterį geriau nevesti.
Teisingiau imti jį stovintį.
Ir dabar, stipriai čiupęs į glėbį, iš kurio kol kas dar
niekas Nezabudnui neišspruko, jis dvyliktą minutę per
dubenį metė vokiečių čempioną ant kilimo ir, trūktelė­
jęs jį, visai prispaudė abiem mentėm prie kilimo, išlaikęs
šioje padėtyje papildomą minutę dėl tikrumo, nes matė,
kad arbitras bėgioja aplink, pritupia, atsigula kniūps­
čias, bet neskuba sprendžiamai sušvilpti. Bet pagaliau
arbitrui teko sušvilpti. Ir galima įsivaizduoti, kaip buvo
patenkinti žiūrovai ir sumišę čempionato rengėjai.
— Taip, net nelengva įsivaizduoti, kas buvo,—pasa­
kojo naktinis svečias.—Mums žinoma, Artiomai Iva­
novičiau, kad kai arbitras pamėgino priversti jus pasa­
kyti, kas esąs, tai jūs šūktelėjot kažką panašiai: „Ra­
šyk: kelintos eilės pusbrolis Artiomo Nezabudno, to
paties, kurio šis burdiukas su alum taip pat niekada
nepaguldydavo."
— Būta taip!
Taigi taip būta. Atsisakęs prizo, atsainiai numetęs
pinigus ant žiuri stalo, Artiomas tuomet paliko manie­
žą. Prie durų jį mėgino sučiupti esesininkai. Bet publi­
ka, jau pasipylusi iš visų galerijų, neleido. Ji apsupo
milžiną atletą su juoda kauke. Žmonės užsikėlė ant
pečių jo milžinišką figūrą, atstūmė hitlerininkus, ir
Artiomas pasislėpė tamsoje. Publika ilgai triukšmavo
ties cirku, patenkinta, kad nežinomas imtynininkas taip
pamokė perdaug laisvo elgesio fašistą. O vienas iš mė-
322
 gėjų tuo metu su savo mašina nuvežė Nezabudną į Al-
fonsinę.
— Čia jūs po to padarėt klaidą,—pasakojo toliau
svečias.—Jums reikėjo nedelsiant palikti savo miestelį.
O jūs tikriausiai nutarėt, kad galite būti neatpažintas.
— Oi ne, aš sunegalavau tuomet po grumtynių,—ta­
rė Artiomas.—Ankstesnės jėgos jau nebeturėjau, o vis
dėlto, supraskite, tai įtempimas! Juk jis, tas dešrininkas,
buvo dvidešimčia metų jaunesnis už mane.
Taip, Artiomas tuomet parodė žioplumo. Ir jau kitą
rytą pas jį į Alfonsinę atvyko vienas iš Bolonės esesinin­
kų viršininkų, kurį lydėjo menkutis menadžeris. Jis ka­
daise vežiojo Artiomą po Europą su kitais imtynininkais
ir vakar, sėdėdamas publikoje, išsyk pažino ir čempionų
čempiono laikyseną, ir nepakartojamą būdą, kuris buvo
vadinamas „Nezabudno glėbiu" arba „rusų replėmis".
Jis ir užvedė esesininkus pas Artiomą. Norėdama užtu­
šuoti skandalą, įvykusį išvakarėse cirke, skandalą, apie
kurį triukšmavo visa Bolonė, okupacinė valdžia dabar
iškėlė Nezabudnui tokį ultimatumą: rusų atletas vėl iš­
eina su kauke į revanšo mačą su vakarykščiu priešinin­
ku ir dvidešimtą minutę atsigula po juo. Be to, tai turi
būti visiškas pralaimėjimas —ne pagal taškus. Švariai
partrenkti ant abiejų menčių. Be jokių besikeičiančių
persiritimų. Priešingai, ponas Nezabudnas bus išsiųstas
į mirties stovyklą. Nugalėtas dvidešimtą minutę, Neza­
budnas pagal įprastas čempionatų taisykles privalo nu­
siimti kaukę ir pilnutinai pasisakyti pavardę. Bėgti be­
prasmiška, jis sekamas. Namas apsuptas. Jei rytoj ma­
nieže buvęs rusų čempionas sulaužys jam padiktuotas
sąlygas —Sent Arnadželo bausmės stovykla... O kas tai
yra, reikia manyti, ponas Nezabudnas žino.
— Štai čia tikriausiai,—nepažįstamasis pasakojo
toliau sunkiai alsuojančiam Artiomui Ivanovičiui,—čia
323
 jis tikriausiai ir pamatė ant stalo vieną iš jūsų garsių
prizinių taurių „Gladiatoriaus kapas". Ir, tur būt, vieną
paėmė kaip taurę rytdienos nugalėtojui. Ir, be to, pasa­
kė, kad būtų išvengta kokių nors tolesnių nesusiprati­
mų, jums po pralaimėjimo reikės pasirašyti protokolą ir
dovanojimo aktą, perdavus taurę Hegenhameriui... Ir čia
antra klaida iš jūsų pusės! Jokiu būdu nereikėjo sutikti.
Jie jėga jūsų sergančio į maniežą nebūtų tempę.
— Bet juk aš jį bet kokiu būdu būčiau galėjęs par­
blokšti! —susijaudino Artiomas, pertraukęs pasakoto­
ją.— Nejaugi netikite?
— Oi ne, žinoma, tikiu! —nuramino jį svečias.—
Jei netikėčiau, tai nekalbėčiau su jumis, patys spręs­
kite. Tik jūs truputį man turite padėti, jei aš ką nors
ne taip įsivaizduoju. Kalbėkime paeiliui, paeiliui.
Paeiliui... Gera pasakyti —paeiliui! Dabar buvo kal­
bama apie pačią tamsiausią ir kankinančią paslaptį, bu­
vo artėjama prie to, kas skaudžiausia.
— Taigi,—kalbėjo toliau draugas iš Veteranų ko­
miteto,—jūs tuomet sutikote su sąlyga.
— O ne! Aš nė manyt nemaniau!..—Artiomas Iva-
novičius bandė stotis, pasiremdamas į kėdę.
— Bet jūs sėdėkite, nesijaudinkite, Artiomai Ivano-
vičiau. Mes pagrindiniais bruožais viską žinome. Tuo­
met jums teko iš anksto pasirašyti ir išduoti niekšui
maždaug šitokią pažymėlę: „Šiuo patvirtinu, kad antra­
sis mano susitikimas ant kilimo su ponu Hegenhameriu
buvo tada ir tada, ten ir ten surengtas, man iškvietus,
ir sąlygomis, mano paties paruoštomis kartu su cirko
direkcija ir vokiečių vadovybės atstovais, pagal tai aš
dabar ir perduodu nugalėtojui ponui Hegenhameriui,
nugalėjusiam mane sąžiningoje kovoje, kaip dovaną ir
mano pralaimėjimui pažymėti asmeninę savo atminti-
324
ną taurę, žinomą „Gladiatoriaus kapo" pavadinimu, čia
pat ir pasirašau." Taip?
— Taip! —beveik pašnibždomis pripažino Neza-
budnas.

XI skyrius
RYŽTINGA NETERMINUOTA IKI REZULTATO
Taip viskas ir buvo. Nezabudnas pažadėjo hitlerinin­
kams, kad dvidešimtą minutę atsiguls po Zepu Hegenha-
meriu. O iš tikrųjų jis tvirtai nutarė dvidešimt pirmą
minutę prispausti fašistą prie kilimo, paguldęs jį ant
abiejų menčių, tuo metu, kai priešininkas, sutikęs niek­
šiškai susitarti, bus dezorientuotas netikėto tolesnio Ne-
zabudno pasipriešinimo.
Po vakarykščio susirėmimo, nepaisant liguisto nuo­
vargio ir sunkumo ant širdies, jis, jau išbandęs prieši­
ninko galimybes ir pajutęs jo jėgų ribą, neabejojo
savo pergale.
Na ką gi, tegul paskiau susidoroja su juo. Bet jis
visos publikos akivaizdoje dar kartą pamokys niekšą.
O paskiau pats nusiims kaukę. Ir tegul visi žmonės žino,
kad rusų pasaulio čempionų čempionas, Žmogus-Kal-
nas, Artiomas Nęzabudnas neparsiduoda ir niekada ne­
daro suokalbio, jei net tai liečia pačią gyvybę. Pamė­
ginti tuomet, kai jis vėl nugalės ir pasisakys, kas esąs,
sučiupti jį. Jis kreipsis į publiką, prašydamas kilniai jį
apginti.
Uždaroje mašinoje jis buvo pristatytas iš Alfonsinės
į Bolonę.
Cirkas tą vakarą, kaip niekada, buvo perpildytas.
Prizą „Gladiatoriaus kapas" pastatė ant žiuri staliuko,
kur susikryžiavo trispalvės Italijos vėliavos ir nacistų
vėliavėlės su svastika. Jau prieš eidamas į maniežą,
325
Artiomas Nezabudnas liūdnai pasiklausė, kaip keistai
veikia šį vakarą jo širdis. Ji tarsi išburkus ir daužosi
ne tik krūtinėje, bet ir viršugalvyje ir tarsi veržiasi
į pirštų galus ir aplamai staiga kažkur po jais dingsta.
Ir grindys, kai jis ėjo prie durų į maniežą, lyg suminkš­
tėjo, tarsi demblys. Kojos nejautė jų kietumo, ir nuo
to šleikštus silpnumas tarsi suminkštino kelius.
Reikėjo sparčiai baigti susirėmimą. Nezabudnas jau­
tė, kad ilgai jis šiandien neištesės. Išvakarėse apgalvo­
tas planas jau netiko... Reikia išsyk griebti fašistą, tuo
labiau kad priešininkas nesitiki tikro pasipriešinimo.
Taip, pavartoti gerą būdą, sakysim, „malūną", persukti
Hegenhamerį ore ir prispausti prie kilimo. Bet, matyt,
fašisto būta ne iš naiviųjų. Susitarimas susitarimu lieka,
o jis žinojo, su kuo turi reikalą. Su tokiu rūsčiu prie­
šininku, kuris slėpėsi po juoda kauke, reikia būti at­
sargiam. Jis, matyt, buvo prisiklausęs apie daugelį įvai­
rių Nezabudno keistenybių, pastačiusių į keblią padėtį
ir labiausiai prityrusius sporto šulus. Vargu, žinoma,
ar žmogus ryšis tikrai mirčiai, bet visgi nežinia, kas
gali dingtelėti užsispyrusioje šio beprotiško rusų lokio
galvoje.
Trečią minutę, kai imtynininkai pasilenkę nutvėrė
vienas kitą už rankų ir, pliauškindami delnais per spran­
dus, paėjo truputį kilimo centru, Nezabudnas pamėgi­
no čiupti priešininką ir, pakėlęs jį, parblokšti ant žemės.
Tačiau Hegenhameris sugebėjo išslysti, išsisuko ir,
išskėtęs rankas ir kojas, visu savo milžinišku kūnu,
kaip vėžlys, šleptelėjo pilvu ant kilimo. Nezabudnas
mėgino pasukti jį „raktu”, bet suprato, kad šiandien,
kai jis grumiasi antrą vakarą iš eilės, jis jau nebegalės
priversti jauną sunkiasvorį apsisukti ant nugaros.
Jis leido Hegenhameriui pašokti, ir vėl jie kurį laiką
grūmėsi stovėdami, ir vėl Nezabudnas mėgino atlupti
326
priešininką. Bet tas jau pajuto, kad rusų milžinas gru­
miasi rimtai ir kaip reikiant. Vikrus ir, kaip gerai paju­
to Nezabudnas, pilnut pilnas jaunų jėgų, Hegenhameris
kas kartą ištrūkdavo. Cirkas tai kaukdavo, tai nutildavo.
Ir Nezabudnui ėmė rodytis, kad jo širdis tai kurtinamai
plaka, tai sustingsta, darosi beveik negirdima. Kažkokį
keistą gležnumą juto per kelius, jis jau nebetikėjo sa­
vo kojomis ir jau du kartus leidosi nuvedamas į parterį
truputį atsikvėpti. O Hegenhameris naudojo žiauriau­
sius metodus, kad patiestų Nezabudną ant nugaros. Jis
iš visų jėgų trindavo savo storomis alkūnėmis įtemptą
sprandą, išlindusį iš po juodos kaukės kraštų. Šis bū­
das, vadinamas „makaronais", priverčia apačioje esan­
tį imtynininką nuleisti sprandą ir palengvina pagriebti
„raktu". Hegenhameriui pavyko prakišti rankas po jo
pažastimis ir sunerti pirštus jam už pakaušio —pada­
ryti vadinamąjį dvigubą nelsoną. Ir paprastai nesužei­
džiamas, specialiai pakišdavęs savo neapimamą spran­
dą visiems šiems būdams, šį kartą Nezabudnas pajuto,
kaip nuo kiekvieno „makarono" ir baisaus spaudimo
kažkas muša jam į viršugalvį ir smilkinius. Oras aplin­
kui tirštėjo, darėsi kaip vata, lindo kaip kamšalas į gerk­
lę. Aplinkui viskas drumstėsi. Galva buvo tarsi apmu­
turiuota minkštu kokonu. Ir širdis vis kažkur prasmeg­
davo, paskiau netvirtai grįždavo į vietą, pranešdama
apie save veriančiu skausmu krūtinėje.
Jis jau mechaniškai priešinosi fašistui. Hegenhame­
ris galėjo bet kurią minutę jį paguldyti. Bet vokietis
garsiai gyrėsi per radiją ir pranešė vakariniams laikraš­
čiams, kad žmogų su kauke paguldys lygiai dvidešimtą
minutę —ne anksčiau ir ne vėliau. Ir dabar jis tyčia
vilkino laiką, jau žaisdamas su pusiau nusilpusiu Ne-
zabudnu.
327
 O tas kiekvieną minutę jautė, kaip vis klaikiau ir
įtaikiau apgobia jį visą kažkoks tvankus minkštumas.
