UDK 821.

172-31
Ka687

© Audrius Kazlauskas (aka Adr), 2016

ISBN 978-609-8137-22-4
VIS MAJOR
A U D R IU S
KAZLAUSKAS

I D A L IS

Lxlucata

1989
 PASTABOS
SKAITYTOJUI
...kurias galima būtų ir praleisti, bet iš jų paaiškėja, kad
„autorius“ iš tikrųjų visai ir ne „autorius".

Šis pasakojimas iš ankstesnių laikų. Ne tokių anks­

tesnių, kad juos imtume vadinti istorija, bet vis tiek ge­
rokai kitokių nei dabartiniai. Bent jau jaunajai kartai. Iš
tų laikų, kai spalvotas televizorius dar buvo naujiena,
apie asmeninius kompiuterius iš viso mažai kas buvo
girdėjęs, o nuo pirmųjų mobiliųjų mus skyrė dešimtm e­
tis (jeigu ne daugiau).
Į mano rankas šis pasakojimas pateko atsitiktinai.
Viena mano draugė - Technologijos universiteto, tada
dar Politechnikos instituto, studentė - dirbo „Lietuvos"
viešbučio kavinėje. Na, visi suprantam , - kad šiek tiek
prisidurtų prie valstybės ir tėvų mokamos stipendijos.
Vieną rytą, tvarkydamasi kavinėje, ji rado storą rudą
aplanką su jame esančiu rankraščiu, parašytu gan sun­
 VIS MAJOR

kiai įskaitoma, bet, mūsų laimei, vis dėlto įskaitoma

lietuvių kalba. Šiuolaikiniam jaunimui, pripratusiam
prie internetinio žargono, manau, ji nesukeltų proble­
mų. Bet tada buvo šiek sunkiau. Mat buvo akivaizdu,
kad rankraščio autorius lietuviškai kalbėti gal ir mo­
kėjo, tačiau apie rašybą turėjo labai miglotą supratimą.
0 ir pati kalba buvo, kaip čia švelniau pasakius, „šiek
tiek" archajiška.
Deja, mums nepavyko rasti rankraščio autoriaus.
Įtariame, kad tai buvo užsienietiškos išvaizdos vyriš­
kis, kuris, barm eno liudijimu, vėlai vakare buvo užsu­
kęs išgerti kavos su šlakeliu brendžio. 0 gal brendžio
su šlakeliu kavos. Jis gerai neatsiminė. Jį prisim inė
viešbučio adm inistratorė. Deja, nepažįstam asis jau
buvo atsiskaitęs ir išvykęs. Adresas ir pavardė, ku­
riuos jis įrašė apsigyvendamas, nieko nereiškė. Laiš­
kas, pasiųstas tuo adresu, grįžo su vienareikšm išku
kom entaru - „adresatas nerastas". Nepadėjo ir jokia
papildoma paieška: skelbimai, paklausimai, galų gale
netgi rankraščio publikacija internete, kai jau buvo at­
siradusi tokia galimybė. Taigi, galų gale, kad ir praslin­
kus geriems trim s dešimtmečiams, mes nusprendėm e
šiek tiek pakoreguotą rankraščio versiją pristatyti di­
desniam skaitytojų būriui. Visų pirma todėl, kad jame
aprašyti įvykiai patys savaime yra ganėtinai įdomūs.
Na, ir antra, gal tai padės pagaliau rasti paslaptingąjį
rankraščio savininką. Gal?..
 VIS MAJOR

Noriu įspėti, kad visi veikėjų vardai ir pavardės, vi­

sos vietos, kuriose vyksta aprašyti įvykiai, yra išlaužti iš
piršto ir neturi jokių sąsajų su tuo, kas juose dalyvavo ir
kur jie vyko. Visa tai, kas paminėta toliau, iš tikrųjų vyko
ne Virdžinijos valstijoje, ne Prancūzijoje. Jie galėjo įvykti
bet kur. Tiesą pasakius, net nesame įsitikinę, kad ir vie­
tos, nurodytos rankraštyje, yra tikrosios veiksmo vietos.
Galų gale, visai įtikėtina, kad visi tie įvykiai yra išgalvoti
nuo pradžios iki galo. Nors aš linkęs tikėti, kad bent jau
dalis jų tikrai vyko. Skaitant rankraštį, susidaro įspūdis,
kad jo tikrasis autorius jei ir nebuvo pagrindinis visų tų
įvykių veikėjas, tai bent jau juose dalyvavo...
Skiriu mamai ir tėčiui, brangiausiems mano skaitytojams.
 D Ė K O JU !
Thanks to... Grace a... Meegwetch...
(„Dėkoju" rankraščio herojų i r jų protėvių kalbomis -
anglų, prancūzų, algonkinų*)

1 . Vaideliui Balčiūnui - vienam iš pirmųjų skaitytojų - už 20 metų

neužgesusį norą ir ryžtą, kad paslaptingasis rankraštis išvystų dienos
šviesą. Užjo visokeriępą pagalbą ir apsisprendimą atlikti viską iki galo.
2. Eglutei, Liepai ir Jonui Kazlauskams, nes juos myliu ir esu jiems už
daug ką dėkingas. Ir visų pirma už tai, kad nekritikavo, nesikabinėjo.
3. Dariui Tumšiui - meniniam, kūrybiniam, vyriausiajam ir visokiam
kitokiam redaktoriui - už tai, kad buvo pats pakančiausias, kantriau­
sias ir ramiausias redaktorius iš visų, kuriuos pažinojau. Jei dar būtų
tai ir perskaitęs, lygių jam iš viso nebūtų (juokauju).
4. Jonei Josvilaitei ir levai Baniulytei už pirmąjį rankraščio perkėlimą
į kompiuterinę rinkmeną.
5. Mariushai (Marijui Deksniui) už pirmąją publikaciją (internetinia-
me tinklalapyje„Visom keturiom").
6. Arūnui Baliukoniui, Virginijai Poteliūnaitei, Danguolei Mickevičiū­
tei ir mūsų vienintelei ir nepakartojamai Loretai už pirmąjį postūmį ir
įkvėpimą.
7. Arūnui, Renatui, Virginijai ir kitiems dar tik rankraščio skaityto­
jams už jų kantrybę, toleranciją ir už komentarus, kurių dauguma jų
taip ir nepaliko. Tai tik parodo, kad tai gerokai rimtesnis dalykas nei
koks nors www.facebook.com...
8. Žydrūnui Šlajui už stebuklingą rankraščio pavertimą „knyga", Nerin­
gai Ugianskei už titaniškas pastangas suteikiant rankraščio tekstui skai­
tomą „pavidalą" ir, be abejo, Tatjanai Skusevičienei už tai, kad priglobė
po šiltu „Educata" leidyklos sparneliu.
9. **
10 . Dievui. Jis gal ir paskutinis sąraše, bet pirmas širdyje. Už įkvėpimą,
suteiktą jėgą ir kantrybę, gailestingumą, pakantumą. Ir, be abejo, už jo
auką, kraują ir išgelbėjimą.
Audrius Kazlauskas
(akaAdr)
* A I g o n k in a i - Š ia u r ė s A m e r ik o s in d ė n ų t a u t ų g r u p ė , k a lb a n t i a lg o n k in ų k a lb o m is . V ie n a s p a g r in d in ių
k n y g o s h e r o jų - H e r b e r t a s B e ilo n a s - t u r i in d ė n iš k o k ra u jo .

* * K ie k v ie n a s , p e r s k a itę s k n y g ą , t u r i te is ę įr a š y ti s a v e į šį s ą ra š ą .
 I SKYRIUS

ŽYDRASIS
M ERSEDESAS
Kito akyse mes m atom e tik tai,
ką patys ten įdėjome...

Niujorkas. Liepos 8-oji. Sekmadienio vakaras. Aidlvaildo

oro uoste nusileidžia boingas, skridęs reisu Paryžius-
Niujorkas. Tarp keleivių - vyras. Iš pažiūros 27-28-erių
metų. Gal 30-ies. Kadangi ateityje jam lemta tapti mūsų
pasakojimo herojumi, skirkime jam dar keletą eilučių.
Taigi, kaip jis atrodė? Šviesūs pelenų atspalvio plau­
kai, blyksinčios it peilio ašmenys akys. Veidas ganėtinai
gyvas, tačiau šiuo metu kažkoks perdėm susikaupęs ir
neišreiškiantis jokių emocijų. Taip pat pažymėtas kaž­
kokia vos įžvelgiama liūdesio žyme ir šiek tiek sužalo­
tas intelekto. Gražus, tačiau, antra vertus, visiškai ne­
išraiškingas, eilinis. Toks, nuo kurio nusisukęs, paskui
sunkiai gali apibūdinti. Žodžiu, tobulas slaptojo agento
veidas. Vyras - aukšto ūgio, tvirtai sudėtas, akivaizdžiai
nestokojantis fizinės jėgos, bet ir ne drimba. Veikiau at-
letiškas. Visas jo bagažas - vienas kelioninis krepšys.
Tiesa, nemenkas. Iš jo kyšo JAV kelių žemėlapis. Pas­
taroji detalė byloja, kad jo tikslai Niujorku nesiriboja.
Ir tikrai, jau po valandos jis'sėdėjo žydrame merse-
dese, riedančiame Veracano tilto link. Kreivaliodamas
Bruklino gatvėmis, šviesiaplaukis vis mestelėdavo akį
į veidrodėlį. Jam, atrodo, nepatiko, kad į akis nuolat
plieskia to paties automobilio - juodo ševroleto - ži­
bintų atspindžiai. Dviejų trijų mašinų intervalas, kurio
atkakliai laikėsi juodasis, gerokai nervino mūsų hero­
jų. Jo veide atsispindėjo nenugalimas noras padidinti šį
atstum ą. Matyt, šio noro paveiktas, m ersedesas staiga
pasuko dešinėn ir, aplenkdamas Prospekto parką, nu­
dūmė kelto link į Manhateną. Suspėjo pačiu laiku, nes
po kelių minučių plokščiadugnis laivas jau pūškavo į
kitą Rytų upės (Yst Riverio) krantą. Sraigtai malė van­
denį taip triukšmingai, kad niekas nė neišgirdo, kaip
suburzgė kelto priekyje stovinčio m ersedeso variklis.
Krantas jau buvo čia pat. Automobilis staiga trūktelė­
jo, perlėkė keletą jardų*1 deniu ir, atlikęs pram uštgal­
višką šuolį virš purvinų Rytų upės vandenų, nusileido
prieplaukoje. Priešais atsivėrė Brodvėjaus šviesų jūra,
kurioje m ersedeso vairuotojas maudytis vis dėlto ne­
ketino. Variklis suriaumojo dar garsiau, mašina m e­
tėsi dešinėn, perlėkė kokį kvartalą krantine, per rau­
doną šviesą užšoko ant Bruklino tilto ir... Na, bet tai
jau smulkmenos. Žodžiu, kai juodasis ševroletas galų
1 1jardas - 0.9144 metro; 1 metras ~ 1.0936 jardo;
1 mylia - 1760 jardų, arba ~ 1609 metrai, arba 5280 pėdų.
Tai JAV ir Jungtinėje Karalystėje naudojami matai.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 13 |

gale išrėpliojo į prieplauką, persekiojamą automobilį

teprim inė paskrudintos gumos smarvė ir vos juntam as
benzino aromatas. Ką gi, vis šis tas. Dažnai gyvenime ir
šitiek nelieka.
Tuo tarpu žydrasis automobilis su šviesiaplaukiu vyru
prie vairo, menkai tekeisdamas tempą, perlėkė Brukliną
ir pasiekė pradinį savo tikslą - Veracano tiltą. Perkir­
tusi Stateną, mašina išsuko į Vašingtono autostradą, ir
čia jau tik vėjas galėjo su ja lenktyniauti. Vėjas ir niekas
daugiau. Bet niekas ir nelenktyniavo. Ir priekyje, ir už­
pakalyje juodavo tik vieniša kelio juosta, kartkartėmis
nušviečiama retų mašinų žibintų ar pakelės miestelių
ugnių. Mersedesas lėkė pirmyn, išplėšęs iš tamsos vos
keliasdešimt jardų erdvės. Gal dėl to ir naktis atrodė dar
juodesnė, o pati erdvė susitraukė iki to menko negyvos
šviesos lopinėlio. Juoda juosta, monotoniškai dingstanti
po ratais, atrodo, sustojo ir, jei ne laikrodis, buvo galima
pagalvoti, kad sustojo ir laikas. Sustojo laikas. Sustingo
erdvė. Viskas naktinio lėkimo plentu valandomis, ro­
dos, sugrįžta į pradinę visatos būseną. į begalinio taško
būseną, kur nulinė erdvė, nulinis laikas ir begalinis tan­
kis - erdvės prasmė, anot šiuolaikinių fizikų.
A r jūs galite įsivaizduoti žmogų be gimtinės? A r jūs ga­
lite įsivaizduoti žmogų be namų? A r jūs galite įsivaizduoti
žmogų ir be namų, ir be gimtinės? Štai toks žmogus buvau
aš. Keista, ar ne? Net pats menkiausias žmogelis tu ri tė­
vynę. Net benamis vargeta tu ri namus. Tegul tai ir parko
, , VIS MAJOR
| 14 | -----------------------------------------------------------------------

suolelis ar tuščia statinė, bet vis tiek - namai. O aš netu­

rėjau nei vieno, nei kito. Gyvenimas atėmė iš manęs vis­
ką. Pamažu. Metodiškai. Lyg budelis gyvenimas pačiupo
mane į savo nagus i r atiminėjo iš manęs mano esmę po
truputį, po trupinį, pasimėgaudamas. Iš pradžių jis atėmė
Tėvynę iš tų, kurie atvedė mane į šį pasaulį. Tačiau, nors
ir tolima, nors nepasiekiam oji vis dėlto buvo. jie bent jau
galėjo pasakyti: „Gimėm Lietuvoj". 0 ką galėjau pasakyti
aš? Jei tarsim, kad žmogus gimsta ten, kur gimsta jo tė­
vai - aš taip p a t ten gimiau. Jei tarsim, kad jis gimsta toj
šaly, kur tuo metu gyvena jo tėvai, tai aš gim iau Prancū­
zijoje. O je i tarsim, kad žmogus gimsta valstybėje, kurios
teritorijoje tuo metu yra, tai aš gimiau Amerikoje. Taip lig i
šiol ir tebesprendžiu klausimą: „Kurgi aš gimiau?" - lietu­
vių pabėgėlių kūdikis, atėjęs į pasaulį amerikiečių boinge,
skrendančiame iš Niujorko į Paryžių...

O
Seniai jau ištirpo tamsoje Niujorko žiburiai, praslin­
ko pro šalį mirguliuojanti Filadelfijos pašvaistė, naktyje
užgeso Baltimorės ugnys, o m ersedesas vis lėkė keliu.
Nuo Niujorko iki Vašingtono - beveik 205 mylios, arba
daugiau nei 330 kilometrų. Šis atstum as buvo nuvažiuo­
tas mažiau nei per tris valandas. Ką gi, negaišta laiko
veltui. Bet štai jau ir Vašingtonas liko užpakaly. Mėnu­
lio šviesoje sužėrėjo Potomako upės vandenys, sugaudė
 VIS MA|OR
I is |

tiltas. Priešaky - jau Virdžinijos valstijos teritorija. Gal

čia jau ir baigsis nepažįstamojo vyro kelionė? O gal ne?
Galas žino, kur jį neša ta nesuprantam a jėga, verčianti jį
vis lėkti pirmyn?..
Tačiau dar po valandėlės viskas išsisprendžia savai­
me. Prieš pat tiltą per Mataponajaus upę su trenksmu
sprogsta užpakalinė padanga, mašina staigiai metasi į
šoną, žaismingai pažvygauja padangomis ir sustoja.
- Na, ir eina š...! - pasigirsta šviesiaplaukio lūpose. -
Vieta graži. Upė, medžiai, benzinu nedvokia. Poilsis!
Sužeistas m ersedesas nurieda dulkėtu keliuku krū­
mais apaugusios pakrantės link ir sustoja. Vyras atre­
mia galvą į sėdynės atlošą ir beveik tuoj pat ima snaus­
ti, pasielgdamas, beje, visai priešingai nei saulė, jau
pradėjusi rausvinti rytinį dangaus kraštą.
Artėjo rytas. Toks rytas, kai danguje - nė debesėlio,
kai jo žydrynę nutvieskia tik akinamai skaisti saulė, jau
išsivadavusi iš pabudimo raudonio. Menkiausia žolelė,
kukliausia gėlelė prausiasi rasa ir žavingiausiai kvepia.
Oras virš žemės virpa, rasa kyla į saulę, aplinkui - begalė
švelnių ir kerinčių aromatų. 0 tarp žalumos, tokios tylios
naktį ir tvankią dieną, šimtais balsų prabyla paukščiai.
Rodos, kiekviena šakelė čiulba. Nieko negali būti gra­
žiau! Tai jums ne kompiuterinė grafika, kad ir kokia gera
ji būtų. Net labiausiai vakare pavargęs, tokį rytą pabundi
žvalus ir pailsėjęs, kad ir kiek mažai to poilsio būtų buvę.
Išsitiesęs ant m ersedeso sėdynių ramiai miegojo ir
 VIS MAJOR
| 16 | -----------------------------------------------------------------------

mūsų šviesiaplaukis nepažįstamasis, o jo lūpose žai­

dė lengva, vos pastebim a šypsena - galbūt to dangaus
spindesio, gėlių gaivumo, paukščių čiulbesio pasekmė.
Švelnūs, vienodi ryto garsai ne žadino, o tik dar labiau
migdė vyriškį.
Staiga paukščių giesmė nutrūko. Tyla po triukšmo
paveikė kaip žadintuvas ryto valandą. Vyras bem at
pabudo. 0 pabudęs sukluso. Kitas jo vietoje gal būtų
tik persivertęs ant kito šono ir pūtęs į akį toliau. Bet
ne jis. Bematant sumetė, kad paukščiai be reikalo ne­
nutyla. Ir pasiruošė netikėtum ams. Matyt, šį vyrą gy­
venimas išmokė būti atsargų, nes jis tuoj pat pravėrė
akis ir ėmė atidžiai klausytis, kas dedasi aplink. Tiesa,
pravėrė vos tru p u tį ir iš šalies tebeatrodė, kad jis mie­
ga. O tuo m etu pasirodė ir priežastis, privertusi nutilti
paukščių chorą. Tai buvo stora, raumeninga, juodais
gyvaplaukiais apžėlusi ranka, atsargiai lendanti pro
šiek tiek nuleistą langą. Šviesiaplaukis vis dar dėjosi
miegančiu, bet tolesni jo veiksmai jau nebuvo panašūs
į tokio. Jis staiga pašoko ir sugriebė lendančią ranką.
Žvilgsnis aplink, ir situacija tam pa aiški. Maždaug už
dviejų šimtų jardų stovėjo senas, aplam dytas pontia-
kas. Arčiau, už kokių dviejų jardų, stovėjo du žmonės-
buldogai. Matyt, to automobilio keleiviai. Na, o visai
arti, už kokio colio, nustebęs lapsėjo akimis trečiasis
žmogbuldogis, matyt, ne dėl pramogos apsiginklavęs
lanksčiu metaliniu strypu, kuriuo labai patogu pasi­
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 17 |

naudoti, kai reikia atidaryti užsitrenkusias autom obi­

lio dureles. Beje, nebūtinai savo. Du kiti vyrai irgi buvo
ginkluoti. Vienas laikė rankoje 32x34 raktą, o kitas -
starterio rankeną. Tačiau jokių ginklų kol kas nepri­
reikė. Tarp jų - ir metalinio strypo, nes lengvabūdis
m ersedeso vairuotojas buvo palikęs pradarytą langą.
Tačiau ar tikrai jis buvo toks lengvabūdiškas?..
Tolėliau stovintys tipai dar nebuvo nieko pastebė­
ję, todėl nebuvo ir nustebę, kaip jų bendras. Nuosta­
ba anų akyse atsirado truputėlį vėliau - tuomet, kai jų
„avangardas" staiga atšoko nuo žydrosios mašinos, o
paskui iš visų jėgų trenkėsi į ją galva ir dar kartą at­
šoko - šįkart jau kartu su atsidarančiomis durelėmis.
Atšoko ir drebėsi ant žemės. Tada du likusieji pamatė
šalia m ersedeso stovintį ir patį jo šeimininką, kažko be-
sigrabaliojantį sau po skvernu. Netikėtas naujo veikėjo
pasirodymas dueto labai nesuglumino. Vyrų lūpose tik
blykstelėjo agresyvios šypsenėlės, rankos stipriau su­
spaudė „darbo įrankius", o kojos žengė žingsnį pirmyn.
Tiesa, tik vieną. Daugiau nesuspėjo, nes šviesiaplau­
kis pagaliau susigraibė savo skvernuose ir išsitraukė
mažą, gražų, blizgantį belgų firmos FAL automatuką.
Daug negaišdamas, įstūmė apkabą, nuleido saugiklį ir
ėmė taikytis. Teisybė, šios trum pos scenelės metu abu
vyrai spėjo padaryti grakštų posūkį aplink ir nubėgti
pusę atstum o iki pontiako. Bėgančiųjų fizinis pasiren­
gimas, matyt, buvo neblogas, nes dar po minučiukės jie
, , VIS MAJOR
| 18 | -----------------------------------------------------------------------

jau sėdėjo savo sename trante. Deja, tuom et jų veikla

nutrūko - dėl labai suprantam os priežasties: mašinos
rakteliai gulėjo suspaustoje trečiojo keleivio kišenėje.
Dabar šviesiaplaukis pakėlė ranką ir pamojo bėgliams.
Šiems vėl teko išsiropšti laukan, bet tuo jų paklusnu­
mas ir baigėsi, nes jie nudūmė visai į kitą pusę, nei
rodė įsakmus rankos mostas. Du šūviai ir dvi kulkos,
prazvimbusios bėgliams pro ausis, taktiškai nurodė jų
klaidą. Lygiai taip pat užsidegę, jie, kaip pasakytų bu­
riuotojai, atliko visą overštagą ir netrukus, drausm in­
gai iškėlę rankas, stovėjo šalia mersedeso. Buldogiškos
išvaizdos nebuvo likę nė kvapo - dabar jie veikiau buvo
panašūs į varganus, užvaikytus terjerus. Šviesiaplaukis
varstė juos nieko gero nežadančiu žvilgsniu ir niūriai
tylėjo. Tylėjo ir užpuolikai, mintyse keikdami šį rytą ir
savo nelemtą sumanymą iš arčiau susipažinti su m erse­
deso vairuotoju.
- Štai kas, mulkiai, - pagaliau ištarė pastarasis. -
Vien jau už tai, kad sutrikdėte mano miegą, aš nežinau,
ką turėčiau jums padaryti! 0 kur dar jūsų į jokius man­
dagumo rėmus netelpantis elgesys? Ne, tai tiesiog neį­
manoma! Aš nurimsiu tik tada, jeigu jūs pakeisite man
užpakalinę padangą ir nublizginsite mašiną, nes ji ge­
rokai apdulkėjo. Tad prie darbo! Atsarginis ratas - ba­
gažinėje. Ten gal ir kokį skudurą rasite. Ir prašyčiau...
vikriau! - griežtai pridūrė, neišvydęs vyrų akyse jokio
entuziazmo.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 19 |

Šviesiaplaukis kalbėjo su šiek tiek juntamu akcentu.

Ne tokiu dideliu, kad nesuprastum, bet net ir žodžių ne­
reikėjo - labai jau išraiškingi buvo mersedeso keleivio
veiksmai. O ypač nedviprasmiškas buvo žvilgsnis, mes­
tas „falo" nuleistuko link, ties kuriuo neramiai krutėjo
rodomasis pirštas. Tad po minutės žydrojo automobilio
vairuotojas, patogiai išsidrėbęs žolėje, jau dirigavo au­
tomato vamzdžiu darniai dirbančiųjų porai. Atsigaiva-
liojęs trečiasis pontiako keleivis, kurį laiką nieko nesu­
prasdamas, lyg apuokas sukiojo galvą į šalis. Bet drau­
gužių niuksai grąžino jį realybėn. Netrukus jis jau taip
energingai šveitė žydrojo mersedeso sparnus, kad gražu
buvo pažiūrėti. Nenuostabu, kad po valandžiukės visi
šviesiaplaukio norai buvo patenkinti, o jo mašina atrodė
taip, tarsi ką tik nuo gamyklos konvejerio nuriedėjusi.
- Puiku, - ištarė šviesiaplaukis, sėsdamas į autom o­
bilį. - Matau, dirbti sugebate. Gal ši pamoka išmokys
jus gerbti kitų poilsį? Tad iki pasimatymo! Nors jūs
tu rb ū t nelabai trokštate mane dar kartą išvysti, - juok­
damasis užbaigė ir, spustelėjęs akceleratoriaus pedalą,
iššoko į Ričmondo kelią.
Virš galvos akinamai švietė subtropinė Virdžinijos
saulė, toli aplink nušviesdama tabako plantacijų ir gany­
klų peizažą. Oras virš asfalto virpėjo, ankstyvas pirma­
dienio rytas buvo šviesus ir mielas, širdyje buvo lengva
ir gera, tad nenuostabu, kad šviesiaplaukis vyras ėmė
niūniuoti sau po nosimi kažkokią populiarią melodiją.
 VIS MAJOR
| 20 |

o
Gimtinės aš netekau tą pačią dieną, kai gimiau. Juk ne­
laikysi ja boingo, kurį gal ja u seniai perlydė į mėsmales ar
skutimosi peiliukus. Namų netekimo istorija gerokai ilges­
nė. Iš pradžių aš juos turėjau. Tai buvo mano tėvų namai.
Šiuose namuose visi kalbėjo lietuviškai. Jie buvo tarsi maža
Lietuva. Ir man tada nieko netrūko, nes jaučiausi turįs ne
tik namus, bet ir Tėvynę. Tačiau tėvai labai anksti išėjo iš
mano gyvenimo. Jų mirties aplinkybės iki šiol neaiškios ir
persekioja mane kaip viena iš daugelio naktinių mano šmė­
klų. Taip aš patekau į vaikų globos namus, kur apie mane
žinojo vien tai, kad aš - lietuvio sūnus. Čia aš gavau nau­
ją vardą ir naują pavardę - Andrė Mistralis. Andrė vardas
Prancūzijoje neretas, ir vėliau, norėdami atskirti mane nuo
kitų bendravardžių, aplinkiniai davė man dar ir pravardę -
Lituanas, t. y. Lietuvis. Ilgainiui j i man taip prikibo, kad pa­
žįstami, draugai ir netgi mokytojai, paminėjus mano vardą
ir pavardę, gautus vaikų globos namuose, ne iš karto suvok­
davo, apie ką kalbama. Tačiau bemat viską suprasdavo, kai
tik aš būdavau pavadinamas Andrė Lituanu. Net ir aš pats
ne visada iš karto atsiliepdavau, šaukiamas Mistraliu.

Posūkiai vingiavo vienas paskui kitą, kalnelius kei­

tė nuokalnės, m ersedesas lengvai siūbavo, skrieda­
mas „šiek tiek" viršijančiu leistinas ribas greičiu. Šio-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 21 |

je Virdžinijos dalyje ir šiaip eism as nebūdavo didelis,

o juo labiau tokią ankstyvą valandą. Plentas buvo be­
veik tuščias. Retkarčiais pasirodąs koks vangus for-
das ar kadilakas nė kiek netrikdė atsipalaidavusio
šviesiaplaukio.
Tačiau idilė tęsėsi neilgai. Smagiai pakilęs į nemažą
kalnelį, vyras išvydo tiesiai į jį lekiančius du autom obi­
lius: nedidelį baltą kraislerį ir beprotišku greičiu bai­
giantį jį lenkti juodą galingą kadilaką. Reikia pasakyti,
kad tik reakcijos greitis ir dar labiau - sėkmė, išgelbėjo
mūsų herojaus ir kitų šios scenos dalyvių gyvybę. Ats­
tum as tarp automobilių buvo pernelyg mažas ir jokie
įgūdžiai negalėjo padėti. Sužviegė stabdžiai, sucypė pa­
dangos, sugergždė metalas, pasmirdo degančia guma,
derva, pusiau sudegusiais degalais ir akims atsivėrė
nauja situacija. Kelkraščiu prašokęs pro abi mašinas,
m ersedesas stovėjo vidury kelio, apsisukęs 180 laips­
nių. Jo vairuotojas, šiek tiek įsitempęs, stipriai spaudė
vairą - turbūt tam, kad nebūtų matyti, kaip dreba jo
rankos, - ir bandė įvertinti situaciją. Baltasis kraisle-
ris, pasisukęs stačiu kampu į kelią, stovėjo atbulas pa­
kelės griovyje. Jo priekiniai ratai tebebuvo ant kelio,
o bagažinė rėmėsi į šalia esančios ganyklos gyvatvorę.
Minkšta gyvatvorė sugėrė smūgį ir sustabdė autom o­
bilį, nepadariusi jam jokios regimos žalos. Jo keleivė,
jauna šviesiaplaukė mergina, sėdėjo įsirėmusi į sėdy­
nės atlošą, veikiausiai apimta lengvo šoko. Tačiau ne­
 VIS MAJOR
| 22 |

atrodė, kad, be išgąsčio, ji būtų patyrusi dar kokių nors

traum ų. Liūdniausiai baigėsi juodajam kadilakui. Mer-
sedeso nustum tas į kelkraštį, jis trenkėsi į kelio ženklą
„Visų apribojimų pabaiga" (kokia ironija), atšoko nuo
jo, atliko du dailius 360 laipsnių apsisukimus, kurių
būtų pavydėjusi bet kuri baudą atliekančios jachtos
įgula, ir vis dar lėtai šliaužė šonu, pamažu toldamas
nuo kitų automobilių. Iš už gyvatvorės visą šią karu­
selę šiek tiek susidomėjusios ir su lengvu priekaištu
akyse stebėjo stambios, įmitusios olandų juodmargių
veislės karvės.
Nors, kaip minėjau, juodasis kadilakas patyrė di­
džiausių sužalojimų, ši prabangi mašina turėjo aukš­
čiausio lygio keleivių apsaugą. Taigi, nors ji pati buvo
gerokai aplamdyta, neatrodė, kad jos keleiviai patyrė ką
nors daugiau nei smarkų papurtymą. Taip pat gal dides­
nį ar mažesnį šoką ir - garantuotai - lengvą pykinimą,
kai jų automobilis žvaliai piešė „saules" ant plento.
Pirmiausia, ką po viso to padarė mūsų herojus, tai
giliai įkvėpė ir iškvėpė. O kartu su iškvėpimu garsiai
ištarė spalvingą žodelį, kurį galima išgirsti Paryžiaus
bulvaruose iš ne pačios geriausios reputacijos asmenų
lūpų. Kadangi mes norėtum e sudaryti įspūdį, kad mūsų
herojus yra kultūringas vyrukas, šio žodelio leisime sau
nekartoti. Taigi, praleisdami šį nereikšmingą epizodą,
galime pasakyti, kad mūsų šviesiaplaukis nepažįstam a­
sis jau suėmė save į rankas ir ruošėsi lipti lauk bei ap­
žiūrėti, ar kam nors nereikia skubios pagalbos.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 23 |

Tačiau nespėjo jis ir rankos pakelti, kai atsilapojo

kadilako durelės ir vienas jo keleivių išvirto lauk. Jis
purtė galvą, matyt, niekaip negalėdamas atsikratyti ka­
ruselės pojūčių, žiaugčiojo, bet kartu buvo matyti, kad
jis velniškai piktas. Gal net tiksliau - įsiutęs. Ir atro­
dė, kad tokia išraiška yra sukelta visai ne dabartinės
situacijos, o būdinga jam iš esmės. Tai buvo aukštas,
juodaplaukis ir itin nemalonaus veido pusamžis vyriš­
kis, iš šalies šiek tiek prim enantis stambų juodą kubą.
Jo akyse buvo sustingęs kažkoks ypatingas agresijos,
paniekos ir neapykantos mišinys. Tokį žvilgsnį kartais
moka nutaisyti kai kurie Holivudo aktoriai, vis gaunan­
tys neigiamų herojų vaidmenis. Tačiau šiuo atveju a t­
rodė, kad tokia jo išraiška yra įgimta.
„Bus muštynės!" - pagalvojo mūsų vyras.
Tačiau nutiko visai ne tai, ko jis laukė. Nekreipda­
mas į jį nė mažiausio dėmesio, juodaplaukis gorila pas-
triuokomis nušokavo baltojo kraislerio link, atlapojo jo
dureles, griebė jo keleivę už rankos ir ėmė tem pti lauk.
Mergina vis dar buvo prisisegusi saugos diržus, todėl
tokie jo veiksmai jokios naudos nedavė. Bet, apsvaigęs
nuo adrenalino ir endorfinų pertekliaus, didysis žmo­
gus toliau beprasm iškai tampė merginą ir piktai švokš­
tė kažką nesuprantam a. Mergina nusimovė batą kietu
kulnu ir trankė jam per galvą, kartu spiegdama į ausį
„paleisk, idiote" ar kažką panašaus. Tačiau „kubas", ku­
rio galvą ką tik lamdė gerokai kietesnės kadilako kons­
trukcijos, nelabai tai ir juto.
 VIS MAJOR
| 24 |

Mūsų vyrukas, ką tik iš Paryžiaus, kur moterims dar

ir šiuo metu bent kartais rodoma joms derama pagarba,
negalėjo pakęsti tokio elgesio su dama. O gal jis tiesiog
nemėgo stambių juodų vyrų, bet užtat žavėjosi jauno­
mis šviesiaplaukėmis. Vienu žodžiu, kad ir kaip ten
būtų, jis atidarė m ersedeso dureles ir lėtai, neskubė­
damas, nes ir pats dar nebuvo visiškai atsipeikėjęs po
pastarųjų manevrų, nuėjo kraislerio link.
Tuo metu keista mizanscena tęsėsi. Gorila toliau be­
prasmiškai tampė merginą už rankos, ant kurios jau ėmė
ryškėti mėlynės, o mergina taip pat beprasmiškai bandė
„išjungti" jį kietu, pakaustytu puspadžiu. Tiesa, jo kak­
toje jau raudonavo koks tuzinas kraujosrūvų, bet arba
mūsų gorila neturėjo smegenų, arba jos buvo paslėptos
po tokiu storu kiautu, kad jam tai buvo nė motais. Tačiau
staiga į mizansceną įsitraukė trečiasis veikėjas. Mūsų he­
rojus, nesistengdamas kokiais nors subtilesniais būdais
patraukti juodaplaukio dėmesio, paprasčiausiai trenkė
jam per alkūnę, nuo ko šio pirštai atsileido, ir, griebęs už
nutirpusios rankos, staigiu judesiu atgręžė jį į save.
- Palik merginą ramybėje, - ištarė paryžietis.
- Atšok, sutrauka! - atrėžė juodaplaukis. Už tai tuoj
pat buvo apdovanotas smūgiu į saulės rezginį. Lengvu
smūgiu, vis dėlto nuo jo susirietė trilinkas.
- Panele, kas jus sieja su šiuo žmogumi? - nenuleis­
damas akių nuo orą gaudančio priešininko, paklausė
šviesiaplaukis.
 VIS MA)OR
---------------------------------------------------- I 25 I

- Visiškai niekas... - pasigirdo uždusęs balsas. Ir

po pauzės pridūrė: - Nebent tai, kad jis nori mane pa­
grobti.
- Aha, pagrobimas. Senos geros amerikietiškos tradici­
jos... - nutęsė vyras ir vėl kreipėsi į „juodąjį kubą": - Gerai,
dėde. Skiriamės draugiškai. Ropškis atgal į savo juodą
dėžę ir riedėk iš čia. Tiesa, ji šiek tiek aplamdyta, bet
neatrodo, kad taj jai labai pakenkė.
Tačiau juodaplaukis vyras net neketino klausyti šio
patarimo. Vietoj to, vos atgavęs kvapą, jis prapliupo
visa virtine įdomių epitetų:
- Tu, šunsnuki! Kekšės vaike! Luošas orangutange!
Kiaulės knysle! Mėšlina papūga! - atrodė, kad kartu su
keiksmais gorila išrėkė ir dalį savo neapykantos, nes jo
veidas iš tamsiai raudono, koks buvo iš pradžių, atgavo
beveik normalią spalvą. Ir garsas buvo nebe toks stip­
rus. Dabar jam tikriausiai atrodė, kad jis kalba tokiu
šaltu ir ramiu žudiko balsu, nuo kurio kiekvieną turėtų
krėsti šiurpas. Tačiau iš tikrųjų tik griežė dantimis ir
taškėsi seilėmis. Žvelgiant į paryžietį, buvo aiškiai ma­
tyti, kad tokia situacija jį linksmina.
- Gal galite pakartoti. Aš ne viską spėjau užsirašyti...
Juodaplaukio veidas vėl ėmė dažytis pavojinga rau­
dona spalva.
- Vaikeli, - pratarė jis, - pagalvok, su kuo prasidedi!
Tu dar po stalu šliaužiojai, kai aš tokiais, kaip tu, batus
valiausi. Neapsimetinėk psichu! Gerai?! Ką?!
, VIS MAJOR
| 26 | ----------------------------------------------------------------------

- Na, bet kuriuo atveju pasiūlymas riedėti iš čia vis

dar galioja, - nutraukė jo tiradą paryžietis.
- Tu man neaiškink...
- Skaičiuoju iki trijų. Du jau buvo.
Žodžiu, sunku pasakyti, kas po to įvyko, bet vos tik
mūsų herojus, galima net sakyti - didvyris, nes toks
jis, bent jau pagal siužetą, turėjo atrodyti jaunosios
damos akyse, ištarė žodį „trys", juodasis gorila staiga
pakilo nuo žemės ir, praskriejęs gerus porą jardų, gan
nem inkštai žnektelėjo ant kadilako kapoto, pridėda­
mas prie kolekcijos dar porą įlenkimų ir gal dar kokį
sulaužytą šonkaulį. Ir štai šiuo dram atišku momentu
ant plento pasirodė kitas juodosios mašinos keleivis,
kurio iki tol pro tam sius stiklus nebuvo matyti. Kas jį
žino, ko jis ten iki šiol sėdėjo... Gal manė, kad jo ben­
dras pats pajėgs suvaldyti situaciją, o gal paprasčiau­
siai po avarijos jam svaigo galva? Dar ir dabar jis len­
gvai svyravo, tarytum bandytų suvaldyti lengvą jūros
ligos priepuolį. Tačiau reikia pasakyti, kad, nors ir kaip
varganai jis atrodė, vienas jo m estas žvilgsnis iš karto
išdavė, kas iš šių dviejų yra tikrasis blogiukas. Jo akys
grūmojo sustingusiu, šaltu, abejingu, jokio gailesčio
nepažįstančiu profesionalaus žudiko žvilgsniu. Visais
kitais atžvilgiais tai buvo eilinis, niekuo neišsiskirian­
tis žmogelis. Vidutinio amžiaus, prakaulus, neaukštas,
gerokai pliktelėjęs, su nedideliais apskritų stiklų aki­
nukais. Jei ne tas žvilgsnis, būtų galima pamanyti, kad
 VIS MAJOR
----------1--------------------------------------------- I 27 |

tai tipiškas buhalteris. Arba mokytojas. Tai labiausiai

ir gąsdina.
Reikia pasakyti, kad nežinia, kuo mūsų herojui būtų bai­
gęsis ketvirtojo veikėjo pasirodymas, jei, kaip minėjau, šis
vis dar nebūtų kentęs nedidelio jūros ligos priepuolio. Vy­
riškio veidas buvo įgavęs lengvą žalsvą atspalvį, ir buvo aki­
vaizdu, kad jam bloga. Vis dėlto, vos tik pliktelėjęs vyras pa­
sirodė ant plento, mūsų herojus jį pastebėjo ir jam pačiam
staiga pasidarė ne itin gera. Tačiau turbūt ne dėl to šalto,
žudikiško žvilgsnio. Anaiptol, sprendžiant iš jo išsiplėtusių
akių ir šiek tiek atvipusio žandikaulio, vyras tiesiog išvydo
tai, ko tikrai nesitikėjo čia pamatyti. Pro jo lūpas išsprūdo
negarsi prancūziška frazė. Kažkas panašaus į „negali būti,
kad čia jis" ar „netikiu savo akimis". Žodžiu, kažkas pana­
šaus. Nesu toks geras prancūzų kalbos žinovas, kad galė­
čiau pasakyti tiksliai, bet reakcija buvo akivaizdi.
Prireikė ištisų dviejų sekundžių, kol mūsų vyras at­
sipeikėjo. Bet toliau jis veikė žaibiškai. Gali būti, netgi
instinktyviai. Staiga toje vietoje, kur jis ką tik stovėjo,
prie kraislerio durelių, nieko nebeliko. Ir, kol mūsų
grėsmingasis pseudobuhalteris purtė galvą, bandyda­
mas suvokti, kas čia vyksta, už jo nugaros staiga pasi­
girdo tylus, bet labai įtaigus balsas:
- Ramiai, sere. Visai neskaudės.
Vikri ranka mikliai įsirangę „buhalteriui" po kairiąja
pažastimi, ištraukė iš ten 45-o kalibro koltą, o tylusis
balsas tęsė:
 - {spėju, keturiasdešim tpenktukas yra ir mano mėgs­
tamas ginklas. Todėl neprašausiu.
- Ko tu nori? - šiek tiek prislėgtas paklausė priešininkas.
- Tiesiog pasiimkit savo kolegą ir dumkit iš čia.
Šį kartą jo patarim o buvo paklausyta. Prakaulusis
vyriškis baksnojimais ir keiksnojimais įsodino savo
stambųjį draugelį į kadilaką ir nurūko. Mašina, nepai­
sant patirtų sužalojimų, labai energingai nutolo keliu.
Tai tikrai buvo labai prabangus ir labai patvarus mo­
delis. Na, O gal surinktas pagal specialų užsakymą.
Tik tada, kai juodoji mašina dingo iš akiračio, švie­
siaplaukis paryžietis atsigręžė į baltąjį kraislerį. Jo ke­
leivė stovėjo, abiem rankomis atsirėm usi į automobilio
dureles, bandydama suvaldyti drebulį, ir akivaizdžiai
susidomėjusi žvelgė į savo gelbėtoją.
- Sakyčiau, įspūdingai susitvarkėte... - pradėjo ji,
bet staiga užsičiaupė pastebėjusi, kaip jos naujasis pa­
žįstam as staiga pradeda grimzti į lengvos frustracijos
būseną. Jo akys išsiplėtė, žandikaulis ėmė virpėti - žo­
džiu, pasikartojo tokie pat simptomai, kaip ir išvydus
praplikusį „buhalterį“. Iš jo lūpų ėmė veržtis prancū­
ziški žodžiai, panašūs į „dežavu", „absurditė", „ii ėst
imposiblė"2 ir 1.1.
- Kažkas ne taip? - paklausė mergina. Jai šiek tiek
kėlė nerim ą toks neadekvatus vyriškio elgesys. Laimė,
kaip ir anksčiau, tai tęsėsi neilgai. Vyras atidžiau į ją
pažvelgė ir šiek tiek apsiram ino. Taip, mergina buvo
2 Deja vu - tai jau matėme; absurditė - absurdas;
ii ėst impossible - tai neįmanoma (pranc.).
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 29 |

graži. Liekna, sportiška, gerai sudėta, malonaus vei­

do platininė blondinė. Ir skaisčiai mėlynomis akimis,
kurios jos žvilgsniui teikė išskirtinį žavesį. Tai nebu­
vo kažkoks pribloškiantis, kerintis grožis, tačiau į ją
buvo malonu žiūrėti. Ir dar: nuo jos sklido kažkokia
nematoma, nesuvokiama šiluma. Kažkokia mįslinga
charizma, kuri padaro žmones mielus, ir mus traukia
šalia jų būti. Tačiau nemanau, kad šios jos išvaizdos
ar charakterio savybės buvo neadekvataus paryžiečio
elgesio priežastys. Priežastys buvo kažkokios kitos, ir
jis netrukus jas paaiškino.
- Atsiprašau. Tiesiog jūs tokia panaši į vieną mano
pažįstamą, kad iš pradžių pamaniau, jog man kilo ha­
liucinacijos. Dabar matau, kad jūs gerokai jaunesnė. Bet
vis tiek - panašumas stulbinantis.
- Tikiuosi, ji pasižymi tik geromis savybėmis?
- Taip, tik geromis... - atsakė vyriškis su vos juntamu
liūdesiu balse ir po kurio laiko pridūrė: - Pažinojau...
Šis subtilus nuotaikos pasikeitimas neliko nepaste­
bėtas, ir mergina jau ketino kažko klausti, tačiau jos
žodžius nutraukė kažkokio ūkininko sunkvežimiukas,
burzgiantis pro šalį. Mergina pastebėjo nustebusį se-
niokišką žvilgsnį, kuriuo jis perm etė vos ne kelio vidu­
ry stovintį mersedesą, kraislerį, įsirėmusį į ganyklos
gyvatvorę, ramiai tebegromuliuojančias karves ir abu
scenos dalyvius, stovinčius šalikelėje. Seniokas tučtuo­
jau nutaisė išraišką „nieko nemačiau, nieko negirdėjau"
, , VIS MA|OR
I 30 | -----------------------------------------------------------------------

ir šiek tiek stipriau spustelėjo akceleratorių. „Vis dėlto

tai nesutrukdys jam viską pranešti arčiausiai esančiam
policininkui“, - pagalvojo mergina. Matyt, panaši mintis
praskriejo ir vyriškio galvoje.
- Manau, reikia greičiau traukti iš griovio jūsų krais-
lerį. Kaip manote, jis pajėgs išvažiuoti pats? Atrodo, ne­
stipriai įstrigęs. Tik kad mašina ne iš galingųjų...
- 0, nesijaudinkite... Tai specialus modelis. Variklis
forsuotas ir visi ratai varantieji.
- Cha, matau, jei ne ta nelaimė, jūs būtum ėte išdūru-
si tuos slunkius.
- Taip, šansai buvo neblogi. Čia netoliese yra keliukas,
kuriame jų griozdas būtų išsilaužęs visus „amortikus", o
mano džipas būtų pervažiavęs be jokių sunkumų.
- Matau, automobiliai jums prie širdies.
- Be abejo. 0 ar tai blogai? Gal jūsų galvoje susifor­
mavęs koks nors stereotipinis blondinės įvaizdis?
- Anaiptol. Bet mano pažiūros į vyrus ir moteris čia nie­
kuo dėtos. Aš už tai, kad žmonės užsiimtų tuo, kas jiems
patinka, o ne tuo, nuo ko norisi vemti. Štai aš, pavyzdžiui,
mėgstu gaminti. Tiesa, paskutinį kartą tuo užsiiminėjau
prieš septynerius metus, kai mūsų ekspedicija buvo įstri­
gusi Šiaurės Afrikos kalnuose. Tik kolegos nebuvo labai
patenkinti. Na, bet mes tik gaištam laiką. Bandykite.
Mergina paraginta sėdo prie kraislerio vairo ir pa­
bandė jį užvesti. Vyras šiek tiek įsitempęs stebėjo jos
veiksmus, bet, kai po minutėlės variklis stebėtinai len­
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 31 |

gvai užsikūrė, o paskui ir pats automobilis be didesnių

pastangų išropojo ant kelio, nusiramino. Tiesa, variklis
vienu momentu užkaukė pakankamai garsiai, taip, kad
visoje ganykloje sunerim tų karvės. Ir pakelės žolėje liko
plačios tamsios šliūžės. Bet problemų tiek ir tebuvo.
- Na, ką gi, šiek tiek gaila, bet, matyt, jau metas skir­
tis, - pasilenkęs prie atviro lango, ištarė vyriškis.
- Taip, tu rb ū t/- šiek tiek neryžtingai pasakė mergina.
Paryžietis jau buvo betiesiąs savo ranką atsisvei-ki-
nimui, bet staiga sustingo, įsmeigęs akis į horizontą. Pro
jo lūpas staiga išsprūdo kažkoks prancūziškas frazės „o,
mėšlas" atitikmuo. Mergina nukreipė žvilgsnį ten pat ir
pajuto, kaip jos nugara nubėgo šiurpas. Kaip minėjau
anksčiau, incidentas įvyko kalno viršūnėje. Nuo jo buvo
matyti geras gabalas kelio į abi puses. Ir štai toje pusė­
je, kurioje visai neseniai pradingo kadilakas, pasirodė
grėsminga penkių automobilių virtinė. Jos priekyje rie­
dėjo jau matytas juodasis kadilakas. Šiek tiek praradęs
prekinę išvaizdą, bet ne savo galią ir greitį. Mašinos dar
buvo gana toli, bet neišvengiamai artėjo. Merginos ran­
kos, padėtos ant vairo, ėmė drebėti. Gal taip pasireiškė
šokas po avarijos, o gal neviltis išvydus, kas jos laukia.
Merginos akys ėmė nesveikai blizgėti.
- 0 lia lia, kokie jie greiti, - staiga jos dėmesį patrau­
kė paryžiečio balsas. Ji pažvelgė į šalia stovintį vyriškį
ir pamatė, kaip staiga pasikeitė jo veidas. Prieš tai nu­
stebęs, jis staiga pasidarė kažkoks neįtikėtinai ramus ir
, . VIS MAJOR
| 32 | -----------------------------------------------------------------------

netgi tartum kažkoks švelnus. Tas veidas keistai pavei­

kė ir merginą. Staiga ir ji pasijuto visiškai rami, tarytum
visa tai, kas vyksta, jai būtų nė motais.
- Ramiai. Iniciatyva mūsų pusėje, - vėl pasigirdo
vyro balsas. Ramus, puikiai treniruotas vado balsas,
kurį išgirdę panikuojantys kariai nusiramina, atgauna
pasitikėjimą ir ima tiesiog vykdyti įsakymus. - Apgręž-
kit mašiną, persėskite į keleivio sėdynę ir laukite ma­
nęs. Aš tuo tarpu pasirūpinsiu mersedesu.
Mergina paklusniai įvykdė viską, ką jai pasakė švie­
siaplaukis mūsų herojus, ir atsisuko pažiūrėti, ką jis
daro. Tuo metu paryžietis šoko į mersedesą ir pastatė
jį skersai kelio. Po to griebė savo kelioninį krepšį, kele­
tą sekundžių jame pasikrapštė ir netrukus jau skuodė
kraislerio link. Nutrenkęs krepšį ant galinės sėdynės,
įspraudė merginai į ranką kažkokią nedidelę dėžutę su
blyksinčia raudona lempute, o pats krito į vairuotojo
vietą. Keletą sekundžių mąsliai žiūrėjo į pavarų jungimo
svirtį, paskui užtikrintai įjungė pirmąją pavarą ir spus­
telėjo greičio pedalą. Kraisleris, cypdamas visomis ketu­
riomis padangomis, šoko iš vietos ir nurūko pirmyn.
- Dabar klausykit, - kreipėsi jis į merginą. - Atsisu­
kite atgal ir, kai tik šalia merso pasirodys pirma per­
sekiotojų mašina, paspauskite šitą blyksintį raudoną
mygtuką. Supratot?
- Taip.
- Okei!
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 33 |

Mergina atsigręžė atgal ir ėmė stebėti kalno viršū­

nėje likusią mašiną. Netrukus ji išvydo, kaip šalia jos
pasirodė juodas kadilako siluetas, ir nuspaudė myg­
tuką. Staiga toje vietoje, kur ką tik stovėjo prabangus
mersedesas, ištryško įspūdingas liepsnos stulpas, o po
kelių sekundžių bėglius pasiekė ir galingo sprogimo ai­
das. Juodasis kadilakas buvo nublokštas į šalį ir šį kartą
atrodė jau gerokai apgadintas. Visą kelią nuklojo lieps­
nojantys ir sproginėjantys m ersedeso likučiai.
Mergina nusigręžė nuo vaizdo už nugaros ir pažvel­
gė į šviesiaplaukį vyrą. Jis pagavo jos žvilgsnį ir metė
akį į galinio vaizdo veidrodėlį.
- Neblogai, - šiek tiek šyptelėjęs lyg pakomentavo,
lyg paklausė jis.
- įspūdinga!
- C-4. Nedidelio stiprumo užtaisas. Nenorėjau labai
priteršti. Bet tai juos kuriam laikui sulaikys.
- Susprogdinote savo automobilį? - vis dar negalėda­
ma patikėti paklausė mergina.
-N e.
- Kaipgi ne?
- Ne savo.
- Vis tiek nesupratau.
- Automobilis ne mano.
Mergina vis tebežvelgė į vyriškį, akivaizdžiai nesu­
sivokdama. Vyriškis sugavo jos žvilgsnį ir nusišypsojo.
Nežinia, kodėl, bet ši šypsena jai patiko.
 VIS MAJOR
| 34 |

- Ko jūs stebitės? - sumurmėjo šviesiaplaukis. - Taip,

automobilio gaila. Bet juk sakau, tos vežėčios ne mano. Aš
tik vakar atskridau iš Paryžiaus į Niujorką, o jau sutikau
keletą pažįstamų. Beje, ganėtinai nepalankiai nusiteiku­
sių mano atžvilgiu. Todėl turėjau suktis kaip išmanyda­
mas. Aš nudžioviau jiems iš panosės vieną jų automobilį,
o kitas pasiklydo kažkur pakeliui, bebandydamas mane
pavyti. Dabar man net ramiau, nes kartu su žydruoju
mersedesu sudegė ir visos jo žymės. Gal jie net pamanys,
kad kartu su automobiliu sudegiau ir aš. Taigi tie mano
pažįstami galės laužyti galvas, kas gi nutiko Andrė Mis­
traliui. Andrė Mistralis - taip mane vadina, - pridūrė jis.
Ir išraiškingai pažvelgė į merginą.
- Virginija, - kiek patylėjusi atsakė mergina. - Tačiau
pavardės, atleiskite, negaliu sakyti. Ją nesaugu nei man
sakyti, nei jums išgirsti.
- Oho, paslaptys... Dabar tas pagrobimas jau ima at­
rodyti visai kitaip. Maniau, kad tai kažkokie vietinių
chuliganų pokštai, bet, žiūriu, viskas daug sudėtingiau...
- Gerokai giliau. Ir tikrai nelinkiu jums į visa tai vel­
tis. Aš nerimauju, kad ir tas incidentas ant kalno ne­
būtų jums pakenkęs. Tie žmonės... - mergina šiek tiek
patylėjo, - jie neatleidžia įžeidimų.
Vyras, pasivadinęs Andrė Mistraliu, įdėmiai pažvel­
gė į merginą. Ši nuleido akis.
- Jums tai rūpi, - ištarė jis.
- Na... Jūs padėjote man. Dabar dėl to pakliuvote į pavojų.
 VIS MAJOR
I 35 |

- Nesijaudinkit. Aš moku savimi pasirūpinti.

- Ką gi, tai nuskambėjo kaip bravūra. Bet po visų
šių įvykių aš linkusi jumis tikėti. Tačiau tikrai nenoriu,
kad jūs įklim ptumėte dar giliau.
- Jūsų valia. Tačiau dabar aš vis tiek jau įklimpęs.
Mes vis dar neatsikratėm e mūsų persekiotojų. Aš jau
m atau juos galinio vaizdo veidrodėlyje. 0 šitoks pašė­
lęs lėkimas baigia išdeginti jūsų automobilio degalus.
Mums būtina pakeisti transportą. Ir, man rodos, aš
m atau kaip tik tai, ko reikia...
Vyras staiga pasuko automobilį į kelkraštį, įvarė jį kuo
giliau į krūmus, griebė savo krepšį ir šoko lauk, raginda­
mas tą pat padaryti ir savo bendrakeleivę. Maždaug už
poros šimtų jardų buvo degalinė. Šalia jos stovėjo 30-to-
nis vilkikas su pilna priekaba arbūzų. Vairuotojo šalia
nesimatė. Jis buvo degalinės parduotuvėje, atsiskaitė už
degalus ir turbūt pirko mėsainius, kokakolą ar dar ką
nors tokio, ką paprastai perka vairuotojai amerikietiško­
se degalinėse. į šį vilkiką ir nusitaikė mūsų herojus. Pa­
keliui jis išsitraukė iš kišenės kažkokį keistą įnagį, matyt,
ketindamas jį panaudoti vietoj mašinos raktelių. Tačiau
to neprireikė. Naivus vairuotojas dureles paliko atrakin­
tas, o rakteliai paslaugiai laukė spynelėje.
- Keista, o aš maniau, kad jūs to vilkiko vairuotojas... -
nutęsė degalinės darbuotoja, pamačiusi, kaip makas3
išspjovė juodų dūmų kamuolį ir išsuko į kelią. Vyriškis,
stovintis priešais ją, staiga žvilgtelėjo per langą, sūri-
Makas - vienas galingiausių vilkikų JAV, galintis vežti ypač sunkų krovinį.
 VIS MAJOR
| 36 |

ko kažką nerišlaus ir puolė laukan. Pavėluotai. Vilkikas

jau buvo plente ir sparčiai tolo Ričmondo link.
Tačiau, kad ir kaip greitai sukosi mūsų bėgliai, perse­
kiotojai spėjo pastebėti jų manevrą ir dabar m ersede-
so sprogimo padarinių išvengusios jų m ašinos nulėkė
paskui vilkiką.
- Gerai... žiūrim, ką turim , - nutęsė už mako vairo
sėdintis Andrė.
- Matau keturias mašinas maždaug už ketvirčio mylios.
- O kas vilkiko priekaboje?
- Arbūzai.
- Neblogai. Mokėtumėt pavairuoti šitą monstrą?
- Na, esu vairavusi 20-tonį sunkvežimį. Jeigu šis pa­
našus, turėčiau susidoroti.
- Panašus. Gal kiek labiau mėto į šonus, bet iš esmės
toks pat. Sėskit į mano vietą ir spauskit, kiek galit! Aš
apžiūrėsiu krovinį.
Mergina perėmė vairą ir užmetė koją ant akcelerato­
riaus. Vilkikas šiek tiek patrūkčiojo, kol visa tai vyko,
bet toliau viskas ėjosi sklandžiai. Paryžietis, užsimetęs
ant pečių savo krepšį, atidarė dureles ir persiropštė į
priekabą. Iš jos buvo puikiai matyti visa gaudynių pa­
norama. Vienas automobilis iš persekiojančio ketver­
tuko jau buvo gerokai išsiveržęs į priekį ir nuo bėglių
jį dabar teskyrė gal koks dešimt, geriausiu atveju,
dvidešimt jardų. Andrė jau matė, kaip šalia vairuoto­
jo sėdintis vyras pro langą iškišo ranką su pistoletu ir
susiruošė šauti į padangas. Nebuvo kada laukti. Vyras
paėmė vieną arbūzą ir paleido jį persekiotojų mašinos
link. Smūgis nebuvo labai taiklus. Arbūzas nukrito po
automobilio ratais ir regimos žalos nepadarė. Mašina
tik šiek tiek paslysčiojo asfaltu ir lėkė toliau. Tačiau
paryžietis griebė kitą arbūzą, kaip tikras artileristas
pakoregavo antrojo metimo trajektoriją ir sviedė vėl.
Šį kartą gerų 22 svarų4 vaisius trenkėsi į automobilio
langą, sudaužė jį ir apdrėbė visą vairuotojo veidą rau­
dona lipnia koše. Kad ir kaip to nesinori, persekiotojų
vairuotoją tenka pagirti. Beveik nieko nematydamas,
jis sugebėjo suvaldyti automobilį ir tęsė gaudynes.
Visa bėda, kad paskui antrąjį arbūzą atlėkė dar vienas
ir dar, kol galų gale vienas iš jų pokštelėjo jam tiesiai į
kaktą. Tokio smūgio negalėjo atlaikyti net ir tvirčiausia
makaulė. Akyse aptemo, vairuotojas griuvo ant vairo,
mašina staiga metėsi kairėn, peršoko pakelės griovį
ir žiebė į už jo esantį medį. Iš sum aitoto variklio ėmė
veržtis garai ir įkaitusio skysčio fontanai.
Vienu persekiotoju liko mažiau. Tačiau likusieji trys
per tą laiką gerokai priartėjo. Mūsų herojus apsidai­
rė aplinkui ir sumetė tolesnių veiksmų planą. Vilkikas
kaip tik artėjo smagaus kalniuko link. Andrė nuropojo
į priekabos priekį ir išsitraukė iš po skverno „trofėjinį"
koltą, kurį buvo atėm ęs iš grėsmingojo buhalterį pri­
menančio užpuoliko. Palaukęs, kol vilkikas ims kilti į
kalną ir persekiotojų automobiliai priartės, keliais tai-
4 22 svarai ~ 10 kg; 1 svaras ~ 0,4535 kg;
1 kg ~ 2.2046 svaro.
 VIS MAJOR
| 38 |

kliais kolto šūviais vyras išmušė užpakalinio priekabos

borto spynas. Niekieno nebeprilaikomas bortas staiga
atsidarė ir visas priekabos turinys pabiro žemėn, links­
mai nusėdam as kelią žaliais šokinėjančiais kamuoliais.
Žinoma, tas vaizdas atrodė linksmai sėdintiesiem s vil­
kike, bet ne tiems, kurie važiavo paskui. Kelias, grįs­
tas arbūzais, transporto priem onei nėra pati geriausia
vieta. Tuo netrukus įsitikino pirmojo persekiotojų au­
tomobilio vairuotojas. Arbūzai nedaug pakeitė jo judė­
jimo kryptį, bet to užteko, kad mašina nukirstų pake­
lės stulpą ir aukštyn ratais sustotų griovyje. Na, ir kaip
neprisim insi anekdoto: „0 kaip jis sustoja, kai neranda
stulpo?"
Tiesa, šio automobilio nesėkmė išgelbėjo už jo va­
žiuojančią mašiną. Arbūzų lavina pasiekė ją jau gero­
kai lėčiau ir vairuotojui beveik pavyko suvaldyti auto­
mobilį. „Beveik" reiškė, kad jis banaliai įvažiavo į griovį
ir dabar keleiviai turėjo rūpintis, kaip iš jo išsikrapš­
tyti. Paskutiniojo persekiotojų automobilio keleiviai,
pastebėję, kas vyksta priekyje, apdairiai stebėjo įvy­
kius iš saugaus atstumo. Kai „banga" prašniokštė, jie
lėtai pajudėjo pirmyn, atsargiai pervažiavo plotą, nu­
sėtą žalių ir raudonų arbūzų likučių, ir vėl ėmė spar­
čiai artėti prie bėglių. Tačiau jiems jau buvo paruošta
kita staigmena. Pasikrapštęs ties priekabos tvirtinimo
mechanizmu, Andrė grįžo į kabiną ir paprašė merginos
važiuoti lėčiau.
 VIS MAJOR
| 39 |

- Reikia greičiau baigti, - tarė jis. - Jaučiu, netrukus

pasirodys policija. Šiaip aš - įstatymus gerbiantis žmo­
gus, tačiau dabar nenorėčiau su jais aiškintis santykių.
- Ir aš, - pritarė pakeleivė.
Paryžietis suspaudė rankoje pultelį, panašų į tą, kurį
matėme anksčiau, ir įsispoksojo į šoninį veidrodėlį.
Kai tik persekiotojų automobilis nedideliame posūky­
je privažiavo pakankamai arti, jis paspaudė raudonąjį
mygtuką. Šįkart sprogimas buvo visai nedidukas. Ta­
čiau jis suardė visą priekabos tvirtinimo mechanizmą.
Priekaba atsiskyrė nuo vilkiko, priekinės atram os tren ­
kėsi į asfaltą, lūžo, ir priekaba, lėtai svirdama ant šono,
skeldama kibirkštis ir keldama pragarišką triukšmą,
nučiuožė nuo kelio. Kad vienai nebūtų liūdna, jai kom­
paniją palaikė persekiotojų automobilis. Jo vairuotojas
nespėjo susiorientuoti ir visu greičiu rėžėsi į priekabą.
Makas sustojo. Andrė vėl sėdo prie vairo, apgręžė
mašiną ir nurūko atgal. Pakeliui jiems pasipainiojo pas­
kutinysis persekiotojų automobilis, šiaip taip iškrapš­
tytas iš griovio. Bet jo keleiviai per vėlai suprato, kad
prieš juos - tas pats jų persekiotas vilkikas. Tad gavo
iš jo smagų niuksą ir antrą kartą įlėkė į griovį. Šį kartą
ilgam, nes mako buferio smūgis kliudė variklį ir nepa­
taisomai jį sugadino. Iš sudaužytos mašinos išsiropštė
jos vairuotojas ir paklaikusiu žvilgsniu apsižvalgė ap­
linkui. Išgirdęs nuvažiuojančio vilkiko burzgesį, jis ne­
valingai suvirpėjo ir išspaudė:
. . VIS MAJOR
| 40 | -----------------------------------------------------------------------

- Velnias, ne žmogus, - ir, susiėmęs abiem rankomis

už galvos, prisėdo šalikelėje. Vienoje pusėje buvo gir­
dėti šiek tiek melancholiškas tolstančio mako burzgi­
mas, kitoje - artėjančio policijos sraigtasparnio ūžesys
ir vos girdimas sirenų aidas.
 II SKYRIUS

vaiduokles ir
g y v a s is

Jei nujausčiau, ka d n et i r m ano paties kepurė

sužinojo m ano paslaptį, j ą tuoj p a t įm esčiau
i ugnį.
Liudvikas X I

Makas, sėkmingai prasmukęs pro degalinę, iš kurios

buvo nuvarytas, dingo už posūkio. Jo keleiviai, atidžiai
dairydamiesi, patyliukais grįžo prie baltojo kraislerio.
Tačiau atsargumas buvo nereikalingas. Degalinės per­
sonalui ir lankytojams jie nerūpėjo. Visi buvo perne­
lyg susidomėję pranešimais per radiją. 0 tikrasis mako
vairuotojas, pranešęs visoms įmanomoms instancijoms
apie jį ištikusią nelaimę, atsipalaidavęs sėdėjo kampe
 VIS MAJOR
42

ir maukė alų. „Kada gi dar bepasitaikys tokia proga?" -

pagalvojo jis.
Tuo tarpu kraisleris išsiropštė ant plento. Mergina įsi­
taisė prie vairo. Andrė Mistralis, pravarde Lituanas, vėl
stovėjo prie atviro lango.
- Paryžiuje, - šyptelėjęs tarė jis, - kai vaikinas susipa­
žįsta su mergina, juodu paprastai užeina kur nors išgerti
kavos. Tik, manau, čia ne tas atvejis...
- Deja, ko gero, tikrai ne tas...
- Na, ką gi. Jei kada prireiktų pagalbos... Žodžiu, mano
sugebėjimus jūs matėte...
- O! Jie išties įspūdingi.
- Taip jau susiklostė. Nuo mažumės aš šiek tiek ekscen­
triškas ir mėgstu daryti įspūdį aplinkiniams. Taigi, jei jums
ko nors prireiktų, siųskite telegramą ponui Anri Douvrė į
45-ąjį paštą Paryžiuje. Štai, aš užrašiau, kad nepamirštu­
mėte. Telegramoje nurodykite vietą ir laiką, kur mes galė­
tume susitikti išgerti kavos. Telegramų turinį aš sužinau
2 kartus per savaitę - antradienį ir penktadienį, iki 11 va­
landos ryto. Tad turėkite tai omenyje. Aš gan ilgam ketinu
apsistoti Virdžinijoje. Turiu čia šiokių tokių reikalų.
- Gerai. Ir žinote ką, Andrė?
-Ką?
- Kažkodėl jaučiu, kad mes netrukus susitiksime.
Dar prieš siunčiant kokią nors telegramą.
- Hm... Keista, bet ir man taip atrodo, - po trumpos
pauzės atsakė Lituanas. - Juo labiau kad po šiandienių
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 43 |

įvykių mane kamuoja nuojauta, kad reikalai, kuriuos

tvarkysiu, gali būti susiję su jūsiškiais. Ką gi, tokiu atve­
ju iki pasimatymo, - tarė vyras ir ištiesė merginai ran­
ką. Virginija ją tvirtai spūstelėjo ir pridūrė:
- Andrė?
- Taip?
- Pasilenkit.
Vyras paklusniai pasilenkė prie atviro kraislerio lango.
- Ačiū. Beje, jei kada dar susitiksim, galite vadinti
mane Skaja. Taip mane vadina draugai... - tarė mergina,
greitai pabučiavo jį į skruostą, tada nusisuko, įjungė pa­
varą ir nuvažiavo.
- Hm, - ištarė Andrė. Paskui susimąstęs patrynė
skruostą ir pridūrė: - Nėra už ką.
Minutėlę pastovėjo keista veido išraiška ir apsisukęs
sugrįžo prie vilkiko. Atidžiai panaikinęs visus savo ir
bendrakeleivės paliktus pėdsakus, jis pasiėmė kabinoje
esančius vairuotojo ir mašinos dokumentus, užrakino
vilkiką ir pakelės krūmynais nudrožė pirmyn, Ričmondo
link. Maždaug už pusantros mylios išėjo į kelią, sustab­
dė pakeleivingą automobilį ir nusigavo į artimiausią
miestelį. Ten pirmiausia susirado paštą ir išsiuntė re­
gistruotu laišku visus vilkiko ir jo vairuotojo dokumen­
tus adresu, kurį tuose dokumentuose rado. Tuo pačiu
adresu jis išsiuntė ir solidžią piniginę perlaidą. Kaip
pastebėjote, Andrė Mistralis gana laisvai manipuliavo
svetimu turtu, jei to reikalavo aplinkybės. Tačiau visada
 VIS MAJOR
| 44 |

atsilygindavo, jei dėl to nukentėdavo niekuo dėti žmo­

nės. Rašydamas atgalinį adresą, jis taip pat nurodė ir
visai kitą vardą bei pavardę, nei minėjo merginai. Iš to
buvo galima suprasti, kad vyriškis gana laisvai manipu­
liavo ir savo tapatybe. Matyt, taip reikėjo.
Paskui Andrė užsuko į artim iausią kavinę šiek tiek
atsigauti po ryto įvykių. įsitaisė už tolimiausio staliuko
nugara į sieną ir užsisakė stiprius am erikietiškus pus­
ryčius. įprastai didelių emocijų nerodantis jo veidas
šį kartą buvo keistai įsitempęs. Atrodė, kad paryžietis
bando sugroinuliuoti kažkokias nelabai aiškias mintis.
Gal jį taip paveikė keisti šio ryto įvykiai? 0 gal susitiki­
mas su paslaptinga nepažįstam ąja paliko jam itin stip­
rų įspūdį? Tačiau visai gali būti, kad jis tiktai rūpinosi,
kaip jo paryžietišką skrandį paveiks amerikietiški pus­
ryčiai. Gal ši prielaida netgi buvo arčiausiai teisybės,
nes vyras mostelėjo ranka padavėjui ir užsisakė didelį
stiklą baltojo vyno. Na, bet kuriuo atveju, mes negalime
šito žinoti. Su savimi jis nekalbėjo, tad mes paliekame
visišką laisvę kiekvienam skaitytojui pačiam sugalvoti
jo minčių turinį. Pagal savo skonį, taip sakant.
Baigęs doroti pusryčius, Andrė dar kartą pamojo pa­
davėjui, norėdam as atsiskaityti.
- Kaip greičiausiai pakliūti į Ričmondą? - paklausė
jis, mokėdamas pinigus.
- Greičiausiai? Sėskite į autobusą ir po valandos jau
būsite vietoje. Stotelė čia pat, už kampo.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 45 |

Paryžietis padėkojo, lengvai pasipurtė, tarytum no­

rėdam as atsikratyti kažkokių nemalonių pojūčių, ir
išėjo gatvėn. Padavėjas neklydo. Iš tikrųjų, nepraėjus
nė valandai, Lituanas jau buvo Ričmonde. Pirmiausia
jis susirado automobilių parduotuvę. Visi juk žino, kad
Amerikoje pėsčiasis - niekas. Čia automobilis reika­
lingas lygiai taip pat, kaip mums kelnės ar marškiniai.
Lituanas šią tiesą labai gerai žinojo. Todėl ilgai nesi­
žvalgydamas jis nusipirko melsvą neįsidėm ėtiną fordą.
Neįskaitant greičio, ši ypatybė bene labiausiai džiugi­
no pirkėją. Mašina, kuri tarp daugelio kitų būtų prany­
kusi it smiltis vandenyne, jam dabar labai tiko, nes po
tam tikrų, ką tik aprašytų, įvykių Andrė Lituanas pa­
grįstai įtarė, kad Virdžinijos peizaže neverta per daug
išsiskirti.
Nepraėjo nė valanda ir šis melsvas fordas jau suko
iš Šarlotsvilio kelio. Siauras asfaltuotas keliukas vin­
giavo tarp pilkšvų tabako lapų sienų. Milžiniška žalia
plantacijų ir ganyklų plynė driekėsi per daugelį my­
lių aplinkui, tik prie paties horizonto susiliedama su
melsvomis Blu Ridžo (mūsiškai Mėlynojo kalnagūbrio)
viršūnėmis. Retkarčiais šią žalumą paįvairindavo kiek
tam sesni miškelių ar sodų plotai ir dažniausiai balti
ferm erių nameliai, pasislėpę juose. Balta spalva - ne
prabanga, o būtinybė gyvenant subtropinėm is Virdži­
nijos klimato sąlygomis.
Artėjo pietų metas. Aplinkiniai laukai stovėjo tušti - nei
 VIS MAJOR
| 46 |

žmonių, nei technikos. Vidurdienis su savo karščiais - pati

nemaloniausia dienos dalis. Jį geriau praleisti kur nors
vėsesnėje vietoje. Juk net ir Lietuvoje vidurvasario karš­
čiai gerokai įkyri. O juk Virdžinija yra dvidešimčia ge­
ografinių laipsnių piečiau Lietuvos. Tai dešimtys tūks­
tančių mylių, beveik Sacharos dykumos platuma. Taigi
turbūt nieko stebėtina, kad vietiniai gyventojai mėgs­
ta savo būstams parinkti vietas kur nors pavėsingose
upių pakrantėse ar kalnų papėdėse. O kai arti nebūna
nei vieno, nei kito, aplink būstą paprastai išauginamas
sodas. Ygl Vingz, arba Erelio Sparnų, ferma turėjo visus
tris minėtus elementus. Nedidelis baltas gyvenamasis
namas buvo taip pasislėpęs vijoklinių augalų raizgaly­
nėje ir aplinkinio sodo paunksnėje, kad net karščiausią
dieną jo viduje išsilaikydavo maloni vėsa. Milžiniškas
sodas-parkas plytėjo nuo namo į visas puses. Kairėje ir
dešinėje jis buvo nusidriekęs beveik per trečdalį my­
lios. Priekyje medžiai rėmėsi į drum stus Džeimso upės
vandenis, o galinėje dalyje pamažu išnyko kalnuotuose
šlaituose. Nuo upės ir šlaitų namą teskyrė tik kokių 220
jardų atstumas. Todėl iš viršaus šis medžių masyvas ti­
krai kažkuo priminė erelio sparnus.
Iš Ričmondo pusės į fermą vedė siauras asfal-tuotas
keliukas, šiuo metu visiškai tuščias. Ne, netiesa! Kažkur
tolumoje tamsavo nedidelė dėmė. Tačiau ji greitai artė­
jo ir netrukus tapo panaši į mėlyną fordą. Automobilis
išnėrė pro žalią plantacijos sieną, pervažiavo parką ir
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 47 |

sustojo šalia baltojo namo. Mašinos ūžimas išbudino ve­

randoje snaudžiantį žmogų. Tai buvo aukštaūgis, tvirtas
ir stiprus, dar gana jaunas vyras. Ant kaktos jam krito
plaukai - nei tamsūs, nei šviesūs. Kažkokios neapibrėž­
tos spalvos. Kaip ir dera svečių nelaukiančiam fermos
šeimininkui, jis buvo apsirengęs šviesiais languotos
medvilnės marškiniais, gerokai panešiotais džinsais
ir sportiniais bartais, tokios pat nenusakomos spalvos,
kaip ir jo plaukai. Vyras atmerkė akis, atsistojo ir įta­
riai nužvelgė kieme sustojusį mėlyną automobilį bei
akivaizdžiai įsitempė, tarsi ruošdamasis nemaloniems
netikėtumams. Bet kai iš automobilio išlipo jo vairuoto­
jas, įtarum ą jo žvilgsnyje staiga pakeitė nuostaba. 0 po
minutėlės jo akyse nušvito didžiulis džiaugsmas.
- Andrė... Čia tikrai tu?! - sušuko vyriškis. - Po galais,
kaip aš džiaugiuosi tave matydamas gyvą ir sveiką! Ži­
nai, - kalbėjo jis toliau, įdėmiai žvelgdamas paryžiečiui į
akis, - mus pasiekė gandai apie tavo mirtį. Aš gerokai su­
nerimau. Juo labiau kad tu neatsakei į jokią mano žinutę.
- Na, savo mirtį, - atsakė Andrė Mistralis, eidamas
artyn, - galiu pakomentuoti tik Marko Tveno žodžiais:
„Pranešimai apie ją buvo gerokai perdėti." Bet kadangi,
kitaip nei didysis rašytojas, aš pats prie jų prisidėjau,
pretenzijų niekam reikšti negaliu. O dėl žinučių - at­
leisk. Pastaruoju metu teko slapstytis, tad stengiausi,
kad ryšių su išoriniu pasauliu būtų kuo mažiau. Kad ne­
kiltų pavojus nei man, nei aplinkiniams.
 VIS MAJOR
| 48 | . -----------------------------------------------------------------------

- Aha... - supratingai nutęsė bičiulis. - Pavojingi rei­

kalai?
- Šiek tiek. Na, bet būk pasveikintas, senasis drauguži!
- Ir tu, seni. Ir tu...
Vyrai nuoširdžiai apsikabino, smagiai tapšnodami
vie-nas kitam per pečius. Paskui atsitraukė ir vėl pa­
žvelgė vienas į kitą. Abu jie buvo panašūs, nelinkę rody­
ti jausmų. Tačiau net ir jų veiduose dabar atsispindėjo
nuoširdus džiaugsmas.
- Šaunu, kad tu čia, - vėl tarė fermos šeimininkas. -
Prisipažinsiu, nepatikėjau žinia apie tavo mirtį. Tačiau,
atvirai sakant, sunerimau... Na, bet užeik vidun. Ta Vir­
džinijos saulė tuoj išdžiovins smegenis. Išsinuomojau šį
vasarnamį keletui mėnesių. Niekas mums čia netrukdys.
Viduje yra tik vienas senas ir patikimas tarnas, kuris
beveik nieko nebegirdi. Žinai, aš čia lyg ir atostogauju.
- Aha, girdėjau, lyg ir mokaisi.
- 0 taip... Tie mokslai, mokslai, - liūdnai linguoda­
mas galva ištarė vasarnam io gyventojas ir įkandin savo
svečio įžengė vidun.

