L.

ŠEININAS
TARDYTOJO
UŽRAŠAI

rMINTIS" VILNIUS 1982

84R7
Še 25

Šeininas L. R.
Se 25 Tardytojo užrašai.— V.: Mintis, 1982.—480 p.
Beletrizuotuose atsiminimuose iŠ tardytojo kriminalisto praktikos žy­
mus tarybinis teisininkas atskleidžia nusikaltėlių psichologiją, nusikalti­
mų priežastis ir aplinkybes. „UžraSų“ autorius stengiasi įsigilinti į nu­
sikaltėlių dvasinį pasaulį, parodyti sunkų jų sąmonėjimo kelią.
BBK 84R7
R2

4702010200 © Vertimas į lietuvių kalbą, leidykla

„Mintis", 1982
70302—042 © H3AaieJibCTBO «XyAOJKecTBeHHan
* M 851(08)—82 ^ jimepaTypa», 1979.
 PASAKOJIMAS APIE SAVE

Kiekvienas rašytojas ateina į literatūrą savaip. Mano litera­

tūrinis likimas susiklostė sėdint už tardytojo stalo. 1956 metų ko­
vo 25 dieną man sukako, deja, penkiasdešimt, tada ir prisiminiau,
kaip viskas prasidėjo. 1923 metų Maskva, speiguota vasario die­
na. Tada mane, komjaunuolį, V. Briusovo aukštojo literatūros ir
meno instituto studentą, kažkodėl skubiai iškvietė į komjaunimo
Krasnaja Presnios rajono komitetą.
1923 metų Maskva, mano jaunystės Maskva, neužmiršiu ta­
vęs niekuomet! .. Užsimerkiu ir matau tavo snieguotas gatves,
siaurutę Tverės gatvelę su Iversko dievo motinos koplyčia
Ochotnyj Riade, retsykiais pragirgždančius tramvajus, sankry­
žose snūduriuojančius vežikus, arklius, lėtai kramsnojančius avi­
žas iš abrakinių, Maskvos rajono maisto ir skoninės pramonės
įmonių susivienijimo — pirmojo tarybinio tresto — pardavėjas su
įmantriomis auksu siuvinėtomis uniforminėmis kepuraitėmis, iš
prekydėžių prekiaujančias šokoladu ir papirosais „Ira" (apie juos
buvo sakoma, jog ta i—„visa, kas senojo pasaulio išliko"), ma­
tau Zacepo turgaus aikštėje garuojančią arbatinę, kurioje visada
šildydavosi smulkūs prekiautojai ir studentai, vežikai ir Zace­
po mėsininkai, turgaus kišenvagiai ir raudonskruostės putlakrū-
tės pienininkės, laukiantys, kol ateis Paveleco linijos traukinys.
Regiu stotis, sausakimšus studentų bendrabučius, ilgą gyvą
eilę naktį prie Dailės teatro kasos ir kino teatrą „Didysis neby­
lys" Tverės bulvare,— juk kinas tuomet iš tikro dar buvo nebylys.
Nuostabus buvo laikas, nuostabi buvo toji Maskva. Joje ir
kunkuliuojanti Sucharevka su daugybe palapinių, kioskų, krau­
tuvėlių, ir komjaunimo klubai buvusiuose pirklių namuose; švie­
žių iškabų laku spindinčios parduotuvės, pirmųjų nepmanų kon­
3
toros ir Machovajos gatvėje įsikūrusios Pokrovskio darbininkų
fakulteto auditorijos, kuriose vakarykščiai tekintojai, šaltkalviai
ir mašinistai skubomis rengėsi stoti į universitetą; milžiniška juo­
da maskviškių anarchistų klubo iškaba Tverės bulvare („Anar­
chija— tvarkos motina"), įmantri tapyba Strasnajos aikštėje
„Pegaso arklidžių" kavinės, kur poetai įvairiausio plauko ir ne
itin blaiviai publikai skaitydavo savo eiles.
Komjaunimo klubuose būdavo dainuojama „Mes, jaunoji dar­
bininkų ir valstiečių gvardija", mokomasi esperanto kalbos,
kad, sukūrus bendrą visų šalių proletariato kalbą, būtų galima
kuo labiau pagreitinti pasaulinę revoliuciją, atkakliai buvo grau­
žiamas mokslo granitas ir baisingai neapkenčiama nepmanų, ku­
riems teko laikinai leisti veikti.
O mieste nežinia iš kur ir velniaižin kodėl iš visų plyšių ėmė
lįsti visokia bjauratis — profesionalūs sukčiai ir arogantiškos ko-
kotės, spekuliantai godžiais veidais ir elegantiški, nešnekūs pre­
kiautojai gyvąja preke, aristokratiškų manierų banditai ir buvę
aristokratai, tapę banditais, erotomanai ir tiesiog įvairiausi
sukčiai.
Kasdien kūrėsi ir triukšmingai iro kažkokios įtartinos „kom­
panijos" ir „anoniminės akcinės bendrovės", kurios vis dėlto spė­
davo apmauti ką tik įkurtus valstybinius trestus: su jais tos
bendrovės sudarydavo įvairiausių tiekimų sutartis ir rangas. At­
sirado pirmųjų užsienio koncesijų — miško, trikotažo, pieštukų.
Ponai koncesininkai, visokiausi hameriai, petersonai, ir
van bergai, tvirtai įsikūrę Maskvoje ir Leningrade, apsistatę
jaunutėmis išlaikytinėmis, slapta supirkinėjo kailius ir valiutą,
Rūbelio ikonas ir Vologdos mezginius, vertingus paveikslus ir
krištolą, patyliukais visa tai plukdė į užsienį, o šalia to mėga­
vosi baletu ir balerinomis, dūsaudami „apie vargšę rusų tautą,
iš nežinių užgrobtą komunistų, neigiančių normalią žmogišką
tvarką, bet dabar lyg ir susiprotėjančių..
Tiksliai nurodytu laiku nuėjau į rajono komitetą, nesuvok­
damas, kam manęs taip skubiai prireikė. Osipovas — rajono ko­
miteto organizacinio skyriaus vedėjas,— mano paklaustas, tik mįs­
lingai šyptelėjo ir pasakė, kad viską sužinosiu iš Saškos Gram-
po,— komiteto sekretorius.
Abu užėjome į Grampo kabinetą. Aš buvau rajono komiteto
narys, todėl Grampą gerai pažinojau.
— Sveikas, Liova, — pasakė jis. — Sėskis. Turime rimtą po­
kalbį. ..
Atsisėdau priešais, ir jis papasakojo, kad komjaunimo Mask­
4
vos komitetas nutarė mobilizuoti senų komjaunuolių tarybiniam
darbui. Mane, komjaunuolį nuo 1919 metų, irgi priskyrė prie jų.
— Baisiai reikia patikimų finansų inspektorių ir tardytojų,—
pasakė Grampas, papsėdamas didžiulę pypkę, kurios negalėjo pa-
kęsti, bet buvo įsitikinęs, kad ji daranti jį tikru „vadovu".— Įsi­
dėmėk, finansų inspektoriai tvarko nepmanų apmokestinimą, pas­
tarieji visaip prisigretina prie jų, o biudžetui žala... Aišku?
— Aišku. Tiktai ką visa tai turi bendra su manimi? — abejo­
damas paklausiau.
— Mes negalim leisti, kad būtų skriaudžiamas biudžetas,—
griežtai atsakė Grampas ir grėsmingai supapsėjo pypke.— Beje,
dar labiau už finansų inspektorius reikia tardytojų. Paaiškėjo, kad
Maskvos gubernijos teisme du trečdaliai tardytojų — nepartiniai,
ir net keli žmonės yra buvę tardytojai prie caro režimo. Revo­
liucija turi turėti savo Serlokus Holmsus... Aišku?
— Saša, betgi aš nesirengiu būti nei finansų inpektoriumi nei
tardytoju,— nedrąsiai prabilau.— Apie finansus aš išvis nė velnio
neišmanau, o kai dėl Serloko Holmso, tai atsimenu, kad jis rūky­
davęs pypkę, gyvenęs Beikerstryte ir mokėjęs groti smuiku. At­
rodo, jis naudojęs kažkokį dedukcinį metodą, turėjęs draugą,
daktarą Votsoną, kuris visada pačiu laiku duodavęs jam kvailus
klausimus, kad Serlokas Holmsas galėtų išmintingai į juos atsa­
kyti. .. Tačiau ne tai svarbiausia! .. Aš studijuoju literatūros insti­
tute, žadu gyvenime pasiaukoti literatūrai ir...
— Na ir kvailys! — nedelikačiai nutraukė mane Grampas.—
Kas revoliucijai darbo dėl tavo individualistinių svajonių! Be to,
jeigu nusprendei aukotis literatūrai, tai dėl to tau ir reikia kuo
greičiau tapti finansų inspektoriumi, o dar geriau — tardytoju! ..
Siužetai, charakteriai, žmonių dramos — štai kur literatūra, keis­
tuoli! Bet svarbu netgi ne tai, Tarybų valdžiai reikia finansų ins­
pektorių ir tardytojų. Mes turime jų duoti. Ir tu vienas iš tokių.
Ir taškas. Ir šauktukas. Ir jokių klaustukų. Kur rašyti kelialapį —
į gubernijos finansų skyrių ar į teismą?
— Tu ką tik pasakei, jokių klaustukų,— mėginau pajuokau­
ti.— Kam sau prieštarauti?
— Draugas Seininai,— prabilo lediniu tonu Grampas.—
Čia mobilizuojama pagal partijos užduotį. Gali iki vakaro svars­
tyti, kur eisi. O tada duosim kelialapį. Iki vakaro, Bairone!
Baironu mane Grampas vadino todėl, kad tada mano plau­
kai buvo tokie kuplūs, jog dabar, deja, net sunku patikėti, ir
vilkėdavau marškinius atversta apykakle.
Šitaip aš tapau Maskvos gubernijos teismo tardytoju.
5
 Sakykim atvirai: dabar sunku būtų suprasti, kaip galėjo
paskirti tardytoju septyniolikmetį vaikinuką, netgi neteisininką.
Tačiau taip buvo. Juk tai pirmieji Tarybų valstybės kūrimosi
metai, kai pats gyvenimas ragino kelti ir ugdyti naujus visų
naujosios valstybės kūrimo sričių kadrus. Teisėjų, tardytojų ta­
da ypač trūko. Vos prieš metus V. Lenino iniciatyva buvo su­
kurta tarybinė prokuratūra. Vietoj pirmaisiais metais veikusių
revoliucinių tribunolų Tarybų valstybė ką tik buvo įsteigusi
liaudies ir gubernijų teismus. Visiškai neseniai buvo priimti
baudžiamasis ir baudžiamojo proceso kodeksai, ir teisingu­
mas galėjo remtis ne tik ,,revoliuciniu sąmoningumu", bet
ir įstatymu.
Mobilizacija mane nuliūdino. Bijojau, kad naujasis darbas
atitrauks mane nuo instituto ir svarbiausia — nuo literatūros.
Tada dar nesuvokiau, kad rašytojui geriausias institutas —
pats gyvenimas, ir jokie kitokie institutai, net ir literatūros,
negali jo atstoti.
r Nesupratau ir to, kad tardytojo ir rašytojo darbas turi
(daug bendrų bruožų. Juk tardytojui kasdien tenka susidurti
su įvairiausių charakterių žmonėmis, konfliktais, dramomis.
Tardytojas šiandien nežino, kokią bylą gyvenimas nutėkš jam
ant stalo rytoj. Bet kad ir kokia bus toji byla — ar apie plė­
šimą, nužudymą iš pavydo, ar apie grobstymus ir kyšininkavi­
mą,— joje visada ir pirmiausia slypi žmonės, kiekvienas iš jų
su savitu charakteriu, savitu likimu, savitais jausmais. Neper-
pratęs tų žmonių psichologijos, tardytojas nesupras jų pada­
ryto nusikaltimo. Nepažinęs kiekvieno kaltinamojo vidinio pa­
saulio, neištyręs sudėtingų, kartais stebėtinai susiklosčiusių
aplinkybių, atsitiktinumų, ydų, blogų įpročių ir ryšių, silpny­
bių ir aistrų, tardytojas niekuomet neišnagrinės bylos, kurią
ištirti jis privalo.
Dėl to tardytojas turi skverbtis į žmogaus psichologijos pas­
laptis, atskleisti žmonių charakterius. Tardytojo darbas tuo yra
artimas rašytojo darbui, nes šiam irgi tenka gilintis į savo he­
rojų vidinį pasaulį, pažinti jų džiaugsmus ir nelaimes, jų sėk­
mes ir nesėkmes, jų silpnybes ir klaidas.
Taigi atsitiktinumas padarė mane tardytoju, nulėmė mano
literatūrinį likimą.

Teisingai sakė man Grampas, kad daug maskviškių tardy­

tojų buvo nepartiniai ir iš jų keli seni „cariniai". Ypač įsimi­
niau Ivaną Snitovskį — kresną per šešiasdešimt persiritusį stip­
ruolį geraširdiškai vylingo veido ir tamsių besišypsančių akių.
6
Jis jau turėjo kone trisdešimtmetę teismo patirtį ir prieš pat
revoliuciją buvo Maskvos teismo rūmų ypatingųjų bylų tar­
dytojas. Po revoliucijos Ivanas Snitovskis neemigravo į užsienį,
kaip daugelis jo kolegų. Nors kilęs iš dvarininkų, bet iškart
pripažino revoliuciją ir ja patikėjo. Savo darbo entuziastas ir
puikus žinovas, jis mielai dalijosi patirtimi su jaunaisiais drau­
gais, kurių daugelis sėdo prie tardytojo stalo, tiesiog atėję nuo
staklių ar iš partinio darbo.
Paskirtas į gubernijos teismą, stažavau pas jį ir dar vieną
vyresnįjį tardytoją, Minajų Laskiną. Pastarasis pradėjo dirbti
tardytoju jau po revoliucijos, 1918 metais, atėjęs į revoliu­
cinį tribunolą, studentu būdamas. Nedidelio ūgio, labai gyvas,
judrus, išradingas, Laskinas irgi nežmoniškai mėgo savo pro­
fesiją ir buvo vienas iš geriausių Maskvos gubernijos teismo
tardytojų.
Gubernijos teismo prezidiumas, pagrįstai šiek tiek nerimau­
damas dėl mano jaunumo, pavedė abiem tardytojams pusmetį
su manimi padirbėti, kad paaiškėtų, kaip sakė gubernijos teis­
mo pirmininkas I. Smirnovas, buvęs kepėjas, „kas išeis iš to
rizikingo eksperimento".
Kai įėjau į Snitovskio kabinetą (jis, jau įspėtas, kad ateisiu
ir kad esu priskirtas jam), tuoj atsistojo ir šypsodamasis pri­
ėjo prie manęs.
— Na, sveiki, sveiki, jaunuoli,— tarė jis, spausdamas man
ranką.— Rasi, dar nėra ir aštuoniolikos, a?
— Greit bus,— atsakiau, iškart pajutęs simpatiją šiam ma­
loniam, linksmam žmogui juodbruvo gruboko veido, kuriame
švietė didelės tamsios akys.
— Na, na, ne bėda, nesijaudinkit. Jaunystė — tai toks trūku­
mas, kuris kas dieną nyksta. Sėskit štai čia, į krėslą, jauski­
tės kaip namie, pradėsim susipažinti...
Po valandos, man beveik nejaučiant, Snitovskis jau žinojo
apie mane kone viską, ką buvo galima sužinoti. Tik vėliau su­
pratau, kaip jis nuostabiai sugebėjo greit išsiaiškinti visus jį
dominančius klausimus, rodos, nė neklausinėdamas, pokalbio
dalyvio nevarstydamas skvarbiu žvilgsniu, o kažkaip smagiai,
netgi ne kalbėdamas, o šnekučiuodamas, juokaudamas ir kar­
tu pelnydamas nepaprastą simpatiją.
Taigi jau baigiantis mūsų pirmajam pokalbiui, buvau šį žmo­
gų pamilęs kaip vaikas ir neapsakomai troškau įgyti jo pa­
lankumą ir tai, kad jis tikėtų mano jaunomis jėgomis.
Tą pačią dieną susipažinau su antruoju savo šefu — Laskinu.
Paaiškėjo, kad abu esame kilę iš Pskovo gubernijos Toropeco
7
miesto, kur vaikystėje gyvenau ir įstojau į komjaunimą, ir kad
Laskinas puikiai pažinojo ir gerai atsimena mano vyresniąsias
seseris, baigusias gimnaziją tuo laiku, kai jis ten pat baigė
realinę mokyklą.
Ivanas Snitovskis ir Minajus Laskinas vykdė pavedimą —
tikrinti, ,,kas^ išeis iš to eksperimento", labai sąžiningai, ir aš
jiems esu už daug ką dėkingas. Stažuotei man buvo skirta pu­
sė metų, paskui gubernijos teismo atestacinėje komisijoje tu­
rėjau laikyti egzaminą, kad būtų galutinai nuspręsta, koks bus
tolesnis mano, kaip tardytojo, likimas.
Gal dėl to, kad patekau į labai sumanias ir rūpestingas ran­
kas žmonių, sugebėjusių sudominti mane savo profesija ir įskie­
pyti man pagarbą jai, ir dėl to, kad baudžiamojo ir baudžiamojo
proceso įstatymo straipsniai, kurių mokiausi, kasdien, mano aki­
vaizdoje atgydavo šiuose straipsniuose numatytus nusikaltimus
padariusiais tardomaisiais,— gal kaip tik dėl to godžiai sėmiausi
visų tardymo meno gudrybių.
Praėjus trims mėnesiams, Snitovskis apkabino mane per pe­
čius ir, žiūrėdamas man tiesiai į akis, labai rimtai, patyliukais
pasakė:
— Nagi tesprogsta man akys, berniuk, jeigu iš tavęs kas
nors neišeis... Licėjų nesi baigęs, kadidatu į teisėjus teismo
rūmuose, tebūnie man atleista, nebuvai, žalias kaip agurkas, bet
tardytoju aš tave vis tiek padarysiu, nusižengdamas visiems
dievo ir žmonių įstatymams! .. Pa-da-ry-siu! ..
Ir pamatęs, kad į kabinetą įėjo Laskinas, kreipėsi į jį:
— Minajau, gudragalvi, sakyk nuoširdžiai, neišsisukinėk:
bus jis tikras tardytojas ar nebus?
— Įžeidus klausimas,— nusišypsojo Laskinas.— Argi tu ne­
matai, kas aš? Jis juk toropcietis! .. Nuo to laiko, kai Toropece
tuokėsi Aleksandras Nevskis, toropciečiams viskas eina kaip pa­
tepta. ..

O po pusmečio laikiau egzaminą gubernijos teismo atestaci­

nėje komisijoje, ir jos pirmininkas Degtiariovas, niūrus barzdo­
tas, labai griežtas senis, negailestingai vaikė mane po visus bau­
džiamojo, baudžiamojo proceso, darbo ir civilinio kodeksų sky­
rius ir poskyrius, rūsčiai murmėdamas kažką po nosimi, klausėsi
mano atsakymų ir kartkartėmis leptelėdavo:
— Čia tau, mielas žmogau, ne muštuką žaisti... Nagi pasa­
kyk man, ereli, kas per daiktas nekaltumo prezumpcijos princi­
pas ir su kuo jis valgomas?
8
 — Baudžiamosios teisės nekaltumo prezumpcijos principas
reiškia,— ėmiau aiškinti,— kad tardymo ir teismo organai turi
remtis kaltinamojo nekaltumo prezumpcija. Kitaip tariant, ne
jis turi įrodinėti savo nekaltumą, o jie privalo, jeigu turi pa­
kankamai duomenų, tą kaltę įrodyti... Ir kol teismas įstatymų
numatyta tvarka jo kaltės neįrodė, žmogus laikomas nekaltas...
— Hm... taip... čia tau, brol, ne špygą žvirbliams rodyti...
Ogi būk mielas, pasakyk man, kaip kvočiami mažamečiai?
— Mažamečius kvočia tardytojas dalyvaujant jų tėvams ar­
ba auklėtojams arba be vienų ir be kitų. Tardytojas turi veng­
ti orientuojamųjų klausimų, kad nejučiomis neįteigtų vaikui to,
ką tikisi sužinoti iš jo parodymų. Antra vertus, vaiko parodymai
apie nusikaltėlio žymes, jo elgesį, drabužius ir panašius dalykus
verti ypatingo dėmesio, nes vaikai labai pastabūs ir jų išorinio
pasaulio suvokimas labai imlus. Su kvočiamais vaikais reikia
kalbėtis rimtai, kaip su suaugusiais, o ne taikytis prie vaiko kal­
bos, nes tai vaiką verčia suklusti. Jeigu tardytojas kvočia vai­
ką kaip nukentėjusįjį, pavyzdžiui, tirdamas bylą apie jo išža­
ginimą ar tvirkinimą, visas jį dominančias detales turi išsiaiškinti
labai atsargiai, kad pati kvota nevirstų tolesniu tvirkinimu ir
dar labiau netraumuotų vaiko...
— Hm... Teisingai kalbi. .. Na štai ką, mielasis. Tardytoju
mes tave atestuojam, nors tu dar visiškas geltonsnapis... Todėl
įsimink visam laikui, kol dirbsi: pirmas ir svarbiausias daly­
kas— ramumasl Antra — nekaltumo prezumpciją reikia ne iš
vadovėlio iškalti, o visa širdim jausti! Trečia — kvosdamas žmo­
gų, visada atsimink, kad tu dirbi savo įprastą ir gerai pažįstamą
darbą, o jis gal šią kvotą atsimins visą gyvenimą! Ketvirta —
žinok, kad pirmoji bylos versija ne visada teisingiausia! ^ s v a r ­
biausiai-kvosdamas vagis ir žmogžudžius, prievartautojus ir suk­
čius, niekada neužmiršk, kad jie atėjo į šį pasaulį tokie pat pli­
kučiai, kaip ir mudu, ir gali dar būti ne blogesni žmonės už
mus... O jeigu kada nors tau mūsų nelengvas darbas pasidarys
nuobodus arba imsi netikėti žmonėmis — nešdinkiSi brangusis,
nešdinkis, nė vienos dienos nebebūk tardytoju ir iš karto dupk
raportą, kad toliau dirbti netinki...
Ir Degtiariovas, senas bolševikas ir politinis katorgininkas,
niūrus senis, kurį visi teisme gerbė, bet kurio prisibijojo dėl
aštraus liežuvio, kategoriškų sprendimų ir nesitaikstymo su teis­
mo darbuotojų prasižengimais (Degtiariovas, be to, buvo guber­
nijos teismo drausmės kolegijos pirmininkas), išėjo iš užstalės,
paspaudė man ranką, tiriamai pažvelgė ir netgi — ko niekada
nebuvau matęs — nusišypsojo.
9
 Išėjęs iš jo kabineto, pamačiau Snitovskį ir Laskiną, neramiai
vaikščiojančius po koridorių. Neištvėrė mano brangieji šefai ir
abu atbėgo iš Stolešnikovo skersgatvio į Tverės bulvarą, kur
buvo gubernijos teismas, ir čia, laukdami manęs išeinančio, vi­
saip koneveikė „barzdylą", kaip buvo vadinamas Degtiariovas,
kuris, matyt, knisasi prie jų auklėtinio ir dar ko gero sukirs jį
per egzaminą.
Pamatę mane susijaudinusį, bet visą švytintį, jie iš karto
lengvai atsiduso ir ėmė vienas per kitą klausinėti, kiek ir kaip
mane kankino tas „barzdotasis tigras ir žiaurusis skorpionas".
O tasai „tigras" visą laiką, kol tardytojavau iki buvau per­
keltas į Leningradą, labai įdėmiai stebėjo mano darbą, patyliu­
kais nagrinėdavo visas mano tirtas bylas, kurios buvo atėjusios
į gubernijos teismą, ir dažnokai kviesdavosi mane į namus, gir­
dydavo arbata su citrina ir, lygiai taip pat susiraukęs ir bambė­
damas, piktai kosčiodavo į savo juodą žilstelėjusią barzdą ir
kaldavo man tarybinio teismo darbuotojo visus „dešimt įsaky­
mų"! Bet aš jau nebijodavau nei jo rūsčios išvaizdos, nei pikto
kosčiojimo, nei jo barzdos, nes gerai pažinau ir visam gyvenimui
įsiminiau šį protingą, gerą žmogų, nugyvenusį dorą, bet labai
sunkų gyvenimą.
Ne tik aš jį pažinau. Kai po kelerių metų Sergejus Degtiario­
vas mirė plyšus širdžiai, visas gubernijos teismas ėjo paskui jo
karstą, ir kapinėse, stovėdamas šalia Snitovskio ir Laskino, pro
ašaras mačiau, kaip nuoširdžiai verkė ir jie, ir daugelis kitų dar­
buotojų, su kuriais buvo nemažai ir tų, kuriuos velionis draus­
mės kolegijos pirmininkas kadaise yra „karšęs" už vienokius ar
kitokius prasižengimus.
Prisiminiau tada ir aš savo nusižengimą, dėl kurio stojau
prieš drausmės kolegiją, bijodamas, kad išlėksiu kaip kamštis
iš tardytojo darbo, kurį spėjau karštai ir visam gyvenimui pa­
milti.
Ištiko toji nelaimė mane vos pradėjus dirbti, ir buvo ji susi­
jusi su dinarų byla, taip pat, nors labai keistai atrodo, su „ad­
mirolu Nelsonu". Apie šį įdomų ir pamokantį įvykį parašiau
apsakymą „Dinarai su skylutėmis".
* * *
Po atestacinės komisijos mane paskyrė į Orechovo Zujevą
liaudies tardytoju. Pusmetį išgyvenau tame pamaskvio mieste­
lyje, nagrinėdamas savo pirmąsias bylas: arkliavagių, vartotojų
sąjungos išeikvotojų, vieną savižudybę iš beviltiškos meilės ir
10
vieną nužudymą „iš girtumo" per kaimo vestuves. Aš stropiai
vykdžiau visus tardytojo „dešimt įsakymų", kurių mane išmokė
Degtiariovas, Snitovskis ir Laskinas, kitaip tariant, tvirtai atsi­
miniau, kad „svarbiausia ramumas", kad tardymo menas yra ne
tik mokėti klausinėti, bet ir mokėti išklausyti, kad pirmoji ver­
sija ne visada teisingiausia, kad tardomas žmogus jaudinasi ne
tik tada, kai yra kaltas, bet ir tada, kai nekaltas, ir kad dar
Dostojevskis yra teisingai pastebėjęs, jog kaip iš šimto triušiu
neįmanoma padaryti arklio, taip ir iš šimto m a ž ų p a v i e n i ų įkal-
čių neįmanoma sudaryti svaraus tardomojo kaltės įrodymo.
Po pusės metų- mane netikėtai perkėlė į Maskvą, ir aš vėl
buvau paskirtas į gubernijos teismo tardymo skyrių. O po kelių
dienų padariau pirmąją klaidą, kuri privertė mane nemažai pa-
sijaudinti. Tai dėl juvelyro Visockio bylos.
1924 metų pavasaris buvo labai darganas, o gyvenau tada
Zamoskvorečėje, Zacepe, ir iš ten kasdien važiuodavau į Stoleš-
nikovo skersgatvį į darbą. Nutariau įsigyti naujus kaliošus ir
nusipirkau „Provodniko" parduotuvėje puikią jų porą su rau­
donu, vos ne pliušiniu pamušalu.
Ir štai labai patenkintas nauju pirkiniu, nuvažiavau į darbą
ir savo puikiuosius, laku ir mefistofelišku pamušalu šviečiančius
kaliošus pasidėjau kambario kampe. Atsisėdęs už stalo savo ma­
žyčiame kabinete, pradėjau dirbti, protarpiais su pasitenkinimu
žvilgčiodamas į savo prašmatnų, kaip man atrodė, pirkinį.
Snitovskis tuo metu, be kitų, tyrė ir juvelyro Visockio bylą.
Apie pastarąjį buvo žinoma, kad jis vienam užsieniečiui konce-
sininkui supirkinėja briliantus ir padeda išsiųsti kontrabanda
juos į užsienį. Snitovskis daug pasidarbavo, kol surinko įrodymų
apie šio labai sukto žmogaus nusikalstamą veiklą ir ryšius. Ga­
liausiai jų jau užteko, kad būtų galima jį suimti. Turėdamas
daugybę kitų bylų, Ivanas Snitovskis pavedė man išsikviesti
Visockį, ištardyti ir jam pranešti, kad nutarta jį suimti, paskui
pasiųsti į kalėjimą.
Visockis buvo iškviestas, atėjo tiksliai paskirtu laiku, ir aš
ėmiau jį tardyti. Tai buvo apie keturiasdešimt metų vyriš­
kis, labai elegantiškas, netgi kiek dabitiškas, su auksiniais dan­
timis ir saldoka šypsenėle, kurios, atrodė, kartą ja pasidabinęs,
niekuomet nenusiimdavo, netgi, ko gero, eidamas gulti.
Jis labai mėgo, jo manymu, aukštuomenės posakius ir per
dvi valandas man baisiai įkyrėjo savo „leisiu sau atkreipti jūsų
dėmesį", „jeigu man bus leista", „jokiu būdu nenorėdamas jūsų
varginti, paprašyčiau", „juo labiau ir vis dėlto", „atsižvelgti, jei­
gu nebus jums sunku".
11
 Baigęs tardymą ir pateikęs Visockiui sprendimą dėl suėmimo
remiantis BKP 145-uoju straipsniu, leidžiančiu išimties tvarka
suimti įtariamuosius nepateikus kaltinimo, bet ne ilgiau kaip
keturiolikai parų, ėmiau kantriai klausytis jo žodžių, kad jis
„absoliučiai afrontuotas", „nepaprastai sutrikęs", kad žiūri į tai,
kas nutiko, kaip į visišką, „jeigu leisite man būti atviram, ne­
susipratimą", kuris, kaip jis „visomis sielos skaidulomis jaučiar
greitai bus išaiškintas".
Visą tą laiką ganėtinai prityręs ir apsukrus aferistas buvo
visiškai ramus, matyt, tikėjosi, jog jam iš tikrųjų pavyks išsi­
sukti iš bylos, juoba kad, Snitovskio patartas, aš dar nebuvau
jam išklojęs visų įrodymų, kodėl iš tikrųjų kaltinimo pateiki­
mas buvo tyčia atidėtas.
Davęs Visockiui pasirašyti, jog sprendimas dėl kardomosios
priemonės jam pateiktas, palikau jį kabinete, užrakinęs seife
bylą, ir išėjau pasakyti skyriaus vyresniajam sekretoriui, kad
iškviestų konvojų ir kalėjimo mašiną. Kai įėjau į kanceliariją,
vyresnysis sekretorius stovėjo užsilipęs ant palangės ir nežmo­
niškai rėkė, kad po kanceliariją bėgioja žiurkė. Jo riksmas ma­
ne prajuokino, nors žiurkių ir aš nelabai mėgstu, ir ėmiau jį ra­
minti. Sekretorius nenurimo, kol žiurkė įlindo į urvą, ir man
teko gana ilgai jam aiškinti, ką reikia padaryti.
Nesunku įsivaizduoti, kaip jaučiausi, kai, grįžęs į kabinetą,
neradau nei Visockio, nei savo naujųjų kaliošų...
Užtat ant mano stalo gulėjo lapas popieriaus, kuriame Vi­
sockio ranka bėglia rašysena buvo parašyta:
„Tikiuosi, kad jūs, gerbiamas tardytojau, anaiptol nepama­
nysite, jog aš, inteligentiškas žmogus, pavogiau jūsų kaliošus.
Ne, aš juos tik pasiskolinau, nes lauke labai šlapia, o manęs
laukia, ne be jūsų kaltės, tolimas kelias... Likite sveiki!
Visockis".
Siaubo apimtas, šokau pas Snitovskį.
Vos pažvelgęs į raštelį, jis akimirksniu sumojo, ką reikia
daryti, paėmė telefono ragelį ir paskambino į Maskvos krimina­
linį skyrių. Mat Snitovskis buvo išaiškinęs Visockio meilužės
pavardę, o pastarasis nežinojo, kad tardymui jau žinomas jo
ryšys su ja. Snitovskis davė nurodymą kriminaliniam skyriui
sekti tos moters butą, teisingai nusprendęs, jog Visockis, prieš
dingdamas iš Maskvos, būtinai užeis atsisveikinti su savo my­
limąja, kurią jis, būdamas vedęs, stropiai slėpė.
Tik davęs visus reikalingus nurodymus, Snitovskis kreipėsi
į mane.
12
 — Štai kas, Liovuška,— pasakė jis,— aš įsitikinęs, kad tas
niekšas bus suimtas, bet šią liūdną istoriją su kaliošais jūs įsi­
minsite kaip simbolį, kad tardytojui netinka pačiam sėsti į ka­
liošą. ..
Aš iš gėdos neturėjau kur akių dėti ir nusiraminau tik va­
kare, kai Maskvos kriminalinio skyriaus agentai atgabeno jų
sulaikytą Visockį, kai jis, kaip Snitovskis ir buvo numatęs, už­
ėjo pas savo mylimąją. Visockis, vėlgi taip pat ramiai, nusiavė
kabinete mano kaliošus, galantiškai sakydamas: „Pardon, bet
buvo labai šlapia, o aš to, jums leidus, visiškai negaliu pakęsti,
dar kartą — mil pardon!'1
Maskvoję išdirbau iki 1927 metų, paskui buvau paskirtas
Leningrado srities teismo vyresniuoju tardytoju.
Praėjus ketveriems metams, buvau vėl perkeltas į Maskvą
ir paskirtas svarbiausių bylų tardytoju, o vėliau, 1935 metais,—
TSRS prokuratūros tardymo skyriaus viršininku, kur ir dirbau
iki 1950 metų sausio 1 dienos, kai visiškai atsidėjau literatūri­
niam darbui.
Taigi dvidešimt septynerius savo gyvenimo metus paskyriau
įvairiausių baudžiamųjų bylų nagrinėjimui. Suprantama, jog tai
ir nulėmė mano literatūrinio darbo pobūdį, to darbo, kurį pra­
dėjau dirbti 1928 metais, išspausdindamas žurnale „Sud idiot!"
savo pirmąjį apsakymą —„Kirilo Lavrinenkos karjera".
Tuo apsakymu ir pradėjau savo „Tardytojo užrašus", kuriuos
pastaraisiais metais spausdino „Pravda", „Izvestijos" ir kai ku­
rie žurnalai. 1938 metais leidykla „Sovietskij pisatel" juos iš­
leido atskira knyga. Visą pirmąją „Tardytojo užrašų" knygą
rašiau operatyvinio darbo sumaištyje, įkarštyje tų kriminalinių
įvykių, kuriuos teko skubiai tirti. Savaime suprantama, kai ku­
riuos apsakymus rašiau paskubomis, tuo laiku labai menko po­
ilsio valandomis. Aišku, dabar daugelį iš jų parašyčiau kitaip,
bet tuomet neturėjau šitos galimybės.
Rengdamas spaudai šią knygą, iš pradžių norėjau iš naujo
parašyti kai kuriuos senuosius apsakymus, bet paskui pajutau
nenugalimą norą išsaugoti juos tokius, kokie jie buvo kadaise
parašyti ir išspausdinti. Tiesa, sunku paaiškinti, kaip ir kodėl
nian kilo šis noras 1.. Galbūt troškau išsaugoti nepaliestus tuos
pirmuosius vaisius savo fizinės ir literatūrinės jaunystės su vi­
sais džiaugsmais ir rūpesčiais, atradimais ir klaidomis? Galbūt
čia prisideda taip pat šioks toks baiminimasis, kad nusižengsiu
fų apsakymų teisingumui, šlifuodamas literatūrinį stilių ir tur­
tindamas psichologinius eskizus? O gal bijau pats prisipažinti,
kad, palikdamas neliestus savo ankstyvuosius apsakymus kartu
13
su kitais, brandžiau parašytais, geriau matau savo nueitą lite­
ratūrinį ir gyvenimo kelią?
O galbūt ir viena, ir antra, ir trečia... Galbūt.
Žodžiu, palikau šioje knygoje visus apsakymus ir apybrai­
žas tokius, kokie jie gimė. Tik nurodau jų parašymo datas.^O
payardes__tų kaltinamųjų, kurie seniai atliko bausmę už padą-
rytus nusik^im ūšT O ^ijų ^^g^liSi .grįžę į laisvę, ėmė sąžinin-

iš širdies linkių tiems žmonėms laimės ir nenoriu jos temdyti,

primindamas, kas seniai tapo praeitimi.
Kovojant su tų laikų kriminaliniais nusikaltimais, atsirado ir
naujų profesionalių nusikaltėlių „perdirbimo" ir grąžinimo į
dorą gyvenimą metodų.
Per visus tuos savo, kaip kriminalisto, darbo metus supra­
tau, kad, kreipdamasis į bet kurio žmogaus, taigi ir į nusikaltėlio,
gerąjį sMos~pradąr5eveik visadaĮgausLatsaką. Aš supratau, kad
tardytojas, nerasdamas psichologinio kontakto su kaltinamuoju,
rnekada je n u s tą tys tikslios nusikaltimo^jliagnozės, kaip ir gy-
dytojas, nerasdamas kontakto su savo pacientu, nenustatys li­
gos diagnozės. Taigi po daugelio metų stebėjimų susiformavo
psichologinio kontakto teorija, kurią pavadinau „pasitikėjimu".
Aišku, padariau šias išvadas ir suformulavau šį terminą ne iš
karto. Suprantama, rėmiausi ne tik savo, bet ir darbo draugų,
tokių pat kriminalistų kaip aš, patyrimu. Daugelio iš jų pavardes
skaitytojas ras „Tardytojo užrašuose", ir aš jaučiu pareigą pa­
dėkoti jiems už visa tai, ką jie padėjo man sužinoti, ir už tai,
ko jie nuo pirmųjų tardy toj avimo metų mane išmokė.
Esu įsitikinęs, kad pasitikėjimas duoda vaisiu visose mūsų
visuvomenės^gwenimo srityse, kaip kad esu isįtikinės, jog įjs
savaime yra labai veiksminga auklėjimo forma.
Suprantama, toli gražu ne visus kriminalinius nusikaltėlius
galima perauklėti. Ir pasitikėjimas anaiptol nėra visų nuodėmių
atleidimas. Yra pasitaikę^ kai ne pataisomi, nusikaltėliai ciniškai
pasityčiodavo Jš jiems parodyto pasitikėjimo. Tokiems išsigimė-
liaims visiškai galima pritaikyti puikiąją žinomo rusų teisininko
Urusovo formulę: „Nulenkite jiems galva, uždėdami geležinį
įstatymo^imgaPLTSciau. antra vertus, negalima sakyti, kad žmo­
gus, kartą nusikaltęs, negali pradėti vėl sąžiningai gyventi. Ši­
taip tvirtina kai kurie skeptikai, niurzgėdami, esą nėra ko už­
siimti kriminalinių nusikaltėlių perauklėjimu, reikia tik juos
sodinti, sodinti, sodinti. Kiekvieną kartą, klausydamasis tų tul­
žingų pareiškimų, prisimenu karčius Belinskio žodžius apie tuos,
kurie ..sąmoningai spjaudo žmogui i sielai—
14
 Žymus rusų teisininkas, akademikas A. Konis, savo darbe
apie Dostojevskį, paminėdamas romaną „Nusikaltimas ir baus­
mė", rašė: „Jo šiame romane sukurti personažai amžinai bus
gyvi dėl savo meniškumo. Jie bus gyvi ir kaip puikus pavyzdys
to kilnaus mokėjimo rasti netašytoje, niūrioje, sudarkytoja,ioi>
moje~~^gyvą~~^teIą7M ^ j ą atvėrus, su užuojauta ir džiaugsmingu
vifpū11ū^ar^yti~]0je čia vos rusenančią, čia susitaikymo švie-
sa^ y škiai~svlečiančia kibirkšti..
-■ Šie puikūs vieno iš žymiausių Rusijos kriminalistų žodžiai
ypač reikšmingi dabar, mūsų socialistinės valstybės sąlygomis.
Sunkiaisiais nepaprastai aštrios kovos su vidaus kontrrevo-
liucija metais F. Dzeržinskis rasdavo laiko ir noro užsiimti vaikų
komunų ir darbo kolonijų organizavimu, vaikų beglobiškumo
likvidavimu ir darbinio perauklėjimo kalinimo vietose sistemos
įvedimu.
Šie kolosališki socialiniai-psichologiniai uždaviniai buvo prie­
žastis atsirasti tokiems žymiems tarybinės literatūros kūriniams,
kaip A. Makarenkos knygos, išgarsėjusios, nė kiek neperdedant,
visame pasaulyje ir susilaukusios pagarbiausio netgi buržuazi­
nių literatūros tyrėjų, pedagogų ir kriminalistų susidomėjimo ir
pripažinimo. Apie tai, kokių nuostabių rezultatų kartais duodavo
buvusių nusikaltėlių, ypač jaunų, perauklėjimas, ne kartą rašė
Gorkis, didžiuodamasis ir žavėdamasis mūsų šalimi.
* * *

Dabar, atsigręždamas į praeitį, į savo nueitą gyvenimo kelią,

prisimenu visa, ką man pavyko pamatyti, išgirsti ir suprasti sė­
dint už tardytojo stalo ir kas tikrai padėjo man susiformuoti
kaip rašytojui. Prisimenu savo, kaip kriminalisto, darbo metus su
švelniu dėkingumu, nes dėkingas jiems esu kaip rašytojas, dė­
kingas už daugelio savo kūrinių temas, siužetus, stebėjimus,
charakterius ir konfliktus, su kuriais teko man susidurti ir
kuriuos reikėjo perprasti.
T a r p r f o p p o l i n riiį t o m ų n r t i m i a iifli n i r b r a n g i a u s i a m a n h n v n
nusikaltimą padariusio žmogaus gražinimo j sąžiningą gyveni­
mą problema, hsu įsitikinęs, kad ir nusikaltusiam žmogui, kol
jis kvėpuoja, regi ir mąsto, niekuomet nevėlu mūsų visuomenės
sąlygomis grįžti į mūsų didelę, draugišką ir šviesią tarybinę šei-
ma. jeigu bus j a m laiku ir protingai padėta.
Ir jeigu mano, tardytojo, užrašai taps viena iš tokios pagal­
bos formų ir, antra vertus, jeigu mano skaitytojai pritars manie­
siems įsitikinimams, būsiu laimingas, kad ne veltui pradėjau sun­
kų, bet džiugų rašytojo kelią.
 TARDYTOJO UŽRAŠAI
Apsakymai

Iš pirmosios knygos

KERŠTAS

Milicininkas, tą naktį budėjęs Jekaterinos aikštės ir 2-ojo

Lavro skersgatvio kampe, gūžėsi nuo drangos. Lijo smulkus įky­
rus lietus. Jis kaip gyvas kibo prie medžių ir namų sienų, skver­
bėsi į visus plyšius. Pūtė stiprus vėjas. 1925 metų vasara buvo
kaip niekuomet lietinga.
Apie trečią valandą nakties pro monotonišką lietaus šlamesį
pasigirdo tęsiamas vyro riksmas. Puolęs į tą pusę, milicininkas
pamatė pavartės nišoje stambų vyro kūną, suvyniotą į didelę
paklodę. Pasilenkęs įžiūrėjo nepažįstamojo veidą. Jis dar silp­
nai kvėpavo, bet jau, matyt, buvo netekęs sąmonės. Iš perpjau­
tos gerklės pliaupė kraujas, labai matomas ant baltos paklodės.
Jo rankos ir kojos buvo surištos.
Netrukus atlėkė, grėsmingai šviesdama žibintais, „greito­
sios pagalbos" mašina, o paskui ją — kriminalinio skyriaus dar­
buotojai^ budintis tardytojas ir teismo gydytojas.
^ Bet nepažįstamasis jau buvo miręs.
•Nykiai šiurenant lietui, apstojome lavoną ir ėmėme apžiū­
rinėti. Mirusysis — aukštas, stiprus, iš pažiūros dvidešimt aštuo-
nerių-trisdešimt metų vyras, mūvėjo mėlynomis galifė kelnė­
mis, vilkėjo tamsiu švarku ir avėjo auliniais batais.
Jam buvo plačiai perpjauta gerklė. Žaizdos kraštai lygūs,
tiesūs, matyt, naudotasi labai aštriu įrankiu, panašiu į skustuvą.
Jokių dokumentų. Paklodė — plati, beveik nauja, iš labai
gero olandiško audeklo, dar truputį tebeskleidžianti brangių kve­
palų aromatą. Dešiniajame jos kampe išsiuvinėti inicialai
„A. F."
Nužudytojo švarko kišenėje — auksinis chronometras. Ant
krūtinės — tatuiruotė. Sudėtingas piešinys vaizdavo pervertą
16
širdį, kažkokius žvėris, durklą, moters galvutę. Tatuiruotė rodė,
kad mirusysis priklausė prie nusikaltėlių. Iškvietėme daktilosko-
pijos specialistą. Paėmę mirusiojo pirštų atspaudus ir pasiuntę
lavoną į lavoninę, grįžome į kriminalinį skyrių. Po valandos
daktiloskopijos specialistas pranešė, kad mirusysis kriminalinia­
me skyriuje užregistruotas, ne kartą buvo suimtas. Tai profesio­
nalus butų vagis Sergejus Gavrilovas, pravarde „Serioža Čigo­
nas". Paskutinį kartą buvo suimtas prieš metus.
Taigi nužudytojo asmenybė nustatyta.
Išaiškinome ir jo adresą. Gavrilovas gyveno Sucharevkos
rajone. Gyveno jis su sena motina.
Ją iškvietėme į lavoninę ir parodėme lavoną.
Nelaiminga moteris ilgai negalėjo atsipeikėti. Pagaliau pa­
vyko iš jos sužinoti, kad sūnus tą dieną buvo namie ir apie
penktą išėjo.
— Sakė, pas draugą eina,— pasakojo senutė,— o pas ką iš­
ėjo, nežinau. Daug draugų jis turėjo. Teisybę jums pasakysiu,
viršininkai, kitokie jo draugai šįmet jau buvo. Susiprotėjęs bu­
vo Serioženka. Gerti nustojo ir svetimo neėmė. Vis sakė: „Aš,
mamyte, sąžiningai gyventi nutariau. Eisiu dirbti". Štai ir pa­
gyveno. ..
Ir senutė vėl ėmė raudoti.
— O sakykit, mamyte, ar Sergejus neturėjo artimos moters?
— Turėjo, balandėliai, kaipgi ne. Gerutė tokia. Vardu Ma-
rusia. Konditerijos fabrike dirba. Labai ją mylėjo. Vesti norėjo.
Dėl jos ir į protą atėjo.
Iškvietėme Marusią. Ji papasakojo nesudėtingą savo meilės
istoriją. Atsitiktinai susipažino kine. Pradėjo susitikinėti.
— Vis kartu vaikščiodavom — patikom vienas kitam. Serio­
ža buvo tykus, švelnus. Aš jo klausdavau, kur dirba, o jis iš
pradžių nesakė, tik nusijuokdavo. Aš ir nežinojau. Kartą nuėjom
į kiną, o čia priėjo prie jo dviese ir sako: „Čigone, naują ma-
ruchą įsitaisei",— pasivedėjo jį į šoną ir ėmė šnibždėti. Aš iš
karto pajutau kažką negera, netgi širdį nudiegė. Paskui ėmė jis
ginčytis. Serioža, matyt, kažko nenorėjo, o šie reikalavo. Vienas
jų ir riktelėjo: „Atsimink, Čigone, šitai tau geruoju nepraeis,
manai savus pardavinėti",— ir ėmė keiktis. Aš paklausiau Se-
riožą, kokie čia žmonės, kodėl keikiasi, kodėl jį Čigonu vadi­
na. Jis visas išblyško, netgi apsiašarojo ir sako: „Marusia, vis­
ką tau pasakysiu, nieko neslėpsiu. Tiktai mylėk mane. Vagis aš.
Ir šitie vaikinai vagys. Mečiau aš šitą užsiėmimą, bet jie vėl
šaukiasi". Kai papasakojo, akys man aptemo. Tik pamanykit —
su vagim susidėjau! Bet ir mesti nebegalėjau, labai prisirišau.
2. Tardytojo užrašai 17
Serioža man prisiekė, kad gyvens sąžiningai, pradės dirbti. Žie­
mos pradžioje norėjom susirašyti...
Mergina pasakojo taip, kad buvo aišku, jog sako tiesą.
,,Matyt,— mąsčiau,— Gavrilovą nužudė senieji kompanionai.
Paklodė tikrai vogta. Nuo čia ir reikia pradėti."
Kitą dieną patikrinome visus pareiškimus dėl butų vagys­
tės. Tarp jų buvo operetės artistės Aleksandros Favoritovos
pareiškimas. Prieš Gavrilovo nužudymą iš jos buto pavogta
daug daiktų. Kai Favoritovai parodėme paklodę, iš karto ją
pažino.
— Mano, mano! Iš manęs visą tuziną tokių pavogė.
— Kokiomis aplinkybėmis jus apvogė?
— Buvau teatre, o tarnaitė buvo išėjusi į svečius. Grįžau iš
teatro, užraktas išlaužtas, durys atlapos, visos spintos išraustos.
— Kokius daiktus jums pavogė?
Favoritova smulkiai suminėjo. Užsirašėme jos daiktų žymes ir
nurodėme kriminalinio skyriaus agentams sekti maisto ir sen­
daikčių turguose, ar kas neatneš jų parduoti.
Trečią dieną Sucharevkos turguje buvo sulaikyta moteris,
parduodanti šešias paklodes su tokiais pat inicialais. Moterį at­
vedė į kriminalinį skyrių.
— Iš kur gavot tas paklodes?
Pagyvenusi, apkūni moteriškė nuo gėrimo išpurtusiu veidu,
vogčiomis žvalgydamasi, kimiu balsu atsakė:
— Pati jas pirkau Zacepe iš vyriškio.
— O kam gi jas pirkot?
— Aišku kam, parduoti.
— Kiek už jas mokėjot?
— Po du rublius už vieną.
— Ar kainą gerai atsimenat?
— Kaipgi neatsiminsi, jeigu savais pinigais mokėjau.
Nutarėme jos parodymus patikrinti.
— Žmogų, kuris jums pardavė paklodes, jau radom,— pasa­
kiau.
Moters akyse blykstelėjo nuostaba. Bet ji ir toliau tylėjo.
— Domitės tuo žmogumi?
— Ką gi,— atsakė moteris,— galima pažiūrėti.
Į kambarį įvedė kaip suimtąjį mano praktikantą. Parodęs į
jį, pasakiau:
— Štai jis.
Moteris neįstengė nuslėpti nuostabos. Jos akys ėmė lakstyti.
Paskui ji susivaldė ir nusiramino.
— Piliete, ar iš jo pirkot paklodes?
18
 — Iš jo, iš jo paties. Gerai jį atsimenu. Iš jo pirkau.
Mes ėmėme kvatotis.
Kreipdamasis į ją, pasakiau:
— Atleiskit, tetule. Mes pajuokavome. Sis žmogus paklodė­
mis neprekiauja.
Moteris visa paraudo.
Pagaliau suvokusi, kad įkliuvo, ji papasakojo teisybę. Tas
paklodes ji pirko iš savo pažįstamų vagių — Senkos Golosnic-
kio ir Piotro Črevatycho. Pažinojo juos seniai ir dažnai iš jų
pirkdavo vogtų daiktų.
Tą patį vakarą aš ir kriminalinio skyriaus agentai nuvažia­
vome į Dommkovką, kur viename name gyveno Golosnickis ir
Črevatychas.
Namas buvo purvinas, apleistas, kažkokios nežmoniškos rus­
vos spalvos. Mums reikalingas butas buvo rūsyje. Įsitikinę, jog
butas turi tik vieną įėjimą, suėjome po vieną, kad nebūtume
pastebėti.
Duris atidarė liesa senė. Įtariai į mus žiūrėdama, ji niūriai
paklausė, ko reikia.
— Senka namie?
— Nieko namie nėra,— atsakė moteris kapotu balsu ir norė­
jo užtrenkti duris. Mes ją sulaikėme ir, įėję į butą, parodėme
kratos orderį. Senė nenustebo, nieko nepasakė, tik tylėdama at­
sisėdo ant kampe stovėjusios lovos.
Bute daugiau nieko nebuvo. Nutarėme laukti Golosnickio ir
Črevatycho, o kol kas padaryti kratą.
Butas buvo dviejų kambarių ir virtuvės. Žemos lubos, prie­
tema, troškus, netyras oras.
Kitame kambaryje buvo maišas ir jame įvairių daiktų: sta­
linis laikrodis, sidabriniai stalo įrankiai, vyriški viršutiniai dra­
bužiai. Favoritovos daiktų nebuvo. Kampe kabėjusio lietpalčio
kišenėje radome skustuvą su futliaru ir keisto turinio raštelį:
,,Mitką vakar suėmė šnipai. Ne kitaip, kaip Čigonas pardavė.
Daiktai pas kiną".
Kraujo žymių ant skustuvo nebuvo. Ašmenys švariai nu­
šluostyti.
Baigę kratą, susėdome ir ėmėme tylėdami laukti. Apniukusį
rudens vakarą jau pakeitė naktis. Už lango tilo Domnikovkos
užimąs, blankiai mirksėjo gatvės žibintas. Kartkartėmis jis su­
siūbuodavo nuo vėjo, ir tada ant grindų imdavo lakstyti gels­
vi blyksniai, panašūs į žiurkes. Negarsiai tiksėjo laikrodis.
19
 Senė sėdėjo kampe tylėdama, beveik nekvėpuodama, kaip
didelis naktinis paukštis. Ji niekuo nesistebėjo ir nieko neklau­
sinėjo.
Pirmą valandą nakties į duris pasibeldė. Atidarėme, ir į
kambarį įėjo jauna, ryškiai išsidažiusi moteris. Pamačiusi mus,
ji šūktelėjo išsigandusi ir norėjo išeiti.
— Ramiau, piliete,— tyliai pasakė vienas agentas,— neatsi­
sakykite su mumis pabūti. Sėskit ir netriukšmaukit...
— Neturiu kada sėdėti. Turiu eiti, manęs laukia savi reika­
lai.
— Deja, teks luktelėti. Mes irgi turime reikalų.
Moteriškė nepatenkinta atsiduso ir atsisėdo kampe. Vėl įsi­
vyravo tyla.
Apie trečią valandą nakties pasigirdo už durų lengvi vyriški
žingsniai. Ėmė belsti, ir girtas balsas garsiai prabilo:
— Vis drybsai, sena ragana. Atidaryk! Ei, atidaryk!
Atidarėme duris ir atsistojome iš šalių. Aukštas vaikinas įėjo
į kambarį. Jį tuoj pat iškratėme.
— Kas yra? Ko jums reikia?
— Kokia jūsų pavardė?
— Golosnickis. O ką?
— Nieko, Senia. O kur Piotras?
— Koks aš jums Senia!— įžūliai pareiškė vaikinas.— Ko iš
manęs norit?
— Nieko ypatinga. Jums linkėjimai nuo Čigono.
— Jokių čigonų nepažįstu!— piktai suriko jis.— Sakykit,
ko reikia?
— Seriožos Čigono nepažįstat? O apie kokį Čigoną jums ra­
šė? — ir parodžiau rastąjį raštelį.
Jis išsigandęs žvilgtelėjo į jį ir paniuro.
— Sėskit ir tylėkit. Lauksim Petkos,— pasakiau.
Golosnickis klusniai atsisėdo.
Po valandos grįžo Piotras Črevatychas. Jis buvo visiškai gir­
tas, todėl neturėjome jokios vilties su juo susikalbėti.
Juos atsigabenome į kriminalinį skyrių.
Golosnickis ir Črevatychas suprato, jog padėtis beviltiška,
ir greitai prisipažino esą kalti.
Kitos dienos pavakare tardymas buvo maždaug baigtas.
Sėdėdamas už rašomojo stalo, varčiau dar neišdžiūvusius
apklausos protokolo lapus ir skaičiau smulkius kaltinamųjų pa­
rodymus. Prieš mane iškilo šio nusikaltimo vaizdas su visomis
detalėmis.
Črevatychas, Golosnickis ir velionis Gavrilovas dvejus me­
20
tus „dirbo" kartu. Visi trys buvo profesionalūs butų vagys ir nė
nemanė mesti vagių profesijos. „Dirbo" gana sėkmingai.
Bet štai dar praeitais metais Čigonas jiems ėmė kelti nera­
mių abejonių. Vaikinas nustojo girtuokliauti, lankyti lindynes,
kažkur dingdavo. Visa tai buvo nenatūralu ir nesuprantama.
Pagaliau jis Golosnickiui ir Črevatychui tiesiog pareiškė, kad
nusprendęs „užraukti",— daugiau nevogsiąs ir netgi ketinąs pra­
dėti dirbti.
— Nelaimingas frajeri,— pareiškė jam tada Črevatychas,—
eik po velnių su savo darbu. Šlykštu žiūrėti į tavo kvailą snukį,
mamytės sūneli, į sijoną įsikibęs, šunsnuki!
Ir dar ilgai jis plūdosi.
Nuostabiausia jiems buvo tai, kad Čigonas iš tikrųjų pasi­
traukė, o pasitraukęs nė nemanė grįžti. Praėjus kelioms die­
noms, buvę kompanionai susitiko jį gatvėje su kažkokia malo­
nia, kuklia mergina. Viskas pasidarė aišku.
— Žinai, Gaidy,— niūriai kreipėsi tada Golosnickis į Čre-
vatychą,— ta mažoji telyčia, kurios jis įsikibo, baisesnė už vi­
sas mūsų maruchas. Čigonas nebegrįš, baigtas jis žmogus. Ga­
li manim patikėti, išmanau aš apie gyvenimą ir apie šitąją.. .
meilę.
O po kelių dienų suėmė kelis jų pažįstamus vagis. Ir kartą,
susirinkus triukšmingai kompanijai ir ėmus aptarinėti tuos įvy­
kius, žinomas vagis Miša Chliastikas, melagis ir fantazuotojas,
kokių pasaulyje reta, reikšmingai pasakė:
— Paukštyčiai, aš žinau, kaip čia yra. Čigonas mus parda­
vinėja, Čigonas beldžia kriminalkai. Jis susiuostė su ta garba­
nota kale, o jos brolis ten dirba inspektorium.
Įsivyravo mirtina tyla. Mėgaudamasis visuotiniu dėmesiu,
Miša Chliastikas įsijausdamas melavo, kūrė įtikimiausias smulk­
menas. Ir juo patikėjo.
Kitą dieną suėmė dar vieną vagį: Mitenką Solovėjų. Tai vis­
ką ir nulėmė. Črevatychas pasiuntė apie tai raštelį Golosnickiui,
išvažiavusiam vienai dienai į užmiestį. Golosnickis tuoj parva­
žiavo.
Rytojaus dieną jie laukė Čigono prie jo namo. Golosnickis
kišenėje turėjo skustuvą.
Vakare Čigonas išėjo. Draugeliai priėjo prie jo ir pasisvei­
kino.
— Na, Čigone,— pasakė Golosnickis kuo draugiškiausiu to­
nu,— velniai nematė, gyvenk kaip nori. Bet derėtų atsisveikinti
su saviškiais. Juk reikia atsisveikinant pastatyti vaikinams bu­
telį degtinės.
21
 Čigonas svyravo, bet paskui sutiko. Jie nuėjo į „skylę" ša­
lia Jekaterinos aikštės, kur anksčiau ne kartą yra laistę pasise­
kusį „žygį".
„Skylėje" žmonių nebuvo.
— Niekot Čigone,— pasakė Golosnickis,— netrukus mūsiš­
kiai ateis, kol kas pradėkim patys.
Jie ėmė gerti. Čigonas gėrė mažai ir be ūpo, norėdamas kuo
greičiau atsikratyti ir išeiti. Bet laikas bėgo, o niekas nesirinko.
Kambaryje buvo prirūkyta, tvanku. Tylenis Črevatychas
niūrus gėrė degtinę. Golosnickis stengėsi daug kalbėti. Jis pri­
siminė praeitį.
— Atsimeni, Čigone,— sakė jis, badydamas šakute slidų ma­
rinuotą grybą,— kaip apšvarinom butą Lialino skersgatvyje?
Na, šuo ten buvo — aviganis. Atsimeni, kaip jis griebė tau už
kojos, kai nešėm maišą su daiktais? Geras buvo šuo, protingas.
A? Atsimeni, kiek sidabro paėmėm iš senės buto Pokrovkoj?
Gera buvo senė, a, Čigone. ..
Čigonas tylėjo. Galbūt jis mąstė apie tai, kad pasitraukė nuo
tų žmonių, nuo tų kalbų, nuo tos profesijos, kad gera dabar
jam gyventi, kai jis nebe vagis, kai visa tai praeityje, kai jis
jau ne Čigonas. Jis mąstė apie tai, kad Marusia jo laukia savo
mažame kambarėlyje, kad ji atleido jam už praeitį, kad jos akys
tokios žydros, linksmos.
Užsigalvojęs jis beveik nė negirdėjo Golosnickio žodžių ir
nustebęs krūptelėjo pasigirdus kimiam iki tol tylėjusio Čreva-
tycho balsui:
— Ką tu, Senia, čia pasakoji, juk jam dabar mes neberūpiai,
mes jam pro gerklę išlindom. Jis dabar inteligentija, o mes kas?
Niekas.. . padugnės.
— Inteligentija? — sukriokė Golosnickis, ir jo akys pasruvo
krauju.— Švarutėlis pasidarei, bjaurybe, dorutėlis... O mes va­
gys, padugnės? Ak tu šlykštyne! O Mitią pardavei? Vaikinus
pardavei? Visus mus, šunsnuki, parduoti nori!
Ir atsistojęs jis priėjo prie Čigono, vis keikdamas jį, baisin­
gai įsispitrinęs išsprogusiomis girtomis akimis ir mosuodamas
kietai sugniaužtais kumščiais.
— Na ko tu į jį žiūri? — Črevatychas pakilo ir, priėjęs prie
Čigono, staigiai smogė jam į veidą. Čigonas pašoko, bet abu
puolė ant jo, parvertė, ir jis griūdamas pro prirūkyto kambario
dūmus pamatė, kaip žaibu blykstelėjo Golosnickio iš kišenės iš­
sitraukto skustuvo ašmenys.
1928 m.

22
 TĖVAS AMBRAZIEJUS

Neįžvalgūs žmonės būtų manę, kad šį

žmogų į bažnyčios prieglobstį pastūmėjo
liepsningos aistros ar nepaprasti atsitikti­
numai.
O. Balzakas

Šio visada madingai, netgi šiek tiek pretenzingai apsiren­

gusio jaunuolio figūrą gerai pažinojo Leningrado poilsio parko
nuolatiniai lankytojai. Jis visada būdavo vienas. Tingiai atsi-
drėbęs estrados teatro kėdėje, jis atsainiai klausydavosi progra­
mos, apžiūrinėdavo publiką ir turėjo įprotį įdėmiai ir nemirk­
čiodamas stebeilytis į patinkančias moteris.
Buvo 1927 metai. Visa Leningrado nepmanų „grietinėlė"
rinkdavosi vakarais Poilsio parke.
Alėjomis, lydimi išsipusčiusių, nutukusių, nuostabiai išpuo­
selėtų žmonų, oriai vaikštinėjo cukraus, šokolado ir manufaktū­
rų „karaliai".
Visi jie, nežinia iš kur ir kaip atsiradę nepo metais, savo
manieromis uoliai mėgdžiojo senąją Peterburgo „aukštuomenę",
kurią visiškai sutriuškino revoliucija ir pilietinis karas.
Vakarais jie mėgo didelėmis ir triukšmingomis kompanijo­
mis burtis madinguose restoranuose ir kabaretuose, rinkdavosi
pagal korteles patiekalus ir poniškai šūkčiodavo oficiantui: „Ei
tėvai, mikliau!"— darydavo pastabas pagarbiai pasilenkusiam
metrdoteliui ir pašėlusiai plodavo artistams, paskui kviesda­
vosi juos prie stalo, mielai vaizduodami mecenatus.
Labiau įkaušę, jie imdavo be perstojo girtis savo komerci­
niais talentais ir sėkmėmis, mėgo vadinti save „žemės druska",
ir dažnai būdavo galima išgirsti, kaip koks nors išpurtęs nep-
manas, apsitaisęs sidabrinių bebrų kailiniais, atsitiktiniam var­
gingai apsirengusiam praeiviui paniekinamai sakydavo:
— Prašom nesistumdyti! Dabar ne aštuoniolikti metai.

Baigiantis programai, jaunuolis iš Poilsio parko išvykdavo į

Vladimiro klubą. Ten jį sutikdavo kaip brangų ir garbingą sve­
čią. Pavakarieniavęs jis pereidavo į „aukso kambarį" ir pradė­
davo lošti. Ritmingai ir ramiai jis statydavo stambias sumas
abejingai šūkčiojant nesutrikdomam, visada korektiškam krupjė.
Paprastai jaunuolis pralošdavo. Bet iš jo veido išraiškos sun­
ku buvo spręsti apie lošimo rezultatą. Jis neišblykšdavo, nesu­
sierzindavo, neįsiaudrindavo.
23
 Jau auštant jis išeidavo iš Vladimiro klubo ir grįždavo na­
mo, į vieną iš Petrogrado pusės skersgatvių. Miestą gaubdavo
balta apyaušrio migla. Minkštai kaukšėdavo arklio kanopos
mediniu grindiniu. Privažiavęs namus, jaunuolis dosniai atsily­
gindavo šauniam vežikui. Jis gyveno nedideliame jaukiame
dviejų kambarių bute. Prie skambučio buvo prikalta balta vi­
zitinė kortelė. Ryškiomis apvaliomis raidėmis joje buvo išspaus­
dinta:

Sergejus Georgijevičius Pitirimovas

Jaunuolis atsirakindavo duris ir įeidavo į šiltą tamsoką prieš­

kambarį. Pro atviras laiptų aikštelės duris šviesa skverbėsi blau­
siai ir nedrąsiai, atimdama iš tamsos kilimo lopinėlį, šakotus
elnio ragus, šiaudinį krėslą. Paskui durys užsitrenkdavo. Pitiri­
movas per pusapskritę tamsią svetainę, apstatytą masyviais
ąžuoliniais baldais, eidavo į nedidelį koketišką miegamąjį, ku­
riame stovėjo žema, plati lova, primenanti eldiją.
Jis lėtai nusirengdavo, atsiguldavo į patalą, užsirūkydavo
papirosą. Bute būdavo tylu. Papiroso ugnelė brėždavo vienodus
puslankius nuo galvūgalio iki peleninės ant naktinio staliuko ir
atgal. Paskui papirosas užgesdavo. Ir Pitirimovas užmigdavo.
Niekas nežinojo, ką jis veikia. Pitirimovas turėjo daug pa­
žįstamų, bet niekam nieko nesipasakodavo.
Namo gyventojai laikė jį biržos makleriu. Jam artimos mo­
terys buvo įsitikinusios, kad jis — žymus inžinierius išradėjas.
Vladimiro klube pagarbiai įtarė, kad jis yra stambaus masto
sukčius. Bet jis nebuvo nei vienas, nei kitas, nei trečias. Jis
netgi nebuvo Pitirimovas, nors ir vadinosi šia pavarde. Prieš
keletą metų jis buvo Vitka Inteligentas ir gatvėse užpuldinė­
davo žmones. Tada jis buvo dar visai jaunas, ir jam patiko ši
profesija. Naktį jis su draugais netikėtai pribėgdavo iš už kam­
po prie vėlyvo suglumusio praeivio ar įsimylėjėlių porelės,
įgudusios rankos kaipmat nuvilkdavo kailinius, numaudavo žie­
dus, atimdavo laikrodžius.
Nebaigęs mokslų gimnazistas Vitka Inteligentas buvo kilęs
iš turtingos pirklių šeimos. Dar visai jaunutis jis susipažino su
nusikaltėliais, išmoko vagių žargono, lankydavosi lindynėse. Iš­
orinis puošnumas ir šioks toks išprusimas iš pradžių ten kėlė
priešišką nuostabą, o paskui pelnė jam pagarbą ir palankų do­
mėjimąsi juo. Dažnai Viktoras naktų naktis praleisdavo kokio­
je nors vagių lindynėje ar opiumo rūkykloje plėšikų, kišenva­
gių ir prostitučių draugėje. Jis godžiai klausydavosi jų nuoty-
24
kiųr prie jo dalydavosi pelną, prie jo svarstydavo ir kurdavo
naujų apiplėšimų planus.
Kartais Viktoras deklamuodavo eilėraščius. Svajingai atme­
tęs galvą, jis prodainiui deklamuodavo Gumiliovą. Deklamuo­
davo jis gerai.
Tada tvankiame rūsio kambaryje pasidarydavo tylu. Mitrūs
Šieno turgaus kišenvagiai, niūrūs įsilaužėliai iš Naujojo kaimo,
rimti, tylūs „lokininkai11— nedegamų kasų plėšimo spe­
cialistai, jų prasigėrusios, išsidažiusios draugužės godžiai klau­
sydavosi dainingos, liūdnos eilėraščių melodijos.
Taip praslinko metai. Ir Viktoras sumanė naują užsiėmimą:
apiplėšinėti praeivius ne paprastai, kaip anksčiau, bet pasitel­
kus mistiką, psichologiją. Buvo pasiūtos baltos marškos su juo­
dais kryžiais ir kaukės veidams.
Naktį Viktoras su draugais pasislėpdavo kur nors prie mies­
to kapinių. Pasirodo praeivis. Naktis. Tyluma.
Ir staiga tiesiai nuo kapinių sienos tyliai nulipa du, trys
vaiduokliai. Eina tiesiog prie praeivio.
Duslus riksmas. Apalpimas.
Užsiėmimas buvo pelningas ir patikimas. Beveik visada bū­
davo išvengiama triukšmo. Tik kartą viena moteris parkrito ant
grindinio ir neatsikėlė: sprogo širdis.
Bet pagaliau kriminalinis skyrius aptiko „baltųjų marškų"
pėdsakus. Tris suėmė. Viktoras spėjo pasislėpti ir išvyko į
Krymą. Ten jis išbuvo keletą mėnesių.
Paskui jis įsigijo dokumentus Pitirimovo vardu ir grįžo į
Leningradą. Nepas klestėjo. Sergejus Pitirimovas išsinuomojo
butą ir ėmė gyventi solidžiai. Jis užmezgė plačias pažintis, vi­
sur buvodavo, sėkmingai dalyvavo keliose aferose, tarpinin­
kaudavo duodant ir imant kyšius.
Kartą padėjo realizuoti padirbtus červoncus. Bet paskui iš­
sigando ir daugiau tuo nebeužsiėmė.
Kuo toliau, tuo labiau jam aiškėjo, kad bet kokia afera, bet
koks nusikaltimas būtinai nuves į kalėjimą. O kalėjimo jis ne­
norėjo.

Ryšiai su senstančiomis turtingomis moterimis atsipyko. O ir

ankstesnės jaunystės jau nebuvo. Reikėjo surasti kokią nors
kitokią išeitį. Si išeitis buvo rasta visai atsitiktinai.
Tai atsitiko pavasarį. Taip išėjo, kad Pitirimovas su savo
dama iki vėlumos užsisėdėjo restorane. Kai išėjo į gatvę, buvo
visai tylu. Balta naktis buvo vaiduokliška ir nerimastinga. Kaž­
kodėl norėjosi kalbėti pašnibždomis. Nusprendė eiti pėsti.
25
 Viename iš skersgatvių netoli centro Pitirimovas ir jo da­
ma išgirdo iš kažkur sklindant giedojimą. Priėjo arčiau ir su­
stojo prie cerkvės. Pro atlapas cerkvės duris šiltai mirkčiojo
vaškinės žvakės, blausiai atsispindėdamos įkonų aukse.
— Žinote, Sergejau Georgijevičiau,— sušuko jo palydovė,—
juk šiandien velykos, tai rytinės pamaldos! .. Ak, kaip įdomu,
eime pasižiūrėti!
Jie įėjo į cerkvę. Pamaldos vyko rimtai, iškilmingai. Prie
įėjimo kažkokia žmogysta gyvai prekiavo bažnytinėmis žvakė­
mis. Paskui senutės išsirikiavo į eilę šventinti velykinių pyragų.
Sergejus Georgijevičius įdėmiai viską stebėjo. Jis niekada
nebuvo tikintis. Dar gimnazijoje per tikybos pamokas jis vi­
sada žaisdavo plunksnelėmis.
Bet čia jis susidomėjęs stebėjo. Jau vėliau, per tardymą, Pi­
tirimovas man pasakojo:
— Žinote, tada, cerkvėje, aš pagalvojau, kad religija — vie­
nintelė sukčiavimo rūšis, už kurią gali likti nenubaustas. Be
to, netgi linksma: žmonės, kuriuos apgaudinėji, ne tik nesiskun­
džia, nepraneša kriminaliniam skyriui, nebėga pas prokurorą,
bet net ir pinigus moka, ir žiūri į tave kaip į šventąjį... Ne,
iš tikrųjų man tai iškart patiko.
Ir po šios velykų nakties Sergejus Georgijevičius šešis ilgus
mėnesius sąžiningai išsėdėjo prie teologijos knygų, evangelijų,
šventųjų gyvenimų. Jis rengėsi naujai profesijai.
Jis įsigijo naujų ir keistų pažįstamų: prasigėrusių diakonų,
dispensuotų popų, buvusių vienuolių, bažnytinių regentų, vie­
nuolynų viršininkų ir vyresniųjų. Jis susipažino su miesto dva­
sininkija, dalyvaudavo bažnytiniuose disputuose, įsigijo naujus
dokumentus, kad yra baigęs kažkokią dvasinę seminariją.
Taip nepastebimai prabėgo vasara ir ruduo. Ir jau buvo pra­
sidėję trijų karalių šalčiai, kai Pavelo cerkvės sakykloje pir­
mąkart pasirodė aukšta, liekna naujojo šventiko — tėvo Ambra­
ziejaus figūra. Išblyškęs veidas, degančios fanatiko akys, jau­
dinantys pamokslai greitai pelnė jam populiarumą. Isteriškos
parapijietės, rėksnės, Šieno turgaus prekiautojai, sukti cerkvės
elgetos vienu balsu visaip liaupsino tėvo Ambraziejaus šven­
tumą, išmintį ir įžvalgumą. Jau iš kitų cerkvių ateidavo pasižiū­
rėti naujos įžymybės ir pasiklausyti jo uždegančių pamokslų.
Tėvas Ambraziejus džiūgavo. Jam vis labiau patiko naujoji
profesija, vis dosnesnės darėsi tikinčiųjų aukos.
Jis pakeitė butą, kaip ir anksčiau tebegyveno vienas. Kai
kada jis vėl apsivilkdavo civiliniais drabužiais ir važiuodavo
išsiblaškyti. Susitikęs senus pažįstamus, jis tik nusišypsodavo,
26
kai šie imdavo klausinėti, kur jis pradingstąs, ir kukliai atsaky­
davo, kad dabar gyvenąs uždarai, nes dirbąs prie vieno rimto
išradimo.
Po to jis vėl virsdavo tėvu Ambraziejumi.
Praėjo dar metai. Tėvo Ambraziejaus populiarumas vis stip­
rėjo, nuolat didėjo jo pajamos. Ir viskas klostėsi gerai. Krachas
atėjo, kaip paprastai, netikėtai. Tėvui Ambraziejui patiko viena
visai dar jaunutė mergina, kartais giedodavusi cerkvės chore.
Čia nebuvo nieko nepaprasta, ir daugybė tėvo Ambraziejaus
romanų su parapijietėmis ne tik baigdavosi gerai, bet dar ska­
tino jo populiarumą. Tačiau šį kartą nepasisekė. Mergaitė, teturinti
vos keturiolika metų, užsispyrė. Jos atkaklumas dar labiau įkai­
tino tėvą Ambraziejų. Ir kartą, įsiviliojęs į cerkvės sarginę, jis
ją išžagino. Mergaitė grįžo namo plūsdama ašaromis ir vis­
ką papasakojo motinai. Užmiršusi dievą, religinga motinėlė
nubėgo pas prokurorą. Prasidėjo tardymas.
Tėvą Ambraziejų suėmė. Jis atkakliai atsisakinėjo nurody­
ti savo kilmę, neigė savo kaltę, verkė, painiojosi.
Kai, praėjus keletui dienų po suėmimo, tėvą Ambraziejų ve­
dė kalėjimo kieme pasivaikščioti, pro vienos kameros langą
pasigirdo sveikinimo šūksniai:
— Sveikas, Vitka, kalės vaike! Kiek laiko nesimatėme, vel­
nio išpera! Ko gi tu į sutaną įlindai?
Šaukė vienas iš kalinių, buvęs plėšikautoj as Mitka Žvairys,
kažkada priklausęs „baltųjų marškų" šutvei.
Ir viskas paaiškėjo. Puslapis po puslapio buvo perversta ir
perskaityta tėvo Ambraziejaus — Sergejaus Georgijevičiaus Pi-
tirimovo — Vitkos Inteligento — pirklio sūnaus Vitenkos Chra-
povickio gyvenimo knyga.
O Pavelo cerkvėje atsirado naujas šventikas, menkutis se­
nutėlis tėvas Metodijus. Ir nors jis visada pavydėjo tėvui Amb­
raziejui jo sėkmės, baisiai jo nemėgo, vadino jį anksčiau ne
kitaip, kaip Erodo sėkla ir strekulistu, bet jau pirmajame savo
pamoksle, liūdnai kratydamas savo menkutę rusvą barzdelę, pa­
reiškė:
— Broliai ir seserys Kristuje. Su skaudžia žinia atėjau aš
pas jus. Mūsų dvasios ganytojas, mūsų Libano kedras tėvas
Ambraziejus kankinasi Erodo kalėjime už savo tikėjimą, už
dievobaimingumą... Ak, šventasis tėvas, kankinasi jis, ir nėra
galo jo kančioms dėl krikščioniškojo tikėjimo! Tai mums vi­
siems yra kilnus pavyzdys...
i929 m.
27
 NAUJŲJŲ METŲ NAKTIS

Prieš dvejus metus inžinierius Sinicynas vedė Valentiną

Sergejevną N. Po vestuvių sutuoktiniai apsigyveno Sinicyno
bute Stolešnikovo skersgatvyje. Po pusantrų metų Sinicyną mo­
bilizavo į dideles statybas, į Šiaurę. Valentina Sergejevna, pri­
pratusi prie didmiesčio patogumų, nepanorėjo skirtis su Maskva.
Sinicynas išvažiavo vienas.
Jis labai ilgėjosi žmonos, dažnai rašydavo jai, rūpestingai
persiųsdavo pinigus. Šių lėšų visiškai pakako, kad Valentinai
Sergejevnai, kuri niekur nedirbo, nieko netrūktų. Bet ji įprato
gyventi plačiai. Valentina Sergejevna buvo graži, užgaidi ir
nepratusi varžytis. Ji buvo laisva ir gyveno Maskvoje viena.
Stolešnikovo skersgatvyje nepas tais metais buvo susisukęs
mėgstamiausią lizdą. Čia vaikštinėjo „prašmatniausios" Maskvos
moterys, čia buvo brangiausių daiktų parduotuvės, čia nedide­
lėse kavinukėse („Visa Maskva geria mūsų plaktą grietinėlę")
rinkdavosi labiausiai užkietėję verteivos, čia pat sudarinėdavo
svaiginančius sandėrius ir aptarinėdavo eilines aferas. Čia buvo
perkami ir parduodami kailiai ir arkliai, moterys ir manufaktū­
ra, miško medžiaga ir valiuta. Čia juodoji birža įvedinėjo savo
nerašytus įstatymus, rengdama „privataus sektoriaus" puolimo
strateginius planus. Glotnūs manufaktūrininkai ir stori baka­
lėjininkai, miklūs prekiautojai džiovintais vaisiais ir geležimi,
apsukrūs makleriai ir pasipūtę vojažeriai, didingi krupjė, suk­
čiai lordų manieromis ir briliantiniais segtukais, elegantiškos
kokotės, vilkinčios brangiais kailiais, ir slaptų pasimatymo na­
mų savininkės aukštuomenės damų manieromis ir pernelyg
meiliomis akimis, drambloti valiutininkai, turintys apsukrių gi­
minaičių Rygoje, ir gašnūs kontrabandininkai rytietiškais vei­
dais, prasigėrę poetai godžiomis akimis ir niūrūs, nešnekūs pre­
kiautojai narkotikais — visa ši bjaurastis plūste plūdo į Stoleš­
nikovo skersgatvį, jame ilsėjosi, vaikštinėjo, susipažindavo, su­
sitikdavo.
Valentina Sergejevna gyveno šiame skersgatvyje, mėgo jį,
kvėpavo jo atmosfera, susitikdavo su jo žmonėmis,— iš esmės
ji pati buvo moteris iš Stolešnikovo skersgatvio. Nenuostabu,
kad ji ėmė parsidavinėti.
Bet Valentina Sergejevna buvo gudri ir atsargi. Todėl ji ne­
susitikinėdavo su maskviečiais, suprasdama, kad šitai gali iš­
kilti viešumon ir sugadinti jos reputaciją.
Mažuose viešbutėliuose, teatruose ir dieniniuose kino filmų
seansuose Valentina Sergejevna susipažindavo su įvairaus am­
28
žiaus ir įvairių profesijų provincialais, su reikalais atvykusiais
į Maskvą. Neapsirikdama ji iš pirmo žvilgsnio atpažindavo
nuobodžiaujantį svetimame mieste atvykėlį, užmegzdavo su juo
kalbą, kviesdavosi pas save.
Jos manieros, išorinis blizgesys, atskiras jaukus butas, įpras­
tiniai tvirtinimai, kad tai „pirmasis ištikimybės sulaužymas", kad
ji neįstengė pasipriešinti staiga įsiliepsnojusiam geismui, kuris
pasirodė esąs „negailestingas kaip stichija" (Valentina Serge-
jevna mėgo Įkalbėti „aukštuoju" ir, kaip jai atrodė, „poetišku"
stiliumi),— visa tai veikė užtikrintai.
Susitikimai paprastai baigdavosi brangia dovana „atminimui"
ir skubriu bučiniu geležinkelio stotyje. Valentina Sergejevna
visada su gėlėmis išlydėdavo išdidų „negailestingos stichijos"
žadintoją.
Suprantama, Sinicynas viso to neįtarė. Suprantama, jis gau­
davo švelniausius laiškus ir jautėsi esąs laimingas vyras, kuriam
nusisekė vedybos.
Prieš Naujuosius metus Sinicynui pasisekė — pasitaikė ko­
mandiruotė į Maskvą. Jis nusprendė padaryti žmonai staigmeną
ir netikėtai pradžiuginti ją naujametiniu susitikimu.
Traukinyje jis buvo linksmas ir džiugus. Visose stotyse jis
iššokdavo, be paliovos klausinėjo, kiek kilometrų liko iki Mask­
vos, ir labai įkyrėjo vyriausiajam konduktoriui klausimu, ar ne­
pavėluos traukinys.
Kirove jis išbėgo iš vagono ir, pripuolęs prie stoties kiosko,
kuriame buvo pardavinėjami naminiai dirbiniai, pripirko krūvą
visokiausių dėžučių papuošalams, pudrinių, zuikių ir meškiukų.
Anksti rytą jis atvažiavo į Maskvą. Neskubėdamas vežėjas
privežė jį prie namų. Tuo metu, kai jis atsiskaitinėjo, kažkas
sugriebė jį už peties ir tarė:
— Sveikas, Sinicynai. Kada parvažiavai? Kas nauja staty­
bose?
Sinicynas pasisuko ir pamatė statybos viršininko pavaduo­
toją, inžinierių, prieš dvi savaites išvažiavusį į Maskvą staty­
bos reikalais.
Sinicynas apsidžiaugė susitikęs jį ir paaiškino, kad atvažiavo
į Maskvą komandiruotėn.
— O tu iš kur tokiu ankstyvu metu?— paklausė jis inžinierių.
Tas nusijuokė, nutaisė paslaptingą miną ir tonu, kokiu pa­
prastai vyrai pasakojasi bičiuliams savo nuotykius, pradėjo
pasakoti:
— Aš, brolau, turiu tokį, pasakysiu tau, nuotykį, tokį ro­
maną. .. Supranti, prieš keletą dienų atsitiktinai susipažinau su
29
žavinga moterimi. Blondinė, dvidešimt penkerių metų, puiki
figūra. Velniškai protinga, tokio temperamento, kad... Įsimylėjo
kaip katė, labai išauklėta. Žodžiu, žavumėlis, o ne moteris. Tai
štai, nakvojau pas ją. Tokia, pasakysiu tau, naktis. .. Na, žino­
ma, daviau jai du šimtus rublių; ji drovėjosi, bet paėmė.. .
Sinicynas nejučiomis šypsojosi, klausydamasis lengvabūdiš­
ko bičiulio plepėjimo, ir staiga kažkokia tamsi, baisi nuojauta
privertė jį krūptelėti. Vargais negalais susivaldęs, jis pasikeitu­
siu balsu paklausė:
— O kur? .. Kur ji gyvena?
Inžinierius, toliau plepėdamas, ramiai atsakė:
— Štai čia, šitame name.
Ir jis parodė laiptinę, kurioje gyveno Sinicynas.
— O kuriame aukšte?
— Trečiame.
Netardamas nė žodžio, Sinicynas sugriebė jį už rankos ir nu­
sitempė į laiptinę. Su atsiradusia baisia jėga jis tiesiog užvilko
nusigandusį inžinierių į trečią aukštą ir, rodydamas į savo buto
duris, pašnibždom (jam staiga dingo balsas) paklausė:
— Čia?
Inžinierius tylėdamas linktelėjo. Jis ėmė neaiškiai suvokti,
kas atsitiko, bet taip pasimetė, kad sustingo vietoje. Tada Sini­
cynas ėmė pašėlusiai belsti į duris. Kalbėti jis negalėjo, bet kaž­
kaip keistai švogždė, iš visų jėgų kumščiais ir koja belsdamas
į sunkias duris. Pagaliau pasigirdo žingsniai, ir mieguistas mo­
teriškės balsas nepatenkintas ištarė:
— Tyliau. Koks čia triukšmas? Kas ten?
Sinicynas negalėjo atsakyti. Jis sunkiai išspaudė iš savęs kaž­
kokį keistą garsą, primenantį rato girgždėjimą.
Durys atsidarė. Sinicyno žmona, apsivilkusi šilkiniu chalatu,
pasirodė tarpduryje. Pamačiusi Sinicyną ir inžinierių, ji baisiai
išbalo ir ėmė trauktis atbula. Sinicynas sviedė savo lagaminą.
Meškiukai, zuikiai ir dėžutės papuošalams barškėdami pabiro
ant grindų. Išsigandęs inžinierius kažkodėl įėjo paskui jį, nors
šis jo jau nebetempė.
Paskui, taip ir neprataręs nė žodžio, Sinicynas išsitraukė iš
kišenės nedidelį brauningą. Jis šovė į žmoną iš arti. Ji tarsi su-
kūkčiojo ir susverdėjusi atsisėdo ant grindų. Paskui jis iššovė
ir į save.
Tais metais vyras ir žmona Sinicynai pragyveno tik vieną
Naujųjų metų naktį.
1929 m.

30
 GENEROLIENĖ A P O S TO LO V A

Bylą, apie kurią bus pasakojama, man teko tirti 1925 metų
rudenį. Aš tada buvau dar visai jaunutis Maskvos gubernijos
teismo tardytojas. Apie šią bylą ir tada, ir vėlesniais metais
sklido daug visokiausių gandų ir plepalų, ir, kaip visada būna
tokiais atvejais, gandai buvo apipinami visokiausiomis išgal­
votomis, kartais tiesiog fantastiškomis smulkmenomis ir deta­
lėmis.
Prisimenu, kai ši byla buvo nagrinėjama Maskvos gubernijos
teisme, prie teismo pastato Tverės bulvare susirinko didžiulė
minia smalsuolių, ir, nors buvo paskelbta, kad byla bus nagri­
nėjama už uždarų durų (taip iš tikrųjų ir buvo), publika nesi-
skirstė, ir tvarkai palaikyti teko iškviesti milicijos būrį.
Slapti pasimatymų namai, kuriuos laikė buvusi freilina ir
generolienė Apostolova, buvo išaiškinti tokiomis aplinkybėmis.
Į mano apylinkę įėjo visa Gorkio gatvė, aplinkiniai skers­
gatviai ir Baltarusij os-Baltijos geležinkelio stoties rajonas. Si
apylinkė buvo laikoma viena iš aršiausių, nes teikdavo daugybę
įvairiausių bylų.
Geležinkelio stoties ir Gruzinų rajone būdavo daug grynai
kriminalinių nusikaltimų, dažnai pasitaikydavo nužudymų, ne­
trūko visokiausių lindynių. Aš gerai pažinau savo apylinkę ir
palaipsniui ją valiau. Tačiau net neįtariau, kad mano rajone
veikia plačiu mastu tvarkomi slapti pasimatymų namai, be to,
aptarnaujami vadinamųjų padorių, šeimas turinčių moterų.
Štai kodėl aš nustebau, kai kartą man paskambino telefonu
draugas iš Maskvos kriminalinio skyriaus ir pranešė, kad, jo
žiniomis, viename iš Gorkio gatvės rajono skersgatvių veikia
slapti pasimatymų namai.
Jis pridūrė, kad nežino, kur yra tie namai ir kas juos išlaiko,
bet lyg visa tai dedasi kažkokios parapijos valdose. Aš padė­
kojau draugui už pranešimą ir ėmiau svarstyti gautų žinių pa­
tikrinimo ir realizavimo planą.
Tuo metu mano apylinkės teritorijoje buvo trys parapijos.
Viena iš jų buvo Blagoveščensko skersgatvio ir Gorkio gatvės
kampe. Aš pats atsargiai ištyriau visas tris parapijas ir apsisto­
jau prie pastarosios. Šios parapijos kieme stovėjo nedidelis bal­
tas dviaukštis namukas. Visai greta virė gatvės judėjimas, bildė-
Pralėkdav° tramvajai ir sunkvežimiai, pulkais lakstė ber­
niūkščiai, pardavinėdami papirosus. Cerkvės kiemelyje buvo
tylu ir tuščia. Namas priklausė parapijai ir dar nebuvo munici-
31
palizuotas. Pirmame aukšte gyveno parapijos šventikas, dramb­
lotas žilas žmogus.
Didžiosios tarybinės enciklopedijos prenumeratos platinimo
dingstimi aš jį aplankiau. Šventikas atsisakė prenumeruoti ir
ėmė skųstis parapijiečių šykštumu. ,
— Pas mus ką gi,— gaudė jis,— centras, sumaištis ir Babilo­
nas. Kur jau čia dievas! O štai kad ir tėvas Eutichijus Zamosk-
vorečėje — kitas reikalas, kaip inkstas taukuose vartosi. Ten
žmonės tikintys, padorūs, solidūs. Sakykim, buvę pirkliai ir
šiaip jau pagyvenę žmonės. Jiems tik dievas ir beliko. O pas
mus — daugiausia jaunimas. O kokia dabar iš jo nauda bažny­
čiai? Nekrikštai, visi kaip vienas...
Senis buvo teisus. Cerkvėje retai prisirinkdavo žmonių, pa­
maldos vykdavo nuobodžiai, ir parapijiečių vis mažėjo.
Antrame aukšte gyveno buvusi generolienė Antonina Alek­
sandrovna Apostolova — aukšta, jau nebejauna dama arogan­
tišku profiliu ir oriomis manieromis. Buvusi generolienė gyveno
su kambarine Katia — senmerge, tarnaujančia pas ją jau beveik
trisdešimt metų. Jaukiame trijų kambarių bute visada būdavo
tylu ir netgi kažkaip iškilminga. Tankios užuolaidos šį nedidelį
pasaulėlį aklinai buvo atitverusios nuo miesto gyvenimo, minkš­
ti turkmėniški kilimai slopino žingsnius, senoviškos miniatiūros
ant sienų, Pavelo laikų raudonmedžio baldai, įmantrūs ir nepa­
togūs krėslai, sofos, sekreterai,— visa tai bylojo apie praeitį.
Antonina Aleksandrovna niekur nedirbo, ir niekas nežinojo,
iš kokių lėšų ji gyvena. Tuo tarpu pinigų jai netrūko, ji gerai
rengėsi ir atrodė kaip vieniša, bet visiškai aprūpinta moteris.
Ji buvo labai religinga ir draugavo su kaimynu šventiku. Va­
karais ji dažnai nusileisdavo į jo butą, ir jie ilgai gerdavo ar­
batą, prisimindami senąją Maskvą.
Ji irgi atsisakė užsiprenumeruoti enciklopediją, bet pasitei­
ravo, ar per mane nesą galima gauti prancūzų beletristikos ver­
timų. Aš paklausiau, kas būtent ją domina.
— Kas nors lengvesnio,— nutęsė ji,— ir be politikos. Štai,
sakykim, Viktoro Margerito, Polio Buržė — žodžiu, tokio po­
būdžio. ..
Pažadėjau išsiaiškinti ir pranešti jai.
Sį namą pradėjome sekti.
Dienomis Antonina Aleksandrovna paprastai kažkur išeidavo
visada rūpestingai, madingai apsirengusi, ilgai nebūdavo ii
grįždavo jau vakare. Kartais pas ją dieną ateidavo moterų ii
vyrų, bet niekada ilgai neužsibūdavo, dažnai išeidavo kas sau
32
ir laiką leisdavo be triukšmo ir muzikos, be garsių kalbų, juoko,
šokių.
Paprastai per parą pas ją apsilankydavo ne daugiau kaip
trys ar keturios poros. Ją lankę vyrai ir moterys visada pirmiau­
sia pasižiūrėdavo į langą iš skersgatvio pusės. Paprastai ant pa­
langės stovėdavo lempa žaliu gaubtu. Tačiau dukart buvo pa­
stebėta, kad ant palangės buvo lempa raudonu gaubtu, ir tada
žmonės, ėję pas Apostolovą, grįždavo, neužeidami pas ją.
Buvo aišku, kad lempa buvo sutartinis ženklas, savotiškas
šviesoforas.
Surinkęs šiuos duomenis, aš jau nusprendžiau atlikti ope­
raciją, bet netikėtas atsitiktinumas mane sulaikė.
Kartą vakare man paskambino telefonu į namus. Kalbėjo
penkioliktojo milicijos skyriaus budėtojas:
— Draugas tardytojau, Degtiaro gatvėje savižudybė. Pasi­
korė pilietė V-va — jauna moteris. Paliko kažkokį keistą raštelį.
Gal atvažiuosit?
Aš tuoj pat išvažiavau. Nedideliame dviejų kambarių bute
gyveno velionė su vyru, jaunu inžinieriumi. Jie susituokė vos
prieš du mėnesius. Gyveno laimingai, mylėjo vienas kitą. Ve­
lionė buvo sveika, graži, jauna moteris. Buvo nesuprantama,
kodėl ji nusižudė.
Ant stalo gulėjo raštelis, parašytas pieštuku ant popieriaus
skiautės tuo pusiau vaikišku, gulsčiu ir plačiu braižu, kokiu
paprastai rašo jaunos nedirbančios moterys. Raštelis buvo skir­
tas vyrūi.
,,Serioža, mielasis. Aš mirštu todėl, kad negaliu ir
nenoriu tavęs apgaudinėti ir neužtenka jėgų viską tau
papasakoti, atgailauti; tu buvai toks taktiškas, dėl nieko
man nepriekaištavai, nieko neklausinėjai, netgi nuda-
vei, jog nepastebėjai. Kaip po to galima tave apgaudi­
nėti. Negaliu, nemoku. Sudie, mielasis. Kad ir kas atsi­
tiktų, žinok — aš mylėjau tave, aš nenorėjau tavęs ap­
gaudinėti, todėl pasitraukiu."
Aš keletą kartų perskaičiau šį keistą laišką. Salia, gretimame
kambaryje, nuo raudų krūpčiojo vyras — tylus, išblyškęs gero
veido ir protingų akių vyriškis. Jis irgi nesuprato, kas atsitiko.
Buvo aišku, kad čia slypi kažkoks nusikaltimas, šantažas,
demaskavimo grėsmė. Šia linkme ir reikėjo nukreipti tardymą.
Pradėjau aiškintis, kas buvo velionės pažįstami, sužinojau
jos artimiausios draugės pavardę, išsikviečiau ją apklausai.
3. Tardytojo užraial 33
 Draugė atėjo. Aukšta gražaus stoto dvidešimt penkerių metų
moteris, madingai, netgi šiek tiek įmantriai apsirengusi. Ji aiš­
kiai buvo sutrikusi ir bandė tai pridengti apsimestiniu laisvumu.
— Jūsų vardas, tėvavardis?
— Irina Sergejevna.
— Ką ^veikiate?
— Aš ištekėjusi.
— Atrodo, jūs buvote artima V-vos draugė?
— Taip, taip. Mudvi dievinome viena kitą. Jūs nežinote, ko­
kia ji buvo žavi, koks nuostabus žmogus.
Ir Irina Sergejevna prie sausų akių prisidėjo nėriniuotą no­
sinaitę.
— Kiek uždirba jūsų vyras?
Irina Sergejevna pasakė kuklią vidutinio tarnautojo algą.
— O iš kokių lėšų jūs taip rengiatės?
Dama išraudo, sumurmėjo kažką apie mokėjimą taupyti ir
baigė žodžiais, jog tai neturi nieko bendra su byla.
Visa šios jaunos, gražios moters išvaizda, jos manieros, la­
bai ryškus manikiūras, įprotis prodainiu tarti žodžius, tarsi žai­
džiant, išmokti blakstienų judesiai, madinga prigludusi suknelė,
išryškinanti formas,— visa tai buvo tipiška. Prieš mane buvo
,,nepo bobelė", viena iš tų, kurios tais metais užpildydavo ma­
dingus restoranus, arklių lenktynes, kabaretus, o dienomis lė­
tai ir išdidžiai vaikštinėdavo Petrovkoje — tai būdavo išpuose­
lėtų, gerai maitinamų ir puošniai aprengtų patelių paradas.
Aš tęsiau apklausą. Labai greitai paaiškėjo, kad Irina Serge­
jevna seniai draugavo su V-va, jos turėjo bendrų pažįstamų,
buvo visai atviros viena kitai. Ir palaipsniui, žingsnis po žings­
nio, man atsiskleidė velionės gyvenimas, jos interesai, išsiauk­
lėjimas, netgi jos pirmasis romanas. Kilusi iš miesčioniškos šei­
mos ir visus savo gyvenimo planus siejusi su „sėkmingomis
vedybomis", ji puolė į neviltį, kai pastojo nuo žmogaus, kuris
nė neketino jos vesti. Štai tada jai į pagalbą atėjo Antonina
Aleksandrovna, ji suorganizavo jai abortą.
— O jūs ar pažįstate Antoniną Aleksandrovną?
— Na, pažįstu. O kas?
— Nieko. Gerai pažįstate, lankotės pas ją?
— Retkarčiais,— tyliai atsakė Irina Sergejevna, vis labiau
jaudindamasi.
— Jūs nesijaudinkite. Vyras nesužinos. Kas ten, pasimaty­
mų namai?
— Taip... n e... Tai yra ne tai, kad... bet apskritai...
— O ar V-va po vedybų ten užeidavo?
34
 — Ne, ji nenorėjo, bet ji bijojo Antoninos Aleksandrovnos.
— O kodėl bijojo?
— Bijojo, kad vyras sužinos, jog ji anksčiau ten lankydavo­
si. Aš irgi bijau... dabar visi sužinos... vyras, pažįstami, visi. ..
Ir Irina Sergej evna ėmė raudoti jau nė kiek neapsimesdama,
nesišluostydama ašarų, vaikiškai čepsėdama lūpomis ir šniurkš-
čiodama išsyk paraudusią nosį. Jeigu moteris taip verkia, ji
neapsimeta. Man pagailo jos.
— Nusiraminkite, Irina Sergejevna. Patikėkite, niekas nesu­
žinos, jums niekas negresia.
Ir tą pačia dieną su kriminalinio skyriaus agentais aš nuvy­
kau į Apostolovos butą, į tylų cerkvės namelį. Bute buvo rasti
vyras ir moteris, įsitaisę miegamajame. Šeimininkė ir jos kam­
barinė buvo valgomajame. Visus atvedė pas mane apklausai.
Vyras, stambus Maskvos nepmanas manufaktūrininkas, ne­
jaunas aptukęs armėnas, ilgai nenorėjo atvirai kalbėti. Pagaliau
jis papasakojo:
— Einu, suprantate, gatve, pavargau — dirbi kaip žvėris, ir
tau jokio poilsio, jokių pramogų,— einu, suprantate, matau seną
bičiulį — Skorniakovą. Šilko parduotuvė Stolešnikovo skers­
gatvyje. Ilgai nesimatėme. Apsidžiaugėme. Na, apie reikalus,
apie manufaktūrą, paskui nusprendėme — reikia išsiblaškyti. Bet
kur, klausiu jūsų, kur? Į restoraną — nusibodo. Į kabaretą —
įkyrėjo. Į kazino — įgriso. Į operetę — apkarto. Skorniakovas ir
sako: ,,Žinau šeimyninius namus, aukštuomenė, rinktinė drau­
gija. Šeimininkė — tikra generolienė. Žodžiu, eiva". Atėjome.
Susipažinome. Šeimininkė — iškart kavos. Viskas, suprantate,
oru, padoru. Skorniakovas sako: ,,Antonina Aleksandrovna, Ma-
riniancas — mano bičiulis, prašom gerbti ir mylėti: manufaktūra
Nikolskio gatvėje. Bet, suprantate, nuobodžiauja". Šeimininkė
ir sako: ,,Tikrai, dabar visi nuobodžiauja. Nieko, aš jus supažin­
dinsiu, sako, su įdomiomis moterimis. Nenuobodžiausite". Ir, su­
prantate, klausia: „Kokios jums patinka: blondinės, brunetės?"
Aš, suprantate, ir sakau: „Mėgstu blondines, apkūnias blondi­
nes, bet žinokite, aš žmogus vedęs".—„Ką jūs, sako, ką jūs! Pas
mane tik vedę ir lankosi." Na ir prasidėjo. Nina Michailovna.
Užmokėjau šimtą rublių. Šeimininkei trisdešimt. Paskui Lidija
Fiodorovna. Užmokėjau šimtą rublių. Šeimininkei trisdešimt.
Paskui Marija Pavlovna. Užmokėjau šimtą, šeimininkei trisde­
šimt. ir, suprantate, visos — ištekėjusios, padorios moterys. Ši­
lai ir gundė. Štai, pavyzdžiui, ir šiandien. Gydytojo žmona. Tik
jus, drauge tardytojau, supraskit, aš žmogus vedęs, mano žmo­
35
na jauna, pavydi. Skandalo neišvengsi. Jūs kaip vyras turite
mane suprasti...
Su juo buvusi moteris iš tikrųjų pasirodė esanti gydytojo
žmona. Verkdama ir jaudindamasi ji prisipažino, kad sistemin­
gai lankydavosi pas Apostolovą, kuri ją supažindindavo su nep-
manais, ir ji atsiduodavo jiems už pinigus jos bute.
— Jūs viskuo aprūpinta, ištekėjusi, turite kūdikį,— sakyki­
te, kas jus skatino ten vaikščioti?
— Žinote, iš pradžių buvo įdomu. Prisiskaičiau romanų apie
Paryžiaus pasimatymų namus. O paskui norėjosi turėti pinigų
visokioms smulkmenoms, nepriklausyti nuo vyro. Štai taip ir
išėjo.
Taip pradėjo aiškėti ši byla. Pagal fotografijas albume, kra­
tos metu surastame Apostolovos bute, pagal užrašus jos popie­
riuose pasisekė nustatyti, kurios moterys lankydavosi jos na­
muose. Iš viso jų buvo trisdešimt šešios. Dvi operetės artistės,
trys balerinos ir trisdešimt viena namų šeimininkė, vyrų žmonos.
Antonina Aleksandrovna mikliai su jomis susipažindavo. Ji
puikiai pažinojo tą moterų kirpyklų, madingų siuvėjų, parfu­
merijos parduotuvių, „grožio kabinetų“ pasaulį.
Būdama nekvaila ir tvirtos valios, įžūli ir atkakli, ji nuosta­
biai greitai pasiglemždavo moteris, mokėjo įgyti jų palankumą,
sužadinti atvirumą ir paskui supančioti šituo atvirumu, kai rei­
kia— patarti, padaryti paslaugą, pameilikauti, kitais atvejais —
prigrasinti demaskavimu, nugąsdinti, kartais tiesiog aprėkti.
Įgudusia akimi ji susirasdavo tinkamų moterų, lengvai su jo­
mis susipažindavo, kviesdavosi pas save. Iš pirmo žvilgsnio ji
atpažindavo godžias ir bevales, parsiduodančias, tuščias ir nuo­
bodžiaujančias. Ji teikė pirmenybę ištekėjusioms, nes žinojo,
kaip jos bijo, kad viskas neiškiltų į viešumą, ir kaip paskui
lengva naudotis ta jų baime.
Vienodai lengvai ji verbuodavo „bėdos" ištiktas merginas
ir subrendusias šeimą turinčias matronas, ieškančias aštrių pojū­
čių ir lengvo papildomo uždarbio. Kiekvienai ji surasdavo tinka­
mą žodį, prie kiekvienos mokėjo prieiti.
Keletą dienų aš apklausinėjau vieną po kitos šias moteris.
Kad nekiltų šeimyninių dramų ir visokiausių komplikacijų,
išsikviesdavau jas ne šaukimais, kaip paprastai, bet telefonu.
Visos jos, atėjusios į apklausą, standartiškai verkdavo, pas­
kui nusiramindavo, prašydavo, kad viskas neiškiltų į viešumą,
ir dalykiškai pasakodavo smulkmenas. Paskui, jau koketiškai
šypsodamosi, pasirašydavo apklausos protokolą ir išeidavo, pa­
36
likusios ištikimos draugės adresą, kad būtų galima pasiųsti šau­
kimą į teismą.
Į Apostolovos rankas jos pakliūdavo paprastais ir panašiais
sumetimais: iš godumo, iš smalsumo, vaikydamosi aštrių pojū­
čių, iš kvailumo ir bevališkumo ir retai kada tiesiog dėl jausmin­
gumo.
Visos jos gyveno nuobodžiai ir monotoniškai. Dienos, kurių
neužpildydavo darbas, slinkdavo lėtai ir nuobodžiai. Rytais, var-
tydamosi lovoje, dar nesišukavusios ir nesipraususios, jos skam­
bindavo savo draugėms, nors nepažinojo nei draugystės, nei
prieraišumo:
— Sveika; Margo, brangute! Kaip jautiesi?
— Sveika, Vava! Nieko. Vakar pauliojom „Ampyre", ir, ži­
nai, baisiai pavargau. Beje, buvo Sergijevskis. Žinai, jo burna
žavi. Ir šoka puikiai. Kaip tu laikaisi?
— Mes buvome „Nerydajuje". Nieko. Chenkinas buvo labai
mielas. Šiandien einu matuotis. Baisiai vilkina ta siuvėja.
Tai buvo lėkštas ir merdėjantis pasaulėlis išpuoselėtų ir par­
siduodančių patelių, kurių egzistavimo prasmė — kuo puošniau
rengtis, gardžiau valgyti, kuo prabangiau gyventi ir kuo dau­
giau linksmintis, o svarbiausia — gyventi be darbo. Viena iš jų,
stambaus inžinieriaus žmona, man papasakojo:
— Suprantate, koks siaubas. Vakar mudu su vyru gulamės
miegoti, ir jis man pasakoja, kad išaiškinti kažkokie pasimaty­
mų namai, kuriuose lankydavosi ištekėjusios moterys. Jis taip
piktinosi, taip apmaudavo, jis sakė, kad visas tas moteris reikia
sušaudyti. Suprantate, kaip jaučiausi, visa tai girdėdama ir ži­
nodama, jog kaip tik tuo reikalu turiu vykti pas ju s...
Mikliai šantažuodama ir papirkinėdama, Apostolova galuti­
nai pavergė daugelį iš jų, atimdavo dalį jų „uždarbio“, versda­
vo jas pataikauti ištvirkėliškiems kai kurių savo klientų įgei­
džiams.
Šiuos pasimatymų namus lankė išimtinai tik stambūs nepma-
nai, vedę vyriškiai. Viengungių Apostolova bijojo ir nemėgo,
paniekinamai vadino juos „gaidžiukais" ir sakė, kad tai „pati
nepatikimiausia publika". Vedę vyrai jai tiko todėl, kad patys
bijojo viešumos.
Apostolova taip suįžūlėjo, kad užverbavo vieno iš savo lan­
kytojų žmoną, ir kartą, atvykęs į eilinį pasimatymą, šis garbin­
gas vyras vos nesusidūrė su savo žmona.
Man teko juos abu, ir žmoną, ir vyrą, apklausti kaip liudy­
tojus. Buvo labai juokinga klausytis, kaip kiekvienas iš jų pra­
šė parodymus laikyti paslaptyje, kad „nesugriūtų jų šeimos ži­
37
dinys". Jie taip ir nesužinojo apie vienas kito vaidmenį šioje
byloje, nes ir per tardymą, ir teisme juos pasisekė apklausti at­
skirai.
Antonina Aleksandrovna iš pradžių gynėsi, neigė savo kaltę.
Bet, įrodymų prispirta, ji duodavo parodymus. Pagaliau ji pa­
pasakojo viską. Teisme į pirmininko, gubernijos teismo nario
Sinoto klausimą, kaip ji kvalifikavo savo „profesiją", Apostolo­
va atsakė:
— Na, o kas man beliko? Negi pasidarysi audėja...
Ir ji paniekinamai nusišypsojo.
1930 m.

N A D EŽD O S SPIR ID O N O VO S ŽŪTIS

Mavra Timofejevna užsimetė ant pečių kailinukus, pasiėmė

kibirus ir išėjo vandens. Kaimas budo, čia vienur, čia kitur iš
kaminų rūko dūmai, mieguistai mykė karvės. Rytas buvo ra­
mus, speiguotas.
Ant upės Mavra sustojo prie eketės ir pamurkdė į vandenį
kibirus, tačiau kibirai už kažko užkliuvo. Mavra žvilgtelėjo že­
myn, ir jai aptemo akys: eketėje padais į viršų styrojo basos,
tarsi violetiniu vašku aplietos kojos, kažkuo primenančios baž­
nytines žvakes.
Metusi kibirus, Mavra rėkdama šoko bėgti. Kai prisirinko
žmonių, kobiniu iš eketės ištraukė moters lavoną. Šią moterį
visi gerai pažinojo. Tai buvo Nadežda Spiridonova — Zagubni-
kovo kaimo tarybos pirmininkė. Velionės akys buvo atviros ir
žiūrėjo į susirinkusius įdėmiai ir tarsi su nuostaba.
Lavoną, kol atvyks milicija, paguldė prie eketės. Ir ilgai dar
nesiskirstė minia.
Nadežda neturėjo giminių. Niekas nesiblaškė ir neverkė prie
jos sustingusio kūno. Tačiau visas kaimas sugužėjo prie eketės,
ir ilgai žmonės stovėjo tylūs, susimąstę. Paskui minia pamažu
pradėjo dudenti. Prisiminė savo pirmininkę, jos paprastus ir vi­
sada nuoširdžius žodžius, jos ryžtingumą ir nelengvą našlės gy­
venimą. I
Vakare įvyko skubus partijos Slavkovo rajono komiteto biu­
ro posėdis. Rajono komiteto sekretorius Fedotovas, senas puti-
lovietis, kalbėjo trumpai, sunkiai slėpdamas susijaudinimą:
— Spiridonova, draugai, buvo viena iš geriausių mūsų akty­
visčių. Ją nužudė neatsitiktinai. Ji juk gerokai prispaudė buo­
žes, griežtai kontroliavo prievolininkus, pozicijų nepaliko, nesi­
38
skundė ir į kompromisus nėjo. Ir augo juk akivaizdžiai. Prisi­
menate, kaip kalbėjo rajono susirinkime? Ir žinojo, ką pasakyti,
ir nesivaržė, kaip kad dažnai būna mūsų moteriškam aktyvui.
Žudikus reikia rasti, būtinai surasti. Išnarplioti reikia bylą. O
ką mano rajono milicija? Ką mūsų prokuroras pasakys? Kaip
eina tardymas?
Rajono milicijos viršininkas kažkodėl nusiėmė ir vėl užsidė­
jo raginius akinius, keistai atrodančius prie jo geraširdiško vei­
do ir riestos nosies, ir tarė:
— Tiesą sakant, draugai, jokių pėdsakų dar neradome. Tie­
sa, turiu vieną naudingą žmogų — kažkokį Ivanovą. Vaikinas
rimtas, patikimas, ir pats nori mums padėti. Jis nužudyta j ai lyg
ir vyras buvo, tiesą sakant... Na, gyveno su ja. Taigi jis sako,
kad žudikai ne iš šito kaimo, tiesą sakant...
— Drauge Zujevai,— staiga nutraukė jį Avdejeva, rajono
prokurorė,— ką tu čia biure šeimos kroniką išvedžioji? Verčiau
tiesiog sakyk: jokio siūlo galo neturi, viena migla. Kas nužudė —
nežinai. Kodėl nužudė — nežinai. Kada nužudė — taip pat neži­
nai. Dar ir skrodimo nebuvo, o tu jau kituose kaimuose žudikų
ieškai... Neskyla ši byla — štai ir viskas. Dabar dėl prokuratū­
ros. Aš, draugai, tiesiai pasakysiu. Už tardymą negaliu garan­
tuoti. Aš pati šiuose reikaluose žmogus naujas, tik antri metai
prokurorė. Tardytojas irgi tik ką institutą baigęs, žalias dar. Ar
galim garantuoti, kad išnarpliosim šią bylą? Tiesiai sakau—ne­
galim.
— Gal draugei Avdejevai Šerloko Holmso reikia,— pašaipiai
įsiterpė į pokalbį Zujevas,— tai jis pas mus, tiesą sakant, pra­
važiuodamas nebuvo sustojęs.
Zujevą nutraukė, prasidėjo ginčai. Galiausiai Fedotovas pa­
prašė susirinkusius nurimti:
— Tyliau, draugai! Avdejeva teisi, sąžiningai prisipažino,
kad už tardymą garantuoti negali. O tu, Zujevai, be reikalo ją
įžeidei. Siūlau telegrafuoti į Leningradą srities prokurorui. Te­
gu atsiunčia tardytoją, ir kuo greičiau. Nieko gėdinga čia nėra.

Aš išvažiavau per Pskovą į Slavkovo rajoną. Avdejeva mane

sutiko džiaugsmingai. Papasakojo, kad tardymas kol kas eina
sunkiai. Suimti įtariami žmogžudyste trys žmonės — visi iš gre­
timo kaimo. Juos įtaria kažkoks Ivanovas, su kuriuo Spiridono­
va buvo artima. Tiesioginių įkalčių prieš juos nėra. Du tą nak­
tį nenakvojo namuose, bet sako važiavę į turgų į kaimyninį ra­
joną, už trisdešimt kilometrų. Trečias — chuliganas, du kar­
tus teistas. Motyvai kol kas neaiškūs. Apskritai padėtis miglota.
39
 Rajono milicijos viršininkas Zujevas buvo sutrikęs. Jis pra­
nešė:
— Suprantate, įkalčių maža. Tačiau jie painioja laiką. Vie­
nas sako, kad išvažiavo dar su šviesa, kitas—kad jau švietė
mėnulis. Ir paskui — kodėl jie turgun į svetimą rajoną važiavo?
Mūsų rajono centras arčiau. Na, o trečias, tiesą sakant, asme­
nybė garsinga ir nepataisoma. Be jo rajone nė vienos muštynės
neapsieina. Su nusikalstamais elementais susijęs, tiesą sakant,
ir pats du kartus teistas.
— O kuo įrodytas dviejų pirmųjų ryšys su trečiuoju?
— Kol kas sunku pasakyti. Tačiau visi iš vieno kaimo.
— O nužudymo motyvai?
— Dingo Spiridonovos kailinukai ir veltiniai. Galbūt api­
plėšimas.
— Vadinasi, jūsų nuomone, dėl kailinukų ir veltinių vyko
į kitą kaimą žudyti?
— Tiesą sakant, kol kas sunku ką spręsti. Mes juk tik pra­
dėjome tardymą. Na va laiką painioja.
— Pasikalbėkime su sulaikytaisiais.
Pradėjome tardymą. Du nejauni išsigandę valstiečiai atsaki­
nėjo tikrai painiai. Jie negalėjo dorai paaiškinti, kodėl važiavo
turgun į kitą rajoną, ginčijosi, kokiu laiku išvažiavo iš kaimo.
Tačiau kaip tik toje painiavoje ir slypėjo sava, gyvenimiška
tiesa. Žmonės retai duoda tikslius parodymus, kai kalbama apie
laiką ar regiminius įspūdžius. Važiavimas į turgų taip pat nega­
lėjo būti svarbiausias įkaltis.
„Garsinga ir nepataisoma asmenybė", priešingai, laikėsi ra­
miai. Dar jaunas vaikinas, bet nuo girtavimo jau pabrinkusiu
veidu, gana žvaliai atsakinėjo į klausimus.
Vaikinas kalbėjo paprastai, nesusimąstydamas, atsakinėjo
greitai ir netgi linksmai. Nebuvo tos vidinės įtampos, kuri ne­
išvengiamai atsiranda tardomam žmogui, norinčiam ką nors nu­
slėpti ir bijančiam, kad nebūtų demaskuotas.
Vakare susirinkome pas rajono komiteto sekretorių Fedoto-
vą. Avdejeva tylėdama sėdėjo nuošaliai, Zujevas susikaupęs
dūmino pypkę.
— Na, kokie jūsų pirmieji įspūdžiai? — paklausė Fedotovas.
— Atvirai kalbant, aš netikiu, kad nužudė sulaikytieji as­
menys. Ir kam jie turėjo žudyti Spiridonovą? Įkalčių prieš juos
beveik nėra, o turimieji aiškiai nereikšmingi ir atsitiktiniai:
man rodos, kad žudikų ieškoti reikia tame kaime, kur gyveno
ir dirbo Spiridonova. Tačiau kas jie — kol kas pasakyti negali­
ma. Rytoj vyksime į vietą, pamėginsime išsiaiškinti.
40
 — Jums aiškiau,— tarė Fedotovas.— Aš žinau viena: žmog­
žudystė yra politinio pobūdžio. Kitaip ir būti negali. Spiridonova
dirbo pernelyg jau aktyviai, kad iš buožių neatsirastų priešų.
Buvo nuspręsta rytą važiuoti į Zagubnikovą. Su manimi pa­
sišovė važiuoti Zujevas. Avdejevą nutarėme palikti rajone. At­
sisveikinę su Fedotovu, mes išėjome iš rajono komiteto.
Buvo šalta kovo naktis. Tuščioje gatvėje sutikdavome tik
vieną kitą praeivį. Po kojomis girgždėjo sniegas, kvėpuoti bu­
vo lengva ir malonu. Ėjome tylėdami.
Štai nužudyta Spiridonova, mąsčiau. Bylai išaiškinti kol kas
nėra jokio preteksto. Nėra net aiškesnės versijos. Tik maždaug
žinoma, kada ir kaip ji buvo nužudyta. Tačiau kas ir kodėl tai
padarė? Už tarybinį darbą Spiridonovos nekentė Zagubnikovo
buožės. Tačiau kas iš šių buožių ir kaip organizavo nužudymą?
Patys buožės retai tai daro. Jie bevelyja veikti per kitus, iš ša­
lies sumaniai nukreipdami smūgį, išnaudodami asmeninius mo­
tyvus, buitinę nesantaiką, vykdytojo žemą moralinį lygį, jo pri­
klausomybę ir panašiai.
Ką šiuo atveju galėjo panaudoti? Spiridonova buvo vieniša
moteris, bet artimai bendravo su Ivanovu. Sis stengėsi nukreipti
tardymą nuo savo kaimo. Ivanovas kažkodėl pirmasis ir labai
atkakliai įtarė sulaikytuosius, kurie, matyt, nekalti.
Kuo daugiau mąsčiau apie šios bylos detales, tuo dažniau su­
stodavau prie Ivanovo. Pamažu, neaiškiai, bet vis tvirčiau bren­
do įtarimas, kad jis prisidėjo prie nužudymo. Ir aš nusprendžiau
kruopščiai ištirti kaime šio žmogaus asmenybę ir vaidmenį.
Buvo jau visai šviesu, kai pasiekėme Zagubnikovą. Kaimas
jau buvo sukilęs. Į mūsų roges žiūrėjo su neslepiamu susidomė­
jimu, matyt, numanė, kas mes ir ko atvykome.
Spiridonovos trobelė stovėjo ant skardžio, netoli eketės. Ap­
žiūrėję trobos vidų, neradome jokių kovos ir kraujo pėdsakų.
Paskui ėmėmės liudytojų apklausos.
Paaiškėjo, kad apie Spiridonovos ir Ivanovo santykius žino­
jo visas kaimas. Ivanovas buvo kilęs iš pasiturinčios vidutiniokų
šeimos. Šis trisdešimtmetis vaikinas ilgai gyveno mieste ir pra­
ėjusiais metais grįžo į Zagubnikovą. Greitai susidėjo su Spirido­
nova, bet gyvena namie, šeimoje.
Ivanovo kaime nebuvo: išvažiavęs į rajono centrą.
Pasukome prie jo trobos. Pakeliui sutikome aukštą raudon­
skruostę merginą su pilna milžtuve pieno. Paklausėme jos, kaip
pasiekti Ivanovo trobą.
41
 — Jums, draugai, Volodkos reikia? Jo nėra, išvažiavo. Aš
jo sesuo.
— Kaip jūsų vardas?
— Marusia. O kam klausiate?
— Na eime į trobą, pasikalbėsim.
Užėjome į trobą. Be Marusios, nieko nebuvo. Mergina, nu­
leidusi akis, nervingai glamžė prijuostę.
— Marusia, ko jūs taip jaudinatės? — paklausiau aš.— Mes
juk nesikandžiojame. Papasakokite, kur daiktai sudėti.
Mergina krūptelėjo ir bailiai paklausė:
— Kokie daiktai?
Aš sąmoningai nukreipiau šį, jai, matyt, skaudų, klausimą.
— Na jūsų brolio daiktai, jo kailinukai.
— Brolio kailinukai,— pakartojo Marusia ir lengviau atsi­
duso,— naujais kailinukais jis apsivilkęs, o seni šit priemenėje
kaba.
Buvo aišku, kad merginą išgąsdino klausimas apie daiktus,
bet ta baimė tuoj praėjo, kai tik paaiškėjo, jog klausiama bro­
lio daiktų.
Viskas paaiškėjo. Mane užvaldė tas ypatingas, džiugus pa­
sitikėjimo jausmas, pažįstamas kiekvienam tardytojui, kai jis
užtinka tikruosius pėdsakus.
— O kodėl jūs, Marusia,— pasakiau aš,— net neklausiate,
kam mums kailinukai, kas mes, ko atvykome?
Marusia vėl susigūžė it lėtai pratarė:
— 2inau. Jūs juk dėl Spiridonovos atvažiavote. O kailinu­
kai maža kam; štai tie kailinukai.
Ir ji suskubo į priemenę atnešti kailinukų. Aš sulaikiau ją.
— Nereikia, Marusia, mums kailinukų. Ir apskritai mums jū­
sų brolio daiktų nereikia. Mums reikia kitų daiktų — Spiridono­
vos daiktų. Kur jie?
Mergina išraudo, prikando apatinę lūpą ir užsikirsdama tarė:
— Ko jūs mane į šį reikalą painiojate. Negi man reikalingi
daiktai. Kuo aš čia dėta. Mano ir pačios daiktai neblogesni. Už
brolį aš neatsakau.
Ji pravirko, ėmė nervintis, kažką šūkavo, ir mes supratome
tik tiek, kad dėl nužudymo ji nekalta, bet apie daiktus žino.
Ėmėme ją raminti. Atlėgusi, vis dar kūkčiodama, Marusia
•papasakojo, kad išvakarėse, kai buvo rastas Spiridonovos la­
vonas, ji pabudo vėlai naktį ir girdėjo, kaip iš gatvės sugrįžo
brolis ir jo draugužis Senka Trofimovas. Jie apie kažką šnibž­
dėjosi. Merginai pasidarė įdomu ir ji įsiklausė. Kalbėjo apie
42
kažkokius daiktus, kur juos paslėpti. Volodka pasiūlė užkasti
jaujoje. Paskui išėjo. Po kurio laiko Volodka sugrįžo ir atsigulė.
— Rytą, kai eketėje buvo rasta Nadežda,— sakė Marusia,—
aš ir supratau, kieno tai darbas. Nubėgau į jaują, o ten Nadeždos
kailinukai ir veltiniai paslėpti. Vakare aš ir sakau Volodkai, o
jis kad užriks, visas išraudo: „Ne tavo, sako, kvaile reikalas!
Tylėk — ir viskas, o ne, tai tave į aną pasaulį pasiųsiu!"
Kartu su Marusia nuėjome į jaują ir suradome daiktus. Jie
buvo užkasti šiauduose. Vakare parvažiavo Ivanovas ir Trofi­
movas. Abu buvo gerokai įsilinksminę. Pamatęs troboje Zujevą,
Ivanovas guviai prašneko:
— Sveiki, viršininkai. Mes pas jus, o jūs pas mus. Taip ir
išeina. Aš vis dėl bylos važinėju. Taigi žinias renku. Tiesiog
jums į padėjėjus taikau.
Aukštas, pečiuitas vaikinas, plačiai šypsodamasis, žiūrėjo
tiesiai į akis. Besijuokiančios akys žvitriai ir neramiai bėgiojo
kaip pelytės.
— Liaukitės, Ivanovai, dėtis kvailiu! — nutraukiau aš.— Vis­
kas jau aišku. Jūs suimamas kaip Spiridonovos žudikas. Teikitės
papasakoti, kas jus užsiundė, kodėl jūs tai padarėte.
— Mane,— suriaumojo Ivanovas,— mane įtariate?! Aš kaip
šuo viską sužinau, padedu — ir mane už sprando?! Nei į tvorą,
nei į mietą, brangieji draugai? Neišdegs.
Mes tylėdami parodėme jam daiktus. Ivanovas iš karto pritilo,
nusisuko ir tyliai pratarė:
— Prisipažįstu. Mūsų darbas. Mes nužudėme. Vis per gėri­
mą. Nugirdė kaip kvailelius ir pasiuntė. Dabar viską papasa­
kosiu.
Jau paryčiui baigėme tardyti Ivanovą ir Trofimovą. Abu pri­
sipažino nužudę Spiridonovą. Tą naktį juos pasikvietė Zagubni-
kovo buožė Zalivanovas. Nebejaunas, niūrus žmogus ilgai vai­
šino vaikinus degtine ir vis užjautė Ivanovą:
— Išeina, Volodenka, susidėjai tu su sena boba. Nei tau pa­
silinksminti, nei vesti. Neduos tau sena ragana ramybės. O juk
vaikinas tu, tiesiai sakau, vienintelis kaime. Bet kuri merga
eis — neatsidžiaugs. Štai ir mano Fenka nors ir šiandien. O mer­
ga kaip saldainiukas!
Ilgai dar jis kalbėjo. Ir išėjo, kad visą gyvenimą Ivanovui
sugriovė Spiridonova, kuri jam jau tikrai buvo atsibodusi. Jis
svaigo, klausydamas piktų, deginančių žodžių, ir, kai Zalivano­
vas užsiminė, „kad reikia nudobti Nadką ir „visi" žmonės bus
dėkingi, nors ir nežinos, kas nužudė", jis kartu su Senka pa­
traukė pas Spiridonovą. Kaimas ramiai miegojo. Sniegas girgž­
43
dėjo po kojomis, šalo, bet Ivanovui atrodė, kad jam karšta, sun­
kiai alsavo.
Jie ilgai beldėsi į duris. Pagaliau išbudinta Nadežda priėjo
ir paklausė, kas ten.
— Atidaryk, tai aš.
— Volodia! — džiaugsmingai šūktelėjo Nadežda.— Atidary­
siu, tuojau atidarysiu. Tu turbūt vėl girtas! Iškrypai tu, Volo­
dia, iš kelio...
Spiridonova mylėjo Ivanovą. Ji neturėjo vaikų, todėl jos
santykiai su Ivanovu buvo tarsi motiniški. Nadežda atleisdavo
Ivanovui už girtavimą, dažnoką šiurkštumą, tinginiavimą. Ji
suprato esanti ne pora Ivanovui, kuris buvo gerokai jaunesnis
už ją, todėl nereikalavo tuoktis, susitaikė su tokiu gyvenimu.
Kai Nadežda atidarė duris, Ivanovas ir Trofimovas įėjo į vi­
dų. Volodka atsisėdo ant suolo ir sumišęs nutilo. Senka sunkiai
alsavo ir laukė.
— Volodenka, tu vėl kažkoks nesavas. Vis geri, nemeti. Juk
kiek kartų kalbėjom.
— Nustok zirzti, sena ragana,— grubiai nutraukė ją Volod­
ka,— atsibodai tu man.
Ir, jausdamas už nugaros pritariantį Senkos šniokštavimą,
jis staiga pašoko, griebė Nadeždą už gerklės, parbloškė ant suo­
lo ir ėmė smaugti. Nadežda tyliai šūktelėjo, blaškėsi jo ranko­
se, bet negalėjo ištrūkti. Pribėgęs Senka padėjo Ivanovui. Jie
dviese užgulė ją. Nadeždos akys vis labiau virto, ji jau švokš­
tė, nustojo blaškytis, nurimo.
Troboje stojo tyla. Už lango poškėjo įsisiautėjęs šaltis.
1930 m.