Paskui viskas dingo tamsoje.
Kai Nezabudnas po kokios pusės minutės atsipeikė­
jo, viskas buvo, kaip ir pirmiau, minkšta ir nyku.
Viskas, tik nebuvo vieno, dar niekada nepatirto
jausmo —nenuolaidaus, jau galiausiai beviltiško tvir­
tumo po mentėmis jausmo. Dar ne visai suprasda­
mas, kas jam atsitiko, Nezabudnas pajuto, ko niekada
nebuvo jutęs arenoje,—kietą kilimą liečiantis prie abie­
jų savo menčių. Ir jis suprato esąs pirmą kartą gyve­
nime nugalėtas.
Jis ėmė keltis, remdamasis ranka į kelį. Žagulys dre­
bino jam krūtinę, daužėsi klubo įduboje. Keistas širdį
ėdantis žagulys. Ir jis staiga suprato, kad veržiasi verks­
mas. Tarsi migloje, jis atsistojo, galvodamas, kaip gerai
dar, kad kaukė slepia ašaras, kurios teka po ja per
skruostus. Ir paskubėjo jas nusišluostyti, nuplėšdamas
nuo savęs troškinantį juodą kaukės audinį, apnuogin­
damas veidą, jau atvirai atkišdamas jį gėdai. Ir per
pribloškiantį jį iš visų cirko amfiteatro ratų kaukimą
neaiškiai išgirdo, kai austras arbitras paskelbė:
— Su juoda kauke grūmėsi buvęs penkiakartinis
pasaulio čempionas, nenugalimas čempionų čempionas,
campionissimo, žinomas rusų imtynininkas Artiomas Ne­
zabudnas. Tai pirmas jo pralaimėjimas gyvenime. Pa­
gal šios dienos dvikovos sąlygas jis atiduoda ponui Ze-
pui Hegenhameriui savo atmintinį unikalų prizą „Gla­
diatoriaus kapas", apie ką dabar jūsų akivaizdoje ir pa­
sirašys dovanojimų akte, patvirtindamas savo parašu šį
istorinį momentą.
Pašėlusiai pliauškino mėsingais delnais esesininkai,
užėmę gerą pusę cirko, kažką šūkalojo. Bet iš viršaus,
iš galiorkos, iš amfiteatro takų, kur susigrūdo žiūrovai,
328
 besiverždami prie arenos, pasigirdo kurtinamas švil­
pesys, šauksmai:
— Blefas! Nedora kompanija! Suokalbis! Užkulisiai!
Į arklidę jį!
— Viskas juokai!.. Kiek tau sumokėjo, nenugalima-
sai? Po kuo atsigulei? Paklotė!
— Parsidavėlis, už kiek tave nupirko? Ko vertas
dabar visas campionissimo?..
Policijai vargais negalais pavyko nuraminti pasi­
piktinusią publiką. Nezabudną šį kartą išvedė pro tar­
nybinį įėjimą. Dabar jį reikėjo gelbėti nuo tų, kas va­
kar kaip mūras stojo jo ginti. Negalima buvo jo palikti
su minia pasipiktinusių žmonių, kurie manė, kad rusų
imtynininką fašistų čempionas paguldė pagal tam tikro
suokalbio sąlygas. Publika buvo tikra, kad ir tai, kas
buvo vakar, taip pat paprasčiausias triukas.
— O gal kas ne taip? —svečias iš padilbų, per aki­
nių viršų žvilgtelėjo į Nezabudną.
— Taigi kad viskas taip! —paskubėjo užtikrinti Ar­
tiomas Ivanovičius.—Jūs turite suprasti...
— O mes ir supratom, kaip reikia,—atsakė svečias.
— Juk aš ir lig šiol nežinau, kaip atgal nusigavau,
tiesiog neprisimenu. Atsipeikėjau rytą, o žiūriu —jau
aplink mane ligoninės sienos. Kaip mane ten nugabeno,
lig šiol nežinau. Vis dėlto atsirado gerų žmonių. Ir aš
tuomet jau supratau, kad visi mano, tarsi aš tyčia atsi­
guliau, paklotę padariau fašistui. O man, patikėkite,
išties nepakako jėgų. Širdis neatlaikė. Jis mane šva­
riai išmėsinėjo, švarus „būras". Jaunas, dvidešimt me­
tų skirtumo. Bet negi aš jo išsigąsiu? Aš jį, jei atrody­
čiau kaip reikiant, iš karto parblokščiau!
Jis vėl susijaudino ir norėjo atsistoti, bet sunkiai
atsisėdo ant kėdės.
329
 — Bet ko dabar jaudintis? —nuramino jį svečias.—
Apie tai mažai kas, tiesą sakant, ir žino. Jūs juk tuo
metu, atleiskite, jau buvot palikęs maniežą. Na kai
kas, teisybė, buvo laikraščiuose, ypač hitleriniuose. Jie
norėjo išpūsti triukšmą. Betgi tuomet žmonės ne tuo
gyveno, Artiomai Ivanovičiau. Ne ant kilimo vyko ko­
va, o geroje viso žemės rutulio pusėje. Mirtina kova.
Labai ten galvoj daugumui, kad kažkuriame Italijos
miestelyje buvo prispaustas mentėmis prie kilimo bu­
vęs pasaulio čempionas. Na ir kas skaitė, ne visi tikė­
jo, kad tai tikrai žymusis Nezabudnas. Juk apie jus
visuomet tiek gandų sklisdavo, tiek visokių tauškalų!
Jus, žiūrėk, ir laidoja, ir prikelia iš numirusių, ir vėl
atgal į žemę užkasa. Ir jūsų vardu kiti imtynininkai dar­
buodavosi. Taip irgi būdavo. Teisybė? O jūs pats susi­
galvojot sau tokią kančią, prislėgėt savo gyvenimą
nereikalingu krūviu ir nesiryžtat išsivaduoti iš jo. Ne­
labai protinga! Juk taip, Artiomai Ivanovičiau?
Žinoma, viskas taip ir buvo, kaip sakė svečias. Kaip
tik taip. Bet tuomet, tais sunkiais, niūriais metais, nai­
vus Artiomas —garbingos ir riteriškos pažiūros į spor­
tą žmogus —tą savo pralaimėjimą laikė baisia, nepa­
taisoma katastrofa, beviltiškai apjuodinusia jį senat­
vėje. Jis, žinoma, neminėjo jos savo memuaruose, ku­
riuos, teisybė, už jį parašė vienas apsukrus prancūzų
žurnalistas, gerai tuo uždirbęs ir iš labai tuo metu skurs­
tančio Nezabudno nupirkęs teisę pakartotinai išleisti.
Ir Artiomas Ivanovičius ne kartą įsitikindavo, kad to
įvykio Bolonėje smulkmenos mažai kam buvo žinomos.
Iš kurgi taip smulkiai viską sužinojo žmogus, dabar jo
netikėtas svečias?
Kaip jis viską sužinojo? Ir kaip jis patikėjo?
— Mielasis! Ir iš kur jūs visa tai iškasėt, tiksliai
sužinojot? —paklausė Nezabudnas ir, mirksėdamas nuo
330
jį apėmusio dėkingo atsidavimo, pirmą kartą pažvelgė
tiesiog į akis pašnekovui.—Ir ar galiu aš,-jei jau taip
mudviejų kalba nukrypo, dar vieną klausimėlį jums
užduoti?
— Nors dešimt.
— Pasakykite sąžiningai, gerbiamasis... Tai kaipgi
jūs tiesiog taip išsyk ir patikėjot, kad aš tada ne pagal
suokalbį, ne prievarta?..
Svečias droviai šyptelėjo, pasikasė mažyliu pirštu
smilkinį, pasitaisė akinius, pabarbeno nagu į jų lankelį.
— Taip, atvirai kalbant, Artiomai Ivanovičiau, mū­
sų toks darbas, kad mes turime tikėti, o patikrinti pri­
valome.—Jis skėstelėjo rankomis ir vylingai, puse akies
mirktelėjo šeimininkui.—Šis dalykas buvo, po teisybei,
ne visai mums suprantamas. Nors, žinoma, niekas ne­
abejojo, kad su fašistais jūs nesusitarsite. Mes juk
jūsų biografiją, aš jau jums sakiau, seniai buvome iš­
studijavę. Biografija sudėtinga. Bet purvo joje nėra.
Tačiau, sakykime atvirai, būta toje istorijoje su Hegen-
hameriu neaiškumų. Ir jūs patys žinote, paskiau rašė
sąjungininkų laikraščiai, kad vokiečio pergalė neįtiki­
mą. Esą, rusų milžiną privertę atsigulti, grasindami mir­
timi. Nezabudnui, girdi, šį kartą tekę nusileisti.
— Bet juk buvo švarus tušas!
— Bet žiūrėkite, būna, pasirodo, jog tikram sąži­
ningam sportininkui reikia stengtis, kad visi patikėtų
jo tikru pralaimėjimu.
— Na, o jūs patys patikėjot?
Svečias ištraukė iš savo lagaminėlio kažkokių popie­
rių ryšulį. Kiek pasklaidęs, išėmė voką, iš jo lapelį.
Jis buvo labai rimtas. Jautei, kad jis pats dabar kažko
susijaudinęs.
— Jums, Artiomai Ivanovičiau,—prabilo jis lėtai,—
vienas liudininkas atsirado. Nepaprasto autoriteto liu-
33/
dininkas. Toks žmogus jums išdavė pažymą, kad jau
niekas niekuomet nebedrįs abejoti.
— Tai kas gi toks?
— Tulubejus Grigorijus Bogdanovičius. Tarybų Są­
jungos Didvyris. Štai kas.
— Kaipgi! —Nezabudnas visai sumišo. Jo balsas
prikimo.
— O šit kaip... Kai jūs sugrįžot ir davėt vertingiau­
sių duomenų apie Grigorijų Tulubejų, visa tai, supran­
tama, pateko į Italijos laikraščius. Mūsų draugai iš Karo
veteranų komiteto parašė bičiuliams NIPA —Naciona­
linei Italijos partizanų asociacijai. Daug kas įdomaus ir
naujo sužinota, kokius žygdarbius atliko jūsų Bogritu-
lis, tai yra Grigorijus Tulubejus. Jis buvo nepaprastos
drąsos žmogus!.. Nustatyta, kad jo būryje pastaruoju
metu buvo vienas gydytojas, Italijos patriotas. Šį gy­
dytoją, rodos, jūs ir buvote atvedęs pas sužeistą Tulu­
bejų perrišti... kai patruliams iš pat panosės išnešėt Tu­
lubejų.
— Džuzepas Sabatinis?! —nudžiugęs nustebo Ar­
tiomas.
— Tikrai taip.
— Tai mat, kur jis tuomet baladojosi, senis!.. Dabar
aišku. Pas partizanus išėjo...
— Taip,—kalbėjo toliau svečias.—Daktaras Saba­
tinis buvo Bogritulio būryje. O jis buvo tolregis ir
įžvalgus žmogus. Jis suprato, kaip jūs turėjot jaustis
pralaimėjęs., na, po tos, žodžiu, istorijos cirke. Supra­
to, kad tas įvykis gali suteršti jūsų šlovingą vardą.
Čia buvo maža patikėti. Reikėjo įrodyti visišką jūsų
švarumą. Jūsų vardas priklauso pasaulinio sporto isto­
rijai, Artiomai Ivanovičiau, ką ir bekalbėti! Ir štai tas
gydytojas, kai jums buvo bloga po antro susitikimo su
Hegenhameriu, ne tik padėjo jums atsigauti, bet savo
332
ligoninėje padarė rentgeno nuotrauką ir elektrokardio­
gramą. 2mogus viską suprato. Ir iš rentgeno, ir iš kar­
diogramos aiškiai matyti, kad tą vakarą nebuvo ko
jums ant kilimo rodytis. Pražūtingas reikalas! Kaip dar
jūs ten, manieže, visai neatgulėt... Tiesiog stebuklas.
Jūsų būklė juk buvo priešinfarktinė.
Artiomas Ivanovičius klausėsi jo, kupinas dėkingu­
mo ir kartu jausdamas, kaip ritasi nuo jo siaubinga
sunkybė, kuri jį slėgė ilgus metus.
— Bet kaipgi viskas? Kaip suradot? —Jis mostelė­
jo galva į stovinčią ant stalo taurę.
— Viską jis, Grigorijus Tulubejus. Garsusis Bogri-
tulis. Matote, tas jūsų Zepas, kaip ten?.. Painiojasi ant
liežuvio pavardė!.. Zepas Hegenhameris juk su gestapu
buvo susidėjęs. Su baudžiamąja grupe. Ir visur vežio­
josi taurę. Jis net ir Ukrainoje su ja buvo pasirodęs.
Vis norėjo savo autoritetą mūsiškių akyse pakelti. Tai­
gi tuomet tikriausiai Tulubejus ir matė šią taurę kažkur
tardymo metu, kai sužeistas pateko į hitlerininkų na­
gus. O paskiau, kaip dabar žinoma, partizanai sugavo
poną Hegenhamerį ir tyliai padarė galą jo garsiai kar­
jerai. Dabar paaiškėjo, kad italų partizanų būrys, visiš­
kai sutriuškinęs baudžiamąją grupę, kuriai vadovavo
Hegenhameris, buvo kaip tik Bogritulio būrys. Štai
Tulubejaus rankose ir atsidūrė jūsų taurė ir visa doku­
mentacija dėl jūsų būklės tą nelaimingą vakarą, kai
jūs grūmėtės Bolonėje. Daktaras, išeidamas pas parti­
zanus, viską su savim paėmė. Gudruolis!..
— Taigi aš girdėjau, Sabatinis žuvo! —sustabdė jį
Nezabudnas.
— Taip, daktaras Džuzepas Sabatinis buvo nužudy­
tas. Tvarstė sužeistus partizanus, o jį snaiperiai fašistai
pašovė. Na, kaip Tulubejus žuvo, jūs jau žinote. Visa
Italija žino. Jam suteiktas nacionalinio didvyrio vardas.
