Lucinda Riley

Lucinda RILEY
THE SHADOW SISTER:

Stars Story
Macmillan, London, 2016
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © Lucinda Riley, 2016,

© Kristina Miliūnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017
© „Tyto alba“, 2017
ISBN 978-609-466-262-1
Skiriu Flo
Bet tegu jūsų bendrume lieka erdvių ,
Ir tegu dangaus vėjas šoka tarp jūsų.*
Chalilis Džibranas
Šios ir kitos eilutės iš Ch. Džibrano „Pranašo“, vertė Zita Edita Giniūnienė.
CVei(čėjai
„ATLANTIDA"
Tėtis Atlantas - seserų įtėvis (miręs)

Marina (Ma) - seserų globėja
Klaudija - „Atlantidos“ namų šeimininkė
Georgas Hofmanas - tėčio Atlanto advokatas
Kristianas - laivininkas
SESERYS D'APLESJĖ
Maja
Alė (Alkionė)
Star (Steropė)
Kėlė (Kelaino)
Tigė (Taigetė)
Elektra
Meropė (nerasta)
2007 metų liepa
(ędCstrantia major
(didžioji astrantija, saderinių šeimos)
Gėlės vardas kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio „žvaigždė*

1
Visada tiksliai prisiminsiu, kur buvau ir ką veikiau, kai sužino

jau, kad mirė mano tėvas...
Tebelaikydama parkerį ties popieriaus lapu pakėliau akis į
liepos saulę - ar bent į tą spindulėlį, prasiskverbusį pro lango ir
raudonų plytų sienos tarpą už kelių metrų priešais. Visi mūsų
mažo buto langai žvelgė į tą negyvą sieną, ir nors oras buvo pui
kus, viduje tvyrojo prieblanda. Čia visiškai kitaip nei mano vai
kystės namuose, „Atlantidoje“, ant Ženevos ežero kranto.
Susivokiau sėdinti tenpat, kur sėdėjauir tada, kai į mūsųmažą
skurdžią svetainę įėjo Kėlė ir pasakė, kad mirė tėtis Atlantas.
Padėjau parkerį ir nuėjau prisileisti iš čiaupo stiklinės van
dens. Toje šutroje stigo oro, drabužiai lipo prie kūno, ir godžiai
gerdama svarsčiau - gal nereikia to daryti, prisiminimais kelti
sau skausmo. Kitaip patarė jaunesnioji sesuo Tigė, kai tuoj po
tėčio mirties buvome susitikusios „Atlantidoje“.
- Mieloji Star, - tarė ji, kai mes, kelios seserys, plaukiojome
po ežerą valtimi mėgindamos tiesiog prasiblaškyti, nes kentėme
sielvartą, - suprantu, tau sunku kalbėti apie tai, ką jauti. Žinau,
kad esi apimta skausmo. Kodėl tau neužrašius tų minčių?
Prieš dvi savaites sėdėdama lėktuve, kai skridome iš „Atlanti
dos“namo, apgalvojau Tigės žodžius. Ir šį rytą to ėmiausi - rašyti.
Įbedusi akis į plytų sieną su ironija pagalvojau: kokia taikli
14 Lu c i n d a Ri l e y
metafora, apibūdinanti mano dabartinį gyvenimą, ir tai bent

sukėlė šypseną. O šypsena sugrąžino mane prie subraižyto me
dinio stalo, kurį įtartinas tipas, mūsų nuomojamo buto savinin
kas, bus pusdykiai gavęs sendaikčių parduotuvėje. Atsisėdau ir
vėl paėmiau elegantišką parkerį, tėčio Atlanto padovanotą per
dvidešimt pirmąjį gimtadienį.
- Pradėsiu ne nuo tėčio mirties, - pasakiau. - Pradėsiu nuo
tada, kai atvykome čia, į Londoną...
Krūptelėjau nuo uždaromų durų trenksmo ir supratau, kad
parėjo mano sesuo Kėlė. Ji viską daro triukšmingai. Regis, nė
kavos puoduko nepadės netrinktelėdama - dar ir visur pritaško.
Be to, kai buvome mažos, ji taip ir nesuvokė, kaip kalbėtis na
mie, ir taip šūkaudavo, kad Ma susirūpinusi nuvedė patikrinti
jos klausos. Aišku, nieko bloga nebuvo. Iš tiesų priešingai - Kė
lės klausa buvo net per gerai išsivysčiusi. Nieko bloga nerado ir
man, kai po metų Ma nuvedė pas kalbos specialistą, susirūpi
nusi dėl nešnekumo.
- Žodžius ji žino, tiesiog nenori jų vartoti, - paaiškino gydy
tojas. - Kalbės, kai bus tam pasiruošusi.
Stengdamasi su manimi susikalbėti Ma išmokė mane pran
cūzų gestų kalbos.
- Tad kai tik ko prireiks, - pasakė, - galėsi man gestais iš
reikšti, kaip jautiesi. O štai ką aš dabar tau jaučiu, - parodė ji į
save, ties širdimi sukryžiavo delnus, tada parodė į mane, - aš -
myliu - tave.
Greitai to išmoko ir Kėlė, ir mudvi, pradėjusios nuo susikal
bėjimo su Ma, pritaikėme sau ir susikūrėme savą kalbą - iš gestų
ir saviškų žodžių - ir griebdavomės jos, kai reikėdavo pasikal
bėti būnant tarp žmonių. Abiembuvo smagu matyti sutrikusius
seserų veidus, kai prie pusryčių stalo gestais pasakydavau kokią
žaismingą pastabą ir mudvi pratrukdavome kikenti iki iškritimo.
Še š ė l i o s e s uo * St a r i s t o r i j a 15
Žvelgdama atgal matau, kad mudvi su Kele augdamos ta

pome viena kitos priešybe - kuo mažiau aš kalbėjau, tuo garsiau
ir daugiau kalbėjo ji, ir už mane. Ir kuo daugiau ji kalbėjo, tuo
mažiau reikėjo kalbėti man. Mūsų asmenybės tiesiog be galo iš
ryškėjo. Kai buvome vaikai glaudžioje šešių seserų šeimoje, tai
atrodė visai nesvarbu - mudvi turėjome viena kitą.
Visa bėda - tai jau svarbu dabar...
- Spėk, kas dabar bus! Aš jį suradau! - Kėlė įgriuvo į sve
tainę. - Ir po kelių savaičių galėsimpersikraustyti. Statybininkai
dar turi šį tą užbaigti, bet kai bus gatavas, atrodys nuostabiai.
Dieve, kaip čia karšta. Negaliu sulaukti, kada ištrūksim iš šitos
skylės.
Kėlė nuėjo į virtuvę, ir išgirdau šniokščiant iki galo atsuktą
čiaupą - aišku, vanduo jau bus aptaškęs visas spinteles ir stalą, o
taip kruopščiai buvau juos ką tik nuvaliusi.
- Nori vandens, Si?
- Ne, ačiū.
Nors tuo vardeliu, susigalvotu vaikystėje, Kėlė kreipiasi į
mane tik tada, kai būname vienos, aš susierzinau ir mintyse save
išbariau. Ovardelis atsirado iš knygos, kurią tėtis Atlantas kartą
padovanojo man per Kalėdas, „Anastasijos istorija“, - ten buvo
pasakojama apie mergaitę, gyvenančią Rusijoje, miške, - ir štai
ji sužino esanti caraitė.
- Ji panaši į tave, Star, - pasakė penkiametė Kėlė mums žiū
rinėjant knygos paveikslėlius. - Gal ir tu kokia princesė, juk esi
tokia graži, auksiniais plaukais ir mėlynomis akimis. Tai aš va
dinsiu tave Si, ir labai tiks su Kė! Kė ir Si - dvynukės! - ji džiugiai
suplojo delnais.
Tik vėliau sužinojau tikrąją Rusijos carų šeimos istoriją ir
supratau, kas ištiko Anastasiją Romanovą, jos brolį ir seseris.
Viskas buvo anaiptol ne kaip pasakoje.
O aš jau seniai nebe vaikas, esu suaugusi dvidešimt septyne-

rių moteris.
- Tikrai žinau, kad butas tau patiks, - Kėlė vėl įėjo į sve
tainę ir klestelėjo ant nusitrynusios odinės sofos. - Susitariau,
kad mudvi apžiūrėsimjį rytoj rytą. Išleisiu krūvą pinigų, bet da
bar jau išgaliu, o agentas dar sakė, kad Sityje suirutė. Tie, kurie
paprastai perka, kol kas nesivaržo dėl to buto, tad mes susiderė
jome, ir aš mokėsiu mažiausią kainą. Jau metas mudviem turėti
tinkamus namus.
Jau metas man tinkamai susitvarkyti gyvenimą, pagalvojau.
- Tuj[perki7.- paklausiau.
- Taip. Arba pirksiu, jei tau patiks.
Buvau taip apstulbusi, kad nežinojau, ką sakyti.
- Ar tu sveika, Si? Atrodai pavargusi. Gal neišsimiegojai šią
nakt?
- Taip.
Nors ir tramdžiau ašaras, nepajėgiau jų sulaikyti prisiminusi
ilgas bemieges valandas iki apyaušrio, kai gedėjau savo mylimo
tėvo, vis dar negalėdama patikėti, kad jis mirė.
- Tu tebesi sukrėsta, štai kas. Galų gale tai juk įvyko tik prieš
porą savaičių. Pasijusi geriau, užtikrinu, ypač kai rytoj pamatysi
mūsų naująjį butą. Tave slegia ši sušikta skylė. Mane tikrai vel
niškai slegia, - pridūrė ji. - Ar jau išsiuntei laišką tam vyrukui
dėl kulinarijos kursų?
- Taip.
- Ir kada jie prasidės?
- Kitą savaitę.
- Gerai. Tada turim laiko išsirinkti baldus savo naujiesiems
namams. - Kėlė priėjo ir spontaniškai apkabino. - Negaliu su
laukti, kada jį tau parodysiu.
Š e š ė l i o s e s u o * S t a r i s t o r ij 17
- Argi čia ne nuostabu?

Kėlė plačiai išskėtė rankas tartum ketindama apkabinti tą
erdvę, sudalytą į mažesnes erdves, jos balsas nuaidėjo, kai priė
jusi prie plačios stiklinės sienos atstūmė vieną iš plokščių.
- Žiūrėk, šitas balkonas tau, - pasakė ji modama sekti iš
paskos. Mes žengėme laukan. Balkonas - per menkas žodis nu
sakyti tam, kur dabar stovėjome. Čia buvo veikiau graži ilga te
rasa, pakibusi ore virš Temzės. - Galėsi prisisodinti čia visa ko
ir tų gėlių, su kuriomis mėgai terliotis „Atlantidoje“, - pridūrė
Kėlė, priėjusi prie turėklų ir žvelgdama į pilkus upės vandenis
toli apačioje. - Argi ne fantastiška?
Aš linktelėjau, bet ji jau ėjo vidun, tad nusekiau iš paskos.
- Dar reikės įrengti virtuvę, ir kai tik pasirašysiu sutartį, ga
lėsi išsirinkti viryklę, kokia tau patiks, ir šaldytuvą, ir visa kita.
Juk dabar būsi profesionalė, - mirktelėjo ji.
- Kažin, Kele. Bus tik trumpi kursai.
- Bet tu tokia gabi, tikrai gausi kur nors darbą, kai visi pama
tys, ką gali. Šiaip ar taip, manau, mums abiem čia bus puiku, ar
ne? Tenai turėsiu studiją, - ji parodė į erdvę tarp tolimos sienos
ir sraigtinių laiptų. - Apšvietimas tiesiog pasakiškas. O tu turėsi
tą didelę virtuvę ir dar erdvės lauke. Tai panašiausia į „Atlan
tidą“ iš visko, ką pavyko rasti Londono centre.
- Taip. Čia labai miela, ačiū tau.
Mačiau, kokia ji susijaudinusi dėl savo radinio, ir, tenka pri
pažinti, butas buvo tikrai įspūdingas. Nenorėjau nuvilti jos pasa
kydama tiesą - gyventi toje didžiulėje niekuo neišsiskiriančioje
stiklinėje dėžėje prie drumzlinos upės nė iš tolo nebus panašu į
„Atlantidą“.
Kelei su agentu kalbantis apie būsimas šviesaus medžio grin

dis purčiau galvą, kad nelįstų priešingos mintys. Aš juk baisiai
išpaikusi. Galų gale, palyginti su Delio gatvėmis ar lūšnynais,
ar mano matytais Pnompenio priemiesčiais, naujutėlaitis butas
Londone tikrai nebus sunkus išmėginimas.
Tik štai kas - iš tiesų rinkčiausi paprastą nedidelę trobelę,
bent jos pamatai tvirtai stovėtų giliai įleisti, o išėjusi pro duris
žengčiau tiesiai ant žemės.
Išsiblaškiusi girdėjau tarškant apie nuostabų langų žaliuzių
darinėjimą ir erdvinio garso sistemą. Eidama paskui agentą
Kėlė jam už nugaros gestais parodė „sukčius“ ir pavartė akis.
Atsakydama jai pajėgiau tik šyptelėti, jaučiausi baisiai - apimta
klaustrofobijos, nes negalėjau atsidaryti durų ir tiesiog bėgti...
Didmiesčiai mane dusina, gniuždo triukšmas, kvapai ir daugybė
žmonių. Gerai, kad nors apačioje butas be vidinių sienų, erdvus.
-Si?
- Atsiprašau, Kė, ką sakei?
- Ar lipsim į viršų pasižiūrėti, koks bus mūsų miegamasis?
Užlipome sraigtiniais laiptais į kambarį, kuris, pasak Kėlės,
bus bendras, nors buvo dar vienas laisvas kambarys. Net žvel
giant į panoramą, iš šio aukščio tikrai gniaužiančią kvapą, mane
visą nupurtė. Tada apžiūrėjome puikų vonios kambarį, sujungtą
su miegamuoju, ir aš pamačiau, kad Kėlė iš tiesų pasistengė su
rasti tokį butą, kad tiktų mums abiem.
Tiktai mes juk ne susituokusi porelė. Mes seserys.
Paskui Kėlė dar nusitempė mane į baldų parduotuvę Kara
liaus kelyje, o iš ten autobusu grįžome į kitą upės pusę per Al
berto tiltą.
- Šis tiltas pavadintas karalienės Viktorijos vyro vardu, - pa
aiškinau jai, kaip buvau pratusi. - O Kensingtono soduose jam
pastatytas memorialas...
Še š ė l i o s e s uo * St ar i s t o r i j a 19
Kėlė nutraukė pasakojimą priešais nosį man gestais saky

dama: „Stengiesi pasirodyti.“
- Iš tikro, Star, negi tebesitampai visur turisto vadovą?
- Taip, - prisipažinau jai ir gestais parodžiau: „Esu atsili-
kėlė - vėpla.“ Man patinka istorija.
Išlipome iš autobuso netoli mūsų buto, ir Kėlė pasakė:
- Kur nors užeikim. Reikėtų atšvęsti.
- Juk neturim pinigų.
Bent aš, pagalvojau, tikrai neturiu.
- Vaišinu, - patikino mane Kėlė.
Nuėjome į artimiausią barą, ir Kėlė užsakė buteliuką alaus
sau, o man nedidelę taurę vyno. Nė katra nebuvomlinkusi gerti,
ypač Kėlė nepakeldavo alkoholio - įsitikino tuo itin sunkiai par
giriodama po vieno šaunaus vakarėlio, kai dar buvome paauglės.
Jai stovint prie baro prisiminiau, kaip mįslingai ji staiga pratur
tėjo kitą dieną po tos, kai tėčio advokatas Georgas Hofmanas
mums visoms įteikė laiškus nuo tėčio Atlanto. Kėlė tada apsi
lankė pas jį Ženevoje. Ji maldavo Georgą ir man leisti dalyvauti
susitikime, bet jis griežtai atsisakė.
- Deja, turiu laikytis savo kliento nurodymų. Jūsų tėvas
reikalavo, kad galimi susitikimai su jo dukterimis būtų indivi
dualūs.
Tad, kai ji įėjo į kabinetą, likau laukti priimamajame. Jai išė
jus mačiau, kad yra įsitempusi ir susijaudinusi.
- Atsiprašau, Si, bet turėjau pasirašyti kvailą išlygą, kad lai
kysiuosi informacijos slaptumo. Čia gal dar vienas tėčio žaidi
mėlis. Galiu pasakyti tik tiek, kad viskas gerai.
Kiek žinojau, per visą mudviejų bendravimo laiką tai buvo
vienintelis dalykas, kurį Kėlė nuo manęs nuslėpė, ir vis dar ne
turėjau supratimo, iš kur atsirado tie pinigai. Georgas Hofmanas
mums tada paaiškino, kad pagal tėčio testamentą ir toliau gau-
sime tik labai kuklias išmokas. Bet pridūrė, jog prireikus galė
simejo paprašyti ir daugiau pinigų. Tad Kėlė tikriausiai bus taip
ir padariusi.
- Į sveikatą! - Kėlė cingtelėjo savo alaus buteliuką į mano,
taurę. - Už mūsų naują gyvenimą Londone!
- Ir už tėtį Atlantą, - pasakiau keldama taurę.
- Taip, - pritarė ji. - Tu tikrai jį mylėjai, ar ne?
-O tu nemylėjai?
- Žinoma, mylėjau, labai. Jis buvo... ypatingas.
Stebėjau, kaip atnešus valgį Kėlė godžiai kerta, ir galvojau -
nors mes abi tėčio dukterys, jo mirtį išgyvenauveikiau kaip vien
savo sielvartą, ne abiejų.
- Manai, mums reikia pirkti tą butą?
- Kele, spręsk tu. Aš už jį nemokėsiu, tad negaliu nieko sa
kyti.
- Nekvailiok, juk žinai, kas mano - tai ir tavo, ir atvirkščiai.
Be to, jei nepasiryši atplėšti to voko, kurį jis tau paliko, taip ir
nesužinosi, ką ten gali rasti, - paragino.
Neatstojo dėl to nuo manęs, kai tik gavome vokus. Ji savąjį
atplėšė beveik tuoj pat, tikėjosi, kad ir aš taip padarysiu.
- Klausyk, Si, nejaugi jo neatplėši? - nuolat spaudė mane.
Bet aš tiesiog negalėjau... nes, kad ir kas ten parašyta, atplėš-
dama būčiau pripažinusi tėčio mirtį. O aš dar nebuvau pasiruo
šusi jo paleisti.
Kai pavalgėme, Kėlė sumokėjo, mes grįžome į senąjį butą ir
ji paskambino į banką, reikėjo iš jos indėlio pervesti pinigų už
naująjį butą. Tadaji atsisėdo prie savo nešiojamojo kompiuterio
ir ėmė skųstis nepatikimu plačiajuosčio interneto ryšiu.
- Eikš, padėsi man išsirinkti sofas, - pašaukė mane iš svetai
nės, kai į pageltusią vonią jau leidau drungną vandenį.
- Einu maudytis, - atsakiau ir užsišoviau duris.
Šešėl i o sesuo * St ar i s t or i j a 21
Gulėjau vandenyje atlošusi galvą, kad būtų panirę plaukai ir

ausys. Klausiausi šlapių klampių garsų - įsčių garsų, - pagalvo
jau ir nusprendžiau iš čia ištrūkti, kol dar visai neišprotėjau. Kė
lės kaltės čia nė kiek nebuvo, tikrai nenorėjau lieti pykčio ant jos.
Kėlę mylėjau. Ji buvo su manimi, dėl manęs kiekvieną gyvenimo
dieną, bet...
Po dvidešimties minučių, jau apsisprendusi, įslinkau į sve
tainę.
- Gerai išsimaudei?
- Taip. Kele...
- Eikš, pasižiūrėk, kokių sofų radau.
Ji pamojo prieiti. Paklusau ir tuščiomis akimis įsispoksojau į
visokių atspalvių kreminės spalvos sofas.
- Kuri, tavo manymu?
- Kurios tik nori. Interjero dizainas tavo sritis, ne mano.
- Kaip šita? - Kėlė parodė ekrane. - Aišku, teks nuvažiuoti
ir pasėdėti ant jos, nes tai nebus tiktai dėl grožio. Turi būti ir
patogi. - Ji užsirašė pardavėjo įmonės pavardę ir adresą. - Gal
rytoj galėsim?
Giliai atsidusau.
- Kele, ar nieko, jei porai dienų grįžčiau į „Atlantidą“?
- Jei tik nori, Si, žinoma. Pažiūrėsiu lėktuvų tvarkaraštį.
- Iš tiesų manau vykti viena. Matai... - nurijau seiles steng
damasi neprarasti ryžto. - Tu čia labai užsiėmusi nauju butu ir
kitkuo, žinau, kad esi sumaniusi visokių meno projektų ir ne
kantrauji jų imtis.
- Taip, bet poros dienų išvyka nepakenks. Jeigu tau to reikia,
aš suprantu.
- Iš tiesų, - tariau tvirtai, - noriu vykti viena.
- Kodėl? - atsigręžė Kėlė, jos siauros kaip migdolai akys net
išsiplėtė iš nuostabos.
- Tiktai todėl... kad man... taip reikia. Tai yra noriu pasėdėti
sodelyje, kuriame padėdavau tėčiui Atlantui, ir atplėšti voką.
- Aišku. Žinoma, gerai, - tarė ji truktelėdama pečiais.
Pajutau šaltuką, bet šį kartą jai nenusileisiu.
- Einu gulti. Man labai skauda galvą, - pasakiau.
- Surasiu tau vaistų nuo skausmo. Ar nori, kad pažiūrėčiau
lėktuvų tvarkaraštį?
- Vaistų jau gėriau, o lėktuvų - taip, būtų puiku, ačiū. Laba
nakt.
Pasilenkusi pabučiavau savo seserį į viršugalvį, jos tamsūs
žvilgantys garbanoti plaukai visada apkirpti trumpai, berniukiš
kai. Tada nuėjau į kitą kambarėlį, kuriuo abi dalijomės.
Lova buvo siaura, kieta, o čiužinys plonas. Nors abi augome
išskirtinėje prabangoje, pastaruosius šešerius metus bastėmės
po pasaulį ir nakvodavome tokiose skylėse, nė katra nenorėjome
prašyti pinigų tėčio Atlanto, net kai tikrai pristigdavome. Ypač
Kelei to neleido išdidumas, todėl ir stebėjausi, kad dabar ji taip
švaisto pinigus, kurių tik išjo galėjo gauti.
Gal paklausiu Ma, ar nežino ko daugiau, - bet, kai tarp se
serų sklisdavo paskalos, ji laikėsi itin diskretiškai.
- „Atlantida“, - sušnibždėjau. - Laisvė.
Tą vakarą užmigau beveik iškart.
2
Kai taksi atvežė mane prie pontono, prišvartuoto Ženevos ežero

pakrantėje, valtyje jau laukė Kristianas. Kaip visada, pasisvei
kino šiltai šypsodamasis, ir pirmą kartą pagalvojau, kokio jis
amžiaus. Tikrai buvo mūsų greitaeigės motorinės valties laiva
vedys nuo tų laikų, kai buvau maža, bet ir dabar neatrodė esąs
vyresnis nei trisdešimt penkerių - tamsiaplaukis, puikaus stoto,
oda įdegusi, kaip alyvuogės, gelsvai ruda.
Leidomės per ežerą, ir aš atsilošiau patogioje odinėje sė
dynėje valties laivagalyje galvodama, kad žmonės, dirbantys
„Atlantidoje“, regis, visai nesensta. Saulė jau buvo žemiau, kvė
pavau man įprastu grynu oru ir svarsčiau, kad „Atlantida“, ko
gero, užkerėta ir tie, kurie gyvena tarp jos sienų, yra apdovanoti
amžinu gyvenimu ir bus čia visada.
Visi, išskyrus tėtį Atlantą...
Skaudu buvo prisiminti, kaip čia lankiausi praėjusį kartą.
Mes, visos šešios seserys, - kiekvieną tėtis Atlantas įsivaikino
ir parsivežė namo iš tolimų žemės kampelių ir iš eilės pavadino
Septynių Seserų Plejadžių vardais, - tada susirinkome į savo
vaikystės namus, nes jis mirė. Net nebuvo laidotuvių, galimybės
mums apverkti jo netektį. Ma pasakė, kad jis primygtinai reika
lavęs palaidoti slapta jūroje.
Mums liko tik jo advokatas Šveicarijoje Georgas Hofmanas,

parodęs tai, kas iš pirmo žvilgsnio buvo panašu į prašmatnų
Saulės laikrodį, po nakties atsiradusį atskirame tėčio sodelyje.
Bet Georgas paaiškino, kad tai vadinama armiliarine sfera ir
rodo žvaigždžių padėtį. Auksinį Žemės rutulį centre juosė lan
kai, juose buvo išgraviruoti mūsų vardai ir koordinatės, nuro
dančios, kur tiksliai tėtis kiekvieną iš mūsų rado, ir dar po citatą
graikų kalba.
Maja ir Alė, vyresniosios seserys, visoms užrašė vietovę pa
gal koordinates ir ką reiškia citata graikų kalba. Aš dar nebuvau
pažvelgusi nei į viena, nei į kita. Laikiau plastikiniame dėkliuke
kartu su tėčio Atlanto man parašytu laišku.
Valtis ėmė mažinti greitį, ir pro medžius, užstojančius vaizdą,
ėmė šmėsčioti gražus namas, kuriame visos užaugome. Jis at
rodė tartum pasakų pilis - šviesiai rausvas, su keturiais bokšte
liais, saulėje sužvilgo langai.
Kai mums buvo parodyta armiliarine sfera ir įteikti laiškai,
Kėlė ėmė nekantrauti kuo greičiau išvykti. Aš - atvirkščiai, no
rėjau dar nors kiek pabūti gedėdama tėčio Atlanto namuose,
kuriuose jis su tokia meile mane augino. Dabar, praėjus dviem
savaitėms, sugrįžau desperatiškai ieškodama stiprybės ir vie
natvės, kad susitaikyčiau su jo mirtimi ir gyvenčiau toliau.
Kristianas įvairavo valtį į prieplauką ir pririšo virvėmis. Jis
padėjo man išlipti, ir tada pamačiau per veją ateinančią pasitikti
Ma, kaip kas kartą, kai grįždavau namo. Vienją išvydusi apsiaša
rojau ir palinkau į jos laukiantį glėbį, šiltai apsikabinome.
- Star, kaip malonu, kad vėl esi čia, su manimi, - jausmin
gai suburkavo Ma bučiuodama į abu skruostus, paskui žengte
lėjo atgal manęs apžvelgti. - Nesakysiu, kad esi per liesa, nes tu
juk visada liesa, - tarė šypsodamasi, kai jos vedama ėjau prie
namo. - Klaudija iškepė tavo mėgstamą obuolių pyragą, ir arba-
tinis jau užkaistas. Pasėdėk čia, - ji parodė į stalą terasoje, - ir

pasidžiauk paskutiniais saulės spinduliais. Aš įnešiu vidun tavo
kelioninį krepšį, o Klaudija atneš arbatos ir pyrago.
Nusekiau ją akimis, kai ėjo į vidų, tada pasižvalgiau po ve
šintį parką ir gaivią veją. Pastebėjau Kristianą, einantį takeliu į
savo butą virš valčių stoginės, jaukioje vietelėje už sodo. Gerai
suteptas mechanizmas, „Atlantida“, toliau veikė, nors jos kūrėjo
čia jau nebėra.
Atėjo Ma, jai iš paskos Klaudija su arbatos padėklu. Nusi
šypsojau Klaudijai žinodama, kad ji kalba dar mažiau nei aš ir
niėkada pirma neužkalbina.
- Sveika, Klaudija. Kaip laikaisi?
- Gerai, ačiū, - atsakė ji su ryškiu vokišku akcentu.
Visos merginos buvome dvikalbės, nuo lopšio tėčiui reika
laujant kalbėjome prancūziškai ir angliškai, ir tik su Klaudija
kalbėjomės angliškai. Ma buvo tikra prancūzė. Jos kilmę rodė
paprasta, bet nepriekaištinga šilkinė palaidinukė ir sijonas, ant
sprando į kuodą susukti plaukai. Sujomis bendraudamos mes ir
užaugome, akimirksniu gebėdamos pereiti išvienos kalbos į kitą.
- Matau, kad dar neapsikirpai, - nusišypsojo Ma, rodydama
į mano ilgus šviesius kirpčiukus. - Tai kaipgi laikaisi, chėriel
Klaudijai nuėjus ji įpylė arbatos.
- Gerai.
- Na, žinau, kad negerai. Visoms mums negera. Kaip galėtų
būti kitaip, kai dar taip neseniai įvyko tas baisus dalykas.
- Taip, - sutikau.
Ma padavė man puoduką arbatos, įpylė pieno ir įdėjo tris
šaukštukus cukraus. Nors seserys paerzindavo mane dėl lie
sumo, labai mėgau saldumynus ir dažnai jais pasivaišindavau.
*brangioji (pranc.).
- Kaip Kėlė?
- Sako, gerai, nors tikrai nežinau, ar taip ir yra.
- Sielvartas visas mus veikia labai skirtingai, - mąsliai tarė
Ma. - Ir dažnai paskatina pokyčius. Ar žinai, kad Maja išskrido
į Braziliją?
- Taip, prieš kelias dienas ji mums su Kele parašė elektroninį
laišką. Gal žinai, kodėl ji ten?
- Reikia manyti, tai susiję su laišku, jai paliktujūsų tėvo. Bet,
kad ir kokia ta priežastis, aš dėl Majos džiaugiuosi. Baisu būtų
buvę jai likus čia vienai jo gedėti. Ji per jauna, kad tūnotų pasi
slėpusi. Galų gale ir tu puikiai žinai, kaip kelionės plečia akiratį.
- Žinau. Bet man kelionių jau gana.
- Tikrai, Star?
Linktelėjau, staiga pajutusi pečius slegiančią pokalbio naštą.
Paprastai šalia būtų Kėlė ir kalbėtų už mus abi. Bet Ma nieko
nebesakė, tad turėjau kalbėti aš.
- Jau užtektinai pamačiau.
- Neabejoju, kad užtektinai, - atsakė tykiai kikendama Ma. -
Ar yra pasaulyje vieta, kur judvi neapsilankėt per pastaruosius
penkerius metus?
- Australijoje ir Amazonijoje.
- Kodėl būtent tose vietose?
- Kėlė baisiai bijo vorų.
- Žinoma! - Tai prisiminusi Ma net suplojo delnais. - Ta
čiau, kai buvo maža, regis, nieko nebijojo. Turbūt pameni, kaip
ji šokinėdavo į jūrą nuo aukščiausių uolų.
- Ir laipiodavo po kalnus, - pridūriau.
- O prisimeni, kaip ilgai ji išbūdavo po vandeniu nekvėpa
vusi, aš net nerimaudavau, kad gal prigėrė?
- Taip, - atsakiau paniurusi, nes prisiminiau, kaip ji sten
gėsi mane įtikinti drauge užsiimti ekstremaliu sportu. Dėl šito
Šeš ėl i o sesuo * St ar i s t or i j a 27
vienintelio dalyko tvirtai pasipriešinau. Kai keliavome po To

limuosius Rytus, ji ištisas valandas nardydavo su akvalangu ir
laipiojo svaiginamomis sustingusios lavos uolomis Tailande ir
Vietname. Bet ar ji buvo po vandeniu, ar aukštai virš manęs, aš
drybsodavau ant smėlio ir skaitydavau knygą.
- Ji labai mėgo būti basa... kai buvo maža, turėdavau versti
apsiauti, - šypsodamasi tarė Ma.
- Kartą įmetė batukus į ežerą, - mostelėjau ramaus vandens
link. - Tekoją įkalbėti, kad eitų išsitraukti.
- Ji visada buvo laisva siela, - atsiduso Ma. - Ir tokia drąsi...
O ĮJaskui, jai tada buvo gal septyneri, kartą jūsų kambaryje iš
girdau tokį klyksmą, tartum Kėlę kas pjautų. Bet kur ten, ant
lubų buvo tiktai voras, ne didesnis kaip dvidešimties santimų
moneta. Tik pamanyk, - papurtė ji galvą tai prisiminusi.
- Be to, ji bijo tamsos.
- Na, šito nežinojau.
Ma akys apsiniaukė, ir pajutau kažkaip įžeidusi jos moti
niškus jausmus, tartum sumenkinau auklėjimo gebėjimus - šią
moterį tėtis Atlantas pasamdė rūpintis mumis, įvaikintais kūdi
kiais, ir jos prižiūrimos užaugome, tapome mergaitėmis ir mer
ginomis; ji buvo mums in locoparentis\ kai tėtis keliaudavo po
kitas šalis. Nė su viena iš mūsų jos nesiejo giminystė. Vis dėlto
mums visoms ji buvo labai svarbi.
- Ji drovisi kam nors pasisakyti, kad sapnuoja baisius koš
marus.
- Tai dėl to tu persikraustei į jos miegamąjį? - pagaliau po
tiek metų suprato Ma. - Ir paskui netrukus paprašei, kad naktį
būtų galima negesinti lempos?
- Taip.
*vietoje tėvų (lot.).

- Maniau, tai dėl tavęs, Star. Tikriausiai tai rodo, kad nepa
žįstame savo užaugintų vaikų taip gerai, kaip manome. Na, o
kaipgi Londonas?
- Man patinka, bet mes ten dar trumpai buvom. Ir...
Atsidusau nepajėgdama išreikšti žodžiais, kaip esu sugniuž
dyta.
- Tu kenti širdgėlą, - Ma užbaigė už mane. - Ir galbūt jauti,
kad šiuo metu visai nesvarbu, kur esi.
- Taip, bet aš tikrai norėjau čia apsilankyti.
- Chėrie, labai malonu, kad čia esi, ypač kad viena su ma
nimi. Taip nutinka nedažnai, tiesa?
- Taip.
- Ar nori, kad būtų dažniau, Star?
- Aš... taip.
- Tai natūralus žengimas į priekį. Ir tu, ir Kėlė jau nebe vai
kai. Tai nereiškia, kad negalit likti artimos, bet abiem svarbu tu
rėti savą gyvenimą. Ir Kėlė turi taip jaustis.
- Ne, ji to nejaučia. Jai reikia manęs. Aš negaliujos palikti, -
staiga išpyškinau, nes širdyje kunkuliavo susierzinimas dėl su
sidariusios padėties, baimė... ir pyktis ant savęs. Nors paprastai
gebėjau tvardytis, nebegalėjau sulaikyti iš sielos gelmių išsiver
žusios raudos.
- Oi, chėrie. - Ma pakilo ir jai suklupus priešais šešėlis už
stojo saulę. Ji suėmė mane už rankų. - Nesigėdyk. Jausmus
sveika išlieti.
Ir aš išliejau. Negaliu pavadinti to verksmu, nes girdėjau la
biau riksmą, srautu išsiveržus visiems neišsakytiems žodžiams ir
jausmams, laikytiems savyje.
- Atleisk, atleisk... - šnibždėjau, o Ma išėmė iš kišenės pakelį
popierinių nosinių plūstančioms ašaroms šluostyti. - Tiesiog...
liūdna dėl tėčio...
Šešėlio sesuo * Star istorija 29
- Žinoma, liūdna, ir nereikia atsiprašinėti, - švelniai tarė ji,

o aš sėdėjau ir jaučiausi tartum mašina, kurios degalų bakas vi
sai ištuštėjęs. - Dažnai būdavo neramu, kad tu tiek daug slepi
savyje. Tad man dabar jau geriau, - nusišypsojo Ma, - net jei tau
ir nepalengvėjo. Na, tai gal lipsi į savo miegamąjį atsipūsti prieš
vakarienę?
Nusekiau paskui ją į vidų. Namuose visada buvo juntamas
ypatingas kvapas, aiškinausi, iš ko jis susideda, ir dažnai sten
giausi atkurti jį savo laikinuose namuose - dvelkė citrina, kedro
mediena, šviežiais kepiniais... bet, žinoma, čia buvo ne vien tų
kvapų suma, o tiesiog nepakartojamas „Atlantidos“ kvapas.
- Ar nori, kad eičiau kartu? - paklausė Ma, kai jau lipau
laiptais.
- Ne. Viskas bus gerai.
- Pasikalbėsimvėliau, chėrie, bet, jei manęs reikės, žinai, kur
būnu.
Užlipau į viršutinį aukštą, ten buvo visų merginų miega
mieji. Ma taip pat turėjo kambarius tame koridoriuje, nedidelę
svetainę ir vonios kambarį. Mano bendras su Kele miegama
sis - tarp Alės ir Tigės kambarių. Atidariau duris ir nusišyp
sojau, vėl išvydusi trijų sienų spalvas. Penkiolikos metų Kėlę
buvo apsėdusi gotų nuotaika ir ji norėjo nudažyti jas juodai.
Aš nepritariau ir pasiūliau kompromisą - raudonai violetinę
spalvą. Kėlė užsispyrė ketvirtą sieną prie savo lovos nusida
žyti pati.
Visai dienai užsirakinusi miegamajame, Kėlė išėjo iš jo prieš
pat vidurnaktį, pastiklėjusiomis akimis.
- Jau gali pasižiūrėti, - pasakė kviesdama vidun.
Žvelgiau į sieną priblokšta spalvų skambesio: gyvas tam
siai mėlynas fonas vietomis buvo perlietas šviesiau, žydrai, o
centre puošnus, ryškiai liepsnojantis auksinis žvaigždynas. Jo
pavidalą atpažinau iškart - Kėlė nutapė Septynias Seseris Ple

jades... mus.
Akims apsipratus įžvelgiau, kad kiekviena žvaigždė susideda
iš smulkių dailių taškelių, tartum mažučių atomų, ir jų derinys
teikia gyvybę visumai.
Pajutau Kėlę už nugaros, jos nuogąstaujantį kvėpavimą man
į petį.
- Kele, tai stulbinama! Tikrai nuostabu. Ir kaip tu taip sugal
vojai?
- Negalvojau. Tiesiog, - truktelėjo ji pečiais, - žinojau, ką
daryti.
Nuo tada turėjau daug laiko žiūrėti į sieną iš savo lovos ir vis
rasdavau anksčiau nepastebėtų smulkių dalykėlių.
Nors seserys ir tėtis net perdėtai gyrė, Kėlė tokiu pat stiliumi
daugiau nebetapė.
- A, tada buvo taip užėję. Nuo to jau pažengiau į priekį, -
sakė ji.
Net dabar, po dvylikos metų, žvelgdama į tą ištapytą sieną
vis dar maniau, kad tai gražiausias, vaizdingiausias Kėlės meno
kūrinys.
Pamačiusi, kad kelioninis krepšys jau išpakuotas, ant kėdės
tvarkingai padėta, kuo persirengti, atsisėdau ant lovos, staiga
pasijutusi nejaukiai. Miegamajame beveik nebuvo nieko „ma
niško“. Ir kaltinti galėjau tik save.
Priėjusi prie savo komodos, patraukiau apatinį stalčių ir iš
siėmiau seną sausainių skardinę, kurioje laikiau brangiausius
daikčiukus. Vėl atsisėdau ant lovos, pasidėjau dėžutę ant kelių
ir nukėlusi dangtelį išėmiau voką. Septyniolika metų prabu
vęs skardinėje, liečiant jis atrodė sausas ir lygus. Išėmiau storą
aukščiausios kokybės popieriaus kortelę su prisegta džiovin
ta gėle.
Na, mano brangioji Star, mums pagaliaupavykoją

užauginti.
Tėtis x
Perbraukiau per gležnus žiedlapius - plonyčius, bet dar iš

laikiusius pablukusį kadaise ryškios tamsiai raudonos spalvos
priminimą - šitaip gražiai pražydo mūsų gėlė sodelyje, kurį pa
dėjau tėčiui įveisti per mokyklos atostogas.
Tekdavo keltis anksti, kol nenubudusi Kėlė. Ji miegodavo
kietai, ypač po košmarų, - jie kartojosi tarp antros ir ketvirtos, -
tad nė nepajusdavo, kad miegamajame auštant manęs nėra. Tėtis
pasitikdavo mane sodelyje, atrodydavo, lyg būtų seniausiai atsi
kėlęs, - gal taip ir būdavo. Oaš, dar apsiblaususiomis akimis, bet
susijaudinusi laukdavau, ką man parodys.
Kartais tik turėdavo saujoje kelias sėklas, kitus kartus parsi
vežtą iš kelionės lepų daigelį. Atsisėsdavome rožių pavėsinėje ant
suolelio su didžiule labai sena botanikos enciklopedija, ir jo tvir
tos įdegusios rankos versdavo lapus, kol rasdavome, iš kur kilusi
mūsų brangenybė. Pasiskaitę apie jos kilmės vietą, ką mėgsta ir
ko nemėgsta, ieškodavome, kol rasdavome, kur geriausia sode
lyjeją sodinti.
Iš tiesų, dabar prisiminiau, jis pasiūlydavo, o aš pritardavau.
Bet tada taip neatrodė. Jaučiau, kad ir mano nuomonė svarbi.
Dažnai prisimindavau alegoriją iš Biblijos, kurią jis kartą pa
pasakojo, kai darbavomės: kiekvieną gyvastį reikia rūpestingai
puoselėti nuo pat užgimimo. Jei taip darysi, ji ilgainiui sutvirtės
ir gyvuos daugelį metų.
- Žinoma, ir mes, žmonės, visai kaip sėklos, - pasakė tėtis
šypsodamasis, kai savo vaikišku laistytuvėliu pyliau vandenį, o
jis braukėsi nuo rankų maloniai kvepiančias durpes. - Turim
saulę.ir lietų... ir meilę, ko daugiau bereikia.
Mūsų sodelis iš tiesų vešėjo, o rytais per tuos išskirtinius

darbus su tėčiu aš išmokau kantrybės. Kai kartais po kelių dienų
sugrįžusi prie augalo patikrinti, ar paaugęs, nepastebėdavau po
kyčių arba jis būdavo parudavęs ir nuvytęs, klausdavau tėčio,
kodėl jis neleidžia atžalų.
- Star, - sakydavo tėtis, suėmęs man veidą nugairintomis
rankomis, - viskam, kas yra nevienadienės trukmės, reikia
laiko, kad pateisintų viltis. Ir kai tai įvyks, tu džiaugsiesi, kad
ištvermingai to siekei.
Taigi, pagalvojau uždarydama dėžutę, rytoj nubusiu anksti ir
nueisiu į mudviejų sodelį.
V
Tą vakarą su Ma valgėme terasoje su uždegtomis ant stalo žva

kėmis. Klaudija patiekė puikiai paruoštos ėrienos šoninės su
glazūruotomis morkytėmis ir šviežiais brokoliais iš savo daržo.
Kuo daugiau ėmiau suprasti apie valgio gaminimą, tuo geriau
mačiau, kokia ji iš tiesų tam gabi.
Po vakarienės Ma pasigręžė į mane.
- Ar jau nusprendei, kur įsikursi?
- Kėlė Londone mokosi meno pagrindų.
- Žinau, bet klausiau apie tave, Star.
- Ji perka butą prie pat Temzės. Kitą mėnesį ten persikraus-
tysim.
- Aišku. Ar butas tau patinka?
- Jis labai... didelis.
- Klausiau ne to.
- Aš galiu ten gyventi, Ma. Butas tikrai nuostabus, - pridū
riau jausdamasi kalta dėl savo uždarumo.
- Ir, kol Kėlė užsiims menais, tu lankysi kulinarijos kursus?

- Taip.
- Anksčiau maniau, kad galėtum būti rašytoja, - tarė Ma. -
Jukbaigei universitetą, turi anglų literatūros mokslinį laipsnį.
- Skaityti man patinka, taip.
- Star, tu per menkai save vertini. Dar prisimenu pasakas,
kurias rašei vaikystėje. Tėtis kartais man jų paskaitydavo.
- Tikrai?
Dėl to pasijutau išdidžiai.
- Taip. Ir nepamiršk, tau siūlė studijuoti Kembridžo univer
sitete, bet atsisakei.
- Taip.
Net pati išgirdau atžarų savo balsą. Nors praėjo devyneri
metai, buvo skaudu tai prisiminti...
- Ar tu nieko prieš, jei aš mėginsiu stoti į Kembridžą, Kė? -
tada paklausiau sesers. - Mokytojai mano, kad turėčiau mė
ginti.
- Aišku, Si. Tu tokia protinga, neabejoju, kad įstosi. Aš taip
pat pasiieškosiu universiteto Anglijoje, nors kažin ar mane kur
nors priims. Juk žinai, kokia aš bukagalvė. Jei neįstosiu, vis tiek
važiuosiu su tavimi ir dirbsiu kokiam nors bare ar dar kur, - at
sakė ji truktelėjusi pečiais. - Man nesvarbu. Visų svarbiausia,
kad būtume kartu, ar ne?
Tuo metu jaučiau, kad neabejotinai taip ir yra. Namie ir in
ternatinėje mokykloje kitos mergaitės pajusdavo mudviejų ar
tumą ir palikdavo mus sau, mes buvome viena kitai viskas. Tad
sutarėme rinktis studijas kituose universitetuose, kurių siūlomas
kursas mums skamba patraukliai, tada galėsime likti drauge. Aš
bandžiau stoti į Kembridžą ir labai nustebau, kai buvo pasiūlyta
vieta Selvino koledže, - išlaikiusi baigiamuosius egzaminus bū
čiau gavusi mokslinį laipsnį.
Per Kalėdas sėdėjau tėčio kabinete, stebėjaujį skaitantį laišką

iš universiteto. Jis pažvelgė į mane, ir buvo malonu jo akyse iš
vydus pasididžiavimą ir jaudulį. Jis mostelėjo į nedidelę eglutę,
aptaisytą senovinėmis puošmenomis. Viršūnėje švietė ryški si
dabrinė žvaigždė.
- Čia tu, - tarė jis šypsodamasis. - Ar priimsi pasiūlymą?
- Aš... nežinau. Žiūrėsiu, kaip bus Kelei.
- Na, spręsti turi tu. Galiu tik pasakyti, kad atėjus tam
tikram laikui privalai daryti tai, kas geriausia tau, - pabrėžtinai
pridūrė jis.
Vėliau ir Kėlė, ir aš gavome pasiūlymus iš universitetų, kur
kreipėmės, tada laikėme egzaminus ir nervingai ėmėme laukti
rezultatų.
Po dviejų mėnesių mudvi su seserimi sėdėjome „Titano“,
puikiosios tėčio jachtos, viduriniame denyje. Buvome kaip kas
met išplaukusios su juo į kruizą - šį kartą palei pietinius Pran
cūzijos krantus - ir dabar nervingai laikėme rankose vokus su
maturite balais. Tėtis buvo ką tik padavęs juos iš krūvelės gauto
pašto, - kai plaukiodavome jachta, jį kas antrą dieną pristaty
davo greitaeigiu kateriu.
- Tai ką, mergaitės, - tarė tėtis su šypsena, matydamas įsitem
pusius mūsų veidus, - ar norit atplėšti juos čia, ar pačios vienos?
- Verčiau baigti su tuo kuo greičiau, - tarė tada Kėlė. - Tu
atplėšk savąjį pirma, Star. Aš nujaučiu, kad būsiu susikirtusi.
Stebint visoms seserims ir tėčiui virpančiais pirštais atplėšiau
voką ir ištraukiau popieriaus lapus.
- Na? - paklausė Maja, kai per ilgai spoksojau į rezultatus.
- Iš viso gavau 5,4... o iš anglų 6.
Visi ėmė sveikinti ir ploti, seserys puolė glėbesčiuoti.
*brandos egzaminų (pranc.).

Š e š ė l i o s e s uo * St a r i s t o r i j a 35
- Dabar tavo eilė, Kele, - žybtelėjusi žvilgsniu tarė Elektra,

mūsų jauniausioji sesuo.
Visos žinojome, kaip Kėlė vargo mokykloje dėl disleksijos,
o Elektra galėjo išlaikyti kokį tik panorėjusi egzaminą, bet buvo
tiesiog tinginė.
- Kad ir kas ten yra, man vis tiek, - gindamasi tarė Kėlė, ir aš
gestais pasakiau jai „sėkmės“ ir „myliu tave“.
Kėlė atplėšė voką, o aš sulaikiusi kvapą žiūrėjau, kaip ji per
žvelgia rezultatus.
- Aš... o, Dieve mano! Aš...
Dabar jau visos sulaikėme kvapą.
- Išlaikiau! Star, aš išlaikiau. Tai reiškia, kad esu priimta į
universitetą Sasekse studijuoti meno istorijos.
- Tai nuostabu, - atsakiau žinodama, kaip ji stengėsi, bet
kartu pastebėjau klausiamą tėčio veido išraišką žvelgiant į
mane - jis suprato, ką dabar turiu nuspręsti.
- Sveikinu, brangioji, - tarė tėtis Atlantas šypsodamasis Kė
lei. - Sasekse labai gražu, be to, ten yra Septynių Seserų uolos.
Vėliau mudvi su Kele sėdėjome viršutiniame laivo denyje
žiūrėdamos į nuostabų Viduržemio jūros saulėlydį.
- Aš visiškai suprasiu, jei norėsi priimti Kembridžo pasiū
lymą, Si, ir nevažiuosi į Saseksą studijuoti kartu su manimi. Aš
juk nenoriu stoti tau skersai kelią. Bet... - Jos apatinė lūpa vir
pėjo. - Kąbe tavęs darysiu? Dievas žino, kaip susidorosiu su tais
rašiniais be tavo pagalbos.
Tą naktį jachtoje išgirdau Kėlę vartantis ir tyliai dejuojant.
Supratau, kad vėl prasideda baisus košmaras. Jau mokėjau at
pažinti požymius, tad atsikėlusi perėjau į jos lovą, ėmiau rami
namai šnibždėti, bet gerai žinojau, kad jos prižadinti nepavyks.
Kėlės dejonės garsėjo, ji ėmė šūkauti kažkokius žodžius - jau
seniai nebesistengiau jų suprasti.
Kaip ašją paliksiu?Jai manęs reikia... o man reikiajos...

Tadajos nepalikau.
Atsisakiau Kembridžo ir ėmiau mokytis Sasekse su seserimi.
O trečio semestro viduryje - studijos buvo trejų metų - Kėlė
pareiškė metanti mokslus.
- Juk supranti, ar ne, Si? - tarė ji. - Aš moku piešti ir tapyti,
bet negaliu visą laiką kurpti rašinių apie Renesanso tapytojus
ir begalybę jų prakeiktų Madonų paveikslų. Aš negaliu. Labai
gaila, bet negaliu.
Vėliau mudvi su Kele išsikraustėme iš studentų bendrabučio
ir išsinuomojome prastą butą. Kai aš išeidavau į paskaitas, ji au
tobusu važiuodavo į Braitoną dirbti padavėja.
Tais metais mane kaip niekad ėmė neviltis galvojant apie
svajonę, kurios atsisakiau.
3
Po vakarienės atsiprašiau Ma ir užlipau į mudviejų su Kele

miegamąjį. Išsiėmiau iš kuprinės mobilųjį patikrinti, ar nėra
žinučių, ir pamačiau, kad yra keturios ir daug praleistų skam
bučių, - visi Kėlės. Kaip buvau jai žadėjusi, parašiau žinutę, kai
lėktuvas nusileido Ženevoje, o dabar pasiunčiau trumpą atsa
kymą - viskas gerai, anksti einame gulti, pasikalbėsime rytoj.
Išjungusi telefoną palindau po apklotu ir gulėjau klausydamasi
tylos. Suvokiau, kaip retai pasitaikydavo miegoti kambaryje vie
nai, tuščiame name, kadaise pilname triukšmingo judraus gyve
nimo. Šiąnakt manęs nepažadins Kėlės murmesiai. Jei norėsiu,
galėsiu miegoti iki pat ryto.
Tačiau užsimerkusi turėjau pasistengti jos nesiilgėti.
Atsikėlusi anksti rytą užsimoviau džinsus, užsimečiau ploną

striukelę su gobtuvu, pasiėmiau plastikinį dėkliuką ir neskubė
dama nulipau žemyn. Tylutėliai išėjusi pro priekines duris pasu
kau taku kairėn ir nuėjau į atskirąjį tėčio Atlanto sodelį, suspau
dusi rankoje dėkliuką su laišku, mano koordinatėmis ir išverstu
iš graikų kalbos įrašu.
Iš lėto apėjau tai, ką buvome kartu pasodinę, apžvelgdama

mūsų darbo vaisius. Liepos mėnesį viskas buvo suvešėję - įvai
riaspalvės gvaizdūnės, violetiniai astrai, kvapieji pelėžirniai, su
simetę draugėn tartum drugeliai, ir vijoklinės rožės, apėjusios
visą pavėsinę, metančios šešėlį ant suolelio.
Supratau, kad esulikusi vienajomis pasirūpinti. Nors Hansas,
mūsų senas sodininkas, buvo tų augalų prižiūrėtojas, kai tėčio ir
manęs čia nebūdavo, negalėjau tikrai pasakyti, kad Hansas myli
juos taip kaip mes. Aišku, kvaila galvoti apie augalus kaip apievai
kus. Bet, kaip tėtis dažnai kartojo, jie puoselėjami labai panašiai.
Sustojau pasigėrėti labai mylimomis gėlėmis, išdidžiai iškė-
lusiomis gležnus raudonai violetinius žiedus ant plonų stiebelių
virš gausių sodriai žalių lapų.
- Ši gėlė vadinama Astrantia major, didžiąja astrantija, -
pasakė tėtis, kai prieš dvidešimt metų pasėjome į vazonėlius
mažas sėklytes. - Vardas kilęs iš aster, lotynų kalba tai reiškia
„žvaigždė“. Opražystajos nuostabiais žiedais, tartum sprogstan
čiomis žvaigždėmis. Turiu tave įspėti, kartais jas auginti sunku,
ypač kai šios sėklos atkeliavusios su manimi iš kitos šalies, yra
senos ir sudžiūvusios. Bet jei mums pavyks, daug priežiūros
joms nereikės, tiktai gero dirvožemio ir šiek tiek vandens.
Po kelių mėnesių tėtis nusivedė mane į pavėsingą sodo kam
pelį sodinti daigelių, stebuklingai užaugusių rūpestingai puose
lėjant - sėklas kurį laiką reikėjo ir šaldytuve palaikyti, tėtis sakė,
būtina jas „sukrėsti“, kad pažadintum gyvybę.
- Na, dabar turim būti kantrūs ir tikėtis, kad naujieji namai
joms patiks, - tarė jis, kai valėmės žemėtas rankas.
Astrantia pražydo dar po dvejų metų, bet nuo tada ėmė sėk
mingai daugintis, pati pasisėdavo bet kur sodelyje. Žvelgdama į
ją dabar nusiskyniau vieną žiedą, pirštų galiukais perbraukiau
plonus žiedlapius. Ir nepakeliamai ilgėjausi tėčio.
Nusigręžusi paėjau iki suolo, glūdinčio rožių pavėsinėje. Len

tos dar buvo labai aprasojusios, tad sausai nušluosčiau rankove.
Atsisėdusi pajutau, tartum drėgmė sunktųsi man į pačią sielą.
Žvelgiau į plastikinį dėkliuką su vokais. Pagalvojau, gal bū
siu padariusi klaidą, kad nepaisiau Kėlės prašymo atplėšti vokus
abiemkartu.
Išimant tėčio voką rankos virpėjo ir giliai atsidususi jį atplė
šiau. Viduje buvo laiškas ir kažkokia nedidelė plona tartum pa
puošalo dėžutė. Atskleidžiau laišką ir ėmiau skaityti.
Atlantida
Ženevos ežeras
Šveicarija
Mano brangioji Star,

kažkaip labai derama tau rašyti, nes abu žinome, kad
tau tai priimtiniausias bendravimo būdas. Ligi šiol turiu
tuos ilgus laiškus, kuriuos man parašei būdama internati
nėje mokykloje ir universitete. O vėliau iš daugelio kelionių
į visas keturias žemės puses.
Jau gal žinai, kad kiekvienai išjūsų stengiausi suteikti
informacijos, kurios užtektų ieškant genetinės kilmės. No
rėčiau manyti, kadjūs visos mano tikros dukterys ir esate
mano dalis, kaip būna kiekvienas tėvams gimęs vaikas, bet
gali ateiti diena, kaijums praverstų mano turimos žinios.
Tai pasakęs pripažįstu, kad ne visos mano dukterys pano
rės leistis į tokių kelionę. Ypač tu, mano brangioji Star -
galbūtjautriausia ir sunkiausiai suprantama iš visų mano
dukterų.
Šį laiškų rašiau ilgiausiai už visus - iš dalies gal dėl
to, kad rašau anglų kalba, neprancūzų, žinodamas apie
tavo didelį gramatikos ir skyrybos pranašumą, palyginti

su mano, tadprašau atleisti, jei padarysiu klaidų. Prisipa
žįstu, labai stengiuosi rasti tiesioginį būdą suteikti tau tiek
informacijos, kiek užtektų leidusis į paieškas, bet kartu ir
netrikdyčiau tavogyvenimo, jei pasirinktum toliau nesiaiš-
kinti savo kilmės.
Įdomus dalykas, kad raktai, kuriuos galėjau įduoti tavo
seserims, daugiausia negyvi, daiktiniai, tačiau tau reikės
bendrauti žodžiais - tiesiog todėl, kad iki tavo kilmės ve
dantys pėdsakai daugelį metų labai gerai slepiami, ir tau
prireiks kitų žmonių pagalbosjiems atskleisti. Tik visai ne
seniai irpats sužinojau apie tai išsamiau, betjei kasgalėtų
išsiaiškinti iki galo, tai tik tu, mano šviesuole Star. Guvus
tavoprotas drauge su žmogiškosiosprigimtiespažinimu -
tyrinėjaiją daug metų stebėdama ir, svarbiausia, klausyda
masi - taupuikiai pravers, jei nuspręsi sekti taispėdsakais.
Tad aš duodu tau adresą - jis užrašytas ant kortelės
kitoje lapopusėje. Ir, jei nuspręsi ten apsilankyti, paklausk
apie moterį - Florą Maknikol.
Pagaliau, prieš baigdamas ir tardamas sudie, jaučiu
turįs taupasakyti, kad kartais gyvenime tenka daryti
sunkius, dažnai širdį draskančius sprendimus, kurie - tuo
metu taipjauti - gali įskaudinti mylimus žmones. Žinoma,
gali, bent kurį laiką. Tačiau dažnai tiepokyčiai, įvykę dėl
tavo sprendimo, galų gale išeis į gera ir kitiems. Irpadės
žengti priekin.
Mano brangioji Star, nebekalbėsiu kaip tavoglobėjas ir
nebesakysiu nieko daugiau; abu žinome, apie ką čia užsi
miniau. Per daugelį metų šioje žemėje patyriau, kad niekas
nelieka nepakitę amžinai - ir to tikėtis, aišku, pati didžiau
sia klaida, kurią mes, žmonės, darome.
Pokyčiai ateina, ar mes to norime, ar ne, daugybe

įvairių būdų. Tai pripažindami patiriame didžiausių
džiaugsmų gyventi šioje nuostabioje mūsų planetoje.
Puoselėk ne tik tųpuikų sodelį, kurį drauge sukūrėme,
bet gal ir savų kur nors kitur. Osvarbiausia - puoselėk
save. Ir sekpaskui savųjų žvaigždę. Jau metas.
Tavo mylintis tėvas,

tėtis Atlantas x
Pakėliau akis į horizontą ir ėmiau stebėti, kaip anapus ežero

iš už debesies lenda saulė, vaikydama šalin šešėlius. Jaučiausi ap
mirusi ir net labiau prislėgta negu prieš atplėšdama voką. Gal
turėjau kokių lūkesčių, tačiau laiške buvo mažai dalykų, kurių
nebūtume svarstę, kai jis buvo gyvas. Tada galėjau žvelgti į geras
jo akis ir jausti švelnų jo rankos prisilietimą prie peties drauge
darbuojantis sodelyje.
Atsegiau vizitinę kortelę, sąvaržėle pritvirtintą kitoje lapo
pusėje, ir perskaičiau joje išspausdintus žodžius.
Artūro Morstono knygynas

190 Kensingtonas, Bažnyčios gatvė
Londonas W8 4DS
Prisiminiau kartą važiavusi per Kensingtoną autobusu. Jei

nuspręsiu ten važiuoti susitikti su Artūru Morstonu, bent nerei
kės keliauti taip toli, kaip reikėjo Majai. Tada išėmiaujos išverstą
citatą, išgraviruotą armiliarinėje sferoje.
Ąžuolas ir kiparisas neauga vienas kito šešėly.

Nusišypsojau, nes tai puikiai apibūdina Kėlę ir mane. Ji tokia

stipri ir nenuolaidi, kojos tvirtai įaugusios į žemę. Aš aukšta, bet
liauna kaip smilga, menkiausio vėjelio siūbuojama. Žinojau tą
citatą. Ji iš filosofo Chalilio Džibrano „Pranašo“. Taip pat žino
jau, kas - bent iš pažiūros - yra „šešėlyje“...
Tiktai nežinojau, kaip iš to šešėlio žengti į saulę.
Rūpestingai sulanksčiusi laišką paėmiauvoką su koordinatė
mis, kurias išsiaiškino Alė. Ji užrašė vietovę, kurią nurodė koor
dinatės. Iš visų nuorodų ši gąsdino labiausiai.
Ar aš noriu sužinoti, kur tėtis mane rado?
Nusprendžiau, kad kol kas ne. Norėjau kaip ir anksčiau1?ūti
tėčio ir „Atlantidos“.
Įdėjusi voką į plastikinį dėkliuką, paėmiau papuošalo dėžutę
ir atidariau.
Viduje gulėjo nedidelė gyvūno figūrėlė, padaryta turbūt iš
onikso, gyvūnėlis tupėjo ant plono sidabrinio pagrindo. Išėmiau
jį iš dėžutės ir apžiūrėjau, iš aptakių kūno linijų aiškiai buvo ma
tyti, kad jis kačių šeimos. Pažiūrėjusi į pagrindo apačią pama
čiau prabą ir išgraviruotą žodį.
Pantera
Akiduobėse įtaisyti mažučiai ryškūs gintarėliai mirktelėjo

man blausioje saulės šviesoje.
- Kas tave turėjo? Ir kas jie buvo man?—sušnibždėjau į orą.
Įdėjusi panterą į jos dėžutę, atsistojau ir priėjau prie armi-
liarinės sferos. Pastarąjį kartą, kai ją mačiau, aplinkui buvo su-
sispietusios visos mano seserys, spėliojo, ką tai reiškia ir kodėl
tėtis ją mums paliko. Pažvelgiau į jos centrą ir apžiūrėjau auksinį
Žemės rutulį ir sidabrinius lankus, supančius jį tartum dailus
narvas. Rutulys buvo puikus, pasaulio žemynai aiškiai iškilę iš
septynių juos supančių jūrų. Pavaikščiojau aplink, pastebėjau

graikiškai užrašytus visų seserų vardus - Maja, Alkionė, Ke-
laino, Taigetė, Elektra... ir, žinoma, savąjį - Steropė.
Ką reiškia vardas? - pacitavau Šekspyro Džuljetą svarsty
dama - kaip daugelį kartų anksčiau, - ar mes visos perėmėme
savo mitologinių bendravardžių asmenybę, ar mūsų vardai mus
pasisavino? Ne taip kaip kitų seserų, apie mano bendravardės
asmenybę buvo žinoma mažiausiai. Kartais pagalvodavau: gal
dėl to ir jaučiuosi nematoma tarp seserų.
Maja - gražuolė, Alė - vedlė, Kėlė - pragmatikė, Tigė - ugdy
toja, Elektra - kamuolinis žaibas... o tada aš. Tikriausiai ir esu
taikdarė.
Na, jei laikaisi tylomis ir tada viešpatauja ramybė, gal ir tikrai
taip. Ir galbūt, jei tėvas taip nusakė tavo būdą nuo pat gimimo,
tai nesvarbu, kas esi iš tiesų, tu stengiesi gyventi pagal tą idealą.
Tačiau, be jokios abejonės, visos mano seserys puikiausiai ati
tinka jų mitologines asmenybes.
Meropė...
Akys staiga aptiko septintąjį lanką ir pasilenkiau pažiūrėti
iš arčiau. Bet ne taip kaip ant kitų lankų, ant šio nebuvo užra
šytakoordinačių. Ar citatos. Trūkstama sesuo, septintas kūdikis,
kurio laukėme, bet kurio tėtis Atlantas taip ir neparnešė namo.
Ar ji iš viso egzistavo? O gal tėčiui - tokiam perfekcionistui -
atrodė, kad armiliarinė sfera ir jo palikimas mums be jos vardo
bus neužbaigti? Galbūt, jei kuriai iš seserų gimtų vaikas ir tai
būtų mergaitė, galėtume pavadinti Merope, ir septyni lankai
būtų užpildyti iki galo.
Sunkiai atsisėdau ant suolelio ir grįžau mintimis daugelį
metų atgal - norėjau prisiminti, gal tėtis kada yra užsiminęs
apie septintąją seserį. Bet, kiek prisiminiau, ne. Iš tiesų jis retai
kalbėdavo apie save, visada labiau domėjosi, kas dedasi mano
gyvenime. Ir nors mylėjau jį, kaip duktė gali mylėti tėvą, ir jis
buvo - be Kėlės - brangiausias man žmogus žemėje, dabar sėdė
jau čia staiga supratusi, kad beveik nieko apie jį nežinau.
Žinojau tik tai, kad jis mėgo sodus ir akivaizdžiai buvo bai
siai turtingas. Bet kaip tuos turtus įsigijo, man buvo tokia pat
paslaptis kaip ir septintasis armiliarinės sferos lankas. Vis dėlto
nė akimirkos nesijaučiau, kad mudviejų ryšys nebūtų artimas.
Ar kad tėtis būtų ką nors nuo manęs nuslėpęs, kai paklausdavau.
Galbūt tiesiog taip ir nepaklausiau to, ko reikėjo. Galbūt ne
paklausė nė viena sesuo.
Pakilusi leidausi vaikščioti po sodelį apžiūrinėdama augalus
ir dėdamasi į galvą, ką reikės priminti sodininkui Hansui. Susi
tiksiu su juo čia vėliau, prieš išvykdama iš „Atlantidos“.
Eidama namo link suvokiau, kad, taip troškusi čia apsilan
kyti, dabar noriu skristi atgal į Londoną. Ir toliau gyventi savo
gyvenimą.
4
Londone liepos pabaigoje buvo karšta ir drėgna. Ypač kai visą

dieną prabūdavautvankioje be langųvirtuvėje Baisvoteryje. Pra
leidusi čia tik tris savaites jaučiausi taip, tartum visą gyvenimą
būčiau mokiusis kulinarijos meno. Pjausčiau daržoves mažais
kubeliais, lazdelėmis ir šiaudeliais, kol pajutau, kad virtuvinis
peilis priaugo prie delno. Minkiau duonos tešlą, net įskausdavo
raumenys, ir džiaugiausi akimirka, kai supratusi, kad ji ims kilti,
liaudavausi minkiusi.
Kiekvieną vakarą mums prieš išeinant namo skirdavo su
daryti valgiaraštį ir apskaičiuoti gaminimo laiką, o rytais prieš
imantis darbo reikėdavo mise enplace - pasiruošti ingredientus
ir išdėlioti ant darbastalio kartu su indais ir visais reikmenimis.
Pamokai pasibaigus visus paviršius nuvalydavome iki blizgesio
ir jaučiau slaptą pasitenkinimą, kad Kėlė niekada neįžengs į šią
virtuvę ir jos nepriterš.
Kursų lankytojai buvo marga šutvė: vyrai ir moterys, prade
dant privilegijuotais aštuoniolikmečiais ir baigiant nuvargusio
mis namų šeimininkėmis, norinčiomis paįvairinti vaišes Saryje.
- Dvidešimt metų vairavau sunkvežimį, - kalbėjo Polas,
stambus, tvirtas išsiskyręs su žmona keturiasdešimtmetis, mik
liai leisdamas konditeriniu švirkštu skystąplaktą kiaušininę tešlą
ant kepimo skardos ir formuodamas trapius pyragėlius su sūriu,
gougėres. - Visada norėjau būti virėju ir pagaliau tuo užsiimu.

Gyvenimas toks trumpas, tiesa? - mirktelėjo man.
- Taip, - nuoširdžiai pritariau.
Visa laimė, mintis apie mano užsistovėjusią padėtį nuvijo
kursų tempas. Padėjo ir tai, kad Kėlė taip pat buvo labai užsi
ėmusi. Kai nebuvo įnikusi į baldų paieškas naujajam butui,
važinėjo skersai išilgai po Londoną vingiuojančiais raudonais
autobusais, semdamasi įkvėpimo dabar ištikusiam kūrybiniam
apsėdimui - instaliacijoms iš daiktų. Taip ji iš viso miesto prisi
rankiojo nemažą krūvą šlamšto ir užgriozdino ankštą mūsų sve
tainę. Ten buvo sulankstytų metalo gabalų iš sąvartyno, krūvelė
raudonų čerpių, tušti benzinu dvokiantys bakeliai, o labiausiai
mane trikdė apdegusi žmogaus dydžio lėlė, padaryta iš skudurų
ir šiaudų.
- Anglai lapkritį degina ant laužo tokio Gajaus Fokso iš
kamšą. Kaip šita išliko iki liepos, nežinia, - pasakė Kėlė už
taisydama kabiamušį. - Tai kažkaip susiję su vyruku, prieš
kelis šimtus metų mėginusiu susprogdinti Parlamento rūmus.
Kvaištelėję tie anglai, kaip patys apie save sako, - pridūrė Kėlė
juokdamasi.
Paskutinę kursų savaitę mes buvome suskirstyti po du ir pa
prašyti pagaminti trijų patiekalų pietus.
- Visi žinome, kad bendras darbas gyvybiškai svarbus vir
tuvei sėkmingai veikti, - paaiškino mums Markas, ekstrava
gantiškas gėjus kursų vadovas. - Turėsite darbuotis intensy
viai ir ne tik įsakinėti, bet ir vykdyti paliepimus. Na, poros bus
tokios.
Nusiminiau, nes mane paskyrė dirbti su Pirsu - veikiau ber
niuku neklusniais plaukais nei vyru. Kol kas jis labai mažai kal
bėdavo grupėje, tik mestelėdavo kokį nesubrendėlišką juokelį.
Vienintelis geras dalykas tas, kad Pirsas iš prigimties talen-
tingas virėjas. Be to, kitų pykčiui, sulaukiantis daugiausiai pa

gyrų iš Marko.
- Tai tik dėl to, kad Marką priejo traukia, - išgirdau prieš ke
lias dienas Tifani, vieną iš visos puokštės anglių merginų, skun
džiantis tualete.
Nusišypsojau plaudamasi rankas. Ir pagalvojau: ar žmonės
iš tiesų kada nors suauga, ar visą gyvenimą taip ir lieka žaisti
smėlio dėžėje.
- Taigi tau jau paskutinė kursų diena, Si, - nusišypsojo man

Kėlė, kai tą rytą paskubomis baigiau virtuvėje gurkšnoti kavą. -
Linkiu sėkmės per konkursinį egzaminą.
- Ačiū. Iki, - šūktelėjau išeidama, tada patraukiau Tutingo
Didžiąja gatve į autobusų stotelę - metro būtų buvę greičiau, bet
man patiko važiuojant stebėti Londoną.
Stotelėje mane pasitiko skelbimas, sakantis, kad autobuso
maršrutas pakeistas dėl dujotiekio remonto Parko skersgatvyje.
Tad važiavome ne įprastu keliu, autobusas kirto Temzę į šiaurės
pusę. Įsukę į Naitsbridžo rajoną gaišome spūstyje su visais kitais
čia nukreiptaisiais, kol gatvės tapo laisvesnės ir pravažiavome
Karališkąją Alberto salę.
Įtampa atsileido vėl važiuojant įprastu keliu, ir aš kaip vi
sada klausiausi mėgstamos muzikos - Grygo „Ryto“, taip pri
menančio „Atlantidą“, ir Prokofjevo „Romeo ir Džuljetos“... Su
tais kūriniais mane supažindino tėtis Atlantas. Dėkojau Dievui,
kad buvo išrasti iPod’ai, - Kėlės skonis kitoks, ji mėgsta sunkųjį
roką, ir senas CD grotuvas mūsų miegamajame nuolatos net
dreba nuo gitarų žvangesio ir plyšojančių balsų. Autobusui su-
stojus apžvelgiau gatvę ieškodama žinomo orientyro, bet nieko

neatpažinau. Tiktai pavardę kairėje virš parduotuvės durų, kai
autobusas vėl pajudėjo. Artūras Morstonas...
Perkreipusi kaklą žvelgiau atgal manydama, kad turbūt pasi
vaideno, bet jau buvo per vėlu. Autobusui pasukus j dešinę, kelio
ženkle perskaičiau: Kensingtono Bažnyčios gatvė. Perliejo šiur
pas, nes supratau ką tik mačiusi daiktiškai įkūnytą tėčio Atlanto
nuorodą.
Tebegalvojau apie tai ir tada, kai su kitais kursų klausytojais
vienas paskui kitą suėjome į virtuvę.
- Labas rytas, širdele. Pasiruošusi siautėti prie viryklės?-
Tai Pirsas priėjęs sustojo šalia ir laukiamai pasitrynė ran
kas. Sunkiai nurijau seiles. Aš feministė tikriausia to žodžio
prasme - esu įsitikinusi lygybe, kai nė viena lytis nedominuoja.
Ir reikia pridurti, kad nepakenčiu, kai į mane kreipiasi „širdele“.
Nesvarbu, vyras ar moteris.
- Taigi. - Į virtuvę įėjęs Markas padavė kiekvienai porai lyg
ir tuščią kortelę. - Kitoje kortelės pusėje užrašytas valgiaraš
tis - tai turėsite pagaminti. Tikiuosi, kad visi patiekalai stovės
ant kiekvieno darbo stalo man paragauti lygiai vidurdienį. Tu
rite dvi valandas. Gerai, brangučiai, sėkmės. Dabar atverskite
korteles.
Pirsas nieko nelaukęs čiupo kortelę man iš rankos. Gavau
per jo petį žiūrėti, ką mums reikės gaminti.
- Žąsų kepenėlių pašteto putėsiai su Melbos skrebučiais*, ant
silpnos ugnies virta lašiša su Dofinė bulvių apkepu ir apkepto
mis šparaginėmis pupelėmis. Desertas „Eton mess“**, - garsiai
perskaitė Pirsas. - Savaime suprantama, aš darysiu kepenėlių
* Ploni siauri skrebučiai, pavadinti Australijos koloratūrinio soprano Nellie Melbos
(1861-1931) vardu. (Visos pastabos vertėjos.)
** Itono mišinys, maišalienė, jovalas (angį).
putėsius ir virsiu lašišą, nes mano sritis mėsa ir žuvis, o tau pa
lieku daržoves ir desertą. Pirmiausia tau reikės imtis morengų.
Norėjau jampasakyti, kad mėsa ir žuvis taip pat ir mano sri
tis. Ir kur kas svarbesnis vasaros pietų patiekalas. Tačiau, tariau
sau, mokėti pasiekti pranašumą nieko nereiškia, - kaip Markas
sakė, čia bus gebėjimo dirbti išvien patikrinimas, - ir ėmiausi
plakti kiaušinių baltymus su cukraus pudra.
Baigiantis skirtoms dviem valandoms aš buvau rami ir pa
siruošusi, o Pirsas karštligiškai ėmė iš naujo leisti per švirkštą
kepenėlių putėsius, nes paskutinę minutę nusprendė juos per
daryti. Žvilgtelėjau į tebeverdančią lašišą specialiame puode,
mačiau, kadji jau pervirė. Kai mėginaujampasakyti, nekantriai
numojo ranka ir nesiklausė.
- Ką gi, laikas baigėsi. Prašom liautis darius tai, ką darėte, -
šūktelėjo Markas, jo balsui nuskardėjus per virtuvę buvo girdėti,
kaip barška kitų virėjų dedami virtuvės reikmenys, ir jie pasi
traukė nuo savo patiekalų lėkštėse. Pirsas to nepaisė ir skubiai
perkėlė lašišą iš puodo prie mano bulvių apkepo ir šparaginių
pupelių.
Galų gale, vienodai pagyręs ir išpeikęs kitų penkių virėjų pa
tiekalus, Markas sustojo prie mūsų. Kaip ir nujaučiau, jis išliaup-
sino kepenėlių putėsių išvaizdą ir konsistenciją, tada mirktelėjo
numylėtam virėjui.
- Nuostabu, puikiai pagaminta, - pasakė jis. - Dabar para
gausime lašišos.
Jis atsikando kąsnelį, susiraukė ir pažvelgė tiesiai į mane.
- Čia nieko gero, visai niekamtikusi. Pervirta. Bet pupelės...
ir bulvių apkepas, - tarė paragavęs vieno ir kito, - nuostabūs.
Jisvėl nusišypsojo Pirsui, o aš žvelgiau į savo porininką lauk
dama, kadjis pataisytų Marko klaidą. Pirsas nusuko akis ir nieko
nesakė, o Markas perėjo prie mano „Eton mess“.
Jis atrodė kaip besiskleidžianti tulpė, padaryta iš morengo, o

viduje slypėjo braškės, maceruotos juodųjų serbentų likeryje, ir
plakta grietinėlė. Nebuvo čiajokio „jovalo“, ir žinojau, kad Mar
kui arba labai patiks, arba labai nepatiks.
- Star, - tarė jis, paragavęs visą šaukštą, - patiekta kūrybin
gai ir velniškai geras skonis. Gerai pagaminta.
Tada Markas skyrė mums pirmąjį prizą už užkandį ir už de
sertą.
Persirengimo kambaryje atsidariau spintelę su gerokai di
desne jėga, nei buvo būtina, ir pasiėmiau kasdienius drabužius
persirengti vietoj baltų virėjos.
- Stebiuosi, kad ten išlikai rami.
Pakėliau akis, nes tie žodžiai tiksliai išreiškė mano mintis.
Tai Šanti - gražuolė indė, spėjau, maždaug mano amžiaus. Ji
buvo vienintelė grupėje, be manęs, kasdien po užsiėmimų nei
davusi į barą išgerti. Tačiau grupėje buvo labai mėgstama, visada
spinduliavo ramią, pozityvią energiją.
- Mačiau, kaip Pirsas pervirė lašišą. Jis buvo prie darba
stalio šalia manęs. Kodėl nieko nesakei, kai Markas supeikė už
tai tave?
Gūžtelėjau pečiais ir papurčiau galvą.
- Tai nesvarbu. Ten tik gabalas lašišos.
- Man būtų buvę svarbu. Su tavimi pasielgta neteisingai. O
neteisybę reikėtų iškart atitaisyti.
Išsiėmiau iš spintelės kuprinę, nežinodama, ką atsakyti. Ki
tos merginos jau ėjo iš persirengimo kambario atšvęsti kursų
pabaigos bare. Išeidamos sakė sudie, ir kambaryje likome tik
Šanti ir aš. Rišdamasi sportinių batelių raištelius stebėjau, kaip
ji šukuojasi tankius juodus plaukus, paskui ilgais dailiais pirštais
pasidažo lūpas tamsiai raudonu lūpų dažu.
- Sudie, - pasakiau, sukdama prie durų.
- Gal norėtum išgerti? Žinau puikų vyno bariuką už kampo.

Ten ramu. Manau, tau patiktų.
Kurį laiką abejojau - kalbėtis akis į akį nemėgstu - jaučiau
jos žvilgsnį.
- Taip, - sutikau galų gale. - Kodėl ne?
Kiek paėjusios įsitaisėme su savo taurėmis tykiame vyninės
kampelyje.
- Taigi, Star Mįslingoji, - nusišypsojo Šanti, - kas gi tu esi?
Kadangi tai buvo klausimas, kurio visada bijojau, turėjau ga
tavą visiems vienodą atsakymą.
- Gimiau Šveicarijoje, turiu penkias seseris, visos mes įvai
kintos, mokiausi Sasekso universitete.
- Oką studijavai?
- Anglų literatūrą. O tu? - paklausiau, mikliai perleisdama
pokalbį tęsti jai.
- Esu iš indų šeimos, gimiau jau Anglijoje. Dirbu psichote
rapeute, daugiausia su išgyvenančiais depresiją ir linkusiais į sa
vižudybę paaugliais. Deja, tokių šiais laikais daugybė, - atsiduso
Šanti. - Ypač Londone. Labai gerai žinau, iki ko priveda tėvų
spaudimas savo vaikams.
- Okodėl ėjai į kulinarijos kursus?
- Todėl, kad man tai patinka! Tai didžiausias malonumas, -
plačiai nusišypsojo ji. - O tu?
Dabar supratau, kad ši moteris įgudusi viską iš kitų ištraukti,
tad pasijutau dar atsargesnė.
- Ir aš mėgstu gaminti.
- Ar ketini tuo užsiimti?
- Ne, manau, man patinka todėl, kad sekasi, nors tai ir
skamba kiek egoistiškai.
- „Egoistiškai“? - nusijuokė Šanti, melodingas jos balsas
glostė ausį. - Manau, maitinant kūną pamaitinama ir siela. Ir tai
visai ne egoistiška. Žinok, gerai yra džiaugtis tuo, kas tau sekasi.
Iš tiesų tai labai pagerina gaminio kokybę. Aistra visada padeda.
Tad kokios dar tavo „aistros“, Star?
- Sodiniai, gėlės ir...
-Kas?
- Rašymas. Mėgstu rašyti.
- O aš mėgstu skaityti. Tai labiau nei kas kita atvėrė man
protą ir apšvietė. Niekada neužteko pinigų kelionėms, bet mane
visur nuveda knygos. Kur gyveni?
- Tutinge. Bet greitai persikraustysim į Batersį. **
- Ir aš gyvenu Batersyje! Visai netoli nuo Kvinstauno kelio.
Ar žinai, kur jis?
- Ne. Aš dar visai neseniai Londone.
- Okur gyvenai baigusi universitetą?
- Iš tiesų niekur. Daug keliavom.
- Kaip tau gerai, - tarė Šanti. - Aš iki mirties tikiuosi pa
matyti daugiau pasaulio, bet kol kas neturiu pinigų. Kaipgi tu
išgalėjai?
- Mes su seserimi kur tik būdavom pasaulyje, susirasdavom
darbus. Ji dirbo prie baro, o aš paprastai - valytoja.
- Oho, Star, juk tu pernelyg protinga ir graži, kad teptumeisi
rankas valydama tualetus, - bet tau tai į gera. Regis, esi amžina
klajūnė ieškotoja... negali kur nors įsitvirtinti.
- Tokia veikiau yra mano sesuo nei aš. Tiesiog sekiau jai iš
paskos.
- Kur ji dabar?
- Namie. Mes gyvenam kartu. Ji menininkė ir kitą mėnesį
ims lankyti meno pagrindų kursą Karališkajame meno koledže.
- Mat kaip. Tai... ar turi antrą pusę?
-Ne.
- Ir aš neturiu. Oanksčiau turėjai kokių rimtesnių santykių?

- Ne. - Pažvelgiau į laikrodėlį pajutusi, kaip nuo jos klau
simų krušos skruostus užlieja raudonis. - Man jau metas eiti.
- Žinoma. - Šanti baigė gerti vyną ir išėjo iš baro su ma
nimi. - Buvo puiku geriau tave pažinti, Star. Štai mano vizitinė.
Parašyk kada nors, noriu žinoti, kaip tau sekasi. Ojei reikės pa
sikalbėti, aš tavo paslaugoms.
- Gerai. Sudie.
Skubiai nuo jos nuėjau. Man nebuvo smagu aptarinėti „san
tykius“. Su niekuo.
- Pagaliau!
Kėlė, įsisprendusi rankas į šonus, stovėjo siaurame mūsų
buto tarpduryje.
- Kurgi tu buvai, Star?
- Buvom su drauge trumpam užsukusios išgerti, - atsakiau
eidama pro ją į vonios kambarį ir uždariau duris.
- Na, galėjai pasakyti. Pagaminau tau šį tą kursų pabaigai
atšvęsti. Bet dabar jau tikriausiai nebetinka valgyti.
Kėlė „gamino“ retai, beveik visai to nesiėmė. Retais atvejais,
kai manęs nebūdavo, ji parsinešdavo gatavų patiekalų.
- Atleisk, nežinojau. Tuoj ateinu.
Pasiklausiau už durų ir išgirdaują nužingsniuojant. Nusiplo
vusi rankas nubraukiau nuo akių kirpčiukus ir sulenkiau kelius,
kad patogiau būtų žiūrėti į save veidrodyje.
- Kažkas turi pasikeisti, - pasakiau savo atspindžiui.
5
Rugpjūtį Londonas atrodė kaip šmėklų miestas. Tie, kurie turėjo

iš ko, pabėgo nuo Jungtinės Karalystės klimato, nuolat besikaita
liojančio - tai drėgna ir debesuota, tai saulėta ir vėl šlapia. „Tik
rasis“ Londonas miegojo laukdamas savo gyventojų, kad, su
grįžę nuo svetimų jūrų pakrančių, vėl imtųsi kasdienės veiklos.
Mane taip pat buvo apėmęs keistas snūdulys. Po tėčio
Atlanto mirties prastai miegodavau, o dabar buvo labai sunku
keltis rytą. Kėlė, atvirkščiai, buvo labai energinga, reikalavo, kad
važiuočiau kartu išsirinkti kokio ypatingo šaldytuvo ar geriausių
plytelių sienai už kriauklės naujajame bute.
Vieną tvankų šeštadienį, kai būčiau mielai likusi lovoje su
knyga, ji pareikalavo keltis ir nusitempė į autobusą, vežantį į anti
kvarinęparduotuvę, įsitikinusi, kadman patiks ten siūlomi baldai.
- Atvažiavom, - tarė ji žvelgdama pro langą ir paspaudė
skambutį, kad autobusas sustotų kitoje stotelėje. - Parduotuvės
numeris 159, tad čia.
Išlipome - ir net aiktelėjau, antrą kartą per porą savaičių
atsidūrusi per kelis žingsnius nuo Artūro Morstono knygyno
durų. Kėlė pasuko kairėn, į gretimą parduotuvę, bet aš atsilikau,
pažvelgiau pro langą. Ten buvo pilna senų knygų, tokių, apie
kokių kolekciją svajojau, kai turėsiu pinigų įsigyti, - jos puoštų
mano lentynas abipus įsivaizduojamo židinio.
- Paskubėk, Si, jau be penkiolikos keturios. Nežinau, kadajie

uždaro šeštadienį.
Jai iš paskos įėjau į parduotuvę, pilną rytietiškų baldų - tam
siai raudonai dažytų, lakuotų stalų, juodų spintelių su kruopščiai
nutapytais ant durų drugeliais ir giedrai šypsančiųauksinių Budų.
- Ar nesigaili, kad neįsigijomkrovininio konteinerio, kai ke
liavom? - Ji pakėlė antakius, pažvelgusi į kainą etiketėje, tada
gestais parodė: „krūva pinigų“. - Reikės gauti kur nors kitur, kur
pigiau, - pridūrė.
Išsivedė mane iš parduotuvės ir, pasižvalgiusios pro kitų įdo
mių sendaikčių krautuvėlių langus toje gatvėje, grįžome į auto
busų stotelę. Kol laukėme autobuso, neturėjau daugiau ką veikti,
tad spoksojau į Artūro Morstono knygyną kitoje gatvės pusėje.
Mano sesuo Tigė pasakytų, kad tai lemtis. Geriausiu atveju, pa
galvojau, tai iš tikrųjų sutapimas.
Po savaitės, kai Kėlė nuvažiavo į butą patikrinti plytelių klojėjų

darbo, nes po kelių dienų jau turėjome kraustytis, aš nuėjau į ar
timiausią parduotuvę pintos pieno. Stovėdama prie prekystalio,
kol laukiau grąžos, žvilgtelėjau į „The Times“ antraštę apatinėje
dešinėje skiltyje.
„TIGRĖS“ KAPITONAS
NUSKENDOAUDROJE PERFASTNETO REGATĄ
Širdis stabtelėjo - žinojau, kad mano sesuo Alė šiuo metu da
lyvauja Fastneto regatoje, o laivo vardas buvo labai girdėtas. Po
antrašte buvo įdėta vyro nuotrauka, bet nerimo tai neišsklaidė;
Nusipirkau laikraštį ir grįždama namo nervingai permečiau

akimis straipsnį. Tada atsidusau iš palengvėjimo, kad bent kol
kas nėra žinių apie kitas tragiškas žūtis. Tačiau oro sąlygos buvo
akivaizdžiai baisios, ir trys ketvirtadaliai jachtų priverstos pasi
traukti iš regatos.
Nieko nelaukusi išsiunčiau žinutę Kelei, o grįžusi namo dar
kartą perskaičiau straipsnį. Nors mano vyresnioji sesuojau daug
metų buriuoja, yra profesionalė, niekada nė minties neprisilei-
dau, kad ji galėtų žūti per jachtų lenktynes. Alė skleidė tokį...
gyvybingumą. Ji gyveno savo gyvenimą be jokių baimių, ir man
liko tik žavėtis ja ir pavydėti.
Parašiau jai trumpą žinutę, kad perskaičiau apie nelaimę, ir
paprašiau skubiai man paskambinti. Vos paspaudus „siųsti“mo
bilusis suskambo, bet tai buvo Kėlė.
- Si, aš ką tik pasikalbėjau su Ma. Ji man skambino. Alė da
lyvavo Fastneto regatoje, ir...
- Žinau, ką tik perskaičiau apie tai laikraštyje. O, Dieve, Kė,
tikiuosi, jai nieko nenutiko.
- Ma sakė, kadjai kažkas skambino, Alei viskas gerai. Jachta,
matyt, pasitraukė iš lenktynių.
- Ačiū Dievui! Kaip gaila Alės, ji šitaip neteko savo koman
dos draugo.
- Baisu. Ką gi, aš jau netrukus grįšiu namo. Naujoji virtuvė
atrodo fantastiškai. Tauji nepaprastai patiks.
- Neabejoju.
- Oi, dar atvežė lovas ir dvigulę į laisvą kambarį. Pagaliau čia
persikraustysim. Nebegaliu sulaukti. Iki.
Kėlė baigė pokalbį, ir nusistebėjau, kaip ji gali po tokios blo
gos žinios staiga pereiti prie praktinių dalykų, nors ir žinojau,
kad šitaip ji tiesiog susidoroja su sunkumais. Pasvarsčiau, ar
sukaupsiu drąsą ir pasakysiu Kelei, kad sulaukus tokio gražaus
dvidešimt septynerių amželio tikriausiai būtų tinkamiau turėti

savus miegamuosius, o ne miegoti viename. Jei kada pasitaikytų
svečių, man būtų visai paprasta kelioms dienoms persikelti į jos
kambarį. Atrodė kvaila miegoti viename kambaryje, kai šalia yra
laisvas.
Kada nors, Star, tau teks to imtis...
Bet, kaip visada, tai bus dar ne šiandien.
Praėjus porai dienų, kai dėjausi negausius savo daiktus per

kraustyti, paskambino Ma.
- Star?
- Taip, klausau. Ar viskas gerai? Ar Alė sveika? Ji neatsako į
mano žinutes, - pasakiau susirūpinusi. - Ar kalbėjais! su ja?
- Ne, nesikalbėjau, bet žinau, kad ji nenukentėjo. Kalbėjausi
su žuvusiojo motina. Turbūt skaitei, kadjis buvo Alės laivo kapi
tonas? Tokia maloni moteris... - Išgirdau Ma atodūsį. - Veikiau
siai sūnus paliko jai mano numerį, kad paskambintų, jeigu kas
nutiktų. Ji mano, kadjis kažką nujautė.
- Savo mirtį?
- Taip... Matai, Alė buvo slapta sujuo susižadėjusi. Jo vardas
Teo.
Išklausiau tą žinią tylomis.
- Teoturbūt numanė, kad Alė gali būti sukrėsta ir pati mums
nepajėgs pranešti, - kalbėjo toliau Ma. - Ypač kai nė vienai iš
jūsų nepasisakė, kad jųdviejų santykiai rimti.
- Otu žinojai, Ma?
- Taip, žinojau, ji buvo labai įsimylėjusi. Tik prieš kelias die
nas iš čia išvyko. Sakė, kad jis - „tas vienintelis“. Aš...
- Ma, aš labai apgailestauju.

- Atleisk, chėrie, nors ir žinau, kad gyvenimas ką nors duoda,
o paskui atima, bet tai įvyko taip greitai po jūsų tėvo mirties, ir
Alei tai ypač tragiška.
- Kur ji dabar? - paklausiau.
- Londone, apsistojo pas Teo motiną.
- Gal man reikėtų ją aplankyti?
- Manau, būtų labai gerai, jei dalyvautum laidotuvėse. Teo
motina, ji vardu Selija, sakė, kad laidotuvės trečiadienį antrą va
landą Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje Čelsyje.
- Mes ten būsim, Ma, pažadu. Ar susisiekei su kitomis sese
rimis?
- Taip, bet nė viena negalės atvykti.
- Otu? Galėsi?
- Aš... Star, aš negaliu. Bet jūs su Kele būsit už mus visas.
Pasakyk Alei, kad mes ją mylim ir užjaučiam.
- Būtinai, mes pasakysim.
- Palieku tau pasakyti Kelei. Kaip laikaisi tu, Star?
- Gerai. Man tik... labai skaudu dėl Alės.
- Chėrie, ir man skaudu. Nesitikėk sulaukti iš jos atsakymo
nusiuntusi žinutę - šiuo metu ji niekamneatsiliepia.
- Gerai. Ačiū, kad pasakei. Sudie, Ma.
Grįžus Kelei kuo ramiau jai papasakojau, kas įvyko. Ir kada
bus laidotuvės.
- Reikia manyti, pasakei Ma, kad mes negalėsim dalyvauti?
Ką tik persikrausčiusios dar būsim užsiėmusios, išpakuosim
dėžes.
- Kele, mes turim dalyvauti. Turimbūti ten dėl Alės.
- O kaip kitos seserys? Kurgi jos? Kodėl mes turim griauti
savo planus? Dėl Dievo meilės, mes to vyro nė nepažinojom.
- Kaip gali taip kalbėti? - Atsistojau pajutusi, kad visas už-
slėptas prisikaupęs pyktis tuoj išsiverš. - Tai ne dėl Alės sužadė

tinio, o dėl pačios Alės, mūsų sesers! Visą gyvenimą ji buvo su
mumis, o dabarjai mūsų reikia, kad būtume suja trečiadienį! Ir
mes būsim!
Tada išėjau ir nėriau į vonios kambarį - ten bent buvo ga
lima užsišauti duris.
Nenorėdama Kėlės matyti, kol purto įniršis, sumaniau čia
likti ir išsimaudyti. Klaustrofobiškų betono džiunglių supama
šioje pageltusioje vonioje turėjau prieglobstį nuo visko pabėgti.
Panirusi prisiminiau Teo - tai, kad jis iš vandens nebeišniro.
Staiga atsisėdau, aptaškiau pigaus linoleumo grindis, apimtai
panikos stigo kvapo.
Į duris pasibeldė.
- Si? Ar gerai jautiesi?
Rijau seiles, mėginau giliai įtraukti oro - Teo nebegalėjo
įtraukti oro ir jau niekada nebekvėpuos.
- Taip.
- Tu teisingai sakei. - Ji ilgokai patylėjo. - Aš tikrai atsipra
šau. Žinoma, turim būti ten dėl Alės.
- Taip. - Ištraukiau kamštį ir per vonios kraštą siekiau rank
šluosčio. - Turim.
Kitą rytą prie mūsų buto privažiavo Kėlės nusamdytas furgonas.

Sukrovusios daiktus - daugiausia tai buvo Kėlės surinktos atlie
kos naujajammeno projektui, - leidomės rankioti baldų, kuriuos
Kėlė buvo supirkusi įvairiose pietų Londono parduotuvėse.
Po trijų valandų atvažiavome į Batersį. Kėlė kontoroje apa
čioje pasirašė dokumentus, kuriuos reikėjo pasirašyti, ir gavo
mūsų naujųjų namų raktus. Ji atrakino duris, ir mudviem įėjus

ėmė vaikščioti po aidinčią erdvę.
- Tiesiog negaliu patikėti, kad visa tai mano. Ir tavo, savaime
aišku, - kilniaširdiškai pridūrė. - Dabar mes saugios, Si, visiems
laikams. Turime savo namus. Argi tai ne nuostabu?
- Taip.
Tadaji ištiesė į mane rankas ir suprasdama, kad taijos laimės
akimirka, atėjau į jos glėbį. Mudvi stovėjome apsikabinusios tuš
čioje erdvėje ir kikenome kaip kadaise vaikystėje, nes buvo labai
keista, kad jau esame tokios suaugusios.
Kai persikraustėme, Kėlė kiekvieną rytą kėlėsi anksti ir eidavo

ieškoti daugiau medžiagų instaliacijoms, kol neatėjo rugsėjis ir
neprasidėjo pirmas semestras.
Tad aš visą dieną likdavau bute viena. Užsiimti turėjau kuo -
išpakavau patalynės, rankšluosčių ir Kėlės užsakytų virtuvės
reikmenų dėžes. Sudėjusi į vietą mirtinai aštrių virtuvinių peilių
komplektą pasijutau kaip ką tik ištekėjusi moteris, besitvarkanti
pirmuosiuose savuose namuose. Bet taip nebuvo. Anaiptol.
Viską išpakavusi, ilgoje terasoje ėmiausi kurti sodelį, paki
busį ore. Kadkiek įmanoma greičiau atsirastų žalumos ir spalvų,
išleidauviską, kas buvo likę iš santaupų, ir beveikvisus mėnesiui
skirtus tėčio Atlanto pinigus. Žiūrėdama, kaip darbininkas iš
apželdinimo tresto tempia į terasą didžiulį terakotos vazoną su
nuostabia kamelija, pilna baltų pumpurėlių, nujaučiau, kad tėtis
Atlantas turbūt vartosi grabe dėl tokio išlaidumo, bet nustūmiau
tą mintį šalin sakydama sau, kad šiuo atveju jis suprastų.
Trečiadienį parinkau mudviem deramus tamsius drabužius -

Kelei teko tenkintis juodais džinsais, nes ji neturėjo nė vieno
sijono ar suknelės.
Visos seserys parašė elektroniniu paštu arba žinutes prašyda
mos perduoti Alei užuojautą ir geriausius linkėjimus. Tigė - tur
būt artimiausia man sesuo po Kėlės - paskambino prašydama
užją stipriai apkabinti Alę.
- Taip norėčiau ten būti, - atsiduso ji, - bet kaip tik dabar
vyksta medžioklės ir čia turim daug sužeistų elnių.
Pažadėjau apkabinti Alę ir nusišypsojau prisiminusi savo
švelnią jaunesniąją seserį ir kaip ji myli gyvūnus. Ji darbavosi
elnių draustinyje Škotijoje, ir, kai gavotą darbą, pagalvojau, koks
jis jai tinkamas. Tigė buvo lengvų kojų kaip ir tie elniai - gerai
prisimenu, kaip kadaise ji šoko mokyklos spektaklyje ir mane
apstulbino jos judesių grakštumas.
Su Kele pervažiavome tiltą į Čelsį, ten turėjo būti pamaldos
už Teo.
- Oho, čia net televizijos kameros ir spaudos fotografai, - su
šnibždėjo Kėlė mums atsistojus į eilės galą, kad įeitume į bažny
čią. - Ar reikėtų palaukti, kol atvažiuos Alė, ir suja pasisveikinti,
kaip manai?
- Ne. Tiesiog atsisėskimkur nors gale. Tikrai galėsimvėliau
suja pasimatyti.
Didelė bažnyčia jau buvo sausakimša. Žmonės susispaudė
klaupte, ir mes sutilpome jo gale. Pasilenkusi į šoną pamačiau
altorių už gerų dvidešimties žingsnių nuo vietos, kur sėdėjome.
Susikuklinau ir pajutau pagarbą Teo - kaip žmonės turėjo jį my
lėti, jei susirinko čia tie šimtai sujuo atsisveikinti.
Staiga šnekos liovėsi ir stojo tyla, visi parapijiečiai atsigręžė į

aštuonis jaunus vyrus, įnešusius jo karstą. Paskui juos ėjo smulki
šviesiaplaukė moteris, įsikibusi už parankės mano seseriai.
Žvelgiauį persimainiusį Alėsveidą, mačiau įtampąir skausmą,
įsirėžusius jos bruožuose. Jai einant pro šalį troškau atsistoti ir ap
kabinti ją, pasakyti, kaipja didžiuojuosi. Ir kaipją myliu.
Tos pamaldos buvo pakiliausios valandos mano gyvenime,
tačiau ir skausmingos. Klausiausi gražių žodžių apie tą vyrą,
su kuriuo net nebuvau susipažinusi, bet kurį mylėjo mano se
suo. Kai buvome pakviesti pasimelsti, susiėmiau veidą delnais
ir apverkiau staiga nutrukusį tokio jauno žmogaus gyvenimą ir
savo seserį, kurios gyvenimą sukaustė ši netektis. Apverkiau ir
tėtį Atlantą, neleidus} savo dukterims gedėti jo kaip įprasta. Štai
tada ir supratau, kodėl tos senovinės apeigos tokios gajos - emo
cinės sumaišties metu jos suteikia tvirtybės.
Iš tolo stebėjau Alę, einančią prie altoriaus, kur buvo nedi
delis orkestras, mačiau jos priverstinę šypseną, kai pridėjo prie
lūpų fleitą, kuria daug metų mokėsi groti. Bažnyčioje suskam
bėjo visiems gerai žinoma anglų jūrininkų šokio melodija. Kaip
ir visi aplinkui, atsistojau, susikryžiavome rankas prieš pradė
dami daryti įprastus judesius, ir netrukus visi susirinkusieji jau
tūpčiojo pagal muziką. Jai nutilus visa bažnyčia prapliupo ploti
ir sveikinti šūksmais. Jaučiau, kad tai akimirka, kurios niekada
neužmiršiu.
Kai sėdomės, pasigręžiau į Kėlę ir pamačiau jos skruostais
pasipylusias ašaras. Dar labiau susijaudinau, kad sesuo, retai ro
danti jausmus, verkia kaip vaikas.
Suėmiau ją už rankos.
- Viskas gerai?
- Gražu, - sumurmėjo ji, trindamasi ašarotus skruostus ran
kove. - Tiesiog gražu.
Teo karstą nešant iš bažnyčios jo motina ir Alė ėjo iš paskos.

Sugavau Alės žvilgsnį ir pamačiau ją vos šyptelint. Mudvi su
Kele išėjome su kitais gedėtojais ir sustojome ant šaligatvio ne
žinodamos, ką daryti.
- Kaip manai, gal mums tiesiog eiti sau? Čia tiek daug žmo
nių. Alei tikriausiai reikės pasikalbėti su visais, - tarė Kėlė.
- Reikia pasisveikinti. Bent greitomis apkabinti.
- Žiūrėk, štai ji.
Pamatėme, kaip Alė, rusvais auksinio atspalvio garbanotais
plaukais, supančiais nenatūraliai išblyškusį veidą, atsiskiria nuo
minios ir prieina prie vyro, kuris stovėjo vienas. Jų laikysena
kalbantis man sakė, jog nereikia kištis, bet mudvi priėjome ar
čiau, kad ji pamatytų mus, kai baigs kalbėtis.
Pagaliau Alė nuo jo nusisuko, jos veidas nušvito einant prie
mūsų.
Nieko netarusios mes su Kele ją apkabinome ir kuo tvirčiau
priglaudėme.
Kėlė pasakė, kaip mes ją užjaučiame. Man buvo sunku ką
nors ištarti, jaučiau, kad vėl tuoj pravirksiu. Bet ne man dabar
skirta lieti ašaras.
- Ar ne, Star? - paragino mane Kėlė.
- Taip, - pajėgiau ištarti. - Pamaldos buvo labai gražios, Ale.
- Ačiū.
- Nuostabu girdėti tave vėl grojant fleita. Dar nepraradai for
mos, - pridūrė Kėlė.
- Klausykit, man reikia važiuoti su Teo mama, - bet ir jūs ten
būsit? - tarė Alė.
- Gaila, negalim. Bet, žinai, mūsų butas tik už tilto, Bater-
syje, tad, kai kiek atsigausi, skambtelėk ir užsuk pas mus, - ge
rai? - pasiūlė Kėlė.
- Labai norėtume susitikti su tavimi, Ale, - pasakiau vėl ją
apkabindama. - Visos sesės tau siunčia užuojautą. Žiūrėk sa

vęs, - gerai?
- Pasistengsiu. Dar kartą ačiū, kad atėjot. Negaliu apsakyti,
kaip man tai svarbu.
Su dėkinga šypsena Alė mums dar sykį pamojavo ir nuėjo
prie juodo limuzino, laukiančio jos ir Teo motinos. ,
- Verčiau jau eikim, - Kėlė žengė šaligatviu, bet aš kiek atsi
likau, žvelgdama, kaip automobilis pajuda nuo kelkraščio. Alė,
mano nuostabi, drąsi, graži - ir, kaip maniau apie ją ligi šiol, -
neįveikiama vyresnioji sesuo. Tačiau atrodo tokia silpna, tartum
vėjo gūsis galėtų nupūsti. Skubėdama pasivyti Kėlę supratau,
kad jai stiprybės teikia meilė.
Ir tą akimirką pasižadėjau, kad ir aš kada nors visa jėga pa
tirsiu meilės džiaugsmą ir skausmą.
Man palengvėjo, kai praėjus porai dienų Alė ištesėjo žodį ir pa
skambino. Susitarėme, kadji užsuks pietų ir apžiūrėti buto, nors
Kėlės tuo metu nebus - fotografuos Batersio elektrinę vienam iš
savo meno projektų. Taigi tą popietę ėmiausi kurti valgiaraštį.
Kitą dieną suskambėjus durų skambučiui bute raminamai
kvepėjo, kaip ir tikėjausi, namų virtuvės kvapais. Šanti neklydo,
pagalvojau, - aš noriu pamaitinti Alės sielą.
- Sveika, mieloji, kaip laikaisi? - paklausiau atidariusi duris
ir ją apkabinau.
- A, šiaip taip kasuosi, - atsakėji eidama paskui mane vidun.
Bet mačiau, kad nėra taip, kaip ji sako.
- Oho! Šis butas tiesiog fantastiškas, - tarė Alė eidama pasi
žiūrėti pro langą nuo grindų iki lubų.
Stalą padengiau terasoje, nusprendžiau, kad ten dar bus šilta.

Kai atnešiau valgį, Alė pasigėrėjo mano pasodintais augalais, ir
suspaudė širdį, kai ji paklausė apie mane ir Kėlę, nes mačiau,
kad jos širdis dar labai kenčia. Bet supratau, kad ji viską ištvers
gyvendama taip, kaip visada gyveno, neprašydama niekieno
užuojautos.
- Dievulėli, kaip gardu, Star. Šiandien man vis atsiskleidžia
tavo užslėpti talentai. Mano virtuvė geriausiu atveju elementari,
o užsiauginti nesugebu net pipirnės vazonėlyje, ką jau kalbėti
apie visa tai, - mostelėjo ji į mano augalus.
- Pastaruoju metu vis galvoju, kas iš tikrųjų yra talentas, -
išdrįsau pasakyti. - Tai yra ar tokie dalykai lengvai atitenka
žmogui kaip dovana? Pavyzdžiui, ar tau reikia stengtis, kad taip
gražiai grotum fleita?
- Ne, turbūt nereikia. Tik iš pradžių reikėjo. O paskui, kad
geriau įgusčiau, turėjau be galo daug repetuoti. Nemanau, kad,
kai turi kam nors talentą, jis ir atstoja tą sunkų darbą. Prisimin
kim kad ir didžiuosius kompozitorius: negana girdėti melodiją
galvoje, reikia mokėti ją užrašyti ir pritaikyti tą kūrinį orkestrui.
Kad taptum meistru, reikia daug metų mokytis ir lavintis. Mili
jonai žmonių turi kam nors įgimtų gabumų, bet jei tų gabumų
nepuoselėja ir jiems neatsiduoda, niekada neatskleis visų gali
mybių.
Aš linktelėjau tai įsisąmonindama ir pasijutau visai nebeži
nanti, kokie mano galimi talentai.
- Ar jau nebevalgai, Ale? - paklausiau matydama, kad ji be
veik nė neparagavo.
- Taip. Atleisk, Star. Iš tiesų labai skanu, bet pastaruoju metu,
deja, mano prastas apetitas.
Paskui pasikalbėjome apie seseris ir kuo jos užsiima. Papa
sakojau apie Kėlę, jos koledžą ir kaip ji įnikusi į savo „instaliaci-
jas“. Alė pasakė savo nuomonę apie netikėtą Majos persikėlimą į

Rio - kaip nuostabu, kad pagaliau ji surado laimę.
- Mane tai tikrai nudžiugino. Ir kaip gera matyti tave, Star.
- Ir man tave. Kur dabar ketini vykti?
- Iš tiesų galėčiauvykti į Norvegiją ir sužinoti, kur pagal tėčio
Atlanto nurodytas koordinates yra mano tikroji gimimo vieta.
- Puiku, - pasakiau. - Manau, taip ir turėtum daryti. '
-Otų?
- Kodėl ne? Tėčio nuorodos gali pakeisti gyvenimą. Jau pa
keitė Majos.
Kai Alė išėjo, pažadėjusi, kad greitai vėl apsilankys, lėtai už
lipau į miegamąjį ir iš komodos stalčiaus išėmiau plastikinį dėk
liuką, - komoda buvo laiptuota, ją išrinko Kėlė, ne aš.
Atsegiau kortelę, pritvirtintą prie tėčio laiško, ir vėl įdėmiai
į ją pažvelgiau. Prisiminiau viltį, sušvitusią Alės akyse, kai ji pa
sakojo apie Norvegiją. Giliai įkvėpusi pagaliau išėmiau voką su
koordinatėmis, kurias Alė buvo man užrašiusi. Atvėriau voką.
Nubudus rytą virš upės tvyrojo lengvas rūkas. Kai nuėjau į te
rasą pažiūrėti augalų, ten buvo šlapia nuo rasos. Žalumą įžiū
rėtum nebent pro žiūroną, tebežaliavo tik maži krūmeliai ir
sparčiai vystančios rožės, bet pajutau kito metų laiko kvapą ir
nusišypsojau.
Jau aiškiai ateina ruduo. O rudenį aš labai mėgstu.
Užlipusi viršun iš apatiniokomodos stalčiaus greit pasiėmiau
kuprinę ir plastikinį dėkliuką. Tada, neleidusi nuolat veikti nusi
teikusioms smegenims svarstyti, kur mane kojos neša, pasukau į
artimiausią autobusų stotelę.
Šeš ėl i o sesuo * St ar i s t o r i j a 67
Po pusvalandžio išlipau ir vėl atsidūriau priešais Artūro

Morstono knygyną. Apžiūrėjau vitriną - joje ant pablukusio
raudonai violetinio aksomo buvo išstatyti senoviniai atlasai. Pa
stebėjau, kad atverstame Pietryčių Azijos žemėlapyje Tailandas
tebevadinamas Siamu.
Vitrinos centre stovintis nedidelis pageltęs gaublys man la
bai priminė tą, kuris buvo tėčio Atlanto kabinete. Per daiktus
vitrinoje nebuvo matyti nieko, kas yra už lango, - oras giedras,
o viduje tamsu kaip Dikenso aprašytose knygų krautuvėlėse.
Stoviniavau gatvėje suprasdama, kad įėjusi turėsiu leistis į ke
lionę, - bet dar nežinia, ar esu tam pasiruošusi.
Tačiau ką aš turiu dabar? Tuščią gyvenimą be tikslo, niekam
nieko neduodantį. O aš taip norėjau daryti ką nors svarbaus.
Išsiėmiau iš odinės kuprinės plastikinį dėkliuką ir prisimi
niau paskutinius tėčio Atlanto laiško žodžius vildamasi, kad jie
įkvėps taip reikalingos stiprybės. Pagaliau atidariau knygyno
duris, ir kažkur viduje suskambo varpelis. Akys ne iš karto ap
siprato su šešėliuota šviesa. Knygynas man pasirodė panašus į
seną biblioteką - tamsios medinės grindys, pusę vienos sienos
užima židinys su marmuriniu viršumi, abipus jo du odiniai fo
teliai aukštu atlošu. Tarp jų žemas kavos stalelis, apkrautas kny
gomis.
Palinkusi vieną jų atsiverčiau, ir į orą pakilusios dulkės pa
sklido saulės nušviestame ruože lyg mažutės snaigės. Atsitiesusi
pamačiau, kad visa patalpa pilna lentynų, knygos jose glaudžiai
sustatytos.
Palaimingai apsidairiau. Kitos moterys taip jaučiasi aptiku
sios butiką, pilną stilingų drabužių. Man panašią nirvaną sukėlė
šis kambarys.
Priėjusi prie lentynos paieškojau žinomo autoriaus ar kny
gos pavadinimo. Daugelis jų buvo svetimomis kalbomis. Stab-
telėjusi tiriamai apžiūrėjau tikriausiai pirmąjį Flobero leidimą,

paskui pasidairiau knygų anglų kalba. Ištraukiau Osten tomelį.
„Protas ir jausmai“- turbūt mano mėgstamiausias šios rašytojos
romanas, atsargiai pavarčiau senus pageltusius lapus.
Buvau taip užsimiršusi, kad nė nepastebėjau į mane įdėmiai
žvelgiančio aukšto vyro - jis stovėjo tarpduryje knygyno gale.
Krūptelėjau jį išvydusi ir staiga net taukštelėdama užvertusi
knygą pagalvojau, ar čia buvo „nederama“ - tai ką tik perskai
čiau viename puslapyje - tą knygą atsiversti.
- Osten mėgėja, ar ne? Aš labiau ištikimas Brontei.
- Aš mėgstu abi.
- Aišku, turite žinoti, kad Šarlotė nelabai žavėjosi Džeinės
kūryba. Ji apgailestavo dėl to, kad ponios Osten... sakykime,
pragmatiškai prozai stigo literatūrinės išmonės. Šarlotė rašė
atverdama savo romantišką širdį. Ar, turėčiau sakyti, išliejo ją
plunksna.
- Tikrai?
Norėjau įžvelgti to vyro veidą, bet šešėliai buvo per tiršti, tad
mačiau tik tai, kadjis labai aukštas ir liesas, šviesiai rusvais plau
kais, yra su akiniais raginiais rėmeliais ir vilki kažką panašaus į
karaliaus Eduardo laikų surdutą. O amžius, žiūrint tokioje švie
soje, galėjo būti tarp trisdešimties ir penkiasdešimties.
- Taip. Na, tai ar ieškote ko nors ypatingo?
- Aš... iš tiesų ne.
- Tai pažiūrinėkite. Ir jei bus kas nors, ką norėsite pasiimti iš
lentynos ir paskaityti, nesivaržykite, sėskitės į fotelį ir skaitykite.
Matote, čia ne tik knygynas, bet ir biblioteka. Aš įsitikinęs, kad
gera literatūra reikia dalytis. Ojūs?
- Visiškai taip pat, - karštai pritariau.
- Kreipkitės į mane, jei prireiks padėti ką nors surasti. Ojei
čia neturime, jaučiu pareigą jums užsakyti.
Š e š ė l i o s e s uo *• St a r i s t o r i j a 69
- Ačiū.
Tada vyras išėjo pro tas duris, palikęs mane stovėti knygyne
vieną. Taip nieku gyvu nebūtų Šveicarijoje, pagalvojau,juk ašga
liu čiupti knygų iš lentynos ir išbėgti.
Dulkėse skendinčią tylą perskrodė staigus garsas, ir supra
tau, kad skamba mano telefonas. Pasibaisėjusi siekiau jo, kad
nutildyčiau, bet nespėjau, - vėl pasirodė tas vyras, pridėjo pirštą
prie lūpų.
- Tikrai atsiprašau, bet tai vienintelis mūsų reikalavimas.
Mobilieji neleidžiami. Ar būtų labai nepatogu pasikalbėti lauke?
- Aišku, ne. Ačiū. Viso.
Sutrikusi, liepsnojančiu veidu išėjau iš knygyno, jausdamasi
kaip neklusni mokinukė, sugauta po suolu rašanti žinutę simpa
tijai. Keisčiausia tai, kad mano mobilusis beveik neskambėdavo,
nebent norėdavo pasikalbėti Ma ar Kėlė. Išėjusi ant šaligatvio
pamačiau nepažįstamą numerį, tad išklausiau balso paštą.
- Labas, Star, čia Šanti. Gavau tavo numerį iš Marko. Kad
nenutrūktų pažintis. Paskambink, kai galėsi. Ate, gražuole.
Jaučiausi nepaaiškinamai suirzusi, kad dėl jos skambučio tu
rėjau taip neoriai išeiti iš knygyno. Taip ilgai kaupusi drąsą ten
įeiti supratau, kad šiandien nebepavyks. Pamačiau autobusą, ve-
šiantį atgal į Batersį, perėjau skersai gatvę ir įsėdau.
Tu beviltiška, Star, tikra nevykėlė, priekaištavau sau. Reikėjo
grįžti vidun. Bet aš negrįžau. Net visai patiko šnektelėti su tuo
vyru, o tai jau tikras stebuklas. Bet dabar aš grįžtu autobusu į
tuščią butą ir tuščią savo gyvenimą.
Namie pažvelgiau į pliką sieną ir nusprendžiau, kad reikia
nusipirkti knygų lentyną. Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į
kūnų be sielos, pacitavau sau.
Bet viską išleidusi augalams iki kito mėnesio neturėsiu nė
skatiko, tad reikės ką nors sumanyti, susirasti darbą. Pasikliauti
tėčio Atlanto testamentu skirtomis lėšomis - ne išeitis, tai ypač

žeidė mano savigarbą. Gal rytoj reikės pereiti didžiąja gatve ir
baruose bei restoranuose pasiteirauti valytojos darbo. Taip ne
pratusi ir nemokanti bendrauti aš tikrai netiksiu aptarnauti
klientų.
Užlipau į viršų nusiprausti po dušu ir pastebėjau likusį iš-
trauktą apatinį komodos stalčių, kai ėmiau iš jo dėkliuką su tė
čio Atlanto laišku, koordinatėmis ir citata. Paklaikusi iš siaubo,
kad negaliu prisiminti, kada jį mačiau, nubėgau ieškoti žemyn,
širdis daužėsi tartum būgnas, kaip įprasta sakyti, kol ieškojau iš
vertusi kuprinę, bet dėkliuko ten nebuvo. Stengiausi prisiminti,
ar turėjau jį rankose, kai įėjau į knygyną, ir prisiminiau turėjusi.
Bet paskui...
Reikėjo tikėtis, kad pasidėjau jį ant staliuko, kai leidausi
vaikštinėti tarp lentynų.
Įsijungusi nešiojamąjį kompiuterį susiradau knygynų tink-
lalapį pasižiūrėti telefono numerio. Kai paskambinau, įsijungė
atsakiklis, ir mano matyto vyro balsas aiškiai pasakė: jei paliksiu
savo numerį, kai tik bus įmanoma, man bus paskambinta. Pa
likau, tada ėmiau melsti Dievo, kad tas vyras būtinai paskam
bintų. Nes jeigu prarasiu tą dėkliuką, prarasiu saitus su praei
timi. Gal ir su ateitimi.
6
Rytą nubudusi nedelsdama pasitikrinau mobilųjį - gal yra ži

nutė iš knygyno. Kadangi nebuvo, supratau, kad nėra kas daryti,
teks grįžti į Kensingtono Bažnyčios gatvę.
Po valandos antrą kartą įėjau į Artūro Morstono knygyną.
Nuo vakar dienos niekas čia nebuvo pasikeitę, ir, dėkui Dievui,
ant stalelio priešais židinį gulėjo mano dėkliukas. Nejučia net
šūktelėjau iš palengvėjimo, paėmusi pažiūrėjau, ar viskas te
bėra, - viskas kaip ir buvę.
Knygyne lankytojų nebuvo, o užpakalinės durys uždarytos,
todėl galėjau laisviausiai išeiti nieko nebetrukdydama. Ir nors
labai traukė taip ir padaryti, nepamiršau, kodėl pirma susiradau
tą vietą. Be to, skambutis jau turbūt pranešė, kad čia esu. Tikrai
prieš išeinant bus mandagu pasakyti, kad jau radau tai, ko man
reikėjo.
Ir vėl tylą supurtė mano mobilusis, tad išbėgau iš knygyno
atsiliepti.
- Alio?
- Panelė DAplesjė?
- Taip.
- Sveiki, čiaArtūro Morstonoknygynas. Kątikgavaujūsųpra
nešimą. Lipu žemyn ir pasižiūrėsiu, gal rasiujūsų dingusį daiktą.
- Oi, - sutrikusi ištariau. - Iš tiesų aš stoviu gatvėje prie kny-
gyno. Prieš kelias akimirkas buvau viduje ir - taip, radau ant

stalelio, kur vakar buvau palikusi.
- Labai atsiprašau. Negirdėjau skambučio. Matote, atidariau
ir vėl nuskubėjau į viršų. Šiandien aukcione bus parduodama
viena knyga... - Jį pertraukė skambutis. - Čia mano atstovas
skambina laidiniu telefonu. Atleiskite valandžiukę...
Kitame linijos gale viskas nutilo, paskui vėl išgirdau jo balsą.
- Atleiskite man, panele DAplesjė, ką tik turėjau apsispręsti
dėl kainos, kokią galiu pasiūlyti už pirmąjį „Anos Kareninos“
leidimą. Nuostabus egzempliorius, geriausias iš mano matytų,
be to, pasirašytas autoriaus, bet rusai su savo rubliais tikriau
siai įveiks mano menkus svarus. Vis dėlto dalyvauti aukcione gal
verta, kaip manote?
- E... taip, - atsakiau sutrikusi.
- Kad jau čia esate, taip sakant, gal norėtumėte sugrįžti ir
išgerti puodelį kavos?
- Ne... viskas gerai, ačiū.
- Na, vis tiek grįžkite.
Telefonas nutilo, ir aš likau stoviniuoti ant šaligatvio stebė
damasi, kaip savotiškai šiame knygyne tvarkomasi. Bet, kaip
jis pasakė, aš jau čia esu, ir dabar net kviečiama grįžti vidun ir
pasikalbėti su žmogumi, kuris gali būti, bet gal ir nėra Artūras
Morstonas.
- Labas rytas. - Man įeinant pro priekines knygyno duris jis
įžengė pro užpakalines. - Apgailestauju dėl viso šito ir iš visos
širdies atsiprašau, kad nesusisiekiau greičiau dėl jūsų pamesto
daikto. Ar tikrai nepavyks įkalbėti jūsų išgerti puodelio kavos?
- Tikrai. Ačiū.
- A! Bet jūs ne iš tų panelių, kurios kofeiną tapatina su he
roinu, ar ne? Turiu pasakyti, nepasitikiu žmonėmis, geriančiais
kavą be kofeino.
- Ne, aš ne iš tų. Jei rytą neišgeriu kavos, diena niekamtikusi.

- Gryna teisybė.
Stebėjau jį besėdantį. Dabar buvo arčiau, ir šviesa ryškesnė,
tad atrodė kokių trisdešimt penkerių. Labai aukštas ir liesas
it kartis, kaip ir aš. Šiandien vilkėjo nepriekaištingą aksominį
kostiumą su liemene, krakmolytų marškinių rankogaliai kyšojo
iš švarko rankovių tiksliai tiek, kiek dera, pakaklėje varlytė, o
švarko kišenėlėje tvarkingai sulankstyta turkišku raštu marginta
priderinta nosinaitė. Veidas blyškus, tartum niekad nematęs
saulės, ilgi pirštai apsiviję kavos puodelį, laikomą abiemrankom.
- Man šalta. Ojums? - paklausė.
- Nelabai.
- Na, jau tuoj rugsėjis, pasak radijo orų prognozės, nebėra
nė trylikos laipsnių. Ar neužsikūrus židinio, kad pradžiugintų
mus šį ūkanotą pilką rytą?
Nespėjus man atsakyti, jis atsistojo ir ėmėsi kurti židinį. Po
kelių minučių ugnis įsidegė ir iš židinio ėmė sklisti palaiminga
šiluma.
- Gal atsisėsite? - parodė jis į fotelį.
Atsisėdau.
- Kalbate ne per daugiausiai, tiesa? - pasakė pastabą, bet
man nespėjus atsakyti kalbėjo toliau: - Ar žinote, kad knygoms
nieko nėra blogiau kaip drėgmė? Matote, visą vasarą stovėjo
sausai ir, kad trapūs lapai nepagelstų, reikia juos prižiūrėti.
Jis nutilo, o aš bukai spoksojau į ugnį.
- Prašomjaustis laisvai, galite išeiti kada panorėjusi. Atsipra
šau, jei užlaikau jus.
- Ne, tikrai.
- Beje, o ko vakar buvote atėjusi į knygyną?
- Pasižiūrėti knygų.
- Ėjote pro šalį?
- Kodėl klausinėjat? - ištariau staiga pasijutusi kažkuo kalta.

- Tiesiogtodėl, kad šiais laikais verslas daugiausia vyksta per
internetą. O žmonės, kurie lankosi knygyne, beveik visi vieti
niai, daug metų man pažįstami. Be to, jums nėra daugiau kaip
penkiasdešimt, nesate nei kine, nei rusė... Viską sudėjus nesate
panaši į mano įprastą klientę. - Jis mąsliai žvelgė į mane pro aki
nius raginiais rėmeliais. - Jau žinau! - patenkintas pliaukštelėjo
sau per šlaunį. - Jūs interjero dizainerė, tiesa? Apstatote baldais
prabangų butą Itono aikštėje kokiam oligarchui, ir reikia dvide
šimties jardų knygų, kad savininkas savo nemokšoms draugams
pasirodytų, koks yra kultūringas?
- Ne, aš ne dizainerė, - sukrizenau.
- Na, tai tada viskas gerai, ar ne? - tarė su akivaizdžiu pa
lengvėjimu. - Atleiskite, kad į savo prekes žiūriu kaip į lygiaver
tes palikuonims. Negaliu pagalvoti, kadjos būtų tiktai kambario
puošmena - nepaisomos ir neskaitomos.
Pokalbis jau darėsi vienas iš keisčiausių man pasitaikiusių.
Bet šį kartą ne toks, kad nepatiktų.
- Taigi atsukime pradžią. Kodėl jūs čia? Ar turėčiau klausti,
kodėl vakar čia atėjote, tada kažką pamiršote ir turėjote grįžti?
- Aš... mane čia atsiuntė.
- Aha! Vadinasi, dirbateklientui? - triumfuodamas sušukojis.
- Ne, tikrai ne. Jūsų vizitinę kortelę davė mano tėvas.
- Aišku. Gal jis mūsų klientas?
- Visai nežinau.
- Tai kam būtų davęs mano kortelę?
- Tas ir yra, kad nežinau.
Ir vėl vos nesusijuokiau dėl to, kad šis pokalbis jau veda gilyn
į triušio olą. Nusprendžiau paaiškinti.
- Mano tėvas mirė maždaug prieš tris mėnesius.
- Mano užuojauta, panele DAplesjė. Beje, nuostabiai ne-
įprasta pavardė, - pridūrė jis lyg pavėluotai prisiminęs. - Nesu

tokios girdėjęs. Žinoma, tai nesusiję su faktu, kad jūsų tėvelis
neseniai mirė. Iš tiesų nederamai leptelėjau. Tikrai atsiprašau.
- Nieko tokio. Gal pasakysit, ar tai jūs Artūras Morstonas? -
atidariau dėkliuką ir suradau kortelę jam parodyti.
- Varge tu mano, ne, - atsakė jis žiūrinėdamas kortelę. - Ar
tūras Morstonas mirė daugiau kaip prieš šimtą metų. Matote, jis
buvo pirmasis knygyno savininkas, atidarė jį 1850 metais, gero
kai anksčiau, negu Forbsų šeima - mano šeima - jį perėmė.
- Mano tėvas taip pat buvo gerokai pasenęs. Mirė eidamas
devintą dešimtį. Bent mes taip manom.
- Dievuli šventas! - tarė jis nužvelgdamas mane. - Vadinasi,
tai patvirtina, kad vyrai ir senatvėje išlaiko vaisingumą.
- Iš tiesų aš buvau įvaikinta, kaip ir penkios mano seserys.
- Nagi, tai tikrai jau darosi įdomu. Bet palikime tai. Saky
kite, kodėl tėvas atsiuntė jus čia pasikalbėti su Artūru Mors-
tonu?
- Iš tiesųjis nesakė, kad man reikia pasikalbėti būtent su Ar
tūru Morstonu, aš tik padariau tokią prielaidą, nes ta pavardė
kortelėje.
- Kąjis paprašė padaryti čia atėjus?
- Paklausti apie... - Aš skubiai pasitikrinau tėčio laiške, kad
nesuklysčiau sakydama pavardę, - apie moterį vardu Flora Mak-
nikol.
Vyras įdėmiai pažvelgė į mane. Pagaliau tarė:
- Iš tikrųjų?
- Taip. Ar ją pažįstat?
- Ne, panele DAplesjė. Ji taip pat mirė dar prieš man gims
tant. Bet - taip, aš tikrai žinau apie ją...
Laukiau, kol jis kalbės toliau, bet jis tylėjo. Tiesiog sėdėjo
spoksodamas nieko nematančiomis akimis, akivaizdžiai pasinė-
ręs į savo mintis. Pagaliau tyla - net man - tapo nejauki. Pasi
ėmiau nuo stalelio plastikinį dėkliuką ir atsistojau.
- Labai atsiprašau, kad jus sutrukdžiau. Mano numerį tu
rit, jei...
- Ne, ne... Vėl turiu jūsų atsiprašyti, panele D’Aplesjė, iš tiesų
galvojau, ar nereikėtų už „Aną Kareniną“pasiūlyti daugiau. Ma
tote, tai retenybė. Pelė mane užmuš, bet aš taip jos noriu. Tai ko
jūs klausėte?
- Apie Florą Maknikol, - lėtai atsakiau priblokšta, kaip jo
protas, regis, žaibo greičiu persimeta nuo vienos minties prie
kitos.
- Taip, žinoma, bet dabar, deja, dovanokite, panele DAplesjė,
nes nusprendžiau, kad tikrai neturėčiau leisti tiems rusams lai
mėti. Aš tik užbėgsiu viršun ir paskambinsiu agentui, kad padi
dintų mano siūlomą kainą dar iki aukciono pradžios. - Jis pa
kilo iš fotelio, išsiėmė auksinį kišeninį laikrodį ir atidarydamas
spragtelėjo kaip triušis iš „Alisos Stebuklų šalyje“. - Kaip tik me
tas. Gal galėtumėte pasaugoti knygyną, kol manęs nebus?
- Žinoma.
- Dėkui.
Nusekiau akimis, kaip jo ilgos kojos sparčiai žengia prie už
pakalinių durų. Tada likau sėdėti svarstydama, ar čia aš išprotė
jau, ar jis. Tačiau bent pavyko pasikalbėti ir aš ištariau žodžius,
kuriuos reikėjo ištarti. Pralaužiau ledus...
Labai maloniai leidau laiką susipažindama su asortimentu,
galvoje sudariau sąrašą, ką norėčiau turėti savo išsvajotoje knygų
lentynoje. Šekspyrą, žinoma, ir Dikensą, o ką jau kalbėti apie
Fransį Skotą Ficdžeraldą ir Ivliną Vo... Ir dar kelias šių laikų pa
mėgtas knygas, kol kas nespėjusias tapti klasika, bet, aišku, po ko
kių dviejų šimtų metų jos taip pat bus vertingos kiekvienam ko
lekcininkui, nors ir neįrištos taip dailiai oda, kaip paprastai būna.
Man vaikštinėjant apie lentynas į knygyną neužėjo nė vienas

žmogus. Peržiūrėdama vaikų literatūros skyrių radau Beatričės
Poter knygų kolekciją - pasaką apie ežienę ponią Tigę Vinkl vi
sada labai mėgau.
Atsisėdau prie židinio ir ėmiau ją sklaidyti. Aiškiai prisimi
niau vienas Kalėdas, tada buvau dar labai maža. Šiąknygą radau
kaip Kalėdų Senelio dovaną po eglute, ir tą vakarą tėtis Atlantas
svetainėje pasisodino mane ant kelių priešais židinį, linksmai
liepsnojantį visą žiemą, ir perskaitė tą pasaką. Atmintyje išliko,
kaip žiūriu pro langą į kalnus snieguotomis viršūnėmis, man
šilta, jaučiuosi patenkinta ir labai labai mylima.
- Taikoje su savimi, - garsiai sušnibždėjau. - Noriu, kad ir
vėl taip būtų.
- Viskas sutvarkyta, - iš prisiminimų pažadino vyro bal
sas. - Sakysite, kad esu švaistūnas, bet man būtinai reikėjo įsi
gyti tą knygą. Jau seniai jos ieškojau. Pelė, be jokios abejonės,
priekaištaus, kaip ir esu nusipelnęs šitaip toliau varydamas mus
į bankrotą. Dievuli, kaip išalkau! Tai vis nuo to streso. Ojūs?
Pažvelgusi į laikrodėlį pamačiau, kad nuo tada, kai jis dingo
viršuje, jau praėjusi daugiau kaip valanda ir dabar be penkių
pirma.
- Nežinau.
- Na, gal sugundysiu? Anapus gatvės yra puikus restoranas,
maloniai aprūpinantis mane dienos patiekalais. Matote; jų val
giaraštis nesikeičia, - paaiškino jis, lyg tai būtų buvę svarbu. -
Visada jaudiniesi, kai nežinai, ką gausi, užuot pasirinkęs pats, -
ar jums taip neatrodo?
- Manau, taip.
- Tai gal nubėgsiu skersai gatvę, paimsiu valgių ir žiūrėsim,
gal jus sugundysiu. Esu jums bent pietus skolingas už tai, kad
buvote tokia gera ir likote čia, kol plūkiausi dėl aukciono.
- Gerai.
- Ką, Beatričė Poter? - tarė jis žvilgtelėjęs į knygą mano ran
kose. - Kaip paradoksalu. Visais atžvilgiais. Ji pažinojo Florą
Maknikol, - bet juk nieko pasaulyje nebūna atsitiktinai, tiesa?
Tai taręs jis išėjo iš knygyno, bet, jei būčiau ketinusi dingti,
kol jo nebus, jo žodžiai atsisveikinant to neleido. Pažarsčiau ži
dinį, kaip buvo išmokęs tėtis Atlantas, - sustūmiau anglis į glau
desnę krūvelę, kad taip greit nesudegtų ir nebūtų eikvojamas
kuras, o šiluma liktų vienoda, pastovi.
Knygyne vis buvo tuščia, tad jo laukdama perskaičiau pasaką
apie kūdros antį Džemimą ir kačiuką Tomuką. Jau buvau prade
danti skaityti apie žvejį Džeremį, bet pietų kompanionas nežinia
kuo vardu įėjo pro duris nešinas dviempopieriniais maišeliais.
- Šiandien, regis, bus puiku, - pasakė rakindamas duris ir
apsuko ženklą į „Uždaryta“. - Nemėgstu, kai valgant kas trukdo.
Gal nežinote, tai kenkia virškinimui. Dar tik užlėksiu viršun
lėkščių. A, be to, prie žuvies bus labai ne pro šalį taurė baltojo
„Sancerre“, - pridūrė dideliais žingsniais žengdamas per kny
gyną, paskui išgirdau lipant laiptais.
Buvo smagu klausytis, kaip jis įmantriai, senoviškai kalba.
Nors čia jau įpratau prie glaustos, aiškios aukštesniosios klasės
anglų kalbos, mano naujasis draugas buvo kitokio lygio. Tikras
anglas ekscentrikas, pagalvojau, dėl to jis man ir patinka. Nebijo
aiškiai pasirodyti kas esąs, o aš gerai žinojau, kiek daug tam rei
kia būdo tvirtybės.
- Na, tikiuosi, jums patiks jūrų liežuvis, o šviežios šparaginės
pupelės neabejotinai apkepintos tiesiog tobulai, - tarė jis grįžęs
su rasotu buteliu vyno, lėkštėmis, peiliais, šakutėmis bei dviem
puikiai iškrakmolytomis baltomis lininėmis servetėlėmis.
- Labai mėgstu, taip. Be to, šparagines pupeles itin sunku
apkepinti taip, kaip reikia.
- Tai jūs profesionali kulinarė? - paklausė jis atplėšdamas

du folijos padėkliukus - jie man priminė maistą lėktuve. Liko
tikėtis, kad jų turinys bus geresnio skonio.
- Ne, man tai tiesiog patinka. Prieš kelias savaites lankiau
kursus ir turėjau patiekti šparaginių pupelių.
- Turite suprasti, nesu snobas maisto srityje šiuolaikine to
žodžio prasme. Man nesvarbu, ką metu į skrandį, tik reikalauju,
kad būtų gerai pagaminta. Visa bėda, esu išlepęs. Klarko resto
ranas vienas geriausių Londone, ir jų virtuvė šiandien mums tai
patiekė. Na, o vyno stiklą išgersite? - paklausė jis dėdamas valgį
į porcelianinę lėkštę ir rūpestingai pastatė ją prieš mane.
- Per pietus paprastai negeriu.
- Na, o aš manau, kad blogus įpročius reikia laužyti, - ar jūs
taip nemanote? Prašom.
Jis įpylė man taurę vyno ir padavė per stalelį.
- Į sveikatą! - palinkėjo ir nugėrė gerą gurkšnį, o tada ėmėsi
dideliais kąsniais doroti žuvį. Aš savąją mandagiai gnaibiau šakute.
- Ji iš tiesų puiki, panele DAplesjė, - paragino mane. - Tik
nesakykite, kad laikotės dietos.
- Ne. Aš tiesiog nesu pratusi valgyti šiuo metu.
- Betgi patarlė sako: pusryčius suvalgyk pats, pietus pasida
lyk su draugu, ovakarienę atiduok priešui. Taip paprasta laikytis
tokio principo, tačiau žmonės jį ignoruoja, o paskui dejuoja, kad
negali atsikratyti lašinių. Nors nė katram iš mūsų tai neatrodo
esant bėdą.
- Taip.
Nuraudau valgydama, nes pastebėjau, kad jo lėkštė jau tuš
čia. Jis sakė tiesą - maistas buvo puikus. Jis atidžiai stebėjo, kaip
valgau, ir man tai buvo labai nemalonu. Paėmiau vyno taurę ir
gurkštelėjau, stengdamasi sukaupti drąsos užduoti klausimus.
Juk atėjau čia gauti į juos atsakymų, priminiau sau.
- Jūs sakėte, kad Flora Maknikol pažinojo Beatričę Poter, -

priminiau jam.
- Iš tikrųjų, iš tikrųjų. Taip ir buvo. Tiesą sakant, panelė
Poter kadaise buvo šio knygyno savininkė. Pasisotinote? - Jis
nenuleido akių nuo paskutinio kąsnio, likusio man ant šaku
tės. - Nunešiu nešvarias lėkštes į viršų, kad čia nekliūtų. Taip
nemėgstu jų matyti. Ojūs?
Kai tik padėjau šakutę į lėkštę, jis čiupoją, kartu ir butelį vyno.
Pasiėmė ir savotuščią taurę, omatydamas, kad manoji dar tik pu
siau nugerta, palikoją ant stalelio ir išėjo pro užpakalines duris.
Vėl gurkštelėjau vyno, iš tiesų nenorom, ir prisiminiau, kad,
kai grįš, turiu paklausti, kuo jis vardu. Ištraukti iš šio žmogaus
informaciją, pasirodo, reikia subtilaus išmanumo.
Šį kartą jis grįžo nešinas arbatos padėklu su dviemporcelia
niniais puodukais ir kavinuku su filtru.
- Cukraus dėsitės? - paklausė pavojingai statydamas cukrinę
ant seno žodyno. Pagalvojau, kiek tokia knyga kainuotų. - Aš
labai mėgstu saldžiai.
- Ir aš. Prašom tris.
- A, o aš visada dedu keturis.
- Ačiū, - pasakiau, kai padavė man puoduką, ir pasijutau
tartum atblokšta į Skrybėliaus arbatėlę. - Tad kaipgi Flora Mak
nikol susipažino su Beatriče Poter? - vėl paklausiau.
- Vienu metu ji buvo panelės Poter kaimynė.
- Ežerų krašte?
- Tikrai, - palankiai nusiteikęs atsakėjis. - Jūs išmanote apie
knygas ir jų autorius, panele DAplesjė?
- Prašau kreiptis į mane Star. Ojūs esat?..
- Jūsų vardas Star?
- Taip. - Iš veido negalėjau suprasti, ar jam tai patinka, ar
ne. - Jis sutrumpintas iš Steropės.
- A! Aha! - Jo lūpas suvirpino šypsena ir jis ėmė krizenti. -

Ir vėl koks nuostabus paradoksas! Steropė, pasak mito, buvo
Pisos miesto valdovo Oinomajo žmona - ar motina. Jūs esate
viena iš Septynių Seserų Plejadžių, trečia Atlanto ir Plejonės
duktė, už jus vyresnės Maja ir Alkionė, o Kelaino, Taigetė,
Elektra ir Meropė - jaunesnės... „Nekart naktim mačiau Pleja
des kylant iš tylių ūkų, / It spiečiui jonvabalių žėrint, sidabro
pynėn sumegztų.“*
- Tenisonas, - automatiškai atsakiau, atpažinusi citatą iš vie
nos tėčio knygos.
- Teisingai. Mano jau miręs tėvelis, iki manęs buvęs šio kny
gyno savininkas, Oksforde studijavo senovės graikų ir romėnų
kultūrą, kalbas ir literatūrą, tad mano vaikystė buvo kupina mitų
ir legendų... nors ne aš tas sūnus, kurį pavadino to mitinio graikų
valdovo vardu, bet čia jau kita istorija... - Vyro balsas nutrūko,
ir sunerimau, kad jo dėmesys vėl kažkur nuklydo. - Vardą man
davė šventuolė mano motutė, duok Dieve jai dangaus karalystę.
Ji taip pat studijavo Oksforde literatūrą, ten mano gimdytojai
susipažino ir pamilo vienas kitą. Knygos mano kraujyje, galima
sakyti. Gal ir jums taip pat. Ar žinote ką nors apie tą šeimą, iš
kurios buvote paimta įvaikinti?
Siekiau plastikinio dėkliuko.
- Kaip tik dėl to čia ir atėjau. Tėvas man paliko šias... nuoro
das, kad sužinočiau savo kilmę.
- Aha! Bus įdomu! - vyras suplojo delnais. - Taip mėgstu
tokias paslaptis. Ar nuorodos čia?
- Taip, bet iš visos turimos informacijos, be knygyno korte
lės, nurodančios čia paklausti apie Florą Maknikol, žinoma tik
vieta, kurioje gimiau. Ir štai kas.
*Vertė Edgaras Platelis.

Atidariau dėžutę, išėmiau panteros statulėlę ir padėjau ant

staliuko priešais jį. Širdis daužėsi iš baimės, kad taip pasitikiu
šiuo nepažįstamu žmogumi, pasisakau jam net tai, ko dar nesa
kiau Kelei.
Ilgais pirštais jis stumtelėjo akinius aukštėliau, įdėmiai per
skaitė adresą, kur gimiau, ir apžiūrėjo panterą. Atidavė viską
man ir atsilošė fotelyje. Jau ketino kažką sakyti, ir aš palinkau į
priekį, kad išgirsčiau, ką mano.
- Jau metas suvalgyti torto, - pagaliau tarė. - Nors ar nesi
nori jo visada?
Jis dingo viršuje ir grįžo su dviem gabalėliais minkšto, lip
naus šokoladinio torto.
- Norite? Nepaprastai geras. Rytais jo perku konditerijoje
šioje gatvėje. Tarp trečios ir penktos man krinta cukraus kiekis,
taigi reikia arba torto, arba nusnūsti.
- Taip, ačiū, - atsakiau. - Ir aš mėgstu pyragaičius. Beje, kuo
jūs vardu?
- Vargeli tu mano! Argi dar nepasakiau? Tikrai būsiu kada
nors pasakęs.
- Ne, nepasakėte.
- Nagi nagi... kaip negražu, labai atsiprašau. Motutė pava
dino mane pagal dvi jos pamėgtas knygas. Tad aš esu arba labai
riebus marmeladinis katinas, arba romane įkūnyta garsi rašy
toja, pabėgusi į Prancūziją su meiluže ir apsimetinėjusi vyru.
Na, - metė man iššūkį, - tai kuo aš vardu?
- Orlandas.
Kaipjam tinka, pagalvojau.
- Panele DAplesjė, - nusilenkė jis, - man padarė įspūdį jūsų
literatūrinės žinios. Tad ar aš labiau marmeladinis katinas, ar
moteris, apsimetanti vyru?
Susilaikiau nesijuokusi.
- Manau, nei tas, nei ta. Jūs esate tiesiogjūs.

- O aš manau, panele D’Aplesjė, - jis palinko priekin ir pasi
rėmė delnu kairį skruostą, - kad jūs nusimanote apie literatūrą
kur kas daugiau nei sakotės.
- Gavau diplomą, bet žinovė tikrai nesu.
- Per menkai vertinate save. Labai nedaug žmonių šioje že
mėje žinotų apie marmeladinį katiną ir garsų biografinį romaną,
kurį parašė...
Stebėjau, kaip jis stengiasi prisiminti autorės pavardę. Pui
kiausiai supratau, kad vis dar tikrina mane.
- Virdžinija Vulf, - atsakiau. - Knygą įkvėpė Vitos Sakvil-
Vest gyvenimas ir jos romanas su Violeta Trefusis. O apie mar
meladinį katiną Orlandą parašė Ketlina Heil*. Viena jos arti
miausių draugių buvo Vanesa Bei, Virdžinijos Vulf sesuo, taip
pat turėjusi romaną su Vita Sakvil-Vest.
Kai mano balsas nutrūko, staiga sutrikau visa tai išklojusi.
Buvau taip susijaudinusi, kad sutikau kitą tokį apsėstą knygų
mylėtoją kaip aš, ir nebesivaldžiau.
Orlandas kurį laiką tylėjo apgalvodamas tai, ką pasakiau.
- Taip, šį tą žinojau apie tai, bet ne viską. Ir nemačiau šių
visai skirtingų knygų autorių sąsajų. Iš kur jūs tai žinote?
- Rašiau disertaciją apie Blumsberio grupę.
- Aha! Bet, panele DAplesjė, gal jau pastebėjote, mano min
tys skrajoja tai šen, tai ten kaip ant sparnų. Jos kaip bitelės, ieš
kančios nektaro, ir, kai randa, skrenda kitur. Ojūsų - atvirkščiai.
Manau, per daug kuklinatės, jūs užkasėte savo talentą. Seniau
buvo sakoma - pavožėte savo žiburį po bušeliu. Tas posakis jau
miręs anglų kalboje, ir dėl to apgailestauju, - o kaip jūs?
- Aš...
* Kathleen Hale (1898-2000), britų vaikų rašytoja, iliustruotoja.

- Sakykite, - tęsė jis, - kaip čia yra, kad žinote taip daug,
o parodote taip mažai? Jūs tartum jauno mėnulio pjautuvas ir
tokia pat paslaptinga. Panele D’Aplesjė... Star, Sterope, nežinau,
kuriuo nom de plume jums mieliau vadintis, - ar norėtumėte
darbo?
- Norėčiau. Man reikia darbo, nes esu jau visai be skatiko, -
atsakiau stengdamasi neatrodyti kaip netekusi vilties.
- A! Ir aš taip pat, mano verslas žlugęs po šios dienos pirki-
nėlio. Alga, žinoma, bus visai menka, bet aš jus gerai maitinsiu.
- O tiksliau - kokia bus alga? - paklausiau stengdamasi nu
leisti Orlandą žemėn, kol dar nenuskriejo kita kryptimi.
- O, nežinau. Paskutinis studentas, kurį buvau nusamdęs,
parsinešdavo tiek, kad jam užteko išlaikyti stogui virš galvos.
Sakykite pati, kiek norite.
Iš tiesų man buvo aišku, kad pati jam mokėčiau, tegu tik
leistų kasdien būti čia.
- Du šimtus penkiasdešimt svarų per savaitę?
- Sutarta, - nusišypsojo Orlandas, šypsena buvo plati, pa
rodė nelygius dantis. - Turiu jus įspėti, man nelabai sekasi su
žmonėmis. Žinau, jie mano, kad esu keistokas. Regis, atbaidau
juos, kai čia įeina. Geriau bendrauti internetu, ar ne? Nė bež
džionei riešuto nesugebėčiau įsiūlyti, - bet mano knygos geros.
- Kada man pradėti darbą?
- Rytoj. Jei įmanoma.
- Dešimtą?
- Puikumėlis. Lekiu į viršų, atnešiu raktų komplektą.
Jis vėl pakilo ir buvo beeinąs, bet aš sustabdžiau.
- Orlandai?
-Ko?
* slapyvardžiu (pranc.).
- Nenorite susipažinti su mano CV?