NAKTINIS PACIENTAS

1928 metų vasarą Leningrade prasidėjo duonos ir pyrago par­

duotuvių apiplėšimai. Jie vyko gana reguliariai — kas dvi trys
dienos,— buvo ypač įžūlūs ir panašūs.
Maždaug dešimt minučių iki uždarymo, tai yra apie vie­
nuoliktą valandą vakaro, į eilinę duonos ir pyrago parduotuvę
įsiverždavo trys jauni ginkluoti vyriškiai. Jie uždarydavo du­
ris, ir vyresnysis sukomanduodavo:
— Gultis ant grindų, kniūpsti! Piliečiai, prašom greičiau.
Pardavėjai, kasininkė ir vėlyvi pirkėjai gana organizuotai
įvykdydavo šį įsakymą.
44
 Tuomet plėšikai pasistverdavo dienos pajamas ir dingdavo,
palikdami kasoje tokio turinio raštelį:
„Pakvitavimas. Paimtas iš kasos skolon tam tikras pinigų
kiekis. Paskaičiavus tiksli suma bus pranešta kasininkei".
Kriminalinio skyriaus priemonės nusikaltėliams išaiškinti jo­
kių rezultatų nedavė. Duonos ir pyrago parduotuvės buvo vis
apiplėšiamos.
Tada buvo nutarta visose miesto duonos ir pyrago parduo­
tuvėse organizuoti masinę pasalą, kad kiekvienoje jų kaip par­
davėjai budėtų kriminalinio skyriaus agentai.
Taip ir buvo padaryta. Numatytą dieną visose miesto duo­
nos ir pyrago parduotuvėse kartu su tikraisiais pardavėjais už
prekystalių stovėjo ir pardavinėjo duoną jauni vyrukai bal­
tais chalatais.
Tą dieną plėšikai neatėjo. Buvo nutarta pasalą palikti ir kitą
dieną.
Be dešimt minučių vienuoliktą duonos ir pyrago parduotu­
vėje Baseinajos ir Znamenskajos gatvių kampe triukšmingai atsi­
darė durys ir į ją įėjo trys vyriškiai, ginkluoti naganais.
— Rankas aukštyn! — sukomandavo vienas iš jų.— Gultis
ant grindų, kniūpsti! ..
— Rankas aukštyn! — atsakė „pardavėjai", taip pat išsitrauk­
dami ginklus.— Rankas aukštyn, šausimi ..
Tuo metu duonos ir pyrago parduotuvėje buvo dvi vėly­
vos pirkėjos, pagyvenusios damos.
Čiupę išsigandusias moteris, plėšikai prisidengė jonjis, su­
prasdami, kad kriminalinio skyriaus darbuotojai negalės šauti.
O jie patys iš už apstulbusių moterų nugarų ėmė šaudyti į pre­
kystalį. Vienas agentas šoko per prekystalį ir puolė prie
jų, bet buvo iš arti nukautas. Kažkuris plėšikas ėmė šaudyti į
parduotuvėje kabantį liustrą. Elektros lemputės sproginėjo vie­
na po kitos. Pasidarė tamsu. Pasinaudodami tuo, plėšikai
išbėgo iš parduotuvės.
Agentai šaudė jiems iš paskos. Vienas plėšikas buvo su­
žeistas į ranką, revolveris iškrito, ir jis dejuodamas griebėsi
už sužeisto riešo. Tai spėjo pastebėti.
Išbėgę į gatvę, grobikai išlakstė kas kur ir dingo.
Buvo lygiai vienuolika valandų vakaro.
Pirmą valandą nakties visos miesto ligoninės, poliklinikos,
ambulatorijos ir gydyklos, taip pat privatūs gydytojai buvo ofi­
cialiai informuoti, kad per susišaudymą su kriminalinio sky­
riaus agentais buvo sužeistas į ranką ir pabėgo pavojingas
nusikaltėlis — plėšikas ir žudikas.
45
 ,,Τιιο atveju,— buvo sakoma pranešime,— jei į jus
kreipsis medicininės pagalbos žmogus su šautine ran­
kos žaizda, jūsų pilietinė pareiga — nedelsiant pra­
nešti kriminalinio skyriaus budėtojui arba artimiau­
siam milicininkui ir padėti jiems sulaikyti nusikaltėlį."
Šį pranešimą perskaitė ir pasirašė, kad skaitęs, kaip ir tūks­
tančiai kitų gydytojų, Spalio 25-osios ligoninės chirurgas, dakta­
ras Arzumanianas.
Pirmą valandą nakties, perdavęs budėjimą ligoninėje, dakta­
ras Arzumanianas patraukė namo. Jis gyveno netoli nuo li­
goninės — Sukilimo gatvėje, todėl ėjo pėsčias.
Namie jo jau laukė žmona. Jie buvo neseniai vedę, labai
mylėjo vienas kitą, ir Vera Ivanovna, gydytojo žmona, nie­
kada nesiguldavo, nesulaukusi vyro.
Gerdamas arbatą, gydytojas papasakojo žmonai apie ligo­
ninėje gautą skubų kriminalinio skyriaus pranešimą.
— Tikriausiai atsitiko kas nors rimta,— pasakė daktaras, su
apetitu traškindamas pačios Veros Ivanovnos iškeptus šiltus sau­
sainius,— reikia manyti... e-e-e... reikia manyti, mano drau­
guže, kad čia turimas galvoje rimtas nusikaltėlis. Kitaip ne­
būtų tiek triukšmo... Be to, tas niekšas kažką nužudė...
— Sakyk, mielasis,— staiga paklausė Vera Ivanovna,— įsi­
vaizduok, kad staiga... šis žmogus ateitų pas tave... Ką tu da­
rytum? Kaip pasielgtum? ..
Daktaras Arzumanianas nusišypsojo ir švelniai pažvelgė
į žmoną.
— Tavo klausimas labai keistas, Veročka,— atsakė jis, žiū­
rėdamas jai į akis,— argi tu manęs nepažįsti? Paprasčiausiai
griebčiau tą niekšą už pakarpos ir nutempčiau į miliciją... Ta­
čiau,— pridūrė jis, pažvelgęs į laikrodį,— laikas gulti...
Apie trečią valandą nakties daktaras pabudo. Kažkas skam­
bino. Nesusivokdamas, kas galėtų tokiu metu ateiti, jis užsi­
metė chalatą ir nuėjo atidaryti. Kai, nuėmęs grandinėlę, dak­
taras atvėrė duris, jis akis į akį susidūrė su aukštu jaunu
žmogumi, stovinčiu laiptų aikštelėje.
— Atleiskite, dėl dievo meilės,— mandagiai kreipėsi nepa­
žįstamasis,— bet, sprendžiant iš šitos lentelės, jūs gydytojas?
— Taip,— atsakė daktaras,— aš chirurgas...
Tai sakydamas, jis pajuto, kad toliau kalbėti jam jau sunku.
Nors prieškambaryje buvo prietema, jis aiškiai pamatė, kad
prieš jį stovinčio žmogaus dešinė ranka subintuota. Daktarą
46
apėmė tokia baimė, jog jis susvyravo ir atsirėmė į sieną, kad
neparkristų.
— Taigi, daktare,— ramiai kalbėjo nepažįstamasis,— aš dar
kartą atsiprašau, tačiau prašom suteikti man pagalbą. Mat aš leng­
vai sužeistas į ranką. Tokia, žinote, romantiška istorija. My­
lima moteris, vyras.. . Žodžiu, suprantate...
— E-e-e... Labai malonu... Tai yra aš norėjau pasakyti...
Žodžiu,— lemeno daktaras, pats nesuprasdamas, ką šneka,— la­
bai malonu... e-e-e...
— Mersi,— galantiškai nusilenkė nepažįstamasis ir, neklau­
sydamas tolesnio daktaro vapėjimo, lengvai stumtelėjęs jį pe­
tim į šalį, įžengė į prieškambarį ir rūpestingai užrakino duris.
— Kur jūsų kabinetas?
Daktaras neryžtingai nutepeno į kabinetą, jaunuolis sekė iš
paskos.
—Turiu jums pasakyti,— kalbėjo jis,— kad aš, žinoma, ga­
lėjau kreiptis į bet kurią polikliniką ar ambulatoriją. Bet, pa­
tys suprantate, šautinė žaizda. Prasidės klausinėjimai, milicija...
Gali paaiškėti, kas ta moteris, nukentėti jos garbė.. . Todėl nu­
sprendžiau privačiai... Jūs mane suprantate, daktare?
— Žinoma... koks gali būti klausimas,— pamažu atsipeikė­
damas, paskubėjo sutikti Arzumanianas.

Vera Ivanovna staiga pabudo. Vyro kabinete išgirdo sve­

timą balsą. Ji apsirengė, išėjo į koridorių ir pasišaukė vyrą.
— Kas atsitiko? — paklausė Vera Ivanovna.— Kas ten?
— Atėjo tas banditas,— užsikirsdamas pralemeno Arzuma­
nianas.
Vera Ivanovna išbalo. Ji pamatė, kad vyras dar labiau su­
sijaudinęs nei jinai. Tai kažkodėl privertė ją nusiraminti.
— Eik pas jį,— sušnibždėjo jinai,— o aš nusileisiu pas na­
mų valdytoją ir iš ten paskambinsiu į miliciją...
Arzumanianas blausiu žvilgsniu pasižiūrėjo į žmoną, paskui
skaudžiai suspaudė jai ranką ir piktai sušnibždėjo:
— Ar išprotėjai! Koks mūsų reikalas? Nekalbėk kvailys­
čių. Jei jį išduosim, tai rytoj jo bendrai išskers mus kaip viš­
čiukus. Tu nežinai tų kriminalinių...
Ir, staiga apsisukęs, jis nuėjo į kabinetą. Naktinis pacien­
tas sutiko jį įtariamu žvilgsniu.
— Su kuo ten šnibždėjotės? — paklausė jis, žiūrėdamas dak­
tarui stačiai į akis.—kiūrėkite, daktare...
— Žmona pabudo,— kaltai pratarė Arzumanianas.— Aš ją
nuraminau...
47
 Daktaras išplovė šio vyriškio rankos žaizdą, ištraukė minkš­
time įstrigusią kulką ir aprišo.
— Na štai ir viskas,— tarė jis,— bet jei ims tinti, paraus
arba pakils temperatūra, tuoj pat kreipkitės į gydytoją. Gali
būti ir užkrėtimas.
— Dėkoju jums,— vėl prašneko švelniu, maloniu tonu ne­
pažįstamasis,— tuomet aš vėl užeisiu pas jus. V a...
Ir jis atkišo daktarui pinigų. Arzumanianas nuolankiai paėmė.
Kai tik naktinis pacientas išėjo, prasidėjo pirmas šeimos
kivirčas. Vera Ivanovna verkė, rėkė ant vyro, prikaišiojo jam
bailumą. Daktaras mėgino teisintis, bet tai dar labiau erzino
Verą Ivanovną.
— Gėdykis,— sakė ji,— tu juk elgeisi kaip savanaudis, mies­
čionis, bailys!.. Man skaudu, kad mano vyras toks! .. Kaip tu
galėjai taip pasielgti? ..
Jau apyaušriu sutuoktiniai susitaikė. Daktaras prisiekė žmo­
nai, kad jei tas žmogus vėl ateis („O jis ateis, būtinai ateis,
pamatysi",— sakė daktaras), tai jis jį sulaikysiąs.
— Aš neišsigandau,— kalbėjo toliau Arzumanianas,— garbės
žodis, n e ... Bet jo vizitas buvo toks netikėtas, jog aš suglu­
mau, suprask, Veročka.
Kitą vakarą nepažįstamasis vėl atėjo. Šįkart duris atidarė Ve­
ra Ivanovna.
— Atleiskite, ar daktaras namie? — paklausė jis.
Vera Ivanovna pažvelgė į sutvarstytą jo ranką ir suprato,
kas atėjo.
— Namie,— tarė ji,— užeikit.
Palydėjusi atvykėlį į vyro kabinetą, ji nuėjo į virtuvę ir
tyliai sušnibždėjo Arzumanianui:
— Jis atėjo. Aš eisiu pas namų valdytoją. Gerai?
— Nereikia,— sulaikė ją Arzumanianas.— Aš pats po per­
rišimo išeisiu su juo į gatvę ir perduosiu budinčiam milicininkui.
Vera Ivanovna sutiko. Daktaras nuėjo į kabinetą, vėl pra­
plovė žaizdą, perrišo ir kartu su pacientu išėjo iš buto. Vera
Ivanovna jaudindamasi laukė jo grįžtančio. Pagaliau jis parėjo,
savo raktu atsirakindamas duris.
— Na? — nekantravo jinai.
— Matai, — lemeno Arzumanianas, — reikalas tas... Ak,
kaip nepavyko... Žodžiu, budinčio milicininko kažkodėl ne­
buvo. Tikriausiai buvo nuėjęs kur nors...
Ir daktaras ėmė rūpestingai valytis palto apykaklę, nors to
visai nereikėjo: apykaklė buvo visiškai švari.
48
 Rytą, atėjęs į darbą, pamačiau laukiamajame jauną moterį.
Ji priėjo prie manęs.
— Aš pas vyresnįjį tardytoją,— prašneko ji.
— Aš klausau. Prašom į kabinetą.
Kabinete moteris paaiškino, kad jos pavardė Arzumanian,
kad jos vyras gydytojas ir atėjo ji į prokuratūrą pranešti, jog
vyras iš baimės slepia nusikaltėlį.
Vera Ivanovna smulkiai išdėstė viską, kas įvyko per tas dvi
dienas.
— Atėjau pas jus, nieko nesakiusi vyrui,— toliau kalbėjo
ji.— Tas žmogus gali ateiti pas vyrą dar kartą. Todėl, man re­
gis, galima būtų jį suimti.
Aš užrašiau viską, ką papasakojo Vera Ivanovna. Ji pasirašė
protokolą.
— Sakykit,— paklausė ji išeidama,— kas gresia mano vy­
rui? .. Suprantu, kad jis kaltas, bet... bet man vis dėlto jo
gaila...
Tą patį vakarą žmogus su sutvarstyta dešine ranka buvo
sulaikytas laiptinėje to namo, kuriame gyveno daktaras Arzu-
manianas. Jis ir trečią kartą ėjo pas gydytoją.
Šis vyriškis buvo užkietėjęs banditas, daug kartų teistas.
Jo pavardė — Timofejevas, pravardė — Lionka Beregovojus. Jis
išdavė ir du kitus bendrus, su kuriais kartu plėšė duonos ir
pyrago parduotuves.
Visi jie buvo perduoti teismui. Šioje byloje buvo patrauk­
tas atsakomybėn ir daktaras Arzumanianas. Visa salė sukluso,
kai pirmininkas pranešė:
— Drauge komendante, pakvieskite liudytoją Verą Ivanov-
ną Arzumanian.
Salė ėmė šnibždėtis. Teisiamasis Arzumanianas nusisuko nuo
publikos, kuri pašaipiai apžiūrinėjo jį. Lionka Beregovojus įs­
meigė akis į duris, pro kurias turėjo įeiti liudytoja. Arzuma-
niano gynėjas kažką skubiai rašėsi. Prokuroras santūriai šyp­
sojosi.
įėjo Vera Ivanovna. Ji ramiai stojo prieš teismą, bet iš to,
kaip nervingai ji glamžė pirštinę ir mindžikavo nuo kojos ant
kojos, buvo matyti, kad ji jaudinasi.
— Jūsų pavardė, vardas, tėvavardis? — įprastai paklausė
pirmininkas.— Kiek jums metų? .
— Vera Ivanovna Arzumanian. Dvidešimt trejų metų,—
trumpai atsakė liudytoja.
4. Tardytojo užralal 49
 — Ar teisiamasis Arzumanianas jūsų vyras?
— Taip.
— Paaiškinkite teismui, kodėl jūs kreipėtės į prokuratūrą?
— Aš juk tarybinė moteris,— paprastai atsakė Vera Iva­
novna.
— Teismui viskas aišku, klausimų nėra,— baigė pirmininkas.
1930 m.
SVETIMI TUNDROJE

Prekinis traukinys iš Murmansko išvyko pirmą valandą nak­

ties. Konduktorius Ivanovskis gūžėsi, stovėdamas paskutinio va­
gono tambūre. Buvo šalta naktis. Miestas ir užutekis jau seniai
buvo likę už posūkio, ir traukinys vinguriavo dešiniuoju Ko­
los krantu. Kitapus upės prasidėjo tyli tundra.
Pravažiavo Songujaus stotį, pirmąją po Murmansko. Kai
vėl subildėjo ratai ir pro šalį ėmė plaukti tylios, tuščios platy­
bės, Ivanovskis kietai prisikimšo pypkę, atsisėdo tambūre ir
užsirūkė. Dūmų ratilai šiltai mėlynavo, sklaidėsi ir tirpo vais­
kiose poliarinės nakties sutemose.
Garvežys sušvilpė — traukinys važiavo pro geležinkelio re­
monto tarnybos darbininkų dvidešimt penktąjį baraką, stovin­
tį vienišą tarpustotėje Songujus-Kola. Barakas buvo ant kal­
nelio priešais geležinkelio pylimą, ir Ivanovskis iš įpratimo
pažvelgė aukštyn, į barako langus, kur gyveno jo pažįstami.
Jis pasižiūrėjo ir krūptelėjo. Viduriniame lange jis aiškiai iš­
vydo svetimo, nepažįstamo vyriškio veidą. Nepažįstamasis pri­
gludęs veidu prie stiklo, žiūrėjo į traukinį, ir, kai jo akys su­
sitiko su Ivanovskio akimis, jis pamažu ėmė trauktis į kamba­
rio gilumą, ranka prisidengdamas veidą.
Ivanovskį apėmė bloga nuojauta. Jis gerai pažinojo bara­
ko gyventojus ir nė karto nebuvo, matęs šio žmogaus.
Kai traukinys pasiekė Kolą, Ivanovskis apie keistą žmogų
pranešė stoties budėtojui. Mieguistas, piktas budėtojas neno­
riai išklausė Ivanovskį ir nusispjovęs abejingai tarė:
— Na ir velniava tau, senam kvailiui, vaidenasi!
— Aš ne boba, kad man vaidentųsi,— įsižeidęs atšovė Iva­
novskis.— Ne pirmi metai šiuo keliu zuju. Tačiau, žinok, dvi­
dešimt penktajame kažkas negerai. Nėra ko ten tokiu metu
svetimam būti.
Tuo metu mašinistas pasignalizavo, ir traukinys lėtai paju­
dėjo. Ivanovskis, užšokęs ant paskutinio vagono laiptelio, at­
sisveikindamas šūktelėjo:
50
 — Žiūrėk, Sergejevičiau, jaučiu, kad pas remontininkus-
kažkas negerai.
Tačiau paskutinius jo žodžius nustelbė ratų bildesys ir vis
stiprėjantis garvežio puškavimas.
Budėtojas palydėjo akimis tolstantį traukinį ir, stovėdamas
perone, apsidairė. Viskas aplinkui buvo pažįstama ir įprasta.
Tyliai alsavo šalta naktis. Stoties namelio dešinėje pusėje mie­
gojo mažytis medinis Kolos miestelis. Miestelis buvo senas,
dar nuo didžiojo Novgorodo laikų, ir per tą laiką turbūt ma­
žai pasikeitė. Mažyčius sienojų namelius juosė statinių tvoros,
naiviai styrojo sukrypusios cerkvukės medinis kupolas. Kai­
rėje, už Kolos,«plytėjo beribė tundra, o priekyje blausiai blykš-
čiojo geležinkelio bėgiai. Naktis buvo šviesi, šalta. Tai buvo
naktis prieš 1930 metų gegužės pirmąją.
„Leningrado srities Murmansko prokurorui
Gegužės aštunta.
Šių metų gegužės antrąją kelių meistras Voroninas,
apvažiuodamas kelio ruožą, Songujaus-Kolos tarpusto-
tėje dvidešimt penktame barake rado vienuolika
barake gyvenusiųjų darbininkų lavonų. Visi užkapoti
kirviu. Keturi gyvenę darbininkai dingo. Prašom ne­
delsiant siųsti vyresnįjį tardytoją. Apygardos proku­
roras
Denisovas".
Srities prokuroras, vaikščiodamas po kabinetą, susidėjęs
rankas už nugaros (caro kalėjimuose praleistų metų įprotis),
man bei vyresniajam padėjėjui Vladimirovui, buvusiam spaus­
tuvės rinkėjui, liesam žmogui trumparegėmis, droviomis aki­
mis, pasakė:
— Seininas turi išvykti šiandien. Bylą tirs tarpžinybinė
brigada: mūsų darbuotojas, VPV darbuotojas ir kriminalinio sky­
riaus darbuotojas. Byla sudėtinga, o svarbiausia, ją reikia išaiš­
kinti kuo greičiau. Apie tardymo eigą reikia telegrafuoti kas­
dien. Byla susidomėjo draugas Kirovas, prašė informuoti jį,
kaip vyks tardymas.
Tą patį vakarą greitasis traukinys „Poliarnaja strela" ne­
šė mus į Murmanską. Be manęs, vyko grupė VPV Leningrado
transporto skyriaus darbuotojų.
Už Petrozavodsk© staiga pasikeitė oras. Išvažiavome iš pa­
vasariško, saulėto Leningrado, kur dar nebuvo baigę skambė­
ti gegužinės dainos ir šokiai, o čia tebeviešpatavo rūsti šiau-
51
rėš žiema. Už Kemios ir toliau upės buvo užšalusios, plytėjo
sniegas, nykūs miškai ir uolos.
Murmanskas sielvartavo dėl šios žmogžudystės. Buvo ku­
riamos ir aptariamos įvairios versijos. Vietiniai tardymo or­
ganai taip pat nebuvo padarę jokių konkrečių išvadų. Kai ku­
rie vietiniai darbuotojai manė, jog nužudė tie keturi iš bara­
ko dingusieji darbininkai.
Kas, kada, kodėl, kokiomis aplinkybėmis — šie klausimai
tuo metu jaudino Kolos pusiasalį, Kareliją ir Leningradą.
Nuvykę pirmą dieną kruopščiai apžiūrėjome nusikaltimo
vietą.
Barakas, kuriame gyveno nužudytieji, stovėjo ant kalnelio
prieš geležinkelio pylimą. Žemiau, ties pylimu, tekėjo Kolos
upė, tuo metu dar užšalusi. Kieme buvo du nedideli sandėliai.
Nužudytųjų kūnai buvo suguldyti šiuose sandėliuose: vyrai
viename, moterys kitame. Kiekvienas lavonas buvo uždengtas
maišu.
Sandėlio sienos aptiškusios krauju ir smegenimis, vadinasi,
buvo žudoma čia. Žudoma skeltuvu, smogiant per kiaušą. Bu­
vo rasta darbininkų Leščinskio, Semionovo, Vagino, Solovjovo,
Novikovo, taip pat moterų Novikovos ir Leščinskąjos lavonai.
Be to, čia buvo kolonisto Zaborščikovo, jo žmonos, kūdikio bei
jų gyventojos Zaikinos lavonai. Zaborščikovai ir Zaikina gyveno
viensėdyje už kelių kilometrų nuo barako, ir buvo nesupran­
tama, kaip jie čia pateko.
Nebuvo barake gyvenusių darbininkų Dimitrijaus Suvoro-
vo, Vasilijaus Suvorovo, Michailo Semionovo ir Michailo No­
vikovo. Du pastarieji buvo kai kurių nužudytųjų giminaičiai.
Barako kambariuose grumtynių pėdsakų ir kraujo nerado­
me, tik buvo išmuštas vieno lango stiklas. Ant grindų buvo
rastas stojančio į VKP(b) anketos blankas suomių kalba. Buvo
keista, kaip šis blankas pakliuvo čia, kur visi darbininkai bu­
vo rusai.
Nužudytųjų giminės parodė, kad iš barako paimta kai ku­
rių namų apyvokos daiktų: peilių, arbatinukas, balalaika, ka­
tiliukas, keleri kailiniai, kelios kepurės ir šiek tiek produktų.
Barakas stovėjo nuošaliai. Aplink per kelis kilometrus ne­
buvo nei gyvenamo būsto, nei vietos apsistoti. Dykynė. Ret­
karčiais pravažiuodavo traukiniai, ir vėl stodavo mieguista
tundros žiemos tyla, jokio medelio, vien negyvenamos platybės.
Mes viską apžiūrinėj ome tylėdami. Si tyla, rūsti aplinka ir
siaubinga čia padaryta piktadarybė kažkaip slėgė. Baigę ap­
žiūrą, mes negalėjome pasakyti nieko konkretaus. Be blanko
52
suomių kalba, jokių žudiko pėdsakų nebuvo. Antra vertus,
mažai įtikėtina atrodė versija, kad nužudė keturi dingę dar­
bininkai. Nusprendėme apžiūrėti barako apylinkes, ir pirmiau­
sia kilo klausimas, iš kur darbininkai imdavo vandens. Nuo
barako Kolos link išmintas takelis atsakė į šį klausimą. Nusi­
leidome prie upės ir radome eketę. Tačiau — keista— ji buvo iš
viršaus užmaskuota sniegu ir aplieta vandeniu, kad užšaltų.
Matyt, kažkas tyčia norėjo paslėpti eketės vietą. Tai buvo
svarbi gija. Tuoj pat, dar būdami barake, išsikvietėme iš Mur­
mansko prekybos uosto narų, kurie netrukus atvyko. Vieną iš
jų pasiuntėme ištirti dugno. Greitai jis trūktelėjo signalinę
virvelę. Paaiškėjo, jog po ledu naras rado keturių vyrų lavo­
nus. Juos tuoj pat ištraukėme. Tai buvo keturių „dingusių"
darbininkų lavonai. Jie buvo nužudyti taip pat, kaip ir kiti
barako darbininkai. Ant jų galvų tarsi gaubtai buvo užmauti
maišai, o prie kojų kaip gramzdiklis pririštas metrinis gaba­
las bėgio. Buvo aišku, kad žudikai, norėdami suklaidinti tar­
dymą, keturis lavonus sumetė po ledu, o kad nuo barako iki
eketės sniego neaptaškytų krauju, apsuko jų sukapotas galvas
maišais.
Bet po ledu radome ne tik lavonus. Narai ištraukė pilką
bušlatą ir seną kavaleristo milinę su žyme: „Charkovas.
1924 m." Si milinė turėjo dar vieną keistenybę: jos nugara
buvo pradeginta. Didžiulė skylė žiojėjo tarsi juoda žaizda. Jos
kraštai buvo rudi, apanglėję. Matyt, vienas žudikas vilkėjo šią
milinę, tačiau ji buvo pernelyg „žymi", todėl jis nusprendė
jos atsikratyti.
Murmanske mūsų laukė įdomios naujienos: tą dieną į vie­
tos kriminalinį skyrių iš tundros šunimis atvyko du lapiai —
Vaniuta ir Dmitrijevas, kurie papasakojo gegužės antrąją jiems
nutikusį keistą įvykį.
Dieną jie važiavo per tundrą į Kildinsko bažnytkaimį. Pri­
pratę prie tundros tuštumo ir tylos, gal už penkiolikos kilo­
metrų nuo Murmansko lapiai užuodė dūmus; tundroje ne kas­
dien ką susitiksi, ir lapiai pasuko kvapo link. Netrukus jie
privažiavo ir pamatė tris vyrus, sėdinčius prie liepsnojančio
laužo. Nepažįstamieji kepė avies skerdieną. Tundros papročiu
lapiai priėjo ir pasiteiravo, ar nereikia kokios jų pagalbos.
Užuot atsakę, nepažįstamieji išsitraukė tris nupjauta vamz­
džius šautuvus ir įsakė lapiams važiuoti į Kolą. Lapiai paklu­
so, ir nepažįstamieji, pakrovę savo mantą į roges ir surišę
lapiams už nugaros rankas, nusprendė važiuoti. Paskui pasi­
tarę jie pririšo Vaniutą prie medžio, o Dmitrij evą privertė
53
važiuoti su jais kaip vedlį. Pakeliui į Kolą jie sutiko du ki­
tus lapius. Sėdintys rogėse nepažįstamieji ėmė groti balalai­
komis, kad nekiltų įtarimo. Netoli miesto nepažįstamieji išlipo
ir nuėjo pėsčiomis, o Dmitrij evą atrišo ir liepė važiuoti at­
gal. Dmitrijevas grįžo į tundrą, atrišo Vaniutą, ir jie nuvažia­
vo į bažnytkaimį. Po kelių dienų, būdami Murmanske, lapiai
užėjo į kriminalinį skyrių ir papasakojo apie įvykį.
— Tai ne tundros žmonės, tai svetimi žmonės,— tvirtino
jie.— Tundros žmonės taip nesielgia.
,,Svetimų" žmonių buvo gerokai toliau į vakarus, Apatitų
stotyje, ten, kur dabar naujas, socialistinis miestas Chibino-
gorskas. Tada ten dar tik buvo prasidėjusios statybos, kurio­
se dirbo ir kalinių.
Tą patį vakarą vienas mūsų brigados darbuotojas išvažiavo
su pradeginta miline į Apatitų stotį.
Rytojaus rytą gavome telegramą:
„Milinę tikrai atpažino Apatitų kaliniai. Ji yra ka­
linio Mišino-Gurovo, nuteisto Kijevo apygardos teismo
dešimčiai metų už banditizmą. Mišinas-Gurovas pabė­
go su kitais kaliniais — Griščenka, Mošavecu ir Bol-
dašovu šių metų balandžio devynioliktąją. Išvykstu
į Murmanską su visų asmens bylomis ir fotografijomis".
Vagone įvyko eilinis pasitarimas. Nuo daugybės surūkytų
cigarečių kabojo dūmų debesis. Veidai įkaito nuo ginčų, ver­
sijų, klausimų, spėlionių.
Mes jau žinome žudikų pavardes. Tačiau kur jie gavo
ginklų? Kur jie dabar?
Lavonai buvo surasti gegužės aštuntąją. Teismo medicinos
ekspertizė nustatė, kad nužudyta naktį į gegužės pirmąją (ne
be reikalo senukui Ivanovskiui širdis krūptelėjo pamačius ba­
rako lange svetimą veidą!).
Kaliniai pabėgo balandžio dvyliktąją. Kur buvo, kuo mai­
tinosi žudikai devyniolika parų?
Imamės tikrinti žurnalą, kuriame užregistruoti įvykiai Apa­
titų—Murmansko ruože per tas dienas.
Iš karto užtinkame trumpą sausą įrašą:
„Balandžio dvidešimtąją, 12 valandą nakties pre­
kinio traukinio mašinistas pranešė, kad dega kolonisto
Venskės namas, esantis uždaroje zonoje už trijų kilo­
metrų nuo Lapių stoties. Atvykusi gaisrininkų koman­
da rado namo degėsius ir Venskės žmonos bei trijų
54
 jos vaikų sudegusius lavonus. Pats Venskė dirbo miš­
ko paruošose".
Išsiaiškinome, kad vietos valdžia ištyrė gaisro priežastis ir
padarė išvadą, jog jis kilo ,,dėl nelaimingo atsitikimo", todėl
byla buvo nutraukta.
Visa brigada nuvykome į gaisravietę ir radome: pelenų krū­
voje— tris nupjautus šautuvų vamzdžius, nesudegusioje dar­
žinėje — išdarinėtos avies kailį ir mėlynus akinius. Prisimena­
me paslaptingą blanką, rastą dvidešimt penktame barake, ir
sužinome, kad šie blankai galėjo būti Venskės — VKP(b) nario,
buvusio partijoe suomių nacionalinės kuopelės sekretoriaus.
Viskas aiškėja. Pabėgę banditai įsibrovė į Venskės namą,
pasmaugė Venskės žmoną ir tris vaikus. Nupjovė trijų jo šau­
tuvų vamzdžius (Venskė parodė, kad namuose buvo trys šau­
tuvai), namą ir lavonus sudegino, kad sunaikintų nusikaltimo
pėdsakus. Apsirūpinę mėsa kelionei, patraukė toliau, į Mur­
manską.
Naktį į gegužės pirmąją banditai įsibrovė į baraką ir nužu­
dė darbininkus, nusivesdami po vieną į daržinę. Tai nustatėme
pagal senais maišais užklotus lavonus. Žudikai barake atsitikti­
nai pametė vieną blanką, kažkodėl pasiimtą iš Venskės vien­
kiemio.
Visą rytojaus dieną telegrafu perdavinėjome pavardes ir žy­
mes, kad žudikai būtų surasti ir suimti.
Štai duomenys:
1. Mišinas-Gurovas, Jegoras Vasiljevičius, buožė, gimęs
1904 metais, 1929 metais Kijevo apygardos teismo nuteistas de­
šimtį metų kalėti už ginkluotą apiplėšimą.
2. Griščenka, Grigorijus Fiodorovičius, gimęs 1903 metais.
1929 metais Volynės apygardos teismo nuteistas už ginkluotą
apiplėšimą sušaudyti, vėliau mirties bausmė pakeista dešimčia
metų kalėjimo.
3. Mošavecas, Zacharas Ivanovičius, gimęs 1904 metais, ki­
lęs iš machnoviečio šeimos, 1929 metais už ginkluotą apiplėši­
mą Kijevo apygardos teismo nuteistas sušaudyti, vėliau mirties
bausmė pakeista dešimčia metų kalėjimo.
4. Boldašovas, Michailas Grigorjevičius, gimęs 1906 metais,
buožė, 1929 metais Borisoglebsko apygardos teismo nuteistas
dešimtį metų kalėti už ginkluotą apiplėšimą.
Po trijų dienų atėjo telegrama, kad Kijevo apygardos Gruz-
ko kaime sulaikytas Mošavecas. Pas jį rasti vieno iš nužudytų
darbininkų dokumentai.
55
 Netrukus tardymo organai įvairiuose Sąjungos rajonuose
sulaikė Mišiną-Gurovą ir Boldašovą.
Ketvirtojo — Griščenkos — suimti nepavyko tik dėl to, kad
jį nužudė jo paties bendrininkai.
Aukštas, prakaulus Mišinas-Gurovas kastrato veidu ir sun­
kiais tarsi ketiniais antakiais tardomas man sakė:
— Paskui aš jums apie Griščenką papasakosiu. Silpnavalis bu­
vo žmogus. Snarglius, o ne banditas.
— Pasakykite, Mišinai-Gurovai, kur jis. Smulkmenos pas­
kui,— nutraukiau jį.
Mišinas-Gurovas užsirūkė, niūriai susimąstė, o paskui pri­
dūrė:
— Kai mane dvidešimt devintaisiais metais Kijevo apygar­
dos teisme teisė už plėšikavimą, tai aš neprisipažinau net savo
gynėjui, kai akis į akį kalbėjomės, akis muilinau: atseit, ne,
nekaltas. Gynėjas buvo nuo valdžios, storas toks, ruda barz­
dele, su auksiniu laikrodžiu. Ir akinius auksinius nešiojo. Ge­
ras buvo žmogus, visiškai manimi patikėjo ir net ašarą nusi­
braukė — susijaudino... Į teismą iškvietė mano apiplėštus liu­
dytojus, ir tie, parazitai, akiplėšiškai mane apkaltino. O vienas
toks piktas pasitaikė, jog teisme prieš mane kojomis trypė,
šaukė ir į teisėjo klausimą — ar tikrai mane atpažįsta,— ėmė
žegnotis ir sušuko: „Jis, jis, šunsnukis! Aš jo, niekšo, kol mir­
siu neužmiršiu!" Na čia man net skaudu pasidarė, kad aš tokį
pikčiurną gyvą palikau ir net plėšdamas nė pirštu nepajudi­
nau: aš jam iš vietos riktelėjau: „Jei turit sąžinės, pasakykit:
ar sušėriau bent vieną antausį, ar delikačiai elgiausi?" Žino­
ma, visi juoktis ėmė, nes šiais žodžiais aš prisipažinau, o tas,
parazitas, sako: „Elgėsi tikrai delikačiai, bet visus pinigus,
laikrodį ir lagaminą paėmė ir net kelnes bei batus numovė".
Nuo tada aš labai piktas ant apiplėštųjų. Įžadą daviau — gy­
vų nepalikti, kad paskui nekaltintų... Dabar apie Griščenką.
Kai iš stovyklos bėgome, susitarėme: liudytojų nepalikti. Ba­
rake visus nugalabijom— išlaikėm žodį. Naktį tundroje, prie
laužo, miegojom, Griščenką pro miegus ėmė rėkti, verkė, blaš­
kėsi. Tada su Mošavecu pažadinome Boldašovą ir matėme, kaip
vyrukas kankinasi. O paskui pasakiau vaikinams, kad su tokiu
kompanionu prapulsim: arba išduos, arba pro miegus klejoda­
mas išplepės. N a...
Mišinas-Gurovas godžiai patraukė papirosą ir nutilo.
— Kur lavonas? — trumpai paklausiau jį.
— Ten pat tundroje ir užkasėme,— taip pat trumpai atsakė
Mišinas-Gurovas.
S6
 Traukinys iš Murmansko turėjo išvykti tik vakare. Lūku­
riuodami stotyje, pamatėme vieną iš pažįstamų lapių — Vaniu-
tą. Šypsodamasis jis priėjo prie mūsų ir labai mandagiai, kas
būdinga lapiams, paklausė:
— Kaip su žudikais? Mūsiškiai lapiai labai domisi. Kam
tundroje tokie žmonės?
Paskubėjome pradžiuginti Vaniutą ir pasakėme, kad žudikai
sučiupti, kad jie svetimi, kad jie buožių išperos ir banditai.
— Mes matėme daug svetimų,— rimtai atsakė Vaniuta.— Kai
Murmanską užgrobė baltieji, atvažiavome su šunimis iš tund-
ros jų pasižiūrėti. Iš karto supratome, jog tai — svetimi. Juos
išvijo ir atėjo taip pat svetimi, bet šie svetimi buvo bolševikai
ir jie iš karto tapo saviškiais. Na ir pas mus jau yra savo la-
pių-bolševikų. Svetimų būna visokių. Tačiau yra svetimų —
visai, visam gyvenimui. Ir šitie svetimi niekada netaps sa­
viškiais.
1931 m.
PASKUTINIS M O H IK A N A S

Daugiau kaip prieš metus mirė nuo vidurių šiltinės jaunas

talentingas inžinierius, vienos Maskvos aviacijos gamyklos
techninis direktorius A. Soskinas. Gamyklos darbuotojai nuo­
širdžiai užjautė velionio tėvus, rūpinosi jais, teikė jiems ma­
terialinę pagalbą.
Gamykla išrūpino pensiją. Direktorius rasdavo ir užjaučian­
čių žodžių, ir laiko aplankyti pasimetusius iš sielvarto senukus.
Ir galbūt vienintelė jų paguoda buvo tai, kad jie suvokė
esą ne tokie jau vieniši, kad jų sielvartą atjaučia daugiatūks­
tantinis gamyklos kolektyvas, kad jų -berniukas, jų Aleksejus,
pelnė savo darbo draugų meilę ir pagarbą.
Tačiau senukai buvo visiškai apstulbinti ir sujaudinti, kai
gruodžio dešimtąją, praėjus daugiau kaip metams nuo sūnaus
mirties, į namus jiems paskambino Mažosios Liaudies Komi­
sarų Tarybos sekretorius Belovas. Prisistatęs Belovas su di­
džiausiu jautrumu ir užuojauta pasiteiravo, kaip jaučiasi se­
nukai, ir pasidomėjo, kokio dydžio pensija jiems paskirta. Ve­
lionio motina pravirko ir pasakė, kad jai pakanka ir tiek, kad
jokia pensija negalinti numalšinti jos skausmo. Belovas labai
subtiliai ramino senutę, sakėsi suprantąs jos būseną, paskui
pridūrė:
— Ir vis dėlto, Jelizaveta Lvovna, Liaudies Komisarų Ta­
ryba yra tos nuomonės, kad jums paskirta pensija per maža.
57
Vertinu jūsų kuklumą, bet negaliu sutikti su jumis. Ne, ne,
neprieštaraukite. Mes nusprendėme persvarstyti šį klausimą.
Pernelyg dideli velionio nuopelnai. Rytoj jums vėl paskambin­
siu, atsiųsiu mašiną ir prašau atvažiuoti į Tarybos posėdį.
Visą vakarą senukai tik apie tai ir šnekėjosi. Jie buvo ap­
stulbinti ir sujaudinti ir negalėjo suprasti, kodėl šis klausimas
iškilo Liaudies Komisarų Taryboje, kai nuo sūnaus mirties
praėję jau beveik pusantrų metų, ir net be jokio jų pa­
reiškimo.
Rytojaus dieną atidusis draugas Belovas vėl paskambino.
Vėl taip pat ramiai su Jelizaveta Lvovna pasisveikino ir pra­
nešė, kad Tarybos posėdis atidėtas.
— O kol kas, Jelizaveta Lvovna,— sakė jis,— mes nutarė­
me aprūpinti jus produktais. Mūsų produktų bazei duotas nu­
rodymas duoti jums visa, ko reikia, nustatytomis kainomis.
Prašom nesivaržyti, nebūkite per daug skrupulingi. Iš bazės
jums paskambins.
Po valandos tikrai paskambino kažkoks žmogus ir, prisista­
tęs Liaudies Komisarų Tarybos prekių bazės vedėju, pareiškė,
kad jam įsakyta aprūpinti velionio šeimą reikalingais produk­
tais. Jis paprašė visa užsakyti telefonu.
Vedėjas buvo dar paslaugesnis už Belovą. Jis įkalbėjo Je-
lizavetą Lvovną iš karto užsisakyti įvairiausių produktų, pra­
dedant mėsa, baigiant kiaušiniais, fantastiškai mažomis kaino­
mis. Kai pagaliau suglumusi senutė pareiškė, kad jai daugiau
nieko nereikia, vedėjas jaudinančiu atkaklumu maldavo ją už­
sisakyti dar kakavos ir šokolado.
Priėmęs užsakymą, jis pasakė, kad greitai paskaiųbins ir pra­
neš, kada ir kur atvažiuoti produktų.
Tačiau po šio pokalbio Jelizavėtai Lvovnai kilo abejonių.
Kaip artimam žmogui, ji paskambino man telefonu ir papasa­
kojo apie pastarųjų dienų keistus įvykius, apie Belovą ir apie
geradarį vedėją, siūlantį kakavos ir šokolado. Aš iš karto su­
pratau ir įspėjau ją, kad tai arba labai ciniškas chuliganizmas,
arba afera, ir nutariau tai išaiškinti. Pirmiausia paskambinau į
LKT personalinių pensijų komisiją ir sužinojau, kad Belovo
pavardė ten liūdnai pagarsėjusi. Man papasakojo, kad pasta­
ruoju metu kažkoks Belovas skambina žuvusių nusipelniusių
darbuotojų šeimoms, mulkina jas, kalba Liaudies Komisarų Ta­
rybos vardu, žada produktų tvirtomis kainomis, o kai pati­
kėjusieji juo asmenys ateina į nurodytą vietą produktų, tai
jis paprasčiausiai atima iš jų pinigus ir dingsta.
58
 Aš paskambinau Maskvos kriminalinio skyriaus viršininko
pavaduotojui ir jis į Soskinų butą pasiuntė skyriaus darbuo­
toją. Kaip tik tuo metu, kai jis nuvyko, vėl suskambo telefo­
nas, ir „bazės vedėjas" Jelizavetai Lvovnai pranešė, kad pro­
duktai paruošti ir kad ji galinti juos atsiimti Andronjevskio
skersgatvyje, kur jos lauksią prie tokio ir tokio namo vartų.
Už Jelizavetą Lvovną nuvyko darbuotojas, kuris nurodytoje
vietoje greit pastebėjo senyvą elegantišką vyriškį, labai susi­
mąsčiusį bevaikštinėjantį prie sutarto namo vartų.
— Sveikas, Leonidai Jakovlevičiau,— maloniai kreipėsi į jį
darbuotojas,— ar ne manęs laukiate? Aš taip pat seniai jūsų
ieškau.
Vakare aš kalbėjausi su sulaikytu sukčiumi. Pasirodo, tai
buvo Leonidas Jakovlevičius Inozemcevas, penkiasdešimt aš-
tuonerių metų amžiaus, septynis kartus teistas už sukčiavimą
apgaudinėjant.
Prieš mane sėdėjo padoriai apsirengęs tylus vyriškis. Jo vei­
de atsispindėjo perdėtas kilnumas, kuris visada kelia įtarimą.
Žilų garbanų vainikėlis apie praplikusią galvą, atvipusios
lūpos bylojo apie persisotinimą, ilga nosis — apie polinkį grei­
tai nuliūsti ir susimąstyti.
Leonidas Jakovlevičius buvo solidaus išsimokslinimo, bu­
vęs husaras ir lingvistas. Jis gerai mokėjo anglų, vokiečių ir
prancūzų kalbas. Tačiau nuo jaunumės jį traukė prie aferų.
— Keistas mano charakteris,— noriai pasakojo jis man, sva­
jingai išpūsdamas apatinę lūpą,— nemėgstu, žinote, dirbti. Trau­
kia prie sukčiavimo. Nesikuklinsiu, turiu nemažą šios srities
stažą ir kvalifikaciją. Pradėjau dar prieš revoliuciją, bet tada
šiaip sau, daugiausia dėl pramogos. Pavyzdžiui, tūkstantis de­
vyni šimtai devintaisiais metais, studijuodamas Aukštojoje
technikos mokykloje, vasarą nutariau pajuokauti. Skambinu,
žinote, Petrovo-Razumovo dalies policijos viršininkui Pšedec-
kiui ir sakau: „Pone policijos viršininke! Su jumis kalba Krem­
liaus rūmų komendantas kunigaikštis Odojevskis Maslovas.—
,,Klausau jūsų šviesybe. Kuo galiu patarnauti?"— „Ponas poli­
cijos viršininke, įspėju jus: į Petrovą-Razumovą inkognito
vyksta didysis kunigaikštis Ivanas Konstantinovičius. Apsivil­
kęs studentišku švarku. Jūs ten žiūrėkite, kad kas nors ne­
atsitiktų— galva atsakote!"— „Teikitės nesijaudinti, jūsų švie­
sybe." Na ir vykstu. Vos tik išlipu iš traukinio, paskui mane
eina dviese civiliniais drabužiais. Vėliau prie jų prisijungia
policijos viršininkas. Einu, nekreipiu dėmesio. Sustoju prie
59
tvenkinio. Gėriuosi gamta. Prieina policijos viršininkas. „Ar
patinka, sako, mūsų gamta, jaunuoli?"— „Taip, atsakau, patin­
ka."—„Ar nepageidautumėte, klausia, valtele tvenkinyje pa­
siirstyti? Kažkodėl jūs man labai simpatingas!".— Malonu, sa­
kau, malonu." Mane, žinote, įsodino į valtelę, policijos viršinin­
kas pats prie irklų sėdo — ir plukdo. Paskui pakvietė pietauti.
Einu. Puikiausius, žinote, pietus ištaisė. Su šampanu. O paskui
ir sako: „Myliu, sako, studentus, jūsų prakilnybe... myliu..."
Po pietų išrikiavo visus policininkus, surengė mano garbei pa­
radą... Garbės žodis! 11
Svajingai pervertęs akis, Inozemcevas pasakojo toliau:
— . .. Taigi buvo, žinote, gyvenimėlis!.. Buvau jaunas,
mėgau pasilinksminti. Atsimenu, kartą, jau husaras būdamas,
pulkininku apsitaisiau. O vėliau nusiritau. Revoliucija. Čia dar
įvyko mano šeimos drama. Vedęs buvau. Žmona buvo labai pa­
vydi; aš iš tikrųjų buvau didelis lėbautojas. Ir štai vieną dieną
parėjau namo, o ji įėjo su taure, pilna kažkokio skysčio... „Ge­
riu, sako, Leonidai Jakovlevičiau, į jūsų sveikatą!" Ir išgėrė
vienu mauku. Pasirodo, taurėje buvo sublimatas. Po dviejų va­
landų mirė... Na o paskui visai nusmukau. Girtuokliavimas,
moterys, lėbavimai. Pinigai išsibaigė. Nutariau pasinaudoti jau­
nystės gabumais...
— O iš kur, Leonidai Jakovlevičiau, gaudavote pensininkų
adresų?
— Iš laikraščių. Tvarkingai, žinote, rinkau iškarpas su ge­
dulingais skelbimais. Jeigu gamyklos komitetas ar profsąjun­
gos grupė pareiškė užuojautą, išsikerpu. Pusmetį, metus pa­
laukiu ir skambinu. Dažniausiai pasisekdavo. Pinigų paėmiau
gal iš keturiasdešimties žmonių. Suvokiau, žinote, kad mūsų
žmonės pripranta prie jautrumo. Na štai tuo aš ir naudojausi...
Ir Leonidas Jakovlevičius toliau pasakojo. Jis žinojo dešim­
tis apgavystės, prievartavimo, šantažo būdų. Jis „atveždavo"
siuntinius su vaisiais nuo giminaičių iš Krymo, žadėdavo pen­
sijas, patarinėjo akademikams įstoti į paruošų grupes, perduo­
davo artimųjų linkėjimus ir dar kitokiais būdais apgaudinė­
davo žmones.
Apsukrusis husaras uždirbdavo iki trijų tūkstančių per mė­
nesį ir palyginti lengvai išsisukdavo nuo atsakomybės. Po re­
voliucijos teistas tik septynis kartus.
Toliau pasakodamas, šis išmirštančios profesionalių sukčių ir
apgavikų padermės atstovas, šis paskutinis mohikanas liūdnai
tarė:
60
 — ... Tačiau turiu jums prisipažinti: pasenau, pavargstu.
Laikas ilsėtis. Na ir dirbti pasidarė sunku. Publika ne ta, kaip
anksčiau... Kriminalinis skyrius neduoda ramybės!
Ir jis nedraugiškai pažvairavo į čia pat sėdintį Maskvos kri­
minalinio skyriaus darbuotoją.
1936 m.
R O M A N TIK A I

Prieš kelerius metus man teko būti viename Voronežo sri­

ties rajone. Nusižudė vienas vietinis darbuotojas — puolė po
traukiniu. Praėjus dviem mėnesiams nuo jo laidotuvių, rajone
kažkas paleido gandą, kad N. ne pats nusižudė, o buvo nužu­
dytas ir jau negyvas pakištas po traukinio ratais, šitaip insce­
nizuojant savižudybę ar nelaimingą atsitikimą.
Kaip visada tokiais atvejais, šis gandas sklido greitai ir pla­
čiai, aplipdamas vis naujomis detalėmis. Pagaliau tai pasiekė
Maskvą. Man buvo pavesta nuvykti ir vietoje viską ištirti.
Atsižvelgiant į aplinkybes, reikėjo atlikti ekshumaciją, tai
yra atkasti lavoną ir padaryti teisminę medicinos ekspertizę.
Todėl pakviečiau važiuoti su manimi P. Semionovskį — vieną
iš seniausių ir labiausiai patyrusių Maskvos teisminės medicinos
ekspertų.
Nuvykę į Voronežą, nutarėm toliau važiuoti mašina. Iki
rajono buvo apie šimtą penkiasdešimt kilometrų. Voroneže
mums pasakė, kad kelias geras, neužpustytas. Apskaičiavome,
kad, išvykę vakare, iki nakties rajoną pasieksime.
Kai mes mažu „V iliu k u " išvažiavome iš Voronežo, buvo ra­
mus žiemos vakaras. Mašinoje buvo šilta ir jauku, kelias tik­
rai geras, mes greitai lėkėme pirmyn.
Kai susieina tardytojas ir teisminės ekspertizės gydytojas,
o prieš akis ilga nakties kelionė, kalbos visada atsiranda.
Piotras Sergej evičius beveik keturiasdešimt metų užsiėmė
anatomija, jis buvo išmintingas ir nuovokus daugelio įvykių
bei žmonijos dramų liudininkas ir tiek daug tyrė numirėlių,
kad puikiai perprato ir gyvųjų psichologiją. Kol jis man pa­
sakojo apie daugelį dalykų, kuriuos jam teko išvysti, išgirsti
ir atskleisti prie anatomo stalo, visai sutemo, ir netikėtai įsi­
siautėjo pūga. Automobilio žibintai iš karto priblėso ir, rodėsi,
nebeįstengs praplėšti tankios kaip iš gausybės rago krintančio
sniego uždangos. Kelią bematant užpustė, ir mašina slinko pir­
myn tarytum apgraibomis. Į priekinį mašinos langą kaip baltų
61
mašalų spiečius atsitrenkdavo sniego dribsniai. O aplinkui šėlo
sniego pūga.
Man visada patikdavo keliauti naktį žiemos keliu. Mėgau va­
žiuoti škijomis speiguotą naktį, kai gailiai girgžda po pavažo­
mis sniegas, jaukiai prunkštauja sutinkamų kaimiečių gurguo­
lių arkliukai, o danguje kybo sustingęs mėnulis. Gurguolė nu­
tolsta, aplinkui — vėl spengianti tyla, kokia būna tik keliaujant
žiemos naktį, kai atrodo, jog nebebus galo nei tiems sustingu­
siems sniegynams, nei tam baltam keliui, nei žvaigždėtam nak­
ties dangui. Mintys teka lėtai lėtai, vienas po kito išplaukia
prisiminimai, ir šypsaisi dėl to, kas jau seniai pergyventa, be­
veik užmiršta, ir smalsiai žvelgi į ateitį.
Bet visai kas kita, kai tave užklumpa pūga naktį nežino­
moje vietovėje, kai mašina klimpsta, o kelio kontūrus kaip
trinte nutrina siaučianti pūga.
Sustojome pasitarti. Vairuotojas siūlė palaukti, kol aprims,
bet dangus nieko gera nežadėjo; pūga įsisiautėjo vis smarkiau.
Ir pagaliau turėjome skubėti į rajoną, kur mūsų laukė ir kur
viskas buvo parengta kapui atkasti. Vėl pajudėjome pirmyn,
dažnai sustodami pasižiūrėti, ar neiškrypome iš kelio. Sužvar-
bome, išalkome. O čia dar baigėsi papirosai. Mašina dažnai
įklimpdavo, ir tik vargais negalais ją ištempdavome. Batai
buvo pilni sniego, kojos šalo, ir visos pastangos sušilti buvo
bergždžios.
Netikėtai priekyje išniro kažkokie namai. Prieš mus sušmė­
žavo mažas įmigęs miestelis. Kreivos užpustytos gatvės, juodi
namai su aklinai uždarytomis langinėmis, viskas įsisupę į baltą
be perstojo krintančio sniego skraistę. Įvažiavome į turgaus
aikštę su sukrypusiu sargybos bokštu. Vienintelis budintis mi­
licininkas, įsisupęs į didžiulius kailinius, buvo kietai įmigęs.
Vos ne vos prižadinome jį.
Paaiškėjo, jog iškrypome iš kelio ir patekome į Bobrovo
miestelį. Iki rajono, kurį turėjome pasiekti, buvo apie keturias­
dešimt kilometrų. Apšilę milicijos skyriuje, patraukėme toliau.
Raitas milicininkas rodė mums kelią.
Nuvažiavome tik antrą valandą nakties. Rajono prokuroro
bute mus pavaišino karšta arbata. Atėjo rajono komiteto sek­
retorius, MTS politinio skyriaus viršininkas ir dar kažkas. Kad
gyvenvietėje nekiltų nereikalingų kalbų, nutarėme iškasti la­
voną naktį: kaimo žmonės nemėgsta, kai drumsčiama mirusių­
jų ramybė.
Trečią valandą nuvažiavome į kapines. Klupdami ant už­
neštų sniegu kapų ir kryžių, vargais negalais suradome N. kapą.
62
Įšalusi žemė sunkiai pasidavė, atsitrenkdamas į ją, laužtuvas
skambčiojo. Pūga tebešėlo. Dirbome, pasišviesdami automobilio
žibintais. Dangų siautė balta pūgos marška.
Pagaliau laužtuvas dusliai atsimušė į medinį karsto viršų.
Mudu su prokuroru įšokome į kapo duobę ir pakišome po kars­
tu virves. Paskui iškėlėme karstą, atlupome viršų ir išvydome
N. lavoną. Jis buvo dar išsilaikęs, tik burna, akys ir kojos jau
apgedę. Semionovskis pasiėmė instrumentus ir pradėjo skrodi­
mą. Mes tylėdami stebėjome jo darbą. Mums visiems buvo
kažkaip nejauku. Neįprastos aplinkybės, ir ta žiemos naktis,
tarsi tampoma pūgos konvulsijų, ir nuovargis po sunkios kelio­
nės darė savo. Numirėlis, kurį įgudusiai vartė ir apžiūrinėjo
Semionovskis, sumėlynuodavo automobilių žibintų šviesoje.
Seni kapinių klevai, siūbuojami stiprių vėjo gūsių, mums vis
linkčiojo. Jie girgždėjo ir čežėjo šakomis it šnibždėdami mal­
das. Protarpiais sniego tumulai užkrisdavo nuo jų numirėliui
ant veido, ir tada kuris nors iš mūsų nužerdavo jį pirštine.
Aš nevalingai bandžiau įsivaizduoti N. gyvenimą — kaip
jis juokdavosi, vaikščiodavo, kalbėdavo. Koks jis buvo žmogus,
kaip gyveno su žmona, ar jį mėgo kaimynai? Žodžiu, norėjau
įsivaizduoti jį gyvą. Bet nepavyko. Numirėlis tarsi aklinai už­
gožė viską, kuo jis kadaise buvo gyvas. Aš susimąsčiau.
Tuo momentu netikėtai išgirdome sniego girgždėjimą po ko­
jomis. Atsigręžę pamatėme keistą figūrą, kuri greitai artėjo prie
mūsų. Tai buvo nedidelio ūgio apsnigta barzda žmogus su keis­
ta ausine zuikine kepure. Sis žmogus labiausiai panėšėjo į vai­
kų piešiamą senį šaltį. Nustebę žiūrėjome į jį.
— Kas čia bastosi tokiu metu? — tyliai tarė prokuroras.
— Gal kapinių sargas? — paklausiau aš.
Man niekas neatsakė. Pagaliau nežinomasis priėjo ir, kraty­
damas nuo barzdos sniegą, linksmai tarė:
— Na ir orelis, o aš jau bijojau, kad būsiu pavėlavęs.
— Draugas Pavlovas!— džiugiai šūktelėjo prokuroras ir
puolė prie atėjusiojo.— Iš kur, kokie vėjai jus čia atpūtė?
— Labai paprastai. Sužinojau, kad turite įdomų skrodimą,
iš Maskvos Semionovskis atvažiuoja. Na aš pasipusčiau padus
ir — į kelionę.
Prokuroras aiktelėjo. Kreipdamasis į mus, jis paaiškino, kad
pribuvėlis — teisminės medicinos ekspertas Pavlovas iš gretimo
rajono ir kad jis atėjo pėsčiomis, sukardamas trisdešimt kilo­
metrų per pūgą. Gydytojas Pavlovas buvo septyniasdešimt
dvejų metų amžiaus.
63
 Mus supažindino. Mums nusistebėjus, kaip jis galėjo tokiu
oru rizikuoti keliauti pėsčiomis, jis atsakė:
— Kas čia nepaprasta. Ir sveiki mes, ir jauni, ir prie visko
pripratę.
Ir žvaliai ėmė klausinėti Semionovskį, kokie skrodimo re­
zultatai.
Kai viską baigėme, buvo aišku, kad N. vis dėlto nusižudė
(visi sužalojimai patekus po traukiniu liudijo, kad tuo momen­
tu žmogus buvo gyvas).
Dabar galėjome pailsėti. Apnakvino mus kartu, bet Pavlovas
ir Semionovskis taip ir neprigulė. Visą naktį du seni teisminės
medicinos specialistai šnekučiavo apie savo darbą. Aš pradėjau
snausti. Nekreipdami į mane dėmesio, senukai su įkarščiu tebe­
sikalbėjo. Jie buvo nesimatę gal dvidešimtį metų ir skubėjo
pasidalyti tų metų patyrimu.
Pavlovas įtemptai klausėsi Semionovskio, klausinėjo ir kaž­
ką užsirašinėjo. Sis septyniasdešimt dvejų metų žmogus buvo
susižavėjęs savo profesija kaip studentas absolventas. Jam buvo
savaime suprantamas dalykas, kad jis, siaučiant pūgai, pėsčio­
mis sukorė tokį didelį kelią tik todėl, jog pasimatytų su kolega
iš Maskvos. Jis nesijautė nuvargęs ir visą naktį prakalbėjo su
Semionovskiu.
Semionovskis taip pat užmiršo, kad visą naktį nemigo, kad
permirkusios kojos, kad sunki buvo kelionė ir daugelį kitų da­
lykų. Jie — šitie senukai — buvo jauni.
Užsnūdau stebėdamasis šia jaunyste, įgimtu savo profesijos
pamėgimu — šventa, tyra ir romantiška meile, kuri nugali se­
natvę, atstumus ir siautėjančių pūgą.
1937 m.

GAISRAI SARANSKE

Trečią valandą nakties Bočkovas, Saransko stalių dirbtuvių

sargas, išėjo parūkyti. Jau baigėsi balandis, bet naktis buvo
tamsi kaip rugsėjį. Bočkovas užsitraukė dūmą, jau norėjo nu­
sispjauti, kaip buvo įpratęs, ir vos neužspringo: iš liaudies
teismo lango, stalių dirbtuvių kiemo pusėje, vertėsi tiršti raus­
vi dūmai, ir liepsnos liežuviai traškėdami laižė rėmus.
Bočkovas puolė prie telefono, ir po keleto minučių atlėkė
gaisrininkai. Jie greitai užgesino gaisrą, ir paaiškėjo, kad jis
kilo liaudies teismo patalpoje, kur ant grindų buvo priversta
ir apipilta žibalu teismo bylų.
64
 Iš viso sudegė apie keturiasdešimt bylų, bet išliko kartote­
ka, ir buvo nesunku bylas atstatyti.
Paslaptingas teismo padegimas sujaudino visą miestą. Spė­
liojimų ir versijų buvo įvairiausių. Vietos tardymo organai ma­
nė, kad padegė kriminaliniai nusikaltėliai arba dėl keršto, arba
dėl suprantamo noro sunaikinti teismo bylas. Šią versiją parėmė
ir vyriausiasis teisėjas Demidovas.
Dėl visa ko suėmė liaudies teismo valytoją Gusevą, kuri ėjo
ir sargės pareigas. Be to, buvo „protingai11 nuspręsta, kad jei­
gu Guseva ir nekalta dėl padegimo, tai už nerūpestingumą —
be abejonės kalta.
Tardymas vyko, kaip sakoma, visu smarkumu, bet įvykiai
klostėsi taip, kad maždaug po dviejų savaičių pakrypo visai
nelaukta linkme. Gegužės 15-osios naktį vėl padegė liaudies
teismą, o po pirmojo padegimo priimtą į darbą sargę Stiošiną
nužudė.
Ir antrąjį gaisrą naktį pastebėjo vėl tas pats nenuorama Boč-
kovas. Atvažiavę gaisrininkai rado baisų visiškai nuniokoto
teismo vaizdą. Sį kartą supleškėjo apie keturis šimtus bylų.
Sudegė kartotekos. Stiošiną buvo nužudyta savo kambaryje,
suknežintas kiaušas. Iš ten lavonas vilkte nuvilktas į kanceliari­
ją (tai liudijo kraujo pėdsakai ant grindų), apkrautas bylomis,
apipiltas žibalu ir padegtas.
Buvo numuštas nuo sienos ir išmestas pro langą elektros
skaitiklis. Sieninis telefonas kruopščiai ir sumaniai padegtas.
Iš teismo vykdytojo kameros buvo išvilkti į kiemą kažkodėl
ten laikomi seni patalai. Teisėjų Demidovo ir Palatovo rašo­
mieji stalai sudaužyti kirviu.
Žodžiu, tai buvo tikrai banditiškas teismo užpuolimas.
Saransko tardymo organai penkis mėnesius negalėjo išnarp­
lioti šio raizginio. Iš pradžių visi kaip vienas manė, jog pade-
ginėja kažkokia paslaptinga banditų gauja. Todėl rūpėjo tik
tai, kaip sugauti tą gaują. Bet sugauti nesisekė. Vietos krimi­
nalinis skyrius išnaršė visą savo archyvą, tačiau nieko nesurado.
Mordovijos respublikos prokuratūros vyresnysis tardytojas iš­
eikvojo begalę popieriaus ir apklausė kone visą miestą. Bet vi­
si įtariamieji kaip susitarę pateikė neabejotinus alibi.
1936 metų rugsėjo viduryje TSRS prokuroras pasiūlė man
ir Maskvos kriminalinio skyriaus darbuotojui Osipovui važiuo­
ti į įvykio vietą ir imtis ryžtingų priemonių šiai bylai išaiškin­
ti. Tą pačią naktį išvažiavome į Saranską.
Prisipažinsiu, važiavome ten, abejodami, jog pasiseks. Labai
sunku tirti bylą, po nusikaltimo praėjus penkiems mėnesiams.
5. Tardytojo užrašai 65
O ir nusikaltimas specifinis, padegimas du kartus ir nužudy­
mas. Tokiais atvejais laikas neišvengiamai nutrina „nebyliųjų
liudytojų" liudijimus ir prislopina įspūdžius bei faktus gyvų­
jų atmintyje.
Visą kelią mintimis peržvelgėme visokiausias pastarųjų
penkiolikos metų bylas. Prisiminėme daugybę įvairių nusikalti-
mų ir įvykių, šimtus nusikaltėlių tipų ir charakterių, bet analo­
giško nebuvo. Atsitikimas Saranske buvo ypatingas.
Nuvažiavome naktį... Miestas mus sutiko smarkia liūtimi,
žiojėjančiomis išraustų gatvių duobėmis ir juoduojančiais mie­
gančių namų langais.

Pirmosiomis mūsų darbo dienomis išryškėjo labai įdomių

smulkmenų.
Paaiškėjo, kad tiek pirmą, tiek antrą kartą bylos deginti
buvo paimtos iš įvairių spintų. Paaiškėjo, kad spintos su ar­
chyvinėmis ir civilinėmis bylomis visai nebuvo liestos. Paaiš­
kėjo, kad teisėjų stalai buvo sudaužyti kirviu, kuris buvo už
spintos, o to niekas, be teismo darbuotojų, negalėjo žinoti. Pa­
aiškėjo, kad kartoteka buvo paimta iš liaudies teismo sekreto­
riaus stalo, o daugiau iš ten nieko nepaimta. Paaiškėjo, kad Sa­
ranske nebuvo... banditų gaujų, ir vietinio teismo kronikoje
tebuvo užregistruota smulkių vagysčių ir nereikšmingų chuli­
ganiškų išpuolių. Buvo aišku, kad čia veikė savos, nusimanan­
čios ir tvirtos rankos.
Buvęs teisėjas Demidovas įėjo į kambarį, kur mes dirbome,
tvirta, ramia pasitikinčio savimi žmogaus eisena. Aukštas, vos
gunktelėjęs, šis žmogus tylėdamas atsisėdo ir tarsi laukė klau­
simo. Veidas buvo blausus, be jokios išraiškos, sustingęs kaip
vaškinė kaukė. Tik akių vokai šitame keistame veide be persto­
jo nervingai mirksėjo.
Aš neskubėjau duoti jam klausimų ir įdėmiai stebėjau šį
žmogų. Jausdamas mano žvilgsnį, Demidovas netikėtai pradėjo
žiovauti, perdėtai ilgai, tarsi pasimėgaudamas, pasiraivydamas,
atlošdamas galvą... Taip saldžiai ir užkrečiamai nežiovaujama
pas tardytoją, pas kurį esi pirmą kartą.
— Jūs neišmiegojęs? Tada galime atidėti pokalbį kitam
kartui,— pasakiau.
Demidovas suprato persūdęs ir tuoj pat pareiškė, kad pasi­
rengęs pokalbiui. Aš pradėjau tardymą.
Demidovas pradėjo dirbti Saranske 1934 m. Keistas sutapi­
mas: sudegintos bylos, pradėtos 1934 metais.
— Kaip tai paaiškinti?
66
 — Paprasčiausias atsitiktinumas.
— Tarkime. Bet aš turiu įrodymų, kad jūs klastojote teis­
mo nutarimus dėl nuteistųjų išlaisvinimo.
— Mane stebina tokie žodžiai.
— O vis dėlto: taip ar ne?
— Ne. Be abejonės.
— Nustatyta, kad už trijų šimtų rublių kyšį jūs suklasto­
jote nutarimą dėl buožės Bogačiovo, nuteisto 1934 metais už
grūdų grobstymą dešimčia metų, bylos.
— Ne, tai netiesa.
— Tai tiksliai nustatyta.
— Parodykite man nutarimą.
Aš pateikiau jam fiktyvų nutarimą, kurį radau teismo ar­
chyve, apie kažkokio Bogačiovo išlaisvinimą. Nutarimas rašy­
tas Demidovo ir neegzistuojančių teismo tarėjų vardu. Jis su­
sidomėjęs apžiūrinėja šį dokumentą ir, šiek tiek patylėjęs, ne­
keisdamas nei veido išraiškos, nei tono, sako:
— Taip, tai tiesa. Aš ir anksčiau norėjau prisipažinti, bet,
žinote, sarmatijausi... Tikrai, aš padariau nusikaltimą.
Ir pirmą kartą jis praviepia siauras lūpas, mėgindamas dė­
tis susigėdusiu ir droviai nusišypsoti.
Taip prasidėjo mūsų pažintis.

Taigi išimčių metodu nustatėme, kad padegti ir nužudyti

galėjo tik kas nors iš nuolatinių teismo lankytojų. Pagal tai
pradėjome tikrinti vieną po kito. Antrasis teisėjas, Palatovas,
pirmojo padegimo naktį buvo išvažiuojamojoje sesijoje rajone.
Kodėl jis važiavo į sesiją? Paaiškėjo, kad išvakarėse pasiuntė
jį į sesiją Demidovas, kuris prieš tai rengėsi pats važiuoti. Ko­
dėl Demidovas pakeitė savo planus?
1936 metų pradžioje Demidovas nagrinėjo kažkokio Galuš-
kino, kaltinamo vagyste, bylą. Galuškinas buvo nuteistas vie­
nerius metus pataisos darbų. Tuoj po teismo Galuškinas davė
Demidovui tris šimtus rublių, ir Demidovas nuosprendyje po
žodžių „nuteisiamas vienerius metus pataisos darbų" prirašė
tik keletą žodžių: „Lygtinai su vienerių metų bandomuoju lai­
kotarpiu". Tai buvo grubiai padaryta. Kitu rašalu.
Šių metų pavasarį Galuškinas, sėdėdamas alinėje, prasita­
rė apie Demidovo apsukrumą. O Galuškino pašnekovas Vol­
kovas pasiuntė Mordovijos prokuratūrai raštišką pareiškimą.
Balandžio 27-ąją respublikinė prokuratūra pareikalavo Ga­
luškino bylos ir rado, kad nuosprendis suklastotas. Iškvietė
liaudies teismo sekretorę Grigorjevą ir apklausė ją dėl šios by­
67
los. Demidovas su prokurore Agapova tuo metu buvo išva­
žiuojamojoje sesijoje ir svarstė kolūkio arklidės padegimo by­
lą. Balandžio 27-osios vakare Demidovas grįžo į Saranską ir su­
sitarė su Agapova, kad balandžio 28-ąją, tai yra sekančią die­
ną, jie vėl kartu vyks į rajoną į išvažiuojamąją sesiją. Balan­
džio 28 dienos rytą Demidovas atėjo į teismą. Grigorjeva kaip
paslaptį pasakė jam, kad ji buvo iškviesta į respublikinę pro­
kuratūrą dėl Galuškino bylos. Ir Demidovas iš karto pakeitė
savo sprendimą važiuoti į rajoną. Vietoj savęs jis pasiunčia
teisėją Palatovą. Jį suima baimė. Jis žino, kad panašių suklas­
tojimų yra dešimtyse bylų. Visa tai gali išplaukti į paviršių,
paaiškėti. Ir tada — krachas. Ką daryti? Kaip pasielgti?
Ir pagal dar nelabai ištirtą asociacijos dėsnį Demidovas pri­
simena išvakarėse analizuotus faktus. Jis svarstė padegimo by­
lą. Prisimena visas šios bylos aplinkybes. Kaip visa tai papras­
ta, įmanoma, įgyvendinama! Padegimas — štai kaip tik tas žo­
dis, tas veiksmas, vienintelė išeitis, vienintelis išsigelbėjimas!
Ir tą pat naktį dega liaudies teismas.
— Sakykite, Demidovai, kodėl balandžio dvidešimt aštun­
tąją nevykote, kaip kad rengėtės, į išvažiuojamąją sesiją?
— Teisėjas Palatovas nenorėjo nagrinėti paskirtos tai die­
nai bylos, todėl turėjau likti. Išvažiavo jis.
— Palatovas tai neigia. Jis sako, jog kaip tik jūs nenorė­
jote važiuoti.
— Palatovas meluoja.
— Tačiau Palatovo parodymus patvirtina ir Grigorjeva,
taip pat girdėjusi, kaip jūs sakėte, kad negalite važiuoti, nes
esate užimtas.
— Grigorjeva klysta.
— Grigorjeva taip pat sako, jog ji balandžio dvidešimt aš­
tuntąją jums pasakė, nors ir neturėjo teisės, kad ji buvusi iš­
kviesta į respublikinę prokuratūrą dėl Galuškino bylos. Ar tei­
sybė?
— Ji man tai pasakė po antrojo padegimo, o ne balandžio
dvidešimt aštuntąją.
Surengėme akistatą. Demidovas demaskuotas. Paaiškėja, kad
dar prieš pirmąjį padegimą Demidovas sunaikino susirašinėji­
mus dėl teismo bylų. Tai buvo prieš reviziją. Teisme buvo su­
sikaupę įvairių raštų, į kuriuos nebuvo reaguota. Buvo pareiš­
kimų, užklausimų dėl bylų, skundų. Demidovas nuslėpė šiuos
raštus nuo revizijos ir įsakė Grigorjevai juos sudeginti. Demi­
dovas tai neigia. Bet Grigorjeva prisimena, jog ir Guseva matė,
kai buvo deginami raštai. Ir Guseva tai patvirtina. Neatsispir-
68
damas akistatai su Grigorjeva ir Guseva, Demidovas priverstas
prisipažinti.
— Taip, tai buvo,— lėtai iškošė jis.— Buvau užmiršęs. Aiš­
ku, tai — nusikaltimas. Aš pasielgiau lengvabūdiškai.
Ir vėl jo veide pasirodė drovi šypsena.

Taip vyko tardymas. Vienas po kito atsiskleidė Demidovo

nusikaltimai. Paaiškėjo, kad jis buožė, apgaule pakliuvęs į par­
tiją ir į teismo aparatą.
Pirmasis gaisras buvo iš karto pastebėtas ir greitai likviduo­
tas. Sudegė nedidelė dalis bylų. Reikėjo skubėti.
Demidovas kiekvieną naktį ateina į teismą. Bet naujoji sar­
gė Stiošina, kaip tyčia, neišeina iš pastato, nakvoja čia. Kiek­
vieną naktį Demidovas ateina į teismą ir gąsdina kaimo mer­
gaitę. Trečią, ketvirtą valandą nakties jis beldžiasi į jos kam­
barėlį:
— Ksenija, ar tu dar gyva? Tavęs dar nenužudė?
Stiošiną gąsdina tie naktiniai vizitai. Pas ją atvažiuoja pasi­
matyti iš kaimo motina. Duktė papasakoja motinai apie tai. Ji
verkia ir sako, kad jai baisu, kad Demidovas ne šiaip sau čia
vaikščioja.
Senutė išvažiuoja į kaimą. Ar galėjo Demidovas numatyti,
kad savo motinos lūpomis jo nužudytoji Stiošina liudys jo by­
loje?!
Demidovas vis ateina į teismą. Jis tikisi, kad prigąsdinta
Stiošina nebenakvos teisme. Bet Stiošina bijo, kad jeigu ji ne-
budės, tai ją pričiups, pašalins iš darbo. Jai netgi atrodo, kad
griežtasis teisėjas tikrina, ar naujoji sargė gerai atlieka savo
pareigas. Ir ji apie tai pasipasakoja ne tik motinai, bet ir tetai,
apie kurią Demidovas nežinojo.
Demidovas pagaliau ryžtasi. Iš gegužės 15-osios į 16-ąją nak­
tį, liepęs žmonai išsiųsti namų darbininkę nakvoti pas draugę,
jis skuba į teismą. Jis nužudo Stiošiną, sudegina šį kartą vi­
sas bylas, inscenizuoja užpuolimą...
Dar prieš suėmimą Demidovas parašo laišką Aukščiausia­
jam teismui. Jis juk žino, kad jį turi suimti! Vis dėlto jis rašo:
„Aš neteisėtai suimtas. Aš įkalintas nepateikus kal­
tinimo. Mane kaltina padegimais, kuriuos įvykdė
banditai, bet kurių negali sugauti. Aš prašau jūsų gin­
ti mane..."
Ir jis prašo žmoną išsiųsti šį laišką, jeigu jį suimtų.
69
 Sį laišką radau per kratą Demidovo bute, paslėptą rusiškoje
krosnyje.
Kai aš pateikiau šį laišką Dęmidovui, jis sutrinka ir, nega­
lėdamas to nuslėpti, sako:
— Taip, čia mano klaida.
Respublikos Aukščiausiasis teismas nuteisė jį sušaudyti.
1937 m.

KALTĖS IŠPAŽINIM AS *

Vis dažniau įvykių kronikose lakoniškai skelbiama apie sa­

vanoriškai išpažinusius savo kaltę milicijai.
Įvairaus amžiaus, įvairių profesijų ir biografijų žmonės —
vagys įsilaužėliai su nemažu stažu, apsukrūs kišenvagiai, iš­
eikvotojai ir žmogžudžiai — pasakoja apie savo nusikaltimus,
kurių niekas nedemaskavo.
Be abejo, ne visi jie lengvai ir iš karto nusprendė prisi­
pažinti nusikaltę. Tačiau jie vis dėlto atėjo.
Štai ateina į miliciją juvelyras — invalidas su medine koja.
Jis dirbo Prekybos su užsieniečiais įmonės priėmimo punkte.
Priimdavo auksą ir brangenybes. Keletą metų jis atkakliai ir
apsukriai kombinavo, sąmoningai painiojo ataskaitas ir vogė.
Praėjo daug metų. Jau seniai likviduota ir Prekybos su užsie­
niečiais įmonė, ir priėmimo punktas, niekas nesulaukė atpildo,
piktnaudžiavimas netgi nebuvo pastebėtas.
Ir štai vieną vakarą juvelyras su medine koja pasirodo mi­
licijoje. Užsikirsdamas ir susijaudinęs jis papasakoja viską. Jis
nusiima medinę koją ir iš meistriškai įtaisytos slėptuvės išbe­
ria ant milicijos stalo vogtą auksą ir briliantus.
Jis klausiamas, kaip paaiškinti tokį neįtikėtiną prisipažini­
mą. Juk niekas nevertė jo tai daryti.
— Nejaugi jūs nesuprantate? Si medinė koja primena tas
dienas, kai aš kovojau dėl tarybų valdžios. Ir buvo gėda slėp­
ti joje brangenybes, pavogtas iš tarybų valdžios. Be to, ne taip
lengva realizuoti šias vertybes.
Jeigu tai būtų užsienyje, reporteriai bėgiotų paskui jį su
fotoaparatais, būtų išspausdinti interviu su visais giminėmis ir
pažįstamais,— tai būtų sensacija. Pas mus šis atsitikimas nieko
labai nenustebino.
* Ši apybraiža buvo išspausdinta 1937 m. kovo 16 d. „Izvestijose";
įvykiai, paakinę ją spausdinti, aprašyti apybraižose „Nuoširdus pokal­
bis" ir „Tvirtas rankos paspaudimas",

70
 1937 metais TSRS prokuroras gavo laišką iš Baltarusijos.
Kažkoks Jasenka, kaimo mokyklos mokytojas, rašė apie save:
„.. .Aš čia gerai įsitaisęs, ir niekam nešaus į galvą
kuo nors mane įtarti. Priešingai, čia mane visi myli ir
nuoširdžiai gerbia. Štai jau metai, kaip aš normaliai,
dorai gyvenu ir sąžiningai darbuojuosi. Štai jau metai,
kaip aš čia, ir galėčiau ir toliau taip gyventi. Aš nie­
kada nebuvau toks patenkintas, kaip dabar. Ir kaip tik
todėl rašau jums, drauge prokurore. Aš visai ne Ja­
senka ir atvažiavau čia, pabėgęs iš įkalinimo vietos.
Kadaise aš baigiau pedagoginį technikumą, todėl ga­
lėjau įsitaisyti pagal užmirštą savo specialybę. Aišku,
neišsiverčiau be suklastotų dokumentų. Tačiau dabar
aš pamėgau pedagogo profesiją ir pasirengęs paaukoti
jai visą savo gyvenimą, išskyrus tą laiką, kurį man
dar liko atlikti pagal nuosprendį. Praneškite, kur ir
kaip prisistatyti..."
Po keleto dienų šio laiško autorius buvo TSRS prokuroro
kabinete. Paprastai ir atvirai jis papasakojo apie save. Jo vei­
das buvo jaunas ir geras, o šypsena šiek tiek liūdna.
— Sunku man save suprasti,— kalbėjo jis.— Tik viena aiš­
ku — atgal nebegrįšiu. Aš buvau banditas, įsilaužėlis, nusikal­
tėlis, bet štai vienerius metus pabandžiau sąžiningai gyventi —
ir dabar jau negaliu gyventi kitaip. Bet reikia būti nuosekliam,
suprantate. Turiu nedidelę skolą... Aš nuteistas už apiplėšimą
kalėti penkerius metus, o pabėgau praėjus keliems mėnesiams
po nuteisimo. Ir štai nusprendžiau pirmiausia atsimokėti, kad
į savo naująjį gyvenimą nežengčiau purvinais batais.
Ir jis smulkiai papasakojo, kokiuose užpuolimuose ir api­
plėšimuose dalyvavęs. Jis suminėjo metus, mėnesius, miestus
ir gatves.
Jis nemėgo ilgam pasilikti viename mieste ir per keletą
metų išmaišė milžiniškas platybes.
— Žinote,— sakė jis,— kai aš atvykau į Baltarusiją ir pra­
dėjau mokytojauti, iš pradžių maniau, kad bus pragariškai
nuobodu. Aš juk įpratęs keisti miestus ir klimatą, matyti įvai­
rių žmonių. Aš mėgau stiprius pojūčius, o čia — mokykla, vai­
kai, aplinkui tyla, sniego laukai, mažai žmonių... Tarp kitko,
aš klydau. Iš tiesų man dar niekada nebuvo taip gera. Nuosta­
bu, bet tai faktas. Tik va,— šyptelėjo Jasenka,—geografiją
dėstyti buvo sunku. Pradedi pasakoti apie Juodosios jūros pa­
71
krantę — prisimeni ten padarytus užpuolimus. Pasakoji apie
Sibirą — prisimeni apiplėšimą Omske...
Jį nusiuntė atlikti bausmę į darbo koloniją. Jis dirba ten
dabar pagal specialybę, savo naują ir paskutinę specialybę.
Jis — pedagogas.

Be ilgų įžangų ir komentarų, dalykišku ir netgi lakonišku

tonu Frolovas pradeda savo „autobiografiją":
„TSR Sąjungos Prokurorui
Recidyvisto Ivano Michailovičiaus Frolovo
Autobiografija
.. .Aš, Frolovas, Ivanas Michailovičius, gimęs
1911 metais Saratovo mieste, pirmiausia jums, Sąjun­
gos prokurore, apie save pranešu: šiuo metu būdamas
visiškai be dokumentų ir bijodamasis, kad, paprastai
kalbant, nepasodintų, nusprendžiau kreiptis į aukš­
čiausiąją prokuratūrinę organizaciją. Manau, jog pro­
kuratūra, ypač jūs, itin susidomėsite, išklausę ar per­
skaitę vagies recidyvisto pareiškimą. Manau, kad jūs
imsitės atitinkamų priemonių ir padėsite,— aš nenoriu
sakyti man, o vagiui, kuris, spręsdamas pagal naująją
Konstituciją ir atsižvelgdamas į ją, perskaitęs jūsų kal­
bą suvažiavime, nutarė pasakyti trumpai ir aiškiai:
valkatoms galas!
Taigi aš pradedu trumpą savo autobiografiją, kas
mane privertė bastytis; ir, perskaitęs mano eilutes, jūs
suprasite, kas mane privertė savo noru susiprotėti ir
kodėl panorau sąžiningai dirbti. Kaip jums žinoma, aš
gimiau Saratove, išaugau ant svetimų rankų — gyve­
nau su savo tėvu pas pamotę. Ji buvo paprasta namų
šeimininkė, o tėvas buvo Volgos krovėjas, kuris
1921 metais numirė iš bado..."
Toliau laiške pasakojama apie Frolovo beglobę vaikystę,
apie tai, kaip jis pradėjo vagiliauti ir „šioje srityje įgijo ne­
mažą kvalifikaciją".
„.. .Aš pasukau,— rašo Frolovas,— gyvenimo klyst­
keliais. Pakliuvau į gatvę, pritapau prie vagių, pradė­
jau su jais girtuokliauti. Man patiko lankytis Suchare-
vo turguje, restoranuose ir kavinėse, kine, visur, kur
tik reikėdavo pinigų. Taip praėjo pusantrų metu Mask­
72
 voje, kur aš iki soties prisiviešėjau Maskvos krimina­
liniame skyriuje ir buvau nubaustas. Dabar nuspren­
džiau kreiptis į jus ir, šiaip taip gyvendamas pas įvai­
rias tetules ir dėdules, prašau jūsų pagalbos, kelialapio
į gyvenimą, kurį duoda Aukščiausioji prokuratūra.
Prašau jus patvarkyti ir pasiųsti mane į bet kurią
vietovę darbui ir tolesniam gyvenimui, kad būčiau
naudingas tarybinei visuomenei. Gyvenimą, kurį gy­
venau aš, niekinu, nes faktai mane įtikino, kaip, sąži­
ningai dirbant, galima gerai gyventi ir būti visuome­
nei naudingu.
Po tuo pasirašau ir tvirtai pasižadu
Ivanas Frolovas

Šio laiško pabaigoje Ivanas Michailovičius iš kuklumo ar

iš gudrumo nenurodo savo adreso ir rašo:
,.Prašom dėl šio mano pareiškimo parašyti „Izves-
tijų" laikraštyje, kokios jūs nuomonės ir kaip apskritai
pasielgiate su šitokiais. Svarbiausia, ar per pataisos
įstaigas, ar galima apsieiti be jų?..
TSRS prokuroro pavedimu atsakau jums, Ivanai Michailo-
vičiau Frolovai:
Ateikite į TSRS prokuratūrą bet kurią dieną. Su jumis iš­
samiai pasikalbės ir jums padės.
Atsakydamas Ivanui Michailovičiui, aš žinau, kad jie ateis,
Ateis todėl, kad greta jų kunkuliuoja mūsų gyvenimas, vis tvir­
čiau įsigali nauji žmonių santykiai. Ir tai stipriau už baimę dėl
galimos bausmės, stipriau už įpročius ir atgyvenas. Stipriau už
viską.
1937 m.
NUOŠIRDUS POKALBIS

Tai prasidėjo kovo 16 dieną.

Lygiai dešimtą valandą prie TSRS prokuratūros budinčio
komendanto priėjo žvitrių akių jaunuolis. Atkišęs „Izvestijų"
numerį, jis trumpai ir paprastai paklausė:
— Kur prisistatyti sukčiams?
Nustebęs komendantas žvilgtelėjo į atėjusįjį ir paklausė:
— Nesuprantu, pilieti? Kokiu jūs reikalu?
— Asmeniniu. Atvykau pagal žinutę. Prisipažinti kaltę.
73
 Pagaliau gavęs informaciją, atvykėlis nutraukė į ketvirtą
aukštą. Ten jis atidžiai perskaitė užrašus ant kabinetų durų,
apsižvalgė ir atsisėdo priimamajame ant sofos. Prokuratūros
darbuotoja Zeltuchina paklausė, ko jis laukiąs.
— Aš pas Seininą,— ramiai atsakė jaunuolis,— tik norėčiau
ne iš karto. Truputį luktelėsiu. Čia dar turėtų ateiti mūsų vai­
kinų.
— Tai ką, ar jūs kolektyviai į priėmimą?
— Ne, tiesiog drauge kažkaip linksmiau. Žinote, tikriau ir
ramiau...
Ir jis vėl atsisėdo ant sofos. Po pusvalandžio priimamajame
atsirado vyriškis rudu puspalčiu su katės kailio apykakle. Ap­
sidairęs jis prisėdo ant sofos greta anksčiau atėjusiojo, užsi­
rūkė ir, godžiai užtraukęs dūmą, abejingu tonu, tarsi į nieką
nesikreipdamas, tyliai ištarė:
— Jūsų „fotografija" man pažįstama. Jeigu neklystu, kartu
buvome Sibiro stovykloje.
Sėdėjusis nusišypsojo ir atsakė:
— Ne, jums tik atrodo.— Ir, kiek patylėjęs, pridūrė:— Mes
su jumis buvome Bamo stovykloje. Sibiro stovykloje aš, deja,
sėdėjau jau be jūsų.
Taip prasidėjo jų pokalbis. Kol jie prisiminė „praėjusias
dienas", įvairiausius reikalus ir įkalinimo namus, atėjo dar trys.
Ir nors ne visi pažinojo vienas kitą, bet greitai ir laisvai
įsišnekėjo, karštai svarstydami visus jaudinantį klausimą.
— Neabejoju, jog pasodins,— sakė vienas iš jų, gunktelė­
jęs vidutinio amžiaus ir rūškanos išvaizdos vyriškis.— Žinau
aš tuos pokštus. Mus tikisi susemti kaip kačiukus. Klausykite
manęs, „urkos", neikite. Jeigu Turmanas sako, jis žino, ką
kalba.
— Ko pats atėjai, jei toks protingas?
Turmanas gudriai nusišypsojo ir atsakė:
— Mane vaikinai atsiuntė iššniukštinėti, kaip čia yra. Juk
tai tiesiog juokinga — rašo laikraščiuose ir kviečia vizito. Ne­
va jiems parašęs Frolovas, neva jie pastarajam atsaką. Koks
Frolovas? Kodėl Frolovas, ir kas pažįsta tą Frolovą?! Gryniau­
sia nesąmonė, patikėkit man. Bet įdomu, kam jie visa tai suma­
nę. Aš, pavyzdžiui, nežinau apie jokį Frolovą. Jeigu jis yra,
tai kodėl nemini jo pravardės?..
Tuo tarpu ėjo ir ėjo vis nauji. Neklysdami, iš karto atpa­
žindami „saviškius", jie prisijungdavo prie susirinkusiųjų.
Kai jų susitelkė vienuolika, pasitarimui pradėjo vadovauti
aukštas, gerai apsirengęs vyriškis lygiai nuskustu veidu ir pui­
74
kiomis manieromis. Buvo matyti, jog šis vyriškis žino savo
vertę ir įpratęs nurodinėti. Jo pranašumą vieningai, be nerei­
kalingų kalbų iškart visi pripažino. Vadino jį Kostia Grafu.
— Užteks pliaukšti,— sakė jis,— imkime kalbėti kaip veik­
lūs žmonės. Mes nemaži, ir nėra ko čia filosofuoti. Nesupran­
tu, kas yra. Kiekvienas iš jūsų, matau, turi „Izvestijas", ir no­
riu pridurti, jog jos kažkodėl vakarykštės dienos. Įdomus at­
sitiktinumas, vyručiai. Viskas aišku. Yra Frolovas ar jo nėra,
man į tai nusispjauti. Tegul ir nėra. Tačiau Turmanas, tačiau
Tarakonas, tačiau Karalius, tačiau Čigonė, na ir aš, visi mes —
esame, o gal mūsų taip pat nėra? Mes esame. Tai kas yra?
Turmanas netiki — viso gero ir laimingos kelionės. O aš tikiu.
Aš einu. Einu rizikuodamas? Teisingai. Bet kuo mes, pupsi-
kai, ypatingai rizikuojame? Tegul mums daro, ką tik nori.
Laikas baigti. Pasodins — gerai, nepasodins — dar geriau. Abiem
atvejais aš padėjau tašką. Finišavau. Gana. Teisingai aš sakau
ar ne?
— Teisingi, teisingai, Grafe,— atsakė visi kartu.
Ir net rūškanasis Turmanas ištarė:
— Na, aš — kaip visi. Jeigu visi eina, aš irgi eisiu.

Po valandos jau buvome pažįstami. Visa kompanija sė­

dėjo mano kabinete, ir kiekvienas iš eilės pasakojo:
— Aš namų vagis,— sakė Tarakonas,— ir vagiu aštuonerius
metus. Esu ne kartą teistas, daug sykių buvau sučiuptas. Vis­
ko mačiau, viską išbandžiau. Maskvoje uosčiau kokaino, Bu-
charoje mėginau kirjaką ir anašą, Vladivostoke rūkiau opiu­
mą. Aš ir sėdėjau, ir šlaisčiausi. Miriau badu ir lėbavau tarsi
pižonas. Ir va jau metai, kaip pradėjau nebeapsikęsti. Aplinkui
žmonės kaip žmonės: dirba, gyvena, veda, turi vaikų ir spe­
cialybę. Kuo aš blogesnis? Aš taip pat noriu gyventi kaip visi.
Nemeluosiu — vaginėjau ir šiais metais. Prieš tris dienas
iš MVU pavogiau odinį paltą. Ir taškas. Patikėkite, aš neskie-
džiu. Jeigu galima, labai prašau — nesodinkite. Duokite kokį
miestą, dokumentą, darbą. Pamatysite, būsiu doras žmogus.
Tarakonas susimąstė, truputį patylėjo ir, droviai paraudęs,
nelauktai pridūrė:
— Laimės labai norisi. Sukčiai laimingi nebūna, tai jums
tikrai sakau. Tik kartą aš laimingas buvau, ir tai tik sapne.
— Koks tai buvo sapnas?
Tarakonas svajingai nusišypsojo ir papasakojo:
— Sapnavau, kad aš visiškai jaunas, bet jau labai patyręs
vagis. Ir štai pavasaris, stebuklingas oras, saulutė, gėlės, malo­
75
nu, net akys raibsta. Ir aš einu ką tik suveikęs, su didžiuliu
ryšuliu, dieną, Stolešnikovo skersgatviu. Minios žmonių, mergi­
nos šypsosi, Stolešnikovo ir Petrovkos kampe stovi milicininkas,
paprasčiausias milicininkas su baltomis pirštinėmis. Tiesiai prie­
šais jį didelė parduotuvė su prašmatnia iškaba: „Maskvos pre­
kyba. Vogtų daiktų supirkimas". Suprantate, koks puikumėlis?
Ir aš visiškai oficialiai įeinu su ryšuliu pro milicininką į par­
duotuvę, kurioje mane pasitinka pats vedėjas, maloniai pagal
taksą priima iš manęs visą šlamštą ir šitaip mandagiai sako:
„Kodėl taip retai beužeinate? Taip aš ir plano neįvykdysiu..
Čigonė, jauna, švariai apsirengusi vagilė su valiūkiškomis
akimis, papasakojo apie save. Gimusi ji Odesoje. Vagiliauja
nuo keturiolikos metų. Odesoje jos duktė, kuri gyvena pas se­
serį. Jos vyras taip pat vagis. Atėjo ji viena.
— Vyras Serpuchove laukia rezultatų,— pasakė Čigonė.—
Bijo, kad sodinsite. Mane pasiuntė išmėginti — ar čia ne ap­
gavystė. Tavęs, sako, kaip moters, jeigu kas, pasigailės — ma­
žiau baus, o aš siuntoms „uždirbinėsiu". Na, o jeigu nebus ap­
gavystės, iškart duok telegramą, taip pat atvyksiu...
Kišenvagis Vilkelis, gyvas, jukus vaikinukas, išore visiškai
pateisinantis pravardę, šypsodamas atkišo prirašytą popieriaus
lapą, sakydamas:
— Štai čia aš viską išklojau, aprašiau, kaip yra. Perskai­
tykite. Paskui papildysiu.
Štai ką jis parašė:
„Nusikalstamo gyvenimo dienos.
1931 metais aš, būdamas penkiolikos metų, baigiau
septynmetę. Jokios specialybės neturėjau. Po tėvo mir­
ties, 1932 metais, pajutau, kad reikia gyventi savaran­
kiškai. Susipažinau su „gerais" bičiuliais, kurie ėmė
traukti į savo supuvusią aplinką ir pratinti prie nusi­
kalstamo gyvenimo, kaip antai: vagiliauti, kortuoti ir
girtuokliauti. Praėjus trejiems mano, kaip vagies, gy­
venimo metams, aš, kaip sakoma, „įmerkiau uodegą"
ir buvau nuteistas. Bausmę atlikau 1936 metų rugsėjo
mėnesį ir pats sau nusprendžiau — mesti vagies spe­
cialybę ir tapti žmogumi, naudingu mūsų tėvynei. Ta­
čiau kad ir kaip stengiausi tapti naudingu piliečiu,
man, deja, kol kas iš to nieko neišėjo. Dabar būtinai
išeis, duodu garbės žodį, aš alsuosiu tuo oru, kuriuo
kvėpuoja visi mūsų socialistinės šalies piliečiai. Neno­
riu daugiau būti piktžole derlingame mūsų tėvynės
lauke. Vilkelis.
76
 Prašom pavardės neskelbti, nes turiu sužadėtinę, kuri ne­
turi žinoti, kas aš buvau. Tegul sužinos vėliau, kai visa tai
bus praeityje".
Kostia Grafas pasakojo apie save solidžiai, neskubėdamas ir
nepuldamas į sentimentalumą. Jo pasakojimas buvo visai da­
lykinio pobūdžio:
— Aš jau nejaunas,— sakė jis.— Man trisdešimt aštuoneri
metai, ir per savo gyvenimą aš tiek visko prisižiūrėjau, ko ši­
tie geltonsnapiai ir sapnuote nesusapnuos. Aš, žinote, turiu ge­
rą ir delikačią specialybę. Mūsų liko vienas kitas. Aš darba­
vausi savo malonumui eksprese Maskva—Mandžiūrija. Mano
partnerė buvo gražuolė, kokių pasaulis nematė,— Vanda, ele­
gantiška dama su kotikų manto. Nors aš matau gerai, bet trau­
kinyje dėl solidumo visada būdavau su raginiais akiniais ir
visiškai respektabiliai atrodydavau. Suprantama, mes su Van­
da visuomet važiuodavome tik tarptautiniame vagone. Supran­
tama, važinėjome, dėdamiesi nepažįstą vienas kito. Ir štai jai
pradeda meilintis koks nors solidus dabita. Kelionėje, žinote,
visada asistuojama. Vanda nesispyriodavo. Paskui jie gerdavo
arbatą arba restorane vakarieniaudami vyną. Ji į stiklinę įber­
davo migdomųjų, o kai dabita užsnūsdavo, mes čiupdavome jo
daiktus ir artimiausioje stotyje išsinešdindavome. Aišku? Štai
jau dveji metai, kaip dirbti pagal savo tiesioginę specialybę be­
veik negaliu. Akredityvai gadina visą reikalą, į kelionę niekas
su savimi nebeima grynųjų. Keisti specialybę senatvėje (nors
aš ne taip jau senas) nėra prasmės ir noro. Ir pagaliau, pa­
sakysiu jums atvirai, įgriso visas šis bastymasis. Suprantama,
ir pastaruoju metu esu šį bei tą nuveikęs, kam kuklintis ir dė­
tis kvaileliu. Va ir dabar atėjau jums viską papasakoti, nesi-
vildamas, kad už tai gausiu premiją. Aš turiu dar vieną gretu­
tinę specialybę. Esu puikus topografas. Prašom pasiųsti mane į
ekspediciją ir, jeigu galima, kur nors toliau. Likti Maskvoje
kol kas bijau: galiu neištverti, įsiurbs vėl. Jeigu padėsite, iš­
vyksiu į ekspediciją, išbūsiu keletą metų, užsigrūdinsiu ir tik
pajutęs, kad pasitikiu savimi, grįšiu į Maskvą. Viskas.
Panašiai pasakojo ir visi kiti.
Visi prašė siųsti dirbti į įvairius miestus pagal įvairias
specialybes. Jiems buvo pažadėta.
Naktį „Izvestijose" įvyko nevisiškai įprastas susirinkimas.
Visi recidyvistai, dieną atvykę į prokuratūrą, naktį atėjo į re­
dakciją. Tarp kitko, ne tik visi. Pakeliui jų grupė, kaip snie­
go riedulys, padidėjo, ir todėl į redakciją atėjo jų daugiau ne­
gu į prokuratūrą.
77
 Be to, įvyko nedidelis nesusipratimas. Iš pradžių buvo susi­
tarta susitikti redakcijoje septintą valandą vakaro. Paskui pa­
aiškėjo, kad redakcijoje juos galės priimti tik vienuoliktą va­
landą. Daugelis išsigando, įtardami, kad rengiami kažkokie
spąstai.
Kostia Grafas paskambino man telefonu ir apie tai papa­
sakojo.
— Sakykite atvirai,— kalbėjo jis.— Suims ar ne? Aš ir dau­
gelis kitų vis tiek ateisime, bet kai kurie vaikinai dvejoja. Ar
galiu jiems duoti garbės žodį, kad niekas negresia?
Aš užtikrinau, kad tokį žodį jis gali duoti. Atėjo visi. Re­
dakcijoje, nurimę ir įsitikinę, kad „nesuiminės", jie tapo dar
atviresni. Kažkoks Karalius papasakojo, kad jis čia kaip „dele­
gatas" nedidelės, bet vieningos kišenvagių kompanijos, kuri
pasitarusi atsiuntė jį į prokuratūrą pasižiūrėti, kas iš to išeis.
— Nekantraudami vaikinai laukia rezultatų,— sakė jis,—
— o rytoj jau tikriausiai visi atvyks. Ir iš tikrųjų kitos išeities
nėra. Ir gyventi norisi, kaip visiems žmonėms, ir kriminalinis
skyrius ramybės neduoda. Labai jau puikiai agentai ėmė veikti.
Paskui prasidėjo pasitarimas. Sąjungos prokuroras ir „Izves-
tijų" redakcija vadovavo šitam savotiškam posėdžiui.
Pokalbis buvo nuoširdus. Sąjungos prokuroras atvirai pa­
reiškė, kad įstatymas yra įstatymas ir kad pats atvykimas pri­
sipažinti dar neduoda visiškos indulgencijos.
— Jūs atėjote savanoriškai,— vis dėlto pasakė jis.— Nė vie­
no iš jūsų dabar atėjusių prisipažinti, mes netrauksime atsako­
mybėn, padėsime jums įsidarbinti, sudarysime galimybę iš tik­
rųjų pradėti naują gyvenimą. Ne viskas iš karto jums lengvai
seksis — nesitikėkite šito. Suprantama, bus ir sunkumų, ir abe­
jonių. Tačiau tikimės, kad įvykdysite savo pažadą. Nuo jūsų
priklausys, kokia bus ateitis, ir aš manau, kad ji bus laiminga.
Recidyvistų vardu atsakė Kostia Grafas. Jaudindamasis jis
pasakė:
— Nors ir keista girdėti, bet jeigu sukčius duoda garbės
žodį, tai iš tikrųjų yra garbės žodis. Tai metalas, tai nerūdi­
jantis plienas, tai platina. Mes laiduojame vienas už kitą. Ga­
lite neabejoti, kad viskas bus taip, kaip mes sakėme.
Tarakonas ir Turmanas susikaupę kažką rašė kampe, tyliai
tarpusavyje ginčijosi dėl kai kurių formuluočių ir pagaliau
baigė. Tai buvo susirinkusių recidyvistų savotiškas kreipima­
sis į profesionalius vagis:
78
 „Draugai nusikaltėliai, gyvenantys gatvės sąlygo­
mis! Pažiūrėkite, ką dėl mūsų daro tarybinė valdžia.
Nejaugi mes negalime suprasti, ko iš mūsų reikalau­
jama? Supraskite, kad mums Tarybų Sąjunga ištiesia
proletarinę ranką ir nori mus ištraukti iš pamazgų duo­
bės. Liaukitės abejoję ir nepasitikėję. Sekite mūsų pa­
vyzdžiu. Imkitės darbo ir nustokite veikti. Vis tiek
vagystės nieko dora neduos. Nedarykite gėdos mūsų
tėvynei. Būkite jos verti sūnūs".
1937 m.

TVIRTAS RANKOS PASPAUDIM AS

Vakare, kovo polaidžiu, jie išvyko iš skirtingų Maskvos ge­

ležinkelio stočių. Išvažiavo „pirmosios kregždės", pirmieji try­
lika, atvykusieji į TSRS prokuratūrą. Tiksliau, išvažiavo dvy­
lika. Tryliktasis, Kostia Grafas, kol kas liko Maskvoje, iš ku­
rios jis greit vyks žiemoti į Arktiką.
Kiekvienas išvažiuojantis giliausiai kišenėje turėjo išsva­
jotą kelialapį į miestą, kur jis vyko dirbti ir kur teks jam iš­
laikyti nelengvą naujo gyvenimo egzaminą.
Kostia Grafas bėgiojo po stotis, pirko bilietus, sodino į va­
gonus ir kalbėjo rūsčius atsisveikinimo žodžius. Dar niekada
jo gyvenimas nebuvo toks turiningas ir sunkus, toks džiugus
ir pilnakraujis.
— Žiūrėkite, vaikinai,— sakė jis išvykstantiesiems,— nebūkite
vėplos. Nepasityčiokite iš savęs ir iš kitų. Pagal jus spręs apie
visus. Mes galime sužlugdyti didžiulį reikalą ir, atvirkščiai,
galime jį išgarsinti. Garsinkite, velniai griebtų! Mirkite, bet ne-
paslyskite, raudokite, bet nevagiliaukite, nukirskite sau ran­
kas, jeigu negalėsite jų sutūrėti. Žodžiu, mane suprantate...
Jį iš tikrųjų suprato. Jį spėjo pamilti, juo tikėjo, jo besą­
lygiškai klausė.
Kijevo geležinkelio stotyje, kai stovėjo eilėje bilietų, Ta­
rakonas nejučiomis įsistebeilijo į greta stovinčią damą su iš­
siblaškiusiomis trumparegėmis akimis. Bejėgiškai prisimerkusi
ji kažko ieškojo minioje, ir du jos elegantiški, dulsvai bliz­
gantys lagaminai vieniši stovėjo prie kolonos. Tiesa, į šiuos
lagaminus buvo skaudu žiūrėti. Jie prašyte prašėsi paimami.
Tarakonas, paraudęs nuo vidinės įtampos, veltui stengėsi nu­
kreipti akis nuo prakeiktų lagaminų. Kostia Grafas pastebėjo
jo perkreiptą žvilgsnį.
79
 — Kuo tu gėriesi, Tarakone? — paklausė jis, piktai šnypš­
damas.— Ar tik nenori nuskęsti tuose nelemtuose lagaminuose
ir nugramzdinti juose trylika žmonių?
Tarakonas išraudęs pradėjo dievagotis, kad nenorįs.
— Ne, Kostia,— sakė jis,— skaudu girdėti tokius žodžius.
Tačiau tik pažiūrėk, kokie lagaminai, ir, svarbiausia, kaip ji,
kvailė, stovi... Supranti, jie į akis taip ir lenda...
— Lenda! — riktelėjo Kostia Grafas.— Tegul plyšta tavo
akys, jeigu į jas lenda visoks šlamštas... Užsiberk jas smė­
liu arba druska!
Ir, pribėgęs prie išsiblaškiusios damos, jis elegantiškai nu­
silenkė ir lipšniu balsu prašneko:
— Pardon, madam, jūs, atrodo, kažko ieškote? Laikau savo
pareiga perspėti jus: žiūrėkite savo lagaminų, kol jų dar nenu­
švilpė. Geležinkelio stotyje būna „urkų", tai yra, atsiprašau,
vagių, ir daiktus reikia saugoti...
Dama šūktelėjo ir, konvulsiškai čiupusi lagaminus, puolė
į šalį.
Tuo tarpu atvykstančių į prokuratūrą skaičius grėsmingai
didėjo. Kriminaliniame skyriuje pradėjo veikti speciali komi­
sija. Visus atėjusius tikrindavo, su kiekvienu smulkiai, plačiai
šnekėdavosi, o paskui komisija spręsdavo, kur jį pasiųsti.
Atvyko keletas pabėgusių iš stovyklų. Prokuratūroje jiems
tiesiai pareiškė.
— Kas neatliko bausmės, turi atlikti. Prisipažinimas nuo
bausmės neatleidžia. Eikite į kriminalinį skyrių ir pasakykite,
kad pabėgę, ir jus pasiųs atgal. Eikite patys, mes jums tikime.
Jie išėjo. Ir štai tą pačią dieną visi iki vieno nuvyko į kri­
minalinį skyrių ir buvo išsiųsti atlikti bausmės.
Atėjo keletas išeikvotojų. Vienas iš jų, Salikovas, į proku­
ratūrą atėjo vakare, įgėręs. Budintis komendantas atvedė jį pas
mane.
— Atvykau prisipažinti,— pareiškė jis nevisiškai tvirtu bal­
su.— Pavardė — Salikovas. Leiskite pranešti — mano išeikvota
septyniolika tūkstantėlių. Dabar gyvenu svetima pavarde. Skau­
du, bet faktas.
Jam buvo pasakyta, kad prisipažinti reikia ateiti blaiviam.
Jį paleido, pasiūlę išsimiegoti ir sugrįžti rytą.
Komendantas išleido jį pro vartus nusiminęs. Jis bijojo,
kad išsiblaivęs Salikovas neateis.
Tačiau Salikovas atėjo. Atvykęs rytą, jis, kiek sumišęs, pra­
dėjo atsiprašinėti už savo vakarykštę būklę.
80
 — Atleiskite,— sakė jis,— pasakysiu atvirai, išgėriau tik dėt
drąsos. Kažkaip keista pačiam save į kalėjimą sodinti...
Ir jis papasakojo savo nesudėtingą istoriją. Jis tarnavo įvai­
riose įstaigose ir išeikvojo septyniolika tūkstančių rublių. Veng­
damas atsakomybės, gyveno su svetimais dokumentais. Paskui
nusprendė prisipažinti.
Salikovą suėmė, jis bus teisiamas. Šią žinią jis sutiko ramiai.
— Aš ir nesitikėjau kitko,— atsakė jis.— Na, ką gi, mane
nuteis, atliksiu bausmę ir pradėsiu gyventi. Aš nelaikau savęs
žlugusiu žmogumi.
Kaip ir Salikovas, dešimtys kitų pareiškė, kad jie nelaiko
savęs žlugusiais. Galbūt čia ir slypi svarbiausia šio tarp šių
žmonių prasidėjusio savotiško sąjūdžio prasmė. Visus juos
vienija, organizuoja ir nukreipia vienas tvirtas įsitikinimas, kad
mūsų šalis, mūsų tėvynė negali turėti žlugusių žmonių, posūnių.
Jis paskambino telefonu ir prislėgtu balsu prabilo:
— Aš labai prašau priimti mane. Aš ne vagis ir ne banditas!
Aš blogesnis už juos. Mano pavardė — Rybinas.
Po keliolikos minučių jis įėjo į kabinetą, aukštas, su tankia
auksinių plaukų kupeta ir sustojančiomis akimis. Šis žmogus
atrodė kur kas vyresnis negu dvidešimt ketvėrių metų. Pasa­
kodamas jis nežiūrėjo į akis ir tarytum klausėsi, ką pats šne­
ka. Kalbėjo jis neaiškiai, vargais negalais išspausdamas žodžius.
— Aš nužudžiau du žmones,— pasakojo jis.— Tai buvo se­
niai. Bet ne per daug. Pirmą kartą atsitiko tūkstantis devyni
šimtai trisdešimtais metais Skopine. Aš jį nužudžiau šūviu į
nugarą... Tai buvo prie geležinkelio sankasos... Jis buvo
bjaurus žmogus. Labai. Ar aiškiai pasakoju?
Keletu nukreipiančių bei kontrolinių klausimų teko išlygin­
ti jo pasakojimo laužtinę kreivę. Matyt, suprasdamas savo pa­
sakojimo trūkumus, jis dažnai stabtelėdavo ir klausdavo.
— Ar aiškiai pasakoju?
Antrą kartą jis nužudė 1932 metais Vidurinėje Azijoje. Ta­
da jis dirbo meteorologu kalnų stotyje. Susipykęs su darbinin­
ku, dirbusiu stotyje, nustūmė jį į bedugnę.
Kai Rybinas viską papasakojo, jį priėmė prokuroras. Iš­
klausęs Rybiną, Sąjungos prokuroras pasakė:
— Gerai, Rybinai, patikrinsime jūsų žodžius. Ištirsime. Jūs
teisingai pasielgėte, nusimesdamas savo naštą.
Rybinas pirmąkart nusišypsojo ir pasakė:
— Taigi — naštą. Ji baisiai mane slėgė. Aš visiškai nusika­
mavau. Ir kai perskaičiau, kad netgi profesionalūs nusikaltėliai
pas jus eina, pamaniau: kaipgi man neiti?
6. Tardytojo užrašai 81
 Jį suėmė ir perdavė tardytojui, kuriam pavedė šią bylą.
Tardymas smulkiai išaiškins jo padarytų nusikaltimų motyvus
ir aplinkybes.

Lieknas tamsiaakis Avesianas paskambino telefonu iš priima­

mojo ir, akcentuodamas kiekvieną skiemenį, pasakė:
— Prašom mane priimti. Man reikia ypatingos pagalbos. Tu­
riu ypatingų polinkių.
Greit jis įėjo ir ramiai, truputį grebluodamas, papasakojo
apie save.
— Įsivaizduokite,— pasakė jis,— dievinu psichiatriją. Be to,
prašom įsidėmėti, mėgstu sceną. Man atrodo, kad tikras akto­
rius privalo gerai pažinti psichiatriją. Aš noriu būti ir būsiu
aktorius. Miegu ir matau save Otelo vaidmenyje. Patikėkite
man, Papazianą aš pranoksiu...
Aš jį pertraukiau ir paklausiau, ką turi bendra jo aktoriški
polinkiai su prokuratūra. Avesianas užsiplieskė ir pareiškė:
— Atleiskite, aš truputį nukrypau. Mano profesija — suk­
čius. O iš pašaukimo, kartoju, esu tragikas. Nesu teistas. Ke­
letą kartų, juokų dėlei, buvau apsimetęs pamišėliu. Iš ankst·,
pagal šaltinius išstudijavau atitinkamos ligos simptomus. Nė
karto nesu sužlugęs — gydytojai nustatydavo reikiamą diagno­
zę. Jūs, be abejo, suprantate, kad tai buvo daroma daugiau­
sia dėl praktikos, dėl aktorinės praktikos. Štai paklausykite.
Jis jausmingai padeklamavo monologą iš „Otelo". Paskui
prakalbo apie psichiatriją. Vardijo Dekartą, Machą, Bechtere-
vą, Froidą ir kitus. Prisipažįstu, pamaniau, kad Avesianas iš­
prusęs šioje srityje ne blogiau už kai kuriuos jaunus psichi­
atrus.
Jis buvo pasiųstas į Meno reikalų komitetą. Ten jį patikri­
no ir nusprendė, kad Avesianas iš tikrųjų labai gabus. Jį pri­
ėmė į Teatrinį institutą (GITI).

Taip slinko dienos. Žmonės voromis ėjo per prokuratūros

priimamąjį, paskui jie traukė į Maskvos kriminalinį skyrių ir
visur buvo jautriai sutinkami.
Po Maskvos recidyvistų pradėjo eiti kitų miestų recidyvis­
tai. Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Sverdlovske, Charkove, Ja-
roslavlyje ir kituose miestuose žmonės pradėjo eiti į proku­
ratūrą ir miliciją norėdami prisipažinti ir pareikšti, jog atsisa­
ko savo nusikalstamos praeities.
Kijeve į UTSR prokuratūrą kovo 26 dieną atėjo pilietis M.
Rodydamas kovo 18 ir 20 dienų ,,Izvestijų" numerius, jis tarė:
82
 — Aš pas jus atėjau šituo pačiu reikalu...
Atsidusęs M. papasakojo ilgą savo praeities istoriją. Dvide­
šimt penkerius metus jis buvo profesionalus vagis. Iki revo­
liucijos suspėjo pabuvoti Austrijoje, Belgijoje ir Jugoslavijoje.
Beveik visada jo vagystės baigdavosi sėkmingai. Per dvi­
dešimt penkerius metus jis buvo teistas tik du kartus.
Prieš kurį laiką M. įsidarbino Kijeve: tam jis panaudojo
suklastotus dokumentus. Nors savo padėtimi jis buvo visiškai
patenkintas, nusprendė ateiti į prokuratūrą prisipažinti.
— Dienas ir naktis,— sakė jis,— mąsčiau, ką buvau perskai­
tęs laikraštyje. Mane tai labai sujaudino, ir nusprendžiau ateiti
ir viską j urns’papasakoti. Darykite man, ką norite...
Panašių pareiškimų prokuratūros gauna ir kituose miestuose.
Iš Kungūro Sąjungos prokuroro vardu buvo atsiųsta tokia
telegrama:
„Prašau jus leisti atvažiuoti kaip Kungūro recidy­
vistų delegatui. Tšk. Telegrafuokite. Kungūras, Sverd-
lovo 21, Chrapovas".
Chrapovui atsakyta, kad jam nėra ko vykti į Maskvą. Jis
gali kreiptis į vietos prokuratūrą, ir ten jam patars ir suteiks
reikiamą pagalbą.
Didžioji dalis žmonių, atvykusių prisipažinti, pasiųsta dirb­
ti į įvairius miestus. Maskvos kriminalinis skyrius pradėjo
siųsti į darbą buvusius recidyvistus. VPSCT padėjo įdarbinti
žmones, norinčius atsisakyti savo nusikalstamos praeities.
Tiesioginė profsąjungų, komjaunimo ir kitų visuomeninių
organizacijų pareiga buvo kaip reikia priimti šiuos žmones.
Reikėjo jiems padėti įsikurti naujame mieste, rūpintis jais,
įtraukti juos į visuomeninę veiklą. Užuot smulkiaburžuaziškai
pataikavus ir miesčioniškai tuščiai smalsavus, šiems žmonėms
buvo ištiesta pagalbos ranka. Ir ši ranka buvo ištiesta tvirtai
paspausti — jiems, nugalėjusiems atkakliausioje ir sunkiausioje
kovoje — kovoje pačių su savimi.
1937 m.

M . PRONINOS N U ŽU D Y M A S

Ji buvo iš tų pasiaukojančių, kuklių, be galo ištikimų savo

nelengvai profesijai žmonių, kuriuos kažkada buvo įprasta
atlaidžiai ir truputį ironiškai vadinti „nepastebimais didvyriais".
Bet revoliucija, sugriovusi ankstesnę skurdžią didvyrišku­
mo nomenklatūrą, padarė šiuos žmones pastebimus, išvedė
83
juos į plačią visuomenės veiklos areną, įtraukė į kovinius
kultūrinio fronto būrius.
Ji buvo liaudies mokytoja, atstovė tos kartos tarybinių žmo­
nių, tų, kuriuos kažkada ne labai susivokiantys žmonės su­
trumpintai ir familiariai vadindavo „škrabais". Kuklūs „škra-
bai" buvo anaiptol ne iš plejados prašmatnių lotynistų ir ma­
tematikų su mėlynais vicmundurais ir ereliais ant sagų, ne iš
plejados dabitiškų pedagogų, kurie sėkmingai kopė mokslinių
apygardų hierarchiniais laiptais ir po revoliucijos taip pat sėk­
mingai sabotavo, niekindami mokyklą užplūdusius „virėjų vai­
kus" ir aimanavo dėl kultūros griovimo.
Priešingai, Marija Vladimirovna Pronina, kaip ir daugelis
jos draugų, pilietinio karo ir suirutės metais nebėgo iš nekū­
renamos mokyklos, nė vienai dienai neišleido kreidos iš ap­
šalusių pirštų ir neniurnėjo dėl menkų maisto davinių ir są­
siuvinių stokos.
Šimtai mokinių išaugo jos akyse, ramiai ir tvirtai įsijungė
jie į gyvenimą, ir daugelio iš jų vaikai jau atėjo į mokyklą pas
tą pačią Mariją Vladimirovną, kuri kadaise mokė jų tėvus.
Taip ėjo metai, ir kiekvieni iš jų atvesdavo Marijai Vla-
dimirovnai dešimtis naujų vaikų, žvelgiančių nedrąsiai ir smal­
siai, klausančių godžiai ir dėmesingai, įsimenančių Mariją Vla­
dimirovną su dėkingumu ir amžinai, kaip kad visi įsiminėme
savo pirmąjį vadovėlį, savo pirmąją pamoką, savo pirmąjį mo­
kytoją. Ir galbūt geriausia padėka kiekvienam pedagogui yra
kaip tik šis švelnus ir dėkingas prisiminimas, kurį mes papras­
tai saugoj ame visą gyvenimą.
Marija Vladimirovna paskyrė mokyklai beveik tris dešimt­
mečius.
Mieste visi gerai pažinojo ir mylėjo šią moterį. Sutikę ją
gatvėje, vaikai visada su ja džiugiai ir skambiai pasisveikin­
davo, jų tėvai, dar iš tolo pamatą gerai pažįstamą, rusiškai ge­
raširdišką, platų ir ramų jos veidą, maloniai jai šypsodavosi.
Ir nors tai buvo purviname ir mažame Melekese, kur ne­
buvo nei teatrų, nei muziejų, netgi gero klubo,— Marija Vla­
dimirovna neliūdėjo. Ji buvo laiminga, nes mūsų laikmetis jai
atvėrė turtingą, turiningą gyvenimą. Ji matė, kiek dėmesio
šalis ir partija skiria jos mėgstamam darbui. Būdama keleto
suvažiavimų delegatė ir nepakeičiama miesto Tarybos narė, ji
aktyviai dalyvavo visuomeniniame krašto gyvenime. Pagaliau
jai teko garbė būti aštuntojo Tarybų suvažiavimo delegate, ji
buvo tarp dviejų šimtų dvidešimties jo išrinktųjų, redagavusių
TSRS Konstitucijos tekstą.
84
 Visu savo kukliu ir tyru gyvenimu, tūkstančiais jos išmo­
kytų žmonių, viskuo, kuo gyveno ir ką padarė Marija Vladi­
mirovna, ji iš teisybės pelnė šią garbę.
Ir štai kodėl su tokiu skausmu ir su tokiu pasipiktinimu
sutiko Melekesas ir visas kraštas, ir visa šalis tragišką žinią,
kad naktiniame duobėtame kelyje rastas banditų peiliais sudar­
kytas grįžtančios iš suvažiavimo delegatės lavonas.
Tai įvyko gruodžio 11 dieną. Dešimtą valandą vakaro Ma­
rija Vladimirovna ėjo iš geležinkelio stoties į namus. Su ja
ėjo atsitiktinė bendrakeleivė Ovčinikova, su kuria ji drauge
atvažiavo nuo Kuibyševo. Paskui Ovčinikova mums pasakojo,
kad visą kelią Pronina be paliovos dalijosi suvažiavimo įs­
pūdžiais.
Kai jos atvažiavo į Melekesą, jau buvo tamsu. Niekas ne­
siteikė Marijos Vladimirovnos sutikti. Iš geležinkelio stoties
moterys dviese ėjo kreivomis ir tuščiomis gatvėmis. Tamsoje
jos pastebėjo tris neaiškius vyriškių siluetus, kurie greit pra­
nyko neapšviestos gatvės kraupioje tamsoje.
Tačiau netrukus po Ligoninės gatvės 17 namo langais iš už
kampo netikėtai vėl išdygo trys figūros. Jų veidų nebuvo ma­
tyti. Pastarieji užpuolė Proniną, kuri suspėjo du kartus šūk­
telėti: „Plėšia!" Išsigandusi Ovčinikova puolė į šalį ir, šauk-
damasi pagalbos, pradėjo belstis į langus pirmo pasitaikiusio
namo, kuriame gyveno mokytojas Tiunovas. Pabudęs moky­
tojas ir jo kaimynai išėjo, skubomis užsidegę žibintus, bet, kol
jie atbėgo į nusikaltimo vietą, Marija Vladimirovna jau buvo
negyva. Banditai jai padarė devynias peilio žaizdas.
Ir nebuvo nieko, kas būtų davę į rankas nors kokių — tegul
ploniausių ir pavienių siūlelių,— pažliugusioje žemėje nusikal­
tėliai nepaliko jokių pėdsakų.
Tardymui buvo duotas nelengvas uždavinys: tarp keturias­
dešimt tūkstančių Melekeso gyventojų rasti tris žudikus. Štai
kodėl taip sunkiai vyko šios bylos tyrimas, štai kodėl taip at­
sargiai ir netvirtai, tarsi apgraibomis, tarsi tamsoje tardymo or­
ganai žengė pirmuosius žingsnius.
Prokuratūros, VRLK ir kriminalinio skyriaus darbuotojai
plušėjo susitelkę, nežiūrėdami, diena ar naktis, karštligiškai
tikrino vieną versiją po kitos.
Melekese beveik nebuvo kriminalinių elementų apskaitos.
Įvykiai ir nusikaltimai nebuvo registruojami. Kriminalinio sky­
riaus darbuotojams teko kapstytis teismo archyvuose, vietinė­
je ligoninėje kruopščiai tikrinti ligos istorijas ir gydytojų įra­
šus, rūpestingai atkurti, kada kas buvo sužeistas ar apiplėštas.
85
Laikantis žinomos kriminalistų taisyklės, reikėjo rasti analo­
giškai padarytų nusikaltimų. Paprastai nusikaltėliai daro vie­
naip, reiškiasi individualiai, naudodami tuos pačius metodus,
palikdami, kaip sako tardytojai, savo „vizitinę kortelę“.
Ir štai tarp daugelio tokių atvejų teismo archyvų dulkėse
buvo rasta byla apie piliečio Malovo nužudymą dar praeitų
metų balandžio mėnesį. Malovui buvo padaryta net penkioli­
ka peilio žaizdų. Jis buvo nužudytas naktį gatvėje. Visos šio
nusikaltimo aplinkybės priminė Proninos nužudymą.
Malovo nužudymo byloje, beje, Melekeso pinkertonų nu­
trauktoje ,fnesant kaltųjų", buvo anoniminis laiškas. Siame
laiške pranešama, kad Malovą nužudė vietiniai banditai Ro-
zovas ir Fedotovas. Laiške nurodyta, kad Rozovas nužudė Ma­
lovą, pavydėdamas jam Lizos Žvairės.
Tarp daugelio Melekeso Jelizavetų mes vargais negalais
suradome Lizką Žvairę.
Sumišusiai kikendama ir neatsakydama į klausimus, ji ilgai
spyriojosi ir pagaliau papasakojo, kad Rozovas iš tikrųjų pa­
vydėjo jos Malovui ir ne kartą grasino jį nugalabinti.
— Labai jau žiaurus,— sakė ji,— vos tik kas, griebiasi pei­
lio. O Fedotovas ir Ješčiorkinas, jo bičiuliai, jo lyg pagalbi­
ninkai. ..
Rytojaus dieną Rozovas, Fedotovas ir jų bičiulis Ješčiorki­
nas buvo suimti.
Kai naktį nuėjome į Rozovo namus, jis miegojo ant gultų.
Pažadintas ir nepatenkintas jis pareikalavo pateikti suėmimo
orderį, ilgai ir priekabiai jį apžiūrinėjo, o paskui kasydamasis
pasiteiravo, ar yra prokuroro sankcija jam suimti.
Toks netikėtas procesinis išsilavinimas greit paaiškėjo: Ro­
zovo kišenėje buvo rastas išrašas iš Konstitucijos 127-ojo
straipsnio, kuriame kalbama apie asmens neliečiamybę ir su­
ėmimo vykdymo tvarką.
Tai buvo iškarpa iš Konstitucijos, prie kurios redagavimo
prisidėjo jų nužudytoji Pronina.
Rozovas laikėsi įžūliai ir tvirtai. Jis kategoriškai neigė, kad
prisidėjęs prie nužudymo, reikalavo pateikti įrodymų.
Pirmasis prisipažino Fedotovas. Jis taip pat ilgai spyrėsi,
bet neišlaikė, kai naktį jį nuvežėme į Ligoninės gatvę, į tą
pačią vietą, kur buvo nužudyta Pronina.
— Veskite mane,— pasakė,— papasakosiu, kaip viskas bu­
vo, tik veskite mane iš šitos vietos.
«6
 Kūkčiodamas ir drebėdamas jis smulkiai papasakojo, kaip
jis, Rozovas, ir Ješčiorkinas sekė dvi moteris, grįžtančias iš
geležinkelio stoties, ir vieną jų nužudė.
Po nužudymo, pasičiupę jos lagaminą, jie nubėgo į kapines.
Ten Ješčiorkinas puolė atidaryti lagamino, skubėdamas apžiū­
rėti, kas jame yra. Užraktai neatsirakino, ir jis mėgino atida­
ryti lagamino dangtį Rozovo peiliu,— tuo pačiu peiliu, kuriuo
buvo nužudyta Pronina. Rozovas pasipiktino ir davė suprasti,
kad šio peilio kita paskirtis. Tada, taip ir neatidarę lagami­
no, jie nusinešė jį į Rozovo namus. Rytą, sužinoję, kad jie nu­
žudė suvažiavimo delegatę M. Proniną, banditai surengė*ų$a-
sitarimą. Pirmiausia nusprendė sudeginti lagaminą, tačiau pa­
silikdami daiktus. Lagaminą sudegino krosnyje, prieš tai nuo
jo nuplėšę ir paslėpę metalinius užraktus ir segtuvus.
Rytojaus dieną jie trise nuėjo į Tarybų rūmus, kuriuose
Melekeso darbo žmonės atsisveikino su Proninos palaikais. Kar­
tu su kitais jie priėjo prie postamento, ant kurio buvo pasta­
tytas atdaras karstas, ir atidžiai apžiūrėjo nužudytąją. Paskui
buvo laidotuvės. Ir jose Rozovas, Fedotovas ir Ješčiorkinas taip
pat dalyvavo, susidomėję klausydamiesi atsisveikinimo kalbų.
— Labai iškilmingos buvo laidotuvės,— sakė mums Fedo­
tovas,— ir graudžios. Ješčiorkinas net apsiašarojo. Kaip dievą
myliu, nemeluoju. Žmonių buvo minių minios.
Tuoj pat po Fedotovo apklausos kartu išvykome į Rozovo
namus, kuriuose ėmėme daryti kruopščią kratą. Po priebučio
grindiniu, šiukšlių krūvoje, pavyko rasti metalinius užraktus
ir segtuvus, nuplėštus nuo M. Proninos lagamino.
Antrasis prisipažino Ješčiorkinas. Bukaprotiškai šypsoda­
masis, jis ciniškai pakartojo jau žinomas detales.
Rozovas vis dar mėgino spyriotis. Kai jam buvo pasakyta,
kad jo bendrininkai jau prisipažino, jis pareikalavo akistatos.
Atvedė Fedotovą.
— Saška,— kimiu balsu ištarė Fedotovas,— sakyk, ką jau
ten. Įklimpome...
Rozovas pervėrė jį įsiutusiu žvilgsniu ir, dusdamas iš pykčio,
sušuko:
— Meluoji, parazite, meluoji, niekše, tai tu nužudei, aš nie­
ko nežinau l
Tada pašaukė Ješčiorkiną. Vis taip pat, bukaprotiškai šyp­
sodamasis, rodydamas išpuvusius dantis, Ješčiorkinas patvir­
tino, kad jie trise nužudė Proniną.
Ir tik po to, dusdamas iš bejėgiško pykčio, kunkuliuojan­
čio alkoholio išdegintoje jo gerklėje, neapykanta karščiuojan­
87
čiomis akimis, šios gaujos vadeiva Rozovas kimiu balsu pra­
dėjo pasakoti apie savo nusikaltimą. Retkarčiais jis pertraukda­
vo pasakojimą ir staiga pradėdavo tęsdamas, žvėriškai staugti,
įsmeigdamas į vieną tašką krauju pasruvusias akis. Tuo metu
jis būdavo panašus į pasiutusį gyvulį ir atrodydavo ypač bai­
sus ir bjaurus. Beje, jo bendrininkai atrodė ne geriau.
Visi trys, prasigėrę ir sužvėrėję smuklininkų ir buožių vai­
kai, buvo šlykštūs visuomenės atmatos. Jie banditiškai užpul­
dinėjo ir grobė, terorizavo Melekeso gyventojus. Išauginti ir
išauklėti antitarybinės aplinkos, jie vykdė ne tik įprastinius
kriminalinius nusikaltimus, bet ir savotiškai kovojo su Tary­
bų valdžia, su tarybine teisena.
Ne veltui Fedotovas mėgo sakyti:
— Aš Melekeso naktinis caras. Naktį aš šeimininkas!
Per vėlesnes dvi dienas paaiškėjo vis nauji ir nauji šios
'gaujos nusikaltimai.
Proninos daiktai buvo rasti Rozovo sesers Guliajevos ir jos
vyro bute. Jiedu puikiai žinojo, kieno šie daiktai. Ten buvo
rastos mėlynos šlepetės su mielais spurgais. Jas Pronina iš
Maskvos vežė dovanų savo vaikams.
Marijos Vladimirovnos delegatės bilietą ir jos suvažiavime
-darytus užrašus nusikaltėliai sudegino.
Taip buvo išaiškintas Marijos Vladimirovnos Proninos nu­
žudymas.
>1938 m.
GODI BYLA

1936 metų spalio septynioliktąją Rostove prie Dono staiga

dingo stachanovininkas suvirintojas Piotras Kaliničevas. Dingo,
matyt, išvažiavo kažkur, metęs žmoną ir du vaikus, neatsi­
sveikinęs, nepalikęs jokio pėdsako, nė žodžiu nepaaiškinęs, kas
atsitikę.
Kaliničevas išėjo iš namų naktį, kai žmona ir vaikai mie­
gojo. Pasiėmė su savim gabalą gelumbės, kurią žmona turėjo
paltui, pinigus, visa, kas buvo vertinga namuose.
Visa tai buvo nesuprantama. Kaliničevai gyveno draugiš­
kai. Piotras labai mylėjo žmoną ir vaikus ir kaimynų buvo
laikomas pavyzdingu šeimos žmogum.
Tiesa, dingus Kaliničevui, jo žmona Fania pasakojo kaimy­
nėms, kad be žinios dingęs vyras buvo linkęs išgerti, o išgė­
ręs dažnai ją apkumščiuodavo ir kad anksčiau ji tai slėpusi,
nes nenorėjusi, jog nesantaika peržengtų namų slenkstį. Iš tik­
88
rųjų Fania Kaliničeva visuomet buvo santūri kalboje, nemė­
go paskalų ir vengė intymių bobų šnekų, begalinio plepėjimo
ant suolelio ilgais rostoviškais vasaros vakarais, kai miestas
putoja žydinčiom akacijom ir uoste teškena tarsi didžiuliai
eršketai garlaiviai.
Praėjo daug mėnesių, o dingęs Kaliničevas vis tylėjo. Vel­
tui Fania mynė milicijos skyriaus ir informacijos biurų slenks­
čius, veltui klausinėdavo senojo laiškininko, ar nėra jai laiš­
ko. Laiško nebuvo, o milicijos skyrius vis atsakydavo, jog
piliečio Piotro Kaliničevo paieškos kol kas bevaisės.
Nelaimingoji moteris labai krimtosi, verkė, skundėsi savo
likimu pažįstamiems. Iš tikrųjų jai buvo sunku. Ji liko vie­
na, su vaikais, beveik be jokių pragyvenimo išteklių.
Beje, reikia ją pagirti už tai, kad ji nepasimetė. Jai padėjo
įsidarbinti, be to, ji ėmė gaminti namuose pietus kitiems, vai­
kai buvo auklėjami ir augo, gyvenimas pamažu susitvarkė.
Ir pati Fania pradėjo pamiršti savo skausmą. Jos akys, kaip
ir anksčiau, vėl suspindo, ji kruopščiai rūpinosi savimi, labai
pagražėjo ir nors rengėsi kukliai, bet viskas taip tiko jos lie­
meningai, jaunai figūrai, jog vėl, kaip ir anksčiau, ji buvo
laikoma gražiausia savo gatvelės moterimi.