333
 Taigi, prieš išeidamas į tą paskutinį mūšį, iš kurio su­
prato Tulubejus, jau maža šansų sugrįžti, jis perdavė
vienam valstiečiui kaime, kur tuomet stovėjo partizanai,
šią taurę, visas pažymas iš Sabatinio ligoninės ir štai šį
raštelį... Tas valstietis viską paslėpė ir rūpestingai sau­
gojo. Raštelyje būta tik užuominų. Iš jo sunku ką nors
suprasti, nežinant reikalo aplinkybių. Ir štai tuomet, kai
iš jūsų pranešimo sužinota, kas yra Bogritulis, šis vals­
tietis atidavė viską, ką jis saugojo, į NIPA. O jie pra­
nešė mūsų Karo veteranų komitetui. Na ir taip toliau.
O man pagaliau belieka dabar tik betarpiškai įteikti šį
laišką adresatui. Prašau priimti.
Ir svečias atkišo Nezabudnui suglamžytą, viename
krašte suplėšytą popieriaus lapelį. Artiomas Ivanovi-
čius atsargiai jį paėmė, jo rankos drebėjo. Pirštai buvo
lyg mediniai. Vos žvilgtelėjęs, jis išsyk pažino šį būdin­
gą braižą, raides, suraizgytas siauromis kilpelėmis į
viršų. Ir jis perskaitė:
„Žemieti, bičiuli! Atleiskite man. Aš tuomet nega­
lėjau kitaip pasielgti. Dabar viską žinau. Aš ir taip ju­
mis tikėjau, bet medicina man viską galutinai patvir­
tino ir šiuo klausimu padėjo tašką.
Ačiū jums, kad atkovojot man gyvybę. Jei reikės,
vėl ją atiduosiu už mūsų reikalą. O jei man bus lemta
išsaugoti ją iki pergalės, tai, tikiuosi, susitiksim, ir aš
jums padėkosiu rusišku ačiū Rusų žemėje. Pasitaikius
progai, būtinai praneškite viską, ką žinote apie mane,
motinai. Galiu atidengti savo paslaptį, kiek leidžia są­
lygos: esu ne tik jūsų žemietis, bet ir sūnus tos, kurią
jūs gerai pažinojot. Mes su ja apie jus niekada nekal­
bėdavom, bet už jos vargą jūs pakankamai turėjot gė­
dos. Ne man jums priekaištauti.
Dėl „Gladiatoriaus kapo" ponas H. gavo nuo mūsų
pagal nuopelnus ir tvirtai užėmė vietą ten, iš kur vėl
334
prisikėlė gladiatorius. Svetima, pavogta šlovė dar nie­
kam ilgai nešvietė. Grąžinu jums ją pagal priklauso­
mybę.
Bogritulis. Emilija. 1944."
Artiomas Ivanovičius skubiai nukreipė ranką, lai­
kančią šį lapuką, į šalį, kad neaplaistytų jo nesulaiko­
mai pasipylusiomis ašaromis.
Šit kaip atsilygino su kaupu Nezabudnui tas, kurį
jis kruviną ir skarmaluotą kadaise parsinešė į savo pa­
lėpę. Štai apie ką galvojo šis nuostabus ir bebaimis
žmogus, kai ėjo į paskutinį mūšį, iš kurio jam jau ne­
buvo lemta sugrįžti. Jis dabar iš kapo liudija apie tyrą
seno čempiono garbę.
Abu tylėjo. Ir Artiomas Ivanovičius, ir jo svečias.
Ir Nezabudnas niekaip negalėjo įveikti to, kas tvink­
čiojo gerklėje, gniaužė ją —nei ten, nei šen.
Kai pagaliau Artiomas Ivanovičius atgavo žadą, jis
tarė:
— Motinai reikia parodyti... Motinai. Galinai Pet-
rovnai.
— Būtinai! —sutiko svečias.
Jis susirūpinęs pažvelgė į savo rankinį laikrodį. Ir
Nezabudnas pasiskubino paklausti:
— Draugas, tai jūs, ką gi, specialiai dėl to atvykot?
— Taip, tikrai taip,—tarė svečias ir staiga nekant­
riai paniuro.—Yra, žinoma, vienas dalykas, ne toks ma­
lonus. Matote... Kai pranešėt mums tą adresą, kurį jūsų
įsūniui davė, padarėt didelį dalyką. Mes galėjome greit
surasti vieną iš siūlelių. Trūktelėjom, pamažu priėjom
mazgelį. Jis dabar jau ne Paryžiuje... Na, jau čia leiski­
te smulkmenų nesakyti. Mes tik išaiškinom, kad ten
labai domimasi Suchojarka. Ir šiokius tokius tolimus
335
 ryšius mėgina nustatyti... Jūsų įsūnis, beje, jums nieko
papildomai nesakė?
Artiomas papurtė galvą, bet susijaudino. Svečias
gestu nuramino jį:
— Aš taip ir maniau. Bet juk jis buvo informuotas?
— Taip, kai ką girdėjo,—paaiškino Artiomas.—
Štai tada, kai tie du tipeliai buvo atėję pas mane, prieš
išvykstant iš Paryžiaus. Aš juos išvijau, o jie kažkur
mano Pjerą pasigavo ir, matyt, jį kiek užkabino tuo...
— Aišku,—tarė svečias.—Taip ir aš maniau. Ak,
Artiomai Ivanovičiau, mes jumis štai seniai tikime, o jūs
mumis, matyt, nepasitikite. Tą dalyką jau seniai reikėtų
baigti.
— Tai juk čia...—vebleno Artiomas.—O gal, tei­
sybė, spiaukim į tas brangenybes? Kuriems galams jos
reikalingos? Ko čia su jomis terliotis?
Svečias ilgai atidžiai ir tiriamai žiūrėjo į Artiomą.
Paskiau atsistojo, perėjo per kambarį, vėl atsisėdo.
— Ak Artiomai Ivanovičiau, Artiomai Ivanovičiau!
Jūs manot, mus jaudina kažkokie ten auksiniai barška­
liukai, kuriais jums ir jūsų anūkui akis apdūmė? Žino­
tumėt jūs, kas tame „lobyje" savo laiko laukia...
Artiomas žiūrėjo į jį, nieko nesuprasdamas.
— Nereikėtų man jums, galimas daiktas, tai saky­
ti...—Svečias ėmė barbenti pirštais į akinių lankelį.—
Mes norėjom tai padaryti be triukšmo, bet dabar jau
nėra laiko temdyti... Ten galingo užtaiso minos su įsta­
tytais sulėtinto veikimo degtuvais... Didžiulė sprogme­
nų atsarga. Tonos! Ir nuo šių „lobių", tik pirštu juos-
paliesk, visa jūsų Suchojarka pas dangišką tėvą atsi­
durs. Jie gi ir norėjo, kad jūsų berniukas, jūsų paslap­
ties saistomas, niekam nesakęs, pats ten eitų. Primelavo
jam apie šią taurę, kad jis nuo visų šį dalyką slėptų...
Jis ir būtų lindęs. Ir tik prisiminkit vardą! Jie ir vadino
336
 ,,Gladiatoriaus kapo operacija". Štai ką niekšai išsigal­
vojo. Mes jau ne vieną tokį atsitikimą turim. Tenka pa­
daryti nekenksmingą. Daug kur jau ištraukėm. Ką da­
ryti, Artiomai Ivanovičiaul Praeitis kartais ir iš po že­
mės gresia naujai...
Jis atsargiai perbraukė delnu per taurę laikančio
gladiatoriaus figūrą, švelniai pateksnojo sidabrinę at­
leto nugarą.
— Irgi, taip sakant, lyg ir kapas, tik ne gladiato­
riaus, o baisiau... Pokštą ketina iškrėsti. Kad iš kapo
atsikeltų ir gyviems smogtų. Štai jūs daug po Europą
važinėjot. Žinau, matėt mūsų žmonių kapus. Tulube-
jaus, Didvyrio, pėdsakus suradot. Atgulė mūsų žmonės
žemėn, bet jų žygdarbis padeda naujai gyvybei aug­
ti. O šie niekšai mūsų žemėje minas užkasė, sprogmenų
pasėjo, paruošė mirtį tūkstančiams žmonių, tik išleisk
ją į pasaulį. Guli užkasta, slypi kažkur, čia po mumis.
Slypi ir laukia. Bet nesulauks ji savo valandos. Nelei­
simeI
Artiomas štovėjo nei gyvas, nei miręs.
Tai šit kaip baisiai pasisuko visa ta tariamo lobio
istorija!.. O jis kaip berniukas patikėjo. Patikėjo ir sa­
vimeile paslaptimi slėpė nuo visų baisų pavojų, gre­
siantį žmonėms, kurie jį taip svetingai vėl priėmė į savo
šeimą.
— Jūs, Artiomai Ivanyčiau, nežinote,—pertraukė
svečias jo susimąstymą,—ar jūsų anūkėlis čia ant kran­
to dabar neturi kokių nors artimų bičiulių? Mes turime
įtarimų... Tie, kas dar Paryžiuje jam šią pasakėčią į gal­
vą įkalė, patys nerašytų?! O štai ką nors paskubinti per
trečią asmenį jie galėjo. Ir, galimas daiktas, per kažką
ir slaptavietę pranešė. Jums aišku? Mes turime duome­
nų, kad per vieną išėjusį iš stovyklos jie mėgino ryšį
nustatyti... Taigi aš klausiu: ar jums neateina į galvą
22. L. Kasili 337
kas nors, kas galėtų šiuos duomenis priimti ar perduoti?
Gal ir pats šis žmogus nelabai pastovus arba, galimas
daiktas, ką nors atsiuntė. Jūs mane suprantate? Štai
čia vienas tipas, kuris draugą Tulubejų sumušė... Visa
tai labai įtartina. Ir reikia greičiau išaiškinti.
— Na, čia vienas bastosi po krantą,—tarė Artio-
mas.—Jis ten prie valčių krapštosi. Su juo vienu metu
mano Pjeras valkiojoštr 7*
— Ne Machoninas Viačeslovas? —staiga skubiai
paklausė svečias.
— Jis.
— Taip. Aišku.—Svečias skubiai žvilgtelėjo į laik­
rodį.—Jūs kol kas be reikalo nesijaudinkite ir nieko
nedarykite. Čia dabar mūsų žmonės visur vietovę zon­
duoja. Mes pionierius specialiai iškvietėm. Jie šiuo
metu jau pradėjo darbą. Taigi suras, nesirūpinkite. O
gal mes ir kitą zondą panaudosime. Atleiskite, turiu
skubėti....
Svečias sujudo ir, pasakęs, kad rytą vos prašvitus
būtinai nuvyks į mokyklą, atsisveikino.
Likęs vienas, Artiomas niekaip negalėjo nurimti. Pa­
tys prieštaringiausi jausmai draskė jam širdį. Gėdinga
paslaptis, kuri jį kankino per visus šiuos metus, paaiš­
kėjus pasirodė ne tokia baisi. Pagunda baigėsi. Bet kaip
baisu su ta slaptaviete! Ir, gal būt, Pjeras vis dėlto ką
nors sužinojo? Arba šis niurna Machanas, iš ko nors
sužinojęs, kur ta slaptavietė, jau ten kasa. Ir bet kurią
sekundę pražūtingas sprogimas gali viską aplinkui nu­
šluoti...
Ne, reikia tuoj pat susitikti su Pjeru. Negalima lauk­
ti ryto.
Artiomas užsidėjo skrybėlę, apsivilko lietpalčiu, ak­
linai užsisagstę, pasiėmė savo lazdą ir nulipo žemyn,
kur buvo telefonas. Jis kelis kartus prašė stotį sujungti
338
jį su mokykla. Nieko negavo. O paskiau iš centrinės
pasakė, kad nutrūkęs ryšys.
Artiomas Ivanovičius skubėjo. Instinktyvus pavojus
varyte varė jį. Ir jis vos nebėgo, spartindamas savo
metrinius žingsnius ir toli aplink taškydamas vandenį
ant šaligatvių. Išėjęs į Sovetskają, jis buvo besukąs
į Krasnošachtiorskają, paskiau pagalvojo, kad dabar
jam ten jau ir pasakyti nebėra ko, perėjo skverelį, norė­
damas atsidurti prie namo, kur gyvena Tulubejai. Bet
tuoj pat vėl nutarė, kad nėra ko beprasmiškai taip vė­
lai trukdyti žmones. Jis smarkiai pasuko atgal šonine
gatve prie vandens saugyklos, ėmė blaškytis skvere­
lyje, ieškodamas tarp medelių trumpiausio kelio į prie­
plauką. Benutyląs lietus vėl pasmarkėjo. Vėjas tėškė
po skrybėlės bryliais saujelę šaltų lašų nuo medžio.
Nezabudnas pažvelgė aukštyn, ir jį nustebino, kad ir
debesis virš jo taip pat nešioja ir sukioja, kaip jį patį,
tai nuveda už medžių ir stogų, tai traukia visai į kitą
pusę. Artiomas Ivanovičius sustojo. Ir bematant sustin­
go vietoje debesys ir dangus nebesisukiojo. Nezabudnas
tik dabar suprato, kad tai ne debesys, o jis pats sumi­
šęs blaškosi į šalis.
Tolimo žaibo blyksnis nubraukė nakties tamsą nuo
visko, kas supo senį. Tiesiog priešais jį blykstelėjo šla­
pia išgaubta metalo glūduma. Ir Grigorijus Tulubejus
pažvelgė į Nezabudną. Senis pradžioje apstulbo. Jis vi­
sai ir užmiršo, kad Tulubejaus biustą dar darbų prie
mokyklos dambos pradžioje laikinai perkėlė čia į būsi­
mo paminklo Didvyriui vietą.
Bronziniais žandais tekėjo lietaus čiurkšlės. Taip bu­
vo apsipylę jie, tie kieti žandai, tuomet Alfonsinėje
mirties prakaitu...