O
Herbertas Beilonas, kaip save vadino vasarnamio
šeimininkas, tikrai nuoširdžiai džiaugėsi išvydęs seną
bičiulį. Jo palieptas, senasis tarnas nukrovė stalą visais
įmanomais Virdžinijos delikatesais ir netgi atkimšo bu­
 VIS MA|OR
----------------------------------------------------------------------- | 49 |

telį seno išlaikyto prancūziško vyno, norėdamas įtikti

paryžiečio skoniui. Kol buvo dengiamas stalas, draugai
persim etė bereikšmėmis frazėmis. Maždaug: „Kokie
šiemet orai?", „Ar geras bus tabako derlius?" ir pana­
šiai. Dėl tarno jie tikrai galėjo taip nesistengti, nes jis
iš tiesų nieko negirdėjo ir reagavo tik į jam rodomus
ženklus. Todėl veikiausiai tokią pokalbio kryptį lėmė
kita priežastis. Tačiau, vos tarnas išėjo, Andrė pasisuko
į šeimininką ir paklausė:
- Ar mes galime čia kalbėtis apie ką nors rimčiau nei
oras? 0 gal vertėtų prieš pietus išeiti pasivaikščioti?
- Jeigu nori paklausti, ar mes galime čia kalbėtis
saugiai, tai galiu tau garantuoti, kad per dvylika mylių
aplinkui geresnės vietos nei šis kambarys nerasi. Kiek­
vieną rytą aš patikrinu, ar kas nors čia neįrengė pasi­
klausymo prietaisų. Bet tai labiau įprotis nei tikslinga
veikla. Turiu pasakyti, jog aš jau senokai nebesu toks
įdomus, kad kas nors bandytų čia prikaišioti „blakių".
Visiems puikiai žinoma, kad šitam e vasarnamyje aš vi­
sada būnu vienas ir nesidomiu jokiais reikalais, bent
kiek rim tesniais nei oras...
- O taip! Tai puikiai žinau ir aš. Todėl ir atvykau į šią
vietą.
- Vos tave pam atęs supratau, kad tai - ne vien m an­
dagumo vizitas...
- Herbertai, tikiuosi, tu nelabai nusivylęs?
- Žinoma, ne. Man labai trūks kasmečių mūsų kom-
 VIS MAJOR
I so I

panijos kelionių į svečias šalis ar to nerūpestingo laiko,

leidžiamo kur nors Paryžiuje arba Majamyje. Tačiau,
patikėk manimi, Andrė, aš visada nuoširdžiai džiau­
giuosi tave pamatęs. Suprask, mus jungia daug stipres­
nis ryšys nei draugystė. Tai kraujas, kurį mes liejome
kartu, ir gyvybė, kurią tu man išgelbėjai.
- Žmogau, tu man nieko neskolingas!
- Nesinervink. Žinau tavo poziciją. Bet tu juk pame­
ni, mano senelė buvo metise ir manyje dar pakankamai
daug indėniškų genų. Kraujas, kurį mes sumaišėme mūšio
metu, man daug reiškia...
Beilonas nugėrė gurkšnį prancūziško vyno, lėtai jį
nurijo ir pažvelgė kažkur tolyn, tartum bandydamas
kažką prisiminti. Tada kalbėjo toliau:
- Dieve mano... Kai visa tai prisimenu, mane vėl ima
krėsti drebulys. Aš buvau įsitikinęs, kad užversiu kanopas
tuose Afrikos kalnuose. Ir jei ne tu, tikrai būčiau užvertęs.
- Ir jei ne tėtušis Laferjė su savo komandosais.
- Taip, taip. Ir jei ne tėtušis Laferjė... - sutiko Herber­
tas, vėl apie kažką susimąstydamas. Po to staiga pridūrė:
- Kaip jis laikosi? Ir kaip laikosi tavo sūnus ir žmona -
buvusi panelė Laferjė?
Klausimas tarytum pakibo tyloje. Jos nustebintas va­
sarnamio šeimininkas staiga pakėlė galvą ir pažvelgė į
savo draugą. Andrė Mistralis, nutaisęs neperprantam ą
veido išraišką, įdėmiai žvelgė į jį ir tylėjo. Tada staiga
nuleido galvą ir tyliai ištarė:
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ | SI |

- Komisaras Laferjė kartu su savo dukra praėjusių

metų gruodį žuvo autokatastrofoje... Ačiū Dievui, mano
sūnus liko gyvas...
O
Priblokštas ką tik išgirstos naujienos, Herbertas Bei-
lonas kurį laiką tylėjo. Paskui pakilo nuo stalo, nuėjo
prie baro ir pripylė du stiklus degtinės. Vieną ištiesė
savo draugui.
- Už mirusiuosius! - tarė ir pakėlė stiklą prie lūpų.
- Už mirusiuosius... - kaip aidas pakartojo Andrė ir
paėmė antrąjį stiklą.
Lėtai, gurkšnis po gurkšnio, tarytum atlikdami kaž­
kokį paslaptingą ritualą, vyrai ištuštino stiklus ir padė­
jo ant stalo.
- Ar tai ir yra tavo svarbieji reikalai? - paklausė Her­
bertas.
- Panašiai.
- Tada negaišk, pasakok...
Išgerta degtinė užkaitino kraują, akmuo, slegiantis
krūtinę, tartum palengvėjo, ir Andrė, lėtai tardam as žo­
džius, pradėjo pasakoti eilinę tragišką istoriją, kurių vis
dar gausu mūsų pasaulyje, su ilgesiu, tarytum laukda­
mas išsigelbėjimo:
- Jis tiesiog per daug sužinojo. Ir tapo labai pavojingas
vienai nusikaltėlių grupuotei, veikusiai ne tik Paryžiuje,
bet ir dalyje Prancūzijos, Belgijos bei Vokietijos.
 VIS MAJOR
| 52 |

- Mafija?
- Na, dabar tai vadinama organizuotomis nusikaltėlių
grupuotėmis. Vis dėlto taip. Galima vadinti ir taip. Tė-
tu-šis norėjo baigti darbą policijoje. Sakė, kad nebema­
to prasmės. Gangsteriai terorizavo visą Paryžių. Tačiau
daugybė policininkų žiūrėjo į tai pro pirštus, ėmė kyšius,
išduodavo savo kolegas. Tačiau jis norėjo užbaigti šią
bylą. Kaip jis pats sakė - paskutiniąją. Norėjo, kad nors
trumpam oras virš Paryžiaus pasidarytų švaresnis. Ir jis
neapsiriko - tai tikrai buvo paskutinioji jo byla...
Mistralis kuriam laikui nutilo. Jo draugas nesu­
drum stė šios tylos jokiais banaliais komentarais.
- Pačioje pabaigoje jis pajuto, koks pavojus jam gresia.
Tačiau tu juk žinai, koks jis buvo. Turėjo senąjį kareivio
garbės supratimą. Buvo pasirengęs kristi kovos lauke,
bet nesitraukti. Jį bandė papirkti, šantažavo, keletą kartų
kėsinosi į jį ir jo artimuosius. Jis ėmėsi visų atsargumo
priemonių. Deja, to pasirodė per maža. Kažkas, sėdintis
pakankamai aukštai, išdavė jį mafijai. Gruodžio 24-ąją,
per pačias Kalėdas, tarytum norėdami pasityčioti ne tik
iš žmonių, bet ir iš mūsų Viešpaties, jie susprogdino jį jo
automobilyje. Nelaimei, jo jauniausioji dukra tuo metu
buvo netoliese. Sprogimo metu ji mirtinai apdegė ir po
14 valandų, taip ir neatgavusi sąmonės, mirė ligoninėje.
Aš net negalėjau su ja atsisveikinti...
Vyras staiga nutilo, tarsi nustebęs žvilgtelėjo į savo
ranką, kurioje laikė taurę vyno, nugėrė nemažą gurkšnį
 VIS MAJOR

ir tęsė toliau. Kartą pradėjęs, dabar jau nebegalėjo su­

stoti ir turėjo išlieti visą kartėlį, kuris buvo susikaupęs
jo širdyje.
- Savaitę prieš mirtį tėtušis perdavė man laišką, nu­
rodydamas atplėšti jį tuo atveju, jeigu jam kas nors at­
sitiks. Jame buvo raktų dublikatai ir įvairių bankų seifų
slaptažodžiai. Seifuose gulėjo visa jo surinkta medžiaga.
Gausybė medžiagos. Dokumentų originalai ir kopijos,
daiktiniai įrodymai, liudininkų parodymai, mikrofilmai
ir garsinė medžiaga. Adresai, pavardės. Tarp jų net aukš­
tų pareigūnų, parsidavusių gangsteriams. Niekas neįsi­
vaizdavo, kokį darbą jis spėjo nuveikti. Ir kaip netoli tiks­
lo buvo. Aš manau, kad jam daug kas padėjo. Vis dėlto
tebepuoselėju viltį, kad dorų policininkų yra daugiau nei
parsidavėlių. Ne vieno žmogaus jėgoms surinkti tiek me­
džiagos. Tačiau, atliekant tokio masto tyrimą, nesunku
padaryti klaidą. Kreiptis į kažką, kuo tu pasitiki, tačiau
kurio sielą slegia nuodėmė. Tai jį ir pražudė. Manau,
prieš pabaigą jis tai suprato ir todėl paslėpė visą me­
džiagą. Jis norėjo, kad jo ranka, bent jau iš kapo, pasiek­
tų kaltuosius. Ir jo atminimo vardan. Taip pat ir moters,
kuri man tiek daug reiškė, atminimo vardan aš negalėjau
atsisakyti įvykdyti jo priešmirtinio noro.
- Na, o kaip policija?! - neištvėrė Beilonas. - Argi,
turėdam a tiek medžiagos, ji nebūtų galėjusi užbaigti
tyrimo?
- Policija... - pasigirdo prunkštelėjimas ar kažkoks
 VIS MAJOR
| 54 |

kitas nepagarbus garsas. - Ten jau buvo pasiruošta

perim ti visą bylos medžiagą ir sustabdyti tyrimą. Kaip
išaiškėjo vėliau, pats Laferjė pavaduotojas buvo mafi­
jos žmogus. Pakeitęs komisarą po jo žūties, jis tuoj pat
perėm ė visą tyrimų medžiagą. Tačiau netrukus suprato,
kad į jo rankas pakliuvo tik kažkokie apgailėtini liku­
čiai. Tada visi įtarimai nukrypo į mane. Jie nedrįso atvi­
rai manęs liesti. Žinojo apie mano tarnybą specialiosios
paskirties daliniuose. Veikiausiai nutuokė ir apie ma­
no ryšius slaptosiose tarnybose. Todėl aš nelaukiau, pa­
sinaudojau keliomis jų klaidomis ir inscenizavau savo
mirtį. Nežinau, patikėjo jie tuo ar nepatikėjo. Tačiau aš
nusileidau į patį dugną ir tapau jiems nepasiekiamas.
Lauke sparčiai temo. Subtropikų saulė greitai slė­
pėsi už horizonto. Erelio Sparnų ferma stovėjo pačiose
priekalnėse ir dienos kaitrą ėmė sparčiai keisti nakties
vėsa. Andrė ilgam nutilo. į svetainę tyliai įėjo senasis
tarnas, užkūrė židinį, žvilgtelėjo į šeimininką, bet, ne­
išvydęs jo akyse jokių pageidavimų, vėl pasišalino. Pa­
ryžietis įsmeigė akis į liepsnojančią ugnį ir apie kažką
susimąstė. Buvo girdėti tik už lango linguojančių me­
džių šlamesys, tolimas upės kuždėjimas ir dviejų vyrų
alsavimas. Tyla užsitęsė. Beilonas neišlaikė ir nutraukė
ją paklausdamas:
- Na, o toliau?
- Toliau? - atsipeikėjo Mistralis. - Toliau viskas beveik
kaip iš vadovėlio apie konspiracinių organizacijų išaiški­
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- I SS I

nimą ir likvidavimą. Pasinaudojau savo senąja agentūra,

senais ryšiais. Pasitelkiau „snaudžiančius“ agentus, tar­
pininkus, kvartalų informatorius. Mums darbo buvo likę
nedaug. Tėtušis beveik viską buvo padaręs. Mes tik at-
kapstėme gangsterių tarpininkus tarp aukštų pareigūnų,
policijoje, saugumo ministerijoje, prezidento aplinkoje.
Mes išpainiojome visas to prakeikto voratinklio gijas.
Aš nenorėjau kartoti tėtušio klaidos. Nebenorėjau kam
nors perduoti estafetės. Tačiau daugiausia laiko prireikė
prisikasti iki pat voratinklio centro. Iki pat organizacijos
šerdies - Juodojo Voturo.
- Palauk, šis vardas man girdėtas, - nutraukė jį Bei-
lonas.
- Na, taip. Garsioji Juodojo Voturo byla. Puikus Pran­
cūzijos slaptųjų tarnybų ir teisėsaugos organų darbo
pavyzdys, - ironiškai pakomentavo Andrė. - Kai buvo
izoliuoti mafijos statytiniai, jie pasirodė visai neblogai.
Visą surinktą medžiagą mes perdavėme keliems pati­
kimiems pareigūnams, įtraukėme net patį Prezidentą.
Visoje Prancūzijoje ir už jos ribų buvo atlikta šimtai
areštų. Nulėkė daug aukštų galvų. Oras virš Paryžiaus
iš tiesų tapo daug švaresnis. Tačiau keletas piktadarių,
tarp jų ir pats Juodasis Voturas, paspruko. Taip pat ir
artim iausias Voturo patikėtinis, dėl kurio aš turėjau
ypatingų planų. Manau, jie kažką pajuto. Pastebėjo, kad
mafijos nariai ima sulaukti pernelyg daug neakivaiz-
daus dėmesio, ir paspruko dar gerokai iki atomazgos.
 VIS MAJOR
| 56 |

Mano duomenimis, jie slapstosi kažkur Amerikoje. Gali

būti, kad netgi kažkur čia. O pats Juodasis Voturas... Aš
manau, kad Prancūzijoje jo net nebuvo. Jis viskam va­
dovavo per tarpininkus kažkur iš šalies. Štai maždaug
tiek, - apibendrindam as užbaigė Paryžiaus lietuvis.
- Ir tu dabar atvykai čia? Ieškoti pasprukusiųjų ir
užbaigti savo keršto?
- Herbertai, kerštas nėra mano tikslas. Tai Dievo
privilegija. „Mano kerštas, aš atlyginsiu", - tokie jo žo­
džiai užrašyti Šventajame Rašte, o aš siekiu tik teisin­
gumo. Kad šie nusikaltėliai būtų ištraukti į dienos švie­
są ir nubausti. Ir nebegalėtų toliau slėptis po padorių
žmonių kaukėmis.
Herbertas Beilonas šiek tiek patylėjo ir uždavė kitą
jam ramybės neduodantį klausimą:
- O tu pats nebijojai pasitikėti savo agentūra? Savo
agentais, tarpininkais ar patikėtiniais? Juk bet kuris iš
jų galėjo tave parduoti mafijai. Jie tokie patikimi žmo­
nės? Ar tau tiesiog neįtikėtinai pasisekė?
- Hm, - numykė Andrė. - Sudėtingas klausimas. Sė­
kmė svarbi, bet ne vien tik ji. Kai kuriais saviškiais pasiti­
kiu, kai kuriais - ne. Dėl vienų galiu duoti galvą nukirsti.
Jie dėl manęs į ugnį ir vandenį eitų. Štai, kad ir vyrai iš
mano buvusio specialiųjų pajėgų būrio. O kitiems rūpi
tik pinigai. Ir jiems visiškai tas pat, kas juos moka. Ta­
čiau su tokiais nebūtina bendrauti tiesiogiai. Slaptosios
tarnybos turi šimtus būdų, kaip perduoti žmonėms įsa-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 57 |

kymus ir gauti iš jų žinių, nesusitinkant akis į akį. Netgi

nevardysiu jų. Užtruktų iki ryto. Iš tiesų tik nedaugelis
mano žmonių žinojo, kas jiems duoda nurodymus. Dau­
guma buvo įsitikinę, kad Andrė Mist-ralis iškeliavo į am­
žinosios medžioklės plotus. Ir pats juk nutuoki tokius
dalykus. Juk nesi visiškas šios srities naujokas.
- Na, atleisk, - ėmė teisintis Herbertas. - Bet tai ne
mano sritis. Elektronika, ginklų sistemos, specialūs
įrenginiai. Tai suprantu. Bet operacijų planavimas, lau­
ko operacijos, operatyviniai veiksmai... Tai jau ne mano
sritis.
- Žinoma, suprantu. Taigi - daugeliu nepasitikėjau.
Bet kuris jų galėjo mane išduoti, jei tik būtų turėjęs
tokią progą. Tačiau aš neturėjau iš ko rinktis norėda­
mas baigti tėtušio pradėtą darbą. Aš rizikavau. Ir dar.
Pasitikėjau Dievu. Jis vienas pažadėjo mums „niekada
nepalikti ir neapleisti".
Beilonas įdėmiai pažvelgė į savo draugą.
- Tu stipriai pasikeitei, - pagaliau tarė.
- Taip, nesiginčiju. Šie įvykiai gerokai mane paveikė.
Beilonas kurį laiką patylėjo ir uždavė kitą jam neri­
mą keliantį klausimą:
- Andrė, ar tu ir manimi nepasitiki?..
Lituanas pažvelgė jam tiesiai į akis ir atsakė:
- Herbertai, juk aš sėdžiu priešais tave. Mes kalba­
mės akis į akį. Tikiuosi, tai šį tą reiškia?
- Tikiuosi ir aš...
 VIS MAJOR
58

- Herbertai, patikėk, tu likai vienintelis žmogus pa­

saulyje, kuriuo aš iki galo pasitikiu. Ir jei tu mane iš-
duotum, visa kita man būtų nebesvarbu.
- Uch... Net supurtė visą! Ačiū.
- Į sveikatą! - Andrė kilstelėjo taurę vyno ir priglau­
dė ją prie lūpų. - O dabar, jei neprieštarauji, aš keliais
žodžiais papasakosiu, ko man iš tavęs reikėtų.
Po šių žodžių Andrė išsiėmė iš kišenės nuotrauką ir
ištiesė ją Beilonui.
- Štai, būtų gerai, kad, pasinaudodam as savo senais
ryšiais, sužinotum, ar kas nors yra matęs šį žmogų ir
ar jis nėra susijęs su kuria nors vietine gangsterių gru­
puote?
 III SKYRIUS

KELETAS SCEXV i Š
VlRDŽIHlJOS
valstijos qyvekimo
Rankom is nepalietęs žemės,
vaikščioti neišmoksi...
Liaudies išmintis

Blu Ridže, arba Mėlynajame kalnagūbryje, kuris priklauso

Apalačų kalnų masyvui, yra daug gražių, tiesiog žavių vie­
tų. Tas, kas kada nors klajojo po kalnus, be abejo, supras,
ką aš noriu pasakyti. Beveik vien tik kalnuose šiuolaiki­
niais urbanizavimo ir technologijų laikais dar galima rasti
kampelių, kuriuose karaliauja pirmapradė gamta.
Pirmykštės gamtos atžvilgiu Apalačai, žinoma, nu­
sileidžia tokiems didingiems kalnams, kaip Himalajai
 VIS MAJOR
| 60 |

ar Andai, kurių neliečiamybę garantuoja jų neprieina­

mumas ir kur iki šiol vis dar yra vietų, išvis nelytėtų
žmogaus kojos. 0 štai Apalačų masyvą kerta geležin­
keliai, autostrados, ne vienas miestas čia pakėlė savo
dangoraižių kepures. Nieko nepadarysi - Amerika yra
Amerika. Tačiau ir čia dar yra vietų, kur mylių mylias
nesutiksi žmogaus. Jei netingėtum ėte panaršyti inter­
nete ir susirastum ėte Virdžinijos žemėlapį, tai paste­
bėtum ėte, kad vakarinėje valstijos dalyje, šalia minėto
kalnagūbrio, yra palyginti mažai miestų ir daug naci­
onalinių parkų. Čia dar tyvuliuoja nuostabūs, tyri, dar
nepaliesto grožio ežerai. Kelia išdidžias miestų sm o­
go nesuteptas viršūnes kalnai. Ir miškai dar daug kur
kvepia savo tikraisiais kvapais ir pasitinka gėlių vaivo­
rykštėmis bei paukščių čiulbesiu.
Viena tokių nesuniokotų vietų, žmonių vadinama
Tea Deil, arba Ašaros Slėniu, yra Virdžinijos pietuose,
netoli šiaurinės Karolinos sienos. Slėnio pavadinimas
kilo iš dviejų uolinių sienų ir tarp jų telkšančio nedi­
delio tyro vandens ežerėlio. TOs dvi sienos - ne per to­
liausiai dunksančio kalnagūbrio atšakos - išsirietusios
lyg du lankai viena priešais kitą, ir ežeras tikrai prim e­
na mažą skaidrią ašarą didelėje rusvai žalsvoje akyje.
Tiksliau sakant, priminė. Upelis, kuriuo ežero vanduo
nutekėdavo žemyn iš slėnio, dabar buvo užtvenktas,
slėnis užlietas, ir uolinė akis raibuliavo saulėje, visa
sklidina tokių „ašarų".
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 61 |

Šiaurinėje pusėje už uolinės sienos, pačioje jos pa­

pėdėje, buvo prisiglaudusi baltų pastatų grupė. Vienas
jų - platus, didelis, dviaukštis plokščiu stogu - aiškiai
priminė gyvenamąjį. Likusieji buvo ūkiniai ar kažko­
kios panašios paskirties pastatai. Iš trijų pusių visus
tuos trobesius supo uolos. Ketvirtojoje pusėje, stūk­
sojo masyvi betoninė tvora. Už jos buvo matyti toli
besidriekianti žalia plynė. Didumoje jos augo miškai.
Tačiau likęs plotas - gerokai šviesesnis ir žemesnis -
bylojo apie įprastesnį Virdžinijai peizažą - ganyklas ir
pašarinių augalų plantacijas.
Buvo penkta valanda vakaro. Pro atvirus sodybos
vartus įvažiavo baltas kraisleris ir sustojo po tentu ša­
lia gyvenamojo namo. Iš automobilio išlipo mums jau
pažįstam a šviesiaplaukė mergina, su kuria ryte susi­
pažino Andrė Lituanas. Skaja, arba Virginija, kaip kam
patogiau.
Sodybos kieme sukinėjosi keletas darbininkų. Vie­
nas jų, pastebėjęs merginą, įėjo namo vidun. Ir beveik
tuoj pat tarpduryje pasirodė gana įspūdingai atrodantis
vyriškis. įspūdingai, nes buvo gražiai sudėtas, aukštas,
dailaus veido, įrėminto juodų vešlių plaukų garbano­
mis, ir gana protingų akių. Tačiau tam tikra arogancija,
dvelkianti iš visos jo esybės, gadino visą įspūdį. Vyru­
kas buvo snobas, su panieka žvelgiantis į visus kitus.
Tokių žmonių, deja, dabar nemažai, ir visi turbūt gerai
žinote, kaip „malonu" su jais bendrauti ir kaip „malonu"
, VIS MAJOR
| 62 | -----------------------------------------------------------------------

jausti, kad kažkas visai be priežasties laiko tave kvailes­

niu, nors ir pats to proto ne itin daug teturi. Nenuosta­
bu, kad dauguma žmonių, iš pradžių susižavėję tokiais
draugais, vėliau ima žvelgti į juos atsargiau, o dažniau­
siai ir visai išsižada. Šį vyrą taip pat ne itin kas mėgo.
Taigi normalu, kad ir Virginija, vos jį išvydusi, nutaisė
nieko gera nežadančią veido išraišką. 0 juodaplaukis
žvelgė į merginą atvirai žavėdamasis. Tačiau, jo nelai­
mei, merginai tai visiškai nerūpėjo. Veikiau atvirkščiai,
erzino. Na, bent jau šiuo momentu.
- Skaja, - pratarė vyras, - tu ir vėl buvai išvažiavusi
viena. Netgi neperspėjusi. Argi taip galima?
- Čarlzai Nikolsai, - griežčiau negu visada ištarė m er­
gina, - būkite malonus, pasakykite, kiek man metų?
- Dvidešimt, - nieko nesuprasdam as atsakė vyras.
- Keista. Aš pamaniau, kad kokie treji. Taigi man dvi­
dešim t metų ir jūs tikrai nesate tas, kuriam aš privalau
atsiskaityti.
Nikolsas net pritūpė, nes pirmą akimirką pasijuto
lyg mietu peršniotas. Tik po gerokos valandėlės jis šiek
tiek atsipeikėjo:
- Tu šiandien kažkaip keistai kalbi, Skaja.
- Keistai? Cha! Brangusis pusbroli, jeigu tau nepa­
tinka, kaip aš kalbu arba kaip aš elgiuosi, tiesiog laiky­
kis nuo manęs atokiau!
- Skaja, kas tau yra? Ko tu pyksti?
- Čarli, brangusis, skaityk iš mano lūpų. Man jau už­
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 63 |

tenka tavo pamokymų. Tu taip dažnai juos kartoji, kad

aš jų net nebegirdžiu. Dar blogiau, man kyla noras pa­
daryti atvirkščiai.
- Gerai, Skaja, gerai. Taika, taika. Neprieštarauju,
jei tu kur nors trum pam išvyksti. Tačiau tavęs nebuvo
beveik dvi dienas. Ir ne aš vienas - visi pradėjome
nerimauti.
Mergina pažvelgė į juodaplaukį. Pikti jos žodžiai iš­
taršė gerą dalį buvusios jo didybės, ir dabar jis atrodė
toli gražu ne taip įspūdingai, kaip iš pradžių, bet užtat
gerokai žmogiškiau. Merginai pagailo šito staiga su­
glumusio ir sutrikusio „gaidžiuko". Ji juk nebuvo tokia
pikta, kaip galėjo pasirodyti iš šio pokalbio. Atvirkš­
čiai, dažniausiai lipšni ir švelni. Todėl visi aplinkiniai
ją mėgo. Gali būti, kad ryto įvykiai gerokai išmušė ją
iš pusiausvyros. Keletas aštrių sakinių, kuriais ji išliejo
savo susierzinimą, padėjo jai susitvardyti ir vėl atgauti
įprastinį geranorišką nusiteikimą.
- Mielas Čarli. Tikrai, tebūnie taika, - ištarė ji. - Ir aš
juk grįžau. Grįžau. Ir nieko man neatsitiko.
- Na, tiek to - aš, - atgavęs kvapą, ištarė juodaplaukis, -
bet ką tau pasakys tėvas?
- 0, - atsakė mergina, - dėl tėvelio tai jau nesijau­
dink. Aš susitvarkysiu.
Mergina tarė šiuos žodžius jau žengdama per slenks­
tį. Nikolsas, vis dar gūžčiodamas pečiais dėl nesupran­
tamo jos elgesio, įėjo paskui, burbėdam as:
, , VIS MAJOR
| 64 | -----------------------------------------------------------------------

- Aišku, kad susitvarkys. Juk vien pažiūrėjęs į ją

ištirpsta lyg vaškas. Kur tai matyta, šitaip išlepinti
dukterį!
Asmuo, apie kurį buvo šis trum pas monologas, sto­
vėjo čia pat - erdviame hole, kur atsidūrė pusbrolis
su pussesere, vos peržengę durų slenkstį. Henris Lis-
tnėjus - auksaplaukės merginos tėvas ir Ašaros Slėnio
fermos savininkas - buvo senyvas, solidžios išvaizdos,
šiek tiek sausokas džentelmenas. Jis buvo apsirengęs,
kaip ir dera nebe pirmos jaunystės pasiturinčiam fer­
meriui - geros medžiagos pilkomis kelnėmis ir siuvi­
nėtais medvilniniais marškiniais. Minkštos vilnos spal­
vingos šlepetės, besipuikuojančios ant jo kojų, bylojo,
kad jų šeimininkas nėra num atęs šiandienai jokių toli­
mesnių kelionių.
- Virginija, dukrele, - kreipėsi jis į merginą, - kai apsi­
tvarkysi, užeik į svetainę. Aš noriu su tavimi pasikalbėti.
- Gerai, tėti.
Apsitvarkymas, kaip jį pavadino senasis džentelmenas,
truko vos keliolika minučių. Mergina nenorėjo, kad jos
tėvas lauktų, todėl tik greitai nusiprausė ir persirengė
laisvesniais drabužiais. Po dvidešimties minučių Virginija
Listnėj įžengė pro svetainės duris ir atsisėdo už didelio
apskrito stalo priešais čia jau laukiantį tėvą. Jis vartė
kažkokius popierius, tačiau bemat atidėjo juos į šalį, kai
tik išvydo dukterį. Didelėje pritemdytoje svetainėje buvo
tik juodu.
 VIS MA|OR
----------------------------------------------------------------------- | 65 |

- Buvai prie mamos kapo? - tėvo balsas netikėtai su­

ardė tylą.
- Taip, - atsakė Virginija ir kaltai pažvelgė į tėvą,
laukdama priekaištų.
- Pylos lauki? - nusijuokė tėvas. - Nesijaudink, jos
nebus. Ne taip, kaip tavo bambeklis pusbrolis, aš sup­
rantu, kad tu jau suaugusi ir pati gali savimi pasirūpin­
ti. Tačiau bent retkarčiais prisimink, kad tu man rūpi.
- Ačiū, tėti. Tačiau manau, kad šiandien kaip tik esu
verta priekaištų...
- Nesupratau?
- Turiu blogų naujienų.
- Džini, negąsdink. Tu kalbi užuominomis. Sakyk
tiesiai. Kas atsitiko?
- Mane susekė Ailvairas.
- Ką?! - Listnėjaus veidas staiga m irtinai išblyško,
o akys išsiplėtė iš užplūdusio siaubo. - 0 kad juos kur
galas! Nejaugi jie sužinojo?!
- Nusiraminkite, tėte. Manęs tykojo prie kapinių.
Jiems tu rb ū t kas nors paprasčiausiai pranešė, kad kaž­
kokia mergina kartais apsilanko prie vieno juos domi­
nančio kapo. Jei jie būtų sužinoję, kur mes slepiamės,
čia jau knibždėte knibždėtų Šansono gangsterių.
- Taip, tavo tiesa. Na, o kas buvo toliau?
Tada Virginija papasakojo tėvui visus ryto nutikimus,
nutylėdama tik savo gelbėtojo vardą ir pavardę. Pasako­
jimo metu Listnėjus retsykiais krestelėdavo galva ir pa-
žvelgdavo į dukterį. Jo veidas tai apsiniaukdavo, tai vėl
pragiedrėdavo, bet nerimas jo akyse neužgeso nė minutę.
- Tau nepaprastai pasisekė, dukra. 0 juk galėjo būti
ir kitaip! Štai dabar ir tau tėkš nuo jų slapstytis ir m ė­
tyti pėdas, lygiai taip pat, kaip ir kitiems mūsų a rti­
miesiems. 0, Dieve, tebūnie prakeikta ta diena, kai aš
susiviliojau Šansono pažadais ir prie jo prisidėjau. Kuo
toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mums nebelieka kitos
išeities...
- Nieko nebus, tėti! - nutraukė jį mergina. - Mes apie
tai jau kalbėjomės. Aš niekur iš čia nevažiuosiu. Juk tu
žinai, kad tai neįmanoma.
- Tai tau geriau gyventi taip, kaip mes gyvename da­
bar? Nuolatinėje baimėje, lyg persekiojamam žvėriui?
Nuolat besislapstant? Argi tai gyvenimas? Taip, aš prie
jo pripratau. Tačiau argi tai jaunos dvidešimtmetės
merginos gyvenimas?
- Na, nežinau, nežinau, tėti. Tu juk puikiai atmeni.
Šiemet aš gyvenau keletą mėnesių Niujorke, keletą m ė­
nesių Kalifornijoje. Buvau išvykusi į Europą. Tu prisi­
meni, į ką aš buvau panaši, kai grįžau namo?
- Taip, tikrai nekaip atrodei.
- Kaip tu švelniai pasakei... Tėti, negi tu nesupranti! Aš
susirgau! Galas žino kokia liga... Per pusę metų aš netekau
44 svarų5. Aš strimgalviais parlėkiau iš Stokholmo, many­
dama, kad jau mirštu. Ir tik čia aš pradėjau sveikti. Tėti,
aš nesiginčiju. Pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie gali
5 44 svarai ~ 20 kg.
 VIS MAJOR

keliauti po visą pasaulį ir džiaugtis gyvenimu. Tačiau man

tai netinka. Nežinau, kas man yra, tačiau be šitų laukų, be
šitų miškų, kalnų, be mūsų ežero aš imu iš tikrųjų džiūti.
- Och, - atsiduso Listnėjus, - aš tai žinau, vaikeli. Bet
tiesiog neišmanau, ką daryti. Gal tau paprasčiausiai trū­
ko kokių nors vitaminų ar mineralų? Gal tai kokia nors
psichologinė priežastis? Gal tiesiog namų ilgesys, kuris
bėgant laikui pra’eitų...
- Tėti, paklausyk manęs. Puikiai suprantu mūsų pa­
dėtį ir neketinu priešintis. Jei tu pasakysi „važiuojam", aš
važiuosiu. Tačiau atmink, tu pirmas parlėksi atgal, kai tik
pamatysi, kad aš imu tirpti kaip žvakė.
- Taip, tu teisi. Negalėčiau į tai žiūrėti.
Vyras pasirėm ė alkūnėmis į stalą, įsikniaubė kakta
į sugniaužtus kumščius ir nutilo, panirdam as į liūdną
tylą. Virginija pasim uistė savo kėdėje, šitaip norėdama
prim inti tėvui, kad ji vis dar čia. Henris Listnėjus staiga
kilstelėjo galvą ir, netikėtai kažką prisiminęs, gerokai
linksmiau tarė:
- Beje, nori išgirsti naujieną?
- Žinoma.
- Čarlzas Nikolsas, tavo pusbrolis, šiandieną paprašė
tavo rankos.
- Tėti, juk tu žinai, ką aš apie jį manau.
- Žinau, kuo puikiausiai žinau, - nusijuokė tėvas. -
Taip pat žinau, kad tokio vyro nelinkėčiau jokiai savo
pažįstamai moteriai.
 VIS MAJOR
| 68 |

- Ir ką tu jam atsakei?
- Pabandyk atspėti.
- Na, tikiuosi, paaiškinai jam, kad aš dar per jauna,
man dar reikia subręsti ir panašiai.
- Taip. Ir dar pridūriau, kad tu sergi nepaaiškinama
liga ir apie vedybas tau galvoti dar per anksti. Bet jei tu
esi kitos nuomonės, visada gali pasakyti, kad tavo senas
tėvas nusišneka.
- Tėti, niekada nedrįsčiau taip apie tave pasakyti.
„Gerbk tėvą ir motiną“ - aš stropiai laikausi šio įsakymo.
Tu esi pats šauniausias tėtis pasaulyje. Ir viskas, ką tu
sakai, yra šventa teisybė.
- Džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės sutampa, Virgi­
nija. Gerai, pabučiuok savo seną tėvą, ir gali eiti. Matau,
kad esi gerokai nuvargusi.
- Tu visai nesenas, tėti! - pyktelėjo mergina, pakilo
nuo savo kėdės, pabučiavo tėvą ir pasuko durų link.
- Ir žinai dar ką? - ištarė Listnėjus jai pavymui.
- Ką?..
- Aš manau, kad mes kuo puikiausiai galime gyventi ir
čia. Apylinkės nuostabios. Vieta saugi. Televizija kiekvie­
ną dieną rodo vis įdomesnes laidas. O dar apie kažkokius
asmeninius kompiuterius girdėjau - išvis stebuklas...
- Taip, tu teisus, tėti. Čia kuo puikiausiai galima gy­
venti. Labanakt.
- Žinoma, jei kas nors neparduos mūsų už trisdešim t
sidabrinių, - pridūrė Listnėjus, kai jo dukra uždarė sve­
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 69 |

tainės duris.
Mergina pakilo į savo kambarį ir atsisėdo prie lan­
go. Raustanti saulė lėtai slėpėsi už snieguotų Mėlynojo
kalnagūbrio viršukalnių. Sparčiai temo. Danguje ėmė
žiebtis žvaigždės. O mergina vis sėdėjo prie lango ir
apie kažką galvojo. Apie ką? Ogi niekas nežino... Inter­
neto, elektroninio pašto ar skaipo laikui užmušti tada
dar nebuvo. Nebuvo ir mobiliųjų, kad kam nors pasiųs­
tum žinutę. Tad gal tiesiog tradiciškai svajojo apie ri­
terį, kuris atjotų ir išvaikytų visas nelaimes, persekio­
jančias jos šeimą. Ar, dar geriau, apie princą ant balto
žirgo. 0 gal žydrame m ersedese? Chi chi chi... Nusišne­
ku, nusišneku. Atleisk, skaitytojau...

Vaikų globos namai mano namais - nors ir ne pačiais

geriausiais, bet vis šiokiais tokiais - taip p a t neilgai te­
buvo. I r ši netektis - vienintelė mano gyvenime, už kurią
aš likim ą laiminau, o ne kaltinau. Buvau dailus, man­
dagus, protingas vaikas. Kažkam ta i krito į akį, ir aš at­
sidūriau ja u trečiuose iš eilės savo namuose. Tai buvo
Prancūzų armijos pulkininko, vėliau policijos komisaro,
Francisko Laferjė, neseniai palaidojusio žmoną, namai.
Manęs jis neįsūnijo, bet mes gyvenome kaip tėvas ir sū­
nus kartu su dar trim is jo vaikais. Mes pu ikiai sutarėme.
0 jauniausioji jo dukra tapo mano gyvenimo moterimi.
Gaila, neilgam. Aš trečią kartą viską praradau. Galutinai
šitai supratau tada, kai paskutinė žemės sauja nukrito
, . VIS MAJOR
| 70 | ----------------------------------------------------------------—

ant mano mylimųjų kapo. Štai po šios paskutinės netek­

ties aš ir tapau žmogumi be namų ir be gimtinės. Nieko
neliko iš ankstesnio gyvenimo. Tik mano ir protėvių at­
mintis. Mano atm intis vertė įvykdyti savo pareigą. Protė­
vių atm intis siuntė sapnus, iš kurių pabusdavau nerimo
ir ilgesio kupina širdimi. Kitaip sakant, išpiltas prakaito.

O
Peris Bulardas - Ričmondo policijos valdybos žmog­
žudysčių skyriaus inspektorius - apie dvyliktą valandą
ėjo iš tarnybos pietauti. Šiaip pastaruoju metu jo gana
niūrų veidą dabar buvo nušvietusi vos matoma pikt­
džiugiška šypsenėlė. Už artim iausio posūkio ji staiga
tapo dvigubai platesnė, o piktdžiuga dingo: Bulardas
pamatė savo koledžo laikų draugelį Herbertą Beiloną.
Iš nušvitusių šio akių ir veido buvo galima spręsti, kad
ir jis buvo pastebėtas.
- 0! Herbi! Senas kašalote! Pasiutusiai gerai, kad
tave sutikau. Tu nė įsivaizduoti negali, kaip man nu­
sibodo visi tie intelekto nesužaloti snukiai valdyboje.
Kalbėdamas inspektorius kratė Beilono ranką ir tapš­
nojo per petį. Tapšnojo taip, kad šis, bijodamas nusikąs-
ti liežuvį, iš viso nerizikavo ką nors sakyti. Bet pagaliau
visa tai baigėsi, ir Erelio Sparnų fermos savininkas pada­
rė tai, ką retkarčiais, pasitaikius tinkamai progai, labai
mėgo daryti - pravėrė burną keletui „meilių" žodelių:
 VIS MA|OR
----------------------------------------------------------------------- I 71 |

- Po perkūnais, prakeiktas aštuonkoji, tavo čiuptuvai

vis tokie pat stiprūs, kaip ir anksčiau. Herbis Beilonas
dėkingas, kad nenutraukei jam rankos. 0 iš skrandžio
tai jau tikrai viską iškratei. Dabar neatsikabinsiu nuo
tavęs tol, kol ta tuštum a kuo nors neužsipildys.
- Cho, cho, mėgstu, kai mano planai sutam pa su
aplinkinių, - atšovė inspektorius ir nusivedė buvusį
moksladraugį į artim iausią įstaigą, kur buvo galima šio
bei to užkąsti.
- Na, pasakyk, kaip tu ten laikaisi tam savo ūkyje? -
jau viduje tęsė Peris. - Dar nekvanktelėjai? Che, che...
- Na, lyg ir ne.
- Tada super. Už tai ir siūlau pirmą tostą... Na, o šiaip
kaip laikaisi? Gerai? Kaip visada?
- Blogai, kaip visada.
- Eik tu, negali būti!
- Karštis, dulkės, amžina tabako ir mėšlo smarvė. Ir
dar baladojiesi visą dieną pėsčiomis arba trankai džipą
po tuos uolėtus šlaitus, kas dar blogiau, nei vaikščioti.
Dar pusė metų, ir aš subyrėsiu kaip stiklas. Kaip žmo­
nės ir ištveria tokį gyvenimą?
- Taip, taip, - linguodamas galva, ironiškai nutęsė
pašnekovas. - 0 dabar aš papasakosiu, kaip tu iš tiesų
gyveni. Gerai?
- Varyk.
- Saulė, grynas oras. Po laukus klajoja švelnus vė­
jelis, nešiodamas gaivius aromatus. Paukšteliai čiulba.
, . VIS MAJOR
| 72 | -----------------------------------------------------------------------

Širdis džiaugiasi. Visą dieną, linksmai švilpaudamas,

klajoji po apylinkes, grožėdamasis gamta. 0 kai truputį
sukaisti, niurkteli į gaivinančius upelio vandenis. Pas­
kui ramiai ir kietai miegi. 0 ryte vėl prasideda tas pat
giedras gyvenimas, kurį tu vadini blogu.
- Po galų, tavęs pasiklausęs, imu pats sau pavydėti.
Nejaugi aš tikrai taip gerai gyvenu? Nežinojau.
- 0 ką, gal ne? Jei jau tu gyveni blogai, tai man tokiu
atveju nebelieka žodžių apibūdinti savo gyvenimui. Aš
jį vadinu sušiktu. Ne, tai pernelyg švelnu, pernelyg švel­
nu, jei tikėsime, kad tavasis blogas.
- 0 ką, iš tikrųjų taip blogai?
- Ech, seni... Peris Bulardas, visų kadaise vadintas
linksmuoju aštuonkoju, švinksta, švinksta! Jūra atsi­
traukė nuo jo buveinės ir visi čiuptuvai tyžta tarp su­
puvusių laminarijų. 0 ką dar kalbėti apie pridvisusias
valdybos patalpas, įgrisusias bendradarbių fizionomi­
jas ir bukagalvius viršininkus. Visa tai dar būtų galima
pakęsti, jeigu ne... Et...
- Jeigu ne kas?
- Nagi viena prakeikta byla, kurią tirdam as aš patai­
kiau koja tiesiai į širšių lizdą.
- Ką turi omenyje? Gal teisėjo Leslerio nužudymą,
apie kurį man rašei?
- Tą... Ir kai ką kitą... Visokių nesąmonių buvo. Och,
kaip aš norėjau juos pačiupinėti. Bet ką aš - bluselė -
galėjau? įsivaizduok, - Bulardas palinko prie Beilono ir
 VIS MAJOR
73

jo balsas perėjo j šnabždesį, - pats vyriausiasis su jais

susigiedojęs. Taip švariai užgniaužė mano bylą, kad, ro­
dos, tokios nė nebuvo. Štai tada ir prasidėjo... Rituos ir
rituos. Vis žemiau ir žemiau. Mes su Džeine dabar vos
suduriam galą su galu. Namą teko parduoti. Ir apskri­
tai... Ką ir besakyti, linksmasis aštuonkojis dabar plau­
kioja susiraukęs kaip sena sepija. Tačiau aš girdėjau,
kad vakar Vašingtono kelyje kažkas tiems šikniams ge­
rokai įkrėtė į kaulus ir jie dingo tartum skradžiai žemę.
Visa valdyba dabar dūzgia it širdžių lizdas. Tiesą pasa­
kius, ten pas mus, nemažai vyrų kaip reikiant. Nemėgs­
ta tų parsidavėlių. Taigi patyliukais kikenam į kumštį.
Bet tai ir viskas. Negi papusi prieš vėją? Tylim uodegas
pabrukę. Tačiau širdy vis tiek kažkaip smagu. Che, che...
- Klausyk, Peri. Tu nepyk, tik aš nelabai supratau,
apie ką tu čia. Kas tas širšių lizdas? Ir kas ten nutiko Va­
šingtono kelyje? Nepyk, aš šiek tiek atsilikau nuo gyve­
nimo tame savo kaime... - klustelėjo Beilonas. Bet mes
juk žinome, kad jis viską kuo puikiausiai suprato. Tik
šiaip kvaileliu apsimetė, turėdam as tam tikrų tikslų.
- Tsss... - atsakė Bulardas, pridėdamas pirštą prie
lūpų. - Aš nenoriu klausytis angelų choro ir esu linkęs
nesakyti tokių dalykų garsiai. Man labiau patinka toks
gyvenimas kaip tavo. Ramus, be ypatingų rūpesčių. Ne,
iš tiesų, nurodyk man kokį sklypelį, ir aš trauksiu į kai­
mą. Kaip Dievą myliu, rytoj pat. Šimtą kartų geriau ten
negu tie grašiai.
 VIS MAJOR
74

- Peri, - tyliai pratarė Beilonas, - aš matau, kad tau

dabar labai rūpi du dalykai.
- Na, na.
- Pinigai...
- O tu manai, lengva žiūrėti, kaip skursta žmona ir
sūnus! - plykstelėjo inspektorius.
- Ir kažkokie paslaptingieji „tie šikniai"...
Dabar Bulardas nutylėjo. Beilonas palinko jam prie
ausies ir tarė:
- 0 jei aš supažindinčiau tave su asmeniu, galinčiu
patenkinti abu tavo poreikius?..
- Man dabar gali padėti tik Dievas! - liūdnai atsiduso
inspektorius.
- Na, tas, su kuriuo noriu tave supažindinti, ne toks
galingas asmuo, - atsakė Herbertas. - Bet šį tą gali. Tik
atmink, nė žodžio jokiai gyvai dvasiai. Netgi savo žmonai,
jei nenori, kaip ką tik pasakei, klausytis angelų choro.
Pokalbis netrukus išseko. Vyrai išsiskyrė. Bulardas
patraukė į tarnybą, o Beilonas nupėdino į „Virdžinijos"
viešbutį. Šio pastato 503-iame kambaryje, užėmęs ste­
bėjimui patogią poziciją, šalia lango stovėjo Andrė Mis­
tralis. Jis pastebėjo į viešbutį įeinantį Beiloną ir dabar
laukė, kada koridoriuje pasigirs jo žingsniai. Netrukus
durys tyliai atsivėrė ir jo draugas įėjo į vidų. Lituanas
pažvelgė į jį.
- 0 ką aš sakiau? - triumfuojančiu balsu pratarė įė­
jusysis. - Tavo klausimas įvarė mane į aklavietę, bet aš
 VIS MAJOR
| 75 |

pažadėjau, kad surasiu žmogų, kuris galbūt į jį atsakys.

Po kelių minučių jis bus čia. Ruoškis. Tai Peris Bular-
das, policijos inspektorius. Kas, kas, o jis tai tikrai to­
kius dalykus turi gerai žinoti. Be to, yra tyręs bylą, su­
sijusią su mafija. Teisybė, jie čia kas antras tyrė tokias
bylas. Bet, palyginti su kitais, Bulardas turi bent keletą
pliusų. Pirma, jis - mano draugelis. Ir neblogas. Antra,
jam reikia pinigų. Trečia, jis gerokai prisikentėjo, tir­
damas tą bylą. Jis paprastas ir tiesm ukas vyras. Ligo­
tai sąžiningas. Ir jam visai nepatinka ta parsidavėliška
atmosfera policijos valdyboje. Bet nedrįsta iš ten išeiti,
nes bem atant gautų „juodąją žymę". Todėl, jei tik galės
ką nors padaryti, kad situacija nors šiek tiek pasikeis­
tų, padės su džiaugsmu.
- Taip, - nutęsė Andrė. - Draugas, sakai. Na, tai dar
ne pati geriausia garantija. Yra buvę atvejų, kai ir patys
geriausi draugai išduodavo. Ne visada dėl savo kaltės,
bet išduodavo. O štai kad nekenčia parsidavėlių ir tų,
kuriem s jie parsidavę - tai jau daug geriau.
- Ir dar kaip nekenčia, - įsiterpė į draugo apm ąsty­
mus Beilonas. - Noras ką nors pakeisti persekioja jį lyg
slogutis. Ir dieną, ir naktį. Dėl visų savo vargų jis tik
mafiją ir kaltina.
- Tai dar irgi ne garantija. Šventos ramybės vardan
žmonės kartais susitaiko ir su didesniais priešais. La­
biausiai man patinka, kad jam reikia pinigų. Sujungus
su ankstesniais punktais, tai tam pa iš tikrųjų viliojan-
 VIS MAJOR
| 76 |

ti kombinacija. Ką gi, šnektelėsiu su tavo Bulardu. Tik

man nepatinka, kad jis per daug žino apie mafiją.
- Na, žinai! Tada nesuprantu, ko tau reikia?
- To paties ir reikia. Tik aš noriu, kad žmogus, kuris
yra tavo draugas, žinotų mažiau, bet pasakytų mums
pavardes žmonių, kurie žino daugiau. O jau su tais bū­
tume bendravę per trečiuosius asmenis. Yra tikimybė,
kad gangsteriai vis dar stebi Bulardą. Galėjai užkliūti ir
tu. O ir jam iškiltų pavojus.
- Visko gali būti. Bet tą bylą jis tyrė daugiau nei prieš
metus. Be to, kuo čia aš dėtas? Nejaugi nuodėmė paben­
drauti su senu moksladraugiu?
- Irgi tiesa. Bet atsargumo priemonių imsimės. To­
dėl šiek tiek pakeisime pradinį planą. Aš pats jį pasitik­
siu pirmame viešbučio aukšte ir atsivesiu čia. O tu leis­
kis gatvėn. Sėsk į savo džipą ir atidžiai stebėk aplinką.
O svarbiausia, žiūrėk, ar paskui Bulardą neatsivilks dar
kokių įtartinų tipų.
- Aha. Supratau.
- Ir dar vienas dalykas. Dar vakar pastebėjau, kad tavo
išnuomotas vasarnamis atitinka saugumo reikalavimus.
Aš jau pasikviečiau keletą savo vyrukų. Ryt poryt jie tu­
rėtų būti čia. Jie stebės fermos apylinkes dieną naktį. Juk
nesinori nemalonių staigmenų...
- Po galais, darosi panašu į karo stovį.
- O tu ko tikėjaisi? Juk ir pats sakei - čia ne vaikų
žaidimai...
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 77 |

- Hm, po truputį imu jaustis kaip Šiaurės Afrikoje.

- Na, čia kita specifika. Bet panašum ų yra, be abejo.
Ir ten, ir čia gresia m irtinas pavojus. Gerai, eik. Laikas.
Jei tik pastebėsi ką nors ne taip, tuoj pat skambink. Iš
telefono būdelės anoje gatvės pusėje. O kai Bulardas
išeis iš viešbučio, važiuok paskui jį iki pat valdybos ir
stebėk, ar nėra pašalinių. Po to, kaip ir tarėm ės, spausk
į priemiesčius. į*tą butą, kurį šiandien išnuomojai. Ir
lauk manęs arba mano telefono skambučio. Prisimeni
įspėjimą: atsiliepsi tik tada, kai telefonas suskambės
trečią kartą iš eilės.
- Taip.
- Gerai. Atrodo, viską pasakiau. Gali leistis žemyn.
- Okei. Tapnoju.
- Su ponu Dievu, kaip sakydavo trijų muškietininkų
laikais...
- Ir telydi mus jėga...
Koridoriuje girdėjosi tolstančių žingsnių aidas. An­
drė luktelėjo dar kelias m inutes ir taip pat nusileido
žemyn. Įsitaisęs tokioje vietoje, iš kurios puikiai ma­
tėsi visas viešbučio holas, o jo paties nebuvo matyti
visai, jis ėmė laukti. Neilgai truko šis nuobodžiausias
ir sunkiausias pasaulyje užsiėmimas, nes Bulardas,
kaip ir dera save gerbiančiam amerikiečiui, buvo ne­
priekaištingai punktualus. Inspektorius - ram us ir pa­
sitem pęs - įėjo pro paradines viešbučio duris, tarste ­
lėjo durininkui, kad eina į barą, ir nupėdino lifto link.
 VIS MAJOR
| 78 |

Andrė, atpažinęs jį iš Beilono nusakytų žymių, pakilo

ir nusekė paskui. Prie lifto abu vyrai atsidūrė kartu.
Inspektorius net nepažvelgė į šalia stovintįjį. Jam buvo
pasakyta važiuoti tiesiai į dešimtą aukštą, o visa kita
jam nerūpėjo. Tik lifte, kai priešais stovintis žmogus
ištarė sutartinę frazę, Bulardas pagaliau atkreipė į jį
dėmesį ir pagalvojo, kad čia turbūt ir yra tas, kuris,
anot Beilono, „gali patenkinti jo poreikius".
Vyrai išlipo dešimtajame aukšte ir juodaisiais laip­
tais nusileido į penktąjį, kur iš tikrųjų buvo 503-ias
kambarys. Tokios keistos manipuliacijos buvo skirtos
nepageidaujamam smalsuoliui, jei toks būtų buvęs, su­
galvojusiam pagal šviečiančią virš lifto durų švieslentę
nustatyti aukštą, kuriame išlipo abu vyrai.
- O jūs atsargus, - pakomentavo šį veiksmą Bular­
das, kai nuo pašalinių ausų juos izoliavo kam bario
durys.
- Gyventi norisi, - trum pai atsakė Lituanas.
- Matau, jūs - ne naujokas tokiuose reikaluose.
Andrė skėstelėjo rankomis ir perėjo prie reikalo:
- Misteri Bulardai, tikiuosi, jūs nesupyksite, jei pati­
krinsiu, ar valdyboje kas nors neprikabino jums kokios
nors „blakės" ar kito nereikalingo priedo. Taip bus ra­
miau ir man, ir jums.
- Ne, tikrai nesupyksiu. Man tikrai ramiau, kai m a­
tau dirbant profus.
- Puiku, - tarė Andrė ir išsitraukė iš krepšio keistą
 VIS MAJOR
| 79 |

aparatą. Pavedžiojo juo Bulardą nuo galvos iki kojų ir

vėl įkišo atgal.
- Jūs švarus. Ką gi, misteri Bulardai, nei jūs, nei aš
neturim e itin daug laiko, tad negaiškime. Aš žinau,
jums reikia pinigų. Aš jų turiu. Tačiau neturiu informa­
cijos, kurią jūs galite suteikti. Ar nevertėtų mums apsi­
keisti tuo, ką turime?
- Tai priklauso nuo to, kokios informacijos jums rei­
kia. Yra tokios, kuri labai pavojinga mano gyvybei, jei
pateks į netinkamas rankas.
- Iš savo draugo žodžių jūs turėjote suprasti, kokia
informacija man reikalinga. Ir jeigu atėjote čia, tai jau
turite būti apsisprendęs.
- Yra priežasčių, dėl kurių aš čia atėjau...
- Man jos žinomos.
- Puiku. Bet, tikiuosi, jūs suprantate, kad ir man gy­
venti norisi.
- Be abejo. Visiems šis noras nesvetimas. Tad im­
kime ir pabandykime išsiaiškinti, ko gi jūs bijote. Ti­
kriausiai to, kad aš nepasirodyčiau esąs mafijos žmo­
gus?
Bulardas tylėdamas linktelėjo galva.
- Tada įdomu, ko gi man reikia iš jūsų? Sužinoti jūsų
informuotumo ir pavojingumo lygį? Vargu ar mafija il­
gai terliotųsi, jei būtų įtariama, kad jūs žinote daugiau,
negu reikia. Abejoju, ar gangsterių gretose tokia stipri
humanizmo dvasia, kad, prieš pašalindami žmogų, jie
 . VIS MAJOR
80 | ---------------------------------------------------------------- ------

dar aiškintųsi, ką iš tikrųjų jis žino ir ar yra pavojingas.

- Jūs šnekate logiškai. Aš irgi apie tai galvojau. Infor­
macija, kurią aš turiu apie mafiją, kažin ar gali dominti
ją pačią. Aš jau seniai jos nurašytas kaip nepavojingas.
Bet galbūt aš turiu ir tokios informacijos, kuri ją labai
sudomintų...
- Ką gi, tenka kažką aukoti. Aš sutinku, kad ji nebūtų
man perduota.
- Aš, tiesą pasakius, ir pats dar nelabai žinau, kas
mane domina. Viskas priklausys nuo atsakymo į p ir­
mąjį klausimą. Štai, - Andrė išsitraukė iš kišenės tą pa­
čią nuotrauką, kurią vakar rodė Beilonui, - ką jūs galite
pasakyti apie šį žmogų?
- Taip... - nutęsė Bulardas, apžiūrinėdam as fotogra­
fiją, - gana gerai man žinoma asmenybė. Pagal doku­
m entus jis - Emilis Ailvairas, parduotuvės „Evelenda"
savininkas. Tik buvęs jis toje parduotuvėje daugių dau­
giausia du kartus per savo gyvenimą. O dėl jo ryšių su
mafija abejoti netenka. Ir ne vien tik su vietine mafija,
kur jis, atrodo, užima nemenką vietą. Ailvairas susijęs
su prekybos bendrove „Virdžinija Koust Kompany". Ši
bendrovė su pajūrio prekyba, kuria ji esą užsiima, turi
labai abejotiną ryšį. O jei ir prekiauja kuo nors, tai tik
prekėmis, kurių 80 proc. įtraukta į kontrabandos są­
rašą. Firmos galva - neaiškios kilmės amerikietis Ren-
dolfas Šansonas. Visuomenėje jis turi nepriekaištin­
gą reputaciją. Tačiau būtent į Šansoną veda dauguma
 VIS MAJOR
| 81 |

gangsterių veiklos gijų. Niekam dar nepavyko prisikas­

ti iki šito žmogaus. Jis turi pernelyg stiprų užnugarį.
Ir miesto valdžia, ir valstijos politikai, ir policija - visi
jį gina. Dauguma jų nuoširdžiai tiki, kad jis padorus,
gerbtinas pilietis.
- Pažįstama padėtis. Na, ką gi... Į pirmąjį klausimą
jūs atsakėte gana išsamiai.
- Tačiau, misteri, noriu, kad jūs žinotumėte: tai tik
išvados, kurias aš neišvengiamai padariau. Jokių įro­
dymų aš neturiu.
- Galite būti ramus. Dabartiniame operacijos etape
įrodymai manęs nedomina. Tačiau dabar aš jau gerai
žinau, kas mane domina iš tikrųjų.
- Ir kas gi?
- Bet kokia informacija apie mafiją, kurią jūs tik ga­
lite man suteikti.
- Ką gi, misteri. Nežinia kodėl, bet jūs man keliate
pasitikėjimą. Taip pat mano draugas laidavo už jus.
Tad aš pasirengęs perduoti jums kopijas tos medžia­
gos, kurią surinko mano skyrius ir aš pats. Oficialiai ji
yra dingusi, bet aš jau laukiau tokios tyrimo baigties
ir iš anksto patikimoje vietoje paslėpiau antruosius
egzempliorius. Turėsiu juos tik ryt. Reikėtų susitarti,
kaip juos perduoti.
- Ką gi, tai nesunkiai galima organizuoti, - pratarė
Lituanas. - Pasakykite, kaip aš galėčiau atpažinti jūsų
automobilį?
 VIS MAJOR
| 82 |

- Žalias ševroletas. Registracijos num eriai PTN-986.

- Aišku. Rytoj tokiu metu važiuokite iš valdybos į
miestą. Kur tik norit. Aš seksiu jums iš paskos. Kurioje
nors sankryžoje suvaidinkite, kad užgeso jūsų autom o­
bilio variklis, o visu kitu aš jau pasirūpinsiu. Tik kopi­
jas, aišku, turėkite su savimi.
- Suprantama.
- Ir dar klausimas. Kuo iš policijos vadovybės gali­
ma pasitikėti? Ar yra kas nors, kuo būtų galima pakeis­
ti dabartinius susikompromitavusius pareigūnus?
- Na, iš tiesų tokių yra nemažai. Bet realiausias kan­
didatas - Robertas Kjulidžas, specialiojo skyriaus vir­
šininkas. Jis nekenčia mafijos ir nebijo reikšti savo ne­
pasitenkinimo esama padėtimi. Tiesa, jis jos pakeisti
negali. Tačiau ir gangsteriai nedrįsta jo liesti. Jis turi
užtarėjų pakankamai aukštuose sluoksniuose. Jei jis
taptų viršininku, mafija turėtų trauktis į pogrindį.
- O kas gi trukdo jam juo tapti?
- Dabartinis šefas ir jo pavaduotojas. Jei jų nebūtų,
Kjulidžas pagal savo rangą automatiškai taptų vyriau­
siuoju. Ypač - jei dar pateptum kai ką iš valdžios.
- Na, aišku, apie tai dar pakalbėsime, jei prireiks.
Ir dar viena norėčiau sužinoti: gal valstijoje yra kokia
nors grupė, kuri priešintųsi gangsteriams, bandytų ko­
voti su jais? Kokia nors opozicija. Aišku, aš turiu om e­
nyje ne konkuruojančias gangsterių grupuotes.
- Konkuruojančių gangsterių grupuočių Virdžini­
 VIS MAJOR

jos valstijoje nėra. Šansonas tvirtai viską laiko suėmęs

į savo rankas. Aišku, aš nekalbu apie smulkias gatvių
gaujas ar ką nors panašaus. Tokioms jis leidžia gyvuoti,
nes iš esmės jos augina jam karius. Na, o dėl opozicijos
aš negaliu jums daug pasakyti. Taip, ji yra. Ir dažnai
ji teikdavo informaciją tiems mūsų pareigūnams, kurie
tirdavo bylas, susijusias su Šansono veikla. Ji turi ne­
palyginamai daugiau informacijos nei aš. Bet negaliu
jums nurodyti, kaip ją surasti. Visų pirma todėl, kad tai
ir yra ta informacija, kurios šiuo m etu nenorėčiau jums
atskleisti.
- Supratau.
- 0 antra, paprastai jie visada patys susisiekia su
tais, kurie ima veikti prieš mafiją.
- Tai labai gražu, bet vargu ar šiuo atveju tai išdegs.
Aš jau minėjau, kad myliu gyvenimą ir todėl paprastai
veikiu slapta. Aišku, tai nepatogu, kai tavęs prireikia
draugui, bet labai gerai, kai tavęs ima ieškoti priešas.
- Taip, tai problema. Bet ir iš jos galima rasti išeitį.
Susitikime praėjus kuriam laikui, ir gal aš galėsiu jums
padėti ir šioje srityje.
- Ką gi, pasiūlymas neblogas.
- Žinoma, iki to laiko turi paaiškėti jūsų tikslai ma­
fijos atžvilgiu.
Po dešimties minučių policijos inspektorius išėjo
pro viešbučio duris. Netoliese stovintis žmogelis su
nuostaba nužvelgė išėjusį Bulardą ir įtariai nulydėjo jį
 VIS MAJOR
| 84 |

akimis. Pastarasis nieko nepastebėjo ir ramiai nupėdi­

no gatve. Nepastebėjo to ir Beilonas, nes sekė išėjusį
policininką ir su savo džipu pajudėjo jam iš paskos.
Stengdamasis nepaleisti i£ akių priekyje šmėkščio­
jančios moksladraugio figūros, jis nepam atė ir to, kad
m inėtasis žmogelis greitai apsisuko ir nėrė viešbutin.
Netrukus jis vėl iššoko į gatvę ir strimgalviais nukūrė
prie telefono būdelės.
 IV SKYRIUS

IET‘S THE GĄME

BEQ JH !6

A p s k rita i didvyris ne drąsesnis už p a p ra s tą

žmogų, jis drąsesnis už j į tik penkias m inutes
ilgiau.
R. Emersonas

Ir Biliardas, ir Beilono džipas jau senokai buvo pradin­

gę už kampo, o Lituanas vis dar tebestovėjo prie lango
ir atidžiai stebėjo gatvę. Darė tai jau nebe pirm ą kartą.
Tiksliau sakant, reguliariai nuo pat to momento, kai at­
sidūrė šiame viešbutyje. Net ir per pokalbį su inspek­
torium i retsykiais mesdavo greitą žvilgsnį per langą.
Ir, atrodo, tai, ką matė šiuo metu, paryžiečiui visai ne­
patiko.
- Akivaizdu, jog taip neturi būti, - sumurmėjo jis. - Ko
6 Teprasideda žaidimas (angį.).
 VIS MAJOR
| 86 |

tas tipas lyg prilipęs jau kokia valanda stovi anoje gatvės
pusėje ir neišlenda iš to paties laikraščio puslapio? Ir
tos keturios mašinos. Privažiavo prie viešbučio, susto­
jo. 0 keleiviai laukan nelipa. Ne, kažkas čia ne taip. Šim­
tas procentų, kad apačioje man paskirtas pasimatymas.
0 šiandien aš jam nenusiteikęs.
„Tik įdomu, - toliau m ąstė jis, - kokie jų tikslai? Ko
jiems reikia - manęs ar tos jaunosios damos, kuriai
vakar padėjau nuo jų pasprukti. Jeigu pats Ailvairas
ją persekiojo, vadinasi, ji mafijai labai svarbi. Kaip aš
vakar apie tai nepagalvojau!? Reikėjo ją truputį spus­
telėti ir gal būčiau gavęs reikalingų žinių. Pagaliau ir
jai pačiai tai turėjo rūpėti. Taip, vakar aš akivaizdžiai
išskydau. Arba nuo adrenalino pertekliaus man buvo
aptem usi galva. Taigi vienas iš variantų, kad jie ban­
do sučiupti tą, kuris išgelbėjo merginą. Nes mano, kad
žinau, kur ją rasti. Kitas variantas, kad Ailvairui rei­
kalinga kukli mano persona. Taip, vakar jis buvo ge­
rokai prisvaigęs nuo smūgio į kadilako stiklą. Bet jis
tikrai ne skystablauzdis. Nebūtų taip aukštai iškilęs
tarp gangų. Visai tikėtina, kad mane atpažino. Arba
bent jau jam kilo rim tų įtarim ų ir dabar jis nori juos
patikrinti. Hm... O pagaliau, juk gali būti visi variantai
kartu - jam reikia abiejų. Ką gi, turiu pripažinti, ope­
ratyvumo jiems netrūksta, jei taip greitai iki manęs
prisikasė. Bet kaip? Na, bet kuriuo atveju viešbutyje
manęs jie nesučiups. Jei būtų žinoję, kur aš, - jau būtų
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 87 |

čia. Viešbučio kambarys užsakytas dar užvakar visai

kito žmogaus vardu. Durininkas įsitikinęs, kad aš užė­
jau į viešbučio restoraną susitikti su manęs laukiančia
dama. Taigi net neįtaria, kad nuėjau visai kitur. Ką ga­
lėjau, stengiausi numatyti. Reikia judėti. Susiorientuo­
siu vietoje.“
Lituanas buvo sunerimęs visai ne be reikalo. Be to,
jis pastebėjo tolį gražu ne visus nerimą keliančius fak­
tus. Pilietis su laikraščiu, parėm ęs sieną kitoje gatvės
pusėje, atsirado ten tik tada, kai pastebėjo melsvąjį Li-
tuano fordą. Po to jis skubiai kažkam paskambino, ir tik
tada gatvėje pasirodė tie keturi automobiliai, kuriuose
sėdėjo bent po trejetą stambių vyrukų. Kalbėdamasis
su Bulardu, Lituanas nepastebėjo, kad vis dėlto pora
vyrų išlipo iš pirmosios mašinos ir, pasikalbėję su „laik­
raščio skaitytoju", įėjo į viešbutį. Ir neišėjo lauk. Bet,
kaip minėjau, jam užteko ir to, ką pastebėjo. Nelabai ti­
kėdamas, kad visa tai tik atsitiktinumas, vyras patikri­
no po pažastimi kabantį automatą, atsegė savo kelioni­
nį krepšį ir užsimetė jį ant peties. Po to pravėrė duris
ir žvilgtelėjo koridoriun. Jis buvo tuščias. Tyliai it katė
vyras nusėlino kilimu galinių laiptų link ir ėmė leistis
žemyn, atidžiai įsiklausydamas į kiekvieną garsą.
Antrajame aukšte Lituanas išgirdo balsus ir pastebė­
jo iš pravirų vieno kambario durų kyšantį raktą. Pary­
žiečiui, matyt, kilo gera mintis, nes jo akys blykstelėjo,
o pats jis šelmiškai nusišypsojo. Jis atsargiai žvilgtelėjo
 VIS MA)OR
I 88 I

vidun ir ėmė klausytis. Viduje kalbėjosi dvi moterys -

atrodo, jauna dama ir kambarinė. Kalbėjo ispaniškai,
bet Andrė šiek tiek mokėjo šią kalbą. Jis suprato, kad
netrukus dama turi išskristi lėktuvu į Meksiką ir dabar
prašo užsakyti jai taksi. Paryžietis dar kartą šyptelėjo ir
ištraukė iš spynos raktą.
- Na, ką gi, galėsit pasukti galvą, ponai, - sušnabždė­
jo ir, grįžęs prie laiptų, nulipo žemyn...
Hole iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė ramu. Jokio ju­
dėjimo - tik nuobodžiaujantis durininkas vartė regist­
racijos knygą.
- Ar manęs niekas nesiteiravo? - kreipėsi paryžietis
į nuobodžiaujantį žmogėną.
- Lyg ir ne... - abejodamas nutęsė durininkas, nes ne
iš karto atpažino viešbučio svečią. - Oi, atleiskite. Taip,
misteri, teiravosi. Du vyrai klausinėjo, ar čia neužėjo
melsvojo fordo vairuotojas. Tai aš ir pasakiau, kad jūs
pakilote į restoraną. Vienas jų iš karto nuėjo ten, o ki­
tas, rodos, liko čia. Aaa... ne visai. Štai jis, rūko gatvėj,
šalia viešbučio įėjimo. 0 ir antrasis vyras, matau, grįžo
ir dabar stovi kampe prie lifto, anoje holo pusėje.
- Gerai, dėkoju, - atsakė Andrė paslaugiam tarnautojui
ir, puse akies nužvelgęs stovintį vyrą, tarė portjė: - Štai
jums kambario raktas. Netrukus nusileis mano draugė.
Neimkite į galvą, jei ji sakytų jums ką nors nesupranta­
ma. Kartais jos galvoje viešpatauja toks žavingas cha­
osas...
 VIS MAJOR
| 89 |

- Gerai, misteri.
- Likite sveiki.
- Iki pasimatymo.
„Durininkas niekuo dėtas, - mąstė Andrė, pasukęs vy­
riškio, stovinčio kampe, link. - Akivaizdu, kad jie rado
fordo pardavėją. Ir tikrai nepagailėjo tam nei jėgų, nei
laiko. Aš sutinku, Ričmondas gal ir nedidelis miestas,
bet aplėkti visus.naudotų automobilių pardavėjus... Tai
jau kažkas."
Bet štai jis atsidūrė už nugaros vyrui, stovinčiam
prie lifto. Jis buvo nusisukęs į sieną ir dėjosi, kad ati­
džiai studijuoja ant jos kabantį Ričmondo miesto ir jo
apylinkių žemėlapį.
- Hm, - krenkštelėjo Lituanas, matydamas ano mil­
žinišką nenorą atsisukti. - Jūs tikriausiai manęs ieško­
jote? Kuo galiu būti naudingas?
Vyras atsisuko, murmėdamas kažką neaiškaus:
- Taip, misteri, - išgirdo Lituanas. - Tai yra... Aš no­
rėjau pasakyti... Štai aš čia turiu...
Vyras pradingo savo kišenėse, kažką ten sugraibė ir
ankstesnio neryžtingumo neliko nė ženklo. Ranka stai­
ga truktelėjo viršun, bet Lituano kumštis dar staigiau
smogė per šią ranką. Kažkoks daiktas iššoko laukan
ir nukrito ant grindų. Daiktas buvo pistoletas. Situaci­
ja aiškėjo ir skatino veikti nedelsiant. Netekęs ginklo
vyrukas ėmė prarasti savitvardą. Jam staiga ėmė trūkti
kvapo, akys išvirto iš orbitų, o kojos pradėjo virpėti.
 VIS MAJOR
| 90 | -----------------------------------------------------------------------

- Kaip gangsteris, gan nervingas, - nutarė Andrė ir

atidarė šalia žemėlapio esančias duris. Stipriai pastū­
mė priešininką ir vėl uždarė. Anoje pusėje pasigirdo
virstančio kūno bildesys. Q paskui - kitas garsas, visai
nebūdingas nemenko sudėjimo vyrui. Mat rėkė m ote­
ris. Tik dabar Lituanas pastebėjo, kad tai buvo m oterų
tualeto durys. Pasijutęs šiek tiek nepatogiai, jis skubiai
patraukė išėjimo link, lydimas nustebusių durininko
akių. Bet štai jis išėjo į lauką, ir sumišimo kaip nebū­
ta. Parūpo kiti dalykai. Jei prieš tai dar kilo abejonių,
tai dabar jau tikrai buvo aišku, kad visa ta draugija čia
susirinko dėl jo. Vos tik jis pasirodė gatvėje, vaizdas
bem at ėmė keistis. Artimiausio automobilio iš minėtų
keturių durelės prasivėrė. Skaitantis pilietis sulankstė
laikraštį ir iš lėto patraukė gatve melsvojo fordo link.
Vyras prie įėjimo staiga apsimetė, kad jam baigėsi ci­
garetės ir nuskubėjo prie tabako kiosko, netoli kurio
stovėjo Andrė mašina. Kioskas buvo uždarytas, bet jam
į tai buvo nusispjauti. Matyt, tai tebuvo toks prisiekęs
rūkalius, kad galėjo pasitenkinti vien bučiniu spynai
ant kioskelio durų.
Pasikeitė ir vyrų automobiliuose pozos. Jie pakėlė
apsnūdusias akis ir ėmė atidžiai žvalgytis po gatvę.
Ginklų nesimatė, bet paryžietis žinojo, kad jų yra. Ap­
simesdamas, kad visa tai jo nedomina ir čia jis visai
niekuo dėtas, Andrė žingsniavo savojo fordo link, vis
dėlto nepraleisdam as pro akis visų tų pasiruošimų.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 91 |

Prie automobilio Andrė atsirado beveik kartu su

„laikraštininku“. Tiesdamas ranką fordo durelių link,
Lituanas pamatė, kad pastarasis atsisuka į jį.
- Misteri, gal skirtum ėte man minutėlę laiko? Man
reikia su jumis pasikalbėti, - tarė žmogiūkštis.
- Kodėl? - trum pai atrėžė Lituanas.
- Aš jums viską paaiškinsiu. Tik išklausykite mane,
misteri.
Staiga paryžietis pastebėjo, kad yra ir daugiau no­
rinčiųjų su juo šnektelėti. Tai buvo tas pats prisiekęs
rūkalius, nusivylusiu veidu einantis nuo tabako kiosko,
ir jaunuolis, ligi tol krapštęsis prie savo motociklo. Abu
jie lėtai artėjo paryžiečiui iš už nugaros. Pašnekesio
tema buvo daugiau negu aiški. Ir Lituanas atsakė:
- Prašom. Aš jūsų paslaugoms.
Šie žodžiai visai neatitiko to, ko žmogėnas tikėjosi.
Jis nesusigaudydamas spoksojo į Lituaną. Bet šis ne­
laukė, kol pašnekovo galvoje prašviesės - tai būtų buvę
per daug beviltiška. Ano kompleksija labiau bylojo apie
stiprius raumenis, o ne apie stiprią galvą. Po malonių
paryžiečio žodžių įvyko ne tokie malonūs veiksmai.
Niekas, teisybė, jų nematė, bet kad jie buvo, nereikėjo
abejoti. Apie tai bylojo nevalingas žmogelio šuolis atgal
ir galva, pradėjusi švytuoti lyg metronomo rodyklė. Tai
buvo actekų „kova be ginklo" arba „nematomoji kova".
Ją naudojančio žmogaus judesiai paprastai būna tokie
staigūs, kad paprasta akimi susekti jų neįmanoma. Na,
 VIS MAJOR

juk ir Lituaną būryje ne be reikalo vadino plieno žmo­

gumi. Jo smūgis išmušė pašnekovui iš galvos pragied­
rėjimo galimybę. Užtai veidas įgavo palaimingą išraiš­
ką, o kūnas sudribo ant šaligatvio. Dabar paryžietis ap­
sisuko aplink ir išvydo dar dviejų smalsių vyrukų akis.
Jis trum pam stabtelėjo, ieškodamas jų kompleksijose
saulės rezginio vietos, ir panardino ten savo kumščius.
Po tokio smūgio net patiems tvirčiausiems užgniaužia
kvapą, pabyra ašaros ir apima siaubingas skausmas bei
begalinis noras nusikeikti. Šis momentas visada labai
sėkmingai išnaudojamas. Tad ir Andrė dabar nuspren­
dė prisim inti seną, bet vis dar neišeinantį iš mados
„avinų kovos" metodą. Tam paprastai reikalingi du in­
dividai, tiksliau, jų galvos, kurios sutrenkiam os viena į
kitą vieną kartą, o jei reikia - ir dukart. Paryžietis są­
žiningai atliko šį manevrą. Ir vieną, ir antrą kartą. Kai
kalba eina apie savo paties kailio saugumą, nelabai ir
telieka laiko priem onei pasirinkti.
Vienas vyrukų „išsijungė" iškart. Jo galva buvo silp­
noka. Tačiau antrasis vis tebežiūrėjo į Andrė išsprogu­
siomis akimis, nelabai spėdamas sekti tai, kas vyksta, ir
karštligiškai spaudė rankoje plieninį kastetą. Tačiau šis
įrankis jau nebegalėjo atbaidyti vyrą apnikusių dvasių.
Po sekundės gangsteris susmuko šalia savo draugelio.
Visa ši pantomima netruko nė kelių sekundžių. Sė­
dintieji mašinose net porą kartų m irktelėti nespėjo,
o trijulė, puolusi paryžietį, jau taikiai gulėjo ant že­
 VIS MA|OR

mės. Tada iš artim iausių automobilių suskato lįsti kiti

gangsteriai, o prieš saulę sublizgo ne vien nuleisti au­
tomobilių stiklai, bet ir ginklų vamzdžiai. Lituanas ti­
kėjosi, kad gangsteriam s įsakyta sučiupti jį gyvą, kad
iškvostų, ką jis žino. Tačiau jokios garantijos nebuvo.
Ir tai, kad dienos šviesą išvydo autom atų ir pistoletų
metalas, nuteikė nemaloniai. Bet tuo metu jis jau spė­
jo pasislėpti už tabako kiosko, ir iššokę gatvėn žaliū­
kai tuščiai dairėsi aplinkui. Andrė pasirinko poziciją
puikiai. Na, jei neminėsime vieno gangsterių autom o­
bilio, iš kurio buvo matyti visa kiosko galinė dalis. 0
iš šios mašinos jau kyšojo juodas automato vamzdis.
Tad, nė minutėlės negaišdamas, Lituanas išsitraukė
iš po skverno savo belgišką FAL'ą ir paleido ilgą seri­
ją gangsterių automobilio pusėn. Po turiningų pamo­
kų Prancūzijoje mūsų herojus savitai užtaisinėjo savo
ginklus: kas trečia kulka jo apkabose buvo padegamoji.
Taigi vos tik autom atas trūktelėjo trečiąkart... Na, bet
pasakodamas daug nevarginsiu. Pasakysiu tik viena -
liepsnos, išsiveržusios iš variklio, atrodė efektingai. Ir
tai buvo naudinga abiem pusėms. Ir gangsteriams, ku­
riuos ugnis privertė kuo greičiau sprukti iš liepsnojan­
čio automobilio, ir Andrė, nes apkvaitę priešai išmėtė
savo ginklus ir spruko kuo toliau, bijodami, kad tuoj
tuoj sprogs benzino bakai. Nuo paryžiečio juos atskyrė
siautėjanti liepsnos siena. Tad dar keturi užpuolikai,
bent jau laikinai, tapo nepavojingi.
 VIS MAJOR

Tačiau liko dar devyni. Pastarieji jau buvo skubiai

iššliaužę toliau nuo savo automobilių, nelaukdami, kol
priešininkas dar kartą padem onstruos savo taiklumą.
Tai šen, tai ten blykstelėdavo autom atų liepsnelės -
gangsteriai irgi buvo nepėsti. Kulkos ėmė nekukliai
belstis į uždaryto kiosko duris. Andrė prisitraukė a r­
čiau savo paslaptingąjį krepšį ir susirado čia skeveldri­
nę, padegamąją ir maskuojamąją granatas - „džentel­
meno komplektą", anot jo. Susidėjęs jas priešais, Andrė
toliau stebėjo situaciją. Štai iš už juodo fordo išlindo
gangsterio petys ir galva. Taip pat ir automatas, žino­
ma. Jis, matyt, laukė pasirodant Andrė. Be reikalo, nes
kai šis pasirodė, pora jo kulkų mikliai prikaustė vyruką
prie šaligatvio. Dar viena paryžiečio serija, ir dar vie­
nas gangsteris paleidžia iš rankų ginklą ir atsirem ia į
telefono būdelę, už kurios slėpėsi.
„Septyni, - suskaičiavo Lituanas. - Dar daugoka. Vis
dėlto atrodo, kad jiems reikia manęs gyvo ir todėl jie
nesiima jokių rim tesnių veiksmų. Tik tem pia gumą ir
bando mane įkalinti už šio kiosko. Aiškiai laukia pagal­
bos, o man reikia kuo greičiau iš čia nešdintis."
Taip, gangsteriai tempė laiką. 0 Andrė žūtbūt reikė­
jo jį sutrum pinti. Prieštaravimai, kaip žinoma, gimdo
naują kokybę. Ta nauja kokybė, nors atrodytų keista,
buvo tik nauja apkaba Paryžiaus lietuvio automate.
Du gangsteriai gulėjo po 20-tonio furgono apačia.
Milžiniškos padangos buvo jų priedanga. Bet kartu ir
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 95 |

jų nelaimė, kaip paaiškėjo. Keliomis taikliomis serijo­

mis Lituanas sudraskė padangas į skutus. Furgonas
pasviro ant šono ir abu gangsteriai buvo ilgam „įskie­
pyti" tarp jo dugno ir asfalto.
- Penki, - suskaičiavo Lituanas, jau kelintą kartą
keisdamas poziciją už kiosko bei vitrinų ir automobilių
languose atidžiai stebėdam as priešininkų veiksmus.
Dar vienas gangsteris pasielgė labai neatsargiai,
slėpdam asis už kampo. Neatsargiai, nes jam virš galvos
kabojo raudona „Kokakola" emblema. Trumpa serija, ir
gangsteris griūva, gavęs per galvą masyviu plastm asės
gabalu. Net ir toks šlamštas kaip kokakola kartais gali
būti naudingas...
- Keturi.
Staiga Andrė pastebėjo du žaliūkus, sėlinančius iš
priekio prie kiosko. Teoriškai jų turėjo nesimatyti. Bet
praktiškai... Netoliese stovėjo tuščias taksi, kurio prie­
kiniame stikle buvo labai gerai matyti visas „operaty­
vinės erdvės" priekinis vaizdas. Taip pat - ir įžūli po­
relė. Bet nespėjo Lituanas susiorientuoti naujoje situa­
cijoje, kai jam virš galvos prazvimbė kulka. Šaudė nuo
kažkokio sunkvežimio kabinos viršaus. Taikinys šiaip
nepasiekiamas. Tik ne Andrė Lituanui! Serija į ratus, ir
šaulys slysta žemyn nuo persikreipusios kabinos. Smū­
gis į žemę ir - kom entarai nereikalingi. įžūlioji porelė
„atvėsinama" padegamąja granata, visas pažemys, kur
dar galėjo slėptis užpuolikai, „išdezinfekuojamas" ske-
 VIS MAJOR
| 96 |

veldrine, paskui kurią nuskrieja ir maskuojamoji... Ir

kai tik gatvėje vėjas šiek tiek prasklaido jos paskleistus
dūmus, paskutinis sveikas gangsteris išvysta tik dejuo­
jančius ir besikeikiančius sužeistuosius, išdaužytas vi­
trinas. Tačiau vieta, kurioje ką tik stovėjo Lituano for-
das, jau buvo tuščia...
Bet, kaip Andrė ir įtarė, viskas tuo dar nesibaigė.
Prieš iššokdami iš mašinų, gangsteriai spėjo perduoti
pagalbos signalą radijo ryšiu. Jūs jau turėjote progos
įsitikinti vietinės mafijos operatyvumu. Šį kartą jie irgi
nesusivėlino. Po dešimties minučių „Virdžinijos" vieš­
bučio prieigose jau pasirodė keturi automobiliai. Litua-
nas visiems ginčytiniems klausimams spręsti sugaišo
devynias. Taigi gangsterių mašinas jis išvydo jau gali­
nio vaizdo veidrodėlyje.
Gangsterių pastiprinimas tučtuojau susigaudę, ką rei­
kia daryti, ir netrukus visos mašinos dūmė paskui melsvą­
jį automobilį. Apskritai fordas - ganėtinai galinga ir greita
mašina. Bet painiame didmiesčio gatvių labirinte viską
lemia ne greitis, o meistriškumas. Ką gi, gera proga išsi­
aiškinti, ar Andrė Mistralis, pravarde Lituanas, jo turi pa­
kankamai, kad paspruktų nuo jį persekiojančių nedraugų.
Fordas nutrūktgalvišku greičiu dūmė gatvėmis, šoki­
nėjo per raudoną šviesą, nardė prieš pat kitų autom obi­
lių nosis ir per pirmąsias dvi lėkimo minutes sėkmingai
pažeidė daugelį Virdžinijos valstijoje galiojančių taisy­
klių. Toks beprotiškas lėkimas padarė savo darbą. For-
 VIS MAJOR
| 97 |

das tvirtai laikėsi ketvertuko priekyje, o persekiotojai

buvo priversti įtemptai sekti mirguliuojančią melsvą
uodegą ir aklai kartoti jos manevrus. Žmonijos patir­
tis liudija, kad aklas paklusnumas gali nuvesti tik prie
katastrofų. Štai, fordas šastelėjo į dešinę, aplenkdamas
priešais sankryžą stovintį tralą, ir, ignoravęs raudo­
ną šviesoforo signalą, nukriokė pirmyn. Beje, vos per
keliolika sprindžių nuo kertančio sankryžą ševroleto.
Siaubo apimtas jo savininkas karštligiškai nuspaudė
stabdžius. Be reikalo - fordas jau buvo toli ir stabdymas
nebeturėjo prasmės.
O kaip tuo metu sekėsi Lituano persekiotojams?
Priekyje lėkęs dram blotas m erkurijus nesugebėjo pa­
kartoti melsvosios mašinos manevro ir, kiek tik turėjo
jėgos, smeigė į galinį tralo tiltą. JAV pram onė visada
garsėjo didelėmis mašinomis. Merkurijus svėrė apie
dvi tonas... Ėmė reikštis fatališkieji fizikos dėsniai.
Tralas šoko pirmyn, o ant jo platformos stovintis ma­
syvus buldozeris sulaužė tvirtinim o spynas ir nuslydo
žemyn, tiesiai ant m erkurijaus kapoto.
Antroji mašina kiek sėkmingiau lenkė tralą, bet...
Bet sankryžoje vis dar tebestovėjo užgesęs ševroletas...
Lituanas žvilgtelėjo į veidrodėlį. Gerokai atitolę dėl
incidento sankryžoje, tolumoje šmėkščiojo jau tik du
automobiliai. Bet vis dėlto šmėkščiojo...
- Tie amerikonai pakvaišę! - pyko Andrė. - Prancūzi­
joje gangsteriai bent jau poromis važinėja.
 VIS MAJOR
| 98 |

Paryžiečio įsiūtį didino ir tai, kad jis buvo įstrigęs

spūstyje. Tiesa, persekiotojai irgi įstrigo, bet užtat a t­
sidūrė arčiau.
- Pradedi nervintis, - švelniai kreipėsi pats į save
Andrė. - Raminkis. Raminkis. Tuoj mes jiems įkrėsime
mandagumo.
Fordo greitis visai sumažėjo ir viena persekiotojų
mašina atsidūrė užpakalyje jo. Bet taip buvo neilgai.
Lituanas staiga pasuko kairėn ir gangsteriai, net nesu­
simąstydami, mechaniškai padarė tą pat. Bet jie neat­
sižvelgė į tai, kad persekiojamasis padarė posūkį prieš
pat sunkvežimio nosį. Važiuojančio. Nieko nuostabaus,
kad sunkvežimis įvažiavo tiesiai į besivejančiųjų auto­
mobilį. Liko paskutinioji mašina. Kol kas Lituanui labai
sekėsi ir jis turėjo rimtą pagrindą prielaidai, kad jo lai­
mės žvaigždė kybo zenite. Todėl, kai priekyje iškilo už­
tvara su stendu „Namo statyba - VAŽIUOTI DRAUDŽIA­
MA", Andrė dūrė tiesiai į jos centrą. Užtvara subyrėjo į
šipulius, o paskui jau teko įtempti visas jėgas. Fordas vi­
kriai išsilenkė ekskavatoriaus, apvažiavo pamatų duo­
bę, brūkštelėjo per rietuvę statinių ir, priešais esančioje
statybos pusėje pram ušęs tvorą, išriedėjo į kreivą ga­
tvelę. Andrė nuspaudė pedalą. Mašina ėmė didinti grei­
tį. Uodegos nebebuvo. Paprasčiausiai ją užbombardavo
virstančios statinės ir kelionę ji baigė kalkių duobėje.
Andrė atsikvėpė ir pasuko priemiesčių link.
- Atrodo, mums šiandien sekasi, - nusibraukęs veidą
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ | 99 |

išmušusį prakaitą, suburbėjo paryžietis. - Tačiau visai

nenoriu to pakartoti. Reikia mėtyti pėdsakus.
Netrukus melsvasis automobilis jau dūmė tuščiu už­
miesčio keliuku. Andrė ėmė apie kažką mąstyti, bet kol
kas, matyt, nieko gero sugalvoti nespėjo, nes mašina tik
mygo pirmyn. Tačiau netrukus fordo variklio garsų fone
ėmė ryškėti kažkoks kitas, vis labiau stiprėjantis garsas.
Lituanas susiorientavo: netoliese burzgė sraigtasparnis.
Jis galėjo būti privatus, galėjo būti policijos, galėjo būti
ir tų, nuo kurių ką tik paspruko. Abu pastarieji atvejai
jam nepatiko. Tačiau pats paskutinis nepatiko šiek tiek
mažiau, o kodėl - netrukus jūs ir patys sužinosite.
Andrė pasuko į dešinę. Sraigtasparnis irgi pakeitė
kryptį. Andrė sustojo. Sraigtasparnis irgi pakibo vie­
toje. Vos tik fordas pajudėjo, vėl pirmyn ėmė stum tis ir
skraidanti mašina. Iš to, kaip aklai pastaroji kopijavo
visus melsvojo automobilio judesius, Lituanas suprato,
kad visa tai nieko gero nežada.
Fordas vėl sustojo. Andrė užvertė galvą. Ant sraig­
tasparnio fiuzeliažo mėlynavo nem atyta emblema. Ta­
čiau paryžiečiui nebuvo sunku prisiminti, kad šią em­
blemą jam nupasakojo Bulardas, kalbėdamas apie pre­
kybos bendrovę „Virdžinija Koust Kompany". Tai buvo
ne kas kita, kaip paties Šansono - žmogaus, laikomo
Virdžinijos mafijos galva, - vizitinė kortelė.
- Na, ką gi, - iškošė paryžietis, - viskas aišku. Kabo
kabikas, žiūri žiūrikas. Jei kabikas nekabėtų...
, VIS MAJOR
| 100 I -----------------------------------------------------------------------

Sulig šiais žodžiais Andrė išlipo ir atidarė bagažinę.