Rostovo miesto Proletarų rajono liaudies tardytojas, ėmęsis

tirti bylą „Apie paslaptingą piliečio Piotro Kaliničevo dingimą
ir apie jo nusikalstamą žmonos ir dviejų mažamečių vaikų pa­
likimą be pragyvenimo išteklių", buvo liguistas, išvargęs žmo­
gus. Jis apklausė nukentėjusią Fanią (pase ji buvo Fiokla), liu­
dytojus, paskelbė Kaliničevo paiešką ir padėjo bylą į pačią
viršutinę spintos lentyną, kur paprastai kraudavo jau visiškai
beviltiškas ir gūdžias bylas.
1937 metų pabaigoje iš kito rajono į Proletarų rajoną buvo
atkelta tardytoja Jekaterina Aleksandrovna Gripas. Kad suma­
žėtų draugų tardytojų darbo krūvis, ji perėmė iš jų dvidešimt
šešias bylas. Ir, tegul neįsižeidžia draugai tardytojai, jie Je­
katerinai Aleksandrovnai įbruko pačias seniausias, užmirštom
bylas.
Tarp šių aplankų buvo ir pagarsėjusi byla „Apie paslaptin­
gą piliečio Piotro Kaliničevo dingimą ir apie jo nusikalstamą...
palikimą be pragyvenimo išteklių".
Gūdi byla. Gūdus pavadinimas. Gūdžios perspektyvos.
Kaip tik šitaip tardytojas apibūdino šią bylą, perduodamas
ją Jekaterinai Aleksandrovnai. Jis pasakė:
— Byla kaip kapas. Liūdna byla...
89
 Ir negalima buvo su juo nesutikti.
1937 metų lapkričio dvidešimt penktąją Jekaterina Alek­
sandrovna pirmą kartą pasikvietė nukentėjusiąją tardymui. Ma­
žame tardytojo kambarėlyje jos sėdėjo dviese viena priešais
kitą, dvi moterys: aukšta, liemeninga, graži Fania su švelnio­
mis juodomis akimis ir liesutė, pilkų akių, rami Jekaterina
Aleksandrovna.
Jos kalbėjosi nuoširdžiai ir paprastai. Jekaterina Aleksand­
rovna nepateikė Faniai įtarių ir tiriamų klausimų, nespendė
jai spąstų, nežvelgė į ją veriančiais žvilgsniais. Priešingai, ji
sugebėjo iš karto sukurti intymumo ir paprastumo atmosferą, ir
jos pokalbis su nukentėjusiąją neturėjo nė šešėlio panašumo į
tardymą, į oficialų ir valdišką pasikalbėjimą. Ji kalbėjosi su ja
kaip moteris su moterim pačia gyvenimiškiausia ir kasdieniš-
kiausia kalba, pačiomis gyvenimiškiausiomis ir kasdieniškiau-
siomis temomis. Ji iš karto užmezgė su ja tą ypatingą žmogiš­
kąjį kontaktą, be kurio tardytojas, pasitelkęs miglotą spėlioji­
mą, veltui mėgintų sužinoti tiesą iš tardomojo, gyvybiškai su­
interesuoto kaip tik tuo, kad šią tiesą nuslėptų.
Fania smulkiai pasakojo apie savo gyvenimą su vyru, apie
jo sunkų charakterį, apie girtavimą ir muštynes ir pagaliau
apie jo dingimą. Jekaterina Aleksandrovna užjaučiamai pikti­
nosi, pergyveno dėl karčios moters dalios, atidžiai klausėsi. Ji
pasakė Faniai, jog kaip moteris ir motina gerai supranta jos
padėtį.
Ir galbūt dėl to — ir tik dėl to — Fania pasakojo noriai ir
daug, kaip niekados, pasakojo laisvai ir "be jokios prievartos,
susilpninusi vidinę savikontrolę. Ir susižavėjusi ji nepastebi­
mai pati peržengė tą ribą, už kurios tardytojas ramiame paties
įtikinamiausio pasakojimo srovenime įžvelgia povandeninius
falšo ir apgaulės rifus ir savo mintimis tarsi locmanas pažymi
juos bylos žemėlapyje.
Atsisveikinusi su Fania, Jekaterina Aleksandrovna paėmė
bylą ir, užbraukusi viršelyje seną pavadinimą, vietoj jo užra­
šė: ,,Apie paslaptingą piliečio Piotro Kaliničevo nužudymą",
nes ji padarė išvadą, vidujai jau patikėjo tuo, kad visa, ką pa­
sakojo Fania Kaliničeva — prasimanymas ir melas. ·
Labai gudrus prasimanymas. Labai meistriškas melas.
Su šita byla nebuvo galima skubėti. Nuo Kaliničevo dingi­
mo praėjo daugiau kaip metai, ir Jekaterina Aleksandrovna
laikė Fanią gudriu ir valingu priešininku, turinčiu dar ir stiprų
sąjungininką — laiką. Taip, laiką, nes padaryto nusikaltimo se­
numas visiškai paslėpė tas gijas, kurias buvo galima užčiuopti
90
pačioje tyrimo pradžioje. Kita vertus, buvo aišku, kad Fania
prisipažins nusikaltusi tik verčiama nepaneigiamų, tiesioginių
ir neginčijamų įrodymų. Buvo aišku, kad išgauti šį prisipažini­
mą bus nelengva.
Atsargiai ir neskubėdama Jekaterina Aleksandrovna ėmė
rinkti žinias apie Kaliničevus, apie jų tarpusavio santykius,
apie Fanios giminaičius. Nustatė, kad Fania — stambaus buožės,
Aleksandrovskos stanicos kazoko, baltųjų armijos savanorio
duktė. Tėvas gyveno Rostove, dažnai lankydavosi pas dukterį.
Dvi Fanios seserys taip pat gyveno Rostove.
Kaliničevas nemėgo savo žmonos artimųjų, vengė jų. Pas­
kutiniais metais Kaliničevas susirgo tuberkulioze. Fania dažnai
dėl to jam priekaištaudavo.
Fanią dažnai lankydavo svečių, jos pažįstamų. Tai buvo iš­
sipustę vyriškiai, kurie dažnai ateidavę su kažkokiais ryšu­
liais. Jie kaip tik ateidavo tuo metu, kai Kaliničevas būdavo
darbe.
Jekaterina Aleksandrovna aplankė ir namą, kuriame gyve­
no Kaliničeva. Nedidelis kiemas, kokie būna provincijos mies­
tuose, kieme malkinė, išvietė.
Jekaterina Aleksandrovna iki menkiausių detalių išsiaiški­
no, kas pasikeitė name ir kieme per šiuos pusantrų metų. Pa­
aiškėjo, kad išvietė perkelta į naują vietą.
— Kur anksčiau stovėjo išvietė?
Fania, kuriai buvo pateiktas šis klausimas, ramiai primerkė
akis tarsi prisimindama ir atsakė, jog kiemo kampe, bet kur,
tiksliai neprisimenanti. Fania paklausė kaimynę, senutę Miroš­
ničenko, bet toji atsakė:
— Neatsimenu, mieloji. Sena aš, atmintį praradau.
Šitas pokalbis įvyko kieme 1938 metų kovo 16 dieną. Sau­
lė, linksma rostoviška saulė, jau pavasariškai šildė, laisvai dai­
rėsi po kiemą, linksmai žaidė pajuodusioje pernykštėje žolėje.
Jekaterina Aleksandrovna, Fania, senutė Mirošničenko
kalbėjosi stovėdamos. Fanios vaikai čia pat išdykavo. Trys
moterys. Vaikai. Provincialus kiemelis. Saulė. Žvirbliai. Pa­
vasaris.
Šio taikaus vaizdo išbaigtumui trūko kokio nors jaukaus na­
minio gyvulio. Ir senutė Mirošničenko, tarsi tai pajutusi, nuėjo
prie tvartelio ir išleido ten uždarytą savo jauną paršiuką.
Kiaulė, džiaugsmingai žviegdama, išbėgo į laisvę, godžiai
įtraukė į save atitirpusios žemės kvapus, užvertusi galvą svei­
kinamai sukriuksėjo saulei ir pradėjo skubriai susipažinti su
nauja aplinka. Gyvulys, tarsi apdujęs nuo saulės ir šviežio oro,
91
pradėjo sukiotis po kiemą, ir staiga jos judesiai pasidarė pras­
mingi ir atsargūs. Sustojęs kiemo kampe, gyvulys savo knysle
pradėjo rūpestingai rausti žemę.
Kiaulė! Ko ir norėti!
Ir nors Jekaterina Aleksandrovna, tęsdama pokalbį, mgcha-
niškai sekė gyvulį, staigus jo elgesio pasikeitimas neliko ne­
pastebėtas. Žvalgus pastabumas, profesijos nušlifuotas ir išmik­
lintas, užfiksavo ir šį, atrodytų, tokį nereikšmingą ir su byla
nesusijusį, faktą.
Ir, eidama prie gyvulio, ji pasakė:
— Štai čia buvo išvietė.
Ir ji nepastebimai, jau pati sau, įsiminė šią vietą.
Ramiai, neskubėdama baigusi pokalbį ir atsisveikinusi su
abiem moterim, Jekaterina Aleksandrovna išėjo į gatvę ir, su­
krėsta netikėto įtarimo, greitai pasuko į miesto prokuratūrą.
Susijaudinusi ji įėjo į miesto prokuroro Vasino kabinetą ir
pasakė:
— Drauge Vasinai, man skubiai reikia trisdešimt rublių by­
lai.
Prokuroras Vasinas, palyginti ramus ir santūrus žmogus, nu­
stebęs pažvelgė į Jekateriną Aleksandrovną ir su nepasitenki­
nimu paklausė:
— Trisdešimt rublių? Kokiems, leiskite paklausti, reika­
lams?
Jaudindamasi ir skubėdama Jekaterina Aleksandrovna pa­
pasakojo apie savo įtarimus ir paaiškino, kad pinigai reikalingi
apmokėti darbininkams, kurių reikia tuoj pat kviestis kasti
kiemui, kur, jos nuomone, yra Kaliničevo lavonas.
Vasinas niūriai susimąstė, bet paskui netikėtai nušvito jo
veidas, jis apsidžiaugė, nes rado teisėtą pagrindą atsakyti.
Maloniu tonu jis ištarė:
— Lavonų kasimas Rostovo miesto prokuratūros ūkinių iš­
laidų sąmatoje nenumatytas, todėl esu priverstas jums atsakyti.
Tai buvo pernelyg ramus ir santūrus žmogus, todėl vėliau
ir prireikė atleisti jį iš neramaus prokuroro darbo.
Išėjusi iš prokuroro kabineto, Jekaterina Aleksandrovna nu­
ėjo pas Romaną Korolickį, tarp rostoviečių tardytojų labiau ži­
nomą vardu ,,mūsų Romukas". Mat draugas Korolickis, iš pro­
fesijos daržovių specialistas, dirbdamas pagal savo specialybę,
jau keletą metų buvo vienas iš aktyviausių prokuratūros soc-
antraeilininkų. Visą savo laisvalaikį Korolickis atiduodavo pro­
kuratūrai, stropiai studijavo kodeksus ir bylas ir aistringai sva­
jojo apie tą laimingą dieną, kai jis sės už tardytojo stalo ir
92
vietoj salotų ir agurkų žalumos prieš jį iškils žali tiriamų bylų
viršeliai.
Korol ickis noriai ėmėsi padėti Jekaterinai Aleksandr ovnai
ir netgi pasikvietė savo draugą. Trise jie, pasiėmę kastuvus,
nuėjo į Kaliničevos kiemą ir ėmė kasti žemę.
Artėjo vakaras, jie vis kasė. Fania, stovėdama čia pat, ra­
miai aižė saulėgrąžas, senutė Mirošničenko smalsiai stebėjo.
Retkarčiais, kreipdamasi į Jekateriną Aleksandrovną, su­
prakaitavusią nuo neįprasto darbo, Fania kalbėjo:
— Kam vargstate! Juk vis tiek nieko nerasite.
Bet jie kasė.
Ir kai iš gilios duobės buvo ištraukta pusiau sudūlėjusi vy­
ro kaukolė, koja ir ranka, Jekaterina Aleksandrovna priėjo
prie Fanios ir, nusibraukdama nuo kaktos permirkusią, sulipu­
sią plaukų sruogą, ramiai ištarė:
— Štai matote, Kaliničeva, vargome mes ne veltui. Renki­
tės — eisite su mumis.
Po trijų dienų sulysusi, sukritusi Fania-Fiokla Kaliničeva
nusiplėšė nuo kaklo šalikėlį, sugniaužė rankų pirštus ir, palin­
kusi visu kūnu į priekį, į Jekateriną Aleksandrovną, metė jai
kaip akmenį:
— Jūs laimėjote! Rašykite. Prisipažįstu! ..
Ir pravirko pirmą kartą pratisai ir šaižiai, kaip verkdavo
kažkada kaimuose moterys artimųjų velionių. Suprantama, Je­
katerina Aleksandrovna buvo sujaudinta ir laiminga. Jauna
tardytoja, tik prieš trejus metus pradėjusi savarankišką darbą,
pirmą kartą išaiškino sudėtingą, didelę, painią bylą. Ją užliejo
didžiulis džiaugsmo, vidinio pasitenkinimo, pasididžiavimo sa­
vo nuostabia profesija jausmas, tas jausmas, ta sudėtinga jaus­
mų įvairovė, kuri gerai pažįstama kiekvienam tardytojui, kai
įtemptu ir kankinamu darbu, į kurį įdedi visa, ką žinai ir ką
turi,— visą savo meistriškumą ir užsispyrimą, visą įžvalgumo ir
analizės, valios ir proto jėgą,— atskleidi nusikaltimą.
Ir Jekaterina Aleksandrovna, kupina šitų jausmų, truputį
sutriko ir netgi prarado savo įprastą ramumą. Štai kodėl ji pa­
darė savo pirmąją klaidą šitoje byloje, patikėdama, kad Kali­
ničeva pati nužudė savo vyrą, kad ji veikė be bendrininkų ir
kad padarė šį nusikaltimą vien tik dėl šeimyninės nesantarvės.
Šią klaidą teko paskui ištaisyti. Sąjungos prokuratūra Je­
katerinai Aleksandrovnai padėti atsiuntė tardytoją svarbioms
byloms.
Ir papildomas tardymas iki galo atskleidė šią bylą.
93
 Fania Kaliničeva, jos sesuo Marija Andriušenko, jų tėvas
Dmitrijus Andriušenka užsiiminėjo juodais darbais, spekulia­
cija. Jie važiuodavo į Batumį . ir kitus miestus, supirkinėja
tekstilės ir kitas įvairias prekes, spekuliavo jomis.
Senas buožė, denikininkas, Dmitrijus Andriušenka dėl akių
turėjo darbą, tarnavo kažkur sargu. Bet šitos šeimyninės fir­
mos tamsiuose darbuose jis vaidino nepaskutinį vaidmenį.
Fania Kaliničeva dar buvo susijusi su senute Kozina —
sena sąvadautoja, gyvenančia netoliese, 2-oje Gegužės gatvėje.
Šita nedidelė, kresna senutė nuo girtavimo paburkusiu veidu
ir traiškanotomis akimis buvo senojo Rostovo vagių, Rostovo
plėšikautojų, kišenvagių, prostitučių, sukčių epigone. Apsukri
senutė atlikdavo nedidelius įpareigojimus, šauniai parduodavo
tai, kas pavogta, ir slėpdavo spekuliavimui įsigytas prekes.
Piotras Kaliničevas paskutiniu metu ėmė įtarti, kad namuo­
se vyksta kažkas negera. Jis pastebėjo, jog pas Fanią dažnai
ateina kažkokių įtartinų žmonių, šnibždasi su ja pakampėse, at­
neša ir išneša įvairius paketus ir ryšulius, ir visa tai daroma
slapta, kaip įprasta vagims.
Jis pradėjo iš žmonos reikalauti atvirumo, įkalbinėjo ją nu­
traukti ryšius su tais tamsiais žmonėmis, nesivaikyti lengvo
pasipelnymo. Fania nervinosi, mėgino nuslopinti jo įtarinėji­
mus, užsisklendė ir gyveno kaip anksčiau.
Tuomet Kaliničevas tiesiai pareiškė žmonai, jog apie viską,
kas jam žinoma, praneš tardymui, o jau ten viską išsiaiškins.
Tai ir nulėmė jo likimą.
Kozina, sužinojusi apie Piotro Kaliničevo elgesį, patarė jį
nužudyti.
— Tu moteris jauna,— sakė ji,— savarankiška, pati sau po­
nia. Kuriems velniams jis, tas džiovininkas, tau reikalingas?
Turbūt jis ir tikro vyriško supratimo neturi. Kai šitokia tavo
figūra, mes tau tokį sakalą prisuksim, kad dūmai rūks.
Ir ji įgnybo Faniai.
Paskui atsisukusi Kozina pridūrė:
— Tark žodį, atvesiu žmogų iš padugnių, likviduos jis ta­
vo Petką, ir nė lapė nesulos. O paims nebrangiai.
Fania papasakojo apie Kozinos pasiūlymą. Jos tėvas ilgai
mąstė, tylėjo, o paskui atsistojo, padėjo ant stalo sunkias, tar­
si iš ketaus nulietas rankas ir lėtai ištarė:
— Ne, dukrele, negerai išeina. Tai mūsų šeimyninis reika­
las. Jį reikia savo rankomis tvarkyti. Svetimų rankų čia ne­
reikia.
Ir jie ėmė kurti nužudymo planą.
94
 Vakare Piotras Kaliničevas parėjo iš darbo. Fania pa­
ruošė degtinės. Senis sėdo už stalo su Piotru ir pradėjo jį
girdyti. Fania išvedė vaikus pas Koziną ir paliko juos ten
nakvoti.
O naktį, kai gatvės gyventojai jau miegojo ir visur užgeso
šviesa, Fania mirktelėjo tėvui. Jis išėjo į virtuvę, pasiėmė kir­
vį ir, tyliai priėjęs iš užpakalio prie apgirtusio žento, tvojo jam
iš peties per galvą. Piotras nuvirto neprataręs nė žodžio, atsi­
trenkė į grindis kaip pliauska.
Paskui jie dviese sukapojo lavoną ir dalimis sumetė į iš­
valytą išvietės duobę.
O po kelių dienų senis Andriušenka perkėlė išvietę į kitą
vietą ir užkasė senąją duobę.
Ir atsirado gūdi byla „Apie paslaptingą piliečio Piotro Ka-
liničevo dingimą ir apie jo nusikalstamą palikimą be pragyve­
nimo išteklių".
1938 m. ·
PUSĖ CENTIMETRO

Šūvis pasigirdo vėlai naktį, apie trečią valandą, kai bute

visi jau ramiai miegojo. Tai buvo paprastas komunalinis butas
naujame kariniame name Rostove prie Dono. Šūvis pasigirdo
kambaryje, kuriame gyveno leitenantas Reutovas ir jo žmona
Ana Iljinična Kravčenko. O po minutės iš šito kambario į ko­
ridorių išbėgo rėkdama, vienais marškiniais, pasimetusi, mirti­
nai išsigandusi moteris. Tai buvo Kravčenko. Užgriuvusi ant
skrynios, stovėjusios koridoriuje, ji ilgai šaukė, verkė ir dras­
kėsi. Subėgę kaimynai* negalėjo iš jos išpešti, kas yra, kol įžen­
gė į Reutovo kambarį ir išvydo leitenanto lavoną, gulintį ant
sofos su šūvio žaizda smilkinyje. Čia pat ant grindų gulėjo jo
naganas, prie kurio bejėgiškai buvo nukarusi jo ranka.
Sutrikę kaimynai kažkodėl iškvietė „greitąją pagalbą", nors
buvo aišku, kad leitenantui niekas niekuo jau negalės padėti,
o vėliau atvyko tardytojas ir teismo gydytojas.
Jie, kaip įprasta, surašė apžiūrėjimo protokolą ir mandagiai
apklausinėj o nelaimingąją moterį apie jos vyro nusižudymo
aplinkybes.
Kūkčiodama ir raudodama jauna moteris vos atsakinėjo į
klausimus.
Ji buvo taip sutrikusi ir taip prislėgta to, kas atsitiko, jog
ne visada suprato, ko jos klausinėja, pamiršo, jog ji neapsi­
95
rengusi, ir nesuprantančiom akim pažvelgė į kaimynę, duodan­
čią jai chalatą.
— Mes su Mitia buvome kine,— pasakojo Ana,— paskui
namie jis išgėrė. Apskritai pastaruoju metu jis smarkiai gėrė.
Prastai miegodavo, blaškydavosi. Paskui sugulėme. Mitia atsi­
gulė ant sofos. Aš užmigau, ir staiga...
Ir ji vėl pravirko.

Savižudžio lavonui buvo padarytas teisminis medicininis

skrodimas. Skrodimas parodė, jog Reutovą mirtis ištiko staiga
nuo kiaurinės žaizdos galvos dešiniajame smilkinyje. I smilki­
nio odą buvo įsiskverbę parako ir žymu nudegimo pėdsakų
prie žaizdos, o tai rodė, jog šauta visai iš arti. Taip pat buvo
nustatyta, jog leitenantas nusižudė būdamas girtas.
Skrodimas buvo atliktas rytą Rostovo ligoninės lavoninėje.
Karinio prokuroro padėjėjas, kuriam buvo pavesta ištirti šitą
bylą, stovėjo tylus prie lango, kol teismo gydytojas triūsė prie
lavono. Jis jautėsi kaip nesavas. SpecifdiM| irstančių lavonų
kvapas, tvyrojęs lavoninėje, prokurorą šiek tiek pykino, ir jis
negalėjo sulaukti pabaigos šitos niūrios procedūros, kurią šir­
dies gilumoje laikė nereikšmingu ir nuobodžiu formalumu.
Pagaliau skrodimas buvo baigtas, ir gydytojas, dar jaunas
vyriškis blausaus, papurtusio, lyg nesveikais inkstais veido, plau-
damasis rankas, pasakė:
— Viskas aišku: velionis buvo girtas ir pykštelėjo.
Po keleto dienų Reutovas buvo palaidotas miesto kapinėse,
o prokuroras, sriūbčiodamas arbatą ir giliai užsitraukdamas pa­
piroso dūmą, parašė trumpučio sprendimo apie bylos nutrauki­
mą išvadinęs eilutes:
„S. m. vasario 11 d. Reutovas vakare savo bute prisigėrė
degtinės iki apsvaigimo ir š. m. vasario 12 d. 3.00 vai. nusi­
žudė šūviu iš revolverio „nagan" į galvos dešinįjį smilkinį...
Remiantis tuo, kas anksčiau pasakyta, ir atsižvelgiant į tai,
kad Reutovas nusižudė dėl savo moralinio-buitinio pakrikimo ir
kad į savižudybę jo niekas nepastūmėjo, dėl to, remiantis
RTFSR BKP 4 str. 5 p., nutariama: bylą Nr. 17 apie leitenanto
Reutovo, Dmitrijaus Stepanovičiaus, savižudybę nutraukti".
Kaip matote, ne per daug raštingai ir ne labai įtikinamai,
užtat gana ryžtingai ir be galo paprastai.
Šitaip nesusimąstęs ir neabejodamas, be analizės ir apmąs­
tymų, netgi be paprasto žmogiško smalsumo prokuroras metė ant
savo teisėjiškų svarstyklių, metė lengvai ir paprastai, kaip šiau­
dų kūlį, leitenanto Reutovo gyvenimą, likimą ir garbę.
96
 Ir nors savo baigiamąjį sprendimą prokuroras pradėjo gilia­
mintišku „ir atsižvelgiant į tai", bet iš tikrųjų jis į nieką ne­
atsižvelgė ir į bylą nesigilino...

Praėjo pusmetis. Daug kas per tą laiką pakito. Ir našlė lei­

tenantą Reutovą jau visiškai užmiršo, nusiramino ir, nutarusi,
jog amžinai neverksi velionio vyro, antrą kartą ištekėjo už ka­
rinių prekių pardavėjo X, kuris dėl jos paliko savo pirmąją
žmoną ir vaikus ir persikraustė į Anos Kravčenko kambarį, į tą
patį, kuriame nusišovė Reutovas.
Ir ėmė jie gyventi plačiai ir linksmai. Apsirėdė Ana bran­
giais drabužiai^, prisipirko niekniekių, kambarį apstatė naujais
baldais. Ana metė darbą. Naujas gyvenimas ir naujas vyras
ją visiškai patenkino, ji labai pagražėjo, pražydo ir graužėsi
tik dėl to, kad pradėjo tukti.
Prokuroro padėjėją, nutraukusį šią bylą, perkėlė į kažkokį
kitą miestą, ir naujasis prokuroras, ne toks skubotas ir ryžtin­
gas, kažkodėl ėmė^peržiūrinėti senas, seniai nutrauktas bylas.
Peržiūrėjo jis leitenanto Reutovo savižudybės bylą ir, išsi­
kvietęs tardytoją Menšikovą, pavedė jam atlikti papildomą
tyrimą.
Sunku paaiškinti, kodėl jis taip pasielgė. Tačiau būna tokių
iš pažiūros nekaltų bylų, ramiai suverstų teismo archyvuose,
bylų, kurios patyrusiam tardytojui, teisėjui, prokurorui kaž­
kodėl iš karto sukelia kaip tik tą profesinį ir didelį susidomėji­
mą, kuris smalsiai ir atkakliai veda prie tiesos. Neįmanoma
tiksliai suformuluoti, kodėl tai atsitinka, kodėl tokia sena, mi­
rusi, nutraukta, laiko ir dulkių nusėsta byla, pasakojanti apie
žmones, kurių jau seniai nebėra, pasakojanti apie faktus, kurie
visų užmiršti, ir apie dienas, kurios negrįžtamai praėjusios,—
kažkodėl tokia byla staiga atgyja ir, tardytojo iniciatyvos, su­
manumo, patyrimo bei talento prikelta, atsiskleidžia netikėtai
ir visiškai.
Tai sunku tiksliai suformuluoti, kaip kad sunku paaiškinti,
kodėl patyręs medžiotojas kartais, dar nepamatęs pėdsako, be
jokių požymių, tarsi be priežasties, staiga pajunta žvėrį ir, kaž­
kokio šeštojo ir visuomet neklystančio pojūčio vedamas, pri­
eina jo guolį.
Tardytojas Menšikovas buvo savo darbo mokovas ir entu­
ziastas. Ir todėl, nors iš pažiūros skrodimo protokolas buvo įti­
kinamas, po samprotavimų apie moralinį-buitinį Reutovo pa­
krikimą, atseit, privertusį jį nusižudyti, lukštu jis aptiko, kad
7. Tardytojo užrašai 97
svarbiausias šios bylos klausimas liko neišspręstas: kodėl Reu­
tovas nusižudė ir ar jis nusižudė?
Į šitą klausimą sunku buvo atsakyti po pusmečio, bet atsa­
kyti reikėjo būtinai.
Ir štai Menšikovas nutarė, kad reikia panaudoti matemati­
ką, reikia išmatuoti ir apskaičiuoti žaizdos kiaurymės abiejų
galų santykį, tiksliai apskaičiavus nustatyti kulkos skriejimo
kampą ir tuomet nuspręsti: sava ar svetima ranka prikišo na­
gano vamzdį Reutovui prie smilkinio.
Nereikia ir pasakoti, kaip šitai buvo sudėtinga ir sunku pa­
daryti. Kaip ilgai teko ieškoti Reutovo kapo miesto kapinėse
(jis buvo palaidotas be paminklo ir be rodyklės), kaip paskui
buvo iškeltas iš kapo pusiau sudūlėjęs jo lavonas, kaip kruopš­
čiai buvo išmatuotos jo kaukolės žaizdos, kaip paskui buvo at­
likti apskaičiavimai ir eksperimentai, kaip tuo remiantis paga­
liau buvo padarytas jo kaukolę pervėrusios kulkos fotomonta­
žas.
Ir kaip šitas fotomontažas besąlygiškai ir daiktiškai, akivaiz­
džiai ir galutinai, vaizdingai ir nepajudinamai patvirtino: trūks­
ta lygiai pusės centimetro, kad būtų galima pripažinti, jog Reu­
tovas nusišovė pats, savo dešine ranka.
Bet jeigu šitaip, tai kas gi? Šauta tuo metu, kai kambaryje
buvo tik dviese: Reutovas ir Ana Kravčenko. Vadinasi, jeigu
ne jis, tai ji.
Ir štai Ana Kravčenko įeina į tardytojo Menšikovo kabine­
tą. Ji įeina pasitikinčia ir grakščia jaunos gražios moters eise­
na, moters, žinančios savo vertę, įpratusios turėti pasisekimą.
Koketiškai ir vos pastebimai ji sveikinasi su tardytoju, sėdasi
ir laisvai užsimeta koją ant kojos, ramiai mėgaudamasi lakuo­
tu savo elegantiško bato galu. Paskui ji paprašo leisti užsirū­
kyti, ir tardytojas galantiškai uždega jai degtuką.
— Mersi,— sako ji ir užsitraukia.
— Prašom,— trumpai atsako tardytojas.
Pauzė. Jie sėdi dviese vienas priešais kitą įprastoje tardy­
tojo ir tardomojo dispozicijoje, dviese, akis į akį, dviese: ji —
kuri nužudė, ir jis — kuris tuojau tai įrodys, ji — kuri padarė
baisų nusikaltimą, ir jis — kuris jį išaiškino. Menšikovas įpras­
tai stebi ją ir mato, jog ji dedasi esanti nerūpestinga, tačiau
akyse slypi nerimo kibirkštėlės, sausos sučiauptos lūpos, kakle
nervingai pulsuojanti gyslelė, maniera kažkodėl dažnai laižy­
tis džiūstančias lūpas rodo ją susikaupusią, sutelkusią visą savo
valią, kad įtikintų, jog yra neapsakomai rami ir pasitikinti.
Pagaliau Ana Kravčenko nutraukia tylą:
98
 — Kodėl mane pasikvietėte? Tikriausiai koks nors patiksli­
nimas dėl mano velionio vyro?
— Taip,— sako Menšikovas,— nedidelis patikslinimas. Mums
reikia išaiškinti, kodėl jūs jį nužudėte?
Kravčenko išpučia akis, nustebusi žiūri į tardytoją ir pasi­
piktinusi ištaria:
— Kas per juokai? Be to, ne vietoj. Kam aš jums reikalinga?
— Aš nejuokauju. Priešingai, aš visiškai rimtai. Ar geo­
metrijos mokėtės?
— Kuo čia dėta geometrija, aš nieko nesuprantu.
— Štai pažiūrėkite. Paprasta aritmetika.— Menšikovas pa­
ima fotomontažą; jis ir Kravčenko palinksta prie jo, ir Menši­
kovas kantriai, ramiai, kaip mokytojas, paaiškina:— Štai čia
kiaurymės pradžia, čia — pabaiga. Vadinasi, kulka eidama tu­
rėjo pakrypimo laipsnį... Paskaičiuokite...
Po dešimties minučių Ana Kravčenko metė ant stalo piršti­
nes, atsilošė ir, mirkčiodama pavargusiom nuo neįprastų skai­
čiavimų akim, tęsiamai ištarė:
— Velniai griebtų, apsirikau tik puse centimetro. Kaip
kvaila!..
— Taip, neatsargiai,— sutiko Menšikovas,— visa kita buvo
padaryta neblogai. Na, Ana Iljinična, nuo geometrijos perei­
kime prie reikalo. Pasakokite.
— Tuojau,— tarė Kravčenko,— tik prašom duoti man papi­
rosą.
Kravčenko paėmė papirosą, vieną kartą užsitraukė ir stai­
ga įniršusi metė jį ant stalo ir pravirko, nesišluostydama aša­
rų, užsidengusi rankomis veidą ir konvulsiškai nugara virpė­
dama.
Menšikovas atkišo jai stiklinę vandens, ji pamėgino gerti,
bet dėl kūno traukulių ji negalėjo tai padaryti ir tik apsipylė
vandeniu palaidinukę. Valandėlei liovusi verkti, Ana Iljinič-
na pašoko, išsiėmė iš rankinuko nosinaitę ir labai tvarkingai nu­
sišluostė vandenį nuo palaidinukės.
Anos Kravčenko tardymas pasibaigė vakare. Menšikovas
perskaitė jai viską, ką užrašė iš jos pasakojimo. Kravčenko
tardymo protokolo klausėsi neatidžiai ir, kai Menšikovas jai pa­
darė pastabą, ji atsakė:
— Ar ne vis tiek. Kas svarbiausia, užrašyta ir įrodyta, o
smulkmenos man nesvarbu.
Paskui ji pasirašė protokolą. Menšikovas paskelbė Kravčen­
ko nutartį dėl suėmimo ir pasiuntė ją į kalėjimą. Kai suimtą­
ją išvedė, tardytojas dar kartą perskaitė protokolą.
99
 Jis perskaitė Anos Iljiničnos parodymus apie tai, kaip ji,
būdama Reutovo žmona, atsitiktinai susipažino su karinių reik­
menų prekybos darbuotoju X.
„Aš nusprendžiau už jo tekėti ir mesti Reutovą. Bet X taip
pat buvo vedęs, turėjo du vaikus, ir persikelti pas jį negalė­
jau. X sutiko persikelti pas mane. Tuo metu mes suartėjome ir
aš nutariau, kad X, kaip vyras, man patinka labiau negu Reu­
tovas. Svarstydama, kaip man daryti, aš pamažu nusprendžiau
nužudyti Reutovą inscenizuojant savižudybę. Ir štai tą vasario
11 dieną aš pakviečiau Reutovą į kiną. Grįžtant nupirkau deg­
tinės.
Namuose pavaišinau Reutovą, jis išgėrė ir paskui užmigo.
Tuomet aš paėmiau jo naganą ir iš arti iššoviau jam į gal­
vą. .

Beliko išaiškinti, ar prie šio nusikaltimo prisidėjęs X. Men-

šikovas kruopščiai patikrino šį klausimą, jis keletą kartų tardė
Kravčenko ir X, analizavo daugelį įvairių šalutinių ir smulkių
bruožų, įrodymų ir aplinkybių, apie kuriuos čia neverta pasa­
koti, ir pagaliau tvirtai įrodė, jog X nieko nežinojo apie Reu­
tovo nužudymą.
Ir nors išoriniai faktai ir aplinkybės buvo prieš X, ir, atro­
dė, yra pagrindo jį įtarti, o įtarus suimti, Menšikovas šito ne­
padarė. Ir šiam žmogui reabilituoti tardytojas parodė ne mažiau
dėmesio, įdėjo darbo ir talento, negu kad demaskuotų jo
žmoną.
Ir tą vakarą, kai X nekaltumas buvo visiškai įrodytas, tar­
dytojas Menšikovas pirmą kartą per šį laikotarpį nusišypsojo
ir palyginti anksti išėjo namo. Jis grįžo, didžiuodamasis savi­
mi, savo profesija, o svarbiausia — jos tvirtu ir nuostabiu dės­
niu: sugebėti ne tik demaskuoti nusikaltėlį, bet ir apginti nuo
atsitiktinumų ir apkalbų įsivėlusį, bet nekaltą žmogų.
1938 m.

M ED ŽIO K LIN IS PEILIS

Taip, įsakymas buvo pasirašytas, ir jame juodu ant balto bu­

vo parašyta, kad zoologijos katedros profesorius Burovas ir jo
asistentas Voronovas siunčiami metams į Kolgujevo salą Ba­
renco jūroje mokslinio tyrimo darbams.
Universitete skaitė įsakymą ir šaipėsi. Mat ir dėstytojams,
ir studentams—visiems be išimties buvo gerai žinoma, jog
100
profesorius ir jo asistentas neapkenčia vienas kito. Įsakymas
apie šių abiejų žmonių išsiuntimą metams į tokią aplinką, kur jie
ilgą laiką bus kartu, kėlė nustebimą ir šypseną. Kai kas juoka­
vo, jog tai padaryta ne šiaip sau, o tikintis, jog rūstus klima­
tas atvėsins profesoriaus ir jo asistento nesantaiką.
— Grįš iš ten bičiuliai,— kalbėjo pašaipūnai,— artimi. Pa­
matysite. . .
Tarp kitko, visų labiausiai buvo nustebinti patys šio įsaky­
mo kaltininkai. Universitete pasklido žinia, kad profesorius, ne­
tikėtai sužinojęs, kas paskirtas jam žiemojimo draugu, neuž­
migo visą naktį. Voronovas, kaip pasakojo, taip pat buvo labai
susikrimtęs. ’
Bet įsakymas yra įsakymas, ir po keleto dienų universiteto
ekspedicija, susidedanti iš profesoriaus Burovo ir docento Vo-
ronovo, išvyko į tolimą Barenco jūrą, į salas, kur šie du moks­
lininkai turėjo kartu išgyventi ištisus Arktikos metus.
Jau praslinkus mėnesiui po viso to, iš jų buvo gauti pir­
mieji laiškai. Burovas ir Voronovas dalijosi prisiminimais, ke­
lionės smulkmenomis ir savo planais.
„.. .Viskas būtų gerai,— rašė profesorius,— jeigu nebūtų vi­
są laiko šio subjekto, kuris pats iš esmės turi visus duomenis
tapti zoologo mokslinio tyrimo objektu. Tikrai šis jaunuolis te-
benuodija man nuotaiką. Čia, būdamas liūdnai priverstas nuolat
matytis su juo, aš dar kartą įsitikinau, kad buvau teisus dėl sa­
vo antipatijų..."
Savo ruožtu docentas Voronovas taip pat skundėsi per laiš­
kus, jog „visiškai nepakenčiamas senasis bambeklis ir kanki­
namas kasdienis bendravimas su juo".
Universitete skaitė laiškus, juokavo ir nesiliovė stebėjęsi,
kaip šie du žmonės, iš kurių kiekvienas buvo savotiškai sim­
patiški, atkakliai neapkenčia vienas kito.
Ginčijosi, ar ilgai truks šita nesantaika be priežasties. Opti­
mistai tvirtino, kad Burovas ir Voronovas pagaliau susitaikys
ir netgi pamėgs vienas kitą. Pesimistai teigė priešingai. Dėl to
buvo net lažinamasi. Ir net įvyko du ginčai.
.. .Bet po mėnesio trumpa sausa telegrama iš Kolgujevo sa­
los pranešė unversiteto visuomenei, jog profesorių Burovą nu­
žudė docentas Voronovas.
Labai svarbių bylų tardytojas, kuriam buvo pavesta ištirti
profesoriaus Burovo nužudymą, pirmiausia išsiaiškino, kaip
galima nuvykti į Kolgujevo salą. Deja, paaiškėjo, jog dėl kai
kurių meteorologinių ir kitų priežasčių nuvykti ten šituo metų
laiku neįmanoma.
101
 Tuomet tardytojas per radiją susisiekė su ledlaužio, kursuo­
jančio palei Kolgujevo krantus, kapitonu ir davė jam keletą
įpareigojimų. Jis paprašė kapitoną atgabenti į Maskvą užšal­
dytą nužudytojo lavoną, apklausti šito nusikaltimo liudytojus,
jeigu jų būtų, ir, be to, kuo kruopščiausiai apžiūrėti vietovę,
kurioje įvyko nužudymas.
Tardytojas taip pat paprašė atgabenti į Maskvą ir Vorono-
vą, sudarant tokias sąlygas, jog net ir norėdamas negalėtų jis
pabėgti.
Tardytojo nurodymai buvo įvykdyti, ir kartą į jo kabinetą
įėjo ledlaužio kapitonas, lydimas vidutinio amžiaus vyriškio
pasimetusią, išgąstinga veido išraiška. Tai buvo Voronovas.
— Prašom sėstis,— šaltu smalsumu apžvelgdamas Vorono-
vą, pasakė tardytojas.
— Dėkoju,— tyliai atsakė Voronovas.
Prasidėjo tardymas. Tardytojas išsiaiškino šito žmogaus an­
ketinius duomenis ir biografiją. Tai buvo nepriekaištinga bio­
grafija. Trisdešimt dveji metai, kuriuos spėjo išgyventi Voro­
novas iki tol, kol nužudė Burovą ir atsidūrė priešais tardytojo
stalą, buvo išgyventi gerai ir turiningai. Voronovas buvo jau­
nas, bet neabejotinai talentingas specialistas, jis turėjo keletą
savarankiškų mokslo darbų, stovėjo teisingame ir plačiame ke­
lyje.
— Kuriems galams,— neišlaikė paprastai ramus ir susival­
dantis tardytojas,— jūs nužudėte profesorių? Ko negalėjote ten
su juo pasidalyti?
Voronovas kažkaip pasimetęs skėstelėjo rankomis.
— Matote,— ištarė jis kažkokiu atsiprašančiu, netvirtu bal­
su,— reikalas tas... reikalas tas, kad aš jo anaiptol nežudžiau...
— Bet jis nužudytas?
— Nužudytas.
— Ar toj vietoj, kur jis nužudytas, buvo kas nors kitas, be
jūsų abiejų — jūsų ir jo?
— Mes ten buvome tik dviese, nieko kito, išskyrus mus, ne­
buvo ir negalėjo būti. Tai aš tvirtinu kategoriškai.
— Tuomet nesuprantamas jūsų neigimas. Sutikite, kad jei­
gu iš dviejų žmonių, esančių kartu, vienas tampa nužudytas,
tai žudikas...
— ...gali būti tiktai antrasis,— paskubėjo sutikti Vorono­
vas.— Tai neabejotina. Bet aš nežudžiau jo. Visų baisiausia tai,
kad aš visiškai suprantu savo padėties beviltiškumą. Jokių ga­
limybių gintis. Žinoma, aš visiškai... kaip sakoma... įkaitin­
tas. Būdamas jūsų vietoje, visiškai neabejočiau. Aš suprantu.
102
Aš pasirengęs viskam. Pačiam blogiausiam... Bet aš nežu­
džiau. ..
Ir Voronovas pravirko. Ir verkė jis taip pat keistai, kaip ir
kalbėjo. Sis augalotas, ramus, kultūringas žmogus verkė kaip
vaikas, be pykčio, bejėgiškai ir jaudinamai. Jis visiškai nemė­
gino sugraudinti savo ašarom, bet, kita vertus, ir nesistengė jų
slėpti. Jis verkė taip pat paprastai, kaip ir kalbėjo. Ir taip pat
betarpiškai.
— Nusiraminkite,— tarė tardytojas.— Jeigu nužudėte jūs,—
o byla taip rodo,— geriau prisipažinti. O jeigu nenužudėte, tai
ginkitės. Stęnkitės paneigti, aiškinkite, kelkite savo versiją.
Tardytojas šitaip pasakė todėl, kad šioje neįprastoje byloje
Voronovo kaltė atrodė visiškai aiški. Bylos aplinkybės rodė,
kad Burovą nužudė kaip tik Voronovas, ir niekas kitas. Tačiau,
tardytojo nuostabai, Voronovas ne tik nesigynė, bet, priešin­
gai, savo iniciatyva pasakė nemaža papildomų ir labai svarių
įrodymų prieš save. Ir toliau neigdamas savo kaltę, šis žmogus
kartu paskubomis klojo tardytojui vis naujas ir naujas aplin­
kybes, naujus faktus ir samprotavimus, kurie buvo jam aiškiai
pražūtingi. Aistringai, nuosekliai ir nenumaldomai jis tarsi kal­
tino pats save.
— Kai mes nuvykome į salą,— pasakojo Voronovas,— mū­
sų ir taip jau nedraugiški santykiai su profesoriumi ėmė vis
labiau aštrėti. Abu stengėmės tvardytis, bet kiekvienas mūsų
žodis, žvilgsnis, gestas dvelkė priešiškumu vienas kitam. Nuolat
tvardytis buvo labai sunku. Ir svarbiausia — tai nepadėdavo.
Aš jaučiau, kad profesorius baisiai nekenčia manęs, ir sten­
giausi nelikti skolingas. Būdavo tokių valandėlių, turiu jums
tiesiai pasakyti, jog šaudavo man į galvą mintis smogti profe­
soriui, žiauriai apkulti jį, net užmušti... Tokios mintys ateida­
vo man į galvą vis dažniau. Jos net atsispindėjo mano dieno­
raštyje. Aš atsivežiau dienoraštį. Štai pažiūrėkite...
Ir Voronovas padavė tardytojui storoką sąsiuvinį. Tikrai
dienoraštyje, tarp kitų užrašų, buvo ir tokių, kurie rodė, jog
mintis nužudyti profesorių Burovą vis įkyriau lįsdavo Vorono-
vui į galvą.
— Nežinau,— toliau davė parodymus Voronovas,— galbūt
galų gale nesusivaldęs, staigaus pykčio pagautas, iš tikrųjų bū­
čiau nudobęs profesorių. Galbūt. Bet aš jo nežudžiau. O buvo
taip.
Tą rytą nutarėme vykti medžioti ančių į ežerą salos gilu­
moje. Važiavome ten nartomis, kurias vairavo nencas Vasia.
103
Pusiaukelėje nartos sulūžo. Iki ežero buvo likę apie tris kilo­
metrus. Tada nusprendėme eiti pėsčiomis, o Vasia liko taisyti
nartų.
Kai priėjome ežerą ir pradėjome šaudyti antis, jos nuplaukė
prie kito kranto. Pasiūliau profesoriui, kad jis liktų čia, o aš
eisiu į aną krantą ir šaudysiu iš ten. Aš nuėjau į kitą pusę
ežero.
Kur stovėjau, mus skyrė gal pusantro kilometro, ir visai
aiškiai mačiau vienišą krante stovinčio profesoriaus figūrą.
Greta jo nieko nebuvo ir negalėjo būti. Tai tvirtai sakau. Vė­
liau toje vietoje, kur stovėjo profesorius, driokstelėjo šūvis.
Staiga pamačiau, kaip profesorius kažkaip keistai susvyravo, o
paskui pargriuvo. Nesuprasdamas, kas atsitiko, šokau bėgti
prie jo.
Kai pribėgau, profesorių radau dar gyvą, bet jau be sąmo­
nės. Jis buvo sunkiai sužeistas medžiokliniu peiliu, giliai, iki
pat rankenos, įsmeigtu į jo kairiąją akį. Peilio rankena kyšojo
iš profesoriaus akiduobės kaip didelis pūlingas auglys. Profe­
soriaus šautuvas gulėjo šalia...
Aš visiškai sutrikau. Nežinodamas, kaip padėti nelaiminga­
jam, pamėginau ištraukti iš jo akies peilį. Bet nepavyko —
taip stipriai jis buvo įsmeigtas. Tada kaip pašėlęs leidausi bėg­
ti į tą vietą, kur buvome palikę nartas. Kai nubėgau, Vasia
jau buvo bebaigiąs jas taisyti. Jam pasakiau, kad profesoriui
atsitiko nelaimė, ir jis paragino šunis. Bet, kai mes atvažiavo­
me, profesorius buvo jau negyvas. Mes nuvežėme jo lavoną
į žiemojimo vietą, kur vos vos ištraukėme iš žaizdos peilį, ku­
riuo jis buvo nužudytas. Štai ir viskas... Leiskite man užsirū­
kyti?
— Prašom,— tarė tardytojas.
Voronovas užsirūkė ir godžiai patraukė dūmą. Kiek paty­
lėjęs, jis vėl prašneko:
— Kaip matote, man sunku gintis. Aš protingas žmogus ir
suprantu, kad šioje byloje viskas prieš mane. Tikriausiai man
net naudingiau prisipažinti, tikintis teismo nuolaidumo. Nuošir­
dus gailėjimasis ir prisipažinimas, arba, kaip ten jūs vadina­
te. .. Aš ne teisininkas, bet teko girdėti. Bet aš negaliu. Aš ne­
žudžiau jo, nežudžiau... Tačiau esu bejėgis įrodyti. Jus prašau
tik vieno. Štai merginos, mano sužadėtinės, laiškai, o štai —
mano laiškas jai. Prašom perduoti juos jai.
— Negaliu,— pasakė tardytojas,— perduosite jai pats. Aš
neketinu jūsų, Voronovai, suimti.
104
 Būna tokių teismo bylų, kuriose netikėtas sprendimas, ne­
lauktas įvykio išaiškinimas, galutinė išvada ateina visai ne
kaip formalių įrodymų sąsajos rezultatas, ne kaip loginis pa­
darinys to, kas jau išaiškinta ir nustatyta, ne kaip galutinis re­
zultatų susumavimas. Pasitaiko, kad faktai, detalės ir žmonių
santykiai kartais turi tokių tamsių bei klaidžių labirintų, pasi­
žymi tokiais įvairiais baisiai painiais atsitiktinumais ir aplinky­
bėmis, jog ir labiausiai patyręs tardytojas, susidurdamas su
jais, sutrinka ir nuleidžia rankas. Tardytojo intuicija ir talen­
tas, jo atkaklumas, jo, kaip tardytojo, revoliucinė sąžinė, jo
humanizmas, tarybinio teismo darbuotojo humanizmas,— štai
kuo vadovatijasi tardytojas tokioje byloje, štai kas šviečia jam
kelią, štai kas padeda jam atskleisti tiesą.
Paleidęs Voronovą namo, tardytojas pastatė save į sunkią
padėtį. Kad Voronovas kaltas dėl profesoriaus Burovo nužudy­
mo, atrodė neginčijama, tai tarsi logiškai diktavo bylos aplin­
kybės ir buvo vienintelė versija. Be to, tai buvo visai pagrįsta
versija, su kuria sutiko tie visuomenės nariai, kurie žinojo
apie šią bylą ir pagrįstai ja domėjosi.
Kita vertus, tardytojas Voronovą paleido remdamasis vien
vidiniu įsitikinimu, jis kažkodėl patikėjo Voronovu. Patikėjo,
nepaisydamas formalios logikos, nepaisydamas daugelio grės­
mingų aplinkybių ir faktų. Patikėjo, remdamasis tais neaiš­
kiais, neryškiais ir miglotais pagrindais, kurie susiklosto vidu­
je, kurie iš pažiūros ne visada logiški, kuriuos sunku sufor­
muluoti ir kuriais neįprasta remtis, tačiau kurių visuma yra
kaip tardytojo talento padarinys, kaip jo didelio psichologinio,
profesinio įsijautimo ir jo intuicijos stiprumo išraiška, kaip dė­
kingas daugelio įtempto ir rimto darbo metų, išlavinto pasta­
bumo, kriminalistinio patyrimo ir įpročio analizuoti reiškinius
bei žmones rezultatas.
Tardytojas buvo tikras, kad Voronovas nenužudė profeso­
riaus Burovo. Bet tą įsitikinimą reikėjo pagrįsti, įrodyti, ir
svarbiausia — reikėjo išaiškinti ir paaiškinti profesoriaus Bu­
rovo žuvimo paslaptį.
Į Maskvą atgabento profesoriaus Burovo lavono teisminį me­
dicininį skrodimą darė P. Semenovskis.
P. Semenovskis, kaip įprasta, kruopščiai, atsargiai ir nusi­
manydamas padarė skrodimą ir surašė išvadą. Iš esmės ją su­
darė du punktai:
1. Profesorius Burovas mirė nuo sunkių sužalojimų, pada­
rytų medžioklinio peilio smūgiu į velionio kairiąją akį.
2. Šis smūgis buvo smogtas nežmoniška jėga.
105
 — Ką reiškia „nežmoniška jėga",— paklausė Semenovskį
tardytojas,— kaip tai suprasti, Piotrai Sergejevičiau?
— Tai reiškia,— atsakė ekspertas,— kad jėga, kuria buvo
smogta peiliu, pranoksta vidutinę normalaus žmogaus jėgą.
Todėl ir pasakiau „nežmoniška". Bet tiksliai jums pasakyti, ko­
kia ta jėga, negaliu...
Tardytojas dirbo toliau. Jis kruopščiai apžiūrėjo profeso­
riaus Burovo šautuvą. Tai buvo medžioklinis vinčesteris, ir
jame neaptikta bylai nieko įdomaus. Peilis, kuriuo buvo nu­
žudytas profesorius, taip pat niekuo nepasižymėjo: paprastas,
gan pigus medžioklinis peilis medinėmis kriaunomis.
Tačiau kai tardytojas atidžiau į jį įsižiūrėjo, jis pastebėjo
vieną menkutę detalę: medinis peilio kotas turėjo nedidelį
defektą dėl nepakankamai kruopštaus darbo. Kyšojo mažytis
galiukas metalinio strypo, ant kurio buvo užmautas kotas. Tai
buvo beveik nepastebima.
Tardytojas užčiuopė tą mažytį metalo galiuką ir staiga pa­
šoko: taip nusmelkė jį mintis, blykstelėjusi kaip kibirkštis
tamsią naktį.
Po valandos grupė skubiai sukviestų ekspertų — ginklinin­
kų ir medžiotojų — būriavosi tardytojo kabinete.
— Sakykite,— paklausė tardytojas, kreipdamasis į medžio­
tojus,— sakykite, įprastinės eilinės medžiotojų praktikos požiū­
riu, kaip pasielgs medžiotojas, turįs už diržo medžioklinį peilį
mediniu kotu, kaip jis pasielgs, jeigu šovinys stumiamas į
šautuvo šovinio lizdą, dėl ko nors „užsiožiuotų", įstrigtų, blo­
gai lįstų? Na, sakysime, šovinys nuo drėgmės truputį pabrinko
arba persikreipė, arba blogai padarytas. Ką darys, kaip pasi­
elgs medžiotojas?
Ekspertai, truputėlį nustebę, susižvalgė ir pradėjo šnibždėtis.
— Tokiais atvejais,— pagaliau vieningai nusprendė jie,—
medžiotojas veikiausiai pasiimtų savo medžioklinį peilį ir,
stuksendamas jo buku mediniu kotu per kapsulinę šovinio da­
lį, pasistengtų atsargiai įstumti jį iki galo.
— Ir aš taip manau,— nusišypsojo tardytojas.— Na, o da­
bar apžiūrėkite šitą peilį, atkreipkite dėmesį į šį atsikišusį me­
talinio strypelio galiuką ir įsivaizduokite, kad medžiotojas tuo
peiliu stengsis įvaryti šovinį. Kas bus?
Ekspertai apžiūrėjo peilį, ištyrė kietumą metalo, iš kurio
buvo pagamintas strypelis, ir visi nusprendė.
— Sis strypelio galiukas,— tarė jie,— smailus ir kieto me­
talo, todėl visiškai gali būti kaip skiltuvas. Šiuo peiliu suda­
vus per šovinio kapsulę, įvyktų sprogimas, pradrioksėtų šūvis.
106
 Tada tardytojas kreipėsi į ginklininkus.
— Sakykite,— jis paklausė juos,— jeigu šovinys iki galo
neįstumtas, jeigu dėl medžiotojo neatsargumo įvyktų sprogi­
mas, kur eitų sprogimo jėga, koks būtų jos stiprumas?
— Tokiu atveju,— atsakė ekspertai,— sprogimo jėga būtų
atgalinė, ji labai stipriai smogtų medžiotojui į ranką, laikan­
čią peilį, veido pusėn. Sprogimo jėga, šio smūgio jėga, būtų
labai didelė: maždaug kokių penkių-septynių atmosferų slėgio
stiprumo...
Tardytojas lengviau atsikvėpė. Staiga toptelėjęs jam į galvą
spėj imas pasitvirtino.
Tačiau kaip tik tuo momentu į tardytojo kabinetą įėjo Se-
menovskis. Tardytojas papasakojo jam savo versiją, parodė
peilį, pakartojo ekspertų išvadą.
— Visa tai labai sąmojinga ir įtikinama,— lėtai ištarė Se-
menovskis,— ir net visai panašu į tiesą. Jeigu... jeigu ne vie­
na detalė. Juk profesorius buvo nužudytas smūgiu į kairiąją
akį. O jeigu būtų įvykę taip, kaip jūs manote, tai savo deši­
ne ranka jis būtų galėjęs sužeisti sau tik dešinę akį, bet tik
ne kairę.
Ir Semenovskis pagal velionio profesoriaus Burovo rankos
ilgį, jo ūgį ir kūno matmenų santykį čia pat apskaičiavo, kad
savo dešine ranka dėl sprogimo smūgio galėjo sužeisti sau
dešinę, bet tik ne kairę akį.
Versija, atrodžiusi tokia aiški ir teisinga, žlugo...
Tačiau tardytojas buvo atkaklus. Jis buvo įsitikinęs esąs
teisus ir nesiliovė ieškojęs.
— Sakykite, paklausė jis velionio Burovo giminaičius,—
ar profesorius buvo sveikas?
— Taip,— atsakė giminaičiai,— ir fiziškai, ir morališkai pro­
fesorius buvo sveikas.
— Ar jis neturėjo,— nesiliovė klausinėjęs tardytojas,— ko­
kių nors keistenybių ir trūkumų?
— Ne,— pareiškė giminaičiai,— jis neturėjo jokių keiste­
nybių ir trūkumų.
— Ar neteko jums matyti,— neatlyžo tardytojas,— kaip pro­
fesorius dirbdavo su skalpeliu?
— Ne kartą,— sakė giminaičiai,— jis dažnai dirbdavo namie.
— O kurioje rankoje jis laikydavo skalpelį? — atsargiai, net
nedrąsiai paklausė tardytojas, bijodamas, kad dabar žlugs pa­
skutinė viltis.
— Juk profesorius buvo kairiarankis,— ramiai paaiškino
giminaičiai.
107
 Tardytojas vos vos susivaldė nesušukęs. Štai pagaliau ir
paaiškėjo tiesa, įminta mįslė, viskas pasidarė aišku!..
Kairiarankis! .. Ir tardytojas nuskubėjo pas Semenovskį.
Ir Semenovskis vėl atsisėdo skaičiuoti. Ir skaičiavimai pa­
rodė, visiškai, matematiškai tiksliai parodė, jog, grūsdamas
šovinį kaire ranka, profesorius, šoviniui sprogus, galėjo ir tu­
rėjo susižeisti, neišvengiamai susižeidė kaip tik kairę akį.
Paskui Semenovskis ir tardytojas padarė fotomontažą tos
kreivės, kurią nubrėžė profesoriaus kairė ranka, šovinio spro­
gimo blokšta prie veido, prie kairės akies.
Ir štai jau viskas lyg ir aišku, teisybė surasta, profesoriaus
Burovo žuvimas išaiškintas ir Voronovas reabilituotas.
Ir jau galima rašyti nutarimą dėl profesoriaus Burovo by­
los nutraukimo, nes „nėra byloje nusikaltimo sudėties“.
Ir tą bylą galima atiduoti į archyvą.
Ir galima imtis tirti kitas bylas, kurios jau laukia eilės.
Ir vėl klaidžioti patamsiais, sukinėtis faktų ir žmonių san­
tykių labirintuose, klupti ir vis dėlto eiti pirmyn, klysti, bet
vis dėlto rasti teisingą sprendimą.
Taip, galima, bet štai tasai peilis... Iš kur tas prakeiktas
peilis?
Velionio profesoriaus Burovo brolis, kurį tardytojas supa­
žindino su bylos medžiaga, tvirtai pareiškė:
— Aš linkęs ♦sutikti, kad jūs teisus ir kad profesorius Bu­
rovas žuvo dėl savo neatsargumo. Bet iš kur atsirado tas pei­
lis? Tvirtinu, kad profesorius tokio peilio neturėjo. Žinau, kad,
aprūpinant ekspediciją, toks peilis nebuvo duotas. Tad kieno
tas peilis? Kieno? Ir štai, pilieti tardytojau, tol, kol jūs ne­
atsakysite į šį klausimą, aš negaliu pripažinti, jog tardymas
baigtas...
Sutikite, kad profesoriaus Burovo brolis buvo savotiškai tei­
sus. Ir į jo klausimą reikėjo atsakyti.
Tardytojas pirmiausia paklausė Voronovą. Bet šis nežinojo,
iš kur profesorius buvo gavęs tą peilį.
— Man rodos,— tarė Voronovas,— kad tas peilis buvo pro­
fesoriaus. Šiaip ar taip, mačiau ne kartą jį tokį peilį turint.
Tada tardytojas ėmėsi žiūrėti ekspedicijos inventoriaus ap­
rašą. Šūsnyje sąrašų, aprašų, sąskaitų, važtaraščių, kvitų ir
apyskaitų, tūkstantinėje ekspedicijos daiktų — šratų, šautuvų,
palapinių, konservų, žiūronų, puodų, termosų, kirvių, šakučių,
replių, plaktukų, bidonų, primusų, termometrų, indų ir visokių
kitų daiktų — nomenklatūroje tardytojas ieškojo keturių rub­
lių vertės medžioklinio peilio. Bet to peilio nerado.
108
 Tardytojas atsiminė, kad ekspedicija į Barenco jūrą išplau­
kė iš Archangelsko, kur išbuvo kelias dienas. Tardytojas nuėjo
pas prokurorą ir paprašė pasiųsti jį vienai dienai į Archan­
gelską.
— Ko? — paklausė prokuroras.
— Peilio,— nusišypsojo tardytojas.
Rytą jis nuvyko į Archangelską ir, neužsukdamas į viešbu­
tį, nubėgo į parduotuves. Jam rodė šimtus medžioklinių pei­
lių, brangių ir pigių, suomiškų, Vologdos, Kostromos, Viatkos,
tačiau tokio, kokio jis ieškojo, nebuvo. Pardavėjos nustebu­
sios dirsčiojo į kaprizingą pirkėją. Parduotuvių vedėjai suglu­
mę skėsčiojb rankomis. Kasininkės pašiepiamai kikeno. Bet pei­
lio jis vis nerado.
Pagaliau jau vakarop Dvinos krantinėje jis užsuko į mažą
medžioklės reikmenų parduotuvę. Ir pirmas daiktas, kritęs
jam į akis, buvo medžioklinis peilis mediniu kotu, lygiai toks,
kaip tas, kuris profesoriui Burovui buvo pražūtingas.
— Kiek kainuoja šis peilis? — jaudindamasis paklausė tar­
dytojas pardavėją.
— Tris rublius septyniasdešimt penkias kapeikas,— atsakė
pardavėjas.
Tardytojas pakvietė parduotuvės vedėją ir išsiaiškino, kad
šiuos peilius gamina viena artelė, kuri visą savo produkciją
pristato tik šiai parduotuvei. Ekspedicijai būnant Archangels­
ke, šie peiliai jau buvo pardavinėjami.
— Daug jų parduota,— pasakojo parduotuvės vedėjas.—
Bet, žinoma, pirkėjų atsiminti negalime, nes tai mums nesvarbu...
Tardytojas grįžo į Maskvą. Ir profesoriaus Burovo užrašų
knygutėje, tarp šimtų įvairiausių užrašų, rado ir tokį: „Ar­
changelskas. 3 rb 75 kp medžioklinis peilis".
— Sėskit, drauge Voronovai,— tarė tardytojas,— pasikvie­
čiau jus paskutinį kartą. Susipažinkite su nutarimu dėl bylos
nutraukimo. Pasirašykite, kad nutarimo nuorašą gavote. Štai
čia.. .
Voronovas paėmė plunksnakotį. Ir staiga viskas ėmė šo­
kinėti jam prieš akis — ir plunksnakotis, ir rašalinė ant stalo,
ir priešais sėdinčio tardytojo veidas.
Vėliau jo sąmonę pasiekė tai, ką buvo pasakęs tardytojas.
Jis suprato, kad visas baisumas jau praėjo, kad jo nekaltumas
išaiškintas, įrodytas, kad tiesa surasta. Ir kad šis ramiai sė­
dintis priešais jį sausas žmogus išgelbėjo jam gyvybę ir garbę.
1938 m.

109
 MIRUSIŲJŲ ATMINTINĖ

Vyras ir žmona buvo religingi. Jie gyveno gražiame Rosto­

vo pakraštyje, nuosavame name, pasistatytame dar 1929 metais.
Namas buvo didelis, tvirtais, plytiniais pamatais. Prie namo
buvo didelis sodas — aštuoniasdešimt vienas vaismedis kasmet
duodavo nemažai pajamų. Be to, Sčerbininai dar laikė paukš­
čių ir ožkų. Ir tai taip pat buvo pelninga.
Sčerbininai buvo bevaikiai. Kaip ir visi pagyvenę sutuokti­
niai, kurių senatvė nesušildyta vaikų, jie gyveno užsidarę,
nuobodžiai ir vienišai. Tiesa, Ana Timofejevna Rostove turėjo
giminių, bet su jais retai tesusitikdavo.
Ana Timofejevna dirbo valytoja makaronų fabrike, o po
darbo iki vėlyvos nakties triūsdavo namų ūkyje — sode, dar­
že, su paukščiais ir gyvuliais. Pats Sčerbininas, tvirtas senis
paniurusio veido ir tankiais nukarusiais antakiais, dailidžiavo
ir šiek tiek prekiavo. Kuo labiau plėtėsi jo ūkis, jo sodas, dau­
gėjo jo ožkų ir paukščių, tuo senis darėsi gobšesnis. Jis plu­
šėjo nuo ryto iki vėlyvos nakties nenuleisdamas rankų, reika­
lavo, kad taip pat smaugtųsi ir žmona, jis visko atsisakydavo,
pašėlusiai, kaip fanatikas, tarnaudamas tik vienam dievui —
baisiam gobšumo dievui.
Beje, jam atrodė, kad jis religingas, kad jis garbina kitą
dievą, kad jis gali pagrįstai siekti jaukios vietelės aname pa­
saulyje ir ją pelnys.
Gal todėl Sčerbininas nepraleisdavo nė vienerių pamaldų, jo
name sienos lūžte lūžo nuo šventųjų indaujų ir ikonų, jis pats
buvo nepamainomas cerkvės dvidešimtinės narys, ir, nors bu­
vo labai šykštus, daugybei lampadų niekada netrūkdavo aliejaus.
Taip slinko gyvenimas, lėtai ritosi metai, ir nė vieneri iš jų
neatnešdavo nieko nauja.
1936 metais Sčerbininai vasarinį fligelį išnuomojo naujai
gyventojai Darjai Nesterovai. Nesterova, žvali kokių trisde­
šimties metų našlelė, buvo vieniša.
Iš pradžių Darj a bičiuliavo su Ana Timofejevna, bet vėliau
tarp jų prasidėjo vaidai. Sčerbinina ėmė pavyduliauti nuomi­
ninkei savo vyro. Matyt, ji turėjo tam pagrindo, nes pasku­
tiniu metu senis iš tiesų kažkaip pasikeitė, staiga ėmė mažiau
dirbti, jo žvilgsnis pasidarė švelnesnis, eisena gyvesnė, būdas
linksmesnis.
Jis dažnokai lankydavosi fligelyje, ir iš ten sklisdavo žais­
mingas įnamės juokas ir švelnus, prikimęs senio bosas.
no
 Ana Timofejevna pavyduliavo vis stipriau, kivirčai tarp jos
ir Nesterovos darėsi vis dažnesni; baigdavosi net peštynėmis.
Ir, matyt, gyvenimas su vyru galutinai pablogėjo, nes per
trejybės šventę, 1937 m. birželio 20 d., Ana Timofejevna, pa­
siėmusi savo daiktus, visiškai išėjo iš namų.
Iš pradžių ji išvyko į Bataiską, o iš ten — į Ordžonikidzę,
paskui į Sočį ir pagaliau į Tolimuosius Rytus. Iš visų tų vie­
tų Ana Timofejevna siuntė laiškus Sčerbininui ir dviem kai­
mynėms— Kalininai ir Sidorovai. Ana Timofejevna buvo ne­
raštinga, ir tuos laiškus, jos paprašyti, rašydavo įvairūs žmonės.
1937 metų spalio mėnesį tolima Ščerbininos giminaitė Ros­
tovo milicijos devintajam skyriui įteikė pareiškimą dėl Anos Ti-
mofejevnos dingimo. Milicijos darbuotojai ėmė tikrinti, bet, iš­
siaiškinę, kad iš jos gauta laiškų, bylą nutraukė.
1938 metų rugpjūčio mėnesį giminaitė tam pačiam milici­
jos skyriui vėl padavė pareiškimą, kad Ščerbininos nėra ir
kad jos dingimas įtartinas.
Pakvietė senį. Jis atėjo, ramiai papasakojo viską, kaip bu­
vo, parodė penkis laiškus iš įvairių miestų, rašytus įvairių
asmenų buvusios jo žmonos prašymu.
Milicijoje paskaitė laiškus ir paleido senį namo.
— Keista jūsų senutė. Mikliai paspruko,— baigdamas tarė
milicijos inspektorius.
— Taigi Ana Timofejevna padarė ne taip, kaip dievas lie­
pia,— sutiko Sčerbininas.
Pagaliau, jau 1939 metais, vis ta pati neramioji Ščerbininos
giminaitė įteikė trečią pareiškimą. Vėl prasidėjo tikrinimas. Sį
kartą Sčerbinino name net buvo padaryta krata, bet nieko
įtartina nerasta. Paskui šia byla susidomėjo Rostovo miesto
Geležinkelio rajono prokuroras, matyt, taip pat neramus žmo­
gus. Jis net pavedė liaudies tardytojui Bagdarovui vėl ištirti
netikėtą Ščerbininos dingimą.
Ir štai tardytojas Bagdarovas atėjo pas Sčerbininą. Senis
kapstėsi sode. Jie įėjo į namą.
— Aš dėl jūsų žmonos,— tarė Bagdarovas.— Ar nėra iš jos
laiškų?
— Iš pradžių rašydavo,— atsakė Sčerbininas,— o štai jau
bemaž metai, kai apie save neduoda jokios žinios. Mane tuo
reikalu tampo ir tampo, o ką aš galiu pasakyti? Ne taip seniai
net kratą darė,— o ko ieško, ir patys nežino.
Taip prasidėjo pirmasis jų pokalbis. Paskui iš kažkur atėjo
Nesterova. Nežinodama, kad namuose pašalinis, ji įėjo basa,
111
įraudusi, linksma, įėjo laisva ir užtikrinta eisena moters, kuri
namuose jaučiasi kaip šeimininkė.
— Kurgi tu dingai, mielasis,— žaismingai kreipėsi ji į senį,
bet, pamačiusi Bagdarovą, staiga nutilo.
— Mūsų įnamė,— leptelėjo senis į nebylų Bagdarovo klau­
simą.
— Ar seniai ji pas jus gyvena?
— Gal kokie treji metai.

Apklausęs Sčerbininą, kuris smulkiai papasakojo apie

Anos Timofejevnos išvykimą, Bagdarovas įteikė seniui nuta­
rimą daryti kratą.
— Ką gi, ieškokite,— Sčerbininas skėstelėjo rankomis.—
Jūsų valia. Tik be reikalo jūs man senatvę drumsčiate.
Jau baigiantis kratai, kuri nedavė jokių rezultatų, tardyto­
jas priėjo prie kampo, kuriame kabojo ikonos. Čia po šven­
tųjų indauja buvo tvarkingai sudėtos didelės ir mažos bibli­
jos, Evangelija ir šventųjų gyvenimo aprašymai.
Pamatęs, kad Bagdarovas ištiesė ranką prie knygų, Sčerbi­
ninas susiraukė ir griežtai pasakė:
— Aš žmogus tikintis, o tos knygos šventos. Todėl knygų
ir kitko, kas susiję su religija, prašom neliesti ir mano sielos
neužgaudinėti.
— Kam gi ją užgaudinėti? — ramiai atsakė Bagdarovas.—
Užgaudinėti nedera. Aš tik atsargiai pasižiūrėsiu.
Ir jis tikrai atsargiai, bet kruopščiai pasižiūrėjo. Ir, be kita
ko, aptiko nedidelę, dailiai atrodančią knygelę įspaustais odi­
niais viršeliais su kryželiu ir užrašu „Mirusiųjų atmintinė".
Knygelėje buvo tvarkingai, skiltimis ir pagal datas, sura­
šyti vardai įvairių mirusiųjų, giminių ir artimųjų, už kuriuos
Sčerbininui reikėjo kalbėti maldas.
Ir toje knygelėje, be kitų įrašų, kruopštusis Bagdarovas per­
skaitė ir tokį:
„Birželio 20 d. Už velionę dievo tarnaitę Aną Timo-
fejevną, šią dieną atidavusią dievui sielą".
— Ką gi jūs, gyvus žmones kaip velionis užrašinėjate? —
paklausė Bagdarovas.
Sčerbininas šyptelėjo ir ramiai tarė:
— Man Ana Timofejevna velionė. Žmonėms ji gyva, o man
jos nėra gyvųjų tarpe.
— O kodėl?
112
 — Todėl, kad birželio 20 dieną ji mane, tikrąjį vyrą, metė*
ir išvažiavo. Kaip žmona — ji man velionė.
Ir jis toliau užsispyręs šitaip aiškino savo įrašą. Bet tar­
dytojo versija buvo kitokia. Ir todėl jis pradėjo ieškoti Anos
Timofejevnos lavono.

Visą parą dideliame Sčerbininų sode buvo kasamos duobės

įvairiomis kryptimis. Bagdarovas visą sodybos teritoriją pada­
lijo į trisdešimt penkis sklypelius, paskirstydamas juos šach­
matine tvarka. Rūškanas, bet ramus Sčerbininas stebėjo, kaip
rausiama viena duobė po kitos. Tik kartais nuvergusiems žem­
kasiams leptelėdavo:
— Atsargiau, atsargiau kastuvu darbuokis, obeliai šaknis pa-
kirsi. Medžio reikia gailėti.
Bagdarovas nurodinėjo, jis taip pat buvo pavargęs, bet ne­
nuleido rankų. Duobės buvo rausiamos viena po kitos, tačiau
be rezultatų. Visas šis triūsas atrodė beprasmiškas, absurdiškas
ir varginantis. Bet tardytojas kasti nesiliovė, tikėdamas savo’
versija, savo nuovoka.
Pagaliau išrausta paskutinė, trisdešimt penktoji duobė, bet
lavono nėra.
Tardytojas susimąstė.
Sčerbininas priėjo prie jo ir nepiktai tarė:
— Sakiau, kad be reikalo jūs tai darote. Visiškai be reika­
lo. Juk ji išvažiavo.
Bagdarovas nusišypsojo ir atsakė:
— Pabandysiu paskutinį kartą. Jūsų miegamajame atplė­
šai grindis. Jeigu ir ten nerasiu — jūsų laimė.
Ir jie nuėjo į namą. Nedideliame miegamajame atplėšė
grindis ir paskui ilgai kasė gilyn. Toks pat niūrus, bet ramus-
stovėjo Sčerbininas.
Pagaliau pustrečio metro gylyje buvo rastas Anos Timofe­
jevnos lavonas. Atidengus kadaise buvusį jos veidą, tardytojas
ištarė:
— Pasisveikinkite, Sčerbininai, štai ji — jūsų žmona.
Sčerbininas persižegnojo ir tyliai ištarė:
— Dabar rašykite. Aš nužudžiau. Dėl nuomininkės, dėl
Darjos. Ji man ir padėjo Aną Timofejevną užkasti. O laiškus
jos vardu Darja rašydavo ir, progai pasitaikius, iš įvairių mies­
tų man siųsdavo.
Galbūt dabar, kai visa tai papasakota, atrodys, kad tardy­
tojas Bagdarovas padarė paprastą ir nesudėtingą darbą. Bet
8. Tardytojo uirašai 113
tai įprastinė kiekvienos baudžiamosios bylos savybė: kai išaiš­
kinta, ji atrodo paprasta.
Supratingas skaitytojas suvoks, jog tariamasis lengvumas,
paprastumas anaiptol nerodo, kokia būna tardytojo sudėtin­
ga padėtis, koks jis turi būti nuovokus, atkaklus, kokią turi
turėti gerą intuiciją, šviesų protą.
1939 m.
PORA BATELIŲ

Kai dvidešimtmetė komjaunuolė Ania Andrejevą su savo

•dvejų metų dukrele Margarita vyko iš Moršansko, ji buvo
tikrai laiminga ir susijaudinusi.
Anią lydėjo bičiulė Grunia Mitriakova. Ir mažytėje Mor­
šansko stotyje, laukdamos traukinio, draugės atvirai išsikal­
bėjo. Ania papasakojo, kad važiuoja į Maskvą, pas savo vyrą,
savo vaiko tėvą, Ivaną Getmaną.
Getmanas prieš kelias dienas buvęs Moršanske, susitikęs
su Ania, pasakęs, kad jis labai gailisi dėl anksčiau įvykusio
išsiskyrimo, kad išsiilgo dukters ir nori vėl būti su jomis
drauge, tvirtai ir visada.
Jeigu pridursime, kad nuo Margaritos gimimo dienos iki to
susitikimo Getmanas nė karto nebuvo susitikęs su Ania, ne­
sidomėjo dukters likimu ir neteikė joms jokios materialinės
pagalbos, tai pasidarys suprantama, dėl ko tokia Andrejevos
dvasinė būsena išvykstant iš Moršansko į Maskvą.
Getmanas pažadėjęs jas sutikti Maskvoje, stotyje.
Iš ten jie turėsią važiuoti toliau, į Kinešmą, kur, kaip sa­
kė Getmanas, jis mokytojaująs vietinėje mokykloje ir gavęs
nedidelį, bet jaukų ir šiltą butuką.
Kol Ania pasakojo visa tai Mitriakovai, į stotį atėjo Anios
sesuo ir motina. Paskui atpūškavo traukinys, ir prasidėjo įp­
rastinis bėgiojimas po stotį, atsisveikinimo bučiniai, patarinė­
jimai ir linkėjimai.
Ir štai jau sutrinksėjo ratai, Moršansko stoties pastatas ėmė
plaukti atgal, traukinys važiavo į Maskvą.
Kaip visada būna, kai už geležinkelio posūkio pasislepia
gimtasis ir įprastas miestas, Aniai pasidarė liūdnoka.
Už vagono lango baigė gesti lapkričio vakaro žaros, hori­
zonte driekėsi rudens ūkanos.
O po kelių mėnesių, 1939 metų gegužį, pas Moršansko mies­
to liaudies tardytoją Leviną atėjo Andrejevos sesuo ir papa-
114
šakojo jam, kad per visą tą laiką nėra jokių žinių iš Anios
ir kad ji kartu su savo vaiku kažkur dingo be pėdsakų. Se­
suo taip pat papasakojo, kad Getmanas, pas kurį išvažiavusi
Ania, dar vasario mėnesį grįžęs į Moršanską ir dirbąs mokyk­
los direktoriumi, kad, susitikęs ją gatvėje, jis, paklaustas, kur­
gi Ania, stebėdamasis atsakęs, jog jis to nežinąs ir kad iš viso
nesuprantąs, kodėl ji to klausianti.
Taigi buvo neabejotina, kad Ania Andrejevą su savo dukra
1938 metų lapKricio menesį išvyko į Maskvą. Kas įvyko toliau,
kas joms nutiko šiame dideliame mieste, kodėl jos nesusitiko su
Getmanu ir koks jų likimas,— visa tai buvo nežinoma, ir apie
tai buvo galima tik spėlioti.
Ir iš tikrųjų nebuvo jokių duomenų, kur, kada, kodėl, ko­
kiomis aplinkybėmis ir kokia kryptimi nuklydo ir dingo kom­
jaunuolė Ania ir jos dvejų metų dukrelė Margarita. Tuojau
pat tardyti Getmaną būtų buvę per anksti ir neatsargu. O kitų
būdų nebuvo. Jų reikėjo rasti.

Ir tardytojas išvyko į Maskvą.

Čia jis susirado Anios draugę — Dmitrijevą. Paaiškėjo, kad
Ania tikrai buvusi Maskvoje, lapkričio 2 dieną buvo užėjusi
pas Dmitrijevą, papasakojusi jai apie savo laimę ir, palikusi
portfelį, nuvažiavusi į stotį susitikti su Getmanu. Daugiau ji
nebegrįžusi.
Tardytojas teiravosi Maskvos kriminaliniame skyriuje ir vi­
sose lavoninėse, bet paaiškėjo, kad kaip tik tuo laikotarpiu
mieste jokių nežinomų moterų ir vaikų lavonų nerasta. Taigi
spėlioti, kad Ania su dukterimi tapo eismo arba kokio nors
kito įvykio aukomis, nebuvo galima. Vadovaudamasis atmeti­
mo metodu, tardytojas mintimis grįžo prie Getmano.
Tačiau įrodymai prieš Getmaną buvo atsitiktiniai, pavieniai
ir silpni. Naujų įrodymų kol kas nebuvo. Tokiais atvejais tar­
dytojas arba beviltiškai nuleidžia rankas, arba, priešingai, nors
ir menkais įrodymais ginkluotas, rizikuodamas puola pirmyn,
atakon, stengdamasis palaužti pasipriešinimą. Levinas nutarė
surizikuoti. Ir jis iškėlė respublikos prokuratūrai Getmano su­
ėmimo klausimą. Sis klausimas buvo ginčijamas.
Bet tardytojas buvo užsispyręs. Jis įtikinėjo, įrodinėjo, rė­
mėsi vidiniu įsitikinimu, profesine intuicija, savo jau ne kartą
patikrinta patirtimi.
Ir pagaliau jam buvo leista suimti Getmaną įtarus žmogžu­
dyste pagal Baudžiamojo proceso kodekso 145 straipsnį, lei-
115
«džiantį suimti ypatingais atvejais, kai tardytojas dar neturi pa­
kankamai duomenų kaltinimui pateikti, bet, siekdamas išaiš­
kinti sunkų nusikaltimą, yra priverstas izoliuoti įtariamąjį.
Įstatymas nustato, kad per keturiolika parų arba turi būti su­
rinkta pakankamai įrodymų kaltinimui pateikti, arba suimtasis
turi būti paleistas.
Gavęs respublikos prokuratūros sankciją, tardytojas grįžo į
Moršanską. Priekyje buvo keturiolika parų. Keturiolika parų,
kurios turėjo lemti tos bylos baigtį, Getmano likimą ir tam tikra
prasme paties tardytojo likimą ir reputaciją.

Ir štai Getmanas, dvidešimt penkerių metų, liesokas, truputį

gunktelėjęs vyriškis, pirmą kartą įėjo į kabinetą pas tardytoją.
— Sveiki, Ivanai Dmitrijevičiau,— mandagiai pasakė jam
tardytojas.
— Laba diena,— ramiai atsakė Getmanas.
— Sėskite, Ivanai Dmitrijevičiau,— maloniai pasiūlė tardy­
tojas.
— Dėkoju,— tarė Getmanas.
Prasidėjo pokalbis. Getmanas elgėsi ramiai ir oriai, nesku­
bėdamas atsakinėjo į klausimus, atsakinėjo išsamiai ir aiškiai,
taip gali atsakinėti žmogus, kuris jaučiasi esąs visai nekaltas ir
kuriam, vadinasi, nėra ko ir jaudintis.
Jo veidas buvo jaunas, malonus, su putlia vaikiška burna,
tiesia nosimi ir atvirai ir nuoširdžiai žvelgiančiomis į pasaulį
akimis.
Getmanas, tardytojo paprašytas, papasakojo savo santykių
su Andrejevą istoriją, prisipažino, kad buvo jos vaiko tėvas
ir varžydamasis paraudo, kai tardytojas pašiepiamai pažymėjo,
kad, sprendžiant iš visko, jis nebuvo pernelyg švelnus tėvas.
— Jūs teisus,— tarė jis nusišypsojęs ir kiek sutrikęs,— aš
pasielgiau lengvabūdiškai ir ne visai tarybiškai. Bet supratau
savo klaidą, nuoširdžiai norėjau sutvarkyti mūsų šeimyninį
gyvenimą ir, jeigu Ania nebūtų dingusi, tai. ..
Ir Getmanas, nebaigęs frazės, nutilo. Buvo matyti, kad jam
skaudu apie tai kalbėti. Getmano išvaizda ir elgesys akimirks­
niu tardytojo sąmonėje sukėlė skaudžią ir neramią mintį: „O
jeigu šis žmogus iš tikrųjų nekaltas? Už ką gi aš jį dabar kišiu
į kalėjimą?"
Bet vėliau ši mintis išblėso.
Getmanas buvo suimtas. Kai jam buvo pranešta, kad suima­
mas, jis užsiplieskė ir puolė protestuoti.
116
 Kaip tik tą dieną buvo išspausdintas pranešimas apie ge­
riausių mokytojų apdovanojimą ordinais.
— Vyriausybė,— tarė Getmanas,— apdovanoja mokytojus
ordinais, o jūs tuo metu apdovanojate mane kalėjimu. Įdomus,
skirtumas. Na ką gi, ačiū ir už tai.
Milicininkas išvedė Getmaną į kalėjimą.
Jis vedė jį, kaip ir dera vesti suimtąjį, gatvės viduriu, leis­
damas jam eiti per žingsnį pirma savęs, su ginklu rankose.
Bet ir į kalėjimą Getmanas ėjo aukštai iškėlęs galvą ir at­
rodantis kaip žmogus, kuris didžiuojasi savo nekaltumu ir tei­
sumu.
Kelias diehas Levinas rausėsi Getmano biografijoje, tikė­
damasis rasti joje ką nors įtartina, tačiau šio žmogaus biogra­
fija buvo nepriekaištinga.
Tardytojas bergždžiai klausinėjo visus jo pažįstamus. Nieko·
bloga apie Getmaną jam nepavyko sužinoti. Praėjo dešimt die­
nų, ir prokuroras, griežtas ir priekabaus būdo žmogus, tardy­
tojui su pašaipa pasakė:
— Na ką gi, Levinai, matau, nieko jums neišeina. Dešimta
para baigiasi, o įrodymų nėra. Pagalvokite, kaip geriau atsipra­
šyti Getmaną, kai jį paleisite.
Bet tardytojas nenorėjo atsiprašinėti. Ir ne tik todėl, kad
ne itin malonu atsiprašyti žmogaus, kurį be reikalo suėmei, o
daugiausia todėl, kad tardytojas buvo įsitikinęs, jog Getmanas
nužudė, tik buvo bejėgis tai įrodyti. Beje, kaip žinoma, tardy­
tojui vien įsitikinimo nepakanka žmogui apkaltinti nusikaltimo
padarymu.
Ir vis dėlto Levinui neišvengiamai būtų tekę atsiprašyti, jei­
gu n e... pora batelių. Tik viena moteriškų batelių pora, ku­
rią (kaip pagaliau išsiaiškino ieškoti nesiliovęs Levinas) Get­
manas pardavė mokyklos sargei labai prieinama kaina.
Tai buvo sargė tos pačios mokyklos, netoli Moršansko, ku­
rioje dirbo Getmanas.
Batelius parodė Anios Andrėj evos seseriai ir motinai. Ba­
telius jos atpažino. Bet juk giminaitės galėjo ir apsirikti.
Tada Levinas sužinojo adresą to batsiuvio, pas kurį Ania
buvo užsisakiusi šiuos batelius.
Batsiuvys, senas žmogus, ilgai apžiūrinėjo batelius, barbena
juos pirštais ir kažkodėl net pauostė, o paskui pasakė:
— Bateliai mano daryti. Tai faktas. Štai taip įkalti vinutes
Moršanske moka tik vienas batsiuvys... Šiuos batelius dariau
Aniai Andrejevai. Tikrai.
11?
 Ir štai jau trylikta para baigiasi. Ir štai jau prokuroras pri­
mena tai tardytojui. Levinas klauso, ką sako jam prokuroras.
Jam nesmagu. Nesmagu todėl, kad viena pora batelių byloje
su dviem nužudymais ne ką laimėsi.
Ir štai iš kalėjimo atvedamas Getmanas. Jis atsisėda prie­
šais tardytojo stalą, o ant stalo stovi tie nelemtieji bateliai.
Jie uždengti laikraščiu, tik priekiniai galai tartum netyčia iš­
sikišę iš po jo.
Tačiau ar maža kas gali būti ant tardytojo stalo. Ir ką tai
bendra turi su byla? Ir kodėl Getmanas, ramus ir pasitikintis
Getmanas, taip domisi šiais kyšančiais batelių galais?
Kad ir ko klausinėtų jį tardytojas, Getmanas kaip apkerė­
tas žiūri į batelių galus.
Tardytojas to lyg nepastebi. Jis tyčia kalba apie pašalinius
dalykus ir daiktus.
Pagaliau Getmanas neištvėrė ir paklausė:
— Sakykite,— pasiteiravo jis,— kodėl ant tardytojo stalo
padėti moteriški bateliai?
Tardytojas atsakė paprastai:
— Todėl, Ivanai Dmitrijevičiau, kad tai yra jūsų nužudytos
Anios Andrėjevos bateliai, jie pridėti prie bylos kaip daiktiniai
įrodymai ir demaskuoja jus kaip žudiką. Todėl jie ir stovi
ant mano stalo. Štai pažvelkite.
Ir jis ramiai pakėlė laikraštį.
Getmanas pašoko, nubloškė kėdę į šalį ir suriko:
— Salin! Nuimkite! Salin juos!
— Nusiraminkite,— pasakė Levinas,— kaip jums negėda
jaudintis dėl kažkokios batelių poros! Ir kodėl jums prireikė
juos parduoti? Ir dar taip pigiai? Nusiraminkite, Ivanai Dmitri­
jevičiau, papasakokite, kaip viskas atsitiko ir kur yra lavonai.
Ir Getmanas papasakojo.
Jaudindamasis, verkšlendamas ir šnirpšdamas, iš karto pra­
radęs pasitikėjimą savimi ir išdidumą, jis ilgai pasakojo,
kaip nužudė Anią Andrejevą ir Margaritą.
Jis sutikęs jas Maskvos stotyje, kaip buvę sutarta. Perone
jis ilgai ir švelniai bučiavęs dukrą ir net pavadinęs ją „lesnaja
margaritka" (saulute). Paskui jie įlipę į traukinį ir nuvažiavę
iki Gorkio geležinkelio Iljino stoties. Getmanas pasakęs Aniai,
kad čia jie apsistosią dviem dienoms, nes jam reikią užsukti
pas savo bičiulį, dirbantį lentpjūvėje.
Iš stoties jie ilgai ėję pėsti miško keliuku. Pakeliui Getma­
nas rinkęs vėlyvąsias rudenines musmires ir davęs jas Marga­
ritai. Paskui jie priėję mažą, bet gilų Siniavsko ežerą, tyvu­
118
liuojantį tarp tankių miško krūmokšnių, ir Getmanas, kreipda­
masis į Anią, pasakęs:
— Na, žmonele, žiūrėk, kaip Margaritėlė išsitepliojo. Nu­
prausk dukrelei veidelį.
Ania paėmusi vaiką ant rankų. Atsitūpusi ant kranto ir pra­
dėjusi prausti mergaitei veidą. Margarita ėmusi juoktis ir ran­
kutėmis siekusi vandens.
Tada Getmanas priėjęs prie Anios iš užpakalio, atsargiai
paėmęs čia pat gulėjusį rąstigalį, trenkęs juo per galvą.
Ania ir vaikas nugrimzdo į dugną...
Jau buvo vėlu, kai Getmanas baigė pasakoti. Paskui tardy­
tojas užrašė jo prisipažinimą, o Getmahas pasirašė protokolą.
— Ar mane sušaudys? — paklausė jis tardytoją.
— Tai nuspręs teismas,— atsakė Levinas.
— O viskas dėl pinigų,— toliau kalbėjo Getmanas,— bijo­
jau, kad reikės mokėti alimentus. Juk aš turiu dar vieną žmo­
ną, teisėtą. Iš godumo nužudžiau, iš godumo ir įkliuvau. Kam
man tų batelių reikėjo? Kam aš juos pardaviau?
Tardymas baigėsi, ir Getmaną išvedė.

Levinas liko vienas. Atrodytų, kad atėjo jam ilgai lauktas

ir nelengvai pasiekiamas momentas, kai žmogus pagaliau regi
laimingą savo darbo rezultatą. Keista, tačiau Levinas nejautė
to nepakartojamo lengvumo, pilnatvės ir pasitenkinimo, kurie
paprastai apima pasibaigus kokiam nors tikrai kūrybiniam pro­
cesui. Kažkodėl jam buvo nejauku. Jį vis dar kamavo kažko­
kios neaiškios abejonės.
Koks kiekvienam tikram tardytojui pažįstamas ir brangus
šis nerimastingas ir miglotas jausmas! Neaiškus, bet jeigu sten­
giesi jį perprasti, neretai padeda viską išaiškinti; jis verčia
būti atsargiam, įspėja ir tarytum sako: „Palauk, drauguži, tu
dar ne viską padarei, tau dar anksti nusiraminti ir džiūgauti, tu
dar ne viską suradai".
Ir Levinas vėl ieškojo.
Jis prisiminė, kad byloje dar neišaiškinta, kur buvo Get­
manas nuo 1938 metų lapkričio iki 1939 metų vasario, kai grį­
žo į Moršanską. Ir aiškindamasis šį, atrodytų, pašalinį ir netu­
rintį ryšio su byla klausimą, Levinas aptiko dėžę, paprastą
dėžę su moteriškais baltiniais ir paltu.
Jis išaiškino, kad Getmano adresu iš Kirovogrado srities
vasario mėnesį buvo atsiųsta dėžė. Bet Getmano bute tos dė­
žės nebuvo. Ilgai ieškojus, paaiškėjo, kad dėžę Getmanas pa­
slėpė mokyklos rūsyje ir užvertė malkomis.
119*
 Dėžėje esančio palto kišenėje Levinas rado mažutį vandens
taloną (tokie talonėliai buvo naudojami kai kuriuose miestuo­
se), kuriame buvo užrašyta: „Vandens talonas, Ceremchovas".
Čeremchovas! Kur yra tas Ceremchovas? Paaiškėjo, kad
Ceremchovas. Irkutsko srityje. Bet kodėl talonas iš Irkutsko
srities atsirado Tambovo srityje, Moršanske?
Ir vėl Getmanas Levino kabinete atsakinėja į klausimus.
— Papasakokite smulkiai, kur jūs buvote nuo tūkstantis
‘devyni šimtai trisdešimt aštuntųjų metų lapkričio iki tūkstan­
tis devyni šimtai trisdešimt devintųjų metų vasario?
— Visą tą laiką gyvenau Ukrainoje pas savo seserį, Kiro­
vogrado srityje.
Tada Levinas parodė Getmanui dėžę su moteriškais drabu­
žiais.
— Kieno šie daiktai? — paklausė jis.
— Jie mano pirmos žmonos,— atsakė Getmanas.
— O kur jūsų pirmoji žmona?
— Gyvena Kirovogrado srityje.
— Kodėl pas jus jos daiktai?
— Skirdamiesi pasidalijome turtą.
— Kodėl jūs, dalydamasis turtą, pasiėmėte moteriškų
daiktų?
— Atsitiktinai.
— O ar jūsų pirmoji žmona kada nors yra buvusi Irkutsko
^srityje?
— Ne, ji visą laiką gyvena Kirovogrado srityje.
— Jums linkėjimų iš Ceremchovo,— netikėtai pasakė tardy­
tojas.
Ir vėl Getmanas pašoko kaip įgeltas. Jis pradėjo šaukti,
kad Levinas jam nusibodęs, kad jokio Ceremchovo jis nežinąs
ir kad apskritai jis dėl nieko kito nekaltas, tik dėl Andrejevos
ir Margaritos nužudymo.
— Ko jūs iš manęs norite,— šaukė jis,— ko prie manęs pri­
kibote? Aš ir taip jau viską jums papasakojau, viską pri­
sipažinau, nieko nenuslėpiau. Teiskite mane greičiau, teiskite! ..
Jis ilgai šūkavo, bėgiojo po kambarį, atsisėsdavo ir vėl im­
davo bėgioti, verkė, guodėsi ir grasino. Tardytojas ramiai sė­
dėjo už stalo. Ir kai pagaliau netekęs jėgų Getmanas sudribo
ant kėdės, tardytojas jam pasakė:
— Na, laikas pereiti prie reikalo. Papasakokite apie kitą
žmogžudystę.
Ir Getmanas papasakojo.
120
 Nužudęs Aną Andrejevą ir Margaritą, jis tuoj išvažiavo į
Ceremchovą Irkutsko srityje ir ten pradėjo mokytojauti.
Ceremchove Getmanas susipažino su vietinės fotografijos
ateljė kasininke Valentina Kartaševa. Po mėnesio jie susidėjo.
Sausio pabaigoje Kartaševa pasakė Getmanui turinti susitau­
piusi daugiau kaip tris tūkstančius rublių, jei jie susituoktų,
šiuos pinigus ji galėtų prapirkti reikalingiems baldams.
— Mes gerai pagyvensime su tavimi, Vania,— pasakė ji,—
pirksime lovą su nikeliuotais bumbulais, drabužių spintą. Aš
pati apsirengusi, apsiavusi, pradžiai turiu visko, ko reikia.
Palydėjęs Valią, Getmanas parėjo namo. Trys tūkstančiai,
apie kuriuos ji pasakojo, visą naktį nedavė jam ramybės. Jis
iki ryto kūrė žmogžudystės planą.
Rytojaus dieną jis atėjo pas Valentiną su astru, kurį pats
buvo iškirpęs iš rausvo popieriaus, ir, duodamas jai gėlę, pa­
sakė:
— Tu vieniša, Valiuša, ir aš vienišas. Aš apsisprendžiau,
tuokimės.
Ir jis pasiūlė jai supakuoti visus savo daiktus į dėžę ir ba­
gažu išsiųsti į Kirovogrado sritį, savo sesers adresu.
— O mes su tavim,— toliau kalbėjo jis,— važiuosime kar­
tu, be daiktų, kad būtų lengviau. Pinigus turėk pati, bagažu
juos siųsti rizikinga.
Taip ir padarė.
Dėžę su Kartaševos daiktais išsiuntė Getmano sesers adresu
(iš kurios ją jis paskui ir atsiėmė), o Getmanas su Valentina
nuvažiavo į Irkutską, kad iš ten keliautų toliau.
Irkutske Getmanas pasiūlė Valentinai nueiti pas jo draugą,
kuris gyvenąs keletas kilometrų už miesto. Ji sutiko.
Apie ketvirtą valandą dienos jie išėjo iš miesto. Ėjo stačiu
Angaros krantu ir kalbėjosi. Ties upės vingiu Getmanas susto­
jo, apkabino Valentiną ir pasakė:
— Pažiūrėk, kaip gražu, koks saulėlydis.
Ir iš tiesų buvo gražu. Spaudė sibirietiškas šaltis. Ties vėlai
užšąlančia, veržliai tekančia Angara raudo kraupus ledinis
saulėlydis. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios.
Getmanas paėjėjo į šalį, paėmė nuo žemės sunkų akmenį,
priėjo prie užsisvajojusios Valentinos ir trenkė jai per galvą.
Ji aiktelėjo, susvyravo ir sudribo.
Getmanas skubiai iškratė jos kišenes, paėmė pinigus, pasą
ir lavoną įmetė į upę.
121
 Paskui jis grįžo į Irkutską, iš ten nuvažiavo į Moršanską,
pas savo „teisėtą" žmoną Nataliją Getman.
— .. Aš baigiau,— pasakė Getmanas.— Viską papasakojau.
Labai pavargau ir noriu miego. Siųskite greičiau mane į ka­
lėjimą.
— Mielai,— atsakė tardytojas,— tik iš pradžių pasirašykite
protokolą.
Ir jis padavė jam prirašytą tardymo protokolo lapą.
Getmanas paėmė protokolą ir neskaitydamas bėglia rašy­
sena pasirašė.
— Dabar jau mane tikriausiai sušaudys,— pasakė jis.
— Šiaip ar taip, jūs šito nusipelnėte,— tarė tardytojas.
1939 m.

LIO N K A PANTELEJEVAS

Didelėje Leningrado gubernijos teismo salėje, kur jau penk­

ta diena nagrinėjama triukšminga byla, buvo tvanku. Publika
būriavosi praėjimuose, tarp suolų ir net koridoriuje prie teismo
salės. Teismo komendantas visas suprakaitavo, užkimo ir nusi­
plūkė, bet žmonių, trokštančių įsigrūsti į salę, vis daugėjo.
Buvo nagrinėjama Lionkos Pantelejevo byla.
Beveik dvejus metus šis vardas versdavo drebėti užkandi­
nių, kavinių, manufaktūros parduotuvių ir bakalėjos krautu­
vių savininkus.
Lionka Pantelejevas buvo nepmanų siaubas ir miesto krimi­
nalistų karalius. Jo antpuoliai buvo negirdėtai akiplėšiški, ne­
stokojo legendinių detalių ir romantiškų smulkmenų.
Jis buvo profesionalus plėšikas ir nepataisomas banditas,
mėgo ypatingą, banditišką šaunumą ir puikavimąsi, kuriuo tais
metais labai žavėjosi nusikaltėlių pasaulis.
Po kiekvieno įsilaužimo Lionka Pantelejevas mėgo palikti
apiplėšto buto prieškambaryje savo vizitinę kortelę, dailiai
išspausdintą kreidiniame kartone, su lakonišku užrašu: „Leo­
nidas Pantelejevas — laisvas menininkas plėšikas".
Kitoje šios kortelės pusėje Lionka visada aiškia, kancelia­
rine rašysena (jis buvo telegrafistas) parašydavo: „Draugiški
linkėjimai kriminalinio skyriaus darbuotojams. Leonidas".
Po itin sėkmingų įsilaužimų Lionkai patikdavo nedideles
sumas pinigų siųsti paštu į Universitetą, Technologijos institu­
tą ir kitas aukštąsias mokyklas.
122
 „Duodu šimtą červoncų ir prašau juos paskirstyti
labiausiai skurstantiems studentams.
Su pagarba mokslams,
Leonidas Pantelelevas."
Bet labiausiai jam patikdavo įgriūti į nepmanų butus tais
vakarais, kai ten būdavo prabangiai švenčiamos šeimininkės
vardinės, vykdavo vestuvės ar krikštynos. Apie šias šeimos
iškilmes Lionka kažkaip mįslingai sužinodavo iš anksto.
Šiais atvejais Lionka visada atsirasdavo vilkintis smokin­
gu po vidurnakčio, pačiame linksmybės įkarštyje.
Palikęs prieškambaryje du pagalbininkus ir suglumusiai
tarnaitei užmetęs ant rankų kailinius, Lionka kaip vaiduoklis
išdygdavo svetainėje, kur triukšmingai linksmindavosi rinkti­
nė visuomenė.
— Valandėlę dėmesio,— garsiai prabildavo jis,— leiskite
prisistatyti: Leonidas Pantelejevas. Prašom svečius nesijaudin­
ti, šeimininkus ypač sveikinu! ..
Kambaryje tuoj pat įsivyraudavo mirtina tyla, retkarčiais
ją sudrumsdavo moterų isterija.
— Prašom kavalierius išsituštinti kišenes,— toliau sakyda­
vo Lionka,— o damas nusisegti auskarus, sages ir kitas kapi­
talizmo grandines...
Ramiai ir vikriai jis apeidavo svečius, greitai atimdamas iš
jų pinigines, brangenybes ir viską, kas pakliūdavo.
— Dėde, negaiškite, ištuštinkite dar ir šitą kišenę... Ma­
dam, nesijaudinkite, atsargiau, jūs galite susibraižyti ausytę.
Jaunuoli, nesispardykite, jūs ne kumeliukas, korektiškiau, nes
blogiau bus... Ponia, jūsų nuostabios rankos, be žiedo jos bus
dar gražesnės.
Nepraeidavo nė dešimt minučių, kai visi jau būdavo galu­
tinai apšvarinti.
— Semi-o-o-nai,— šaukdavo Lionka į prieškambarį, ir iš jo,
krypuodamas kaip meška, lėtai ir sunkiai žengdamas, pasiro­
dydavo didžiulis šleivakojis dėdulė su pailgu kaip agurotis
veidu.
— Semi-o-o-nai,— toliau rėkdavo Lionka ta pačia prancūziš­
ka tarsena,— imkitės įplaukų.
Pagalbininkas, šnopuodamas ir sunkiai alsuodamas, į didelį
odinį maišą sukraudavo krūvą laikrodžių, piniginių, žiedų ir
portsigarų.
123
 Už stalo vis dar būdavo mirtina tyla. Kai Semionas baigda­
vo savo darbą, Lionka vėl išsiųsdavo jį į prieškambarį, o pats
sėsdavo prie stalo.
Jis tylėdamas įsipildavo taurę vyno, susidauždavo su šei­
mininke ir išgerdavo į jos sveikatą.
Paskui, grakščiai visiems nusilenkęs, jis išeidavo, nepa­
miršdamas prieškambaryje palikti savo vizitinę kortelę.

Tačiau visos šitos romantiškos smulkmenos ir ekscentriš­

kos išmonės buvo tik pigi butaforija ir ciniškas žaidimas.
Prisidengęs šiurkščia, naiviai nuspalvinta „plėšiko džentel­
meno", drąsuolio, riterio ir „nepmanų siaubo" kauke, iš tiesų
gyveno apdairus, godus, šaltas ir labai pavojingas kriminali­
nis nusikaltėlis, galintis padaryti ir sunkiausius nusikaltimus.
Lionka begėdiškai ir žiauriai išnaudojo net savo bendrinin­
kus, nuolat pasiimdamas sau didžiausią dalį ir siųsdamas juos,
kur itin pavojinga. Jis tiesiog gniuždė juos tariamai didingo­
mis savo manieromis, rafinuota kirpėjų kalba, neva nepaprasta
savo reputacija. Ir jie atleisdavo jam viską: ir niekinamą toną,
ir begėdiškas „pelno" dalybas, ir šiurkštų riksmą, ir net daž­
nus antausius.
Ankštame kriminalistų pasaulėlyje jis buvo pripažintas ir
visagalis karalius. Jo paliepimai buvo neapskundžiami, jo no­
rai šventi, jo sprendimai neginčijami.
Savo „berniukus" (taip jis vadino savo bendrininkus) jis
atvirai niekino ir prireikus buvo pasirengęs paaukoti kiekvie­
ną atskirai ir visus kartu.

Nėra ko stebėtis, kad šio žmogaus, apie kurį mieste sklido

legendos, teismu visi baisiai domėjosi. Nepmanų sūneliai, pra­
mogaujantys pižonai iš Nevskio prospekto, nuobodžiaujančios
išlepintos poniutės, nežinančios, kaip praleisti dieną, blyškios,
storai nusidažiusios kokotės iš Vladimiro klubo, grakščios pane­
lės iš daugybės baleto studijų, pasipylusių kaip grybai po lietaus
pirmaisiais nepo metais, elegantiški sukčiai su išdidžiais profi­
liais ir grafų titulais, aptukę manufaktūros karaliai iš Prekybos
kiemo nerimastingai žaižaruojančiomis akimis, su striukais, iki
kelių, koverkoto paltais, kurie tada buvo madingi, ir su šiau­
dinėmis kanotjė, orios, su žilomis garbanėlėmis juodais mezgi­
niais apsitaisiusios slaptų pasimatymų namų savininkės, besi­
puikuojančios išdidžiomis manieromis ir klasiškų damų įpro­
čiais, vikrūs, šmaikščiaakiai kišenvagiai iš Šieno turgaus,— vi­
sos šitos to meto godžios margos triukšmingos padugnės veržliai
124
plūdo į gubernijos teismo koridorius, praėjimus ir laiptų aikš­
teles.
Si įvairi, daugiabalsė žmonių minia veržte veržėsi į teismo
procesą, trokšdama sužinoti jo pikantiškas smulkmenas ir iš­
vysti kaltinamųjų suolą, ant kurio priekyje savo bendrininkų
sėdėjo liesokas jaunuolis su išdykėliškomis čigoniškomis aki­
mis ir nelinksma dirbtine šypsena, karalius šios minios, jos die­
vaitis ir jos siaubas,— Lionka Pantelejevas.
Jausdamas godų publikos smalsumą, Lionka noriai, aiškiai
pozuodamas, davė parodymus, vaizdingai pasakojo smulkme­
nas, stengėsi šmaikščiai atsakinėti į klausimus.
Kai buvo apklausiami liudytojai, jis su niekinama šypsena
klausėsi jų parodymų, dažnai atsigręždavo į salę, apžvelgda­
vo publiką, drąsinamai šypsodamasis gražioms moterims.
Tiesiai priešais jį sėdėjo jo advokatas Masnizonas. Advo­
katas buvo jaunas, dabita ir garbėtroška. Pantelejevo gynėju
jis tapo atsitiktinai, buvo paskirtas, ir tai, kad jis dalyvauja
tokioje pagarsėjusioje byloje, gindamas svarbiausiąjį kaltina­
mąjį, o svarbiausia — kad visa tai vyksta tokios gausios pub­
likos akyse, maloniai kuteno jo, kaip advokato, savimeilę.
Jis oriai pateikdavo klausimus liudytojams ir teisiamiesiems,
nutaisęs reikšmingą veido išraišką, linguodamas galvą, iš­
klausydavo jų atsakymų ir, atlaidžiai šypsodamasis, mėgo kar­
toti jų formuluotes, kapote kapodamas žodžius kažkokiu pra­
simanytu, nenatūraliu balsu.
— Teeip,— tęsė jis žodžius, žaisdamas brangiu automatiniu
plunksnakočiu, kurį įsigijo, stodamas į advokatūrą,— teeip, va­
dinasi, jūs, liudytojas, teigiate, kad mano ginamasis paėmė
žiedą ir iškart užsirūkė papirosą. Iškart, jūs tai tvirtinate?
— Taip,— sutrikęs atsakė liudytojas,— atrodo, iškart...
— Ne, atleiskite...— nepermaldaujamai tardė Masnizo-
nas.— Atrodo? .. Ar iškart? ..
— Na, iškart,— jau susierzinęs tarė liudytojas.
— Iškart,— daugiareikšmiškai tęsė Masnizonas ir su tokia
veido išraiška, tarytum kaip tik tai lemtų jo ginamojo likimą,
triumfuojančiu tonu su pertrūkiais ištarė:— Daugiau klausimų
neturiu.
Ir tuojau pat atsigręždavo į publiką įsitikinti, kokį padarė
įspūdį.

Teismo posėdis baigėsi. Lionkai nusibodo publikos dėmesys,

jis aptilo, jau neatsigręždavo į salę, jo skruostai pagelto, bu­
125
kaprotiški gynėjo klausimai jį labai nervino. Jis tikėjosi, kad
teismo nuosprendis neišvengiamas, ir labai jo bijojo.
Per teismo proceso dienas jis prarado visą apsimestinį šau­
numą ir pramuštgalvišką abejingumą savo likimui ir dabar,
suprakaitavęs nuo tvankumo ir nepakeliamos dvasinės įtam­
pos, kankinamai sau kartojo:
— O gal... o gal staiga ims ir pakeis?
Kvaila, beprasmiška viltis silpnai ruseno jo sąmonėje. No­
rėdamas įpūsti šią menką kibirkštėlę, šį blankų žiburėlį, jis
stengėsi rasti kokių nors ypatingų, nepaprastų, nepaneigiamų
įrodymų savo paskutiniam žodžiui.
Tačiau jis nerado jų. Publika, laukusi kaip tik šio momen­
to, nustebo, kai Lionka, gavęs paskutinį žodį, nedrąsiai šypso­
damasis atsistojo, kažkodėl pasidėjo drebančias rankas ant
barjero ir netvirtai, kažkokiu svetimu, tarytum skolintu balsu
ištarė:
— Kaltas a š... Iš tiesų... Bet dar jaunas... Ne tokius pa­
taiso. Prašom pasigailėti.
Ir taip pat nedrąsiai šypsodamasis atsisėdo į savo vietą.

Masnizonas taip pat rengėsi išdrožti nepaprastą, šaunią kal­

bą. Jis dėjo daug vilčių į šią bylą, tvirtai tikėdamasis, kad
Lionka Pantelejevas iškart padės jam tapti žymiu advokatu.
Apie procesą rašė spauda, ir Masnizonas vylėsi, kad eilinė­
je teismo ataskaitoje bus aprašyta „talentinga advokato Mas-
nizono kalba".
Todėl jis kruopščiai rengė savo kalbą, vartydamas žinomų
teismo veikėjų — Konio, Plevakos, Karabčevskio ir kitų — kal­
bų leidimus.
O ginamojo likimas Masnizoną mažiausiai domino. Nors ir
buvo jaunas, jis jau buvo profesionaliai abejingas žmonių li­
kimams ir tragedijoms, kurios kasdien atsiskleisdavo sėdintie-
siems už teisėjų stalo. Ir kiekviena byla, kurią nagrinėjant jis
dalyvaudavo kaip gynėjas, jį, deja, domino jau tik kaip prie­
monė, padedanti kurti ir stiprinti advokato reputaciją.
Kaip juristas, Masnizonas suprato, kad nuosprendis Pante-
lejevui gali baigtis tik vienu žodžiu: sušaudyti. Jis žinojo
jog tai pelnyta ir neišvengiama.
Ir todėl jį domino viena — kokį įspūdį jo kalba padarys
publikai. Tačiau publika, kurią labiausiai domino šio proceso
sensacingos smulkmenos ir teisiamojo asmenybė, neatidžiai
klausė advokato kalbos.
126
 Galbūt todėl kalba buvo blankesnė, negu tikėjosi Masnizo-
nas. Pirmininkas niūriai žiūrėjo į bylą, publika triukšmavo ir
šnibždėjosi, dažnai ir erzinamai trinksėjo durys, Lionka liūd­
nai apie kažką mąstė, o vienas iš teisiamųjų net užsnūdo ir
ėmė knarkti.
Masnizonui staiga pasidarė skaudu, kai jis aiškiai suprato,
kad jis ir jo kalba nei teismui, nei teisiamajam, nei publi­
kai, apskritai niekam nereikalingi. Turbūt todėl jis sutriko ir,
užuot išdrožęs parengtą efektingą kalbos pabaigą, savo pasi­
sakymą baigė vangiai ir blankiai.
Paskui teismas išėjo iš salės pasitarti. Masnizonas priėjo prie
Lionkos kažko paklausti, bet šis, net neleisdamas jam baigti
sakyti, abejingai ir dėl to dar įžeidžiamiau nusišiepęs, šiurkš­
čiai pasakė:
— Eikit jūs po velnių!..
Vėliau buvo paskelbtas nuosprendis. Pantelejevas buvo nu­
teistas sušaudyti, o jo bendrininkai — įvairiam laikui lais­
vės atėmimo.
Vakare Masnizonas susitiko su moterimi, kuriai jis seniai
ir beviltiškai merginosi. Valentina — toks buvo jos vardas —
pasiūlė eiti į kiną.
Pakeliui ji paklausė Masnizoną apie procesą ir apgailesta­
vo, kad negalėjo jame dalyvauti.
Masnizonas labai gyvai (jis mokėjo pasakoti) nupiešė pro­
cesą, Pantelejevo figūrą, kai kurias šios bylos smulkmenas.
Salia Valentinos jis pajuto įkvėpimą ir pasakojo įdomiai,
čia pat išgalvodamas kai kurias gyvas, ryškias detales ir gana
gudriai bet palankiai apibūdindamas savo vaidmenį procese. Iš
jo žodžių atrodė, kad jis, senas teismo vilkas, žymus krimi­
nalistas ir sumanus psichologas, iškart surado raktą į šito le­
gendinio plėšiko širdį, pažadindamas jo žmogiškus jausmus,
kurių šis ir pats nesijautė turįs.
— Suprantate, brangioji,— vaizdingai pasakojo Masnizo­
nas,— aš iš karto perpratau šios psichikos labirintus, slaptas
šios paklydusios sielos kerteles. Aš radau tokių žodžių, suge­
bėjau prieiti, radau tokį raktą į jo sielą, kad jis prakalbėjo.
Ir kalbėjo nuoširdžiai, teisingai ir atvirai. Visi buvo sukrėsti.
Jis viską atvirai papasakojo, atskleidė, viską išdavė... Taip,
tai buvo nelengva. Bet, žinote, kažkaip moku su jais kalbėtis,
suprantu juos kaip niekas kitas. Patikėkite, jie dievina mane.
Štai jis, pavyzdžiui, taip dėkojo, taip dėkojo man...
— Už ką, juk jį nuteisė sušaudyti? — naiviai paklausė Va­
lentina.
127
 — Argi tai ką reiškia? — prieštaravo Masnizonas. — Juk
galbūt pirmąkart pažadinau jo sielą, jūs suprantate — sielą?..
Valentina suprato ir todėl mielai sutiko rytoj praleisti drau­
ge vakarą garsiajame Donono restorane,— tame pačiame, ku­
ris vėl buvo atidarytas po kelerių revoliucijos ir pilietinio
karo metų.
Pabudęs rytą, pirmiausia jis prisiminė, kad Valentina sutiko
praleisti su juo vakarą.
„Kimba žuvelė, tikrai kimba",— džiugiai pamanė Masnizo­
nas ir saldžiai pasirąžė.
Paskui apsirengė ir pasiėmė laikraštį. Teismo ataskaitoje
buvo paminėta jo pavardė ir aprašytas teismo nuosprendis.
Tai irgi pakėlė jam nuotaiką, ir jis pagalvojo, kad reikia
važiuoti į teismą ir pasiūlyti Lionkai paduoti kasacinį skundą.
Kai Masnizonas kalėjimo budėtoją paprašė leisti pasimatyti
su nuteistuoju, budėtojas kažkodėl sumišo ir pasiūlė advokatui
kreiptis į kalėjimo viršininką.
Masnizonas nustebo — pasimatyti su ginamuoju paprastai
nebūdavo kliūčių — ir nuėjo pas viršininką.
Kalėjimo viršininkas įdėmiai išklausė Masnizoną ir, šiek
tiek sumišęs, pasakė:
— Gaila, bet negaliu... Jums pasakysiu kaip paslaptį: Pan-
telejevas naktį pabėgo... Žiūrėkite, laikykite paslaptį...
— Suprantu,— pasakė Masnizonas ir norėjo pasiteirauti
smulkmenų, bet susirūpinęs viršininkas tik mostelėjo ranka.
Jis turėjo savo rūpesčių.
Masnizonas vyko namo. Pakeliui, tramvajuje, jis išgirdo,
kaip vienas keleivis kaimynui sako:
— Girdėjai naujieną? Lionka Pantelejevas pabėgo po nuos­
prendžio.
Tą pat Masnizonui pasakė pažįstamas advokatas, kurį jis
susitiko juridinėje konsultacijoje.
Vakare apie Pantelejevo pabėgimą kalbėjo visas miestas.
Tarp kitko, nelabai tuo buvo ko stebėtis. 1924 metais res­
publika tik pradėjo įvesti tvarką.

Donono restoranas buvo prie Moikos, rūsyje, prabangiai

įrengtose patalpose. Į atskirus kabinetus buvo kitas įėjimas,
už kampo.
Masnizonas pasiūlė Valentinai eiti į kabinetą, bet ji, kiek
pagalvojusi, pasakė:
— Ne, pasėdėkime bendroje salėje. Iš pradžių...
128
 Ir vos vos šyptelėjo. Pastebėjęs šypseną, Masnizonas nu­
džiugo ir įėjo su Valentina į restoraną.
Dar vestibiulyje, kur jie nusirengė, buvo girdėti iš apačios,
iš bendros restorano salės, sklindantys balsai, moterų juokas,
derinamų instrumentų garsai. Nosį švelniai kuteno įmantrus,
dirginantis brangaus restorano kvapas: kažkoks specifinis kve­
palų, cigarų dūmų, karštų patiekalų mišinys.
Žilaplaukis durininkas, panašus į biblinį pranašą, įprastai
atvėrė matines stiklines duris, už kurių keletas laiptelių vedė
į salę.
Masnizonas ir Valentina nulipo žemyn ir atsisėdo prie sta­
lo netoli įėjimo. Restoranas jau buvo pilnas. Už stalelių sė­
dėjo dalingi vertelgos, puošnios moterys, trestų sukčiai, kaž­
kokie jaunuoliai su pernelyg juodais antakiais ir visai jaunu­
čiai, bet pernelyg laisvo elgesio dabitos.
Iš visų kampų sklido žvalus pokalbis, juokas, peilių žvan­
gesys, bokalų skambesys. Be garso ir oriai siuvo padavėjai.
Paskui užgrojo orkestras, ir keletas porų pradėjo šokti.
Valentina buvo pagyvėjusi, daug juokėsi. Masnizonas taip
pat buvo gero ūpo. Jie gėrė vyną, plepėjo, apžiūrinėjo publi­
ką. Valentina kritikavo šokančius.
Masnizonas pastebėjo, kad daugelis vyrų atkreipė į ją dė­
mesį. Tai glostė jo savimeilę. Ji iš tiesų buvo labai daili —
šviesi šatenė su patraukliu veideliu ir didelėmis besijuokian­
čiomis akimis. Kaip kiekviena moteris, Valentina pajuto, kad
turi pasisekimą, ir todėl buvo itin gyva. Masnizonas žiūrėjo
į ją įsimylėjusiomis akimis.
— Ar ne laikas mums pereiti į kabinetą? — neiškentęs pa­
galiau paklausė jis.
— Pasėdėkime dar,— švelniai atsakė Valentina,— čia iš tie­
sų labai malonu.
Tuo tarpu publikos vis gausėjo. Vis dažniau pokšėjo kamš­
čiai, vis girtesnis buvo moterų juokas, padavėjai nusivarė nuo
kojų.
Apie antrą valandą nakties triukšmingai atsidarė durys iš
vestibiulio ir ant salės slenksčio kažkas labai aiškiai, blaiviu
balsu pasakė:
— Dėmesio, ponai! Tyliau, klausykitės manęs atidžiai, džen­
telmenai! ..
Ramus ir kartu įsakmus to vyriškio balsas bemat atkreipė
visų dėmesį. Sėdėjęs nugara į laiptus Masnizonas atsigrįžo ir
vos nepaspringo vištos kulšele: ant slenksčio stovėjo Lion-
ka Pantelejevas. Salia jo buvo dar du.
5. Tardytojo užrašai 129
 — Tyliau, tyliau!— dar kartą riktelėjo Lionka, ir jo ran­
koje atsirado didelis juodas koltas. Salia jo stovėjusieji žmo­
nės taip pat atkišo į salę blausiai žvilgančius revolverius.
Salėje akimirksniu tapo tylu. Kažkam iš rankų iškrito ir
skambėdamas sudužo grafinas, kažkur isteriškai sukliko
moteris.
— Nė iš vietos, ponai!— tęsė Lionka.— Damų prašau ne­
sijaudinti, aš inteligentiškas banditas. Leiskite prisistatyti —
Leonidas Pantelejevas.
— Dieve!— baimingai riktelėjo kažkokia dama.— Lionka
Pantelejevas! ..
— Ponia,— Lionka rafinuotai nusilenkė,— jūs visiškai teisi.
Taigi labas vakaras, ar tikriau — laba naktis, bičiuliai. Leiski­
te pranešti programą. Mano asistentai dabar apeis stalus. Pra­
šom jų netrukdyti ir iš anksto paruošti viską, kuo mes nuo­
širdžiai domimės. Damos, jus taip pat tiesiogiai tai liečia. Įs­
pėju, menkiausias nekorektiškumas — ir jūs šalti. Svarbiausia,
kad nebūtų akių dūmimo. Padavėjus ir metrą prašom kol kas
palaukti estradoje. Muzikantai, galite ramiai pailsėti, Šope­
nams mūsų firma pretenzijų neturi. Pradedame...
,,Asistentai" puolė žemyn. Lionka tebestovėjo ant slenksčio
ir stebėjo salę.
Valentina kaukšėjo dantimis į kraštą taurės, kurią ji kažko­
dėl tebelaikė prie lūpų. Masnizonas pamėlynavo ir garsiai šno­
pavo iš baimės.
,,Asistentai" veikė pasakiškai greitai. Vyrai ir moterys ne­
prieštaraudami dėjo ant stalų pinigines, žiedus, sages, portsi­
garus. Kai kurie kavalieriai skubiai padėjo moterims nusisegti
auskarus. Darbas vyko spėriai.
Masnizonas atsitokėjęs greitai išsitraukė iš kišenės piniginę
bei portsigarą ir tvarkingai juos sudėjo ant stalo.
— Na,— kimiai prabilo jis,— Valia, nusiimkite šitą... grei­
čiau. ..
— Ką? — sušnibždėjo Valentina.
— Šitą,— švokštė Masnizonas,— šitą... kaip ji vadinasi?
Ir jis dūrė pirštu į jos briliantinę sagę.
Valentina nervingai sukikeno, bet sagę nusisegė.
Tuo momentu juos pastebėjo Lionka. Jis nusišypsojo ir pri­
ėjo prie stalo.
— A,—pasakė jis,— justicija... linksminasi...
Masnizonas pašoko ir maldaujamai ištiesė jam abi rankas.
— Patenkintas, e-e-e, be galo patenkintas,— lemeno jis,—
Toks nepaprastas susitikimas... Kaip jaučiatės? ..
130
 — Jūsų maldomis,— burbtelėjo Lionka ir, nepadavęs ran­
kos, atsisėdo prie stalo.
Masnizonas, nežinodamas, ką daryti, vis dar stovėjo. Valen­
tina įprastu judesiu pasitaisė šukuoseną, paskui, kažkaip pra­
muštgalviškai mostelėjusi ranka, pradėjo skubiai pudruotis.
— Sėskite, ponas Plevaka,— taikiai pasakė Lionka,— bet iš
pradžių pristatykite mane savo damai.
— E-e-e, — mykė Masnizonas, — mielai... Valia, e-e, kaip
sakoma, leiskite jums pristatyti... mano, mano... bičiulį...
m-m-m.
— Labai malonu,— meiliai pasakė Valentina ir mielai iš­
tiesė ranką;
Lionka atsistojo, kaukštelėjo užkulniais, vikriai pabučiavo
jai ranką ir vėl atsisėdo. Masnizonas kažkaip nedrąsiai prisėdo
ant kraštelio kėdės. Valentina, atvirkščiai, kažkodėl iš karto
nusiramino ir, koketiškai šypsodamasi, žiūrėjo į Lionką.
— Koks jūs jaunas,— tęsdama pasakė ji,— aš įsivaizdavau
jus kitokį...
Lionka nusijuokė ir įpylė jai ir sau vyno.
— Išgerkime,— pasakė jis paprastai,— išgerkime už mūsų
jaunystę...
— Mielai,— linksmai atsakė Valentina ir susidaužė su
Lionka.
— E-e, puikus tostas,— meilikaujamai sulemeno Masnizonas,
bet Lionka tik niūriai į jį pažvelgė, ir šis iškart susigūžė.
— Jūsų vyras? — trumpai paklausė Lionka, linktelėjęs į
Masnizono pusę.
— Ne, tik pažįstamas,— atsakė Valentina.
— Ciceronas,— toliau kalbėjo Lionka,— meistras liežuviu
pliaukšti. Lakštingala. Mane gynė.
— Patikėkite, iš širdies,— tarė Masnizonas,— iš visos šir­
dies. ..
— Tai giedojo, tai giedojo,— toliau kalbėjo Lionka, nekreip­
damas į Masnizoną dėmesio,— šauniai giedojo, bet greitai už­
kimo. Nuteisė mane sušaudyti. Turbūt girdėjote?
— Atleiskite,— vėl įsikišo Masnizonas,— aš juk . padariau
viską, ką galėjau. .. Visą širdį įdėjau. . . Tikiuosi, jūs supran­
tate, kad aš čia, taip sakant, nepakaltinamas. Aš šifndien netgi
1 kalėjimą pas jus vykau, vežiau kasacinį skundą. Pasirašyti.
Kasacinį skundą? — paklausė Lionka.— Ką gi, galiu pa­
sirašyti. Duok, pasirašysiu.
131
 — Gaila,— kažkaip subliovė Masnizonas,— aš jo ... e-e-e...
nepasiėmiau. Nesitikėjau, taip sakant, susitikti. Leiskite, aš nu­
bėgsiu į namus jo atnešti... Čia netoli...
Lionka prisimerkęs pasižiūrėjo i ji ir linksmai pasakė.
— Gudrus tu. Gudrus tu, Plevaka. Bet namo tu dabar neisi.
Dievai nematė to skundo. Kitą kartą pasirašysiu... Ar ne tie­
sa, Valentina?
— Geriau žinote,— atsakė moteris.
Lionka pasižiūrėjo į ją ir, paėmęs jos ranką, pasakė:
— Jūs graži. Labai graži moteris. Lengvai gyvensite.
— Kas žino,— kažkodėl atsiduso ji.
— Faktas,— tvirtino Lionka.— Mano žodis ir ranka tvirti.
Paskui ne kartą prisiminsite...

„Asistentai" tuo tarpu baigė savo darbą.

Perskyrę salę į dvi dalis, jie greitai apėjo stalus. Paskui
jie priėjo prie Lionkos ir tylėdami išvertė ant stalo krūvą pi­
niginių, laikrodžių, portsigarų, sagių ir žiedų.
— Didelis šiandien laimikis, Leonidai Pantelejevičiau,— pa­
garbiai pasakė vienas.— Seniai taip sekėsi.
— Taip, labai puikiai viskas klojosi,— pasakė kitas. — Ir
publika gerai išauklėta — nė vienas frajeris net nepyptelėjo,
garbės žodis...
— Ko stebitės, žvirbliai? — atsakė Lionka.— Argi tikro dar­
bo nematėte? Patys žinote, su kuo atėjote...
— Aras! .. Tikras aras! — susižavėjęs šūktelėjo vienas „asis­
tentas" žiūrėdamas į Lionką įsimylėjėlio akimis.
Šypsodamasis savimi patenkinto žmogaus šypsena, Lionka
tylomis apžiūrėjo krūvą brangenybių. Paskui išrinko patį di­
džiausią briliantų vėrinį ir atkišo Valentinai.
— Va,— tyliai pasakė jis,— imkite. Imkite, prisiminsite Lion­
ką Pantelejevą, mūsų susitikimą.
Valentina visa nusiplieskė raudoniu.
— Ką jūs? Kam! Tai... tai nepatogu.
Masnizonas, keistai išsigandęs, kad jos atsisakymas užpyk-
dys Lionką, pašoko ir ėmė sprausti jai į rankas vėrinį.
— Imkite, imkite,— bruzdėjo jis,— imkite, tai yra įprasta...
Atsisakyti negalima.
Pagaliau sumišusi Valentina paėmė vėrinį.
— Mersl,— sušnibždėjo ji.
— Na, ir puiku,— nudžiugo Masnizonas.
— Idiotas,— piktai leptelėjo jam Valentina.
Lionka vienu mauku išgėrė taurę vyno, tylėdamas pabučia­
132
vo moteriai ranką ir skubiai išėjo. Susivertę pagrobtus daik­
tus į maišą, „asistentai" pasišokėdami išbėgo paskui jį.
Valandėlę restorane buvo slogiai tylu, paskui nuo vieno
stalo pašoko nejaunas apkūnus vyriškis su smokingu ir, stai­
giu judesiu nusiėmęs pensnė su aukso grandinėle, klaikiai už-
baubė, net jo akys išsprogo nuo įtampos:
— Policiją! Policiją šen. . . Ei, žmogau, skambinkite į po­
liciją. .. .
Žilas, liesokas padavėjas pagarbiai pasilenkė ties juo ir ty­
liai, bet aiškiai pasakė:
— Jau septinti metai, kai nėra policijos, jūsų malonybe. O
į kriminalini skyrių tuoj paskambinsiu.. .

Po kelių dienų, vėlai naktį, seno, niūraus namo rūsyje prie

Obvodno kanalo Lionka atsišaudė nuo kriminalinio skyriaus
agentų, kurie buvo apsiautę namą.
Kriminalinio skyriaus agentai neatsakinėjo į šūvius, jiems
buvo įsakyta suimti Pantelejevą gyvą. Rūsio durys traškėjo
nuo jų spaudimo, bet nesidavė. Vienas iš jų jau buvo nukau­
tas, kitas — sunkiai sužeistas, bet vis dėlto jie tiksliai vykdė
įsakymą ir ginklo nevartojo.
Lionka atsišaudė iš didelio mauzerio, jis turėjo dar du at­
sarginius užtaisytus koltus ir keletą mažų rankinių granatų. Jis
tikėjosi prasiveržti.
Bet vienas kriminalinio skyriaus agentas, pats jauniausias,
išmušė rūsio langą ir mažas, vikrus kaip beždžionė sliuogė ko­
jomis į priekį pro mažą langelį. Lionka atsigrįžo ir iššovė jam
į pilvą.
Pasruvęs krauju agentas, sukaupęs paskutines jėgas, šoko
ant Lionkos ir parvertė jį. Jie susikibo ir šnopuodami ritosi
grindimis. Lionka perkando agentui ranką, suplėšė į skutus jo
marškinius, pradėjo jį smaugti. Sunkiai sužeistas agentas ne­
teko jėgų ir liovėsi priešinęsis.
Bet tuo momentu pagaliau išvirto durys, ir Lionką vos vos
atplėšė nuo agento.
įsakymas buvo tiksliai įvykdytas — Lionka nebuvo net su­
žeistas.
Paskui jį vėl teisė. Prieš pradedant teismo posėdį, Lionka
per sargybos viršininką iškvietė tardytoją, kuris vedė jo bylą.
Turiu labai didelį prašymą,— pasakė jis tardytojui, kan­
kinamai šypsodamasis.— Man liko keletas dienų gyventi: pa­
tys suprantate, nuo sušaudymo du kartus nepabėgama, prašau
jus, pilieti tardytojau, kaip žmogaus...
133
 Ir jis netikėtai pirmąkart pravirko. Paskui nusiraminęs pra­
šė surasti vieną moterį, vardu Valentina, kurią jis matė tada
restorane.
— Pasakykite jai,— tarė jis,— tegul ateina į teismą, tegul
atsisėda priekyje. Noriu ją matyti, dar kartą pažvelgti. Pasa­
kykite, tegul būtinai ateina — aš myliu ją ...
1939 m.