Dar kartą tvykstelėjo nuslenkančios perkūnijos žai­
bas. Tolumoje kažkaip svariai ir iškilniai prabilo griaus-
339
tinis. Ir Nezabudnui pasirodė, kad tvykstelėjo gyva
šviesa iš bronzinių akių duobučių.
Pritariamai jam mirktelėjo akimis Didvyris, nesutin­
kąs nė su mažiausia paslaptimi. Ir išlietos iš metalo lū­
pos, kurias įsimena Artiomas užmerktas iš skausmo,
dabar tarsi krustelėjo atleidimo šypsena. O, gal būt, tai
nubėgo lietaus lašai, susikaupę amžinai sukietėjusios
bronzinės burnos kertelėse...
Lietus nesiliovė. Perkūnija praėjo, bet stiprūs vėjo
gūsiai rito stambią bangą, kai Artiomas Ivanovičius iš­
ėjo į vandens saugyklos pakrantę. Reikėtų, tikrai, su­
laukti ryto, bet Artiomas Ivanovičius jau nebepajėgė
įveikti nerimo, kuris kaip varpas gaudė širdyje. Jis nu­
ėjo į valčių stotį.
Sargas pašaukė jį.
— Čia Machoninas? —tarė Nezabudnas pro ūžiantį
vėją.
Iš tamsos tuojau išniro sargo figūra. Senis priėjo prie
Nezabudno. Tolimas žaibas apšvietė jį. Nebuvo užmie­
gota nė viena akis.
— Tai jūs, Artiomai Ivanovičiau? —tarė sargas ir
patikliai pranešė: —O Viačeslovą suėmė. Štai jau pus­
valandis, kai suimtas. Atvažiavo su mašina, ir sudiev!
Kokiam ten tardymui prireikė —nesuprantama.
— Klausyk, seni, duok valtį!
— O kam gi? Ką jūs, Artiomai Ivanovičiau! Kurgi
ruošiatės?
— Paskiau paaiškinsiu, seni. Man į mokyklą reikia.
Skubiai. Ryšio nėra, o laukti negalima.
*— Bet kaipgi jūs per tokias bangas?
— Ne tavo reikalas.
— Kaip —ne mano reikalas? —pasipiktino sargas.—
O kieno gi tuomet? Kas čia prižiūrėti paskirtas? Taip
mes nesusišnekėsime. Jei jau taip skubiai prireikė, Ar-
340
tiomai Ivanovičiau, aš pats perkelsiu. Sėskite į valtį, tai
bus ramiau. Irkluoti galite? Sėskite ant pirmojo suolo.
Artiomas Ivanovičius užsirioglino ant pirmojo suolo
sunkios žvejų valties, netvirtai susvyravusios po jo kū­
no svoriu, pasispiaudė savo plačius delnus, ėmėsi irklų.
Valtininkas atsisėdo ant antrojo suolo. Seniai sutartinai
įtempė visas jėgas. Valtis stačiai pakilo į priešpriešinę
bangą.
Priešakyje per miglą ryškėjo mokyklos pastato sale­
lėje kontūrai. Žiburių languose nebuvo.

XII skyrius
POKALBIS, NEŽINIA KUR VYKĘS
— Na ką gi, manau, pakvitavimo, kad informacija
gauta, ilgai laukti neteks. Mes ją išgirsim gana greit.
— Bet jūs įsitikinę, kad šis... ė-m... atliks.
— Informaciją gaus? Esu tikras.
— Oi ne, aš turiu galvoje... m-m... operaciją „Gla­
diatoriaus kapas".
— O, galite neabejoti. Uždelstas veikimas. Bendra
detonacija. O ten viskas kaip ant gyvo siūlo. Nedelsia­
mas efektas. Visiška garantija.
— O laikas? M-m... juk tiek metų.
— Taip, apie dvylika. Bet izoliacija patikima ir —
puiku—kaip tik dambos rajone.
— Taip. Nepaprastai laimingas sutapimas, kad kaip
tik ten... ė-ė... sutelkta. Taigi, lauksime...
— Neilgai, drįstu jus užtikrinti.
— M-m...

341
 XIII skyrius
POKALBIS KRASNOSACHTIORSKOJOJE

— Taip. Vadinasi, spėliosime, kvailiosime? Ar ge­

ruoju?
Machanas tylėjo.
— Vadinasi, nenori, kad su tavim geruoju?
— O kaip tai —geruoju? —nusiminęs pasidomėjo
Machanas.
— Štai tu visą gyvenimą mėgini ne geruoju, kiek
man apie tave žinoma. Pamėgink kartelį geruoju. Gal
ir patiks.
— Vis vien, geras visą laiką nebūsi.
— O tu nors perpus pamėgink. Kiekviena pradžia
sunki.
— O nuo ko pamėginti?
— Štai, sakysime, nuo to pradėk —pamėgink ir pa­
pasakok, ką tau Vertouchas kalbėjo.
— Nieko jis man nekalbėjo. Aš jo nė matyt nema­
čiau, jūsų Vertoucho.
— Ne, matau, nenori ir pamėginti geruoju. O štai
mes žinome, kad vakar buvai susitikęs su Vertouchu.
— O kas gi, jei ir buvau susitikęs? Jis amnestuotas.
Ką gi, aš neturiu teisės?
— O ne, labai prašau. Tik štai įdomu, ką jis tau
dėl aukso pranešė?
— Nieko jis nepranešė.
Keista. Ką gi, vadinasi, jis vis meluoja, Vertou­
chas? O jis, supranti, parodė, kad su tavim buvo susi­
tikęs, apie viską susitarė. Matyt, jis jei ne perpus, tai
nors aštuntadaliu geresnis darosi. O tu vis savaip —se­
noviškai, blogai.
342
 — Aš nieko nežinau,—spyrėsi Machanas.—Ver-
toucho ir klauskite, jei jis jums toks geras ir protingas.
— Bet, matai, mes manėm, ir tu protingas, o paaiškė­
jo, kad tu kvailas.
— Na ir tegu! —bambtelėjo Machanas
— Taip, teisybė. Ar maža kvailių pasaulyje! Na,
vienu bus mažiau, didelis čia nuostolis.
— Tai kodėl gi taip —vienu mažiau? —sukluso
Machanas.
— Na kaipgi! Jei visa tai atsitiks, kad trinktels
sprogmenys, tai jau tavęs, brangusis, tegu ir gyvas iš­
liksi, nepasigailės. Viską žinojai ir slėpei.
— Kokie ten dar sprogmenys?!
— Klausyk, liaukis apsimetinėjęs! Vertouchas pra­
nešė, kokioje vietoje sprogmenys padėti?
— Na, kokie sprogmenys? —prakaito išpiltas Ma-
chano veidas pasidarė pilkas.—Jokių ten sprogmenų!
Ten aukselis, visokį žaisliukai, brangenybės...
— Aha! Vadinasi, apie žaisliukus žinai. Na štai,
dabar jau pradedi, matau, susiprotėti. Bet vis dėlto dar
kvailas. Patikėjai kaip pižonas, kad auksas. O ten minos
padėtos. Supranti? Fašistai, kai traukėsi, ten sprogmenų
užkasė —minų, bombų, granatų.
Machanas išsigandęs įsmeigė akis į kalbantį.
— Atsakinėk, nedelsk. Laikas brangus. Dar kas nors
žino apie tą dalyką? Tu juk pats čia dar berniukas bas­
teisi okupacijos metais. Juk girdėjai, tur būt, kad hitle­
rininkai tas minas užkasė, o paskui visus tuos sušaudė,
kas kasė, kad neišduotų vietos. Štai mes čia sėdim, o
jei tu dar kam nors pranešei... Vertouchas tavimi rė­
mėsi. Pats dingo. Jis, teisybė, jau paimtas, bet jis slepia.
Kas jam! Jis toli nuo čia. O tave štai jis čia pražūčiai
paliko! Mes su tavim kiekvieną minutę į orą galim iš-
343
lėkti. Ir pusės miesto nebus. Tai tavo kvaila galva su­
vokia?
Ir staiga Machanas ėmė šlykščiai senutės balsu
bliauti, puolė prie durų, bet sutrenkė galvą į staktą, su­
smuko ant grindų.
— Oi, greičiau, greičiau! Viršininke, jie šiandien...
mokykloje!.. Aš jiems pasakiau... Oi, greičiau!..

XIV skyrius
GLADIATORIAUS KAPAS
Seniai Gračikui tai buvo labai neramus budėjimas.
Išgirdęs, kad Pjeras ir Riomka lipa į rūsį, jis atsargiai
sekė iš paskos. Keletą kartų jis norėjo pašaukti vaikus,
bet kažkas jį sulaikydavo. Veikiausiai smalsumas, kuris
kas akimirka vis labiau didėjo. Jis pašėlusiai norėjo
sužinoti, ką neįprastu nakties metu, ir dar tokiu blogu
oru, sumanė du bičiuliai. Iš jų visko tikėkis! Tolstančios
audros triukšmas, vėjas, blazginąs stogo skardą, nustelb­
davo jo žingsnius.
„Keista,—galvojo Senia,—nejaugi jie išgirdo mus
ir eina ieškoti taurės?"
Tuo tarpu Riomka ir Pjeras nulipo į rūsį. Brūkštelė­
jo degtukas. Užsidegė žibintas.
Senia išgirdo:
— Na, duokš brėžinėlį... Matai? Čia turi būti už­
mūryta sienelė. Taip. O čia turi būti niša... Stop! Pjerai,
žiūrėk, tai čia! Štai numeris!..* Vaza čia išorėje stovi.
Įdomu, kodėl gi ji neužkasta?.. Arba kas nors jau čia
knaisiojosi?
Toliau laukti jau buvo nebegalima.
Senia nušoko į rūsį:
— Ką čia darote, vaikai?
344
 — O tu ko?
Riomka mėgino užstoti nišą, kurioje blausiai žvilgėjo
taurės sidabras ir olivinas.
— Aš budintis,—tarė Senia.—Žiūriu, kažkur jūs
einat. Kas yra?
— O tai tavęs neliečia.
— Kaip tai neliečia, jei aš budintis?
Pjeras priėjo ir įsispraudė tarp Senios ir jį puolančio
Riomkos:
— Liaukis, Rhiomka. Rheikia jam viską pasakyti.
Na kas tikrai?..
— Aš tau pasakysiu! —pagrasino Riomka. Bet tuoj
pat pakeitė toną: —Klausyk, Pjerai, tu išeik, paaiškink
ten jam viską, kaip gali. Kad taurės ieškom... Aišku? —
Jis pakėlė žibintą, atsitverė juo nuo Senios ir atsargiai,
reikšmingai mirktelėjo Pjerui:—O aš kol kas čia...
— Aš neišeisiu. Ką čia darote?
— Eik iš čia, sakau!
— Eikim, teisybė... Aš viską pasakysiu, Senia.—
Pjeras tempė Senią prie išėjimo.
Bet Senia pasislinko pamažu, atspiromis, visą laiką
dairydamasis. Jis matė, kaip Riomka tuo metu godžio­
mis rankomis skubiai grabaliojo sieną, iš apačios ap­
šviestą žibinto, stovinčio ant žemės. Ir staiga iš po nu­
kritusios užlipdyto molio plokštės pasirodė žiedas,
įtaisytas į akmenį.
— Aš tuojau... tuojau. Jūs eikite! Aš tuojau! —
murmėjo Riomka, prakaituodamas iš nekantrumo.
Jis buvo begriebiąs žiedą, krapštė nagu, norėdamas
užkabinti jį. Jis kiek galėdamas prisispaudė pečiu prie
sienos —jam atrodė, kad taip patogi;u. Ir akmuo pa- «
sistūmėjo...
Visi staiga išvydo lyg per slogų sapną, bevalį ir
baisų, kad siena vidury aiškiai prasiskiria. Plytos prie
345
sienos pamatų byra 4 netikėtai atsiradusią duobę. Tie­
siog virš berniukų galvų pakilo urgzdamos braškėda-
mos, išlindę iš savo lizdų, lubų sijos. O siena pamažu
pleišėjo virš besiplečiančios duobės. Gruoblėtame jos
plyšyje su kraštuose iškritusiomis plytomis berniukai
žibinto atošvaistėje išvydo kažką lygų, sukrautą eilė­
mis tarp sutrešusių, išerdėjusių lentų. Keisti pailgi daik­
tai paslaptingai blykčiojo pro rūdis ir be paliovos krito
pro spragą. Ir apstulbusiems berniukams pasirodė, kad
matinio atspalvio metalinės šlykštybės, netikėtai pa-
budusios iš sunkaus snaudulio, šliaužia iš savo sutrikdy­
to urvo, ir dar akimirka —užgrius ant vaikų, kurie
tarsi sustingo vietoje.
Bet tą akimirką kažkokia iš viršaus sujudėjusi val­
dinga jėga sugriebė juos visus tris iš karto ir vienu
mėčiu, negailestingai nuvilkusi keliais ir alkūnėmis per
pakopas, išmetė į viršų laiptais. Milžiniška žmogaus
figūra metėsi prie dumbančios sienos. Senia persisvėrė
vėl žemyn, į rūsį. Gelsvoje šviesoje, kurią skleidė apa­
čioje paliktas žibintas, jis išvydo' Nezabudną. Tas savo
galingu pečiu prilaikė griūvančią mūro sieną. O iš žio­
jinčio už jo urvo spaudėsi dėžės su į cigarą panašiais
metaliniais daiktais.
Atstūmęs Senią, per laiptų angą persisvėrė Pjeras:
— Seneli...
— Pjerai!—kimiai šūktelėjo Nezabudnas.—Užmu­
šiu, marš iš čia! Marš, sakau! Polundra! Aliarmas!..—Jis
įtemptai knarkė po jį slegiančios sienos sunkybe ir su­
mišęs bėrė tai ukrainietiškus, tai prancūziškus, tai ru­
siškus žodžius.—Kad jūsų nė dvasios nebūtų! Užmušiu!