- Kurių galų man tai? - paklausė atsisukęs. - Ką tik jus kuo
nuodugniausiai išklausinėjau. Jūs pasirodėte labai sėkmingai.
Po kelių minučių susidėjau į dėkliuką tėčio Atlanto nuoro
das, man į ranką buvo įspraustas sunkus žalvarinių raktų ryšu
lėlis. Orlandas palydėjo iki durų.
- Dėkui jums, panele... kaip pageidautumėte būti vadinama?
- Geriausia būtų Star.
- Panele Star, - jis atidarė man duris, ir aš išėjau, - iki rytojaus.
- Taip.
Jau ėjau šaligatviu, tada jis mane pašaukė.
- Panele Star!
- Klausau?
- Priminkite man, kad daugiau papasakočiau apie Florą
Maknikol. Ir kaip ji susijusi su ta jūsų gyvūno statulėle. Dabar
jau sudie.
Pasijutau, tartumbūčiau ką tik per spintą išmesta iš Narnijos
šalies. Būnant gatvėje Artūro Morstono knygynas atrodė kaip
paraleli visata. Bet parvažiavusi autobusu namo su kortele at
sirakinau butą ir įėjusi vidun pasijutau viltingai svajojanti apie
laimę. Virdama vakarienę niūniavau ir sukau galvą, ar pasakoti
Kelei apie tokią nepaprastą dieną. Galų gale tiktai pasakiau, kad
susiradau darbą knygyne ir rytoj pradedu dirbti.
- Kol kas bus gerai, man regis, - tarė Kėlė. - Bet pardavinė
dama senas knygas ne kažin kiek užsidirbsi.
- Suprantu, bet man ten patinka.
Atsiprašiusi kuo greičiau pakilau nuo stalo ir nuėjau pasižiū
rėti savo augalų. Naujasis darbas kitiems galėjo atrodyti niekam
tikęs, bet man jis reiškė nepaprastai daug.
7
Pirmąsias dvi savaites mano darbo diena Artūro Morstono kny

gyne ėjo maždaug tokia pat vaga kaip tą dieną, kai ten įžengiau.
Orlandas visą rytą daugiausia būdavo viršuje, - kas yra išėjus
pro užpakalines duris ir pakilus į antrą aukštą, man liko neži
noma. Orlandas liepė pakviesti jį, jei klientas norėtų apžiūrėti
kokią iš brangiai kainuojančių retenybių, laikomų rūsyje didžiu
liame rūdijančiame seife, ar jeigu kam kiltų klausimas, į kurį aš
negalėčiau atsakyti. Bet tai pasitaikydavo retai - ir klausimas, ir
klientas.
Pradėjau atpažinti žmones, Orlando vadinamus „nuolati
niais“, - daugiausia tai buvo pensininkai, jie pasiimdavo iš len
tynos knygą ir mandagiai paklausdavo manęs, kiek ji kainuoja,
nors kaina užrašyta kortelėje ant viršelio. Po šio formalumo
nusinešę knygą jie sėdėdavo odiniame fotelyje prie židinio ir
skaitydavo. Dažnai valandų valandas neatitraukdavo nuo kny
gos akių, paskui išeidavo, mandagiai padėkoję. Vienas itin senas
ponas apsitrynusiu tvido švarku lankėsi kasdien, pasiimdavo
„Džiaugsmo namus“*ir atsisėsdavo su ja. Pastebėjau, kad jis
kasdien įdeda popierėlį pasižymėti, kurioje vietoje skaitė, tada
pastato knygą į lentyną.
* The House ofMirthyromano autorė Edith Wharton (1862-1937).

Orlandas davė man kavinuką, kad nišoje knygyno užpaka

linėje dalyje virčiau kavą ir siūlyčiau užsukusiems „pirkėjams“.
Viena iš mano pareigų buvo pakeliui į darbą nupirkti pintą
pieno, bet dažniausiai tekdavo jį išpilti, nes labai mažai kas ger
davo kavą su pienu.
Štai toje nišoje virš lentynos mano akis patraukė paveikslėlis,
o iliustracijos stilius buvo pažįstamas kaip penki pirštai. Pasi
stiebiau pasižiūrėti iš arčiau ir pastebėjau, kad tai ranka rašytas
laiškas, tikjau labai išblukęs. Akvareliniai dažai, pamarginę lapą,
išsilaikė geriau, ir aš pasigėrėjau piešinio tobulumu. Beveik pri
spaudusi prie stiklo nosį, kad įžiūrėčiau žodžius, pamačiau datą
ir neaiškiai užrašytą vardą.
Mano mieloji Fl... - toliau vardas buvo per daug išblukęs,
neįskaitomas. Bet parašas lapo apačioje smulkiomis dailiomis
raidėmis išlikęs. Bejokios abejonės, jis liudijo, kad šio laiško au
torė - Beatričė.
- Fl... - sumurmėjau sau. Ar galėtų šis laiškas būti manajai
Florai Maknikol? Orlandas minėjo, kad Beatričė Poter ir Flora
buvo pažįstamos. Būtinai jo paklausiu.
Lygiai pirmą Orlandas nubildėdavo laiptais ir dingdavo pro
priekines duris. Regis, tai buvo nematomas ženklas skaitytojams
prie židinio pasišalinti. Grįžęs Orlandas užrakindavo duris ir at
sukdavo laukan lentelę „Uždaryta“.
Iš viršaus atsirasdavo porcelianinės lėkštės, stalo įrankiai ir
baltos krakmolytos servetėlės, ir mes sėsdavome pietauti.
Man tai buvo mėgstamiausias dienos metas. Patiko klausy
tis, kaip Orlandas šokinėja nuo vienos temos prie kitos, papras
tai įterpdamas citatą iš kokios nors knygos. Jau tapo žaidimu
mėginti atspėti, prie kokios temos jis pereis. Tačiau dažniausiai
neatspėdavau, nes jis kaip patrakęs sukiodavosi sunkiai numa
nomomis kryptimis. Iš viso to man pavyko sužinoti, kad Or-
lando „šventuolė“ motina Vivjena tragiškai žuvo automobilio

avarijoje, kai jam buvo tik dvidešimt, tada jis mokėsi Oksforde
antrame kurse. Tėvas buvęs taip nelaimės palaužtas, kad netru
kus išvyko į Graikiją „skandinti sielvarto ūze su savo mitologi
niais dievais“. Jis mirė nuo vėžio tik prieš kelerius metus.
- Taigi matote, - pridūrė Orlandas teatrališkai, - aš taip pat
našlaitis.
Mūsų pokalbiai kartkartėmis buvo paįvairinami klausimais,
kaip aš buvau auginama „Atlantidoje“. Tėtis Atlantas, regis, jį la
bai sužavėjo. '
- Tad kas gi jis buvo? Kad žinočiau, kąjis žinojo... - bambėjo
Orlandas, kai kartą prisipažinau net nenumananti, kurioje šalyje
jis gimęs.
Vis dėlto, nors buvo taip apsėstas tėčio Atlanto, neklausia
mas nieko nebepasakojo apie Florą Maknikol. Kai pasakiau apie
įrėmintą Beatričės Poter laišką, jis reagavo ne taip, kaip buvau
tikėjusis.
- A, ta seniena, - numojo ranka. - Beatričė yra parašiusi
daugybę laiškų vaikams, - ir man nespėjus sulaikyti jis perėjo
prie kitos temos.
Pažadėjau sau, kad netrukus kurią nors dieną rasiu drąsos
vėl paklausti. Bet jeigu net nebūčiau nieko daugiau sužinojusi
apie Florą Maknikol, dienas leidau tarp išskirtinių knygų; jau
pats jų kvapas ir jutimas šalia, kai kataloguodavau naują krūvelę
didelėje oda įrištoje knygoje sunkia rašaline plunksna, užliedavo
mane džiaugsmu. Kad Orlandas tai leistų, pirma turėjau išlaikyti
rašysenos testą. Visada buvau giriama už aiškų, dailų braižą, bet
niekad nemaniau, kad tie įgūdžiai, jau tampantys atgyvena ir
nykstantys, bus tokie vertingi.
Trečios darbo savaitės pradžioje įsėdusi į autobusą važiuoti į

knygyną pagalvojau, kad man gal reikėjo gimti kitais laikais.
Tais, kai gyvenimo tempas buvo lėtesnis ir laiškai mylimiesiems
pasiekdavojuos per kelias dienas - gal net mėnesius, užuot atėję
per kelias sekundes elektroniniu paštu.
- Dievuli brangus! Kaip nekenčiu tų moderniųjų technolo
gijų! - atsiliepė Orlandas į mano mintis, kaip paprastai įžengęs
pro priekines duris pusę vienuoliktos nešinas dėžute iš konditeri
jos. - Vakar vakare dėl tos neįprastos liūties su audra Kensingtone
išsijungė visos telefono linijos, kartu ir internetas. Tad aš negalė
jau pasiūlyti kainos aukcione už itin įspūdingą „Karo ir taikos“
egzempliorių. Labai mėgstu tą knygą, - atsidusojis atsigręždamas
į mane prislėgtu veidu. - A, tiek to, Pelei bus ramiau, nes neišlei
dau pinigų, juk neturime jų. Jau esu anądien apie tai užsiminęs.
Buvau kelis kartus girdėjusi apie Pelę, bet taip ir nepavyko
sužinoti, kas šis asmuo Orlandui. Ir net ar jis vyras, ar moteris.
- Tikrai?
- Taip. Ar būsite kuo nors užsiėmusi šį savaitgalį, panele
Star? Turiu važiuoti į Hai Vildą, bus Rorio gimtadienis. Ir Pelė
ten bus. Manau, galėtumėte apžiūrėti namus, susipažinti su
Margarita ir pasišnekėti apie Florą Maknikol.
- Taip... aš laisva, - atsakiau suprasdama, kad reikia pasinau
doti proga, kol jis dar siūlo.
- Tada sutarta. Šeštadienį susitiksime Čaringo Kryžkelės
stotyje dešimtos valandos traukinio į Ašfordą pirmos klasės va
gone. Aš turėsiu jūsų bilietą. Dabar reikia eiti viršun sužinoti, ar
Wi-Fi - mūsų didysis šiuolaikinis dievas - jau teikėsi pasirodyti
mums, mirtingiesiems.
- Okur mes važiuosim, tiksliau?

- Argi nesakiau?
-Ne.
- Į Kentą, savaime suprantama, - atsakė nerūpestingai, tar
tum man tai turėjo būti žinoma.
Likusias iki kelionės dienas blaškiausi tarp džiugaus jaudulio
ir nežinomybės baimės. Kai mokiausi universitete, kartą buvau
ekskursijoje Kente pasižiūrėti puikių namų ir parko, kur kadaise
gyveno poetė ir romanų rašytoja Vita Sakvil-Vest. Prisiminiau,
kad toje grafystėje puri, derlinga žėmė, malonus oras, ji vadi
nama „Anglijos sodu“, tada pasakė man viena studentė.
Kai šeštadienio rytą atvažiavau į Čaringo Kryžkelės stotį, Orlan-

das, kaip ir žadėjo, jau sėdėjo vagone. Jo tamsiai mėlynas akso
minis švarkas ir turkiško rašto kaklaskarė - o ką jau kalbėti apie
didžiulę iškylų pintinę su dangčiu, užimančią visą stalelį, kuris
buvo skirtas ir kitiems keleiviams, - šiuolaikiškame traukinyje
atrodė keistai.
- Mano brangioji panele Star, - tarė jis, kai atsisėdau šalia, -
jūs kaip visada laiku. Punktualumas yra dorybė, kurią reikėtų
girti daug dažniau nei giriama. Norite puoduko kavos?
Atvožęs pintinę jis išėmė termosą ir du porcelianinius kavos
puodukus, paskui lėkšteles su šviežiais, dar šiltais prancūziškais
rageliais, suvyniotais į linines servetėles. Traukiniui pajudėjus
iš stoties Orlandas patiekė man pusryčius plepėdamas kaip pa
prastai apie viską, ir pastebėjau, kaip sumišę į mus žiūri kiti ke
leiviai. Dar gerai, kad niekas nesėdėjo priešais.
- Kiek laiko važiuosimtraukiniu? - paklausiau, kai jis išėmė
dar dvi lėkšteles su dailiai supjaustytais vaisiais ir nuplėšė paka

vimo plėvelę.
- Maždaug valandą. Iš Ašfordo stoties mus paims Margarita.
- Kas yra Margarita?
- Mano pusseserė.
- O Roris?
- Žavus berniukas, rytoj jam sueis septyneri. Ir Pelė ten bus,
nors ne taip kaip jūs Pelė neturi tokios geros laiko nuovokos.
Dabar, jei atleisite, - pasakė jis, sudėjęs indus j pintinę ir kruopš
čiai aliai vieno sušluostytus trupinėlius nuo savęs ir stalelio su
vyniojęs į servetėlę, - turiu truputėlį nusnūsti.
Tai taręs Orlandas susikryžiavo ant krūtinės rankas tartum
gindamasis nuo šūvio ir užsnūdo.
Popusvalandžio, kai jau ėmiaunervintis, kad tuoj reikės išlipti
Ašforde, bet nenorėjau trikdyti Orlando, jo akys staiga atsimerkė.
- Po dviejų minučių, panele Star, mes išlipsime.
Peronas buvo užlietas švelnios rudens saulės, mes ėjome juo
stengdamiesi nesusidurti su kitais keleiviais.
- Pažanga nebesustabdoma, - padejavo Orlandas. - Jau sta
toma Eurotunelio stotis, ir čia niekada nebeturėsime taikos ir
ramybės.
Kai atėjome į aikštelę priešais stotį, pastebėjau, kad naktį
būta šalnos, iškvepiant buvo matyti garas.
- Štai ji, - tarė Orlandas, kiek įkabindamas leidęsis prie ap
daužyto „Fiat 500“. - Brangioji Margarita, kokia tu gera, kad at
važiavai mūsų paimti, - tarė jis didingai kaip statula moteriai,
tokiai pat aukštai kaip jis, ilgomis kojomis besirangančiai nuo
mažo automobilio vairuotojo sėdynės.
- Orlandai, - tarė ji trūkčiojančiu balsu jiems bučiuojantis į
abu skruostus, - ir kaipgi mes šitą įgrūsim į mašiną? - parodė ji
į iškylų pintinę. - Ypač kad atsivežei viešnią.
Pajutau jos dideles tamsias akis mane nužvelgiant. Akių

spalva buvo įspūdinga - beveik violetinė.
- Leisk supažindinti tave su panele Sterope D’Aplesjė, papras
tai vadinama Star. Panele Star - mano pusseserė MargaritaVogan.
- Koks negirdėtas vardas, - tarė moteris, priėjusi arčiau, ir
iš raukšlelių blyškioje odoje supratau, kad ji kiek vyresnė, nei
pamaniau iš pradžių, gal jau pradėjusi penktą dešimtį.
- Malonu su jumis susipažinti, - tarė ji, - tik atsiprašau už
savo pusbrolio neapdairumą - nepagalvojęs atsivežė tą kvailą
pintinę, dabar jums teks įsisprausti šalfajos. - Ji pavartė akis ma
tydama, kaip Orlandas stengiasi užkelti pintinę ant užpakalinės
sėdynės. - Ką gi, nieko čia nepadarysi, kaip ir dėl „Preto“ kavos
kokybės, juk matot, koks jis, - šiltai nusišypsojo man.
- Matau, - atsakiau nejučia šypsodamasi.
- Bent aš manau, turėtume jį nubausti - tegu eina tas penkias
mylias pėsčias, kad jūs patogiai sėdėtumėt, - ji kaip sąmoksli
ninkė patapšnojo man per ranką. - Sėskis, Orlandai, manęs tiek
darbų laukia, kai parvažiuosim. Ir jautienos dar nepristatė.
- Labai atsiprašau, panele Star. - Orlandas atrodė it subartas
vaikas. - Aš visai nepagalvojau.
Jis palaikė man atidarytas dureles, kol įsispraudžiau ant už
pakalinės sėdynės į tarpelį šalia pintinės, prispaudusi prie šonų
rankas.
Leidomės lapuočių supamais kaimo keliais. Margarita ir Or
landas, tokie aukšti, sėdėdami priekyje beveik siekėviršugalviais
stogą. Pasijutau vėl kaip vaikas ir ėmiau žiūrėti pro langą, gėrė
damasi Anglijos kaimiškos vietovės grožiu.
Orlandas neužsičiaupdamas kalbėjo apie knygas, kurias
pirko ar pardavė, ir Margarita švelniai papriekaištavo už tai, kad
tiek daug išleido įsigydamas „Aną Kareniną“, - jai, matyt, apie
tai pasakė Pelė, - bet jos balse girdėjau meilę. Sėdėdama už jos
taip arti užuodžiau kvepalus - raminamą muskuso dvelksmą,

pasklidusį po automobilį.
Jos tankūs tamsūs plaukai natūraliai bangavo iki pečių, o kai
pasigręžė kalbėdamasi su Orlandu, pamačiau, kad jos nosis ro
mėniška, kaip būtų pasakęs tėtis Atlantas, - gerokai atsikišusi
įdomių bruožų veide. Ji tikrai ne pavyzdinė gražuolė, o kaip
matyti iš džinsų ir seno džemperio, nelabai stengiasi tokia būti.
Tačiau kažkuo buvo labai patraukli, ir aš supratau, kad noriu jai
patikti, - neįprastas man jausmas.
- Kaip laikotės ten, gale? - paklausė ji. - Jau nebetoli.
- Ačiū, gerai.
Priglaudžiau galvą prie lango stiklo - pro šalį plaukė tankios
gyvatvorės, atrodančios aukštos žemame automobilyje, kaimo
keliukai darėsi siauresni. Buvo taip gera ištrūkus iš Londono, kai
tikvienas kitas raudonų plytų kaminas kyšojo iš žalumos sienos.
Pasukome į dešinę, pro senus vartus, vedančius į tokį nelygų įva
žiavimo keliuką, kad Margaritos ir Orlando galvos net bumbsėjo
į stogą.
- Tikrai reikės paprašyti Pelės atvažiuoti traktoriumi, kad
užpiltų tas duobes, kol neatėjo žiema, - pasakė Orlandui Marga
rita. - Atvažiavom, Star, - pridūrė sustabdžiusi automobilį prie
šais didelį gražų namą, sumūrytą iš sodriai raudonų plytų, jo
kreivokus langus supo gebenių ir visterijų žaluma.
Į gaivų rugsėjo orą buvo iškilusi eilė aukštų kaminų, išryški
nančių Tiudorų laikų architektūrą.
Šiaip taip išlipusi iš „Fiato“ įsivaizdavau, kad name veikiau
bus pakrika, o ne įspūdingai erdvu ir dailu, - tai tikrai ne di
dingas dvaro rūmas; atrodė, tartum būtų pamažėle nusenęs ir
įklimpęs į supantį jį kaimo kraštovaizdį. Jis bylojo apie praėjusią
epochą, apie kurią taip mėgau skaityti to meto knygose, ir net
diegtelėjo ilgesys.
Paskui Margaritą ir Orlandą nuėjau prie puikių ąžuolinių

priekinių durų ir pamačiau spindinčiu raudonu vaikišku dvira
čiu mūsų link atkreivojantį nedidelį berniuką. Jis keistai dusliai
šūktelėjo, pamėgino mums pamojuoti ir nuvirto nuo dviračio.
- Rori, - Margarita pribėgo prie jo, bet jis jau buvo atsisto
jęs. Vėl ėmė kažką sakyti, ir aš pagalvojau: gal jis ne anglas, nes
nieko nesupratau, ką sako. Margarita nupurtė jam dulkes, tada
jis pakėlė dviratį ir juodu priėjo prie mūsų. - Žiūrėk, kas čia, -
tarė Margarita, atsigręžusi tiesiai į berniuką. - Čia Orlandas ir jo
draugė Star. Pamėgink ištarti „Star“. - Ji ypač aiškiai ištarė mano
vardo garsus „st“.
- Ss-taahh, - tarė šypsodamasis berniukas, paskui pakėlė
rankutę ir praskėtė pirštus vaizduodamas šviečiančią žvaigždę.
Pamačiau, kad Rorio smalsios žalios akys, jas supa tamsios
blakstienos. Jo banguoti vario spalvos plaukai spindėjo saulėje,
o rausvuose skruostuose iš džiaugsmo atsirado duobutės. Pripa
žinau, kad jis iš tokių vaikų, kuriems neįmanoma pasakyti „ne“.
- Jis mieliau norėtų vadintis Supermenu, - ar ne, Rori? - su
kikeno Orlandas, iškėlęs kumštį kaip Supermenas, tuoj šausian
tis į aukštybes.
Roris linktelėjo, tada oriai kaip tas superherojus paspaudė
man ranką ir pasigręžė apsikabinti su Orlandu. Šis, tvirtai spus
telėjęs ir pakutenęs, nuleido jį žemėn, tada atsitūpė priešais ir
ėmė rodyti gestais, kartu aiškiai tardamas ir žodžius.
- Sugimtadieniu! Turiu tau dovaną Margaritos mašinoje. Ar
nori eiti kartu jos paimti?
- Taip, noriu, - atsakė Roris ir parodė tai gestų kalba, - tada
aš supratau, kad jis kurčias.
Ėmiau raustis jau užleistame atminties žodyne, ko buvau
išmokusi iš Ma prieš daugiau kaip du dešimtmečius. Nusekiau
juos akimis, kai susikibę už rankų ėjo prie automobilio.
- Eimevidun, Star, - pakvietė Margarita. - Jienetrukus ateis.

Įėjau paskui ją į holą - iš jo kilo platūs Tiudorų stiliaus laip
tai, ir iš nuostabių lenktų drožinėtų ąžuolinių turėklų buvo ma
tyti, kad tai ne imitacija. Žengiant koridoriumi po kojomis traš
kėjo nelygios senos akmeninės plytelės, įkvėpiau oro, dvelkian
čio dulkėmis, medžio dūmais, ir įsivaizdavau, kiek tūkstančių
kartų per tuos šimtmečius reikėjo kurti židinį, kad namo gyven
tojai nešaltų. Pajutau neabejotiną pavydą moteriai, gyvenančiai
šiuose nepaprastuose namuose.
- Deja, tempsiu jus tiesiai į virtuvę, nes reikia suktis toliau.
Atsiprašau už netvarką - tiek daug visko reikia paruošti Rorio
gimtadienio vaišėms, o aš dar nė bulvių nenuskutau.
- Padėsiu jums, - pasisiūliau, kai įėjome į virtuvę žemomis
lubomis su daugybe sijų, jos viduryje stovėjo iš abiejų pusių
prieinama viryklė su ketaus orkaite viduje.
- Na, tikrai galėtumėt padėti įpildama mudviem išgerti, -
pasiūlė Margarita, jos atviras žvilgsnis buvo tartum šių namų ši
lumos ir grožio atspindys. - Podėlis ten, žinau, yra butelis džino,
ir duok Dieve, kad šaldytuve rastume toniko. Jei ne - teks ką
nors sugalvoti. Na, ir kurgi aš nukišau bulvių skustuką?
- Jis čia. - Paėmiaujį nuo ilgo ąžuolinio stalo, apkrauto laik
raščiais, dribsnių pakeliais ir nešvariomis lėkštėmis, ten buvo ir
purvina futbolininko puskojinė. - Gal jūs verčiau suraskit gėri
mus, o aš paruošiu daržoves?
- Ne, Star, jūs mūsų viešnia...
Aš jau buvau paėmusi maišelį bulvių ir nusikabinusi prikais
tuvį. Ištraukiau, kaip pastebėjau, savaitės senumo laikraštį, pasi
dėjau jį lupenoms ir atsisėdau prie virtuvės stalo.
- Na, - dėkinga nusišypsojo Margarita, - tada aš einu džino.
Per kokią valandą nulupau visas daržoves, paruošiau jau
tieną ir pašoviau kepti, tada ėmiausi tvarkyti virtuvę. Margarita,
suradusi džiną ir atskiedusi jį gerokai išsivadėjusiu tonikų, pa

liko mane visko prižiūrėti ir tik nuolat įplaukdavo ir išplaukdavo
pasirūpinti sūneliu, sveikintis su atėjusiais svečiais ir dengti stalo
pietums. Niūniavau sukiodamasi po virtuvę - atmetus dabartinę
netvarką ir aplaidumą, čia buvo mano svajonių virtuvė. Orkaitės
karštis sušildė patalpą, ir pažvelgusi į supleišėjusias lubas įsivaiz
davau senas pageltusias sienas, šviežiai nudažytas baltais dažais.
Nuvaliusi ąžuolinį stalą su nuvarvėjusio žvakių vaško žymėmis
suploviau tikriausiai visos savaitės puodus ir lėkštes.
Kai viskas buvo sutvarkyta*pažvelgiau pro langą kreivais rė
mais į daržą, kur kadaise buvo užsiauginama daržovių. Išėjau
pro užpakalines duris pasižiūrėti iš arčiau ir pamačiau, kad ten
viskas užžėlę ir neprižiūrima, bet aptikau tokioms sąlygoms ats
parų rozmarino krūmelį ir nuskyniau kelias šakeles keptoms
bulvėms pagardinti.
Galėčiau čia gyventi, pagalvojau. Grįžo Margarita, persiren
gusi susiglamžiusia medaus spalvos šilkine palaidinuke su rau
donai violetiniu šalikėliu, derančiu prie akių.
- Oi, Dieve mano, Star, padarėt stebuklą! Jau daug metų ne
mačiau taip atrodančios virtuvės! Ačiū. Gal norit čia dirbti?
- Aš jau turiu darbą pas Orlandą.
- Žinau ir labai džiaugiuosi, kad būnat sujuo. Gal galėtumėt
jį kaip nors įtikinti, kad neleistų tiek pinigų knygoms, nes jos jau
tampa jo asmenine biblioteka?
- Jis iš tiesų parduoda gana daug knygų internetu, - atsakiau
gindama jį, o Margarita įsipylė antrą porciją džino.
- Žinau, - atsakė ji šiltai. - Na, kol Roris svetainėje džiau
giasi išpakuodamas dovanas, o Orlandas nuėjo į rūsį dar vyno
svečiams, galiu kelias minutes prisėsti. - Ji pažvelgė į savo laik
rodėlį ir atsiduso. - Pelė ir vėl susivėlins, bet pietų atidėlioti ne
galima. Manau, supratot, kad Roris kurčias?
- Taip, supratau, - atsakiau ir pagalvojau, kad Margaritos

mintys, kaip ir jos pusbrolio, tartum drugelis skrajoja nuo vieno
dalyko prie kito.
- Jis kurčias nuo gimimo. Šiek tiek girdi kaire ausimi, bet
tik su klausos aparatu. Aš tiesiog... - Ji nutilo sutikusi mano
žvilgsnį. - Nenoriu, kad jis jaustųsi negalintis ko nors daryti,
tartum būtų prastesnis už kitus... - Ji palingavo galvą ir atsi
duso. - Roris nuostabus, sumanus vaikas.
- Jis atrodo labai artimas su Orlandu, - išdrįsau pasakyti.
- Ne kas kitas, Orlandas išmokė jį skaityti, kai buvo penke-
rių, iš pradžių pats išmokęs anglų gestų kalbos, kad galėtų su
sikalbėti su Roriu ir jį mokyti. Išsirūpinome, kad Rorį priimtų
į vietinę pradinę mokyklą, ir jis net moko kitus vaikus gestų
kalbos. Jis turi nuostabią logopedę, ji dirba su juo kas savaitę
skatindama kalbėti ir suprasti kalbą iš lūpų - jam puikiai sekasi.
Tokio amžiaus vaikai labai greitai visko išmoksta. Na, jau reikia
vestis jus prie svečių, negi taip ir būsit uždaryta virtuvėje kaip
Pelenė.
- Man čia tikrai labai gerai. Pažiūrėsiu, kaip kepsnys. - Nu
ėjau prie orkaitės ir pasilenkiau ištraukti mėsos ir keptų bul
vių. - Tikiuosi, nesupyksit, kad morkas pagardinau trupučiu
medaus ir sezamo sėklomis, radau podėlyje.
- Dievuli! Kur jau čia pykši! Nekokia iš manęs virėja, ir tikra
dangaus palaima, kad paruošėt pietus. Turiu Rorį, vargstu su
šiais namais, o dar dirbu, nes būtinai reikia pinigų visoms iš
laidoms, taigi nuolat plūkiuosi, sukuosi kaip voverė ratu. Man
pasiūlė pasakišką užsakymą - nutapyti freską Prancūzijoje, bet
tiesiog nežinau, ar galėsiu palikti Rorį... - Margarita nutilo. - At
siprašau, Star, tai ne jūsų bėdos.
- Jūs dailininkė?
- Norėčiau manyti, kad buvau, nors kai kas neseniai pasakė,
kad aš kuriu tik tapetų raštus, - kilstelėjo antakį Margarita. -

Šiaip ar taip, ačiū už šią dieną.
- Man visai nesunku padėti. Iš tikro. Kada norėsit valgyti?
Kepsnys gatavas, tik reikia, kad kiek pastovėtų.
- Kai tik jūs būsit pasiruošusi. Visi, kurie atvažiuoja į Hai
Vildą, jau pratę laukti, kiek prireikia.
- Gal po pusvalandžio? Jei turit kiaušinių, galiu iškepti Jork
šyro pudingą.
- O, kiaušinių turim. Vištos palaidos vaikšto po daržą. Mes
gyvi omletais. Tuoj atnešiu, - tafė ji eidama į podėlį.
- Meg! Valgyt!
Atsigręžusi pamačiau, kad į virtuvę įėjo Roris.
- Labas, - parodžiau gestais, tada pamėginau atkartoti maty
tus Orlando rankų judesius - dukart suplojau, paskui kilstelėjau
rankas delnais į save gestų kalba sakydama: „Su gimtadieniu.“
Roris atrodė nustebęs, tada nusišypsojo.
- Ačiū, - atsakė gestais, tada parodė į orkaitę ir pabaksnojo
sau per riešą, lygten būtų laikrodis, paskui klausiamai truktelėjo
pečiais.
- Pietūs bus gatavi po trisdešimties minučių.
- Gerai.
Roris priėjo pasižiūrėti į kepsnį.
- Karvė, - parodžiau gestais, tartum ragus pridėjusi pirštus
prie galvos.
Roris pratrūko kikenti ir atsakė man parodęs pirštais, kaip
reikia. Paėmiau peilį ir atpjoviau riekelę kepsnio, tuo metu Mar
garita grįžo iš podėlio. Roris įsidėjo mėsą į burną ir ėmė kramtyti.
- Geras, - iškėlė jis nykščius aukštyn.
- Ačiū, - parodžiau pridėdama pirštus prie smakro ir ati
traukdama ranką, tikėjausi, kad prancūzų ir britų kurčiųjų ges
tai panašūs.
Šeš ėl i o sesuo * St ar i s t o r i j a 99
- Tik nesakykit, Star, kad ir gestų kalbą mokat? - tarė Mar

garita.
- Šiektiek išmokau vaikystėje, bet nelabai gerai, - ar ne, Rori?
Roris pasigręžė į motiną ir greitai kažką pasakęs gestais pra
juokino.
- Jis sako, kad jūsų gestų kalba siaubinga, bet viską atperka
„karvė“. Jūs aiškiai kur kas geresnė virėja už mane. Ak, tu, šelmi
išdykėli, - sušiaušė ji Roriui plaukus.
- Pelė čia, - pasakė Roris, pažvelgęs pro langą. Jisviena ranka
parodė judesį, tartum šmurkštelėtų mažas gyvūnėlis.
- Beveik laiku. Star, gal nesupyksit, jei paliksiu jus ir eisiu
užimti svečių?
Margarita padėjo ant stalo kiaušinius Jorkšyro pudingui.
- Žinoma, ne, - atsakiau.
Roris sugriebė mamą už rankų ir ištempė iš virtuvės.
- Būtinai grįšiu padėti jums patiekti, - pasakė ši per petį.
- Viskas gerai, - pasakiau eidama į podėlį ieškoti miltų.
Per tą pusvalandį pasinaudojau keliomis gudrybėmis, išmok
tomis kursuose, ir, kai Margarita grįžo, pietūs buvo gatavi. Iš pu
šinio bufeto paėmiau indų patiekalams sudėti, ir Margaritos ant
akiai pakilo iš nustebimo, kai ėmiau duoti jai indus nešti ant stalo.
- Dievuli, visai buvau pamiršusi, kur tas porcelianas nukiš
tas. Star, jūs tikras angelas.
- Man nesunku. Man patiko.
Ir iš tiesų patiko. Retai kada pasitaikydavo kamnors gaminti
valgį, tiktai Kelei. Jau svarsčiau, gal reikėtų įdėti skelbimą vieti
nėje spaudoje ir pasireklamuoti šias paslaugas, bet tada į virtuvę
įėjo vyras.
- Labas, mane atsiuntė supjaustyti kepsnio. Kur jis? - trum
pai drūtai paklausė.
Pastebėjau neklusnius jo plaukus, kiek žilstančius smilki-
niuose, išraiškingus veido bruožus - iš jų išsiskyrė pora budrių

žalių akių, kurios, pajutau, mane nužvelgia. Ant apspurusių
marškinių jis vilkėjo kandžių apgadintą megztinį Vformos apy
kakle, mūvėjo džinsus. Kai priėjo, pamačiau, kad yra gerokai
už mane aukštesnis. Neabejotinai buvo panašus į Orlandą, tik
šiurkštus ir tikrai netvarkingas, ir aš spėjau, kad gal jis tas brolis,
kurį Orlandas minėjo.
Atsitokėjusi atsakiau į jo klausimą.
- Štai ten, ant orkaitės.
- Ačiū. '
Vogčiomis stebėjau jį, einantį pro šalį, ir mačiau, kaip įsi
tempęs ima iš stalčiaus peilį. Tylėdamas ėmė pjaustyti, ir iš to
pajutau, kad neturi to laisvo šiltumo kaip galimi jo giminės. Sto
viniuodama virtuvėje staiga pasijutau nejaukiai, tartum jis lai
kytų mane įsibrovėle, ir pagalvojau, ar nereikėtų eiti paieškoti
valgomojo. Jau buvau beeinanti, bet pasirodė Margarita.
- Ar jau viskas, Pele? Jei nepaskubėsi, jie tuoj ims valgyti
lėkštes.
- Tokiamdarbui reikia laiko, - pasigirdo atsakymas, toks pat
šaltas kaip pirmieji jo žodžiai man.
- Na, tai eime su manimi, Star, paliksim Pelę, tegu sau dar
buojasi.
Vaizduotėje buvau prikūrusi visokių to nuolat minimo Pelės
paveikslų, bet jis negalėjo būti toks, - nors išvaizdus, bet geban
tis per kelias sekundes atbaidyti šalčiu. Eidama paskui Margaritą
iš virtuvės į valgomąjį žemomis lubomis, kur židinyje linksmai
plaikstėsi ugnis, tikėjausi, kad bent nereikės šalia jo sėdėti per
pietus.
- Štai ir jūs, mieloji mergaite, - tarė Orlandas, iš jo paraudu
sių skruostų buvo matyti, kad jau pasimėgavo vynu, atsineštu iš
rūsio. - Viskas atrodo puikiai.
- Ačiū.
- Ateikite, sėskitės šalia manęs. Iš kitos pusės turėsite Pelę,
pamaniau, galėsite su juo pasikalbėti apie Florą Maknikol. Pas
taruoju metu jis domėjosi ja.
- Star, ar galiujus visiems pristatyti? - paklausė Margarita.
Ji mane pristatė, ir automatiškai ištariau „sveiki“kokiems še
šiems naujiems veidams, bergždžiai stengdamasi įsiminti visų
vardus ir kaip jie susiję su Roriu.
- Ar Pelė jūsų giminaitis? - tyliai paklausiau Orlando.
- O kaipgi, mieloji mano mergaite, - sukikeno jis. - Pelė
mano vyresnysis brolis. Argi nesu to minėjęs? Buvau įsitikinęs,
kad minėjau.
-Ne.
- Kol to dar nepasakėte jūs, aš pats pasakysiu - jis susi-
glemžė visą mudviejų gimdytojų grožį ir protą, man palikdamas
silpniausiojo, nuodvasos vaidmenį. Bet aš atlieku tą vaidmenį
visai patenkintas.
Taip, bet tu įkūniji šilumą ir empatiją, o tavo brolis to neturi...
Pelė apėjo stalą ir atsisėdo prie manęs. Tada atsistojo Orlandas.
- Milordai, damos ir džentelmenai, turiu garbės pasiūlyti
tostą už ponaitį Rorį jo septintojo gimtadienio proga. Būk svei
kas ir turtingas, vaike, - kalbėdamas Orlandas pasakė tai ir ges
tais Roriui.
Jis pakėlė taurę su visais susirinkusiais, ir mačiau, kaip Roris
tiesiog spinduliuoja iš laimės. Visi pakėlę rankas paplojo, ir aš,
užsikrėtusi gera užstalės nuotaika, taip pat paplojau.
- Su gimtadieniu, - burbtelėjo šalia manęs Pelė, nepasisten
gęs pasakyti to gestais.
- Puiku, dabar prašom, užkąskim, - paragino Margarita.
Sėdėjau įsprausta tarp abiejų brolių - vieno, kuris kaip pa
prastai valgė tartum gyvas maisto smulkinimo įrenginys, ir kito,
kuriam kažin ar buvo svarbu, ką daro. Žvilgčiodama į apšilusią

nuo vyno kompaniją staiga pajutau malonų virpulį ir leidau sau
pagalvoti, kaip toli pažengiau per tuos mėnesius po tėčio mir
ties. Tai, kad sėdžiu prie pietų stalo supama nepažįstamų žmo
nių, panašu į stebuklą.
Mažais žingsneliais, Star, mažais žingsneliais...
Jaučiausi kaip ir per daugelį sekmadieninių pietų „Atlanti
doje“ su tėčiu Atlantu, kai visos seserys buvome jaunesnės ir te
begyvenome namie. Neprisimenu, kad būtų buvęs prie stalo kas
nors svetimas, bet juk Ma, tėtis ir mes šešios - tai jau aštuonetas,
visai užtenka tiek žmonių, kad būtų jauku šnekučiuojantis kaip
čia. Man, pasirodo, stigojausmo, kad esu šeimoje.
Suvokiau, kad mane užkalbino Ledo Luitas iš dešinės.
- Orlandas sakė, kad jam dirbat.
- Taip, dirbu.
- Abejoju, kad ilgai ištversit. Paprastai niekas neištveria.
- Nusiramink, brolau, - geraširdiškai įsiterpė Orlandas. -
Mudu su Star verčiamės visai gerai, ar ne?
- Taip, visai gerai, - atsakiau kur kas garsiau ir tvirčiau nei
paprastai, stojusi ginti savo keisto, bet mielo darbdavio.
- Na, jam reikia ko nors, kas padėtų suprasti. Knygynas jau
daug metų neduoda pelno, bet jis nenori nė klausytis. Juk žinai,
Orlandai, knygynas netrukus turės būti parduotas. Jis vienoje iš
pelningiausių Londono gatvių. Aukcione gausimlabai gerąsumą.
- Ar negalėtume to aptarti kitą kartą? Kai tik verslas supai
niojamas su valgymo malonumais, man sutrinka virškinimas, -
atšovė Orlandas.
- Matot? Jis visada atsikalbinėja, nenori su tuo susitaikyti.
Tie žodžiai buvo ištarti kaip nusiskundimas, ir pasigręžusi
pamačiau, kad žalios Pelės akys įsmeigtos tiesiai į mane.
- Gal jūs atvestumėt jį į protą. Knygų prekyba gali vykti vien
internetu. Knygynui išlaikyti išeina didžiuliai pinigai, o lankytojų,

kaip abu žinom, beveik nebūna. Pelnas mažesnis nei išlaidos.
Atitraukiau akis nuo keistai hipnotizuojančio žvilgsnio.
- Apie verslą, deja, nieko neišmanau, - pralemenau.
- Atleiskite, man tikrai nedera apie tai kalbėti su samdoma
darbuotoja.
Ir dar kai darbdavys sėdi čia pat ir viską girdi, pagalvojau
supykusi. Jam kažkaip pavyksta kalbėtis su manimi globėjišku
tonu, kaip viršesniam, mane menkinti, ir nenuoširdus atsiprašy
mas nueina niekais.
- Tadkoks būtent yrajūsų ryšys su Flora Maknikol, panele?..
- DAplesjė, - už mane atsakė Orlandas. - Ir tau gali būti
įdomu, kad jos tikrasis, krikščioniškas vardas yra Steropė, - lė
tai ištarė jis, kilsčiodamas antakius prieš brolį kaip sunerimusi
pelėda.
- Steropė? Kaip viena iš Septynių Seserų Plejadžių?
- Taip, - trumpai atsakiau.
- Ji trumpiau vadinama Star. Man atrodo, jai tikrai tinka - ar
ne? - įsiterpė gelbėdamas padėtį Orlandas.
Abejojau, ar Pelė pritars. Jis raukėsi, tartum su manimi būtų
susijusi kokia didelė mįslė.
- Brolis sakė, kad neseniai mirė jūsų tėvas, - pagaliau ištarė.
- Taip.
Aš padėjau šakutę ir peilį, tikėjausi, kad jis daugiau apie tai
neklausinės.
- Bet jis nebuvo jūsų tikras tėvas, - pareiškė Pelė.
- Taip.
- Nors elgėsi su jumis kaip tikras?
- Taip, jis buvo nuostabus mums visoms.
- Tad jūs nesutiktumėt, kad kraujo ryšys neatskiriamai su
sieja tėvą ir vaiką?
- Kaip galėčiau sutikti ar nesutikti? Tikrojo tėvo nepažinojau.

- Taip, manau, nepažinojot.
Pelė nutilo, ir aš užsimerkiau, staiga kvailai pasijutau esanti
netoli ašarų. Šis žmogus nieko nežino apie mano tėvą ir klausinėja
visai ne tam, kad atjaustų. Pajutau spustelint man ranką - Orlan-
das skubiai atitraukė savąją ir metė man užjaučiamą žvilgsnį.
- Orlandas, žinoma, pasakė jums, kad aš mėginu tyrinėti
savo šeimos istoriją, - tarė man Pelė. - Ten daug painiavos dėl
visokių... tikrų ir išgalvotų faktų, tad, pamaniau, reikia vieną
kartą galutinai išsiaiškinti. Ir, žinoma, aptikau Florą Maknikol, -
pastebėjau, kad tariant jos vardą Pelės balsas nuskambėjo už
gauliai.
- Kas ji buvo?
- Mūsų prosenelės Aurelijos sesuo, - pasakė Orlandas, bet
man iš dešinės tvyrojo atšiauri tyla.
Tada galų gale išgirdau gilų atodūsį.
- Tai dar ne viskas, kaip žinai, Orlandai, bet dabar apie tai
nekalbėsim, - tarė Pelė.
- Prašau atleisti, panele Star, man reikia padėti Margaritai
išplauti lėkštes, - tarė Orlandas, kildamas iš vietos.
- Ir aš galiu padėti, - pasakiau, kildama kartu.
- Ne. - Jis švelniai stumtelėjo mane atgal ant kėdės. - Paruo-
šėte išskirtinius pietus, ir nieku gyvu neleisime dirbti virtuvėje
kaip tarnaitei.
Jis pasišalino man iš pašonės, ir nusprendžiau, kad išvalyti
visus tualetus šiuose namuose man būtų daug maloniau nei sė
dėti šaliavyro, kuris vadinamas Pele. Vaizduotėjejau pažeminau
jį iki didžiulės kanalizacijos žiurkės.
- Ar žinot ką nors apie tėvo ryšį su Flora Maknikol?
Tai vėl prabilo Kanalizacijos Žiurkė. Atsakysiu jam. Manda
giai.
- Nieko. Nemanau, kad buvo koks ryšys. Mano tėvas paliko

visoms seserims nuorodas į mūsų kilmę, ne savo. Todėl, jei yra
koks ryšys, tai veikiausiai jos su manimi.
- Sakot, kad galit būti dar vienas gegužiukas Hai Vildo lizde?
Na, tai turiu pasakyti, tokių jau pasitaikė Voganų ir Forbsų šei
mos istorijoje.
Čiupęs vyno taurę išmaukė, ir ėmiau spėlioti, kas yra nutikę
jo gyvenime, kad tapo toks piktas. Joinsinuaciją nuleidau negir
domis, nesuteiksiu jam malonumo matyti, kaip mane tai įskau
dino. Pasitelkiau savo gerai išmoktą būdą atremti tylą tyla - sė
dėjau sau pasidėjusi rankas sterblėje. Šiame fronte užtikrintai
laimėsiu kiekvieną mūšį, į kurį jis leisis. Tad galų gale prabilo jis.
- Turbūt teks antrą kartą atsiprašyti per šį trumpą mūsų pa
žinties laiką. Tikiu, kad jūs ne kokia avantiūristė, tiesiog einate
savo mirusio tėvo paliktu pėdsaku. Orlandas sakė, kad jis dar
kažką paliko jums kaip raktą.
Nespėjau atsakyti, nes pro valgomojo duris Orlandas įnešė
didelį tortą su žvakutėmis, ir visi užstalėje uždainavo linkėdami
laimės gimtadienio proga. Buvo padaryta nuotraukų - Roris ir
už jo besišypsantys Margarita su Orlandu. Žvilgtelėjau į Kanali
zacijos Žiurkę nuolat paniurusiu veidu, bet atidžiau pažvelgusi į
jo akis, kai stebėjo Rorį, supratau, kad jos kupinos liūdesio.
Kai suvalgėme purų šokoladinį tortą, Orlando atgabentą iš
Londono toje pintinėje, ir išgėrėme kavos svetainėje - šis kam
barys sukėlė man pavydą, kad neturiu tokių namų, nes abipus
plataus židinio stovėjo didžiulės ąžuolinės knygų lentynos, -
Orlandas atsistojo.
- Metas išvykti, panele Star. Turime spėti į penktos valandos
traukinį. Margarita, - priėjęs pabučiavo ją į skruostus, - buvo
malonu kaip visada. Iškviesti taksi?
- Aš nuvešiu, - pasigirdo balsas iš krėslo priešais.
- Ačiū, brolau, - atsakė Orlandas.

Margarita sunkiai atsistojo, ir jai atsisukus pamačiau nuo
vargį akyse.
- Star, pažadėkit, kad greitai vėl apsilankysit ir leisit man pa
ruošti jums pietus.
- Labai norėčiau, - pasakiau tiesą. - Ačiū už kvietimą.
Šalia mūsų atsirado Roris, jis susijaudinęs gestikuliavo, ir su
pratau, kad vis kartoja mano vardą.
- Greit atvažiuok, - pridūrė tuo keistu tykiu balsu ir apka
bino mažomis rankutėmis mano liemenį.
- Sudie, Rori, - atsakiau, kai jis mane paleido, ir pamačiau,
kad už jo stovi Kanalizacijos Žiurkė ir dėbso į mus.
- Ačiū už tą pasakišką tortą, - išgirdau Margaritą sakant Or-
landui. - Vis dėlto buvo verta temptis čia tą griozdišką pintinę.
Nusekėme paskui Kanalizacijos Žiurkę prie visureigio „Land
Rover“, tokio pat seno ir apdaužyto kaip jo pusseserės „Fiatas“.
- Sėskitės priekyje, panele Star. Jūs turite gerokai daugiau
apie ką pasikalbėti su Pele nei aš. Būna taip nuobodu, kai žinai
apie žmogųviską, ką nori žinoti, - tarė Orlandas, su savopintine
sėsdamas ant užpakalinės sėdynės.
- Nieko jis apie mane nežino, - tyliai suniurzgė Kanaliza
cijos Žiurkė, atsisėdęs šalia manęs ir užvedęs variklį. - Nors ir
mano, kad žino.
Nieko neatsakiau nenorėdama veltis į brolių tarpusavio karą,
ir iš Hai Vildo išvažiavome gūdžioje tyloje, ji tęsėsi ir per visą
kelionę. Prasiblaškiau žiūrėdama pro langą į švelnų rudeninį
saulėlydį, apsupusį medžius gintaro spindesiu, pamažėle blės
tančiu artėjant prieblandai. Ir galvojau, kaip aš nenoriu grįžti į
Londoną.
- Ačiū tau, Pele, buvo malonu, - tarė Orlandas, kai atvažia
vome į aikštelę priešais stotį ir išlipome.
- Mobilųjį turit? - iš tamsos išgirdau Kanalizacijos Žiurkės

balsą.
- Taip.
- Įrašykit čia numerį, - padavė savo mobilųjį.
Jis pastebėjo, kaip akimirką sudvejojau.
- Atsiprašysiu šiandien jau trečią kartą ir pažadu - jei duosit
man savo numerį, paskambinsiu dėl Floros Maknikol.
- Ačiū. - Skubiai surinkau skaičius galvodama, kad jis dabar
tikriausiai tik demonstruoja gražų elgesį ir daugiau su juo ne
teks turėti reikalų. - Sudie.
Traukinyje į Londoną Orlandas tuoj pat užmigo. Aš taip pat
užsimerkiau, atgaivindama atmintyje dienos įvykius ir galvo
dama apie keistus ir įdomius Orlando gimines.
Ir Hai Vildą...
Gal tai nieko nekeičia, bet šiandien aš aptikau namus, ku
riuose laiminga gyvenčiau amžinai.
8
- Jūs labai patikote mano savotiškai šeimynėlei, - pasakė Or-

landas, rytą įėjęs į knygyną nešinas trečios valandos pyragaičiais.
- Tik ne jūsų broliui, deja.
- O, į Pelę nekreipkite dėmesio. Jis visada visus įtarinėja,
kur tik radęs prikibti. Niekada nežinai, ką gi slepia kito žmo
gaus reakcija, kol, na, nesužinai, - ėmė išsisukinėti Orlandas. -
O po tokių puikių jūsų pietų, manau, reikės atsisakyti tų folijos
padėkliukų ir pavesti jums aprūpinti maistu mūsų nedidelį ūkį.
Nors abejoju, ar priemonės maistui gaminti viršuje atitiks jūsų
profesionalius įgūdžius. - Jis mąsliai žvelgė į mane. - Ar dar tu
rite kokių talentų, kuriuos slepiate nuo manęs?
-Ne.
Jutau, kaip raustu, - visada taip, kai kas nors mane giria.
- Jūs tikrai baisiai daug visko mokate. Kur išmokote gestų
kalbos?
- Pagrindų prancūzų kalba pamokė auklė, kai buvau maža.
Bet šiaip dar mudvi su seserimi susikūrėme savą kalbą. Todėl,
kad aš nemėgau daug kalbėti.
- Ir tai dar vienajūsų dovana. Jei nežinai pasakyti ko nors nau
dinga, verčiauniekoir nesakyk. Štai kodėl mantaippatinkakalbėtis
su Roriu, jis labai pastabus aplinkai. Ojo kalba jau sparčiai gerėja.
- Margarita sakė, kad jam esate tikras stebuklas.
Dabar buvo Orlando eilė nurausti.

- Ji tokia miela. Aš visada labai mylėjau savo sūnėną. Jis toks
protingas ir gyvas, gerai mokosi, ir gaila, kad nėra tėvo asmeny
bės, kurios pavyzdžiu galėtų sekti. Niekada nemaniau esąs ver
tas tokio vaidmens, bet stengiuosi.
Labai knietėjo paklausti, kas buvo Rorio tėvas ir kur jis da
bar, bet nenorėjau pernelyg smalsauti.
- Na, reikia eiti, nors tikrai žinau, kad norėjau kažką jums
pasakyti. Nieko baisaus, prisiminsiu.
Pamačiau, kad Orlando dėmesys - gerokai ilgai apsistojęs prie
vienos minties eigos - jau nukrypo kitur. Tad užkūriau židinį, už
plikiau kavos, kurios niekas negers, tada plunksnų šluotele pava
liau dulkes nuo knygų lentynų, prisimindama Kanalizacijos Žiur
kės kalbas apie knygyno išlaikymo sąnaudas. Ir kiek daug pinigų
jie gaus, jei parduos šį pastatą. Negalėjau apie tai nė pagalvoti. Kai
Orlandas išeidavo, knygynas likdavo kaip lizdas be perinčio jame
paukščio; tai natūrali jo buvimo vieta, jie neatskiriamai susiję.
Diena buvo šalta, lijo, ir žinojau, kad neateis nė vienas nuola
tinis lankytojas, tad pasiėmiau nuo lentynos „Orlandą“ ir atsisė
dau prie židinio dar kartą paskaityti. Protas kaip dar niekad ne
pajėgė susitelkti į žodžius. Mintys vis nuklysdavo į vakar dieną,
stengiausi narplioti, kas vyksta toje šeimoje, o dar gyviau į at
mintį vis sugrįždavo Hai Vildas ir ramus jo grožis.
Iš Kanalizacijos Žiurkės, kaip ir spėjau, nesulaukiau nė žodžio.

Pamažu susitaikiau su tuo, kad Hai Vildo nebepamatysiu, tad
verčiau skyriau visas mintis tam, kaip galėčiau kada nors įsigyti
panašius į jį savo namus.
Dienos trumpėjo, kas rytą einant į darbą pasitikdavo tirštas

rūkas, mūsųnuolatiniai lankytojai rodėsi vis rečiau. Tad, suradusi
naują paskatą, vieną dieną, kai neturėjau ką veikti, atsisėdau prie
židinio ir ėmiau rašytis pastabas apie romaną, kurį norėjau su
kurti. Leidau drąsinantiems tėčio Atlanto žodžiams įveikti mano
abejones dėl gabumų ir buvau taip įsigilinusi į tą sumanymą, kad
neišgirdau, kaip Orlandas nulipo žemyn. Tik tada, kai jis garsiai
atsikrenkštė, pakėliau akis ir pamačiau stovintį priešais.
- Atsiprašau, atsiprašau... - staiga užverčiau sąsiuvinį.
- Nieko tokio. Panele Star, atėjau paklausti, ar savaitgalį bū
site kuo nors užsiėmusi.
Užspaudžiau šypseną dėl tokio oficialaus Orlando kalbėjimo.
- Ne, nieko neveiksiu.
- Na... gal galiu jums šį tą pasiūlyti?
- Prašom.
- Margaritos laukia didelis užsakymas Prancūzijoje. Ji turi nu
skristi ten porai dienų aptarti sąlygų ir apsižiūrėti, kaip sakoma.
- Taip, ji man apie tai sakė.
- Ji manęs paprašė - ar negalėtume mudu nuvažiuoti savait
galiui į Hai Vildą pasirūpinti Roriu, kol jos nebus. Sakė, mielai
jums sumokės...
- Man nereikia užmokesčio, - atsikirtau šiek tiek įsižeidusi,
kad laiko mane „darbuotoja“.
- Ne, žinoma, ne, ir atleiskite, visų pirma turėjau pasakyti,
kąji sakė, - kadjūs Roriui patinkate, ir kol jos nebus, gal galėtu
mėte sujuo motiniškai pabendrauti, nes man tai nesiseka.
- Man būtų labai smagu, - atsakiau apsidžiaugusi, kad galė
siu sugrįžti į Hai Vildą.
- Iš tiesų? Dievuli šventas, kaip mane nudžiuginote. Dar nėra
tekę prižiūrėti vaikovienam. Nežinočiau, nuo ko pradėti, kai reikės
maudyti ir taip toliau. Ar galiu pasakyti Margaritai, kad sutinkate?
- Galit.
- Tada viskas aišku. Išvažiuojame rytoj vakare šeštos valan
dos traukiniu. Nupirksiu pirmos klasės bilietus, užsakysiu vietas
iš anksto. Važinėti traukiniu, ypač penktadieniais, šiais laikais
tikras košmaras. Na, bet ašjau vėluoju paimti mums valgį folijos
dėžutėse. Kai grįšiu, pavalgysime, tada likusią dienos dalį pralei
sime tobulindami jūsų gestų kalbos įgūdžius.
Kai durys paskui jį užsidarė, aš labai patenkinta likau stovėti
knygyno viduryje. Tai geriau, negu galima įsivaizduoti. Visas sa
vaitgalis - dvi naktys - mano svajonių namuose.
- Ačiū, - pasakiau, pakėlusi veidą į knygyno lubas. - Ačiū.
Traukinys į Ašfordą buvo pilnutėlis, ir net mūsų pirmos klasės

vagone buvo stovinčių. Orlandas susilaikė nesivežęs iškylųpinti
nės, pakeitė ją aptrintu odiniu lagaminėliu ir drobiniu maišeliu,
pilnu maisto atsargų, ir iš jo ištraukė nedidelį butelį šampano ir
dvi aukštas taures.
- Visada šitaip švenčiu savaitės pabaigą. Į jūsų sveikatą, pa
nele Star, - pasakė jis traukiniui pajudėjus iš Čaringo Kryžkelės
stoties.
Išgėręs taurę šampano, Orlandas susikryžiavo ant krūtinės
rankas ir užmigo. Staiga pyptelėjo mano mobilusis, pamačiau,
kad atėjo žinutė. Spėjau, kad iš Kėlės, nes ji buvo nepatenkinta,
kai pasakiau, kad su darbdaviu savaitgaliui vėl išvažiuojuį Kentą.
Bet žinutė buvo atsiųsta iš nežinomo numerio.
Sužinojau, atvykstat į Hai Vildąsu mano broliu. Tikiuosi,

rasim laiko susitikti ir pasikalbėti apie Florą Maknikol. O.
Pasvarsčiau apie parašo raidę susidomėjusi, kad abiejų bro

lių vardai prasideda ta pačia raide.
Povalandos išlipome aikštelėje priešais stotį. Orlandas nuėjo
prie taksi, ir mes leidomės juodais kaip degutas kaimo keliais į
Hai Vildą.
- Landai! Star! - Roris laukė mūsų, kad pasisveikintų.
Su sūnėnu, kaip beždžioniuku pakibusiu ant sprando, Or
landas sumokėjo taksistui. Pasigręžusi prie durų pamačiau kai
ką, jau žvanginantį automobilio rakteliais.
- Tai aš važiuoju, - tarė Pelė, kai mes su Orlandu atkrypa
vome nešini savo manta kelioms dienoms. - Pamaitinau jį, kuo
Margarita paliko, bet nedaug valgė. Jis tikrai džiaugiasi, kad abu
čia esat. Jei ko reikės, žinai, kur aš, - pasakė jis Orlandui. Oman
štai ką pasakė: - Turit mano numerį, paskambinkit, kai bus pa
togu. Jei iš viso kada būna patogu.
Linktelėjęs nuėjo prie automobilio, įsėdo ir nuvažiavo.
- Varge tu mano, toks jausmas, lyg mudu būtume tėvai, -
sušnibždėjo Orlandas, nešdamas į vidų savo lagaminėlį ir Rorį,
o aš iš paskos nunešiau maisto atsargas ir savo kelioninį krepšį.
- Ar mėgsti blynus? - pamėginau paklausti gestais.
Orlandas kikeno, nes Roris žiūrėjo į mane nieko nesupras
damas. Tad pirštais lėtai parašiau žodžius ore.
Roris ėmė gyvai linksėti.
- Sušokoladuir ledais? - pridūrėjis kantriai man atsakydamas
taip pat, tada išsirangė iš Orlando glėbio ir įsikibo man į ranką.
- Mes visko paieškosim. Ojūs eikite išsikrauti daiktų, - pa
siūliau Orlandui žinodama, kaip jam patinka, kai kas nors viską
tvarko.
- Ačiū, - atsakė maloniai.
Šokoladinio kremo nebuvo, bet radusi podėlyje „Marš“ ba
tonėlių vieną ištirpinau ir su ledais užpyliau ant blynų. Roris go-
džiai juos kirto, o aš iš lėto jam aiškinau, kad turės padėti man
mokytis gestų kalbos, nes esu labai nuo jo atsilikusi. Kai nuva
liaujam nuo veiduko šokolado liekanas, nusižiovavo.
- Miegoti? - paklausiau gestais.
Jis susiraukė rodydamas, kad nenori.
- Eisimpaieškoti Orlando? Lažinuosi, jis pasakoja geriausias
pasakas prieš miegą.
- Taip.
- Turėsi man parodyti, kur tavo miegamasis.
Roris nusivedė mane aukštyn didingais laiptais ir ilgu kori
doriumi girgždančiomis grindimis iki durų pačiame gale.
- Mano kambarys.
Kai įsivedė vidun, pirmiausia, kas krito į akis toje visiškoje
netvarkoje tarp futbolo plakatų ir ryškiaspalvės antklodės su
Supermeno atvaizdu, buvo kaip pakliuvo smeigtukais ant sienų
pritvirtintos akvarelės.
- Kas nutapė? - paklausiau, kai jis atsigulė į lovą.
- Aš, - parodė nykščiu.
- Oho, Rori, jie fantastiški, - pasakiau vaikščiodama po
kambarį ir juos žiūrinėdama.
Bilstelėjęs į duris įėjo Orlandas.
- Kaip tik laiku. Roris nori įdomiausios pasakos, - tariau
jam šypsodamasi.
- Mielai paskaitysiu. Iš kurios knygos?
Roris parodė į knygą antrašte „Liūtas, ragana ir spinta“, ir
Orlandas užvertė akis.
- Ir vėl? Kada gi pereisimprie kitų? Jaukiekkartų tau sakiau,
kad „Paskutinis mūšis“ turbūt mėgstamiausia mano knyga.
Nenorėdama trikdyti jų įprastos vakarinės tvarkos pasukau
prie durų, bet kai ėjau pro Rorio lovą, jis plačiai išskėtė rankas
mane apkabinti. Atsakiaujam tuo pačiu.
- Labana, Star.
- Labanakt, labanakt, Rori, - nusišypsojau ir pamojavusi
išėjau.
Kadangi Orlandas ir Roris buvo maloniai užsiėmę, nulipau
žemyn ir įėjau į neryškiai apšviestą svetainę, ten užtrukau žiū-
rinėdama nuotraukas, išdėliotas ant stalų pasieniais. Dauguma
buvo grūdėtos nespalvotos žmonių vakariniais drabužiais nuo
traukos, ir nusišypsojau pamačiusi spalvotą - Roris išdidžiai
sėdi ant ponio, šalia jo stovi Margarita.
Tyrinėdama namus toliau, paėjau ilgu koridoriumi į kitą
kambarį, ten buvo kabinetas. Senovinis rašomasis stalas apkrau
tas popieriais, ant grindų krūvos knygų, o ant nudėvėtos odinės
sofos plataus ranktūrio nesaugiai padėta peleninė ir ištuštinta
vyno taurė. Nevienodi išblukę dryžuoti sienų tapetai bylojo, kad
šis kambarys seniai neatnaujinamas. Virš židinio kabojo gražios
šviesiaplaukės moters portretas karaliaus Eduardo VII laikų sti
liaus drabužiais. Žengiau per pilną šiukšlių dėžę pasižiūrėti iš ar
čiau, bet atšokau išgirdusi žingsnius ant laiptų viršuje ir sprukau
iš šio kambario į virtuvę. Nenorėjau, kad Orlandas žinotų mane
šniukštinėjant po namus.
- Sūnėnas jaukiai ir saugiai įsitaisęs savo lovoje. Tad, - jis at
kišo man butelį raudonojo vyno ir šešis kiaušinius, - šituo galiu
pasirūpinti aš, jei kita paversite mums omletu.
- Žinoma, - atsakiau, ir kadangi gerai žinojau, kur kas vir
tuvėje yra, jau po penkiolikos minučių draugiškai sėdėdami val
gėme prie stalo.
Kaip seniai susituokusipora, pagalvojau. Bet tinkamesnis pa
lyginimas gal būtų - kaip brolis ir sesuo.
- Tad rytoj mudu su Roriu aprodysime jums dvarą. Kadangi
turite polinkį į botaniką, tikriausiai aikčiosite baisėdamasi sodo
būkle. Bet man ta netvarkavisai graži. Kas likę iš praėjusių dienų
ir taip toliau, - atsiduso jis. - Oviso to šaknys - čia reikia atitin

kamos metaforos - lėšų trūkumas.
- Man šie namai atrodo tobuli, kokie yra.
- Todėl, mano mieloji mergaite, kad jums nereikia mokėti
už jų išlaikymą. Pavyzdžiui, Hai Vildo didžioji salė, kur kadaise
rinkdavosi elegantiška aukštuomenė, jau daugelį metų uždaryta,
nes nėra lėšųjai renovuoti. Opo savaitgalio ant gumbuoto čiuži
nio, karšto vandens stokos praustis ir dar tokių baisiai šaltų mie
gamųjų, nes nėra modernios šildymo sistemos, jūs gal pakeisite
savo nuomonę. Estetiškai, taip, sutinku, bet praktiškai gyventi
šie namai - tikras košmaras. Ypač žiemą.
- Man nesvarbu. Esu pratusi laikinai taikstytis su nepatogu
mais, - truktelėjau pečiais.
- Tada buvote karšto klimato šalyse, o tai, užtikrinu jus, vi
sai kas kita. Tiesą sakant, po karo Voganams, kaip ir daugeliui
šeimų, atėjo sunkūs laikai. Man atrodo taip ironiška, kad maža
sis Roris vieną gražią dieną taps lordu, nors gaus valdyti tik tokį
apgriuvusį nugyventą dvarelį.
- Lordu? Nė nežinojau. O iš ko jis paveldės tą titulą? Iš savo
tėvo?
- Taip. Na, - Orlandas skubiai pakeitė temą, - o ko gi mes
galėtume surasti deserto?
Rytą nubudau kambaryje, koks atrodė matytas per televizorių

senus laikus vaizduojančioje dramoje. Lova, kurioje miegojau,
buvo žalvarinė, ir kas kartą verčiantis bumbulai ant keturių stul
pelių skambėjo tartum Kalėdų varpeliai - taip išklerusi buvo
visa konstrukcija, o čiužinys, kaip įspėjo Orlandas, tikrai gum-
buotas. Raštuoti tapetai vietomis atsiknoję, o langus dengiančių

užuolaidų audinys pradriskęs. Lipant iš lovos net mano ilgos
kojos patabalavo per kelis centimetrus virš medinių grindų, ant
pirštų galų stypčiodama į vonios kambarį ilgesingai žvelgiau į
židinį geležinėmis grotelėmis ir troškau užsikurti ugnį apsiginti
nuo šalčio.
Naktį buvo apnikę keisti, man neįprasti sapnai. Paprastai
miegu ramiai, nubudusi neprisimenu, ką smegenys išdarinėjo
naktį. Prisiminusi Kėlės naktinius košmarus, susiradau mobi
lųjį, norėjau jai pasakyti, kad atvažiavau laimingai, tada supra
tau - iš viso nėra ryšio.
Pažvelgusi į langą pamačiau dailiais paparčių lapų raštais šal
čio aptrauktus nedideliais kvadratais sudalytus langų stiklus, pro
juos ankstyvo ryto saulės šviesa skelbė išaušiant giedrą rudens
dieną - tokią, kokia man labiausiai patinka. Užsivilkau viską, ką
buvau atsivežusi, ir nulipau žemyn.
Virtuvėje jau radau žiovaujantį Orlandą, jis buvo su šilkiniu
turkiško rašto chalatu, kaklą apsivyniojęs vilnoniu šaliku, įsispy
ręs į siaubingas šilkines žalsvai mėlynas šlepetes.
- O štai ir virėja! Mudu su Roriu šaldytuve radome dešrelių
ir rūkytos šoninės ir, žinoma, turime užtektinai kiaušinių. Tai gal
bus sotūs angliški pusryčiai, kadpastiprintų mus dienos pradžiai?
- Gerai sumanėt, - pritariau.
Visi trys griebėmės darbo, Roris plakė kiaušinius prancū
ziškiems skrebučiams - jų dar nebuvo ragavęs, o kai paragavo,
ištarė - „labai gardu“.
- Taigi, Rori, šįryt vešimės panelę Star aprodyti dvaro, bent
to, kas išjo likę, ir tikėkimės, kad sekmadienio pietūs nenukris iš
dangaus mums tiesiai ant galvų, - pridūrė Orlandas.
- Ką norėjot pasakyti? - paklausiau.
- Deja, dabar fazanų medžioklės sezonas. Pelė ketina prista-
tyti bent porą laimikių, kad rytoj mums pagamintumėte stebuk

lingus pietus. - Orlandas pakilo nuo stalo. - Gal kol mes, vyrai,
atliksime apsiplovimą, jūs surašytumėte viską, ko reikia prie
paukštienos, ir vietinio ūkio parduotuvė pristatys. Beje, - tarė
stabtelėjęs prie virtuvės durų, - sodo medžiuose dar yra vaisių,
jie krinta ant žemės ir pūva. Jei nesudarytų didelio vargo, gal
norėtumėte jų panaudoti kepdama pyragą?
Stalčiuje suradau palaidų popieriaus lapelių ir flomasterį ir
sėdau rašyti sąrašo. Fazano dar nebuvau kepusi, todėl pasidai
riau virtuvėje receptų knygų, bet nė vienos neradau, tad nu
sprendžiau, kad receptą tiesiog reikės susikurti.
Po pusvalandžio jau žygiavome šalčio sustingdytu įvažia
vimo keliuku. Orlandas buvo numatęs maršrutą, siekiantį, ko
gero, tolimiausius valdų pakraščius, o paskui, pasak jo, atve
šiantį prie deimanto Hai Vildo karūnoje.
- Bent buvo toks prieš septyniasdešimt metų, - pridūrė jis.
Roris priekyje važiavovaikišku dviračiu, ir, kai prisiartinome
prie vartų, Orlandas šūktelėjo jam sustoti, nes keliu važiavo ma
šinos, bet Roris nesustojo.
- Dievuli šventas! Jis manęs negirdi! - sušuko leidęsis jo vy
tis, ir aš supratau, su kokiais pavojais Roris susidurs, kol suaugs,
ir kokios nuolatinės priežiūros jam reikia dabar.
Aš taip pat leidausi bėgti, širdis daužėsi, o Roris šelmiškai
šypsodamasis staiga išdygo priešais mus iš už krūmo žole apau
gusiame kelkraštyje.
- Slėpynės! Neradot!
- Taip, tikrai, bičiuli, - smarkiais gestais pasakė Orlandas
mudviem stengiantis atgauti kvapą ir pusiausvyrą. - Keliu nie
kada nevažinėk. Ten būna mašinų.
- Žinau. Meg sakė.
Orlandas pastatė Rorio dviratį už vartų.
- Dabar kartu pereisime per kelią.

Roris ėjo viduryje įsitvėręs mums už rankų, mane labai ste
bino, kad motinąjis vadina vardo trumpiniu, - tikrai bohemiška
šeimynėlė, pagalvojau Orlandui mus vedant prie gyvatvorės
tarpo kitoje kelio pusėje. Abipus driekėsi gyvatvorėmis apkraš
tuoti laukai, ir aš stebėjau Rorį, sukiojantį galvą, besidairantį
aplinkui. Jis pirmas aptiko užsilikusių gervuogių ir, kai visi jas
surinkome, dauguma atiteko jam.
- Čia raitelių takas, juosiantis senąjį dvarą, - pasakė Orlan-
das, kai leidomės toliau. - Ar jodinėjate, panele Star?
- Ne. Bijau arklių, - prisipažinau atsiminusi pirmąją jodinė
jimo pamoką su Kele, kai buvau taip persigandusi, kad nenorė
jau nė sėsti ant arklio.
- Ir aš nelinkęs prie arklių. Pelė, žinoma, puikus jojikas, jis
viską daro puikiai. Žinokite, kartais jį net užjaučiu. Mano nuo
mone, turėti per daug talentų gali būti taip pat blogai kaip netu
rėti nė vieno, - ar jums taip neatrodo? Visko su saiku - štai koks
mano moto. Arba gyvenimas ras kaip atsikeršyti.
Pakeliui mačiau mažų paukštelių, purpsinčių apie gyvatvo
res; oras buvo tyras, dvelkė gaiva, ir buvo malonu kvėpuoti pra
leidus kelias savaites smogo užtvindytame mieste. Saulė žvilgėjo
Rorio plaukuose, bronziniuose kaip ir medžių lapai, dar išlaikę
visą rudens spalvų grožį.
- Žiūrėk! - sušuko Roris, tolumoje pastebėjęs raudoną trak
torių. - Pelė!
- Tikrai, - tarė Orlandas, delnu prisidengęs akis jis apžvelgė
laukus. - Rori, tavo akys kaip erelio.
- Einam sakyti labas? - atsigręžė į mus Roris.
- Pelė nemėgsta, kai dirbant traktoriumi jam kas nors
trukdo, - įspėjo Orlandas; tuo metu staiga kažkur toli išgirdome
pokšint šautuvus. - Prasidėjo medžioklė. Verčiau grįžkime. Ap-
linkui tuoj pasipils fazanai, o jie kai dribteli, tai net pridaužia
viską, kas gyva ir negyva.
Orlandas paspartino žingsnį vesdamas mus namų link.
- Tai jūsų brolis ūkininkas?
- Nevadinčiau jo ūkininku, nes turi ir daugiau kuo užsiimti,
bet šeimą ištikus finansinei krizei nuolatos stinga darbininkų,
tad jam dažnai nieko daugiau nelieka, tik žemę dirbti.
- Ar ta žemė jo?
- Ji priklauso mums abiem. Penktajame dešimtmetyje dva
ras buvo padalytas broliui ir seseriai. Mūsų šaka - senelės Luisės
Forbs - gavo žemę šioje kelio pusėje su Sava sodyba. O mūsų
senelės brolis Tedis Voganas, Margaritos senelis, paveldėjo didįjį
namą ir parką. Ir, aišku, pero titulą. Viskas kaip feodalų laikais,
bet juk čia Anglija, panele Star.
Perėjome skersai kaimo kelią ir vėl leidomės Hai Vildo įva
žiavimo keliuku. Spėliojau, kuri šeimos šaka ištraukė blogą
burtą, kai dvaras buvo dalijamas, bet nė kiek nenumaniau, kokia
sodybos vertė, palyginti su šiuo turtu.
- Rori! - Orlandas vėl pabėgėjo vydamasis sūnėną, pasilei-
dusį dviračiu prie namų. - Dabar turėtume Star aprodyti sodą.
Roris kilstelėjonykštį ir vėl padidinęs greitį pradingo užnamo.
- O, varge - kaip bus gera, kai šitai baigsis, - tarė Orlandas. -
Aš negaliu atsikratyti baimės, kad kas nors nutiks brangiajam
mūsų berniukui, kurį gavome prižiūrėti. Labai džiaugiuosi, kad
jūs su manimi, Star. Be jūsų man to būtų nė neleidę.
Nustebau tai išgirdusi sekdama paskui jį taku už namo. Mes
atėjome į plačią akmens plokštėmis grįstą terasą ir pažvelgus per
mūrinį aptvarą į didžiulį sodą man užėmė kvapą.
Tartum būčiau atsidūrusi Miegančiosios gražuolės pilies
sode ir turėčiau skintis kelią per erškėčių tankumyną ir didžiu
les piktžoles. Kai nulipę laiptais žengėme apžėlusiais takais per
kadaise turbūt įspūdingą išsirangiusį tarp krūmynų labirintą,

mačiau medinius pergolių griaučius, anuomet apaugusius pui
kiomis vijoklinėmis rožėmis. Nesibaigiančios gėlių klombos su
borteliais dar buvo išlaikiusios pirminį raštą, bet negalėjo sutu
rėti gėlių ir krūmelių, peržengusių ribas, sudžiūvusios, paruda
vusios jų liekanos buvo nuklojusios takus.
Stabtelėjau apžvelgti seno didingo kukmedžio, karaliaujan
čio sode, - jo šaknys buvo ryžtingai prasibrovusios per akme
nimis grįstus takus. Čia dvelkė nežabota, bet ir nevilties kupina
romantika. Pagalvojau, gal yra bent krislelis galimybės, kad au
galai, kurie neprižiūrimi vis dėlto išliko tokiomis sąlygomis, dar
gali būti išgelbėti.
Užsimerkiau ir įsivaizdavau sodą, pilną rožių, magnolijų ir
kamelijų, o vietoj tiesių apkarpytų buksmedžių gyvatvorių čia
žydėtų tartum papudruoti melsvieji ceanotai... kiekvieną kertelę
ir tarpelį puoštų suvešėjusi spalvinga gyvybė...
- Dar matyti, kaip didinga čia viskas buvę, - tarė Orlandas,
tartum atspėjęs mano mintis.
- O, taip, matyti, - atsakiau tyliai.
Žiūrėjau, kaip Roris vinguriuoja apžėlusiais takais, meist
riškai vairuodamas dviratį ir išsilenkdamas nukarusių šakų, tar
tum laikydamas kokį sugebėjimų patikrinimo egzaminą.
- Turiu parodyti jums šiltnamius, kur mano prosenelis au
gino ir puoselėjo augalus iš viso pasaulio. Bet dabar, - kalbėjo
Orlandas, - kaip manote, ką galėtumėte greitomis pataisyti pie
tums? Mat vakarienei užsakiau nugarinės filė. Ūkio parduotu
vėje jautiena visų geriausia. - Jis plačiai nusižiovavo. - Oi, var
geli, tas pasivaikščiojimas mane visai išsekino. Dėkui Dievui,
gyvenu mieste. O kaime nėra daugiau ką veikti, vien vaikščioti,
ar ne? Jei nevaikščioji, jautiesi labai kaltas.
Po pietų Orlandas pakilo nuo stalo.
- Tikiuosi, atleisite, jei eisiukieknusnūsti. Judu tikrai be ma

nęs neprapulsite.
- Man patinka tavo valgiai, Star, - gestais pasakė Roris dėdei
išėjus iš virtuvės.
- Ačiū. Padėsi mansuplauti indus? - parodžiauįpilnąkriauklę.
Roris nepatenkintas susiraukė.
- Jei padėsi, pamokysiu, kaip kepti šokoladainius. Tikras
gardumėlis.
Ėmėmės darbo, ir tada, kai jau leidau Roriui išlaižyti dube
nėlį, atsidarė užpakalinės durys ir už jų išgirdau sunkių batų
trepsėjimą. Pamaniusi, kad tai bus siunta iš ūkio parduotuvės,
pasigręžiau ir išvydau pro virtuvės duris įžengiantį Kanalizaci
jos Žiurkę. Mudu su Roriu nustebę sužiurome į jį.
- Labas.
- Labas, - atsakiau.
- Rori, - linktelėjo jis berniukui, o tas tik pamojavo negalė
damas atsitraukti nuo šokoladinės tešlos likučių. - Kažkas gar
džiai kvepia.
- Mes kepam šokoladainius.
- Tad Roris devintam danguje.
- Gal galiu ko nors jums pasiūlyti? Puoduką arbatos? - su
bambėjau, nes pats jo buvimas mane nervino.
- Tikjeigu ir pati gersit.
- Gersiu. - Įjungiau arbatinį. - Rori, - pasakiau atsigręžusi į
vaiką, - reikia tave nuvalyti.
Kai šluosčiau servetėlejo šokoladuotą burnytę, Kanalizacijos
Žiurkė nė nekrustelėjo, tik stovėjo ir spoksojo į mudu įsmeigęs
žvilgsnį.
- Star, galiu žiūrėti „Supermeną“?
- Ar jam leidžiama žiūrėti filmus? - paklausiau Kanalizaci
jos Žiurkės.
- Kodėl ne? Eime, paleisiu jį tau, Rori.

Kai Kanalizacijos Žiurkė grįžo, arbata jau buvo gatava dide
liame moliniame arbatinuke ant stalo.
- Toje svetainėje bjauriai šalta. Užkūriau židinį. Ačiū už ar
batą, - pasakė ir atsisėdo net nenusivilkęs tamsiai žalio „Bar
bour“ lietpalčio. - Orlandas turbūt nuėjo pogulio. Mano brolis
laikosi įpročių.
Jo veide pastebėjau sušvitus meilų šypsnį, bet jis užgeso iki
galo neatsiskleidęs.
- Taip.
- Tiesą sakant, atėjau ne pas Orlandą, o pas jus, - kalbėjo jis
toliau. - Visų pirma noriu padėkoti už tai, kad atvažiavote savait
galiui. Mane tai išgelbėjo nuo auklės vaidmens, buvau medžioklėje.
- Orlandas visai gerai išsiverstų ir be manęs.
- Margarita nieku gyvu to neleistų.
- Kodėl ne?
- Ar Orlandas nesakė? Jis ne tik astmatikas, dar serga ir epi
lepsija. Susirgo paauglystėje. Šiuo metu liga daugiau ar mažiau
suvaldyta, bet Margarita nervinosi, kad jį gali ištikti priepuolis,
o Roris negalės pasakyti telefonu taip, kadjį suprastų. Jis mokosi
rašyti žinutes, bet čia, Hai Vilde, nėra ryšio, todėl iš to jokios
naudos.
- To nežinojau.
Atsistojau ir priėjauprie orkaitės pažiūrėti, kaip kepa šokola-
dainiai, kartu ir nuslėpti, kaip esu nustebusi.
- Tada tai labai gera žinia, vadinasi, Orlandas klusniai geria
vaistus kaip ir privalo. Kadangi dirbate šalia jo, manau, svarbu
tai žinoti, jeigu ką. Orlandas to labai drovisi. Bet blogiausia tai,
kad, jei ištikus priepuoliui nebus suteikta skubi medikų pagalba,
jis gali mirti. Jau du kartus beveik buvom jo netekę, kai buvo
jaunesnis. Antras dalykas tas...
Jis nutilo, ir laukdama, kol vėl prabils, sulaikiau kvapą.

- Norėjau atsiprašyti, kad buvau nelabai mandagus, kai viešė
jote čia praėjusį kartą. Man galva pilna rūpesčių, vis tai šis, tai tas.
- Viskas gerai.
- Ne, negerai. Bet jau tikrai būsit supratusi, kad nesu labai
malonus žmogus.
Iš visų egocentriškų, savęs gailinčių ir apskritai savanaudiškų
žmonių atsiprašymų, kuriuos teko išgirsti per savo gyvenimą,
šis pranoko visus. Pajutau pyktį, tartum į mane būtų persimetęs
visas orkaitės karštis.
- Šiaip ar taip, štai ką jums atnešiau. Čia sutrumpindamas
nurašiau Floros Maknikol dienoraštį, kurį ji rašė nuo dešimties
iki dvidešimties metų.
- Gerai. Ačiū, - pagaliau pajėgiau pratarti ištrauktiems iš or
kaitės pyragaičiams.
- Na, tai jau duosiujums ramybę. - Išgirdau žingsnius per vir
tuvę durų link. Tada stojo tyla. - Dar turiu jums vieną klausimą...
-Kokį?
- Ar atsivežėte tą gyvūno figūrėlę? Norėčiau ją pamatyti.
Suprantu, kad tai vaikiška, bet dėl tokio siutinančio jo elge
sio mane užvaldė pyktis.
- Tikrai nežinau... pasižiūrėsiu, - atsakiau.
- Gerai. Atvažiuosiu rytoj. Beje, mūsų sekmadienio pietūs
prieangyje. Dabar jau viso.
Kai atsitokėjusi išgėriau iškart porą stiklinių vandens gesin
dama įsiliepsnojusį įniršį, kurį sukėlė tas nekviestas svečias, ne-
bepaisiau ant stalo tvarkinga krūvele padėtų popieriaus lapų ir
nuėjau pasižiūrėti į prieangį. Ten radau porelę fazanų, o šalia jų
dėžę įvairių vaisių ir daržovių.
Gėda prisipažinti, bet visas įniršis teko didesniajam fazanui,
kai pešiau plunksnas, dorojau vidurius, kirtau galvą, kojas ir
sparnus. Tai nuveikusi atsisėdau be jėgų prie stalo stebėdamasi,

kodėl man visiškai nieko nereiškiantis žmogus sukėlė tiek pyk
čio, įtampos ir susierzinimo.
Pačiupinėjau ant stalo gulintį rankraštį, ir vien dėl to, kad
tuos lapus lietė jo rankos, mane nupurtė. Bet čia juk tas galimas
raktas į praeitį, kurio ieškau. Kad ir ką jausčiau žmogui, prira
šiusiam tuos lapus, mane į Hai Vildą atvedė gerokai kilnesnis
tikslas.
Suradusi lėkštelę padėjau ant jos tris šokoladainius, rankraštį
pasikišau po pažastimi. Tada leidausi ieškoti Rorio ir radau jį
prilipusį prie televizoriaus ekrano, bežiūrintį, kaip Kristoferis
Rivas šaudo po dangų.
Patapšnojau per petį atkreipdama jo dėmesį ir parodžiau
lėkštelę su šokoladainiais.
- Ačiū!
Stebėjau, kaip juos valgo, o paskui visą dėmesį vėl sutelkia į
filmą. Tad matydama jį smagiai užsiėmusį pažarsčiau žarijas ir
atsisėdau į gilų fotelį prie židinio. Pasidėjau rankraštį ant kelių ir
pradėjau skaityti.
ora
1909 metų balandis

9
Flora Roza Maknikol galvotrūkčiais lėkė per žolę, jos sijono pa
lanka sugėrė ankstyvo ryto drėgmę tartum sugeriamojo popie
riaus lapelis. Ežeras buvo nušviestas švelnios aušros, ir apšerkš
niję paparčiai po vėlyvos šalnos net žibėjo.
Būsiu ten laiku, pasakė ji sau pribėgusi prie ežero, ir pasuko
į dešinę, jos kojos, apautos gerokai panešiotais batais, papuoš
tais juodomis sagomis, lengvai nešė per pažįstamus kietos Ežerų
krašto žemės kauburius, - kad ir kaip sodininkas nuolatos sten
gėsi, žemė atkakliai nesidavė paverčiama lygia veja.
Flora pačiu laiku pasiekė didelį akmenį prie pat vandens.
Niekas nežinojo, kaip jis čia atsirado ir kodėl; stūksojo vienišas
kaip našlaitis, atskirtas nuo gausybės brolių ir seserų aplinki
niuose kalnų šlaituose ir slėniuose. Iš pažiūros tartum didžiulis
obuolys, kurio kažkas atsikando, jis buvo patogi poilsio vietelė
sėdėti daugeliui Maknikolų giminės kartų, kai jie stebėdavo tą
reginį, kaip iš už kalnų anapus ežero pateka saulė.
Vos tik ji atsisėdo, pirmieji saulės spinduliai nušvietė blan
kiai melsvą dangų. Praskrido vieversėlis sekundė į sekundę
kartu su sidabriniu savo atspindžiu vandenyje. Flora pauodė orą
ir patenkinta atsiduso. Pagaliau atėjo pavasaris.
Pykdama ant savęs, kad šitaip skubėdama pamiršo pasiimti
eskizų albumą ir skardinę dėžutę su akvarele šiai akimirkai su-
gauti, ji stebėjo, kaip saulė, lyg būtų buvusi pririšta, atitrūksta

nuo horizonto, meta šviesą ant snieguotų viršukalnių ir švel
niai auksu užtvindo slėnį. Tada Flora atsistojo, supratusi, kad
pamiršo ir skarą, nes ryto pageloje jau ėmė kalenti dantimis.
Pajuto dilgsint jautrią veido odą, tartum dangus būtų pabėręs
aštrių strėliukių. Ji pažvelgė aukštyn ir pamatė, kad ėmė snigti.
- Tikras pavasaris, - tyliai nusijuokė Flora, apsigręžusi eiti
į kalną link Holo, nes dar turės persirengti prieš pasirodydama
prie pusryčių stalo - sušlapo sijonas, permirko batai.
Praėjusi žiema atrodė ilgesnė nei kuri ankstesnė, ir ji tik ga
lėjo tikėtis, kad žvarbūs vėjai, pustę sniegą, pagaliau liks vien
prisiminimas. Žmonės, gyvūnai ir visa gamta bunda iš žiemos
miego, tad ir jos pasaulis atgis, priplūs energijos ir taip išsiilgtų
spalvų.
Nesibaigiančiais trumpų tamsių dienų mėnesiais ji atsisės
davo prie savo miegamojo lango, kur buvo šviesiau, ir piešė ang
limi, o jei būtų reikėję spalvoto vaizdo, jis vis tiek būtų išėjęs tik
juodas ir baltas. Būtų buvę tas pats, kaip ir po fotografavimosi
mamai reikalaujant, - ji ir jaunesnioji sesuo Aurelija gavo tik
pilkšvas savo kopijas.
Aurelija... gražuolė auksaplaukė Aurelija... Sesuo jai buvo
panaši į porcelianinę lėlę, gautą per vienas Kalėdas, - didelės
mėlynos akys sujuodomis kaip anglis blakstienomis nuostabaus
grožio veidelyje.
- Skysta avižinė košė su persikais ir grietinėle, - subambėjo
Flora, patenkinta taikliai apibūdinusi savo visai kitokią nei se
sers išvaizdą.
Ji grįžo mintimis į rytą, kai jos buvo fotografuojamos, - abi
rengėsi jos miegamajame, apsivilko geriausias suknias. Žvelg
dama į veidrodį auksuotais rėmais ji pastebėjo, kokia Aurelijavisa
minkšta, apvalutė, ojos pačios veidas ir kūnas atrodo tartumkaltu
Š e š ė l i o s e s uo *■ St a r i s t o r i j a 129
iškaltas. Jos sesuoiš prigimties tokia moteriška, mažomis pėdomis

ir laibais piršteliais, ji tiesiog spinduliuoja švelnumą. Flora, nors ir
valgydavo avižinę košę, užpiltą grietinėle, regis, niekada neturės
tų nuostabių figūros išlinkių kaip Aurelija ir jųdviejų motina. Kai
Flora taip pasakė, Aurelija bakstelėjo jai pirštu į šoną.
- Mieloji Flora, kiek dar turėsiu tau kartoti, kad esi graži?
- Aiškiai matau save veidrodyje. Mane gelbsti vien akys, bet
to tikrai neužtenka kamnors apsukti galvą.
- Jos tartum safyrai, šviečiantys nakties danguje, - tada pa
sakė Aurelija ir šiltai apkabino seserį.
Nors Aurelija buvo tokia maloni, Flora nesijautė esanti kaip
visi šeimoje. Tėvo plaukai rudi su auksiniu atspalviu, oda blyški,
paveldėta iš protėvių škotų, o sesuo paveldėjo šaltą šviesiaplau
kės motinos grožį. O štai Flora turi, kaip tėvas gana žiauriai va
dina, „germanišką“ nosį, gelsvą odą ir tankius tamsius plaukus,
visai neįmanomus sušukuoti į tvarkingą kuodą.
Ji stabtelėjo išgirdusi tolumoje ąžuolyne į vakarus nuo ežero
kukuojant gegutę ir kreivai šyptelėjo.
Gegužiukas svetimame lizde. Tai aš.
Lengvai žengdama per šiurkščios žolės kupstus Flora priėjo
numintus akmeninius laiptus į terasą. Per žiemą sunkios tartum
antkapiai plokštės apsamanojo, apsinešė senais lapais. Viršuje
stovėjo namas, daugybė jo langų spindėjo dar neryškioje ryto
šviesoje. Floros proprosenelis Andrus Maknikolas pasistatė Est-
veit Holą prieš šimtą penkiasdešimt metų ne dėl grožio, o tam,
kad jame gyvenančius gintų nuo žvarbių Ežerų krašto žiemų, jo
tvirtos sienos buvo sumūrytos iš grublėtų skalūno uolų, atskeltų
iš netoliese stūksančių kalnų. Namas buvo paprastas, tamsiai
pilkas, stogas žemas, patikimais aštriais grėsmingais pakraščiais.
Jis buvo iškilęs virš Estveit Voterio ežero, nepajudinamai įaugęs
į laukinį kraštovaizdį.
Apsukusi namą, Flora įėjo pro užpakalines duris į virtuvę,

ten jau buvo išvežiotojo atgabentos visos savaitės bakalėjos pre
kės. Virėja ponia Hilbek ir virtuvės darbininkė Tilė ruošė pus
ryčius.
- Labas rytas, panele Flora. Jūsų batai bus ir vėl kiaurai per
mirkę? - tarė ponia Hilbek stebėdama, kaip ji atsivarsto batus.
- Taip. Gal galit padžiauti juos ant viryklės?
- Jeigu jūs nieko prieš, kad jie atsiduos jūsų tėvo pusryčių
rūkyta silke, - atsakė virėja, storai pjaustydama kraujinę dešrą
dėti į keptuvę.
- Ačiū, - tarė Flora, duodama jai batus. - Vėliau ateisiu jų
pasiimti.
- Jumis dėta, panele Flora, paprašyčiau motinos naujų. Šitie
jau sudėvėti. Padai kiaurai pradilę, - kalbėjo ponia Hilbek ir pa
ėmusi batus už raištelių padžiovė.
Flora išėjo iš virtuvės galvodama, kad tikrai būtų nuostabu
turėti naujus batus, bet žinojo - prašyti negali. Einant tam
siu koridoriumi stipriai tvoskė pelėsiais. Pinigų nebuvo ne tik
naujiems batams, bet ir remontui, kad sulaikytų drėgmę, besi
skverbiančią pro storas akmens sienas, - ji gadino šimto metų
senumo kiniškus popierinius sienų apmušalus, išmargintus gė
lėmis ir drugeliais, kurie puošė mamos miegamojo sienas.
Maknikolai buvo džentriai, „nusigyvenę dvarininkai“ - nu
girdo kartą Flora šnibždant vieną pirkėją kitai, kai laukė, kol ją
aptarnaus Artimojo Šorio kaimo krautuvėlėje. Dėl to praėjusiais
metais ir nenustebo, kai jos motina Roza pasakė, kad tiesiog
nesą pinigų Florai pirmą kartą pasirodyti aukštuomenėje ir būti
pristatytai karaliaus rūmuose.
- Juk supranti, Flora, ar ne, brangioji?
- Žinoma, suprantu, mama.
Slapčiomis Flora džiūgavo išvengsianti tos nuobodybės per
visą Londono sezoną - nuo gegužės iki liepos - būti gražinamai,

kvėpinamai ir rengiamai kaip lėlė. Ją net nupurtė pagalvojus,
kad būtų supama kvailų kikenančių mergiočių, nesuprantančių,
kad visas bruzdesys niekuo ne geresnis už galvijų poravimą, kai
gražiausia telyčia atitenka geriausiampatinui. Jei kalbėsime apie
žmones, tai būtų pagauti j savo tinklą hercogą, kuris po tėvo
mirties paveldės didelį dvarą.
Be to, Flora nekentė Londono. Jai retai pasitaikydavo nuva
žiuoti su motina aplankyti tetos Šarlotės puikiuose baltuose na
muose Meifere, tada jausdavosi priblokšta pilnose žmonių gat
vėse, girdėdavo nesiliaujantį arklių kanopų kaukšėjimą kartu su
automobilių ūžimu - net jos mielajame Ežerų krašte tų mašinų
radosi vis daugiau.
Tačiau Flora žinojo ir tai, kad, jei nebus su kitomis jaunomis
panelėmis pristatyta karaliaus dvare, galimybės rasti jai tinkamą
kilmingą ir turtingą vyrą bus labai menkos.
- Gal ir numirsiulikusi senmerge, - sušnibždėjo sau, lipdama
plačiais raudonmedžio laiptais ir per laiptų aikštelę skubėdama
į savo miegamąjį, kol mama nepamatė sušlapusio sijono. - Na ir
kas, man tai nesvarbu, - pasakė maištingai, jau įėjusi į kambarį
ir pamačiusi daug porų akučių, žvelgiančių į ją iš narvelių. - Vi
sada turėsiujus, ar ne? - tarė sušvelnėjusiu balsu, priėjo prie pir
mojo narvelio ir atitraukė sklendę, kad didelė pilka triušę Pūke
atsidurtų jos glėbyje.
Buvo išgelbėjusi Pūkę iš tėvo medžioklinio šuns nasrų, ir ši
iš viso žvėrynėlio jau gyveno ilgiausiai. Flora pasidėjo Pūkę ant
kelių ir ėmė glostyti ilgas švelnias jos ausis - kairioji buvo be
galiuko, pasilikusio šuns dantyse, kai ją traukė. Paleidusi Pūkę
šokuoti ant grindų, ji pasisveikino su kitais kambario gyvento
jais - dviemmiegapelėmis, rupūže vardu Horacijus, gyvenančia
savadarbiame vivariume, ir Albertu, išpuoselėta baltąja žiurke,
perimta iš arklininko sūnaus ir pavadinta mirusios karalienės

Viktorijos vyro Alberto vardu. Motina baisėjosi.
- Iš tikrųjų, Flora, nenoriu smerkti tavo meilės gyvūnams,
bet kai tu sąmoningai laikai savo miegamajame kenkėją, - šito
jau per daug!
Roza nesakė savo vyrui Alisterui apie Albertą, bet uždraudė
laikyti žaltį, Floros aptiktą miške. Kai jį pamatė, iš valgomojo at
aidėjo tokie jos klyksmai, kad viena iš tarnaičių, buvusi viršuje,
Sara, turėjo bėgti atnešti uostomosios druskos.
- Nugąsdinot mus su tuo padaru! - Sara apibarė Florą, jos
ryški Ežerų krašto tarmė pykstant dar paryškėjo.
Žaltys buvo tuoj pat sugrąžintas į jo natūralią aplinką.
Likusi su apatinėmis plačkelnėmis iki kelių, Flora pašėrė savo
gyvūnėlius, padavė kuriam ko reikėjo pusryčių - įbėrė po sau
jelę riešutų ir saulėgrąžų sėklų į dubenėlius, įdėjo šieno ir ko
pūstlapių. Rupūžei Horacijui turėjo saują didžiųjų milčių - juos
tėvas naudojo kaip jauką meškeriodamas. Skubiai persirengusi
švaria poplino palaidinuke, susagstyta iki kaklo, ir mėlynu gėlėtu
sijonu, pažvelgė į save veidrodyje. Kaip ir visi kasdieniai jos ir
sesers drabužiai, šie buvo pablukę ir anaiptol ne naujausios haute
couture, bet, motinai atkakliai reikalaujant, bent gerai sukirpti.
Taisydamasi apgulusią apykaklę Flora žvelgė į save veidrodyje.
- Aš panaši į Sibilę, - sumurmėjo prisiminusi gyvalazdę, be
veik metus laikytą vivariume, kol dar nebuvo Horacijaus, ir kaip
džiaugėsi supratusi, kad mieloji Sibilė turi palikuonių. Flora jų
nepastebėjo, kol jie beveik visai suaugo, - taip puikiai buvo pri
sitaikę prie aplinkos.
Nematomi, šešėlyje besislepiantys padarėliai... Kaip ir ji - ge
riau, kai jos niekas nemato.
Įkėlusi Pūkę į narvelį, Flora įbruko išsipešusią plaukų sruogą
į kuodą ant sprando ir nuėjo pusryčiauti su šeima.
Kai ji įėjo į niūrų valgomąjį, tėvai ir sesuo jau sėdėjo prie

apsitrynusio raudonmedžio stalo. Jai atsisėdus iš už „The Times“
laikraščio pasigirdo nepasitenkinimą reiškiantis bambėjimas.
- Labas rytas, Flora. Malonu, kad pagaliau susipratai ateiti
prie mūsų. - Motinos žvilgsnis iškart smigo į Floros pėdas tik su
kojinėmis ir ten užsilaikė. Pakilo lenktas antakis, bet pasakyta
nieko nebuvo. - Ar gerai miegojai, mano brangioji?
- Taip, ačiū, mama, - atsakė Flora linksmai šypsančiai Sarai
dedant prieš ją dubenėlį avižinės košės.
Sara rūpinosi seserimis nuo kūdikystės ir žinojo, kad už
tenka vien virtos mėsos kvapo, ir Florą supykins. Daugelį metų
Florai sukant nosį nuo to, ką paprastai valgė visa šeima - rūky
tos silkės, kraujinės ir rūkytos dešros, jai pagaliau buvo leista
valgyti košę. Flora prisiekė: kai turės savo namus, lėkštėje nie
kada nebus negyvo gyvulio mėsos.
- Aurelija, brangioji, atrodai pablyškusi, - Roza susirūpinusi
nužvelgė dukterį. - Ar gerai jautiesi?
- Aš sveika, ačiū, - atsakė Aurelija, pakėlė prie burnos gaba
lėlį dešros ir ėmė neskubėdama kramtyti.
- Kelias ateinančias savaites tau reikės kiek įmanoma dau
giau ilsėtis. Londono sezonas gali būti labai varginantis, o tu ką
tik atsigavai po to bjauraus peršalimo žiemą.
- Taip, mama, - atsakė Aurelija, visada kantriai ištverianti
perdėtą motinos rūpinimąsi.
- Man atrodo, kad Aurelija tiesiog švytėte švyti, - pareiškė
Flora, ir sesuo dėkinga jai nusišypsojo.
Vaikystėje Aurelija nuolat sirguliuodavo, tad tėvai ir visi
namų tarnai su ja elgėsi kaip su porcelianine lėle, į kurią ji buvo
tokia panaši. O dabar jau niekas negalėjo leisti, kad Aurelija
būtų nesveika. Prieš mėnesį motina pranešė, jog Aurelija trūks
plyš pirmą kartą pasirodys aukštuomenėje ir bus pristatyta dvare
karaliui ir karalienei. Buvo tikimasi, kad ji kris į akį kokiamtin

kamam turtingam vyrui iš tokios pat geros kaip jų šeimos. Tai
yra jei jos mielas būdas ir grožis nusvers šeimos pinigų stygių.
Nors Flora visai neturėjo noro „pasirodyti“ pati, ji jautėsi
įžeista, mat teta Šarlotė, motinos sesuo, padengsianti Aurelijos
debiuto išlaidas, nė nemanė taip pat pamaloninti ir vyresniosios
dukterėčios.
Pusryčiai tęsėsi beveikvisiškoje tyloje. Alisteras nemėgo tuš
čių plepalų prie stalo, sakydavo, kad tai trukdo jam susikaupti
skaitant apie įvykius pasaulyje. Flora pro nuleistas blakstienas
žvilgtelėjo į tėvą. Iš už laikraščio kyšojo tik dalis plikos galvos,
iškilusi tartum pusmėnulis, ir kuokštai žilstančių rudų plaukų
virš ausų. Kaipjispasenopo Būrų karo, liūdnai pagalvojoji. Alis
teras buvo pašautas į dešinę koją, ir nors chirurgams koją pa
vyko išgelbėti, vaikščiojo jis šlubuodamas, pasiramsčiuodamas
lazdele. Ovisų blogiausia, kad po to sužeidimo buvęs kavalerijos
karininkas, visą gyvenimą praleidęs raitas, dabar kentė skaus
mus dalyvaudamas medžioklėse po apylinkes.
Flora su tėvu pragyveno po tuo pačiu stogu jau devyniolika
metų, bet prisiminė tikvieną ar du pokalbius sujuo ilgesnius, nei
reikalauja elementarus mandagumas. Alisterui prireikus pasakyti
dukteriai kokį nors pageidavimą ar pareikšti nepasitenkinimą, jis
siųsdavo žmoną. Jau kiek kartų Flora spėliojo, kodėl motina už
jo ištekėjo. Juk Roza tokia graži, protinga, iš geros šeimos - ir iki
santuokos, be abejo, skaisti, - ji bus turėjusi daugybę tinkamų
gerbėjų, iš kurių galėjo rinktis. Flora tik spėjo, gal tėvas turi kokių
giliai slypinčių savybių, kurių jai taip ir nepavyksta aptikti.
Alisteras rūpestingai sulankstė laikraštį taip duodamas
ženklą, kad pusryčiai baigti, nežymus Rozos linktelėjimas leido
merginoms nueiti nuo stalo. Jos atstūmė kėdes ir atsistojo.
- Prisiminkite, kad rytoj popiet Voganai atvažiuoja arbatos,
tad šįvakar abi išsimaudykite vonioje. Sara, ar galėsi paruošti vo

nias iki vakarienės?
- Taip, ponia, - tūptelėjo Sara.
- Otu, Aurelija, apsivilksi rausvąją muslino suknelę.
- Labai gerai, mama, - sutiko Aurelija, ir merginos išėjo iš
valgomojo.
- Voganųduktė Elizabetadebiutuoskartu sumanimi, - pasakė
Aurelija joms einant plačiu koridoriumi, tyloje aidėjo jos žings
niai, o Floros pėdos minkštai tapeno per šaltas granito plokštes. -
Mama sakė, kad esampas juos lankęsi Kente, mes tada buvomdar
mažos, bet, nors užmušk, negaliu prisiminti. Gal tu prisimeni?
- Deja, prisimenu, - atsakė Flora joms lipant laiptais. - Jų
sūnus Arčis - jam turbūt buvo šešeri, o man ketveri - sode ap
mėtė mane obuoliais. Buvau visa nusėta mėlynėmis. Bjauresnio
berniūkščio neteko sutikti.
- Gal jis pasitaisė, - sukrizeno Aurelija. - Dabar turėtų būti
dvidešimt vienų, kai tau devyniolika.
- Ką gi, pažiūrėsim, bet jei vėl sumanys mane apmėtyti lau
kiniais obuoliais, aš jam atsilyginsiu akmenimis.
Aurelija vėl sukrizeno.
- Būk gera, nedaryk taip. Ledi Vogan - seniausia mamos
draugė, ir žinai, kaip mama ją dievina. Na, prieš kelionę į Lon
doną būsiu pažįstama bent su viena mergina. Viliuosi, kad Eli
zabeta mane pamėgs, nes toliau į pietus panelės, esu įsitikinusi,
kur kas labiau išprususios. Šaliajų jausiuosi kaip kaimietė.
- O aš esu tvirtai įsitikinusi, kad taip neatrodysi, kai būsi
su tom puikiom sukniom ir papuošalais. - Flora atidarė savo
miegamojo duris, ir Aurelija įėjo paskui ją. - Būsi žaviausia Lon
dono sezono debiutante, Aurelija, tuo neabejoju. Nors tau nė
kiek nepavydžiu, - pridūrė eidama per kambarį atidaryti Pūkės
narvelio, kad paleistų pabėgioti.
- Ar tikrai visiškai, nė truputėlio nepavydi, Flora? - Aure

lija prisėdo ant lovos galo. - Nors ir prieštaravai, man neramu,
kad gali pavydėti. Galų gale taip neteisinga, kad aš būsiu įvesta į
aukštuomenę, o tu - ne.
- Ką gi be manęs darytų visi mano gyvūnėliai?
- Tikrai. Bet norėčiau pamatyti tavo busimojo vyro veidą,
kai užsispirsi bendrame miegamajame laikyti visą tą žvėryną! -
kalbėjo Aurelija, paėmusi ant rankų Pūkę.
- Jeigu jis netinkamai elgsis, užleisiu ant jo Albertą.
- Gal prireikus ir man tą žiurkę paskolinsi?
- Mielai, - nusivaipė Flora. - Aurelija, abi puikiai žinom, kad
per Londono sezoną tau reikės surasti vyrą. Ar nori ištekėti?
- Atvirai kalbant, dėl tekėjimo gerai nežinau, bet labai norė
čiau įsimylėti. Argi to nenori kiekviena mergina?
- Oaš, žinai, jau imu manyti, kad man labai tiktų senmergės
dalia. Gyvensiu namelyje supama savo gyvūnų, ir jie visi besąly
giškai mane mylės. Man tai atrodo daug saugiau nei mylėti kokį
nors vyrą.
- Bet gerokai nuobodu, ar tau taip neatrodo?
\ - Gal, bet tada prisimenu, kad ir esu nuobodi.
Flora pasidėjo ant delno abi miegapeles, Meizę ir Etelę, ir jos
patenkintos net apie galvas apsisuko pūkuotas uodegas, o kita
ranka Flora ėmė valyti jų narvelį.
- Dieve mano, Flora, ir kada liausiesi save menkinti? Tu ge
riau už mane mokeisi, laisvai kalbi prancūziškai, nuostabiai pieši
ir tapai. Aš, palyginti su tavimi, esu visiška bukagalvė.
- Na, tai kas dabar save menkina? - paerzino ją Flora. - Be
to, abi žinome, kad kur kas labiau vertinama moters savybė yra
grožis. Gerą vyrą gauna tiktai gražios, įdomios merginos, ne to
kios kaulėtos baidyklės kaip aš.
- Ką gi, labai tavęs ilgėsiuosi, kai ištekėsiu. Gal galėtumper

sikraustyti į mano naujus namus, nes tikrai nežinau, ką be tavęs
darysiu. Na, jau turiu eiti žemyn. - Aurelija paleido Pūkę ant
grindų. - Mama nori pasikalbėti apie dienoraštį - ką į jį rašysiu
Londone.
Aurelijai išėjus Flora įsivaizdavo, kaip blaškysis nerasdama
sau vietos busimuosiuose dideliuose Aurelijos namuose, - sen
mergė teta, apie jas nuolat skaitydavo romanuose. Pakilusi nuo
lovos, Flora priėjo prie rašomojo stalo ir atsirakinusi apatinį
stalčių išėmė šilku įrištą dienoraštį. Pasiraitojusi rankoves, kad
neaptaškytų rašalu nėriniuotų rankogalių, ji ėmė rašyti.
10
Rytą Flora pasikinkė savo ponį Milą į dviratį vežimaitį ir nu

važiavo į Hokshedą pasiimti dėžės maistui netinkamų kopūstų
lapų ir senų morkų - jų maloniai paliko vaisių ir daržovių par
davėjas ponas Boltonas. Ji žinojo, kad tėvai tamnepritaria, jiems
atrodo nederama vyresniajai Estveit Holo panelei rodytis žmo
nėse kaip kitaip nei karietoje, - o ji dar pati ir vadelioja, - bet
atkalbėti nepajėgė.
- Galų gale, mama, kadangi judu su tėčiu atleidot mūsų ve
žėją, mane pavėžėti galėtų tik Stenlis, bet man atrodo labai ne
teisinga jo prašyti, jis ir taip turi daug darbo arklidėje.
Motina negalėjo su tuo nesutikti ir pagaliau nusileido. Visai
neseniai ji paprašė Floros, kai ši būsianti kaime, atlikti keletą pa
vedimų.
Vargšė mama, atsiduso Flora įsivaizduodama, kaip sunku
turi jai būti vis labiau skurstant. Ji dar prisiminė apsilankymą
motinos vaikystės namuose, kai jai, keturmetei, iš nuostabos
išputusiai akis, tie namai atrodė tikri rūmai. Daugybė liokajų,
tarnaičių ir vyresnysis liokajus, kurio veidas tartum išskaptuo
tas iš marmuro, šeimininkų dukteriai įeinant stovėjo lyg po ko
mandos „ramiai“. Florą ir Aureliją senutė motinos auklė skubiai
nuvedė į žaidimų kambarį, ir Flora savo senelių taip nė karto ir
nepamatė. Nors, jei gerai prisimena, trejų metų Aurelija buvo iš

vaikų kambario trumpai nuvesta su jais susipažinti.
Sutvarkiusi visus reikalus, Flora padavė pensą berniukui, pa
saugojusiamponį, ir įlipusi atsisėdo ant medinio suolo, šalia pa
sidėjopilną daržovių dėžę ir popierinį maišelį kriaušių krituolių,
labai mėgstamų Aurelijos.
Dienabuvogiedra, ir išvažiavusi išHokshedo Floranusprendė
sukti ilgesniu keliu aplink Estveito ežerą pro Artimojo Šorio
kaimą, kad pamatytų besiskleidžiančius laukuose krokus ir narci
zus. Net oras dvelkė lengvumu, ir trumpai tą rytą pabiręs sniegas
ištirpo vos palietęs žemę. Įvažiavusi į keliuką, iš Artimojo Šorio
vedantį namo, ji pažvelgė į ūkininko trobą ant kalvos kairėje.
Jau ne kartą Flora ketino sustoti ir pasisakyti, kas esanti, vie
nišai trobos gyventojai, priminti jai, kaip buvo susitikusios prieš
daugmetų. Ir kaip nuo to karto ši tapojai įkvepiančiupavyzdžiu.
Bet kaip visada, pristabdžiusi Milą, Flora neteko drąsos.
Vieną dieną būtinai sustosiu, pažadėjoji sau. Mat už tų tvirtų tro
bos sienų gyveno visų jos ateities vilčių ir svajonių įsikūnijimas.
Milą prarisnojo pro Hil Topo ūkį, o kai užvažiavo ant lenkto
tilto per upelį, šniokščiantį akmenėliais nuklota vaga, Flora buvo
taip giliai susimąsčiusi, kad neišgirdo iš kairės per atvirą lauką
galvotrūkčiais atlekiančio žirgo kanopų bildesio. Kai tuoj už til
telio pasuko, priešais už keliųjardų išdygo žirgas su raiteliu. Milą
pasibaidė, stojopiestu taip aukštai iškeldama priekines kojas, kad
kelias sekundes net priekiniai vežimaičio ratai buvo pakilę nuo
žemės, o Flora slystelėjo per pavojingai pakrypusį suolą. Laiky
damasi vežimaičio krašto ji stengėsi atsitiesti, o raitelis tuo metu
sustabdė žirgą vos už kelių colių nuo išputusios šnerves Milos.
- Ir ką čia, po galais, išdarinėjat?! - sušuko Flora, stengda
masi nuraminti persigandusią kumelę. - Ar visai nenutuokiat,
kur kelias?
Tą akimirką Mila nusprendė šuoliais leistis namo, kuo toliau

nuo šiurkščiai kelią pastojusio eržilo. Flora loštelėjo atgal, vade
lės ištrūko jai iš rankų, ir Milą lėkte pralėkė pro žirgą su raiteliu
saugaus prieglobsčio link. Flora spėjo pamatyti tamsiai rudas
nustebusias raitelio akis.
Jai prireikė visų jėgų, kad įsikibusi viena ranka išsilaikytų
ant suolo, okita bergždžiai tampė vadeles. Tik tada, kai įvažiavo
pro Holo vartus, Milą kiek sulėtino žingsnius, šonus jai buvo
išmušęs prakaitas. Flora pasiekė arklidę sukrėsta ir gerokai ap
sidaužiusi.
- Panele Flora! Kas nutiko? - paklausė arklininkas Stenlis,
pastebėjęs baltas mažosios kumelės akis ir stengdamasis ją nu
raminti.
- Iš kažkur atlėkęs raitelis pastojo mums kelią, ir Milą pasi
baidė, - atsakė Flora jau vos ne verkdama, padavė Stenliui vade
les ir išlipdama atsirėmė į jo ranką.
- Panele Flora, jūs visa perbalusi, - pasakė jis, o Flora, jau
atsidūrusi ant terrafirma , pajuto silpnumą ir atsirėmė Stenliui
į petį.
- Gal pakviesti Sarą, kad padėtų pareiti?
- Ne, leisk man kiek pasėdėti daržinėje. Gal būtum toks ge
ras ir atneštumvandens atsigerti?
- Gerai, panele.
Nuvedęs Florą į daržinę ir pasodinęs ant šieno, Stenlis nuėjo
puodelio vandens. Flora pajuto visa virpanti.
- Prašom, panele, - tarė grįžęs Stenlis. - Ar tikrai nenorit,
kad pakviesčiau Sarą? Jūs gi visai iš veido išėjusi.
- Ne, - atsakė Flora kiek pajėgdama tvirčiau. Jei pasklis kal
bos, kad ją matė nesuvaldžiusią kinkinio, tai reikš galąjos kelio-
* tvirtos žemės (lot.).

nėms, tad ir laisvė bus tuoj pat apribota. - Būk geras, - paprašė
stodamasi tartum pakirstomis kojomis ir nesavomis ranko
mis, - niekamnesakyk.
- Kaip pageidausite, panele.
Flora išėjo iš daržinės pakelta galva, bet jautėsi, tartum visi
kauleliai būtų subyrėję. Eidama per veją į namą suprato, kad nie
kuo nė per nago juodymą negalima išsiduoti tėvams apie tai, kas
nutiko.
Įėjusi į virtuvę pamatė susirūpinusią ponią Hilbek, traukian
čią iš orkaitės ėrienos kepsnį.
- Kurgi buvot prapuolusi, panele Flora? Jūsųmotina gal prieš
dešimt minučių buvo nulipusi paklausti, ar jūsų kur nematėme.
Visi jau sėdasi pietauti valgomajame.
- Aš buvau... išvažiavusi.
- Panele Flora, - prisiartino Sara.
- Ko gi?
- Jūsų nosis murzina ir plaukai visi išsitaršę.
- Ar duosi kokį skudurėlį?
- O kaipgi, - paėmusi audinio skiautę Sara nušluostė jai
veidą kaip mažai.
- Nebeliko?
- Nebeliko, bet plaukai...
- Nėra laiko, ačiū.
Flora išbėgo iš virtuvės apčiuopomis tvarkydamasi išsipešu-
sias sruogas, brukdama jas į kuodą. Stabtelėjusi prie valgomojo
durų ir pasiklausiusi vangaus pašnekesių murmesio, ji giliai
įkvėpė ir įėjo. Į ją atsisuko šešios galvos.
- Prašau atleisti, mama, tėti, ledi Vogan, panele Vogan ir Ar...
Tardama žodžius Flora žvelgė nuo vieno prie kito, sėdinčių
apie stalą, kol sustojo ties tamsiomis akimis, išsiplėtusiomis iš
nerimo ir nuostabos, kai juodu vienas kitą atpažino.
142 L u c i n d a Ri l e y
- ...Arei, - iškošė.
Tai štai kas tas nevykėlis, vos neišvertęs jos iš vežimaičio, -
padauža berniūkštis, kadaise išmarginęs ją mėlynėmis, kai ap
mėtė laukiniais obuoliais. Jau suaugęs, bet koks nemalonus.
- Mano sūnus jau pilnametis, tad j jį reikia kreiptis „lorde
Voganai“, - pataisė ją ledi Vogan.
- Atleiskite, nežinojau. Lorde Voganai, - išlemeno Flora ir
atsisėdo.
- Kurgi tu buvai, Flora? - paklausė motina švelniu balsu, bet
veidas pasakė viską, ko dabar negalėjo ištarti.
Flora pastebėjo, kad motina apsivilkusi pačia puikiausia po
pietine suknia.
- Užtrukau... grįžtant namo... buvo apsivertęs kažkoks ve
žimas ir užtveręs kelią, - Flora nusprendė sakyti ne visą tiesą. -
Atleisk, mama, man teko važiuoti aplinkiniais keliukais.
- Jūsų duktė pati važinėja vežimais? - paklausė ledi Vogan,
jos aštrių bruožų veidas nepritariamai susiraukė.
- Žinoma, ne visada, brangioji Arabela, bet šįryt mūsų vežė
jas sunegalavo, o Flora turėjo Hokshede skubių reikalų.
- Atleisk man, mama, - pakartojo atsiprašymą Flora, o tuo
met buvo patiekti ir pietūs.
Nors ji mėgino susikaupti ir klausytis šalia sėdinčios gana
tuščios Arčio sesers Elizabetos, pasakojančios apie Londonui
skirtų apdarų grožybes, jautė „lordo“ Arčio iš kitos stalo pusės
atsiprašomai skvarbančias ją akis. Aurelija buvo pasodinta šalia
jo ir stengėsi įtraukti į pokalbį, bet jis atrodė toks pat išsiblaškęs
kaip ir Flora. Ši, vargdamaprie pagrindinio patiekalo iš pavasari
nio ėriuko, pastūmė mėsą lėkštėje ir guodė save įsivaizduodama,
kaip nusivilioja Arčį į arklidę ir staiga vožteli jam kumščiu į tą
arogantišką aristokratišką nosį. Pagaliau Alisteras atstūmė kėdę
ir pareiškė einąs į kabinetą padirbėti su dokumentais.
- Arabela, Elizabeta ir aš pereisime į svetainę, - tarė atsistojusi

Roza. - Mums reikia tiek daug ką aptarti, ar ne, mano brangioji?
- Iš tiesų reikia, - atsakė ledi Vogan.
- O tu, Aurelija, gal norėtum pasivaikščioti po sodą su Ar
čiu? Kai šilčiau apsirengi, diena atrodo visai šilta. Aurelija prieš
kelias savaites buvo labai peršalusi, bet taip jau pasitaiko gyve
nant tokiame užkampyje šiaurėje, - paaiškino Roza ledi Vogan.
Flora liko vienintelė iš tos draugijos, negavusi nurodymų, ką

veikti toliau, ji pakilo nuo stalo paskutinė ir išsekė paskui juos
iš valgomojo. Eidama per holą pamatė, kad Roza, ledi Vogan ir
Elizabeta jau nuėjusios į svetainę, o Aurelija ir Arčis per prieki
nes duris išėję į sodą.
Flora lėtai ir sunkiai užlipo į viršų, į savo miegamąjį. Užsira
kino duris ir atsigulus ant lovos jai palengvėjo.
Kaijąpažadinotylus tuksenimas į duris, jaubuvopradėjętemti.
Atsargiai pasiritusi lovoje ji atsisėdo.
- Kas ten?
- Tai aš, Aurelija. Ar galiu įeiti?
Flora prisivertė atsistoti ir sustingusi priėjo atrakinti durų.
- Sveika.
- Arčis man pasakė, kas nutiko šiandien. Kaipjautiesi? - Au
relijos akys buvo kupinos susirūpinimo. - Jis taip nerimavo dėl
tavęs ir labai nejaukiai jautėsi. Tik apie tai ir kalbėjo, kai vaikš
čiojome. Jis net parašė tau laiškelį, būtinai norėjo atsiprašyti, o aš
pažadėjau tau perduoti. Štai jis, - Aurelija padavė jai voką.
- Ačiū.
Flora įsidėjo laišką į kišenę.
- Ar jo neatplėši?
- Vėliau.
- Flora, aš suprantu, kad, kiek judu esate susitikę, viskas
klostėsi apgailėtinai, bet iš tiesų Arčis nepaprastai malonus. Ma
nau, jis tau patiks, jei tik suteiksi progą. Man jis... labai patinka.
Flora pastebėjo Aurelijos žvilgsnį svajingai nukrypus į langą.
- Dievuli, Aurelija! Ar tik dėl jo nepraskydai?
- Aš... ne, aišku, ne, bet net ir tu turi pripažinti, kad jis labai
gražus. Ir nepriekaištingų manierų. Yra perskaitęs turbūt visas
knygas, kiek jų parašyta, ir metus keliavo po Europą, tad labai
kultūringas. Mums kalbantis jaučiausi visiška neišmanėlė.
- Arčis turėjo teisę deramai išsilavinti, o merginos, deja, at
rodo esančios to nevertos, - paprieštaravo Flora.
- Na... - Aurelija žinojo: kai jos sesuo taip nusiteikusi, be
prasmiška mėginti su ja ginčytis. - Taip jau yra, ir nieko nega
lime padaryti, kad kas pasikeistų, reikia su tuo susitaikyti. Kar
tais man atrodo, kad tau nepatinka būti moterimi.
- Tikrai, gal ir nepatinka. Šiaip ar taip, - kalbėjo toliau Flora
jau sušvelnėjusiu veidu, nes pamatė, kaip Aurelijai nesmagu, -
nekreipk į mane dėmesio, mieloji, man juk ne tik kūną užgavo,
bet ir išdidumą. Mūsų svečiai jau turbūt išvažiavo?
- Taip, bet tikiuosi dažnai su jais matytis Sezono metu. Jų
namai Londone šalia aikštės, kur netoliese gyvena teta Šarlotė.
O Elizabeta buvo man tokia gera, papasakojo apie visas mergi
nas, kurios bus pristatytos kartu su mumis. Ir Arčis sakė gal porą
kartų ateisiąs į šokius.
Ir vėl tas žvilgsnis, pagalvojo Flora seseriai nutilus ir užsisva
jojus.
- Ar nulipsi žemyn vakarienės? - pagaliau paklausė Aure
lija. - Galiu pasakyti mamai, kad tau skauda galvą, ji atsiųs po
nią Hilbek su padėklu. Tu labai išbalusi.
- Ačiū. Manau, bus geriausia likti lovoje. Nekaip jaučiuosi

šįvakar.
- Po vakarienės ateisiu pasižiūrėti, kaip laikaisi. Ar tikrai ne
nori, kad pasakyčiau mamai tiesą?
- Ne. Ji tik be reikalo susinervins. Tikrai, Aurelija, man vis
kas gerai.
Seseriai išėjus Flora įkišo ranką į kišenę ir pačiupinėjo laišką.
Išėmusi pasvarstė, gal reikėtų tiesiog suplėšyti ir mesti į ugnį,
nes, kad ir ką jis parašė, vargu ar tai turi reikšmės. Bet nugalėjo
smalsumas, ji atplėšė voką ir atkreipusi dėmesį į dailią rašyseną
ėmė skaityti.
Mano brangioji panele Maknikol,

meldžiujūsų atleidimo už tų nelaimingų šios dienos
atsitikimų. Man tekopavargti, kol sutramdžiau žirgų, o
paskui nujojaujums išpaskos pasižiūrėti, gal reikiapagal
bos, bet niekurjūsų nebemačiau.
Taippat noriu atsiprašyti už savo bjaurų elgesį, kai ap
mėčiaujus laukiniais obuoliais. Darprieš naujų, šios die
nos, nelaimę buvau nusprendęs prašyti jūsų atleidimo už
praeitį irpadėkoti jums, kad nepasielgėte taip, kaip būtų
pasielgusios dauguma mažų mergaičių - nenubėgote su
ašaromis pas savo mamų. Tai mane išgelbėjo nuopylos.
Jei kaip nors galėčiau susigrųžinti gerų vardųjūsų akyse,
labai norėčiaupamėginti. Kol kas mudviejųpažintis tokia
audringa, bet, tikiuosi, ateityjegal suteiksite manprogųpra
dėti iš naujo. Trečias kartas nemeluoja, kaip sakoma.
Neabejoju, kad šį Sezonų susitiksime Londone. Oligi
tol lieku nuolankus, prašantis atleidimojūsų tarnas
Arčis Voganas
Flora švystelėjolaiškąper kambarį. Nusekė akimis jo trumpą

skrydį oru, kol tartum pavargęs drugelis jis nutūpė ant grindų,
ir nusprendė, kad Arčis Voganas gerai įgudęs rašyti gražius, ga
lantiškus laiškus moterims. Nors nemalonu pripažinti, Aurelija
sakė tiesą. Jis puikaus, tvirto stoto, dailius veido bruožus dar pa
gražina nežymios duobutės skruostuose, tamsūs banguoti plau
kai nerūpestingai krinta ant kaktos, o rudos akys įžulniai susiau
rėja dažnai šypsantis. Jis tikrai erzinamai gražus.
Bet jo būdas - visai kas kita.
- Mano, kad jam visada atleis. Na, tik ne šį kartą, - bambėjo
Flora eidama per kambarį.
Teko palengva prisitaikyti skaudančiu kūnu atsiklaupti prie
narvelių. Bruzdesys visuose narveliuose įspėjo ją, kad gyvojo
kampelio gyventojams seniai metas vakarieniauti. Paėmusi
dėžę, kurioje laikė sėklas ir daržoves, iš nevilties net sudejavo.
- Ir dar to betrūko, kad jūsų pašaras iškrito iš vežimaičio.
11
- Flora, mano brangioji, manau, mums reikėtų pasikalbėti

apie ateinančią vasarą.
- Taip, mama.
Flora stovėjo motinos buduare, o ši sėdėjo priešais tualetinį
stalelį su trijų dalių veidrodžiu ir segėsi perlų auskarus vaka
rienei.
- Būk gera, sėskis.
Flora prisėdo ant mėlynu damastu apmuštos kėdutės be
atlošo ir laukė, ką pasakys motina. Rozos veidas toks pat lygus ir
gražus, koks bus buvęs ir tada, kai ir ji tik žengė į aukštuomenės
gyvenimą, bet Flora matė ir įtampą apie lūpas, ir susirūpinimo
raukšlelę tarp šviesių antakių.
- Kaip žinai, po savaitės mudvi su Aurelija išvažiuojame į
Londoną. Otavo tėvas kaip kasmet atostogaus medžiodamas su
pusbroliais Šiaurės Škotijos kalnyne. Tadką gi daryti sutavimi? -
Roza nutilo ir žvelgė į Floros atspindį veidrodyje. - Žinau, kad
nekenti miesto ir nenorėsi važiuoti su mumis į Londoną.
Manęs nė nepaklausei, pagalvojo Flora.
- Juo labiau kad medžioklėje Škotijoje moterys šalia vyrų
nepageidaujamos. Tad aš pasikalbėjau su namiškiais, ir mudu
su tavo tėvu manome, kad geriausia tau bus likti čia, Hole. Ką
pasakysi?
Kad ir kokie prieštaringi jausmai pašėlusiai praūžė mintyse,

Flora suprato, kokį vienintelį atsakymą motina nori išgirsti.
- Labai džiaugsiuosi pasilikusi, mama. Galų gale, jei nelik
čiau, nerimaučiau dėl savo augintinių sveikatos.
- Na, taip.
Motinos veide šmėstelėjo palengvėjimas.
- Nors, žinoma, ilgėsiuosi tavęs, Aurelijos ir tėčio.
- Ir mes tavęs ilgėsimės. Bet šis reikalas bent jau sutvarkytas.
Pasakysiu tėvui, ką nusprendei.
- Taip, mama. Paliksiu tave ruoštis vakarienei.
- Ačiū.
Flora atsistojo ir nuėjo prie durų. Buvo jas beatidaranti, bet
pastebėjo, kad motina nusigręžė nuo veidrodžio ir žvelgia į ją.
- Flora?
- Ką, mama?
- Aš tave labai myliu. Ir taip apgailestauju.
- Dėl ko?
- Aš...
Flora matė, kaip motina pastebimai tvardosi.
- Nieko, - sušnibždėjo Roza. - Nieko.
- Tu tiesiog švyti, - pasakė Flora po savaitės - ji stovėjo ant

laiptelio prie durų su Aurelija, atsisveikindama su seserimi ir
motina prieš kelionę į Londoną.
- Ačiū, - atsakė Aurelija kiek susiraukusi. - Turiu prisipa
žinti, ši kelioninė aksominė suknelė man tokia sunki ir nepatogi,
o korsetas taip veržia, kad nežinau, kaip ir kvėpuosiu, kol nuva
žiuosiu į Londoną ir galėsiujų atsikratyti!
- Na, tau puikiai tinka, ir neabejoju, kad būsi šių metų Lon
dono sezono debiutančių pažiba, - tvirtai ją apglėbė Flora. -
Žiūrėk, kad didžiuočiausi tavimi, - gerai?
- Metas važiuoti, Aurelija, - už jų ant laiptelio prie durų pa
sirodė Roza. Ji pabučiavo Florą į skruostus. - Būk atsargi, mano
brangioji, nelakstyk kaip patrakusi po apylinkes, kai mūsų
nebus.
- Pasistengsiu, mama.
- Sudie, mieloji Flora, - paskutinį kartą ją apglėbė Aurelija,
ojoms įsėdus į seną karietą pasiuntė oro bučinį.
Ta karieta jos nuvažiuos į Vindermyro stotį, o vėliau Oksen-
holme persės į Londono traukinį.
Net mažai ko mačiusiai Florai jų karieta atrodė tikra atgy
vena. Ji žinojo, kad tėvas graužiasi neišgalėdamas nusipirkti
automobilio. Arkliui klapsint keliuku Aurelija dar išsikišo per
langą jai pamojuoti. Flora mojavo, kol karieta išvažiavo pro var
tus. Tėvasjau vakar išvažiavo į Šiaurės Škotijos kalnyną, ir Flora,
jos žingsniams aidint per holą, staiga pajuto baimę - du ateinan
čius mėnesius reikės gyventi beveik visiškoje tyloje.
Viršuje, savo kambaryje, ji pasiėmė iš narvelio Pūkę ir ieš
kodama paguodos ėmė glostyti švelnias kaip šilkas jos ausis. Juk
taip ir bus gyvenant senmergystėje. Reikia su tuo susitaikyti.
Nelikus kasdienės tvarkos, kurios laikytasi nuo vaikystės, Flora

ėmė kurti savą tvarką. Rytą atsikėlusi su gaidžiais ji skubiai ap
sirengdavo ir atsikračiusi būtinybės pusryčiauti vienai valgoma
jame eidavo į virtuvę pas ponią Hilbek, Sarą ir Tilę išgerti puo
delio arbatos su šviežia duona ir uogiene ir paliežuvauti. Tada,
į didelį drobinį krepšį įsidėjusi sumuštinių su sūriu, suvyniotų į

vaškinį popierių, ir viską, ko reikia eskizams, išeidavo į laukus.
Flora visada manė, kad gerai pažįsta savo namų apylinkes,
bet tik šią vasarą jai atsiskleidė stebuklingas jų grožis.
Ji žingsniavo per kalnus, supančius Estveito ežerą, pasikel-
davo visur kliūvančius sijonus, kai reikėjo persiropšti per su
krautas iš akmenų, nesutvirtintas cementu užtvaras, šimtmečius
skiriančias ūkių valdas. Kaip įgudusi gamtininke, ji kruopš
čiai katalogavo kiekvieną aptiktą brangenybę, kad ir tokią kaip
kuokštelis purpurinės uolaskėlės, kurią rado prisiglaudusią prie
stačios uolos. Jos ausys atskirdavo ploną svilikų ciksėjimą ir ty
lius svirbelių balsus, o pirštai švelniai braukdavo per dygią slė
nių žolę ir šiurkščius, saulės įkaitintus akmenis.
Vieną karščiausių birželio dienų Flora žingsniavo vėsaus,
lygaus kaip veidrodis kalnų ežerėlio pakrante tikėdamasi rasti
gėlę, iki šiol matytą tik botanikos knygose. Ilgai ieškojusi tvan
kioje kaitroje ji pagaliau visai netikėtai išvydo ryškius raudonų
fuksijų spalvos alpinės lipniosios gaisrenos žiedus, prigludusius
prie mineralų prisodrintų uolų. Nustebinta puošnių žiedlapių ir
jų kietos buveinės kontrasto Flora prigulė ant saulės sušildytos
žemės jų nupiešti.
Migdančiame karštyje bus užsnūdusi, nes pasijuto nubudusi,
kai petį palietė švelnūs sėdančios saulės pirštai. Atsikėlusi pa
žvelgė į dangų ir pro išlakias pušis jos žvilgsnis užkliuvo už sa
kalo keleivio, tupinčio aukštai ant šakos.
Sulaikiusi kvapą apžiūrinėjo šviesoje žvilgančias jo glotnias
plunksnas ir lenktą snapą, pakeltą prieš vėją. Akimirką ir žmogus,
ir paukštis buvo sustingę. Tada didingai mostelėjęs sparnais saka
las pakilo į orą sujudindamas šakas ir nusklendė saulėlydžio link.
Flora parėjo namo jau prietemoje ir nedelsdama ėmė tapyti
skrendantį sakalą pagal nusipieštą eskizą.
Šešėlio sesuo *• Star istorija 151
Daugumą vakarų ji sėdėjo įnikusi į mėgstamą Saros Boudič'

gėlių knygą, lygino rastas gėles su pavaizduotomis toje knygoje,
į albumą prie gėlės žiedo, sudžiovinto tarp knygos lapų, užra
šydavo lotynišką pavadinimą. Ji jautėsi nepagrįstai kalta tokią
jautrią gyvybę uždarydama knygoje, bet jos grožis bent jau il
giau išliks nei augant gamtoje.
Be to, savo gyvąjį kampelį Flora papildė miauksinčiu ka
čiuku - rado jį vos nenuskendusį kalnų ežerėlyje. Jis buvo toks
mažas, kad tilpo delne, ir Flora suprato, kad yra gimęs vos prieš
kelias dienas, nes akutės dar buvo neatakusios. Tas mažas pa
darėlis kažkaip sugebėjo išropoti iš kapo vandenyje. Jo ryžtas
gyventi sujaudino Florą labiau negu kurio kito jos priglausto
gyvūno, ir dabar, kai nebuvo kamsudrausti, kačiukasjuodu žvil
gančiu kailiuku šildėsi jos lovoje.
Naująjį gyventoją Flora pavadino Pantera, pamačiusi, kaip
jis alkanu žvilgsniu sekioja Pūkę grotuotame narvelyje, nors
triušę buvo bent penkis kartus už kačiuką didesnė. Greitai jis
visai atsigavo, kabindamasis aštriais nagučiais laipiodavo miega
mojo užuolaidomis. Flora žinojo - kai jau ateis laikas jam misti
ne vien pienu, teks nunešti žemyn į virtuvę, arba pusė jos žvėry-
nėlio atsidurs jo pilve.
Kartą per savaitę jai parašydavo Aurelija, pasakodavo apie
nuotykingą gyvenimą Londone.
Džiaugiuosi, kadpristatymas karaliaus dvarejau praei

tyje. Laukdama eilėje būti pristatyta karaliui ir karalienei,
baisiai nervinausi. Atvirai kalbant, Flora, karalienė Alek
sandra kur kas subtilesnė irgražesnė nei nuotraukose, o
karalius bjauresnis ir storesnis! Labai nustebau, bet kai
*Sarah Bowdich (1791-1856), britų rašytoja, keliautoja, botanike.

lankiausi šokiuose, partnerių man netrūko, o du pasiprašė

ateiti į svečius tetos Šarlotės namuose. Vienas yra vikontas,
mama sako, kadjis valdopusę Berkšyro, tadgali įsivaiz
duoti, kokiaji laiminga! Manęsjis taip nesužavėjo - tik
labai nedaug už mane aukštesnis, o ašjuk tokio mažo
ūgio - ir šlubčioja, man sakė, dėl to, kad vaikystėje sirgo
poliomielitu. Jaučiujam simpatijų, betjis anaiptol nepa
sakų princas, nors visai dėl to nekaltas.
Kadjau užsiminiau apie „princus“- praėjusių savaitę
šokiuose buvo Arčis Voganas, atlydėjo savo seserį Eliza-
betų. Ak, bejokios abejonės, jis pats gražiausias vyras
Londone. Visos debiutantės labai pavydėjo, kaijis pakvietė
mane šokti, ir ne vienų, o tris kartus! Teta Šarlotėpasakė,
kad tai beveik nepriderama! Paskui mudu kiekpasikalbė
jome, irjis paklausė apie tave, stebėjosi, kad tavęs nėra su
mumis Londone. Ašpaaiškinau, kad tu nepakenti miesto
gyvenimo, tad likai EstveitHole. Sakė, viliasi, kadjam
atleidai. Prisipažįstu, gal truputįjį įsimylėjau, norsjis turi
kažkų tokio, kas net baugina.
Štai ir visos mano naujienos. Mama siunčia tau ge
riausius linkėjimus. Žinau, kad suprasi, kaipji džiaugiasi
sugrįžusi į sau įprastų draugijų. Čia visi, regis, jų pažįsta,
ir akivaizdu, kad turėjo didelį pasisekimų kaip debiutante,
kol ištekėjo už tėčio. Ji žadėjo tau greit parašyti.
Ilgiuosi tavęs, mieloji sesute.
Aurelija
- Še tau kad nori! - Flora susierzinusi sušuko Panterai, už

lipusiam per sijoną jai ant kelių, kai skaitė laišką. - Tokia jau
mano laimė - gausiu Arčį Voganą į svainius.
Šešėlio sesuo *■ Star istorija 153
Po kelių dienų karštą liepos popietę Flora sėdėjo sode prie stalo
ir piešė. Sandėliuke buvo aptikusi užmestą plačiakraštę neži
nia iš kur atsiradusią drobinę skrybėlę, ir dabar ši saugojo nuo
stiprių popietės saulės spindulių. Pantera šokinėjo po veją vai
kydamasis drugelius ir atrodė taip žaviai, kad Flora metė piešusi
gėles ir atsisėdo ant žolės norėdama įamžinti jo atvaizdą.
Jąišgąsdino staiga už nugaros pasigirdę žingsniai. Ji atsigręžė
tikėdamasi pamatyti Tilę, grįžusią iš turgaus, kuris būdavo kartą
per savaitę. Tačiau praslinko ilgas šešėlis, ir ji jau žvelgė į tamsias
Arčio Vogano akis.
- Laba diena, panele Maknikol. Labai atsiprašau, jei sutrik-
džiau, bet jau nusidaužiau kumštį belsdamas į priekines duris,
tad ieškodamas žmonių atėjau už namo.
- O, Dieve... - Flora atsistojo, o Panteriukas visas pasišiau
šęs piktai sušnypštė ant svetimo žmogaus. - Visi tarnai išėję. O
mano šeima, kaip žinote, išvykusi, - atžariai atsakė ji.
- Tadjūs tikra našlaitė savuose namuose.
- Vargu ar našlaitė, - atšovė ji. - Man tiesiog nepatinka Lon
donas, tad pasilikau čia.
- Šiuo atžvilgiu mūsų nuomonės sutampa. Bent jau poravi
mosi sezonu, kai naujas būrys nekaltų mergaičių turi kuo ko-
ketiškiau mirksėti akutėmis besistengdamos įveikti varžoves ir
gauti kaip laimikį patį geriausią vyrą.
- Ar laikote save laimikiu, lorde Voganai? Iš sesers sužino
jau, kad ir jūs buvote šokiuose praėjusią savaitę.
- Anaiptol, - atsakė jis. - Nors esame aukštos kilmės ir tu
rime senos giminės pavardę, mes visai subankrutavę. Gal ži
note - mano tėvas žuvo prieš septynerius metus Būrų kare, ir
Voganų laivas buvo likęs be vairininko, nes aš tik prieš kelis mė-
nesiūs sulaukiau pilnametystės. Tačiau užtikrinu jus, iš paskuti

niųjų stengiuosi nepakliūti į kokios nors turtingos paveldėtojos
nagus.
Flora nesitikėjo tokio atviro atsakymo į savo nepagarbų
klausimą.
- Gal pasakysite, ko čia atsibeldėte?
- Aš grįžtu namo iš Šiaurės Škotijos kalnų. Ten kelias dienas
su jūsų tėvu ir jo draugija medžiojome. Į Londoną tolimas ke
lias, tad nusprendžiau vienu šūviu nušauti du zuikius.
- Ir kas gi tie „zuikiai“?
- Visų pirma pailsėti nuo kelionės, o antra - dėl visa ko už
sukti čia, gal kartais jūs būtumėte namie ir leistumėte kelias mi
nutes pabūti jūsų draugijoje. Noriu asmeniškai atsiprašyti dėl
to, kas nutiko balandį. Be to, gal gaučiau ko nors atsigaivinti ir
pasistiprinti. Nors tai gal bus neįmanoma, kai namie šiuo metu
nėra tarnaičių.
- Tai lengviausiai išpildomas jūsų noras, lorde Voganai. Aš
visai gerai sugebu išvirti arbatos ir net sumuštinį bus iš ko pa
daryti.
- Panelė, mokanti paruošti arbatos ir sumuštinių! Kažin ar
mano sesuo ir motina ką nors apie tai nusimano.
- Tai visai nesunku, - sumurmėjo Flora stodamasi. - Gal
pabūsite čia, sode, kol paruošiu?
- Ne, eisiu su jumis, kad pagarbiai papločiau jūsų kulinari
niam meistriškumui.
- Kaip sau norit, - gyvai atsakė Flora.
Jie pasuko prie laiptų į terasą, ir Flora pasijuto nirštanti ant
savęs, kad visą pyktį Arčiui jau išsklaidė jo žavesys ir atvirumas.
Pasiryžusi ir toliau pykti, paspartino žingsnį. Virtuvėje ji rado
jau pripiltą virdulį, tad pastatė ant viryklės ir pasidėjo ant stalo
kepalėlį duonos, sviesto ir sūrio.
- Jūs visai kaip tikra kaimietė namų šeimininkė, ar ne? - pa

sakė Arčis, atitraukė kėdę ir atsisėdo.
- Labai prieš mane nesipūskite, lorde Voganai. Ypač kai ruo
šiujums užkąsti.
- Ar galiu paprašyti jus malonės, panele Maknikol? Kadangi
susiklostė tokios neformalios aplinkybės, gal pamėgintumėte
kreiptis į mane „Arči“?O aš „Flora“?
- Tikrai neleisiu kreiptis į mane vardu. Mes beveik nepažįs
tami. - Ji tėškė sumuštinius ant lėkštės. - Čionykščiai vyrai valgo
duoną su pluta. Ar jums tiks?
- Ovarge, jūs tikra pikčiurna, - nusišaipė Arčis, kai ji padėjo
lėkštę taip, lyg būtų labiau linkusi ją numesti. - Oi! - staiga su
šuko ir užsimojo trenkti mažam kailiniuotam padarėliui, ką tik
įkandusiamį gurnelį. - Aš, regis, nepatinku ir jūsų kačiukui.
Flora sutramdė šypseną, paėmė Panterą, priglaudė alkūnės
linkyje ir nusigręžė plikyti arbatos.
- Panele Maknikol, gal kaip nors galėtume pradėti iš naujo?
Atsižvelkite į tai, kad pirmasis nemalonus incidentas su lauki
niais obuoliais įvyko tada, kai buvau dar šešerių metų snarglys,
o antrasis - apgailėtinas nelaimingas atsitikimas.
- Lorde Voganai, - atsigręžusi užsipuolė ji, - niekaip nesu
prantu, kodėl jūs čia ir kodėl norite parodyti, kad jums svarbu,
ką apie jus manau, kai, pasak mano sesers, pusė Londono jaunų
moterų nesiliauja kėlusios į padanges jūsų savybių. Jei taip yra
(ik dėl to, kad jums nepakeliama žinoti esant vieną moterį pa
saulyje, kurios negalite suvilioti, tada man liūdna dėl jūsų, bet
tiesiog taip yra. Na, gal nešimės padėklą į terasą?
- Leiskite man. Ojūs paimkite jį, - Arčis parodė į Panterą. -
Tą nuožmų tigrą kačiuko kailyje reikia prižiūrėti, kad vėl manęs
neužpultų. Puikiai pasirinkote gyvūnėlį, panele Maknikol - pa
gal save.
Ards paėmė arbatos padėklą ir nuėjo prie durų.

Lauke, terasoje linksmai švietė saulė, o tarp jųdviejų tvyrojo
tyla. Flora įpylė arbatos, ir jiems sėdint prie stalo, kai Arčis valgė
sumuštinius su pluta, ji jautė, kokia yra nepakendamai šiurkšti.
Jei ją matytų motina, tikriausiai išbartų už tokį elgesį, bet ji ne
galėjo prisiversti kalbėtis mandagiai. Regis, ir Arčis taip pat.
- Gal atleisite man, - pagaliau tarė Flora, - turiu eiti pasiimti
eskizų albumo, kol nesudrėko, - ir pakilusi mostelėjo į veją.
- Žinoma, - linktelėjo jis. - Tiktai pasiimkite ir tą tigrą.
Kai ji grįžo, Arčis jau buvo pakilęs nuo stalo.
- Ačiū už svetingumą. Man tik liūdna, kad, regis, esate susi
dariusi apie mane klaidingą įspūdį ir negaliu jūsų įtikinti, kaip
yra iš tikrųjų. Greitai ir vėl pasimatysime, panele Maknikol.
- Esu įsitikinusi, kad nesusidariau klaidingo įspūdžio, bet
mano sesuo bus labai laiminga jus priimti, jei vėl pasirodysite
šiame krašte.
Florai dedant ant stalo eskizų albumą Arčis nusekė jį akimis.
- Ar galiu žvilgtelėti?
- Ten nėra nieko, į ką būtų verta žiūrėti. Tiesiog nebaigti es
kizai, aš...
Bet Arčis jau atsivertė albumą ir sklaidė lapus su piešiniais
anglimi.
- Panele Maknikol, jūs per menkai vertinate savo talentą.
Kai kurie eskizai nuostabūs. Šis sakalas keleivis... ir tas jūsų juo
das tigras...
- Jis vardu Pantera.
- Idealu, - pripažino jis. - Na, tiesiog puiku. Nepaprastai
puiku. Jūs tikrai mokate matyti gamtą ir gyvūnus.
- Piešiu tik savo malonumui.
- O ką gi iš tiesų daro visi didieji menininkai? Sieloje kyla
aistra, poreikis išreikšti save - kaip kamlabiau patinka.
- Taip, - nenoromis pripažino Flora.