Po apklotu gulėjo keturšūvė nešiojamoji bazuka, už­
taisyta kažkuo panašiu į valdomąsias raketas „žemė -
oras". Andrė Lituanas staigiu judesiu užsimetė bazuką
ant peties ir nusitaikė į sraigtasparnį.
Sraigtasparnis kybojo vietoje. Puikus taikinys. Pary­
žietis stum telėjo nuleistuką.
- Fiūūū... - suriaumojo sviedinys. Ugninė juosta nu-tį-
so sraigtasparnio link ir brūkštelėjo per besisukantį ga­
linį sraigtą. Sraigtasparnis staiga kaip vilkelis ėmė suktis
apie savo ašį ir lėtai, bet užtikrintai sklęsti že-myn. Ne­
trukus jis jau išnyko už netoliese stūksančių kalvų. Kitas
šūvis buvo skirtas fordui. Paskui Andrė įmetė į liepsnas
nebereikalingą bazuką, užsimetė ant pečių savo krepšį
ir nėrė į pakelės krūmus. Maždaug po penkių minučių jį
pasivijo stipraus sprogimo aidas - tai driokstelėjo fordo
bakai ir neišnaudoti bazukos užtaisai.
- Alea jacta ėst7, - ištarė Andrė Mistralis, sparčiu
žingsniu tebeeidam as Ričmondo link.
Taigi žaidimas prasidėjo.

7 Burtų kauliukas mestas (lot.). Žodžiai, pasakyti Cezario, peržengus Rubikono upę.
 V SKYRIUS

KĄRAMUS KARAMĄUJA,
BETHtVAipO
Daugybė žm onių tik i Dievą, bet
nedaug tė ra tokių, ku ria is tik i Dievas.
M a r tis L a m is

Visiškai nenustebčiau, jeigu visa tai, kas prasidėjo prie

„Virdžinijos" viešbučio ir baigėsi raketa, paleista į Šan-
sono sraigtasparnį, būtų jums pasirodę panašu į keistą
ir neįtikėtiną fantasmagoriją, kur neaišku, kas prieš ką
kovoja, kas ką gaudo ir apskritai, kas čia ko nori. Visų
šių audringų įvykių padariniai buvo aiškūs. Tačiau ko­
kios gi priežastys? Juk niekas šiame pasaulyje nevyksta
be priežasties. Aišku, ne visada jos būna matomos. Bet
tai juk nieko nauja. Tūkstančius reiškinių mes matome
vien tik įvairiausiomis jų pasireiškimo formomis, retai
, , VIS MAJOR
| 102 | -----------------------------------------------------------------------

kada suvokdami tikrąją jų esmę ir tikrąsias priežastis.

Mokslininkai jau ištisus amžius knisa visatos paslapčių
lobyną, bandydami surasti viso to, kas vyksta aplinkui,
priežastis. Senas teorijas keičia naujos. Vienas garse­
nybes - kitos. Tačiau kai pavyksta suprasti kurio nors
reiškinio priežastį, tuom et ir pats reiškinys, iki tol vi­
liojęs mus savo paslaptingumu, staiga tam pa netgi, sa­
kyčiau, kažkoks banalus. Tad ir mes bandysime a tras­
ti tas priežastis ir jėgas, kurios paskatino keistuosius
įvykius Ričmonde, Virdžinijoje.
Maždaug už 50 mylių nuo Ričmondo, sunkiai priei­
namoje Pamankio upės pakrantėje, atsirėm ęs į didelį
akmenuotą kyšulį tarytum į pamatus, stūksojo grem ėz­
das, vietinių vadinamas pretenzingu Kęsti of Šansons
vardu. Esą - Šansonų pilimi. Pavadinimas ne visai ati­
tiko tikrovę. Joje šiuo metu gyveno vienas vienintelis
Rendolfas Šansonas. Gal anksčiau jų ten buvo ir dau­
giau, todėl vietiniai ir sugalvojo tokį pavadinimą. Kas
ten juos žino? Bet prieš tai šios vietos turėjo gerokai
malonesnį - Saulėtųjų Pievų - vardą. Tačiau naujasis
statinys visiškai sugadino peizažą, tad senojo pavadini­
mo niekas nebeprisiminė.
Pats statinys ne be reikalo buvo vadinamas pilimi.
Jis labai priminė tuos feodalizmo laikų gigantus, kurių
griuvėsiai dar ir šiandien teberiogso daugelyje Euro­
pos šalių. Šeši milžiniški apsaugos bokštai, sujungti
masyvių mūro sienų, buvo matyti per daugelį mylių
 VIS MAJOR
I 103 |

aplinkui ir nejučiomis sukeldavo mintį, kad per keletą

amžių mes galbūt nelabai ir nutolome nuo niūrių se­
novės laikų, kai sm urtas ir jėga buvo vienintelė tiesa
ir teisingumas. Viskas čia atkurta iki pačių menkiausių
autentiškų smulkmenų: ambrazūros, sargybos bokšte­
liai, šaudymo angos, siauri langai. Ir pagaliau pats pilies
šeimininkas Rendolfas Šansonas buvo sm urtu ir jėga
įteisinęs savo vajdžią valstijoje. Tik vieno nematyti -
vaikščiojančių sargybinių. Ir pakeliamasis tiltas visada
nuleistas, nes jo ir nėra. 0 kam visa tai? Šansonas sau­
gus savo rezidencijoje. Gerai žinomos bendrovės „Vir­
džinija Koust Kompany" prezidentas. Visų gerbiamas
„verslininkas". Žmogus, kuris draugavo su pačiu guber­
natoriumi, Ričmondo meru ir kitomis garbingomis ir
nelabai garbingomis valstijos garsenybėmis. Daugelis
jų net neįtarė, kiti nenorėjo įtarti, tačiau nedidelė dalis
tikrai žinojo, kad jis yra visą valstiją savo nem atom uo­
se, bet tvirtuose gniaužtuose laikančios organizacijos,
Virdžinijos mafijos, galva.
Ne, Šansonas - šitas tikras Lakio Lučiano, Alo Kapo­
nės, Majerio Lanskio ir kitų į juos panašių pasekėjas -
nieko nebijojo. Juk buvo ne viduramžiai, kad reikėtų
saugotis kaimynų užpuolimo. Ir ne Amerikos užkaria­
vimo laikai, kai iš miško bet kada galėjo pasirodyti gin­
kluotų delavarų ar huronų8 būriai. Ne. Pilis viso labo
buvo tik simbolis, o ne apsaugos priemonė. Ji buvo šio
žmogaus galybės simbolis. Kai kas dar jį vadino Starfai-
Delavarai, huronai - indėnų gentys.
 VIS MAJOR
| 104 |

teriu. Tik galai žino, kodėl jį taip praminė. Taip vadino

vieną iš amerikietiškų reaktyvinių naikintuvų, beveik
50 metų naudotą įvairių šalių kariuomenėse. Bet ar jo
pavadinimas turėjo įtakos Šansono pravardės atsiradi­
mui, to pasakyti negaliu. Bet jei tai buvo pakankamai
agresyvus ir pavojingas ginklas, tada tokia prielaida
man atrodo visai įtikima.
Aplink Šansonų pilį plytėjo tik miškų masyvai. Jo­
kių ganyklų nei plantacijų. Šansono verslas buvo ne
m ėsa ar žemės ūkio kultūros. Jo nedom ino panaši
smulkmė. Ir jo laivais buvo gabenam os anaiptol ne
vien pram oninės paskirties prekės. Narkotikai, pros-
titės, meno vertybės, įvairios uždraustos ir nelega­
lios prekės. Tai, kas davė milžinišką, tegul ir n e te i­
sėtą, pelną. Kartu su papirkinėjim ais, išdavystėm is,
žmonių krauju ir gyvybe. Sentim entai Starfaiterio
seniai nebekamavo. Lipdamas aukštyn pražūtingo­
mis kopėčiomis, jis atsikratė daugum os žmogiškumo
atributų, lyg plėšrus žvėris, kuris žudo, kol pats galo
negauna nuo medžiotojo kulkos. Bet dabar ir jis re t­
sykiais pavargdavo nuo tokio gyvenimo. Bent fiziš­
kai. Tačiau ne dėl savo gyvenimo būdo, o todėl, kad
jau buvo persiritęs per šešiasdešim tuosius gyvenimo
m etus, o gal net artėjo ir prie septyniasdešim tųjų.
Sunku buvo pasakyti. Patyrusių gydytojų prižiū ri­
mas, jis atrodė dar ganėtinai tvirtas ir stiprus. Tačiau
gal jį ėmė slėgti prakeiksm as tų žmonių, kuriuos jis
 VIS MAJOR
|10S|

buvo nuskriaudęs? Gal jis vis labiau jautė artėjančios

m irties ir bausm ės baimę? Juk, anot kai kurių, gyve­
nimu šioje žemėje viskas anaiptol nesibaigia. Ir šios
žemės teism ai yra tik juokas, palyginti su tuo, kuris
mūsų laukia Tenai...
Tačiau šiuo m etu Rendolfas Šansonas ram us ir a t­
sipalaidavęs sėdėjo savo kabinete, vienam e iš dailių
pastatų, kurie slėpėsi už aukštų pilies sienų. Jį supo
tu rta s ir prabanga. Neįkainojamos vertės senoviniai
baldai aplinkui, brangūs gobelenai ant sienų, m eis­
trų paveikslų originalai paauksuotuose rėmuose... 0
tiesiai priešais jį, sienoje, blizga ekranai. Jie atrodo
tru p u tį keistai šioje viduram žių rimtim i dvelkian­
čioje menėje. Bet visų pirm a - praktiškum as. Iš šio
kabineto tiesioginiu televizijos ryšiu per keliolika
minučių buvo galima susisiekti su beveik bet kuria
gangsterių grupuote, bet kuriuo jos leitenantu, bet
kuria reikalinga vieta. Vienas mygtuko paspaudim as,
ir Starfaiterio įsakymus puldavo vykdyti šim tai pa­
klusnių mafijos kareivių. Tiek m odernios elektroni­
kos, kiek jos buvo prikim šta šioje pilyje, tais laikais
galėjai aptikti nebent pačiose geriausiose mokslinių
tyrim ų įstaigose, prezidento rūm uose ar kosminio
valdymo centruose.
Šansono pilies aukšte, kuriam e yra šis kabinetas,
visada viešpatauja absoliuti tyla. Nė vieno pašalinio,
tik keletas susikaupusių vyrų akmeniniais veidais, ap-
 VIS MAJOR
I 106 |

tarnaujančių senį. Oras - visiškai sterilus. Specialūs

filtrai nepraleidžia iš lauko nė dulkelės, spinduliniai
barjerai sunaikina visas bakterijas. Patekti čia žm o­
gui - taip pat nė kiek ne lengviau. Retas kas yra buvęs
senojo Rendolfo kabinete ir matęs, kiek gėrybių čia
prikrauta.
Visame aukšte išdėstyti prietaisai, kurie neleidžia
nei išgirsti, nei pamatyti to, kas čia vyksta, jokiam žmo­
gui, esančiam už kabineto ribų. Nedaug buvo tokių, ku­
riais Šansonas pasitikėjo. Dar mažiau tokių, kuriuos jis
mėgo. Žmogų jis vertino tik atsižvelgdamas į tai, kiek
aukso reikėjo jam papirkti. Ir labai nemėgo tų, kurie
nepasiduodavo jo „auksiniams kerams". Ar, tiksliau, ka­
dangi veiksmo vieta - Amerika, „žaliesiems kerams".
Kadaise m isteris Šansonas užsiėmė visiškai įprastų
dalykų prekyba: žemės, mineralų, naftos... Ir buvo visai
paprastas ir netgi doras žmogaus. Tačiau vieną kartą
patyręs, kad pirkti ir parduoti žmones - gerokai pel­
ningiau, jis pakeitė verslo rūšį. Praėjusius laikus dabar
jis prisiminė su šypsena ir beveik niekada neprisim in­
davo to, ką pats seniai buvo pardavęs: sąžinės, garbės,
gailestingumo... Pinigai - štai ko jis troško gyvenime.
Tai buvo jo aistra. Jį deginanti ugnis. Ir dar valdžia, ku­
rią atnešdavo pinigai. Jos troško visą laiką. Tai buvo tas
gyvenimo rūmo aukštas, į kurį jis žūtbūt norėjo patek­
ti. 0 negalėdamas užlipti paradiniais laiptais, jis kopė
užpakaliniais. Ir kopė sparčiai.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 107 |

Toks jau buvo šis žmogus - Rendolfas Šansonas. Pra­

žilęs, bet dar labai tvirtas. Tiek kūnu, tiek protu. Jo vei­
de dar žymūs buvusio grožio pėdsakai. Ir dabar dar jis
atrodytų gražus. Tačiau plėšrus gyvenimo būdas nepa­
taisomai jį subjaurojo.
Priešais senį ant stalo - šachmatų lenta su nebaigta
žaisti partija. Po valdžios ir pinigų troškimo - šachmatai
buvo jo trečioji ąistra. Juose jis matė savo gyvenimo at­
spindį. Net pačiomis sunkiausiomis gyvenimo valando­
mis senis nepraleisdavo progos atsisėsti prie languotos
lentos. Ir visada vertindavo gerą partnerį. O mažus ke­
lioninius šachmatus pasiimdavo net į pačias tolimiausias
keliones. Net Antrojo pasaulinio karo metu, kai aplink
sproginėjo bombos, tratėjo šūviai, dejavo žmonės ir kva­
tojo mirtis, jis nepamiršo šio žaidimo. Visas Rendolfo
Šansono gyvenimas buvo lyg šachmatų partija. Ir elgėsi
jis tame gyvenime kaip šachmatų lentoje: ramiai, tvirtai,
užtikrintai, šalindamas priešininkų figūras, kurios jam
trukdė, ir aukodamas nereikalingas savas, visiškai kon­
troliuodamas lentą ir retai kada prarasdamas iniciatyvą.
Beje, retai kada pralošdamas. Tiesa, būdavo, kad ir jam
nepasisekdavo, bet tai buvo retos, neesminės nesėkmės.
Savo gyvenimo šachm atų lentoje Šansonas buvo val­
dovė - tikra, realią jėgą turinti figūra. Figūra, nuo ku­
rios priklauso visų kitų figūrų ėjimai ir likimas. Sena­
sis Rendolfas mėgo valdžią - tas tiesa. Dar daugiau - jis
negalėjo be jos. Bet kartu jis ir nenorėjo tos iliuzinės
 , VIS MAJOR
108 | ---------------------------------------------------------------- *-----

regimosios valdžios, kurią turi žmonės, įkopę į viršū­

nę, bet dažniausiai jau praradę jėgą. Ne, jis norėjo būti
galingas. Būti tas, kuris nematomas ir nežinomas dau­
geliui, bet kurio klauso šimtai tų, kurie turi regimąją
valdžią. Jis niekada nesvajojo nei apie senatoriaus, nei
apie gubernatoriaus postą. Žmonių gyvenimo teatre jis
troško būti lėlininku, kuris iš už kulisų šimtais neregi­
mų siūlų priverčia judėti jam reikalingas lėles.
Žinoma, tai nieko nauja. Istorijos tėkmėje retai nu­
tikdavo taip, kad regimoji valdžia buvo taip pat ir tikro­
ji valdžia. Beveik visada kažkas stovėdavo už kulisų ir
tampydavo virveles. Tačiau tai gali suvokti retas m ir­
tingasis. Jam tem atyti regimoji valdžia, ir dažnas pilkas
žmogelis aklai tiki, kad ji ir yra ta vienintelė tikroji. Ta­
čiau jei minioje atsiranda koks įžvalgesnis žmogus ir
ne tik išvysta, bet dar ir bando pasakyti kitiems, kaip
yra iš tikrųjų, - tokiam galas. Šie drąsuoliai bem at pel­
no pasaulio galingųjų nemalonę ir dažniausiai tam pa
pavojingomis figūromis, kurias tuoj pat nukerta „ren-
dolfų šansonų“ rankos.
Toks tikrasis valdovas buvo ir senasis Starfaiteris.
Tačiau artėjo minutė, kada ir jis - viena galingiausių fi­
gūrų Virdžinijoje - turės pasitraukti iš gyvenimo šach­
matų lentos. Ir ne dėl žmonių kaltės, nes, mūsų laimei,
yra dar galingesnių jėgų net už pačius galingiausiuo-
sius. Gaila, kai m iršta geri žmones. Bet neužmirškime,
jei būtų kitaip, tada ir niekšai gyventų amžinai.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 10 9 |

o
Mano tėvai atvyko į Prancūziją po Antrojo pasaulinio
karo kartu su daugeliu kitų lietuvių pabėgėlių. Jie sa­
vanoriškai pasirinko trem tinių kelią, nenorėdami ta p ti
Sibiro tremtiniais. Priežastys, privertusios tėvus bėgti,
man nežinomos. A r jie bėgo nuo valdžios persekiojimų,
a r turėjo kokių nors asmeninių sumetimų - man pa­
slaptis ik i šiol. Aš buvau pernelyg mažas, kai jie išėjo iš
mano gyvenimo. Pernelyg mažas, kad man ta i rūpėtų,
kad bandyčiau tai išsiaiškinti. Pagaliau pernelyg mažas,
kad suprasčiau, je i kas ir būtų paaiškinęs...

Senasis Šansonas sėdėjo už stalo savo kabinete ir

sprendė šachm atų etiudus. Spręsti nesisekė. Nieko
nuostabaus: iš jo veido buvo aiškiai matyti, kad galva
užimta visai ne tuo. Pagaliau jam nusibodo šis berei­
kalingas vargas, šachm atų lenta buvo nustum ta į šalį,
o pats Šansonas ėmė nervingai vaikščioti po kabinetą,
į akis jam krito iliustruotas žurnalas, gulintis čia pat,
ant auksu inkrustuoto nedidelio staliuko. Starfaiteris
pakėlė spaudinį ir pažvelgė į jį iš arčiau. Atverstame
žurnalo atvarte puikavosi nuotrauka. Tai buvo atsitik­
tinai kažkokiose kapinėse padaryta nuotrauka, kurio­
je buvo matyti ir dailios merginos veidas. Štai dėl šios
nuotraukos tas žurnalas ir atsidūrė Šansono kabinete.
Paprastai senis ne itin domėjosi spauda - su iliustraci­
. . VIS MAJOR
| 110 | . -----------------------------------------------------------------------

jomis ji buvo ar be. Tačiau ši nuotrauka buvo ypatinga.

Atsitiktinai čia patekusi mergina buvo vardu Virgini­
ja Listnėj, Henrio Listnėjaus, kurio jis seniai, tačiau
bergždžiai ieškojo, dukra! Listnėjus buvo ilgametis
slaptųjų tarnybų veteranas ir, Šansono įkalbėtas, ka­
daise ėmė jam dirbti. Netgi tapo jo dešiniąja ranka. Ta­
čiau Šansonas nežinojo, kad Listnėjus, sužinojęs, kuo
iš tikrųjų užsiima „Virdžinija Koust", juo pasibaisėjo.
Tik, bijodamas dėl savo gyvybės, toliau dirbo jam lyg
niekur nieko. Listnėjus nebuvo labai stiprios dvasios
žmogus. Jis gana lengvai pasiduodavo kitų įtakai, todėl
jį kontroliuoti nebuvo sunku. Tačiau maždaug prieš de­
šimt metų Listnėjus staiga dingo. Mat paaugo jo dukra,
kurią jis nepaprastai mylėjo. Suvokusi, kuo užsiima jos
tėvas, pareikalavo, kad jis paliktų Šansoną. Sena žval­
gybos lapė - Henris Listnėjus - sugebėjo taip organi­
zuoti savo ir artim ųjų pabėgimą, kad niekam nepavyko
aptikti nė menkiausių jų pėdsakų. Šansonas įtarinėjo,
kad jo gal net nėra Virdžinijoje. Gal netgi visoje Ame­
rikoje. Listnėjus pažeidė nelaužomą gangsterių įstaty­
mą - „iš mafijos neišeinama". Tad Šansonas jam jautė
didžiulę neapykantą. Taip pat ir baimę, nes Listnėjus
žinojo apie Šansoną tiek, kad tai grėsė visai jo im pe­
rijai. Tai, kad Listnėjus buvo pernelyg neryžtingas ko
nors imtis, senį menkai guodė. Visada netikėtai galėjo
atsirasti kas nors ryžtingesnis, koks nors pėstininkas,
pasiekęs paskutiniąją šachm atų lentos eilutę, kuris ga-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 111 |

Įėjo pasinaudoti Listnėjaus žiniomis ir sunaikinti m a­

fijos galvą. Todėl pastaruosius dešim t metų pražuvusią
Šansono sielą nuolatos graužė kirminas.
Tačiau štai - netikėta sėkmė - kažkam pavyko at­
pažinti Virginiją Listnėj žurnalo nuotraukoje. Tai ne­
buvo labai sunku, nes ji visa kuo tebeprim inė tą de­
šim tmetę mergaitę, tik buvo subrendusi ir išgražėjusi.
Be to, daugelis pažinojo jos motiną, į kurią Virginija
buvo labai panaši. Šansonas širdyje džiūgavo. Jis net
prietaringai pagalvojo, kad jam padeda aukštesniosios
jėgos. Jo žmonės netrukus išsiaiškino, kur buvo pada­
ryta nuotrauka, ir sužinojo, kad ji ten kartkartėm is ap­
silanko. Buvo aiški ir priežastis - Šansono parankiniai
išsiaiškino, kad kapinėse palaidota merginos motina.
Jie ėmė stebėti tą vietą. Ir štai pagaliau atėjo žinia, kad
mergina buvo pastebėta. Tačiau šiuo metu atrodė, kad
ši žinia visiškai nedžiugina Starfaiterio, nes jis piktai
sviedė žurnalą atgal ant staliuko ir vėl ėmė žirglioti po
kabinetą, piktai burbėdam as:
- Nieko nesuprantu, Ailvairas jau prieš penkias va­
landas pranešė, kad mergina važiuoja kapinių link, o
ligi šiol - jokių žinių. Juk aš liepiau jam pranešti kie­
kvieną smulkmeną.
Vis tebeburbėdam as, senis atidarė prie sienos sto­
vintį barą, susirado jame tribriaunį butelį škotiško vis­
kio, įsikliukino geroką jo porciją taurėn ir nusliūkino
atgal prie savo šachm atų etiudų. Viskis padėjo Šanso-
, , VIS MAJOR
| 112 | ----------------------------------------------------------------—

nui atgauti pusiausvyrą. Etiudai ėmė pasiduoti. Tačiau

vos spėjo senis įpusėti antrąjį etiudą, atgijo ant stalo
stovintis selektorius.
- Klausau, - suniurnėjo Šansonas, nuspausdam as
ryšio klavišą.
- Atvyko Ailvairas, bose. Jis gali užeiti?
- Taip, - atsakė senis, tačiau jo balse kažkodėl pasi­
girdo nerimas.
Po m inutėlės kabineto durys atsivėrė ir ant slenks­
čio pasirodė žmogysta, kurioje, šiek tiek geriau įsižiū­
rėjus, buvo galima atpažinti akiniuotąjį juodojo kadi-
lako keleivį, Ričmondo kelyje persekiojusį Virginiją
Listnėj. Per dešinį vyro skruostą driekėsi antiseptinio
pleistro juosta, paakyje užsibaigianti įspūdingo dydžio
mėlynai oranžine mėlyne, apatinė lūpa buvo išsipūtusi
kaip dešra, kaktoje raudonavo nudegimų žymės, deši­
nė ranka bejėgiškai kabojo parišta juodu raiščiu - žo­
džiu, vyrukas priminė žmogų, per stebuklą išvengusį
mirties. Šansonas žvelgė į šią pasigailėjimo vertą figū­
rą ir kažkodėl jo nerim as dar labiau sustiprėjo.
- Klausti, kaip sekėsi, matau, neverta... - nužvelgęs
varganą atėjusiojo išvaizdą, nutęsė senis. - Ar bent jau
mergina mūsų rankose?
- Ne, - vienu žodelyčiu atsakė žmogus, balso selek­
toriuje pavadintas Ailvairu, ir sudribo į kėdę priešais
senį.
- Paleidot?!
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 113 |

- Blogiau, bose, - užuot atsakęs prašvokštė vyras,

po kiekvieno skiemens susiraukdam as iš skausmo.
- Emili, kas tau? Kalbėti pajėgi?
- Taip, - atsakė Ailvairas, nusprendęs kur galima pa­
sitenkinti vienskiemeniais žodžiais.
- Tada pasakok. Ar nustatėte, iš kur atvyksta m er­
gina?
- Ne. Kažkas ją išgąsdino. Ji spruko. Nežinau, kas jai
nepatiko? Mano žmonių nebuvo. Tik kameros. O čia dar,
velniai griebtų, sraigtasparnis užstrigo! Turėjau pats
griebti vieną mašiną ir lėkti paskui ją. O plentas - tu š­
tutėlis. Ji iškart suprato, kad ją seka. Ir ėmė bėgti.
- Pabėgo nuo jūsų su tuo savo kraisleriu...
- Aš taip nesakau. Būčiau prikabinęs prie jos maši­
nos radijo švyturį ir dar sulaikęs tiek, kad tie mulkiai
pakiltų sraigtasparniu. Tačiau staiga iš priekio pasi­
painiojo automobilis, ir mes patekome į avariją. Tačiau
dar ir tada būtum e susitvarkę, nors mano vairuotojas
šiek tiek ir pametė galvą. Tačiau iš to pasipainiojusio
automobilio išlipo asmuo, kurį mažiausiai tikėjausi pa­
matyti. Ir viską sugadino, bose, - niūriai užbaigė Ail­
vairas.
- Koks dar asmuo?! Kas drįso man sukliudyti?! - su­
irzęs riktelėjo Šansonas.
Pašnekovas pažvelgė į jį iš padilbų ir burbtelėjo nie­
ko gero nežadančiu balsu:
- Andrė Mistralis, pats, asmeniškai...
 VIS MAJOR
| 114 | . -
---------------------------------------------------------------- ------

Minutėlę atrodė, kad seniui pritrūko oro. Jis susi­

gūžė stalo gale, godžiais gurkšniais gaudydamas orą,
veidas išbalo, rankos ėmė virpėti. Šansonas staiga tapo
panašus į žvėrį, pakliuvusį'į spąstus ir pajutusį besiar­
tinantį medžiotoją. Labai jau neįprasta jam išvaizda...
Tačiau jis greitai atsigavo ir po m inutėlės į Ailvairą pa­
žvelgė visai kitokios akys. Akys žmogaus, pasiryžusio
grumtis iki galo. Akys žvėries, kuris verčiau nusigrauš
koją ir pabėgs iš spąstų, bet nesiduos užmušamas.
- Tu įsitikinęs? - paklausė jis Ailvairo.
- Na, arba labai į jį panašus žmogus.
- Manai, neatsitiktinai?
- Naaa... nežinau. 0 ką jam čia daugiau veikti?
- Girdėjau, čia jis turi pažįstamų...
- Tai tik gandai. Bet gali būti ir teisybė. Na, gerai,
galėjo pasipainioti ir atsitiktinai. Tik man tai mažai įti­
kinama. Bet jeigu jis mane atpažino, bet kuriuo atveju
tai jau nesvarbu.
- Tu jam pasirodei?!
- Nerūstaukit, bose, - ėmė teisintis praplikėlis, -
aš stipriai susitrenkiau galvą ir nelabai orientavausi.
Išlipau iš mašinos ir tada jau buvo per vėlu. Viliuosi,
kad jis neįsidėmėjo mano veido. Viskas vyko pernelyg
greitai. Jis prišoko man iš nugaros, nuginklavo ir liepė
nešdintis. Ir padėjo merginai pasprukti.
- Mėšlas! Tai jis ir ją matė?
- 0 kaipgi!
 VIS MAJOR
| ns |

- Prakeikimas! Jei jis susiuostys su mergiotės tėvu,

mums gresia laaabai dideli nemalonumai...
- Nemanau, kad ji imtų dalintis paslaptimis su pir­
mu sutiktuoju.
- Ir aš nemanau. Tėvas turėtų būti ją atitinkam ai iš­
dresiravęs.
- Garantuotai, - pridėjo Ailvairas. - Bet po viso to,
ką jis padarė, gelbėdamas ją nuo mūsų... Penkias mūsų
mašinas jis sumalė į miltus lyg žaisdamas! Jai gali kilti
tam tikrų minčių. Listnėjus - skystablauzdis. Ir turbūt
ji tai supranta. Bet jei jų reikalais užsiimtų toks, kaip
Mistralis - viskas gali būti kitaip.
- Aš įsitikinęs, kad Mistralis per daug atsargus ir ne­
atskleis jai, kas jis per vienas.
- Aš neužm irštu šito jo bruožo, bose. Nebent jis pats
panorėtų tai padaryti.
- Taip, - nutęsė Šansonas. - Mistralis gali pridėti du
prie dviejų ir padaryti tam tikras išvadas. Jis gali nu­
spręsti, kad mergina, kurią persekioja mafijos žmonės,
gali būti labai jam vertinga.
- Tad, jei aš gerai supratau, mums reikia ruoštis pa­
čiam blogiausiam...
- Na, jei jau Mistralis čia, tai mums bet kuriuo at­
veju reikia tam ruoštis. Jis atsivilko čia kažką šniukšti-
nėdam as ir nenusiramins, kol neišsišniukštinės visko,
ko jam reikia.
- Bet ko gi jam reikia, po velniais?!
 VIS MAJOR
I 116 I ----------------------------------------------------------------—

- Juk jis sudorojo beveik visą Voturo grupę. Ir tai,

kad jis čia, gali būti su tuo susiję.
- Nieko apie tai nežinau, bet kad mums visa tai ge­
ruoju nesibaigs, aš beveik įsitikinęs. Nebent laimė būtų
jūsų pusėje, bose. Aš savąja po Prancūzijos įvykių ne­
betikiu.
- Ar ne per anksti nusivili, Emili?
- Jūs nepažįstate Mistralio...
- Taip, nepažįstu. Bet gal tai tik į naudą. Nes matau,
kad tau jo pavardė šiek tiek paralyžiuoja smegenis.
- Ne tik, - niūriai burbtelėjo Ailvairas, - šiandien
dar ir rankos vos neparalyžiavo...
Tačiau Šansonas jau nebesiklausė savo vyriausiojo
„kapo" burblenimo. Dabar jis galvojo. Žvelgė į susiklos­
čiusią situaciją kaip į šachm atų etiudą. Taip, gyvenimo
šachm atų lentoje padėtis jam buvo nepalanki. Tačiau
jis žinojo, kad vienu geru ėjimu galima viską pakeisti.
Ir jis ėmė ruoštis tokiam ėjimui.
- Na, ką gi, - šaltai svarstė jis, - aišku, kad su m er­
gina jūs susimovėte. Bet dabar mums svarbiausia Mis­
tralis. Akivaizdu, kad jis traukia Ričmondo link. Ką tu
dar gali man pasakyti apie ryto įvykius?
- Kad daugiau nelabai yra ką.
- Policija apie juos žino?
- Sunku nežinoti, kai dešim t mylių kelio nuklota su­
daužytomis mašinomis.
- Aha, vadinasi, reikia imtis priemonių, kad visa tai
 VIS MAJOR
| 11 7 |

neiškiltų viešumon. Be policijos šefo, gerbiamo m iste­

rio Lyčo, paslaugų mes tikrai neišsiversim e. Ir apskri­
tai susidaro įspūdis, kad jo laukia nemenkas darbas.
- Bose, o jūs ką nors sužinojote apie merginos krais-
lerį?
- Tik tai, ko ir tikėjausi: mašina užregistruota kažkur
valstijos rytuose neegzistuojančio asmens pavarde.
- Aišku... To ir reikėjo tikėtis.
- Beje, o Mistralio mašinos duomenys?
- Manyčiau, dabar jis be mašinos. Atvažiavo žydru
m ersedesu, bet jis supleškėjo Ričmondo kelyje. Ir ne
be pasekmių vargšui mano kūnui...
- Labai gerai, tai jau šis tas.
- Hm, nematau nieko gero.
- Aš turiu omenyje ne tavo kūną, o Mistralį. Kaip tau
atrodo, ar įmanoma mūsų valstijoje apsieiti be auto­
mobilio?
- Ne. Ir juo labiau - Mistraliui.
- Taigi! Vadinasi, turės ją nusipirkti. Ir nemaža tiki­
mybė, kad tai jis padarys Ričmonde. Jis ką tik atvyko,
ir nemanau, kad darys tai per tarpininkus ar dar kaip
nors. Veikiausiai jis dar nemano, kad jam vertėtų būti
itin atsargiam . Todėl reikia naudotis proga. Gauk kele­
tą jo nuotraukų ir pasiųsk ką nors į Ričmondą. Reikia
apeiti autom obilių pardavėjus, nuom otojus ir išsiaiš­
kinti, ar niekas iš jų nematė žmogaus, panašaus į jį.
Ričmonde dabar Meineris. Galima patikėti jam šią už­
 VIS MAJOR
I 118 I

duotį. Tegul paveda visiems, kam tik gali.

- Velniop Meinerį! Važiuoju pats. Su Mistraliu turiu
ypatingų sąskaitų.
- Puiku, neturiu nieko prieš. Kartu perduosi jo nuo­
trauką ir merginos kraislerio duomenis gerbiamam
policijos viršininkui. Tegul pajudina savo riebų užpa­
kalį. Juk turėjo kas nors juos matyti!
- Aišku. Kas dar?
- Kol kas nieko. Rytoj vakare aš subursiu grupių va­
dovus.
- Man atvykti?
- Jei nebūsi užsiėmęs. Dabar eik. Ir perduok, kad
pristatytų man viską, ką turim e apie Mistralį.
 VI SKYRIUS

iX spekjorius
BUIA^DAS
Kuo lab iau aš pažįstu žmones,
tuo artim es n i m an darosi gyvūnai...
Ezopas

Raudonas saulės obuolys vis labiau ritosi horizonto

link, pranašaudam as dienos rudenį - vakarą. Sutemos,
kaip ir įprasta subtropikuose, artinosi greitai, užlieda­
mos iš pradžių Ričmondo gatvių grindinį, o paskui kil­
damos vis aukščiau - iki pat viršutinių aukštų. Pasku­
tiniai tolumoje skęstančios saulės spinduliai įsiskverbė
pro atvirą langą ir lyg atsisveikindami palytėjo miegan­
čio kambaryje žmogaus veidą. Bet jie turbūt atpažino,
kad tai - Herbertas Beilonas, kurį miegantį gali paža­
 VIS MAJOR
120

dinti nebent artilerijos kanonada, ir, supratę, kad jų

švelnumas nebus įvertintas, greitai nuslinko šalin, nu­
čiuožė gruoblėtu sienų paviršiumi, lubomis ir pradingo
ten pat, iš kur buvo atkeliavę. Priemiesčiuose jau seniai
buvo tylu ir tik retkarčiais nušiugždėdavo lengvasis
automobilis ar nukaukšėdavo praeivis, nesudrum sda-
mas nei tylos, nei vyro miego. Juo labiau keista buvo
tai, kad staiga jis atsimerkė ir ėmė dairytis aplinkui. Tik
po gerokos minutėlės jis pagaliau atsipeikėjo ir surado
savo pabudimo kaltininką: prie durų net užsikirsdamas
žviegė skambutis. Bambėdamas kažką apie „kvailus
įpročius valkiotis naktimis" ir „kvailus konstruktorius,
išradusius tuos velnio zvambalus", jis nupėdino į prieš­
kambarį. Atidaręs duris, išvydo aukštą tvirtą vyruką,
kurio galva savo rudais gaurais galėjo konkuruoti su
bet kurio Afrikos orangutango ševeliūra. Pasirausęs a t­
mintyje ir neradęs tarp savo pažįstamų nieko panašaus
į šitą gauruotį, Beilonas neteko kantrybės:
- Klausykite, misteri, - iškošė jis, - iš kur tas kvailas
sugebėjimas pataikyti ten, kur jūs visiškai nereikalin­
gas?!
Rudaplaukis, skeptiškai krenkštelėjęs „argi" ir nesi-
leisdamas į ilgesnes kalbas, prieštaravim ų nem ėgstan­
čiu judesiu atstūm ė Beiloną į šalį ir nudrožė tiesiai į
vonios kambarį. Erelio Sparnų fermos savininkas dėl
tokio įžūlumo minutėlę pasijuto priblokštas. Situacijos
komiškumas, matyt, atėmė iš Beilono gebėjimą m ąsty­
 VIS MA|OR
----------------------------------------------------------------------- | 121 |

ti, nes, užuot ėmęsis kokių nors veiksmų, jis prapliu­

po drabstytis rinktiniais žodeliais. Nepažįstamasis,
ko gero, nustebo, išgirdęs, kad jis panašus į spragintą
tarakoną, tarp uolų sutraiškytą medūzą, sunkvežimio
pervažiuotą kepeninę dešrą ir daugelį kitų įdomių da­
lykų. Vietoj atsakymo iš vonios pasigirdo ram inantis
vandens šniokštimas, kuris Beilono vis dėlto nenura­
mino. Tiesa, jis šiek tiek nuleido garą, bet, tiek įsibėgė­
jęs, visiškai sustoti jau nebegalėjo. Be to, ir nenorėjo.
- Misteri, - tęsė jis toliau, - jei jūs atėjote atsigerti,
tai prašom - aš galiu jus taip pagirdyti, kad paskui jūs
trejus metus gyvensit Sacharoj ir gert nenorėsit! Taigi...
O be to...
Ir Beilonas puolė vardinti įvairiausius būdus, kaip nu­
malšinti nepažįstamojo troškulį. Pradėdamas vulgariu pa­
siūlymu įkišti galvą į unitazą ir pereidamas prie vis išra­
dingesnių. Staiga prausyklos durys atsivėrė ir ant slenks­
čio išdygo besitrinantis rankšluosčiu veidą Lituanas. Už jo
nugaros, ant grindų, mėtėsi rudų plaukų kupeta. Herberto
burna, kaip buvo plačiai praverta, taip ir liko.
- Tęsk, tęsk, - burbtelėjo Andrė. - Tavęs įdomu klau­
sytis. O jei ne, tai uždaryk stalčių. Kiek gali čia žiopčioti?
- Aaatsiprašau, - pradėjo atsitokėti Beilonas, - bet aš
ne žiopčioju, o žiopsau. O jau šito niekas neuždraus. Juo
labiau kai gauni paspoksoti į tokią įžūlią fizionomiją kaip
tavoji. Kur tu tiek užtrukai? Žadėjai čia atvaryti tiesiai iš
viešbučio.
, , VIS MAJOR
| 122 | -----------------------------------------------------------------------

- Tai ir atvariau. Tik teko padaryti nedidelį lanks­

tą, - trum pai atsakė paryžietis ir nuėjo virtuvėn, kur,
apsiginklavęs peiliu, įlindo į šaldytuvą.
- Nedidelį... Penkių valandų lankstas tau yra nedi­
delis?
Andrė, pagaliau išniręs iš šaldytuvo su nemažu ka­
lakutienos kumpio gabalu rankoj ir nemenku jo kąsniu
burnoj, tik kažką neaiškaus sumurmėjo. Tačiau ir tai
tikriausiai nebuvo atsakymas Beilonui, o veikiau ko­
m entarai valgio atžvilgiu. Gal kas nors panašaus į „ach,
kaip skanu" ar „uch, kaip gardu ėsti!"
Nepatenkintas tokio pobūdžio atsakymu, Erelio
Sparnų fermos savininkas nutaisė verksmingą veidą ir
užgiedojo:
- Tai šitaip jis bendrauja su savo senu draugu, kuris
visą pusdienį vaikščiojo iš kampo į kampą, nerasdam as
sau vietos. Nerimavo, jaudinosi, akių nesumerkė.
- Traiškanas išsivalyk, - mestelėjo Lituanas, eida­
mas pro šalį kambaryje stovinčios sofos link.
- Na, ir kas? Na, ir kas? - atšovė Beilonas, pūsdama-
sis it gaidys. - 0 ką, jau ir nusnūsti negalima? Šitokia
nervinė įtampa, stresas, psichozė. Organizmas gali ir
neišlaikyti.
- Aš nieko ir nesakau. Tik būtų gerai, kad dabar kiek
patylėtum ir leistum nusnūsti man.
- Žinoma, žinoma. Bet nejaugi tu būsi toks žiaurus
savo draugui ir nepapasakosi, kaip tau sekėsi? Juk aš
 VIS MAJOR
| 123 |

dar nespėjau ir per kvartalą nutolti nuo viešbučio, o

ten jau ėmė griaudėti lyg Nevados poligonuose.
- Herbertai, pasitaikius progai, viską tau detaliai pa­
pasakosiu. Dabar man reikia šiek tiek poilsio ir laiko
pamąstyti. Ne dėl to, kad būčiau pavargęs, bet todėl,
kad nežinia, kada vėl bus tokia galimybė.
- Okei, atsikabinu. Tik bent jau pasakyk, ar susitiki­
mas su Bulardu buvo naudingas?
- Taip. Netgi labai.
- Na, matai! Aš juk ir sakiau, kad taip bus. Beje, ar jis
atpažino tą žmogų?
- Kokį žmogų? Aaa... nuotraukoje. Taip. Jo pavardė
Ailvairas. Emilis Ailvairas. Taip pat ir Džordžas Viljam­
sas, Anatolijus Ferentis ir panašiai. Taip pat jis yra ir
tas pats artim iausias Juodojo Voturo patikėtinis, pa­
sprukęs nuo arešto Prancūzijoje.
- Ooo... - nutęsė Beilonas. - Štai dabar tu įsitikinai,
kaip gerai kartais aplankyti senus draugus.
- Tikrai.
- Ar tai reiškia, kad ir Voturas kažkur netoliese?
- Gal taip. O gal ir ne. „Virdžinija Koust Kompany“,
su kuria susijęs Ailvairas, turi per daug užsienio ryšių,
kad būtum tuo įsitikinęs. Bet tikimybė nemaža.
- „Virdžinija Koust Kompany"? Girdėjau apie šią fir­
mą...
- Kur tu nebūsi girdėjęs. Viena didžiausių Virdžinijos
firmų, - burbtelėjo Andrė, grūsdamas į burną paskuti­
 VIS MAJOR
| 124 |

nį kąsnį. Beilonas jau žiojosi dar kažko klausti, tačiau

draugas atrėm ė galvą į sofos atlošą ir užsimerkė.
- Saldžių sapnų. Išjungti teliką?
- Nejunk. Palik bendruom enės kanalą. Gali būti kas
nors įdomaus!
Beilonas gūžtelėjo pečiais ir nuėjo atgal prie savo
krėslo. Tačiau draugo žodžiai privertė jį kažką prisi­
minti.
- Teisybė, - beeidamas pratarė jis, - šiandien jau
buvo įdomių pranešimų. Paskelbta tavo paieška...
- Girdėjau, - atsiliepė Lituanas. - Todėl ir teko m as­
kuotis. Taip... Kažkaip kreivai čia man viskas išėjo.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Kad visai ne taip planavau viską pradėti. Ketinau
veikti slaptai, per keletą mėnesių viską gerai ištyrinėti
ir tik tada jau imtis aktyvių veiksmų. Bet netikėtai nuo
pat pirmos dienos viskas ėmė suktis kaip karuselėje.
Tiesiog kažkoks neįtikėtinas aplinkybių sutapimas. Pa­
čią pirmąją dieną sutinku Ailvairą, kurio iš viso nebesi­
tikėjau pamatyti. O čia dar ir ta mergina, kurią jis p er­
sekiojo. Ir kuri, matyt, jiems labai reikalinga, jei jau to
ėmėsi pats. Pernelyg daug sutapimų. Tarytum kažkokia
mistika.
- Supratau, kur taikai. Nori pasakyti, kad kažkas ten,
aukštai viršuje, nusprendė į tai įsikišti?.. Žinai, Andrė,
aš save laikau tikinčiu, kartais nueinu į bažnyčią. Ti­
kiu, kad Dievas saugo, rūpinasi ir gelbsti. Ypač po to,
 VIS MAJOR
I 125 |

ką teko išgyventi. Tačiau taip pat manau, kad Jis yra

patikėjęs žmonėms patiems tvarkyti savo reikalus.
- Neketinu su tavimi ginčytis, - staiga atsimerkė Litu-
anas. - Man tik niekaip neduoda ramybės viena Alberto
Einšteino frazė: „Dievas nežaidžia kauliukais." Aš nelabai
tikiu sutapimais. Per savo gyvenimą pats esu ne vieną jų
organizavęs. Todėl aš įsitikinęs, kad už jų visada kas nors
stovi - o jei ne žmonės, tai kas tada daugiau? Pats ma­
tai, kaip viskas pakrypo. Užuot tyliai ramiai po truputį
kapstęs informaciją apie mafiją, dabar turiu improvizuo­
ti, suktis kaip voverė rate. Aš, slaptųjų operacijų specia­
listas, sukėliau čia tokį triukšmą, kad jau nuo antrosios
dienos nebegaliu savo tikrojo veido rodyti.
- Bet gal taip ir geriau. Ir mafija bus priversta grei­
čiau parodyti savo tikrąjį veidą.
- Na, ne viskas taip paprasta. Eiliniai gangsteriai
manęs nedomina. O tie, kurie viską organizuoja, kaip
visada liks šešėlyje.
- O sulig manęs taip tik geriau. Greičiau viskas...
- Tyliau! - staiga nutraukė jį Andrė ir įsiklausė į gar­
sus, sklindančius iš televizoriaus. - Paklausom!
Po keliolikos sekundžių, išklausęs visą pranešimą,
paryžietis sodriai nusikeikė:
- Bliamba, bliamba, bliamba!
Paskui atsisuko į draugą ir tarė:
- Varyk, Herbertai. Kurk mašiną ir lauk manęs. Aš
tučtuojau kai ką pasiruošiu ir atbėgsiu.
 VIS MAJOR
| 126 |

Po minutėlės kieme suburzgė Beilono džipo variklis.

Dar po kelių minučių pro duris iššoko Lituanas. Tiesa, vi­
sai į save nepanašus. Dabar jis buvo apsigerbęs oficialiu
tamsiu kostiumu, baltais marškiniais ir juodu kaklaraiš­
čiu. Na, ir veidas tik labai miglotai priminė Andrė Mistra­
lio veidą. Stryktelėjo per džipo bortą vidun ir tarė:
- Kelią į Medicinos centrą žinai?
- Taip.
- Tada spausk. Mes turim spėti anksčiau už juos.
Džipas iššoko į gatvę ir nulėkė tuščia asfalto juosta
centro link. Žibintų šviesų atspindžiai slydo lakuotu
kapoto paviršiumi, atsimušdavo į stiklą ir, grybštelėję
vyrams per akis, krisdavo už mašinos. Džipas tirtėjo it
drugio krečiamas. Tokio greičio jis dar niekad nebuvo
regėjęs. Brendo kažkas naujo. Lituanas kažką įtemptai
mąstė. Bet, kai mašina pasiekė tikslą, jis jau turėjo su­
metęs galvoje veiksmų planą.

O
Šansonas sėdėjo savo kabinete. Atrodė, kad ištisą parą
jis taip niekur iš jo ir nebuvo išėjęs. Ir tik viena kita de­
talė rodė, kad laikas, rodos, sustojęs tarp šių keturių sie­
nų, vis dėlto eina: šachmatų lenta ir etiudų žurnalai buvo
dingę, o vietoj jų ant stalo krašto gulėjo nauji rytiniai lai­
kraščiai. Senis surūgęs vartė juodą segtuvą, kartkartėmis
kažką pasižymėdamas. Segtuve buvo visi duomenys, ku-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- I 12 7 |

riuos Šansono žmonės turėjo apie Andrė Mistralį. Tačiau

segtuvas neatrodė labai solidžiai. Ir Starfaiteris tyliai
kažką burbėjo po nosimi, aiškiai nepatenkintas turimu
informacijos kiekiu. Juo labiau kad dabar jam labiausiai
rūpėjo viena - kur yra jo priešas. Ir dar - ar čia jis pasiro­
dė atsitiktinai, ar atvyko tikslingai, ieškodamas jo.
Staiga atsivėrė durys ir ant slenksčio pasirodė Ail-
vairo figūra. Jokio pranešim o prieš tai nebuvo, nes
pats senis dar vakar įsakė šį žmogų įleisti vidun be jo­
kio leidimo. Ne laikas buvo vaikytis etiketo, ir juo la­
biau mafijos karaliui. Emilio Ailvairo atėjimas įprasti­
nį kartą įrodė, kad jokie segtuvai ar net storos knygos
nėra svarbiausias žinių apie gyvenimą šaltinis. Svar­
biausia - veiksmas.
- Mistralį mes radom, - trum pai pranešė atvykėlis,
sėsdam asis priešais Šansoną.
Senasis Starfaiteris mokėjo valdyti savo jausmus. Bet
šį kartą ir jo grūdinta širdis neatlaikė. Veidas staiga nu­
švito kaip išblizginta varinė moneta, akys žybtelėjo, pe­
čiai išsitiesė. Silpnumas, užklydęs į jo kūną vakar, netikė­
tai dingo, o pats Šansonas atkuto lyg žvirblis po žiemos.
- Šaunu, Emili, šaunu!
- Labai daug pastangų neprireikė. Mes dar ryte ap­
tikome žmogų, pardavusį jam mėlyną fordą mustangą.
Ir štai prieš kokią valandą mano žmonės pastebėjo jį
stovintį prie „Virdžinijos" viešbučio. Mistralis viduj.
Viešbučio adm inistratorius patvirtino, kad jis užėjo
 VIS MAJOR
| 128 |

į viešbutį. Viešbučio link dabar vyksta dalis Meinerio

žmonių.
- Tu perspėjai, kad Mistralis mums reikalingas gy­
vas?!
- Be abejo. Nors man tai ir nepatinka. Jau geriau visą
viešbutį išsprogdinti, tada gal ir tas bestija galą gautų.
- Tu, žinoma, juokauji? Viešbutį! į orą!
- Taigi, kad juokauju, nors tai ir būtų nebloga išeitis...
- Ne viešbutis man rūpi, Emili. Mistralis man reika­
lingas gyvas, - nukirto Šansonas.
- Jūs ką, bose, ledo kube jį norite laikyti? Kaip kokį
Haną Solą iš „Žvaigždžių karų"...
- Emili, tu vartei šitą segtuvą? - nekreipdam as dė­
mesio į plikagalvio ironiją, griežtai jo paklausė senis ir
parodė į segtuvą.
- Mistralio dosjė? Varčiau. Nepasakyčiau, kad jame
galima rasti ką nors vertinga.
- Būtent. Ir tai tau nepasirodė keista?
- Hm. Nesusimąsčiau apie tai. Bet dabar, kai pasa­
kėte...
- Taigi. Mistralis - buvęs specialiųjų dalinių karys.
Karo medikas. Instruktorius. Apie tokius kaip jis m e­
džiagos sukaupiama kaip tik daugiau, negu reikia. O čia,
be visiems žinomų faktų, kurių neįmanoma nuslėpti, tik
kažkokia bevertė informacija. Mes turim e tikrai patiki­
mų ir daug galinčių informatorių Prancūzijos specialio­
siose tarnybose, Interpole, FTB ir kitur. Jie gali prisi­
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ I 129 I

kasti vos ne prie pačių slapčiausių duomenų. Vis dėlto

apie Mistralį jie nieko naudingo pateikti negalėjo. Viena
iš dviejų - arba duomenys apie jį sunaikinti, arba įslap­
tinti mums neprieinamame lygyje. O tai šį bei tą reiškia.
Pats žinai, mūsų informatorių tinklas labai didelis...
- Ar tai reiškia, kad mes gaudome juodą katę juoda­
me kambaryje?
- Kažkas panašaus. Tik, kitaip nei Šriodingerio katė,
ji ten yra ir ta katė tikrai gyva. Netgi per daug. Štai ko­
dėl mums reikia Mistralio gyvo. Jo pasirengimas yra
ypatingas. Jis apmokytas ir sugeba dirbti vienas. Bet
akivaizdu, kad, vykdydamas operacijas, pasitelkia ki­
tus. Organizuoja žmones, sutelkia agentūrą. Pašalinę jį,
problemos galime ir neišspręsti. Mums svarbu išsiaiš­
kinti, ką jis žino, kas jį remia. Ir ne vien tik tai, - mįs­
lingai nutęsė senis.
- O kas dar?
- Na, tu žinai mano principą: „Kiekvienas žmogus
turi savo kainą."
- Aaa... štai kas. Jūs rimtai manote, kad Mistralį gali­
ma patraukti mūsų pusėn? Neužmirškite, Voturo žmo­
nės nužudė jo globėją ir žmoną. Kiek žinau, jis buvo
labai prie jų prisirišęs.
- Taip, žinau tai. Žinau ir tai, kad jis yra specialio­
jo būrio karys. Taigi prie m irties turėtų būti pripratęs.
Galbūt tiesiog niekas dar nepabandė jo nupirkti.
- Oi, nežinau. Man atrodo, tai blogas sumanymas.
 VIS MAJOR
| 130 |

- Nėra blogų sumanymų, Emili. Tik nerealizuotos

galimybės.
- Och, bose. Jūs planuojate. Aš tik vykdau.
- Taip, ir dažniausiai vykdai gerai. Nekaltinu tavęs
dėl nesėkmės su Listnėjaus dukra. Aplinkybės buvo ne
tavo valioje. Tačiau norėčiau, kad dabar vėl užsiimtum
šiuo reikalu.
- Mergiotės paieškomis? - pasitikslino Ailvairas. -
Okei. Bet bus sunku. Po to, kai Mistralis taip šiurkščiai
įsikišo į mūsų operaciją, šis reikalas ima panašėti į be­
viltišką. Labai jau mažai liko už ko užsikabinti.
- Na, Emili, juk tu ir ne tokius tam sius reikalus su­
tvarkydavai!
- Neprievartaukite manęs, bose. Kiekvienas daro tik
tai, ką gali.
- Aš žinau tavo galimybes, Emili...
Ailvairas, skeptiškai šypsodamasis, išėjo iš kabine­
to. „Senis kažką rezga“, - pagalvojo jis.
Maždaug už dešimties minučių Šansono kabinete vėl
suskambo balsai. Tačiau šįkart pašnekovas buvo gana
toli nuo senio: skambino jo leitenantas Meineris iš Ri-
čmondo.
- Bose, - selektoriuje pasigirdo įtem ptas šnekančio­
jo balsas, - „Virdžinijos" viešbutyje buvo inspektorius
Peris Bulardas. Tas, kurį mes įtarinėjom e ryšiais su
Listnėjumi. Mes klausėme apie jį durininko. Pasak jo,
Bulardas ėjęs į barą. Bet ten jo niekas nė matyte nem a­
 VIS MAJOR
| 131 |

tė. Žmogus iš policijos pranešė, kad inspektorius grįžo

po pietų kažkoks neramus, susijaudinęs, paprašė pus­
valandžio ir išėjo. Dabar jau aišku, kad tą pusvalandį
jis praleido „Virdžinijoje". 0 grįžęs įsidėjo į sakvojažą
nemažą sumą pinigų. Maždaug 20 gabalų.
- Gerai. Stebėkite toliau, - užbaigė Šansonas ir pa­
spaudė vidinio pilies tinklo klavišą.
- Klausau, - po trum pos pauzės kitame laido gale
pasigirdo balsas.
- Ar Istmenas kur nors netoliese?
- Taip.
- Sujunkit!
Minutėlė tylos ir vėl:
- Istmenas klauso.
- Čia Šansonas. Istmenai, jūs užsiiminėjote Bulardu?
- Taip.
- Jis daug žino?
- Konkrečiai nežinome. Užgniaužus jo tiriamą bylą, jis
nieko nesiėmė, jokio atviro pasipiktinimo nerodė. Elgėsi
lyg niekur nieko. Bet jo skyrius turėjo surinkęs apie mus
nemažai medžiagos. Ir dar neaišku, kiek jis turėjo surin­
kęs jos asmeniškai ir neperdavęs į bendrą archyvą.
- Ar jis turėjo informacijos ir apie Listnėjų?
- Tokia mintis buvo. Dėl to mes ir palikome jį ramy­
bėje, bet kurį laiką stebėjome.
- Taip, atsim enu tai. Aš pats ir liepiau tą stebėjimą
nutraukti, nes buvo aišku, kad tai tik laiko švaistymas.
 VIS MAJOR
I 132 |

- Jis ir buvo nutrauktas.

- Štai, kas, Istmenai, aplinkybės keičiasi. Yra pagrįs­
tų įtarimų, kad Bulardas buvo susitikęs su žmogumi,
kuris gali panaudoti jo surinktą medžiagą prieš mus.
Norėčiau tikėti, kad jis dar nespėjo jos perduoti. Todėl
imkitės priemonių, kad tai neįvyktų.
- Kad nebūtų perduota medžiaga? - pasitikslino pa­
šnekovas.
- Taip.
- Gerai.
Ryšys baigėsi. Senis išjungė selektorių ir sunkiai a t­
sikvėpė. Deja, jis dar nežinojo, kad pranešim as apie ins­
pektorių Bulardą - dar ne paskutinis ir šiandien net ne
pats blogiausias. Nepraėjo ir valanda, kai vėl suskambo
selektorius ir Meinerio balsas aname laido gale prane­
šė, kad operacija Ričmonde sužlugo ir Andrė Mistralis
dingo. Starfaiteris ne iš karto suvokė pasakytų žodžių
prasmę, o suvokęs - ne iš karto patikėjo. Pirmajam šo­
kui praėjus, senis tuoj pat suskato veikti. Ir pirmiausia
jis prisiminė savo įsakymą, kurį davė Istmenui.
- Meineri, kuo skubiausiai susisiekite su Istmenu.
Aš jį pasiunčiau į Ričmondą pas jus. Perduokite jam,
kad prieš Bulardą nesiimtų jokių priemonių. Tik orga­
nizuotų nuolatinį jo stebėjimą.
„Garantuoju, - pagalvojo senis, - kad netrukus Bu­
lardas bandys susisiekti su Mistraliu. Arba atvirkščiai."
Ir jis, be abejo, buvo teisus. Tik įvykiai susiklostė ne
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 133 |

visai taip, kaip jis troško. Starfaiterio nurodymas pavė­

lavo. Priemonių prieš inspektorių jau buvo imtasi. Jam
besiruošiant važiuoti namo, sprogo jo automobilis. Tik
per atsitiktinum ą dėka savininkas nežuvo iš karto. Už­
vedęs mašiną, jis staiga atsiminė kažką palikęs valdy­
boje ir ketino grįžti į kabinetą. Automobilis sprogo, kai
jis nutolo nuo jo per kokius dešim t žingsnių. Sunkios
būklės, be sąmonės, Bulardas buvo nugabentas į arti­
miausią ligoninę, tačiau buvo skelbiama, kad jo gyvybei
šiuo metu pavojus negresia. Štai tokias žinias ir išgirdo
per televiziją Andrė Mistralis bei Herbertas Beilonas.
„Inspektoriaus gyvybė kabo ant plaukelio, - mąs­
tė Andrė. - Dėl sužeidimo pavojus gal ir negresia, bet
gangsteriai nepaliks jo ramybėje. Sužinoję, kad nepa­
siekė savo tikslų, bandys nužudyti ligoninėje. Reikia jį
iš ten ištraukti ir kur nors saugiai paslėpti."
Taip galvojo Andrė. Tačiau jis šiek tiek klydo. Juk ne­
galėjo žinoti, ką šiuo klausimu mano Šansonas. Tačiau
mintis išgabenti inspektorių buvo gera bet kuriuo atve­
ju. Tad Andrė Mistralio klaida turėjo išeiti tik į gera.

O
Buvo jau vėlu. Čipenhemo medicinos centro ligoni­
nės languose tik kur ne kur žibėjo blausios budinčiosios
šviesos. Tamsiuose koridoriuose buvo nyku ir tuščia.
Aplink nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Tik kartais kur
 VIS MAJOR
| 134 |

nors tolumoj šmėkštelėdavo skubančios medicinos se­

serys. Išskyrus budintį personalą ir greitosios pagalbos
grupę, ligoninėje, be ligonių, nieko daugiau nebuvo. Li­
goniai, žinoma, miegojo, o visi likusieji atrodė ne ką ge­
riau, nes slankiojo arba sėdinėjo tai čia, tai ten it musės,
apsnūdusios vidurdienio kaitroj. Aišku, šiuo atveju la­
biau tiktų sakyti - vidurnakčio vėsoj. Štai kokia atm os­
fera viešpatavo medicinos centre, kai prie jo pagrindi­
nio įėjimo sustojo juodas džipas tam sintais langais. Iš
mašinos išlipo du vyrai, apsirengę tamsiais oficialiais
kostiumais, įėjo į vidų ir budinčios adm inistratorės pa­
klausė, kur rasti vyriausiąjį budintį gydytoją. Netrukus
jie jau stovėjo priešais daktarą N. W. Hiskinsą, kuris šią
naktį buvo ligoninės galva. Vienas vyrų išsitraukė iš vi­
dinės švarko kišenės FTB agento pažymėjimą ir tarė:
- Specialusis agentas Džonsas. A lygis. O čia mano
kolega. Mes vykdome slaptą užduotį, todėl, įspėju, nie­
kas iš mūsų pokalbio ar tolesnių mūsų veiksmų nie­
kam negali būti atskleista. Prašom, pasirašykite ant
šio dokumento, kad įsipareigojate saugoti paslaptį.
Kraštutiniu atveju informaciją jūs galite suteikti kitam
FTB agentui, turinčiam ne mažesnį kaip A saugumo
lygį. Ar aišku?
- Taip, - šiek tiek įsitem pęs atsakė budintis gydyto­
jas ir pasirašė ant specialaus blanko.
- Dabar atsakykite: į jūsų ligoninę buvo atvežtas per
automobilio sprogimą sužalotas policijos pareigūnas?
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ I 13S |

- Taip. Intensyviosios terapijos palata 203A.

- Kokia jo būklė?
- Būklė stabili, kiek man žinoma. Daugiau jums galė­
tų pasakyti gydytoja Šelkins iš intensyviosios terapijos
skyriaus. Ji priėmė jį.
- Ji šiuo metu čia?
- Taip, ji priklauso budinčiajam personalui.
- Paprašykite ko nors, kad mus pas ją palydėtų.
- Minutėlę.
Netrukus abu vyrai jau stovėjo gydytojos Šelkins ka­
binete. Pasikartojo ta pati prisistatym o ceremonija ir
specialusis agentas Džonsas tarė:
- Ar šiandien į ligoninę atvežtas policijos pareigū­
nas, misteris Bulardas, yra jūsų žinioje?
- Šiuo metu taip. Aš jį priėmiau ir esu budinčioji gy­
dytoja. Tačiau ryte, kai ateis dieninis personalas, jam
bus paskirtas nuolatinis gydytojas.
- Galbūt to nė neprireiks. Kokia šiuo metu jo būklė?
- Gyvybei pavojus negresia, tačiau nuo smūgio ban­
gos jis turi daug nudegimų ir vidinių organų pažeidimų.
Jam reikia intensyvios priežiūros.
- Ar jis gali būti transportuojam as?
- Taip. Kaip minėjau, ligonis silpnas, bet jo būklė
stabili. Žinoma, jį turėtų lydėti intensyviosios priežiū­
ros medikas ir, be abejo, reikia specialaus automobilio.
- Savaime suprantama. Galima jį pamatyti?
- Nerekomenduotina, bet jūsų įgaliojimai, manau,
 VIS MAJOR
| 136 |

tai leidžia. Tik nežinau, ar tai duos kokios nors naudos.

Prieš valandą sužeistasis dar buvo be nuovokos.
- Na, vis dėlto pabandom.
- Gerai, eikite su manimi:
Netrukus trijulė jau buvo prie palatos 203 A. Šalia jos
durų ant kietų lankytojams skirtų atlenkiamų kėdžių
sėdėjo jauna moteris ir kokių penkerių metų berniu­
kas. Berniukas snaudė, o moteris, jį apkabinusi ir lėtai
linguodama pirmyn ir atgal, kažką nelinksmai mąstė.
Ji žvilgtelėjo į artėjančiuosius ir nedrąsiai nusišypsojo
gydytojai. Vyrus ji nužvelgė bereikšmiu žvilgsniu - nė
vieno jų nepažino. Vis dėlto antrasis agentas prikišo lū­
pas prie agento Džonso ausies ir tyliai sušnibždėjo:
- Čia jo žmona.
Agentas Džonsas supratingai linktelėjo, bet nieko
nepasakė. Tuo metu gydytoja kreipėsi į moterį:
- Kaip jaučiatės, misis Bulard? Aš jau minėjau, kad
jūsų vyrui niekas negresia. Jūs galite eiti namo - jei
kas nors pasikeis, mes tuoj pat pranešime. Arba galime
leisti jums prisiglausti kokioje nors tuščioje palatoje.
Pailsėsite ir jūs, ir jūsų berniukas.
- Ne, ačiū. Mes dar kiek laiko pasėdėsime. Namie
mane grauš nerimas...
- Jūsų valia. Štai šie vyrai norėtų pamatyti jūsų vyrą...
Moteris nužvelgė abu pareigūnus ir neramiai paklausė:
- Kažkas ne taip?
- Viskas taip, misis Bulard, - ramindamas atsakė vie-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 13 7 |

nas vyrų. - Aš specialusis FTB agentas Džonsas. O čia

mano kolega - agentas Viljamsas. Mes tiesiog norime
sužinoti jūsų vyro būklę. Ir jei įmanoma, išgabenti jį ki­
tur. Į jo gyvybę buvo pasikėsinta, ir mes nerimaujame,
kad tai gali pasikartoti.
- Viešpatie... - sušnabždėjo moteris.
Vyrai pravėrė duris ir įėjo į palatą. Gydytoja norėjo
eiti paskui, tačiau vienas vyrų ją sulaikė.
- Kol kas palaukite čia, gydytoja Šelkins, - tarė jis ir
uždarė duris.
Palatos viduje, ant vienintelės čia esančios lovos, gu­
lėjo aptvarstytas inspektorius Bulardas. Šalia lovos sto­
vėjo lašinė su dviem buteliais skaidraus skysčio. Vienas
jų žarnele buvo prijungtas Bulardui prie rankos. Pro
tvarsčius buvo matyti Bulardo veidas. Tai jau nebuvo iš­
blyškęs, mirti besiruošiančio žmogaus veidas. Skruos­
tai - paraudę, ir buvo girdėti, kad sužeistasis ramiai ir
lygiai kvėpuoja. Tiesa, jis šiek tiek švokštė, bet, atrodo,
tai jam netrukdė.
- Pabandyk jį prakalbinti,- tarė agentas Džonsas savo
kolegai. Kolega pasilenkė prie pat sužeistojo ir tyliai tarė:
- Peri, Peri, ar girdi mane? Čia aš, Herbertas. Mes
atėjome tavęs išvežti. Peri, atsakyk, jei gali.
Atrodė, sužeistasis tartum kažką išgirdo, tačiau akių
neatm erkė ar bent jau aiškiau nesureagavo. Vyras pa­
žvelgė į savo kolegą ir kaltai skėstelėjo rankomis:
- Nemanau, kad kažkas išeis...
 VIS MAJOR
| 138 | -----------------------------------------------------------------------

- Gerai, leisk pabandyti man.

Dabar jau specialusis agentas Džonsas pasilenkė prie
sužeistojo lovos, lengvai palietė jo ranką ir sušnabždėjo:
- Inspektoriau, ar girdite mane? Čia aš - žmogus iš
„Virdžinijos" viešbučio. Šiandien mes matėmės. Prisi­
menate?
Atrodė, kad ligonis tik ir laukė šito balso. Jo akių vo­
kai staiga virptelėjo, jis atsim erkė ir pažvelgė į virš jo
pasilenkusį veidą.
- Kas jūs? - po kurio laiko pasigirdo silpnas balsas. -
Nepa... Nepažįstu jūsų.
- Nesirūpinkite, aš tik kitaip atrodau. Deja, ne jums
vienam gresia pavojus. Gangsteriai ėmė medžioti ir
mane, todėl turiu slėptis. Tačiau čia aš - juk atpažįstate
mano balsą. Čia, šalia, ir Herbertas, jūsų draugas.
- Sveikas, Peri. Kaip jautiesi? - įsiterpė antrasis
agentas, arba tiksliau, kaip jau turbūt ir patys suprato­
te, Herbertas Beilonas. Na, o specialusis agentas Džon­
sas, be abejo, buvo Andrė Mistralis.
- Pažinau... - vėl sušnabždėjo sužeistasis. - Kas
man... buvo? Kur aš?
- Susprogdino jūsų automobilį, - atsakė Mistralis.
- Laimė, jūsų jame nebuvo. Bijau, kad apie jūsų vizitą
buvo kažkaip sužinota. Mes ketiname jus iš čia išgaben­
ti ir perkelti, kur saugu. Nenoriu, kad mafija bandytų
dar kartą. Ar sutinkate?
- Darykit... ką reikia...
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- I 13 9 |

- Gerai, tada aš einu duoti nurodymų personalui.