„M U Z IK A L I" PRIGIMTIS

— Stot, teismas eina!..

Tą dieną vienoje Maskvos liaudies teismo salėje publika
atsistojo. Iš pasitarimo kambario išėjo visai dar jaunas, skais­
čiaveidis teisėjas ir du liaudies tarėjai: senyvas vyriškis ir
jauna žvitriaakė mergina, audėja iš Triochgorkos.
Teisiamųjų suole sėdėjo trisdešimtmetis džiūsna dabitišku,
bet gerokai suglamžytu kažkokios citrinos ar banano spalvos
kostiumu. Salia jo stovėjo du konvojininkai — teisiamasis bu­
vo suimtas.
Teisėjas pradėjo posėdį, paskelbė teismo sudėtį ir pasiūlė
sekretoriui perskaityti kaltinamąją išvadą.
Kol sekretorius įprastiniu, monotonišku balsu skaitė, publika
susidomėjusi klausėsi. Kaltinamojoje išvadoje gana sausai ir
trumpai buvo paminėta, kad teisiamasis Sergejus Vladimirovi-
čius Geldas, anksčiau teistas už vagystes ir grobimus, kaltina­
mas sukčiavimais ir klastojimais.
Teisiamasis klausėsi kaltinamosios išvados, vos pastebimai
siūbuodamas, primerkęs akis, ir atrodė, kad jis mėgaujasi kaž­
kokiu seniai žinomu ir mėgstamu motyvu.
— Teisiamasis, stokite,— pasakė teisėjas, kai kaltinamoji iš­
vada buvo perskaityta.— Ar prisipažįstate kaltas?
Teisiamasis ramiai atsistojo, atsikosėjo ir ... uždainavo.
Taip, uždainavo Gremino ariją iš „Eugenijaus Onegino":
„Neslėpsiu, drauge mielas mano,
Aistringai myliu aš T atjaną..."

Teisėjas išraudo ir iš netikėtumo neteko žado. Pagyvenusiam

tarėjui veidą taip pat nuplieskė raudonis, jis išplėstomis aki­
mis žiūrėjo į dainuojantį teisiamąjį, juki audėja neištvėrė ir
prunkštelėjo. Kažkas iš publikos susijuokė.
Pagaliau teisėjas atsikvošėjo ir piktai tarė:
— Teisiamasis, susitvardykite! Žinokite, kur esate, kitaip
jus pašalinsiu iš salės...
134
 Vyriškis nutraukė ariją, bet tuoj užplėšė kitą motyvą iš
„Linksmosios našlės". Teisėjo varpelis ir šūkčiojimai nieko ne­
padėjo— teisiamasis suokė kaip suokęs.
Teisėjas, visiškai sutrikęs, paskelbė pertrauką ir po kelių
minučių perskaitė teismo nutartį.
— Kadangi teisiamasis Geldas,— skaitė teisėjas,— neatsaki­
nėja į klausimus, taip pat dainuoja, o iš to matyti, kad jis yra
nepakaltinamumo būklėje, dėl to neįmanoma normaliai nagri­
nėti bylą, teismas, remdamasis BK 24 straipsniu, nutarė bylą
sustabdyti, o teisiamąjį siųsti į teismo psichiatrinės ekspertizės
institutą...
Tolesnių’žodžių publika neišgirdo, nes kaip tik tuo momen­
tu teisiamasis užtraukė Figaro ariją. Paskui, nustojęs dainuoti,
užsirūkė, stipriai patraukė dūmą, nusispjovė ir žvaliai ėmė
žingsniuoti.
Neverta smulkiai pasakoti, kaip elgėsi Geldas per eksper­
tizę. Čia siautėdamas, čia puldamas į apatiją, jis verkė ir juo­
kėsi, tylėjo ir dainavo, kategoriškai tvirtino, kad jis Nikola­
jaus Romanovo sūnus Aleksejus, ir, tuo remdamasis, reikalavo,
kad jam būtų duota nedalijamai naudotis bent viena Tambovo
gubernija.
Po mėnesio, pripažintas psichiniu ligoniu ir paguldytas pri­
verstiniam gydymui į psichiatrinę ligoninę, „muzikalusis" jau­
nuolis, žinomas pavarde Geldas, pabėgo, kaip savo rašte išdės­
tė budintis gydytojas, nežinia kur.
Netrukus Kijevo baudžiamoji kronika įregistravo akiplė­
šišką ginkluotą vieno buto apiplėšimą. Pasak nukentėjusiųjų,
plėšikas buvęs liesas, įmantrių manierų jaunuolis. Jį pavyko
susekti ir sulaikyti. Prisipažinęs kaltas, jis kukliai prisistatė —
Sergejus Vladimirovičius Veidas. Ką gi, tegul būna Veidas.
Kijevo baudžiamojoje kartotekoje jo pavardės nebuvo, kalti­
nimas buvo įrodytas, savo kaltės jis neneigė. Byla buvo pa­
siųsta Kijevo srities teismui, ir Veidą nuteisė ketverius metus
kalėti.
Stovykloje atlikdamas bausmę, Sergejus Vladimirovičius
greitai išpopuliarėjo kaip talentingas čigonų romansų ir operų
arijų atlikėjas. Jis dainuodavo visuose koncertuose. Po penkių
mėnesių pabėgo.
* * *
Paaiškėjus, kad kai kuriose Leningrado parduotuvėse gana
engvai galima įsigyti didesnėmis kainomis deficitinių elektros
135
motorų, kurių fondų tuščiai reikalavo daugelio trestų, gamyk­
lų ir fabrikų tiekėjai, tuo buvo susidomėta.
Tiriant paaiškėjo, kad tuos motorus į Leningradą siųsdavo
Maskvos vyriausioji elektros tiekimo valdyba iš Vyriausiosios
ugniai atsparių medžiagų tiekimo valdybos fondų. Iš čia jie tikrai
paslaptingais keliais patekdavo į Kuibyševo rajono pramkombi-
natą neva pervynioti. Beje, paaiškėjo, kad tų motorų pervynio­
ti nereikėjo, nes jie buvo gaunami tvarkingi. O pervynioti
buvo siunčiami tik dėl to, kad būtų galima padidinti jų kainą.
Šitaip gautas skirtumas likdavo apsukrių pramkombinato kom­
binatorių rankose. Realizavus 1750 elektros motorų, susidarė
gana nemaža suma. Iš tikrųjų pervyniojimas...
Kai tai buvo tiksliai nustatyta, reikėjo išaiškinti dar vie­
ną klausimą: kodėl 1750 elektros motorų fondai vietoj Mask­
vos vyriausiosios ugniai atsparių medžiagų tiekimo valdybos
pateko į Kuibyševo rajono pramkombinatą Leningrade?
Klausimas buvo visiškai pagrįstas, nes Vyriausioji ugniai
atsparių medžiagų tiekimo valdyba ir pramkombinatas nieko
bendra neturėjo ir negalėjo turėti. Be to, į gamybines pram­
kombinato funkcijas neįėjo elektros motorų pervyniojimas net
ir tada, jeigu juos iš tikrųjų reikėtų pervynioti.
Tačiau šią bylą tyrusių TSRS prokuratūros tardymo sky­
riaus darbuotojų ši aplinkybė labai nestebino. Tuo metu buvo
visiškai tiksliai nustatyta, kad Kuibyševo rajono pramkombi-
nate darėsi ir ne tokių stebuklų — šis įdomusis pramkombina­
tas, kuriuo prisidengdama dirbo labai apsukrių ir įžūlių suk­
čių gauja, vogtą popierių, viskozę, trikotažą perdirbdavo ir
spekuliacinėmis kainomis realizuodavo.
Darbuotojai, kuriems buvo pavesta ištirti epizodą su elektro-
motorais, tyrė metodiškai ir nuosekliai. Jie nuėjo kiekvieno
motoro kelią iš pramkombinato į trestą, iš Leningrado į Mask­
vą, iš Spalio geležinkelio prekių kontoros į gamyklą, iš ga­
myklos į Vyriausiąją ugniai atsparių medžiagų tiekimo valdy­
bą, iš Vyriausiosios valdybos į Maskvos kontorą, iš šios — į
tiekimo skyrių, iš kurio pateko tiesiai į aukštos įtampos įren­
gimų vyriausiojo inžinieriaus Veldmano kabinetą.
Beje, paties Veldmano kabinete jau nebuvo, nes kaip tik
tuo metu jis buvo paskirtas eiti aukštesnes pareigas — paskir­
tas Juodosios metalurgijos liaudies komisariato Vyriausiosios
tiekimo valdybos įrengimų skyriaus vyriausiuoju inžinieriumi.
Eiti šias aukštas pareigas jis buvo paskirtas, kai buvo pa­
teikta Juodosios metalurgijos liaudies komisariato kadrų sky­
riui Vyriausiosios ugniai atsparių medžiagų tiekimo valdybos
136
vyriausiojo inžinieriaus ir net tiekimo skyriaus viršininko pa­
sirašyta smulki charakteristika.
Toje charakteristikoje pakiliai rašoma, kad „S. Veldmanas
dirbo Vyriausiosios ugniai atsparių medžiagų tiekimo valdybos
sistemoje nuo 1937 metų rugsėjo mėnesio" ir per tą laiką
,,pasireiškė kaip išmanantis darbą, jam atsidavęs, nepaprastai
operatyvus", o svarbiausia — „suprantantis jam keliamus užda­
vinius".
Kai tardytojas atėjo į Veldmano butą, šis sėdėjo už stalo,
įknibęs į teismo psichiatrijos vadovėlį.
— Ko norėjote? — paklausė jis, pakėlęs akis nuo knygos.
— Nedidelės konsultacijos,— maloniai ištarė tardytojas.—
Norėčiau žinoti, kaip realizuojami elektromotorų fondai. Ar
negalėtumėte man padėti išsiaiškinti?
— Su kuo turiu garbę kalbėti?
— Jūs turite garbę kalbėti su tardytoju. Štai mano pažy­
mėjimas.
— Labai malonu,— pasakė Veldmanas.
Kai jį suėmė, jis siuntė skundus į visas instancijas. Juose
jis rašė apie tardymo organų savavaliavimą, „machajevišką po­
žiūrį į techninę inteligentiją", piktinosi neteisėtu „garbingo
tarybinio specialisto, turinčio solidų stažą", suėmimu, rėmėsi
nuopelnais ir grasino nusižudysiąs, jei nebūsiąs „tuojau pa­
leistas ir reabilituotas".
Protestuodamas du kartus jis paskelbė bado streiką, tačiau
iš tikrųjų nebadavo ir maitinosi produktais, kuriuos iš anksto
buvo pasislėpęs.
Paskui jis išprotėjo — netikėtai pradėjo dainuoti. Operų ari­
jas keisdavo linksmos dainelės iš įvairių operečių, čigonų ro­
mansai, lyriški motyvai, vokiški maršai ir liaudies dainos.
Visa tai buvo atliekama tardytojo kabinete. Tardytojas vi­
sai ramiai ir net patenkintas klausėsi šios saviveiklos. Kai
Veldmanas galiausiai pavargo, tardytojas paklausė:
— Viskas? Repertuaras išseko? Man rodos, jūs užmiršote
dar sudainuoti Gremino ariją iš „Eugenijaus Onegino". Prieš
ketverius metus jūs, Veldmanai, ją labai sėkmingai atlikote
liaudies teisme. Prisimenate? Jūsų pavardė, jeigu neklystu, ta­
da buvo Geldas? Truputį vėliau jūs irgi sėkmingai dainuoda­
vote šią ariją N stovykloje rengiamuose koncertuose. Jeigu
neklystu, tada jūsų pavardė jau buvo Veidas?
Sergejus Vladimirovičius smalsiai pažiūrėjo į tardytoją, pas­
kui nusišypsojo ir ramiai tarė:
137
 — Nieko nepasakysi, švarus darbas. Kiek suprantu, jūs, at­
rodo, esate teisus.
— Pradėsime šneką? — paklausė tardytojas.
— Ko ge-ro te-eks,— senu įpročiu Veldmanas jau buvo be­
pradedąs dainuoti, bet tuojau krenkštelėjo, paraudo ir atsi­
prašė. — Prakeiktas įpratimas,— susigėdęs ištarė jis, — nieko
nepadarysi —muzikali prigimtis.
Ir pradėjo jis pasakoti.

Pabėgęs iš stovyklos, Geldas—Veidas atvyko į Maskvą ir

su suklastotais dokumentais Veldmano vardu pradėjo dirbti
Vyriausiosios ugniai atsparių medžiagų tiekimo valdybos kon­
toroje. Profesionalų kriminalinį nusikaltėlį įžvalgūs Vyriausio­
sios ugniai atsparių medžiagų tiekimo valdybos vadovai pasky­
rė tiekimo skyriaus vyresniuoju inžinieriumi.
Jis užsiaugino elegantiškus bakenbardus, mažyčius angliškus
ūselius, sėkmingai kalbėdavo vietos komiteto posėdžiuose ir
išgarsėjo kaip nepaprastas visuomenininkas.
Viršininkams darė įspūdį jo elegantiškas kostiumas ir ma­
nieros, maloni, atvira šypsena ir jaudinantis atsidavimas, kuris
tiesiog švietė kiekviename jo žvilgsnyje.
— Nepakeičiamas vaikinas,— sakydavo apie jį viršininkai.—
Su tokiu nepražūsi.
Ir su juo iš tikrųjų nebuvo galima pražūti. Jis užmezgė rei­
kiamus ryšius ir susibičiuliavo su pačiu Vyriausiosios -elektros
tiekimo valdybos viršininku. Sis nespėjo vesti, o paslaugusis
Veldmanas padovanojo jam brangios užsieninės lako odos at­
karpą žmonai bateliams.
— Imkite, imkite,— maloniai sakė jis,— dėl pinigų nesirū­
pinkite, savi žmonės — atsiskaitysime. Brolis iš Anglijos at­
vežė, komandiruotėje ten buvo.
Po batelių buvo dovanota kvepalų, laikrodėlis, kostiumui
medžiagos ir kita.
Kai Vyriausiosios elektros tiekimo valdybos viršininko pa­
vaduotojas buvo visiškai užkariautas ir pavergtas, Sergejus
Vladimirovičius patraukė Leningradan. Per kelias dienas ne­
klysdamas, iš pirmo žvilgsnio kažkokia ypatinga vagies uosle
rasdamas ,,reikalingų žmonių", Sergejus Vladimirovičius susi­
bičiuliavo su Vyriausiosios statybinių medžiagų valdybos kon­
toros įrengimų skyriaus viršininku, Leningrado komunalinio tie­
kimo valdybos universalinės parduotuvės elektrotechnikos sky­
riaus darbuotojais, su Kuibyševo rajono pramkombinato elektro-
mechaninių dirbtuvių vedėju.
138
 Jaukiame f,Astorijos" viešbučio kambaryje įvyko pirmasis
organizacinis pasitarimas.
— Dėmesio, džentelmenai! — pradėjo Sergejus Vladuniro-
vičius ir pabeldė pieštuku į stalą.— Leiskite pradėti pirmąjį
organizacinį anoniminės akcinės bendrovės „Kairysis elektro-
motoras1' posėdį. Aš norėčiau, brangūs bičiuliai, tarti kelis žo­
džius. Mus visus čia susirinkusius nepriklausomai nuo amžiaus
ir tarnybinės padėties skirtumų vienija karščiausias noras pasi­
pelnyti plačiausia šio žodžio prasme. Deja, kolegos, mūsų sie­
kių nuoširdumas nepanaikina jų baudžiamojo pobūdžio... To­
dėl iš pat pradžių reikia aiškiai įsisąmoninti, kad mūsų veikla
turi būti maksimaliai konspiracinė, nes kitaip galima nelemta
formulė — keturi iš šalių, ir jums galas!
— Sergejau Vladimirovičiau, valandėlę,— pertraukė orato­
rių Kuibyševo pramkombinato elektromechaninės dirbtuvės ve­
dėjas, apkūnus vyriškis atvėpusia lūpa ir riebia pasmakre.—
Laikas rūstus, sil Tarybų valdžia menki juokai, be to, kalbamės
viešbučio kambaryje... Leiskite paklausti, kam visas tas vai­
dinimas? Ir iš viso, ar ne geriau mums eiti pasivaikščioti
krantine? .. Jūs pasakėte — keturi iš šalių... Keturi — tai dar
pusė bėdos. Gali būti ir penkiolika... Ir ne iš šalių, o tiesiog
per makaulę...
— Kareivis, netikintis pergale, neina atakon,— paprieštara­
vo Sergejus Vladimirovičius.
Tačiau visi akcininkai, jo neklausydami, ėmė šnabždėtis, o
kai kurie net pasuko į prieškambarį paimti savo skrybėlių ir
apsiaustų.
— Visi į vietas!—sušuko Geldas—Veidas—Veldmanas ir
greitai užrakino duris.— Gerai, kalbėsime tik apie reikalą ir
pašnibždomis, nors tai prieštarauja mano charakteriui. Sėskite
ir įdėmiai klausykitės! Prekių apyvartos schemą parengiau taip,
kad baimintis nėra ko...
Schema iš tikrųjų buvo išradinga ir, rodėsi, garantavo, kad
jokių nemalonumų ir komplikacijų negali būti. Paini kaip la­
birintas ta schema šalino — bent taip manė visi „akcininkai"—
menkiausią sutrikimą eletromotorų kelyje. Veldmanas apsi-
emė gauti motorų fondus iš Vyriausiosios elektros tiekimo
valdybos Vyriausiajai ugniai atsparių medžiagų tiekimo val­
dybai. Jis taip pat turėjo tuos fondus peradresuoti iš Vyriau­
siosios ugniai atsparių medžiagų tiekimo valdybos Maskvoje
Vyriausiosios statybinių medžiagų valdybos šiaurės vakarų
ontorai Leningrade. Viena vyriausioji valdyba perleidžia fon­
us kitai. Nieko įtartina! .. Tačiau Vyriausiosios statybinių me­
139
džiagų valdybos šiaurės vakarų kontora vėliau turėjo perduoti
fondus Kuibyševo pramkombiuatui, nes kontorai motorai ne*
reikalingi ir, vadinasi, kad nebūtų įšaldyti kapitaliniai įdėji­
mai, juos ji turi realizuoti. Be to, buvo turima galvoje, kad
Vyriausioji ugniai atsparių medžiagų tiekimo valdyba Maskvo­
je negali susidomėti likimu motorų, kuriuos ji perdavė kitai
vyriausiajai valdybai Leningrade. O Leningrado vyriausiąją
valdybą mažiausiai domino, ką darys su gautais motorais jos
šiaurės vakarų kontora.
Tačiau šita kombinacija buvo tik tolesnės aferos su moto­
rais prologas. Mat gavę visiškai naujus motorus, Kuibyševo
pramkombinato darbuotojai turėjo surašyti fiktyvius aktus,
kad dalį motorų reikią restauruoti, o, norint restauruoti, rei­
kia juos išardyti ir kas trečią motorą nurašyti. Iš viso to ga­
lėjo būti dviguba nauda: neva restauruotieji motorai pabrang-
davo tiek, kiek buvo išleidžiama jiems restauruoti, o motorai,
kurie buvo nurašyti kaip išardyti restauravimui, savo ruožtu
buvo parduodami kaip restauruoti...
Paskui visus tuos motorus pramkombinatas turėjo perduoti
atitinkamai universalinei parduotuvei, kur juos reikėjo par­
duoti neįrašant į parduotuvės prekių sąrašus. Suprantama, už
tai parduotuvės darbuotojai taip pat turi gauti savo dalį, nes
irgi buvo kuriamos „anoniminės akcinės bendrovės „akcininkai".
Išklausę smulkų savo pirmininko pranešimą, „akcininkai"
vieningai pritarė prekių apyvartos schemai. Net atsargusis
Kuibyševo kombinato atstovas nurimo ir pasakė:
— Sergejau Vladimirovičiau, jūsų schema drąsina ir žva-
lina...
Tai pasakęs, jis vis dėlto atsiduso. Ir jis, ir visi kiti „akci­
ninkai" buvo tipiški įtartinų verteivų ir kombinatorių, įsitai­
siusių įvairiausiose artelėse, pramkombina tuose, supirkimo
punktuose ir kai kuriose prekybos įstaigose, pasaulio atstovai.
Kvailas įsitikinimas, kad viską galima pirkti ir nuo visko ga­
lima išsipirkti, vienijo tuos žmones, kurie skyrėsi tik amžiumi,
tautybe, profesijomis ir biografijomis. Juos jungė bendri nusi­
kaltimai, tačiau jie vieni kitais netikėjo. Juos vienijo „leng­
vo gyvenimo" vaikymasis, tačiau vėliau ar anksčiau už tai
tekdavo skaudžiai užsimokėti. Visa, ką jie darė, ko siekė,
prieštaravo ne tik įstatymui, bet ir visai aplinkinio gyvenimo
sanklodai, ir todėl galiausiai jie neišvengiamai būdavo išstu­
miami iš visuomenės, prieš kurią jie stojo ir kurios buvo prie­
šai. Tokią neišvengiamą ir pražūtingą pabaigą jautė kiekvie­
nas iš jų, ir todėl pinigai, kurių jie norėjo gauti savo machi­
140
nacijomis, niekada jiems džiaugsmo nesuteikdavo. Reikėjo gy­
venti dvigubą, neįprastą gyvenimą — kukliai, pagal oficialų
uždarbį kaimynų ir pažįstamų akivaizdoje; plačiai ir turtingai
ten, kur jų niekas nepažinojo ir negalėjo pažinti.
Kartą vienas toks visiškai demaskuotas verteiva tardymo
metu man pasakė:
— Žinokite, kad ir kaip keista, aš nesigailiu, kad sėdau į
kalėjimą. Mane viskas labai išvargino — ir nemiga, kurią su­
keldavo nerimas ir seniai pelnyto suėmimo laukimas, ir dve­
jopų pietų gaminimasis: vienų — kaimynų akivaizdoje, komu­
nalinėje virtuvėje, o kitų — ant elektrinės viryklės, užsisklen­
dus duris, žmonos vertimas vaikščioti apsivilkus prastais, ne­
brangiais kailiniais, kai tuo tarpu audinių ir karakulio manto
kandijo skryniose... Aš jau negalėjau tramdyti savo nervų
ir įsigijau gintarinį rožančių, kaip ir daugelis mano pažįsta­
mų. .. Bet ir rožančius negelbsti, patikėkite! .. Iš tikrųjų ne­
gelbsti nei rožančius, nei kyšis, nei gudriausios kombinacijos,
nei kraštutinis atsargumas, nei daugybė pinigų!.. Visi mes
skirtingai vagiame ir kombinuojame, skirtingai mėtome pė­
das, skirtingai elgiamės per tardymą, bet visi baigiame vieno­
dai. .. Riebalų lašas niekada neištirps švaraus vandens inde,
jo nepaslėpsi, jis iškyla į paviršių, ir jo neįmanoma nepaste­
bėti... Taip ir mes šiais laikais — anksčiau ar vėliau mus su­
seka ir išmeta į šiukšlyną. .. Ir čia, reikia pasakyti, savita
logika.
* * *
Grįžęs į Maskvą, Veldmanas, visiškai pagal anksčiau pa­
teiktą Vyriausiosios ugniai atsparių medžiagų tiekimo valdy­
bos vadovų charakteristiką, pasirodė kaip ,,iš tikrųjų išma­
nantis reikalą, nepaprastai operatyvus, o svarbiausia — supran­
tantis jam keliamus uždavinius11.
„Akcininkai" buvo sužavėti. Paskyras elektromotorams
Veldmanas gavo. Pinigų davė. Vėl gavo. Vėl davė. Ir pradėjo
plūsti į Leningradą elektromotorai. Priešpriešinis pinigų srau­
tas plūdo į Maskvą. Lengvai, be triukšmo ir paprastai ėmė
suktis sudėtinga vagių mašina.
Ir svarbiausias jos konstruktorius bei mechanikas buvo ne­
paprastų gabumų ir „tikras" specialistas Geldas—Veidas—Veld-
manas.
Aukščiausiasis teismas jį nuteisė sušaudyti.
I 940 m.

141
 „TEISMINĖ K L A ID A "

Įsivaizduokite, kad atsidūrėte padėtyje žmogaus, kuris pa­

gal einamas pareigas turi išspręsti painią baudžiamąją bylą.
Byloje patraukti atsakomybėn trys asmenys, jiems pareikš­
tas sunkus kaltinimas — atviroji ginkluota vagystė su nužudy­
mu. Vienas iš jų visiškai pripažįsta savo kaltę, smulkiai pa­
sakoja, kaip jis padarė tą nusikaltimą, įkaitindamas du kitus
teisiamųjų suolo draugus. Jo prisipažinimas ne be įrodymų —
jį patvirtina ginkluotos vagystės su nužudymu faktas, taip pat
rasti pas jį pavogti daiktai.
Tačiau kiti teisiamieji viską neigia. Beje, jie pasiteisini­
mui neturi svarių įrodymų, niekuo negali paneigti negailes­
tingų savo bendrininko parodymų. Beje, jie be galo painioja
atskiras tos bylos detales ir aplinkybes, šiandien neigia tai,
ką vakar pripažino. Jie kas valandą prieštarauja vienas kitam
ir liudytojams, bejėgiškai kapanojasi juos apraizgiusiose ne­
tiesioginių įrodymų pinklėse.
Nepaisant viso to, jie visu priešmirtiniu žmogiškuoju bejė­
giškumu niūriai, su užsispyrimu, kuris gali atrodyti kaip dva­
sinis bukumas, tvirtina savo naivųjį „ne". Jie pakartotinai pa­
neigia savo kaltę ir paskutiniame žodyje.
Ir štai jūs pasitarimo kambaryje, kur drauge su liaudies
tarėjais turite išspręsti šią bylą, šių žmonių likimo, garbės ir
gyvenimo klausimą. Taip — gyvenimo. Jeigu pripažinsite, kad
jie kalti padarę šį sunkų nusikaltimą, jums beliks ištarti tik
vieną žodį: sušaudyti.
Visa prieš juos — pritrenkiantys parodymai jų bendrininko,
bylos aplinkybės, daugybė netiesioginių įrodymų, jų pačių
praeitis toli gražu ne be priekaištų, įtartinas elgesys, niūri
išvaizda, painūs parodymai.
Ir svarbiausia: jie ne tik negali paneigti parodymų trečio­
jo, kuris juos įkaitino, jie net nemėgina motyvuoti tuo, kad
tas žmogus iš keršto ar priešiškumo juos šmeižia.
Priešingai, mūsų klausiami, kokie jų savitarpio santykiai su
trečiuoju, jie priversti prisipažinti:
— Jokių asmeninių sąskaitų su juo neturime. Buvome pa­
žįstami, nesusipykę.
Nesusipykę, faktų ir dalykų logika nepermaldaujama — ir
jums belieka pasirašyti nuosprendį.
Jie klauso jo stovėdami, pilkais veidais ir blausiomis aki­
mis. Skelbiant nuosprendį, jų veidus nulieja blankus, numi­
142
rėliškas melsvumas, ir kai pagaliau perskaitote nuosprendį, jie
jau iš tikrųjų beveik numirėliai.
Paskui grįžtate namo, bet nerandate sau vietos. Jūs negali­
te susikaupti, nurimti, užmigti, dirbti. Klaiki mintis, kurios ne­
galite nuo savęs nuvyti, be perstojo jus smaugia. Ji nepermal­
daujama ir kibi, kaip sunki, neišgydoma liga, ji kankinanti ir
baisi, kaip didžiausios kančios, ji jaudinanti ir įkyri, kaip nak­
ties košmaras. Ji negailestinga ir neišvengiama, kaip... nuo­
sprendis, kurį jūs pasirašėte.
Ir ta mintis, nepaisant logikos, įrodymų, sveiko proto, by­
los aplinkybių, nepaisant visko, jums kužda, jūsų klausia,
jums rėkia:'o jeigu jie nekalti, o jeigu tai — teisminė klaida? . .
Teisminė klaida. Koks sunkus ir baisus žodis! Įsigilinkite į
jį, ir jūs išvysite žmogų, kuris nukentėjo dėl nieko, pamaty­
site jo nevilties, tiesos bejėgiškumą, visą jo pažeminimo kar­
tėlį ir tragišką jo likimo pasmerkimą.
Šiuose žodžiuose girdite nereikalingus jo giminaičių vaito­
jimus ir regite sumišimą ir skausmą jo artimųjų...
Kankinanti ir pavojinga yra chirurgo klaida, neleistina ne­
tiksli gydytojo diagnozė, nusikalstamas aplaidumas geležinke­
lio iešmininko ir neatidumas garvežio mašinisto, tačiau kaip
reikia kvalifikuoti dėl padarinių sunkumo tardytojo, proku­
roro, teisėjo klaidą, aplaidumą, abejingumą ir dvasinį bukumą? . .
Ir galbūt baisiausias, sunkiausias, tragiškiausias žmogaus
likimas kaip tik tas — kai jis tampa auka teisminės klaidos,
kuri jį sutraiško kaip netobula, klaiki, pasiutusi mašina.
Teisminė klaida. Koks senas ir amžinai naujas klausimas!
Kiek tomų visais laikais ir įvairių tautų teisininkai yra šiuo
klausimu prirašę, kiek iškelta kazusų ir duota patarimų, kiek
analizuota ir mąstyta, kiek pasakyta kalbų ir užtikrinimų...
Nepradėsime čia jų aprašinėti ir kartoti.
Geriau papasakosime apie vieną pamokomą bylą, apie vie­
ną sunkią, bet laiku ištaisytą teisminę klaidą.

Nors jau aušo, bet buvo dar visiškai tamsu, kai aštuonio­
likmetė kolūkietė Ana Dolgova, miegojusi ant krosnies, kaž­
kodėl pabudo. Suėmė ją nesuprantama baimė, neaiški, kelianti
nerimą nuojauta. Apačioje lovoje miegojo jos motina — Tatja­
na Semionovna, ir Ana aiškiai girdėjo ramų miegančiosios alsa­
vimą. Ana sukluso: trobos gale, kur stovėjo drabužių skrynios,
kažkas, sunkiai alsuodamas, bruzdėjo. Ana paėmė degtukus ir
vieną įžiebė. Blykstelėjus degtukui, neaiškiai šmėkštelėjo dvi vy­
rų figūros, kažkas suriko: ,,Rankas aukštyn — šausiu!"— ir trenkė
143
sunkiu daiktu Anai per ranką. Ji riktelėjo, paskui ėmė šaukti
atsibudusi motina, tamsioje troboje kažkas ėmė keiktis, žnek­
telėjo kažkas sunkus, prasidėjo grumtynės.
Pasinaudojusi sąmyšiu, Ana basa, vienmarškinė išbėgo į
žiemos sukaustytą tamsią gatvę. Apimta siaubo, puolė prie kai­
mynų trobos ir ėmė iš visų jėgų belstis į langą.
Jai buvo taip baisu, kad ji nejautė šalčio ir užmiršo, jog
yra beveik nuoga, basa stovi ant sniego per tokį speigą.
Kaimynai pabudo ir šoko bėgti paskui ją prie trobos. Prie­
angyje ji susidūrė su vyriškiu, bėgančiu iš jos namo su gink­
lu ir kažkokiu ryšuliu. Ji mėgino jį sulaikyti, bet šis iššovė
jai į galvą; Ana pargriuvo.
Vagys dingo tamsoje. Ana buvo nužudyta vietoje. Įvairius
Dolgovų daiktus nusikaltėliai spėjo išsinešti.
Rytą iš rajono centro į Voronežo srities Peskovo rajono Gu-
barių kaimą, kuriame visa tai įvyko, atvažiavo tardytojas, mi­
licijos darbuotojų ir teismo gydytojas. Prasidėjo tyrimas.
Skrodžiant Anos lavoną, paaiškėjo, kad ji buvo nužudyta iš
berdano, užtaisyto namų darbo šratais (išlietais iš švino).
Kitokių pėdsakų vagys nepaliko.
Beveik savaitę buvo ieškoma nusikaltėlių, tikrinama įvai­
rios versijos ir spėliojimai, apklausiami liudytojai. Pagaliau bu­
vo įtarta, kad nusikaltimą padarė Jegoras Vodolazovas, gretimo
kaimo gyventojas, anksčiau teistas už vagystę, ir to paties kai­
mo gyventojai — Piotras Zabruskovas ir Michailas Achtyrs-
kis. Zabruskovas buvo įtariamas dėl to, kad jo žmona Irina,
kaip paaiškėjo tyrimo metu, gruodžio 30 dieną buvo atėjusi
pas Tatjaną Dolgovą pasiskolinti pieno, nors anksčiau nie­
kada neateidavo. Tardytojų nuomone, ji atėjo vyro pavesta,
apžiūrėti, kaip troboje sustatyti daiktai.
Achtyrskis buvo suimtas dėl to, jog buvo teistas už vagystę,
be to, paaiškėjo, kad turėjęs šratinį šautuvą.
Suimant Jegorą Vodolazovą, pas jį buvo rastas šratinis šau­
tuvas ir dalis iš Dolgovų pavogtų daiktų.
Vodolazovas buvo suimtas po kelių dienų, kai buvo suimti
Zabruskovas ir Achtyrskis.
Vodolazovas prisipažino ir papasakojo, kad Dolgovus jis
apiplėšęs kartu su Zabruskovu ir Achtyrskiu ir kad Aną nušo­
vęs Achtyrskis Vodolazovo šautuvu, kurį jam jis davęs. Savo
parodymus Vodolazovas patvirtino ir per akistatą su savo ben­
drininkais.
Tačiau šie neprisipažino.
Taip, jie vis spyriojosi. Veltui tardytojai ragino juos elgtis
144
protingai, apeliavo į jų jausmus, nurodinėjo jų prieštaravimus,
rėmė juos prie sienos netiesioginiais įrodymais, rengė jiems
psichines atakas, suvesdami į akistatą su Vodolazovu. Veltui
tardytojas Popovas ir kriminalinio skyriaus įgaliotinis Anisimo­
vas aiškino kaltinamiesiems, kad beprasmiška toliau neigti, vel­
tui jiems kvaršino galvą: „Prisipažinkite, jums bus lengviau",—
nusikaltėliai viską neigė ir, matyt, visiškai nenorėjo, kad jiems
būtų lengviau.
Anisimovas dešimtą kartą ėmėsi šio argumento, kuris, jam
atrodė, yra psichologinės apklausos viršūnė, ir pasakė:
— Dar kartą jums siūloma prisipažinti. Prisipažinkite, jums
bus lengviaū.
Jaunas, guvus Zabruskovas netikėtai susijuokė ir atkirto:
— Ko gi tu prikibai: bus lengviau, bus lengviau. Man ir da­
bar nesunku, kad būtų lengviau, aš nenoriu.
Nutraukęs apklausą, tardytojas atėjo į viršininko kabinetą ir
jam pareiškė, kad suimtasis labai įžūlus ir kad jis padaręs liūd­
ną išvadą: nors nusikaltėlis ir jaunas, bet nepataisomas.
— Tikri plėšikai,— pritarė viršininkas,— ko su jais terliotis,
siųsk bylą į teismą.
Ir byla buvo nusiųsta į Voronežo srities teismą.
Teisme Vodolazovas tvirtino, kad vogę jie trise ir kad vie­
nas iš jų — Achtyrskis — nušovęs Aną Dolgovą.
— Ko spyriojiesi? — pareiškė jis viską neigiančiam Achtyrs-
kiui.— Tu geriau sakyk tiesą, teismui negalima meluoti. Prisi­
pažinsi— žiūrėk, tau ir nuolaidą kokią padarys, o dabar vis
kartoji: aš ne aš, ir arklys ne mano.
Tačiau išblyškęs, nekalbus ir drovus Achtyrskis tik išsigan­
dęs žiūrėjo į Vodolazovą ir neprisipažino kaltės...
To paties laikėsi ir Zabruskovas.
Užtat Vodolazovas jautėsi kuo puikiausiai. Jis drąsiai, grei­
takalbe ir mielu noru pasakojo teismui apiplėšimo smulkmenas,
šypsojosi prokurorui, priekaištingai kraipė galvą, kai Zabrus­
kovas ir Achtyrskis sakė „ne", su malonumu ir tvirtai juos kal­
tino, o šiems vis neigiant, liūdnai skėsčiojo rankomis lyg saky­
damas:
— Ką darysi, niekšai ir yra niekšai...
Pirmininkas ir prokuroras, palaikantis kaltinimą byloje, ne­
galėjo tokiu teisiamuoju atsidžiaugti. Ir iš tikrųjų jis taip sten­
gėsi įrodyti anų kaltę, taip drąsiai ir aiškiai, nesusimąstydamas
atsakinėjo į klausimus, taip nėrėsi iš kailio, jog iš šalies galė­
jai pamanyti, kad tai visiškai ne teisiamasis, o liudytojas ar nu-
kentėjusis.
10. Tardytojo užrašai 145
 Tačiau jei pirmininkas ir prokuroras būtų buvę nuovokesni
ir labiau patyrę, jei būtų buvę atsargesni ir analitiškesni, visa
tai, kuo juos sužavėjo Vodolazovas, būtų turėję juos priversti
suklusti — jis buvo pasirengęs viską apie visus papasakoti, de­
monstratyviai drąsiai atsakinėjo, veržte veržėsi įkaitinti kitus,
stulbinamai tiksliai klojo smulkmenas. Visa jo išvaizda: meili­
kaujama šypsena, įprotis žiūrėti nemirkčiojant, lyg norėtų pa­
brėžti, kad sako tik tiesą, ir dar teisme ypatingas vidinis lais­
vumas, kuris stebėtinai derinosi su vergišku pataikavimu, daug
kitų dalykų turėjo įspėti, kad reikia būti atidiems, suabejoti.
Bet kuris tikras kriminalistas gerai žino: tai, kas per gerai
kvepia,— kvepia blogai; tai, kas per daug panašu į tiesą,— pa­
prastai neatitinka tikrovės; jeigu žmogus per daug tiksliai pa­
sakoja,— jis pasakoja netiesą.
Francas yra pasakęs, kad įtikinamiausiai atrodo suklastotas
dokumentas.
Ir tai tiesa.
Tačiau teismas to nepajuto ir, patikėjęs Vodolazovu, nuteisė
Achtyrskį sušaudyti, o Vodolazovą ir Zabruskovą dešimt metų
kalėti.
Laimei, respublikos Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas tą
bylą pagal Achtyrskio ir Zabruskovo kasacinį skundą, nepati­
kėjo Vodolazovu ir suabejojo dviejų nuteistųjų kaltumu. Nuos­
prendis buvo panaikintas, ir byla grąžinta papildomam tyrimui.
Sį kartą ji atiteko Voronežo srities prokuratūros vyresniajam
tardytojui.
Naujasis tardytojas labai atidžiai išnagrinėjo bylą ir ... dar
kartą suvedė akistaton Achtyrskį ir Zabruskovą su Vodolazovu.
Vėl Vodolazovas karštai kaltino, vėl jie neigė. Ir viskas.
Taigi šioje byloje svarbiausia buvo nustatyti: ar Jegoras Vo­
dolazovas meluoja, ar sako tiesą? Meluoja ar nemeluoja?
Tardytojas pagalvojo, bejėgiškai skėstelėjo rankomis ir pa­
galiau apsidžiaugė sprendimu, kurio tokiais atvejais visada no­
riai griebiasi nelabai atkaklūs ir nelabai gabūs tardytojai:
— Paliksime tai teismo sąžinei, tegul jis sprendžia.
Ir nedelsdamas neaiškią bylą nugrūdo teismo sąžinei, taigi ir
vėl ją nusiuntė į srities teismą.
Laimei, Voronežo srities teismo sąžinė nebuvo vien jau mi­
nėtasis teisėjas, kuris pirmąsyk nagrinėjo šią bylą. Sį kartą teis­
mo sąžinė prabilo gana ryžtingai.
Pripažinęs pakartotinį tardymą visiškai formaliu, teismas at­
sisakė priimti bylą nagrinėti ir vėl ją grąžino papildomam ty­
rimui.
146
 Prokuratūroje susimąstė... Vyresnysis tardytojas šią bylą
jau buvo tyręs. Ką daryti dabar? Kam ją pavesti?
Laimei, (ar ne per daug tų „laimei"), ir Voroneže atsirado
vienas patyręs prokuroras, kuris staiga nei iš šio, nei iš to ėmė
pasakoti labai nuobodžią istoriją, kaip kartą jis, susirgęs paslap­
tinga liga, kreipęsis į geriausius gydytojus, bet nė vienas iš jų
negalėjęs pasakyti, kokia tai liga. Tuomet jis nuvažiavęs pas
vieną medicinos žvaigždę. Si ilgai žiūrėjusi, šniokštavusi ir mąs­
čiusi, paskui visiškai kaip avinas kažką sumekenusi, ir va tada...
— Ar tu dar ilgai tempsi gyslą? — nekantriai paklausė jį sri­
ties prokuroras.— Ką tu tada darei?
— Tada nusispjoviau į žvaigždę ir, nuvažiavęs komandiruo-
tėn į kaimą, kreipiausi ten į paprasčiausią, neišgaTsėjusį gydy­
toją, kuris iš karto suprato, kuo aš sergu. Rado soliterį...
— Ką nori tuo pasakyti?
— Štai ką: duokime tą bylą papildomai tirti paprasčiausiam,
eiliniam, kukliam liaudies tardytojui — tegul išsiaiškins...
Istorija apie mįslingą soliterį buvo pamokanti, byla buvo per­
duota tirti eiliniam darbuotojui, Borisoglebo miesto liaudies tar­
dytojui Serafimui Tichomirovui.

Tichomirovas pirmiausia pradėjo nuo Vodolazovo. Jis atidžiai

išklausė jo iškaltų parodymų, leido jam pasireikšti visais savo
talentais, tada supratęs, kad šis viską meluoja, jam paprastai
pasakė:
— Ar žinote, Vodolazovai, jūs vieną žmogų pats nužudėte,
o kitus du kėsinatės nužudyti...
— Ką gi? — sutriko VodoLazovas.
— Achtyrskį ir Zabruskovą. Tik juos norėjote nužudyti ne
savo, o teismo rankomis. Juk per jus jų vos nesušaudė.
— Bet juk aš, draugas tardytojau, iš visos širdies. Juk aš
visą tiesą kaip ant delno išklojau.
Ir jis vėl ėmė prisiekinėti, dievagotis ir įtikinėti.
— Pamąstykite,— pasakė jam Tichomirovas,— pamąstykite,
kol ne vėlu. Be reikalo neapkalbinėkite žmonių, tai tik pasun­
kins jūsų kaltę.
Suprasdamas, kad Vodolazovo sąžinės nepaveiksi, Tichomi­
rovas išvyko į Gubarius.
Ten pirmiausia jis nustatė — nustatė tiksliai ir nenuginčija­
mai,— kad Zabruskovas ir Achtyrskis gruodžio 31-osios naktį
buvo namie ir nebuvo niekur išėję.
Paskui kruopščiai ir skrupulingai apklausdamas kaimo jau-
uimą, su juo kalbėdamasis, Tichomirovas sužinojo, kad tą die­
147
ną, kai buvo padarytas nusikaltimas, gretimame kaime buvo
pasirodęs arkliavagis Vasia Markovskis, kuris bičiuliavo su
Vodolazovu. Kai buvo suimtas Vodolazovas, po dviejų dienų
Markovskis kažkodėl staiga dingo.
Vėliau kažkokia Jevdokija Kuzmenko atsiminė, kad gruo­
džio 30 dietią pas ją vakarėlyje buvo Vodolazovas ir Markovs­
kis. Apie vienuoliktą valandą vakaro jie iš jos išėjo. Ji, bū­
dama kieme, girdėjo, kaip jie, lauke rūkydami, kalbėjosi. Vo­
dolazovas pasakė: ,,Na, laikas, nes bus vėlu",— o Markovskis
atsakė: ,,Niekai, spėsime". Po to jie nuėjo.
Surinkęs tuos duomenis, Tichomirovas grįžo į Borisoglebą,
kur buvo suimtieji.
Jis pasikvietė visus tris. Rengdamasis eilinei akistatai, Vo­
dolazovas šyptelėjo ir tarė:
— Galima pradėti?
— Ką pradėti? — ramiai paklausė Tichomirovas.
— Plėšikų įkaltinimą,— atsakė Vodolazovas, vis taip pat
niekšiškai šypsodamasis.
— Ne, Vodolazovai,— sunkiai ištarė Tichomirovas, įtempda­
mas valią, kad galėtų susitvardyti,— ne, bjaurybe, tau daugiau
neteks įkaitinti dorų žmonių. Stot!..
Suglumęs Vodolazovas atsistojo, po jo Achtyrskis ir Zabrus-
kovas. Tichomirovas kreipėsi į juos abu.
— Sėskite, draugai,— pasakė jis.— Prašom sėstis. Aš jus
sveikinu. Įrodyta, kad esate nekalti, jūs dori žmonės, o šiam
galvažudžiui daugiau nepavyks apgaudinėti tarybinio teismo.
Ir jis perskaitė nutarimą dėl Achtyrskio ir Zabruskovo pa­
leidimo. Jie klausėsi nekvėpuodąmi, prasižioję, bijodami pati­
kėti savo ausimis, raudonuodami ir virpėdami.
— Valio!— staiga sušuko Zabruskovas.— Valio! Va-lio! . .
Valio, draugai! Namo! Namo!.. Valio!..
Ir jis, negalėdamas susivaldyti, metė kepurę į viršų, pribė­
go prie Tichomirovo, apkabino jį ir ėmė bučiuoti. Paskui
staiga pradėjo šokti, pribėgo prie lango ir dar kartą sušuko
,,valio".
Achtyrskis tyliai verkė. Jo išblyškusiu veidu riedėjo ašaros.
Nesusivaldė ir Tichomirovas. Jį apglėbė tokia šilta džiaugs­
mo ir pasitenkinimo banga, toks pasididžiavimas savo darbo
vaisiais, tuo, kad pasisekė nustatyti tiesą, jog jis... nusisuko.
Po to Achtyrskis ir Zabruskovas išėjo.
— Na,— tarė Tichomirovas,— Vodolazovai, pasakokite, kaip
buvo iš tikrųjų. Jums linkėjimų siunčia Vasia.
148
 Vodolazovas, žiūrėdamas sau į kojas, tylėjo. Paskui atsisto­
jo, kelias minutes pastovėjo tylėdamas ir vėl atsisėdo.
— Rašykite,— ištarė jis staiga užkimusiu balsu,— tardytojau,
greičiau rašykite, aš dabar viską papasakosiu. Sąžiningai, kaip
buvo... Rašykite, greičiau rašykite!..
Ir užsikosėdamas bei skubėdamas, lyg bijodamas, kad jam
neužteks laiko ir jis negalės papasakoti teisybės, kurią taip
ilgai slėpė, Vodolazovas viską papasakojo.
Jis pasakojo, kaip su Markovskiu susitarė apiplėšti Dolgo-
vus, kaip naktį jie dviese plėšė, kaip Markovskis nužudė Aną,
kaip paskui maktį jie bėgo į savo kaimą, kaip, suėmus Ach-
tyrskį ir Zabruskovą, jie susitarė: jeigu vieną iš jų suimtų,
tai šis turįs sakyti, kad bendrininkai buvę Achtyrskis ir Zab-
ruskovas, nors šie buvo visiškai nekalti.
... Gegužės mėnesį Voroneže pavyko rasti besislapstantį
Markovskį. Jis tuoj prisipažino ir patvirtino Vodolazovo paro­
dymus.
Taip buvo ištaisyta viena teisminė klaida.
1941 m.
 Iš antrosios knygos

D IN A R A I SU SKYLUTĖMIS

Prieš pradėdamas pasakoti apie šią bylą, su kuria susidū­

riau vos pradėjęs tardytojo darbą, norėčiau prisiminti vieną
gatvių plėšiką, iš kurio pirmą kartą išgirdau, kokį nelauktą
atgarsį kriminalinio nusikaltėlio sieloje kartais turi pasitikėji­
mas. Šis plėšikas, aukšto ūgio, atletiško sudėjimo vyriškis, bu­
vo šiek tiek mieguisto, nuostabiai geraširdiško jo profesijai
veido, iš kurio į pasaulį žvelgė apvalios, lyg amžinai nustebu­
sios akys. Tačiau jis ne kartą jau buvo teistas ir tarp nusikal­
tėlių, be to, ir Maskvos kriminalinio skyriaus darbuotojų buvo
žinomas Ruonio pravarde.
Tą dieną, užbaigus dar vieną kvotą, Ruonis paprašė papi­
roso ir užsirūkęs tarė:
— Ačiū už tabakėlį ir žmogišką pokalbį. Todėl skolingas
likti nenoriu, kaip lauke šaukia, taip miške atsiliepia... Taigi
leiskite papasakoti vieną visiškai, galima sakyti, nepaprastą
mano gyvenimo įvykį...
— Pasakokite,— tariau ir susidomėjęs stebėjau kažin kode]
sutrikusį Ruonį.
— Kaip jums žinoma, plėšikauju seniai,— vis labiau su­
trikdamas, tęsė Ruonis,— tačiau niekšybių nedariau ir nedary­
siu. Plėšikavau visuomet naktimis: kokiame nors tyliame skers­
gatvyje, būdavo, laukiu sau praeivio, o dar geriau — poniutės,
na, prieinu, pasisveikinu ir nuvelku kailinukus ar laikrodėlį
nusegu, ar rankinuką pasiglemžiu, ar dar k ą ... Tačiau visa tai
darau labai inteligentiškai, nes pats kultūringas esu, kiną
mėgstu ir nekenčiu chamiškumo, kurį laikau senojo pasaulio
supuvusia atrūga... Todėl, patikėkite manimi, pirštu nieko ne­
paliečiau, juo labiau kad mano piršteliai, malonėkite pažvelgti,
tokie, jog geriau jau jiems darbo neduoti...
150
 Ir Ruonis šypsodamasis ištiesė man didžiulę leteną. Paskui
atsidusęs toliau kalbėjo:
— Nemeluodamas pasakysiu, kad sąžinės graužimo nejutau,
gyvenau ramiai, kaip sakoma, kaip inkstas taukuose, kol su­
sidūriau su viena moteriška asmenybe...
— Meilė? — paklausiau, tikėdamasis, kad dabar išgirsiu ne­
pavykusios meilės istoriją, kokias gana dažnai pasakoja tar­
domieji.
— O ne, sąžinė,— atsakė Ruonis.— Tai atsitiko naktį vie­
name Device Poles skersgatvyje. Stovėjau prie sraujynės,
laukdamas savo žuvelės. Salo, aplinkui nė dvasios, tamsu. Stai­
ga girdžiu, trinktelėjo namo durys ir išbėga mergina, regis,
jaunutė, lieknutė, kailinukais apsisiautusi. Pasistatė apykaklę
ir tikriausiai išsigando nakties nykumo ir tylos. Ėmė bėgti, kul­
niukais kaukšėdama ir vis apsižvalgydama — ar kas jos nesi-
veja... Na, manau, pavyko, dabar tuos kailinukus nacionali­
zuosiu. Išeinu iš pavartės ir tiesiog prie jos. Ji mane pamatė
ir bėga artyn, stveria, įsivaizduokite, už rankos ir graudžiai
prašo: „Pilieti, dėl dievo, atleiskite, bet man labai baisu, ap­
link nė gyvos dvasios, palydėkite iki vežėjo..." Geriau jau ji
man peiliu būtų smogusi! .. Nesuprantu, kaip galėjo atsitikti,
bet aš jai atkišau parankę ir burblenu: „Prašom nesijaudinti,
jus palydėsiu, nebijokite".— „O, sako ji, kaip aš jums dėkin­
ga! Iš karto pajutau, kad jūs padorus žmogus". Nuėjome...
Širdis daužosi, karšta pasidarė, nesuprantu, kas man dedasi, o
pradėti savojo darbo negaliu,— niekaip negaliu... Velniai rau­
tų! .. Palydėjau ją iki Devičkos, pats pasodinau į roges, kai­
liais apmuturiavau ir laimingos kelionės palinkėjau... Štai, pi­
lieti tardytojau, ką žmogui reiškia pasitikėjimas...
— Bet po šio įvykio jūs vėl plėšikavote? — paklausiau.
— Kokias tris dienas savojo darbo nedirbau, paskui vėl
ėmiausi. Tačiau, turiu pridurti, lyg viduje kažkas būtų nutrū­
kę. .. Moterų daugiau nebeplėšdavau ir kažkaip viskuo ėmiau
bjaurėtis... Žodžiu, netekau pusiausvyros ir palūžau... Štai
dabar savo atsėdėsiu ir, išėjęs iš kalėjimo, nebeplėšikausiu. . .
Užtenka, daugiau jėgų neturiu! .. Mat po šio įvykio jaučiuosi
lyg kontūzytas...
Ir apvaliose Ruonio akyse pasirodė toks gilus liūdesys, kad
iš karto patikėjau, jog jis iš tikrųjų daugiau neplėšikaus...

Tais laikais dirbau Maskvos Raudonosios Presnios rajono

liaudies tardytoju. Mano apylinkę sudarė visa Gorkio gatvė —
nuo Ochotnyj Riado gatvės iki Leningrado plento, Raudonoji
151
Presnia ir prie jos esančios gatvės ir skersgatviai. Maskvos
kriminalinis skyrius tuomet buvo Bolšoj Gnezdnikovskio skers­
gatvyje ir taip pat priklausė mano apylinkei. Todėl labai su­
sibičiuliavau su daugeliu Maskvos kriminalinio skyriaus dar­
buotojų, ypač su šio skyriaus pirmosios brigados viršininku
Nikolajum Filipovičium Osipovu ir jo pavaduotoju Georgijum
Fiodorovičium Tylneriu. Osipovui tada buvo per trisdešimt me­
tų, o Tylneriui — apie trisdešimt.
Maskvos kriminalinio skyriaus pirmoji brigada tyrė nužu­
dymus, ginkluotus apiplėšimus ir užpuolimus, taigi buvo sky­
riaus širdis. Atsiminus, kad tais laikais dar labai reiškėsi pro­
fesionalus nusikalstamumas, bus aišku, jog mano draugams dar­
bo buvo iki kaklo.
Osipovas ir Tylneris buvo labai talentingi kriminalistai, mė­
go savo sunkią profesiją ir dirbo puikiai. Nikolajus Osipo­
vas — liesokas, šviesiaplaukis, visuomet žvalus, greito, atidaus
šiek tiek primerktų protingų pilkų akių žvilgsnio — gerai pa­
žinojo žmones, puikiai pažino kriminalinių nusikaltėlių psicho­
logiją bei mokėjo žargoną ir, be savo darbo, aistringai domė­
josi motociklų sportu.
Man, labai jaunam, pradedančiam tardytojui, draugystė su
šiais žmonėmis buvo ne tik maloni, bet ir naudinga. Daug iš
jų mokiausi ir godžiai klausiausi jų įdomių pasakojimų apie
visokias painias kriminalines bylas, įvykius ir nusikaltimų iš­
aiškinimus.
Teko ne kartą būti ir kai Osipovas ir Tylneris tardydavo
kriminalinius nusikaltėlius. Iš pradžių negalėdavau suprasti,
ką jie kalba, nes klausimuose ir atsakymuose buvo tiek „nu­
sikaltėlių leksikos", tai yra vagių žargono žodelių ir profesio­
nalių terminų, jog atrodydavo, lyg šie žmonės šnekėtųsi kaž­
kokia nepažįstama užsienio kalba.
Maskvos nusikaltėliai gerai pažinojo tiek Osipovą, tiek Tyl-
nerį. Paprastai nusikaltėliai kriminalinio skyriaus darbuotojų
nemėgo, o Osipovą ir Tylnerį jie gerbė ir net, nors ir būtų keis­
ta, jiems reiškė simpatijas. Kriminalinių nusikaltėlių nuomone,
Osipovas ir Tylneris gerai išmanė darbą, taip pat garsėjo tei­
singumu ir drąsa.
Be to, Osipovas, gerai pažindamas šį savotišką nusikaltėlių
pasaulį, niekad nesišaipydavo iš tardomųjų, nesityčiodavo iš
jų žmogiškojo orumo ir, nuosekliai vykdydamas įstatymus, ne­
darydavo jokių nuolaidų, taip pat mokėjo žmoniškai kalbėtis
su suimtaisiais, rodydamas daug jautrumo.
152
 Tylneris, labai išauklėtas, gražus, nepaprastai korektiškas
žmogus, garsėjo absoliučiai fenomenalia atmintimi ir, kaip bu­
vo kalbama Maskvos kriminaliniame skyriuje, „turėjo galvoje"
visą šio miesto nusikaltėlių pasaulį, atsimindamas beveik vi­
sas Maskvos recidyvistų pavardes, slapyvardžius, žymes ir teis­
tumą. Nusikaltėliai šias savybes gerai žinojo ir sakydavo, jog
„baronui Tylneriui geriau akyse nesirodyti: jam kuproto ne­
suvaidinsi ir akių neapmuilinsi",— tai yra apsimesti kitu žmo­
gum nepavyks.
Mano apylinkėje buvo ir Blagoveščenskio skersgatvis, pri­
einantis prie Gorkio gatvės, o šiame skersgatvyje stovėjo, ir
dabar tebėra’, gražus koklinėmis plytelėmis apdailintas namas,
kuriame gyveno daugiausia atsakingi darbuotojai. Šiame na­
me gyveno ir liaudies komisaras S.
Ir štai vieną liepos mėnesio naktį vagys įsibrovė į S., kuris
tuo metu buvo vasarnamyje, butą ir kartu su smulkiais namų
apyvokos daiktais pavogė didelį odinį maišą. Jame buvo se­
novinių monetų kolekcija, kurią S. rinko daugelį metų.
Kilo didelis triukšmas. Maskvos kriminalinio skyriaus ant­
roji brigada, tirianti butų apvogimą, iš karto suprato, jog ras­
ti vagį bus sunku, ir ši byla, išskyrus nemalonumus, nieko ge­
ro nežadėjo. Antrosios brigados viršininkas Stepanovas, aukš­
tas, labai malonus ir nepaprastai respektabilus vyriškis, geras
diplomatas, sužinojęs apie šią bylą, taip sutriko, kad surūkė
ne pagal tvarkaraštį dar vieną papirosą (Stepanovas gyvenime
viską darė pagal visam laikui sudarytą tvarkaraštį, niekad ne­
skubėjo ir manė, jog skubėjimas pražūtingas sveikatai, kurią
jis labai saugojo. Dėl to kriminalinių nusikaltėlių jis buvo va­
dinamas Vasia Lėtaeigiu). Jis ilgai žiūrėjo į savo nupoliruotus
nagus ir paskui savo padėjėjui Krotovui tyliai tarė:
— Miša, ar jums neatrodo, kad tai ne paprasta, o kvalifi­
kuota vagystė?
Gudragalvis Krotovas nustebęs nužvelgė savo viršininką,
bet paskui, žaibiškai įvertinęs šį manevrą (paprastų vagysčių
bylas pagal BPK 108 straipsnį turėjo baigti kriminalinis skyrius,
o kvalifikuotų — reikėjo perduoti liaudies tardytojams), ne­
delsiant ėmė prisiekdinėti ir dievagotis, kad visą savo gyve­
nimą nėra susidūręs su kvalifikuotesne vagyste.
Bet reikalas tas, kad tiksliai pagal įstatymą kvalifikuota
vagyste buvo laikoma vagystė, jei buvo įsilaužimas ar panau­
dota techninė priemonė, kurių šiuo atveju ir nebuvo, nes va­
gis ar vagys į butą įlindo per langelį ir neabejotinai priklau­
sė prie tos kategorijos butų ^ g ių , kurie atitinkamai vadinami
153
„langelininkais". Todėl Stepanovas, ironiškai nužvelgęs besi-
dievagojantį, karštai siekiantį atsikratyti šios painios bylos
Krotovą, išsunkė:
— Miša, baudžiamojo kodekso šimtas šešiasdešimt antrame
straipsnyje tarp kvalifikuotą vagystę apibūdinančių požymių
kažin kodėl nėra nuorodos Krotovo tvirtinimui. Vagystė juk
langelinė... ar ne?
Krotovas sutriko, nubedė akis, tačiau vis nepasidavė.
— Taip, bet juk langelį atvėrė, panaudodami technines
priemones,— tarė jis išraiškingai, žiūrėdamas į savo viršininką
nuostabiai skaisčiomis akimis.
— Argi? Kažkodėl neatsimenu,— atsakė Stepanovas.— Jei­
gu jūs, balandėli, įrodysite, kad pirštai — techninės priemonės,
tuomet, žinoma...
— Vasilijau Jakovlevičiau, kuo čia dėti pirštai? — karštai
išdrožė Krotovas.— Visi bylos duomenys tvirtina, kad langelį
atidarė kalteliu, o špingaletą sulaužė... Akivaizdžios ir tech­
ninės priemonės, ir įsilaužimo elementas...
— Taip? Gaila, gaila... Žinoma, gaila skirtis su tokia įdo­
mia byla, tačiau įstatymas yra įstatymas, Miša...— Ir Stepa­
novas vėl pažeidė tvarkaraštį ir užsirūkė, šį kartą jau iš ma­
lonumo.— Taip, balandėli, nieko nepadarysi... Sutinkamai su
šimtas aštuntuoju straipsniu pasiųskite bylą liaudies tardyto­
jui. .. Parenkite nutarimą.
Kitą dieną gavau bylą su labai vingriu nutarimu, kukame
Krotovas temperamentingai ir jausmingai aprašė įvykius ir
„techninių priemonių — specialaus kaltelio panaudojimą, ką
galima nustatyti iš langelio apžiūrėjimo protokolo", ir „tipiš­
kus pėdsakus įsilaužimo sulaužant langelio špingaletą, kuris
buvo pridėtas prie bylos kaip daiktinis įrodymas". .
Kai gavau bylą, po valandos paskambino Stepanovas ir ma­
loniausiu balsu jaudinamai klausinėjo apie mano sveikatą, sa­
vijautą ir darbą, paskui labai gyrė orą ir Tatjanos Bach dai­
navimą „Silvoje“, patardamas ją pamatyti, ir pagaliau jau ilgo
pokalbio pabaigoje nerūpestingai užsiminė:
— Mes jums, Levai Romanovičiau, vieną bylelę pasiuntė­
me, jūs neaimanuokite. Nieko nepadarysi — įstatymas. Tačiau
jūs, žinoma, galite neabejoti, padėsime... Visokeriopai padė­
sime. .. Neatsisakykite, brangusis, parašyti pažymėlę, kad jūs
šią bylą priėmėte vykdyti, man jos ataskaitai reikia. Pažymė­
lės pasiimti ateis Krotovas.
Po šio pokalbio padėjęs telefono ragelį, aš dar, deja, nesu­
pratau, kokį rūpestį man ant patiklių pečių užvertė gudrusis
154
Lėtaeigis, ir įteikiau pažymą įtartinai greitai atvažiavusiam
Krotovui.
Supratau tik kitos dienos rytą, kai paskambino gubernijos
prokuroras Sergejus Nikolaj evičius Ševerdinas, labai geras ir
protingas senukas, anksčiau, kaip ir Degtiariovas, buvęs poli­
tinis kalinys, ir pasakė, kad nedelsiant atvykčiau pas jį su
byla apie vagystę Blagoveščenskio skersgatvyje.
Prieš vykdamas atidžiai susipažinau su byla ir tuomet su­
pratau, kokiais plonais siūlais pritempti ,kvalifikuoti požy­
miai", bet rankas jau buvau susirišęs nutarimu priimti bylą
vykdyti ir Krotovo išsinešta pažyma.
Išklausęs mano pranešimą ir susipažinęs su byla, kurioje
buvo daugiausia dokumentai, iliustruojantys, kaip Maskvos
kriminalinis skyrius nusikratė ja, nusišypsojęs Sergejus Niko-
lajevičius tarė:
— Taip, taip, labai įdomu... Stepanovas gudruolis, byla
atsikratė, o jūs, mano rausvaveidi sūnau, paskubėjote priimti
šią bylą vykdyti... Jūs esate tokio laimingo, nors ir pavojingo
amžiaus, kai jau išmokote, ką daryti, tačiau neišmokote, ko ne­
reikia daryti. .. O va Stepanovas išmokęs ne tiek pirmojo, kiek
antrojo... Tai ką gi mes dabar darysime? Vagystę pro langelį
beveik beviltiška išaiškinti... O S. jau riaumoja ir siautėja
kaip liūtas ir reikalauja mus informuoti... Vyksime, mano sū­
nau, iš anksto numatau aibę nemalonumų, nes pažįstu nuken­
tėjusiojo charakterį...
Kai įėjome į S. kabinetą ir Ševerdinas pristatė mane kaip
tardytoją, tiriantį vagystės bylą, S.,— neaukštas, nutukęs, pra­
dedantis žilti brunetas, labai sudirgęs,— sumurmėjo:
— Ak, tai šis tardytojas?.. Na, dabar man aišku, kodėl
vagys nebaudžiami apvagia liaudies komisarų butus! .. Drauge
Severdinai, ar jūsų vaikų darželis, ar prokuratūra?
Ševerdinas labai mandagiai, bet oriai paprieštaravo, nors
aš esąs ir jaunas, bet teikiantis vilčių tardytojas, dirbu gerai,
kai dėl jam pateikto klausimo, tai juk jis neklausiąs draugą
liaudies komisarą, kokio amžiaus yra jo inspektoriai.
S. dar labiau supyko ir šaukė, kad apsiskųsiąs vyriausybei,
jeigu per tris dienas nebus išaiškinta vagystė, kad jam nusi­
spjauti į namų apyvokos daiktus, bet jis esąs numizmatas, vi-
s3 gyvenimą rinkęs senovinių monetų kolekciją, kad tai buvusi
nuostabi kolekcija, kurioje buvę net Aleksandro Makedoniečio
laikų dinarų su skylutėmis, kad čia ne juokai, jis nesuprantąs,
kodėl gubernijos prokuroras toks romus, ir netikįs tardyto­
155
jais, kuriems pienas nuo lūpų nenudžiūvęs, ir iš viso nuo šios
minutės daugiau kaip trijų parų laukti nelinkęs...
Severdinas, taip pat ne juokais supykęs, bet greičiausiai
manydamas, jog negalima tęsti pokalbio, kai girdi jaunas tar­
dytojas, paprašė mane palaukti priimamajame, o po pusvalan­
džio, paraudęs iš įtūžio, išėjo iš S. kabineto, ir nuvykome į
prokuratūrą...
Pakeliui, o paskui savo kabinete senis visą laiką burbėjo
ant S. už „poniškas manieras" ir „nemūsišką fanaberiją". Ir iš
tikrųjų: po keleto metų S., kaip netekęs pasitikėjimo, buvo at­
leistas iš liaudies komisaro pareigų.
Iš susijaudinimo mikčiodamas ir mintyse keiksnodamas gud­
ruolį Stepanovą ir savo neapdairumą, atsakiau Severdinui, kad,
kaip jis teisingai pastebėjęs, bylos dėl butų apvogimo labai
sudėtingos ir jų išaiškinimo procentas labai u^žas, kad aš, kaip
tardytojas, neturiu jokių operatyvinių ir agentūrinių galimybių,
o išaiškinti tokį nusikaltimą grynai tardymo būdu nesiimu...
Nusprendėme, jog aš vyksiu į Maskvos kriminalinį skyrių
ir susitarsiu su Stepanovu, kad jie mobilizuos visą skyrių šiai
prakeiktai vagystei išaiškinti.
Deja, Stepanovas, kai kreipiausi į jį, atsakė, jog į šią bylą
žiūrįs pesimistiškai.
— Brangusis Levai Romanovičiau, supraskite,— tarė jis,—
vagystė juk įvykdyta pro langelį, ir vagis, braudamasis į butą,
net nežinojo, ką apvagia. Sumanus vagis profesionalas, iš viso
nebūtų brovęsis į tokį namą, tai reikėtų suprasti!.. Vadinasi,
šiuo atveju veikė kažkoks vagis nemokša, naujokas, žodžiu —
ne recidyvistas... Viens, du jo nesurasi! .. Mes, brangusis, su
Krotovu jau domėjomės, prieš perduodami jums šią bylelę. ..
Stepanovas maloniai nusišypsojo.
Baisiai bjauriai nusiteikęs, nuėjau pas savo draugus iš pir­
mosios brigados. Smulkiai išklausinėjęs, Osipovas tik palinga­
vo galvą ir ėmė visaip plūsti „prakeiktąjį Lėtaeigį, kuris vi­
suomet moka kitų sąskaita išlikti sausas".
Vaikinai iš pirmosios brigados nemėgo Stepanovo ir jo
„diplomatinių metodų". Osipovas labai gerai suprato, į kokią
keblią padėtį patekau, ir nuoširdžiai norėjo man padėti, bet
kaip patyręs darbuotojas suvokė, kad reikalas kone beviltiškas.
Jis patvirtino Stepanovo žodžius, jog „tikras, dalykiškas va­
gis" jokiu būdu nesiskverbtų į liaudies komisaro butą.
— Tiesiog nežinau, kaip tau, drauguži, padėti,— sakė Osi­
povas.— Sprendžiant iš visa ko, šis numizmatas nepaliks ta­
vęs ramybėje. Nėra nieko blogiau, kaip turėti reikalų su ko­
156
lekcionieriais,— jie beveik visi maniakai... O čia dar kažin
kokie dinarai su skylutėmis... Būtų dar jie be skylučių — pusė
bėdos, bet su skylutėmis — visiškai blogai...
Tuo metu prie Osipovo priėjo sekretorė ir padavė jam šif­
ruotu iš Odesos. Osipovas perskaitė ją, susimąstė ir staiga nu­
švitusiu veidu, kupinas vilties rasti išeitį iš padėties, kuri anks­
čiau jam atrodė beviltiška, atkišo man telegramą.
— Perskaityk, seni,— tarė jis,— ji susijusi su mus dominan­
čiu klausimu. Tu gimęs po laiminga žvaigžde...
Griebiau telegramą, du kartus ją perskaičiau, tačiau taip ir
nesupratau, kodėl ji liudija, kad esu gimęs po laiminga žvaigž­
de. Telegramoje pažodžiui buvo parašyta:
„Maskvos kriminalinio skyriaus viršininkui Jemel-
janovui. Operatyvinės informacijos tvarka pranešu,
kad šiandien greituoju į Maskvą tarptautiniame vago­
ne išvyko įžymus seifų laužymo meistras „admirolas
Nelsonas". Numatau, kad galimos rimtos gastrolės.
„Admirolas Nelsonas" prieš metus paleistas į laisvę
pirma laiko pagal amnestiją. Pagrindo jį suimti nėra.
„Admirolas Nelsonas" prieš revoliuciją buvo žinomas
pravardėmis Jastržembskis, jis ir Romanesku, jis ir
Šulcas.
Odesos gubernijos kriminalinio skyriaus viršinin­

."
kas
Nikolajevas

— Kolia, ką tai bendra turi su dinarais su skylutėmis? —

nedrąsiai paklausiau Osipovą.
— Turi,— guviai atsakė jis.— Turi, drauguži, ir štai kodėl.
Aš gerai pažįstu „admirolą Nelsoną". Tai labai geras specia­
listas atidaryti plieninius seifus, dirbo dar caro laikais, Euro­
pos masto seifų išlaužimo meistras,— žodžiu, paskutinis mohi­
kanas. Jis — kriminalinių nusikaltėlių pasaulio karalius, ir jo
žodis — įstatymas. Apskritai... jis mums padės... Rytoj rytą
važiuojame jo sutikti...
Rytojaus rytą Kijevo stotyje sutikome Odesos greitąjį trau­
kinį. Kai jis atvyko, sustojome prie tarptautinio vagono ir lau­
kėme „admirolo Nelsono". Jis pasirodė su šiaudine skrybėle,
ant rankos užsimetęs prašmatnų koverkoto apsiaustą, rankoje
turėdamas solidžią lazdą, kuri buvo su dideliu, panašiu į liūto
galvą dramblio kaulo bumbulu. „Admirolas" buvo jau nebejau-
nas» padžiūvęs, rausvoko gymio su vienintele žvalia, pasitikin­
157
čia akimi, antrąją buvo užsirišęs juodu šilkiniu raiščiu. Jis
galėjo būti panašus ir į klestintį didpirklį, ir į seną jūrų vilką,
ir į užsienio koncesininką, ir į tarpt^tinį piktadarį iš „Rusios"
kino studijos gamybos filmų.
— Sveiki, ,,admirole"!— priėjęs prie jo, tarė Osipovas.—
Sveikinu sėkmingai atvykusį į sostinę.
— Nikolajau Filipovičiau, kokie vėjai jus čia atpūtė! —
linksmai sušuko „admirolas" ir ėmė kratyti Osipovui ranką
taip ryžtingai, lyg būtų visą naktį nemiegojęs ir laukęs šio su­
sitikimo.— Senokai nesimatėme. Jaučiu, kad mūsų veikėjai iš
gubernijos kriminalinio skyriaus jau pranešė jums apie mano
atvykimą. Tikriausiai neturi darbo, todėl ir trukdo užsiėmusį
žmogų, ai-ai-ai... Atvykau plikas kaip kūdikėlis,— be bagažo,
be įrankių, tai kodėl jie nerimauja, klausiu, kodėl?.. Atvykau
išsiblaškyti, apsižvalgyti, po kurorto pailsėti, tie mulkiai neduo­
da jums ramybės! Kita vertus, dėkoju jiems už tai, kad jus vis
dėlto susitikau...
— „Admirole", turime rimtą reikalą,— nutraukė jį Osipo­
vas.— Užsukime pasėdėti į restoraną.
— Jeigu pristavas liepia sėstis, stovėti lyg ir nepatogu,—
taip kadaise sakydavo Odesoje,— šyptelėjo „admirolas".— Ei­
me, išmauksim po kaušą alaus ir pasikalbėsime apie gyveni­
mą. .. O kas šis mielas jaunuolis? — parodė į mane.
— Tai mano geras draugas,— atsakė Osipovas.— Mūsų bend­
ri reikalai...
Restorane, išklausęs Osipovo pasakojimą apie dinarus su
skylutėmis, „admirolas" baisiai pasipiktino.
— Kas čia pas jus sostinėje dedasi? — šaukė jis apsiputo­
jęs.— Kodėl taip pasileido Maskvos vagišiai?! Ir išdrįsk tu man
įsibrauti į liaudies komisaro butą! Ar jiems neužtenka nepma-
nų, privačių kontorų, užsienio koncesijų,— mat ne, jie kėsinosi
tiesiog į Tarybų valdžią!.. Juk tai kontrrevoliucija, tai tvirti­
nu kaip tarybinis žmogus! .. Nikolajau Filipovičiau, jūs žino­
te mano curriculum vitae, ar kaip ten sakoma, lotynų kalbą
gerokai primiršau, jūs viską žinote, ir todėl klausiu: ar „admi­
rolas Nelsonas" po Didžiosios Spalio revoliucijos paėmė į abor-
dažą nors vieną valstybinį ar net kooperatinį seifą? Taip
ar ne?..
— Nė vieno, „admirole",— pritarė Osipovas.— Tai faktas.
— Faktas? Tai ne faktas, o pasaulėžiūros klausimas ir mano
profession de fua, kaip sako prancūzai. Jūs, jaunuoli, girdite,
jums tai pravartu žinoti, nes tik pradedate gyventi. Pasaulė­
žiūra! .. Ar savomis rankomis, apie kurias tūkstantis devyni
158
šimtai tryliktais metais Berlyno policijos prezidentas pasauli­
niame kriminalistų kongrese Vienoje kalbėjo kaip apie nepa­
prastą reiškinį, jūs girdite — jis taip ir pasakė: „Mein lieber
Herr, das ist wunderlich und Artistik",— ar savomis ranko­
mis apiplėšiau nors vieną taupomąją kasą arba nors vieną
Valstybinio banko apskrities kontorą? Viešpatie apsaugok! ..
Kartą sau tariau: „Semionai, geriau sau rankas nusikirsk, ne­
gu nors vieną liaudies kapeiką pasiglemžk!" Štai kodėl pasi­
piktinęs iki širdies gelmių!
— Ką mes sutarsime, „admirole"? — Osipovas nutraukė pa­
sipiktinimo srautą.
„Admirolas Nelsonas" reikšmingai nužvelgė Osipovą ir ty­
liai tarė:
— Nikolajau Filipovičiau, jūs gerai žinote mano principus?
Trumpiau — monetas surasiu, žmogaus neišduosiu... Aišku?
— Visiškai aišku,— atsakė Osipovas, atsistodamas ir duo­
damas suprasti, kad didžiosios besitariančios šalys sulygo.
Atsisveikinę su „admirolu", kuris užsirašė Osipovo telefoną
ir užtikrino, kad jis nedelsdamas su kai kuo susitiksiąs „pada­
ryti demaršą ir pateikti ultimatumą", sėdome į automašiną ir
nuvažiavome į Maskvos kriminalinį skyrių.
— Ar tu tiki, kad šis Odesos sukčius ką nors nuveiks? —
nusiminęs paklausiau Nikolajų Filipovičių.
— Jeigu tik šias monetas pavogė žmogus, o ne vaiduoklis,—
ramiai atsakė jis,— tai daugiausia per dvi paras jas turėsime.
Seni, tu nepažįsti šio žmogaus. Jau jo atvykimas į Maskvą —
didelis įvykis kriminaliniams nusikaltėliams, o jis ne juokais
užpyko. Įsivaizduoju, kokį triukšmą sukels vagių tarpe... „Ad­
mirolas Nelsonas" niekad nebuvo ir nebus kriminalinio sky­
riaus informatorius — tai garantuoju,— bet jeigu kreipėmės į jį
kaip į žmogų — verčiau jis mirs, negu nepadarys, ko žadėjęs...
— Mano nuomone, jis pagyrūnas ir pliuškis,— tariau.— O
ta legenda apie Berlyno policijos prezidento susižavėjimą...
— Legenda? — piktai pakartojo Osipovas.— Tada važiuoja­
me pas mane, parodysiu, kas per legenda... Šis žmogus iš tik­
rųjų auksarankis...
Po pusės valandos jau varčiau pageltusius lapus Maskvos
policijos formuliaro, kurio aplanke buvo parašyta:
„Jastržembskis Kazimiras Stanislavovičius, jis ir Žanas Ro-
manesku, jis ir Vilhelmas Šulcas,— labai pavojingas tarptautinės
klasės seifų išlaužimo meistras, gastroliuoja imperijoje ir už­
sienyje, užregistruotas pagal S. Peterburgo, Odesos, Maskvos,
159
Rostovo prie Dono ir Nachičevanės bei Lenkijos Karalystės kri­
minalinių policijų pranešimus".
Formuliare buvo daugybė visų šių kriminalinių policijų pra­
nešimų, užklausimų ir raportų, kuriuose buvo aprašytos nesu­
gaunamojo „admirolo Nelsono" žymės.
Iš jų ypač išsamus Vidaus reikalų ministerijos policijos de­
partamento direktoriaus Beleckio 1913 metų kovo 12 dienos „me­
morandumas", adresuotas „jo prakilnybei ponui vidaus reika­
lų ministrui N. A. Maklakovui" ir, pagal ministro rezoliuciją,
jo nuorašai išsiuntinėti kai kurių Rusijos imperijos svarbiau­
siųjų miestų policijos kriminalinių skyrių viršininkų „žiniai ir
vadovautis". ą
Štai kas buvo jame parašyta:
„Sutinkamai su jūsų prakilnybės įsakymu pranešu apie pik­
tadarišką veiklą žymaus plieninių seifų atidarymo ir išlydymo
specialisto, Odesos miesto gyventojo, žinomo Jastržembskio,
Romanesku, Šulco pravardėmis ir ne kartą teisto už savo kri-
minalinę-baudžiamąją veiklą, kuri apibūdinama aukščiau.
Tiek šiais, tiek ankstesniais metais, policijos departamento
duomenimis, akiplėšiškų apiplėšimų ir bankų seifų išlaužimų
padaryta įvairiuose imperijos miestuose, bet ypatingo dėmesio
verti įvykiai, užregistruoti Nižnij Novgorode ir Samaroje.
Praėjusių metų rugpjūčio 12-osios naktį Nižnij Novgorode
nežinomas piktadarys prasiskverbė į Volgos-Kamos banko vie­
tos skyriaus patalpas, atidarė du ypatingos konstrukcijos seifus,
kuriuos anksčiau minėtas bankas buvo pirkęs Leipcige iš pa­
garsėjusios bankų seifų gamybos firmos „Otto Grilis ir K°".
Kaip nustatyta policijos kvotos, kurią atliko Nižnij Nov­
gorodo policijos tarnautojai dalyvaujant valdininkui ypatin­
giems pavedimams prie Nižnij Novgorodo gubernatoriaus, pik­
tadarys banko patalpose buvo ne ilgiau kaip trisdešimt minu­
čių, per kurias savavališkai iš posto buvo pasišalinęs naktinis
sargas miestietis Ivanas Prochorovas Kozolupas, kuris dėl jo
ilgos nepriekaištingos ligi tol tarnybos banke, taip pat dėl la­
bai teigiamų vietinės policijos, Rusų liaudies sąjungos Nižnij
Novgorodo skyriaus ir dekano tėvo Borsonofijaus atsiliepimų
nuo visokių įtarimų atleistas.
Pagal Kozolupo parodymus, jis antros valandos pradžioje,
matydamas, kad miesto eismas aprimo, praeivių nebuvo ir net
„Rosijos" viešbučio restorane užgeso šviesos, nutarė kurį laiką
palikti postą ir išgerti namie arbatos, kaip jis gana dažnai da­
rydavo naktį, norėdamas išvaikyti miegus. Kadangi Kozolupo
butas buvo netoli, jis užrakino laukujas duris ir ėjo namo, be
160
to, pakeliui sutiko nepažįstamą jaunuolį, dėvintį katiliuką, ku­
rio paprašytas jis davė prisidegti.
Kai po trisdešimties minučių Kozolupas grįžo į postą, rado
atrakintas duris, taip pat buvo atrakintos plieninės durys į rū­
sį, kuriame yra banko seifai. Kozolupas nedelsiant iškvietė po­
liciją ir ėmėsi ieškoti banko direktoriaus, miesto dūmos nario,
garbės piliečio Valentino Pavlovičiaus Gološčiokino, kurį tik
penktos valandos pradžioje vargiai ir tik padedant vietos po­
licijos viršininkui rado Kanavskio apylinkėje, viešnamyje, ku­
rio savininkė yra 2-os gildijos pirklė Skorochodova.
Kaip toliau paaiškėjo, piktadarys nepaprastai mikliai ir la­
bai gerai nusimanydamas, atidarė du seifus, nors jie turėjo
slaptus ir labai originalios konstrukcijos užraktus. Iš minėtų
seifų pagrobęs beveik šimtą tūkstančių rublių valstybinėmis
asignacijomis, piktadarys dingo.
Kadangi Leipcigo firma „Otto Grilis ir K0" davė Volgos-
Kamos banko direkcijai firminę garantiją, kad jos seifų dėl ypa­
tingo užraktų slaptumo pašaliniai atidaryti negali, ponas Gološ-
čiokinas nedelsdamas apie įvykį pranešė telegrafu firmos vado­
vui Vokietijos pirkliui Griliui, kuris tą pačią dieną telegrama
atsakė, kad siunčia į Nižnij Novgorodą firmos vyresnįjį inži­
nierių Hansą Šmelcą, kurio kelionės išlaidas firma apmoka. Po
kelių dienų minėtas Smelcas iš tikrųjų atvyko į Nižnij Novgo­
rodą, dalyvaujant banko direktoriui ir policijos valdininkams
apžiūrėjo abu seifus ir viešai pareiškė, jog net jis pats, šios
konstrukc'jos autorius ir seifų specialistas, negalėtų šių seifų
atidaryti per trisdešimt minučių, o jam reikėtų šiam reikalui ne
mažiau kaip penkių valandų ir tik turint specialius įrankius.
Vėliau, per asmenišką pokalbį su Nižnij Novgorodo polic­
meisteriu, inžinierius Smelcas pareiškė, kad jeigu piktadarys
bus sugautas ir nubaustas pagal nuopelnus, tai, atlikus bausmę,
„Otto Grilis ir K0" firma mielai pasiūlytų minėtam piktadariui
darbą jos įmonėse palankiausiomis sąlygomis. Kad šis firmos
pasiūlymas buvo rimtas, matyti iš to, jog inžinierius Smelcas net
leido sau pasiūlyti policmeisteriui labai brangią dovaną už tai,
kad pastarasis imtųsi tarpininkauti derybose su piktadariu;
žinoma, policmeisteris tokios dovanos atsisakė, tai patvirtina
jo raportas Nižnij Novgorodo gubernatoriui.
Vietos policija ėmėsi priemonių, ir jai pavyko nustatyti, kad
rugpjūčio 13 d. Volgos garlaivių draugijos „Kaukazas ir Mer­
kurijus" laivu „Didžioji kunigaikštytė Tatjana", ėjusiu Volga
pasroviui, pirmos klasės salone plaukė nepažįstamas gražiai ap­
sirengęs, dėvintis katiliuką, rusvaplaukis jaunuolis, kuris tą
11. Tardytojo užrašai 161
patį vakarą pirmos klasės salone azartiškai lošė kortomis su ki­
tais keleiviais. Kaip vėliau paaiškėjo, tarp lošiančiųjų buvo ži­
nomas sukčius kortininkas Zigmundas Pšedeckis, grįžtantis iš
Nižnij Novgorodo daugės, kur jis dėjosi lenkų grafu Lankievi-
čium ir taip pat stambiomis sumomis lošė daugelyje lošimo na­
mų. Pamatęs garlaivyje daug iš mugės grįžtančių rusų ir persų
pirklių, Pšedeckis vėl organizavo lošimą kortomis, kuriame da­
lyvavo ir aukščiau minėtas jaunuolis su katiliuku.
Laivo virtuvės liokajaus totoriaus Murzajevo, aprūpinančio
lošėjus tiek gaivinamaisiais, tiek svaiginamaisiais gėrimais, liu­
dijimu, buvo lošiama labai stambiomis sumomis, dešimtimis
tūkstančių, ir Pšedeckis aplošė Samaros pirmos gildijos pirklį
žymų malūnininką Prochorovą, persų pirklius Huseiną Chadža-
rą ir Suleimaną Airomą ir, be to, Chvalynės apskrities bajor-
vedį grafą Kušeliovą ir iš viso išlošė ne mažiau kaip šimtą
tūkstančių rublių. Kai dėl jaunuolio su katiliuku, tai ir jis, Mur­
zajevo liudijimu, smarkiai prasilošė ir apsimokėdamas imdavo
pinigų iš didelio odinio portfelio, su kuriuo nesiskirdavo, be
to, Murzajevas pastebėjo, kad portfelis buvo kimšte prikimš­
tas asignacijų.
Baigus lošimą ir keleiviams išsiskirsčius į kajutes, Murza­
jevas, tvarkydamas saloną, išgirdo trečioje kajutėje triukšmą
ir, priėjęs prie durų, pro raktą skylutę pamatė Pšedeckį-Lan-
kievičių ir jaunuolį su katiliuku; pastarasis stiprokai purtė Pše-
deckį už apykaklės ir šaukė: „Sukčiau, atiduok pusę laimikio,
o jei ne — tavo siela iškeliaus į dausas!"— o Pšedeckis šaukė,
kad sutinkąs jaunuoliui grąžinti tik jo praloštus pinigus. Pa­
galiau jiedu pradėjo muštis, ir jaunuolis su katiliuku gelbėjimo
ratu daužė Pšedeckiui per galvą, paskui Pšedeckis atidavė
jaunuoliui pusę išloštų pinigų ir tuoj pat, pasičiupęs savo ma­
žytį sakvojažą, išlipo pirmoje nuošalioje prieplaukoje, nors ir
buvo vėlyvas metas. Rusvaplaukis nuo denio jam šaukė: „Fra-
jeri, dabar žinosi motiną Odesą! Tu pižonas, o ne sukčius kor­
tininkas!"— ir apskritai labai džiūgavo.
Praslinkus keletui dienų, rytojaus dieną, kai į Samarą at­
plaukė minėtas garlaivis „Didžioji kunigaikštytė Tatjana", iš
kurio išlipo jaunuolis su katiliuku, ten pat naktį nežinomas pik­
tadarys įžūliai apiplėšė Samaros pirklių banką, kuriame taip
pat buvo atidaryti du seifai ir pagrobta šimtas penkiasdešimt
šeši tūkstančiai rublių. Be to, kaip ir Nižnij Novgorode, pikta­
darys seifus apiplėšė per labai trumpą laiką.
Policijos kvotos pradžioje buvo nustatyta, jog tą vakarą,
kai garlaivis „Didžioji kunigaikštytė Tatjana" atplaukė į Sa­
162
marą, į „Volgos" viešbutį atėjo rusvaplaukis jaunuolis su ka­
tiliuku ir, pateikęs pasą Kazimiro Jastržembskio pavarde, išsi­
nuomojo kambarį. Po paros apie trečią valandą nakties jis grį­
žo į viešbutį iš miesto su sakvojažu rankoje ir davė budinčiai
Agrafenai Gorinai, atidariusiai jam duris, penkis rublius arbat­
pinigių. Be to, kaip kvotos metu parodė Gorina, jis buvo visiš­
kai blaivus, bet pavargęs.
Kaip tik šie duomenys ir padėjo išaiškinti šį reikalą, nes,
Charkovo kriminalinės policijos žiniomis, garsusis seifų išlau-
žimo meistras Šulcas-Romanesku buvo įregistruotas Jastržembs­
kio pavarde.
Tačiau gavus ir patikrinus šiuos duomenis, Šulcas-Jastr-
žembskis iš Samaros nežinia kur dingo.
Tik po aštuonių mėnesių Šulco-Jastržembskio pėdsakai ap­
tikti Berlyne, iš kur buvo gautas Berlyno policijos prezidiumo
pranešimas, atkreipęs vokiečių policijos dėmesį į žemiau pa­
minėtą įvykį.
1913 metų vasario mėnesį Berlyne buvo atidaryta technikos
paroda, kurioje savo prekes demonstravo tiek vokiečių, tiek
kitos Europos firmos. „Bankų ir prekybinių įrengimų" paviljo­
ne daugelis firmų demonstravo naujus plieninius seifus su
slaptais užraktais. Buvo demonstruojami ir firmos „Otto Grilis ir
K°" seifai. Reklamos tikslais tiek ši firma, tiek vokiečių elektro­
technikos firma „Simmens-Sukkert", demonstravusi seifus su
slapta elektros signalizacija, paskelbė didelę piniginę premiją
tam, kuris galės vienu atveju iš viso atidaryti seifą, o kitu —
atidaryti jį, kad automatiškai neįsijungtų elektros sirena.
Vasario 7 d., dalyvaujant daugeliui žmonių, kažkoks rus­
vaplaukis jaunuolis su katiliuku priėjo prie paviljono administ­
ratoriaus ir pareiškė, kad dabar jis pamėgins atidaryti tiek
Leipcigo firmos „Otto Grilis ir K°", tiek „Simmens-Sukkert"
seifą. Jo pasiūlymas buvo priimtas, ir jis, didžiausiam firmos
atstovų nustebimui ir daugybės žiūrovų susižavėjimui, per dvi­
dešimt dvi minutes atidarė abu seifus, be to, antruoju atveju
sugebėjo iš anksto išjungti slaptą signalizaciją.
Jam čia pat buvo išmokėta premija, ir jis prasta vokiečių
kalba pakvietė visus dalyvaujančius į aludę ,,VagneT", kurio-
*e J uos vaišino iš savo kišenės, o pats, gerokai išgėręs, šoko
ceciotką ir skelbė tostus Odesos garbei, vadindamas „Odesa die
Mutter'1.
Tuo tarpu „Otto Grilis ir K°" firmos inžinierius, anksčiau
Minėtas Hansas Šmelcas paskambino Berlyno policijai ir prane­
163
šė, kad būdas, kuriuo nežinomasis atidarė seifą, labai jam pri­
mena vagystę Nižnij Novgorodo Volgos-Kamos banko skyriuje.
Tuomet Berlyno policijos prezidiumo atstovai skubiai atvyko
į aludę „Vagner" ir pareikalavo nežinomą jaunuolį parodyti
dokumentus. Jis parodė jiems Rusijos pasą, išduotą Jastržembs-
kio pavarde, su Konotopo apskrities policijos viršininko viza
išvykti į užsienį. Tačiau Berlyno policijos pareigūnai pasiūlė
jam vykti su jais, išsiaiškinti jo asmenybę, bet Jastržembskis
kategoriškai atsisakė ir ėmė prašyti jau gerokai iš jo kišenės
įgėrusią publiką jį apginti. Publika vieningai stojo jį ginti ir
policijos pareigūnus nustūmė į šalį, o Jastržembskis pabėgo.
Pranešdamas jūsų prakilnybei tai, kas aukščiau išdėstyta,
manyčiau, jog reikėtų susisiekti su ponu užsienio reikalų mi­
nistru, jo prakilnybe p. Sazomovu, kad šiuo reikalu nustatyta
tvarka kreiptus^ į Vokietijos policiją, prašydamas surasti, su­
imti ir perduoti minėtą Jastržembskį-Sulcą, kaip pavojingą kri­
minalinį nusikaltėlį.
„Vidaus reikalų ministerijos policijos departamento
direktorius, t;krasis valstybės patarėjas
S. P. Beleckis".

Iš tolesnio susirašinėjimo, kuris buvo šiame archyve, gali­

ma buvo suprasti, kad beveik metus carinė vidaus reikalų mi­
nisterija per užsienio reikalų ministeriją palaikė ryšius su Vo­
kietijos policija, kuri ieškojo ar apsimetė ieškanti „admirolo
Nelsono", o paskui prasidėjo karas ir šis jausmingas susiraši­
nėjimas nutrūko.
Buvo jau vakaras, kai, baigęs susipažinti su šiais pageltu­
siais dokumentais ir nusirašęs atsiminimui įdomiausius iš jų,
nuėjau su Osipovu į kino teatrą „Arsas", kuriame dabar yra
Stanislavskio dramos teatras.
Nusipirkę bilietus, nutarėme pasivaikščioti, nes iki seanso
pradžios dar buvo beveik valanda.
— Nikolajau, sakyk, kokio galo susilauks „admirolas Nel­
sonas"? — paklausiau Osipovą.
— Aš irgi dažnai galvoju apie jį ir į jį panašius,— atsakė
Osipovas.— Kaip tau pasakius, drauguži, tai labai sudėtingas ir
sunkus klausimas. Iš praeities paveide j ome gana didelį krimi­
nalinių nusikaltėlių pasaulį su jo įgūdžiais, tradicijomis, ypaty­
bėmis, netgi „mokyklomis" ir specialistais. Dabar, nepo laikais,
nusikaltėliai vėl gavo kažkokią maitinamąją terpę. Restoranai,
arklių lenktynės, privačios parduotuvės, prekyba, kabaretai, pa­
164
galiau patys nepmanai,— visa tai, žinoma, tam tikra prasme pa­
deda nusikalstamumui. Dar yra nemažai senųjų „specialistų"—
plėšikų, vagių, visokiausių lindynių laikytojų ir pan. Manau,
daugumą jų mes anksčiau ar vėliau sugausime ir išsiųsime ten,
kur reikia. Tam tikra dalis tikriausiai „persiauklės" ir imsis
darbo. Kur pasuks „admirolas", sunku pasakyti. Bet tai, kad jis
niekad nevagia pinigų iš valstybinių ir kooperatinių seifų,—
faktas... Tai vis dėlto niuansas... Na, o apskritai: pagyven­
sim — pamatysim.

Kitos dienos rytą paskambino S. sekretorė ir pasakė, jog

jis tebesijaudina ir liepė priminti, kad liko dvi dienos. Negaliu
pasiguosti, kad šis pranešimas pakėlė nuotaiką. Antrą valandą
telefonu kalbėjausi su Osipovu, ir jis pranešė, jog jam ką tik
skambinęs „admirolas Nelsonas" ir pasakęs, kad darbas virte
verda, bet monetų kol kas nėra.
Pavakare paskambino Severdinas ir sprendžiant iš to, kaip
nerimaudamas gerasis senukas klausinėjo apie reikalus, supra-
tau, jog jis nuoširdžiai susirūpinęs ir yra tikras, kad, jeigu mo­
netos neatsiras, man nesibaigs geruoju. Severdinui bendromis
frazėmis raportavau, kokių draugai iš Maskvos kriminalinio
skyriaus ėmėsi priemonių, bet rezultatų kol kas nematyti.
— Labai gaila,— atsiduso Severdinas,— labai jau šėlsta mū­
sų nukentėjusis... Stenkitės, raudonskruosti sūnau, stenkitės,
nes įkliūsime į istoriją su geografija...
Lengva įsivaizduoti, kaip aš susijaudinau, kai tos pačios
dienos vakare prie savo kambario langų išgirdau pažįstamą Osi-
povo „pežo" sirenos gausmą. Lyg kulka išlėkiau į gatvę ir iš
tolo pamačiau besišypsantį savo draugą ir šalia jo sėdintį vie­
ną iš talentingiausių jo padėjėjų — Nikolajų Nožnickį.
— Sėskis, važiuojame! — riktelėjo Osipovas.— Skambino
„admirolas" ir prašė greitai atvažiuoti į „Kultūringą kampelį".
Sėdau į automašiną, ir nukūrėme į Gorkio gatvę, kur prie
Malyj Gnezdnikovskio skersgatvio kampo žemame namelyje,
kuris jau seniai nugriautas ir jo vietoj dabar puikuojasi nau­
jas namas, buvo aludė, vadinama „Kultūringu kampeliu",
tačiau garsėjusi ne tiek kultūra, kiek puikiais virtais vėžiais ir
nepaprasta džiovinta raude, kuri prie alaus paduodama kartu
su mirkytais žirneliais.
„Admirolas Nelsonas" jau mūsų laukė prie staliuko kampe,
vilkintis savo puikiu, labai madingu kostiumu, iškilminga vei­
do išraiška.

165
 — Labas vakaras, labas vakaras,— jis oriai pasisveikino.—
Na ir darbelį man davėte, tebūnie jis prakeiktas!.. Argi taip
galima,— žmogus atvažiavo išsiblaškyti ir pailsėti! .. Nuo tokio
poilsio greit ir kojomis žemės nesieksi — kaip sakydavo velio­
nis mano tėtušis, o protingesnio už jį žmogaus Odesoje nebuvo
ir jau dabar, žinoma, nebebus... Tarp kitko, jis buvo geriau­
sias šio didelio miesto šaltkalvis mechanikas, ir savo kailiu pa­
tyriau, kac^paveldimumo dėsniai — ne šarlatanų išmonė... Kar­
tą, kad skradžiai žemės prasmegčiau...
— Ar negalėtumėte arčiau reikalo?— nutraukė jį Osipo­
vas.— Istoriją apie velionį tėtušį man pasakojote tūkstantis
devyni šimtai dvidešimt pirmaisiais metais...
— Pardon, užmiršau, dievaži, užmiršau,— tarė ^admiro­
las".— Na štai galiu ir arčiau reikalo... Vakar tiesiog iš stoties
surinkau tuos, kurių reikėjo, ir surengiau plenarinį posėdį. Iš­
drožiau tokią kalbą, kad vyrukai pravirko... „Prakeikti kontr-
revoliucijos hidros,— pasakiau jiems,— jūs turėjote sąžinės,
kvailiai, pasikėsinti į liaudies komisarą ir nušvilpti jo kažin
kokią pasmirdusią ir niekam nereikalingą monetų kolekciją,
norėdami sutrumpinti jam brangų gyvenimą! Dėl kažin kokių
nusususių dinarų su skylutėmis jūs, denikininkai, atitraukiate
vyriausybės narį nuo labai svarbių valstybės reikalų! Mečiau
savo darbus Odesoje ir lėkte atlėkiau, norėdamas pasakyti jums
„fui"... Moldavankoje tris dienas spjaudėsi, sužinoję apie jū­
sų, machnovininkai, šlykščią piktadarybę, kurios negalima patei­
sinti. .." Kalbėjau pusę valandos, ne mažiau, ir tris kartus man
davė gerti vandens, taip buvau susijaudinęs... Ir tada prabilo
Maskvos namų vagių karalius — jūs, Nikolajau Filipovičiau, jį
pažįstate...
— Senka Pantera, pažįstu,— tarė Osipovas.
— Taigi. Liedamas kruvinas ašaras, jis prisiekė, kad tai ne
jo darbas. Ką čia daug jums pasakosi? .. Buvo susirinkusi visa
Maskvos grietinėlė, ir visi prisiekė nieko nedirbti, kol bus su­
rastos tos prakeiktos monetos, dėl kurių visiems mums gėda. ..
Kas kas, o jūs tai tikrai žinote, kad jie iš tikrųjų žodžio lai­
kėsi. ..
— Tikras dalykas,— patvirtino Osipovas.— Per praėjusią
parą pirmą kartą pastaraisiais metais neįvyko nė vienos vagys­
tės. ..
— Ką reiškia vagystės? — užsigavęs paklausė „admirolas".—
Ką reiškia — vagystės, kai parą iš viso niekas nedirba... Juk
reikėjo mobilizuoti visus gatvių plėšikus ir apgavikus, visus
vertus dėmesio žmones... Ar buvo nurengtas nors vienas nep-
166
manas, atimtas nors vienas rankinukas iš kokios nors laisvo el­
gesio moters, pavogta nors viena piniginė? .. Ką jau kalbėti,
kai mieste paskelbtas apgulos stovis... Dinarai su skylutėmis
mums brangiai kainavo! .. Gal jūs manote, kad nors vienas
žmogus miegojo bent dešimt minučių? Jeigu taip manote, dau­
giau jūsų negerbsiu. ..
— Ne, aš taip nemanau,— paskubėjo pareikšti Osipovas.
— Nes esate protingas žmogus!.. Pasakysiu daugiau — aš
pats visą naktį išbuvau svarbiausioje vagių lindynėje...
— Zoologijos skersgatvyje? — nusišypsojo Osipovas.
— Nikolajau Filipovičiau, šito iš jūsų nelaukiau,— susirau­
kė „admirolas",— admirolas Nelsonas per visą gyvenimą neiš­
davė nė vienos vagių lindynės, ir tokie klausimai — ne pagal
konvenciją... Apskritai. .. nieko nesakysiu. ..
— Tiek to, prikąsim liežuvį,— šyptelėjo Osipovas.— Tęski­
me posėdį...
— Tęskime. Iki ryto pratūnojau vagių lindynėje, kas pus­
valandį atbėgdavo žmonės iš visų miesto kampų, ir kiekvienas
sakė: „Nėra! . Septintą valandą ryto nė vienas pasaulio pro­
fesorius už mano gyvybę varioko nebūtų davęs, taip virpėjau
iš susijaudinimo... Aštuntą valandą jau viena koja buvau ana­
me pasaulyje, ir labai dvelkė kapinėmis, širdis beveik nebepla-
kė, dingo pulsas, ir Manka Blusa, lindynės šeimininkė, į mane
žiūrėdama, raudojo ir guodė: „Admirole", mielasis, negi tu nu­
mirsi dėl kažkokių dinarų su skylutėmis? Ką mes pasakysime
Odesai? Kaip paaiškinsim, kad tavęs neišsaugojom, mano lin­
dynę sudegins, „admirole"... „Kaip manote, kas mane išgelbė­
jo? .. Senka Pantera. Jis atlėkė pusė dešimtos ir, pamatęs, kad
guliu be kvapo, iš karto suprato, ką reikia daryti... Reikalas
tas, kad Pantera neeilinio išsilavinimo žmogus, jis beveik fel­
čerių mokyklą Zmerinkoje baigęs ir, dievas mato, jeigu vagim
nebūtų tapęs, seniai medicinos profesoriumi būtų buvęs... Jis
nedelsdamas puolė į artimiausią ligoninę ir vidury dienos iš
kažkokio ligonio nudžiovė pagalvę su deguonimi, kurią atitem­
pė man... Duok, dieve, jam sveikatos — tai buvo vienintelė
si3 siaubingą dieną padaryta vagystė... Gerai pailsėjau Mask­
voje, ar ne?!
— Arčiau reikalo, „admirole",— nekantraudamas tarė Osi­
povas.
Mes kaip tik prie jo artėjame, tuojau aš išmesiu inka-
*3»—-pasakė „admirolas".— Kai šiek tiek atsigavau, įbėgo Kolka
Triušis iš Marjinos Roščios. Jis atrodė lyg būtų ką tik nuli­
pęs nuo turkų sultono baslio ar pavogęs „B" linijos tramvaju­
167
je Britanijos kaTūną, ir suriko ne savo balsu. „Ko šauki, idio­
te?“— paklausiau, o jis vis rėkė, kol Senka Pantera išgavo iš
jo esmę: pasirodo, tikrieji vagys vis dėlto rado šį prakeiktą
vagišių, ir jis, pasirodo, pirma, ne maskvietis, antra, o tai dar
svarbiau, ne odesietis ir, trečia, net ne tikras vagis, o kažin
A>ks atvažiavęs iš Tūlos vagis nemokša... Po šio nutikimo
jus klausiu, ar galima gyventi šioje ašarų pakalnėje?
— O kur monetos? — .ramiai paklausė Osipovas, atidžiai
žiūrėdamas „admirolui" tiesiai į akis.
— Kaip tik šį klausimą, nevaidindamas originalų, aš patei­
kiau Kolkai Triušiui,— kandžiai atsakė „admirolas".— Monetos
Tūloje, kur šis nemokša suspėjo nugabenti. Dabar jų ieškoti
ten nuvyko tokia delegacija, kad jeigu tame mieste išliks bent
garsioji ginklų gamykla, miesto taryba galės surengti iškilmin­
gą posėdį... Greitai jas atveš čionai...
Dabar net Osipovas neištvėręs atsikvėpė su palengvėjimu.
Man iš džiaugsmo sukosi galva. Nožnickis taip juokėsi, kad
ašaros ištryško.
Tuo metu kažkas metė akmenuką į langą, prie kurio mes
sėdėjome. „Admirolas Nelsonas" staiga pašoko ir sušukęs: „At­
vyko pasiuntiniai! Orkestras groja tušą!"— išbėgo iš aludės.
Po keleto minučių jis grįžo į aludę labai orus, nešdamas di­
delį odinį maišą su varinėmis sagtimis.
— Štai jos,— tarė „admirolas", ir jo vienintelė akis šėto­
niškai sužibėjo iš pasididžiavimo.— Galiu duoti nukirsti galvą,
kad, jeigu net viso pasaulio policija drauge su dalyviais pasau­
linio kriminalistų Vienos kongreso, kuriame Berlyno policijos
prezidentas pelnytai gerai atsiliepė apie mano rankas, būtų at­
vykę čionai ieškoti monetų, jiems iš baisios gėdos būtų tekę
organizuotai nusiskandinti Maskvos upėje... Jaunuoli,— jis
kreipėsi į mane,— jūs tik pradedate gyventi ir esate labai sim­
patingas, žiūrėkite, gėrėkitės, įsiminkite: štai ką sugeba vagys,
kai paliečiama jų garbė... Štai kas yra „admirolas Nelsonas" ir
jo didžiulis autoritetas! ..
Atsegęs sagtis, jis atidarė maišą, kurio viduje specialiuose
skyreliuose kaip balandėliai lizduose tūnojo sukištos monetos.
Ėmėme jas žiūrinėti. Jų buvo apie du šimtus, ir visos buvo
varinės, iš senumo pažaliavusios ir parudavusios, mažos ir di­
delės, su iškaltais jaučiais ir gyvatėmis, ereliais ir ožiais, sfink­
sais ir gervėmis.
— Prašom stoti pagerbti senovę! — iškilmingai tarė „admi­
rolas" ir iš tikrųjų atsistojo.— Štai matote, sprendžiant iš sky­
lučių, tai tie patys dinarai, dėl kurių kilo toks baisus triuks-
168
 mas... Viešpatie, koks pasityčiojimas is gyvenimo, kaip mėgo
sakyti Odesos prisiekusis advokatas Nikolajus Nikolajevičius
Snejerzonas, gynęs mane tūkstantis devyni šimtai penkioliktai­
siais metais, kai galų gale buvau kriminalinės policijos sučiup­
tas... Iš tikrųjų pasityčiojimas — šias monetas šlykštu laikyti
rankose... Dėl tokių niekų geriausieji didžiojo miesto gyven­
tojai bėgiojo kaip valerijono prisiuostę katinai... Ar vertėjo
liaudies komisarui jaudintis dėl šių surūdijusių variokų! .. Iš
tiesų, ir žymieji žmonės — mulkiai, kaip sakė filosofas Spinoza,
nors veikiausiai jis to ir nesakė...
„Admirolas" apgirto. Išmaukęs porą taurių degtinės ir iš­
gėręs didelį’ bokalą alaus, jis negailėjo mums gražbylystės. Iš
mandagumo — vis dėlto šis žmogus mums padėjo — jo neper­
traukėme. Osipovas paniuro: jis labai nemėgo plepėjimo. O
„admirolas" žėrė filosofines sentencijas ir senojo seifų išlau-
žimo meistro pagyrūniškus atsiminimus, lyrinius nukrypimus ir
Odesos Moldavankos vagių folklorą.
Pagaliau jis išsisėmė arba tiksliau — pavargo. Pasinaudo­
dami pertrauka, mes jau norėjome atsisveikinti, bet „admiro­
las" staiga tarė:
— Ar žinote, kas keisčiausia šioje keistoje istorijoje? Pir­
mą kartą gyvenime „admirolas Nelsonas" ieškojo vagių, o ne
pats vogė. Pasirodo, tai kur kas įdomiau. Senojo seifų išlauži-
mo meistro garbės žodis, tai buvo laimingiausia diena mano
gyvenime...
Staiga prablaivėjęs, „admirolas" pažvelgė į mus liūdnomis
jau nebejauno žmogaus, ką tik supratusio, jog jis vėjais iš­
švaistė gyvenimą, akimis.
Osipovas iš karto sujudo ir įdėmiai pažiūrėjo į „admirolą".
— Iš viso to, ką jūs mums šiandien pasakėte, Semionai Mi-
chailovičiau,— rimtai tarė jis, pirmą kartą taip kreipdamasis į
„admirolą",— tai vertingiausia ir protingiausia. Jeigu jūs, sura­
dęs šias monetas, dar sugebėsite surasti ir naują savo kelią,—
o tai visuomet įmanoma, jeigu žmogus turi galvą, o ne kopūs­
tą, ir širdį, o ne supuvusį kiaušinį,— tai aš būsiu ištikimas jū­
sų sąjungininkas. Būčiau laimingas, galėdamas atsilyginti...
Iš to, kaip iš karto stipriai paraudo „admirolas11, aš supra­
tau, jog Osipovas, kaip paprastai, pataikė į tikslą.
„Admirolas" sėdėjo nuleidęs galvą, apie kažką galvodamas.
Osipovas nenuleido nuo jo akių, jose švytėjo šiltas žmogiškas
supratimas, be kurio, kaip ir be tikėjimo žmonėmis, kriminalis­
tas visuomet bus ribotas ir aklas. Deja, kaip dažnai man paskui
teko susidurti ir su kitokiais tardytojais, trumparegiais ir todėl
169
suteikusiais žmonėms kančių, kurios buvo visiškai nereika­
lingos! ..
Po užsitęsusios tylos „admirolas" pakėlė galvą ir tyliai, be­
veik pašnibždomis tarė:
— Rodos, Archimedas yra pasakęs, girdi, jeigu jam kas duo­
tų atramos tašką, jis galėtų apversti pasaulį... Aš ne Archime­
das, pasaulis apsivertė be manęs... Bet kadangi aš matau, jog jis
apsivertė teisingai, kažkas apsivertė ir manyje... Aš jau ne­
jaunas, Nikolajau Filipovičiau, mano amžiaus žmogui sunku
pradėti gyvenimą iš naujo. Bet jūs manimi pasitikėjote, o tai
irgi atramos taškas, apie kurį svajojo Archimedas... Pabandy­
siu apversti savo senąjį, surambėjusį pasaulį... Pabandysiu iš­
lydyti tą surūdijusį seifą, kurį aš nešioju savyje. .. Kas žino,
galbūt jame dar išliko kas nors vertinga... Galbūt...
Ir, netikėtai atsistojęs, jis neatsisveikinęs išbėgo iš aludės.

Kai aš atvažiavau pas Severdiną ir papasakojau, kaip vis­

kas buvo, senis taip pradėjo kvatoti, kad aš dėl jo išsigandau.
Paskui visiškai nelauktai jis labai griežtai tarė:
— O vis dėlto, balandėli, aš čia pasitariau su draugais, tai­
gi mes vienbalsiai nutarėme, kad jums teks atsiskaityti guber­
nijos teismo drausmės kolegijai...
Visiškai sutrikęs, aš išėjau iš Severdino kabineto ir nusku­
bėjau pas Snitkovskį ir Laskiną — pirmuosius savo mokytojus.
Abu buvo aiškiai susijaudinę. Laskinas, nenoromis sumurmė­
jęs „labas", barškino pirštais į stalą. Snitkovskis buvo šaltas
kaip ledas. Be jų, kabinete buvo gubernijos prokuroro padė­
jėjas tardymo priežiūros reikalams M. Ostrogorskis— aukštas
gražus vyras šviesiomis vešliomis garbanomis ir didelėmis pil­
komis akimis, žiūrėjusiomis tąsyk gana griežtai.
— Maži vaikai — maži nemalonumai, dideli vaikai — dideli
nemalonumai,— pradėjo Snitkovskis.— Tai štai, Levai Romano-
vičiau (anksčiau jis niekuomet nevadindavo manęs tėvavar-
džiu), nuliūdau, labai nuliūdau dėl jūsų keisto elgesio. .. Ne­
gerai, maloningasis pone, negerai ir net, leisiu sau pasakyti,
gėda! .. Argi to mes jus mokėme, argi to? ..
— Ivanai Markovičiau, leiskite. ..— pralemenau aš.
— Neleisiu!— trinktelėjo Snitkovskis kumščiu į stalą.—
Neleisiu! Aijaijai! Teismo tardytojas sėdi aludėje su kažkokiu
recidyvistu! .. Baisu! ..
— Košmaras! — palaikė jį Laskinas.
— Tai tiesiog nesuprantama,— prakošė pro dantis Ostro-
goTskis.
170
 — Kai mums Severdinas viską papasakojo, mes nuspren­
dėme, jog lengvai tai nepraeis, negali praeiti... Tegul jums tai
bus pamoka ateičiai... Taip, pamoka, kaip kompromituoti mū­
sų korporaciją...
Po savaitės aš stovėjau prie didelio, žalia staltiese uždeng­
to stalo, kur posėdžiavo visa gubernijos teismo drausminė ko­
legija, kuriai vadovavo liūdnas barzdotas Degtiariovas.
Iki to laiko brangieji mano mokytojai suspėjo visiškai įteig­
ti man, jog aš padariau didžiulę ir neatleistiną nuodėmę, o da­
bar labai nuoširdžiai dėsčiau drausminės kolegijos nariams vi­
sa, kas buvo, kaip buvo ir kodėl buvo. Ach, kaip man buvo
nesmagu! .. ·
Degtiariovas klausėsi labai įdėmiai, jo rudose akyse, kaip
bebūtų keista, kažkur labai giliai švytėjo kažkas švelnaus ir
net, atrodo, linksma. Ar tik ne todėl jis taip piktai kramtė sa­
vo barzdą ir piktai replikavo:
— Pasakok, viską pasakok, ereli! .. Mat koks vikruolis! ..
Geras, nieko nepasakysi, geras! .. Užsinorėjo pasidaryti Serlo-
ku Holmsu! ..
Tačiau visa tai aš prisiminiau jau vėliau, o tada man ne
apmąstymai buvo galvoje, as tiktai bijojau, kad iš susijaudini­
mo ko nors nenuslėpčiau. Bet aš nieko nenuslėpiau.
Teisėjai tarėsi iš viso dvidešimt minučių, bet man tai pasi­
rodė amžinybė. Kai Degtiariovas pradėjo skaityti sprendimą,
aš labai sunkiai, lyg per miglą, supratau svarbiausia, kad ma­
nęs neatleidžia iš darbo ir kad kolegija, atsižvelgdama į mano
jauną amžių bei nuoširdų gailestį, nutarė apsiriboti žodiniu,
bet griežtu išbarimu.
Čia aš — ką beslėpti, tai buvo seniai—apsiverkiau. Degtia­
riovas į tai labai švelniu, jam nebūdingu tonu tyliai pratarė:
— Nieko, nieko, nesivaržyk, paverk, brangusis, ir tegul tai
būna paskutinė bėda tavo gyvenime...
Praėjo daug metų, o apie ketvirtojo dešimtmečio vidurį li­
kimas vėl mane suvedė su „admirolu Nelsonu". Aš tada dir­
bau TSRS prokuratūroje tardymo skyriaus viršininku ir kartą,
užėjęs į TSRS prokuroro I. Akulovo kabinetą, pamačiau, kad
Jls labai susijaudinęs.
Štai, Levai Romanovičiau, pasigrožėkite, kokia nelai-
me» tarė man Akulovas.— Pamečiau raktą nuo savo seifo, po
poros valandų turiu skaityti pranešimą vyriausybei, o visa
Medžiaga seife... Mūsų mechanikas nesiima atidaryti, nes sei-
as sudėtingas, čia kažkoks slaptas užraktas... Mechanikas sa-
°' kad kokią parą reikėtų prie jo darbuotis. ..

171
 Aš pasižiūrėjau į masyvų plieninį seifą ir iš karto prisimi­
niau, jog prieš porą metų Osipovas man pasakojo, kad „admi­
rolas Nelsonas" galutinai nutraukė ryšius su praeitimi, persi­
kėlė gyventi į Maskvą ir ramiai dirba techniniu vadovu vie­
noje mechanikos artelėje.
— Valandėlę, Ivanai Aleksėj evičiau,— pasakiau Akulovui.—
Pabandysiu jums padėti...
Aš tuojau paskambinau* Osipovui, kuris jau dirbo TSRS vi­
daus reikalų ministerijoje, ir papasakojau jam apie bėdą, iš­
tikusią Sąjungos prokurorą.
— Viskas, brolau, aišku, tuoj pabandysiu surasti Semioną
Michailovičių. Jeigu surasiu, atvažiuosiu kartu su juo,— pasa­
kė Osipovas.— Bet jau bus metai, kai aš jo nesutinku, neži­
nau, ar gyvas...
Ivanas Aleksėj evičius, kuris visuomet ir viską suprasdavo
iš pusės žodžio, tuoj, vos tik aš padėjau telefono ragelį, pa­
klausė:
— Sakykite, ar tai ne tas pats „admirolas Nelsonas", apie
kurį jūs man pasakojote?
— Tas pats, Ivanai Aleksėj evičiau.
— Na, tas, sprendžiant iš visko, padės. Seni kadrai neap­
vilia. .
Ivanas Aleksėj evičius nusišypsojo nepakartojamu, švelniu
ir šelmišku šypsniu, kurį taip gerai buvo įsidėmėję jo paval­
diniai.
Nepraėjo nė pusvalandis, 'kai pasirodė šiek tiek uždusęs,
bet vis dar tvirtas Nikolajus Filipovičius, paskui jį sekė šva­
rutėlis, tvarkingas seneliukas, nešdamasis nedidelį sakvojažą,
vienaakis, su tokiu pat tvarkingu, kaip ir jis pats, juodu raiš­
čiu ant akies. Metai paliko savo pėdsakų, „admirolą" sunku bu­
vo pažinti, taip jis paseno per tą laiką, ir tiktai jo vienintelėje
akyje vis dar žibėjo ta gyva ugnelė, kurią aš prisiminiau iš
pirmojo susitikimo.
Ivanas Alekse jevičius sutiko „admirolą" su jam būdingu
korektiškumu ir taktu.
— Sveiki gyvi, prašom sėsti. Man pasakojo, kad jūs vienas
iš geriausių... hm ... mechanikų... Ar taip?
— Kažkada taip manė beveik visos Europos policijos, drau­
ge Akulovai,— oriai atsakė admirolas".— Bet juk policija daž­
niau negu bet kas kitas ir apsirinka... Beje, aš, atrodo, iš tik­
rųjų šiek tiek nusimanau apie seifus... Ar dėl šito antkapio? —
Jis parodė į nelemtą seifą.
— Visiškai teisingai. Jis, jeigu neklystu, vokiškas?
172
 — Taip, Leipcigo gamybos,— atsakė „admirolas“, skubiai
apžiūrinėdamas seifą.— Tačiau tai nėra „prima", kaip sako vo­
kiečiai. .. Tai firmos „Otto Grilis ir K°“ seifas, aš šiek tiek ži­
nau jos gaminius. Čia yra dviguba sklendė iš nerūdijančio
plieno, turinti vidinę spyruoklę ir aūtomatišką šoninį stabdį.
Štai čia, kairėje pusėje... Jeigu nežinosi „paslapties“, jis su­
laiko spyną... O štai ir pati ,,paslaptis"— ji gana muzikali...
Ką padarysi — vokiečiai mėgsta muziką...
,rAdmirolas Nelsonas" paspaudė vieną iš penkių varinių
varžtų, kuriais buvo prisukta spyna. Galvutė iš karto pasidavė
ir, melodingąi skambtelėjusi, pasistūmė į šalį.
— Visiškai teisingai,— šypsodamasis tarė Akulovas.— Aš
matau, jog policija ne visuomet klysdavo. Semionai Michailo-
vičiau,— jeigu neklystu?..— jūs iš tikrųjų geras specialistas...
— Negirkite prieš laiką, o tai galite nužiūrėti,— atsakė „ad­
mirolas“.— Tuoj mes padraugausime kaip reikiant su tuo „vo­
kiečiu". ..
Išsiėmęs iš sakvojažo kažkokį ploną plieninį virbą ir ilgą
raktą su slankiojančiais spurgais, ,,admirolas" pradėjo be triukš­
mo jais operuoti.
— Seifų užraktai nemėgsta šiurkštumo,— kalbėjo jis dirb­
damas toliau.— Su jais reikia elgtis švelniai, mat jie, kaip ir
moterys, labiau vertina dėmesį, o ne jėgą... Žinoma, kai toks
senas kaliošas, kaip aš, kalba apie moteris, tai gali atrodyti
juokinga, bet jaunystėje buvęs „admirolas Nelsonas" išmanė ne
tik apie seifus, nors turėjo tik vieną akį... Beje, drauge Aku-
lovai, kaip tik dėl to mane ir pradėjo vadinti „admirolu Nel­
sonu", kuris irgi buvo vienaakis... Tūkstantis devyni šimtai
penktaisiais metais aš gastroliavau Amsterdame ir, tai buvo
seniai, atidariau ten vieną gerą seifą... Kitą dieną perskaičiau
laikraščiuose, kad po savaitės, tai buvo spalyje, Anglijoje bus
minimos Horacijaus Nelsono žuvimo šimtosios metinės. Kaip
žinote, jis žuvo spalio dvidešimt pirmą dieną po mūšio prie
Trafalgaro iškyšulio, kuriame buvo sutriuškintas Prancūzijos —
Ispanijos laivynas... Užsinorėjau pagerbti bendravardį... Nu­
pirkau Amsterdame daugybę garsių olandiškų tulpių, sukro­
viau jas į laivą ir išplaukiau į Angliją. Trys krovininiai furgo­
nai pristatė mano tulpes į kapines, o aš pats buvau apsirengęs
nauju fraku ir su cilindru... Prisiekiu savo garbe, kad publi­
ka, pamačiusi mano tulpes, į mane pradėjo žiūrėti pagarbiau
negu į pirmąjį admiraliteto lordą... Tada aš išdrožiau kalbą:
„Ledi end džentelmen,— pasakiau aš.— Turiu garbės ir kartu
jaučiu didelį pasitenkinimą atstovauti nepakartojamai Odesai,
173
padovanojusiai pasauliui tiek garsių poetų, muzikantų, jūrinin­
kų ir teisės pažeidėjų. Jūsų vienaakis admirolas išmanė savo
darbą, o tai, beje, būdinga daugeliui vienaakių. Man sukėlė
ovaciją. .. Taip, senatvėje mums lieka tik prisiminimai, kaip
sakė Kantas, nors tuo aš, beje, nesu įsitikinęs...
— Tuo, kad lieka tik prisiminimai, ar tuo, kad taip pasakė
Kantas?—skubiai paklausė Akulovas.
— Nikolajus Filipovičius gali patvirtinti, kad turiu galvoje
antrąją mintį. O tuo, kad, be prisiminimų, aš jau seniai nieko
neturiu, be manęs, įsitikinę ir visi 'kriminalinės paieškos dar­
buotojai.
— Teisingai,— ištarė Osipovas.
Tą pačią akimirką „admirolas", sakydamas: „Na štai, ačiū,
mažyle", atidarė seifą.
Akulovas padėkojo „admirolui" ir mandagiai paklausė,
„kiek jis skolingas", bet „admirolas" taip beviltiškai sumosavo
rankomis, kad šis klausimas iš karto pasidarė beprasmis.
— Dar kartą dėkoju, Semionai Michailovičiau,— labai rim­
tai tarė Akulovas.— Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad susipažinau
su jumis dabar, kai jau, galima sakyti, jūs išlaikėte sunkiau­
sią, galbūt patį sunkiausią pasaulyje egzaminą... Aš turiu gal­
voje ne seifą...
— Aš jus suprantu, drauge Akulovai,— tyliai atsakė „admiro­
las".— Jūs turite galvoje ne seifą, o tą, kuris jį atidarė.. . At­
virai kalbant, aš pradėjau laikyti šį egzaminą seniai, kai mes
ieškojome tų dinarų su skylutėmis... Dabar kasmet einu į
Puškino muziejų,— ten yra senoviškų monetų skyrius,— žiū­
riu į tuos dinarus ir dėkoju tam nežinomam ir seniai miru­
siam meistrui, kuris prieš tiek daug metų juos nukalė. Dar
labiau aš dėkoju tiems gyviems ir žinomiems meistrams, ku­
rie kala mūsų nuostabų laiką... Ir net perkala tokias nusidė­
vėjusias monetas, kaip a š... Tegyvuoja ir mūsų laikmetis, ir
mūsų žmonės, drauge prokurore! ..
— Leiskite paspausti jūsų ranką!— iš pirmo žvilgsnio lyg
ir ne visai iš esmės, o iš tikrųjų tiesiog plėtodamas temą, ta­
rė Akulovas.
1956 m.
D IN G IM A S

Kartą, 1945 metų balandžio mėn., baigiantis karui, man pa­

skambino pažįstamas rašytojas Vasilijus Iljenkovas, kuris pa­
sakė, kad Dailės teatro skersgatvio namo Nr. 2, kur ir jis pats gy­
vena, grupės gyventojų pavedimu, jam būtinai reikia su ma­
174
nimi susitikti dėl vieno, pasak jo, labai keisto, tiesiog nepa­
prasto dalyko.
Prisipažįstu, aš tada su apmaudu pamaniau, jog, matyt, bus
kalbama apie kokias nors įkyrėjusias kaimynų intrigas, į ku­
rias, pasinaudoję geru Vasilijaus Pavlovičiaus būdu, jį įtraukė
viena iš besikivirčijančių pusių. Bet kaip aš nustebau, kai, atvy­
kęs pas mane, Vasilijus Pavlovičius papasakojo, jog atėjo dėl
to, kad dingo Eločka Dolenko — dar labai jauna ir graži moteris,
kurią šio namo gyventojai pažinojo nuo pat jos vaikystės.
Pasirodė, kad jau septyni mėnesiai, kaip Eločka, vieną spa­
lio sekmadienį kartu su savo vyru išvažiavusi į Puškino tur­
gų pirkti kotiko kailinukų, kelyje paslaptingai dingo ir nuo to
laiko apie ją nieko nėra žinoma.
Iljenkovas pridūrė, kad jis atėjo pas mane ne tik namo
gyventojų pavedimu, bet ir Eločkos vyro prašymu. Jie pasi­
piktinę, kad MKS l, daugiau kaip pusę metų atsakingas už šią
bylą, ne tik nesurado dingusios dienos metu moters, bet netgi
nesurinko kokių nors netiesioginių duomenų, kurie padėtų įs­
pėti šią mįslę. Iljenkovo žodžiais, Eločkos vyras — inžinierius
Glotnikas, einantis atsakingas pareigas TSRS chemijos pramo­
nės liaudies komisariate, panaudojo visas galimybes surasti
dingusią žmoną, visai nusivylė ir labai sielojasi dėl netikėtai
ištikusios jį nelaimės, kurios niekas negali ir paaiškinti. Dar
sunkiau Eločkos motinai, kuri gyvena kartu su ja ir žentu ir
auklėja Eločkos ir jos pirmojo vyro, žuvusio fronte, vaiką.
Senutė labai nusiminusi ir niekaip negali suprasti, kas gi atsi­
tiko jos dukrai, kuri, ištekėjusi antrą kartą, buvo tokia lai­
minga ir jau laukėsi antro vaiko.
TSRS prokuratūros tardymo skyrius, kuriam aš tada vado­
vavau, retai užsiimdavo tokio pobūdžio bylomis, priklausan­
čiomis MKS arba miesto prokuratūros kompetencijai, bet
šiuo atveju, atsižvelgdamas į paslaptingą įvykio pobūdį ir ap­
linkybę, kad jo ilgą laiką neišaiškino kriminalinis skyrius, nu­
tariau padaryti išimtį ir gavau sankciją, kad byla, susijusi su
^paslaptingu pilietės Dolenko Jelenos, 22 metų, ištekėjusios,
šešių mėnesių nėštumo, dingimu", būtų perduota TSRS proku­
ratūros tardymo skyriui ir šiai bylai išaiškinti būtų laikinai
paskirtas vienas iš Maskvos srities prokuratūros vyresniųjų
tardytojų.
Galvodamas, kam pavesti šią bylą, aš pasirinkau srities pro­
kuratūros vyresnįjį tardytoją Golomysovą, kuris, mano nuo-
1
MKS — Maskvos kriminalinis skyrius.

175
mone, buvo giliai mąstantis, talentingas ir kruopštus, nors pa­
lyginti ir jaunas darbuotojas, parodęs didelius gabumus tokio
pobūdžio bylose. Įdomu, jog Golomysovo tėvas tuo metu irgi
dirbo liaudies tardytoju viename iš Maskvos srities rajonų ir
tiesiog iš vaikystės įskiepijo savo sūnui meilę ir polinkį į šią
profesiją, kurią šis ir pasirinko, baigęs teisės institutą. Taip ir
prasidėjo Golomysovų „tardytojų dinastija" Maskvos srities
prokuratūroje.
Vakare vyresnysis tardytojas Golomysovas — liesokas, aukš­
tas, ramus maždaug trisdešimties metų žmogus — jau sėdėjo
mano kabinete ir kartu su manimi skaitė MKS sudarytus
du storus šios bylos tomus, atsiųstus į TSRS prokuratūią.
Reikia pripažinti, kad Maskvos kriminalinio skyriaus dar­
buotojai daug padirbėjo, bandydami atskleisti Eločkos Dolenko
dingimo paslaptį. Jie kruopščiai apklausė jos vyrą, motiną, vi­
sas drauges, detaliai išsiaiškino jos kelionės į Puškiną, iš ku­
rios ji jau negrįžo, smulkmenas, energingai tikrino visus ne­
laimingus atsitikimus Maskvoje ir jos apylinkėse, visomis
kryptimis išsiuntinėjo dingusiosios fotografijas, apsilankė viso­
se miesto ir priemiesčių ligoninėse, poliklinikose ir lavoninė­
se — žodžiu, nuveikė nemažai. Šio darbo rezultatai ir buvo su­
rašyti dviejuose tardymo tomuose. Čia buvo liudininkų ap­
klausos protokolai, operatyviniai pranešimai, pažymos, užklau­
simai, telegramos ir t. t.
Susipažinę su visa šia medžiaga, nei aš, nei Golomysovas
negalėjome padaryti priekaištų kriminalistams, kad jie aplai­
džiai dirbo, aiškindamiesi šią bylą. Mes abu supratome, jog čia
viena iš tų bylų, kurias išaiškinant neišvengiamai būna labai
didelių sunkumų, susijusių su ta lemtinga tardymui aplinkybe,
kad, nesant dingusiosios lavono, kyla įvairiausių versijų, sam­
protavimų ir spėlionių.
Kaip ir visuomet tokiose bylose, kriminalinio skyriaus dar­
buotojai patikrino ir galimybę, kad Eločkos vyras galėjo pri­
sidėti prie jos dingimo. Šiuo atveju faktai prieštaTavo tokiai
versijai. Buvo nustatyta, kad inžinierius Glotnikas karštai my­
lėjo savo žmoną, su kuria susituokė prieš metus, kad jie gy­
veno labai draugiškai, pagaliau jis labai laukė gimstant kūdi­
kio ir, nepaisant to, buvo labai švelnus pirmojo Eločkos vyro
vaikui. Eločkos motina, gyvenusi kartu su jais, taip gerai at­
siliepė apie savo žentą ir taip ryžtingai neigė atsargią MKS
darbuotojų užuominą, jog jis galėjęs prisidėti prie žmonos
dingimo, kad į šią versiją iškart teko numoti ranka, juo la­
biau kad ją, be to, neigė ir teigiama Glotniko charakteristika
176
iš darbovietės, kur jis, būdamas Vyriausiosios chemijos pra­
monės valdybos gamybos skyriaus viršininkas, matyt, buvo
gerbiamas visiškai pagrįstai.