- Keliaudamas po Europą mačiau daug nuostabiausių meno
kūrinių. Tačiau daug jų kūrėjų beveik visą gyvenimą skurdo -
vergaudami savo mūzoms. Regis, tik keletas nepatyrė vienokių
ar kitokių kančių. - Arčio žvilgsnis nuo eskizų albumo pakilo
j Florą. - Ar jūs taip pat dėl ko nors kenčiate, panele Mak-
nikol?
- Kas čia per klausimas! Jei man patinka piešti ir tapyti, ne
būtinai reiškia, kad turiu kokią proto ligą ar mano jausmai ne
normalūs.
- Tai gerai. Nenorėčiau, kad kentėtumėte. Ar jaustumėtės
vieniša. Tikriausiai visai viena bastydamasi po šį seną mauzo
liejų turite jaustis vieniša? - kamantinėjo Arčis.
- Aš nesu visai viena. Yra namiškiai ir visas būrelis gyvūnų
palaikyti man draugiją.
- Jūsų sesuo, kai neseniai kalbėjomės Londone, užsiminė
apie... gyvūnų kolekciją. Regis, kartą buvote priglaudusi gyvatę.
- Taip, visai nekenksmingą žaltį, - prisipažino Flora, ta staigi
klausimų kruša net užėmė kvapą, kaip kadaise, kai jis laidė lau
kinius obuolius. - Man neleido jo laikyti.
- Turbūt net aš nesutikčiau, kad po mano stogu glaustųsi
gyvatė. Jūs labai nepaprasta moteris, panele Makriikol. Turiu
pripažinti, jūs mane žavite.
- Malonu, kad mano keistumas jus pralinksmino.
- Ką gi, sveikinu, panele Maknikol, - tarė Arčis kiek patylė
jęs. - Jūs gebate net palankiausią pastabą paversti nemalonia. Ką
gi dar padaryti, kad man atleistumėte? Išmėginau beveik viską,
net atvažiavau čia per kalnus ir klonius mašina, nors būčiau ga
lėjęs sėsti į Škotijos greitąjį traukinį iki Edinburgo ir tiesiai atgal.
Na, štai, - pridūrė jis, ir Flora matė, koks yra nusivylęs ir susi
nervinęs, - pasakiau visą tiesą.
Tartum netekęs jėgų po tokios išpažinties Arčis staiga atsi

sėdo ant kėdės.
- Mečiau medžioklę, kad čia atvažiuočiau pasimatyti su ju
mis. Bet kadangi, akivaizdu, jūsų malonės negaliu pelnyti, nors
ir kaip stengiuosi, keliausiu toliau, kur nors labiau į pietus, ir
apsistosiu viešbutyje.
Flora tiriamai žvelgė į jį, mat neturėjo patirties su vyrais -
ypač tokiais visko mačiusiais kaip Arčis - ir tramdė natūralius
instinktus. Tiesiog negalėjo suprasti, kodėl jis taip save apsun
kina, kad jos atsiprašytų, nors tikriausiai vos panorėjęs galėtų
turėti bet kurią moterį Londone.
- Aš... nežinau, ką sakyti.
- Gal galėtumėte suteikti malonę pabūti bent kelias dienas
jūsų draugijoje? Per tą laiką pasikalbėtume apie viską, kas, pasak
jūsų sesers, jus karštai domina. Kaip ir mane.
- Pavyzdžiui?
- Aš užsidegęs botanikas, panele Maknikol, ir nors abejoju,
ar turiu tiek daug žinių kaip jūs, jaučiuosi nebe visiškas pra
dedantysis. Nors mūsų Hai Vildo sodas nėra supamas tokio
nepaliesto gamtos grožio, kokį turite čia, jis savaip lygiai toks
pat gražus, tik labiau prijaukintas. Ar esate kada buvusi Kju
soduose?
- Ne. - Flora pagyvėjo paminėjus tą Karališkąjį botanikos
sodą. - Bet visada labai norėjau juos pamatyti. Skaičiau, kad
ten renkami augalai iš viso pasaulio, net iš taip toli kaip Pietų
Amerika.
- Iš tikrųjų taip ir yra, o naujasis direktorius seras Deividas
Preinas ypač tuo užsidegęs. Jis buvo toks malonus, kad padėjo ir
mūsų dvaro sodui. Anglijos klimatas gana palankus, ir aš pama
čiau, kad gerai pridengti augalai iš svetimų kraštų čia išgyvena ir
net klesti. Džiaugčiausi matydamas ten ir čionykštę'augaliją, jos
turėtų būti daug rūšių. Nekantrauju sukurti retų augalų kolek

ciją iš visos Anglijos. Oi!
Arčio klešne užlipęs Pantera dabar murkė ir mėgavosi jam
ant kelių, letenėlėmis su aštriais nagučiais minkydamas kelnių
audinį. Matydama, kad net kačiukas jam atlaidus, Flora pagaliau
suminkštėjo.
- Jei manote, kad kuo nors padėčiaujūsų tyrinėjimams, tada
būčiau laiminga parodyti, ką galiu.
- Ačiū, - atsakė Arčis, ir Flora pamatė palengvėjimą veide,
kai jis atsargiai pakėlė ranką paglostyti Panteros. - Būčiau labai
dėkingas už jūsų patirtį, kokią tik norėsite man perteikti.
- Bet kur jūs apsistosite?
- Jau esu išsinuomojęs kambarį Artimojo Šorio smuklėje.
Tai dabar, - tarė jis kildamas ir siūlydamas jai įsikibti už paran
kės, o kita ranka laikydamas patenkintą kačiuką, - gal aprūdy
site man šį gražų sodą?
Jiems leidusis į tą kelionę Flora visų pirma pasistengė pa
tikrinti jo žinias, vis dar abejodama - o gal čia dar viena Arčio
gudrybė ją įžeisti ir sumenkinti. Tačiau greit suprato, kad jo su
sidomėjimas neapsimestinis ir jis turi daug žinių. Lysvėse buvo
visokių neįprastų gėlių, ir Arčis nedvejodamas visas išvardijo,
nežinojo tik vienos, ir Flora jam pasakė, kad tai septynikė, arba
pelkinė mandrauninkė, Parnassiapalustris.
- Manau, ji gana reta ir jai patinka klimatas čia, Anglijos
šiaurėje, todėl jos ir nepažįstate.
Jiems vaikščiojant palei lysves Arčis pasakojo, kaip būdamas
vaikas tartum šuniukas sekiojo paskui sodininką.
- Deja, jis taip pat žuvo Būrų kare. Prieš metus grįžau iš
Oksfordo ir nesant lėšų samdyti kiek reikia žmonių turėjau pats
visko išmokti. Ir labai įsitraukiau į tuos darbus. Pamatytumėte
mane namie, su darbiniais drabužiais, - kalbėjo jis šypsodama-
sis. - Kitą kartą apsilankęs juos ir vilkėsiu, jei norite. Nespręskite

apie knygą pagal viršelį, panele Maknikol, - pagrasino jai pirštu.
- Bet dėl to jūsų „viršelio“ ir esate moterų numylėtinis Lon
done, - įtariai žvelgė į jį Flora.
- Ar tai man neleidžia domėtis augalais? Ogal dar maža to -
manote, esu plevėsa niekšelis, lėbaujantis iš jam patikėtų lėšų?
Flora sutrikusi nuleido akis.
- Juk esu tik dvidešimt vienų, - tęsė jis matydamas jos veido
išraišką, - ir džiaugiuosi retkarčiais pasitaikančiais pobūviais
ir gražių moterų draugija. Liūdna, bet, kaip žinote, senos kil
mingos Anglijos šeimos nebėra tokios turtingos kaip anksčiau
ir aš paveldėjau nusigyvenusį Hai Vildo dvarą, o ne išsipūtusią
banko sąskaitą. Noriu daryti, kas įmanoma, kad išlaikyčiau jo
prašmatnumą, bent iš išorės. Sodas, aptvertas mūro tvora, gar
sus savo grožiu. Ir jei teks purvintis rankas, tegul taip ir bus.
Vėliau tą vakarą Flora sėdėjo prie savo rašomojo stalo ir rašė

dienoraštį, galvoje net zvimbė dėl to, kaip keistai viskas pakrypo.
Užrašiusi kiekvieną žodį, kurį prisiminė iš jųdviejų pokalbio, ji
padėjo dienoraštį į rašomojo stalo stalčių. Ne taip kaip visada,
tą naktį Flora negalėjo užmigti, nesiliovė mąsčiusi apie tą dieną
atsiskleidusį Arčio dvilypumą. Ir apie tai, kad prieš išeidamas
įtikino rytoj nusivesti jį toliau į apylinkes, apžiūrėti Langdeilo
viršukalnių.
- Jis tikra mįslė, - sušnibždėjo Flora Panterai, pasidėjusiam
galvutę šalia ant pagalvės. - Nekenčiu savęs, nes jis jau ima pa
tikti.
12
- Labas rytas, panele Maknikol, - tarė Arčis, kai juodu, kaip

sutarę, susitiko prie arklidės. - Paėmiau mudviem užkąsti per
pietus. Ir būkite rami, sumuštiniai visi su pluta.
Jis įkėlė į dviratį vežimaitį iškylų pintinę ir ištiesė ranką pa
dėti jai įsėsti.
Kai Arčis atsisėdo šalia, Flora paėmė vadžias ir nusišypsojo
žvelgdama į jo aprangą. Jis mūvėjo senas saržos kelnes, vilkėjo
prastai pasiūtus languotus marškinius. Buvo apsiavęs storais
darbininkiškais batais.
- Pasiskolinau juos iš kaimo smuklės, kur apsistojau, savi
ninko, - paaiškino jis pastebėjęs, kadjį apžiūrinėja. - Kelnės man
gerokai per plačios, tad apsijuosiauvirve. Ar atrodau tinkamai?
- Taip, lorde Voganai, - sutiko ji, - atrodote kaip tikras kai
mietis.
- Kadangi praleisime dieną būdami ne tuo, kas esame, ar ne
būtų galima bent dabar atmesti tuos formalumus? Aš esu tiesiog
Arčis, sodininko sūnus, ojūs Flora, pienininkė.
- Pienininkė! Aš taip prastai atrodau? - apsimetė ji įsižei
dusi, truktelėjo vadeles, ir jie pajudėjo. - Ar negalėčiau būti nors
tarnaitė ar net kambarinė?
- A, bet, kiek esu skaitęs, pienininkė visada įsivaizduojama
kaip pati gražiausia. Tai visai ne įžeidimas, o komplimentas.
Flora susikaupusi vadeliojo džiaugdamasi, kad skrybėlė nuo

saulės užstoja veidą, - jautė, kaip jį išpylė raudonis. Buvo pirmą
kartą gyvenime išgirdusi iš vyriškio komplimentą dėl savo iš
vaizdos ir neturėjo supratimo, ką atsakyti.
Langdeilo slėnis glūdėjo tarp didingų viršukalnių, iškilusių
aukštai link debesų. Atokiai viena nuo kitos, jos supo slėnio ža
lumą, kiek blankstančią, kai žvilgsniui kylant aukštyn vis labiau
ryškėjo nuogos uolos.
Arčis padėjo Florai išlipti iš ratų, ir juodu sustojo žvelgdami
aukštyn.
- „Tuo, kaip jos stūkso iškilusios viena virš kitos ar pasišiau
šusios keteromtartum audringa jūra...“
- „...ir savo paviršiaus grožiu, jo spalvų įvairove yra nepra
nokstamos“, - pabaigė už jį Flora. - Aš iš Ežerų krašto, savąjį
Verdsvertą moku, - truktelėjo ji pečiais matydama, kaip Arčis
nustebo.
- Štai kas man patinka atėjus prie kalnų, - tyliai tarė jis. -
Pajunti savo menkumą. Mes tik dulkelės šioje neaprėpiamoje
visatoje.
- Taip, ir tie londoniečiai gal dėl to atrodo tokie susireikš-
minę.
- Jiejaučiasi šeimininkai savame pasaulyje, žmonių pastaty
tuose miestuose, o čia... - Arčis nebaigė sakinio, tik giliai įkvėpė
gryno oro. - Ar buvote kada įkopusi į kurį nors kalną, Flora?
- Žinoma, ne. Aš juk mergina. Mamą ištiktų širdies smūgis
vos apie tai užsiminus.
- Ar norėtumėte? Rytoj? - Arčis čiupo ją už rankos. - Tai
bent būtų nuotykis. Ir į kurį koptume, kaip manote? Tą? - Palei
dęs jos ranką mostelėjo per tarpeklį. - O gal į tą?
- Jei jau kopti, tai į patį aukščiausią. O jis vardu Skofel Pai
kas, - Flora parodė į aukščiausią viršūnę, supamą debesų. - Jis
aukščiausias Anglijoje, mano tėvas sako, kad reginys nuo viršū

nės neturi lygių.
- Tai lipam?
- Tik ne su suknele!
Ančis nusijuokė.
- Tada turite ko nors paprašyti, kad paskolintų kelnes. Ry
šitės?
- Jei tai bus mudviejų paslaptis.
- Okaipgi. - Arčis ištiesė ranką užkišti Florai už ausies išsly-
dusios plaukų sruogos. - Paimsiu jus rytoj nuo priekinių vartų
lygiai pusę septintos.
Tąvakarą Flora padarė šį tą, ko niekada nebuvo dariusi, - nuėjo

į tėvo drabužinę. Duris atidarė labai atsargiai, nors ir žinojo, kad
nieko arti nėra ir jos nepamatys. Sara buvo savo mažoje trobe
lėje, kurioje gyveno su motina, o Tilė ir ponia Hilbek toli esan
čioje virtuvėje kaip kas vakarą liežuvavo. Peržengusi slenkstį
Flora net suvirpėjo staiga pajutusi šaltį. Kambaryje atsidavė dul
kėmis ir drėgme, šiek tiek dvelkė tėvo odekolonu. Vakaro šešė
liai krito įkypai siauros medinės lovos. Ant naktinio stalelio dar
tiksėjo laikrodis, nors šeimininko ir nebuvo.
Flora atidarė sunkias ąžuolines drabužių spintos duris, pirš
tais perleido sukabintas kelnes ir pagaliau apsistojo prie tvido
medžioklinių bridžių. Pagalvojusi, kad reikės ir puskojinių, ji
ištraukė raudonmedžio komodos stalčių - manė jų ten rasianti,
bet ten buvo pilna popierių. Kampe gulėjo nedidelis ryšulėlis
kreminių vokų, perrištas virvele. Flora atpažino motinos rašy
seną ir pagalvojo, kad čia gali būti meilės laiškai iš tų laikų, kai
tėvas jai piršosi. Užplūdus smalsumui pasižiūrėti, gal tie laiškai

padėtų suprasti tėvų santuokos paslaptį, Flora tvirtai įstūmė
stalčių, kol neklusnūs pirštai jų nepasiekė. Suradusi puskojines
ir dar storus marškinius, ji užsimetė drabužius ant rankos ir nu
ėjo prie durų.
Jos pirštai nuslydo per rankeną, nes smalsumas jau buvo
įveikęs protą, ir ji puolė atgal prie komodos. Drabužius nume
tusi ant lovos, ištraukė stalčių ir išėmė laiškų ryšulėlį. Išėmusi iš
po virvelės viršutinį, ėmė skaityti.
Kranherst Hausas
Kentas
1889 metų rugpjūčio 13
Mano brangusis Alisterai,

po savaitės mes susituoksime. Nežinau, kaip ir atsidė
koti jums, kad būsite mano kilnus riteris ir išgelbėsite nuo
nešlovės. Atsilygindama prisiekiu - būsiujums atsidavusi,
ištikima žmona, kokios norėtų kiekvienas vyras. Mano tė
vas sakė, kadpervedėpinigus, ir, tikiuosi, jiejau yrajūsų
sąskaitoje.
Bus malonu pamatyti jus ir mano naujuosius namus,
labai to laukiu.
Su geriausiais linkėjimais,
Roza
Flora skaitė vis iš naujo stengdamasi suprasti, kodėl jos mo

tina paminėjo žodį „nešlovė“. Kątokio baisausji galėjo padaryti?
- Na, kad ir ką padarė, jau aišku, kodėl susituokė, - ištarė
Flora tuščiam kambariui.
Veikiausiai motina buvo įsimylėjusi netinkamą vyrą - taip

nutikdavo daugelyje jos skaitytų knygų. Flora spėliojo, kas ga
lėjo būti tas vyras. Nors motina nieko nepasakodavo apie savo
jaunystės metus, Aurelija neseniai parašė laiške, kad jųdviejų
motiną, regis, visi pažįsta. Tai tik patvirtina, kad jos praeityje
kažko yra buvę. Flora įdėjo laišką į voką ir rūpestingai įkišusi po
virvele padėjo ryšulėlį į stalčių. Pasiėmusi nuo lovos tėvo drabu
žius, išėjo iš drabužinės.
Rytą Flora atsikėlė šeštą ir skubiai apsivilko tėvo marškinius, už

simovė jo bridžius ir puskojines. Ant pirštų galiukų nustypinusi
žemyn į batų sandėliuką, pasiėmė tvirtus Saros batus - jie buvo
kiek mažoki, bet teks tenkintis tokiais, - ir tėvo tvido kepurę su
snapeliu. Tarnaitėms palikusi raštelį, kad visai dienai išeina rinkti
gėlių, kurias vėliau tapys, išsmuko iš namų. Įvažiavimo keliuku
paėjusi už vartų, išvydo naujutėlaitį sidabrinį „Rolls-Royce“ auto
mobilį, pastatytą kelkraštyje. Arčis atidarė jai dureles, ir ji įsėdo.
- Labas rytas, - nusišypsojo Arčis dėl jos išvaizdos. - Šian
dienjūs atrodote itin dailiai, pienininke Flora. Puiki apranga va
žiuoti „Sidabriniu vaiduokliu“.
- Bent jau praktiška, - atšovė ji.
- Iš tiesų su ta kepure jus galima palaikyti labiau vaikinu.
Štai, užsidėkite šiuos automobilininko akinius, kad vaizdas būtų
pilnutinis.
Susiraukusi ji užsidėjo akinius.
- Gerai tik tai, kad niekas iš šių apylinkių manęs neatpažins.
- Ar galite įsivaizduoti, ką pamanytų jus išvydusios motina
ir sesuo? - paklausė Arčis įjungdamas variklį.
- Verčiaujau nepamatytų. Bet kaipgi jūs galite turėti tokį au

tomobilį - juk sakėte, kad jūsų šeima visai bankrutavusi? Tėtis
sakė, kad jie kainuoja apvalią sumelę.
- Deja, jis ne mano. Gretimo dvaro savininkas paskolino
mainais už tai, kad pasinaudos namuku Hai Vilde. Pažadėjau
neklausinėti, kamjo reikia. Nors, tenka pripažinti, aišku - varg
šelio žmona šeštais santuokos metais laukiasi šešto vaiko, jei su
prantate, ką sakau.
- Tikrai nesuprantu, - atsakė ji griežtai.
- Na, smagu leistis mašina per kalnus. Įdėjau užkąsti į seną
kareivišką kuprinę - ją man paskolino ponia Ternbul, labai pa
slaugi smuklininko žmona, dėl visa ko įdėjau ir porą vilnonių
antklodžių.
Flora žvelgė pro langą į dangų ir viršukalnes tolumoje. Ir su
raukė antakius pamačiusi, kokie sunkūs debesys.
- Tikiuosi, nepasirinkau vienintelės dienos per kelias savai
tes, kai pratrūks lyti.
- Visa laimė, šįryt šilta.
- Galbūt, bet mano tėvas dažnai sakydavo, kad didesniame
aukštyje temperatūra staiga krinta. Jisyra išlaipiojęs beveikvisus
šiuos kalnus.
- Tada reikės surasti daržinę mašinai pastatyti. Prižadėjau
Feliksui grąžinti ją geros būklės, tad negaliu rizikuoti, kad ją
permerktų.
Vietinis ūkininkas maloniai sutiko priglausti „Rolls-Royce“,
bet Arčis piktais žvilgsniais varstė jo vaikus - o ką jau kalbėti
apie vištas, - nekantraujančius sulipti vidun.
- Tėtis sakė, kad viršūnę pasiekė maždaug per keturias va
landas, - tarė Flora, kai juodu per šiurkščią žolę leidosi žings
niuoti slėnio link.
- Jūsų tėvas patyręs žygeivis, o mums, manau, prireiks gero-
kai daugiau laiko, - tarė Arčis, imdamas iš kuprinės žemėlapį. -

Smuklininkas patarė mums eiti geru keliu. Štai čia. - Paėmęs
šakalį jis pabraižė sausos žemės plotelyje. - Mums reikės eiti į
pietus link Ėsk Hauso, tada toliau link Plačiojo Krag Kolo.
Arčis ėjo pirmas su žemėlapiu rankoje.
- Kas tie balti taškeliai aukštai kalno šlaite? - paklausė jis.
- Avys. Visur po kojų pribarsto spirų.
- Gal galėsime ant kurios pajoti, kai pavargsime. Tokie nau
dingi gyvuliai, jų skani mėsa ir jos duoda vilnos drabužiams.
- Man šlykštus ėrienos skonis, - pareiškė Flora. - Jau nu
sprendžiau: kai turėsiu savo namus, niekam neduosiu mėsos.
- Tikrai? Tai kuo maitinsite?
- Na, kuo - daržovėmis ir žuvimi, savaime aišku.
- Tada nežinau, ar norėsiu apsilankyti ir pasivaišinti jūsų na
muose.
- Kaip sau norite, - Flora truktelėjo pečiais ir nuėjo į priekį
jį aplenkusi.
Pirmas dvi valandas buvo nesunku eiti nuolaidesniais kalno
šlaitais, jie retkarčiais stabtelėdavo prie upelių, tekančių į slėnį,
rieškučiomis pasisemdavo tyro šaltinių vandens atsigerti ir at
sivėsinti įkaitusius veidus. Kopė kitų laipiotojų gerai išmintais
takais, draugiškai šnekučiavosi apie viską, pradedant mėgstamo
mis knygomis ir baigiant muzikos kūriniais. Paskui kopti pasi
darė sunkiau, kalbos nutilo, nes reikėjo, užuot tuščiai aušinus
burną, kvėpuoti kabarojantis aukštyn per dantytas uolas, kurio
mis buvo nusėtas kalno šlaitas.
- Manau, jau būsime nuėję gerus du trečdalius kelio, - tarė
Arčis, stovėdamas ant uolienų atodangos ir žvelgdamas į viršų. -
Eikite šen, palenktyniausime iki tos keteros.
Į viršukalnę jie įkopė po valandos. Uždusę, šnopuodami
stovėjo vienas šalia kito pakilios nuotaikos, nes pasiekė tikslą.
Flora iš lėto apėjo pačią viršūnę žvelgdama į didingą vaizdą

apačioje.
- Vakar vakare paskaičiau knygoje, kad giedrą dieną iš čia
matyti Škotija, Velsas, Airija ir Meno sala, - tarė priėjęs Arčis. -
Gaila, neturime fotografo, kad įamžintų šią akimirką. Padėti
jums palypėti ant tos akmenų piramidės, žyminčios aukščiausią
tašką?
- Ačiū. - Arčis paėmė ją už rankos ir padėjo išlaikyti pusiau
svyrą lipant krūva uolienų, tada paleido, ir ji išskėtusi rankas
pakėlė akis į dangaus mėlynę. - Jaučiuosi pasaulio viršūnėje!
- Ir esate - bent jau Anglijos viršūnėje, - nusijuokė Arčis
tiesdamas rankas lipančiai žemyn. Apglėbė per liemenį ir suk
damas pastatė ant žemės. Tebelaikydamas žvelgė į ją. - Flora, aš
turiu pasakyti - kai esate laiminga, jūs tiesiog labai graži.
Flora vėl pajuto karštį užliejant skruostus; staiga juos ap
siautė drėgnas rūkas, ir vaizdai pradingo.
- Baisiai išalkau, - pareiškė Flora, kad nuslėptų nuoraudį.
- Ir aš. Ką pasakysite, gal palypėkime žemyn iki saulėtos
vietos ir ten užkąsime? Ponas Ternbulas sakė eiti į šiaurės va
karus Lingmelo link - kelias esąs aiškiai nužymėtas ženklais iš
akmenų. Jis sakė, kad vaizdas į Vosdeilą tiesiog įspūdingas. Ten
galėsime apsistoti pavalgyti.
- Tadveskite tuo keliu, kur gausiu sumuštinių, - tarėji, Arčis
užsidėjo kuprinę, ir juodu ėmė leistis nuo viršukalnės.
Po dvidešimties minučių Flora pareiškė nebepajėgianti eiti
toliau, tad jie atsisėdo ant plokščios uolos, ir Arčis išėmęs išdė
liojo užkandį.
- Sumuštiniai su sūriu dar nėra buvę taip pasakiškai gar
dūs, - tarė Flora. - Tik gaila, kad nesusipratau pasiimti eskizų
albumo ir anglies. Reikės mėginti prisiminti šiuos vaizdus, kad
galėčiau atkurti ant popieriaus.
Flora nusiėmė kepurę, ir plaukai apkrito pečius, ji pakėlė

veidą į saulės šilumą.
- Jūsų nuostabūs plaukai, turiu pasakyti, - tarė Arčis ir pa
ėmęs garbanėlę užsivyniojo apie pirštą.
Florą nuo tokio intymaus prisilietimo net keistai nukrėtė.
- Jie tankūs ir tvirti kaip lynas, net mama stebisi, iš kur tokie
man atiteko, - tarė ji. - Jei paslysite eidamas ir krisite, pametėsiu
jums sruogą, ir galėsite prisilaikydamas užlipti. - Flora nusišyp
sojo ir atsigręžusi pamatė Arčį žvelgiant į ją keistu žvilgsniu. -
Kas yra?
- Būtų nederama prisipažinti jums, apie ką galvojau. Pasaky
siu tik tiek, kad, kai esate tokios pakilios nuotaikos, jūsų drau
gija man labai maloni.
- Ačiū. O aš noriu pasakyti - pagaliau jums atleidau už tai,
kad vos manęs neužmušėte. Du kartus.
- Tai mes draugai?
Akimirką Arčio veidas buvo labai arti.
- Taip, draugai.
Abu sėdėjo atsirėmę į saulės įšildytą uolą, ir Flora suvokė dar
niekada nesijautusi taip gerai šalia kito žmogaus, - o tai jau vi
siškas perversmas.
- Kaip manote, iš ko paveldėjote talentą piešti ir tapyti? -
paklausė jis.
- Nė nenumanau, bet tikrai žinau, kas mane įkvėpė to imtis.
Jos namus gal ir iš čia galima pamatyti.
- Ir kas gi ta asmenybė?
- Ji vaikų rašytoja Beatričė Poter. Kai buvau septynerių, ji su
savo tėvais kartą apsilankė Estveit Hole kviestinės arbatos. Sėdė
jau sode mėgindama nupiešti vikšrą, kurį aptikau ant lapo, bet jis
man išėjo panašus į šliužą. Ji atsisėdo šalia ant žolės, pasigėrėjo
vikšru ir paklausė, gal galėtų parodyti man, kaip jį piešti. Paskui
po savaitės paštu gavau laišką. Labai nudžiugau ir susijaudinau,

nes dar nieko nebuvau gavusi adresuota man. Tas laiškas buvo iš
panelės Poter. Ir ne paprastas laiškas, - ten buvo aprašyta vikšro
Sedriko ir jo draugo šliužo Saimono istorija, dar įdėti nedideli es
kizai akvarele. Juos branginu labiausiai už viską, ką turiu.
- Esu girdėjęs apie panelę Poter ir jos knygas. Per kelerius
pastaruosius metus tos knygos ją išgarsino.
- Taip, tikrai, bet kai buvome susitikusios tada, ji dar niekam
nebuvo žinoma. O dabar gyvena Artimajame Šoryje, Hil Topo
ūkyje, visai netoli nuo tos smuklės, kur jūs apsistojote.
- Ar palaikote pažintį nuo tada, kai ji čia atsikraustė?
- Ne. Dabar ji taip užsiėmusi ir tokia garsenybė, kad nesijau
čiu galinti nekviesta tiesiog pasibelsti į jos duris.
- Ar ji gyvena viena?
- Regis, taip.
- Tada ji galbūt jaučiasi vieniša. Jei yra visiems žinoma, tai
dar nereiškia, kad ji nenorėtų draugijos. Ypač merginos, kurią
kadaise įkvėpė piešti.
- Galbūt, bet aš vis neįsidrąsinu. Ji man tiesiog sektinas pa
vyzdys. Tikiuosi, kada nors mano gyvenimas bus panašus į jos.
- Ką? Norite senti likusi senmerge, supama tik gyvūnų ir au
galų?
- Turėjote omeny - nepriklausoma moteris, turinti pragyve
nimo šaltinį, galinti pasirinkti savo likimą? - atkirto Flora.
- Manote, jūsų likimas - būti vienai?
- Kadangi savo tėvams neatrodau būti tinkama pristatyti ka
raliaus dvare kaip jaunesnioji sesuo, jau susitaikiau su tuo, kad
gal ir neištekėsiu.
- Flora... - Arčis atsargiai palietė jos ranką, - tai, kad nebu
vote pristatyta, dar neužkerta kelio jums įsimylėti ir gyventi su
vyru. Gal buvo kokių priežasčių...
- Taip. Mano tėvai neturėjo tam lėšų, manęs, kaip Aurelijos,

neparėmė teta Šarlotė.
- Aš ne visai tai norėjau pasakyti. Kartais būna... aplinkybių,
apie kurias galime gerai nežinoti, bet jos turi įtakos kitų žmonių
poelgiams.
- Turite omeny, kad aš nesu gražuolė kaip Aurelija?
- Tikrai nenorėjau to pasakyti! Nė nenumanote, kokia jūs
išskirtinė - ir išore, ir vidumi.
- Klausykite, Arei, suprantu, kad stengiatės būti man ma
lonus, ir žinau kodėl. Na, bet dabar jau reikia lipti nuo kalno.
Matote, kokie debesys telkiasi virš galvos? Manau, ateina audra.
Flora atsistojo staiga pasigailėjusi, kad pradėjo tą kalbą. Ji
jautėsi pažeidžiama, bet negalėjo suprasti kodėl, ir jos nuotaika
pasikeitė taip pat staiga, kaip debesys užstojo saulę.
Po penkiolikos minučiųjuodu gulėjo kniūpsti ant šiurkščios
žolės ir avių spirų, nes buvo pratrūkę lyti, pakilęs vėjas nešė į
juos geliančius lietaus lašus.
- Štai, - tarė Arčis, pasirausęs kuprinėje, - imkite kraštą ant
klodės, apsidenkime ja.
Flora, suėmusi už kampo, užsitempė antklodę ant galvos,
Arčis laikė už kito kampo, ir juodu gulėjo šalia tamsoje. Nepati
kimas apdangalas greitai buvo kiaurai permerktas.
- Labas, - sušnibždėjo jis, ir Flora skruostu pajuto jo kvėpa
vimą.
- Labas.
- Ar mes buvome susitikę anksčiau? Mano vardas Arčis, aš
ūkininko samdinys.
- O aš Flora, pienininkė, - neištvėrė ji nenusišypsojusi.
- Čia aiškiai atsiduoda avių išmatomis, ar ne?
- Manau, šioje pasaulio vietoje tai tinkamiausias kvapas.
- Flora?
-Ką?
Tada jo lūpos susirado jos lūpas ir pabučiavo. Geismo strė
liukės nuo lūpų pervėrė visą kūną, ir nors ji ragino savo lūpas
neužsimiršti ir atsitraukti, jos nepakluso. Jis prisitraukė ją ar
čiau, tvirtai apglėbė rankomis ir savo šiluma. Bučiniai, regis,
truko labai ilgai, o Floros ketinimas senti vienai išsisklaidė taip
pat greitai, kaip piktas debesis virš jųdviejų. Galų gale, kai liovėsi
lyti, labai pasistengusi Flora atitraukė veidą nuo jo veido.
- Dieve mano, Flora, - dusdamas tarė Arčis, - ką man pada
rėte? Jūs - tikras stebuklas! Dievinujus...
Jis vėl palinko artyn, bet šį kartą Flora atsitraukė, tada nu
simetė antklodę ir atsisėdo apsvaigusi nuo sukrėtimo ir malo
numo. Po kelių sekundžių iš po antklodės išlindo ir Arčis, ir jie
sėdėjo tylėdami.
- Iš visos širdies atsiprašau, jausmai, deja, mane įveikė. Ne
abejoju, kad šį naujausią blogą poelgį dabar pridursite prie anų
mano nusižengimų sąrašo. Būkite gera, Flora, maldauju, nerei
kia. Aš tiesiog negalėjau susivaldyti. Pakartosiu, ką jau sakiau,
nors ir kaip tai nederama, - aš jus dievinu. Iš tiesų apie nieką
daugiau ir negalvojau nuo tada, kai išvydaujus balandį.
- Aš...
- Išklausykite mane. - Arčis paėmė jos ranką. - Gal tai pas
kutinė proga, kai esame vieni. Aš palydėjau Elizabetą Londone
į šokius tik todėl, kad tikėjausi ten su seserimi pamatyti ir jus.
Tada prisiminiau, kad jūsų tėvas yra kvietęs mane kartu pame
džioti Šiaurės Škotijos kalnyne, ir tai buvo puiki dingstis ten
nuvykti, o grįžtant namo pasimatyti su jumis. Pastarosios trys
dienos su jumis buvo... stulbinamos. Jei kada du žmonės tiko
vienas kitam, tai tik jūs ir aš. Juk ir jūs taip jaučiatės?
Flora mėgino atsistoti, bet Arčis tvirtai laikė ją už rankos.
- Būkit gera, tikėkite tuo, ką jums sakau, - maldavo jis. -
Man reikia, kad prisimintumėte kiekvieną žodį, kurį jums pasa

kiau, pažiūrėtumėte į mane ir suprastumėte, kad tai tiesa. Šįva
kar turėsiu išvažiuoti, leistis į kelionę automobiliu, nes motinai
pažadėjau rytoj būti namie. Bet prisiekiu, rašysiu jums, ir mes
vėl susitiksime. - Jo akys, dar tvirčiau suspaudus Floros ranką,
buvo patamsėjusios, bet tyros. - Noriu, kad pasitikėtumėte ma
nimi. Kad ir kas nutiks, turite pasitikėti manimi.
Flora žvelgė į jį apstulbinta tokio staigaus jausmų protrūkio.
Jukjie pabuvo kartu tik tris dienas, kaipgalėtų juo pasitikėti?
Ji atitraukė akis nuo įdėmaus jo žvilgsnio.
- Verčiau eikime, nes Sara spėlios, kur aš esu.
- Taip, žinoma.
Arčio ranka paleido jos ranką - tartum nutrūko traukiama
virvė, ir ji pasijuto keistai, lyg ko netekusi.
Jie žingsniavo nuo kalno tylėdami, nuotaika buvo prasta,
kaip ir savijauta su peršlapusiais drabužiais.
Pagaliau įsėdusi į automobilį, Flora iš nuovargio ir jausmų
sąmyšio negalėjo atsipalaiduoti. Arčiui vairuojant juodu sėdėjo
vos per kelis colius vienas nuo kito, paskendę savo mintyse. Pri
važiavęs prie Holo vartų Arčis sustabdė automobilį.
- Flora, aš turiu važiuoti namo ir atitaisyti tą nelemtą klaidą,
kurią, dabar žinau, esu padaręs. Bet prisiekiu - atitaisysiu. Ir
maldauju jūsų, nenumokite ranka į tai, kas vyko tarp mudviejų
pastarąsias tris dienas. Laikui bėgant jums tai gali pasirodyti la
bai keista ir netikroviška, bet pasistenkite prisiminti - tai buvo
tikra. Ar pažadėsite man tai?
Flora įdėmiai žvelgdama į jį giliai atsiduso.
- Taip, pažadu.
- Tad sudie, brangiausioji Flora.
- Sudie.
Flora išlipo iš automobilio, užtrenkė dureles ir nelabai lygiu
žingsniu įėjo pro vartus, jausdamasi, tartum po kojomis nebūtų

tvirtos žemės. Virtuvėje rado Sarą, susikėlusią kojas ant orkaitės,
žiaumojančią pyragą, o ponia Hilbek sėdėjo prie stalo su Pante-
riuku ant kelių. Jos abi pakėlė akis, krūptelėjo, paskui prapliupo
juoktis.
- Panele Flora! Ir kurgi jūs buvot? O kaip čia apsirengusi?
Atrodot, lygbūtumėt skendusi! - atsipeikėjusi sušuko Sara.
- Taip ir yra, - atsakė ji dėkinga joms, kad reaguoja taip nor
maliai, nes jai reikėjo atgauti įprastą fizinę ir emocinę būseną.
Sara jau sausino Florai plaukus muslino skiaute. - Aš buvau kal
nuose, - pasakė ji svajingai.
- Ir gerai, kad nusileidot, - bambėjo Sara. - Dieve mano, vai
keli. Lipkit į viršų ir nusimeskit tuos šlapius drabužius. Atnešiu
jums arbatos ir pripilsiu vonią.
- Ačiū.
Flora nuslinko į batų sandėliuką ir nuo įskaudusių kojų nu
sitraukė šlapius batus. Nušlubčiojusią per holą ir užlipusią į savo
kambarį ją pasveikino nepatenkintas išalkusių gyvūnų bruzde
sys. Ji nusirengė permirkusius drabužius ir užsimetė chalatą,
tada skubiai įkišo pro grotas lapų ir sėklų. Staiga užplūdo nuo
vargis, ji nusvyravo prie lovos ir atsigulė.
Sara, atėjusi su arbatos padėklu, rado panelę Florą kietai įmi
gusią.
13
Kitą savaitę Flora pragulėjo lovoje, buvo labai peršalusi. Kylant

karščiui visas nutikimas su Arčiu ėmė atrodyti panašus j sapną,
ji jau svarstė, gal visa tai bus įsivaizdavusi.
Pagaliau pasijutusi geriau ir pajėgusi atsikelti iš lovos, links-
tančiomis kojomis nulipo žemyn ir ant sidabrinio padėklo hole
rado jai adresuotų laiškų. Iš rašysenos matė, kad du iš Aurelijos,
vienas iš motinos, o ant ketvirto voko atpažino dailią Arčio ra
šyseną. Sėdėdama ant apatinio laiptelio atplėšė voką, jos rankos
drebėjo nusilpusios nuo persirgtos ligos ir iš baimės, ką ten per
skaitys.
...Mano brangiausioji Flora,

tikiuosi, sulauksite šio laiško sveika, nors aš labai sir
gau, nesperšalau, kai buvome ištrūkę į kalnus. Noriu pa
sakyti, kad viskas, kąjums kalbėjau, yra tiesa. Prašau tu
rėti kantrybės, nespakliuvau į sudėtingąpadėtį irprivalau
pasistengti apsispręsti. Jūs čia niekuo dėta - tiesą sakant,
ašjuo labiau, - bet taip atsitiko tiesiogdėl to, kad visada
esupasiruošęs elgtis kaipprivalu tų, kuriuos myliu, labui.
Suprantu, kad kalbu mįslėmis, deja, pinklės buvopa
spęstos darprieš tai, kai jus pamačiau, ir dabar turiu pa
sistengti išjų išsipainioti, prasiskinti kelią į priekį. Patariu,
esant tokiai kebliai padėčiai, šį laišką sudeginti, nes žinau,

kad tokie laiškai dažnai patenka ne į tas rankas. Tikrai
nenorėčiaujūsų kompromituoti.
Kol kas vėl maldauju pasitikėti manimi, o aš liekujūsų
draugas ir karštas gerbėjas.
Arčis Voganas
P. S. Prašau perduoti geriausius linkėjimus Panterai.

Tikiuosi, jis guodžiajus.
Flora ne kartą perskaitė tuos žodžius stengdamasi suvokti,

ką tai reiškia. Kai ėmė mirguliuoti akyse, ji atsidususi sulankstė
laišką ir įdėjo į voką.
Kad prasiblaškytų, paėmė Aurelijos laiškus. Pirmame buvo
pilna jaudinamų paskalų.
Jaupranešta apie dvejas sužieduotuves, ir mudvi su mama

buvome pakviestos į pobūvius taproga. Iš tiesų čia nema
žai jaunuolių, siekiančių mano rankos, bet nė vienas ne
krito man į širdį. Nusivyliau, kai tavo Dievo rykštė, Arčis
Voganas, susirgo ir dėl to turėjo atšaukti numatytą kelionę
į Londoną. Dabarjau kažin arpamatysiujį iki Sezonopa
baigos, o tada visi vasarai išsivažinėspo namus, kai kas ir į
užsienį. Prisipažįstu, kad grįžus į Estveitą gali būti nuobo
dokapo Londono, bet labai laukiu, kol susitiksime, mano
mieloji sesute. Nė nenumanai, kaip tavęspasiilgau.
- „Dievo rykštė“... cha!

Flora įdėjo laišką į voką ir pagalvojo, kaip daug kas pasikeitė
nuo tada, kai pastarąjį kartą matė Aureliją. Be to, nors tai slėgė
širdį, suprato turinti pripažinti sesers jausmus Arčiui. Aurelija

tik nori, kad ji, Flora, jį pamėgtų ir jam atleistų. Kaip ji pasibai
sėtų, jei sužinotų tiesą.
Flora nuėjo į savo miegamąjį, įdėjo laiškus į šilkinę kišenę
tuo metu rašomo dienoraščio gale ir užrakino rašomojo stalo
stalčiuje. Tyliai pasimeldė prašydama - gana savanaudiškai, -
kad koks nors vyras... koks kitas, tik ne Arčis, užkariautų Au
relijos širdį per dar likusias Sezono dienas. Norėjo aptarti su
seserimi daugelį dalykų, bet buvo skaudu, kad niekada negalės
pasikalbėti apie Arčiui Voganui kilusią aistrą.
Atsigulusi ant lovos Flora atplėšė antrą Aurelijos laišką.
Grovnerio aikštė, nr. 4

Londonas
1909 metų liepos 7
Brangiausioji sesute,
rašau tau apimta liūdesio ir kartu didelio džiaugsmo -
noriupasakyti, kad vis dėlto negrįšiu namo taip greitai,
kaip maniau. Ledi Voganpakvietė mane paviešėti Hai
Vilde! Elizabeta sako, kad ten labai gražu, ir aš laukiu,
kol pamatysiu tųgarsųjį sodų, apie kurį ji pasakojo. Gali
įsivaizduoti, labai nekantrauju ten apsilankyti dar ir todėl,
kad ten bus Arčis. Man sakė, kadjis peršalo, dar ne visai
pasveikęs, todėljo ir nėra Londone, ir visijo pasigenda.
Mama grįš į Estveitų viena, ir, tikiuosi, atleisi man užpra-
sitęsusių viešnagępietuose, suprasi, dėl kokių priežasčių.
Grįšiu namo rugsėjį, o kol kas tau rašysiu.
Myliu tave, mano mieloji sesute.
Aurelija
Florai širdį gniaužė skausmas. Stipresnis už tą, kurį kentėjo

dėl nutrintų kojų, ligos ar dar anksčiau, kai netekdavo kurio nors
gyvūnėlio. Aurelija ketina paviešėti Hai Vilde. Savo akimis išvys
namus, apie kuriuos jai, Florai, pasakojo Arčis, ir, dar skaudžiau,
jo numylėtą sodą.
Išdavikiškoje Floros vaizduotėje Aurelija pasirodė su viena
gražiausių suknelių ir didele skrybėle nuo saulės, papuošta gė
lėmis, ant šviesiaplaukės galvos, Arčio vedžiojama po sodą. Su
smukusi ant pagalvių Flora jau manė apvemsianti visą blizgantį
Panteros kailiuką.
Kai po valandos į duris pasibeldė Sara paklausti, ko Flora
norėtų pietų, ši apsimetė mieganti. Ir abejojo, ar kada nors iš
viso pasijus išalkusi.
Motina parvažiavo iš Londono pirmą rugpjūčio savaitę. Flora

matė Rozą kažkodėl įsitempusią ir priskyrė tai nepasitenkinimui
dėl to, kad grįžo namo palikusi ryškias Londono šviesas. Po trijų
dienų iš Šiaurės Škotijos kalnyno grįžo tėvas, o jis Florai visada
atrodė nelaimingas. Gal prisidėjo ir tai, kad nebuvo Aurelijos,
o gyva Floros vaizduotė nuolat nuklysdavo prie sesers ir Arčio
Hai Vilde ir kėlė juodas mintis, tad visi namai atrodė slegiami
niūrumo.
Jau visai atsigavusi po ligos Flora grįžo prie įprastinės tvar
kos, anksti keldavosi parūpinti pašaro gyvūnėliams, dviračiuve
žimaičiu važiuodavo ko nors parvežti iš Hokshedo, o pakeliui
aptikusi kokią naują grožybę piešdavo švelnioje popietės saulėje.
Būdama namie girdėdavo slopinamus šnabždesius tėvo kabi
nete, o pašnekesiai prie stalo buvo dar santūresni.
Rugpjūčiui padvelkus paskutine blėstančia šiluma ir nusine

šus vasarą ligi kitų metų, Roza po pusryčių pakvietė dukterį į
savo kambarį. Flora, eidama pas ją, pajuto keistą palengvėjimą
ir pasibeldė į duris. Kad ir ką motina jai pasakys, tai bus tartum
pratrūkusi liūtis iš ilgai tvyrojusio slegiančio debesies.
- Sveika, mama, - tarė ji įėjusi.
- Eikš, sėskis, Flora.
Flora atsisėdo ant motinos nurodytos kėdės. Skaisti šviesa
pro langus krito ant nublukusių seno Mahalio kilimo spalvų po
kojomis. Židinyje buvo užkurta ugnis - ženklas, kad keičiasi
metų laikas.
- Flora, kelias pastarąsias savaites mudu su tavo tėvu svars
tėme apie... mūsų šeimos ateitį.
- Aišku.
- Tikiuosi, kad tai, ką turiu tau pasakyti, labai nesukrės. Nors
tu nedaug kalbi, žinau, kad viską pastebi.
- Tikrai? - nustebo Flora, išgirdusi tokią motinos nuomonę.
- Taip. Tu protinga ir nuovoki mergina.
Flora suprato, kad bus kažkas negerai, nes neprisiminė gir
dėjusi iš motinos tokio pagyrimo.
- Ačiū, mama.
- Nėra kaip kitaip tai pasakyti, bet tavo tėvas parduoda Est-
veit Holą.
Florai užėmė kvapą, o Roza toliau kalbėdama vengė žvelgti
dukteriai į akis.
- Kelerius pastaruosius metus kiekvienas pensas buvo ski
riamas namams išlaikyti, štai todėl gyvename taip kukliai. Da
lykas tas, kad tiesiog nebėra pinigų. Ir tavo tėvas visai teisingai
elgiasi nenorėdamas prisidaryti skolų namui remontuoti. Yra
pirkėjas, pasirengęs gerai užmokėti, jis turi lėšų ir Holo remon
tui. Tavo tėvas rado mums namus Šiaurės Škotijos kalnyne, prie
Li ežero, lapkritį ten ir persikelsime. Labai apgailestauju, Flora.

Žinau, kaip tu - labiausiai už mus visus - myli mūsų namus ir
apylinkes. Bet nieko neįmanoma padaryti.
Flora nieko nesakė... negalėjo kalbėti.
- Tai ne geriausia išeitis, tikrai, ir... - Flora matė, kaip motina
tvardydamasi sunkiai ryja seiles. - Man tikrai tas persikrausty
mas bus sunkus, bet ką padarysi. O dėl tavęs, Flora, - mudu su
tavo tėvu jaučiame, kad bus neteisinga išvežti tave į tokią atokią,
nuo visko atskirtą vietą, kol esi jauna ir tau reikalinga draugija.
Tad išrūpinau tau vietą vienuose namuose Londone, kuri, ma
nau, bus labai tinkama.
Akimirką Flora matė save semiančią pelenus iš viryklės pa
kuros ar skutančią bulves virtuvėje rūsyje.
- Ir kurgi tai bus, mama? - pagaliau pajėgė paklausti per
džiūvusia burna.
- Mano gerai draugei skubiai reikia mokytojos dviem jos
dukrelėms. Papasakojau apie tavo gebėjimus piešti ir tapyti, taip
pat botanikos žinias. Ji paklausė manęs, gal norėtum apsigyventi
jos namuose ir pamokyti tas mergaites, ko pati moki.
- Aš būsiu guvernantė?
- Ne tiesiogine prasme, ne. Namai, kuriuose gyvensi, tur
tingi, mergaitėmis rūpintis ir joms auklėti yra samdoma daug
žmonių. Matyčiau tave labiau lavintojos vaidmenyje.
- Galiu paklausti, kuo vardu tavo draugė?
- Tai ponia Alisa Kepei*. Labai gerbiama Londono aukštuo
menėje.
Flora linktelėjo, nors gyvendama Ežerų krašto užkampyje
nežinojo niekieno pavardės Londone - nei gerbiamo, nei neger
biamo asmens.
* Alice Keppel (1868-1947).

- Ta ponia bendrauja su aukščiausių sluoksnių žmonėmis ir

tau daro garbę laikydama tinkama tokiai vietai. - Motinos veidu
perbėgo keista išraiška. - Na, taip ir bus. Tu važiuosi į tuos na
mus spalio pradžioje.
- O kaipgi Aurelija? Ar ji kelsis su jumis į Šiaurės Škotiją?
- Aurelija, grįžusi iš Kento, gyvens pas tetą Šarlotę Londone.
Bent laikinai pagyvens. Tikimės, kadjau netrukus Aurelija turės
savo namus.
Floros širdis akimirką stabtelėjo.
- Tad ji ištekės? Už ko?
- Sesuo būtinai pasakys tau, kai sužieduotuvės bus patvirtin
tos. Na, Flora, dar turi klausimų?
-Ne.
Kokia prasmė klausti? Jos likimas nulemtas.
- Mano brangioji, - Roza neryžtingai ištiesė Florai ranką, -
aš labai apgailestauju. O, kad viskas būtų susiklostę kitaip ir tau,
ir man. Bet yra kaip yra, ir mums reikia tuo kuo geriau pasi
naudoti.
- Taip. - Flora staiga pajuto atjautą motinai, dabar taip pat
nusiminusiai kaip ir ji. - Aš... prisitaikysiu prie naujos padėties,
tuo neabejoju. Pasakyk poniai Kepei... pasakykjai, kad esu labai
dėkinga.
Kol dar nepasidarė gėdos balsu pratrukdama beviltiškai, ne
paguodžiamai raudoti, ji paskubėjo išeiti iš kambario. Viršuje
užsirakino miegamajame, krito ant lovos, užsitempė ant galvos
antklodę ir pravirko kuo tyliau.
Viskaspražuvo... mano namai, mano sesuo, manogyvenimas...
Po antklodėmis palindo ir Pantera, ir jo švelnus, šiltas kailiu
kas vėl išspaudė ašaras.
- O kaipgi tu? Ir Pūke, ir kiti? Negaliu įsivaizduoti, kad po
nia Kepei, - ji spjaute išspjovė tą vardą tartum nuodus, - norėtų
senos rupūžės ir žiurkės, teršiančių jos švarutėlius namus. Man

reikės mokyti vaikus! Dieve brangiausias, Panteriuk, aš prie
vaikų beveiknepratusi, juo labiau nežinau, kaipjuos mokyti. Gal
jų net nelabai mėgstu.
Pantera kantriai klausėsi, o atsakydamas murkė Florai į ausį.
- Kaip galėjo mama ir tėtis taip su manimi pasielgti?
Flora nusimetė apklotus ir atsisėdo lovoje žvelgdama į nuo
stabų Estveito ežerą už lango. Dabar skausmą išstūmė pyktis, ji
atsikėlė ir ėmė vaikščioti po kambarį desperatiškai mėgindama
sugalvoti, kaip galėtų viena pati išgelbėti savo mylimus namus.
Kai visos galimybės buvo išsemtos, - jų tiesiog nebuvo, - Flora
atidarė visų narvelių dureles. Jos gyvūnėliai išsilakstė iš narvelių
ir ieškodami saugumo susirinko aplinkui šeimininkę.
- O, Dieve. - Flora giliai, pratisai atsiduso, visus suglobusi
apie save. - Ir ką gi man daryti?
Kai auštant virš ežero ėmė tvyroti rūkas, o vakarais vis anksčiau
temo, Flora kiek įmanydama ilgiau nebūdavo namie. Tėvas dar
nieko tiesiogiai jai nepasakė apie numatytą namų pardavimą ar
jos neišvengiamą išvykimą į Londoną. Susitikus valgomajame
viskas buvo kaip visada, ir Flora net pagalvodavo, ar tėvas paša-
kys jai sudie, kai po dviejų savaičių ji išvažiuos.
Vienintelis ženklas, kad laukia permainos, buvo prie namų
atvažiuojantys ir išvažiuojantys vežimai su baldais - ar skirtais
parduoti varžytynėse, ar gabenti į naujus tėvų namus Škotijoje,
Flora nežinojo. Pamačiusi vyrus, nešančius tuščias dėžes į biblio
teką, nubėgo ten ir paskubomis kaip vagilė prisirinko mėgstamų
knygų, kiek tilpo į glėbį, tada su savo laimikiu užlipo į viršų.
Estveite ir jo apylinkėse buvo šienapjūtės metas ir esant ne

įprastai geram orui visas kaimas darbavosi laukuose, kad pri-
sidžiovintų šieno dar neužklupus lietums. Flora su pintinėle
vaikščiojo po pievas, sveikinosi su pažįstamais, su kuriais jau
greitai teks išsiskirti, ir rankiojo kuo įvairesnių augalų pavyz
džius. Londone, įsivaizdavo ji, stigs įdomių augalų ir gyvūnųjos
globotinėms piešti.
Sunkiausia buvo sugalvoti, ką daryti su gyvūnėliais. Jeigu
juos paliks, laisvėje nė vienas neišgyvens, jie įpratę prie Estveit
Holo namų pastogės ir peno. Bet ką daugiau darysi?
Paskui, kai kartą nubudo anksti rytą, atėjo atsakymas į šį
klausimą. Po pusryčių Flora užsidėjo geriausią savo skrybėlaitę
ir nuėjo į arklidę kinkyti į vežimaitį mažosios kumelės.
- Na, - tarė ji Milai, truktelėjusi vadžias, ir vežimaitis paju
dėjo, - ji tiktai gali pasakyti „ne“.
Flora sustojo priešais Hil Topo sodybą ir pririšo kumelę prie
stulpo. Tada pasitaisė suknelę ir skrybėlaitę ir atidarė medinius
vartelius. Eidama taku pastebėjo gerai prižiūrimą gėlyną, pilną
violetinių rudeninių vėlyvių ir jurginų. Kairėje, už žalių kaltinės
geležies vartų, buvo daržas, ir Flora pamatė didelių kopūstų ir
vešlių morkų lapų kuokštus. Į namo priekį kabinosi vijokliai -
visterijos, pilkas jo sienas taip pat pagyvino jau nokstantys japo-
ninių svarainių vaisiai.
Stabtelėjusi lauke Flora suvokė, kad nuo taip gerbiamos mo
ters ją skiria tiktai ąžuolo plokštėmis apkaltos durys. Pagalvo
jusi, kas ištiks jos augintinius, jei nepamėgins prašyti pagalbos,
ji sukaupė drąsą ir pabeldė žalvariniu belstuku. Po kelių sekun
džių išgirdo artėjant žingsnius. Durys prasivėrė, ir pora gyvų,
smalsių akių vertinamai nužvelgė viešnią.
- Laba diena. Kuo galiu padėti?
Flora iškart atpažino panelę Poter, bet buvo tikėjusis, kad
duris atidarys tarnaitė, todėl išvydusi ją pačią staiga neteko

žado. Jos dievinama moteris atrodė nelabai tvarkingai, šluostėsi
rankas j prijuostę, dėmėtą nuo vaisių sulčių, vilkėjo pilkos vilnos
sijoną ir paprastą baltą palaidinukę.
- Jūs manęs tikriausiai nebeprisimenate, - droviai prabilo
Flora, - aš esu Flora Maknikol, gyvenu Estveit Hole, nelabai toli
nuo čia. Jūs ten kartą buvote su savo tėvais apsilankiusi, gėrėme
arbatą, o paskui parašėte man laišką su pasaka apie vikšrą ir
šliuzą...
- O kaipgi, žinoma, prisimenu! Ką jūs, panele Maknikol,
kaip užaugote nuo to laiko! Gal užeisite j vidų? Aš verdu ger
vuogių uogienę ir turiu prižiūrėti, jau tuoj užvirs. Matote, dar
nesu jos virusi.
- Ačiū, - tarė Flora, beveik negalėdama patikėti, kad ją pa
kvietė užeiti pati garsioji panelė Poter.
Ji atsidūrė puošniame hole, kokio nesitikėtumtaip paprastai
atrodančiame name. Prie laiptų tiksėjo senovinis laikrodis, di
delėje ąžuolinėje komodoje prie sienos su atviromis lentynomis
viršuje buvo pridėta dailių mažmožių. Viskas buvo labai tvar
kinga ir švaru tartum lėlių namelyje, bet Flora įsivaizdavo peles
iš panelės Poter pasakų, visur šmirinėjančias ir viską siaubian
čias. Ji net slapčia įsižnybo, kad įsitikintų, ar tai tikrovė.
- O, varge, ir vėl prisvilo, - tarė panelė Poter skubėdama prie
pakabinto virš atviros ugnies puodo, kuriame jau pernelyg sma
giai kunkuliavo uogienė, net virsdama per kraštus. Virtuvėje pa
sklido stiprus degančio cukraus kvapas. - Turėsite man atleisti,
nes reikia maišyti. Paprastai uogienes man verda ponia Kanon,
bet, pamaniau, reikėtų ir pačiai išmokti. Bet meldžiu, sėskitės ir
pasakykite šio malonaus apsilankymo priežastį.
- Aš... na, tiesą sakant, aš atėjau prašyti malonės ar bent pa
tarimo.
Flora atsisėdo prie stalo ir išgirdo nepatenkintą „miau“, nuo

kėdės nušoko didelė raina katė. Ar tik nebus čia pati Rainuolė?
- Nepaisykite to katino, jam reikia pabėgioti. Tai kokia gi
būtų ta malonė?
- Aš... na... - Flora atsikrenkštė, - esu išgelbėjusi nemažai gy
vūnėlių, jie šiuo metu gyvena mano miegamajame Estveit Hole.
- Ir aš lygiai taip dariau vaikystėje! - patenkinta nusijuokė
panelė Poter. - Kokius gyvūnėlius turite?
Flora ėmė vardyti, ką turinti savo kolekcijoje, o panelė Poter
maišė uogienę ir įdėmiai klausėsi.
- Taip, ir aš turėjau tokių gyvūnėlių, išskyrus turbūt rupūžę.
Nors vienu metu gal ir turėjau... Betgi dar nepaaiškinote - kokia
ta malonė?
- Gal jau girdėjote, Estveit Holas parduodamas. Aš turiu iš
važiuoti į Londoną, dirbti vienuose namuose - mokysiu vaikus
botanikos, piešti ir tapyti. Ir, tiesą sakant, nežinau, ką daryti su
savo vargšais globotiniais, jie liks našlaičiai.
- Aha! - Panelė Poter nukėlė puodą nuo ugnies ir pastatė ant
kamštinės lentelės ant stalo. - Atsakymas visai paprastas - juos
reikia atgabenti čia, tegu gyvens su manimi Hil Topo sodyboje.
Negaliupažadėti, kadjie bus taip dėmesingai prižiūrimi kaip ligi
šiol, nes šiuo metu esu labai užsiėmusi. Matote, aš rašau knygas.
- Taip, panele Poter, aš turiu jas visas, kiek yra išleista.
- Tikrai turite? Kaip malonu. Na, o dėl jūsų bėdos - aš turiu
didelę pašiūrę sode, ten šilta ir sausa, joje nuolat laikau sužeistų
paukštelių ar dar ko. Jūsų gyvūnėlius mielai priimsiu. Ten bus
užtektinai vabzdžių jūsų rupūžei. Mes visada turime sėklų ki
tiems, o aš jau pasimokiau, kad triušiams negalima duoti kana
pių sėklų - mano vargšas Bendžaminas nuo jų kartą vos nepa-
kratė kojų. Sakėte turinti baltą žiurkę? Tada reikės pasirūpinti,
kad katinas Tomas į tą pašiūrę nė kojos nekeltų.
Panelei Poter pasakojant, kaip ji saugos atvykėlius, Flora pa

juto didžiulį palengvėjimą ir dėkingumą.
- Ir aš turiu kačiuką, jis vardu Pantera, - pridūrė viltingai.
- Deja, tai jau galėtų pridaryti bėdų, mat mano brangusis
Tomas čia seniai viešpatauja, varžovą gali sutikti nelabai malo
niai. Gal sugalvotumėte, kur kitur Panterą galėtų priimti?
- Sunku nuspręsti, nes nėra nieko, kuo visiškai pasitikėčiau.
- Na, aš paklausinėsiu, ir tikrai surasime, kas norėtųjį priimti.
- Ačiū, - tarė Flora, bet tokia padėka jai atrodė per menka,
palyginti su panelės Poter dosnumu.
- Gal galiu paprašyti - ar padėtumėte man iškošti uogienę ir
supilstyti į stiklainius?
- Žinoma.
Flora tuoj pat atsistojo, kai panelė Poter pastatė ant stalo
indą. Abi stovėjo šalia košdamos uogienę per musliną, kad at
skirtų sėkliukes, paskui ėmė pilstyti į stiklainius.
- Tai labai geros uogos, - tarė panelė Poter. - Jos prisirpsta
lietuje, o, kaip žinote, lietaus čia netrūksta. Tad ar nekantraujate
vykti į Londoną?
- Visai nenoriu. Nežinau, kaip ir ištversiu be Estveito, - pri
sipažino Flora. - Čia viskas, ką aš myliu.
- Na, turėsite ištverti ir ištversite. - Panelė Poter išgramdė iš
puodo uogienės likučius. - Aš užaugau Londone, ten yra daug
gražių parkų ir sodų ir, žinoma, yra Britų gamtos istorijos mu
ziejus... Na, ir dar Kju sodai! Patarsiu, mano brangioji, kuo ge
riau pasinaudoti viskuo, ką ten patirsite. Įvairumas toks pat ge
ras dalykas kaip poilsis, sakoma.
- Pamėginsiu ištverti, panele Poter.
- Gerai, - linktelėjo ši, ir jos ėmė dėlioti ant uogienės vaš
kinio popieriaus skritulėlius, paskui užsuko stiklainių dangte
lius. - Na, manau, už savo triūsą nusipelnėme šeivamedžių žiedų
gėrimo širdžiai pastiprinti. Kol padėsiu uogienę vėsti podėlyje,

būkite gera, įpilkite mudviem po stiklinę.
Flora įpylė gailėdamasi negalinti pasakyti panelei Poter, kad
nieko netrokšta, tik tokio gyvenimo kaip jos. Pabijojo tai pri
sipažinti manydama, kad nuskambės banaliai, tad joms atsisė
dus prie stalo tiesiog padavė savo dievaitei stiklinę to gėrimo
ir dėjosi šias akimirkas į atmintį - turės kuo pasiguosti kol kas
neaiškioje ateityje.
- Ar dar piešiate, panele Maknikol? Prisimenu, piešėte vai
kystėje.
- Taip, bet daugiausia tik gamtą, kartais kokį gyvūną.
- O ką daugiau piešti? - sukikeno panelė Poter. - Juk flora
ir fauna ne tokie priekabūs meno kritikai kaip žmonės. Tad bū
site savotiška guvernantė. Ar nenorite vedybinio gyvenimo? Jūs
tikrai gana patraukli, galėtumėte sužavėti vyriškį.
- Aš... galbūt. Bet gyvenimas man dar nesuteikėtokios progos.
- Mano brangioji, man keturiasdešimt treji, o vis dar laukiu
iš gyvenimo tos progos! Deja, sužeistai širdžiai reikia daugelio
metų pagyti. - Mėlynas panelės Poter akis staiga aptemdė liū
desys. - Sakykite, - kalbėjo ji toliau, - o kas bus jūsų darbdavys
Londone?
- Tokia ponia Alisa Kepei. O mergaitės, kurias lavinsiu, re
gis, Violeta ir Sonja.
Tai išgirdusi panelė Poter nusijuokė net atlošdama galvą.
- Panele Poter, atsiprašau, kas čia taip juokinga?
- Oi, atleiskite, aš kvailai elgiuosi. Bet, mano brangioji, juk
jus turėjo įspėti apie ponios Kepei... ryšius?
Nenorėdama pasirodyti neišmanėlė, Flora neišsidavė sutri
kusi.
- Aš... taip!
- Ką gi, iš tiesų, jei būtų dėl ko verta palikti Ežerų krašto
grožį, tai nerasi nieko įdomesnio už tą šeimą! Na, man jau reikia
eiti ruoštis, nes rytoj važiuosiu į Londoną aplankyti savo varg
šelės sergančios mamos ir dar turiu daug ką čia nuveikti. Per
artimiausias kelias (dienas pristatykite čia savo gyvūnėlius, jais
mielai pasirūpins ponas ir ponia Kanonai - jie gyvena kitame
namo gale. Būkite rami, jie žino, kad, bent mano namuose, visų
svarbiausia - gyvūnai. Jūsų numylėtiniais bus rūpinamasi kaip...
karališkąja šeima.
Panelė Poter vėl nusijuokė ir palydėjo Florą prie durų.
- Sudie, panele Poter. Nežinau kaip ir atsidėkoti jums už ge
rumą.
- Mes, Ežerų krašto ir gyvūnų mylėtojos, turime laikytis iš
vien, tiesa? Sudie, panele Maknikol.
14
Greitai ėjo likusios dienos vaikystės namuose, ir Florai dar

sunkiau prislėgė širdį matant, kaip pakuojami daiktai. Jai buvo
duotas didelis lagaminas susidėti asmeniniams ir brangina
miems daiktams, kurie su tėvais keliaus į Škotiją. Dėdama šilku
aptrauktus dienoraščius - išsamų savo gyvenimo Estveite apra
šymą, pakuodama juos į vyniojamąjį popierių, ji neištvėrė ne-
atsivertusi ir nepaskaičiusi kelių vietelių, apgailestaudama, kad
visko netenka.
Tėvai buvo taip užsiėmę, kad retai išgirsdavo iš jų malonesnį
žodį. Nors augdama priprato prie tokios jų elgsenos, vis stiprėjo
atskirties jausmas ir ji pagalvodavo, kad bus net lengviau, kai
ateis diena vykti į Londoną.
Be viso to, Flora negavo nė žodelio iš Arčio ir nusprendė,
kad, nors jis prašė pasitikėti, bus geriausia, jei prisiminimus apie
drauge praleistą laiką ji paliks kartu su visais supakuotais daik
tais iš praeities. Žinant apie akivaizdžius Aurelijos jausmus jam,
išreikštus laiškuose, rašytuose Florai iš Hai Vildo, tai buvo vie
nintelė protinga išeitis. Tik nepasakysi, kad tas apsisprendimas
būtų labai padėjęs. Beveik kiekvieną akimirką ji vis dar galvojo
apie Arčį.
Skaudžiausia buvo atsisveikinti su numylėtiniais, kai atve
žusi juos įtaisė panelės Poter pašiūrėje ir paaiškino poniai Ka-
non, ko jiems reikia. Išsiskirti sujais buvo šiek tiek lengviau, kai
pamatė, kaip džiaugiasi Ralfas ir Betsė, vyresnieji ponios Kanon
vaikai, bematant apsiėmę globoti miegapeles Meizę ir Etelę, - jie
pažadėjo rūpintis jomis taip, kaip rūpinosi Flora.
O Panterą pasiims Sara į jaukų namelį, kuriame gyveno su
motina Tolimajame Šoryje, - mat Sara nepanoro kraustytis į
Škotiją, „nes ten pilna visokių erkių“. Taigi Florai buvo šiek tiek
ramiau, kad visi gyvūnėliai bus saugūs ir aprūpinti, nors ji pati
gal ir nebus.
Išvykimo į Londoną rytą tokia sunkia širdimi kaip tas didelis

akmuo Estveito ežero pakrantėje Flora nulipo žemyn paskutinį
kartą pasitikti aušros Ežerų krašte.
Išėjus į laukus gamtovaizdis padovanojo jai paskutinį nuo
stabų prisiminimą. Rudeniškas dangus buvo nušviestas raudo
nais ir purpuriniais ruožais, o kai ji atsisėdo ant akmens, pažeme
driekėsi tirštas rūkas. Gėrėdamasi kiekviena rytinio paukščių
choro melodija ji giliai įkvėpė gaivaus tyro oro. Tyliai ištarė su
die ir užsimerkė - tartum spragtelėjo fotoaparatu, kad vaizdas
neišdildomai liktų atmintyje kaip fotografijoje.
Grįžusi į miegamąjį Flora skubiai persirengė kelionei ir užsi
metusi peleriną su gobtuvu pašaukė Panterą. Paprastai jis apsi
miegojęs išlįsdavo iš po antklodės, tingiai pasirąžydavo, gintaro
akimis rodydamas nepasitenkinimą, kadjamneduoda ramybės.
Šįryt jis nepasirodė, ir nuodugniai apieškojusi miegamąjį Flora
padarė išvadą, kad buvo palikusi atviras duris ir Pantera jai iš
paskos nulipo žemyn.
Tilė ir ponia Hilbekjau darbavosi virtuvėje.
- Jūsų motina paprašė įdėti kelionėn užkąsti. Iki Londono

tolimas kelias, - tarė Tilė, segdama pintinės dangtelio dirželius.
- Gal matėt Panterą? - paklausė jų Flora, dairydamasi po
stalu. - Visur išieškojau ir negaliu jo rasti. Turiu atsisveikinti...
- Jis tikrai nebus kur toli nuėjęs, panele Flora, bet jūsų mo
tina jau laukia prie durų. Aš jo paieškosiu, nesirūpinkite, - tarė
Sara, pasirodžiusi iš podėlio.
- Sudiev, panele Flora, linkiu sėkmės tame bedievių mieste.
Gerai, kad man nereikia ten išvažiuoti, - šniurkštelėjo ponia
Hilbek. - Iškepiau jums pyragėlių su razinomis - žinau, kaip
juos mėgstat.
- Ačiū, tik pažadėkit paieškoti Panteros ir parašykit man, ar
jis gyvas ir sveikas.
- Žinoma, brangioji. Dabar jau tik žiūrėkit savęs. Mes jūsų
ilgėsimės, - pridūrė ponia Hilbek apsiašarojusi.
- Ir aš. Sudie.
Flora paskutinį kartą apžvelgė virtuvę nevilties kupinu
žvilgsniu ir nuėjo pas motiną.
- Flora, jau turime važiuoti, kad nepavėluotume į trau
kinį. - Motina kaip karalienė didingai stovėjo hole, rankas šaltą
rytą buvo įsikišusi į kailinę movą. Flora nuėjo prie durų, Sara
iš paskos nešė užkandžių pintinėlę. - Atsisveikink su tėvu. Aš
būsiu karietoje.
Flora nustebo, kad tėvas nulipęs į holą, jis rėmėsi lazda sun
kiau nei paprastai.
- Flora, mano brangioji.
- Ką, tėti?
- Aš... na, dalykas tas... aš labai gailiuosi, kad viskas taip pa
krypo.
- Tai ne tavo kaltė, kad neturim pinigų namui išlaikyti, tėti.
- Ne, na... - Alisteras nuleido akis. - Aš ne apie tai norėjau
pasakyti, bet vis tiek ačiū. Aišku, nuolat rašysi motinai, tai ir aš
žinosiu, kaip tau sekasi. Linkiu tau laimės ateityje. Sudie, mano
brangioji.
- Ačiū, tėti. Sudie.
Flora nusigręžė eiti ir staiga pajuto iš sielos gelmių išsiveržusį
liūdesį - tėvo atsisveikinimo žodžiai viskampadarė galą. Įsėdusi
į karietąji paskutinį kartą pažvelgė į Estveit Holą. Važiuojant pro
vartus pagalvojo, ar dar kada pamatys šiuos namus. Ir savo tėvą.
Joms įsitaisius ilgai kelionei į Londoną pirmos klasės vagone,

Flora sėdėjo tylomis, stebėjo, kaip greitai keičiasi gamtovaiz
dis, - jau ne kalnai ir slėniai, o neįprastos lygumos, - ir širdyje
apraudojo visa tai, ko dabar neteko. O Rozos nuotaika bėgant
mylioms ir traukiniui skiriant keleives vis toliau nuo namų,
priešingai, ėmė giedrėti.
- Gal reikėtų tau kiek papasakoti apie Kepelų šeimą.
- Gerai, mama.
Flora tik viena ausimi klausėsi Rozai pasakojant apie gražius
namus Portmano aikštėje, aukštą šeimos padėtį visuomenėje ir
dvi mergaites - penkiolikmetę Violetą ir devynerių Sonją.
- Žinoma, Violeta tikra gražuolė, o Sonja... na, sakykime, ta
vargšelė turi kitų savybių, atsveriančių prastą išvaizdą. Ji gana
malonaus būdo, o štai Violeta - gyva bėda. Bet vėlgi, - Roza
pažvelgė pro langą ir šyptelėjo, - vargu ar galima ją kaltinti, kai
taip gyveno.
- Kaip gyveno, mama?
- Ak, - Roza pastebimai nusipurtė, - gal tai tik dėl to, kad
pirmas vaikas visada lepinamas.
Dabar jau Flora nukreipė akis. Bet ne dėl to, kad būtų paste
bėjusi kiek paraustant motinos skruostus. Abi juk žino, kad jų
namuose taip nebuvo.
Pirmą valandą Roza pasakė esanti išalkusi, ir Flora klusniai
atvožė užkandžių pintinėlę.
- Traukinyje siūlomas maistas man atrodo visai nevalgo
mas, - pridūrė Roza, kai Flora padavė jai servetėlę ir lėkštelę.
Abi net riktelėjo, iš pintinėlės iššokus mažamjuodam pada
rėliui, kuris skubiai apsidairęs palindo šeimininkei po sijonais.
- Dieve brangus! Kąjis čia veikia? Flora, - pervėrė ją akimis
Roza, - juk tu čia jo nepaslėpei?
- Žinoma, ne, mama. Jis, - džiaugsmo ašaros pasirodė akyse,
kai ji ištraukė Panterą iš po sijono ir priglaudė prie savęs, - pats
pasislėpė.
- Ką su juo darysime nuvažiavusios į Londoną, tikrai neiš
manau. Kepelai juk nenorės savo namuose gyvūnų, žinant, su
kuo jie bendrauja.
- Mama, aš suprantu, kad Pantera gali atrodyti kliuvinys,
bet, kiek žinau, dauguma vaikų myli kačiukus, tad galbūt ir Vio
leta su Sonja mylės.
- Na, tai niekamtikusi pradžia, - atsiduso Roza. - Visai nie
kam tikusi.
SuPantera, kietai miegančiu užkandžių pintinėlėje, - net atrodė,

kad jis supranta, kaip turi elgtis, - motina ir duktė išlipo iš trau
kinio Justono stotyje.
- Brangioji Alisa žadėjo atsiųsti mūsų pasitikti savo automo
bilį su vairuotoju. A, štai ir Fridas.
Flora nuskubėjo paskui motiną pilna žmonių aikšte prie ne

aukšto vyro tvarkingais ūsiukais, vilkinčio dailų tamsiai žalią
švarką su blizgančiomis žalvarinėmis sagomis. Jis nusiėmė ke
purę ir joms nusilenkė. Nuo kvapų, nepaliaujamo mašinų ūžimo
ir žmoniųminios gausmo Florai svaigogalva, ji jautėsi priblokšta.
Net Pantera iš pintinėlės nepatenkintas baimingai sukniaukė.
- Labas vakaras, ponia, panele, sveikos atvykusios į Lon
doną, - tarė Fridas ir pašaukė nešiką pasirūpinti lagaminais. -
Kelionė, tikiuosi, buvo patogi? - mandagiai paklausė Florai su
motina einant iš stoties, o nešikas su bagažo vežimėliu kasėsi iš
paskos.
Jų laukė prašmatnus automobilis, jo šonai žvilgėjo vėlyvos
popietės saulėje. Jos įsėdo ir patogiai įsitaisė ant minkštų odinių
sėdynių, o Fridas įjungė variklį, šis negarsiai sudūzgė, ir jie paju
dėjo plačiomis Londono gatvėmis.
Flora žvelgė į madingai atrodančius vyrus ir moteris, einan
čius Marilebono keliu, ir įspūdingus pastatus, regis, nepaliauja
mai kylančius į dangų. Iš pintinėlės nuolat sklido gailus miauk-
sėjimas, bet Flora nedrįso atvožti jos ir paguosti Panteros, kai
motina sėdi šalia.
Automobilis apvažiavo aplink puikų parką, supamą aukštų
plytinių namų, ir sustojo priešais vieną iš jų. Tuoj pat atsidarė
durys ir priėjo liokajus joms padėti išlipti. Viduje liokajus pasi
siūlė paimti iš Floros užkandžių pintinėlę.
- Ne, ačiū, pone, aš čia turiu... dovanų namiškiams, - skubiai
pamelavo Flora.
Buvo paimtos jų pelerinos ir skrybėlaitės, o jos pačios paly
dėtos siaurais laiptais į svetainę, iš pirmo žvilgsnio atrodančią
veikiau kaip oranžerija, o ne kambarys, nes buvo pilna maloniai
kvepiančių orchidėjų, lelijų ir didžiulių Malmezono rožių kriš
tolinėse vazose.
Tarp nėriniais apvilktų pagalvėlių ant sofos sėdėjo turbūt pati

gražiausia - bent puikiausiai apsirengusi tai tikrai - moteris, to
kios Flora dar nebuvo mačiusi. Jos vešlūs kaštoniniai garbanoti
plaukai žvilgėjoįmantriai sukelti, perlųvėriniai ant kaklopabrėžė
baltutėlę odą, o gili iškirptė atskleidė pilnos krūtinės iškilumus.
Jos akys buvo ryškiai žydros, ir Florą net sukaustė, kai moteris
atsistojusi per prabangų kambarį priėjo su jomis pasisveikinti.
- Mano brangioji Roza, - tarė moteris, apkabindama Floros
motiną. - Ar kelionė nuvargino? Tikiuosi, ne.
- Ne, Alisa, buvo visai patogu, bet mudvi su Flora džiaugia
mės pagaliau atvažiavusios.
- Žinoma. - Įdėmus Alisos Kepei žvilgsnis tada sustojo ties
Flora. - Tai čia mūsų mieloji Flora. Sveika atvykusi į mano na
mus, brangioji. Tikiuosi, kad būsi čia labai laiminga. Dukterys
nekantrauja su tavimi susipažinti. Auklė man sakė, kad mažoji,
Sonja, visą dieną tau piešė piešinėlius. Jos labai nepatenkintos,
kad išmaudytos eis tiesiai gulti, tad pažadėjau rytoj rytą visų
pirma supažindinti su tavimi.
Iš užkandžių pintinėlės pasigirdo gailus kniaukimas ir iš po
dangtelio išlindo juoda letenėlė.
- Ir ką gi čia turi? - paklausė ponia Kepei, kai visos akys
sužiuro į pintinėlę.
- Čia... kačiukas, - atsakė Flora, žvelgdama į pasibaisėjusios
motinos veidą. - Ponia Kepei, atleiskite, aš nenorėjau jo atsi
vežti, bet jis čia pasislėpė ir atvažiavo.
- Iš tiesų? Tai turbūt labai sumanus, - nusijuokė ponia. - Pa
sižiūrėkime į tą keleivį be bilieto. Mergaitėms jis, be abejo, labai
patiks.
Rozai lemenant atsiprašymus, Flora pasilenkė ir atsegė pinti-,
nės dangčio dirželius. Ponia Kepei taip pat pasilenkė ir, kai Pan
tera pasirodė, nieko nepaisydama čiupo jį tvirta įgudusia ranka.
- Koks tu gražuolis, mažiuk, ir, neabejoju, labai išdykęs. Kai

augau Dantrete, turėjau panašų. Jis tikrai bus labai mielai sutik
tas vaikų kambaryje.
Kai ponia Kepei atidavė besirangantį Panterą jo šeimininkei,
Flora vos nepuolė ant kelių ir neišbučiavo tai moteriai kojų.
- Na, vakarienė aštuntą, aš pakviečiau kelis senus tavo drau
gus, brangioji Roza. Mūsų namų šeimininkė ponia Dreiper pa
lydės jus į kambarius persirengti. Flora, tau skyriau kambarį
greta tavo motinos. Tikiuosi, jis tau patiks. - Ponia Kepei suėmė
Florą už rankų ir tvirtai suspaudusi palaikė. - Sveika atvykusi.
Kai jas vedė dar aukštu aukščiau, Flora svarstė, ar malonus
ponios Kepei sutikimas tikrai nuoširdus, ar tik apsimestinis.
Nes, jei nuoširdus, tai dar nė vienas nepažįstamas žmogus ne
buvo jos taip šiltai sutikęs. Rozai beužsidarant savo kambaryje
Flora staiga susigriebusi patraukė ją į šalį.
- Mama, aš neturiu nieko tinkama persirengti vakarienei, -
sušnibždėjo ji, joms už nugaros laukė namų šeimininkė ir viršu
tinio aukšto kambarinė.
- Iš tiesų, - tarė Roza. - Atleiskman, Flora, turėjau pagalvoti
apie tokį dalyką, bet nežinojau, kad ponia Kepei ketina tave pri
statyti svečiams iš aukštuomenės. Pasakysiujai, kad tu pavargai
kelionėje, ir paprašysiu kurią nors tarnaitę nunešti tau vakarienę
į kambarį. Paliksiu tau suknelę, kurią atsivežiau, nebeimsiu jos,
kai rytoj važiuosiu namo. Ją reikės pataisyti, bet tarp namų tar
naičių tikrai bus siuvėja. Ponia Kepei turi daugybę drabužių,
kaip gali įsivaizduoti.
- Ačiū, mama.
Namų šeimininkė nusivedė Florą toliau ilgu koridoriumi ir
stumtelėjo duris į didelį, puošniai apstatytą miegamąjį aukšto
mis lubomis, ant komodos buvo pamerkta vazelėje gėlių, o virš
prausyklės pakabinta minkštų rankšluosčių.
- Ko tik prireiks, panele, skambinkite varpeliu Pegei, - pa

sakė namų šeimininkė rodydama į tarnaitę už savęs, o ši topte
lėjo. - Ji taip pat nuneš jūsų katę žemyn į rūsį padaryti... reikalų.
- Ačiū, - tarė Flora, jau besakanti, kad ji mielai nuneš Pan
terą pati, bet tarnaitės jau išėjo iš kambario.
Ji priėjo prie lango ir pamatė, kadjau sutemę, aikštė apačioje
apšviesta dujinių žibintų. Prie kitų namų privažiuodavo karie
tos, išlipdavojų keleiviai su žvilgančiais juodais cilindrais ar pla
čiakraštėmis, plunksnomis papuoštomis skrybėlėmis.
Nusigręžusi nuo lango, Flora pamatė, kad Pantera jau įsi
taisęs kaip namie, prausiasi tupėdamas didelės žalvarinės lovos
viduryje. Ir ji atsigulė šalia jo, įsispoksojo į sveikutėles lubas, be
jokio įtrūkio ar drėgnos dėmės.
- Dievuli, jie tikrai turi būti turtingi, jeigu net namų tarnaitė
gyvena tokiame kambaryje kaip šis, - sumurmėjo Flora, akys
savaime užsimerkė ir ji užsnūdo.
Vėliau ji krūptelėjo, pasigirdus beldimui į duris, ir atsisėdo
pasimetusi, nesusigaudydama, kur esanti.
- Sveika, mano brangioji. Ar tave pažadinau? - tarė įėjusi
Roza.
Ji vilkėjo žalią smaragdų spalvos suknią ir buvo užsidėjusi
paveldėtą iš šeimos diademą, paprastai gulinčią seife Estveit
Hole, nes pasitaikydavo mažai progų ja pasipuošti. Šį vakarą
Roza atrodė spindinti, kaip ir deimantai jai ant galvos.
- Turbūt pavargau kelionėje, mama. Tikiuosi, ponia Kepei
neįsižeis, jei nelipsiu žemyn vakarieniauti.
- Ji puikiai viską supranta. O aš tau šį tą atnešiau. Pamaniau,
tau gali praversti, - tarė Roza, duodama dukteriai papuošalų dė
žutę.
Flora aiktelėjo, kai atidariusi dėžutę išvydo motinos perlų
karolius ir auskarus, gulinčius aksomo patale. Roza paėmė karo-
liūs ir užsegė Florai ant kaklo. Abi pasigėrėjo Floros atspindžiu

veidrodyje.
- Juos man padovanojo mama, kai pirmą kartą pasirodžiau
aukštuomenėje Londone, - ramiai tarė Roza. - Taip ilgai juos
branginau, bet jau metas turėti juos tau, - ji švelniai uždėjo
ranką dukteriai ant peties.
- Ačiū, mama.
Flora buvo tikrai sujaudinta.
- Viliuosi, kad čiajausiesi laisvai. Ponia Kepei, regis, tavejau
pamėgo.
- Taip ir bus. Ponia Kepei atrodo nepaprastai miela.
- Taip. Na, dabar jau turiu eiti vakarienės. Ponia Kepei prašė
pasakyti, kad susitiksite vaikų užsiėmimų kambaryje aukštu
aukščiau lygiai aštuntą ryto, ji tave pristatys dukterims ir kitiems
namiškiams. Atsisveikinsime vėliau. Rytoj išvažiuoju traukiniu į
Šiaurės Škotijos kalnyną paruošti naujų namų prieš atvykstant
tavo tėvui. - Roza pabučiavo Florą į viršugalvį. - Pegė tau atneš
padėklą su vakariene. Gerai išsimiegok, Flora.
- Išsimiegosiu, mama. Labanakt.
15
Rytą nubudusi Flora išgirdo jau pažįstamus šių namų ir triukš

mingos aplinkos garsus. Septintą valandą pasibeldusi Pegė įėjo
nešina pusryčių padėklu ir užkūrė židinį.
Gurkšnodama arbatą Flora stebėjosi prabangiais namais,
kur net tarnai turi tarnus. Kai Pegė išėjo, tvirtai pasispraudusi
po pažastimi Panterą, Flora apsirengė ką turėjo geriausia iš savo
negausių drabužių - mėlyną drobinę suknelę, kurios pakraštį
Sara išsiuvinėjo dagiais, Škotijos emblema. Jai segantis neklus
nius plaukus atsidarė durys ir vėl pasirodė Pegė su Pantera.
- Ar pasiruošusi, panele? Jūsų laukia vaikų užsiėmimų kam
baryje.
Flora čiupo Panterą ir nusekė paskui Pegę laiptais aukštyn.
Įvesta į kambarį pamatė, kad jo sienos labai baltos, o pro di
delius langus matyti nuostabus parkas apačioje. Prie židinio
stovėjo ponia Kepei, jos dvi dukrelės šalia. Sonja, jaunesnioji,
buvo apsivilkusi šviežiai iškrakmolytą baltą palaidinį, avėjo
juodus lakuotus batelius su sagtimis. Jos vyresnioji sesuo Vio
leta, kuri, pasak Floros motinos, buvo penkiolikos, segėjo si
joną ir vilkėjo kažką panašaus į vyriškus marškinius su apy
kakle ir net kaklaraiščiu.
- Na, dabar, brangutės, pasisveikinkite su panele Maknikol.
- Laba diena, panele Maknikol, - mandagiai ištarė abi vienu

balsu.
- Labas.
Joms šypsodamasi Flora pastebėjo, kad Violeta, nors ir keis
tai apsirengusi, jau yra tikra motinos kopija - su garbanėlėmis
ir žydromis akimis. Sonja buvo tamsesnė, menkesnė ir panašaus
į Florą gymio. Skirtumas tarp seserų jai iškart priminė ją pačią
ir Aureliją.
- Kuo vardu kačiukas? - parodė Violeta į Panterą, glūdintį
Floros alkūnės linkyje. - Ar saugu jį laikyti? Jo nagai atrodo la
bai baisūs - gali apdraskyti.
- Čia Pantera, ir užtikrinu tave, jis labai ramus. Tiktai pyksta
erzinamas, - pridūrė Flora, nes instinktyviai suprato, kad Vio
leta sunkoko būdo.
- Ar galėčiau jį paglostyti? - prisiartinusi Sonja atsargiai iš
tiesė ranką.
- Aišku, gali, - atsakė Flora duodama jai į rankas Panterą - ji
iš karto pajuto simpatiją jaunesniajai mergaitei, o Pantera try
nėsi snukučiu Sonjai į pirštus, prisimerkęs iš pasitenkinimo.
- Odabar, panele Maknikol, susipažinkite su auklyte ir mad
muazele Klesak, - tarė ponia Kepei į kambarį įėjus toms dviem
moterims.
Viena jų buvo apkūni, su pilka suknele ir kruopščiai išly
ginta prijuoste, kita - smulkutė, putlutė šviesiaplaukė, žvelgianti
į Florą taip, tartumjai po nosimi dvoktų.
- Džiaugiuosi su jumis susipažindama, - tarė Flora, kažko
dėl pajutusi būtinybę tūptelėti prieš auklę - nujautė šią moterį
esant galingą, tikriausiai valdančią vaikų kambarius abiejuose
aukštuose.
- Ir aš taip pat, - atsakė toji kur kas švelnesniu tonu, nei
Flora tikėjosi, balse buvo girdėti škotiškas akcentas.
- Enchantėe, - tarė madmuazelė Klesak. - Galite vadinti

mane madmuazele, - pridūrė pūsdamasi.
- Madmuazelė moko Sonją mokymosi kambaryje, - paaiš
kino ponia Kepei, - o Violeta lanko panelės Vulf mokyklą Pietų
Odlio gatvėje.
- Ir man negalima vėluoti, mama, - tarė Violeta, pažvelgusi
į laikrodį ant sienos. - Vita lauks manęs lauke.
- Žinoma, mano brangioji. Tad paliksiu jus visas tris suda
ryti patogaus tvarkaraščio, kad mergaitės turėtų valandą per
dieną su panele Maknikol.
- Taip, ponia, - atsakė auklė pagarbiai, bet nelabai vikriai
tūptelėdama.
Violeta staiga nusičiaudėjo, ir motina suraukusi antakius at
sigręžė į ją.
- Tikiuosi, nepersišaldei, Violeta, brangioji.
- Ne, tai tikrų tikriausiai nuo šito, - ji bedė pirštu į Panterą,
vis dar jaukiai prisiglaudusį prie Sonjos.
Flora sulaikė kvapą laukdama, kad kačiukas bus išvarytas iš
vaikų kambario, bet ponia Kepei tik truktelėjo pečiais.
- Netikiu tomis vadinamosiomis alergijomis, ir geriausia,
ką, mano manymu, padarytum, brangioji, tai leistum sau įprasti
prie gyvūno kailio.
Ponia Kepei vis labiau ir labiau patiko Florai.
Violeta išėjo į mokyklą, o Sonja nenorom atidavė Panterą ir
išėjo paskui guvernantę į mokymosi kambarį. Flora buvo palikta
viena su aukle, ir jiedvi pamėgino rasti Florai valandą per dieną
mergaitėms lavinti. O tos valandos atrodė neįmanoma įterpti
tarp šokių pamokų, gimnastikos, lankymosi muziejuose ir ga
lerijose su guvernante, o ką jau kalbėti apie dažnus popietinius
aukštuomenės renginius.
* Sužavėta (pranc.).
- Gal šeštą valandą? - puolusi į neviltį Flora parodė tuščią

skiltį tvarkaraštyje.
- Galbūt tik retkarčiais, panele Maknikol, nes dažnai joms
reikia apačioje dalyvauti geriant arbatą su... jų motinos svečiu.
- Na, reikia kada nors pradėti, antraip aš jų niekada ir ne
matysiu.
- Aš pasikalbėsiu su madmuazele, žiūrėsim, gal ji galės iš
leisti Sonją porą valandų per savaitę rytais, - paguodė auklė. -
Ir, savaime suprantama, mielai laukiame jūsų vaikų kambaryje
per pietus ir vakarienę, tik turbūt jau greitai vakarieniausite apa
čioje. Ką gi, - auklė atsistojo. - Man reikia eiti.
Negavusi nurodymų, ką turėtų veikti, Flora nuėjo į savo
miegamąjį apačioje. Ji atsisėdo ant lovos spėliodama, kurių galų
ponia Kepei pasikvietė ją į namus, kur akivaizdžiai ji visai nerei
kalinga.
Pasibeldusi įėjo Pegė.
- Panele Maknikol, jūsų motina laukia ponios Kepei salone.
- Ačiū, Pege.
Nulipusi žemyn Flora motiną rado jau su kelionine pelerina.
- Sveika, Flora. Kaip tau mergaitės?
- Abi atrodo labai mielos, nors kol kas pabuvau su jomis tik
kelias minutes.
- Gerai gerai, - tarė motina linksėdama. - Esu įsitikinusi,
kad tu čia būsi laiminga, Flora. Ponia Kepei labai gera ir supra
tinga. Otu susipažinsi su daugeliu žmonių iš aukštuomenės. Ti
kiuosi, manęs nenuvilsi.
- Pasistengsiu nenuvilti, mama.
- Ar turi mūsų naująjį adresą?
- Taip, turiu ir dažnai rašysiu.
- Tada pasikliauju tavimi - papasakosi visas Londono pa
skalas. Prisipažįstu, pavydžiu tau, gaila, kad ne aš čia lieku. Su-
die, brangioji Flora, melsiuosi, kad šis sprendimas pasirodytų

esąs teisingas. Visų mūsų labui.
Roza pabučiavo dukterį į skruostus, tada skubiai išėjo iš
kambario.
Flora pajuto ašaras graužiant akis. Ji nuėjo prie lango pa
sižiūrėti, kaip motina sėda į karietą apačioje. Nors iš mylimų
namų buvo ištremta Flora, ji negalėjo atsikratyti jausmo, kad
išvaryta jos motina.
- Ar gerai jautiesi, mano brangioji? - paklausė įėjusi į kam
barį ponia Kepei.
- Taip, ačiū, - Flora skubiai nusibraukė ašaras.
- Turėjo būti sunku palikti Ežerų kraštą ir atsiskirti nuo šei
mos. Bet laikyk šiuos namus savo namais ir mus visus pakaitine
šeima. Na, o rytoj dešimtą valandą pas tave ateis mano siuvėja.
Kol dar tavęs neparodėme, reikia pasiūti tau drabužių ir, - ponia
Kepei apėjo aplink Florą tartum erelis, nusitaikęs į auką, - tuos
nuostabius plaukus taip pat reikės gerokai aptvarkyti.
- Iš tikrųjų, ponia Kepei, aš galiu apsieiti su tuo, ką turiu, o
plaukus man apkirpo tik prieš kelias savaites.
- Mielamano mergaite, tu gal ir gali apsieiti, bet aš tai tikrai ne!
- Maniau, gal duosite man uniformą.
- Uniformą! O, varge, tai, manai, būsi čia tarnaitė?! - Ponia
Kepei staiga melodingai nusijuokė. - Mano brangioji Flora, kas
sekundę padėtis darosi vis absurdiškesnė! Gal reikės tave vadinti
Pelene, - pridūrė vesdamasi Florą prie šezlongo ir truktelėjo,
kad prisėstų šalia. - Būk rami, tu čia ne tarnaitė, o jauna šeimos
draugė, pas mus besisvečiuojanti. Tikpalauk, kol pasakysiu Ber-
čiui! Jį tikrai prajuokinsiu! Nors kol kas, kol nepasiūti drabužiai,
teks laikyti tave viršutiniuose aukštuose su mergaitėmis. Taip
bent galėsi su jomis susipažinti. Sonja tokia miela, o Violeta...
na, - atsiduso ponia Kepei, - manau, reikia, kad jai patarinėtų
vyresnė už ją mergina. Ji dabar tokio amžiaus, kad yra pažei

džiama ir lengvai paveikiama įspūdžių.
- Pasistengsiu padėti joms abiem, ponia Kepei.
- Ačiū, mano brangioji. O man dabar reikia persirengti. Per
pietus ateis svečių.
Flora išėjo iš ponios Kepei salono stebėdamasi, kodėl ta mo
teris švaisto jai savo laiką ir pinigus. Atvažiavo čia manydama,
kad bus lyg ir guvernantė. Dabar jau nebeturėjo aiškaus supra
timo, kur jos vieta šiuose namuose.
Vis dėlto iš to, ką matė, ji jau suprato, kad šie namai neeili
niai, o Alisa Kepei anaiptol ne eilinė moteris.
Flora paklausė auklės pasiūlymo ir pietavo su madmuazele ir
Sonja vaikų užsiėmimų kambaryje. Sonja čiauškėjo patenkinta,
kad gali pasikalbėti su nauju žmogumi.
- Madmuazelė sako, kad jūs pamokysite mane tapyti. Ir apie
gėles.
- Taip, norėčiau, jei rastume laiko.
- Būkite gera, raskite laiko, - patyliukais paprašė Sonja, kai
madmuazelė, pakilusi nuo stalo, nuėjo atsinešti pudingo nuo sta
lelio su ratukais. - Nekenčiu madmuazelės ir nekenčiu pamokų.
- Pasistengsiu, - sušnibždėjo ir Flora.
- Ar jūs turite seserį, panele Maknikol?
- Turiu.
- Ar ji jums patinka?
- Labai. Iš tiesų aš ją myliu.
- Net auklytė sako, kad Violeta šiek tiek pasipūtusi. Ir man
ji nelabai gera.
- Kai kurios seserys būna nelabai geros, bet širdyje myli.
Sonja prasižiojo dar ką pridurti, bet artinantis guvernantei
apsigalvojo.
- Pasistengsiu labiau mylėti savo seserį, - pasakė ji rimtai.
Po pietų auklė nuvedė Sonją nusiprausti ir susitvarkyti prieš

vežant ją į šokių pamoką, tad Flora nuėjo į savo kambarį pa
skaityti. Tada, pajutusi, kad reikia gryno oro, nusinešė žemyn
Panterą ir apsidairė, pro kur išeiti laukan.
Kai tik nulipusi užpakaliniame koridoriuje atidarė duris, nes
už laiptų matė esant kiemą, ją sugriebė už rankos vyresnysis lio
kajus ponas Rolfas.
- Kur einate, panele Maknikol?
Flora paaiškino tikslą, o ponas Rolfas atrodė labai susinervi
nęs, žvilgčiojo į karietinį laikrodį ant stalelio pasienyje.
- Pakviesiu Pegę išnešti kačiuko, paskui ji parneš, kai jis pa
bus lauke.
- Pamaniau, kad ir aš galėčiau pakvėpuoti grynu oru.
- Dabar tai neįmanoma. Ponia Kepei laukia svečio arbatos,
jis bus čia tuoj pat.
Ponas Rolfas pakvietė Pegę, toji po kelių sekundžių atėjo ir
paėmė iš Floros Panterą.
- Nesijaudinkite, panele, ašjuo užjus pasirūpinsiu. Aš myliu
kates, tikrai.
Tarnaitė išskubėjo laukan, o ponas Rolfas palydėjo Florą prie
pagrindinių laiptų vis žvilgčiodamas į lauko duris. Flora, paly
pėjusi į viršų, išgirdo lauke sustojus karietą.
- Jis jau čia, Džonsonai, atidaryk duris, - paliepė ponas Rol
fas liokajui, ir tas skubiai pakluso.
Flora labai norėjo pasilikti ir pasižiūrėti, koks tas ypatingas
svečias, bet bijojo nepaklusti vyresniojo liokajaus paliepimui,
tad nuskubėjo laiptais aukštyn ir praėjo pro ponios Kepei sa
loną - iš ten stipriai dvelkė gėlių kvapais. Atsidūrusi saugioje
vietoje aukštu aukščiau ji pažvelgė per turėklus ir išgirdo vyro
balsą ir sunkius žingsnius jam lipant į viršų. Kad ir kas jis buvo,
sunkiai, kimiai kosėjo, o laiptinę persmelkė stiprus cigaro dūmų
kvapas. Dar labiau pasilenkusi, kad pamatytų tą vyrą, Flora pa

juto ranką sau ant peties, tempiančią atgal.
- Nagi, panele Maknikol, verčiau nieko nešnipinėkime šiuose
namuose, - tarė auklė, linksmai jai šypsodamasi.
Aukštu žemiau užsidarė durys, ir žingsnių nebebuvo girdėti.
- Ponios Kepei nieku gyvu negalima trukdyti, kai popietė
mis ji priima svečią. Ar suprantate?
- Suprantu, auklyte.
Iš sutrikimo nuraudusi Flora vėl nuėjo į savo miegamąjį.
16
Po dviejų savaičių, kai padedant Barni, pačiai ponios Kepei

kambarinei, buvo suveržtas korsetas su banginio ūso plokštele,
Flora sulaikė kvapą, manydama, kad nuo spaudimo gali lūžti
šonkauliai.
- Štai ir viskas.
- Bet aš negaliu kvėpuoti...
- Na, žinoma, nė viena ponia ar panelė negali, bet pasižiūrė
kite, - tarė Barni rodydama į veidrodį, - dabar jūs turite taliją.
Priprasite, panele Maknikol, visos pripranta. Kiekvėliau truputį
atleisiu. Dabar jūs dar nepratusi.
- Aš vos galiu pajudėti... - sumurmėjo Flora, kai Barni, suė
musi šūsnį melsvo šilko, pamojo jai vilktis suknelę.
- Ponia Kepei teisingai nusprendė, kad ši spalva tinka prie
jūsų odos ir plaukų. Žinokite, ji viską nusprendžia teisingai, -
pritariamai kalbėjo Barni, segiodama perlines sagutes suknelės
nugaroje.
- Taip, - iš visos širdies sutiko Flora.
Jei ji būtų Pelenė, tada ponia Kepei, be jokios abejonės, būtų
jos krikštamotė fėja iš Portmano aikštės 30 namo. Pradedant
indų plovėja ir baigiant išsipusčiusiais svečiais, kurie beveik
kas vakarą vakarieniaudavo aukštu žemiau, visi dievino ponią
Kepei. Ji atrodė supama beveik magiškos ramybės auros. Nie-
kada nekeldavo balso, kai ko nors prireikdavo, visada užtekdavo

vieno žodžio.
- Ji tartum karalienė, - svajingai pasakė Flora auklei vieną
dieną praėjusią savaitę, su ponia Kepei ir mergaitėmis grįžusi
iš pirmo apsipirkimo. Jos buvo apsilankiusios Morelio žaislų
parduotuvėje, ten pardavėjai lankstydamiesi pildė visus ponios
prašymus.
Auklė, visada tokia ori, tai išgirdusi prapliupo juoktis.
- Taigi ji ir yra karalienė, panele Maknikol, kas tuo suabejotų?
Flora ėmė įprasti prie namų tvarkos ir žmonių, kurie čia
viešpatavo. Kaip ir pati ponia Kepei, jai dirbantys apskritai buvo
mieli ir, regis, laikė sau garbe priklausyti Kepelų namams. Ponas
Rolfas ir virėja Steisi viską rikiavo ir įsakinėjo, o panelė Dreiper,
namų šeimininkė, ir Barni turėjo pirmenybę ruošti ponią Ke
pei ir jos saloną svečiui, vadinasi, daugelį valandų dėliojo gėles,
tvarkė kambarį, rengė ir gražino ponią.
Floraretai matydavoponios Kepeivyrą - tarnai vadinojį ponu
Džordžu, - malonaus būdo, gero veido ir švelnaus balso milžiną,
ir jai jis visai patiko. Kiekvieną vakarą Sonja nueidavo pas tėvą į
jo svetainę, susirangydavo jam ant kelių, o jis skaitydavo jai apie
visokius nuotykius. Vėliau Sonjajuos papasakodavo Florai.
Pastarąsias dvi savaites iš neturėjimo ką veikti daugiausia
laiko ji praleido vaikų kambarių aukšte, stengdamasi padėti
auklei ir guvernantei. Vakarais Flora su mergaitėmis glaudėsi
prie židinio užsiėmimų kambaryje, skrudino mažas bandeles
subadytu viršumi, valgomas su sviestu, ir pasakodavo apie savo
vaikystę Estveite. Violeta apsimetinėjo, kad jai nuobodu, įkišusi
galvą į bloknotą tik daugiau kramtė pieštuko galą nei rašė, bet
Flora žinojo, kad ji klausosi.
- Jūs važinėdavote savo poniu dviračiu vežimaičiu? - pasi
tikslino ji, kai Flora papasakojo apie Milą.
- Taip.
- Be vežėjo? Be auklės ar tarno?
- Taip.
- Ak, kaip aš trokštu tokios laisvės, - tyliai tarė Violeta, pas
kui tuoj pat nukreipė dėmesį j bloknotą.
Bent jau, pagalvojo Flora, grįžusi į dabartį, dabar turiu tiek
drabužių, kad užtektų visam karaliaus dvarui. Dėl to ji tikėjosi,
kad ponia Kepei leis pasivaikščioti po parką kitapus gatvės ir gal
net kur toliau po Londoną. Prabuvusi tiek laiko namuose, ir ji
kaip Pantera jautėsi tartum žvėrelis narve.
- Ar galiujus sušukuoti, panele Maknikol?
- Ačiū.
Flora atsisėdo prie tualetinio stalelio priešais veidrodį, ir
Barni ėmė šukuoti jos ilgus, tankius plaukus šepečiu su sidab
rine rankena.
Nors dabar viskas šiuose namuose Florai buvo aišku, viena
paslaptis liko - kas tas ponios Kepei popiečių svečias? Flora vi
sada žinojo, kada jis atvažiuos, nes visus namus apimdavo, regis,
apčiuopiama įtampa. Pirmas ženklas, skelbiantis apie svečio at
vykimą, buvo garsai nuo laiptų tada, kai Flora keldavosi septintą
ryto, - Meibel ir Keitė šveisdavo žalvarines turėklų dalis. Jos pra
dėdavo nuo viršaus ir leisdavosi žemyn. Vidurdienį atvažiuo
davo gėlininkas, ir salonas pakvipdavo švelniu rožių aromatu, o
po pietų į ponios Kepei buduarą nueidavo Barni paruošti savo
šeimininkės prieš atvykstant svečiui.
Svečiui atvykus visi sprukdavo jam iš akių, ir tyloje skendin-
čiame name dusliai kosintis vyras užlipdavo laiptais, palikdamas
iš paskos stiprų cigarų kvapą. Kartais lygiai šeštą vakaro Violeta
ir Sonja, vilkinčios gražiausias sukneles, būdavo nuvedamos že
myn į ponios Kepei saloną gerti arbatos.
Svečiui išvažiavus didžiule ištaigia karieta - Flora susekė ją
pro savo kambario langą - visi namai, regis, kartu atsidusdavo

iš palengvėjimo, ir viskas vėl būdavo kaip įprasta. Florai knie
tėjo sužinoti iš kurios nors mergaitės, su kuo jos susitinka už
tų sandariai uždarytų salono durų, bet jautė, kad nemandagu
smalsauti.
- Na, štai, panele Flora. Ar jums patinka? - Barni atsitraukė
gėrėdamasi savo darbu.
Flora žvelgė į sukeltų plaukų šukuoseną, kurią pavyko pa
daryti Barni, bet abejojo, ar šukutės tokios tvirtos, kad išlaikys
ją ilgiau nei kelias minutes. Net nustebo, kaip ją pakeitė puikus
drabužis ir sutvarkyti plaukai.
- Aš atrodau... kitokia.
- Sakyčiau, atrodote labai gražiai, panele, - nusišypsojo
Barni. - Manau, jau galite lipti žemyn. Ponia Kepei nori, kad
ateitumėte pas ją į saloną.
Flora pakilo, bet suknelės turniūras ir kietai suveržtas korse
tas neleido greitai nueiti prie durų.
- Ačiū, Barni, - išspaudė ji eidama į laiptų aikštelę, o auklė
kaip tik tuo metu lydėjo laiptais žemyn Sonją.
- Vaje!
Tai buvo naujas Sonjos pamėgtas žodelis, nusiklausė jį iš
kambarinės Meibel, kai didelis juodas voras nešė kudašių iš
anglių kibiro.
- Atrodote tokia gražutė, Flora! Iš tiesų būčiau jūsų neatpa
žinusi.
- Ačiū, - sukikeno Flora ir nevikriai tūptelėjo prieš Sonją.
- Kur einate?
- Tavomamos salone susirinksjos draugės, ji pakvietė ir mane.
- O, vadinasi, daug ponių stoviniuos, gers arbatą ir valgys
pyragaičius, - ar ne, auklyte?
- Taip, mano meilute.
- Bus baisiai nuobodu, Flora. Kodėl jums nenuėjus su mu

mis į parką - pasiklausytume rylininko, paglostytume jo bež
džionėlę ir suvalgytume ledų.
- Gaila, kad negaliu, - sušnibždėjo Flora Sonjai į ausį ir pa
suko į ponios Kepei saloną.
Išvydus Florą ponios Kepei veidas suspindo iš pasitenkinimo.
- Mano brangioji, atrodai tikra rafinuota panelė. Tad eime
pasisveikinti su viešniomis, kurias pakviečiau su tavimi supa
žindinti. - Ponia Kepei pasiūlė įsikibti už parankės, ir tartum
viena kitos palyda abi ėmė lipti žemyn. - Turiu tau staigmeną.
Bus tavo sesuo.
- Aurelija? Kaip nuostabu! Net nežinojau, kadji jau Londone.
- Na, ką gi, manau, jai kiek pabodo laukti kažko, kas Kente,
regis, taip ir neįvyko. - Joms įėjus į svetainę ponia Kepei pritildė
balsą. - Tačiauji būtinai norėjo atsivežti tą savo gana nuobodžią
draugę panelę Elizabetą Vogan. Tik pamanyk, girdėjau, ji susi
žadėjo su arbatos plantatoriumi ir po vestuvių išvyks į Ceiloną.
Ar ir tau ji atrodo nuobodi, Flora?
- Aš... jos taip gerai nepažįstu, kad spręsčiau apie būdą, bet ji
visada atrodė gana miela.
- O tu labai taktiška. Londone tau tai išeis į gera, - pritaria
mai pasakė ponia Kepei. Tuo metu laikrodis išmušė tris, lauke
sustojo karieta. - Na, parodykime tavo seseriai - ir Londonui, -
kaip tu sužydėjai.
- Flora! Ar čia tikrai tu? - tarė Aurelija seseriai įėjus į sve

tainę ir ją apkabino. - Atrodai... labai graži! Otavo suknelė... - Ji
apžvelgė brangius apykaklės ir rankogalių nėrinius bei sudėtin-
gai išsiuvinėtą sijoną. - Ką tu, ji nepaprastai daili. - Palinkusi

arčiau sušnibždėjo Florai į ausį: - Regis, turi globėją, brangute.
Ir dar ne bet ką - ponią Kepei. Ji viena iš įtakingiausių moterų
Londone.
Pasisveikinusi su pakiliai nusiteikusia Elizabeta - ši paten
kinta savimi demonstravo brangų sužadėtuvių žiedą su safyru, -
Flora pasivedėjo Aureliją kiek atokiau, kad galėtų pasikalbėti.
- Ponia Kepei iš tiesų nepaprastai gera, - tarė ji ir mostelėjo
į šezlongą. - Prisėsim? Noriu išgirsti apie viską, ką veikei vasarą.
- Tada verčiau pasilikti vakarienės ir dar rytdienos pusry
čių, - atsiduso Aurelija, bet neatrodė labai laiminga.
Į saloną rinkosi kitos atvykusios moterys, ir seserys stebėjo,
kaip ponia Kepei šiltai ir susidomėjusi su kiekviena sveikinasi. -
Ak, jei mama mus dabar matytų - jos dukterys sėdi tarp Lon
dono aukštuomenės damų. Manau, ji labai didžiuotųsi.
- Na, be vieno apsilankymo parduotuvėje, čia mano pirma
sis kartas „žmonėse“. Ponia Kepei nenorėjo, kad mane kas pa
matytų, kol neturiu visų drabužių.
- Nesistebiu. Jos salonas prašmatniausias Londone.
- Turiu pripažinti, esu gana sutrikusi dėl to, kaip viskas pa
krypo. Maniau, važiuoju čia mokyti jos dukterų, bet ponia Ke
pei, regis, yra sumaniusi kažką kita.
- Jei apsiėmė remti tavo pristatymą aukštuomenėje, geresnės
globėjos nė negalėjai tikėtis. Nors turi žinoti - yra žmonių, jos
nemėgstančių, ir ne visos durys jai atidarytos, bet neabejoju, kad
gyvendama po jos stogu jau žinai apie...
- Flora, mano brangi mergaite! - priešais jas pasirodė teta
Šarlotė, ir Flora atsistojo, pamėgino pagarbiai tūptelėti, bet ne
leido tas suveržtas korsetas.
- Teta Šarlote, kaip sveikata?
- Nuvargino Sezonas, savaime suprantama. Bet tu, mano
brangioji dukterėčia, atrodai tiesiog nuostabiai. Londonas tau

turbūt į gera.
- Aš dar tik pradedu susigaudyti, kaip čia kas yra, teta.
- Iš tiesų tikras stebuklas, kad ponia Kepei nusprendė tave
prisiimti. Bet vėlgi, manau, visiems suprantama, kodėl. Ilgai ne
laukusi turėsi apsilankyti pas mus Grovnerio aikštėje. Taip ma
lonu turėti namie brangiąją Aureliją. Man bus labai skaudu, kai
ji išvažiuos pas jūsų brangiuosius mamą ir tėtį. O dabar labai
atsiprašau, turiu prieiti prie ledi Alington pasikalbėti apie mūsų
labdarą našlaičiams.
- Tu vyksti į Škotiją? - Flora atsigręžė į seserį.
- Taip.
Aurelijos akys staiga apsiniaukė.
- Bet juk tikrai yra dešimtys jaunuolių, trokštančių tave vesti?
- Taip, buvo, bet, deja, visus garbintojus atstūmiau, ir jie per
simetė prie kitų. Vikontas iš Berkšyro susižadėjo su viena mano
drauge. Šią savaitę tai paskelbta „The Times“.
- Tikrai nė vienas neužkariavo tavo širdies?
- Užkariavo, bet tai ir buvovisabėda. Turiupasakyti, ir tebėra.
- Ką turi omeny?
Flora jau suprato, širdį jai prislėgė neviltis.
- Na, kai buvau pakviesta paviešėti pas Voganus Hai Vilde,
tikrai maniau, kad... Arčis pasipirš. Liepą juodu su tėčiu buvo
medžioklėje, ir žinojau, kad... jie tai aptarė. Tad atmečiau kitus
pasiūlymus įsitikinusi: jei jau esu pakviesta į Kentą, tai Arčis
man pasipirš. Ir nors visą mėnesį gyvenome tuose pačiuose na
muose, jaučiau, kad jis stengiasi manęs vengti. Iš tiesų mažai su
juo mačiausi, tik prie stalo. Ak, Flora... - Aurelija prikando lūpą,
jos akyse pasirodė ašaros, - aš taip jį myliu.
Florai klausantis jos išdavikė širdis nejučia nurimo, bet ėmė
graužti sąžinė, kad ji būsianti prisidėjusi prie sesers kančių.
- Nežinau... gal jis tiesiog laukė tinkamos akimirkos.

- Mieliausioji Flora, gražu, kad mėgini mane guosti, bet,
jei būtų norėjęs pasinaudoti proga, jų buvo daugybė. Jo motina
nuolat ragino jį vestis mane pasivaikščioti po sodą, - puikesnio
dar nebuvau mačiusi. Jis kalbėjo tik apie savo ketinimus apso
dinti jį visokiais man negirdėtais egzotiniais augalais. Tada mes
grįždavome prie namo, jis pradingdavo savo branginamame
šiltnamyje, ir... - Aurelija vėl prikando lūpą. - Pagaliau aš nu
sprendžiau grįžti į Londoną.
- Gal jis suvoks tavęs pasiilgęs ir atseks iš paskos, - tvirtai
tarė Flora - pagaliau jai ėmė aiškėti baisi Arčio laiško prasmė.
- Ne, nebegaliu ilgiau naudotis tetos Šarlotės dosnumu, tad
turiu važiuoti namo.
- Ak, Aurelija, kaip man gaila. O Arčis gal iš viso nelinkęs į
vedybinį gyvenimą.
- Vargu ar taip yra. Viena iš priežasčių, kodėl tėtis nusprendė
parduoti Estveit Holą, buvo aprūpinti mane deramu kraičiu, kad
padėčiau Voganams išlaikyti Hai Vildą, kai jis taps mano na
mais. Juk žinai, kokios artimos draugės nuo vaikystės buvo ledi
Vogan ir mūsų mama. - Aurelija ėmė kalbėti tyliau, nes vos už
kelių žingsnių stovėjo Elizabeta. - Jos abi tai suplanavo, otėtis su
Arčiu apie tai kalbėjosi Škotijoje.
- Aišku.
Iš tiesų Florai buvo net labai aišku.
- Daugiau neturiu ką daryti, teks kraustytis į Škotiją. Kaip
ironiška, tiesa? - šyptelėjo seseriai Aurelija. - Aš grįžtu namo
patyrusi nesėkmę, o tu lieki čia, Londone, globojama ponios Ke
pei. Bet, žinoma, aš tau nė kiek nepavydžiu, brangioji.
- Aurelija, patikėk, ašlabai sielvartavau, kai mama pasakė, kad
turėsime kraustytis išEstveito. Jukžinai, kaip mylėjautuos namus.
Ilgiuosi jų visa savo esybe. Viską atiduočiau, kad tik ten grįžčiau.
- Žinau, mieloji sese, - tarė Aurelija, imdama Florą už ran

kos. - Atleisk man už tokią liūdną nuotaiką, bet su kuo gi dau
giau galėčiau apie tai pasikalbėti, jeigu ne su tavimi?
- Bet jeigu Arčis buvo sutaręs su tėčiu, jis turėtų elgtis gar
bingai, - tarė Flora suraukusi antakius.
- Net jeigu dabar pasipirštų, aš jau tikrai nebenoriu už jo
tekėti. Sezono pradžioje rodė tiek dėmesio, o kai nuvažiavau į
Kentą, atrodė visai išsiblaškęs. Jaučiu, kad yra kita, įsigavusi jam
į širdį. Bet nors užmušk, visai nenumanau, kas ji.
Aurelija giliai atsiduso, o Flora troško, kad prasivertų žemė
ir prarytų ją su visa dviveidiška širdimi ir Arčiu Voganu kartu.
- Brangioji, nebekalbėkime apie mano bėdas. Papasakok,
kaip visi gyvenate Kepelų namuose.
Flora pasistengė papasakoti Aurelijai apie Violetą ir Sonją ir
jų kasdienę tvarką, bet dėl išdavystės, dėl kurios pati buvo ne
kalta, nors širdyje jos troško, užplūdo juodos mintys. Ji labai
apsidžiaugė, kai priėjo ponia Kepei, norinti pristatyti ją savo
draugėms.
- Jos visos nekantrauja susipažinti su naujausia ir gražiausia
mūsų namų panele.
Ponia Kepei šypsodamasi įsikibo Florai už parankės ir ėmė
vedžioti ją po kambarį, rodydama tartum asmeninį trofėjų. Dau
gelis ponių iš tikrųjų atrodė nuoširdžiai susidomėjusios ir susi
jaudinusios. Retkarčiais Flora žvilgtelėdavo į Aureliją, liūdnai
sėdinčią šezlonge ir mėginančią šnekėtis su visa juodai apsiren
gusia sena moterimi, regis, taip pat neturinčia draugės.
Pagaliau viešnioms ėmus skirstytis Flora atsiprašė grafienės
Torbi, pakvietusios į rengiamą soirėe.
- Mums dainuos Dama Neli Melba. Ji ką tik sugrįžo iš gastro-
*pobūvį (pranc.).
lių Australijoje, mano brangioji, ir atvažiuos į Kenvudo rūmus, -

kalbėjo grafienė susižavėjusiųjų būrelyje, supančiame Florą.
Priėjo Aurelija pabučiuoti jos atsisveikindama.
- Kada išvažiuoji į Škotiją?
- Šios savaitės pabaigoje. Manau, kuo greičiau, tuo bus ge
riau, - tyliai atsakė Aurelija. - Londonas gan žiaurus tiems, ku
riems nesiseka.
- Ar prieš išvažiuodama dar mane aplankysi?
- Žinoma, ir būk gera, nesijaudink dėl manęs. Gal Šiaurės
Škotijos kalnyne sutiksiu kokį škotą dvarininką ir tapsiu gražaus
dvaro ponia, - šyptelėjo Aurelija. - Jau metas man užmiršti Arčį
Voganą. Sudie, brangiausioji sesute.
Kai visoms išėjus liokajus su Meibel surinko neišgertus puo
dukus ir lėkštes su neparagautais skanėstais, ponia Kepei nusi
vedė Florą prie židinio ir pasodino priešais.
- Ką gi, Flora, tavo pirmas pasirodymas Londono aukštuo
menėje akivaizdžiai nusisekė! Manau, turėsi kuo užsiimti per
ateinančias savaites. Tiek daug gavai kvietimų. Visos man sakė,
kaip tavimi susižavėjo.
- Ačiū. Tačiau man negalima apleisti savo pareigų jūsų duk
terims.
- Mano brangioji mergaite, argi nesupranti, kad tai buvo tik
dingstis, pasakyta tavo motinai ir leidžianti tau atvažiuoti gy
venti po mano stogu? Aišku, tavęs nė karto nemačiusi negalėjau
žinoti, kaip tu... atrodysi... tad norėjau turėti šį tą atsargoje. O
tada tu atvažiavai, tokia elegantiška, gerai išauklėta ir nepapras
tai maloni! Po šios popietės, prabangios vakarienės vėliau šią
savaitę ir netrukus... intymios arbatėlės neliks Londone namų,
kurie nenorėtų, kad suteiktumjiems malonę savo apsilankymu.
Apie tave kalba visas miestas!
Visiškai sutrikusi Flora žvelgė į šią nepaprastą moterį.
- Ponia Kepei, niekaip nesuprantu, kodėl kas nors Londone

norėtų kviesti mane į savo namus. Galų gale aš net nebuvau pri
statyta karaliaus dvare.
- Argi nesupranti, kad dėl to esi dar įdomesnė?
- Atvirai pasakius, ne, - prisipažino Flora. - Nemanykite,
kad esu nedėkinga, bet, kai jau susitaikiau su savo likimu ir vis
kas staiga be jokios suprantamos priežasties taip pasikeitė, juk
tai šiek tiek... keista.
- Mano brangioji, aš suprantu. Kada nors viskas bus paaiš
kinta, bet jaučiu, kad to nedera daryti man. Dabar tik prašau
viena - pasitikėk manimi. Aš nenukreipsiu tavęs blogu keliu. Ir,
nors negali to žinoti, tarp mudviejų yra daug panašumų. Kol ga
liu, noriu tau padėti.
Florai, vis dar nieko nesupratusiai, liko tik sutikti.
Tąvakarąji atsargiai atsigulė, patenkinta atsikračiusi korseto
su banginio ūsu. Apžiūrinėdama savo šonkaulius ji skaičiavo
atsiradusias violetines mėlynes ir stebėjosi, kaip moterys, besi
lankančios ponios Kepei salone, gali kęsti tą skausmą kas mielą
dieną.
Stumtelėjusi Panterą, lipantį ant krūtinės, ėmė jį glostyti.
- Jaučiuosi nusipelniusi šio skausmo už tai, ką padariau. Ne
bent Arčis būtų niekšas, kaip anksčiau apie jį maniau, ir būtų
melavęs mums abiem. Galiu tiktai tikėtis nesuklydusi, kai pa
sakiau Aurelijai, kad jis gal iš viso nelinkęs vesti, - kalbėjo ji
Panterai, kasydama aksominius paausius. - O dėl šiandienos -
prisipažįstu, jaučiuosi visai kaip Alisa, įkritusi į triušio olą, tad,
manau, tu esi Češyro katinas. Tiktai klausimas, mielasis Pante-
riuk, - kodėl gi mes esame šiuose namuose?
Pantera atsakydamas tik patenkintas murkė.
17
- Panele Flora, jums reikia tuoj pat lipti žemyn į ponios Ke
pei saloną.
- Kodėl?
- Pas jus kai kas atėjo.
- Tikrai? Ar mano sesuo?
- Ne, tai ponas.
- Kuo jis vardu?
- Atleiskite, panele Flora, aš nežinau.
Flora nusekė paskui Pegę laiptais žemyn prilaikydama sunkų
vilnonį sijoną, kad neužmintų. Ponią Kepei rado stovinčią prie
židinio su Arčiu Voganu.
- Brangioji Flora, kaip malonu, kad lordas Voganas užsuko
pas mus pasiteirauti, ar tu sveika ir jautiesi laiminga naujuose
namuose. Mėginau jį įtikinti, kad nelaikau tavęs rūsyje, tu ne
minti vandeniu ir nustipusiomis pelėmis, bet jis būtinai norėjo
įrodymų. Tad štai ji, lorde Voganai.
Flora būtų sugalvojusi daug būdvardžių nusakyti Arčio apsi
lankymui, bet „malonu“buvo mažiausiai tinkamas.
- Laba diena, panele Maknikol.
- Laba diena, lorde Voganai.
- Atrodote nepaprastai... gerai.
- Aš sveika, ačiū. Ojūs?
- Jau pasveikau po peršalimo, taip.

Flora vengė jo įdėmaus žvilgsnio, o ponia Kepei, kaip tikra
fėja krikštamotė, įsiterpė stojus tylai.
- Gal išgersi kiek chereso, Flora? Jis apsaugo nuo visokių
peršalimų, esu įsitikinusi.
- Ačiū.
Flora paėmė gėrimą, ir visi trys kilstelėjo taures, tartum ger
dami už kažką, bet už ką - jai nebuvo aišku.
- Ponia Kepei, matau, papildėte savo Faberžė kolekciją. Čia
gražus daikčiukas, - mandagiai tarė Arčis, linktelėjęs į mažą
brangakmeniais išpuoštą kiaušinį ant stalo.
- Kaip malonu, kad pastebėjote, lorde Voganai, - tarė ponia
Kepei. - Dabar prašau man atleisti, turiu eiti pas ponią Steisi pasi
tarti dėl rytdienos vakaro valgiaraščio, be to, ir gėlininkas jau turi
pasirodyti. Prašau perduoti geriausius linkėjimus savo mamai.
- Būtinai perduosiu.
Ponia Kepei, metusi visažinišką žvilgsnį į Florą, išėjo.
Juodu liko stovėti tylėdami. Floros akys klaidžiojo po kambarį
nekliudydamos Arčio, tačiau ji jautė jo žvilgsnį. Pagaliau, nebeiš
tverdama korseto ir naujų batelių keliamų kančių, ji pasidavė.
- Gal atsisėsime?
Beveik susmukdama į krėslą prie židinio ji parodė Arčiui
sėstis priešais. Gurkštelėjusi šildančio chereso laukė, kad jis pra
biltų.
- Atleiskiteman, paneleMaknikol... ar galimavadinti jus Flora?
- Ne, negalima.
Arčis sunkiai nurijo seiles.
- Ne... aš turiu paaiškinti... jūs nesuprantate.
- Klystate. Dar tik vakar buvau susitikusi su seserimi. Aš
viską suprantu.
- Aišku. Ar galiu paklausti, ką ji sakė?
- Kad jūs su mano tėvu sutarėte - Estveit Holas parduotas

aprūpinti Aureliją kraičiu, o Hai Vildas, jums ją vedus, gaus labai
reikalingų jam lėšų.
Arčis nukreipė nuo jos akis.
- Taip, tiksliai apibūdinote padėtį.
- Tiktai, lorde Voganai, mano sesuo sakė, kad, nors turėjote
daugybę progų Hai Vilde, jai dar nepasipiršote. O Aurelija, at
stūmusi ne vieną patrauklų gerbėją, dabar nebeturi kitos išeities,
tiktai pasitraukti į mūsų tėvų namus Šiaurės Škotijos kalnyne.
Jie neseniai ten persikraustė vien todėl, kad mūsų namai Ežerų
krašte buvo parduoti norint aprūpinti jūsų - ir mano sesers -
ateitį.
- Taip, - atsakė jis, ilgokai patylėjęs.
- Tad, lorde Voganai, pasakykite man aiškiai, ką čia veikiate
sėdėdamas su manimi ponios Kepei salone, nors turėtumėte
skubėti sutrukdyti mano seseriai grįžti namo gyventi vienatvėje,
nuo visų atskirtai, nes tamją pasmerkėte?
- Dieve mano, Flora! Jūsų žodžiai nužudytų vyrą net per
dvidešimtį žingsnių. Ar niekada nemanėte jų užrašyti ant po
pieriaus?
- Aš nenusiteikusi šmaikštauti, lorde Voganai. Ir prašau liau
tis vadinti mane vardu.
- Suprantu, be to, matau, kaip puikiai esate apsirengusi ir
kaip nuostabiai atrodote...
- Gana! - Flora pakilo drebėdama iš pykčio. - Tai ar nepa
sakysite, kodėl žaidėte, kaip Pantera žaistų su pele, su mumis
abiem? O svarbiausia - kodėl apgavote mano tėvą ir jam teko
parduoti namus, kuriuose gyveno penkios mūsų šeimos kartos?
- Ar negalite atspėti?
- Stengiuosi, lorde Voganai.
- Ką gi, tada leiskite pasakyti jums šį tą, ko nežinote. - Arčis
atsistojo ir ėmė vaikščioti po kambarį, stabtelėdamas tik papil

dyti savo chereso taurės iš grafino. - Pirmą kartą pamatęs jūsų
seserį Estveite jau buvau nusprendęs, kad ne taip ir svarbu, ką
aš vesiu, nes motina vis nesiliovė demonstravusi man tinkamų
nuotakų. Žinau, jums ne paslaptis, kokia mano reputacija, ir jos
neneigiu. Aš esu turėjęs romanų su daugeliu moterų. Teisinda
masis turiu pasakyti, kad taip elgiausi ne iš savanaudiškumo,
o vien dėl troškimo surasti gyvenimo draugę, kuri užvaldytų
mano širdį. Jūs, panele Maknikol, gal manote, kaip ir daugelis
moterų, kad vyrai nemato romantiškosios meilės pusės, kaip
matote jūs. Bet užtikrinu jus, bent mano atveju klystate. Ir aš
skaitau Dikensą, Osten ir Floberą... ir norėjau rasti meilę.
Flora, žvelgdama į židinio liepsnas, nurijo paskutinį chereso
gurkšnį ir toliau tylėjo.
- Tada, kai susipažinau sujūsų seserimi, aš, atvirai sakau, jau
buvau netekęs vilties sutikti tokią moterį. O mama, kaip galite
įsivaizduoti, labai troško, kad mano išrinktąja taptų Aurelija, -
jos vaikystės draugės duktė. Ji sujūsų motina jau buvo svarsčiu
sios tą galimybę, ir jūsų motina sutiko pasikalbėti su jūsų tėvu
dėl Estveito pardavimo. Gal ir žinote, kad ji nekentė tų namų,
žiūrėjo į juos kaip į bausmę už praeities... nusižengimus. Manė,
kad dingstis lankytis pas dukterį ir savo draugę Kente kada pa
norėjus ir likti ten kiek patiks atsvers visus persikraustymo į
Šiaurės Škotijos kalnyną nepatogumus. Apie tą vietovę ji žinojo
tik tiek, kad ji patinka jūsų tėvui.
- Kokius „nusižengimus“? - užsipuolė Flora. - Jūs dar ir
mano motiną įžeidinėsite?
- Atleiskite man, Flora, aš tiesiog mėginu paaiškinti, kaip su
sidarė dabartinė padėtis. Meldžiu, leiskite tęsti.
Flora vėl įsižiūrėjo į ugnį, sutikdama truktelėjo pečiais.
- Trumpai tariant, kai pamačiaujūsų seserį Londone, ji man
patiko, pasirodė esanti malonaus būdo ir graži, jaučiau, kad suja

būtų įmanoma sugyventi. Tad per medžioklę su jūsų tėvu suta
rėme, kad jai pasipiršiu ir kad Estveit Holas bus parduotas.
- Tai kodėl, po galais, iš ten grįždamas apsilankėte pas mane?
- Tiesą sakant, aš tiesiog... nežinau. - Arčis įdėmiai žvelgė į
ją. - Galiu tik pasakyti, - bet žinau, kad tai manęs nepateisins, -
kažkas širdyje mane paskatino. Flora - maža mergaitė, kurią ap
mėčiau laukiniais obuoliais, o paskui vos neužmušiau lėkdamas
raitas į Estveit Holą. Ta, kuri „nepaskundė“, kaip būtų padariusi
kiekviena kita. O dabar jūs suaugusi, tokia protinga, bebaimė ir
išdidi, turinti dvasios stiprybės, kokios neradau iki šiol nė vie
noje moteryje. Ak, taip - ir graži. Atleiskite man, Flora, aš juk
tik vyras galų gale.
- Teisybė. Atsakymas netinkamas, - pagaliau tarė ji.
- Jūs mane pakerėjote, - kalbėjo toliau Arčis. - Taip pakerė
jote, kad atvažiavau jūsų pamatyti nepaisydamas to, ką išvaka
rėse sutarėme su jūsų tėvu. Ir visa tai, ką įsivaizdavau apie mo
terį, kokią norėčiau turėti savo žmona, atsiskleidė prieš mane
per tas kartu praleistas dienas. Aš supratau, kad tai, ko visą laiką
ieškojau, buvo čia pat.
Flora nebedrįso ką nors sakyti, buvo įsmeigusi akis į taip
lengvai ir linksmai židinyje plazdančias liepsnas - o jos žvilgs
nis, atvirkščiai, buvo sunkus ir niūrus.
- Tad išvažiavau iš Estveito, pasakęs jums, kad susidarė pa
dėtis, kurią imsiuosi taisyti. Bet iki to laiko reikalai jau buvo
įsibėgėję, ir po kelių dienų į Hai Vildą atvažiavo Aurelija. Sten
giausi jos vengti, bet mačiau, kad ji ir mano šeima jau ima ner
vintis. Aš vis tiek laikiausi savo ir man pavyko nepasipiršti, tad
pagaliau ji išvažiavo. Mačiau, kaip ji nusiminusi, bet buvau ryž
tingas ir mano širdies tai nesujaudino. Taip yra dėl to, kad aš
myliujus.
Ards sunkiai atsisėdo ant šezlongo. Salone tvyrojo tyla.

- Ar neatsakysite į mano nuoširdų prisipažinimą, panele
Maknikol? - paklausė Aras.
Flora pagaliau pakėlė į jį akis ir atsistojo.
- Taip, atsakysiu. Tad štai kas - sakote, viską darėte dėl ma
nęs. Tai netiesa. Viskas, ką padarėte, buvo dėl jūsų. Kažkodėl
klaidingai manote, kad aš turiu raktą į jūsų laimę. Ir jos siek
damas privertėte parduoti mūsų šeimos namus, - o juos, turiu
jums priminti, mylėjau, - išvarėte mano tėvus į tremtį Škotijoje.
Bet svarbiausia - pažeminote mano seserį prieš Londono aukš
tuomenę ir ją skaudinate. Tadklausiujūsų, lorde Voganai, - kaip
gali būti, kad visa tai darėte dėl manęs?
Sukilus pykčiui Flora ėmė žingsniuoti.
- Argi nematote, ką padarėte? Siekdamas savanaudiškų
tikslų jūs sužlugdėte mano šeimą.
- Iš tiesų siekti meilės dažnai būna savanaudiška. Aš ma
niau... jaučiau, kad jūs atsakote į mano jausmus.
- Klystate, bet net jei taip būtų, niekada neiškeičiau savo
jausmų aukščiau už poreikius tų, kuriuos myliu.
- Tada jūs ir esate tokia, kokią maniau esant, - sušnibždėjo
Arčis lyg ir sau pačiam. - Žinoma, Flora, - tarė jis sunkiai atsi
dusdamas, - jūs teisi. Tad ką siūlote mudviem daryti?
- Nėra jokių „mudviejų“, - atsakė ji, jau pavargusi. - Ir ne
gali būti. Bet jei tikrai norite įrodyti, kad mane mylite, ir atgauti
nors truputėlį padorumo, tuoj pat eisite pas Aureliją ir jai pasi-
piršite - jau seniai reikėjo taip padaryti. Be to, įtikinsite, kad ją
mylite.
- Norite, kad taip pasielgčiau?
- Taip.
- Ir negalite pripažinti, kad mane mylite?
- Negaliu.
Arčis pakėlė akis, bet Floros akyse nepamatė nieko daugiau,

tik pyktį.
- Tad tebūnie taip, - ramiai tarė jis. - Jei to norite, aš pasielg
siu pagal jūsų norą.
- Būtent to ir noriu.
- Tada atsisveikinu ir linkiu jums laimės ateityje.
- O aš linkiu jums.
Flora nusekė jį akimis išeinantį iš salono.
- Ir aš tave myliu, - sielvartingai sušnibždėjoji tuščiamkam
bariui, išgirdusi, kaip Arčio karieta nuvažiuoja nuo durų.
18
Laimė, ponios Kepei sumanymai įtraukti Florą į Londono aukš

tuomenės pramogų sūkurį paliko jai mažai laiko galvoti apie tai,
kad ji savo noru mielai pasiuntė Arčį atgal į sesers glėbį.
Kitą vakarą ponios Kepei žygis prasidėjo jau visai rimtai.
Flora, papuošta ryškia žalsvai melsva atlaso suknia ir paskolintu
safyrų vėriniu ant kaklo, buvo pristatyta kaip garbės viešnia per
oficialias vaišes. Svetainėje vaišinantis gėrimais Florą supo dau
gybė veidų, visi žavėjosi jos ramybe, laikysena ir grožiu, gyrė
ponią Kepei už tai, kad ši atsivežė ją į Londoną.
- Man regis, visai teisinga surengti jai atskirą, asmeninį de
biutą. Tad ir stengiuosi tai daryti jos labui, - šypsojosi ponia Ke
pei svečiams.
Flora buvo pristatyta žmonėms, turintiems tokią daugybę
visokių garbės vardų ir titulų, kad jai net galva sukosi stengian
tis prisiminti visų pavardes. „Prašomsusipažinti su ledi Tokia ir
Tokia“ ir „lordu Kažkokiu, kažkokio ordino kavalieriumi“, - tad
palengvėjo atpažinus grafienę Torbi iš popietinės arbatėlės, su
rengtos prieš kelias dienas. Žinoma, ir Alingtonus iš kitos aikš
tės pusės, mat jų vaikai draugavo su Sonja ir Violeta.
Vakarieniaujama buvo puikiame valgomajame tame pa
čiame aukšte kaip salonas. Flora buvo patenkinta pasodinta
Džordžo Kepelo kairėje. Jis užkalbino ją šypsodamasis pro dai

liai užriestus ūsus.
- Panele Maknikol - Flora, - kaip malonu, kad šį vakarą sė
dite šalia manęs, - tarė jis ir, kad Flora mažiau nervintųsi, įpylė į
jos taurę raudonojo vyno. - Nors turbūt tai sukrečianti permaina
iš jūsų gražiojo Ežerų krašto atsidūrus didmiestyje, tikiuosi, ir
čia randate kuo patenkinti savo botanikos ir meno pomėgius.
Daugelis meno galerijų, kurių čia turime, gali pamokyti daugiau
nei kokia nors knyga. Turite pamėginti ir mūsų dukteris įtraukti
į tokius pomėgius.
- Aš būtinai pasistengsiu.
Flora girdėjo ne viską, ką jai kalbėjo ponas Džordžas, nes
ledi Alington, sėdinti priešais, pasakojo, kad „Voganų duktė su
sirado visai tinkamą garbintoją. Otas jų plevėsa sūnelis, sklinda
gandai, esą...“
- Flora, ar gerai jaučiatės? Jūs labai išbalote, - atitraukė jos
dėmesį pono Džordžo balsas.
- Labai atsiprašau, gerbiamas pone, turbūt nuvargau per
dieną.
- Aišku, nuvargote, mano brangioji. Tikiuosi, Violeta neiš-
ūžė jums ausų savo naujausiomis eilėmis?
- Ji tvirta asmenybė, - apdairiai atsakė Flora. - Tuo reikia
žavėtis.
Iš kairės pasigirdo prunkštelėjimas. Ledi Saros Vilson dide
lės akys spinduliavo linksmumu.
- Brangioji Alisa taip ir sakė, kadjūs įgudusi elgtis labai tak
tiškai, panele Maknikol.
Flora nejaukiai jautėsi girdėdama tuos kandžius londoniečių
pokalbius.
- Aš tik sakau tai, ką esu pastebėjusi, ledi Sara. Kaip jums
patinka žąsų kepenėlių paštetas?
Buvo dešimt patiekalų - bent septyniais per daug, atrodė

Florai. Nemaloniai nustebinta, kiek daug gyvūnų ponia Steisi tą
dieną iškepė, ištroškino ar kitaip apdorojo, ji atsargiai rinkosi
kąsnelius aplenkdama mėsą.
Ponui Džordžui pagaliau išsivedus vyrus išgerti brendžio ir
parūkyti cigarų, Flora nusekė paskui moteris į svetainę ir ėmė
ramiai gurkšnoti kavą, o jai į galvą skverbėsi neužsilaikydami
tušti plepalai, daugiausia apie moteris, kurios buvo pastebėtos
kur nors mieste su vyrais, bet ne savo sutuoktiniais. Ji klausėsi ir
pakerėta, ir baisėdamasi. Gal ji tiesiog naivi, bet buvo maniusi,
kad santuoka yra šventa ir neliečiama.
- Na, ar turi numačiusi kokį jaunuolį Florai? - ledi Alington
paklausė ponios Kepei.
- Galbūt Flora turi savo planų, - atsakė globėja, metusi į ją
įdėmų žvilgsnį.
- O, ir kas gi galėtų būti tas laimingasis?
- Aš... Dieve mano, juk aš ką tik atvykau į Londoną, - išsisu
kinėdama atsakė Flora.
- Na, neabejoju, nereikės ilgai laukti, kol kas nors jus nusi
čiups, ypač kad esate globojama ponios Kepei. Žiemą rengiama
daug šokių vakarų, turėsite progų pasidairyti. Nors dauguma
padorių vyrų jau pasidalyti.
Vakar buvusi priversta išbraukti Arčį iš savo gyvenimo, Flora
jautėsi visai laiminga sugrįžusi prie ankstesnio plano praleisti li
kusias dienas viena.
Visiems išėjus ponia Kepei pabučiavo ją į skruostus.
- Labanakt, mano brangioji, galiu tik pasakyti - laikeisi pui
kiai. Šįvakar didžiavausi tavimi. Matai, Džordžai, dėl jos nesu
klydau, - pasakė ji savo vyrui, kai tas vedėsi ją iš kambario.
- Nesuklydai, mano brangioji, bet ar tu iš viso kada klysti? -
išgirdo Flora jį sakant, kai juodu lipo laiptais aukštyn.
Flora paprašė guvernantės ir ponios Kepei leidimo visai dienai

pasiimti Sonją į Kju sodus. Ponas Rolfas jau buvo susitaręs dėl
automobilio joms ten nuvežti, ir Flora net virpėjo iš susijaudi
nimo, kad atsidurs gamtoje ir apžiūrinės retus augalus. Net jei ta
maloni jos susimanyta pramoga primins Arčį.
- Neleisiujamvisko sugadinti, - tvirtai pasakė ji sau.
- Apgailestauju, panele Flora, - tarė Pegė, atnešusi Florai
pusryčius, - bet ponia Kepei nori, kad šią popietę liktumėte gerti
arbatos su ja ir jos svečiu. Sako, į tuos savo sodus nuvažiuosite
kitą dieną.
- Ak, - Flora prikando lūpą. - Ar žinai, kas tas svečias?
- Netrukus ir pati sužinosite, panele, bet aš dar pasirūpinsiu
jumis prieš einant pas juos į ponios Kepei saloną. Ateisiu čia ly
giai trečią.
- Nesijaudink, - pasakė Flora Sonjai, kai, jai nuėjus į vaikų
užsiėmimų kambarį, ši išreiškė nusivylimą dėl atšauktos išvy
kos. - Madmuazelė tikrai nesupyks, jei šįryt vietoj tos išvykos
eisime pasivaikščioti į Šventojo Jokūbo parką. Tik reikia jai
pažadėti, kad visą kelią ten ir atgal kalbėsimės prancūziškai, -
mirktelėjo jai Flora. - Kaipjautiesi šįryt, Violeta? - paklausė pa-
sigręžusi į kitą ponios Kepei dukterį.
- Gerai, ačiū. Po pamokų per pietus ateis mano geriausia
draugė Vita. Šiandien pamokos tik pusę dienos.
- Supratau.
- Lauksiu tavęs, auklyte, čia lygiai pirmą, - tarė Violeta.
Išeidama iš kambario auklė kilstelėjo antakį dėl tokio Viole
tos valdingumo.
- Pasakysiu jums, panelė Sakvil-Vest tikra keistuolė, - su
šnibždėjo ji Florai. - Aš tik džiaugiuosi, kad nesu jos auklė. Pa-
siklausytumėte, kaip jiedvi aptaria knygas ir literatūrą tartum

tikros profesorės. Anoji į save žiūri labai rimtai, o Violeta tiesiog
jos apsėsta, to nepaneigsi.
- Tada nekantrauju su ja susipažinti.
- Taigi, panele Flora, kaip ten bebuvę, jūsų laukia įdomi
diena.
Pasivaikščiojimas su Sonja po Šventojo Jokūbo parką buvo
kaip tik tai, ko Florai reikėjo. Spalio diena, nors vėsi, buvo
giedra, o lapai, jau ėmę dažytis visokiais geltonais, auksiniais
ir raudonais atspalviais, krisdami klojo gyvą kilimą joms po
kojomis.
- Žiūrėk, - parodė Flora į stogą joms virš galvos parko pa
kraštyje, - matai, kaip renkasi kregždės? Jos ruošiasi skristi į
pietus, į Afriką. Jau artėja žiema.
- Oho, į Afriką! - aiktelėjo Sonja, žiūrėdama, kaip kregždės
čirikuodamos šnekasi. - Juk tai baisiai tolimas kelias. Kas bus,
jei jos pavargs skrisdamos virš jūros?
- Geras klausimas, o atsakymas į jį - aš tikrai nežinau. Gal
būt jos nusileidžia ant kokio laivo, ir jas paplukdo. Žiūrėk, štai
voverė. Ji turbūt renka riešutus žiemai į savo drevę. Jau greit ji
užmigs ir nematysimjos iki pavasario.
- Kaip norėčiau būti voverė, - Sonja suraukė nosytę. - Ir aš
norėčiau visą žiemą miegoti.
Grįžusi namo kaip tik laiku pietauti, užsiėmimų kambaryje
Flora atsisėdo prie stalo su aukle, guvernante ir mergaitėmis.
Violeta beveik nesiliovė šnibždėjusis su savo drauge, liekna
tamsiaake, gelsvos odos mergaite trumpais kaštoniniais plau
kais. Jei būtų nežinojusi, kad čia mergaitė, Flora būtų palai
kiusi ją berniuku. Ją nustebino keistas jų intymumas - Violeta
nuolat lietė Vitos ranką, vienu metu net palaikė ją tai mergaitei
ant kelio.
- Auklyte, mes su Vita dabar eisim į mano kambarį. Vita

nori man paskaityti savo naujų eilėraščių.
- Nejaugi? - tyliai sumurmėjo auklė sau po nosimi. - Na, tik
žiūrėk, kad lygiai trečią vėl būtumėt čia, kai atvažiuos panelės
Vitos auklė pasiimti jos namo. Jūsų motinos ypatingasis svečias
atvyks ketvirtą, ir namie turi būti tylu. O jūs, panele Flora, nu
eisite pas juos penktą, - pridūrė auklė, vesdamasi Sonją nusi
prausti veido, o paskui jas susikibusios už parankių išėjo Vita su
Violeta.
Trečią valandą į Floros kambarį įėjo Barni su permesta ant
rankos suknele.
- Ponia Kepei nori, kad arbatai apsivilktumėte šitą, tad bu
vau nusinešusi į apačią palyginti.
Flora atsisėdo prie tualetinio stalelio, kad Barni sušukuotų
jos netvarkingas garbanas ir sukeltų į kuodą, tvirtai laikomą aš-
triadančių perlinių šukučių. Tada, leisdamasi suveržiama tuo
bauginančiu korsetu, ji pagalvojo, kad nors ponia Kepei jai taip
atvirai dosni, ji jau ima jaustis tartum didžiulė lėlė, puošiama
pagal šeimininkės užgaidas. Tačiau ji nieko negalėjo padaryti,
antraip dar pasirodys baisiai nedėkinga. Barni sagstant suknią
kreminiais ir mėlynais dryželiais Flora galvojo apie visuotinį
įsitikinimą, kad vyrai nori matyti savo moteris suveržtas kor
setais, padažytas ir išpuoštas, o ji juk lipo į Skofelą mūvėdama
tėvo medžioklines kelnes. Ir neatrodė, kad Arčiui tai nors kiek
rūpėtų...
- Panele Flora?
- Ką sakėte? - atsitraukė ji nuo svajonių.
- Prašiau jus, gal galėtumėte tvirčiau įsisegti auskarus. Ne
duok Dieve, dar kuris įkris į arbatos puoduką šią popietę!
- Oi, Dievuli, tai jau būtų nelaimė, - sutiko Flora, stengda
masi nesišypsoti.
- Dar užtepsiu jums ant skruostų trupučiuką rožinio kremo,

kad nebūtų išbalę, ir jau galėsite eiti, kai pakvies. Dabar tik ra
miai pasėdėkite su kokia nors knyga, o kai jie bus pasiruošę, pa
nelė Dreiper ateis jūsų pakviesti.
- Ačiū.
- Geros kloties, panele.
Barni išėjus Flora suraukė antakius svarstydama, kodėl jai
reikės tos „geros kloties“ geriant puoduką arbatos su paslaptin
guoju svečiu, - po dešimties minučių išgirdo jį ateinant. Kad
laukimas neprailgtų, Flora nuėjo prie rašomojo stalo ir pasiėmė
dienoraštį, ketino baigti užrašyti tą nemalonų pokalbį su Arčiu.
Net rašydama ji vos nepravirko. Galų gale pasigirdo beldimas į
duris ir pasirodė panelė Dreiper.
- Ponia Kepei norėtų, kad dabar ateitumėte į saloną.
- Gerai.
Flora nusekė žemyn paskui panelę Dreiper jausdama namus
įtemptai nutykusius - tai rodė, kad ponia Kepei priima ypatin
gąjį svečią.
- Pasiruošusi? - paklausė panelė Dreiper.
- Taip.
- Labai gerai.
Ji kilstelėjo ranką pabelsti į salono duris, ir Flora pastebėjo,
kad ranka virpa.
- Prašom, - pasigirdo iš vidaus ponios Kepei balsas.
- Ir dėl Dievo meilės, nepamirškite tūptelėti, kai ji pristatys
jus, - sušnypštė panelė Dreiper, čiupo už durų rankenos ir atidarė.
- Flora, mano brangioji, - pasitiko ją ponia Kepei, - kaip
gražiai šiandien atrodai, - ar ne, Berti?
Paėmusi Florą už rankos, nuvedė ją prie pono pražilusia
barzda, sėdinčio ant dvivietės sofos, - didžiulis jo kūnas buvo
užėmęs ją visą.
Flora pajuto, kaip ją vertinamai nužvelgia skvarbios akys, o

ponia Kepei privedė ją dar arčiau, vos per žingsnį nuo jo. Kam
baryje buvo pilna cigaro dūmų, o ponas, toliau ją stebėdamas,
užsitraukė dar kartą. Flora krūptelėjo kažkam šmėstelėjus prie
pono kojos ir pamatė, kad tai baltas foksterjeras rudomis ausi
mis, sukrutęs jai įėjus, o dabar einantis jos pasitikti.
- Sveikas, - nusišypsojo Flora šuniukui ir instinktyviai pasi
lenkė jo paglostyti.
- Flora, čia mano brangiausias draugas Bertis. Berti, susipa
žinkite su panele Flora Maknikol.
Kaip buvo pamokyta, Flora žemai - tikėjosi, ir grakščiai -
pritūpė. Kuo dailiau kildama jautė, kad šis ponas labai pažįsta
mas. Tyloje, trikdoma nesiliaujančių spoksoti akių, Flora paga
liau susivokė ir jai pakirto kelius.
- Ar nesakiau jums, kad ji gražuolė? - nutraukė tylą ponia
Kepei. - Eikš, Flora, sėskis prie manęs.
Ji nusekė paskui ponią Kepei prie šezlongo, stovinčio prie
šais vyrą, vadinamą Berčiu. Apsidžiaugė, kad leidžiama atsisėsti,
antraip nuo sukrėtimo galėjo net nuvirsti ant grindų.
Vyras vis dar nieko nesakė, tik įdėmiai žvelgė į ją.
- Paskambinsiu, kad atneštų arbatos. Mums visiems pravers
atsigaivinti.
Poniai Kepei spaudžiant skambučio mygtuką prie židinio
šono Flora matė, kad net išgarsėjusią ramybe jos globėją ta tyla,
regis, trikdo. Bertis pagaliau vėl ėmėsi cigaro, prisidegė ir ėmė
traukti dūmą.
- Kaip jums patinka Londonas, panele Maknikol? - pa
klausė jis.
- Man čia labai smagu, ačiū... - ji nutilo supratusi, kad ne
žino, kaip kreiptis į poną.
- Būkite gera, kol mes ne viešumoje, galite vadinti mane Ber-
čiu, kaip ir brangioji ponia Kepei. Mes čiavisi draugai. Ir jau tur
būt esate nebe vaikas, kad kreiptumėtės į mane „karalėli“, kaip
Violeta ir Sonja.
Jis palankiai nusišypsojo pralinksmėjusiomis mėlynomis
akimis, ir įtampa kambaryje kiek atlėgo.
- O kaipgi laikosi jūsų brangioji mama? - paklausė jis, vėl
užsitraukęs cigarą.
- Aš... ji sveika, ačiū. Ar bent tikiuosi, nes nemačiau jos nuo
tada, kai išvyko gyventi į Škotiją.
- Prisimenate, Berti, esu sakiusi, kad Floros tėvai iš savo
namų Ežerų krašte persikraustė į Šiaurės Škotijos kalnyną? -
priminė ponia Kepei.
- A, taip, ir jie velniškai puikiai sumanė. Škotija, be jokios
abejonės, mano mėgstamiausia Britų salų vieta. Ypač Balmoralo
pilis. Ar esate buvusi Škotijos kalnyne, panele Maknikol?
- Kai buvau maža, lankiausi pas senelius iš tėvo pusės ir pri
simenu, kad ten labai gražu.
Flora iš paskutiniųjų stengėsi nusiraminti nors tiek, kad ge
bėtų suregzti rišlius sakinius. Ją nustebino jo balso tembras, o
tartis buvo beveik germaniška, panėšėjo į svetimšalio.
Panelė Dreiper ir liokajus patiekė arbatos ir įvežė stalelį,
apkrautą sumuštiniais ir visokiais pyragaičiais. Šalia panelės
Dreiper kojų šmėstelėjojuodas šešėlis, ir terjeras, kol kas buvęs
labai ramus, puolė jį kurtinamai lodamas. Flora nieko, nelau
kusi pašoko ir pasiėmė ant rankų šnypščiantį ir purkštaujantį
kačiuką.
Terjero lojimą nutraukė sugriaudėjęs juokas.
- Cezari, pas mane! - paliepė Bertis, ir šuniukas nuslinkęs vėl
atsitūpė prie šeimininko. - Na, ir kas čia toks, panele Maknikol?
- Čia Pantera, - atsakė Flora, stengdamasi nuraminti dre
bantį katinuką.
- Koks šaunuolis, - tarė Bertis. - Kur jį gavote?