- Palaukite... - sulaikė jį Bulardas. - Pasilenkit... No­
riu jums pasakyti... kai ką...
- Klausau jūsų.
- Kopijos... - šnibždėjo žmogus. - Mikrofilmai... namuo­
se... juodoje vazoje... Ir šeima... pasirūpinkite... prašau...
- Būkite ramus. Jūsų žmona čia ir, manau, ji važiuos
kartu su jumis. .
Vis dėlto šnabždesys ėjo vis silpnyn ir silpnyn, kol
visiškai nenutilo, o kalbantysis, išsekintas nepaprastų
pastangų, suglebo ir užsimerkė.
- Atrodo, jis vėl atsijungė... - tarė Beilonas.
- Dabar tai jau nesvarbu. Jis išgirdo viską, ką reikėjo.
Mes irgi. Ir netgi daugiau.
Vyrai išėjo pro duris. Gydytoja tebestovėjo šalia mi­
sis Bulard.
- Gydytoja Šelkins, - kreipėsi į ją „agentas Džonsas", -
per kiek laiko sužeistasis gali būti paruoštas išgabenti?
Gydytoja žvilgtelėjo pro duris į palatą ir po sekun­
dėlės atsakė:
- Dabar jam lašina nuskausm inam uosius ir antibio­
tikus. Tai užtruks daugiausia valandą. Tada bus galima
perkelti jį į mašiną ir prijungti automobilio lašinę.
- Supratau. Ką aš turiu padaryti?
- Matyt, paprašyti daktarą Hiskinsą automobilio ir
gydytojo, kuris lydėtų pacientą. Kaip minėjau, jam rei­
kalinga priežiūra.
 VIS MAJOR
I 140 |

- Jūs negalite jo lydėti?

- Deja, aš budinčioji gydytoja ir privalau pasilikti čia.
Tačiau daktaras Hiskinsas gali paskirti jums gydytoją iš
911 personalo.
- Aišku, supratau. Labai jums ačiū. Tad būkite maloni
ir duokite visus reikalingus nurodymus, kad sužeistasis
būtų paruoštas išgabenti. Ir dar, gerbiama gydytoja, pa­
sistenkite, kad tai, jog pacientas perkeltas kitur, nebūtų
žinoma bent jau iki ryto. Labai jūsų prašau.
- Gerai, pasistengsiu viską sutvarkyti, kaip jūs nori­
te. Tačiau įspėkite ir daktarą Hiskinsą.
- Būtinai.
Gydytoja pasišalino. Dabar vyras atsisuko į misis
Bulard, kuri visą tą laiką neramiai klausėsi jų pokalbio.
- Misis, kaip suprantu, jūs su sūnumi norėsite lydėti
savo vyrą?
- Be abejo!
- Jums tu rb ū t reikės kai ką pasiimti iš namų. Sau ir
vyrui.
- Taip, žinoma.
- Ką gi, mano kolega palydės jus namo ir padės susi­
ruošti. Pasistenkite apsisukti greičiau. Tikiuosi, kad už
kokių dviejų valandų mes jau iš čia pajudėsime.
- Gerai. Pasistengsiu viską padaryti greitai.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 141 |

- Ir dar kai kas, misis Bulard. Ar jūsų namuose yra

juoda vaza?
- Taip, turim e vieną. Tai sena indiška vaza.
- Būčiau labai dėkingas, jei jūs ją perduotum ėte
mano kolegai. Ji mums reikalinga.
- Gerai, būtinai.
- Ir paskutinių dalykas - štai čekis 50 000 dolerių.
Kai jūsų vyras pasveiks, jums kurį laiką reikėtų laikytis
atokiau nuo Virdžinijos. Na, o paskui reikalai kaip nors
susitvarkys.
- Nežinau. Tai yra nežinau, ar mes norėsim e čia su­
grįžti. Taip, čia mūsų draugai. Vietos, kurias mes mėgs­
tame. Tačiau pastaruoju metu mums čia gyventi pasi­
darė nepakenčiama.
- Pernelyg nesirūpinkite dėl to, misis Bulard. Ver­
čiau pailsėkite, išvažiuokite kur nors pakeliauti. O tuo
metu, žiūrėk, čia daug kas ims ir pasikeis...
Po gerų dviejų valandų pro ligoninės priėmimo var­
tus išvažiavo medicinos pagalbos automobilis, be sire­
nos, tačiau su įjungtais švyturėliais. Andrė norėjo, kad
visi manytų, jog tai tiesiog eilinis 911 iškvietimas. Me­
dicinos centre jis nepastebėjo jokių įtartinų tipų, tačiau
įtarinėjo, kad ligoninė gali būti stebima. Ir jis neklydo.
Tačiau stebėtojai, žinodami, kad Bulardas „nekomuni-
 VIS MAJOR
1 I

kablius", nebuvo labai atidūs. Tad iš tiesų nieko ir ne­

veikė, tik rūkė cigaretes ir šlamštė mėsainius. Niekam
net neatėjo į galvą, kad Andrė Mistralis gali sugalvoti
pagrobimo variantą.
Medicinos automobiliu važiavo šešiese: vairuotojas,
šalia jo sėdėjo misis Bulard, dėl viso pikto aprengta
baltu chalatu, pats Bulardas, prijungtas prie lašinės,
jo sūnus, lydintis gydytojas ir Herbertas Beilonas, kaip
oficialus slaptos operacijos vykdytojų atstovas. Pats
Mistralis sėdėjo juodajame džipe ir pajudėjo tik tada,
kai ligoninės automobilis gerokai atitolo. M aršrutas
buvo num atytas iš anksto. Todėl Mistralis atliko keletą
privalomų manevrų, tačiau nepastebėjo jokių įtartinų
automobilių, bandančių prie jų prisiklijuoti. Netrukus
abu automobiliai jau buvo 95-ojoje Vašingtono autos­
tradoje ir pačiu didžiausiu įmanomu greičiu pasileido
sostinės link.
Už poros valandų jie jau pasiekė Vašingtono prie­
miesčius. Čia buvo įvykdytas kitas operacijos etapas.
Lituanas pakeitė medicinos automobilio vairuotoją ir
nuvažiavo toliau. Tuo metu pastarasis sėdo į džipą, ku­
riame turėjo laukti grįžtančio savo automobilio. Jam
kompaniją palaikė Beilonas, oficialiai turėjęs jį links­
minti anekdotais, kad tas nenuobodžiautų. Na, o iš ti-
 VIS MAJOR
I |

krųjų tiesiog turėjo jį prižiūrėti, kad šiam nešautų į gal­

vą jokių kvailų minčių, pavyzdžiui, pasekti „greitukę".
Tuo m etu pastaroji pasuko į kairę, pasiekė Key tiltą,
pervažiavo Potomako upę, pralėkė dar keletą kvartalų
ir įsuko į Rezervuaro kelią. Tada atbula priartėjo prie
didelių geležinių vartų, už kurių buvo matyti dide­
lis baltas pastatąs. Buvo tamsu, todėl niekas negalėjo
įžiūrėti didelio užrašo „Prancūzijos ambasada", auksi­
nėmis raidėmis pritvirtinto prie metalinių virbų. An­
drė išlipo, priėjo prie šalia vartų esančios sargybinio
būdelės ir parodė jam kažkokius popierius. Minutėlę
atidžiai juos tyrinėjęs, sargybinis palinksėjo galva ir
netgi bandė atiduoti pagarbą, bet paryžietis sulaikė
jo ranką. Po to kažkam paskambino. Iš namo netrukus
prisiartino keturi vyrai. Vienas jų priėjo prie Andrė, li­
kusieji - prie automobilio. Atidarė galines dureles ir
perkėlė inspektorių Bulardą ant čia pat esančių neštu­
vų. Vienas iš trijų vyrų trum pai pasikalbėjo su sužeis­
tąjį lydinčia gydytoja, paėmė paciento dokum entus ir
davė ženklą kitiems vyrams. Jie pakėlė neštuvus ir įne­
šė juos pro vartelius į ambasados teritoriją. Trečiasis
vyras ėjo šalia, prilaikydamas lašinę. Bulardo žmona,
paėmusi į glėbį miegantį sūnų, nuėjo paskui juos. Tuo
metu Andrė, persim etęs keletu frazių su ketvirtuoju
 VIS MAJOR
I 144 I

vyru, paspaudė jam ranką ir grįžo prie automobilio.

Netrukus kartu su juos lydinčia gydytoja jis jau grį­
žo prie džipo. Čia ligoninės vairuotojui buvo grąžinta
mašina, jie draugiškai atsisveikino ir išsiskyrė. Medi­
cinos automobilis vėl įsuko į 95-ąjį kelią, o abu „FTB
agentai" vėl pasuko į kairę, po kurio laiko išvažiavo į
66-ąją autostradą ir per Gainesvilį, Varentoną ir kitus
mažesnius aplinkinius m iestelius grįžo atgal į Ričmon-
do apylinkes.
Netoli Ričmondo juos sustabdė policijos patrulis,
pažvelgė į jų dokumentus, sustingusius specialiųjų
agentų veidus, atidavė pagarbą ir, nieko daugiau ne­
pasakęs, paliko juos ramybėje. Netrukus jie jau buvo
Erelio Sparnų fermoje ir galėjo šiek tiek atsikvėpti.
Inspektoriaus Bulardo gyvybė bent tuokart buvo išgel­
bėta.
 VIS MAJOR
I 14 5 |

VII SKYRIUS

KURIAME
b e v e ik n ie k p
n e a t s it in k a

Senasis Rendolfas Šansonas šildėsi ant suolelio pi-lies

sode. Jis ką tik buvo išklausęs detalią Meinerio ataskai­
tą apie vakarykščius Ričmondo įvykius, kurių svarbiau­
sias veikėjas buvo Andrė Lituanas, ir dabar jo veidas
atspindėjo ne pačias linksmiausias mintis.
- Koks žmogus! - šnabždėjo senis. - Koks tai žmo­
gus! 0 kad taip jį prisivilioti! 0 tada tai jau galėčiau būti
ramus. Bet Ailvairas irgi kalba logiškai - jis turi sąskai­
tų su mumis. Vis dėlto galima sumokėti ir tokią kainą,
kokios jis pageidauja. Paaukoti kad ir tą patį Ailvairą.
Taip pat ir kitus vyrus, kurie paspruko nuo jo Prancū-
, , VIS MAJOR
| 146 | -----------------------------------------------------------------------

zijoje. Gal net patį Juodąjį Voturą, - mįslingai pridėjo

Šansonas.
Senis jau vėl rezgė savo eilinę partiją. Buvo įsitiki­
nęs, kad kiekvieną žmogų galima kažkaip prisivilioti,
nupirkti, mokant vienokią ar kitokią kainą. Juo labiau
kad žinojo, jog Mistralis yra profesionalas. Todėl gali­
ma buvo tikėtis palenkti jį logiškais argumentais. Tad
senis jau ruošėsi aukoti kai kuriuos savo pėstininkus ir
netgi vertingas figūras, kad tik galėtų vienaip ar kitaip
turėti Lituaną. Na, jeigu ne gyvą, tai bent mirusį. Toks
variantas irgi buvo ne pats blogiausias. Taip, Šansonas
nerimavo, kad jo priešas yra subūręs grupę žmonių,
kurie jam padeda siekti savo tikslų. Tačiau vis dėlto ti­
kėjosi, kad šios grupės varomoji jėga yra Mistralis ir
jį pašalinus bent jau diduma problemų būtų išspręsta.
Tačiau viena jam vis tiek stipriai graužė širdį.
„Aš būčiau visai ramus, jei ne tie pirmadienio įvykiai.
Mistralis matė Virginiją Listnėj. Nemanau, kad tarp jų
užsimezgė koks nors ryšys, tačiau visko gali būti. Ji
pakankamai patraukli, o jis tikrai turėjo padaryti jai
įspūdį. Tokios situacijos paprastai skatina žmones su­
artėti. Po galais, jei jie susigiedotų - būtų nepataisoma.
Listnėjus, nors ir skystablauzdis, bet smegenų turi. Ir
dukra turi jam didelę galią. Be to, jis labai daug apie
mane žino. Jei Mistralis žinotų tai, ką žino jis, ant visos
organizacijos būtų galima padėti kryžių. Tikiu, tikiu,
kad taip nėra. Tiek jis, tiek Listnėjaus duktė turėjo lai-
 VIS MAJOR , .
-------- -------------------------------------- | 147 |

kytis konspiracijos, tad veikiausiai neatskleidė vienas

kitam savo koordinačių. Bent jau ji. Jei būtų kitaip, ko
jis tada būtų ėjęs susitikti su Bulardu? Listnėjus galėtų
papasakoti jam gerokai daugiau".
Tačiau ši prielaida nenuram ino senojo Šansono.
Prielaida visada ir lieka prielaida - ne visuom et ji yra
tiesa. Starfaiterio kakta nuslinko niūrus debesis, ir
jis vėl sum urm ėjo:
- Bet tai neilgai tęsis. Jis jau pradėjo čia kapstytis
ir ieškoti informacijos. O tai jis sugeba. Taip pat visai
tikėtina, kad ir Listnėjus gali pasidomėti, kas padėjo jo
dukrai. Ir pradėti jo ieškoti. Aš juk neturiu jokių garan­
tijų, kad jie neapsikeitė kokiais nors duomenimis, pa­
gal kuriuos galėtų vienas kitą surasti. Velniai raguoti!
Aš privalau jį surasti anksčiau! Privalau! - piktai iškošė
užbaigdamas savo apmąstymus ir garsiai sušuko:
- Vili!
Minutėlę buvo tylu, po to sugirgždėjo smėlis po ei­
nančio artyn žmogaus kojomis ir prieš senį staiga iš­
niro vienas jam patarnaujančių vyrų. Tylėdamas jis
laukė, ką pasakys Šansonas.
- Ailvairas nepasirodė? - pasigirdo Starfaiterio klau­
simas.
- Jis čia, laukia jūsų kabinete.
- Pakviesk jį, ir kuo greičiau.
Po kelių minučių tarp krūmų sušmėžavo praplikusi
Ailvairo fizionomija.
 VIS MAJOR
| 148 |

- Sėskis, Emili, - pratarė jam senis, parodydamas

jam vietą šalia. - Meineris paleido Mistralį.
- Žinau, - abejingai atsakė pajuodėlis.
- Ir ką tu pasakysi?
- O ką aš galiu pasakyti? Mano nuomonę jūs žinote.
Nebus ramybės, kol tas paryžietis bus gyvas.
- Mano nuomonė šiek tiek kitokia. Bet vienu atžvil­
giu sutampa su tavąja.
- Kokiu?
- Kad jį reikia surasti.
- Ir vėl aš?
- O kas gi kitas, Emili?
- Bose, atvirai pasakius, aš jau užsiknisau vaikyda­
masis tą žmogų. Kai apie jį pagalvoju, man pakyla spau­
dimas.
- Emili, suprask, jei mes jo nesurasime, suras mūsų
priešai. Kol kas mes dar turim e šiek tiek laiko, nes jie
irgi nepuls jo ieškoti, atidžiai visko nepatikrinę. Tą lai­
ką reikia išnaudoti. Tavo dispozicijoje viskas: žmonės,
pinigai, ryšiai, technika. Naudok viską, ko tik tau reikia.
Aš jau perdaviau reikiamus įgaliojimus. Tu gali jį suras­
ti, Emili. Ir aš tikiu, tu tai padarysi.
- Och, bose, - suniurnėjo Ailvairas, - jūs žinote, aš
nepratęs skųstis. Bet pastaruoju metu aš gaunu viena
už kitą bjauresnes užduotis. Turėkit omenyje, aš galiu
padaryti tik tai, kas įmanoma žmogaus jėgoms. Bet ne­
reikalaukite iš manęs daugiau. Daugiau padaryti gali tik
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 14 9 |

Dievas. Nepamenu, kad jūs kada nors būtum ėte labai

vylęsis jo pagalba.
- Mistralis irgi ne Dievas. Nekurk legendų, nes jos
tau tik trukdo. Visi klystam, ir jis kada nors suklys.
- Kad tik neužtruktų...
- Neburbėk. Dabar pat susisiek su Meineriu. Jie
užčiuopė keletą pėdsakų. Gal tau tai padės. Visas kitas
užduotis gali ramiai palikti. Kol nesučiupsime Mistralio,
yra tik vienas darbas - jo paieška.
- Aišku. Galiu eiti?
- Taip. Ir palaikyk su manimi nuolatinį ryšį.
- Klausau.
Emilio Ailvairo žingsniai nušnarėjo smėlėtu takeliu
tolyn. 0 tuo metu tas, į kurio medžioklę jis leidosi, ra­
miausiai sau sėdėjo Erelio Sparnų verandoje ir speci­
aliu prietaisu peržiūrinėjo Bulardo bute rastą mikro­
filmą. Takeliu nuo upės namo link traukė Herbertas
Beilonas su maudymosi kelnaitėmis ir rankšluosčiu
per petį. Visas raudonas nuo šaltoko priekalnių upės
vandens, jis anaiptol nesijautė sušalęs, linksmai švil­
piniavo ir spardė ant tako pasitaikančius akmenukus.
Be šio svarbaus darbo, vyras užsiiminėjo dar vienu: jis
mąstė. Ir iš to, kad jo veidu kartkartėm is praslysdavo
šešėlis, buvo matyti, kad jis gromuliuoja tikrai įdomią
mintį. Įėjęs namo vidun ir peržengęs didžiojo kamba­
rio slenkstį, Herbertas išvydo čia sėdintį Lituaną ir be­
mat jam išsakė savo mintį garsiai.
 VIS MAJOR
| ISO | ------------------------------------------------------------

- Bet tu ir švaistaisi pinigais! - bambtelėjo jis.

- Tu čia man?
- O kam gi kitam? Negi tu dar ką nors matai kam ­
baryje?
- O kaipgi?
- įdomu, ką?
- Vieną tokį tipą, uždavinėjantį kvailus klausimus, -
Herbertą Beiloną.
- Nieko sau... - nutęsė Erelio Sparnų fermos savinin­
kas. - Kvailas klausimas. Švaistaisi tūkstantinėm is kaip
kitas centais, o jei tik drįsti jam tai pasakyti, tuoj pat esi
apšaukiamas kvailiu. Man, paprastam fermeriui, kuris
įpratęs kiekvieną duonos kąsnį aplaistyti prakaitu, tai
kelia pasipiktinimą.
- Žinau aš, koks tu fermeris. Neužkalbėk man dantų.
Verčiau sakyk, kas tau iš tikrųjų rūpi.
- Aš juk žinau, kad nei tu, nei tėtušis Laferjė niekada
nebuvote milijonieriai. Ir abejoju, ar šią tavo operaciją
finansuoja slaptosios tarnybos. Tai iš kur imi pinigų?
Gal bankus pradėjai plėšti, ar ką?
- Tam tikra prasm e taip. Patuštinau keletą Juodo­
jo Voturo sąskaitų. O be sąskaitų, jis turėjo dar daug
visokių vietelių, kur slėpė įvairias vertybes, ne tik
pinigus. Tu nepatikėsi, bet Prancūzijoje buvo mažai
žmonių, kurie savo tu rtu galėjo jam prilygti. Gal net ir
pasaulyje. Tai aš šiek tiek ir pasiskolinau iš jo einam o­
sioms išlaidoms.
 VIS MAJOR
| 1S1 I

- Pagaliau supratau! - teatrališkai šūktelėjo Beilo-

nas. - Tai dėl to tu jo ir ieškai, kad nori skolą grąžinti.
- Būtent. Nemėgstu likti skolingas. Bet, atvirai pa­
sakius, man dabar labiau rūpi kitas dalykas...
- Koks?.. - sunerim ęs paklausė Beilonas.
- Kur dingo tavo žadėtieji pusryčiai? Jau prieš va­
landą man juos žadėjai. Atmink, po tokio lakstymo,
kaip vakar, manyje visada pabunda ryklys, kurio aš
paskui kelias dienas nepajėgiu num arinti.
- Ramybės. Nėra ko jaudintis, - rankos mostu nu­
ramino draugą Beilonas. - Šiuose namuose dar niekas
nemirė iš bado. Garantuoju, Rafaelis jau matė mane
grįžtantį nuo upės ir viską jau neša ant stalo. Jei nori,
galėsi net ir visas į dubenį įsiropšti.
- Hm, tu labai geras, bet, matai, mano batai ne visai
švarūs... 0 ir dėl kojinių aš ne visai įsitikinęs...
- Kojines galėsi nusimauti - panaudosime vietoj pei­
lio duonai pjaustyti.
- Okei, - atsakė Lituanas. - Dabar pat ir pradedu.
Ir abejingu veidu puolė mautis batus.
- Sukčius, - konstatavo Herbertas.
- 0 tu, nesukčiau, sakyk, - staiga pertarė jį Andrė,
mesdamas tą kvailą užsiėmimą, kurio buvo ėmęsis, -
ar ką nors girdėjai apie advokatą Morisoną Deividą?
- Fu, paklausk ko nors lengvesnio. Aš čia kartais už­
mirštu, kas šiuo metu prezidentas, o jis mane klausinė­
ja apie kažkokius advokatus.
, , VIS MAJOR
I 152 | -----------------------------------------------------------------------

- 0 apie tokį Vristolą, aišku, irgi nieko negirdėjai?

- Ir kaip tu įspėjai? Tiesa, juk tu visados buvai nuo­
vokiausias iš mūsų.
- Ne taip jau ir daug nuovokumo reikia, kai pažiūri į
kvailą tavo veido išraišką.
- Cha, klausinėja visokių nesąm onių ir dar kvailina.
Paklaustum, pavyzdžiui, kokios veislės karvės ar kaip
tabaką auginti, tada prašom. Nereikia čia ant mūsų,
valstiečių, važiuoti.
- Visai neseniai girdėjau, kad tavo sritis - elektroni­
niai prietaišai.
- Na, gerai. Tai apie tranzistorius ir mikroschemas
paklausk.
- Na, apie tai aš galiu ir specialioje literatūroje pa­
skaityti. O apie tokius žmones, kaip Morisonas ar Vris-
tolas, aš duomenų jokioje literatūroje nerasiu.
- Palauk, palauk. Tai kaip čia dabar išeina? Atseit aš,
misteri, jums ne vertesnis už kažkokią specialiąją lite­
ratūrą? Ar ne? Taip, aš to ir tikėjausi, - nutaisęs verks­
mingą miną, pradėjo eilinę savo tiradą Beilonas. - Tu
jam kaip m otina būni. Stengiesi dėl jo, rūpinies, kojas
užklostai, kad neperšaltų...
- Neužsivesk. Paskui tavęs nesustabdysi.
- Gerai jau, gerai. Neleidžia net pašnekėti... Tai gal
bent pasakysi, kam tau prireikė tų dviejų žmonių?
- Apie vieną jų man nenoriai užsiminė dar Bulardas.
Tai Vristolas. Žmogus, kuris labai daug žino apie Šan-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 153 |

šoną. Tiesa, tai netikra jo pavardė, bet reikalo esmės

tai nekeičia. 0 Morisonas - tai tas, kuris, bent jau Bu-
lardo duomenimis, gali susisiekti su Vristolu. Kadangi
įvykiai ėmė rutuliotis taip greitai, gaišti nebegalime.
Antraip Ailvairas prisikas iki jų anksčiau.
- Deja, kaip ir sakiau, šiuo klausimu aš tau nieko ne­
galiu pasakyti.
- Okei, tada pp pusryčių galėsime kaip tik tuo klau­
simu ir užsiimti. Tas Morisonas - advokatas iš Ričmon-
do. Taigi gal užteks tiktai pasiteirauti keliose advokatų
kontorose.
Greitai, bet sočiai užvalgę, draugai užsiėmė Deivido
Morisono paieškomis. Tiesą pasakius, viskas buvo ge­
rokai banaliau, nei jie tikėjosi. Beilonas paprasčiausiai
paskambino į Ričmondo advokatų tarnybą ir gavo visą
informaciją, kurios jiems reikėjo.
- Ką gi, aš važiuoju į Ričmondą, - išklausęs, ką jam
perdavė Beilonas, tarė Andrė. - Skambtelėsiu į porą vie­
tų ir pasistengsiu pasimatyti su Morisonu.
- Tik žiūrėk, neišdykauk. Ričmondas - gan ramus mies­
tas. Ne Čikaga. Žmonės čia nepratę prie tokių fejerverkų.
- Pasistengsiu. Tu irgi būk pasiruošęs. Planuoju pasi­
kviesti pagalbos, tad gali tekti apgyvendinti keletą žmo­
nių. Aišku, ne čia. Tad galėtum užsiimti kokio nors tinka­
mo nekilnojamojo turto apžiūra. Okei?
- Klausau, generole! - pusiau rimtai, pusiau juokais
atsakė Herbertas.
, VIS MAJOR
I 154 | -----------------------------------------------------------------------

- Vykdykit.
- Leiskite bėgte.
- Leidžiu. Galiu dar ir į užpakalį įspirti, kad pagreitį
įgautum, - atšovė Lituanas ir išėjo į kiemą.
Jis vėl buvo pakeitęs savo išvaizdą. Pasipuošęs ta
pačia vešlia ruda ševeliūra, su kuria vakar jo nepaži­
no Beilonas, ir įsispraudęs į solidžią verslininko eilutę.
Sėdo į juodąjį džipą ir pasuko Ričmondo link.
Netoli miesto džipas privažiavo policijos postą.
- Vokietis? - paklausė augus seržantas, pervertęs
dokumentus.
- Ja, - atsakė rudis.
Nei vairuotojas, nei mašina įtarim ų nekėlė. Vairuo­
tojas nė iš tolo neprim inė jų ieškomo asmens. Na, o
džipas buvo toks pat, kaip ir tūkstančiai kitų. Aišku, tai
buvo tas pats džipas, kuriuo Mistralis su Beilonu vakar
važiavo prie ligoninės, bet numeriai buvo visai kiti, ir
susieti šių dviejų mašinų niekaip negalėjai. Bet polici­
ninkas vis tiek nusprendė dar šį tą pridurti. Labai jau
nuobodu buvo čia stovėti kiaurą parą.
- Tolokai nuo Vašingtono...
- Vas?.. Tai gal jau nebegalėti atvažiuoti kada nori į
Ričmondas? - laužyta kalba ėmė piktintis džipo vairuo­
tojas. - 0 gal čia ne laisva šalis? Farfliukt! Gal misteris
galvoti, kad aš neturėti teisė tokiai kelionei? Got! O got!
Negi dar yra pasaulyje toks žmonės, kuris turi kvailumą
galvoti, kad garbingas Vokietijos pilietis negalėti važi­
 VIS MAJOR
| 15 5 |

nėti po Ameriką? Aš nebūti girdėti tokių dalykas! Kotėl

gi jūs leisti tokias kvailas mintis ateiti jums į galvą? Ak,
jūs nepakenčiamas policininkas!
Įprastiniu atveju seržantas būtų gerai atkirtęs to­
kiam daugiakalbiui. Bet atvejis nebuvo visai įprastinis.
Rudojo vokiečio dokumentai ir džipo numeriai rodė
priklausymą diplomatinėms įstaigoms.
- Atsiprašau, - kaltai suburbleno policininkas. - Pra­
šom, galit važiuoti toliau. Aš tik norėjau perspėti. Gau­
domas pavojingas nusikaltėlis. Visko gali...
- O got! Čia kas antras pavojingas nusikaltėlis! - at­
šovė „vokietis" ir įjungė pavarą.

O
Jums turbūt pasidarė įdomu, iš kur Lituanas, viso
labo trečią dieną tebūdam as Virdžinijoje, ruošėsi pasi­
kviesti pagalbos. Gal jau pažinojo tokių, kuriais galėjo
pasitikėti? O gal čia Beilonas padėjo? Ne, ne. Nei pirma,
nei antra, nei dar kas nors trečia... Andrė net neketino
pagalbininkų ieškoti čia. Jie buvo Prancūzijoje - tie pa­
tys žmonės, kurių paslaugomis naudojosi demaskuo­
jant Voturo mafiją. Prancūzijoje Lituanas pažinojo daug
asmenų, galinčių jam padėti, ir savo tikslams pasiekti
subūrė ten pakankamai didelę grupę. Tiesa, retas jos
narys žinojo, kas gi iš tikrųjų perduoda jiems nurody­
mus, įsakymus, pinigus ir visa kita. Ryšiams tarp žmo­
, , VIS MAJOR
| 156 | -----------------------------------------------------------------------

nių palaikyti buvo naudojama sudėtinga ir paini siste­

ma, kurion įėjo ir slaptavietės, ir slapti telefono bei ra­
dijo ryšiai, šifrai, skelbimai laikraščiuose, skaičiavimo
centrai su savo duomenų bankais, ir panaši velniava,
kurioje pašaliečiui buvo labai sunku orientuotis. Tam
būtų prireikę daug laiko ir pastangų. Bet, kaip minėjo­
me, dauguma medžiagos jau buvo parengta iki jo, tad
Lituanas mafijos sutriuškinim o operaciją atliko pavy­
dėtinai greitai. Diduma jo grupės žmonių net nesuvo­
kė, kokioje veikloje dalyvauja. Tik keletas artim iausių
paryžiečio pažįstam ų šį bei tą nutuokė. Štai tokia sis­
tema ir padėjo Lituanui ne tik išsaugoti gyvybę, bet ir
atiduoti teisingumui pavojingą nusikaltėlių grupuotę.
juodas tojotos markės džipukas pralėkė keletą Ri-
čmondo kvartalų, pasuko į priemiesčius, nuvažiavo
dar gerą gabalą kelio ir pagaliau sustojo aikštelėje prie
Ričmondo tarptautinio oro uosto. Trinktelėjo durelės.
Iš mašinos išlipo jaunas vyras, krestelėjo galvą, atm es­
damas krintančias ant akių tamsiai rudas garbanas, po
kuriomis slėpėsi gerokai šviesesnis Andrė Mistralio
pakaušis, ir patraukė prie įėjimo į oro uosto pastatą.
Erdvioje ir aukštoje laukiamojoje salėje pirmyn ir at­
gal šmirinėjo skubantys keleiviai ir nuobodžiaujantis
personalas. Per storas sienas vidun skverbėsi įkyrus
lėktuvų gaudesys, kartkartėm is papildomas per garsia­
kalbius pasigirstančių pranešimų apie jų atvykimą ir iš­
vykimą, registraciją ir kitus panašius dalykus, būdingus
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ I 157 |

tokioms salėms. Nuolatinis čia viešpataujantis šurmulys,

šimtai veidų, besikeičiančių lyg kaleidoskope, kaip nie­
kas kitas tiko Lituano tikslams. Be to, čia buvo dar vie­
nas daiktas, dabar jam labai reikalingas - tarptautinis
telefonas ir telegrafas. Andrė visų pirma kreipėsi į jauną
nuobodžiaujančią telegrafininkę, nes nebuvo nė vieno
norinčiojo naudotis telegrafu. Tuo jis bemat pasinaudojo
ir išsiuntė keletą -skubių telegramų į Paryžių. Jų turinys
buvo visiškai nekaltas. Vieną jis siuntė savo tetai Henrie­
tai (kurios, beje, visiškai neturėjo) ir prašė atsiųsti šiltų
drabužių ir jo mėgstamą kalnų slidinėjimo rinkinį. Kitoje
rašė savo bibliotekininkui, kur išvardijo knygas, skubiai
jam reikalingas. Trečia buvo skirta kažkokiam „mielam
ponui Anri", kurį jis maloniai kvietė prisijungti prie krui­
zo po Baltijos jūrą. Visos šios telegramos reiškė ką tik
nori, bet tikrai ne tą, kas jose buvo parašyta. Tokiu būdu
Lituanas susisiekė su savo žmonėmis Prancūzijoje ir
davė jiems atitinkamus nurodymus. Gali būti, kad prašė
atsiųsti kažkokių daiktų, duomenų ar net kvietė atvykti
juos pačius. Ką mes galime žinoti? Detalesnių paaiškini­
mų apie telegramų turinį mes neturime, tad galime tik
daryti prielaidas, remdamiesi bendru išsilavinimu - Ho­
livudo filmais ir romanais apie šnipus.
Užbaigęs reikalus telegrafe, Andrė Mistralis perėjo
prie tarptautinio telefono kabinų. Kaip minėjau pra­
džioje, tais laikais dar nebuvo mobiliųjų telefonų ir net
iš paprasto telefono į užsienį normaliai paskambinti
, . VIS MAJOR
I 158 | . -----------------------------------------------------------------------

negalėjai. Todėl pokalbį su Paryžiumi reikėjo užsakyti

pas telefonininkę. Užsisakęs Paryžių, Lituąnas atsisė­
do laukti. Tarptautinė telefono linija buvo perkrauta ir
jis nusiteikė netrum pai domėtis tuo nuobodžiu darbu,
už kurį nuobodesnių kažin ar pasaulyje yra. Paryžietis
jau norėjo prisitraukti arčiau rytinių laikraščių šūs­
nį, bet netikėtai vyras, sėdintis šalia, išvadavo jį nuo
jų peržiūros: savo įspūdingu bosu jis ėmė taip garsiai
komentuoti laikraščių turinį, kad Lituanui ir vargti ne-
bevertėjo.
- Tu tik pažiūrėk, - dudeno bosas, kumšnodamas ša­
lia jo sėdintį liesą žmogelį, matyt, savo draugą, - sen­
sacija po sensacijos. Vakar Ričmonde įvyko tiek, kiek
filme nepamatysi.
- Kur? Parodyk, - įsiterpė menkas šalia sėdinčiojo
tenoriukas.
Bosas bakstelėjo į puslapio vidurį ir toliau skaitė, tik
jau garsiai:
- Klausyk, klausyk! „Prie „Virdžinijos" viešbučio
kėsintasi į žmogų, kurio tapatybės nustatyti nepavy­
ko." Cha, nepavyko nustatyti... Kertu lažybų, kad kuo
gražiausiai nustatė! Bent jau tie, kurie šaudė. Bet kas
toliau parašyta?! Griūk negyvas! „Užpultasis nenuken­
tėjo. Liudininkų parodymais... mmm... trylika žmonių
sužeista... tokio pragaro, į kurį vakar buvo pavirtusi
gatvė priešais viešbutį, nepam ena net Vietnamo karo
veteranai." Cha, cha, cha! Tie žurnalistai amžinai turi
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ I 159 |

„išmesti kokią nors pozą". Bet, žinai, tokių „bajerių" aš

kaip gyvas Ričmonde nepamenu.
- Aš irgi nepamenu, bet ar būtina dėl to rėkti į ausį, -
nepatenkintas atšovė tenoriuko savininkas.
Bet boselis buvo iš tų, kurie gali perprasti informa-
ciją tik garsiai ją pakartodami.
- O toliau! „Ričmondas virsta automobilių treku. -
Neblogai pasakyta. - Sudaužytos penkios mašinos, ap­
lamdytos dar kelios. Centre sutrikdytas eismas. - Dar
geriau. - Asmenų, sukėlusių incidentą, tapatybė nenu­
statyta." Cha, šitų irgi. Žinome tokius dalykus. Visi tik
dingsta ir dingsta, o kavalerija, kaip visada, atvyksta
paskutinė.
- Žiū, - įsiterpė tenoriukas, - dar ir sraigtasparnis
numuštas. Gal Ričmonde karas prasidėjo, o mes neži­
nome?
- Tik įdomu, kas su kuo kariauja?
- Maža kas. Dabar, kas tik netingi, tas ir kariauja. Tu,
pavyzdžiui, su savo uošve, aš su...
Bet Lituanas nebeišgirdo, su kuo kariauja tenoriu­
kas, nes reikėjo kalbėtis su Paryžiumi. Kreivai šypso­
damasis, Andrė pakilo iš savo vietos ir nuėjo į pasikal­
bėjimo kabiną. Prie sienos toliau postringauti liko du
vyrai, nė neįtariantys, kad ką tik šalia jų sėdėjo virėjas
tos košės, kurios šiandien buvo prikrėsti visi Ričmon-
do laikraščiai.
Lituanas pakėlė ragelį.
 - Alio. Laba diena.
- Laba diena.
- Pakvieskite Frederiką, jei tai jums nesunku.
- Labai sunku. Fredis susilaužęs koją ir niekaip ne­
galės prieiti.
Abi paskutinės frazės buvo sutartinės, tad nieko
nuostabaus, kad liūdna žinia nė kiek neišgąsdino Litu-
ano, nes jis ramiausiai tęsė toliau:
- Kaip gaila. Tai perduokite jam, kad skambino Ro­
bertas iš Virdžinijos. Dėdė nekaip jaučiasi. Nori visus
matyti. Tegul praneša giminaičiams ir atvažiuoja. Aš
apsistojau „Reginos" viešbutyje, Ričmonde. 14-ajame
aukšte, 135-ame kambaryje. Prie įėjimo.
- Gerai, Robertai. Dėdė tegul nesijaudina: visi a t­
vyks laiku.
- Iki pasimatymo. Laukiam.
- Iki pasimatymo.
Joks pašalietis negalėjo suprasti, ką gi iš tikrųjų
reiškė „giminaičių" pokalbis. Tik gerai Ričmondą pa­
žįstantis žmogus galėjo įtarti, kad čia kažkas ne taip,
nes „Reginos" viešbutis, kuris iš tikrųjų reiškė „Vir­
džinijos" viešbutį, nuo pat pastatym o neturėjo 14-ojo
aukšto, juo labiau su 135-uoju kambariu jame. Šie da­
lykai neegzistavo, lygiai taip pat, kaip neegzistavo ir
„Frederikas" bei jo „dėdė". Tačiau kalbėjęs aname lai­
do gale žmogus labai gerai suprato, ką paskutiniu sa­
kiniu norėjo pasakyti Lituanas. „Atvyk su savo grupe
 VIS MAJOR
I 161 I

į Ričmondą ir apsistok „Virdžinijos" viešbutyje. Lauk

mano nurodymų pirmadieniais, trečiadieniais ir penk­
tadieniais prie viešbučio įėjimo 14-ą valandą", - štai ką
reiškė tas sakinys.
Lituanas paskambino dar į porą vietų, parašė ir
išsiuntė „artimiesiems" keletą atvirukų su Ričmondo
bei Virdžinijos vaizdais ir ramus, kad „ledai pajudėjo",
patraukė iš oro uosto salės laukan.
- Na, šitai jau atlikta, - sumurmėjo išėjęs. - Dabar
pabandysim aplankyti mesjė Morisoną.
Minėtas asmuo gyveno visiškai priešingoje Ričmon­
do pusėje, priemiesčiuose, ištisai nusėtuose vienaukš­
čių kotedžų. Morisono namas ir sodas aplink šį rodė,
kad jis - geras advokatas ir nestokoja klientų. Pro žalių
šakų pynę į gatvę žvelgė platūs jo kotedžo langai, spin­
dintys raudonų plytų sienoje, taip nudailintoje ir taip
skoningai papuoštoje balto gipso plokštelėmis, kad vi­
sas namas atrodė lyg žaisliukas suvenyrų lentynoje. O
kadangi ir kaimynų namai atrodė ne ką prasčiau, tai ir
visa gatvė buvo panaši į tokią suvenyrų lentyną. Netgi
ir žmonės šituose namuose - visada dailiai apsirengę,
solidūs, dem onstruojantys visokių priteklių kupiną gy­
venimą - priminė dailius porcelianinius suvenyrus. Na,
bent jau drabužiais. Viduje gal ir nelabai. Deja, kaip ir
dauguma iš mūsų...
Advokato Morisono sodyboje prie pagrindinio pas­
tato glaudėsi savitas šešiabriaunis priestatas. Abu sta­
 VIS MAJOR
I 162 |

tiniai skendėjo žalių medžių šakų lapijoje lyg dvi spin­

dinčios kriauklės jūros dugne. Tik ne jūros bangų ro­
mantišką ošimą atkartojo šios keistos kriauklės, o niū­
rų ir grėsmingą didmiesčio gaudesį. Štai ir dabar jose
pasigirdo duslus mašinos variklio garsas: tuščioje ga­
tvelėje pasirodė lėtai važiuojanti tojota. Jos vairuotojas
skaičiavo namus ir todėl laikėsi tokio perdėm atsargaus
greičio. Bet štai, jis išvydo reikalingą num erį ant Mori-
sono kotedžo sienos ir nuspaudė stabdžius. Iš mašinos
išlipo Lituanas ir nuėjo tiesiai prie namo.
- Aš skambinau misteriui Morisonui. Jis paskyrė
man pasimatymą, - tarė jis iš namo išėjusiai m oteriš­
kei, advokato žmonai.
- Taip, aš žinau. Neseniai kalbėjau su juo telefonu ir
jis sakė, kad ruošiasi važiuoti namo.
- Kaip manote, jis greitai bus čia?
- Na, jei važiuoja per sąvartyną, kaip dažnai mėgsta
padaryti, tai po kokių dešimties minučių.
- Per sąvartyną?
- Deja, deja. Nieko čia nuostabaus. Municipalitetas
niekaip neprisiruošia jo iškelti. Tai senas sąvartynas.
Jis buvo dar tada, kai niekas nė nemanė, kad miestas
nusidrieks iki čia. Ir visa ta šiukšlių krūva dabar guli
tiesiai ant patogiausio kelio į centrą. Visiems tenka da­
ryti didelį lankstą. Mano vyras taip to nepakenčia, kad
beveik visada važiuoja tiesiai.
- 0 kiti ne?
 VIS MAJOR
| 163 |

Moteriškė atsiduso.
- Čia gyvena solidūs žmonės. Jiems atrodo, kad taip
nedera elgtis. 0 mano vyras tokių prietarų nepripažįs­
ta. Jis truputį keistas, bet gal dėl to ir yra vienas popu­
liariausių mieste. Tik, gaila, ne tarp kaimynų, - m ote­
riškė dar kartą atsiduso. - Nelengva man su juo. Štai
visai neseniai...
Bet Lituanas taip ir nespėjo išgirsti, ką neseniai iš­
krėtė populiarusis advokatienės Morison vyras. Mote­
ris nutilo per pusę žodžio. Lituanas irgi sukluso: kažkur
netoliese pasigirdo šūviai.
- Viešpatie, tai ten, - išbaldama lyg kreida, suvapėjo
misis Morison.
- Kur? - neiškart suprato Andrė.
- Sąvartyne!
- Kaip ten patekti?
- Už dviejų namų tuoj į kairę.
Nelaukdamas tolesnių aiškinimų, Lituanas staigiai
apsisuko, nubėgo prie vartelių, vienu šuoliu stryktelė­
jo per juos ir įšoko į savo tojotą.
- Velniai rautų, - sušniokštė jis, užvesdamas džipą, -
kodėl tai visada atsitinka man?!
Taigi, būtent. Yra žmonių - ir jų turbūt dauguma,
kurie visą gyvenimą nugyvena nepatirdam i jokių ypa­
tingų įvykių. Tačiau kartais pasitaiko, sakytume, uni­
kalių asmenybių, kurios nuolatos atsiduria šalia kokių
nors neįprastų įvykių epicentro. Į juos tranko žaibai,
 VIS MAJOR
| 164 |

jie pakliūva į audras ar sniego lavinas, nuo bėgių virsta

traukiniai, kuriuose jie važiuoja, ar krenta lėktuvai,
kuriais jie skrenda. Ir taip toliau... Nesakau, kad Li-
tuanas buvo toks žmogus, tačiau šalia sėkmės, kurios
jam buvo skirta gerokai daugiau nei paprastam m ir­
tingajam, jis turėjo ir kitą žymę: šalia jo nuolatos kas
nors įvykdavo. Vieni pasakytų, kad kas nors įdomaus.
Kiti - kad mirtinai pavojingo. Bet niekas nepaneigs
fakto, kad jis buvo gal ir nedidelis, tačiau tikrai aktyvus
NĮTC - nepaprastų įvykių traukos centras.
Todėl šiek tiek daugiau pasidairykime po Ričmon-
do priemiesčius, nes, atrodo, vienas iš tokių įvykių ne­
trukus kaip tik ir bus „pritrauktas". Ar gal, teisingiau,
jau yra „pritrauktas". Virdžinijos valstijos sostinės
pakraščiuose, kaip ir daugumoje nebe pirmos jaunys­
tės miestų, - galybė keistų ir įdomių darinių. Kotedžų
kvartalus staiga keičia ne tokie egzotiški lūšnynai arba
apskritai dykvietės, kur retai koks žmogus teužklysta.
Dažniausiai jose verčiamos miesto šiukšlės, atvelkami
sudaužyti automobiliai ar kas nors panašaus. Toks se­
nas šiukšlynas buvo ir netoli advokato Morisono namų.
Kai kurie kotedžų kvartalo gyventojai (tie, kur nebuvo
itin jautrūs aplinkiniams vaizdams) dažnai važiuoda­
vo per jį, trum pindam i kelią į centrą. Bet kadangi, kaip
minėjau, peizažas ypatinga egzotika nepasižymėjo, to ­
kių mėgėjų buvo vos vienas kitas.
Šiaip ar taip, bet kaip tik dabar siauru sąvartyno ke­
 VIS MAJOR
| 16 5 |

liuku ropojo vienišas žalias ševroletas. Kalnai šiukšlių

riogsojo aplinkui, ir jo vairuotojas - žilaplaukis vyriš­
kis - negalėjo matyti, kad tarp tų šiukšlių užsiglaudė
maždaug dešimt įtartinos išvaizdos vyrukų. Užtat anie
labai gerai matė artyn atlinguojančią mašiną.
Virš šiukšlių krūvų staiga nuskriejo tylus švilptelė­
jimas. Galima buvo pamatyti, kaip vyrai susigūžė ruoš­
damiesi šuoliui.* Ševroletas priartėja. Pasigirsta garsus
laukinis šūksmas, ir visi vyrukai išneria iš savo slėp­
tuvių. Du tuoj pat strykteli ant kelio, prieš pat nosį iš
netikėtum o sustabdyto automobilio vairuotojui. Vie­
nas suka masyvią grandinę, o kito rankoje blyksi peilis.
Ginkluoti ir kiti valkatos. Tačiau vyro prie vairo tai ne­
suglumina: jis greitai įjungia pavarą, ir mašina trūkte­
li pirmyn. Užpuolikas su grandine rankoje staiga šoka
ant kapoto ir tvoja per langą savo grėsmingu įnagiu.
Džerkšt! - pabyra stiklai, o žilaplaukis vos spėja išsi­
lenkti dar vieno grandinės smūgio. Iš pažiūros ševro-
leto vairuotojas jau senstelėjęs, bet dar pakankamai
stiprus ir ryžtingas. Ir pasiduoti jis neketina. Stveria
užpuoliko koją ir staigiai ją pasuka. Užpuolikas su­
staugia nesavu balsu, atlieka negrabų piruetą, tvojasi
fizionomija į kapotą ir nurieda ant žemės. Čia ilgokai
paguli, nes atsikelti ne taip jau ir lengva.
Tuo tarpu žilasis vyriškis pro iškultą automobilio
langą beveik jaunatviškai liuokteli ant kapoto. Jo ran­
koje sublizga pistoletas.
 VIS MAJOR
| 166 |

- Na, pabandykit prisiartinti, beždžionės... Pirmam

pajudėjusiam - kulka kakton!
Valkatos sutrinka. Tai eiliniai chuliganėliai, peštu­
kai. Šaunamųjų ginklų jie neturi ir stovėti prieš pisto­
leto vamzdį jiems labai nemalonu. Juo labiau kad gin­
klo savininkas gręžioja galvą lyg apuokas ir nė vieno
jų nepaleidžia iš akių. Užpuolikai sugula ant žemės ir
suslepia galvas šiukšlėse. Dvokia? 0 ką darysi - galva
brangesnė. Bet ne vien dėl smarvės tokia padėtis jiems
velnioniškai nepatogi. Jiems, matyt, labai reikia tą vyrą
nustverti. Tai itin gerai jaučia vis dar tebestovintis vi­
duryje kelio žaliūkas su peiliu rankoje. Jaučia jis ir tai,
kad žilaplaukis bet kada gali šokti mašinon, ir tiek tu
jį bematysi. Todėl žaliūkas krenta ant žemės, lyg sek­
damas savo draugužių pavyzdžiu, pasirita autom obi­
lio link ir suvaro į jo padangą peilį. Tik sekunde vėliau
sugriaudžia šūvis, išblaškydamas užpuoliko viltis, kad
jo darbas liks neatlygintas. Niekšelis suinkščia ir nu­
šliaužia šalin, nebenorėdam as daugiau bandyti padan­
gų tvirtumo.
Tačiau juodas darbas atliktas. Ševroleto savininko
padėtis irgi nepavydėtina. Pabėgti dabar sudėtinga,
o aplink - vien tik priešai. Ir nežinia, kokie jų tikslai.
Tačiau aišku, kad ne apie meną pakalbėti jie čia susi­
rinko.
Staiga žilaplaukis išgirsta už nugaros šnaresį. Atsi­
suka. Vienas išlindęs iš savo slėptuvės maždaug iki pu­
 VIS MAJOR
| 167 |

sės. Jo rankoje kažkas sujuoduoja. Žilaplaukis krenta

žemyn ir šauna. Pataiko blogai, bet pataiko: kurį laiką
užpuolikui rūpės vien žaizda. Svarbiausia, kad ševro-
leto vairuotojas laiku krito žemyn, nes virš jo galvos
prašvilpia masyvus geležies gabalas...
Užpultasis vyras nusprendžia pakeisti poziciją. Jis
nuslenka į kelio pakraštį ir užsiglaudžia surūdijusio
šaldytuvo šešėlyje. Beveik tuoj pat kažkuris valkata
iškyla ant šiukšlių krūvos viršaus ir užsimoja ketaus
puodu. Vyras vėl šauna. Ech, nepataiko! Puodas skau­
džiai trenkia jam į petį! Žilaplaukis įsiunta ir pykšteli
dar porą kartų. Priešininkas griūva. Bet kam taip laidy­
ti kulkas? Juk teliko tik trys...
Užpuolikai išdrąsėja. Nors ir lėtai, slapstydamiesi
už šiukšlių krūvų ir senų automobilių griaučių, jie at­
kakliai ir nesulaikomai slenka pirmyn. Dar porą kartų
sugriaudžia šūviai. Dar pora dejonių suvirpina orą, bet
žaizdos nerimtos, ir valkatos tik dar labiau įsidrąsina.
Jie žino, kad kulkos baigiasi ir netrukus žilaplaukis lai­
kys rankose ne pistoletą, o tik nereikalingą metalo luitą.
Raginantis kažkieno šūktelėjimas, ir visi puolantieji
staiga šoka pirmyn. Vėl nuaidi šūvis. Šį kartą jau pa­
skutinis. Kažkuris nukrinta, bet kas iš to... Ratas vis
siaurėja, vis labiau spaudžia žilaplaukį prie jo maši­
nos. Jis nušveičia nebenaudingą pistoletą šalin ir pa­
kelia nuo žemės aprūdijusį geležies strypą. Suspau­
džia jį rankose...
 VIS MA|OR
| 168 |

Situacija - įtempta, ir niekas nė nepastebi, kad iš už

posūkio išnyra juoda tojota. Bet šios vairuotojas ir ne­
nori laukti, kada jo atvykimas bus pastebėtas: staigiai
susuka vairą dešinėn ir jo mašina sparnu žiebia į puo­
lančiųjų ratą. Kliūva dviem. Vieną smūgio jėga išmeta į
orą. Atlikęs keletą „salto mortale", šis klesteli ant žemės
per keletą jardų nuo automobilio. Antrasis užkrenta
ant kapoto ir, mašinai riedant per duobes, beldžia gal­
va į metalinį kapoto paviršių. Kai tojota cypdama su­
stoja, bejausmis beldusiojo kūnas nuslenka žemyn ir
„susiprojelctuoja" po ratais. Iš sustojusios mašinos iš­
šokęs vyras skardžiai rikteli ir panardina savo pėdą į
arčiausiai stovinčio užpuoliko pilvą. Po šios operacijos
artim iausias tampa vienu iš tolimesnių, be to, dar ir ne­
judančiu žemės, palydovu. Bet tai tik pradžia. Naudo­
damasis valkatų sumišimu, tojotos vairuotojas išplėšia
vienam iš rankų grandinę ir gerokai ja pasišvaisto. Du
patys nušliaužia į šalį, skųsdamiesi likimu, o trečią - a t­
kaklųjį - galingos rankos atplėšia nuo žemės ir švysteli
į seną surūdijusį ekskavatorių. Vyrukas gan patogiai su-
sirango kauše ir galų gale nusiramina. Gerai, kai žmo­
gus randa savo vietą gyvenime...
Dabar atkunta ir užpuolikai. Jie pagaliau supranta,
kad šis priešas pavojingesnis, ir visą dėmesį sutelkia į
jį. Tačiau pam iršta, kad už nugarų jiems stovi žilaplau­
kis. O šis nepraleidžia savojo šanso. Greitai ir smagiai
užvažiuoja porelei žaliūkų per pakinklius savuoju stry­
 VIS MAJOR
i 16 9 |

pu, po to panardina juos į šiukšles ir dar užmeta ant

viršaus čia pat pasimaišiusias seno automobilio dure­
les. Kitaip sakant, užbaigia šį reikalą.
Po visų šių kaleidoskopiškai besikeičiančių įvykių
liko tik du dar nepaliesti užpuolikai. Žilasis vyriškis
jau ketino kokiu nors būdu „užbaigti ir jų reikalus", bet
Lituanas, nes jis ir buvo juodosios tojotos vairuotojas,
pastebėjęs, kad -vyrukams ne pasipriešinim as dabar
galvoje, sulaikė jo ranką:
- Kam taip skubėti? Jie dar gali būti naudingi. Kai
priverti, tokie tipai visai neblogai dirba, - ir, pasisukęs
į valkatas, pridūrė: - Nagi! Prie darbo! Iš patyrim o ži­
nau, kad tokie, kaip jūs, tiesiog idealiai tvarko sprogu­
sias padangas. Aš tikiuosi, jūs mane supratote?
Gal vyrukai ir nebūtų supratę, bet Lituano rankoje
besisukanti grandinė taip hipnotizavo, o piktas žvilgs­
nis taip akivaizdžiai rodė susprogdintosios padangos
pusėn, kad jie, tarsi patys to nejausdami, paėmė įran­
kius, paduotus žilaplaukio, ir ėmė darbuotis.
- O tu! - šūkteli Andrė dar vienam banditui, gana
energingai tebespurdančiam po ant jo užmestomis du­
relėmis. - Eikš čia ir papasakok, kodėl jūs užpuolėte
šitą žmogų.
Ištraukęs spurdantįjį iš po durelių, Lituanas atrėmė
jį į ševroletą ir pakartojo klausimą. Tačiau vyras nero­
dė nė menkiausio noro kalbėti. Paryžiečio veido išraiš­
ka pasikeitė. Vos vos. Gal supyko?
 VIS MAJOR
| 170 |

- Iš kur toks nenoras bendrauti? - paklausė jis. - Gal

tu neprigirdi?!
Ir, išsitraukęs iš po pažasties 45-o kalibro koltą, pykš­
telėjo palei pat nenorinčiojo šnekėti ausį. Šis krūptelėjo.
- Ne, pasirodo, girdi, - padarė išvadą Andrė. - Na
kaip, gal jau pradėsi kalbėti? - dar paklausė, prikišda­
mas pistoleto vamzdį „tyleniui" prie smilkinio.
- Mums liepė, - skubiai atsakė tas.
- Kas liepė? Ką liepė? - toks atsakymas aiškiai neti­
ko paryžiečiui.
- Pagrobti šitą poną...
- Aš ir pats mačiau, kad ne su gimtadieniu jį svei­
kinote. Konkrečiau. Kas liepė? Ir kam jam to prireikė?
Vyras tik papurtė galvą. Lituanas vėl ėmė nervin­
tis. Bet čia įsikišo žilasis vyras. Jis išsitraukė iš vidinės
švarko kišenės nuotrauką ir parodė ją užpuolikui.
- Gal šitas?
Paklaustasis niūriai linktelėjo galva.
- Viskas aišku, - sumurmėjo žilasis. - Mane perspė­
jo, kad reikia saugotis, bet aš nesitikėjau, jog taip anks­
ti pradės mane spausti. Aš - advokatas, ir netrukus tu ­
rėsiu bylą, kurios kai kas nenori.
- Pažįstama situacija, - linktelėjo galva Andrė ir vėl
pasisuko į užpuoliką. - O kuris čia jūsų vadas?
Užklaustasis niūriai linktelėjo vieno savo draugužio,
gulinčio po Lituano automobilio ratais, pusėn. Paryžie­
tis nuėjo prie nurodyto žmogaus, apkraustė jo kišenes
 VIS MAJOR
I 171 |

ir netrukus grįžo su dolerių paketu rankoje.

- Jų honoraras, - pranešė žilaplaukiui savo išvadą. -
Bus jums už sudaužytą stiklą. O kas liko, galėsite ati­
duoti tam niekšeliui, kuris pasamdė šiuos žmones. Juk,
šiaip ar taip, jie neįvykdė jo užduoties.
- Ką jūs! Kam man tie pinigai? Už šiandieninį malo­
numą iš to žmogaus aš trigubai atsiimsiu. Dabar aš jau
garantuotas, kad laimėsiu bylą. Gal verčiau jūs pasiim­
kite tuos pinigus.
- Tai jau ne! - šyptelėjo Lituanas. - Bet jei jūs atsisa­
kote, tada palikime juos šitiems. Juk pagaliau jie sąžinin­
gai stengėsi atlikti savo darbą. Tegul jiems ir nepasisekė.
Be to, ir jūsų automobilį sutvarkė. Na, bent iš dalies...
- Negi manote, kad tokiu gražiu poelgiu sugrąžinsit
juos į doros kelią?
- Ne. Nesu toks naivus. Tačiau tegul bent kartą gy­
venime jie pamato, kad ir už bloga galima atsilyginti
geru. Pagaliau šie pinigai pravers jiems nusisamdyti
advokatą, - tarė jis, mesdamas pinigus prie ševroleto
tebesėdinčiam vyrukui, ir užbaigė: - Še, pasidalinsit!
Tas kurį laiką žiūrėjo išpūstomis akimis tai į Litua-
ną, tai į pinigų paką, gulintį jam ant kelių.
- Ko spoksai! - pyktelėjo paryžietis. - Verčiau eik,
draugams padėsi.
Vyrukas skubiai nuropojo prie savo bendrų, m ontuo­
jančių ševroleto padangą. Tuo metu žilaplaukis kreipė­
si į Lituaną:
. . VIS MAJOR
| 17 2 | -----------------------------------------------------------------------

- Nemanau, kad jiems prireiks advokato. Neketinu

apie juos pranešti. Man pakaks, kad dabar galėsiu p ri­
spausti tą, kuris juos pasamdė. Nebent jūs norėtum ėte
tai padaryti.
- O, ne, ačiū. Policiją aš gerbiu, tačiau esu linkęs lai­
kytis nuo jos atokiai.
- Hm, - nutęsė užpultasis, - o jūs - tikras originalas,
misteri. Ne bet kas taip pasielgtų. 0 ką jau kalbėti apie
tai, kad puolėte padėti žmogui, kurį puola dešimt.
- Sakyčiau, jūs irgi ne mažesnis originalas. Rizikuo­
jate važiuoti tokiu keliu prabangiu automobiliu... Nela­
bai jau maloni aplinka. Žinoma, jei turėsim e omenyje,
kiek daug įvairiausių šiukšlių mūsų pasaulyje, tai šis
sąvartynas, palyginti su žmonija, gal ir taps panašus į
Versalio parką. Bet vis tiek...
- Keistokas jūsų požiūris...
- Bet realus?
- Labai jau juodas tas jūsų realizmas...
- Koks yra, toks.
- Taip, taip, žinoma. Bet truputį keistai jis atrodo iš
žmogaus, kurio elgesys toks nesavanaudiškas, lūpų.
- Na, nesu įsitikinęs, kad jis jau toks nesavanaudiš­
kas, - mįslingai nutęsė Lituanas.
- Kaip suprasti?
- Jei neklystu, jūs - m isteris Morisonas?
- Taip... - šiek tiek nustebęs ir sunerim ęs atsakė ži­
lasis vyras.
- Tokiu atveju jūs man reikalingas. Ir aš visai nepa­
geidauju, kad jums kas nors atsitiktų. Tai aš jums skam-
 VIS MAJOR
I 1 7 3 |

binau prieš valandą.

- Ach, štai kas. Jūs tada leidote man suprasti, kad pa­
geidaujate likti nežinomas, bet aš maniau, kad mums
susitikus...
- Ne, ne! Pernelyg didelis populiarumas man tik pa­
kenktų.
- O jūsų inkognito nesutrukdys mums aptarti tą rei­
kalą, apie kurį jūs užsiminėte?
- Man rodos, kad inkognito tam tik padės.
- Ką gi, jeigu jums taip patogiau. Prašom... Aha. O,
mūsų vyrukai jau baigė savo darbą. Ką darysim?
- Su jais?
- Taip.
- O ką jūs siūlot?
- Man jie nereikalingi. Juk tai tik tarpininkai. O tik­
rasis kaltininkas gerai žinomas, ir aš pasistengsiu iš jo
viską atsiimti.
- Puiku. Tada galime judėti.
Abi mašinos lėtai nulingavo keliu. Netrukus jos jau
stovėjo prie advokato namų, o abu vyrai ėjo įėjimo link.
- Luiza, atnešk mums ko nors gaivinančio. Siaubin­
gas karštis - matyt, bus audra, - pratarė išėjusiai jų
pasitikti žmonai Morisonas. Tačiau svetainėje, į kurią
netrukus įžengė vyrai, to siaubingo karščio nebuvo
justi. Spinduliai, krintantys vidun per melsvus langų
stiklus, rodos, ne kaitino, o vėsino orą.
- Taigi, misteri, kuo galiu būti naudingas? - atsisė­
dęs už stalo, pradėjo Morisonas.
- Mūsų niekas negirdi?
 VIS MAJOR
I 174 |

- O, būkite ramus: tai, kas pasakoma šioje svetainė­

je, niekada neišeina už jos sienų.
- Jūs tuo įsitikinęs? O gal vis dėlto išeikime į sodą?
Vidurdienio kaitra, viešpataujanti lauke, neviliojo
Morisono. Todėl jis šyptelėjo ir atsakė:
- Argi jau toks baisus jūsų reikalas, kad bijote čia
nesančių mikrofonų?
- Nežinau. Matot, man reikia žmogaus, kuris žinotų
kelią į Vilją Riodą...
Advokatas krūptelėjo. Nedaugelis žinojo šią frazę,
kuri iš tikrųjų reiškė: „Man reikia susitikti su m isteriu
Vristolu."
- Aš nežinau kelio į Vilją Riodą, - lėtai atsakė šeimi­
ninkas, - bet galiu pasakyti, kaip nukakti į Vilją Riką.
Lituanas linktelėjo.
- O gal tikrai einame į sodą? - staiga pakeitė nuo­
monę Morisonas. - Čia gal išties kiek per vėsu... Net
šiurpas krečia.
- Einam, - sutiko Mistralis, sumetęs, kad šiurpas
advokatą krečia dėl visai kitos priežasties.
Advokatas vėl pradėjo kalbėti tik žingsniuodamas
smėlėtu sodo takeliu tarp lygiai apkarpytų krūmų eilių.
- Iš kur jūs žinote slaptažodį? - tarė jis.
- Iš inspektoriaus Perio Bulardo.
- Jis gyvas!
- Šią naktį, kai aš jį palikau, jo gyvybei dar niekas
negrėsė. Jis pervežtas iš ligoninės į saugią vietą.
 VIS MAJOR
---------- ------------------------------------------------- I 175 I

- Aišku. Beje, o kam jums reikalingas Vristolas? Ne­

pamanykite, kad šiaip sau smalsauju. Ne. Aš tiesiog
turiu įvertinti situaciją ir nuspręsti, ar verta su juo
susisiekti. Galbūt mes galime jūsų problemą išspręsti
savo jėgomis. Iš tiesų aš mažai ką sprendžiu. Susitiki­
mo organizuoti negaliu. Esu tik pėstininkas. Perduodu
grandinėle pranešim ą ir laukiu atsakymo. Aš netgi ne­
pažįstu žmogaus, kuriam perduodu pranešimą.
- Pažįstama sistema, - burbtelėjo Lituanas. - Ką gi,
jei norite žinoti, kam man reikalingas Vristolas, atsa­
kysiu tiesiai: atskleisti tikrajai „Virdžinija Koust Kom-
pani" veiklai, demaskuoti Rendolfą Šansoną ir jo paka­
likus! Beje, nors savo pavardės aš jums neatskleidžiau,
nes ji nelabai jums ką ir pasakytų, galiu prisistatyti ki­
taip. Aš tas, kuris užvakar senajame Vašingtono kelyje
padėjo pasprukti „nepažįstamai merginai", kaip ji buvo
pavadinta laikraščiuose, tas, kuris pabėgo nuo mafijos
žmonių vakar, ir tas, kuris, kaip jau minėjau, išgelbėjo
nuo m irties m isterį Bulardą. Taip pat, jei tai jums gir­
dėta, aš prisidėjau demaskuojant Juodojo Voturo gaują
Prancūzijoje.
Advokato akys vis labiau plėtėsi. Patikėjo ar nepa­
tikėjo jis Andrė „prisistatym u“, tačiau šis tikrai padarė
jam įspūdį. Galų gale jis girdėjo slaptažodį ir tikėjo, kad
tai tikrai nėra mafijos žmogus. Antra vertus, jis gerai
žinojo, kad organizuojant susitikimą bus imtasi visų
atsargumo priemonių, tad rizika buvo pagrįsta.
 VIS MAJOR
176

- Tokiu atveju, - tarė advokatas, - manau, kad galė­

siu greičiau suteikti jums tai, ko norite. Paskambinkite
man už pusantros valandos.
- Gerai, bet tik ne į namus. Nerizikuokime, namų te ­
lefono gali būti klausomasi. Ypač jei kas nors konto­
roje girdėjo, kad jūs paskyrėte susitikimą. Gatvėje m a­
čiau telefoną automatą, į jį ir paskambinsiu. Tačiau dėl
viso pikta susitarkim e bent jau dėl primityvaus kodo.
Štai, - Mistralis ištiesė advokatui popieriaus lapelį ir
ėmė aiškinti, - skaičius sakykite pridėdami septynis.
Jei reikės pranešti kokią nors vietovę, nurodykite jos
centrinio pašto indeksą. Čia, jei prireiks spalvų, kai ku­
rių būdvardžių atitikmenys, taip pat ir dažnai tokiuose
pokalbiuose vartojamų žodžių atitikmenys. Kaip nors
susikalbėsime. Kai tik perduosite žinutę, popierių su­
naikinkite.
- Matau, jūs rimtai pasikaustęs.
- Na, čia joks mano nuopelnas. Tai susiję su mano
darbu. Mokiausi tokių dalykų, ilgai juos naudoju. Tai
jau mano kraujyje.
- Supratau. Ką gi, akivaizdu, kad jūs rasite bendrą
kalbą su Vristolu.
0 maždaug už dviejų valandų Paryžiaus lietuvis jau
riedėjo Beilono vasarnamio link, kartodam as mintyse
Morisono perduotą žinutę: - „Ryt... „Baltosios akacijos"
baras... Slaptažodis... Apranga..."
 V III SKYRIUS

T A M SIA U SIA
VALANDA - PRIEŠ
SAUIĖTEKĮ
Labiausiai n e įtik ė tin a visada būna i r lab iau siai
logiška.
E M. Remarkas

Herbertas Beilonas stovėjo prie lango ir žiūrėjo į naktį.

Lijo. Nuo pat vakaro. Dideliais drumzlinais lašais, nuo
kurių ant stiklo likdavo purvini pėdsakai. Galvos šešė­
lyje buvo galima įžiūrėti dangumi slenkančius sunkius
švininius debesis, tarp kurių juodavo tamsa, atrodo,
dar sunkesnė, nenušviesta nė menkiausio spindulėlio.
Vėjas draskė medžius, plakė vijoklius palei sienas, o šie
 VIS MAJOR
| 178 |

daužėsi į murziną lango stiklą apibrizgusiais juodais la­

pais, tarytum skųsdamiesi savo nedalia.
- Na, ir oras, - sušnabždėjo vyras. - Tokiu oru ne tik
gyventi, bet ir mirti nesinori.
- Ką sakai? - atsklido iš kambario gilumos.
Beilonas pažvelgė į jo šešėlio neužstotą lango plotą
ir išvydo jame Lituano figūrą, stypsančių prieš veidrodį.
- Sakau oras toks kad blogiau nebūna!
- Nuotaika irgi. Toks įspūdis, kad turi atsitikti kažkas
bloga.
- Tai gdl niekur nevažiuojam?
- Nenusikalbėk... Ne dėl to šitiek vargom, kad vėl vis­
ką iš naujo pradėtumėm.
- Bet aš juk matau, tu pavargęs.
- Tai dar ne priežastis nevažiuoti.
- Nesuprantu, kas gali pasikeisti dėl vienos dienos?
- Daug kas. Pavyzdžiui, kitą kartą gali išvis niekas
nenorėti užmegzti ryšio su tokiais nepatikimais tipais,
kaip mes. Arba...
- Kas arba?
- Arba Šansonas suras tai, ko reikia mums, anksčiau
negu mes. Ir apskritai, baik kvaršinti man galvą! Neno­
ri, nevažiuok.
- Ėėė... Mes taip nesitarėm...
- Anaip irgi.
- Kaip anaip?
- O kaip taip?
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- I 17 9 |

- Užknisai!
- Baik nervintis! Ir be tavęs silpna! Geriau paruoš-
tum pusryčius, užuot čia bambėjęs...
- Seniai paruošti. Tik kas valgys? Aš nė kąsnelio ne­
prarysiu. 0 tu irgi, neatsim enu, kad būtum rytais kada
nors žmoniškai valgę.
- Ir dabar nevalgysiu. Sudėk viską į term osus. Pake­
liui sukaposim. -Ir iš viso neaišku, kada šiandien gau­
sim pavalgyti, nors ir į barą važiuojam.
- O! Jis, pasirodo, dar mąsto...
- Visiškai neketinu dėl tavo niurzgėjim o likti ne­
valgęs.
- Lyg aš vienas niurzgėčiau. Tu irgi neatsilieki, - at­
kirto Beilonas, eidamas durų link.
- Nepaisant to, kas apie juos sakoma, mano nervai -
irgi ne geležiniai, - jau tarpduryje jis išgirdo Lituano
atsakymą.
Kai Herbertas sugrįžo į kambarį, draugo jau nebera­
do. Vietoj jo prie veidrodžio dabar stovėjo juodaplakis
tamsiagymis pietų italas, rodos, visą savo amžių pra­
leidęs po karštais Kalabrijos saulės spinduliais.
- Na, kaip? - paklausė italas Lituano balsu.
- Opa! - sušvokštė Beilonas ir drėbtelėjo vieną efek­
tingesnių savo komplimentų: - Kasdien naujas „feisas".
Bet vis tiek malonesnis negu natūrali tavo fizionomija.
- Tai gal ir tu užsinorėjai savąją pagražinti? Nepa­
kenktų.
 VIS MAJOR
| 180 |

- Nebent minimaliai. Man paskui viską niežti ir aš

galiu pačiu atsakingiausiu momentu pradėti kasytis
kaip kokia beždžionė.
- Na, tau daug ir nereikia. Čia tik mano kukli p er­
sona negali pakęsti triukšmo, kurį sukėlė laikraščiai ir
televizija. Taigi pasiruošk ir, jei jau tikrai apsisprendei
važiuoti, judėsim.
- Aišku, apsisprendžiau. O ką, jei tu susimausi? Negi
aš praleisčiau tokią progą pirmą kartą tai pamatyti!
- Esu susimovęs ne kartą, Herbertai. Neperdėk. Man
tiesiog sekėsi. Svarbu, kad tai nebūtų paskutinis kartas.
- Na, bet kuriuo atveju nenoriu, kad man paskui visą
likusį gyvenimą sapnuotųsi tavo atkarus veidas, kuris,
atkišęs lūpas, sakytų: „Herbertai Beilonai, tu esi niek­
šas. Palikai mane, kai man buvo labiausiai reikalinga
tavo pagalba." Štai taip.
- Iš tiesų, ne be reikalo mama tave vadino berniuku
plepiuku. Eik ruoštis. Laiko visai nebeliko. Jau švinta.
Netrukus vyrai išėjo į fermos kiemą ir pasuko maši­
nos, kurią vakar buvo nupirkęs Beilonas, link. Saugumo
sumetimais padarė tai Vašingtone ir, be abejo, svetima
pavarde. Galingas sportinis BMW pastiprintu kėbulu ir
buferiais stovėjo po medžių šakomis. Automobilio spal­
va vis dėlto visai nederėjo prie tokio prabangaus rinki­
nio. Buvo banaliai pilka. Tačiau toks jis lengvai galėjo
pranykti tarp kitų mašinų. Tai, matyt, buvo didelis pri­
valumas dviejų draugų akyse. Jie greitai sulindo auto-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 181 |

mobilio vidun, nes debesys, nešami nuo Atlanto pusės,

vis dar tebelaistė žemę purvinomis lietaus čiurkšlėmis.
Andrė užvedė variklį. Jis sugaudė tyliai ir ramiai, bet iš
duslaus burzgesio buvo nesunku pajusti, kokia milžiniš­
ka galia slypi po kapotu. Taip, sėdinčio prie tokios ma­
šinos vairo Lituano visiškai negąsdino ta aplinkybė, kad
iki susitikimo su Vristolo žmonėmis tebuvo likę ne tiek
jau ir daug laiko: Paryžietis, daugybę valandų praleidęs
specialiuose automobilių trekuose, žinojo, kaip išspaus­
ti iš mašinos viską, ką galima. Jis buvo išmokęs dar dau­
giau: nugalėti didžiausią žmonijos priešą - laiką. Tiesa,
šį kartą jis važiavo padoriai, tik „truputėlį" viršydamas
greitį. Pirmojo policijos diviziono apylinkėse vis dar
šmirinėjo nemažai policijos ekipažų, ieškančių įtartinų
personų ir automobilių. Tačiau pilkoji mašina jokio dė­
mesio nepatraukė ir, likus kelioms minutėms iki sutar­
tos valandos, jie jau buvo prie „Baltosios akacijos" baro.
Beje, sustoti pavyko ne iškart, nes gatvės pakraščiai
buvo statyte užstatyti mašinų. Nebuvo nė menkiausios
laisvos vietelės. Galų gale kažkur blykstelėjo raudoni
žiburėliai ir suburzgė variklis. Lituanas tuoj pat nulėkė
ten ir ėmė kantriai laukti, kol užvestasis automobilis
išvažiuos. O Beilonas burbėjo:
- Na, ir vietą pasirinko susitikimui...
- Gal specialiai?! - įsiterpė Andrė.
Bet štai, vieta atsilaisvino ir juodasis BMW prisišliejo
prie šaligatvio. Išlipęs Mistralis susimokėjo už stovėji­
 VIS MAJOR
I 182 |

mą. Nežinodamas, kiek laiko gali užtrukti jų „randevu",

jis nustatė skaitiklį dviem paroms ir kartu su Beilonu
pasuko prie „Baltosios akacijos" durų. Vienas su balta
kepuraite ir baltais baltiniais, o antrasis - su raudona
kepuraite ir raudonais baltiniais.
- Atrodome kaip klounai, - pakomentavo Erelio
Sparnų fermos savininkas, kaip visada, greitai paste­
bintis blogiausias vienokios ar kitokios padėties ypa­
tybes.
- Ššš! - nutildė jį Andrė, pajutęs, kad kažkas eina
jiems iš paskos.
Tas kažkas ilgai nedelsė. Padėjęs Lituanui ant peties
ranką, jis paklausė, kuri valanda, ir, kol paryžietis tyri­
nėjo savo laikrodį, ištarė sutartą frazę. Andrė, keikda­
mas mylias rodančią japonišką elektroniką, irgi atsakė
jam kažkokia padrika citata.
- Gerai, - vėl pasigirdo už nugaros. - Sekite paskui mane.
Kai abu draugai atsisuko, jie išvydo tik plačią languo­
tais marškiniais aptemptą nugarą, rodančią jiems kelią.
Kurį laiką jie ėjo painiais tarpukiemių labirintais, paskui
nusileido į kažkokį rūsį, dar pratrepsėjo gerą gabalą kelio
ir pagaliau pateko į erdvų, bet drėgną ir tamsų kambarį.
Čia laukė dar viena plati nugara, kuri kartu su atėjusia
ėmėsi kruopščiai kratyti abu atvykėlius, nepalikdamos
neapžiūrėjusios nė menkiausios siūlelės, nė mažiausio
daiktelio. Laukęs kažko panašaus, Andrė į viską reagavo
abejingai, bet užtat pagavo ne vieną nepatenkintą drau-
 VIS MAJOR
| 183 |

go, nepratusio prie tokio familiaraus elgesio ir todėl pa­

sipiktinusio, žvilgsnį. Galų gale nemalonioji procedūra
baigėsi ir Lituanas su pasitenkinimu konstatavo, kad iš
jų niekas nepaimta - netgi ginklai. Atvirai pasakius, jis
iki šiol vis dar nuogąstavo, kad visa ši kebeknė su Vris-
tolu gali būti ir jo priešų provokacija. Bet dabar, kai po
kratos buvo palikti ginklai, jis nusiramino, nes suvokė,
kad Šansono žmonės šito tikrai nebūtų sau leidę.
Baigusios kratą, plačiosios nugaros atidarė kamba­
rio gale esančias metalines duris, ir draugai išvydo,
kad už jų esama garažo, kuriame stovėjo kilnojamosios
kino laboratorijos furgoniukas. Nugaros pasodino abu
atvykėlius mašinos saloną ir užrakino duris. Nė m en­
kiausias išorinės šviesos spindulėlis čia neprasiveržė.
Švietė tik lemputė palubyje ir raudonas žibintas prie
sienos. Andrė ir Herbertas buvo vieni furgoniuko salo­
ne. Pasinaudodamas tuo Beilonas jau norėjo kažką sa­
kyti, bet draugo žvilgsnis jį nutildė. „Nors mes vieni, tai
nereiškia, jog mūsų niekas nemato ir negirdi", - sakė
tas žvilgsnis. Beilonas atsiduso ir išsitiesė ant gulto pa­
lei sieną. „Teisingai", - vėl tik žvilgsniu įvertino jo po­
elgį Andrė. Pats jis neketino miegoti. Kai furgoniukas
pajudėjo, Lituanas ėmė atidžiai fiksuoti mintyse visus
posūkius, stengdam asis suvokti, kurgi jie bus vežami.
Bet netrukus jis susipainiojo tam e begaliniame vienas
kitą paneigiančių posūkių sraute ir metė šį užsiėmimą.
„Atrodo, - pamanė jis, - mus vežioja ratais." Andrė išsi­
 VIS MAJOR
I 184 |

tiesė ant antrojo gulto ir užmerkė akis. Beveik tuoj pat

ir užmigo. Ne vien dėl to, kad mašina švelniai lingavo,
tyliai šlapiu asfaltu čežėjo padangos ir į stogą m onoto­
niškai barbeno lietus. Atsiliepė nuovargis. Fizinis, o gal
ir dvasinis.
Kino laboratorijos furgoniukas ilgai riedėjo Virdži­
nijos keliais. Kai Andrė nubudo, lietaus šnekos jau
nebuvo girdėti, nuo sienelių ir lubų sklindanti šiluma
bylojo, kad anoje pusėje vėl pyškina karšta subtropikų
saulė. Lituanas žvilgtelėjo į laikrodį. Po šio veiksmo jo
veidas apsiniaukė.
- Na, ir velkasi, velniai griebtų, - sumurmėjo Par­
yžiaus lietuvis. - Taip ir antrojo apsireiškimo galima
sulaukti...
Lituanas nervingai persivertė ant gulto ir atsikėlė.
Braškesio pažadintas, pabudo ir Beilonas. Jis irgi atsi­
sėdo, pasirąžė kaip meškinas, pakirdęs iš žiemos m ie­
go, ir subambėjo:
- Uch... Kad taip dabar alaus...
- Tu dar m oters užsimanyk! - pyktelėjo Andrė.
- 0 ką? Argi būtų blogai?
Užuot atsakęs, Lituanas tik piktai sušnypštė.
- Tu ko toks surūgęs? - galų gale pastebėjęs surauk­
tą draugo veidą, nustebusiu balsu paklausė Herbertas.
- Gal prastai miegojai?
- Taigi žinai, aš visada po popiečio miego būnu su­
rūgęs.
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ I 185 |

Visa laimė, kad slogūs Andrė nuogąstavimai neišsi­

pildė. Kelionė truko jau nebeilgai. Po kokių penkiolikos
minučių furgoniukas sustojo, variklis užgeso, o lauke
pasigirdo žingsniai ir prislopinti balsai. Paskui atsidarė
durys ir abu keleiviai išvydo, kad jų atsidurta ankšta­
me elektros lempų nušviestame garaže. „Plačiųjų nuga­
rų", išlydėjusių juos Ričmonde, nebuvo matyti. Vietoj jų
tarpduryje sujuodavo jauno vyro galva.
- Atvažiavome, - pranešė galvos savininkas. - Lipkit
lauk ir sekite paskui mane.
Eidami paskui juodaplaukį, Andrė su Herbertu perėjo
siaurą pustamsį koridorių už garažo, pakilo laiptais du
aukštus ir atsidūrė dar viename koridoriuje. Tik šis jau
buvo ryškiai apšviestas, išklotas minkštu margaspalviu
kilimu ir švietė linksmomis spalvomis. Sienose baltavo
keletas durų. Juos lydintis vyras atidarė vienas jų ir tarė:
- Štai - svečiai iš Ričmondo. Priimkite.
- Ačiū, Čarlzai, - pasigirdo atsakas.
Juodaplaukis apsisuko ir nuėjo atgal prie durų, ve­
dančių į laiptinę. Andrė su Herbertu liko kambaryje.
Visa pastarojo aplinka bylojo, kad tai yra kokios nors
įstaigos darbo kabinetas. Be stalo, spintos ir kelių kė­
džių, daugiau jokių baldų jame nebuvo. 0 žmonių irgi
tebuvo du. Vienas - senyvas aukštas vyras - stovėjo
tiesiai prieš atvykusiuosius, o antras - gerokai jaunes­
nis ir, sprendžiant iš gerbtinų proporcijų, atliekantis
apsaugininko pareigas, - sėdėjo prie durų.
, , VIS MAJOR
| 18 6 | ---------------------------------------------------------------- —

- Ponai, jūs norėjote matyti Ričardą Vristolą?