Kas gi įvyko tą lemtingą 1944 metų spalio 8-osios sekma­

dienį, kai dingo Eločka? Dar pTieš kelias dienas, kaip per tar­
dymą papasakojo jos draugės, ji išdėstė joms malonią nau­
jieną: vyras nusprendė padovanoti jai žiemai kotiko kailinius
ir paskyrė tam reikalui dvidešimt penkis tūkstančius rublių.
Šiuos pinigus jis paėmė iš taupomosios kasos, atidavė Eločkai
(ji pati parodė draugėms storą pinigų pluoštą), o sekmadienį
važiuos su Ja į garsų tais karo metais Puškino turgų, kur ga­
lima nusipirkti kailinius.
Ir iš tikrųjų sekmadienio rytą Michailas Glotnikas su žmo­
na, palydėti jos draugių ir motinos, nuvažiavo į Šiaurės stotį.
Ketvirtą valandą popiet susijaudinęs Glotnikas grįžo namo
ir paklausė uošvę, kuri jam atidarė duris, ar namuose Eločka.
Glotnikas papasakojo uošvei, jog į Puškiną jis su žmona va­
žiavę atskiruose vagonuose, nes ją, nėščią, įsodinęs į motinos
ir vaiko vagoną, o pats važiavęs bendrame. Puškine jis išėjęs
į platformą, bet Eločka kažkodėl iš vagono nepasirodė, tada
jis nusprendė, jog ji bus pražiopsojusi stotelę. Jis veltui jos
laukęs, sutikinėdamas grįžtančius traukinius, bet taip ir nesu­
laukęs, paskui pamanęs, kad ji grįžo į Maskvą, todėl pats irgi
grįžęs. Sužinojęs iš uošvės, kad Eločkos nėra, Michailas Bori-
sovičius, išbalęs nuo susijaudinimo, iš karto vėl nuskubėjo į
stotį ir tiktai vėlai naktį vėl grįžo ir visiškai nusiminęs pasa­
kė, jog nėra jokių Eločkos pėdsakų.
Prasidėjo baisios dienos. Išėjęs atostogų dėl šeimyninių ap­
linkybių, Michailas Borisovičius ir jo uošvė visą laiką važi­
nėjo po ligonines, lavonines, milicijos skyrius, greitosios pa­
galbos įstaigas, Šiaurės geležinkelio stotis ir stoteles, klausinėja
vietos gyventojų, transporto milicijos darbuotojų, stočių budė­
tojų įr iešmininkų, konduktorių ir tepėjų, suaugusiųjų ir vai­
kų, davė parodymus MKS, važinėjo atpažinti kažkokių mo­
terų lavonų, surastų tuo metu, veltui stumdėsi Puškino turgu­
je, bet jokių, kad ir netiesioginių, Eločkos pėdsakų negalėja
surasti.
Kaip paprastai būna tokiais atvejais, kelissyk atrodė, kad
Jie jau bus užtikę pėdsakus: tai staiga atsirado „liudyto­
jas" iš Bolševo, kuris gerai atsiminė, jog tą lemtingą sekma­
dienį matęs jaunutę, gražią moterį, apsirengusią kaip tik taip,
kaip tą dieną buvo apsirengusi Eločka, ir į nekantrius jos
12. Tardytojo užrašai 177
motinos klausimus tvirtai atsakinėjo: taip, rudomis didelėmis
akimis, taip, jis pastebėjęs, kad ji nėščia, taip, ji kalbėjo šiek
tiek grebluodama. „Liudytojo", žodžiais, esą jis kaip dabar
prisimena, kad ta moteris ilgai vaikštinėjo po Bolševą, paskui
nuėjo į mišką, o paskui ją netrukus nusekė kažkoks labai
aukštas žmogus, apsiavęs aukštaauliais batais, kurio anksčiau jis
Bolševe nebuvo matęs. Tai kažkokia senė iš Puškino visais
šventaisiais prisiekinėjo, jog pati kalbėjosi „su tokia jaunute
tamsiaake poniute, apsivilkusią mėlyno drapo paltu, kuri, ma­
tyt, jau šeštas mėnuo, kaip laukiasi kūdikio"; taigi ši poniutė,
neaišku kodėl, „baisu, kaip verkė" ir skundėsi „nelaimingu li­
kimu" ir pasakė, jog „būtinai nusižudys". Tai pagyvenusi ieš­
mininke iš Mytiščių prisiminė, jog, atrodo, tą patį sekmadie­
nį, vakare, iš elektrinio traukinio, kuris ėjęs visu greičiu, va­
gono iššoko kažkokia jauna moteris, pateko po kitu iš priekio
ateinančiu traukiniu ir taip šiurpiai suriko, kad ji, iešmininke,
paskui keletą naktų negalėjusi užmigti.
Bet sunkiausia buvo pergyventi iškvietimus į lavonines
moterų lavonams, surandamiems tais mėnesiais Maskvos apy­
linkėse ir priemiesčiuose, atpažinti. Kiekvieną kartą smarkiai
nuo susijaudinimo plakančia širdimi įeidavo Eločkos motina ir
vyras į kokią nors lavoninę, dar prie slenksčio jausdami nuo
lavonų sklindantį baisų kvapą, o jau paskui blausiai apšvies­
toje ilgoje skliautuotomis lubomis salėje skubiai prabėgdavę
pro surūdijusius nuo kraujo cinkuotus stalus: čia gulėjo nuogi
numirėliai, ant kurių pėdų ypatingu pieštuku negrabiai ir krei­
vai būdavo užrašyti violetiniai skaičiai.
Kriminalinio skyriaus darbuotojas lavoninės tarnautojo aki­
vaizdoje „asmenybei atpažinti" paprastai jiems parodydavo
kokį nors moters lavoną, ir kiekvieną kartą Michailas Boriso-
vičius karštligiškai virpėdavęs, o Eločkos motina, iš susijaudi­
nimo šniurkšėdama ir žagsėdama, vos galėdavusi ištarti: „Ne,
ne, ne ji ..."

Ir iš tikrųjų tai būdavo ne ji, o kokia nors kita nelaimin­

goji, sutraiškyta traukinio arba mašinos, staiga mirusi nuo
širdies smūgio, o paskui aptikta atsitiktinio praeivio — ne ji
tai būdavo, ne ji! Ne apie ją kalbėjo „liudytojas" iš Bolševo,
ne su ja kalbėjosi senė iš Puškino, ne ji išgąsdino iešmininkę
iš Mytiščių...
Dabar Eločkos motina, sublogusį žila moteris, man ir Go-
lomysovui pasakodama apie tuos daugelį mėnesių trukusius
kančių kelius, liejo vis dar neišverktas ašaras ir tyliai kartojo:
178
 — Ne ji, ne j i ...
Prisimenu, jog šiame ilgame ir sunkiame pokalbyje su Eloč-
kos motina mudu su Golomysovu, duodami jai įprastus ir svar­
bius tardymui klausimus, negalėjome žiūrėti jai į akis, nes mes
kol kas dar nieko negalėjome atsakyti į ramybės neduodantį
ir tokį teisėtą klausimą: kas gi atsitiko jos vienintelei dukrai,
kas ir kodėl atsitiko jai ir kaip tai išvis galėjo atsitikti?
Nors mes visai neseniai pradėjome aiškintis šią bylą, bet
tokia jau yra tardymo darbuotojo ir kriminalisto psichologija,
jog mes abu jautėmės esą kalti dėl to, kad iki šiol neatskleis­
ta šios jauąos moters dingimo priežastis, kad mes netgi ne­
žinome, žuvo ji ar ne, o jeigu žuvo, tai, vadinasi, nesugebė­
jome jos išsaugoti, nors tam tikslui ir einame savo pareigas.
Kaip paprastai, prisimindamas šią nepaprastą bylą ir dau­
gelį kitų nužudymo bylų, kurias man tekdavo tirti per savo
tardytojo darbo metus, aš manau, kad sunkiausia joje, kaip ir
mano draugų, prokuratūros, kriminalinio skyriaus, milicijos
darbuotojų darbe, buvo kaip tik savo paties kaltės jausmasr
labai tiksliai išsakytas dviem šykščiais žodžiais: ,,Nesugebėjo­
me išsaugoti". Kita vertus, nepakeliamas ir savo profesinio
bejėgiškumo jausmas, kai baisus nusikaltimas lieka neatskleis­
tas, o nusikaltėlis — nenubaustas.
Bet kad ir kaip būtų sunkūs bet kuriam kriminalistui šie
jausmai, jie nublanksta palyginti su kitu, neišdildomu ir įky­
riu jausmu, kai pagal įkalčius, nors ir svarius, bet netiesiogi­
nius, suimamas sunkiu nusikaltimu kaltinamas žmogus, atkak­
liai neigiantis savo kaltę, ir tave, suėmusį ir tardantį šį žmo­
gų, nuolat kankina abejonė: o jeigu jis iš tikrųjų nekaltas ir
visi prieš jį surinkti įkalčiai — tiktai atsitiktinis ir lemtingas
aplinkybių sutapimas, apgavęs tave, nesugebėjusį teisingai iš­
analizuoti tų įkalčių ir teisingai jų įvertinti? O gal tai kita ir
dar pavojingesnė tavo profesinio bejėgiškumo pusė, tavo pa­
sitikėjimo savimi ar lengvabūdiškumo, tavo neatsakingumo ir
abejingumo žmogaus likimui pasekmė,— abejingumo, kai tar­
dytojas tampa buka ir žiauria mašina, beprasmiškai luošinan­
čia nekaltus žmones?
Ar galėjome mudu su Golomysovu, pradėdami aiškinti šią
bylą, pamanyti, kad kaip tik dėl jos mums teks patirti visų
trijų šių sunkių abejonių ir rūšių jausmus?
Kitą dieną po Eločkos motinos apklausos, beje, patvirtinu­
sios savo žento charakteristiką, kurią ji davė MKS, man
paskambino telefonu Glotnikas, norėdamas su manimi pasikal­
bėti. Tuo metu aš ir Golomysovas jau buvome nutarę su
179
juo smulkiai pasikalbėti, todėl iš karto užsakiau Glotnikui
leidimą.
Iš pradžių mes kalbėjomės dviese, o paskui į mūsų pokalbį
įsijungė ir Golomysovas. Prieš mus sėdėjo jau nebejaunas ap­
kūnus žmogus ruda, vos bąlančia ševeliūra, iškankintu veidu,
pavargusiomis akimis ir mėsinga didele nosimi. Man prašant,
jis smulkiai papasakojo apie aplinkybes, kuriomis jie vyko į
Puškiną.
— Eločka jau seniai norėjo turėti kotiko kailinius,— pasa­
kojo Glotnikas.— Neslėpsiu, ir aš norėjau jai juos padovanoti,
man buvo malonu tenkinti jos norus. Kai turi jauną žmoną,
o tau beveik keturiasdešimt, reikia atsižvelgti į jos įgeidžius,
tiesa? .. Aš turėjau šiek tiek santaupų ir nutariau skirti tam
tikslui dvidešimt penkis tūkstančius. Žodžiu, aš jai prižadėjau,
ir mes susitarėme, kad sekmadienį, nes kitomis dienomis aš ne­
galėjau išeiti iš darbo, kartu važiuosime į Puškino turgų, kur,
kaip jums tikriausiai žinoma, galima nusipirkti visa, ko tik
nori... Aš paėmiau iš taupomosios kasos pinigus ir atidaviau
juos Eločkai...
— Atleiskite, ar jūs tiksliai nepamenate, kada perdavėte
jai pinigus? — nutraukiau aš Glotniką. ·
Jis nuvargusiu rankų judesiu išvalė pensnė, vėl užsidėjo ją
ir pagalvojęs ramiai atsakė:
— Kaipgi, puikiausiai prisimenu. Aš paėmiau pinigus iš
taupomosios kasos trečiadienį ir tą patį vakarą atidaviau juos
Eločkai, nes bijojau nešiotis su savimi.
— Dėkoju. Prašom pasakoti toliau.
— Taigi sekmadienio rytą, po pusryčių, mes išvažiavome į
Siaurės stotį. Ten buvo daug keleivių, ir aš nusprendžiau, kad
sveikatos sumetimais jai geriau bus važiuoti motinos ir vaiko
vagone, kur buvo mažesnis susigrūdimas, o aš važiuosiu ben­
drame. Aš nupirkau bilietus. Kai priėjau prie Eločkos, kuri
sėdėjo laukiamojoje salėje, užtikau ją gyvai besišnekučiuo­
jančią su kažkokia dama, apsivilkusią gelsvu paltu. Aš žino­
jau, kad Eločka labai mėgsta bendrauti, ir supratau, kad ji
jau spėjo su ta dama susipažinti. Taip ir buvo. Eločka, prista­
čiusi mane tai damai, pasakė, kad ji irgi vyksta į Puškino
turgų, jos važiuosiančios vagone drauge...
— Ši dama pasisakė savo pavardę?
— Ne, ji tik man padavė ranką.
— Ar jūs įsiminėte jos veidą, amžių, kalbos manierą?
— Kaip jums pasakius? Ji man ne tiek rūpėjo. Prisimenu
180
tiktai, kad tai buvo apie keturiasdešimt metų moteris, aukšta,
iš pažiūros sveika, kažkokio nesimpatiško veido...
— Ar jūs gerai prisimenate, kad ta dama irgi važiavo į
Puškino turgų?
— Taip, ji pati tai pasakė... Dar daugiau, ta dama paža­
dėjo padėti Eločkai surasti kailinius.
— Tuo metu pinigai buvo pas Eločką ar pas jus?
— Iš pradžių juos turėjo Eločka, o vėliau pinigus paėmiau
aš, nes maniau, jog taip bus patikimiau.
— Kada jūs paėmėte iš Eločkos tuos pinigus?
— Prieš įlipant į traukinį.
— Matant tai damai?
— Ne, aš tai padariau nepastebimai. Dama, ko gero, manė,
kad pinigus turi Eločka.
— Kodėl jūs taip manote?
— Mat aš, priėjęs prie Eločkos su bilietais, paklausiau:
f,Patikrink, ar visi pinigai?" Eločka pažiūrėjo į rankinuką ir
pasakė: „Viskas tvarkoje, Miša, nesijaudink..." Taip mes ir
išvažiavome: ji su dama motinos ir vaiko vagone, o aš ben­
drame. Puškine aš išlipau iš traukinio, bet Eločkos ir tos da­
mos nebuvo. Aš nusprendžiau, kad jos užsiplepėjo ir pražiop­
sojo stotelę, taigi pradėjau laukti grįžtančių traukinių. Bet
Eločka nepasirodė...
Glotnikas pradėjo dėstyti jau žinomas tos dienos aplinky­
bes: apie sugrįžimą į Maskvą, kaip antrą kartą važiavo į sto­
tį, iš ten į Puškiną, apie pareiškimą MKS ir bergždžias žmo­
nos paieškas.
Pasakodamas apie savo bėdą, jis palengva prarado savitvar­
dą, kelis kartus verkė, paskui nusiramino ir vėl pasakojo, ne­
retai kartodamas ir visą laiką skųsdamasis kriminaliniais darbuo­
tojais, kurie, jo manymu, nusikalstamai abejingi. Glotnikas
pridūrė, kad jis parašė skundus dėl MKS darbuotojų ne­
veiklumo, kuriuos pasiuntė „Pravdai" ir Centro Komitetui.
— Kai aš sužinojau, kad Iljenkovas eis pas jus,— pridūrė
Glotnikas,— labai apsidžiaugiau, kad pagaliau byla pajudės. Aš
taip prisikankinau dėl to prakeikto nežinojimo! ..
— Bet juk jūs ir pats galėjote kreiptis į TSRS prokuratūrą?
— Taip, aš net galvojau apie tai, bet kaskart vildavausi,
kad MKS pagaliau atskleis Eločkos dingimo paslaptį...
Jis dar ilgai kalbėjo, susijaudinęs prisimindavo įvairias sa­
vo šeimyninio gyvenimo smulkmenas, Eločką, kaip jinai apsi­
džiaugė, kai jis pažadėjęs nupirkti jai kailinius, kaip rengėsi
važiuoti į Puškino turgų, tarėsi su draugėmis dėl madų ir kai-
181
uos, kaip jis ėjo į milicijos skyrius ir Siaurės geležinkelio sto­
tis. Kad šitas žmogus iš tikrųjų prisikankino ir pavargo, nega­
lima buvo nė abejoti: užteko pasižiūrėti į jo pabrinkusį, išba­
lusį veidą, maišelius po akimis, vos virpančias nervingas ran­
kas, nervingus gestus.
Ir tai, kaip jis mums viską papasakojo, savo ruožtu neatro­
dė įtartina. Atvirkščiai, jo būklėje atsidūrusiam žmogui viskas
buvo natūralu ir suprantama: ir dažni pasikartojimai, ir tam
tikras pasakojimo nerišlumas, ir nevalingas nukrypimas į ant­
raeilius dalykus, nieko bendra neturinčius su bylos esme, ir
skundimasis, kad kriminalinio skyriaus darbuotojai nieko ne­
daro.
Tiktai viena mažytė detalė vertė būti atsargiems: kiekvieną
kartą, prieš atsakydamas į eilinį klausimą, jis nusiimdavo savo
pensnė ir lėtai, be jokįo reikalo valydavo stiklus. Paskui jis,
vėl užsidėjęs pensnė ant savo kremzlėtos mėsingos nosies, at­
sakinėdavo ramiai ir lėtai, pabrėžtinai tiesiai žiūrėdamas mums
į akis. Siame rūpestingame, įdėmiame, pabrėžtinai aiškiame,
tyčia išplėstais vyzdžiais fokusuotame žvilgsnyje buvo kažkas
netikra ir nemalonu. Pagal keistą, šiuo atveju nelauktą asocia­
ciją jo žvilgsnis priminė man kai kurių labai šaltų ir nerimtų
moterų manierą: vaikiškai plačiai atsimerkti ir žiūrėti taip pa­
prastai, naiviai ir švelniai, kad patyręs ir šiek tiek įžvalgus
žmogus iš karto jaučia sveiką norą bėgti, kur kojos neša.

Kai jis pagaliau išėjo, mes abu kurį laiką tylėjome. Kiek­
vienas sumavo savo pirmus įspūdžius, nuo kurių, kalbant iš
esmės, ir prasideda tardymas psichologine ir iš dalies pasąmo­
nine to žodžio prasme.
Pagal seną savo įprotį, aš rūkiau, vaikščiodamas iš vieno
savo kabineto kampo į kitą. Golomysovas, sėdėdamas ant so­
fos, irgi rūkė, mąsliai įsižiūrėjęs į lubas savo liūdnokomis pro­
tingomis akimis. Kartkartėmis kiekvienas iš mūsų prabėgomis,
tarytum atsitiktinai, pažvelgdavome vienas į kitą.
Mat mes abu nesusitarę ir netgi dar neišdėstę vienas kitam
savo samprotavimų, įtarėme Glotniką, jog jis pats nužudė sa­
vo žmoną. Bet nė vienas iš mūsų nei atskirai, nei abudu kartu
negalėjome pagrįsti šio įtarimo, kaip negalėjome ir numoti į jį
ranka.
Šiuo atveju mano padėtis komplikavosi todėl, kad aš, kaip
prokuroras, eidamas tarnybines pareigas ir prižiūrintis šios by­
los tyrimą, turėjau įspėti tardytoją, kad nedarytų skubotų ir
išankstinių išvadų, kurios visuomet gali padaryti nepataisomą
182
žalą. Taigi dabar aš, puikiai suprasdamas, ką mano Golomyso-
vas, ir visiškai jam pritardamas, vis dėlto privalėjau išpilti pir­
mą stiklinę šalto vandens ant jo galvos, nors, sąžiningai prisi­
pažinsiu, aš labai nenorėjau to daryti.
— Na, kokie jūsų pirmieji įspūdžiai, drauge Golomyso-
vai? — pagaliau aš paklausiau.
— Dar Gorkis yra pasakęs, kad pirmas įspūdis ne visuomet
teisingiausias,— išsisukinėdamas atsakė Golomysovas.
— Bet vis dėlto, jeigu jis susiklosto, reikia jį ir suformu­
luoti. Taip?
— Taip,— iš lėto tarė Golomysovas.— Man nepatiko šis
žmogus, Levai Romanovičiau... Visiškai nepatiko...
— Tai jūsų teisė, Golomysovai. Man jis irgi nepatiko. Bet
tai dar nieko nereiškia...
— Žinoma.
— Aš nebaigiau savo minties. Tai nieko nereiškia, išskyrus
viena: kaip tik todėl, kad šis žmogus jums nesimpatiškas, gal­
būt netgi daugiau,— kaip tik todėl jums, vertinant visas aplin­
kybes ir įkalčius, kurių, beje, kol kas nėra, teks dvigubai at­
kakliau atlikti „bandymą viską nutraukiant.. ."
— Aš supratau jus, Levai Romanovičiau,— nusišypsojo Go­
lomysovas.
Jis tikrai mane suprato. „Bandymu nutraukiant" savo pro­
fesine kalba mes vadinome visokių netiesioginių įkalčių kruopš­
tų patikrinimą. O tai turi daryti kiekvienas sąžiningas tardyto­
jas bet kurioje byloje, griežčiausiai „apšaudydamas" tuos įkal­
čius iš kaltinamojo gynybos pozicijų.
Po to mes su Golomysovu parengėme pradinių veiksmų
planą.

Rengdami šį planą, mes vadovavomės tokiais sumetimais.

Kaip dingo Eločka Dolenko? Arba ją kažkas dėl kažkokios
priežasties nužudė, o paskui jos lavoną kruopščiai paslėpė, nu­
skandino arba sunaikino, arba ji pati kažkodėl nusižudė — nu­
siskandino, o jos lavonas neiškilo ir todėl nebuvo surastas; ar-
ba ji gyva ir sveika, bet dėl kažkokių priežasčių nusprendė
mesti savo vyrą ir išvykti iš Maskvos.
Byloje nebuvo duomenų, kurie bylotų antrojo ir trečiojo*
variantų naudai. Iš visko sprendžiant, Eločka neturėjo prie­
žasčių nei nusižudyti, nei išvykti iš Maskvos ir mesti vyrą. Va­
dinasi, įtikinamiausias buvo pirmasis variantas. Kas ir kodėl
galėjo ją nužudyti? Nužudymai iš keršto išvis dabar reti, o Eloč-
kai, kiek rodo jos trumputė ir nesudėtinga biografija, nebūva
183;
 kam ir dėl ko keršyti. Nužudymo apiplėšimo tikslais negalima
buvo atmesti, bet tokiais atvejais nusikaltėliai beveik niekuo­
met neslepia savo aukos lavono. Vadinasi, įtikinamiausia nužu­
dymo priežastis buvo kažkokie mums kol kas nežinomi buiti­
niai, seksualiniai ir psichologiniai motyvai, kuriais galėjo va­
dovautis artimas jai žmogus, vyras ar meilužis, jeigu apskritai
jį turėjo. Turint galvoje nemažą Eločkos ir jos vyro amžiaus
skirtumą, tokios prielaidos nebuvo galima atmesti.
Vadinasi, pirmiausia reikėjo išsiaiškinti visus tuos klausi­
mus. Betarpiškai su jais buvo svarbu surinkti pilniausius ir
tiksliausius duomenis apie Glotniko asmenybę, jo interesus ir
ryšius, jo planus ir nuotaikas, jo gyvenimo būdą.
Kartu, tikrindamas visus klausimus, susijusius su trečiuoju
variantu, vis dėlto tardymas privalėjo atsižvelgti ir į du pir­
muosius. Tai būtų paieškos rezervai.
Prireikė dvi savaites labai įtemptai dirbti, kad tardymui pa­
aiškėtų šitokios, beje, labai įdomios, aplinkybės.
Pirmiausia paaiškėjo, kad iš tikrųjų taupomojoje kasoje iš
savo sąskaitos prieš kelias dienas iki lemtingo sekmadienio
Glotnikas paėmė dvidešimt penkis tūkstančius rublių, kuriuos
Eločka rodė motinai ir draugėms. Tai liudijo Glotniko naudai.
Tačiau kartu paaiškėjo, kad kitą dieną po žmonos dingimo, pir­
madienį, Glotnikas įnešė dvidešimt penkis tūkstančius rublių
į savo sąskaitą kito Maskvos rajono taupomoj oje kasoje. O kad
yra tokia kita sąskaita, nei Eločka, nei jos motina nežinojo. Tai
jau liudijo prieš Glotniką: žmogus, priblokštas, kad netikėtai ir
paslaptingai dingo mylima žmona, vargu ar galėtų užsiimti savo
finansiniais reikalais jau sekančią dieną po jį užgriuvusios ne­
laimės.
Antra, paaiškėjo, kad bendra Glotniko santaupų suma, sau­
goma abiejose taupomosiose kasose, aiškiai viršija jo galimy­
bes, netgi turint galvoje žymaus inžinieriaus, be atlyginimo,
dažnai gaunančio pinigines premijas, padėtį.
Si antroji aplinkybė vertė tardymą atsargiai patikrinti, ko­
kiais neteisėtais turtėjimo metodais galėjo naudotis Glotnikas,
dirbdamas Vyriausiojoje chemijos pramonės valdyboje. Tačiau
tikrinti reikėjo labai atsargiai, kad, pirma, neišgąsdintume Glot­
niko, o, antra, nekompromituotume, kol nėra tam pakankamo
pagrindo. Vadinasi, reikėjo surasti tokį tikrinimo metodą, ku­
ris nesukeltų nereikalingų kalbų ir spėliojimų.
Kai paaiškėjo, jog Glotnikas, eidamas Vyriausiosios chemi­
jos pramonės valdybos gamybos skyriaus viršininko pareigas,
turėjo kai kurių ryšių išduodant įvairius chemikalus, iš kurių
184
daugelis tuo metu buvo deficitiniai, mes organizavome jų iš­
davimo ir realizavimo reviziją. Paviršutiniškai žiūrint, su re­
vizija prokuratūra neturėjo nieko bendra. Niekas Vyriausiojoje
valdyboje, o juo labiau pats Glotnikas, nežinojo, kad, be revi­
zorių, dokumentus vakarais ir naktimis dar nagrinėjo ir Golo-
mysovas.
Bet štai kartą tarp tūkstančių reikalavimų, tarpininkavimų,
prašymų skirti vienokių ar kitokių chemikalų, lydraščių, or­
derių ir paskyrų, konosamentų ir sąskaitų Golomysovas aptiko
Maskvos ryšių instituto laišką, adresuotą Vyriausiajai chemi­
jos pramonės valdybai. Siame laiške instituto direktoriaus pa­
vaduotojas ūkio reikalams G. Glotnikas kreipėsi į Vyriausio­
sios chemijos pramonės valdybos gamybinio skyriaus viršinin­
ką M. Glotniką, kukliai prašydamas skirti jų įstaigai siuntą
dažų trikotažo ir tekstilės gaminiams dažyti.
Nė nepasidomėjęs, kam Ryšių institutui reikalingi tekstili-
niai dažai, M. Glotnikas šį prašymą patenkino.
Aptikęs šį menką dokumentą, Golomysovas jau be jokio
vargo įspėjo, jog Glotnikas iš Vyriausiosios chemijos pramonės
valdybos ir Glotnikas, dirbantis Ryšių institute, yra tikri bro­
liai, kaip ir tai, kad į instituto sandėlį užsakyti dažai nepateko.
Dar daugiau, paaiškėjo, kad už užsakytus dažus Vyriausiosios
cheminės pramonės valdybos prekių bazei apmokėjo kažkoks
Guridzė, niekada Ryšių institute nedirbęs ir nieko bendra su
šia įstaiga neturėjęs.
Tada Golomysovas prekių bazėje apdairiai pasitikrino, kas
vis dėlto pagal Vyriausiosios chemijos pramonės valdybos
paskyrą įsigijo šiuos dažus. Paaiškėjo, kad pagal Ryšių institu­
to įgaliojimą, pasirašytą G. Glotniko, juos gavo tas pats Gu­
ridzė, be to, dokumente buvo nurodyti ir jo inicialai: ,,S. L."
Dabar reikėjo nuspręsti, kaip toliau aiškintis šią istorija.
Abu nusprendėme, kad būtų dar ankstoka liesti brolius Glot-
nikus. Reikėjo pradėti nuo Guridzės, nežinia iš kur išdygusio,
nežinia kur dirbančio ir gyvenančio. Paaiškėjo, kad Maskvoje
gyvena keli Guridzės, tačiau nė prie vieno iš jų pavardės ne­
buvo inicialų „Š. L." Jokių žinių apie mus dominantį Guridzę
neturėjome. Todėl mes spėjome, jog šis Guridzė galėjo iš kur
nors atvykti. Buvo patikrinti visi Maskvos viešbučiai, bet nė
viename iš jų tuo metu, kai buvo gauti dažai, Guridzė nebuvo
apsistojęs.
Tada mes patikrinome laikinai priregistruotųjų sąrašus —
Juk Guridzė galėjo apsigyventi pas pažįstamus ar giminaičius.
Teko nusivilti, nes ir archyvai nieko neatskleidė: prakeiktasis
185
Guridzė net laikinai Maskvoje nebuvo prisiregistravęs, o be jo
šis bylos epizodas ničnieko nereiškė...
Tada nusprendėme „eiti" ne nuo žmogaus prie dažų, o nuo
dažų prie žmogaus. Šiuo atveju tai reiškė, jog reikėjo išsiaiš­
kinti, kokiems kitų miestų kombinatams ar artelėms galėjo rū­
pėti šios rūšies chemikalai. Ne valstybiniais tekstilės ir triko­
tažo fabrikais, o artelėmis ir pramoniniais kombinatais susido­
mėjome dėl vienos aplinkybės: kaip žinoma, fabrikai visų rūšių
medžiagas gauna pagal žaliavų planą, turi fondų, vadinasi,
jiems nereikėjo brolių Glotnikų tarpininkavimo.
Pasitikrinus Sąjunginėje verslinės kooperacijos taryboje ir
kitose organizacijose, paaiškėjo, jog tokio tipo artelių bei kom­
binatų esama Leningrade, Tbilisyje, Jerevane ir Rostove prie
Dono.
Po kelių dienų jau žinojome, kad Salva Luarsabovičius Gu­
ridzė gyvena Tbilisyje ir dirba Gruzijos tekstilės-trikotažo pra­
monės susivienijime, jungiančiame keletą miesto artelių.
Golomysovas išskrido į Tbilisį.
Teisingumo dėlei reikia pasakyti, jog Salva Luarsabovičius
gynėsi kaip liūtas. Jis, girdi, apie jokius dažus neturįs nė men­
kiausio supratimo ir net nežinąs, kas tai per daiktas. Maskvo­
je jis nebuvęs tuo metu, kai buvo gaunami tie dažai, išvis jau
daug metų niekur nebuvo iš Tbilisio išvykęs, nes neturįs tam
lėšų, nors, dievas regi, seniai svajojus apsilankyti šalies sosti­
nėje. Visas miestas galįs parodyti, jog jis esąs doras darbuoto­
jas, negobšus, neturįs nieko bendra su jokiomis kombinacijo­
mis. Jis niekada negirdėjęs Glotniko pavardės, net nežinojęs,
jog kažkur esąs ryšių institutas, dėl kurio nesąs tikras ir da­
bar, nes nesuprantąs, kam ryšiams reikalingi kažkokie institu­
tai: juk čia ne medicina.
Bet, būdamas menko išsimokslinimo, jis neprieštaraująs ir
pasiryžęs sutikti, kaip teigiąs gerbiamas svečias iš Maskvos,'
jog toks institutas iš tikrųjų esąs, nors ir šiuo atveju jis su juo
tikrai neturįs ir negalįs turėti nieko bendra. Taip, jis mato, jog,
gaudamas dažus, paskyros lapuose pasirašęs kažkoks Guridzė,
bet tai ne jo parašas, o tokių pavardžių pasaulyje esą daug ir
kažkuris iš jų, matyt, iš tikrųjų yra sukčius ir nevidonas. Dėl
to jis, būdamas bendrapavardis, didžiai apgailestaująs, bet pa­
dėti niekuo negalįs. Kai dėl inicialų, kurie matyti įgaliojimo
lape, tai, pirma, jie nieko neįrodo, nes būna ir dar bjauresnių
sutapimų: pavyzdžiui, jo pusbrolis esąs kaip du vandens lašai
panašus į Nikolajų II, nors, tai labai lengva įrodyti, niekada
nėra buvęs imperatorium; antra, nors jis ir Salva, bet, griežtai
186
kalbant, ne Luarsabovičius, o jeigu ir Luarsabovičius, tai ne
toks jau Salva...
Gerai, kad Golomysovas, ypač atidžiai, ramiai išklausydavo
Guridzės kalbas, visiškai su juo nesiginčydamas, o tik labai
tiksliai čia pat užsirašinėdavo jo parodymus, po to vėl išklau­
sydavo jį ir vėl viską užsirašydavo. Ir kiekvieną kartą jis duo­
davo Guridzei perskaityti tai, ką užrašė, ir paperkamai švelniai
prašydavo, jeigu neprieštaraujama, pasirašyti. Guridzė skaitė,
dėkojo už tikslumą ir pasirašinėjo.
Po kelių valandų, kai jau buvo pasirašyta dvi dešimtys la­
pų, Golomysovas, iki tol nė karto savo pašnekovo nepertrau­
kęs, staiga kreipėsi į jį su tokiu netikėtu pasiūlymu:
— Žinote, Salva Luarsabovičiau, ko gero, užteks...
— Nesuprantu, genacvali, ko užteks?
— Nesąmonių, Salva Luarsabovičiau. Jūs jau tiek primela­
vote, kad ir man užteks...
Guridzė pašoko ir, mušdamasis į krūtinę, pradėjo prisieki­
nėti protėviais ir vaikais, jog jis per visą savo gyvenimą nėra
nė žodžio sumelavęs.
— Tai labai jaudina,— sutiko su juo Golomysovas.— Tuo
labiau liūdna, kad šiandien jūs tiek daug primelavote... Štai
pats pasiklausykite...
Golomysovas labai išraiškingai perskaitė visą protoko­
lą — deja, kupiną prieštaravimų ir begėdiškiausio melo. Gu­
ridzė labai atidžiai klausėsi, net galvą palinguodamas į žodžių
taktą, po to paklausė:
— Ar galiu dėl viso pikto jūsų paklausti?
— Jeigu tai turi ką nors bendra su byla,— atsakė Golomy­
sovas.
— Kol kas neturi, bet labai gali turėti,— paslaptingai ištarė
Guridzė.
— Aš jūsų klausau.
— Girdėjau, jog yra tokia rusų patarlė: „Neturėk pinigų,
bet turėk šimtą draugų". Jūs girdėjote?
— Tarkime. Bet kas iš to?
— Mano manymu, neteisinga patarlė. Tiksliau, nevisiškai
teisinga... Aš pasakyčiau taip: „Neturėk šimto draugų — tai
pavojinga. Turėk vieną draugą ir ne šimtą rublių, o šimtą tūks­
tančių. .. Tai ir naudingiau, ir saugiau..." Ar patiktų jums to­
kia patarlė, genacvali?
— Štai kas, Guridzė,— tyliai, vos sulaikydamas įniršį, tarė
Golomysovas.— Pirma, aš jums ne genacvali, o pilietis tardy­
tojas, todėl pasistenkite kreiptis į mane tik taip. Antra, jūsų
187
patarlė man visai nepatinka. Trečia, jeigu jūs dar kartą išdrį­
site man apie tai užsiminti, aš papildomai pateiksiu jums kal­
tinimą už bandymą papirkti. O kol kas įteikiu jums orderį dėl
jūsų suėmimo.
Per dvi dienas Salva Luarsabovičius smulkiai papasakojo,
kaip išvažiavęs į Maskvą atsivežti dažų Tbilisio tekstilės ir tri­
kotažo artelėms, kaip jam pavyko „prieiti" prie Glotniko Vy­
riausiojoje chemijos pramonės valdyboje ir per jo brolį iš Ry­
šių instituto be jokių fondų, tik jiems tarpininkaujant, gauti
deficitinių dažų, broliams asmeniškai įteikus penkiasdešimt
tūkstančių rublių, kaip, parvykęs su dažais į Tbilisį, „uždirbo"
šimtą tūkstančių.

Guridzė buvo nugabentas į Maskvą, čia savo parodymus

patvirtino, o pats buvo atpažintas Vyriausiosios chemijos pra­
monės valdybos sandėlininko, įteikusio jam dažus. Taip visa
ši istorija buvo visiškai išsiaiškinta. Grigorijus ir Michailas
Glotnikai buvo suimti tą pačią dieną. Abu broliai bandė išsi­
ginti, tačiau akistatos su Guridze metu, pateikus visus atitin­
kamus dokumentus, prisipažino esą kaiti ir jo parodymus pa­
tvirtino.
Kratos metu pas Michailą Glotniką buvo surasti du laiškai,
rašyti į Maskvą jam iki pareikalavimo: vienas iš Segežo mies­
to, o antras iš Vologdos. Pirmąjį laišką rašiusi Neli G.— jauna
mergina, pernai baigusi Maskvos teisės institutą ir paskirta
dirbti į Karelijos-Suomijos respubliką. Iš šios merginos laiško
paaiškėjo, jog dar prieš metus, prieš baigdama institutą, ji su­
sipažino su Glotniku, kuris pradėjęs jai meilintis, žadėjęs ją
vesti, tikindamas, jog išsiskirsiąs su žmona. Neli G. juo patikėjo
ir turėjo artimų ryšių. Dabar mergina jam rašė, jog laukianti
nesulaukianti, kada ji bus perkelta į Maskvą, kai jis jai užtik­
rino, parašydamas, jog tai pasiekęs tik dėl plačių savo ryšių
o dar labiau laukianti, rašė Neli G., kada jis išsiskirs su žmona.
Taigi net ir po to, kai prapuolė Glotniko žmona, jo pažįsta­
moji iš Segežo nieko apie tai nežinojo ir vis dar tikėjo jo pa­
žadais.
Antrąjį laišką buvo parašiusi jauna mergina Liusė B.— ka­
rinio sanitarinio traukinio medicinos sesuo. Iš šio laiško taip
pat paaiškėjo, kad Glotnikas ir su šia mergina turėjo intymių
santykių, jai taip pat žadėjo, jog išsiskirsiąs su žmona ir po to
ją vesiąs.
Abi merginos buvo iškviestos į Maskvą ir kruopščiai ap­
klaustos. Jų parodymai atskleidė niekingą ir primityvią meto­
188
diką, kuria beveik profesionaliai buvo siekiama suvedžioti ir
apgaudinėti ir kuria abiem atvejais naudojosi šis keturiasde­
šimtmetis suvedžiotojas. Merginos parodė laiškus, kuriuos jis
joms rašė, parašytus vienu metu ir tais pačiais žodžiais. Juo­
s e — beveik tokie patys patikinimai ir pažadai. Būdinga, kad ir
šiuose, ir kituose laiškuose Glotnikas labai dergė savo žmoną,
kaltino ją ,nugriovus jam gyvenimą", aiškino, jog jo skyry­
bos neišvengiamos ir apie tai jis jau pranešęs žmonai.
Kai visi šie faktai, buvo surinkti, mes nusprendėme dėl to
apklausti Glotniką. Per tą laiką buvo pastebėta, kad jis, pa­
lyginti greitai prisipažinęs savo kaltę dėl machinacijos su da­
žais ir dėl to atsidūręs kalėjime, ne tik nesielvartauja ir nenu­
simena, bet, priešingai, esti linksmas, pastebimai pastorėjęs ir
visiškai patenkintas savo likimu.
Neliko abejonės, jog, atsidūręs kalėjime dėl palyginti smul­
kaus sukčiavimo, Glotnikas nusiramino, nes vylėsi, jog tai pa­
dės jam išsisukti nuo bylos dėl Eločkos dingimo, kurios lavo­
no, tai jis gerai žinojo, ne tik dar nesurado, bet nesuras ir vė­
liau. Be to, per visą ligšiolinį tardymo laiką dėl Eločkos dingimo
jo nė karto papildomai niekas neklausinėjo, todėl jis padarė
išvadą, jog byla dėl jos dingimo taip pat užgeso TSRS proku­
ratūroje, kaip ji prieš tai buvo užgesusi Maskvos kriminalinia­
me^ skyriuj e.
Lygiai dvyliktą valandą dienos Glotnikas buvo atvestas į
mano kabinetą tardyti.
Iš pradžių pasakiau, kad jis iškviestas ne dėl dažų bylos,
kuri mums ne tiek rūpi, o kitu reikalu, kur kas svarbesniu: jis,
Michailas Glotnikas, sąmoningai nužudęs savo žmoną, kuri bu­
vo nėščia jau šeštą mėnesį.
Aš niekada neužmiršiu, kaip jis pradėjo šaukti, siautėti ir
protestuoti. Jis pašokdavo iš vietos, lyg apalpęs krisdavo ant
kilimo, šaukė, jog tai mirtinas įžeidimas, jog jis neįeisiąs „pri­
kergti jam kriminalo", jog tuo mes norime suversti jam visą
atsakomybę, nes nesugebame išaiškinti, kūr dingo jo karštai
mylima žmona, jog tai šventvagystė, jis skųsis, ir mums taip
nepraeisią... Mudu su Golomysovu iš anksto susitarėme, kad
leisime Glotnikui išsikalbėti, kiek tik jis norės, netrukdysime
ir neraminsime, leisime jam iki galo išeikvoti visas protestų,
prieštaravimų ir užuominų atsargas.
Tikriausiai iš šalies būtų buvę įdomu stebėti, kaip du tardy­
tojai tylėdami ir visiškai ramiai klausosi kaltinamojo riksmų ir
grasinimų, kumščio smūgių į stalą, šauksmų „neleisiu!", tragiš­
kų uždusimų ir verkšlenimų. Mes elgėmės tarsi kurčnebyliai.
189
 Maždaug po valandos Glotnikas pavargo ir sunkiai sudribo
kėdėje.
— Taigi, Michailai Borisovičiau, galbūt pereisime prie rei­
kalo? — paklausiau, tarsi nieko nė nebūtų buvę.
— Aš nesuprantu, ko jums iš manęs reikia? — klausimu į
klausimą atsakė Glotnikas.
— Arba reikia jūsų teisingų parodymų dėl padaryto nužu­
dymo, arba, jeigu jūs nusiteikęs ir toliau spyriotis, mes jums
pateiksime kelis klausimus.
— Aš neturiu ko prisipažinti. Kuo buvau kaltas, iš karto
prisipažinau, o dėl šio reikalo aš neturiu ko pasakyti.
— Jūs, kaltinamasis, turite teisę duoti bet kokius parody­
mus arba visiškai atsisakyti juos duoti. Mūsų, tardytojų, parei­
ga duoti jums klausimų, kuriuos laikome esant tardymui rei­
kalingus. Tokios įstatymo numatytos proceso normos, vienodai
privalomos ir jums, ir mums. Visą valandą mes kantriai klau­
sėmės jūsų riksmų, grasinimų ir įžeidinėjimų. Pranešu jums,
Glotnikai, jog dėl visų mūsų poelgių jūs turite teisę skųstis
kada tik panorėsite ir kam tik panorėsite. Bet daugiau jokių
riksmų, įžeidinėjimų nepakęsim. Iki šiol mes tai kentėme psicho­
loginiais sumetimais. Bet tai jau mums nusibodo. Suprantate?
— Aš taip daugiau nedarysiu,— atsakė jis.
— Tikiuosi. Vadinasi, prie reikalo. Jūs anksčiau teigėte ir
šiuo metu tvirtinate, jog karštai mylėjote savo žmoną. Taip?
— Be abejonės, aš visuomet galiu tai įrodyti!
— Vadinasi, jūs nesirengėte jos atsikratyti?
— Jokiu būdu!
— Kodėl gi jūs rengėtės su ja išsiskirti?
— O aš nė nesirengiau! ..
— Bet juk apie tai jūs rašėte savo meilužei Neli G.?
— Aš to neprisimenu.
— Štai jūsų laiškas, kuriame visa tai parašyta. Pageidauja­
te susipažinti?
— Pageidauju,— atsakė Glotnikas ir įsisiurbė akimis į jam
įteiktą laišką.
— Ką jūs dabar pasakysite?
— A š... Apskritai... aš rimtai su Eločka skirtis nesiren­
giau. ..
— Tad kodėl apgaudinėjote Neli G.? '
— Na, žinote... Aš norėjau ją nuraminti... Morališkai pa­
laikyti. ..
— Ar jūs iš tikrųjų manote, kad, apgaudinėdami merginą,
jūs ją morališkai palaikote?
190
 — Ne, suprantama, bet būna aplinkybių... Apskritai... aš
norėjau ją nuraminti...
— Be to, jūs Neli G. žadėjote, kad ją vesite. Ar tai irgi bu­
vo apgaulė?
— Aš nenorėjau jos apgaudinėti...
— Vadinasi, rimtai rengėtės ją vesti?..
— Ne, aš nenorėjau išsiskirti su Eločka.
— Vadinasi, nesirengėte vesti Neli?
— Taip, nesirengiau.
— Vadinasi, žadėdamas ją vesti, jūs ją apgaudinėjote.
— Taip jau išeitų...
— Ką dar .jūs apgaudinėjote?
— Nieko.
— Ar tuo pačiu metu turėjote kitą meilužę?
— Rimtesnės neturėjau...
— Jūs meilužes skirstote į rimtas ir nerimtas?
— Nekibkite prie žodžių...
— O jūs atsakinėkite į klausimus. Ar jūs turėjote kitą mei­
lužę?
— Ką jūs turite galvoje?
Mudu su Golomysovu susižvalgėme, nes iš karto supratome,
kas šiame klausime labiausiai kelia nerimą Glotnikui. Jis, ma­
tyt, nežinojo, apie kokią kitą meilužę klausiame, ir norėjo tai
išsiaiškinti.
— Michailai Borisovičiau, aš privalau jus įspėti, kad klausi­
mus duoda tardytojas, o ne kaltinamasis. Todėl aš neturiu tei­
sės atsakyti į jūsų klausimą ir dar kartą klausiu: be Nelės G.,
jūs dar turėjote meilužių?
— Atsitiktiniai susitikimai, kas jų neturi,— kreivai šypsoda­
masis, numykė Glotnikas.— Be to, man atrodo, kad tai mano in­
tymaus gyvenimo sfera... Kokią reikšmę tai gali turėti bylai?
Aš juk ne vienuolis.
— Aš taip ir nemaniau. Kartoju: jūs turėjote kitų meilužių?
— Tarkime... Bet tai nieko nereiškia!
— Išvadas iš to vėl padarys tardytojas, o ne tardomasis. At­
sakysite į klausimą ar jūs atsisakote atsakinėti? Tai jūsų teisė.
— Turėjau.
— Jūs jas taip pat žadėjote vesti?
— Klauskite jų.
— Mes jau apklausėme visus, kuriuos apklausti manėme
esant reikalinga, o dabar klausiame jūsų.
Man reikia pagalvoti, prisiminti... Visa tai ne taip pa­
prasta. ..
191
 — Gerai, aš paskutinį kartą jums pagelbėsiu. Jūs žadėjote
vesti Liusę B.?
— Liusė isterikė ir gali sugalvoti viską, ką tik nori.
— Argi? Ji daro kitokį įspūdį. Bet tarkim, kad ji taip tvir­
tina. .. Ar tai tiesa?
— Viską meluoja... Nieko aš jai nežadėjau.
— Gerai, taip ir užprotokoluosime. Pasirašykite po savo at­
sakymais.
Glotnikas paėmė protokolą ir pasirašė. Kai jį grąžino, aš
pasakiau:
— Štai jūsų laiškas Liusei B., iš kurio aiškėja, kad jūs tik­
rai žadėjote ją vesti. Vadinasi, jūs be reikalo apkaltinote ją
meluojant. Turėkite galvoje, Glotnikai, kad jūs pats save pa-
statote į keblią padėtį, kiekvieną kartą kalbėdamas netiesą.
Dabar jūs prisipažįstate žadėjęs Liusei B., kad ją vesite ir kad
jūs ją apšmeižėte ankstesniais savo atsakymais?
— Taip, prisipažįstu!—suriaumojo Glotnikas, pašokdamas
iš pykčio perkreiptu veidu.— Teisybė. Bet kokią tai turi
reikšmę?..
— Pirmiausia nustokite riaumoti, teikitės sėstis ir elgtis
kaip pridera,— aš jį įspėjau, kad daugiau šito nepakęsiu.
Tokia atmosfera vyravo Glotniko apklausos metu. Jis visaip
stengėsi išsisukti nuo labai keblių klausimų, teisinosi, jog turįs
prastą atmintį, retkarčiais puldamas į isteriją, po to vėl išsisu­
kinėjo ir melavo. Iš visko sprendžiant, jis jau numojo ranka
į nepavykusį mėginimą įtikinti mus savo nuoširdumu ir teisu­
mu. Jam dabar kas kita rūpėjo: kaip išsisukti nuo labai taiklių,
aštrių ir dėl to keliančių didelį nerimą klausimų.

Įkalčių, kuriuos šiame tardymo etape pavyko surinkti prieš

Glotniką, vis dar nepakako, kad jį būtų galima perduoti į teis­
mą. Tiesa, jo šlykštus amoralumas buvo visiškai įrodytas, labai
įtartina buvo procedūra su pinigais, kurie buvo pervesti pirma­
dienį į taupomąją kasą, ir tai, be abejo, sugriovė jo sukurtą
legendą apie dvasines kančias, kurias jis iškentėjęs dingus jo
mylimai žmonai, bet... bet tai dar nebuvo įrodymas, jog jis
pats ją nužudė, juo labiau kad, kol nesurastas Eločkos lavonas,
dar buvo kai kurių vilčių, jog galbūt ji nėra nužudyta.
Tiesa, ir Golomysovas, ir aš buvome įsitikinę, jog jis žudi­
kas, bet, nesuradę užmuštosios, mes negalėjome visiškai pa­
grįstai tai konstatuoti, juo labiau būti ramūs dėl savo, tardyto­
jų, sąžiningumo.
192
 Jeigu Glotnikas tardymo metu būtų kitaip elgęsis, tai yra
prisipažinęs, nebandęs smulkmeniškai kiekviena proga meluoti
ir išsisukinėti, vis labiau painiodamasis prieštaravimuose ir
griaudamas mūsų pasitikėjimą jo parodymais, o, atvirkščiai,
kad ir tyčia, „atvirai" pareiškęs, jog taip, girdi, aš, taip sakant,
niekšas, suvedžiotojas, apgavikas, buvau neištikimas Eločkai,
melavau Nelei G. ir Liusei B., kitoms merginoms, be to, esu
kyšininkas, negarbingas žmogus, bet vis dėlto ne žmogžudys ir
šito prisipažinti negaliu — norite — tikėkite, norite — netikėki­
te! — mes psichologiškai šiuo atveju būtume atsidūrę labai
keblioje padėtyje, ir tai labai rimtai būtų pakenkę mūsų įsitiki­
nimui, jog Eločką nužudė kaip tik jis.
Kaltinamojo prisipažinimas, be abejo, nėra „įrodymų pa­
neigimas", ir tuo remtis gali tik labai nepatyrę arba nesąžiningi
tardytojai. Tačiau nužudymo bylose, kai lavonas nesuras­
tas, kaltinamojo prisipažinimas svarbus dar ir dėl to, kad, są­
žiningai prisipažindamas, nusikaltėlis nurodo, kur paslėptas la­
vonas arba jo likučiai, be to, jis yra vienintelis žmogus pasau­
lyje, žinantis visą tiesą apie nužudymo aplinkybes ir motyvus,
taigi jis — tiesos konstatavimo šaltinis.
Kelissyk patardę, aš ir Golomysovas nusprendėme, kad jis,
Glotnikas, pats to nesuvokdamas, tokia savo pozicija, kurios jis
laikėsi apklausų metu, mums padeda. Taip, padeda, nes juk
niekas taip tardytojo nenuteikia ir neįtikina, kaip atkaklus ir,
be to, melagingas spyrioj imąsis, rodantis, jog už to slypi pikta
valia.
— Bet, antra vertus,— tyčia kalbėjau Golomysovui,— tai,
kad jis meluoja ir meluodamas vis labiau susipainioja, galima
suprasti ir taip, jog žmogus, kuris iš tikrųjų nėra žudikas, bet
kurį tuo stengiamasi apkaltinti, bijo pripažinti vienaip ar ki­
taip jį kompromituojančius faktus, kad nepablogintų savo pa­
dėties. Taip, Golomysovai, jis susijaudinęs, bet juk jis turi būti
toks ir tuo atveju, jeigu nužudė, ir tuo, jeigu nenužudė, bet
tuo kaltinamas. Iš tikrųjų sunku nuspręsti, kada jis turėtų būti
labiau susijaudinęs. ..
Keistas dalykas: kuo labiau aš stengiausi ,,ginti" Glotniką,
tuo mano paties įsitikinimas dėl jo kaltės ne tai, kad ištirpo,
bet darėsi vis labiau trapus ir dužus lyg kovo mėnesio pusnis,
kurios gelmėse jau prasimušė ir sugurgėjo pirmieji abejonių
upeliukai.
Tardėme kasdien. Glotnikas įnirtingai tebesigynė, kiekvieną
kartą vis labiau prarasdamas savitvardą. Jis kovėsi dėl kiek­
vienos detalės iki galo, kol nepaneigiami dokumentai ir įro-
13. Tardytojo uiraSai 193
dymai, papildantys bylą, galutinai jį prįremdavo prie sienos.
Tada jis visiškai ramiai ir ciniškai pareikšdavo, jog tuo jis esąs
kaltas, prisipažįsta, o anksčiau neigė dėl to, kad buvo pamiršęs
arba tai laikė savo intymaus gyvenimo detale, neturinčia reikš­
mės tardymui, arba pagaliau dėl to, kad jam buvusi gėda pri­
sipažinti tokį nemalonų dalyką.
Tardant vis labiau išryškėdavo nemaloni mūsų psichologi­
nės dvikovos pusė. Deja, čia nebuvo to nuostabaus supratimo
tarp tardytojo ir kaltinamojo, kai pirmojo jautrumas ir taktas,
jo sugebėjimas suprasti dvasinę dramą žmogaus, dėl vienokių
ar kitokių lemtingų aplinkybių padariusio nusikaltimą, jo nuo­
širdus noras, kiek tai leidžia įstatymas, padėti šiam asmeniui ir
bent kiek palengvinti jo dalią kaltinamajam sukelia gilią pa­
garbą ir patį didžiausią palankumą, kuris po to išlieka visą gy­
venimą. Nelaimei, Glotniko bylos metu šio psichologinio savi­
tarpio supratimo nebuvo pasiekta. Mat taktinis būdas tokiam
supratimui pasiekti yra toks, kad tardytojas kaltinamojo ap­
klausos metu apeliuoja į gėrio pradus, dažnai dar labai gyvy­
bingus, tik prislopusius žmogaus, padariusio nusikaltimą
sieloje.
Šia proga prisiminiau vieną kaltinamąjį, užmušusį žmoną
iš pavydo, garbingai prisipažinusį savo kaltę ir, iš visko spren­
džiant, nuoširdžiai abejingą savo paties tolesniam likimui. Pri­
sipažįstu, aš simpatizavau kaltinamajam. Jis karštai ir aistrin­
gai mylėjo savo žmoną, o ši, tuštoka ir šalta bobšė, tiesiog be­
gėdiškai apgaudinėjo savo vyrą vos ne nuo pirmųjų jų vedybinio
gyvenimo dienų.
Po tardymo su manimi atsisveikindamas, kaltinamasis, dar
neturėjęs nė trisdešimties metų, be kitko, pasakė, jog teismo
nebijąs, nes baisesnis jo ,,vidinis teismas".
Paskelbus nuosprendį (jį nuteisė aštuonerius metus kalėti),
po kelių dienų jis atsiuntė iš kalėjimo tokį posmelį:
Tik sau esu dabar aš atsakingas,
Ir įsakai šio nuosprendžio nepanaikins,
N es už visus teismus pasauly man labiau baisinga
Manoji sąžinė: nuo jos nieks neap gin s.. .

Būtent šitaip „save negailestingai teisiama", ir tas teismas

kai kada nusikaltėliui tampa baisesnis ,,už visus pasaulio teis­
mus", kai tardytojas nuolat stengiasi pažadinti kaltinamojo
tauriuosius žmogaus sielos pradus.
Kokius taurius pradus mes, remdamiesi Glotniko biografi­
ja» gyvenimo būdu, galėjome tikėtis pažadinti jo sieloje? Jis
194
mus laikė savo priešais, nes po to, kai jis jau apsiprato su min­
timi, jog liks nenubaustas, mums pasisekė surinkti visus įkal­
čius prieš jį ir apkaltinti jį nužudymu, kurį jis padarė, bet už
kurį atsakyti nenorėjo.
Visus mūsų bandymus priversti jį prisipažinti, išaiškinti jam
visą jo padėties rimtumą įstatymo požiūriu, įtikinti, kad jis
spyriojasi be reikalo, Glotnikas vertino kaip klastingas tardy­
tojų užmačias. Kaip ir dažnai tokiais atvejais būna, Glotnikas
visas mūsų pastangas vertino, remdamasis savo pažiūromis, sa­
vo charakteriu ir psichologija. Jam sunku buvo patikėti mūsų
nuoširdumu, nes manė, jog, būdamas mūsų vietoj, jis elgtųsi
visai kitaip.’
Pagaliau žinodamas, jog Eločkos lavonas ne tik nesurastas,
bet ir niekada nebus surastas, jeigu jis pats to nepanorės, Glot­
nikas šią aplinkybę vertino kaip neįveikiamą jo gynybinę
sieną.
Todėl jis nemanė kapituliuoti, o kruopščiai rengėsi kontr-
puolimui.

Laikas ėjo, Golomysovas ir aš jau beveik nesitikėjome iš­

gauti Glotniko prisipažinimą dėl jo padaryto nužudymo. Dar
daugiau, mano pasėtos abejonės davė gausų derlių: Golomyso­
vas vis kritiškiau ėmė vertinti savo paties išvadas, įspūdžius,
spėliojimus. Būdamas nepaprasto dvasios tyrumo ir jausdamasis
esąs labai atsakingas už kiekvieną savo rengiamą bylą, už
žmonių, susijusių su ta byla, likimą,— o tuo ir išsiskiria mąslus,
sąžiningas ir talentingas tardytojas,— Golomysovas be atvan­
gos pats save kontroliavo ir nuolatos tikrino savo darbą.
Gerai, kad mūsų kriminalistikos mokslas visada daug dė­
mesio skyrė nusikaltėlio psichologijai studijuoti. Bet beveik
nebuvo studijuojama tardytojo psichologija. O tai jaū blogai.
Tarp kitko, parengtinis tardymas — kompleksinė problema, rei­
kalaujanti studijuoti ir vienos, ir antros pusių psichologiją, to­
dėl iš jų susidūrimo iš esmės ir susidaro tardymas psichologi­
ne šio žodžio prasme.
— Žinote, Levai Romanovičiau,— pasakė man vieną kartą
vakare, pasibaigus eilinei tardymo dienai, Golomysovas,— ar
mudu nedarome sunkios teisinės klaidos? O gal visi mūsų spė­
liojimai, išvados, versijos tėra tik dūmas, kuris išsisklaidys teis­
me, kryžminės apklausos metu? Gal jis iš tikrųjų neužmušė?!
°rs aš manau, kad užmušė. ..
Aš klausiausi Golomysovo ir niūriai tylėjau, nes darbo die­
nos maišaty, klausydamas nuolatinių telefono skambučių, kitų
195
tardytojų raportų apie tardymo eigą, skaitydamas kasdieninę
korespondenciją, pranešimus apie įvairaus turinio bei pobūdžio
įvykius, ir pats save jau „gaudžiau", nes mane irgi nutvilkė
ta pati mintis: o gal jis nekaltas?
Ir namuose, ir laisvalaikiu man nedavė ramybės viena ir ta
pati mintis.
Išklausęs Golomysovą, kuris, kaip paprastai, kalbėjo tyliai,
bet išraiškingai, pažvelgęs į jo nuo darbo įtampos ir slogių abe­
jonių pavargusį veidą, pasakiau:
— Deja, ir šito mes negalime atmesti. Be abejonės, Glot-
nikas kyšininkas ir niekšas. Dėl to, kad jis sėdi kalėjime, yra
teisinga, pelnytai sėdi, bet kaltinimas nužudymu kol kas visiš­
kai neįrodytas. Jeigu mudu jo dar negalime perduoti teismui
už žmonos nužudymą, tai juo labiau neturim teisės numoti ran­
ka į šį reikalą, nes įkalčių vis dėlto yra: Eločka vis dėlto din­
gusi, mes privalome išaiškinti, kur ji dingo. Kad ir kiek mums
reikėtų pavargti, mes šią bylą užbaigsime! ..
Man norėjosi padrąsinti Golomysovą, suteikti jam daugiau
pasitikėjimo, padėti. Tikriausiai man tai kažkiek pavyko. Go-
lomysovas gerbė mane kaip vyresnįjį darbuotoją, pasitikėjo
mano kriminalistine patirtimi, kaip ir aš savo ruožtu tikėjau jo
tardytojo talentu.
Golomysovas toliau tardė Glotniką. Jeigu anksčiau šioje
byloje pirmiausia reikėjo atsargumo ir tardytojo supratingumo,
jo intuicijos, nuovokos, gerai pažinti kaltinamojo asmenybę,
jo buitį, interesus, aplinką, kruopščiai, atkakliai suklasifikuoti
menkiausias jo charakterio ir elgesio detales, tai dabar svar­
biausią reikšmę bylos eigai įgavo kaltinamojo apklausos
taktika.
Reikia pasakyti, kad, tardydamas Glotniką, Golomysovas su­
sidūrė su protingu, valingu, atsargiu priešininku. Bet, antra
vertus, Glotnikas nebuvo profesionalus nusikaltėlis, todėl ne­
turėjo šiems būdingo šaltakraujiškumo. Netikėta psichologinė
ataka kaip tik tuo momentu, kai jis būtų beveik visiškai nusi­
raminęs, vis dėlto pramuštų spragą ,,jo gynyboje". Todėl tar­
dytojo užduotis buvo plėsti ir gilinti šią „spragą".
Kiekvienos kvotos metu Golomysovas labai taktiškai, bet
ryžtingai ir nuolat stengėsi priminti Glotnikui Eločką. Jis rodė
jos fotografijas, skaitė jos laiškus, užsimindavo apie kai ku­
riuos jų santykių epizodus — pirmąją pažintį, romano pradžią,
pirmuosius jų vedybinio gyvenimo mėnesius. Tardyme kiek­
vieną kartą tarsi neakivaizdžiai dalyvavo Eločkos paveikslas,
o Glotnikui tai buvo tarsi nuolatinė akistata su nužudytąja.
196
 Šios akistatos Glotnikas galų gale neatlaikė. Jausdamas, kad
jo galimybės priešintis mažėja, kad nepajėgs daugiau ištverti
tardytojo psichologinių atakų, nepriekaištingų savo korektiš­
kumu, bet grėsmingų savo metodišku nuoseklumu, Glotnikas
puolė į kontrataką.
Gegužės 29-ąją, maždaug antrą valandą popiet, kalėjimo
viršininkas telefonu man pranešė, jog Glotnikas norėjo nusi­
žudyti, pensnė stiklo šuke bandydamas persipjauti rankos ve­
ną. Prieš tai jis parašė ir kalėjimo budinčiajam įteikė išsiųsti
skundą, adresuotą Partinės kontrolės komitetui. Tai buvo skun­
das prieš Golomysovą ir mane.
Kalėjimo viršininkas paaiškino, jog budintis prižiūrėtojas,
laimei, pastebėjęs, kad Glotnikas parkrito, iškart iškvietė ka­
lėjimo gydytoją, kuris čia pat suteikė jam būtiną medicininę
pagalbą.
Skubiai iškvietęs Golomysovą, aš kartu su juo puoliau į
kiemą prie mašinos ir bėgdamas šiaip taip jam perpasakojau,
ką pranešė kalėjimo viršininkas. Pakeliui, kai mes didžiausiu
greičiu dūmėme į kalėjimą, mane kankino prieštaringiausi jaus­
mai ir mintys. Abu tylėjome, tikriausiai ir Golomysovo sieloje
buvo pilna nerimo, kaip ir manojoje.
Kalėjimo viršininkas mums smulkiai papasakojo, kas įvy­
ko su mūsų tardomuoju. Įvykio išvakarėse Glotnikas paprašė
duoti jam popieriaus rašyti skundui. Jo prašymas įstatymui
neprieštaravo, todėl buvo patenkintas. Matyt, šį skundą jis ra­
šė visą vakarą ir dar pusę dienos. Paskui Glotnikas, išsikvietęs
kalėjimo budintįjį, jam įteikė parašytą skundą, o kai tas nuėjo,
persipjovė veną. Kalėjimo viršininkas pridūrė, jog, laiku
suteikus medicininę pagalbą, pavojus yra praėjęs, Glotniko
sveikata patenkinama.
Pagal įstatymą tardytojas, gavęs kaltinamojo skundą, pri­
valo jį išsiųsti adresatui. Aš taip ir padariau: susipažinęs su
Glotniko skundu, paprašiau -kalėjimo viršininką medelsiant jį
išsiųsti į Partinės kontrolės komisiją, kuriai skundas buvo ad­
resuotas.
Kaltinamųjų skundai prieš tardytojus kai kada būna perdėti
arba visiškai nepagrįsti, bet visada būtinai reikia labai rimtai
juos vertinti vien dėl to, jog jie parašyti asmens, kuriam atim­
ta laisvė. Kalinio teisė skųstis yra visiškai pagrįsta, natūrali ir
neatimama teisė, arba, teisininkų žodžiais, procesinė garantija.
Jeigu tardymas yra kovos būdas, tai nenuostabu, jog vienas iš
kovojančių ne tik ginasi, bet savo ruožtu ir puola. Kitas rei-
elas, -kad šio puolimo formos būdingos puolančiojo morali­
197
niam veidui, bet pati suimtojo, kovojančio už savo laisvę, pa­
dėtis tam tikru mastu pateisina ir tas nevisiškai kilnias savigy­
nos, kurią jis pasirinko, priemones. Štai kodėl be jokio nepasi­
tenkinimo ar susierzinimo aš reaguodavau į tokius nepagrįstus,
įtūžio prieš tardytoją kupinus, o neretai ir šmeižikiškus
skundus.
Taigi ir tą dieną, kai perskaičiau Glotniko skundą mudviejų
su Golomysovu adresu, aš nepasidaviau susierzinimo jausmui,
nors dar niekada man nebuvo tekę skaityti tokio pikto, niekin­
go ir melagingo skundo.
Partinės kontrolės komisijai Glotnikas rašė, jog kreipiasi
pačią baisiausią savo gyvenime dieną, kai jis, neatsilaikęs
prieš jį užgriuvusią nelaimę, tvirtai nusprendė nusižudyti.
,,Jūs perskaitysite šį laišką, kai manęs jau nebus
gyvųjų tarpe. Tai man teikia vilties, kad laiškas bus
perskaitytas. Aš negaliu ir nenoriu daugiau gyventi to­
dėl, kad negaliu įrodyti savo nekaltumo dėl paties
baisiausio nusikaltimo, kurį tik galima inkriminuoti
žmogui, t. y. kaltinimo nužudžius žmoną... Man tai
juo labiau nepakeliama, nes aš visada karštai mylėjau
savo žmoną, o kai ji taip paslaptingai prapuolė, aš ne­
silioviau teikęs pagalbą tardymo organams, kad būtų
išaiškinta ši paslaptis ir žmona surasta. Daugiau kaip
pusmetį Maskvos kriminalinis skyrius nieko negalėjo
padaryti, o aš buvau toks naivus, kad kreipiausi į
TSRS prokuratūros tardymo skyriaus viršininką Seini-
ną, tikėdamasis, jog jis man padės suieškoti žmoną. ..
Bet Šeininas nesugebėjo šios paslapties išaiškinti.
Tada jis — savigarbos sumetimais, nes kitaip aš nega­
liu to paaiškinti — pradėjo iš nukentėjusiojo mane
versti kaltinamuoju! Jis ir jo parankinis Golomysovas
pradėjo fabrikuoti prieš mane ,,įkalčius", nuteikdami
liudytojus, rinkdami paskalas ir šmeižtus, neturinčius
jokio ryšio su byla... Aš atsidūriau visiškoje nevil­
tyje, neturiu jėgų kovoti su šia savivale ir nuspren­
džiau nusižudyti.. . Aš jums rašau dėl to, kad Šeininas
ir Golomysovas susilauktų pelnytos bausmės už savo
elgesį. . ."
Toliau Glotnikas labai delikačiai pasiaiškino dėl istorijos
su dažais, pažymėdamas, jog ,,tuojau pat pripažino savo klai­
dą", kuri visiškai „atsitiktinė" jo gyvenime ir darbe. Sis prisi­
pažinimas— geriausias jo nekaltumo įrodymas.
198
 Susipažinęs su šiuo labai įdomiu dokumentu, aš pamaniau
jog dėl taip susiklosčiusių aplinkybių Partinės kontrolės komi­
sijos darbuotojų akyse atsidursiu labai sunkioje padėtyje, juo
labiau kad aš, partijos narys, sąžiningai turėsiu prisipažinti,
jog negaliu absoliučiai garantuoti, kad Glotnikas tikrai užmu­
šė savo žmoną, nors byloje ir yra keletas svarių netiesioginių
įkalčių.
Tada, kaip paprastai būdavo rimtais atvejais mano prakti­
koje, aš nusprendžiau išbandyti tai, kas, mano įsitikinimu, bu­
vo svarbiausia: psichologinio kontakto teoriją ir gėrio pradus
kaltinamojo, sieloje, o be šito, kaip aš tikėjau, tikiu ir tikėsiu,
tardymas prarastų savo kilnią ir valstybinę prasmę. Taip, vals­
tybinę, nes tarybinės teisėtvarkos uždavinys ne tik surasti nu­
sikaltėlį, bet ir jį perauklėti, o siekti šito reikia jau tardymo
metu.
Mudu su Golomysovu nuėjome į kalėjimo ligoninę pas
Glotniką.
Aš sugėdinau Glotniką dėl jo poelgio, nors čia pat prane­
šiau, kad jo pareiškimas adresatui išsiųstas. Aš jam nepriekaiš­
tavau dėl skundo, bet nurodžiau, kad jis griebėsi šmeižto, o
tai dar niekam nepagelbėjo. Atvirai papasakojęs Glotnikui prie­
žastis, dėl kurių mes padarėme išvadą, jog jis esąs kaltas, aš
pasiūliau jam nors valandėlę įsivaizduoti save mano vietoj ir
garbingai pasakyti, kaip tokiu atveju veiktų jis pats. Glotni­
kas atidžiai išklausė, buvo matyti, kad pastaraisiais metais
jis daug patyrė.
Aš pasakiau jam ir apie tai, nutapydamas pastarojo meto
jo būsenos psichologinę panoramą: siaubingumą to, ką jis pa­
darė, atpildo baimę, būtinumą paslėpti nusikaltimo pėdsakus,
nuolatines pastangas visur ir visada vaidinti mylintį vyrą, pa­
laužtą, kai paslaptingai dingo mylima žmona, viltį, jog byla
galų gale bus nutraukta, po to naujas pavojus — byla dėl da­
žų, vėl džiaugsmas, jog nėra to blogo, kas nevirstų į gera, bū­
tent: byla dėl dažų „palaidos" bylą dėl žmonos dingimo, po to
vėl naujas baimės priepuolis, kai paaiškėjo, kad ne, byla ,,ne­
nurašyta", vėl įkalčiai ir jų neigimas, įkalčiai ir jo melas, dar
kartą įkalčiai ir dar kartą melas.
Matyt, labai tiksliai pakartojau tai, ką Glotnikas jautė,
dėl ko jaudinosi, nes jis manęs klausėsi, plačiai atmerkęs akis,
nustebintas, jog aš su juo kalbu jautriai, nuoširdžiai, nors ką
, esu perskaitęs jo šmeižikišką skundą. Paskui jis pradėjo
yliai verkti ir staiga, pašokęs iš lovos ir perplėšęs baltą li­
goninės palaidinę, sušuko:
190
 — Taip, tai aš, aš užmušiau Eločką! .. Rašykite, greičiau ra­
šykite protokolą, kol dar neapsigalvojau!..
Golomysovas pripylė stiklinę vandens ir padavė Glotnikui.
Kalendamas dantimis į stiklo kraštą, jis kelis kartus gurkštelė­
jo, apsiliejo palaidinę ir vėl, visas tirtėdamas, sukliko:
— Rašykite, greičiau rašykite, nes bijau, kad neapsigalvo­
čiau, dvasią gniaužia kaip bijau! .. Bijau! ..
Reikėjo pamatyti ir išgirsti, kaip jis išrėkė tą žodį „bijau",
jog pajustum, kaip iš tikrųjų bijo šis nelaimingas, viso savo
nevykusio, amoralaus gyvenimo nualintas žmogus, kad jam
tikrai „dvasią gniaužia", kad šiuo doru prisipažinimu tikrai
jam neužteks drąsos vienu ypu nublokšti nuo savo sąžinės
siaubingą nusikaltimo naštą, kurią jis jau tiek mėnesių vilko. ..

Paskui jis truputį aprimo ir pradėjo pasakoti. Iš esmės vėl

prasidėjo apklausa, kuri skyrėsi nuo ankstesniųjų tik tuo, kad
dabar mudu su Golomysovu nesistengėme Glotnikui įrodyti jo
kaltumo, o jis pats pasakojo viską, ką norėjo. Tik retkarčiais,
kai jis netyčia nuklysdavo nuo temos, mes 'grąžindavome jį į
svaiginančių prisipažinimų vagą. Man atrodo, kaltinamojo ap­
klausos menas — tai ne tik mokėjimas užduoti klausimus, bet
ir mokėjimas išgirsti atsakymus, ne tik tai, kad mokama klau­
sinėti, bet ir tai, kad mokama tik klausytis, įsisąmoninant visas
detales: ką kaltinamasis kalba, kaip jis kalba ir kodėl kalba.
— Aš vedžiau Eločką tūkstantis devyni šimtai keturiasde­
šimt trečiaisiais metais, ji seniai man patiko. Patiko jos juo­
kas, eisena, kalba, patiko, kaip jį dažosi lūpas, koketuoja. . .
Man patiko jos veidas ir figūra, jos akys ir kojos, man viskas
jos patiko... Manęs nė kiek nejaudino amžiaus skirtumas, aš
dėl to nesusimąstydavau, tikriausiai sielos gilumoje nutuokda­
mas, jog ne aš, o ji turi apie tai galvoti... Paskui aš supra­
tau, kad buvau neteisus... Kai ji sutiko būti mano žmona, aš
irgi nesusimąsčiau, kodėl ji sutiko? Ar dėl to, kad myli mane,
ar dėl to, kad jai buvo sunku vienai su vaiku ir sena motina,
o aš, kaip ji turbūt manė, esu „gera partija"... Man buvo ma­
lonu, kad šita jaunutė, gražutė, koketiška moteris priklausys
man, ir aš maniau, jog tai ir yra laimė... Tiesa, aš niekada ne­
buvau vienuolis, gyvenau gana palaidai, nes labai myliu mo­
teris, tikriausiai jos ištvirkino mane, kaip ir aš jas tvirkinda­
vau. . . Jūs ir aš esame inteligentiški, nors ir skirtingi žmo­
nės, todėl jūs turite sutikti su manimi, kad tokiais atvejais
tvirkinimo procesas būna abipusis...
200
 Su Eločka man buvo labai gera pirmuosius du mėnesius.
Kaip ir tikėjausi, ji buvo įdomi moteris, tai mane džiugino,
nes aš pats, jeigu kalbėsime atvirai, esu gašlus žmogus...
Čia Glotnikas valandėlei nutraukė savo palyginti sklandų
pasakojimą, vėl gurkštelėjo vandens iš stiklinės, paskui, nu­
mojęs ranka į kažkokią šmėkštelėjusią galvoje mintį, kalbėjo
toliau:
— Kitaip, reikėtų kalbėti atvirai, neįmanoma paaiškinti vis­
ko, kas įvyko. Apskritai per du mėnesius man visa tai nusi­
bodo. Vėl norėjosi naujos moters, velniai mane griebtų! . .
Prasidėjo romanas su Nele G. Jos irgi užteko tik mėnesiui. Ta­
da aš susipažinau su Liuse B., ir — norite tikėkite, norite ne —
man pasirodė, kad jau šita moteris patenkins mane visą gy­
venimą. Bet ir čia manęs — o gal jos, nežinau nė kaip pasakyti —
užteko tik dviem mėnesiams. Taip, ne ilgiau. Eločka tapo
dirgli, nervinga, rėksminga, pradėjo kelti skandalus, įžeidinėti
mano vyriškas ambicijas... Ji jau buvo nėščia, todėl aš pra­
keikiau save dėl to, kad šito nesutrukdžiau, nuvokdamas, kaip
bus sunku dabar ją pamesti... O kad reikia su ja išsiskirti,
aš neabejojau... Tuo metu aš galutinai susipainiojau tarp
Nelės ir Liusės... ir dar vienos merginos — Suros, apie kurią
jūs, matyt, dar nieko nežinote...
Vieną kartą, pačioje praeitų metų rudens pradžioje, po ei­
linio skandalo man pirmą kartą šmėkštelėjo galvoje mintis, jog
ją reikia užmušti... Garbės žodis, aš pats tada krūptelėjau nuo
tos minties! .. Bet po savaitės ji vėl atėjo man į galvą ir jau ne­
beišėjo. .. Žinote, aš kažkaip pamažu susigyvenau su ja, su šia
minčiūkšte, ir ji pradėjo augti, augti, pasipildyti kažkokiomis
detalėmis: kaip užmušti, kur užmušti, kuo užmušti... Galų ga­
le ji tapo jau ne minčiūkšte ir ne mintimi, o ištisu planu,
apgalvotu iki smulkmenų... Mes gyvenome viloje Bolševe. Aš
gerai orientavausi miške, kuris driekėsi nuo Osejevkos stoties
iki Bolševo... Nusprendžiau Eločką užmušti šitame miške. Aš
buvau žadėjęs padovanoti jai kailinukus, tai jūs žinote, taigi
važiavau su ja į Puškiną, tai jūs taip pat žinote, bet pakeliui
jai pasakiau, kad iš pradžių reikia užsukti į vilą, stipriau už­
kalti duris. Tai jūs taip pat žinote. Ji sutiko. O išeidamas iš
namų, aš buvau pasiėmęs plaktuką. ..
Mes išlipome Osejevkoje ir ėjome per mišką. Sniego dar
nebuvo. Eločka ėjo pirmoji ir pradėjo niurzgėti, kodėl mes
įlipome Osejevkoje. Aš tylėjau. Ji tebepyko ir pradėjo mane
plūsti. Tada aš prišokau ir smogiau jai plaktuku į pakaušį,
^aip... Jį sukliko ir iškart parkrito.. . Matyt, aš stipriai smo­
20 i
giau, jeigu nuo šito vienintelio smūgio ji mirė. .. Mane tai
netgi nustebino, galvoje smilktelėjo idiotiška mintis: tai li­
kimas! ..
Paskui aš apsiverkiau — norite tikėkite, norite netikėkite,—
taip, apsiverkiau... Po to ėmiausi įgyvendinti savo planą. Aš
apkroviau jos kūną šakomis, spygliais, smėliu, nes ten jo daug,
paskui grįžau atgal ir sumečiau visą šią istoriją dėl dingusios
žmonos. .-. Paskui vėl nuvažiavau į tą mišką su kastuvu. Tuo
metu daugelis maskviečių sodininkų važinėdavo su kastuvais,
ir tai negalėjo sukelti įtarimo... Iki vėlyvos nakties aš kasiau
kapą ir palaidojau jame Eločką, išlyginau jį, kad nesimatytų,
ir grįžau namo... Na, o visa kita jūs žinote... Tik nežinote,
kad aš daug kartų važinėjau pas Eločką... Pats nesuprantu
kodėl... Dar štai ką noriu jums pasakyti, bet to neprotokoluo­
kite: niekada jūs nebūtumėte įrodę mano kaltės, jeigu aš pats
nebūčiau prisipažinęs... Be abejo, aš padariau klaidų, sakysim,
su laiškais ir su pinigais, jūs mikliai to įsikibote, bet vis dėlto
nesugebėjote įrodyti, kad aš žudikas... O dėl to, kad norėjau
jums kiaulystę iškrėsti,— nepykite... kaip sako prancūzai: se
lia vi (toks gyvenimas).. .
— Kodėl jūs nusprendėte vis dėlto prisipažinti, Michailai
Borisovičiau?
— Todėl, kad jūs per pusvalandį atkūrėte man visus šiuos
prakeiktus metus, visa atgaivinote mano atmintyje... Ir dar
dėl to, kad jūs nesupykote dėl mano skundo, o kalbėjote, ma­
nęs gailėdamasis... Tai aš pajutau ir šito jau negalėjau atlai­
kyti. .. O apskritai — kokią tai gali turėti reikšmę?! Prisipaži­
nau — ir baigta! ..

Diena jau ėjo vakarop, kai tardymo protokolas buvo už­

baigtas, kaltinamojo perskaitytas ir pasirašytas. Nesinorėjo ati­
dėlioti lavono ekshumacijos kitai dienai, juo labiau kad sielos
gilumoje aš nebuvau tikras, jog paryčiui Glotnikas nepersigal­
vos, neatsisakys parodymų ir nepareikš, kad visa tai jis išgal­
vojęs, būdamas pusiau sąmoningos būsenos. O be Eločkos la­
vono jo parodymai nedaug ką reiškė.
Aš pasikalbėjau su kalėjimo gydytoju, šis pasakė, jog Glot­
nikas gali vykti kartu, nes jo sveikatos būklė buvo visai ne­
bloga.
Pasirašę ir paėmę jį savo atsakomybėn, mudu su Golomy-
sovu išsivedėme Glotniką už kalėjimo vartų ir sėdome į ma­
šiną. Glotnikas ir Golomysovas sėdėjo greta, o aš su vairuo­
toja (karo metais daugelis prokuratūros vairuotojų buvo mo-

202
terys) Olga. Pakeliui mes užsukome į TSRS prokuratūrą kas­
tuvų, o paskui važiavome tolyn. Tylus gęgužės mėnesio va­
karas jau baigė blėsti, didžiulė purpurinė saulė prie horizonto
liepsnojo. Maždaug dešimtajame Siaurės plento kilometre spro­
go dešinioji padanga — ji buvo pradurta. Ją keisdama, Olga
ilgai krapštėsi. Per tą laiką saulė visiškai pasislėpė, danguje
sužibo žvaigždės. Pagaliau pradėjome važiuoti, o po kokių pen­
kių šešių kilometrų padanga vėl supliuško. Dėl to į Osejevką
mes atvykome vėlai, apie dvyliktą valandą nakties. Čia pat, už
geležinkelio, dunksojo juoda miško siena. Jau buvo visiškai
tamsu, aš turėjau tik kišeninį elektrinį dinaminį žibintuvėlį.
Glotnikas, gėrai žinąs šias vietas, pasakė, jog mašina toliau
nebus galima važiuoti, iki kapo reikės eiti pėsčiomis. Pirmas
ėjau aš, zvimbindamas savo dinaminį šviestuvą, skleidusį la­
bai menką ir nevienodo stiprumo šviesą, išplėšiančią iš tamsos
tankių pušų kamienus, šakų krūvas, skruzdėlynus. Miškas buvo
niūrus, mano menkas žibintuvėlis ne kiek padėjo, o nuo jo
menkutės šviesos šalimais šokinėdami iškildavo kažkokie bau­
gūs šešėliai.
Man iš paskos sekė Glotnikas, nesklandžiai aiškindamas,
kur eiti, po jo — Golomysovas, paskutinė, iš susijaudinimo sun­
kiai kvėpuodama, ėjo neįprastai tyli Olga, visados labai guvi,
linksma moteris.
Mes slinkome lėtai, vis kliūdami už kažkokių šaknų ir kel­
mų. Tačiau Glotnikas ėjo pasitikėdamas, rodė kryptį, atrodė,
kad šioje miško glūdumoje jį veda kažkokia ypatinga žvėries
uoslė...
Pagaliau įveikę kokį pusantro kilometro, mes atsidūrėme
nedidelėje laukymėje, kurią iš visų pusių supo didingos pušys.
Glotnikas sustojo ir, parodęs į vieną iš jų, tyliai tarė:
— Ji čia...
Stipriai spaudydamas žibintuvėlio spyruoklę, apsižvalgiau
aplinkui. Išsigandę šešėliai šoktelėjo į šalis, tačiau aplink bu­
vo labai tamsu, ir aš iki šiol negaliu suprasti, kaip šioje miš­
ko tamsybėje Glotnikas galėjo suvokti, jog čia yra ta vieta,
kurios mes ieškome.
— Ji guli čia,— pakartojo Glotnikas.
Pasiūliau Glotnikui prisėsti po pušimi, o pats kartu su Olga
ir Golomysovu pradėjau rinkti žabus laužui, be kurio būtų
sunku pradėti kasti. Po kelių minučių sausi žabai užsidegė,
ėmė traškėti, kraupiai nušviesdami šią mažą aikštelę ir Glot-
niko, kuris sėdėjo po pušimi, nugara atsirėmęs į jos kamieną,
figūrą. Nuo laužo liepsnos atšvaitų jo veidas buvo išblyškęs.
203
 Golomysovas, Olga ir aš pradėjome kasti. Žemė buvo puri,
kasėme lengvai. Glotnikas tylėdamas žiūrėjo, kaip mes dirba­
me, retsykiais krūpčiodamas ir kažką nesuprantama bambė­
damas. .. Golomysovas dirbdamas kosėjo, bet nuo Glotniko ne­
nuleido akių. Nuo įtempto darbo ir pergyvenimų pastarąjį mė­
nesį nukainuoto tardytojo veidas buvo išvargęs ir liūdnas.
Aukštai virš mūsų šnabždėjosi pušų viršūnės.
— Atsargiau, jūs užkliudysite jos koją! — netikėtai isteriš­
kai suriko Glotnikas, ir tą pačią akimirką mano kastuvas dus­
liai atsitrenkė į moteriško batelio kulną. Užgulėm kastuvus ir
po kelių minučių pamatėm Eločkos lavoną.
— Oi, mamyte, argi žmonės taip daro?! — sušnibždėjo Olga
ir, paėjusi į šalį, ėmė raudoti.
Ką mes galėjome atsakyti į šį graudų klausimą...
1956 m.

VILKŲ RUJA

Kai 1927 metų pradžioje mane perkėlė į Leningradą, nusi­

kalstamumas čia buvo gana didelis, o leningradiečiai tardyto­
jai buvo užversti įvairiausiomis bylomis. Mieste siautėjo nepas.
Nuo maskvietiškojo nepo jis visų pirma skyrėsi pačiais nep-
manais, kurių dauguma čia buvo ikirevoliucinės komercinės
aukštuomenės atstovai, artimai susiję su išlikusiomis sostinės
aristokratijos nuoplaišomis. Leningrado nepmanai noriai ves­
davo merginas, turinčias kunigaikštyčių ar grafaičių titulus, ir
gyvenimo būdu bei manieromis stengėsi mėgdžioti senąją Pe­
terburgo „diduomenę".
Nepmanai dažnai apgaudinėdavo valstybinių trestų bei įmo­
nių vadovus, su kuriais jie sudarydavo įvairiausias sutartis bei
susitarimus. Stengdamiesi demoralizuoti tarybinius darbuotojus,
su kuriais turėjo reikalų, tai papirkdami, tai teikdami nedide­
les paslaugas, „dovanas" ir vaišindami, nepmanai siekė suža­
dinti jiems „lengvos duonos" norus. O pagundų Jduvo daug.
Garsiajame Vladimiro klube, įsikūrusiame puošniame name su
kolonomis Nachimsono prospekte, veikė prašmatnus kazino
su smokingais išdabirtais krupjė ir brangiomis kokotėmis. Iki
revoliucijos savo restoranu garsėjęs Fiodorovas, milžinas, ku­
rio veidas priminė parodinį moliūgą, vėl atidarė savo resto­
raną ir demonstravo kulinarijos stebuklus. Su juo varžėsi kiti
restoranai — „San Susi", „Italija", „Dramblys", „Palermo", ,,Kvi-
sisana", „Užsimiršimas" ir „MalonumasM.
204
 Vakarais didžiuliuose „Europos viešbučio" rūsiuose atsida­
rydavo ir iki paryčių siautėdavo garsusis „Baras“, turintis tri­
jų aukštų be pertvarų salę, tris orkestrus ir daugybę staliukų,
prie kurių sėdėjo, gėrė, dainavo, juokėsi, ginčijosi ir apie mei­
lę šnekėjo prostitutės ir suteneriai, dailininkai ir nepmanai,
plėšikai ir kišenvagiai, buvę kunigaikščiai ir kunigaikštienės,
iškaitę jūreiviai ir studentai. Tarp staliukų, apduję nuo riks­
mo, muzikos ir veidų, spalvų ir drabužių margumyno, lakstė
baltašvarkiai oficiantai ir gražutės, koketiškos gėlininkės, pa­
sirengusios, beje, prekiauti ne tik žibuoklėmis.
Leningrado nepo „karaliai"— visokie Kiūnai, Magidai, Si-
manovai, Salmanai, Kraftai, Fiodorovai — dažniausiai lėbavo
prabangiuose restoranuose — „Pirmojoje draugijoje" Sodų ir Fio­
dorovskio gatvėje, „Astorijoje" arba ant „Europos viešbučio"
„Stogo". Vasarą garsėjo Sestrorecko kurorto restoranas ir jo
didžiulė, atvira, jūros pusėn atgręžta terasa bei madingu tam­
pantis džazas. Jie mėgdavo čionai suvažiuoti naktį lengvaisiais
automobiliais po premjerų Utiosovo „Laisvajame teatre", miu­
zikhole ar komedijos teatre, kurį privačiai nuomojo talentin­
gi komediniai aktoriai, miesto numylėtiniai Nadeždinas ir
Granovskaja.
Čia, prie prabangiai serviruotų staliukų, įlankos nakties vė­
soje, jaukiai apšviestoje terasoje, tyliai šnarant bangoms, „ka­
raliai" užbaigdavo milijoninius sandėrius, derėjosi, sudarinėjo
sutartis, komercines sąjungas ir nuodugniai aptarinėjo „ben­
drą padėtį", kuri, jų nuomone, kėlė nerimą.
Patys įžvalgiausieji iš jų pradėjo suvokti, kad „laikinasis
atsitraukimas" baigiasi ir jauna, bet jau sustiprėjusi per tuos
metus valstybinė pramonė, kooperacija ir prekyba pradeda pul­
ti privatų sektorių. Nepmanus ypač jaudino jų pajamų apmo­
kestinimo sistema, todėl jie vienas už kitą labiau keikė Lenin­
grado srities finansų skyriaus mokesčių valdybos viršininką Ser­
gejų Ter-Avanesovą, vadovaujantį finansų inspektoriams ir
pagarsėjusį nepaperkamumu.
Tiesa, 1927 metų pabaigoje pasklido gandelis, kad lakų ir
dažų verteivai Nikolajui Kiūnui ir šokoladininkui Albertui Kraf-
tui kažkokiu paslaptingu būdu pavyko pelnyti Ter-Avanesovo
palankumą, tačiau jie patys, atsakydami į savo pažįstamų „ka­
ralių" klausimus, taip karštai įtikinėjo, jog tas gandelis esą
visiška nesąmonė, kad galų gale jais patikėjo.
1928 metų pradžioje netikėtai prasidėjo grėsmingi įvykiai:
Per vieną naktį buvo suimti ir Ter-Avanesovas, ir keliolika fi­
nansų inspektorių, ir daugelis stambių nepmanų, tarp jų Kraf-
205
tas, Salmanas, Magidas, Fiodorovas ir daugelis kitų. Mieste
pasklido kalbos, kad tardymo organai išaiškino daugybę faktų,
jog už mokesčių sumažinimą nepmanai davė kyšius inspekto­
riams. Garsusis Kiūnas pabėgo nežinoma kryptimi. Jo lakų ir
dažų fabrikui buvo uždėtas areštas. Beveik tą pačią naktį pa­
bėgo ir stambus nepmanas baldininkas, Odesos graikas Jana-
kis, kurio rankose buvo beveik visa antikvarinių baldų pre­
kyba. Suimtų finansų inspektorių vietoj buvo paskirti kiti, ku­
riuos papirkti buvo visiškai neįmanoma.
„Vakarinis raudonasis laikraštis", tais metais leidžiamas
dideliu tiražu, nes savo priede spausdino sensacingą imperato-
rienės numylėtinės ir Grišos Rasputino bičiulės „Freilinos Vy-
rubovos dienoraštį", paskelbė šykščią, tačiau grėsmingą žinu­
tę apie tai, kad finansų inspektorių, neteisėtai mažinusių mo­
kesčius nepmanams, byla sėkmingai tiriama ir išaiškinami vis
nauji asmenys, prisidėję prie šių nusikaltimų. Naktinės išky­
los į Sestrorecką ir lėbavimai „Astorijoje" ir „Ant stogo" už­
sibaigė. Viena po kitos užsidarė daugelis privačių parduotu­
vių ir bendrovių. Stotelėse be darbo stoviniavo automobilių su
geltonais apskritimais bortuose, reiškusių, kad mašiną galima
išnuomoti, vairuotojai, savininkai bei greitieji vežikai — ke­
leivių beveik nebuvo.
„Fronto linija" buvo aiškiai pralaužta daugelyje vietų.

Stambi finansų inspektorių ir nepmanų, ėmusių ir davusių

kyšius, byla pateko mano žinion. Šioje daugiatomėje byloje
buvo dešimtys epizodų, tūkstančiai įvairiausių dokumentų,
daug ekspertizių. Dirbti teko labai įtemptai, tardymą prižiūrintis
srities prokuroras skubino jį greičiau baigti, nes byla sukėlė
didelį visuomenės susidomėjimą.
Gana plačiai paplitusi, bet vis dėlto klaidinga nuomonė,
kad vadinamosiose ūkinėse, arba pareigybinėse, bylose tardy­
tojui retai tenka susidurti su žmogiškosiomis dramomis, psi­
chologiniais konfliktais, didžiaisiais jausmais. Tai netiesa. Ži­
noma, buitiniuose nusikaltimuose (nužudymas iš pavydo, pri­
vedimas prie savižudybės, vertimas sanguliauti ir pan.) pats
bylos „siužetas" iškelia tardytojui visų pirma psichologinių
klausimų, susijusių su meile, pavydu, kerštu, klasta, apgaule,
svetimos valios prievarta ir pan. Tokių bylų negalima užbaig­
ti, neišaiškinus iki galo visų kitų klausimų, turinčių didžiau­
sią reikšmę išaiškinant vien nusikaltimo motyvus, nusikalsta­
mos valios atsiradimo priežastis ir aplinkybes bei pasirengimą
jį padaryti.
206
 Žinoma, kyšių ėmimo ir davimo byloje tokie klausimai kai
kada išvis neiškyla. Tardymas, nustatęs patį kyšininkavimo
faktą, turi atsakyti į klausimą, už ką buvo duotas ir gautas ky­
šis. Kaip .ir kiekvienoje baudžiamojoje byloje, šiuo atveju ne­
galima apsiriboti kaltinamųjų, davusių ir ėmusių kyšį, prisi­
pažinimu, nes pažiūra, kad kaltinamųjų prisipažinimas esąs
„visų įrodymų karalienė", visados rodo arba tardytojo juridi­
nį ir psichologinį bukumą, arba jo nenorą ar nesugebėjimą
eiti savo pareigas. Finansų inspektorių ir nepmanų bylo­
je beveik visi kaltinamieji prisipažino. Tačiau šiuos prisipaži­
nimus reikėjo objektyviai patikrinti ir patvirtinti dokumentais,
faktais, tiksliai išaiškintais skaičiais, nes reikalas lietė neteisėtą
mokesčių mažinimą.
Todėl tiesiog kiekviename bylos epizode aš savo pareiga
laikiau tiksliai nustatyti faktus ir neteisėtai sumažintų mokes­
čių konkrečius dydžius, kaip duoto ir gauto kyšio rezultatus.
Ne mažiau man rūpėjo ir kitas klausimas, mano įsitikini­
mu, svarbus socialinė-psichologinė prasme: kaip galėjo atsi­
tikti, kad didelė grupė atsakingų mūsų finansinio fronto žmo­
nių, tarp jų ir komunistų, iš esmės atsidūrė išdavikų gretose,
tapo perbėgėliais arba priešo šnipais? Atsakymo į šį klausimą
ieškojau kiekvieno patraukto atsakomybėn finansų inspekto­
riaus biografijoje, charakteryje, gyvenimo būde. Pamažu iš­
aiškėjo ir ši bylos pusė, išryškėjo įvairios priežastys, motyvai
ir aplinkybės: girtuokliavimas ir moralinis pakrikimas, neiš­
vengiamas nuopuolis dėl bevalio ir neprincipingo charakterio,
gobšumas ir lengvo gyvenimo siekimas, labai nuoseklios ir sub­
tilios nepmanų pinklės. Vienas kyšininku tapo dėl to, kad nie­
kuomet neturėjo nei nuoseklių įsitikinimų, nei tvirto požiūrio,
nei tikėjimo reikalu, kuriam turėjo tarnauti. Kitas, pradėjęs
girtuokliauti, palengva, pats to nepastebėdamas, tapo alkoho­
liku, pragėrė ir savo sąžinę, ir savo likimą. Trečias, kažkada
buvęs sąžiningas žmogus, pateko aplinkos įtakon ir, susigun­
dęs iš pradžių nedidelėmis nepmanų, sugebėjusių prie jo pri­
sigretinti, dovanomis ir paslaugomis, vėliau virto užkietėjusiu
kyšininku, numojusiu į viską ranka pagal formulę „tegu vis­
kas prasmenga". Ketvirtas, pakliuvęs po padu žmonai — ki­
biai ir gobšiai moterėlei, įkyriai zyziančiai, kad, girdi, „visi
žmonės kaip žmonės gyvena, tik aš viena, nelaiminga, vargs­
tu — net kotiko kailinukų įsitaisyti negaliu",— galų gale pa­
imdavo šiuos kailinukus iš mokesčių mokėtojo ir pakliūdavo
velniui į nagus.
207
 Nuolat prisimenu įdomų šios bylos epizodą, kaip be galo
miklus ir pasalus nepmanas Girsas sugebėjo įbrukti kotiko kai­
linukus finansų inspektoriui Platonovui, beprotiškai mylinčiam
savo jaunutę, gražutę, bet labai reiklią žmoną. Vėliau iš šio
Platonovo jis tiesiog viską sunkte sunkė, net jo vardu iš ki­
tų nepmanų pradėjo imti kyšius ir, pasisavindamas kyšių liū­
to dalį, privertė Platonovą daryti viską, ko tik užsigeisdavo.
Platonovas — jaunas šviesiaplaukis, mėlynakis, geraširdiško vei­
do, putlių lūpų, jausminga bevalio žmogaus burna vyras, ban­
dė keletą kartų pasišiaušti, bet Girsas, jausdamas esąs visiš­
kas šio žmogaus šeimininkas, tik išraiškingai kilstelėdavo an­
takius ir gergždžiančiu balsu ištardavo vis tą pačią frazę: „Jūs
brangusis, atrodo, pradedate užmiršti, kiek man esate skolin­
gas". Tai sakydavo neslepiamai grasinamu tonu, perverdamas
piktu, šalčiu dvelkiančiu žvilgsniu, jog Platonovas imdavo
kažką memlenti ir atsiprašinėti, prakeikdamas savyje ir šį vel­
nią, ir savo gražutę žmoną, ir tuos baisiuosius kotiko k a iliu ­
kus, kurie pavertė jį vergu...
Gerai prisimenu, kad tiek tada, tiek vėlesniais savo darbo
metais, susidurdamas su panašiais atvejais, kai silpnavaliai ne­
pastovūs, nors ir neblogi buvę žmonės patekdavo pikton ir nu-
sikalstamon svetimųjų valion, aš visada gailėdavau tų nelai­
mingųjų, nors jie ir buvo verti paniekos už buką, kažkokį gy­
vulišką, žmogaus vardo nevertą nuolaidumą, paverčiantį juos
baltaisiais vergais. Bevališkumas — nusikaltimo brolis, o kaip
dažnai man tekdavo regėti šią pragaištingą giminystę! ..

Spąstai

Kaip tik šioje byloje man teko susidurti su vienu stulbi­

nančiu faktu, kai meilė ir bevališkumas sąžiningą žmogų pa­
vertė rimtu ir pavojingu nusikaltėliu, o iki tol nepriekaištin­
gas jo gyvenimas buvo sužalotas. Tai buvo Sergejus Ter-Ava-
nesovas.
Leningrado srities finansų skyriuje Ter-Avanesovas dirbo
vos ne nuo pirmųjų revoliucijos dienų. Jis buvo išsilavinęs
ekonomistas, be abejo, labai stiprus finansininkas ir puikus dar­
buotojas. Jis buvo nepartinis, tačiau, kaip tada sakydavo, „vi­
siškai rėmė Tarybų valdžios platformą11.
Jis buvo jau nejaunas ir vienišas. Taip jau susiklostė jo
gyvenimas, kad pradžioje mokslas, vėliau kasdieninio ii įtemp­
to darbo maišatis jį visai įtraukė į savo verpetą ir sa\o pen-
208
kiasdešimtmečio dieną Sergejus Stepanovičius pajuto — gyve­
nimas beveik jau nugyventas, o jis neturi nei šeimos, nei vai­
kų, nei rimtesnių pomėgių.
— Tą dieną, Levai Romanovičiau,— pasakojo man Ter-Ava-
nesovas,— aš, žinote, priėjau prie veidrodžio ir atidžiai, lyg iš
šalies, į save pažiūrėjau. Nepatiko man tas pagyvenęs, mažu­
tis, storas žmogus didele plike ir pabrinkusiu veidu, kuris
nykiai žiūrėjo iš veidrodžio į mane, tarsi sakydamas: „Eher
brolau, matai, ką tu su manim padarei? Senis, visiškas senis,
senatvėje ir prisiminti nėra ko! Finansų žiurkė! .. Ką tu, asiler
be savo paragrafų, biudžeto straipsnių, priskaitymų ir delspi­
nigių, matei? ^ . Ar tu turėjai nors vieną tikrą romaną su tik­
ra moterimi, kai suplazda širdis, kankina nemiga, pavydas iš­
ėjus pasivaikščioti į Nevos krantinę baltąją naktį, kai kyla
graudulys dėl jos abejingumo ir pasidarai laimingas, išgirdęs
jos pirmąjį „taip"? .. Taip, apibendrinus gana liūdnus rezulta­
tus, tai buvo bjauri diena...
Ter-Avanesovas atsiduso, užsirūkė papirosą ir susimąstė.
Pro atvirus į Fontanką mano kabineto langus liejosi saulėta ge­
gužės diena. Tolumoj žaliavo vešli Vasaros sodo lapija, iš ten
sklido linksmas žaidžiančių vaikų krykštavimas.
— Galų gale, Levai Romanovičiau,— netikėtai tarė Ter-Ava­
nesovas,— visa tai neturi jokio ryšio su mano byla. Prisipaži­
nau esąs kaltas, kad iš Kiūno ir Krafto ėmiau kyšius ir už tai
sumažinau jiems mokesčius. Visa kita — gražbyliavimas ir pre­
tekstas apmąstymams kalėjimo kameroje.. .
— O iki tol jūs esate gavę kyšių?
— Garbės žodis — niekada!.. Iki tūkstantis devyni šimtai
dvidešimt septintųjų metų rudens esu visiškai švarus. Duodu
garbės žodį! ..
Tai ištarė jis taip karštai ir nuoširdžiai, kad aš iš karto juo
patikėjau. Be to, ir byloje nebuvo nė menkiausių, net netie­
sioginių užuominų, kad Ter-Avanesovas per ilgus darbo metus
finansų skyriuje būtų padaręs bent vieną pražangą. Priešingai
tarnybines pareigas vykdė nepriekaištingai, ir tai visi pripa­
žino.
Kas gi galėjo išvesti šį išsilavinusį, anksčiau sąžiningą ir
visai subrendusį žmogų iš kelio, kuriuo jis tiek metų tvir­
tai ėjo?
Tačiau atsaką į šį klausimą galėjo duoti tik jis vienas, o tai
daryti jis visiškai nenorėjo. Keletą kartų po apklausos aš ban­
džiau jį pakalbinti šia tema, paaiškinęs Ter-Avanesovui, jog
14. Tardytojo užrašai 209
domiuosi tuo f,ne dėl protokolo". Jis tik liūdnai šyptelėdavo
ir taktiškai, tačiau ryžtingai vengė atsakyti.
O tardymas šioje byloje ėjo į pabaigą. Kaltinamųjų žmo­
noms buvo leista kas savaitę su vyrais pasimatyti, ir kiekvie­
ną ketvirtadienį šios moterys ateidavo pas mane orderių pasi­
matymams. Atvyko kaip tik ir Ter-Avanesovo žmona, kurią
jis vedė pora metų prieš suėmimą,— labai graži, jauna mote­
ris didelėmis žaliomis akimis, pikantiškai riesta nosyte ir put­
liomis, kaprizingomis lūpomis. Ji, kaip ir visos kaltinamųjų
žmonos, elgėsi labai kukliai, teiraudavosi apie vyro sveikatą,
gaudavo orderį ir, linktelėjusi galvą, išeidavo. Pastebėjau, kad
kiekvieną kartą ateidavo, lydima jauno, maždaug jos metų ele­
gantiško blondino, kuris visada laukdavo jos koridoriuje, o
paskui kartu su ja išeidavo. Porą kartų atsitiktinai pamačiau
pro langą, kaip jiedu už parankės ėjo Fontankos krantine: ji
juokėsi, o jis kažką linksmai pasakojo. Vėliau pastebėjau, kad,
užeidama orderio, Ter-Avanesova atsinešdavo į pašto siuntinį
panašų drobe apsiūtą paketą su maistu, kurį per kalėjimo ad­
ministraciją perduodavo vyrui. Ant paketo visada matydavau
puikų mėlynos spalvos užrašą. Tai buvo tvirtas, aiškus, pro­
fesionalus braižas.
— Kas gi jums taip šauniai ant paketų užrašus nupiešia? —
paklausiau ją kartą, kai užėjo į mano kabinetą su tokiu pake­
tu rankose.
— Tai vienas mūsų draugas,— atsakė ji, truputį rausdama.
— Tas, kuris jus dažniausiai lydi? — paklausiau.
— Taip,— nelabai noriai atsakė ji.
Daugiau jos neklausinėjau, tuo labiau kad šis klausimas tie­
sioginio ryšio su byla neturėjo, tačiau vienas sau pamaniau, jog
Ter-Avanesovui dabar tenka atsiskaityti už vedybas su mote­
rimi, jaunesne už jį dvidešmt penkeriais metais. Šiuo atveju
situacija, pati būdama gana pavojinga, pasidarė dar sudėtin­
gesnė dėl to, jog šios moters vyras atsidūrė kalėjime ir ji ži­
nojo, kad jo laukia kolonija mažiausiai dešimčiai metų, o blo­
giausiu atveju gresia sušaudymas, nes tų laikų 114 straipsnio
antroji dalis numatė jam tokią bausmę.
Man, kaip ir daugeliui tardytojų, deja, teko įsitikinti, kad
jaunos kaltinamųjų žmonos retai likdavo ištikimos savo vyrams.
Kartais dar tardymo metu šios jaunos moterys pradėdavo
nerimastingai ieškoti ,,atsarginio aerouosto", kaip kartą ci­
niškai ir atvirai viena iš tokių man pasakė. To paties Platono-
vo, kuris įklimpo dėl kotiko kailinukų, žmona, stotinga, pil-
nakrūtė, lėtoka šatenė, visada išsikvėpinusi, madingai susišu­
210
kavusi ir koketiška, kelis kartus visai neatėjo paimti orderio
pasimatymui. Tada aš, gavęs iš jo nevilties kupiną pareiškimą,
išsikviečiau ją ir paklausiau, kodėl ji jau du kartus praleido
pasimatymus ir nieko neatnešė vyrui. Ji pažiūrėjo į mane di­
delėmis, labai gražiomis pilkomis akimis ir ramiai pareiškė:
— Nejaugi jis nesupranta, kad reikia man ir savimi pasi­
rūpinti? Negaliu gi pasilikti kalinio žmona ir raudoti prie už­
gesusio židinio! .. Ne mergaitė esu, man dvidešimt aštuoneri, o
gerai ištekėti nėra lengva... Viena laimė, kad vaikų neturiu,
su kūdikiu visai pražūčiau...
— Ar jums neatrodo, piliete Platonova, kad yra ir pareigos
vyrui, kuris, beje, į kalėjimą atsisėdo ne be jūsų kaltės? — ne­
iškentęs paklausiau ją.
— Apie mano kaltę nekalbėkite,— atsakė ji.— Jis tiesiog
skuduras, nebuvo protingas. O dėl pareigų tik pasakysiu, kad
viskam yra ribos. Jam atidaviau viską — jaunystę, grožį, pir-
mąjį jausmą. .. Jis privalėjo sukurti man gražų gyvenimą. . .
Nesugebėjo — tuo blogiau jam ...
Dar kartą supratau, kad susidūriau su gana išbaigta tam
tikros rūšies moterų ,,filosofija", moterų, manančių, jog ište­
kėti— vadinasi, ,,įsitaisyti", o vyrai privalo ,,sukurti joms gra­
žų gyvenimą" kaip savotišką ekvivalentą ,,už jaunystę, grožį
ir pirmąjį jausmą". Iki šiol nesuprantu, kodėl tos damos nė ne­
susimąsto dėl to, kad ir vyrai atiduodavo joms savo jaunystę,
o dažnai ir savo pirmąjį jausmą. Tai kodėl gi yra ,,kotiruoja­
mi" tik vienos pusės f,įdėjimai"? Iš tikrųjų — kodėl?

Teisybės dėlei reikėtų pažymėti: nors ir retai, tačiau

pasitaikydavo ir vyrų sutenerių, kurie griebdavo jaunas, gra­
žias nuteistų vyrų žmonas kaip vilkai avis. Tikėdami, jog su­
imtojo žmona, atsidūrusi sunkioje padėtyje, bus sukalbamesnė,
tie niekšai imdavo joms rodyti itin profesionalų — suteneriš-
ką „dėmesį", kuris dabar vienišoms moterims visados svarbus,
kol galų gale pasiekdavo savo. Jei tokia moteris turėdavo sa­
varankiško uždarbio ar išlikusių vyro santaupų, tai prisigreti­
nęs prie jos niekšas siekdavo ne vien meilės malonumų.
Vienas iš tokių „katinėlių" buvo ir Ter-Avanesovos drau­
gas, tas pats šviesiaakis elegantiškas blondinas, kuris ateidavo
kartu su ja paimti orderio pasimatymams. Seniai jį pastebė­
jau, tačiau jo vaidmuo šios šeimos gyvenime man paaiškėjo
tik tada, kai Ter-Avanesovui pranešiau, jog tardymas baigtas.
Pasirašęs protokolą, jog su bylos medžiaga susipažino ir pa­
pildyti jos negali, Ter-Avanesovas netikėtai tarė:
211
 — Levai Romanovičiau, keletą kartų jūs klausėte, kas pri­
vertė mane, tokios biografijos žmogų, turintį savo pažiūrų, įsi­
tikinimų, .tapti kyšininku. Visaip stengiausi išvengti atsakymo.
Šiandien mes matomės paskutinį kartą, toliau — teismas, nuos­
prendis, kuris, ko gero, baigsis vienu žodžiu — sušaudyti. At­
sisveikinant norėčiau padėkoti jums už žmogiškumą. Patikė­
kite, mano padėtyje tai be galo brangu. Be to, noriu paaiškinti,
kodėl Ter-Avanesovas pasidarė nusikaltėliu. Ar galiu?
— Žinoma. Seniai noriu tai suprasti.
— Taigi, klausykite. .. Nutariau jums viską papasakoti kaip
tik dabar, kai tardymas pasibaigęs, kai visa tai, ką pasakysiu,
jau nepateks į bylos protokolus, nes tai — ne protokolui...

— Praėjus pusmečiui po mano penkiasdešimtmečio,— pame­

nate, aš jums buvau pradėjęs pasakoti,— man iki vėlumos teko
užsibūti darbe, nes reikėjo skubiai parengti pranešimą Mask­
vai. Buvo pati gegužės pabaiga, kai pas mus, Leningrade, pra­
sideda baltosios naktys. Galiu prisipažinti, kad niekad poetiš­
kai nesižavėjau Leningrado baltosiomis naktimis. Tai netikęs,
pasakyčiau, dienos ir nakties mišinys, nakties miestą apgulęs
perregimas rūkas ir blyški, paliegusi, iš lėto blyškioje aušroje
tekanti saulė, trukdanti žmonėms miegoti. Ir tai, žinote, visiš­
kai man nepatiko, labai trukdė dirbti. Tikriausiai kada nors
mokslas išaiškins baltųjų naktų liguistumą ir pražūtingumą;
būdinga, kad kaip tik baltąją naktį prasidėjo ir mano nelaimė.
Žodžiu, man reikėjo skubiai rašyti pranešimą, ir kadangi ma­
no valdybos mašininkių jau nebuvo, tad iškviečiau budinčią
mašininkę. Netrukus atėjo labai puiki, jauna mergina. Iš pas­
kos budintis sargas įnešė jos mašinėlę, ir aš pradėjau diktuoti
pranešimą...
Ter-Avanesovas nutilo ir ėmėsi papiroso. Jis degė degtuką
po degtuko, bet jo pirštai virpėjo, liepsnelė geso, dar nespė­
jus pridegti papiroso. Buvo matyti, kad jis labai susijaudinęs,
tačiau stengiasi neišsiduoti. Todėl neskubėjau jam padėti už­
sirūkyti ir sėdėjau rimtu veidu, lyg jo nesėkmės dėl gęstančių
degtukų būtų visai normalus ir įprastas dalykas.
— Drėgni degtukai, Sergejau Stepanovičiau,— tariau jam
pagaliau.— Leiskite, aš savais uždegsiu.. .
Užžiebiau degtuką. Jis užsirūkė, keletą kartų užtraukė dū­
mą, ir tada, staigiai į mane pasisukęs, tarė:
— Taigi po dviejų mėnesių šią merginą vedžiau. Buvau lai­
mingas. Tačiau buvau labai užsikrovęs darbu, grįždavau namo
gana vėlai, žmonai, žinoma, buvo nuobodu. Šia prasme atsa­
212
kingo darbuotojo žmonos likimas nepavydėtinas. Prisipažinsiu,
iki šiol nesuprantu, kas ir kam išgalvojo tuos budėjimus nakti­
mis, begalinius pasitarimus, vėlyvus iškvietimus pas viršinin­
kus. Tačiau ne tai svarbu. Galia ėmė liūdėti. O aš, vėlai namo
pargrįžęs, pavargęs, tik pavalgęs krisdavau miegoti. Kartą po
rimto pokalbio žmona atvirai pareiškė, jog toks gyvenimas ją
vargina. Aš pasiūliau jai įsigyti pažįstamų, be manęs vaikščioti
į teatrus. Kitos išeities nebuvo... Žodžiu, netrukus žmona su­
pažindino mane su jaunu vyriškiu, kurį sutiko pas savo drau­
gę. Tai buvo dailininkas, ko gero, nelabai gabus, nes dirbo Le­
ningrado reklamoje, pats piešė nedaug, daugiau priiminėjo už­
sakymus reklamai ir tvarkė atsiskaitymus tarp užsakovų ir
dailininkų. Beje, iš visko sprendžiant, savo likimu jis buvo
visiškai patenkintas... Jis ėmė lankytis pas mus kasdien. Grį­
žęs iš darbo, dažniausiai užtikdavau Georgijų Michailovičių —
toks jo vardas — visada korektišką, labai žavų, truputį, deja,
saldoką, kažkokiomis balkšvai skaidriomis, šviesiomis akimis ir
kiek ištįsusią, lyg uostinėjančia nosimi... Tiesą sakant, man bu­
vo bjaurus tas dabitiškas menkysta ir jo maniera gražbyliauti,
ir jo kirpėjiškas elegantiškumas, apkirmiję degenerato dantys,
meilikaujamas maivymasis, ir *netikras patosas, kurį dažnai jis
rodė, šnekėdamas apie „šventąjį meną", kuriam jis esąs atsi­
dėjęs. . . Aš supratau, kad tai suteneriškų polinkių tipelis, ta­
čiau nesakiau to žmonai, dėl daugelio priežasčių tylėjau...
Tačiau aš nemaniau, kad ji gali būti neištikima, nemaniau! ..
Užtrukome iki vėlumos, kol Ter-Avanesovas baigė savo pa­
sakojimą. Prisipažinsiu, tai mane sukrėtė. Tačiau tada dar ne­
žinojau, kad kaltinamojo papasakotos šiurpios žmogiškos niek­
šybės istorijos ištakos buvo Ter-Avanesovui gudriai nepmanų
paspęsti spąstai. Jis žinojo tik tiek, kiek papasakojo.
Praėjus pusmečiui po to, kai Ter-Avanesovo žmona pradėjo
susitikinėti su Georgijum Michailovičium, jis atėjo ir su aša­
romis akyse išdrožė jai tragišką monologą, įtikinėdamas, jog
atėjęs „atsisveikinti visam laikui", nes Vladimiro klube pralošė
dešimt tūkstančių valdiškų pinigų, „negalįs pakęsti gėdos", ga­
lutinai nutaręs nusižudyti...
V'Tai vakare grįžęs iš darbo, Ter-Avanesovas rado žmoną,
paplūdusią ašaromis. Ilgai ją ramino, kol pagaliau ji pasakė,
kad myli Georgijų Michailovičių ir negali pakelti jo nelaimės.
Ter-Avanesovą užgriuvo dvi nelaimės: žinia apie žmonos ne­
ištikimybę ir jos ketinimai nusižudyti, jei jos mylimasis nebus iš­
gelbėtas.
213
 — Dabar suprantu, kad tą siaubingą naktį,— pasakojo Ter-
Avanesovas,— po Galios grasinimo nusižudyti jos neištikimybė
mano akyse nublanko. Kaip nekeista, man tikriausiai būtų bu­
vę sunkiau, jei tada būčiau sužinojęs tik apie jos neištikimybę...
Kai pagaliau ji ryžtingai pareiškė, jog pasiryžusi nusižudyti,
jei aš neišgelbėsiu Georgijaus Michailovičiaus, supratau, kaip
man be galo brangi ši moteris. ..
Ter-Avanesovas atsistojo, perėjo kelissyk kambarį ir, grį­
žęs prie stalo, už kurio sėdėjau, pasakojo toliau.
— Ji buvo taip prislėgta, taip raudojo, taip maldavo mane
išgelbėti mylimąjį, kurį nuoširdžiai myli ir be kurio gyventi
negali, kad pažadėjau jai bet kokiu būdu gauti tuos pinigus.
Bet iš kur man juos gauti? Mano nedidelės santaupos nepa­
prastai greit ištirpo po vedybų, nes atsirado nemažų išlaidų,
o ir nenorėjau Galiai nieko atsakyti. Darbe galėjau gauti dau­
giausia kokio mėnesio algą. Draugų, kurie galėtų paskolinti
man tokią sumą, neturėjau. .. Ir štai kitą dieną, kai sukau gal­
vą, iš kur gauti tuos prakeiktus pinigus, pas mane skųstis dėl
mokesčių atėjo prekiautojas dažais Kiūnas — vienas iš stam­
biausių Leningrado nepmanų. Tas velnias iš karto pastebėjo,
kad esu kaip nesavas, nes, kaip ir visi nepmanai, mane seniai
pažinojo... Jis, tikrai užjausdamas, paklausė, kas man atsitiko;
atsakiau, kad pavargau, bet jis suvokė, kad įvyko kažkas svar­
biau. Pirmą kartą gyvenime man toptelėjo baisi mintis: štai
čia sėdi žmogus, kuris iškart, be didelių prašymų ir gana noriai
duos man dešimt tūkstančių, ir niekas pasaulyje, be mudviejų,
apie tai nesužinos, nes ir jam, ir man paslaptis brangi. O tas
prakeiktas vokietis— tas Rytų vokietis Kiūnas — vis neišeina,
neišeina, matyt, pajuto mano nelaimę, iš kurios gali pasipelnyti.
Levai Romanovičiau, jūs dukart už mane jaunesnis, bet jūs —
vyresnysis tardytojas, kasdien tardote nusikaltėlius, taigi pa­
aiškinkite man: kaip, kokiu būdu šie varnai sužino, kad esi
dvėseliena? Taip: dvėseliena, nes tą dieną aš iš tikrųjų ja ta­
pau! .. Pagal kokius nepastebimus, menkiausius požymius visi
tie kiūnai ir kraftai, simanovai ir Salmanai staiga pajunta, kad
,,Teras, kuris neima",— taip apie mane jie anksčiau sakydavo —
staiga „gali imti"? Nereikėjo iš Kiūno pinigų kaulyti — tą die­
ną jis pats juos man pasiūlė, ir aš, iš purvo ir gėdos degdamas,
jam parsidaviau kaip paskutinė mergšė! ..
Kai vėlai vakare grįžau ir padaviau žmonai pinigus, ji ver­
kė iš laimės, glamonėjo mane ir tikino, kad to ji niekados ne­
pamirš. Ir tuoj pat, bijodama, kad jos Žoržas neišlaikys, apsi­
214
rengė ir nuvežė jam pinigus... Garbės žodis, tai buvo baisiau­
sia naktis mano gyvenime, baisesnė negu pirmoji kalėjime!
Žinoma, prisiekiau bet kokiu būdu — taupydamas, dirbda­
mas viršvalandžius, parduodamas savo daiktus — atsiskaityti
su tuo Kiūnu, bet mokesčius vis dėlto teko jam sumažinti. ..
Lygiai po pusės mėnesio aš vėl užtikau žmoną bealpstan-
čią. Georgijus Michailovičius, pasirodo, sumanęs pinigus iš­
lošti, bet pralošė ne dešimt, o penkiolika tūkstančių... Jis vėl
Galiai pareiškė, kad nusižudysiąs, vėl ji mane maldavo, vėl rė­
kė, kad turiu Žoržui gauti pinigų, kitaip jis prapuls, o tada ji
šoksianti į Nevą. Na, o aš. .. vėl jai pažadėjau.
Šįsyk pats *paskambinau Kiūnui. Jis atvažiavo negaišdamas,
aš pralemenau, kad labai prašau paskolinti dar penkiolika
tūkstančių. Jis nustebęs į mane pažiūrėjo ir pasakė, kad „ma­
nė esąs visiškai su manimi atsiskaitęs", bet, labai mane gerb­
damas, galįs padėti. Apsidžiaugiau, tačiau pasirodė, kad man
nori padėti savotiškai: jis patars savo draugui, šokoladininkui
Kraftui, kad šis duotų tą sumą. Po valandos jis atsivežė Kraitą ir
pardavė jam mane kaip kokį aviną... Ir vėl žmona mane bu­
čiavo ir dievagojosi, kad šito ji niekados nepamirš, ir vėl iš­
dūmė su pinigais pas savo brangiausiąjį Žoržą, o grįžo tik iš
ryto — nurimusi, laiminga, linksma...
Ter-Avanesovas nutilo ir užsirūkė papirosą. Jau užsižiebė
žibintai Fontankoje, nuo upės sklido jaunimo, plaukiojančio
valtimis, juokas ir šūkavimai, kažkur Marso aikštės pusėje
grojo karinis dūdų orkestras.
Tada pašaukiau sargybinį ir nusiunčiau Ter-Avanesovą į
kalėjimą.
Atsisveikindamas jis tyliai tarė:
— Paskutinis mano prašymas: neduokite žmonai leidimų
perdavimams. Kiekvieną kartą, gaudamas siuntinį su tuo „me­
niškuoju" užrašu, aš iš proto einu! .. Nejaugi tas niekšas ne­
supranta, kad tai matyti man bjauru, nepakenčiama, baisu? . .
Štai ir viskas, ko jūsų prašau.