- Išgelbėjau iš kalnų ežerėlio, kai buvo visai mažas, ten,
Ežerų krašte.
- Flora, malonėk išnešti Panterą iš kambario, - tarė ponia
Kepei.
- Dėl manęs nėra reikalo, ponia Kepei. Juk žinote, myliu gy
vūnus.
Flora paklususi paleido Panterą koridoriuje ir gerai uždarė
duris, tada vėl atsisėdo. Poniai Kepei pilstant arbatą suprato ne
galėsianti jos gerti, nes ranka iš baimės taip drebės, kad aplaistys
tą puikią suknią.
- Panele Maknikol, man regis, turite čia labai sumanią ir
protingą bendražygę, ponią Kepei. Mat, - Bertis užsitraukė ci
garo meiliai šypsodamasis poniai, - atvirai kalbant, niekada ne
maniau, kad ateis diena, kai...
Kokia ta diena, Flora taip ir nesužinojo, nes įtraukti cigaro
dūmai sukėlė stiprų kosulio ir dusulio priepuolį. Ir taip raudo
nas jo veidas pasidarė tamsiai raudonas, akys apsiašarojo, jis
gaudė orą. Ponia Kepei įpylė į stiklinę vandens ir įsispraudusi
šalia ant sofos pakėlė jam prie lūpų, versdama atsigerti.
- Po velniais, moteriške! Man nereikia vandens, aš noriu
brendžio!
Jis išsitraukė iš kišenės didelę nosinę turkišku raštu ir atstū
męs vandenį taip, kad tas išsitaškė ant ponios Kepei sijono, gar
siai ėmė pūsti nosį.
- Berti, jums tikrai reikės mesti rūkius cigarus, - ėmė prie
kaištauti ponia Kepei, pakilusi ji nuėjo prie spintelės, ant kurios
stovėjo grafinas. - Jukžinote, kiekvienas jus apžiūrėjęs gydytojas
sako tą patį. Jie nuvarys jus į kapus, tikrai.
Ji padavė brendžio, o jis, vienu mauku išgėręs, atkišo taurę,
kad įpiltų dar.
- Nesąmonės! Tai nuo to prakeikto amžinai drėgno Britani

jos klimato. Prisimenate, kaip gerai aš jaučiausi Bjarice?
- Berti, juk žinote, kad tai netiesa. Kai buvome ten praėjusį
kartą, jūs...
- Gana! - užriaumojo jis ir skubiai išlenkė antrą porciją
brendžio. Tada jo akys vėl susirado Florą. - Ar matote, su kuo
turiu taikstytis, panele Maknikol? Su manimi elgiamasi kaip su
mažu vaiku.
- Su jumis elgiamasi kaip su mylimu žmogumi, - tvirtai at
šovė ponia Kepei.
Flora laukė dar vieno protrūkio, bet poniai Kepei prisėdus
greta ir suėmus jį už rankų jis tik taikiai linktelėjo.
- Žinau, mano brangioji. Bet tikrai taip jaučiuosi, tartum
šiuo metu visi stengtųsi atimti man visą smagumą.
- Visi stengiasi, kad niekam netektų kentėti jus praradus.
- Gana apie tai, - mostelėjo jis ranka poniai Kepei, tartum
vaikydamas musę. - Vargu ar padariau pirmą gerą įspūdį pa
nelei Maknikol. Tad papasakokite apie save. Ką jums patinka
veikti?
- Būti laukuose, - atsakė Flora, nes tai visų pirma atėjo į
galvą. - Žinoma, - pridūrė ji skubiai, - aš tiktai kaimą ir paži
nojau, gal lygiai taip pat būčiau pamėgusi miesto gyvenimą, jei
būčiau augusi čia. Jau imu suprasti, kad Londone labai gražu.
- Nereikia dėl to teisintis, panele Maknikol. Jei likimas būtų
buvęs man geresnis, taip pat būčiau pasirinkęs kaimą. Sakykite,
ar jodinėjate?
- Taip, - atsakė Flora, tiesiog negalėdama kreiptis į jį
„Berti“. - Nors, prisipažįstu, Roten Rou alėjoje apsijuokčiau. Aš
mokiausi jodinėti kalnuotoje žemėje ir balne sėdžiu anaiptol ne
grakščiai.
- Ak, kokie buvo laikai! - jis susiėmė rankas kaip vaikas. -
Kai buvau jaunas, nieko taip nemėgau, kaip šuoliuoti per Škoti
jos viržynus. Kas dar jaudina jūsų širdį, panele Maknikol?
- Gaila, negaliu pasakyti, kad poezija ar siuvinėjimas, ar kad
puikiai skambinu pianinu, bet iš tiesų viskas, ką mėgstu, būna
atvirame ore. Pavyzdžiui, gyvūnai...
- Labai pritariu! - Jis meiliai mostelėjo į šuniuką, vizginantį
uodegąjamprie kojų. - Odėl menų... na, būdamas tokioje padė
tyje privalaujuos pakęsti ir girti. Tačiaujūs negalite įsivaizduoti,
kiek prailgusių vakarų sėdžiu operoje ar spektakliuose, kuriuose
turiu įžvelgti kokią nors dvasinę ar psichologinę prasmę, arba
poezijos rečitaliuose, kur negaliu suprasti nė žodžio...
- Berti! Jūs neteisingai apie save kalbate, - įsiterpė ponia Ke
pei. - Jūs nepaprastai gerai apsiskaitęs.
- Tik todėl, kad privalau. Tai įeina į mano pareigas, - mirk
telėjo jis Florai.
- Aš mėgstu piešti gyvūnus, nors žmonių, regis, nesugebu
pavaizduoti. Jie atrodo daug... sudėtingesni.
Flora vylėsi, kad jos atsakymas nuteiks juos abu taikiai.
- Gerai pasakyta! - Bertis pliaukštelėjo sau per storą šlaunį.
- Berti, jūsų karieta laukia apačioje. Juk žinote, šįvakar esate
sutaręs...
- Taip, puikiausiai prisimenu. - Be žodžių išreikšdamas
draugiškumą Florai jis pavartė akis. - Panele Maknikol, ponia
Kepei teisi. Aš jau turiu eiti tarnauti tautai ir karalienei.
Flora tuoj pat atsistojo ir buvo bedaranti vėl tokį pat žemą
tūpsnį, bet jis pamojo jai prieiti.
- Eikit šen, mano brangioji.
Žengusi kelis žingsnelius, ji sustojo priešais ir apstulbo, kai
jis suėmė jos rankas savo pirštais, sunkiais nuo žiedų su rubini
niais kabošonais ir auksiniais ornamentais.
- Buvo malonu susipažinti su jumis, panele Maknikol. Man

tai vėl priminė, kad ponios Kepei nuojauta niekada neklysta.
Nagi, prieik, moteriške, padėk man atsistoti.
Ponios Kepei padedamas jis atsikėlė nuo sofos. Ir nors Flora
buvo aukšta, iškilo virš jos.
- Labai tikiuosi, kad ateityje pasidžiaugsime kartu ilgiau. Ypač
kaime. Gal Dantrete? - Jis pažvelgė į ponią Kepei, ir ši linktelėjo.
- Žinoma.
- Dabar, panele Maknikol - Flora, - jau turiu eiti. Sudie,
mano brangioji.
- Sudie.
- Eime, Berti, palydėsiu jus žemyn.
Po šių žodžių ponia Kepei, terjeras ir Britanijos ir Airijos
Jungtinės Karalystės bei Britanijos užjūrio dominijų karalius,
tikėjimo gynėjas ir Indijos imperatorius išėjo iš salono.
19
- Ar susipažinote su karalėliu? - po dviejų valandų paklausė

Sonja, su papiliotėmis plaukuose prieš miegą susistabdžiusi
Florą laiptų aikštelėje.
- Taip, susipažinau.
- Kaip manote, jis mielas? Net jei atrodo bauginamai ir yra
toks storas, iš tiesų jis labai malonus ponas.
- Visiškai pritariu, - nusijuokė Flora, bučiuodama Sonją į
viršugalvį. - Labanakt.
- Flora?
- Ką dar pasakysi?
- Būkite gera, gal ateitumėte ir papasakotumėte man ką
nors? Jūsų istorijos daug įdomesnės už knygeles su paveikslė
liais, kurias man skaito auklė.
- Rytoj papasakosiu.
- Suaugusieji visada taip sako, - papūtė lūputes Sonja prisi
artinus auklei, ketinančiai vestis globotinę į viršų.
- Pažadu, Sonja. O dabar labanakt, saldžių sapnų.
Norėdama atsipalaiduoti po pribloškusios popietės Flora
nuėjo į vaikų užsiėmimų kambarį ir ten rado Violetą - susiran
giusi krėsle prieš židinį ji skaitė knygą.
- Ar tau trukdysiu? - tyliai paklausė Flora.
Violeta krūptelėjo ir pažvelgė, pakėlusi akis nuo knygos.
- Būtų nemandagu sakyti, kad trukdysite.

- Tada aš išeisiu.
- Ne, - Violeta jai parodė į krėslą priešais.
- Tikrai?
- Taip, - tvirtai atsakė Violeta.
Flora priėjusi atsisėdo.
- Ką skaitai?
- Kitsą. Vita man davė kaip pavėluotą gimtadienio dovaną.
- Kaip gražu. Nors aš, turiu prisipažinti, neskiriu geros poe
zijos nuo prastos.
- Tai tik mano nuomonė, žinoma, bet skaitant tokį roman
tišką poetą kaip Kitsas nesvarbu, kiek nusimanai apie literatūrą.
Svarbiau, kiek nusimanai apie meilę.
- Nelabai suprantu, ką nori pasakyti, Violeta, - atsakė Flora,
nors beveik neabejojo, kad suprato.
- Na, kol nebuvau sutikusi Vitos ir ji nepaaiškino poezijos, ir
man eilės atrodė labai nuobodžios, - atsakė Violeta, žvelgdama
į židinio ugnį. - Bet dabar, skaitydama jo parašytus žodžius, su
prantu, kad tai visiems tinkamas meilės išreiškimas, jei patys ne
moka to išreikšti. Suprantate?
- Manau, suprantu, Violeta. Būk gera, tęsk.
- Na, vien tai, kadVita davė man šią antologiją, rodo jos norą,
kad aš perskaityčiau žodžius, kurių ji jaučia negalinti ištarti.
- Ar manai, kad ji tave myli?
- Kaip aš myliu ją. - Tiesus Violetos žydrų akių - tokių pa
našių į motinos - žvilgsnis metė iššūkį Florai. - Ar manote, kad
tai negerai?
Visą popietę stengusis pirma gerai apgalvoti, o tik tada atsa
kyti, Flora atsakė nuoširdžiai.
- Yra daug meilės pavidalų, Violeta. Tėvus mylime vienaip,
seseris kitaip, mylimąjį, draugę, gyvūną... kiekvieną vis kitaip.
Flora stebėjo sušvelnėjus} Violetos veidą, ir jai atsiskleidė pa

slaptis.
- Taip, taip! Bet, Flora, kaip galime pasirinkti, ką mylėti, jei
mums diktuoja visuomenė?
- Na, nors turime elgtis, kad atrodytume paklūstančios tam,
ką diktuoja visuomenė, jausmai mūsų širdyje gali visai su tuo
nesutikti.
Violeta kiek patylėjo, paskui nusišypsojo ir nuo tada, kai su
ja susipažino, Florai ji pirmą kartą atrodė laiminga.
- Jūs suprantate! - Violeta užvertė knygą, atsistojo ir priėjo
prie Floros. - Iš pradžių nežinojau, ką mama įžiūrėjo jumyse,
bet dabar žinau ir džiaugiuosi, kad čia esate. Jūs taip pat įsimy
lėjusi. Labanakt, Flora.
Violetai išėjus tarpduryje pasirodė Barni.
- Atleiskite, panele Flora, ponia Kepei klausia, ar nenorėtu
mėte užsukti į jos buduarą prieš jai važiuojant į svečius vakarie
niauti.
Flora pakilo ir nusekė paskui Barni į koridoriaus galą, kur
buvo asmeniniai pono ir ponios Kepelų kambariai.
- Eikš, Flora, sėskis šalia manęs, - tarė ponia Kepei, sėdinti
prie savo tualetinio stalelio tartum imperatorienė.
- Ačiū, - padėkojo Flora ir prisėdo ant aksomu apmuštos
kėdės kraštelio, gėrėdamasi palaidais ponios Kepei kaštoniniais
plaukais, natūraliomis garbanomis krintančiais ant kreminių
pečių.
Ant korseto ponia Kepei buvo užsimetusi Šantiji nėrinių pe
niuarą, iš korseto veržėsi iškili krūtinė. Flora pagalvojo, kad dar
nebuvo mačiusi ponios Kepei tokios gražios.
- Norėjau pasakyti, kad Bertis šiandien tavimi labai susiža
vėjo.
- O aš juo, - apdairiai atsakė Flora.
- Na, jis nebe toks, koks kadaise buvo, - tarė ponia Kepei, at
kreipusi dėmesį į jos balso toną. - Jis serga, tačiau nieko nedaro,
kad būklė pagerėtų. Vis dėlto tai geras ir išmintingas žmogus, ir
man nepaprastai brangus.
- Taip, ponia Kepei.
- Barni, gal paliktumei mus vienas kelioms minutėms?
- Taip, ponia.
Barni, lūkuriavusi šalia šeimininkės, kol gaus nurodymą im
tis jos šukuosenos, išėjo, ir ponia Kepei atsigręžė į Florą.
- Mano brangioji, - ji siektelėjo Floros rankų ir tvirtai jas
suspaudė, - aš gerai nežinojau, ar protingai darau pristatydama
tave Berčiui, bet elgeisi kuo puikiausiai.
- Tikrai? Aš baisiai nervinausi.
- Tu tiesiog buvai savimi, o išeidamas karalius pasakė, kad
esi gamtos vaikas, kaip Škotijos laukų gėlė, auganti tarp dyglia-
krūmių.
- Aš... džiaugiuosi, kad pelniau jo pagyrimą.
- Ak, Flora, - giliai atsiduso ponia Kepei. - Tu nežinai, kaip
labai ir aš džiaugiuosi. Ir kokia esu dėkinga tau už tai, kad esi...
tokia, kokia esi. Jis įspėjo tavęs nelepinti, nepaversti aukštuome
nės poniute, žiūrėti, kad tyra tavo prigimtis nebūtų pražudyta
didmiesčio gyvenimo. Jis labai tikisi vėl su tavimi pabendrauti.
Tačiau, kadangi nesi oficialiai pristatyta karaliaus dvare, norė
čiau - taip ir turės būti, - kad šios dienos ir bet kokį bendravimą
ateityje laikytume paslaptyje.
- Taip, nors ir Sonja, ir Violeta žino, kad sujuo mačiausi.
- O kaipgi, aišku, jos žino! - sukikeno ponia Kepei. - Aš
nekalbu apie tuos, kurie gyvena šiuose namuose. Viena iš prie
žasčių, kodėl Berčiui taip patinka lankytis čia, Portmano aikš
tėje, yra absoliutus diskretiškumas ir čia patiriamas privatumas,
kurio taip stinga jo gyvenime. Ar supranti, Flora?
- Suprantu, ponia Kepei.

- Gerai. Tada neabejoju, kad judu su Berčiu galite tikėtis
ateityje geriau pažinti vienas kitą.
- Taip, norėčiau. Aš...
- Ką, mano brangioji?
- Tiesiog pagalvojau, ar ponas Džordžas... žino apie slaptus
karaliaus apsilankymus čia.
Flora pajuto, kaip išraudo jos veidas tariant tokią juodinan
čią užuominą.
- Aišku, žino! Jie su Berčiu geri draugai ir dažnai eina pame
džioti, kai karalius rudenį apsistoja Dantrete.
Flora pasijuto visiška kvaile, uždavusi tokį klausimą, ir iš
raudo dar tirščiau.
- Šiuose namuose neturime paslapčių. Dabar reikia kviesti
Barni, nes po pusvalandžio važiuojame vakarieniauti į Molboro
rūmus. - Ponia Kepei paskambino varpeliu, stovinčiu ant tua
letinio stalelio. - Ten bus ministras pirmininkas, vadinasi, visą
vakarą aptarinėsime naujausias kaizerio Vilhelmo kvailystes.
Flora stebėjosi šia moterimi, tariančia garsius vardus taip,
tartum spjaudytų vyšnių kauliukus.
- Tikiuosi, jums bus smagu.
- Ačiū, bet žinau, kad smagu nebus. Ką tik prisiminiau - ry
toj tau reikia apsilankyti Grovnerio aikštėje pas tetą ir tavo se
serį Aureliją. Aš būsiu užsiėmusi kitur, bet Fridas tave nuveš ir
parveš namo.
- Ačiū.
- Mano brangioji, dar kartą sveikinu, puikiai elgeisi per
šios popietės arbatą. Tai tikrai ne paskutinis tavo susitikimas
su Berčiu.
- Brangioji sesute!
Prie tetos Šarlotės svetainės durų Flora buvo karštai pasvei
kinta ir stipriai apkabinta. Jos įėjo, Aurelija uždarė duris.
- Paprašiau tetos Šarlotės, ar negalėtume kiek pabūti vienos,
nes man labai reikia tavo patarimo.
Ji palydėjo Florą prie sofos ir atsisėdo šalia. Flora pastebėjo,
kaip pasikeitusi sesers išvaizda nuo tada, kai matė ją praėjusį
kartą. Gražios jos akys spinduliavo gyvumu, veidas švytėjo.
Flora gerai žinojo, kokia to priežastis.
Dieve, prašau, neleisk man parodyti savo skausmo...
- Pakviečiau tave, nes po mudviejų pastarojo susitikimo pas
mane buvo apsilankęs svečias.
- Tikrai? Ir kas gi jis toks?
- Arčis Voganas! - sušuko ji. - Atėjo pas mane prieš dvi die
nas, jau visai baigiant dėtis daiktus į kelionę. Matai, poryt turiu
išvykti į Škotiją. Įsivaizduoji, kaip nustebau jį pamačiusi.
- Dieve! - Flora apsimetė tiesiog apstulbinta. - Įsivaizduoju.
- Aišku, maniau, tiesiog iš mandagumo užsuko atsisveikinti.
Jis įėjo į šį kambarį, uždarė duris, suėmė mane už rankų ir pa
sakė padaręs didžiulę klaidą! Aš buvau priblokšta.
- Iš tikrųjų tai pribloškiama.
- Paklausiau, apie kokią klaidą jis kalba, ir jis paaiškino, kad
buvo staiga išsigandęs atsakomybės, nes gal iš viso nesąs linkęs į
vedybinį gyvenimą - lygiai kaip tu sakei! - ir bijojo nuvilti mane
kaip sutuoktinis, todėl ir nepasipiršo, kai viešėjau Hai Vilde.
- Suprantu.
- Arčis pasakė, kad tik tada, kai išvažiavau iš Hai Vildo, jis
suvokęs, kaip manęs ilgisi.
Tai prisiminus Aurelijos žvilgsnis nuklydo į tolį.

- Oho, kaip... romantiška.
- O kai motina jam pasakė, kad aš jau bet kurią dieną pasi
ruošusi išvykti į Škotiją, jis suprato turįs ateiti ir mane sulaikyti.
Taip ir padaręs.
- Tad jis pasipiršo?
- Taip. Ak, Flora, Arčis paklausė, ar kada nors atleisiujam už
tokią baisią klaidą, priklaupė ant kelio ir pasiūlė man nuostabų
sužadėtuvių žiedą su smaragdu.
- Ir ką tu atsakei?
- Na... tikiuosi, dėl to manimi didžiuosiesi - pasakiau, kad
padėčiai taip pasikeitus man reikia kelių dienų apie tai pagalvoti.
Todėl tave ir pasikviečiau. Tu širdies reikaluose vadovaujiesi
protu, brangioji Flora. Kaip manai, ką turėčiau daryti?
Flora nuvaikė savas mintis apie tą padėtį.
- Gal visų pirma turiu paklausti - kodėl nesutikai tekėti už
jo iškart? Kas tave sulaikė?
- Na kaipgi, Flora, juk sakiau tau prieš kelias dienas, kad at-
stumsiu jį, jei dar kada piršis, bet tai turbūt dėl to, kad norėjau
apsiginti ir likti išdidi. Be to, vis dar nesu įsitikinusi, kad Arčis
myli mane taip, kaip aš myliu jį.
- Ar jis sakė, kad tave myli?
- Taip... bent sakė, kad be manęs jo gyvenimas būtų tuščias.
- Na, ką gi, taip ir yra! - Flora prisivertė džiugiai nusišyp
soti. - Tai reiškia tą patį, kad ir kokius Arčis pasirinko žodžius.
- Tikrai? - Aurelija maldaujamai žvelgė į ją. - Gal aš per
daug tikiuosi ir esu pernelyg romantiškai nusiteikusi, bet dėl
ankstesnio jo santūrumo jaučiu, - nors jis paaiškino priežastį, -
kad jis labai abejojo.
- Bet dabar tų abejonių atsikratė, ir jos visai nesusijusios su
tavimi.
- Paklausiau, gal kuri kita užvaldė jo širdį. Jis prisiekė, kad

kitos nėra.
Floros širdis ėmė plakti tankiau.
- Tada to, ką jis sakė, turbūt visai užtenka, kad sutiktum?
- Taip, bet, žinai, man anksčiau per Sezoną piršosi ir kiti, ir
labai karštai manęs siekė. - Aurelija atsistojo ir ėmė žingsniuoti
po nedidelę svetainę. - Apipildavo gėlėmis ir meilės laiškeliais,
ir nors man visų tų vyrų nereikėjo, buvau tikrai įtikinta, kad
jiems manęs reikia. O su Arčiu jaučiuosi, tartum tai aš karštai jo
siekčiau, vaikyčiausi vyro, kuris visada atrodė man... abejingas.
- Nelabai gerai pažįstu vyrus, bet žinau, kad daugelis jų žiūri
į meilę visai kitaip nei moterys. Kai kurie labai romantiški, bet
dauguma ne, - tarė Flora ir griebėsi pavyzdžio. - Štai kad ir
mūsų tėtis - nors akivaizdu, kad dievina mamą, jis nebūna ir
niekada nebuvo su ja atvirai romantiškas.
- Tikrai manai, kadjis myli ją? - stabtelėjo Aurelija. - Visada
to savęs klausiau. Ir tikrai nenoriu tokios santuokos.
Flora suprato, kad pateikdama šaltus savo tėvų santykius
kaip pavyzdį prarado argumentus.
- Gal taip yra dėl to, kad vyrai tiesiog mokomi nerodyti
jausmų. Ir Arčis Voganas yra vienas iš tų vyrų.
Aurelija įdėmiai žvelgė į seserį truputį įtariu žvilgsniu.
- Žinau, kad visada jo nemėgai ir juo nepasitikėjai. Mane
labai stebina, kad taip uoliai jį teisini.
- Mano jausmai jam čia visai neturi reikšmės. Aš tik sten
giuosi būti pragmatiška ir kuo nuoširdesnė tau. Paklausei mano
nuomonės, ir aš ją pasakiau. Arčis pamatė suklydęs ir nori tave
vesti. Abejoju, ar galėtum prašyti daugiau, ypač kai pagalvoji,
kas bus, jei neištekėsi...
- Suprantu. Kol Arčis nesipiršo, aš maniau, mirsiu kankin
damas! toje tremtyje Škotijoje su mama ir tėčiu.
- Tada atsakymas aiškus.

- Taip, tiktai būtų nepakeliama, jei manyčiau, kad Arčis iš
tiesų manęs nemyli, o veda vien dėl kraičio, norėdamas išgelbėti
savo šeimos namus.
- Brangiausioji Aurelija, aš manau, lordas Voganas jau įti
kinamai įrodė turintis savo nuomonę, ir niekas nepriverstų jo
daryti to, ko jis nenori.
- Tikrai manai, kad turėčiau sutikti?
Flora ištarė patį didžiausią melą:
- Taip.
- Ir, nors esi jamnepalanki, sutiksi būti mano vyriausioji pa
mergė ir šoksi mano vestuvėse?
- Žinoma.
- Tada... - Aurelijos veidas pragiedrėjo, - tu mane įtikinai.
Kai rytoj po pietų pas mane ateis, pasakysiu, kad sutinku už jo
tekėti. Ačiū, mano mylima sesute, nežinau, ką ir daryčiau be ta
vęs. Odabar, kai jau nuspręsta, eime gerti arbatos. Iš tos įtampos
net jaučiu silpnumą.
Po valandos Flora leidosi Frido įsodinama į dvivietę karietą,
išvargusi nuo apgaulės keliamo nesmagumo. Ji pasielgė teisin
gai, įtikinusi Aureliją priimti Arčio pasiūlymą. Ir vis dėlto visą
kelią iki namų Portmano aikštėje ją graužė abejonės. Aurelija
juk nori tik viena - kad Arčis ją mylėtų taip, kaip ji myli jį.
Flora žinojo, kad būtent to niekada iš jo nesulauks.
- Manau, jau žinai apie skelbimą šio ryto „Times“? - ponia

Kepei padavė laikraštį, ir Flora perskaitė tą skelbimą.
- Taip, Aurelija man sakė, kad lordas Voganas jai pasipiršo.
- Ar džiaugiesi, kadjie susituoksjau iki Kalėdų? Sužadėtuvės

neįprastai trumpos.
- Gal jie abu jaučia veltui leidę brangų laiką. Taip, džiau
giuosi dėl jų, jie vienas kitą labai myli.
Ponios Kepei akys visažiniškai prisimerkė.
- Tada ir aš džiaugiuosi, tučtuojau nusiųsiujiems sveikinimą
nuo visų mūsų namiškių.
- O aš dar atskirai nusiųsiu nuo savęs.
- Koks sutapimas - šįryt iš Voganų namų Londone atnešė
laišką. Pasakiau ponui Rolfui, kad pati jį tau perduosiu.
- Ačiū.
Kaip įmanydama ramiau Flora paėmė laišką iš švelnios bal
tos ponios Kepei rankos. Ponia Kepei stebėjo, kaipji laiko voką.
- Mano brangioji Flora, šią popietę būsiu namie, svečių ne
laukiu, tad, jei norėsi, perskaičiusi laišką galėsi ateiti pas mane
arbatos.
- Aš... ačiū.
Flora išėjo iš salono ir nuskubėjo laiptais į savo miegamąjį.
Gerai uždariusi duris atsisėdo ant lovos ir įsmeigė akis į laišką.
Vien matant jo rašyseną ėmė kauptis ašaros. Ji atplėšė voką dre
bančiais pirštais, išlankstė laišką.
Berklio aikštė, nr. 18

Meiferas
1909 metų spalio 19
Pasielgiau, kaip prašėte, nors suprantu, kad tai negerai

mums visiems trims. Dabarjau sutarta, pasiūliau susi
tuokti kuo greičiau.
Vis tiek aš myliujus.
Arčis
- A, Flora, laukiau tavęs.

- Tikrai?
Flora kiek vėliau tą popietę stoviniavo prie ponios Kepei sa
lono durų.
- O kaipgi, - atsakė ponia dalykiškai. - Uždaryk duris, kai
įeisi. Tavo arbata jau čia, tad mums niekas netrukdys.
Flora uždarė duris ir lėtai prisiartino prie ponios Kepei kan
kinama neryžtingumo. Niekada anksčiau kitiems nepatikėdavo
savo paslapčių, bet šiandien...
- Sėskis, mano brangioji, šildykis prie židinio. - Ponia pa
davė Florai puoduką arbatos, ir ši dėkinga ėmė gurkšnoti. - Taigi
galime sau sėdėti, gerti arbatą ir liežuvauti, arba galime pasikal
bėti apie tikrąją priežastį, dėl kurios dabar pas mane atėjai. Ko
labiau norėtum?
- Aš... nežinau.
- Meilė labai trikdo, ar ne? Otu, kaip ir aš, labiau linkusi lai
kyti viską paslaptyje. Mano brangusis Bertis vis sako, kad žinoji
mas yra galia ir kad nors labai gundo galimybė perduoti tą galią
kitiems mainais už paguodą, taip elgtis neišmintinga. Ir mes abu
pasirinkome to nedaryti.
- Taip.
Florą nustebino jos įžvalgumas.
- Taigi, Flora, tu jau sužinojai mano paslaptį. Visi Londone
tariasi suprantą, kokie mano ir karaliaus santykiai, ir smerkia
mane. Bet pagiežingai liežuvaudami ir norėdami mane apjuo
dinti jie neįžiūri paprasto dalyko - kad aš jį myliu. Pašalie
čiai galėtų tvirtinti, kad mano santykiai su karaliumi apsimes
tiniai, kursto mano garbės troškimą, lygiai taip pat jie galėtų
sakyti, kad atstumdama lordą Voganą tu pasielgei žiauriai. Bet
aš žinau, kad tikroji priežastis kyla iš meilės tavo brangiajai

seseriai.
- Ponia Kepei, ką jūs kalbate? Aš... niekas neturi nė men
kiausio supratimo, kad tarp mūsų su lordu Voganu galėtų būti
kokie nors santykiai...
- Aš apie tai žinau, bet kažin ar dar kas nors Londone, be
manęs, numano, kokia čia padėtis. Mačiau judviejų veidus, kai
buvote čia susitikę prieš kelias dienas. Abiejų veidai bylojo, ko
kia nemaloni, kebli judviejų padėtis. Jūsų paslaptis saugi, aš jos
neišduosiu. Flora, būk gera, pasitikėk manimi ir išsipasakok, kol
neišvarei savęs iš proto.
Flora pagaliau išsipasakojo. Ponia Kepei įpylė taurę chereso
ir pasiūlė švarią nėrinių nosinaitę, o ji, atskleidusi viską, kas
vyko tarp jos su Arčiu, be abejo, pasijuto lengviau.
- Tu būsi ne pirma ir ne paskutinė, pasiuntusi mylimą vyrą
į kitos glėbį, jausdama, kad reikia taip pasielgti, - kalbėjo ponia
Kepei. - Esu buvusi labai panašioje padėtyje, kol dar nebuvau
ištekėjusi už brangiojo Džordžo ar susipažinusi su Berčiu. Tu
pasielgei teisingai dėl kilnios priežasties ir dabar turi gyventi
toliau.
- Suprantu. Tai ir yra sunkiausia.
- Na, geriausias būdas yra nuolat prasiblaškyti, ir aš labai
džiaugiuosi galėdama suteikti tų progų, - nusišypsojo ponia Ke
pei. - Bus rengiama nemažai šokių, ir galiu tave užtikrinti, kad
dar prieš sesers vestuves gausime tau mažiausiai du pasiūlymus
tekėti.
- Ačiū, bet šiuo metu jokie jaunikiai manęs nedomina.
- Tai dėl to, kad su jais dar nesusipažinai, - sužibo ponios
Kepei akys. - Pradėsime nuo šokių Devonšyro rūmuose, paskui
bus gana šaunus pokylis Blenimo rūmuose, ir, nors į ten geras
gabalas kelio, jaučiu, mes jį įveiksime, ir...
- Ponia Kepei...
- Klausau, mano brangioji.
- Kodėl visa tai dėl manęs darote?
Ponia Kepei nukreipė akis į židinį, paskui vėl pažvelgėį Florą.
- Nes jaučiu, kad tu esi vaikas, kuris mums negimė.
2007 metų spalis
^Ceanotkus
((celinis ceanotas, sunokėkinių šeimos)
20
Pajutau rankutę, jau kadai baksnojančią man į petį, ir sugrįžau

į dabartį. Pakėlusi akis pamačiau ekrane besibaigiantį „Super
meno“kūrėjų sąrašą ir šalia stovintį Rorį.
- Dabar „Supermenas 2“?
Žvilgtelėjau į savo laikrodį ir pamačiau, kad jau po pusės
šešių.
- Ne, - papurčiau galvą. - Šiandien, manau, gana. Nori pa
matyti fazanus? - paklausiau, kad prablaškyčiau Rorį.
Jis energingai palinksėjo, ir aš pakilau nuo fotelio, atsitrauk
dama ir nuo praeities, - supratau, kad dabar ne metas imti ana
lizuoti tai, ką perskaičiau, ir ar tai turi kokį nors ryšį su mano
gyvenimu. Virtuvėje Orlandas dėliojo iš ūkio parduotuvės at
vežtus produktus.
- Turiu pagirti už kruopštų fazano nupešimą, - tarė jis. -
Jums bus gera žinoti, kad ką tik ištraukiau šratus, užbaigusius jo
gyvenimą, tad rytoj niekas neišsilauš dantų.
Jis pakėlė lėkštelę, kurioje gulėjo trys šratai. Roris bematant
čiupo vieną ir ėmė apžiūrinėti.
- Vargšas paukštis.
- A, taip, bet mes rytoj būsime patenkinti. Panele Star, o šita
šio vakaro puotai.
Pamačiau puikų gabalą raudonos filė, gulintį ant marmuri

nės plokštės priešais Orlandą.
- Daugiau nepažįstu nė vieno, kuris deramai įvertintų, kokia
ji gera. Jei jums tinka, norėčiau valgyti kepsnį lygiai aštuntą va
karo. Tada liks dar geros trys valandos suvirškinti prieš miegą, -
tarė Orlandas, pažvelgęs į laikrodį.
- Tada man verčiau jau pradėti.
- Kol būsite tuo užsiėmusi, nusivešiu mažąjį vyrutį pažaisti
šachmatais; Kas pralaimės, suplaus indus po vakarienės.
- Bet tu visada laimi, dėde Landai, - nusiskundė Roris jiems
einant iš virtuvės.
Paruošusi mėsą ir daržoves atsisėdau traukdama į save keps
nio kvapą ir mėgaudamasi nuostabia virtuvės šiluma. Apmąsty
dama tai, ką perskaičiau, supratau, kad tėčio palikta man statu
lėlė yra Floros mylimo katino, o ne tikros panteros, kaip buvau
maniusi. Tada ėmiau galvoti apie Florą, tėčio Atlanto nurodytą
kaip turinčią ryšį su manimi. Panašumų neabejotinai yra - do
mėjimasis botanika ir meilė gamtai. Bet juk milijonai žmonių
turi tokių pomėgių, o iš to, ką perskaičiau, labiau tikėtina, kad
esu susijusi su Aurelija. Galų gale, regis, tai ji bus atitekėjusi į
Voganų šeimą.
Blogiausia tai, kad būtinai norėjau rasti ryšį, ką nors, kas ne
atskiriamai susietų mane su Hai Vildu ir leistų būti šios šeimos
dalimi, - ypač du jos narius kasdien vis labiau pamėgstu.
Kai suvalgėme filė kepsnį ir Orlandas paskelbė jį „nusiseku
siu“, nusivedžiau Rorį į vonią, gerai nežinodama, kaip elgtis to
kiomis aplinkybėmis. Leidau vadovauti jam, kai nusisegęs klau
sos aparatą rūpestingai padėjo jį ant lentynėlės.
- Ar man išeiti? - paklausiau prileidusi pilną muilo burbu
liukų vonią, o Roris įlipo į ją, bet jis papurtė galvą.
- Kalbėk su manimi. Papasakok apie savo šeimą, Star.
Tadatsisėdau ant senoviško medinio unitazo dangčio ir pasi

telkdama mimiką ir veido išraišką, kai pristigdavau gestų, trum
pai kaip sugebėjau papasakojau apie savo vaikystę „Atlantidoje“,
įterpdama atsitikimų, kaip mudvi su Kele ką nors iškrėsdavome
ir įkliūdavome.
- Seserys išdykėlės! - kikeno Roris, lipdamas iš vonios į
mano išskleistą priešais jį rankšluostį. Paskui jo žalios akys su
rimtėjo. - Ir aš noriu sesers ar brolio. Atrodo smagu.
Padėjau jam apsivilkti pižamą ir padaviau klausos aparatą.
Gerai prisitaisė jį prie ausų, tada apkabino mane per pečius ir
pabučiavo į skruostą.
- Ar būsi mano sesuo, Star?
- Žinoma, būsiu, - atsakiau mums einant koridoriumi į jo
miegamąjį.
Po kelių minučių tarpduryje pasirodė Orlandas neryžtingai
mindžikuodamas.
- Apsiprausimas atliktas?
- Taip. Labanakt, angelėli, - pasakiau Roriui jį bučiuodama.
- Labanakt, Star.
Kitą dieną po pusryčių apkepinau fazano kulšis dideliame ke

taus puode, paskui įbėriau uogų, žolelių, prieskonių, įpyliau rau
donojo vyno, kad lėtai pavirus išeitų aromatingas padažas. Tada
krūtinėles suvyniojau į šoninę ir atidėjau - kepsiu vėliau. Roris
sėdėdamas prie virtuvės stalo tapė akvarele, ir abu ramiai darba
vomės - aš jau kočiojau tešlą vaisiniampyragui. Daugybę kartų
buvau mačiusi tapant Kėlę, bet jos menas buvo labai pedantiš
kas, o Roris maišė spalvas, kol gaudavo norimą atspalvį, tada ne-
gailėdamas užtėkšdavo. Pašovusi pyragą į orkaitę pamačiau, kad

jis nutapė rudens peizažą, - jo nebūčiau įmaniusi nukopijuoti,
net jei turėčiau tam kelis mėnesius.
- Tu mane nustebinai, - pasakiau, o jam rašant savo vardą
ant darbelio pastebėjau, kaip negrabiai ranka rašo raides, visai
ne taip, kaip laisvai darbuojasi teptuku.
- Man patinka tapyti.
- Mums patinka daryti tai, kas sekasi, - pasakiau šypsoda
masi.
Orlandas tą rytą kažkur išėjo. Nepasakė kur, bet aš nujau
čiau, kad nelabai noriai. Jis grįžo lydimas Pelės kaip tik tada, kai
grūdau bulves košei.
- Žiūrėk, - Roris parodė savo darbelį. - Padariau Star.
Orlandas pareigingai pagyrė, o Pelė tik perleido žvilgsniu.
- Ką pasakysite, jei atnešiu butelį „Vacųueyras“ - jau per-
pyliau, kad neliktų nuosėdų, - labai tiks prie Star fazano, - tarė
Orlandas tarsi pats sau ir nuėjo į podėlį paimti vyno.
- Ar jau skaitėt mano nuorašą? - šiurkštokai paklausė Pelė.
- Taip, skaičiau, ačiū, - parodžiau į tvarkingą popieriaus
lapų krūvelę prie telefono.
- Ką nors sužinojot?
- Labai daug.
- Norėčiau pamatyti tą statulėlę, jei turit.
- Iš tiesųjos taip ir nepasiėmiau, - pamelavau vildamasi, kad
veidas nerausta kaip paprastai, kai sakau netiesą.
- Apmaudu. Orlandas mano, kad tai Faberžė darbas.
- Dar paieškosiu prieš išvažiuodama.
- Būtinai paieškokit.
Suskambo telefonas, ir Pelė nukėlė ragelį.
- Labas, Margarita. Taip, viskas čia gerai. Ir jam viskas ge
rai, - ar ne, Rori?
- Taip! - sušuko Roris, kad išgirstų mama. - Gerai.

- Kada tu grįši?
Aš kuičiausi apie orkaitę, kad neatrodytų, tartumklausyčiausi.
- Aišku. Na, aš tikrai negaliu, bet paklausiu Orlando ir Star,
gal jie galės. Orlandai?
- Ko? - jis išėjo iš podėlio su vynu.
- Margaritą paprašė ilgiau pasilikti Prancūzijoje. Ji nori ži
noti, ar tu ir Star galėtumėt likti čia dar kelias dienas prižiūrėti
Rorio.
- Deja, tai neįmanoma. Londone vyks du svarbūs aukcionai,
turiu dalyvauti. Otu, Pele?
- Vargu. Jukžinai, kaip šiuo metu ūkyje. Be to, Roris įpusėjęs
trimestrą, ir...
Žvelgiau į Rorį, sėdintį tarp abiejų brolių ir sukiojantį galvą
nuo vieno prie kito jiems svaidantis žodžiais kaip teniso kamuo
liuku ir turbūt jaučiantį, kad jis šiek tiek svarbesnis nei tas jų
žaidimas perkeltine prasme.
- Aš galiu, - staiga pasakiau. - Jei išsiverstumėt be manęs
knygyne, Orlandai.
- Tikrai galima tai pasvarstyti.
Roris paplekšnojo Orlandui per ranką ir ėmė gyvai kalbėti
gestais.
- Taip, būk geras, leisk Star pasilikti! Geras maistas!
Broliams žvelgiant į mane akimirką stojo tyla.
- Kadangi pirkėjų knygyne ne kažin kiek, ji turbūt ten nieko
daugiau neveikia, tik pavalo dulkes, - tarė Pelė.
Užsiutau išgirdusi tokią pastabą, bet stengiausi tvardytis.
Mačiau, kad ir Orlando reakcija tokia pat.
- Žinoma, svarbiausia, kad Roriui būtųgerai, - pagaliautarėjis.
- Tada tvarka, - ar girdėjai ką nors, Margarita? Star pasilieka,
ir Roris dėl to džiaugiasi, - pasakė Pelė į ragelį. - Aš būsiu čia
pat, užmesiu akį. Pranešk mums, kuriuo laiku parvažiuosi trečia

dienį, - gerai? Na, iki.
- Pietūs gatavi, - pasakiau Orlandui, jis jau buvo įpylęs
mums vyno.
- Nuostabu. Valgysime čia, ar ne? Ir aš... mes, - Orlandas
žvilgtelėjo į brolį, - mes labai dėkojame, kad pasisiūlėte likti.
- Nėra už ką, - atsakiau, grįžusi prie orkaitės.
Po pietų, - ojie - nors tai sakau tik aš - buvo mano triumfas,
kadangi dar nebuvau kepusi fazano, - Pelėvisureigiu nuvežė Or-
landą į Ašfordą, į Londono traukinį. Froideuf tarp brolių buvo
akivaizdus, ir spėjau, kad tai susiję su ankstesniujų susitikimu ir
pokalbiu su Margarita.
Pelė buvo sakęs, kad grįš palinkėti Roriui labos nakties, bet
laikrodis rodė jau po aštuonių, ojo dar nebuvo. Atitraukiau Rorį
nuo jo „Supermeno“, išmaudžiau ir paguldžiau miegoti.
Grįžusi į savo kambarį susiradau kuprinėje tėčio Atlanto
laišką ir juodąjį katiną. Atidžiai apžiūrėjau tą mažą padarėlį pri
simindama, kaip gyvai Panterą aprašo Flora.
- Ar čia tu? - paklausiau dangaus ir negavusi atsakymo pa
dėjau statulėlę atgal.
Jei čia Faberžė darbas, kaip minėjo Pelė, tai ji labai vertinga.
Galbūt ponia Kepei, taip pat mėgusi Faberžė kūrinius, Florai tą
katiną padovanojo...
Vienintelis būdas tai sužinoti yra parodyti Kanalizacijos
Žiurkei... Pelei, pasitaisiau. Mano perdaryta jo pravardė nieku
gyvu neturi išsprūsti iš lūpų.
Nuėjusi į vonios kambarį ryžtingai pasinėriau į pilną muilo
burbuliukų vonią, prileistą Roriui, nes vakar vakare sužinojau,
kad karšto vandens bako užtenka tik vienai voniai per dieną.
* Šaltumas, santūrumas (pranc.).

Tada nuskubėjau į miegamąjį prieš lipdama žemyn apsivilkti

kuo daugiau sluoksnių drabužių.
Prie lauko durų padvejojau svarstydama, gal reikėtų nakčiai
jas užrakinti, ir iš patamsio išnirus kažkam man už nugaros iš
sigandusi šūktelėjau.
- Čia tik aš, - tarė Pelė. - Įėjau pro virtuvės duris, kai buvot
viršuje. Norėjau jums parodyti šituos, - atkišo man du didžiu
lius žalvarinius raktus ant žiedo.
- Ačiū.
- O jums ačiū už tai, ką čia darot. Akivaizdu, kad Roris jus
jau pamėgo. Margarita žadėjo rytoj paskambinti. Neįprasta, kad
ji sutiktų ten likti. Kažkas darosi, - bambėjo jis. - Ji paprastai
dirba šioje vietovėje, kad bent vakare grįžtų namo pas Rorį. Bet,
regis, jau išgarsėjo plačiau. Beje, jums reikės produktų kelioms
dienoms. Jei surašytumėt sąrašą, rytoj rytą jo užsukčiau. Tiktai
labai anksti.
- Ne bėda, - atsakiau. - Ar galiu pasinaudoti telefonu - tu
riu pasakyti seseriai, kad šįvakar negrįšiu. Mano mobilusis čia
neveikia.
- Jauskitės kaip namie. Ojei būtinai reikėtų išsiųsti elektro
ninį laišką, galit ateiti į mano namus. Už vartų sukit į dešinę ir
pereikit kelią. Už kelių šimtų jardų kairėje yra lentelė „Sava so
dyba“. Namas gal ir nelabai koks, bet bent jau turi Wi-Fi.
- Būtų puiku.
- Ir jeigu jums pavyktų surasti tą statulėlę, labai norėčiau ją
pamatyti. Mūsų šeimos praeityje yra nemažai spragų, noriu jas
užpildyti.
- Dar kartą išversiu kuprinę.
- Tikiuosi, galų gale surasit. Tad labanakt.
Išleidusi jį pro duris, patikimai jas užrakinau. Tada nuėjau į
virtuvę, nukėliau telefono ragelį ir surinkau Kėlės numerį.
- Labas, čia aš.

- Si! Kur tu? Ir kodėl skambini svetimu telefonu?
Kaip galėdama geriau paaiškinau, ir stojo ilga tyla.
- Vadinasi, ta šeimynėlė ne tik moka tau skatikus už ilgas
darbo valandas knygyne, bet dar ir išnaudoja kaip nemokamą
auklę ir virėją?
- Orlandas sakė, kad sumokės visą algą, o Margarita dar pri
dės viršaus.
- Tavo bėda ta, kad esi minkštaširdė.
- Tai buvo nenumatytas atvejis, o aš vienintelė, galinti padėti.
Ir iš tikrųjų aš nieko prieš. Man čia patinka, - atsakiau atvirai.
- Tik žiūrėk, kad už viską tau užmokėtų. Man stinga tavęs,
Si. Šitas butas vienai per didelis.
- Greit grįšiu namo, ojei manęs prireiks, skambink šiuo nu
meriu.
- Trečiadienį praleisiu paskutinę paskaitą koledže, kad galė
tume kartu papietauti. Per kelias praėjusias savaites tavęs beveik
nemačiau.
- Žinau, atleisk. Gerai išsimiegok, Kė.
- Pamėginsiu. Iki.
Pokalbis staiga nutrūko aname linijos gale, ir atsidususi
nuėjau į svetainę įsitikinti, kad naktį nuo židinio nekils gais
ras, - dar viena auksinė tėčio taisyklė. Užgesinau visur šviesas
ir nuėjau gulti. Pasižiūrėjusi, kaip palaimingai miega Roris, pa
dėkojau Dievui, kad esu apdovanota dar dviem naktimis šiuose
nuostabiuose nuostabiuose namuose.
21
Anksti rytą mane pažadino Roris, staiga užšokęs ant lovos, - jis
pasakė norintis valgyti. Tuo metu, kai į virtuvę įėjo Pelė pasiimti
pirkinių sąrašo, mudu su Roriu jau sėdomės pusryčiauti.
- Kažkas skaniai kvepia, - tarė Pelė, mane apstulbindamas -
iš jo retai išgirsi apie ką nors atsiliepiant teigiamai.
- Norėtumėt paragauti? Tai tik prancūziški skrebučiai - pa
mirkyti kiaušinio ir pieno plakinyje.
- Nevalgiau jų nuo vaikystės. Norėčiau, jei ne per daug
vargo.
- Šviežia kava ant stalo kavinuke, - parodžiau.
Roris patapšnojo Pelei per ranką ir pasakė gestų kalba:
- Ar galiu važiuoti traktoriumi?
- Ko? - Pelė beveik nė nepažvelgė į jį.
- Roris klausia, ar galės pasivažinėti su jumis traktoriumi, -
pasakiau dėdama lėkštę priešais jį ant stalo kiek smarkiau nei
reikėjo.
- Dieve, ne, - atsakė jis ir ėmė šlemšti skrebučius tartum pe
ralkęs - anksčiau porą kartų valgydamas mano patiekalus netu
rėjo tokio apetito. - Kaip gardu, mėgstu vaikiškus valgius. Ge
rai. - Jis išmaukė kavą, atsistojo ir čiupo sąrašą nuo stalo. - Kai
galėsiu, atvešiu.
Tai taręs išmovė pro duris.
- Traktorius ne? - Roris gailiai žvelgė į mane ir sugraudino

širdį.
- Šiandien ne, Rori, ne. Bet, jei šilčiau apsirengtum, galėsi
apvažiuoti ratą dviračiu, - ką?
Roris nuvažiavo į sodą, ir mes pririnkome tiek obuolių ir
slyvų, kiek tik panešėme. Senus vaismedžius jau verkiant reikėjo
genėti, bet žinojau, kad teks palaukti, kol įžiemos.
- Niekada tiek nesuvalgysim, - gestais pasakė Roris, kai bo
ginau vaisius, susiradusi girgždantį vienratį.
- Taip, bet jie bus labai skanūs, kai iškepsiu su pyragais ir
išvirsiu uogienių.
- Tu verdi uogienes?
- Taip, - nusijuokiau iš jo nuostabos supratusi, kad turbūt
užaugo manydamas viską valgoma gaunantis iš nematomos pre
kybos centro fėjos.
Popietę leidau kepdama pyragus, o Roris paprašė įprasto
„Supermeno“. Įdėjusi jam DVD, grįžau į virtuvę užsiplikyti ar
batos ir pasižiūrėti, kaip orkaitėje kepa pyragai. Nagai niežėjo
griebti daryti tvarkos podėlyje ir spintelėse, bet nieko nesiėmiau
suprasdama, kad tai ne mano reikalas.
Pažvelgusi į laikrodį pamačiau, kad jau greit šešios, metas
Roriui vakarieniauti. Kadangi žadėtų produktų dar nebuvo nė
kvapo, nuėjau pažiūrėti, gal ko rasiu.
Iš orkaitės traukiant paskutinį pyragą atsidarė užpakalinės
durys, ir pasirodė Pelė su dviem plastikiniais maišeliais, pilnais
pirkinių.
- Prašom, - tarė jis, dėdamas juos ant stalo. - Ar čia balių
ruošiat? - mostelėjo į pyragus.
- Tiesiog sunaudojau krituolius iš sodo.
Jis iš maišelio išsiėmė skardinę alaus ir atsidarė.
- Norit? - pasiūlė.
- Ačiū, ne.
- Roris gerai?
- Puikiai, - atsakiau iš pirkinių maišelio imdama dešreles.
Sudėjaujas ant skardos ir pašoviau į orkaitę kepti. - Bulvių traš
kučius aš kepu pati, - pridūriau, atplėšiau maišelį bulvių ir iš
stalčiaus pasiėmiau skustuką. - Tikiuosi, Roris juos mėgsta.
- Kadangi juodu su Margarita gyvi daugiausia kiaušiniais ir
konservuotomis pupelėmis, neabejoju, jam patiks. Ir man pa
tiktų, jei būtų užtektinai.
Slapčia nusišypsojau dėl tokio staigaus užsidegimo.
- Aišku, užteks, - parodžiau didelį maišelį bulvių. - Eisiu,
pasakysiu Roriui, kad jūs čia, - žengiau prie durų.
- Kol dar nenuėjot... - Stabtelėjau išgirdusi jo toną ir atsigrę
žusi pamačiau staigapaniurusį veidą. - Noriu paklausti - ar tikrai
turite čiatą Faberžė statulėlę?Arbajos neturit, arbatiesiognenorit
man rodyti. Suprantu, kodėl galit manimi nepasitikėti, - kalbėjo
jis. - Jukvargu ar buvau labai svetingas. Dėl to jums nėra ko jau
dintis, Star, visi mano, kad esu šiknius. Ir jie neklysta, toks ir esu.
Tad vėl grįžome prie savęs gailėjimo. Bet, jei jis tikėjosi, kad
prieštarausiu, suklydo.
- Šiaip ar taip, - kalbėjo jis man tebetylint, - ką, jei suda
rytume sandorį? Aš papasakosiu viską, ką sužinojau apie savo
giminės istoriją, o jūs parodysit man katiną. Nes jei tai Faberžė,
aš gerai numanau, kas Florai Maknikol jį padovanojo.
- Aš...
- Pele! - į virtuvę įbėgo Roris, ir akimirka buvo prarasta.
Per vakarienę Pelė buvo aiškiai linksmesnis nei kada man
matant anksčiau, - arba stengėsi man įteigti apgaulingą sau
gumo jausmą, kad paskui vėl paniurtų ir užsisklęstų savyje kaip
paprastai, arbajį taip paveikė naminiai bulvių traškučiai, - to ne
žinojau. Bet džiaugiausi dėl Rorio - Pelė bent stengėsi jį užimti.
Pasiūliau jiems pažaisti „Nuliukus ir kryžiukus“, Roriui dar

negirdėtą žaidimą. Kai parodžiau, kaip žaisti, Roris griebėsi to
užsidegęs, šaukdamas iš džiaugsmo, kai jo kryžiukai laimėdavo.
Supratau, kad Pelė leidžiajam laimėti, ir tai jau buvo į gera.
- Metas į lovą, - staiga tarė Pelė.
Pasižiūrėjau į laikrodį - dar tik po septynių, bet Roris pa
kilo tartum naujokas kareivis, vykdantis vyresniojo seržanto
įsakymą.
- Nuvesiu tave į viršų, į vonią, - ištiesiau jam ranką.
- Labanakt, Pele, - pasakė Roris.
- Labanakt, Rori.
Prileidau vonią, ir Roris pūkštelėjo į ją, paskui atsilošė ir už
simerkė, kai šampūnu trinkaujamplaukus. Paniro po vandeniu,
išniręs atsimerkė.
- Star?
-Ką?
Jo rankos pakilo iš vandens, kad pasakytų gestais.
- Nemanyk, kad Pelė mane labai mėgsta.
- Manau, mėgsta, bet jis niekam tikęs kalbėtis, - parodžiau
į mūsų rankas.
- Nelabai. Mes jį išmokysim.
- Taip, - pasakiau ir atkišau išskleistą rankšluostį, kad išli
pant jam nereikėtų drovėtis. Padėjau apsivilkti pižamą ir kori
doriumi nuvedžiau į jo kambarį.
- Na, ar nori, kad tau paskaityčiau, o gal manai, kad ne
moku? - paerzinau jį švelniai kutendama.
- Tu daug geriau skaitai už Pelę - taip, paskaityk.
Roris pirma manęs atsigręžė ir pastebėjo tarpduryje stovintį
Pelę, tad apsidžiaugiau, kad tas nesuprato, ką kalbėjome gestais.
- Nori, kad tave apkamšyčiau, Rori? - paklausė Pelė.
- Taip, prašau, - klusniai atsakė jis.
- Labanakt, labanakt, - pabučiavau Rorį į kaktą ir išėjau.

- Jūs labai gera jam, - pasakė Pelė vėliau, įėjęs į virtuvę man
baigiant plauti indus.
Išvisų šiuolaikinių patogumų, kurių norėčiau Hai Vilde, pir
miausia būtų indaplovė.
- Ačiū.
- Turbūt anksčiau esate dirbusi su kurčiais vaikais?
- Ne, niekada.
- Tad kaip?..
Trumpai paaiškinaujam, kaip išmokau gestų kalbos. Pelė iš
siėmė iš šaldytuvo alaus ir trakštelėdamas atsidarė.
- Įdomu, kad judu su Roriu vos susipažinę prisirišot vienas
prie kito, nesjūs tikrai nekalbi. Ojis žodžių nepasigenda taip, kaip
pasigestų girdintis žmogus. Jūs nedaug apie save kalbat, ar ne?
Kaip ir tu, pagalvojau.
- Gyvenate kartu su seserimi, tiesa?
Vadinasi, prisiminė.
- Taip.
- Turite draugą? Partnerį?
-Ne.
Ne tavo reikalas.
- Ojūs? - užsipuoliau savo ruožtu.
- Puikiausiai suprantu, kad manęs niekas nenorėtų, tai ir
puiku.
Neketinau leisti, kad ištrauktų iš manęs atsakymą. Tylomis
sudėjau į vietą lėkštes ir stalo įrankius.
- Iš tiesų, - pagaliau tarė jis ir, kaip paprastai visi po ilgos
tylos, atskleidė daugiau, nei buvo ketinęs, - aš buvau vedęs.
-A.
- Jai atrodė, kad esu kaip reikiant.
Vėl nieko nepasakiau.
- Bet paskui...
Tylėjau.
- Ji mirė.
Supratau esanti nugalėta. Nėra kaip išsisukti nuo atsakymo
į tokį teiginį.
- Labai apgailestauju.
Atsigręžusi pamačiau, kaip jis susikaustęs stovi prie stalo.
- Ir aš labai gailėjau. Bet toks jau gyvenimas... ir mirtis, ar ne?
- Taip, - atsakiau prisiminusi tėtį Atlantą.
Po trumpos tylos jis žvilgtelėjo į sieninį laikrodį ir tarė:
- Reikia eiti. Teks susidoroti su trijų mėnesių neapmokėto
mis sąskaitomis. Ačiū už vakarienę.
Palikęs ant stalo pusiau nugertą alų, Pelė išėjo pro virtuvės
duris.
Tą naktį negalėjau miegoti. Baisiai nesmagiai jaučiausi dėl to,

kad Pelė taip staiga išėjo, žinojau priežastį - tokį šaltą mano at
saką jam pasisakius apie žmonos mirtį. Nors ir koks paprastai
būdavo šiurkštus, jis patikėjo man savo jausmų paslaptį. O aš
atsakiau bejausme banalybe.
Iš esmės leidau sau nusiristi ikijo lygio.
Galų gale išvargusi nuo pastangų užmigti šiaip taip atsikė
liau saulei tekant, pusę septintos, susivilkau, ką turėjau, ir nuli
pau į virtuvę.
Tada ėmiausi vienintelio dalyko, kuris, žinojau, mane nura
mins, - iškepiau pyragą.
Po pusryčių paklausiau Rorio, ar nenuvestų manęs į Pelės
namus, ir jis gyvai palinksėjo.
- Pamaniau, gal nuneštume jam šį pyragą dovanų, - pasa

kiau.
- Taip. - Roris iškėlė nykščius. - Pelė vienišas.
Roris ant dviračio, o aš su pyragu kepimo skardoje rankose
leidomės įvažiavimo keliuku, o paskui skersai kaimo kelią. Roris
vedė mane siauru žole apaugusiu kelkraščiu, traukiau į save žva-
linantį vėlyvo tikro angliško rudens dvelksmą - sodrų fermenta
cijos kvapą, kaimui atsikratant vasaros liekanų, kad pavasarį vėl
viskas prasidėtų iš naujo.
- Ten, - Roris parodė lentelę, nukreipiančią į apžėlusį įvažia
vimo keliuką.
Jis nurūko, o aš, nešina pyragu, nusekiau iš paskos lėčiau.
Pagaliau pasimatė ūkio gyvenamasis namas - tvirtas raudonų
plytų pastatas, tik be tokių puošmenų kaip dvaro namas anapus
kelio. Hai Vildas buvo aristokratiškas, o Savos sodybos būstas
atrodė tvirtai pastatytas ir jaukus.
Didelės durys per vidurį kadaise buvo nudažytos vyšnių
spalva, bet dabar jau nublukusios, dažai luposi. Levandų krū
meliai palei priekines sienas jau buvo nebe pačiam gražume,
reikėjo pasodinti naujų, bet ramus kvapas dar dvelkė ore. Roris
apvažiavo namą ir sustojo prie užpakalinių durų.
- Gali pabelsti? - paklausiau rodydama į duris, ir jis smar
kiai padaužė, mėgaudamasis durų vibracija. Kvietimo įeiti neiš
girdome.
- Pabelsk dar, - pasiūliau.
- Visada atvira. Einam?
- Gerai.
Jausdamasi kalta, kad braunuosi į svetimus namus, įėjau
paskui Rorį ir atsidūriau virtuvėje, tokioje pat, iš kokios ką tik
atėjau, tik gerokai mažesnėje. Tiktai ji buvo dar labiau sujaukta,
pušinio stalo beveik nebuvo matyti po nešvariais puodeliais, iš
kurių gerta kava, laikraščiais ir turbūt buhalterinėmis knygomis

su kyšančiais ir beveik iš jų krintančiais kvitais ir sąskaitomis.
Nuo vėjelio, pūstelėjusio uždarant duris, bent pora jų ir nukrito
ant grindų. Padėjusi pyragą, pasilenkiau jų pakelti, ir kaip tik
tuo metu pro vidines duris įėjo Pelė.
Jis spoksojo į sąskaitas mano rankose ir raukėsi.
- Jos buvo nukritusios ant grindų, - pasiteisinau ir padėjau
ant stalo. - Mes atnešėmjums pyragą. Rori, paduok Pelei.
- Star iškepė, - gestais pasakė Roris. - Tau.
- Jis citrininis, - pridūriau.
Pelė žvelgė į kepimo skardą, tartumjoje būtų bomba.
- Ačiū.
- Nėr už ką.
Taip nesmagiai stovint šaltoje patalpoje mane nukrėtė šiur
pas. Čia nebuvo šildoma, ir namo išvaizdos žadėto jaukumo vi
duje akivaizdžiai stigo.
- Viskas einasi gerai? - paklausė Pelė.
- Puikiai.
- Gerai. Na, jei man atleisite, turiu dirbti toliau.
- Aišku. - Mudu su Roriu paėjėjome prie durų. Suėmusi
rankeną nusprendžiau, kad turi būti mano viršus. - Vakarienės
bus bulvių apkepas su mėsa, jei norit prie mūsų prisidėti, - pa
sakiau.
Tada atidariau duris ir išėjome į palyginti dar šiltą spalio orą.
Popietę leidome su Roriu žaisdami „Nuliukus ir kryžiukus“
be galo. Kai jam nusibodo, pamokiau „Laivų mūšio“. Jis gal ne
suprato esmės, nes, užuot nubrėžęs kryželį vietoj savo laivo tam
tikrame langelyje, jis piešė laivus - taip bent užsitęsė laikas, nes
kiekvieną miniatiūrinį piešinėlį jis norėjo padaryti tobulai, o kai
nesisekė, trindavo.
Įjungusi jo numylėto „Supermeno“ DVD, pastačiau virti
arbatinį ir nusižiovavau. Ne vien dėl miego trūkumo praėjusią

naktį, bet ir dėl to, kad pirmą kartą patyriau, ką reiškia be per
stojo kuo nors užimti vaiką.
Vėl prisiminiau „Atlantidą“, ką mes, mergaitės, veikdavome,
kad būtų smagu per atostogas, ir nusistebėjau, kaip Ma susitvar
kydavo su visomis šešiomis, skirtingai išlavėjusiomis. Negalėjau
prisiminti, jog kada nors būtų buvę nuobodu, - turėjau Kėlę ir
kitas seseris. O Roris, vienturtis vaikas, neturėjo su kuo žaisti.
Ir jei kada nors truputėlį piktinausi, kad tame didžiuliame lizde
man stinga dėmesio, dabar dėl to tik jaučiausi dėkinga.
Suruošusi apkepą, palikau jį orkaitėje kepti, tada užlipau į
viršų pakloti lovų Roriui ir sau. Atsisėdusi ant savo lovos, stings
tančiais nuo šalčio pirštais išėmiau dėžutę su „Pantera“. Kadangi
citrininis pyragas tilto nenutiesė ir vis dar jaučiau kaltę praėjusį
vakarą leidusi pykčiui įveikti atjautą, įsidėjau dėžutę į užpaka
linę džinsų kišenę ir nulipau žemyn suprasdama, kad tai vienin
telis dalykas, kurį pasiūliusi Pelei galėsiu išpirkti savo kaltę.
Praėjo septinta, paskui aštunta valanda. Išmaudžiau Rorį,
paguldžiau miegoti, tada grįžau sutvarkyti virtuvės po vakarie
nės. Jau buvau begesinanti šviesą, kad pereičiau prie židinio pa
skaityti, bet staiga atsidarė durys.
- Atsiprašau, pavėlavau. Mane užlaikė, - tarė Pelė. - Ar liko
apkepo?
- Taip. - Nuėjau į podėlį jo paimti, įdėjau į orkaitę. - Per
kelias minutes sušils.
Nežinodama ko griebtis stoviniavau prie virtuvės stalo.
- Vilką praryčiau. Gal norit vyno? - paklausė jis.
- Gerai.
Pelė atnešė gėrimų.
- Į sveikatą, - sudaužė savo alaus skardinę į mano taurę, kai
atsisėdome. - Beje, ačiū už pyragą. Valgiau šiek tiek per pietus,
tiesiogpasaka. Beto, atėjaupasakyti, kad rytoj nebūsiu. Važiuoju

į Londoną, reikia įtikinti Orlandą parduoti knygyną.
- Jam plyš širdis, - pasakiau priblokšta. - Tai visas jo gyve
nimas.
- Manot, aš to nesuprantu? - atšovėjis. - Bet ilgiau taip tempti
negalima. Kaip jau esu sakęs jums - ir jam, - galima prekiauti in
ternetu. Pinigais užparduotąpastatąbent atlyginsimsusikaupusias
skolas. Be to, kad galėčiau dirbti ūkyje, reikia įsigyti naujos tech
nikos. Suprantu jūsų sentimentus, Star, deja, gyvenimas žiaurus.
- Žinau, - atsakiau ir prikandau lūpą tramdydama besikau
piančias ašaras.
- Gaila, bet vienas iš brolių turi gyventi tikrovėje, ir atvirai
pasakysiu - jei dabar nieko nesiimčiau, kiltų pavojus, bankas
paskelbtų verslą bankrutavus ir knygyną atimtų kaip turtą sko
loms išmokėti. Tai reikštų, kadjis būtų parduotas už dešimtadalį
tikrosios vertės ir mums iš to beveik nieko neliktų.
- Taip, aš suprantu. Bet turit žinoti, koks tai praradimas. Tai
šeimos palikimas...
- Palikimas? - pašaipiai prunkštelėjo jis. - Šiai šeimai visada
stigo sėkmės - gal reikėtų sakyti sveikoproto - tvarkytis su pini
gais. Mes tik vargais negalais išlaikome Hai Vildą. Čia ne mano
reikalas, bet žinau, kad ir Margarita iki kaklo įklimpusi.
•- O, Dieve, - bejėgiškai tariau ir, nežinodama, ką pasakyti,
nuėjau traukti iš orkaitės apkepo.
- Šiaip ar taip, tai ne jūsų bėdos. Tačiau po kelių mėnesių
jums gali tekti pasiieškoti kito darbo. Mūsų laimė, dėl ekonomi
nės padėties pasaulyje šiuo metu nekilnojamojo turto prekybos
nuosmukis. Jau ne lyja, o pila kaip iš kibiro, kaip sakoma.
- Dėl manęs nesirūpinkit, bet Orlandui tai bus skaudu.
- Labai jį pamėgot, ar ne?
- Taip, labai.
- Ir jis jus. Nedaug yra tokių, kurie taikstosi su jo keistybė

mis. Jį turbūt pripažintų turintį kokį nors sindromą - obsesinio
kompulsinio sutrikimo - šalia nusistatymo gyventi tartum prieš
šimtą metų. - Pelė papurtė galvą. - Kai buvommaži, motina visą
dėmesį skyrė Orlandui. Jis buvo jos numylėtinis, nuo devynerių
jį mokė namie, nes jis sunkiai sirgo astma. Juodu tūnodavo bib
liotekoje skaitydami savo brangųjį Dikensą. Orlandas niekada
negyveno tikrovėje. Vis sako, kad praeitis buvo daug labiau civi
lizuota ir laikai malonesni.
- Jei ne siaubingi nesibaigiantys karai, - pasakiau. - Ir anti
biotikų stygius ar nesirūpinimas vargšų sveikata.
Pelė žvelgė į mane nustebęs, tada apdovanojo staigiai pra
jukdamas.
- Teisybė. Oką jau kalbėti apie skolininkų kalėjimus.
- Orlandui būtų nesaldu tokiame kalėjime.
- O vargšų prieglaudoje negautų nei „Sancerre“, nei krak
molytų marškinių.
Mudu ironiškai šyptelėjome, ir dėdama jam lėkštę pagalvo
jau, kokie broliai skirtingi, visai kaip mes su Kele.
- Daugelis - ne vien Orlandas - nori pagražinti praeitį, su
teikti jai romantikos. Aš tai tikrai, - jausmingai subambėjo jis
imdamas šakutę.
- Kiek metų buvo jūsų žmonai, kai ji mirė? - atsargiai pa
klausiau jausdama, kad reikėtų apie tai pasikalbėti ir pasistengti
atitaisyti netikusį elgesį praėjusį vakarą.
- Dvidešimt devyneri. Mes buvomlabai laimingi.
- Prieš porą mėnesių, neilgai trukus po mūsų tėvo mirties,
viena mano sesuo neteko sužadėtinio per nelaimingą atsitikimą
buriuojant. Kaip sakėte, gyvenimas žiaurus.
Atgailaudama aš per jėgą tariau žodžius, kalbėjau kur kas
daugiau nei paprastai.
- Užjaučiu dėl sesers. Niekamnelinkėčiau netekti tėvo ir gy

venimo draugo taip greitai vieno po kito. Ir man taip nutiko, -
atsiduso jis. - Grįžkim į praeitį, - ar turit kokių spėlionių, kaip
galite būti susijusi su šia šeima?
- Jokių.
- Ką? Norit pasakyti, kad per praėjusias tris dienas Hai Vilde
nesiknisot po stalčius ieškodama kokio nors ryšio?
- Ne, aš...
Pajutau kaltės nuoraudį plūstant į skruostus. Pelę buvo taip
sunku perprasti, nenumaniau, ar jis mane erzina, ar priekaištauja.
- Jumis dėtas, tikrai būčiau taip daręs, - tarė jis. - Pripažin-
kim faktus - jei rastumėt ryšį, galėtumėt tikėtis paveldėti ne
mažą sumą pinigų. Bet kai reikalai tokie kaip yra, galime jus tik
įtraukti į prašymą kelti bankroto bylą.
- Aš nesiknaisiojaupo namus ir nesuvargšė, - įžūliai atšoviau.
- Na, tai jums gerai. Ir, kad nekiltų nesusipratimų, - aš jus
paerzinau.
-A.
Buvo nemalonu, kad jis atspėjo mano mintis.
- Klausykit, žinau, kad mano humoro jausmas gali sutrik
dyti, bet tikrai pajuokavau. Tai gynybos mechanizmas, nest-ce
pas'? Neprisileisti žmonių. Visi mes tuo naudojamės. Štai kad ir
jūs. Labai sunku jus perprasti... Kartais iš.tų mėlynų akių išraiš
kos jaučiu, ką mąstot, bet dažniausiai nieko nesuprantu.
Tuoj pat nukreipiau akis į šalį, ir prieš gurkštelėdamas alaus
jis sukikeno.
- Šiaip ar taip, tikėjausi, kad čia būdama surasit šį tą, ko jau
labai seniai nesu matęs.
- Kas tai yra?
* ar ne {prune.).
- Kaip jau supratot, Flora Maknikol beveik visą gyvenimą

kruopščiai rašė dienoraštį. Jos dienoraščių tomeliai - jų buvo
keturiasdešimt ar penkiasdešimt - metų metus stovėjo knygų
lentynoje Savos sodybos kabinete. Mano tėvas juos aptiko palė
pėje lagamine, kai po savo tėvų mirties tvarkė namus. Taip jis ir
sužinojo apie... tą neteisybę ir pasakė man apie tai prieš pat mirtį.
- Kokia tai neteisybė?
- Tai susiję su Hai Vildo paveldėjimu, kai penktame dešimt
metyje jis buvo padalytas. Paprasčiau tariant, mes jautėm, kad
mūsų šaka, Forbsai, buvom apgauti ir negavom to, kas mums
teisėtai priklauso.
- Aišku.
- Tad, savaime suprantama, kai ėmiau tyrinėti mūsų šeimos
istoriją, susiradau dienoraščius ir pradėjau skaityti. Bet viskas
nutrūko, Floros Maknikol dienoraščių nuo 1910 metų nebėra.
Aš žinau, Star, jų buvo gerokai daugiau nei dabar yra toje len
tynoje. Užėmė dvi lentynas, o dabar ir viena nebepilna, - truk
telėjo jis pečiais. - Dalykas tas, kad tie nesami tomeliai galėtų
patvirtinti mano tėvo spėjimus. Dabar dėl to jau nieko nebūtų
galima padaryti, bet aš norėčiau žinoti, kaip iš tikro yra.
- Suprantu, - atsakiau.
- Beje, gal radot savo statulėlę?
- Radau.
Nusprendžiau, kad nebėra prasmės atidėlioti.
- Taip ir maniau. Galiu ją pamatyti?
Išėmiau dėžutę iš džinsų kišenės.
- Štai, - pastūmėjau jam per stalą.
Jis rimtu veidu atidarė dėžutę, tada iš marškinių kišenės išsi
traukė akinius ir ėmė atidžiai žiūrinėti statulėlę.
- Na na, - sumurmėjo ir nusiėmė akinius. - Ar galiu pasi
skolinti maždaug savaitei?
-Kam?
- Noriu nustatyti jos autentiškumą.
- Aš nežinau...
- Jūs nepasitikit manimi, Star?
- Pasitikiu, tik...
- Arba pasitikit, arba ne, - tarė jis šypsodamasis. - Taigi,
Sterope, Star... regis, mudu žaidžiame katės...
- ...žaidimą su Pele. - Po tų žodžių abu prajukome, ir įtampa
dingo. - Galit paimti statulėlę, tik prisiekiu kad grąžinsit. Ji man
labai brangi, - pasakiau.
- Duodu žodį. A, beje, skambino Margarita, sakė grįšianti
rytoj vėlai vakare.
- Viskas gerai. Aš liksiu iki ketvirtadienio ryto, tada važiuo
siu tiesiai į knygyną.
- Ačiū. Ką gi, - tarė jis gurkštelėjęs alaus, - deja, man jau
reikia eiti. Turiu šįvakar sutvarkyti sąskaitas ir rytoj parodyti
Orlandui tai, ko jis nenori matyti.
- Tik būkit atsargus sujuo, - paprašiau duodama statulėlę.
- Su Orlandu ar su šiuo katinu? - pajuokavo Pelė dėdamasis
dėžutę į tamsiai žalio „Barbour“ lietpalčio kišenę. - Pasisteng
siu. - Jis paėjo iki lauko durų. - Bet kartais tiesa įskaudina. - Jis
kiek patylėjo. - Buvo malonu šįvakar. Ačiūjums.
- Nėra už ką.
- Neilgai trukus vėl pasikalbėsim. Labanakt, Star.
- Labanakt.
22
Kitą dieną prie virtuvės durų atėjusi moteris pareiškė pasiim-

sianti Rorį į jodinėjimo pamoką. Priekabiai išklausinėjau savo
globotinį, ar tai įprasta, bet šiltas apsikabinimas ir jo bučinys
įrodė, kad ji čia atėjo ne vaiko pagrobti. Roris grįžo raudonais
skruostais nuo šalčio ir iš džiugaus jaudulio, ir, kai atsisėdome
prie virtuvės stalo, paprašiau, kad man nutapytų save. Jis liepė
nežiūrėti, kol pieš, tad iškepiau porą partijų šokoladainių - vie
nus atidėti į šaldytuvą, kitus valgyti dabar.
Stebėjaujo galvelę vario spalvos plaukais, rūpestingai palin
kusią prie paveikslėlio, ir užliejo banga globėjiškos meilės šiam
mažam berniukui, kažkaip sugebėjusiam įsismelkti man į širdį.
Nežinia, kas jo laukia ateityje, turint omeny tai, ką sakė Pelė. Ar
Hai Vildas dar priklausys jam, kai bus tokio amžiaus, kad galės
čiavaldyti? Gerai nors tai, kadjis, regis, nelabai ką nutuokia apie
suaugusiųjų rūpesčius, yra atviro būdo, optimistiškai nusiteikęs
ir tuo traukia prie savęs žmones.
Jispasitiki žmonėmis...
- Tau, Star, - bakstelėjo man Roris ir didžiuodamasis padavė
savo kūrinėlį.
Paėmusi įsižiūrėjau. Ir pajutau gumulą gerklėje. Roris nu
tapė mudu drauge sode - jis laiko mane už rankos, o aš pasilen
kusi prie gėlių. Jampavyko sugauti mano stovėseną, užkritusius
ant skruostų plaukus ir net ilgus pirštus - jais dabar laikiau pa
veikslėlį.
- Rori, tai nuostabu. Ačiū tau.
- Myliu tave, Star. Greit grįžk.
- Jis visada bus man labai brangus, - pasakiau jam pasi
stengusi susitvardyti. - Na, tai gal nori šokoladainio ir „Super
meno“?
Jis nekantraudamas kilstelėjo nykščius, ir susikibę už rankų
mes nuėjome į svetainę.
Po paskutinės pasakos prieš miegą susidėjau daiktus į krepšį,
nes kitą dieną reikės anksti išvažiuoti. Vyliausi, kad Margarita
pavėžės į stotį ir laiku atsirasiu knygyne. Stengiausi negalvoti
apie tikriausiai tą dieną vykusį brolių pokalbį. Vėl lipdama į apa
čią liečiausi laiptų turėklo, dėjausi į atmintį jo įspūdingą grožį,
kad to prisiminimo užtektų ligi kito karto, kai vėl čia būsiu.
Dešimtą valandą įvažiavimo keliuke sušvito automobilio ži
bintai. Po kelių sekundžių trinktelėjo priekinės durys, ir aš nu
ėjau pasisveikinti su dabartine Hai Vildo savininke.
- Mieloji Star, - apkabino mane Margarita. - Ar Roriui vis
kas gerai? Labai jums ačiū, kad pabuvot čia su juo. Pelė sakė,
jūs buvot tiesiog stebuklas. Ar yra ko nors užvalgyti? Mirštu iš
alkio, - išpylė ji vienu atsikvėpimu.
- Taip, Roriui viskas gerai. Jis jau įmigęs, bet džiaugėsi, kad
grįžtat. Ovalgyti yra, stovi šiltai, orkaitėje.
- Puiku. Dieve, man reikia taurės vyno. Norit? - paklausė
Margarita, eidama prie šaldytuvo podėlyje.
- Ne, ačiū.
Ji negailėdama įsipylė vyno ir tuoj pat nurijo gerą gurkšnį.
- Jaučiuosi, tartum visą dieną būčiau praleidusi kelionėje.
Ta pilis pasaulio pakrašty. O paskui, žinoma, dar ir lėktuvas
vėlavo.
Margarita, nors ir skundėsi, atrodė nuostabiai. Švytinčios

akys ir paraudę skruostai bylojo, kad, nors ir kur buvo ir kaip
ilgai užtruko grįždama, ji jaučiasi laiminga.
- Kaip sekėsi Prancūzijoje?
- Nuostabiai, - svajingai atsakė Margarita. - Ak, ir tapyti se
kėsi, - tykiai nusijuokė ji.
- Roris taip pat talentingas. Bus paveldėjęs iš jūsų.
- Tuo abejoju, - kilstelėjo antakius Margarita. - Jomenas vi
sai kito lygio. Tą dovaną yra gavęs iš kito žmogaus, - pridūrė tar
tum prisiminusi. - Ar žinot, kad šiandien Pelė buvo nuvažiavęs
pas Orlandą į knygyną? - pasiraususi talpioje odinėje rankinėje
išėmė pakelį „Gitanes“. - Rūkysit?
- Ačiū, - paėmiau cigaretę, ir ji man pridegė. Jau seniai ne
buvau rūkiusi prancūziškų cigarečių. - Pelė vakar vakare sakė,
kad važiuos į Londoną.
- Orlandas, savaime aišku, visai galvą pametęs. - Margarita
giliai užsitraukė ir nukratė pelenus į vargšo kaktuso vazonėlį ant
virtuvės palangės. - Jis tikriausiai nė akyse nenorėjo matyti tų
sąskaitų.
- Tad noriu greičiau sulaukti rytdienos, - tyliai tariau dė
dama į lėkštę coą au vin.
- Atvirai pasakysiu, labai džiaugiuosi, kad būsit su juo. Ir
Pelė džiaugiasi. Grįždamas iš Londono jis buvo užsukęs manęs
paimti iš Gatviko oro uosto. Nors nepanašu, kad Orlandas iš
krėstų kokią kvailystę, bet ką gali žinoti. Dieve mano, pinigai
tikrai viso blogio šaknys, ar ne?
- Taip, - pritariau dėdama priešais ją lėkštę, tada užsiplikiau
ramunėlių arbatos ir atsisėdau.
- Star, jūs tikra šaunuolė. Atrodo taip gardžiai. Koks malo-
*gaidžio, troškinto vyne (pranc.).

numas, kai parvažiuoji namo ir gauni namie paruošto valgio. -

Ji pasmeigė šakute vištienos ir smagiai nusiteikusi pažvelgė per
stalą į mane. - Kai knygynas galų gale bus parduotas, liksit be
darbo. Oką, jei persikraustytumėt čia ir padėtumėt man tvarky
tis namuose ir prižiūrėti Rorį?
Mačiau, kad šiek tiek juokauja, bet truktelėjusi pečiais atsa
kiau:
- Galbūt.
- Žinoma, atsižvelgiant j jūsų išsilavinimą, tai būtų gerokai
per prasta - prašau neįsižeisti dėl tokio pasiūlymo. Tiesiog taip
sunku rasti patikimą žmogų rūpintis Roriu, o Pelė man pripa
sakojo, kaip gerai judu sutariat. Helen - jai priklauso ta pilis -
pasiūlė išdekoruoti dar vieną kambarį. Labai norėčiau priimti
pasiūlymą. Pilis tiesiog nuostabi, man ten labai gera.
Sėdėjau tylėdama, supratau, kad Margarita nė nenumano
siūlanti mano svajonę. Gyventi čia, Hai Vilde, rūpintis Roriu,
prižiūrėti namus ir sodą ir kasdien ruošti valgį šiai įdomiai, ne
įprastai šeimai. Supratau turinti pasinaudoti akimirka, kol Mar
garitos mintys nenuklydo į ką nors kita ar kitą žmogų.
- Aš tikrai džiaugčiausi galėdamajums bet kada padėti. Man
čia patinka, - pasakiau. - Ir myliu Rorį.
- Tikrai? - Margarita kilstelėjo antakį. - Dieve, jūs tikrai
sutiktumėt? Negaliu daug mokėti, kaip jau, neabejoju, supratot,
bet turėsit kur gyventi ir nereikės leisti pinigų maistui... Turėsiu
atsiklausti Orlando, bet gal kaip nors galėtume jumis dalytis? Jei
jis sutiks, tai galėsiu gauti ir tą užsakymą. Helen nekantrauja,
kad kuo greičiau pradėčiau...
Margaritos balsas nutrūko, tik jos akyse mačiau jaudulį dėl
tokios galimybės.
- Aišku, nenorėčiau nuvilti Orlando ar kad jis jaustųsi pa
mestas. Ypač dabar. Bet iš tiesų visą laiką jam nesu reikalinga.
- Orlandas, be abejo, norės, kaip būtų geriausia Roriui. Be

to, - Margaritos akys sužiburiavo, - jis minėjo, kad galit būti
mums giminė.
- Nežinau, kaip tai gali būti. Bent kol kas, - pasitaisiau.
- Na, Star, nuo tada, kai atvykot, jūs tikrai radot kelią į visų
mūsų širdis. Nekantrauju sužinoti, kaip jūs susijusi. Pelė turbūt
sakė, koks painus buvo Voganų ir Forbsų šeimos medis. Ir te
bėra painus.
Ji staiga nutilo ir plačiai nusižiovavo, pilnos jausmingos lū
pos atsivėrė ir susičiaupė. Ji nepasižymėjo subtilumu, bet pa
trauklumo teikė stambūs bruožai, rodantys stiprybę.
- Metas gulti, - tarė ji stodamasi.
- Aš užrakinsiu duris, - pasisiūliau.
- Tikrai? Nuostabu.
- Gal galėtumėt mane rytą nuvežti į stotį? Turiu spėti į aš
tuntos valandos Londono traukinį.
- Pelė sakė jus nuvešiąs. Manau, jis nori pasikalbėti apie Or-
landą. Labanakt, Star, ir dar kartą ačiū.
Rytą atsikėliau anksti, tad prieš išvažiuodama spėjau paruošti

pusryčius Margaritai ir Roriui.
Parašiau laiškelį Margaritai, kad dešrelės, kumpis ir blynai
stovi šiltai orkaitėje, o šaldytuve apačioje - keturi pyragai. Pelei
pabeldus į duris pasiėmiau kelioninį krepšį ir nuėjau paskui jį
prie automobilio.
- Ar matėtės su Margarita, kai parvažiavo? - paklausė Pelė
jau pavažiavęs keliuku.
- Taip.
- Tad ji bus pasakiusi, kad Orlandas prastai reagavo į nau

jienas.
- Pasakė.
- Klausykit, Star, jei kaip nors galėtumėt atvesti jį į protą,
būčiau labai dėkingas. Stengiausi jam išaiškinti, kadjei patys ne-
parduosim knygyno, įsikiš bankas, bet jis tiesiog užsiėmė del
nais ausis ir užlėkė į viršų. Tada užsirakino miegamajame.
- Kaip užsiožiavęs vaikas.
- Tikrai. Orlandas gali sudaryti malonaus ir mandagaus
žmogaus įspūdį, bet nepažįstu nė vieno labiau užsispyrusio, kai
tenka spręsti ką nors sunkaus, - jis nenori spręsti. Galų gale mes
nebeturim pasirinkimo. Jis privalo tai suprasti.
- Aš pasistengsiu, bet kažin, ar jis manęs klausys.
- Verta bent pamėginti. Jis jus mėgsta ir pasitiki jumis. Šiaip
ar taip, pamėginkit.
- Gerai, - pažadėjau mums priartėjus prie stoties.
- Gal paskambintumėt man, kad žinočiau, kaip jis laikosi?
Vakar vakare neatsiliepė nei mobiliuoju, nei laidiniu.
- Paskambinsiu, - vėl pažadėjau lipdama iš visureigio. -
Ačiū, kad pavėžėjot.
- Tai mažiausia, ką galiu padaryti. Okai vėl būsit Hai Vilde,
papasakosiu apie kitą Floros dienoraščių dalį, - pasakė jis pro
langą. - Pasiruoškit - apstulbsit. Iki, Star. - Tada platus lūpų
šypsnys lėtai atsklido iki akių ir nušvietė gražų jo veidą. - Žiū
rėkit savęs.
Santūriai pamojavau jam ir nuėjau į stotį.
Atvažiavusi į Kensingtono Bažnyčios gatvę, jaudindamasi
atsirakinau knygyno duris. Ne tik dėl nežinios, ką ten rasiu,
bet ir dėl daugybės žinučių ir balso pašto pranešimų, gautų iš
Kėlės, kai traukinyje ėmė veikti mobilusis. Buvau taip pasken
dusi Hai Vildo reikaluose, kad visai pamiršau jai paskambinti
ir pasakyti liekanti dar vieną naktį. Jos paskutinė žinutė buvo

tokia:
Star jei neskambisi ryta pranešiu policijai kad dingai.

Kur tu esi?!
Jaučiausi bjauriai, prirašiau jai tokią pat daugybę žinučių su

atsiprašymais ir balso paštu pasakiau, kad esu sveika ir gyva ir
susitiksime vakare bute.
Nusiraminau pamačiusi, kad knygyne viskas taip pat, ir, ka
dangi Orlando paprastai ten nebūdavo, kai ateidavau, užsiėmiau
kasdieniais darbeliais. Tačiau jam nepasirodžius ir vienuoliktą
ėmiau nerimauti. Žvelgiau į duris knygyno užpakalinėje dalyje,
už kurių buvo laiptai ir patalpos viršuje, - ten nebuvau kojos
įkėlusi, tik spėjau, kad Orlandas ten gyvena. Žinoma, jis gal
užsiėmęs kokiu aukcionu... Bet kai neįėjo pro duris su trečios
valandos pyragaičiu, mane apėmė baimė. Žinojau, kad nusisto
vėjusi Orlando dienos tvarka šventa ir neliečiama.
Pusvalandį žingsniavau į vieną ir kitą pusę, dvejodama blaš
kiausi nuo lango į gatvę prie užpakalinių knygyno durų pasi
klausyti.
Vidurdienį, jau nebeištverusi, nusprendžiau, kad nebėra ką
daryti, reikia pasižiūrėti, ar jis yra viršuje. Atidaromos durys
girgžtelėjo, išduodamos mano veiksmus. Tykiai užlipau stačiais
laiptais ir atsidūriau nedidelėje laiptų aikštelėje priešais trejas
duris. Atsargiai pasibeldžiau į duris dešinėje.
- Orlandai? Ar jūs ten? Čia Star.
Atsakymo nesulaukiau, tad paėmusi už rankenos stumte
lėjau duris ir pamačiau nedidelę virtuvę su senoviška kriaukle,
„Baby Belling“ orkaite ir šaldytuvu, kurio išvaizda buvo ma
dinga prieš penkiasdešimt metų, - šis tikriausiai iš pirmosios
pagamintos partijos. Iš ten pasitraukusi pabeldžiau į kitas duris

ir radau lygiai tokį pat senamadį vonios kambarį su bjauriomis
linoleumo grindimis, primenantį butą, kuriame gyvenome su
Kele prieš persikraustydamos į naująjį. Kaip Orlandas tokiomis
sąlygomis sugeba atrodyti taip pedantiškai tvarkingas ir švarus,
man buvo paslaptis.
Pasigręžiau ir pabeldžiau į paskutines duris.
- Orlandai, - pašaukiau, šį kartą garsiau. - Tai aš, Star. Būkit
geras, jei ten esat, atsiliepkit. Nerimauju dėl jūsų. Visi nerimau-
jam, - gailiai pridūriau.
Vis dar jokio atsakymo. Pamėginau atidaryti duris, bet jos
nepasidavė. Akivaizdžiai buvo užrakintos. Staiga viduje išgirdau
dunkstelint, tartum ant grindų būtų nukritusi sunki knyga. Per
vėrė baimė. Oką, jei jis neišgėrė vaistų?
Pabeldžiau dar nekantriau.
- Būkit geras, Orlandai, žinau, kad jūs ten. Ar jūs sveikas?
- Eikite šalin, - išgirdau duslų balsą.
Man staiga palengvėjo. Jeigujis turi sveikatos būti šiurkštus,
man nereikia nerimauti.
- Gerai, einu, - pasakiau stovėdama už durų. - Bet, jei norė
sit pasikalbėti, būsiu knygyne.
Nulipau žemyn, pakursčiau židinį ir išėjau į lauką parašyti
Pelei, tegu žino, kad Orlandas bent jau gyvas, nors ir nenori
išeiti iš miegamojo.
Pirmą valandą, tikėjausi, jis ateis numalšinti nuolat ištinkan
čio alkio, bet žingsnių žemyn vis nebuvo girdėti. Čiupau pini
ginę ir raktus, išėjau iš knygyno, užrakinau jį ir leidausi į arti
miausias parduotuves. Jei yra kas nors, kas išviliotų Orlandą, tai
tik valgių kvapas.
Po dvidešimties minučių grįžusi su produktais, nuėjau į tą
mažą virtuvėlę. Kilokeblumų dėl indų trūkumo, bet suradau ne-
Šešėlio, sesuo * Star istorija 283
didelį prikaistuvį, jame apkepinau askaloninių svogūnėlių ir čes

nakų padažui, įpyliau grietinėlės, šlakelį brendžio ir įbėriau pries
koninių žolelių. Dar buvo kreiva keptuvė, joje iškepiau du filets
mignori, pridėjusi grybų ir didelių pomidorų puselių. Kai viskas
buvo gatava, išėjau iš virtuvėlės į laiptų aikštelę ir su malonumu
pajutau, kadji prisipildžiusi viliojamų česnako ir mėsos kvapų.
Pasibeldžiau į Orlando duris.
- Pietūs gatavi, - linksmai sušukau. - Tuoj pat dedu į lėkštes
ir nešu žemyn. Gal galėtumėt atnešti vyną - jį vėsinu šaldytuve.
Tada sudėjau kepsnius su priedais į lėkštes ir atsistojaulaiptų
aikštelėje.
- Labai neužtrukit, nieko nėra blogiau už atvėsusį filet
mignon, - pasakiau, tada nešina masalu atsargiai nulipau laiptais.
Maždaug po trijų minučių išgirdau jį nulipant. Kažkas pa
našus į Orlandą, tik nusiminęs ir susitaršęs, pasirodė tarpduryje
su buteliu „Sancerre“ ir dviem vyno taurėmis. Jo plaukai buvo
susivėlę, smakras apžėlęs. Vilkėjo tą patį turkiško rašto chalatą,
kurį buvau mačiusi Hai Vilde, avėjo siuvinėtas žalsvai mėlynas
šlepetes.
- Ar durys užrakintos? - paklausė susirūpinęs, žvelgdamas
į tą pusę.
- Žinoma, juk pietų metas, - ramiai atsakiau.
Jis atšlepsėjo artyn ir pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip
banaliai sakoma, per vieną naktį pasenusį žmogų.
- Tikiuosi, kepsnys jums patiks. Jis puikus, ne kasdien tokio
gaunat, o padažas su žolelėmis, - paraginau ir net man pasirodė,
kad įkalbinėju kaip auklė vaiką.
- Dėkui, Star, - sumurmėjo jis, pastatė ant stalelio vyną ir
taures.
*jautienos kepsnius (pranc.).

Tada susmuko į fotelį taip, lyg būtų gėlę kaulus. Giliai atsi
dusęs sukaupė jėgas paimti buteliui ir dosniai įpylė į abi taures.
- Į jūsų sveikatą, - palinkėjo. - Bent jau turiu vieną draugę
ir sąjungininkę.
Stebėjau, kaip jis, išmaukęs visą taurę, vėl ją prisipila, ir susi
rūpinusi pagalvojau, koks bus Orlandas pasigėręs.
- Valgykit, - paraginau.
Pirmą kartą per neilgą mudviejų pažintį padėjau peilį ir ša
kutę anksčiau už jį. Jis valgė kaip ligonis, atsipjaudavo mažutė
lius kepsnio gabaliukus ir be galo ilgai kramtė.
- Valgis puikus, pati gerai žinote, Star. Tiktai aš ne... - Jis nu
tilo imdamas į burną kąsnelį. Kad nurytų, užsigėrė geru gurkš
niu vyno ir puse lūpų šyptelėjo dėdamas į lėkštę įrankius. - Da
bar net maistas mane įveikia. Spėju, sužinojote iš brolio.
- Taip.
- Kaip jis gali? Koks... žiaurumas! Čia, - apvedė ratą ranko
mis, - mano pasaulis. Vienintelis mano pasaulis.
- Žinau.
- Jis sako, kad mes bankrutuosime, o tiksliau, bankas nu
trauks mūsų veiklą, jei patys neparduosime. Ar galite tuo pati
kėti?
- Deja, taip, tikiu.
- Bet kaip? Juk tas... bankininkas negalėtų pavogti to, kas yra
mūsų? Mano brolis turbūt perdeda?
Jo veido išraiška taip sugraudino, kad prieš atsakydama tu
rėjau gurktelėti seiles.
- Manau, ne. Akivaizdžiai yra skolų...
- Taip, bet jos niekis, palyginti su šio pastato kaina, jei jį par
duos. Jie turi suprasti, kad tai užstatas.
- Manau, bėda ta, kad ir bankai dabar laikosi ne per geriau
siai. Jie, - supratau turinti atsargiai rinkti žodžius, - dabar taip
pat sunerimę. Pasaulio ekonominė padėtis šiuo metu nėra ge

riausia.
- Ar sakote man, kad, pardavę Artūro Morstono knygyną, -
o ką jau kalbėti apie mano sielą, - išsigelbės iš krizės? Dieve
mano, Star, išjūsų tikėjausi daugiau. Maniau, jūs - mano pusėje.
- Aš ir esu, Orlandai, tikrai. Bet kartais gyvenime nesusi
klosto taip, kaip norėtume. Siaubinga, bet tai tiesa. Gyvenimas
tiesiog nėra teisingas. O, kiek supratau, ir Savos sodybos ūkis
prastai verčiasi?
- Ką?! - blyškus Orlando veidas parausvėjo, paskui iš
raudo. - Ar jis taip sakė?
- Taip. Jam reikia nusipirkti naujos technikos, kad dirbti
ūkyje apsimokėtų.
Tada pagalvojau, kad Orlandas tiesiog sprogs iš pykčio. Ma
lonius jo veido bruožus perkreipė toks įniršis ir pašaipa, kad
buvo sunku suvokti, kaip žmogaus kūnas gali atlaikyti šitiek
jausmų.
- CHA! Cha cha cha! Gal jis kartais sakė ir kodėl ūkiui dabar
sunkus metas?
-Ne.
- Tad neužsiminė apie tai, kad pirmus trejus metus po Anės
mirties jis beveik neišeidavo iš miegamojo? Kad apleido žemę ir
viską sužlugdė, nes negalėjo atsikelti, nuslinkti žemyn laiptais ir
pasikalbėti su ūkio vadybininku, laukiančiu jo dienų dienas ir
savaites su neapmokėtomis sąskaitomis? Kol visi tiekėjai atsisakė
pristatyti svarbiausius^dalykus, reikalingus kiekvienam ūkiui, ir
vadybininkas nebeturėjo ką daryti, atsisakė darbo? Mano brolio
prižiūrimi gyvuliai krito, panele Star, iš bado ir apleistumo. Oką
kalbėti apie javus, kelerius metus paliktus pūti, kol ir tie nebetu
rėjo jėgų išlikti... Ši padėtis susidarė beveik vien dėl mano brolio
kaltės. Ne mano.
- Tikriausiai, - pagaliau tariau nutraukdama tylą, kai Orlan-

das pylėsi vyno, - jūs suprantat, kodėl?
- Žinoma, suprantu. Jis prarado savo mylimiausią žmogų.
Nesu toks, kad neužjausčiau dėl tokios nelaimės. Bet, - Orlando
veidas vėl aptemo, - yra dalykų, kurių jūs nežinote, o aš negaliu
sau leisti pasakyti, bet jie - bent mano nuomone - neatleistini.
Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas, kai privalai užmiršti
savo tragediją, peržengti tą ribą dėl tų, kuriems esi reikalingas.
Mano brolis metų metus skendėjo savigailoje, tai tikra tiesa. Visi
stengėmės rodyti jam meilę ir jį palaikyti, bet net švelniausia ir
supratingiausia širdis gali sukietėti matant žmogų, siekiantį save
sužlugdyti.
Orlandas pakilo, susikišo rankas į chalato kišenes ir ėmė
žingsniuoti.
- Užtikrinu jus, panele Star, ši šeima palaikė jį visais įmano
mais būdais. Kaip gerai žinote, žmogus pats pasirenka, ar tapti
auka, ar didvyriu. Jis pasirinko pirmąją galimybę. Odabar dėl to
aš... visa tai, - jis apvedė mostu knygyną, ir silpnoje spalio saulės
šviesoje aplinkui sukilo dulkelės tartum sklendžiantys angelai, -
esame atpirkimo ožiai.
Tai taręs susmuko ant grindų ir pravirko.
- Dieve, koks mėšlas... - girdėjau jį murmant plonu balsu. -
Visi mes mėšlas. Visi aliai vieno.
Atsiklaupusi šalia atsargiai apkabinau jį per pečius. Iš pra
džių jis priešinosi, paskui prigludo mano glėbyje, ir ėmiau jį sū
puoti lyg mažą vaiką.
- Jūs nesuprantate, ką man tai reiškia. Jūs nesuprantate...
- Orlandai, aš suprantu. Ir, jei galėčiau, likčiau čia visiems
laikams, patikėkit.
- Jūs geras žmogus, Star. Jūs mano pusėje, ar ne?
Į mane žvelgė kenčiančios akys.
Šešėl i o sesuo * St ar i s t o r i j a 287
- Žinoma, jūsų. O kai apsiraminsit, aš gal pasakysiu, kokių

turiu sumanymų.
- Tikrai? Padaryčiau viską, viską...
Žinoma, sumanymų turėjau, bet jie buvo racionalūs, atsi
žvelgiant į aplinkybes, ir abejojau, ar Orlandui patiks.
- Na, įdėmiai klausau. - Jis atsitraukė nuo manęs ir šiaip taip
atsistojo, atrodė, tartumtikisi, kad pasiūlysiu aukso vilnos. - Ką,
jei nueičiau į viršų apsiprausti? Dabar esu deshabille' ir šlykš
čiuosi savimi, - pripažino jis, nužvelgęs savo aprangą. Žengė
prie lėkščių, bet aš papurčiau galvą.
- Ši diena neįprasta, sutvarkysiu aš.
- Tebūnie taip, - Orlandas pasuko prie užpakalinių durų,
paskui, lyg kažką prisiminęs, atsigręžė. - Dėkui jums už viską,
panele Star. Žinojau, kad jūs vienintelė, kuria galiu pasikliauti.
Onulipęs žemyn atskleisiujums paslaptį.
Stovėdamas ten jis ėmė krizenti lygiai kaip Roris.
- Kokią? - nesusilaikiau nepaklaususi.
- Aš žinau, kur jie yra, - plačiai nusišypsojo Orlandas, pasi
gręžė ir išėjo pro duris.
Luktelėjau, kol išgirdau jį laiptų viršuje, tada nurinkau indus
su pietų likučiais ir taip pat užlipau į viršų, jausdamasi nutiesusi
dar vieną tiltą, nes jis jau įsileido mane į savo uždarą pasaulį.
Plaudama lėkštes nedidelėje kriauklėje svarsčiau apie Orlando
pasakytus žodžius. Beveik tikrai žinojau, apie ką jis kalbėjo - tai
galėjo būti tiktai Floros Maknikol dienoraščiai. Pasijutau plė
šoma tarp abiejų kariaujančių brolių.
Grįžusi į apačią, atverčiau lentelę iš „Uždaryta“ į „Atidaryta“,
nes jau buvo po dviejų, tada sustojau knygyno viduryje apžvelg
dama lentynas. Mat buvau mačiusi tomelių komplektą - įrištą
* nederamai apsirengęs (pranc.).

rudu šilku, - kai ėmiau kažkokią knygą iš gretimos lentynos. Be

to, pažinojau Orlandą ir jo žaismingą mąstymą. Kur geriausia
paslėpti tai, ką yra paėmęs iš Savos sodybos, jei ne ten, kur yra
tūkstančiai tokių pat daiktų?
Atidžiai žiūrinėjau lentynas, paskui užsimerkiau stengda
masi prisiminti knygą, imtą iš vienos lentynos, ir kur ta lentyna
yra...
Ir prisiminiau. Taip aiškiai, tartum būčiau susiradusi failą
kompiuterio atmintinėje.
- Orlandai, - sumurmėjau eidama prie anglų literatūros sky
riaus ir perleidau akimis tris eiles nuo apačios. Štai jie lentynoje,
pavadintoje „Britų grožinė literatūra, 1900-1950“.
Pasilenkusi ištraukiau ploną tomelį, atverčiau pirmą puslapį.
Floros Maknikol dienoraštis

1910
Skubiai užverčiau ir padėjau į vietą, nes ant laiptų išgirdau

sunkius žingsnius. Orlandas lipo žemyn greičiau nei paprastai,
bet kai jis įėjo, aš jau stovėjau prie židinio, kursčiau ugnį.
- Ar jaučiatės geriau? - ramiai paklausiau žerdama kiek
anglių.
Atsakymo neišgirdau taip ilgai, kad turėjau atsigręžti pasi
žiūrėti kodėl. Jo veidas vėl buvo išraudęs, sukryžiavęs rankas jis
žengė prie manęs.
- Paprašysiu daugiau manęs nelaikyti kvailiu. Dėl to, kad
mane nuraminote, atsiliepiau į brolio skambutį. Jis pasakė, kad
jūs sutikote dirbti Hai Vilde namų šeimininke ir aukle.
- Aš...
- Nemeluokite man, Star! Sutikote ar nesutikote su tuo, kas
jums buvo pasiūlyta?
- Margarita buvo apimta nevilties, nes ji turi užsakymą, tad

aš pasakiau, kad...
- Paliksite mane ir išvertusi kailį eisite dirbti mano priešui?!
- Pasakiau, kad retkarčiais ten nuvažiuosiu ir padėsiu Mar
garitai pasirūpinti Roriu! Štai ir viskas. Ji pasakė atsiklausianti
jūsų, ar neprieštarausite, jei kartais, kai nebus daug darbo kny
gyne, mane pasitelksianti. Tai niekaip nesusiję su Pele.
- Gerasis Dieve, Star! Tai labai susiję su mano broliu. Jis
dirba už ją juodus darbelius, štai kad ir dabar - skambina man
apsimesdamas, jog nori sužinoti, ar aš sveikas. O paskui pareiš
kia, kad nuo savaitgalio jūsų reikės Hai Vilde.
- Orlandai, tikrai nesuprantu, apie ką jūs kalbat.
- Na, žinoma, nesuprantate. O aš maniau, jūs mano pusėje...
- Aš ir esu, Orlandai. Tikrai.
- Ne, nesate. Negi jums neaišku, kad jam tai paranku? Bet
neparanku man.
Jis nutilo ir ėmė giliai kvėpuoti, jam stigo oro.
- Labai apgailestauju, - tariau bejėgiškai.
- Aš dar labiau, - tarė jis įdėmiai žvelgdamas į mane, pyktis
jau buvo praėjęs, bet jo akių išraiška man buvo mįslinga. - Na,
tai ir eikite.
- Kur man eiti?
- Keliaukite namo, kokiame ten triušių narve gyvenate, susi
kraukite lagaminus ir važiuokite į Hai Vildą. Jūs reikalinga Mar
garitai ir Pelei.
- Būkite geras, aš jūsų darbuotoja, esu jums ištikima. Čia
man patinka...
- Atleiskite, bet jei manote, kad kovosiu dėl jūsų po tokios
išdavystės, to nesulauksite.
Jis teatrališkai truktelėjo pečiais, tvirčiau sukryžiavo rankas
ant krūtinės ir nusigręžė tartum suirzęs mažas vaikas.
- Aš nevažiuosiu į Hai Vildą. Aš noriu likti čia.

- O aš jus atleidau iš darbo.
- Tai neteisinga!
- Kaip ir pati šiandien sakėte, Star, gyvenimas neteisingas.
- Taip, bet...
- Star, visiškai aišku, kad nuo tos akimirkos, kai suklydęs
nusivežiau jus į tą širšių lizdą, jūs iš pirmo žvilgsnio įsimylėjote
Hai Vildą ir plepesnius mano šeimos narius. Kas aš toks, kad
jus nuo jų suturėčiau? Tai sirenų dainos, mieloji mergaite, ir jūs
susižavėjote, įkliuvote ligi kaklo. Paskubėkite, bet pasiruoškite
būti apgauta.
Jei jo žodžiai nebūtų buvę tokie skaudūs, būčiau pasijuokusi
kaip iš karaliaus Eduardo VII laikų melodramos. Akyse man
kaupėsi ašaros.
- Gerai, - pasakiau eidama pro jį pasiimti kelioninio krepšio
ir kuprinės. - Sudie, Orlandai. Labai apgailestauju.
Nutilusi žengiau prie durų, ir kai suėmiau durų rankeną, jis
vėl prabilo.
- Bent jau Roris turės naudos iš švelnios jūsų priežiūros. Dėl
to džiaugiuosi. Sudie, panele Star.
Atidariau duris ir išėjau į rūką, dangus jau temo. Kojos pa
čios nunešė skersai gatvę į autobusų stotelę. Stotelę, kurioje
pirmą kartą išvydau Artūro Morstono knygyną.
Stovėjau ten žvelgdama į knygyną ir tarp šešėlių, už žemėla
pių vitrinoje, pastebėjau viduje stovintį ir stebintį mane žmogų.
Pasukau galvą nepajėgdama kęsti nebylios Orlando pajuokos.
23
Visa laimė, kai parvažiavau, Kėlės bute nebuvo. Numečiau ke

lioninį krepšį mudviejų miegamajame - čia pasijutau dar labiau
dusinama, penkias pastarąsias naktis miegojusi viena, - ir nu
ėjau ilgai pasilepinti po dušu. Karštam vandentiekio vandeniui
plūstant per kūną ne tik liejau ašaras, bet ir balsu raudojau gal
vodama, kaip sugebėjau per dvidešimt keturias valandas viską
taip sugadinti.
Įsisupusi į purų baltą rankšluostį jau žinojau atsakymą. Aš
buvau godi. Ir savanaudė. Kaip aistringai įsimylėjusi moteris ne
mačiau savo veiksmų padarinių, buvau pernelyg išalkusi savo
grobio.
O kaip aiškiai pasakė Orlandas, tas grobis yra Hai Vildas. Ir
jo gyventojai...
Žinoma, nieku gyvu nereikėjo sakyti, kad imu ten siūlomą
darbą, ypač pastarojo laiko aplinkybėmis. Ne, prieš sutikdama
turėjau pasakyti, kad pasikalbėsiu su Orlandu, - galų galejuk tai
jis mane atvedė į šią stebuklų šalį.
Bet nepasakiau. Ir štai vėl nebeturiu darbo. Nes jei dabar nu
važiuočiau į Hai Vildą - tą širšių lizdą, kaip jį pavadino Orlan
das, - geriausias per visą gyvenimą sutiktas draugas žiūrėtų į
mane kaip į išdavikę. Tai man buvo nepakeliama.
Kai ieškodama plaukų šepečio krausčiau kuprinę, dilgtelėjo
širdį aptikus knygyno raktus, likusius jos vidinėje kišenėje. Pri

siminiau tą džiugią akimirką, kai vos prieš kelias savaites Orlan-
das šypsodamasis įspraudė juos man į ranką, bet nebenorėjau
to prisiminti. Įžūliai nusprendžiau, kad tegu atsiima pats, arba
kada nors, kai būsiu toje miesto dalyje, užsuksiu. Bet tikrai ne
važiuosiu tik tam, kad juos grąžinčiau.
Nulipau žemyn užsiplikyti arbatos ir radau virtuvę, paprastai
švarutėlę, bjauriai prišnerkštą. Kriauklė prigrūsta bent penkias
dienas neplautų lėkščių - nors visai šalia po darbastaliu stovi
indaplovė. Ant grindų pritrupinta ir pritaškyta, o kai atsidariau
arbatžolių dėžutę, kad įsidėčiau maišelį į ką tik išsiplautą puo
duką, ji buvo tuščia.
- Viešpatie, Kele! - piktai suniurzgiau beviltiškai ieškodama
spintelėse to norimo daikto.
Pagaliau įmerkiau į karštą vandenį vaistažolių arbatos mai
šelį ir palikusi virtuvę netvarkytą išėjau į savo terasą. Gerai, kad
dauguma augalų jau buvo pasiruošę žiemoti arba jų nereikėjo
laistyti dėl didelio oro drėgnumo. Įsidėmėjau, kad reikės įnešti
vidun kameliją, kol nenukentėjo nuo šalnų, bet ji buvo tokia di
delė ir sunki, jog jaučiau viena neįveiksianti jos įsitempti, tad šį
vakarą teks tik užkloti šiukšlių maišą ant lepių žiedų.
Grįžusi vidun nusprendžiau - kadangi jau po šešių, tai galima
išgerti taurę vyno, įsipyliau ir atsisėdau per vidurį didelės kremi
nės sofos. Dairydamasi po tokį tvarkingą, sterilų kambarį - vi
sišką priešingybę Hai Vildui - vėl susigraudinau iki ašarų.
Nes supratau nepriklausanti nė katram iš šių pasaulių - nei
šiam, kurį sukūrė mano sesuo ir kuriame beveik nieko nėra
mano, nei Hai Vildui.
Po poros valandų, kai jau buvau atsigulusi, išgirdau trinkte
lint buto duris. Buvau palikusi Kelei raštelį ant šaldytuvo didelė
mis raidėmis, kad pastebėtų. Parašiau, kad grįžau labai peršalusi
ir atsiguliau miegoti laisvame kambaryje, - nenoriu jos užkrėsti.

Kaip ir tikėjausi, išgirdau mane šaukiant, kai įėjo, ir iš klausos
atsekiau, kad pirmiausia užsuko į virtuvę, nes paprastai ten ir
rasdavo. Kurį laiką buvo tylu, įsivaizdavau, kaip ji skaito raštelį,
paskui užlipo laiptais. Pasibeldė į duris.
- Star? Kaip tu? Galiu užeiti?
- Taip, - gailiai sugargiau.
Atsidarė durys, ir šviesos ruože pasirodė Kėlės šešėlis.
- Neik artyn. Aš bjauriai peršalusi, - ir nusikosėjau kaip tik
sugebėjau kimiau.
- Vargšelė. Gal tau ko atnešti?
- Ne. Gėriau vaistų.
- Jei naktį prireiktų, žinai, kur būsiu.
- Žinau.
- Pasistenk išsimiegoti. Gal dabar, kai jau esi namie, pasijusi
geriau.
- Taip. Ačiū, Kė.
Primerkta kaire akimi mačiau, kad ji vis dar stoviniuoja,
stebi mane.
- Pasiilgau tavęs, - tarė ji.
- Ir aš tavęs.
Durys užsidarė, o aš supratau, kad šiandien pamelavau jau
antrą kartą. Apsiverčiau ant kito šono melsdama, kad užmig
čiau. Ir, ačiū Dievui, Jis pagaliau išklausė mano maldą.
Rytą nubudau jausdamasi lyg prisigėrusi vaistų, kaip vakare pa

sakiau Kelei. Išsiropštusi iš lovos pastebėjau raštelį, įkištą pro
durų apačią.
Važioju į kolidžą. Paskambinkjei reikės manes.

Myliu tave. Kė.
Nulipau žemyn ir pamačiau, kad virtuvė sutvarkyta, atrodo

švarutėlė kaip visada, ir pasijutau kalta vakare melavusi Kelei.
Įsijungiau arbatinį, paskui prisiminiau, kad nėra arbatžolių.
Nuėjusi į svetainę pažvelgiau pro langą - diena atrodė gero
kai giedresnė nei vakarykštė.
Spoksant pro langą mintys savaime nuklydo į Hai Vildą, pa
galvojau, ar Roris jau nubudęs, ką jis valgys pusryčių, kai manęs
ten nebėra, kad paruoščiau. Liaukis, Star, jis su savo mama, jis
laimingas...
Ir vis dėlto - galbūt tai daugiau mano tuštybė nei nuojauta -
jaučiau, kad jis manęs pasigedo.
Ne.
- Tai ne tavo gyvenimas. Jie nėra tavo šeima. Roris - ne tavo
vaikas, - pasakiau sau balsu.
Užlipau į viršų ir, kad rasčiau kuo užpildyti tuštumą, grie
biausi Orlando dienotvarkės ir dar kartą išsimaudžiau po dušu,
paskui apsirengiau ir nulipau žemyn, atsisėdau prie rašomojo
stalo. Šiandien, pasakiau sau, mėginsiu pradėti rašyti romaną.
Darysiu ką nors sau, imsiuosi kalti savo likimą. Tad pasiėmiau
bloknotą ir parkerį ir ėmiau rašyti.
Po kelių valandų atsitokėjusi pamačiau, kad jau nusileidus
saulei liepsnoja gaisai, ima temti. Padėjau parkerį ir masažuo
dama pirštus, taip tvirtai jį spaudusius, atsistojau išgerti stiklinės
vandens. Pažvelgiau į mobilųjį ir pamačiau, kad yra daug žinu
čių ir du balso pašto pranešimai, - pastarųjų sąmoningai nepai
siau, kol įveikė smalsumas ir kartu baimė, kad galėjo kas nutikti
Orlandui - o gal Roriui.
- Labas, Star, čia Pelė. Nežinau, ar Orlandas perdavė žinią,
Margarita šį savaitgalį išvyksta į Prancūziją. Ji sakė, kad jūs gal

norėsit pasirūpinti Roriu ir namais, kol jos nebus. Ar galit kuo
greičiau su manimi susisiekti? Hai Vildo laidinis neveikia - re
gis, neapmokėta sąskaita, - tad ji paprašė manęs jums paskam
binti. Ačiū.
Kitas pranešimas buvo iš Šanti, ji teiravosi, kaip laikausi ir
kur esu, sakė, būtų puiku susitikti. Sodrus jos balsas mane nura
mino ir įsidėjau į galvą, kad reikės jai paskambinti susitarti dėl
dienos ir valandos. Pasitikrinau žinutes ir pamačiau dar dvi iš
akivaizdžiai netekusio vilties Pelės. Orlandui šiuo metu nusiša
linus, Rorio priežiūra neišvengiamai teks jam. Jau buvau bede-
danti mobilųjį, bet Pelė vėl paskambino. Šį kartą nusprendžiau
atsiliepti.
- Star, ačiū Dievui, jau, maniau, būsiu supainiojęs numerį.
Mėginau skambinti Orlandui, bet ir jis neatsiliepia.
- Taip, jis nesikalbės.
- Ar gavot mano balso pašto pranešimą ir žinutes?
- Taip, gavau.
- Tad galėsit kitą savaitę atvažiuoti į Hai Vildą?
- Ne, deja, negalėsiu.
- Mat kaip. - Jis patylėjo. - Ar galiu paklausti kodėl? Mar
garita sakė, kad jūs net labai norėjot retkarčiais jai pasidarbuoti.
- Taip, bet tik jei sutiks Orlandas. Ojis nesutiko.
- Tikriausiai galėtų apsieiti be jūsų kelias dienas, jei tai jo
sūnėno labui?
- Taip, jis gali be manęs apsieiti. Vakar atleido iš darbo po
jūsų skambučio. Jis pavadino mane išdavike, - atžariai pridūriau.
- Dieve. - Pelė linijos gale giliai atsiduso. - Apgailestauju,
Star. Ta visa makalynė neturi nieko bendra su jumis, nereikėjo
mums jūsų čia velti. Nepagalvojau prieš jam skambindamas.
- Taip, na, bet dabar taip yra.
- Ir nesumanysit atvažiuoti čia, bent savaitgaliui?

- Atleiskit, bet negaliu. Orlandas man buvo toks geras. Ne
noriu išduoti to gerumo.
- Taip, suprantu. Na, ką gi... jums gal geriau laikytis toliau
nuo mūsų pamišusios šeimynėlės. Roris bus sukrėstas - mums
jau nusibodo klausytis liaupsių jūsų adresu.
- Perduokit jam linkėjimus.
- Perduosiu, žinoma. Ir galbūt, kai viskas nusistovės, dar
persigalvosit.
- Nemanau. Atsiprašau.
- Gerai. Duosiu jums ramybę. Tik dar vienas dalykas. Gal
pasakytumėt savo adresą, kad galėčiau bent nusiųsti jums, ką
esamskolingi už Rorio priežiūrą praėjusią savaitę?
- Tai visai nesvarbu. Aš buvau laiminga su juo būdama.
- Man tai tikrai svarbu, tad, jei neprieštarausit...
Pasakiau adresą, o jis pažadėjo atsiųsti čekį paštu.
- Gerai, ką gi, tad mano rūpesčių kamuojami giminės ir aš
duosim jums ramybę. Gal Orlandas atsitokės ir ant kelių mal
daus jus sugrįžti.
- Abejoju. Esat man sakęs, koks jis užsispyręs, o aš jį skau
džiai įžeidžiau.
- Ne, Star, tai aš įžeidžiau. Tai vien mano kaltė. Kaip ten be
buvę, linkiu sėkmės susirasti kitą darbą ir palaikykimryšį. Sudie.
- Sudie.
Telefonas nutilo. Nors turėjau tvirtą nusistatymą, jaučiausi,
tartum būtų nutrūkęs gražus meilės romanas. Nutrūko ryšys
su tais namais, šeima ir tuo, kas galėjo ar negalėjo būti mano
praeitis. Sunkiai nurijau seiles tramdydama ašaras, tada nuėjau į
virtuvę ruošti vakarienės Kelei ir sau. Vėl tik mudviem.
Įnirtingiau nei buvo būtina pjaustydama daržoves apkepinti
su mėsa aliejuje, supratau, kad vėl visais atžvilgiais turiu su vi-
sais atsiteisti. Laukiau pareinant Kėlės ir vyliausi, kad patikėjusi

mano apsimesta liga ji susilaikys ir jau po laiko neišlies prastos
nuotaikos dėl to, kad pamiršau jai pasakyti liekanti Hai Vilde.
Paskui išsiunčiau žinutę Šanti - reikėjo nuo ko nors pradėti
savo pačios gyvenimą - ir pakviečiau užsukti puodelio kavos,
kai jai bus patogu. Ji tuoj pat atsakė, kad bus malonu ateiti rytoj
ketvirtą. Apsidžiaugiau turėsianti svarią dingstį iškepti pyragą -
tiktai jau ne citrininį, pagalvojau niūriai. Tuo metu išgirdau atsi
darant ir užsidarant buto duris.
- Sveika, Si, kaip jautiesi?
- Daug geriau, ačiū.
Kėlė susiraukė atidžiai žvelgdama man į veidą.
- Vis dar atrodai labai išbalusi.
- Aš visada išbalusi, Kė, - sukikenau. - Tikrai, jaučiuosi pui
kiai. Okaip tu?
- Ak, gerai, lyg ir gerai, - atsakė ji, bet supratau, kad tai ne
tiesa. - Nori alaus? - paklausė eidama prie šaldytuvo.
- Ne, ačiū.
- Kaip sekėsi būti aukle? - paklausėji ateidama sėstis priešais.
- Ačiū, gerai. Roris labai mielas.
- Ar vėl važiuosi?
- Ne. Tai buvo išskirtinis atvejis.
- Kaip gerai. Dieve mano, Star, tu turi diplomą supagyrimu iš
anglųliteratūros, laisvai kalbi dviemkalbomis ir esi protingiausia
iš visų, kuriuos pažįstu. Turi liautis save šitaip menkinusi.
Kėlė dažnai tai kartodavo, ir man buvo neįdomu toliau jos
klausytis.
- O kaip tu? Kas atsitiko?
- O iš kur tu žinai, kad kažkas atsitiko? - Kėlė priėjo ir mane
apkabino. - Ačiū Dievui, kad turiu tave, - sunkiai atsiduso.
- Tai kas gi yra?
- Sunku paaiškinti, bet dabar man panašiai, kaip buvo mo

kykloje, kai visi tarpusavyje draugauja, o ašjaučiuosi nepritapusi.
Iš tiesų dabar dar blogiau negu mokykloje, nes nėra tavęs. Sten
giuosi neimti to į galvą, nors iš tiesų maniau, kad būrelis meni
ninkų bus kitoks. Bet taip nėra. Man skaudu, Si, tikrai skaudu.
- Žinoma.
- Dėstytojai nesiliauja kritikavę mano darbus. Aš, aišku, ži
nau, jiems už tai ir moka, bet vienas kitas pagyrimas būtų ne
pro šalį. Šiuo metu jaučiuosi visiškai sugniuždyta ir noriu viską
mesti.
- Bet, aš maniau, svarbiausia bus paroda mokslo metų gale?
Kadkoledžas pakvies garsius meno kritikus ir kolekcininkus pa
sižiūrėti tavo darbų. Tikriausiai negalima taip visko mesti, nors
šią akimirką tau ir nesiseka?
- Aš nenoriu, kad taip būtų, Si, bet tėtis vis sakydavo - gyve
nimas per trumpas jaustis nelaimingam.
- Jis dar sakydavo, kad niekada neturim pasiduoti, - įspė
jau ją.
Man dingtelėjo, kad dabar, kai tėčio nebėra, mes, seserys,
pritaikome sau daugelį jo pasakytų išmintingų dalykų, laikome
juos tinkamais.
- Taip. - Kėlė prikando lūpą, ir nustebau pamačiusi, kad jos
akys ima ašaroti. - Aš tikrai jo pasigendu. Maniau, susidorosiu,
bet liko spraga, - supranti?
- Suprantu, - atsakiau švelniai. - Kė, tu čia dar neilgai. Kodėl
nedavus sau daugiau laiko - tada pasižiūrėtum, kaip sekasi?
- Aš pasistengsiu, bet taip kamuojuosi, tikrai, Si. Ypač kai
tavęs taip ilgai nebūna.
- Na, dabar grįžau.
Kėlė nuėjo į dušą, o aš ėmiau dėti ingredientus į kinišką kep
tuvę gaubtu dugnu. Galvojau, kad gal mums abiem lemta likti
pašalaitėmis, - dvi vienišos vilkės, neturinčios nieko, tik viena

kitą. Kad ir kaip pastaruoju metu stengiausi nuo tos lemties pa
bėgti, istorijoje ir literatūroje apstu pasakojimų apie netekėjusias
seseris, ieškančias paguodos viena kitoje. Galbūt man reikia pa
siduoti ir priimti tokią dalią.
Kartu pavakarieniavome, ir pirmą kartą per ilgą laiką Kėlės
buvimas jau veikiau ramino nei erzino. O kai ji telefone parodė
savo koledže padarytų darbų nuotraukas, tikrai pamaniau, kad
jie geriausi, kokius esu mačiusi per ilgą laiką, ir pagalvojau, kaip
viską gali pakeisti supratimas ir palankumas.
Tą vakarą anksti atsigulėme, abi nuvargusios dėl skirtingų
priežasčių.
Galbūt esame panašesnės, negu man atrodė, pagalvojau, pro
langą žvelgdama į mėnulį. Abi bijome žiauraus pasaulio už savo
patogaus lizdelio sienų.
24
Dėl to, kas tikriausiai susiję su tokiu banaliu dalyku kaip išdi
dumas, nepasisakiau Kelei, kad mane atleido iš darbo. Tad rytą
atsikėliau kartu su ja, žinodama, kad ji paprastai išeina pusva
landžiu anksčiau už mane, ir viską dariau kaip kiekvieną rytą.
- Linkiu geros dienos, - pasakė Kėlė išeidama.
- Ir tau, - pamojavau apsimesdama, kad skubu išsriaubti
kavą.
Durims užsidarius perverčiau valgių gaminimo knygas ieš
kodama recepto pyragui Šanti. Nusprendžiau pasirinkti ką nors
būdinga anglams - su salyklu, bet dar ir su prieskoniais, užuo
mina į jos kilmę. Tada nuėjau į prekybos centrą nupirkti, ko rei
kės kepiniui, ir arbatžolių maišelių.
Durų skambutį išgirdau lygiai ketvirtą ir spustelėjau myg
tuką, kad Šanti galėtų įeiti į namą. Širdį pradžiugino, kad kažkas
nepasibodėjo pas mane apsilankyti. Kai Šanti išėjo iš lifto, lau
kiau jos prie durų.
- Star! - Ji apkabino mane ir prigludo. - Kaip seniai matėmės.
- Taip, seniai. Užeik.
- Oho! - šūktelėjo ji, apžvelgusi didžiulę svetainę. - Koks
butas. Nesakei man, kad esi turtuolė.
- Iš tiesų nesu. Butą nusipirko mano sesuo. Aš tik įnamė.
- Tau pasisekė, - tarė ji sėsdamasi su šypsena.
- Arbatos? Kavos?
- Gersiu tik vandenį. Ar kokį vaistažolių mišinį, kurio gali
būti užsimetę tavo spintelėse. Matai, dabar pasninkauju.
Pažvelgiau į savo kepinį, tokį šviežią, purų - tik imk ir
šlemšk, - ir atsidusau.
- Tad kaip gyveni, ma petite ėtoile*?
- Moki prancūziškai?
- Ne, - atsakė ji juokdamasi, - gal tik tuos vienintelius žo
džius, ir, kaip tyčia, tarp jų tavo vardas.
- Aš gerai gyvenu, - atsakiau, pasidėjau padėklą su arbata
ir keksu, dar šviežio sviesto užsitepti - įpratau prie popietinių
Orlando pyragaičių ir - kas bus, tas, kiek užvalgysiu.
- Ką veiki?
- Dirbu knygyne.
- Kuriame?
- A, apie jį nebūsi nė girdėjusi. Ten parduodamos senos kny
gos, ir turim nedaug pirkėjų.
- Bet tau ten patinka?
- Labai. Bent patiko.
- Tai jau nebedirbi?
- Taip. Man liepė išeiti.
- Star, kaip gaila. Kas nutiko?
Svarsčiau, ar jai papasakoti. Galų gale net Kelei nieko nesa
kiau. Tačiau Šanti mokėjo mane prakalbinti. Ir, jei atvirai, dėl to
taip ir norėjau su ja pasimatyti. Man reikėjo su kuo nors pasi
kalbėti.
- Tai ilga istorija.
- Tada klausau ištempusi ausis, - tarė Šanti žiūrėdama, kaip
* mano žvaigždute (pranc.).

aš kemšu riekelę pikantiško kekso. - Tiek to, - pridūrė, - pasi

duodu. Tas keksas atrodo taip gardžiai.
Atriekiau Šanti kekso ir ėmiau pasakoti apie savo odisėją į
Voganų ir Forbsų šeimą, o ji tik retkarčiais įsiterpdavo norė
dama pasitikrinti, ar teisingai suprato, kol priėjau tos apgailėti
nos istorijos atomazgą.
- Tad štai, - gūžtelėjau pečiais, - ir vėl esu bedarbė.
- Kaip nepaprastai įdomu, - tyliai tarė Šanti. - Manau, to
kios ir yra tos senos anglų šeimos, joms tai būdinga.
- Galima sakyti, taip.
- Ir tu gali būti kaip nors sujais susijusi?
- Jei ir esu, dabar jau niekada nesužinosiu. Kažin, ar begau
siu iš kurio jų žinią.
- O aš įsitikinusi, kad gausi, ir labai greitai. Ypač iš vieno
asmens.
- Orlando? - paklausiau pagyvėjusi.
- Ne, Star. Ne iš Orlando. Bet jei nenumanai, kas tai galėtų
būti, neketinu sakyti. Be to... atrodo, lygjie ką slėptų.
- Nejaugi?
- Taip. Kažkas čia nesueina. Tačiau jų namai, regis, nuosta
būs, - pridūrė.
- Buvo. Man ten buvo taip gera. Nors sesuo sakė, kad jie
mane išnaudoja, o aš esanti daugiau verta... man patinka šeimos
gyvenimas, rūpintis kitais. Ar, manai, tai negerai?
- Turi omeny - šiais laikais, kai visos moterys turi siekti kar
jeros įveikdamos diskriminaciją?
- Taip.
- Nemanau, kad tai blogai, Star.
- Na, man patinka paprasti dalykai. Mėgstu gaminti valgį,
darbuotis sode, prižiūrėti namus... labai patiko rūpintis Roriu.
Tada buvau laiminga.
- Tada to ir turi siekti, Star. Žinoma, kad įvyktų stebuklas,

reikės antros dedamosios.
- Ko gi?
- Ar nežinai?
Pažvelgiau į ją ir supratau.
- Taip, tai meilė.
- Visai teisingai. Omeilė, kaip žinai, gali ateiti įvairiais pavi
dalais, tai nebūtinai tradicinis vyro ir moters romanas. Štai kad
ir aš - nuolatos turiu nesibaigiančias virtines abiejų lyčių mei
lužių.
Nejučia paraudau. Šanti šypsodamasi stebėjo mano reak
ciją.
- Ar kalbėti apie seksą tau nepatogu, Star?
- Aš... ne... norėjau pasakyti...
- Tada nieko, jei paklausiu - nes aš tiesiog netveriu, kaip no
riu tai sužinoti nuo tada, kai susipažinau su tavimi, - ar tau ge
riau su vyrais, ar su moterimis? Ar kaip man - abejaip?
Pasibaisėjusi spoksojau į ją trokšdama prasmegti į minkštas
sofos pagalvėles ar kad užgriūtų kokia stichinė nelaimė ir nerei
kėtų atsakinėti į tokius klausimus.
- Aš normali, - galų gale sumurmėjau. - Tai yra man pa
tinka vyrai.
- Iš tiesų? - Šanti giliamintiškai palinksėjo. - Tada aš su
klydau. Nesijaudink, išbrauksiu tave iš savo galimų užkariautų
širdžių sąrašo, - maloniai nusijuokė ji.
- Taip, - burbtelėjau jusdama, kad esu raudona kaip buro
kas. - Gal dar arbatos?
Ar ji norės tos arbatos, ar ne, vis tiek užkaisiu virdulį. Dary
siu bet ką, kad tik išsisukčiau nuo jos smalsaus žvilgsnio.
- Tu tokia graži, Star, o, atrodo, to visai nesuvoki. Kūniška
meilė nėra gėdinga, juk supranti. Tai dievų dovana, ji nevar-
žoma. Tu jauna ir miela. Turėtum džiaugtis malonumais, ku

riuos teikia kūnas.
Stovėjau virtuvėje, negalėjau grįžti ant sofos, kad mane vertų
tos akys. Tiesiog negalėjau ir to pokalbio tęsti. Paprašiau, - ne,
maldavau, - kadvienaip ar kitaip čia įsikištų dieviškosios galios.
Ir apstulbau po kelių sekundžių pasigirdus burzgimui.
Man buvo vis tiek, ar už durų stovi žudikas su kirviu, ar vei
kiausiai Kėlė, dažnai paskambinanti, kad nereikėtų knistis po
rankinę ieškant kortelės, tad nukėliau ragelį.
- Alio?
- Star? Tai aš, Pelė. Važiavau pro šalį ir pamaniau, užuot
siuntęs čekį paštu, jums pats paduosiu.
-Ak.
- Gal nuliptumėt žemyn pasiimti? Čia nematyti pašto dė
žučių.
Tiesa, rangovai pamiršo pritaisyti, o durininko niekada ne
būdavo matyti vestibiulyje. Pasikankinau dvejodama, bet paga
liau viršų paėmė baimė toliau kalbėtis su Šanti.
- Pakilkit į viršų. Trečias aukštas, durys tiesiai priešais liftą.
- Ačiū.
- Atsiprašau, - pasakiau priėjusi prie sofos ir nejaukiai min
džikuodama, - draugas susimanė užsukti.
- Šiaip ar taip, man reikia eiti, - tarė kildama Šanti.
Palydėjaują iki durų negalėdama nuslėpti, kaip man paleng
vėjo, kad ji jau išeina.
- Buvo malonu pasimatyti, Star. Gailiuosi tave sutrikdžiusi.
- Viskas gerai.
Išgirdau atūžiant liftą ir supratau, kadjuos teks supažindinti.
- Na, sudie, mano Žvaigždute.
Šanti mane apkabino ir priglaudė prie didelės krūtinės. Taip
ir užklupo mus Pelė liftui atsidarius.
- Atsiprašau, - tarė jis, kai Šanti mane paleido. - Ar nesu-

trukdžiau?
- Visai ne, - maloniai šypsodamasi atsakė Šanti, - aš jau
išeinu. Star visa priklauso jums. - Ji praėjo pro mus ir žengė į
liftą. - Beje, kuo jūs vardu? - paklausė spausdama mygtuką.
- Pelė.
- Cha! Sakiau tau, Star.
Šanti jam už nugaros iškėlė nykščius dar nespėjus užsidaryti
lifto durims, ir išgirdau jos prikimusį juoką aidint per visą pa
statą, kai liftas leidosi.
- Kas čia buvo juokinga? - paklausė jis, kai vedžiau į butą. -
Aš nesupratau.
- Neimkit į galvą, ir aš nesupratau, - atsakiau nuotaikingai.
- Ji atrodė įdomiai. Jūsų draugė?
- Taip. Gal galiu pasiūlyti puoduką arbatos ar kavos?
- Alaus turbūt neturit?
- Turiu.
- Šis butas nuostabus, - pasakė Pelė, eidamas prie lango, kur
apačioje tirštėjančiose sutemose žiburiavo Londono šviesos. -
Dabar jau tikrai žinau, kad nesate naudos ieškotoja, nusitaikiusi
į Hai Vildą. Kamreikėtų tų griuvenų turint šitai.
- Butas mano sesers, - paaiškinau jau antrą kartą tą dieną.
- Na, - tarė Pelė, kai padaviau alų, - už turtingus gimines.
Norėčiau ir aš tokių turėti, - pridūrė gurkštelėjęs, o aš palydėjau
jį atsisėsti ant sofos. Jis godžiai pažvelgė į keksą. - Galima? Visą
dieną nevalgęs.
- Prašom.
Atriekiau jam kekso ir užtepiau sviesto.
- Jis nepaprastai gardus, kaip ir viskas, ką iškepat. Turit tikrą
dovaną.
- Ačiū, - burbtelėjau negražiai pagalvojusi, ko jis siekia tais
pagyrimais ir ko jam čia prireikė. Juk niekas tiesiog nevažiuoja

„pro šalį“. Iš tiesų, kad surastum, prireikia žemėlapio ir kom
paso.
- Kol nepamiršau - prašom. - Iš lietpalčio kišenės jis išėmė
voką. - Manau, jums atrodys pakankama. Dar pridėjau už dviejų
savaičių darbą knygyne.
- Nereikėjo, tikrai, - tariau gerai žinodama apie jo sunkią
finansinę padėtį. - Kaip Orlandas?
- Nusiteikęs karingai, neatsiliepia telefonu, dėl to ir atvažia
vau į Londoną. Neturėjau iš jo žinios nuo tada, kai paskambinau
ir pasakiau apie jus. Tad, aišku, susirūpinau. Kai šią popietę nu
važiavau, durys buvo užrakintos. Gerai, kad turiu savo raktus.
Jis vis dar lindi tame miegamajame ir manęs neįsileido. Prakal
binau tik pagrasinęs iškviesti policiją ir išlaužti duris, kad įsiti
kinčiau, ar jis dar gyvas.
- Tad niekas nepasikeitė.
- Taip. Be to, apsilankiau pas nekilnojamojo turto prekybos
agentą, kad būtų pradėtas aukciono procesas. Tikiuosi, jei ban
kas matys, kad mes imamės žygių parduoti ir atsiteisti sujais, ką
esamskolingi, kol kas susilaikys ir neatims.
- Ar pasakėte tai Orlandui?
- Dieve, ne, pagalvojau, dar iššoks pro tą pastogės kam
bario langą, jei pasakysiu. Kaip apmaudu, kad jis nenori pri
imti jūsų atgal. Sėdi ten ir galvoja dieną naktį. Na, galų gale
atsitokės. Visiems tenka atsitokėti praradus tai, prie ko esam
prisirišę.
- Bet tai gali užtrukti, ar ne? - pasakiau ir pagalvojau,
ar mano pastaba pasieks tikslą. - Jukdar tik kelios dienos praėjo.
- Supratau, - atsakė Pelė ir iš jo veido buvo matyti, kad
sprendžia - įsižeisti ar ne. Atvirai kalbant, man buvo vis tiek.
- Teisingai sakot, - tarė jis po ilgos tylos. - Bet paklausykit,
Star, yra ir kita priežastis, kodėl pas jus atėjau, ir ji neturi nieko
bendra su manimi ar mano šeima. Tai dėl jūsų.
- Manęs?
- Taip. Juk pirmą kartą apsilankėt knygyne norėdama suži
noti apie savo praeitį. O mes dabar taip neatsakingai sujaukėm
jūsų gyvenimą, - jūsų kaltės čia visai nėra, turiu pridurti. Tad,
pamaniau, bus teisinga užsukti ir papasakoti daugiau, ką žinau
apie Florą Maknikol. Ir bent paaiškinti jums, iš kur, mano ma
nymu, atsirado ta katino statulėlė.
- Aišku.
- Ją, beje, palikau „Sotheby’s“, buvau ten šiandien kiek anks
čiau. Jieman paskambins, kai išsiaiškins, bet yra beveik įsitikinę,
kad tai Faberžė. Ir turiu pasakyti - jei autentiškumas bus patvir
tintas, tai tikras lobis. Net tokia maža statulėlė kaip „Pantera“
gali būti parduota aukcione už šimtus tūkstančių.
- Tikrai? - apstulbau.
- Taip, tikrai. Regis, jūs tik dabar supratot, kokį gavot pali
kimą. O dabar... - Pelė iš kitos talpios kišenės ištraukė pluoštelį
plonų šilku įrištų tomelių. Pamačiau, kad jie lygiai tokie, ko
kius buvau aptikusi ant lentynos knygyne. - Štai šiame, - jis
pabaksnojo pirštų galiukais, - tęsinys nuo tos vietos, kur baigėsi
tai, kas mano perrašyta. Šių neturėjau laiko perrašyti, bet juos
perskaičiau. Star, ar norit, kad papasakočiau daugiau? Sakykim,
tai labai įdomi istorija. Su dramatiška atomazga - galim taip
pavadinti.
Dvejojau. Vakar ir šįryt aš taip stengiausi palikti praeityje ke
lias pastarąsias savaites ir ryžtingai žengti į ateitį, kurią susikur-
siupati. Ar gerai, kad esu tempiama atgal prie Hai Vildo ir seniai
mirusių jo gyventojų? Jei tarp mūsų būtų nustatytas ryšys, visą
likusį gyvenimą būčiau neatskiriamai susieta su jais. Tačiau jau
nebežinojau, ar to noriu.
- Tad gerai, - tariau galų gale supratusi, kaip jausiuosi atsisa

kiusi - nors plaukus raukis.
- Tačiau tai gali užtrukti. Floros rašyseną labai sunku įskai
tyti, tad aš skaitysiujums, nes jau esu prie jos įpratęs. Mums nie
kas nesutrukdys, ar ne? - paklausė Pelė, atversdamas dienoraštį.
- Bent kol kas.
- Gerai. Tada pradėsiu.
ora
pančio,
onas
1909 metų gruodis
25
Kepelai nebuvo pakviesti į Arčio ir Aurelijos vestuves Hai Vilde,

Voganų dvare Kente. Tai nustebino Florą, nes ta šeima atrodė
taip mėgstama Londone. Ponia Kepei dėl to neįsižeidė.
- Atvirai kalbant, mes su Voganais beveik nepažįstami, - pa
sakė ji, nerūpestingai mostelėdama rankute. - Jie linkę bend
rauti su kaimo gyventojais.
Florai toks paaiškinimas tiko, nors ji žinojo, kad ponia Kepei
turi užmiesčio namus Kente, tad tikriausiai taip pat iš dalies yra
„kaimo gyventoja“.
Vestuvių savaitgalį Flora gavo savo žinion automobilį. Sė
dėdama ant užpakalinės sėdynės ir Frido vežama iš Londono ji
suko galvą, kaip reikės ištverti ateinančias dvi paras. Buvo pri
sigalvojusi visokių būdų, kaip būtų įmanoma išvengti dalyva
vimo vestuvėse, - pradedant tuo, kad sustojusi laiptų viršuje ji
sukaups drąsą pulti žemyn, todėl galės pasiteisinti lūžusia koja,
ir baigiant tuo, kad stovės parke žvarbiame lapkričio vėjyje ir
pliaupiančiame lietuje, šaukdamasi plaučių uždegimo. Bet at
rodė, kad bent kūniškai ji nepažeidžiama. Tad štai ir keliauja į
savo sesers vestuves su Arčiu Voganu, vyru, kurį myli.
Viskas dar blogiau dėl to, kad jai teks pamatyti Hai Vildą ir
mielą Arčiui sodą, apie kurį vasarą jis taip aistringai pasakojo.
Tačiau negalima leisti sau užsimiršti, kad tai ji išjudino įvykius,

atvedusius iki vestuvių.
Flora prisiminė motinos veidą, tokį pagyvėjusį sužadėtuvių
pobūvyje, kurį teta Šarlotė surengė laimingajai porelei savo na
muose Londone. Flora jautė tikrą palengvėjimą, nes vis dėlto
Estveit Holas paaukotas ne veltui. Jos tėvai jau in situ , Hai Vilde,
pasiruošę švęsti vestuves.
Buvo aštuonios pamergės, tačiau Arčio sesuo Elizabeta ves
tuvėse nedalyvaus. Lapkritį ji su savo vyru iškeliavo į Ceiloną ir
jau laukiasi arbatos plantacijos paveldėtojo.
Praėjus keturiasdešimt astuonioms valandoms viskas pasi
baigs, ir aš iškeliausiu namo, ryžtingai galvojo Flora, pravažiavus
priemiesčius ir abipus kelio ėmus rastis ariamiems laukams ir
numetusioms lapus gyvatvorėms.
Po valandos Flora išvydo daug aukštų plonų kaminų, kyšan
čių pro plikas medžių šakas. Automobiliui įsukus į įvažiavimo
keliuką prieš akis iškilo senas žavus raudonų plytų namas.
- Nenoriu pamilti šių namų, - pasakė sau Flora, žvelgdama
į akiai malonų fasadą.
Keisti nelygūs langai šiek tiek pasidavę amžiui, vyriai ir rė
mai vietomis sukrypę, sulinkę, kaip ir seni žmonės. Diena buvo
labai šalta ir šviečiant saulei dailiai apkarpytose buksmedžių gy
vatvorėse žvilgėjo šerkšnas. Tai tartum vartai į pasakų šalį.
- Atvažiavome, panele Maknikol, - tarė Fridas, pareigingai
priėjo prie užpakalinių durelių ir jai atidarė.
Išlipusi Flora žvelgė į dideles arkines ąžuolines duris drebė
dama kaip kalinė, tuoj įžengsianti į kalėjimą. Jai einant žvyruotu
takeliu durys atsivėrė ir išėjo Aurelija.
- Brangioji! Tujau čia. Tikiuosi, kelionė labai nenuvargino?
*vietoje (lot.).
- Tik dvi valandas truko, visai netoli nuo Londono.