- Taip, - atsakė Lituanas. - O dar tiksliau pasakius, aš,
nes šis vyras lydi mane vien iš draugiškumo, - baigė jis
savo mintį, rodydamas į Herbertą.
Senyvas vyras linktelėjo ir pažvelgė į antrąjį kabinete
esantį žmogų, žvilgsniu kažką jam įsakydamas. Šis link­
telėjo galva ir parodė Beilonui kėdę šalia savęs. Andrė
draugas atsisėdo, o pats Andrė, nelaukdamas, kas bus
toliau, paprašė:
- Gal galėčiau kur nors susitvarkyti? Veidas, į kurį da­
bar žiūrite, nėra visai mano. 0 jūs, manau, norėtumėte
matyti tikrąjį.
- Būtų malonu, - atsakė jam senyvas vyriškis. Jis pra­
vėrė vienas iš kambario durų ir šūktelėjo: - Viljamai, pa­
lydėkite mūsų svečią į prausyklą.
Andrė ilgai neužgaišo. Per keletą minučių atvirtęs iš
tamsiagymio italo į šviesiaplaukį baltų vaikaitį, jis išėjo
į koridorių ir jau ruošėsi vėl žengti į kambarį, pro kurio
duris ką tik buvo išlydėtas. Staiga jam už nugaros pasi­
girdo lengvi skubūs žingsniai ir drabužių šiugždėjimas.
Lituanas, kaip visada, pasirengęs bet kokiems netikėtu­
mams, nevalingai atsigręžė ir, reikia pasakyti, šį kartą
geležinė savitvarda jam vėl nepadėjo. Jo akys išsiplėtė iš
nuostabos, o jis pats sustingo vietoje it suakmenėjęs...

Kai būni vienas; kai būni visiškai vienas, vienišas; su­

pranti, kad žmogaus gyvenimas - ne garbės, pinigų, laimės
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 187 |

ar dar dievai žino kokių išsigalvotų vertybių siekimas, o bė­

gimas nuo vienatvės. Žmogaus protėviai susiplakė į bandas,
bijodami juos supančios aplinkos, tuštumos, ir kovodami su
ja. Jie lindėdavo tamsiomis naktimis dar tamsesnėse olose
ir laukdavo, kada įsėlins eilinė naktinė šmėkla ir čiups kurį
nors išjų. Ir glausdavosi vienas prie kito galvodami, kad, je i
būtum vienas, tai ir taptum tuo nučiuptuoju. Ir kai oloje nu­
aidėdavo beviltiškas aukos klyksmas, kažkas su palengvė­
jim u atsidusdavo, džiaugdamasis, kad ne j į užklupo nelai­
mė. Taip tarp žmonių gimė egoizmas ir abejingumas - pati
baisiausioji pirmojo atmaina. 0 kažkam gal suspurdėdavo
iš skausmo širdis ir jis puldavo į tamsą, norėdamas padėti
nelaimingajam. Taip gimė pasiaukojimas. Kažkas gal tyliai
atsidusdavo, nubraukdamas ašarą, - užuojauta. O kažkas
įnirtęs suspausdavo kumščius, prisiekdamas ryte surasti ne­
žinomą žudiką ir perduodamas palikuonims neapykantos
pažinimą. Visuose gyvena ta klaiki, gyvuliška baimė, pavel­
dėta iš protėvių, verčianti mus bėgti nuo vienatvės, vienišu­
mo, nuo žudančios galaktikų begalybės, į kurią žvelgdamas
žmogus kadaise suvokė jam iš aukštybių ištartus žodžius:
„Dulkė esi ir dulke pavirsi."

Gyvenime būna minučių, kai staiga pasijunti išėjęs į

savo kelią. Dažniausiai jis nebūna toks gražus, toks tie­
sus ir patogus, kaip kiti keliai. Keliai, kuriais eina kiti
žmonės. Bet vis dėlto tik šitame tu bent retkarčiais pa­
sijunti taip lengvai, įprastai ir ramiai, kaip niekad ne-
 VIS MAJOR
188

sijausdavai klaidžiodamas svetimais, nors ir puikiais,

keliais. Tik šitame kelyje tu pajunti pilnatvę ir dingsta
tave persekiojusi sielos tuštum a. Ir netgi kampuotas
akmuo, duobė ar pavojingas posūkis tau neša gyveni­
mą. Ne visada džiugų ir malonų, bet galbūt kaip tik to ­
dėl. Gyvenimą, kurį tau norisi gyventi; gyvenimą, kurį,
tu jauti, verta gyventi.
Atrodė, kad Virginija Listnėj po įsimintino pirm a­
dienio jautėsi taip, lyg būtų patekusi būtent į tokią gy­
venimo akimirką, ji tiesiog fiziškai jautė, kad pasaulis
aplink pasikeitė. Nedaug, bet pasikeitė. Ji dar tik mig­
lotai suvokė šių pasikeitimų priežastis, bet jautė, kad
pažintis su Andrė Mistraliu - toli gražu ne paskutinėje
vietoje. Nenorime pasakyti, kad mergina įsimylėjo. Ta­
čiau faktas, kad jai buvo malonu prisim inti pirm adie­
nio susitikimo smulkmenas, irgi šį tą reiškė. Pirmąją
naktį ji miegojo jautriai ir neramiai. Gali būti, kad tai
paprasčiausiai buvo patirto šoko padarinys. Ji nesap­
navo naujojo pažįstamojo. Ne. Nei ant balto žirgo, nei
žydrame m ersedese, bet vis dėlto pirmoji mintis, atė­
jusi jai į galvą antradienio rytą, buvo ši: „Ir kodėl aš
nepaskyriau jam pasimatymo!"
Intuityviai ji suvokė, kad vyriškis galėtų būti tvirtas
ir patikimas draugas. Ypač dabar, kai senas pavojus, ku­
ris štai jau dešimt metų kybojo virš jos šeimos it Damo­
klo kardas, iškilo nauja jėga. Lituanas paliko jai įspūdį.
Stiprų įspūdį. Tas įspūdis piršo mintį, kad šis vyras ga­
 VIS MAJOR
------------ ---------------------------------------------------------- | 18 9

lėtų būti raktas į jos šeimos problemų sprendimą. Juo

labiau kad jis pats siūlė savo pagalbą. Laikydamasi visų
saugumo nurodymų, prie kurių ją pripratino tėvas, ji
šią pagalbą atstūmė. Tačiau pamačiusi, kaip vakar tė­
vas sunerimo, išgirdęs apie nepavykusį jos pagrobimą,
mergina pagalvojo, kad galbūt padarė klaidą. Tą pat
tvirtino ir jos širdis, kuri šiuo klausimu turėjo visiškai
atskirą, tačiau tvirtą nuomonę.
Staiga mergina nušvito. Ji prisiminė paskutiniuosius
Mistralio žodžius.
- Dar ne viskas prarasta! Taigi galima jam pasiųsti
telegramą ir paskirti pasimatymą dabar, - sušuko ji. -
Tačiau, be abejo, reikia viską aptarti su tėčiu. Jaučiu,
laukia sunkus pokalbis.
Mergina šiek tiek apniuko, todėl ne taip entuziastin­
gai pašoko iš lovos, kaip norėjosi iš pradžių. Dabar jau
atsikėlė lėtai. Taip pat iš lėto nusiprausė ir apsirengė,
visą tą laiką mąstydama, ką sakyti tėvui. Žinojo jo pa­
ranoją saugumo atžvilgiu. Bet lygiai taip pat žinojo, kad
tik ši paranoja saugojo juos pastaruosius 10 metų. Taigi
suprato, kad įkalbėti tėvą nebus lengva.
Tačiau, kai galų gale susiruošusi nusileido į apačią,
jos laukė nusivylimas. Tėvas buvo išvykęs. Ji nutuokė,
kodėl. Pirmadienio įvykiai sukėlė jam nerim ą ir, matyt,
jis išvyko kažko išsiaiškinti. „Ką gi, palauksiu, - pagal­
vojo mergina, - tai dar ne pasaulio pabaiga." Tačiau
kažkodėl šis priverstinis trikdis ją labai suerzino. Ban-
, VIS MAJOR
| 190 | -----------------------------------------------------------------------

dė užsiimti kitais darbais, bet viskas krito iš rankų.

Kaip ir daugumai nuoseklių žmonių, jai nesisekė užsi­
imti kita veikla, kol nebuvo įgyvendintas svarbiausias
tikslas. Galų gale vidurdienį, prisiminusi, kad Mistralis
telegramos turinį gali sužinoti tik iki 11 valandos, Ska-
ja numojo ranka ir nuėjo pietauti. Po pietų nusprendė
padirbėti prie savojo kraislerio. Kadangi jos mašinos
žymės jau buvo žinomos Šansono žmonėms, reikėjo
jas pakeisti. Todėl, pasikvietusi į pagalbą dar vieną fer­
mos darbininką, ji ėmėsi perdažyti automobilį linksma
šviesiai geltona spalva, kuri vis dėlto visiškai neatspin­
dėjo jos nuotaikos. Telefono skambutis, pasigirdęs vė­
lai vakare, tik dar pablogino padėtį, nepaisant to, kad
skambino tėvas, kurio jai taip reikėjo.
- Dukrele, - pasigirdo ragelyje jo balsas, - tu nesi­
jaudink, aš dar užtruksiu. Šeimininkauk viena. Čia de­
dasi tokie keisti dalykai, kad noriu išsiaiškinti, kas už
jų slypi.
- Tėte, bet man labai reikia su tavimi pasikalbėti.
- Aš pasistengsiu rytoj grįžti, Džini. Pakentėk, - a t­
sakė tėvas. Jis net neįsivaizdavo, kokios mintys sklan­
do jo dukters galvoje, ir buvo įsitikinęs, kad jo laukia
įprastas trivialus pokalbis.
- Paskubėk, aš labai tavęs laukiu.
Listnėjus kurį laiką tylėjo. Dukters balsas buvo kaž­
koks neįprastas ir jis pamanė, kad pokalbis gal ir ne­
bus visai trivialus.
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ | 191 |

- Na, gerai, gerai. Pasistengsiu parsirasti kuo greičiau.

Šiek tiek apraminta, Virginija vėl ėmė kantriai laukti.
Ji mokėjo susitvardyti. Tarp jos protėvių buvo ir emigran­
tų iš Švedijos. Tad šiaurietiškas kraujas šiuo atveju labai
gelbėjo. Tačiau patys žinote, kad Amerikoje susimaišiu­
sios visos tautos. Gal iš kitos pusės tarp jos protėvių
buvo ir kokių nors karštakošių airių ar ispanų. Taigi,
nors iš pažiūros *atrodė, kad ji ramiai užsiima įprastais
darbais, tie, kurie ją pažinojo, matė, kad mergina tar­
tum nesava. Ypač gerai tai matė jos pusbrolis Čarlzas
Nikolsas, nes pažinojo ją nuo mažų dienų. „Kas čia jai
darosi? - klausinėjo savęs. - Po tos pirmadienio kelionės
ji kaip ant žarijų." Jis buvo šiek tiek girdėjęs apie pirma­
dienio įvykius ir dabar suko galvoje įvairiausias jų versi­
jas. Tačiau bandymai ką nors išpešti iš pusseserės nieko
nedavė. Ji tik numodavo ranka, tarytum vaikydama įkyrią
musę, ir burbtelėdavo ką nors nelabai aiškaus. Maždaug
kažką tokio: „Eik sau, tavęs dar čia betrūko." Tai anaiptol
nepatiko Nikolsui, kuris buvo įsimylėjęs savo pusseserę
beveik tiek pat metų, kiek ją pažinojo.
Rytojus, kurio taip laukė Skaja, nieko gera neatne­
šė. Vėl paskambino Listnėjus, teisindam asis kažką ilgai
kalbėjo ir galop pasakė, kad sugrįš nežinia kada. Virgi­
nija nieko neklausinėjo, nes ir taip suprato, kad telefo­
nu tėvas nieko negali paaiškinti.
- Na ir kodėl būtent dabar, kai man jo reikia? - su­
sierzinusi pratarė ji, padėdama ragelį. - Kai nereikia,
 VIS MAJOR
| 19 2 | -----------------------------------------------------------------------

jis visą laiką maišosi po kojomis ir kvaršina galvą savo

pamokymais. O vienintelį kartą, kai jo pagaliau iš ti­
krųjų prireikė, jis paskam bina ir sako: „Atleisk, dukre­
le, negaliu."
Gerai, kad Skaja jau buvo padėjusi ragelį, nes, ko gero,
būtų trenkusi jį į sieną. Po to nuėjo ir trumpam užsida­
rė savo kambaryje, kad niekas netrukdytų jai emocingai
pasikalbėti su tuščiomis sienomis. Tačiau teisybės dėlei
reikia pasakyti, kad fermoje nelabai ir liko kam ją truk­
dyti. Nikolsą iškvietė tėvas ir jis, pasiėmęs dar keletą
vyrų, išvažiavo į nedidelį Alma Vistos miestelį. Ji žinojo,
kad tėvas svetimu vardu ten turi automobilių remonto
įmonę ir kartkartėmis rengia ten slaptus susitikimus.
Fermoje liko tik keletas darbininkų ir apsaugos vyrų.
Ketvirtadienio ryte Virginija pabudo dar labiau su­
irzusi. Ji suprato, kad liko paskutinė diena išsiųsti tele­
gramai į Paryžių, nes laukti kito antradienio jai atrodė
visiška nesąmonė. Ji praklaidžiojo po fermą dar keletą
valandų ir suprato, kad vis tiek nėra prasm ės kuo nors
užsiimti.
- Ko man gaišti? - tarė ji sau. - Juk žinau, kur tėvas.
Nuvažiuosiu pas jį ir viską išsiaiškinsiu. Iš ten juk galiu
išsiųsti telegram ą ir toje pačioje Alma Vištoje paskirti
susitikimą Andrė. Kaip aš anksčiau to nesugalvojau!
Netrukus ji jau sėdėjo prie vairo savo kraisleryje,
perdažytam e gelsvai, pakeistais num eriais. Net kėbulo
ir variklio num eriai buvo pakeisti. Tad ir priekabiau-
 VIS MAJOR . .
------------ ---------------------------------------------------------- I 193 |

sias policininkas nebūtų atpažinęs senojo balto krais-

lerio. Dar reikia pridurti, kad tas Virdžinijos rajonas,
kurioje slapstėsi Listnėjai, buvo visai kito policijos di­
viziono žinioje. Tiek šis rajonas, tiek divizionas nebu­
vo labai įdomūs Šansonui, todėl mafijos įtaka čia buvo
gana silpna. Taigi nurodymai, gaunami iš Ričmondo,
čia nebuvo labai stropiai vykdomi. Veikiau būtų ga­
lima pasakyti, kad vietiniai policininkai patyliukais
juokėsi iš savo kolegų Ričmonde ir buvo labiau linkę
slėpti, o ne gaudyti tuos „neatpažintus asmenis", kurių
taip intensyviai ieškojo 1-asis divizionas.
Automobilis riedėjo Alma Vistos link. Ji žinojo, kur
yra tėvo dirbtuvės, nes ne kartą ten buvo. Be to, kai
pasiekė reikiamą vietą, suprato, kad tikrai nesuklydo.
Prie įėjimo į dirbtuves ji pamatė Nikolsą, apsirengusį
darbiniu kombinezonu ir tvarkantį kažkokį aplūžusį
sedaną.
- Virginija?! - išpūtė akis Nikolsas, pamatęs iš auto­
mobilio išlipančią merginą.
- Tėtis čia?
- Nnnna, taip. Bet jis užsiėmęs.
- Nieko tokio. Aš palauksiu viršuje.
Mergina apėjo Nikolsą, atidarė duris ir pakilo laip­
tais į antrąjį aukštą. Ji tyliai žengė keletą žingsnių kam­
bario, kuriame žinojo galint būti tėvą, link ir staiga ne­
tikėtai sustojo, apim ta nuostabos. Iš pradžių pamanė,
kad materializavosi tai, apie ką ji pastarosiom is dieno­
 VIS MAJOR
I 194 |

mis tiek daug galvojo, ir ji regi haliucinaciją. Tačiau pas­

kui pastebėjo, kad haliucinacija, nepaisant to, kad stovi
tartum suakmenėjusi, vis dėlto kvėpuoja, o jos rankos
šiek tiek virpa. Taigi priešais ją, šiek tiek išsižiojęs iš
nuostabos, stovėjo pats Andrė Mistralis. Visiškai toks
pats, kokį jį pamatė pirmadienio rytą senajame Vašing­
tono kelyje - apimtas lengvo šoko, tik gal kiek labiau
pavargęs ir išblyškęs.
- Čia tai bent... - po trum pos pauzės ištarė haliuci­
nacija.
- Andrė?! - savo nuostabą išreiškė ir ji.
- Na, taip, - vis dar netikėdam as savo akimis atsakė
Lituanas, - jūsų ir jūsų giminės paslaugoms.
Išgirdęs balsus, iš kambario iškišo galvą Ričardas
Vristolas. Žvelgdami, kaip keistai jis atrodo iš nuosta­
bos išvertęs akis, Andrė ir Virginija nejučiom nusijuo­
kė, prisiminę, kad ir patys jie ką tik taip pat atrodė.
- Nieko nesuprantu, - sumurmėjo Vristolas. - Virgi­
nija? Tu čia? Jūs - pažįstami?
- Tėti, leisk tau pristatyti žmogų, pirmadienį išgel­
bėjusį mane nuo Emilio Ailvairo: Andrė Mistralis.
- Tai štai kaip, - vis dar negalėdamas atsipeikėti, nu­
tęsė tėvas.
- Andrė, - tarė mergina, - čia mano tėtis - Henris
Listnėjus.
- Keista, o aš maniau, kad Ričardas Vristolas... Bet
vis tiek - labai malonu.
 VIS MAJOR
---------- 1--------------------------------------------- I 195 |

- Taip, aš ir Ričardas Vristolas. Vadintis Listnėjumi

šiuo metu Virdžinijoje nėra populiaru.
- Na, Mistralis pastaruoju m etu irgi nėra tarp pačių
populiariausių pavardžių. Todėl ja prisistatau tik pa­
tiems artim iausiem s žmonėms, - ištarė Andrė ir tary­
tum netyčiom pažvelgė į Virginiją. Mergina pagavo jo
žvilgsnį. Kažkodėl ją staiga išpylė karštis. Ką gi, kori­
doriuje tikrai nebuvo vėsu...
Lituanas tuo tarpu ištiesė ranką Vristolui, o šis ją
stipriai, nuoširdžiai paspaudė. Jis nepastebėjo dukters
reakcijos, o jei ir pastebėjo, nesuprato jos priežasties.
Tačiau jis jautė, kad tarp šių dviejų žmonių tvyro keis­
ta atmosfera. Tik ta atmosfera tikrai nebuvo priešiška.
Pagaliau jis žinojo, kad Mistralis išgelbėjo jo dukrą, ir
todėl jautė jam patį tikriausią dėkingumą. Jis buvo pa­
siryžęs įvykdyti bet kokį paryžiečio prašymą. Mistralis
kad ir dabar galėjo prašyti „princesės ir pusės karalys­
tės". Tai buvo palanku paryžiečiui, nes jis tikrai norėjo
prašyti Vristolo didelės paslaugos. Ne „pusės karalys­
tės" dydžio, bet vis dėlto nemenkos.
- Na, o tu, - Andrė atsigręžė į merginą, - kaip supra­
tau, esi Virginija Vristol, arba Listnėj.
- Taip, - atsakė mergina, tiesdam a jam ranką, - štai
ir susipažinome. Atleisk, kad nepadariau to pirm adie­
nį. Tu buvai vertas mano atvirumo.
- Nėra už ką atleisti. Viską darei teisingai. Juk net
tarp dvylikos apaštalų vienas buvo skundikas.
, , VIS MAJOR
I 196 | -----------------------------------------------------------------------

- Ech, - priminė apie save merginos tėvas, - ką gi.

Dukters rekomendacija man yra pakankama. Nors, pasa­
kysiu atvirai, aš girdėjau apie jus, misteri Mistrali. Aš do­
mėjausi Juodojo Voturo byla ir girdėjau gandus, kad jūs
žuvote ją tirdamas. Tačiau dabar matau, kad tai buvo tik
inscenizacija. Iš tikrųjų jūs pasitraukėte į pogrindį ir pa­
siekėte, kad organizacijos nariai gautų pagal nuopelnus.
- Na, mano nuopelnai nėra jau tokie dideli. Aš tik di­
versijų specialistas. Jei prieš tai mano globėjas nebūtų
atlikęs milžiniško analitinio ir tiriamojo darbo, šnipš­
tas man būtų išėjęs.
- Suprantu. Atleiskite, kad ėmiausi tokių slaptumo
priemonių. Nežinojau, kas nori su manimi susitikti,
todėl pirma norėjau pamatyti tą asmenį ir jį apklaus­
ti. Tačiau dabar ši būtinybė atkrito. Sužinojau viską,
ko man reikia. 0 jus, kaip suprantu, domina duomenys
apie Rendolfą Šansoną ir jo vadovaujamą nusikaltėlių
organizaciją.
- Taip.
- Tačiau kokiu tikslu? Nuo Prancūzijos mus skiria
visas vandenynas.
- Tai nelabai didelis atstum as, - šyptelėjo Andrė. -
Mano duomenimis, keletas Juodojo Voturo gaujos na­
rių pabėgo nuo teisingumo ir dabar yra čia. Bent jau
vienas iš jų - Emilis Ailvairas - tikrai.
- Tada nem atau prasm ės gaišti. Važiuoju parengti
jums, ką turiu. Palieku jus savo dukters globai. Arba,
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 19 7 |

gal tiksliau, atvirkščiai, nes jūs turbūt dar norite persi­

mesti vienu kitu žodeliu.
Skaja nusijuokė.
- O tu, Džini, - pasisuko į ją Vristolas, - pasirūpink
mūsų svečiu. Palieku tau apsaugai Nikolsą ir keletą
vyrų. Tau ir tavo draugui šiuo m etu pavojinga viešai
rodytis.
- Tėti, manau, tai nebūtina. Misteris Mistralis jau
parodė, kad sugeba mane apsaugoti. Pasiimk vyrus su
savimi. Mes atvažiuosime paskui.
- Žiūrėkit, kaip jumis pasitikima, - pasisuko į pary­
žietį Vristolas. - Nesitikėjau šito iš savo dukters.
- Pasitikėtum ir tu, tėte, - įsiterpė Virginija, - jei bū­
tum buvęs su mumis pirmadienio rytą.
- Gerai, įtikinai. Tik, žiūrėk, būk atsargi!
- Misteri Vristolai, aš už ją atsakau, - pasigirdo Li-
tuano balsas.
- Ačiū. Pasitikiu jūsų žodžiu ir savo dukters intuici­
ja. ji manęs dar niekada neapvylė.
- Ir, misteri Vristolai, jei turite laisvą automobilį ir
vairuotoją, prašau į Ričmondą nugabenti mano bičiulį.
Jis atvarys čia mūsų mašiną.
- Gerai, suorganizuosime. Ir, Džini, labai ilgai neuž­
trukite. Aš nekantriai jūsų lauksiu.
- Namuose? - pasitikslino mergina.
- Taip.
Po m inutėlės Andrė ir Virginija liko vieni tuščiame
 VIS MAJOR
| 198 |

koridoriuje. Jie žvilgtelėjo vienas į kitą, galvodami kaž­

ką paslaptingo, bet šypsodamiesi skaidriai ir atvirai.
- Kaip keistai viskas susiklostė, - tarė Andrė.
- Kodėl?
- Dar vakar aš sakiau savo draugui, kad nuo pat
pirm osios dienos Virdžinijoje mane persekioja visa
virtinė neįtikėtinų sutapimų. Ir panašu, kad jie tęsia­
si toliau. Aš vėl sutikau tave, nors pirm adienį buvau
įsitikinęs, kad mes matom ės paskutinį kartą. Susidaro
įspūdis, kad į visa tai kišasi kažkokia nuo mūsų n ep ri­
klausoma jėga.
- Na, šitai jėgai aš neturiu jokių pretenzijų. Galų
gale prisimink, aš sakiau tau pirmadienį, kad mes su­
sitiksime.
- Taip, tavo nuojauta tikrai nepriekaištinga...
Taigi vyras ir mergina liko vienu du. Nežinia, apie
ką jie kalbėjo. Ką jie vienas kitam sakė. Šiaip ar taip,
jie juk nebuvo labai gerai pažįstami. Gal jie papras­
čiausiai nuėjo į artim iausią kavinę išgerti kavos ir
linksmai prisim inti pirm adienio įvykių, kurie juos ir
suvedė. Šiaip ar taip, kai po kurio laiko jie važiavo į
Ašaros Slėnio fermą, iš jų kalbos jau buvo ištirpę bet
kokie oficialumo ženklai ir kalbėjosi jie vienas su kitu
kaip seni geri draugai, neturintys jokių paslapčių ir
drąsiai galintys sakyti, ką galvoja.
Tačiau netrukus jie atvyko į Ašaros Slėnį ir liūdna
realybė priminė jiems apie save. Jie atsiminė, kad vi­
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 199 |

duje Lituano laukia Vristolas ir rengiasi rimtam pokal­

biui. Pokalbiui, per kurį turėjo spręstis daugelio žmo­
nių likimas: jo paties, jo dukters, jo draugų ir jo priešų
likimas... Virginija liūdna stovėjo priešais Lituaną, nie­
kaip nesiryždama atverti svetainės durų ir sugrįžti iš
to pasaulio, kuriame buvo tik ji ir Andrė ir kur viskas
buvo taip paprasta ir aišku.
- Skaja, - pratarė Andrė, - tu tikrai nori ten eiti?
- Taip. Tėtė neturi nuo manęs jokių paslapčių. Be to,
pasakysiu atvirai, jis - šiek tiek neryžtingas. Todėl ge­
riau aš būsiu šalia jo.
- Ką gi, supratau. Neprieštarauju, jeigu jau taip. Ta­
čiau turėk omenyje, tai nebus lengvas pokalbis. Galbūt
aš pasirodysiu tau ne visai toks, kokį tu norėtum mane
matyti...
- Aš iškęsiu...
- Na, ką gi, - tada duok penkis ir... pirmyn.
Jie pakėlė rankas ir sumušė delnais. Šis lengvabū­
diškas gestas prasklaidė tvyrančią įtampą ir mergina
staiga suprato, kad pirmą kartą per pastaruosius de­
šimt metų ji pasijuto iš tikrųjų atsipalaidavusi, saugi ir
laiminga.
 IX SKYRIUS

X ow o r X ever9

Geso dar viena Virdžinijos vasaros diena. Kažkur iš

vakarų, nuo Atlanto, ritosi dideli kamuoliniai debesys,
nešdami sutemas. Tik patys debesų pakraščiai dar tru ­
putį švytėjo rausvai, gaudydami dingstančios už Mė­
lynojo kalnagūbrio viršukalnių saulės spindulius. Ro­
dės, kad tai ne debesys, o pasakų milžinai pakilo iki
dangaus aukštybių ir šypsosi liūdnomis savo lūpomis,
žiūrėdami į tik jiems vieniems matomą vaizdą - visatos
tamsoje laidojamą saulę. Tačiau netrukus ir šios pa­
skutinės liūdnos šypsenos užgeso. Tik žemai apačioje
liko žėrėti silpnos žmogaus užkurtos ugnelės. Menka ir
silpna visatos dulkė nenorėjo taikytis su ją pagimdžiu­
sių galaktikų didybe. Ji metė iššūkį joms, iššūkį tam sai
ir tuštumai.
Negeso žiburys ir Ašaros Slėnio fermoje. Lituanas
9 Dabar arba niekad (angį.).
 VIS MAJOR
| 201 |

klausėsi Vristolo gyvenimo istorijos. Istorijos, apie ku­

rią jau daug ką žinojo iš Skajos, ir istorijos, kuri daug
kuo buvo panaši į kitas tokias istorijas. Istorijas žmo­
nių, nepanorėjusių tapti niekšais ir už tai sumokėjusių
savo ramybe, laime, o kartais ir gyvybe.
Vristolas pasakojo, kaip jis ieškojo nepatenkintųjų
Šansonu, kaip nesėkmingai ieškojo drąsuolių, nepabi­
josiančių su juo> susikibti, kaip kaupė medžiagą apie
Starfaiterio veiklą. Jis rodė Lituanui dokumentus, ku­
rie buvo mirtinai pavojingi senajam mafijos tėvui ir pa­
čiai mafijai. Andrė nustebo supratęs, kokį galingą gin­
klą savo rankose laikė Vristolas ir kodėl niekada dar
nebuvo jo panaudojęs. O nustebęs tuoj pat ir paklausė.
Virginijos tėvas atsiduso ir tarė:
- Iš pradžių aš nė neketinau kur nors panaudoti
šios informacijos, nes Šansonas buvo pažadėjęs palikti
mane ramybėje, jei aš to nepadarysiu. Bet vieną dieną
jis panoro sulaužyti susitarim ą. Laimė, aš šito laukiau
ir ėmiausi priemonių. Tačiau tai neliko be pasekmių.
Žuvo mano žmona. Ji mirė ant mano rankų ir aš turėjau
jai prisiekti, kad tol nesiimsiu aktyvių veiksmų, kol ne­
užauginsiu dukters ir neužtikrinsiu jai saugaus gyve­
nimo. Tiesą pasakius, aš nesu labai ryžtingas. Aš moku
planuoti, organizuoti. Bet aktyvūs veiksmai - ne mano
stichija. Dažniausiai aš teikdavau tik pasyvią pagalbą
tiems, kurie norėjo demaskuoti Šansono mafiją. Deja,
dauguma jų po to buvo palaužti, kaip ir aš, arba nužu-
 VIS MAJOR
| 202 |

dyti. Aš pats turėjau paskubomis bėgti ir ieškoti naujos

saugios vietos. Mano duktė nuo dešimties metų turi
svetimas pavardes. Tik vardas jai ir teliko iš viso to, ką
turėjo vaikystėje. Jūs žinote; kad visatoje yra juodosios
skylės, kurios viską pritraukia ir sunaikina. Šansonas -
tai Virdžinijos juodoji skylė. Nuo jo sunku išsigelbėti.
Aš nerimauju ir dėl jūsų, - baigė Vristolas.
Lituanas viską suprato. Pakako žvilgtelėti į šviesų
Skajos veidą, ir jam atrodė, kad supranta Vristolo ne­
ryžtingumo priežastis. Jei jis būtų merginos tėvas, taip
pat labiau Rūpintųsi savo dukterimi, o ne rizikuotų jos
saugumu ir kovotų su vėjo malūnais. Tad reikėjo sku­
bėti. Kol dar neturėjo, ką prarasti. Nebent savo gyvybę.
- Aš suprantu jus, - pasakė Lituanas. - Mano padėtis
kitokia. Aš neturiu kelio atgal. Per daug toli nuėjau. Jei
sustočiau, bem at atsidurčiau dar didesniame pavojuje.
Jie nepaliktų manęs ramybėje, net jei aš taip ir padary­
čiau. Žinotų, kad esu nesprogusi bomba, galinti drioks­
telėti bet kada. Ir tuom et gali kilti tik toks klausimas -
kas ką. Arba aš juos, arba jie mane. Kas bus greitesnis,
tas nugalės. Jie atėmė iš manęs viską. Viską, ką galėjo:
namus, tėvus, artim uosius. Aš netrokštu keršto. Trokš­
tu tik teisingumo. Man nepatinka sm urtas. Taip, aš bu­
vau karys. Tačiau taip pat aš buvau parengtas kaip bū­
rio medikas. Ir mano tikslas buvo gelbėti, o ne naikinti.
Bet jie nepaliko man kito pasirinkimo. Negaliu nurimti,
kol žinau, kad jie gyvena prabangoje, džiaugiasi krūvi-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 203 |

na kaina įgytais turtais ir galia, kai tuo m etu daugybė

tūkstantį kartų už juos vertesnių dėl jų kaltės kenčia
arba išvis jau atsisveikino su gyvybe. Tartum kažkokia
ugnis liepsnoja manyje ir neleidžia sustoti. Tikiu, kad
esu tik įrankis Dievo rankose. Tik todėl iki šiol man se­
kėsi. Aš sutriuškinau Voturo grupę. Ir sustoti jau nega­
liu. Vos stabteliu, išgirstu už nugaros balsus tų, kuriuos
jie prigirdė kraujyje, kurių sąžinę ir garbę jie sutrypė
ar nupirko. Aš ne dėl savęs kovoju. Man liko tik mano
gyvybė. Tačiau dar yra kiti, kuriems aš galiu padėti. Kai
kurių jau nebėra, bet jie šaukia iš kapo. Kitus dar tik
ketina suryti ta godi Šansono mafijos hidra. Kovosiu ir
dėl jūsų, misteri Vristolai, dėl jūsų dukters. I r gal dėl
jos net labiau, nes jūs jau perėjote visą šį siaubą, o jai
dar gyvenimas prieš akis. Gaila, jei tas gyvenimas būtų
toks pat, kaip ir jūsų. Aš žinau, kad iš esmės mano kova
beprasmiška. Hidra yra hidra. Nurausiu jai šitą gal­
vą, ataugs kita. Bet aš ir neturiu toli siekiančių tikslų.
Šansonas - mano asmeninis priešas ir jam ramybės aš
neduosiu. O jei mano kova kam nors padės laimingiau
gyventi - ką gi, ir aš būsiu laimingas. Tad rinkitės, mis­
teri Vristolai: ar jūs padėsite man, ar ir toliau gyven­
site, kaip gyvenote, - su baime, bet saugiai. Rinkitės.
Tokia proga retai pasitaiko gyvenime. Jūs jau turėjote
tai suprasti. Galbūt tai vienintelė jums skirta proga.
Rinkitės! Jei jūs norite gyventi kaip žmogus - aukštai
iškėlęs galvą ir be siaubo širdyje, jei nenorite būti ver-
 VIS MAJOR
| 204 | -----------------------------------------------------------------------

gas, tarkite savo žodį. Tarkite „taip" dabar pat, nes kitą
kartą gal jau nebus galimybės ištarti šio žodžio! Rinki­
tės. Dabar arba niekad...
Vristolas pažvelgė į skaisčiau už ugnį liepsnojan­
tį Lituano veidą, pažvelgė į dukterį, kurios akys sakė
„taip", ir ištarė tyliai, bet tvirtai:
- Dabar.
Ir pagalvojo: „O jis moka pakalbėti." Aišku, teisybės
dėlei reikėtų pasakyti, kad Andrė Mistralis buvo baigęs
ir specialius kursus: „Psichologinio poveikio priem o­
nės, arba kaip įtikinti žmones". Tačiau būkime teisingi
ir jo atžvilgiu - į šiuos kursus atrinkdavo tik tuos, kurie
pereidavo itin griežtą atranką.
 VIS MAJOR
---------- ------------------------------------------------- | 205

VIS MAJOR

I KNYGA

N E R A M I V A S A R A V IR D Ž IN IJ O J E

II DALIS

19 89
 I SKYRIUS

XAUJApradžia
Juodas sportinis BMW, slysčiodamas šlapiu asfaltu,
skuto Ričmondo link. Nuo Apalačų pasisukęs vėjas p a r­
nešė atgal lietų, o pats nurimo, palikęs kaboti ore bliz­
gančias lašų siūles. Tik kartais reti jo šuorai dar blokš­
davo į langą atkarios drėgmės draiskanas, priversdami
piktai sušnarpšti prie vairo sėdintį vyrą.
- Tuoj apsivemsiu nuo tokio važiavimo! - burbtelė­
jo vairuotojas, kai lietaus lašų porcija dar sykį užpylė
stiklą.
Antrasis vyras, pusiau gulomis sėdintis ant galinės
sėdynės ir, atrodė, miegantis, pasuko galvą kalbančiojo
pusėn, bet nieko nepasakė.
- Ar girdėjai? - vėl subambėjo vairuojantis, pastebė­
jęs, kad jo frazė, nors ir nepakomentuota, vis dėlto buvo
išgirsta. - Tuoj vemsiu.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- I 207 |

- Aš irgi, - abejingai atkirto sėdintysis galinėje sė­

dynėje... - Jei ir toliau sportinį automobilį vairuosi kaip
rusišką traktorių...
- Galime pasikeisti. Aš neprieštarauju.
- Nieko panašaus. Aš nenusiteikęs, kad Herbertas
Beilonas draskytų mašinas lyg mėsmales. Mokykis!
- Bepigu tau šnekėti! - atrėžė vairuojantysis. - Tiek
automobilių trekuose prasimalus, lengva šaipytis iš pa­
prastų mirtingųjų. Aš tikrai neketinu dalyvauti Pary-
žiaus-Dakaro ralyje, o Virdžinijos šunkeliuose man mo­
kėti vairuoti ir tiek užtenka. Visai neturiu noro pavirsti į
dar vieną motorizuotą dvidešimtojo amžiaus kentaurą.
- Visai be reikalo, - vis taip pat abejingai murmėjo
antrasis BMW keleivis. - Gyvenime viskas praverčia.
Be to, tam visai nereikia tiek daug laiko, kaip tu įsivaiz­
duoji. Tik - gero mokytojo.
- Drybsodamas galinėje sėdynėje ir moralizuoda­
mas, tu man neprim eni gero mokytojo.
- Dabar taip. Bet štai, grįšime, snustelėsim valandė­
lę, truputį užkąsim ir iškart - į trasą. Po to kinų gim­
nastikos pratybos, šaudymo treniruotė, logikos užda­
vinėliai... Aš dar padarysiu iš tavęs žmogų. Juk matau -
apkiautai, ištižai. Nespaudžia tavęs tie tavo mokytojai,
oi, nespaudžia.
Sėdintysis prie vairo kurį laiką tylėjo. Trumpą minu­
tėlę salone buvo girdėti tik duslus variklio murmėjimas,
lietaus šnaresys ir besiblaškančio už lango vėjo rauda.
 VIS MAJOR
| 208 |

- Žinai, ko aš visada tau pavydėjau? - staiga vėl pa­

sigirdo vairuojančiojo balsas. - Tavo užsispyrimo. O
kaip aš norėjau, ir dabar dar, žinoma, noriu, būti toks.
Bet aš jau seniai supratau, kad tai - ne man. Ne mano
jėgoms dienų dienas sėdėti treniruočių salėse, tūks­
tančius kartų kartoti vis tuos pačius pratimus, dirbti
vos ne iki sąmonės netekimo. Kiek kartų aš bandžiau
prisiversti, o išeidavo tik didelis piššš... Tik vasaromis,
kai būdavom kartu, aš dar šį tą padarydavau. Nesugebu
prisiversti. Man reikalinga jėga iš išorės.
- Visiems reikalinga...
- Nepasakok! Tau jos niekada nereikėjo.
- Cha! Pasakei. Kažin ar yra dar didesnė žmogiška
jėga, kuri mane visada varė.
- Na, na... Ir kas gi ta stebuklingoji jėga? - šyptelėjo
vyras prie vairo.
- Egoizmas, savimeilė... Nuo mažų dienų mane p er­
sekiojo nevykėlio reputacija. Dėl to, kad... Grantas.
Granto sūnus. Svetimšalius retai kur mėgsta. Niekina
arba neapkenčia. Per nieką laiko. Visur aš tai jaučiau:
ir vaikų globos namuose, ir mokykloje - visur. Taip,
žinoma, visi stengiasi būti mandagūs, šypsosi, bet tai
jauti. Kas man teliko? Tik dirbti, anot tavęs, iki sąm o­
nės netekimo. Kad jrodyčiau, jog esu ne blogesnis už
kitus, ne antrarūšis šlamštas, tinkamas vien gatvėms
šluoti ar tualetam s valyti.
- Taip... - po nedidelės pauzės nutęsė antrasis vy-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 209 |

ras, nelabai rasdam as, ką daugiau pasakyti. Atviru­

mas, net ir geriausių draugų, dažnai priverčia pasijusti
nejaukiai.
Tuo metu lietus vis tebepliaupė. Virš Apalačų iš-si-
valė purvas ir smogas, tad jis ant stiklų jau nebepaliko
murzinų pėdsakų. Plovė viską aplinkui lyg apsivalanti
priešmirtinio prisipažinimo ranka. Plovė medžius, ke­
lius, laukus... Tik ne sielas, į kurias jis atnešdavo rude­
nišką liūdesį ir nerimą. Tai buvo liūdnas lietus. Liūdnas
ir neramus. Toks lietus, nuo kurio nepaliaujamo šiure­
nimo rudenį paukščiai sparnuose pajunta nesupranta­
mą ilgesį, tada pakelia juos ir išskrenda kitur, ieškodami
nusiraminimo ir džiaugsmo. Tik žmogus visada lieka ir
kantriai neša tą ilgesio ir liūdesio naštą, kurią paukščiai
ir žvėrys palieka, bėgdami tolyn nuo rudens lietaus.
- Nors tas lietus liautųsi... - sumurmėjo prie vairo
sėdintis Herbertas Beilonas. - Jaučiuosi lyg karste...
- O man patinka. Tas lietus visai kaip mano gyve­
nimas.
- Na, žinoma. Tau visada kitaip nei visam pasauliui.
- Šneki kad tik šnekėtum. Geriau jau patylėtum.
Trukdai man galvot.
- Galvot! Galvotojas atsirado, - piktai šnarpštė Bei­
lonas, vos suvaldydamas slidinėjančią keliu mašiną. - 0
tu čia duokis su šituo kledaru, kuris nuo mažiausio vai­
ro krustelėjim o mėtosi į šonus kaip svarstyklės. Kažin
apie ką tu ten galvoji? Ar tik ne apie tą dailutę Vristol?
, , VIS MAJOR
| 210 | -------------------------------------------------

- Ne tavo reikalas!
- Gali ir nesakyti. Ir aklas būtų pastebėjęs, kad spok­
sai į ją lyg katinas į lašinius.
- Ką, buvo taip akivaizdu? - niūriai burbtelėjo Andrė
Lituanas - antrasis BMW keleivis.
- Man taip. Atrodei kvailokai. Bet man patiko.
- Svarbiausia, iš ko girdžiu, - klastingai šyptelėjo
Paryžiaus lietuvis. - Tu irgi būni ne proto bokštas, kai
kokia dailesnė panelė tau nusišypso.
- Gerai jau, gerai. Visi mes geri.
- Che,'che, che. Tu nesijaudink. Neketinau iš tavęs
juoktis. Tik dar kartą norėjau parodyti, kad juokiasi
puodas iš katilo juodo.
- Gerai jau, nepyk. Aš irgi ne pasišaipyti norėjau.
Šiaip - įspėti norėjau.
- Dėl ko?
- Na, ta mergina...
- Vristolo duktė?
- Taip. Čia kažkokia mistika. Ji labai panaši į tavo
žuvusią žmoną. Gal ji kokia jos giminaitė?
- Lyg ir ne. Be to, tikimybė, kad du skirtingo kraujo
individai gali būti panašūs, yra ne tokia jau ir maža.
Vienas fotografas yra nufotografavęs daugybę žmonių,
kurie atrodo kaip identiški dvyniai, tačiau nėra net gi­
minaičiai. Vis dėlto nesiginčiju: tai, kad ji panaši į Ka-
teriną, yra keista. Dar vienas neįtikėtinas sutapimas
visoje jų virtinėje.
 VIS MAJOR
------------------------------------------------- | 211 |

- Tų sutapim ų jau šiek tiek per daug, - subambėjo

Beilonas. - Man darosi neramu.
- Atsipalaiduok. Man kaip tik įdomu. Intriguoja. Įdo­
mu, kas laukia toliau.
- O man nelabai. Ir šiaip, norėčiau tave įspėti.
- Dėl ko?
- Na, dėl Vristolo dukters. Aš nieko bloga apie ją pa­
sakyti negaliu - ’dailutė ir nekvaila. Bet tu su ja elkis
atsargiau.
- Nelabai supratau. Ko aš turėčiau saugotis?
- Na, aš bijau, kad tu jos neįsimylėtum. Vis dėlto jai
dar tik apie 20 metelių, o tau - daugiau nei 30. Tokios
mergiotės greitai užsidega, bet greitai ir užgęsta. Žinau -
tu šiuo atžvilgiu jautrus. Nenoriu, kad kentėtum.
- Herbertai, atsipalaiduok. Aš jau gerokai surambė-
jau. Ir, be to, kodėl tau atrodo, kad aš galiu įsimylėti
Virginiją Vristol?
- Na, man paprasčiausiai atrodo, kad kartais tu pa­
meti galvą.
- Herbi, tai pastarųjų dienų įtam pa atsiliepia. Tu tei­
singai pastebėjai: aš nebe jaunuolis ir tokia intensyvi
veikla mane šiek tiek vargina. Virginija ir aš esame tie­
siog draugai. Norėčiau, kad ir tu jai toks būtum, o ne
regztum sąmokslo teorijas ir bandytum mane apsau­
goti nuo to, nuo ko apsaugoti neįmanoma.
- Gerai, Andrė. Aš tik kaip draugas - įspėti tave
norėjau.
 VIS MAJOR
| 212 | -----------------------------------------------------------------------

- Oi, Herbertai, dėl ko įspėti? Esą įmanoma ką nors

pakeisti, kai žmogus įsimyli? Šneki kaip mažvaikis. įsi­
mylėjimas - liga, kurią išgydo gyvenimas, o ne žmonės.
Viskas. Dabar leisk man pamiegoti.
Herbertas gūžtelėjo pečiais ir vėl įsispoksojo į kelią.
- Tiesa, - nuo galinės sėdynės dar atsklido ramus
Andrė balsas, - ar tu išsiuntei iš Ričmondo telegramą?
- į Niujorką? - pasitikslino Beilonas.
- Taip.
- Išsiunčiau.
- Gerai. ‘
Netrukus paryžietis tikrai užmigo, nes kai po dar
geros valandos važiavimo BMW sustojo Erelio Sparnų
fermos kieme, jis net galvos nepasuko pasidomėti, ko
gi jie sustojo. Herbertas, pastaruoju m etu įpratęs bran­
ginti ir savo, ir kitų miegą, kurį laiką abejojo, ar ver­
ta jį žadinti. Bet paskui, sumetęs, kad toks miegas irgi
ne kažin kas, jis apsisprendė ir stuktelėjo draugui per
petį. Šis tuoj pat atvėrė akis.
- Kas atsitiko? - pasigirdo neramus balsas.
- Atvažiavome, - šyptelėjo Beilonas. - Eik miegoti.
- Aaa... - nutęsė Andrė ir, išlipęs iš automobilio, nu­
pėdino durų link.
Beilonas, pastatęs automobilį šalia namo, nuėjo pas­
kui jį. Bet tiek abu draugai, tiek juodasis automobilis
po naktinės kelionės ilsėjosi neilgai. Apie antrą valandą
dienos jis jau suko į gatvę šalia „Virdžinijos" viešbučio,
 VIS MAJOR
------------------------------------------------- I 213 |

kurioje vis dar buvo žymu antradienio susišaudymo

pėdsakai. Bet jį teprim inė tik šviežesnio asfalto dėmės
grindinyje ir tinko lopai sienose.
Automobilio salone buvo tik Lituanas. Jis ištikimai
laikėsi žodžio ir atliko viską, ką žadėjo Herbertui. Taigi
tas, nuvarytas nuo koto, dabar kaip užmuštas miegojo
namuose. Andrė, matydamas, kaip kietai jis miega,
pagailėjo draugo ir nusprendė savo dienos žygiuose
apsieiti be jo. Išsimiegojęs automobilyje kelionės metu,
jis jautėsi pakankamai atsigavęs.
BMW sustojo tolėliau nuo viešbučio įėjimo, burgzte-
lėjo garsiau ir nutilo. Iki antros valandos, kada Andrė
buvo paskyręs susitikimo laiką savo ryšininkui, dar
buvo likę laiko, ir Paryžiaus lietuvis atvažiavo anksčiau
vien tik tam, kad įsitikintų, jog nieko įtartina viešbučio
prieigose nevyksta. Tačiau aplinkui viskas buvo ramu:
keletas tuščių automobilių gatvės pakraščiuose, trys
apduję šunys pavėsingoje tarpuvartėje, toks pats apdu­
jęs policininkas tolumoje ir visur - vėl įsiviešpatavusi
karšta subtropikų saulė. „Virdžinijos" viešbutis dabar
buvo, ko gero, saugiausia vieta Ričmonde. Gangsteriai
buvo įsitikinę, kad Lituanas nebandys lįsti ten, kur vie­
nąkart jau turėjo problemų. Tačiau Andrė dėl viešbu­
čio turėjo savo planų.
Apie antrą valandą iš viešbučio išėjo vyras su ryti­
niu „Times" numeriu rankoje. Išėjusysis buvo maždaug
trisdešim ties metų, šviesių, smilkiniuose pražilusių
 VIS MAJOR
| 214 |

plaukų, nervingomis rankomis ir daugybės vos įžiūrimų

raukšlelių išvagotu veidu, bylojančiu apie gyvenimo su­
tram dytą linksmą būdą. Dabar šiame veide atsispindė­
jo tiktai šalta ir abejinga išraiška. Kitaip sakant, jokios
išraiškos. Bet akys, paslėptos po juodų akinių stiklais,
intensyviai kibirkščiavo ir rodė, kad vyras abejingas
tik išoriškai. Jis įdėmiai apžvelgė gatvę, po to prisidegė
cigaretę, atsivertė laikraštį ir atsirėmė į vieną kolonų,
laikančių stogelį viršum „Virdžinijos" įėjimo.
Andrė Mistralis, atpažinęs savo ryšininką, užvedė
mašiną, pervažiavo į kitą gatvės pusę ir sustojo prie
viešbučio. Vyras prie kolonos pakėlė galvą, abejingai
pažvelgė į šalia sustojusį BMW, nepažįstam ą tipą prie
jo vairo ir vėl ėmė skaityti. Beje, Andrė, apsigerbusio
eiliniu garderobu, ir nebuvo įmanoma atpažinti. Tiesa,
ryšininkas jo nepažinojo ir tikruoju veidu. Bet jis atpa­
žino balsą, suskambusį beveik tuoj pat.
- Ar tik ne taksi laukiate, drauguži? - pasigirdo iš
BMW.
- 0 jūsų koks reikalas? - piktai atkirto vyriškis prie
įėjimo, įsijungdamas į spektaklį, skirtą slaptažodžiui
pasakyti.
- Didesnis, nei jūs manote, - nusijuokė paryžietis. -
Taksi jūs čia nesulauksite.
- Aaa... Ir ką gi jūs siūlot?
- Savo paslaugas. Sakykit, kur jums reikia?
- į Vest Endą.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 215 |

- Man beveik ten pat. Sėskite.

- Ačiū.
Šviesiaplaukis, ram stęs viešbučio koloną, su palen­
gvėjimo išraiška veide įgrūdo šiukšlių dėžėn „taimsą",
kuriame tesuprato gal tik kas dešimtą žodį, ir sutiko
su Lituano siūlymu. Automobiliui perkirtus porą san­
kryžų, Paryžiaus lietuvis pasuko galvą naujojo keleivio
pusėn ir ištarė: ,
- Na?
- Visi žmonės vietoj. Pagal planą. Prieš valandą ga­
vau naujausią pranešimą.
- Labai gerai, - atsakė Lituanas, imdamas nuo gali­
nės sėdynės juodą plastmasinį maišelį. - Čia pinigai ir
tolesnės instrukcijos.
- Aišku. Žodžiu nieko neperduosite?
- Kol kas ne. Neturiu ką. Dabar parvešiu jus atgal į
viešbutį ir... sėkmės, m isteri Frederikai. Ir dar - tobu­
linkite anglų kalbos žinias. Prireiks.
- Ačiū. Pasistengsiu.
Nuvažiavęs porą kvartalų, BMW sustojo ir vyras, pava­
dintas Frederiku, išlipo lauk, mostelėjo ranka atsisveikin­
damas ir nuėjo. Šiaip ar taip, jam reikėjo pasivaikščioti ir
susipažinti su apylinkėmis. Taip, dėl viso pikta. Juodasis
automobilis apsisuko ir nuriedėjo į priešingą pusę.
- Taip, - sumurmėjo Andrė, kai veidrodėlyje išnyko
tamsi ryšininko nugara, - čia viskas gerai. Dabar beliko
keblokas vizitas pas specialiojo skyriaus viršininką ir
 VIS MAJOR
| 216 |

neką malonesnis susitikimas su Hiugensu. Iki vizito -

dar pusantros valandos. Reikia sugalvoti, kur užmušti
laiką... Gal vertėtų šiek tiek užkąsti nuodingo am erikie­
tiškojo maisto...
Ir, sustabdęs mašiną nuošalioje gatvelėje, Lituanas
užėjo į nedidelį barą, iš kurio buvo gerai matyti abi ga­
tvelės pusės.

O
Tos pačios dienos vakare, be penkių minučių sep­
tynios, juodasis BMW, atlėkęs nuo rytinių Ričmondo
priemiesčių, įsuko į centrinę miesto dalį ir netrukus
sustojo šalia drabužių parduotuvės „Kvoteris ir Nailas".
Iš automobilio išlipęs Lituanas įėjo į „Dakotos" barą ša­
lia ką tik m inėtos parduotuvės. Baro kampe jis išvydo
neišvaizdų pilką žmogelį. Eilinį amerikietį. Netgi per
daug eilinį. Per daug tiek, kad nuo jo iš tolo trenkė spe­
cialiosiomis tarnybomis. Su šituo žmogumi susitikti ir
atvažiavo Andrė.
- Labas vakaras, misteri Hiugensai, - burbtelėjo pary­
žietis, driokstelėdamas ant kėdės šalia minėto žmogelio.
Pastarasis jau senokai iš padilbų stebėjo įėjusįjį, to ­
dėl dabar net nepasuko į jį galvos, o tik pasakė:
- Balsas pažįstamas. Veidas - ne. Gal m alonėtum ėte
prisistatyti?
- Telegrama šįryt. Džekas turi naujienų. Atvažiuok.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- I 217 |

- Okei, - m urmtelėjo Hiugensas. - Dabar galima ir

pasisveikinti. Labas vakaras, m isteri Mistrali.
Vyrai spustelėjo vienas kitam rankas ir beveik kartu
ištarė:
- Pasivaikščiosime?..
Paskui nusijuokė, pakilo nuo kėdžių ir, išėję iš baro,
patraukė išilgai gatvės.
- Na, kokiu gi kiekiu kilobaitų šiandieną kelsimės? -
pagaliau pradėjo Hiugensas, jiems nuėjus kokį pusšim ­
tį jardų.
- Ne... Informacija šiandien nesikeisime.
- Vadinasi, kiti rūpesčiai?
- Tie patys.
- Tie patys kokie? - pasitikslino pašnekovas. - Dėl
kurių buvai pas mane sekmadienį? Kaip ten baigėsi dėl
su „uodega"?
- Gerai. Jie įstrigo ties Brodvėjumi.
- Aišku, - linktelėjo galva Hiugensas ir, truputį pa­
tylėjęs, tęsė: - Nesitikėjau taip greitai apie tave išgirs­
ti. Juk tada sakei, kad pametei pėdsakus ir laukia daug
nuobodaus darbo.
- Taigi, žmogus šaudo - Dievas kulkas gaudo.
- Na, pagaliau tai ne mano reikalas. Tau kažko iš ma­
nęs reikia? Sakyk.
- Man reikia, kad į valstiją atvyktų komisija, kuri nu­
šalintų dabartinį Ričmondo policijos viršininką.
Hiugensas tyliai švilptelėjo.
, . VIS MAJOR
| 218 | -----------------------------------------------------------------------

- Oho! Tavo norai mane visada truputį pribloškia...

savo originalumu. Tai, ko tu prašai, net ir specialio­
sioms tarnybom s nelengvai įkandama.
- Todėl ir kreipiuosi į tave...
Po šios frazės abu vyrai kurį laiką ėjo tylėdami. Hiu-
gensas gromuliavo tai, ką išgirdo. Lituanas ramiai lau­
kė, kol jis perpras informaciją. Pirmasis tylą nutraukė
specialiųjų tarnybų atstovas:
- Prireiks mažiausiai mėnesio vien medžiagai su­
rinkti. Ir tai dar neaišku, ar gausime, ko reikia. Jau ne­
kalbu apie pinigus.
- Netinka. Ši komisija man reikalinga pirmadienio
ryte. Ir kuo anksčiau ryte...
- Aha... - tepajėgė atsakyti Hiugensas, išgirdęs šią
mintį, taip vykusiai papildžiusią išgirstąją anksčiau. -
Aš galiu pasirūpinti tik tuo, kad ji atvyktų. Tai mano
galioje. Aišku, reikės šį bei tą paspausti...
- Dėl finansų problemų nekils.
- Tada komisija garantuotai bus. Tik nežinau, ką ji
čia veiks.
- Na, pavyzdžiui, policijos viršininko namuose ir au­
tomobilyje ras kontrabandinių narkotikų...
- Aha... Argi viršininkas toks naivus paukštis, kad
šito ir užteks? Jis apskelbs tai provokacija, viską neigs
ir išsisuks.
- Jis ir nesuklys laikydamas tai provokacija. Tačiau
aš čia turiu tokių popierėlių, kuriuos vien išvydęs tas
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- I 219 |

garbusis žmogus dėkos Dievui, kad jį kaltina tik kon­

trabandos aferomis.
- Galiu juos pamatyti?
- Ne tik pamatyti. Aš tau juos atiduodu. Bet atmink -
tai bomba. Ir geriau, kad apie ją žinotų kuo mažiau
žmonių.
- Okei... Tokiu atveju aš pats ir vadovausiu komisijai.
- Tai būtų puiku, - pertarė jį Andrė, traukdam as iš
maišelio, kurį nešėsi, juodą aplanką.
Hiugensas paėmė jį į rankas, peržvelgė porą pusla­
pių ir beveik tuoj pat užvertė.
- Uh, geriau užversiu - tikrai bijau, kad nesprogtų, -
demonstruodamas, kad ir jam nesvetimas šioks toks
humoro jausmas, sumurmėjo žmogus ir įsidėjo aplanką
į savo sakvojažą.
- Paimkit ir šitą, - pridūrė Lituanas, tiesdam as jam
maišelį. - Čia pinigai. Šimtas tūkstančių. Manau, pra­
džiai užteks.
- Užteks tikrai. Gal net ir pabaigai...
- Jus mestelėti? Iki oro uosto?
- Būtų neblogai. Dar spėčiau į lėktuvą, išskrendantį
aštuntą.
- Tada važiuojam.
- Ačiū.
Netrukus m aurojantis BMW jau dūmė Ričmondo oro
uosto link. 0 maždaug po dviejų valandų, vis taip pat
maurodama, juodoji mašina įvažiavo Erelio Sparnų fer­
 VIS MAJOR
| 22 0 |

mos kieman, apsuko sklandų pusratį ir sustojo trad i­

cinėje vietoje - po ąžuolais šalia namo. Iš automobilio
išlipęs Lituanas, atsagstytais marškiniais, įkaitęs, su
nešiojamąja racija rankoje, greitai užlipo laiptais, pe­
rėjo svetainę ir įėjo į Herberto darbo kambarį. Čia rado
ir patį šeimininką, beknypiantį prie tristiebio barkaso
modelio.
- Tveri? - burbtelėjo Andrė, padėdamas šalia jo raciją.
- Aha...
- 0 dar nepamiršai, kaip tokia naudotis?
- Po perkūnais, kartais norėčiau pamiršti, bet negaliu.
- Labai gerai. Štai bangos. Štai pranešim ų tekstai.
Perduok. Ir būtinai sulauk atsakymų. 0 aš einu maudy­
tis. Nes, dievaži, šita jūsų kaitra mane nugaluos.
- Tai lyg vakarykštis lietus tau buvo geriau...
- Mielasis, aš paryžietis - pratęs prie lietaus. Prisi­
menu, man dar mažam mama skaitė eilėraštį: „Ruduo,
Paryžiuj šlapia, bulvaruose šviesu..."
- Taigi, bet dabar vasara.
- Aha. Bet Paryžiuj vis tiek šlapia...
Trinktelėjo durys. Lituanas išėjo. Beilonas perskaitė
pranešimus:
„Sirijus. Ryt ryte. 16.17. „New York Times“ - skelbė
vienas.
„Betelgeizė ir Aldebaranas. Ryt ryte. 01. 1." - buvo
parašyta antrajame.
- Nieko nesuprantu, - pakomentavo Herbertas ir
 VIS MAJOR
------------------------------------------------- | 221 |

ėmė derinti siųstuvą. Pranešimų turinys jo nesuerzino.

Jis buvo specialiojo būrio ryšininkas ir elektronikas.
Prie tokių nesąmonių buvo pripratęs.
- Perdavei? - paklausė po pusvalandžio sugrįžęs Litua-
nas su rankšluosčiu vienoje ir didoku ryšuliu kitoje rankoje.
- Taip. Štai atsakymai.
- Gerai, - perm etęs juos akimis, ištarė Lituanas.
- Gražūs žvaigždžių vardai, - mįslingai nutęsė Beilo-
nas. - Su manimi šitie pranešim ai susiję?
- Taip, tiesiogiai. Nes tau ir teks vykti į susitikimus.
- Aaa... tai čia pranešim ai apie susitikimus...
- Taip. Pirmasis susitikimas įvyks ryt ryte, dešimtą
valandą, „Bernardo" bare. Tavęs ten lauks žmogus juo­
domis kelnėmis, baltais baltiniais ir kedais su kepurė­
le, ant kurios užrašyta „Castrol". Rankoje jis laikys štai
šitą „New York Times" numerį, - dėstė Andrė, tuo pat
metu tiesdam as draugui laikraštį. - Pasistenk jo nesu­
šlapinti, nes tai gali pakenkti tekstui, kuris parašytas
tarp eilučių nematomu rašalu. Jūs turėsite nepastebi­
mai susikeisti laikraščiais.
- Aha.
- Tiek dėl pirmojo. Antrasis bus vienuoliktą valan­
dą prie pietinės oro uosto pusės. Pamatysi ten dengtą
sunkvežimį su dešimčia vyrų. Dvi grupės. Sustosi neto­
liese, išlipsi iš mašinos ir lauksi. Tave pažins iš drabu­
žių. Prieis žmogus ir parodys mūsų ženklą.
- Tris kardus skyde?
 VIS MA|OR
|222 | --------------------------------------

- Taip. Atsakydamas parodysi jam tokį pat.

- Supratau. 0 ženklas ir drabužiai?
- Jie čia; šitame ryšulyje, - atsakė Paryžiaus lietuvis,
paduodamas Beilonui iki-šiol rankoje laikytą paketą. -
Po to sėsi į automobilį ir grįši čia. Sunkvežimis važiuos
paskui. Tai bus vasarnam io apsauga.
- Tiek žmonių fermoje? Tai kažkaip nedera su tavo
įsislaptinimu.
- O, būk ramus. Jie nežinos, nei ką, nei nuo ko sau­
go. Jų vyresniajam duotas aiškus planas, kur kas turi
būti išdėstyta. Faktiškai mes jų nematysime. Maitinsis
ir miegos jie atskirai - užmaskuotose palapinėse.
- Supratau.
- Gerai. Ryt ryte man dar pakartosi viską, ką dabar
pasakiau. Tam, kad nieko nesupainiotum. Grįžęs m a­
nęs jau nerasi. Vyresniajam viską aprodysi pats. Nuo
šiol draudžiama garsiai minėti visus vardus ir pavadi­
nimus. Pereiname į A slaptumo lygį. Vasarnamio seife
yra tam tikra suma pinigų - naudokis, kai tik prireiks.
Lygiai ketvirtą valandą vakaro įjunk raciją pirmąja iš
nurodytų bangų ir lauk pranešimų. Vieną valandą. Po
to gali ramiai išjungti. Nesvarbu, gausi pranešim ą ar
ne. Supratai?
- Taip, tik vienas klausimas.
- Koks?
- Kur būsi tu? Žinoma, jei tai neslapta.
- Vyksiu pas Vristolą tartis dėl tolesnių veiksmų.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 223 |

Grįšiu sekmadienį vakarop. Būk pasirengęs, nes esu

num atęs keletą svarbių operacijų. Priminsime Šanso-
nui apie savo egzistavimą. Kad jis per daug neatsipa­
laiduotų.
- Supratau. 0 tu ten, kaip minėjau, būk atsargus.
- Aš visada atsargus. Tai mano ego.
- Aš ne tai turėjau omenyje. Tai dėl mažosios Vristol.
- Ne tokia jau maža. Penkios su puse pėdos1, ne ma­
žiau.
- Taigi, taigi. Ir visa kita atitinka proporcijas. Tad
laikykis!
- Sutarėme. O dabar labanakt. Kol turim e galimybę,
miegokim.
- Labanakt, Andrė.

1.7 metro; 1 JAV pėda - 0.3048 m; 1 metras ~ 3.2808 JAV pėdos.

 II SKYRIUS

"NAKTIS!
PIRMADIENJ
Niekados ateitis neatrodo tokioj skaisčioj šviesoj,
kaip ž iū rin t į j ą pro šam berteno stiklą.
A. Diuma. „Trys muškietininkai"

Herbertas Beilonas sėdėjo Erelio Sparnų verandoje, po

sočios vakarienės iš lėto siurbčiodamas putojantį bal­
tąjį vyną. Staiga tolumoje pasigirdo duslus narnėjimas,
einantis vis garsyn, kol galop virto ausis rėžiančiu m au­
rojimu, o į fermos kiemą pasiutusiu greičiu įlėkė juodas
BMW, skleidęs šį garsą, sužviegė stabdžių trinkelėmis ir
sustojo prie pat įėjimo, vienu ratu užšokęs ant laiptelių.
- Po velnių! - neišlaikė Herbertas, matydamas tokį
vaizdą, ir šūktelėjo. - Tau ką, stogas pavažiavo?
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 22 5 |

- Ne, - atsakė Lituanas, lipdamas iš mašinos, - tik įtam­

pą šiek tiek sumažinau prieš naktinę operaciją. O, matau,
gurkšnoji mano mėgstamą vyną. Ir aš neatsisakyčiau.
Rafaelis, neprigirdintis Erelio Sparnų tarnas, žvilg­
telėjo į verandą. Net ir jo ausis pasiekė BMW riaum o­
jimas. Už smalsumą bem at buvo nubaustas - Beilonas
ženklu paliepė jam atnešti stiklą ir paryžiečiui.
- 0, neblogas, - pakomentavo vyras, nugėręs gurkš­
nį. - Pranešimų buvo?
- Taip. Vienas.
- Koks?
- „Užduotis įvykdyta. Sirijus."
Andrė nugėrė dar gurkšnį ir uždavė kitą klausimą:
- Vyrai atvyko?
- Taip. Beje, tarp jų dvi moterys. Be to, visai neblogos.
- Ach, tos moterys, moterys...
Lituanas palingavo galva ir vėl kilstelėjo taurę. Tik šį
kartą išgėrė ne tuoj pat. Pakėlė vyną prieš šviesą ir il­
gai žiūrėjo į stiklo viduje putojantį auksaspalvį gėrimą.
- Kas nors ne taip? - neapsikentęs paklausė Herbertas.
- Ne, ne... Išskyrus nedidelę trintį tarp manęs ir ma­
žytės Vristol, kaip tu ją pavadinai, viskas ėjo kaip sviestu
patepta.
- Tai kas atsitiko?
- Nieko tokio, dėl ko vertėtų gadinti kraują. Tiesiog
tu bent jau iš dalies buvai teisus - man per trisdešim t
ir, ko gero, aš visiškai nebesuprantu tų jauniklių. Atro-
 VIS MAJOR
| 226 |

do, ketvirtadienį mes taip šauniai pasiplepėjome, o šį

kartą ji mėtė į mane tokius žvilgsnius, kad aš net pri­
tūpdavau. Nieko nesuprantu.
- Mano tėvas visada sako: „Kad suprastum , su žmo­
nėmis reikia kalbėti."
- Protingas tas tavo tėvukas. Visiškai su juo sutinku.
Bet, po perkūnais, laiko nebuvo.
- O tai jau blogai. Reikėjo surasti. Moterys mėgsta, kai
joms rodomas dėmesys. Jos visus santykius bendravimu
grindžia.
- Suprantu, suprantu. Be to, man gal tik pasirodė. Ji su
juodais akiniais buvo... Na, bet užteks apie tai. Eik į apačią,
paruošk džipą. Vienuoliktą valandą pajudėsim į Ričmondą.
Tikiuosi, palaikysi man kompaniją? Man reikės partnerio.
- Dar klausi. Dabar, brolyti, mes į tą patį mėšlą įma-
knoję.
- Vaizdžiai pasakyta. Bet teisingai, - palingavo galva
Lituanas. Šįvakar jį kažkodėl traukė į filosofinius api­
bendrinimus.
- 0 kur važiuosim, jei ne paslaptis?
- Aplankyti gerbiamo misterio Hjuberto Lyčo, Ričmon-
do policijos viršininko ir pirmojo policijos diviziono vado...
- Oho, rimtas vizitas.
- Taip, tik jam apie jį nepranešta, todėl apsirenk ko­
kiais nors nelabai į akis krintančiais drabužiais. Kuo
nors panašiu į maskuojamąjį kombinezoną.
- Okei.
 VIS MAJOR .
------------ ---------------------------------------------------------- | 227

Dideliame ir erdviame name Ričmondo pakraštyje gy­

veno policijos šefas Hjubertas Lyčas. Už aukštos cemen­
tinės tvoros, apsupęs namą žaliomis skraistėmis, svajin­
gais citrusų ir rožių kvapais alsavo spalvingas sodas.
Buvo naktis. Ričmonde plaukiojo sutemos. Drėgnas
vėjas nešė iš rytų žvarbą ir rūką. Gatvėje, einančioje pa­
lei Hjuberto Lyčo namus, jau nė per porą žingsnių nieko
negalėjai įžiūrėti. Tad niekas ir nepastebėjo, kai prie šali­
gatvio sustojo juodas ševroletas ir nuo jo atsiskyrė besi-
tvarstančio šiltos palaidinės skvernuose žmogaus šešėlis.
Žmogus atidžiai apsidairė, tada permetė per mūrinę Lyčo
kotedžo tvorą alpinisto kablį su virve ir persiropštė į kitą
pusę. Veiksmai, kaip sakoma, verti dėmesio. Tačiau aplink
nebuvo nė gyvos dvasios ir niekas jais nesusidomėjo. Įsi­
brovėlis pritūpė kitoje tvoros pusėje ir trumpam apmirė,
klausydamasis aplinkui šnarančio sodo garsų. Tačiau ap­
linkui buvo girdėti tik miegančių medžių šniokštimas ir
žvarbaus vėjo alsavimas. Ir sode, ir name buvo tylu kaip
kape. Šešėlis linktelėjo galva, lyg norėdamas pasakyti
„taip ir turi būti", ir nuėjo takeliu sodo gilumoje boluojan­
čių sienų link. Jis, matyt, žinojo, kad šeimininkas kartu su
žmona - priėmime pas merą, vaikai atostogauja Floridoje,
o name likęs tik senas tarnas, kuris labiau mėgo pamiego­
ti nei budėti. Tiesa, kitoje namo pusėje buvo voljeras su
dviem stambiais rotveileriais, bet žmogysta ten nesiveržė.
 VIS MAJOR
| 228 |

Naktinis įsibrovėlis perėjo pievelę, vijokliais ap­

kibusia siena užsiropštė į antrojo aukšto balkoną ir
kažkokiu įrankiu švelniai atkabino durų kabliuką. Už
balkono durų - Hjuberto Lyčo' darbo kabinetas. Šešėlis
apžvelgia jo sienas ir užsimauna plonas šilkines piršti­
nes, prieš tai atidžiai apžiūrėjęs, ar nestyro iš jų koks
išdavikiškas plaukelis, vėliau galintis kam nors „papa­
sakoti" apie jo buvimą čia.
įsilaužėliui kažko čia reikia ir, žinoma, jis labai gerai
žino, ko, nes ilgai nemąstydamas pasuka rašomojo sta­
lo link ir ištiesia rankas prie m odernistinio paveikslo,
kabančio ant sienos. Bet suklystume pamanę, kad šis ir
yra naktinio lankytojo tikslas. Ne. Jį domina po paveiks­
lu paslėptas seifas. Seifas - ypatingos konstrukcijos, su
dviem spynomis, bet juk ir ypatingiausia konstrukcija
yra niekai, kai surandi specialistus, montavusius seifą,
įsilaužėlio rankose sublizga raktų dublikatai ir netru­
kus įkyriajam lankytojui seifas atveria visas savo pa­
slaptis. Tarp geležinių sienelių, be kažkokių popierių ir
nedidelės sumos pinigų, daugiau nieko nėra. Bet atėjū­
nui nereikia ir to. Priešingai, užuot ką nors ėmęs, jis ati­
daro krepšį, kabantį ant peties, ir ima iš jo kažką krauti
į seifą. Po minutėlės, baigęs šį neįprastą naktiniam įsi­
veržėliui darbą, vėl atsargiai uždaro seifo dureles, pa­
kabina paveikslą į vietą ir išsinešdina tuo pačiu keliu,
kaip ir atėjęs.
- Na, štai, - burbteli jis, žengdamas per rasotą žolę
 VIS MAJOR
------------ '--------------------------------------------------------- | 229 |

sodo tvoros link, - specialiajai komisijai „kabliukas"

užtikrintas.
Juodas fantastiškai atrodantis šešėlis, iškreiptas
rūko, nuslenka pievele, persirita per tvorą ir dingsta
tamsoje. Gatvėje dar dusliai sum urm a juodojo ševrole-
to variklis, bet netrukus ir šis garsas išnyksta, autom o­
biliui nulėkus tolyn tam sos gaubiamu asfaltu.
- Kur d a b ar? - paklausia už juodosios mašinos vairo
sėdintis Herbertas Beilonas.
- Į Pitersbergo kelią. Šeštojoje mylioje bus posūkis į
dešinę. 0 ten netrukus ir tai, ko mums reikia.
- 0 ko mums reikia?
- Policijos viršininko pavaduotojo, leitenanto pulki­
ninko Endriu Hendriksono, vilos.
- Tai gal mes šiandien visą jų aparatą ketiname ap­
lankyti?
- Ne, ne, neįsitempk. Šitas - antras ir paskutinis.
- Aaa... Tada gerai.
Lituanas atrėm ė galvą į sėdynės atlošą ir užsimerkė.
Iš šios į miegą panašios būsenos jį prikėlė Beilono pri­
silietimas ir šnabždesys:
- Žiūrėk!
Paryžietis pakėlė galvą ir išvydo šalia automobilio du
vyrus, sustabdžiusius ševroletą, o kiek tolėliau - tamsią
parko sieną ir alėją, vedančią didelio gelsvo pastato,
esančio parko gilumoje, link.
- Nesijaudink, - burbtelėjo, - čia mūsiškiai.
 VIS MAJOR
|Z30 |

Paskui ištarė slaptažodį ir, išgirdęs atsakymą, liepė

pakviesti Čia budinčios grupės vyresnįjį. Vienas vyrų
dingo, bet jau po minutėlės grįžo, lydimas trečiojo.
Pastarasis priėjo arčiau, o anie du dingo krūmuose.
- Na? - paklausė Andrė priėjusiojo.
- Jis ten nuo vakaro. Su meiluže.
- Gerai. Viena mašina tegul grįžta į Ričmondą. Antrą­
ją dėl viso pikto palikite.
- Aišku, - atsakė vyras ir, kaip ir anie du, dingo krū­
muose. Netrukus iš ten atsklido variklio burzgimas, bet
dar anksčiau Andrė mostelėjo ranka gelsvojo pastato
link ir tarė Beilonui:
- Varyk!
Ševroletas trūktelėjo ir nulėkė alėja.
Endrius Hendriksonas, nelaukęs jokių lankytojų, o
juo labiau tokių vėlyvų, buvo baisiai nepatenkintas, kai
jį pažadino durų skambutis. Nei Beilono, nei Lituano,
stovinčių kitoje durų pusėje, tokios smulkmenos, savai­
me aišku, nejaudino.
- Kas ten? - sududeno už durų suirzusio vilos savi­
ninko balsas.
- Seržantas Beitas, pulkininke. Niekaip nepavyko
jums prisiskambinti. Jus skubiai kviečia į valdybą.
Anapus pasigirdo burnojimas ir durys prasivėrė.
Bet vietoj gerai pažįstamos seržanto Beito terliūzės
Hendriksonas išvydo du kaukėtus vyrus. Beje, tiek ir
tespėjo pamatyti: vienas vyrų staiga pykštelėjo jam į
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 23 1 |

veidą migdomųjų dujų užtaisu ir po kelių sekundžių

pulkininkas jau taikiai snaudė ant grindų.
- Tempk jį mašinon, Herbi, - ištarė šovusysis. - O aš
einu aplankyti meilužės.
Tas, kuriam buvo skirta šita frazė, nieko nelaukda­
mas stvėrė suglebusį Hendriksono kūną ir nutem pė
prie automobilio. Antrasis vyras įėjo vilon. Surasti ko­
misaro draugužę nebuvo sunku, nes beveik tuoj pat pa­
sigirdo šūktelėjimas:
- Endi, kas ten darosi?!
Kaukėtasis vyras įėjo pro duris, už kurių skambėjo
balsas, ir išvydo prabangų miegamąjį ir laaabai lengvai
apsirengusią moterį, sėdinčią lovoje. Moteris tikrai
buvo verta susidomėjimo, bet vyras nužvelgė ją šal­
tu, beaistriu žvilgsniu ir priėjo... bet tik prie naktinio
staliuko. Nubraukė nuo jo visus ten esančius daiktus,
vietoj jų padėjo milžinišką juodą lagaminą, jį atidarė ir
ėmė kažką knebinėti jo viduje. Netrukus nuo staliuko
atsklido ritm iškas laikrodžio ciksėjimas.
Moteris, ar apstulbinta tokio keisto savo meilužio
persikūnijimo, ar įsiutinta to abejingo žvilgsnio, kuriuo
buvo perm estos jos gundančios grožybės, priblokšta
kurį laiką tylėjo. Tačiau jau po kelių akimirkų atgavo
žadą ir, tem pdama ant savęs antklodę, sušuko:
- Kas čia darosi!? Ką jūs čia veikiate?!
- Ponia, - atsisukęs į ją ištarė vyras, - netrukus šis na­
mas išlėks į orą. Patarčiau jums dingti iš čia. Ir kuo skubiau.
 VIS MAJOR
| 232 |

Paskui, net nelaukdamas savo žodžių sukelto efekto,

apsisuko ir išėjo. Moteris, sugraibiusi šį tą apsirengti,
pagriebusi dar kažkokius daiktus, spiegdama išlėkė pas­
kui ir, bėgdama šalia, dar bandė kažką kalbėti. Bet vyras
tylėjo it Egipto sfinskas. Šitaip ši keista porelė - pusnuo­
gė moteris ir nesujaudinamas vyras - pasiekė juodąjį
ševroletą. Čia moteris išvydo ant galinės sėdynės tįsantį
Hendriksoną, aiktelėjo ir prarado žadą. Ševroletas su­
riaumojo ir dingo naktyje. Moteris, prisiminusi paskuti­
nius vyriškio žodžius, puolė bėgti tolyn nuo vilos.
Juodasis automobilis dar nebuvo pasiekęs ilgos par­
ko alėjos galo, kai vilos viduje staiga pragariškai su­
griaudė, o pastato vietoje iškilo milžiniškas ugnies,
dūmų ir nuolaužų kamuolys.
- Bet tu ir pavarai, - sumurmėjo Beilonas, ne be susi­
žavėjimo stebėdamas veidrodėlį trykštantį ugnies stulpą.
- Taip, nėra ko terliotis, - ramiai iškošė Lituanas. -
Žudyti jų nežudysim. Nedera teptis rankų krauju. Tegul
ir nedorėlių. Bet tai, ką jie įsigijo apgaule ir išdavyste,
reikia iš jų atimti. Telieka tokie pat elgetos kaip tie, ku­
riuos apiplėšė. - Po to dar pridūrė dram atišku balsu: -
Persekiosim juos tol, kol jie ims baugintis savo šešėlio.
Kaip tie, kuriuos jie persekiojo. Aš - šmėkla. Atpildo
šmėkla, sklandanti nakty... Ūūūūū...
- Gerai čia pavarei. Žiūriu, visai neblogai įsijautei?
- Na, aš mėgstu efektus. Be to, negi būčiau pakliuvęs
į specialųjį būrį, jei tai būtų man svetima?
 VIS MA|OR
-----'-------------------- --- |233 |

- Taip, taip. Aš girdėjau - kai kas tave vadina geriau­

siu Prancūzijos diversantu.
- Neperdėk. Iš tikrųjų buvo pasakyta „vienas iš ge­
resnių". O tai ne tas pat. Be to, neužmiršk, mano speci­
alizacija - karo lauko medikas.
- To niekada neužmiršiu. Bet ką tu ketini daryti su
šituo? - paklausė Herbertas, m ostelėdam as miegančio
policininko pusėn.
- Pakviesim į svečius...
- Ilgam?
- Kol paaiškės, ką paskyrė naujuoju Ričmondo poli­
cijos šefu.
- Aha, - atsakė Beilonas. - Nelabai ką supratau, bet
nieko.
- Tikrai nieko. Ryt viską suprasi. O dabar padidink
greitį. Toks fejerverkas daug ką vilioja. Reikia kuo grei­
čiau pasiekti Pitersbergo kelią. Ir, be to, miegas kažko
ima marinti.
- Mane irgi. Šiaip ar taip, jau po trijų.
Bet visi miegai netrukus išdulkėjo. Iki Pitersbergo
kelio buvo dar gera mylia, kai važiuojant tiltu virš kaž­
kokio upelio su trenksm u sprogo priekinė padanga.
Automobilį staiga metė dešinėn, jis iš visų jėgų tvojosi
į tilto skersinius ir sustojo. Variklis užgeso. Užvesti ne­
pavyko.
- O kad tave... - išsiplūdo Herbertas ir šoko atidari­
nėti kapoto.
 VIS MAJOR
| 234 |

- Nenumatytas dienotvarkės punktas? - ramiai pa­

klausė Andrė.
- Greičiau naktitvarkės, - iškošė Beilonas, beviltiš­
kai stengdamasis pakelti subjaurotą kapotą.
- Nereikia, - sulaikė jį paryžietis. - Rasime išeitį.
Herbertas nustebęs žvilgtelėjo į savo draugą. 0 šis
atsisuko atgal ir ėmė akimis kažko ieškoti kelyje. Da­
bar Erelio Sparnų fermos savininkas prisiminė nuo pat
vilos juos lydėjusį automobilį, bet, jį parodžius Andrė,
šis tik abejingai linktelėjo galva. Dabar ši mašina išlin­
do iš už posūkio, jos keleiviai išvydo stovintį ševroletą
ir, laikydamiesi nurodymo lydėti jį tik iš tolo, sustojo
maždaug už šimto žingsnių.
- Spustelėk tris kartus stabdį, - kreipėsi Andrė į
savo draugą.
Beilonas šoko prie vairo ir padarė, ką lieptas. Sto­
vinčio automobilio vairuotojas, pamatęs, kaip tris
kartus blykstelėjo raudoni „stop" žibintai, privažiavo
artyn. Dabar Hendriksonas buvo perkeltas naujon vie­
ton, ševroletas įstum tas upelin, ir draugai tęsė kelionę
jau kitu automobiliu.
- Štai, jei šitam tas pat atsitiks, tai jau tikrai reikės
keiktis, - pamokomu tonu ištarė Lituanas. - Bet juk sa­
koma, į tą pačią duobę sviedinys dukart nekrenta.
- Taip, taip. Kaip ir tai, kad reti atsitiktiniai įvykiai
linkę vykti grupėmis, - skeptiškai atkirto Beilonas.
Tačiau šį kartą viskas klojosi puikiai. Ričmonde,
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ I 235 |

persėdę į savo džipą, draugai grįžo į fermą, krito į lo­

vas ir jau po penkių minučių miegojo tuo kietu miegu,
kuriuo miega tik m irtinai pavargę žmonės. Beilonas,
kurio didelis kūnas visada atkakliai reikalaudavo šios
paros režimo dalies, neapsiversdamas parpė dešimt
valandų. Atsikėlęs, žinoma, Andrė jau neberado. Tačiau
jis buvo palikęs raštelį.
„Nemiegok, apvogs, - rašė Lituanas. - Apsilankyk
šaudykloje, prisimink įgūdžius. Ryt gali tekti šaudyti
jau nebe į taikinius." Herbertas nusižiovavo, visai ne­
imdamas į galvą, kad gali būti apvogtas, ir neskubėda­
mas ėmė rengtis.
Andrė grįžo tik vakare. Beilonas sėdėjo svetainėje
ir nuobodžiavo. Jam kompaniją palaikė pustuštis alaus
bokalas. Tarnas kažkur kuitėsi, o apsaugos vyrų beveik
nebuvo matyti. Jei koks netyčia ir pasirodydavo, tai
buvo nekalbus it Pitagoro mokinys.
- Na, pagaliau! - sušuko Herbertas, pamatęs tarpdu­
ryje išdygusią draugo figūrą.
- Imk, paskaityk, - atitarė Andrė, ištiesdam as jam
pluoštą laikraščių. - Čia atsakymas į naktį tau rūpėju­
sius klausimus.
Beilonas atsivertė pirmą pasitaikiusį laikraštį ir ne­
trukus rado pranešim ą apie Vašingtono specialiosios
vidinių tyrim ų komisijos apsilankymą valstijoje. Komi­
sija nušalino nuo pareigų policijos viršininką Hjubertą
Lyčą, apkaltinusi jį narkotikų kontrabanda. Naujuoju
 VIS MAJOR
236 j -----------------------------------------------------------------------

policijos viršininku buvo paskirtas majoras Robertas

Kjulidžas - iki tol specialiojo skyriaus vadovas. Leite­
nantas pulkininkas Endriu Hendriksonas, kuriam p ir­
majam būtų buvę paskirtos-šios pareigos, - dingo, o
gal ir žuvo per paslaptingą jo vilos sprogimą. Naujasis
policijos šefas įsakė detaliai ištirti pastarąjį įvykį, nes
buvo įtariama, kad dėl jo kalti nežinomi asmenys, atva­
žiavę į vilą juodu ševroletu, kurį naktį matė artim iau­
si vilos kaimynai. Beje, mašina jau buvo rasta upelyje
maždaug už dešimties mylių nuo įvykio vietos. Paaiš­
kėjo, kad vakare ji buvo nuvaryta kažkurioje Ričmondo
gatvėje...
- Aišku, - burbtelėjo Beilonas, num esdam as laikraš­
tį šalin. - Vadinasi, tau nepatiko senasis policijos virši­
ninkas?
- Taip. Įkyrus tipas. Jis paskelbė mano paiešką, o ir
šiaip - kažin ar mes kada nors būtume sutarę.
- Tai jau tikrai - kažin... 0 kaip paieška?
- Nutraukta, be abejo. Visos informacijos priemonės
rašo, kad įvyko klaida, nes ieškomas asmuo jau pusė
metų registruotas kaip žuvęs. Galų gale ir aš bent jau
kurį laiką galėsiu vaikščioti kaip norm alus žmogus, ne-
sitepliodam as visais tais tepalais ir grimais kaip per­
senusi koketė.
 III SKYRIUS

XERAM US
a HTRATOėHio
1VYKJAI

Antradienio rytas - vaiskus ir saulėtas - žadėjo eili­

nę karštą dieną. Senis Starfaiteris pabudo kamuojamas
blogos nuojautos ir blogos nuotaikos. Gal dėl to buvo
kaltas į senatvę sutrikęs jo virškinimas...
- Ir vėl antradienis, - sumurmėjo jis.
Šios dienos jis nemėgo. Antradienį iš visos valstijos
susirinkdavo jos grupuočių vyresnieji aptarti reikalų.
Spręsti tekdavo senajam Šansonui. Kadaise jam tai la­
bai patiko. Tačiau dabar valdoviškos aistros aprimo, ka­
mavo senatvės tingulys. Ką gi, yra despotiška senatvė,
, VIS MAJOR
Į 238 | -----------------------------------------------------------------------

yra senatvė tingi. Starfaiterio, nugyvenusio audringą ir

ilgą gyvenimą, senatvė buvo panašesnė į antrąją. Bet
ne mafijos tėvui leisti savo senas dienas prie židinio su
pypkute dantyse. Todėl jis ir nemėgo antradienių...
Juo labiau kad kažkur užsislėpęs tūnojo gudrus ir ne­
gailestingas priešas. Andrė Mistralis, pasirodęs valstijoje
prieš savaitę, išgąsdino senį ir dabar jis kiekvieną dieną
laukė ko nors baisaus. Tiesa, po praėjusio antradienio
viskas lyg ir aprimo. Daug kas vylėsi, kad Lituanas čia
atsidūrė atsitiktinai ir po tokio nesvetingo sutikimo išsi­
nešdino atgal. Bet senis nesiguodė tokiomis viltimis. Jis
suprato, kad ne be reikalo kažkas iš ligoninės išgabeno
Bulardą. Nė kiek neabejojo, kad tas kažkas - Lituanas.
Ir kai vakare išėjo į atsargą policijos šefas, šis jo įsitiki­
nimas tik sustiprėjo. Šansonas suprato, kad Andrė Mis­
tralis perėjo į puolimą ir dabar iš jo galima laukti visko.
Reikėjo skubiai pertvarkyti mafijos veiklą, pakeisti slap­
tavietes, ryšius, tiekimo kelius - viską. Bet Šansono ma­
fija - milžiniška organizacija - ir tam reikia laiko. Senis
todėl ir bijojo, kad jo nėra. Laikas buvo silpnoji jo vieta.
Taigi laikas buvo stipriausias Lituano ginklas.