Ter-Avanesovui tai papasakojus, panorau būtinai surasti be­

sislapstantį Kiūną. Žinojau, kad Kiūnas turi dvi šeimas — senąją
žmoną, su kuria jis skirtis nenorėjo, ir antrąją, tikriau, išlai­
kytinę— jauną, gražią brunetę vardu Marija Fiodorovna. Nu­
statyta, kad ši vieniša jauna moteris gyvena atskirame pra­
bangiame bute Rūmų krantinėje, aristokratiškoje viloje. Lėšų
jai pakanka, ir, nors Kiūnas staiga dingo, toliau gerai gyvena,
nieko nestokodama. Antra vertus, turimais duomenimis, Marija
215
Fiodorovna nesirengia dirbti ir, ko gero, toliau palaiko ryšius
su Kiūnu.
Iškviečiau ją apklausai, tačiau ji gana tvirtai ir ramiai pa­
reiškė, jog ,,visiškai neįsivaizduoja", kur yra Kiūnas, jokių ži­
nių iš jo negauna ir tuo reikalu tardymui nė kiek padėti negali.
Tai buvo tamsiabruvė, tamsiaakė, labai elegantiška moteris,
santūri ir taktiška. Buvo aišku, kad ji nieko nepasakys. Kalban­
tis paaiškėjo, kad ji draugauja su viena šios bylos kaltinamojo
žmona, taip pat jauna moterimi, kuri buvo toli gražu ne tokia
įdomi, kaip Marija Fiodorovna.
Nors buvau dar jaunas tardytojas, tačiau jau žinojau, kad
tada, kai draugauja tokio sukirpimo moterys ir viena iš jų nė­
ra tokia įdomi, širdies gilumoje ji savos draugės nekenčia ir
pasiutusiai jai pavydi. Prisiminiau įdomų epizodą iš savo tar­
dytojo darbo pradžios, dar iki perkeliant į Leningradą. Vedant
buitinę bylą, man teko tardyti liudytoją, pagyvenusią damą,
kuri daugelį metų laikė skrybėlaičių ateljė Stolešnikovo skers­
gatvyje. Reikėjo išaiškinti, ar draugauja dvi jos pažįstamos
moteriškės. Liudytoja atsakė į mano klausimus, o kai ją pa­
klausiau, ar nuoširdžiai draugauja viena moteriškė su kita, ji
pašaipiai šyptelėjo, nustebusi pažvelgė į mane ir, stipriai už­
traukusi papirosą, atsainiai tarė:
— Drauge tardytojau, aš trisdešimt metų prekiauju skrybė­
laitėmis. Nebuvo atvejo, kad kokia nors dama rinktųsi skrybė­
laitę be draugės, ir nepasitaikė, kad draugė teisingai patartų.. .
Štai ir viskas, ką galiu jums pasakyti apie moterų draugystę.. .
Deja, šią savotišką, pamokomą senos skrybėlaičių parda­
vėjos istoriją dažnai prisimindavau, kai vienu ar kitu atveju
tekdavo susidurti su vadinamąja moterų draugyste. Beje, tei­
sybės dėlei reikia pasakyti, kad man, kriminalistui, žinoma, daž­
niausiai tekdavo susitikti su tam tikros aplinkos ir išsiauklėji­
mo, vadinasi, atitinkamai psichologiškai nusiteikusiomis da­
momis.
Betgi ir Marija Fiodorovna, ir jos bičiulė kaip tik ir pri­
klausė tam ratui. Štai kodėl, kai tik Marijos Fiodorovuos drau­
gė sekantį ketvirtadienį atėjo paimti orderio pasimatymui, aš,
tarp kitko, užsiminiau apie Mariją Fiodorovną. Moteriškė blyks­
telėjo akimis, jos žvilgsnyje praslinko abejonė, ir ji kažkodėl
pašnibždomis tarė:
— Ak, kas gi Mašai! Vartosi kaip inkstas taukuose! .. Tiek
suįžūlėjo, kad ir savąjį Kiūną išsikvietė... Pati man šiandien
sakė: ,,Man dabar kaip medaus mėnuo. .."
216
 Po pusvalandžio aš, parašęs nutarimą dėl kratos, nuvažia­
vau prie vilos, kur gyveno Marija Fiodorovna. Mane lydėjo
srities teismo komendantas ir jo padėjėjas. Ilgai skambinome
prie paradinių durų, prieš tai išsiaiškinę, kad kito išėjimo iš
buto nėra. Pagaliau už masyvių durų pasigirdo lengvi žings­
niai, ir jaunutė kambarinė koketiška prijuoste atvėrė duris. Į
mano klausimą, ar yra namuose Marija Fiodorovna, ji atsakė
teigiamai. Ir iš tiesų į prieškambarį išėjo šeimininkė, apsivil­
kusi namų chalatuku. Pateikiau jai nutarimą dėl kratos ir pa­
aiškinau, kad „ji daroma siekiant surasti Nikolajų Kiūną, be­
sislapstantį nuo tardymo ir teismo". Šią formulę ji išklausė vi­
sai ramiai, šyptelėjo ir tarė:
— Ach, prašom, butas jūsų paslaugoms! Tačiau visa tai
veltui! Kiūno pas mane nėra, kur jis — nežinau. Be reikalo,
drauge tardytojau, jūs moterims toks nepatiklus...
Butas susidėjo iš septynių kambarių, puikiai apstatytų bran­
giais, stilingais baldais. Skirtingai nuo tų laikų nepmanų butų,
apstatytų brangiais, bet neskoningais baldais, šis butas pasi­
žymėjo griežtu stiliumi, visi daiktai buvo rūpestingai parinkti
ir skoningai suderinti. Pradėję nuo prieškambario, aš ir mano
padėjėjai patikrinome kambarį po kambario. Jokių Kiūno pėd­
sakų nebuvo, ir, prisipažinsiu, ėmiau manyti, ar tik neapgavo
manęs Marijos Fiodorovnos draugė. Pagaliau miegamajame —
tai buvo paskutinis kambarys, kurį kratėme — pamačiau, kad
puošni, papuošta bronza, platoka, žema Karelijos beržo lova
neužtiesta, joje dvi sugulėtos pagalvės, o dešinėje, ant nakti­
nio stalelio, ramiai sau tiksi vyriškas kišeninis laikrodis. Pa­
žvelgiau į Mariją Fiodorovną — jos laikrodukas buvo ant ran­
kos. Peleninėje, stovinčioje ant to paties stalelio, mėtėsi kelios
nuorūkos, o jų gilzės sukąstos taip, kaip tai daro vyrai.
Pastebėjusi mano žvilgsnį, nukreiptą į tas nuorūkas, Mari­
ja Fiodorovna tuoj paėmė iš dėžutės tada madingą papirosą
„Safo" ir užsirūkė. Nutariau pasekti šią nebylią sceną ir, pa­
laukęs, kol Marija Fiodorovna baigs papirosą rūkyti, paprašiau
jos nuorūkos. Ji atidavė ją man nustebusi. Žinoma, papiroso
gilzėje tokio sukandimo nebuvo. Parodžiau jai šią gilzę ir pa­
ėmiau iš peleninės papiroso, kurį rūkė vyras, nuorūką.
— Matote, Marija Fiodorovna,— pasakiau,— šiuos papirosus
ne jūs rūkėte, o Nikolajus Kiūnas. Be to, šitas vyriškas laikro­
dis, manau, taip pat jo, nes netinka jis tokiam puikiam mie­
gamajam. Pagaliau, sprendžiant pagal nuorūkas, kurios dar ne­
spėjo apdžiūti, jis čia rūkė ne anksčiau kaip prieš valandą. ..
Todėl aš klausiu — kur Kiūnas?
217
 — Aš galiu tik pakartoti,— neslėpdama susierzinimo, atsa­
kė moteriškė,— kad nežinau, kur yra Nikolajus Arturovičius,
seniai jo nemačiau, ir jūs įtariiiėjate be reikalo. O dėl tų nuo­
rūkų, tai, žinote, aš seniai beskaičiau Konan Doilį ir negaliu
spręsti apie jūsų deduktyvinį metodą... Atrodo, jis taip vadi­
nasi?
Ir ji pašaipiai nusišypsojo. Tada nutariau dar pasidairyti.
Iš rūbų spintos ištraukėme Kiūno kostiumą, kurio kišenėje ra­
dome greitojo traukinio Maskva-Leningradas plackartinį bilie­
tą. Pagal geležinkelio komposterio datą paaiškėjo, kad Kiūnas
į Leningradą atvažiavo prieš dvi dienas. Parodžiau plackartinį
bilietą Marijai Fiodorovnai ir paklausiau: ar ir tai ji priskiria
deduktyviniam metodui?
— Sis kostiumas, kaip ir šis plackartinis bilietas, neturi nie­
ko bendra su Kiūnu. Jie priklauso kitam vyriškiui, mano drau­
gui, tačiau aš neprivalau apie jį pranešti, nes tai liečia intymų
moters gyvenimą. Dabar manykite, ką norite! ..
Krata tęsėsi, tačiau, be vyriško vasarinio lietpalčio, skry­
bėlės ir pusbačių, daugiau nieko neradome, o apie rastus daik­
tus Marija Fiodorovna tepasakė, kad ir jie priklauso jos pa­
slaptingajam bičiuliui.
Pagaliau virtuvėje pastebėjau, kad didelė balta virtuvinė
spinta dengia vieną sieną, ir paklausiau Mariją Fiodorovną,
kas yra už jos.
— Paprasčiausia siena,— atsakė ji ir kažkaip keistai pažvel­
gė į kiemsargį, pakviestą dalyvauti kratoje. Kiemsargis, jau
pagyvenęs, stambus žmogus balta prijuoste, žengė į šoną, lyg
rodydamas, kad nieko neišgirdo. Savo padėjėjams liepiau at­
stumti spintą, už kurios buvo durys į didelį tamsų sandėlį. Ma­
rija Fiodorovną ėmė nervingai kramtyti lūpas. Aš įėjau į san­
dėlį, prikrautą kažkokių senų krėslų, sulaužytų kėdžių, spintų.
Sandėlyje nieko nebuvo. Tačiau aš, priėjęs prie vienos spintos,
aiškiai išgirdau duslų kvėpavimą. Pabeldžiau į spintos duris ir
tariau:
— Nikolajau Arturovičiau, nuolankiai prašom! . .
— Tuoj,— bosu atsakė spintoj pasislėpęs ir negaišdamas iš­
lindo aukštas, apystoris, sveikai atrodantis ožio barzdele ir
blizgančia plike vyras. Tai buvo Kiūnas.
— Taigi,— kreipėsi jis į Mariją Fiodorovną,— vis šnekėjai:
,Atvažiuok — išbučiuosiu, atvažiuok — išbučiuosiu",— štai ir
pabučiavai... Tai jūs, vadinasi, ir esat tas pats vyresnysis tar­
dytojas, kuris manęs ieško? — susidomėjęs, tačiau neprarasda­
mas savitvardos, jis pažiūrėjo į mane.— Oi, koks jaunas! .. Pa­
218
vydžiu, dievaž, pavydžiu! Taip, įkritau kaip musė į barščius,
anot rusų patarlės... Tačiau yra ir arabų patarlė, kuri šiuo at­
veju visai tinka: „Paklausyk moters patarimo, bet daryk at­
virkščiai". Deja, nepaklausiau arabų — dabar esu nubaustas.
Nepaklausiau ir išmintingojo Janakio, kuris atkalbinėjo mane,
kad nevažiuočiau į Leningradą. Šis senas šelmis lyg burdamas
šnekėjo. Jis taip ir sakė: „Nikolajau Arturovičiau, kodėl jus
traukia į nusikaltimo vietą? Dėl to daugybė žmonių pražuvo..."
— Vadinasi, Janakis Maskvoje? — paklausiau.
— Trečią dieną ten buvo. Kur šiandien — nežinau... Na,
bet šito jūs nesuprasite, galiu galvą duoti! ..
Kiūnas ėmė rengtis. Atsisveikindamas su Marija Fiodorov-
na, droviai besiglaudžiančia prie jo, jis šypsodamasis pasakė:
— Na, na, Marie, mein Liebling, nereikia nusiminti. Tu iš
tikrųjų mane pabučiavai, ir vien dėl to vertėjo rizikuoti. Pa­
galiau man gresia daugiausia kokie penkeri metai. Juk aš tik
daviau kyšius, bet jų neėmiau. .. Aufviderzeen!
Kiūnas, pasirodo, buvo protingas žmogus, gerai suprato sa­
vo padėtį, ir ne be jumoro. Kai tik atvežiau jį į savo kabinetą,
jis nedelsdamas, labai tiksliai nupasakojo, kaip jis davė kyšį
Ter-Avanesovui, kaip suvedė jį su Kraftu.
— Taigi, neprieinamasis Teras man kainavo trylika tūkstan­
čių. Gaila, man nė į galvą neatėjo, kad tai nelemtas skaičius. ..
— Atleiskit, Kiūnai, kodėl trylika? — paklausiau jo.
— Dešimt tūkstančių Terui ir tris tūkstančius tarpininkui,
tiksliau, varovui, nežinau, kaip tiksliau jį pavadinti...
— Jūs turite galvoje Ter-Avanesovo žmonos meilužį? — susi-
gaudęs, apie ką šnekama, paklausiau jį.
— Taigi, Zoržiką,— atsakė Kiūnas.— Matau, kad veltui ne­
leidote laiko, manęs laukdamas. Jis užprašė penkių tūkstančių,
bet nusileido iki trijų ...
Kiūnas tada smulkmeniškai papasakojo apie tai, kaip jis,
nusivylęs, kad negali „pritaikyti rakto" prie Ter-Avanesovo,
netikėtai sužinojo, jog Ter-Avanesovo žmona įsigijo meilužį.
— Chercher la femme, sako prancūzai. Supratau, kad rakte­
lį galiu pritaikyti. Per savaitę pavyko susipažinti su tuo kati­
nėliu, supratau, kad tai ne Romeo ir ne Hamletas, o bet kam
pasiryžęs paprasčiausias perėjūnas ir suteneris. Pasėdėjome
dviese visą vakarą, apgalvojome visą scenarijų: girdi, praloš­
ta stambi valdiškų pinigų suma, perspektyva nusižudyti ir pan.
Neabejojau, kad, gresiant šitok^i situacijai, Ter-Avanesovo
žmona iš vyro išpurtys jo principus. Tą pačią dieną nuėjau į
priėmimą pas Ter-Avanesovą. Žinote, pažiūrėjus, kaip jis at­
219
rodė, man pasidarė jo gaila, kad visa tai sugalvojau... Bet ką
padarysi! Se lia vi, kaip sako tie patys prancūzai — toks gyve­
nimas! ..
Tiksliai užrašiau Kiūno parodymus ir, prisipažinsiu, buvau
labai patenkintas, kad gavau pagrindą suimti tą niekšą ir su­
tenerį, tiek blogo padariusį Ter-Avanesovui. Tą patį vakarą
tas „Zoržikas"— Georgijus Melionas — buvo suimtas. Kaip ir
visi tokio tipo žmonės, šis padugnė buvo bailus, per tardymą
drebėjo kaip epušės lapas, verkė ir melavo, kol galų gale vis­
ką prisipažino. Paaiškėjo, kad dvidešimt penkis tūkstančius,
gautus per du kartus iš meilužės, jis labai tvarkingai įnešė į
taupomąją kasą, nes, be visų kitų savo privalumų, dar buvo be
galo gobšus ir šykštus.
Jo salsva, liokajiška, tarsi saldaininė fizionomija, meilikau­
jamas balsas, vergiškas maivymasis ir pažadai, maniera kalbėti,
jo nuomone, aukštu stiliumi, šiek tiek paskusti antakiai ir pa­
brėžtinai madingas kostiumas kėlė beveik fizinio pasibjaurėji­
mo jausmą, ir buvo sunku suprasti, kaip Ter-Avanesovo žmo­
na galėjo patikėti tuo suteneriu profesionalu ir mesti jam po
kojom ir savo jausmus, ir savo garbę, ir savo nelaimingo vyro
likimą.. .
Tačiau aš džiaugiausi ne tik todėl, kad šis niekšas atliks
pelnytą bausmę, bet ir todėl, kad, patraukus jį atsakomybėn
šioje byloje, paaiškės ir Ter-Avanesovo, ir Kiūno vaidmuo.
Štai kodėl aš labai patenkintas pasiunčiau Meiloną į kalėji­
mą. Man yra tekę sutikti žmonių, padariusių rimtesnių nusikal­
timų. Tačiau šlykštesnių už jį subjektų man neteko matyti. Esu
matęs žmogžudžių, kurie, nors ir sunkūs jų nusikaltimai, vis
dėlto dar turėjo kažkokių žmogiškų bruožų. Jie privalėjo at­
likti bausmę už nusikaltimus, kuriuos aš, eidamas savo tarny­
bines pareigas, išaiškinau, bet jie nekėlė tokios baisios paniekos
ir pasišlykštėjimo jausmo, kuriuos kėlė šis apveidus išsipustęs
tipas, prekiaująs savimi ir pasirengęs bet kokiai niekšybei. Man
teko sutikti grobstyto jų, kurie, tiesa, niekada nepaduotų rankos
Melionui, jei žinotų apie jį tiek, kiek žinojau aš. Žinoma, ša­
kalas— ne tigras, bet ar jis ne šlykštesnis už tigrą! ..
Ter-Avanesovas ir jo vaidmuo šioje byloje verti paniekos.
Bet, be visa ko, jis pakliuvo į Kiūno ir Meilono paspęstus
spąstus. Ir teismas, aišku, i tai atsižvelgė — dovanojo Ter-Ava­
nesovui gyvybę, nuteisęs jį dešimčia metų laisvės atėmimo.

220
 Žodinis portretas

Kai buvo surastas besislapstąs Kiūnas, tardymui liko pas­

kutinis uždavinys: surasti ir besislapstantį Christoforą Jana-
kį — stambų nepmaną. Sis aferistas, prieš išvykdamas iš Lenin­
grado, įžvalgiai sunaikino visas savo nuotraukas, ir tai, žino­
ma, apsunkino jo paieškas.
Kiūno žodžiais, Janakis yra arba bent jau buvo Maskvoje,
bet slapstosi svetima pavarde. Tačiau kokia pavarde Janakis
slepiasi, Kiūnas nežinojo.
Visi mano bandymai visa tai išaiškinti buvo nesėkmingi.
Beje, išaiškinta, kad Janakis buvo vienas iš stambių kyšininkų
ir didelius išteklius susikrovė nešvariais keliais.
Todėl aš labai apsidžiaugiau, kai nelauktai gavau duomenų,
jog Janakis kartas nuo karto pasirodo vienoje vasarnamių vie­
tovėje prie Leningrado.
Apgalvodamas, kaip toliau organizuoti jo paiešką, nutariau
pasinaudoti vadinamuoju žodiniu portretu. Žodinio portreto
sistemą 1885 metais parengė Paryžiaus policijos prefektūros
Identifikavimo instituto direktorius, žymus prancūzų krimina­
listas Alfonsas Bertiljonas. Vėliau šią sistemą papildė šveicarų
kriminalistas Reisas, pas kurį 1912 m. carinė justicijos ministe­
rija pasiuntė stažuotis grupę rusų teismo tardytojų ir krimina­
listų.
Sąvoka „žodinis portretas" kriminalistui reiškia tikslų žmo­
gaus išorės (kūno, galvos, veido) aprašymą remiantis specialia
terminologija. Kiekvienas, bandydamas aprašyti žmogaus, apie
kurį kalbama, išvaizdą, žinoma, tai daro žodinio portreto ap­
rašymo metodu. Tačiau kasdieninės šnekamosios kalbos termi­
nai, kuriuos jis vartoja, neduos tikslaus ir aiškaus žmogaus, ku­
rio žodinį portretą reikia gauti, išorės vaizdo. O ieškant nusi­
kaltėlio, labai svarbu tikslus jo išorės aprašymas.
Žodiniame portrete žmogaus veido profilis dalijamas į tris
dalis: kaktos — nuo plaukų linijos iki tarpuakio, nosies — nuo
tarpuakio iki nosies pagrindo, ir burnos — nuo nosies pagrindo
iki smakro galo.
Tardytojas, skelbiantis paiešką arba atpažįstantis nusikaltė­
lį ar lavoną žodinio portreto metodu, privalo tiksliai vartoti
šiam tikslui skirtus terminus. Kiekvienas kriminalistas pamažu
išsiugdo sugebėjimą skirti ir įsiminti žmogaus žodinio portre­
to elementus.
Kad parengčiau Janakio žodinį portretą, turėjau apklausti
ištisą grupę liudytojų, iš kurių sužinojau visas smulkiausias
221
jo žymes. Gerokai padirbėjęs, galų gale parengiau jo žodinį
portretą, kuiis rodė, kad Janakis yra vidutinio ūgio, stambus,
ovalinio veido, žemos ir nusklembtos kaktos, lanku suaugu­
siais rusvais antakiais, ilga, su kuprele nosimi, kumpa prie
pagrindo, vidutine burna su storomis lūpomis, atvėpusia apa­
tine lūpa ir nuleistais burnos kampučiais, kad jo smakras bu^
kas, skeltas, ausys didelės, truputį atlėpusios, trikampio for­
mos, šiek tiek išsprogusios žalsvos akys ir rudi plaukai.
Aš taip kruopščiai parengiau Janakio žodinį portretą, kad
ėmiau labai aiškiai jį įsivaizduoti, nors asmeniškai jo niekada
nebuvau matęs. Kaip tik šį žodinį portretą aš išsiuntinėjau nu­
statyta tvarka, tikėdamasis, jog nepagaunamasis Janakis pa­
galiau bus pagautas. Šeštadienį išvažiavau į Sestrorecką, norėda­
mas ten praleisti ir sekmadienį. Tais laikais sekmadieniais į
Sestrorecką paprastai suvažiuodavo daug publikos, ir šiltomis
vasaros dienomis nuostabus jo pliažas buvo ištisai apgultas be­
simaudančių jų.
Kitą dieną, pačiame maudymosi įkarštyje aš, gulėdamas
pliaže šalia bendradarbių — tardytojo Raginskio ir Leningrado
kriminalinės valdybos inspektoriaus Bodunovo, pamačiau du vai­
kinus, lėtai žingsniuojančius pliažu ir įdėmiai apžiūrinėjančius
poilsiautojus, matyt, kažko ieškančius. Bodunovas, labai talen­
tingas kriminalistas ir pastabus žmogus, irgi atkreipė į juos dė­
mesį ir pasakė:
— Man rodos, kad tai transporto skyriaus vyrukai, jie kaž­
ko ieško...
Po trijų minučių jie priėjo prie mūsų, ir vienas iš jų tarė:
— Drauge Seininai, mes atvažiavome jūsų. Detskoselsko
stoties skyriuje pagal žodinį portretą sulaikytas Janakis. Vir­
šininkas prašo jus atvažiuoti. Jūsų namiškiai pasakė, kad jūs
Sestrorecke, ir mes atvažiavome...
Aš labai apsidžiaugiau, skubiai apsirengiau ir nudūmiau į
Leningradą. Detskoselsko stotyje iš tiesų manęs laukė skyriaus
viršininkas, kuris patenkintas pareiškė:
— Na ir davėte jūs mums garo! .. O šitas žodinis portre­
tas — gudrus daiktas, aš pirmą kartą su juo susidūriau.. . Ir
mano vyrukai anksčiau apie jį nieko negirdėjo... Aš, žinoma,
rytą surinkau savo erelius, perskaičiau jūsų žodinį portretą, ir
pradėjome ieškoti to rudžio...
— O kurgi Janakis?— paklausiau nekantriai.
— O jų jau ten daugiau kaip dešimt,— linksmai atsakė vir­
šininkas ir nuvedė mane į budėjimo kambarį.— Vienas iš jų
tai tikrai Janakis, o likusieji, ko gero, jo broliai.
222
 Aš nutirpau. Detskoselsko stoties skyriaus viršininkas, deja,
veikė, nepaisydamas Bertiljono ir Reiso nurodymų.
— Supraskite,— sušukau aš, iš susijaudinimo užsikirsda­
mas,— kad pagal žodinį portretą galima sulaikyti tik vieną žmo­
gų, ir tas žmogus turi būti Janakis. . .
— Neginčiju,— atsakė linksmasis skyriaus viršininkas,—
vienas iš jų ir yra Janakis. O kiti neįsižeis: mes juos visus su­
laikėme mandagiai, jie ne kameroje, o budėjimo kambaryje.
Keis geria arbatą, kas žaidžia šaškėmis, kas skaito žurnalą. . .
Pas mus kultūra.. .
Numojęs į jį ranka, aš galvotrūkčiais puoliau į budėjimo
kambarį. Jis liepsnote liepsnojo nuo tamsiai rudų, šviesiai rudų,
rudų kaip ugnis vyrų, kurie išsigandę blaškėsi iš kampo į kam­
pą, negalėdami suprasti, kas jiems nutiko. Pasirodžius kiekvie­
nam naujam rudaplaukiui, kurį pristatydavo Detskoselsko sky­
riaus ,,ereliai", jų baimė vis didėjo. Skyriaus viršininko padė­
jėjas, jaunas vyras raginiais akiniais, matyt, labai susidomėjęs
„žodiniu portretu", iš tiesų mandagiai pasitikdavo kiekvie­
ną naują rudį, ir čia pat, kitų akyse, pradėdavo kruopšiai ma­
tuoti ir apžiūrinėti ja ausis, nosį, burnos liniją ir kitus žodinio
portreto elementus, be to, kažką sau panosėje bambėdamas,
paslaptingai žymėjosi užrašų knygelėje. Rudžių akyse visa tai
įgavo vos ne mistinį pobūdį, tuo labiau kad viršininko padė­
jėjas į visus jų klausimus atsakinėjo miglotai, jog čia „visa
esmė glūdi žodiniame Bertiljono ir Reiso portrete, tuoj ateis
vyresnysis tardytojas ir išsiaiškins, o iki jo atvykimo prašom
palaukti".
Nė vienas rudis niekada nebuvo girdėjęs nei apie Bertiljo­
ną, nei apie Reisą, nei apie žodinį portretą. Nė vienas negėrė
arbatos, nelošė šaškėmis ir neskaitė žurnalo. Vyriausias iš su­
laikytųjų, mėsininkas iš Šieno turgaus, labiausiai už viską pa­
saulyje bijojęs finansų inspektoriaus ir pajamų mokesčių, kaip
vėliau paaiškėjo, pusbalsiu aiškino kitiems:
— Viskas aišku — numatomas specialus mokestis rudie­
siems. . . Taigi visiems mums amen!
— Kuo čia dėtas mokestis, idiote?—prieštarąvo kitas ru­
dis.— Juk mums aiškiai pasakė, jog laukia tardytojo, ir ne bet
kokio, o vyresniojo... Be to, tas akiniuotis matuoja visų nosis
ir ausis. . . Nejaugi jūs manote, kad už skirtingas nosis skirtin­
gai ir mokėti reikės?
— Vaikai jūs abu,— prašvokštė trečias, buvęs biržos mak­
leris,— greičiausiai statomas filmas, reikia rudų personažų. . .
O ausis ir nosis matuoja, kad patikrintų kondiciją. . .
223
 Iš visko sprendžiant, aš pasirodžiau ginčo įkarštyje. Rudžiai,
glaudžiai mane apsupę, įdėmiai išklausė mano atsiprašinėjimų.
Aš paaiškinau, laikydamas tai savo pareiga, jog įvyko didžiu­
lis nesusipratimas, jog mes ieškome vieno besislapstančio nu­
sikaltėlio, irgi rudaplaukio, bet Detskoselsko skyriaus bendra­
darbiai, deja, persistengė. Patikrinęs sulaikytuosius pagal do­
kumentus ir pagal žodinį portretą nustatęs, kad Janakio tarp
jų nėra, aš dar kartą atsiprašiau ir pasakiau rudžiams, kad jie
laisvi. Jie pakrikai puolė į stoties peroną, kuris tuoj pat tapo
panašus į garsųjį Levitano paveikslą ,,Auksinis ruduo". Ir tik
vienas iš jų kiek užtruko, paslapčia davė man ženklą ir, kai
paėjėjom į šalį, tyliai pasakė:
— Čia trys rudi kvailiai sugalvojo įvairių nesąmonių, ta­
čiau aš įdėmiai sekiau, kokios nosys ir ūsai domino šį skyriaus
viršininko pavaduotoją. Duodu kirsti galvą, kaip tik tokie Ja­
nakio ūsai ir nosis... Aš jį pažįstu. Bet dabar Leningrade Ja­
nakio nėra. Sako, jis Maskvoje. Tarp kitko, jis labai mėgsta
operetę. Štai ir viskas, kuo aš, kaip rudasis, laikiau savo pa­
reiga jums padėti. Likite sveiki, drauge vyresnysis tardytojau! . .
Ir jis išdidžiai, atlikęs savo pareigą,^^ėjo.
Likęs vienas su skyriaus iriršininku, aš atvirai pasakiau, ką
maniau apie jį ir jo „erelius". Viršininkas sumišęs atsiprašinėjo
ir kažką murmėjo apie tai, jog nuo rytdienos pradės studijuoti
kriminalistiką ir perprasiąs žodinį portretą. Ir tikrai po mėne­
sio jis atėjo pas mane ir atmintinai išdėstė žodinio portreto
istoriją, jo terminologiją, schemą ir parengimo metodologiją.
Jis citavo Bertiljoną ir Reisą, Veingardtą ir Jakimovą, o baig­
damas pasakė:
— Dabar vos tik užsimerkiu, aiškiai matau to prakeiktojo
Janakio veidą, per kurį taip susikompromitavau... Aš jau ne­
kalbu apie tai, jog per tuos rudžius susigriebiau iš viršininko
griežtą papeikimą. O Bertiljonas — ką ir besakyti — galvelė!..
Puikiai sugalvojo tą žodinį portretą! ..
Sekančią dieną, po to, kai Detskoselsko stoties skyriaus vir­
šininkas pademonstravo savo kriminalistines žinias, į srities
teismą mano vardu atėjo laiškas nuo paties... Janakio. Štai ką
jis rašė:
„Gerbiamas vyr. tardytojau Šeininai!
Pasirodo, jūs trokštate mane matyti. Apie save to
negalėčiau pasakyti, o meilė būna laiminga tik abipu­
sė. Aš labai juokiausi, kai man papasakojo, kaip jūs
manęs ieškote pagal kažkokį kvailą, profesoriaus Rei-
224
 so išgalvotą žodinį portretą. Spjaunu aš ant profeso­
riaus ir ant jo žodinio portreto. A dju!.. Janakis".
Aš ne juokais supykau. Negana to, kad sukčius nepmanas
slapstosi nuo tardymo ir teismo, jis dar tyčiojasi iš kriminalis­
tikos! .. Parodęs srities prokurorui tą keistą dokumentą ir pri­
dūręs, jog laiškas siųstas iš Maskvos, aš paprašiau leidimo va­
žiuoti į šį miestą. Aš dar ir pats nežinojau, kaip ieškosiu Ja-
nakio, bet iš anksto tikėjausi savo senų draugų iš Maskvos
kriminalinės valdybos pagalbos. Srities prokuroras, kurį tas laiš­
kas irgi įpykino, leido man važiuoti.
Po dienos,aš sėdėjau MKV'oje, Osipovo kabinete, ir pasa­
kojau jam, Tylneriui, Nožnickiui ir kitiems darbuotojams vis­
ką, kas atsitiko su Janakio žodiniu portretu. Paskui parodžiau
jo laišką. Osipovas net pamėlo iš pasipiktinimo.
— Vaikinai,— pasakė jis, kreipdamasis į savo padėjėjus,—
nejaugi mes leisime, kad kažkoks nususęs nepmanas, kyšinin­
kas ir spekuliantas, tyčiotųsi iš kriminalistikos ir teisingumo?
Ką darysim, vyručiai?
— Kaip tai — ką^fcrysim? — paklausė visada ramus, man­
dagus ir pasitikįs Tylneris.— PiriM, turime jo žodinį portretą.
Antra, žinoma, kad Janakis, kaip, tarp kitko, ir visi nepmanai,
mėgsta operetę. Vadinasi, reikia palandžioti į „Akvariumą" ir
„Ermitažą". Trečia, Janakis yra baldų pirklys. Vadinasi, jis
negali neturėti draugų tarp Maskvos baldininkų. Reikia pasi­
dairyti. Ketvirta... kadangi byla jau įgauna principinį pobūdį,
aš manau, kad mūsų grupė, Nikolajau Filipovičiau, nepriklau­
somai nuo bendros Janakio paieškos privalo dalyvauti šiame
kilniame reikale...
— Ir aš taip manau,— kaip paprastai, tyliai pasakė Nožnic-
kis, labai taktiškas ir geras žmogus, aistringas šunų ir knygų
mėgėjas.— Teks vakarais pabuvoti operetėje. .. Nieko nepada­
rysi: paeiliui klausysimės „Silvos" ir „Sikšnorsparnio"...
— Nutarta,— trumpai užbaigė Osipovas ir atsistojo, leisda­
mas suprasti, kad pasitarimas pasibaigė.— Nikolajau Leontje-
vičiau, kas šiandien „Akvariume"?
Nožnickis paėmė laikraštį ir, peržiūrėjęs skelbimus, pasakė,
kad šiandien eina „Silva", dalyvauja Tatjana Bach, Bravinas ir
Jaronas.
Tą patį vakarą mudu su Osipovu buvom vasaros sode, „Ak­
variume", kur ėjo „Silva". Mes sėdėjome trečioje eilėje iš de­
šinės. Toliau už mūsų sėdėjo Osipovo darbuotojai: Jaša Sak-
saganskis — liesokas jaunas gruzinas juodais ūsiukais, laiko-
15. Tardytojo užrašai 225
mas geriausiu žodinio portreto specialistu, ir Vania Bezruko­
vas — visada besišypsantis, linksmas, vylingomis pilkomis aki­
mis, kurios, kaip kalbėjo MKV'os bendradarbiai, gerai matė ne
tik prieš save, bet ir už savęs.
Jau per pirmą pertrauką, kai mudu su Osipovu vaikščio­
jome tarp skurdžių „Akvariumo" liepų, prie mūsų priėjo Sak-
saganskis ir pasakė:
— Vadinasi, vaizdas toks: šiandien „Silvą" žiūri dvylika ru­
džių. Dviejų ausys tinka, bet netinka nosys. Trijų nosys kaip tik
tokios, kokių mums reikia, bet visiškai kitokios ausys. Su at­
vėpusia lūpa visai blogai — tik vienuo rudžio atvėpta, ir tai
nelabai... Juo labiau kad aš jį „kopijavau" tuo momentu, kai
jis buvo įsikandęs pypkę, o tada visų lūpos atvėpsta...
Išgirdęs tokį pranešimą, aš suvirpėjau ir tuoj pat prisimi­
niau Detskoselsko stoties budėjimo kambarį. Bet aš be reikalo
jaudinausi, nes dirbau su Osipovu ir tai tuoj pat pasitvirtino.
— Jaša,— pertraukė Saksaganskį Nikolajus Filipovičius,—
jūsų pranešimas man primena nuotaką iš Gogolio „Vedybų".
Toji kvaiša irgi svajojo vieno jaunikio nosį sujungti su kito
lūpomis. Jūsų padaryta nosių invenfiŪteacija man neįdomi,
drauge Saksaganski. Man rūpi tik viena nosis, ir tai tik su są­
lyga, kad ji yra kaip tik Christoforo Janakio. Aš klausiu: šian­
dien čia toji nosis yra ar ne?
— Nikolajau Filipovičiau,— atsakė Saksaganskis,— šį opų
klausimą aš išsiaiškinsiu prieš antrą pertrauką.
— Patikrinkit antrą eilę iš kairės,— pasakė Osipovas.— Mes
sėdim per toli, bet man atrodo, kad ten yra viena figūra, ku­
ri. .. Žodžiu, pasidomėk, tarp kitko, ir antra eile, Jaša.
Ar beverta sakyti, kad per antrą veiksmą aš ne tiek žiūrė­
jau į sceną, kiek į kairę antros eilės pusę, kur tarp nupoli­
ruotos it bilijardo rutulys plikės ir vešlios įmantrios moteriš­
kos šukuosenos iš tiesų liepsnojo kažkieno rausva kaip ugnis
galva. Iš tokio didelio nuotolio aš negalėjau gerai įžiūrėti šito
žmogaus ausų, nosies ir burnos. Užtat mačiau, kaip pareigin­
gasis Jaša Saksaganskis du kartus praėjo pro antrąją eilę, laiky­
damasis ranka skruosto, lyg žmogus, kuriam staiga ėmė skau­
dėti dantį.
Antrojo veiksmo metu, kai Edvinas ir Silva apsikabinę pra­
dėjo savo žinomąjį duetą, kuriame, kaip žinoma, aiškinamasi
aktualus klausimas: ,,Ar atsimeni tu, kaip mums laimė šypso­
jos?"— laimė man nusišypsojo iš tikrųjų, nes tuo metu praėji­
me, kur mes sėdėjom, tyliai pasirodė Jaša Saksaganskis ir, karš­
tai alsuodamas man į ausį, sušnibždėjo:
226
 — Atrodo, šeštoje eilėje sėdi Janakis... Tiesa, vienas po­
žymis neatitinka žodinio portreto, bet visi kiti sutampa...
Jei paaiškės, kad tai ne Janakis, rytoj paduodu raportą,
kad atleistų iš MKV'os. Per pertrauką aš jums parodysiu tą
žmogų...
Aš tuoj perdaviau Saksaganskio žodžius Osipovui. Nė aki­
mirką nesutrikdamas ir toliau tarsi melomanas linguodamas
galvą į muzikos taktą, Osipovas tyliai atsakė:
— Greičiausiai Saksaganskis karščiuojasi. O, tarp kitko, ga­
li būti... Per pertrauką patikrinsim...
Per pertrauką Osipovas įsikibo man į parankę, ir ryškiai ap­
šviestais takeliais mes palengva ėmėme sukiotis tarp puošnios,
pagyvėjusios publikos. Tai buvo specifinė to meto Maskvos
„Akvariumo" publika. Pro mus plaukė puošnios gražuolės, ap­
sisiautusios vasarinėmis šiaurės lapių ar sabalų skraistėmis. Jų
matiniuose, tirštai nupudruotuose veiduose iššaukiamai žibėjo
apvedžiotos akys ir nenatūraliai išdažytos lūpos. Raudonvei­
džiai Užkardos bakalėjininkai ir žuvininkai oriai vedė už pa­
rankių savo krūtiningas, apvaliaveides žmonas, pasidabinusias
šilkiniais gėlėtais persiškais šaliais, kurių ilgi kutai su švil­
pesiu šlavė takus. Pagyvenę, solidūs Nikolskos ir Petrovkos
manufaktūrininkai žybčiojo madingomis pensnė ir auksiniais
dantimis. Jauni stileivos siauromis trumputėmis keblytėmis ir
striukais, anuometinę madą atitinkančiais languotais švarkais
būriais sekiojo paskui berniokiškai apsikirpusias, su arogan­
tiškais kirpčiukais ant siauručių kaktelių, manieringas mer­
giščias.
Staiga aš pamačiau ryškų brunetą, lėtai žengiantį šalia puoš­
nios blondinės, nerūpestingai ant rankos užsimetusios baltą,
melsva šiaurės lape papuoštą manto. Jo veidas man pasirodė
kažkur matytas, nors aš galėjau duoti nukirsti galvą, kad nie­
kada anksčiau nebuvau to žmogaus sutikęs.
Aš pažiūrėjau į dažytus jo damos plaukus, pasižyminčius
tuo negyvu atspalviu, kurį duoda hidropiritas, ir staiga supra­
tau, kuo man pažįstamas to ryškaus bruneto veidas: jo stambi
kumpa nosis, žema nusklembta kakta, tankūs suaugę antakiai,
bukas skeltas smakras, raudonos trikampės ausys,— visa tai Ja-
nakio žodinio portreto elementai! ..
Pastebėjęs, kad brunetas rūko, aš puoliau prie jo ir papra­
šiau leisti prisidegti. Jis lėtai išsiėmė degtukus ir vieną užde­
gė. Aš pažiūrėjau į jo rankas, ir mano širdis suspurdėjo —
jos apaugusios tankiu rudu pūku ir nusėtos strazdanomis. Tada
mečiau žvilgsnį į jo veidą ir pamačiau žalsvas užtinusias
227
akis ir rusvas blakstienas. Taip, tai buvo Janakis, tik persi­
dažęs! ..
Pasitraukdamas nuo jo, pamačiau Jašą Saksaganskį, kuris
stovėjo netoliese taip išsiblaškęs ir buvo tokios veido išraiš­
kos, tarsi jo visai nedomintų nei Janakis, nei vasaros sodas
,,Akvariumas", nei operetė „Silva", nei klausimas, ar jis pa­
duos raportą dėl atleidimo iš darbo.
Saksaganskis priėjo ir tyliai sušnibždėjo:
— Džiaugiuosi, kad ir jūs pastebėjote šitą persidažiusį ka­
lakutą. Arba aš asilas, arba tai Janakis! ..
Mielas, vargšas Jaša Saksaganskis! Po kelerių metų jis mirė
džiova, ir paskui jo karstą, kurį išnešė iš mažo, kuklaus vien­
gungiško kambario (žinodamas, kad serga džiova, Jaša manė
neturįs teisės vesti), ėjo nuoširdžiai nuliūdę jo darbo draugai,
švelniai mylėję šį drąsų, tyrą, gerą ir karštą žmogų, pasiauko­
jamai tarnavusį jų bendram sunkiam reikalui ir mylėjusį jį
iki paskutinio atodūsio...
Dar kartą pažiūrėjęs į ,Juodąjį Janakio variantą", pašnibž­
dėjau Osipovui, kad, mano nuomone, Saksaganskis teisus. Aš
pastebėjau ir tai, kad Janakio plaukai turi kažkokį keistą vio­
letinį atspalvį.
— Gali būti,— tariamai abejingai nutęsė Osipovas ir dar
stipriau įsikibo man į parankę.— Labai gali būti, kad šitas niek­
šas persidažė plaukus ir todėl taip įžūliai elgiasi. Bet tai dar
reikia patikrinti, nes man nereikia Detskoselsko skyriaus vir­
šininko laurų. Na, o jeigu tai tikrai Janakis ir jei mes jį „su-
čiupom" jau pirmąjį vakarą, tai aš imsiu tikėti pomirtiniu gy­
venimu, jog aname pasaulyje Bertiljonas ir Reisas susitarė
mums padėti pagaunant Janakį, kad šis nesityčiotų iš jų žodi­
nio portreto.
Po trečio skambučio mes su Osipovu jau nesėdome į savo
vietas, o atsistojome prie sienos, netoli šeštos eilės, kur buvo
tas įtartinas brunetas. Prieš tai Osipovas buvo nuėjęs į užku­
lisius ir, iš ten grįžęs, labai patenkintas paslaptingai sušnibždė­
jo, kad dabar bus atliekamas „įdomus psichologinis eksperi­
mentas".
Pasirodo, kad mano gudragalvis bičiulis nutarė pasitelkti į
pagalbą tą pačią operetę „Silva", kad ir kaip keistai iš pirmo
žvilgsnio tai atrodytų. Žinodamas, kad operetėje galimi įvai­
rūs aktorių improvizuoti intarpai, Osipovas įkalbėjo tos sce­
nos, kur, Edvino tėvo siaubui, paaiškėja, jog madam Volapiuk
jaunystėje buvo varjetės dainininkė ir ją vadino „Lakštingala",
228
aktorius pridurti, kad ji, be to, buvo baldų pirklio Janakio
duktė.
Žiūrovai, aišku, į šią smulkmeną neatkreipė dėmesio, bet
ryškusis brunetas, sėdėjęs šeštoje eilėje, nervingai krūptelėjo
ir, matyt, nutaręs, kad jam pasigirdo, pasilenkė prie savo da­
mos, aiškiai klausdamas, kokią pavardę pasakė scenoje.
— Jis! — lengviau atsidusęs, pašnibždėjo man Osipovas.—
Nuostabus tas Jaša Saksaganskis... Ir tu šaunuolis — gerai pa­
rengei Janakio žodinį portretą. Einam, drauguži, mesjįpasvei-
kinsim prie išėjimo...
Po valandos mūsų sulaikytasis Janakis jau buvo Osipovo
kabinete ir’ negalėjo atsipeikėti iš nustebimo, kad jį vis dėlto
pagavo pagal žodinį portretą, nors jis ir persidažė plaukus.
— Na, Janaki>— paklausė jį Osipovas,— tikiuosi, dabar jums
aišku, kad profesorius Reisas buvo žymiai protingesnis už jus
ir kad sukčiai neturėtų spjauti į tokį mokslą, kaip krimina­
listika?
— Pilieti inspektoriau,— niūriai atsakė Janakis,— mano ne­
laimei, aš tai supratau per vėlai. Mano laiškas tikrai buvo
akiplėšos išsišokimas, prašyčiau tai įrašyti į protokolą. Dar
vaikystėje velionis tėvukas man kalbėjo: „Christoforai, tu ne­
gerbi mokslo, o tai geruoju nesibaigs". Paaiškinkite man, pilie­
ti inspektoriau, kaip tokiam išmintingam tėvui galėjo gimti
toks kvailas sūnus ir kaip aš, toks idiotas, galėjau turėti tokį
tėvą? Kurgi paveldimumo įstatymai, aš klausiu jūsų, kaip to­
kius keistus gamtos reiškinius aiškina kriminalistika ir nuo šiol
mano gerbiamas profesorius Reisas?
— Aš pasirengęs grįžti prie tų teisėtų klausimų,— atsakė
Osipovas,— bet tik po to, kai jūs, Janaki, atliksite bausmę už
savo nusikaltimus ir akiplėšiškumą. O dabar, kalbant jūsų sti­
liumi, adju! ..
Taip buvo reabilituotas Bertiljono ir Reiso žodinis portretas.
1956 m.

MISTERIO G R O V E R IO MEILĖ

Kalinino srities Starickio rajono Gluchovo kaimo kolūkiečiai

tikriausiai ir dabar dar prisimena įvykį, kai 1938 metų lapkri­
čio 13 dienos pavakary iš debesų staiga išniro ir tiesiog kol­
ūkio lauke nusileido labai mažas, ryškiai dažytas užsienietiš­
kas lėktuvas, iš kurio išlipo lakūnas ir, kreipdamsis į lėktuvą
apsupusius kolūkiečius, rusiškai, bet su ryškiu užsienietišku
akcentu pasakė:
229
 — Sveiki! .. Aš anglas, taip, aš pas jus atskridau iš Lon­
dono. .. Atskridau savo sužadėtinės rusės, taip...
— Meluos dar čia!— piktai sušuko brigadininke teta Saša,
kurios sūnus vadovavo aviacijos eskadrilei.— Tokiu žiogu ir
tiesiai iš Londono!.. Matai, koks vikrus!.. Cha, apie aviaciją
mes irgi nutuokiam ne blogiau už kitus... Na, jauniki, eime į
apylinkės tarybą, ten išsiaiškins... Matot, savų mergų neužten­
ka, dar mūsiškių atskrido! ..
Apylinkės Taryba pranešė tardymo organams, kurių atvy-
kusiems atstovams nepažįstamasis patvirtino, jog jis — anglų
inžinierius naftininkas Brajanas Montegiu Groveris, anksčiau
dirbęs Grozne ir Maskvoje, o dabar atskridęs iš Londono per
Stokholmą savo lėktuvėliu. Atstumą Stokholmas—Gluchovo
kaimas įveikęs nenutūpdamas. Groveris pridūrė, kad į TSRS
atskrido be reikiamos vizos pas moterį, kurią seniai myli ir be
kurios nenori ir negali gyventi.
Sekančią dieną Groveris buvo pristatytas į Maskvą ir, sė­
dėdamas prie tardytojo stalo, smulkiai papasakojo apie savo
kelionės motyvus. Jis buvo aukštas šviesus blondinas pilko­
mis, labai tiesiai į pasaulį žiūrinčiomis akimis. Atvykusioj o žo­
džiais, jis, Brajanas Montegiu Groveris, gimęs Folstono mies­
te, trisdešimt septynerių metų amžiaus, turi tiesiai pareikšti,
kad, prieš skrisdamas į Tarybų Sąjungą be vizos, išsiaiškino,
kas už tai numatoma pagal tarybinį baudžiamąjį kodeksą, bet
kitaip jis, Brajanas Groveris, deja, pasielgti negalėjo.
— O, aš žinau, kad yra toks straipsnis — nomeris penkias­
dešimt devyni trys ,,de", aš išmokau tą straipsnį atmintinai ir
pasirengęs pagal jį atsakyti. Aš žinau, kad pagal tas straipsnis
galiu gauti dešimt metų, taip. Bet anglų juristas man pasakė,
kad Tarybų Rusija yra dar vienas straipsnis — nomeris pen­
kiasdešimt vienas, ir tas antrasis straipsnis gali sušvelninti
pirmasis, taip... Aš manau, pone tardytojau, kad tas antrasis
straipsnis kaip tik geriau tiks Brajanui Groveriui...
Groveris palyginti laisvai kalbėjo rusiškai, nors kartais ir
painiojo linksnius bei linksniuotes. Jis buvo mielo, subtilaus
veido, ryškiai apibrėžta burna, stambiais, stipriais dantimis.
Klausydamasis jo neskubaus, ramaus pasakojimo, tardytojas
vis labiau tikėjo juo, nors, pareigos verčiamas, ir duodavo
kontrolinių klausimų, nes, šiaip ar taip, prieš jį buvo žmogus,
pažeidęs valstybinę sieną. Labiausiai Groverio elgesyje žavė­
jo tai, jog jis savo suėmimą laikė teisingu ir psichologiškai
buvo pasirengęs ir tam, kad „antrasis straipsnis netiks Braja­
nui Groveriui".
230
 Štai ką jis papasakojo apie savo meilę.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis, jaunas, bet išmanantis
inžinierius, tėvynėje likęs be darbo, sutiko važiuoti į Grozną
kaip užsienio specialistas. Groverį viliojo ir perspektyva ne­
blogai uždirbti, ir įdomus darbas, ir pagaliau ta paslaptinga ir
visai nepažįstama ,,Sovet Raša"— Tarybinė Rusija, apie kurią
buvo girdėjęs ir skaitęs prieštaringiausių samprotavimų.
Ir štai jis Maskvoje, „Metropolio" viešbutyje, kartu su pran­
cūzais ir vokiečiais, amerikiečiais ir švedais, belgais ir anglais.
Ko tik nebuvo tarp šių žmonių! .. Komersantų ir turistų, įvairių
kategorijų especialistų ir diplomatų, specialių korespondentų ir
žvalgų profesionalų — įvairaus amžiaus, profesijų, politinių
pažiūrų žmonių. Vieni neslėpė savo priešiškų pažiūrų mūsų ša­
lies atžvilgiu ir šaipėsi iš tarybinių penkmečių. Kiti, priešingai,
pripažino, jog bolševikai, ką ir besakytum, savo planus įvyk­
do, nors ir neaišku, kokiomis priemonėmis, kokiomis lėšomis
ir kieno rankomis. Dar kiti su pagarba atsiliepė apie pastangas
liaudies, nutarusios per stulbinamai trumpą laikotarpį įveikti
savo neaprėpiamos šalies pramonės atsilikimą.
Groveris susipažino su tais žmonėmis, klausėsi jų ginčų,
paskui vaikščiojo Maskvos gatvėmis, gėrėjosi Vasilijaus Pa­
laimintojo cerkve ir Raudonosios aikštės erdve, senojo Krem­
liaus bokštais ir sienomis, kreivais Arbato skersgatviais su ak­
meniniais grindiniais ir vežėjais sankryžose, mielais, atvirais
veidais maskviečių moterų, kurios tada rengėsi ne per geriau­
siai, tačiau skyrėsi savo ypatingu rusišku stotu.
Gatvėse Groveris sutikdavo komjaunuolių su Komunistinio
jaunimo internacionalo ženkliukais. Iš tiesų tai buvo gana šau­
nūs ir gerai išauklėti vaikinai, niekas iš jų jo neaprėkė, ne­
verbavo į „Kominterno agentus", neįkalbinėjo pagrobti britų
karūną arba susprogdinti Vestminsterio abatiją. Priešingai, jie
mielai atsakinėjo į užsieniečio klausimus, kaip pakliūti į vieną
ar kitą gatvę, neretai, maloniausiai šypsodamiesi, ir patys pa­
lydėdavo.
Nejučiomis Brajanui Groveriui vis labiau ėmė patikti ir ta
šalis, ir tas senoviškas miestas, ir ta liaudis.
Kai jis atvažiavo į Grozną ir pradėjo dirbti, visi sutiko jį
taip šiltai ir svetingai, kad jau po kelių mėnesių jam atrodė,
jog jis čia gyvena seniai seniai ir todėl turi tiek daug draugų.
Tas jausmas ypač sustiprėjo po to, kai jis susipažino su Je­
lena Golius — vienos Grozno vaistinės farmaceute. Jam iš kar­
to patiko ši tamsiaakė meilaus veido moteris šiek tiek vylinga
231
šypsena ir aiškiu, tyru žvilgsniu žmogaus, kuris neturi ko slėp­
ti ir neturi dėl ko rausti.
Jelena Petrovna truputį kalbėjo angliškai, šlubavo tik jos
tarimas. Groveris ėmėsi ją taisyti, o ji, jam paprašius, ėmėsi
jį mokyti rusiškai. Abu darė pažangą.
Po metų Groveris jau truputį kalbėjo rusiškai, o Jelenos
Petrovnos tarimas pastebimai pagerėjo. Tačiau dar labiau pa­
gerėjo jų santykiai. Jelenos Petrovnos tėvas, taip pat farma­
ceutas, jau susirūpinęs ėmė kuždėti žmonai, kad šitas ilgakojis
pernelyg dažnai vakarais vaikštinėja su jų dukra. Jelenos Pet­
rovnos motina gynė dukterį ir nedrąsiai kalbėjo, kad Brajanas
Montegiuvičius mielas žmogus, o senasis vaistininkas į tai pik­
tai krenkštė ir logiškai teigė, jog „TSRS ir savų jaunikių pa­
kanka", o jis ne tam augino dukterį, kad toji mirtų džiova Lon­
done.
{ žmonos klausimą, kodėl gi Lenočka būtinai turi susirg­
ti džiova, juk Londone gyvena keli milijonai žmonių ir toli
gražu ne visi džiovininkai,— senis aiškino, kad anglai pripratę
prie savo klimato, o mūsiškiai, vos tik ten atsiduria, šios ligos
neišvengia.
— Ir dar įsidėmėk,—pridūrė senukas,— kad jauniems apie
meilę kalbėti ir vienos kalbos užtenka, prisimink kad ir mudu,
o jie jau dviem kalbom bendrauja... Nesibaigs tai geruoju...
Ar Lenočkos tėvai galėjo pamanyti, jog tuo pat metu toli
nuo Grozno, už dviejų jūrų, miglotame Londone, kitos moti­
nos širdį prislėgė nerimas. Gerbiamoji misis Grover, skaityda­
ma savo sūnaus laiškus iš Grozno, su nerimu pastebėjo, kad
juose vis dažniau minimas Jelenos vardas...
O kai misis Grover su vienu laišku gavo ir nuotrauką, kur
jos sūnus buvo nusifotografavęs su kažkokia jauna moterimi,
kurios pečius gaubė jo švarkas, ji ilgai žiūrinėjo nuotrauką, pa­
vydėdama savo sūnaus tai nepažįstamai moteriai, kaip pavydi
savo sūnų visos motinos pasaulyje — rusės ir anglės, valstie­
tės ir miestietės, nepriklausomai nuo odos spalvos ir žvaigž­
džių, po kuriomis jos gyvena. Po to misis Grover nustebino sa­
vo bibliotekininkę, iš kurios jau daug metų ėmė knygas, pradė­
jusi skaityti vien rusų rašytojų kūrinius. Deja, tai nelabai ją
nuramino: Ana Karenina buvo neištikima savo vyrui, nors jis
buvo džentelmenas geriausia šio žodžio prasme, ir dar, be to,
puolė po traukiniu. Šolochovo Aksinja irgi paliko savo vyrą
ir, be to, nesuteikė laimės savo Grigorijui. Vera iš „Skardžio"
kažkodėl atstūmė tokio garbingo žmogaus, kaip misteris Rajs-
kis, meilę ir savo širdį atidavė daugiau negu įtartinam Volo-
232
chovui. Pagaliau netgi Puškino Tatjana padarė tokį neįsivaiz­
duojamą siurprizą, kad pirmoji ir, dievas mato, be jokio pre­
teksto iš misterio Onegino pusės, parašė jam meilės laišką, ir
šitą mielą jauną žmogų įstūmė į labai nepatogią padėtį...
Ak, ta paslaptingoji Rusijai Ak, tos rusų moterys, kurioms,
nepaisant visų jų poelgių nesuprantamumo, vis dėlto būdingas
kažkoks ypatingas, keistas žavesys!..

— Iš Grozno, pone tardytojau, aš buvau perkeltas į Mask­

vos naftos institutą, Jelena taip pat persikėlė į šį miestą. Pas­
kui, 1934 Duetais, baigėsi mano kontraktas, ir aš išvažiavau į
Londoną. Aš norėjau vėl atvažiuoti Rusiją, bet nebuvo naujo
kontrakto, ir aš neturėjau viza, taip... Bet aš mačiau, kad be
Elena aš, Brajanas Grover is, gyventi negaliu...
Todėl Groveris nutarė atskristi mylimosios. Jis užsirašė į
Londono aeroklubą ir per kelis mėnesius išmoko pilotavimo
technikos. Siek tiek pasitaupęs, Groveris už šimtą septyniasde­
šimt tris svarus nusipirko jau naudotą lėktuvėlį ir 1938 metų
lapkričio 3 dieną iš Broksborno aerodromo išskrido į TSRS. Jis
skrido maršrutu Amsterdamas—Bremenas—Hamburgas—Stok­
holmas. Iš Stokholmo pasuko į Maskvą ir nenutūpdamas atskri­
do į Gluchovo kaimą.
Beveik visuose pasaulio laikraščiuose pasirodė pranešimai
apie šį nepaprastą įvykį. Aš prisimenu būdingiausias to meto
laikraščių straipsnių antraštes: „Romantiškiausia XX amžiaus
byla", „Meilės sparnais", „Anglo meilė daro stebuklus", „Net
erdvė pakluso meilei".
Lapkričio 23 dienos Anglijos laikraščiai pranešė, jog kon­
servatorius Kaizeris bendruomenių rūmuose žada paklausti apie
tai Čemberleną. Lapkričio 28 dieną Roiterio agentūra pranešė
žmonijai, kad Kaizeris savo žodį išlaikė, ir seras Čemberlenas
pažadėjo rūmams, jog Anglijos patikėtinis Maskvoje užklaus ta­
rybinius organus.
Laikraštis „Deili telegraf end morning post" rašė, jog „Gro­
veris iš Stokholmo skrido pavojingiausiomis klimatinėmis są­
lygomis".
Tuo pačiu metu hitlerinė spauda ėmė spausdinti sensacin­
gus straipsnius, kad Groveriui gresia mirties bausmė, „nes ko­
munistai nesugeba suprasti, kas tai yra meilė. Argi nežinoma,
J°g TSRS myli tik pagal kelialapius, kuriuos išduoda vadina­
mieji vietos komitetai? Kaip ten gali suprasti Groverį ir jo
tikrai šekspyriškus jausmus? Ne, raudonoji Maskva — tai ne
šiuolaikinių Romeo ir Džiuljetų prieglobstis! .."
233
 Prieštaraudamas tokioms grėsmingoms pranašystėms, vienas
britų juristas apie tai rašė:
„Taip, Maskva turi teisę nuteisti Brajaną Groverį. Meilė ir
įstatymas — kokia sena ir amžinai nauja problema! .. Tarybi­
nio baudžiamojo kodekso straipsnis — ir gyva, virpanti, karšta
ir šitaip mylinti širdis! .. Ar šio tragiško konflikto akivaizdoje
nesuvirpės ir abejingiausio teisėjo širdis? .. Mes net nemano­
me, kad Groverio teismas taps susidorojimu, ir optimistiškai
laukiame šio teismo..."
Kad Groverio parodymai būtų galutinai patikrinti, buvo ap­
klausta Jelena Petrovna, kuri visiškai pritarė jo pasakojimui.
Po to jai buvo pareikšta, kad jis atskrido į TSRS ir jai tuoj
bus leista su juo pasimatyti. Kai Groveris sužinojo, jog po ke­
lių minučių pamatys savąją Jeleną, jo paprastai ramus veidas
pastebimai pasikeitė. Prikandęs apatinę lūpą, jis tuoj užsirūkė
ir labai išblyško. Palikęs jį su savo padėjėju, tardytojas išėjo
į kitą kambarį, kur laukė Jelena Petrovna, ir grįžo drauge
su ja.
Groveris puolė prie jos, ir jie apsikabino. Jie juokėsi ir
kažką šnibždėjo vienas kitam, vėl juokėsi pro ašaras ir vėl
ėmė šnibždėtis. Jei šioje byloje liko nors vienas klausimas, ku­
rio tardymas neištyrė iki galo, tai buvo klausimas, ką gi sa­
vajai Jelenai šnibždėjo Brajanas Groveris.
Gal jis šnibždėjo, kaip tą rūškaną lapkričio rytą jis atsiplė­
šė nuo Broksborno aerodromo ir paskui, nusikapstęs iki Stok­
holmo, skrido iš ten virš švininės audringos Baltijos, pasukęs
į Maskvą? Gal apie tai, kaip milžiniškos erdvės plaukė po jo
mažyčio lėktuvėlio sparnais ir kaip jis braškėjo nuo stiprių
lapkričio vėtrų gūsių, o jis vis skrido ir skrido, įsikibęs į savo lėk­
tuvo vairą, skrido kaip į švyturį, į jos rudų akių, jam vienin­
telių pasaulyje, vienintelių ir nepakartojamų, kaip gyvenimas,
kaip laimė, kaip meilė, šviesą? O gal jis šnibždėjo, kaip pa­
vargo, laukdamas šio pasimatymo, ir, kaip ten toliau bebūtų,
laimingas jau vien todėl, kad štai sėdi šalia ir laiko jos mažą
ranką? Arba apie tai, kaip motina atsisveikindama prašė pa­
bučiuoti Jeleną ir pasakyti jai, jog sena anglė dėkoja jaunai
rusei moteriai už tai, kad ji jos sūnui padovanojo tokią meilę,
sveikina su tokia meile ir netgi truputį moteriškai pavydi? Ar­
ba apie tai, kad nors jie ir gimė po skirtingomis žvaigždėmis
ir savo pirmąjį žodį „mama" pralemeno skirtingomis kalbomis,
tai nesutrukdė jiems surasti vieną kalbą?..
O vėliau, 1938 metų gruodžio 31 dieną, šią bylą nagrinėjo
234
Maskvos miesto teismas. Beveik visa Anglijos pasiuntinybė at­
vyko į teismą, kad galėtų dalyvauti „Brajano Montegiu Gra­
verio, Didžiosios Britanijos piliečio, gimusio 1901 metais Folgs-
tono mieste, nusikaltimo, padaryto pagal RTFSR baudžiamojo
kodekso 59—3d straipsnį", bylos svarstyme. Atvažiavo diplo­
matai su monokliais ir jų damos su auksiniais lornetais, anglų
ir amerikiečių korespondentai ir orūs atašė.
Nedidelė, kukli salė, kurioje buvo nagrinėjama byla, tokios
publikos dar nebuvo mačiusi. Prie miesto teismo įėjimo švytė­
jo diplomatų „rols-roisai" ir „bjuikai".
Teismo pirmininkas, šviesiaplaukis, šviesiaakis geraširdiško
veido žmogus, ir dvi moterys — liaudies tarėjos: pagyvenusi
Triochgorkos audėja ir jaunutė Elektros gamyklos darbininkė,
abi raudonomis skarutėmis, išėjo iš pasitarimų kambario ir at­
sisėdo prie teismo stalo, apdengto raudona staltiese. Publika
pagarbiai nutilo, smalsiai apžiūrinėdama teisėjus ir tą mažytę
salę, ir Lenino portretą virš stalo, ir visą paprastą ir griežtą
teismo aplinką.
Taip, šiame teisme nebuvo nei Temidės statulos su svars­
tyklėmis, nei nukryžiuotojo, nei marmurinių kolonų, nei poli­
cininkų paradinėmis uniformomis, nei puošnių teisingumo emb­
lemų. Teisėjai buvo be juodų šilkinių mantijų baltomis ispaniš­
komis, kietai iškrakmolytomis apykaklėmis, be auksinių gran­
dinių, be viduramžiškų perukų. Nebuvo šiame teisme ir žymių
prisiekusiųjų patikėtinių išpuoselėtais veidais, juodais frakais
su akinamai baltais marškiniais, nei griežtaveidžio, tulžingo
prokuroro su sarkastiškais klausimais, nei griežtų teismo pris-
tavų, nei koketiškų stenografisčių madingomis šukuosenomis.
Viso šito nebuvo!
Tačiau šioje kuklioje teismo salėje, rimtose ir mąsliose tei­
sėjų akyse, jų, paprastų ir dorų žmonių, atviruose bei gerašir­
diškuose veiduose,— visur, kaip ir paprastoje, anaiptol ne teat­
rališkoje teismo ceremonijoje, buvo nuostabių, anksčiau nie­
kad publikai nematytų bruožų, kurie norom nenorom kėlė
pagarbą bei tikėjimą ir aiškiai atsakė į klausimą — kodėl šisteis-
mas, pirmas žmonijos istorijoje, gavo teisę vadintis liaudies
teismo vardu.
— Teismo posėdį skelbiu pradėtą,— tyliai pranešė teismo
pirmininkas.— Teisiamojo pageidavimu, jį gina Maskvos gynė­
ją kolegijos narys advokatas Komodovas...
Po trijų valandų, atidžiai išklausęs teisiamąjį ir jo gynėją,
teismas išėjo pasitarti. Salė gaudė. O Brajanas Graveris, ką tik
papasakojęs šiems tarybiniams teisėjams, kaip jis pamilęs rusę
235
moterį ir kaip jinai jį pamilusi, kaip jis dėl šios meilės nele­
galiai atskrido į TSRS, gavęs paskutinį žodį, pasakė:
— Aš papasakojau jums, ponai teisėjai, visą teisybę. Savo
paskutinį žodį aš tarsiu rusiškai, nors turiu vertėją,— noriu dėl
to, kad pamilau jūsų šalis, jūsų liaudis, pamilau savo Elena.
Rusijoje aš išgyvenau kelerius metus, dirbau kartu su rusais
ir kartu su jais ilsėjausi. Jūsų didžiulio triūso okeane yra ir
mano mažytis lašas, ir Brajanas Groveris leidžia sau pasakyti,
kad jis tuo didžiuojasi... Taip, aš gyvenau ir dirbau su rusais,
su jais kartu juokiausi ir dainavau, todėl aš laikiau sau garbe
susigiminiuoti su šia tauta... Brajanas Groveris baigė, ponai
teisėjai.
Taigi teisėjai dabar tariasi, o salė gaudžia. Groveris sėdi,
laukdamas nuosprendžio, ir mąsto, jog jam nebaisu, kad jo ne­
galėjo nesuprasti šie paprasti rusų žmonės, dabar sprendžian­
tys jo likimą, ir kad jei visus klausimus pasaulyje spręstų štai
šitokie paprasti anglai, rusai, amerikiečiai, vokiečiai, tai niekad
ir niekam nebūtų baisu...
Pasigirdo skambutis, teisėjai grįžo iš pasitarimų kambario.
Pirmininkas paskelbė nuosprendį. Taip, Brajanas Groveris pa­
žeidė tarybinę sieną ir neteisėtai atskrido į TSRS. Taip, už jo
veiksmus baudžiama pagal respublikos Baudžiamojo kodekso
59—3d straipsnį, ir teismas laiko jį kaltu.
— Tačiau teismas,— skaitė toliau pirmininkas,— negali ne­
atsižvelgti, dėl kokių motyvų teisiamasis padarė šį nusikalti­
mą. Teismas mano, jog nustatyta, kad teisiamasis nuoširdžiai ir
karštai pamilo tarybinę moterį, kuri jam atsakė tuo pačiu. Jų
jausmai išlaikė laiko ir išsiskyrimo išbandymą, todėl verti pa­
garbos. Šie jausmai ir buvo priežastis, dėl kurios teisiamasis
atskrido į TSRS. Todėl teismas, vadovaudamasis BK 51 str., nu­
teisė Brajaną Groverį vieną mėnesį kalėti arba sumokėti pus­
antro tūkstančio rublių baudą.
Sį nuosprendį salė palydėjo plojimų audra. O tą patį va­
karą Maskvos miesto teismo nuosprendžiui plojo visa Anglija,
išgirdusi apie jį per radiją.
Po trijų dienų Groveris su žmona Jelena Petrovna, gavę ati­
tinkamą vizą, išvyko į Londoną.
Vėl prabilo laikraščiai. „Deili telegraf end morning post"
1939 metų sausio 6-ąją rašė: „Visos šios istorijos moralė tokia:
tarybinė valdžia gali būti gana humaniška". Groveriui atvykus
į Londoną, tas pats laikraštis išspausdino jo pareiškimą: „Teis­
mo procesas, susijęs su nelegaliu mano perskridimu per TSRS
sieną, vyko visiškai atviroje ir teisingoje aplinkoje".
236
 Taip baigėsi ši byla. Nuo to laiko praėjo septyniolika metų.
Aš nieko nežinau apie misterio Groverio, jo žmonos ir galbūt
jų vaikų likimą. Bet aš gerai prisimenu jų veidus, jų susitiki­
mą, jų jaudinantį ir laimingą šnibždesį, visą jų meilės istoriją.
Man, kaip kriminalistui, belieka pridurti, kad šių dviejų
žmonių meilė, kurią nuosprendžiu jau pripažino teismas, kuri
įteisinta, nes teisiamasis jos neiškeitė,· tuo pačiu turi būti laiko­
ma galutinai įrodyta...
Štai kodėl aš iš visos širdies linkiu laimės ir misteriui Bra-
janui Montegiu Groveriui, ir jo žmonai, ir jų vaikams, kurių,
turint galvqje abiejų pusių atkaklumą ir gerą valią, jiedu nega­
li neturėti.
Štai kodėl pagaliau paplitusi klaidinga nuomonė, kad esą
kriminalistai susiduria vien su neigiamais gyvenimo reiški­
niais.
Garbės žodis, tai visai neteisinga!..
1956 m.
* * *

Kai Maskvoje pasibaigė amerikiečio lakūno šnipo Frensio

Hario Pauerso teismas, suprantamos ir visai natūralios asocia­
cijos dėka aš vėl prisiminiau Groverio bylą. Du lakūnai, du ne­
legalūs tarybinės sienos perskridimai, du nuosprendžiai... Nors
situacijos ir panašios, kokie jie skirtingi žmonės, kokie skirtin­
gi motyvai, todėl tokie skirtingi nuosprendžiai! .. i
Taip, daugiau kaip dvidešimt metų praėjo nuo tos dienos,
kai Brajanas Montegiu Groveris pažeidė tarybinę sieną ir ne­
legaliai atskrido į TSRS. Įstatymas yra įstatymas, ir Groverį
teisė pagal jį. O tarybinio įstatymo prasmė ir dvasia yra ta,
kad jis griežtai saugo liaudies interesus, garantuoja jos saugu­
mą ir gina garbę. Bet jei įstatymo pažeidimas negresia tarybi­
nės valstybės saugumui ir garbei, jei jo, kaip tai buvo su Gro-
veriu, motyvai verti pagarbos, tai mūsų įstatymas yra pats
gailestingiausias, humaniškiausias ir lanksčiausias teismų istori­
joje.
O jei įstatymas pažeidžiamas vadovaujantis nusikalstamais,
niekšingais motyvais, siekiant priešiškų mūsų valstybei tikslų,
jeigu nekviesti ir pikti svečiai pasirodo tarybinėje padangėje,
izeisdami mūsų garbę ir tikėdamiesi likti nenubausti, tai tary­
binis įstatymas apgins ir mūsų dangų, ir mūsų žemę, ir mūsų
garbę!
Skaitydamas Pauerso teismo proceso stenogramą, aš vėl pri­
siminiau Groverį ir jo meilę. Apsakymas ,.Misterio Groverio
237
 meilė" pirmąkart buvo išspausdintas 1957 metų sausio mėnesį
žurnale „Novij mir". Netrukus šis apsakymas buvo perspaus­
dintas kai kuriose užsienio šalyse, iš jų Anglijoje ir JAV. Aš
gavau daug skaitytojų laiškų, kuriuose mane vis klausinėjo:
koks gi Brajano Groverio ir jo šeimos likimas?
Prisipažinsiu, tai jaudino ir mane. Atsakyti buvo sunku, nes
po to, kai Groveris ir Jelena Petrovna išvyko į Angliją, pra­
sidėjo Antrasis pasaulinis karas su visais savo tragiškais pa­
dariniais. Paaiškėjo, kad Londone Groverio nėra, o kur jisai, ar
jis gyvas, nežinia.
Vis dėlto, kiek tai įmanoma, aš vis ieškojau, nors bergž­
džiai. Man padėjo patys skaitytojai. Kartą aš gavau Leningrade
gyvenančios daktaro Vyšeslavcevo žmonos laišką, kuriame ji
maloniai man pranešė, kad Jelenos Petrovnos sesuo Ana Pet­
rovna gyvena Leningrade ir susirašinėja su savo seserimi, kuri
dabar su vyru Kenijoje.
Aš parašiau Anai Petrovnai, kuri patvirtino, jog abu, Gro­
veris ir Jelena Petrovna, gyvi ir sveiki, augina jau du sūnus,
jie jau senokai gyvena Kenijoje, nes kadaise Groveris, nega­
lėjęs gauti darbo pagal savo — inžinieriaus naftininko — spe­
cialybę, buvo priverstas tapti fermeriu.
Ana Petrovna net malonėjo man atsiųsti Groverio šeimos fo­
tografiją, kurioje sutuoktiniai nufotografuoti su labai mielais
berniukais, sūnumis...
Į Ana Petrovna taip pat parašė, jog kažkada nusiuntusi Gro-
veriams žurnalo „Novij mir" numerį, kuriame buvo išspausdin­
tas apsakymas apie jų meilę, ir kad jie patenkinti šiuo apsa­
kymu.
Įdomu, kad netrukus po to, kai apsakymas buvo išspausdin­
tas Jungtinėse Amerikos Valstijose, į Keniją pas Groverius nu­
skrido Holivudo režisierius ir kino operatoriai, sumanę statyti
filmą apie jųdviejų meilės istoriją. Matyt, kai kuriems ameri­
kiečių kinematografininkams šis siužetas buvo viliojantis. Ne­
žinau, ar išėjo į ekranus šis filmas ir koks jis, bet neslepiu savo
abejonių, kad mano neišgalvotas pasakojimas apie misterio Gro­
verio ir jo žmonos likimą gali būti panaudotas bizniui.
Šiaip ar taip, praėjus dvidešimčiai metų po įvykių, minimų
šiame apsakyme, aš sužinojau, koks tolesnis jo herojų likimas.
Su malonumu tai papasakosiu skaitytojams.
Kadaise, baigdamas šį apsakymą, aš rašiau, jog iš visos šir­
dies „linkiu laimės ir misteriui Brajanui Montegiu Groveriui, ir
jo žmonai, ir jų vaikams, kurių, turint galvoj abiejų pusių at­
kaklumą ir gerą valią, jiedu negali neturėti".
238
 Mano spėjimai pasitvirtino. Ir dabar, taip pat iš visos šir­
dies, linkiu laimės ir sutuoktiniams Groveriams, ir jų sūnums,
ir jų būsimiems anūkams.
Laimės, meilės ir taikos.
i960 m.
EDUARDO ERIO BREGETAS

Kai telegrafas pranešė liūdną žinią apie Eduardo Erio, mūsų

seno bičiulio prancūzo, mirtį, prisiminiau vieną seną atsitikimą,
netiesiogiai susijusį su pirmu šio nuostabaus žmogaus atvyki­
mu į TSRS. ’
Blaivus politikas ir doras žmogus, žymus valstybės veikėjas
Eduardas Erio visada buvo Prancūzijos—Tarybų Sąjungos drau­
gystės, kuriai jis tiek daug nusipelnė ir dėl kurios taip ilgai ir
karštai kovojo, šalininkas...
Daug anksčiau už daugelį kitų Europos politikų Erio supra­
to, kad naujos darbininkų ir valstiečių valstybės atsiradimas
yra istorinis faktas ir jau jokia jėga pasaulyje nepasuks isto­
rijos rato atgal, kad prancūzų-rusų simpatijos turi ilgametes ir
tvirtas šaknis, kad ir Prancūzija suinteresuota bičiuliauti su Ta­
rybų Sąjunga, kaip ir Tarybų Sąjunga — su Prancūzija.
1922 m. jis pirmą kartą apsilankė Tarybų Sąjungoje. TSRS
izoliavimo politika tada buvo pačiame įkarštyje, neseniai buvo
pasibaigęs pilietinis karas, jauna Tarybų respublika ką tik buvq
atrėmusi įnirtingus užsienio interventų ir baltagvardiečių gau­
jų puolimus.
Erio po šios kelionės grįžęs į Paryžių, ėmė karštai kovoti už
Tarybų Sąjungos pripažinimą ir diplomatinių ryšių su ja už­
mezgimą. 1924 m. Erio tapo Prancūzijos vyriausybės vadovu,
kuris užmezgė diplomatinius santykius su mūsų šalimi. Jis pa­
reiškė, jog tai padarė, būdamas ištikimas draugystei, jungian­
čiai rusų ir prancūzų tautas.
Gyvenimas patvirtino šios politikos pagrįstumą, o praėjus
daugiau kaip trisdešimt metų, jau 1955-aisiais, Eduardas Erio
pareiškė: „Aš niekad nesigailėjau dėl to sprendimo, kurį priė­
miau 1924 metais... Kartoju: niekad nesigailėjau dėl savo ini­
ciatyvos, pasisakydamas už santykių su Tarybų Sąjungą nor­
malizavimą".
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Erio su būdingu jam išmintin­
go politiko toliaregiškumu suprato, koks baisus pavojus Pran­
cūzijai ir visai Europai yra vokiškojo militarizmo atgaivinimas.
239
Jis dėjo visas pastangas, norėdamas išgelbėti taiką ir išvengti
katastrofos. Atkakliai ir kantriai jis aiškino savo liaudžiai ir
kitų Europos šalių tautoms, čia rastu, čia žodžiu demaskuoda­
mas siaubingas fašizmo užmačias ir kovodamas su jo penktąja
kolona pačioje Prancūzijoje...
Nelaimei, tie, kurie juo tikėjo, neturėjo valdžios, o tie, ku­
rie ją turėjo, nenorėjo juo tikėti! ..
Prancūzijos priešai buvo Erio priešai. Kai tik hitlerininkai
1940 metais okupavo Prancūziją, Eduardas Erio buvo suimtas
ir uždarytas į koncentracijos stovyklą.
Bet Prancūzijos bičiuliai buvo ir Erio bičiuliai. Jį išgelbėjo
ir išvadavo tarybiniai kareiviai, kaip kad jie išgelbėjo ir iš­
vadavo šimtus tūkstančių kitų prancūzų, anglų, amerikiečių,
vokiečių, lenkų, čekų, vengrų ir rumunų.
Iki gyvenimo pabaigos Eduardas Erio kovojo už taiką, prieš
vokiškojo militarizmo atkūrimą, prieš karo kurstytojus, prieš
vadinamosios Europos armijos sudarymą. Vėl suskambo jo bal­
sas, ir vėl jis demaskavo veidmainius, vėl įspėjo savo liaudį.
Nedaug laiko prieš Erio mirtį tarybinis karininkas, prisi­
dėjęs prie jo išvadavimo iš fašistų koncentracijos stovyklos,
pasiuntė jam iš Sverdlovsko laišką, kuriame rašė: „Jūs vėl pa­
kilote į kovą. Jūsų kovą už tvirtą taiką, už tautų draugystę,
prieš vokiškojo militarizmo atgaivinimą visa tarybinė liaudis
laiko iš tikrųjų didvyriška... Argi ne didvyriškumas buvo Jū­
sų kalba, kurią Jūs pasakėte Prancūzijos Nacionaliniame susi­
rinkime prieš Europos armijos sudarymą jau sunkiai sirgda­
mas!"

Tais pačiais 1924 metais, kai Eduardas Erio užmezgė diplo­

matinius santykius su TSRS, aš, būdamas komjaunuolis, vos
pradedantis tardytojas, nuvykau į Leningradą, į tarnybinę ko­
mandiruotę. Tada man leningradiečiai ir papasakojo vieną at­
sitikimą Leningrade, kai Erio pirmą kartą buvo atvykęs į Ta­
rybų Sąjungą. Apie šį įdomų atsitikimą aš ir norėčiau parašyti,
juoba kad tai buvo vienas iš tų pirmų faktų, padėjusių man
suprasti, kokį kilnų atgarsį pasitikėjimas gali turėti netgi nu­
sikaltėlio sieloje...
Nuvykęs aš, kaip pridera, prisistačiau gubernijos teismo
tardymo dalies viršininkui Zalmanovui, dirbusiam teismo tar­
dytoju Petrogrado teismo rūmuose dar iki revoliucijos. Tai bu­
vo aukštas, liesokas, žilas senis, visada korektiškas, sausoko
būdo, nekalbus, griežtų manierų ir, kaip dera puikiai išauklė­
tam žmogui, malonus, tikrai vyriškai santūrus.
240
 Jis mane priėmė labai maloniai, nė kiek neparodęs nustebi­
mo dėl mano amžiaus, nes, kaip tardytojas pernelyg buvau jau­
nas (man ką tik buvo sukakę aštuoniolika), ir paskyrė man
darbo kabinetą.
Vakare Zalmanovas mane pristatė gubernijos teismo vyres­
niesiems tardytojams. Tarp jų, pavyzdžiui, buvo žymių krimina­
listų, kaip kad Igelstromas, kuris kaip tik tuo metu buvo užsi­
ėmęs žinomo provokatoriaus, „Narodnaja volia" organizacijos
piktojo genijaus Ivano Okladskio byla; arba Nevskis, tais lai­
kais buvęs bene geriausias tardytojas sudėtingais ūkiniais klau­
simais; arba Nikolskis, visad besišypsąs, geraširdis raudonskruos­
tis žmogus, įana sėkmingai išpainiodavęs pačias kruviniausias
žmogžudystes, kurias atskleisti jis specializavosi. Šios rūšies
bylose Nikolskis turėjo tik vieną varžovą — liaudies tardytoją
Brodskį, atėjusį dirbti tardytoju pirmaisiais revoliucijos me­
tais ir iškart pasireiškusį kaip talentingą kriminalistą.
Iš jaunesniųjų tardytojų man ypač patiko Vasiljevas, nag­
rinėjantis daugiausia baudžiamąsias bylas. Sis nedidelio ūgio
liesokas vyriškis, perkopęs per trisdešimt, kalbėdavo tyliai, jo
skruostai buvo kaip džiovininko, nesveikai rausvi.
Po trijų dienų, kai atvykau, Zalmanovas ir Vasiljevas mane
nudžiugino, pranešdami, jog į gubernijos teismą vakare atvyks
susitikti su teismo darbuotojais A. Konis.
Žinoma, aš seniai žavėjausi jo prisiminimais „Gyvenimo ke­
lyje" ir buvau už akių pamilęs šį garsųjį rusų kriminalistą, žy­
mų teismo oratorių, artimą L. Tolstojaus, F. Dostojevskio,
I. Turgenevo, M. Savinos ir kitų bičiulį. Kaip tik Konis, kaip
žinoma, kadaise papasakojo L. Tolstojui tikros teismo bylos
siužetą, pagal kurį genialusis rašytojas parašė „Prisikėlimą",
pavadindamas jį „Konio apysaka".
Prieš pat Spalio revoliuciją A. Konis buvo Rusijos imperi­
jos Valstybės tarybos narys. Jis buvo vienas iš nedaugelio jos
aukštų pareigūnų, supratusių istorinę revoliucijos reikšmę ir
atsisakiusių emigruoti. Jis buvo vienintelis carinės Rusijos
Valstybės tarybos narys, kuris iškart prisijungė prie savo
liaudies.
Laiške liaudies švietimo komisarui A. Lunačiarskiui Konis
rašė:
„Jūsų tikslai milžiniški, Jūsų idėjos atrodo tokios
plačios, jog man, tikram oportunistui, kuris visad de­
rino savo žingsnius su lėtokais epochos, kurioje gyve­
no, žingsniais,— visa tai atrodo didinga, jog svaigsta
16. Tardytojo užrašai 241
 galva... Tačiau jei valdžia bus tvirta, jei ji labai do­
mėsis liaudies poreikiais... ką gi, aš tikėjau ir tikiu
Rusija, tikėjau ir tikiu milžinu, kuris buvo apnuody­
tas, apsvaigintas, apiplėštas ir miegojo. Aš visada nu­
mačiau, jog, liaudžiai paėmus valdžią į savo rankas,
viskas bus visiškai netikėtų formų, visiškai kitaip ne­
gu manėme mes, liaudies prokurorai ir advokatai. Taip
ir atsitiko".
Ir aš išvydau šį žmogų. Jis buvo neaukštas, senas (apie aš­
tuoniasdešimt metų), pailgo, subtilaus veido, kažkuo primenan­
čio vėlesnius Bernardo Šo portretus. Jis vaikščiojo su ramen­
tais, bet pagal savo amžių atrodė žvalus, turėjo nuostabią
atmintį ir buvo kažkoks ypač patrauklus, kaip žmogus, nugyve­
nęs didžiulį, sudėtingą, protingą gyvenimą.
Aš visam laikui įsiminiau jo vos vos primerktas dėmesin­
gas, visai jaunatviškas akis, jo ramų, truputį dusloką balsą ir
manierą kalbėti gyvai, patraukliai, vaizdingai. Be visa to, jam
dar buvo būdingas labai nuosaikus ir subtilus jumoras.
Tą vakarą jis pasakojo apie Veros Zasulič bylą, kurios pro­
ceso metu jam teko pirmininkauti Sankt Peterburgo apygardos
teismo posėdyje, kur prisiekę tarėjai, kaip žinoma, išteisino ją,
šovusią į Peterburgo miesto komendantą Trepovą už tai, kad
jo įsakymu buvo mušamas politinis kalinys Bogoliubovas.
Paskui Igelstromas padarė man malonų siurprizą: jis mane,
kaip jauną Maskvos tardytoją, supažindino su Anatolijumi Fio-
dorovičium Koniu. Aš baimindamasis paspaudžiau Koniui ranką,
kurią jis man draugiškai ištiesė, ir sumišau, jam pažvelgus į
mane skvarbiu, atidžių, nors ir draugingu žvilgsniu. Matyt, jis
pastebėjo, kad aš sumišau, bet neišsidavė ir ėmė klausinėti apie
senus maskviškius tardytojus Golunskį ir Snitovskį, kuriuos
pažinojo dar prieš revoliuciją. Išgirdęs, jog Snitovskis buvo
mano, kaip tardytojo, pirmasis mokytojas, Konis pritariamai nu­
sišypsojo ir tarė:
— Jums, jaunuoli, pavyko. Ivanas Markovičius Snitovskis
puikus kriminalistas. Kaipgi, kaipgi, aš jį gerai atsimenu, kai
jis Maskvos apygardos teisme buvo ypatingųjų bylų tardyto­
jas. Na, o kaip jums sekasi tardytojauti? Nelabai kenčiate dėl
jaunumo?
Aš visiškai sumišau ir pralemenau, jog neslėpsiu — dėl am­
žiaus būna keblumų, tačiau šia prasme tikiuosi sulaukti geres­
nės ateities.
Konis nusijuokė ir jau visai maloniai pasakė:
242
 — Be abejo, jūsų viltys tikrai pamatuotos. Štai praeis metai
kiti — ak, kaip nepastebimai ir greitai jie prabėga!—ir kaip
jums pradės stokoti to, ko taip nuoširdžiai stengiatės atsikra­
tyti. ..
Dabar, prisiminęs šį seną ir, deja, tokį atsitiktinį susitikimą
su Anatolijum Fiodorovičium, aš neretai pagalvoju, koks tei­
singas buvo šis liūdnas jo pranašavimas...
Po kiek laiko Konis prabilo apie Dostojevskį. Jis papasa­
kojo, kad Dostojevskio kūriniai „Užrašai iš mirusiųjų namų“,
„Nusikaltimas ir bausmė“ ir „Broliai Karamazovai“, nekalbant
jau apie jų didžiulę literatūrinę meninę reikšmę, buvo viso pa­
saulio kriminalistų mokykla. Antai žinomas prancūzų teisinin­
kas Atalenas savo paskaitas jauniems kriminalistams visada už­
baigdavo žodžiais: „Ponai, ypač dažnai skaitykite, skaitykite,
skaitykite Dostojevskį". O Paryžiaus apeliacinio teismo pirmi­
ninkas Bernaras de Glajo savo knygoje teismo praktikos klau­
simais citavo įvairias „Nusikaltimo ir bausmės" vietas kaip pa­
vyzdžius, kur psichologiškai nagrinėjami tokie specialūs klau­
simai, kaip kad nusikalstamo sumanymo atsiradimas ir rengimasis
jį įvykdyti.
Visi šie išsikankinę, puolę, nervingi ir niūrūs žmonės, ku­
riuos taip genialiai mokėjo pavaizduoti Dostojevskis,— kalbė­
jo Konis,— nemirs, kaip ir kiti rusų literatūros paveikslai, kol
juose pulsuos troškimas niūriausioje ir tulžingiausioje sieloje
rasti mylinčio nusiraminimo pradų... Štai kodėl, brangūs bičiu­
liai, kriminalistams bus visada brangūs Dostojevskio sukurti
paveikslai. Kaip pavyzdys mokėjimo šiurkščiausioje, ūiūrioje,
sudarkytoje formoje rasti „gyvąją sielą" ir, ją atvėrus, su užuo­
jauta ir džiaugsmingu virpuliu parodyti joje čia vos rusenančią,
čia susitaikymo šviesa šviečiančią kibirkštį...
Šiuos puikius, ne kartą jau tartus žodžius Konis pasakė
nuoširdžiai susijaudinęs, tuo užkrėsdamas klausytojus. Teisėjai
ir prokurorai, tardytojai ir advokatai, kurių prigužėjo pilnutėlė
salė, kur vyko susitikimas, šiuos žymiausio rusų kriminalisto
žodžius suprato kaip juos užplūdusių jausmų ir apmąstymų pa­
tvirtinimą. Šalia manęs sėdėjęs Vasiljevas, akimis rodydamas
į Konį, sušnabždėjo:
— Ak, koks nuostabus senukas, koks senukas! ..
Jau buvo vėlyvas vakaras, kai baigėsi susitikimas su Koniu.
Jis, klausytojų minios lydimas, įsėdo į mašiną ir išvyko. Vasil­
jevas pasiūlė man pasivaikščioti.
— Šiandien klausydamiesi Anatolijaus Fiodorovičiaus,—
kalbėjo Vasiljevas,— tikriausiai kiekvienas prisiminėme kokį
243
nors atsitikimą iš savo praktikos. Juk kiekvienas tardytojas,
teisėjas, prokuroras kartkartėmis jaučia, tuo aš tikiu, simpatiją
žmogui, kurį jis, tarnybos verčiamas, perduoda teismui... Taip,
nusikaltimas įrodytas, abejonių dėl to nėra, reikia jį teisti,
o štai žmogus, kurį reikia teisti, kažkuo tau mielas, žadina sim­
patiją ir pasitikėjimą...
— Netikėdamas negalėsi ieškoti tos „gyvosios sielos", apie
kurią kalbėjo Anatolijus Fiodorovičius,— pasakiau aš.— Vos
pradėjęs tardytojo darbą, aš susidūriau su šia problema...
— Na, matote...— netikėtai nusišypsojo Vasiljevas.— Mes
neretai kalbame apie teisiamojo psichologiją. Šia tema parašyta
ir dar bus parašyta daug knygų. Tai gerai. Bet apie tardytojo
psichologiją niekas nerašo. Patikėkite, auklėjant svarbu pažin­
ti ne tik auklėjamųjų, bet ir auklėjančiųjų psichologiją... Tai
ypač pasakytina apie tardytoją, nes mums pirmiesiems tenka
susidurti su nusikaltėliais, o ir pats mūsų darbo pobūdis — tu­
riu galvoje apklausas — teikia didelių psichologinio bendravi­
mo galimybių, žinant, kad per apklausą nėra publikos, šalių,
teismo posėdžio reglamento ir kt. Tardymo metu esama tik
dviese — tardytojas ir kaltinamasis,— tai jau savaime turi di­
delę reikšmę... Ar ne taip?
— Taip, jūsų teisybė.
— Tai, ką kaltinamasis gali papasakoti akis į akį, jis ne vi­
sada ryšis papasakoti teismo posėdžio salėje. Turiu galvoje
daugiausia intymius dalykus... Todėl man ir atrodo, jog nu­
sikaltėlių perauklėjimo procesas turi prasidėti nuo tardymo.
Žinoma, jeigu tuo užsiima tardytojas, o ne raštininkas, nes ši­
tokių dar pasitaiko tarp mūsų.
— Prisimenate tardytoją, apie kurį rašė Saltykovas-Sčedri-
nas? Jis samprotavo maždaug šitaip: „Turiu aš porą liudytojų
parodymų, kaip pridera įformintų, aš ir sakau: taip. Ne — aš
sakau: ne. Kas man rūpi, ar padarytas nusikaltimas iš tikrųjų
ir kas jį padarė?" O juk ir tokių tardytojų dar pasitaiko... Ne­
laimei! Bet ne juos dabar turime galvoje, velniop juos! Jie,
kaip žinoma, patys sau priešai! . . Grįžkime prie pasitikėjimo.
Aš apskritai nenorėčiau pasitikėti visais be išimties nusikaltė­
liais. Tarp jų — aš ne kartą įsitikinau — daug nepataisomų, la­
bai pavojingų žmonių, kuriems tikėti — nusikaltimas... Kaip
sakoma, vilkas į mišką ir žiūri. Pasakysiu daugiau: tokie niek­
šai iš pasitikėjimo tik ciniškai šaiposi, ir į jį pirmiausia reaguo­
ja tuo, jog siekia piktnaudžiauti... Betgi esama nusikaltėlių,
kuriuos žmogiškasis pasitikėjimas gali pakeisti. Prieš porą me­
tų į Tarybų Sąjungą atvyko Eduardas Erio, dabartinis Prancū­
244
zijos ministras pirmininkas. Ermitaže jam pavogė bregetą...
Man teko imtis šios bylos... Va paklausykite...
Vasiljevas papasakojo man, kas buvo atsitikę su pono Erio
bregetu. Štai kaip viskas buvo.

1922 metais Eduardas Erio, Prancūzijos radikalų socialistų

partijos lyderis ir senatorius, atvyko į Tarybų Sąjungą.
Tarybinė, taip pat užsienio spauda plačiai aprašė Erio vieš­
nagę Tarybų Sąjungoje, kur jis buvo priimtas, rusų papročiu,
nuoširdžiai ir svetingai, tuo išreiškiant ir mūsų liaudies tradi­
cines simpatijas Prancūzijai.
Iš Maskvos Erio nuvyko į Petrogradą, kur kelias dienas do­
mėjosi miesto įžymybėmis.
Vieną kartą, lankydamasis garsiajame Ermitaže, garbinga­
sis svečias įsikišo ranką į kišenę, norėdamas išsitraukti auksinį
bregetą ir pažiūrėti, kiek laiko, bet, deja, ten jo neberado...
Pastebėję, kaip sumišo svečias, jo palydovai pasiteiravo, kas
atsitiko.
— Nieko ypatinga, ponai,— ramiai nusišypsojo Erio,— aš
tiesiog neradau savojo bregeto... Matyt, hm. .. Matyt, jį būsiu
pamiršęs viešbutyje... Nesijaudinkite dėl šio niekniekio...
Ir jis ėmė toliau apžiūrinėti Ermitažą.
Savaime suprantama, kažkuris iš Erio palydovų paskambino
į viešbutį, kur buvo aukštojo svečio apartamentas, ir pasiteira­
vo dėl bregeto. Jo ten nebuvo.
Atsitikimas buvo labai nemalonus.
Kol Erio domėjosi Ermitažo lobiais, apie įvykį telefonu bu­
vo pranešta gubernijos prokurorui Ivanui Andrejevičiui Kras-
tinui. Jam buvo pasakyta, kad bregetą greičiausiai pavogė Er­
mitaže tada, kai Erio lankėsi žemutinėse salėse, apsuptas mi­
nios lankytojų.
Ivanas Andrėjevičius, latvis, buvo senas bolševikas, iki re­
voliucijos ne kartą sėdėjęs caro kalėjimuose. Jis, turėdamas
teisininko išsilavinimą ir kriminalisto profesiją, gerai pažino to
meto nusikaltėlių aplinką.
Sužinojęs apie skandalingą atsitikimą, Ivanas Andrejevičius
išsikvietė vyresnįjį tardytoją Vasiljevą. Vasiljevas, atidžiai iš­
klausęs Krastiną, susimąstė.
— Na, ko jūs susimąstėte, mano drauge? — nekantriai pa­
klausė Krastinas, tuo pačiu išsiduodamas, kad jaudinasi, nors
šiaip visada būdavo ramus ir santūrus.— Taigi čia skandalas,
politinis skandalas! .. Taktiškasis Erio pavaizdavo, jog tai nie­
kis... Bet mums nuo to ne lengviau! Visas Kremlius pasipikti­
245
 nęs... Man jau dukart skambino, kad bregetas žūt būt turi būti
rastas.
— Ar nežinote, kiek laiko Erio čia išbus? — tyliai paklausė
Vasiljevas.
— Dvi, daugiausia tris dienas... O kokią tai turi reikšmę?
— Įprastas tyrimas ilgai užtruks,— atsakė Vasiljevas.—
Šiaip ar taip, ne mažiau kaip dvi savaites, Ivanai Andrejevi-
čiau...
— Per tą laiką Erio išvyks ne tik iš mūsų miesto, bet ir iš
Tarybų Sąjungos,— pasakė Krastinas.— Ne, taip ilgai krapšty­
tis mums niekas neleis! Mes turime rasti bregetą anksčiau —
suprantate? — privalome! ..
— Suprantu,— sutiko Vasiljevas.— Tada jūs, kaip guberni­
jos prokuroras, sankcionuokite, kad bregeto paieškai galima
būtų pritraukti nusikaltėlius... Esu tikras, kad jie mums no­
riai padės...
— Hm... Velniai žino kas!— sumurmėjo Krastinas, susi­
raukė, o paskui staiga nelauktai nusikvatojo.— O žinote, jūsų
pasiūlymas įdomus! .. O kur mudu rasime nusikaltėlių? Juk
nebėgiosime po lindynes... Sutikite, tai mums, mielas drauge,
nepritinka...
Šiaip jau rimtas, bet nuoširdus Ivanas Andrėjevičius vėl
ėmė taip juoktis, jog jam iš akių net ištryško ašaros.
— Kur mums rasti nusikaltėlių? — pakartojo Krastino klau­
simą Vasiljevas.— Kur kitur, jei ne kalėjime, Ivanai Andreje-
vičiau... Kaip tik kalėjime...
— Kalėjime?!— sušuko Krastinas ir iškart liovėsi juoktis.—
Ar tik nenorite pasakyti, kad mes išleisime nusikaltėlius ieško­
ti šito prakeikto bregeto? Tikiuosi, ne tai turėjote galvoje,
drauge gubernijos teismo vyresnysis tardytojau?
— Ne, kaip tik tai,— nesumišęs atsakė Vasiljevas, žiūrėda­
mas prokurorui tiesiai į akis.— Siūlau išleisti vieną arba du
nusikaltėlius, žinoma, iš autoritetingiausių, kad galėtų jie rasti
pavogtą bregetą...
— Tai kas gi čia? Lyg ir dalinė amnestija, ką? Arba, tiks­
liau, teismo sąmokslas su nusikaltėliais? Ar ne taip?
— Ne taip,— tyliu balsu atsakė Vasiljevas.— Nei jūs, nei
aš amnestuoti teisės neturime. Kai dėl sąmokslo, kaip jūs tei-
kėtės suformuluoti, tai koks gi čia sąmokslas, jei nusikaltėliai
veiks nesavanaudiškai, visiškai nieko nesitikėdami, kadangi mes
jiems absoliučiai nieko nežadėsime...
— Tada, jaunuoli, galbūt man teiksitės paaiškinti,— kan­
džiai paklausė Krastinas,— apie kokius nusikaltėlius kalbate ir
246
kurių velnių jie mums padės ieškoti bregeto, jei už tai mes
jiems nieko nežadėsime?
— Tuoj paai^k\nsiu.— ramiai atsakė Vasiljevas.— Iš mano
tardomųjų dabar „Kryžių" kalėjime yra du tinkami žmonės. Ni­
kolajus Chrapovas, pravarde Muzikantas — profesionalus suk­
čius rėlininkas,— ir namų vagis Piotras Milochinas, pravarde
Plevaka, irgi žinomas recidyvistas...
— Plevaka? — paklausė Krastinas.— Kokia čia pravardė?
2ymaus rusų advokato pavardė, ar ką?
— Taip. Tarp vagių Milochinas garsėja oratoriaus gabu­
mais,— atsakę Vasiljevas.— Dėl to ir tokia pravardė...
— Ar tik nesirengiate jam pavesti mitinguoti miesto vagių
sambūryje? — įgėlė Krastinas.
— Ivanai Andrėj evičiau,— ramiai paprieštaravo Vasilje­
vas.— Chrapovą arba Milochiną, o dar geriau juos abudu galė­
čiau ramiai išleisti, pagal garbės žodį. Jei jie žodį duos, neabe­
joju, jog, atlikę užduotį, jiedu grįš į kalėjimą. O mitingai man
nerūpi...
— Na, dar galima tikėtis,— tarė Krastinas,— kad jeigu tik­
ras nusikaltėlis duos garbės žodį, tai jis... hm .. . šį tą reiškia.
Sutinku... Bet dėl ko jie ieškos bregeto, jei mes savo ruožtu
jiems nieko nežadėsime?
— Iš patriotiškumo? — atsakė Vasiljevas.— Jie mano, ir vi­
sai teisingai, esą Tarybų Sąjungos piliečiai, kaip ir mudu...
Jeigu mes kreipsimės į juos kaip į tarybinius piliečius, tuo pa­
čiu jais pasitikėdami,— Vasiljevas pabrėžė paskutinį žodį,— jie
padarys viską, ką galės...
Išklausęs Krastinas paspaudė skambučio mygtuką ir paprašė
atėjusią sekretorę atnešti į kabinetą arbatos. Kai atnešė, pro­
kuroras kreipėsi į Vasiljevą.
— Štai, išgerk arbatos,— pasakė jis, netikėtai pereidamas
prie „tu",— o aš kol kas apsvarstysiu tavo pasiūlymą... Ne
taip jau viskas paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio...
— Gerai, pamąstykite,— tarė Vasiljevas.— O arbatos iš­
gersiu. ..
Jis ėmė neskubėdamas gurkšnoti arbatą, kartu susidomėjęs
žiūrėjo, kaip ilgakojis, šiek tiek gunktelėjęs Krastinas susikau­
pęs žingsniuoja iš kampo į kampą, kažką bambėdamas sau po
nosimi. Iš tikrųjų, mąstė Vasiljevas, ar sutiks gubernijos pro­
kuroras išleisti du užkietėjusius recidyvistus pasikliaudamas gar­
bės žodžiu, o jei ryšis, tai ar šie recidyvistai laikysis duotojo
žodžio, ar neapgaus tardytojo, kuris už juos garantuoja?
247
 Vasiljevas nebuvo karjeristas, jis dvejojo, visai nemany­
damas apsidrausti. Eksperimentas ieškant bregeto jį domino
visai kitu atžvilgiu — kaip reaguos Chrapovas ir Milochinas į
pasitikėjimą?
Apie šį eksperimentą mąstė ir Krastinas. Jis seniai jautė
nuoširdų palankumą Vasiljevui už gerą ir dorą širdį, už mei­
lę žmonėms, kuri taip reikalinga visiems teismo darbuotojams,
o ypač tardytojui. Krastinas pažinojo daugelį įvaiTių tardyto­
jų, už kurių darbą jis, būdamas gubernijos prokuroras, buvo
atsakingas. Tarp jų buvo ir sąžiningų tarnautojų, ištikimų sa­
vo pareigai, bet ilgainiui pasidavusių profesiniam abejingumui,
kuris kartais būdingas senam chirurgui, nejautriam ligonių fi­
zinėms kančioms. Buvo dar ir tokių, kurie savo darbe labiau­
siai vertino kažkokį medžiotojo, sportinį azartą. Tokiems nu­
sikaltimo išaiškinimas teikdavo savaiminį pasitenkinimą. Kras­
tinas vertino jų sugebėjimus, bet širdies gilumoje šių tardytojų
nemėgo ir ne itin jais pasitikėjo. Pasitaikydavo ir tokių tardy­
tojų, kurie greitai išpuikdavo ir, savo valdžios apsvaiginti,
įsivaizduodavo, kad jie tardo visą pasaulį. Šitokius tardytojus
Krastinas atvirai niekino, visiškai jais nepasitikėjo ir galų ga­
le stengėsi jų atsikratyti, beveik visada atsainiai pareikšdamas:
„Ak, šitas. Bet juk mūsų darbas jam žalingas... Jam vis tiek,
ką sodinti, už ką sodinti, kodėl sodinti — svarbu tik sodinti!
Ne, ne, šis žmogus svetimas ir, dirbdamas tardytoju, socialiai
pavojingas!" Bet buvo ir Vasiljevo tipo tardytojų, kuriuos la­
biausiai mėgo gubernijos prokuroras, nes juos, ir tiktai juos,
jis laikė pavyzdžiu, koks turi būti tarybinis tardytojas...
Dabar, apmąstydamas Vasiljevo pasiūlymą, Krastinas dve­
jojo dėl šio tardytojo. Krastinas būgštavo, kad, jeigu recidy­
vistai apgaus Vasiljevą ir, nepaisydami savo „garbės žodžio",
dings, tai atsiras tokių, kurie šaipysis iš Vasiljevo, iš jo „iliu­
zijų" ir skaudžiai traumuos šį protingą, gerą žmogų. Kita ver­
tus, Vasiljevo klaida šiuo klausimu gali pasinaudoti tie teismo
darbuotojai, tegu ir nedaug jų būtų, kurie netiki nusikaltėlių
„perlydymu" ir atvirai šaiposi iš šio „perlydymo" šalininkų,
tvirtindami, jog „juodo šuns neišprausi, kad būtų baltas".
Tuo tarpu Vasiljevas jau išgėrė antrą stiklinę arbatos ir,
patogiai atsirėmęs į krėslo atkaltę, tylomis rūkė, tik kartkar­
tėmis pažvelgdamas į tebemąstantį Krastiną. Kartais jų žvilgs­
niai susitikdavo, ir tada Krastinas nebyliai ranka parodydavo,
jog jis dar mąsto. Vasiljevas irgi tylėdamas palinguodavo gal­
vą, duodamas suprasti, kad jis palauksiąs, neskubąs... Jis jau
neabejojo, kad prokuroras duos sankciją.
248
 O kai Krastinas pagaliau sumurmėjo: „Gerai, veik, tik žiū­
rėk, kad paskui iš mūsų nesijuoktų visas miestas",— Vasilje­
vas pasakė tik vieną žodį: „Pasistengsiu",— ir, paspaudęs Kras-
tinui ranką, skubiai išėjo iš kabineto.