- Tačiau ir labai toli, ar taip neatrodo? O aplinka čia ne to
kia laukinė kaip Estveite. Na, - tarė ji, imdama Florą už paran
kės, - kadangi visi taip užsiėmę ir tiekdaug atvyksta svečių, ma
nau, turėtume apsimesti, kad mūsų čia nėra, ir tada tu būsi tik
mano.
Jos įėjo į holą žemomis lubomis, ten židinyje liepsnojo ugnis
skleisdama šilumą per nusidėvėjusias akmenines grindis.
- Eime į viršų, pasislėpsime mano kambaryje, - kikeno Au
relija, tempdama seserį plačiais mediniais laiptais su sunkiais
drožinėtais Tiudorų epochos stiliaus turėklais.
Pasivedusi ją koridoriumi, Aurelija atidarė duris gale, ir
jos atsidūrė nedideliame kambaryje su dviemviengulėmis žal
vario lovomis. Sienos buvo išmuštos tokiomis pat puikiomis
ąžuolinėmis plokštėmis, teikiančiomis visamnamui jaukios ši
lumos net šaltoje žiemos šviesoje, besiskverbiančioje pro siau
rus langus.
- Šiąnakt miegosiu čia. Tikėjausi, kad tu liksi su manim ki
toje lovoje.
- Žinoma, liksiu, jei tik nori, - atsakė Flora.
- Ačiū. Jaučiuosi visai priblokšta, kaip gali įsivaizduoti. Ar
čio beveik nė nemačiau nuo tada, kai atvažiavome. Abu buvome
labai užsiėmę...
Flora pastebėjo sesers veidą apniukus, bet po kelių akimirkų
Aurelija susitvardė ir linksmai nusišypsojo.
- Tad visų pirma papasakok man apie viską, ką veikei Lon
done. Kiekgirdėjau, kaip drugelis skrajojai po visokius pobūvius.
Flora trumpai papasakojo apie nesibaigiančius šokius, vaka
rienes ir soirees, kuriuose lankėsi per praėjusius du mėnesius.
- Taip, taip, - Aurelija numojo ranka į kažkokią smulk
meną, - ką aš iš tiesų noriu išgirsti, tai apie Fredį Somsą.
- Ak, taip, Fredis, - Flora pavartė akis. - Jis tikras šviesulys

tame Londono aukštuomenės rate.
- Šitai aš žinau, bet noriu išgirsti apie judu.
- Nėra jokių „mudviejų“.
- Iš tiesų, Flora, gal ir esu nugrūsta į užkampį, bet net aš
girdėjau paskalų.
- Jis man niekas, tikrai, Aurelija.
- Manau, tu išsisukinėji. Londone tik ir kalbama, kaip jis
apie tave sparną rėžia. Visi sako, kad jau greit pasipirš.
- Londone visi gali kalbėti, ką tik nori.
- Flora, juk jis vikontas, ne menkesnis! O kada nors bus
erlas!
- Gali būti. Bet aš niekada netekėsiu dėl titulo, tu tai žinai.
- Net dėl didelių derlingos Hampšyro žemės plotų ir diade
mos? Ar žinai, kad jis rytoj atvažiuos? Jis Voganams giminė -
pusbrolis.
- Nežinojau. Jukvisus jo laiškus metu į ugnį.
- Flora! Beveik visos, kurios buvo pristatytos kartu su ma
nimi, ištekėjo už dabartinių savo vyrų tik todėl, kad joms nepa
vyko gauti Fredžio. Jis ne tik turtingas, bet dar ir velniškai gra
žus. Ir štai jis tau po kojų!
Velnias čia tinkamas palyginimas, pagalvojo Flora atsidus
dama.
- Kai nusiuntėme kvietimą į vestuves, jis atsisakė dalyvauti, -
kalbėjo toliau Aurelija. - Paskui sužinojęs, kad tu būsi mano vy
riausioji pamergė, parašė ledi Vogan jau sutinkąs. Ar tikrai nė
truputėlio jo neįsimylėjai?
- Visiškai.
- Ak, kaip mane nuvylei. Tikėjausi, kad būsi stačia galva pa
sinėrusi į meilės romaną, o aš pirmoji sužinosiu viską iki smulk
menų.
- Kad tiesiog nėra tų smulkmenų.

- Na, ar negalėtum apsimesti? Bent rytoj?
- Ne, - atsakė Flora juokdamasi. - Na, gal parodysi savo ves
tuvinę suknelę?
Tą vakarą - Florai dėl to labai palengvėjo - jaunikis buvo iš

tremtas iš namų pas Sakvil-Vestus j Noulą netoliese Hai Vildo.
Vakarienė jaunosios pulkui buvo patiekta ilgame valgomajame,
sietynuose uždegta daugybė žvakių. Flora jau buvo susipažinusi
su kitomis pamergėmis Londone ir įpratusi prie tokių progų, tad
nieko nebegalvodama pasistengė su jomis šnekučiuotis.
Jos motina atrodė laimingesnė, nei kada buvo ją mačiusi, ir
net tėvas tą vakarą linksmai nusiteikęs. Jo mylima duktė, užme
tusi tinklą, sugavo žuvį, kurios jai trokšdamas jis paaukojo savo
šeimos namus.
Flora apsidžiaugė, kai busimoji nuotaka pareiškė einanti il
sėtis ir išsivedė ją kartu.
- Paskutinė naktis, kai miegosiu viena, - tarė Aurelija sėdė
dama prie tualetinio stalelio, o Flora šukavo jos ilgus šviesius
plaukus.
- Tikrai? Maniau, kai susituoki, galima miegoti ir atskirai,
kada tik panori, - abejingai atsiliepė Flora. - Ponas ir ponia Ke-
pelai iš tiesų miega atskirai.
- Dėl to vargu ar būtų galima abejoti.
- Ką nori pasakyti?
Flora labai gerai tai žinojo, bet norėjo išgirsti iš sesers lūpų.
- Na, ar gali įsivaizduoti, koks vargšas ponas Kepelas. Visas
Londonas žino apie Alisą ir karalių. Ir tu turėtum žinoti, ar ne?
- Taip, jie tikrai artimi draugai, - niekuo neišsidavė Flora.

- Negali būti, kad tu tokia naivi ir manai, kad jie tik draugai.
Visi žino, kad...
- Visi žino, ką nori žinoti. Aš kasdien gyvenu po tuo pa
čiu stogu ir jų santykiuose nepastebėjau nieko nederama. Be to,
kaip ponas Džordžas galėtų pakęsti tai, apie ką tu leidi suprasti?
Jis labai išdidus ir doras žmogus, ir ponia Kepei jį dievina.
- Jei taip sakai...
- Sakau. Ir, kaip poniai Kepei, man nusispjaut į tuos plepa
lus. Jie kaip lengva miglelė, greitai išsisklaidanti.
- Na, ponios Kepei ir karaliaus „miglelė“ tvyro Londone
kaip tirštas rūkas. - Jųdviejų akys veidrodyje susitiko, ir Aureli
jos veido išraiška sušvelnėjo. - Pamirškime netobulas santuokas
ir susitelkime į tą, kuri, viliuosi, bus tokia tobula, kokią aš gebė
siu sukurti.
Aurelija pakilo nuo taburetės ir priėjo prie lovos. Flora at-
klojo antklodes ir padėjo jai atsigulti.
- Labanakt, - švelniai pabučiavo į kaktą, atsigulė į savo lovą
ir užgesino lempą.
- Flora? - gailiai suskambėjo Aurelijos balsas kambario tam
soje.
-Ką?
- Ar, manai... skaudės?
Florai dilgtelėjo širdį pagalvojus apie tą intymų dalyką - tai
apie jį užsiminė sesuo. Ji patylėjo prieš atsakydama.
- Atvirai kalbant, aš nežinau. Bet tikėk, Dievas yra geras ir
neleis kentėti, kad parodytum vyrui jį mylinti. Ar kai dovanosi
jamvaikus.
- Visko prisiklausiau.
- Tai ir vėl paskalos.
- Aš noriu suteikti jam malonumo.
- Ir suteiksi, tikrai. Tik pamėgink nebijoti. Esu girdėjusi, kad

tai svarbiausia.
- Tikrai?
- Taip.
- Ačiū. Dabar jau labanakt, brangi sesute. Aš tave myliu.
- O aš tave.
Abi merginos užsimerkė ir leidosi į miegus svajodamos apie
to paties vyro glėbį.
- Aš pasiruošusi. Kaip atrodau?

Flora pažvelgė į seserį - kreminė mezginių suknelė puikiai
dera prie jos nuostabios odos, Voganų diadema žaižaruoja ant
auksinių garbanų.
- Tu tiesiog švyti, - nusišypsojo Flora ir padavė jai sodriai
raudonų rožių puokštę.
- Ačiū, brangiausioji sesute. Tadmetas eiti, - tyliai ištarė Au
relija.
- Taip. Tėtis laukia tavęs laiptų apačioje.
- Palinkėkman sėkmės, - Aurelija siektelėjusi suspaudė Flo
ros ranką.
- Linkiu sėkmės, mano brangioji.
Aurelija, priėjusi prie miegamojo durų, atsigręžė.
- Tiktu mane įtikinai, kadtai įvyktų. Niekada to neužmiršiu.
Eidama iš kambario Flora grįžtelėjo pažvelgti į savo atspindį
veidrodyje ir išvydo skausmą ir kaltę veide.
Sena bažnyčia dvaro valdose buvo sausakimša suėjus ketu
riems šimtams svečių, o nuotaka, jos tėvas ir pamergės nuėjo į
nedidelę patalpą užpakalinėje dalyje.
- Flora, - sušnibždėjo Aurelija, kai jos ilgas suknelės šleifas

buvo rūpestingai suklostytas, - ar jis ten yra? Gali pasižiūrėti?
Flora priėjo prie durų, skiriančių juos nuo parapijiečių, ir
pravėrė plyšelį pažvelgti. Pora tamsių akių kryptelėjo ir susitiko
su jos akimis - jis stovėjo bažnyčios priekyje. Skubiai uždariusi
duris, Flora pasisuko į seserį ir linktelėjo.
- Taip, jis ten yra.
Davus ženklą vargonai užgrojo vestuvių maršą. Buvo ati
darytos durys, ir Flora tarpueiliu nusekė paskui savo tėvą ir
seserį. Paskui išklausė priesaikas virpėdama su plona dramblio
kaulo spalvos suknele, stebėjo, kaip jos sesuo Dievo akivaiz
doje tampa Arčio žmona. Kai jaunikis su nuotaka išėjo iš za
kristijos, pasirašę registracijos knygoje, Flora prisivertė sutikti
įdėmų Arčio žvilgsnį jam žengiant su Aurelija už parankės. Ji
užėmė savo vietą palydoje ir išėjusi iš bažnyčios atsidūrė žie
mos žvarboje.
Prieš savo norą Flora neištvėrė nepasigėrėjusi gražiomis se
sers vestuvių vaišėmis. Likus tik trims savaitėms iki Kalėdų di
džioji Hai Vildo salė buvo išpuošta, pleveno žvakių šviesa, nuo
lubų sijų kabojo bugienių ir amalų šakelės, kaito didžiulio ži
dinio karštyje. Vienas iš svečių Florai pasakė, kad būtent šioje
salėje Henrikas VIII meilinosi Anai Bolin. Tostai buvo sakomi
geriant ne šampaną, o karštą vyną su prieskoniais, ir vietoje
biskvito su vaisiais ir riešutais, užpilto vynu ir plakta grietinėle,
buvo patiekta pyragėlių su džiovintais vaisiais, tradiciškai val
gomų per Kalėdas.
Flora jautėsi apkvaitusi nuo karščio ir gausybės maisto ir
vyno. Ji apsidžiaugė, kai Arčis atsistojo ir pranešė, kad bus per
trauka, kol orkestras susės groti vakaro šokiams. Ji pasinaudojo
ta proga išeiti į taip trokštamą gryną orą. Užsimetusi aksominę
peleriną išėjo į ankstyvo vakaro šaltį. Jaubuvo visai sutemę, pla-
čioje terasoje ir didžiuliame aptvertame sode apačioje palei dau

gelio sklypelių ribas degė žibintai. Flora tik gailėjosi, kad mato
sodą ne vidurvasarį, o dabar, apšviestą dirbtine šviesa. Ji nulipo
laiptais glaudžiau supdamasi į peleriną ir žingsniuojant per sodą
pokylio šurmulys toldamas tilo. Ji sustojo priėjusi aukštą plytinę
sieną, šaltyje buvo matyti jos iškvepiamas oras.
- Visai gražu, ar ne?
Flora krūptelėjo ir atsisukusi šalia didžiulio kukmedžio pa
matė tamsią figūrą. Nuo balso suspurdėjo širdis.
- Taip.
- Kaip laikotės, Flora? - paklausė balsas iš tamsos.
- Gerai. Ojūs?
- Aš vedžiau. Pasielgiau, kaip jūs paprašėte.
- Ačiū.
- Aš jus myliu, - sušnibždėjo jis.
Flora stovėjo it prikaustyta.
- Ar man neatsakysite? Ką tik prisipažinau, kadjus myliu.
- Atsakyti nėra reikalo. Vos prieš kelias valandas vedėte
mano seserį.
- Tik dėl to, kad taip liepėte.
- Dėl Dievo meilės! Ar norite mane pakankinti?
- Galbūt taip.
- Tada būkite geras, jei, kaip sakote, mane mylite, liaukitės.
Kad ir kas tarp mudviejų buvo per tas kelias dienas, jau viskas
pražuvo.
- Jei taip manote, klystate. Tai niekada nepražus.
- Gana!
Flora jau gręžėsi eiti į vidų. Tada išsitiesė ranka, sugriebė ją
žemiau peties ir prisitraukė. Flora negalėjo šaukti iš baimės, kad
neatkreiptų kieno nors dėmesio, ir atsidūrė Arčio glėbyje. Ojo
lūpos palietė jos lūpas.
- Dieve mano, Flora, kaip troškau to ir vėl...

Ilgiau nei buvo linkusi pripažinti Flora užsimiršo iš to
džiaugsmo būti jo glėbyje, jo bučiuojama. Galų gale atgavusi
kiek sveikos nuovokos didelėmis pastangomis išsivadavo iš tvir
tai apglėbusių rankų.
- Ką mes padarėme! - sušnibždėjo ji. - Būkite geras, leiskite
man eiti.
- Atleiskite, Flora. Pamačiau jus nuo terasos išeinančią į
sodą ir prisiminiau viską, apie ką kalbėjomės, kai buvau sujumis
Estveite, ir... savęs jūs neturite kaltinti.
- Melskimės, kad Aurelijai niekada netektų mudviem at
leisti, - virpėdama tarė ji. - Maldauju, darykite viską, kad mano
sesuo būtų laiminga.
Nelaukdama atsakymo Flora nelygiu žingsniu nuskubėjo
taku į namą.
Arčis stovėjo senojo kukmedžio šešėlyje ir žiūrėjo, kaip jo
meilė nuo jo pabėga.
26
Flora užbėgo laiptais į savo kambarį. Užsitrenkusi duris atsisėdo

ant lovos tankiai kvėpuodama, stengdamasi apraminti besidau
žančią širdį.
- Dieve, atleisk man, - sušnibždėjo, pernelyg pasibaisėjusi
ir susigėdusi dėl to, kas nutiko, ir net neleido sau rasti paguodos
ašarose.
Visai netrukus pasigirdo beldimas į duris. Nusimetusi pele
riną, Flora jas atidarė.
- Kur tu buvai?
- Aš...
Flora pajuto galinti nualpti, matė, kokia neįprastai įsitem
pusi ir pikta Aurelija.
- Na, nesvarbu kur. Laukiau tavęs, kad padėtum persirengti
vakarine suknele.
- O, kad tave! Turbūt buvau užsnūdusi...
- Būk gera, Flora, gal gali paskubėti? Septintą turiu sutikti
Arčį prie didžiosios salės durų, ojau beveik pusė septynių.
Nesiliaudama atsiprašinėti Flora nusekė paskui Aureliją ko
ridoriumi į darantį įspūdį didelį kambarį, jame visų pirma krito
į akis didžiulė lova su baldakimu ant keturių stulpelių. Ji buvo iš
masyvaus tamsaus medžio, ir Flora kuo greičiau atitraukė nuo
jos akis stengdamasi negalvoti apie artėjančią jos paskirtį. Jau
buvo užkurtas židinys, kad kambarys sušiltų jaunavedžių po

rai, ir jo liepsnos atsispindėjo sunkiuose gobelenuose, puošian
čiuose sienas.
Flora knebinėjosi segiodama perlines sagutes Aurelijos suk
nelės nugaroje ir meldėsi, kad nuo šalčio sugrubę pirštai nu
džiūtų, - bent tokią bausmę tikrai buvo užsitraukusi.
- Ir, aišku, per vaišes visi pastebėjo, kad Fredis Somsas neati
traukia nuo tavęs akių, - čiauškėjo Aurelija Florai padedant vilk-
damasi tamsiai rausvą vakarinę suknią. - Akivaizdu, jis įsimy
lėjęs iki ausų. Mama sakė, kad jam greit sueis dvidešimt penkeri
ir metas susirasti sužadėtinę. Ar sutiksi tekėti už jo, jei pasipirš?
- Apie tai nė nepagalvoju.
- Flora, nors tiek laiko gyveni ponios Kepei namuose, tu
tikrai labai naivi, jei turėsime omeny vyrus. Na, plaukus turbūt
reikia paleisti, kad kristų ant nugaros. Kaip manai?
- Manau, atrodys nuostabiai.
Flora vylėsi, kad Aurelija nepastebės, kaip raudonis dėl kal
tės tartum išbėrimas plečiasi jai nuo kaklo į skruostus.
- Gal galėtum pakviesti Dženkins? Regis, ji bus mano nuo
latinė kambarinė - Arčio motinos vestuvinė dovana. Nepasaky
čiau, kad ji man labai patinka, bet labai gerai daro šukuosenas.
Paskui ir tu pasigražink. Neabejoju, Fredis užsiprašys daug šo
kių su tavimi.
Flora nuėjo ieškoti Dženkins, paskui pasirūpino savo ap
ranga. Bet šį vakarą išvaizda jai nelabai rūpėjo. Nors ir neigė
tai, ką kalbėjo Aurelija, iš tiesų pastaruosius du mėnesius Fre
dis Somsas nepaliaujamai paskui ją sekiojo. Dauguma Londono
aukštuomenės moterų karštai gyrė jo dailią išvaizdą, bet Florai
jis atrodė pasipūtęs, įžūlus ir nuobodus ir, kiek teko sutikti, re
gis, visada buvo apgirtęs. O smegenų jei ir turėjo, dar nebuvo
patyrusi, kaip jos veikia.
Tačiau tikrai atrodė ją įsimylėjęs, ir Londono aukštuomenė

nenustebtų, jei būtų paskelbta apie sužieduotuves.
Po kelių minučių įėjusi į didžiąją salę, Flora pamatė, kad stalai
jau išnešti, o kėdės sustatytos pasieniais, padaryta vietos šokti.
- Prašomtylos - nuotaka ir jaunikis! Lordas ir ledi Voganai.
Flora stebėjo, kaip aidint plojimams Arčis išsiveda Aureliją
į šokių aikštelę. Užgrojus orkestrui jis apglėbė žmonos liemenį
pirmojo tradicinio šokio. Ėmė šokti ir kitos porelės, ir salėje,
prakvipusioje brangiais kvepalais, ėmė suktis puošnios visų vai
vorykštės spalvų suknios.
- Ar suteisite garbę pakviesti pirmojo šokio?
Flora krūptelėjo, pajutusi ant peties sunkią ranką. Ji pažvelgė
į pastiklėjusias Fredžio Somso akis.
- Labas vakaras, lorde Somsai.
- Ko gero, jaučiatės, tartum jūsų dalia visada būti vyriau
siąja pamerge ir niekada - nuotaka, a, panele Maknikol? - Jis
truktelėjo Florą stotis ir svirduliuodamas išsivedė šokti. - Turiu
pasakyti, man visai patinka jūsų suknelė, - sušnibždėjojai į ausį.
- Dėkui.
Flora pakreipė galvą į šalį, jai kėlė šleikštulį alkoholio smarvė.
- Juk nevengiate manęs, ar ne? Kaskart, kai noriu jus susi
rasti, regis, kažkur pradingstate.
- Aš vyriausioji pamergė, padėjau savo seseriai.
- O kaipgi. Tad ne jus mačiau sode su jaunikiu, kai kiek
anksčiau visur jūsų ieškojau?
- Ne... - Flora sukrėsta nurijo seiles ir stengėsi išlaikyti savi
tvardą. - Aš buvau viršuje, padėjau Aurelijai persirengti.
- Ištikro? Na na, galėčiauprisiekti, kad ten buvotejūs, bet, nors
ir kas buvo ta dama, tai nieko gero nežada jūsų sesers santuokai.
- Ką jūs čia kalbate! Arčis ir Aurelija atsidavę vienas kitam.
Jūs būsite apsirikęs.
- Nė kiek neapsirikau, bet galite manimi pasitikėti, paslapties

neišduosiu, - pridūrė jis šokiui pasibaigus. - Nėra ko stebėtis, kad
per keliaspastarąsias savaites manęs taipvengėte, panele Maknikol.
- Jūs labai klystate.
- Tada įrodykite tai pažadėdama už manęs tekėti. - Orkes
trui užgrojus kitą valsą, Fredis įsikniaubė jai į plaukus. - Antraip
galiu tuo nepatikėti.
Flora sunkiai gurktelėjo, pažvelgusi į Arčį ir Aureliją, paskui
į pasipūtusio, savimi patenkinto Fredžio veidą. Jis matė ją, ir abu
tai žinojo. Širdis smarkiai plakė, ir jei ligi šiol Flora dar abejojo,
kaip pasielgti, dabar abejones atmetė. Tai bus teisinga bausmė ir
reikia ją prisiimti.
- Taip, tekėsiu.
- Ką?! Jūs už manęs tekėsite? - Fredis net susverdėjo.
- Taip.
- Na na, turiu prisipažinti, to nesitikėjau.
- Iš tikrųjų, jei mane tik erzinate, taip ir sakykite, ir...
- Ne, neerzinu, - skubiai tarė jis. - Buvau manęs, teks ir to
liau turėti kantrybės su jumis. - Fredis staiga liovėsi šokęs, juos
ėmė kliudyti kiti šokėjai. Jis kilstelėjo ranką ir pirštu perbraukė
Florai per veidą, o ši stengėsi nesudrebėti. - Jūs iš tiesų labai
mįslinga, panele Maknikol. Niekad nežinia, apie kąjūs galvojate.
Ar tikrai visai rimtai sutinkate su mano pasiūlymu?
- Taip. Visiškai.
- Drįstu paklausti, ar taip nusprendėte grynai dėl to, kad
esate man neabejinga?
- Okokia gi dar galėtų būti priežastis?
- Jokios, žinoma, - nusijuokė jis. - Gerai. Čia neturiu jums
žiedo, - staiga susinervino Fredis ir atrodė dvejojantis.
- Ar mes šoksime, ar trauksimės į pakraštį? - Flora jautė per
daug krintanti į akis, nes stovėjo salės viduryje.
- Šoksime. Bus labai malonu aptarti mudviejų ryšį sukantis

pagal Štrauso muziką. Jums, žinoma, reikia susipažinti su mano
tėvais - jie jau žino apie mano ketinimus jūsų atžvilgiu.
- Ar jiems tai patiks?
- Jie suintriguoti, kaip ir visas Londonas, nuo tada, kai jūs
ten atvykote. Labai tikiuosi, kad pamėgsite savo naujuosius na
mus. Tai didelis dvaras.
- Esu girdėjusi.
- Ar jus tai gąsdina?
- Mane nedaug kas gąsdina, milorde.
- Matau. Ir tai mane jaudina. Tik klausimas - ar kada nors
bus įmanoma jus sutramdyti?
- Nemanyčiau, kad jus jaudintų „sutramdyta“moteris.
Fredis nusijuokė atmesdamas galvą.
- Dieve mano, jūs man metate iššūkį. Bet tokį, kad aš trokštu
likti nugalėtojas.
Flora pajuto, kaip jo pirštai gniaužia liemenį.
- Apie sužadėtuves pranešime kuo greičiau. Galėtume net ir
dabar tai paskelbti, nes šioje salėje beveik visas Londonas.
- Taip, turėtume, - Flora po šio vakaro nebenorėjo ieškoti
dingsčių to išvengti.
Fredis įdėmiai žvelgė į ją.
- Ar kalbate rimtai, panele Maknikol? Ar būsite patenkinta,
jei pranešiu apie mudviejų sužadėtuves dabar?
- Žinoma. Dabar ar rytoj, ar kitą savaitę - nėra jokio skir
tumo. Jūs paprašėte mane būti jūsų žmona, o aš sutikau.
- Tada tebūnie taip.
Kaip tik tą akimirką orkestras baigė groti valsą. Fredis nu
sivedė ją per minią ir kažką pasakė dirigentui. Prisitraukęs ją
arčiau paprašė visų dėmesio.
- Milordai, gerbiamos miledi, ponios ir ponai, turiu jums šį
tą pranešti. Sesers jungtuvių su lordu Voganu proga Flora Mak-

nikol sutiko būti mano žmona.
Fredžiui bučiuojant jai ranką galėjai tiesiog justi, kaip visi
aplinkui įkvepia oro, paskui pasigirdo sveikinimai. Nieko nelau
kusi priėjo Aurelija.
- Aš tai žinojau! - džiugiai tarė ji.
- Tad lauksime jūsų Selborn Parke, vestuves planuojame
pavasarį, - tarė Fredis ir pamojo tarnui atnešti šampano. - Už
mano sužadėtinę!
Sakydamas tostą Fredis kėlė taurę, ir visa susirinkusi drau
gija puolė ieškoti taurių, kad taip pat galėtų pakelti.
Priešais atsirado Arčis, atitemptas Aurelijos. Flora sugavo jo
žvilgsnį, tada jis kreipėsi į savo vestuvių svečius.
- Šis vakaras nuostabus, jis dar džiugesnis dėl žinios apie
mano brangiąją svainę. Už Fredį ir Florą!
- Už Fredį ir Florą! - pakartojo svečiai.
Arčiui davus ženklą orkestrui vėl groti, Florą apsupo svei
kintojai, tarp jų buvo ir jos tėvas su motina.
- Dievuli, - tarė Roza, bučiuodama Florą. - Kojau ko, o šito
nesitikėjau. Ponia Kepei nesuklydo - tave išsiųsti pas ją į Lon
doną buvo puikus sumanymas. Dabar tu būsi vikonto žmona.
Mano brangioji Flora, to tikrai nusipelnei.
Jiedvi apsikabino, ir Rozai atsitraukus Flora pamatė, kad jos
akys pilnos ašarų.
- Būk gera, mama, neverk.
- Atleisk, per menkai tave vertinau. Tikiuosi, kada nors man
atleisi.
- Už ką tau atleisti, mama?
- Nesvarbu, - paskubėjo atsakyti Roza. - Tik žinok, kad šį
vakarą aš didžiuojuosi tavimi, kaip galėtų didžiuotis kiekviena
motina.
Nors motina kalbėjo mįslėmis, Flora buvo pernelyg pri

blokšta, kad imtųsi jas minti.
- Dėkui tau, mama.
Paskui ir tėvas ją skubiai apkabino, kaip visada drovėdamasis
viešai rodyti jausmus.
- Puiku, Flora, mano brangioji, puiku.
Tada priėjo eilė Arčiui.
- Sveikinu, svaine.
- Ačiū, - atsakė Flora apmirusia širdimi.
Daugiau nė nežvilgtelėjęs Arčis nuėjo.
- Tad grįžai pas mane jau susižadėjusi, - apkabino Florą po

nia Kepei, kai kitą dieną ji įėjo į ponios saloną.
- Taip.
- Ar tu laiminga? Galų gale vikontas Somsas šiuo metu pa
vydėtinas jaunikis Londone.
- Aš labai laiminga.
- Padėk tą padėklą čia, - ponia Kepei paliepė Meibel, paskui
tarė Florai: - Prisitrauk krėslą arčiau židinio ir papasakokviską,
kaip Fredis pasipiršo. Ar buvo nepaprastai romantiška?
- Turbūt taip, buvo. Jis pasipiršo, kai šokome.
- Tavo sesers vestuvėse! Ak, Flora, kaip dėl tavęs džiau
giuosi.
- Mano tėvai siunčia jums geriausius linkėjimus ir dėkoja.
- Apmaudu, kad nepasimatysime su jais per Kalėdas. Kaip
žinai, mes važiuojame į Kričelą. Ar jau apsisprendei, važiuosi su
mumis? Žinau, sesuo pakvietė tave paviešėti Hai Vilde.
- Labai norėčiau važiuoti į Kričelą, ponia Kepei. Užsiminiau
apie tai Fredžiui, jis sakė, kad jo šeimos dvaras visai netoliese
Niu Foreste.
- Taip, iš tiesų. Gal Fredis ir tavo tėvas galėtų antrąją Kalėdų
dieną pamedžioti su vyrais, o aš pristatyčiau tave grafienei, jo
motinai. Tai gerai, nutarta, Alingtonai labai apsidžiaugs turė
dami tokią viešnią kaip tu.
- Dėkui, man bus labai malonu.
Ponia Kepei įdėmiai žvelgė į ją.
- Neatrodai, kaip turėtų atrodyti susižadėjusi mergina.
- Kaip turėčiau atrodyti?
- Laiminga. Na, taip, prisipažįstu, nustebau apie tai išgirdusi.
Žinojau, kad vikontas Somsas tave myli, bet...
- Aš laiminga, - nutraukė ją Flora. - Labai. Ir noriu padėkoti
jums už viską, ką padarėte, kad tai įvyktų.
- Mano mieloji mergaite, nieko nebūtų įvykę, jei tu nebūtum
tiesiog tu. Tad susipažinsi su Fredžio tėvais?
- Manau, tam ruošiamasi.
- Nors jų kilmė nepriekaištinga, jų giminė žinoma nuo senų
Britanijos istorijos laikų, jie tokie... savotiški. Erlas viską atvirai
rėžia Lordų Rūmuose. O man baisiai patinka Dafnė. Ji keistoka,
pati pamatysi. Ji turi įdomią praeitį. - Ponia Kepei šypsodamasi
Florai kilstelėjo arbatos puoduką. - Manau, liksi ten iki vestuvių?
- Mama taip ir liepė.
- Tada turiujai parašyti, paklausti, ar galima suruošti pobūvį
tavo sužadėtuvių proga čia. Visi mūsų draugai, be abejo, norės
dalyvauti.
Flora matė nušvitusį ponios Kepei veidą apie tai galvojant
ir pasvarstė, ar jai, būnant vikonto žmona, būtų malonu ruošti
tokius renginius. Ir tuo suabejojo.
- Ar atleisite man, ponia Kepei? Vakar per ilgai vakarojome,
tad jaučiuosi labai nuvargusi dėl to jaudulio.
- Suprantama. Ar skelbimą į „The Times“ įdės tavo tėvai, ar

man tai padaryti?
- Apie tai nesikalbėjome.
- Tada aš ir apie tai parašysiu laiške tavo motinai. Pasima
tysime vakare. Džordžas ir mūsų svečiai norės tave pasveikinti.
Flora išėjo iš salono ir alsiai užkopė laiptais į savo miegamąjį.
Skelbimai apie sužadėtuves ir vėl pobūviai... ji tik norėjo, kad
viskas greičiau praeitų ir pasibaigtų. Ji nebuvo pristatyta kara
liaus dvare, be to, nė kraičio neturi - tai ne jos tėvų kišenei. Ko
kia gi iš jos vikonto žmona?
- Pantera jūsų pasigedo.
Tartumvaiduoklis dujomis apšviestoje laiptų aikštelėje pasi
rodė Violeta su katinuku ant rankų.
- Ačiū, kad rūpinaisi juo, Violeta.
- Nėra už ką, regis, jis mane mėgsta. Mama sakė, kad jūs
susižadėjote su vikontu Somsu.
- Taip.
- Turiu prisipažinti, stebiuosi.
- Kodėl?
- Nenoriu negražiai kalbėti apie žmogų, už kurio norite te
kėti, bet kaskart, kai jį čia sutinku, jis man atrodo apgirtęs. O
pasikalbėjus aiškiai matyti, kad kvailas. Ojūs ne.
- Labai malonu tai girdėti, bet užtikrinu tave, kad elgiuosi
kaip tik taip, kaip reikia.
- Nes bijote likti senmerge?
- Ne, dėl to, kad noriu ištekėti už Fredžio.
- Ką gi, geros kloties, bet aš tai įsigalėjusiai tvarkai nepasi
duosiu.
Violeta atidavė Panterą jo šeimininkei ir išdidžiai užlipo į
vaikų miegamojo aukštą.
- Taip, Violeta, tu nepasiduosi, - atsiduso sau Flora, sek-
dama akimis nueinančią mergaitę, tada uždarė savo miegamojo

duris. Pastovėjo kurį laiką, glostydama murkiantį katiną, jaus
dama, kaip apima neviltis.
Kas padaryta, tai padaryta. Ji jau visai nebeturi teisės elgtis
taip, kaip liepia širdis.
Iš Londono Flora su Kepelais išvažiavo Kūčių dieną ir po kelių

valandų jau buvo Kričel Hause Dorsete, karalių Jurgių epochos
rūmuose iš šviesaus smėlio spalvos akmens - Estveitas, palyginti
su jais, tebuvo užmiesčio namelis. Hole stovėjo prašmatni Ka
lėdų eglė, sutemus tarnaitės ten uždegė žvakes.
- Dievuli, man prireiks žemėlapio, kad vėliau rasčiau savo
miegamąjį, - nusiskundė Flora poniai Kepei, kai trisdešimties
žmonių draugija prieš vakarienę suėjo išgerti į prabangią sve
tainę.
- Mano brangioji, jei manai, kad šie namai dideli, palauk,
dar nematei Selborn Parko!
Išaušo Kalėdų rytas, ir visi nuėjo į bažnyčią, o ši, patogiai
pasiekiama, stovėjo - kaip keista, pagalvojo Flora - sode. Paskui
prasidėjo brangių dovanų dalijimas. Moterys, pastebėjo Flora,
visos gavo nuostabaus darbo sages ar gyvūnų, gėlių ir medžių
miniatiūras. Jas sukūrė Faberžė, pasakė Florai ponia Kepei.
- Oši tau, - tarė ponia Kepei, duodamajai puošniai įpakuotą
dėžutę. - Nuo tavo draugo Berčio, - sušnibždėjo. - Jis linki tau
labai linksmų Kalėdų. Atidaryk.
Flora atidarė dėžutę ir rado mažą glotniąjuodą katę iš onikso
su geltonomis akimis, kurios, pažvelgusi iš arčiau pamatė, pada
rytos iš smulkių pusbrangių akmenėlių.
- Čia Pantera! - sušuko Flora, perskaičiusi vardą, išgravi

ruotą mažučiame metaliniame pamate. - Kaip man patinka!
- Jis užsakė specialiai tau, - pridūrė ponia Kepei Florai, glos
tančiai statulėlę.
Antrą Kalėdų dieną atvažiavo Fredis su tėvais. Tėvas ir sūnus
nieko nelaukę išėjo į medžioklę dvaro valdose, o ponia Kepei
nusivedė Florą ir grafienę į rytmečio kambarį, kad jos susipa
žintų.
- Eikš, sėskis šalia manęs, mano brangioji. Ir, būk gera, va
dink mane Dafne, o aš, tikiuosi, vadinsiu tave Flora.
- Žinoma, - atsakė Flora, sprausdamasi ant nedidelės sofos
šalia stambios moters.
- Surasiu tarnaitę, kad atneštų ko nors atsigaivinti, - tarė po
nia Kepei, išeidama iš kambario.
- Ak, brangioji Alisa, - atsiliepė Dafnė apie ponią Kepei, -
tokia taktiška ir paslaugi. Na, mano brangioji, gali įsivaizduoti,
kaip man palengvėjo, kad Fredis pagaliau išsirinko nuotaką.
Neabejoju, žinai, kokio jis pašėlusio būdo, bet tu pajėgsi jį su
valdyti. Jam ir reikėjo neeilinės moters, o tu, tokios ypatingos
kilmės, jaučiu, būsi jam kaip tik.
- Aš... dėkui jums.
- Ir mes esame neeilinė šeima, bet kuri gi šeima nėra tokia
už uždarų durų, - mirktelėjo jai grafienė. - Žinoma, teko įti
kinėti grafą, bet dabar su juo jau sutarėme. Galų gale nėra ko
norėti dar geresnės kilmės, tiesa? - Ji melodingai nusijuokė ir
patapšnojo Florai per kelį. - Tu iš tiesų patraukli mergina, - kal
bėjo toliau grafienė, apžiūrinėdama Florą per akinius, kabančius
ant grandinėlės apie jos riebų kaklą.
Flora pastebėjo storą pudros sluoksnį ant tos moters veido,
ryškius skaistalus ir lūpų dažus ir prisiminė vieną Šeridano per
sonažą iš karalių Jurgių laikų farso.
- Rytoj išvažiuojam, tad jau reikia nutarti, kada apsilankysi

Selborne, - gal sausio trečią savaitgalį? Tas mėnuo toks nykus,
tiesa?
Vakarieniaudamos Flora su Dafne svarstė vestuvių datą.
- Klausyk, mama, - tarė Fredis, po stalu glausdamasis šlau
nimi prie Floros, - mano nuomone, skubėti nereikia.
- Okaip tu norėtum, brangioji Flora?
- Birželį? - abejingai tarė Flora.
- Bent man kelti vestuves birželį atrodo prasčiokiška, o štai
gegužę daug įdomiau, - atšovė Dafnė. - Sutariam antrą gegužės
penktadienį? Labai gražiai sutaps su Londono sezono pradžia.
- Kaip pageidausite, Dafne, - atsakė Flora nuleidusi akis.
- Tada nutarta! Nusiųsiu kvietimus spausdinti pono Smait-
sono įmonėje Bondo gatvėje. Aišku, jie bus išsiuntinėti ne anks
čiau kaip prieš šešias savaites, bet visiems, kuriems reikės žinoti,
bus pranešta gerokai anksčiau. Kokio šydo norėsi - kreminio ar
balto?
- Ne toks ir ilgas tas laikas, brangioji, - sušnibždėjo jai Fre
dis, pakilęs eiti su vyrais išgerti brendžio ir surūkyti cigaro. -
Nekantraudamas laukiu vestuvių nakties. Kur norėsi leisti me
daus mėnesį? Turiu draugų Venecijoje - o gal Prancūzijos pie
tuose? Iš tiesų, trauk juos velniai, patys susiplanuosime kelionę
ir išvyksime visai vasarai.
Kaip ir motina neklausdamas, ką mano Flora, jis viską kuo
skubiau nusprendė - taip jiems buvo paprasčiau. Ši šeima aki
vaizdžiai viską darė savaip. Tačiau eidama ilgais Kričelo kori
doriais į savo miegamąjį Flora jautė palengvėjimą, kad ji dabar
ne Hai Vilde ir nereikės kentėti matant Arčį su Aurelija, ką tik
sugrįžusius po medaus mėnesio.
27
Sausis mieste praslinko dengiamas šlapdribos šydo, purvinas,

bjaurus, palyginti su švarutėlėmis balto sniego antklodėmis,
užklojančiomis Ežerų krašto kalnus ir šlaitų nuobirynus. Flora
neturėjo daug laiko mąstyti apie savo praeitį ar ateitį. Dienos
buvo užimtos svarstymais ir nutarimais dėl būsimų vestuvių -
tiksliau, ji sutikdavo su viskuo, ką siūlė busimoji anyta. O kai
nebuvo įnikusi į valgiaraščius, svečių sąrašus ir svečių susodi
nimo planus, siuvėja matavo jai drabužius, ir ne tik vestuvėms,
bet ir kraičiui. Ponia Kepei parašė Floros tėvams siūlydamasi
sumokėti už naują jos aprangą kaip vestuvių dovaną. Florai su
motina paprieštaravus dėl tokio dosnumo, ponia Kepei nesutiko
sujomis mostelėdama ranka.
- Tokiomis aplinkybėmis tai mažiausia, ko esi nusipelniusi.
Būk rami, man tai nieko nekainuos. Onaujoji vikontė juk negali
atrodyti skurdžiai, ar ne? - Ji nusišypsojo panelei Dreiper, ma
tuojančiai skrybėlaitę su nežmoniškai ilgomis stručio plunksno
mis ant sumišusios Floros galvos. - Mes tave verčiame iš Pelenės
į princesę, nes iš tiesų tokia esi.
Sausį Flora nuvažiavo į Selborn Parką ir buvo priblokšta
namų didumo. Jie pasirodė dideli kaip Bakingamo rūmai, bet
grafienė pasakė, kad Selbornas gerokai senesnis už „tą ką tik pa
statytą“karalių rezidenciją. Įvesta į didžiulį holą marmurinėmis
grindimis, su paslaugiais liokajais iš abiejų šonų, Flora svarstė,

kaip jai reikės išmokti vadovauti tokiai gausybei tarnų.
- Nesirūpink dėl to, Flora, - tarė Dafnė joms įėjus į dviejų
teniso kortų dydžio svetainę. - Dar kelerius metus tavęs nepa
liksiu. Be abejo, turi protingą jauną galvą ir išmoksi, kaip ir aš,
kai ištekėjau už Aldžernono.
Tos dienos vakarienė buvo kupina įtampos, nes erlas prie
vėžlienos sriubos lėkštės bambėjo apie naujausias rietenas Lordų
Rūmuose, o Fredžio rankos po stalu grabaliojo ją kaip koks gaš
lus aštuonkojis. Tik.Dafnei Flora pajuto didesnį prielankumą.
Grafienė buvo jau kiek vyresnė nei pusamžė, bet Flora pamė
gino ją įsivaizduoti jauną šėlstančią gražuolę, nes tokia ji buvo,
pasak liežuvautojų, kai pabėgo į Gretna Griną’ su „netinkamu
vyru“. Šeima, nepaisydama triukšmingų protestų, parsitempė ją
į Hampšyrą ir ištekino už erlo.
Kiekvienam valgančiajam padėjus ant stalo margų drebu
čių, Flora stebėjo, kaip paniuręs Aldžernonas šaukštu dedasi jų
į burną.
- Jei tas prakeiktas Askvitas” reikalaus prastumti tą įsta
tymą...
- Oi, ša, Aldži, tik ne prie stalo! - sušuko Dafnė, paskui
pasigręžė į Florą ir alsiai atsiduso. - Verčiau pakalbėkime apie
malonesnius dalykus. Svečių sąrašą sudaryti sekasi puikiai, nors
apgailestauju, kad tavo seneliai atmetė kvietimą.
- Mano seneliai?
Flora, įpratusi prie savo nedidelės šeimos, buvo net pamir
šusi turinti senelius.
* Gretna Green, kaimas Škotijos pasienyje, kur tais laikais buvo tuokiamos atvykusios iš
Anglijos poros nesilaikant Anglijos įstatymų reikalaujamų formalumų.
**Herbert HenryAsquith (1852-1928), Didžiosios Britanijos valstybės veikėjas, 1908-1916 m.
ministras pirmininkas, vienas iš Liberalųpartijos vadovų.
- Taip, iš motinos pusės, Bičampai.

- Jei būtų mano valia, - sušnibždėjo Fredis, braukydamas
Florai per sijoną, - mudu jau šiąnakt pabėgtume.
Niūrų vasario rytą praėjus dviemdienoms po dvidešimtojo Flo

ros gimtadienio, atšvęsto šauniu pobūviu, namuose Portmano
aikštėje pasigirdo beldimas į duris ir įėjo panelė Dreiper.
- Panele Flora, ponia Kepei jūsų laukia savo salone.
Flora, kaip buvo paprašyta, nulipo žemyn.
- Mano brangioji Flora, per mažai matėmės kelias praėjusias
savaites, - atsigręžė ponia Kepei su ja pasisveikinti.
Flora pastebėjo, kad ponia atrodo išblyškusi, ir nors pasisvei
kino linksmai, palankiai šypsodamasi, jos veidas buvo įsitempęs.
- Aš taip įsitraukiau į vestuvių ruošimo reikalus.
- Ko gero, jie labiau nuvargina nei pačios vestuvės. Taigi sės
kis ir pasakok, kaip sekasi ruoštis.
Flora susakė visus faktus ir skaičius, o ponia Kepei pritaria
mai palinksėjo.
- Bejokios abejonės, tai bus svarbus Londono sezono įvykis.
Oaš, kaip ir visos motinos, didžiuosiuosi, kai tu eisi per bažnyčią
prie savo busimojo. Bet turiu šį tą pasakyti, Flora, - pagalvojau,
ar nebūtų įmanoma ateinantį mėnesį bent kelioms dienoms ati
traukti tave nuo visko ir pasiimti į Bjaricą? Aš ten vykstu kasmet
su Violeta ir Sonja, apsistojame pono Kaselo viloje „Eugėnie“. Ir
karalius pagyvena mieste, „Hotel du Palais“. Manau, tau padės
atsigauti po tokios ilgos Londono žiemos. Jūros oras nurausvins
tau skruostus prieš vestuves.
- Dėkui, bet abejoju, ar grafienei patiks, jei išvažiuosiu atos-
togauti likus kelioms savaitėms iki vestuvių. Kaip galėčiaują pa

likti, juk reikia tiek daug nuveikti.
- O, jai tokia veikla patinka. Be to, aš jau gavaujos sutikimą.
Ir Fredžio.
- Suprantu. - Jau ne pirmą kartą Flora pajuto, kad jos gyve
nimas jai nebepriklauso ir turi sutikti su tuo, ko nori globėja. -
Jei jau taip nutarta, labai norėčiau važiuoti.
- Nuostabu! Tad viskas susitvarkė. Violeta ir Sonja tikrai
apsidžiaugs. Žinai, kaip jos abi tave dievina. Ir Bertis džiaugsis.
Vargšelis, man dėl jo labai neramu. Vyriausybė jį taip bjauriai
spaudžia, ir negalia tebekamuoja. Aš...
Flora pastebėjo ponios Kepei akyse kaupiantis ašaras. Nie
kada anksčiau nebuvo mačiusi tokio silpnumo.
- ...nerimauju dėl jo, - baigė sakinį. Susivaldžiusi ji pajėgė
šyptelėti. - Šiais metais žiema tokia ilga ir šalta, ir visi jaučiamės
pilki kaip dangus virš mūsų. Bet ateina pavasaris, ir aš žinau,
Bjaricas tau labai patiks. Na, tad papasakok apie Fredį.
Kaip ponia Kepei žadėjo, Dafnė pritarė Floros kelionei į Bjaricą.

- Žinoma, turi važiuoti, - tarė ji, apsilankiusi Portmano
aikštėje. - Nuo jūros oro ir geros draugijos tiesiog sužydėsi savo
vestuvių dienai. Ir kas žino, mums gali tekti šį tą pakeisti svečių
susodinimo plane, rasti vietos dar vienam svečiui. Reikės gero
kai didesnio krėslo negu kitiems, - sukikeno Dafnė, tik pati ži
nodama iš ko.
Fredis taip pat pritarė kelionei.
- Visada reikia nusileisti dėl aukštesnių tikslų, - pasakė jis
bučiuodamas jai ranką, su tėvais beišeinąs po vakarienės pas
lordą ir ledi Darlingtonus. - Gegužės tryliktą tu būsi mano. Visa

mano, - pridūrė, užlaikęs žvilgsnį ties krūtine.
Flora padėjo mergaitėms susidėti daiktus. Jos ketino išva
žiuoti anksčiau ir visą savaitę pagyventi Paryžiuje. O ji vėliau
atvažiuos pas jas į „Vilią Eugėnie“, jos bus sero Ernesto Kaselo
viešnios. Jis nuolat lankydavosi pas ponią Kepei ir buvo - taip
sakė auklė - svarbiausias paties karaliaus finansų patarėjas.
Kepelų dukterys turėjo po didelį lagaminą ir dar visokių
krepšelių drabužiams ir kitiems daiktams susidėti. Atrodė, tar
tumjos išsiruošė visampusmečiui, ne vienam mėnesiui.
- Kaip manote, ar Pantera pasislėps mano pintinėje kaip
tada, kai jūs važiavote į Londoną? - paklausė Violeta.
- Manau, pats turėtų apsispręsti. Gal palik nakčiai atvirą
dangtį ir pamatysi, kaip bus?
- Taip. - Violeta atsisėdo ant lovos, tikras melancholijos įsi
kūnijimas. - Norėčiau pasiimti nors ką iš tų, kuriuos myliu.
- Turėsi auklę, sesutę ir mamą, Violeta. Jas juk myli?
- Žinoma, myliu, bet tai šeima. Jos nėra... mano.
Violetos pečiai suvirpėjo ir skruostais pasipylė ašaros.
- Kas gi yra? - Flora priėjusi atsisėdo šalia.
- Nieko... viskas... Ak, Flora! Aš taip ją myliu...
-Ką?
- Mitją, savaime aišku! Bet ir Rozamundai jos reikia ir, kol
manęs nebus, ji pasistengs ją iš manęs paveržti. Negaliu to pakelti!
- Ar Mitja taip pat tave myli?
- Aišku, myli! Tikji dar to nesupranta.
- Gal, kai tavęs nebus, tai padės suprasti. Kartais padeda.
- Taip manote?
Violeta pakėlė į ją akis, kupinas neslepiamos nevilties.
- Taip.
- Nes, matote, be jos aš niekada nebūsiu laiminga.
- Aš suprantu, Violeta.
- Žinau, kad suprantate, ir džiaugiuosi, kad atvažiuosite į
Bjaricą.
Tą vakarą atsigulusi Flora pagalvojo ir suprato, kad Violeta
vadina Mitja tą gelsvo veido mergaitę, kartą apsilankiusią per
pietus, Vitą Sakvil-Vest. Flora susimąstė apie tai, kad Violeta tie
siog apsėsta savo draugės. Ji žinojo, kad mergaitės gana dažnai
susižavi kitomis mergaitėmis, bet Violeta buvo penkiolikos, o
Vita dvejais metais vyresnė. Kažin, ar dar kas nors tuose veiklos
pilnuose namuose apie tai žino? Ponia Kepei tikriausiai per daug
užsiėmusi savo gyvenimu, ir Flora pasvarstė, ar nereikėtų apie
tai užsiminti auklei. Tiktai kažin, ar derama tokį dalyką aptarti
su pusamže škote senmerge.
Kitą dieną Flora stebėjo, kaip prie namų pakraunamas motori

nis furgonas. Į jį sunešti drabužių lagaminai buvo beveik tokio
aukščio kaip jos ūgis, dešimtys skrybėlaičių ir batelių dėžučių
bei kelioninė brangenybių dėžutė - visa tai bus nuvežta į Vikto
rijos stotį. Hole susikryžiavęs rankas ramiai stovėjo uniformuo
tas palydovas iš rūmų. Jis išsitempė pasirodžius poniai Kepei ir
mergaitėms, pasiruošęs važiuoti į stotį, paskui traukiniu iki Do-
verio, o ten visi tuoj pat persės į garlaivį.
- Brangiausioji Flora, pasimatysime Bjarice. Tave lydės ir
sergės guvernantė.
- Taip, ponia Kepei. Tikiuosi, jums bus smagu.
Ji matė, kad globėja tiesiognenustygsta džiugiai susijaudinusi.
- Ačiū. Eime, mergaitės, traukinys nelauks.
- Sudie, Flora, pasimatysime kitą savaitę, - tarė Sonja, tikrai
žavi su nauju rausvu kelioniniu apsiaustu. - Kaip gaila, kad ne

galėsiu parodyti jums mūsų asmeninio vagono su deramais sta
lais, krėslais ir viskuo kitu. Žinote, Prancūzijoje su mama elgia
masi kaip su Anglijos karaliene.
Po savaitės ir Flora su guvernante atvyko į Bjaricą. Kelionė buvo

ilga - per Lamanšo sąsiaurį iki Kalė uosto, o paskui traukiniu į
Prancūzijos pietvakarius. Flora jautėsi labai pavargusi.
- Bienvenue a Biarritz, mesdemoisellesf
- Merei, monsieur *, - padėkojo guvernantė liokajui, padėju
siam išlipti iš traukinio ir lydinčiamperonu.
Jiems einant iš stoties Flora susiraukė žvelgdama į apsunkusį
pilką dangų, žadantį lietų. Visuosejos matytuose paveiksluose ir
fotografijose Prancūzijos pietuose visada šviečia saulė. O šian
dien ji jautėsi taip, lyg būtų Anglijoje.
- „Vilią Eugėnie“ netoli, - pasakė liokajus, įtaisęs jas ant už
pakalinės sėdynės prašmatniame „Rolls-Royce“, paskui atsisėdo
priekyje šalia vairuotojo.
Flora žvelgė pro langą ir džiaugėsi, kad pamatys Atlanto
vandenyną. Pajūryje jai pasitaikydavo lankytis retai, iš tiesų tik
vaikystėje. Jie važiavo per ramų miestą; plačios alėjos buvo tuš
čios gal dėl šalto oro, ir Flora gėrėjosi eglūnais bei hortenzijomis,
augančiomis prie puikių gelsvų ir rausvų namų. Pakreipusi galvą
pastebėdavo jūros pakrantę, putojančios bangos dužo į smėlį.
„Rolls-Royce“ nutolo nuo grįstų miesto centro gatvių ir ne
trukus įsuko į didelės vilos įvažiavimo keliuką. Liokajus padėjo
*Sveikos atvykusios į Bjaricą, panelės! (Prane.)
** Ačiū, pone (pranc.).
joms išlipti iš automobilio, o palypėjusias laiptais iki didelių

baltų durų jas pasveikino vilos vyresnysis liokajus.
Jausdamasi tartum gyvūnas, pervežtas iš vieno zoologijos
sodo į kitą, Flora nusekė paskui guvernantę per puošnų erdvų
vestibiulį ir plačiais laiptais į viršų. Vieninteliai garsai čia buvo
batelių kaukšėjimas į akmeninių plokščių laiptus. Tarnaitei da
rant duris į kambarį Florą apie liemenį apsivijo laibos rankos.
- Flora! Jūs jau čia!
- Taip, esu čia, - nusišypsojo Flora atsigręžusi, ir ją pasvei
kino džiugus Sonjos veidelis.
- Aš taip džiaugiuosi, - tarė Sonja, paskui tarnaitę ir Florą
sekdama į kambarį. Langai buvo atviri, dvelkė švariu, tyru oru.
Tarnaitei ėmusis iškrauti Floros lagaminą, Sonja užšoko ant lo
vos. - Buvo taip nuobodu, kai atvažiavome į Prancūziją. Matote,
karalėlis nesveikuoja. Mama jį slaugo.
- Okas jam yra?
- Mama sako, jis peršalo būdamas Paryžiuje, o kai atvažiavo
čia prieš dvi paras, dar nematėme nei jo, nei mamos, būname
sauvienos. - Sonja atsigulė ant didelės lovos, jos galvūgalio lenta
buvo aptraukta melsvu šilku, su paauksuotais gilės formos pa
puošimais kampuose. - Labai patogus čiužinys, - tarė Sonja. -
Ar galėsiu šiąnakt miegoti su jumis?
- Jei tik leis auklė, žinoma, galėsi.
- Auklė labai susirūpinusi dėl to, kad mama susirūpinusi dėl
karalėlio, todėl, manau, net leistų visą dieną nesiplauti rankų!
Iš tų žodžių Flora suprato, kad karalius tikriausiai sunkiai
serga.
- Šie namai labai gražūs, ar ne?
Tarnaitei uždarius duris ir Flora atsisėdo ant lovos.
- Taip, bet tiek daug lyja, kai čia atvažiavome, ir visi atrodo
paniurę.
- Na, aš džiaugiuosi atvykusi į Prancūziją. Dar nesujoje buvusi.

- Niekuo labai nesiskiria nuo Anglijos, - tarė devynmetė ži
novė. - Jie tiktai kalba kita kalba ir valgo keistus daiktus, pavyz
džiui, sraiges per vakarienę.
Atėjo auklė, ieškodama savo globotinės, ir išsivedė Sonją iš
miegamojo. Flora atsigulė ant lovos ir pajuto, kaip merkiasi akys.
Ją pažadino beldimas į duris.
- Entrez, - tarė ji atsisėdusi.
- Madmuazele Flora, buvau palikusi jus, bet ilgiau nebega
lima.
Tai guvernantė atėjo.
- Ačiū, aš... kiek dabar valandų?
- Po trijų. Madam Kepei paprašė, gal galėtumėte ateiti pas
ją į „Hotel du Palais“ penktą. Norėjau palikti jums laiko persi
rengti.
- Ar apsirengti kaip vakarienei?
- Ji nesakė, bet su jumis tikriausiai bus ir karalius. Atsiųsiu
jums tarnaitę padėti persirengti.
- Dėkui.
Flora uždarė langą ir suskubo ruoštis, o pagalvojus apie va
karienę su karaliumi iš susijaudinimo ėmė dilgsėti po krūtine.
Nebuvo jo mačiusi nuo tada, kai spalį kartu gėrė arbatą.
Įvilkta į smaragdo žalumo suknelę, Flora buvo nuvesta prie
automobilio ir nuvežta į viešbutį prie pat jūros. Prabangiu rau
donai ir baltai dažytu fasadu ir aukštais langais, jis taip ir atrodė,
kaip buvo vadinamas - kaip rūmai. Prie paradinių durų Florą
pasitiko puikiai apsirengęs vyras.
- Panelė Maknikol?
- Taip.
* Prašom (pranc.).
- Aš esu seras Artūras Deividsonas, karaliaus padėjėjas, pa

lydėsiujus į jo kambarius.
Flora buvo skubiai pervesta per puošnų vestibiulį ir liftu
užkelta į viršų. Jie išėjo į ištaigingą kilimais klotą koridorių ir
prisiartino prie uniformuoto liokajaus, stovinčio šalia dvivėrių
durų.
- Prašom pasakyti poniai Kepei, kad panelė Maknikol jau
čia, - tarė Floros palydovas.
Vyresnysis liokajus įėjo į kambarį. Flora tylėdama laukė, ne
žinodama, kaip derėtų kalbėtis su karaliaus padėjėju.
- Flora, mano brangioji! - pro dvivėres duris pasirodžiusi
ponia Kepei ją apkabino. - Užeik, užeik, - ji uždarė duris ka
raliaus padėjėjui prieš nosį ir įsivedė Florą į prabangiai įrengtą
svetainę su plačiais langais, pro kuriuos buvo matyti nuostabus
vandenyno vaizdas. - Karalius šiuo metu miega, bet laiku atsi
kels vakarienės. Jis nori valgyti čia, mūsų valgomajame. Turiu
tave įspėti, kad karaliaus sveikata visai nekokia. Aš...
Ponios Kepei žodžių Flora nebeišgirdo, juos nustelbė bjau
rus duslus kosulys iš gretimo kambario.
- Eikš, sėskis, išgersimpo taurę chereso. Bent man jis tikrai
suteiks malonumo.
Ponia Kepei nuėjo prie sustatytų ant spintelės grafinų ir įpylė
abiem po taurę. Duodant Florai gėrimą ponios Kepei rankos
drebėjo, o po akimis Flora pastebėjo tamsius ratilus.
- Ar karalius labai serga? - nervingai paklausė Flora.
- Paryžiujejis peršalo ir pastarąsias dvi dienas labai paūmėjo
bronchitas. Jį slaugė daktaras Ridas, jo gydytojas, ir aš, o dabar,
ačiū Dievui, iš Anglijos atvyko seselė Flečer - ji ir anksčiau juo
rūpinosi.
Ponia Kepei greitai išlenkė taurę.
- Ar jis taisosi?
- Jambent neblogėja, nors, žinoma, paikai nenori saupadėti.

Užsispyręs gyventi kaip gyvenęs, nenori gulėti lovoje, bet mums
bent pavyko nebeišleisti jo iš šių kambarių.
Iš už durų vėl pasigirdo draskantis kosulys, tad ir Flora nu
gėrė gerą gurkšnį chereso.
- Ar jums tikrai atrodo, kad man derama čia būti, jei jis taip
serga?
- Mano brangioji, kaip jau sakiau, karalius užsispyręs nepa
siduoti ligai ir kažin ar bent kartą per visą gyvenimą yra vaka
rieniavęs vienas. Prie mūsų prisidės markizas de Soveralis, Por
tugalijos ambasadorius, nes karalius kažin ar būtų patenkintas,
jei prie stalo sėdėtume tik mudvi ir gydytojas. Kai pasakiau jam,
kad jau atvykai, labai nekantrauja tave pamatyti.
- Tada man garbė.
- Jis bent neberūko tų bjaurių cigarų, daktaras Ridas įtikino,
kad tai jie ir yra bronchų ligos priežastis. Be abejo, vos tik pa
sveiks, vėl ims rūkyti. Galų gale juk jis karalius.
Flora norėjo paklausti, kodėl karalienė neslaugo savo vyro,
kai jis taip serga, bet pajuto, kad to klausti nedera.
- Jūs tikriausiai labai nuvargusi, jei jau dvi naktis nemiego
jote, - tarė Flora.
- Iš tiesų nuvargau. Sėdėjau prie jo visą naktį, šluosčiau
drėgnu rankšluosčiu, nes labai karščiavo. Atvirai pasakysiu,
Flora, buvo akimirkų, kai baiminausi dėl jo gyvybės. Bet dabar,
atvykus seselei Flečer, jis patikimose rankose. - Vėl pasigirdo
stiprus nesibaigiantis kosulys. - Atleisk, Flora, turiu eiti pas jį.
Paskui bent penkiolika minučių pro nuolat varstomas
apartamentų duris pas karalių keliavo garuojantys dubenys
ir keistą kvapą skleidžiantys karšti kompresai. Flora nulindo į
tolimiausią svetainės kampelį prie lango stengdamasi likti ne
pastebima.
Galų gale, kai virš jūros jau blėso šviesa, o saulė nutvieskė
debesis raudonomis ir rožinėmis spalvomis, pasirodė ponia Ke
pei ir daktaras Ridas, įnikę į svarstymus.
- Karalius jau pareiškė, kad nenori gąsdinti žmonos, - atža
riai kalbėjo ponia Kepei. - Be to, ji nekenčia Bjarico.
- Gali būti, bet kaip būtų baisu, jei... - daktaras Ridas susi
jaudinęs grąžė rankas. - Žinoma, jis turėtų būti ligoninėje, bet
nenori apie tai nė girdėti.
- Manyčiau, nereikia. Ar galite įsivaizduoti, kas dėtųsi, jei
apie tai sužinotų laikraštininkai?
- Madam, apačioje jau yra reporterių, jie klausinėja, kodėl
karalius neina kaip paprastai pasivaikščioti alėja ir nevažiuoja
iš viešbučio vakarieniauti. Kažin, ar dar ilgai nuo jų atsiginsime.
- Tai ką gi mums daryti?
- Šiąnakt pabūsiu prie jo ir valanda po valandos stebėsiu jo
būklę, bet jei iki ryto kvėpavimas nepalengvės... nesvarbu, ar ka
ralius norės, ar nenorės, kad žmona ir visas pasaulis sužinotų
apie jo ligą, mes privalome susisiekti su dvaru.
Pabeldus į duris abu atsigręžė. Flora atsistojo atidaryti durų.
- Flora, mano brangioji, buvau pamiršusi, kad tu čia.
Ponios Kepei skruostai raustelėjo, kai suprato, kad pokalbis
buvo nugirstas.
Įėjo karaliaus padėjėjas.
- Tarnaitės jau čia, nori padengti stalą karaliaus vakarienei.
- Taip taip, įleiskite jas, - ponia Kepei atsidususi metė be
viltišką žvilgsnį į Florą. - Jis vis dar užsimetęs keltis iš lovos su
mumis vakarieniauti.
Ponia Kepei nuėjo į savo kambarį ruoštis vakarienei, o dak
taras Ridas pradingo karaliaus miegamajame. Flora stebėjo, kaip
trys tarnaitės dengia stalą rūpestingai dėliodamos porceliano
lėkštes auksuotais krašteliais ir sunkius sidabrinius stalo įran-
kius, kad stovėtų tiksliai reikiamu kampu su krištolinėmis vyno

taurėmis, o paskui jos išėjo tyliai, kaip ir buvo atėjusios.
Flora pasidžiaugė, kad kosulys anapus durų lyg ir aprimo,
karalius galbūt pagaliau užmigo. Veriantis durims ji susirūpi
nusi atsigręžė, tikėdamasi išvysti daktarą Ridą. Tačiau į sve
tainę įėjo pats karalius, deramai apsirengęs, tik sunkiai kvė
puodamas.
- Jūsų Didenybe, - Flora skubiai atsistojo ir varžydamasi
žemai tūptelėjo. Ji pajuto prisimerkusių karaliaus akių žvilgsnį,
atsklidusį per erdvią svetainę.
- Na, dievaži! Ar tik čia ne panelė Flora Maknikol, - dusda
mas ištarė jis.
- Taip, Jūsų Didenybe.
- Eikite šen, padėsite man atsisėsti, - gerai? Pabėgau, kol
mano kalintojai kažkuo užsiėmę vonios kambaryje, be jokios
abejonės, ruošia kokį šlykštų bjauriai smirdintį kompresą ar in
jekciją.
Flora priėjo klausydamasi jo trūkčiojančio kvėpavimo ir
melsdamasi, kad tik iš viso nesiliautų kvėpavęs, kol yra su ja. Jis
pasiūlė įsikibti už parankės, ir Flora droviai įsikibo.
- Kur norėtumėte atsisėsti? - paklausė ji, lėtai ir vargingai
jiems einant per kambarį, bet jis net nepajėgė atsakyti ir tik pa
rodė norimą kėdę.
Florai prireikė visos sveikatos jam priturėti, kai sunkiai sė
dosi atlaikydamas dar vieną kosulio priepuolį. Jo akys apsiaša
rojo, sutankėjo kvėpavimas.
- Gal pakviesti daktarą Ridą, Jūsų Didenybe?
- Ne! Tik įpilkit man brendžio, - sušvokštė jis.
Flora nuėjo prie padėklo su grafinais trokšdama, kad kara
lių vėl ištiktų kosulio priepuolis, taip gydytojas būtų įspėtas, kad
karalius išėjo iš miegamojo. Pasekusi akimis, kur rodo jo storas
pirštas, ir sulaukusi galvos linktelėjimo, ji paėmė grafiną, įpylė

nedidelę taurę ir grįžo pas jį.
- Daugiau!
Paklausiusi ir pripylusi ligi kraštų, Flora vėl atnešė jamtaurę,
ojis išlenkė vienu mauku.
- Dar, - sušnibždėjojis, ir Florai neliko niekokita, tikvėl įpilti.
- Štai, - tarė karalius, paduodamas tuščią taurę, - ką aš va
dinu vaistais. Šš, - jis pridėjo prie lūpų virpantį pirštą, o Flora
pastatė taurę ant padėklo. - Sėskitės, - jis parodė artimiausią
kėdę, ir ji atsisėdo.
- Taigi, panele Maknikol, Flora... Man patinka tas vardas.
Škotiškas, kaip žinote.
- Taip, Jūsų Didenybe.
- Keista, ar ne?
- Kas keista, Jūsų Didenybe?
Karalius, ilgai patylėjęs, vėl pajėgė prabilti.
- Kadjūs ir aš esame kartu vieni. Taip susiklosčius, kad rytoj
rytą gal jau nebeišvysiu saulės.
- Jūsų Didenybe, būkite geras, nekalbėkite taip!
- Aš...
Flora matė, kaip tas stambus vyras gaudo orą, kai jo akis už
plūsta ašaros.
- Padariau daug klaidų.
- Esu įsitikinusi, kad ne.
- Padariau... padariau...
Ir vėl ilga tyla.
- Aš esu tik žmogus, matote. Ir mylėjau...
Flora nusprendė, kad, kol tęsiasi karaliaus staccato monolo
gas, bus geriausia nukreipti akis.
- ...moteris, - pagaliau pavyko jam ištarti. - Jūs greit ište
kėsite?
- Taip.
- Už vikonto, girdėjau, - staiga nusišypsojo jis.
- Taip, Jūsų Didenybe, už Fredžio Somso.
- Ar... mylite jį?
- Manau, pamilsiu, taip.
Karalius ėmė kikenti, paskui suprato, kad tai neįmanoma
esant tokios būklės, ir linksmumą sutramdė.
- Jūs su charakteriu, kaip ir aš. Eikit šen.
Flora palinko prie jo ir paėmė ištiestą ranką, girdėjo prieš
mirtinį kriokimą jo krūtinėje.
- Matote, nebuvau tikras.
- Dėl ko, Jūsų Didenybe?
- Kai ponia Kepei tai pasiūlė. Protinga moteris, ponia Ke
pei... visada teisi.
Tą akimirką atsidarė miegamojo durys ir įėjo daktaras Ridas,
jam iš paskos seselė.
- Manėme, palikome jus miegantį, Jūsų Didenybe, - daktaro
Rido akys kaltinamai žvelgė į Florą. - Juk žinote, kad tai geriau
sias vaistas.
- Taip sakote jūs, - gergždžiančiu balsu tarė karalius. - Bet
gydo ir... gera draugija.
Karalius mirktelėjo Florai, o paskui jau nebepajėgė sulaikyti
gniaužiamo kosulio.
Jam buvo atnešta vandens ir garų pakvėpuoti, pasirodė po
nia Kepei, atrodanti atsigavusi ir rami, su mėlyno aksomo vaka
rine suknia.
- Ponia Kepei, kurgi jūs buvote?
- Iš tikrųjų, Berti, jūs turėtumėte gulėti lovoje, - papriekaiš
tavo ji.
- Kur Soveralis? Jis vėluoja vakarienės. O aš... labai išalkęs.
Flora išėjo iš viešbučio apartamentų po dviejų valandų ir grįžo į

savo netoliese esančią vilą. Vakarienė, kurią ką tik ištvėrė, - ki
taip nepasakysi, kaip ištvėrė, - buvo kupina kankinamos įtam
pos. Karaliaus svečiai klausėsi vis sunkėjančio jo kvėpavimo ap
simesdami, jog viskas normalu, tačiau baimindamiesi, kad jis
susmuks įveiktas mėšlungiško kosulio. Karalius suvalgė, Floros
supratimu, sočią vakarienę bent dviemžmonėms, be to - nepai
sydamas nepritariamų kai kurių svečių žvilgsnių - išgėrė nema
žai raudonojo vyno.
- Aš liksiu čia su juo, - paskui pasakė Florai ponia Kepei. -
Perduok linkėjimus mano mergaitėms ir pasakyk, kad pasima
tysim su jomis, kai karaliui pagerės.
Jos atsisveikino, tada Flora buvo palydėta žemyn į laukiantį
„Rolls-Royce“. Atrėmusi galvą į minkštą sėdynės atkaltę ji pasi
juto tos dienos įvykių protiškai ir fiziškai iškankinta.
28
Kitas tris dienas Flora nesusitiko su ponia Kepei, tad maloniai

leido laiką vaikštinėdama su mergaitėmis pajūrio alėja gaiviame
ore, paskui jos grįždavo į vilą pietauti. Saulei nusileidus jos pieš
davo ir tapydavo neįprastus augalus, kurių buvo vilos sode.
Violeta, ligi šiol mažai rodžiusi susidomėjimo tapyba, dabar
prisirišo prie Floros. Ir iš tiesų jos subtilios akvarelės rodė tikrą
talentą. Bet abi sesutės nerimavo, stebėjosi, kodėl sutrikdyta
joms įprasta gyvenimo Bjarice tvarka. Flora nieko negalėjo pa
aiškinti, nes ponia Kepei buvo griežtai pasakiusi nė neužsiminti
apie sunkią karaliaus sveikatos būklę.
- Kodėl mes nebevažiuojame į iškylas su mama ir karalėliu?
Čia, viloje, taip nuobodu, ir dar nebuvau apsivilkusi nė vienos iš
naujųjų suknelių, - skundėsi Sonja.
- Todėl, kad oras buvo drėgnas, o karalėlis nenori peršalti.
- Bet šiandien saulėta, Flora, o mes mamos jau kiek dienų
nematome. Ir jai turi būti nuobodu.
- Labai greitai ją pamatysime, ir karalėlį, tikrai, - tvirtai at
sakė Flora, nors abejojo savo žodžiais.
Tą vakarą po ankstyvos vakarienės auklė nusivedė Sonją į
viršų maudytis, o Violeta liko su Flora, kažką rašė bloknote, kurį
visur nešiojosi.
- Flora?
-Ką?
- Karalėlis labai serga, ar ne? Jis mirs?
- Dieve mano, ne, jis tik labai peršalo. Visi tiesiog atsargūs,
nes jis yra karalius.
- Žinau, kad meluojate. Bet tai nesvarbu.
Violeta grįžo prie savo bloknoto kramtydama pieštuko galą.
- Ką tu rašai?
- Poeziją, nors man baisiai nesiseka, palyginti su Vita. Ma
nau, ji kada nors taps rašytoja. Regis, puikiai leidžia laiką Lon
done ruošdamasi Sezonui, o apie mane turbūt nė nepagalvoja.
- Tai tikrai netiesa, - patikino ją Flora, matydama aptemu
sias akis, pranašaujančias niūrią nuotaiką.
- Tiesa. Ji tokia graži, tartum neprijaukinta grynaveislė...
laukinė ir nesupančiota. Bet, žinoma, gyvenimas - ir vyrai - ją
sutramdys.
- Turbūt gyvenimas sutramdo mus visus, Violeta. Gal taip
reikia.
- Kodėl? Kodėl mes, moterys, turime tekėti už kažko, ką iš
renka mums kiti? Viskas keičiasi, Flora! Tik pažiūrėkite, ką daro
sufražistės, siekdamos teisių moterims! Juk tikriausiai gali būti
kitaip? O pati santuoka... - Violeta nusipurtė. - Aš negaliu su
prasti, kaip du žmonės, beveik nepažįstami, turės likusį gyve
nimą praleisti kartu. Ir daryti tą... baisų dalyką, nors yra visai
svetimi.
- Neabejoju, kad visa tai suprasi, kai labiau suaugsi, Violeta.
- Ne, nesuprasiu, - atsakė ši paprastai. - Taip sakoma, bet
man nepatinka vyrai. Tai tas pats, kas norėti, kad kartu gyventų
ir miegotų šuo su kate. Mes neturime nieko bendra. Pažiūrėkite
į mūsų mamą ir tėtį.
- Na jau! Kiek mačiau, jūsų tėvai labai laimingi kartu. Ir geri
draugai.
- Tada sakykite: kodėl šiuo metu mano tėvas likęs Londone,

savo darbe, o mama čia slaugo sergantį karalių? .
- Galbūt yra per daug norėti, kad sutuoktinis teiktų viską,
ko reikia.
- Nesutinku. Vita atitinka mane visais atžvilgiais. Ji niekada
man nenusibostų.
- Tada tau teko laimė sutikti tokią draugę.
- Ji man daugiau nei draugė. Ji man... viskas. Nesitikiu, kad
suprasite, - jūs ar kas kitas. - Violeta staiga pakilo. - Eisiu gulti.
Labanakt, Flora.
Ponia Kepei pasirodė viloje „Eugėnie“ anksti kitą rytą. Jos susi
tiko ant laiptų, kai Flora lipo žemyn pusryčiauti.
- Kaip karalius? - sušnibždėjo Flora.
- Ačiū Dievui, jis atlaikė ligos krizę. Karštis nukrito ir praė
jusią naktį jis pirmą kartą ramiai išsimiegojo.
- Tai nuostabi žinia.
- Iš tiesų. O šįryt jis susimanė pietauti su draugais, tad aš
turiu pasiruošti. Tos kelios dienos taip prailgo ir, tiesiai sakant,
jaučiuosi visai išsekusi. Ar mergaitės viršuje savo kambaryje?
- Taip.
- Tad eisiujų nuraminti. Bertis mano, kad jau yra sveikas, ir
norės vėl gyventi įprastai. Jis nori, kad visi tai žinotų. Šįryt net
prisidegė tą nepakenčiamą cigarą.
Nuo tada gyvenimas tikrai vėl tapo normalus. Flora padė
davo mergaitėms apsirengti, kai jos kasdien su motina ir kara
liumi vyko iškylauti.
- Baisiai keista, Flora, čia tiek daug gražių vietų, kur galė-
tume sėdėti ir užkandžiauti, tačiau karalėlis būtinai nori, kad

apsistotume pakelėje! - tarė Sonja po vienos tokios iškylos nusi-
imdama šiaudinę skrybėlaitę.
- Tai dėl to, kad jis Prancūzijoje nori būti visų matomas,
nori, kad visi nuolankiai jam lankstytųsi, - ciniškai atsakė Vio
leta. - Turbūt mano, kad tai gadina nuotaiką prancūzų karaliui.
- Na, apie tai nežinau, - tarė Sonja, - bet jis tikrai atrodo
baisiai senas. Ir tikrai labai nesveikas.
- Tą patį galima pasakyti ir apie Cezarį. Tas šunėkas bjauriai
dvokia, - skundėsi Violeta, purtydama šuns plaukus saunuo sijono.
Kitą dieną Flora gavo laišką, jį įteikė vyresnysis liokajus.
Hai Vildas
Ašfordas, Kentas
Anglija
1910 metų kovo 14
Brangiausioji Flora,
žinau, kad šiuo metu esi išvykusi suponia Kepei, irpo
nas Rolfas iš Portmano aikštės maloniai davė tavo adresą
Bjarice. Mat noriu, brangiausioji sese, kad tupati pirma
sužinotum, - dar metams nepasibaigus tapsi teta. Taip, aš
laukiuosi! Prisipažįstu, labai bijau ir siaubingaijaučiuosi,
bet mano gydytojas sako, kad tai įprasta nėštumopradžioje.
Brangioji Flora, labai tavęspasiilgau ir noriupaklausti,
ar būtų įmanoma tau atvažiuoti paviešėti kurį laiką, kai
sugrįši į Angliją. Mama negali leistis į kelionę iš Škotijos,
kadpabūtų su manimi, nes tėtis griūdamas susilaužė
sužeistosios kojos kulkšnį. Daugiausia leidžiu dienas čia
viena, nesjaučiuosi nesveika ir negaliu niekur eiti. Aš vie
niša, brangioji sese. Žinau, jau greitai tavo vestuvės, tad
neužlaikysiu tavęs, galėsijoms ruoštis, bet gal ištaikytum

nors kelias dienas?Būk gera, parašyk man, kai tik galėsi, ir
pranešk, kada tikėtis tavo apsilankymo.
Tavo mylinti sesuo

Aurelija
Flora, skaitydama laišką prie pusryčių stalo, pajuto tokį pat

šleikštulį, kokį turėjo justi jos sesuo. Užteko šio Aurelijos ir Ar
čio artimų santykių įrodymo, ir ji nebeištvėrė prie stalo, pasiša
lino į savo kambarį.
Pati mintis paviešėti Hai Vilde veikė kaip prakeiksmas.
- Liaukis buvusi tokia savanaudė! - priekaištavo ji sau žings
niuodama po kambarį. - Aurelijai tavęs reikia, ir privalai pas ją
nuvykti.
Atsisėdusi prie rašomojo stalo, Flora pasiėmė laiškinio po
pieriaus ir rašalinį plunksnakotį.
„ViliąEugėnie“
Bjaricas
Prancūzija
1910 metų kovo 19
Mano brangiausioji sesute,

esu begalo dėl tavęs laiminga. Į Angliją turiu grįžti po
savaitės. Nors ir ruošiamasi vestuvėms, žinoma, ištaikysiu
laiko tave aplankyti. Pas tave nuvažiuosiu tuoj pat, kai tik
parvyksiu į Angliją.
Tavo mylinti sesuo

Flora
Taip jau sutapo, kad paskutinį Floros vakarą viloje „Eugėnie“

pirmą kartą joje apsilankė karalius. Kai ji nulipo žemyn, sve
tainė jau buvo pilna svečių, dauguma jų kalbėjo prancūziškai
taip greitai tardami žodžius, kad nieko nebuvo galima suprasti.
Dėmesio centre tartum kokia karalienė buvo ponia Kepei, jos
vešliose kaštoninėse garbanose spindėjo diadema. Į ponią žvelg
dama Flora suprato, kad ji čia ir yra savame karaliaus dvare.
Vieną mėnesį per metus - išvykusi iš Anglijos - ji būdavo kara
lienė, kaip ir troško ja būti.
Apie karaliaus atvykimą pranešė foksterjeras Cezaris, pir
mas įbidzenęs pro dvivėres duris, ojamiš paskos pasklido įpras
tas stiprus cigaro dūmų tvaikas. Dėmesys kambaryje nuo ponios
Kepei bematant persikėlė prie ką tik įėjusio svečio. Florai pa
lengvėjo matant, kad karalius bent gali kvėpuoti, tačiau jo akys
tebebuvo traiškanotos, o veidas išbalęs.
- Girdėjau, rytoj išvykstate, - šalia Floros atsirado ponas,
toks panašus į karalių, kad ji net sutriko. Su žila barzda ir ūsais,
nemažos liemens apimties, galėjo būti jo antrininkas.
- Taip.
- Karalius atrodo gerokai atsigavęs po ligos, ar ne?
- Taip, o kaipgi, - tarė Flora trokšdama, kad ponas prisista
tytų, nes nežinojo jo pavardės. - Ačiū Dievui.
- Girdėjau, karaliui sergant buvote jam didelė paguoda.
- Nemanau taip, gerbiamas pone, aš...
- Karalius mano kitaip. Ir visi mes jums dėkojame.
- Atleiskite man, gerbiamas pone, - pasidavė Flora, - bet
nesu tikra, ar buvome kada oficialiai supažindinti.
- Aš esu Ernestas Kaselas, o jūs šiuo metu svečiuojatės po
mano stogu, - nusišypsojo jis, jo akys juokėsi.
- Turiu atsiprašyti, gerbiamas pone, per kelis praėjusius mė

nesius mačiau tiek daug naujų veidų...
- Nėra reikalo atsiprašyti. Gerai, kad aš žinau, kas esatejūs.
Leiskite įteikti jums savo kortelę. Gali ateiti akimirka, kai jums
reikės su manimi susisiekti. Aš ne tik vilos šeimininkas, bet ir
karaliaus ir ponios Kepei artimas draugas bei patarėjas. Na, ar
palydėti jus prie stalo?
Bet karalius tik vėliau, kai su palyda jau susiruošė išeiti, pa
galiaują susirado. Pakilusi po tūpsnio ji nusišypsojo.
- Džiaugiuosi matydama jus taip gerai atrodantį šįvakar,
Jūsų Didenybe.
- Dėkui, panele Maknikol. Dievas duos, matysimės, kai grį
šime į Londoną. Sudie, mano brangioji.
Tada karalius pabučiavo jai ranką ir šypsodamasis išėjo.
Flora atvažiavo į Hai Vildą po dviejų dienų. Prie durų pasitikusi

Aurelija nusivedė ją į svetainę atsigaivinti arbata.
- Tad papasakok man viską apie karalių. Sunku patikėti, kad
buvai sujuo susitikusi!
- Jis buvo sveikas ir linksmai nusiteikęs, kaip ir visada, - at
sakė Flora.
- Žinoma, juk ne pirmą kartą su juo mateisi. Turint omeny
ponios Kepei... vietą jo gyvenime.
- Be jokios abejonės, juodu labai artimi draugai.
- Aš suprasiu, jei ponia Kepei yra pareikalavusi prisiekti sau
goti paslaptis.
- Ji tikrai to nereikalavo.
- Arabela mano, kad ji net vyriausybei turi įtakos! Flora, at-
leisk man, vis pamirštu, kad tu tokia naivi ir tiki gera žmonių
ir gyvūnų prigimtimi. Šiaip ar taip, nebestumsiu į pavojų tavo
diskretiškumo, verčiau papasakosiu tau viską, kas čia dėjosi nuo
tada, kai matėmės praėjusį kartą.
Flora klausėsi, kaip meiliai sesuo šneka apie Arčį, besirūpi
nantį ja, nes esanti tokioje padėtyje, ir nekentė savęs už dvivei
diškumą.
- Sunku patikėti, kad jau greitai turėsiu vaikelį ir jis duos
man ką veikti. Visi čia meldžiasi, kad gimtų berniukas, tačiau aš
tikiuosi, kad bus mergaitė. Ir sveika, žinoma.
- Tad Arčis laimingas dėl kūdikio?
- O, taip, ir, manau, man net pavyko įžiebti šypseną Arabelos
veide. Žinai, kartais stebiuosi, kodėl mama taip suja draugavo, -
pritildė balsą Aurelija. - Gal tada ji buvo malonesnė. O gal vis
kas dėl to, kad per karą neteko Arčio tėvo. Bet iš tikrųjų ji nėra
labai šiltas žmogus.
- Deja, nieko negaliu pasakyti, nes man ji yra ištarusi ne
daugiau kaip porą sakinių. Vargšele, tau turbūt sunku gyventi su
ja po tuo pačiu stogu.
- Bent šiuo metu ji išvykusi, tad visus namus ir viena kitą
turėsime tik sau. Be to, turiu naujieną! Nors mama dabar negali
atvažiuoti dėl tėčio kulkšnies lūžio, ji man parašė, kad prieš kelis
mėnesius mirė Saros motina, ir pasiūlė jai parašyti ir paklausti,
gal sutiktų čia nuolatos gyventi ir būti mano asmenine tarnaite,
padėti per nėštumo laikotarpį ir vaikeliui gimus. Labai apsi
džiaugiau, kai ji nedelsdama atsakė, kad nieko daugiau ir neno
rėtų. Tad rytoj Sara atvažiuoja į Hai Vildą, ir aš jausiuosi turinti
bent vieną žmogų šiuose namuose savo pusėje.
- Kaip nuostabu! Bet sakei, kad Arčis tau dėmesingas?
- Ak, taip, kai nėra įlindęs į botanikos knygą ar nespokso į
kokį augalą savo šiltnamyje. Deja, dabar išvažiavęs į Londoną,
turi ten verslo reikalų. Sakė, grįš kada nors kitą savaitę. Žinau,
kada tu išvažiuoji, ir abejoju, ar su juo pasimatysi, ir tai labai
apmaudu.
- Taip. - Flora pajuto, kaip jai palengvėja, o paskui jos jaus
mai išdavikiškai nuviliami. - Tai bent reiškia, kad būsi vien
mano.
- Žinau, kad jis tau visada nepatiko, Flora, bet jis geras žmo
gus ir man mielas.
- Otai ir svarbiausia.
- Dabar atleisk man, Flora, manau, reikia eiti pailsėti.
- Žinoma. Galiu tau padėti? - paklausė ji, prilaikydama už
alkūnės atsistojusią ir regimai kiek pažaliavusią Aureliją.
- Taip, būk gera. Popietėmis visada jaučiuosi geriau.
Flora su Aurelija užlipo į viršų. Seseriai šaukiant tarnaitę ir
prašant arbatos ji atklojo antklodę didžiulės lovos su baldakimu,
kurioje Aurelija - ir, be abejo, Arčis - miegodavo.
- Ačiū, - padėkojo Aurelija, kai Flora padėjo jai atsigulti. -
Man sakė, kad pykinti jau labai greit liausis. Ir kaip man gerai,
kad čia esi ir padedi.
Flora pasėdėjo krėsle prie sesers, kol šios akys užsimerkė ir
ji užmigo. Tada ant pirštų galų išstypino iš kambario ir nuėjo į
savo miegamąjį pailsėti, bet pajuto, kad traukia prie lango, pro
kurį matyti saulės nušviestas sodas. Flora žinojo, kad nėščiosios
gali blogai jaustis per pirmus du ar tris mėnesius, - bet Aurelija
jau peržengusi tą laiką, beveik keturi mėnesiai, kai ji laukiasi.
Flora tik meldėsi, kad viskas būtų gerai.
Kitą dieną paguodė storuliukės Saros atvykimas, po ilgos
kelionės iš Estveito ji atrodė sutrikusi ir išraudusiu veidu, bet
nepaprastai apsidžiaugė išvydusi abi savo mergaites.
- Mama sakė atvažiuosianti, kai reikės gimdyti, bet Sara kaip
iš dangaus siųsta, - pasakė Aurelija, atėjusi į valgomąjį vakarie-
niauti su Flora. - Ji, atrodo, labai patenkinta naująja kambarinės

uniforma, nors tą drabužį ir reikės paplatinti. Labai tikiuosi, kad
kiti tarnai jos neužgaulios ir nežiūrės iš aukšto. Regis, jiems at
rodo, kad visi, gimę šiaurėje, yra prastesni, neišskiriant nė ma
nęs, - ji dirbtinai sukikeno.
- Nejuokink, brangioji Aurelija. Neabejoju, tu tai tik įsivaiz
duoji.
- Ne, nė kiek. Net mano vyras vadina mane pelyte ir sako,
kad neturiu leistis tarnų ar Arabelos stumdoma. Gal aš tiesiog
nesu tinkama vadovauti namų ūkiui.
- Jei esi maloni ir švelni, tai netrukdo įgyti įtakos ar iš tiesų
nusipelnyti pagarbos. Tiesiog jautiesi pažeidžiama dėl dabarti
nės būklės, štai ir viskas.
- Ir vėl pakartosiu, kad taip nėra. Tai labai keista - atleisk
man, kad tai pasakysiu, - kai gyvenome savo namuose, tu atro
dei esanti šešėlyje, o šiuose namuose tai aš. Kaip viskas pasikeitė
per vienus metus.
- Bet tu laiminga su Arčiu?
- Tai aišku. Žinai, kaip jį dievinu, bet dabar, kai laukiuosi, jis
pas mane nebesilanko, - atsiduso Aurelija. - Tai sunku paaiš
kinti, bet tik tada jaučiuosi turinti jį visą. Jau greitai, kai ištekėsi
už Fredžio, suprasi, ką norėjau pasakyti.
- Taip, suprasiu, - atsakė Flora slopindama jau įprastą
šiurpą. - Ir jei manai turinti bėdų dėl namų ūkio, tau reikėtų
pamatyti mano busimuosius namus. Aš tik džiaugiuosi, kadjuos
ir toliau valdys grafienė, nes nežinočiau nė nuo ko pradėti.
- Mano sesuo vikonto žmona... - papurtė galvą Aurelija. -
Kas būtų tuo patikėjęs?
- Iš tiesų, kas?
Florai palengvėjo, nes Sara atsivežė ir taip trokštamo gryno
Ežerų krašto oro - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Patekusi į
jos gabias, rūpestingas rankas, Aurelija per kelias dienas gerokai

pagyvėjo.
- Niekada nemaniau, kad ateis diena, kai vėl turėsiu savo
mergaites. Viena ištekėjusi ir laukiasi vaikelio, o kita tuoj ištekės
ir yra... beveik princesė! - sušuko Sara, guldydama Aureliją nu
snūsti po pietų. - Lordas Voganas man visada patiko, tikrai, toks
malonus ponas. Prisimenate, panele Flora, kai jis buvo apsilan
kęs pas jus praėjusią vasarą ir jūs kiaurai permirkote kopdami į
Skofelą?
Išgirdus Saros žodžius Florai kraujas sustingo gyslose. Ji nė
žodeliu nebuvo prasitarusi Aurelijai - ar kam nors kitam, - kur
buvo tą dieną, kai pasirodė Estveito virtuvėje visa peršlapusi.
- Ir dar su savo tėvo medžioklinėmis kelnėmis ir kepure!
Nieko panašaus nebuvau mačiusi! Mudvi su ponia Hilbek ply
šome iš juoko į jus žiūrėdamos.
- Arčis praėjusią vasarą buvo pas tave Estveite? - sutrikusi
žvelgė į seserį Aurelija.
- Taip, - atgavo savitvardą Flora. - Jis keliavo iš medžioklės
Škotijoje ir sumanė užsukti. Juk tikrai esu sakiusi tau, brangioji.
- Jei ir sakei, aš neprisimenu, - griežtai sučiaupė lūpas Aure
lija. - Jūs drauge kopėte į Skofelą?
- O kaipgi, ir ji užmigo tą vakarą man net nespėjus vonios
prileisti, - kikeno Sara. - Taipjuokingai apsivilkusi, atrodė kaip
vyrukas, o po kelių savaičių bus vikontė!
- Tikrai man nesakei šito, - tarė Aurelija.
- Taip. Buvau sutrikusi, kaip gali įsivaizduoti. Sara sako tiesą,
aš grįžau namo nekaip atrodydama, bet Arčis norėjo pamatyti
kalnus, ir neturėjau ką daryti, teko parodyti. Na, ar gerai įsi
taisei? Dabar jau duosiu tau ramybę. - Flora priėjo prie lovos
ir pabučiavo seserį į skruostą. - Gerai pailsėk, o aš būsiu savo
kambaryje, paskaitysiu.
Ir kol kaip nors neišsidavė, Flora pasuko prie durų.

Pasijutusi saugi savo kambaryje, ji susiėmė už galvos, stigo
oro. Ėmė žingsniuoti medinėmis grindimis. Dabar troško, kad
Arčis čia būtų ir galėtų su juo pasikalbėti apie tai, kas ką tik nu
tiko. Be jokios abejonės, Sara pažinojo kaimo smuklininką, Ar
čiui paskolinusį drabužius iškylai, o gal kas nors matė ją prie
vartų sėdančią į automobilį - bendruomenė ten maža. Kažin,
ar svarbu, kaip Sara sužinojo, kad ji tą dieną praleido su Arčiu.
Svarbiau paaiškinti, kodėl ji, Flora, to taip ir nepasakė Aurelijai.
Vakarieniaujant Aurelija neužsiminė apie Saros atskleistą ži
nią. Nuodugniau nebeklausinėjo ir tada, kai Flora palydėjo ją į
viršų ir pabučiavo linkėdama labos nakties. Vis dėlto - bet gal
tik įsivaizdavo - pajuto sesers šaltumą.
Tą naktį Flora miegojo prastai. Šiaip ar taip, apsidžiaugė ga
vusi iš grafienės laišką, kuriame buvo prašoma ištaikyti kelias
dienas atkeliauti į Selborną aptarti vestuvių planų.
Aurelija nė kiek neprieštaravo, kai Flora paklausė, ar ji galėtų
keliauti į Hampšyrą.
- Žinoma, turi važiuoti. O aš jaučiuosi kur kas geriau. - Au
relija meiliai pažvelgė į Sarą, tvarkančią kambarį. - Ir Arčis jau
greit bus namie.
- O aš išvažiuosiu rytoj anksti rytą, tad gal ir nebepasimaty
sime prieš kelionę. Bet po trijų dienų grįšiu, pažadu.
- Ačiū. Dabar su manimi Sara, viskas bus gerai. Būtinai per
duok mano linkėjimus grafienei ir Fredžiui.
Aurelija šykščiai šyptelėjo ir nusigręžė, ruošdamasi miegoti.
Flora išėjo gerai suprasdama, kad sesuo ja nepasitiki. Savo
kambaryje ji žengė tiesiai prie rašomojo stalo, paėmė lapą laiški
nio popieriaus ir plunksnakotį.
Hai Vildas
Ašfordas, Kentas
1910 metų balandžio 2
Aurelija žino apiejūsų apsilankymų Ežerų krašte. Jai pa

pasakojo mūsų sena tarnaitė Sara, persikrausčiusi į Hai
Vildųja rūpintis. Prašau, padarykite viską, kas įmanoma,
įtikinkitejų, kad nieko nederama neįvyko. Al baiminuosi
dėl sesers nuotaikų ir nenoriu pakenkti jos sveikatai. Ji nie
kada nebuvo labai stipri. Jūs būsite tėvas, ir visų svarbiau
sia, kadjūsų vaikas gimtų laimingai.
F.
29
- Pagaliau! - tarė Fredis, pasveikinęs ją Selborn Parko hole,

ir pabučiavo jai ranką. - Jau buvau ėmęs manyti, gal tu mane
metei ir visiems laikams atsisveikinai su Anglija. Kaip sekėsi
Bjarice? O kaip karalius? Londone sklinda gandai, kad jo būklė
buvo gerokai sunkesnė, nei sakoma valdiniams.
- O, jis buvo visai sveikas, kai išvažiavau, - beveik visą tiesą
pasakė Flora. - Buvo peršalęs, štai ir viskas.
- Puiku, puiku. Mama tikisi, kad jis dalyvaus mudviejų ves
tuvėse. Jamyra nusiųstas kvietimas. Ar neužsiminė apie tai, kai
buvote susitikę?
Fredis pasiūlė įsikibti už parankės, ir juodu leidosi eiti į
erdvią svetainę.
- Ne, jo dienotvarkę organizuoja asmeninis sekretorius, tad
net jei dalyvaus, pats gali to dar nežinoti. Ar tavo motina čia?
- Šiuo metu jos nėra. Lanko vieną iš savo šelpiamųjų Vinčes
teryje. O tėtis Londone. Tad, mano brangiausioji Flora, mudu
visai vieni.
Fredžio rankos apsivijo liemenį ir prisitraukė ją arčiau. Lū
pos prigludo prie jos lūpų, liežuvis pražiodė burną.
- Fredi, būk geras! - stengėsi ištrūkti Flora. - Bet kurią aki
mirką gali pasirodyti kas nors iš tarnų.
- Na ir kas, jei pasirodys? Be abejo, yra matę ir daug bloges
nių dalykų, - sukikeno jis ir vėl mėgino ją bučiuoti.
- Ne! Aš negaliu. Mes dar nesusituokę.

- Kaip sau nori, - Fredis atleido gniaužtus, jo burna persi
kreipė. - Nematau, koks skirtumas atsiranda dėl žiedo ir įrašo
bažnyčios metrikų knygose. Tikiuosi, tada jau nebevaržysi
aistros man.
- Žinoma. Mes būsime sujungti Dievo akivaizdoje, - Flora
kukliai nuleido akis.
- Na, po paraliais, - tarė jis, - laukiu nesulaukiu tos akimir
kos. Kaip matau, neprisileisi manęs arčiau kaip kokio raupsuo
tojo, kol nesusituoksim, tad paskambinsiu, kad atneštų arbatos,
ir papasakosi man visus savo nuotykius Prancūzijoje.
Flora atsikvėpė, kai po valandos sugrįžo grafienė. Gintis nuo
Fredžio rankų jai buvo beveik tas pats, kas būti nuolat puldinė
jamai peralkusio tigro letenų. Po pietų Fredis išėjo - kaip pats
sakė - išlieti šiek tiek energijos jodinėdamas, o Flora su Dafne
grįžo prie vestuvių smulkmenų.
Nusiėmusi akinius, Dafnė jai nusišypsojo.
- Turbūt galvoji sau, kaip visa tai kvaila, mano brangioji. O
jei taip ir negalvoji, tai man tikrai taip atrodo. Bet, žinoma, rei
kia daryti viską kaip įprasta. Okaip jaunoji Violeta Kepei? - pa
klausė ji keisdama temą.
- Gerai laikosi, o abi mergaitės labai laukia, kada bus pa
mergės.
- Vis pamanydavau - kokia keista mergaitė... Ledi Sakvil,
mano brangi draugė, dar tik praėjusią savaitę man pasakė, kad
Violeta, regis, keistokai įkyriai prisirišusi prie jos dukters Vitos.
Ką apie tai manai?
- Aš tik žinau, kad jos draugės.
- Kad ir kaip ten yra, Viktorija atsisakė priimti ponią Kepei
Noule. Mane tai gerokai stebina, nes žinau jos pačios motinos
skandalingą praeitį. Bet juk dažnai tie, kurie netenka savojo šilt-
namio, regis, nekantrauja mesti pirmąjį akmenį į kitų stiklo sie

nas. Viktorija tikrai nepritaria, kad Kepelų dukterys būtų tavo
palydoje. Gavaupasistengti, kol įtikinau Aldžernoną, kad tai bus
derama. Jis nemėgsta naujųjų laikų - toks senoviškas, tikras ap
kiautėlis, dievaži. O dabar, - tarė grafienė, plekšnodama Florai
per ranką, - manau, jau metas išgerti chereso, ar ne?
Vėliau Flora stovėjo prie miegamojo lango per visą sienos
aukštį, žvelgdama į didžiulį parką priešais. Už kukmedžių gy
vatvorės buvo elnių aptvaras, ir prieblandoje ji matė judančius
kaip šešėliai žvėris. Viskas tuose namuose buvo išdidintų mat
menų, ir ji jautėsi kaip lėlė, paimta iš lėlių namelio ir perkelta į
žmonių namą.
Tada prisiminė Hai Vildą - tie namai, nors ir dideli, buvo
jaukūs ir skleidė šilumą. Ji tikėjosi, kad Arčis gaus jos laišką, kol
nebus išvažiavęs iš Londono.
O jei negaus, jei Aurelija užsipuls jį ir jis prisipažins, tada
viskas, ką ji padarė, kad atskirtų savo gyvenimą nuo jo ir sesers,
bus veltui.
Po trijų dienų su Fredžiu - tai buvo ilgiausias su juo praleis

tas laikas - Flora suprato, kad jis visiškai nesugeba susikaupti:
dažnai ko nors jos paklausia, o jai atsakant jo žvilgsnis nu
klysta ir jam visai nebeįdomu. Vieną dieną, norėdama pasitik
rinti, Flora pradėjo pasakoti apie savo vaikystę, o kai pamatė
jo mintis nuklydus, padeklamavo vaikišką eilėraštuką. Jis to nė
nepastebėjo.
Flora nusprendė neeikvoti energijos pokalbiams su Fredžiu.
Jo mėgstamiausia veikla buvo girtauti. Flora matė - kai jis įkau-
šęs, ji galėtų atsistoti ant galvos ant pietų stalo, pasimatytų apa
tinės plačkelnės, ojis to nepastebėtų. Paskutinį jos viešnagės va
karą jis pasikvietė vakarienės būrelį pašlemėkų savo draugelių.
Visi jau buvo apgirtę, prie stalo laidė Floros adresu nešvankius
juokelius.
Pasišalinusią iš tų triukšmingų išgertuvių Florą ant laiptų su
stabdė Dafnė, iš valgomojo sklido šiurkštus juokas.
- Mano brangioji, pripažįstu, sūnaus elgesys šįvakar ne toks,
kokio norėtume. Bet patikėk manimi, tai tik jo paskutinis pasi
spardymas. Jis supranta savo būsimą atsakomybę tau ir Selbor-
nui ir jos laikysis.
- Žinoma, - Flora pagarbiai nuleido akis.
Grafienė paėmė ją už rankos.
- Tik prisimink, kad santuoka - dar ne moters gyvenimo
pabaiga. Tai savotiška pradžia. Ojei susilauki įpėdinio ir laikaisi
diskretiškai, gali būti visai smagu. Tik žiūrėk į savo globėją ir
mokykis. Labanakt, mano brangioji.
Dafnė spustelėjo jai ranką ir nuėjo į savo kambarius.
Su palengvėjimu, bet ir nerimaudama Flora sugrįžo į Hai Vildą.

- Aurelija šiuo metu miega. Ji visai nekaip jautėsi nuo tada,
kai išvažiavai, - grįžusiai iš Londono pasakė jai Arabela, pasi
tikusi hole. - Ta naujoji tarnaitė užsispyrusi girdyti ją visokiais
neaiškiais mišiniais - aš įsitikinusi, kad jie negali padėti.
- Nuo vaikystės gėriau Saros vaistus ir jie visada padėdavo, -
teisinosi Flora.
- Kurgi ne. Na, Sisons palydės tave į kambarį viršuje.
- Ačiū.
- Nemanau, kad virėja ko nors jums paruošė, panele Mak-

nikol, bet, jei būtina, sriubos suras, - kalbėjo namų šeimininkė
lydėdama Florą į jos miegamąjį.
- Aš nealkana, ačiū.
Kelias minutes palaukusi Flora nuėjo koridoriumi į Aurelijos
miegamąjį. Darydama duris susiraukė, nes sunkus medis girgž
dėjo. Kambaryje buvo tamsu, bet akims apsipratus su prietemaji
pamatė Sarą, snaudžiančią krėsle prie lango. Išėjusi iš kambario
ir staiga panūdusi tyro oro ji nulipo žemyn.
Žengusi į lauką užuodė pirmąjį pavasario dvelksmą. Pakraš
čiais augo narcizai - tai priminė Estveitą, o kai įėjo į aptvertą
sodą, nudžiugo išvydusi, kad jis bunda iš ilgo žiemos miego.
Visalaimė, sode nieko nebuvo, nors Florajau pakeliui į dvarą
rimtai save išbarė ir jautėsi rami dėl to, kad sutiks Arčį. Kad ir
kas yra buvę, apie tai negalima nė užsiminti. Arčis dabar ne tik
jos svainis, jis greitai bus ir jos sūnėno ar dukterėčios tėvas. Da
bar jie šeima ir bendravimo negalės išvengti. Flora buvo nusista
čiusi išlaikyti platoniškus santykius, nes tik tokie jie galėjo būti.
Kai sujuo susitiksiu, taip irpasakysiu, tarė ji sau eidama taku.
Flora matė, kaip Arčis suplanavęs tą aptvertą sodą, kad pilni nek
taro žiedai pritrauktų kuo daugiaubičių, ir šios patenkintos dūzgė
virš rausvų eleborų ir baltų pentinių. Oras, regis, buvo gyvas ir
virpėjo, gamta tartum laukėsi naujos gyvybės, kaip ir jos sesuo.
Flora labai tikėjosi galėsianti pamatyti sodą vasarą, kai ta gyvybė
užgims, o dabar galėjo tik įsivaizduoti gausybę kvapų ir spalvų.
- Flora, - ji krūptelėjo išgirdusi.
- Arči, - tarė atsigręžusi, - kodėl jūs visada, regis, mane už
klumpate netikėtai?
- Todėl, kad jūsų dėmesys visada sutelktas į ką nors kita.
Londone gavaujūsų laišką.
- Ačiū Dievui. Nerimavau, kad gali patekti ne į tas rankas.
Norėjau jus įspėti, jei Aurelija užsimintų apie mudviejų... susi

tikimą Estveite.
- Ačiū. Grįžau vakar, bet ji kol kas nieko apie tai nesakė.
- Tadatikėkimės, kad tai bus užmiršta. Ji atrodo nelabai gerai.
- Taip. Bet jūs atrodote gerai, Flora. Pasivaikščiosime?
Flora sutiko, ir juodu patraukė sodo takais. Arčiui pasa
kojant apie tolesnius sodo planus Flora vis turėjo sau priminti
ankstesnį pažadą, kad ji gali būti tik draugė savo svainiui, todėl
taip ir bus.
- Tad kaip gyvuojate? - staiga Arčis sustojo po didinguoju
kukmedžiu.
Flora įžvelgė mažyčius šviesiai žalius užsimezgusius pumpu
rėlius ant šakų galiukų ir pamėgino atsikratyti prisiminimo, kaip
stovėjo po šiuo medžiu praėjusį kartą.
- Gerai gyvuoju. Ką tik buvau Selborne aplankyti Fredžio.
- Ir viskas einasi, kaip numatyta?
Flora prieš linktelėdama sudvejojo, ir Arčis iškart tai paste
bėjo.
- Kas jau kas, o jūs tikrai turėtumėte kalbėti su manimi atvi
rai. Nors Fredis Londone laikomas pavydėtinu jaunikiu, tai vi
siška iliuzija. Ir, neabejoju, dabar jau žinote, kad tikrasis Fredis
yra patrakęs girtuoklis ir blevyzga. Bent aš manau, kad jis gal
kada iškrito iš lopšio ir susitrenkė galvą.
- Jis iš tiesų... savotiškas, taip, - sutramdė šypseną Flora.
- Į kokią mes visi pakliuvome padėtį... Patikėkite, kalbu taip
ne iš savanaudiškumo, bet visa širdimi trokštu, kad savo pačios
labui už jo netekėtumėte.
- Yra kaip yra. Bet jo motina man patinka.
- Bet, matote, juk ne su ja naktimis miegosite.
- Kaip drįstate su manimi taip kalbėti! - Flora pajuto nuo
kaklo į skruostus plintant raudonį.
- Atleiskite, negaliu susilaikyti, kai pagalvoju apie jus su

juo... Dieve mano, Flora, turite suprasti, kaip aš jaučiuosi, ar ne?
Taipjūsų ilgėjausi šiuos kelis mėnesius.
- Daugiau nė žodžio. Sakau rimtai. - Ji pasigręžė ir žengė
nuo jo, bet jis sučiupo už rankos, ir ji nespėjo pasprukti. Nuo jo
prisilietimo Florai nugara perbėgo šiurpulys, bet ji susitvardė. -
Leiskite man eiti, Arči, - sumurmėjo. - Aš tikrai turiu grįžti pas
Aureliją. Jūsų žmoną.
- Taip, žinoma. - Jis giliai atsiduso, linktelėjo sutikdamas ir
paleido jos ranką. - Pasimatysime per vakarienę.
Kai Flora, užlipusi į viršų, pasuko tiesiai pasižiūrėti, gal Au
relija jau nubudo, prie miegamojo durų jai pastojo kelią Sara, ji
pridėjo pirštą prie lūpų.
- Šiandienji prastai nusiteikusi, vargšelė, skundėsi, kad labai
skauda galvą. Pasakė man perduoti, kad pas ją neitumėt, bet vė
liau, be abejo, norės, kad užsuktumėt.
Flora nuėjo į savo kambarį persirengti vakarienei, jautėsi la
bai nejaukiai dėl to, kad Aurelija jos neprisileidžia. Ji prisiminė
visus kartus, kai seniau sėdėdavo prie Aurelijos lovos seseriai
nesveikuojant, ir pajuto nerimo gumulą krūtinėje. Persirengusi
nulipo į svetainę pas Arabelą ir Arčį.
- Regis, tavo žmona vėl sirguliuoja, - sumurmėjo Arabela
sėdėdama prie chereso taurės. - Labai tikiuosi, kad šis laikotar
pis greit praeis. Kai laukiausi tavęs, brangusis, vaikščiojau kaip
sveika. Šiuolaikinės merginos kitokios.
- Gal tiesiog visi žmonės skirtingi, mama, - atšovė Arčis. -
Aurelija tikrai ne savo noru taip jaučiasi.
- Beveikneabejotina, kad laukiasi mergaitės. Visos mano am
žininkės, kurios pagimdė dukteris, per nėštumą ištisai blogavo.
- Na, bent aš dukrelę mylėčiau, - tarė Arčis. - Jukjas auginti
lengviau nei berniukus.
- Gal ir lengviau, bet iš jų maža naudos. Jau eisime į valgo-

mųjį?
Visiems trims susėdus tolimame ilgo stalo gale ąžuolo plokš-
lėmis išmuštame valgomajame Flora pagalvojo, kaip ironiška,
kadji sėdi priešais Arčį atskirtajo motinos, suvokdama užėmusi
savo sesers vietą. Kai jau turėjo būti patiekta sriubos, durys atsi
darė ir pasirodė Aurelija.
- Atleiskite, kad ateinu taip vėlai, bet poilsis man buvo aiš
kiai į naudą, jaučiuosi gerokai atsigavusi.
Aurelijai atsisėdus šalia vyro, o tarnaitei skubiai dedant in
dus ir stalo įrankius Flora pastebėjo, kokia sesuo išblyškusi. Ta
čiaujos mėlynos akys keistai stipriai degė.
- Ar tikrai taip gerai jautiesi, kad galėsi sėdėti prie stalo,
mano brangioji? - paklausė Arčis dėdamas ranką jai ant peties.
- O kaipgi, žinoma. Iš tiesų jaučiuosi alkana kaip vilkas! -
sukikeno ji, plonas balselis nuskambėjo nenatūraliai.
Flora buvo patenkinta, kad Arčis Aurelijai itin dėmesingas,
net pjaustė jautienos kepsnį ir akivaizdžiai nepritariant Arabelai
maitino mažais kąsneliais.
- Neturime leisti tau nusilpti, mano brangioji. Iš tiesųjau esi
baisiai sulysusi.
- Priminsiutau, kai po penkių mėnesiųbūsiustorakaip statinė.
Vakarui slenkant Flora matė raudonį grįžtant į sesers skruos
tus ir leido sau atsipalaiduoti.
- Tai sakyk, kokie tavo busimieji namai? Iš to, ką girdėjau,
atrodo tiesiog didingi, - pašnairavo į seserį Aurelija.
- Iš tiesų didingi. Be abejo, tai man bus jėgų išbandymas.
- Santuoka yra išbandymas, su kuriuo visi susiduriame.
- Taip.
- OFredis jau atrodo tau atsidavęs. Tikto žmona iš tikrųjų ir
gali prašyti, - kreipėsi Aurelija į Arčį džiugiai jam šypsodamasi.
Flora ramiai žiūrėjo, kaip nunešamas Aurelijos neparagautas

gabalas biskvito su vaisiais ir plakta grietinėle, o Arabela pasiūlė
pereiti į svetainę gerti kavos.
- Ar neprieštarausite, jei dabar eisiu ilsėtis? Jaučiuosi daug
geriau, bet nenoriu persistengti. Gal palydėtum mane į viršų,
Flora?
- Žinoma.
Aurelijai linkint labos nakties savo vyrui Flora pakilo, ir jos
abi išėjo.
Lipdama į viršų Aurelija tylėjo. Jai atidarius miegamojo du
ris koridoriumi atskubėjo Sara.
- Padėti jums persirengti naktiniais, panele Aurelija?
- Ne, ačiū, Sara. Šįvakar man padės Flora. Tujau eik gulti.
- Jei ko prireiks, žinote, kur esu. Gerai išsimiegokite, panele.
- Ar ne juokinga, kad ji tebevadina mane panele? Nors esu
ištekėjusi moteris, o iš tiesų jau kelis mėnesius tikra ledi, - pa
sakė Aurelija, gerai uždariusi miegamojo duris.
- Ar padėti tau atsisagstyti suknelę?
- Ačiū.
Aurelija atsisėdo ant kėdutės prie tualetinio stalelio, o Flora
stovėdama už nugaros žvelgė į sesers atspindį veidrodyje.
- Įdomu, ar ne, kaip viskas gali būti kitaip, nei anksčiau su
vokei?
- Ką nori pasakyti? - nervingai paklausė Flora, ėmusi sags
tyti Aurelijos suknelės sagutes.
- Pavyzdžiui, aš buvau įsitikinusi, kad tu ir Arčis bjauritės
vienas kitu. Bet paskui sužinau, kadjudu iš tiesų praleidote kartu
tris dienas Estveite, kai aš praėjusią vasarą buvau Londone.
- Kaip jau sakiau, Arčis keliavo iš Škotijos ir sumanė už
sukti, - Flora prisivertė ir toliau knebinėtis prie sagučių atseg
dama vieną po kitos.
- Taip. - Aurelija atsistojo, kad Flora galėtų nusmaukti suk

nelę jai nuo pečių. - Taip ir sakei man prieš kelias dienas, ir aš
tuo patikėjau, - tarė ji Florai pradėjus atvarstyti korsetą. - Kol
ėmiau galvoti.
- Apie ką?
- O, apie šį bei tą. Paduok mano naktinius, brangioji sese,
čia šalta.
Flora nustėrusi paėmė šilkinius naktinius marškinius, padė
tus ant lovos, ir Aurelija iškėlė rankas, kad nuslystų jai ant kūno
ir nedidelio atsikišusio pilvuko.
- Fredis šį tą pasakė per mano vestuves, jau paskelbęs, kad
jūs susižadėjote, - kalbėjo toliau Aurelija.
- Ir ką gi jis pasakė? - Flora atklojo antklodę, kad Aurelija
galėtų atsigulti.
- Jis pabučiavo mane ir pasveikino ištekėjus, o aš savo ruožtu
pasveikinaujį su būsimomis vedybomis su tavimi. Tadajis nusi
juokė ir pašnabždomis pasakė, kad mudu abu ateityje turėtume
gerai pasirūpinti - aš savo vyru, o jis - žmona, nes juodu, regis,
nepaprastai meilūs vienas kitam. Žinoma, jį pataisiau, pasakiau,
kad labiau negalima klysti, kad nerimauju, nes mano sesuo ir
vyras nemėgsta vienas kito nuo pat vaikystės. „O, bet jūs klys
tate!“- sušnibždėjojis ir paleido mane šokių aikštelėje. Ir aš kly
dau, ar ne, Flora?
Aurelijos skruostus išmušė rausvos dėmės, jai gulantis ant
pagalvės sužioravo akys.
- Aurelija, aš taip nemanau. Fredis buvo labai girtas tą va
karą.
- Ir aš tada taip pamaniau ir visai užmiršau. Kol sužinojau
apie Arčio apsilankymą Ežerų krašte.
- Atleisk man, kad apie tai nepasakiau. Tiesiog tai prasly
do, aš...
- Vargu ar praslydo, brangioji sese. Kai netrukus susitikome

Londone ir paklausiau, kaip, tavo nuomone, Arčis nusiteikęs ir
kodėl jis nepasipiršo, tu atsakei nė nenumananti, o vis dėlto tik
prieš kelias savaites buvai praleidusi su juo tris dienas. Jei kas ir
galėjo žinoti, ką jis galvoja, tai tik tu.
- Mes apie tai nesikalbėjome... iš tiesų kalbėjomės tik apie
augalus...
- Taip! - įtemptai šyptelėjo Aurelija. - Bendras domėjimasis
botanika. Bet net jei tada nesikalbėjote apie jo ketinimus mano
atžvilgiu, turi suprasti, kodėl mane taip stebina ir atrodo keista,
kad nė karto neužsiminei apie mano vyro apsilankymą.
- Taip... taip, kai žvelgiu atgal, suprantu. Bet tada buvau ką
tik atvykusi į Londoną ir gerokai sutrikusi. Atleisk man, Aure
lija. Tai tikrai praslydo.
- Gal ir toliau galėjau nepaisyti to, ką Fredis pasakė mano
vestuvių vakarą. Deja, tai įstrigo į galvą. Tad šiandien, kai Sara
manė, kad aš miegu, o Arčis, žinojau, yra sode, nuėjau į jo dra
bužinę. Ir žiūrėk, ką radau kišenėje apsiausto, su kuriuo jis vakar
grįžo iš Londono.
Aurelija pakišo ranką po pagalve, ištraukė laišką ir padavė
Florai.
- Regis, tai tavo rašysena, brangioji sese?
Flora greitai permetė akimis - tai ir buvo jos Arčiui rašytas
laiškas, įspėjantis, kad Aurelija žino apie jųdviejų drauge pra
leistą laiką Estveite.
- Tai nieko neįrodo! Aš tiesiog nerimavau dėl to, kaip tau
gali pasirodyti. Iš tiesų taip ir atsitiko.
- Tik nelaikyk manęs kvaile! - Aurelijos balsas suvirpėjo iš
slepiamo įniršio. - Jau vien tas laiškas rodo akivaizdų artumą,
judviejų santykius, apie kuriuos nė nenumaniau. Ir lyg to dar
būtų negana, kai stovėdama skaičiau prie miegamojo lango - ten
šviesiau, - pamačiaujus kartu sode. Flora, mano vyras laikė tave

už rankos.
- Aš... - Flora papurtė galvą, jau neberado žodžių, kuriais
apsigintų. - Atleisk man, brangioji sesute. Galiu tik prisiekti,
kad, nors aiškiai atrodau kalta, nieko... nederama tarp mūsų su
Arčiu nebuvo.
- O aš buvau įsitikinusi, kad jūs negalite vienas kito pa
kęsti, - Aurelija niūriai susijuokė. - Na, toks išmintingas poetas
yra pasakęs, kad nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis.
Regis, tai tiesa žvelgiant į mano vyro ir sesers ryšius. Dieve bran
gus, kaip judu juokiatės iš mano kvailumo!
- Niekada! Aš tik norėjau, kad Arčis tave vestų.
- Iš pasigailėjimo! - iškošė Aurelija. Flora kiek pasitraukė
nuo lovos. - Gal jis visą laiką norėjo vesti tave, bet maldavai to
nedaryti, kai pamatei mane einančią iš proto Londone. Ką, bran
gioji sese? Ar susitarei su juo, kad sumažintum savo kaltę?
Jos žodžiai liko be atsako. Flora stovėjo suakmenėjusi nuo
sesers pagiežos ir jos išsakytos tiesos.
- Suprantu, - linktelėjo Aurelija, akyse jau pasirodė ašaros. -
Na, nepadėkosiu tau už tai. Mane pasmerkei nelaimingam gy
venimui, ištekėjusią už vyro, kurį myliu ir kuris niekada manęs
nepamils. O dabar laukiuosi jo vaiko ir nėra išeities nė vienam.
Flora, ką tu man padarei? Ir ką aš tau kada padariau, kad nusi
pelniau tokio žiaurumo? - Aurelija beviltiškai papurtė galvą. -
Verčiau jau mirčiau.
Ji nieko nebesakė, pravirko. Kai Flora prisiartino paguosti,
Aurelija piktai užsimojo.
- Paklausyk, Aurelija, dar kartą sakau - viso to nenorėjau.
Bet ką padaryčiau, kad tik tavęs neskaudinčiau. Aš... išvažiuosiu,
nors tarp Arčio ir manęs nieko nėra...
- Dar šią popietę mano vyras laikė tave už rankos! - su-
švokštė Aurelija pro ašaras. - Nedrįsk ir toliau man meluoti!

Elgiesi su manimi kaip su vaiku, nors esu ištekėjusi moteris ir
turėsiu vaiką! O žinai kas blogiausia? Ne tavo ryšys su mano
vyru, - kad ir koks jis yra, - o tai, kad tavimi visada pasitikėjau
labiau negu kuo nors kitu šioje žemėje! Maniau, kad myli mane,
tau nuoširdžiai rūpi mano gerovė. Gerbiau tave nuo pat gimimo.
O dabar praradau ne tik vyrą - jei iš viso jį turėjau, - bet ir my
limą seserį.
- Aurelija, būk gera, prisimink savo būklę, - maldavo Flora
matydama, kad sesuo jau puola į isteriją.
- Ar galvojai apie mano „būklę“, kai šiandien sode laikei
mano vyrą už rankos?
- Jis paėmė mane už rankos, aš negalėjau jo sustabdyti...
- Neversk kaltės jam! Mačiau, kaip ten stovi kur kas ilgiau
nei reikėtų ir žiūri jam į akis kaip įsimylėjusi mergaitė.
Flora pasigręžė ir nuėjo prie tualetinio stalelio kėdutės paju
tusi, kadtuoj susmuks, jei negaus atsisėsti. Seseris atskyrė ilgatyla.
- Nieku gyvu, niekada nenorėjau tavęs skaudinti, Aurelija.
Prisiimu visą atsakomybę už negarbingą elgesį ir niekada sau už
jį neatleisiu.
- Ir neturėtumatleisti! Tiktai klausimas - kąman dabar daryti?
- Suprantu, kaip tau skaudu, kaip esi įžeista, bet prisiekiu -
Arčiui tu labai rūpi.
- Bet jo aistra skirta tau. Gal mums reikėtų juo dalytis, kaip
tavo globėja dalijasi karaliumi su tokia pakančia karaliene! Gal
tu būtum jo meilužė, o aš tiktai gimdyčiau vaikus, ar tau taip
tinka?
Flora atsistojo virpėdama visu kūnu.
- Aš išvažiuosiu rytoj rytą. Nors tu ir negali patikėti, žinau,
kad judu su Arčiu laimingai gyvensite sėkmingoje santuokoje.
Aš jam pasakysiu...
- Tai jau ne! Mažų mažiausia tu man tvirtai pažadėsi, kad

daugiau niekada nesikalbėsi su mano vyru ir niekaip kitaip su
juo nebendrausi. Jei būtų galimybė mums toliau gyventi kartu,
jis neturi sužinoti apie šį pokalbį. Aš pasakysiu, kad tave iškvietė
į Londoną.
- Tai nedalyvausi mano vestuvėse?
- Ne. Pasakysiu, kad negaluoju dėl nėštumo. Ir nors tiek pa
siguosiu, kad tu būsi tikriausiai tokia pat nelaiminga kaip aš, gy
vendama santuokoje su nemylimu vyru, - atvirai kalbant, jo ir
neįmanoma mylėti.
- Ir sakai man, kad nebenori daugiau manęs akyse regėti?
- Niekada. Tu man nebe sesuo, - įsitempusi atsakė Aurelija.
Vėl abiemtylint Flora atsistojo.
- Ar nieko negaliu pasakyti ar padaryti, kad išpirkčiau kaltę?
- Ne. Dabar išeik. Sudie, Flora.
- Visą likusį gyvenimą kasdien galvosiu apie tave ir niekada
sau neatleisiu už tai, kaip tave įskaudinau. Sudie, brangioji Au
relija.
Akimis, priplūdusiomis ašarų, kurias išlieti jautėsi esanti per
daug kalta, Flora paskutinį kartą pažvelgė į seserį, kadją amžinai
prisimintų, ir išėjo iš kambario.
30
- Dievulėli! Nesitikėjau, kad grįšite taip greitai, panele

Flora, - pasakė auklė, kai Flora įėjo į vaikų kambarį Portmano
aikštės name.
- Turiu pasimatuoti suknelę ir kitus drabužius - kraičio, -
pamelavo Flora.
- Turbūt pasiilgote ryškių Londono šviesų, ar ne? Vis poe
tiškai postringaudavote apie kaimą, o jau tapote tikra mies
tiete, - nusijuokė auklė.
- Ar ponia Kepei ir mergaitės namie?
- Ne, jos dar negrįžo iš Prancūzijos. Turėtų grįžti kitą sa
vaitę. - Auklė nutilo ir įdėmiai pažvelgė į Florą. - Ar viskas ge
rai, panele? Atrodote, lyg blogai jaustumėtės.
- Aš visai sveika, ačiū, - atsakė Flora ir išėjo iš vaikų kamba
rio jusdama, kad jau niekada jai nebus „viskas gerai“.
Tas kelias dienas Florai buvo lengviau tykiuose namuose, sau
viena galėjo kęsti bjaurią nuotaiką. Ilgai vaikščiodavo po Lon
dono parkus, sparčiai skleidžiantis pumpurams, tikėjosi, kad
gamta nuramins. Bet viskas tik priminė Arčį, o paskui tuoj ir
Aureliją. Ryžtingai vaikščiojant, nes troško taip išvargti, kad už
migtų protą stingdančiu miegu, širdį draskė skausmas netekus
žmogaus, kurį mylėjo labiau už visus pasaulyje. Ji nebegalėjo pa
ilsėti, negalėjovalgyti. Kaltėsjausmui nebuvo ribų, ir ruošdamasi
tekėti už vyro, kuris jai buvo atstumiantis, Flora žiūrėjo į savo

nelaimingą gyvenimą kaip į teisingą bausmę iki grabo lentos.
Likus beveik trims savaitėms iki vestuvių iš Prancūzijos sugrįžo

ponia Kepei su dukterimis.
- Mano brangioji, kaip tu sulysai! - sušuko ponia joms ge
riant arbatą salone. - Tai turbūt nuo įtampos prieš artėjančias
vestuves. Prisimenu, ir aš numečiau du colius nuo juosmens
prieš tekėdama už Džordžo.
- Kaip karaliaus sveikata? - pakeitė temą Flora.
- Jisgerokai atsigavęs nuo tada, kaijį matei, betjį bjauriai spau
džia vyriausybė, jie pasiryžę jį įpainioti - ne, šantažu priversti, -
kad pritartų konstitucijos pakeitimams, kurių jis nenori. Džiau
giuosi, kad jis pabuvo užsienyje ir bent nuo viso to nutolo. Bejo
kios abejonės, spaudimas paveikė jo sveikatą, o kąjau kalbėti apie
nuotaiką. Jis nėra stiprus, matei Bjarice. Man taip jo gaila, vargše
lio. Jis kur kas geresnis karalius - ir žmogus, - nei yra manoma.
Vėliau Flora išėjo iš salono galvodama, kad ir ponia Kepei
nekaip jaučiasi. Ir paspėliojo, kokias paslaptis ji slepia.
Kitas dvi savaites, artėjant baisiajai dienai, Flora buvo dė
kinga, kad ją laiko užsiėmusią. Ji paskutinį kartą pasimatavo
suknelę Vorto parduotuvėje kartu su septyniomis pamergėmis,
paaiškinusi Dafnei, kad Aurelija dėl nėštumo negalėsianti jai pa
dėti. Šį pokalbį nugirdo Violeta ir vėliau namie ją susirado.
- Flora, kaip gaila, sužinojau, kad votre soeur negalės būti
vyriausiąja pamerge.
*jūsų sesuo (pranc.).

Naujas Violetos įprotis įterpti į kalbą prancūziškų žodžių vi

sus namuose erzino, ir Flora ironiškai šyptelėjo.
- Ačiū.
- Noriu pasakyti, kad dabar, kai esu vyriausia jūsų palydoje,
ar nenorėtumėte, kad prisiimčiau vyriausiosios pamergės vaid
menį, - man tai būtų garbė.
- Tu labai maloni, Violeta, ir man tikrai prireiks tavo pagal
bos. Pasimatavau diademą, kurią būsiu užsidėjusi per jungtuves,
ir dievaižin, kaip atlaikysiu jos svorį, - atsakė Flora, sujaudinta
jos pasiūlymo.
Violeta atsisėdo ant Floros lovos ir stebėjo, kaip ji rengiasi
vakarienei apačioje.
- Flora?
- Ką, Violeta?
- Ar galiu būti atvira sujumis?
- Žiūrint kokiu klausimu.
- Na, nepagalvokite, kad aš nemandagi, bet jūs šiuo metu
atrodote baisiai miserable. Ar nelaukiate vestuvių kaip kažko
gero?
- Žinoma, laukiu, bet, kaip ir visos merginos, nervinuosi.
- Ar mylite Fredį?
Violeta, stačiokiškai klausdama, nusipelnė atviro atsakymo.
- Aš... ne taip gerai jį pažįstu, kad mylėčiau. Bet laikui einant
tikrai pamilsiu.
- Aš, manau, tiesiog atsisakysiu tekėti. Veikiau likčiau sen
merge nei tekėčiau už to, kurio nemyliu. Visi man sako, kad pa
sikeisiu, bet žinau - taip nebus. Aš ne tokia kaip Vita... - Viole
tos veidas paniuro. - Ji tokia veidmainė.
- Ką turi omeny?
* nelaiminga (pranc.).
- Šią vasarą ji bus debiutante ir nekalba apie nieką daugiau,

(ik apie naujas sukneles ir jaunuolius, jau besilankančius pas ją
Noule. Ogalų gale ji man pasakė...
- Žmonės keičiasi, Violeta. Kartais pasaulis tiesiog negali
būti toks, kokio mes norime.
- Kai buvau maža, tikėjau pasakomis. Ojūs?
- Visi vaikai tiki.
- Man gal buvo kitaip - augau sumotina, besipuošiančia dia
dema ir leidžiančia atostogas su Anglijos karaliumi. Su manimi
visada buvo elgiamasi kaip su princese. Kodėl užaugusi turėčiau
jaustis kitaip? Aš tiesiog, - Violeta atsiduso ir teatrališkai krito
ant lovos, - noriu būti su ta, kurią myliu. Ar tai negerai?
- Ne, - Flora nurijo seiles. - Bent nėra blogai to norėti. Bet,
ar norai išsipildo, tai jau kita istorija.
- Ir ne pasaka.
Violeta atsisėdo ir nuleido kojas.
- Gal ne visi nusipelno laimingos pabaigos, - atsakė Flora,
labiau taikydama sau.
- Kągi, - Violeta atsistojo ir nuėjo prie durų. - Aš nusipelniau.
Tai tarusi ji išėjo, o Flora prisiminė, kokia buvo augdama
Estveite, - taip pat tikėjo pasakomis.
Lietingą gegužės pradžios dieną Flora buvo pakviesta į ponios

Kepei saloną.
- Palik mus vienas, - paliepė ponia Kepei kambarinei. - Ne
noriu, kad mums kas trukdytų.
Išsigandusi Meibel išskubėjo iš kambario, o Flora ėmė spė
lioti, kas nutiko. Dar nebuvo mačiusi, kad ponia Kepei neman
dagiai elgtųsi su tarnais.
- Sėskis.
Flora atsisėdo, o ponia Kepei priėjo prie židinio, paėmė iš
stovo žarsteklį ir įnirtingai ėmė žarstyti liepsnojančias anglis.
- Čia šalta, nors jau gegužė, - ar tau ne šalta? O karalius,
man sakė, vėl peršalęs. Ir spėk, kur jis šiandien vakarieniaus? Pas
tą Keizer’. Vos sugrįžęs į Londoną eina lošti bridžo suja. Kąjoje
mato, vienas Dievas težino. Atleisk man, Flora, - tarė ponia Ke
pei sėsdamasi. - Gal ir nedera tau pasakoti apie savo rūpesčius,
bet kam daugiau pasipasakosiu?
Flora neturėjo supratimo, kas „ta Keizer“, bet spėjo, kad po
nia Kepei nėra vienintelė karaliaus „kompanionė“.
- Gal įpilti jums chereso? - pasiūlė ji dvejodama.
- Gal geriau būtų brendis. Mane, kaip ir karalių, purto šaltis.
Paprastai jis iš Prancūzijos plaukdavo į kruizą po Viduržemio
jūrą. Bet dabar politinė krizė, tad turėjo greičiau grįžti namo,
nes yra tokių, kurie smerks jį už šalinimąsi. O kur jo žmona?
Paliko jį ir plaukioja apie Graikijos salas! Argi nėra moters, kuri
tikrai rūpintųsi tuo vargšeliu?
Flora padavė pageidaujamo brendžio, ir ponia Kepei apėmė
taurę virpančia ranka.
- Ačiū, mano brangioji. Atleisk, kad esu kaip nesava.
- Nemanau, kad reikėtų atleisti už jūsų rūpinimąsi karaliaus
gerove.
- Daugelis šiame mieste griežia ant manęs dantį dėl santykių
su Berčiu, bet jie anaiptol ne savanaudiški. Aš tiesiog myliu tą
žmogų. Ar tai nusikaltimas?
- Ne, taip nemanau.
- Taip, jis padarė klaidų, - kalbėjo toliau ponia Kepei, pa
dėjusi taurę, - bet kai motina jam sako, kad nėra vertas žengti
* Agnės Keyser (1852-1941), viena paskutiniųjų Eduardo VII meilužių, laikoma buvusi
jam emociškai artimiausia.
/ome, kuria vaikščiojo jo tėvas, ir neleidžiama užimti teisėtos

vielos kaip karaliui, nes motina juo nepasitiki... juk kiekvienas
vaikas gauna palikimą, o ką jau kalbėti apie Velso princą? Ką
jam reikėjo daryti visus tuos metus, kai sėdėjo nieko neveikda
mas, laukdamas, kada prisiims teisėtą vaidmenį? Ir vis tai dėl jos
aklos meilės „tobulam“ jo tėvui. Pasakysiu tau, Flora, nė vienas
žmogus nėra tobulas. Bertis tiek prisikentėjo dėl jos nuolatinės
paniekos.
Flora buvo sukrėsta tokios tulžingos ponios Kepei kalbos. Ji
gimė valdant karalienei Viktorijai, galingiausiai krikščioniškojo
pasaulio valdovei, pačiam motiniškumo įsikūnijimui, turinčiai
tokią didelę šeimą ir mylintį vyrą. Tai, ką ponia Kepei kalbėjo,
taip prieštaravo Floros susikurtam senosios karalienės kaip ma
donos paveikslui, kad ji negalėjo to suprasti.
- O dabar, iš paskutiniųjų plėšęsis, kad įrodytų pasauliui ga
lintis būti geras karalius, jis pervargo ir sveikata sparčiai blogėja.
Flora, - ponia Kepei šaltais pirštais suspaudė jai ranką, - aš bi
jausi dėl jo gyvybės. Tikrai bijausi.
- Juk rūmuose tiek daug žmonių, kurie jį prižiūri ir juo rū
pinasi?
- Tu nustebtum. Bertį supa silpni vyrai ir moterys, jie tik
vykdo jo įsakymus, gyvena, kad įsiteiktų jam ar kam kitam, tu
rinčiamvaldžią. Kai būni arti valdovo, sužinai, kad, nors dauge
liui žmonių jis, regis, rūpi, iš tiesų yra pats vienišiausias žmogus
žemėje.
Kitą vakarą Flora pro vaikų kambario langą pastebėjo ponią Ke
pei išeinančią iš namų, didelės aksominės skrybėlės plunksnos
tiesiog virpėjo sulig kiekvienu susijaudinusios ponios žingsniu.

Prie lango priėjo ir Violeta su Pantera ant rankų.
- Mama pastaruoju metu labai keista. Ar karalėlis vėl serga?
- Manau, viskas gerai, - nerūpestingai atsakė Flora.
Visą kitą dieną Flora nesutiko ponios Kepei, jos arba nebuvo
namie, arba ji nėjo iš savo kambarių. Liko tikėtis, kad karaliaus
vėl neužpuolė bronchitas kaip Bjarice.
Kitą rytą nulipusi žemyn su Sonja pasidžiaugti nuostabia ge
gužės saule ir piešti pentinių, besiskleidžiančių parke priešais,
hole ji sutiko ponią Kepei.
- Kaip jis? - sušnibždėjo abiem einant prie lauko durų.
- Daktaras Ridas sako, jam labai blogai. Jam Skirta deguo
nies, jis paprašė, kad aš ateičiau. Karalienės vis dar nėra.
Ponia Kepei įsėdo į dvivietę karietą, o Sonja su Flora leidosi
per parką.
Pusę šeštos Flora pastebėjo tą karietą sugrįžusią prie namų,
išjos išlipo ponia Kepei. Vėliau, nuėjusi vakarieniauti, Flora prie
stalo rado tik poną Džordžą. Kai ji atsisėdo, ponas alsiai šypte
lėjo.
- Ponia Kepei, deja, šįvakar nekaip jaučiasi, valgo savo kam
baryje, - tarė jis. - Turbūt girdėjote, kad karalius serga?
- Taip, girdėjau.
- Prie Bakingamo rūmų kabo skelbimas, ten rašoma: „Jo
Didenybės sveikatos būklė kelia susirūpinimą.“ Šiandien pas
karalių apsilankė mano žmona, ji patvirtino, kad jis sunkiai
serga. Karalienė, ačiū Dievui, jau sugrįžo iš kruizo ir dabar yra
rūmuose.
- Mes galime tik melstis, - pasakė Flora.
- Taip, - liūdnai linktelėjo ponas Džordžas. - Lygiai taip
šiandien pasakė ir mano žmona.
- Panele Flora, jūs nemiegate?

Flora staiga nubudo neturėdama supratimo, kiek valandų.
- Kas atsitiko? - paklausė ji išvydusi Barni, stovinčią priete
moje prie durų.
- Ponia Kepei, ją ištiko isterija. Gal galėtumėte nueiti pažiū
rėti...
- Žinoma. Kur ji yra?
- Savo buduare. Gal ją nuramintumėte.
Iš tiesų nė nereikėjo sakyti, kur yra ponia Kepei, Florą būtų
atvedę graudūs kūkčiojimai už durų. Jausdama, kad belstis be
prasmiška, ji vis dėlto porą kartų pabeldė mandagumo dėlei ir
atidarė duris.
Ponia Kepei žingsniavo po kambarį su naktiniais marški
niais ir šilkiniu chalatu. Tankūs kaštoniniai plaukai buvo išsi
draikę ant pečių, atspindėdami ir dvasios būseną.
- Kas yra? Ar tai dėl karaliaus?
- Ne. - Ponia Kepei stabtelėjo pasižiūrėti, kas klausia, atpa
žino Florą, o kai ši uždarė duris, tęsė: - Tai dėl karalienės! Vakar
vakare ji grįžo namo, nebuvusi prie Berčio visas tas savaites, kai
jis taip sirgo, ir išvarė mane iš rūmų! Dabar man neleidžia būti
su juo mirties valandą! Kaip taip galima? Kaip taip galima?
Ponia Kepei susmuko ant kilimo tartum šilkinių drabužių
gniutulas ir ėmė kūkčioti. Flora priėjusi atsiklaupė prie jos. Pa
galiau ponia apsiramino tiek, kad jau galėjo kalbėti.
- Flora, aš jį myliu. Ojis myli mane! Jam manęs reikia! Ži
nau, jam ten manęs reikia! - Ponia Kepei pasirausė chalato ki
šenėje, išėmė laišką ir išlankstė. - Matai, - tarė ji baksnodama į
laišką smiliumi, - paskaityk.
Flora klusniai paėmė popieriaus lapą iš jos virpančių pirštų.
Mano brangioji ponia Kepei,

jei labai sunkiai susirgčiau, tikiuosi, jūs ateisite manęs
pralinksminti, betjei nebus galimybėspasveikti, jūs, ti
kiuosi, vis tiek ateisite, - kadgalėčiau atsisveikinti irpadė
koti už visągerumą ir draugystę nuo tada, kai, laimei, buvo
lemta sujumis susipažinti. Esu įsitikinęs, kad visi, kurie
mane myli, išpildys mano norą, išreikštą šiose eilutėse.
- Aišku, - ramiai tarė Flora.

- Ką man daryti?
- Na, - iš lėto atsakė Flora, - manau, jis yra karalius, ojūs jo
pavaldinė. O... šiuo laišku jis pareiškia norintis, kad pas jį atei
tumėte.
- Bet ar galiu rodyti jį karalienei? Jo žmonai? Ar bus derama
pasinaudoti šiuo laišku maldaujant pabūti su žmogumi, kuriam
liko gyventi kelios valandos, ir su juo atsisveikinti? Aš tik... no
riu pasakyti... sudie.
Florai dar nebuvo tekę pajusti viso pasaulio svorio ant pe
čių, bet pajuto tai dabar. Ne jai sakyti karaliaus meilužei, ar
šiai bėgti prie jo mirties patalo, nepaisant karalienės pykčio. Ji
tik galėjo pasijusti moterimi, kuri myli vyrą ir nori pamatyti jį
prieš mirtį.
- Manau, - tarė Flora giliai įkvėpusi, - aš važiuočiau į rū
mus. Taip, važiuočiau, - pakartojo. - Vien dėl to, kad, jeigu jūsų
neprikiš prie karaliaus, visada žinosite stengusis pasielgti taip,
kaip prašė jūsų valdovas. Taip, - Flora pažvelgė poniai Kepei į
akis, - štai ką aš padaryčiau.
- Mano priešininkai rūmuose už tai dar labiau manęs nekęs.
- Galbūt. Bet ne jis.
- Dievas žino, kas ištiks mane, kai jis mirs... nedrįstu nė pa
galvoti.
- Jis dar nemirė.
- Mano brangioji Flora, - ponia Kepei ištiesė jai virpančias
rankas. - Tu man vienas džiaugsmas. Ir karaliui. - Ji apkabino
Florą ir laikydama glėbyje tarė: - Perduosiu, kad jį myli.
- Būtinai. Aš tikrai jį labai pamilau.
- Ojis tave. - Ponia Kepei nusišluostė ašaras ir atsikėlė nuo
grindų. - Važiuosiu į rūmus ir, jei man neleis pamatyti myli
mojo, ką padarysi, būsiu bent pamėginusi. Ačiū tau, Flora. Gal
atsiųstumBarni padėti man apsirengti? Vilkėsiu ne juodai, - su
drebėjo ji, - o kokia nors gyva spalva, kad jį pralinksminčiau.
- Žinoma. Sėkmės.
Flora išėjo iš kambario.
Tą dieną Portmano aikštės 30 namo gyventojai budriai laukė

sugrįžtančios ponios Kepei. Apie karaliaus sveikatą nuolat pra
nešinėjo auklė, sužinanti iš ponios Steisi, kas kalbama gatvėse, -
tuos gandus atnešdavo prekeiviai, prie virtuvės durų pristatan
tys namų ūkiui užsakytas prekes.
Vaikų kambaryje prie Floros prisėdo Sonja.
- Ar, manote, karalėlis šiandien jau iškeliaus į dangų? Visi
tarnai kalba, kad jis mirs.
- Jei mirs, esu įsitikinusi, kad nueis į dangų, - atsakė Flora. -
Jis labai geras žmogus.
- Žinau, kai kas jo bijo, bet su manimi jis žaisdavo. Riden
davo sau per kojas skrebučių gabalėlius, išsiterliodavo sviestu
klešnę. Jis geras, nors jo šuns nelabai mėgstu, bet, manau, kara-
lėliui išaugs sparnai ir jis gyvens ant debesies su Dievuliu. JukJis

taip pat karalius.
- Taip, Jis karalius, - atsakė Flora, o Sonja prie jos prigludusi
ėmė čiulpti nykštį.
Jau temstant Flora pagaliau išgirdo prie durų po langais
sugrįžus dvivietę karietą, paskui pamatė iš jos beveik nešamą
figūrą. Ji nuskubėjo prie laiptų, pasilenkė per turėklus ir iš
tempusi ausis laukė pasigirstant ponios Kepei balso. Ji išgirdo
tik tylą.
- Ponas ir ponia Kepei vakarieniaus savo kambariuose, pa
nele Flora. Atnešiu ir jums padėklą, - tarė ponia Steisi, o Flora
pastebėjo, kad ji sujuoda suknele.
Galji visada taip vilki, tik aš neatkreipiau dėmesio, pagalvojo
Flora.
Vidurnaktį ji gulėjo nemiegodama, klausėsi, kaip artimiau
sios bažnyčios varpai muša dvylika, - jie nuskambėjo kaip lai
dotuvių varpai. Netrukus, pirmos pradžioje, ji išgirdo gedulingą
varpų skambesį visame Londone.
- Jo nebėra, Dieve laimink jį, laimink karalių, - tarė auklė,

pasisveikinusi su Flora, kai rytą ši atėjo į vaikų kambario
aukštą. - Mergaitės nepaguodžiamos. Gal nueisite pas jas?
- Žinoma.
Įėjusi Flora jas abi rado susiglaudusias fotelyje, joms skersai
ant kelių drybsojo Pantera.
- Ak, Flora, karalėlis šiąnakt mirė! Argi tai ne baisu? - su
šuko Sonja.
- Taip, labai liūdna.
- Ką dabar darys mama? Mes jau niekad nebenuvyksime į

Bjaricą ir ji nebebus karalienė, - tarė Violeta.
- Karalėlis visada liks karalius, ojūsų mama visada bus kara
lienė, - švelniai tarė Flora, glausdama jas glėbyje.
- Prie rūmų prisirinko tūkstančiai žmonių, bet daug yra ir
prie mūsų durų, - tarė auklė - ji stovėjo prie lango ir žvelgė į
gatvę apačioje. - Jie nori, kad ji ką nors pasakytų, bet ką gi ji sa
kys? Matote, ponia Kepei buvo žmoniųkaralienė, bet jos čia nėra.
- Okur ji? - paklausė Flora.
- Su ponu Džordžu apsistojo pas Džeimsus Graftono gat
vėje, - tyliai atsakė auklė. - Ir mes tuoj važiuosime. Jūs likite su
mergaitėmis, o aš einu krauti daiktų.
Flora linktelėjo.
- Noriu pas mamą, - sukūkčiojo Sonja Florai į petį. - Kodėl
ji su tėčiu išvažiavo, o mus paliko?
- Kai žmogui liūdna, jis dažnai nori pabūti vienas.
- Tai kodėl mes negalėtume tiesiog užsitraukti naktinių
užuolaidų ir liūdėti savo namuose?
- Gal tai būtų sunku, nes daugybė žmonių lauke triukš
mauja, brangioji, - atsakė Flora glostydama Sonjai plaukus.
Violeta atsitraukė nuo Floros ir atsistojo.
- Kodėl jie išvažiavo pas Džeimsus? Jų tokie bjaurūs namai,
ir jie patys bjaurūs. - Violeta suspaudė lūpas žvelgdama į minią
prie durų. - Kodėl žmonės taip šūkauja? Kodėl jie negali duoti
mums ramybės?
- Jietaippat gedi ir nori būti šaliatų, kurie buvo artimi karaliui.
- Norėčiau nueiti prie visų tų žmonių šalia rūmų... tik būti
nematoma ir jo gedėti.
- Na, kaipjau yra, taip, ir nieko čia nepadarysi. Auklė krauna
daiktus, o judvi turite būti didelės ir drąsios, kaip būtų norėjęs
karalėlis.
- Pasistengsime, bet mes juk dar nesame suaugusios, Flora,

tik enfants, - išdidžiai atsakė Violeta ir išbėgo iš vaikų kambario.
Flora nusekė jai iš paskos susirasti auklės.
- Gal žinote, ar yra kokių nurodymų man? Ar aš važiuosiu
su jumis?
- Ponia Kepei apie jus neužsiminė, panele Flora. Man tik
buvo pasakyta persikraustyti su mergaitėmis ir madmuazele į
Graftono gatvę.
- Aišku.
- Na, po savaitės ištekate. Gal ji mano, kad pabūsite pas se
serį arba su sužadėtinio šeima?
- Taip, žinoma.
- Tai jau šių laikų pabaiga, panele Flora, - auklė palingavo
galvą ir sunkiai atsiduso. - Po šiandienos jau niekas nebebus
taip pat nė vienam iš mūsų.
Flora ašarodama pamojavo mergaitėms iš prieangio, pasi
žiūrėjo, kaip jos su aukle ir guvernante sodinamos į karietą, o
policininkai neleidžia prisiartinti reporteriams ir žmonių mi
niai. Ponas Rolfas uždarė dureles, o Flora pagalvojo, kaip tie
spoksotojai juodais gedulo drabužiais panašūs į maitvanagius.
Lipdama aukštyn klausė savęs, ar dar kada nors pamatys Ke-
pelus.
Savo kambaryje nykioje tyloje Flora parašė telegramą Fre
džiui klausdama, ar bus patogu jai rytoj atvažiuoti į Selborną, ir
padavė ponui Rolfui išsiųsti. Žinojo, kad Hai Vilde prieglobsčio
negaus.
Susidėjusi drabužius į lagaminus, vėl nuėjo prie lango ir pa
matė, kad minia jau ima skirstytis. Sutemus gatvė visai nutilo -
tylu kaip kape, - pagalvojo ji. Stengėsi nesijausti įžeista ar ap-
*vaikai (pranc.).
leista. Galų gale, kaip sakė auklė, ponia Kepei beveik įsitikinusi,
kad Flora turi bent dvi vietas prisiglausti, - jei iš viso prisiminė
ją apimta didžiulio sielvarto.
Flora atsidarė miegamojo langą, atsisėdo ant palangės su
Pantera ant kelių ir žvelgė į giedrą nakties dangų.
- Sudie, brangusis karaliau. Laimingos kelionės, - ištarė
žvaigždėms viršuje.
31
- Pas jus atėjo, panele Flora, - tarė Pegė, įėjusi į Floros mie
gamąjį.
-Kas?
- Vinčesterio grafienė. Pasodinau ją svetainėje apačioje ir
daviau arbatos.
- Dėkui.
Florai atlėgo, nes grafienė atsiliepė į jos telegramą jau kitą
dieną, ji tik nustebo, kodėl Dafnė pati atėjo pas ją. Ji nulipo
žemyn ir atidariusi svetainės duris rado Dafnę sėdinčią ant
šezlongo, ji vilkėjo prabangią tamsaus aksomo suknią, žilstan
čiuose plaukuose žvilgėjo juostelė juodų safyrų.
- Brangioji Flora, labai užjaučiu tave dėl netekties.
Atsistojusi Dafnė ją apkabino.
- Kažin ar tai netektis tik man, veikiau visai mūsų šaliai ir
visampasauliui.
- Taip, visi mes išgyvename netektį, - tarė Dafnė. Savaime
prisiėmusi šeimininkės vaidmenį paprašė Florą sėstis. - Tai to
kia tragedija, ar ne? Ir tiesiog labai netinkamu laiku.
- Gal bet kuris laikas negeras netekti Anglijos karaliaus.
- Žinoma, bet dabar vestuvių kitą savaitę tiesiog negali būti.
Bet koks šventimas bus suprantamas kaip panieka karaliui.
- Suprantu, vestuves teks atidėti.
- Taip, be abejo, supranti. Ypač kai tokios... aplinkybės.