Rusvas kadilakas dūmė Norfolko link. Kažkur čia,

netoliese, buvo posūkis į Vest Pointo kelią, kuriuo va­
žiuodamas galėjai pakliūti ir į Starfaiterio rezidenciją
Pamankio pakrantėje. Prieš pat šį posūkį kadilakas
suktelėjo į šalį ir pradingo tankiuose pakelės krūmuo-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 239 |

se. Iš mašinos išlipo šviesiaplaukis vyras ir, prasklei­

dęs krūmokšnių šakas, nužvelgė kelią. Apsižvalgymu
jis liko patenkintas: iš šios vietos kuo puikiausiai buvo
matyti apie mylia tolyn nusidriekusios kelio juostos.
Dabar vairuotojas iš bagažinės išsitraukė karabiną su
optiniu taikikliu ir atsigulė ant žemės. Tik labai įgu­
dusi akis būtų pastebėjusi tarp šakų slypintį vamzdį ir
šviesos blyksnius taikiklio lęšiuose.
Kol kas šviesiaplaukis nerodė jokio susidomėjimo
tuo, kas vyksta aplink, ir pravažiuojančias mašinas nu­
lydėdavo gana abejingu žvilgsniu. Bet štai, tolumoje
pasirodė dusliai maurojantis sunkvežimis su benzino
cisterna, ir vyro žvilgsnis bem at tapo dėmesingas. Jis
kilstelėjo karabiną. Optiniame taikiklio tolimatyje su­
šmėžavo bukas benzinvežio priekis.
- Tas, - tarė sau vyras, peržvelgęs numerio ženklus,
ir dar atidžiau ėmė sekti riaum ojantį griozdą. Beje, da­
bar jau vien tik pro taikiklio lęšius.
300 arklio jėgų terekso variklis skleidžia tokį triukš­
mą, jog nenuostabu, kad benzinvežio keleiviai neišgirdo,
kaip pakelės krūmuose pokštelėjo du šūviai. Bet jie pa­
juto jų padarinius: mašina staiga slystelėjo į šoną ir ėmė
krypuoti it nupenėta žąsis. Tereksas sustojo. Netrukus du
vyrai, sėdėję jo kabinoje, krapštydami galvas žvelgė į ga­
lines padangas. Dviejose jų sprogstamosios kulkos buvo
išskutusios skyles vos ne iki ratlankių. Žinoma, keleiviai
nesuprato, kaip atsirado šios skylės. Kitaip sakant, jiems
, VIS MAJOR
| 240 | -----------------------------------------------------------------------

buvo neaiški įvykio priežastis, tačiau labai gerai žinoma

pasekmė - priverstinis sustojimas, ir ilgam. Kai tik vyrai
tai suvokė, iš lūpų jiems išsprūdo visiems gerai žinoma
frazė, kurios vis dėlto nepriimta kartoti popieriuje.
Jiems taip bekeiksnojant nežinomą gedimo kaltininką,
iš už posūkio pasirodė linksmai bežingsniuojąs šviesia­
plaukis vyrukas.
- Gal padėti? - šūktelėjo jis susirūpinusiems benzinve-
žio keleiviams.
Išklausęs gana konkrečių, bet ir gana sunkiai įgyven­
dinamų pasiūlymų, kur jam eiti su savo pagalba, vyrukas
gūžtelėjo pečiais ir pasišalino. 0 susinervinę vyrai ir ne­
pastebėjo, kad jis paliko prisiminimą - mažą keturkam­
pę dėžutę, prilipdytą prie metalinio cisternos pagrindo...
Netrukus gedimas buvo pašalintas, ir maždaug už
valandos tas pats tereksas suko į Šansonų pilies kie­
mą. Senojo Šansono kabinete kaip tik buvo prasidėjęs
grupuočių vadovų pasitarim as. Retas kuris žinojo, kad
kieman įdardėjęs griozdas turi antrą dugną, po kuriuo
dabar guli mažiausiai keturi šimtai svarų kokaino.
Šansonas išgirdo benzinvežio gausmą ir nejučiomis
pagalvojo: „Na, šitas, atrodo, praėjo."
Bet jis džiaugėsi neilgai. Suzirzė selektorius, ir ra­
gelyje pasigirdęs balsas su vos juntam u paryžietišku
akcentu paklausė:
- Sveikas, seneliuk! Kaip gyvuoji? Krovinukas iš
Norfolko atėjo? Aaa?
 VIS MAJOR
-------------------------------------------------------- | 241 |

- Nesupratau, ko jūs norit? - atšovė Šansonas.

- Na, na, nesipūsk. Aš tik norėjau perspėti, kad kurį
laiką turėsite apsieiti be degalų, nes cisternoje tau
paruošta dovanėlėj Po trisdešim ties sekundžių ją su­
sprogdinsiu!
Ryšys nutrūko. Starfaiterio veidas išbalo. Jis mos­
telėjo ranka tarp susirinkusiųjų sėdinčiam Ailvairui.
Šis tuoj pat šoko’prie lango, atlapojo jį ir krioktelėjo iš
visų plaučių:
- Visiems pasitraukt nuo cisternos! Ji tuoj sprogs!
Prireikė kelių sekundžių, kol šis šūktelėjimas buvo
suprastas. Dar keliolikos, kad kiemas ištuštėtų. O
dar už keleto akimirksnių cisternos apačioje kažkas
driokstelėjo. Smagiai driokstelėjo. Vis dėlto trisdešim t
tonų degalų... Babach! Ir daugiatonis tereksas pakilo į
orą kaip žaisliukas. Babach! Ir ne mažiau kaip milijono
dolerių vertės krovinys virto liepsnojančio metalo lau­
žo krūva. Rausvos pilies sienos staiga pajuodo, išbyrėjo
pusės langų stiklai. Kai, nuošus sprogimo bangai, Star-
faiteris pakilo nuo grindų, kambaryje plaikstėsi dūmai,
apačioje - ugnis, iš visur sklido keiksmai ir dejonės.
- Bose, tai buvo jo balsas!.. - išgirdo šalimais Šan­
sonas. Kalbėjo Ailvairas. Bet senis ir pats suprato, kam
turi būti „dėkingas" už ką tik įvykusį fejerverką. Dabar
jau abejonių nebebuvo - jam paskelbtas karas. Pats
tikriausias karas. Su sprogdinimais, minavimais ir ap­
šaudymais. Ir cisternos pavyzdys parodė, kad priešas
, . VIS MAJOR
| 242 | -----------------------------------------------------------------------

žino apie jį labai daug. 0 Šansonas beveik nieko neži­

nojo. Tik patį nemalonųjį faktą. Ne be reikalo Rendol-
fas Šansonas nemėgo antradienių... Ir bloga nuojauta,
kamavusi jį nuo pat ryto, jam sakė, kad čia dar toli gra­
žu ne viskas.
Bet dabar persikelkime į Ričmondą. Čia gyvena vie­
na visam miestui gerai žinoma asmenybė - Džekas
Krubis - neprilygstamas konditeris, tortų ir pyragėlių
meistras. Jis buvo tikras savo srities menininkas: iš
miltų, grietinės, cukraus ir kiaušinių gamindavo tokius
stebuklus, apie kuriuos nesapnavo daugelis Senojo ir
Naujojo pasaulių smaližių. Bet kuriame bent kiek la­
biau reprezentaciniam e Ričmondo pobūvyje visada
būtum radęs tradicinių Krubio sausainių ir pyragėlių.
Tad niekas ir nesistebėjo didele ir įvairia konditerio
klientūra bei sunkiai prikrautais furgonais, nuolat su­
stojančiais prie jo krautuvėlės. Tik retas žinojo, kad
tarp miltų, kiaušinių, cinamono ar vanilino čia dažnai
įsimaišydavo ir kitokio pobūdžio prekių. Užuodę bū­
tent šias prekes, prie furgonų įnirtingai skalydavo po­
licijos šunys - narkotikų ieškotojai. Bet jų šeimininkai
atlaidžiai žvelgdavo į savo keturkojų draugų nerimą,
nesiimdami jokių priemonių. Juk jie ir patys laižyda-
vosi, pagalvoję apie saldumynus už tų furgonų durų.
Tad greta miltų maišų bei torčiukų Krubio mašinose ir
keliavo narkotikai, auksas, ginklai ir kitos, toli gražu
ne konditerinės, prekės. Liepa dar tik įpusėjo, ir kondi-
 VIS MA|OR
I243 |

teris turėjo sočiai to nelegalaus gero. Tad neretai kartu

su tortukais ir pyragėliais iškišdavo ir kitokios „kondi­
terijos"...
Buvo karšta to paties antradienio popietė, kai netoli
Džeko Krubio parduotuvės sustojo juodas ištaigingas
rolsroisas. Keturi vyrai, apsirengę juodais elegantiš­
kais kostiumais, baltais krakmolytais baltiniais su juo­
dais kaklaraiščiais, atidarė jo dureles, išlipo ir sutarti­
nai patraukė Krubio konditerinio rojaus link.
Krautuvėlėje pro pusiau užvertas žaliuzes skverbė­
si prislopinta saulės šviesa. Buvo tylu ir vėsu. Prie kasos
aparato sėdėjo apsnūdęs tarnautojas. Bet jis tuoj pat atsi­
tokėjo, kai vidun įėjo keturi lankytojai. Per pusiaudienio
snaudulį jis nepastebėjo šiek tiek atsikišusių jų kairiųjų
rankų. Antraip bemat būtų suvokęs, kad vyrai po švarkais
turi kai ką pavojingesnio nei automatiniai plunksnakočiai.
Šiuo atveju tai buvo stambaus kalibro koltai.
- Mes esame užsakę tortą, - kreipėsi į tarnautoją
vienas vyrų.
- Jūsų pavardė? - mandagiai pasiteiravo pardavėjas,
nekreipdamas dėmesio į paryžietišką lankytojo kalbos
akcentą.
- Smitas Viljamsas.
Tarnautojas peržvelgė kažkokius popierius.
- Taip. Tortas jau pagamintas, - pasakė jis.
- Gal galima pažiūrėti?
- Aš pasakysiu, ir jums tuoj atneš.
 VIS MAJOR
| 244 | --------------------------------------------------------

- Neverta, mes galime ir patys.

- Atleiskite, bet pas mus taip nepriimta.
Vyras žvilgtelėjo į vieną iš savo palydovų. Šis supra­
to žvilgsnį.
- O vis dėlto mes pažiūrėsime, - pratarė, įremdamas
pardavėjui nugarkaulin 45-ojo kalibro patranką.
- Negalima, - bandė prieštarauti tarnautojas, vis
dar nepajėgdamas įkirsti, kas gi čia darosi.
O kol vyras kolto rankena bandė jam viską išaiškinti, li­
kusieji patraukė durų link į vidines patalpas. Tuo pat metu,
užstodamas Krubio parduotuvės langus ir duris, gatvėje
sustojo galingas furgonas. Jo durys atsivėrė ir krautuvės
vidun sušoko apie dešimt vyrukų, ginkluotų automatais.
Tuo metu anksčiau įėjusiųjų trijulė perėjo trum pą
koridoriuką ir įžengė pro dideles duris į Krubio kon­
diterijos dirbtuvę. Gana erdvioje patalpoje stovėjo ilgi
stalai, nukrauti kremo lėkštėmis, tešlos dubenimis,
tortais, likeriu, cinamonu. Pasieniais kilo aukštos len­
tynos, prigrūstos įvairiausių konditerinių ingridientų.
Kubiluose pūtėsi tešla, burbuliavo sirupai. Gal dešim t
žmogėnų - miltuotų ir cukruotų - sukinėjosi viduje.
Jie gerokai nustebo pamatę pro duris įžengiančius tris
tvirtus elegantiškus vyrukus. Tačiau vienas jų bem at
išėjo priekin ir paaiškino:
- Aš - Smitas Viljamsas. Noriu atsiimti tortą.
Vienas konditerių - gal net pats Krubis - supratingai
linktelėjo galva ir mostelėjo dviem savo vyrams. Šie pa­
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 245 |

ėmė nuo stalo milžinišką tortą. Tai buvo įspūdinga pen­

kių aukštų kremo, biskvito, riešutų, likerio ir medaus
tvirtovė. Tvirtovė ypatingo mišinio, nepaprastai gerai
užkemšančio skrandį.
Vadovaujami Džeko Krubio, du konditeriai ištiesė
atėjusiesiem s padėklą su tortu. Šie paėmė jį ir, pasiva­
dinusiajam Viljamsu davus ženklą, grakščiai suvertė
visą turinį ant galvų atnešusiesiem s. Krubiui, kaip tre ­
čiajam, kliuvo daugiausia, bet užteko ir kitiems dviem.
Nežinia, ką pagalvojo Džekas Krubis, kai jam ant gal­
vos užvirto vos ne pūdas medumi ir likeriu persisun­
kusios masės. Aišku viena - jis bandė šaukti, bet masė,
užlipdanti skrandį, kuo puikiausiai tiko ir burnai. Kru­
bis išsitempė, pakilo, pabandė didingu mostu nubraukti
saldžiąją šlykštynę, bet, kai rankos beviltiškai prasmego
lipnioje tyrėje, o iš burnos teišsiveržė nesuprantamas
burbuliavimas, geriausias Ričmondo konditeris suprato,
kaip komiškai jis dabar atrodo, ir bejėgiškai suklupo ant
grindų. Bet jo siutas anaiptol nesumažėjo, nes, kai pa­
galiau jam pavyko nusivalyti nuo burnos biskvitą, o nuo
veido - kremą, jo skruostai buvo raudoni kaip ugnis, o iš
lūpų pasigirdo toks riksmas, jog vienas atėjusių vyrų ne­
išlaikė ir savo sunkiu, į svarmenį panašiu kumščiu ban­
dė užkimšti tą paklaikusius garsus leidžiančią kiaurymę.
Nuo šito Krubis pagaliau atsitokėjo ir apsižvalgė. Bet tai,
ką jis išvydo, jam patiko dar mažiau nei tai, kas buvo iki
šiol: atėjūnų rankose blizgėjo koltai, o vienas jų tarė:
 VIS MAJOR
| 246 | -----------------------------------------------------------------------

- Nagi, vaikinai, rankas ant pakaušių ir gult. Taip bus

geriau ir mums, ir jums.
Neabejotina, kad dauguma ten esančių žmonių buvo
tikrų tikriausi konditeriai, apie gretutinius savo šefo
užsiėmimus neturintys nė menkiausio supratimo. Jie
tikrai buvo linkę paklausyti atėjusiųjų patarimo. Bet
kai kurie Krubio pagalbininkai tik dėl akių terliojosi
su miltais ir mielėmis. Tačiau juos atskirti nebuvo su­
dėtinga. Tie, kurie susiėmę už galvų tuoj pat sukrito
ant grindų, buvo konditeriai. Tačiau likusieji, kurie ne­
pakluso komandai, o puolė artyn, buvo patys tikriausi
apsišaukėliai. Todėl atėjūnai nusprendė juos nubausti
už apgavystę. Džekas Krubis staiga pajuto, kaip herku-
lesiški gniaužtai atplėšė jį nuo žemės ir paleido į kaž­
kurių dviejų „konditerių" galvas. Nežinia, kaip baigėsi
aniems dviem, bet Krubis viską, kas vyko vėliau, prisi­
minė perdėm miglotai. Du žaliūkai, atnešusieji tortą,
kaip reikiant taip ir nesuvokę visų aplinkybių, pasijuto
begulį po stalu spengiančiomis nuo koltų rankenų gal­
vomis. Visi žino, kad koltas - puikus ginklas, bet tik tas,
kas yra jo rankena gliaudęs riešutus, gali visapusiškai
įvertinti jo galimybes.
Tačiau susirėmimas tik prasidėjo. Nenorėdami pa­
kenkti nekaltiesiems, atėjūnai darbavosi rankomis.
Ant vyro, vadovaujančio trijulės veiksmams, šoko po­
relė gangsterių. Vienas, gavęs porą kartų metaliniu
kočėlu, inkšdamas nušliaužė atgal ieškoti užuojautos
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 247

tarp kubilų. Antrasis buvo gerokai atkaklesnis, ir vyrai

ėmė keistis smūgiais ne juokais.
Antrasis atėjūnūnas buvo susirėm ęs iš karto su tri­
mis priešininkais. Tai buvo herakliškos išvaizdos vyras
ir kovoti su juo buvo nelengva. Priešai tuojau tuo įsi­
tikino. Vienas jų netrukus beviltiškai kepurnėjosi kre­
mo kubile. Antrąjį gangsterį heraklis užskraidino ant
kažkokio stalo. Iš klaikaus nelaimingojo klyksmo buvo
galima suprasti, kad tai - viryklė. Energingai nuo jos
besiropšdamas, jis nuvertė puodą su verdančiu vande­
niu tiesiai ant galvos trečiajam gangsteriui.
Trečiasis vyras irgi gana sėkmingai tvarkė savo rei­
kalus. Vienas jo priešininkas po trum pos kovos ilsėjosi
riešutų dėžėje palaiminga išraiška veide - gerai, kad
yra žmonių, kurių laimei reikia tiek nedaug. Šalia šio
laimingo vyruko gulėjo visas kalnas lėkščių, pusė iš jų
buvo subyrėjusios ir rodė, kad besiilsinčiojo galva ne
iš minkštųjų. Dar vienas gangsteris sėdėjo netoliese,
beviltiškai bandydamas nusiplėšti nuo galvos tešlos
puodą.
Pergalė kol kas buvo atėjūnų pusėje. Tačiau tai buvo
tik laikinas pranašum as: likusieji gangsteriai nesiliovė
priešintis, o ir tie, kurie prieš tai buvo išėję iš rikiuotės,
nebuvo išėję iš jos galutinai. Daugelis jau buvo atsipei­
kėję ir vėl ruošėsi atakuoti tuos, kurie dar ir šiaip ne­
buvo sutvarkę visų reikalų. Bet šiuo kritišku momentu
atsilapojo durys ir vidun suvirto būrelis autom atinin­
 VIS MAJOR
| 248 | ---------------------------------------------------------------- —

kų. Jų priekyje ėjo Ričardas Vristolas. Šių žmonių pasi­

rodymas ir lėmė tolesnę kovos baigtį.
- O, - kreipėsi Vristolas į trijulės vyresnįjį, - matau,
kad čia jau nebėra ką veikti. -
- Taip, mes truputį paišdykavome, ar ne, Herbertai? -
kreipdamasis į herakliško sudėjimo vyrą atsakė žmogus
paryžietišku akcentu. - Vyrukai visiškai prarado formą,
besiterliodami su kremais.
Po pusvalandžio prie Krubio krautuvės jau nieko ne­
buvo. Tik chaosas viduje ir žiojinčios tuščių slaptaviečių
skylės bylojo, kad visai neseniai čia buvo visa krūva lan­
kytojų.
O
Virdžinija - paatlantės valstija. Tačiau pats Atlan­
tas skalauja tik visai mažą jos pakrančių dalį. Valstijos
didžiosios dalies krantus riboja milžiniška Česapyko
įlanka. Česapyko Bėjus, kaip ją vadina virdžiniečiai. Ne­
rimastinga Pamankio upės srovė varo į šią įlanką savo
vandenis. Susiliejusi su Mataponajumi, per šimtmečius
Česapyko Bėjaus veide ji išgraužė ilgą įlanką, lyg dur­
klas įsirėžusią į sausumą. Šį durklą Virdžinijos gyven­
tojai kažkodėl vadina Jorko upe, o jo smaigalyje įsikū­
ręs Vest Pointo miestelis. Netoli jo, tarp pakrantės uolų,
Starfaiteris buvo įrengęs savo pakrantės bazę. Tokią
vietą jis pasirinko ne be reikalo. Čia daugelį mylių pa­
krante driekiasi milžiniškos granitinės uolos, daug kur
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 249 |

grėsmingai kybančios virš vandens. Laivai, tarp jų ir

kranto apsaugos kateriai, vengia šių krantų kaip ugnies,
nes tik keletas patyrusių locmanų gali išvesti juos per
painų povandeninių uolų kupiną farvaterį. Tik keli su
Šansonu bendradarbiaujantys laivų kapitonai žinojo,
kaip nusigauti į slaptą Starfaiterio pakrantės bazę.
Vienas toks laivas turėjo atvykti dabar. Ką tik į bazę
atvykęs Ailvairas perdavė čia esantiem s vyrams nuro­
dymą sukrauti į jo trium us visas kontrabandos atsar­
gas ir perkelti jas kitur. Kur - žinojo tik jis pats. Bazės
gangsterių dar nebuvo pasiekusi žinia apie naujausius
įvykius Virdžinijoje, bet iš sunerimusio Ailvairo veido
jie įtarė kažką negera. Visi kroviniai jau buvo paruošti
ir sukrauti pakrantėje. Trūko tik laivo, o šis netrukus ir
pasirodė. Artėjančiose sutemose jo pilkas siluetas vos
dūlavo, bet gangsteriškiems darbeliam s tai labai tiko.
Kol laivas vėl pajudėjo atgal, praėjo gal dvi valandos.
Per tą laiką visiškai sutemo, o Ailvairas beveik visai nu­
siramino. Po velnių, gal ne toks jau ir baisus tas Litua-
nas, kaip visi vaizduojasi.
Buvo nuplaukta jau maždaug pusė pavojingo ats­
tumo tarp uolų, kai Šansono patikėtinis ėmė girdėti
kažkokį keistą garsą: tartum kažkur netoliese burgztų
sraigtasparnis. Šiaip tokia technika, žinoma, ne reteny­
bė XX amžiaus Amerikoje, tačiau vidurnaktį virš tuščių
Jorko upės vandenų Ailvairui ji sukėlė nerimą.
Dvejetas sraigtasparnių išniro iš už uolų ir skutamuo-
 VIS MAJOR
I 250 |

ju skridimu nusklendė pavandeniui. Jie buvo be šviesų

ir visiškai nematomi tamsoje. Tik sraigtų ūžimas nusa­
kė apytikslių jų vietą. Ailvairas, dar gerokai prieš pasiro­
dant sraigtasparniams, kažką skubiai įsakė. Laive buvo
užgesinti visi prožektoriai ir laivas vien tik pagal echolo-
tą plaukė pirmyn. Reikia pripažinti, gangsteriai mokėjo
elgtis tokiose situacijose. Bet tai neduoda jokios naudos,
kai sraigtasparnių pilotai aprūpinti specialia naktinio
matymo įranga. Įkaitęs laivo mašinų skyrius plieskia lyg
ugnis pilkame jūros fone. Po denį blaškosi gelsvos žmo­
nių figūrėlės.' Viskas matyti kaip dieną. Nuo vieno sraig­
tasparnio dar plyksteli prožektorius ir patikslina laivo
padėtį: šviesos spindulys pataiko tiesiai į kapitono tiltelį
ir vėl užgęsta. Klaiki padėtis - kažkur kybo du sraigtas­
parniai, kurių tu nematai ir nežinai jų pilotų tikslų, nors
ir nujauti, kad jie nelabai draugiški. Ir dar žinai, kad jie
kuo puikiausiai mato vienišą bejėgį laivą, plūduriuojan­
tį nedraugiškoje jūroje, kurioje nei kur nors pasislėpsi,
nei pabėgsi. Nenuostabu, kad gangsterių nervai įtem p­
ti. Nuo šviesos blyksnio kažkuris neatlaiko: iš apačios,
kur stovi laivas, užpliskina vieniša kulkosvaidžio serija.
Neatsargus dalykas, kai nežinai, į ką šaudai, kodėl šau­
dai ir apskritai, kur šaudai. Sraigtasparniai atsako tuoj
pat: abiejose laivo pusėse kažkas sušnypščia ir esantieji
denyje pamato, kaip tamsoje užsidega raudoni taškai.
Net pirm ąkart juos m atantis supranta, kad tai raketos.
Sušnypščia dar kartą. O po to sugriaudžia sprogimai.
 VIS MAJOR
I 251 |

Laivas ima šokinėti kaip bangų blaškomas riešuto ke­

valas, o po minutėlės, siurbdamas vandenį pro raketų
išmuštas skyles, ima lėtai grimzti.
Gangsteriams neberūpi krovinys. Juos apima panika,
tad skubiai nuleidžiamos valtys. Iriamasi iš visų jėgų,
kad tik kuo labiau nutolus nuo tos vietos, kur netru­
kus atsivers viską ryjantis verpetas. Ne visiems užteko
vietos. Tie kapstosi savo jėgomis arba įsikibę į valtis.
Visur aidi sodrūs keiksmai ir prakeiksmai šios ne laiku
įvykusios maudynės rengėjams. Tačiau jų pačių čia se­
niai nebėra. Sraigtasparnių aidas jau seniai nutilęs, ir
girdėti tik tai, kaip traška liepsna degančiame laive ir
vanduo negailestingai traiško jo pertvaras.

Apie trečią valandą nakties Starfaiteris jau žinojo,

kas nutiko prie Vest Pointo. Ši žinia nelabai jį ir nu­
stebino: per dieną jis buvo jau prisiklausęs nemalonios
informacijos. Šansonas nebuvo svajotojas ir iliuzijomis
nesiguodė. Andrė Mistralio veiksmai nebuvo nei keisti,
nei antgamtiški - jis tik vykusiai pasinaudojo informa­
cija, kurią gavo iš Vristolo. Kas žinojo jo energingumą,
galėjo nesunkiai suvokti, kuo tai turėjo baigtis. Per
savo, kaip mafijos tėvo, gyvenimą Starfaiteris pirmą
kartą buvo įvarytas į aklavietę ir pirmą kartą priešas,
o ne jis diktavo ėjimus. Nenuostabu, kad senąjį Šanso-
 VIS MAJOR
| 252 | ----------------------------------------------------------------------

ną kamavo nemiga, o į jo širdį įsėlino seniai užmiršti

jausmai - baimė ir neviltis. Juokais pasakyti Lituano
žodžiai staiga ėmė įgauti realią prasmę:
„Aš - šmėkla. Atpildo šmėkla, sklandanti nakty...
Ūūūūū..."
Tačiau už pilies sienų buvo ramu. Tik retkarčiais
tingiai supliaukšėdavo Pamankio srovė ar vėjelis paju­
dindavo medžių šakas. Gamtai buvo nė motais Starfai-
terio nerimas. Viskas skendėjo mieguistoje tyloje. Net
sargybiniai, kuriuos ant sienų pastatė sunerim ęs senis,
snūduriavo. Jie labiau nei savimi pasitikėjo pilies ne­
prieinam um u ir nelabai tikėjo, kad kas nors drįstų čia
lįsti. Juo labiau naktį. Tačiau juk kaip tik naktis visais
laikais ir buvo patogiausias metas puolimui...
Įprastinį kartą tyliai sušnarėjus upės srovei, iš jos
raibulių išniro du žmonės su akvalangais. Nusiėmę
nebereikalingą povandenininkų aprangą ir tem pda­
mi kartu neperšlam pam us maišus, jie pasislėpė pilies
sienų šešėlyje. Tamsoje jų veidų nebuvo matyti, tik fi­
gūros: vieno - milžiniška, o antro - lieknesnė, bet irgi
tvirta. Iš savo maišų jie išsitraukė porą koltų, porą
granatų, mažutę, bet galingą kryptinę miną, dar kele­
tą panašių niekučių ir du balionus su suspaustu heliu
viduje. Prijungę juos prie savo neperšlam pam ų maišų,
jie atsuko čiaupus. Netrukus paaiškėjo, kad maišai gali
atlikti ir kitą funkciją, būtent - oro, arba, šiuo atveju,
helio balionų funkciją. Jie buvo nudažyti juodai ir tam ­
 VIS MA|OR
----------------------------------------------------------------------- | 25 3 |

soje išnykdavo be pėdsakų. Reikėjo tik tiek, kad jie ne­

patektų į šviesą. Ties pilies sienomis tai padaryti buvo
lengva, nes prožektoriai degė tik prie vartų, priešingo­
je pusėje.
Pagaliau balionai buvo visiškai pripildyti helio ir tik
virvės, pritvirtintos prie milžiniškų sienos akmenų,
laikė juos vietoje. Bet štai vyrai atjungė helio padavi­
mą, apsikarstė amunicija ir nukirto virves. Balionai
kartu su ant jų kybančiais atplaukėliais ėmė sparčiai
kilti aukštyn. Netrukus viršuje snūduriuojantis sargy­
binis išvydo, kaip virš sienos ėmė augti miglotas dide­
lio kamuolio pavidalo daiktas. Bet kol jis išsiaiškino,
ar čia vaiduoklis, ar naujas NSO pasireiškimo būdas,
po kamuoliu jau pasirodė žmogaus veidas, ir sargybi­
nis, gavęs migdomųjų dujų užtaisą tiesiai į nosį, prara­
do sugebėjimą aiškintis. Tuo m etu oreivis užsikabino
alpinisto kabliu už sienos atbrailų, persirito į kitą jos
pusę ir paleido balioną. Šis, išsivadavęs nuo naštos,
staiga šoktelėjo viršun ir dingo tamsoje. Netrukus ir
antrasis nuskriejo paskui, o jo keleivis atsistojo greta
savo draugo.
- Netrukus prasidės, - tarė pirmasis, žvalgydamasis
aukštyn.
Sulig tais žodžiais jiems virš galvų kažkas driokste­
lėjo: tai slėgio minos, paveiktos dėl aukščio sumažėju­
sio slėgio, sprogdino po balionais pakabintas fejerver­
kų raketas. Pilies sargybiniai kaip vienas pakėlė galvas
 VIS MAJOR
I 254 |

ir buvo trum pam apakinti nakties tamsoje sušvitusių

liepsnų. Abu įsiveržėliai pasinaudojo šia visiškai na­
tūralia reakcija. Niekas nė nepastebėjo, kaip kažkoks
juodulys nuslydo nuo sienos'laiptais ir pasislėpė pilies
kieme. Kita, neką šviesesnė, dėmė atsargiai nusėlino
siena pro pat sargybinių nosis. Jo žingsniai buvo tokie
tylūs, kad nejučiomis piršosi mintis, jog nepažįstam a­
sis išėjo visą Apalačų indėnų mokyklos kursą. Nusiga­
vęs iki kampinio bokšto, jis žiebė ten stovinčiam sar­
gybiniui savo heraklišku kumščiu. Nežinia, ar smūgis
buvo per silpnas, ar sergėtojo galva stipri, bet kumščio
nepakako ir vyrukas ėmė rėkti lyg skerdžiamas. Aplink
pasigirdo sunerim ę balsai ir šūksmai „pavojus“. Tačiau
po antrojo smūgio gangsteris nutilo. Tik užpuolikas,
regis, buvo visai nenusiteikęs sėdėti tyliai. Fejerver­
kai danguje jau buvo nutilę, ir jis nusprendė parodyti
Šansono vyrams antrąją staigmeną: sugriebęs sargybi­
nio šaudyklę, ėmė pleškinti į visas puses, tik keldamas
daugiau triukšm o nei pavojaus. Užtat sąmyšis pilyje
augo kaip ant mielių. Jo tem peratūrai padidinti nepa­
žįstamasis dar švystelėjo žemyn porą granatų.
Dabar jau aistros įsisiūbavo ne juokais. Visur buvo
girdėti riksmai, bėgiojo pusnuogiai, bet užtat ginkluoti
žmonės. Antrasis įsiveržėlis, prieš tai pasislėpęs kie­
me, visiškai nepastebim as šitame chaose nubėgo pa­
sieniu ir pradingo už pilies rūsio durų. Tai pastebėjo
tik vienas žmogus - kampiniame bokšte autom atu be­
 VIS MAJOR
---------------------------------------------------- I25S |

sidarbuojantis pirmasis užpuolikas. Pastebėjo, nes šito

laukė. 0 pastebėjęs šveitė ginklą šalin ir liuoktelėjo pro
brustverą žemyn, į vandeningą Pamankio srovę. Kai
apsaugos vyrai užlipo bokštan, vietoj šaulio barkšojo
tik automatas. Tiek visa apsauga, tiek senasis Šanso-
nas nepajėgė suprasti šio naktinio spektaklio esmės.
Senis liepė sustiprinti sargybą, ir dabar jau patiems
gangsteriams, keistų įvykių išgąsdintiems, ne miegas
buvo galvoje.
Antrajam diversantui, prasiskverbusiam į pilį, tai
jau buvo nebesvarbu: vyno rūsyje, kur jis slėpėsi, nie­
kas nė neketino statyti sargybos. 0 be reikalo, nes virš
rūsio esančiuose sandėliuose buvo laikoma visa pilyje
esančios kontrabandos atsarga. Ir, beje, nemenka.
Diversantas, įsitikinęs, kad pilyje vėl ramu, nuėjo į
rūsio vidurį ir prie jo lubų pritvirtino radiju valdomą
galingą kryptinę miną. Užbaigęs savo pražūtingą dar­
bą, jis apsidairė ir atsiduso: jam buvo gaila tų putojan­
čio vyno statinių, šampano rietuvių ir kitų svaiginan­
čių gėrybių. Kiek pagalvojęs, jis įsikišo užantin porą
šampano butelių ir sumurmėjo:
- Bent jau ne Šansonas galės pasigirti, kad jis pasku­
tinis gėrė vyną iš savo rūsio...
Taip pasiguodęs jis lėtai nupėdino durų link. Pro
plyšį apžvelgęs kiemą, jis bemat suvokė, kad papras­
tai iš čia nepaspruks. Bet paprastum as jo ir nedomi­
no. Žvilgsniu išmatavęs atstum ą iki netoliese stovinčio
 VIS MAJOR
| 256 |

Rendolfo Šansono rolsroiso, jis išsitraukė nedidelį ra ­

dijo siųstuvą ir ištarė vieną vienintelį žodį:
- Pradėkit!
Prie nesuprantam os nakties įvykių grandinės tuoj
pat prisidėjo dar vienas įvykis. Iš kažkur atsklido spro­
gimo aidas ir pilyje staiga dingo šviesa: kažkas išsprog­
dino elektros tiekimo liniją. Bet gangsteriai, įpratę, kad
šioje nuošalioje vietovėje ir šiaip gana dažnai dingsta
elektra, jau po penkių minučių paleido vietinę jėgainę
ir, elektra vėl atsirado. Bet vyras, tupėjęs rūsyje, per
tas kelias minutes nubėgo iki Šansono mašinos, pritai­
kė jai visraktį ir įlipo vidun. Tiesiai prieš jo užgrobtą
rolsroisą juodavo uždaryti vartai.
Na, o tai, kas įvyko vėliau, dar ilgai tarp Starfaiterio
vyrų sklido kaip legenda. Laikrodžiui išmušus keturias,
krūmuose priešais pilį kažkas smagiai driokstelėja ir
iš ten atlėkusi raketa smogia į vartus, paversdama juos
degančių šipulių krūva. Kartu su sprogimu pasigirsta
tankus kulkosvaidžių ir autom atų klaksėjimas, o prie
pilies sienų ima sproginėti granatos. Šansono apsau­
giniai sukrinta už brustvero ir ima padrikai atsakinė­
ti. Per šią sumaištį staiga atgyja kieme stovėjęs tuščias
rolsroisas, suriaumoja ir išlekia pro liepsnojančius var­
tus kaip viesulas. Po akimirksnio, jam išnykus tam so­
je, viskas nutyla, lyg burtų lazdelei mostelėjus. Bet ne­
spėja gangsteriai apsiprasti su ausis užgulusia tyla, kai
jiems už nugarų staiga pasigirsta sprogimas. Atsisukę
 VIS MAJOR
| 257 |

jie išvysta liepsnos stulpą, pakibusį virš ūkinio pastato,

kur saugomos visos pilies atsargos. Negana to, „pragaro
mašina" sukelia tokią velnišką detonaciją, kad viskas,
kas galėjo ten sprogti, sprogo. Ir viskas, kas galėjo užsi­
degti, užsidegė. 0 tokio gero ten buvo nemažai... Aišku,
labiausiai vyno gaila. Jo ten būta tikrai neblogo...
Akimirksnį pasirodė, kad visas pastatas šoktelėjo
aukštyn. Siaubingas sprogimas vienus partrenkė ant
žemės, kitus nubloškė prie sienų, daugelis buvo sti­
priai kontūzyti. Kai likusieji sveiki šiaip ne taip pakilo,
vietoj sandėlių jie išvydo tik milžinišką ugnies, dūmų ir
skeveldrų verpetą. Pastato sienos lėtai smuko žemyn,
skęsdamos liepsnose.
Starfaiteris, nežinia kelintą kartą pakeltas iš lovos,
šįkart - jau sprogimo bangos, kažkodėl net labai nepy­
ko. Toks įspūdis, kad jis kažko panašaus laukė. Ar šia
nesėkme baigsis nelem tas antradienis, jam teliko tik
spėlioti. Ir jis ėmė rim tai galvoti, ar ne laikas jam eiti
pensijon. Viena jį sulaikė - baimė, kad Mistralis suras jį
bet kur. O čia jis bent jau gintis galėjo. Na, bent kol kas.
Kaip bus toliau, vienas Dievas težino...
 IV SKYRIUS

PRIEŠŲ SUSITUPIMAS
BENVOLIJUS
Aš bandau sutaikint juos.
Paslėpki savo kardą arba padėk
Man galą padaryt peštynėms.
TEBALDAS
Ką? Ir tu dar apie taiką
Drįsti kalbėt. Aš nekenčiu taikos
Kaip pragaro, kaip ir visų Montekių,
Kaip ir paties tavęs. Baily, laikykis!
V. Šekspyras. „Rom eo i r D ž iu lje ta “

Trečiadienio rytą, po audringos nakties, apie kurią pri­

minė už lango vis dar teberūkstantys griuvėsiai, Šanso-
nas klausėsi praėjusios dienos įvykių ataskaitos, kurią
jam pateikė Ailvairas. Keturi maži epizodai, pavaizduoti
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ I 259 |

praėjusiame skyriuje, buvo toli gražu ne viskas. Ir mes

juos aprašėme vien dėl to, kad juose dalyvavo pats Li-
tuanas. Tačiau savaime suprantama, kad jis, turėdamas
savo dispozicijoje apie 50 žmonių ir dar apie tiek gavęs
iš Vristolo, suplanavo ir įvykdė gerokai daugiau. Ir visas
jo žaibo karo planas rutuliojosi toliau. Tai iš vienos, tai
iš kitos valstijos vietos ateidavo pranešimai apie Mistra­
lio žmonių, taip p at ir policijos, įvykdytas akcijas. Mafijos
nuostoliai buvo nežmoniškai dideli. Apie priešo nuosto­
lius nelabai buvo ką ir kalbėti. Vienas kitas sužeistasis,
kelios apgadintos mašinos... Šiaip, smulkmenos.
- Na, ką pasakysi, Emili? - kreipėsi į savo patikėtinį
Šansonas, kada šis baigė skaityti visų žinomų įvykių kro­
niką. - Tau tai neprimena pabaigos? Mūsų pabaigos!
- Aš šįkart susilaikysiu nuo palyginimų, bose. Nors ne­
manau, kad yra taip blogai. Viskas pataisoma. Galų gale
per savo gyvenimą jūs esate patekęs ir į blogesnes situ­
acijas.
- Galbūt. Ir būtent tai man daug ką pasako. Daug ką
bloga, aš turėjau omenyje. Tokioje padėtyje, kaip mūsiš­
kė, žmogus vertinamas pagal jo turimos informacijos kie­
kį. Šiuo atžvilgiu mes ant pražūties ribos, nes Mistralis
apie mus žino praktiškai viską. Mes apie jį - beveik nieko.
O išties - tik faktą, kad jis pradėjo veikti ir greičiausiai
pasitelkė į pagalbą Listnėjų.
- Jūs teisus, bose. Tačiau netrukus informacija, kurią
jis turi, bus nebenaudinga. Juk pats žinote, kaip sparčiai
, . VIS MAJOR
| 260 | . --------------------------------------------

vyksta reorganizacija. Netrukus mūsų priešai pajus, kad

jų žinios pasenusios.
- Būtų tikrai taip, jei ne du „bet". Pirma, jie veikia
taip operatyviai, kad netrukus nebus ką reorganizuo­
ti. Reikės tik žiūrėti, kaip kailį išnešti. Antra, aš manau,
kad Mistralis tuoj pat pradės rinkti naujas žinias apie
mūsų persitvarkymą.
- Nemanau, kad jis turėtų tokią galingą agentūrą...
- Agentūra gal ir nedidelė. Bet dabar, kai mūsų padėtis
tokia nepavydėtina, gali atsirasti daug norinčiųjų mums
pakenkti. Neslėpsiu, kiekvieną minutę laukiu jei ne Mis­
tralio, tai bent policijos vizito.
- Negi taip blogai?
- Taip. Nėra jokios garantijos, kad FTB dar negavo
kokios nors medžiagos, kuria remdamiesi galėtų pa­
teikti man kaltinimus. Na, o naktinis sprogimas pažei­
dė automatiką. Diduma signalizacijos nedirba, o ap­
saugos vyrai nepateisino į juos sudėtų vilčių. Aš pra­
šiau paruošti man automobilį ir palydą! Tai padaryta?
- Taip. Tik aš manau, kad čia likti būtų saugiau. Pilyje
ir jos apylinkėse šiuo metu budi daugiau kaip trys šimtai
žmonių.
- Kas tie trys šimtai? Arba trys tūkstančiai... Kuo jie pa­
dės prieš tokią diversiją kaip šiąnakt?
- Tai kas kita. Čia nebuvo nė dviejų dešimčių apsau­
gininkų. Be to, dabar apsauga bus aprūpinta naktinio
matymo prietaisais, visu perim etru išdėstysime pro­
 VIS MA)OR
-------------------------------------------- | 261 |

žektorius ir judesio daviklius.

- Tai puiku. Tačiau manau, kad visa tai geriau panau­
doti kitoje vietoje. Po dešimties minučių aš su palyda iš­
vykstu į Keip Marsą. Kai atskris lėktuvas iš Niujorko, nu­
kreipk jį ten pat.
- Gal ir jūs palauktumėte lėktuvo?
- Nematau prasmės čia ilgiau užsibūti. Tu atskrisi kar­
tu su juo. Slaptaviečių evakuacija ir visa kita tegu vyksta
pagal planą. Kol kas viskas. Keip Marse susitarsime dėl
tolesnių veiksmų.
- Supratau, bose. Vis dėlto gal jūs per anksti traukia-
tės?
- Aš ne traukiuosi, Emili. Bet iki garbaus amžiaus iš­
tempiau tik todėl, kad net savo užpakaliu visada pajusda­
vau momentą, kai reikėdavo dingti.
- Aišku. Galiu eiti?
- Taip. Ir perspėk mano eskortą, kad pasirengtų.
- Klausau.
Po penkių minučių pro pilies vartus išriedėjo įspū­
dinga kavalkada. Jos priekyje, šokčiodamas per duo­
bes, važiavo žalsvas džipas. Šalia jo vairuotojo sėdėjo
pečiuitas vyrukas, tarp kojų suspaudęs kulkosvaidį.
Galinėje sėdynėje - dar vienas gangsteris. Šalia jo - ra­
dijo stotelė, o po kojomis - granatsvaidis. Už džipo ty­
liai murmėdam as slinko kampuotas merkurijus, kuria­
me buvo matyti penkių autom atininkų galvos. Toliau,
keturių motociklininkų apsuptas, išdidžiai lingavo šar­
, , VIS MA|OR
| 262 | --------------------------------------- —

vuotas Šansono kadilakas. Už jo - dar vienas merkuri-

jus ir 20-tonis sunkvežimis su dvidešimčia žmonių kė­
bule. 0 virš kolonos, drebindami sparnais orą, skrido
du sraigtasparniai, iš kurių buvo atidžiai ir priekabiai
stebimos apylinkės per keletą mylių aplinkui. Šį kartą
tai buvo ne paprasti civiliniai sraigtasparniai, bet spe­
cialios kovinės „Sikorsky S-70" versijos, aprūpintos
naujausia stebėjimo ir paieškos technika.
- Senis kvaištelėjo, - padarė išvadą Ailvairas, per pilies
langą stebėdamas tolstančią mašinų virtinę. - Jo efektų
aistra į senatvę tik sustiprėjo. Per savo baimę jis pamiršo
atsargumą. Kažkodėl jaučiu, kad pakeliui jis patirs nuo­
tykių. Mistralis - irgi efektų mėgėjas. Na, ką gi, pats bus
kaltas. Turbūt nedaugelis nusimins sužinoję, kad seniui
kelionė nepavyko. Bent jau aš - tikrai ne.
Baigęs šį trumpą monologą, jis apsisuko ir nulipo že­
myn į salę, kurioje būriavosi apsaugos vyrai.
- Istmenai! - šūktelėjo Šansono patikėtinis.
Nuo vienos grupelės atsiskyrė žmogus, vadinamas ką
tik ištarta pavarde, ir prisiartino.
- Nusileiskite žemyn, į informacijos centrą, - tęsė Ail­
vairas, - ir praneškite visų grupių vadovams, kad rink­
tųsi Juodojoje Viloje Ričmonde. Aš pats ten vykstu. Pa­
lieku jums šimtą žmonių. Likusieji vyks į Keip Marsą. Iš
Ričmondo atsiųsiu darbininkų. Tegul jie pradeda tvarky­
ti tą griuvėsių krūvą. Kartu su jais atvyks Meineris jūsų
pakeisti. Nuo praėjusio antradienio nei aš, nei bosas ne­
 VIS MAJOR
| 263 |

turime ant jo akies. Tegul dabar kapstosi plytose. Viską

supratot?
- Taip.
- Vykdykit.
Istmenas apsisuko ir išėjo iš salės. Ailvairas taip pat.
Pilies kieme jam buvo paruoštas juodas kadilakas.
- Kur? ĮRičmondą? - paklausė vairuotojas, kai Šansono
patikėtinis įsitaisė galinėje sėdynėje.
- {Juodąją Vilą.
Kadilakas suurzgė ir išriedėjo pro vartus.

Mašinos, lydinčios senąjį Šansoną, keliais ir viešk-liais

stūmėsi Norfolko link. Buvo nuvažiuota jau maždaug
trečdalis kelio. Kolona ką tik persikėlė per Džeimsą ir
dabar važiavo mažai išvažinėtu gruntkeliu per miškingą
šios upės slėnį. Šansonas vengė didelių kelių.
Krūmokšniais ir pavieniais medžiais apaugusioje ply­
nėje viešpatavo tingi ir tyli vasaros vidurdienio ramuma
ir buvo galima tikėtis, kad taip pat ramiai bus pasiektas
Česapyko Bėjaus krantas, o iš ten - Keip Marsas - sala
netoli Norfolko. Slėnyje beveik nebuvo justi vėjo, mašinos
prastu keliu judėjo lėtai ir vidudienio kaitra visu sunku­
mu užgulė Šansono vyrus. Netgi kondicionieriai mažai ką
gelbėjo. Išgeibę nuo karščio, gangsteriai knapčiojo nosi­
mis, vos vos sulaikydami miegą.
 VIS MAJOR
| 264 | --------------------------------------- —

Kolona jau ilgokai važiavo šiuo vienišu keliuku, kai

Šansono kadilake sužviegė radiotelefonas. Kalbėjo iš
sraigtasparnio.
- Bose, matome sraigtasparnį, artėjantį mūsų link.
Skrenda žemai, prie pat kelio.
- Ginkluotas?
- Ne, paprastas civilinis sraigtasparnis.
- Daugiau ko nors įtartino nematote?
-N e.
- Ir šalia kelio?
- Taip. Visur ramu.
- Gerai, stebėkite toliau. Sraigtasparnį praleiskite.
Kadilako vairuotojas pasisuko į Šansoną ir paklausė:
- Bus nurodymų, bose?
- Ne. Važiuokit kaip važiavęs.
Paslaptingasis sraigtasparnis be jokių atpažinimo žen­
klų netrukus pasirodė ir mašinose sėdinčiųjų akiratyje. Iš
tikrųjų jis skriejo vos per keletą metrų pakilęs virš kelio,
keldamas smėlio ir dulkių sūkurius. Štai jis praskrido virš
džipo, pirmojo merkurijaus ir kristelėjo žemyn, rodyda­
mas aiškų norą nusileisti priešais Šansono automobilį.
- Stok! - šūktelėjo senis vairuotojui.
Šarvuotasis automobilis sustojo. Sustojo ir visa likusio­
ji kolonos dalis, važiavusi kadilakui iš paskos. Tą pat, tik
pavažiavę dar kokį dvidešimt metrų, padarė ir priekyje
važiuojantys automobiliai. Dabar paslaptingoji skraidanti
mašina nusileido netoliese Šansono automobilio, o jos pi­
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 265 |

lotas sustabdė garsiai kriokiantį variklį. Išjungė variklius

ir kolonos mašinos. Įsiviešpatavo tyla, kurią drumstė tik
tolumoje kybančio Šansono sraigtasparnio gaudimas. Se­
nasis Starfaiteris tiesiog fiziškai jautė savo vyrų nuostabą,
bet ir jis pats ne geriau už juos suvokė situaciją.
- Nieko nedaryti! - perdavė jis visiems radiotelefo­
nu, bijodamas, kad koks neatsargus veiksmas nepražu­
dytų jų visų.
Pagaliau keistojo sraigtasparnio durelės atsivėrė ir
žemėn nušoko ne kas kitas kaip... pats Andrė Mistalis -
vienplaukis, vienmarškinis, be jokio ginklo, tik su nu­
ginkluojančia šypsenėle lūpose. Šansonas akimirką iš­
balo, mėšlungiškai suspausdam as sėdynės atlošą. Visa
apsauga net nekrustelėjo. Iš veido jie nepažino mirtino
mafijos priešo, nors įtarė, kad čia kažkas vyksta ne pa­
gal scenarijų. Tačiau jie klausė šefo įsakymo, o pagaliau
ir patys suprato, kad šitokioje nesuprantam oje padėty­
je iš tikrųjų geriau nieko nedaryti. Tik vienas motoci­
klininkų - dar jaunas ir nepatyręs vyrukas - neatlai­
kęs įtampos ir nelabai tesuprasdam as, ką daro, staigiu
judesiu prasisegė palaidinę, siekdamas pistoleto. Bet
vos tik ginklo m etalas blykstelėjo saulėje, pakelės krū­
muose sugriaudėjo šūviai ir pistoletas brinktelėjo ant
kelio, o motociklininkas stvėrėsi už riešo, perverto
mažiausiai dviejų kulkų. Dabar jau ir likusioji apsauga
sukruto, bet senasis Šansonas, staiga išbalęs, kad visa
jo apsauga gali būti tokiu pat būdu išskersta, nutraukė
 VIS MAJOR
| 266 |

bet kokius tolesnius jos veiksmus sukriokdamas į radi­

otelefoną:
- Aš juk sakiau nieko nedaryti!
Gangsteriai vėl nurimo. O Lituanas, visos šios scenelės
metu sukryžiavęs rankas ant krūtinės, taip ir prastovėjo
per dešimt žingsnių nuo kadilako, apsigaubęs savo nesu­
drumsčiama ramybe. Tik gal veidas buvo kiek labiau pa­
blyškęs nei visada.
Dabar atsivėrė ir kadilako durelės. Šansonas, atsaky­
damas į keistą Lituano poelgį, išlipo iš automobilio, paėjo
priekin ir atsistojo prieš savo priešą.
- Jūs - protingas žmogus, misteri Šansonai, - šyptelė­
jęs ištarė Paryžiaus lietuvis.
- Tikiuosi, ne komplimentų man sakyti čia atsibeldėte?
- Ne. Tiesiog panorau jus pamatyti.
- Veikiau panorote surizikuoti. Mėgstate riziką?
- Ne, nebent efektus.
- Galinčius kainuoti gyvybę?
- Gyvybę? Jūs juokaujate, gerbiamasis. Nejaugi po sce­
nelės su savo motociklininku jūs dar turite kokių nors
iliuzijų dėl dabartinės būklės? Manau, kad ne, jei jau lie­
pėte savo vyrams nieko nedaryti. Ir, dievaži, teisingai pa­
darėte. Kiekvienas jūsų žmonių judesys atsispindi mano
vyrų optiniuose taikikliuose. Tereikėtų keleto sekundžių,
ir visi jie kristų negyvi.
Šį kartą šyptelėjo Šansonas.
- O mano mašina? - paklausė jis. - Jos šarvui papras­
 VIS MAJOR
---------------------------------------------------- | 267 |

tos kulkos per maža.

- Jūsų mašinos šarvui iš ypatingos pagarbos jums pa­
ruoštas „Brauning" sistemos 12,7 mm kalibro kulkosvai­
dis. Iš šimto metrų jis pramuša geležinkelio bėgį. Ir, be
to, aš nepamiršau raketų, kurios po šios nakties pratybų
man ėmė ypač patikti.
- Ko jūs norite?
- Koks jūs nemandagus, misteri Šansonai. Daugiau kaip
3000 Virdžinijos mafijos narių naršo po visą vals-tiją, ieš­
kodami manęs, o kai aš pats štai ateinu ir atsistoju prieš
jus, pasitinkate mane tokiais žodžiais. Argi tai mandagu?
- Jei tie 3000 būtų patys jus suradę ir man pristatę, aš
jus būčiau pasitikęs visai kitokiais žodžiais.
- O man atrodė, misteri Šansonai, kad mes šiuo klau­
simu ir be tiesioginio pokalbio esame viską gana gerai
išsiaiškinę.
- Jūs taip manote?
- Manau.
- Deja. Aš galvoju kitaip.
- Be reikalo. Nors... jūsų valia. Pagaliau, jei jau jūs toks
nesupratingas, galiu paaiškinti, ko noriu iš jūsų. Aš, bent
jau dabar, noriu, kad jūs nuvyktumėte į policiją, viešai
išpažintumėte savo nuodėmes ir perduotumėte teisin­
gumo organams viską, ką žinote apie Virdžinijos mafiją.
Taip pasakiau tik simboliškai, nes žinau, kad apie tai jūs
žinote absoliučiai viską.
- Jūs man siūlote išdavystę?
 VIS MAJOR
| 268 |

- Išdavystę!? - nusijuokė paryžietis. - Misteri Šanso-

nai, nekalbėkite man šitų nesąmonių. Jūs vadovaujatės
interesais grupės nusikaltėlių, kurie jau yra išdavikai, nes
jie išdavė visuomenę, kurioje gyvena. Šiuo atžvilgiu bet
kuris mafijos narys, ne tik ignoruojantis visuomenę, bet
ir veikiantis prieš ją, jau yra dvigubas išdavikas. Jei jūs
išduosite mafiją kitų žmonių vardan, tai jau bus ne išda­
vystė, o atgaila. Štai ką aš jums siūlau, sere.
- Deja, aš esu priverstas remtis diametraliai priešingais
samprotavimais. Mano padėtyje tai, ką jūs siūlote, yra neį­
manoma. Jau Verčiau tada užmuškite mane čia pat, vietoje.
- Cha! Ar ne per lengvai norite išsipirkti, gerbiamasis?
Jūsų mirtis man nereikalinga. Aš žinau, kad, nepaisant vi­
sos savo bravūros, jūs kol kas jos bijote. Ir juo labiau esu
linkęs palikti jus gyvą. Mirtis - per lengva bausmė jums,
misteri Šansonai! - tarė Lituanas. Jo ramus veidas nepa­
keitė savo išraiškos, tačiau akyse plykstelėjo ugnis, nuo
kurios senį išpylė šaltas prakaitas. Tuo tarpu paryžietis
nesustodamas kalbėjo toliau: - Jūs liksite gyvas. Jūs savo
akimis išvysite, kaip griūva tai, ką kūrėte per visą savo
niekingą gyvenimą. Jūs matysite, kaip iš jūsų po trupinėlį
atimama viskas. Jūs pamatysite, kaip jus paliks draugai
ir tie, kurie vadinosi draugais. Negana to, jus paliks netgi
priešai. Jus prakeiks visi, kurie jus pažinojo ir kurie ne­
pažinojo. Visi jūsų išsižadės, kaip kadaise jūsų išsižadėjo
nenorėję susitepti jūsų draugai ir netgi jūsų vaikai. Visi
nusigręš nuo jūsų ir jūs liksite savo niekingo gyvenimo
 VIS MAJOR
-------------------------------------------- | 269 |

pabaigoje vienišas, savų ir svetimų apleistas, paniekintas,

prakeiktas ir šauksitės kaip išsigelbėjimo mirties, kurios
šiandien dar bijotės. Štai ko aš noriu, misteri Šansonai.
Atminkite tai. 0 dabar likite sveikas. Aš duodu jums parą
mano pasiūlymui apmąstyti. Bet jei ir po to jūsų nuomo­
nė nepasikeis, tada laikykitės! Vėl prasidės karas. Ir šį­
kart - be paliaubų.
Ištaręs paskutinius žodžius, Lituanas apsisuko ir pro
atviras dureles įšoko į sraigtasparnį. Po minutėlės skrai­
danti mašina, drebindama orą galingų variklių gausmu,
tolo nuo Starfaiterio mašinų kolonos. Senasis Šansonas,
jau susitvardęs ir iš pažiūros ramus, įlipo atgal į savo šar­
vuotąjį automobilį ir davė komandą „judam". Tik prakaito
lašeliai ant veido ir virpančios rankos išdavė, kiek vidinių
jėgų iš jo pareikalavo pokalbio su Lituanu pabaiga.
- Taip, - sumurmėjo Rendolfas Šansonas, kolonai
maždaug per mylią nutolus nuo įvykių vietos, - Mistralis
bando mano psichiką. Ką gi, žodžių dvikovą aš, atrodo,
pralaimėjau. Bet irgi ne be naudos. Vadinasi, paryžietis
mano mirties nenori. Natūralu. Bet ko jis nori - truputį
per daug net ir jam. Kad tik nepaspringtų tokiu dideliu
kąsniu, - mįslingai postringavo senis. Staiga jis krūptelė­
jo, kniostelėjus į galvą kažkokiai minčiai, ir sušuko: - Po
velnių, koks aš asilas! Per daug jautrus pasidariau, jei už­
miršau tokį dalyką. Iškvieskite man sraigtasparnį!
Žmogus, sėdintis šalia kadilako vairuotojo, skubiai
įvykdė nurodymą ir padavė seniui radiotelefono ragelį.
 VIS MAJOR
| 270 |

- Čia Šansonas, - burbtelėjo.