Iš pradžių jis pasikvietė iš kameros Chrapovą. Tas atėjo už­

simiegojusiomis akimis, nustebęs, kad jį iškvietė tardyti vaka­
re, neįprastu laiku. Chrapovas buvo mažytis, vikrus, lieso, la­
bai gyvo veido ir klastingų akių vyriškis.
— Labas, Chrapovai,— labai rimtai pasakė Vasiljevas.—
Mudviem reikia nedelsiant pasikalbėti.
— Jūsų p^laugoms,— galantiškai nusilenkė Chrapovas.—
Ar ne paslaptis, kodėl taip skubame? Matot, aš jau buvau už­
snūdęs. ..
— Nieko nepadarysi,— atsakė Vasiljevas,— skubus reika­
las. .. Su jūsų byla neturintis nieko bendra...
— Jeigu neturintis, tai visai gerai,— pasakė Chrapovas.—
Man visuomet labiau patinka reikalai, nieko bendra neturintys
su mano byla...
— Ar jūs turite daug pažįstamų kišenvagių?
— Aš šių padugnių negerbiu,— atsakė Chrapovas.— Aš
pats, kaip žinote, visą gyvenimą buvau sukčius, o po kišenes
niekada nelandžiojau. Ir išvis norėčiau pasakyti, jog kaip inte­
ligentiško darbo žmogus — taip, taip, nesijuokite — aš neturė­
jau reikalų su paprastais nusikaltėliais... Pagaliau ne tas gyve­
nimo būdas...
Ir Chrapovas, pravarde Muzikantas, niekinamai mostelėjo
ranka.
— Bet jūs kažkada esate sakęs, jog turite autoritetą tarp
nusikaltėlių. Ar teisybė?
— Tam tikra prasme — taip. Bet kodėl jūs tuo domitės?
— Mat į Tarybų Sąjungą atvyko Prancūzijos senatorius
ponas Erio...
— Kaipgi, žinau, skaičiau laikraštyje. Net portretą jo ma­
čiau. Atrodo visai inteligentiškas žmogus. Manau, kad jo vizi-
tas padės stiprinti Prancūzijos—TSRS santykius... O ką jūs
manote šiuo klausimu?
— Ir aš tos nuomonės. Tačiau reikalas tas, kad šį vizitą
truputį sudrumstė...
— Galit nebaigti,— nusišypsojo Muzikantas.— Teismui vis­
kas aišku: iš mano didžiai gerbiamo senatoriaus ir socialistų ra­
dikalų lyderio ką nors nukniaukė?
249
 — Iš jo pavogė bregetą.
— Labai neinteligentiška! — užjausdamas tarė Muzikan­
tas.— Pasakysiu daugiau: tipiškas chamiškumas!.. Liūdžiu dėl
miesto garbės... Bet, kiek nusivokiu medicinos klausimais, ma­
ne išsikvietėte ne užuojautos pareikšti... Kuo Muzikantas ga­
li prisidėti prie Prancūzijos—TSRS draugystės stiprinimo?
— Padėti rasti šitą bregetą,— nusišypsojo Vasiljevas.
— O kokia man iš to nauda?
— Absoliučiai jokios.
— Ačiū už atvirumą. Betgi, sėdėdamas kalėjime, net Muzi­
kantas čia bejėgis...
— Žinoma. Tai gerai suprantu...
Chrapovas susidomėjęs pažvelgė į Vasiljevą. Tardytojas
ramiai šypsojosi. Kažkodėl Chrapovas nusišluostė nosine su­
prakaitavusią kaktą, vėl pažvelgė į Vasiljevą, bet šis mįslingai
tylėjo.
— Tai ar ilgai tylėsime? — neišlaikė Chrapovas.— Jeigu iš­
sikvietėte tik pranešti apie bregeto dingimą, tai gal man ver­
čiau eiti miegoti? Nors ir nelengva užsnūsti sužinojus tokį
skandalingą faktą. . .
— Aš nemaniau tik duoti žinią...
— Klausau. Įdėmiai!
— Jei jūs, Nikolajau Chrapovai, man duotumėte garbės žo­
dį, kad nemėginsite pasislėpti nuo tardymo ir teismo, jus iš­
leisčiau kelioms dienoms ieškoti pavogto bregeto. Aišku?
— Kaip ant delno. Kelioms dienoms?
— Daugiausia trims paroms. Gerai?
— Pasistengsiu suspėti. Nors laiko mažoka.
— Galiu jumis pasitikėti, Chrapovai?
— Jokiu būdu. Bet jeigu duosiu garbės žodį, už mane ga­
lite drąsiai garantuoti...
— Aš taip ir maniau.
Chrapovas atsistojo, susimąstė, po to iškilmingai tarė:
— Taigi, Muzikantas duoda garbės žodį! Negaliu užtikrinti,
kad rasiu šį bregetą, bet iš visų jėgų stengsiuosi pateisinti jū­
sų pasitikėjimą...
— Neabejoju.
— Parašyti pasižadėjimą, jog grįšiu į kalėjimą po trijų dienų?
— Jokių parašų! Man užtenka jūsų garbės žodžio...
Po pusvalandžio Muzikantas išėjo iš kalėjimo ir įšoko į pra­
einantį tramvajų.
Vasiljevas išsikvietė Milochiną.
Skirtingai negu Muzikantas, Milochinas pravarde Plevaka,
250
 buvo nerangus ir flegmatiškas, storas ir tingus. Jo platus, gle­
bus veidas su buka trumpa nosimi ir mažomis tarsi meškiuko
akimis, nepaisant sveiko raudonio, bylojo apie visišką nusi­
vylimą gyvenimu, o atsikišusios storos lūpos rodė žmonijai
panieką. Vešli ševeliūra ir gili duobutė smakre teikė jam sa­
vitumo.
Vasiljevas žinojo, jog šitokios nuotaikos Plevaka dėl to,
kad jis buvo sučiuptas bute, kurį rengėsi apvogti. Ir ne pats
suėmimas taip jautriai paveikė „Plevakos" charakterį — prie
to jis buvo pripratęs ir anksčiau niekad nenusimindavo,— o įk-
liuvimo aplinkybės.
Aną nelemtą dieną Plevaka, išlaužęs spyną, įsibrovė į butą,
kurį jau seniai stebėjo. Jis žinojo, kad buto šeimininkė dieną
vyksta į turgavietę ir grįžta ne anksčiau kaip po pusantros
valandos. Tą dieną palaukęs, kol ji išėjo, Plevaka patraukė
prie jos buto. Prieš tai jis išgėrė butelį degtinės, nes buvo šal­
ta diena.
Įsibrovęs į butą ir suglebęs nuo šilumos, Plevaka jau dai­
rėsi daiktų, kai kitame kambaryje išgirdo kažkokį triukšmą.
Jis, ten pažvelgęs, pamatė kūdikį, kuris vienais marškinėliais
šliaužiojo kilimu ir, žiūrėdamas į savo atvaizdą veidrodyje,
rūsčiai maurojo. Kūdikis, matyt, dėjosi liūtu, ir tas žaidimas
jam teikė didelį pasitenkinimą. Jo rausvas veidelis, kurį puo­
šė šviesūs garbanoti plaukai, storulės kojytės ir tamsios links­
mos akys iškart pavergė Plevaką. Antra vertus, negalima bu­
vo nieko daryti nenuraminus vaiko, apie kurio buvimą, beje,
jis anksčiau nieko nežinojo. Jis tyliai atidarė duris ir taip pat
keturpėsčias ėmė ropoti berniuko pusėn, urgzdamas kaip liū­
tas. Pamatęs storulį nepažįstamą dėdę, netikėtai prisidėjusį
prie žaidimo, berniukas apsidžiaugė. Abu, laimingai juokda­
miesi, urzgė, vaikydamiesi vienas kitą kilimu. Paskui sušilęs
Plevaka nusprendė atsipūsti. Jis išsitraukė papirosą, bet ki­
šenėje nerado degtukų. Protingas berniukas nutapeno į virtu­
vę ir atnešė degtukų. Plevaka užsirūkė ir ėmė pūsti tokius nuos­
tabius dūmų žiedus, leisdamas juos vieną pro kitą, kad Miša,
toks buvo mažylio vardas, iškart suprato, jog jam pirmą kartą
gyvenime nusišypsojo laimė.
Ir kaip tik tada kambaryje pasirodė Mišos motinos kaimy-
nė, kiemsargis ir milicininkas. Pasirodo, Mišos motina, išei­
dama į turgų, paprašė kaimynę, kad ši prižiūrėtų berniuką.
Kaimynė tyliai įėjo į butą ir išgirdo nepažįstamo vyriškio bal­
sę. Tada ji pastebėjo, kad išlaužtas durų užraktas. Supratusi
viską, jį nubėgo ieškoti valdžios.
251
 Plevaką suėmė ir išvedė į miliciją, atplėšdami nuo jo ver­
kiantį Misą, kuris buvo susijaudinęs, kad išsiveda tokį mielą
dėdę. Milicijoje paaiškėjo, jog Plevaka seniai ieškomas už
daugelį vagysčių, ir jo, kaip kvalifikuoto butų vagies, byla pa­
teko į Vasiljevo rankas.
Kalėjime Plevaka rūpestingai slėpė savo suėmimo aplinky­
bes, aiškiai jų gėdydamasis. Bet po dviejų savaičių buvo su­
imtas kitas vagis, kuris juokdamasis papasakojo kameroje, kaip
įkliuvo Plevaka, žaisdamas su kūdikiu. Vagis apie tai sužinojo
kriminaliniame skyriuje.
Rytojaus dieną visas kalėjimas žinojo šią istoriją, todėl
pasivaikščiojimo metu Milochinui replikavo: „mamytė", „auk­
lė", „bobutė Petia"— iš jo šaipėsi. Ambicingasis Plevaka to ne­
galėjo pakęsti. Jis užsidarė, ėmė nekęsti žmonių ir mąstyti
apie gyvenimo prasmę. Dukart jis sapnavo Mišą, laimingai be­
sijuokiantį, ištiesusį putlias rankutes, kuriomis jis taip švel­
niai apkabindavo bežaidžiantį su juo dėdę.
Vasiljevas gerai suprato, kas dedasi šio kaltinamojo sielo­
je. Jis žinojo Plevakos biografiją, žinojo, kad jis kartą buvo
nesėkmingai susituokęs ir vienintelis jo trejų metų kūdikis mi­
rė difteritu.
Todėl tylus, neišgydomos ligos kamuojamas Vasiljevas,
kratydamasis sunkių minčių apie artėjančią mirtį (jis žinojo
beviltiškai sergąs džiova), neretai mąstė, kas ateityje laukia
Plevakos, kuris buvo pavydėtinai sveikas, bet dvasiškai suluo­
šintas. Vasiljevas mąstė, kaip sušildyti ir išpuoselėti šį nedrą­
sų lyg žolytė, prasiskverbusi pro plyšį asfalte, žmogiškumo ir
liūdesio daigą, kurį mažytis Miša pasėjo šioje sergančioje
sieloje.
Štai kodėl, galvodamas apie bregetą, Vasiljevas iškart pri­
siminė Milochiną. Šiaip jau Vasiljevas labiau pasikliovė Mu­
zikantu, bet jis norėjo šia dingstimi parodyti pasitikėjimą ir
Plevaka, vildamasis paspartinti jame prasidėjusį moralinio
apsivalymo procesą.
Plevaką įvedė į kabinetą. Dar prie slenksčio jis niūriai su­
murmėjo „labas" ir sustojo, nuleidęs žemyn akis.
— Sveikas, Milochinai,— atsakė Vasiljevas.— Prašom sėsti.
Ar jūsų neprikėliau iš miego?
— Kalėjimas — ne sanatorija,— atsakė Plevaka. — Čia poil­
sio valandų nepaisoma... Jūsų reikalas — iškviesti, o mūsų —
ateiti... Kada baigsite?
— Jūs turite galvoje tardymo pabaigą.
— Taip. Laikas teisti. Kam virvę vyti?
252
 — Tardymas greit baigsis. Bet aš jus iškviečiau kitu reikalu.
— Man ir vieno užtenka. Aš ne godus.
— Reikalas jūsų visai neliečia.
— Jeigu neliečia, tai kam reikėjo kviesti?
— Tuoj suprasite. Jūs žinote, kad pas mus atvyko su vizitu
Prancūzijos senatorius Erio?
— Telegramos apie savo atvykimą jis man kažkodėl neat­
siuntė. Tikriausiai adreso nežinojo... O kas toliau?
— Vakar iš jo pavogė bregetą.
— Bregetą? Toks skambantis laikrodėlis, ar ne?
— Taigi. Ką jūs dėl to pasakysit?
— Vakar ėš sėdėjau kalėjime. Ką aš galiu pasakyti? Išvis
aš į kišenes nelandžioju... Ar bent auksinis buvo tas laikro­
dėlis?
— Auksinis. O kodėl jūs to klausiate?
— Tiesiog įdomu, kokius laikrodžius turi Prancūzijos sena­
toriai. Kas toliau?
— Ši vagystė miestui daro gėdą, Milochinai.
— Pamanykit! Paryžiuje tikriausiai dar geriau kniaukia.
— Bet jis mūsų garbės svečias... Mūsų vyriausybės
svečias.
— Ant jo kaktos tai neparašyta... Iš kur vagišiams žinoti,
kad jis svečias ir dar senatorius? Jūs jam tai paaiškinkite. Jei
protingas senatorius, supras... Galų gale galima jam atitin­
kamai apmokėti arba kitą laikrodėlį parinkti.
— Na, čia jau nesutinku su jumis. Mes turime surasti ir
grąžinti jam tą patį bregetą.
— Raskite, jei galit. Kuo aš čia dėtas?
— Stebiuosi jūsų abejingumu, Milochinai. Nejaugi jūs ne­
suvokiate, kokia tai skandalinga istorija? Jūs, šiaip ar taip, ta­
rybinis žmogus ir petrogradietis... Pagaliau jūs gi nekvailas
žmogus.
— Nekvaili kalėjime nesėdi... Paaiškinkite, ko iš manęs
norite?
— Aš noriu, pasikliaudamas garbės žodžiu, jus trims pa­
roms išleisti iš kalėjimo, kad padėtumėte rasti tą bregetą.
— O jei pabėgsiu?
— Netikiu, Milochinai. Jū s—taip pat.
— Kodėl netikite? Jūsų darbas — gaudyti, o mūsų — spruk­
ti. Ar ne?
— Ne! — neištvėręs sudavė kumščiu į stalą Vasiljevas.—
Nešmeižk savęs, Milochinai! Tave gerai pažįstu! Tu seniai bjau­
riesi šiuo idiotišku vagių gyvenimu, šia aplinka, šia susmirdu-
253
 šia buitimi... Manai, aš nesuprantu, kodėl tu aną kartą užsi-
žaidei su kūdikiu ir net ką sumanęs užmiršai? Kodėl tu, kvaily,
to gėdijiesi? .. Avigalvi tu, avigalvi! Aš tikiu, kad tu dar gali
būti žmogum, tikru žmogum. Ir šio žmogaus tavo kvailumui aš
neatiduosiu — girdi? — neatiduosiu!
Ir čia Vasiljevą, kaip visada, apėmė toks kankinantis ir bai­
sus kosulio priepuolis, kuris jį visiškai išsekindavo. Veltui ban­
dė jis atsigauti gurkštelėjęs vandens, giliau kvėpuodamas ar
tiesiog valios pastangomis. Išblyškęs jo veidas pamėlo nuo
įtampos, o negailestingas duslus kosulys, rodos, draskė į gaba­
lėlius jo plaučius, bronchus, gerklas. Jis atsišliejo į krėslo at­
lošą, akys nuo kančios apsiblausė, be paliovos kankino jį
traukuliai, ir jis kažkodėl įsitvėrė krėslo atramų. Paskui Va­
siljevas, vos spėjęs išsitraukti, prie pamėlusių lūpų prisispau­
dė nosinę, kuri iškart permirko nuo kraujo, pliūptelėjusio iš
gerklės.
Milochinas, kurį užplūdo karšta užuojautos šiam dūstan­
čiam žmogui banga, puolė prie krėslo ir savo galingomis ran­
komis pakėlė lengvą lyg plunksnelė, sulysusį Vasiljevo kūną.
Jis nunešė jį prie sofos, atsargiai paguldė ir kažkodėl atsegė
apykaklę.
— Nieko, nieko,— šnabždėjo Milochinas,— tuoj daktarą pa-
kviesim. .. Jis duos lašelių — kaipmat praeis... Gulėkit, gulė-
kit, aš tuoj daktarą pakviesiu.·..
Jis, priėjęs prie rašomojo stalo, paspaudė skambutį, kuriuo
tardytojas pakviesdavo iš budinčiųjų kambario sargybinį.
Atėjusiam sargybiniui Milochinas šūktelėjo:
— Daktarą, greičiau daktarą! Tardytojui bloga!
Konvoj ininkui buvo bekyląs įtarimas, bet pamatęs, kaip
užjaučiamai suimtasis žiūri į tardytoją, jis išbėgo gydytojo.
Saulė jau buvo pakilusi virš miesto ir maudėsi pačioje Ne-
voje, kai atsigavęs Vasiljevas išvyko iš kalėjimo atsiųsta au­
tomašina į Arsenalo krantinę. Salia jo sėdėjo Milochinas, iš­
leistas trims paroms pasikliaujant jo garbės žodžiu.
Vasiljevas, išblyškęs po nemigo nakties ir patirtų kančių,
godžiai kvėpavo gaiviu ryto oru. Kartkartėmis jis žvilgtelė­
davo į šalia sėdintį Milochiną, plačiai atmerktomis akimis žiū­
rintį į žėruojančią, beveik rausvą nuo saulės atspindžių Nevą,
į krantinę, į parkus.
Vasiljevas suprato, jog Milochinas gėrisi šiuo gaiviu rytu,
šia nuostabia upe, šiuo gražuoliu miestu. Vis dėlto Milochino
veidas buvo griežtas, susikaupęs. Ir tai gerai matė tardytojas.
„Mulkiai mano,— pagalvojo Vasiljevas,— jog mes tik auk-
254
saburniai, asenizatoriai. Ką gi, reikia ir mėšlą kuopti, tai irgi
svarbu. Bet juk ir mėšle išauga nuostabios, kvapios gėlės, tik
reikia mokėti jas auginti... Tikra laimė matyti, jog tu išmokęs
ne tik mėšlą mėžti, bet ir auginti gėles!"
Tiesiai iš kalėjimo Muzikantas nuvyko į Aplenkiamąjį ka­
nalą pas seną savo bičiulę, kriminalistų žinomą Gudragalvės
pravarde. Si storulė, jau pagyvenusi moteris išlaikydavo va­
gių „grietinėlę" ir tarp nusikaltėlių garsėjo nepaprastu protu.
Ji mokėdavo visada išsisukti. Užtai ji ir gavo tokią pravardę.
Savo ruožtu Gudragalvė Muzikantą aiškiai gerbė. Jis impo­
navo jai savitomis manieromis ir kalba.
Kai Muzikantas įėjo į jos butą iškaršusio, parudavusio nuo
senumo namo rūsyje, šeimininkė, sėdėdama užstalėje, dėstė sa­
vo mėgstamą pasjansą „Napoleono kapas". Pamačiusi Muzi­
kantą, storulė neapsakomai nudžiugo.
— O dieve, Muzikantas? — sušuko ji, bučiuodama savo fa­
voritą.— Pagaliau ištrūkai? Kokia laimė! Ir ko tik neprisiklau-
sėm apie jus, mano džiaugsme! Vieni sakė esą jums visus de­
šimt įpylė, kiti šnekėjo, girdi, jūs kalėjime susirgote...
— Močiute, visa tai melas,— tarė Muzikantas.— Pirmiausia
norėčiau pasistiprinti, o vėliau pakalbėsim apie reikalus... Kol
jūs ką nors paruošit užvalgyti, aš nusiskusiu, apsitvarkysiu...
Gudragalvė tuoj puolė į virtuvę ir užkūrė viryklę. Kol Mu­
zikantas skutosi, ji gamino jo mėgstamą patiekalą — kiaušinie­
nę su kumpiu, kartu spėdama pasakoti paskutines naujienas:
ką pasodino, ką nuteisė ir kas, atvirkščiai, grįžo, atlikęs bausmę.
Užkandęs ir išmetęs stikliuką degtinės į brangiausios ir my­
limiausios Gudragalvės sveikatą, svečias jai papasakojo apie
dingusį Erio bregetą. Jis taip pat pasakė, jog, davęs žodį, iš­
leistas trims paroms.
Gudragalvė, atidžiai jį išklausiusi, tarė:
— Reikalas rimtas, Muzikante. Visas miestas kalba apie
Erio atvykimą. Visi jį labai giria, laikraščiuose jo portretai —
žodžiu, čia, drauguži, tarptautinė politika.
— Tai ir yra svarbiausia!— pritarė jai Muzikantas.— Dėl
to aš pas jus ir atvykau! Ką darysim, mano širdies valdove?
— Nedelsiant reikia sukviesti visus ,,karalius",— atsakė šei­
mininkė.— Kitaip visiems mums galas... Žodžiu, jūs čia, Mu-
zikantėli, pailsėkit, o aš vykstu ieškoti žmonių... Ai ai ai, kaip
negerai! .. Aš pasipiktinusi visomis savo sielos skaidulomis...
Bėgu, lekiu!
Apie trečią valandą pavyko rasti kelis „karalius", kurie tuoj
pat atvyko pas Gudragalvę. Kiekvienas iš jų vadovavo vagių
255
gaujai. Rudasis kišenvagių karalius, žinomas Chirurgo pravar­
de, jau nebejaunas, apkūnus vyriškis su auksine pensnė, pa­
našus į seną, didelę patirtį turintį gydytoją, ėmė pirmininkauti.
Šalia jo sėdėjo liesas, juodas it varnas, didžiaakis Vanka Rak­
tininkas— butų vagių gaujos karalius. Ant sofos, kuri buvo
kambario kampe, niūriai šnarpštė Kolka Veršis, garsėjęs di­
džiule jėga, nekalbumu ir nuostabiu sugebėjimu staigiai už­
migti. Šis gatvių plėšikas, vagių tarpe laikomas tikru profe­
sionalu, buvo plataus, išpurtusio bobiško veido, kvailo, išblė-
susio akių žvilgsnio, o jo riebus smakras atrodė it nukaręs
tešmuo.
Šalia Muzikanto, irgi ant sofos, nutaisęs orią ir net išdidžią
miną, sėdėjo kažkoks Kazimiras — visais atžvilgiais mįslinga
asmenybė. Nusikaltėlių tarpe jo buvo prisibijoma, ir niekas
tikrai nežinojo, kuo jis iš tikrųjų užsiiminėja. Vieni sakė, jog
Kazimiras yra patyręs sukčius, nors nesidrovi imtis ir papras­
čiausių apgavysčių. Kiti tvirtino, jog jis supirkinėja valiutą,
brangenybes ir esąs susijęs su užsienio koncesininkais, kurie
šias vertybes gabena į kitas šalis. Šiaip ar taip, buvo aišku,
kad jis superka vogtus daiktus, todėl turi plačius ryšius ir su
kišenvagiais, ir su plėšikais, ir su sukčiais. Jis buvo nekalbus,
jo iščiustytas, gražus veidas ir atidus, kibus žvilgsnis, plona-
lūpė, truputį virpanti burna ir kreivoka, ironiška, sustingusi
it gipso kaukės grimasa rodė jį esant kryptingos ir piktos
valios.
Kai Muzikantas pranešė „karaliams" apie atsitikimą su bre-
getu, pirmas prabilo Chirurgas.
— Aš tokio bregeto nemačiau,— pasakė jis,— nors laikro­
džių šiomis dienomis paimta nemaža. Dabar sezonas geras. Pa­
sitaikydavo ir puikių laikrodukų — ir „Šauhuazen" ir „Lonžin",
ir net vienas „Filip Patek"; net auksinių buvo, bet bregeto —
n e... Aš pats bregeto senokai dairausi. Žinote, koks aš laik­
rodžių mėgėjas, ir savo amžiuje jų mačiau tiek, kad ir nesu­
skaičiuočiau, bet gero bregeto neįsigijau. Tu, Muzikante, sa­
kai, jog šį bregetą nučiupo greičiausiai Ermitaže? Teisingai,
ten mūsų brigada veikia, bet bregeto niekas į bendrą katilą
neatidavė.
— Vadinasi, ne tu vienas užsigeidei bregeto,— nusijuokė
Vanka Raktininkas.— Žinome jūsų katilus! Kai tik ką geresnį
nušvilpia, tuoj į savo kišenę! Na, ir artelininkai! Kur jau ten
lygintis mūsiškiui — butų vagiui. Pas mus neapšausi — tiesiog,
ką tik paėmę, neša ir viską garbingai skaičiuoja ir dalijasi,
nes mūsų „treste" be visuomenės kontrolės nieko neišeitų..
256
 — Na, liaukis,— paniuro Chirurgas.— Mano žmonės patik­
rinti, šitaip nepadarys... Aš turiu sistemą...
Tada į pokalbį įsikišo Kazimiras.
— Ko čia mums sukti galvas dėl kažkokio sumauto brege-
to?— paklausė jis, kaip paprastai kreivai šypsodamas.— Ne­
bent Erio pas mus atvyko į svečius?
— O miesto garbė? — pertraukė Kazimirą Muzikantas.
— Jei Erio įsitikino, kad mūsų kišenvagiai dirba ne pras­
čiau už paryžiečius, tai, vadinasi, ir palaiko miesto garbę,—
atkirto Kazimiras.— Kita vertus, o kas mums ta miesto garbė?
Galų gale — o ,kas tas miestas? Jame gyvename mes ir krimi­
nalistikos darbuotojai, gyvena tie, kurie vagia, ir tie, iš kurių
vagia. Tie, kuriuos teisia, ir tie, kurie teisia. Ir visam tam vie­
nas vardas — miestas... Tfu!
Čia visi pašoko, kilo didžiausias triukšmas. Muzikantas net
apsiputojęs įrodinėjo, jog Kazimiras yra „hidra" ir „atska­
lūnas".
Chirurgas rėkė, jog istorija su bregetu kvepia politika, o to
jis išvis negalįs pakęsti. Vanka Raktininkas kandžiai klausi­
nėjo, iš kokių užsieniečių koncesininkų išmoko Kazimiras ši­
taip samprotauti.
Šūkavimai pažadino jau senokai snūduriuojantį Kolką Ver­
šį, kuris nustebęs pažvelgė į triukšmaujančius „karalius" ir,
supratęs tik viena, jog visi puola Kazimirą, ramiai priėjo prie
jo ir tingiai mostelėjo jam per ausį. Kazimiras pašoko ir puolė
Kolką Veršį. Susikibę jiedu parvirto ant grindų ir pradėjo
muštis. Chirurgas, labai nemėgstąs Kazimiro, vis ragino Kolką
Veršį: „Verši, nepasiduok, tegu žino, šunsnukis, kur ropės au­
ga!1' Kiti susidomėję stebėjo muštynes, ginčydamiesi, kuris
nugalės.
Nugalėjo Kolka Veršis. Apžergęs Kazimirą, kuris įsiutęs be­
jėgiškai kriokė, Kolka Veršis geraširdiškai pamokslavo: „Ne­
trukdyk žmonėms miegoti, šykštuoli, netrukdyk. Čia tau ne
vogtus daiktus supirkinėti, parazite!"
Paskui Kolka Veršis atsistojo, tingiai pasiraivė ir, vėl nu­
ėjęs ant sofos, tuoj pat užknarkė, taip sužavėdamas ,^karalius".
— Na ir miegalius!— pavydžiai, neslėpdamas pagarbos jam,
pasakė Vanka Raktininkas.— Kazimirai, kelkis, užteks tįsoti...
Vanka Raktininkas padėjo Kazimirui atsikelti. Kazimiras,
pamuštu paakiu, sukruvinta nosimi, atsistojo, atsiduso ir, pra-
švokštęs: „Na, šito aš jam nedovanosiu",— išėjo.
17. Tardytojo užrašai 257
 — Ką darysime, senjorai? — paklausė Muzikantas, apžvel­
gęs nuščiuvusius „karalius".— Brangi kiekviena minutė, džen­
telmenai, šito neužmirškime....
— Reikia ieškoti,— trumpai tarė Chirurgas.— Vakare vėl
susirinksime.
Susirinkimas nutrūko...
Tuo tarpu ir Plevaka tuščiai negaišo laiko. Tik išėjęs iš ka­
lėjimo, jis nuvyko į Aplenkiamąjį kanalą pas žymųjį senį Si-
lantijų. Jis kitados irgi buvo butų vagis, o atsisakė šio verslo
dėl senatvės. Dabar jis laikė vagių turtą.
Silantijus buvo labai senas, užsiauginęs ilgą ir žilą lyg
patriarcho barzdą, bedantis, gudrių ašarojančių akių. Nors jis
seniai perkopęs aštuntą dešimtį, bet dar buvo stiprus, daug
gėrė, mėgo žaisti kortomis, kartais ir pasukčiaudavo. Senis pus­
velčiui supirkinėdavo vogtus daiktus ir pelningai pardavinė­
davo per savo plačią agentūrą — turgaviečių prekiautojas, ber­
niukus ir įvairius girtuoklius.
Senis buvo turtingas ir šykštus. Jis gyveno kukliai, gerda­
vo paprastai iš kitų kišenės ir visada skųsdavosi, jog nesiseka.
Kai Plevaka nuėjo pas senį, jo kambaryje sėdėjo kišenva­
gis Mitroška Markizas, šitaip pramintas už dabitiškumą. Jis
buvo vikrus, judrus vaikinas, su ryškiu kaklaraiščiu, siauro­
mis madingomis kelnėmis, apsiavęs smailiais lakuotais „šimi"
batais ir vilkintis „sustok, praeivi!" spalvos švarku.
Pamatę įėjusį Plevaką, senis ir Mitroška Markizas subliovė
iš džiaugsmo ir ėmė klausinėti svečią, kaip jam pavyko ,,išsi­
gauti iš kalėjimo". Plevaka jiems atvirai papasakojo, kaip,
kodėl ir kuriam laikui jis išėjęs. Mitroška Markizas, išgirdęs
apie atsitikimą su Erio bregetu, tuoj išpyškino:
— Žinau, žinau, viskas aišku! Jį mačiau.
— Tu matei bregetą? — pašoko Plevaka.
— Ne bregetą, o šitąjį Erio,— atsakė Mitroška Markizas.—
Perskaičiau laikraštyje, jog atvyksta šis prancūzas, ir tuoj nu-
kūriau į stotį. O ten, supranti, tikra makalynė, visa valdžia,
milicija, gėlių, kino operatoriai — na, neatsižiūrėsi! Aš, kaip
paprastai, buvau apsirengęs kultūringai, ir mane net palaikė
kino operatorium. Vos tik priartėjo traukinys, pribėgęs vie­
nas iš tvarkdarių man šaukia: „Kamerą, duokit kamerą!" O
man, supranti, pasigirdo: „Į kamerą, į kamerą!" Aš, žinoma, su-
sigūžiau ir norėjau dingti, bet tuoj susigriebiau, apie kokią
kamerą čia kalbama.. . Tada iš vagono išlipo šis Erio — juo­
daplaukis,’ su ūseliais, primenantis advokatą, besišypsąs. Vie­
nu žodžiu, šaunuolis. Na, čia miesto atstovas kad ims kalbėti.
258
Prisimenu, kalbėjo nuoširdžiai. Girdi, mums džiugu jus matyti
revoliucijos mieste, pone Erio, jauskitės kaip namie, neper-
sisaldykite; jūs — pirmas iš užsieniečių, atvykęs pas mus vieš-
nagėn, bet nieko, gal ir kiti susiprotės... O dėl meniu nesi­
jaudinkit— bus pirmos rūšies... Ir apskritai mes būsime bičiu­
liai. .. Žinoma, ir Erio ne iš kelmo spirtas, taip pat mandagiai
atsakinėjo. Mersi, sako, už šiltus žodžius, niekad neužmiršiu.
Aš, sako, Rusiją labai gerbiu, nors jūs dabar ir bolševikai, o
kad jūs savo Nikolką rudąjį į aną pasaulį nusiuntėt, dėl to,
sako, jums šlovė, ten jam, kvailiui, ir vieta... Apskritai, sako,
susipažinkime, gal kas nors iš to ir išeis. ..
— Tu man apie bregetą pasakyk,— nutraukė Mitrošką Mar­
kizą susijaudinęs Plevaka.— Kur bregetas?
— Ir akyse nemačiau,— atsakė Mitrošką Markizas.— Nepul­
siu aš svečio, o dar prancūzo, kai aš pats markizas...
— Na, o vėliau apie tą bregetą negirdėjai?
— Girdėjau. Paraničevas vakar pasakojo...
— Koks Paraničevas? Iš kriminalistų?
— Taigi. Sutiko mane turgavietėje ir klausia: „Ar apie bre­
getą žinai?" O aš piktas ant jo. Jis mane dukart patupdė: vie­
ną kartą — pelnytai — negaliu prieštarauti, o antrą — neteisin­
gai, per klaidą. Turgavietėje kažkoks ginkluotas psichas mė­
sininkus apiplėšė... O Paraničevas tai man prikergė. Bet
teisingumas ketvirto skyriaus liaudies teisme tarė savo svarų
žodį, ir buvau išteisintas. Gerai. Vakar Paraničevui pas mane
užsukus dėl to bregeto, aš iš mandagumo sakau: „Labas". O
jis šitaip ėmė klausinėti: „Na, kaip gyveni, Markizai, kuo už­
siiminėji?" Aš atsakiau: „Gyvenu neblogai, o užsiimu dabar
moksliniu darbu: bandau išsiaiškinti, ar gyvena žmonės Mė­
nulyje". Jis sako: „Tu liaukis apie Mėnulį, verčiau apie bre-
getą papasakok". O aš jam, supranti, įširdęs kandžiai išdrožiau:
rrlš visko sprendžiant, jūs, pilieti Paraničevai, blogai nusitei­
g s . O gal jus graužia sąžinė, kad mane be reikalo už
mėsininkus patupdėte? Taigi nesijaudinkit: proletarų teismas
ištaisė jūsų šiurkščią klaidą".
— Na, nejaugi taip ir išdrėbei? — paklausė Plevaka.
v. Kad aš šioj vietoj prasmegčiau! .. Jis net susigūžė, lyg
slurP° suimtas... O paskui vėl gailiai klausia, ar aš nematęs
to įregėto. O aš iš tikrųjų jo nesu matęs...
~~~ O ar jūsų vaikinai nieko nežino apie šį bregetą? — pa­
klausė Plevaka.
Tie, kuriuos buvau sutikęs, sako, jog nežino. Apie šį bre-
kad jis prasmegtų, niekas ir nekalba. . .
259
 Plevaka sunkiai atsiduso. Senis, tylomis klausęsis pokalbio,
dabar įsikišo:
— Štai ką aš jums pasakysiu, balandėliai: blogi reikalai...
Nebus jums gyvenimo, jeigu neatsiras šis bregetas, nes klausi­
mas politiškas. Aš pats ausis nuraučiau tam gobšiui, kuris pa­
siglemžė šį laikrodėlį. Apie ką šis kalės vaikas galvojo, lįsda­
mas į šitokio asmens kišenę? Dabar nors visą miestą aukštyn
kojom apverskit, o laikrodėlį reikia surasti. Vienu žodžiu, vai­
kinai, paklausykite senio. Užbėkit pas Manką Blusą, pas Fili-
moną Petrovičių ir Kunigaikštytę. Reikia visur apvažiuoti, vi­
sus ant kojų sukelti! Nuo manęs taip jiems ir pasakykite, jog,
girdi, senis sako: nesaldus bus mums gyvenimas, jeigu nerasi­
me šio laikrodėlio, oi nesaldus!..
Plevaka ir Mitroška Markizas klausėsi senio ištempę ausis.
Plevaka buvo patenkintas, kad senis jį palaiko, o Mitroškai
Markizui atrodė, kad dėl šio atsitikimo jis, kaip bregeto paieš­
kos organizatorius, netruks atgauti vardą tarp vagišių. Kadaise
Chirurgas išmetė Mitrošką Markizą iš artelės, ir dabar jis dar­
bavosi vienas. Tai buvo daug sunkiau, ir Mitroška Markizas
labai norėjo grįžti į artelę. Chirurgas jį nubaudė už tai, kad tas
neatidavė savo laimikio į bendrą „katilą". Įsigėręs Mitroška
Markizas aludėje apie tai išsiplepėjo, ir Chirurgui viskas buvo
persakyta. Chirurgas apie tai paskelbė artelės susirinkime, bu­
vo didelė gėda...
Dabar, manė Mitroška Markizas, jis gali atsirevanšuoti ir
gauti teisę grįžti į artelę.
Jau vakarop Muzikanto ir Chirurgo, Vankos Raktininko,
Kolkos Veršio, Plevakos ir Mitroškos Markizo pastangomis vi­
sos miesto lindynės žinojo apie tą nelemtą įvykį su bregetu.
Kilo didelis triukšmas.
Kita vertus, nesnaudė ir kriminalistai, kurie, ieškodami bre­
geto pėdsakų, nusivarė nuo kojų.
Eduardas Erio apžiūrinėjo miesto įžymybes. Neaišku, ką jis
manė apie savo bregeto dingimą ir išvis ar jis apie tai galvo­
jo, nuolat lankydamasis didžiojo miesto muziejuose, rūmuose,
stebėdamas krantines, matydamas, kas šiame mieste vyksta.
Erio, būdamas protingas žmogus ir blaivus politikas, gerai su­
prato, jog neseni šios šalies įvykiai turi pasaulinę reikšmę, ir
dabar, gatvėse, teatruose ir parduotuvėse, muziejuose ir ga­
myklose, parkuose ir klubuose stebėdamas žmonių veidus, jis
matė, kad rusams dar labai sunku, neužtenka prekių, dar ne­
likviduoti caro režimo, karo ir suirutės padariniai, bet vis dėl­
260
to liaudis, patikėjusi tikslais, kuriuos iškėlė partija, jų siekia
ryžtingai ir sutartinai.
Taip, šie rusai dar tolimame horizonte aiškiai regėjo savo
ateitį ir drąsiai į ją žengė, nepaisydami sunkumų ir kliūčių.
Jie nesijaudino, kad blogai apsirengę, kad trūksta maisto, kad
piktai urzgia ant jų kapitalistinis pasaulis, pagaliau kad ir jų
pačių šalyje dar esama priešų to reikalo, už kurį jie kovoja...
Nors Eduardas Erio pritarė toli gražu ne visoms idėjoms,
kurios sujungė milijonus šių žmonių, jis vis dažniau susimąsty­
davo, jog galinga šių idėjų jėga jau pati savaime verta pa­
garbos ir jog, šiaip ar taip, jos — šios idėjos, subūrusios tokią
liaudį, ir ši,liaudis, susižavėjusi tokiomis idėjomis,— vienos ki­
tų vertos.
Šiuos savo samprotavimus apie naujosios Rusijos proble­
mas, apie jos revoliuciją ir jos ateitį Eduardas Erio vėliau iš­
dėstė knygoje „Naujoji Rusija", kurią parašė, grįžęs į tėvynę.
Štai kodėl Erio nejaudino, na, galimas daiktas, ne itin jau­
dino atsitikimas su bregetu.
Štai kodėl Erio po poros dienų, būdamas operos teatre ir,
grįžęs iš fojė, netikėtai aptikęs savo kelnių užpakalinėje kiše­
nėje bregetą, visai nenustebo arba, šiaip ar taip, neparodė nu­
sistebėjimo. Tik akimirką jis susimąstė, paskui linksmai suki­
birkščiavo tamsios jo akys ir šelmiška šypsena nuskaidrino
valingą jo veidą — aukštą baltą kaktą, tankius, vešlius anta­
kius, trumpą tiesią nosį ir atkaklų smakrą.
— O štai, ponai, ir bregetas,— pasakė jis savo palydo­
vams.— Įsivaizduokite, jis buvo užpakalinėje mano kelnių ki­
šenėje. .. Pasaulyje pilna netikėtumų, ponai... Nors, beje, aš
visada maniau, kad ir netikėtumai dėsningi...
Jis, vis taip pat šelmiškai šypsodamas, apžvelgė savo pa­
lydovų veidus.
Erio paspaudė bregeto galvutę, ir tuoj pasigirdo melodin­
gas skambėjimas.
— Nuo šiol, ponai, aš visada,— šypsodamas pridūrė Erio,—
mano bregetas skambins valandas, prisiminsiu pažįstamus
n* nepažįstamus savo bičiulius, kurie gyvena jūsų puikiajame
mieste... Aš manysiu, jog tikroji draugystė daro stebuklus...
Kitą rytą Vasiljevas, nuvykęs į darbovietę, iškart pamatė
Muzikantą ir Plevaką, nekantriai vaikščiojančius iš vieno kam-
P° i kitą.
Vasiljevas tuoj pakvietė juos į savo kabinetą, ir jie, per­
šaukdami vienas kitą, patenkinti jam pranešė, jog „viskas
261
tvarkoj" ir prancūzų bei tarybinių žmonių draugystės daugiau
niekas netemdo...
— Šį bregetą buvo pasiglemžęs pavienis kišenvagis,— pa­
sakojo Muzikantas.— Dėl to ir sunku buvo jį rasti. Siaubas, kiek
turėjome bėdos! Gerai, kad iškart pasitariau su „karaliais" ir
visi to karštai ėmėsi...
— Ne, tu apie senį papasakok,— pertraukė Muzikantą su­
sijaudinęs Plevaka.— Juk nuo senio viskas ir prasidėjo...
— Na, ir kam tos smulkmenos? — mėgino išsisukti Muzikan­
tas.— Laikrodėlis pakliuvo seniui, bet ar tai ką reiškia? Svar­
bu kitkas: kad ir kam jis būtų patekęs, būtų atnešę mums...
— Ne, tu apie senį pasakyk!— spyrėsi Plevaka.— Argi aš
be reikalo tuoj pas jį puoliau...
— Įkyrėjai tu man su savo seniu! Jeigu ne „karaliai", se­
nis būtų paslėpęs šį laikrodėlį, ir viskas.
— Netiesa! Senis dar prieš susitikimą su visais „karaliais"
pasakė, jog reikia surasti tą bregetą. Žodis!— karščiavosi Ple­
vaka.
Šitaip jie, pertraukdami vienas kitą, pasakojo Vasiljevui,
kaip viskas buvo. Mat, kai tik išėjo Plevaka ir Mitroška Marki­
zas, pas senį atėjo kišenvagis Filka Vinis, pavieninkas, ir pa­
siūlė seniui įsigyti bregetą, kurį jis pavogė. Pamatęs auksinį
bregetą, senis vos ištvėrė neparodęs Fiikai jaudinimosi. Jis kuo
abejingiausiai ėmė klausinėti, kaip ir iš ko Filka nudžiovęs šį
bregetą. Šis atsakęs, girdi, jam pasisekė Ermitaže, kur kažkoks
„juočkis, iš pažiūros ne mūsiškis, įsispoksojo į kolekciją, taigi
iš tokio nenukniaukti buvo tiesiog nuodėmė".
Paskui Filka ėmė seniui rodyti bregetą. Jis atidarė viršų,
paspaudė galvutę, ir bregetas ėmė melodingai skambinti valan­
das ir netgi minutes.
— Matai, seni? — paklausė Filka.— Čia tau ne laikrodis, o
visa filharmonija. Jeigu mokėtum su juo elgtis, jis visą operą
pagrotų, ir bilietų pirkti nereikėtų.
— Laikrodžių ne muzika vertinama, kvailiuk,— rūsčiai su­
murmėjo senis.— Kas iš jų skambinimo, jei, sakysim, jų me­
chanizmas painus, na, kaip tavo makaulė. Irgi rado kuo džiaug­
tis— skambinimu! Kaip sakoma, girdėjai skambinant, bet ne­
žinai, kurioje pusėje. Čia dar gali taip paskambinti, kad kaulų
nesurinksi.
— Ką tu čia paistai, kam gąsdini? — sušuko Filka, pajutęs
kažką negera.— Nenori imti, tai kitiems nunešiu... Čia ne už­
sienio prekybos monopolija. Tokiam laikrodėliui savininko
daug ieškoti nereikės.
262
 — Teisingai, nereikės,— atsakė senis, maukšlindamasis ke­
purę.— Jam jau atsirado savininkas, dvi dienos, kaip atsirado.
Važiuojam!
— Kur važiuojam? — virpančiu balsu paklausė Filka.— Tu
Xo įtūžai? Niekur aš nevažiuosiu.
— Važiuosi,— šaltakraujiškai atsakė senis.— Kaip gerutis
važiuosi. Žinosi tu, kalėsi vaike, kaip Rusiją su Prancūzija kir­
šinti.
— Kokia Prancūzija? — visiškai sumišo Filka.— Ką čia pais­
tai?
— Na, užtenka liežuviu plakti! Važiuojam pas Chirurgą,—
lyg kirviu nukirto senis.
Ir Filka, lyg užhipnotizuotas šio liepiamojo tono, paklusniai
ėjo jam įkandin.
Kai senis su Filka įėjo, Chirurgas, apsirengęs pižama, sėdė­
jo užstalėje. Jis gurkšnojo arbatą ir rimtai skaitė laikraštį. Pa­
matęs senį, Chirurgas suprato, jog įvyko kažkas svarbaus, nes
šis be reikalo pas jį nebūtų atvykęs. Už senio nugaros, mirti­
nai išsigandęs, mindžikavo Filka. %
— Silantijau, kas atsitiko? — paklausė Chirurgas.— Nelai­
mė?
— Greičiau atvirkščiai,— nusišypsojo senis.— Štai jis, varg­
šelis, pažvelk.
Išsiėmęs bregetą, jis atidarė dangtelį ir paspaudė galvutę.
Bregetas ėmė skambinti laiką. Chirurgas pašoko, tarsi po juo
būtų užsidegusi kėdė.
— Radote?! — sušuko jis.— Tas pats?
— Tas,— atsakė senis.— O štai ir didvyris. Jis ir pavogė.
Senis parodė galva Pilkos pusėn.
Chirurgas tylėdamas nusiėmė savo auksinę pensnė, atsar­
giai ją padėjo ant stalo, paskui priėjo prie Filkos ir škėlė jam
antausį. Filka tylėjo. Chirurgas jam smogė antrą kartą ir įti­
kinamai pasakė:
— Žinosi, kur lįsti, galvijau! Visą miestą ant kojų sukėlei,
parazite!
Ir hk paskui Chirurgas, pasodinęs užstalėn senį ir Filką,
pastarajam paaiškino, ką jis apvogė.
Po valandos atvyko Plevaka, Vanka Raktininkas ir Gudra-
galvė, kuriuos pakvietė pasiuntiniai. Prasidėjo vėl pasitarimas,
įr visi parėmė Chirurgo pasiūlymą — reikia pavesti geriausiam
išenvagiui nepastebimai įkišti bregetą į Erio kišenę, tarsi ne­
buvo pavogta.
263
 — Tai iškart nuplaus gėdą,— pasakė Chirurgas.— Bet tai
reikia padaryti subtiliai, su galva. O kadangi jūs visi švariai
dirbti nemokate, teks man prisiminti senus laikus, juo labiau
kad man, kaip solidžios išvaizdos žmogui, bus lengviau prieiti
prie šito Erio... Žinau, kur jis apsistojo, ten ir nuvyksiu...
Chirurgas ėmė skubiai skustis, paskui apsirengė geriausiu
savo kostiumu, uoliai nusivalė pensnė stiklus, o tai jis papras­
tai darydavo ypač svarbiomis progomis. Tuo metu pasirodė ir
Muzikantas, kurį irgi pavyko rasti.
Muzikantas entuziastingai išklausė naujieną ir parėmė Chi­
rurgo pasiūlymą. Jie abu nutraukė į viešbutį, kur gyveno Erio.
Jiems pasisekė: tą vakarą Erio ėjo į operos teatrą. Abudu nu­
sekė jam įkandin.
Jau pirmos pertraukos metu Chirurgas nepastebimai priėjo
prie Erio, kai šis vaikščiojo fojė, ir „prisiminė senus laikus".
Bregetas atsidūrė garbingojo svečio kišenėje.
Visa tai Vasiljevui papasakojo Muzikantas ir Plevaka. Va­
siljevas, atidžiai jų klausydamasis, pagalvojo, jog pasitikėjimas
dar kartą išlaikė egzaminą ir jog labai apsidžiaugs Krastinas,
ryžęsis šiam žingsniui; dabar Krastinui bus lengviau ginti tai,
kas iki šiol vertė ironiškai šypsotis, skeptiškai įgelti, o kartais
ir aiškiai kaltinti jį už naivumą ir „supuvusį liberalizmą".
Mat tais laikais dar nebuvo nei žinomųjų Makarenkos kny­
gų, pasakojančių pasauliui apie įspūdingus laimėjimus per-
auklėjant darbo komunose buvusius nusikaltėlius, nei karštų ir
išmintingų Gorkio straipsnių šia tema, nei žmonių „perdirbimo"
praktikos kasant Baltosios-Baltijos ir Maskvos kanalus pa­
tirties, nustebinusios visą pasaulį; dar nebuvo išspausdinta kū­
rinių Felikso Dzeržinskio, kuris pačiais sunkiausiais smarkios
kovos su vidaus ir užsienio kontrrevoliucija metais visa siela
buvo atsidėjęs šioms problemoms.
Antra vertus, pasitikėjimo priešininkai nesuprato arba dė­
josi nesuprantą, jog kalbama ne apie pasitikėjimą visais nusi­
kaltėliais arba apie jų charakterių, „tradicijų", jų buities ide­
alizavimą. Pasitikėjimo šalininkai gerai žinojo, jog esama nusi­
kaltėlių, su kuriais turi būti negailestingai kovojama, nes jų
perauklėti neįmanoma. Siame savotiškame kovos su krimina­
liniais nusikaltimais fronte reikėjo mokėti derinti bausmę su
auklėjimu, reikėjo lanksčios ir įvairiapusiškos taktikos, ven­
giančios bet kokio visuotinio ir jau dėl to neteisingo šios sun­
kios ir svarbios problemos sprendimo.
Dabar, klausydamasis Plevakos ir Muzikanto, Vasiljevas, be
kita ko, mąstė (ir apie tai koktu buvo galvoti!), kad štai jiedu
264
baigs pasakoti, ir jis, žinoma, jiems padėkos už pastangas, pa­
sveikins dėl sėkmės, o paskui... iškvies kalėjimo mašiną ir grą­
žins abu į kamerą.
Būdamas tardytojas, Vasiljevas turėjo pasielgti kaip tik ši­
taip, tik šitaip. Kaip žmogus jis norėjo pasielgti kitaip, nes su­
prato, kokia stipri ir gaivi pastarųjų dienų įvykių srovė įsiver­
žė į šių dviejų žmonių sielas, ir pasitikėjimas jais pažadino jų
tikėjimą savimi, tikėjimą, kuris žmogų skatina ir žygdarbiui, ir
stebuklui, tikėjimą, padedantį žmonėms pertvarkyti Žemę ir už­
kariauti dangų.
Tarp kitko, Vasiljevas neabejojo, jog ir sugrįžimas į ka­
lėjimą nesustabdys dorovinių poslinkių, kurie prasidėjo Muzi­
kanto ir Plevakos sielose, ir jog į tai, be abejo, teismas atsi­
žvelgs savo nuosprendyje.
Apsvarsčius svarbiausius reikalus, Vasiljevas paskambino
Krastinui. Jis pranešė, kad Erio bregetas grąžintas, Muzikan­
tas ir Plevaka išlaikė žodį ir yra jo kabinete. Išklausęs šį pra­
nešimą, Krastinas patylėjo, paskui tarė:
— Aš neabejojau, kad taip ir bus. Šaunuoliai! Ką tu manai
dabar daryti?
— Noriu iškviesti „kibitką" ir nugabenti į cypę.
— Hm, į cypę... Ką gi, nieko nepadarysi... Hm...
Tik „kibitkos" nekviesk, atsiųsiu savo mašiną. Nugabenk juos
pats. Be konvojaus. Supratai?
— Taip, Ivanai Andrėjevičiau,— atsakė Vasiljevas.
Po pusvalandžio atviroje prašmatnioje gubernijos prokuro­
ro automašinoje važiavo Vasiljevas, Plevaka ir Muzikantas. Jie
sėdėjo greta užpakalinėje sėdynėje.
Linksmas, saulėtas vidurdienis spindėjo miesto gatvėse. Va­
siljevas šoferiui liepė iš pradžių važiuoti į Salas, paskui į Lenin­
grado centrą, ir važiuoti palengva. Pro šalį plaukė tiltai, pla­
tūs šaligatviai, granito krantinės. Iš parkų sklido linksmi žai­
džiančių vaikų balsai, gaivus, saulės prisotintas vėjas švilpė
ausyse, švelniai ir tvirtai veikė variklis. Salose automobilis ap­
sisuko, ir štai už borto jau plytėjo begalinis Marso laukas, iš
kairės puikavosi Vasaros sodas, paskui vėl rūmai ir krantinės,
sodai, vėl rūmai, platūs prospektai, girdėjosi tramvajų skam­
bučiai, buvo matyti lakuotos vežėjų, kurių tada dar buvo labai
^aug* karietos. Gatvėse, sankryžose šurmuliavo triukšmingi,
linksmi praeiviai.
Šiai nuostabiai kelionei į cypę, kelionei per visą sau-
įėtą, puošnų, linksmą miestą teikė ypatingą prasmę įsitikinimas,
kad ir Plevaka, ir Muzikantas dar gali grįžti į šias tiesias, pla­
265
čias gatves, į šiuos žalius parkus, į šį nuostabų, nepakartojamą
miestą, gali tapti lygiateisiai su visais...
Jau buvo pusiaunaktis, kai Vasiljevas baigė savo pasakoji­
mą. Mes sėdėjome vieni ant krantinės. Miestas seniai miegojo.
Kai Vasiljevas nutilo, mus tuoj apgaubė nuostabi priešaušrio
tyla, kurią trikdė tik ploni Neva plaukiančių naktinių vilkikų
švilpukai.
— Šioje istorijoje,— patylėjęs tarė Vasiljevas,— yra dar
viena detalė. Ji parodo kitą medalio pusę. Mat tą patį vakarą,
kai bregetas vėl atsidūrė Erio kišenėje, vienam iš jo palydovų,
tarybiniam žmogui, dingo piniginė. Kaip matote, Chirurgas ne­
išlaikė ir „prisiminė senus laikus" dukart. Nei Plevaka, nei Mu­
zikantas man apie tai nepasakė nė žodžio. Dar kartą juos ma­
tydamas, paklausiau abiejų: ar jie nieko nežino apie piniginės
vagystę? Muzikantas nusijuokė ir atsakė, jog tai jiems ne pas­
laptis ir kad, jo nuomone, Chirurgas nieko ypatinga nepadarė,
nes niekam jokių garbės žodžių nėra davęs. Plevaka, išgirdęs
mano klausimą, kandžiai pasakė: „Tai ką, su tuo vienu brege-
tu norite visus vagis perauklėti? O gal jūs manote, kad mumis
visais galima pasikliauti? Vagys irgi ne pagal vieną modelį
sukirpti".
Vasiljevas išsitraukė papirosą, ilgai degė, paskui pridūrė:
— Taip, tarp nusikaltėlių yra žmonių, kuriais galima pasi­
tikėti. Deja, jų mažuma. Jau po istorijos su bregetu aš porą
kartų patekau į kebliausias situacijas, nes pasiklioviau tais, ku­
rie to neverti. Jie ne tik apgavo mane — tai pusė bėdos,— bet
dar ir įžūliai vėliau šaipėsi iš manęs, girdamiesi, esą apgavę
tardytoją. Štai kodėl pasitikėjimas, be kita ko, turi būti tiks­
liai psichologiškai diagnozuotas. Mūsų, kaip ir gydytojų, „pa­
cientai" skirtingi. Ir tai, kas naudinga vienam, netinka kitam.
To mes neturime teisės užmiršti.
Tuo metu, Vasiljevui tarsi pritardamas, storu, įspūdingu bo­
su Nevoje sugaudė didelis, ryškiai apšviestas garlaivis. Tarsi
keista asociacija kartu su Vasiljevo pasakojimu apie pono Erio
bregetą iš mano atminties neišblėsta ši ilga lyg įspėjanti nakti­
nė sirena.
Daugiau kaip po dvejų metų aš buvau perkeltas į Lenin­
gradą ir paskirtas srities teismo, kur tebedirbo Saša Vasiljevas,
vyresniuoju tardytoju. Per tą laiką jis labai pasikeitė, suliesė­
jo. Jo geros šviesios akys įgavo liguistą, karščiuojantį atspal­
vį, būdingą visiems paskutinės stadijos džiovininkams. Saša
suprato esąs pasmerktas ir gyvena paskutinius mėnesius, bet
niekad apie tai nekalbėdavo, dirbo, kaip ir anksčiau, daug ir
266
atsidėjęs. Tik kartais, užėjęs į jo kabinetą, matydavau jį susi­
mąsčiusį, nuleidusį galvą, prigesusiu žvilgsniu. Tada jis aiškiai
sumišdavo ir, tai slėpdamas, imdavo kalbėti apsimestinai gy­
vai ir linksmai. Aš žinojau, jog tai dažniausiai slepia neišven­
giamą sielvartą.
1928 metų rudenį jam pasidarė dar blogiau. Jis buvo pagul­
dytas į ligoninę, iš kur jau nebegrįžo. Spalio pabaigoje į tar­
dymo dalį paskambino iš ligoninės ir pranešė, kad Vasiljevas
mirė.
Nors niekas kitko nesitikėjo, bet žinia, kad mirė šis doras,
geras ir protingas žmogus, mus visus, jo bendradarbius, sukrė­
tė. Leningrado laikraščiuose paskelbėme nekrologą, o po paros,
drėgną ūkanotą dieną, Sašą laidojome.
Dažni ir čaižūs spalio vėjo gūsiai iš Baltijos nešė ir švilp­
dami ginė po kapinių alėjas rūko sūkurius ir geltonus rude­
nio lapus. Žemas, pilkas, lyg didžiulė išblukusi paklodė, dan­
gus tarsi buvo ištemptas virš medžių viršūnių, o žemės grums­
tai jau dunksėjo į nuleisto į duobę karsto antvožą. Konvojininkų
pulko raudonarmiečių būrys iššovė tris salves — atsisveikinimo
saliutą.
Vos virš šviežiai supilto kapo išsisklaidė šūvių dūmai, kaž­
kur netoliese išgirdau dusliai raudant vyriškį. Apsidairęs pama­
čiau žmogų, kuris stovėjo, prisiglaudęs prie beržo kamieno, ir
kūkčiojo, užsidengęs veidą rankomis, prie jo kojų buvo nukri­
tusi padėvėta drapo kepurė.
Pamanęs, jog tai kažkas iš velionio artimų giminaičių, priė­
jau prie jo, pakėliau nuo žemės kepurę ir paliečiau jo ranką.
Jis tuoj atitoko, pažvelgė į mane sumišęs ir tyliai sumurmėjo:
— Atleiskite... Senokai neteko verkti, o štai... Ak, koks jis
buvo žmogus, jeigu jūs žinotumėte!
— Kaipgi, pažįstu,— atsakiau aš.— Jis mano bendradar­
bis. ..
— Bendradarbis? — kažkaip keistai tarė jis.— Ir aš jį paži­
nojau. .. iš darbo... Tik nuo kito galo.
Aš dar kartą pažvelgiau į šį žmogų, į jo apvalų, šiek tiek
papurtusį veidą, trumpą, buką nosį, minkštą burną ir nuo aša-
rU patinusias akis, į vešlius plaukus, gilią duobutę smakre ir
iškart prisiminiau Vasiljevo pasakojimą. Kaip tik taip man jis
nupasakojo Plevakos — Milochino išorę.
— Atleiskit, ar jūs — ne Milochinas? — paklausiau neiš­
tvėręs.
Jis paraudo, truputį sumikčiojo, o paskui savo ruožtu pa­
klausė:
267
 — O iš kur mane pažįstate? Juk man su jumis reikalų ne­
teko turėti.
— Apie jus man pasakojo velionis,— tyliai atsakiau aš.—
Jis gerai apie jus atsiliepė, Milochinai.
— Neseniai iš stovyklos grįžau,— palengva, lėtai rinkda­
mas žodžius, pasakė jis.— O štai vakar laikraštyje apie savo
krikštatėvį perskaičiau. Šį velionį aš laikiau krikštatėviu, ir ne
aš vienas. Kol gyvas, jo neužmiršiu! Maniau, jį nudžiuginsiu,
kad žmogum tapau, į darbą įsitaisiau, turiu suvirintojo specia­
lybę, o išeina, kad nėra kam pasigirti. Ir pradžiuginti nėra ko.
Štai kur tenka pasimatyti. Atleiskite.
Mostelėjęs ranka, Milochinas lėtai nuėjo kapinių vartų link,
taip ir neužsidėjęs ant galvos kepurės.
Aš ilgai žiūrėjau jam įkandin, mąstydamas, kaip keistai
kartais susikryžiuoja ir susipina žmonių likimai ir kaip būtų
laimingas Saša Vasiljevas, sužinojęs, jog dar vienas jo „globo­
tinis" pagaliau išsikapstė iš liūno, kuris jo vos neprarijo.
Dar aš pamaniau, kad, mirus tikram tarybiniam kriminalis­
tui, nereikia stebėtis, kai šalia karsto, be artimųjų, draugų ir pa­
žįstamų, kartais gali išvysti ir niekam nepažįstamų žmonių, ku­
rie mirusiajam pagrįstai nori atiduoti paskutinę pagarbą.
1958 m.
G R A N D IN IN Ė REAKCIJA

Nežymus įvykis, apie kurį rengiuosi pasakoti ir kuris įvy­

ko Pasauliniame jaunimo festivalyje Maskvoje, mažai kam gir­
dėtas, net gal tada nepastebėtas. Nors šio įvykio svarbiausia­
sis herojus buvo jau beveik trisdešimt metų žinomas kaip Kar­
dinolas, mes leisim sau tvirtinti, jog net Vatikane iki šiol
nežinoma, kaip, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis šis žmogus at­
sisakė savo titulo.
Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, turim priminti vieną,
ne visai įprastą konferenciją, kuri įvyko Tambove trys mėne­
siai prieš festivalį. Nors ši konferencija, kaip paskelbė jos pir­
mininkas, atstovavo kelioms sritims ir net, taip sakant, ypatin­
ga, joje dalyvavo vos devyni delegatai.
Ir posėdžiavo jie gana keistoje patalpoje — senutėje nuse-
nusios tetos Sašos pirtelėje. Teta Saša gyveno pačiame Tambo-
vo pakraštyje, mediniame suklypusiame namelyje su seniai ne­
plautais uždulkęj usiais langiukais. Tuoj už namo buvo daržas,
priaugęs varnalėšų ir piktžolių, o gale jo stovėjo pirtis, pa­
268
prasta, senoviška, dengta skiedromis, suskeldėjusiomis nuo
saulės ir lietaus.
Šios konferencijos organizatorius buvo Kardinolas — jau ne­
bejaunas, bet dar stipnis, liesokas vyriškis blizgančia, lyg au­
tomobilių laku dažyta plike, ereliška nosim ir veriančiu pilkų
šaltų akių žvilgsniu. Jis ir sukvietė šią konferenciją, iš anksto
dalyviams laiškais pranešdamas tetos Sašos adresą, pagal kurį
jie turėjo atvykti nustatytą dieną. Pats Kardinolas atvyko į
Tambovą anksčiau, norėdamas užtikrinti reikalingą konspira­
ciją, nes konferencija buvo labai slapta.
Pirmi du delegatai rostoviečiai atvyko konferencijos atida­
rymo išvakarėse vakare, saulei leidžiantis. Kardinolas sėdėjo
šalia tetos Sašos ant apypilo, papsėdamas keistą pjaustytą pyp­
kutę, ir taikiai su ja apie šį bei tą plepėjo. Žemai, griovoje,
prie kurios stovėjo tetos Sašos namelis, tekėjo upelis, tylus mė­
nulis atsargiai žvilgčiojo iš šalies, vakaro vėsa maloniai gaivi­
no Kardinolo plikę. Kažkada, seniai seniai, šiame tetos Sašos
namelyje buvo vagių lindynė, todėl dabar abiem buvo ką pri­
siminti. Kardinolas žinojo, jog teta Saša jau daugelį metų „už­
raukė" ir dabar ramiai gyvena, senatvėje prisiminė net vieš­
patį dievą, greičiausiai norėdama gauti atpirkimą už senas nuo­
dėmes. Dėl to ją ėmė gerbti tėvas Zosima, vietinis šventikas,
visad rodydamas ją pavyzdžiu savo ganomiesiems ir net porą
kartų visų akyse parveždamas namo savo naujutėlaite „Pobie-
da"r kurią jis įsigijo dievo garbei.
Išklausęs senutę, kuri ne be pasididžiavimo apie tai papa­
sakojo, Kardinolas tarė:
— Gyvenimo logika. Anksčiau tu, teta Saša, sukčius globo­
jai. Dabar kiti sukčiai tave remia. Tik ankstesniesiems sukčiams
grėsė kalėjimas, o tavo tėvas Zosima kryžium prisidengęs lyg
betoniniu skydu. Įsitaisė savo opiumo rūkykloje ir sėdi sau ra­
mus. .. „Už žemų tiesų tamsą mums brangesnė mus šlovinanti
apgaulė..."
— Netiesą kalbi! — užpyko teta Saša.— Išvis tėvas Zosima
ne sukčius, o dvasininkas... Nėr ko liežuviu plakti!..
Kaip tik tuo metu iš už kampo išdygo dviejų vyriškių fi­
gūros. Kardinolas puolė juos sutikti, ėmė glėbesčiuotis ir šū­
kauti:
Sveiki, berniukai!
— Guten tag, mein libling!
— Nagi pasirodyk, Kardinole!
— Kaip atvažiavote? Nebuvo uodegų?
269
 — Viskas in ordnung,— atsakė vienas atvykėlis, mažytis,
linksmas, apskritutis lyg balionas vidutinio amžiaus žmogu­
tis.— Ai ai ai, kaip bėga laikas!.. Ne, atrodo, niekas mūsų ne­
sekė... Teisingai, Daktare? — kreipėsi jis į ryškių rytietiškų
veido bruožų, melancholiškų karvės akių ir buko masyvaus
smakro brunetą.
— Atrodo, ne,— sumurmėjo Daktaras.
— Kas Rostove? — paklausė Kardinolas.— Ar dar kas at­
vyks?
— Ausgešlosen! — atsiduso storulis.— Kadrų krizė. Donas
senka bematant. Vienų jau nėr, o kiti...— Storulis pažvelgė į
tetą Sašą, sėdinčią ant apypilo, ir sušnabždėjo:— Kas čia per
Kazanės dievo motina? Ar tik ji nepalaiko ryšių su kriminal-
kės operatyvininkais?
— Ne, senutė patikima,— atsakė Kardinolas.— Vadinasi,
dviese iš viso Rostovo?
— Švere cait,— vėl atsiduso storulis.— O kas Nevos kran­
tuos?
— Irgi nėra kuo pasigirti,— liūdnai atsakė Kardinolas.—
Jevlampijus, Ausis, Vanda, Tekintojas ir Šeškas pašto dėžutė­
se. Lionka Sraigtas sukvailiojo ir pasitraukė. Nuėjo pas krimi­
nalistus ir prisipažino. Dirbti įsitaisė. Laiko mada.
— Būtent mada,— suniurzgėjo Daktaras.— Kažkoks gripas.
Kas Maskvoj?
— Susisiekiau laišku. Balandis turi atvykti. Senka Šaltis irgi
sugripavo. Ir klausyt nebenori!.. Tik pamanykit — Senka Šal­
tis!.. Aukso rankos, šviesi galva! .. Po trijų mėnesių Maskvo­
je Pasaulinis festivalis. Dešimtys tūkstančių užsieniečių. Minios
gatvėse. Šokiai aikštėse. Masinės vaikštynės bulvarais. Mitin­
gai, žioplių minios, orkestrai. Susidaro nematytos galimybės! ..
O čia geriausi kadrai išeina iš rikiuotės! .. Kaip jums patinka
toks preferansas? ..
.. .Kardinolas ir Rostovo delegatai iki vėlyvos nakties šne­
kėjosi, prisimindami senus draugus ir senus reikalus. Už lango
jau švito, kai Kardinolas pasakė:
— Na, laikas ir pailsėti, berniukai. Tu, Pūsle, jau žiovauji,
iš visko sprendžiant, tau reikia pamiegoti. Daktaras irgi pailso.
Pasišnekėjom, ir užteks. Mūsų pokalbis man priminė ištrauką
iš „Taraso Bulbos": ,,Ir vyčiai, susirinkę iš visų triukšmingų
rytinės Rusijos kampų, bučiavo vienas kitą, ir čia pat buvo
girdėti, kaip vienas kitą klausė: „O kaip Kasjanas? Kaip Boro-
davka? Kaip Kolopioras? Kaip Pidsytokas?" Ir girdėjo Tarasas
Bulba atsakant, kad Borodavka pakartas Tolopane, kad nuo Ko-
270
lopioro nulupo odą prie Kizikirmeno, kad Pidsytoko galvą pa-
sūdė bačkoj ir pasiuntė į patį Cargradą. Nuleido galvą senasis
Bulba ir susimąstęs kalbėjo: „Geri buvo kazokai!"
Kardinolas nutilo, pažvelgė į savo pašekovus ir pridūrė:
— Štai kas. Nė vieno iš mūsiškių nepakorė, nė vienam ne-
nudyrė odos, niekieno galvos nepasūdė statinėje. O daugelio
kazokų jau nėra!.. Mūsų liko vienas kitas, o kiti — smulkmė,
kilbukai. Mikroorganizmai! Dėl to ir reikia konferencijos. Tu­
riu svarbų projektą, berniukai. O dabar miegot. Rytoj pradė­
sim posėdžius. Rytoj apie viską ir pasakosiu...
* , * * *

Apie vidurdienį atvyko dar šešetas. Iš Astrachanės atvyko

senas kišenvagis pravarde Ešerys. Iš Kijevo atkeliavo senas
kišenvagis Ziamka Kengūra, arba Prancūzas, arba Spuogas. Si­
birui atstovavo mažutis kuprelis Fomka Sraigtas.
Charkovietis Bimbomas, linksmutėlis, raudonskruostis, vi­
sad besišypsantis šaunuolis, pasirodė naujitelaičiu madingu kos­
tiumu, pasirišęs „peteliškę", ir tai visiems patiko. Vikrus kaip
driežas maskvietis Balandis, nenuspėjamo amžiaus, apskrito,
nieko neprimenančio veido, panašaus į nusitrynusį ir nuvalytą
herbinį antspaudą padirbtame pase, visų buvo sutiktas palan­
kiai. Balandis garsėjo kaip didžiausias tarp kišenvagių mela­
gis, bet ir melavo talentingai, todėl visi mėgo jo pasiklausyti.
Paskutinis buvo atvykęs iš Sverdlovsko, apkūnus, kankina­
mas dusulio ir sergąs kepenimis Kazimiras Kadeckis, kadaise
vienas iš seniausių ir žymiausių kišenvagių. Apie jį buvo sa­
koma, jog pastaruoju metu jis prarado mitrumą ir formą. Ir vis
dėlto dėl senų nuopelnų jis buvo sutiktas pagarbiai. Kardinolas
su juo pasibučiavo, kitiems Kazimiras atlaidžiai paspaudė ran­
ką vis pridurdamas: „Pardon, neprisimenu. Matyt, sklerozė!"
Paskui, atsisėdęs užstalėje, Kazimiras pasakė, kad jei ne
Kardinolo kvietimas, jis išvis dėl nuotolio ir sveikatos nebūtų
atvykęs.
— Prispaudė metai ir ligos,— murmėjo jis, sunkiai alsuo­
damas, įr, plačiai išsižiojęs bedantę burna, vis gaudė orą.— Se­
niai laikas į pensiją. Beje, labai svarbus klausimas: tikiuosi,
jums užteks sąžinės duoti ser^ikui pašalpą — kaip ir socialinį
draudimą? O šiaip kas gi išeina, broliai? Profsąjungos nėra,
socdraudimų nėra, pensijų nėra... Aš jau nekalbu apie ligos
lapelius ir laikiną darbingumo netekimą. .. Velniava išeina! ..
271
 — Palauk, Kazimirai,— pertraukė jį Kardinolas.— Yra ak­
tualesnis klausimas. Prašom delegatus sėstis. Kadangi mūsų tik
devyni žmonės, nereikės nė mandatinės komisijos. Darbotvar­
kėje tik vienas klausimas — mūsų dalyvavimas busimajame
Pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje.
— Puiku! — trumpai leptelėjo mažakalbis Daktaras.
— Kardinole, aš sakau — bravo! — linksmai sušuko Ziamka
Kengūra.
— O kaip kiti? — paklausė Kardinolas.
Visi sušuko, kad darbotvarkę reikia patvirtinti. Kardinolas
nusišypsojo,— tokia pradžia jis buvo patenkintas. Bet jis žino-
J°/ jog patys sunkumai tik prasideda. Rezoliucija, dėl kurios
jis suorganizavo šią konferenciją, kruopščiai apsvarstyta ir
daug kartų perrašyta, buvo jo piniginėje. Jis nutilo ir akimis
permetė delegatus. Ant viršutinių plautų, lyg gaidžiai ant lak­
tų, sėdėjo Pūslė ir Ziamka Kengūra, nuleidę kojas. Ant viduri­
nio plauto įsitaisė Fomka Sraigtas ir Ešerys, apačioje pusiau
gulomis drybsojo nutukėlis Kazimiras, o prie jo kojų buvo at-
sidrėbęs Balandis. Stebėtinai susikaupusiu rimtu veidu Bimbo-
mas sėdėjo ant mažyčio suolelio pirties kampe. Salia jo, pri­
siglaudęs prie viršudurio, lyg spyruoklė, pasirengusi šuoliui,
stovėjo niūrus Daktaras. Sukčiai tylėjo, suprasdami, jog turi
įvykti kažkas svarbaus.
Kardinolas išsiėmė iš zomšo futliaro akinius plonais aukso
rėmeliais, paskui iš piniginės išsitraukė smulkiai prirašytą lapą
ir ėmė skaityti rezoliucijos projektą:
„Suprasdami, kokia sudėtinga tarptautinė padėtis,— ryškiai
akcentuodamas, skaitė Kardinolas rezoliucijos tekstą,— mes ne­
galim ignoruoti politikos, nors esame ir tolimi nuo jos. Buvo,
yra ir bus RTFSR baudžiamajame kodekse straipsnių, su kuriais
mes šiek tiek nesutinkame, bet niekas iš mūsų savęs nelaiko
tarybinės valdžios priešu. Niekas iš mūsų niekad prieš ją ne­
kovojo— šito negali paneigti net Vyriausioji milicijos valdy­
ba ir kriminalinis skyrius. Būdami ištikimi pasirinkta j ai profe­
sijai, mes, kaip profesionalai, negalime ignoruoti busimojo Pa­
saulinio festivalio — tai būtų naivu ir juokinga..."
— Ir kvaila!—suriaumojo Daktaras, kuriam labai patiko ši
rezoliucijos dalis, nors sielos gilumoje jis nesuprato, dėl ko
reikia priimti rezoliuciją ir gaišti laiką konferencijai.
— Tylos, skaitau toliau,— tąfė Kardinolas.—„Todėl mes nu­
tariame neapvaginėti liaudies demokratijos, taip pat Azijos bei
Afrikos šalių tautų, kovojančių už savo nepriklausomybę, de­
legatų, o visą smūgį nukreipti į kapitalizmo atstovus, pirmiau-
272
Bia šalių» susijungusių į NATO ir gėdingą Bagdado paktą, de­
legatus. Šių kurstytojiškų elementų atžvilgiu mūsų rankos turi
būti laisvos..."
— Jums perskaičiau pirmąjį rezoliucijos projekto paragra­
fą. Skaityti toliau ar iš pradžių apsvarstysime šią dalį?
— Iš pradžių apsvarstykime!— užriaumojo Daktaras.— Ne
juokai!
— Taip, taip. Yra apie ką pakalbėti,— pasakė Ziamka Ken­
gūra ir vikriai nušoko žemyn.— Man seniai taip nebuvo įdo­
mu. .. Tikras cirkas.
— Zėr richtik! — stūgavo viršuje Pūslė.— Ir kaip parašy­
ta,— nors laikraščiuose spausdink!.. Šiaip ar taip, siūlau rezo­
liucijos tekstą išsiųsti visiems teismams, kad paskui atsižvelg­
tų į mūsų teisingą kryptį...
— Arba duotų triskart tiek už organizuoto pobūdžio va­
gystes, festivalio metu,— pertraukė Pūslę Daktaras.— Apsi­
džiaugė, asilas! ..
— Pats tu švainehund,— suurzgė Pūslė.— Bimbomai, tu prie
jo arčiau, duok jam į ausį už mane! Būk žmogus! .. Aš tau pas­
kui skolą grąžinsiu, Pūslės žodis!
— Tylos!— sudavė kumščiu į palangę Kardinolas.— Jūs ne
turguje, mulkiai! Pradedam diskusijas. Kas pasisakys pirmas? ..
Ginčijosi audringai, konferencija užtruko. Vakarop delega­
tai pareikalavo pietų pertraukos. Pasiėmęs gabalą dešros ir rie­
kę duonos, Kardinolas išėjo į daržą: norėjo pabūti vienas. Jis
atsigulė aukštielninkas ir ėmė gėrėtis saule tarsi didžiuliu va­
riniu dubeniu, jau priartėjusiu prie horizonto linijos. Tokiame
rausvo vario dubenyje kadaise, vaikystėje, kai Kardinolas dar
buvo labai mažas, jo velionė motina virdavo uogienę. Kardi­
nolas tai prisiminė taip ryškiai, kad net pajuto karštą aviečių
uogienės kvapą ir tarsi pamatė įkaitusią krosnį ir motiną, pa­
silenkusią ties dubeniu su baltai rausva putele.
Dieve mano, kaip tai seniai, o iš esmės neseniai tai buvo!
Dabar jam per penkiasdešimt, jis jau seniai neturi šeimos, vis
dažniau naktimis kankina nemiga, o maudulingas galvos skaus­
mas tai primena rytais. Senatvė jau lipa ant kulnų, ėmė blogė­
ti sveikata, o gyvenimas, kaip sakoma, praėjo tuščiai. Seniai jo
nedžiugina ir pagarba, kurią, kaip kadaise, jam rodo pažįstami
kišenvagiai, ir sena Kardinolo pravardė. Nuo seno jis skaitė
laikraščius ir knygas, norėdamas pasipuikuoti savo draugijo­
je, ir tai turėjo įtaką. Bet ilgainiui ir knygos, ir laikraščiai jam
tapo savaime įdomūs, todėl kartkartėmis jis, karčiai šypsoda­
masis, mąstė, kad jie įėjo į jo sielą lygiai taip pat nepastebi-
18· Tardytojo užrašai 273
mai ir vikriai, kaip jis kad sugebėdavo įlįsti į svetimas kiše­
nes. Iš pradžių jis pykdavo, prieštaraudamas skaitymo žadina­
moms mintims. Jis bandė paremti savyje ypatingą vagių
šaunumo kultą, kuris kažkada jį patį pavertė vagimi. Dar pa­
auglystėje mirus motinai, likęs našlaitis, penkiolikmetis Igo­
ris— toks kadaise buvo jo vardas — nesutarė su moterimi, su
kuria susituokė jo tėvas. Atsitiktinai jis susipažino su kišenva­
gių gauja. Jie turėjo sudarę „artelę". Pirma sėkmė. Pirmi pi­
nigai. Pirmas kalėjimas.
Igoris buvo savimyla, išradingas, vikrus, su charakteriu. Tai
padėjo jam iš pradžių išsikovoti lygią, o vėliau ir ypatingą pa­
dėtį tarp vagių. Jis tapo Kardinolu. Paskui, per „pertrauką"
tarp dviejų kalėjimų, jis pietuose susipažino su moterimi, ku­
rią pamilo. Ji tapo jo žmona, nežinodama, kad jis — profesio­
nalus, daug kartų teistas vagis. Kai tai išaiškėjo, ji metus ko­
vojo už jį su juo pačiu, tikėdamasi ištraukti vyrą iš liūno.
Nepasisekė. Galų gale ji pasitraukė jam iš kelio. Tada vėl prasi­
dėjo. ..
— Reikia pakalbėti,— netikėtai išgirdo Kardinolas kažkieno
balsą ir atsimerkęs pamatė priėjusį Daktarą.
— Gulk greta,— atsakė jis. Bet Daktaras tebestovėjo ir ati­
džiai žiūrėjo Kardinolui į akis. Abu tylėjo.
— Kam visa tai? — galiausiai paklausė Daktaras.
— Rezoliucija?
— Taip.
— Laikas...
— Koks laikas?
— Visoks. Ne miške ir ne saloje gyvename.
— O juk gyvenome.
— Buvo — pražuvo.
— Prieš nieką kepurės nekelsiu!
— Kvailys!
— Gudrauji?
— Nepratęs.
— Tai koks reikalas?
Kardinolas atsistojo, pasirąžė, išsitraukė iš kišenės pypkę ir
užsirūkė. Paniuręs Daktaras kantriai laukė. Kardinolas, porą
kartų įtraukęs dūmo, pažiūrėjo į Daktarą. Sis neišlaikė.
— Paaiškink žmoniškai!—suriaumojo jis.
Kardinolas apsidairė. Apdulkėję namo stiklai nuo įsiliepsno­
jusio saulėlydžio atrodė tamsiai mėlyni. Kaip ir vakar, apačio­
je čiurleno upelis. Visas horizontas liepsnote liepsnojo. Atrodė,
kad tučtuojau, kaukdamos sirenomis, suvažiuos visos miesto
274
budinčios gaisrinės masinos. Tačiau pamažu artinosi vakaro vė­
sa, žadėdama dar vieną nepakartojamai tylią gegužės naktį.
Kaip šiam bukam ir godžiam, parazituojančiam kvailiui paaiš­
kinti, jog gyvenimas gali imti ir prabėgti pro šalį? Kaip jam
paaiškinti, jog suklupęs ir tik vieną kartą gyvenantis žmogus
turi laiku suspėti atsitiesti nuo savo klaidų, kad galbūt net
taptų geresnis? Kaip išsakyti visa tai, kas dar ir pačiam ne­
aišku? Tas neaiškumas naktimis pereina į galvos skausmą, kar­
tėlį širdyje ir verčia sielotis dėl vagystėms ir kalėjimams iš­
barstyto gyvenimo. Nesibaigiančios išgertuvės, nelinksmos
vagišių puotos primena bjauriai dvokiantį papirosą, kurį su­
rūkius lieka'tik liūdesys, dūmai ir tvaikas...
Daktaras laukė atsakymo. Kardinolas tyliai tarė:
— Ech, brolyti, na ir vakaro puikumėlis!. . Priplepėjom mes
su tavim. Patylėkim truputį.. .
— Taip, patylėkim! — piktai atšovė Daktaras.— Dabar aš
kalbėsiu, o tu klausykis! .. Kuriems galams tą komediją su­
galvojai? Šiandien tų ... demokratų neliesk, o rytoj į miliciją
bėk savo kaltės išpažinti! .. Viskas lyg ir nuo smulkmenos
prasideda, o ten, žiūrėk, ir daugiau pripaišys! .. Nepasirašy­
siu po tavo rezoliucija — taip ir žinok! Vienas dirbsiu, apie jo­
kią politiką girdėti nenoriu! Man ir be jos gerai, o ir jai be
manęs neblogai! .. Taip visiems ir perduok...
Daktaras, staigiai pasisukęs, išėjo pro vartelius ir pasileido
į Tambovą, stoties link. Kardinolas ilgai žiūrėjo jam įkandin,
paskui grįžo į pirtį, kur pailsėję delegatai jau laukė pirmininko.
Konferencija tęsė savo darbą.
Pirmas žodį tarė Pūslė, pareikšdamas, jog sutinka su rezo­
liucijos projektu, tačiau kai kur jam kyla rimtų neaiškumų.
— Ką darysim su vokiečiais? — tęsė Pūslė.— Kaipgi atskir­
si, kur čia Rytų, o kur Vakarų vokiečiai? Rytų vokiečių apkrau-
styti negalima — jie mūsų draugai. Vakarų — galima. Betgi vie­
ni ir kiti tą pat: „Bitte, zagen zi mir" visur kaišioja. Ir iš išorės
panašūs. Tą jums kaip tikras germanistas sakau.
Po to žodį gavo Kazimiras Kadeckis. Jis, pritardamas Kardi­
nolo pasiūlymui, reikalavo, kad konferencija būtų laikoma
griežčiausioje paslaptyje. Apie rezoliuciją taip pat nė vienu
žodžiu neturėjo būti užsiminta.
Jeigu kuris nors mūsiškių įklius,— kalbėjo jis,— tai jį
teis kaip vienišą vagį, o čia jau pusė bėdos. Bet jeigu sužinos
aPie rezoliuciją, be to, dar ir apie konferenciją, tai kils toks
triukšmas, jog duos mums, vyručiai, kaip pridera... Į gyveni­
nio pabaigą baudžiamąją teisę studijuot pradėjau ir išmanau,
275
kokia vagystė laikoma kvalifikuota. Klausykitės atidžiai: tai
suokalbis su kitais asmenimis. Šimtas šešiasdešimt antrojo
straipsnio punktas „C". Dabar išleistas naujas įsakas, tačiau tu­
rinys toks pats liko. Slidus reikalas tas suokalbis su kitais as­
menimis. Kaip ugnies, brolyčiai, bijokite to punkto „C".
— Kazimiras teisus,— prabilo Ziamka Kengūra,— Pūslė, ne­
sugeba juridiškai mąstyti, štai ką aš jums pasakysiu!.. Jei kas
imtų ir išsiuntinėtų rezoliuciją po teismus, tai iškart mums
punktą „C" pradėtų lipdyti. Amžiną atilsį mano tėvas visada
sakydavo: ,,Ziamka, geriau nevogti, bet jeigu jau vogti, tai
taip, kad neįkliūtum, na, o jeigu jau įkišai uodegą, tai neduok
parodymų. Galų gale, jei prisipažinsi, tai tik paprastą vagystę
minėk, o ne kvalifikuotą". Jis ne kokios nors Vinicos, o Ode­
sos pirmasis kišenvagis buvo.
— O ką tavo tėtušis apie festivalius kalbėdavo? — paklau­
sė Balandis.
— Jis mirė prieš trisdešimt metų,— greit atsakė Ziamka
Kengūra.— Bet, prieš užmerkdamas akis, tėvas man taip prisa­
kė: „Sūneli, venk valstybinių nusikaltimų, saugokis moterų pa­
tarimų ir iš tolo lenkis draugystės su idiotais". Pirmuosius du
paliepimus aš įvykdžiau. Trečiojo, sprendžiant iš tavo klausi­
mo, Balandi, n e...
.. .Buvo jau vėlyva naktis, kai baigėsi konferencija. Rezo­
liucija buvo patvirtinta. Baigdamas konferenciją, Kardinolas
tarė baigiamąjį žodį. Audringi plojimai jį gerai nuteikė.
— Negalima atsilikti nuo epochos reikalavimų,— kalbėjo
Kardinolas,— ir aš laimingas, kad jūs tai supratote. Negalima
numoti ranka į M. Gorkio iškeltą klausimą: „Su kuo jūs?" Tie­
sa, šitaip jis kreipėsi į meno ir mokslo veikėjus, bet mes savo
ruožtu taip pat menininkai. Kiekvieną kartą aš, pastebėjęs, kad
svetima kišenė prikimšta pinigų, piktinuosi šiuo bjauriu regi­
niu ir skubu kuo greičiau jį likviduoti. Vos tik pinigai atsidu­
ria mano kišenėje ir aš pajuntu jų svorį, mano estetiniai jaus­
mai kažkodėl nutyla. Filosofai tai aiškina žmonių sąmonėje už-
silikusiomis kapitalizmo atgyvenomis. Aš sutinku su jais,
kolegos. Vadinasi, logiška, kad mes suduotume smūgį kapita­
lizmui jo paties atgyvenomis. Tai dar vienas argumentas mūsų
rezoliucijai patvirtinti.

Festivalinė Maskva šurmuliavo. Nuo pat priemiesčių di­

džiulis miestas tviskėjo įvairiaspalviu emblemų, gėlių, plaka­
tų, nacionalinių vėliavų fejerverku. Maskvą puošė visų pasau­
lio šalių valstybiniai herbai ir penkiakampės žvaigždės.
276
 Nuo ryto ligi vėlyvos nakties miestas skendėjo muzikoje,
šokiuose ir linksmybėje. Gatvėmis traukė karnavalinės eise­
nos, minia žmonių, pasipuošusių nacionaliniais drabužiais, kle­
gėjo visomis pasaulio kalbomis. Atrodė, kad visos planetos jau­
nystė, išvertusi užtvankas, politinius ir geografinius barjerus,
įsiveržė į tą seną ir kartu tokį jauną miestą.
Kardinolas jau trečią dieną svečiavosi Maskvoje. Jis, kaip
ir buvo sutarta, apsistojo pas Balandį. Sis gyveno su savo se­
nute motina Ostankino rajone. Balandis džiaugsmingai sutiko
Kardinolą ir čia pat pradėjo meluoti, jog susidraugavęs su
vieno laikraščio redaktoriumi ir galįs gauti spaudos darbuotojo
leidimą. Na,* o su tuo leidimu visi keliai atviri. Kardinolas nu­
sijuokė ir taip pasižiūrėjo į Balandį, kad šis paraudęs kaltai
suburbėjo: „Na, nepyk jau, nepyk. Pasvajoti negalima, ar
ką?"— ir perėjo tiesiai prie reikalo. Balandis pranešė, jog pas
jį buvo užėję Pūslė, Ešerys ir Ziamka Kengūra, jau atvykę į
Maskvą. Jie domėjosi, ar greit į Maskvą atvažiuos Kardinolas,
ir prisiekė, kad griežtai laikysis „rezoliucijos“.
— Iš Kazimiro atėjo žinia,— neatvažiuos,— toliau pasakojo
Balandis.— Fomką Varžtą pačiupo kelyje geležinkelio milicija,
jis dabar sėdi kažkokioje stotyje. Na, o apie kitus jokios ži­
nios. .. Tiesa, užvakar sutikau „Gastronome“ Daktarą. Apie ta­
ve klausinėjo, primindamas, jog rezoliucijos nepripažįstąs.
— O kaip smulkmė? — paklausė Kardinolas.
— Dauguma esmę žino ir, rodos, pritaria,— atsakė Balan­
dis.— Pūslė su daugeliu kalbėjosi, pats tau praneš.
— Senkos Morozo nesutikai?
— Neteko. Bet vaikinai pasakojo, jog jis gamykloje dirba,
po dvi normas vykdo, tikriausiai greitu laiku jo nuotrauka
Gaubės lentoje bus.
— Prie seno grįžti nemano?
— Ir girdėt nenori.
Balandis ištraukė butelį degtinės iš bufeto, tačiau svečias
gerti atsisakė. Jis sėdėjo prie atviro lango, įsiklausydamas į
sklindančią iš toli muziką; gyvenvietės gatvės buvo tuščios —
visi išvažiavo į miestą gėrėtis festivaliu.
— Kur mama? — paklausė Kardinolas.
— Ostankine, prie kultūros rūmų, koncertas. Ten malaj ie­
čiai šoka,— atsakė Balandis.— Senutė su kaimynėmis nuėjo. O
'tai, sako, sūnau, numirsiu ir malajiečių nepamatysiu. Aš klau-
S*U: ,,Mama, kuriam galui tau tų malaj iečių prireikė?“ O jinai
supykusi atšovė: „Jeigu žmonės dievai žino iš kur pas mus į
277
svečius atvažiavo, tai ir mums juos mandagiai sutikti reikia —
paploti ir „mersi" pasakyti".
Kardinolas, kažką galvodamas, tylėjo. Paskui atsistojo, nu­
siėmė nuo kabyklos kepurę ir trumpai metė:
— Eime! .. Negaiškime veltui laiko.. . Ir instrumento ne­
pamiršk! . /
Šviesų nutviekstoje aikštėje prieš pat pagrindinį įėjimą į
Žemės ūkio pasiekimų parodą (tais laikais jinai buvo taip va­
dinama) vaikštinėjo daugybė žmonių. Dauguma užsieniečių de­
legacijų gyveno parodos rajono viešbučiuose, todėl dabar sve­
čiai, susimaišę su maskviečiais, būriavosi aikštėje.
Vokiečių ir maskviečių būryje Kardinolas ir Balandis stai­
ga išgirdo pažįstamą balsą. Prasibrovę arčiau, jie pamatė ver­
tėją. .. Pūslę. Būdamas visuotinio dėmesio centre, jis laisvai
per pečius apkabino skaisčiaakę vokietaitę ir garsiai kalbėjo:
— Komradai vokiečiai klausia, kiek kainuoja kelionė į ku­
rortą?
— Priklausomai nuo kurorto,— atsakinėjo kažkas iš mi­
nios.— Be to, kaip važiuosi: su kelialapiu ar b e...
— Ei, drauge,— kažkas šaukė Pūslei iš minios.— Tu paaiš­
kink, kad pas mus sanatorijos, o ne viešbučiai. Ir dar pridurk,
jog gydymo kursas, maistas ir visa kita įeina į kelialapio
kainą.. .
— Taip, bet tai tuo atveju, kai turi kelialapį,— įsiterpė į
pokalbį puošni dama, kuri pažastyje laikė madingą lakuotą
rankinuką.— O jei kursuotė, tai visai kas kita... O kai vienais
keliauji, ta i...
Pūslė žvilgtelėjo į kalbančiąją, norėdamas kažką pasakyti,
tačiau tuo pat metu pastebėjo Kardinolą ir Balandį. Vienu ne­
žymiu blakstienų judesiu nurodęs jiems lakuotą rankinuką,
vertėjas, elegantiškai, grakščiai ir dailiai nusilenkęs, tarė:
— Madam, jūsų noras man įstatymas. Tučtuojau išversiu
viską, ką jūs pasakėte. Ain moment, madam! ..
Dama koketiškai nusišypsojo, lengvai paraudusi iš pasiten­
kinimo, ir linktelėjo. Pūslė pradėjo versti, rusiškai tardamas
žodžius „kelialapis" ir ,,kursuotė". Vokiečiai jo. nesuprato. Tuo
metu Balandis vikriai prigludo prie damos ir ėmėsi darbo. Pas­
kui, grįžęs prie Kardinolo, įkišo jam į švarko kišenę ištrauk­
tą iš rankinuko zamšinę piniginę.
Pūslė buvo bebaigiąs versti, kai netikėtai pasigirdo iste­
riškas damos klyksmas.
— Oi, piniginė! .. Pusantro tūkstančio, vagys prakeiktieji! ..
Miliciją greičiau, miliciją...
278
 Minia suūžė, vokiečiai, susidomėję įvykiu, pradėjo šnibž­
dėtis. Dama ir toliau šaukė, aiškindama, kad pavogtoje pinigi­
nėje buvę pusantro tūkstančio, kurį ji atsidėjusi kurortui. Nu­
tukęs vokietis trumpomis odinėmis kelnėmis ir žalia skrybėlė
su plunksna kažką karštai aiškino savo tėvynainiams, daugia-
reū^miškai mirkčiodamas ir piktdžiugiškai šaipydamasis.
Kardinolas prasibrovė prie Pūslės.
— Vakarų? — greitai paklausė jis.
— Taip, bavarai,— atsakė Pūslė.— Štai anas, su plunksna,
šaiposi. Sako, laikykite pinigines tvirčiau. Maskvoje pilna suk­
čių. Aš jums, sako, dar pakeliui minėjau, o jūs netikėjote! ..
Rusijoje nėra teisėtumo, ponai! .. Niekšas! ..
Kardinolui pasidarė nejauku. Tačiau tuo momentu už jo
kažkieno gerai pažįstamas vyriškas balsas garsiai ir aiškiai
ištarė:
— Piliete, pati piniginę išmėtėte, o dabar nežinia ko šau­
kiate! Štai jūsų daiktas.. . Nerėkaukit daugiau!
Kardinolas greitai įsikišo ranką į švarko kišenę, kur prieš
kelias minutes gulėjo Balandžio pavogtoji piniginė, bet šios —
nuostabus dalykas!— jau nebuvo. Kardinolas atsigręžė ir vos
išsilaikė nesušukęs: prie damos stovėjo Senka Morozas. Taip
taip, tas pats rudasis riestanosis, kaip paprastai, išmargintas
strazdanų Senka Morozas. Dama karštai jam dėkojo.
— Mano piniginė, mersi, pilieti!— džiaugsmingai šūkaliojo
ji.— Štai matote, pusantro tūkstančio, kaip ir sakiau!.. Oi,
kaip aš jums dėkinga...
Minia suūžė. Nutukėlis vokietis iškart nustojo juokęsis.
Pūslė, iš nuostabos praradęs kalbą, stovėjo išsižiojęs. Senka
Morozas labai ramiai, netgi su lengva šypsenėle žiūrėjo į Kar­
dinolą. Sis atlaikė Senkos žvilgsnį ir, priėjęs prie Pūslės, tarė:
— Išverskite, prašom, tam kiauliškam Bavarijos storpilviui,
kad jis be reikalo taip šaipėsi ir džiaugėsi! .. Tai pas juos fa­
šistiniai budeliai ministrais tapo, todėl ne šiam vokiečiui apie
teisėtumą kalbėti ir ne mums jo klausytis! ..
— Teisingai,— palaikė Kardinolą Senka ir priėjęs tyliai iš­
tarė:— Einam, drauge, paplepėsim. ..
— Einam,— sutiko Kardinolas ir kartu su Senka nutolo prie
Pagrindinių parodos vartų.
Abudu žingsniavo tylėdami, retkarčiais pažvelgdami vienas
1 kitą. Senka buvo apsirengęs tvarkingai, rudos garbanos rū­
pestingai sušukuotos, o rankose puikavosi puri marga kepurė.
Na, kaip? — pagaliau prabilo jis.— Neblogai apsisukau? . .
Tu net nepastebėjai, kaip aš tau iš kišenės piniginę ištraukiau?
279
 — Ne,— prisipažino Kardinolas.— Aš juk visada sakyda­
vau, kad tavo rankos auksinės... Nieko nepridursi!..
— Pusantro tūkstančio,— kalbėjo Senka, keistai šypsodama­
sis.— Balandis taip susikrimto, jog iškart pabėgo. Kaip tu su
juo atsiskaitysi?
— O koks tavo reikalas? Mes su Balandžiu susitarsim — sa­
vi žmonės.
— Teisingai, ne mano reikalas,— sutiko Senka ir vėl nusi­
šypsojo.— O vis dėlto — kodėl gi vokietis tave taip įsiutino?
Kardinolas sutriko. Tikrai, ko jis taip supyko ant šito vo­
kiečio? Ir kodėl, taip šypsodamasis, Senka klausia?
— Nežinau, ko čia dantis rodai,— gerokai patylėjęs, subur­
bėjo Kardinolas.— Kam tu mane pašaukei? Rodos, kaip ir ne­
turim apie ką šnekėti...
— Atsiras,— mįslingai paprieštaravo Senka.— Važiuojam pas
mane!
— Kur?
— Pas mane, namo. Aš dabar Zacepoje gyvenu. Kambarį
gavau.
— Štaip kaip! .. Vikriai! .. Daug pasieksi, jei milicija nesu­
laikys. Toks, rodos, priežodis?
— Taip, yra toks priežodis,— ramiai atsakė Senka.— Klau­
si, ar toli nueisiu? O man, Kardinole, jau nėra kur eiti.
— Kaip tai? — nustebo Kardinolas.— Aš taip ir maniau, kad
sugrįši...
— Klysti. Aš jau seniai savo kelionės tikslą pasiekiau, to­
dėl ir neturiu kur eiti. Važiuojam, pats pamatysi.
Kardinolas susimąstė. Ar verta važiuoti? Iš visko spren­
džiant, Senka jau negrįš prie seno. Apie ką jis, pas save kvies­
damas, nori kalbėti? Gal paprasčiausiai pasigirti kambariu ir
visu savo naujuoju gyvenimu? Atsisakyti ar važiuoti? Ko ge­
ro, verta apsilankyti ir pasišaipyti iš Senkos... O tai apmaudu
kažkaip...
— Na? — pertraukė Kardinolo mintis Senka.— Važiuojam?
Ar bijai, kad tave įviliosiu į spąstus?
— Aš ne iš bailiųjų,— atsakė Kardinolas.— Važiuojam! . .
* * *

Viskas išėjo ne taip, kaip tikėjosi Kardinolas. Kambariu Sen­

ka nesigyrė, nes girtis nebuvo ko: naujasis jo būstas tik dvy­
likos metrų, o namas, kuriame jis gyveno, senas, niūrus, me­
dinis, skaičiuojantis paskutines savo gyvenimo dienas. Kai ga­
280
myklos darbininkai įsikėlė į naujus butus, Senka gavo vieną
seną laisvą kambarį.
— Greitai,— pasigyrė jis,— ir aš naują butą gausiu. Šis me­
dinis namas numatomas griauti, gamykla dar vieną namą stato.
O kol kas ir čia pagyvensiu.
Paaiškėjo, jog Senka neseniai vedė. Žmona Nadia dar ne­
grįžusi iš darbo. Jie abudu dirba toje pačioje gamykloje. Su­
situokė prieš pusę metų.
— Gyvename draugiškai,— į Kardinolo klausimą atsakė Sen­
ka.— Tiesa, Nadios atlyginimas kol kas už mano didesnis: —
ji montuotoja dirba, o tai, tiesiai tau sakau, man nuotaiką ga­
dina.
— Ką — ji riečia nosį? — paklausė Kardinolas.
— Ne, ką tu !— numojo ranka Senka.— Jinai tik juokiasi,
kai aš apie tai kalbu. Pačiam prieš save, supranti, nejauku.. .
O Nadiuša šneka: ,,Priprato, mulkiai, taip mąstyti, jog moters
tarnyba ir atlyginimas turi būti prastesni. Tik tu, Senia, toms
senamadiškoms mintims nepasiduok". Taip ir sako, garbės žo­
dis. .. Na, bet vis dėlto man nejauku. Pakėlęs kvalifikaciją, bū­
tinai Nadiušą pralenksiu, iš paprasčiausios savimeilės į priekį
išsiversiu.
— Kiek uždirbate? — paklausė Kardinolas.
— Aš — aštuonis šimtus, o Nadiuša iki tūkstančio,— atsakė
Senka.— Pragyvenimui užtenka, nors, tiesą pasakius, labai ne-
pasišvaistysi. Nadios motina Podolske gyvena, jai padedame.
Be to, televizorių štai nusipirkome ir skalbimo mašiną. Teko
net iš savišalpos kasos pasiskolinti. Puošni mano Nadiuša — tai
naujų batukų reikia, tai palaidinukės... O ir apskritai tau,
brolau, nemeluosiu — kiekvieną kapeiką skaičiuojame...
Kardinolui patiko toks atvirumas. Senka iš mažyčio bufe-
tuko ištraukė degtinės butelį, atidarė žuvies konservų dėžu­
tę» papjaustė dešros, duonos.
— Na, ką gi! Už susitikimą! — pakėlęs taurelę, ištarė Senka.
— Galima, — atsakė Kardinolas.
Po antros taurelės pokalbis tapo atviresnis. Senka išsamiai
papasakojo, kaip jį priėmė į gamyklą, kaip iš pradžių labai
sunku buvę, na, o dabar viskas geron pusėn pakrypo. Visi jam
draugiški. Kardinolas, retkarčiais mestelėdamas kokį klausimą,
atidžiai klausėsi. Buvo matyti, kad Senka patenkintas iš naujo
pradėtu gyvenimu ir prie seno negrįš.
Vėliau grįžo Senkos žmona, mažytė, didžiaakė kvatoklė,
nestanosė kaip ir vyras. Senka supažindino ją su Kardinolu.
— Štai susipažink, Nadiuša,— tarė jis.— Mano senas drau­
gas. .. hm...
281
 — Igoris Petrovičius,— pridūrė Kardinolas ir dailiai nusi­
lenkė jaunajai moteriai.
Nadia įdėmiai į jį žvilgtelėjo, ir Kardinolas iš karto supra­
to, jog žmona žino apie vyro praeitį. Kardinolas jautė, kaip
susidomėjusi Nadia įtemptai jį apžiūrinėja. Senka toliau pasa­
kojo apie gamyklą. Kardinolas tylėdamas klausėsi.
— Senia, tu svečiui žodžio neduodi ištarti,— pertraukė jį
staiga Nadia.— Jam galbūt neįdomu.
— Ne, kodėl gi,— mandagiai paprieštaravo Kardinolas.
— Jums iš tiesų įdomu? — paklausė Nadia ir kažkaip keis­
tai į jį pažiūrėjo.
— Taip,— patvirtino Kardinolas.
— Tiktai smalsu!— neiškentė ji ir čia pat paraudo.
Kardinolas taip pat sumišo: kaip čia jai atsakius? Nadia,
įdėmiai ir tiesiai žiūrėdama į akis, nelaukusi tarė:
— Na, užteks slėpynes žaisti. Ne maži. Visi gerai supran­
tam, kas ir kaip. ..
Moteris greitai, kaip buvo įpratusi apie ką nors kalbėti ar
ką daryti, pripilstė į stikliukus degtinės ir paskelbė tostą:
— Išgerkim. Išgerkim, kaip tam priežodyje sakoma, už tai,
kad šaunuoliui dėl praeities nebūtų priekaištaujama. Jeigu tai
tikrai praeitis... Tiks?
— Degtinė ar tostas?—šyptelėjo nelinksmai Kardinolas, pa­
manęs: ,,Žiūrėk, koks žvirbliukas, o charakterį turi!"
— Ir viena, ir kita,— nenuleisdama žvilgsnio, atsakė Nadia.
— Vadinasi, už Semioną norite išgerti? — pagudravo Kar­
dinolas.
— Už Semioną jau seniai išgerta. Laikas būtų ir už ju s.. .
— Moka tavo žmona bet ką pričiupti, Semionai,— kreipėsi
Kardinolas į draugą.— Nenuobodžiausi.
— Nesiskundžiu,— šyptelėjo Senka.— Ko gi negeri? O gal
negali?
Kardinolas tylėjo. Senka atsistojo, perėjo kambarį, vėl at­
sisėdo už stalo ir prabilo:
— Paklausyk, kalbėsiu atvirai. Apie Tambovą ir idiotišką
konferenciją žinau viską. Vaikinus sutikau — papasakojo.. .
Apie tą tavo rezoliuciją taip pat girdėjau, Nadežda irgi, aš pa­
pasakojau. .. Taigi prie jos kalbėsimės.
— Neprotestuoju,— nelinksmai šyptelėjo Kardinolas.
— Tai štai, visas tavo sumanymas — muilo burbulo vertas.
Aš seniai tave pažįstu ir spėju, kad šis žaidimas tau prie šir­
dies. Pirma, atseit mes kišenvagiai, o, kita vertus, kovotojai
už socializmą. Ką sumanei pergudrauti, Kardinole? Skamba
282
gražiai: liaudies demokratinių šalių atstovų neliesim, o kapi­
talistus triuškinsim... Šauniai pasakyta! O apie tai, kad dau­
guma kapitalistinių šalių delegatų čia atvažiavo, rizikuodami
patekti į kalėjimą ir netekti darbo, tu, kalės vaike, nepamanei?!
— Na-na, nesikoliok,— suniurzgė Kardinolas.— Aš irgi ga­
liu kai ką pasakyti.
— Ne, kol kas tylėk ir klausyk!.. Kol viso to neužraukiau,
aš irgi parazitas buvau! .. Tu man, Kardinole, akių nedumk! ..
Kaip nuluptus žinau ir tave, ir tavo delegatus. Už tų jūsų vi­
sų rezoliucijų ir juokelių, vagių apgaulės slypi tik viena —
parazitai buvote, jais ir norite pasilikti. Pats toks buvau, žinau! ..
Todėl, Kardinole, tau trumpai ir aiškiai pasakysiu — visų ne­
pergudrausi, kad ir kaip besistengtume i. Jei užbaigsi visa tai —
aš pirmasis tavo draugas ir pagalbininkas, jei ne — sakyk tie­
siai ir keliauk po šimts pypkių! ..
— Igori Petrovičiau, jūs nepykite, kad Senia kartais per aš­
triai, bet užtat iš visos širdies,— įsiterpė į pokalbį Nadia.— Jis
tik gero jums nori, o n e... Dieve mano, net rankos dreba! ..
Kiek kartų vyras jus prisimindavo... Garbės žodis! ..
Kardinolas pažvelgė į Nadios akis. Ji kūkčiojo, jos rankos
iš tikrųjų virpėjo. Senka godžiai iš stiklinės gėrė vandenį. Rit­
mingai tiksėjo sieninis laikrodis. Už atverto nakčiai lango
švysčiojo raudoni, mėlyni, geltoni raketų žaibai. O laikrodis
vis tiksėjo, seikėdamas laiką, kurio neįmanoma nei apgauti,
nei pralenkti, nei pergudrauti...
Jau buvo gerokai po vidurnakčio, kai Kardinolas išėjo iš
Senkos namų. Aplink buvo tuščia. Virš mieguistų Zacepos
gatvių lėtai plaukė rugpjūčio mėnuo. Kardinolas dar nežinojo,
kur eiti. Nusigauti į Ostankiną pas Balandį gana toli. Be to,
norėjosi pabūti vienam. Pokalbis su Senka ir jo žmona išerzi­
no Kardinolą. Reikėjo viską apmąstyti, pasverti, kas ir kaip...
Kryžkelėje Kardinolui pasisekė: jis įšoko į kažkokį pakly­
dusį autobusą. Mieguista konduktorė neaiškiai sumurmėjo, jog
autobusas pro Čystyje prudy važiuoja į parką. Na, ką gi, šva­
rieji tai švarieji tvenkiniai. Tegu.
Prie Čystyje prudy iš tikrųjų buvo smagu. Visai neseniai
čia pasibaigė festivalinis karnavalas, ant medžių šakų marga­
vo užsilikę įvairiaspalviai balionai, panašūs į fantastinius vai­
sius iš vaikų pasakų.
Kardinolas yrėsi pagrindine alėja, pamažu artėdamas prie
blizgančio tvenkinio paviršiaus. Viešpatavo ypatinga priešauš­
rio tyla, kai nesinori patikėti, jog vėl atgis šios mieguistos
alėjos, skardės moterų juokas, skambės daugybės praeivių
283
žingsniai, aidės muzika ir dainos. Abi bulvaro puses juosė
aukšti tamsialangiai namai.
— Atsiprašau, pilieti, gal turite degtukų? — netikėtai krei­
pėsi į Kardinolą ant suolo sėdėjęs ir dabar atsikėlęs žmogus.
— Atsiras,— atsakė Kardinolas ir, išėmęs iš kišenės dėžutę,
ištiesė ją prie jo priėjusiam žmogui. Sis brūkštelėjo degtuką,
ir žybsnis apšvietė susimąsčiusį, pavargusį ir subtilų, tvarkin­
gai pakirpta žila barzdele veidą.
— Dėkoju,— tarė užsirūkęs nepažįstamasis.— Nemiga kan­
kina, todėl grynu oru išėjau pakvėpuoti, o degtukus, kaip ty­
čia, namuose užmiršau. O jūs nemėgstate dūmelio?
— Pypkę čiulpiu,— atsakė Kardinolas.— Papirosų ir cigare­
čių nepripažįstu.
— Ir tas, ir tas negerai,— ištarė lėtai nepažįstamasis.—Ir
pypkė, ir papirosai, ir cigaretės. Visur nikotinas, taigi ir gali­
mybė susirgti vėžiu. Tačiau pavojingiausia yra pypkė. Devy­
niasdešimt penki procentai sergančių lūpos vėžiu — pypko-
riai... Arba naudojęsi tvirtais kandikliais. Tai sakau kaip
onkologas.
— O jūs pats nors ir papirosus, tačiau vis dėlto rūkote,—
nusišypsojo Kardinolas.— Tai irgi pavojinga, kaip minėjote...
— Taip,— tyliai atsakė nepažįstamasis.— Deja, spėjau įsiti­
kinti. .. Asmeniškai.
Kardinolas nustebęs į jį žvilgtelėjo. Prieš jį stovėjo pagy­
venęs vyras, ko gero, jau daugiau kaip šešiasdešimties. Aukš­
tas, gerai apsirengęs, atviro, nuoširdaus veido žmogus. Jis, lė­
tai užsitraukdamas dūmą, ramiai sutiko tiriantį Kardinolo
žvilgsnį.
— Atsiprašau,— sumišo Kardinolas.— Man pasirodė... Aš
ne taip jus supratau...
— Ne, kaip tik teisingai,— paprieštaravo nepažįstamasis.—
Jūs be reikalo atsiprašinėjate. Jeigu neskubate, tai galbūt pri­
sėskim?
— Mielai,— atsakė Kardinolas, vis daugiau stebėdamasis.—
Tikiuosi, ir jūs neskubate?
— Taip, man, tiesą sakant, jau ir skubėti nėra kur,— atsakė
vyriškis.— Beje, susipažinkime: Nikolajus Sergejevičius. Medi­
cinos profesorius.
— Labai malonu,— tarė Kardinolas.— Igoris Petrovičius.
Jie atsisėdo ant suolo. Kardinolas susirado pypkę, prikimšo
ją tabako, užsirūkė. Abu patylėjo.
— O jūsų, Igori Petrovičiau,— nutraukė tylą profesorius,—
kokia profesija?
284
 — Kišenvagis,— atsakė Kardinolas tokiu tonu, tarsi sakytų
esąs inžinierius elektrikas arba technikos mokslų daktaras. Kar­
dinolas ir pats nesuprato, kodėl taip atsakė į profesoriaus klau­
simą, bet kitaip tą akimirką atsakyti negalėjo. Daug vėliau,
prisimindamas šį nepaprastą naktinį pokalbį, Kardinolas supra­
to, jog susierzinęs po pokalbio su Senka, kitaip šnekėti nebūtų
galėjęs.
Tarp kitko, profesorius, išgirdęs Kardinolo atsakymą, net
nemirktelėjo. Jis atrodė abejingas, tarsi kasdien tektų užmegz­
ti pažintis su kišenvagiais ir va šitaip kalbėtis su jais naktimis
akis į akį.. Tai užgavo Kardinolą.
— Na, kaip, jus tai patenkina? — iššaukiamai paklausė jis.
Profesorius, įdėmiai į jį pažiūrėjęs, ramiai atsakė:
— O jus tai patenkina?
— Manote — ne? — Vis labiau irzdamas, atšovė Kardinolas.
— Manau, kad ne. Dėl to esu beveik tikras.
— Kodėl?!
— Todėl, kad aš gydytojas. Ir, drįstu manyti, patyręs gy­
dytojas. Aš, Igori Petrovičiau, matydamas tūkstančius ligonių,
seniai išmokau atskirti, kur po apsimestiniu familiarumu sle­
piasi drovumas, po nutrūktgalviškumu — širdgėla. Dvasinis su­
mišimas kartais dangstomas iššaukiamu tonu. Jums tikriausiai
tenka apgaudinėti žmones. Ar ne taip?
— Taip,— patvirtino Kardinolas.— Tiesą pasakius, daugiau
apvaginėti nei apgaudinėti.
— Suprantu. Man apvaginėti neteko, o apgaulės griebiuosi.
Tokia jau profesija...
— Atleiskit, aš vis dėlto nesupratau,— pasakė Kardinolas,
nustebdamas, kad jo susierzinimas praeina ir jam darosi nuo­
širdžiai įdomus šis keistasis pašnekovas.— Kodėl taip pabrėžia-
te tą apgaulę?
— Kodėl? — perklausė profesorius.— Niekada nesu pasakęs
vėžiu sergančiam žmogui tikrosios diagnozės. Kai pavojingam
nusikaltėliui teismas paskelbia mirties nuosprendį, tai būna ne­
išvengiamas atlyginimas už padarytą nusikaltimą. Tačiau nieko
blogo nepadariusį žmogų pasmerkti myriop — nusikaltimas. To­
dėl ir reikia meluoti. Taip visada elgiuosi pats, to mokiau jau­
nuosius gydytojus. Šiuo klausimu tarp mūsų medikų nėra ne­
sutarimų. Supratote?
— Visiškai,— karštai ištarė Kardinolas.— Ir pasiseka apgauti?
'— Dažniausiai pasiseka,— atsakė profesorius.— Mums padeda
galingas sąjungininkas.
— Būtent?
285
 — Žmogiškoji psichologija. Žinote, tai nuostabus dalykas!
Daugiametė mano patirtis leidžia tvirtinti, jog dauguma mirš­
tančiųjų iki pat paskutinės akimirkos netiki, kad jie miršta.
Netgi tada, kai jie kalba, jog miršta, širdies gilumoje tuo ne­
tiki. Netiki-ir, ačiū dievui, kad netiki... Aš ateistas ir tik to­
dėl nedėkoju dievui už šį nuostabų žmogaus psichologijos ypa­
tumą. Antraip būtinai padėkočiau!.. Tarp kitko, šiuo metu
man tenka apgaudinėti ne tik ligonius, bet ir sveikuosius. Tarp
jų ir savo artimuosius...
— O juos kodėl?
— Tuoj paaiškinsiu,— atsakė profesorius.— Igori Petrovi-
čiau, prisipažinsiu, jog labai džiaugiuosi mūsų pažintimi. Mes
matomės, ko gero, pirmą ir paskutinį kartą. Vadinasi, su jumis
galiu pakalbėti apie tokius dalykus, kurių artimiesiems neturiu
teisės pasakyti... Jūs man atleiskit už tiesumą, bet darote.. .
hm... inteligentiško žmogaus įspūdį...
— Taip, aš — inteligentiškas vagis,— pajutęs savo vertę, at­
sakė Kardinolas.— Ir su dideliu susidomėjimu klausau jūsų,
profesoriau.
— Matau. Man, jūsų žiniai, plaučių vėžys. Gyventi liko gal
keli mėnesiai...
Kardinolas suvirpėjo ir pažiūrėjo į profesorių. Šis nukrei­
pė akis.
— Negali būti! ..— sušuko Kardinolas.— Jūs klystate, aš ne­
tikiu! ..
— Deja, ne,— atsakė profesorius.— Pajutęs pirmuosius simp­
tomus, atsiguliau į savo kliniką. Mano kolegos ir mokiniai, ga­
lutinai įsitikinę, jog man vėžys, nusprendė mane apgauti. Šven­
tas melas, kaip sakoma... Aš iš karto viską supratau, bet jų
vietoj lygiai taip pat pasielgčiau. Kaip jūs suprantate, apgauti
patyrusį onkologą ne taip jau paprasta. Todėl jie užvedė dvi
ligos istorijas: vieną tikrą, o kitą, melagingą,— man. Jie pa­
kišdavo man svetimas rentgeno nuotraukas, teigiamus bioche­
minių analizių rezultatus ir t. t. Iš karto perpratęs apgaulę ir
nenorėdamas nuliūdinti kolegų, dėjausi viskuo tikįs. Žodžiu,
bendrų interesų skatinami, mes vieni kitus apgaudinėjome ga­
na ilgai.
— Gal jūs suklydote? — baikščiai pratarė Kardinolas.
— O ne! Klausykit toliau. Kartą jaunas ordinatorius, mano
mylimas mokinys, įsigilinęs į šį žaidimą, persistengė. Surašęs
klaidingą kraujo analizę, parodė ją man. Sufabrikuota buvo ne­
grabiai ta prasme, kad jaunasis gydytojas, norėdamas mane
pradžiuginti, peTSįstengė, ir aš jo žiniose aptikau spragą. Tie-
286
sa, jis chirurgas, o ne kraujo specialistas, tačiau ši klaida ne­
leistina ir chirurgui. Nuliūdęs pasakiau jam: ,,Štai jau mėnuo,
jaunasis drauge, kai aš, didžiai susidomėjęs, stebiu kaip jūs
bandote mane apgauti. Kol kas jums sekėsi. Todėl aš irgi žai­
džiau su jumis šį žaidimą. Bet šiandien jūs padarėte šiurkščią
klaidą, ir aš, būdamas jūsų mokytojas, negaliu ramiai į ją žiū­
rėti". Kai smulkiai nurodžiau padarytos klaidos esmę, išgirdau
iš mokinio prisipažinimą.
— Žlugo frajeris!— pasipiktino Kardinolas.— Glušas! .. No­
rėjau pasakyti — idiotas!..
— Ne, jis ne idiotas,— paprieštaravo profesorius.— Papras­
čiausiai neūpskaičiavo, jog pernelyg ilgai aš nagrinėjau vėžio
problemas, kad dabar nenustatyčiau tikslios diagnozės sau. Mo­
kinys, pripažinęs savo klaidą, davė garbės žodį, jog niekas iš
mano kolegų nesužinos apie įvykusį pokalbį. Jis man taip pat
pranešė, jog žmona kartu su visais dalyvauja šiame tragiška­
me žaidime... Netrukus aš išsirašiau iš klinikos ir toliau ėmiau­
si pasveikusio žmogaus vaidmens... Nelengvas tai vaidmuo, Igo-
ri Petrovičiau.
Profesorius nutilo, išsitraukė naują papirosą ir užsirūkė.
Pritrenktas pasakojimo, tylėjo ir Kardinolas.
Kuo paaiškinti, kad žmonės, atsitiktiniai pašnekovai, kar­
tais ima ir atveria pačias slapčiausias sielos gelmes? Kodėl taip
atsitiko, kad pagyvenęs profesorius savo baisią nelaimę atvėrė
vagiui, pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą sutiktam žmogui?
Kokie paslaptingi dėsniai valdo tas akimirksniu kylančias sim­
patijas ar antipatijas, atvirumą ar uždarumą, draugystę ar prie­
šiškumą, palankumą ar nedraugišką nusistatymą? Kodėl Kar­
dinolą, nieko bendra neturintį su šiuo ligi šiol nepažįstamu
žmogumi, taip giliai sujaudino svetimas likimas? Kodėl vagis
taip džiaugėsi parodytu pasitikėjimu ir net nepajėgdamas
troško vis dėlto kuo nors jam pagelbėti? . .
Kriminaliniai nusikaltėliai neretai būna sentimentalūs. Kar­
dinolui ši taisyklė netiko, tačiau seniai jis nebuvo taip sujau­
dintas, kaip dabar.
Prieš pusvalandį profesorius atskleidė savo nelaimę atsitik­
tiniam praeiviui tik todėl, kad vienam jau neužteko jėgų vilk­
ti tą paslaptingą ir baisią naštą. Žmogui visada lengviau, kai
jis savo skausmą pasidalija su kitu. Profesorius, pamatęs, kaip
Kardinolas reagavo į jo pasakojimą, buvo labai patenkintas —
Pirma, todėl, kad jam iš tikrųjų pasidarė lengviau, antra, nuo­
širdus pašnekovo jaudinimasis dar kartą patvirtino seną tiesą,
J°g nelaimėje viena širdis atsiliepia kitai.. .

287
 — Nuostabus gyvenimas! — pradėjo profesorius.— Prieš ko­
kią valandą mes, Igori Petrovičiau, net neįtarėme apie vienas
antro egzistavimą. O dabar kalbamės kaip artimiausi žmonės.
Man netgi atrodo, kad jus sujaudino mano likimas...
— Teisingai atrodo, profesoriausuglum ęs patvirtino Kar­
dinolas/
— O ar nemanote, kad jūsų likimas man taip pat rūpi? —
nusišypsojo Nikolajus Sergejevičius.
— O ką jūs žinote apie mano likimą? — atsiliepė Kardino­
las.— Jūs rimtai pamanėte, jog aš vagis? O gal aš pajuokavau?
Žodžiu, miglą į akis pūčiau...
— Miglą? Atleiskit, kas čia per juokai? — vėl nusišypsojo
profesorius.— Aš hm ... ne visada suprantu jūsų leksikoną,
Igori Petrovičau. Tikriausiai mano išsilavinime yra spraga...
Aš, kaip sau nenorit, vis dėlto medikas, o ne kriminalistas.
Kardinolas nelinksmai nusišiepė.
— Mikliai jūs man nosį nušluostėte,— atsakė jis.— Ką gi,
jūsų viršus, neatsisakau ankstesnių savo parodymų. Aš iš tik­
rųjų vagis. Patyręs. Taip pat savo darbo profesorius. Kardinolo
garbės žodis! .. Tai mano pravardė. Patinka?
— Ne,— atsakė profesorius.— Žmogui duotas vienas gyve­
nimas, ir nugyventi jį reikėtų vienu vardu. Tikruoju, norė­
jau pasakyti... Man visada gaila žmonių, taip ir nesupratusių,
kad jie turi tik vieną gyvenimą, vieną tėvynę ir vieną vardą.
Tokia jau taisyklė, pažeisti jos nereikėtų. Teisingai, Igori Pet­
rovičiau?
Kardinolas tylėjo, galvodamas, kaip čia geriau profesoriui
atsakius. Jis norėjo pasakyti taip, kad pašnekovas suprastų,
jog ir jis, Kardinolas, gali pafilosofuoti.
— O kas žino, kas tai yra taisyklė? — lėtai ištarė jis.— Kas
yra gyvenimo matas? Nusikaltimo ir bausmės? Gėrio ir blogio?
Kokioje vaistinėje ir kokiomis svarstyklėmis jūs tą matą svėrė­
te, leiskite paklausti? Aš daug kartų buvau teistas, ir kiekvie­
ną kartą man atrodė, kad teismo skirta bausmė man per didelė.
Tačiau teisėjai tą bausmę laikydavo teisinga. O nukentėju­
sieji vis šaukdavo, jog man per mažai davė. Jų nepatenkin­
davo man paskirtos bausmės dydis. Štai jums trys skirtingi
matai. Kas teisus: aš, teisėjai ar nukentėjusieji? Išvis ar yra
bendra norma, kuri patenkintų visus? Galvą galiu duoti nu­
kirsti— nėra tokio dydžio!.. Štai jūs pasakėte — vienas gyve­
nimas. Tačiau mirti nesinori, nors jis jau ir nugyventas. Net
jei nelabai sklandžiai.
— Nesinori,— tyliai ištarė profesorius, bet taip, kad Kardi-
288
nolui pasirodė, jog jį kažkas iš vidaus nuplikino. Jis susigėdo,
kad neatsargiai palietė tai, ko nereikėjo liesti.
Kažkur toli, prie horizonto, už miegančių namų stogų, pil­
kėjo Maskvos priešaušrio dangus. Rytas jau sėlino į miestą.
Nors dar buvo tamsu ir labai tylu, tarp savęs jau baugščiai
ėmė šnabždėtis medžiai, ir gaivus vėjelis retkarčiais nušlamė­
davo vėsiomis alėjomis. Kardinolas sėdėjo, žemai nuleidęs gal­
vą. Jam vis dar buvo gėda dėl savo netakto.
— Jūs klausiate, ar yra dydis, kuris patenkintų visus? —
nutraukė tylą profesorius.— Žmogiškoji laimė — štai tas matas.
Taip, laimė... Beje, šio paprasto ir kartu sudėtingo žodžio,
kaip nė vieno ’kito, reikšmė, buvo supainiota, iškreipta ir už­
temdyta. .. Įvairiais laikais žmonės skirtingai suprasdavo lai­
mės sąvoką. Vieni kalbėjo apie laimę, sąmoningai ir savanau­
diškai apgaudinėdami kitus, antri patys apsigaudavo, treti pa­
prasčiausiai nesuprato, kas gi pagaliau toji tikroji žmogiškoji
laimė. Daugelį amžių žmonės buvo tikinami, jog tikroji laimė
ateis po mirties, ir vardan šito verta kentėti žemės negandas,
idant vėliau danguje būtų gausiai atlyginta... Ieškant laimės,
buvo keisčiausiai elgiamasi, buvo atliekami patys sunkiausi
nusikaltimai. Štai ir jūs, Igori Petrovičiau, tikriausiai tapote...
hm.. . tuo, kuo ir esate, manydamas, jog čia ir yra tikrasis ke­
lias į laimę... Arba bent... iš pradžių taip manėte.
— Taip, kažkas panašaus buvo,— sutiko Kardinolas.— Kas
buvo, tai buvo.
— Na, matote. Dabar tikriausiai jūs kitokios nuomonės?
— Kas, jūsų nuomone, yra laimė? — paklausė Kardinolas.
— Beveik visa,— atsakė profesorius,— visa, ką mums do­
vanojo gyvenimas ir ką mes darome vardan gyvenimo ir žmo­
gaus. Laimė ten, kur nėra apgaulės, egoizmo, siekimo gyventi
kito sąskaita, prievartos, pažeminimo. Laimingas tas žmogus,
kuris ne prisitaiko prie gyvenimo, o pats jį kuria, jei moka
kūrybiškai dirbti ir džiaugtis savo triūsu. Taigi laimė — viskas:
ir štai tokia tyli naktis tuščiame bulvare, ir netikėtas pokalbis
su nepažįstamu žmogumi, ir kiekvienas oro gurkšnis, ir darbas,
kuris tavęs laukia rytoj, ir gera knyga, ir muzika, ir paveiks­
las, privertęs tave susimąstyti...
Profesorius atsistojo, lyg bijodamas šalčio, pasirąžė, paskui
vėl atsisėdo greta Kardinolo, atidžiai, švelniai ir liūdnai pa­
žvelgė jam tiesiai į akis ir, visai netikėtai pereidamas prie „tu“,
lėtai ir tvirtai ištarė:
— Štai ir viskas, nelauktas mano drauge. Man metas — ry­
toj, tiksliau pasakius, už kelių valandų manęs laukia sunki
19. Tardytojo uzraSai 289
operacija. Skrandžio vėžys, pirma stadija. Ligoniui tik ketu­
riasdešimt dveji. Jis, velniai griebtų, dar turi gyventi. Ir gy­
vens, prisiekiu! .. Ir tai taip pat laimė — jam, man, tau ir
visiems! ..
Kardinolas netikėtai pašoko, nusisuko ir, nežiūrėdamas į
profesorių, žengė keletą žingsnių. Paskui atsigręžė.
— Ką, sunku? — paklausė profesorius.
— Sunku,— atsakė Kardinolas.
— Sunki laimė tikresnė,— sušuko profesorius.— Eik, nebi­
jok, eik! .. Rasi laimę... O šitą... pypkę... po velnių! . T Kar­
tu su pravarde! .. Ir su visu kitkuo! ..
Kardinolas stovėjo, nenuleisdamas akių nuo profesoriaus.
Jis stengėsi kažką pasakyti, bet jo lūpos virpėjo, taip ir nepri-
siversdamos ištarti žodžio. Profesorius priėjo prie jo ir piktai
subarė:
— Na, ko virpi?! Iš baimės?
— Iš laimės,— vos išlemeno Kardinolas ir bėgte, tarsi pats
nuo savęs gelbėtųsi, metėsi pirmyn...
Žiūrėdamas jam įkandin, profesorius mąstė, jog tada, kai
žmonės kalbasi vienas su kitu atvirai, patikliai ir geraširdiškai,
jie visada, nepaisant amžiaus, biografijos ir profesijos skirtu­
mų, randa bendrą kalbą. Ir tada laisvas, be išskaičiavimų, įta­
rinėjimų, pavydo ir egoizmo jų bendravimas ir yra pati tik­
riausia laimė. Laimė, padedanti žmonėms gyventi, dirbti ir my­
lėti vieniems kitus.
Nepaprastai greitai bėga laikas, tiesiog nesitiki, kad nuo tos
dienos, kai Kardinolas atėjo į miliciją išpažinti savo kaltės, jau
prabėgo treji metai. Buvęs nusikaltėlis sąžiningai gyvena ir
dirba.
Fizika atrado grandininės reakcijos, kurios metu išlaisvina­
mos mįslingos jėgos, glūdinčios atomo branduolio viduje,
dėsnius, mokslas išmoko atsižvelgti į minėtas jėgas ir jas
valdyti.
O mes ar viską žinome apie „grandininę reakciją", kylančią
mūsų gyvenime su jo idėjomis ir kova, džiaugsmais ir sielvar­
tais, žygdarbiais ir sunkumais, atradimais ir klaidomis? Apie
reakciją, išlaisvinančią nuostabias žmogaus sielos gelmių jė­
gas? Ar matome, kaip gudriai ir nepastebimai gyvenimas tvar­
ko šias jėgas?
Neseniai dviese išpažinti kaltės atėjo Pūslė ir Balandis.
Pūslė, pasisveikinęs su milicijos karininku, tarė: „Hitleriui ka­
put!" ir paaiškino, kokia prasme ši formuluotė tinka jam da­
bartiniu momentu. Balandis pagal seną įprotį jau buvo bepra­
290
dedąs meluoti, tačiau, prisiminęs, kokių tikslų skatinamas atė­
jo, tarė:
— Atleiskite, pilieti viršininke, meluoju. Aš vagis, kitkas
aišku...
Ziamka Kengūra ir Bimbomas atlieka bausmę. Pirmasis iš­
rinktas į kolonijos tarybos narius, antrasis vadovauja saviveik­
lai. Nebloga pradžia.
Kitų likimas kol kas neaiškus.
Kada nors busimasis istorikas, nagrinėdamas mūsų laikų
prieštaringus ir nepaprastus dokumentus, tarp kitko, aptiks
šimtus protokolų, kuriuose užfiksuota atėjusiųjų išpažinti savo
kaltės istorijos. Lakoniški tarnybiniai milicijos protokolai, kurie
taip dažnai dabar surašomi įvairiuose jos skyriuose, bus per­
žiūrinėjami kaip kasdieniškas reiškinys.
Štai kodėl mums taip norėjosi papasakoti apie vieną ma­
žai kam žinomą įvykį, kuris beveik be pėdsakų dingo 1957 me­
tų vasarą dainų, muzikos, gėlių ir įspūdingų susitikimų van­
denyne. Viso to Maskvos festivalis buvo iš tikrųjų turtingas.
i960 m.
 Iš trečiosios knygos

DEBIUTAS

1931 metų rudenį, kai aš buvau vyriausiasis Leningrado

srities prokuratūros tardytojas, mane išsikvietė apskrities pro­
kuroras.
— Skambino draugas Krylenka,— pasakė jis.— Jus kviečia
pas save. Nenumanot, kokiu reikalu?
— Neturiu supratimo,— atsakiau aš, net nenuvokdamas, kam
mane šaukia „pats Krylenka". Jį mes visi mylėjome, tačiau dėl
karšto būdo jo truputį ir privengėme.
— Jūs nepaklausėt?
— Klausiau.— Krylenka atsakė, jog galutinai nuspręsiąs tik
po pokalbio su jumis. Žodžiu, važiuokit.
Dar tą pačią naktį aš išvažiavau į Maskvą, taip ir neatspė-
jęs, kam teisingumo liaudies komisaras kviečia mane ir ką jis
ten mįslingai „galutinai nuspręs". Prokuratūra tais laikais įėjo
į Liaudies teisingumo komisariato sistemą, o respublikos pro­
kuroras buvo liaudies komisaro pavaduotojas. Vadinasi, pats
aukščiausias mano viršininkas buvo Krylenka. Kelis kartus
man teko referuoti jam apie tarnybinius reikalus, aš visada
stebėdavausi jo sugebėjimu akimirksniu suvokti dalyko esmę
ir susigaudyti daugybėje aplinkybių, išskirti svarbiausius įkal­
čius ir parodymus. Artimiau Krylenkos nepažinau, todėl buvau
įsitikinęs, jog jis neprisimena nei manęs, nei tų reikalų, apie
kuriuos referuodavau.
Dabar, kai švilpdamas ir dundėdamas naktinis ekspresas
vežė mane į sostinę, aš prisiminiau viską apie manęs laukiantį
žmogų.
Aš žinojau, kad Krylenka (partinis slapyvardis Abramas)
partijos narys nuo 1904 metų, Berno konferencijos dalyvis, vie­
nas iš Lenino bendražygių. Jis revoliucionierius profesionalas,
baigęs du fakultetus: teisės ir istorijos-filologijos.
292
 Praėjus penkioms dienoms po Spalio revoliucijos, 1917 me­
tų lapkričio 12-ąją jau visai šaliai žinomas „praporščikas Kry-
lenka" Vladimiro Lenino iniciatyva buvo paskirtas vyriausiuo­
ju kariuomenės vadu ir tapo ką tik susikūrusios Liaudies Ko­
misarų Tarybos nariu.
Pirmasis tarybinis vyriausiasis kariuomenės vadas, o vėliau
respublikos prokuroras buvo neaukšto ūgio, stuomeningas,
tvirto sudėjimo žmogus. Atkaklus smakras, skusta galva ir švie­
sios akys, tiesiai žvelgiančios į pasaulį ir žmones, puošė jį. Jis
buvo geraširdis ir greit užsidegąs, azartiškas ir atkaklus, geras
ir griežtas, aistringai mėgo alpinizmą, medžioklę ir šachmatus.
Iš pirmo žvilgsnio rūstus žmogus, jis labai mylėjo gyveni­
mą ir žmones, buvo lygiai tiek pat juokingas, kiek ir ūmus,
greit įširsdavo, ir atvėsdavo.
Jis buvo puikus alpinistas, geras medžiotojas, o blogas šach­
matininkas. Neužmirštamas oratorius.

— Kiek jums metų, jaunuoli? — paklausė jis, kai įėjau į

kabinetą ir raportavau, jog atvykau jo kviečiamas.
— Dvidešimt penkeri, Nikolajau Vasiljevičiau,— atsakiau,
vis dar nesuprasdamas, kam jam manęs prireikė.
— Chm... Nedaug... Ar seniai dirbate tardytoju?
— Aštuoneri metai.
— Ankstokai pradėjote. Kokias mėgstate bylas? Girdėjau —
nužudymus?
— Taip.
— Gal pomėgis susijęs su amžiumi? — nusijuokė Krylen-
ka.— Ir ilgainiui praeis? Tačiau, prisimenu, jūs tyrėte ir tarny­
binius nusikaltimus. Pavyzdžiui, finansų inspektorių bylą, apie
kurią man raportavote.
— Taip,— trumpai patvirtinau, žinodamas, kad Krylenka
mėgsta trumpus ir aiškius atsakymus.
— Ar šachmatais lošiate? — netikėtai paklausė jis.
— Kol kas neišmokau.
— Be reikalo,— susiraukė jis.— Puiki proto mankšta! Beje,
jums dar yra laiko pačiam tuo įsitikinti. Tai štai, mielas drau­
ge, kilo tokia... chm... apskritai, kilo padaužiška, jei neprieš­
tarausit, idėja paskirti jus ypatingai svarbių bylų tardytoju.
Kaip manote, ne anksti?
— Man sunku spręsti, Nikolajau Vasiljevičiau, juk ši idė­
ja ne mano.
293
 Jis vėl nusijuokė, atsistojo, apėjo kažkodėl aplink mane,
linksmai ir įdėmiai apžiūrinėdamas, pasktft atidarė duris į pri­
imamąjį ir šūktelėjo:
— Sonia, užeik!
Įėjo jo sekretorė, neaukšta, judrių akių, gyva mergina. Kry-
lenka patraukė nosimi orą ir, padaręs kenčiančią veido išraiš­
ką, tarė:
— Kūrėja, vėl česnako prisivalgei! .. O, viešpatie, kaip
tave vyras pakenčia!..
— Jis irgi valgo,— greitai atsakė sekretorė.— O kai abu
valgom — nieko nejaučiam ir abu patenkinti...
— Piktadariai!— sušvokštė Krylenka.— Gera jums nieko ne­
jausti. O man kaip, nelabieji! . . Sakykit, jaunuoli, jūs taip pat
žiautarojate česnaką? Taip pat jį mėgstate?
— Nelabai. Neskaitant dešros su česnakais.
— Dešros? — pagyvėjo Krylenka.— Čia visai kitas reikalas.
Dešra be česnako — kokia čia dešra?! Tai velniai žino kas, tik
ne dešra! .. Išaušus prie laužo išsivirti stiprios garuojančios ar­
batos ir suvalgyti gabaliuką ruginės duonos su tokia dešra! ..
Nuostabu! ..
Jis nusijuokė, paskui pridūrė:
— Sonia, pasakyk, kad parengtų įsakymą dėl šio senio pa­
skyrimo ypatingai svarbių bylų tardytoju. Skirti jam mėnesį
laiko Leningrado byloms sutvarkyti ir pervažiuoti į Maskvą. Ir
suteikti gyvenamąjį plotą.
Po mėnesio atvykau į Maskvą ir pradėjau eiti savo naują­
sias pareigas.
Paskui netrukus, anksti rytą, mane išsikvietė Krylenka. Ra­
dau jį besėdintį prie šachmatų staliuko su vienu prokuroru,
kuris buvo laikomas geru žaidėju. Liaudies komisariate buvo
žinoma, kad Krylenka dažnai atvažiuoja anksčiau į darbą, kad
galėtų palošti šachmatais.
Žvilgtelėjęs į Krylenką, pastebėjau rūgščią jo miną ir supra­
tau — jis pralaimi.
— Klausykite, Šeininai,— pasakė jis,— šiandien važiuokite
į Smolenską. Ten susektas stambus plėšikavimas ir įžūlios suk­
tybės. Vietos prokuratūra pati nesusidoros. Byla sudėtinga. Tie­
sa, ten kol kas dar niekas nieko nenužudė, kas jus tikriausiai
labiau domintų, tačiau vykti reikia. Ir pasistenkit neužsibūti,—
laukia kita komandiruotė. Sėkmės! . .
Tos pačios dienos vakare išvykau į Smolenską ir ėmiausi
darbo. Byla iš tikrųjų buvo sudėtinga, ir reikėjo įtemptai dirb­
ti. Tarp kitko, kaip dažnai pasitaiko grobstymų ir kyšininka­
294
vimų bylose, kaltinamieji taip uoliai skandino kits kitą, vertė
kaltę vienas kitam, jog galų gale pasisekė išnarplioti visą tą
kamuolį. Po trijų savaičių, pranešęs kaltinamiesiems, jog tar­
dymas baigtas, aš išvažiavau į Maskvą, pasiimdamas trijų to­
mų storumo bylą.
Atsitiko taip, kad iš Smolensko išvykau gerokai po pusiau­
nakčio, traukiniu, važiuojančiu į Maskvą nuo tuometinės sie­
nos. Man pasisekė — šio traukinio miegamajame vagone buvo
laisva vieta, ir aš, užsiėmiau ją, iš anksto džiaugdamasis, jog
galėsiu gerai išsimiegoti iki pat Maskvos. -
Patogiai įsitaisęs jaukioje dvivietėje kupė, nusirengiau ir
akimirksniu užmigau, po pagalve pasikišęs storą portfelį su
byla.

Mane pažadino bjaurus besivarstančių kupė durų girgžde­

sys. Jos kažkodėl buvo atdaros. Be to, buvo nepatogu gulėti —
po galva staiga pasidarė labai žema. Už kupė langų nerimas­
tingai šmėkščiojo geležinkelio stulpų šešėliai. Horizonte, sun­
kiai skverbdamasi pro nešvarią debesų vatą, bolavo rytmečio
aušra.
Pro miegus ne iš karto suvokiau, kas mane pažadino. Pas­
kui, pašiurpęs iš baisios nuojautos, kyštelėjau ranką po pagal­
ve. Portfelio nebuvo. Ant grindų jo taip pat neradau.
Puoliau į tarnybinį kupė, pažadinau miegojusį palydovą, bet
jis, suprantama, man niekuo negalėjo padėti ar ką nors pa­
aiškinti.
Iki pat Maskvos negalėjau sudėti akių, numatydamas, jog
neišvengsiu ištikusios nelaimės padarinių.
Kad būsiu suimtas ir perduotas teismui — aišku kaip diena.
Dabar svarsčiau apie tai, kokį straipsnį man taikys: ar būsiu
kaltinamas nerūpestingu aplaidumu ar kuo nors blogiau.
Siaubą kėlė gėda dėl to, kas nutiko, ir tai, jog aš negalė­
jau pasiteisinti! Dar blogiau buvo, kad tiriamąją bylą turėjau
pasiųsti lauko paštu, tai yra specialiu paštu, o ne imti su sa­
vim į vagoną. Šią taisyklę pažeidžiau, nes norėjau kuo grei­
čiau parašyti kaltinamąją išvadą, nelaukdamas, kol byla lauko
paštu pasieks Maskvą. O juk kaip tik šis taisyklės pažeidimas
te ėjo mane priversti būti ypač budriam!..
O aš paprasčiausiai „pramiegojau" bylą pačia gėdingiausią
šio žodžio prasme! Geras ypatingai svarbių bylų tardytojo
debiutas! ..
295
 Nieko sau kriminalistas, kuris leidžiasi apvagiamas ir kuriam,
be to, dar pavagia ne bet ką, o baigtą grobstymų bylą! ..
Kai traukinys atėjo į Maskvą, buvo arti vidurdienio. Nu­
sprendžiau pakeliui į liaudies komisariatą užsukti pas seserį
papasakoti, kokia mane ištiko nelaimė, ir įspėti, kad namo grei­
čiausiai nebesugrįšiu.
Žinoma, neapsieita be ašarų, ir vargšė sesuo užtinusiomis
akimis ir tokiu veidu, jog praeiviai net atsigręždavo, palydėjo
mane į komisariatą.
— Kas jums? — paklausė Krylenkos sekretorė, iškart paste­
bėjusi mano rūškaną miną.
— Nieko... Man skubiai reikia pas liaudies komisarą...
— Verčiau vėliau užeikite,— patarė sekretorė.
— Man reikia tuoj pat, suprantate — tuoj pat! — sušukau to­
kiu tonu, kad ji tuoj pat nuėjo į Krylenkos kabinetą ir, grįžu­
si iš ten, sušnibždėjo:
— Eikite, tačiau žinokite, kad barometras iš pat ryto rodo
audrą. . .
Tai reiškia, jog Krylenka, žaisdamas iš ryto šachmatais, pra­
laimėjo. Buvo žinoma, kad jis organiškai nemėgo pralaimėti
šachmatais ir kad tokiais atvejais neverta užsibūti jo kabinete.
Likimas nešykštėjo man nemalonumų.
Kai įžengiau į kabinetą, Krylenka sėdėjo už stalo, įknibęs
į kažkokią bylą. Jis linktelėjo man galva ir paklausė:
— Na, kaip tie Smolensko sukčiai? Baigėt tyrimą?
— Baigiau,— suvapėjau aš.— Tiktai... Matote...
— Na gerai,— pertraukė jis mane.— Kaltinamoji išvada pa­
rengta? Ar iš pradžių norite pranešti apie bylą?
— Neturiu ko pranešti, neturiu! — beviltiškai sušukau.—
Bylą pavogė! ..
— Ką?! — Krylenka pašoko iš vietos ir išsitiesė.— Kaip tai —
pavogė?! Kas per idiotiški pokštai! ..
— Tai ne pokštai... Deja, ne pokštai... — vos praleme­
nau.— Iš tikrųjų pavogė...
— Kur? Kada? Kas? — sugriaudėjo Krylenka.— Paaiškinkit
žmoniškai.
— Traukinyje... Grįžtant... Portfelis... Po pagalve... Už­
migau. . .— padrikai pradėjau aiškinti.
Jis klausėsi nesisėsdamas ir nenuleisdamas nuo manęs piktų
akių. Aš vos pastovėjau ant kojų. Paskui jis žengė kelis žings­
nius po kabinetą, kažką murmėdamas, o vėliau priėjo prie ma­
nęs ir paėmė už peties.
— Ar bylą atkurti galima? — paklausė jis.
296
 — Sunku. Viename bylos tome autentiški dokumentai. Jų
neatkursi...
— A-a, velnias!—Jis piktai mostelėjo ranka.— Kurių galų
jūs bylą pasiėmėte su savimi, o neišsiuntėt lauko paštu?!
— Norėjau greičiau įvykdyti užduotį. Neprarasti laiko. . .
— Užtat jūs praradot bylą, berniūkšti!..— sušuko Krylenka
ir vėl ėmė žingsniuoti po kabinetą. Paskui priėjo prie manęs.
— Taip, kvai-la istor-rija! — nutęsė jis.— Ypač, kaip čia pa­
sakius, debiutui, jaunuoli... Beje, ar kam prasitarėt apie įvykį?
— Tik jums ir seseriai.
— Hm... Tarp kitko, seseriai nebūtina buvo pasakoti... O
pas mus niekam?
— Ne.
— Jau neblogai,— padaužiškai šyptelėjo Krylenka, ir jo
akys pasidarė šiltesnės.— Štai kas, maestro, tegul visa tai lie­
ka tarp mūsų... Kol kas mūsų paslaptis, jaunasis ir nelabai
laimingas žmogau... Supratot? Ne, iš fizionomijos matau, kad
nesupratot... Tada klausykit įdėmiai: mėgėjų kenkti atsiras vi­
sur. Deja, šis produktas anaiptol ne deficitinis. Įklampinti jau­
ną darbuotoją — tokiems mėgėjams tiesiog malonumas, velniai
juos griebtų! .. Dabar supratote.
— Supratau, Nikolajau Vasiljevičiau,— atsakiau aš, pamažu
atitokdamas ir matydamas, kad barometro parodymai šį kartą
nepasitvirtins.
Jis vėl nusišypsojo, priėjo prie vyriausybinio telefono ir su­
rinko Jungtinės valstybinės politinės valdybos transporto val­
dybos viršininko numerį.
— Sveiki. Kalba Krylenka. Kodėl jūs taip išdykinote gele­
žinkelio vagis? .. Kokioj linijoj? Kaip aš sprendžiu — visose. Va­
kar vykstant traukiniui iš Smolensko į Maskvą, buvo apvogtas
mūsų ypatingai svarbių bylų tardytojas... Taip — taip, ir port­
felis su byla... Kodėl neišsiuntė bylos lauko paštu? O čia tai
jau ne jūsų reikalas! Jūsų žiniai, jam įsakiau taip daryti aš! ..
Pradėkit ieškojimą ir neduokit netinkamų klausimų! Juoba kad
tai nėra jūsų kompetencija.
Jis padėjo ragelį ir pažvelgė į mane.
— Ieškos. O jūs suimkit save į rankas ir nevaikščiokit nu­
kabinęs nosies. Gyvenime visko pasitaiko, netgi ypatingų bylų
tardytojams. Ir atsiminkite — niekam nė žodžio! .. Tai įsaky­
mas, o ne rekomendacija. Teikitės vykdyti! .. Asmeninius do­
kumentus taip pat nušvilpė?