Girdi? Pritrenksiu, kai...—Jis pagriebė plytą, iškri­
tusią iš sienos, ir užsimojo.—Eikite, vaikagaliai, sakau!..
Senia, tučtuojau bėk! Žadink vaikus. Mokytojams pasa-
346
 kykite, visus į krantą greičiau... Ten valtys. Iškvieskite
dar nuo kranto... Čia minos.
Pjeras, jau žinąs senelio būdą, suprato, kad tas ne
veltui užsimojo plyta. Jis puolė prie laiptų iš rūsio
į pirmą aukštą. O Senia, palikęs vietoje, buvo bemėgi­
nąs sakyti:
— Dėde Artiomai, o jūs...
Bet Nezabudnas atsakė tokiu baisiu ir netikėtu, visa
pasaulyje —ir dievą, ir žmogų —žeminančiu keiksmu,
kad apstulbęs Senia nejučiomis taip ir atšoko nuo angos.
Jis girdėjo, kaip Pjeras bėga laiptais į viršų. O Riomkos
jau seniai nė padujų nebuvo likę.
Po valandėlės visa mokykla atgijo. Kilo triukšmas
dortuaruose. Visi nubudo, skubiai vilkosi drabužius,
dar nieko nenumanydami. Iš miegų visi buvo išblyškę.
Vaikai drebėjo. Bet Senia ir Pjeras stovėjo koridoriuje
ir reikalavo, kad visi eitų atsargiai ir, be to, ant pirštų
galų. Praėjo viena, kita minutė. Nezabudnas stovėjo
pasilenkęs, tvirtai ir plačiai išskėtęs kojas, beveik iki
kulkšnių jau įsmegęs į minkštą, drėgnoką rūsio žemę.
Vis labiau buvo juntama nepaprasta sunkybė, slegianti
jo pečius.
Jis išgirdo virš savęs skubius mažus žingsnius. Riom­
kos pamiršto žibinto šviesoje viršuje angoje pasirodė
vadovės Irinos Nikolajevnos veidas... Ji dengėsi krū­
tinę naktiniu chalatu.
— Kas atsitiko? Kas yra? Paaiškinkite.—Ji pradžio­
je paklūpojo, paskiau visai atsigulė ant rūsio angos
krašto, norėdama pažvelgti gilyn, bet nieko negalėjo pa­
matyti.
Iš tamsos pasigirdo:
— Irina Nikolajevna, dėl dievo, prašau... y-y!..
Greičiau, sparčiai visus į valtis. Ten valtininkas apa­
čioje... Tegu ima pirmąją partiją, žmones ant kranto
347
žadina. Reikia žmones šaukti... Čia paaiškėjo... Minos
nuo fašistų liko. Aš kol kas palaikysiu, nes čia iš vietos
pajudėjo. Gali sprogti. Kaulų nesurinksime. Į Krasno-
šachtiorskają greičiau skambinkite... I-i!.. Tik greičiau,
susimildami.
— O jūs, kaipgi čia jūs? Tai neįmanoma! —pamė­
gino prieštarauti vadovė.
Bet išgirdo tik kažkokį kriokimą.
— Na, eikite!.. Ko gaištate? Manote, man lengva
laikyti!.. Marš iš čia, pasakyta! Marš į krantą greičiau!
Ir toliau!.. Valtis imkite... netoli ta valanda, neišlai­
kysiu...
Jis ne kalbėjo, jis aikčiojo kiekvieną žodį, atskir­
damas vieną nuo kito sunkiu, krenkšinčiu atodūsiu.
Paskubomis apsivilkę, vaikai susirinko ant dambos
prie valčių. Vietos jose net ir su didžiąja valtimi, su
kuria atvyko Nezabudnas, galėjo nepakakti išsyk vi­
siems pervežti.
Senasis valtininkas sodino nutilusius, dar ne visai
viską suprantančius moksleivius. Tamsoje pasigirdo,
kaip visuomet, vienodas, lyg sodinant ekskursininkus
į autobusą, Jelizavetos Porfirjevnos balsas. Tolimi pra­
ėjusios perkūnijos švysčiojimai atsispindėjo vandens
saugyklos bangose ir apšviesdavo stovinčią ant paties
dambos krašto Jelizavetą Porfirjevną, jos baltus, vėjo
pakeltus plaukus, lazdą, kuria mokytoja įprastai ir griež­
tai dunksnojo į valties šoną:
— Ramiai, ramiai. Neskubėkite. Visi spėsime. Ko-
lobroda Milą! Kas yra? Kas yra? Štai čia sėsk... Šitaip,
gerai. Dar viena vieta yra. Ramiai. Čia du žingsniai iki
kranto. Juk tik šiaip sau, dėl visa ko. Nieko baisaus.
— Iš pradžių mergaitės!..—Senia tempė prie valties
už rankos Ksaną. Ji žiūrėjo į jį akimis, kupinomis bai­
mės ir sumišimo.—Tu jau, jei kas atsitiktų, čia prižiū-
348
rėk... Padėk jai,—kreipdamasis į Sureną, tyliai prašė
Senia.
— O tu pats ką?
Netikėtai Riomka, kuris buvo jau nuvarytas nuo
dviejų valčių, atstūmė Ksaną į šalį ir pats mėgino šokti
į paruoštą valtį. Ir čia —iš kur ir tiek jėgos atsirado —
Senia užsimojo ir žiebė Riomkai tokį antausį, kad tas
atsisėdo ant žemės, laikydamas už žando. Ir staiga pa­
tyliukais ėmė žliumbti, kūkčioti.
Pjeras vienu trūktelėjimu pakėlė jį už apykaklės,
papurtė už peties, stengdamasis kaip nors sutvarkyti
bičiulį.
Bet tas toliau žliumbė:
— Oi, leiskite! Mano mama nervais serga... Ji psi­
chinėje įskaitoje. Ji jaudinsis. Jai kenksminga.
Senia, pats dar netikėdamas, kad jis visų akivaizdoj
trenkė pirmajam klasės stipruoliui ir net grąžos ne­
gavo, stovėjo prasižiojęs, pamažu trynė į šoną mau­
džiantį kumštį. Jam dabar buvo biauriai šlykštus Riom­
ka, pasirodęs iš viso tik verksmingas bailys, kurį ga­
lima sutvarkyti net be jokio ypatingo slapto būdo.
Irina Nikolajevna, Surenas, Jura Brylevas, Vitia
Chalilejevas, susiėmę už rankų, stovėjo ant dambos prie
jos išorinio šlaito, sudarę gyvą užtvarą, kad vaikai,
sėsdami į valtis, netyčia nepatektų į vandenį.
Nuo kranto jau burzgė motorai. Žybčiojo, skrosdami
auštančio ryto vėjuotą prieblandą, elektros žibintai. Cy­
pė dilės valtyse, ir jautei, kaip ten skuba irkluotojai.
Netikėtai jaudinančiai suspigo sirenos šachtose. Ir įvai­
riuose namuose ant kranto ėmė žiebtis žiburiai. Plyks­
telėjo žibintai automašinų, privažiavusių prie pat van­
dens saugyklos krašto ir apšvietusių vandens banguotą
kelią, kuriuo kateriai ir valtys lėkė prie mokyklos sa­
lelės. Ir senoje Sergejaus cerkvėje sugaudė varpas.
349
 Sužalota siena mėgino prispausti Nezabudną. Kas
valandėlė vis labiau neįveikiama darėsi jos akla sun­
kybė. Senis stovėjo, atkišęs jai nugarą, jau remdamasis
delnais į pusiau sulinkusius, plačiai išskėstus kelius.
Daugiapūdis mirties krovinys, lėtai virstąs ant sienos
iš vidaus, neišvengiamai lenkė Nezabudną prie šlapių
grindų.
Suskilusi mūrinė pertvara kažkokiu stebuklu dar lai­
kėsi. Dėžės su sviediniais ir minomis nuožulniai rėmėsi
į spragos kraštą, užkliuvę sutrešusių lentų plyšiais už
atsikišusių plytų kampų. Tur būt, dar prieš ketvirtį va­
landos ir būtų buvę galima iš čia išeiti. Tuomet, kaip
Artiomui pasirodė, siena daugiau ar mažiau patikimai
liovėsi pleišėjusi. Taip, prieš ketvirtį valandos dar bū­
tų buvę galima ir bėgti iš šios pražūties vietos. Bet da­
bar vanduo, tur būt, graužiantis mokyklos pamatus, jau
ėmė sunktis į rūsį. Nezabudnas girdėjo, kaip tyliai
šlepteldavo kažkur žemės grumstai. Dabar jau buvo
nebegalima paleisti sienos —nugrius ir sprogs. Reikė­
jo atlaikyti, nesulinkti, kol atvyks žmonės nuo kranto.
Riomkos paliktas žibintas baigė degti. Jo liepsna
mirkčiojo. Kurį laiką iš viršaus girdėjos skubiai sėdan­
čių į valtis vaikų balsai. Nezabudnui norėjos juos pa­
skubinti. Ko jie delsia! Ko laukia? Jį slėgė, kad vaikai
dar saloje. Kad kuo greičiau nuplauktų, kuo greičiau
tolyn! O ten juos, kai tik žinia krantą pasieks, jau nu­
veš, paslėps nuo pavojaus. Jis nepaprastai buvo įtempęs
savo neapglėbiamo kūno raumenis. Bet kiek gali ištver­
ti? Anksčiau ar vėliau jėgos apleis... Ar tik spės vaikai
išlipti į krantą?
Jis išgirdo silpną klastingą čiurlenimą įduboje, kur
taikėsi nugriūti rūsio siena. Kad nors nenusėstų ir patys
350
pamatai. Vanduo, tur būt, dabar iš kažkur skverbdama­
sis, liežė guolį, kuriame tiek metų po mokyklos pastatu
gulėjo pražūtingi sviediniai.
Kažkas šliaužė koja, šmurkštelėjo į šalį, grįžo ir vėl
skaudžiai rėpliojo virš kulkšnių. Jis živlgtelėjo žemyn
ir pasibiaurėjęs pamatė, kad tai didelė pasišiaušusi žiur­
kė laksto, sukiojasi po rūsį, cypaudama šmirinėja pro jo
koją, o jis ne tik nudobti —nė pajudėti negali.
Artiomas Ivanovičius stengėsi nežiūrėti į skuban­
čią, nerimstančią ties jo kojomis šlykštybę. O ji vis
baksnojo, mėgino užlipti per kišką ir, kai jis atsargiai
pajudindavo kojos raumenis, šlepteldavo vėl ant žemės.
Štai su kuo jam teko dalytis savo mirties valandą —
su žiurke, su šlykščia žiurke!
Viršuje nurimo. Ir štai viską sukaustė jau visiška
tyla. O jis užmūrytas čia, tos tylos gelmėse. Visiškos,
beviltiškos vienatvės jausmas jam pasirodė dar sunkes­
nis, negu mirtinas krovinys, po kuriuo jis jau beveik
palaidotas. „Niekšai, šlykštynės!—galvojo jis.—Štai
ką jie čia paruošė!" Mirtis, palaidota dešimčiai —dvy­
likai metų, slypėjo šioje, dabar jį užgriuvusioje sunky­
bėje. Mirtis, taip ilgai ir kantriai laukusi savo valandos,
dabar buvo pasirengusi, bent kiek jam sujudėjus, be­
matant viską sunaikinti.
„Nelaimė! Biaiurus dalykas! —galvojo Artiomas.—
Nebeištversiu. Prieš dešimtį metų gal dar būčiau ištvė­
ręs, o dabar jau ne. Amba..."
Jis jau seniai norėjo pažvelgti, kas blizga, atsispin­
dėdamas žibinto šviesoje, sienos nišoje —ten, kur ply­
tos dar tvirtai laikėsi. Akies krašteliu matė tą blizgesį,
bet negalėjo įžiūrėti, kas ten žėri. Sunkybė spaudė ir jo
įtemptą sprandą, pakaušį. Vis dėlto jis atsargiai pasuko
galvą į kairę ir pamatė sienos nišoje prie pat grindų
taurę, jo taurę. Tą, kuri dingo tuomet mokyklos vakare.
351
Mažas sidabrinis atletas, viena koja stovėdamas kape,
kita atsirėmęs į jo kraštą, ištempęs išsišovusius rankos
raumenis, laiko virš galvos sunkią taurę. Ir Artiomas
Ivanovičius net stebėjosi, kaip keistai šią jo mirties va­
landą mažasis gladiatorius pakartoja tai, ką dabar daro
pats taurės šeimininkas. Kaip nuostabiai sutampa atleto
taurėje poza su ta, kuria Artiomas laikė kiekvieną aki­
mirką galinčią sugriūti sieną.
Blpgai. Širdis vėl kažkur smenga, ir kažkas minkštas,
painioj antis mintis, užgriūva galvą... Ne, tegul kuo grei­
čiau atkasa! Kuo greičiau! Aš nebegaliu atlikti ,,Gladia­
toriaus kapo". Oras baigiasi. Jo jau nebėra plaučiuose.
Mane ne taip užkasė. Reikėjo palikti prošvaistę virš
brezento, kaip visuomet būdavo daroma. Dabar jau vė­
lu. Greičiau atkaskite! Viekas baigta. Ir oras, ir viskas.
Dabar, gal būt, jį dar atkas, ir visi švilps, kadmis neiš­
laikė, kiek reikia, ir sužlugdė numerį...
Paskiau jam pasirodė, kad tai Zepas Hegenhameris
užgriuvo ant jo ir duoda jam per sprandą su savo
sunkiais „makaronais". Ne, ponas Zepai, ne, Hegenha-
meri, šį kartą jums nepavyks. Spausk, spausk,—nesu­
lenksi. Meluoji, storasnuki rupūže, meluoji! Taip, tai
tu! Aš tave pažinau. Tai tavo rankų darbas. Bet dabar
nieko nepadarysi. Nė velnio! Aš ištversiu. Aš tada bu­
vau vienas, visai vienas. Nieko su manim nebuvo. O
dabar aš taip pat vienas, bet su manim visi. Ir aš čia
už juos. Senia, berniuk, aš už tave, aš už jus visus!