Flora ne visai suprato jos akivaizdžiai kandžios pastabos, tad
jos nepaisydama kalbėjo toliau:
- Matau, gavote mano telegramą. Kepelai iš šių namų išsi
kraustė, ir, jaučiu, man taip pat negerai čia likti. Tikėjausi pabūti
Selborne, kol su Fredžiu susituoksime.
- Juk gali apsistoti sesers namuose Kente?
- Tai būtų... nepatogu.
- Iš tiesų? - Dafnė įdėmiai pažvelgė į ją. - Maniau, brangiajai
Aurelijai reikalinga patikima tavo draugija?
- Taip, mes visada buvome artimos... - Flora ieškojo tin
kamo paaiškinimo, bet nežinojo, ką sakyti. - Negaliu ten būti,
štai ir viskas.
- Suprantu.
Kambaryje stojo tyla.
- Mano brangioji, - pagaliau atsiduso Dafnė. - Dėl to, kokia
susidarė padėtis karaliui mirus, turiu tau pasakyti, kad vestuvių
iš viso nebus. Esu tikra, tu supranti?
Flora žvelgė į Dafnę visiškai sutrikusi.
- Vestuvės atšaukiamos?
- Taip.
- Aš... ar galite pasakyti kodėl?
Dafnė prieš prabildama ilgokai rikiavo mintis.
- Gal tau įpilti arbatos?
- Ne, ačiū. Tik maldauju pasakyti, kodėl mano vestuvių su
Fredžiu nebebus. Aš suprantu, kad reikia atidėti, bet...
- Tai dėl to, kas tu esi, mano brangioji. Tikriausiai gali su
prasti, kad tuo metu, kai visi užjaučia karalienę dėl tos baisios
netekties, tai būtų visiškai nederama?
- Ak, - tarė Flora, pagaliau suvokusi, - tai dėl ponios Kepei.
- Taip, ir dėl to.
- Suprantu.
- Nesu visai tikra, ar supranti, mano brangioji, bet turiu pa
sakyti nuo savęs, kad labai nusiminiau taip nutikus. Maniau, pa
dėsi Fredžiui įgauti jam taip reikalingo pastovumo, ir su viltimi
laukiau, kada pasveikinsiu atvykusią į mūsų namus. Bet aplinky
bėms pasikeitus mano vyras nebepritaria tavo ir savojo įpėdinio
ryšiams. Kaip žinai, moterys gali daryti tik tai, ką joms liepia jų
vyrai. Tad neįsižeisk, mano brangioji. Tiesiog taip pakrypo rei
kalai, be jokios tavo kaltės.
Flora nieko nebesakė, jausdamasi kaip vėjo blaškomas lapas,
visiškai bejėgė valdyti savo likimą.
- Gal grįžk į Škotiją pas tėvus, jei negali važiuoti į sesers na
mus? - pasiūlė Dafnė.
- Galbūt, taip.
- Na, tada kažin ar bereikia dar ką nors sakyti. Žinok, Fredis
priblokštas, kaip ir mes visi, bet jis, be abejo, atsigaus, tu taip pat
atsigausi. - Dafnė atsistojo ir nuėjo prie durų. - Sudie, mano
brangioji, telaimina tave Dievas.
Dafnei išėjus Flora taip ir liko sėdėti sustingusi. Jautėsi apmi
rusi... neatėjo nei palengvėjimas, kad staiga tapo laisva, nebuvo
nei baimės dėl to, kur ji dabar dėsis. Jos gyvenimas, regis, buvo
prasidėjęs šiuose namuose, o paskui pasibaigė.
- Ogal jis pasibaigė, tada vėl prasideda, - sušnibždėjo ji mė
gindama pažadinti save iš sielvarto dėl karaliaus, staigaus ponios
Kepei išvykimo ir sukrėtimo dėl netikėtai sugriuvusios ateities.
Ėmė leistis sutemos - karalius to jau niekada nebematys.
Gatvėse buvo mirtina tyla, tartum visas miestas užsidaręs savo
namuose būtų gedėjęs mirusio valdovo. Atsilošusiai krėsle Flo
rai skruostu nuriedėjo ašara, ji prisiminė karalių šiuose na
muose, kokios buvo įspūdingos išvaizdos, kaip džiaugėsi gy
venimu. Turbūt sėdėdama užsnūdo, nes atsipeikėjo suskambus
durų skambučiui, o atsimerkusi pamatė, kadjau tamsu. Tamsoje

susiradusi svetainės duris, jas pradarė ir pasiklausė.
Pro plyšį išgirdo ponią Steisi ir Pegę lipant į viršų.
- Eik, pažiūrėk, ar panelė Flora savo kambaryje, o aš uždeg
siu svetainėje šviesas. Būtų naudinga žinoti, kada ji ketina išva
žiuoti, - ponas Džordžas buvo atsiuntęs pasiuntinį man pasakyti,
kad sutvarkyčiau namus palikti negyvenamus, kol jie nutars, ką
darys. Jaupasiunčiau liokajų į palėpę baldų aptiesalų nuo dulkių.
- Ja dėta, aš kuo greičiau važiuočiau iš Londono. Iš pagarbos
karalienei, jei ne dėl ko kita.
- Aš vis dar abejoju, ar ji žino, - pasakė ponia Steisi.
- Kągi, jei nežino, turėtų sužinoti, visas Londonasjuk žino, -
sušnypštė Pegė.
- Na, eikjau! Pasižiūrėk, ar ji viršuje, o aš uždegsiu lempas.
Flora kiek atsitraukė nuo durų poniai Steisi įėjus ir iš baimės
cyptelėjus, kai pamatė ją stovinčią priešais tamsoje.
- Dievulėli, panele Flora! Jūs mane išgąsdinote.
- Atsiprašau, - tarė Flora poniai Steisi ėmus žiebti lempas.
- Pasjus atėjo, - tarė ji. - Pasakysiu lipti jam į viršų, o Meibel
tegu ateis vėl užkurti židinio. Čia tikrai šalta.
- Okas atėjo?
- Seras Ernestas Kaselas, panele Flora.
Ponia Steisi išėjo iš kambario, o Flora prisiartino prie didelio
auksuoto veidrodžio, kabančio virš židinio, susitvarkyti plaukų.
Ji spėliojo, kodėl pas ją nei iš šio, nei iš to apsilankė seras Ernes
tas, ir dar - ką Pegė norėjo pasakyti, esą, ji turinti išvažiuoti iš
Londono iš pagarbos karalienei. Ir padarė išvadą, kad yra susite
pusi pažintimi su ponia Kepei...
- Labas vakaras, mano brangioji panele Maknikol.
Seras Ernestas Kaselas priėjęs pabučiavo jai ranką. Ji paste
bėjo, kad jo vokai paraudę, veidas išblyškęs.
- Sere Ernestai, prašom sėstis.

- Ačiū. Atleiskite, kad braunuosi, kai gedite. Iš tiesų tai baisi
diena mums visiems, kurie pažinojome ir mylėjome karalių. Ži
noma, ir jo valdiniams. Jis būtų nustebintas ir nudžiugintas dėl
taip liejamųjausmų savo mylimoje imperijoje. Tūkstančiai žmo
nių vis dar stovi prie Bakingamo rūmų. Ir tai dėl karaliaus, kuris
manė niekada nepaseksiąs savo motinos - ar tėvo - pėdomis.
Aš... na, - jis sunkiai nurijo seiles. - Tai derama pagarba.
- Ar galiu paklausti, dėl ko apsilankėte, gerbiamas pone? Po
nios Kepei šiuose namuose nebėra.
- Aš tai žinau. Buvau užsukęs pas ją į Graftono gatvę išreikšti
asmeninės užuojautos jai ir jos šeimai. Ji negalėjo manęs pri
imti, o brangioji Sonja pasakė, kad mama sielvartaudama tiesiog
kraustosi iš proto ir nenori matyti net savo dukterų.
- Ji taip labai jį mylėjo.
- Manau, taip. Be to, pasakysiu tiesiai, panele Maknikol, ji
gal verkia ir dėl savęs. Jos „karaliavimas“taip pat pasibaigė kartu
su karaliaus.
- Jai dabar labai sunkus metas.
- Ir jos dukterims. Nors, gerai pažinodamas ponią Kepei, esu
įsitikinęs - ji atsigaus, o dabar teisingai elgiasi stengdamasi ne
patraukti dėmesio.
- Gal kartais žinote, ar jai pavyko pasimatyti su karaliumi
prieš jo mirtį?
- Taip, aš ten buvau. Viskas susiklostė tiesiog apgailėtinai.
Išvydusi karalių, ponia Kepei puolė į isteriją. Karalienei teko pa
prašyti ją išvesti iš to kambario. Ji nesielgė oriai, kaip esame pratę
matyti, bet, - atsiduso seras Ernestas, - argi mirtis turi orumo?
Taigi būdamas Graftono gatvėje paklausiau, ar galiu pasimatyti
sujumis, ir labai nustebau sužinojęs, kad buvote palikta čia. Re
gis, jus tiesiog metė.
- Ak, aš neabejoju, taip nutiko netyčia. Kaip sakėte, ponia

Kepei sielvartaudama kraustosi iš proto. Blogiausiu atveju tai
buvo neapsižiūrėjimas, o geriausiu - ji žinojo, kad galiu prisi
glausti sesers arba sužadėtinio namuose.
- Žaviuosi jūsų lojalumu, bet galiu patikinti, kad viskas, ką
tik ponia Kepei yra dariusi per savo gyvenimą, buvo rūpestin
gai apgalvota. Galbūt suprantate, kodėl šiuo metu ji jautė esant
svarbu atsiskirti nuo jūsų?
- Ne, - niūriai nusijuokė Flora. - Jūs ne pirmas mane šian
dien aplankęs. Šią popietę čia buvo Vinčesterio grafienė, mano
sužadėtinio vikonto Somso motina, ir pasakė, kad dėl karaliaus
mirties mūsų vestuvės, turėjusios įvykti kitą savaitę, ne tik atide
damos, bet ir atšaukiamos. Visai.
- Tada karalius iš tiesų išmintingas. Jis tai numatė.
- Tikrai? Ar tai dėl mano ryšių su ponia Kepei?
- Iš dalies, bet ne vien dėl to.
- Sere Ernestai, - Flora atsistojo ir ėmė šildytis prie židinio
rankas, įveikta skausmo, nervinimosi ir nuovargio, - nuo pat
tos dienos, kai prieš septynis mėnesius buvau pakviesta atvykti
į Londoną ir apsigyventi šiuose namuose, jaučiau, kad esu tiktai
niekuo dėta marionetė žaidime, kurio taisyklės žinomos visiems,
išskyrus mane. Atleiskite už nenuovokumą, bet maldauju, visų
pirma pasakykite man, kodėl buvau atvežta į Londoną. Buvau
devyniolikmetė iš geros, bet vargu ar aristokratiškos šeimos,
kurios tėvai net neturėjo lėšų vyresniosios dukters debiutui. Ir
staiga atsiduriu pas ponią Kepei kaip globėją aukščiausiuose vi
suomenės sluoksniuose, geriu arbatą supačiu karaliumi! Opasi-
piršus vikontui vieną dieną būčiau tapusi grafiene, ištekėjusia už
erlo ir valdančia vieną stambiausių dvarų visoje Anglijoje.
Iš jaudulio nebeatgaudama kvapo Flora nutilo ir atsigręžė
pažvelgti tiesiai į jį.
- Odabar karalius miręs, ponia Kepei paliko mane čia, ir jau

nebetekėsiu. Nuoširdžiai sakau, aš nesuprantu šių staigių likimo
pokyčių ir tai varo iš proto! Nuolat jaučiau, kad visi žino kažką,
ko aš nežinau. Aš...
- Panele Maknikol, dabar aiškiai suprantu, kodėl laikote save
niekuo dėta marionete. Kaip ir visi kiti, maniau, kad jūs žino
jote. Leiskite, įpilsiu mums abiembrendžio.
- Aš tikrai negeriu brendžio.
- Laikykite jį vaistais. Jums prireiks jų.
Seras Ernestas pakilęs nuėjo prie padėklo su grafinais, o
Flora, sutrikusi, kad parodė savo jausmus, stengėsi susitvardyti.
- Štai, prašom, išgerkite, mano brangioji, tai jus sušildys.
- Sere Ernestai, iš pradžių aš juk visai nenorėjau vykti į Lon
doną, o kai žvelgiu atgal, tiesiog negaliu atsidžiaugti, kad esu at
leista nuo santuokos su vyru, kurio niekada nebūčiau pamilusi.
Tad nesibaiminkite įžeisti mano jausmų. Vien tai, kad esate čia
su manimi šį vakarą, kai mūsų karalius miręs, tik patvirtina, kad
turite atsakymus, kurių man taip reikia.
- Atleiskite, bet šį nepaprastą vakarą jūs ištraukėte į pavir
šių mano jausmus. Praėjusiais metais karalius man pasakė ne
sąs užtikrintas, ar geras ponios Kepei sumanymas atsivežti jus į
Londoną gyventi jos namuose. Bet paskui, žinoma, pamilo jus
ir, kaip ponia Kepei numatė, dar labiau pamilo ją - už tai, kad
atsiradote jo gyvenime, ypač tada, kai jo dienos jau buvo su
skaičiuotos. Jis tai žinojo, ak, gerai žinojo. Kai buvote susitikusi
su juo Bjarice, jis pasikvietė mane ir paprašė jus aprūpinti po jo
mirties. Paprašė perduoti jums šitai.
Seras Ernestas išėmė iš portfelio ploną voką ir jai padavė.
Imdama Flora pastebėjo, kad laiškas adresuotas jai netolygia
nervinga rašysena.
- Be to, kai vakar vakare apsilankiau pas karalių, jis pa-
prašė manęs atnešti pinigų - didelę sumą banknotais. Atėjęs

padėjau pinigus prie jo lovos. Jis linktelėjo ir padėkojo man,
pasakė, viliasi, kad galėsiu perduoti pinigus, kam reikia. Deja,
netrukus jis paniro į komą. Vienas iš jo patarėjų grąžino voką
man, jausdamas, kad nedera laikyti tokios sumos prie kara
liaus lovos. Tai buvo beveik dešimt tūkstančių svarų. Žinojau,
kam skirti tie pinigai. Ir štai aš čia. - Jis vėl atidarė portfelį ir
išėmęs ryšulėlį, susuktą į vyniojamąjį popierių, įdavė Florai į
virpančias rankas.
- Juk negali būti, kad pinigai skirti man? Aš beveik nepaži
nojau karaliaus. Buvau susitikusi su juo tik porąkart...
- Mano brangioji panele, iš tikrųjų labai stebiuosi, kodėl po
nia Kepei jums nepasakė. Nenorėčiau būti tas, kurio pareiga pa
sakyti jums dabar.
Seras Ernestas pabaigė gerti brendį, o Flora nekantriai
žvelgė į jį.
- Panele Maknikol - Flora...
- Ką pasakysite?
- Jūs esate jo duktė.
Flora pajuto, kad visą gyvenimą prisimins tą trumpą sakinį.
Žvelgdama į naktį lauke ėmė stebėtis, kodėl niekada apie tai ne
pagalvojo. Tačiau suprato - jei būtų pagalvojusi, būtų atmetusi
tą mintį kaip absurdišką. Dabar, žvelgiant į voką ir paketą ant
kelių, paskui į žmogų, sėdintį priešais, buvusį artimiausią kara
liaus patarėją, viskas įgavo aiškią prasmę.
Gal kurioje nepasiekiamoje sielos kertelėje ji tai žinojo, bet
ta mintis buvo tokia nederama, kad niekada neleido jai iškilti į
paviršių.
Meilužė ir nesantuokinė duktė...
Nusprendusi, kad šiek tiek brendžio tikrai bus ne pro šalį,
Flora nugėrė gurkšnį iš taurės, kurios ligi tol nelietė.
- Atleiskite, gerbiamas pone, tai toks sukrėtimas. Bet tik

riausiai nėra jokių įrodymų?
- Visi, kurie su tuo susiję, žino, kad tai tiesa. O svarbiausia -
jūsų tėvas. Jūsų tikrasis tėvas, - pasitaisė jis. - Juk suprantate,
kad po karaliaus meilės ryšio su jūsų motina jos... kebli padėtis
negalėjo būti pripažinta. Jūsų motina sutiko tuoj pat ištekėti ir
išsikraustyti iš Londono.
- Štai kodėl mano seneliai nenorėjo manęs matyti ar atvykti
į vestuves...
- Dėl to jūs ir neturėjote debiuto. Kaipbūtų buvę galima pri
statyti jus rūmuose karalienei, tikriausiai žinančiai, kas esate?
- Nebuvo galima, gerbiamas pone, sutinku. O mano tėvas -
tai yra mano motinos vyras, - dabar suprantu, kodėl jis beveik
nė nepažvelgdavo į mane, - turėjo tai žinoti.
- Be abejo, jūsų prielaidos teisingos. Patikrinusi tėvų santuo
kos liudijimą ir savo gimimo liudijimą būtumėte pamačiusi, kad
yra trijų mėnesių... datų netikslumas.
Flora prisiminė laišką, kurį buvo aptikusi tėvo stalčiuje.
- Taip. Taip pat žinojau, kad buvo duota pinigų. Manau,
mano... įtėviui buvo sumokėta, kad vestų motiną. Ar jis... ar ka
ralius mylėjo mano motiną?
- Atleiskite, negaliu nieko sakyti, bet jus tikrai labai mylėjo.
- Ar ponia Kepei žinojo apie mano motinos ir karaliaus ryšį?
- Jos abi kartu debiutavo. Jos buvo draugės.
- Visas Londonas žinojo, kas aš tokia, - sušnibždėjo Flora, -
o aš nežinojau.
- Bent jau jūsų likimas globojant poniai Kepei pasikeitė į
gera.
- Aš taip pat priklausiau „pakaitiniam“ karaliaus dvarui...
- Tame dvare karalius jautėsi labai laimingas.
- Kodėl ponia Kepei atsivežė mane į Londoną?
- Na, ir vėl tvirtai negaliu pasakyti, ar ji norėjo supažindinti

jus su tėvujūsų labui, ar jo. Ar iš tiesų gauti naudos sau ir toliau
pelnyti karaliaus globą. Tačiau dalykai pasisuko kitaip, o kara
lius daug kartų yra man sakęs, kaip džiaugiasi jūsų draugija.
Ir iš tiesų jis matė daug judviejų panašumų. Jūsų atsiradimas
jo gyvenime teikė jam didelį džiaugsmą, panele Maknikol. Jei
būtų gyvenęs ilgiau, neabejoju, jūsų santykiai būtų tapę arti
mesni.
- Ir dėl to, kad žmonės žinojo mane esant karaliaus dukterį,
buvaujų geidžiama. Ne taip seniai mane sutiko vesti, nors ir ne
teisėtą... - ramiai mąstė Flora. - Štai kodėl Fredis sumanė mane
vesti. Grafienė vis kalbėjo apie mano „gerą kilmę“ ir net gali
mybę, kad karalius dalyvaus mūsų vestuvėse...
- Gal tai ir turėjo įtakos tiems įvykiams, taip. Bet dabar kara
lius miręs, o karalienė gyva...
- Ir iliuzija, sukurta stebuklinga ponios Kepei burtų lazdele,
pradingo kaip sapnas. Na... - Flora leido sau šyptelėti. - Kad ir
kas buvo ir kas gali iš to išeiti, aš džiaugiuosi, kad bent šiek tiek
laiko praleidau su juo.
- Jis jumis didžiavosi, panele Maknikol, bet turėjo laikyti tai
paslaptyje. Tikiuosi, jūs suprantate.
- Suprantu.
- O dabar, kaip užsiminėte, jau aušta kiti laikai, senasis dva
ras priėjo galą, o mes, kurie jam tarnavome, esame išmesti ir
turime stengtis išgyventi. Aš, kaip ir karalius, tikiuosi, kad šio
voko turinys padės išgyventi jums. Siūlau įveikti išdidumą ir
naudotis juo. Jis matė jūsų laisvą dvasią, nekaltą ir nesuteptą tų,
su kuriais pats gyveno nuo gimimo. Kad ir kas jūsų laukia atei
tyje, pasinaudokite jo palikimu protingai. Tad ar važiuosite pas
seserį?
- Negaliu.
- Durys ten jums jau užtrenktos?

- Taip.
Flora nusprendė nieko nepasakoti.
- Tik malonėkite prisiminti, kad padėtis, kurioje atsidūrėte,
susiklostė ne dėl jūsų kaltės. Machinacijas aplink jus kūrė kiti.
Tiesiog jums buvo lemta gimti ten, kur gimėte. Tai buvo jums
prakeiksmas, bet, nuoširdžiai tikiuosi, dabar ir džiaugsmas.
- Iš tiesų džiaugiausi susipažinusi su karaliumi.
- Odabar, panele Maknikol, jau turiu eiti, galite įsivaizduoti,
kiek reikės visko nuveikti. Aš žinau, kad jūs buvote svarbiausia
karaliaus mintyse, kai jis buvo arti mirties.
- Ačiū jums, kad radote laiko ateiti manęs aplankyti, - pa
kilo Flora, pakilo ir Ernestas Kaselas.
- Nedėkokite man. Bjauriai jaučiuosi turėdamas palikti jus
vieną šiuose namuose.
- Ne, sere Ernestai, tikrai jums dėkoju. Ar tai bus į gera, ar
į bloga, bet iš jūsų gavau atsakymus, kurių ieškojau nuo pat at
vykimo į Londoną. Dabar, kai žinau, jau galėsiujudėti į priekį.
- O aš visada būsiu jūsų paslaugoms. Jei norėsite, kad pa
dėčiau investuoti jūsų paveldą, nedvejodama susisiekite su ma
nimi. Ir pasakysiu, kad tai, kaip taktiškai išklausėte, ką turėjau
jums šįvakar pasakyti, rodo jus esant tikrą princesę. Savo tėvo
dukterį. Labanakt, panele Maknikol.
Ernestas Kaselas nusilenkė ir išskubėjo iš svetainės - Flora
instinktyviai suprato, kad jis nenori rodyti savojausmų. Su Pan
tera iš paskos ji užlipo į savo kambarį, lyg tai būtų bet kuri kita
diena. Kažkas jau buvo uždegęs dujines lempas, ir ji atsigulė ant
lovos žiūrinėdama storąjį voką. Ją apėmė keista ramybė; tai, ką
jai ką tik pasakė, ne daugiau pranoko tikrovę kaip kiti pastarųjų
septynių mėnesių įvykiai. Dabar viskas sutapo kaip užbaigtoje
dėlionėje.
Tada prigimtis jos pasigailėjo ir leido sukrėstam protui pa

ilsėti - ji užmigo. Nubudo anksti, prieš auštant. Panterai mur
kiant pašonėje ji atplėšė plonąjį voką.
1909 metų balandžio 26
Mano brangioji Flora,

(Turiu pagirti tavo motinų, davusių tau tokį vardų, -
juk žinai, kad visada buvau neabejingas Škotijai.)
jei dabar tai skaitai, jau žinai, kad esu tavo tikrasis
tėvas. Jei tuo abejoji, - abejojau ir aš, kol ponia Kepei
nepasiūlė mudviem susitikti, - tai dabar neabejok. Mano
brangi dukrele, tu net turi mano nosį! Dėl to tave užjaučiu,
nesji nepatraukli, tačiau tavo veide atrodo kilniai. Tavyje
atpažįstu daug savo bruožų irpasakysiu tiesiai - Flora,
nelabai to norėjau, bet tavepradėjau irgaliu patvirtinti:
kai su tavo motina užmezgėme trumpų meilės ryšį, ji buvo
niekieno neliesta.
Visų pirma turi atleisti man už elgesį suja, o vėliau
ir su tavimi. Tikiuosi, suprasi padėtį, į kurių buvau pate
kęs. Apie tai nereikia nieko daugiau sakyti, tik tiek, kaip
buvau patenkintas sužinojęs, kad tavo motina laimingai
ištekėjo.
Su tavimi jau bus susitikęs Ernestas Raselas irpadavęs
šį laiškų kartu su suma, kuri, tikiuosi, aprūpins tave atei
tyje. Tik maldauju - laikyk save laiminga, kad negyveni
taip kaip tavo netikri broliai ir seserys. Viliuosi, kad bent
vienas mano vaikas galės gyventi nevaržomas protokolo ir
karališkosios padėties reikalavimų. Gyvenk savogyvenimų
anonimiškumo teikiamoje laisvėje, - būčiau norėjęs ir aš
taipgyventi. Ovisų pirma būk ištikima sau.
Tad, mano brangioji Flora, linkiu tau laimės, pasitenki

nimo gyvenimu ir meilės. Man liūdna, kad negalėjau il
giau gyventi irgeriau tavepažinti.
Prisimink trumpas akimirkas, kurias praleidome
drauge.
Ir darprašau - sudegink šį laišką, tai svarbu.
Laiškas buvo pasirašytas Eduardo VII parašu, su karališ

kuoju antspaudu.
Tada Flora atplėšė sunkųjį voką, jau žinodama, kas ten yra.
Pabiro šimtai banknotų - juos suskaičiuos vėliau.
Flora sudėjo pinigus atgal į voką, o laišką įkišo į šilkinę ki
šenę savo dienoraščio gale. Tadaji atsikėlė, paskambino varpeliu
Pegei ir paprašė jos pasakyti Fridui, kad netrukus turės ją vežti
į Justono stotį.
Įsėdusi ir įsitaisiusi vagone ji žvelgė pro išvažiuojančio iš stoties

traukinio langą. Pantera kniaukė pintinėje ir, kadangi daugiau
žmonių vagone nebuvo, Flora paėmė jį ant rankų.
- Neverk, mano mielasis, - sušnibždėjo ji. - Mes važiuojame
namo.
(C7^'afViCcfas, ęfcgntas
2007 metų spalis
<0^ušusJruticosus
(rau(cš(ėtojigervuogė, erš/cėtinių seimos0
32
- Na, matot. Nieko sau istorija, ar ne?

Pelės balsas skambėjo raminamai, ir aš klausiausi užsimer
kusi, net buvau užmiršusi, kur esu, kai jis mane perkėlė beveik
šimtu metų į priekį. Sodri aprašomoji Floros kalba - Orlandas
tokią labai mėgo ir pats taip kalbėjo - tik sustiprino paveikslą,
kurį susikūriau mintyse.
Tikrasis Floros tėvas... karalius. Bet ne tai svarbiausia. Nuri
jau gumulą gerklėje, įsivaizdavusi jausmą, kurį Flora taip gyvai
aprašė dienoraštyje, ir pagalvojau, kaip aš jausčiausi, jei taip nu
tiktų man.
- Star? Ei!
Pasistengiau susitelkti į figūrą priešais ant sofos.
- Ši... istorija. Ar, manote, ji tikra? Noriu pasakyti, jis buvo
Anglijos karalius...
- Ji gali būti visiškai tikra. Eduardas vienu karaliavimo laiko
tarpiu buvo pagarsėjęs dėl daugybės meilužių. Aš patikrinau is
torinius faktus ir radau įregistruotą nėštumą, neabejotinai susi
jusį su Eduardu VII. Kai buvo toks kontracepcijos lygis, tiksliau,
tuo metu jos nebuvo, manau, būtų stebuklas, jei nebūtų buvę jų
ir daugiau, neregistruotų.
- Kaip baisu buvo karalienei. Mane stebina, kad ponia Kepei
taip tvirtai laikėsi aukštuomenėje.
- Iš tiesų aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose monoga

mija santuokoje tapo būtina sąlyga palyginti neseniai. Floros lai
kais santuokos Anglijos didžiūnų šeimose tokios ir buvo - sando
ris, kaipversle. Kai tik atsirasdavo paveldėtojas, ir vyras, ir moteris
gaudavo laisvę turėti meilužių, jei tik labai apiejuos neskelbdavo.
- Ar jūs istorikas?
- Universitete studijavau architektūrą. Ir kaip įdomu - žmo
nių norai ir poreikiai labai susiję su pastatais, kuriuose jie gy
vena. Pavyzdžiui, slapti koridoriai, vedantys iš vieno buduaro
į kitą... - Pelė įdėmiai pažvelgė man į veidą. - Jūs neatrodote
lengvabūdė, Star. Ar jūs santūri?
- Turiu dorovines nuostatas, - atsakiau kuo ramiau - nege
rai manęs to klausti po ankstesnio pokalbio su Šanti.
- Tai gražu. Tad ar jus jaudina, kad galite būti susijusi gimi
nystės ryšiais su Britanijos karališkąja šeima? Galų galejuk tėvas
paliko jums Faberžė katiną kaip raktą, o Flora savo dienoraštyje
rašo, kad jį padovanojo Eduardas VII.
- Iš tiesų ne, - prisipažinau.
- Gal jaudintų, jei būtumėte anglė. Pažįstu nemažai žmonių,
kurie iš kailio nertųsi įrodinėdami ryšį su karaliais. Mes, britai,
baisūs snobai ir linkę kopti į visuomenės viršūnes. Neabejoju,
kad Šveicarijoje kur kas daugiau lygybės.
- Taip. Man įdomiau sužinoti, kas nutiko Florai, kai ji par
bėgo į Ežerų kraštą.
- Na, galiujums tik pasakyti, kad...
Tada išgirdau atrakinant duris ir tuoj pat atsistojau.
- Jūsų sesuo?
- Taip.
- Tad man reikia eiti.
Kelei įėjus į kambarį Pelė jau buvo pakilęs.
- Dieve mano, Si, kokia šūdina buvo diena...
Ji nutilo, prie sofos išvydusi Pelę.

- Labas, aš Pelė, - tarė jis.
- Kėlė, Star sesuo.
- Malonu buvo susipažinti, - tarė jis Kelei drožiant pro jį į
virtuvę. - Ką gi, manau, jau eisiu.
Palydėjau Pelę prie durų.
- Štai. Pasilaikykit juos, - įspraudė Floros dienoraščius man į
rankas. - Gal norėsit paskaityti dar kartą. Taip pat, - jis palenkė
galvą šnibždėdamas man į ausį, - pasižiūrėkit už šilkinio pamu
šalo sąsiuvinio gale.
- Ačiū, - pasakiaujausdamasi pagerbta, kadjis man patikėjo
saugoti tai, kas iš esmės yra svarbus Anglijos istorijos archyvinis
dokumentas.
- Si? Ar vakarienė gatava? Aš noriu valgyti! - pasigirdo
šauksmas iš virtuvės.
- Jau verčiau eisiu, - tarė Pelė. - Viso, Star.
Tada pasilenkė ir lengvai pakštelėjo į skruostą.
- Viso, - atsakiau ir jam išėjus tuoj pat užtrenkiau duris,
skruostas degė toje vietoje, kur jis pabučiavo.
Rytą atsikėliau anksčiau už Kėlę ir, kai ji nulipo žemyn, jau bu
vau paruošusi jai lėkštę skrebučių su medumi susitaikymo žen-
klan, nes žinojau, kad juos mėgsta.
- Turiu bėgti, - tarė sukirtusi. - Iki.
Užlipau į viršų pasiimti dienoraščių. Kai Pelė vakar išėjo,
nekantravau juos skaityti. Nusprendžiau negalvoti apie tai, kaip
stačiokiškai su juo elgėsi Kėlė, ar apie tai, kad ji net nepaklausė
manęs, kas jis toks.
Iš eilės atvertusi kiekvieną sąsiuvinį iki galo greitai radau

tai, ko ieškojau. Iš šilkinės kišenės atsargiai ištraukiau trapų po
pieriaus lapą. Taip pat atsargiai išlanksčiusi perskaičiau laišką,
kurį Anglijos karalius parašė Florai, savo nesantuokinei dukte
riai. Ir nusistebėjau, kaip tai išliko paslaptyje beveik šimtą metų.
Įdėjusi laišką atgal, skaičiau paskutinius dienoraščio puslapius
stengdamasi įskaityti rašyseną. Tada susimąsčiau, kad, galimas
dalykas, esu kažkaip susijusi su šios šalies aukščiausiaisiais.
Taip pat žinojau, kad tėtis Atlantas numatė - mano ieškojimų
kelias bus vingiuotas. Ir kažkas man kuždėjo, kad kelionė dar
nebaigta.
Visa bėda, negalėjau leistis į ją pati viena. Ir tiktai du žmonės
žemėje galėjo man padėti, bet vienas iš jų nebepasiekiamas. O
kitas... na, tikrai visai nieko nežinojau apie Pelę.
Tada toptelėjo, kad vakar, kai buvome susitikę, galėjau pa
duoti jamknygyno raktus. Turėjaujuos grąžinti ir taip nutraukti
paskutinį saitą su Orlandu ir stebuklingu Artūro Morstono kny
gyno pasauliu. Be to, man reikėjo informacijos, jaučiau, kad esu
jos nusipelniusi. Parašiau Orlandui laiškelį popieriuje, nuspren
džiau, kad, jei knygynas bus uždarytas, įmesiujį kartu su raktais
pro plyšį paštui. Taip pat reikėjo eiti iš šio buto, antraip imsiu
galvoti, ką man vakar pasakė Šanti.
Įsėdusi į autobusą susimąsčiau, kad ne jos klausimas apie
mano seksualinę orientaciją taip išmušė iš vėžių. Galų gale, kai
keliavome su Kele, žmonės manė, kad esame porelė, - visai ne-
atrodome kaip seserys. Ji tamsios kaip iriso saldainis odos ir ne
didelio ūgio, o aš aukšta ir blyški. Be to, mes akivaizdžiai rodėme
viena kitai natūralų prieraišumą. Mane sutrikdė ne vien tai, kad
Šanti parodė mane esant patrauklią... šis tas kita mane išmušė iš
pusiausvyros. Jos prilygstantis lazeriui įžvalgumas pataikė tiesiai
į mano didžiausią problemą.
Išlipusi iš autobuso, priėjau prie knygyno durų melsdamasi,

kad Orlandas tebebūtų užsibarikadavęs viršuje, tada įmesčiau
laiškelį ir raktus pro pašto plyšį ir pabėgčiau. Stumtelėjau prieki
nes duris - jos buvo neužrakintos. Dilgtelėjo po krūtine pagal
vojus, kad sujuo susitiksiu.
Visa laimė, knygyne jo nebuvo, tad numečiau raktus ir laiš
kelį ant stalo ir pasukau prie durų. Beišeidama stabtelėjau pa
galvojusi, kad neatsakinga taip atvirai palikti raktus knygyne,
pilname retų knygų. Vėl juos paėmiau, nunešiau prie slaptos ni
šos knygyno užpakalinėje dalyje. Įdėjau į stalčių ir nusprendžiau
parašyti Orlandui raštelį, kad žinotų, kur juos palikau.
Pasigręžusi skubiai iš čia pasišalinti pastebėjau praviras duris
į viršų. O už jų ant grindų keistu kampu gulėjo juodas nubliz
gintas raštuotos odos batas ant kojos. Užgniaužiau šūksnį, tada
giliai įkvėpusi atidariau duris, kiek leidosi atidaromos.
Orlandas gulėjo mažame plotelyje prie laiptų, jo galva buvo
ant apatinio laiptelio, rankoje jis tebelaikė trečios valandos py
ragaitį.
- O, Dieve mano!
Pasilenkusi išgirdau jo negilų kvėpavimą, o kaktos viduryje
pamačiau kruviną žaizdą.
- Orlandai, čia Star. Ar mane girdite?
Atsakymo nebuvo, tad tebesėdėdama ant grindų susiradau
mobilųjį, surinkau numerį 999 ir kaip sugebėjau trumpai pasa
kiau moteriai kitame linijos gale, kas atsitiko. Tada ji paklausė,
ar susižeidęs asmuo kuo nors serga, ir aš staiga prisiminiau.
- Taip, jis serga epilepsija.
- Gerai. Greitoji netrukus bus pas jus.
Tada ji man ėmė aiškinti, kaip paguldyti Orlandą, kad jis at
sigautų. Pasistengiau įvykdyti jos nurodymus. Orlandas, nors ir
liesas, ūgio buvo visų šešių pėdų, be to, gulėjo įstrigęs mažutėje
aikštelėje po laiptais. Ačiū Dievui, po kelių minučių išgirdau ar

tėjančią sireną, o už lango ėmė blykčioti mėlynos šviesos.
- Jis čia, - mostelėjau medikams, kai jie įėjo. - Negaliu jo
prižadinti...
- Nesijaudinkit, panele, mes juo pasirūpinsim, - pasakė vie
nas iš medikų, kai atsistojau, kad jie galėtų prieiti prie ligonio.
Kai jį apžiūrėję pritvirtino prie piršto daviklį, siunčiantį duo
menis apie sveikatos būklę, aš surinkau Pelės numerį. Jis per
sijungė į balso paštą, ir kaip galėdama ramiau paaiškinau, kas
nutiko.
- Jis atsigauna, panele. Smarkiai susitrenkė galvą, tad veši
mės, reikia patikrinti ligoninėje. Norit kartu, šokit į mašiną.
Medikams paguldžius Orlandą ant neštuvų, čiupau iš stal
čiaus raktus, užrakinau knygyną ir paskui juos nuėjau į grei-
tąją.
Po kelių valandų Orlandas sėdėjo lovoje, atrodė išblyškęs ir ap

svaigęs, bet sąmoningas. Gydytojas man paaiškino, kad Orlandą
ištiko epilepsijos priepuolis ir jis, tikriausiai suklupęs ant laiptų,
neteko sąmonės.
- Nuo smūgio jam sukrėstos smegenys, bet skenavimas pa
rodė, kad šiaipviskas normalu. Per naktį palaikysimejį, stebėsime,
ir rytoj jau turėtųjaustis taip gerai, kad galėsime išleisti namo.
- Atsiprašau, - pasigirdo gargiantis balsas nuo lovos.
- Orlandai, nereikia atsiprašinėti.
- Jūs buvote man kaip stebuklas, o dabar išgelbėjote gy
vybę. - Joskruostu nuriedėjo ašarėlė. - Amžinai būsiu dėkingas,
panele Star. Amžinai dėkingas.
Tada jis užsnūdo, ir aš išėjau laukan įkvėpti gryno oro, pa

rašiau Kelei žinutę, kad mano darbdavys susirgo ir galiu vėlai
grįžti namo, nes esu prie jo ligoninėje. Jau einant į vidų mobilu
sis suskambo.
- Star, atsiprašau. Visą dieną prasėdėjau tame nelemtame
traktoriuje, be to, čia nuolat nebūna ryšio, - pasakė Pelė įsitem
pusiu balsu. - Dabar esu Ašfordo stotyje. Susitiksime maždaug
po valandos. Kaip jis?
- Gerokai savęs gailisi, bet viskas gerai.
- Tikrai nebus gėręs vaistų kaip dera, tvarkingai. Gal šitaip
protestavo dėl to, kad parduodu knygyną. Visai nenustebčiau,
jei dėl to.
- Nemanau, Pele, kad Orl'andas sąmoningai būtų kėlęs pa
vojų savo gyvybei.
- Nepažįstat jo taip gerai kaip aš. Šiaip ar taip, ačiū Dievui,
kad jį ten radot.
- Dabar jau eisiu vidun. Iki pasimatymo, - spustelėjau myg
tuką ir grįžau į ligoninę.
Orlandas buvo perkeltas stebėti į atskirą palatą ir, kai bu
vo ten įtaisytas, o slaugytojos baigė patikrinimą, mane pas jį
įleido.
- Dabar jau turėkitės jį, - subambėjo išeidama viena slaugy
toja.
- Ką čia iškrėtėt, Orlandai? - paklausiau atsisėdusi.
- Kas, ar aš? Tiesiog paklausiau, ar jos neturi „Earl Grey“
vietoj šių pamazgų, kurias vadina arbata. Ir pyragaičio tikriau
siai negausiu.
- Jau gerokai po trečios.
- Matyt, - atsakė jis žvelgdamas į tamsą už lango. - Mano
skrandis bus praradęs dvi valandas dėl to... apgailėtino atsiti
kimo. Dabar organizmas akivaizdžiai kenčia dėl sutrikdytolaiko.
- Tikriausiai.
- Maniau, mane metėte ir išvažiavote namo, - pridūrė Or-
landas.
- Turėjau kai kampaskambinti. Pelė jau važiuoja pas jus.
- Tada aš pasakysiu slaugytojoms, kad jo čia nenoriu, tegul
neįleidžia.
- Orlandai, jis jūsų brolis!
- Na, man brolis nereikalingas. Bet jums, be abejo, bus ma
lonu jį matyti.
Nutylėjau. Nors Orlandas elgėsi kaip išlepintas vaikas, slapta
sau džiaugiausi, kad jis vėl toks pat kaip anksčiau.
- Tikrai atsiprašau, panele Star, - pagaliau tarė jis. - Su
prantu, kad visa ši padėtis niekaip su jumis nesusijusi. Ir kad
mano žodžiai jums anądien buvo žiaurūs ir nereikalingi. Tiesą
sakant, pasigedau jūsų draugijos. Šiandien ir lipau į viršų jums
paskambinti, maldauti atleidimo ir paklausti, gal grįšite į darbą.
Nebent jau įsidarbinote Hai Vilde.
- Ne, ten nedirbu.
- Tai jau radote kitą darbą?
- Ne. Aš ištikima jums.
- Net kai aš iš nevilties pasielgiau skubotai ir jus atleidau?
- Taip.
- Na, čia tai bent, - Orlandas pajėgė šyptelėti. - Tad grįšite į
knygyną? Ar nors tik tam laikui, kurio prireiks tą knygų „laivą“
galutinai ir negrįžtamai nuskandinti?
- Taip. Man jo stigo - ir jūsų.
- Na na, iš tikrųjų? Dievulėli, panele Star, kaip malonu, kad
taip sakote. Jūs tikras gailestingumo angelas mums visiems. Ir,
žinoma...
Jis nutilo ir taip ilgai buvo užsimerkęs, kad sunerimau, ar tik
vėl neprarado sąmonės.
- Klausau, Orlandai, - paraginau jį.

Jo akys sumirksėjo ir atsimerkė.
- Suprantu, kad būtų savanaudiška laikyti jus vien sau. Kai
jūsų reikia kitiems - ypač Roriui. Nusprendžiau, kad jo laimė
svarbiau nei mano, ir pasidalysiu jumis. - Jis vėl užsimerkė ir
alsiai kilstelėjo ranką. - Gaunate mano palaiminimą važiuoti į
Hai Vildą, kai atrodys būtina.
Pasigirdo bilstelėjimas į duris ir pasirodė slaugytoja.
- Pas jus atėjo brolis, pone Forbsai.
- Įleiskite. Jis tik nori pamatyti, ar jums viskas gerai, - pasa
kiau Orlandui nespėjus išsižioti ir paprieštarauti.
Jis įdėmiai pažvelgė į mane, tada linktelėjo kaip klusnus vai
kas. Ir jei nustebo dėl mano griežto priekaišto, tai nustebo ne jis
vienas.
- Sveikas, brolau. Kaip jautiesi?
Pelė įėjęs prisiartino prie mūsų. Jis atrodė nuvargęs - daug
labiau nei jo brolis ligoninės lovoje.
- Ne geriau dėl to, kad tave matau, - atžariai tarstelėjo Or-
landas ir nusisuko į langą.
- Jisjau taisosi, - ironiškai žvilgtelėjo į mane Pelė.
- Taip, - atsakiau kildama, kad užkiščiau jam kėdę.
- Tik jau neišeikite dėl to, kad atėjo mano brolis, - rūgščiai
tarė Orlandas.
- Man jau tikrai reikia eiti.
- Žinoma, - tarė Pelė.
- Elkitės gražiai, ar bent pamėginkite. - Nusišypsojau ir pa
bučiavau Orlandą į kaktą šalia tvarsčio ant žaizdos. Pasiėmiau
kuprinę ir žengiau prie durų. - Praneškit man, kaip jaučiasi li
gonis, - pasakiau Pelei.
- Pranešiu. Ir dar kartą ačiū, Star. Jūs šaunuolė.
Vakarieniaujant su Kele suskambo mano mobilusis.

- Atleisk, būtinai turiu pasikalbėti, - atsistojau ir jausdama
Kėlės akis gręžiant man nugarą išėjau į terasą.
- Labas, Star, - tarė Pelė. - Tik pasakysiu, kaip yra. Viskas
gerai, Orlandą rytoj išleis. Bet gydytojui neramu, kad jis kelias
ateinančias dienas bus vienas, - dėl sužeistos galvos ir epilepsi
jos. Jį ir vėl gali ištikti priepuolis, ypač dėl to, kad - kaip ir spė
jau - prisipažino pastaruoju metu „pamiršęs“ gerti vaistus. Dėl
viso to, ar jis norės, ar nenorės, ketinu vežtis jį į Kentą.
- Ar man reikės atvažiuoti padėti? Orlandas sutiko, kad ga
lima.
- Star, jei jūs būtumėt, būtų fantastiška. Margarita sekma
dienį vėl išvyksta į Prancūziją, o Orlandas tiesiai pasakė negy
vensiąs Savoje sodyboje su manimi, tad Hai Vilde jūs turėsit ir
Rorį, ir Orlandą. Atsiųskit žinutę, kai sekmadienį sėsit į traukinį,
aš atvažiuosiu į stotį jūsų paimti.
- Gerai, taip ir padarysiu. Viso.
Baigiau pokalbį ir sugrįžau prie stalo.
- Ko dabar ta šeima iš tavęs nori? - griežtai paklausė Kėlė.
- Sekmadienį turėsiu važiuoti į Hai Vildą. Mano darbdavys
sveiksta ir jam reikės mano pagalbos.
- Norėjai pasakyti, jam tavęs reikės kaip nemokamos slau
gės? - piktai prunkštelėjo Kėlė. - Dieve mano, Si, tau ir taip
moka skatikus, o tu juk vienintelė knygyno darbuotoja.
- Jausakiau, man patinka tie namai ir šeima. Tai joks vargas. -
Sukroviau į rietuvę tuščias lėkštes ir nunešiau prie kriauklės. - Ar
galimapie tai daugiau nekalbėti? Aš važiuoju, ir viskas.
- Žinai ką, Si? - patylėjusi tarė Kėlė. - Tupasikeitei nuo tada,
kai susipažinai su ta šeima. Tikrai pasikeitei.
33
Gal ir taip - ašpasikeičiau. Man buvo uždegta žalia šviesa grįžti

į Hai Vildą ir, lygturėčiau priklausomybę - narkotikų ar nuo ko
kio asmens, visos priežastys ten negrįžti išgaravo iš galvos kaip
dūmai vėjyje. Nukraustant pusryčių stalą suskambo mobilusis,
pamačiau, kad tai Orlandas.
- Sveiki. Kaip jaučiatės? - paklausiau.
- Bent jau nebesu uždarytas, bet mane be jokių ceremonijų
atbogino į atšiaurias Hai Vildo gyvenimo sąlygas. Prieš mano va
lią, turiu pridurti. Aš jaučiuosi puikiai ir galiu pasirūpinti savimi,
ir man pikta, kad su manimi elgiamasi kaip su trejų metų vaiku.
- Neabejoju, kad Pelė tiktai klauso gydytojo nurodymų.
- Vienintelė švieselė horizonte ta, kad sužinojau, jog greitai
pas mus atvažiuosite. Bent gausiu padoraus maisto ir su viltimi
to laukiu savo nelaimingos padėties gūdumoje.
- Taip, aš atvažiuosiu.
- Dėkui Dievui. Iš tiesų nenumanau, kaip vargšas Roris dar
gyvas. Nenustebčiau, jei jį pripažintų kenčiantį dėl blogos mi
tybos ir rastų, kad serga skorbutu. Kentas garsėja kaip Anglijos
sodas, tačiau mes maitinamės skrebučiais ir konservuotomis
pupelėmis. Paskambinsiu į ūkio parduotuvę ir užsakysiu pro
duktų, tad, kai jūs atvažiuosite, valgysime kaip karaliai. Taip pat
pagalvojau - gal galėčiau paprašyti paslaugos.
- Kokios?
- Gal užsuktumėte į knygyną paimti mano nešiojamojo
kompiuterio? Manau, jis šiuo metu guli ant mano lovos viršuje.
Turiu porą klientų, ieškančių ko nors iš Trolopo ir Ficdžeraldo,
nori padovanoti savo mieliausiems Kalėdų proga. Tikrai žinau,
kad Tenterdene yra interneto ryšys, taigi man būtinai reikia.
- Pelė turi internetą Savoje sodyboje, - priminiau jam.
- Žinau tai, panele Star, nes faktiškai ten mano šeimos na
mai. Bet esant tokioms aplinkybėms nežengsiu per jų slenkstį
net būdamas prie mirties, o ką jau kalbėti - dėl to, kad parduo
čiau knygą.
- Gerai, galiu nuvažiuoti, - atsakiau nekomentuodama to
kios jo kalbos.
- Dėkui, tad su viltimi lauksiu jūsų rytoj.
- Viso, Orlandai.
Nuvažiavau autobusu į Kensingtono Didžiąją gatvę ir pake
liui į knygyną nusipirkau tris storus vilnonius megztinius, pus
kojinių nakčiai ir guminę šildyklę, kad ten nešalčiau.
Atėjusi į knygyną užlipau laiptais ir atidariau Orlando mie
gamojo duris. Čia visur buvo prikrauta knygų, kur tik rasta vie
tos. Jų krūva atstojo naktinį stalelį prie lovos, ant „Robinzono
Kruzo“ nepatikimai stovėjo lempa. Nešiojamasis kompiuteris
gulėjo lovos viduryje ant nublukusios pūkinės dygsniuotos ant
klodės, supamas daugybės knygų, ir aš nusistebėjau, kaip Orlan-
das randa vietos sau miegoti.
Nusinešiau kompiuterį žemyn galvodama, kad dėl Orlando
gyvenimo meilės abejoti nereikia. Ir kokia tai patogi meilė: at
sivertęs puslapį jis gali persikelti kur tik panorėjęs, pabėgti nuo
tikrovės nuobodybių.
Perėjau per knygyną, tada šį tą prisiminiau ir sustojau ties
1900-1950 metų Britanijos grožinės literatūros skyriumi. Net
krūptelėjau, nes dalis lentynos dabar buvo tuščia, matyti tik dul
kių ruoželis ten, kur stovėjo Floros Maknikol dienoraščiai. Išė
jusi svarsčiau, ar Orlandas juos perkėlė kitur, ar yra ką nors dėl
jų sumanęs.
Kelionė į Hai Vildąjau buvo įprasta ir nesupanikavau, kai iš
lipusi Ašforde nepamačiau laukiančio manęs Pelės automobilio.
Pagaliaujis pasirodė ir trumpai pasilabinęs galvotrūkčiais išlėkė
iš stoties.
- Džiaugiuosi, kad atvažiavot. Ne juokas būti mano brolio
aukle. Žinau, jis jums patinka, bet, Dieve, jis kaip sunkiai auk
lėjamas vaikas, kai užsimano taip elgtis. Jis vis dar nesikalba su
manimi.
- Galų gale tai liausis, neabejoju.
- Galėtų ir greičiau. Man skambino gretimos prie Artūro
Morstono knygyno parduotuvės savininkai. Jie prekiauja Toli
mųjų Rytų antikvariniais dirbiniais ir verslas, regis, klesti, kaip
ir nekilnojamojo turto, nes Londone jį perka rusai. Gavau pa
siūlymą parduoti knygyną. Jis geras, o agentas mano galįs dar
paspausti juos pasakęs, kad parduos atvirame aukcione.
- O kaipgi knygos? Kur jos atsidurs? O ką jau kalbėti apie
Orlandą, - pasakiau.
- Dievas žino, - niūriai atsakė Pelė. - Nesitikėjau, kad apie
tai teks galvoti taip greit. Bet, kai verslas nelabai sekasi, turime
apsvarstyti tą pasiūlymą.
- Ar Orlandui liks pinigų įsigyti būstui sau ir knygoms?
- Kai knygynas bus parduotas ir skola sumokėta, kas liko,
bus padalyta mudviem. Iš tiesų Orlandas tame knygyne turi
šimtų tūkstančių svarų vertės turto, tad jam nesibaigs taip jau
blogai. Jamužteks lėšų išsinuomoti kitas patalpas, jei tik norės.
- Gerai.
- Atvirai kalbant, dėl šios padėties kaltas ne vien Orlandas. Ir
aš prastai verčiausi ūkyje. Kaip ten bebuvę, - atsiduso Pelė, - bet,

kaip sakoma, neperšokęs per tvorą nesakyk „op“, mums reikia
palaukti ir pasižiūrėti, ar tie pirkėjai rimti. Gerai. - Jis įsuko au
tomobilį į Hai Vildo keliuką. - Tikiuosi, nepyksite, jei tik išleisiu
jus ir spruksiu, nes šįvakar turiu daugybę darbo namie.
- Tai ne bėda.
Išlipau iš visureigio, ir Pelė nuėjo paimti mano krepšio iš galo.
- Ar galėsit rytoj išleisti Rorį į mokyklą pusę devintos? Iki jos
tik pusė mylios, ji gana išdidžiai vadinamame Hai Vildo kaime.
Ar vairuojat, Star?
- Taip. Vairuotojo pažymėjimą gavau Šveicarijoje prieš aš
tuonerius metus.
- Puiku. Labai padės, kad būsit mobili ir galėsit vairuoti
Margaritos „Fiatą“. Aš sumokėsiu už draudimą.
- Gerai.
Iš jaudulio nurijau seiles pagalvojusi, kaip būsiu atsilikusi ir
kad reikės važinėti kaire kelio puse.
Pelė nuvažiavo, o aš pasidėjau krepšį prie durų. Jos tuoj pat
atsidarė, ir buvau mielai sutikta.
- Star! - manęs vos nenustūmė nuo laiptelio Roris, puolęs į
glėbį.
- Mes išgelbėti. Dėkui Dievui, - tarė už jo pasirodęs Orlan-
das ir paėmęs mano krepšį panėšėjo iki laiptų apačios hole.
Tada Orlandas nusivedė mus į virtuvę, ten stalas buvo ap
krautas produktais, jo užsakytais ūkio parduotuvėje. Patyliukais
atsidusau išvydusi, kaip Orlandas švaisto pinigus, - nors Forbsų
šeimą ištikusi krizė, jie, regis, taip ir neišmoko taupyti.
- Nelabai žinojau, ko reikės, tad pripirkau visko, apie ką tik
pagalvojau. Turiu pasakyti, kad šįvakar tikimės ėriuko kulšies.
Mudu su Roriu jau paskynėme rozmarino lapelių. Ar žinojote,
kad, jei savo sode augini rozmarinųkrūmelį, labai blogas ženklas
jį nukirsti? - kalbėjo Orlandas, paėmė šakelę ir pridėjo sau po

nosimi kaip ūsus prajuokindamas Rorį. - Prisimenu, tas krūmas
augojau tada, kai aš buvau toks varlys kaip tu. Taigi, panele Star,
kuo mes galime padėti?
Valgyti susėdome po dviejų valandų, paskui pažaidėme žo
džių loto, jį laimėjo Orlandas.
- Dėdė Landas toks protingas, - pasakė gestų kalba Roris,
kai vedžiau jį į viršų. - Jis sakė, Pelė verčia jį parduoti knygyną.
- Galbūt. Na, gulkis į lovą, atsiųsiu Orlandą tau paskaityti.
- Labanakt, Star, aš džiaugiuosi, kad grįžai.
- Ir aš džiaugiuosi. Labanakt, Rori.
- Labas rytas, - pasisveikino Pelė mudviem su Roriu įsėdus

į visureigį.
Žvilgtelėjau į jį, kai pajudėjome nuo namų, ir vėl pagalvojau,
koks atrodo įsitempęs.
- Įsidėmėkit, kur važiuojam, Star, - gerai? Jei pasipratinsit
prie „Fiato“, kodėl negalėtumėt vežioti Rorio į mokyklą?
Susikaupusi stebėjau kelią, mes užtrukome gal kokias septy
nias minutes, bet buvo nemažai posūkių į kairę ir į dešinę. Susto
jome prie žavios senos mokyklos šalia žaliosvejos kaimoviduryje.
- Star, eime vidun su manim, - gestais pasakė Roris ir nu
tempė mane nuo sėdynės.
Įėjome pro vartus prie motinų, lydinčių savo vaikus per žai
dimų aikštelę. Visiems pasikabinus apsiaustus ant kablių Roris
ištiesė rankas, kad apglėbčiau.
- Atvažiuosi manęs pasiimti? - paklausėjis, kai priėjusi mer
gytė paėmė jį už rankos.
- Eime, Rori, - tarė ji, - pavėluosim.

Paskutinį kartą pamojavęs, Roris nuėjo koridoriumi.
- Viskas gerai? - paklausė Pelė, kai įsėdau į automobilį.
- Taip. Roriui čia aiškiai gera.
- Bent kol kas. Mokykloje su juo elgiamasi nepaprastai ge
rai, bet ar galės mokytis kartu su visais paaugęs, jau kitas klausi
mas, - kalbėjo Pelė mums leidusis atgal kaimo keliukais. - Kaip
manot, ar galėsit jį šįvakar pasiimti? Man pusę ketvirtos susiti
kimas.
- Popiet reikės pasipratinti vairuoti.
- Rakteliai inde prie telefono. Paskambinkit man, jei kils
sunkumų.
Iššokau iš mašinos keliuko pradžioje, ir jis nudūmė nieko
daugiau netaręs. Virtuvėje prie stalo sėdėjo Orlandas.
- Šaldytuve yra nuostabaus kumpio ir vietinių grybų. Aš taip
mėgstu grybus, - tarė jis skersuodamas į mane.
- Kaip jaučiatės? - paklausiau imdama prašomus produktus
iš šaldytuvo ir podėlio.
- Sveikas kaip ridikas. Tik niekaip negaliu suprasti - juk ir
ridikas gali būti nesveikas. Ką šiandien veiksite?
- Pasimokysiu vairuoti „Fiatą“. Pusę ketvirtos turiu paimti
Rorį iš mokyklos.
- Puikumėlis! Tad gal ir mane įtrauksite į savo planus? Man
reikia apsilankyti Tenterdene, tai nedidelis miestelis netoliese.
Ten yra nuostabus knygynas, motina mane nusivesdavo, kai bu
vau mažas... - Orlandas nutilo, nes į jo mintis sugrįžo dabartis. -
Kaip ten bebuvę, - skubiai tarė jis, - ten, be abejo, kas nors turės
plačiajuostį ryšį, o kulinarijos parduotuvėje būna gardžiausių
rūkytos lašišos putėsių.
Tad šiaip taip paleidusi užsispyrusį „Fiato“ variklį ir porą
kartų pervažiavusi keliuku, kad įprasčiau prie pavarų perjun-
gimo svirties, kuri panėšėjo į didelį juodą ledinuką ant paga

liuko, su savo taip pat nervingu keleiviu leidausi į Tenterdeną.
Orlando nurodymai buvo tokie pat nepatikimi kaip ir mano
vairuojamas automobilis, ir mes nuolat stabčiodami, žviegian
čiais stabdžiais pamažu kasėmės siaurais kaimo keliukais. Kol
pasiekėme Tenterdeną, nervai man visai pairo. Pavyko rasti, kur
pastatyti automobilį šalia žalios kaimo aikštės, sparčiai metan
tys lapus medžiai užstojo eilę gerai prižiūrimų lentomis apkaltų
namų.
- Užtikrinu jus, kad buvo verta leistis į šią kankinamą ke
lionę, - pareiškė Orlandas, žengdamas per veją, o aš sekiau iš
paskos jausdamasi, tartum būčiau perkelta į kitą laiką.
Virš senovinių rąstų pastatų buvo iškilęs bažnyčios bokš
tas, žmonės šnekučiavosi prie spalvingų krautuvėlių ar sėdėjo
ant suoliukų vejoje. Orlandas staiga sustojo prie dailios kavinės
su rėmelių sudalytomis vitrinomis, atidarė duris ir prilaikė, kol
įėjau. Aptarnaujanti pirkėją moteris žvilgtelėjo ir jos veide pasi
rodė plati šypsena.
- Ponaiti Orlandai! Kaip miela jus čia matyti.
- Ir man jus, ponia Medous. Kaip gyvenimas šiais laikais?
- Laikai dabar sunkūs mums, nepriklausomoms parduotu
vėms. Matytumėt, kas nutiko greta, - parodė ji nykščiu į kairę.
- Nematėme, mes atėjome iš kitos pusės. Kas ten buvo?
- Ponas Medousas turėjo uždaryti knygyną. Dviejų pastatų
nuoma mus pribaigė. Tiktai kavinė duoda pelno.
Orlandą tartum kas įgėlė.
- Knygynas uždarytas?
- Taip, dabar jau du mėnesius, ir vis dar nerandame, kamjį
išnuomoti. Ar liksite užkąsti?
- Taip, tikrai. Ko šiandien turite?
- Apkepo su vištiena ir bulvių tyrės.
- Tad paimsime abiejų dvi porcijas, ponia Medous. Ir malo

nėkite dvi taures...
- „Sancerre“, - pabaigė už jį ponia Medous. - Atrodote lie
sas kaip visada, ponaiti Orlandai. Ar ši jaunoji ponia jus prastai
maitina? - linktelėjo ji man ir nusišypsojo.
- Užtikrinujus, ji maitina mane taip pat gerai, kaipjūs. Eime,
panele Star.
Atsisėdome prie nelygaus pušinio stalelio, Orlandas linguo
damas galvą susmuko ant medinės kėdės.
- Kaip liūdna. Pradingo dar dalelė mano ankstesnio gyve
nimo. Medousų knygynas buvo rimties ir ramybės švyturys, nu
šviečiantis mano vaikystės prisiminimus. O dabar jo nebėra.
Kai suvalgėme savo vištienos apkepo porcijas - jis buvo
tikrai gardus, - Orlandas paklausė ponios Medous, ar „šioje įs
taigoje yra plačiajuostis ryšys“. Ponia tuoj pat nusivedė Orlandą
su nešiojamuoju kompiuteriu į kontorą užpakalinėje dalyje.
Aš per tą laiką pavaikščiojau apžiūrinėdama Tenterdeną,
gėrėdamasi unikaliu to miestelio angliškumu, savitais namais
ir krautuvėlėmis palei siauras grįstas gatves. Žvilgtelėjau į žaislų
parduotuvę, nuklotą dirbtiniais voratinkliais su plastikiniais
vorais, pilną šluotų ilgais kotais. Kadangi poryt Helovinas, nu
sprendžiau, kad būtų šaunu Roriui atšvęsti jį taip, kaip aš su
seserimis visada švęsdavau „Atlantidoje“. Tėtis Atlantas mums
sakė, kad per Heloviną Septynios Seserys Plejadės priartėja prie
aukščiausio savo taško danguje, tad mums tai atrodė mūsų pačių
šventė. Kai būdavo neišvykęs, jis nusivesdavo mus į observatoriją
ir vienai po kitos leisdavo pasižiūrėti į tą žvaigždyną per teles
kopą. Man visada būdavo sunku rasti savąją žvaigždę - Steropę.
Atrodė, kad ji šviečia ne taip skaisčiai kaip kitų seserų žvaigždės.
- Bet tavo vardu vadinamos dvi žvaigždės, brangioji. Jos taip
arti viena kitos, kad atrodo kaip viena. Matai?
Tėtis Atlantas vėl mane pakėlė. Ir ašpamačiau.

- Gal aš tavo žvaigždė dvynė? - paklausė Kėlė.
- Ne, ne, Kele, tu turi savo žvaigždę, - švelniai pasakė jai
Ietis. - Ji visai arti.
Išrinkusi Roriui Hario Poterio kostiumą, sau nusipirkau ra
ganos apsiaustą ir skrybėlę, o Orlandui - burtininko aprangą. Ži
nojau, kad nebus sunku įkalbėti jį persirengti. Tada sustojau ties
pelės ausimis, ūsais ir ilga uodega ir sau kikendama padėjau prie
kasos su kitais pirkiniais. Pasukau atgal didžiąja miestelio gatve
su išsipūtusiu pirkinių maišeliu, ten stabtelėjau nupirkti moliūgo.
- Gerasis Dievuli! Tik paleisk moteriškę į parduotuves, ir ji
akies mirksniu nuvarys šeimą į bankrotą! - pasakė Orlandas, jau
stovintis gatvėje.
- Nupirkau šio to Helovinui.
- Hai Vildejau ir taip knibždėte knibžda praeities vaiduoklių,
bet, manau, ne pro šalį bus ir dar keli. Tik pažvelkite į šitą, - jis
parodė į parduotuvę šalia kulinarijos, jos erkeryje buvo didžiulis
skelbimas IŠNUOMOJAMA. - Kaip liūdna, - atsiduso jis. - La
bai labai liūdna.
Iki Helovino jau pripratau prie „Fiato“ keistybių. Palikau Rorį

mokykloje, pasakiusi jam, kad vėliau Hai Vilde lauks staigmena.
Pakeliui į namus pavažiavau kelis metrus toliau ir pasukau į
kairę, į Savą sodybą.
Tegu tik pamėgina atsisakyti, pagalvojau eidama prie užpa
kalinių durų ir pasibeldžiau.
- Durys nerakintos, - išgirdau šūktelint viduje.
Pelė sėdėjo prie stalo, palenkęs galvą ties sąskaitų knyga.
- Sveika, Star, - pirmą kartą po daugybės dienų jis nusišyp

sojo. - Kaip laikotės?
- Ačiū, gerai.
- Tiesą sakant, ir aš gerai. Turiu naujienų. Užkalsiu arba
tinį. - Jis atsistojo, įpylė vandens į seną metalinį arbatinį ir pa
statė ant viryklės. - Mūsų kaimynai Londone pasiūlė už kny
gyną didesnę kainą ir nori kuo greičiau sulygti. Net gali būti, kad
pinigai banke atsiras jau iki Kalėdų.
- Mat kaip.
- Neatrodo, kad būtumėt patenkinta.
- Aš tik pagalvojau apie Orlandą, daugiau nieko.
- Geriau jau bus taip, nei likti be namų ir be pinigų. Odabar
tikrai užteks Orlandui išsinuomoti vietinį knygyną ir net, jei pa
norės, nusipirkti sau namuką.
- Aš atėjau pakviesti jūsų šį vakarą į Hai Vildą. Šiandien He-
lovinas, ir mes visi persirengsime.
- Gerai sumanėt, - tarė jis nustebindamas teigiamu atsa
kymu. - Dieve mano, Star, man taip palengvėjo. Jūs neįsivaiz-
duojat, kokie buvo mūsų finansiniai reikalai.
- Gal galėtumėt nieko apie tai nesakyti Orlandui šįvakar?
Norėčiau, kad Roriui būtų smagu.
- Gerai. Kaip jis?
- Gerai.
- O jūs? Taip pat atrodot gerai. Jums tinka šis megztinis.
Spalva tinka prie akių. Beje, ar Hai Vilde dar neaptikote tų die
noraščių? - staiga pridūrė jis.
- Deja, ne, - atsakiau tik pusiau pameluodama - jukjie ir vėl
dingo. Ir ne iš Hai Vildo.
- Ką gi, nežinia, kur jie pasidėjo. Kaip apmaudu, kad negaliu
patvirtinti to, ką pasakė prieš mirtį mano tėvas. Bet gal geriau
praeitį palikti praeičiai. Ar turite žinių iš Margaritos?
- Taip, vakar vakare ji skambino. Sakė, darbas einasi gerai.

- Aš manau, ją iš to urvo traukia į Prancūziją ne tik sieninė
tapyba, pinigai ir vynas, jei vėl ten išdūmė. Spėju, kad ten ką
nors sutiko.
- Tikrai?
- Jau daug metų nemačiau jos tokios pagynėjusios. Nuo
stabu, ką gali meilė, tiesa? Ji uždega iš vidaus. ^ Pelė liūdnai šyp
telėjo. - Ar buvote kada įsimylėjusi, Star?
- Ne, - atsakiau neslėpdama.
- Tai negerai.
- Tikrai. - Staiga atsistojau. Pokalbis nukrypo į intymius da
lykus ir man pasidarė nepatogu. - Ateikit vakarienės lygiai sep
tintą. Beje, - pridūriau eidama prie durų, - mes turimkostiumą
ir jums.
Roriui grįžus iš mokyklos uždegėme žvakę moliūgo viduje ir pa

dėjomejį šaliapriekinių durų. Tadaabu persirengėmekostiumais.
- Aš dar niekada nežaidžiau Helovino, - susijaudinęs pa
reiškė Roris. - Margarita sako, tai sugalvota amerikiečių ir mes
neturim švęsti.
- Nemanau, kad svarbu, kas sugalvojo, jei sugalvota gerai. O
kuo nors persirengti visada smagu.
Nulipome žemyn parodyti Orlandui Rorio Hario Poterio
kostiumo ir radome jį virtuvėje jau apsitaisiusį apsiaustu, su
skrybėle ir ilga balta barzda. Nusprendžiau, kad jis galėtų išgar
sėti kaip Dumbldoro antrininkas.
- Atrodote tikrai bjauri ragana, - tarė Orlandas, nužvelgęs
mano kostiumą.
- Star yra geroji burtininkė, - tarė glausdamasis prie manęs

Roris.
Jamtai ištarus pro duris įžengė Pelė, ir Orlandas nepritaria
mai susiraukė.
- Nesakėte man, kad jis čia bus, - teatrališkai sušnabždėjo
jis, tad brolis aiškiai išgirdo.
- Ar Pelė turi kostiumą? - paklausė Roris.
- Žinoma. Štai, - išėmiau iš spintos maišelį ir padaviau jam.
Pelė žvilgtelėjo į vidų ir susiraukė.
- Iš tikrųjų, Star, tai ne man.
- Dėl Rorio, - sušnibždėjau jam. - Gal bent ausis, - išėmiau
iš maišelio ausis ir atkišau jam.
- Dabar tu būsi tikra pelė! - sušuko apsidžiaugęs Roris. - Aš
tau padėsiu.
Maišiau moliūgų sriubą nedrįsdama nė pažvelgti, ar Pelė pa
siduoda atkakliai Rorio įkalbinėjamas.
- Kaip laikaisi, Orlandai? - paklausė Pelė, eidamas į podėlį.
Atsakymo nebuvo, tad jis, grįžęs su alaus ir vyno buteliais,
pasiūlė man taurę. Pažvelgiau į jį ir sutramdžiau juoką, nes Ro
ris buvo nevykusiai užmaukšlinęs ausis. Ištiesiau ranką pataisyti
ausies, kuri buvo nulenkta.
- Jums tinka, - pasakiau šypsodamasi.
- Ačiū, - sumurmėjo jis grįždamas prie stalo.
Nors tarp brolių buvo justi įtampa, visus užkrėtė džiugus
Rorio susijaudinimas. Mes suvalgėme sriubos, tada patiekiau
„vaiduoklių mėsainių“ ir „vorų bulvių“ - šias padariau iš bul
vių košės ir apkepinau gruzdintuvėje. Kai suvalgėme pudingą,
nuėjau prie stalčiaus ir ištraukiau miestelyje nupirktą DVD su
filmu apie Harį Poterį.
- Eisimpasižiūrėti? - paklausiau visų trijų.
- Ne „Supermeno“?- gestais paklausė Roris.
- Ne, bet, manau, ir šitas tau patiks, - paraginau. - Ar įdėsite

DVD, Dumbldorai?
- O kaipgi. Jau visus metus mėginu įtikinti Rorį leisti man
paskaityti tą knygą. - Orlandas atsistojo, pasukinėjo savo burtų
lazdelę. - Eime, Hari, leisk tave nuvesti į Hogvartsą su visomis
jo įdomybėmis.
- Jau turiu eiti. - Pelė nusiėmė ausis ir padėjo ant stalo. -
Ačiū už šį vakarą, Star. Roriui labai patiko.
- Džiaugiuosi.
- Jums taip gerai su juo sekasi, tikrai.
Tada jis prie manęs priėjo ir luktelėjęs netikėtai stipriai ap
kabino. Pakėliau veidą žvelgdama jam į akis ir pamačiau jų iš
raišką, kai lenkė prie manęs galvą. Paskui, tartum apsigalvojęs,
įspaudė tvirtą bučinį į kaktą.
- Labanakt.
- Labanakt, - atsakiau, kai mane paleido, o jis žengė prie
virtuvės durų ir išėjo.
Nors pirmasis filmas apie Harį Poterį visada buvo vienas
mėgstamiausių, ne kažin ką dabar mačiau, mintyse vis grįždama
į akimirką, kai Pelė lenkėsi pabučiuoti manęs į lūpas.
- Nagi, vaikine, jau seniai metas gulti, - truktelėjau savo
Harį Poterį nuo sofos ekrane jau einant titrams, nors jis dar no
rėjo likti.
- Šįvakar pasakos nebus, bičiuli, jau vėlu, - tarė Orlandas. -
Gerai išsimiegok, ramių tau blusų.
Pabučiavusi Rorį labai nakčiai, nulipau žemyn ketindama
sutvarkyti virtuvę.
- Kurgi einate? - Orlandas pamojavo savo burtų lazdele,
man svetainėje surinkus puodukus, iš kurių gėrėme karštą šo
koladą. - Triūsiate nesiliaudama, ar ne? Panele Star, malonėkite
atsisėsti. Jau labai seniai kalbėjomės.
- Gerai. - Atsisėdau į fotelį prie židinio, viskas čia buvo iš

dėstyta kaip ir knygyne. - Apie ką norėtumėte pasikalbėti?
- Apie jus.
- Mat kaip, - tariau, jau buvau įsitempusi, maniau, vėl teks
klausytis nusiskundimų, kad parduodamas knygynas.
- Taip, panele Star, apie jus, - pakartojo jis. - Mane nuste
bino, kad jūs tiek daug padedate mūsų šeimai, ypač man ir Ro-
riui. Todėl jaučiu turintis kaip nors atsilyginti.
- Iš tiesų, Orlandai, tai nebūtina. Aš...
- Tai tikrai nebus finansinė kompensacija, bet, mano požiū
riu, šis tas svarbiau.
- Tikrai?
- Taip. Tikrai. Matote, panele Star, aš neužmiršau, kodėl jūs
visų pirma susiradote Artūro Morstono knygyną, - tėvas jus at
siuntė ieškoti savo tikrosios kilmės.
- Taip.
- Iš pradžių, žinoma, buvau atsargus, visi juk saugosi, kai ne
pažįstamas žmogus pareiškia esąs susijęs sujų šeima. Ypač tokia
šeima kaip mūsų, turinčia sudėtingą istoriją. Jūs manęs paklau
sėte, kas yra Flora Maknikol, ir aš atsakiau, kad ji buvo mūsų
prosenelės sesuo, ir tai tiesa. Bet ne visa tiesa.
- Suprantu.
- Labai abejoju, ar suprantate. Ir niekas daugiau nesupranta,
tik aš. Mat per tuos baisius ligotos vaikystės metus, panele Star,
vienintelis išsigelbėjimas man buvo skaityti.
- Pelė man sakė.
- Kurgi ne, aišku, pasakė. Bet net jis negalėjo žinoti, kad per
nepasotinamą kelionę po Savos sodybos knygų lentynas aš per
skaičiau viską, kas tik ten buvo. Taip pat ir Floros Maknikol die
noraščius. - Orlandas teatrališkai patylėjo. - Visus.
- Aišku. - Nusprendžiau pažaisti šį Orlando žaidimėlį. - Ar
žinote, kad kai kurių sąsiuvinių nėra? Pelė jų ieškojo tyrinėda

mas šeimos istoriją. Gal žinot, kur jie?
- Aišku, žinau.
- Tai kodėl jam nepasakėt?
- Iš tiesų man neatrodė, kad jis tyrinėja turėdamas pačių ge
riausių ketinimų. Panele Star, supraskite, mano brolis po žmonos
mirties - ir mūsų tėvo - jautė didelį kartėlį ir nerimą. Maniau,
jei jam bus prieinama informacija, esanti tuose dienoraščiuose,
ji dar stipriau pakurstys jo vidinę ugnį. Užtikrinu jus, Pelė buvo
taip įklimpęs savo širdgėloje, kad su juo buvo nebeįmanoma
normaliai susikalbėti. Jis buvo kaip ne viso proto.
- Okodėl dienoraščiai būtų dar pabloginę jo būseną?
- Be abejo, Pelėjau sakėjums gavęs iš mūsų tėvo... tamtikros
informacijos prieš jo mirtį. Ir jį apsėdo noras atskleisti tiesą apie
praeitį. Tiesiog todėl, kad jis nebeturėjo ateities, į kurią galėtų
įsikibti. Ar suprantate?
- Taip. Bet kaip tai susiję su manimi?
- Ką gi... - Orlandas paėmė drobinį maišelį, laikomą fotelyje
prie šono. Įkišo į jį ranką ir išėmė krūvelę man pažįstamų šilku
įrištų sąsiuvinių. - Ar žinote, kas čia?
- Floros Maknikol dienoraščiai.
- Tikrai, tikrai, - linktelėjo Orlandas. - Aš juos buvau pa
ėmęs iš Savos sodybos ir paslėpęs tarp tūkstančių knygų kny
gyne. Kaip žinote, ilgai užtruktų, kol juos ten rastumėte, - pri
dūrė piktdžiugiškai.
Nusprendžiau leisti jam triumfuoti ir susilaikiau nepasa
kiusi, kad juos jau buvau aptikusi.
- Tad štai jie, panele Star. Floros Maknikol gyvenimas nuo
1910 iki 1944 metų. Juose įrodoma apgavystė, nutikusi mūsų
šeimoje, ir jos padariniai, atsiliepiantys per daugelį metų. Ir, ga
lima sakyti, prisidėję prie mūsų visų trijų sunkios padėties.
Sėdėjau tylomis, spėjau, kad jis turi galvoje Pelę, Margaritą

ir save.
- Tad, kadangi jūs buvote tokia kilniaširdė nelaimėliams
Forbsams, jaučiu būsiant gražu nukreipti jus ir toliau teisinga
kryptimi nuo tos vietos, kur sustojo mano brolis.
- Gerai, ačiū.
- Na, tai kur sustojote judu su Pele?
- Kai Flora sužino, kas iš tikrųjų buvo jos tėvas. Ir iš Lon
dono pabėga namo.
- Tada siūlau nuo čia ir pradėti. Atleiskite, kad neskaity
siu visko žodis žodin, - reikės aprėpti daugiau kaip trisdešimt
metų, - parodė jis krūvą plonų tomelių. - Vietomis visai nuo
bodu, bet būkite rami, kulminacija tikrai nepaprasta. Tad pra
dėkime. Jūs teisingai pasakėte, tą dieną Flora parbėgo „namo“ į
Ežerų kraštą. Jai pavyko rasti kelią j Artimąjį Šorį ir ji pasiprašė
Beatričės Poter pagalbos, o ši ją priėmė, suteikė pastogę. Paskui,
po kelių mėnesių, ji pasinaudojo tėvo palikimu ir netoliese nu
sipirko nedidelį ūkį. Devynerius metus pragyveno kaip visiška
atsiskyrėlė, rūpinosi savo gyvuliais ir žeme.
- Ji buvo dar tokia jauna - neturėjo nė trisdešimties, - su
šnibždėjau.
- Na na, kantrybės, panele Star. Ką tik sakiau, kad reikalai
pagerės. - Orlandas paėmė pirmą sąsiuvinį ir pavartęs lapus pa
dėjo, paieškojo krūvelėje kito. - Taigi esame Ežerų krašte 1919
metų vasarį, žvarbų rytą, daug prisnigta...
ora
(Artimasis (Įnoris, ^(Ęžerų (trasias
1919 metų vasaris
34
Flora prasikasė takelį per sniegą nuo priekinių durų; nedėkingas

triūsas, nes iš apsunkusio dangaus buvo matyti, kad bet kurią
akimirką jos rankų darbas ir vėl bus užverstas sniegu. Vis dėlto
jai reikėjo išeiti iš namelio ir keliuku nusigauti iki Beatričės, ne
seniai sirgusios bronchitu. Buvo beprasmiška joti Žizele, Nor-
lumbrijos ponių veislės kumele, nes ji, nors ir turėjo būti pratusi
prie tokių oro sąlygų, jei klimpo iki kelių, imdavo žvengti ir at
kakliai nejudėdavo iš vietos.
Su storais pačios siūtais tvido bridžiais - daug praktiškes
niais nei sijonas - ir sunkiais batais, Flora pasiėmė pintinėlę su
maistu ir leidosi bristi žemyn apledėjusiu šlaitu iki kelio, už
versto sniego pusnimis.
Išvydusi anapus ežero sublizgus Estveit Holo langus kaip vi
sada stabtelėjo. Ežeras taip giliai užšalęs, kad pačiūžomis per
lėktų jį per kelias minutes. Šiais metais oras prasčiausias, kiek
ji prisimena, pragyvenusi čia devynerius metus. Gaila, prarado
nemažai avių, kaip ir visi šių apylinkių ūkininkai.
Tolumoje buvo matyti Kasi Kotedžas, namai, į kuriuos Bea
tričė persikraustė ištekėjusi už mielo žmogaus advokato Viljamo
Hilio. Tai Beatričė jai pasakė, kad parduodamas Vinbrigų ūkis,
ir pasiūlė jį pirkti. Flora įdėjo daug pastangų atnaujindama na
muką ir atgaivino ūkį.
Beatričė jau buvo nebe tokia jauna, nors to nepripažino, ir ją

vis dar buvo galima užtikti kur nors ant kalno ieškančią avies ar
kokios lauko gėlės, dar neaugančios jos sode. Daugelis tų augalų
atsidūrė ir Floros valdose, jei tik Beatričė duodavo gyvašakę pa
sisodinti.
Tą lemtingą 1910 metų vakarą, kai ji pabėgo iš Londono
jausdama, kad turi grįžti į numylėtąjį Ežerų kraštą, Beatričė ją
išgelbėjo. Daugelis kaimiečių manė rašytoją esant keistą irzlią
surūgėlę, bet Flora įžvelgė ir pajuto jos sielos gerumą.
Ji buvo artimiausia - iš tiesų vienintelė - Floros draugė. Die
vino ją.
Ovienišumas - tai nedidelė kaina, kurią moki už nepriklau
somybę, galvojo Flora, iki kelių brisdama per sniegą. Ir Didysis
karas ją palietė kur kas mažiau nei daugumą žmonių, - paliau
bos sudarytos tik praėjusį lapkritį, - nes ji neturėjo ko prarasti.
Nors būtų melas sakyti, kad ji nuolat negalvojo apie tuos, ku
riuos mylėjo. Arčis Voganas lankėsi jos sapnuose ir košmaruose,
nors buvo pasiryžusi apie jį negalvoti.
Ji bent būdavo užsiėmusi ūkyje, o per karą teko išmokti
viskuo apsirūpinti pačiai. Kelios Floros karvės davė per ma
žai pieno, bet ir tas atitekdavo kariams Prancūzijoje, tad ji nu
sipirko ožką, kad turėtų pieno sau. Vietiniai sunkieji arkliai
buvo paimti karo reikmėms, ir ji išgalėjo laikyti tik ponį Žizelę.
Daržovių taip pat stigo, ir Flora pasisodino daržą, laikė vištas
dėl kiaušinių. Nors ir alko, jai niekada nekilo pagundos nu
sukti kuriai nors kaklo. Grįžusi į Ežerų kraštą ji nė neparagavo
mėsos.
Kartais Flora prisimindavo tas ištaigias vaišes namuose Port-
mano aikštėje - gausybę maisto ir gyvulių mėsą - ir dėkojo Die
vui, kad dabar turi priemonių išlaikyti savo ūkį, nors valgiaraštis
ir skurdus.
- Ar tu gyvas? - paklausė ji stingdančio oro, atmintyje iški

lus Arčio paveikslui.
Iš tiesų nežinoti buvo nepakeliama kančia. Beatričė - jai
Flora išsipasakojo visą tą skaudžią istoriją čia atvykusi prieš
devynerius metus - įkalbinėjo ją susisiekti su seserimi, kad ta
žinotų, kur ji gyvena, ir pasiteirauti apie juos abu. „Karas viską
keičia“, - tada pasakė Beatričė, bet Flora suprato, kad niekas ne
pakeis jos baisios išdavystės ar Aurelijos veido išraiškos, kai ji
pasakė Florai daugiau niekada nebenorėsianti jos matyti.
Apie tėvus Flora retkarčiais nugirsdavo iš vietinių liežuvau
tojų ir prieš dvejus metus labai nuliūdo sužinojusi apie tėvo mirtį.
Tada parašėmotinai į Škotiją, bet laiškotaip ir neišsiuntė. Ji širdies
gilumoje pyko ant Rozos, po karaliaus mirties jautėsi visų apleista
ir negalėjo bendrauti. Neseniai nugirdo, kad Roza iš Šiaurės Ško
tijos kalnyno išvykusi į užsienį, - niekas nežinojo, kur.
Žiema Florai visada buvo sunkiausias metas, nes išvargi
nusi save sunkiais darbais negalėdavo nustumti vis apninkančių
juodų minčių. Ji pradžiugs, kai ateis pavasaris ir dienos bus vėl
pilnos darbų. Pridususi nuo pastangų kasantis per sniegą Flora
pagaliau pasiekė Kasi Kotedžą ir pasibeldė į duris. Kaip visada
pirmiausia ją sutiko du Beatričės pekinai.
- Flora, brangioji, eik šen, eikš, - tarė Beatričė, kai Florą jau
apsupo šilto oro banga. - Kaip tik iškepiau pyragą su paskutiniu
kiaušiniu. Gal tik tu juo ir pasigardžiuosi, nes Viljamas išvažiavo
per tą sniegą į savo kontorą Hokshede. Na, nebijok paragauti,
man padėjo ponia Rodžerson.
- Kaip malonu. Matote, atnešiau jums šviežių kiaušinių. -
Flora nusimovė pirštines ir atsargiai padėjo ant stalo tris kiauši
nius. - Ar jau geriaujaučiatės, brangioji Beatriče?
- Daug geriau, ačiū. Bjauriai buvau peršalusi. O kai toks
oras, labai atsiliepia plaučiams.
- Atnešiaujums ir kamparo, - tarė ji, imdama iš pintinėlės. -

Ir dar praėjusių metų medaus iš savo avilių.
Flora atsisėdo prie virtuvės stalo, o Beatričė atriekė paprasto
biskvito, pagardinto storu uogienės sluoksniu. Pakėlusi pyragą
prie burnos ir mėgaudamasi kvapu Flora staiga prisiminė.
- Kuri šiandien diena? - paklausė ji.
- Na, vasario šešiolikta.
- Dievuli! - nusijuokė Flora, atsilošusi į atkaltę. - Ar pati
kėsite, kad šiandien mano gimtadienis? Ir jūs vaišinate mane
pyragu!
- Brangioji! Tada kaip tik pataikiau, geresnės progos ne
rasi. - Beatričė atsisėdo ir spustelėjojai ranką. - Sugimtadieniu,
Flora.
- Dėkui.
- Tad primink man - kiek tau dabar metų?
- Man... - Flora turėjo kelias sekundes pagalvoti, - dvide
šimt devyneri.
- Tu dar labai jauna, pusės mano amžiaus, - tarė Beatričė. -
Visada maniau, kad esi vyresnė. Jei gali, laikyk tai kompli
mentu.
- O, taip. Jaučiuosi, tartum gyvenčiau jau labai ilgai.
- Na, kaip žinai, aš esu „prie žemės“, bet net man retkarčiais
reikia grįžti į civilizaciją, į Londoną, ir kartais pagalvoju, gal ir
tau reikėtų. Ypač kai karas jau pasibaigęs.
- Aš laiminga ir čia, - atsakė Flora truputėlį susierzinusi.
- Žinau tai, brangioji, bet dar vakar mudu su Viljamu kalbė
jomės, kad dėl tavęs nerimaujame. Tu tokia jauna ir graži...
- Beatriče, būkite gera, nėra reikalo man meilikauti.
- Aš nemeilikauju. Tiesiog sakau, kaip yra. Ar nepagalvoji,
kad reikia susisiekti su saviškiais? Gal pasisiūlyti apsilankyti pas
juos pietuose ir išsklaidyti praeities šešėlius?
- Apie tai jau kalbėjomės, ir atsakymas toks pat - ne. Au

relija nenori manęs matyti. Ką gi aš įnešiu į jos gyvenimą - tik
skausmingus praeities prisiminimus.
- Okaipgi meilė, Flora?
Flora sumišusi žvelgė į Beatričę. Nebūdama sentimentali ji
nesuprato, kodėl draugė kalba apie tokius dalykus. Ji sukimšo,
kiek turėjo pyrago, ir pakilo.
- Jau turiu eiti. Dėkui jums už gerus norus, bet užtikrinujus,
aš gerai čia gyvenu ir esu laiminga. Sudie.
Beatričė stebėjo savojaunąją draugę, išeinančią iš virtuvės, o
kai matė jau klampojančią per sniegą keliuku, nesiliovė nerima
vusi dėl to, kokia Flora vieniša ir nuo visų atsiskyrusi.
Poketurių mėnesių saulėtą birželio dieną Flora apsiašarojusi ati

darė priekines namuko duris, Beatričei ne kartą pabeldus.
- Dievulėli! - Beatričė pastebėjo, kad ji tiesiog nesava. - Kas
gi nutiko?
- Pantera! Vakar užmigo ant mano lovos kaip visada, o šįryt
jis... nenubudo.
- Ak, mano brangioji, - tarė Beatričė įėjusi ir uždariusi du
ris. - Kaip man gaila.
- Ašjį taip mylėjau! Matote, jis buvo vienintelis saitas su pra
eitimi. Iš tiesų jis buvo viskas, ką turėjau...
- Nagi, nagi, - Beatričė įvedė Florą į virtuvę, pasodino ir už
kaitė ant viryklės arbatinį. - Jis nugyveno gerą ilgą gyvenimą.
- Jambuvo tik dešimt metų. Esu girdėjusi, kad daugelis ka
čių išgyvena gerokai ilgiau.
Flora nuleido galvą, jos pečius supurtė tylus kūkčiojimas.
- Bet jis gyveno būdamas sveikas ir laimingas. Juk abi ži

nome, kad nieko nėra blogiau, kaip matyti ilgai kenčiantį seną
gyvūną, kol sulaukia mirties.
- Bet tai nutiko taip staiga! Aš nesuprantu.
- Niekas nesupranta, tiktai mūsų Viešpats danguje. - Bea
tričė užplikė arbatžoles. - Kur jis dabar?
- Tebėra ant mano lovos. Jam, regis, ten taip patogu, nenoriu
jo judinti.
- Turi būti praktiška, Flora. Panterą reikia palaidoti. Ar tau
padėti?
- Taip... - Floros akys vėl priplūdo ašarų. - Atleiskite, kad
taip susijausminau. Juk žinote, esu netekusi daugelio gyvūnų,
bet Pantera buvo ypatingas.
- Žinoma. Būna tokių gyvūnų.
- Ar atrodys juokinga, jei pasakysiu, kad be jo jaučiuosi labai
vieniša?
- Nė kiek. - Beatričė pastatė prieš ją puoduką su arbata. -
Tikrai turi kokią dėžutę spintoje. Tai gal aš paimsiu ją, užlipsiu
į viršų ir įdėsiu mieląjį Panterą? Atnešiu jį čia, galėsi su juo atsi
sveikinti prieš dėžutę uždarant. Tada nueisime į sodą ir nutar
sime, kur norėtum turėti jo kapelį.
- Dėkui, - liūdnai nusišypsojo Flora eidama iš virtuvės.
Kai Pantera buvo palaidotas, Beatričė, pasistengusi paguosti

sukrėstą Florą, iš Vinbrigų ūkio keliuku parėjo į Kasi Kotedžą.
Atsidariusi rašomojo stalo stalčių išėmė laišką, gautą prieš kelias
dienas, ir dar kartą jį perskaitė. Laiškas ją pravirkdė, o tai retai
pasitaikydavo tuo metu, ką tik pasibaigus Didžiajam karui, per
kurį įvyko tiek tragedijų. Ji pasikalbėjo apie susidariusią padėtį

su Viljamu.
- Šįryt buvau nuėjusi pas Florą, norėjau pasakyti, ką suma
niau, bet pajutau, kad laikas tam netinkamas. Ji eina iš proto ne
tekusi katino.
Viljamas mąsliai iškratė pypkę.
- Dėl to, ką sakai, manau, tavo pasiūlymas dar labiau pagrįs
tas. Aš būčiau linkęs tiesiog pasakyti jai, kad taifait accompli. Ji
galės atsisakyti.
- Gal tu ir gerai sakai. Dėkui, brangusis.
Po savaitės vis dar kankinama vienatvės Flora vėl pamatė atei

nančią taku Beatričę, laikančią ant rankų nemažą ryšulį.
- Labas rytas, Flora, - tarė Beatričė, įėjusi į vidų. - Tavo sodo
pakraščiai tiesiog nuostabūs, ypač kai apsodinai standžiažie-
džiais česnakais - puikiai tinka prie kitų.
- Dėkui, - atsakė Flora, bet Panterai nugaišus jai niekas ne
berūpėjo. - Kas... čia?
Beatričė nuklojo antklodėlę, dengiančią tai, ką atnešė.
- Čia, mano brangioji, vaikelis.
- Dieve mano. - Flora priėjo prie Beatričės ir iš arčiau pa
žvelgė į mažą veidelį, kietai užmerktas akutes, nes kūdikis mie
gojo. - Ir kodėl jis čia sujumis?
- Šiamberniukui dvi savaitės. Žinai, kad aš globoju vietinę
ligoninę, - šis mažiukas buvo atneštas praėjus kelioms valan
doms po gimimo. Kaimynė girdėjo, kaip jis verkia sodyboje ša-
* įvykęs faktas (pranc.).

lia jos namų ant Juodojo kalno. Deja, gimdyvę ji rado mirusią,
o šis padarėlis garsiai klykė jai tarp kojų. Virkštelė dar nebuvo
nukirpta. Ji nupjovė virkštelę duonriekiu ir nusiuntė savo vyrą
pas laidotuvininką, o kūdikį atnešė nuo kalno į ligoninę. Ar
galiu atsisėsti? Jis sunkesnis nei atrodo. Tu toks stiprus ma
žiulis, ar ne? - meiliai kalbino Beatričė suvyniotą į antklodėlę
vaikelį.
Flora nusivedė Beatričę į virtuvę ir atitraukė kėdę atsisėsti
stebėdamasi šia jai nežinoma motiniška draugės savybe.
- O kur šio kūdikio tėvas?
- Na, tai tragiška istorija. Tėvas buvo piemuo, prieš trejus
metus išsiųstas kariauti į Prancūziją. Paskutines atostogas buvo
gavęs rugpjūtį, o paskui, kai tik grįžo į frontą, žuvo apkasuose
per Epei mūšį. Likus kelioms savaitėms iki paliaubų. Jo palaikų
taip ir neparsiuntė į tėvynę. - Beatričė palingavo galvą, jos veide
įsirėžė liūdesys. - Ir štai, nė katro nebėra, kad pamatytų savo
sūnų. Galiu tik pasimelsti, kad juodu susijungtų danguje, Dieve
duok jiems amžiną atilsį.
- Ar vaikelis neturi giminių?
- Kaimynė nieko iš jų nepažinojo. Ji tik sakė, kad motina
kilusi iš Kesiko, ojos vardas Džeinė. Apsilankiau ligoninėje kaip
kas mėnesį, ir man papasakojo apie šį kūdikį ir tragišką jo li
kimą. Nuėjau jo aplankyti, - nors tuo metu sirguliavo, prisipa
žįstu, jis man labai patiko ir sujaudino jo sunki padėtis.
- Dabar jis atrodo visai gerai.
Moterys stebėjo, kaip kūdikis sukruta, jo lūpytės kaip rožės
pumpuras nepatenkintos pasipučia, o paskui pasigirsta, tartum
čiulptų.
- Jis tuoj nubus ir reikės pamaitinti. Mano pintinėje rasi bu
teliuką. Gal pašildytum? Mane mokė, kad kūdikiai nemėgsta
šalto pieno.
- Ar čia motinos pienas? - paklausė Flora susidomėjusi, kai

pintinėje rado buteliuką ir pastatė jį šildyti ant viryklės puode
su vandeniu.
- Visi kūdikiai, kai nujunkomi, maitinami skiestu karvės
pienu, nors man sakė, kad nuo jo kartais jiems diegia pilvuką,
tada maitinami ožkos pienu.
- Taip... - dvejodama tarė Flora. - Kodėl turite čia tą vaikelį?
Ar ketinate su Viljamujį įsivaikinti?
- Dieve mano, ne! Nors ir kaip liūdėjau, kad negalėsiu būti
motina, suprantu - dabar būtų neteisinga man paimti kūdikį.
Flora, mano brangioji, turbūt pamiršai, kad man jau penkias
dešimt dveji, tokia sena tikčiau jam į močiutes. Tik pamanyk, -
sukikeno Beatričė. - Kai jis sulauks pilnametystės, mudu su Vil
jamu jau tikriausiai būsime mirę.
- Tadjūs tik laikinai jį prižiūrite?
- Taip. - Kūdikis jau ėmė kaip reikiant muistytis, jam besi
rąžant iš po antklodėlės išlindo mažos rankutės. - Lankydamasi
ligoninėje, - kalbėjo toliau Beatričė, - matau daug sergančių kū
dikių ir mažų vaikų, tačiau šis - tikras kovotojas. Slaugytojos
man sakė, kad jis, nors ir gimė tokiomis baisiomis aplinkybė
mis, jau visai pasveikęs. Gal kiek jį palaikytum? Man jau labai
įskaudo rankos.
- Aš... aš niekada nesu laikiusi kūdikio, bijau, kad išmesiu ar
kaip kitaip pakenksiu...
- Nepakenksi. Mes taip pat kadaise buvome kūdikiai, bet
mūsų motinos, nors tikrai nepatyrusios, buvo geranorės, tad ir
išgyvenome. Štai. Aš paimsiu buteliuką, - ir Beatričė įdavė kū
dikį Florai į rankas.
Florą nustebino jo tvirtumas - atrodė toks mažas, o visos
kūno dalys ėmė judėti, jis prašė maisto net miaukdamas kaip
Pantera, ir toks aiškus ryžtas gyventi ištraukė jai ašaras.
- Patikrinau pieną, užlašinusi ant rankos pažiūrėjau, ar ne

per karštas, tad nenudegins, ir ne per šaltas, tad neatbaidys, -
tarė Beatričė ir padavė jai buteliuką.
- Ką man sujuo daryti? - paklausė Flora, kai kūdikis, turbūt
užuodęs pieną taip arti, bet ir per toli, ėmė garsiai rėkti.
- Nagi, duok jam į burnytę, ką gi daugiau!
Flora pridėjo čiulptuką prie rausvų lūpyčių, ir jos besiprie-
šindamos susičiaupė.
- Jis neima.
- Tai užvarvink pieno ant lūpyčių. Flora, esu mačiusi, kaip
slaugai ėriukus ir skatini juos žįsti. Tiesiog imkis to ir dabar.
Flora pamėgino ir po kelių įtemptų sekundžių jai pagaliau
pavyko įstumti čiulptuką į burnytę, ir kūdikis ėmė žįsti. Abi
moterys atsiduso iš palengvėjimo, virtuvėje vėl įsiviešpatavo ra
mybė.
- Kaip jam bus toliau? - po kiek laiko paklausė Flora.
- Kas žino? Dabar jis sveikas, ligoninėje negali pasilikti.
Man iš ten parašė, prašo pasiteirauti vietinių žmonių, bet jei-jam
neatsiras namų čia, bus išvežtas į našlaičių prieglaudą Liverpu
lyje. - Beatričė nusipurtė. - Esu girdėjusi, kad ten tiesiog baisu.
Ovėliau, kai paaugs, susiras darbo kur nors medvilnės fabrike, -
jei turės laimės, - ojei ne, tai anglių kasykloje.
- Ir tikrai tai geriausia, ko gali tikėtis šis nekaltas vaikelis?
Pasibaisėjusi Flora žvelgė į ramų, patenkintą kūdikio veidelį.
- Deja, taip. Gal geriausia jam būtų buvę, jei Dievas būtų
pasiėmęs kartu su motina. Nėra ko tikėtis iš ateities, nes pames
tinukų daugėja kiekvieną mėnesį. Daugelis moterų vargsta netu
rėdamos iš ko išlaikyti vaikų, nes jų vyrai negrįžo iš Prancūzijos.
- Tikrai jau matome daug žmonių, pakliuvusių į bėdą.
- O bėda viena nevaikšto, brangioji. Visas pasaulis stengiasi
atsigauti, kad galutinai nežlugtų. Atleisk man, bet pasakysiu -
mus, čia nuošaliai įsitaisiusias prie savo gerai kurstomų židinių,

labai lengva sutrikdyti tuo, kas dedasi kitur. Kai nukeliauju į
Londoną, matau, į kokią neviltį puolę suluošinti kareiviai, el
getaujantys gatvėse, matau skurdą, prie kurio atvedė šis baisus
karas.
- Jis viską išvalgė, tuoj užmigs. - Flora pastatė buteliuką ant
stalo. - Beatriče, kodėl atnešėte tą vaikelį čia?
- Norėjau, kad jį pamatytum.
- Tik tiek?
- Svarbiausia dėl to. Taip pat...
- Dėl ko dar?
- Kartais man neramu, kad visai užsidarei nuo pasaulio.
- Gal aš to noriu. Kaip ir jūs, teikiu pirmenybę gyvūnams,
ne žmonėms.
- Tai netiesa, Flora, ir tai žinai. Didžiausias laimės šaltinis
yra kitas žmogus. Jei neturėčiau vyro, mano gyvenimas būtų
tikrai tuščias.
- Štai, - Flora padavė Beatričei miegantį kūdikį. - Jis sotus.
- Kol kas. - Beatričė paėmė jį ant rankų, tada pakilo. - Gal
paduotum pintinėlę?
Flora padavė ir stebėjo, kaip Beatričė, ruošdamasi eiti, vy
nioja kūdikį į antklodėlę.
- Ačiū, kad jį čia atnešėte, - tarė ji jau einant joms takeliu
nuo priekinių durų. - Kuo jis vardu? - paklausė atidarydama
vartelius.
- Jis vadinamas Tedžiu, nes visoms slaugytojoms vis maga jį
pakutenti kaip žaislinį meškutį, - liūdnai nusišypsojo Beatričė. -
Sudie, Flora.
Vėliau tą vakarą Flora atsisėdo rašyti dienoraščio, bet nega
lėjo susikaupti. Nedavė ramybės didelės vaikelio akys ir drąsus
jų žvilgsnis. Galų gale ji metė rašiusi ir ėmė žingsniuoti po savo
nepriekaištingai švarią ir tvarkingą svetainę. Viskas čia savo vie

tose, ten, kur ji padėjo. Niekas čia neįsibraus ir nesutrikdys sau
gios ramybės, kokią ji susikūrė.
Ji išgėrė puoduką „Ovaltine“ - auklė visada patardavo Vio
letai ir Sonjai išgerti prieš miegą to gėrimo su kiaušiniu ir sa
lyklu.
Violeta... mieloji Violeta, tokia aistringa ir vis dėlto valdoma
neįveikiamos meilės savo draugei Vitai Sakvil-Vest. Flora žinojo,
kad Vita prieš kelerius metus ištekėjo, bet Beatričė neseniai iš
Londono atnešė gandą apie atsinaujinusius abiejų moterų san
tykius. Flora kaip visada stengėsi nesiklausyti kalbų apie tai, kas
susiję su jos ano meto gyvenimu, bet vis tiek iš nuotrupų suži
nojo tiek, kad suprato - vaikiškas draugių įsimylėjimas perėjo į
kažką stipresnio.
Flora atsiduso pagalvojusi: jei kas Londone įsivels į naujausią
beprotišką meilės ryšį, tai tik Violeta, tikra savo motinos duktė.
Ji buvo to mokoma ir išauklėta manyti, kad išgarsėti, net ir dėl
blogų dalykų, visai normalu.
O štai ji pabėgo...
Gulėdama lovoje Flora klausėsi pelėdos ūbavimo - toji vie
nintelė nemiegojo slenkant ilgoms sustingusioms nakties va
landoms. Kai Flora nulipo žemyn, vėl prie rašomojo stalo, ją
užplūdo vienatvė, tartum užkritusi juoda skraistė. Iš stalčiaus ji
išsiėmė raktą, atrakino mažą skyrelį ir įkišo ranką į slaptavietę.
Išėmė dienoraščio sąsiuvinį ir atvertė jį, pirštai siekė slaptos
kišenės galiniame viršelyje. Ji išėmė savo tėvo - Eduardo VII -
laišką, perduotą per serą Ernestą Raselą.
Gyvenk savogyvenimą anonimiškumo teikiamoje laisvėje,

kaip būčiau norėjęs ir ašgyventi. Ovisų pirma būk išti
kima sau...
Ji ilgokai žvelgė į parašą. Eduardas...

- Tedis, - tarė staiga.
Tada Flora Maknikol nusijuokė - jau nebeprisiminė, kada
buvo juokusis.
- Žinoma, - tarė ji. - Žinoma.
35
Mažasis Tedis apsigyveno pas Florą po dviejų dienų, ir jie abu

stengėsi - o kartais nesistengė - vienas prie kito priprasti. Flora
žiūrėjo į jį kaip į našlaitį ėriuką, kuriam reikia šilumos, meilės ir,
svarbiausia, - pieno. Tačiaują trikdė tai, kad, lengvai valydavusi
bet kurio gyvūno mėšlą, dabar pajunta užplūstant pykinimą, kai
keičia jo pridarytą vystyklą.
Tedis buvo laimingas vaikas; sugirdžiusi paskutinį buteliuką,
Flora jį kaip netekusį mamos šuniuką paguldydavo į savadarbį
lopšį - stalčių, išklotą antklode. Tada ir pati susiruošdavo gultis,
tyliai užlipusi laiptais smukdavo į patalą, su palengvėjimu užsi
merkdavo. Bet jau po kelių minučių kildavo riksmas.
Ji mėgino to nepaisyti, Beatričės pamokyta, kad kūdikius
reikia „pratinti kaip gyvūnėlius“, bet Tedis, regis, nebuvo lin
kęs laikytis tų taisyklių. Verksmui garsėjant, aidint po visą storų
akmens sienų kaimo namelį Flora jau žinojo, kad tai ilgas seki
nantis karas, ir Tedis jį visada laimėdavo.
Tik tada jis buvo ramus, kai gulėjo prie jos lovoje. Ir paga
liau, nors suprato, kad užsitrauks bėdą, naktį leido jam miegoti
šalia - jau taip buvo išsekęs kūnas, psichika ir jausmai, kad tai
buvo nebesvarbu.
Nuo tada namelyje atsirado šiek tiek ramybės. Bet ūkis vis
tiek nukentėjo, nes buvo apleistas, ir galų gale Flora nusisamdę
vaikiną iš kaimo daryti svarbiausiems darbams, kuriems nebe

turėjo laiko. Pareigingai siekta įgyvendinti tvarka buvo negrįžta
mai sugriauta, bet dėl to, kad kiekvieną naktį glėbyje plakė maža
širdelė, jos sustingusi širdis ėmė atsileisti.
Šviečiant vasaros saulei Flora ėmė neštis Tedį eidama pasi
vaikščioti - susimeistravo nešioklę iš medvilnės atraižos, ja ap
supdavo save ir vaiką, nes nelygūs takai, akmenuota žemė netiko
vaikiškam vežimėliui. Ji nepaisė smalsių kaimiečių žvilgsnių -
įsivaizdavo, kokios sklinda paskalos, ir kikeno dėl to, kaip jiems
viskas atrodo. Diena po dienos ji ėmė jausti ramybę ir pasiten
kinimą, nors manė to jau niekad nesulauksianti. Taipjai ir ėjosi,
kol vieną karštą liepos dieną sulaukė svečio.
Paguldžiusi Tedį popietės miego Flora ėmė darbuotis sode,
nes rūpestingai apsodinti pakraščiai per pastarąjį mėnesį buvo
apleisti ir jau taip pat garsiai kaip Tedis šaukėsi dėmesio. Atpai
niodama dirvinius vijoklius nuo lubinų ji prakaitavo stiprioje
popietės saulėje ir galvojo, kaip gamta, net ir trumpai palikta be
priežiūros, bematant susigrąžina valdžią.
- Sveika, Flora.
Jos rankos - žemėtos, suėmusios piktžoles - sustingo.
- Aš Arčis Voganas. Ar prisimeni mane?
Turbūt tikrai perkaitau saulėje, pagalvojo ji. Ar jį prisimena?
Tą, kuris pastaruosius devynerius metus neišėjo jai iš galvos? Tai
kvailiausias klausimas, kilęs jos įpratusioje prie vienatvės galvoje.
- Ar galiu įeiti?
Flora atsigręžė, kad išnyktų ta juokinga haliucinacija, pa
žvelgė į figūrą žmogaus, kantriai stovinčio už vartelių, papurtė
galvąir dar daugkartų sumirksėjo, bet vaizdinys niekaip nenyko.
- Juokinga! - sušuko ji garsiai.
- Kas juokinga? - atsiliepė haliucinacija.
- Tu, - atsakė ji, atsikėlė ir nuėjo prie vartelių, mat buvo ap-
siskaičiusi ir žinojo - kai ištinka dehidratacija, įsivaizduojama

oazė pranyksta prie jos artinantis.
- Tikrai?
Dabar ji žvelgė už vartelių, būdama jau taip arti, kad pajuto
pažįstamą kvapą ir net jo kvėpavimą sau ant skruosto.
- Išnyk! - paliepė apimta nevilties.
- Flora, būk gera... tai aš, Aras. Nejau neprisimeni?
Tada miražas ištiesė ranką ir pirštas palietė jai skruostą, su
keldamas pojūdus, kurie tikriausiai negalėjo būti susapnuoti.
Jo prisilietimas, regis, išgarino kraują iš gyslų iki paskutinio
lašo, ir ji susvyravo, įsitvėrė vartelių, nes sukosi galva.
- Dieve gerasis, Flora...
Ir staiga žemė atsirado čia pat, jai susmukus ant tako.
- Atleiskman, - miglotai išgirdo pajutusi vėsų vėjelį pūsčio-
jant į veidą. - Man reikėjo pasiųsti telegramą ir įspėti tave, kad
atvykstu. Bet bijojau, kad tada nerasiu tavęs namie.
Tas švelnus balsas paskatino ją atsimerkti, tada pamatė prieš
akis šmėsčiojant kažką smėlio spalvos. Sutelkusi žvilgsnį su
prato, kad tai jos pačios skrybėlė nuo saulės, o virš tos skrybėlės
išvydo veidą - liesesnį nei prisiminimuose, kone išsekusį, ir žilų
plaukų sruogą kaip žaibo zigzagas nuo smilkinio. Jo akys jau ne
bešvietė giedra, buvo kaip rūpesčių slegiamo žmogaus.
- Ar gali atsistoti? Tave reikia vesti toliau nuo saulės.
- Taip.
Flora atsirėmė visu sunkumu, ir jis įvedė ją vidun. Ji mostu
parodė eiti į virtuvę.
- Tau tikriausiai reikia prigulti?
- O, Dieve, ne! - tarė ji jausdamasi kaip kvaila išgalvota pi
gaus meilės romano veikėja. - Gal atneštum vandens iš ąsočio
podėlyje?
Jis atnešė, ir Flora paskubomis išgurkšnojo, ojo rimtos akys
įdėmiai žvelgė į ją. Staiga jai akyse pasirodė vaizdas, kurį jis
mato: moteris nuo sielvarto, vienatvės ir atšiauraus Ežerų krašto
oro atsiradusių raukšlelių pasendintu veidu. Jos plaukai kaip vi
suomet susivėlę, išslydę iš susukto kuodo, o kūną dengia purvi
nas prastai pasiūtas palaidinis. Prie to vaizdo pritinka medvil
niniai bridžiai su žolių dėmėmis ir medinės klumpės. Trumpai
tariant, ji atrodo kaip daržo baidyklė.
- Tu atrodai tokia graži, - sušnibždėjo Arčis. - Metai išėjo
tau į gera.
Ji prunkštelėjo pamaniusi, kad stipri saulė jį apakino. Laimė,
jai paliepus, visi gebėjimai ėmė grįžti ir atsigauti, nors vangiai
kaip sumušta kariuomenė.
- Ką čia veiki? - paklausė ji griežtai. - Kaip mane suradai?
- Pirma atsakysiu į antrąjį klausimą - tavo šeima visus tuos
metus žinojo, kur esi. Nenustebk išgirdusi, kad Stenlis, senasis
Estveit Holo arklininkas, pranešė tavo motinai beveik tuoj pat,
kai čia apsigyvenai. Ir, nepaisydama tų dramatiškų tarp dukterų
susiklosčiusių santykių, Roza parašė apie tai Aurelijai.
- Aišku.
- Turbūt supranti - norint išlaikyti mūsų santuoką mums
trims geriausia buvo neieškoti bėdos ir susilaikyti nuo bendra
vimo. Tačiau Aurelija iš tolo stebėjo tave.
- Iš tiesų tai keista.
- Tik taip sakoma, kad laikas gydo, Flora. Ir visi mes per ke
lerius pastaruosius metus supratome, kaip galbūt mažai mums
liko laiko, - tarė Arčis, jo akys paniuro.
- Taip.
Stojotyla, abužvelgė į tolį, sparčiai grįžo daugybė prisiminimų.
- Aš čia dėl to, kad Aurelija norėjo viską atitaisyti, - pagaliau
vėl prabilo Arčis.
- Bet kaltoji šalis juk mes.
- Sutinku, bet tai Aurelija išvarė tave iš savo gyvenimo. Kai

prieš mėnesį mums gimė vaikas, visų pirma ji norėjo parašyti
tau. Pajuto, kad jau metas.
- Dar vienas vaikas? Tai kiek dabar turite?
- Tik tą vieną. Aš...
Arčio balsas nuslopo, Flora pastebėjo persimainiusį jo veidą.
Ir ji suprato.
- Ne, - sušnibždėjo.
- Aurelija mirė prieš tris savaites, buvo praėję dešimt dienų
po gimdymo. Man taip gaila, Flora. Juk žinai, ji niekada nebuvo
stipri, o nėštumas pražūtingai atsiliepė jos sveikatai.
Flora užsimerkė, nes akys pritvinko ašarų. Jos gražuolės
švelnaus būdo sesers nebėra gyvos. Jau niekada ji nepažvelgs į
tas giedras mėlynas akis, kupinas vilties. Net ir savanoriškoje
tremtyje ji visada jautė savo seserį čia esant. Tokia pabaiga jai
kėlė šiurpą. Ir ji iškeikė save už visus tuos prarastus metus.
- O, Dieve, o, Dieve... - šnibždėjo ji. - Kaip sunku ištverti.
Ar mes... prie to prisidėjome? Mielai atiduočiau savo gyvenimą
mainais į jos, turi tai žinoti.
- Žinau geriau nei kas kitas, Flora. Dėl jos tu paaukojai savo
laimę. Ir tikrai, kai susituokėme, buvo... sunku. Ypač kad sten
gėmės susilaukti vaiko, reikalingo mudviem susieti. Aurelija
neteko mūsų pirmojo kūdikio, paskui buvo ir daugiau persilei
dimų. Netrukus prasidėjo Didysis karas. Aš įstojau į Karališkąją
aviaciją ir pastaruosius pusketvirtų metų beveik nebuvau Hai
Vilde. Mes vis dar stengėmės susilaukti vaiko, bet nesisekė. Gy
dytojas mus įspėjo, kad Aurelijai dėl sveikatos būtų naudingiau
negimdyti, bet ji nenorėjo klausyti. Tad praėjusį rudenį ji vėl pa
sijuto nėščia. Mes... aš, - pasitaisė jis, - turiu dukrelę.
- Ak, Arči... aš... - Flora iš kišenės išsiėmė purviną nosinę ir
išsipūtė nosį.
Šeš ėl i o sesuo *• St ar i s t o r i j a 451
- Man taip liūdna, kad esu čia su ta baisia žinia. Bet Aurelija
primygtinai reikalavo.
- Ko reikalavo?
- Kad pats pas tave atvykčiau ir paduočiau štai ką. Tai buvo
jos paskutinis noras prieš mirtį.
Iš švarko kišenės Arčis išėmė voką ir padavė Florai. Vien iš
vydus pažįstamą rašyseną jai ėmė svaigti galva.
- Ar žinai, kas čia parašyta?
- Aš... gal ir numanau, taip.
Flora čiupinėjo voką, rankos drebėjo užplūdus baimei, kokių
prakeiksmų ten gali būti prirašyta. Pajuto prie rankos prisilietus
šiltą Arčio ranką.
- Nebijok. Sakiau, ji norėjo viską atitaisyti. Gal jau atplėšk.
- Atleisk man.
Flora pakilo ir iš virtuvės per holą nuėjo į svetainę. Ji atsisėdo
į krėslą ir sulaužė vaškinį antspaudą.
Hai Vildas
Ašfordas, Kentas
1919 metų birželio 16
Mano brangiausioji sesute,

tiek daug noriu taupasakyti, bet, kaip žinai, man ne
taip gerai sekasi su žodžiais kaip tau. Kasdien vis labiau
silpstu, tad atleisk, kad laiškas bus trumpas.
Labai tavęs ilgėjausi, brangioji sese. Nebuvo dienos,
kad tavęs neprisiminčiau. Išpradžių - taip, nekenčiau ta
vęs, betpastaruoju metu ėmiau sau priekaištauti už veiks
mus, kuriuos prieš devynerius metus sukėlė pavydi mano
prigimtis. Iššvaistyta veltui tiek laiko, jojau neatgausime.
Todėl žiūrėdama, kaip ramiai mano mieloji dukrelė
guli lovelėje šalia ir nežino, kad augdama nepažinos savo

motinos, turiu pamėginti viską daryti teisingai. Flora, aš
nenoriu, kad mano vaikas augtų be motinos. Kad ir kaip
Arčis mylėtų Luisę, jis negalės suteikti jai moters glėbio
švelnumo ir išklausyti jos, kai reikės ugdyti irpatarti jai
tampant moterimi.
Žinoma, pasiliks brangioji Sara, rūpinsis kasdieniais
Luisėsporeikiais, betji sensta. Ir mes abi suprantame, kad
jos išsilavinimas irpožiūris į pasaulį siauri, nors tai ir ne
jos kaltė.
Todėl ir turiu prašyti tavo malonės. Kai neseniai pa
klausiau tave slaptai sekančių savo žmonių Estveite, kaip
tau einasi, jie atsakė, kadgyveni viena. Jei taip tebėra ir
dabar norėtum atsikratyti vienatvės, maldauju, apsvars
tyk - gal persikraustytum į Hai Vildų ir augintum mano
dukrelę kaip savo vaikų.
Neabejoju, kad mylėsijų visa savo nuostabia širdimi.
Taippat paguosi mano vargšų sielvartaujantį vyrų. Flora,
tu nieko nežinai apie tai, kųjis patyrė kare, o dabar neteks
žmonos ir vienas augins mūsų dukrelę - man tai nepake
liama.
Būk gera, bent pagalvok apie tokio susitarimo galimybę
ir leisk apsivalyti mano nemirtingai sielai, iš savanaudiš
kumo padariusiai tokių klaidų. Jau taip ilgai kentėjai. Šis
laiškas tave gal nustebins, bet per ilgų laikų supratau, kad
ne nuo mūsų priklauso, kų pamilstame. OArčis prisipa
žino, kad dėl to, kas tada buvo, daugiausia kaltasjis. Papa
sakojo man, kaip tavęs siekė ir suklaidino, nes Škotijojejau
buvo sutaręs su mūsų tėvu.
Mano brangioji Flora, ašpailsau irgaliupridurti ne
bedaug kų. Bet patikėk tuo, kų sakau, - pastaruoju metu
pasaulyje tiek daug kančių, tad mano karštas paskutinis

norasyra apsaugoti tuos, kuriuos myliu, nuo skausmo
ateityje. Viliuosi, kadjie suras laimę.
Melsiuosi, kad tu surastum širdyje supratimo ir man
atleistum. Ir, jei pasiūlymas tau tiks, augink mano dukrelę
jos namuose su meile ir atjauta.
Linkiu tau visko kuo geriausio, brangioji sese.
Pasimelsk už mane.
Aurelija
Flora žvelgė pro langą visa apmirusi dėl to neįprasto laiško.

Jame išreikštas kilnumas buvo net blogiau nei kaltinimai, kurių
jautėsi nusipelniusi.
- Flora? Ar gerai jautiesi? - pasigirdo prie durų.
- Ji paprašė atleidimo manęs, - sušnibždėjo Flora. - O,
Dieve, Arči, nereikėjo jai to daryti. Juk tai mes ją įskaudinome.
- Taip, nors didžiuma kaltės slegia mano pečius. Buvau apa
kintas meilės tau.
- Kaip ji galėjo rasti širdyje tiek atlaidumo? Abejoju, ar aš
rasčiau, ja dėta. Beto, - tarėji kiekpatylėjusi, kad susitvardytų, -
jau taip ir nepasakysiu jai, kad ne vien dėl jūsų vedybų pabėgau
ir gyvenu čia viena.
- Tikrai?
Flora padvejojo, paskui, nusprendusi, kad nebeturi būti jo
kių paslapčių, nuėjo prie rašomojo stalo. Ji paėmė laišką iš 1910
metų dienoraščio slaptavietės ir padavė Arčiui.
- Dar ir dėl to.
Ji stebėjo, kaip Arčis skaito, retkarčiais iš nuostabos kilstelė
damas antakius.
- Na, - tarė jis, atiduodamas laišką, - mat kaip.
- Ar tu žinojai? Manau, tuo metu žinojo visas Londonas.

- Tiesą sakant, girdėjau šnekant apie tavo... ryšius su ta
šeima, bet nelabai tuo tikėjau. Be to, kai karaliui mirus sostą
perėmė Jurgis V, visos paskalos apie senąjį karaliaus dvarą buvo
palaidotos kartu su juo, nes dvariškiai pešėsi dėl aukštesnės vie
tos naujoje valdžioje. Tad... - Pirmą kartą jo veide sušvito šyp
sena. - Ar dabar turėčiau tave vadinti princese Flora? Dieve ge
rasis, net nežinau, ką sakyti, nors tai daug ką paaiškina.
- Nieko nereikia sakyti, bet dabar gali suprasti, kodėl nieko
nelaukusi išvykau iš Londono. Pasaulis verkė užjausdamas kara
lienę, tad aš, kaip ir ponia Kepei, būčiau buvusi nereikalingas jos
vyro nuodėmių priminimas.
- Bet ne taip kaip ponia Kepei, tu dėl jų nebuvai kalta, - pa
prieštaravo Arčis. - Tu turėjai orumo ir taip ir likai išmesta iš
aukštuomenės, o ji sugrįžo į Londoną ir klesti toliau. Dabar ji
garsėja blogąja prasme ir traukia visų dėmesį dėl dukters. Po pa
liaubų Violeta pabėgo su Vita į Prancūziją, Vita paliko vyrą ir du
vaikus. Apie tai liežuvaujama visame Londone, net kalbama, kad
Violeta paskatino ją taip pasielgti. Kepelų šeima neturi gėdos, o
tu laikeisi oriai ir kilniai kaip tikra princesė, kokia ir esi.
- Kažin.
Ji taip pat pajėgė šyptelėti, pažvelgusi į savo apdarus.
- Tai sielos savybės, Flora. Na, dabar turiu paklausti, kaip
jautiesi sužinojusi apie priešmirtinį Aurelijos norą.
- Arči, juk neimsiu čia svarstyti, ką jaučiu. Be to...
Tartumkamdavus ženklą išviršaus pasigirdo garsus klyksmas.
- Kas gi ten? - suraukė antakius Arčis.
- Atleisk, - tarė stodamasi Flora. - Reikia pamaitinti Tedį.
Eidama į viršų pasiimti to, kas bus, kaip gerai žinojo, supra
kaitavęs, dvokiantis ir nerimstantis vaikas, ji leido sau pakikenti.
Nors jos gyvenimas devynerius metus tikrai buvo nusistovėjęs,
dabar jos eilė padaryti staigmeną Arčiui Voganui. Ir kokia tai

staigmena, pagalvojo ji lipdama žemyn su Tedžiu glėbyje ir ei
dama į virtuvę buteliuko pieno.
Pokeliųminučių apimtas smalsumojai iš paskos atėjo ir Arčis.
- Tu turi vaiką, - tarė jis Florai, o ši susikaupusi laikė bute
liuką reikiamu Tedžiui kampu.
- Taip.
- Aišku.
Ji išgirdo ilgą Arčio atodūsį.
- Ar jo tėvas gyvena čia su tavimi? - pagaliau paklausė jos.
- Ne, jis miręs.
- Jis buvo tavo vyras?
- Ne...
- Tada...
Ji paliko užtektinai laiko, kad įsisiūbuotų Arčio vaizduotė,
nors neištarė nė vieno žodžio, kuris būtųmelas. Ir tiktada prabilo:
- Jis rastinukas. Gyvena pas mane jau beveik mėnesį. Ti
kiuosi jį įsivaikinti.
Flora pakėlė akis ir jai pavyko susilaikyti neprunkštelėjus,
kai išvydo palengvėjimą Arčio veide.
- Jis vardu Tedis, - dar pridūrė.
- Žinoma... nuo Eduardo, - tarė jis, bematant supratęs sąsają
su jos tikrojo tėvo vardu. - Prisipažįstu, aš apstulbęs.
- Ir aš taip jaučiausi iš pradžių, kai apsisprendžiau jį pri
glausti. Bet dabar... - Flora žvelgė į pasisotinusį Tedį, tas vartė
akutes iš malonumo, kad pilvukas pilnas, ir meiliai pabučiavo jį
į galvelę, - negalėčiau be jo.
- Tai kiek dabar laiko Tedžiui?
- Beveikpusantro mėnesio. Jisgimėpaskutinę gegužės savaitę.
- Tad tik keliomis dienomis anksčiau už Luisę, ji gimė birže
lio pradžioje. Jie galėtų būti dvyniai.
- Bet jie kilę iš visai skirtingų pasaulių. Šio mažiuko tėvas

buvo piemuo, jis žuvo Didžiajame kare.
- Pasakysiutiktiek, Flora, kad nesvarbu, ar tu lordas, ar elgeta,
mirtis nepaiso tų visuomenės užtvarų. Kad ir kokios kilmės buvo
Tedžio tėvas, jis kovojo ir mirė už savo šalį, jis buvo didvyris. Tu
rėsi tai kada nors pasakyti jo sūnui, - karštai kalbėjo Arčis.
- Dar neapsisprendžiau, ką jam sakysiu.
- Tad dabar jau esi įgudusi rūpintis vaikais, ir...
Arčio žodžiai pakibo ore, bet Florajau suprato, kur jis kreipia.
- Kur dabar Luise? - paklausė ji.
- Hai Vilde ją prižiūri Sara. Jei tu dėl... pasikeitusių aplinky
bių jautiesi negalėsianti persikraustyti ir rūpintis Luise, tada aš
pasistengsiu, Saros padedamas, būti savo dukrelei tėčiu ir mama.
- Bet jei aš sutikčiau su tuo, ką siūlai, kaip tada Tedis? Ar
priimsi jį į Hai Vildo vaikų kambarį? Nes jei jauti, kad negalėsi
nuoširdžiai priimti mano vaiko, tada, turiu pasakyti, tikrai ne
sutinku vykti.
- Flora, nejau nesupranti? Geriau nė negali būti! Luise turės
su kuo žaisti - turės broliuką ir nebus viena. Juodu augs kartu...
Tadaji išvydo neviltį Arčio akyse. Ar dėl dukters, ar mirusios
žmonos, ar dėl savęs, to ji negalėjo pasakyti.
- Ar galiujį palaikyti? - staiga paklausė jis.
- Žinoma.
Flora pakėlė Tedį ir įdavė Arčiui į atvertą glėbį.
- Koks gražus berniukas, jo didelės mėlynos akys ir šviesūs
plaukai. Paradoksalu, bet Luise pasekė mano gimine ir yra tam
siaplaukė. Tedis panašesnis į Aureliją. Sveikas, vyruti, - ištiesė
jam pirštą, ir Tedis tvirtai sugniaužė jį mažame kumštelyje. -
Manau, mudu su tavimi gerai sutarsime.
Flora atsistojo jausdamasi tartum skubiai stumtelėta nu
spręsti, nors dar nėra gerai apgalvojusi.
- Deja, dabar verčiau išvažiuok, - tarė ji atsiimdama Tedį. -

Negaliu tau atsakyti taip iš karto. Nors manai, kad mano gyveni
mas čia tuščias, aš turėsiu daugką paaukoti. Turiu ūkį, nuo manęs
priklauso nemažai gyvulių. Ir nors pasitaikovienišumo akimirkų,
aš myliu savo namus, man gera gyventi, ypač dabar, kai turiu tokį
nuostabų draugą. Otu prašai viską mesti ir nė neatsigręžti.
- Atleisk, Flora, už tokį savanaudiškumą. Juk žinai, aš atla
pos širdies, ir jei man tai atrodo esąs idealus sprendimas, pripa
žįstu - tau gali būti kitaip.
- Ačiū, kad atvažiavai manęs aplankyti. Parašysiu, kai sugal
vosiu.
- Nekantriai lauksiu, bet tegu tai užtruks tiek laiko, kiek tau
reikės.
Juodu priėjo prie durų, Flora jas atidarė.
- Sudie, Arči.
- Dar tik pakartosiu, kad sutiksiu su sąlygomis, kokias nu
statysi, jei panorėsi apsigyventi Hai Vilde. Nedrįstu manyti, kad
tarp mudviejų būtų kokie nors santykiai. Vis dėlto trokštu pasa
kyti, kad mano meilė tau tebeliepsnoja. Nors ir koks jaučiuosi
kaltas, negaliu tavęs nemylėti. Tai tiesiog yra manyje. Tačiau
svarbiausia visoje šioje apgailėtinoje painiavoje yra mano vai
kas, likęs be motinos. Dabar jau taip ir padarysiu, kaip prašei,
paliksiu tave ramybėje. Sudie.
Arčiui nueinant takeliu Flora tik dabar pastebėjo, kad jis ge
rokai šlubuoja.
Kitas dvi dienas Flora vis skaitė ir skaitė sesers laišką. Išsinešusi
Tedį į kalvas ji vaikščiojo ir klausinėjo žolių, kai šios kutendavo
nosį prigulus medžio paunksnėje, ir vieversėlių, skraidančių

danguje, prašė patarimo ir vadovavimo iš paties dangaus.
Bet jie tylėjo ir nedavė atsakymo į klausimą, kaip ir jos širdis.
Galų gale nuvargusiai galvai trokštant sprendimo ji įsikėlė Tedį į
nešioklę ir kaimo keliuku nuėjo aplankyti savo geriausios drau
gės ir patarėjos.
- Na, ką gi, - tarė Beatričė, kai jos sėdėdamos sode gėrė ar
batą. Ji buvo išklausiusi nieko neklausinėdama, kai Flora išpa
sakojo naujausią savo gyvenimo skirsnį. - Turiu pasakyti, re
gis, tu iš prigimties gebi prisitraukti dramatiškus įvykius. Bet to
pradžia juk išskirtinė tavo kilmė. Visų pirma užjaučiu netekus
vargšės sesers. Tokiajauna, o, kiek sprendžiu iš laiško, kurį man
perskaitei, tokia didžiadvasė. Ir protinga, turiu pridurti.
- Ką norite pasakyti?
- Juk tikriausiai supranti, kad jos atsisveikinimo dovana
vyrui ir seseriai, kuriuos ji mylėjo, ir buvo rasti būdą judu su
jungti? Iš to, ką esi pasakojusi, aišku, kad ji visada gerai žinojo
apie judviejų jausmus. Tuo pat metu tai leis užtikrinti, kad jos
mylima dukrelė turės tikrą motiną, jai neteks augti su senstan
čia aukle. Nejaugi nematai, kad ji visiems trims norėjo suteikti
laimę, kurios, jautė, jūs nusipelnėte?
- Taip. Bet jei aš nuspręsčiau vykti, ką žmonės pamanys?
- Tartum tau ar man tai kada nors būtų rūpėję! - nusijuokė
Beatričė. - Argi nebūtų savaime suprantama, kad vieniša miru
sios moters sesuo atvažiuoja auginti savo dukterėčios? Užtikrinu
tave, niekas tuo nesistebės ir nesmerks.
- Oką, jei...
- Judu su Arčiu atnaujintumėte ryšį? - užbaigė už ją Be
atričė. - Ir vėl manau tą patį - praėjus pakankamai laiko visi
džiaugsis dėl netekusio motinos vaiko ir vargšo našlio, taip greit
grįžusio iš karo didvyriu ir išgyvenančio tokią tragišką netektį.
- Opats Arčis? Aš nežinau, kaipjis galės žiūrėti į mane kaltės

netemdomomis akimis.
- Flora, per daugelį metų šioje žemėje įsitikinau dėl vieno
dalyko - reikia eiti priekin ir nesidairyti atgal. Užtikrinu tave,
lordas Voganas yra matęs kare tiek mirčių ir naikinimo, kad
yra tuo įsitikinęs. Kaip tavo sesuo rašo laiške, ne nuo mūsų pri
klauso, ką pamilstame. Jis ne tik gavo žmonos palaiminimą kurti
tokią ateitį, - ji tiesiog ragino jį. Nebelikojokių paslapčių, nieko,
dėl ko reikėtų jaustis kaltiems. Kaip žinai, esu pragmatikė, tad
sakau: mirusiųjų, deja, nebėra ir beprasmiška dėl ko nors apsi
spręsti jaučiant kaltę, nes gali labai suklysti.
- Tad, manote, man reikėtų kraustytis į Hai Vildą?
- Flora, brangioji, visiškai aišku, kad turėtum taip ir pada
ryti. Žmogus be meilės tai kaip rožės pumpuras be vandens. Kurį
laikąjis išliks, bet taip ir neišsiskleis. Otu neneik, kad jį myli.
- Neneigiu. Aš jį myliu, - pirmą kartą Flora ištarė tuos žo
džius balsu.
- Ir sakei, kad jis taip pat tave tebemyli. Manau, čia daug
malonių sutapimų. Luisei reikia motinos, o Tedžiui tėvo. Tiktai
liūdna, kad aš neteksiu tavęs kaip kaimynės.
- Aš baisiai jūsų ilgėsiuosi, Beatriče. Ir savo gyvulėlių, ir
mielojo Ežerų krašto.
- Na, gyvenime visada tenka ką nors aukoti. Aš būsiu lai
minga nupirkusi iš tavęs Vinbrigų ūkį, jei panorėsi parduoti.
Mano žemės valdos sparčiai plečiasi. Visai neseniai surašiau tes
tamentą, ir man mirus žemė atiteks valstybės fondui, visiems
laikams bus grąžinta Ežerų krašto žmonėms. Bet grįžkime prie
tavo galvosūkio. Nieko daugiau negaliu pasakyti, kad tau padė
čiau, tik štai ką - nesvarstyk per ilgai. Labai lengva save atkal
bėti ir nekeisti savo gyvenimo į gera. Ypač, kai tai baugina. Pri
simink, kad kiekviena praėjusi diena yra dar viena, kurios nebe-
turėsi ateityje. Na, dabar, deja, turiu darbo. Gavau naują laiškų
siuntą iš savo mažųjų amerikiečių skaitytojų apie miesto peliuką
Džonį. Man taip patinka pačiai atsakyti kiekvienamvaikui.
- Žinoma. - Flora pakilo ir nuėjo pasiimti Tedžio, gulinčio
po medžiu ir meiliai atsiliepiančio ant šakų čiulbantiems paukš
čiams. - Dėkui jums už viską, Beatriče. Nežinau, ką būčiau da
riusi be jūsų.
Pagalvojusi, kaip gyvens be draugės netoliese, ji pajuto gu
mulą gerklėje.
Ir tą akimirką suprato, kad jau apsisprendė.
36
Flora nebuvo Anglijos pietuose nuo savo tėvo, karaliaus, mir

ties. Įžengus į Hai Vildo holą ją užliejo prisiminimų banga, be
to, nemaloniai nustebo išvydusi, kokios būklės dabar namai ir
visa aplinka, taip ilgai prisiminta kaip pavyzdinė. Arčiui vedžio
jant po kadaise pasakišką sodą - šlubuodamas šalia jis stengėsi
išlaikyti pagarbų atstumą - Flora pastebėjo, kad laukinė gamta
dvare jau paėmusi viršų nuo tada, kai ji buvo čia praėjusį kartą.
- Kaip žinai, Voganai visada turėjo sunkumų dėl lėšų, - niū
riai tarė Arčis. - Aurelijai buvo sunku išlaikyti dvarą, kol manęs
nebuvo, o kaimo vaikinai kariavo Prancūzijoje. Ypač kai vos po
kelių mėnesių nuo karo pradžios mirė mano motina.
Vaikų kambaryje viršuje ją džiugiai pasveikino Sara ir gau
siai apsipylė ašaromis.
- Kokia nelaimė, - šniurkščiojo ji vesdama Florą prie lopšio
supažindinti su dukterėčia. - Po tiek metų Aurelija pagimdė taip
ilgai trokštamą vaikelį, bet jos pačios nebėra ir nemato, kokia
dukrelė graži, mielo būdo, kaip ir jos motina.
Flora paėmė Luisę ant rankų ir iškart pajuto perliejusią mei
lės bangą, norą globoti.
- Sveika, mažute, - švelniai pakalbino ji ramiai glėbyje gu
linčią mergytę.
Tą akimirką Tedis, turbūt pajutęs, kad Floros dėmesys ski-
riamas kažkam kitam, pravirko kelionės pintinėje. Jį tuoj pat

čiupo Sara.
- Stiprus vaikas, - tarė ji. - Lordas Voganas sakė, kadjo tėvai
mirę. Gražiai judu pasielgėte jį priglaudę, panele Flora, tikrai.
Žinau, kad ir jūsų sesuo būtų tam pritarusi.
Pirmąsias dvi savaites Flora beveikvisą laiką buvo užsiėmusi
suvaikais. Daugiausia dėmesio išjos reikalavo Tedis. Sarai prita
riant Flora nakčiai palikdavo Tedį su Luise vaikų kambaryje, ne
benorėjo guldytis į savo lovą. Iš pasipiktinimo paleidęs gerklęjis
net pamėlynuodavo Florai išėjus, kol vieną vakarą Sara pasakė,
kad perima vaikų priežiūrą naktį. Flora dėkinga nuėjo gulti, o
rytą nubudo neprižadinta, kaip buvo daugelį savaičių. Panikuo
dama nubėgo į vaikų kambarį pamaniusi, kad Tedis gal naktį
numirė, ir pamatė prie lango krėsle miegančią Sarą.
- Labas rytas, panele Flora, - tarė ši matydama, kaip Flora
puola prie Tedžio pinto lopšio ir randa jį tuščią.
- Kur jis? - griežtai paklausė Flora.
- Pasižiūrėkite ana ten, - Sara parodė į Luisės lopšį.
Ten gulėjo Tedis, priglaudęs galvytę prie Luisės, abu kietai
miegojo.
- Manyčiau, jis tiesiog mėgsta draugiją, - tarė Sara. - Kai
pravirko, paguldžiau jį į lopšį su Luise. Ir nuo tada nė katro ne
išgirdau nė cyptelint.
- Sara, tu tiesiog stebuklas, - iš palengvėjimo atsiduso Flora.
- Taip darydavau, kai Aurelija bijodavo naktį. Paguldydavau
sujumis. Jie atrodo kaip dvynukai, abu tokio pat amžiaus, ir šiaip.
- Taip, - sutiko Flora.
Vėliau į vaikų kambarį atėjo Arčis palinkėti labo ryto dukre
lei ir pamatė lopšyje abu vaikus.
- Kokie ramučiai, - tarė jis. - Gal to ir reikėjo tikėtis.
Lengvai palietęs Florai petį jis išėjo.
Sarai prisiėmus daugiau pareigų vaikų kambaryje Florai atsi

rado laisvo laiko. Ežerų krašte pratusi būti lauke nuo aušros ligi
sutemų, ji ėmė iš ryto vaikštinėti po sodą ir laukus džiaugdamasi
vasaros oru ir trokšdama susipurvinti rankas gėlių lysvėse - čia
visą grožį stelbė ir slėpė piktžolės.
Tačiau sodas Arčio teritorija, ne jos. Kol kas juodu, supratę
vienas kitą be žodžių, tartum susitarė iš pagarbos Aurelijai lai
kytis kiekvienas savo aplinkoje, ir tai nebuvo sunku, kai namai
tokie dideli. Vakarieniaudavo kartu, maistą jiems prastai ruošė
vietinė senyva moteris, vienintelė apsiėmusi darbuotis už tokį
menką atlygį, kokį Arčis išgalėjo pasiūlyti.
Sėdėdami valgomajame juodu išsamiai aptardavo, kaip ge
riau rūpintis vaikais, - ta neutrali pokalbių tema neleisdavo stoti
tylai, nors tarp jųdviejų tiek daug likdavo nepasakyta. Flora, vos
patiekus pudingą, tuoj pat atsiprašydavo ir eidavo gulti.
Žinoma, ji nebūdavo pavargusi. Bet po kelių minučių, pra
leistų kartu su Arčiu, imdavo dilgčioti visi nervų galeliai. Okarš
tomis rugpjūčio naktimis ji palikdavo atvirą langą, kad įsileistų
ir menkiausią vėjelio dvelktelėjimą, ir net trokšdavo, kad Tedis
nubudęs imtų rėkti, - bent taip sutrikdytų netyras mintis, be
perstojo kankinančias iki pat aušros.
Tačiau artėjant rugsėjui, kai gamta, ypač žmogaus rankų
puoselėjama, reikalauja priežiūros, kad viskas išliktų per žiemą,
Flora nusprendė stoti akis į akį su Arčiu. Surado jį vaismedžių
sode, renkantį į vienratį nukritusias slyvas.
- Sveika, - kone droviai tarė jis.
- Sveikas.
- Ar vaikams viskas gerai?
- Puikiai. Jie miega pokaičio.

- Gerai. Nuostabu, kad jie turi vienas kitą kaip draugą.
- Taip. Arei, ar galime pasikalbėti?
- Žinoma. Ar kas ne taip?
- Ne, visai ne. Aš tiesiog... na, jei gyvensiu čia, Hai Vilde, ir
jis taps mano namais... norėčiau kiek nors prisidėti.
- Flora, tu jau prisidedi.
- Norėjau pasakyti, finansiškai. Į dvarą reikia įdėti lėšų, o aš
turiu... tėvo palikimą ir pardaviau Vinbrigų ūkį, tad lėšų yra.
- Labai dėkoju už pasiūlymą, bet turi prisiminti, kad tavo
šeimajau daug įnešė į šią bedugnę Hai Vildo duobę, kai pardavė
Estveit Holą. Turbūt nežinai, kiek atsieina dvaro išlaikymas, o ką
jau kalbėti apie kokį nors remontą ar pagerinimus.
- Na, bent galėčiau pasiūlyti savo paslaugas kaip nemo
kama sodininkė? O gal pasamdyti porą jaunų vyrukų mums
padėti?
- Jei dar rasi kurį nors gyvą, - niūriai burbtelėjo Arčis. - Jau
supratau, kad nebesu toks... koks buvau, - parodė jis koją.
- Norėčiau pamėginti, nes jei iki žiemos nieko nesiimsime,
tavo darbas čia nueis perniek. Be to, turėčiau ką veikti. Sara jau
pyksta, kad nuolat landžioju į vaikų kambarį.
- Tada būčiau dėkingas už bet kokią pagalbą, - nusišypsojo
Arčis. - Ačiū.
Likusias rugsėjo dienas juodu visas šviesias valandas darba
vosi aptvertame sode. Florai dar pavyko rasti porą buvusių ka
reivių, jie mielai padėjo tvarkytis.
Vėl savoje stichijoje, apsitaisiusi moteriškesniais sodininkės
drabužiais, pasiūtais Saros, Flora jautėsi ramesnė. Tomis dieno
mis, užuot nejaukiai šnekėję niekus, per vakarienę juodu aptar
davo vaismedžių genėjimą ir piktžolių ravėjimą, gilinosi į sėklų
katalogus. Ir tarp Hai Vildo sienų vėl ėmė aidėti juokas.
Kartais popietėmis Flora pastatydavo vaikišką vežimėlį po

didžiuoju kukmedžiu, ir kol juodu su Arčiu darbuodavosi, Tedis
ir Luise saldžiai miegodavo šalia vienas kito.
- Jie tikrai kaip dvyniai, - tarė Arčis žvelgdamas į vaikus
vieną ramią rugsėjo popietę. - Kas būtų galėjęs patikėti?
Kas būtų galėjęs patikėti?- pagalvojo Flora tą vakarą kris
dama į lovą, išvargusi nuo sunkaus visos dienos darbo sode. Tai
bent padėdavo užmigti, bet ji spėliojo, kiek dar ištvers gniauž
dama savo jausmus. Leisdama su Arčiu daug laiko, ji skaus
mingai suvokė, kaip karas jį pakeitė. Gyvas, linksmas jaunuolis,
kurį ji įsimylėjo, subrendo ir tapo rimtu, mąsliu suaugusiu vyru.
Dažnai ji pastebėdavo, kaip jis mintimis kažkur nuklysta, akys
nuliūsta atgaivinant atmintyje tai, ką iškentėjo. Jis buvo matęs ir
kitų žmonių kančių.
Arčis tapo pažeidžiamas, jo ankstesnį pasipūtimą kaip ranka
nuėmė. Dėl to jai buvo dar brangesnis. Kelias pastarąsias savai
tes elgėsi suja nepriekaištingai ir ji jau ėmė manyti, ar tik nebus
susapnavusi, kad sakė ją tebemylįs.
Be to, jie vis dar gyveno šešėliuose, kuriais Hai Vildą ap
gaubė Aurelijos mirtis. Kad ir kas parašyta laiške, Flora dažnai
pagalvodavo: ar tie šešėliai kada nors išsisklaidys?
Naktys ėmė ilgėti, ir pasiryžę baigti darbus iki žiemos šalčių Ar
čis su Flora ėmė darbuotis sode žibintų šviesoje.
- Man jau gana šįvakar, - vieną šaltą spalio vakarą pareiškė
Arčis stodamasis, ir Flora matė, kad atsitiesti jam sunku.
Ji stebėjo, kaip Arčis prisidega cigaretę - tą įprotį įgijo kare -
ir iš lėto eina prie kukmedžio.
- Eik į vidų. Aš čia pabaigsiu, - pasiūlė ji.