- Klausau, bose.
- Ar jūs dar matote aną sraigtasparnį?
Kurį laiką ragelyje buvo tylu. Po to vėl pasigirdo pi­
loto balsas:
- Taip.
- Tada palikite koloną ir sekite jį. Bandykite sužinoti,
kur jis nusileis. Siunčiu kartu vieną automobilį, jei jums
reikėtų pagalbos žemėje. Jei priartėsite prie Ričmondo,
bandykite užmegzti ryšį su Ailvairu.
- Okei, bose.
Sraigtasparnis, lydėjęs koloną, apsisuko aplink savo
ašį ir nuskrido atgal. Vienas m erkurijus irgi lėtai ap­
sigręžė ir nulingavo ta kryptimi. Tuo m etu ten, kur
dar neseniai rutuliojosi toks turiningas Šansono ir jo
priešo pokalbis, vyko ne mažiau įdomūs dalykai. Ko­
lonai nutolus, artim iausiam e miškelyje pasigirdo už­
vedamų variklių tratėjim as ir netrukus iš jo pasirodė
keturi sunkvežimiai. Lėtai krypuodami per kauburiuo-
tą žemę, jie užsiropštė ant kelio. Šių manevrų metu iš
savo slaptaviečių krūmokšniuose ir medžiuose ėmė
rinktis Lituano žmonės. Jų prisirinko apie aštuonias­
dešimt ir išsiskirstė po mašinas. Varikliai vėl suburzgė
ir sunkvežimiai iš lėto nuvažiavo keliu - du į vakarus,
Ričmondo pusėn, du Norfolko link. Šias dvi mašinas
netrukus pastebėjo Šansono sraigtasparnio pilotas ir
suprato, kad būtų negerai, jei jose sėdintys žmonės
 VIS MAJOR
------------------------------------------------- I 271 |

suprastų senojo mafijos tėvo manevrą. Todėl, įspėjęs

keliu važiuojančio m erkurijaus keleivius, jis nutupdė
savo sraigtasparnį už aukštų krūmų Džeimso pakrantė­
je. Automobilis irgi pasislėpė, užriedėjęs už šalia kelio
augančių medžių. Po minutėlės, kai nieko įtartina ne­
pastebėjusios sunkvežimių įgulos nudundėjo pro šalį,
Starfaiterio pilotas perspėjo apie juos koloną ir, vėl pa­
kilęs į orą, nusekė Lituano sraigtasparnį. Šis šmėžavo
kažkur tolumoje, viršum Džeimso vandenų. Jo kabinoje
Herbertas Beilonas bandė įrodyti Andrė Lituanui, kad
jis per savo gudravimą vieną kartą tikrai įklius. Andrė,
psichologiškai išsekintas pokalbio su Šansonu, iš pra­
džių tik lingavo į taktą draugo žodžiams. Bet galų gale
jo kantrybė išseko. Paryžiaus lietuvis rankos mostu
nutraukė tą nepaliaujamai plūstantį žodžių srautą ir
išdėstė savo argumentus:
- Ar aš kuo nors rizikavau? Ne. Kiekvieną jų žmogų
taikiklyje matė du mūsiškiai.
- Na, maža ką. O jei jie visi staiga būtų ėmę pyškinti?
- Buvau pasirengęs tam. Juk žinai, kad aš gimęs su
marškinėliais. Na, ar bent jau dabar esu su kevlaro
marškinėliais. Kulka jų nepramuši.
- Oi, Andrė, Andrė. Tu savo polinkiu į efektus nuva­
rysi į kapus jei ne save, tai mane. O jei kas nors iš Šan-
sono gaujos sumanys pasekti mūsiškius?
- Manau, tikrai sumanys. Visos grupės perspėtos ir
elgsis taip, kad atsikratytų „uodegų“. Aš ir dabar matau
, VIS MAJOR
I 272 | -------------------------------------------------

mus sekantį Šansono sraigtasparnį. Bet argi jis tau ke­

lia kokį nors susirūpinimą?
- Na, tarkim, ne. Bet aš vis tiek nesupratau tavo mo­
tyvų - mes juk galėjome visą Starfaiterio palydą kartu
su juo pačiu plikomis rankomis paimti.
- Na, ir kas iš to? Apie Starfaiterį mes dar neturim e
tiek medžiagos, kad galėtume jį ištem pti į šviesą. Ne­
paisant to, kad mes žinome, jog jis - nusikaltėlis, visuo­
menės akyse jis tebėra švarus. Iš tikrųjų jis netgi turi
teisę prašyti valdžios apsaugos nuo jį persekiojančių
maniakų.
- Na, tu čia užlankstei...
- Gal šiek tiek. Bet tikrai netoli tiesos. Iš tiesų pats
dabartinės mafijos sunaikinimas yra tik dar viena prie­
monė galutiniam tikslui pasiekti.
- O aš maniau, kad mafija ir yra mūsų svarbiausias
tikslas.
- Herbertai, tai utopija. Mafija nesunaikinama. Bent
jau tokiame pasaulyje, koks yra dabar. Nebus šitos, a t­
siras kita, o gal net ir kelios. Ką? Ir su jomis kovosim?
Gyvenimo ir jėgų neužteks. Mano tikslai taip toli ne­
siekia. Jie siekia tik Starfaiterį, kaltą dėl mano gyveni­
mo nelaimių gerokai daugiau, negu tu gali įsivaizduoti.
Tegul jis pereina per visas kančias, kurias dėl jo kaltės
patyrė kiti. Tegul praranda viską, kad bent gyvenimo
pabaigoje atsipeikėtų ir atgailautų. Tik tada bus galima
ramiai pasakyti, kad teisingumas triumfavo.
 VIS MAJOR
------------------------------------------------- I 273 |

V SKYRIUS

ŲKJM\S
Kuo s tip ria u tave p rie ko nors trau kia, tuo
s m arkia u tu r i
priešintis šiam jau sm ui, je i n en o ri p a k liū ti į
spąstus.
B. Rainovas. „Ponas Niekas"

Andrė Mistralio ir Virginijos Listnėj santykiai užbuksa­

vo. Tiksliau sakant, tarp jų atsirado šiokia tokia įtam ­
pa, kuri erzino tiek vieną, tiek kitą. Problema, kurią
Lituanas savo draugui įvardijo kaip „trintį“ tarp jo ir
Vristolo dukters, buvo niekinė. Tiksliau sakant, nebuvo
jokios problemos. Beilonas, ištikimas savo tiesiai pri­
gimčiai, davė šiai problemai pavadinimą „du kvailiai"
ir buvo visiškai teisus. Jis taip pat visiškai teisingai nu­
spėjo ir šios menamos problemos atsiradimo priežastį.
, VIS MA|OR
I 274 | --------------------------------------------

Dauguma vyrų, deja, niekaip nepajėgia suprasti vienos

svarbiausių bendravimo su moterimi taisyklių: jiems
atrodo, kad užtenka vieną kartą parodyti savo jaus­
mus, ir to jau užtenka visam likusiam gyvenimui. Nes
tokie jau yra tie vyrai. Kaip teisingai suprato m isteris
Beilonas, m oteriai svarbu bendravimas. Todėl, mieli
vyrai, jei atliksite dėl m oterų nepaprastus žygdarbius,
pavyzdžiui, suplausite virtuvėje indus ar išsiurbsite
kambarius, raškysite joms nuo dangaus žvaigždes ar iš
jūros dugno atnešite gražiausią perlą, neužm irškite po
viso šito pridurti: „Brangioji, aš myliu tave." Kitaip jūs
prarasite savo nuopelną jos akyse.
Andrė Mistralis nusižengė šiai auksinei taisyklei
ir sumokėjo kainą: jo sielos ramybė buvo sudrum sta.
Ne, nesakau, jog jis turėjo prisipažinti Virginijai Vris-
tol, kad ją myli. Jų santykiai dar nebuvo pasiekę tokių
aukštumų. Tačiau mergina nekantriai laukė jo antrojo
apsilankymo Ašaros Slėnyje ir tikėjosi, kad ir paryžietis
nekantrauja ją išvysti. Vis dėlto situacija susiklostė taip
kvailai, kad merginai pasirodė, jog ji Andrė visiškai ne­
rūpi. Užtariant Lituaną, reikia pasakyti, kad kaltas visų
pirma buvo merginos tėvas, iš karto pasikvietęs atvy­
kusįjį ir neleidęs jiems persimesti nė žodeliu. Virgini­
ja, laukusi jo dėmesio, pasijuto įskaudinta ir įsižeidė. Ji
buvo dar labai jauna ir nespėjusi suprasti žinomos tie­
sos: „Visi vyrai kiaulės". Ir ji tikrai metė į Lituaną keletą
piktų žvilgsnių, tuo visiškai išmušdama jį iš vėžių.
 VIS MAJOR
I 275 |

Jaučiuosi nusikaltęs skaitytojams, kad esu privers­

tas gilintis į tokias detales. Praleisčiau jas per daug ne-
sismulkindamas, bet kadangi santykiai tarp mūsų he­
rojų vis dėlto turės šiokią tokią įtaką ateičiai, privalau
šią situaciją išsiaiškinti iki galo.
Taigi, kaip minėjau, mūsų balandėliai po sekm adie­
nio jautėsi nekaip. Bet Lituanas savo nervus galėjo iš­
lieti Šansonui, o’merginai teliko tik graužti save ir slan­
kioti iš kampo į kampą. Ašaros Slėnis ištuštėjo. Fermoje
liko tik pusbrolis Nikolsas ir nedidelė apsauga. Jauno­
sios Vristol sielos būklė gerokai aptem dė jos įprastinį
linksmumą ir, nors ji bandė rodyti jį bent dirbtinai, ne
visus pavyko apgauti. Nikolsas - tas nuolatinis ir ne­
pageidaujamas jos angelas sargas - pastebėjo šią bū­
seną. Pridėjęs du prie dviejų, jis padarė logišką išvadą,
kad jo giminaitė įsimylėjusi Andrė Mistralį. Klydo jis ar
ne, nėra taip svarbu, nes būtent ši išvada turi lemiamą
įtaką tolesniam mūsų pasakojimui ir net, iš dalies, jo
pabaigai.
Taigi grįžtame prie ketvirtadienio įvykių. Kaip pame­
nate, šią dieną baigėsi „paliaubos" su Šansonu, kurias
Lituanas paskelbė neva tam, kad senis apmąstytų jo
pasiūlymą. Iš tikrųjų juk jis labai gerai žinojo, jog pa­
siūlymas nebus priimtas, ir paprasčiausiai norėjo, kad
pailsėtų jo žmonės. Na, ir, žinoma, reikėjo suderinti to­
lesnių veiksmų planą. Dėl to jis tarėsi susitikti su Vris-
tolu ketvirtadienį vakare. Taigi šiuo laiku Ašaros Slėnio
 VIS MAJOR
I 276 | -------------------------------------------------

fermoje jo buvo nekantriai laukiama. Todėl, vos tik to­

lumoje pasirodė juodas BMW, Virginija Vristol išėjo pro
duris ir įsmeigė priekaištingą žvilgsnį į artėjantį auto­
mobilį. Netrukus jis sustojo šalia, o iš jo išlipo šiek tiek
sutrikęs Lituanas.
- Skaja, - pratarė tas, - tu mane pasitinki? Koks ma­
lonus netikėtumas!
- Andrė, - rimtai kreipėsi į jį mergina, - pasakyk atvirai,
ar šis netikėtumas tau tikrai malonus?
- Kodėl tu abejoji?
- Na, anąkart man pasirodė, kad tau nemalonu mane
matyti.
- Virginija, - taip pat rimtai atsakė vyras, - aš labai
atsiprašau, jeigu tave įskaudinau, ir sakau nuoširdžiai -
tikrai to nenorėjau. Atleisk man.
- Atleidžiu, - lengviau atsikvėpė mergina ir linksmai
pridūrė: - O dabar, po galais, apkabink mane. Visas šias
dienas man buvo taip negera... Psichologai sako, kad
žmogui reikia mažiausiai keturių apkabinimų per die­
ną. Bet tiek jau to, man užteks ir vieno.
Andrė žengė artyn prie merginos ir stipriai ją apkabino.
Ir pajuto, kaip nevalingai suvirpėjo. Tie patys psichologai
sako: apkabink moterį ir tu suprasi, ar ji - tau skirtoji.
- Skaja, - pagaliau paleidęs ją iš savo glėbio ir truputį
atsitraukęs, tarė Lituanas, - noriu, kad žinotum visada.
Nepaisyk jokių savo nuojautų, ženklų ar kitų nesąmonių
ir atmink viena: mes draugai. Ir jais būsime visada. Mus
 VIS MAJOR
-------------------------------------------- | 277 |

suvedė nelaimė, todėl būtų kvaila, jei mes nenorėtume

tęsti šios draugystės ir laimėje.
- Gerai pasakei. Ir laimėj, ir nelaimėj...
- Ir dar viena noriu pasakyti - tu man ypač brangi. 0
dabar norėčiau, kad susipažintum su dar vienu žmogu­
mi. Tiksliau sakant, žmogučiu.
Ir Lituanas atidarė BMW keleivio pusės dureles. Ten,
vaikiškoje kėdutėje, miegojo dailus 3-4 metų berniukas.
- Kas čia? - paklausė mergina, nors atsakymą jau
žinojo.
- Mano sūnus Tomas. Atvyko šiandien tiesiai iš Pary­
žiaus. Viskas, kas man liko iš mano šeimos. Aš tau jau sa­
kiau, kad tu nepaprastai panaši į jo žuvusią motiną.
- Labai užjaučiu, Andrė. Tikrai, - tyliai ištarė mergi­
na, paimdama vyrą už rankos. Vis dėlto širdyje ji turėjo
sau prisipažinti, kad užuojauta Lituanui yra atm iešta
ir tam tikru džiaugsmu: juk jei jo žmona nebūtų žu­
vusi, jai dabar vietos šalia nebūtų. Virginijai pasidarė
truputį liūdna. Kaip ir visiems geriems žmonėms, kai
jie pajunta, kad žmogaus jausmams visada būdingas ir
egoizmas. Kad ir kokie geri jie būtų. Ir ji tik apsidžiau­
gė, kai išgirdo Lituaną sakant:
- Ačiū. Tiesą sakant, aš jau apsipratau.
Paryžietis atsegė kėdutę ir paėmė mažylį į glėbį.
- Gal mes galime kur nors pasikalbėti? - paklausė jis.
- Galime pakilti į antrąjį aukštą. Ten yra nedidelė
svetainė.
 VIS MAJOR
I 278 | -------------------------------------------

Vyras su mergina pasuko namo link. Abiejų veidai

švietė. Vis dėlto netoliese buvo žmogus, kuris tik grie­
žė dantimis, stebėdamas šiuos patenkintus veidus. Šis
žmogus buvo Čarlzas Nikols'as.
Nėmaž nesirūpindam i, stebi juos kas nors ar ne, Vir­
ginija Vristol ir Andrė Mistralis, nešinas sūnumi, įėjo
vidun ir pakilo į antrąjį aukštą, kur tikrai buvo nedide­
lė, jauki žalsvų tonų svetainė. Labai raminanti. Andrė
paguldė vis dar tebem iegantį berniuką ant nedidelės
kušetės, o pats atsisėdo prie stalo. Virginija prisėdo
šalia ir iš ąsočio, stovinčio ant stalo, pripylė abiem po
taurę citrinų punšo. Gėrimas tikrai pravertė - vasaros
dienos karštis dar nebuvo atlėgęs.
- Virginija, noriu tavęs kai ko paprašyti.
- Ir, man atrodo, aš žinau, ko...
- Nespausk manęs savo nuojauta, - nusišypsojo Li-
tuanas. Buvo aiškiai matyti, kad jo sutrikim as pranyko
ir dabar jis jaučiasi ramus ir atsipalaidavęs. - 0 gal aš
noriu, kad tu mane pabučiuotum?
- Tai irgi jaučiu, - nusijuokė mergina ir pabučiavo
vyrą. - Bet manau, tavo prašymas yra šiek tiek kitoks.
- Taip, tu teisi.
Tuo tarpu jų juoko pažadintas ant kušetės sukrutė­
jo berniukas. Jis atm erkė akis, atsisėdo ir įsispoksojo
į Virginiją, kuri, išgirdusi krebždesį, irgi atsisuko į jį.
Vaikas kurį laiką žiūrėjo išplėtęs akis, paskui linksmai
nusijuokė ir sušuko:
 VIS MAJOR
------------------------------------------------- I 279 |

- Mama!
Po to pašoko, pribėgo artyn ir apkabino merginą per
liemenį. Šiek tiek sutrikusi Virginija, net nelabai su­
vokdama, ką daro, nevalingai irgi apkabino berniuką.
- Ech, - atsiduso Mistralis. - Štai ir mano prašymas
pabudo. Ne, mažyli, ne, - kreipėsi jis į sūnų, - teta nėra
mūsų mama. Ji tik labai, labai panaši.
- Teta, ne mama? - paklausė berniukas ir iš apačios
pažvelgė merginai į akis. Jo veide ir balse atsispindėjo
aiški abejonė. - Bet ji visai kaip mama.
Mergina žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. Tėvas ir sūnus
kalbėjosi prancūziškai. Mergina nepakankamai gerai
mokėjo šią kalbą, tačiau atrodo, kad bendravimą su ket-
verių metų berniuku ji suprato.
- Tėveli, tai teta tikrai ne mūsų mama? - tęsė savo
apklausą mažylis, aiškiai labiau tikėdamas savo pojū­
čiais, o ne suaugusiojo žodžiais.
- Tikrai, sūneli, tikrai.
Vaikas susimąstė. Kadangi tėvas taip sakė, tai jam
teliko patikėti. Tačiau netrukus vaikui į galvą šovė kita
mintis.
- Teta, o tu negali būti mūsų mama? - kreipėsi jis į
Virginiją.
Mergina suprato klausimą. Ji šiek tiek sutriko, bet
labai trumpam. Šis nuoširdus ir meilus berniukas kėlė
jai labai švelnius jausmus. Galbūt dar ir dėl to, kad jai
patiko jo tėvas. Pauzė šiek tiek užsitęsė, berniukas vis
 VIS MAJOR
| 280 |

taip pat su viltimi žvelgė į Virginiją, ir Lituanas jau žio­

josi kažką sakyti. Tačiau mergina aplenkė jį, pavarto­
dama savo prancūzų kalbos atsargas:
- Tau, mažyli... visada...
- Virginija, - įsiterpė vyras, - gal vis dėlto tau nede­
rėjo taip atsakyti. Nereikėjo žadinti berniukui nerei­
kalingų vilčių.
- Mano sprendim as gerai apgalvotas: juk matei, aš
svarsčiau ištisas penkias sekundes.
- Taip, tai tikrai rimtų apmąstymų rekordas, - palin­
gavo galva paryžietis.
- Andrė, nereikia taip smerkiamai į mane žiūrėti.
Patikėk, berniukas man brangus ir mielas. Ir aš tikrai
noriu, kad jis būtų laimingas. Aš suprantu, kad nesuge­
bėsiu pasirūpinti juo kaip, tikroji motina. Tačiau galiu
pasistengti su juo kuo dažniau būti. Dar prieš savaitę,
kai papasakojai man apie savo sūnų, argi nesiūliau a t­
vežti jo čia? Čia jam bus saugu. Ir mano senoji auklė,
misis Pyls, gali kuo puikiausiai juo pasirūpinti. Taigi
matai, nors ir kaip skeptiškai tu į tai pažvelgei, aš per
tas penkias sekundes apsvarsčiau daug ką.
- Panašu. Bet tu turi suprasti. Tai sprendimas, ku­
riuo negalima lengvabūdiškai švaistytis. Vaikas nepa­
prastai ilgisi mamos, nors nuo jos žūties praėjo beveik
pusė metų. Aš net bijojau jį vežtis kartu. Juk tu tokia
panaši į ją. Matai, kaip jis sureagavo.
- Andrė, labai noriu, kad tu patikėtum, jog aš ne
 VIS MAJOR
-------------------------------------------- | 281 |

lengvabūdė. Gal kartais pernelyg stačiokiška, linkusi

padaryti savaip, bet ne lengvabūdė. Na, prašau, labai
prašau, patikėk manimi.
Vyras atsiduso:
- Gerai, tikiu... nes labai noriu tuo tikėti. Bet atmink,
tai gali būti nelengva našta.
- Aš tik atsilyginu tau tuo pačiu. Anąkart tu pasakei:
tavo rūpesčiai -.m ano rūpesčiai. Aš irgi sakau tą pat.
- Tai tu jau ir atsakei į mano prašymą, man net ne­
spėjus jo išdėstyti...
- Nes, kaip sakiau, aš jau nujaučiau, koks jis bus.
Jie pasižiūrėjo vienas į kitą ir nusijuokė. Berniukas,
iki tol įdėmiai stebėjęs jų pokalbį ir bandęs iš suaugu­
siųjų veidų suprasti, kas gi čia vyksta, pagaliau gavo
progą įsiterpti ir reikliai paklausė:
- Tai mama ar ne mama?
Lituanas atsiduso ir pabandė atsakyti diplomatiškai:
- Ne mama. Tačiau teta leido tau vadinti ją mama ir
pažadėjo dažnai su tavimi būti.
„Detalės man kaip tik nesvarbios", - gal būtų atsakęs
berniukas, jei būtų buvęs vyresnis. Bet kadangi buvo
dar mažas, tiesiog pasakė: - Tai gerai, - ir vėl prisiglau­
dė prie Virginijos.
Porelė dar kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą, švelniai
šypsodamiesi. Tačiau po kurio laiko mergina pataršė
rankomis saulės išbaltintus berniuko plaukus ir tarė:
- Na, gerai, o dabar mes eisime susipažinti su misis
, , VIS MAJOR
| 282 | -------------------------------------------

Pyls. Gal ji ras mums ko nors skanaus. 0 tau jau turbūt

metas pas tėvą.
- Dar ne. Šiandien atvažiavau anksčiau. Bet galbūt jis
neišgrūs manęs pro duris, jei pasirodysiu anksčiau.
- Neišgrūs, tikrai neišgrūs. Būk ramus. Jei spėsime,
ir mes su Tomu prisijungsime prie jūsų garbingos kom­
panijos.

Po kelių valandų, kai su Vristolu jau buvo ap tarti

visi dabar jau vos ne šeim iniais tapę reikalai, Litua-
nas ruošėsi grįžti į Ričmondą. Jis stovėjo šalia savo­
jo BMW ir kalbėjosi su Virginija. Tiksliau sakant, jie
bandė atsisveikinti, tačiau tai nelabai jiem s sekėsi,
nes scena užsitęsė. Netoliese jo sūnus Tomas žaidė
kamuoliu su senąja misis Pyls. Tiesa, ne tokia ji jau
buvo ir sena. Ne daugiau kaip penkiasdešim t penke-
rių. Tomas kažką šūkčiojo jai prancūziškai, o ponia
Pyls atsakinėjo angliškai. Tačiau neatrodė, kad tai
trukdo jiems bendrauti. Berniukas greitai apsiprato
fermoje, kuri jam daug labiau patiko nei butas Par­
yžiuje, kuriam e jis iki šiol buvo slepiam as. Jis matė,
kad tėvas ruošiasi išvažiuoti, bet neatrodė, kad dėl
to labai jaudinasi. Nelabai aiškios suaugusiųjų kalbos
jam nerūpėjo. Jis tiesiog m atė, kad čia yra jo „mama"
ir kiti jam malonūs žmonės.
 VIS MAJOR
------------------------------------------- | 283 |

- Noriu, jog tu suprastum , Virginija, kad nesi įparei­

gota. Tačiau aš tikrai džiaugiuosi, kad tu apsiėmei rū­
pintis Tomu.
- Nesuk sau galvos. Aš noriu tau padėti. Ir, be to, -
jam čia patinka.
- Taip, atrodo, jis čia bus laimingas.
- Na, aš tikrai pasistengsiu.
- Virginija? .
- Klausau tavęs.
- Aš džiaugiuosi, kad jūs dabar kartu. Du brangūs
žmonės dabar yra saugūs. Ir mano vaikis liktų gerose
rankose, jei man kas nutiktų.
- Nenoriu girdėti tokių žodžių!
- Kokių?!
- „Jei man kas nutiktų..."
- Skaja, tu jau nebe vaikas. Mes turime viską numatyti.
- Žinau, bet vis tiek nemalonu tai girdėti. Aš dieną
naktį meldžiu, kad Dievas būtų tau palankus.
- Dėkoju už tai. Gal dėl to mane iki šiol ir lydi sėkmė.
Tačiau mes turim e numatyti viską - net ir patį blogiau­
sią variantą.
- Gerai, Andrė... Klausau tavęs.
- Taigi, jei man kas nors nutiktų, aš palieku čia du
savo patikimus vyrus, kurie pasirūpins berniuku. Pran­
cūzijoje yra mano žuvusios žmonos giminaičiai. Jie pri­
ims berniuką.
- Andrė, jei kas nors tau nutiktų, - nenoriai ištarė
 VIS MAJOR
| 284 |

ji, - ar ne geriau jam būtų pasilikti su mumis? Pats ma­

tai, kad jis čia laimingas. Ir negi tu norėtum, kad jis vėl
prarastų savo mamą? Tegul aš ir nesu tikroji jo mama.
- Virginija, galiu pakartoti tik tai, ką sakiau anksčiau
- tai rimtas įsipareigojimas.
- Jis manęs nebaugina.
- Taip, tačiau yra ir kitų problemų. Kad ir kaip ten
būtų, jūs esate svetimi. Jo giminaičiai Paryžiuje gali pa­
reikšti pretenzijas.
- Galvojau apie tai. Mes galėtume berniuką įsūnyti.
- Tu tam ryžtumeisi? - nelabai tikėdamas savo ausi­
mis kraipė galvą Andrė.
- 0 kas čia tokio? Man jis patinka. Kaip ir jo tėvas. Jei
turėčiau tavo sutikimą, jokių problemų nekiltų.
- Ką gi, tada mums reikalingas notaras.
- Nebūtinai. Tėtis ir aš šiek tiek išmanome teisę.
Mums užteks mūsų ir liudininkų parašų.
Taigi Lituanas dar kurį laiką užtruko Ašaros Slėnyje.
Kol buvo surašytas ir pasirašytas maždaug tokio tu ri­
nio raštas:
„Šiuo patvirtinu, kad aš, Andrė Mistralis, būdamas
sveiko proto ir atsakingas už savo veiksmus, savo m ir­
ties atveju pavedu savo sūnų Tomą Mistralį Virginijos
Listnėj globai. Taip pat perduodu nurodymą, kad, jeigu
ji pageidautų įsisūnyti aukščiau minėtąjį Tomą Mistra­
lį, tam neturi būti daroma jokių kliūčių..."
Na, ir taip toliau. Kažkas tokio. Nesu teisinės ka-
 VIS MAJOR
------------------------------------------------- I 285 |

zuistikos specialistas. Žodžiu, kai Lituanas jau tikrai

tikrai ruošėsi grįžti į Ričmondą ir jie jau tikrai tikrai
sakė vienas kitam „iki pasimatymo", buvo jau tamsu.
Tomas miegojo. Porelė vieniša stovėjo prie juodojo
BMW. Pagaliau jie apsikabino, pasibučiavo ir Lituanas
sėdo prie vairo. Išsklaidydama įtampą, m ergina juo­
kaudam a ištarė:
- Taip ir žinok, atsitiks kas nors, namo nepareik.
- Kaip pasakysite, mem, - nusijuokė paryžietis ir
užvedė mašiną. Paskui staiga surim tėjo, tarytum kaž­
ką prisiminęs, ir pridūrė: - Beje, jei tau pasidarytų la­
bai sunku, atsiversk Bibliją ir perskaityk „Evangelijos
pagal Joną" 15-ojo skyriaus 13-ą eilutę. Bet ne anks­
čiau, - šyptelėjęs pridūrė.
Nors išsiskyrė tarytum ir linksmai, kažkodėl abiem į
širdį įsibrovė liūdesys.
 VI SKYRIUS

I J K J M \ S (VIS DAR)

Tik atrodo, kad žm ogus pats tvarko savo

gyvenim ą.
Iš tik rų jų jis tik m eta kau liu ką ir niekada nežino,
kas iškris...
B. Raselas2

- Na, Frederikai, - keldamas prie lūpų prancūziško

vyno taurę, kreipėsi į savo patikėtinį Lituanas, - ką vei­
kė Šansonas, kai manęs nebuvo?
- Minutėlę, - atsakė šis, - aš tik skirsiu šiek tiek dė­
mesio apsaugai: net ir atskiram e restorano kambarėly­
je mumš gali kas nors sutrukdyti.
- Gerai, rūpinkitės.
Fredis pasisuko į nediduką japoną, stovintį šalimais, ir
kažką ženklais jam parodė. Šis linktelėjo ir išėjo pro duris.
- Na, štai, dabar galiu ir atsakyti.
2Ar kitas išmintingas žmogus. Kas ten juos žino? Visi jie moka gudriai pakalbėti...
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ I 287 |

- Pirmyn.
- Vienu žodžiu, taip: nuo pat paliaubų paskelbimo
pradžios Šansono žmonės beveik nieko daugiau nevei­
kia, tik ieško jūsų.
- O slaptaviečių evakuacija jie užsiima?
- Taip, bet nelabai aktyviai, gal du ar trys šimtai žmo­
nių - ne daugiau. Viskam vadovauja Ailvairas, ir jis tur­
būt supranta, kad tai ne itin prasmingas darbas. Tiesa,
vis dėlto jis nemažai nuveikė. Beveik visos legalios ir pu­
siau legalios mafijai priklausančios įstaigos parduotos
arba uždarytos. Pinigai padėti į bankus. Sąskaitų nume­
riai mums nežinomi.
- Na, kol kas jie mums ir nerūpi. Tačiau kuriuose
bankuose vykdytos operacijos, žinoma?
- Taip, mes turim e sutarčių kopijas.
- Na, ir puiku.
- Taigi grįžtant prie slaptaviečių. Mažosios saugyklos
likviduotos. Didžiosios perkeltos kitur. Mūsų ir Vristo-
lo žmonės aiškinasi naujas vietas. Kai kurios jau žino­
mos. Bet, atrodo, tai irgi tik laikinos saugyklos. Ailvai­
ras mėto pėdas ir, reikia pripažinti, daro tai sumaniai.
Tiekimus jie sustabdė. Taip pat manau, kad jie atšaukė
pristatym us šį mėnesį, o gal ir ilgesnį laiką. Nenuosta­
bu, nes bijo, kad siuntos bus sunaikintos ar pagrobtos.
Todėl, kol neturi naujų tiekimo kanalų, nedrįs nieko da­
ryti. Jie jau kuria naujus kanalus. Mes tai aiškinamės.
- Na, visa tai aišku. Informacija kol kas - mūsų ran-
 VIS MAJOR
288

koše. Bet tu sakei, kad šitais dalykais užsiėmė tik maža

dalis Šansono žmonių. Ką veikia kiti?
- Kaip minėjau, apie trys šimtai reorganizuoja siste­
mą. Maždaug tiek pat Keip Marse, kur dabar pats Šan-
sonas. Likusieji, kaip ir minėjau, naršo po visą valstiją,
ieškodami mūsų pėdsakų, arba, tiksliau, jūsų pėdsakų.
- Logiškas sprendimas. Bet ką tai jiems duotų? Aš
tik užviriau šią košę. Visa kita dabar klostosi savaime.
- Manau, Šansonas tiki, kad, turėdam as jus, nutrauk­
tų procesą.
- Gerai, tikiu. Bet kokie jų šansai? Aš sutinku - tuo
užsiima beveik trys tūkstančiai Šansono gangsterių.
Bet juk Virdžinijoje - beveik šeši milijonai žmonių.
- Na, kad ir kaip ten būtų, tikimybė yra. Be to, jie
tebesinaudoja ir savo agentūra policijoje.
- Ką gi, mes turim e num atyti visus variantus. Štai
jums atnaujintas instrukcijų paketas. Jei man kas nu­
tiktų, pasinaudokite jomis.
- Taip, žinau tai. Prisipažįstu - labai nenoriu, kad
reikėtų tai daryti.
- Nuo mūsų norų nedaug kas priklauso. Instrukcijo­
se jokių stebuklų nerasite. Ten aš tik įvardijau būtinus
veiksmus. Visi jie susiję su saugumu. Taip pat aptarki­
me tą atvejį, jei aš pakliūčiau į Šansono žmonių rankas.
- Supratau. Taigi?
- Imkitės visų saugumo priemonių. Visas laikiną­
sias konspiracijos vietas pakeiskite. Pakeiskite visą
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 289 |

ryšių sistemą. Pasirūpinkite Ašaros Slėnio saugumu.

Aš ėmiausi priemonių, kad mafijos žmonės negalėtų
pakliūti į Vristolo bazės teritoriją. Tačiau jei kiltų bent
menkiausias įtarimas, kad Šansonas žino jos vietą, vis­
ką skubiai evakuokite. Kaip žinote, aš turiu specialųjį
pasirengimą ir esu atsparus tardymui. Tačiau žmogaus
galimybės - ne beribės. Palaužti galima bet ką. Todėl
turite numatyti tą variantą, kad Šansonas sugebės iš­
traukti iš manęs viską, ką aš žinau.
- Ką gi, supratau. Tačiau bet kuriuo atveju mes pa­
darysime viską, kad jus išgelbėtume.
- Ačiū, Fredi. Neprieštarauju tam - aš neskubu į aną
pasaulį. Tačiau atm inkite - išvardyti nurodymai turi
pirmenybę. Nes, jei jų nesilaikysite, man išgelbėjimo
gali ir nebeprireikti. Toliau jau veikite savo nuožiūra.
- Gerai, klausau jūsų įsakymų.
Lituanas trum pam nutilo, rikiuodam as mintis. Pas­
kui vėl atsisėdo ir paklausė:
- Jūs gavote tą informaciją, dėl kurios aš teiravausi?
- Taip. Štai viskas, ką surinkome iki šio momento.
Andrė paėmė jam ištiestą mikrofilmo juostelę, išsi­
ėmė iš kišenės lupą ir kurį laiką tyrinėjo gautą daiktą.
Tada ištarė:
- Neblogai. Pridūrus prie to, ką mes turim e iš Pary­
žiaus, pradžia viliojanti. Perduokite kopiją mūsiškiams
Paryžiuje - tegul prasuka per savo kanalus. Jei įmano­
ma, ir per oficialius.
 VIS MAJOR
|290 | -----------------------------

- Gerai. Vienas klausimas.

- Taip.
- Ar šita informacija stabdo jūsų kovą sus Šansonu?
- Iš dalies taip. Bet tik mano. Atrodo, kad senis laiko
savo rankose kai kurias mano praeities paslaptis. Ir aš
norėčiau jas sužinoti. Bet tai nėra svarbiausia. Tačiau
kol kas mes nesame sukaupę pakankamai informacijos
visai organizacijai demaskuoti ir sutriuškinti. Viskas
pasirodė gerokai sudėtingiau. Šansonas čia gerai įsi­
tvirtinęs. Mūsų veiksmai padarė jam daug nuostolių,
pakenkė gerai sutvarkytam mechanizmui. Bet tai jam
nėra mirtina. Be to, fizinis sunaikinimas ir nėra mūsų
tikslas. Šie veiksmai tik padeda demoralizuoti gangs­
terius. Taigi, kai kuriuos jų mes paversime dvigubais
agentais ir įsiskverbsime į organizacijos vidų. Mūsų
tikslas - demaskuojanti informacija, pagrįsta faktais. Ir
prie to mes artėjame. Lėtai, bet artėjame.
- Puiku.
- Ką gi, o dabar grįžtame prie savo mielų užsiėmimų.
Parodykime, kad yra ne tik Dievo teisingumas Danguje,
bet ir žmonių - Žemėje. Aš susipažinsiu su šia medžiaga.
Taip pat lauksiu analizės rezultatų iš Paryžiaus. Tada pla­
nuosime toliau. Kol kas, kaip ir tarėmės, vykite į Norfolko
bazę. Ričmonde liks Vristolo žmonės ir Sirijaus grupė. Ry­
šys - kaip anksčiau. Vakare susitiksime Norfolke. Viskas.
- Tada aš važiuoju. Apsaugą jums palikti?
- 0 kam? Vienam lengviau pranykti. Net Šansonas,
 VIS MAJOR
| 291 |

jei trečiadienį būtų vykęs vienas kukliu automobiliu,

būtų prasprūdęs nepastebėtas. Tas noras parodyti savo
galią kartais yra lazda su dviem galais.
- Kaip jums patogiau, Andrė.
- Be tikrųjų vardų, Frederikai!
- Atsiprašau, dėde Anri. Iki pasimatymo.
-Ik i.

O
Pilkas, neišvaizdus, nebe pirmos jaunystės „Ford EXP"
važiavo senuoju keliu į Norfolką. Oficialiai jis buvo va­
dinamas Pokahontos Taku. Bet tai buvo visai neblogas
kelias, joks takas. Tik tuštokas ir nelabai važinėjamas.
Ypač tokiu metu, popietės valandomis, kai dar ganėti­
nai karšta. Automobilis, kaip minėjau, atrodė šiaip sau.
Bet tik iš išorės: variklis ir važiuoklė buvo naujutėliai ir
netgi specialiai pritaikyti. Prie vairo sėdėjo Andrė Mis­
tralis. Buvo pats karštis ir jis leido sau viršyti greitį, kad
oro gūsiai pro atvirą langą bent kiek jį vėsintų. Tiesa,
viršijo tik šiek tiek, nes nenorėjo per daug priartėti prie
toli priekyje važiuojančio sidabrinio rolsroiso. Maždaug
už trisdešim ties mylių nuo Ričmondo, vos pravažiavus
nedidelį Providence Forge miestelį, jis pastebėjo, kaip
rolsroisas staiga ėmė mažinti greitį, po to pasuko į ša­
likelę ir sustojo. Iš po sidabrinės mašinos kapoto kilo
baltas dūmelis. Netrukus paryžietis privažiavo arčiau
 VIS MAJOR
292

ir pastebėjo, kad prie rolsroiso vairo sėdi graži juoda­

plaukė moteris, beviltiškai bandanti užvesti mašiną.
Andrė Mistralis stabtelėjo ir pro atvirą langą paklausė:
- Kažkas ne taip?
- 0 nematyti? - susierzinusi atsiliepė moteris. Šiaip
ji gal ir nebuvo irzli, bet, būkim teisingi, kas gi nesu­
sierzintų tokiomis aplinkybėmis?
- Gal padėti? - paklausė Mistralis.
Moteris, arba, gal labiau tiktų sakyti, maždaug 25-
erių metų mergina, pasuko savo veidą ir nužvelgė pa­
ryžietį tiriam u žvilgsniu. Matyt, šio „face control"3 re­
zultatais ji buvo patenkinta, nes atsakė:
- Padėkite, jei kas išeis.
Lituanas gūžtelėjo pečiais, išlipo ir nuėjo prie
rolsroiso priekio.
- Atidarykite kapotą, - paliepė jis. Mergina padarė
ko prašoma. Andrė pakėlė dangtį. Situacija buvo aiški:
aušinimo diržas - nutrūkęs, variklis perkaitęs ir užsi-
kirtęs - visi aštuoni stūmokliai įstrigo išklaipytuose ci­
lindruose. Tai, aišku, buvo gana keista, tu rin t omenyje,
kad tokie automobiliai iš viso retai genda. Jau ką kal­
bėti apie tai, kad jų priežiūra atliekama reguliariai ir
toks dalykas, kaip trūkęs diržas, yra tiesiog neįm ano­
mas. Bet mergina juk nežinojo, kad pastarąjį kartą, kai
ji buvo sustojusi degalinėje įsipilti degalų ir pavalgyti,
jos patarnautojas, tikrindam as aušinimo skystį, šiek
tiek „patobulino" variklį. Tačiau tai žinojo Andrė. To­
3 Vizualinis asmens išvaizdos įvertinimas.
 VIS MA)OR
----------------------------------------------------------------------- | 29 3 |

dėl ir laukė tokio įvykio. Taigi iš esmės šis neįtikėtinas

sutapim as nebuvo joks sutapim as - vien tik kruopščiai
suplanuotos operacijos pradžia. Nes jam žūtbūt reikėjo
susipažinti su šia mergina.
- Na, jūs turite nelabai daug variantų. Palikti mašiną
ir eiti pėsčiomis. Laukti, kol aš nuvažiuosiu iki telefo­
no ir iškviesiu techninę pagalbą. Arba galiu jus pavežti.
Nes akivaizdu, kad šis gražuolis savo jėgomis iš vietos
nepajudės.
- O ar negalėtume padaryti taip: jūs mane pavešite
ir paskui mes iškviesime techninę pagalbą?
- Tinka, - atsakė Mistralis.
Rolsroiso keleivė išlipo iš mašinos ir Andrė pagaliau
gavo progą apžiūrėti ją atidžiau. Mergina neabejotinai
buvo to verta - elegantiška ir išdidi - kaip tik į porą savo
didingai mašinai. Kaip jau minėjau, kokių dvidešimt pen-
kerių metų, itin patrauklaus veido, plaukai juodi, vešlūs,
papurę - nesvarbu, kad dažyti. Na, ir į ją pačią buvo dėl
ko pažiūrėti - grožis nepriekaištingas ir net pavergian­
tis. Visas komplektas, kurio taip trokšta vyrai. Instink­
tyviai pajutusi, kad yra stebima, ji pasitempė, dar labiau
pabrėždama savo privalumus. Bet paryžietis greitai bai­
gė apžiūrą - jis išmokytas staigiai sugauti visas detales.
Tada atidaro merginai fordo dureles: jaučia, kad dera
taip pasielgti, nes ji vis dėlto - rolsroiso savininkė.
- Paprastai tokios mašinos turi vairuotojus, - lyg
niekur nieko pasako Andrė, sėsdamas prie vairo.
 VIS MAJOR
| 294 |

- Taip. Bet jie mane erzina. Aš mėgstu važinėti viena.

- Kaip matote, tai irgi turi savo trūkumų.
- Taip man nutinka pirmą kartą.
- Na, visada būna pirmas kartas, - filosofiškai pasa­
ko paryžietis. Frazė banalų bet šiuo atveju tinka.
Mistralis įjungia pavarą ir sportinis fordas šoka į
priekį. Smagiai šoka. Keleivė pasijunta kaip reaktyvi­
niame naikintuve. Na, gerai, gerai - perdedu. Reakty­
vinių naikintuvų pilotai patiria didesnį pagreitį. Tačiau
netrukus mašina pakankamai įgreitėja ir nepatogus
spaudimas sumažėja. Tiesa, anoks čia ir nepatogumas:
sėdynės - specialios, sportinės, patogios.
- 0 jūsų automobilis, matau, tik iš išorės paprastai
atrodo... - atsikvėpusi sako mergina.
- Nemėgstu afišuotis.
- Jūs visada tokiu greičiu važinėjate?
- Ne, ne, - nuram ina ją vyras. - Dėl jūsų aš dabar
specialiai važiuoju gerokai lėčiau.
- Tai gal jūs lenktynininkas?
- Ne. Šiaip nemėgstu lėtai važinėti.
- 0 kaip policija?
- Ai, jie manęs nepaveja, - šypteli vyras.
Mergina nusijuokia.
- Na, tuo galiu patikėti.
Iš tikrųjų Andrė šiek tiek blefavo - pakliūti ar bėgti
nuo policijos jis neketino. Visas kelias iki Norfolko buvo
stebimas Lituano žmonių, ir jie būtų iš karto jį perspėję.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 295 |

- Mes kažkaip ne taip pradėjome, - vėl ištarė mergi­

na. - Gal pirmiausia reikėjo susipažinti?
- Nežinau. Gal? Aš nelabai seniai Amerikoje, vieti­
nės kultūros nežinau. Bet jei taip, mano vardas - Anri
Douvrė.
- O aš - Vitorija Kiels, - prisistatė mergina.
- Malonu, - tęsė „Anri“, - jei ne paslaptis, kur jūs
keliaujate?
- Namo savaitgaliui. Iš paskaitų Ričmondo univer­
sitete.
- Betgi dabar vasara - kokios gali būti paskaitos?
Jūs, amerikiečiai, tokie pakvaišę dėl mokslų?
- Aš pakvaišusi. Mokausi privačiai - meno istorijos.
- Aha, menotyra, - blykstelėjo žiniomis paryžietis.
- Taip, kažkas panašaus. 0 jūs turbūt - prancūzas?
- O iš ko sprendžiate? Iš vardo?
- Ne, vardas tik patvirtina. Jūsų akcentas - labai iš­
skirtinis.
- Paryžietiškas akcentas kaip raupai, ar ne? Taip sa­
kydavo vienas mano pažįstamas. Aš paryžietis, bet ne
prancūzas. Prancūzijoje aš irgi kalbu su akcentu. Gim­
tosios kalbos akcentu.
- Tai kokia gi jūsų gimtoji kalba?
- Ar verta jus varginti? Žmonės tik gūžčioja pečiais,
išgirdę jos pavadinimą. Nors kadaise mano tautai Eu­
ropoje visai neblogai sekėsi. Mūsų žemės driekėsi nuo
Baltijos iki Juodosios jūros.
 VIS MAJOR
| 296 |

- Aha. Na, variantų yra nedaug. Jūs arba rusas, arba

lietuvis.
. - Opa! - nustebęs pasižiūrėjo į ją Lituanas. - Jūs ap­
sišvietusi!
- Na, aš domiuosi istorija. Ypač savo tautos istorija.
- Nesupratau, - pakėlė antakius vyras,
- Mano mama - pabėgėlė iš Lietuvos.
Lituanas įdėmiai pažvelgė į merginą ir šiek tiek iš­
kilmingai tarė:
- Tada būk pasveikinta, sese! Aš irgi Lietuvos pabė­
gėlių sūnus.
- Kaip keista, kaip keista! - nustebusi tarė mergina.
- Atleiskite, kad negaliu pasveikinti jūsų lietuviškai.
Mano mama mirė, kai aš buvau dar visai mažytė.
- O jūsų tėvas? - keistai žvelgdamas į ją paklausė
Lituanas.
- Tėvo aš nepažinojau. Tik žinau, mama jį paliko vos
tik aš gimiau. Tiesa, jis rūpinosi manimi. Siųsdavo pi­
nigų. Gaudavau iš jo dovanų. Tačiau niekas ir niekada
nežinojo, kas jis.
- Keista istorija.
- Galbūt... - susimąsčiusi nutęsė mergina. - Kaip ir
mūsų susitikimas.
- Na, kalnas su kalnu nesueis, o žmogus...
Andrė staiga ėmė visai kitaip žvelgti į šią moterį. Su­
žinojus, kad ji lietuvaitė, iš jo žvilgsnio dingo šaltumas
ir jis pradėjo kalbėtis su ja gerokai maloniau. Vis dėlto
 VIS MAJOR
-------------------------------------------------------- t 297 |

akylas stebėtojas būtų pajutęs, kad jo balse suskambė­

jo tarytum kažkoks apgailestavimas.
Dabar, kai atsirado juos jungianti gija, fordo kelei­
viai ėmė šnekėtis gerokai draugiškiau ir nė nepaste­
bėjo, kaip pasiekė Norfolką. Pasiekus Norfolką, buvo
akivaizdu, kad jie jau simpatizuoja vienas kitam, {va­
žiavus į miestą, Andrė paklausė merginos:
- Kur jus nuvežti?
- Išleiskite bet kur. Aš gyvenu už miesto, gana tolokai.
- Turiu laiko, nuvešiu. Leiskite padaryti paslaugą
tautietei. Tik pasakykite, kur.
- Ar jūs žinote Geltonuosius Paplūdimius už miesto,
šalia Ąžuolų {lankos?
- Neturiu supratim o, bet jūs juk parodysite.
Vadovaudamasis palydovės nurodymais, paryžietis
perlėkė Norfolką ir išvažiavo į paatlantės kelią. Juo nu­
lėkė dar gal dešim t mylių ir pasuko į kairę, pajūrio link.
Automobilis važiavo retu pavėsingu miškeliu. Oras
buvo gaivus, kvepėjo sakais, brizas nešė nuo vandeny­
no bangų mūšos gaudesį. Pilkoji mašina perlėkė miške­
lį ir nedideliu serpantinu nusileido į nuostabų pajūrio
slėnį. Šlaituose augo egzotiški medžiai, apačioje drie­
kėsi miškas - nuostabus vaizdas. Šalia miško geltonavo
įspūdingos vilos, apsuptos sodų ir gėlynų. { vieną jų ir
parodė mergina.
- Štai - trečia nuo galo. Ten mano namai.
- įspūdingas peizažas.
 VIS MA|OR
| 298 |

- Taip, prie pat nacionalinio parko. Dievinu šią vietą.

Fordas, nusileidęs siauru keliuku, nulėkė trečdalį
mylios plačia alėja ir sustojo šalia didelio gelsvo namo.
Netgi labiau ne namo, o nedidelių rūmų. Mergina išlipo
iš mašinos. Šį kartą paryžietis nespėjo prišokti atidaryti
durų. Matyt, į tokias smulkmenas ji nekreipė dėmesio.
- Gal užeisite puodelio kavos, - tarė juodaplaukė ir
mostelėjo gelsvojo pastato link. - Bent šitaip norėčiau
atsilyginti. Aš tuo tarpu paprašysiu savo vairuotojo,
kad jis pasirūpintų mano vargšu rolsroisu.
- Okei.
Taigi Lituanas užėjo kavos. Ir užtruko gana ilgokai.
Buvo jau vėlu, kai Andrė išėjo iš namo.
- Tikiuosi, ne paskutinį kartą matomės? - atsisvei­
kindama tarė šeimininkė.
- Ir aš tikiuosi. Buvo malonu susipažinti.
- Užsukite. Savaitgaliais aš beveik visada namuose.
Šiaip galite skambinti.
- Būtinai.

O
Norfolkas - antrasis dydžiu Virdžinijos miestas,
įkurtas dar prieš 300 metų. Jame - daugybė istorinių
paminklų. Bet užtenka ir nūdienių. Vienas tokių - res­
toranas „Česapyk's Breaker", kas, išvertus pažodžiui,
reikštų „didžiulė Česapyko banga". Prie šio restorano
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 299 |

ir sustojo pilkasis fordas, atvykęs iš Geltonųjų Paplūdi­

mių, arba Yellow Beaches. Iš automobilio išlipęs Andrė
Mistralis praėjo pro kinkuojantį jam galva šveicarą ir
nudrožė tiesiai į restorano salę. Čia atidžiai apsidairė
ir išvydo Herbertą Beiloną susiraukusiu it senas kalio­
šas veidu. Prieš jį stovėjo pusiau nugertas alaus boka­
las, greičiausiai jau ne pirmas. Jo surukusiam e veide
sustingo visiškai-jam netinkanti susimąstymo išraiška.
- Labas, - metė jam Andrė, atsidrėbdam as šalia. -
Kaip laikaisi?
Herbertas pakomentavo savo padėtį čia nekartotinu
žodžiu ir pridūrė:
- Alus - klaikus. Ir aptarnavimas prastas. Ir šiaip -
m iestas man nepatinka. 0 tu ko taip ilgai užtrukai?
Niekas neišdegė?
- Priešingai - išdegė. Ir net labai. Bet ne visai taip,
kaip aš tikėjausi.
- Ką turi omenyje?
- Na, kontaktas su objektu užmegztas. Ir netgi gali­
ma sakyti, kad kontaktas pasiekė trečią-ketvirtą lygį.
Tačiau tam neprireikė jokių specialių veiksmų.
- Tu nori pasakyti, kad padarei mergiotei tokį įspū­
dį, kad dabar ji pasiruošusi dėl tavęs į ugnį šokti?
- Aš juk tau sakiau, trečią-ketvirtą, o ne dešimtą. Ir
jokio įspūdžio aš jai nepadariau. Paprasčiausiai paaiš­
kėjo, kad ji, kaip ir aš, yra lietuvės emigrantės duktė.
- įdomu... Ir kas iš to?
. . VIS MAJOR
| 300 | -----------------------------------------------------------------------

- Kas, kas. Mes tiesiog susidraugavome. Ir, tiesą pa­

sakius, aš nebesu įsitikinęs, kad noriu painioti ją į šitą
reikalą.
- Bet tu įsitikinęs, kad ji - tikrai Starfaiterio duktė?
- Na, viskas byloja apie tai. Tačiau, priešingai nei
aš maniau, ji neturi nė menkiausio supratim o, kas jos
tėvas. Ir, sprendžiant iš jos požiūrio į gyvenimą, jei ir
sužinotų, kaipm at jo išsižadėtų.
- Tačiau jis ją aprūpina? Ji turi nemažai turto - argi
jis ne iš Šansono?
- Ne. Tai jos vyro turtas. Bet jis dingo prieš trejus
metus Azijoje. Aišku, tai nekeičia reikalo esmės. Šan-
sonas myli savo dukterį ir tai turbūt yra vienintelė jo
silpnybė. Tačiau man kažkaip nebekyla noras pasinau­
doti šia jo silpnybe. Ne Šansono, aišku, gaila. Merginos.
- Be to... - ištarė ir nutilo Lituanas.
- Kas „be to"? - nekantriai paklausė jo Beilonas.
- Kaip sakiau, jos motina - iš Lietuvos. Ir, žinant ki­
tus faktus, man tai kelia labai įdomių minčių. Gali pa­
aiškėti, kad ją reikės apsaugoti, o ne panaudoti kaip
poveikio priem onę Šansonui.
- Na, tu čia jau kažką lankstai.
- Herbertai, ir man pačiam čia kažkas neaišku. To­
dėl, prieš imantis veiksmų, reikia viską gerai ištirti.
Nenoriu, kad kentėtų niekuo dėti žmonės. Ir ypač jei
tie žmonės - mano tautiečiai. Mano tauta ir taip paty­
rusi užtektinai negandų.
 VIS MA|OR
30 1

- Gerai, supratau. Juk nieko ir nesakau. Juk tu viską

planuoji.
- Ačiū. Na, gerai. Reikia ir man įsitikinti, ar alus čia
tikrai jau toks prastas...

O
Vėlų tos pačios dienos vakarą Keip Marso saloje irgi
nutiko ne mažiau įdomus nutikimas. Dvyliktą valandą
nakties Ailvairas, pasinaudodam as savo išskirtine tei­
se, išvertė iš patalo Šansoną, pranešdam as jam sensa­
cingą naujieną.
- Na, kas yra, Emili, - nepatenkintas urzgė senis. -
Gal aptikote Mistralio slėptuvę?
- Geriau, bose! Mes per žingsnį nuo paties Mistralio.
Šansonui išlakstė visi miegai. Ailvairas dėstė toliau:
- Prieš kelias valandas mums skambino žmogus, ku­
ris pranešė, jog įtaisė radijo siųstuvą prie artim o Mis­
traliui asmens automobilio. Jis matosi su juo kasdien...
Arba beveik kasdien.
- Mašina jau rasta?
- Taip. Juodas BMW. Dabar jis stovi prie „Virdžini­
jos" viešbučio Ričmonde.
- Puiku. 0 kas savininkas?
- Na, tai nesuteikė nieko tikra. Jis - realus asmuo,
gyvenantis Vašingtone. Tačiau su šiuo autom obiliu
 VIS MAJOR
| 302 |

jis neturi nieko bendra. Vis dėlto yra tiksliai žinoma,

kad BMW vairuotojas dabar tikrai viešbutyje.
- Labai gerai.
- [sakysite pradėti stebėti?
- Be abejo. Vairuotojo nelieskite. Nustatykite pelen-
gą ir stebėkite iš labai saugaus atstumo. Tikiuosi, tai ne
naujas Mistralio triukas.
- Na, bet kuriuo atveju mes nieko neprarasime.
Žmogus, perdavęs šią informaciją, pageidavo likti ne­
žinomas ir nepaprašė jokio užmokesčio. Tai gali reikšti
bet ką...
- Gal koks nors asmeninis Mistralio priešas iš jo
aplinkos nori pašalinti jį mūsų rankomis? Ką gi, ste­
bėkite ir pranešinėkite man. Jei tai provokacija, būtų
gerai, kad tai paaiškėtų kuo anksčiau.
- 0 aš organizuosiu tokį stebėjimą, kad net FTB pa­
vydės.
- Gerai, gerai. Labanaktis, Emili. Jūs irgi pamiegoki­
te. Kad būtum ėte žvalus.
- Labanaktis.
 VIS MAJOR
------------ ---------------------------------------------------------- | 303 |

V II SKYRIUS

FORJŪHA
PASISUKA...
Ąsotis vandenį neša, kol ąsa netrūksta...
Lietuvių liaudies patarlė

Jau rašiau apie Česapyko įlanką, skalaujančią Virdži­

nijos pakrantes. Ji nėra vienas tų Atlanto vandenyno
karūnos perlų, kokios yra Floridos pakrantės ar Anti-
lų salos. Gerokai užterštas vanduo turbūt ir tėra „įžy­
miausia" jos dalis. Tačiau mūsų istorijoje jai atitenka
nemažai vietos. Tiesa, ši įlanka dar įžymi uolotomis,
todėl pavojingomis pakrantėmis, kurių kaip ugnies
vengia laivai. Ypač pavojingas - Didysis Uolynas ir toli
į jūrą išsišovusi didžiausia jo uola - Pragaro Vartai. Jau
pats pavadinimas sako, kokia ji „miela" praplaukian­
 VIS MAJOR
| 304 | -----------------------------------------------------------------------

tiems laivams. Iš vandenyno pusės - ji neprieinama, ir

daugelis laivų čia yra radę paskutinį savo uostą. Iš sau­
sumos pusės į ją veda sunkiai išvažiuojamas keliukas.
O tiesiai priešais Pragaro Vaftus, maždaug už 5 mylių,
iš vandens kyla grėsmingos Keip Marso salos uolos -
Starfaiterio „jūros tvirtovė".
Ankstyvą liepos šeštadienio rytą ant Pragaro Vartų
uolos stovėjo žmogus. Tas žmogus buvo Andrė Mis­
tralis. Jo rankos - sukryžiuotos ant krūtinės, akys -
įsmeigtos į apačioje putojančias bangas, veidas - kaip
visada, be išraiškos, nors jis akivaizdžiai kažką m ąs­
to, o kūnas sustingęs - lyg prikaltas toje vietoje, kur
stovi, ir tik brizas kedena jo plaukus ir drabužius. Net
pats įžvalgiausias žmogaus sielų žinovas nesupras,
apie ką dabar galvoja šis žmogus: apie neatidėliotinus
ir svarbius reikalus, apie savo gyvenimą, o gal žavisi
atšiauriu aplinkinio peizažo grožiu? Ar gal žydros van­
denyno bangos jam prim ena mylimos m oters akis, o
platininė giedra virš galvos - jos papurusius plaukus?
Niekas nežino...
Jam už nugaros pasigirsta variklio ūžimas: juodas
BMW ropščiasi per akmenis. Netrukus jis sustoja šalia
Andrė mašinos. Pažinęs Beilono automobilio gausmą,
paryžietis tik lengvai pasuka galvą į tą pusę. Iš įpročio
pagrabalioja pažastyje, kur kabo pistoletas.
BMW variklis nutilo. Iš jo išlipęs Beilonas priėjo prie
Andrė, bet pamatė jo sfinksišką veido išraišką ir grįžo
atgal prie automobilio. Atsisėdęs ant jo kapoto, atsi­
rėmė į stiklą ir užsimerkė. Lituanas, stebėjęs jį akies
krašteliu, pagalvojo, kad gal tikrai sėdėti patogiau, nei
stirksoti kaip Simonui Stulpininkui dykumoje. Tad pri­
ėjo ir atsisėdo šalia draugo. Šis pram erkė akį, pamatė,
kad pasikeitė tik paryžiečio poza, bet ne veido išraiška,
ir vėl nugrimzdo į tylą, tvirtai nusprendęs šįkart pirmas
neprabilti. Andrė’irgi tylėjo. Tiesa, tyla nebuvo slegian­
ti. Tiesiog tyla tarp žmonių, kurie supranta vienas kitą
iš pusės žodžio, o dažnai net ir to neprireikia. Normali
vyriška tyla, kai vienas tyli, o kitas atidžiai klauso.
- Tau neatrodo, - po ilgokos pertraukos staiga pa­
budo iš savo nirvanos Lituanas, - kad kiekviena vieta
pasaulyje turi savo veidą... savo sielą... savo jausmus...
gal net savo sim patijas ir antipatijas. Juk pastebėjai,
kad dažnai būna nejauku net gražiausioje vietoje ir
norisi iš ten bėgti - tokia vieta mūsų neapkenčia. 0
kartais pats rūsčiausias vaizdas sužavi mus ir norisi
žiūrėti į jį valandų valandas. Kiekvienas žmogus ti­
kriausiai turi Žemėje savo vaizdą, savo vietą, kurios
siela traukia jo sielą.
Beilonas atvėrė akis.
- Atseit šitos niūrios uolos, ta rūsti jūra apačioje, tie
šaižūs žuvėdrų klyksmai ir visur aplink esančios aš­
trios granito nuolaužos be menkiausios žolelės - tavo
sielos atspindys?
- O galas žino? Bet mane traukia į visa tai žiūrėti ir
 VIS MAJOR
| 306 | ----------------------------------------------------------------'------

aš negaliu atplėšti akių. Nors ir šiurpoka. Kai paban­

dau pažvelgti į savo vidų - jaučiuosi panašiai.
- 0 aš ko tada nebėgu iš čia kaip akis išdegęs? Aš
tikrai nejaučiu su šia vieta jokios sielų giminystės.
- Žinoma, ji tavo priešingybė. Bet juk ir aš. Ir nuo
manęs tu nebėgi, nors mes tokie nepanašūs... Mes ne­
galime vienas be kito, kaip jūra negali būti be kranto.
- Vis dėlto tu visada mokėjai paprastais dalykais pa­
aiškinti sudėtingus...
- Taigi, tu nebijai šios vietos, - apibendrino Andrė.
- Ne, aš jaučiuosi čia ramus, nors kokios nors ypa­
tingos harm onijos ir nematau.
- Būtent, ramybė. Ar ne ideali žmogaus būsena?
Ne liūdesys ar skausmas, varantys mus į kapus. Ne
džiaugsmas ir ne linksmybė, kurių laikinumą visada
jaučiame, ir tai mus slegia. Ramybė užpildo visas tu š­
čias mūsų sielos ertm es ir siela atsiduria idealios pu­
siausvyros būsenoje. Štai kodėl tu nebėgi nuo manęs, o
aš nuo tavęs, nors mūsų sielos virpa „pi" radianų skir­
tumu. Užtai nei rezonuoja, nei interferuoja...
- Kvepia fizika, jei neklystu.
- Natūralu. Visur fizika. Atomo stabilumą palaiko mi­
nuso ir pliuso sąveika. Žmonija nesprogsta ir neišpro­
tėja todėl, kad kiekvienas žmogus turi savo antipodą.
- Aišku. Tai, vadinasi, tokias problem as nagrinėjai,
įsmeigęs į vandenyną sfinkso žvilgsnį?
- Tokias irgi.
 VIS MAJOR
| 307 |

- 0 kokias dar?
- Įvairias. Bet geriau patylėk... Paklausyk...
Beilonas įtempė ausis, bet nieko neišgirdo.
- Ką turiu girdėti? - paklausė po minutėlės.
- Tada pažiūrėk, - pasakė jam Andrė, rodydamas ne­
didelę dėmelę Norfolko pusėje.
- Na?
- Sraigtaspafnis...
- Radai kuo nustebinti!
- Nuostabą kelia tai, kad kybo vietoje ir, atrodo, jau
ilgai. Šitoje dykynėje jam nelabai yra ką veikti.
- Gal degalai baigėsi, - pajuokavo Beilonas.
- Aha, juokinga, - ištaria Lituanas ir skubiai nusliuo­
gia nuo BMW kapoto. Paskui nueina prie savo autom o­
bilio ir išsitraukia galingą Ceiso binoklį. Minutėlę ap­
žiūrinėja pro jį sraigtasparnį, kybantį tolumoje.
- Na, - ištiesia jis binoklį Herbertui, - pažiūrėk ir
pasakyk, ką tu dabar manai apie tą prakeiktą sraigtas­
parnį?
- Po perkūnų! - sugriaudžia iš Andrė išmoktu keiks­
mažodžiu Herbertas. - Starfaiteris?!
- Nuo pat ryto kaip nesavam kaily jaučiausi, - su­
m urma Lituanas. - Maniau, oras keisis, o čia - štai, pa­
sirodo, kas.
- Maunam, kol nevėlu!
- Deja, atrodo, jau vėlu...
Jis neklydo: vienintelis kelias, einantis nuo uolyno,
 VIS MAJOR
| 308 | ----------------------------------------------------------------'------

buvo atkirstas. Iš lėto artyn slinko keletas automobilių,

pilni apsiginklavusių žmonių. Prie jau matyto sraigtas­
parnio prisidėjo dar trys, atskridę iš Norfolko pusės.
Sausuma pabėgti buvo neįmanoma - sraigtasparniai
kontroliavo visą plynaukštę. Iš jūros Pragaro Vartus
blokavo nuo Keip Marso atplaukiantys kateriai.
- Supa iš visų pusių, gyvačiukai, - bandė ramiai lai­
kytis Herbertas. - Nėr nė kur sprukti. Ką darysim?
- Dabar ne bėgimas mus išgelbės. Reikia kuo ilgiau
išsilaikyti čia. Pranešk į Norfolko bazę mūsiškiams: te ­
gul siunčia čion sraigtasparnius. Ir desantą. Ginsimės,
kol galėsim. Kai nebegalėsim, šoksim jūron. Gal neuž-
simušim...
Herbertas nebeišgirdo to bauginamai atsainaus
„gal", nes jau kalbėjosi per radijo stotelę su tariam uoju
Frederiku jų bazėje Norfolke. Andrė tuo metu pastatė
abu automobilius šonu į užpuolikus. Paėmę iš jų visus
turim us ginklus, draugai pasislėpė tarp uolų nuolaužų.
- Bent pozicija - liuks. Tik kad šlamšto daug, - bam ­
bėjo Herbertas.
Andrė knebinėjosi su „FIM-92 Stinger" markės ra-
ketsvaidžiu ir atsakė tik po valandėlės:
- Nemanyk, kad turim daug šansų, jei Fredis nesu­
spės...
- Aš jau sakiau, kad mano gyvybė priklauso tau.
- Jei tai tave paguos, turiu vilties, kad jie bandys su­
čiupti mus gyvus. Jiems reikia ir to, ką mes žinom.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 309 |

- Menka, bet vis tiek paguoda.

Lituanas neatsakė: jis kišo pro uolų tarpą stingerį.
Taikiklio centre pasirodė gana įžūliai besiartinantis
sraigtasparnis. Sugriaudė šūvis. Sraigtasparnio viršu­
je plykstelėjo ugnies kamuolys, ir jis nupikiravo į jūrą.
Beilonas prišoko ir įstatė naują užtaisą. Vėl šūvis - ki­
tas sraigtasparnis gavo į papilvę, šoktelėjo viršun ir,
dribęs ant uolų; pariedėjo keletą m etrų žeme.
- Tai turėtų atpratinti juos skraidyti žmonėms virš
galvų...
Likę du sraigtasparniai staiga apsigręžė ir atsitrau­
kė. Paryžietis juos paliko ramybėje. Bet užtat paleido
seriją į artim iausio priešų automobilio bakus. Mašina
sustojo, gangsteriai iš jos pabiro lauk, bet, netoli te-
nubėgę, sprogimo bangos buvo parblokšti ant žemės.
Dabar iššoko žmonės ir iš kitų mašinų. Šliauždami pa­
žeme, jie ėmė supti atsišaudančius draugus. Beilonas,
matydamas ramų Andrė veidą, šaudė atsipūtęs tarsi
šaudykloje.
- Taupyk šovinius, - perspėjo Lituanas. - Tie bes­
tijos užsiglaudė už uolų. Tempia gumą... Ruošia kažką
ypatinga.
Gangsteriai, atvirkščiai, laistė švinu negailėdami,
bet jiems virš galvų: kaip Andrė ir spėjo, jie buvo gavę
įsakymą sučiupti juos gyvus. Šansonas buvo įsitiki­
nęs, kad miręs Mistralis kol kas jam pavojingesnis nei
gyvas. Gangsteriai turėjo tik išlaikyti abu draugus už­
 VIS MAfOR
| 310 |

spęstus šituose spąstuose. Sraigtasparniai ir autom o­

biliai buvo tik dalis sekimo grupės, kurią organizavo
Ailvairas. Dabar jie laukė iš Norfolko atskrendančių
sraigtasparnių su specialiomis cheminėmis raketomis,
pripildytomis stipriai veikiančių migdomųjų dujų.
Andrė matė, kad gangsteriai delsia, ir suprato, kad
jie kažko laukia. Dabar buvo svarbu viena: kas sulauks
greičiau - jie ar priešai? Kai horizonte pasirodė neži­
nomi sraigtasparniai, jis su nerim u paširdžiuose pridė­
jo prie akių binoklį.
- Prakeikimas! - sušvokštė jis, pažinęs Šansono ma­
šinas. - Kiek garbės tokioms kuklioms asmenybėms,
kaip mes! Reikia sprukti, Herbi! Tos mašinos ore vel­
niai žino ko prikrautos. Dabar jau pleškink, kiek gali, ir
šliaužk prie jūros. Šok ten, kur ir aš.
Herbertas ėmė žarstyti kulkas serijomis, prikausty-
damas priešininkus prie žemės. Andrė griebė stingerį
ir paleido raketą į milžinišką uolą, styrančią lyg pirštas
plynėje. Uolos papėdėje ištiško liepsnos, ji susvyravo
ir griuvo tiesiai priešais gangsterių grandinę. Nubyrė­
jusios nuolaužos pridengė besiginančiuosius lyg bari­
kada. Priedangai sustiprinti Lituanas dviem serijomis
dar padegė abu jų automobilius ir, be paliovos „laisty­
dam as“ kulkomis iš automato, susilenkęs nubėgo prie
skardžio. Herbertas padarė tą pat. Jis žvilgtelėjo, ku­
rion vieton šoko draugas, išpleškino iki galo paskuti­
nę apkabą ir, num etęs nebereikalingą šaudyklę šalin,
pasisuko jūros link. Bet virš uolos nuolaužų pasirodė
gangsteris ir spėjo paleisti į jį kulką. Gangsteris pataikė.
Nelabai tiksliai, bet pataikė: Herbertas pajuto skausmą
kojoje ir parkrito. Nušliaužti keletą m etrų iki kranto
jis nebeturėjo jėgų, o šokti, esant tokios būklės, būtų
prilygę savižudybei. Grieždamas dantimis dėl savo be­
jėgiškumo, jis stebėjo, kaip linksmai šūkčiodami slen­
ka artyn gangsteriai. Nebeturėjo jokio ginklo. Net su­
knisto peilio. Tačiau priešai apsidžiaugė per anksti. Už
kokių dešimties m etrų nuo Herberto staiga prašniokš­
tė ugnies siena, nušluodama puolančiųjų grandinę ir
nutvilkydama savo karštu alsavimu net patį Beiloną.
Raketa! Beveik tuoj pat paskui ją praskriejo sraigtas­
parnis: iš visiškai priešingos Norfolkui pusės netikėtai
išnirę Fredžio vadovaujami sraigtasparniai valė ply-
naukštę priešais uolą. Herberto akys nušvito, bet jau
po akimirkos vėl aptemo: jis prarado sąmonę. Kai at­
sipeikėjo, išvydo virš savęs draugišką veidą. Netoliese
suko savo sraigtus sraigtasparnis. Kažkoks nepažįsta­
masis tvarstė jo žaizdą. Toliau buvo matyti Fredžio de­
santininkai, valantys plynaukštę. Netoliese kybojo dar
vienas sunkiosios ginkluotės kovinis sraigtasparnis
„Sikorsky S-67 Blackhawk", kontroliuojantis plynaukš­
tę. Ant jo borto, kad niekam nekiltų nereikalingų įtari­
mų, kukliai bolavo Amerikos žvaigždė4.
- Kur mano draugas? - tuoj pat paklausė Beilonas
sanitaro.

4 Jungtinių Amerikos Valstijų armijos logotipas.

 VIS MAJOR
| 312 |

- Negaliu pasakyti. Lyg girdėjau, kad jis buvo įkeltas

į užpuolikų katerį. Mūsų sraigtai juos persekioja.
- Persekioja. Ką?
- Katerius.
Pagaliau Beilonas Norfolko pusėje, virš įlankos, iš­
vydo kelias juodas dėmes - kitus Fredžio sraigtaspar­
nius. Mašinos pikiravo žemyn. Toje pusėje pasigirdo
sprogimai. Paskui sraigtasparniai vėl pasirodė ir iš lėto
pasuko atgal, prie Pragaro Vartų. Fredis atnešė neko­
kių žinių: jie sulaikė katerius, bet Lituano juose nebu­
vo. Neaišku, kas jį ištiko - ar žuvo, ar buvo pagrobtas.
Niekas to nenorėjo, bet visi ėmė ruoštis blogiausiam.

O
Bet kas gi atsitiko Andrė? Vos išniręs iš vandens, jis
pamatė, kad jo pusėn visu greičiu skrieja kateris. Be­
m at suvokė, kad, nepasitelkęs gudrumo, neišsisuks. Jis
išsidrėbė ant bangų, vaizduodamas prisitrenkusį, ir ra­
miai laukė. Gudrybė pavyko: kai du gangsteriai tempė jį
į denį, likusieji ramiai stovėjo savo vietose. Bet vos tik
Lituanas pajuto po kojomis tvirtą, nors ir svyruojantį
pagrindą, jo silpnumas beregint išgaravo. Staigiai ap­
sisukęs, jis nubloškė jį ištempusius vyrus į vandenį ir
kaip raketa puolė prie arčiausiai stovinčio gangsterio.
Spyriu į tuštum as paryžietis atėmė jam galimybę judė­
ti, nuplėšė nuo kaklo autom atą ir serija nušlavė kitus
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ I 313 |

bežioplinėjančius priešus. Antra serija nusėjo skylėmis

radijo būdelę, kurioje sėdintis gangsteris šaukėsi pagal­
bos. Andrė apsisuko greitai, tačiau pagalbos šauksmas
buvo išgirstas: Norfolko pusėje pasirodė sraigtasparnis,
greit skrendantis artyn. „Būtinybė skatina protą" - sakė
dar senovės romėnai. Lituanas bem at sumetė, ką dary­
ti. Padaręs didelį šuolį į katerio priešakį, jis pasislėpė
už čia stovinčios harpūninės patrankos. Sraigtaspar­
nis artėjo lėtai. Pilotas nepastebėjo laive jokių gyvybės
ženklų, todėl jam buvo neramu. Sraigtasparnyje buvo
tik borto šaulys ir pilotas. Tai nebuvo kovinis sraigtas­
parnis - tiesiog vienas iš stebinčiųjų.
Bijodama nežinios, skraidanti mašina vis dėlto nesi­
ryžta artintis ir pasuka artimiausio katerio link pasiimti
daugiau žmonių. Bet šis manevras ją pražudo: Lituanas,
jau seniai stebėjęs pilotus pro automato taikiklį, gauna
puikią progą iššauti ir bem at tai padaro. Taikli serija iš­
guldo jos ekipažą ir nevaldoma mašina ima lėtai „drei­
fuoti" į dešinę. Andrė matė jūroje zujančius dar keturis
katerius ir suvokė, kad pabėgti vandeniu vilties mažai.
Be to, norėjo padėti Beilonui, nes, nematydamas jo van­
denyje, įtarė likus jį ant uolos. Tokioje padėtyje pakilti į
orą - vienintelė logiška išeitis. Todėl Lituanas nudengė
harpūninę patranką ir nutaikė ją į sraigtasparnį. Šūvis -
galingos jėgos išm estas žeberklas pasiekė skraiduolį ir
pram ušė jo metalinį kiautą. Dabar šaulys įjungė patran­
kos gervę ir ji besiblaškantį sraigtasparnį ėmė traukti
 VIS MAJOR
I 314 |

artyn. Netrukus jis savo šasi trenkė į katerio bortą ir

žeberklas išsirovė. Tačiau trum pos akimirkos Mistra­
liui užtenka - jis įšoka į sraigtasparnio kabiną.
- Na, varom pas Herbertą, - sum urm a jis ir stveria
už vairalazdžių.
Bet ne taip lengva tai padaryti: priartėjo antrasis
sraigtasparnis ir ėmė sveikinti jį salvėmis. Tiesa, į ka­
biną niekas netaiko, bet akivaizdu, kad serijos tuoj tuoj
pažeis sraigtus ir Andrė vėl atsidurs vandenyje, kur jo
laukia nesulaukia prisigrūdę gangsterių keturi kate­
riai. Ir nėra jokių abejonių, kad, ankstesnio triuko pa­
mokyti, jie nesileis apgaunami. Andrė pasigaili, kad ne­
turi poros kūnų ar keturių rankų. Taip dabar būtų gerai
paleisti keletą serijų priešų sraigtasparnio link. Bet ne­
trukus Andrė apsiramina: virš Pragaro Vartų jis pama­
to saviškių sraigtasparnius. Supratęs, kad jo draugas
saugus, Andrė apgręžia savo mašiną ir ima sprukti nuo
jį persekiojančio sraigtasparnio. Vienintelis dalykas,
kuris jam nepatinka, yra tai, kad reikia skristi Norfol-
ko link, kur šiuo m etu garantuotai knibždėte knibžda
daugybė Šansono žmonių. Todėl, viena ranka laiky­
damas vairalazdę, jis nusega nuo trofėjinio automato
diržą, o metalinę jo kilputę užmeta ant sraigtasparnio
kulkosvaidžių nuleistuko. Dabar prireikus galės netgi
kandžiotis... Mistralis atkunta: jis vėl atgauna tikėjimą
savo sėkme ir viliasi, kad ir šį kartą jam pavyks laimin­
gai išsisukti.
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ I 31S |

Tolumoje jau suboluoja Norfolkas. Bet staiga Lituanas

susiduria su Šansono sraigtasparniais, gabenančiais che­
mines raketas. Kadangi, paskutinių pranešimų duomeni­
mis, Pragaro Vartuose jau nėra ką veikti, jie turi naują už­
duotį. Andrė, žinodamas, kad jam nėra ką prarasti, įžūliai
skrenda tiesiai į juos. Bet priešas irgi ne iš kelmo spir­
tas. Pasitaikė stiprios dvasios pilotai. Du sraigtasparniai
staiga paleidžia po raketą. Paryžietis pajunta, kaip jos
dusliai bumbteli jo mašinos papilvėje. Ir beveik tuoj pat
viską apgaubia balto aerozolio debesis. Lituanas bemat
supranta, kad čia kažkokia chemija ir, užgniaužęs kvapą,
staigiai kelia mašiną į viršų, bėgdamas iš pražūtingo de­
besies. Išniręs iš jo, pamato priešais trečią sraigtasparnį.
Pasveikina jį kulkosvaidžių papliūpomis, ir beveik tuoj
pat į kabiną trenkia dar dvi cheminės raketos. Paryžietis
antrąkart atlieka savo manevrą, tik dabar neria į apačią.
Žemai - jau miestas, o visi priešininkų sraigtasparniai
likę užpakaly. Bet gangsteriai nelinkę taip lengvai paleis­
ti savo grobio. Supratę, kad tokiais pigiais triukais nie­
ko nepasieks, Šansono pilotai paleidžia persekiojamojo
pusėn keletą paprastų raketų. Gal sraigtasparnių pilotai
neperspėti, kad turi išsaugoti persekiojamojo gyvybę, o
gal jiems tiesiog nusispjauti. Viena raketa kliudo galinį
sraigtą, kita pažeidžia variklius. Andrė valdoma mašina,
bejėgiškai sukdamasi, ima lėtai sklęsti žemyn.
- Mėšlas, mėšlas, mėšlas, - košia Lituanas ir, karštli­
giškai manipuliuodamas vairalazde, tupdo sraigtaspar-
, VIS MAJOR
| 316 | -----------------------------------------------------------------------

nį į kažkokią aikštę. Nusileidimas - ne idealus. Mašina

trinkteli į žemę ir nučiuožia asfaltu, pakeliui skeldama
kibirkštis ir vartydama žibintus. Andrė, nespėjęs, o ir
neplanavęs prisisegti saugos diržų, kaukšteli galva į
prietaisų pultą ir susikeikia. Bet laiko emocijoms nėra.
Pakėlęs spengiančią galvą, jis tuoj suvokia, kad aplink
Norfolkas, jog bet kada gali pasirodyti Šansono žmo­
nės arba nė kiek ne labiau pageidaujama policija ir kad
reikia kuo greičiau iš čia sprukti. Dribtelėjęs iš dan­
gaus sraigtasparnis užblokavo gatvę. Keli autom obi­
liai, važiuojantys ja, priversti staigiai stabdyti. Vienas
iš jų - žydras sportinis talbo. Lituanas ilgai nemąsto:
iššokęs iš savo laužo ir, tardam as „aš labai atsiprašau",
jis neadekvačiai mandagiai išprašo jo vairuotoją lauk
ir prie vairo įsitaiso pats. Pavara, akceleratorius. Žvieg­
dama tartum m irštantis hipopotamas, mašina rauna iš
vietos ir neria iš aikštės. Deja, kaip minėjome, Norfolke
pilna Šansono žmonių. Ore vis dar kybo sraigtaspar­
niai, stebintys viską, kas vyksta ant žemės. Žodžiu, kad
ir kaip greitai sukosi Andrė, jam išvažiuojant iš aikštės,
kitoje jos pusėje jau pasirodė persekiotojų autom obi­
liai. Gangsteriai įprastinį kartą buvo operatyvesni už
policiją, bet ir ji galėjo bet kada pasirodyti. Laimė, tal­
bo buvo puiki mašina, bet juk ir persekiotojai ne lau­
žuose sėdėjo.
Andrė lėkė taip greitai, kiek tik leido sąlygos. Talbo
priminė žydrą kometą, skriejančią gatvėmis. Jis pra­
 VIS MAJOR
317

šapdavo tam siuose dangoraižių koridoriuose, iššokda­

vo į saulės nutviekstas sankryžas, dešimtis kartų per
minutę keisdavo kryptį, šokinėjo degant raudonai švie­
sai. Skersai gatvės staiga šmėstelėjo gelsvas autom obi­
lis. Žydroji mašina veriamai suspiegė ir nėrė šonan. Ją
palydėjo klaikus tarkštelėjim as - vienas persekiotojų
„neiškabino" posūkio...
Talbo tęsė savo rizikingą kelionę. Degant raudonai
šviesai, jis užšoko ant eilinės sankryžos, pasisuko ir
nuskuto toliau. Kažkoks sunkvežimis, važiavęs iš deši­
nės, staiga pasuko, vengdamas susidūrimo, ir išvertė
visą kalną plytų. Antrasis persekiotojas palindo po ply­
tomis.
Paskutinysis priešų automobilis šmėžavo jau per ge­
roką nuotolį. Sekdamas paskui Andrė, jis įnėrė į vien­
pusio eismo gatvelę. Kelią jam užstojo vilkikas. Kol pa­
vyko išsikrapštyti, persekiojamojo ir pėdos jau buvo
ataušę. Rodos, mūsų „gimusį su marškinėliais" herojų
eilinį kartą dosniai išglamonėjo sėkmė. Deja, ne visai
taip. Gal pastaruoju metu jis labai neatsakingai švais­
tėsi savo sėkmės ištekliais? Na, gerai, tegul jie ir labai
dideli, bet ne begaliniai. Gal reikėjo šiek tiek pristab­
dyti ir įkrauti sėkmės akumuliatorius? Nes šį kartą, at­
rodo, jie buvo iškrauti iki galo. Štai, jau atrodė, kad An­
drė sėkmingai paspruko nuo savo persekiotojų. Deja, iš
visų pusių pasigirdo ausį rėžiantis sirenų orkestras, o
netrukus pasirodė ir policijos mašinos.
 VIS MAJOR
| 318 | -----------------------------------------------------------------------

- Na, štai, - niūriai sumurmėjo Andrė, - ir kavalerija,

kada jos nereikia.
Jis greitai apsigręžia, grybštelėdam as pernelyg pri­
artėjusio policijos forduko šoną, ir nulekia atgal. For­
das baksteli į dangoraižio sieną, išbandydamas jos
tvirtumą, ir įsitikina, kad tvirta...
Už artimiausio posūkio kelią paryžiečiui pastoja dar
vienas policijos automobilis. Talbo žiebia jam į pražio­
tas groteles, skelia atbulinį ir smunka į artim iausią kie­
mą. Iš čia - į kažkokį skersgatvį. Bet ir iš vienos, ir iš
kitos pusės jis jau pertvertas policijos fordų. Iš mašinų
iššoka policininkai ir pradeda mėtyti ašarines ir dūmi­
nes granatas. Talbo staiga pradeda slidinėti lyg karvė
ant ledo.
- Viskas, kaliošus prakiurdino, - konstatuoja Andrė,
net šiuo momentu neprarasdam as ramybės. Pagaliau -
nervai nieko nebūtų pakeitę.
Žydroji mašina šokteli it jaunas kumeliukas ir susto­
ja, atsitrenkusi į kažkokio baro vitriną. Lituanas išsi­
rita lauk. Galvoje sūkuriuoja ir daužosi žvaigždės. Jis
sunkiais žingsniais nueina prie išsižiojusio barmeno.
Jėgų visai nebėra, ir jis supranta, kad šiandien jo pasi­
važinėjimas baigtas.
- Atleiskite, kad nepasibeldęs, - ištaria paryžietis,
atsisėsdam as prie baro. - Vieną viskio. Neskiestą.
Už nugaros kibirkščiuojančiame talbo kažkas sprogs­
ta ir Andrė nusiramina: pagaliau pasibelsta, nors ir pa-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 319 |

vėluotai. Barmenas iš šoko drebančiomis rankomis pri-

varvina jam stiklą ir paduoda.
- Nurimkite, drauguži, - draugiškai ištaria jam Pary­
žiaus lietuvis, - jūs man atleiskite: iš prigimties mėgs­
tu efektus.
Bet štai gatvėje sumirgėjo spalvoti policijos žibu­
rėliai, tvarkos sergėtojai užblokavo barą, ir pasigirdo
grėsmingas įsakymas:
- Išeikit! Kitaip atidengsim ugnį!
Barmenas krinta ant žemės ir nušliaužia pagalbinių
patalpų link. Klientai suvirsta, kur kas gali. Tik vienas
Lituanas lieka sėdėti prie baro ir geria savo viskį. Paga­
liau baigia, pastato stiklą, numeta suglamžytą banknotą
ir ištaria:
- Jei jau taip gražiai prašo, reikia eiti...
Išėjus jam ant rankų bem at pakimba pora augalo­
tų policininkų. Kol uždedami antrankiai, Andrė jaučia,
kaip šonkaulius spaudžia ginklų vamzdžiai. Paskui jį
įgrūda į šarvuotą policijos mašiną ir nuveža. Šalia įsi­
taiso trys ginkluoti policininkai. Dar du sėdi priešais
ir nervingai gniaužo pistoletų rankenas. Matyt, jiems
daug pripasakota, koks baisus šis žmogus. Tuo tarpu
„pabaisa“ giedromis akimis pažvelgia į įsitempusius
savo palydovus ir sumurma:
- Velniai rautų! Ir kodėl žmogus pastebi, koks gra­
žus yra žydras dangus, tik tada, kai kažkas nori tą pei­
zažo elem entą įsprausti už grotų?..
 V III SKYRIUS

PRIEŠAI SU SITiH K A .
A K I RAS D U B U S
Ne tas y r a didis, prieš ką m ilijo n a i
P rispausti retežiais žem yn galvas lenkia...
V. Kudirka

Tos pačios dienos vakare jau buvo žinoma, kad Norfol-

ko policija sulaikė asmenį, kurio tapatybės nustatyti
nepavyko, bet pakeliui į nuovadą nežinomų asmenų
grupė užpuolė patrulį ir sulaikytasis dingo. Kadangi
policija užpuolikams priešinosi labai pasyviai, niekas
Virdžinijoje neabejojo, kad tie „išvaduotojai" - Šanso-
no žmonės. Nenustatytos tapatybės asmuo, jei kas dar
nesuprato, buvo Andrė Mistralis. Visus kom prom ituo­
jančius dokumentus, jei tokių ir turėjo sulaikymo mo-
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 321 |

mentu, jis sunaikino.