Irkluokite toliau. Aš ištversiu.
Viskas jau painiojosi jo galvoje ir drumstėsi akys.
Žibintas alsavo, skleisdamas suodžius. Ir šie suodžiai pa­
mažu tarsi tirštėjo aplink, ir kaip tik nuo jų vis tamsėjo
rūsyje.
Staiga Nezabudnas išgirdo viršuje:
352
 — Dėde Artiomai, o dėde Artiomai?.. Jūs gyvas? —
Tai buvo Senios Gračiko balsas. Jis persisvėrė galva že­
myn per angos kraštą. Jis kažkodėl kalbėjo pašnibž­
domis.
— Ko?.. Kur dar? —piktai sušvokštė Nezabudnas.
— Dėde Artiomai, jūs dar trupučiuką pasilaikykite,
tiktai trupučiuką... Jau matyti —nuo kranto plaukia. O
aš tamsoje iš valties pasprukau pas jus... Aš nenoriu,
kad jūs čia vienas. Ar galiu jums padėti, dėde Artiomai?
— Geriau nesistenk. Išeik, susimildamas.
Bet Senia jau nuleido kojas į angą, grabaliojo laip­
telių pakopas. Neilgam pakibo, laikydamasis rankomis
už krašto, ir kiek galėdamas lengviau nušoko žemyn.
— Ramiai! Mirties įsigeidei? —kvapą gaudydamas,
tarė Nezabudnas.
Senia išsigandęs apsidairė. Baisus vaizdas jam atsi­
skleidė. Artiomas Ivanovičius, tvirtai įsirėmęs pakaušiu,
alkūnėmis ir pečiais, įsikibęs pirštais į pusiau sulinkusius
kelius, vis dar rėmė užgriuvusią ant jo sieną. Plyšio pa­
kraštyje, kažkaip dar laikėsi smaili, kiek blizgą blankio­
je žibinto šviesoje sviediniai, sunkios, bukos bombos,
pusiau įtaisytos į supleišėjusias lentas. Liepsna žibinte
mirkčiojo, šešėliai judėjo, slankiojo, ir atrodė, bombos
pakabintos svyruoja. O gal jos išties svyravo dėl sutri­
kusios pusiausvyros, kurią galėjo pažeisti pats nežy­
miausias judesys.
— Neik artyn! —švokštė Artiomas.—Kas tave šau­
kė, biaurybe? Marš iš čia!..
Bet Senia nėjo. Ne. Jis negali palikti vieno senePo
Artiomo čia, šioje tamsoje, pražūtingoje vienatvėje. Jis
matė, kaip gniuždo milžino jėgas baisi sunkybė.
— Senečka, vaikeli! —išstenėjo Artiomas.—Viena
prašau... Tik tyliau... Kažkoks padaras čia slankioja po
23. L. Kasilis 353
mano kojas. Nuvaryk tu jį, biaurybę... Aš šių plikauo-
degių daugiau kaip mirties bijau.
Senia ant pirštų galų prisiartino prie pasirodžiusios
po siena žiurkės. Ta šūstelėjo ir cypdama įkrito į duobę.
Buvo girdėti, kaip pliūkštelėjo apačioje vanduo.
— Ačiū tau. Prisikankinau aš su ja,—tarė Artio­
mas.—O dabar pažiūrėk, prašau... kuri valanda.
Senia atsitūpė, atvertė galvą ir pažvelgė į Artiomo
Ivanovičiaus rankinį laikrodį.
— Be penkiolikos dvi. Tuojau atvažiuos, pamatysi­
te! Dar truputį laikykitės, dėde Artiomai.
— Eitum tu iš čia. Dėl dievo, maldauju! Išeik, dėl
dievo!
— Dėde Artiomai, taip nereikia! —atsargiai, bet
atkakliai paprašė Senia.—Nereikia... Kam jūs manęs
maldaujate, kaip tas elgeta Zabuga!
Nezabudnas nutilo.
Tai išdidus berniūkštis, nenori dievu pasikliauti.
Žmonių laukia. O juk pačiam, tur būt, nepaprastai
baisu...
— Leiskite, aš jums padėsiu! —vos girdimai pakuž­
dėjo Senia. Jam rodės, kad, garsiau sukalbėjus, gali
sprogti, viskas visur žūtų.—Dėde Artiomai, jums pa­
dėti? Aš tą kubiliuką prinešiu, o jūs į jį atsiremsite.—
Jis suprato, kad, būdamas toks silpnutis ir menkas, nie­
kuo negali padėti šiam milžinui, jau tikrai valandą lai­
kančiam ant savęs dešimtis pūdų.
— Tik pamažu, sūneli,—kimiai paprašė Artiomas.—
Kuo atsargiausiai... Jei tik gali, pristumk. Tikrai, man
patogiau bus...
Senia ėmė kuo atsargiausiai ridenti storasienį sunkų
kubiliuką, stovintį prie kitos rūsio sienos. Ir iš kur tik
jam tiek jėgų atsirado?
Nezabudnas iš padilbių sekė jį.
354
 — Švelniau... švelniau judink. Lygiau. Nekratyk...
Šitaip. Žiūrėk, koks stiprus! O sakė silpnutis. Vyras!
Jis įsirėmė keliais į Senios pastatyto kubiliuko šoną.
Uždėjo ant jo krašto delnus, vargais negalais rankas
perkeldamas. Pamažu atitiesino pečius. Pasidarė kiek
patogiau stovėti.
— Seneli... jau plaukia... Leisk mane arčiau... Gali­
ma?—pasigirdo staiga iš viršaus. Ir juodame angos
kvadrate pasirodė silpnai iš apačios baigiančio degti
žibinto apšviestas Pjero veidas.
— Ir tu?.. Visgi atsiradai?..—Artiomui Ivanovičiui
nepavyko pavaizduoti, kad jis labai pasipiktinęs Pjero
pasirodymu.
Jis jau seniai norėjo paklausti Senią apie Pjerą: ar
jis išplaukė su visais? Šiaip ar taip galvosi, o vis tik
skaudu, jei svetimas berniukas, nepaisydamas pavojaus
ir pažeidęs uždraudimą, prasmuko čia, o savasis, įsūny­
tasis, taip lengvai paklausytų ir pabėgtų... Ne, Pjeras
dar nieko sau vaikinas. Nepaliko. Bus žmogus.
— Nutilk tu ten! —Nezabudnas išvargęs kilstelėjo
aukštyn gauruotus antakius, pažvelgė į angą.—Lipk.
Padėsi.
Pjeras nušliaužė žemyn. Jis tylėdamas ir sumišęs
žiūrėjo pro virpančią prieblandą tai į senelį, tai į Senią
Gračiką, kurio jau niekaip nesitikėjo čia rasti. Neza­
budnas liepė abiem berniukam būti toliau nuo jo, ar­
čiau laiptų. Jis pats jau visas sušlapo nuo nepaprastų
pastangų ir nė valandėlei nepalengvėjusio raumenų
įtempimo. Bet smarkus išprakaitavimas kiek atgaivino
kūną ir padėjo atgauti kvapą, kuris išsitreniravusiems
sportininkams pagelbėja, baisiai išvargus. Susiraukęs,
nes buvo nebegalima atitiesti sprando, bet jau kiek
linksmiau jis žiūrėjo prieblandoje iš po surauktų kuokš­
tuotų antakių į persigandusius berniukus.
355
 — Na... Ką?.. Eitumėt jūs, vaikučiai... u-och... Ge­
riau būtumėt toliau. Ką? Persigandot? Tai ne bėda. Išlai­
kysiu. Su tokiais vaikinais neišlaikysi... Och, ir spau­
džia! Na, ko baratės?
Jis jau norėjo kaip nors nuraminti ir paguosti vai­
kus, kurie nepaklausė ir nepaliko jo šią baisią valandą.
Netikėtai jo ūsus užrietė vaidinga pašaipa. Vaikai nu­
stebo, kai jis viena akimi jiems mirktelėjo, pakrutinęs
pasišiaušusį antakį.
— Juokai!.. Nagi, Pjerai, papasakotum Seniai... Uch,
spaudžia, prakeikta jėga!.. Papasakok, sakau, apie tą
amerikietį, kuris už sienos laikėsi... O-och... Ar atsi­
meni? Tu pats man rodei žurnale. Na?
— Aš dabar negaliu, seneli... Na ką tu! —ėmė mal­
dauti Pjeras.
— Ką reiškia —negaliu? Tai gal man įsakysi? Ir be
to... y-y, sunku...
— Kalbėk! —pakuždėjo Pjerui Senia, bakstelėjęs
jam alkūne į šoną.
Bet čia už žibinto stiklo virptelėjo jau seniai mirk­
sinti liepsna, pūkštelėjo dūmelis ir užgeso. Juoda, tarsi
tąsi tamsa viską paskandino, atskyrusi berniukus nuo
Nezabudno, gal būt, jau amžinai. Bet iš nepermatomos
ir nebylios tamsos vėl pasigirdo įtemptas krenkšėjimas
ir tylus, duslus bosas:
— Štai. Och!.. Pabūsime tamsoj... Nenuobodžiaukite,
vaikinukai. Na, Pjerai, pasakok.
— Na... Tai, kai darh karhas buvo, įvyko,—mikčio­
damas, vos girdimai ėmė grebluoti Pjeras.
— Garsiau... Aš negirdžiu...
— Tai buvo darh karho metu,—garsiai pakartojo
vargšas Pjeras.
Ir Senia, po atmintino vakarėlio pas Milą Kolobrodą
negirdėjęs, kad paryžietis kam nors pasakotų jo per-
3$6
skaitytus anekdotus, dabar visiškoje tamsoje, per du
žingsnius nuo galinčių kiekvieną akimirką sprogti minų,
sužinos naują istoriją... Papasakota žemės paviršiuje,
skaisčiai šviečiant saulei, ji išties atrodytų įdomi... O
dabar Pjeras painiai ir nesklandžiai, šnarpšdamas nosimi
ir vos nekukčiodamas, pasakojo, kaip apgriautame mies­
te, ką tik atimtame iš priešo, karininkas pamatė girtą
seržantą. Tas buvo abiem rankom atsirėmęs į išlikusią
subombarduoto namo sieną. „Ko jūs čia laikotės už sie­
nos, seržante?"—„Visai ne, ser, priešingai: tai aš ją lai­
kau."—„Kvaily! Jūs girtas. Marš į savo dalinį!“—įsakė
karininkas. „Klausau, į savo dalinį, ser",—atsakė ser­
žantas ir, atidavęs pagarbą, žengė į šalį. Siena sugriuvo
ir nuspaudė karininką.
— Tai mat, kaip buvo! —Tamsoje Nezabudnas
krenkšėdamas atsargiai kikeno.—Bumpt —ir prislėgė.
Ką pasakysite, vaikinai? Bent seržantas!..
Čia kaip tik viršuje pagaliau pasigirdo balsai. Ant
laiptelių jau šnarėjo skubūs, atsargūs žingsniai.
Berniukai pašoko iš vietos, susidauždami tamsoje
pečiais, užsiropštė laipteliais, išlindo pro angą, iš visų
jėgų šaukdami:
— Greičiau!.. Eikite! Čia eikite... Greičiau, tik visai
tyliai... O čia...
Kažkieno rankos išsvaidė juos tamsoje. Stiprūs kiše­
ninių žibintų —vieno, paskiau kito —spinduliai švyste­
lėjo pro angą į rūsį. Susikryžiavo, ėmė šmėkščioti kartu.
Siena judėjo du susikryžiavę šviesūs spinduliai, pana­
šūs į švytintį žemės pusrutulių žemėlapį. Paskiau spin­
duliai išsiskyrė. Kažkas trumpai sukomandavo tamsoje.
Nezabudnas žodžių neišgirdo, bet pažino savo neseniai
buvusio naktinio svečio balsą.
357
 — Kieno berniukas? Kodėl čia?.. O šis? Kas yra?
Kodėl ne ant kranto?..—skubiai, kapodamas žodžius,
klausinėjo tas.
Rūsys prigužėjo žmonių. Jie tyliai judėjo, vikriai
aplenkdami vienas kitą prieblandoje. Nebuvo nei laks­
tymo, nei stumdymosi. Bematant atsargiai priartėjo pio­
nieriai prie apgriuvusios sienos, po kurią lakstė žibintų
spinduliai. Tuoj pat atnešė iš kažkur paimtas sijas, parė­
mė smunkančius akmenis. Kažkas atsargiai, bet tvirtai
ir stipriai paėmė už pažastų Artiomą Ivanovičių. Ir jis
pajuto, kaip nepakenčiama sunkybė, tiek laiko jį spau­
dusi, staiga atleido. Jis palengvėle ištiesė sustingusį
kūną.
— Gerti...—sušvokštė jis svyruodamas.
Žmogus, neseniai buvęs jo naktinis svečias, prilaiky­
damas už alkūnės Nezabudną, padavė jam plokščią bu­
telį. Artiomas Ivanovičius godžiai gurkšnojo vėsų van­
denį, jausdamas, kaip maloniai vėsta jo tarsi pervirę
viduriai.
Žmogus, atsargiai laikąs jam prie burnos butelį, tik
ir tekalbėjo:
— Tai mat, Artiomas Ivanovičius! Išgelbėjot, bran­
gusis... Tai mat.