- Žinai, žibintų šviesa ir žnaibantis šaltukas primena man
vakarą, kai tave čia bučiavau, - tarė Arčis.
- Neprimink to, - sumurmėjo Flora.
- Bučinio ar aplinkybių?
- Labai gerai žinai, ko, Arči.
Flora grįžo prie gėlių lysvės.
- Taip.
Kurį laiką juodu patylėjo.
- Norėčiau, kad vėl būtų galima tave bučiuoti, Flora.
- Aš...
Staigus prisilietimas prie peties jai pasakė, kad Arčis priėjęs
už nugaros. Jis paėmėją už rankos, truktelėjo, kad atsistotų, tada
atgręžė veidu į save.
- Ar galima? Mylėti visai nėra blogai, brangioji Flora, tik gali
būti netinkamai pasirinktas laikas. O šis laikas idealus, - šnibž
dėjo jis.
Flora žvelgė į jį mėgindama rasti žodžių atsakyti, bet, kol su
rado, jo lūpos jau bučiavo jos lūpas. O kai rankos prisitraukė
arčiau, jai išgaravo iš galvos visos priežastys, dėl kurių negalėtų
jo bučiuoti.
Nuo tada tarp jųdviejų nusistovėjo savotiški tarsi šeiminiai san

tykiai, slepiami nuo kitų namiškių, nors Arčis ir nekantravo ją
kuo greičiau vesti.
- Mes jau tiek laiko praleidome veltui, - maldavo jis, bet
Flora laikėsi tvirtai.
- Turime palaukti mažiausiai metus, tik tada pranešti, kad
esame susižadėję, - sakė jam Flora. - Nenoriu, kad apie mus

blogai galvotų ar liežuvautų.
- Dieve mano, Flora, - apkabino ją Arčis - tuo metu jie buvo
sutarę susitikinėti šiltnamyje, ir Florą tai dar labiau jaudino, -
kodėl tu taip imi į galvą? Aš esu lordas, dvaro savininkas, ir, jei
panorėsiu, būsi mano žmona nepraėjus tiems metams. Ir pasa
kysiu štai ką - nors ir ką darysime, paskalų neišvengsime.
- Tada turime palaukti dėl Aurelijos atminimo, - papriešta
ravoji.
Galų gale Flora įtikino Arčį leisti jai panaudoti dalį palikimo
ir pasirūpinti padėjėjų namuose ir sode. Buvo nusamdyta žmo
nių, o statybininkai vaikščiojo po namus, taisė stogą, kad taip
nebedrėktų, klijavo apmušalus, kad būtų šviesiau, ir Flora paga
liau suprato, ko Beatričė matė stingant jos gyvenime. Dabar jie
gyveno nuolat susijaukę, bet Flora jautėsi laimingesnė nei kada
nors anksčiau, buvo nesvarbu, kad niekas nežino, kokie iš tik
rųjų jųdviejų su Arčiu santykiai.
- Brangioji, turiu tau šį tą prisipažinti. Tai staigmena, jei ga

lima taip pasakyti, - kartą vakarieniaujant tarė Arčis. - Neseniai
prisiminiau, kad dar neįregistravau Luisės gimimo. Registrato
rius buvo labai paslaugus ir, atsižvelgdamas į skaudžias Aurelijos
mirties aplinkybes, net atleido mane nuo baudos, kurią reikia
mokėti uždelsus registravimą daugiau kaip keturiasdešimt dvi
dienas. Ir... - kalbėjo Arčis, giliai įkvėpęs, - ten būdamas suma
niau, kad viskas būtų paprasčiau įregistravus ir Tedį gimus tą pa
čią dieną kaip Luise. Tedis dabar saugus, brangioji, niekas negalės
jo iš mūsų atimti. Jis faktiškai yra mano sūnus, Luisės dvynys.
- Bet... - apstulbusi Flora žvelgė į tamsias Ardo akis, - dabar

aš nebegalėsiu būti jo teisėta motina! O tu suklastojai oficialų
dokumentą!
- Dieve mano, brangioji, mylint nieko nėra negarbinga.
Maniau, tu labai apsidžiaugsi! Juk dabar atkrinta visi tie bau
ginantys popieriai, kuriuos reikia pildyti, ypač kai Tedžio tokia
kilmė, - o ką jau kalbėti apie vaikščiojimą į teismą, kurį tenka
ištverti norint įsivaikinti kūdikį. O dabar mudviejų vaikai augs
manydami, kad jie tikri dvyniai.
- O kaipgi Sara? Ir gydytojas? - Florai atrodė, kad Arčiui
pasimaišė protas. - Jie abu žino tiesą.
- Sarai aš jau pasakiau, paklausiau jos nuomonės dėl to, ką
ketinu daryti. Ji pritarė, kad tai lengviausias būdas apsaugoti
Tedį. O dėl gydytojo, kuris priėmė naujagimę, - jis jau išsikėlęs
į kitą vietą... Velse.
- Dieve gerasis, Arei, verčiau būtum paklausęs mano nuo
monės prieš nuspręsdamas tokį svarbų dalyką.
- Pamaniau, bus geriausia tai pasakyti kaip fait accompli,
tiesiog todėl, kad žinau, kokios tu sąžiningos širdies ir proto.
Būtum atkalbėjusi mane. Dar prisimink, kad šitaip aš lengvai
įteikiau Tėdžiui savo titulą ir dvarą. Vieną gražią dieną Ežerų
krašto aviganio sūnus bus lordas Voganas, - liūdnai nusišypsojo
Arčis. - Nerastum kaip geriau pagerbti žmogaus, kritusio apka
suose, nei padarydamas jo sūnų lordu.
Flora tylėjo pagaliau supratusi Arčio argumentus. Vis labiau
ji įsitikino, koks jis jaučiasi kaltas dėl to, kad liko gyvas, nors tiek
vyrų žuvo. Tai dovana, išperkanti jo kaltę visiems, netekusiems
gyvybės. Ir jis įteikė ją Tedžiui.
Ji suprato, kad nieko nebegali sakyti. Kilnus poelgis jau
atliktas. Nežinia, į gera ar į bloga. Dabar ir ji kalta dėl apga
vystės.
Kitą rudenį, 1920 metais, Arčis ir Flora pagaliau pranešė susiža

dėję, o susituokti ketino po trijų mėnesių, per Kalėdas.
Nemažai pasikankinusi ir švelniai Arčio įtikinėjama Flora
pagaliau nusprendė pakviesti į vestuves Rozą. Ši neseniai buvo
grįžusi iš Indijos, ten po vyro mirties pagyveno pas pusseserę.
Grįžusi į tėvynę pardavė namus Šiaurės Škotijos kalnyne ir iš
sinuomojo elegantišką butą Albemarlo gatvėje Londone. Ji at
rašė Florai, kai gavo kvietimą į vestuves, maldaudama dukterį ją
aplankyti. Tada Roza atsiprašė dėl apgavystės ir sunkios Florai
tekusios vaikystės. Ir dėl to, kad vėliau, karaliui mirus, nesuteikė
jai paramos.
- Juk supranti, kad aš, kaip ir ponia Kepei, turėjau likti nuo
šaly? Negalėjau kaip nors su tavimi bendrauti, visiems įtariant
tavo kilmę, o ką jau kalbėti apie nuolatinį Alistero kartėlį dėl
tos padėties... jaučiau, kad taip bus geriau. Be to, baiminausi su
tavimi susitikti dėl to, kokių baisių dalykų galėtum man prikal
bėti. Ar man atleisi?
Ir pagaliau Flora jai atleido - gyvendama tokioje palaimoje
bet kam būtų viską atleidusi. Dabar jos bent galėjo pasidalyti
skausmu dėl Aurelijos.
- Apiejos mirtį sužinojau tik po dviejų mėnesių. Pūnos paš
tas labai nepatikimas, - kalbėjo Roza. - Net negalėjau atvykti į
dukters laidotuves.
Iš pradžių motinai kilo klausimas dėl dvynių, mat Arčis, laiške
pranešdamas apie Aurelijos mirtį, paminėjo tik Luisę, bet vėliauji
tai priskyrė neapsižiūrėjimui dėl tuo metu išgyvenamo sielvarto.
Okai Roza atvyko į vestuves ir Hai Vilde išvydo „dvynius“, drauge
ropojančius ir žaidžiančius, visos abejonės išsisklaidė.
- Brangutis Tedis toks panašus į savo mamą, - pasakė Roza

braukdama ašaras - ji laikė Tedį ant kelių, ir jo nekaltos mėlynos
akutės ir Florai priminė seserį.
- Kas būtų galėjęs pagalvoti? - kalbėjo Roza, padėdama Flo
rai vestuvių dieną apsirengti kremine nuotakos suknele. - Visi
manėme, kad tu nekenti Arčio Vogano. Aurelija tikrai būtų lai
minga, jei galėtų matyti, kas čia vyksta. Vaikai puikiai auga tavo
prižiūrimi.
Jungtuvės įvyko senoje bažnyčioje, kurioje Flora buvo ma
čiusi, kaip jos jaunikis veda jos seserį. Pamaldos iš pagarbos Au
relijai buvo kuklios, bet jaukios. OArčio akių išraiškos pagaliau
užmovus žiedą ant piršto Flora niekada neužmirš.
- Visada tave mylėsiu, - tyliai tarė jis bučiuodamas.
- Ir aš tave myliu.
Tiktai vestuvių naktį Flora išvydo, kaip Arčio kūną sužalojo
Didysis karas. Abi jo kojos buvo vieni randai nuo nudegimų,
kai buvo pašautas jo lėktuvas „Bristol 22“. Jamšiaip taip pavyko
ištrūkti iš degančių nuolaužų, bet kitas pilotas žuvo, po keliųmi
nučių viską sunaikino liepsnos.
Flora tik dar labiau pamilo jį už drąsą ir narsumą, o jis švel
niai ją pamylėjo pirmąjį kartą.
Pirmaisiais metais po vestuvių Flora dažnai pagalvodavo, kaip

džiugiai ji jaučiasi su Arčiu šalia, Tedžiui ir Luisei augant palan
kumo ir meilės kupiname Hai Vilde.
Luise buvo miela ir švelni kaip jos motina, bet ir iš tėvo per
ėmė skvarbų protą ir natūralų viršenybės jausmą. Ir nors Tedis
buvo įnoringesnės prigimties, Luise tai ne tik pakęsdavo, bet ir
labai mylėjo ir saugojo berniuką, kurį ji - taip pat ir visi kiti -

manė esant jos dvynį.
Kartą po vakarienės Arčis papasakojo Florai, kaip nusivedęs
jau dvejų metų Tedį į arklides su juo užsėdo ant žirgo.
- Žinai, jis nė nemanė verkti, net kai leidomės risčia. Tik
šaukė: „Dar, tėti! Dar!“ - išdidžiai pasakojo Arčis.
Flora buvo laiminga matydama jų stiprėjantį ryšį. Ji jau
manė, kad Arčio sprendimas meluoti apie Tedžio kilmę gal ir
buvo teisingas.
Voganų šeima toliau džiaugėsi auksiniais metais tarp dviejų

karų savo gražiuose namuose kaip rojuje. „Dvyniai“augo ir kles
tėjo, visi namiškiai ir apsilankę svečiai sakydavo, kokie juodu
artimi.
Tačiaujiems sulaukus dešimties Florai pasidarė neramu, ne
bepakeliama meluoti, kad ji esanti jų tikra motina.
- Jaučiuosi kaip apgavikė, - apimta nevilties ji tarė Arčiui. -
Bent Luise turėtų žinoti, kad jos tikroji motina Aurelija. Be to,
kas nors iš kaimo prasitars jai, kai užaugs. Bet tai reiškia, kad
turime meluoti Tedžiui apie jo motiną.
- Jau daug kartų esame tai aptarę, juk tai nedidelė kaina, ku
rią tenka mokėti už jo saugumą ir ramų gyvenimą su mumis, -
atšovė Arčis. - Nors pritariu, apie Aureliją turime jiems pasakyti.
Tad po kelių dienų Tedis ir Luise kartu atėjo į svetainę ką
tik išsimaudę, tiesiog kaip angeliukai. Flora su Arčiu juos pa
sodino ir papasakojo apie tikrąją jų motiną, - Florai suspaudė
širdį žvelgiant į patiklų Tedžio veidą. Abu vaikai atrodė sukrėsti
ir abejojantys.
- Ar galima tave ir toliauvadinti mama? - nedrąsiai paklausė

Luise, tamsiai rudas akis įsmeigusi į Florą.
- Aišku, galima, brangioji.
- Nes tu visada buvai mūsų mama, - pridūrė Tedis su ašaro
mis akyse.
- Taip, buvau. - Flora prisitraukė juos abu. - Aš visada jus
mylėsiu ir abiem rūpinsiuosi, pažadu.
Tedžiui augant ir vyriškėjant Arčis mokė jį visko, ką pats mokėjo

gyvendamas kaime. Tedis, Ežerų krašto vaikas, ėmėsi tų darbų
ir jautėsi kaip žuvis vandenyje. Bet berniukui sulaukus trylikos
Arčis pareikalavo, kad jis sektų jo pėdomis, ir - Florai su Luise
karštai prieštaraujant - išsiuntė į Čarterhausą, internatinę mo
kyklą netoliese. Ten Tedis ėmė maištauti prieš gyvenimą mo
kykloje ir nustatytą jos tvarką. Flora aiškino Arčiui, kad Tedis
laimingiausias atvirame ore, kadjo kraujyje įgimtas noras klajoti
po laukus, bet Arčis jos neklausė.
- Jis turi viską daryti, kaip dera jo sluoksnio jaunuoliui, ir
mokytis tapti džentelmenu, - tvirtino Arčis.
Tai, kad Tedis nelaimingas ir nuolat maištauja, Florai nedavė
ramybės. Ji suprato, kad, kaip ir visi kiti Hai Vilde, Arčis pa
miršo, kas iš tiesų yra Tedis.
37
1943 metų gruodis
BEATRIČĖMIRĖ!
Ledi Flora Vogan per ašaras nebematė, ką rašo dienoraštyje,
tad padėjo plunksnakotį. Telegrama atėjo tik prieš kelias valan
das, ir jai buvo sunku patikėti, kad vėl vykstant mirtį ir naiki
nimą nešančiamkarui, kai Hai Vildo kaimiečiai nuolat gaudavo
telegramas, ir ji gavo telegramą.
- Mano brangiausioji, brangiausioji draugė...
Atrodė beveik nesuvokiama, kad tokia tvirta asmenybė -
moteris ir rašytoja, geriausia, protingiausia iš jos pažinotų, -
niekada nebevaikščios po jos numylėtos šiaurės Anglijos kalnus.
- Brangioji, kas nutiko?
Arčis palinko prie jos perskaityti telegramos.
- Labai užjaučiu. Žinau, kokia ji tau buvo svarbi.
- Kokia ji buvo svarbi mums. Būtent Beatričė paskatino
mane persikelti pas tave ir Luisę. Oką jau kalbėti apie tai, kad ji
man atnešė Tedį.
- Taip, tai baisi netektis. Gal norėtum, kad šiandien likčiau
su tavimi? Turiu dalyvauti susitikime Karinių oro pajėgų minis
terijoje, bet galiujį atšaukti.
- Ne. - Flora pabučiavo ranką, apėmusią jos petį. - Kaip sa

kydavo Beatričė, kai kas nors numiršta, gyvenimas turi tęstis.
Bet ačiū, kad tai pasiūlei. Ar vakarieniauti grįši laiku?
- Tikiuosi. Traukiniai dabar važinėja pasibaisėtinai. - Arčis
švelniai pabučiavo žmoną į skruostą. - Žinosi, kur esu, jei ma
nęs prireiks.
- Ar į stotį tave nuveš Tedis?
- Pats nuvažiuosiu, - šiurkštokai atsakė Arčis. - Iki pasima
tymo, brangioji.
Jis išėjo iš kabineto, ir Flora pažvelgė į aptvertą sodą, kurį
abu atkūrė. Jo grožį dabar slėpė storas šerkšnas, primindamas tą
gruodžio dieną prieš trisdešimt ketverius metus, kai Arčis pabu
čiavo ją po kukmedžiu. Dabar Luise ir Tedis vyresni, nei juodu
su Arčiu buvo tada. Ir vėl artėjo Kalėdos.
Suprasdama, kad šiandien neras laiko liūdėti, Flora trum
pai pasimeldė už savo brangią mirusią draugę, tada pažvelgė į
darbų sąrašą. Penktą valandą prasidės prieškalėdinis pobūvis
dvare dirbančioms merginoms, ir ji padės poniai Tanit vaišinti
jas naminiu sidru ir šviežiais pyragėliais su džiovintais vaisiais.
Flora norėjo, kad tai būtų smagus vakaras merginoms, prieš me
tus atvykusioms pakeisti kariaujančių vyrų, tokioms uolioms
Hai Vildo dvaro darbininkėms. Rytoj anksti rytą jos išvažiuos
užsakytu autobusu, grįš Kalėdų į savo šeimas.
O paskui, prieš pat Kalėdas, atvažiuos jos motina praleisti
švenčių Hai Vilde. Flora stebėjosi, kaip pasikeitė jos santykiai
su motina. Roza tapo laukiama viešnia Hai Vilde ir lankėsi vis
dažniau, Londone ėmus griežtai normuoti maisto produktus.
Flora dėkojo Dievui už vištas, dedančias jiems kiaušinius, nors
pačios riebiausios vištos šįvakar vištidėje nebeliks. Pagaliau jai
teko nusileisti šeimai, reikalaujančiai mėsos, ir Raiboji taps šių
metų auka.
Kad nuotaika pagerėtų, Flora prisiminė - kokia palaima, jos

šeima nenukentėjo per karą kaip kitos šeimos; nė katras jos my
limas vyras neišvyko kariauti - Arčis todėl, kad buvo sužeistas
Didžiajame kare ir jau peržengęs šaukiamųjų amžių, o Tedis dėl
juokingo dalyko, padariusio stebuklą, - jis buvo plokščiapadis.
Florai vis dar buvo neaišku, kaip tai galėtų kliudyti kariauti, ypač
kad jis taip energingai vaikščioja, bet tai jau buvo nesvarbu. To
kios kojos išgelbėjo jos sūnų nuo galimos mirties.
Arčis dėl to susirūpino - juk jaunasis kaimo skvairas turėjo
būti visiems pavyzdys, - bet tai nebuvo Tedžio kaltė, o šis pri
siekė uoliai veiksiąs iš namų, ir tai buvo įmanoma.
Deja, jo pastangos vis menkėjo. Floros vyras priskyrė tai
drausmės stokai, bet ji manė, kad kalta pakili nuotaika jaunuo
lio, pilnametystės sulaukusio karo metais. Draugams iš Oksfordo
išėjus į kariuomenę, Tedžio entuziazmas studijuoti išblėso, o po
vieno semestro, per kurį, pasak koledžo vadovo, Tedis „elgėsi
nederamai kaip Oksfordo paskutinio kurso studentas“, jis buvo
pašalintas.
Tada jis išmėgino save kaip savanoris kariniame Namų sar
gybos būryje, bet jam buvo sunku vykdyti įsakymus, o vietinius
savanorius išvadino „senais kelmais“. Flora nenoromis sutiko
su Tedžio prašymu vadovauti ūkiui, kai šio valdytojas Albertas
stojo į kariuomenę. Deja, keli ilgamečiai ūkio darbininkai pyko,
kad Tedis jiems vadovaudamas nesugeba keltis auštant.
Tada Arčis išrūpino Tedžiui vietą Karinių oro pajėgų admi
nistracijoje Karaliaus gatvėje, kur ir pats dirbo, bet ir čia Tedis
užtruko neilgai. Flora tiksliai nežinojo, dėl ko, Arčis tik niūriai
tarstelėjo, esą buvo nutarta, kad Tedis iš ten išeis ir susiras kitą
darbą. Iš visko Flora spėjo, kad tai susiję su mergina.
Nėra ko stebėtis, kad moterys alpsta dėl jo. Aukštas, tvirtai
sudėtas, šviesiaplaukis, mėlynakis, o ką jau kalbėti apie jo ge-
bėjimą žavėti, - jis negalėjo netraukti moterų dėmesio. Tedžiui

greit dvidešimt penkeri, jam reikia vesti ir surimtėti. Flora buvo
įsitikinusi - kai jis ves, visos klaidos bus ištaisytos ir jos brangu
sis sūnus taps vertas titulo ir dvaro, kuriuos kada nors paveldės.
Šaltu koridoriumi Flora atėjo į šiltą, pilną garų virtuvę - ten
ponia Tanit kepė kažką, kas kvepėjo kaip pyragėliai su džio
vintais vaisiais, bet buvo išradingai pagaminti iš visai kitų pro
duktų.
- Kaip sekasi? - paklausė Flora.
- Labai gerai, ačiū, ponia. Ko norėtumėt vakarienės? Sugal
vojau, kad iš likusios tešlos galiu visiems iškepti pikantišką ap
kepą. Turiu dar šiek tiek špinatų, bulvių tyrės ir kiaušinių, tuos
galiujums iškepti, - atsakė ji švelniu balsu su neryškiu akcentu.
- Dieve mano, apkepą! Tai būtų tikros vaišės. Jei tik rasime
ko įdarui.
- Ponas Tanitas kaime gavo jautienos kulninės. Pamaniau,
galiujos įdėti.
Flora nė neklausė, iš ko gavo. Vietinė mėsos juodoji rinka
klestėjo. Ir šį kartą ji neatsispyrė.
- Tikrai galite, - sutiko, vėl dėkodama Dievui, kad čia yra
Tanitai. Jauna pora nebijojo sunkaus darbo. Ponas Tanitas buvo
ne tik vairuotojas, - jis dar padėdavo Florai prie nesibaigiančių
darbų vaismedžių sode, rinko krituolius obuolius, su Flora rūpi
nosi gyvūnėliais, kuriųji buvo pririnkusi globoti per tuos metus.
- Gal padėsite paruošti mano motinai tą patį kambarį kaip
visada? - Flora paprašė ponios Tanit. - Ak, ir dar kas - rytoj
mums per pietus reikės karšto vyno su prieskoniais kaimo gy
ventojams. Paimkite iš rūsio raudonojo vyno, bet teks apsieiti be
apelsinų.
Tikpagalvojus apie apelsiną Florai sukilo didelis noras jo pa
skanauti.
- Taip, ponia.
- O šįvakar Luise lygiai penktą atsiveda merginas, kurios
dirba ūkyje, - pridūrė Flora prisiminusi.
Iš virtuvės ji grįžo į savo kabinetą rašyti užuojautos laiško
Beatričės vyrui Viljamui. Kai ji padėjo plunksnakotį, į duris kaž
kas pasibeldė.
- Prašom.
- Sveika, mama, ar sutrukdžiau?
Pro duris įkišo galvą Luise, jos kaštoninius iki pečių plaukus
tvarkingai prilaikė dvejos šukos, tamsios akys buvo tokios pana
šios į Arčio.
- Visai ne. Bet ką tik gavau labai liūdną žinią. Vakar mirė
mano draugė Beatričė.
- Ak, mama, labai užjaučiu. Žinau, kaip ją mylėjai. Ir visi
netekome tokio talento. Prisimenu, kaip mudviem su Tedžiu
skaitydavai jos pasakas apie gyvūnėlius.
- Pasaulis be jos bus tikrai nebe toks.
- Liūdna, kad ji nesulaukė taikos. O taika, neabejoju, greit
ateis. Ar bent to tikiuosi, - pasitaisė Luise.
- Ko atėjai pas mane, brangioji?
- Ak... nieko. Tai galima atidėti kitai dienai. Merginos labai
džiaugiasi dėl šio vakaro vaišių, - linksmai kalbėjo Luise.
- O mes pasistengsime, kad joms būtų smagu.
- Aš joms pasiuvau sašė su džiovintomis levandomis par
vežti namo dovanų, - tarė Luise. - Be to, mes visos pasipuošime!
- Nuostabu, ir nemanyk, kad aš šįvakar liūdesiu. Beatričė
nenorėtų, kad jos gedėtume.
- Vis tiek, kiekvieną netektį sunku išgyventi, bet aš žinau, tu
tiesiog narsi. - Luise priėjusi pabučiavo Florą į skruostą. - Susi
tiksime penktą.
- Gal žinai, ar Tedis grįš namo šįvakar? Kviečiaujį dalyvauti.
- Sakė pasistengsiąs, bet jis šiandien labai užsiėmęs.

Ir ką gijis veikia? - paklausė savęs Flora Luisei išėjus. Paskui
nuvijo tą mintį šalin. Jis jos sūnus ir reikia juo pasitikėti.
Merginos vėliau tą vakarą suėjo į svetainę, gėrė sidrą ir valgė
puikius ponios Tanit pyragėlius su džiovintų vaisių įdaru -
obuoliai ir slyvos buvo surinkti rudenį sode. Luise buvo para
ginta sėstis prie pianino, ir jos su užsidegimu pagiedojo kalėdi
nių giesmių, o pabaigoje padainavo Veros Lin‘ išgarsintą dainą
„Mes vėl susitiksime“.
Luisei palydėjus merginas apsirengti paltų, kad grįžtų į du
namukus netoli arklidžių, kuriuose buvo apsistojusios, Flora pa
stebėjo susirūpinimą dukters veide.
- Ar viskas gerai, Luise?
- Regis, nėra vienos iš mano merginų, Tesės. Neimk į galvą,
anksčiau ar vėliauji atsiras. - Luise pakštelėjo Florą į skruostą. -
Jei leisi, nevakarieniausiu su tavimi ir tėčiu. Norėčiau praleisti
vakarą su merginomis.
- Žinoma. Tedis dar nepasirodė?
- Ne. Labanakt, mama.
Luise išsivedė merginas, ir Flora pro langą pasižiūrėjo, kaip
jos, apšviestos žibintų, žygiuoja įvažiavimo keliuku. Ji su meile
pagalvojo, kokia svarbi pagalbininkė jos duktė, viena pati ramiai
ir draugiškai vadovaujanti darbininkėms ir nė kiek prieš jas ne-
sididžiuojanti. Flora žinojo, kad ir jos visos labai ją myli.
Nuėjusi į virtuvę, Flora pasižiūrėjo, kas orkaitėje, ir rado dar
šiltą mėsos apkepą kartu sujai skirtomis bulvėmis ir kopūstais -
ponia Tanit viską paliko ir išėjo į savo namelį.
Dar pagalvojusi, kaip puikiai gyvenimas be tarnų Ežerų
krašte ją paruošė karo metams, ji atsinešė iš svetainės padėklą
*Vera Lynn, g. 1917; daina sukurta 1939 m.

su ištuštintomis sidro stiklinėmis ir laukdama grįžtant Arčio - ir

Tedžio - ėmėsi jas plauti. Tuo metu jie valgydavo prie virtuvės
stalo. Čia buvo šilčiausia vieta namuose, ir net jei būtų radę tin
kamų malkoms medžių, ir Flora, ir Arčis sutarė, kad jie neturi
gyventi geriau už tuos, kurie visame pasaulyje kenčia stygių.
Po dvidešimties minučių pro virtuvės duris įėjo Arčis, jo vei
das rodė nuovargį, bet akys švietė.
- Brangioji, kaip laikaisi? - šiltai pabučiavo. - O kaip vaka
rėlis? Atleisk, kad nebuvau, dalyvavau susitikime. Turiu gerų
naujienų.
- Čia buvo labai linksma. - Flora užsirišo prijuostę, kad pa
tiektų vakarienę, - Tedžio verčiau nelaukti, antraip apkepas bus
jau niekamtikęs. - Kokios tos naujienos?
- Užtektų pasakyti, kad man nebereikės važinėti tiek kelio
į Londoną. Mane paskirs į Ašfordo aviacijos bazę, tik už kelių
mylių nuo čia. Iš vietinių laikraščių jau žinai, kad turime Kara
liškųjų britų ir kanadiečių oro pajėgų eskadriles. Ir dar, žinoma,
jankius.
- Taip.
Flora nusišypsojo prisiminusi, kaip susijaudino merginos,
dirbančios ūkyje, kai išgirdo, kad čia bus dislokuotos Kanados,
Amerikos ir Britanijos eskadrilės. Jau buvo surengti keli šokių
vakarai, ir merginos grįžo apdovanotos šokoladukais ir nailoni
nėmis kojinėmis.
- Tikrai labai gera naujiena, brangusis. Kokios bus tavo pa
reigos?
- Galiu tik pasakyti, kad vyks kažkas svarbaus. Aš būsiu ry
šių tarnybos karininkas, palaikysiu ryšį tarp eskadrilių, rengsiu
skrydžių grafikus ir panašiai, padėsiu strategijos reikaluose. Ži
nai, brangioji, šiandien pirmą kartą pajutau, lygjau būtų matyti
karo galas.
- Labai džiaugsimės, jei tu neklysti.

Flora padėjo lėkštę savo vyrui ir meiliai į jį pažvelgė.
- Atrodo puikiai, ačiū, - tarė Arčis, imdamas šakutę ir peilį. -
Ovaikai su mumis nevakarieniaus?
- Ne. Luise nuėjo su merginomis į jų namus, o Tedis... kaž
kur išvažiavęs.
- Kaip paprastai, - sumurmėjo Arčis.
Tik antrą valandą nakties negalėjusi užmigti Flora išgirdo
girgždant koridoriaus grindis ir užsidarant duris. Suprato, kad
sūnus pagaliau grįžo namo.
- Kurgi vakar buvai? - Flora paklausė Tedžio šiam įėjus į

pilną veiklos virtuvę, kur ji su ponia Tanit viską pjaustė ir kepė
šventėms, o per radiją buvo girdėti Kalėdų giesmės.
- Buvau išėjęs. Ar kas ne taip, mama? Aš jau gerokai peržen
gęs amžių, kai reikia prašyti leidimo išeiti. - Tedis nušvilpė du
pyragaičius su uogiene, vėstančius padėkle ant stalo. - O kaip
gyvuojate jūs, ponia Tanit, šią gražią dieną?
- Gerai, ačiū, - atsakė ši.
Flora buvo pastebėjusi, kad jų namų šeimininkė vienintelė
iš pažįstamų moterų nepasiduoda akivaizdžiam jos sūnaus ža
vesiui.
- Puiku, - jis linksmai nusišypsojo poniai Tanit. - Tai kas
numatyta šiandien, mama?
- Per pietus vaišinsime kaimo gyventojus gėrimais, o penktą
į Ašfordą atvažiuoja tavo senelė. Gal būsi toks geras ir pasitiksi
ją stotyje?
- Kažin ar galėsiu, - atsakė Tedis iš lėto eidamas per virtuvę
Šešėl i o sesuo * St ar istorija 481
atsišlieti į viryklę, prie kurios ponia Tanit maišė vyną su prie

skoniais. - Kaimo vaikinai kvietė nueiti su jais į smuklę prieš
vakarienę. Juk rytoj Kalėdos.
- Labai mums visiems padėtum, jei ją parvežtum.
- Ar negali parvežti tas jūsų vyras? - paklausė Tedis ponios
Tanit, o ši krūptelėjo Tedžiui delnu spustelėjus jai nugarą.
- Ponas ir ponia Tanitai gavo laisvą vakarą, kad atšvęstų
drauge, nes rytoj poniai Tanit reikės būti čia ir padėti man išvirti
ir patiekti pietus. Neabejoju, tavo senelė būtų dėkinga, jei pasi
stengtum dėl jos.
- Ar duonos turit? - Tedis apsidairė virtuvėje. - Aš taip išal
kęs, arklį praryčiau.
Flora parodė į podėlį.
- Ten yra ką tik iškepti trys kepalai, bet neimk daugiau nei
vienos riekės. Mums reikės duonos sumuštiniams kaimo žmo
nėms pavaišinti.
Sūnui nuėjus ieškoti duonos Flora atsiduso. Kartais netji ne
tekdavo kantrybės.
- Manau, šios Kalėdos bus nuostabios, - tarė Tedis kramty
damas storą riekę, pasiėmęs iš podėlio.
- Ir aš to tikiuosi.
- Žinoma, aš nuvažiuosiu parvežti senelės, - staiga nusi
šypsojo Tedis, priėjo prie motinos ir ją apkabino. - Tik paer
zinau tave.
Kalėdos iš tiesų buvo linksmos. Arčis, regis, jau seniai buvo

taip gerai nusiteikęs, kiek Flora prisiminė, - dėl naujųjų pareigų
Ašforde, neabejojo ji. Luise kaip visada buvo pareiginga, sten-
gėsi, kad visi jaustųsi patogiai ir smagiai. Net Tedžiui pavyko su
tvardyti stiprų potraukį eiti su draugais į kaimo smuklę, jis liko
namie iki Kalėdų antrosios dienos.
Tą vakarą Flora ir Arčis krito į lovą išvargę nuo švenčių siau
tulio.
- Jaučiuosi, tartum būtume pavaišinę visą apylinkę - turtin
gus ir vargšus - savo sąskaita.
- Taip ir yra, - sukikeno Flora prisimindama visus, apsilan
kiusius Hai Vilde per kelias praėjusias dienas. - Bet juk taip ir
turi būti, ar ne? Galų gale Kalėdos - dovanų metas.
- Taip, o tu davei jų už visus daugiausiai. Ačiū tau, mano
brangioji, - švelniai pabučiavo ją Arčis. - Tikėkimės, kad Nau
jieji metai atneš taiką, - visi jos nusipelnėme.
38
1944 metų žiema Florai atrodė ilgesnė nei kuri kita. Gal dėl to,
kad ji, kaip ir visi, buvo išvarginta karo, išvarginta blogų žinių,
išvarginta ir to dirbtinai džiugaus balso per radiją, visiems lie
piančio būti geros nuotaikos.
Be to, ją buvo apėmusi neįprasta bloga nuojauta, slegianti
kaip sniegas, sunkiai užklojęs sodą. Vienintelė prošvaistė per at
šiaurų vasarį buvo laiškas iš Viljamo Hilio.
Kasi Kotedžas
Artimasis Šoris
1944 metų vasario 15
Mano brangioji ledi Vogan, - ogal galiu kreiptis įjus

„Flora“?
Labai tikiuosi, kad sveika sulaukėte šio laiško. Kai
rašaujį čia, užverstas sniego, aplinkui taip tylu - nebėra
mano brangiosios Beatričės, kad mane apibartų. Rašau
norėdamas pranešti, kad Beatričės testamentų perskaičiau
vienas, dalyvavo tik katė (ji, žinokite, taippat gavo nedi
delį palikimų - dėžutę sardinių). Procedūra buvo oficiali,
jų atliko, kaip reikalaujama, advokatas (aš) ir testamento
vykdytojas (aš). Laikui atėjus įvyks oficialuspatikėtinių
irpalikimo gavėjų susitikimas, bet esant dabartinėms oro

sąlygoms aš nusprendžiau susilaikyti ir nerengti šio susi
tikimo, kol dar nenutirpusios sniegopusnys, - surengsiu
jį Londone, nes ten gyvena daugpaveldėtojų, tenyra ir
Nacionalinė istoriniųpaminklų ir vietų apsaugos komisija.
Galite įsivaizduoti - paveldėtojų sąrašas ilgas, teks išsinuo
moti pokylių salę, kad visi sutilptų. Ašjuokauju, bet testa
mentas sudėtingas, ir reikės daug ką išsiaiškinti, o tokiam
kukliam advokatui, koks esu, taijuo labiau skausminga,
nes testamentas Beatričės.
Taigi noriujums pranešti, kad irjūs gavotepalikimo iš
Beatričės. Įdedu laiškelį, kurį ji parašė tai paaiškindama.
Tikiuosi, jums patiks!
Kol kas, mano brangioji Flora, melskimės, kad ši bega
linė žiema pagaliau baigtųsi ir ateitųpavasaris, atnešiantis
visiems mums ateities viltį. Prisipažįstu, šiuo metu man
sunku susitaikyti su ateitimi, kurioje nebus mano mylimos
žmonos.
Palaikykime ryšį, brangi bičiule.
Viljamas Hilis
Paėmusi kitą laišką, Flora atplėšė voką ir ryžosi skaityti.
Kasi Kotedžas
Artimasis Šoris
1942 metų birželio 20
Mano brangioji Flora,

parašysiu trumpai, nes žinau, kadpomirtiniai laiškai
gali pravirkdyti. Tadprie reikalo: palikau tau knygyną
Londone, nusipirkaujį prieš kelerius metus, kai šeima,

kuriai jis priklausė, atsidūrė sunkiojefinansinėje padėtyje.
Artūras Morstonas (steigėjoproanūkis ir bendravardis)
prieš kelerius metus mirė, ir kadangi tai buvo man arti
miausias knygynas, kai augau Kensingtone ir buvau pa
mėgusijo savininką, jį perėmiau. Deja, turėjau uždaryti,
nes prasidėjus karui nebeliko darbuotojų. Knygynas tebėra
uždarytas.
Flora, brangioji, gali daryti sujuo, ką nori. Bent
pastatas šio to vertas. Kadangi tu gyveni daug arčiau
Londono nei aš, jei nuspręsi knygyną pasilikti, būsi daug
geresnė savininkė ir darbdavė nei aš. Ojei parduosi pa
statą, knygas rasi kaippanaudoti, nes taipjas mėgsti. Per
stebukląjis išsilaikėper karą - bent kol kas, - nors tiek
daugpastatų netoliese sugriauta. Tai nuostabus kampelis,
būtinai ten apsilankyk prieš nuspręsdama.
Taigi, brangioji Flora, metas atsisveikinti. Visada su
meileprisiminsiu mudviejų kartu praleistą laiką. Palaikyk
ryšį su Viljamu. Bijau, kai išmuš mano valanda, jis bus
pasimetęs be manęs.
Beatričė
- Kokia ji dosni ir dėmesinga, - tarė Arčis tą vakarą prie

stalo. - Kai gausi nuosavybės teisės dokumentus, reikės nuva
žiuoti į Londoną pasižiūrėti.
- Tikėkimės, kad jis tebestovi. Sunku būtų radus krūvą griu
vėsių.
- Gal Tedis susidomėtų ir imtųsi jį valdyti? Šiuo metu jis,

regis, mažai ką veikia. Net iš lovos nesikelia iki pietų. Kaime gir
dėjau, kad kiekvieną vakarą leidžia smuklėje.
- Jis buvo labai peršalęs, kaip žinai.
- Visi mes sirguliuojame šią žiemą, Flora, bet tai nekliudo ir
ką nors naudinga nuveikti.
- Manau, jam depresija. Jojaunystės metus temdo karas.
- Bent turi dar daug metų ateityje, ne taip, kaip kiti bend
raamžiai, - atkirto Arčis, nors ir stengėsi valdyti pyktį. - Nese
niai pagalvojau - gal turėtume aptarti mano testamentą. Ne-
keičiau jo nuo tada, kai susituokėme. Hai Vildas pagal jį palie
kamas Tedžiui, nes jis mūsų vyriausias ir vienintelis sūnus ir
pagal majoratą mano įpėdinis, bet, turiu pripažinti, jau imu
abejoti, ar jis tam tinkamas. Šiandien pagalvojau, kad nors ir
nėra kliūčių perleisti jam titulą, dvarą gal reikėtų palikti tau,
brangioji, valdyti neribotą laiką. Vėliau - tai priklausys nuo Te-
džio elgesio ateityje, - be to, jei Luisei gims sūnus, tu galėsi nu
spręsti, ką geriausia daryti. Dabar jis elgiasi taip, kad net svars
tau, ar...
- Gal galėtume apie tai pasikalbėti vėliau? Gal kai pasibaigs
karas ir viskas nusistovės? Beatričei ką tik atgulus į kapą man
tikrai nepakeliama galvoti apie tokius dalykus.
- Žinoma, brangioji, - Arčis, siektelėjęs jos rankos per stalą,
tvirtai paspaudė. - O kai karas pasibaigs, tada švęsime, kad vi
siems mums pavyko išlikti gyviems.
Floros nuotaika pasitaisė Anglijai pamažu vaduojantis iš sniego

ir ėmus rastis pirmiesiems pavasario ženklams. Ji džiugiai susi-
jaudino pamačiusi, kad tai, ką ponas Tanitas pasodino rudenį,

jau auga. Nesvarbu, karas ar taika, sodui - visai kaip vaikui -
reikia nuolatinio dėmesio. Opats žemės pojūtis tarp pirštų veikė
raminamai.
Nors Flora piktinosi iškreipta pozityvia propaganda, besilie
jančia iš Karo ministerijos, net ji pajuto visiškai pasikeitus Są
jungininkų padėtį. Iš to, ką sakė Arčis, - ir iš to, ko nesakė, - ji
suprato, kad Sąjungininkai intensyviai ruošiasi kažkokiamorga
nizuotam puolimui Europoje. Arčio darbo diena oro pajėgų ba
zėje nusitęsdavo į naktį, bet jo akyse ji įžiūrėjo viltingą laukimą.
Buvo gerų žinių ir iš Luisės - Naujųjų metų išvakarėse, ilgai
įkalbinėta Floros, ji su Tedžiu dalyvavo šokių vakare.
- Taubus naudinga nuvažiuoti į miestą ir atitrūkti nuo darbų
Hai Vilde, - primygtinai ragino Flora.
Ji atidavė Luisei vakarinę suknelę, ir ši pati ją pasitaisė, jos
miklūs piršteliai lakstyte lakstė po audinį kaip kadaise Aurelijos.
Tedis kartu nuvažiavo traukiniu, o kitą dieną Luisei grįžus Flora
pastebėjo įsižiebus žiburėlį jos akyse.
Tas jaunuolis buvo toks Rupertas Forbsas, tikras knygius, -
už savo šalį kariauti jam neleido trumparegystė. Tedis šiek tiek
pažinojo jį Oksforde, o dabar, sakė Luise, kažką veikiąs žvalgy
boje.
- Aišku, jam negalima sakyti, ką, bet neabejoju, kad tai ne
paprastai svarbu. Jis labai protingas, mama, laimėjo stipendiją
Oksforde studijuoti senovės graikų ir romėnų kultūrą, kalbas ir
literatūrą.
- Nuobodokas vaikis, - įsiterpė Tedis. - Ir baisiai doras - per
Naujųjų metų sutikimą net atsisakė antros šampano taurės!
- Ne visiems būtina nuolat iki paskutinio lašo išlakti visą
barą, kad būtų laimingi, - atšovė jam Luise.
Buvo neįprasta, kad Luise su kuo nors atžariai kalbėtų, ypač
su mylimu broliu, ir Flora svarstė, ar ji taip pasakė panorusi ap

ginti Rupertą, ar ją vis labiau pykdo Tedis.
Romantiška Ruperto ir Luisės draugystė greitai perėjo į šį
tą stipresnio. Ir Florai, ir Arčiui Rupertas iškart patiko, kai tik
susipažino, ir širdis džiaugėsi matant augančią porelės meilę.
Paskui, tai buvo prieš dvi savaites, jie pranešė esą susižadėję, ir
Rupertas atvažiavo į Hai Vildą savaitgaliui to atšvęsti. Jis labai
susidomėjo Floros paveldėtu iš Beatričės knygynu ir maldavo
leisti nueiti į jį kartu, kai Flora po kelių savaičių ketino ten apsi
lankyti. Pasiteiravus buvo patvirtinta, kad pastatas per bombar
davimus nenukentėjo, o Flora tikėjosi jau greit gauti nuosavybės
teisės dokumentus.
Rupertas, nors ir iš geros šeimos, savo pajamų neturėjo. Tad
Arčis ir Flora sutiko, kad jaunoji pora apsigyventų kitapus kelio
Savoje sodyboje - išvykus ūkio valdytojui namas stovėjo tuščias.
Flora matė, kad kiek padažius, pakeitus užuolaidas ir baldus -
visa tai puikiai gebėjo kurti miklios Luisės rankos - namas jau
navedžiams bus visai tinkamas. Taigi Flora jau turėjo numačiusi
jiems ir nuostabią dovaną vestuvių proga.
- Mama, ar galime pasikalbėti?
Luise saulėtą gegužės rytą susirado Florą sode.
- Žinoma. - Flora atsistojo ir atidžiai pažvelgė į susirūpinusį
Luisės veidą. - Kas nutiko?
- Gal galime atsisėsti?
Luise mostelėjo į suolelį pavėsyje, vijoklinių rožių pavėsi
nėje - neseniai ją įrengė ponas Tanitas.
- Kas gi yra?
Flora matė, kaip iš susijaudinimo gniaužosi ilgi Luisės pirštai.
- Tai... keblus reikalas. Susijęs su viena iš mano merginų. Ir
Tedžiu.
- Tai verčiaujau klok.
- Jau nuo Kalėdų žinojau, kad tarp jų kažkas yra. Prisimeni

tą vakarą, kai Tęsė neatėjo į merginų vakarėlį?
- Prisimenu.
- Na, paskui vėlai ėjau namo nuo darbininkių namelių ir pa
stebėjau Tedį su Tese ateinančius keliuku iš Savos sodybos. Jau
buvo gerokai po vidurnakčio, ir tai patvirtino, ką pora merginų
man buvo sakiusios.
- Vadinasi, jos žinojo, kur ji buvo?
- Taip, ir žinojo, su kuo.
- Aišku.
- Tikėjausi, kad tas ryšys nutrūks, - juk ir tu žinai, kaip neil
gai Tedis būna kuo nors susidomėjęs, ypač turint omeny mote
ris, - jau atrodė, kad ir nutrūko.
- Tai kodėl dabar man apie tai pasakoji?
Luise giliai atsiduso ir pažvelgė į tolį.
- Todėl, kad vakar Tęsė atėjo pas mane plūsdama ašaromis.
Ir pareiškė, kad ji „su bėda“. Ji nėščia, mama, ir tvirtina, kad vai
kas Tedžio.
- O, Dieve... - Dabar jau Flora krimsdamasi gniaužė pirš
tus. - Ar tai tiesa?
- Ji laukiasi apie keturis mėnesius, o jos sužadėtinis jau pu
sę metų kariauja Prancūzijoje, nė karto nebuvo grįžęs atostogų.
Visos merginos žinojo, kad ji tą vakarą ligi išnaktų buvo su Te-
džiu, ir tai slėpė. Deja, laikas atitinka. Tad, sakyčiau, taip, tai
tiesa.
- OTedis? Ką sako jis?
- Ji Tedžiui dar nepasakė. Jis vėliau nutraukė santykius, Tęsė
sakė: „Mes nebesusieinam.“
- Tada, manau, jis turi ją vesti.
- Neves. Jis jos nemyli, iš tikrųjų ji net nebepatinka! Tęsė
protinga ir labai graži mergina, bet ji kilusi iš Londono 1st Endo.
Juodu neturi nieko bendra. O tas vaikas, jei bus berniukas, bus
Hai Vildo paveldėtojas. Ir ką dabar pasakys tėtis?
Flora suvokė niekingų sūnaus poelgių padarinius, tada pa
galvojo, kaip reaguos Arčis, sužinojęs šią naujieną. Tai tik dar
pablogins tokius įtemptus tėvo ir sūnaus santykius.
- Sakei, ta mergina turi sužadėtinį?
- Taip, turi. Jie įsimylėję nuo vaikystės, daug metų draugavo.
- Kaip manai, ar jis myli ją taip, kad galėtų atleisti ir priimti
tą vaiką kaip savo? Galų gale ji ne pirma karo metais patyrusi
tokį likimą.
- Negaliu pasakyti, mama, bet abejoju, - o tu? - Luise atsakė
atsargiai, iš jos tono buvo akivaizdu, kad Flora, griebusis tokios
desperatiškos minties, jai atrodo naivi. - Bet jei taip būtų man ir
Rupertui, jis mane pamestų nė nemirktelėjęs. Čia svarbu ne tai,
ką Tesei jaučia jos sužadėtinis. Svarbiau, ką Tęsė jaučia Tedžiui.
Ji mano, kad jį myli.
- Iš to, ką sakei, visai aišku, kad Tedis to paties jai nejaučia.
- Gal sujuo pasikalbėtum? Regis, jis tik tavęs vienos klauso.
Dievaži, mama, per kelis pastaruosius mėnesius jis visai pašėlo.
Vietinių žmonių nuomonė apiejį dėl tų lėbavimų tokia, kad tėtis
pasibaisėtų išgirdęs. Atleisk, kad užkraunu tai tau, bet ką nors
reikia daryti. Ir kuo greičiau.
- Ačiū, kad pasakei man, Luise. Palik tai man, pagalvosiu, ką
būtų geriausia daryti.
- Pasakysiu Tesei, kad pasikalbėjau su tavimi ir tu aptarsi tai
su Tedžiu.
Tą dieną Flora praleido sode apgailestaudama, kad Tedis ne
toks kaip ramus, santūrus ponas Tanitas, kalbantis mažai, tačiau
taip švelniai prižiūrintis augalus ir gyvūnus.
Jis turi užuojautos, galvojo ji ir klausė savęs, ar Sūnus kada
nors supras, ką reiškia tas žodis.
Ilgą naktį stebėdama, kaip ramiai šalia miega Arčis, Flora

stengėsi apsispręsti, ką jai reikėtų daryti. Jei jis sužinotų apie
bjaurų sūnaus elgesį, aišku, kaip reaguotų. Garbė Arčiui viskas,
ir ji nenustebtų, jei jis tuoj pat išvarytų Tedį iš Hai Vildo - tegu
sau nešdinasi kaip stovi.
Tą popietę Flora paprašė Luisės atsiųsti pas ją Tęsę. Į jos ka
binetą įėjo mergina išbalusiu dailiu veideliu, baimingomis mė
lynomis akimis. Flora pastebėjo kiek išsipūtusį jos pilvą ir pajuto
staigų dilgtelėjimą savajame. Nors juodu su Arčiu ir stengėsi su
silaukti vaiko, pastoti jai nepavyko. Bet Florai jau buvo trisde
šimt, kai juodu pagaliau susituokė, ir po kelerių metų ji suprato
jau pavėlavusi.
Žvelgiant į merginą beprotišką akimirką jai pasivaideno,
kaip laiko jos kūdikį ant rankų ir augina lyg savą. Tedžio vai
kas... dar vienas, kuriam lemta būti be tėvo. Flora nuvijo tuos
vaizdinius ir susikaupė sunkiam pokalbiui.
- Sveika, Tese. Eikš gi, sėskis.
- Ačiū, ponia. Dovanokit, kad jus įvėliau, ypač kai matau,
kokia jūs gera man ir kitoms merginoms. Ar pasikalbėjote su
Tedžiu? Kąjis sakė?
Flora pasiruošė meluoti.
- Taip, pasikalbėjau, ir labai gaila, bet jis neigia jūsų santy
kius. Ar tokį nutikimą.
- Kaipjis gali? Visi žino, kad mes ilgiausiai susitikinėjomrude
nį ir per visas Kalėdas. Paklauskite kitų merginų, jos pasakys. Aš...
Tęsė balsu pravirko ir apsipylė ašaromis.
Flora pakilusi priėjo, išsitraukė iš rankovės nėrinių nosinaitę
ir padavė jai. Buvo gaila tos vargšelės, bet pirmiausia reikėjo rū
pintis savo šeima.
- Na na, - švelniai tarė. - Nėra taip blogai, kaip atrodo.
- Yra! Kaip dar gali būt blogiau, dovanokit, ponia! Greit
gims vaikas, o tas vyras, kuris jį užtaisė, neprisiima kaltės. Taigi

mano sužadėtinis, kai tik užmatys, kad pilvas lipa ant nosies,
nueis neatsisukdamas, čia aišku kaip dieną. O mano močia ir
tėvas... išvarys iš namų, kai tik sužinos. Liksiu be nieko, gatvėje.
Jau verčiau iškart į upę šokt, ir viskamgalas!
- Tese, paklausyk, aš suprantu, kaip tu kankiniesi, bet visada
yra išeitis, užtikrinu tave.
- Ir kokia gi ta išeitis, dovanokit, ponia?
- Na, dabar svarbiausia, kad tu ir vaikelis turėtumėte stogą
virš galvos, ar ne? Tai yra savo stogą.
- Okaipgi. Bet, kai mano tokia alga, niekaip neišgalėsiu savų
namų įsigyti.
- Taip. Todėl aš pasiruošusi duoti tau tiek pinigų, kad ga
lėtum nusipirkti namelį. Taip pat kasmet aprūpinsiu kukliomis
lėšomis, kad pragyventum, kol vaikas pradės lankyti mokyklą, -
tada jau galėsi susirasti darbą.
- Dovanokit, ponia, bet kodėl? - įtariai žvelgė į ją Tęsė. -
Mat jeigu jūsų sūnus pasakė, kad vaikas ne jo ir kad su manimi
net nebuvo... prasidėjęs, kodėl iškart manęs nevarot lauk?
- Mano sūnus pasakė, kad kūdikis negali būti jo, bet man tai
nekliudo padėti jaunai moteriai, patekusiai į bėdą, - tiesa? Ir aš
kadaise buvau jauna, Tese, taip pat apimta nevilties. Ir tą sunkią
valandą patyriau gerumą ir paramą. Aš tiktai atsimoku paslauga
už paslaugą, - ramiai atsakė Flora.
- Bet namas kainuoja krūvą pinigų, - Tęsė garsiai išpūtė nosį
į Floros nosinaitę.
- Galėtum nusipirkti ką nors sau tinkama netoli nuo tėvų.
Kur jie gyvena?
- Haknyje.
- Neabejoju, kad jie apsigalvos, kai kūdikis gims. Gal net ir
tavo sužadėtinis atleis. Jei jis tave myli.
- O kaipgi, jis mane myli. Vadina savo saulute. O mat, ką aš

jam padariau. Ne, - Tęsė papurtė galvą. - Niekada man už tai
nedovanos, niekada. Otai ko norėsit mainais?
- Nieko. Gal tik retkarčiais vaiko fotografijos. Ir tavo pa
žado, kad nedrabstysi mano sūnaus purvais, neskleisi melų
apie jį.
- Kaip Dievą myliu, ponia, Tedis tikrai vaiko tėvas. Ir jūs tur
būt taip manot, todėl mus ir gelbstit. Turiu čiajūsų anūką, - ji už
dėjo ranką sau ant pilvo. - Jei jis berniukas, gali visa tai paveldėti.
- Labai gerai žinai - nėra kaip to įrodyti. Tad štai toks mano
pasiūlymas. Ar sutinki?
- Dangstot jį, ginat, ar ne? Savo brangųjį sūnelį... Visi žino,
kad jis jūsų numylėtinis, neleisit nė vieno blogo žodžio apie jį
pasakyti. Kurgi jis? - Tęsė atsistojo, jau drebėdama iš pykčio. -
Manding, su juo išvis nė nesikalbėjot. Aš pati noriu su juo pasi
kalbėti. Tuoj pat!
- Gerai, prašom, - kiek įmanydama abejingiau Flora trukte
lėjo pečiais, paskui nusisuko ir priėjo prie rašomojo stalo. - Bet
vos išeisi iš šio kambario, aš atsiimsiu savo pasiūlymą. Ir galiu
tave užtikrinti, kad nieko kita iš Tedžio neišgirsi. Paklausk Lui-
sės. Jis kalbėjosi su ja ir taip pat viską paneigė, - dar pridūrė.
Atsisėdusi prie stalo išsiėmė čekių knygelę. - Tai kaip bus? Gali
išeiti su čekiu savo vardu tūkstančio svarų sumai, tada grįžti į
namelį ir susirinkti daiktus. Po valandos ponas Tanitas nuveš
tave į Ašfordo stotį. Arba gali išeiti tuščiomis rankomis ir laukti
mano sūnaus gailestingumo. O iš patirties abi žinome, kad to
kios savybės jis neturi.
Įsivyravo tyla, ir Flora vylėsi, kad bus kaip reikiant pasisten
gusi įtikinti Tęsę. Bet ši buvo išdidi ir protinga, Flora žavėjosi jos
dvasios stiprybe.
- Tai šantažas, šitaip...
Flora nieko nesakė, tik pasiėmė parkerį ir lėtai atsuko dang

telį. Kambaryje pasigirdo ilgas atodūsis Tesei pralaimėjus.
- Gerai žinot, pasirinkimo aš neturiu. Paimsiu jūsų pinigus
ir išvažiuosiu.
- Taip ir bus, - tarė Flora, čekį berašant ją užplūdo palengvė
jimas. - Nusprendei teisingai, Tese.
- Nebuvo čia ko spręsti, ar ne, ponia? Aš jį mylėjau, žino
kit, - tarė ji liūdnai. - Visada buvau dora mergina, bet jis man
visko prikalbėjo, atseit, ves ir visa kita.
- Štai čekis ir mano advokato pavardė, jis pasirūpins tolesniu
susirašinėjimu. Jei prireiks, jis padės nusipirkti namą.
- Ačiū, ponia, - išspaudė Tęsė. - Jūs gera moteris, iš tikro.
Tedis nesupranta, kaip jam pasisekė, kad turi mamą kaip jūs,
dangstančią jo juodus darbelius. Jis nedoras, tikrai sakau.
- Sudie, Tese. Prižiūrėk save ir vaikelį.
- Pasistengsiu, ponia, būtinai.
Tęsė išėjo. Flora susmuko krėsle, ją užplūdo ir palengvė
jimas, ir pasipiktinimas.
Meilėje nėra nieko negarbinga...
Ji prisiminė Arčio žodžius, pasakytus jai prieš daugelį metų.
Tačiau meilė Tedžiui ir būtinybė jį apsaugoti pavertė ją žmo
gumi, kurio ir pati nebeatpažino. Flora už tai nekentė savęs.
- Ko reikia, mama? Penktą man susitikimas, - sugižęs tarė

Tedis, įėjęs į Floros kabinetą.
- Vis tiek jau dešimt minučių pavėlavai, tad verčiau eikime
tiesiai prie reikalo.
- Ir ką gi dabar padariau? Kokių paskalų išgirdai?
- Manau, puikiai ir pats žinai.

- A, - nusijuokė Tedis. - Turbūt sužinojai apie mano, kaip
sakoma, ryšį su ta Smit.
- Taip, sužinojau - iš kitų merginų ir tavo sesers, oji tvirtina
mačiusi likus dviem dienom iki Kalėdų jus abu einančius iš Sa
vos sodybos. Tą patį šiandien pasakė ir Tęsė.
- Ji buvo pas tave atėjusi?
- Aš ją pakviečiau ateiti.
- Dieve tu mano, mama. Turbūt pamiršti, kad man jau dvi
dešimt ketveri, pats galiu susitvarkyti, ką prisidirbau.
- Tai prisipažįsti „prisidirbęs“?
- Ne, aš... - Tedis dvejojo. - Man nereikia, kad motina kiš
tųsi į mano gyvenimą. Juk supranti, kad visas tas reikalas grynas
melas.
- Šiandien pasikalbėjusi su Tese labai abejoju, ar melas. Pa
sakysiu tiesiai. Tu žinai, kad Tęsė nėščia ir, gali būti, nešioja tavo
vaiką. Tu atsisakei prisiimti bet kokią atsakomybę už savo poel
gius ir iš viso elgiesi neatsakingai. Gelbėdamas savo kailį nuolat
meluoji per akis.
- Mama... aš...
- Malonėk manęs nepertraukinėti. Tu tinginys, įžūlus gir
tuoklis ir, atvirai kalbant, mūsų šeimos bėda. Praėjusią savaitę
tavo tėvas užsiminė pakeisiąs testamentą.
- Atims iš manęs paveldėjimo teisę?
- Taip. - Iš Tedžio veido Flora suprato pataikiusi. - Ir tikrai
suprantu kodėl. Atvirai pasakysiu, jei tavo tėvas nugirstų tas pa
skalas apie judu su Tese, tai būtų paskutinis lašas.
- Aišku.
Tedis susmuko į krėslą.
- Tad siūlau nuo šiol daugiau man nemeluoti, jei norime iš
gelbėti padėtį.
Tedis motinai virš galvos žvelgė pro langą.

- Gerai.
- Tęsę iš čia išsiunčiau, daviau tiek pinigų, kad ji su vaiku
būtų saugūs.
- Mama, nereikėjo, aš tikrai...
- Manau, reikėjo. Tai beveik neabejotinai tavo vaikas, o
mano ir tavo tėvo anūkas. Dėl Dievo meilės, pripažink tai,
Tedi.
- Taip, - galų gale sutiko jis. - Yra tokia galimybė, bet...
- Manęs nedomina jokie „bet“. Tau tiesiog negalima toliau
taip elgtis. Suprantu, tau nuobodu, tu priešiniesi tokiamgyveni
mui, bet sparčiai garsėji kaip girtuoklis ir mergišius.
- Man iš tikrųjų nuobodu. Ir nėra ko stebėtis, kad taip jau
čiuosi. Jei ne tos kvailos plokščios pėdos, jau kelerius metus ma
nęs čia nebūtų, tarnaučiau savo šaliai.
- Kad ir kaip teisiniesi, dabar turi pasirinkti. Gali čia pasi
likti ir tapti sūnumi, kokiu tavo tėvas ir aš didžiuotumės. Arba
pasiūlysiu tave išsiųsti į Ceiloną pas tetą Elizabetą ir dėdę Sidnį,
galėsi jiems padėti arbatos plantacijoje. Šiaip ar taip, turėsi įro
dyti savo tėvui, kad esi vertas būti jo įpėdiniu.
Kaip anksčiau Tęsė, dabar Tedis tylėjo sėdėdamas tame pa
čiame krėsle.
- Tu mane išsiųstum? Jukvyksta karas, mama. - Tedžio bal
sas persimainė. - Laivai bombarduojami, jie nuolat skęsta.
Flora prieš atsakydama giliai įkvėpė.
- Išsiųsčiau, tiesiog todėl, kad nebegaliu ilgiau tavęs dangs
tyti ar atsiprašinėti už tavo veiksmus. Tik dėl to, kad nuolat
įsikišu tavo labui, reikalai ligi šiol nepasiekė lemtingo taško
santykiuose su tėvu. Tačiau, nors ir kaip tave myliu, šiandien
žiūrėjau į tos jaunos moters veidą - ji sėdėjo ten, kur tu da
bar sėdi, - ir kai pasakiau jai, kad neigi bet kokį judviejų ryšį,
supratau ilgiau nebegalinti atleisti už tavo elgesį. Ar supranti

mane, Tedi?
Jis nusiminęs nuleido galvą.
- Taip, mama, suprantu.
- Vis dar tikiu, kad širdyje tu geras žmogus. Esi jaunas ir bus
progų pasitaisyti ir įrodyti tėvui, kad galėsi paveldėti šį dvarą.
- Taip. Aš ištversiu, mama, - pagaliau tarė Tedis. - Pažadu,
daugiau nebenuvilsiu tavęs ir tėčio.
Daugiau nieko netaręs ir nė nepažvelgęs į ją Tedis išėjo iš
kambario.
39
Porą savaičių Tedis atrodė tikrai atvertęs naują gyvenimo lapą.

Kiek galėdamas padėjo namuose ir sode. O veikti buvo ką, nes
kitą dieną po Floros pokalbio su Tedžiu ponas Tanitas pasakė
tuoj pat su žmona išsikraustantys iš Hai Vildo. Iš jo niekaip
nebuvo įmanoma ištraukti, dėl kokios priežasties, ir, kai Flora
paklausė, ar galėtų ką nors padaryti, kad įtikintų juos pasilikti,
ponas Tanitas nesileido į kalbas.
- Taip bus geriausia, ponia. Mano žmona nebesijaučia Hai
Vilde jaukiai.
Jie išvažiavo tą vakarą, o Flora iki paryčių negalėjo užmigti
spėliodama, kaipgi ji įžeidė malonaus būdo namų šeimininkę.
Luise rytą tai sužinojusi tik liūdnai gūžtelėjo pečiais.
- Juk turėjai matyti, kodėl, - sušnibždėjo ji. - Kelis pasta
ruosius mėnesius Tedis ją tiesiog persekiojo. Negaliu tvirtai pa
sakyti, bet atsidūrusi tos vargšės moters vietoje kažin ar būčiau
atlaikiusi.
Flora užsimerkė prisiminusi, kaip jos sūnus uždėjo ranką
poniai Tanit ant nugaros, kai juodu virtuvėje stovėjo prie vi
ryklės.
Tą vakarą Flora valgė viena, nes Arčis, paskambinęs tele
fonu, pasakė užtruksiąs aviacijos bazėje, tomis dienomis tai
dažnai pasitaikydavo. Jau gulėdama lovoje ji išgirdo netoliese
gaudžiant vokiečių bombonešius, bet neėmė to į galvą. Tie

garsai jau buvo tapę įprasti kaip paukščių čiulbėjimas auštant.
Tačiau tą naktį lėktuvai atrodė skrendą arčiau, ir Flora susierzi
nusi atsiduso, nes, jei jie dar priartėtų, gali tekti naktį kraustytis
miegoti į rūsį.
Ir tikrai prieš pat vidurnaktį pasigirdo oro antskrydžio si
renos, tad Flora su Tedžiu ir Luise nulipo į rūsį. Po dviejų va
landų oro pavojus buvo atšauktas, ir jie sugrįžo į lovas. Flora
jau suprato, kad Arčis bus visai nakčiai likęs miegoti ant gulto
aviacijos bazėje.
- Mama! Mama, nubusk! - rytą Florą pažadino šaukdama

Luise. - Tau skambina. Sakėsi esąs eskadrilės vadas Kingas. Jis
nori skubiai su tavimi pasikalbėti.
Apmirusia širdimi Flora nulėkė laiptais ir vos nepargriuvo
skubėdama prie telefono. Tačiaujau žinojo, kodėl skambinama.
Eskadrilės vadas pranešė, kad Arčis ir dar keturiolika žmo
nių iš Karališkųjų karinių oro pajėgų žuvo Ašforde, bombai pa
taikius tiesiai į palapinių kaimelį, kuriame gyveno naikintuvų
atsargos pilotai ir kiti tarnautojai.
Nors Flora jau buvo sukaupusi jėgas atsilaikyti, ji palūžo.
Pribloškė toks paradoksas... Arčis išliko gyvas ligi šiol, jie džiau
gėsi, kad yra paskirtas į Ašfordą, nebedirba Londone - pagrin
diniame vokiečių bombonešių taikinyje, - o neteko gyvybės vos
už kelių mylių nuo namų... viso šito jos apkvaitusi galva nebe
pajėgė suvokti.
Luise iškvietė gydytoją, šis skyrė raminamųjų, ir Flora kelias
dienas pragulėjo lovoje neturėdama nei noro, nei jėgų atsikelti.
Netekusi taip mylimo Arčio, ir ji norėjo verčiau mirti. Neužteko

nė susirūpinusio jo dukters veido, kad išeitų iš miegamojo. Gu
lėjo ten dar kartą išgyvendama kiekvieną akimirką, praleistą
kartu su Arčiu, ir niršo ant Dievo, nebegalėdama Jo tikėti, nes
visiems laikams atėmė iš jos Arčį.
Visų blogiausia, kad juodu net negalėjo atsisveikinti.
Šeštąjį rytą po lemtingo telefono skambučio Flora nubudo nuo

vaistų sukelto miego išgirdusi bilsnojant į langą. Ji pakėlė galvą
ir pamatė strazdo jauniklį, turbūt iškritusį iš lizdo sename kaš
tone prie lango. Jis užkliuvo už atbrailos ir tai kol kas gelbėjo,
bet buvo išsigandęs, blaškėsi, straksėjo ir ciepsėjo šaukdamasis
motinos ir galėjo nukristi žemėn.
- Eikš, mažuti, - šnibždėjo Flora, kai atsargiai atidarius langą
jai pavyko paimti paukštelį į rankas. - Na na, - švelniai kalbėjo
jam, - dabar tu saugus. Paimsim kopėčias ir tuoj užkelsim tave
pas mamą.
Suėmusi jį delnais nulipo į virtuvę, ten prie stalo sėdėjo Tedis
ir Luise.
- Mama, jau atsikėlei! Aš ką tik ruošiausi nešti tau arbatos, -
tarė Luise.
- Tai nesvarbu. Šitas vargšas paukštelis iškrito iš lizdo kaš
tone. Tedi, gal pastatytumkopėčias, aš užlipsiu ir įdėsiujį į lizdą,
kol nenusigalavo iš baimės.
- Žinoma, mama.
Luise pažvelgė į Tedį, o šis atsistojęs mirktelėjo seseriai.
- Ji jau atsigaus, - vien lūpomis pasakė eidamas į lauką pas
kui motiną.
Laidotuvės vyko dvaro bažnyčioje, susirinko daug žmonių iš

kaimo, draugų ir giminių. Arčis čia buvo labai mėgstamas ir
gerbiamas, ir Flora sėdėjo tarp abiejų vaikų, šypsojosi pro aša
ras klausydamasi, kaip giria jį sakydami kalbas Karališkųjų kari
nių oro pajėgų bendražygiai iš abiejų karų. Per pamaldas Florai
teko sukaupti visas jėgas ir drąsą. Savaitė gedėjimo vienatvėje jai
bent leido išlieti sielvarto ašaras, o dabar savo ruožtu jau galėjo
palaikyti kenčiančius vaikus. Jos gyvenimas - bent svarbiausias
laimės šaltinis - gal jau išseko. Bet vaikai turi gyventi savo gyve
nimą. Ir ji nenuvils jų.
Kitą dieną po laidotuvių pas ją apsilankė ponas Sondersas,
šeimos advokatas. Po įprastinių užuojautų jie ėmėsi reikalų.
- Gal ir žinote, kad lordas Voganas neperrašė 1921 metų tes
tamento, - aiškino ponas Sondersas, iš senoviško odinio portfe
lio išėmęs tvarkingą pluoštą dokumentų. - Tadjis turbūt vis dar
norėjo, kad dvaras pereitų jo sūnui Tedžiui?
- Aš... galiu tik numanyti, kad taip, - atsakė Flora pajutusi,
kaip kaltė tartum lanku suveržia krūtinę.
- Tada aš imsiuosi, ko reikia, kad jis būtų perrašytas Tedžio
vardu. Deja, kadangi nėra teisinio dokumento, užtikrinančio
jums namus Hai Vildo dvare, turiu pranešti, kad jūsų sūnus
gauna teisęjus, na, išvaryti. Esuįsitikinęs, kadjis taip nepadarys,
bet žinau apie tokius anksčiau pasitaikiusius atvejus.
- Pasikalbėsiu su Tedžiu, ko jis norės, - įsitempusi tarė
Flora. - Mes tai išspręsime tarpusavyje. Turiu tikvieną klausimą
jums, pone Sondersai: jei mano sesuo Aurelija būtų pagimdžiusi
tik Luisę, kitaip tariant, moteriškos lyties palikuonę, arba jei Te-
dis būtų žuvęs kare, - pridūrė ji ramiai, - kaip tada būtų?
- Na, reikalai taptų sudėtingi. Visųpirma imtume ieškoti vy

riškos lyties dvaro paveldėtojo. Jei nerastume, Luisei tikriausiai
būtų suteikta teisė valdyti Hai Vildą, kol ji susilauktų sūnaus.
Tapęs pilnametis jis paveldėtų ir žemes, ir perduodamą iš kartos
į kartą pero titulą. Jei ji pagimdytų dukterį, jai būtų užtikrinta ta
pati teisė valdyti dvarą, kol gimtų vyriškos lyties paveldėtojas.
Nebent kuri nors iš lordo Vogano sesers dukterų anksčiau už ją
susilauktų sūnaus. Ir taip toliau...
- Aišku.
- Kaip gal supratote, galime tik dėkoti dangui, kadyra tiesio
ginis vyriškos lyties paveldėtojas. - Jis sausai kostelėjo. - Pažįstu
daug šeimų, kurios tokio neturi, nes du karai pražudė tėvų ir
sūnų kartas. Jums pasisekė, ledi Vogan. Hai Vilde tęsiasi ta pati
giminystės linija, o daugeliui šeimų toks lengvas paveldėjimas
nėra užtikrintas.
- Aš pagalvojau, pone Sondersai, ar nebūtų įmanoma per
leisti bent dalies dvaro Luisei? Ji netrukus tekės, ojos vyras nėra
turtingas. Pati būdama moteris, - atsargiai kalbėjo Flora, - aš
manau, kad tai, jog ji moteris, neužkerta kelio kokiu nors būdu
jai pretenduoti į šeimos dvarą. Ypač kad ji Tedžio dvynė.
- Sutinku, ledi Vogan. Tų dalykų nuostatos atėjusios iš senų
laikų, ir tikiuosi, kad ilgainiui moterys įgaus lygias teises į žemę
ir titulą. Tačiau dabar, deja, visa tai spręs jūsų sūnus. Gaila, bet
turiu pasakyti, kad nė katra iš judviejų pagal įstatymus neturite
galios tam, kas nutiks Hai Vildo dvarui. Iš tiesų apmaudu, kad
jūsų vyras mirė neperrašęs testamento. Dabar turite pasikliauti
savo sūnaus malone. Taip pat ir jo sesuo.
- Dėkui už patarimus, pone Sondersai. Be abejo, jūs palaiky
site ryšį su manimi ir Tedžiu.
- Nuo šiol visas bendravimas jus aplenks, vyks tiesiogiai
su Tedžiu, - atsakė ponas Sondersas, dėdamasis dokumentus į
portfelį. - Dar kartą užjaučiu dėl netekties. Jūsų vyras buvo la
bai geras žmogus. Tikėkimės, kad jo sūnus bus vertas palikimo
įpėdinis. Labos dienos jums, ledi Vogan.
Giliai atsidusęs - iš to buvo aišku, kad paskalos apie Tedį jau
plačiai pasklidusios, - ponas Sondersas išėjo.
Flora liko sėdėti pro langą įsmeigusi akis į sodą, kurio jau
nebeprižiūrės. Ji aiškiai suprato, kad Arčis per savo kilnius keti
nimus atėmė iš Luisės įgimtą paveldėjimo teisę pagal giminystės
liniją. Ir nors dar ne taip seniai bambėjo, kad Tedis netinkamas
perimti Hai Vildo kaip paveldėtojas, dabar visiškai nieko neįma
noma padaryti neatskleidus anuometės Arčio apgavystės.
Flora bent džiaugėsi, kad turėjo proto saugiai investuoti di
dumą iš tikrojo tėvo gauto paveldo, iš pradžių patariama ir pa
dedama sero Ernesto Kaselo. Paskui per tuos metus pati ėmė
domėtis ir nusimanyti apie kapitalą ir akcijas, ir jos lėšos gerai
išsilaikė finansų rinkai nuolat svyruojant. Trumpai tariant, ji
turtinga.
O Sava sodyba jau buvo perrašoma Ruperto ir Luisės vardu.
Arčis buvo pasirašęs dokumentus, suteikiančius jiems tą teisę, ir
jaunoji pora po vestuvių rugpjūtį pasiruošusi ten persikraustyti.
Juk Tedis negalės tam pasipriešinti.
Flora suprato - vien tai, kad ji apie tuos dalykus svarsto, jau
rodo, kokia sunki padėtis.
Tą vakarą susėdusi su Tedžiu ir Luise ji atpasakojo pokalbį
su ponu Sondersu. Atidžiai stebėjo Tedžio veidą ir nusiramino,
matydama jame ir skausmą, ir palengvėjimą.
- Ką gi, mudu su Rupertu būsime labai laimingi Savoje sody
boje, - linksmai tarė Luise. - Ten miela vietelė, ir, aš neabejoju,
jaukiai įsikursime.
- Taip, esu tuo tikra, - tarė Flora, mylinti Luisę dėl malonaus
būdo ir dėkingumo. Ji spėjo, kad dukterėčia nieko daugiau ir
nesitikėjo nežinodama tikrųjų aplinkybių. - Taigi, Tedi, visa tai

bus tavo, - linksmai apvedė ranka virtuvę. - Kaipjautiesi?
- Mama, aš tiktai gaunu tai, kas teisėtai man priklauso, ar
ne? - įsitikinimas teisumu buvo matyti ir jo veide.
- Taip, bet labai gerai žinai, kad Hai Vildo dvaras reikalauja
daug darbo. Ponas Sondersas tau paaiškins, kad jam išlaikyti
yra labai nedaug pinigų. Ypač ūkiui. Tau reikės pasamdyti naują
ūkio valdytoją, - pridūrė Flora. - Be to, žmonių namams prižiū
rėti, nes Luise vasarą persikels į savo namus.
- Juk tu būsi čia, su manimi, mama, ir viską prižiūrėsi. Tai
yra tol, kol aš vesiu, - šelmiškai nusišypsojo Tedis. - Ir jau esu
kai ką nusižiūrėjęs.
- Tikrai? - nušvito Luise. - Bus nuostabu, jei mūsų vaikai
bus panašaus amžiaus ir augs drauge. Ar ne, brangusis Tedi?
- Nesu įsitikinęs, kad ji linkusi į motinystę, bet labai ja ža
viuosi.
- Koks tu slapukas, Tedi. Kuo ji vardu? - paklausė Luise.
- Viskas paaiškės, kai ateis laikas. Ji nečionykštė.
- Na, žinoma, aš tuoj pat išsikraustysiu, kai tik parsivesi
žmoną, - tarė Flora. - Bet kada galiu laikinai išvažiuoti į namus
Londone, - kol turbūt atnaujinsime našlei skirtą namą? Jamejau
daug metų niekas negyvena.
- Nuo šiol namai Londone bus vien mano. Gal, kai lankysiesi
mieste, galėsi apsistoti pas savo motiną Albemarlo gatvėje? O
dabar, - Tedis pasižiūrėjo į laikrodį, - man reikia eiti. Po pus
valandžio išvažiuoja traukinys į Londoną. Į Ašfordo stotį nuva
žiuosiu tėčio „Rolls-Royce“.
- Bet juo seniausiai nevažinėjama, Tedi. Jis suryja per daug
benzino, o talonai degalams įsigyti mums reikalingi žemės
ūkio mašinoms, - tarė Luise, metusi nervingą žvilgsnį į mo
tinos pusę.
- Mano dvaras šitą kartą gali sau tai leisti. Grįšiu po poros
dienų.
Jis pakilo, pakštelėjo motiną ir seserį į viršugalvį ir išėjo iš
virtuvės.
Čia liko bežadė tyla.
- Nesirūpink, mama, - pasigręžė į Florą Luise. - Tau visada
atsiras vietos Savoje sodyboje su mumis.
Kitą mėnesį Flora kaupė ryžtą atsisveikinti su Hai Vildu, o Tedis

atkreipė į save dėmesį tuo, kad jo čia beveik nebuvo, daugiau
laiko leido Londone. Flora su Luise stengėsi vaduotis iš sielvarto
ir pačios tvarkėsi dvare. Ponas Sondersas parašė Florai laišką -
veikiau iš mandagumo nei iš reikalo - ir pranešė, kad Hai Vildo
dvaro, namo Londone ir pero titulo perrašymas Tedžiui vyksta
sklandžiai, bus baigta vėliausiai lapkritį.
Jei Flora ir Luise ką nors sau svarstė apie Tedžio paveldėjimo
reikalus, nė katra nenorėjo pripažinti turinti abejonių. Obirželis
netikėtai atnešė atgaivą, naujienų apie sėkmingus desantininkų
išsilaipinimus Normandijoje. Flora pasistengė susikaupti artė
jančioms Luisės vestuvėms, nusprendė įteikti jiems savo dovaną,
kai Rupertas savaitgalį atvažiuos aptarti, ką dar reikia nuveikti
iki vestuvių. Jai buvo gera matyti, kokiejie patenkinti, kai pasakė
apie Artūro Morstono knygyną.
- Dieve mano! - Rupertas išsitraukė nosinę ir nusišluostė
akis. - O aš sukau galvą, kaip reikės išlaikyti jūsų dukterį taip
pat prabangiai, kaip ji pripratusi. Na, o dabar jūs man davėte
atsakymą. Nežinau, kaip ir atsidėkoti. Aš... tiesiog sukrėstas.
Ir Flora apsiašarojo matydama, kaip jaunoji porelė - abu to-
kie laimingi ir įsimylėję - apsikabina. Jau tvirtai žinojo pasiel

gusi teisingai.
- Virš knygyno yra ir nedidelis butas, jį galima šiuolaikiškai
įrengti, ir turėsite kur apsistoti, kai prireiks būti mieste, - tarė
Flora. - Nors, be abejo, tavo brolis pasiūlys naudotis savo butu
Londone.
- Oaš tuo abejoju, mama, - tarė Luise. - Net jei pasiūlytų, aš
manau, kambariai virš knygyno - nors ir kokios būklės - mums
tiks kur kas labiau.
Po kelių dienų Flora gavo iš Tedžio telegramą:

ŠIANDIEN ČELSIO METRIKACIJOS BIURE VEDŽIAU
DIKSĘ tšk LABAI LAIMINGAS tšk MEDAUS MĖNUO
ITALIJOJE tšk PASAKYK LUISEI AŠ JĄ PRALENKIAU tšk
TED1S tšk
Luise perskaitė telegramą tylėdama, jos veidas išdavė visus

jausmus.
- Še tai tau, - tarė ji.
- Ar pažįsti tą merginą?
- Nelabai. Bet žinau apie ją. Visas Londonas žino. Tedis mus
supažindino per Naujuosius metus.
- Kas ji tokia?
- Ledi Sesilija O’Reili. Ji airių kilmės, iš labai geros, bet... bo
hemiškos šeimos. Be abejo, ji tikra viliokė. Kai Naujųjų metų
išvakarėse įėjo į „Savoy“ viešbučio salę, visi vyrai pametė gal
vas. Jos plaukai ryškiai rudi, iki juosmens, ir temperamentas, ko
gero, toks pat ugningas. Tedis tą vakarą ėjo dėl jos iš proto, ma-
nau, dėl to jis pastaruoju metu ir užsibūna Londone, - pridūrė

Luise. - Juodu tikrai... įdomi porelė.
- Aišku.
Flora suprato Luisės užuominą ir dar labiau nusiminė.
- Atleisk, mama. Vis man sakai, kad nereikia vertinti kny
gos pagal viršelį. Ar pagal viešąją nuomonę. Diksę galima lai
kyti „pasileidusią“, bet ji gali būti ir geras žmogus. Ji tikrai iš
judins Hai Vildą, o Tedį privers pašokinėti, - blausiai šyptelėjo
Luise.
Tą naktį Flora gulėjo lovoje visa širdimi ilgėdamasi šilumos
ir ramybės, skleidžiamos šalia gulėdavusio Arčio. Atsirėmusi į
pagalves ji ėmė kurti savo ateities planus ir nebežinojo, kaip nu
ramins sąžinę, kaltą Luisei.
Po mėnesio Hai Vildo paveldėtojas parsivežė namo savo jauną

nuotaką. Nors Flora ir nesitikėjo, „Diksė“ jai iškart patiko. Ki
miai besijuokianti - Flora buvo įsitikinusi, kad nuo stiprių be
perstojo rūkomų prancūziškų cigarečių, - nuostabios baltos
kaip pienas odos, liekna ir lanksti, ji tikrai buvo galia, su kuria
reikėjo skaitytis. Ji buvo ir labai protinga - reikėjo tik matyti,
kaip plūsta Tedį už kokį nors melą.
Po šventinio vakaro, kur buvo žiauriai dauggeriama, ovargšė
Luise visai nublanko, Diksei ėmus garsiai reikšti savo nuomonę
apie viską, pradedant Airijos padėtimi per karą ir pasidalijus su
žinota „paslaptimi“ apie linkusią į depresiją Čerčilio asmenybę,
Flora visiems palinkėjo labos nakties ir užlipo į miegamąjį. Jąvis
dėlto guodė tai, kad Arčis būtų teigiamai įvertinęs gyvą marčios
draugiją.
Kitą dieną Flora pasikvietė Tedį į kabinetą, šiltai pabučiavusi

paprašė sėstis.
Jamnespėjus nieko pasakyti prabilo:
- Sveikinu, Tedi. Manau, Diksė pasigėrėtina. Tu gerai pasi
rinkai, ir neabejoju - judu tapsite neišskiriamais draugais. Tik
noriu tau pasakyti, kad puikiausiai susimokėsiu už būtiną naš
lės namo atnaujinimą pati. Ir norėčiau žinoti, ar tu linkęs man
parduoti tuos du šimtus akrų žemės aplink namą. Žemė ana
pus kelio, ji ribojasi su Sava sodyba. Aš pasiruošusi ją perimti
ir ūkininkauti ten vietoje tavęs. Jau pasitariau su vietiniu žemės
prekybos agentu ir galiutau pasiūlyti gerą kainą, tada turėsi iš ko
išlaikyti Hai Vildą ir namą Londone.
- Suprantu. - Tedžio veidas išdavė nuostabą. - Pirmiausia
man reikės pasitarti su Dikse ir savo advokatu.
- Taip ir padaryk. Aš išsikraustysiu iš Hai Vildo po Luisės
vestuvių.
- Savaime suprantama.
- Tai viskas, ką norėjau pasakyti.
- Gerai. - Tedis atsistojo. - Būk gera, nesivaržyk, pasiimk iš
namų, ką tik nori.
- Mano poreikiai kuklūs ir visai gerai jaučiuosi pradėdama iš
naujo. Pasakysiu tik tiek, kad tau perduotas labai gražus pavel
das. Hai Vildas ypatingas, tikiuosi, kad judu su Dikse brangin
site jį taip, kaip mes su tavo tėvu.
Kad nepravirktų čia pat, Flora išskubėjo iš kambario.
Tvankią rugpjūčio dieną Flora žiūrėjo, kaip Luise išteka už Ru-

perto Forbso bažnyčioje, kurioje taip neseniai laidojo savo vyrą.
Šešėlio sesuo * St ar istorija 509
Melsdamasi už jaunavedžių porą ji maldavo Aukščiausiąjį tik

vieno - atnešti taip dažnai žadamą taiką. Į jos gyvenimą ir pa
sauliui.
Vėlų rudenį Flora vaikštinėjo po Hai Vildąjausdamasi juokinga,

nes atsisveikina su namais, kuriuose, žinojo, lankysis dar daug
kartų, tik jie nebebus jos. Bet, pagalvojo liūdnai, jie niekada ir
nebuvo mano, nebuvo kieno nors. Tas namas tiesiog priklauso
pats sau, kaip ir visi seni namai. Jis dar ilgai čia stovės, kai dabar
tiniai gyventojai bus seniai mirę.
Pro virtuvės langą ji žvelgė į aptvertą sodą prisimindama
daugybę kartų, kai juodu su Arčiu buvo čia laimingi.
Laimės akimirkos... - pacitavo Flora. Niekas nesitęsia amži
nai, mąstė ji, nors žmonės to tikisi. Belieka tik džiaugtis tomis
akimirkomis, kol gali.
Lauke stovėjo ponis su vežimaičiu, prikrautu jos labiausiai
branginamų daiktų. Ji išėjo pro priekines duris ir sėdo važiuoti.
- Sudie...
Hai Vildui, Arčiui ir visiems prisiminimams pasiuntė oro
bučinį. Tada nusigręžė ir ištaikiusi akimirką atleido sau už visas
padarytas klaidas, lengvai paragino per šonus ponį ir keliuku
išvažiavo į dar vieną ateitį.
2007 metų lapkritis
<&Rosajc centifoda
(šimtalapis erškėtis, eršftėtinių seimos0
40
Sukrėsta grįžau iš praeities pasigirdus senovinio laikrodžio dū

žiams. Pažvelgiau į savo laikrodėlį ir pamačiau, kad jau ketvirta
ryto. Priešais užsimerkęs sėdėjo Orlandas, atrodė net papilkėjęs
iš nuovargio. Pamėginau susitelkti į visa tai, ką jis papasakojo,
bet supratau, kad reikia pamiegoti norint susivokti.
- Orlandai, - sušnibždėjau, nenorėdama jo išgąsdinti. - Me
tas eiti nors kiek numigti.
Jo akys staiga atsimerkė, atrodė apsiblaususios.
- Taip, - sutiko jis. - Pasikalbėsime vėliau apie tai, ką papa
sakojau. - Jis atsistojo ir kaip apkvaitęs nuo narkotikų nusvyravo
prie durų, paskui atsigręžęs pažvelgė į mane. - Juk suprantate,
kodėl maniau būsiant geriau slėpti tai nuo brolio? Jis toks pik
tas, o sužinojęs, kad mūsų šeimos šaka per apgaulę neteko Hai
Vildo, jaustųsi dar blogiau.
- Ir aš taip manau. - Parodžiau į dienoraščius: - Ar man juos
kur nors padėti?
- Pasiimkite juos. Mano nevykęs mėginimas atpasakoti to
kią sudėtingą istoriją jums parodė tik plikus griaučius. Reikia
juos aptaisyti smulkmenomis, papasakoti nuodugniai. Laba
nakt, panele Star.
- Bet aš vis dar nesuprantu, kaip ši istorija tiesiogiai susijusi
su manimi.
514 Lu c i n d a R' i ley
- Varge tu mano, - tarė Orlandas mąsliai į mane žvelgda

mas. - Stebinate. Maniau, guvus jūsų protas jau padarė išvadą,
kaip būtent. Rytoj, - mostelėjo man ranka ir išėjo iš kambario.
Tą rytą Orlandas pasirodė virtuvėje jau po vienuolikos.

- Šiandien jaučiu visą savo trisdešimt šešerių metų naštą,
plius dvi dešimtis ir dar dešimtį, - tarė jis sunkiai sėsdamasis
ant kėdės.
Aš taip pat buvau pailsusi - kiek buvo likę nakties, prasi
blaškiau. Užmigti pavyko tik likus pusvalandžiui iki žadintuvo
skambučio, o septintą jau kėliausi ruošti Roriui pusryčių ir vežti
jį į mokyklą.
- Tai ko norėtumėte tokių beveik jau pietų? Gal Benedikto
kiaušinių ir rūkytos lašišos? - pasiūliau Orlandui.
- Geriau nieko nesugalvosiu. Galėsime įsivaizduoti, kad
esame Niujorke, „Algonquin“ viešbutyje, atgriuvę čia iš baro,
prekiaujančio nelegaliu alkoholiu kaip trečiajame dešimtmetyje,
prisišokę iki aušros. Kaipjaučiatės šiandien, panele Star?
- Užsigalvojusi, - pasakiau tiesą, ruošdama gaminti Bene
dikto kiaušinius.
- Neabejoju, gavusi, ką virškinti, lengviau suvirškinsite ir
tuos faktus.
- Štai ko nesuprantu - kodėl Pelė norėjo sudaryti man
įspūdį, kad Flora Maknikol buvo sukta, nesąžininga. Manau, ji
buvo tiesiog nuostabi.
- Visiškai sutinku. Jei ne jos įdėtos lėšos atnaujinti namui ir
sodui po prosenelės Aurelijos mirties, okąjaukalbėti apiejos dar
bus atgaivinant ir sumaniai valdant dvarą per Antrąjį pasaulinį
karą, dabar čia negyventų jokie Voganai ar Forbsai. Be to, mir

damaji paliko Luisei ir Rupertui iš Tedžionupirktą dirbamą žemę.
Ta žemė šiandien duoda pagrindines Savos sodybos pajamas.
- Ji pasistengė atlyginti skriaudą Luisei, - sumąsčiau.
- Taigi, ir dar kaip. Mano tėvas sakė, kad sunkiais pokario
metais Flora sutelkė šeimą. Ji tvarkė Artūro Morstono knygyno
buhalteriją, o čia padėjo Diksei auginti sūnelį Maiklą, prisidėjo
ir prie Hai Vildovaldymo. Kaip galite įsivaizduoti, Tedis nei tam,
nei tam nebuvo tinkamas. Flora nugyveno ilgą ir prasmingą gy
venimą.
- Kiekjai buvo metų, kai mirė?
- Nedaug trūko iki aštuoniasdešimties. Tėvas sakė radęs ją
sėdinčią rožių pavėsinėje popietės saulėje.
- Gerai, kad vėliau ji gyveno laimingai. Ji to nusipelnė. Kaip
gali Pelė manyti, kad tai ji dėl visko kalta? Juk Tedį įregistruoti
kaip Luisės dvynį gimimo liudijime nusprendė Arčis.
- Ir dėl visai suprantamų altruistinių priežasčių, - pridūrė
Orlandas. - Jis savotiškai pagerbė tuos, kurie mirė aplinkui jį
per karą. Prisiminkite, Pelė iš mūsų tėvo išgirdo tik nuogus fak
tus, nuskridęs pas jį mirštantį į Graikiją. Jis grįžo namo pametęs
galvą - jei prisimenate, sakiau, kad mūsų tėvas mirė praėjus tik
dvejiems metams po Anės mirties. Tada ir perkėliau tuos svar
bius dienoraščius į knygyną. Jaučiau, kad blogiausia Pelei bus ir
toliau skendėti praeityje.
- Jis jautė, kad viskas iš jo negarbingai atimta, - sumurmė
jau, - žmona, tėvas ir teisėtas paveldas.
- Taip. Depresija - baisus dalykas, panele Star, - atsiduso
Orlandas. - Omane, regis, bent ta vienintelė bėda aplenkė.
- Gal man reikėtų perskaityti dienoraščius, Orlandai, ir iš
siaiškinti, kas iš tiesų atsitiko. Man atrodo, daugiausiai prarado
pati Flora.
- Sutinku, nors baisiai apmaudu, kad dvaras nebuvo perleis

tas senelei Luisei valdyti pagal įgaliojimą, kol ji kada nors susi
lauks vaikų, - tas vaikas ir buvo mūsų tėvas Lorensas. O Ruper-
tas, mano senelis, buvo šaunus vyras.
- Gal meilė vaikui visus mus apakina.
- Daugeliu atvejų - taip, - sutiko Orlandas. - Flora buvo
protinga ir pragmatiška moteris. Ji suprato, kad Arčis, o paskui
ir ji pati kalti melavę apie Tedžio prigimtinę teisę. Jis buvo au
ginamas taip, kad manytų esąs teisėtas paveldėtojas. Galų gale
tai ne jo kaltė. Jei Flora būtų mėginusi paneigti Tedžio paveldė
jimo teisę, gal būtų praradusi jį amžiams Londono landynėse,
besimėgaujantį vynu, moterimis ir dainomis. Iš jos dienoraščių
matyti, kad ir Hai Vilde Tedis taip gyveno. Viską išgelbėjo jo
žmona Diksė. Ji pagimdė Margaritos tėvą Maiklą ir neleido dva
rui žlugti, o Tedis gėrė neišsiblaivydamas iki mirties. Man at
rodo įdomu, kad Hai Vildą karta po kartos vis išgelbsti stiprios
moterys.
- O dabar per Margaritą lordo titulą ir dvarą paveldės Ro-
ris, - pridūriau dėdama ant stalo pusryčius ir atsisėdau.
Orlandas čiupo šakutę ir peilį ir ėmė valgyti.
- O, puiku, sugrąžins jėgas. Bet aš nepaprastai džiaugiuosi,
kad ledi Flora perleido knygyną Rupertui ir Luisei. Per niūrius
pokario metus Rupertas ten rūpestingai tvarkėsi ir galų gale
įteikė man nuostabų palikimą. Pelė sako, kad tas turtas iš tiesų
net didesnės vertės nei tai, kas liko iš Hai Vildo.
- Flora savo vaikų neturėjo, tiesa? - ištariau balsu mintį, ne
duodančią ramybės nuo ankstyvo ryto.
- Neturėjo. - Orlandas įdėmiai žvelgė į mane. - Tad jau su-
mezgėte ryšį?
- Manau, taip.
- Taip, ką gi, iš tikrųjų apmaudu, panele Star, nes, jaučiu, jūs
būtumėte itin elegantiška britų aristokratė. Tačiau iš visų mums

prieinamų faktų atrodo, kad jūs neturite nė lašo karališkojo
kraujo.
- Tada kodėl mano tėvas įdavė Faberžė katino statulėlę kaip
raktą?
- Aha! Nuo tos akimirkos, kai pasakėte, ko ieškote, tas da
lykas man ir buvo didžiausias galvosūkis. Iš to, ką papasakojote
apie savo tėvą, - ir įsidėmėkite, aš klausiausi visko, ką sakėte, ga
liu pridurti, ir ko nesakėte, - esu įsitikinęs, kad turėjo būti kokia
nors priežastis.
- Kaip manote, kokia? - manydama, kad žinau, norėjau tai
visų pirma išgirsti iš Orlando.
- Jamreikėjo ko nors, kas neabejotinai susietųjus su Voganų
giminystės linija, bet ne Forbsų. OTedis buvo ledi Floros įsūnis.
Tad reikia atsekti jo palikuonis...
- Turite omeny nesantuokinį vaiką, kurio susilaukė ta mer
gina, per karą dirbusi ūkyje? - pagaliau ištariau savo spėjimą.
- Būtent! Žinojau, kad manęs nenuvilsite. - Orlandas žvelgė
į mane pasirėmęs ant alkūnių. - Tą lemtingą dieną, kai grįžote
į knygyną pasiimti pamiršto svarbaus dėkliuko, pasakėte man,
kad pagal koordinates armiliarinėje sferoje jūs gimėte Londone.
- Taip.
- Okur gyveno mūsų mergina?
- Londono 1st Ende.
- Taip. O kokį adresą tiksliai nurodė jūsų koordinatės, kai
susiradote internete?
- Tvenkinio gatvė, E8.
- Oji yra?..
- Haknyje.
- Taip. Londono 1st Ende! - Orlandas atlošė galvą ir trink
telėjo kumščiais į stalą netverdamas džiaugsmu, kad yra toks
įžvalgus ir protingas. Mane tai suerzino, nes mano kilmė - ne

koks juokas. - Malonėkite atleisti, panele Star, na, kaipgi nesi
juoksi matydamas tokią įdomią likimo ironiją. Jūs atėjote pas
mane su Faberžė katinu, susiejusiu jus su Anglijos karaliumi. Ir
še tau - atrandame, kad jūs tikriausiai visai ne giminė nei kara
liams, nei Voganams. Bet, galimas dalykas, esate neteisėta nedo
rojo mūsų lizdo gegužiuko proanūkė.
Staiga pajutau kaupiantis ašaras. Nors ir suvokiau šaltą anali
tinį Orlando protavimą, tai, kadjamviskas pasirodė taip smagu,
įskaudino iki širdies gelmių.
- Man visai nesvarbu, iš kur esu kilusi, - piktai atšoviau. -
Aš... - Daugybei tinkamų atsakomųjų smūgių sukantis išvargu
sioje galvoje nieko nebesakydama atsistojau. - Atleiskite, einu
pasivaikščioti.
Užsimečiau priemenėje kabantį seną lietpaltį, apsiaviau gu
minius batus ir išdrožiau į ryto žvarbą. Išėjusi pro vartus piktai
priekaištavau tėčiui Atlantui, sėdinčiam kur nors ten, danguje,
ir klausinėjau, ką jis čia sumanęs. Geriausiu atveju aš nesantuo
kinė proanūkė žmogaus, kuris, nieko apie tai nenumanydamas,
pavogė Hai Vildą teisėtai paveldėtojai iš panosės. Blogiausiu
atveju aš - niekas. Niekaip su visu tuo nesusijusi.
Pasukau į dešinę, kaimo keliu, ir kojos savaime nunešė į
Gervuogių taką - taip jį pavadinome mudu su Roriu. Ausyse
skambant Orlando juokui akis temdė ašaros. Ar jis norėjo mane
pažeminti? Ar džiaugėsi galįs tvirtai įrodyti, kad aš atėjau iš nie
kur? Kad jo vadinamasis aristokratiškas kraujas daro jį viršesnį?
Ir kodėl britai tiesiog apsėsti socialinio statuso?
- Vien tai, kad jie trypdami kitus susikūrė imperiją ir turi
karališkąją šeimą, dar nieko nereiškia. Žmonės yra lygūs, kad
ir kokia jų kilmė, - piktai sušnypščiau šarkai, o ta pakėlė galvą,
mirktelėjo ir nuskrido. - Šveicarijoje tai visai nesvarbu, - paša-
kiau sau. - Tai nebūtų svarbu tėčiui Atlantui, žinau, kad nebūtų.
Tad kodėl?..
Droždama taku nekenčiau savęs už beviltišką norą priklausyti
tai aplinkai ir tiems, kurie nėra Kėlė ar siurrealistinis pasakiškas
pasaulis, tėčio Atlanto sukurtas jo neprilygstamų balandėlių pul
kui. Norėjau susikurti savo pasaulį, priklausantį tik man.
Atsidūrusi laukuose susmukau ant kelmo, susiėmiau galvą ir
išsiverkiau. Galų gale susitvardžiusi niršiai nusibraukiau ašaras.
Liaukis, Star, valdyk savojausmus. Taip nieko nepasieksi.
- Labas, Star. Viskas gerai?
Atsigręžusi už kelių žingsnių pamačiau stovintį Pelę.
- Aha, gerai.
- Taip neatrodo. Gal norit puodelio arbatos?
Truktelėjau pečiais kaip kokia nesukalbama paauglė.
- Na, aš ką tik užvirinau arbatinį, - mostelėjo jis sau už nu
garos, ir supratau aklai atklydusi į laukus prie Savos sodybos.
- Atsiprašau, - sumurmėjau.
- Kodėl atsiprašote?
- Nežiūrėjau, kur einu.
- Viskas gerai. Tai ar norit arbatos, ar nenorit?
- Man reikia grįžti ir suplauti indus.
- Nekvailiokit. - Jis prisiartino, suėmė mane už alkūnės ir
be jokių ceremonijų nusitempė prie namo. Kai įėjome į virtuvę,
nelabai švelniai pasodino ant kėdės. - Sėdėkit. Aš įpilsiu arbatos.
Su pienu ir trimis šaukštukais cukraus, taip?
- Taip. Ačiū.
- Štai, prašom.
Priešais mane buvo padėtas puodelis karštos garuojančios
arbatos. Neprisiverčiau pakelti akių, spoksojau į seno pušinio
stalo lentų raštą. Girdėjau, kaip priešais atsisėdo Pelė.
- Jūs visa drebat.
- Lauke šalta.
- Taip, šalta.
Tada ilgokai buvo tylu. Aš siurbčiojau arbatą.
- Ar norit, kad paklausčiau, kas atsitiko?
Aš vėl truktelėjau pečiais mėgdžiodama tą užsispyrusią pa
auglę.
- Ką gi, kaip sau norit.
Suėmusi puodelį delnais pajutau, kaip virtuvės šiluma ima
skverbtis į sustingusias gyslas. Turbūt jau apsirūpinta kuru nuo
to laiko, kai buvau čia praėjusį kartą.
- Manau, kad žinau, kodėl tėvas nusiuntė mane į Artūro
Morstono knygyną, - galų gale pasakiau.
- Mat kaip. Ar tai gerai?
- Nežinau, - atsakiau, atgalia ranka braukdamasi per nosį, iš
kurios jau buvo neelegantiškai belašą į puodelį.
- Kai jūs pirmą kartą pasirodėt knygyne ir pasipasakojot Or-
landui apie save, jis man paskambino.
- Ak, tiesiog nuostabu, - atžariai leptelėjau pasipiktinusi,
kad broliai aptarinėjo mane už akių.
- Star, liaukitės. Mes juk nežinojom, kas jūs tokia. Savaime
suprantama, brolis man apiejus pasakė. Argi jūs nepasakytumėt
savo seseriai?
- Taip, bet...
- Bet - ką? Nesvarbu, ką pastaruoju metu galėjot išgirsti ar
pamatyti, mudu su Orlandu visada buvome artimi. Mes broliai.
Kad ir kas tarp mūsų dedasi, mes gyvename vienas dėl kito.
- Taip, kraujas - ne vanduo, ar ne? - atsakiau graudžiai, pa
galvojau, kad vienintelis pažįstamas mano „kraujo“ žmogus esu
aš pati.
- Suprantu, kaip dabar jaučiatės. Beje, aš žinojau, kad Orlan-
das buvo paėmęs tuos dienoraščius.
- Ir aš žinojau.
Mūsų akys per stalą susitiko ir kartu šyptelėjome.
- Manau, visi mes vienas kitą vedžiojomuž nosies. Tikėjausi,
kad jūs iš jo išpešit, kur jis nudėjo tuos dienoraščius. Žinojau, ir
kodėl juos paėmė.
- Aš nežinojau iki vakar vakaro. Maniau, paėmė todėl, kad
jūs sunervinot jį parduodamas knygyną, - prisipažinau. - Jis
akivaizdžiai mėgino jus apsaugoti.
- Tad kas jūs esate, jo manymu?
- Jis ir pasakys. Jis jūsų brolis.
- Gal pastebėjot, kad jis šiuo metu su manimi nesikalba?
- Kalbėsis. Jis jau atleido. - Aš atsistojau, pavargusi nuo to
pokalbio. - Reikia eiti.
- Star, būkit gera.
Žengiau prie durų, bet, kai siekiau durų rankenos, jis sulaikė
už rankos žemiau peties.
- Paleiskit!
- Klausykit, man labai gaila.
Papurčiau galvą. Negalėjau žodžio ištarti.
- Aš suprantu, kaip jaučiatės.
- Ne, nesuprantat, - iškošiau pro sukąstus dantis.
- Tikrai suprantu. Jūs turit jaustis visų mūsų išnaudojama.
Kaip Flora - marionetė žaidime, kurio taisyklių nežinote.
Nebūčiau pasakiusi geriau. Pamirksėjusi sulaikiau ašaras, at-
sikrenkščiau.
- Turiu grįžti į Londoną. Gal būsite toks geras, pasakysit Or-
landui, kad išvažiavau, o pusę ketvirtos paimsit Rorį?
- Galiu, bet, Star...
Pelė siekė apkabinti, bet aš veržliai išsisukau iš jo glėbio.
- Gerai, - atsiduso jis. - Ar norit - pavėžėsiu į stotį?
- Ačiū, ne. Telefonu išsikviesiu taksi.
- Jei taip norit. Aš labai apgailestauju. Jūs nenusipelnėte tos

bausmės... - mūsų.
Išėjusi tvirtai uždariau duris gniauždama desperatišką norą
viską aplinkui ištaškyti, paskui patraukiau atgal į Hai Vildą.
Orlando, ačiū Dievui, virtuvėje nebuvo, pamačiau, kad po mu
dviejų vėlyvų pusryčių viskas sutvarkyta. Paskambinau taksi
kompanijai, kad atvažiuotų manęs kiek įmanoma greičiau, tada
užlėkiau laiptais į viršų susimesti į krepšį daiktų.
Po penkiolikos minučių jau važiavau iš Hai Vildo tvirtin
dama sau, kad svarbiausia yra ateitis, o ne mano kilmė. Buvo
bjauru, kad tėtis Atlantas - jį mylėjau ir pasitikėjaujuo kaip nie
kuo daugiau - man sukėlė šitiek skausmo. Sužinojau tik tiek,
kad niekuo negalima pasitikėti.
Atvažiavusi iki Čaringo Kryžkelės, kaip paprastai nuėjau į
autobusų stotelę važiuoti į Batersį. Ten stovint buvo nepake
liama žinoti, kad vėl grįžtu namo pas Kėlę, antrą kartą nepavy
kus susirasti savo gyvenimo. Oji tik džiaugsis, kad nesuradau,
negražiai pagalvojau.
Apibariau save už tokias mintis, nes jei iš dalies Kėlė ir bus
laiminga vėl mane turėdama vien sau, žinojau, kad ji - tas žmo
gus, kuris myli mane labiausiai už visus ir norės mane kenčian
čią paguosti. Bet tai reiškia, kad turėsiu pasakyti jai, ką sužino
jau, o šito kol kas tikrai negalėsiu niekam atskleisti, - net jai.
Tad, užuot važiavusi namo, įsėdau į Kensingtono krypties
autobusą ir išlipau priešais Artūro Morstono knygyną, nuo ku
rio ir prasidėjo ši apgailėtina mano istorija. Susiradusi kuprinėje
raktus, atsirakinau duris ir įėjau į vidų, oten buvo dar šalčiau nei
lauke. Greitai temo, ir apgraibomis suradau elektros jungiklius,
tada uždariau senas langines. Drebančiomis nuo šalčio ranko
mis užkūriau židinį. Atsisėdusi įprastame savo fotelyje ir šildy
damasi prie ugnies rankas mėginau protingai pasiaiškinti, kodėl
jaučiuosi nelaiminga. Nes giliai širdyje supratau, kad taip galvoti

neprotinga. Orlandas neturėjo tikslo manęs įžeisti, - jis norėjo
padėti papasakodamas mano kilmės istoriją. Bet aš buvau taip
pavargusi, susipainiojusi ir tokia įžeidi, kad reagavau pernelyg
jautriai.
Galų gale išsiėmiau iš krepšio visus megztinius, apsiklojau
jais ir susirangiusi ant kilimo priešais židinį užmigau.
Nubudau gulėdama taip pat ir apstulbau pamačiusi, kad jau

beveik devynios. Turbūt miegojau kaip užmušta. Atsikėliau ir
nuėjau išsivirti kavos, kad atsigaučiau, gėriau karštą, saldžią ir
nebaltintą ir pagaliau ėmiau jaustis ramesnė. Gal galėčiau ir pa
gyventi čia kaip skvoterė kelias dienas, ironiškai pagalvojau. Da
bar man būtinai reikėjo ramybės ir kur prisiglausti.
Išsiėmiau iš krepšio nešiojamąjį kompiuterį ir įjungiau.
Signalas čia buvo silpnas, bet vis dėlto veikė. Nuėjau į „Google
Earth“, vėl įvedžiau koordinates - norėjau įsitikinti, kad anąkart
nesuklydau.
Ir štai - Tvenkinio gatvė, E8.
Tad... tiek visko atskleidus, ar tai tik sutapimas, kad Tęsė
Smit gyveno Haknyje?
Ne.
Išsiėmiau bloknotą, kuriame buvau pradėjusi rašyti romaną,
ir atsiverčiau paskutinį puslapį galvodama, kad mano kilmės is
torija jau sparčiai darosi kur kas įdomesnė nei mano rašomas
romanas.
Surašiau vardus į du stulpelius - vieną Luisės giminystės li
nijos, kitą Tedžio. Ir supratau, kad dabartiniai Forbsai taip pat
tolimi Floros giminės, per jos seserį Aureliją: Flora buvo Or
lando ir Pelės prosenelės sesuo.
Bet... jei per Tedį aš esu Tesės proanūkė, tada ir tiesiogiai
susijusi su Margarita. Todėl ir su Roriu. Bent jau dėl to nusišyp
sojau. Dar buvo tikra dilema - ar aš noriu ieškoti toliau. Galimas
daiktas, mano tėvai dar gyvi.
Atsistojau ir ėmiau žingsniuoti stengdamasi apsispręsti, ar
noriu juos surasti. Kadangi žinau Tesės pavardę ir kur ji gyveno,
tikriausiai būtų nesunku sužinoti apie vaiką, kurį ji pagimdė
1944 metais. Ir gal apie kitus vaikus, gimusius vėliau.
Bet... kodėl tėvai mane atidavė įvaikinti?
Padriki mano samprotavimai staiga nutrūko, nes išgirdau
balsus už priekinių durų ir kišamą raktą.
- Šūdas!
Puoliau prie židinio, beviltiškai mėgindama nuslėpti aki
vaizdžius požymius, kad naktį čia miegojau. Durims atsidarius
pasirodė Pelė, o už jo nedidukas kinas - atpažinau, kad jis iš
gretimos antikvarinės parduotuvės.
- Sveika, Star, - tarė Pelė nustebęs.
- Sveikas, - atsakiau glausdama prie krūtinės pagalvėlę.
- Pone Ho, čia Star, mūsų knygyno darbuotoja. Nesitikėjau,
kad būsite čia šiandien.
- Taip. Na, pamaniau, užsuksiu patikrinsiu patalpas, - atsa
kiau eidama prie lango kuo greičiau pakelti langinių.
- Ačiū, - tarė Pelė apžvelgdamas šalia židinio prie atviro krep
šio į krūvelę sumestus megztinius, šildžiusius mane per naktį.
- Gal užkurti židinį? - paklausiau Pelės. - Čia šaltoka.
- Ne, mums nereikės. Ponas Ho nori tik apžiūrėti butą virš
knygyno.
- Gerai. Ką gi, jei jūs jau čia, aš eisiu, - pasakiau lenkdamasi
susidėti į krepšį daiktų.
- Tiesą sakant, ketinau užsukti pas jus į butą. Orlandas šį

tą perdavė jums. Luktelėkit, mes ilgai neužtruksim, - pasakė jis
gręždamasis į poną Ho ir nusivedė jį per knygyną, paskui išgir
dau juos lipant aukštyn.
Vis tiek užkūriau židinį, skruostai man degė kankinantis iš
nesmagumo. Jiems grįžus ir kalbantis šalia priekinių durų nu
ėjau į kambario galą kuo nors užsiimti, stengiausi nesiklausyti,
ką jie aptaria.
Durys atsidarė, ponas Ho buvo išleistas ir jos vėl uždarytos,
tada Pelė priėjo prie manęs.
- Čia likot nakčiai, ar ne?
Negalėjausuprasti, arjo žaliose akysepyktis, ar susirūpinimas.
- Taip, atleiskit.
- Nieko baisaus. Man tik įdomu sužinoti, kodėl nevažiavot
namo.
- Tiesiog norėjau... šiek tiek ramybės.
- Suprantu.
- Kaip Roris?
- Ilgisi jūsų. Vakar parvežiau jį iš mokyklos, o kai atsigulė
miegoti, mudu su Orlandu susėdom ir ilgai kalbėjomės. Papa
sakojau jam apie pono Ho pasiūlymą. Tiesą sakant, jis išklausė
tai kur kas palankiau, nei buvau manęs. Daug labiau jam, regis,
rūpėjo tai, kad jus nuliūdino.
- Gerai. Džiaugiuosi dėl judviejų, - išgirdau save sakant irz
liu balsu.
- Star, liaukitės. Jūs jau beveik pasiduodat savo silpnybėms.
Oaš apie tai labai daug žinau, - švelniai tarė jis. - Orlandas labai
susirūpino dėl jūsų būsenos, taip pat ir aš. Abu palikompraneši
mus jūsų mobiliajame, nes jūs nekėlėte ragelio.
- Knygyne telefonu naudotis neleidžiama. Tad aš ir nekėliau.
Jo lūpas suvirpino šypsena.
- Šiaip ar taip... - Pelė įkišo ranką į lietpalčio kišenę. - Čia

jums. - Jis padavė didelį rudo popieriaus voką. - Orlandas sakė
šį tą patyrinėjęs jūsų labui.
- Gerai. Ką gi, - pasakiau kišdama voką į kuprinės priekinę
kišenę ir imdama krepšį. - Pasakykit jam, kad dėkoju.
- Star, būkit gera... prižiūrėkit save. Gerai bent, kadturit seserį.
Aš neatsakiau.
- Ar judvi susipykot? - pagaliau paklausė Pelė. - Tai dėl to
vakar vakare nevažiavot namo?
- Nemanau, kad turėtume būti tokios priklausomos viena
nuo kitos, - atžariai atsakiau.
- Kai susipažinom, man pasirodė, kad ji tikrai nori turėti jus
vien sau.
- Taip ir yra. Bet ji myli mane.
- Kaip ir mes su Orlandu mylimvienas kitą - net jei pyksta
mės. Jei jo nebūtų buvę šalia pastaruosius kelerius metus, nega
liu įsivaizduoti, ką būčiau daręs. Juk žinot, jis labai geros širdies.
Musės nenuskriaustų.
- Žinau.
- Star, kodėl neatplėšiat jo laiško?
- Atplėšiu.
- Norėjau pasakyti, čia ir dabar. Manau, būtų gerai, jei kas
nors būtų šalia.
- Ko jau staiga pasidarėt man toks gerutis? - ramiai pa
klausiau.
- Nes matau, kad jums skaudu. Aš noriu jums padėti. Kaip
jūs man padėjot tas kelias savaites.
- Nemanau, kad padėjau.
- Apie tai spręsti man. Jūs visiems mums parodėte tiek ge
rumo, kantrybės ir pakantumo, nors, ypač aš, to nenusipelniau.
Jūs geras žmogus, Star.
- Ačiū.
Vis dar lūkuriavau dvejodama, laikydama krepšį.
- Klausykit, gal atsisėskit prie židinio, o aš užlipsiu į viršų
paimti šio to, ko Orlandas paprašė atvežti į Hai Vildą?
- Gerai, - pasidaviau tik todėl, kad kojos nebelaikė.
Pelei išėjus pro duris užpakalinėje dalyje, išsiėmiau voką ir
atplėšiau.
Hai Vildas
Ašfordas, Kentas
2007 metų lapkričio 1
Mano brangiausioji Star,

rašau maldaudamas atleisti už tai, kaip netaktiškai
vakarjums viskoprikalbėjau. Patikėkite, aš išjūsų nesišai-
piau, - anaiptol. Man tik buvo smagu, kaip ironiškai susi
pina genetika ir likimas.
Dabar turiu prisipažinti, kad nuo tada, kai pirmų
kartų įžengėte į knygynų irparodėte man Faberžė katinų ir
savo koordinates, leidausi taispėdsakais ieškodamasjūsų
kilmės. Nes, žinoma, ji gali būti neatsiejama nuo mūsų kil
mės. Įdedu kitų vokų su visaisfaktais, kuriuosjums reikia
žinoti apie tikrųjų savo šeimų.
Nieko nebepridursiu (man tai neįprasta), bet būkite
rami, aš esu čia tam, kadjums padėčiau, jei prireiks kų
nors daugiau išsiaiškinti.
Dar kartų atsiprašau. Roris siunčiajums labų dienų.
Jūsų draugas irgerbėjas

Orlandas
Perbraukiau pirštais per brangaus popieriaus voką, užant

spauduotą vaškiniu antspaudu. Tad štai - priešais mane tiesa
apie mano gimimą. Pirštai ėmė virpėti, svaigo ir sukosi galva,
ėmė bjauriai pykinti.
- Gerai jaučiatės? - paklausė Pelė, radęs mane parėmusią
galvą krumpliais.
- Taip... ne, - prisipažinau.
Jis priėjo ir uždėjo ranką man ant peties.
- Vargšelė Star. Daktaras Pelė daro išvadą, kad pacientė pa
tyrė šoką, yra susijaudinusi ir veikiausiai alkana. Todėl, kadangi
jau pietų metas, nueisiu anapus gatvės ir šį kartą būsite pamai
tintajūs. Grįšiu bematant.
Žiūrėjau, kaip jis išeina, ir prieš savo valią nusišypsojau, iš
metusi iš galvos - bent šiandien - Kanalizacijos Žiurkės įvaizdį
ir pavertusi jį švelniu baltu padarėliu su dailiomis ausytėmis ir
rausva nosyte.
- Sėdėkit ten ir nejudėkit, - pasakė Pelė, sugrįžęs pro duris
su mūsų įprastais folijos indais. - Šiandien aš jumis rūpinuosi.
Nors atrodė kiek įtartina, kad jis taip puikiai tvarkosi, buvo
malonu - manimi rūpinamasi. Valgydama išgėriau taurę „San-
cerre“, tas mušė į galvą, ir ėmiau ieškoti užslėptų savanaudiškų
motyvų, bet nepavyko rasti. Tada man dingtelėjo:
- Kas šiandien paims Rorį iš mokyklos?
- Margarita. Ji grįžo iš Prancūzijos vakar vėlai vakare. Dar ne
buvau matęs jos tokios laimingos. Argi ne nuostabu - metų me
tus lūkuriuoji nieko neveikdamas, viskas taip pat, bet staiga atūžia
įvykių srautas, ir banga tave nuneša tolyn į jūrą arba švelniai iš
meta į krantą. Pastaruoju metuvisus Voganus ir Forbsus neabejo
tinai sukrėtė tartum žemės drebėjimas, ojį sukėlėt, regis, jūs.
- Manau, tai tik sutapimas.
- Arba likimas. Ar tikit likimu, Star?
Šešėlio sesuo ¥ Star istorija 529
- Tikriausiai ne. Gyvenimas toks, kokį susikuri.

- Teisybė. Na, pastaruosius septynerius metus maniau, kad
mano likimas - kentėti. Panirau į kančias iki ausų. Mėgavausi
jomis it paršas, besivoliojantis purve. Ir jau nebeatitaisysiu žalos,
kurią padariau savo šeimai. Jau per vėlu.
Mačiau, kaip patamsėja jo akys, veide vėl atsiranda įtampa.
- Galėtumėt pamėginti.
- Taip, galėčiau, ar ne? Tačiaujau gana apie mane. Ar ketinat
atplėšti voką, kad galėtume pasikalbėti apie jus?
- Nežinau. Ten tik paaiškės, kad tėvai manęs atsisakė, tiesa?
- Nenumanau.
- Arba tai, arba jų nebėra gyvų. Bet jei jie mane atidavė,
kaip galėsiu kada nors jiems atleisti? Kaip tėvai gali atiduoti
savo vaiką? Ypač tokį mažą - žinau, kokia buvau, kai patekau į
„Atlantidą“.
- Na, - tarė Pelė giliai atsidusdamas, - gal reikėtų išsiaiškinti
priežastį, o jau tada teisti. Kai kurie žmonės taip pasielgia bū
dami ne visai sveiko proto.
- Turit omeny depresiją po gimdymo?
- Turbūt taip.
- Tai ne visai tas pats, kas neturėti maisto, kad išgyventum,
ar stogo virš galvos.
- Taip, ne tas pats. Kaip ten bebuvę, verčiau jau važiuosiu.
Turiu darbų, juk suprantat.
- Taip.
- Jei tik galėčiau kaip nors padėti, tiesiog skambinkit.
- Ačiū. - Aš taip pat pakilau pajutusi staigų jo jausmų po
slinkį. - Ačiū už pietus.
- Už nieką man nedėkokit, Star. Aš nevertas padėkos. Viso.
Ir jis išėjo.
Sėdėjau ten purtydama galvą ir keikdama savo patiklumą.

Kas jam darosi? Jis vartosi kaip pirštinė per akies mirksnį. Su
pratau tik tiek, kad yra kažkas... kažkas, kas neduoda jam ra
mybės.
41
Tąvakarąvalgiau su Kele, tarp mudviejųbuvojusti stipri įtampa.

Įprastai ji atvirai išklodavo viską, kas guli ant širdies, bet dabar
jos akys buvo kaip neįveikiama tvirtovė.
- Einu gulti. Rytoj ilga diena, - pasakė ji keldamasi lipti į
viršų. - Ačiū už vakarienę.
Nukrausčiau stalą ir išėjau į šaltą naktį pažvelgti, kaip apa
čioje plaukia upė. Susimąsčiau apie Pelę ir jo palyginimą su
banga. Mane taip pat sukrėtė žemės drebėjimas, net mano san
tykiai su Kele pagaliau keičiasi. Tada prisiminiau neatplėštą
voką - dar iš lėto pradegins skylę kuprinėje - ir supratau, kad
skubiai reikia pasikalbėti su kuo nors, kuo pasitikiu. Kuo nors,
kas nėra greitas kritikuoti, o ramiai duos man protingą pata
rimą.
Ma.
Išsiėmiau mobilųjį iš užpakalinės kišenės ir paskambinusi
namo - į savo tikruosius namus - laukiau, kad ji pakeltų ragelį,
nes visada atsiliepdavo, kai skambinome mes, merginos, net jei
būdavo vėlu. Šį vakarą įsijungė atsakiklis ir automatiškai pasakė
man, kad nieko nėra namie. Man prislėgė širdį. Kam dar galė
čiau paskambinti?
Majai? Alei? Tigei? Tikrai ne Elektrai... Nors mylėjau ją ir
žavėjausi ja už tai, ko pasiekė gyvenime, jos prigimtyje nėra em-

patijos. Tėtis sakydavo, kadji „nepaprastai įsitempusi“. Mudvi su
Kele slapta vadinome ją fifa.
Galiausiai pamėginau skambinti Alei, nes ji, ne taip kaip
Maja, bent gyvena Šiaurės pusrutulyje.
Ji atsiliepė po trečio skambučio.
- Star?
- Sveika. Juk nepažadinau tavęs, ar ne?
- Ne. Viskas kaip reikiant?
- Taip. O tau?
- Aš sveika.
- Malonu girdėti.
- Kai susitiksim, viską tau apie tai papasakosiu. Tad kuo ga
liu padėti? - paklausė ji.
Nusišypsojau išgirdusi vyresniosios sesers atsakymą. Ji ži
nojo, kad jaunesniosios seserys skambina ne pasiteirauti apie
sveikatą. Ir susitaikė su tuo, nes jos vaidmuo mūsų šeimoje -
„vedlė“.
- Turiu voką, - pasakiau. - Ir bijau atplėšti.
- Oho. Kodėl?
Papasakojau kuo glausčiau.
- Suprantu.
- Kaip manai, ką man daryti?
- Atplėškvoką, savaime aišku.
- Tikrai?
- Patikėk, Star, kad ir kaip būtų skausminga, tėtis norėjo pa
dėti mums visoms judėti į priekį. Be to, jei nepadarysi to dabar,
tik atidėsi ateičiai. Kada nors vis tiekjį atplėši.
- Ačiū, Ale. Kaip Norvegijoje?
- Čia... nuostabu. Nuostabu. Aš... turiu labai gerą naujieną.
- Kokią?
- Aš laukiuosi. Nuo Teo, - pridūrė skubiai. - Ma žino, bet nė

vienai seseriai dar nesakiau.
- Ale, - tariau atgavusi žadą. - Tai tikrai nuostabu! O, Dieve!
Tai tiesiog nepaprasta!
- Argi ne? A, be to, radau čia, Bergene, savo tikrąją šeimą.
Tad, nors dviejų man svarbiausių žmonių nebėra, turiu į ką atsi
remti, ir dar atsiras nauja gyvybė.
- Labai džiaugiuosi dėl tavęs, Ale. Tu to nusipelnei, tu tokia
drąsi.
- Ačiū. Žinai, Star, gruodžio septintą čia, Bergene, Grygo
salėje koncerte aš grosiu fleita. Kviečiu atvykti visas seseris, bet
labai norėčiau, kad būtum tu. Ir Kėlė, jei ji su tavim.
- Atvyksiu, būtinai.
- Ma sakė, kad ir ji atvyks, tad gal galėtum pasikalbėti su ja
dėl kelionės? Aš laiminga, Star, nors nemaniau, kad dar būsiu
laiminga, kai... tai nutiko. Bet paklausyk, grįžkimprie tavęs. Ga
liu tik pasakyti - jei nori, kad tavo gyvenimas pasikeistų, dabar
turi būti drąsi.
- Noriu, kad pasikeistų.
- Įspėju, kad gali sužinoti ne visai tai, ką norėtum. „Atlan
tidoje“ gyvenome pasakoje, tada tai ir buvo mūsų gyvenimas,
o dabar jis nebe toks. Tik prisimink, tu vienintelė atsakinga už
savo likimą. Turi prisidėti, kad permainos įvyktų. Ar supranti?
- Taip. Ačiū, Ale, susitiksim gruodžio pradžioje.
- Myliu tave, Star. Žinai, aš visada su tavim.
- Taip. Telaimina tave Dievas, - pridūriau.
- Ir tave.
Baigiau pokalbį ir grįžusi vidun pajutau, kad pirštai net pa
mėlynavę nuo šalčio. Pasitikrinauvisas žinutes, išklausiau daugjų
iš Orlando ir Pelės. Greitomis palindusi po dušu tylutėliai įėjau į
miegamąjį, Kėlėjau ramiai miegojo.
- Žemės drebėjimas, - sumurmėjau, patenkinta nuleidusi

galvą ant pagalvės.
Paseksiu savo vyresniosios sesers pavyzdžiu ir būsiu drąsi.
Košmaras Kelei prasidėjo apie ketvirtą, ir atsigulusi j lovą jos

raminti pasijutau visai išsibudinusi. Atsikėliau ir nulipau žemyn
išsivirti arbatos. Pažvelgiau į aksominę Londono tamsą, į Sep
tynias Seseris Plejades, skaisčiai šviečiančias viršuje, - Šiaurės
pusrutulyje žiemą jos ryškiausios. Pasekusi upės tėkmę rytų
pusėn paklausiau savęs, ar mano tikrieji giminės kur nors ten
miega, gal kartais galvoja, kaip aš gyvenu. Ar kur.
Sukandusi dantis išsiėmiau iš kuprinės voką ir nebedrįsusi
sustoti pasvarstyti apie savo veiksmus atplėšiau tebemiegančio
miesto, vienintelio liudininko, akivaizdoje.
Viduje buvo du popieriaus lapai. Atlanksčiau juos ir pasidė
jau ant kavos stalelio stiklo. Viename buvo giminės medis, pa
vaizduotas puošnia Orlando rašysena, strėliukės vedė į įvairias
jo pastabas. Kitas buvo gimimo liudijimo kopija:
Gimimo data ir vieta: 1980 metų balandžio 21

Gelbėjimo armijos gimdymo namai, Haknis
Vardas irpavardė: Lusė Šarlotė Braun
Tėvas:-------
Motina: Petula Braun
- Lusė Šarlotė, - tyliai ištariau. - Gimusi mano gimimo

dieną. Ar tai aš?
Ėmiausi giminės medžio, Orlando rūpestingai nubraižyto,
įsigilinau į jį. Tęsė Eleonora Smit 1944 metų spalį pagimdė

dukterį vardu Patricija, šios pavardė taip pat buvo Smit. Tėvas
medyje nebuvo paminėtas, paraštėje Orlandas parašė: Tedžio
duktė? Tai rodė, kad Tesei nepavyko susitaikyti su sužadėtiniu. Ji
pagimdė dukrelę Patriciją būdama vieniša...
Tada 1962 metų rugpjūtį Patricija pagimdė dukrelę vardu
Petula. Tėvas buvo įvardytas kaip Alfredas Braunas. O 1980
metų balandžio 21 dieną Petula, būdama aštuoniolikos metų,
pagimdė dukrelę vardu Lusė Šarlotė.
Dar kartą peržiūrėjau giminės medį ir pamačiau, kad Or
landas užrašęs: Tęsė mirė 1975 metais, o Patricija visai nese
niai - šių metų rugsėjį. Tikriausiai tai reiškia, kad mano mo
tina - tik pagalvojus apie tai baiminga nuojauta šiurpino nu
garą - gyva.
Išgirdusi viršuje trinktelint vonios kambario duris atsistojau
ir ėmiau ruošti pusryčius spėliodama, ar reikėtų paklausti Kėlės
patarimo.
- Labas rytas, - pasisveikino ji, nulipusi žemyn tiesiai iš
dušo. - Gerai miegojai?
- Neblogai, - pamelavau.
Kėlė visai neprisimena savo košmarų, ir aš jos netrikdau, jų
neprimenu. Sėdusi pusryčiauti ji atrodė neįprastai išblyškusi ir
prislėgta.
- Gerai jautiesi?
- Aha, - linktelėjo Kėlė, bet mačiau, kad ji meluoja. - Ar
dabar jau su visai grįžai namo?
- Nežinau. Matai, gal turėsiu vėl ten važiuoti, jei reikės.
- Čia jaučiuosi tokia vieniša be tavęs, Si. Man tai nepatinka.
- Gal galėtum pasikviesti kurią nors iš koledžo draugių, kai
manęs nebūna?
- Aš neturiu jokių draugių, ir tu tai žinai, - niūriai atsakė ji.
- Kė, juk tikrai turi.

- Verčiaujau eisiu, - ji pakilo nuo stalo.
- Ak, beje, vakar kalbėjausi su Ale, ji mus abi pakvietė į Ber
geną pasiklausyti, kaip gros koncerte gruodžio pradžioje. Kaip
manai - galėsi vykti?
- O tu vyksi?
- Taip, žinoma! Galėtume skristi drauge.
- Gerai, kodėl ne. Tad pasimatysimvėliau.
Ji užsivilko odinį švarką, pasiėmė piešinių aplanką ir šūkte
lėjusi „Viso!“ išėjo.
Ąžuolas ir kiparisas neauga vienas kito šešėly...
Jei ir keliuvisišką sumaištį traukdamasi išjos šešėlio, tai bent
dedu pastangų. Vis dar buvau įsitikinusi, kad taip bus geriau
mums abiem, jei Kėlė to dar nesupranta.
Nusiprausiau po dušu, tada pasitikrinau žinutes. Vieną buvo
palikęs Orlandas, parašė šiandien grįžtąs iš Kento į knygyną ir
norėjo žinoti, ar aš ten ketinu būti.
„Brangioji mergaite, būkite gera, atvažiuokite. Aš taip noriu
su jumis pasikalbėti. Ačiū jums. Ak, beje, čia Orlandas Forb-
sas“, - pridūrė jis visai be reikalo, ir aš net nusišypsojau.
Kadangi formaliai tebebuvau jo samdoma darbuotoja, nu
sprendžiau važiuoti. Bet įsėdusi į Kensingtono autobusą prisi
pažinau, kad tai tik dingstis, - aš norėjau pasikalbėti su Orlandu
apie jo surastą savo šeimą.
- Labas rytas, panele Star. Kaip nuostabu jus vėl čia matyti.
Ir kaipgi jaučiatės šią puikią ūkanotą dieną? - pasveikino mane
Orlandas prie slenksčio - jis jau buvo visai žvitrus.
- Gerai.
- „Gerai“ dar nėra pakankama. Aš ketinu tuoj pat šį tą pa
keisti, kad atsakytumėte ne tuo neišraiškingu žodžiu. Taigi sės
kitės.
Atsisėdusi pamačiau, kad židinys jau liepsnoja, kvepėjo už

pilta kava. Orlandas nesėdėjo rankų sudėjęs. Atnešė mudviem
po puoduką kavos, tada ant stalo padėjo storą plastikinį ap
lanką.
- Visų pirma apie tai, kas svarbiausia, - ar priimate mano
atsiprašymus už tokį netaktišką požiūrį į jūsų kritinę šeiminę
padėtį?
- Taip.
- Man tikrai reikėtų kalbėtis tik su savimi arba bartis su
knygų veikėjais. Su žmonėmis bendrauti, regis, nesugebu.
- Jūs labai gražiai bendraujate su Roriu.
- Ką gi, čia jau kita istorija, ir dėkui Dievui, kad ji ne mano.
Tad ar atplėšėte voką?
- Taip, šįryt.
- Dievulėli! - Orlandas suplojo delnais kaip susijaudinęs
vaikas. - Džiaugiuosi. Ir pasakysiu, panele Star, jūs kur kas drą
sesnė už mane. Visą gyvenimą buvus Orlandu man būtų sunku
sužinojus, kad esu Deivas ar Naidželas, ar, neduok Dieve, Garis!
- Vardas Lusė man visai patinka, esu turėjusi mielą draugę
tuo vardu, - paprieštaravau nenusiteikusi pakęsti Orlando sno
biško skonio.
- Taip, bet jums, Sterope, lemta pakilti iki žvaigždžių. Kaip
tai jau padarė jūsų motina, - paslaptingai pridūrė jis.
- Ką norit pasakyti?
- Na, ilgai ir atkakliai gilindamasis į jūsų kilmę aš niekur
neradau Petulos Braun, tiktai gimimo liudijime. Jokio pėdsako
internete, ir tai buvo keista, kai jos toks neįprastas vardas. Ga
liausiai, stengdamasis sužinoti, kas jai nutiko, parašiau į Nacio
nalinį archyvą, nes daugiau nieko negalėjau sugalvoti. Ir vakar
pagaliau gavau atsakymą. Spėkit, koks jis.
- Tikrai nė nenumanau, Orlandai.
- Kad Petula oficialiai pasikeitė vardą ir pavardę. Nėra ko

stebėtis, kai buvo slegiama to vardo’. Ji jau nebe Petula Braun,
o Silvija Grėj. Panele Star, moteris, kuri beveik neabejotinai yra
jūsų motina, šiuo metu yra Jeilio universiteto rusų literatūros
profesorė! Na, tai ką pasakysite?
- Aš...
- Jos biografijoje Jeilio universiteto tinklalapyje rašoma... -
Orlandas, pervertęs pluoštą popierių ant stalo, ištraukė lapą. -
Profesorė Silvija Grėj gimė Londone, vėliau laimėjo Kembridžo
stipendiją. Labai neįprasta, panele Star, kad mergaitė iš 1st Endo
tiek daug pasiektų. Ji mokėsi, gavo humanitarinių mokslų ma
gistro laipsnį, prieš penkerius metus tapo mokslų daktare, tada
jai buvo pasiūlytas darbas Jeilyje. Ten ji susipažino su Robertu
Šteinu, Jeilio astrofizikos dėstytoju, ir už jo ištekėjo. Dabar gy
vena Niu Heivene Konektikute, turi tris vaikus, keturis žirgus
ir rašo dar vieną knygą, - paskaitė Orlandas iš popieriaus lapo.
- Ji rašytoja?
- Jeilio universiteto leidiniuose yra spausdinusi kritikos
straipsnių. Na, štai! Argi ne nuostabu, kaip išlenda aikštėn
genai?
- Nemėgstu arklių. Niekada nemėgau, - subambėjau.
- Nebūkite tokia smulkmeniška. Maniau, nesitversite
džiaugsmu!
- Ko čia džiaugtis. Jukji mane atidavė įvaikinti.
- Bet, neabejoju, iš šeimos medžio - jį taip kruopščiai jums
surašiau - nustatėte, kad Petulai, dabar Silvijai, buvo tik aštuo
niolika, kai jus pagimdė. Ji gimusi 1962 metais.
- Taip, aš tai suskaičiavau.
*Petulant - irzli, aikštinga, nekantri (angį).

- Tadaji pirmus metus mokėsi Kembridže, vadinasi, pastojo

kada nors vasarą...
- Orlandai, ne taip greitai, būkit geras. Aš stengiuosi viską
suvokti, bet sunku.
- Atleiskite. Kaip jau sakiau, man reikėtų gyventi literatūros,
o ne realiame pasaulyje.
Orlandas nugrimzdo į tylą tartum išbartas vaikas, o aš mėgi
nau suvokti tai, ką pasakė.
- Ar galiu kalbėti? - nedrąsiai paklausė.
- Taip, - atsidusau.
- Reikia jums šį tą pamatyti, panele Star.
- Kas tai?
Jis padavė man spaudinį.
- Ateinančią savaitę ji bus Anglijoje. Skaitys paskaitą Kemb
ridže, savojoje alma mater.
-Ak.
Permečiau akimis nieko negalvodama, padėjau lapą.
- Argi tai ne nuostabu? Tiek pasiekti, kiekji pasiekusi dabar,
neturint jokių privilegijų. Tai rodo, kaip toli pažengė pasaulis.
- Ojūs to negalite pakęsti.
- Tenka pripažinti, buvau prieš sparčią pažangą. Bet, kaip
sakiau broliui, kai aną vakarą viską su juo išsiaiškinome, jūs
man padėjote pasikeisti. Į gera, turiu pridurti. Kai tyrinėjaujūsų
kilmę... na, tai daug ko mane pamokė. Dėkui jums, panele Star.
Aš dėl daug ko jums esu skolingas. Ar važiuosite?
-Kur?
- Susitikti su ja į Kembridžą, savaime aišku.
- Nežinau. Aš dar nepagalvojau, aš...
- Aišku, nepagalvojote. - Orlandas susinėrė ilgus pirštus,
pagaliau supratęs užuominą. - Tad gal pasakyti jums, ką nu
sprendžiau dėl savo ateities?
- Sakykit.
- Na, jau minėjau, kad ilgai kalbėjausi su Pele. Jums bus ma
lonu išgirsti, kad mes susitaikėme.
- Taip, žinau iš Pelės.
- Tada žinote ir tai, kad malonusis ponas Ho mums pasiūlė
už knygyną stulbinamai didelę sumą pinigų. Jieleis mudviem su
Pele išmokėti visokias susikaupusias skolas. O man - rasti kitas
patalpas knygynui ir kur gyventi. Gera žinia, kad turbūt jau ra
dau, - pareiškė jis.
- Tikrai?
- Taip, iš tiesų.
Tada jis man papasakojo apie pono Medouso knygyną Ten-
terdene ir kad jau pasiūlė perimti jo nuomą. Ir kad ponas Me-
dousas iškart sutiko.
- Viršuje yra keli kambariai, aš galėsiu ten gyventi, - pridūrė
jis. - Manau, tiek laiko prabuvęs versle, aš įgijau teisę pavadinti
jį „O. Forbsas, eskvairas - retos knygos“. Ką manote?
- Apie sumanymą ar pavadinimą?
- Apie abu.
- Manau, jie puikūs.
- Ar tikrai? - paklausė Orlandas, o jo veidas nušvito kaip
saulė. - Na, ir man taip atrodo. Gal jau metas visiems mūsų šei
moje pradėti viską iš naujo. Jums taip pat. Galų gale jūs juk gi
minė mūsų brangiajai Margaritai.
- Ir Roriui, - pridūriau.
- Mudu su Pele apsvarstėme, ar reikėtų papasakoti Margari
tai apie viską, kas buvo praeityje. Mat kažin ar dabar tai svarbu,
nes buvo taip seniai, bet jai ir taip niekada nereikėjo Hai Vildo.
Kai dvaras priklausė Tedžiui, dėl išlaidavimojis buvo visai nugy
ventas. Mano tėvo pusbrolis Maiklas - Tedžio ir Diksės sūnus -
gavo pardavinėti dalimis kiek buvo likę dirbamos žemės, be to,
Še š ė l i o s e s uo *• St a r i s t o r i j a 541
pardavė našlės namą ir kitus namus - tik taip galėjo išsilaikyti. O

remontui, žinoma, nieko nelikdavo. Mudu su Pele sakome - rei
kės duoti dalį įplaukų už knygyną Margaritai, padėti sutvarkyti
vandentiekį ir šildymą. Kas būtų galėjęs pagalvoti...
- Apie ką pagalvoti? - žvelgiau į Orlandą, jau nukeliavusį į
savo pasaulį.
- Kad daugiau kaip po šešiasdešimties metų mes, vargšai gi
minės iš anapus kelio, knygų pardavėjas ir ūkininkas, siūlysimės
sušelpti dvaro ponią. Bet taip gali nutikti per ilgą laiką. Dviejų
kartų gyvenime daug kas gali pasikeisti, kaip pasikeitė ir jūsų
motinos likimas.
- Taip, gali.
- Važiuosite į Kembridžą pasiklausyti jos paskaitos?
- Orlandai, - užverčiau akis dėl to, kaip jis sugebėjo pasukti
kalbą atgal. - Aš negaliu tiesiog prieiti ir pasakyti jai, kad esu
seniai prarasta duktė.
- Būtinai turite pamatyti dar vieną įrodymą. Galima sakyti,
tai baigiamasis mano kruopštaus detektyvinio darbo epizo
das. Na, kurgi aš jį nukišau? - Jis vėl pervertė popierius. - Aha!
Štai! - padavė man plačiu mostu.
Pažvelgiau į lapą ir išvydau į mane žiūrintį veidą. Jis buvo
toks pažįstamas kaip mano, tik vyresnis ir rūpestingiau pri
žiūrimas, mėlynos akys subtiliai paryškintos kosmetika, ale
bastrinės odos veidas supamas švytinčių baltų trumpai kirptų
plaukų. Jaučiau įsmeigtas į mane Orlando akis, tiesiog apčiuo
piamą jaudulį.
- Kur ją gavot?
- Internete, savaime aišku. Viename iš tų tinklalapių. Tik pa
mėginkite man sakyti, kad profesorė Silvija Grėj nėra jūsų mo
tina, panele Star!
Vėl pažvelgiau į tai, kaip neabejotinai atrodysiu keturiasde-
šimt penkerių. Iš visų Orlando surinktų įrodymų ši nuotrauka

buvo pats tikriausias.
- Ji labai graži, ar ne? - jis tartum pasufleravo, ką turėčiau
sakyti. - Visai kaip jūs. O likimas taip susiklostė, kad po kelių
dienų matysite ją prieš akis. Juk turėtumėte pasinaudoti tokia
proga? Bent aš labai norėčiau suja pasikalbėti. Ji viena iš geriau
sių rusų literatūros žinovų - kaip žinote, mane ta literatūra itin
traukia. Biografijoje sakoma, kad rašydama daktaro disertaciją ji
metus gyveno Sankt Peterburge.
- Ne, Orlandai, liaukitės, būkit geras! Tai per greitai. Man
reikia laiko pagalvoti...
- Žinoma, reikia, tad vėl atsiprašau dėl tokio spirgėjimo.
- Aš negaliu tiesiog ateiti į paskaitą Kembridžo universitete!
Aš ne jo studentė.
- Tiesa, - sutiko Orlandas. - Bet, laimė, mes pažįstame kai
ką, kas yra studentas. Ar bent buvo.
-Kas?
- Pelė. Jis ten studijavo architektūrą ir žino visą tvarką. Jis
sutiko jus įvesti.
- Ir jis apie tai žino?
- Mano brangioji mergaite, aišku, žino.
Staiga atsistojau.
- Gana, labai prašau, Orlandai.
- Šia tema daugiau nė žodžio, kol panorėsite vėl apie tai kal
bėtis. Viliuosi, dar iki antradienio, - pridūrė jis šelmiškai šypte
lėdamas. - O dabar - prie darbo. Ponas Medousas sutinka, kad
persikraustytume į naujuosius namus, kai tik panorėsime. Aš
sakau, reikia išnaudoti tas dvi savaites prieš Kalėdas, kai būna
gyvesnė prekyba. Nuomos sutartis jau ruošiama. Šitas, - parodė
Orlandas į lentynas, - reikės rūpestingai sudėti į daugelį dėžių,
jas jau esu užsakęs, rytoj bus pristatytos. Pasakiau Margaritai ir
Pelei, kad nereikalautų jūsų pagalbos, kol mes čia užbaigsime.

Turėsime darbuotis dieną naktį, panele Star, dieną naktį.
- Savaime suprantama.
- Viskas įvyko gana greitai, dėl pardavimo susitarta sklan
džiai - ponas Ho labai norėjo šio knygyno ir nekantrauja viską
užbaigti dar prieš Kalėdas. Turėsite nuvažiuoti pasižiūrėti, koks
Medouso knygyno interjeras. Man jis atrodo dar įdomesnis
nei šis. O svarbiausia - ten yra židinys. Pakuodami turėsime
atrinkti knygas - ten, deja, mažiau vietos lentynose, bet Mar
garita mielai sutiko priimti tai, kas liks, laikyti Hai Vilde. Be to,
dar yra pono Medouso knygų, aš sutikau jas nupirkti. Būsime
užversti raštija!
Stengiausi susikaupti klausydamasi Orlando ir džiaugiausi,
kad jam atlėgo, yra toks patenkintas tuo, kaip pasisuko reikalai.
Bet mano akys nuolat krypo į popieriaus lapą priešais. Į profeso
rės Silvijos Grėj, mano motinos, nuotraukos kopiją...
Apverčiau tą lapą ir paliepiau sau šypsotis.
- Tai gerai. Nuo ko pradėsim?
Knygų pakavimas bent leido būti užsiėmusiai ir fiziškai, ir pro

tiškai. Dienoms bėgant ir artėjant antradieniui mano galva dėl
to susitikimo buvo tuščia. Taip atėjo ir pirmadienio vakaras, bu
vome nusivarę ir dulkini, daug dienų taip darbavomės.
- Metas padaryti pertraukėlę, panele Star, - tarė Orlandas,
išlipęs iš rūsio, - ten jis kruopščiai vyniojo vertingiausias knygas
iš senienų seifo. - Varge tu mano, aš visai nepratęs prie fizinio
darbo. Man jis ir nepatinka. Manau, už savo triūsą nusipelnėme
po taurę gero raudonojo vyno.
Orlandui užlipus į viršų klestelėjau į savo fotelį - plotelis prie

židinio liko kaip kokia oazė tarp netvarkingai viena ant kitos
sukrautų dėžių.
- Atkimšau butelį prieš dvi valandas, kad „pakvėpuotų“ ir
atsiskleistų aromatas, - pasakė Orlandas su buteliu ir dviemtau
rėmis ateidamas siauru tarpu tarp dėžių ir atsisėdo priešais. -
Į sveikatą, - ištarė mudviem susidaužiant taurėmis. - Nežinau
kaip ir atsidėkoti jums už pagalbą. Bejūsų būčiau tiesiog nesusi
dorojęs. Ir, žinoma, tikiuosi, kad esate pasiruošusi kraustytis su
manimi į naująsias patalpas.
-Ką?
- „Ką“?! Juk turėjo tai dingtelėti į galvą jau anksčiau? Be to,
ketinu jus sugundyti siūlydamas aukštesnę pareigybę - vadybi
ninkės - ir pakelti atlyginimą, kaip ir nusipelnote dėl šio pa
aukštinimo.
- Ačiū. Ar galiu apie tai pagalvoti?
- Tik ne per ilgai. Žinote, kaipvertinujūsų kvalifikaciją. Ma
nau, mudu esame neįveikiama komanda. Be to, jau turėjote su
prasti, ką tai reiškia.
- O ką reiškia?
- Kad po šešiasdešimties metų dvi tokios skirtingos Voganų
ir Forbsų šeimų šakos vėl susivienijo ir kartu žengia rizikingą
žingsnį.
- Turbūt taip.
- Okadangi čiajuk buvo Floros Maknikol knygynas, oji fak
tiškai jūsų proprosenelė - nesvarbu, kad ne to paties kraujo, -
jūs turite tokią pat teisę čia būti kaip ir aš. Suprantate? Galų gale
viskas išsisprendžia.
- Tikrai?
- Klausykite, panele Star, jums nebūdinga būti nusiteikus
negatyviai. O dabar turiu jūsų paklausti...
- Ne! - Žinojau, ko jis klaus. - Aš rytoj nevažiuosiu. Aš...

negaliu...
- Ojei paklausiu kodėl?
- Todėl... - prikandau lūpą. - Aš bijau.
- Aišku, kad bijote.
- Gal susisieksiu su ja kada nors. Bet dabar man dar per
greitai.
Aš baigiau gerti vyną ir atsistojau, ir Orlandas atsiduso jaus
damasis pralaimėjęs.
- Suprantu.
- Verčiau eisiu, jau po aštuonių.
- Tad rytoj anksti rytą pamatysiu jus čia gerai nusiteikusią?
Ir pagalvokite apie mano pasiūlymą. Jau klausiau Margaritos, ar
negalėtumėte apsistoti Hai Vilde, kol susirasite kur gyventi tose
apylinkėse. Ji labai apsidžiaugė. Taip pat ir Roris.
- Dar nesakėte jai apie mano... ryšį su ja?
- Ne, bet gal pasakė Pelė. Be to, ji gyvena dabartimi, ne pra
eitimi. Ypač šiuo metu. Na, tai labanakt, panele Star.
- Labanakt.
Meluočiau pati sau sakydama, kad kitą dieną - ir naktį - negal

vojau apie profesorę Silviją Grėj ir nesijaučiau bjauriai dėl savo
bailumo. Lygiai pusę aštuntos įsivaizdavau, kaip ji, pratrukus
aplodismentams, žengia ant pakylos.
Gėda, bet buvo ir kita priežastis, kodėl šį vakarą nevažiavau
į Kembridžą: prieš dešimt metų praleista galimybė, kai atsisa
kiau ten siūlomų studijų. Dar ilgai sėdėjau seseriai nuėjus gulti
ir prisipažinau sau, kad pavydžiu šiai savo nepažįstamai moti-
nai. Motinai, kuri palengvino sau kelią į akademinio literatūros

pasaulio viršūnes, neleisdama kam nors jai trukdyti, - net man,
mažai dukrelei...
Ji ryžosi šio to pasiekti pradėjusi iš taip žemai, ir aš dėl to
jaučiausi pasiekusi taip mažai savo gyvenime, palyginti su šiuo
sektinu pavyzdžiu: trijų tikriausiai nepaprastai protingų ir am
bicingų vaikų motina, laikančia dar ir žirgus ir įgijusia profesiją,
kuri iškėlė ją į pačias aukštumas.
Jigėdytųsi manęs taip, kaip ašgėdijuosi savęs...
Priėjau prie lango ir pažvelgiau į giedrą šaltą dangų, nubertą
žvaigždėmis.
- Padėk man, tėti, - sušnibždėjau. - Padėk man.
42
- Na, tai man reikės jūsų pagalbos Kente šį savaitgalį, im

simės išpakuoti knygas naujajame knygyne, - pasakė Orlandas
kitą dieną mums valgant trečios valandos pyragaičius. - Rytą
važiuosiu ten visko prižiūrėti ir tikiuosi, kad iki to laiko, kai
atvažiuosite jūs, knygyno fasadas jau bus nudažytas, o iškabų
meistras pradėjęs darbą. Tada galėsiujus pasveikinti atvykusią į
„O. Forbsas, eskvairas - retos knygos“.
Orlandas iš susijaudinimo švytėte švytėjo, o aš jaučiau, kaip
mano žvaigždė toliau traukiasi ir danguje virsta į blausų taškelį
sulig segtuko galvute.
- Darbo imsimės visi, - kalbėjo toliau Orlandas. - Pelė ža
dėjo padėti ir Margarita, o ji, beje, vėl išlekia į Prancūziją. Tad
tikrai bus labai paranku visiems, jei norėsite likti Hai Vilde pa
dėti man ir Roriui. Gal galėtumėte tai laikyti bandomuoju laiko
tarpiu prieš ilgesnį nuolatinį buvimą su manimi?
- Taip, atvažiuosiu, - sutikau, nes ką būčiau veikusi, kai kny
gynas čia visiems laikams uždarytas.
- Nuostabu. Tada sutarta.
Aptarėme, kaip aš prižiūrėsiu dėžių krovimą į furgoną Lon
done, kol Orlandas atrinks nereikalingas jam knygas naujosiose
patalpose, kad būtų perkeltos į Hai Vildą, ir viską parengs iki
atvažiuojant furgonui.
Tąvakarą pasakiau Kelei, kad porai dienų išvažiuoju į Kentą.