Senasis Šansonas šventė pergalę. Jis džiūgavo. Ne tik
todėl, kad jam pagaliau pavyko sučiupti atkaklųjį savo
priešą. Ir ne tik todėl, kad sumaišė visus jo planus. Sučiu­
pęs Lituaną, senis vienu smūgiu atsirevanšavo už visas
nesėkmes, patirtas pastarosiomis dienomis. Atgavo savo
autoritetą, kuris šiomis dienomis gerokai pašlijo. Senis
vos nestraksėjo iš džiaugsmo - jautėsi kaip šachmatinin­
kas, kuris ilgai ir kantriai rezgė savo kombinaciją, paau­
kojo daugybę figūrų, bet pagaliau davė matą priešininko
karaliui. Deja, pamiršo, kad šią pergalę laimėjo tik išda­
vystės dėka. O tai tikrai nebūdinga šachmatams. Be to,
laisvėje liko visi kiti Andrė žmonės, tačiau jų visų Šanso­
nas bijojo mažiau nei vieno Lituano. Kadangi buvo užkie­
tėjęs šachmatininkas, mąstė paprastai: priešo karaliui
matas, ir nusispjauti, kokios jo figūros liko ant lentos.
Taigi Starfaiteris ir jo parankiniai džiūgavo. O tie,
kurie neapkentė Šansono, vėl prarado viltį, kuri jau
buvo bepradedanti atgimti sėkmingų Mistralio ir jo ko­
mandos veiksmų metu. Jie vėl pradėjo manyti, kad nėra
jėgos, kuri įveiktų mafiją.
Andrė draugai žinią apie jį ištikusią nelaimę sutiko
kiekvienas skirtingai. Fredis buvo ramus, kaip ir dera
žmogui, kuris supranta, jog dar ne viskas prarasta ir
svarbiausi koziriai tebėra jų rankose. Ričardas Vristo-
las irgi dėjosi esąs ramus, bet buvo matyti, kad jam tai
išeina nenatūraliai: jis nerimavo dėl dukters. Herber­
, , VIS MAJOR
| 322 | ----------------------------------------------------------------------

tas Beilonas rovėsi sau nuo galvos plaukus ir garsiai

keikėsi. Dėl visko jis kaltino save: juk jam tai pavyko
išsisukti iš to „katilo". Bet visų jų skausmas buvo nie­
kinis, palyginti su tuo, ką išgyveno Virginija Vristol.
Turime pripažinti, kad ne kiekvienas tai galėjo paste­
bėti. Taip, išgirdusi kas atsitiko, ji nuėjo į savo kam­
barį, garsiai paleido muziką ir kelias minutes rėkė.
Rėkė garsiai, iš visos širdies, iš visų jėgų. Kaip rėkdavo
laukinės moterys, kai jų vyrus parnešdavo negyvus iš
mūšio lauko. Paskui susitvardė, nusiprausė, pasipuošė
ir išėjo iš savo kambario. Nekreipė nė mažiausio dėm e­
sio į aplink šurmuliuojančius vyrus. Paėmė už rankos
mažąjį Tomą, kuris nieko nesuprato, ir išėjo pasivaikš­
čioti. Ji užlipo ant pačios keteros, nuo kurios buvo pui­
kiai matyti tarp uolų suspausta Ašara, paleido iš glėbio
Lituano sūnų, kurį teko nešti, nes toks kelias jam buvo
dar per sunkus, ir atsisėdo ant svaiginamai kvepian­
čio, „lapių pirštinaitėm is" nusėto šlaito. Berniukas,
sužavėtas ir kartu truputį išgąsdintas to kerinčio vaiz­
do, patikliai prisiglaudė prie jos. Mergina viena ranka
apkabino mažylį, o kita išsitraukė iš krepšelio kišeni­
nę Bibliją, atsivertė Jono evangelijos 15-ąjį skyrių ir
ėmė skaityti. Ramus, monotoniškas jos balsas migdė
berniuką. Bet staiga jo naujosios mamos balsas ėmė
skambėti kitaip, todėl Tomas nevalingai pakėlė galvą ir
pažvelgė Virginijai Vristol į akis. Jos liepsnojo. Mergina
skaitė 13-ąją eilutę:
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 32 3 |

- Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo

gyvybę už draugus atiduoda.
Po to užvertė Knygą ir ėmė verkti.
- Mama, o ko tu verki? - paklausė berniukas.
- Nežinau. Kažko liūdna pasidarė.
- 0 aš galiu kartu su tavimi paverkti?
- Gali...
Ir berniukas’pradėjo tyliai, švelniai verkti. Nes ne­
žinia, kodėl - gal dėl to, kad tie pakvaišę suaugėliai
nuo pat ryto blaškėsi lyg pamišę, - ir jam nuo pat ryto
kažkodėl buvo liūdna, jis klausėsi, ką kažkam kalba
šalia jo sėdinti mergina, kurią jis laikė apkabinęs. Ne­
suprato jos žodžių, bet balsas skambėjo taip, kad no­
rėjosi klausytis:
- Viešpatie, prašau Tavęs! Argi aš neįvykdžiau savo
priesaikos?! Aš meldžiausi dieną ir naktį, kad jam ne­
atsitiktų nieko bloga! Nejaugi tai pabaiga?! Paimk iš
manęs viską! Atimk iš manęs gyvenimą, bet tik padėk
jam! Pagailėk šito nelaimingo kūdikio!.. Ir, prašau, pa­
gailėk manęs!
Nežinau, kokių planų turėjo mūsų Viešpats dėl Vir­
ginijos Vristol. Ir nemanau, kad mes juos kada nors su­
žinosime ar suprasime. Ji staiga prabudo iš savo siel­
varto, nes šalia pasigirdo menkas, cypsintis balselis:
- Mamyte, aš noriu valgyti.
Staiga Virginija pajuto, kaip ją prislėgė našta, kurią
ji savo noru prisiėmė. Nelengva našta, tačiau, keista,
, , VIS MAJOR
| 324 | -----------------------------------------------------------------------

kažkodėl maloni ir tokia, kurią norėjosi nešti, kurią už­

sim etus ant pečių staiga pasidarė ramiau. Tarytum ji
būtų pradėjusi vykdyti kažkokio konkretaus įsiparei­
gojimo dalį, nuo kurios priklausė ir visa kita.
- Gerai, gerai... - atsiliepė mergina. Paskui nutilo,
tarytum kažką mąstydama. Po to staiga apsisprendė ir
tarė: - Sūneli, pavalgykim.
Atidariusi krepšį, kurį apdairiai suruošė misis Pyls,
ėmė traukti į dienos šviesą įvairius gardumynus. Ber­
niuko akys nušvito.

O
Tuo metu Lituanas viename iš Keip Marso kambarių
atgavo sąmonę. Ją buvo praradęs tuo metu, kai polici­
jos mašiną staiga užpuolė kažkokie žmonės ir pečiuitas
seržantas užvažiavo jam per galvą karabino buože. Tai­
gi jis nespėjo sužinoti, kas užpuolė mašiną: jo išvadavi­
mu buvo suinteresuotas tiek Starfaiteris, bijantis viešo
jo bylos tyrimo, tiek draugai. Andrė suprato tik tai, kad
užpuolikų kėslai pavyko, nes paskui jis buvo pernelyg
ilgai vežamas automobiliu, vėliau kateriu, kurio supi­
mas prisidėjo prie anksčiau patirtų įspūdžių, ir vyras
galutinai prarado sąmonę. 0 kai pradėjo po truputį
gaivelėtis, kelionė jau buvo pasibaigusi. Bet aplink ne­
buvo nei niūrių kalėjimo sienų, nei geležinių durų, nei
grotų ant langų. Jis gulėjo ant minkštos lovos puikiame
 VIS MAJOR
I 325 |

kambaryje ir buvo aišku, kad pagrobėjai juo rūpinasi.

Tačiau paskui, viską atidžiau apžiūrėjęs, Lituanas pa­
matė nedūžtančio stiklo langus, užrakintas duris, iš­
girdo sargybinių žingsnius ir jau nebesiguodė viltimi,
kad jį galbūt išvadavo saviškiai. Andrė įsiklausė į aplink
sklindantį vandenyno bangų ošimą ir suprato, kad jis
įkalintas Keip Marse - pačioje Starfaiterio irštvoje.
Pirmas dalykas, šovęs jam į galvą, buvo bėgti. Na,
bent jau kol jo neįgrūdo į kokius nors požemius. Bet
netrukus suvokė, kad ši mintis - tik atitrankytų smege­
nų ir adrenalino pertekliaus padarinys. Jis buvo puikiai
išnagrinėjęs Šansono būstinės Keip Marse planą ir ži­
nojo, kaip gerai saugomi jo painūs kambarių ir korido­
rių labirintai. Taip, planą jis atsim inė puikiai. Bet kokia
iš to nauda, jei vos leisgyvis vartaisi ant lovos? Nega­
na to, artim iausias krantas nuo Keip Marso salos buvo
už penkių mylių. Taigi pabėgimo idėjos sėkmė, esant
tokiai būklei, buvo daugiau nei abejotina. Ir draugų
pagalbos vargu galėjai tikėtis. Jis buvo įsitikinęs, kad
jie, nepaisant visų jo nurodymų, darys viską, kad tik
jį išvaduotų. Tačiau Keip Marsas nebuvo ta vieta, kur
galėjai tai lengvai padaryti. Sala buvo pasiekiama tik
iš vienos vienintelės vandenyno vietos, bet ten stovėjo
gerai saugoma katerių prieplauka.
Štai tokios mintys sukosi Andrė galvoje. Jis jautė savo
bejėgiškumą šioje situacijoje ir beveik gailėjosi, kad
nežuvo ties Pragaro Vartais. Bet šiuo momentu jis pri­
 VIS MAJOR
| 326 |

siminė Skają ir sūnų. Tai išblaškė užklupusį silpnumą.

Adrenalino ir endorfinų poveikis ėmė praeiti ir Andrė
Mistralis po truputį pradėjo atgauti šaltą protą. Keis­
ta, bet jis netgi ėmė šiek tiek šypsotis. Susidarė įspūdis,
kad jis netgi patenkintas susiklosčiusia padėtimi. Bet,
prisiminęs, kad gali būti stebimas, jis vėl nutaisė nevil­
ties kupiną veido išraišką ir krito ant lovos.
Priėmęs sprendimą, jis nusprendė griežtai laiky­
tis tam tikro modelio. Kaip buvo mokytas specialiuo­
se kursuose, stengėsi viską įsirėžti į smegenis. Žinojo,
kad tai jam gali kainuoti gyvybę. Bet taip pat žinojo ir
tai, kad proga atsidurti priešo citadelės viduje jam gali
daugiau nepasitaikyti. Buvo akivaizdu, kad priešas ne­
nori jo mirties. Antraip jau būtų buvęs lavonas. Šanso-
no motyvai jam mažai rūpėjo. Dabar jam buvo svarbūs
tik jo paties tikslai. Lituanas galutinai atgavo savitvardą
ir suprato, kad jam prieš akis - unikali galimybė gauti
atsakymus bent į kai kuriuos rūpimus klausimus. įsi­
tempė... ir atsipalaidavo. Nes staiga suprato, kad, kaip
žmogaus, jo kompetencija baigėsi. Reikėjo nusižeminti
ir pasikliauti Aukščiausiąja Jėga. Paryžiečiui, kurį tiek
kartų gelbėjo Jo Didenybė Atsitiktinumas, tai nebuvo
sunku. Juk, kaip minėjome, Alberto Einšteino nuomo­
ne, šiame pasaulyje atsitiktinum ų nebūna. Ir mes šiai
nuomonei pritariam e.
Lituanas demonstratyviai sudejavo ir nuėjo prie uni­
tazo. Ten ilgai žiaugčiojo. Jam netgi buvo truputį gėda,
kai baltas kaip kreida jis grįžo prie lovos ir krito į ją
kaip pakirstas. Ką reikia daryti, kad veidas išbaltų arba,
atvirkščiai, paraustų, jis buvo išmokytas vienuose pir­
mųjų užsiėmimų, ir jam buvo gėda dem onstruoti šiuos
primityvius triukus vietinių „tamsuolių" akivaizdoje.
Todėl jautė, kad turi padaryti kažką, kas sutvirtintų jo
reputaciją. „Negalima leisti, kad jie atsipalaiduotų, - su­
metė jis. - Iniciatyva turi būti mūsų pusėje. Antraip
Šansonas praras susidomėjimą mumis."
Atsisėdo ant lovos ir dar kelis kartus stipriai atsi­
krenkštė. Gerklėje tikrai buvo kažkas įstrigę. Paskui
ėmė dairytis aplink. Žinoma, suprato, jog paviršutiniš­
ka apžiūra nėra labai vertinga, tačiau buvo nustebęs,
kad įprastinėse vietose nėra jokių stebėjimo ar pasi­
klausymo priemonių. Susinervino. Supyko. Pasijuto
įžeistas. Kaip tas kvailys iš anekdoto apie atidarytus
vartus5. Bet priėm ė tai kaip savaime suprantam ą. Pri­
ėjo prie durų, priglaudė ausį ir įsiklausė. Iš žingsnių
aido anapus suprato, kad sargybinis vienas. Kitas būtų
apsidžiaugęs. Bet Andrė sunerimo ir įsižeidė. Tačiau
nebuvo iš ko rinktis. Sumurmėjo „padėk, Dieve" ir ap­
vertė žurnalinį staliuką su didele kiniška vaza, kartu
rėkdamas, tarsi jį kas skerstų. Tada ir pats griuvo šalia.
Apskaičiavimai buvo tikslūs: garsas buvo atsakantis.
Net kažkoks mistinis. Jis sukėlė sargybiniui nerimą ir
šis atsargiai pravėrė duris bei žvilgtelėjo vidun. Išvy­
dęs pasliką belaisvio kūną, jis sunerimo dar labiau ir
5 Durniai sugalvojo planą, kaip pabėgti iš durnyno: išlaužiam vartus, išbėgam j gatvę,
sustabdom mašiną ir 1.1. Ėmė tą planą vykdyti, bet staiga vienas durnius atbėga
šaukdamas: „Planas žlugo! Vartai atidaryti...“
 VIS MAJOR
| 328 | ---------------------------------------------------------------- '-----

priėjo artyn. Bet vos tik pradėjo gulintįjį versti ant nu­
garos, šis netikėtai atsigavo ir smogė plieniniu kumščiu
sargybiniui į smilkinį. Šis, nė necyptelėjęs, brinktelėjo
ant grindų. Andrė mikliai nukabino nuo jo kaklo auto­
matą, ištraukė atsarginę apkabą ir jau ketino sprukti
pro duris. Bet jį sulaikė koridoriuje pasigirdę balsai ir
žingsniai. Po akimirkos į kambarį sugužėjo gal dešimt
žmonių, vadovaujamų Ailvairo.
- Matau, jau atsipeikėjote, misteri Mistrali, - nusišai­
pė tas. - Be reikalo vargstate - kambaryje kameros. Ne-
verskit mūsų imtis griežtesnių priemonių, juk su jumis
gerai elgiamės.
Andrė, supratęs, kad priešintis, esant tokiai padė­
čiai, būtų juokinga, numetė Ailvairui po kojomis auto­
m atą ir nusisuko. Gangsteris metė dar vieną pašaipų
žvilgsnį ir išėjo. Paskui jį išėjo ir likusieji, tempdami
sargybinio kūną ir vazos šukes, sum estas ant paklo­
dės. Andrė pernelyg stipriai nesusinervino. Neigiami
eksperim ento rezultatai irgi yra rezultatai. Jis suprato,
kad stebėjimo kameros įrengtos labai delikačiai ir be
specialių priem onių jų nepamatysi. Taigi toliau visus
savo veiksmus reikia vertinti taip, tarytum juos visa­
da kas nors matytų. Ši mažytė žvalgyba „mūšiu" įtiki­
no Lituaną, kad pabėgimo viltį reikia arba pamiršti,
arba atidėti vėlesniam laikui. Atsigulęs ant lovos, jis
įsispoksojo į lubas ir šitaip ėmė stum ti laiką. Jis buvo
profesionalas. Žinojo, kad jo gebėjimų pasiges būrio
 VIS MA|OR
----------------------------------------------------------------------- | 329 |

draugai, Prancūzijos DGSE, DCRI ir kitos specialiosios

tarnybos, tarptautinė policija ir kitos tarnybos. Tad la­
bai nesijaudino. Staiga pajuto, kad netikėtai atsidūrė
prieš kažkokias duris ir tai, kas yra už jų, jį labai jau­
dina. Evoliucionizmo šalininkai sako, kad smalsumą
mes paveldėjome iš beždžionių. Tačiau aš tikiu, kad tai
Dievo dovana. O iš tiesų, argi tai taip svarbu? Esminis
dalykas čia yra- tai, kad Andrė Mistralis, pravarde Li-
tuanas, turėjo keletą neatsakytų klausimų. Tačiau ar
galėjo gauti į juos atsakymus? Iš lengvos susirūpinimo
išraiškos veide atrodė, kad jis nėra tuo tikras. Pagro­
bimas sugriovė jo pirminius planus ir dabar jis buvo
sutrikęs. Jam trūko informacijos, kurios dar nespėjo
gauti. O be jos negalėjo prispausti Šansono. Todėl kol
kas pagrindinis herojus gana abejingas gulėjo lovoje ir
nerodė jokių herojiškų ženklų. Tuo tarpu senis Šanso-
nas neskubėjo susitikti su belaisviu. Galas žino, kodėl
jis taip darė. Gal pirmiausia norėjo parodyti, kaip ger­
bia savo priešą, juo rūpinasi ir nori, kad jis atsikvėptų
ir atgautų jėgas. O gal delsė dėl to, kad bijojo šio susiti­
kimo, nors pats darė viską, kad tik jis įvyktų.
Argi taip svarbu, ko siekė Šansonas, bet jis paliko
tą naktį Andrė Mistralį ramybėje, ir tiek. Gal psicho­
logiškai kaupėsi? Jis nujautė, kad Lituanas turi jam
gyvybiškai svarbios informacijos. Bet gerai suprato ir
tai, kad paprastom is priem onėm is jos neišgaus. Todėl
mūsų herojus ir gulėjo prabangiame kambaryje, į kurį
 VIS MAJOR
| 330 | ---------------------------------------------------------------- '------

kartkartėm is užeidavo dėmesingos medicinos seserys

ir stropiai jį apžiūrėdavo. Tik už sesučių nugarų visada
špiėkščiojo grėsmingi šešėliai su virš pečių styrančiais
autom atų vamzdžiais.
Tačiau kitos dienos rytą, supratęs, kad toks delsimas
gali nuteikti Lituaną prieš jį dar labiau, senasis Rendol-
fas liepė atvesti savo priešą Nr. 1 į jo kabinetą.
Po dešimties minučių Lituaną atvedė ir senis išvydo
jo akis. Senį apėmė baimė. Ne todėl, kad tai buvo baimę
sėjančios akys. Ne, tai buvo pačios normaliausios akys.
Be jokios įtampos, pykčio ar noro atkeršyti. „Akys be
pykčio." Paprasčiausios akys, kurios lyg niekur nieko
klausė: „Na, tai ką darom toliau?" Šiek tiek pavargusios
ir ieškančios taikos. Baimė, apėmusi senį, po truputį
ėmė pereiti į siaubą. Atrodė, kad tos akys žino apie jį
gerokai daugiau, nei jis gali įsivaizduoti...
Šansonas parodė krėslą. Andrė Mistralis žengė artyn
ir atsisėdo. Jis pakėlė rankas, surakintas antrankiais, ir
priekaištingai pažvelgė į Šansoną. Pastarasis sugavo jo
žvilgsnį ir davė ženklą savo apsaugininkams - šie pri­
ėjo ir nuėmė antrankius nuo Andrė rankų. Pastarasis
patrynė jas, kad atsigautų kraujotaka, paskui lengvai
atsiduso ir atsirėm ė į krėslo atkaltę.
Senis jaudinosi, bet nė vienas judesys, nė vienas
raumenėlis veide to neišdavė. Lygiai taip pat, kaip ir jo
priešo veide. Šie žmonės, nugyvenę ištisą amžių ir daug
matę savo gyvenime, buvo verti vienas kito.
 VIS MAJOR
| 331 |

- Na, misteri Šansonai, pagaliau jūs mane turite... - pasi­

girdo duslus, beveik abejingas balsas. - Mes vėl susitikome.
- Taip, - atšovė Starfaiteris. - Tik šį kartą susikeitė-
me vietomis: dabar aš esu geresnėje padėtyje.
Lituanas gūžtelėjo pečiais:
- Jūs taip manot? - paklausė jis.
- O jūs kitaip?
- Misteri Šansonai, nesiguoskite iliuzijomis. Argi ar­
mija išeina iš rikiuotės, jei žūsta jos karininkas?
- Aš linkęs laikyti jus generolu...
- Ach, kaip gražu. Ir man malonu. Toks gražus laips­
nis. Bet kas iš to? Manau, jūs kažką praleidote. Kažko
nesupratote. Mano kariuomenėje generolų nėra. Žuvu­
siuosius pakeičia kiti. Ir, atsiprašau, esu įsitikinęs, kad
jūs tai žinote geriau už mane. Priešingu atveju būtum ė­
te mane nudėjęs, negailėdamas net saviškių, dar prie
Pragaro Vartų.
- Bet ir apie jus, mesjė Mistrali, norėčiau pasakyti tą
patį. Jūs jau seniai galėjote mane sunaikinti. Jūsų veiks­
mai nuo pirmadienio iki trečiadienio tai akivaizdžiai
parodė. Vis dėlto nuo mūsų trečiadieninio susitikimo
jūs nieko daugiau nebesiėmėte.
- Dievas nori nusidėjėlio atgailos, o ne mirties, mis­
teri Šansonai...
Iš šalies atrodė, kad Andrė Mistralis nori pasakyti
dar kažką svarbaus. Jis įtemptai mąstė ir jau buvo be­
praveriąs lūpas. Bet staiga jo pečiai sukr ito, veidas per-
 VIS MAJOR
| 332 | ----------------------------------------------------------------'------

simainė, tartum jis būtų su gailesčiu priėm ęs kažkokį

nepalankų sprendimą, todėl tik ironiškai paklausė:
- Jei jau taip gražiai bendraujame, gal pasiūlysite ko
nors išgerti?
- O taip, be abejo, - atsakė Šansonas, akivaizdžiai apsi­
džiaugdamas. Jam pasirodė, kad belaisvis atsileidžia ir
yra apsisprendęs derėtis. Vis dėlto jis klydo. Būtent ši,
tarytum atsaini, Lituano frazė kaip tik ir bylojo, kad jis
atsisakė kažkokių jam vienam težinomų planų ir nu­
sprendė laikytis iki galo.
Šansonas spustelėjo vieną selektoriaus klavišą ir beveik
tuoj pat tarpduryje išdygo juodai apsirengęs tarnas:
- Viskio su soda man ir mano svečiui, - davė nuro­
dymą.
Tarnas dingo, bet po valandėlės vėl pasirodė nešinas
dviem stiklais, „Jack Daniels" buteliu ir sodos vandeniu.
Andrė pagriebė nuo padėklo butelį, priekabiai apžiūrėjo
jo kamštį, tada jį atsuko, įsikliukino gėrimo per du pirštus
ir maktelėjo visą dozę iš karto. Tada vėl prisipylė ir padėjo
butelį atgal ant padėklo. Šansonas, stebėjęs visas šias ma­
nipuliacijas su neslepiamu pasitenkinimu, pasakė:
- Malonu stebėti profesionalą.
- Misteri Rendolfai Šansonai, - pakėlė į jį akis Mis­
tralis, - baikime tas abipuses mandagybes ir pasakyki­
te, kur aš suklydau6.
- Mesjė Mistrali, - atsakė Starfaiteris, - jūs niekur
nesuklydote. Jus paprasčiausiai banaliai išdavė.
6 Originalūs pasakyti žodžiai buvo: „Kur aš padariau kliūrką?‘
 VIS MAJOR
------------ ---------------------------------------------------------- | 33 3 |

- Taip ir maniau... Štai ir pasitikėk, žmogau, naujo­

siomis technologijomis. Taktinis kompiuteris įvertino
išdavystės tikimybę kaip neviršijančią pusės procento.
Antra vertus, gal neįvertinome visų veiksnių.
Šioje vietoje aš pagalvojau. Taip, galėčiau tris ketu­
ris puslapius aprašinėti įtem ptą teigiamo ir neigiamo
herojaus pokalbį, dram atiškus žvilgsnių susirėmimus,
fechtavimąsi žodžiais, begalinę įtampą, vidinius dialo­
gus, bet staiga supratau: „Na, kam visi tie bereikalingi
efektai? Ką jie duos? Juk rezultatas vis tiek bus toks
pat.“ Rendolfas Šansonas norėjo įkalbėti Mistralį, kad
jis imtų su juo bendradarbiauti arba bent jau nebe­
kenktų jam. 0 Andrė Mistralis paprasčiausiai pasiuntė
jį kuo toliau. Ir tas toliau buvo apibūdintas tokiais žo­
džiais, kad viešajai auditorijai skirtoje knygoje jų pa­
kartoti net ir negalime. Tokių scenų galima paskaityti
daugelyje nuotykinių knygų arba pasižiūrėti Holivudo
filmuose. Todėl ją praleidžiu. Juo labiau kad šiuo metu
šis pokalbis nėra labai svarbus mūsų istorijai. Tačiau
būtinai turiu atkartoti paskutiniuosius Lituano žo­
džius. Visų pirma todėl, kad jie yra šiek tiek nestandar­
tiški. Be to, šiais žodžiais jis ėmė vykdyti savo tolesnių
veiksmų planą.
- Misteri Šansonai, o ar jūs davėte nurodymą atlikti
nestandartinę belaisvio apžiūros procedūrą A17-H?
- Nesupratau?
- Taip, supratau, kad nepadarėte. Tada gal papras­
 VIS MAJOR
| 334 |

čiausiai paskambinkite, pavyzdžiui, į Virdžinijos valsti­

jos Radiologinės sveikatos centrą ir paklauskite, ar jie
neturi kokių nors specialių nurodymų. Arba į bet kurią
kitą įstaigą, stebinčią jūsų valstijos radiacijos būklę.
- Vis dar nesuprantu.
- Tai ir nebūtina. Tai skambinsite ar ne?
- Tarkim, taip...
- Tada pirmyn. Aš galėčiau pasakyti telefono num e­
rį, bet jūs pamanysite, kad jus maustau.
Šansonas nuspaudė selektoriaus klavišą ir išsakė ati­
tinkamus nurodymus. Netrukus suzirzė selektoriaus
kvietiklis ir abejingas balsas pranešė pokalbio rezultatus:
- Duotas specialus įspėjimas, kad Keip Marso salos
apylinkėse galimas staigus radioaktyviųjų dalelių išly­
dis. Vietinės gyventojų saugumo tarnybos ir Amerikos
armijos daliniai turi būti pasirengę evakuotis ir eva­
kuoti gyventojus.
Šansonas išklausė pranešim ą ir atsuko veidą į Mis­
tralį. Paryžietis, kadangi paskutiniąsias 11 minučių po­
kalbis tarp jų buvo nutrūkęs, tuo tarpu snaudė. Pasku­
tinieji įvykiai buvo jį išvarginę.
- Mistrali!
- A, ką jūs sakėte?
- Ką tai reiškia?!
- Apie ką jūs?
- Apie radiacijos pavojų. Ką jūs sugalvojote - atom i­
nę bombą ant salos numesti ketinate?
 VIS MAJOR
------------ ---------------------------------------------------------- | 335 |

- Mielasis Rendolfai Šansonai, - ironiškai ištarė An­

drė. - Bomba jau numesta. Jei būtum ėte atlikę nestan­
dartinę procedūrą A17-H, tai yra tiesiog paprasčiausiai
peršvietę mane rentgeno spinduliais, tai žinotumėte,
kad šalia mano skrandžio, kuris chirurginiu būdu yra
šiek tiek sumažintas, yra maždaug alaus skardinės dy­
džio svetimkūnis. Elementarus Geigerio skaitiklis, kurį
turi kiekvienas save gerbiantis japonas, parodytų, kad
jis skleidžia šiek tiek aukštesnę nei bendras fonas ra­
diaciją.
- Ir?..
- Jokio „ir". Jei aš padvėsiu, šios salos vietoje liks ne­
didelis, dailus maždaug 3 mylių skersm ens radioakty­
vus krateris...
- Jūs išprotėjote.
- Aha. Tik jau senokai. Po mano šonkauliais yra sva­
ras plutonio-239 ir nedidelis detonatorius, kuris gali
būti aktyvuotas arba suveiks automatiškai, jei mano
organizmo gyvybinės funkcijos neatitiks užkoduotų
param etrų. Gyvo žmogaus biometrijos param etrų.
- Aš jumis netikiu!
- 0 man nusispjaut! Beje, vienas svaras plutonio -
tai 5 kilotonos. Ne Hirosima su Nagasakiu, bet Keip
Marsui užteks.
- Ailvairai! - sukriokė Šansonas.
Po keliolikos sekundžių Lituaną gana nedraugiškai
ištem pė keletas gangsterių. Bet širdyje jis juokėsi. Ne­
 VIS MAJOR
| 336 |

trukus Ailvairas raportavo savo bosui:

- Taip, jo viduriuose kažkas yra. Mes neturim e to ­
kių subtilių priemonių, kad išsiaiškintume, kas tai, bet
tai tikrai skleidžia radiaciją. Išlupti to daikto iš jo vi­
durių mes negalime. Atrodo, kad jis yra prijungtas per
subtilią elektroniką, ir jei kas bandys kišti nagus, bus
bumbt. Labai didelis bumbt...
- Jis beprotis.
- Aha. Aš jau seniai jums sakiau.
- Gyvatė. Tai nejaugi jis pasirengęs nušluoti visą
salą vien tam, kad prigriebtų mane?..
- Na, bose, jūs juk ką tik pasakėte - jis beprotis.
- Įspėkite visus, kad laikytųsi visų atsargum o prie­
monių! Šauti tik į belaisvio kojas ar rankas. Kad nekiltų
joks pavojus gyvybei.
0, jei jie būtų žinoję, kad svetimkūnis Andrė Mis­
tralio pilve - viso labo elem entarus didelės skvarbos
radijo siųstuvas... Taip, reikia pripažinti, kad viena jo
funkcijų - plutonio užtaiso imitacija. Na, ir teisybės
dėlei turiu pridurti, kad jis buvo pritaikytas atlikti dar
ne vieną funkciją... Kortuotojų kalba tariant, tai buvo
Lituano „tūzas rankovėje".
 IX SKYRIUS

KJTOJE
STOVYKLOJE
Tie, ku rie m yli mus, kenčia dėl mūsų dvigubai...

Pirmadienio rytą Ašaros Slėnio fermos kieme siautė

lengvas chaosas. Šiaip viskas buvo parengta evakuaci­
jai arba, paprastai tariant, kudašiui nešti. Tačiau niekas
per daug lyg ir neskubėjo. Taip, Andrė Mistralis buvo
pakliuvęs į nelaisvę ir galėjo išduoti Vristolo slaptavie­
tę. Tačiau Frederikas, kuris dabar perėm ė „dėdės Anri"
pareigas, pasiūlė likti čia. Jis buvo įsitikinęs, kad Andrė
Mistralio lengvai nepalauši ir jis neatskleis Ašaros Slė­
nio vietos. Tačiau dėl visa pikta jis aplink visą fermą
ir ant visų kelių pastatė sargybinius. Taip pat parengė
labai aiškų ir tikslų evakuacijos planą. Jis vadovavosi
 VIS MAJOR
| 338 |

gautais nurodymais. Jo mokytojas buvo Andrė Mistra­

lis. Ir jo pamokos mažiausiai du kartus išgelbėjo jam
gyvybę. Vis dėlto tai - tik rem iantis oficialiais šalti­
niais. Pats Frederikas, dabartinis Anri Douvrė įpėdinis,
manė, kad tokių kartų buvo mažiausiai penki.
Ašaros Slėnio ferma šiuo momentu priminė Ame­
rikos armijos karinę bazę. Už masyvių fermos tvorų
stovėjo ir lėtai savo sraigtus suko mažiausiai penki
koviniai „S-67" sraigtasparniai. Ant uolų, viršuje, k art­
kartėm is šmėkštelėdavo sargybinių siluetai. Niekas
nežinojo, bet šalia keliukų, vedančių į Ašaros Slėnį, sto­
vėjo netgi visiškai oficialūs nedideli Amerikos armijos
lauko sargybos būriai ir tikrino kiekvieną atvažiuojan­
čią mašiną. Dėl to pasistengė paslaptingasis m isteris
Hiugensas.
Kita grupė žmonių ir technikos buvo Atlanto pakran­
tėje ir užėmė pozicijas priešais Keip Marsą. Apskritai
reikia pasakyti, kad Virdžinijos įvykiai sukėlė nerimą
daugeliui. Kai kas net pamanė, kad Valstijose kilo ka­
ras. Todėl nenuostabu, kad „US Airforce-1" šiuo metu
irgi buvo pakeliui į Virdžiniją. Tiesa, ne į Ričmondo
tarptautinį oro uostą, bet kitur, tačiau tai jau detalės.
Frederikas ne be reikalo taip rūpinosi apsauga. Jis
bijojo užpuolimo, nes iki šiol vis dar buvo neaišku, kaip
Šansonas sužinojo, kad Lituanas yra prie Pragaro Var­
tų. Fredis įtarė išdavystę. Dabar jis laukė iš Ričmondo
naujų faktų, kurie galėjo atskleisti įvykio detales.
 VIS MAJOR
| 339 |

Ašaros Slėnio didžiojoje svetainėje, šeimininko krės­

le, sėdėjo Ričardas Vristolas ir tyliai mintijo kažkokias
savo dūmas. Jo duktė, paguldžiusi miegoti mažąjį Tomą
Mistralį, nusileido laiptais į apačią ir išvydo savo tėvą.
Nelabai turėjo, ką veikti, todėl įėjo į svetainę. Išgirdęs
žingsnius, jos tėvas staigiai pasuko galvą laiptų pusėn
ir, pam atęs dukterį, vėl nusigręžė. Virginija atsisėdo į
krėslą šalia.
- Atrodo, tavo naujasis draugas nepasirodė toks kie­
tas, kaip tikėjomės... - ištarė Vristolas.
Jis buvo gana nenuovokus, kaip ir dauguma jaunų
merginų tėvų. Užtardami jį, turim e pasakyti, kad šią
frazę Henris Listnėjus ištarė ne norėdam as pasityčioti,
o norėdam as pasiguosti, pasidalinti savo nusivylimu,
nes puoselėjo viltis, kad Andrė Mistralis išspręs jo pro­
blemas. Bet šių jo motyvų dukra nesuprato, todėl tėvas
sulaukė gan griežto atsakymo:
- Tėti, norėčiau, kad nuo dabar iki mano ar tavo
m irties aš neišgirsčiau jokių smerkiančių kom entarų
mano, kaip tu pasakei, naujojo draugo atžvilgiu. Jūsų
vyriški reikalai manęs nedomina. Aš apsiėmiau auginti
jo sūnų ir noriu, kad bent jau šiuose namuose apie jo
tėvą būtų kalbama tiktai kaip apie didvyrį. Tegul ir iš-
protėjusį, bet didvyrį.
- Atleisk. Supratau. Man jis irgi patinka...
- Ačiū tėti. Ir noriu, kad tu žinotum: aš apsispren­
džiau įsisūnyti jo sūnų.
. , VIS MAJOR
| 340 | -----------------------------------------------------------------------

- Och, dukrele, dukrele, - ištarė Vristolas, - kaip

tu kartais manęs nesupranti. Šitas berniukas jau nuo
vakar yra Tomas Vristolas, Virginijos Vristol teisėtas
įsūnis. Tai užfiksuota valstijos dokumentuose.
- Atleisk, tėti. Tu - nuostabus!
- 0 ne, tik egoistas. Labai mylintis savo dukterį.

O
į didžiąją Ašaros Slėnio svetainę netrukus susirin­
ko ir kiti suinteresuotieji asmenys. Be Virginijos ir jos
tėvo, čia buvo Herbertas Beilonas, „Sirijaus" - vienos
iš Andrė suburtų grupių - vadovas, du Vristolo žmo­
nės, o netrukus prisistatė ir vadinamasis Frederikas,
pagal pavaldumo eilę dabar perėm ęs ir „dėdės Anri"
vaidmenį. Tačiau neatrodė, kad šis netikėtas pareigų
paaukštinim as jį pradžiugino - veikiau erzino. Be to,
šis pareigų perėmimas buvo tik formalus. Mat daugu­
ma Andrė agentų buvo pasiekiami tik jam vienam žino­
mais būdais, apie kuriuos Fredis nieko nežinojo. Todėl
ir jo galimybės buvo ribotos.
- Na, šis tas aiškėja! - ištarė Fredis, įėjęs svetainėn
ir mesdamas ant stalo rudą voką. - Šį rytą gavau slaptą
pranešim ą iš Ričmondo policijos viršininko. Jis įspė­
jo, kad tarp mūsų atsirado „žiurkė" - išdavikas. Jiems
pavyko užfiksuoti pokalbį telefonu tarp vieno mafijos
 VIS MAJOR
-------------------------------------------------------- | 341 |

leitenantų ir nepažįstam o asmens. Skambinta iš tele­

fono Alma Vištoje. Pokalbis įvyko Andrė pagrobimo
išvakarėse, o jo metu nepažįstam asis perdavė infor­
maciją apie radijo siųstuvą, pritvirtintą prie Herberto
Beilono mašinos. Tai padėjo jiems susekti Andrė. Šia­
me voke - garsajuostė su įrašytu pokalbiu telefonu.
Siūlau ją išklausyti - gal kam nors kils kokių nors aso­
ciacijų.
- Terneri, - kreipėsi Vristolas į vieną savo vyrų, - at­
neškite magnetofoną.
- Ką gi, - tęsė Fredis, - vakarykštė prielaida buvo
teisinga - tarp mūsų yra išdavikas. Ir galbūt pokalbis,
įrašytas garsajuostėje, padės jį nustatyti. Nepažįsta­
mojo balsas pokalbio metu buvo pakeistas specialiu
prietaisu, bet aš pritaikiau dešifratorių ir man pavyko
atkurti natūralius tem brus. Deja, kalbėjusiojo identi­
fikuoti nepavyko. Man nepažįstam as nei jo balsas, nei
kalbėjimo maniera. Bet dabar išklausykime dar kartą.
Gal kam nors iš jūsų pavyks jį atpažinti.
Tardamas šiuos žodžius, jis įdėjo garsajuostę į at­
neštą magnetofoną ir paleido ją suktis. Iš pradžių buvo
girdėti nepažįstam as ir nenatūralus, matyt, pakeistas,
Šansono žmogaus balsas, o paskui prasidėjo minėto
pokalbio telefonu įrašas. Vos tik nuskambėjo pirmieji
žodžiai, Vristolas, jo dukra ir kiti jų žmonės nevalingai
krūptelėjo ir susižvalgė. Iš pradžių jie lyg abejojo, bet
po kitos frazės vienu balsu sušuko:
, , VIS MAJOR
| 342 | . -----------------------------------------------------------------------

- Nikolsas!
- Ką?! Tas pajuodėlis?! - suriko Beilonas.
. - Jūs garantuoti? - nutraukė jį šaltakraujiškesnis
Fredis.
- Be jokios abejonės. Be to, sutam pa ir kiti faktai:
kaip tik tuo m etu jis buvo išvykęs iš fermos. Manau, į
Almą Vistą. Ten, konspiracinėse mūsų automobilių re­
monto dirbtuvėse, mes turim e telefoną, kurio numerio
nustatyti neįmanoma. Jis turi ir prijungtą balso šifra-
torių.
- Aišku. Ar šis žmogus dabar čia?
- Neseniai mačiau jį kieme, - pasakė kažkuris iš
Vristolo žmonių. Po to pažvelgė per langą ir pridūrė: -
Štai jis, kaip tik eina čia.
Fredis su Herbertu persim etė žvilgsniais.
- Ką gi, netrukdykime jam, - ištarė Herbertas ir a t­
sistojo šalia durų.
Čarlzas Nikolsas tikrai ėjo namo link, ketindamas
prisidėti prie pokalbio. Iš jo išvaizdos negalėjai įtarti,
kad tai - išdavikas. Tik akys šiek tiek šmirinėjo į šalis.
- Sveiki, - ištarė jis, įeidamas į svetainę, ir žengė ke­
lis žingsnius. Tik tada pastebėjo, kad esantieji kamba­
ryje kažkaip kitaip į jį žiūri. Herbertas Beilonas, stovė­
jęs prie durų, jas uždarė ir nugara užstojo išėjimą. Ni­
kolsas sunerimo. Skaja pažvelgė į jį liūdnomis akimis
ir paklausė:
- Atėjai savo trisdešim ties sidabrinių, Jude?
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 34 3 |

o
Ašaros Slėnio svetainėje buvo kalbama apie Andrė
Mistralį. Frederikas, arba „Dėdė Anri" dabar reziumavo
padėtį:
- Kaip žinote, aš ir misteris Beilonas esame gavę
tolesnių veiksmų instrukcijas Andrė Mistralio mirties
atveju. Tačiau šiuo metu jomis vadovautis dar negali­
me. Jis tikrai yra gyvas. Jam chirurgiškai įtaisytas nedi­
delio nuotolio siųstuvas, kuris pagal sudėtingą sistemą,
žinomą tik man, reguliariais laiko intervalais siunčia
signalą tol, kol jo nešiotojas yra gyvas. Mes fiksuojame
šį signalą. Taip pat atlikome trianguliaciją ir nustatė­
me, kad signalas sklinda iš Keip Marso salos - kaip ir
tikėjomės. Sala šiuo metu yra stebima iš trijų pozicijų
nuo kranto. Gal kas turi kokių minčių?
Atsistojo Vristolo žmogus.
- Ką galite pasakyti apie Keip Marsą?
- Šiuo metu saloje yra apie 300 Šansono žmonių. Tai
ne pats baisiausias dalykas. Sala visiškai neprieinam a -
Šansono būstinė stovi ant aukštų uolų. Vienintelė vie­
ta - gerai saugoma prieplauka. Kas valandą salą api­
plaukia kateris. Salos pastatuose įrengtos stebėjimo
kameros. Pavojaus arba gedimo atveju jas pakeičia sar­
gybinių poros. Saloje apstu technikos. Taip pat ten yra
didelio tonažo jachta ir lėktuvas. Taigi, reikalui esant,
jie visada gali spėti išgabenti belaisvį į kitą vietą. Todėl
 VIS MAJOR
| 344 |

nedaug naudos ir iš policijos, kuri galėtų ten organi­

zuoti patikrinimą: tokia akcija be triukšm o neapsieis,
o be to, Norfolko policija kol kas lojali Šansonui. Todėl
ja pasitikėti negalima.
- Kaip jie apsirūpina elektra?
- Nuo kranto nuvestas kabelis. Tačiau jie turi ir vie­
tinę dyzelinę jėgainę bei galingus rezervinius akumu­
liatorius. {rengtas netgi dujinis apšvietimas.
- O vanduo?
- Ką vanduo? A, supratau. Vandens šaltinio saloje
nėra. Jo atsiveža kas savaitę. Taip, matyt, paprasčiau,
nes, kiek man žinoma, ten įrengti ir jūros vandens dis-
tiliatoriai. Autocisterna, kuria atvežamas vanduo, galė­
tų būti panaudota puolimui ar sabotažui. Taip ir buvo
num atyta pirminiame plane. Bet dabar, kai jie turi su­
čiupę gyvą Andrė, tai per daug rizikinga. Iš nevilties
Šansonas gali jį ir nužudyti. Arba išgabenti į kitą vietą,
ir mes nebegalėsime nustatyti, kur. Kaip minėjau, jam
im plantuotas siųstuvas veikia nedideliu atstum u. Ne
toliau kaip 50 mylių. Jei jį išgabentų lėktuvu, mes visiš­
kai prarastum e kontaktą.
Šiuo momentu įsiterpė Herbertas Beilonas:
- Manau, mes turim e tik vieną išeitį - tai naktinė gel­
bėjimo operacija nedidele grupe. Keli žmonės, persi­
rengę kaip pilies apsauga, galėtų sėkmingai įsiskverbti
į vidų ir išvaduoti mūsų draugą. Kartu galbūt reikėtų
slopinti būstinės stebėjimo kamerų darbą.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 345 |

- Pritariu šiai minčiai, - atsakė Fredis. - Tačiau slo­

pinti, manau, nereikėtų. Tai sukeltų įtarimą. Mes tu ri­
me detalius Keip Marso planus ir žinome, kur išdėsty­
tos kameros. Todėl galime judėti apeidami jas. 0 kur tai
neišvengiama, galima naudoti vietinius slopintuvus.
Ką gi, aš duodu komandą parengti detalų operacijos
planą. Be to, būtų gerai pasiųsti kuo daugiau žmonių
į Keip Marso apsiaustį. Manau, mes surengsime dar ir
priedangos operaciją.
Tuo metu tas, kurio likimu taip rūpinosi draugai,
stūmė savo priverstinės viešnagės Keip Marse laiką.
Jis žinojo, kad senis dar kurį laiką bandys jį įkalbinėti,
tačiau, praradęs kantrybę, atiduos jį Ailvairui, kad tas
kankinimais ar narkotikais ištrauktų iš jo visas įmano­
mas žinias. Tad suprato, kad užsibūti čia neverta. Jėgas
jau buvo atgavęs. Galva nebesvaigo. Taigi paryžietis
ėmė ruoštis artėjančiai nakčiai. Jis net nežinojo, kad
draugai taip pat yra suplanavę jo gelbėjimo operaciją
būtent šią naktį.
X SKYRIUS

ViDUKHAKII TEKA
J U O D \S A U l|...
Tėvas pavalgė su ju o vakarienę, pataisė
ja m g u o lį i r užkasė į žemę.
Ryte jis skundėsi, kad p ras tai miegojęs,
kirm ėlės i r šliužai j į ėdę.
K itą n a k tį paguldė j į į m edinę skrynią, bet jis
ir vėl skundėsi, kad p u lka i uodų i r bičių j į kandę.
Trečią n a k tį sukrovė didelį laužą ir įm etė j į į ugnį.
Ryte jis pasakė: - Kaip kūdikis lopšyje m iegojau!
Nuo tada pagonys lie tu v iai tik p e r ugnį
žengdavę į aną pasaulį.
Sena lietuviška sakmė
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 34 7 |

Virdžinijos valstijoje viešpatavo subtropikų naktis.

Šansono rūmų Keip Marse sienas ir bokštelius gaubė
tam sa ir nuo Atlanto atslinkęs rūkas. Saloje buvo apie
300 apsaugininkų, tačiau, žvelgiant plika akimi, jų ne­
buvo matyti. Tiesą pasakius, dauguma jų miegojo. Už­
puolimo nebuvo labai bijomasi, nes Keip Marsas tikrai
buvo sunkiai prieinamas. Saloje ir rūmų koridoriuose
budėjo tik apie 50 sargybinių. Trys sargybiniai saugojo
kambario, kuriame buvo „apgyvendintas" Andrė Mis­
tralis, duris. Bet jie nebuvo labai budrūs. Lituano elge­
sys dieną paliko jiems įspūdį, kad paryžietis ganėtinai
išsekęs ir vos kojas pavelka. Tačiau šis įspūdis buvo ap­
gaulingas arba, tikriau pasakius, sukurtas apgaulingai.
Antrą valandą nakties, tarytum kažkur suskambus
žadintuvui, Lituanas pram erkė akis. įsiklausė. Visur
viešpatavo tyla. Tik buvo girdėti, kaip koridoriuje sar­
gybiniai kartkartėm is tyliai persim eta vienu kitu žo­
džiu. Kambaryje buvo tamsu, tačiau garantuoti, kad jis
nėra stebimas, Andrė negalėjo. Dar dieną jis atidžiai
apžiūrėjo kambarį ir matė m iniatiūrinių kamerų aku­
tes. Jos galėjo būti ir naktinio matymo. Tad, gulėdamas
lovoje, jis sulenkė kojas, atpalaidavo pilvą ir sukišo
pirštus po šonkauliais, mėgindamas užčiuopti jam im­
plantuotą prietaisą. Kaip minėjome, tai nebuvo jokia
plutonio bomba, vis dėlto prietaisas turėjo kitų nau­
 VIS MAJOR
| 348 |

dingų savybių. Užčiuopęs jo dugną, Andrė ėmė m eto­

diškai jį spaudyti. Paspaudžia, atleidžia, paspaudžia,
atleidžia, laikydamasis kažkokių tik jam vienam žino­
mų intervalų. Tokie paspaudimai, naudojant įvairias
intervalų sekas, galėjo įjungti ir įvairias prietaiso funk­
cijas. Staiga, nors ir buvo tam pasirengęs, jis krūptelėjo
ir susigūžė. Suprato, kad prietaisas ėmė veikti. Atsikėlė
iš lovos. Buvo matyti, kad tai daryti jam sunku. Tačiau
labiau dvasiškai nei fiziškai. Atsistojęs Andrė įkišo du
pirštus į burną ir išlupo kairįjį apatinį krūminį dan­
tį. Nesijaudinkite - jau seniai vietoj danties ten buvo
kai kas kita. Priėjo prie durų ir prispaudė dantį toje
vietoje, kur kitoje pusėje buvo spyna. Medžiaga nuo
spaudimo tapo lipni ir priklijavo dantį prie durų. Tada
Mistralis paėmė kėdę ir jos koja trenkė per pritvirtintą
dantį. Pasigirdo nedidelis sprogimas ir dalis durų iš­
lakstė į gabalus. Dar spyris koja, ir Lituanas štai jau ko­
ridoriuje. Kažkodėl sargybiniai į jį niekaip nereaguoja.
Atrodo, kad jie turi kažkokių savo problemų, nes klūpo
ant grindų ir laikosi susiėmę už galvų. Vienas kažką ne­
rišliai veblena. Kitas krūpčioja ir verkšlena. Tai buvo
keistojo Andrė prietaiso poveikis. įsijungė galingas
infragarso generatorius, nepasirengusiem s sukeliantis
žvėriškos panikos priepuolį. Jei ne specialus pasiren­
gimas tokiam poveikiui, paryžietis lygiai taip pat, kaip
 VIS MAJOR
| 349 |

ir jo sargybiniai, dabar tik voliotųsi ant grindų ir inkš­

tų iš baimės. Andrė griebia vieno sargybinio autom atą
ir jo buože „išjungia“ vyrus, kad nesikankintų. Neturi
daug laiko - žino, kad prietaisas veikia visu pajėgumu
ir jo galios užteks, geriausiu atveju, keliolikai arba vos
kelioms minutėms. 0 gal ir dar mažiau. Prietaisas kol
kas išbandytas tik laboratorijoje. Poveikis lauko sąly­
gomis dar ne iki galo patikrintas. Be to, sargybiniai -
tai dar ne viskas. Jį stebi kameros ir jis nėra įsitikinęs,
kad prietaiso veikimo spindulys siekia stebėjimo cen­
trą. Tačiau, ką daryti toliau, jis jau apm ąstęs iš anksto.
Andrė pasisekė. Kadangi buvo planuojamas Keip
Marso šturm as, jis gerai paruošė namų darbus. Dabar
jam prieš akis iškyla rūmų planas. Greitai bėga į ko­
ridoriaus galą - ten sienos nišoje yra langas. Dėl di­
desnio efekto galima būtų jį išdaužyti ar ištaškyti ilga
autom ato serija, bet Mistralis tik tyliai jį atidaro - jam
visai nereikia triukšmo. Aplink vis dar tylu, tik kart­
kartėm is pasigirsta kurio nors nesuprantam o siaubo
apimto žmogaus riksmas. Andrė perkelia koją per pa­
langę - langas antram e aukšte, bet anoks čia aukštis
profesionalui, kuris įpratęs šokinėti parašiutu. Nušo­
kęs žemyn, tyliai nusėlina palei pastato sieną, vengda­
mas žibintų ir prožektorių.
Dabar jam atsiveria kelios galimybės. Pagrobti sraig­
 VIS MAJOR
| 350 |

tasparnį, katerį ar tiesiog paprasčiausiai šokti į jūrą ir

gelbėtis plaukte. Iki kranto toloka - apie penkios my­
lios. Tad šį variantą paryžietis pasilieka atsargai. Sraig­
tasparnio rūmų kieme nematyti, o aikštelė - tolokai.
Andrė renkasi saugesnį kėlią į prieplauką. Taip, ji ti­
kriausiai gerai saugoma. Tačiau jis vis dar jaučia, kad
prietaisas veikia, tad nusprendžia pasikliauti juo ir ne­
tikėtumu.
Prieplaukos link veda patogus asfaltuotas keliukas,
nušviestas argono lempų žibintų. Mistralis skuodžia jo
pakraščiu, kitapus žibintų šviesų. Skuodžia, kiek kojos
neša, tartum gelbėtųsi nuo velnio. Bet juk iš tiesų pa­
našiai ir yra.

O
Staiga Andrė išgirdo, kaip rūmų pusėje sukaukė si­
rena. Iš spaudimo smegenyse buvo aišku, kad prietai­
sas tebeveikia. Tad suprato, jog rūmai jau atsidūrė už
jo poveikio ribų ir atsipeikėję sargybiniai pranešė apie
užpuolimą. Tačiau ir prieplauka buvo netoli. Jis jau
matė prožektorių nutviekstą pirsą, prie jo prišvartuo­
tus katerius ir keliolika gangsterių, neramiai pabirusių
lauk iš šalia stovinčių pastatų. Mistralio, bėgančio še­
šėliais, jie nematė. O kai jau buvo galima jį pamatyti,
 VIS MAJOR
------------------------------------------------------------ |3S1 |

juos staiga apėmė beprotiškas baimės, panikos ir dar

galai žino kokių jausmų mišinys. Kiekvienas gangsteris
į šį poveikį reagavo individualiai, bet argi tai svarbu -
visi jie staiga nustojo domėtis aplinka ir ėmė rūpintis
tik savimi.
Andrė užšoko ant pirso ir ėmė dairytis. Viename ka­
teryje jis pamatė sėdintį gangsterį ir, vadovaudamasis
logika, nusprendė, kad šiame kateryje turėtų būti degi­
mo rakteliai. Įšoko į vidų - rakteliai tikrai kyšojo spyne­
lėje. Andrė, pagriebęs gangsterį už pakarpos, jį pakėlė
ir išstūm ė ant pirso. Tada atvyniojo „švartovus" ir šoko
prie katerio šturvalo. Užvedė variklį ir pajudėjo. Bet,
prieš tai padarydamas, keliomis automato serijomis
„praakėjo" kitus katerius ir benzino statinių rietuvę,
stovinčią šalia prieplaukos. Plykstelėjo liepsnos, pasi­
girdo sprogimai. Statinės užsiliepsnojo. Užsidegė ir du
kateriai - vis mažiau bus besivejančių, kai gangsteriai
atsipeikės. Pastarieji nuo šių fejerverkų ėmė blaškytis
po prieplauką. Šįkart - apimti ne vien infragarso bangų
sukeltos panikos.
Bet Lituanas jau buvo ne vienas. Rūmuose sukrutę
gangsteriai iki šiol nelabai orientavosi, kurioje pusė­
je bėglys. Tačiau sprogimai prieplaukoje nurodė jiems
kelią. Pakilo trys sraigtasparniai ir pasuko ton pusėn.
O po kelių minučių Andrė pajuto, kad spaudimas sme-
 VIS MAJOR
| 352 | ----------------------------------------------------------------—

genyse staiga atsileidžia. Tik dabar suprato, koks jis

buvo baisus. Jam pasirodė, tarytum kažkas mestelėjo
jį aukštyn - taip širdyje pasidarė lengva ir linksma.
Jis netgi ėmė nevalingai švilpiniuoti kažkokį motyvą.
Vis dėlto atsipalaiduoti buvo dar per anksti. Nuo salos
buvo nutolęs ne taip ir toli. 0 dabar į gaudynes įsijungė
ir prieplaukoje buvę gangsteriai. Nuo pirso atsiskyrė
trys ar keturi kateriai, pilni žmonių, bei keletas „Kawa­
saki" vandens motociklų. Tiesa, buvo tam su ir tai gel­
bėjo bėgliui. Be to, ir krantas nebuvo labai toli. Ketu­
rios mylios greitaeigiam kateriui - tai 10-15 minučių.
Bet ir per penkiolika minučių gali nemažai nutikti. Kai
kas per tiek laiko spėja perskaityti visą laikraštį.
Taigi tam sa kol kas gelbėjo. Bet nuo kranto ir iš ka­
terių ėmė leisti šviečiamąsias ir signalines raketas. Be
to, priartėjo ir sraigtasparniai, turintys naktinio m aty­
mo prietaisus. Į paryžiečio katerį pasipylė kulkos. Ir,
atrodo, tai buvo įprastinės kovinės kulkos. Gal Šanso-
nas perkando Mistralio blefą dėl plutonio bombos, gal
gavo kokios naujos informacijos. Tačiau gangsteriams
duotas įsakymas buvo pakoreguotas - „Sučiupti gyvą
ar mirusį". Vis dėlto, nenorėdam as rizikuoti, Šansonas
jau sėdėjo pakilimo taku riedančiame lėktuve ir ketino
palikti salą. Gal net Virdžiniją.
Automatų papliūpos iš priešo katerių nebuvo labai
 VIS MAJOR
-------------------------- |353 |

pavojingos. Bangų blaškomas ir vos matomas katerio

galas buvo prastas taikinys. Bet viename katerių stovė­
jo nemenko kalibro minosvaidis, ir tai vienoje, tai kito­
je persekiojamojo pusėje iškildavo grėsmingi fontanai.
Andrė turėjo vingiuoti kaip skalikų vejamas kiškis ir
tai gerokai mažino tempą. Bet ir tikslas - priešais ply­
tintis įlankos krantas - jau buvo netoli. Pasiektų jį, ir
gangsteriams beliktų tik gaudyti vėją laukuose.
Tačiau, ar m anevras buvo nepakankam ai staigus, ar
gangsteriai pakoregavo ugnį, - į katerio galą netikėtai
trenkė mina. Sprogimas sužalojo laiviūkštį ir nušveitė
Lituaną gerą dešimtį m etrų į priekį. Tėkštelėjęs į van­
denį, paryžietis išvydo čia pat kyšančias pakrantės uo­
las. Permetęs už nugaros sušlapusį automatą, jis dide­
liais sieksniais ėmė irtis pirmyn. Bet dabar už nugaros
visais balsais prabilo persekiotojų ginklai. Kulkos spie­
čiais zujo aplink bėglį, tik per stebuklą į jį nepataikyda-
mos. Žinoma, pataikyti į tai, į ką nelabai taikaisi, nėra
lengva. Bet gangsteriai šūvių kokybę stengėsi kompen­
suoti kiekybe, ir toks kulkų kiekis buvo pavojingas vien
jau pataikymo tikimybe. Be to, dar ir priartėję sraigtas­
parniai ėmė „laistyti" pakrantę ugnimi iš savo M60D
kulkosvaidžių. 0 tai jau buvo rim ta bėda.
Andrė staiga pajuto po kojomis dugną. Tačiau jo pa­
dėtis anaiptol nepagerėjo: sprogus kateriui, jis stipriai
 VIS MAJOR
I 354 | - --------------------------------------------------------

susižeidė koją ir ji tučtuojau priminė apie save. Dabar

pravertė, atrodo, be reikalo išsaugotas automatas. Li-
tuanas nusimetė jį nuo peties ir, pasiram stydam as juo
kaip lazda, nupėdino pirmyn. Beveik tuoj pat jį kliudė
kulka, brūkštelėdam a per blauzdą. Skausmo nepajuto,
tik smūgį. Tačiau koja iš karto ėmė stingti, lyg pam erkta
į ledinį vandenį. Gerai nors tiek, kad tai buvo skaudanti
koja, ir tai suveikė kaip skausmą m alšinanti priemonė.
Tačiau žaizda, matyt, buvo gana rimta, nes ėmė stipriai
kraujuoti. Lituanui ėmė svaigti galva ir drum stis aky­
se. Valios jėga įveikęs silpnumą, Paryžiaus lietuvis ėmė
ropštis statoku kranto šlaitu aukštyn. Tik kuo toliau,
tuo sunkiau buvo kovoti su besidrumsčiančia sąmone.
Ir kai jis šliaužė pakrantės smėliu, kai kopė aukštyn
stačiu šlaitu, kai keberiojosi per uolų nuolaužas, nebe
jo jėgos jį palaikė, o vien geležinė valia. Kai pasiekęs
šlaito viršų jis išgirdo balsus, paskutinės jėgos jį staiga
apleido ir jis nebegalėjo žengti nė žingsnio. Jį apėmė
neviltis, nes pamanė, kad čia jo jau laukia priešai. Šal­
tis, toks panašus į mirties šaltį, slinko kūnu vis aukš­
tyn, artėdam as prie galvos. Andrė giliai atsikvėpė ir
parkrito.
Bet kieno buvo tie balsai, kuriuos išgirdo Lituanas, vos
užsikoręs ant šlaito? Jokios paslapties čia nėra: jis patai­
kė tiesiai ten, kur buvo įsitvirtinusi pagrindinė Frederi­
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 355 |

ko apsiausties grupė. Kai prasidėjo visa ši sumaištis, jie

kaip tik rengė diversinę komandą, kuri galėtų įsibrauti į
salą. Tarp jų buvo ir Skaja, nenorėjusi pasilikti namuose,
kai gelbstimas jai brangus žmogus. Ji pirmoji pastebė­
jo ir pažino ant šlaito suklupusį žmogų ir iš nuostabos
suriko. Ji iššoko iš už uolos ir nulėkė prie parkritusio
draugo. Pribėgu, atsiklaupė šalia ir suėmė rankomis jo
galvą, bandydama pamatyti, kas jam yra. Dangumi skrie­
janti šviečiamoji raketa nušvietė jo veidą. Atrodė nekaip.
Išblyškęs ir bekraujis. Mergina šūktelėjo dar garsiau, šį
kartą - kitiems. Iš už uolos pasirodė dar keletas žmonių -
ginkluotų vyrų. Tuo metu Andrė - ar nuo prisilietimo, ar
nuo šūktelėjimo - atgavo sąmonę. Virš galvos driekėsi
juodas Virdžinijos dangus su lėtai į zenitą kylančia pil­
natimi. Pro akis gaubiančio rūko skraistę sidabrinis jos
diskas atrodė tamsiai raudonas, kone juodas.
- Juodoji saulė, - sušnabždėjo Paryžiaus lietuvis. -
Teka. Vidurnaktį... teka... juodoji saulė.
Ne vidurnaktis, aišku, buvo, bet ar tai svarbu. Su­
žeistasis greičiausiai tiesiog kliedėjo. Bet tokią frazę
išgirdusi mergina išgąstingai atsiduso. Andrė pasuko
akis ir pamatė Virginiją.
- Skaja, - silpnai sušnabždėjo Andrė, nebegalėda­
mas jau nei stebėtis, nei džiaugtis, - man pasisekė. Tu
čia. Deja, aš jau beveik ne čia... Svarbiausia... nepam iršk
 VIS MAJOR
| 356 | ----------------------------------------------------------------------

sūnaus... 0 dabar sudie... Man rodos, myliu tave... Gai­

la... Lietuvos taip ir nepamačiau... Gal iš ten?..
Šios scenos neregėjo jokios kitos akys. Andrė vyrai,
pastebėję, kad į krantą iš katerių ima lipti gangste­
riai, ėmė leistis žemyn, kranto link, ir „laistyti" priešus
ugnimi. Staiga iš už uolų į orą pakilo sraigtasparniai
ir taip pat prisidėjo prie bendros linksmybės. Skraidė
kulkos, raketos, kriokė kateriai ir sraigtasparnių va­
rikliai. Viso šito chaoso sūkuryje nepajudinama kaip
m arm urinė graikų kariatidė klūpojo mergina ir tyliai
raudojo. Verkė beveik be garso, padėjusi Andrė galvą
sau ant kelių ir tik retkarčiais tesukrūpčiodam a. Užtai
kalbėjo ašaros, kurių ji nešluostė. Kurių ji nešluostė,
kurių ji nematė, nes atrodė, kad ji likusi vienų viena
visame pasaulyje, kuriam beprotės balsu šaukia „Ne!"
Ir jau ne skausmas tai buvo. Ir netgi į neviltį nebuvo
panašu. Tai buvo kažkas, kas priverčia paukštę, prara­
dusią savo draugą, trenktis į akmenis šalia jo.
Laimei, šūviai ir sprogimai apačioje sugrąžino ją
realybėn. Ir dabar ji padarė tai, ką jau seniai reikėjo
padaryti: pradėjo ieškoti gulinčiojo kūne žaizdos. Ji
greitai atrado, kad bjauriai sužeista jo koja ir žaizda
plūsta krauju. Bet daugiau sužeidimų lyg ir nebuvo m a­
tyti. Staiga mergina atgavo viltį. Ji pažvelgė Lituanui į
akis, bet buvo neįmanoma įžiūrėti vyzdžių. Pabandė
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 357 |

užčiuopti pulsą, bet nepavyko. Tada priglaudė ausį jam

prie krūtinės ir išgirdo silpnai, retais intervalais pla­
kančią širdį.
- Gyvas. Gyvas! - sušnabždėjo. Ji užspaudė žaizdą ir
ėmė garsiai šaukti grupės mediką. Bet tokiame triukš­
me niekas jos negirdėjo. Todėl tučtuojau nusitraukė
nuo kaklo skarelę ir užveržė ją virš žaizdos. Tada pa­
šoko ir nubėgo kviesti mediko. Tai išgelbėjo jai gyvybę.
Deja, tik jai. Kai Skaja netrukus grįžo, lydima trijų vyrų,
toje vietoje, kur ką tik paliko gulintį draugą, į dangų
kilo tik skaisčios liepsnos stulpas: kažkoks kateris, ku­
rio vairininkas buvo nukautas, smogė į šlaitą, sprogo ir
užsiliepsnojo, o sprogimo banga nuvertė uolėto šlaito
dalį. Uolos viršuje gulėjo bejėgis Andrė Mistralio kū­
nas. O dabar toje vietoje nieko nebebuvo - tiktai traš­
kėjo liepsnos ir eižėjo įkaitusio granito gabalai.
- Ne! - sušuko mergina. - Ne! - pakartojo dar kartą
ir pasileido atsivėrusios ugnies bedugnės link. Ir jei ne
stiprios vyriškos rankos, kažin, ar ji būtų sustojusi ties
kraštu. Skaja pakibo ant tų laiku ją suturėjusių rankų
ir dabar jau ėmė verkti garsiai ir piktai, košdama pro
dantis kažką nesuprantam a. Nežinia, kiek ji būtų išklū­
pojusi ties ugnies jūra. Bet kažkas ją pakėlė ir nuvedė į
vieną iš netoliese stovinčių mašinų. Širdis plyšo žiūrint
į ją. Daugelis gailėjosi, kad ji čia. Bet tokia jau buvo liki-
 VIS MAJOR
| 358 |

mo valia. Juk kitaip ji nebūtų paskutinį kartą išvydusi

Andrė, nebūtų išgirdusi jo žodžių ir nebūtų žinojusi,
kad padarė viską, kad jį išgelbėtų. To ji niekada nebūtų
sau atleidusi. Tiesa, dabar ji negalėjo sau atleisti, kad
nebuvo šalia, kai jis žuvo.
Kai ją vedė prie mašinos, ji jau nebesipriešino. Kai ją
kalbino, ji nieko neatsakė.
 PO ST SC R IPTU M

UŽGESUSIOS
ŽVAIGŽDĖS
SV IESA
Drauge, būk vyras: m oterys ap ra u d a
mirusius, v y ra i už ju os k e rš ija!
A. Diuma. „Trys muškietininkai"

Seniai užgesusių žvaigždžių šviesa dar dešimtis ir šim­

tus metų keliauja iki mūsų. Yra galaktikų, kurios jau gal
prieš daugelį tūkstantm ečių išnyko iš tikrojo Visatos
žemėlapio, bet vis dar tebėra žemiškajame. Kartais ir
žmonės, kaip tos žvaigždės, ilgai dar prim ena artim ie­
siems ir ne visai artim iem s apie save. Andrė Mistralis
 VIS MA)OR
| 360 | ---------------------------------------------------------------- ------

dingo liepsnos ir dūmų stulpe, tačiau jis vis dar nedavė

ramybės gyviesiems - nei draugams, nei priešams.
Ankstyvą rytą uolėtame kyšulyje priešais Keip Marsą,
kuriame naktį įvyko aprašytasis epizodas, stovėjo grei­
tosios pagalbos bei policijos automobiliai. Stovėjo čia ir
du juodi limuzinai tamsintais stiklais, o iš jų išlipę „vyrai
juodais drabužiais" akivaizdžiai priklausė federalinėms
tarnyboms ir viskam vadovavo. Visi likusieji buvo labiau
žiūrovai nei dalyviai. Išskyrus gelbėtojus, žinoma. Jie tu ­
rėjo daug, tačiau beprasmiško darbo. Kruopščiai apžiū­
rėjus visą kyšulį ir pakrantę, nepavyko rasti jokių išliku­
siųjų - nei gyvų, nei mirusių. Be abejo, visur buvo daugy­
bė metalo nuolaužų, automatų gilzių, kažkokių skudurų,
apačioje, pakrantėje, vis dar ruseno milžiniško laužo li­
kučiai ir riogsojo bet kaip suvirtusios kiklopiškos uolų
nuolaužos. Bet - jokių kūnų. Akivaizdu, kad naktį čia virė
pats tikriausias mūšis, tačiau nė viena iš kovojusių pusių
nepaliko savo sužeistųjų ar žuvusiųjų. Nebuvo jokių žy­
mių, iš kurių būtų pavykę nustatyti, kas gi čia įvyko.

Tarp gelbėtojų buvo įsimaišę ir keletas Andrė ben­

dražygių. Tarp jų - ir Herbertas Beilonas su Virginija
Vristol. Jie ypač atidžiai apžiūrėjo griuvusią uolą, ta­
 VIS MAJOR
1
------------ --------------------------------------------------------- I 361 |

čiau jokių draugo pėdsakų neaptiko - nei plika akimi,

nei naudodami specialius prietaisus. Atrodė, tartum jis
skradžiai žemę prasmego. Beje, jeigu jiems būtų pavy­
kę naktį iš šalies stebėti uolos griūtį, jie būtų supratę,
kad taip ir įvyko. Kai apačioje sprogo degalų pilnas ka­
teris, uola prasižiojo tartum replės, jos dalis, ant ku­
rios gulėjo Litųano kūnas, atskilo ir nušliaužė žemyn
į atsivėrusią ertmę. Po to antroji „replių" pusė grįžo
atgal, trenkėsi į išlikusią uolą ir, suskilusi masyviais
gabalais, griuvo žemyn, viską po savimi palaidodama.
Taigi dabar Mistralis gulėjo po tonomis uolienos ir že­
mės, nepasiekiam as nei gyviesiems, nei mirusiesiems.
Im plantuotas siųstuvas, kuris pranešinėdavo apie An­
drė būklę, nutilo, taip tik patvirtindam as pačius bai­
siausius įtarimus.
- Koks didelis ir baisus kapas, - tyliai pati sau ištarė
Skaja, žvelgdama į aukštą apniukusį dangų, milžinišką
vandens plynę ir niūrias pakrantės uolas, pražudžiu­
sias jos draugą. - Jis buvo gyvas tarp mirusiųjų, kol dar
vaikščiojo žeme, nes kaip kitaip pavadinsi žmones, visą
gyvenimą gyvenančius baimėje... Dabar jis bus miręs
tarp gyvųjų...
Herbertas, stovintis šalia, neramiai klausėsi šių filo­
sofinių išvedžiojimų. Po to švelniai padėjo ranką jai ant
peties ir lengvai spustelėjo.
 VIS MAJOR
I 362 | -----------------------------------------------------------------------

- Kaip tu?
- Kad aš žinočiau, Herbertai, kad aš žinočiau... Gy­
vensiu...
O'
Rendolfas Šansonas kartu su ištikimuoju Emiliu Ail-
vairu ir keliolika kitų savo vyrų sėdėjo asmeniniame
lėktuve, skrendančiame į Europą. Jis gavo detalią atas­
kaitą apie visus nakties įvykius, tačiau svarbiausia jam
liko nežinoma - jis taip ir nesužinojo, kas nutiko Andrė
Lituanui. Kad jis dingo, žinojo tik keletas žmonių, kurie
tikrai neketino jam to pranešti. Senis, kaip ir anksčiau,
buvo pasirengęs blogiausiam variantui. Todėl jam a t­
rodė, kad tinkam iausia dabar būtų šiek tiek pakeliauti.
Geriausiai net visai kitu vardu ir pavarde. Tiesa, Ailvai-
ras pranešė jam tam tikras paguodą teikiančias žinias
- tai yra pranešim ą apie didelį sprogimą ir griūtį kaip
tik toje uolyno vietoje, kurioje paskutinį kartą buvo pa­
stebėtas bėglys. Taip pat ir tai, kad gelbėtojai skyrė la­
bai daug dėmesio šios griūties apžiūrai. Tačiau tai buvo
menka paguoda, nes jokių patikimesnių žinių nebuvo.
- Lituanas... - murmėjo senis. - Jis ir griūtį galėjo orga­
nizuoti, kad paslėptų savo pėdsakus. Nebent pamatyčiau
jo lavoną, tada gal ir patikėčiau, kad jo nebėra.
- Čia gal jau perlenkiate, bose, - įsiterpė Ailvairas.
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 363 |

- Griūtis tikrai atsitiktinė. Ją išprovokavo vieno mūsų

katerio sprogimas. Ir ten tikrai galėjo būti žuvusiųjų.
Mūsų sraigtasparnių naktinio matymo prietaisai už­
fiksavo žmones kyšulyje.
- Ką gi, pamatysim...

O
„Atplėšti patvirtinto mano m irties fakto atveju. An­
drė Mistralis".
Geltonas vokas tokiu užrašu gulėjo ant stalo priešais
Frederiką. Jis sėdėjo Ašaros Slėnio fermos svetainėje ir
laukė kitų. Fermoje viešpatavo ramybė. Jokio dar prieš
kelias dienas čia viešpatavusio chaoso, jokios sum aiš­
ties. Jokių sraigtasparnių, mašinų, ginkluotų žmonių.
Eilinė diena eilinėje Amerikos fermoje, kur šeimynykš­
čiai užsiėmę kasdieniais buitiniais reikalais ir nelabai
turi kada be tikslo kur nors slankioti. Tik itin akyla
akis būtų įžiūrėjusi porą atidžių stebėtojų, įsitaisiusių
aplink fermą esančiose uolose ir stebinčių, ar jos apy­
linkėse nevyksta kas nors įtartina. Tačiau ne, aplink
fermą, kaip ir joje pačioje, viešpatavo apatiška Virdži­
nijos vasaros ramybė. Nerami Virdžinijos vasara baigė­
si. Ir paskutinis tai patvirtinantis faktas buvo laiškas,
kurį netrukus turėjo atplėšti Frederiko rankos.
, , VIS MA|OR
| 364 | -----------------------------------------------------------------------

l svetainę, be jo, dar atėjo Herbertas Beilonas ir Ri­

čardas Vristolas, kuriems taip pat buvo adresuotas laiš­
kas. Buvo čia ir Virginija su Andrė sūnumi. Laiško žinia
gal ir nebuvo tiesiogiai skirta jiems, bet Andrė įtraukė
juos į adresatų sąrašą kaip jam svarbius žmones.
Frederikas atplėšė voką ir ištraukė iš jo dar vieną,
mažesnį, ant kurio buvo užrašytas dar vienas paaiški­
nimas.
- Šiame voke esantį laišką galima perskaityti tik pa­
sitelkus specialų šifrą. Be jo voke esanti informacija
yra bevertė, - perskaitė Frederikas. - Šį rytą aš gavau
specialųjį šifrą. Jis atėjo kartu su paskutiniuoju signalu
iš siųstuvo, implantuoto į Andrė kūną. Jis buvo sure­
guliuotas taip, kad išsijungdamas pasiųstų paskutinį
signalą į geostacionarų palydovą, esantį virš Vakarų
pusrutulio. Taigi, kad ir kaip būtų liūdna, mes gavome
ir netiesioginį patvirtinim ą, kad mūsų draugo Andrė
Mistralio nebėra gyvo.
Tai sakydamas Frederikas užmetė akį į Virginiją su
Tomu. Berniukas, laimei, nieko nesuprato, nes Frede­
rikas kalbėjo angliškai. Tačiau merginos veide aiškiai
atsispindėjo skausmas. Todėl vyras skubiai tęsė toliau:
- Tačiau mes neradome kūno. Taip pat, išskyrus
ypatingąjį signalą, neturim e ir jokių kitų patvirtini­
mų, kad jis žuvo. Todėl viltis vis dar išlieka. Oficialiai
 VIS MAJOR
----------------------------------------------------------------------- | 365 |

Andrė Mistralis yra laikomas dingusiu be žinios. Mes

pranešėm e tai Prancūzijos pasiuntinybei, ir jos advo­
katas dabar tvarko teisinius reikalus. Taip pat ir ofici­
aliai įteisina Tomo Mistralio globą. Tačiau mes gavome
šifro raktą ir turim e pranešimą, skirtą tik mums. Aš
jau anksčiau iššifravau laišką, o Herbertas išvertė jį iš
prancūzų kalbps. Dabar, Herbertai, jį ir perskaitykite.
Herbertas pakėlė prie akių nedidelį prirašytą po­
pieriaus lapelį ir tyliai, neišraiškingai ėmė skaityti. Iš­
raiškingi buvo tik žodžiai. Buvo galima pastebėti, kad,
nuskambėjus pirm iesiem s žodžiams, Virginija Vristol
stipriau suspaudė kumščius. Tačiau kitas emocijas nu­
slėpė - buvo ištverminga, kaip ir visi, kurie pripratę
prie netekčių.
„Brangieji, - sklido žodžiai kaip užgesusios žvaigž­
dės šviesa, - man tai rašyti skaudu, tačiau nepalygi­
namai labiau jums skaudu klausyti. Vis dėlto pagerb­
kite mane ir priim kite Dievo valią tokią, kokia ji yra.
NEKERŠYKITE. Kerštas yra Dievo. Jis išgydė mane nuo
neapykantos. Jis suteikė man jėgų siekti tik teisingu­
mo - bausmės nusikaltusiem s ir atgaivos nuskriaustie­
siems. Nutraukite ginkluotas akcijas prieš Virdžinijos
mafiją. Aš bijau, kad pyktis aptemdys jūsų akis ir nu­
kentės nekaltieji. Kaip žinote, iki šiol mes apsiėjome be
žmonių aukų. Taip, nukentėjo technika, vertybės, tačiau
 VIS MAJOR
| 366 |

žmonės neprarado gyvybės. Yra sužeistųjų, bet žuvu­

siųjų - ne. Tikiuosi, kad aš žuvau pirmasis, ir trokštu,
kad šiame mūšyje būčiau paskutinis.
Imkitės visų saugumo priemonių. Tiek Frederikas,
tiek Ričardas yra puikūs šios srities žinovai ir nematau
prasm ės duoti jokių patarimų. Toliau stebėkite Šanso-
ną ir kaupkite informaciją. Keletas analitikų Paryžiuje
užsiima šiuo reikalu ir, tikiu, ateis diena, kai faktų ir
įrodymų pakaks teisingumui triumfuoti. Aš įrašau kon­
taktinių asmenų pavardes su faktais į šį pranešim ą -
juos Frederikas iššifruos mūsų sutartiniu šifro raktu.
Perduodu jums bankų sąskaitų duomenis ir dokumen­
tus. Laisvai naudokitės tomis lėšomis konspiracijos ir
tyrim ų tikslais.
Dėkoju jums visiems. Jūs esate puikūs žmonės ir
draugai. Ypač dėkoju tau, Virginija. Prisimink mane.
Prisiminkite mane visi.
Sudie. Ir dar kartą prašau - nekeršykite. Tai vykdo
Jis - Aukščiausioji Jėga. VIS MAJOR."
 VIS MAJOR
36 7

M ū s ų P. S.
Viliamės, kad tokia liūdna gaida ši istorija nesibaigė.
Todėl ir išleidžiame šį rankraštį, tikėdamiesi, kad, jam
išvydus dienos šviesą, o interneto paieškos variklių
platybes pasiekus žiniai apie jį, ir mes ką nors išgir­
sime apie tikrąjį jo autorių. Ir apie tai, kaip iš tikrųjų
baigėsi šis pasakojimas. Juk yra rankraštis, buvo žmo­
gus, jį turėjęs ir aprašęs šiuos įvykius. Juk negali viskas
šitaip liūdnai baigtis. Nors, žinoma, jei ši istorija - „iš
gyvenimo", tai gali būti visko. Tačiau juk iš tikrųjų An­
drė Mistralio kūno niekas nerado. Ir ką gali žinoti - juk
visko būna šioje Žemėje. Tikėkimės ir laukime. Na, o
jei autoriaus ir nesurastum e, - ką gi, patys sugalvosi­
me istorijos tęsinį. Ir tada jau tikrai pažadame, kad jos
pabaiga bus laimingesnė nei ši!
Audrius Kazlauskas.
Vis Major. 2016 - 368 psl. - ISBN 978-609-8137-22-4

A nonsas

Lietuvių kilmės buvęs (o gal ir esantis) Prancūzijos slaptųjų tarnybų

agentas atvyksta į Virdžinijos valstiją, sekdamas savo šeimos žudikų
pėdomis. Čia jis įsivelia į kovą su valstiją valdančia nusikaltėlių
organizacija ir pakliūva į kvapą gniaužiančių įvykių sūkurį. Susi­
šaudymai, sprogdinimai, persekiojimai, paslaptingos intrigos slenka
pro veikėjų akis kaip kaleidoskope... Kas nepatingės perskaityti iki
galo, gal net sužinos, kuo visa tai baigėsi.

VIS MAJOR AUDRIUS

KAZLAUSKAS

Stilistė Neringa Ugianskė

Dizaineris-maketuotojas Žydrūnas Šlajus

Uždaroji akcinė bendrovė leidykla „Educata"

EI. p. info@educata.lt

Tiražas 1 000 egz.

„BALTO print" UAB, Utenos g. 41 A, Vilnius LT-08217
www.baltoprint.com
J^ducata