O pionieriai tuo metu jau veikė. Jų ploni, vikrūs pirš­
tai, boluoją elektros žibintų spinduliuose, čiupinėjo pro
spragą sviedinį po sviedinio, miną po minos. Šie pro­
tingi, atsargūs ir bebaimiai pirštai prasiskverbdavo pro
plyšius į sutrūnijusias dėžes, vos pastebimais judesiais
nukąsdavo žemę, pamažu nukrapštydavo nuodegas, įsi­
gėrusias į surūdijusį metalą. Pionieriai atsargiai pakiš­
davo delnus po geležinėm bombom, po galinčiomis dėl
mažiausio neapdairumo lūžti minų įmovomis, atsargiai
išjungdavo laidus. Jie sugrabinėdavo degtuvus, ištrauk­
davo juos tuo griežtu ir sutelktu atlaidumu, kuriuo pri-
358
tyręs gyvačių dresiruotojas ištraukia nuodingus dantis
iš kobros žiočių.
— Ta-aip... Skrupulingas jūsų darbas,—tarė, kiek
rąžydamasis, Nezabudnas.
Pionieriai, negarsiai kalbėdamiesi, tęsė savo kruopš­
tų ir pavojingą darbą, atkakliai ir bebaimiškai palies­
dami sviedinius, prie kurių kiekvienas mažiausias sukly­
dimas grėsė staigia mirtimi.
Vienas iš jų išiminėjo iš sienos plyšio rumbuotas,
kaip kukurūzų burbuolės, „POMZ" granatas; kaimynas
ištraukdavo sutrešusį medinį „PMDB" korpusą.
Trečias atsargiai krovė ant grindų plokščias, apva­
lias metalines dėžutes, panašias į tas, kuriose paprastai
vežiojamos kino juostos.
Išminuotojai dirbo ramiai, tik retkarčiais pasikeis­
dami trumpomis pastabomis.
— Vazelino!
— Nuo girgžduko prie šešiavamzdžio minosvaidžio.
— Imk! —santūriai, bet skubiai įsakė vienas išmi­
nuotojas.
Iš įgriuvos ėmė slysti, vis spartindama savo grėsmin­
gą šliaužimą, didžiulė, panaši į ryklį bomba. Buka galva,
ilgas liemuo, siaurėjantis į uodegą, plunksnuotą stabili­
zatoriais. Artiomas Ivanovičius ir vėl atsitiesė, nejaus­
damas baisaus silpnumo, artėjančio prie širdies, atstū­
mė į šalį išminuotojus, paėmė į savo glėbį daugiapūdę
pabaisą, tarsi sužieduotą ties uodega plieno apmova.
— Atsargiau! —įspėjo jį užpakalyje.
Kažkoks negirdimas greitas garsas, tarsi kažkas at­
sargiai kalėsi iš bombos, nenustygo po jos šarvu. Pri­
bėgo trys jauni pionieriai paimti iš Nezabudno rankų
sunkiasvorės bombos. Bet jis vėl juos atstūmė pečiu ir,
atsargiai žengdamas, prilaikomas už alkūnių, žingsnis
po žingsnio ėjo prie laiptų po anga.
359
 Jis padėjo pakelti bombą į viršų. Ir kartu su pionie­
riais išnešė baisų sviedinį ant pylimo, kur bombą atsar­
giai įdėjo į valtį, kuri tuoj pat nuplaukė su keliais pio­
nieriais.
Nuo nepaprasto persitempimo Nezabudnas pagaliau
nusilpo. Kojos jau jo nebelaikė. Jis atsisėdo ant dam­
bos, nuvirto, atsišliejęs nugara į šlaitą. Kiek pagulėjęs,
jis vėl atsistojo ir norėjo vėl eiti į rūsį, kur gal reika­
linga jo jėga padėti pionieriams. Bet nesenas jo sve­
čias tvirtai paėmė Artiomui Ivanovičiui už alkūnės ir,
žengęs priešais, užstojo kelią.
— Neleisiu, Artiomai Ivanovičiau. Kaip norite, ne­
leisiu. Tučtuojau į krantą! Pasižiūrėtumėt į save. Kaip
dar jūs ir ant kojų stovite?
O tas jau nebejautė nei nuovargio, nei skausmo. Jis
dar niekuomet taip nesididžiavo savo jėga. Štai dabar
ji pagaliau tikrai reikalinga. Artiomas Nezabudnas, ro­
dos, dar nė karto gyvenime nebuvo toks laimingas.
Aušo. Blyškus dangaus ruožas tarp slenkančių į rytus
debesų atsispindėjo nurimusios vandens saugyklos lyg­
mėje. Suchojarkos kiemuose pragydo gaidžiai. Tuojau
ims gausti ir sirenos šachtose, šaukdamos į rytinę pa­
mainą. Bet visa dar buvo kupina prieaušrio ramybės. Ir
Nezabudnui buvo malonu klausytis tylos tame iš vai­
kystės jam brangiame ir dabar jo apsaugotame nuo
pražūties krašte.
Sprogimas!!! Viską kurtinantis sprogimas... Jo siau­
bingas garsas įsiveržė į ausis, kaitra rėžė į akis ir smogė
nepakenčiamu skausmu į širdį. Nezabudnas nuvirto ant
dambos.
Bet jis dar rado jėgų atsimerkti. Jis pamatė, kad vi­
si, apsupę ir pasilenkę virš jo, išsigandę žiūri... Jam pa­
sirodė, kad visi aplinkui girdėjo tą triuškinantį smūgį
360
ir tikriausiai išsigando. Jis pirmiausia norėjo nuraminti
žmones.
— Tai! —Jis pajudino stingstančią iš skausmo bur­
ną.—Tai ne bėda... Tai man šit... va tik čia...
Suchojarkoje jau nebebuvo nė gyvos dvasios. Mir­
tinai tuščiose gatvėse degė visi elektros žibintai, dabar
pageltę prasidedančioje ryto šviesoje. Juos, matyt, pa­
miršo užgesinti. Lietus jau visai nebelijo. Tik upeliukai,
vingiuodami ir čurlendam tyloje, kap ančiukai bėgo iš
visų pusių į vandens saugyklą.
Pavojaus sukelti iš po žemių šachtininkai ir komjau­
nimo patruliai nuvedė žmones už kalvos, į nepavojingą
vietą, į smėlio karjerus. Pionieriams dar teko keletą
valandų dirbti salelės rūsyje. Reikėjo laikytis atsargu­
mo. Pionierių vadas leido gyventojams sugrįžti į vietą
tik po to, kai viskas bus patikrinta ir paaiškės, kad ne­
beliko nė vienos minos.
Artiomo Ivanovičiaus negalima buvo toli vežti. Dak­
taras Levonas Ovanesovičius, atvykęs su „greitosios
pagalbos" mašina į prieplauką, kur pristatė išsitiesusį
ant lentinio kelto Nezabudną, pareiškė:
— Šią valandą ligonis netransportuotinas.
Kažkas ant kranto buvo beprimenąs, kad rajonas
paskelbtas pavojingu, ir reikėtų pačiam daktarui... Bet
Levonas Ovanesovičius taip pažvelgė per akinių viršų
į kalbantį, kad tas bematant nutilo. Daktaras tuo tarpu
jau atsagstė palaidinę ant plačios, iškilusios Nezabudno
krūtinės. Daktaro pirštai spartūs, atkakliai tiriantys,
atsargūs, kaip tų pionierių, kurie dabar išminavo rūsį
salelėje.
Paskui Nezabudną atsargiai, vargais negalais —jis
buvo toks didelis ir sunkus! —penkiese pernešė į valti­
ninko namelį. Daktaras Arzumianas padarė injekciją ir
361
 visus paprašė išeiti, kad ligonis liktų visiškoje ramy­
bėje. Daktaras atrodė labai susirūpinęs.
Mašina su raudonu kryžium kažkur nudūmė, bet ne­
trukus sugrįžo. Iš jos iššoko mergina baltu chalatu,
spausdama prie krūtinės kažką panašaus į didelį žąsiną
su labai laibu kaklu. Tai buvo deguonies priegalvis.
Mergina įbėgo į namelio gonkas ir, alkūne atidariusi du­
ris, dingo už jų.
Senia ir Pjeras kantrūs ir nebylūs sėdėjo namelio
gonkose, žiūrėjo į duris ir laukė, kas bus. Juos perkėlė
čia tuo pačiu lentiniu keltu, kuriuo pristatė Nezabudną.
Dabar visi juos pamiršo.
Priplaukė valtis iš salelės. Iš jos išlipo į krantą Niki­
foras Kolobroda ir Bogdanas Anisimovičius Tulubejus
su aprišta galva. Bogdanas Anisimovičius, tyliai ženg­
damas, nesugirgždinęs durų, įėjo į namelį. O Nikiforas
Kolobroda priėjo prie vaikų. Jo rankose blizgėjo tau­
rė, paskubomis palikta ten, salelėje.
— Ar šita? —paklausė Kolobroda.—Ten buvo. Tai,
vadinasi, atsirado.
Berniukai tylėjo. Jie tik akimirkai galvą pasuko ir
vėl įsmeigė akis į duris. Jos tyliai atsidarė. Pasirodė
Bogdanas Anisimovičius.
— Na kaip? —pasiteiravo Nikiforas Kolobroda.
Bogdanas Anisimovičius tik galvą palingavo.
— Trombas! —tarė jis trumpą, tvirtą žodį, sklidiną
sunkios it švinas reikšmės.—Indas užsikimšo, sako dak­
taras. Nuo persitempimo.
Netoli pasigirdo automobilio motoro ūžesys su bū­
dingu metalinio kėbulo bildesiu. Iš už kampo išvažiavo
tuščias savivartis. Senia išsyk pažino tėvo mašiną. Sa­
vivartis dideliu greičiu prilėkė prie prieplaukos. Abe­
jos kabinos durelės atsidarė. Ant žemės lengvai nušoko
362
Galina Petrovna Tulubej. Nuo kito laiptelio striktelėjo
Tarasas Andrėj evičius Gračikas.
— Kas Artiomui? —susirūpinusi paklausė Galina
Petrovna.—Ir kas čia leido vaikams pasilikti? Visus iš­
vežė, o šie kuo jau taip ypatingi?.. Galima pas Artiomą?
Bogdanas Anisimovičius sulaikė ją ir nepastebimai
parodė už savo nugaros į vaikus.
— Daktaras liepė nieko neleisti... Blogai. Šit kaip
gyvenime keistai susiklosto, Galia!.. Žmogus-Kalnas,
trims gyvenimams sveikatos pakaktų. O čia štai šito­
kia,—jis atmatavo nagu pirštą,—ir pragraužė žiurkė
kalną.
— Gal vis dėlto man užeiti, Bogdanai? —netvirtai
tarė Galina Petrovna, kurią vyras nepastebimai vedė
į šalį nuo vaikų.
— Geriau ne, Galia. Įskaudinsi žmogų. Jam negali­
ma. Mane ir tai Levonas Ovanesovičius už durų išvarė.
Sako Artiomui: ,,Gal būt, šiai dienai pakaks kalbų?"
O tas, supranti, vos liežuvį apverčia, bet skausmas jam
truputį sumažėjo, kai injekciją padarė, tai jis išsyk
savo: ,,Man, sako, gal būt, rytdienos ir nebus, daktare."
Daktaras jam: „Gana kalbėti." O Artiomas: „Aš, sako,
daktare, tik ką ir pradėjau kalbėti. Vis aš, sako, gyve­
nime ne apie tai kalbėdavau, apie ką reikėtų." Na, dak­
taras ir liepė visiems išeiti. Su juo ir taip jau prisikan­
kino. Artiomas vis, supranti, kai jam truputėlį atleidžia,
tai kniūpsčias atsigulti taikosi: „Nenoriu, sako, su­
pranti, kad mirtis mane ant abiejų menčių prispaustų."
Daktaras su sesute vos vos jį paguldė kaip reikia.
Pjeras sėdėjo ant gonkų laiptelių, pasirėmęs alkūnė­
mis į kelius ir delnais suspaudęs galvą. Jam atrodė, kad
jis žiūri į viską jau iš kažkokio tolio, kur jį prievarta
tempia nepataisoma nelaimė. Ji tempė jį šalin nuo šių
jau jam brangių žmonių. Nusivylimas, kokio jis dar
363
niekuomet nepatyrė, jį visą purtė. Vėl žlugo viskas
gyvenime, viskas, kas taip sunkiai įgyta, viskas, kas
ėmė pagaliau kažkaip aiškėti ir daug žadėjo ateityje.
Senelis Artiomas... Jei nebus jo, dabar jam artimiau­
sio ir būtiniausio, baisu pagalvoti, kokia tamsi tuštuma
vėl prasivers gyvenime. Juk už jo plačios nugaros Pje­
ras žengė naują, pradžioje atrodžiusį tokį neįprastą gy­
venimą. Taip kadaise, prigludęs prie tramvajaus vagono
stogo, įvažiuodavo Pjeras po depo pastoge, kur buvo
galima nors kiek sušilti ir nusnausti sausoje vietoje,
kad rytą vėl būtų išmestas į šaltį, į benamę ilgą dieną,
po neaiškiu, abejingu dangumi. Nejaugi vėl varys jį
į tuštybę, svetimą, nenumaldomą, kur ir seniau berniu­
kas negalėjo rasti vietos, o dabar jau ieškoti nesino­
rėjo...
Jis kaleno dantimis, nesuvaldydamas šiurpulio. Jį
visą purtė neviltis.
— Na ką tu, Pjerai... Nereikia,—įkalbinėjo Senia.
Bet jį purtė toliau.
Galina Petrovna priėjo prie jo, atsisėdo greta gon-
kose:
— Petia... Nereikia taip... Liaukis blogai galvojęs.
Geriau tikėkimės, kad pasveiks senelis Artiomas. Jis
žinai koks?.. O jei kas atsitiks, apie ką ir galvoti nesino­
ri, tai juk ne miške paliksi. Argi mes visi ne su tavim?
Tu jau dabar mūsų. Ką gi, tu ligi šiol nepastebėjai? Vis
dairaisi kaip vilkiūkštis, aš žiūriu... Na, kelkis, Petruška,
važiuojam. Čia tau nėra jokios prasmės sėdėti. Pas vai­
kus tave nuvešiu. Na, kelkis...