- Bet paskui sugrįši, ar ne?
Žodžiais ji to neprašė, bet veido išraiška buvo maldaujanti.
- Žinoma.
- Norėjau pasakyti - tu nemanai ten persikelti gyventi? Dėl
Dievo meilės, Star, juk esi tik pardavėja knygyne, tikrai galėtum
susirasti daug geriau apmokamą darbą Londone. Anądien ėjau
pro Foilo knygyną, ten buvo skelbimas, kadjiems reikia darbuo
tojų. Tau ilgai neteks ieškoti, kad ką nors susirastum.
- Taip, neabejoju, kad nereikės.
- Juk žinai, kaip man čia negera vienai be tavęs. Pažadi, kad
sugrįši?
- Pasistengsiu, - atsakiau.
Jau atėjo metas pagalvoti apie save ir nenorėjau teikti Ke
lei apgaulingų vilčių. Galų gale ji nėra bejėgis kūdikis, kokia
buvau aš, kai mano motinai svarbiausia buvo jos pačios gyve
nimas...
Kėlė liko prastai nusiteikusi, o aš visą kitą dieną nuo aušros
iki gerokai po sutemų praleidau knygyne. Penktadienio rytą, kai
gatvėje ties priekinėmis durimis sustojo furgonas, buvau pasi
ruošusi. Orlandas reikalavo skambinti kas kelias minutes ir davė
nurodymus, tad pagaliau sulaužiau auksinę taisyklę ir kalbėjau
mobiliuoju knygyne.
Pasirodė keli nuolatiniai „pirkėjai“, liūdnai žvelgė, kaip
knygos išnešamos į furgoną. Buvau ir tam pasiruošusi, nes su
Orlandu jau buvome parinkę kiekvienam iš jų knygą kaip atsi
sveikinimo dovaną. Kai furgonas išvažiavo, - jo gale dar buvo
įsprausta šis tas iš Orlando buto, - pavaikščiojau po tuščią pa
talpą jausdamasi tartum atsidūrusi epochos pabaigoje - žvel
giant atgal ji driekėsi per šeimos gyvenimą iki pat Beatričės
Poter.
Paskutinis mano darbas buvo nukabinti įrėmintą Beatričės

laišką, parašytą Florai, kai ši dar buvo vaikas, ir suvynioti į po
pierių, - jį pati nuvešiu į Kentą. Tai sutvarkiusi pažadėjau sau,
kad kada nors nukeliausiu į Ežerų kraštą pasižiūrėti, kur gy
veno Flora. Nors ir žinojau neturinti su ja kraujo ryšio, vis tiek
jaučiau giminystę. Ji taip pat buvo ne kaip visi - atstumta, nie
kur nepritampanti. Bet išgyveno vien per savo būdo tvirtumą
ir ryžtą. Ir pagaliau atsidūrė ten, kur ir buvo jos vieta, su vyru,
kurį mylėjo.
- Sudie, - sušnibždėjau į prieblandą, paskutinį kartą ap
žvelgdama vietą, kurioje iš pagrindų pasikeitė mano gyvenimas.
Vėliau tą vakarą taksi atvažiavau į Tenterdeną ir sustojau prie

naujojo knygyno, ūkanotą naktį plieskiančio šviesomis. Pažvel
giau į ką tik nudažytą fasadą - Orlandas pasirinko tamsiai žalią
spalvą, tokią pat kaip knygyno Kensingtone. Virš lango buvo
matyti dar neryškios raidės, pradėtos piešti iškabų meistro. Bu
vau patenkinta, kad nors vienas Forbsų ir Voganų klano narys
šįvakar laimingas.
Pro tarpus tarp dėžių iki manęs atvingiavo Orlandas.
- Sveika atvykusi, panele Star, į mano naujuosius namus. Čia
tuoj pat turi pasirodyti Pelė ir Margarita. Užsakiau šampano iš
gretimos krautuvėlės. Ateis ir Medousai. Ir, žinote, manau, kad
čia net geriau negu senojoje vietoje. Tik pažvelkite pro langą.
Pažvelgiau ir pamačiau medžius vejoje už siauro tako, tarp jų
neryškiai mirksėjo senoviški gatvės žibintai.
- Čia gražu.
- Yra durys tiesiai į kavinę, tad pietums nebereikės nešiotis
folijos paketų. Pietūs atkeliaus garuojantys lėkštėse, tiesiai iš or

kaitės. Aha, - Orlandas pažvelgė man už nugaros ir pamojavo. -
Jiejau atvažiavo.
Pamačiau gatvėje sustojusį senąjį Pelės „Land Roverį“. Pas
kui Pelę į knygyną įėjo Margarita su ROriu.
- Kaip tik laiku, - pareiškė Orlandas, o aš atpažinau pro už
pakalines duris įėjusią ponią Medous su taurėmis ir šampanu
ant padėklo, su ja atėjo kresnas, storas vyresnio amžiaus vyras
su taškuota peteliške pakaklėje.
- Pone ir ponia Medousai, manau, pažįstate mano brolį ir
brangiąją pusseserę Margaritą. Ir, aišku, Rorį. Su mano padėjėja
jau esate trumpai mačiusis, ponia Medous, - pridūrė Orlandas,
vesdamas mane į priekį. - Štai ji, turinti puikų vardą ir pavardę,
Steropė D’Aplesjė, įprastai vadinama Star. Ji ir yra žvaigždė, - už
baigė meiliai žvelgdamas į mane.
Orlandas paliko mane su Medousais ir nuėjo pasisveikinti su
saviškiais. Gurkšnodama šampaną kalbėjausi su senyva pora, jie
nepaprastai džiaugėsi, kad Orlandas perėmė knygyną.
- Labas, Star.
- Labas, - atsakiau, išvydusi šalia Pelę.
Paskui pajutau liesas rankutes apkabinant man liemenį iš už
nugaros.
- Sveikas, Rori, - pasakiau nuoširdžiai šypsodamasi.
- Kur tu buvai?
- Londone, padėjau Orlandui perkraustyti čia visas knygas.
- Aš tavęs pasiilgau.
- Ir aš tavęs.
- Ar rytoj galėsimkepti šokoladainius?
- Žinoma, galėsim.
- Pelė mėgino kepti kartu su manimi, bet išėjo nesąmonė.
Kažkokia glite. Viau! - Roris perdėtai pavaizdavo vemiantis.
Šeš ėl i o ses uo * St ar i s t o r i j a 551
- Pripažįstu, taip ir buvo, - truktelėjo pečiais Pelė. - Bet aš

bent pamėginau.
- Star! - mane apkabino Margarita ir pabučiavo į skruostą,
paskui į kitą ir dar kartą. - Taip sveikinamasi Provanse! - nusi
juokė ji.
Žvelgiau į Margaritą, jos dideles violetines akis ir kūną su
ilgomis rankomis ir kojomis stebėdamasi, kad esame genetiš
kai susijusios. Mes labai skirtingos iš pažiūros, nors pastebėjau,
kad mūsų oda panaši. Bet tokią odą turi ir daugybė negiminingų
man žmonių.
- Pelė sakė, kad per kelias dienas sužinojai įdomių dalykų. -
Ji pasilenkė ir sušnibždėjo man į ausį: - Sveika atsiradusi mūsų
išprotėjusioje šeimynėlėje, - sukikeno. - Nėra ko stebėtis, kad
taip greitai visi tave pamilom. Tu mūsiškė. Tai labai paprasta.
Tą vakarą stovėdama naujajame Orlando knygyne apsupta
„šeimos“ aš nedrąsiai pajutau, tartum taip ir būtų.
Rytą nubudau vėliau nei paprastai, galbūt dėl psichinės ir fizinės

kelių praėjusių dienų įtampos. Nulipau žemyn į jau tuščią vir
tuvę, man nebesant greitai grįžusią į įprastą chaotišką būklę, ir
ant stalo radau raštelį:
Mes visi padedame Orlandui knygyne. Pelė užsuks tavęs

paimti vienuoliktą, būk pasiruošusi. M. ir R. x
Matydama, kad jau po pusės dešimtos, skubiai išsimaudžiau

vėsioje vonioje svarstydama, ar galėčiau įsikurti čia, Kente, ir
pradėti naują gyvenimą. Kuo skubiau nusišluosčiau, pasipurčiau
plaukus, pagniaužiau pirštais, tada užsimoviau džinsus ir apsi

vilkau mėlynąjį megztinį.
Tą, apie kurį Pelė sakė, kad man tinka...
Bet tai juk nesvarbu.
Tad kodėl stengiesijam įtikti?
Nutildžiau savo sielos balsą ir liepiau jai vėl būti nuolankiai,
tad, kai išgirdau sustojant automobilį ir pažįstamus sunkius
žingsnius už virtuvės durų, jau stovėjau prie orkaitės su padėklu
ką tik iškeptų šokoladainių.
- Labas, Star, - pasisveikino Pelė įeidamas.
- Labas. Ar turiu važiuoti tuoj pat? Iškepiau šokoladainių,
greit bus ir kavos.
- Skamba nuostabiai, - ištarė balsas, pažįstamas ir negir
dėtas tuo pat metu, tartum aš kalbėčiau su amerikietišku ak
centu.
- Kai ką atvežiau susipažinti su tavimi, - tarė Pelė nusikal
tusiu veidu.
O tada iš už jo per priemenę į virtuvę įžengė tiksli Orlando
man parodytos nuotraukos kopija.
- Sveika, Star, - tarė kopija.
Spoksojau į ją - į veidą, į ją visą, - paskui nieko nebemačiau,
nes akis man užtemdė ašaros. Pykčio, baimės ar meilės - nesu
pratau.
- Star, - švelniai tarė Pelė. - Čia Silvija Grėj. Tavo motina.
Kas dėjosi per kelias kitas minutes, nelabai prisimenu, tik
tai kad mane globė Pelės rankos, kai verkiau įsikniaubusi jam
į petį.
- Aš labai atsiprašau, - šnibždėjo jis man į ausį. - Nuvažia
vau į Kembridžą pasiklausyti jos paskaitos, vėliau jai prisista
čiau. Ji nepaprastai troško atvažiuoti susipažinti su tavimi. Sa
kyk, ką man daryti.
- Nežinau, - atsakiau, mano balsą slopino jo lietpaltis.

Tada pajutau kitas rankas mane apglėbiant.
- Ir aš labai atsiprašau, - tarė ji. - Atleisk man, Star, atleisk.
Nebuvau tavęs pamiršusi nė akimirkos. Prisiekiu. Galvojau apie
tave kiekvieną dieną.
- NE! - sušukau ir nusipurčiau ją.
Per priemenę išbėgau laukan į gaivų lapkričio orą, į sodą,
ėmiau žingsniuoti piktžolių priaugusiais labirintais. Man nerei
kėjo praeities, nereikėjo motinos... Norėjau tik ateities - tokios,
kad būtų saugi, tikra ir švari. O ta prie manęs puolusi moteris,
laukianti Hai Vilde, neturi nė vienos tų savybių.
Aklai nuklydau iki šiltnamio, kur Arčis kadaise puoselėjo
savo daigus, o Flora juos rūpestingai sodino, tad iš jų meilės
jie augo sveiki ir stiprūs. Susmukau ant žemės drebėdama nuo
šalčio.
Kaip drįsoji ateiti manęs ieškodama?Ir kaip Pelė drįsoją čiaat
vežti?Ar ši šeima iš tikrųjų tariasi galinti valdyti mano gyvenimą?
- Star? Ar tu čia?
Nežinau, kiek laiko buvo praėję, kai išgirdau į šiltnamį įei
nantį Pelę.
- Aš labai atsiprašau, Star. Netikęs buvo sumanymas. Reikėjo
tave įspėti, atsiklausti tavo leidimo... Kai tą vakarą nuvažiavau į
Kembridžą, paskui pamačiau Silviją ir pasisakiau kas esąs ir ką
mudu su Orlandu manome tave esant, ji maldavo atvežti ją čia į
Hai Vildą su tavimi susitikti.
- Ji tikriausiai nori pamatyti dvarą, kurį valdė jos senelis, o
ne mane, - piktai atšoviau.
- Na, gal nori pamatyti ir dvarą, bet labiau - tave, prisiekiu.
- Dvidešimt septynerius metus nenorėjo, tai kodėl dabar
prisireikė?
- Todėl, kad jos motina pamelavo, pasakė, kad mirei bū-
dama kūdikis. Ji net turi suklastotą tavo mirties liudijimą -

motina jai davė.
- Ką? - tada jau pažvelgiau į jį.
- Tai tiesa. Bet... - Pelė giliai atsiduso. - Manau, tai ji turi
viską tau paaiškinti, ne aš. Star, atleisk man. Negerai visa tai
išėjo... mums reikėjo atsižvelgti į tavo norus. Bet, kai suja susiti
kom, jos troškimas susipažinti su tavimi mane įveikė.
Neatsakiau. Turėjau pagalvoti.
- Na, palieku tave. Ir dar kartą atsiprašau.
- Nieko baisaus. - Nusibraukiau nosį į rankovę ir atsisto
jau. - Einu su tavimi.
Sukaupusi visas jėgas, kad vėl neparkrisčiau, nusvyravau prie
Pelės, o jis apglėbė tvirta ranka ir per aptvertą sodą parvedė į
namą.
Grįžusi į virtuvę pastebėjau, kad Silvija apsiverkusi. Dailus
makiažas buvo nuvarvėjęs po akimis, ir staiga ji pasirodė daug
gležnesnė nei tada, kai tik įėjo.
- Tai gal užkaisimvirdulį? - pasiūlė Pelė.
- Gerai sumanėte, - pasakė moteris, tikriausiai mano mo
tina.
Pelė paslaugiai įpylė vandens į virdulį, o aš stovėjau ir dre
bėjau šildydamasi nugarą prie orkaitės, stengiausi susitvardyti.
- Gal ateisi ir atsisėsi?
- Kodėl mane atidavėt? - leptelėjau.
Jos veidas persimainė, kurį laiką ji tylėjo ieškodama žodžių.
- Neatidaviau, Star. Kai tu gimei per Velykų atostogas, mano
motina paragino grįžti į Kembridžą laikyti pirmojo kurso eg
zaminų. Ji norėjo, kad iškilčiau. Aš buvau nuovoki, protinga...
Manyje ji matė ateitį, kuri iš jos buvo atimta. Ji gyveno vargin
gai - mano tėvas mirė jaunas, paliko ją vieną mane auginti... Ji
buvo pikta, Star, labai pikta.
- Tai dabar jau kaltinat savo motiną? - atkirtau ir pasibaisė

jau, išgirdusi pyktį ir savo balse.
- Tu tikrai turi teisę piktintis. Bet prisiekiu: kai tą gegužę
palikau tave savo motinos globai, tu buvai sveika, rubuilė, labai
graži mergytė. Planavome, kadji tave augins, kol aš baigsiu uni
versitetą ir gausiu mokslinį laipsnį. Net į galvą neatėjo tave kam
nors atiduoti. Nė akimirkos, prisiekiu. Bet taip, jei nori tiesos,
man reikėjo pasirūpinti, kad mūsų abiejų gyvenimas būtų geres
nis. Paskui, praėjus kelioms dienoms po egzaminų, gavau laišką,
kur buvo parašyta, kad tu mirei, - veikiausiai ištiko staigi mir
tis miegant. - Iš nedidelės odinės rankinės ji išėmė voką. - Štai
mirties liudijimas, kurį ji man davė. Pažvelk į jį.
- Kaip galima tokį dalyką suklastoti? - griežtai pareikalavau
atsakymo, liudijimo iš jos neėmiau.
- Lengvai, jei esi sėkmingai ištekėjusi už vietinio gydytojo.
Mirus mano tėvui ji jau daug metų buvo to gydytojo ateinanti
tarnaitė. Jamtikriausiai taip pat rūpėjo padėti mamai, kaip jai -
apgauti mane. Jis buvo baisus žmogus - ištikimas vietinės ka
talikų bendruomenės narys, tikriausiai norėjo, kad ir aš būčiau
nubausta.
- Pasakant, kadmirė jūsų vaikas? - papurčiau galvą. - Sunku
tuo patikėti. O iš kur dabar žinot, kad aš gyva, jei manėt, kad
esu... mirusi?
- Prieš kelias savaites mirė mano mama. Nevykau į jos lai
dotuves - nesikalbėjau su ja beveik dvidešimt septynerius me
tus. Tačiau gavaulaišką per jos advokatą, jį turėjau perskaityti jai
mirus. Tame laiške ji prisipažino, ką padariusi prieš visus tuos
metus. Ir tikrai taip padarė, - tarė mano motina veikiau sau nei
man. - Ji turbūt manė, kad degs pragare šitaip baisiai man su
melavusi.
- Ar laiške parašyta, kas mane įsivaikino?
- Ji rašo, kad gydytojas atidavė tave kunigui, o tas nunešė į

našlaičių namus kažkur 1st Ende. Bet kai ten nuvažiavau porą
dienų prieš susipažindama su Pele, man pasakė, kad nesą įregis
truota mergaitės vardu Lusė Šarlotė Braun.
- Mano įtėvis nebūtų manęs ėmęs, jei būtų žinojęs tikrąsias
aplinkybes, tariau gindamasi.
- Tikiu, kad nebūtų. Bet mano mama visada buvo išradinga
melagė. Ačiū Dievui, kad pasekiau senele Tese. Kokia ji buvo
nuostabi moteris. Sunkiai dirbo visą gyvenimą ir niekada nesi
skundė.
Man pakirto kojas. Nuslydau palei viryklę ant grindų, susi
kryžiavau rankas.
- Nesuprantu, kaip tėtis Atlantas mane rado.
- Tėtis Atlantas - tai tavo įtėvis?
Nepaisiau šio klausimo ir neatsakiau.
- Kodėl negalėjot rasti mano vardo našlaičių namuose?
- Kunigas galėjo tave įregistruoti kitu vardu, bet labai įdomu,
kad per dvi savaites nuo tada, kai, pasakjos, tu mirei, į našlaičių
namus nepateko nė vieno kūdikio. Aš patikrinau su sekretore
originalius įrašus, kai ten apsilankiau. Tikrai nežinau, Star. Man
labai gaila.
- O mano tėvas taip pat dabar miręs ir niekada negalėsiu jo
paklausti.
Man svaigo galva. Apsikabinau rankomis kelius ir atrėmiau
į juos galvą.
- Ką gi, - pasigirdo Pelės balsas. - Tavo koordinatės nurodo
Tvenkinio gatvę, o ten ir gyveno iki pat mirties Patricija Braun -
tavo senelė. Koordinatės nusiuntė tave ten, o ne į našlaičių na
mus. Gal dėl įvaikinimo buvo susitarta privačiai? Kaip paradok
salu, - pridūrė jis patylėjęs, - kad abi ėmėte ieškoti viena kitos
beveik tuo pačiu metu.
- Jei ji sako tiesą, - subambėjau.

- Star, ji sako tiesą. Patikėk manimi, nebūtų įmanoma iš
laužti tokios istorijos iš piršto - juk kreipiausi į ją po paskai
tos, - sumurmėjo Pelė, statydamas garuojantį arbatos puodelį
šalia manęs ant grindų.
- Pelė nebūtų nė artyn manęs prileidęs prie tavęs, jei nebūtų
patikėjęs, - tarė Silvija. - Jis net patikrino Nacionaliniame ar
chyve, ar ten įregistruota tavo mirtis. Neįregistruota. Ak, Star,
aš buvau tokia laiminga! Mėginau tave surasti ir man nesisekė,
tad į Angliją šį kartą atvykau anksčiau, vėl pamėginti. Jau buvau
visai praradusi viltį, bet štai pasirodė tavo simpatija.
- Jis man ne simpatija.
- Tada tavo draugas, - pasitaisė ji.
- Kodėl pasikeitėt vardą ir pavardę?
- Kai mama pasakė apie tavo mirtį, kurį laiką taip viskas ir
liko. Bet tikrai būčiau nenustebusi, jei ji savo rankom būtų tave
nužudžiusi. Ji net pasakė pati suruošusi laidotuves, kad manęs
neskaudintų. Žinoma, tuoj pat grįžau namo įsitikinti, ar ji neme
luoja, ir patikėjau, kai gavau mirties liudijimą. Tada apkaltinau
ją, kad nesirūpino tavimi... - Mano motina prikando lūpą, ojos
akyse regėjau nuoširdų skausmą. - Ji išvarė mane iš namų. Pri
siekiau sau daugiau ten negrįžti. Ir negrįžau, likau Kembridže,
per atostogas dirbau, kad pragyvenčiau. Norėjauvisiškai nuojos
atsiriboti. Sumečiau, kad jei pasikeisiu pavardę, ji niekada ma
nęs nesuras.
- Okas mano tėvas?
- Jis buvo mano bosas drabužių įmonėje, ten dirbau vasarą,
kad prieš pradėdama mokytis Kembridže susitaupyčiau pinigų
studijoms. Aišku, jis buvo vedęs... Dieve! Man taip gėda tau tai
pasakoti...
Mano motina užsidengė veidą delnais ir pravirko. Ne-
guodžiau jos. Negalėjau. Galų gale ji atsigavo ir ėmė kalbėti

toliau:
- Ne aš turėčiau verkti. Man atleisti negalima, bet jis tuo
metu atrodė toks kerintis, vedžiojosi po geriausius restoranus,
kalbėjo man, kokia aš graži... Dieve! Aš buvau tokia naivi. Tu
nežinai, kokia buvo mano motina, - pernelyg globėjiška, bruko
man visas tas religines nesąmones, visą vaikystę reikalavo lan
kyti bažnyčią. O aš neturėjau supratimo, kaip išvengti nėštumo.
Patikėk mano patirtimi - katalikybės versija šiuo klausimu ne
veiksminga. Neišvengiamai atsiradai tu.
- Ar būtumėt pasidariusi abortą, jei būtumėt galėjusi?
- Aš... nežinau. Dabar stengiuosi sakyti visą tiesą, Star. Daly
kas tas, kad po tos vasaros ėmiau mokytis Kembridže ir lapkritį
pagaliau suvokiau kažką esant negerai. Paklausiau draugės, ir ji
nupirko man nėštumo testą. Gydytoja patvirtino, kad esu nėščia
jau daugiau kaip keturis mėnesius.
Ji paėmė puodelį gurkštelėti arbatos, ir mačiau, kaip dreba
jos rankos. Pirmą kartą širdyje krustelėjo užuojauta. Nereikėjo
jai viso to dabar sakyti ir savęs kankinti, pagalvojau. Ji būtų galė
jusi paneigti Pelei, kad ką nors apie mane žino.
- Atsiprašau, aš buvau tokia šiurkšti, - pamėginau kalbėti
kitaip.
- Paprastai ji tokia nebūna, - į pokalbį įsiterpė Pelė. - Jūsų
duktė visus mus pakeitė atsiradusi mūsų gyvenime.
Žvilgtelėjauįjį ir pamačiau, kadjis žvelgiaį mane lygir švelniai.
- Na, ką, tai paliksiu jus.
Jis išėjo iš virtuvės, o aš staiga panūdau, kad grįžtų.
- Štai atvežiau šį tą, ką padariau, kai tau gimus grįžau į Kem-
bridžą. Ketinau užmauti ant riešo, kai parvažiuosiu namo tavęs
aplankyti. - Silvija pakilusi priėjo ir atsiklaupė šalia. - Tai maža
dovanėlė, kol pati negalėjau būti su tavimi.
Ji padavė mažą odinę papuošalo dėžutę. Atidariau ir pama

čiau viduje auksinėmis raidėmis atspaustą Kembridžo juvelyro
pavardę. Ant mėlyno aksomo gulėjo mažutė apyrankė. Išėmiau
ją ir apžiūrėjau širdies pavidalo karuliuką.
Lusė Šarlotė
1980 0421
- Ketinau kasmet per tavo gimtadienį pridėti po karuliuką,

bet taip ir negavau progos jos tau padovanoti. Ligi šiol. Štai. - Ji
paėmė iš manęs dėžutę, tada išėmė aksominį dugną ir gelstantį
popieriaus lapelį. Padavė jį man, perskaičiau. Tai buvo apyran
kės kvitas, datuotas 1980 metų gegužės 20. Sumokėta buvo tris
dešimt svarų. - Tais laikais tai buvo labai daug, - ji šyptelėjo, o aš
pastebėjau didžiulį sužadėtuvių žiedo deimantą, žibantį jai ant
piršto, nuo jos dvelkė maloniais brangiais kvepalais. Tylėdama
sėdėjau, čiupinėjau mažutę apyrankę. Pripažinau - jei visa tai ir
apgaulė, ji gana graži.
- Lūse... Star, gal pažvelgtum į mane? - Ji suėmė man už
smakro ir kilstelėjo. - Mylėjau tave tada, myliu ir dabar. Prašau,
prašau, patikėk manimi.
Ji man šypsojosi, mėlynos akys vis dar buvo ašarotos.
Ir staiga aš patikėjau.
- Ar galiu... galiu apkabinti? Taip ilgai laukiau, - maldavo ji.
Nepasakiau „ne“, ir ji pasislinko artyn, rankos prisitraukė
mane į glėbį. Ilgokai dvejojusios, ir mano rankos apkabino ją,
pajutau jos nugarą.
- Tai stebuklas, - sušnibždėjo ji man į plaukus, glostydama
juos švelniomis rankomis. - Mano mažutė... mano gražioji mer
gytė...
- Viskas gerai? - paklausė manęs Pelė, po kokios valandos

įėjęs į virtuvę ir radęs mus tebesėdinčias ant grindų, nugaras pri
glaudusias prie šiltos viryklės.
- Taip, - nusišypsojau jam. - Mums labai gera.
- Ką gi, - tarė jis mus nužvelgdamas, - jei prireiks, pakvies
kit mane. - Jis nuėjo prie durų, tada atsigręžė. - Atrodot kaip du
vandens lašai, - pasakė ir išėjo iš virtuvės.
- Tas Pelė - geras vyrukas, - tarė mano motina tebe-
glostydama man pirštus, tartum norėdama įspausti juos at
mintyje.
Per tą valandą ji nesiliovė manęs lytėjusi, atsiprašinėjo sa
kydama norinti įsitikinti, kad aš esu tikra, kad ji nesapnuoja.
- Ar jis mums giminė?
-Ne.
Pamėginau trumpai papasakoti apie save ir savo vaikystę,
kaip augau su penkiomis sesutėmis „Atlantidoje“. Tada mes per
ėjome prie Hai Vildo ir sudėtingos Forbsų ir Voganų šeimos.
- Girdėjau, Pelė turi gana savotišką brolį. Jis, regis, vardu Or-
landas, - tarė ji.
- Taip, ir jis nuostabus.
- Manau, Pelei tu labai patinki, Star. Beje, kaip džiaugiuosi,
kad įtėvis tau davė tokį gražų vardą. Jis tau tinka. Juk žinai, Lusė
tai Liucija, ji reiškia „šviesa“?
- Taip.
- Tad esi skaisčiai šviečianti žvaigždė, - nusišypsojo ji.
Mes kalbėjomės dažnai nukrypdamos į šalį, kai kas nors
dingtelėdavo į galvą. Sužinojau apie du savo netikrus bro
lius ir seserį - visi buvo gerokai jaunesni už mane, o jų vardai
buvo: Džeimsas - toks Džoiso vardas, kitas buvo Skotas - pagal

Ficdžeraldą, o Ana gavo vardą kaip tragiškos Tolstojaus veikė
jos. Ji man pasakė esanti labai laiminga ištekėjusi už Roberto, jų
tėvo. Jų gyvenimas atrodė tikrai idiliškas.
- Robertas, aišku, apie tave žino. Jis labai mane palaikė, kai
prieš kelias savaites gavau tą laišką iš mamos advokato. Jam tai
bus sensacija, kai paskambinsiu ir pasakysiu, kad tave suradau.
Jis geras žmogus, - pridūrė ji. - Tau patiks.
- Man buvo pasiūlyta mokytis Kembridže, - staiga prisipa
žinau.
- Tikrai? Oho! Šiais laikais tai didelis laimėjimas. Man buvo
lengviau įstoti, ypač kad dėl kilmės buvau priskirta beturčių kla
sei. Tuo metu vyriausybė turėjo tikslą įvesti lygybę. Tu pasiekei
kur kas daugiau už mane. Kodėl nesimokei?
- Būtų tekę palikti seserį vieną. Mums vienai kitos reikėjo.
- Ar tai Kėlė? Ta, su kuria gyveni Londone?
- Taip.
- Na, jei norėtum, dabar galėtum ten grįžti. Juk supranti,
niekada ne vėlu keisti savo likimą.
- Kalbi kaip tėtis Atlantas, - nusišypsojau. - Jis nuolat taip
sakydavo.
- Man patinka tas tavo tėtis Atlantas. Gaila, kad jo nebepa-
žinsiu.
- Taip, jis buvo nuostabus tėvas mums visoms.
Pajutau ją virpant šalia, bet ji greit susitvardė.
- Tad ar esi sumaniusi, ką darysi su savo gyvenimu, kai jau
įsikūrei Anglijoje?
- Ne, tikrai nežinau. Maniau, kad noriu rašyti, bet tai sun
kiau negu atrodo, be to, nežinau, ar sugebėsiu.
- Gal tam dar neatėjo laikas, tai bus vėliau, kaip ir daugeliui
rašytojų. Man tikrai taip buvo.
- Iš tiesų man labai patinka paprasti darbai - prižiūrėti na

mus, gaminti valgį, kapstytis sode... - Staiga pasisukau į ją. - Aš
nesu labai ambicinga. Ar tai blogai?
- Aišku, ne! Norėjau pasakyti, visi mes džiaugiamės, kad ir
toliau vyksta moterų emancipacija, o 1980 metais mes buvom
tikros pradininkės, pirmoji išsimokslinusių moterų karta, tvirtai
įkėlusi koją - gal reikia sakyti, smailų kulniuką - į darbo vietas,
kuriose anksčiau viešpatavo vyrai. Bet, manau, mumis paseku
sioms moterims tiesiog pasiūlėme pasirinkti. Kitaip tariant, su
teikėme joms galimybę būti tuo, kuo nori.
- Tad bus gerai sakyti, kad dabar aš iš tiesų nenoriu daryti
jokios karjeros?
- Tai puiku, mieloji, - tarė ji, tvirtai spustelėjo man ranką
ir pabučiavo į viršugalvį. - Mano karta tau davė laisvę, ir nėra
nieko bloga, jei nori likti namie ir būti mama, nors puikiai žinau,
kad lengviau tada, kai randi ką nors, kas pasiruošęs tave išlai
kyti, kol auginsi vaikus.
- Na, tokių neturiu, - sukikenau.
- Turėsi, vaikeli, turėsi.
- E, atsiprašau, - tarė Pelė nuo virtuvės durų. - Tik pasaky
siu, kad skambino Orlandas, - jis, Margarita ir Roris jau grįžta
iš Tenterdeno.
- Tada verčiau jau važiuosiu.
Mano motinai besistojant truktelėjaują atgal.
- Ar nieko, jei ji liks, Pele?
- Taip, Star, - nusišypsojo jis man. - Tai nepaprastai puiku.
43
Tas vakaras, nusprendžiau vėlai atsigulusi į lovą, buvo vienas

iš geriausių man pasitaikiusių. Voganai ir Forbsai dalyvavo en
masse ir - akivaizdžiai iš anksto viską sužinoję iš Orlando ir Pe
lės - pasveikino Silviją išskėstomis rankomis.
- Jukji mums giminė, - nusijuokė Margarita, prisidegusi dar
vieną nuolat traukiamą „Gitanes“, ji lenkė ir vieną taurę po kitos
raudonojo vyno, o aš kepiaujautienos mentę, Orlando atvežtą iš
ūkio parduotuvės.
Prie vakarienės stalo visi toliau aiškinome Silvijai, kaip ji - ir
aš - pritampame šeimos sudedamajame paveikslėlyje. Liejantis
vynui pajutau per drėgnas senovines Hai Vildo sienas sunkiantis
kažkokią laisvumo dvasią. Sakytum, galutinai nusikratyta praei
ties paslapčiųir jos lygsnaigių šuoras ima ramiai leistis ant žemės.
Vėliau, kai rangiausi šaltam patale ieškodama šiltesnės vie
telės pėdoms, supratau, kad tą vakarą, kai mano motina sėdėjo
šalia, pagaliau pajutau radusi, iš kur aš kilusi, ir pritapusi.
- Dieve mano! - tarė mano motina, rytą įėjusi į virtuvę, o aš

ten jau stovėjau prie viryklės, ruošiau pusryčius. - Jaučiuosi vėl-
niškai pagiringa. Jau buvau pamiršusi, kaip anglai geria, - kal

bėjo ji artindamasi ir spontaniškai apkabino. - Kažkas gardžiai
kvepia, - pasakė žvelgdama į dešreles, kurias kepiau Roriui,
slapčia nuslinkusiam žiūrėti DVD filmo apie Harį Poterį, kol
dar niekas neuždraudė. - Tu nuostabi virėja, Star, tikrai. Visai
kaip tavo prosenelė Tęsė. Tebesvajoju apie jos namų darbo bul
vių traškučius.
- Ir aš juos kepu, - pasakiau.
- Na, kada nors labai norėčiau paragauti, - tarė ji, o akys
nukrypo į kavinuką su filtru. - Ar galiu išgerti kavos?
- Prašompiltis.
- Ačiū. Žinai, mudvi su Margarita dar likom, kai jūs visi nu
ėjot gulti. Daugiausia laiko praleidom besiaiškindamos, kas mes
esam viena kitai. Prisikasėm iki to, kad mes netikros antros ei
lės pusseserės, bet kažin. Nors argi tai svarbu?! Oho, ta moteriškė
maukia kaip jūreivis. - Ji atsisėdo prie stalo ir, nors skundėsi pa
giriomis, atrodė elegantiškai su džinsais ir kašmyro džemperiu. -
Ji man pasakojo, kaip susižavėjo pilies savininke, kuriai tapo ant
sienų Prancūzijoje. Ir kad jai mirtinai nusibodęs Hai Vildas vis
stengiantis jame tvarkytis. Supratau, kadji norėtų iš čia išvažiuoti.
-Kur?
- Na, kaipgi, aišku, į Prancūziją!
- ORoris? Jamreikės išmokti prancūzų gestų kalbą, o ji taip
skiriasi nuo britiškojo varianto...
- Tikrai nežinau, Star, bet gal ji su tavimi apie tai pasikalbės.
Žinai, čia atvykusi supratau, kokia esu normali. Ir kaip paprastai
gyvenu, palyginti su atsiradusiais giminėmis anglais.
- Kada išvyksti į Valstijas?
- Naktiniu reisu šiandien. Tad, jei tau tiktų, ar galėtume li
kusį laiką praleisti drauge?
- Norėčiau, - atsakiau.
Kai patiekiau pusryčius ir suploviau indus, mes pavedėme

Roriui aprodyti sodą. Jis važiavo dviračiu kietais, įšalusiais ta
kais priekyje, rodė gestais „sraigės“, jei per toli atsilikdavome.
- Tas vaikelis žavus. Ir protingas, - pasakė mano motina. -
Be to, labai tave myli.
- Ir aš jį myliu. Jis taip pozityviai nusiteikęs.
- Taip. Telaimina jį Dievas, aš labai tikiuosi, kad gyvenimas
ateityje bus jam maloningas.
- Jis turi šeimą, kad apsaugotų.
- Taip, turi. Bent dabar, - pridūrė mano motina liūdnai šyp
telėdama.
Po pietų paprašiau Margaritos paskolinti „Fiatą“ ir nusive
žiau motiną į Tenterdeną, ten Orlandas - jis taip pat atrodė pa
giringas - krovė knygas į lentynas.
- A! Ponios poilsiautojos teikėsi apsilankyti mano kuklioje
buveinėje. Sveika atvykusi, profesore Grėj. Gal dabar galėsiu ap
siskelbti, kad mano pirmoji pirkėja - Jeilio literatūros profesorė?
Visų pirma turiu jums parodyti savo nuostabųjį pirmąjį „Anos
Kareninos“leidimą.
- Orlandai, jau prašiau vakar, kreipkitės į mane vardu.
Orlandui su mano motina įsitraukus į kalbą apie bendrą po
mėgį, aš perėmiau knygų dėliojimą į lentynas ir jaučiausi beveik
kaip Roris, stengdamasi suprasti, apie ką jie kalbasi.
- Aišku, anglų dvidešimtojo amžiaus pradžios literatūros ži
novė čia yra Star, - Orlandas pažvelgė į mane, buvo toks jautrus
ir suprato, kad galėjau pasijusti pamiršta. - Klauskite jos ko tik
norite, ypač apie Blumsberio grupę, buvusią Hai Vildo kaimynę
Vitą Sakvil-Vest ir jos meiles. Tai ironiška, turint omenyje pačios
ledi Floros Vogan praeitį.
- Vakar vakare Star man šiek tiek papasakojo apie tą ryšį, -
pasakė mano motina.
- Kai kitą kartą grįšite į šiuos krantus, panele Silvija, turė

site perskaityti visus dienoraščius. Nepaprastai įdomu pažvelgti
į Eduardo laikų Angliją.
- Na, gal Star galėtų juos išleisti kaip knygą. Neabejoju, kad
visas pasaulis susižavėtų Floros gyvenimo istorija.
- Okaipgi! Panele Silvija, tai puikus sumanymas. Ji taip nuo
dugniai pažįsta to laikotarpio literatūrą, be to, dar turi asmeninį
ryšį su ledi Flora, tad geriau pasirengusio žmogaus nerastu
mei, - pritarė Orlandas, o aš jaučiau dviejųporų akių žvilgsnius.
- Gal kada nors, - atsakiau gūžtelėdama pečiais.
- Jei parašytum knygą, neabejoju, kad Jeilio universiteto lei
dykla būtų labai suinteresuota ją išleisti.
- Taip pat ir daugelis komercinių leidėjų čia, - paprieštaravo
Orlandas. - Ta istorija turi visus vadinamojo „meilės romano“
elementus, o ką jau kalbėti apie tai, kad ji neišgalvota!
Mano motina pažvelgė į laikrodėlį.
- Deja, man jau reikia grįžti į dvarą - greitai traukinys į Lon
doną.
Hai Vilde mano motina nulipo žemyn nešina lagaminu.
- Į stotį nuveš Pelė, - pasakiau.
- Ak, Star. - Ji apkabino mane ir tvirtai suspaudė glėbyje. -
Būk gera, palaikyk su manimi ryšį kuo dažniau, kai tik galėsi.
Antraip galiu imti manyti, kad visa tai susapnavau. Ar turi visus
mano numerius? Ir elektroninio pašto adresą?
- Taip, turiu.
Iš lauko atsklido automobilio signalas.
- Ką gi, teks atsisveikinti. Bet, kai tik grįšiu namo, imsime
planuoti kitą kelionę. Arba tu atvyksi pas mane į Konektikutą
ir susipažinsi su netikrais broliais ir seserimi, arba aš sugrįšiu
čia, - gerai?
- Norėčiau.
Mano motina vėl mane apkabino, eidama prie durų pasiuntė

oro bučinį, o aš paskui žiūrėjau, kaipji sėdasi į „Land Roverį“ša
lia Pelės. Automobiliui nuvažiavus staiga pasijutau labai vieniša
jos netekusi. Ši moteris, regis, taip artimai mane pažįsta - kaip
niekas kitas, - o aš tik pradedu ją pažinti.
Vėliau, kai Roris atsigulė miegoti, patiekiau bulvių, virtų ko

pūstų ir svogūnų apkepą su tuo, kas buvo likę nuo vaišių, ir mes
valgėme jaukioje tyloje, visi pavargę per dvi pastarąsias dienas.
Orlandas atsiprašęs nupėdino gulti, o Pelė užlipo į viršų pasižiū
rėti plyšio, kurį Margarita aptiko savo miegamojo lubose.
- Tamkartui pastačiau puodą, kad lašėtų, - atsiduso Marga
rita, padėdama nukraustyti stalą. - Beje, rytoj iš pat ryto grįžtu į
Prancūziją. Pelė tau duos pinigų maistui, jei ko reikės, kol manęs
nebus.
- Kada grįši?
- Niekada, jei būtų mano valia, bet ką padarysi. Dieve, kaip
aš nekenčiu šitų namų. Tai tas pats, lyg rūpintumeisi nukrio-
šusiu ligotu giminaičiu, kuriam niekuo nebepadėsi. - Iššluos-
čiusi lėkštę, Margarita pasiėmė savo „Gitanes“, prisidegė vieną ir
klestelėjo ant kėdės. - Jau sakiau Pelei, kad tikrai reikėtų pagal
voti, ar jų nepardavus. Žinau, kad dvaras turi atitekti Roriui, bet
neabejoju - atsiras koks vyrukas iš Londono ir jo turinti siekių
žmona, kurie kištų savo milijonus į tokį kaimišką būstą kaip šis.
Bent jau Pelė pažadėjo, kad juodu su Orlandu skirsią man pi
nigų pardavę knygyną. Kiek esu nusipelniusi tokiomis aplinky
bėmis, - pridūrė ji niūriai.
- Roriui čia labai gera.
- Taip, nes dvaras tapo jo namais. Iš tiesų ironiška...

Margaritos akys nukrypo į langą ir ji sunkiai atsiduso, išpūtė
dūmus.
- Šiaip ar taip, rytoj kuriamlaikui iš čia ištruksiu, ir už tai dė
kui tau, Star. Rimtai sakau, tu įvedei tvarką namuose ir palaikai
jų gyventojų pusiausvyrą. Ypač Pelės.
- Nemanau taip, - subambėjau.
- Nepažinojai jo, koks buvo prieš tau atvykstant. Jis pasi
keitė, Star, ir tai bent teikia man vilties, kad ateityje viskas gali
būti kitaip. Jis iš tikrųjų stengiasi būdamas su Roriu, o tai man
atrodo stebuklas. Net Orlandas, tau atsiradus jo gyvenime, nebe
taip atsijęs nuo realaus pasaulio. Dažnai paspėliodavau, gal jis
gėjus, bet niekada nesu jo mačiusi nei vyro, nei moters draugi
joje. Ko gero, jis aseksualus. Kaip manai?
- Manau, jis įsimylėjęs savo knygas. Tiktai jų jam reikia, -
atsakiau nejaukiai jausdamasi, kad aptariame mano darbdavio
seksualumą.
- Žinai ką? Manau, būtent taip ir yra, - nusišypsojo Margarita.
- Roris tavęs ilgėsis, kai išvyksi, - pasiūliau kitą temą, norė
jau sugrąžinti pokalbį į saugesnes vėžes.
- Ir aš jo ilgėsiuosi, bet gerai, kad jis jau įpratęs prie vis naujų
juo besirūpinančių žmonių. Turėjo daugybę aukliųvieną po kitos,
kol nusprendžiau, kad jau metas perimti man. O dabar, jei ne
prieštarausi, paliksiu viską tau. - Ji atsistojo ir užgesino nuorūką
skurstančio kaktuso vazone. - Pasakysiu kaip užuominą tau -
nuostabu būti įsimylėjus. Tai visus mus uždega. Labanakt, Star.
Ji pasiuntė oro bučinį ir paliko mane įmerkusią rankas į plo
viklio putas, besisukančia galva.
Baigusi tvarkytis nuėjau koridoriumi į svetainę su karšto šo
kolado puoduku, pajutusi, kad reikia kurį laiką atsikvėpti.
- Labas.
Tai Pelė įėjo vos spėjus man atsisėsti.

- Labas.
- Rytoj reikės kviesti meistrą to plyšio pasižiūrėti. Bet ne ka
žin ką galės padaryti. Spėju, kad stogas kiauras.
- A, - ištariau įbedusi akis į liepsnas, šokinėjančias ant de
gančių malkų.
- Ar nieko, jei atsisėsiu?
- Sėskis. Atnešti karšto šokolado?
- Ačiū, ne. Aš... noriu pasikalbėti su tavimi, Star.
- Apie ką?
- O, apie visokiausius dalykus iš tiesų, - atsakė jis atsisėdęs
fotelyje priešais, atrodė taip pat nepatogiai besijaučiantis kaip ir
aš. - Na, - tarė tyliai, - nuėjai ilgąkelią nuo tos dienos, kai pirmą
kartą pasirodei knygyne, ar ne?
- Taip.
- Kaip dabar jautiesi, suradusi savo motiną?
- Puikiai. Ačiū, kadvargai manolabui, nuvažiavai į Kembridžą.
- Nebuvo jokio vargo, tikrai. Iš tiesų man padėjo tai, kad
sugrįžau į vietą, kur buvau toks laimingas. Tai ten sutikau Anę.
- Tikrai?
- Taip. Atvažiavau į Kembridžą likus bent dviemvalandoms
iki paskaitos ir nuėjau išgerti alaus į barą, kur pirmą kartą ją
užkalbinau.
- Tai turėjo paguosti, - surizikavau pasakyti.
- Ne. Iš tiesų nepaguodė. Buvo siaubinga. Sėdėjau ten ir
girdėjau tik Anės mintis apie mano elgesį nuo tada, kai ji mirė.
Ir tikrai, koks savanaudis ir nežmoniškai žiaurus buvau, kai ji
mane paliko. Buvau bjaurus, Star, iš tiesų.
- Tu kentei sielvartą. Tai nėra bjauru.
- Bjauru, kai paveikia visus aplinkinius. Aš beveik sužlug-
džiau šią šeimą, nė kiek neperdedu, - karštai pridūrė Pelė. -
Paskui tą vakarą susipažinau su tavo motina ir pamačiau meilę,

kurią ji išlaikė tau per visus tuos metus, nors buvo patikėjusi,
kad tavęs nebėra gyvos, ir tik prieš kelias savaites sužinojo tiesą.
Aš įsivaizdavau Anę, iš kažkur aukštai žvelgiančią į mane ir į tai,
ką padariau. Ar nedariau, - pasitaisė jis. - Stovėjau ant tilto prie
Karališkojo koledžo ir vos nenušokau į Kamą. Jau seniai žinojau,
kokį chaosą sukėlė mano elgesys, bet lygiai kaip alkoholikas, ku
ris žino esąs šlykščiai nusigėręs, išgeria dar, kad geriau jaustųsi,
taip ir aš neišmaniau, kaip elgtis teisingai.
- Suprantu, - ramiai tariau ir tikrai supratau.
- Tas vakaras Kembridže buvo nauja pradžia, - tęsė Pelė. -
Aš supratau, kad turiu palikti praeitį ir galutinai atsisveikinti su
Ane. Ir liautis savęs gailėjęsis. Kas gero buvo iš to, kad laikiausi
įsikibęs jos prisiminimo, jei tai atsiliepė taip neigiamai tiems,
kurie dar gyvi? Tada parvažiavau namo pasiryžęs mėginti viską
sutvarkyti.
- Tai gerai, - padrąsinau jį.
- Ir pradėsiu nuo tavęs. Tą vakarą ant tilto prisipažinau sau,
kad... esu tau neabejingas. Dėl to sutrikau - nuoširdžiai maniau,
kad niekada nebepamilsiu. Mane graužė kaltė - pastaruosius sep
tynerius metus laikiau savo žmoną iškėlęs ant pjedestalo ir pasi
jutau kažkaip išduodąs ją, o tai, kad iš tiesų jaučiuosi laimingas
šalia tavęs, yra blogai. Iš baimės kroviau į kelnes, - tebekraunu, -
kalbėjo jis. - Jau gal supratai - jei myliu, man tai visų svarbiau
sia. - Jis ironiškai šyptelėjo. - Star, tave tai, be abejo, apsunkins,
bet supratau, kad tikrai tave myliu. Tu graži visais atžvilgiais.
- Ne, Pele, patikėk, - skubiai atsakiau.
- Na, man graži, nors net aš suprantu - turi turėti savo trū
kumų. Kaip ir Anė turėjo. Klausyk, - jis palinko ir paėmė mane
už rankų, o aš nenoromis tai leidau, širdis plakė taip greitai, kad,
maniau, iššoks iš krūtinės. - Nenumanau, ką man jauti. Ta rami
tavo laikysena nenuspėjama. Vakar paklausiau Orlando, nes jis,

regis, pažįsta tave geriausiai. Jis pasakė, ką manąs, - mano elge
sys tavo atžvilgiu klaidingas, nes blaškausi tarp meilės, paskui
kaltės dėl to, kad jaučiu meilę, tad tu tikriausiai paniškai bijai ką
nors jausti, jei ir buvai pajutusi.
Pelė, paprastai kalbantis tiksliai ir taupantis žodžius, dabar
skubėjo.
- Tad nusprendžiau - ėmęs taisytis ir vildamasis susikurti
naują, geresnį save, įsidrąsinsiu ir tau prisipažinsiu. Tai kaip? Ar,
manai, galėtumman ką nors jausti?
Jaučiau tik tai, kad Pelė turi pranašumą, - ir tai neteisinga, -
viską jau apgalvojęs ant tilto. Jis turėjo laiko susidėlioti jaus
mus - tikrus ar įsivaizduojamus - kokia nors tvarka. O aš tam
laiko neturėjau.
- Aš... nežinau.
- Na, tai turbūt ne eilutė iš „Romeo ir Džuljetos“, bet nors
nėra kategoriškas „ne“. Be to, - jis paleido mano rankas, atsistojo
ir ėmė žingsniuoti, - kol neapsisprendei, turiu dar šį tą pasakyti.
O tai yra taip baisu, kad net jei suprasi kiek nors mane mylinti,
viskas tuoj pat baigsis. Bet negaliu apgaudinėti tavęs nuo pat
pradžios, Star, ir jei mudviem yra kokių galimybių ateityje būti
kartu, privalai tai sužinoti.
- Ką sužinoti?
- Tai štai... - Pelė liovėsi žingsniavęs ir atsigręžė į mane. -
Matai, Anė buvo kurčia.
Žvelgiau į jį, o jis laukė, kad susivokčiau, rasčiau ryšį. Žino
jau, kad ryšys yra, bet negalėjau jo rasti.
- Kitaip tariant, Roris yra mūsų... mano sūnus.
- O, Dieve mano, - sušnibždėjau, ir viskas, ko ligi šiol nebu
vau supratusi apie šią šeimą, per vieną aiškumo akimirką atsi
skleidė, sustojo į savo vietas.
Spoksojau į židinį, girdėjau Pelę atsidūstant, paskui jis atsi

sėdo.
- Kai laukėsi, abu labai džiaugėmės. Tada ji nuėjo į pirmą
apžiūrą ir jai buvo nustatytas kiaušidžių vėžys. Aišku, ji negalėjo
gauti kokio nors gydymo, nes tai būtų pakenkę kūdikiui, tad mes
buvome palikti pasirinkti iš baisių dalykų - nieko nedaryti ir pa
tirti pavėluotos chemoterapijos padarinius, arba daryti abortą ir
tuoj pat imti gydytis. Būdama optimistė, Anė pasirinko pirmąją
išeitį, suprato - ar ji gyvens, ar mirs, tai jos vienintelė galimybė
turėti vaiką. Gydytojai pasakė - kai tik pagimdys, viskas turės
būti pašalinta. Ar supranti, Star?
- Taip.
- Gimė Roris, ir beveik tuoj pat Anei buvo padaryta ope
racija. Bet iki to laiko vėžys jau buvo pasiekęs limfmazgius ir
kepenis. Ji mirė po dviejų mėnesių.
Pelės balsas nutrūko, paskui jis vėl prabilo.
- Radus ligą, aš maldavau ją daryti abortą ir suteikti sau ko
kias tik įmanoma galimybes pasveikti. Jau žinai, kaip ją dievi
nau. Tad, kai ji mane paliko, kaskart pažvelgęs į Rorį mačiau ne
niekuo nekaltą kūdikį, o jo motinos žudiką. Star, aš jo neken
čiau. Nekenčiau už tai, kad nužudė savo motiną... mano gyve
nimo meilę. Ji man buvo viskas.
Žodžiai užėmė jam gerklę ir prireikė laiko, kad atsigautų. Aš
sėdėjau fotelyje sustingusi, beveik nedrįsdama kvėpuoti.
- Paskui nedaug ką prisimenu, pairo nervai, mane kuriam
laikui paguldė į ligoninę. Štai tada Margarita, telaimina ją Die
vas, nebeturėjo ką daryti ir pasiėmė jį į Hai Vildą. Galų gale teko
vartoti daug vaistų, ir Rorį man sugrąžino, samdžiau auklę juo
rūpintis. Mane skatino - kaip sakė gydytojas - „prisirišti“ prie
jo. Bet aš negalėjau. Nė pasižiūrėti į jį negalėjau. Tada mirė ir
mano tėvas, dar ir tai prisidėjo. Galų gale, kai vis keitėsi auklės,
nes atbaidydavau jas agresyviu elgesiu, Margarita pasiūlė, kad

Roris gyventų suja Hai Vilde visą laiką. Jienurašė mane kaip be
viltišką. Toks ir buvau. Savokaip architekto darbą ir ūkj užleidau
ir sužlugdžiau. Baigėsi tuo, kad pastaruosius penkerius metus
Margarita turi užsikrovusi naštą rūpintis Roriu ir negali judėti
priekin savo pačios gyvenime ir darbe. O Roris... Dieve, Star,
jis mano, kad esu jo dėdė! O visų blogiausia - jis nieko nežino
apie savo motiną! Visiems uždraudžiau nors kada užsiminti apie
Anę! Jis toks panašus į ją, be to, ji buvo talentinga menininkė...
Kaip aš kada nors jam atsiteisiu?
Tada stojo tyla, nes Pelė sunkiai alsuodamas atsisėdo ir su
siėmė galvą.
- Na, - galų gale pasakiau, - bent anądien kepei jam šoko-
ladainius.
Jis pažvelgė į mane, mačiau kančią jo akyse. Tada kilstelėjo
rankas.
- Kepiau. Ačiū tau, - puikiai atsakė man gestų kalba.
44
Pasakiau Pelei, kad man reikia eiti pamiegoti. Kelias pastarąsias

dienas buvau išvarginta savų sukrėtimų, o dabar prisidėjo ir jo.
Atsiguliau ir susivyniojau į vilnonį apklotą ir dygsniuotą pūkinę
antklodę kaip į kokoną, prieš širdžiai priimant sprendimą turė
jau išanalizuoti faktus. Labai užjaučiau Pelę dėl patirtų skaudžių
netekčių, bet užjaučiau ir Orlandą, Margaritą, oypač Rorį. Visiš
kai niekuo nenusikaltusį. Pasmerktą vien už tai, kad gimė.
Ir vis dėlto... jis laimingas, nekamuojamas rūpesčių, skleidžia
aplink save meilę tiesiog dosniai ją dalydamas. Su savo neįpras
tomis gyvenimo aplinkybėmis susitaikė kaip visi vaikai - kaip ir
aš kadaise - nieko neklausinėdamas. Jei pargriūdavo, buvo kas
priglaudžia glėbyje, kaip ir man.
Odėl Pelės prisipažinimo - nepraskydau ir neleidau sau rim
tai patikėti jo jausmais. Grįžus į Kembridžąjamnušvito protas ir
po visų nelaimingų metų jausmai tikriausiai nukrypo ne į vertą
meilės moterį, o į mane, vienintelę prieinamą, esančią po ranka.
Aš dirbau jo broliui, gaminau jamvalgį ir rūpinausi jo sūnumi...
Buvo lengva suklysti.
Taip, pagalvojau, tai dėl to. Aš niekaip negalėsiu atverti savo
širdies švelnumo ir neleisiu išsilieti jausmams į šėlstančius Pelės
jausmų vandenis.
Bet liksiu čia, pagalvojau užsimerkusi. Dėl Rorio.
Rytą, kai tik grįžau į Hai Vildą, nuvežusi Rorį į mokyklą, pro du
ris įžengė Pelė. Pastebėjau, kad jis su tais pačiais drabužiais kaip
vakar, tartum visai nebūtų ėjęs gulti.
- Labas.
- Labas, - atsakiau, iš podėlio paėmusi kiaušinių ir kumpio
Orlando pusryčiams.
Eidama prie viryklės pažvelgiau į jį ir pagalvojau, kad šįryt
jis atrodo visai palūžęs. Iš dalies pripažinau, kad to ir nusipelnė.
- Ar pagalvojai apie tai, ką sakiau vakar? - paklausė jis.
- Taip.
- Ir?..
- Pele, per kelias pastarąsias dienas tiek daug gavau sužinoti,
nepyk, negaliu atsakyti dabar.
- Suprantama.
- Be to, svarbiausia ne tu ar aš. Svarbiausia Roris. Tavo sūnus.
- Suprantu. Klausyk, aš taip pat galvojau. Gerai sakai. Nega
liu turėti vilties, kad pasitikėtum manimi, o ką jau kalbėti apie
tai, kad mylėtum, kai taip sujumis abiemelgiausi. Bet... ar ketini
čia pasilikti?
- Taip. Roriui reikia pastovumo. Be to, šiomis dienomis tu
riu darbo knygyne.
- Na, tada... - Žiūrėjau, kaip jis mindžikuoja nuo vienos ko
jos ant kitos. - Norėčiau tau padedant mėginti pagerinti - ar
bent užmegzti - santykius su sūnumi. Nedaug ką turiu veikti, kol
parduodamas knygynas ir į sąskaitą ateis pinigai, tad, pamaniau,
galėčiau tą laiką pabūti su Roriu. Žinau, kad nelabai mokėsiu,
bet galiu pasitaisyti, esu tuo įsitikinęs.
- Jei tik nori, tada taip, gali.
- Aš noriu, Star, patikėk manimi, noriu.
- Na, tai bus vienu galvos skausmu mažiau. Tu gali paimti

Rorį iš mokyklos, tad aš ilgiau padėsiu Orlandui knygyne ir par
vešiujį namo. Ten tiek daug reikia nuveikti prieš atidarant.
- Puiku, - iškart sutiko jis. - Nors aš nekoks virėjas.
- Paruošiu valgyti, kai grįšiu, bet dar yra maudymasis...
- Ir pasakos metas. Aš žinau, - nedrąsiai nusišypsojo.
- Labas rytas abiem, - tarė Orlandas, įėjęs į virtuvę. Žvelg
damas į mus jis pajuto tvyrant įtampą. - Ar įmoklinau čia ne
tinkamu laiku?
- Visai ne, - atsakiau. - Pusryčiai jau beveik gatavi. Ar pa
imsi Rorį pusę ketvirtos? - pasitikrinau klausdama Pelės, ir tegu
mane skradžiai, jei ir jam pasiūlysiu pusryčiauti.
- Būsiu ten. Iki, - subambėjo jis ir tuoj išėjo.
Orlandas klausiamai pažvelgė į mane.
- Pelė vakar man pasakė. Kad Roris jo sūnus.
- A. Tai gerai, čiajau žingsnelis į priekį, nes iki šiol jis nė sau
nenorėjo to pripažinti. Jūs padarėte stebuklą, panele Star, tikrai
padarėte.
- Nieko aš nedariau, Orlandai, - atsakiau dėdama priešais jį
lėkštę kiaušinienės su kumpiu.
- Tada turėčiau sakyti, kad meilė padarė stebuklą. Aš juk su
pratau nuo pirmos akimirkos, kai jis į jus pažvelgė, kad...
- Gana, Orlandai.
- Atleiskite man, bet būkite gera, panele Star, bent suteikite
jam progą pasitaisyti, kad jį pamiltumėte.
- Man svarbiau, kad Roris jį pamiltų, - atšoviau trenkdama
keptuvę į kriauklę plauti.
- Ar pagaliau išvydau ir jumyse įsižiebus ugnelę? Gal Pelė ne
vienintelis čia pasikeitęs širdies paskatintas.
- Orlandai...
- Tyliu, nieko daugiau, tik tiek, kad kai nusidėjėliai ima at-
Šeš ėl i o sesuo * St ar istorija 577
gailauti ir stengiasi atitaisyti klaidas, mūsų krikščioniška pareiga

yra jiems atleisti. Bent aš atleidau. Mano brolis labai padorus
žmogus ir jei ne Anės mirtis...
- Gana! - užsimojau šlapia keptuve, ir jis juokais užsidengė
rankomis tartum gindamasis.
- Nieko daugiau, garbės žodis. Mano lūpos užčiauptos. Da
bar viskas priklauso nuo Pelės.
- Taip, - karštai pritariau. - Nuo jo.
Kelias kitas dienas Pelė viską ir darė, kaip buvo žadėjęs. Kiek
vieną rytą vežė Rorį į mokyklą, paskui parveždavo. Jie grįždavo
namo pora valandų anksčiau už mane, nupirkę maisto pagal są
rašą, kurį sudarydavau kiekvieną rytą. Aš parveždavau iš Ten-
terdeno Orlandą, tada ruošdavau mums keturiems vakarienę iš
šalies stebėdama, kaip Pelė stengiasi atsiteisti už prarastus sū
naus gyvenimo metus. Po vakarienės jį išmaudydavo ir ką nors
paskaitydavo. Roris vis dar labai stebėjosi, kad Pelė staiga įgijo
naujų gebėjimų - moka gestų kalbą.
- Jis moka net geriau už tave, Star. Labai sparčiai mokosi,
tiesa?
- Jis tikrai tam pasiryžo, nes labai tave myli, - pasakiau Ro-
riui bučiuodama prieš miegą.
- Ir aš jį myliu! Labanakt, labanakt, Star. Ramių blusų.
Nuėjau prie durų užgesinti šviesos. Visus tuos metus, pagal
vojau, Pelė puikiausiai mokėjo gestų kalbą, buvo išmokęs, kad
geriau galėtų bendrauti su Ane. Tikėjausi, jog Roris kada nors
sužinos apie savo motiną, - kaip karštai jį mylėjo, kad net ati
davė dėl jo savo gyvybę.
Ketvirtadienį Pelė pasakė, kad, kai buvau knygyne, skambino

Margarita.
- Ji norėtų likti Prancūzijoje iki gruodžio pradžios, grįš prieš
pat atidarant knygyną. Pasakiau jai, kad šį savaitgalį Roriu pasi
rūpinsiu aš. Tau tikriausiai reikia grįžti į Londoną?
- Taip, reikia, - linktelėjau.
Buvo svarbu, kad Pelė su Roriu kuo daugiau laiko praleistų
vieni, kad niekas nesipainiotų šalia.
- Gerai, tai rytoj vakare, kai baigsi darbą knygyne, pavėžėsiu
į stotį.
- Ačiū. Gal judu su Roriu padėtumėt Orlandui savaitgalį? Jis
nori sekmadienį persikraustyti į butą virš knygyno.
- Padėsim. Tad labanakt.
- Labanakt.
Kitą vakarą Londone išlipusi iš traukinio ir važiuodama auto

busu į Batersį mačiau, kad gatvės jau papuoštos Kalėdoms. Iš
siblaškiusi pagalvojau, kur jas praleisiu. Nieko negalėjo būti
blogiau nei Kalėdos steriliame, bedvasiame bute, kai tiek metų.
smagiai švęsdavome „Atlantidoje“ arba mėnulio nušviestuose
paplūdimiuose tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
Kalėdos Hai Vilde būtų idealu...
Paliepiau savo naujajai neklusniai sielai užsičiaupti. Taip
pat neleidau jai pripažinti, kad, matydama Pelę, kantriai sėdintį
su Roriu ant kelių, besikalbantį su juo gestais ar skaitantį jam
knygą, pajutau... taip, pajutau sukylant jausmo bangelę. Bet
buvo dar gerokai per anksti atverti savo širdį ir išleisti tai, ką
bijojaujoje turinti.
Kai parėjau į butą, Kėlė nepaprastai apsidžiaugė, ir sutarėme
kartu praleisti savaitgalį.
- Manjaureikės ir plaukus apsikirpti, - tarėji. - Per ilgi užaugo.
Žvelgiau į Kėlę ir prisiminiaują dar mažą, su puikiomis tam
saus šokolado spalvos garbanomis, siekiančiomis žemiau pečių.
Paskui, būdama šešiolikos, ji parvažiavo namo gerokai patrum
pinusi plaukus, sakė, sujais per daug vargo.
- Nesikirpk jų, Kė, - pasakiau galvodama, kokia ji šįvakar
daili, banguoti plaukai tarsi įrėmina gražias tamsiai rudas akis. -
Tau tinka ilgesni.
- Gerai, - sutiko ji, net nustebau. - Be to, man reikia šiltes
nių drabužių, ir tu žinai, kaip nekenčiu parduotuvių.
- Eisiu su tavimi. Bus smagu.
Tad rytą surizikavome važiuoti į Oksfordo gatvę pasistum
dyti su kitais Kalėdų meto pirkėjais. Aš nepagailėjau išlaidų ir
nusipirkau suknelę pasipuošti per Alės koncertą, net įtikinau
Kėlę nusipirkti gražią šilkinę palaidinukę prie puikiai pasiūtų
pilkų kelnių ir aukštakulnius batus, dengiančius kulkšnis.
- Čia tikrai ne aš, - niurnėjo ji žvelgdama į save matavimosi
kabinos veidrodyje.
- Tu atrodai labai gražiai, Kė, - pasakiau nemeluodama, ža
vėdamasi liekna jos figūra.
Per kelias pastarąsias savaites Kėlė bus numetusi svorio, bet
ligi šiol to nebuvau pastebėjusi, nes ji paprastai vilkėdavo per
dukslius sportinius nertinius ir apsmukusius džinsus. Be to, taip
ilgai nebuvau namie.
Sekmadienį pietų kaip visada patiekusi kepsnį, giliai įkvė
piau ir papasakojau jai apie susitikimą su motina.
- Jėzau, Si! Kodėl nieko nesakei anksčiau?
Iš jos akių mačiau, kad įsižeidė.

- Nežinau. Gal pirmiausia reikėjo pačiai apsiprasti prieš kam
nors pasakant.
- Argi aš esu „kas nors“?- atšovė ji. - Jukvisada viską viena
kitai pasipasakodavom, ypač „asmeniškus“ dalykus.
- Man buvo taip keista iš pradžių, Kė, - mėginau aiškinti, -
bet ji atrodo miela. Galėčiau nuvykti jos aplankyti į Valstijas. Iš
tiesų šįryt ir gavaujos elektroninį laišką, kviečia mane Kalėdų ir
Naujųjų metų.
- Juknevažiuosi, ką? - Kėlė atrodė pasibaisėjusi. - Jauir taip
blogai, kai tavęs nebūna visą savaitę, o čia juk Kalėdos. Niekada
nesam buvusios skyrium. Ką aš darysiu?
- Aišku, praleisimjas drauge, - nuraminau ją.
- Gerai. Iš tiesų ir aš turiu tau šį tą pasakyti. Manau mesti
koledžą.
- Kė! Kodėl?
- Todėl, kadjo nekenčiu. Nemanau, kad gerai priklausyti ko
kiai nors institucijai, juk tiek metų buvomlaisvos.
- Ką tu veiksi?
- Manau, išmėginsiu ranką kaip menininkė, - truktelėjo ji
pečiais. - Kaip ten bebuvę, užmiršk tai. Aš taip džiaugiuosi, kad
radai savo mamą. Galiu papasakoti apie...
Žvilgtelėjau į laikrodėlį - jau po trijų.
- Atleisk man, Kė, turiu spėti į traukinį. Bet pasikalbėsim,
kai grįšiu, gerai?
- Būtinai.
Kėlė nelaiminga nusekė mane akimis, lipančią į viršų. Pa
skubomsusidėjau daiktus, o kai nulipau, ji jau tapė savo studijoje.
- Iki, - tarstelėjau skubėdama prie durų. - Pranešiu tau, ar
grįšiu kitą savaitgalį. Geros savaitės.
- Ir tau, - išgirdau duslų atsakymą.
Šešėl io sesuo * St ar i s t or i j a 581
Grįžusi į Kentą nesėdėjau be darbo, ruošėmės tam, ką Orlandas

vadino „grandioziniu atidarymu“, vyksiančiu po dviejų savai
čių. Jis stovėjo prie knygyno, apsirengęs geriausiu aksominiu
kostiumu, o fotografas iš vietinio laikraščio darė nuotraukas,
jos turėjo būti įdėtos prie interviu, ir aš nepaprastai juo didžia-
vausi.
Gyvenimas Hai Vilde tekėjo sena vaga, mačiau, kaip Roris
su Pele, dienotvarkei nusistovėjus, jau ima atsipalaiduoti. Pasi
stengiau nesikišti, net jei retkarčiais Pelė ūmai supykdavo ant
sūnaus, nes tai juk buvo normalu. Net jei Pelei tekdavo sužinoti,
kas yra „normalu“.
Kadangi „grandiozinis atidarymas“ turėjo vykti šeštadienį,
nedrįsau skambinti Kelei, tik nusiunčiau žinutę, pranešiau, kad
savaitgalį negrįšiu namo. Gavau trumpą šiurkštoką atsakymą:
Puiku. Paskambink man! Norėčeu pasikalbėti.
Nesileidau verčiama jaustis kalta. Supratau, kad kai kuriais

atžvilgiais čia tartum meilės romano pabaiga - lengvas atpalai
davimas, leidimas išeiti, - tai skausminga, bet galų gale abi tu
rėjome tą teisę. Net jei rytoj išvažiuočiau iš Hai Vildo ir niekada
ten negrįžčiau, svarbu, kad tai įvyko. Nes aš negaliu grįžti prie
to, kas buvo. Ir Kėlė neturi grįžti. Tiktai vyliausi, kad abi galų
gale rasime kelią į priekį kitokių, normalesnių santykių link.
Pelė skaitėsi su mano prašymu duoti laiko pagalvoti apie tai,
ką man sakė. Kiekvieną vakarą, palinkėjęs Roriui labos nakties,
jis išeidavo pro virtuvės duris pamojavęs ir pasakęs: „Iki rytdie
nos.“ Orlandui jaukiai įsitaisius nedideliame bute virš knygyno
Tenterdene, vakarai man tapo tartum atsivėrusi bedugnė, supra

tau, kad esu nepratusi būti viena lygiai kaip Kėlė.
Ką gi, tiesiog teko mokytis priprasti, ir nors dažnai vos ne-
pakviesdavau Pelės likti išgerti alaus prieš išeinant, nekviečiau.
Verčiau užsikurdavau židinį svetainėje ir sėdėdama priešais jį
skaičiau Floros dienoraščius, svarsčiau, ar gebėčiau sudėti tuos
jos smulkmeniškai aprašytus gyvenimo faktus į knygą, kurią
žmonės norėtų skaityti. Tačiau mintys blaškėsi, nuolat nukryp
davo anapus kelio, į Savą sodybą. Spėliojau, ką dabar veikia ir
apie ką galvoja Pelė...
Tas išsikankinęs, daug praradęs vyras, prisipažinęs, kad
mane myli.
Tik ar aš jį myliu?
Gali būti.
Bet... jis nežino apie mane vieno dalyko. O aš negalėjau nė
pagalvoti, kad pasakyčiau tai jam, - ar kam nors kitam.
- Viskas paruošta? - paklausė manęs Orlandas, nuostabiai

išsipuošęs ką tik nusipirktu senovišku Eduardo laikų fraku, su
krakmolyta apykakle ir kaštoninės spalvos kaklaskare.
- Taip.
- Tada gerai, - tarė jis, kai abu paskutinį kartą apsižval-
gėme nepriekaištingai sutvarkytame knygyne, ir nusekiaujam iš
paskos prie durų. Tikėjausi, kad lauke bus nors kiek žmonių ir
jie matys, kaip jis perkerpa raudoną kaspiną, kurį jam reikalau
jant šįryt nutiesiau.
Jis atidarė duris, ir aš pamačiau Pelę, Rorį ir Margaritą - ji
stovėjo šalia nepažįstamos šviesiaplaukės moters. Už jų buvo
būrelis susidomėjusių praeivių, sustojusių su pirkinių maišeliais,

juos nustebino neįprastai apsirengęs Orlandas.
- Ponios ir ponai, noriu paskelbti, kad atidaromas knygynas
„O. Forbsas, eskvairas - retos knygos“. Dabar perduodu žirkles
knygyno vadybininkei, be kurios pagalbos manęs čia nebūtų.
Imkite žirkles, - šnibždėjo jis, tiesiog badydamas jomis man į
pilvą.
- Ne, Orlandai! Tai turėtumėte padaryti jūs.
- Malonėkite, panele Star, jūs buvote man svarbiausias žmo
gus, kaip sakoma, ramstis, ir noriu, kad kaspiną perkirptumėte jūs.
- Gerai, - atsidusau.
Tad perkirpau kaspiną, ir susirinkusi mūsų „šeima“, taip pat
ir praeiviai paplojo ir sveikino šūksniais. Žmonės suėjo į vidų, o
kai visi gėrėme šampaną, atėjo fotografas padaryti daugiau nuo
traukų.
- Sveika, Star, - pabučiavo mane į skruostus Margarita. -
Beje, čia Helen. Ji chateau savininkė ir, galima sakyti, mano ant
roji pusė.
Ji su meile nusišypsojo Helen, spaudžiančiai jos ranką.
- Labai malonu čia būti, - netvirtai tarė Helen angliškai.
- Star puikiai kalba prancūziškai, tai viena išjos gerųjų savy
bių, - paaiškino jai Margarita.
Mudvi su Helen pasišnekėjome apie jos pilį netoliese Ži-
gonda kaimo puikiame Ronos slėnyje, apie nuostabią Margari
tos sieninę tapybą ir apskritai kokia nuostabi Margarita.
- Ji sakė, kad tai jūs suteikėte galimybę mums praleisti šiek
tiek laiko drauge, - pridūrė Helen. - Ačiūjums, Star.
- Labas, - tarė balsas man už nugaros.
- Labas.
Aš atsigręžiau, ir Pelė, kaip dera, pabučiavo mane į skruos
tus. Šalia jo stovėjo Roris.
- Ką manai apie naująjį Orlando knygyną? - paklausiau

Rorio.
- Aš tą knygyną jam nutapiau.
- O aš įrėminau. Argi ne nuostabu? - tarė Pelė, o Roris pa
davė man paveikslėlį, kad pasigėrėčiau.
Tai buvo akvarele nutapytas knygyno fasadas.
- Oho, Rori, tai fantastiška, - pasakiau jam gestais. - Jis toks
talentingas, - pasakiau Pelei.
- Okaipgi.
Jobalse išgirdau nuoširdų pasididžiavimą. Ir vos nepravirkau.
- Klausyk... - jis pasilenkęs sušnibždėjo man į ausį, - gal
galėtume kur nors vakare nueiti? Nors kartą Hai Vilde jie tegu
patys pasirūpina savimi.
- Gerai, - atsakiau nedvejodama.
Gal tas vidurdienį išgertas šampanas mane patraukė už liežuvio,

kad sutikau, niūriai pagalvojau tą vakarą rinkdamasi kuo apsi
rengti iš menkų savo drabužių. Turėjau du megztinius ir dvejus
džinsus. Pasirinkusi mėlynąjį džemperį įėjau į virtuvę - ten Hai
Vildo gyventojai tebešventė knygyno atidarymą.
- Ką tik skambino Pelė, sakė, po kelių minučių paims jus
nuo priekinių durų, - tarė Orlandas.
- Ačiū, - atsakiau, o užuodus svylančių dešrelių kvapą ranka
savaime patraukė keptuvę nuo ugnies.
Nuo priekinių durų pasigirdo automobilio signalas.
- Smagiai pasilinksmink, - nusišiepė Margarita - Helen
ranka buvo apkabinusi jai pečius, ant kelių sėdėjo Roris, pa
tenkintas valgė iš tūtelės „Smarties“ saldainiukus. - Ir nedrįsk
Šešėlio sesuo * St ar istorija 585
grįžti namo iki neišauš, - pridūrė ji, o visi virtuvėje garsiai nu
sijuokė.
Išraudusi nuėjau per holą ir atidariau duris jausdamasi kaip
tas atpirkimo ožys.
- Labas, - pasisveikino Pelė, pabučiavo į skruostus man įsė
dus į automobilį.
Jis buvo nusiskutęs, ir trumpą akimirką pajutau prisiliečiant
jo lygią odą.
- Pasiruošusi važiuoti? - paklausė.
- Taip. Kur?
- Į vietinę smuklę. Ar bus gerai? Jų bare puikus maistas.
„Baltasis liūtas“ buvo pilnutėlis ir labai jaukus, su sijų lu
bomis, židinyje ūždama liepsnojo ugnis. Pelė užsakė sau alaus,
o man taurę baltojo vyno, paėmė porą valgiaraščių, tada nusi
vedė prie staliuko ramiame kampelyje, toliau nuo pagrindinio
baro.
- Ačiū, kad sutikai, man tai labai svarbu, - tarė Pelė. - Pama
niau, turėtume pasikalbėti.
- Apie ką?
- Apie tai, kad Margarita nori apsigyventi Prancūzijoje su
Helen. Išvažiuoti visamlaikui.
Tad čia bus dalykiškaspokalbis, ne „pasimatymas“,pagalvojau.
- Kąjai pasakei?
- Pritariau, savaime suprantama. Roris juk mano sūnus. Jau
turiu prisiimti atsakomybę. Roris paveldės titulą - jis perėjo
man, kai mirė dėdė, o jų šeimoje iš vaikų tik Margarita. Kaip
ironiška - jei Margarita mirtų anksčiau už mane, aš paveldėčiau
Hai Vildą, nes jai dabar keturiasdešimt treji ir jau nepanašu, kad
susilauktų vaikų. Bet galų gale dvaras atiteks Roriui.
- Tad iš tiesų tu „lordas Voganas“?- nusišypsojau.
- Formaliai taip, bet aš, žinoma, to titulo nenaudoju. Šitie, -
šyptelėjo jis mostelėdamas į sėdinčius prie baro, - ir taip neleis

to pamiršti. Kaip ten bebuvę, pasakysiu trumpai - Margarita
pasiūlė apsikeisti namais. Kadangi ji ketina rodytis čia kuo ma
žiau, o Hai Vildas ir taip jau yra Rorio namai ir priklausys jam
ateityje, ji mano, kad taip bus geriausia. Margarita perims Savą
sodybą, o pardavę knygyną Kensingtone gavom lėšų remontui.
Jei parduosim ir kiek yra likę ariamos žemės, visai užteks abiem
namams atnaujinti. O man, turiu pasakyti, jau gana to „trakto-
riavimo“, kaip Roris vadina. Su Orlandu sutarėm, kad, jei taip
nuspręsim, viskas, ką jis turi, ir liks vien jam. Ką manai?
- Na, Roriui labai patinka gyventi Hai Vilde, tad turbūt jam
ir geriausia čia likti.
- O manęs laukia tikras pragaras, kai imsiuosi remonto.
Arba galėčiau parduoti Hai Vildą ir susirasti kitus įperkamus
namus.
- Neparduok, - pasakiau. - Tai yra gali parduoti, bet, ma
nau, neturėtum. Tavo - ir tavo šeimos - vieta čia.
- Klausimas, Star, ar ir tavo?
- Žinai, kaip labai man patinka šie namai...
- Ne tai turėjau galvoje. Klausyk, gali sakyti, kad aš nekant
rus, bet šios trys savaitės buvo tikra kankynė. Turėti tave Hai
Vilde - taip arti, bet vis dėlto taip toli - tai varo mane iš proto.
Tad šįvakar atsivežiau tave čia paklausti, ką apie tai manai. No
rėjau pasakyti - ką manai apie mudu. Turėsiu susitaikyti, jei ne
norėsi būti su manimi. Ir jei nenorėsi, manau, bus geriausia tau
susirasti gyventi kur nors Tenterdene. Tai ne grasinimas, - sku
biai pridūrė jis, - nors, manau, tai ultimatumas - griežtas reika
lavimas. - Jis persibraukė plaukus. - Star, būk gera, suprask, kai
būni mūsų namuose, aš kasdien klimpstu vis giliau. O dėl Rorio
tiesiog negalėsiu vėl visko prarasti.
- Suprantu.
- Tad? - pažvelgė jis į mane per staliuką.

Nagi, Star, būk drąsi, pasakyk TAIP...
- Aš nežinau, - išgirdau ir vėl tokį pat savo atsakymą.
- Gerai. Ką gi. - Jis žvelgė į tolį. - Tuo viskas ir pasakyta.
Visiškai nieko tuo nepasakyta, tik tiek, kad aš klaikiai bijau
duoti laisvę savojausmams irpasitikėti tavimi... ir savimi.
- Atsiprašau, - gailiai pridūriau.
- Viskas gerai. - Jis išgėrė savo pintą alaus. - Na, jei daugiau
nėra ką sakyti, parvešiu tave namo.
Išėjau paskui jį iš smuklės, pamiršome, kad ketinome va
karieniauti. Pabuvome ten tik dvidešimt minučių, ir aš įsėdau
į „Land Roverį“jausdamasi baisiai nelaiminga. Važiavome tylė
dami, jis įsuko į dvaro keliuką ir staiga sustabdė mašiną priešais
namą.
- Ačiū už vyną.
Atidariau dureles ir jau beveik išlipau, bet pajutau, kaip jis
suspaudė man ranką.
- Star, ko gi tu bijai? Būkgera, neik... Dėl Dievo meilės, pasi
kalbėk su manimi! Pasakyk, ką jauti!
Įstrigusi nei šen, nei ten - tiesiogine ir perkeltine prasme -
prasižiojau atsakyti, bet žodžių nebuvo. Jie liko glūdėti viduje
kaip visada.
Galų gale Pelė iš lėto giliai atsiduso.
- Štai, - tarė jis. - Paimk. Maniau, gal patiktų, ką siūlau. - Jis
įspraudė man voką. - Jei apsigalvotum... Jei ne... ačiū už viską.
Sudie.
- Sudie.
Užtrenkiau dureles ir nuėjau link priekinių durų, pasiryžusi
neatsigręžti jam apsisukant ir nuvažiuojant keliuku. Tyliai ati
dariau duris, nes iš virtuvės girdėjau sklindant juoką. Užlipau
tiesiai į viršų, buvau per daug sutrikusi ir nenorėjau atkreipti
dėmesio. Nuėjau koridoriumi patikrinti, ar kas nors susiprato

paguldyti Rorį į lovą. Švelniai pabučiavau jį į skruostą, ir jis
krustelėjo, atsimerkė.
- Tu graži. Buvo smagu su Pele?
- Taip, ačiū.
- Star?
-Ką?
- Ar tu susituoksi? - Roris judesiais parodė apsikabinimą ir
plačiai nusišypsojo. - Būk gera, susituok.
- Rori, mes abu tave mylim...
- Star?
-Ką?
- Megsupyko, kai sugedo telefonas, ir pasakė, kad Pelė mano
tėtis ir jis turėtų apmokėti. Ar taip yra?
- Aš... Tau reikės paklausti jo paties, Rori. Na, jau miegok, -
vėl jį pabučiavau.
- Noriu, kad jis būtų mano tėtis, - mieguistai sušnibždėjo
Roris. - Otu galėtumbūti mano mama.
Palikau jį stebėdamasi, kaip maži vaikai gali nuoširdžiai at
leisti. Be to, kaip jiems viskas atrodo paprasta. Nuėjau į savo
miegamąjį ir susiriečiau po antklodėmis nenusirengusi, nes
buvo tiesiog per šalta. Tada atplėšiau Pelės duotą voką.
Brangioji Star,
kitą savaitgalį norėčiau tave kur norsporai dienų iš
sivežti. Esu numatęs kur. Manau, mums reikia kurį laiką
pabūti drauge vieniems, be viso to, kas ten vyksta. Nekeliu
jokių sąlygų. Pasakyk man. O. x
P. S. Atleisk, kad rašau, tai tik tam atvejui, jei nedrįs
čiaupakviesti smuklėje.
Rytą nubudusi krūptelėjau, galvoje buvo atsikartoję viskas, kas

vyko vakar vakare. Gal, pagalvojau, vilkdamasi antrą megztinį
nuo šalčio, reikėtųtiesiognueiti skersai kelią ir pasakyti jam„taip“.
Taip irpadaryk, Star, tiesiogpasakyk...
Apsirengusi nuskubėjau žemyn ir įėjau į jau tuščią virtuvę,
pilną nešvarių lėkščių ir puodų, ką ir kalbėti apie taures ir tuš
čius butelius. Žengiau prie užpakalinių durų žinodama, kad tu
riu pasakyti Pelei tuos žodžius, kol nedingo drąsa, bet pamačiau
vidury stalo atremtą laiškelį.
Star! Vakar vakare čia skambino tavo sesuo. Ar galijai pa

skambinti? Sakė, labai skubu ir svarbu!!!
P. S. Tikiuosi, gerai praleidai vakarę.
M. x
Šūdas!
Visos mintys apie galimą ateitį su Pele buvo nušluotos, o aš
priėjau prie telefono, pakėliau ragelį ir drebančia ranka surinkau
buto numerį. Telefonas ten skambėjo ir skambėjo. Pamėginau
skambinti Kelei į mobilųjį, iškart įsijungė balso paštas.
Užbėgusi į viršų susiradau mobilųjį, gal bus atsiradęs ryšys,
nors šį kartą, kad galėčiau išklausyti, ką ji ten paliko. Bet, ži
noma, ryšio nebuvo. Susimėčiau į krepšį daiktus, nubėgau že
myn ir išsikviečiau taksi, norėjau išvažiuoti tuoj pat.
Ir tik traukinyje žinutės jau buvo girdimos, jos plūste už
plūdo ir įkyriai skambėjo, keleiviai jau piktai žvilgčiojo į mane.
„Star, čia Kėlė. Ar gali man paskambinti?“
„Star, ar girdi mane?“
„Man pasakė, kad tu išvažiavai. Reikia su tavimi pasikalbėti.

Paskambink man.“
„Man labai negera...“
„BŪKGERA! PASKAMBINK!“
Šūdas, šūdas, šūdas!
Valios jėga verčiau traukinį kastis greičiau tą varginantį kelią
į Londoną. Ašaros užplūdo akis, kai supratau, kokia savanaudė
buvau kelias praėjusias savaites. Mečiau savo seserį. Kitaip to
nepavadinsi. Jai manęs reikėjo, o ten nebuvau, kad ja pasirūpin
čiau. Kas ašper žmogus? - klausiau savęs.
Kai atidariau buto duris, širdis daužėsi kaip būgnas. Pama
čiusi tuščias ir keistai tvarkingas svetainę ir virtuvę, užbėgau į
miegamąjį. Ir čia jos nė ženklo. Neįprasta, net jos lova paklota,
joje tartum ir nemiegota.
Patikrinusi vonios kambarį, laisvą miegamąjį ir net spintą -
ši, nors Kėlė drabužių ir taip mažai turėjo, atrodė gerokai tuš
tesnė, vėliaunulipau žemyn ir dėl visako dar žvilgtelėjau į terasą.
Tada ant kavos staliuko pamačiau laiškelį.
- Būk gera, - maldavau artindamasi, o kai paėmiau laiškelį į
rankas, jos drebėjo iš baimės.
Susmukusi ant sofos permečiau akimis, kad įsitikinčiau, ar
tai ne savižudės atsisveikinimas, ir man atlėgo, kai pamačiau,
kad ne. Tada vėl perskaičiau iš lėto.
Si
paskambinau į tuos namus kur tu būni bet pasakė, kad
tavęs nėra. Spėju, negavai mano žinučių. Norėjau su tavim
pasikalbėti nes nusprenžeu mesti kolidžą. Ir norėjau žinoti
ką tu manai. Vis tiek mečeu. Buvo keista nuo tada kai
mirė tėtis, ar ne?Žinau tau reikegiventi savogivenimą. Ir
man gal. Aš čia viena ir tvęs ilgiuosi. Nusprendžeu reikia
kiek išvažiuoti ir viską apgalvoti. Noriu tau visko kuo ge-

reusei. Tai tikiuosi tu laiminga. Tikiuosi mes abi galim būti
laimingos.
Nesirūpink del manes. Man viskas gerai.
Myliu tave
Kė
Ps argali atsiprašyti Alės Aš nevažiosiu į Norvegiją.

Inešeu tavo kameliją atrodė sušalus.
Skaitant ant popieriaus lapo krito ašaros. Žinojau, kaip Kėlė

vargo, dėl disleksijos jai buvo sunku parašyti sakinį, oką jau kal
bėti apie laišką. Šis buvo vienintelis, jos parašytas man, - nepri-
reikdavo rašyti, nes visada būdavau čia, šalia jos. Tada užėjau į
jos studiją ir prie lango pamačiau pastatytą kameliją. Ant grindų
buvo nukritęs žiedas, gležni balti žiedlapiai jau vyto ir gelto.
Gėlė taip pat nukentėjo, buvo neprižiūrėta ir atrodė tokia pat
nelaiminga, kokia turėjo jaustis jos gelbėtoja rašydama šį laišką,
ir aš dar labiau savęs nekenčiau.
Tuoj pat parašiau jai žinutę iš paskos toms, kurias panikuo
dama siunčiau iš traukinio. Bet atsakymo nebuvo. Sėdėdama
tuščiame, tyliame bute, įbedusi akis į upę įsivaizdavau Kelei pra-
ilgusius vakarus, kai buvo čia viena, o aš glaudžiausi savo daug
sukrėtimų patyrusioje, bet mylinčioje naujoje šeimoje.
Atėjo ir sutemos, o aš vis dar laukiau, kad sesuo susisiektų
su manimi. Mobilusis tylėjo kaip ir Hai Vilde, kur nebuvo ry
šio. O dabar, kai ryšys jau yra, man kažkodėl viskas atrodė dar
blogiau. Tylėjo jau ne prietaisas, o žmogus. Galų gale atsiguliau
į lovą, tiksliau, į Kėlės lovą, ir gulėjau drebulio krečiama, nors
bute buvo palaimingai šilta.
Bėda ištikusi ne Kėlę. Mane. Ji man tiek daug padėjo - my

lėjo, saugojo, kalbėjo už mane, - o aš palikau ją neatsigręždama,
rūpinausi tik savimi. Prisiminiau, kaip atsainiai pasakiau apie
atsiradusią savo motiną, ir skubėdama grįžti į Hai Vildą net
neradau laiko išklausyti jos. Supratau, kokia ji turėjo pasijusti
įskaudinta.
Atėjo rytas - neišvengiamai jis ateina - ir aš palikau telefono
žinutę Orlandui negalinti būti darbe dėl krizės šeimoje. Labai
nustebau, kai po kelių minučių jis atrašė:
Suprantu.
Dėl neįprasto Orlando kalbos glaustumo ir toliau jaučiausi

prislėgta. Gal jis buvo susitikęs su Pele, o tas pasakė liepęs neš
dintis man iš Hai Vildo, jei jam neįsipareigosiu. Apmirusi nu
slinkau iki artimiausio prekybos centro suvokdama, kad reikia
maisto smegenims, jei ne skrandžiui. Kalėdinės puošmenos ty
čiojosi iš manęs akį rėžiančiu blizgučių linksmumu, o radijas
parduotuvėje per garsiakalbius grojo vis tuos pačius posmelius
apie skambalėlius. Namie išsikepiau plaktos kiaušinienės, bet
valgyti nenorėjau, tada paskambino Ma, ji norėjo susitarti, kada
susitiksime viešbutyje, kurį mums užsakė Bergene. Pasakiau jai,
kad Kėlė dabar negali kalbėti, bet susilaikiau ir nesakiau bepro
tiškai nerimaujanti, nes nenorėjau nieko aiškinti. Man buvo la
bai gėda.
Kai tą popietę vėl suskambo mobilusis, puoliau prie jo, bet
dar labiau nusivyliau išgirdusi meilų Šanti balsą.
- Star, skambinu tik paklausti, kaip tu. Jau kurį laiką nieko
apie tave nežinau. Ir tiesiog... pajutau, kad kažkas dedasi.
- Man... viskas gerai.
- Iš balso girdžiu, kad negerai. Nori apie tai pasikalbėti?
- Aš... mano sesuo dingo, - pasakiau.

Tada Šanti švelniai skatinama išklojau apie viską, kas įvyko,
kiekviename žodyje jausdama skausmą netekus Kėlės.
- Aš tiesiog... juk nemanai, kadji padarys kokią kvailystę, ką?
- Iš tau palikto laiško - ne, nemanau, Star. Labai gaila, kad
tau tenka tai patirti, bet man atrodo, tartum Kėlė darytų tą patį,
ką ir tu padarei, - ji atranda save. Tikriausiai jai reikia kurį laiką
pabūti vienai. Klausyk, ar nenorėtum čia ateiti išgerti taurės
vyno? Tau gal būtų į gera, padėtų atitrūkti nuo tų minčių.
- Ačiū, ne, - paskubėjau atsakyti. - Kėlė gali sugrįžti, todėl
man reikia būti čia.
Praėjo trys nepakeliamai ilgos dienos, o Kėlė negrįžo. Vis iš

naujo rašiau jai laišką palikti bute, jei sugrįžtų tada, kai būsiu
išvykusi į Norvegiją. Ji vis dar tylėjo, nors verste užverčiau pra
nešimais telefonu ir žinutėmis. Kankinausi spėliodama, gal jai,
kaip sužeistam žvėreliui, reikia būti vienai, kad padarytų kažką
baisaus. Jau buvau bepranešanti policijai apie dingusį žmogų,
bet sveikas protas pasakė, kad Kėlėjuk paliko man laišką, paaiš
kino, kodėl jos nėra. O jai dvidešimt septyneri, tad abejojau, ar
policija susidomės.
Be to, ilgėjausi Hai Vildo. Nuolat galvojau apie Rorį... ir apie
Pelę. Supratau, kad per kelias praėjusias neramias savaites jis
kažkaip sugebėdavo atsidurti šalia ir man padėti kaip tik tada,
kai jo reikėjo.
Na, dabar jo čia nėra, ir nors praėjusį savaitgalį jau buvau pa
siryžusi eiti pas jį ir pasakyti sutinkanti, nuo to laiko išjo nebuvo
jokių žinių, tad spėjau jį netekus vilties.
Savaitei baigiantis visai nusikamavusi pasiėmiau kelioninį krep

šį - iš neturėjimo ką veikti jau seniai buvau susidėjusi daiktus.
Einant iš buto važiuoti į Hitrou suskambo telefonas. Čiupaujį.
- Alio?
- Star? Čia Pelė. Atsiprašau, kad trukdau, bet šįryt nuėjau į
Hai Vildą - nebuvau ten nuo savaitgalio. Margarita norėjo pa
būti su Roriu prieš kelionę į Prancūziją. Be to, knygyno parda
vimas eina į pabaigą, dar rūpi paskutinei minutei likęs advo
katų susirašinėjimas. Kai paskambinau savaitės pradžioje pa
siteirauti apie Rorį, man pasakė, kad tu sekmadienį išvažiavai
į Londoną.
- Ak, taip.
- O šįryt ten nuėjęs radau ant stalo tau paliktą laiškelį - jis
taip ir tebestovėjo atremtas. Ar viskas gerai? Tai yra tavo seseriai?
- Taip... norėjau pasakyti, ne, ji išvažiavo, ir aš nežinau kur.
- Aišku. Turbūt labai nerimauji.
- Taip, šiek tiek.
- Ar dėl to sekmadienį išvažiavai?
- Taip.
- Atvirai kalbant, būtų buvę geriau, jei kas būtų man pasa
kęs, kodėl išvažiavai. Gali įsivaizduoti, ką pagalvojau? Ar apskri
tai nemėgsti šeimos gyvenimo?
- Taip, - skubiai atsakiau ir man palengvėjo.
- Klausyk, gal nori, kad atvažiuočiau į Londoną? Margarita
liks su Roriuiki ateinančio antradienio, tadligi to laiko esulaisvas.
- Aš jau vykstu į Norvegiją pasiklausyti sesers grojant or
kestre.
- Kurios sesers?
- Alės. Tos, kurios sužadėtinis žuvo. Ji laukiasi, - pridūriau.

- O. - Paskui linijoje buvo tylu. - Ar tai gera naujiena?
- Taip, - tvirtai atsakiau. - Alė labai džiaugiasi.
- Star...
-Ką?
- Aš tavęs ilgiuosi. Ar tu nors kiek manęs pasiilgai?
Linktelėjau galvą, paskui susivokiau, kad jis manęs nemato,
tad giliai įkvėpiau ir atvėriau burną.
- Taip.
Ilga pauzė. Tada išgirdau:
- Oho. Ar perskaitei, kas buvo tame voke?
- Taip.
- Ar važiuosi su manimi porai dienų, kai grįši?
- Ar galiu... apie tai pagalvoti?
Ryšio linija atskriejo nervingas atodūsis.
- Gerai, bet gal pasakysi man iki rytojaus pietų meto? Mar
garita išvyksta antradienį, tad turėsiu grįžti į Kentą pas Rorį iki
vidurdienio. Jei norėsi važiuoti, užsuksiu tavęs paimti sekma
dienį pakeliui iš Kento.
- Gerai.
- Na, laimingos kelionės. Tikiuosi, gausi žinią iš dingusios
sesers.
- Ačiū, viso.
- Viso.
Nuskubėjau laiptais prie lauko durų vildamasi, kad išsikvies
tas taksi manęs dar laukia. Bevažiuojant pyptelėjo mobilusis -
žinutė.
Atleisk, Si, tik dabar gavau visas tavo žinutes. Kelevau.

Man gerai. Papasakosiu viską namie. Myliu tave.
Kė
Tuoj pat atsakiau:
Kė! Ačiū Dievui! Baisiai nerimavau. Labai labai dėl visko

atsiprašau. Ir aš tave myliu. NEBEPRADINK xxx
Tada atsilošiau taksi sėdynėje, įtampa visai atlėgo, buvo

džiugu.
45
Žiūrovų salėje pritemo šviesos, ir aš stebėjau savo seserį, scenoje

kylančią iš vietos. Po juoda suknele buvo aiškiai matyti naujos
gyvybės apybrėžos. Alė akimirką lygmelsdamasi užsimerkė. Kai
pagaliau pakėlė prie lūpų fleitą, mano ranką švelniai suspaudė
kita ranka. Žinojau, kad ir Ma jaučia tą patį, ką aš.
Per salę nuplaukė nuostabi gerai pažįstama melodija, mano
ir seserų vaikystės metais skambėjusi „Atlantidoje“, ir pajutau,
kaip muzikai banguojant kiek atsileidžia kelių praėjusių savai
čių įtampa. Klausydamasi žinojau, kad Alė groja tiems, kuriuos
mylėjo ir prarado, kartu supratau ir tai, kad kaip saulė užteka
po ilgos tamsios nakties, taip dabar jos gyvenime yra atsiradusi
nauja šviesa. O kai prie Alės prisidėjo orkestras ir nuostabi mu
zika pasiekė crescendo, sveikindama išaušus naują dieną, aš pa
jutau tą patį.
Vis dėlto man atgimstant kentėjo kiti, ir dar reikės rasti lo
gišką to paaiškinimą. Neseniai supratau tik tiek, kad yra daug
skirtingų meilės rūšių.
Per pertrauką mudvi su Ma priėjome prie baro, prie mūsų
išgerti po taurę šampano priėjo Piteris ir Selija Fales-Kingsai,
prisistatė esantys Teo tėvai. Mačiau, kaip Piterio ranka globėjiš
kai apkabinusi Seliją per liemenį, ir jie man pasirodė kaip jauna
įsimylėjėlių pora.
- Sante, - tarė Ma mudviem susidaužiant taurėmis. - Koks

nuostabus šis vakaras.
- Taip, - atsakiau.
- Alė taip gražiai grojo, gaila, kad kitos seserys negalėjo pa
sižiūrėti. Ir jūsų tėvas, žinoma.
Pastebėjau, kaip Ma kakta susiraukia dėl kažko staiga sunė
rimus, ir pagalvojau - kokias paslaptis ji slepia? Ir kaip jos slegia
ją. Kaip ir mane manosios.
- Tad Kėlė negalėjo atvykti? - atsargiai paklausė Ma.
-Ne.
- Ar mateisi su ja pastaruoju metu?
- Šiomis dienomis nedažnai lankiausi bute, Ma.
- Tai jūs ta mama, kuri rūpinosi Ale vaikystėje? - paklausė
Piteris.
- Taip, atsakė ji.
- Nuveikėt nuostabų darbą, - pagyrė Piteris.
- Tai priklausė nuo jos, ne nuo manęs, - kukliai atsakė Ma. -
Aš labai didžiuojuosi visomis savo mergaitėmis.
- O jūs - viena iš garsiųjų Alės seserų? - Piteris įsmeigė
skvarbias akis į mane.
- Taip.
- Kuo vardu?
- Star.
- Okuris numeris?
- Trečias.
- Įdomu, - vėl pažvelgė į mane. - Ir aš buvau trečias. Niekas
tavęs nesiklauso ir niekas negirdi - tiesa?
Aš neatsakiau.
- Bet toje galvelėje daug kas vyksta, ar ne? - kalbėjo jis. -
Man tikrai taip buvo.
* Į sveikatą (pranc.).
Net jei jis neklysta, nesakysiu. Tik tylomis truktelėjau pečiais.

- Alė - ypatinga asmenybė. Mes abu daug ko iš jos išmo
kom, - tai Selija šiltai man šypsodamasi pakeitė temą. Ji bus pa
maniusi, kad mano tylėjimas rodo prieštaravimą Piteriui.
- Taip, tikrai. Odabar mes būsimseneliai. Kokią dovanąjūsų
sesuo mums duoda, Star, - tarė Piteris. - Ir šį kartą nesiskirsiu su
mažiuku. Gyvenimas juk toks velniškai trumpas, tiesa?
Pasigirdo skambutis, po dviejų minučių prasidės antra dalis,
ir visi aplinkui baigė gerti, ką turėjo taurėse, kad ir kiek turėjo.
Visi sugrįžome į žiūrovų salę ir susėdome. Alė jau seniau buvo
man parašiusi elektroniniu paštu, ką rado Norvegijoje. Atidžiai
pažvelgiau į Feliksą Halvorseną, einantį į sceną, ir padariau iš
vadą, kad genetinis ryšys su juo mažai matyti Alės išvaizdoje.
Taip pat pastebėjau siūbuojančią jo eiseną, kai žengė prie for
tepijono, ir pamaniau - gal jis girtas. Pasimeldžiau, kad tik taip
nebūtų. Iš to, ką Alė buvo rašiusi, žinojau, koks svarbus šis vaka
ras jai ir atrastajambroliui Tomui. Jis man iškart patiko, kai kiek
anksčiau susipažinome.
Feliksui pakėlus pirštus prie klaviatūros ir sustingus pajutau,
kaip visi salėje kartu su manimi sulaikė kvapą. Įtampa atslūgo,
kai pirštai nusileido ant klavišų, ir pirmą kartą publika išgirdo
pirmuosius „Herojinio koncerto“ taktus. Programėlėje pami
nėta, kad praėjo šešiasdešimt aštuoneri metai nuo tada, kai kū
rinys buvo parašytas. Tąpusvalandį patyrėme retą grožį, sukurtą
stebuklingos alchemijos, tobulos kompozitoriaus ir atlikėjo, tėvo
ir sūnaus, sąveikos.
Nuostabios muzikos pakylėtais jausmais žvilgtelėjau į ateitį.
„Muzika yra meilė, ieškanti balso jai išreikšti“, - pacitavau sau
Tolstojų. Turėsiu surasti savo balsą. Ir drąsos juo kalbėti.
Aplodismentai pelnytai buvo audringi, publika atsistojusi
net trypė, plojo ir sveikino šauksmais. Feliksas lankstėsi ir
lankstėsi, pamojo prieiti iš orkestro sūnui ir dukteriai, tada nu

ramino publiką ir pasakė skiriąs savo pasirodymą tėvo atmini
mui ir vaikams.
Šis gestas man buvo gyvas įrodymas, kad įmanoma žengti
toliau. Ir šį tą pakeisti - kiti galų gale su tuo susitaikys, nors ir
sunkiai.
Publikai ėmus kilti, Ma palietė man petį kažką sakydama.
Abejingai linktelėjau nepasistengusi suprasti, ką ji sako, ir su
murmėjau, kad susitiksime fojė. Likau ten sėdėti. Viena. Mąs
čiau. Miglotai suvokiau, kad visi eina pro šalį tarpueiliu. Ir tada
akies krašteliu pastebėjau pažįstamą figūrą.
Širdis ėmė daužytis, nejučia atsistojau ir nubėgau per iš
tuštėjusią salę prie minios, judančios link durų. Desperatiškai
stengiausi vėl išvysti akimirką šmėstelėjusį vaizdą, maldaudama,
kad neabejotinai tas profilis vėl pasirodytų tarp aplinkinių.
Prasigrūdau per fojė, kojos pačios išnešė į žvarbų gruodžio
orą. Stovėjau gatvėje tikėdamasi dar kartą išvysti ir įsitikinti, bet
supratau, kad tas žmogus jau dingęs.
- Štai kur tu! - tarė Ma, priėjusi iš už nugaros. - Jau maniau,
kad pasimetėm. Star, ar viskas gerai?
- Aš... man regis, mačiau jį, Ma. Koncertų salėje.
- Ką matei?
- Tėtį! Neabejoju, ten buvo jis.
- Ak, chėrie, - tarė Ma ir apglėbė mane, sustingusią nuo su
krėtimo. - Labai gaila. Tokie dalykai dedasi, kai numiršta my
limas žmogus. Ir aš visą laiką matau jūsų tėvą „Atlantidoje“...
jo sodelyje, mažojoje jachtoje, ir kiekvieną akimirką laukiu, kad
išeis iš savo kabineto.
- Ten buvo jis, žinau, buvo, - sušnibždėjau Ma į petį.
- Jo siela gal ir buvo žiūrovų salėje, klausėsi Alės. Kaip gra
žiai ji grojo, ar ne? - kalbėjo Ma, ryžtingai vesdamasi mane taku.
- Taip. Buvo nuostabus vakaras, kol...

- Pasistenk apie tai negalvoti. Antraip tik dar labiau liūdėsi.
Vargšei Alei pasirodė, kad išgirdo jį kalbant telefonu, kai buvo
„Atlantidoje“. Ten, aišku, atsiliepė atsakiklis. Na, štai, ta mašina
mus nuveš į restoraną. Teo tėvai jau sėdi joje, laukia.
Važiuojant už mane kalbėjo Ma, o aš nuo sukrėtimo vis dar
neatgavau pusiausvyros. Be abejo, kaip Ma sakė, ten buvo tiesiog
tokio pat sudėjimo senyvas vyras, o dėl to, kad buvo gerokai ato
kiai, mano išsiilgusi širdis pavertė jį tėčiu Atlantu.
Restorane buvo jauku žvakių šviesoje, ir, kai Alė įėjo su savo
broliu dvyniu Tomu, visi atsistojome ir sutikome juos plojimais.
- Ar dar ko nors laukiam? - pažvelgė Ma į neužimtą kėdę
stalo gale.
- Ten vieta mūsų tėvui, - puikia anglų kalba paaiškino To
mas, sėdintis šalia manęs. - Bet kažin, ar jis ateis, tiesa, Ale?
- Šįvakar turim jam atleisti, - nusišypsojo Alė. - Kai mes
išėjom, jis liko apstotas reporterių ir gerbėjų, sakančių pagyras.
Jis taip ilgai to laukė. Tai jo šlovės vakaras.
- Alė privertė mane suteikti jam antrą galimybę, - tarė man
Tomas. - Ir ji nesuklydo. Taip didžiuojuosi juo šįvakar. Skal!* -
jis susidaužė su manimi šampano taure.
- Visi turimteisę pasitaisyti, ar ne? - tyliai atsakiaulabiau sau.
Tą vakarą Tomas įdomiai papasakojo, kaip jo namuose atsi
rado Alė ir kaip atsiskleidė, kad jie dvyniai.
- Ovisa tai jos dėka, - tarė Tomas, iš kišenės išėmęs ir padė
jęs ant stalo varlytę. - Visi orkestrantai šiandien gavo po tokią,
taip mes pagerbiame didįjį Grygą.
Iš restorano išėjome jau labai vėlai ir sustojome lauke atsi
sveikinti.
* { sveikatą! (Norv.)
- Kada rytoj išskrendat? - paklausė Alė manęs ir Ma, kai

visos apsikabinome.
- Mano lėktuvas į Ženevą išskrenda dešimtą, o Star tiktai
trečią, - pasakė jai Ma.
- Tada gal atvažiuotumpas mane į namus, pasikalbėtume? -
pasiūlė Alė. - Paskui galėsi taksi važiuoti tiesiai į oro uostą.
- Arba aš galiu nuvežti, - tarė Tomas.
- Nutarsim rytoj. Labanakt, mieloji Star, gerai išsimiegok.
Alė pamojavo man lipdama į automobilį, stovintį šalia, pa
mojavo ir Tomas.
- Iki pasimatymo rytoj, - nusišypsojo jis, ir jie nuvažiavo.
Rytą susidomėjusi dairiausi važiuodama taksi į Alės ir Tomo na

mus. Vakar vakare jau buvo tamsu ir nebuvo matyti snieguotų
kalnų viršūnių, supančių Bergeną, bet dabar galėjau gėrėtis jų
tobulu, tartum kalėdinio atviruko, grožiu. Važiavome vis aukš
tyn į kalnus, kol siaurame keliuke sustojome prie įprasto čia
lentomis apkalto namo, neseniai nudažyto kremine spalva, su
melsvomis langinėmis.
- Star, eikš vidun, - pasveikino mane Alė tarpduryje.
Įžengiau į maloniai šiltą prieškambarį.
- Ale, kaip čia gražu! - pasakiau, kai ji įvedė į šviesią svetainę.
Ten stovėjo didelė minkšta sofa ir šviesūs skandinaviški puši
niai baldai. Didžiuliame erkeryje stovėjo fortepijonas, už plataus
lango buvo matyti ežeras apačioje ir tolimos snieguotos viršū
nės. - Koks vaizdas, - pasakiau. - Man primena „Atlantidą“.
- Ir man, tik kažkaip sušvelnintai - čia viskas ramiau, tokie
ir žmonės. Kavos ar arbatos?
Paprašiau kavos ir atsisėdau priešais šiuolaikišką stiklinį ži

dinį, jame smagiai degė malkos.
- Prašom. - Alė pastatė man puoduką ir atsisėdo šalia. - Die
vulėli, Star, nuo ko gi pradėti? Tiek daug reikia sužinoti. Tomas
sakė tau daug papasakojęs apie tai, kas čia vyko. Noriu išgirsti
apie tave. Beje, kaipgi Kėlė? Otiksliau - kurgi. Nesu pratusi ma
tyti judviejų skyrium.
- Nežinau. Ji kažkur išvyko iš Londono. Ir dėl to... aš kalta, -
prisipažinau.
- Jūs išsiskyrėt?
- Taip... Aš tik... na, mėginu susikurti savo gyvenimą.
- O Kėlė dar ne?
- Ne. Siaubingai dėl to jaučiuosi, Ale.
- Na, gal ir jai reikia surasti save. Ką nors turi aukoti, - mes,
visos seserys, labai nerimavome dėl judviejų santykių.
- Tikrai?
- Taip. Bet aš manau, šis pasukimas atskirais keliais svarbu
jums abiem. Ir neabejoju - taip bus tik laikinai.
- Tikiuosi. Labai norėčiau žinoti, kur ji. Sugadinau jai nuo
taiką, nes nesakiau, kad atsirado mano mama.
- Tu suradai savo mamą! Oho, Star! Papasakosi apie ją?
Papasakojau kaip visada ieškodama žodžių, bet Alė man pa
sakinėjo, ir nušviečiau viską kuo tiksliau.
- Dievulėli. O aš maniau, kad mano kelionė buvo sudėtinga
ir traumuojanti, - tyliai tarė Alė. - Tai kaip dėl to Pelės? Ar ke
tini leisti jam dar pamėginti?
- Manau... taip.
- Stenkis, kol gali, - karštai tarė Alė. - Labai gerai žinau, kad
niekas netrunka amžinai.
- Taip, - nejučia siektelėjaujos rankos. - Jiems manęs reikia.
Abiem. Tėvui ir sūnui.
- O mes norim būti visiems reikalingi, ar ne? - Alė paglostė

iškilusį pilvą. - Jau iškviesiu tau taksi. Tomas labai nusivylė, nes
reikėjo važiuoti į darbą aptarti vakarykščio triumfo. - Ji nusi
šypsojo ir pakilusi nuėjo prie telefono. - Čia turi gerbėją, užtik
rintai. Ar pasakyti jam, kad jau esi kito?
- Taip, - atsakiau. - Manau, reikia pasakyti.
Bergeno oro uoste išsiėmiau mobilųjį. Įlipusi į lėktuvą prieš
pat mums kylant išsiunčiau Pelei žinutę:
Taip, atvažiuok.
Rytą nubudusi Londone pamačiau, kad jau pusė dešimtos. Pelė

turėjo užsukti manęs vienuoliktą.
Bestovint po dušu ir galvojant, kadjis atvažiuos, skrandis pa
darė salto, paskui dvigubą atgal. O juk bus dar visa diena ir va
karas. Perkrausčiau kelioninį krepšį, pasilikaujame juodąją suk
nelę, kurią vilkėjau koncerte, - dėl visa ko, - ir apsivilkau storą
vilnonį džemperį, juo šildžiausi Bergene. Įsidėjau pusbačius, dar
dvi poras švarių apatinių ant viršaus, ir net perėjo šiurpas.
Kaijis sužinos, gal neįsileis ir į masinę, pagalvojau, ėmusi pa
nikuoti.
Telefonspynė suburzgė lygiai vienuoliktą, ir aš paspaudžiau
mygtuką jį įleisti. Kai išgirdau kylantį liftą, paskui jo žingsnius
siauru koridoriumi, širdies vietoje man kažkas daužė į tam
tamą.
- Durys atviros, - šūktelėjau, o balso stygas tartum gniaužė
apsivijęs pitonas.
- Labas, - pasisveikino jis ir nusišypsojo. Žengė prie manęs,
Š e š ė l i o s e s u o * S t a r i s t o r ij 605
tada už kelių metrų sustojo. - Star, kas negerai? Atrodai persi

gandusi.
- Ir esu.
- Kodėl? Ar dėl manęs?
- Ne... ir taip. - Kaupdama drąsą stengiausi ramiai kvė
puoti. - Gal prisėstum?
- Gerai, - atsakė jis ir nuėjo prie sofos. - Ar apsigalvojai?
Dėl to?
- Ne. Aš tik... man reikia tau šį tą pasakyti.
- Klausau ištempęs ausis.
- Dalykas tas... - Aš ėmiau žingsniuoti. - Dalykas tas...
- Star, kad ir kas tai būtų, nebus blogiau už tai, ką aš tau pa
pasakojau. Tiesiog imk ir pasakyk.
Nusigręžiau nuo jo, užsimerkiau ir ištariau tuos žodžius:
- Aš tebesu... mergaitė.
Laukiant jo atsakymo tyla, regis, užsitęsė be galo.
- Gerai. Ar dėl to? Tai yra ar tai turėjai pasisakyti?
- Taip!
Net krūptelėjau pajutusi švelniai paliečiant man petį.
- Ar su kuo nors draugavai?
- Ne. Mes su Kele... visada buvom kartu. Niekada nebuvo
progos.
- Suprantu.
- Ar tikrai?
- Taip.
Užkaitusi iš nesmagumo pasijutau atgręžiama ir apkabinama.
- Jaučiuosi taip kvailai, - lemenau. - Man dvidešimt septy-
neri, o...
Pastovėjome tylėdami, jis švelniai glostė man plaukus.
- Star? Ar galiu šį tą pasakyti?
- Taip.
- Gali pasirodyti keista, bet tai, kad tu, kaip čia pasakius,
niekieno neliesta, yra dovana, o ne blogas dalykas. Be to, jei jau
kalbamapie tuos... reikalus, jau daug metų aš... Kaip ten bebuvę,
galiu atvirai pasakyti, kad ne tik tu dėl to nemiegi naktimis.
Išgirdusi nervingą Pelės prisipažinimą tikrai pasijutau ge
riau. Jis atsitraukė ir paėmė mane už rankų.
- Star, pažvelk į mane.
Pažvelgiaujam į akis.
- Prieš mums einant toliau turi žinoti, kad aš niekada nemė
ginsiu tavęs versti ar daryti spaudimą, kol tą pačią malonę teiki
man. Turime būti švelnūs vienas kitam, ar ne?
- Taip.
- Tad... - Jis žvelgė į mane. - Ar pamėginsim? Du sužeisti
žmonės padės vienas kitam pasigydyti?
Pažvelgiau pro langą į upę, nepaliaujamai plaukiančią prie
kin, nesustabdomą. Ir pajutau, kaip apie širdį susiręsta apsau
ginė užtvanka ima irti ir trupėti. Vėl pakėliau akis į jį ir pagaliau
pro tuos atsiradusius plyšelius ėmė lašėti meilė. Tikėjausi, kada
nors ji ims plūsti srautu.
- Taip, - atsakiau.
- Kur mes iš tiesų esam? - paklausiau Pelės, kai jis išėmė iš

bagažinės musų krepšius, o pro priekines duris išėjęs viešbučio
patarnautojas paėmė juos iš mūsų.
- Ar neatpažįsti iš Floros aprašymo?
Žvelgiau į didelį pilką namą, pro langus į tamsėjantį vakarą
liejosi šiltos šviesos. Ir staiga supratau.
- Tai Estveit Holas, Floros Maknikol vaikystės namai?
- Atspėjai. Ieškodamas kur apsistoti čia, Ežerų krašte, su

žinojau, kad visai neseniai šie namai paversti viešbučiu. - Pelė
pabučiavo mane į viršugalvį. - Tad čia ir buvo tavo - tam tikra
prasme ir mano - kilmės ištakos. Eisimį vidų?
Registratūroje Pelė mandagiai pasiūlė man atskirą kambarį,
bet pasirinkome tarpinį variantą, apartamentus, ir Pelė užsisakė
laikiną guolį svetainėje, pasakė ten miegosiąs.
- Nenoriu tavęs gąsdinti, - patikino mane.
Viršuje apsirengiau naująją juodą suknelę vakarienei resto
rane. Man išėjus iš vonios kambario Pelė net švilptelėjo.
- Star, atrodai stulbinamai. Dar nebuvau matęs atidengtų
tavo kojų, o jos tokios ilgos ir dailios... Atsiprašau, - sustabdė
save. - Tik norėjau pasakyti, kad tu labai graži. Tinka?
- Tinka, - nusišypsojau.
Vakarieniaujant Pelė paaiškino, kadjis, būdamas architektas,
neturės niekam mokėti už Hai Vildo renovacijos darbų brėži
nius. Jo gyvos žalios akys sušvito kalbant apie tai, kaip pastūmės
Hai Vildą į ateitį, ir staiga supratau, kad ir jis myli tuos namus.
Matant vėl įsižiebusią kadaise karštą aistrą, ir mano širdies ši
luma ėmė nebe sruventi, o lietis kaip iki galo atsukus čiaupą.
- Kol dar nepamiršau, - Pelė iš smokingo kišenės išėmė pa
žįstamą papuošalo dėžutę, - ką tik gavau iš „Sotheby’s“. Čiatikrai
Faberžė kūrinys, buvo užsakytas paties karaliaus Eduardo VII.
Jis vertas didelės pinigų sumos, Star.
Jis padavė man dėžutę, ir išėmiau iš jos statulėlę, sujauduliu
prisimindama, kaip Flora Maknikol kadaise ją brangino ir koks
buvo jos gyvenimo kelias.
- Kažin, ar ji tikrai priklauso man?
- Žinoma, priklauso. Atvirai pasakysiu - prieš daugelį metų
Tedis statulėlę įkeitė lombarde. Taip tvarkėsi ir su kitomis šei
mos brangenybėmis. Kad ir kaip ji tau atiteko, tu juk Tedžio
proanūkė. Tai tavo paveldas, Star... Žinai, aš vis daugiau ir dau

giau galvoju apie praeitį, - kalbėjo Pelė, žvelgdamas į Panterą
ant mano delno. - Dabar suprantu, ką Arčis padarė priimdamas
Tedį kaip tikrą sūnų... tas sukrėtimas, jo patirtas kare... - Pelė
papurtė galvą. - Kad ir kokie buvo padariniai, dovanodamas
Hai Vildą nežinomo kareivio sūnui jis norėjo išpirkti kaltę, at
siteisti už visas atsitiktines mirtis ir pražūtis. Taip ir aš tikiuosi
atsiteisti renovuodamas namus Roriui.
- Taip. Manau, tai buvo gražus poelgis.
Po vakarienės jis parlydėjo mane į mūsų numerį.
- Ką gi, - tarė, kai įėjome, - tad jau sakau labanakt.
Stebėjau, kaip jis svetainėje nusivelka švarką. Tada padvejo
jusi priėjau, pasistiebiau ir pabučiavau jį į skruostą.
- Labanakt.
- Ar galiu tave apkabinti? - paklausė jis, oda jutau jo kvėpa
vimą.
- Taip, gerai.
Jamapkabinus staiga pajutau kylant jaudulį.
- Pele?
-Ką?
- Ar gali mane pabučiuoti?
Jis kilstelėjo mano smakrą ir nusišypsojo.
- Tiek, manau, pajėgsiu.
Kai rytą nubudome, pro langus, tartum išvynioję dovaną, išvy

dome nuostabias Ežerų krašto apylinkes. Visą dieną praleidome
žvalgydamiesi po kraštovaizdį, apsilankėme Hil Topo ūkyje, se
nuosiuose Beatričės Poter namuose, dabar muziejuje, tada susi-
radome Vinbrigų ūkį, kuriame Flora daug metų gyveno vieniša.

Tvirčiau kaip niekad suspaudžiau Pelės ranką džiūgaudama, kad
vos per plauką išvengiau jos likimo.
Grįžę į viešbutį pro medžius nuėjome prie Estveito ežero, ir
saulei leidžiantis išvydau vieversėlį, per miglas sklendžiantį virš
vandens. Paraudusiomis nuo šalčio nosimis stovėjome susikibę
už rankų ir žvelgėme į tą visišką ramybę, gamtos grožis buvo
atėmęs žadą.
Tą vakarą apsilankėme smuklėje „Tower Bank Arms“ - ten
buvo apsistojęs Arčis Voganas, atvažiavęs pas Florą.
- Gal ir man reikėjo pasekti jo pavyzdžiu, apsistoti čia? - iro
niškai šyptelėjo Pelė.
- Džiaugiuosi, kad nepasekei, - atsakiau ir pajutau tikrai be
sidžiaugianti.
Nors Pelę po bučinio buvau palikusi miegoti vieną, gulėjau
lovoje jausdama per kūną bėgantį malonų virpulį. Žinojau, kad
ateis laikas - ir pasitikėjimas savimi, - ir aš pas jį nueisiu. Iš tiesų
ir laukimas gali būti malonus.
Rytą išsiregistravome iš Estveit Holo, ir Pelė nuvežė mane į
Langdeilo slėnį, ėjome pasivaikščioti didinga kalnų perėja.
Staiga man dingtelėjo vienas dalykas.
- Pele?
-Ką?
- Koks tavo tikrasis vardas? Žinau, kadjis prasideda Oraide.
Jo lūpos išsikreipė ironiškai šypsodamosi.
- Maniau, jau taip ir nepaklausi.
-Na?
- Oinomajas-.
14Anglų k. šis graikiškas vardas rašomas Oenomausyžodžio dalies tarimas atitinka mouse -
pelė (augi.) tarimų.
- O, Dieve mano!
- Taigi. Kaipjuokinga, ar ne?
- Kad tavo toks vardas?
- Taip, žinoma, ir jis - dėl to kaltas mano tėtis, apsėstas
graikų mitologijos, - bet aš turėjau galvoje sutapimą. Oinomajas
buvo vedęs Steropę, - kai kuriuose mituose jis jos sūnus.
- Taip, žinau mitus, susijusius su mano vardu. Kodėl nesakei
to anksčiau?
- Kartą paklausiau, ar tu tiki likimu. Atsakei, kad netiki. O
aš nuo tos dienos, kai išvydau tave pirmą kartą Hai Vilde ir su
žinojau, koks tavo tikrasis vardas, supratau, kad mums likimo
lemta būti drauge.
- Tikrai?
- Taip. Tai nulemta žvaigždžių, - paerzino jis mane. - Be to,
regis, prie savo kojų turi ir tėvą, ir sūnų.
- Ką gi. Tikiuosi, bus gerai, jei ir toliau vadinsiu tave Pele?
Per Langdeilo slėnį nuaidėjo mudviejų juokas, ir Oinomajas
Forbsas - Hai Vildo dvaro savininkas lordas Voganas - mane
tvirtai suspaudė glėbyje.
-Na?
- Kas „na“?
- Ar grįši su manimi šįvakar į Hai Vildą, Sterope?
- Taip, - atsakiau nedvejodama. - Juk rytoj rytą aš turiu būti
darbe.
- Aišku, turi, mieloji romantike. Tai gerai, - tarė jis, paleis
damas iš glėbio ir imdamas už rankos, - jau metas mums abiem
grįžti namo.
2007 metų gruodis
ame(Ra
((ame((ja, arf>atmedinių šeimos)
46
Sėdėjau Hitrou oro uoste laukdama, kol bus pranešta apie mano
reisą, stebėjau pro šalį einančius kitus keleivius, besikalbančius
su savo vaikais ar partneriais. Visi atrodė laimingi - kupini lū
kesčių. Ojei keliavo vieni, manau, jų tikriausiai laukė kas nors
ten, kur išlips iš lėktuvo.
Aš jau nieko nebeturėjau - nei čia, nei ten. Staiga pajutau
užuojautą visiems tiems senukams, kuriuos matydavau sėdin
čius ant suolelių Londono parkuose pakeliui į koledžą ir namo.
Manydavau, kad jie džiaugiasi gyvenimu, jaučia ryšį su žmo
nėmis, einančiais pro šalį žiemos saulėje... dabar supratau, kaip
negera minioje jaustis vienam. Gailėjausi nestabtelėjusi su jais
pasisveikinti. Dabar norėjau, kad kas nors sustotų ir pasisvei
kintų su manimi.
Si, kur tu?
Gaila, negaliu užrašyti to, kas mano galvoje, ir nusiųsti tau,
kadperskaičiusi žinotum, ką iš tiesųjaučiu. Bet tu žinai, su kokio
mis klaidomis man pasirašo žodžiai ant popieriaus lapo, - rašiau
ir rašiau tą laišką, kurį taupalikau bute, ir vis tiek išėjosumautai.
Tavęs čia nėra, kad pasikalbėtume, tad turiu pati sau viena gal
voti sėdėdama trečiame terminale.
Maniau, išgirsi, kaip šaukiuosi pagalbos. Bet tu neišgirdai. Vi
sas tas savaites žiūrėjau, kaip tolsti nuo manęs, ir labai stengiausi
tavepaleisti. Neimti į galvą, kad palieki mane, visą laiką būni su

ta šeima, arba kad užpyksti, kaip ir visi ant manęs pyksta.
Su tavimi aš visadagalėjau būti savimi. Maniau, už tai mane
myli. Priimi mane tokią, kokia esu. Ir kaip dėl tavęs stengiausi.
Žinau, ką mano apie mane kiti. Ir dar nežinia, ar aš nuėjau
šunkeliais, nes turiu savyje visko, kas gera, - ir meilės. Aš noriu
rūpintis žmonėmis ir turėti draugų. Bet tartum yra taip, kad aš
vienokia viduje, o visai kitokia iš išorės. Beje, žinau, čia blogas
stilius, nes yra du „iš“ o tu mano rašiniuose visada ištaisydavai
pasikartojimus prieš atiduodant mokytojams.
Mes buvom geros viena kitai. Tu nemėgai kalbėti, tad aš tar
davau už tave žodžius, o tu geriau už mane juos rašydavai. Mes
buvome gera komanda.
Maniau, būsi tokia laiminga, kai nupirkau mums tą butą. Pa
galiaujau buvom ramios. Gana tų kelionių - supratau, kad tu ne
benori keliauti; metas buvo įsikurti ir būti tuo, kas esam, drauge.
Bet, regis, tai viską tik sugadino.
Tai supratau tik per keliaspastarąsias dienas viena sėdėdama
bute, laukdama, kol man paskambinsi. Per mane tikjauteisi kaip
tigras, uždarytas narve, iš kurio negali ištrūkti. Buvau nemandagi
su tavo draugais - vyru ir moterimi, - nes labai bijojau prarasti
vienintelį, be tėčio ir Ma, mane mylintį žmogų...
Taigi aš išvykau, Si. Palikau tave kuriam laikui vieną, nes ži
nau, kad to nori. Nes myliu tave labiau už visus pasaulyje, bet,
manau, tu susiradai kitą žmogų, kuris tave myli, ir manęs taujau
nebereikia...
Pakėliau akis ir pamačiau, kad jau laipinama į lėktuvą. Man
net bloga pasidarė, nes niekada, nė karto nelipau į lėktuvą be
Si šalia. Ji sėdėdavo prie lango, aš vidurinėje vietoje, nes jai
patinka jaustis, tartum būtų tarp debesų. O man geriausia, kai
po kojomis žemė, ir Si dvidešimt minučių iki skrydžio duo-
davo man išgerti tabletę, tad įsėdusi tuoj užmigdavau ir nieko

nebijodavau.
Priekinėje kuprinės kišenėje apgraibomis susiradau pini
ginę, buvau įsitikinusi, kad prieš išeidama iš namų į kairį skyrelį
įsidėjau tabletę, bet jos ten nebuvo.
Teks apsieiti be tabletės, nusprendžiau ir toliau rausiausi
kuprinės kišenėje ieškodama paso ir įlaipinimo talono. Nuo
šiol teks apsieiti be daugybės dalykų. Pirštais užčiuopiau voką
su tėčio Atlanto laišku. Ištraukusi pamačiau, kad prie jo seniai
prilipę džemo iš spurgos, vokas apsivėlęs cukraus pudra ir dė
mėtas. Kaip tai man būdinga, pagalvojau - net svarbiausio man
parašyto laiško nesugebėjau išlaikyti švaraus. Nupurčiau cukrų
ir gal šimtąjį kartą išėmusi iš voko mažą nespalvotą nuotrauką į
ją įsižiūrėjau. Žinojau, kad vienas čia nufotografuotas asmuojau
miręs, o kitas...
Ką gi, pasaulyje kadaise yra buvęs nors kas, kamaš tikrai pri
klausiau. Odabar, guodžiau save, turiu savo meną ir niekas jo iš
manęs neatims.
Įdėjau voką į priekinę kišenę, tada atsistojusi užsidėjau kup
rinę ant pečių. Žmonių sraute iš lėto slinkau prie įlaipinimo
vartų ir stebėjausi, kurių galų mečiau viską, ką buvau susiplana
vusi. Bet, atvirai pasakius, ne vien Si permainos buvo sunkios.
Vos kelias savaites pabuvus Londone manjau užnižo padai ir vėl
įsižiebė kelionių aistra. Man buvo labai sunku išbūti vienoje vie
toje ilgiau kaip kelias savaites - visada būdavo, - ir supratau, kad
manyje slypi įgimta baimė priklausyti kokiai nors institucijai.
Reikėjo apie tai pagalvoti prieš stojant į tą meno koledžą,
kvaiša...
Nieko nebūdavo geriau kaip neštis savo namus ant nugaros,
kėlė jaudulį nežinia, kur pagaliau apsistosiu nakvynės. Būti lais
vai. Ir turbūt gerai, kad nuo šiol taip ir gyvensiu.
Pagalvojau: kaip keista, kad dabar vykstu į vieną iš dviejų

vienintelių vietų pasaulyje, kur ligi šiol vengiau apsilankyti.
Perėjusi salę ir žengusi ant slenkančio tako žvilgtelėjau į
banko reklamą ir mintyse išsišaipiau iš vyriausiojo dailininko,
visai neturinčio vaizduotės, tik staiga pastebėjau man už nuga
ros šmėstelint labai pažįstamą veidą. Širdis vos neiššoko iš krū
tinės, atsigręžiau ir ištempusi kaklą jo ieškojau akimis. Bet jis jau
buvo nuėjęs, o aš sparčiai keliavau kita kryptimi.
Leidausi bėgti slenkančiu taku, mano kuprinė kliuvo prasi
lenkiant su žmonėmis, bet nieko nebepaisiau trokšdama iš ten
ištrūkti. Pasiekusi tako galą apsigręžiau ir ėmiau bėgti per salę,
nuo sukrėtimo ir kuprinės svoriojau gaudžiau kvapą. Blaškiausi
tarp sutinkamų žmonių, pagaliau pasiekiau įėjimą į išvykstan
čiųjų laukiamąją salę.
Akys desperatiškai ieškojo minioje - gal dar kartą jį išvysiu,
bet kai išgirdau paskutinį pranešimą apie savo reisą, supratau,
kad jau per vėlu.
PADĖKA
Šio sumanymo nebūtų įmanoma įgyvendinti be daugybės ge

ranoriškų žmonių pagalbos, ir esu jiems be galo dėkinga už pa
laikymą ėmusis ilgo ir alinančio septynių knygų serijos kūrimo.
Ežerų krašte: labai ačiū Anthony Huttonui iš Tower Bank
Arms, Beatrix Potter smuklės vadybininkui Artimajame Šoryje
už išsamias vietinės istorijos žinias ir šiltą svetingumą. Taip pat
dėkoju devyniasdešimt penkerių sulaukusiam Alanui Brock-
bankui - su juo kalbėjomės apie kaimo gyvenimą tais laikais,
kai Beatrix Potter dar buvo gyva, ir plyšome juokais jam rimtu
veidu pasakojant įvairius nuotykius. Dėkoju ir Catherinei Prit
chard, National Trust saugomų namų Hill Top ūkyje vadybi
ninkei, už jos kompetenciją visais su Beatrix Potter susijusiais
klausimais. Mielai būčiau įtraukusi į šiuos puslapius visas keistas
Beatrix gyvenimo smulkmenas, nes ji buvo veikli iki pat mirties
dienos kaip žmona, ūkininkė, rašytoja, iliustruotoja, tyrinėtoja,
gamtos saugotoja, gyvūnų mylėtoja ir daugelio žmonių draugė.
Dėkoju Marcusui Tyersui, Stamfordo St Marys Books kny
gyno savininkui, už neįkainojamas žinias apie sudėtingą retų
knygų verslą ir už informaciją, kiek Orlandas būtų sumokėjęs
už tą „Anos Kareninos“leidimą. (Nežmoniškai didelę sumą!)
Taip pat noriu padėkoti savo fantastiškai asm eninei padėjėjai
O liviai - ji vienų viena drąsiai kopė per lietų j Ežerų krašto kai
nūs ieškodama paminklo Eduardui VII, nes tvirtinau, kadjis ten

yra, - bet nebuvo! Dėkoju darbščiai leidėjų komandai - Susanai
Moss ir Ellai Micheler, padėjusioms kurti Star patiekalų receptus
ir susigaudyti britų gestų kalboje ir kurčiųjų gyvenime.
Ačiū mano trisdešimčiai įvairių šalių leidėjų visame pa
saulyje - didžiuojuosi sakydama, kad dabar jie tarp daugybės
mano draugų, - ypač tai Catherine Richards ir JeremyTrevatha-
nas iš Pan Macmillan Jungtinėje Karalystėje; Claudia Negele ir
Georgas Reuchleinas iš Random House Vokietijoje; Norvegijos
Cappelen Damm leidyklos kolektyvas: Knutas Gorvellas, Jorid
Mathiassen, Pip Hallen ir Marianne Nielsen; Annalisa Lottini
ir Donatella Minuto iš Giunti Editore leidyklos Italijoje; Sarah
Cantin ir Judith Curr iš Atria leidyklos JAV
Rašyti Star istoriją buvo vienas malonumas, nes nors kartą
rašiau patogiai gyvendama savo namuose, šeimos narių pade
dama. Jie įprato nekreipti į mane dėmesio, kai bet kuriuo dienos
ar nakties metu kaip šmėkla vaikščiojau po namus kalbėdama į
diktofoną, pindama „Šešėlio sesers“ gijas. Harry, Bella, Leonora
ir Kitai - jūs visi žinote, ką man reiškiate, taip pat ačiū Stephe-
nui, mano vyrui ir agentui, vedančiamtuo tiesiu ir sunkiu keliu!
Ką daryčiau be jūsų? Ypač dėkoju Jacquelynai Heslop, taip su
maniai viską prižiūrinčiai Rileynamuose ir visais mumis besirū
pinančiai. Ačiū mano seseriai Georgiai ir mano motinai Janetai.
Taip pat Flo - jai skiriu šią knygą. Aš tavęs ilgiuosi.
Ir galų gale padėka skaitytojams. 2012 metais sumanymas
rašyti septynių knygų seriją atrodė tikrai beprotiškas - nesitikė
jau, kad mano seserų istorijos sujaudins tiek žmonių visame pa
saulyje. Esu pagerbta ir nuolankiai dėkoju už visus jūsų laiškus,
elektroninius ir popieriuje, ir palaikymo žodžius, džiaugiuosi
turėjusi laimę susitikti su kai kuriais iš jūsų keliaudama po pa
saulį. Ačiūjums.
BIBLIOGRAFIJA
„Šešėlio sesuo“yra grožinės literatūros kūrinys, turintis istorines

ištakas. Toliau pateikiamas sąrašas šaltinių, kuriais naudojausi
studijuodama tą laikotarpį ir veikėjų gyvenimo smulkmenas:
Munya Andrews, The Seven Sisters of the Pleiades (North Melbourne,

Victoria: Spinifex Press, 2004).
Susan Denyer, Beatrix Potter at Home in the Lake District (London: Frances
Lincoln, 2000).
Roy Hattersley, The Edwardians (London: Abacus, 2014).
Philippe Jullian and John Phillips, Violet Trefusis: Life and Letters (Bristol:
Hamish Hamilton, 1976).
Sonia Keppel, Edwardian Daughter (London: Hamish Hamilton, 1958).
Raymond Lamont-Brown, Edward VIIs Last Loves: Alice Keppel and Agnes
Keyser (London: Sutton Publishing, 2005).
Linda Lear, Beatrix Potter: The extraordinary life of a Victorian genius
(London: Penguin, 2008).
Leslie Linder, A History of the Writings of Beatrix Potter (London: Frederick
Warne, 1971).
Tim Longville, Gardens of the Lake District (London: Frances Lincoln, 2007).
Peter Marren, Britain's Rare Flowers (London: Academic Press, 1999).
Marta McDowel, Beatrix Potters Gardening Life (London: Timber Press,
2013).
George Plumptre, The English Country House Garden (London: Frances

Lincoln, 2014).
J. B. Priestley, The Edwardians (London: Penguin, 2000).
Jane Ridley, Bertie: A Life of Edward VII (London: Chatto & Windus, 2012).
Vita Sackville-West, The Edwardians (London: Virago, 2004).
Diana Souhami, Mrs Keppel and her Daughter (London: HarperCollins,
1996).
Judy Taylor, Beatrix Potter: Artist, Storyteller and Countrywoman (London:
Frederick Warne, 1986).
Violet Trefusis, Dont Look Round (London: Hamish Hamilton, 1989).
AUTORĖS PASTABA
Kilus minčiai rašyti knygų seriją apie Septynias Seseris iš Pleja

džių žvaigždyno neturėjau supratimo, kur tai mane nuves. Labai
žavėjo tai, kad kiekviena mitologinė sesuo, pasak tų mitų, buvo
neprilygstama, stipri moteris. Kai kurie mitai teigia, kad jos bu
vusios Septynios Motinos, apvaisinusios mūsų žemę - tuose mi
tuose jos, aišku, itin vaisingos! - ir turėjusios daug vaikų su įvai
riais dievais, kuriuos pakerėjo jų stiprybė, grožis ir nežemiškas
mistiškumas.
Tad panorau išaukštinti daug pasiekusias moteris, ypač pra
eityje, nes jų įnašą kuriant pasaulį, koks yra dabar, nusveria daž
niau dokumentais įrodomi vyrų pasiekimai.
Tačiau feminizmo esmė yra lygybė, ne dominavimas, ir mo
terys, apie kurias rašau, - praeities ir šių laikų, - pripažįsta, kad
vyrai jų gyvenime reikalingi ir pageidaujami. Turbūt moterišku
mas ir vyriškumas ir yra tie in ir jang gamtos pradai ir turi siekti
tarpusavio pusiausvyros, taigi pripažinti vienas kito privalumus
ir silpnybes.
Ir, be abejo, mums visiems reikia meilės - nebūtinai tradici
nėje santuokoje auginant vaikus. Aš manau, meilė - tai gyvybės
versmė, be kurios mes, žmonės, nykstame ir žūstame. „Septynių
seserų“serijoje nesidrovėdama aukštinu begalinį meilės siekimą
ir aiškinuosi pražūtingus padarinius jos netekus.
Keliaudama po pasaulį tikrų ir išgalvotų moterų gyvenimo

istorijų pėdsakais, nusižeminusi ir su baiminga pagarba nuolat
žvelgiu į atkaklumą ir drąsą ištisų kartų moterų, gyvenusių iki
manęs. Tos moterys, kovojusios su praėjusių laikų seksualiniais
ir rasiniais nusistatymais arba kuriančios sau naują gyvenimą
kitoje pasaulio pusėje, išgrindė mums kelią tam, kuo dabar
džiaugiamės, - minties ir veiksmų laisvei. Kaip dažnai mums tai
atrodo savaime suprantama.
Pasaulis, deja, dar nėra tobulas ir kažin ar kada toks bus, tad
visada prieš akis turėsime naujų išbandymų. Tačiau tikrai tikiu,
kad žmonės - ypač moterys, - susidūrusios su šiais išbandymais,
tik stiprėja ir auga. Juk mes tokios visapusiškos - tikros dievai
tės! Kasdien viena ranka laikydama vaiką, kita knygos rankraštį,
aš patvirtinu faktą, kad mano laisvė būti tuo, kas esu, iškovota
tūkstančių kartų nuostabių moterų, galbūt siekiančių net pačias
Septynias Seseris...
Labai tikiuosi, kad jums patiko Star gyvenimo kelias. Kukli
kasdien rodoma narsa, švelnumas ir dvasios stiprybė dažnai
lieka nepastebimi ir nevertinami. Star pasaulio nepakeitė, bet
prisilytėjusi prie aplinkinių žmonių gyvenimo padarė juos ge
resnius. Kartu tame kelyje ji atrado save.
Lucinda Riley (Liusinda Raili) - visame pasaulyje populiari britų rašytoja,
kurios knygų ciklas „Septynios seserys“ - tai nuostabus pasakojimas apie
įvaikintas seseris, užaugusias prie Ženevos ežero, išskirtinio likimo moteris-
mįsles, siekiančias sužinoti tiesą apie savo praeitį.
„Šešėlio sesuo. Star istorija“ pasakoja apie trečiąją iš seserų, pavadintų
Plejadžių žvaigždžių vardais. Star - tai tylioji sesuo. Po tėvo mirties ji, kaip
ir kitos, gauna jo laišką su nuorodomis, kuriose slypi jos kilmės paslaptis.
Laiške - antikvarinio knygyno Londone adresas, tampantis Star pokyčių
pradžia. Ir prieš Star akis ima vertis visiškai naujas pasaulis... Bandymas
suprasti savo kilmę nuves trečiąją seserį į Ežerų kraštą, panardins į
karališkosios šeimos praeitį ir padės atrasti taip ilgai jos laukusią meilę.
ŠEŠĖLIO SESUO
Star istorija
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė

Viršelio dailininkė Asta Puikienė
Tiražas 3 500 egz.

SL 1686. 2017 09 19. 21,53 apsk. 1.1.
Išleido „Tyto. alba“, Kęstučio g. 4, LT-08117 Vilnius,
tel. 249 75 98, info@tytoalba.lt
Spausdino Standartų spaustuvė,
S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius

Lucinda Riley - Seselio Sesuo - Star Istorija.2017.LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Lucinda Riley - Seselio Sesuo - Star Istorija.2017.LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

THE SHADOW SISTER:

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

Copyright © Lucinda Riley, 2016,

Tėtis Atlantas - seserų įtėvis (miręs)

Gėlės vardas kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio „žvaigždė*

Visada tiksliai prisiminsiu, kur buvau ir ką veikiau, kai sužino­

metafora, apibūdinanti mano dabartinį gyvenimą, ir tai bent

Žvelgdama atgal matau, kad mudvi su Kele augdamos ta­

O aš jau seniai nebe vaikas, esu suaugusi dvidešimt septyne-

- Argi čia ne nuostabu?

Kelei su agentu kalbantis apie būsimas šviesaus medžio grin­

Kėlė nutraukė pasakojimą priešais nosį man gestais saky­

Gulėjau vandenyje atlošusi galvą, kad būtų panirę plaukai ir

Kai taksi atvežė mane prie pontono, prišvartuoto Ženevos ežero

Mums liko tik jo advokatas Šveicarijoje Georgas Hofmanas,

tinis jau užkaistas. Pasėdėk čia, - ji parodė į stalą terasoje, - ir

vienintelio dalyko tvirtai pasipriešinau. Kai keliavome po To­

*vietoje tėvų (lot.).

- Žinoma, liūdna, ir nereikia atsiprašinėti, - švelniai tarė ji,

pavidalą atpažinau iškart - Kėlė nutapė Septynias Seseris Ple­

Na, mano brangioji Star, mums pagaliaupavykoją

Perbraukiau per gležnus žiedlapius - plonyčius, bet dar iš­

Mūsų sodelis iš tiesų vešėjo, o rytais per tuos išskirtinius

Tą vakarą su Ma valgėme terasoje su uždegtomis ant stalo žva­

- Ir, kol Kėlė užsiims menais, tu lankysi kulinarijos kursus?

Per Kalėdas sėdėjau tėčio kabinete, stebėjaujį skaitantį laišką

*brandos egzaminų (pranc.).

- Dabar tavo eilė, Kele, - žybtelėjusi žvilgsniu tarė Elektra,

Kaip ašją paliksiu?Jai manęs reikia... o man reikiajos...

Po vakarienės atsiprašiau Ma ir užlipau į mudviejų su Kele

Atsikėlusi anksti rytą užsimoviau džinsus, užsimečiau ploną

Iš lėto apėjau tai, ką buvome kartu pasodinę, apžvelgdama

Nusigręžusi paėjau iki suolo, glūdinčio rožių pavėsinėje. Len­

Mano brangioji Star,

tavo didelį gramatikos ir skyrybos pranašumą, palyginti

Pokyčiai ateina, ar mes to norime, ar ne, daugybe

Tavo mylintis tėvas,

Pakėliau akis į horizontą ir ėmiau stebėti, kaip anapus ežero

Artūro Morstono knygynas

Prisiminiau kartą važiavusi per Kensingtoną autobusu. Jei

Ąžuolas ir kiparisas neauga vienas kito šešėly.

Nusišypsojau, nes tai puikiai apibūdina Kėlę ir mane. Ji tokia

Akiduobėse įtaisyti mažučiai ryškūs gintarėliai mirktelėjo

septynių juos supančių jūrų. Pavaikščiojau aplink, pastebėjau

Londone liepos pabaigoje buvo karšta ir drėgna. Ypač kai visą

gougėres. - Visada norėjau būti virėju ir pagaliau tuo užsiimu.

tingas virėjas. Be to, kitų pykčiui, sulaukiantis daugiausiai pa­

- Taigi tau jau paskutinė kursų diena, Si, - nusišypsojo man

stojus apžvelgiau gatvę ieškodama žinomo orientyro, bet nieko

Jis atrodė kaip besiskleidžianti tulpė, padaryta iš morengo, o

- Gal norėtum išgerti? Žinau puikų vyno bariuką už kampo.

- Ir aš neturiu. Oanksčiau turėjai kokių rimtesnių santykių?

Rugpjūtį Londonas atrodė kaip šmėklų miestas. Tie, kurie turėjo

- Paskubėk, Si, jau be penkiolikos keturios. Nežinau, kadajie

Po savaitės, kai Kėlė nuvažiavo į butą patikrinti plytelių klojėjų

Nusipirkau laikraštį ir grįždama namo nervingai permečiau

dvidešimt septynerių amželio tikriausiai būtų tinkamiau turėti

Praėjus porai dienų, kai dėjausi negausius savo daiktus per­

- Ma, aš labai apgailestauju.

slėptas prisikaupęs pyktis tuoj išsiverš. - Tai ne dėl Alės sužadė­

Kitą rytą prie mūsų buto privažiavo Kėlės nusamdytas furgonas.

Visada tiksliai prisiminsiu, kur buvau ir ką veikiau, kai sužino

Žvelgdama atgal matau, kad mudvi su Kele augdamos ta

Kelei su agentu kalbantis apie būsimas šviesaus medžio grin

Kėlė nutraukė pasakojimą priešais nosį man gestais saky

vienintelio dalyko tvirtai pasipriešinau. Kai keliavome po To

pavidalą atpažinau iškart - Kėlė nutapė Septynias Seseris Ple

Perbraukiau per gležnus žiedlapius - plonyčius, bet dar iš

Tą vakarą su Ma valgėme terasoje su uždegtomis ant stalo žva

Nusigręžusi paėjau iki suolo, glūdinčio rožių pavėsinėje. Len

tingas virėjas. Be to, kitų pykčiui, sulaukiantis daugiausiai pa

Praėjus porai dienų, kai dėjausi negausius savo daiktus per

slėptas prisikaupęs pyktis tuoj išsiverš. - Tai ne dėl Alės sužadė

apkabindama. - Visos sesės tau siunčia užuojautą. Žiūrėk sa

Rytą nubudusi nedelsdama pasitikrinau mobilųjį - gal yra ži

Pirmąsias dvi savaites mano darbo diena Artūro Morstono kny

Orlandas davė man kavinuką, kad nišoje knygyno užpaka

dar dvi lėkšteles su dailiai supjaustytais vaisiais ir nuplėšė paka

suradusi džiną ir atskiedusi jį gerokai išsivadėjusiu tonikų, pa

- Tik nesakykit, Star, kad ir gestų kalbą mokat? - tarė Mar

Pasvarsčiau apie parašo raidę susidomėjusi, kad abiejų bro

ir taip toliau, - atsiduso jis. - Oviso to šaknys - čia reikia atitin

tyti bent porą laimikių, kad rytoj mums pagamintumėte stebuk

- Tikiuosi, atleisite, jei eisiukieknusnūsti. Judu tikrai be ma