Ir jis džiaugsmingai nutvėrė jam ištiestą nedidelę,
bet taip tvirtai žadančią ranką ir paklusniai ėjo paskui
Galiną Petrovną prie sunkvežimio.
364
 Senia, bijodamas, kad ir jo, ko gero, nesučiuptų, pa­
sislėpė už namelio kampo ir iš ten išėjo tik tada, kai
mašina staugdama urgzdama jau kilo nuo kranto.
Jis grįžo į gonkas, patrypė tylomis prie durų, nesi­
ryždamas jų atidaryti, atsiduso ir atsisėdo ant laiptelio
nuliūdęs. Paskiau jis pakėlė galvą, pažvelgė į salelę
tolumoje, kur buvo mokykla. Jo akyse vėl aiškiai iškilo
visas baisus vaizdas, kai silpnutėje žibinto šviesoje Ar­
tiomas Ivanovičius laikė ant savęs griūvančią sieną.
Jis pažvelgė į taurę, kurią Nikiforas Kolobroda pastatė
ant gonkų lentų, apžvelgė tolėliau stovinčius aukštą,
petingą Bogdaną Tulubejų ir kresną, žemą ir tvirtą Ko-
lobrodą. Senia kažkaip naujai pažiūrėjo į visus. Ir taip
jam pasidarė baisu, kad šių brangių, stiprių ir patikimų
žmonių tarpe, gal būt, jau niekuomet nebebus Žmogaus-
Kalno', senelio Artiomo.
Jis tikriausiai pats nepastebėjo, kaip netyčia ėmė
kukčioti. Bet Bogdanas Anisimovičius staiga atsigręžė.
— Kas tau? —Bogdanas Anisimovičius priėjo ar­
čiau ir pamatė drėgną takelį, kurį nutiesė berniuko
skruostu paslapčia nušluostyta ašara.
— Jis visuomet toks buvo... už visus pasaulyje stip­
resnis... ir staiga išsyk...
Bogdanas Anisimovičius atsisėdo gonkose greta Se-
nios, apkabino jo pečius.
— Kvailas tu vaikinas! Manai, kam gi žmogui jėga,
jei vis tiek ateis mirtis ir išsyk parblokš... Ne, dar kvai­
las, matau. Žmogus savo jėga, gal būt, ne vieną, o
dešimtį tūkstančių mirčių šiandien įveikė. Juk jei jis
nebūtų ten likęs ir laiku nesulaikęs tos sienos, tai kas
čia būtų?! Štai kam didžiulės jo jėgos prireikė. Tau
trūksta, matau, supratimo, kvailiuk, nesuvoki...
Jis kiek patylėjo, paskiau sunkiomis, susimąsčiusio­
mis akimis apžvelgė tolimus vandens saugyklos krantus,
365
virš kurių jau būva patekėjusi saulė, ir lėtai, sunkiai
pridūrė:
— Visame pasaulyje išgarsėjo, ir žmonės dar ilgai
kartos šį vardą: Nezabudnas!
,,B-bud-nasL—kaip nesugaunamas aidas nuaidėjo
staiga visu horizontu tolumoje.—B-bud-dnas... B-bud-
dnas!"—dar ir dar kartą dvigubai patvirtino toluma.
Senia aiškiai girdėjo, kaip visa apylinkė toli toli
pritarė ir dėkingai kartojo šį didingą vardą.
Tai pionieriai sprogdino toli už vandens saugyklos
nugabentus ten, į stepę, minas ir sviedinius, kurie buvo
ištraukti iš rūsio salelėje.
Šie sprogimai girdėjosi už dešimčių kilometrų ap­
linkui. Šį palaimingą griaustinį išgirdo ir rajono centre,
kur jau naktį pasiekė žinia apie baisų lobį, atrastą po
mokykla Suchojarkoje.
Nutilę klausėsi Suchojarkos vaikai, kuriuos nuvežė
autobusais ir sunkvežimiais kartu su kitais gyvento­
jais už keturių kilometrų nuo gyvenvietės —į smėlio
karjerus.
Milicininkai ir kariai, apsupę ištuštėjusią gyvenvie­
tę, sukiojo galvas ir žvilgčiojo į tą pusę, kur ritosi gau­
džiančio griaustinio bangos.
Ir visoje plačioje apylinkėje, jau pasitikusioje saulę
ir besidžiaugiančioje, kad gyvenimas vyksta toliau, tik
vienas žmogus, išsitiesęs ant siauros valtininko sofos,
jau nieko nebegirdėjo.
Senasis daktaras, palinkęs prie jo padaryti dar vie­
nos injekcijos, atitraukė ranką ir nežiūrėdamas atida­
vė jau nenaudingą švirkštą seseriai. Paskui jis pama­
žiukais atsigręžė susikūprinęs į ją. Ir ji, negirdimai gok-
čiodama, atsargiai atraišiojo balto chalato raiščius ir
padėjo jį nutraukti nuo bejėgiškai panarintų pečių.
366
 Daktaras, alsiai kilnodamas išvargusias kojas, išėjo
į gonkas. Ir Senia, bešokąs pasitikti, pažvelgė jam į vei­
dą ir išsyk suprato, kad daugiau jau nebėra ko tikėtis.

EPILOGAS
Praėjo metai nuo tos baisios nakties. Ištisi metai.
Jau seniai peržaista estafetė. Ir taurė su sidabriniu
gladiatoriumi ir olivino lėkšte stovi dabar garbingoje
vietoje naujoje mokykloje, kur dar mokslo metų pra­
džioje persikraustė buvę salos gyventojai, stovi salės
stiklinėje spintoje.
Ir, kai baigėsi paskutinės pavasario mokslo dienos
pamokos, Senia Gračikas ir Ksana Tulubej išėjo pro du­
ris iš gražaus naujo pastato, kur jiems reikėjo mokytis
dar trejus metus, ir nusileido ant vandens saugyklos
kranto. Kiek tolėliau nuo jų ėjo Milą Kolobroda, Su­
rikas Arzumianas, Katia Stupina, Jura Brylevas, Vitia
Chalilejevas. Visi ištikimi bičiuliai —draugai.
Senia priėjo prie pat vandens krašto —ten, kur ma­
žos bangelės liejasi ant akmenų, kuriais buvo išgrįsta
kranto atšlaitė. Ksana atokiau atsisėdo ant vieno ak­
mens.
Diena buvo giedra, skaidri kaip krištolas. Vandens
saugykla vos pastebimai ribuliavo. Silpnas vėjelis, at­
vėsintas didelės vandens platybės, virš kurios jis dabar
skriejo į Suchojarką, skleidė tolimos, jau pražydusios
stepės kvapus. Ir tiesiog priešais vaikus salelėje, kur
kadaise buvo jų mokykla, stūksojo monumentas —pa­
minklas Grigorijui Tulubej ui.
Vaikai stovėjo ant kranto ir tylėdami žiūrėjo tolyn.
Jie čia dažnai ateidavo. Tai buvo jų mėgstamiausia
pasivaikščiojimo vieta.
367
 Tyliai teliuškava vanduo prie kranto, skalaudamas
akmenėlius. Iš vandens saugyklos pasigirdo pratisa sire­
na. Tai plaukia į rajono centrą garlaivis ,,Grigorijus
Tulubejus", ir jame sėdi Piotras Kondratovas, Leningra­
do Nachimovo mokyklos auklėtinis. Jis šiandien vyks­
ta vasaros atostogų pas Tulubejus, senelės Galinos Pet-
rovnos pakviestas. Garlaiviai neužsukdavo į Suchoj ar­
ką: ji buvo ne pagrindinėje magistralėje, nors oficialiai
jau ir virtusi iš gyvenvietės miestu. Bet didelis vanduo
dabar skalavo Suchoj arkos miestą, ūžė vandens sau­
gyklos vamzdžiuose ir tryško fontanuose Lenino aikš­
tėje. Jis kaukė po žeme fontanuose—hidromonitoruo-
se, apie kuriuos jau seniai svajojo Bogdanas Anisimovi-
čius, dabar pasiekęs mėgstamą, seniai jo sumanytą
dalyką —anglies hidrogavybą,—tada dingsta šachti­
ninko alsavimui pražūtingos anglies dulkės, sukelian­
čios silikozę —plaučių suakmenėjimą.
Daug gero vandens buvo visur.
— Kaip čia puiku! —tarė Ksana.—Teisybė, Se-
nia? —Ji smarkiai užsimerkė, atsilošė, sunėrusi pirštus
ant sprando, ir, užvertusi galvą, gurkštelėjo saldaus pa­
vasario vėjelio...
Senia, stovėdamas prie pat vandens, atsigręžė, pa­
žvelgė į ją. Jo, kaip ir seniau, liesi pečiai per metus
labai ištįso. Jis pajudino juos. Ek, ir koks stiprus jis
dar bus! Stiprus ir geras. Geras ir bebaimis. Ir visur
sąžiningas. Niekas dar kol kas nė nežino, koks jis nuta­
rė būti. Raumenis galima paliesti, bet širdis —kas žino,
kiek joje visko yra! Jis pasilenkė, surado atšlaitės žo­
lėje plokštesnį akmenėlį, standžiai jį įspaudė tarp smi­
liaus ir didžiojo pirštų, užsimojo, atitraukdamas alkūnę
ir pasukdamas petį, pritūpė ir sviedė...
Akmenėlis lėkė virš vandens, brūkščiodamas jo
paviršių, rikošetuodamas, palikdamas besisklaidančius
368
rutulius, tarsi besivarstančius vienas po kito ant nema­
tomo, pamažu irstančio žiedo siūlo.
— Penki! Šeši! Septyni! —skaičiavo berniukai jam
už nugaros.
Tai buvo palyginti naujas Suchojarkos menas. Ir
niekas nemokėjo taip mėtyti, kaip Senia.
Žiedai išsisklaidydavo, tirpdavo.
— ...Aštuoni... Devyni...
Tegul kol kas be pėdsakų dingsta šie rutuliai pavir­
šiuje. Bet jis mėtys ir mėtys kartas nuo karto, diena iš
dienos. Ir jo ranka sutvirtės. Ir jis suras tokį darbą
gyvenime, kurio žymės išsyk neišnyks ir nors neilgam
liks. Juk aplink gyvena galingiausi, tvirčiausi ir sąži­
ningiausi žmonės. Ir mėtyti jį mokė stipriausias žmo­
gus pasaulyje.
,
1956 1960 1962
—
 TURI NYS
I DALIS
ŽM O G U S - KALNAS IR PA PR A ST I ŽM ONĖS
I skyrius. Dar kartą apie berniukus 5
II skyrius. Stipriausias pasaulyje 7
III skyrius. Du susitikimai su Bogrituliu 21
IV skyrius. Žemiečiai jūs mano, žemiečiai! 33
V skyrius. Dovana atmesta 43
VI skyrius. Pjeras Kondratovas iš Paryžiaus 48
VII skyrius. Nemalonumai po kits kito 55
VIII skyrius. Senas ir jaunas 62
IX skyrius. Žemė ne pūkai 72
X skyrius. Iš tos ir kitos pusės 85
XI skyrius. Nemalonumas numeris trys 96
XII skyrius. Laimingųjų tėvų klubas 107
XIU skyrius. Alegorija apie skirtingus požiūrius 121
XIV skyrius. Stipriųjų silpnybės 130
XV skyrius. Kupina paslapčių ir užuominų 137
XVI skyrius. Iš pasmerktųjų į laiminguosius 159
XVII skyrius. Garbė ir šlovė 170
XVIII skyrius. Taurė paskirta reikalui 192
XIX skyrius. Ana ar šita? 202
XX skyrius. Dvikova 213
II D A LIS
GYVAS IR NEGYVAS VANDUO
I skyrius. Vandenį pasitinkant 221
II skyrius. Septyni Robinzono penktadieniai 232
III skyrius. Ji atėjo 243
IV skyrius. Salos gyventojai 251
V skyrius. Bandymai vandenyje ir sausumoje 261
VI skyrius. Dvi krivūlės 270
VII skyrius. Viskas dingo 284
VIII skyrius. Nauji senosios paslapties ženklai 295
IX skyrius. Tą darganotą naktį 306
X skyrius. Žmogus su taure 315
XI skyrius. Ryžtinga neterminuota iki rezultatų 325
XII skyrius. Pokalbis, nežinia kur vykęs.................. ... 341
XIII skyrius. Pokalbis Krasnošachtiorskojoje 342
XIV skyrius. Gladiatoriaus kapas 344
E d i 1o g a s 367
 JI. Kaccnjib
HAUIA rjIA A M A T O P A
Ha JIH T O B C K O M H 3bIK e
R ed a k to riu s A. Zirgulys
V irše lis d a il. A. Kazakausko
T echn. re d a k to riu s J. Dargis
K o rek to rės AL Sakalauskaitė ir A. Preikšienė
P a s ira š y ta s p a u d a i 1965.V.00. L eid in io Nr. 4493. T ira ža s
15 000 eg z. P o p ie riu s 84x108732 — 5,813 pop. 1. = 19,06 šp. 1.;
17 leid. 1. S p a u d ė v a lsty b in ė V. K ap su k o -M ick ev ičiau s v.
s p a u s tu v ė K au n e, Lenino p r. 23. U žsak . Nr. 1007.
K ain a 61 kp
7-11
W m m m m
Areidui a iškiš
;rno" beveik nj
f\ dAi,,;
Ai ! j s

4. N. T r u b 1a i n i s
ŠKUNA „KOLUMBAS"
5. R. G e c a s R i c h t e . i s
LAIVAI, ŽMONĖS, TOLIMI KRAŠTAI
6. A. K o n a n L) o i 1i s
UŽRAŠAI AP'E ŠERLOKĄ HOLMSĄ
7. F. K u p e r i s
RAUDONASIS KORSARAS
8. Z. S i m e n o n a s
RUDAS ŠUO
9. Z. Vernas
APLINK MĖNULĮ
10. AMERIKOS RAŠYTOJŲ
MOKSLIN1AI-FANTASTINIAI
APSAKYMAI