— Taip. Tarnybinį pažymėjimą.
— O partinį bilietą?
297
 — Laimei, jį palikau savo tarnybiniame seife.
Krylenka nudžiugo.
— Tikrai laimė! — tarė jis.— Nes būtų reikėję pranešti par­
tijos komitetui. Su partija neslapukaujama. Dabar imkit mano
mašiną ir .vykit namo. Jums reikia atitokti.
Padėkojęs jam, ėjau prie durų. Ties slenksčiu jis mane su­
stabdė:
— Valandėlę! Sakykit, drauguži, ką jūs manėt, eidamas su
šia malonia žinia pas mane?
— Aš maniau. .. Tikėjausi, kad būsiu suimtas...
— Suimtas?!— jis skėstelėjo rankomis.— Ak, kaip lengvai,
kaip gėdingai lengvai mes kartais vertiname šį žodį! Kaip jūs
galėjot taip pamanyti?! Kaip jums ne gėda?!
— Bet juk man pavogė bylą... Už ją aš atsakau,— pradė­
jau teisintis.— Ir, be to ,.. Maža ką galėjo pagalvoti. ..
— Jūs iš proto išėjote! Ką pagalvoti?
— Na, nežinau... Maža kas gali toptelėti į galvą tokiais
atvejais... Įtarinėjimams nėra nei ribų, nei taisyklių...
Skaudi grimasa iškreipė jam veidą.
— Kaip jūs pasakėt? — tyliai perklausė jis.—,,Įtarinėjimams
nėra nei ribų, nei taisyklių..." Taip, nelaimei, nėra! ..
Nors ir susijaudinęs, aš pastebėjau, su kokiu apmaudu jis
kalbėjo apie tai. Bet, prisipažinsiu, šių žodžių reikšmę suvokiau
kur kas vėliau...

Rytojaus dieną, kai atėjau į darbą, sekretorė atkišo man

telegramą:
— Štai ką tik gauta,— tarė ji.— Iš Viazmos.
— Iš kur? — nustebau, nes Viazmoje niekada neturėjau nei
artimųjų, nei pažįstamų, nei pagaliau reikalų.
— Iš Viazmos,— pakartojo sekretorė ir buvo teisi, telegra­
ma tikrai buvo iš šio miesto ir skambėjo taip:
„Maskva Respublikos Prokuratūra Ypatingai svarbių bylų
tardytojui Šeininui Centriniame pašte jūsų vardu iki pareika­
lavimo skubus siuntinys tšk Apie smulkmenas laiške tšk Lin­
kėjimai“.
Dar labiau nustebau. Kokia Viazma, koks siuntinys, koks
laiškas? Kas šios anoniminės telegramos autorius?
Paskambinęs į centrinį paštą, sužinojau, kad siuntinys iš
Viazmos, adresuotas man, tikrai gautas. Teko važiuoti į paštą.
Kai išėjau iš liaudies komisariato laiptinės, susidūriau su
298
Krylenka, ką tik išsivedusių savo dviratį iš vestibiulio. Dvira­
čiu jis paprastai atvažiuodavo į darbą ir vykdavo į Kremlių,
į pasitarimus.
— Na, kaip sekasi, Natai Pinkertone? — paklausė jis ir, ne­
laukdamas atsakymo, pliaukštelėjo man per nugarą, užšoko ant
dviračio ir nuriedėjo Spaso vartų link.
Centriniame pašte man įteikė didelį siuntinį, apsiūtą šiurkš­
čiu audeklu. Atplėšiau audeklą ir vos nesurikau iš džiaugsmo —
juk tai buvo mano portfelis, o jame visi trys bylos tomai. Te­
bėra aštuoniasdešimt rublių, likusių iš komandiruotės išlaidų,
mylimosios nuotrauka ir visi mano asmeniniai dokumentai.
Viršuje* gulėjo laiškas, parašytas beveik kaligrafiška rašy­
sena, tačiau su daugybe rašybos klaidų. Pateiksiu tekstą:
„Pilieti tardytojau Šeininai!
Jūsų portfelį nudžiovėm grynai per neapsižiūrėjimą. Palai­
kėme jus vienu iš tų fraj erių, kurie važinėja tarptautiniuose
vagonuose. Nepykit, klaidų visada būna mūsų nerimastingame
darbe, kai tenka amžinai skubėti kaip į gaisrą. Bylą mes per­
skaitėme kolektyviai. Smolensko vagišiai taip akiplėšiškai skan­
dino vienas kitą, jog grąžiname bylą, kad būtų pasiųsta teis-
mingumui sutinkamai su Baudžiamojo proceso kodeksu. Jūsų
mergina mums patiko, perduokit jai linkėjimų. Taip pat pa-
sveikinkit nuo mūsų visos traukinio brigados pilietį Krylenką,
kuris, teko girdėti, yra teisinga asmenybė, nors geriau su juo
reikalų neturėti. Vienas mūsų artelės narys dar aštuonioliktai­
siais metais girdėjo jį kalbantį Piteryje mitinge ir sako, jog
Krylenka — tai toks oratorius, kad net širdį gniaužia ir ašarą
išspaudžia. Su sveikinimais ir linkėjimais, o laiško nepasira­
šome todėl, kad tam ir lydeka jūroj, jog karosai neužsnūstų.
Su linkėjimais, Karosai".
Perskaitęs šį laišką, strimgalviais puoliau į liaudies komisa­
riatą, tačiau Krylenka dar nebuvo grįžęs. Tik dienos pabaigoje
aš jam pranešiau apie siuntinį ir parodžiau laišką. Perskaitęs
jį, Krylenka taip pradėjo juoktis, jog net akyse sužibo ašaros.
— Oi, negaliu, numarino, tikrai nukamavo,— dejavo jis,
dusdamas iš juoko.— „Teisinga asmenybė, nors geriau su juo
reikalų neturėti", cha-cha-cha... Ak, velniai gauruoti! Kaip,
drauguži, norėčiau pasimatyti su ta „traukinio brigada" ir pa­
sikalbėti su tais sukčiais. Ypač su tuo, kuris girdėjo mane Pi­
teryje mitinge...
Krylenka staiga nutilo, paniuro ir tyliai pridūrė:
— Taip, Piteris, aštuoniolikti metai, Smolnis, mitingai, Vla­
dimiras Iljičius... Kaip visa tai taip arti ir kaip jau toli! ..
299
Kaip anksti, tragiškai anksti jis mus paliko!.. Ir kaip jo visiems
trūksta, vaikine!
Jis vėl nutilo, o paskui dar tyliau, tarsi mąstydamas garsiai,
pratarė:
— Būtų jis gyvas, viskas būtų ne taip, visiškai visiškai ne
taip.
— Kuriuo atžvilgiu, Nikolajau Vasiljevičiau? — paklausiau
aš, pajutęs šiuose žodžiuose slypintį skausmą ir kažkokią di­
džiulę, nors man dar ir nesuprantamą prasmę.
Jis lyg atsitoko, pažiūrėjo į mane ilgu, kartėlio kupinu
žvilgsniu, kurio aš niekada neužmiršiu, ir lėtai ištarė:
— Ak, kokie jūs dar jauni! .. Kuriuo atžvilgiu — klausiate?
Visokiu, visokiu! Taip, visais atžvilgiais, ir absoliučiai visiems
mums, visiems! Jums, man, va tiems praeiviams gatvėje ir netgi
šio laiško autoriams! ..
1963 m.
PRIĖM IM O DIENA

TSRS prokuratūroje antradienis — priėmimo diena. Lankyto­

jai, žiūrint kokiais reikalais atėję, išsiskirstydavo po įvairius
aukštus. Tie, kuriems rūpėjo butų ir alimentų klausimai, triukš­
mingai būriavosi civilinės teisės skyriaus koridoriuje. Žmonės,
laikę save neteisingai atleistais iš darbo arba ginčijantys vie­
nokius ar kitokius žinybinius įsakymus ir potvarkius, ėjo į
bendrosios priežiūros skyrių. Advokatai, atėję su skundais dėl
teisminių nuosprendžių, patraukdavo į teisminį-baudžiamąjį
skyrių.
Į tardymo skyrių, kuriam tada vadovavau, ateidavo dėl
įvairių priežasčių: arba su skundais dėl neteisingo patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn ryšium su kriminaliniais nusikalti­
mais (vadinamųjų politinių nusikaltimų bylas nagrinėjo tik
valstybinio saugumo organai, kuriuos prižiūrėjo ypatingi kari­
niai prokurorai arba specialiųjų bylų prokurorai) arba, atvirkš­
čiai, su skundais dėl atsisakymo patraukti baudžiamojon atsa­
komybėn. Šiais atvejais dažnai pasitaikydavo psichinių ligo­
nių, užsikrėtusių persekiojimų manija ir turinčių grynai liguistą
polinkį įtarinėti savo kaimynus ir netgi artimuosius dalyvavus
fantastiškiausiuose nusikaltimuose arba sąmoksluose.
Beje, tada mėgdavo skųsti ne tik psichiniai ligoniai. Pa­
sitaikydavo, jog visiškai „normalūs" žmonės skųsdavo savanau­
diškais, karjeristiniais ar kitokiais niekingais tikslais. Tokie
lankytojai, paprastai pasižymėdavo familiariomis manieromis ir
300
visada kalbėdavo pašnibždomis, baimingai dairydamiesi į du­
ris, kurių niekada neužmiršdavo įeidami sandariai uždaryti. Jie
primygtinai prašydavo išklausyti juos prie keturių akių.
Primerktos akys, pataikaujantis šnibždesys ir lyg pagal šab­
loną niekšiškos šypsenos darydavo skundikus stulbinančiai pa­
našiais vienas į kitą, atrodė jie visi pažymėti viena ir ta pačia
Kaino žyme.
Taip pat, kaip kad sunki liga atsispindi ligonio išvaizdoje
ir tą visada pastebi patyręs gydytojas, taip ir niekingas aistras,
slaptas ydas ir kerštingą sielą visada įžvelgsi žmogaus veide,
žvilgsnyje ir manierose. Tą visada pastebėdavo patyręs krimi­
nalistas.
Tą antradienį, apie kurį kalbama, man nepasisekė: apsilan­
kė viena tokia Raisa Boreva, visas leidžiamas ir neleidžiamas
instancijas jau spėjusi užversti šimtais skundų. Savo skunduo­
se ji kaltino niekuo nekaltus žmones pačiais sunkiausiais nu­
sikaltimais, sąmokslais, šnipinėjimu ir teroro aktų rengimu,
suprantama, pirmiausia visu tuo buvo kėsinamasi į jos pačios
asmenybę.
Ši mažo ūgio keturiasdešimtmetė moteris, sulysusi nuo šizo­
frenijos, kuriai būdinga persekiojimo manija, iššokusiomis, ne­
ramiai lakstančiomis akims ir dideliu krengliu, kadaise pasi­
reiškusi kaip žurnalistė, ypač buvo pavojinga tuo, kad gana
gyvai rašydavo bei kalbėdavo ir iš pažiūros anaiptol nebuvo
panaši į psichinę ligonę. Pasižymėdama stebinančiu atkaklumu,
ji visada stengdavosi būti priimta, ir ja ne taip jau lengva bu­
vo atsikratyti.
Tą antradienį, apie kurį kalbama, jau ne pirmą kartą pri­
imdamas Borevą, aš bergždžiai stengiausi jai išaiškinti, kad
TSRS prokuratūros tardymo skyrius neužsiima politinių bylų
tyrimu ir jinai kreipiasi ne tuo adresu. ,
— Ne-ne, ir girdėti nenoriu!— koketuodama ir maivydama-
si, čiauškėjo Boreva.— Pasitikiu tik jumis, įsidėmėkit, tik jumis...
— Bet supraskite, piliete Boreva,— bandžiau ją įtikinti,—
Jūs jau trečią kartą pas mane ateinate, ir trečią kartą jums
sakau...
— Aš nesutinku! .. Nejau išdrįsite atsakyti moteriai, kuri
taip jumis pasitiki?
Ir, prašančia šypsena atidengusi pažaliavusius dantis, Bore­
va staiga paslaptingai sušnibždėjo:
— Šiandien rytą jie vėl buvo atėję manęs... Ir pamerkė
man po du kartus — jų toks ypatingas šifras. Budi po mano
301
balkonu ir švilpimu kviečia išeiti... O vakar atsiuntė namų
valdytoją — jis taip pat jų šutvėje. Atėjo neva kažkokių są­
skaitų tikrinti, o pats tik žiūri, kur . aš... Jūs net įsivaizduoti
negalite, kokia jų organizacija... Užverbavo mano tikrą bro­
lį. .. Berniukui tik dvylika metų, štai jis ir neatsispyrė tiems
sąmokslininkams... Įkalbėjo jį mane nunuodyti. Vakar geriu
arbatą — kažkoks keistas skonis. Jau nuodų bus įpylęs! ..
Ji dar ilgai būtų kankinusi mane, jeigu, laimei, į kabinetą
nebūtų įėjęs ypatingai svarbių bylų tardytojas Bulajevas, pa­
tyręs kriminalistas. Atidžiai žvilgtelėjęs į mano lankytoją, Bu­
lajevas staiga paniuro ir tarė griežtai dalykiniu, susirūpinusiu
tonu:
— Neatidėliotinas reikalas, Levai Romanovičiau. Būtina vyk­
ti į įvykio vietą. Jums teks nutraukti priėmimą.
Boreva buvo labai nepatenkinta, kad atsirado trečias žmo­
gus (ji visada reikalaudavo, jog būtų išklausyta be liudininkų,
kadangi jos teikiami parodymai būdavo „valstybinės reikšmės
ir ypač paslaptingi"), atsistojo ir išėjo, pradžiuginusi mane pa­
žadu, „būtinai pratęsti mūsų pokalbį".
— Iš karto supratau, kad jūs įkliuvęs,— nusijuokė Bulaje­
vas, kai ji išėjo iš kabineto.— Šizofrenija!
— Taip, jau du kartus buvo psichiatrinėj, bet kai tik išei­
na, vėl imasi atskleisti sąmokslus...
— Taip, miela moteriškė,— pasakė Bulajevas.— O aš pas
jus su pavedimu. Šiandien tardžiau vieną tokį Mišką Štormą,
figūruoja audinių bazės apiplėšimo byloje. Tai štai jis pas jus
prašosi.
— Mišką Štormas? Kažkur girdėtas...
— Taip, tvirtina, kad jį pažįstate. Dar iš Leningrado laikų.
— Leningrado? Na, kaipgi, prisimenu! Turėjau tokį kalti­
namąjį, turėjau... Buvo prisidėjęs prie kailių bazės apiplėšimo.
Toks aukštas, garbanotas, raudonskruostis?
— Na ne toks jau garbanotas ir ne toks jau jaunas. Jam
keturiasdešimt dveji.
— Jį juk esu matęs prieš dvidešimt metų. Tada maniau, jis
taps žmogumi...
— Jūs su juo pasikalbėkit,— pasakė Bulajevas.— Mat šį
kartą, išeidamas iš kalėjimo, jis nuoširdžiai norėjo viską „už­
raukti". Tris mėnesius plūkėsi — niekur į darbą nepriėmė.
Penkis miestus apvažiavo — niekur neregistravo, o kadangi,
kaip jis sakė, turi kvailą įprotį tris kartus dienoje valgyti, tai
galų gale vėl griebėsi senojo amato... Patikrinau jo parody­
mus — viskas teisingai. Kada pagaliau baigsis ši karuselė?
302
 Ir Bulajevas papasakojo tiems laikams įprastą liūdną išėju­
sio iš kolonijos Miškos Štormo bastymosi istoriją. Atsisakyda­
vo jį registruoti dėl to, kad jis niekur nedirba, o niekur nedir­
bo todėl, kad neprisiregistravęs... Taip buvo ne tik sostinėse.
Išsiveržti iš šio užburto rato buvo neįmanoma. Be to, visi
jie buvo teisūs: milicijos skyrių viršininkai griežtai laikėsi
instrukcijos, kuri draudė registruoti niekur nedirbančius žmo­
nes, be to, teistus. Kadrų skyrių viršininkai laikėsi savo instruk­
cijos, kurį draudė priimti į darbą nepriregistruotus žmones.
Dabar, atsigręždamas atgal į seniai prabėgusio penktojo de­
šimtmečio vidurį, į tą priėmimo dieną, apie kurią ir parašyta
ši neišgalvota istorija, su kartėliu mąstau, kiek daug žmonių
dėl nežinia kodėl ir kam sumanytų šių geležinių instrukcijų
negavo atsistoti ant kojų ir grįžti į sąžiningą darbininkišką
gyvenimą!
Mąstau ir apie tai, kokią didžiulę, niekieno neapskaičiuotą
žalą šios instrukcijos padarė tokiam sudėtingam ir svarbiam
reikalui, kaip kad kova prieš kriminalinį nusikalstamumą.

Kol Bulajevas atsivedė savo teisiamąjį, aš prisiminiau senos

Miškos Štormo bylos smulkmenas.
Šioje byloje buvo keletas žmonių, kuriems vadovavo toks
Feliksas Stasevičius, stambus aferistas, prieš revoliuciją buvęs
sukčius kortininkas, o paskui, anot jo, „sutinkamai su nauja
visuomenės santvarka įsigijęs papildomą kvalifikaciją".
Stasevičius, tarp nusikaltėlių žinomas Pikų Karaliaus slapy­
vardžiu, būdavo visada dailiai apsirengęs, labai žiūrėjo savo
išorės, pasižymėjo bajoriškomis manieromis ir, būdamas siu­
vėjo iš Vilniaus sūnus, dėdavosi esąs lenkų grafas. Jis labai
mėgo simfoninę muziką ir vieną kartą koncerte filharmonijoje
susipažino su jaunute mergaite, vardu Liusė, kuri, kaip vėliau
paaiškėjo, dirbo didmeninėje kailių aukciono bazėje. Aukcio­
nai kiekvienais metais būdavo rengiami Leningrade. Į juos su­
važiuodavo atstovų iš daugelio užsienio kailių firmų ir supirk­
davo brangius kailius. Leningrado kailių aukcionas buvo
žinomas toli už šalies ribų, ir jo metu būdavo sudaromi mi­
lijoniniai sandėriai.
Stasevičiaus išorė ir manieros padarė Liusei kuo palankiau-
Sl3 įspūdį. Be to, ji taip pat žavėjosi simfoniniais koncertais,
o Stasevičius taip karštai ir nusimanydamas kalbėjo apie mu-
ziką, jog ji džiaugėsi šia atsitiktine pažintimi.
303
 Iš pokalbio sužinojęs, kur dirba Liusė, Stasevčius, savo
ruožtu, pamanė, kad įsigijo visai naudingą pažintį, kuri atei­
tyje gali praversti: jį jau seniai domino kailių aukcionas, bet
jis neišmanė, kaip prie jo prisigauti.
Užsimezgė romanas. Žinoma, Pikų Karalius įtikino merginą,
jog dirba -vienoje Leningrado gamykloje inžinieriumi. Jis, ži­
noma, lyg tarp kitko, tačiau geru metu pasisakė jai patyręs
„asmeninę dramą"— nuo jo išėjo žmona ir dabar jis šiame abe­
jingame ir tuščiame pasaulyje „tragiškai vienišas". Aišku, Liu­
sė netrukus supažindino jį su savo motina, ir ši susižavėjo to­
kiu „įdomiu, mielu ir išauklėtu žmogumi".
Aišku, Stasevičius nejučiomis iš Liusės išsiteiravo visas
smulkmenas apie kailių bazę; kiek busimajame aukcione bus
kailių ir koks jų asortimentas, kaip jie saugomi ir net kaip įtai­
syti durų užraktai. Jis taip pat sužinojo, kad naktį bazę saugo
tik vienas sargas, raišas senukas, ginkluotas tik dėl akių senu,
aprūdijusiu šautuvu.
Viskas klostėsi puikiai, ir Stasevičius dėkojo sau už tai, kad
mėgsta simfoninę muziką. Jis pasirinko du padėjėjus profesio­
nalius namų vagis. Reikėjo dar sunkvežimio ir guvaus vairuo­
tojo. Bet ir čia Pikų Karaliui pasisekė: vienąkart bare jis su­
sipažino su Mišką Štormu ir sužinojo, jog šis vairuoja sunk­
vežimį ir jau du kartus teistas už chuliganizmą. Miškos Štormo
galiūno figūra patiko Pikų Karaliui. Mišką berniokiškai pamilo
Stasevičių, kuris atrodė jam kaip pusdievis.
Kada pagaliau Stasevičius įsišneko apie reikalą ir pasiūlė
Miškai prisidėti prie kailių bazės apiplėšimo, Mišką susvyravo.
Jis atsakė Stasevičiui, jog niekados nevogė ir „vienas daly­
kas — pachuliganauti išgėrus, o visai kitas — vogti".
— Nemaniau, jog tu bailys,— iškošė Stasevičius.— Man at­
rodė, kad tu tikras vyras...
— Aš visai ne bailys,— paprieštaravo Mišką,— o tiesiog
šlykštu... Ir iš mano giminės niekada niekas rankų prie to ne­
kišo. .. Ne, neisiu...
— Ak, štai kaip tu pragydai!— supyko Stasevičius.— Gerti,
linksmintis iš mano kišenės tu gali, o padėti man negali! . . . Aš
jau nesakau, kad tu, parazite, man dvidešimt rublių skolingas...
— Tai juk gavęs algą atiduosiu,— sutriko Mišką.— Aš tik
iki algos ir ėmiau...
— Reikalinga man tavo alga, mulki! .. Nenori draugui pa­
dėti, velniai tavęs nematė! .. Na, gerai, neįkalbinėsiu. Be tavęs
apsieisim. Bet juk vienąkart į šoną pavažiuoti galėsi?
— Čia kitas klausimas,— apsidžiaugė Mišką.— Kada?
304
 — Rytoj naktį. Antrą valandą. Atvažiuok, va, šiuo adresu...
Ir lauk manęs.
Stasevičius užrašė Miškai adresą.
Sutartą valandą Mišką nuvažiavo pagal nurodytą adresą.
Netoli, už kampo, buvo kailių bazė, apie ką Mišką, aišku, ne­
žinojo. O bazėj jau šeimininkavo Stasevičius ir jo bendrai. Jie*
surišo sargą, išlaužė bazės duris ir išnešė maišus, prikimštus^
brangių kailių. Gerai žinodamas, kaip bazėje laikomi kailiai,
Stasevičius net neprisilietė prie karakulių ir voverių kailiukų.
Jis iš karto ėmėsi to skyriaus, kur buvo laikomi audinių ir sa­
balų kailiai.
Paskui Stasevičius ir jo bendrininkai išnešė maišus su kai­
liais ir pakrovė į mašiną. Miškai įsakė važiuoti į Pargolovą,
ką jis ir padarė. Jis suprato, įklimpęs į nešvarią istoriją ir da­
bar, norėdamas greičiau atsikratyti Stasevičiumi ir jo kompa­
nija, lėkė kaip akis išdegęs. Kada Pargolove atvažiavo prie Sta­
sevičiaus nurodyto namo, Pikų Karalius priėjo prie Miškos:
— Na, dėkok,— pasakė jis.— Štai tau trys šimtai už reisą.
Aš žmogus dosnus. Bet atsimink, Mišenka, jei nors žodeliu*
prasitarsi, tau galas!..
Mišką drebėjo kaip drugio krečiamas, bet pinigų atsisakė.
— Nereikia man tavo pinigų,— ištarė jis.— Aš ne dėl pi­
nigų, o iš draugiškumo... Be to, jei būčiau žinojęs, ko važiuo­
ju — būčiau nesutikęs...
— O ką tu žinai? — nusijuokė Stasevičius.— Na, neslėpsiu,
mažytė spekuliacija. Padėjau draugams nupirkti keletą rietimų^
audinių perparduoti, baisus daiktas! .. Imk pinigus, nesiožiuok! ..
— Nereikia man tavo pinigų! — pakartojo Mišką ir nuva­
žiavo.
Įžūlus bazės apiplėšimas vos nesužlugdė aukciono, kuris tu­
rėjo prasidėti po keletos dienų;
I Leningradą jau pradėjo rinktis iš užsienio pirkėjai. Pasi­
rodyti prieš juos tik su voverių ir karakulio kailiais buvo ne­
įmanoma: tai pakenktų visam Sąjungos kailių eksporto presti­
žui ir pasaulinėj kailių rinkoj sukeltų sensaciją.
Kilo didžiulis triukšmas. Buvo nuspręsta kailių dingimą lai­
kyti griežčiausioje paslaptyje, o imtis visų priemonių, kad per
keletą dienų būtų rasti dingę kailiai.
Prasidėjo karštligiškas tyrimas. Kilo daugybė versijų. Buvo
stebimi turgūs, stotys, supirkimo punktai ir komiso parduotu­
vės. Maskvos tardymo organai savo ruožtu buvo informuoti*
apie atsitikimą ir ėmėsi priemonių.
20. Tardytojo užraSal 305»
 Bet Pikų Karalius buvo patyręs ir gudrus, kad imtųsi tuoj
pat realizuoti pagrobtus kailius. Jis lūkuriavo ir kol kas ra­
miai tūnojo Pargolove, pas savo sugyventinę.
Nors ir labai gudrus ir atsargus, jis padarė vieną taktinę
klaidą — liovėsi susitikinėjęs su Liuse. Iki bazės apiplėšimo jie
susitikdavo beveik kasdien. Eidavo į filmus, koncertus, kartais
pasėdėdavo restoranuose.
Nuoširdžiai simpatizuojanti jam mergina negalėjo suprasti:
ikas atsitiko, kur ir kodėl jis taip staiga dingo? Kodėl nieko
apie save nepraneša? Gar kartais susirgo ar šiaip kokia nelai­
mė ištiko?
Pasitarusi su motina, Liusė nusprendė pasiteirauti apie Fe­
liksą Tyškevičių — tokia pavarde jis jai prisistatė — toje ga­
mykloje, kurioje jis sakėsi dirbąs inžinieriumi.
Kaip ji nustebo, paaiškėjus, jog inžinierius Tyškevičius šio­
je gamykloje nedirba ir niekada nedirbo. Liusei kilo įtarimas
Ir kaip visada tokiais atvejais būna, jos atmintyje ėmė burtis
kaip maži debesėliai giedrame danguje visokios Felikso elgesio
keistenybės, į kurias jinai anksčiau nekreipdavo dėmesio. Taip,
jis buvo labai atidus ir mielas, tačiau kažkodėl pernelyg do­
mėjosi jos darbu, tvarka bazėje, kur ir kaip saugomi kailiai.
Taigi jis taip dažnai klausdavo vis to paties, kad ji, prisimena,
vieną kartą netgi pajuokavo.
— Feliksai, ar neketinate savo inžinieriaus profesijos iškeis­
ti į kailių bazės direktoriaus postą? — paklausė ji.
Jis tada nusijuokė ir atsakė, jog čia „kaltas" matyt, pavel­
dimumas: jo velionis tėvas buvęs kailininkas.
Tarp kitko anksčiau, pirmosiomis pažinties dienomis, jis
sakė, kad jo tėvas — lenkų grafas ir stambus dvarininkas ir
kad dėl savo aristokratiškos kilmės net turėjęs nemalonumų.
Ji atpasakojo šį pokalbį motinai, ir ši jai atsakė:
— Matai, kokia mano nuojauta: dar jo nepažinodama, tau
sakiau, jog Feliksas, be jokių abejonių, išaugo aristokratiškoje
šeimoje. Kokia išorė, kokios manieros, koks įgimtas tauru­
mas! .. Jis man labai labai patinka, Liusenka...
Dabar Liusė visa tai prisiminė. Kol kas dar nesąmoningai,
tačiau pamažu vis labiau merginą ėmė kankinti baisi mintis,
kad Felikso dingimas kažkaip susijęs su bazės apiplėšimu.. .
Liusė išsigandusi kratydavosi šios minties, tačau ji atkakliai
lindo į galvą.
Tuo tarpu bazės apiplėšimas buvo visapusiškai tiriamas. Dir­
bome dieną ir naktį. Abejonės nekėlė tas faktas, kad nusikal­
tėliai, arba šiaip ar taip vienas iš jų, buvo gerai susipažinę,
306
kaip ir kokiose būtent patalpose buvo laikomi ypač vertingi kai­
liai.
Tai leido manyti, jog į bazės apiplėšimą įpintas kuris nors;
darbuotojas.
Štai kodėl teko iškviesti ir išsamiai apklausti bazės darbuo­
tojus. Visi jie buvo įvykio sujaudinti, visi kėlė įvairias versijai
ir spėjimus; deja, kaip neretai pasitaiko tokiais atvejais, kai
kurie darbuotojai, duodami parodymus, buvo nesąžiningi ir sa­
vo įtarinėjimus grindė ne tiek faktų logika, kiek asmeniniu*
priešiškumu, ir stengėsi pasinaudoti tardymu, kad galėtų su­
vesti senas sąskaitas.
Tardytojas visada turi atsižvelgti ir į tokius kai kurių liu­
dytojų parodymų motyvus ir daryti atitinkamas išvadas. Kuo
aršesni tokie „'kaltinimo liudytojai", tuo atsargiau reikia žiū­
rėti į jų tvirtinimus bei spėliojimus.
Tokie „liudytojai" pavojingi ne tik todėl, jog mėgina ap­
šmeižti niekuo nekaltus žmones, bet ir todėl, jog savo paro­
dymais klaidina ir nukreipia tardymą neteisinga linkme.
Beje, pasitaiko, jog ir sąžiningi liudytojai kartais duoda·
klaidingus parodymus. Žmogus juk ne kino kamera, įamžinan­
ti ir tiksliai fiksuojanti tai, kas pakliuvo į objektyvą. Pasako­
damas apie vieną ar kitą įvykį, liudytojas dažnai dėsto ne tai,
kas buvo tikrovėje, o tai, ką jis pamatė, išgirdo, pastebėjo,
įsiminė, suprato arba įsivaizdavo. Jis pateikia faktą, perleisda­
mas per savo asmenybės, savo regėjimo ar supratimo prizmę,
kartu tą faktą nuspalvindamas visa savo individualių fiziolo­
ginių ir psichologinių savybių palete. Štai kodėl tai, ką pamatė
ir įsidėmėjo, sakysim, liudytojas Ivanovas, dažnai skiriasi nuo'
to, ką matė ir įsidėmėjo liudytojas Petrovas, nors jie abu są­
žiningai trokšta pranešti tardymui tai, ką jie regėjo savo aki­
mis. (Būtent, savo! Bet juk akys yra skirtingos!)
Šiuo atžvilgiu patarlė: „Meluoja, lyg būtų matęs" turi gi­
liausią prasmę.
Suprantama, visa tai nemažina liudytojų parodymų reikš­
mės. čia tik turima galvoje liudininkų parodymų psichologija,,
į kurią kriminalistas visada turi atsižvelgti.
Štai kodėl aš, apklausdamas liudytojus, kailių bazės dar­
buotojus, kruopščiai svarsčiau jų parodymus, versijas, spėlio­
jimus, netgi dviem atvejais tada, kai juos įtariau. Šis atsargu­
mas pasiteisino.

Taip atėjo eilė iškviesti apklausai Liusę. Ji aiškiai buvo su­

sijaudinusi, bet neišsiskyrė iš kitų liudytojų. Pats faktas, kad
307
esi kviečiamas pas tardytoją, nėra malonus, kaip kartą man
pareiškė pagyvenęs buhalteris, taip pat iškviestas liudytoju.
Šiuo atveju Liusę, kaip ir visus bazės darbuotojus, žinoma,
apiplėšimas sujaudino.
Visa tai aš puikiai supratau, tačiau kartu pastebėjau, jog
ši jauna mergina buvo kažkaip ypač susigraužusi ir prislėgta.
Paburkę ir paraudę akių vokai, liūdnai nukarę lūpų kampučiai,
baugštus žvilgsnis ir nervingumas negalėjo būti paaiškinami
vien tik jaudinimusi dėl iškvietimo pas tardytoją.
Aš pamaniau, kad šią merginą, matyt, ištiko kokia nors as­
meniška drama, neturinti nieko bendra su mane dominančia
byla, bet vis dėlto ryžausi atsargiai išsiaiškinti, kodėl ji tokia
prislėgta. Tai ketinau atidėti apklausos pabaigai, kai tarp ma­
nęs ir liudytojos bus užsimezgęs psichologinis ryšys, be ku­
rio beprasmiška tikėtis, jog išgirsi atvirą atsakymą į intymaus
pobūdžio klausimus.
Po įprastų įžanginių klausimų prasidėjo pokalbis apie api­
plėšimo aplinkybes.
— Sakykite, ar jums nesusidarė įspūdis,— paklausiau aš,—
kad įsibrovėliai buvo puikiai informuoti apie tai, kur ir kokie
konkrečiai kailiai laikomi?
— Taip, visi taip mano,— atsakė Liusė.
— Ar nekyla jums dėl to kokių nors minčių, spėliojimų?
— Tiesiog nežinau... Man niekas nieko nėra sakęs...
— O ką jūs pati apie tai manote?
Kažkas žybtelėjo jos akyse, ji paraudo ir tuoj pat nuleido
žvilgsnį.
— Nežinau... Bet aš nemanau, kad kas nors iš mūsiškių
būtų įsimaišęs.
— Suprantu. Bet kartais žmonės, nė patys nenujausdami,
padeda nusikaltėliams. Bereikalingu plepėjimu, pavyzdžiui. ..
Būna ir neatsargių pažinčių, ryšių... Ar ne taip?
— N-ne...— sumikčiojo mergina.— Argi aš galiu žinoti, kas
su kuo pažįstamas? ..
Ji išlemeno tuos žodžius, taip ir nepakėlusi akių. Ėmė tan­
kiau kvėpuoti, nors tai ji labai stengėsi nuslėpti.
— Jūs be reikalo taip jaudinatės,— pasakiau.— Jei leisite
būti atviram, man susidarė įspūdis, kad jus kažkas slegia. Aš
visai nemanau, kad tai susiję su byla. Bet gal aš galiu jums
kuo nors padėti, patarti? Ar maža kas būna gyvenime.
Ji tylėjo, lyg kažką svarstydama ir kažkam dar nesiryžda­
ma. Aš jos neraginau — tai būtų buvę netaktiška ir įkyru.
:308
 — Jei jūs toks malonus,— pradėjo ji pagaliau,— tai aš no­
rėčiau sužinoti... Aš ieškau vieno žmogaus... Pažįstamo... Ką.
tokiais atvejais daryti?
— O kas atsitiko su jūsų pažįstamu, jei ne paslaptis?
— Jis kažkur dingo... Štai jau kelios dienos...
— O jums žinomas jo adresas ar darbovietė?
— Aš žinojau... Tai yra jis sakė... Jis sakė, kur dirba....
Bet ten jo nėra...
— O jūs pati teiravotės?
— Taip. Pasakė, kad tokio nėra.
— O namie jo teira votės?
— Aš nežinau jo adreso. .. Jis sakė, kad gyvena kažkur
Kiročnoje. Bet kur — nežinau...
— Na, čia lengva padėti. Aš galiu pasiklausti adresų biure.
Tuoj pat, jums girdint. Beje, ar seniai jis dingo?
— Paskutinį kartą jį mačiau antradienį. Per pietų per­
trauką.
— Na, taigi ne taip jau seniai,— ištariau aš, mintyse įsidė­
mėjęs, kad kaip tik naktį iš antradienio į trečiadienį buvo api­
plėšta bazė. Liusės pažįstamojo likimas sudomino jau ir mane.
Išsiaiškinęs, kad Liusės pažįstamojo pavardė Tiškevičius, o*
vardas — Feliksas, aš merginos akivaizdoje telefonu užklausiau
adresų biurą. Pasirodo, Leningrade yra septyniolika Tiškevi­
čių, iš jų du Feliksai. Bet vienas iš šių dviejų buvo šešiasde­
šimt dvejų metų, o kitas — penkiasdešimt trejų. Liusė ryžtingai
atsisakė abiejų. Ir čia pat, supratusi, jog buvo apgauta, pra­
virko.
Aš padaviau jai atsigerti ir kaip galėdamas ėmiau raminti.
Kūkčiodama vargšė mergina ėmė pasakoti apie savo pažintį su
Feliksu. Ji papasakojo ir apie tai, kaip atkakliai jis klausinė­
davo ją visokių smulkmenų apie bazę, pasakė, kad antradienį
jis netgi atėjo pas ją į darbą per pietų pertrauką ir atnešė gė­
lių, saldainių. Matyt, tai buvo paskutinis pasitikslinimas.
Dabar jau nebuvo abejonių, kad užtikome tikrus pėdsakus.
Beliko „niekai“— nustatyti šio žmogaus asmenybę ir surasti jį,,
o kartu ir labai vertingus pavogtus kailius.
Laimei, Liusė, be viso kito, atsiminė, jog kartą vakare, kai ji:
su savo pažįstamuoju buvo poilsio parke, juos pasivijo kaž­
koks žmogus ir šūktelėjo, jos palydovą pavadindamas kaip tik
Feliksu. Pasitraukę į šalį, jie abudu apie kažką pasikalbėjo, o
po to Feliksas grįžo prie Liusės.
Iš to galima buvo daryti išvadą, kad Liusės pažįstamasis
bent jau teisingai pasisakė jai vardą.
 Kriminalinis skyrius, mano prašomas, surinko žinias. Tarp
«užregistruotų recidyvistų buvo trys Feliksai: Feliksas Gorlins-
'kis, žinomas Linksmojo pravarde, Feliksas Grabovskis pravarde
Voitechas ir dar Feliksas Stasevičius, jis kartu ir Valevskis, ir
Volynskis, žinomas Pikų Karaliaus pravarde. Kriminaliniame
skyriuje, žinoma, buvo šių recidyvistų fotografijos, jos buvo
pateiktos Liusei ir jos motinai. Abi iškart atpažino Felikso Sta-
sevičiaus-Valevskio-Volynskio fotografiją.
Visi lengviau atsidusome. Dabar bent jau žinojome, ko ieš­
koti.
Ir vėl padėjo Liusė, atsiminusi, jog kartą Feliksas jai sakęs,
kad jam reikia vykti į Pargolovą aplankyti susirgusio draugo.
Tada ji lydėjusi Feliksą į stotį ir mačiusi, jog jis pirkęs bilie­
tą iki Pargolovo.
Dėl visa ko, be visų kitų vietų, buvo nuspręsta patikrinti
ir Pargolovą. Ten buvo komandiruotas kriminalinio skyriaus
agentas Paraničevas — labai talentingas ir prityręs darbuo­
tojas.
Po dviejų dienų Paraničevas paskambino telefonu ir prane­
šė aptikęs Stasevičių, kuris gyvena ten pas savo meilužę.
Neprabėgo nė dešimt minučių, kai aš su dviem operatyvi­
nės grupės darbuotojais jau dūmiau mašina į Pargolovą. Ten,
iš anksto sutartoje vietoje, mus sutiko aukštas, rudaplaukis, vi­
suomet besišypsąs Paraničevas, kuris po kelerių metų žuvo su­
laikant ginkluotus banditus. Daug metų praslinko nuo to laiko,
bet aš prisimenu jo veidą, valiūkišką ir kartu geraširdišką
šypseną, prisimenu netgi jo nuostabią rašyseną — stambų, la­
bai aiškų, labai lygų braižą, tiesų kaip jo charakteris ir aiškų
kaip, deja, neilgas, bet nepriekaištingas jo gyvenimas.
Per dvidešimt septynerius tardytojo darbo metus aš paži­
nau ir pamilau daugelį Maskvos ir Leningrado kriminalinio
skyriaus darbuotojų. Vieni iš jų atidavė gyvybes taip, kaip ir
Paraničevas, vykdydami savo tarnybines pareigas. Kiti žuvo
asmenybės kulto laikotarpiu ir buvo paskelbti liaudies prie­
šais, nors pasiaukojamai, kūnu ir krauju tarnavo savo liaudžiai,
kaip, pavyzdžiui, Leonidas Vulis, buvęs Maskvos kriminalinio
skyriaus viršininkas, vienas iš talentingiausių tarybinių krimi­
nalistų. Tik po partijos XX suvažiavimo jie buvo reabilituoti
po mirties. Dar kitus, pavyzdžiui, Nikolajų Osipovą, Nikolajų
Nožnickį, Jakovą Saksaganskį ir daugelį čia neišvardytų, pa­
kirto ligos, kurioms priešintis nepajėgė kadaise tvirti jų orga­
nizmai, nualinti ne vieno dešimtmečio nuolat įtempto, sunkaus
ir nervingo darbo kriminaliniame skyriuje.
'310
 Kokia galerija puikių charakterių, žygdarbių, kiek išaiškin­
ta sunkių bylų, kiek ištikimybės, vyriškumo ir pasiaukojimo-
pavyzdžių!
Kiek daug gyvenimo ir profesinės patirties, pastabumo, iš­
radingumo, kaip jie žinojo žmogaus psichologiją!
Kiekvienas iš jų vertas atskiros knygos. Kiekvienas paliko*
nenykstantį pėdsaką mūsų visuomenės kovos su kriminaliniais
nusikaltimais istorijoje ir kilniame kriminalinių nusikaltėlių
perauklėjimo darbe. Kiekvienas iš jų liko gyvas savo darbo-
draugų atmintyje ir širdyse.
— Viskas tvarkoj,— linksmai šypsodamasis tarė mums Pa-
raničevas.— Tą šunsnukį „užfiksavau" praeitą naktį, kai jis iš­
lindo pakvėpuoti tyru oru. Dieną niekur neina, tupi pas savo
gražuolę.
— Kas ji?
— Buvusio smuklininko duktė. Dabar dirba kirpykloje. Ne­
seniai grįžo namo.
— Jis nepaspruks?
— Liepiau stebėti namą.
Po pusvalandžio Pikų Karaliui padarėme „mandagumo vizi­
tą", kaip suformulavo Paraničevas. Duris atidarė jo sugyventi­
nė Marija Levenčiuk— stotinga, didžiaakė, sumaniai pasidažiu­
si moteris.
— Jums ko? — išsigandusi paklausė ji, pamačiusi mus.
— Ramiai, nė žodžio!—atstūmęs moterį, Paraničevas žen­
gė vidun su revolveriu rankoje. Kartu su juo įėjome ir mes.
Pikų Karalių aptikome miegantį. Išsiplaikstęs žemoje plačio­
je lovoje tarp purių pūkinių patalų, jis ramiai šnopavo. Tam­
siai raudona, jaučio kepenų spalvos šilkinė antklodė nuslinko
nuo jo iškilios, plaukuotos krūtinės. Tamsūs plaukai susivėlė
ant stačios kaktos, kurią kirto juodos antakių strėlės. Nieko
nepasakysi — gražus jis buvo, tas Stasevičius-Valevskis-Volyns-
kis—Pikų Karalius!
Kai jį papurtėme, jis patrynė akis, įdėmiai pažvelgė į mus
ir riktelėjo, nutaisęs tingų balsą:
— Murka, ant džiokerio 1 pataikiau! .. Visiškas bankrotas.
Keturi šalia, jūsiškių nėra... Duokš manąjį džentelmeno komp­
lektą kaliūzei! ..
Moteris sukūkčiojo ir iš drabužių spintos ištraukė brezentą
kuprinę su „džentelmeno komplektu"— dviem poromis balti­
nių, keliais machorkos pakeliais, dantų šepetėliu, pasta ir muilu.
1 Džiokeris — tokia figūrinė korta.— V ert. pastaba.

31t
 Pikų Karalius atsisėdo lovoje ir ėmė rengtis. Jo smilkinyje
išpampo ir ryškiai pulsavo melsva gyslelė. Paraničevas pradėjo
kratą. Aš pildžiau suėmimo protokolo blanką.
— Gerbiami tardymo ir teismo atstovai,— sagstydamasis
kelnes, tarė Pikų Karalius,— gal būtumėte tokie malonūs ir pa­
aiškintumėte man, kur aš sudegiau, tuo patenkindami mano
įgimtą žinių troškimą? Už tai aš pasiryžęs patenkinti jūsų teisė­
tą smalsumą ir atsakyti į opų klausimą, kur paslėpti kailiai, ku­
riems aš ir dėkingas už mūsų malonią pažintį. Beje, prašom įra­
šyti protokole, kad aš pats prašnekau šia tema, nelaukdamas
bereikalingų klausimų.
— Tai bus pažymėta,— pasakiau aš.— Tikiuosi, kad kailiai
yra visi? Tai taip pat svarbu.
— Galite neabejoti,— atsakė Pikų Karalius.— Atsakau už
kiekvieną plaukelį. Kailius laikau kur kas geriau nei toje pa-
smirdusioje bazėje, kurios direktorių seniai reikėtų paduoti į
teismą už neūkiškumą ir nusikalstamą aplaidumą. Iškvieskite
tą vėplą į teismą — aš viešai spjausiu jam į veidą. Su tokiais
direktoriais lengvai prarasime savo pozicijas pasaulinėje kailių
rinkoje.
— Kodėl gi taip?— pasiteiravau.
— Kodėl? Murka, duok daržinės raktus, aš parodysiu mūsų
lankytojams kailius. Bazėje, tebūnie jums žinoma, jie kėpsojo
suversti į krūvą ir šuto be ventiliacijos. Aš jau nekalbu apie
tai, kad naftalino nebuvo, o žiurkių buvo. Dviem sabalams įžū­
liai nugraužtos uodegos, tuoj jums parodysiu. Bazės direkto­
riui reikėtų galvą nugraužti už tokią tvarką! ..
Nuėjome į daržinę. Ten visi kailiai buvo tvarkingai suka­
binti palubėje. Stipriai trenkė naftalinu. Daržinė buvo sausa
ir gerai vėdinama.
— Atkreipkite dėmesį į ventiliaciją ir užprotokoluokite,—
tęsė Pikų Karalius.— Aš specialiai išpjoviau šiuos langelius ir
aptempiau marle, kad į daržinę neįskristų kandys. Tris dienas
mes su Mūra barstėme kailius naftalinu, kad kur prasmegčiau! ..
Dabar aš jus klausiu: kas turi būti bazės direktorium — aš ar
tas išsižiojėlis kretinas?
Jis vis dar bandė krėsti juokus, o gyslelė smilkinyje vis la­
biau brinko ir plazdėjo lyg pašauta paukštė. Širdies gilumoje
jis buvo labai išsigandęs ir baiminosi būsimo teismo. Paskui
neištvėręs paklausė:
— Kaip jaučiasi tas senis sargas? Tikiuosi, sveikas ir gyvas?
— Gyvas,— atsakiau.
— Labai džiaugiuos!— šūktelėjo Pikų Karalius.— Žinote, ne­
312
galiu pakęsti kraujo praliejimo... Senis nė necyptelėjo, kai
čiupome jį už pakarpos. Jis pats padėjo save surišti. Vis dėl­
to aš baiminausi, kad nuo išgąsčio jis nepakratytų kojų. Tuo­
met jau būtume užsisiuvę... Na, va tie sabalai nugraužtomis
uodegomis, pasigrožėkit!..
Taip buvo išaiškintas kailių bazės apiplėšimas. Aukcionas
prasidėjo tiksliai, nustatytą dieną ir valandą ir, kaip pranešė
laikraščiai, vyko labai sėkmingai. Stasevičius dar per pirmąją
apklausą išdavė savo bendrus, taigi ir Mišką Štormą. Tardant
prarasdamas apsimestinį šaunumą, jis nieko negailėjo ir neigė
savo vaidmenį, kad į šį nusikaltimą įtraukė Mišką Štormą.
Jis ir toliau atkakliai klausinėjo, „kur sudegė", bet aš ne­
norėjau jam iškloti, kaip iš tikrųjų jis buvo demaskuotas. Dėl
daugelio priežasčių nenorėjau: be kitko, todėl, kad nedera pa­
sakoti recidyvistui apie jo padarytą taktinę klaidą — iš to jis
padarys atitinkamas išvadas. Kita vertus, aš nenorėjau, kad jis
sužinotų, kokį vaidmenį jį demaskuojant atliko Liusė. Jai ir
taip buvo nelengva.
Žinoma, aš negalėjau visiškai nutylėti apie ją byloje, su ku­
rios medžiaga Stasevičius, pasibaigus tardymui, turėjo būti su­
pažindintas. Bet iš jos apklausos protokolo dar nebuvo galima
gauti išsamaus atsakymo į tai, kaip buvo susekti Stasevičiaus
pėdsakai. Be to, kaltinamojoje šios bylos išvadoje aš neįtrau­
kiau Liusės į liudytojų, kuriuos reikės kviesti teisman, skai­
čių. Bylai tai jau neturėjo reikšmės, o jai toks šaukimas būtų
bereikalingas smūgis.
Mišką Štormas, kuriam tada buvo apie dvidešimt metų, la­
bai krimtosi, kad dalyvavo šiame nusikaltime. Jo tėvas mirė
prieš keletą metų, vaikinas gyveno su motina, kurią labai my­
lėjo. Todėl dabar jis sielvartavo, gailėdamasis ne tiek savęs,
kiek motinos.
Tai irgi buvo jo naudai. Aš leidau jam pasimatyti su moti­
na. Mišką puolė prie jos, stipriai apkabino, apmirė. Ji tyliai
raudojo, glostydama sūnaus galvą.
Man jų abiejų buvo be galo gaila. Aš puikiai supratau, kad
šis nelaimingas vaikinas, sugriovęs ir savo, ir artimiausio jam
pasaulyje žmogaus, motinos, gyvenimą, yra Felikso ir savo pa-
lies lengvabūdiškumo auka. Kita vertus, kad ir ką kalbėtum,
jis buvo kaltas, nors netiesiogiai dalyvavo.
Ir Feliksas, ir jis buvo traukiami baudžiamojon atsakomy­
bėn pagal tą patį straipsnį, tik Miškai pritaikytas 17 straips­
nis — tai yra kaip bendrininkui, nors ir netiesioginiam. Taip,
313
straipsnis buvo tas pats, bet skirtingi jie buvo žmonės ir skir­
tingas jų socialinio pavojingumo laipsnis!
Tada aš — jau kelintą kartą — mąsčiau apie tai, kad gyveni­
mo tiesa netelpa į standartines įstatymo normas, kad ir koks
tobulas jis būtų, tikroji tiesa visada nepakartojama, kaip ne­
pakartojama teisėtvarkos pažeidėjo išvaizda, psichologija ir
pirštų atspaudai. Taip, yra nusikaltimų, kuriems numatytas vie­
nas straipsnis, bet nėra ir negali būti straipsnio, kuriame būtų
numatyti žmonių, padariusių šiuos nusikaltimus, elgesio moty­
vai, biografijos, socialinio pavojingumo laipsnis.
Kriminalistas, kuris negali ar nenori šito suprasti, niekada
neras gyvos, realios ir konkrečios tiesos, o be jos nėra teisin­
gumo.
Štai kodėl bukas tikėjimas formalia ir tariamai visa apiman­
čia įstatymo straipsnio jėga mažiausiai pasitarnauja įstatymui
tauriąja šio žodžio prasme ir neretai atsisuka prieš jį. O tai sa­
vo ruožtu tampa ne tik kurio nors teisiamojo asmenine nelai­
me, bet perauga į visuomenės, kurioje šitai galėjo atsitikti, ne­
laimę.
Leningrado srities teismo, nagrinėjusio šią bylą, garbei ga­
lima pasakyti, kad Mišką Štormas buvo nuteistas tik trejus me­
tus laisvės atėmimo, ir tai atsižvelgiant į ankstesnį jo teistu­
mą už chuliganizmą. O Stasevičių nuteisė ilgamečiu laisvės
atėmimu.
Dar prieš teismą aš, pranešęs Miškai, jog tardymas baigtas,
turėjau su juo tokį atsisveikinamąjį pašnekesį.
— Kam rengtis, Levai Romanovičiau? — Mišką man davė
gana įprastą tokiais atvejais klausimą.
— Gyvenimui, Michailai,— atsakiau.— Juk tau dar visas gy­
venimas prieš akis, vaikine. Ir nuo tavęs priklauso, kaip jis su­
siklostys toliau.
Šitaip jam atsakiau visai nuoširdžiai. Pirma, aš tikėjau, kad
teismas nebus jam pernelyg griežtas. Antra, man pačiam tada
buvo dvidešimt dveji, ir man taip pat visas gyvenimas dar bu­
vo priešakyje. Trečia, aš tada maniau, kaip manau ir dabar,
jog daug kas gyvenime priklauso nuo mūsų pačių.
Atsisveikindamas aš palinkėjau Miškai atliekant bausmę
vengti ryšių su recidyvistais, kad neužbaigtų „aukštojo vagių
mokslo“, kaip kartais pasitaiko.
—Žiūrėk, nesusižavėk skambiais žodžiais, vagių šaunumu ir
blizgesiu, neieškok užkietėjusių vagių užtarimo ir netikėk jų
melagystėmis apie smagų gyvenimą ir apie tai, kad vagių pa­
saulyje galiojąs įstatymas: vienas už visus, visi už vieną. Ko
314
visi šie pliurpalai verti, tu jau kartą, susidūręs su Feliksu, tu­
rėjai progą įsitikinti. Netikėk jų pažadais ir nenusileisk įkalbi­
nėjamas. O svarbiausia — neprarask tikėjimo savo ateitimi.
Tuomet tu ištversi ir dar tapsi tikru žmogumi...
Kalbėjomės ilgai ir atvirai. Jau tuomet aš buvau įsitikinęs,
kad nusikaltėlių perauklėjimas turi prasidėti dar tardymo metu,
ir kaip mokėdamas bandžiau parengti savo tardomąjį tam, kas
jo galėjo laukti stovykloje, kur užkietėję recidyvistai atlieka
bausmę kartu su jaunais teisėtvarkos pažeidėjais. Mišką ati­
džiai ir su dėkingumu manęs klausėsi.
Per pirmąjį pusmetį po teismo aš gavau iš jo du ar tris laiš­
kus, kurie niane nudžiugino. Aš jam tiesiai apie tai parašiau.
Po to Mišką nutilo, o vėliau mane iš Leningrado perkėlė į
Maskvą, ir aš visiškai nieko apie jį negirdėjau.
O štai dabar, beveik po dvidešimties metų, mums buvo
lemta vėl susitikti.
Neslėpsiu, man buvo malonu, kad jis mane prisiminė ir pa­
noro susitikti. Bet kartu buvo skaudu, kad vėl jį pamatysiu
kaip kaltinamąjį ir kad jis, vadinasi, prisimindamas mane, vis
dėlto pamiršo mano patarimus bei linkėjimus, kuriuos jam išta­
riau seniai seniai, kai mums abiem visas gyvenimas iš tiesų dar
buvo priešaky...

Kai Bulajevas atvedė Mišką į mano kabinetą, aš smalsiai

pažvelgiau į savo buvusį tardomąjį. Žinoma, metai ir kalėji­
mas savo padarė — jis nebuvo nei toks garbanotas, nei toks
raudonskruostis.
— Sveiki, Levai Romanyčiau,— sutrikęs ištarė Mišką.—
Štai ir vėl teko susitikti, o kiek vandens nutekėjo...
— Tai, kad vėl susitikome, gerai, o kaip susitikome,— blo­
gai,— atsakiau.— Na, sėskis. Pasakok... sveikas?
— Nesiskundžiu. Ko jau ko, o sveikatėlės kol kas pakan­
ka,— atsakė jis.— Šito dar neišbarsčiau.. .
— O ką išbarstei?
— Daug ką, ko jau nesugrąžinsi,— atsiduso Mišką.— Pra­
dedant motuše. Prisimenate?
— Prisimenu. Puiki senutė.
— Leningrade per blokadą žuvo. Aš pradėjau, fricai pri­
baigė.
Mišką nutilo. Bulajevas, taktiškasis Bulajevas, suprasdamas,
kad intymiame pašnekesyje trečias niekad nereikalingas, atsi­
315
stojo ir, pasiteisinęs, jog turįs neatidėliotinų reikalų, išėjo iš
kabineto. O aš vis žiūrėjau į Mišką. Kur dingo jaunatviškas jo
akių blizgesys, vaikiškas veido apvalumas, kuris kadaise taip
krisdavo į akis, ir daugelis kitų, beveik nepagaunamų, kadaise
jam būdingų bruožų? Taip, aš mačiau, kad jis sveikas ir dar
stiprus, bet vis dėlto laikas jau paliko savo nenykstantį ant­
spaudą jo žvilgsnyje, lūpų kampučiuose, net šypsenoje. Gam­
ta — griežtas buhalteris, nuo jos nenuslėpsi nė vienos dienos,
nė vienos bėdos, nė vieno butelio, nė vienos kalėjime praras­
tos savaitės.
— Prašymų neturiu,— Mišką pagaliau nutraukė užsitęsusią
tylą.— Žinau, kur įklimpau ir už ką sėdžiu. Taigi ir pasiprašiau
pas jus be reikalo, tiesiog norėjosi pamatyti, lyg ir atsiskaityti
už tuos dvidešimt metų... Jei turite laiko, išklausykite, na, o
jei ne, dovanokite už sutrukdymą.
— Laiko atsiras, pasakok.
Mišką pradėjo savo ataskaitą. Tai buvo labai įprasta to­
kiems žmonėms ir gana liūdna išpažintis.
Patekęs į kalėjimą, Mišką iš pradžių griežtai laikėsi mano
patarimų, stropiai dirbo ir laikėsi nuošalyje nuo recidyvistų.
Jie netgi iš pradžių manė, jog jis—„buitininkas", tai yra žmo­
gus, nuteistas už buitinį nusikaltimą. Bet vėliau „tėtušis", nusi­
kaltėlių „karalius", atsitiktinai sužinojo, jog kalinys Michailas
Manzyrevas, pasirodo, turįs Miškos Štormo pravardę ir sėdi už
dalyvavimą apiplėšiant kailių bazę.
„Tėtušis" įsiuto ir tą patį vakarą išsikvietė Mišką, kaip jis
pasakė, „pokalbiui".
— Na, sveikas, artiste,— sušnypštė jis, kai Mišką atvedė
pas jį.— Tik čia, tarp kitko, ne teatras... Tokius šunis, kurie
dedasi frajeriais ir kaip lervos cimpina ant pirštų galų, o pa­
tys po tris uodegas įmerkę ir sėdi už tikrą darbą, mes galim
pasveikinti kaip priimta, kad jiems pasaulis aukštyn kojom ap­
siverstų. .. Prieš vagių įstatymą eini, niekše marinuotas! ..
Mišką pažvelgė į aptukusį, nuožmų, nuo narkotikų trūkčio­
jantį „tėtušio" veidą. Stovykloje jo visi mirtinai bijojo. „Tėtu­
šis" buvo nejaunas, kreivas šypsnys buvo įsibrėžęs jo veide,
apnuogindamas metalinius dantis. Gilus randas skruoste ir blau­
sūs lyg šeško, nejudantys vyzdžiai, kurie dabar piktai įsisiur­
bė į Mišką, kėlė pasišlykštėjimą.
— Spjaunu aš į tavo vagių įstatymą! — riktelėjo Mišką.—
Ir su jumis aš nesusidėsiu! — vaikiškai pridūrė.
— Kaip žiūriu, tu drąsus! — sušnypštė „tėtušis".— Iškart ma­
316
tyti, kad dar žalias. Na, nieko, mieHH^Tieko, eik, eik, kol ne­
suklupai. .. Eik, kol turi kuo vaikščioti...
„Tėtušis" pasisuko ir nubindzino šalin, bobiškai kraipyda­
mas šlaunis. Jo „asmeninis adjutantas" sušnibždėjo Miškai:
— Tau ką, gyventi nusibodo! Bėk, prašyk atleisti, kol ne­
vėlu! . . Ir ranką jam pabučiuok...
— Dar ko įsigeidė! — atkirto Mišką, nusispjovė ir nuėjo.
Tą pačią naktį, kai Mišką miegojo savo gulte, jį žaib išk i
surišo, užkimšo bumą ir išnešė iš barako. Mišką nė riktelėti
nespėjo.
Kieme jį numetė ant apledėjusios žemės ir pradėjo muą|į.
Laimei, stipriu galingų rankų trūktelėjimu jam pavyko sutrau­
kyti virvutes. Mišką atsikėlė, išsitraukė iš burnos skudurą ir
ėmė gintis. Vienas banditas išsitraukė peilį, bet Mišką suspė­
jo trenkti jam į pasmakrę, ir tas lėtai susmuko į pusnį. Kaip
tik tuo metu priėjo patrulis. Miškos rankose buvo peilis, atim­
tas iš bandito.
Tai ir buvo svarbiausias įkaltis prieš Mišką. Jį vėl teisė ir
pridėjo papildomai dešimt metų. Kaip „nukentėjusieji", teismo
posėdyje pasisakė vagių atamano pagalbininkai, vykdę jo už­
duotį.
Mišką, dabar laikomas „socialiai ypač pavojingu", buvo per­
keltas į griežto režimo koloniją ir neteko susirašinėjimo tei­
sės. Štai kodėl, pasirodo, jis nustojo man rašyti.
Kiekvienas žmogus sunkiai kenčia, jeigu su juo neteisingai
pasielgiama. Kalinys — ir tai suprantama — dėl to kremtasi dvi­
gubai daugiau.
Jam jau buvo per trisdešimt, kai pagaliau išėjo iš koloni­
jos. Bet tai buvo jau ne tas Mišką Štormas. Atsitiko baisiausia:
jis beveik prarado tikėjimą žmonėmis ir žmogiškuoju teisingu­
mu. Išmintinga ir jautri parama dar būtų galėjusi jį išgelbėti.
Tačiau Miškai ir vėl nepasisekė. Traukinyje, kuriuo jis grį­
žo iš kalėjimo, kažkas apvogė vieną keleivį. Didesnėje stotyje
į vagoną įlipo geležinkelio milicijos darbuotojai, pradėjo tik­
rinti dokumentus.
Mišką išsigando. Jis pamanė, kad jį būtinai sulaikys ir ap­
kaltins dėl šios vagystės. Mišką puolė į tambūrą, ketindamas
iššokti važiuojant traukiniui. Bet tambūre iš anksto buvo pa­
likti du milcininkai. Jie ir sulaikė Mišką.
Čeliabinske jį išlaipino iš traukinio ir pasodino į kalėjimą.
Šią bylą tyręs milicijos tardytojas pasirodė esąs protingas ir ge­
ras žmogus. Išsiaiškinęs Miškos sulaikymo aplinkybes, tardyto­
jas jį paleido.
317
 Išėjęs iš kalėjimo, pįMJffidinęs per šias dienas, Mišką pašne­
ko į pirmą pasitaikiusią užkandinę. Jis labai norėjo valgyti.
— Užėjau aš į tą bufetėlį — pasakojo Mišką.— Žmonių — tirš­
ta. Visi staliukai užimti. Dūmų — nors kirvį kabink. Girtų baisy­
bė. Žvalgausi, kur įsitaisyti, girdžiu, kažkas šaukia:
— Ei,' draugeli, eikš čionai!.. Susispausim, jei jau vėl teko
susitikti!
Priėjau arčiau, žiūriu, sėdi vienas vaikinas, su kuriuo aš
^kalėjime buvau. Na, žinoma, apsidžiaugiau — vis dėlto savas.
Jis buvo pakliuvęs už apiplėšimą, bet kalėjime gerai dirbo ir,
rpdos, pasitaisė. Su šiuo vaikinu dabar už staliuko dar du sėdė­
jo, bet anksčiau aš jų nebuvau matęs.
Mišką atsiduso, užsidegė papirosą, giliai įtraukė dūmą ir tęsė:
— Na, išgėrėm, kaip pridera, už susitikimą. Ėmėme šneku­
čiuoti, kaip toliau gyventi, kur pasukti, kaip įsidarbinti. Aš pa­
pasakojau savo nuotykius kelyje, minėjau tą tardytoją, kuris ma­
ne paleido. Tai buvo Tufonovas. Na, žinoma, išgėrėme į jo svei­
katą — vis dėlto geras žmogus. O tada vienas iš draugužių ir
sako, kreivai šypsodamasis:
— Tu, draugeli, per mus nukentėjai. Tą keleivį vagone mes
pakutenome — jo lagaminą nušvilpėme. Ir pirmoje stotelėje nu­
siplovėme. Na, jei jau tau teko vietoj mūsų pasėdėti, statome
litrą už tavo sveikatą ir nekaltą kentėjimą...
Pastatė. Aš irgi skolingas nelikau — dar puslitrį užsakiau.
Kas buvo toliau — velnias žino!.. Tik atsipeikėjau jau milici­
joje — visą mūsų kompaniją suėmė už kėsinimąsi apiplėšti kios­
ką. .. Su įkalčiais sulaikė... Vėl dešimt metų įvėlė. Ir vėl sugrį­
žau į pažįstamas vietas. Majoras, kuris mane tada išleido, tik
galvą palingavo.
— Nemaniau,— sako,— kad taip greit, Manzyrevai, ir vėl su­
sitiksim. Ne veltui žmonės sako: vilku gimęs, į mišką žiūri...
Bet ir šį kartą, jau pripratęs prie kalinio gyvenimo, Mišką
dar visiškai nenusiminė. Jis vėl ėmė sąžiningai dirbti. Vėliau
prasidėjo karas. Mišką, kaip ir daugelis kalinių, prašėsi į frontą.
Gaila, jam buvo atsakyta neigiamai. Jis kalėjo toliau.

Mūsų pokalbis užsitęsė. Mišką pasakojo apie savo likimą no­

riai, nenutylėdamas jokių neaiškių vietų ir nieko neslėpdamas.
Kai jis priėjo iki to, apie ką aš probėgšmais jau buvau gir­
dėjęs iš Bulajevo, į kabinetą įžengė sekretorė ir ištiesė man raš­
telį. Pasirodo, kol aš šnekėjausi su Mišką, atvyko kažkoks man
nepažįstamas docentas Prochorovas, kuris priėmimo kambaryje
318
laukia jau pusvalandį ir nervinasi, nes turi neatidėliotinų reika­
lų institute, kur jis dėsto. Priėmimui jis iš anksto užsirašęs.
Bet pašnekesys su Mišką anaiptol nebuvo baigtas. Aš neno­
rėjau jo nutraukti, nes Mišką kas minutę jautėsi laisviau, matyt,
jam, iš visko sprendžiant, reikėjo „išsišnekėti". Tokios prigim­
ties žmonės jaučia gyvybinį poreikį išlieti viską, kas susikaupė,
nuoširdžiame pašnekesyje su žmogum, kuriuo pasitiki. Dažnai
toks pašnekesys, o svarbiausia — tikėjimas, su kuriuo jų išklau­
so, šiems žmonėms turi didelį psichologinį poveikį; ir atvirkš­
čiai — šaltas abejingumas ar blogai slepiamas nepasitikėjimas
veikia neigiamai, o tai aš vadinu „trumpu sujungimu". Abejin­
gumo, o juo labiau netikėjimo įžeistas, toks žmogus akimirksniu
užsidaro savyje, nutraukia pasakojimą ir širdies gilumoje kone­
veikia save, kam taip atvirai išliejo savo kartėlį, išsakė savo
skriaudas, savo svajones.
Daug yra rašyta ir kalbėta apie tai, kokią galią turi tikėji­
mas žmogumi ir kokia didžiulė jo auklėjamoji reikšmė. Bet tai
ypač gerai žinoma kriminalistams — toks jau jų darbas.
Beje, ir kriminalistų visokių pasitaiko. Man yra tekę stebėti
dviejų kategorijų žmones, dirbančius šioje srityje. Vieni iš jų,
ilgamečiai profesionalai, kasdien susidurdami su įvairiausiais nu­
sikaltimais ir nusikaltėliais, stebėdami nedoriausius charakterius,
pamažu, net patys to nejausdami, išvis prarasdavo tikėjimą žmo­
gumi ir pasidarydavo mizantropai bei šalti cinikai. Nesuprasda­
mi, kad seklys — tai dar ne kriminalistas ir kad negalima kri­
minalisto darbe pasitenkinti vien tik nusikaltėlių gaudymu, kad
ir kokiu sėkmingu,— tokie darbuotojai pamažu morališkai atbuk­
davo ir pasidarydavo dvasiškai tušti. Dėl to savo ruožtu jie
tapdavo storžieviai, nepagrįstai įtarūs, formalistai, o kartais ir
žiaurūs.
Paprastai dėl to anksčiau ar vėliau tenka atkentėti. Tokie
žmonės beveik visuomet nepilnaverčiai, o jų asmeninis gyveni­
mas labai nelaimingas. Jų stebėjimai bei išvados riboti ir vien­
pusiški, jų darbo metodai primityvūs ir šiurkštūs, jie bejėgiai,
nes neturi tardy toj iškos intuicijos, nesugeba įsiskverbti į žmogaus
dvasines paslaptis. Šia prasme „dvasinis nepakankamumas"— ne
mažiau pavojinga liga, kaip ir, medikų žodžiais, „širdies vožtuvų
nepakankamumas". O pirmoji liga, kitaip negu antroji, pavo­
jinga ne vien ligoniui, bet ir kitiems, nes šis „ligonis" daugiau
ar mažiau nulemia žmonių likimus.
Kitos kategorijos kriminalistai skiriasi tuo, kad nelengva jų
profesija ir visa, kas su ja susiję, ne tik nesugriauna jų tikėji­
mo žmogumi, o, priešingai, jį sustiprina. Kad ir kaip tai atrodytų
319
keista iš pirmo žvilgsnio, kaip tik galimybė kasdien studijuoti
teisėtvarkos pažeidėjų psichologiją, psichologiją žmonių, kurie
dėl vienų ar kitų priežasčių atsidūrė gyvenimo dugne, galimybė
stebėti jų nuopuolius ir dramas, jų neviltį ir lūkesčius, jų kan­
čias ir svajones, jų pradžią ir pabaigą įkvepia tokiems krimina­
listams begalinį tikėjimą, jog kiekviename žmoguje (su retomis
išimtiinis), nors ir giliai užslėpta ir visai mažytė, rusena tikrojo
žmogiškumo kibirkštėlė, kuri, pastebėta ir prižiūrima, gali su­
liepsnoti šviesia, visa nuvalančia liepsna.
Beveik už visas vadinamąsias teismo klaidas visuomenė gali
„dėkoti" pirmosios kategorijos kriminalistams, kurie, be kita ko,
dažniausiai būna stebėtinai pasitikį savimi, pernelyg drąsūs. Kar­
ti evangelijos formulė: „Kur teisia, ten ir pasmerkia" tinka kaip
tik tokiems tardytojams, prokurorams ir teisėjams, kurie perne­
lyg skuba su savo išvadomis ir tiki jų neklaidingumu. Leninas
tokius teisėjus vadindavo greiteivomis.

... Gavęs raštelį, kad manęs jau seniai laukia docentas Pro-
chorovas, aš ryžausi jį išklausyti, neišsiųsdamas Miškos, ir dar
truputėlį pasikalbėti. Aš maniau, kad Miškos buvimas niekuo ne­
pakenks pašnekesiui su docentu Prochorovu.
— Sveiki, prašom sėstis,— tariau docentui, kai jis įžengė į ka­
binetą.— Aš klausau jūsų.
Docentas, aukštas, įmitęs, labai padorios išvaizdos trisdešimt­
metis auksiniais akiniais, pabrėžiančiais jo rausvo, išpuoselėto
veido su madingais ūsiukais gaivumą, akinamai nusišypsojo, at­
sisėdo, o po to, žvelgdamas į mane skaidriu, aiškiu žvilgsniu, ty­
liai ištarė:
— Aš norėčiau... hm ... Jei leisite, taip sakant, konfidencia­
liai. ..
Jis išraiškingai parodė žvilgsniu į Mišką, kurį, reikia many­
ti, palaikė skyriaus darbuotoju, nes kambaryje nebuvo sargybi­
nio, o Mišką sėdėjo greta manęs.
— Ar kas nors slapta? — paklausiau aš, įsidėmėjęs užkliuvu­
sius man žodžius „jei leisite" ir „konfidencialiai".
— O ne, nė kiek! — nutęsė docentas.— Mano byla, cha-cha,
jei galima ją laikyti byla, yra visiškai asmeniško pobūdžio, ir,
jei jūs manot, jog taip reikia, aš neprieštarauju, kad dalyvautų
jūsų bendradarbis... Juo labiau kad, kaip aš tikiuosi, jūs po to
kaip tik jam pavesite patikrinti mano skundą... Si byla man
320
svarbi, bet ji ne tokio pobūdžio, jog aš reikalaučiau, kad jūs as­
meniškai dalyvautumėte tokiame tikrinime...
Mišką išgirdo, jog yra palaikytas skyriaus darbuotoju, ir jo
akyse sumirgėjo linksmos ugnelės.
— Tai ne mūsų darbuotojas,— patikslinau aš.— Bet jis ne­
kliudys pašnekesiui. Taigi aš jūsų klausau.
Docentas iškart nutaisė — kaip tik nutaisė — reikšmingą vei­
do miną; išsitraukęs baltą, standžiai iškrakmolytą, tvarkingai su­
lankstytą nosinaitę, nusišluostė ja visiškai sausą kaktą (o tai,
sprendžiant iš visko, turėjo rodyti gilų vidinį jaudinimąsi), po
to vėl tvarkingai sulankstė ją ir sielvartingai ištarė:
— Štai pirmąkart gyvenime tenka būti prokuratūroje! .. Ir
dar tardymo skyriuje...
— Gal pereisim prie reikalo? — paklausiau.
— Taip, taip, žinoma... Bet iš pradžių, jums leidus, aš no­
rėčiau trumpai papasakoti apie save... Bendram įspūdžiui...
— Prašom,— tariau aš, pamanęs, kad „bendrą įspūdį" jis jau
padarė.
— Aš esu, jei norite žinoti, mokslo darbuotojas, ekonomikos
mokslų kandidatas, o netolimoje ateityje, galite neabejoti, moks­
lų daktaras. Aš jau baigiu disertaciją. Vadinasi, kol kas docen­
tas, bet greit būsiu prolesorius. Kaip matote, šia prasme likimu
skųstis negaliu...
— O kuria prasme jūs juo skundžiatės?
— Šeimos, deja, šeimos... Beje, kaip sako prancūzai, se lia
vi — toks gyvenimas.
Jis su širdgėla nuleido akis ir reikšmingai nutilo. Aš kantriai
laukiau.
— Žinoma, reikalas, dėl kurio aš ryžausi jus varginti (jis pa­
sakė kaip tik „varginti"), gali jums pasirodyti menkas ir net, taip
sakant, nevertas jūsų dėmesio, bet man, kaip mokslo veikėjui,
jis itin dramatiškas, drįstu pasakyti...
— Ar negalima arčiau prie reikalo,— pasakiau aš, jau supra­
tęs, kad „mokslo veikėjas" mėgsta gražiai pakalbėti ir ketina
mane užkerėti savo iškalba.
— Tai alimentų byla,— atsakė docentas.— Bet ir ji vis dėlto,
leisiu sau tvirtinti...
— Alimentų bylos priklauso civilinio skyriaus kompetenci­
jai, taigi jūs veltui...
— Minutę,— nutraukė jis mane.— Tai tik iš pradžių buvo ali­
mentų byla, ją iš tiesų tyrė civilinis skyrius. Bet vėliau, kad ir
kaip tai paradoksalu, teismas priėmė nutartį taikyti man bau­
džiamąj į persekioj imą.
21. Tardytojo užrašai 321
 — Dėl to, kad vengiate mokėti alimentus?
— Taip, bet tai absoliutus nonsensas! .. Ir teismas neįsigilino
į bylos niuansus...
— Teismo nutartį ir visus dokumentus čia turite?
— Suprantama.
— Prašom parodyti.
Docentas išėmė iš portfelio storą šūsnį popierių ir ištiesė ją
man. Aš ėmiau skaityti teismo nutartį, kasacinių skundų kopi­
jas, visokiausias pažymas ir laiškus. Prisipažinsiu, iš pradžių vi­
sus tuos popierius skaičiau be didesnio susidomėjimo, bet paskui
įsigilinau. Tai buvo žmogaus dokumentai, stulbinantys savo ne­
įprastumu! Gana aiškios ir gana bjaurios Prochorovo bylos esmė
buvo tokia.
Prochorovo motina, anksti tapusi našle, dirbo valytoja vie­
noje iš Sverdlovsko srities gamykrų. Prochorovas buvo vienin­
telis jos sūnus. Dirbdama iš paskutinių jėgų, ši moteris atidavė
sūnui visą savo gyvenimą, kad tik jis „išeitų į žmones". Jis bai­
gė vidurinę mokyklą, po to išvažiavo mokytis į Maskvą. Gauda­
mas studento stipendiją, Prochorovas dažnai rašydavo motinai,
prašydamas „atsiųsti pinigučių". Motina, visko sau atsisakyda­
ma, vis siuntė. Dėl to jai tekdavo dirbti viršvalandžius, imti
skalbti svetimus skalbinius ir klube plauti grindis.
Baigęs institutą, Prochorovas pasiliko aspirantūroje, apsigynė
kandidatinę disertaciją ir gavo docento vardą. Dabar, kai jis
jau daug uždirbdavo, motinai liovėsi rašyti.
Netekusi vilties sulaukti atsakymą į savo laiškus, senutė ga­
vo gamykloje atostogų ir atvažiavo į Maskvą. Čia ji įsitikino,
jog sūnus iš tiesų „prasimušė į žmones". Jis turėjo puikų, gerai
įrengtą butą, savo mašiną, daug kostiumų.
— Ką čia jūs, motuše, sumanėte senatvėje geležinkeliais tran­
kytis? — paklausė sūnus.— Iš tikrųjų ne pagal amžių... Be to,
bereikalingos išlaidos...
Šis žmogus labiau už viską pasaulyje bijojo „bereikalingų
išlaidų". Praėjus dviem dienoms po motinos atvažiavimo į Mask­
vą, jis išsiuntė ją atgal, nupirkęs bilietą bendrame vagone ir da­
vęs šimtą rublių kelionei.
— Važiuokit, motuše, su dievu, kaip senovėje sakydavo,— pa­
sakė jis.— Svečiuose gerai, o namie geriau. Na, ir man nėra lai­
ko su jumis būti... Dar pasirašykit va šitą raščiuką...
Jis ištiesė jai iš anksto parašytą raštelį, kuriame buvo pa­
minėta „tikrai motinos gauta" šimtinė, duota kelionei, ir trauki­
nio bilietas, ir netgi „maitinimo išlaidos", kurių turėta tas dvi
dienas, kol motina pas jį viešėjo.
322
 Senutė pravirko. Priešingai negu sūnus, ji neturėjo tokio aki­
račio, kurį duoda aukštasis išsimokslinimas ir mokslo laipsnis.
Bet, priešingai negu ji, sūnus neturėjo nė menkiausio supratimo
apie žmogaus sąžinę ir moralę.
Grįžusi į gamyklą, senutė iš pradžių nutylėdavo, kai kaimy­
nai klausinėdavo, kaip ją sutiko sūnelis, bet neilgai ištvėrė,
susirgo.
Jau vėliau, kai jai teko mesti darbą, kaimynai pranešė ga­
myklos komitetui, kokia vargana jos būklė. Bet motina lieka mo­
tina: kai pas ją apsilankė iš gamyklos vietos komiteto ir ėmė
klausinėti, kaip ji gyvena, senutė atsakė, jog nieko jai netrūks­
ta, nes padeda sūnus...
Bet kaimynai žinojo, jog tai netiesa. Tad jie vėl kreipėsi į
gamyklos vietos komitetą.
Tada gamyklos komiteto iniciatyva ir buvo užvesta civilinė
alimentų byla. Prochorovas vietoj alimentų išsiuntė tą patį „raš­
čiuką", kurį jis kadaise gavo iš motinos, ir trumpą laišką, kad
raštelyje „nurodytą sumą prašau laikyti mano pirmojo pusme­
čio mokesčiu..
Tai sužinojęs, gamyklos vietos komiteto pirmininkas pabalo
nuo įsiūčio ir nulėkė pas rajono prokurorą.
— Taip, įdomus gamtos reiškinys,— nutęsė prokuroras, jį iš­
klausęs.— Taip sakant, tiesiog zoologija...
— Netiesą sakai, prokurore,— paprieštaravo gamyklos komi­
teto pirmininkas.— Žvėris šmeiži. Tarp jų šito nebūna. Sitai aš
tau, be kita ko, kaip senas medžiotojas galiu pasakyti...
— Hm, tu, ko gero, teisus,— sutiko prokuroras.— Nieko, mes
jam, niekšui, priminsim šį raščiuką! ..
Prokuroras pateikė teismui atitinkamą pareiškimą, ir teismas
priėmė nutartį patraukti Prochorovą atsakomybėn. Prokuroras
galį tai padaryti ir savo paties nutarimu, bet šiuo atveju jis no­
rėjo gauti ir teismo nutartį. Įdomu, kad į teismą atėjo ir gamyk­
los vietos komiteto pirmininkas, kuris nuodugniai atpasakojo sa­
vo pokalbį su prokuroru ir tai, kaip jis „užtarė žvėris". Teismas
įrašė jo parodymus teismo posėdžio protokole. Ir teisingai padarė.
— Tai ko jūs, pilieti Prochorovai, pageidaujate? — paklausiau
aš, perskaitęs visus tuos dokumentus.
— Kad būtų nutrauktas iš manęs ieškinys,— ramiai atsakė
jis.— Tai perlenkimas!
— O kaip jūs kvalifikuojate, kad vietoj pinigų pasiuntėte
raštelį, kurį paėmėte iš motinos?
Aš garsiai perskaičiau raštelio tekstą. Jis įdėmiai klausėsi.
 — Jūs čia matote kriminalą? — paklausė jis, kai aš baigiau
skaityti.— Kas šiame raštelyje nusikalstama, leiskite paklausti?
— Kad prie šimto rublių, išmokėtų motinai, jūs pridėjote
traukinio bilieto kainą...
— Taip, bet tai faktinė vertė, prašom įsidėmėti.
— Įsidėmėjau. Ir kainą už tai, kad dvi dienas valgydinote,
taip pat pridėjote...
— Ir vėl tai tik faktinės išlaidos... Turiu, be to, pridurti,
kad...
Bet man taip ir nebuvo lemta sužinoti, ką jis norėjo pridurti,
nes kaip tik tuo momentu Mišką Štormas pykčiu degančiomis
akimis puolė „mokslo veikėją", galingu rankos smūgiu nutėškė
nuo jo nosies auksinius akinius ir, stvėręs jį už pakarpos, bloš­
kė lyg rugių pėdą ant grindų, griausmingai riaumodamas:
— Va, aš tau dabar pridėsiu, glinda tu išsipusčiusi!
Apstulbęs aš puoliau prie Miškos, kuris jau sėdėjo, apsižer­
gęs Prochorovą, isteriškai vapantį:
— Gelbėkit, užmuš!..
Veltui mėginau atplėšti Mišką nuo jo aukos. Nepaleisdamas
Prochorovo, Mišką šaukė man:
— Paskui nors straipsnį priedo pridėkite, o dabar leiskite
dūšią išlieti!..
Tuo tarpu į Prochorovo šauksmą atbėgo sekretorė ir tuoj pat,
dar nesupratusi, kas atsitiko, nudūmė pagalbos. Pirmas įpuolė
Bulajevas, bet iki to laiko man jau pavyko atplėšti Mišką nuo
Prochorovo. Bulajevas išsivedė Mišką.
Prochorovas pasikėlė, sunkiai gaudydamas kvapą, nusipurtė,
o po to mikčiodamas ištarė:
— D-dėk-koju už pag-galbą. .. Vis dėlto, kaip bebūtų, jums
teks atlyginti man už auksinius akinių rėmelius — jie sulaužyti —
ir pridėti marškinių bei kaklaryšio vertę...
— Atleiskit, jūs pamiršote akinių stiklų vertę,— pasakiau,
vargais negalais slopindamas įniršį.— Tai nepanašu į ju s...
— Akinių stiklai nieko nekainuoja,— paprieštaravo jis.—
Mat čia... paprasti stiklai... Man svetimo nereikia...
— Tai kodėl gi jūs nešiojate akinius? — naiviai nusistebėjau.
— T-tai j-jau kitas klausimas,— docentas šiek tiek sutriko.—
Bet tai mano asmeniškas reikalas... Taigi iš viso du šimtai še­
šiasdešimt penki rubliai...
Negaliu ir nenoriu slėpti, kad vos nuvijau nedorą mintį, jog
per anksti atitraukiau Mišką Štormą nuo „mokslo veikėjo". Iš
tikrųjų — kam aš taip skubėjau?!
324
 Dar man dingtelėjo sena rytiečių patarlė: „Vagį kartais gali­
ma suprasti ir jam atleisti. Žmogžudžiui negalima atleisti, bet kar­
tais galima jį suprasti. Niekingo šykštuolio negalima nei supras­
ti, nei jam atleisti..."
1963 m.
TREJETAS IS FIZIKOS
•

Šeštos klasės mokinys trylikametis Jura Kolesovas pasikorė

tuo pačiu siauru diržu, kuriuo jį trys valandos prieš savižudybę
mušė jo tėyas Nikolajus Kolesovas — vienos gamyklos meistras.
Gavę pranešimą apie šį įvykį, mes kartu su milicijos darbuo­
tojais išvykome į Maskvos pakraštį, kur tos gamyklos name gy­
veno Kolesovai. Berniukas jau buvo išimtas iš kilpos, jo kūnas
gulėjo ant sofos nedideliame, švarutėliame valgomajame. Greti­
mame kambaryje raudojo Juros tėvas — dar tvirtas, atviro ir
gero veido, dabar iškreipto baisaus skausmo, žmogus.
Kai įėjome į kambarį, jis puolė prie mūsų, šaukdamas:
— Tai aš, aš dėl visko kaltas! Aš pražudžiau Juročką! Labai
prašom — siųskite mane į kalėjimą, greičiau siųskite į kalėji­
mą! ..
Jo žmonos, Jurijaus motinos, bute nebuvo. Ją išsivedė kai­
mynės, šiaip taip atplėšusios nuo mirusio sūnaus.
Apžiūrėjome įvykio vietą, po to pradėjome tirti nelaimės de­
tales. Jura paliko trumpą raštelį, kuriame kreivu, dar vaikišku
braižu parašyti tokie žodžiai: „Tėveli, atleisk man už trejetą.
Gyventi daugiau nenoriu. Likit sveiki, brangieji mama ir tėte!
Jūsų Jura".
Raštelį ir pasikorusio berniuko kūną tėvai rado grįžę iš kino
teatro, kur buvo išėję po to, kai tėvas nubaudė Jurą.
Vaiko mušimas pats savaime yra bjaurus. Jis trigubai baises­
nis, kai sukelia tokius padarinius. Ir tėvo kaltė dėl sūnaus savi­
žudybės iš pirmo žvilgsnio atrodė neginčijama, juo labiau kad
Jis pats apie tai šaukte šaukė. Žodžiu, pirmosiomis valandomis
mes, prokuratūros ir milicijos darbuotojai, būdami Kolesovų bu­
te, buvome linkę kaltinti Juros tėvą. Savaime siūlėsi paprasta ir
aiški schema — žiaurus ir šiurkštus tėvas išvanojo berniuką, mo­
kykloje gavusį trejetą iš fizikos, ir tuo pastūmėjo jį į savižu­
dybę. Akivaizdus pagrindas, leidžiąs patraukti jį baudžiamojon
atsakomybėn.
Tačiau gyvenimas beveik visada sudėtingesnis už formalų įs­
tatymo straipsnį, kad ir koks nepriekaištingas būtų tas įstatymas.
Lakoniškas ir aiškus Baudžiamojo kodekso bet kurio straipsnio
325
tekstas negali numatyti, aprėpti ir teisingai įvertinti visų teises
pažeidimo atvejų, jo tikrųjų motyvų ir tikslų, pažeidėjo asme­
nybės, jo psichikos ir kultūrinio lygio ypatumų, jo dvasinės bū­
senos tuo metu, kai jis pažeidė teisę,— žodžiu, viso to, kas kiek­
vieną nusikaltimą ir kiekvieną nusikaltėlį daro nepakartojamą,
nors jų Veikla išoriškai labai panaši ir nusikaltimo aplinkybės,
metodai bei padariniai visiškai analogiški.
Štai kodėl mūsų baudžiamoji teisė įpareigoja ir tardymo, ir
teismo organus ne tik nagrinėti nusikaltimo faktą, bet ir pasi­
domėti jį įvykdžiusio žmogaus asmenybe, išsiaiškinti ne tik tai,
kas liudija kaltinamojo nenaudai, bet ir visa, kas liudija jo nau­
dai arba bent švelnina jo kaltę.
Kriminalistas, kuris įvykį vertina paviršutiniškai, mato tik
išorines nusikaltimo formas ir apsiriboja jo „įspraudimu" į tam
tikrą straipsnį, naiviai manydamas, jog tuo ir baigiasi jo tarny­
binė pareiga, blogai pasitarnauja teisingumui tauriąja to žodžio
prasme ir kartais, nė pats to nesuvokdamas, prieštarauja įstaty­
mo dvasiai, o ne gina ją, nors formaliai šio žmogaus veiksmai
atrodo nepriekaištingi: nusikaltimas atskleistas, nusikaltėlis su­
rastas, jam pateiktas kaltinimas pagal tam tikrą straipsnį, nu­
matantį tokį nusikaltimą. O iš tikrųjų panašiais atvejais atsi­
tinka kaip tik tai, apie ką Leninas rašė: formaliai teisinga, o
iš esmės — pasityčiojimas...
Didžioji dauguma vadinamųjų teismo klaidų susijusios kaip
tik su tokiu grynai formaliu požiūriu į bylas; tos klaidos labai
pavojingos, nes sunku jas pastebėti ir ištaisyti — juk
formaliai viskas lyg ir teisinga, lyg ir laikytasi visų procesinių
normų, ir įstatymas pritaikytas tiksliai. Štai iš kur kilo karti ir
gili liaudies patarlė — teisti pagal sąžinę, o ne pagal įstatymą.
Si patarlė susiformavo seniai, dar caro laikais, kai veikė liau­
džiai priešiški įstatymai. Tačiau ir mūsų dienomis galima sa­
kyti — teisti ir pagal sąžinę, ir pagal įstatymą, nes sąžinė ir
įstatymas turi ne tik ne prieštarauti vienas kitam, o, atvirkš­
čiai, vienas kitą papildyti.
Kruopščiai ištyrus Juros Kolesovo savižudybės bylą, nusta­
tytos tokios i š o r i n ė s aplinkybės: Kolesovų šeimoje Jura bu­
vo vienturtis. Jis mokėsi gerai, bet, perėjęs į šeštą klasę, pradėjo
atsilikti. Manoma, kad Jura, pradėjęs domėtis sportu, ne taip
kruopščiai, kaip anksčiau, rengė pamokas. Tėvas buvo iškvies­
tas į mokyklą ir įspėtas, kad berniukas pradėjo prasčiau mo­
kytis. Juros tėvas buvo įpratęs, kad sūnus mokykloje šiaipjau
giriamas, todėl, grįžęs namo, griežtai pasikalbėjo su berniuku

326
ir įspėjo, kad, jei ir toliau šitaip mokysis, bus nubaustas. Jura
prižadėjo pasispausti.
Tą tragišką dieną, kai įvyko savižudybė, Jura gavo trejetą
iš fizikos. Po pamokos jis priėjo prie mokytojos ir pradėjo mal­
dauti, kad ji pakeistų pažymį.
— Ana Petrovna, ne dėl manęs — dėl tėvelio,— meldė ber­
niukas.— Aš juk atsitiktinai neatsakiau — klausimas toks pasi­
taikė. .. Duodu jums pionieriaus garbės žodį — viską išmoksiu,
viską pasikartosiu.
Jaunutė mokytoja sutriko. Ji matė, kad berniukas išsigan­
dęs ir nusiminęs, ir nuoširdžiai jo gailėjo. Kita vertus, jis iš
tikrųjų blogai atsakinėjo, ir ji pamanė, kad trejetukas privers
jį daugiau dėmesio skirti pamokoms, padės pasitempti. Galiau­
siai, o tai būdinga daugeliui jaunų pedagogų, ji labai rūpinosi
savo prestižu ir bijojo, kad, pakeitusi pažymį, gali pakenkti
tam prestižui. Taip, jaunystėje mes dažnai savaip suprantame tą
prestižą ir, deja, dėl jo kartais padarome klaidų, kurios jį ir
sugriauna!.. Tik po daugelio metų mes pradedame suprasti,
jog tik teisingumas, gerumas ir žmogiškumas — tikrojo presti­
žo pagrindas ir jog patys didžiausi autoritetai, sukurti nesi­
remiant šiomis savybėmis, anksčiau ar vėliau neišvengiamai
žlunga...
Todėl Ana Petrovna, nutaisiusi griežtą miną, atsisakė išpil­
dyti Juros prašymą. Jis parėjo namo ir, tėvo paklaustas apie
pažymius, pasakė, kad gavo trejetą. Tėvas įniršo ir diržu įkrė­
tė į kailį sūnui. Motina pravirko ir išbėgo iš buto, nes nepajėgė
į tai žiūrėti.
Paskui jie išėjo į kiną, mat bilietai buvo nupirkti iš anksto.
Nikolajus Sergejevičius buvo niūrus, jis gailėjosi, kad pasikarš­
čiavo. Grįžę namo, pamatė sūnų, pasikorusį ant durų ranke­
nos. Jo kojos buvo sulenktos — jis tarsi klūpojo. Ant stalo gu­
lėjo raštelis.

Jurijaus savižudybės tyrimas smulkiai atskleidė Kolesovų

šeimos atmosferą ir žmogaus, šiuo atveju labiausiai atsakingo
už tai, kas įvyko, charakterį.
Išaiškėjo, kad gamykloje, kur dirbo Kolesovas, jį mėgo
kaip puikų meistrą ir teisingą, gerą žmogų. Pagirtina, kad ga­
myklos kolektyvas — visi darbininkai, inžinieriai, technikai,—
sužinojęs apie Kolesovų šeimos nelaimę, stojo jį ginti. 2ino-
^ a' jie smerkė jo poelgį, pastūmėjusį sūnų į savižudybę, ta­
čiau kartu labai vieningai apibūdino jį kaip puikų žmogų, ir
S1°s charakteristikos tardymo procese objektyviai pasitvirtino.
327
 Tardant paaiškėjo, kad Nikolajus Kolesovas karštai mylėjo
savo vienintelį sūnų. Svajojo, kad jis taps inžinieriumi. Taip,
Kolesovas buvo ūmus, tokie dažnai būna geri žmonės, ir kaip
tik tuo paaiškinama, kas įvyko.
Tačiau dabar Kolesovo naudai ryškiausiai bylojo jo elge­
sys. Jis ne tik negynė savęs ir nelaukė pasigailėjimo, o, atvirkš­
čiai, vis tebeprašė, kad jį suimtų, ir taip atkakliai ir karštai,
jog nesunku buvo suprasti tragišką jo nepaguodžiamo skaus­
mo laipsnį.
Sūnaus mirtis, dėl kurios jis visiškai kaltino save, sukėlė
tokią jo psichinę būseną, kai pati griežčiausia bausmė žmogui
atrodo vienintelis išsigelbėjimas ir pats jos maldauja. Panašių
reakcijų man ne kartą teko stebėti buitinių nusikaltimų bylo­
se, pavyzdžiui, nužudymų iš pavydo arba nužudymų afekto
būsenoje bylose.
Beveik kiekvieną kartą tokie kaltinamieji trokšdavo baus­
mės. Ir beveik kiekvieną kartą paaiškėdavo, jog jie geri, mo­
raliai tyri žmonės, lemtingai susiklosčius aplinkybėms padarę
sunkius nusikaltimus, kurių jiems atleisti, žinoma, negalima.
Štai kodėl noriu pakartoti, kad kiekvieną kartą, kai susidu­
riu su tokiomis aplinkybėmis ir tokiais charakteriais, pamanau,
jog labai klaidinga paplitusi nuomonė, kad esą kriminalistui
tenka turėti reikalų tik su visuomenės atmatomis.
Galiu net pasakyti: man kelis kartus pasitaikė sutikti kal­
tinamųjų, kurių moralinis veidas, nepaisant to, ką jie iš tikrųjų
padarė, buvo ne blogesnis už jų tardytojų, kaltintojų ir teisėjų
moralinį veidą, o kartais — visų mūsų nelaimei — ir tauresnis.. .
Senas Maskvos kriminalinės valdybos (MKV) darbuotojas
Nikolajus Osipovas, važiavęs su manimi į Jurijaus Kolesovo
savižudybės vietą, po to, kai jau buvome išsiaiškinę šios bylos
aplinkybes, pasakė:
— Žinoma, formaliai pažiūrėjus į šią bylą, tėvą galima pa­
traukti atsakomybėn, nes berniukas vis dėlto žuvo. Tada bent
jau niekas neapkaltins mūsų „supuvusiu liberalizmu". Tačiau iš
esmės tai bus neteisinga, ir prie vienos nelaimės mes tik pridė­
sime kitą.
Aš sutikau su Osipovu, nes taip pat laikiausi nuomonės, jog
Kolesovas iš tikrųjų nepadarė to meto 141 straipsnyje numa­
tyto nusikaltimo, nors jo poelgis, be abejonės, yra smerktinas.
Be to, man atrodė, kad Kolesovas jau nubaustas to, kas
įvyko, ir kad ši bausmė jį lydės iki paskutinio atodūsio.
Tačiau mano požiūrį į šį įvykį parėmė ne visi. Mokyklos,
kur mokėsi Jura, direkcija atsiuntė prokuratūrai ilgą laišką,
328
kuriame reikalavo patraukti Kolesovą griežčiausion atsakomy­
bėn ir surengti parodomąjį procesą.
Laiškas parašytas su tuo tariamu pilietiniu patosu, už kurio
kartais slypi pats niekšiškiausias apsidraudėliškumas ir sieki­
mas dėl viso pikto „būti karštesnių kataliku už popiežių".
Kita vertus, šio laiško autorių pozicija paremta faktinėmis
aplinkybėmis, liudijančiomis Nikolajaus Kolesovo nenaudai,
ir, atitinkamai nušviestos, jos tvirtai rėmė šią poziciją.
Teko stoti į mūšį. Vienas prokuroras ryžtingai rėmė mokyk­
los požiūrį.
— Visa tai beletristika ir liberalumo apraiškos,— piktai at­
metinėjo jis’mūsų įtikinėjimus ir argumentus, net nebandyda­
mas kaip reikiant įsigilinti į jų esmę.— Sūnų jis mušė? Mušė.
Sūnus dėl to pasikorė? Pasikorė. Ko dar jums reikia? Kokia
čia dar gali būti kalba?
— Labai rimta kalba,— prieštaravome aš ir Osipovas.— Jei­
gu Kolesovas būtų buvęs tėvas išgama, sistemingai kankinęs
vaikinuką, tada būtų galima kalbėti apie jo baudžiamąją atsa­
komybę. Tačiau šiuo atveju juk nustatyta, kad jis sūnų mušė
pirmą kartą, ir darė tai afekto būsenoje, karštai jį mylėdamas
ir tikėdamasis, tegu ir klaidingai, jog ši bausmė bus veiksminga,
ir berniukas pradės geriau mokytis. Kaip galima šitai pamiršti,
nekreipti į tai dėmesio?
— Faktas yra faktas!— laikėsi savo nuomonės prokuroras.—
Įstatymas yra įstatymas, ir nėr čia ko pasiduoti sentimentams.
Mokyklos direkcija teisi — Kolesovą reikia teisti!
Šia proga negaliu neprisiminti, jog po keleto metų man te­
ko atlaikyti susirėmimą su tuo pačiu prokuroru kitoje byloje,
kurią tikriausiai ir dabar prisimena seni fabriko „Triochgornaja
manufaktūra" darbininkai komunistai.
Tais metais buvo priimtas Įsakas dėl atsakomybės už smul­
kius grobstymus gamyboje. Netrukus po šio Įsako paskelbimo
Maskvos Raudonosios Presnios rajone buvo iškelta baudžia-
m°ji byla vienai pagyvenusiai Triochgorkos darbininkei, daug
metų dirbančiai šiame fabrike. Moteris buvo sulaikyta kontro­
linėje su gabalu vadinamosios atraižos — su atlieka nuo au­
dinio rietimo. Buvo surašytas aktas ir darbininkė patraukta bau­
džiamojon atsakomybėn. Visas „Triochgorkos" kolektyvas. sto-
J° ją ginti, nes vis žinojo, jog ji sąžininga ir sena darbininkė.
O jos paimtas atraižos gabalėlis neturėjo jokios vertės, pati
moteris aiškino, kad nešusi jį, manydama panaudoti kaip sku-
durą grindims. Šios moters vyras žuvo fronte.
329
 „Triochgorkos" partinės organizacijos ir fabriko komiteto
garbei reikia pasakyti, kad jie kreipėsi į miesto prokuratūrą,
prašydami nutraukti šią bylą. Jų prašymas buvo atmestas. Ta­
da jie kreipėsi į TSRS prokuratūros tardymo skyrių, ir aš, su­
sipažinęs su šia „nuostabia" byla, tuoj pat daviau nurodymą ją
nutraukti.
Po kelių dienų rajono prokuroras atnaujino bylą ir apskun­
dė mano sprendimą. Tą skundą nagrinėjo prokuroras, aną kar­
tą reikalavęs traukti Kolesovą atsakomybėn.
— Argi jūs nesuprantate, jog toks liberalumas trukdo reali­
zuoti svarbų įsaką? — griaudėjo jis.— Kaip galimar nutraukti to­
kią bylą?! Tai jau politinis aklumas!
Klausydamasis jo šūkaliojimų, su kartėliu pamaniau, kad
technikoje jau išrasti įrengimai, kuriuos amerikiečiai vadina
„apsauga nuo kvailio", o mūsų darbe tokių įrengimų, deja,
nėra...
Neminiu šio prokuroro pavardės tik todėl, kad jis nebuvo
niekšas, kaip gali atrodyti skaitytojams. Netgi galiu pasakyti,
kad jis buvo savotiškai garbingas žmogus — nuoširdžiai tikė­
jo, kad jo pozicija „politiškai teisinga". Jis tiesiog per daug
brangino savo vietą ir buvo iš tų ribotų žmonių, kurie už įsta­
tymo raidės nesugeba įžvelgti jo tikrosios, gyvos prasmės. Siam
žmogui būdingas „dvasinis nepakankamumas" rodė, kad jis
netinkamas dirbti prokuratūroje. Tai pagaliau ir buvo supras­
ta — iš pareigų jis buvo atleistas.
Laimei, pasitarime, kuriame prokuroras iškėlė tą klausimą,
draugai parėmė mane, ir nurodymas nutraukti pagyvenusios
„Triochgorkos" darbininkės bylą liko galioti.
Tačiau grįžtu prie Kolesovo bylos. Tardymas ėjo į pabaigą.
Buvo apklausinėti visi liudytojai, išaiškintos visos įmanomos
smulkmenos. Sūnaus mirtis atvėrė vos ne bedugnę tarp jo tė­
vo ir motinos. Marija Petrovna, Kolesovo žmona, negalėjo at­
leisti vyrui to, kas įvyko, ji laikė, kad jis kaltas dėl šitos bai­
sios nelaimės. Kartu, mylėdama vyrą, ji iš visų jėgų stengėsi
nuslėpti nuo jo tai, ką mano ir jaučia.
Nikolajus Sergejevičius savo ruožtu stengėsi rečiau būti na­
mie — jam būdavo baisu pasilikti su žmona dviese.
O kartą, vis prašydamas, kad jį suimtų, jis pasakė:
— Supraskite gi, kad aš negaliu ilgiau taip gyventi, nega­
liu Mašai į akis žiūrėti! .. Ir pats baisumas, kai pasiliekame
dviese.. .
Neištvėręs jis pravirko — pravirko visai kaip vaikas, pasi­
kūkčiodamas ir trūkčiodamas pečiais. Skausmas visiškai palau-
330
zė tą geraširdį ir stiprų žmogų, tik dabar suvokusį, kokia ne­
leistina bausme jis nubaudė savo sūnelį.
Kolesovas užaugo valstiečių šeimoje, vaikystėje už visokias
berniokiškas išdaigas ir nusižengimus tėvas jį ne kartą vanojo.
— Mūsų kaime taip buvo įprasta,— pasakojo jis.— Man ir
j galvą negalėjo ateiti, jog tai šitaip paveiks Jurą. Aš juk jį
be galo mylėjau. .. Ir Maša tada šaukė: „Nereikia, Nikola­
jau, palik jį! .." Net iš buto išbėgo. O mane lyg kas apsėdo...
Kaip kvailys maniau, jog darau gerą darbą — tėvas turi būti
griežtas, jei nori sūnų gerai išauklėti... Štai ir išauklėjau —
visus tris pražudžiau: ir jį, ir Mašą, ir save! ..
Dabar Kolesovas pasilikdavo dirbti antrą pamainą, kad tik
mažiau tektų būti namie.
Kolektyve visi jį užjautė, darbo draugai stengdavosi, kad
jis neliktų vienas su savo širdgėla.
Per tas kelias dienas, kol vyko tardymas, jis labai pasikei­
tė. Platus, geras valstietiškas jo veidas sumenko ir paseno. Pa­
sikeitė net eisena — dabar jis vaikščiojo kažkaip neužtikrintai,
tarsi kojos nelabai jo klausytų, ir pastebimai kūprinosi. Kartais
jis staiga pusiau žodžio nutildavo, apie kažką susimąstęs ir įbe­
dęs į tolį nieko nematančias akis. Paskui, krūptelėjęs, tyliai
paklausdavo:
— Tai apie ką čia mes kalbėjome? Atleiskite, man kažkas
su galva... Aš juk visas šias dienas užsnūsti negaliu...
Labai pasikeitė ir Marija Petrovna. Nedidukė, gražios figū­
ros, didžiaakė moteris, vos pradėjusi ketvirtąją dešimtį, dar visai
neseniai džiaugėsi savo šeimyniniu gyvenimu. O dabar viskas
sugriuvo. Ji žinojo, kaip švelniai mylėjo savo berniuką Niko­
lajus Sergejevičius, ir su tikrai moterišku jautrumu suprato,
kas dabar vyksta jo sieloje, tačiau padėti jam nepajėgė, nes
laikė jį dėl visko kaltu ir pasąmonėje negalėjo to atleisti.
Dabar Marija Petrovna, sekinama nepaguodžiamo sielvarto
ir širdies gilumoje su įniršiu smerkdama vyrą ir kartu taip jaut­
riai jo gailėdama, blaškėsi tarp šių dviejų prieštaringų jaus­
lų , kaip tarp dviejų ugnių, tačiau nė viena iš jų užgesinti ki­
tos negalėjo.
Man ir Osipovui palengva pavyko įteigti jai, kad Nikola­
jus Sergejevičius jau ir taip labai skaudžiai nubaustas, kad ne­
galima jam dėl to priekaištauti ir kad dabar nuo jos elgesio
daug kas priklauso. Ji su tuo sutiko.
Taip, žinoma, ką ir kalbėti,— tyliai pasakė Marija Pet­
rovna.— Juročkos nesugrąžinsi, o gyventi reikia. Nikolajus
taip kamuojasi, man net baisu darosi, kad jis sau ko nepasi-

331
 parytų... Aš pasistengsiu, tik niekaip negaliu jam į akis pa­
žiūrėti — bijau, kad nesuprastų, kas mano sieloje... Vakar ry­
tų mes su juo kapinėse susitikome... Aš gėlių ant kapelio at­
nešiau, žiūriu — jis sėdi... Tiesiai iš naktinės pamainos atėjo,
i t visas ašaromis paplūdęs. Pamatė mane, dar gailiau pravirko
i t sako: „Niekada tu man, Mašenka, neatleisi!.. Ir pats sau aš
taip pat niekada neatleisiu!.."
Kartą vakare sėdėjom mes su Nikolajum Osipovu Tverės
bulvare, ilsėdamiesi po darbo, ir vėl kalbėjome apie Kolesovų
šeimą. Nikolajus Filipovičius tada pasakė:
— Aš labai mėgstu savo darbą, bet jis turi ir blogą pusę —
labai jau daug žmonių sielvarto mums tenka pamatyti. Kai ka­
d a man atrodo, kad anksčiau ar vėliau visa tai bus galima
perskaityti mano veide... Kaip dažnai žmonės patys būna kalti
d ėl savo kančių, ir kaip sunku išmokyti juos teisingai gyventi!..
Jis nutilo. Jau buvo vėlus metas, bet žibintai dar nedegė,
ir vakaro vėsa plūste plūdo šiuo metu jau pustuščio bulvaro
alėjomis.
Netikėtai iš šoninės alėjos pasigirdo moters verksmas. Ap­
sidairę pamatėme jauną moterį, raudančią ant vyriškio krūti­
nės, kuris sutrikęs glostė jos galvą.
Stengdamasis ją numaldyti, jis kalbėjo:
— Ką padarysi, Taniuša! Suprask — vaikų gaila, jie juk dar
Visai maži! Suprask, negaliu aš jų palikti...
— Štai du myli vienas kitą,— pasakė Osipovas,— o dabar
atsisveikina — jis nenori palikti šeimos. Irgi žmogiška drama.
Ech, kiek dar gėlos pasaulyje!..
Jis staiga nutilo, užsirūkė papirosą, o paskui nelauktai pri­
d ū rė : λ
— Ne, negalima teisti Kolesovo. Teisūs mes, o ne prokuro­
ra s . Įstatymas turi padėti žmonėms gyventi, o ne didinti jų
nelaimes. Taip ir tik taip reikia suprasti įstatymus. Ir tik taip
re ik ia juos taikyti...
Kitą dieną po ilgo ir varginamo ginčo prokuroras pagaliau
su tik o su mumis, ir Kolesovo byla buvo nutraukta.
Daug metų praėjo nuo to laiko, bet ir dabar, kai prisime­
n u šią bylą, nesu tikras, kad visi skaitytojai sutiks, jog mūsų
sprendim as buvo teisingas. Nesu tikras todėl, kad egzistuoja
k eistas psichologinis dėsnis: pats savižudybės, įvykusios pa­
našiomis aplinkybėmis, faktas sukelia su juo susidūrusiems
žm onėm s norą nubausti tą, kuris, jų nuomone, dėl to kaltas.
P a ts savaime šis noras giliai žmogiškas, jį galima suprasti, ta­
č ia u jis, deja, kartais grindžiamas grynai paviršutinišku požiū-
332
riu į tą susiraizgiusį mazgą, kurį gyvenimas su visais jo prieš­
taravimais, žmonių charakterių sudėtingumu, motyvais ir po­
elgiais kartais labai kietai užveržia.
Dar reikėtų pridurti, jog Jurijus Kolesovas nusižudė tuo sa­
vo gyvenimo laikotarpiu, kai prasideda pereinamasis amžius.
Keičiasi ne tik šio amžiaus berniukų balsas; šiuo laikotarpiu
dėl biologinių priežasčių dažnai jiems būna padidėjęs jautrumas
ir tam tikri psichikos poslinkiai. Tėvas šito nesuprato, ir dėl
jo pasikarščiavimo viskas baigėsi labai tragiškai.
Dabar, prisiminęs šią bylą, esu įsitikinęs, kad vienintelis
teisingas kelias buvo ją nutraukti, nes priešingu atveju prie
vienos didelės nelaimės mes būtume pridėję kitą.
1963 m.
 p r a e it ie s Še š ė l ia i
Apsakymai

TRYS PR O V O K A TO R IA I

Tardytojo likimas suvedė mane su trimis carinės ochrankos

provokatoriais: piktuoju „Liaudies valios" („Narodnaja volia")
genijum Ivanu Okladskiu, dirbusiu ochrankoje trisdešimt sep­
tynerius metus, garsiąja Tūzų Dama — Serebriakova, paties Zu-
batovo favorite, daugiau kaip ketvirtį amžiaus tarnavusia slap­
tąja agente Maskvos ochrankoje, ir pagaliau su Baltijos laivyno
ochrankos rezidentu Kirilu Lavrinenka, 1906 metais sužlug-
džiusiu kreiserio „Pamiatj Azova" („Azovui atminti") revoliu­
cinį sukilimą, o po to daugiau kaip devyni šimtai jūreivių bu­
vo perduoti karo teismui ir septyniolika iš jų nubausti mirties
bausme.
Tiesiogiai nagrinėti Okladskio ir Serebriakovos bylų man
neteko, tačiau tuo metu, kai jie buvo demaskuoti, aš buvau pra­
dedantysis tardytojas, taigi ne kartą dalyvavau jų apklausose,
taip pat ir teismo procesuose.
O Lavrinenkos bylą nagrinėjau aš pats 1928 metų pavasarį,
jau dirbdamas Leningrado srities teismo vyresniuoju tardytoju.
Apie šias tris bylas ir noriu papasakoti.

PIKTASIS O R G A N IZA C IJO S „N A R O D N A JA V O L IA "

GENIJUS

1924 metų vasarą buvau komandiruotėje Leningrade ir dir­

bau Leningrado gubernijos teismo tardymo dalies patalpose
Fontankoje. Kartą pas mane į kabinetą atėjo Leningrado gu­
bernijos teismo vyresnysis tardytojas Igelstromas, aukštas, šiek
tiek gunktelėjęs, judraus, mielo, pailgo subtilių bruožų veido,
mėlynų akių žmogus, ir pasakė:
334
 — Brangusis Levai Romanovičiau (mes spėjome su juo susi­
draugauti), jeigu jūs nelabai užsiėmęs, tai galėčiau parodyti
įdomų kaltinamąjį.
— Kokį kaltinamąjį? — paklausiau aš.
— Čia iš senų laikų,— atsakė Igelstromas.— Aš dabar visa
galva pasinėręs į organizacijos „Narodnaja volia" istoriją, ku­
rios piktasis genijus buvo tūlas Ivanas Okladskis, buvęs Zelia-
bovo bendražygis, vėliau tapęs provokatorium. Kaip tik jį aš ir
turėjau galvoje...
Aš net suvirpėjau. Tiek ryškių puslapių į Rusijos revoliu­
cinio judėjimo knygą įrašiusios organizacijos „Narodnaja volia"
istorija mane visada labai domino. O čia atsirado galimybė pa­
matyti žymų provokatorių! .. Iškart nuėjau į Igelstromo kabinetą.
Ten, priešais Igelstromo rašomąjį stalą, susimąstęs sėdėjo
garbingos išvaizdos senučiukas kruopščiai sušukuota barzdele
ir giliai įsodintomis mažomis aštriomis akutėmis. Mums įėjus,
jis atsistojo ir labai įdėmiai pasižiūrėjo į mane, nes matė pir­
mą kartą.
Tai ir buvo Okladskis, jis — ir Ivanovas, ir Petrovskis, ir
Aleksandrovas, ir Technikas. Už jo nugaros stovėjo sargybi­
nis— jaunas, stotingas vaikinas rausvo, beveik vaikiško vei­
do, prie palaidinės prisisegęs Jaunimo komunistinio internacio­
nalo ženklelį.
— Taigi grįšime prie mūsų pokalbio,— pradėjo Igelstromas,
atsisėdęs prie savo stalo.— Jūs dar vis rašote savo parodymus?
— Tikrai taip,— atsakė Okladskis, pataikaujamai ir šiek
tiek meilikaujamai žiūrėdamas Igelstromui tiesiai į akis.— Ra­
šau, galima sakyti, kiek leidžia mano jėgos ir senyvas amžius...
Reikalai juda.
— Gerai,— tarė Igelstromas.— Tik štai aš perskaičiau pir­
mąją jūsų „prisiminimų", kaip teikiatės tai vadinti, dalį ir kaip
skaitytojas galiu pareikšti kai kurių, taip sakant, pretenzijų...
— Didžiai dėkingas,— atsakė Okladskis.— Bet patys žinote,
aš iš darbininkų, licėjuose nesimokiau, taigi dėl stiliaus ir vi­
so kito...
— Na, pirma, kalbu ne apie stilių, o visai apie ką kita.
Antra, aš jūsų vietoj savo proletariškosios kilmės taip nepa-
brėžčiau. Štai jūs pats rašote: „Mano tėvas, Novorževskio ap­
skrities Oklado kaimo valstietis, įsirašė į miestiečių bendruo­
menę, dėl to ir gavo Okladskio pavardę, po to užsiėmė smulk­
menų prekyba". Teisingai?
— Tikrai taip. Aš rašiau.
335
 — Toliau jūs rašote, kad gimėte tūkstantis astuoni šimtai
penkiasdešimt ketvirtais metais. Vadinasi, jūsų tėvas jau tada
buvo pirklys?
— Buvo. Neslepiu.
— Pagirtina, kad neslepiate. Tačiau liūdna, kad slepiate
kitas, kur kas svarbesnes aplinkybes...
— Galimas daiktas, kad dėl savo senyvo amžiaus kai ką ir
užmiršau, pilieti tardytojau. Mano atmintis visai atbuko...
— Argi? Savo „prisiminimuose" vardijate šimtus pavar­
džių, datų, adresų. Jūs be reikalo skundžiatės atmintimi. Ji
jus apgauna tik tais atvejais, kai nenorite arba galbūt jums
nemalonu prisiminti. Ar ne taip?
— Aš tik iš pradžių neprisipažinau ir sakiau, jog aš ne Ok-
ladskis ir niekada juo nebuvau. Bet kai tik man parodė mano
nuotraukas ir mano ranka rašytus raportus ochrankai, aš iš­
kart pasakiau: „Užteks! Daugiau neapgaudinėsiu..." Taip?
— Taip, sakėte. Tačiau elgiatės ne visai taip,— nusišypsojo
Igelstromas.— Suprantama, jūs, kaltinamasis, galite rašyti vis­
ką, ką norite, ir tai jūsų teisė. Bet aš, tardytojas, atsakingas
už jūsų bylą, jus demaskuosiu tais atvejais, kai bandysite nu­
slėpti tiesą, ir tai ne tik mano teisė, bet ir pareiga. Šitai jums
aišku, Okladski?
— Negali būti aiškiau! ..— niūriai metė Okladskis.
— Štai, pavyzdžiui, jūs rašote, kad Stolypinas raporte ca­
rui, kuriuo prašė suteikti jums paveldimą garbės piliečio var­
dą už jūsų „ypatingus nuopelnus politinio sekimo darbe", esą
juos perdėjęs...
— Taip, smarkiai pagražino jo aukštoji kilnybė...
— Ar negalėtumėte paaiškinti, kas paskatino Stolypiną taip,
kaip jūs sakote, pagražinti jūsų nuopelnus? Gal jis jus labai
mylėjo?
— Kad aš jo beveik nepažinojau... Aš jį mačiau porą, gal
tris kartus...
— Pamilti galima ir iš pirmo žvilgsnio. Ypač labai naudingą
žmogų...
— Jis man neprisipažino mylįs.
— O jūs?
— Taip pat neteko.
— Tai dėl ko Stolypinui reikėjo padidinti jūsų nuopelnus
carui? Dėl ko? ..
— Nesiimu aiškinti už j į ... Gal norėjo parodyti, kokius uo­
lius informatorius jis surinkęs... Tai juk jam taip pat naudin­
ga...
336
 — Ką gi, grįžkime prie faktų ir dokumentų.
— Pamatysite, kad Stolypinas nė trupučio neperdėjo jūsų
nuopelnų...
Igelstromas labai ramiai ir nuosekliai pradėjo rodyti Ok-
ladskiui raportus, rašytinius paliepimus ir „ištikimiausius pra­
nešimus", įvairiausius „memorandumus" ir šifruotas telegramas,
slaptus užklausimus ir atsakymus.
Okladskis, užsidėjęs akinius, labai atidžiai juos skaitė, tyri­
nėjo parašus, žiūrinėjo šiuos nuo laiko pageltusius dokumen­
tus, atskleidžiančius — metai po metų, išdavystė po išdavys­
tės— visą Ųgą jo, provokatoriaus, kelią. Iš pradžių jis tvardėsi
ir buvo palyginti ramus. Tačiau kiekvienas naujas dokumen­
tas buvo tarsi smūgis tam jo ramumui. Matyt, širdies gilumoje
jis tikėjosi, kad ne visi jo nusikaitimai užfiksuoti ochrankos
archyvuose arba kad ne visi archyvai pateko į Igelstromo ran­
kas. Dabar jis įsitikino klydęs.
Aš buvau nebylus šios apklausos liudininkas, apklausos, ku­
rioje atsiskleidė abiejų pusių — tardytojo ir kaltinamojo — psi­
chologija. Igelstromas, nė karto nepakėlęs balso, labai taktiš­
kai, tačiau atkakliai demaskavo Okiadskį ir, neduodamas jam
atsipeikėti, puldavo jį dokumentu po dokumento, įkalčiu po
įkalčio. Tardytojo pasirengimas buvo stulbinantis. Jis iš atmin­
ties, nė karto nesuklydęs, bėrė datas, vardus, savo žodžius čia
pat patvirtindamas autentiškais dokumentais. Be visa to, tar­
dytojas dažnai įterpdavo įvairių antraeilių pastabų ir detalių,
rodančių, kaip puikiai jis išstudijavęs epochą ir istorinius įvy­
kius.
Tai stulbino kaltinamąjį ne mažiau, o gal net daugiau, kaip
patys dokumentai. Keletą kartų Okladskio akyse blykstelėjo
nuoširdžios nuostabos kibirkštėlės, o sykį jis net šūktelėjo:
— Bet ir atmintis jūsų!.. Oi-oi-oi...
Jis susikrimtęs tik palingavo galvą. Šioje byloje, kurioje
buvo tiriami vienas kitą vejantys per trisdešimt septynerius
metus padaryti nusikaltimai, susiję su daugybe pavardžių, fak­
tų, revoliucinių organizacijų ir grupių, su daugybe policijos
departamento direktorių ir ochrankos valdininkų pavardžių,—
jie per tuos metus daug kartų keitėsi,— stebinanti tardytojo
atmintis turėjo ypatingą reikšmę.
Todėl Okladskis, įsitikinęs, jog Igelstromas yra labai stip­
rus priešininkas, nes remiasi galingais „nebyliais" sąjunginin­
kais — archyviniais dokumentais, pamažu ėmė pasiduoti. Jo
veidas darėsi vis raudonesnis, jis pradėjo mikčioti, dažnai gėrė
vandenį, atsakydamas susipainiodavo. Jo savitvarda tirpte tirpo.
22. Tardytojo užrašai 337
 — Matau, kad jūs pavargote,— pagaliau pasakė Igelstro-
mas.— Ką gi, atidėsime apklausą kitai dienai. Bet aš jums pa­
tariu įsisąmoninti, kad tardymas turi visus būtinus jūsų nusi­
kalstamos veiklos įrodymus. Mes nenorime jūsų apkaltinti tuo,
kuo nesate kaltas, tačiau taip pat neleisime nuslėpti nieko iš
to, ką padarėte... Čia, žinoma, jūsų reikalas, bet vienintelė iš­
eitis jūsų padėtyje — visa tiesa, tik tiesa ir vien tiesa. Taigi
kaip norite...
1897 metų balandžio mėnesį, prieš tris ketvirčius amžiaus,
Lipecke, tada mažame, vaizdingame Voronežo gubernijos mies­
telyje, įvyko slaptas narodovolcų, teroro kovoje su patvaldys­
te šalininkų, grupės suvažiavimas. Dauguma jų atvažiavo sve­
timomis pavardėmis ir tarsi ištirpo tarp daugybės ligonių, su­
plaukusių į Lipecko kurortą, nuo seno garsėjantį savo minera­
liniais vandenimis. Tarp jų buvo Andrejus Želiabovas, Moro­
zovas, Frolenka, Kviatkovskis, Ana Pribyleva, Tichomirovas,
Michailovas ir kt.
Lipecko kurortiniame parke jau žaliavo medžiai. Alėjomis
vaikštinėjo poilsiautojai, sutanoti provincijos dvasininkai,
apylinkės dvarininkai su žmonomis, čiauškėjo Lipecko pane­
lės, žvangino pentinais karininkai. Po posėdžių, vykusių kons­
piraciniame bute, narodovolcai ateidavo į parką ir taip pat ger­
davo vandenį iš šaltinio, kad nesiskirtų nuo kitų atvykusiųjų.
Penkias dienas, nuo balandžio 17-osios iki 21-osios, vyko
Lipecko suvažiavimas. Jo dalyviai susitarė netrukus įvyksian­
čiame „Žemės ir laisvės" („Zemlia i volia") suvažiavime Voro­
neže ginti teroro metodus kovoje su patvaldyste.
Voronežo suvažiavimas įvyko birželio mėn. Šiame suvažia­
vime „Žemės ir laisvės" skilimas tapo visiškai akivaizdus, nors
formaliai ir neįvyko. Po kelių mėnesių „Žemė ir laisvė" pasi­
dalijo į dvi partijas — „Juodąjį perdalijimą" („Čiomyj pere-
del") ir „Narodnaja volia".
„Narodnaja volia" vykdomasis komitetas nutarė nužudyti
Aleksandrą II, o Andrejus Želiabovas apsiėmė nuosprendį įvyk­
dyti. Į pagalbą jis pasitelkė Tichonovą, Jakimovą-Baską, Pres-
niakovą, Kviatkovskį, Širiajevą ir Okladskį.
Su pastaruoju Želiabovas susipažino Odesoje 1874-aisiais,
kai tuo metu dvidešimtmetis Okladskis jau šliejosi prie „Pietų
Rusijos darbininkų sąjungos" („Južno-Russkij sojuz rabočich").
1879 metų rugsėjo mėn. Okladskis gyveno Charkove ir čia
susitiko Zeliabovą, atvykusį į šį miestą. Savo paties parašy­
tuose parodymuose po to, kai 1924 metais buvo demaskuotas,
Okladskis rašė:
338
 „. . . j i s (Želiabovas) pasiūlė, ar aš nenorėčiau da-
* lyvauti caro Aleksandro II nužudyme. Kai aš sutikau,
jis man pasakė, jog nuo šio momento aš turiu laiki­
nai nutraukti bet kokią revoliucinę veiklą...
Želiabovas atskleidė man jo parengto plano smulk­
menas. .. kur būtent patogiausia susprogdinti impera­
toriaus traukinį".
Netrukus Želiabovas išvyko į Aleksandrovską Jekaterinos-
lavo gubernijoje, kur, apsimetęs pirkliu, įsigijo namą, porą ark­
lių ir apsigyveno su Jakimova, vaizduodamas, kad ji jo žmona.
Tichonovas gyveno pas jį, dėdamasis vežiku.
O Okladskis išsinuomojo Charkove, Moskaliovke, mažą me­
dinį namą ir pradėjo gaminti cilindrus sviediniams. Spalio pa­
baigoje sviediniai buvo pagaminti. Okladskis taip pat persikė­
lė į Aleksandrovską, ir jie ėmė rengtis sprogdinimui. Saugumo
sumetimais dirbo naktimis. Prasidėjo rudeninės liūtys, kurios
labai apsunkino darbą.
„Želiabovas,— rašo savo parodymuose Okladskis,—
išsiderėjo teisę savo rankomis išrausti pylimą, padėti
minas, o po to sujungti laidus traukiniui susprogdinti.
Todėl aš ir Tichonovas tik saugodavom jį, kai dirbo...
Pavojingiausia buvo pernešti užtaisytą miną su įsta­
tytais degikliais, taip pat ir „patupdyti" ją į vietą.
Pernešti reikėjo 200 sieksnių nuo vietos, kur ant ne­
grįsto kelio stovėjo vežimas su arkliais, o privažiuoti
arčiau buvo neįmanoma dėl vietovės, be to, keletą
kartų miną teko vežti atgal į butą mieste, nes per vi­
są naktį nepasitaikydavo patogaus momento jai padė­
ti į vietą: arba važiuodavo traukiniai, arba sargas ap­
žiūrinėdavo kelią prieš pravažiuojant traukiniui, kaip
reikalavo instrukcija, kurios tuo metu buvo griežtai
laikomasi, arba vaikščiodavo sargyba. Išgulėjus ant že­
mės visą naktį, paryčiu tekdavo tempti miną atgal
prie vežimo ir važiuoti namo..."
Pagaliau minos buvo padėtos ir pradėti tiesti laidai. Tačiau
ir tam kliudė smarkūs lietūs, laidai du kartus nuėjo perniek,
nes trūkinėjo izoliacija. Sunkus darbas, nuolatinė įtampa, gu­
lėjimas ištisas naktis telkšančiose balose sningant ir lyjant visus
be galo išvargino. Tuo metu iš Krymo staiga atvažiavo Pres­
niakovas ir pranešė, jog reikia skubėti, nes greitai pravažiuos
caras. Presniakovas papasakojo, jog, kaip jam pavyko išsiaiš­
339
kinti, vienas paskui kitą vyks du traukiniai, abu su imperato­
riaus vėliava. Vienu iš šių traukinių važiuos jo svita, tačiau
caras turi įprotį stotelėse pereiti iš vieno traukinio į kitą.
Išdėstęs visa tai savo draugams, Presniakovas išskubėjo
atgal į Krymą, kad suspėtų iš ten telegrafuoti, kada tiksliai iš­
vyksta caras.
„Po Presniakovo pranešimo,— rašo Okladskis,— mes
karštligiškai skubėjome greičiau baigti darbą, tačiau
tas skubėjimas menkai padėjo, nes darbo sąlygos bu­
vo beveik tokios pat nepaprastai sunkios, kaip ir anks­
čiau, tokia pat mus nervinanti tamsa... Be viso to,
dar pradėjo atrodyti, jog mus seka ir nori sučiupti nu­
sikaltimo vietoje, tartum supa iš visų pusių..."
Lapkričio 17 dieną iš Krymo atvyko Presniakovas ir pra­
nešė, jog caro traukinys pro Aleksandr ovską važiuos rytoj.
Atėjo lemiama diena. Zeliabovas, Tichonovas ir Okladskis nu­
vyko į vietą ir, lūkuriuodami traukinio, viską parengė.
„Prieš atvykstant traukiniui,— parodė Okladskis,—
mes privažiavome prie daubos ir sustojome sutartoje
vietoje. Aš ištraukiau iš po akmens laidus, sujungiau,
įjungiau bateriją, o kai tolumoje pasirodė caro trau­
kinys, paleidau į darbą Rumkorfo spiralę ir šūktelėjau
Zeliabovui: „Sutink!" Jis sujungė laidus, tačiau spro­
gimo nebuvo, nors Rumkorfo spiralė ir toliau veikė
tiksliai..
Iškankinti nežmoniško darbo ir lemtingos nesėkmės, Zelia-
bovas ir jo draugai grįžo namo. Okladskis parodė, jog jis įkal­
bėjo Zeliabovą patikrinti, kodėl neįvyko sprogimas. Kitą die­
ną jie vėl nuvyko prie pylimo. Paaiškėjo, kad laidai buvo per­
kirsti, matyt, kastuvu, nes tuo metu kelio sargai ypač rūpes­
tingai prižiūrėjo geležinkelio sankasą, vis ją palygindami ir
švarindami.

Po to Zeliabovas ir jo draugai iš Aleksandrovsko išvyko.

Rengtas imperatoriaus traukinio sprogdinimas prie Maskvos,
kaip žinoma, taip pat nepavyko. Pasikėsinimas buvo atskleis­
tas. Ochranka sunerimo. Prasidėjo masiniai suėmimai. Tarp ki­
tų buvo suimtas ir Okladskis, stojęs prieš karo teismą garsia­
jame „šešiolikos procese".
— Taip, a š —„Narodnaja volia" partijos narys,— atsakė Ok­
ladskis į teismo pirmininko klausimą.— Taip, aš dalyvavau ren-
340
 giant sprogdinimą, ir tai, kad jis neįvyko, nuo rnaiięs nepri­
klausė.
— Kokios jūs tikybos, teisiamasis Okladski? — paklausė teis­
mo pirmininkas.
— Mano tikyba? Socialistinė—revoliucinė,— atsakė teisia­
masis.
„Rinktinės" publikos prisikimšusioje salėje pasigirdo šnabž­
desys. Žandarai, supantieji teisiamųjų suolą, daugiareikšmiš­
kai susižvalgė. Policijos departamento direktorius Plėvė, sė­
dėjęs garbingųjų svečių kėdėje už teisėjų nugarų, kilstelėjo
iš vietos, iškišo blyškų, liesą, nemirksinčiomis akimis veidą,
ilgai tyrinėjo teisiamąjį, o po to, žvilgsniu pasikvietęs savo pa­
dėjėją Sudeikiną, kažką jam pašnibždėjo.
Po kelių valandų Okladskis, tardamas paskutinį savo žodį,
išdidžiai pareiškė:
— Aš neprašau ir man nereikia, kad būtų švelninamas ma­
no likimas. Atvirkščiai, jei teismas sušvelnins man savo nuos­
prendį, tai laikysiu įžeidimu.
Tačiau teismas ir nemanė švelninti nuosprendžio. Penkis
svarbiausius kaltinamuosius — Ivaną Okladskį, Aleksandrą Kviat-
kovskį, Andrejų Presniakovą, Stepaną Siriajevą ir Jakovą Ti-
chonovą — jis nuteisė „mirties bausme pakariant". Likusiuo­
sius nubaudė katorga. Po penkių dienų Petropavlovsko tvirto­
vėje buvo pakarti Kviatkovskis ir Presniakovas. Dvi dienos iki
to, 1880 metų lapkričio 2-ąją, caras „suteikė malonę" Siriaje-
vui, Tichonovui ir Okladskiui, mirties bausmę jiems pakeis­
damas neterminuota katorga. Tačiau nepraėjo ir metai, kai
1881 metų spalio 16 d. Aleksėj evo ravėlinė (tvirtovėje) mirė
Širiajevas. Po aštuonių mėnesių, 1882 metų vasarą, katorgoje
žuvo Tichonovas.
Iš penkių mirties bausme nuteistų narodovolcų gyvas liko
lik vienas — Ivanas Okladskis. Štai kaip tai įvyko.
Tą naktį, kai jis laukė bausmės, pas jį į kamerą netikėtai
atėjo Peterburgo žandarmerijos valdybos viršininkas Komaro­
vas, niekada nepraleidžiantis galimybės „pasikalbėti" su revo­
liucionieriais mirtininkais. Tas vizitas ir nulėmė tolesnį Ok-
ladskio likimą. Išliko raportas, kuriame jis išdėstė savo pokal­
bį su Okladskiu.
Kai jis, rašo Komarovas, Okladskiui užsiminė, jog „dėl val­
dovo neišsenkamo gerumo jiems visiems gali būti suteikta ma­
lonė", Okladskis, pradėjęs karštligiškai virpėti, suvebleno, jog
"Visų pasigailėti negalės", nes antai Kviatkovskis dalyvavo
keturiuose nusikaltimuose, o jis, Okladskis, „tik viename.. ."
341
 Komarovas, patyręs žandaras, gerai žinąs žmogaus didvyriš­
kumo ir bailumo, ištikimybėstfir išdavystės ribas, suprato, jog
Okladskis revoliucionierius jau mirė, o gimė naujas išdavikas.
Komarovas savo raporte Plevei tiesiai parašė: „Kimba..
Komarovas tada gal dar nežinojo, jog tuo pačiu laiku tele­
grafas iš Peterburgo į Livadiją perduoda šifruotą Loris-Meliko-
vo susirašinėjimą su Aleksandru II kaip tik dėl šios bylos. Pra­
nešdamas carui, kad karo teismas nuteisė Kviatkovskį, Siria-
jevą, Tichonovą, Presniakovą ir Okladskį iš „šešiolikos proce­
so" mirties bausme pakariant, Loris-Melikovas rašė:
„Teismo nuosprendžio įvykdymas sostinėje vienu
metu visiems mirties bausme nuteistiesiems sukeltų la­
bai slegiantį įspūdį... Dar mažiau įmanoma paskirs­
tyti nuteistuosius bausmei įvykdyti į jų padarytų nusi­
kaltimų vietas, t. y. į Aleksandrovską, Charkovą; Mask­
vą ir Peterburgą, nes jos išsidėsčiusios valdovo impe­
ratoriaus būsimo grįžimo į sostinę keliuose. Todėl
vertėtų apsiriboti mirties bausmės įvykdymu Kviatkovs-
kiui ir Presniakovui... Laikinai vadovaujantis Peter­
burgo apygardos kariuomenei generolas admirolas Kos-
tanda perdavė jam įsitikinimą, jog visuomenė laukia,
kad nuosprendis bus sušvelnintas, visiems mirties baus­
me nuteistiesiems dovanota gyvybė ir kad jo dideny­
bės gailestingumas palankiai nuteiks daugumą gyven­
tojų. .."
Tačiau dėl visa ko Loris-Melikovas, labai subtilus ir protin­
gas caro dvariškis, rado reikalą pabrėžti, kad jis „negali ne­
atkreipti dėmesio į neišvengiamus priekaištus dėl nuosprendžio
sušvelninimo, nors juos reikštų ir nežymi mažuma".
1880 metų lapkričio 3 dieną generolas Čerevinas iš Liva-
dijos telegrafavo Loris-Melikovui: „Į jūsų šviesybės telegramą
Nr. 536 turiu garbės pranešti, kad ant jos... jo didenybė tei­
kėsi uždėti rezoliuciją: „Vakar per Čereviną įsakiau nuteis­
tiesiems mirties bausme suteikti malonę, išskyrus Kviatkovskį
ir Presniakovą".
Kai tik buvo gauta ši telegrama, Komarovas išskubėjo į
Petropavlovsko tvirtovę galutinai „apdoroti" Okladskį. Savo
raporte šis žandarų psichologas su neslepiamu džiaugsmu rašė,
jog, jam paskelbus Okladskiui apie malonę, šis „taip apsidžiau­
gė, kad net išbėgo, pamiršęs apsiauti batus". Tolesnė Oklads-
kio dalia buvo nulemta. Jis iš tikrųjų „bėgo" baisiu išdaviko
ir provokatoriaus profesionalo keliu, „pamiršęs apsiauti batus"...
342
 Įdomiausia Okladskio byloje yra viena: kaip staigiai jis ta­
po etatiniu ochrankos provokatorium. Iš tikrųjų dar spalio
31-ąją savo paskutiniame žodyje teisme jis išdidžiai pareiškė,
jog neprašo sušvelninti savo likimo, o jei teismas sušvelnins
nuosprendį, tai jį šitai įžeis. Tačiau jau iš lapkričio 3-iosios
į 4-ąją „pokalbyje" su Komarovu Okladskis meldė pasigailėji­
mo ir ištarė lemtingus žodžius, kad Kviatkovskis įvykdė keturis
nusikaltimus, o jis, Okladskis, tik vieną. Kitą dieną, lapkričio
4-ąją, kai Komarovas pranešė Okladskiui apie malonę, jis jau
buvo galutinai „apdorotas". O po kelių dienų Okladskis jau
pradėjo noriai vykdyti savo pirmąsias „užduotis"...
Jis pradėjo nuo to, kad, ochrankos pavestas, ėmė susistuk-
senti su gretimose kamerose esančiais revoliucionieriais ir, iš­
gavęs iš jų svarbių žinių, perduodavo jas naujiems savo šeimi­
ninkams. Paskui jį pradėjo sodinti į politinių kalinių kameras,
jam slapčia rodydavo suimtuosius, kurie nenorėjo pasisakyti,
kas jie tokie esą. Okladskis, apžiūrėjęs juos pro kameros akutę,
išduodavo tuos, kuriuos pažindavo. Taip jis atpažino narodovol-
cą Trigonį, o vėliau slaptoji policija suėmė ir Andrejų Zelia-
bovą, kuris dažnai susitikinėdavo su Trigoniu „Narodnaja volia"
konspiraciniame bute. Yra pagrindo manyti, nors Okladskis
tardomas ir teisme tai neigė, jog ir pats Zeliabovas buvo taip
pat „slapta" Okladskio atpažintas. Mat suimtasis Zeliabovas
slėpė savo pavardę. Trigonis savo užrašuose „Mano suėmimas
1881 metais" pasakoja, jog Zeliabovą netikėtai atpažino pro­
kuroras Dobržinskis, žinojęs apie jį iš garsiojo 1878 metų „193
proceso".
— Zeliabovai, tai jūs?! — šūktelėjo Dobržinskis, kai suimtą­
jį, kurio pavardė buvo nežinoma, įvedė į jo kabinetą.
— Jūsų nuolankiausias tarnas,— ironiškai šypsodamasis, at­
sakė Zeliabovas.
Tačiau labai galimas daiktas, kad Dobržinskis iš tikrųjų neat­
pažino Zeliabovo, o iš anksto buvo informuotas, jog tas paslap­
tingas suimtasis yra Zeliabovas.
Žinomas istorikas P. Sčiogolevas, Okladskio proceso eksper­
tas, savo išvadoje, kurią padarė, išstudijavęs visą su „Liaudies
valia" susijusią ochrankos archyvinę medžiagą, pareiškė, kad
jau „1880 metų lapkričio viduryje Okladskis buvo patentuotas
išdavikas, žmogus, kuris bet kada pasirengęs susistuksenti su
bet kuo, bet ką atpažinti ir išduoti".
Šią eksperto išvadą visiškai patvirtina dokumentai. Antai
1881 metų vasario 28 dieną Komarovas raporte vidaus reikalų
ministrui praneša:
343
 „Vasario 27 d. suimtasis Michailas Trigonis buvo
slapčia parodytas Ivanui Okladskiui, kuris jį atpažino:
tai revoliucionierius, vadinamas ,,Milordu" ir „Vieti­
ninku".
Tą pačią dieną Loris-Melikovas savo „ištikimybės pareiški­
me" carui rašė:
„Tiek Trigonis, tiek ir ypač spėjamasis Želiabovas iš
pradžių kategoriškai atsisakė duoti parodymus, be to,
pastarasis kategoriškai atsisakė nurodyti, kur jo butas.
Apie vidurdienį tikiuosi išaiškinti jo asmenybę per
Okladskį, kurį aš įsakiau vėl pristatyti man is tvirto­
vės".
Kai buvo suimtas žymus narodovolcas Frolenka, jį taip pat
atpažino ir išdavė Okladskis. Vėliau teisme Frolenka paliudijo,
jog Okladskis buvo vienintelis žmogus, žinojęs jo tikrąją pavar­
dę, kuria jis nesivadino nuo 1874 metų.
1891 metų rugsėjo 11 dieną vidaus reikalų ministras savo
raporte Aleksandrui II, pažymėdamas Okladskio „nuopelnus",
tiesiai rašė:
. .Po piktadariško 1881 metų kovo 1-osios nusi­
kaltimo (turimas galvoje Aleksandro II nužudymas)
sulaikytųjų nusikaltėlių, kurie dangstėsi svetimomis
pavardėmis, asmenybės buvo išaiškintos daugiausia
juos slaptai parodant Okladskiui".
Teroristinį aktą tada įvykdė „Narodnaja volia", o jį paren­
gė grupė, vadovaujama Andrejaus Želiabovo, kuris buvo ne
tik žymiausias Rusijos revoliucinio judėjimo sąmokslininkas
teroristas, bet ir vienas iš stambiausių ano meto politinių
veikėjų.
Okladskiui pažinus Trigonį ir išdavus ochrankai organizacijos
„Narodnaja volia" nelegalius butus Peterburge, Želiabovas
buvo suimtas dvi dienos prieš Aleksandro II nužudymą, kurio
parengimui jis vadovavo. Jau kalėjime sužinojęs, jog organizaci­
jos „Narodnaja volia" nuosprendis dėl caro įvykdytas (šį
nuosprendį „Narodnaja volia" vykdomasis komitetas priėmė
1879 m. liepos 26 d.), Želiabovas padarė išvadą, kad vyriausy­
bė pasiskubins tylomis nubausti mirtimi Rysakovą, kuris buvo
suimtas caro nužudymo vietoje. Dėl to kovo 2 dieną Želiabo­
vas savo raštiškame pareiškime prokurorui išdėstė:
344
 „Jeigu naujas valdovas, gavęs skeptrą iš revoliuci­
jos rankų, caro žudikų atžvilgiu laikysis senos siste­
mos, jeigu Rysakovą žada nužudyti, būtų labai netei­
singa palikti gyvą mane, nes aš daug kartų kėsinausi
į Aleksandro gyvybę ir fiziškai nedalyvavau jo nužu­
dyme tik dėl kvailo atsitiktinumo. Reikalauju įtraukti
mane į kovo 1-osios bylą ir, jei reikia, duosiu save
kaltinančių parodymų. Prašom atsižvelgti į mano pa­
reiškimą".
Į pareiškimą „atsižvelgė", ir Zeliabovas buvo įtrauktas į
kaltinamųjų dėl kovo 1-osios bylos sąrašą. Teisme jis atkak­
liai gynė visus teisiamuosius, visą kaltę prisiimdamas sau. Patį
teismo procesą Zeliabovas pavertė savo kovos su patvaldyste
arena. Paaiškinimuose, nepaisydamas teismo pirmininko ir pro­
kuroro skambinimo ir šūksmų, Zeliabovas sugebėjo išdėstyti
organizacijos „Narodnaja volia" programą ir priežastis, dėl ku­
rių partija ėmėsi teroro. Zeliabovas pareiškė, jog caro teismo
nelaikąs turinčiu teisę svarstyti šią bylą, nes vienintelis revo­
liucionierių ir patvaldystės teismas gali būti tik liaudis.
1881 metų balandžio 3 dieną, Peterburgo teismo nuospren­
džiu, Semionovo aikštėje buvo įvykdyta mirties bausmė Zelia-
bovui, Perovskajai, Kibalčičiui, Michailovui ir Rysakovui.

1882 metų birželio 26-ąją ochrankos parašytame paaiškini­

me apie Okladskį sakoma, jog „pageidaujama, kad Okladskis
būtų apgyvendintas pietuose ne savo tikrąja pavarde, o sve­
tima, nes, išsiuntus jį savo tikrąja pavarde, tai revoliucinės
partijos nariams gali sukelti įtarimą, kadangi grąžinta laisvė
žmogui, nuteistam myriop, o paskui kalėti iki gyvos galvos
tvirtovėje, gali būti tik už ypatingus nuopelnus vyriausybei,
dėl to savo pavarde jis daugiau negali būti naudingas, o sve­
tima Okladskis turės galimybę matytis su naujais revoliuciniais
veikėjais ir įgyti jų pasitikėjimą".
Taip buvo nubrėžtas naujas Okladskio, kurį kaip provoka­
torių buvo nuspręsta pasiųsti į revoliucionierių tarpą, išdavi­
kiškos veiklos etapas. 1882 metų spalio 25 dieną policijos de­
partamento direktorius Petropavlovsko tvirtovės komendantui
nusiuntė tokį nutarimą:
„Pono vidaus reikalų ministro įsakymu turiu garbės
nuolankiai prašyti jūsų prakilnybę neatsisakyti per­
duoti šio rašto pateikėjui, atskirojo žandarų korpuso
poručikui Kandybai tvirtovėje laikomą tremtinį kator­
345
 gininką, valstybinį nusikaltėlį Ivaną Okladskį su vi­
sais savo daiktais. Manau, jog mano pareiga pridurti,
kad minimas kalinys į tvirtovę daugiau nebus grąžin­
tas, o pats jo perdavimas turi būti organizuotas kiek
bus galima slapta".
Tą pačią dieną policijos departamento direktorius žandarų
korpuso štabo budėtojui slaptai pavedė:
„...priimti kalinį, kurį jums šiandien vakare atgabens
poručikas Kandyba, ir uždaryti jį į suimtųjų kamerą
Nr. 4; pasistenkite, kad to nepastebėtų suimtieji, lai­
komi kameroje Nr. 1, ir kad šie asmenys jokiu būdu
negalėtų susisiekti".
Ochrankos archyve rastoje Okladskio byloje pažymėta, kad,
„siekiant apsaugoti Okladskį nuo buvusių jo vienminčių keršto,
taip pat kad jam būtų suteiktos galimybės ir toliau daryti pa­
slaugas vyriausybei, buvo pripažinta, jog reikia slėpti tikrąją
jo pavardę. Dėl to laiškuose Kaukazo civilinės valdžios vyres­
nybei ir Tifliso gubernijos žandarmerijos valdybos viršininkui
jis buvo pavadintas „netekusiu jokios teisės į turtą, apkaltinus
valstybiniu nusikaltimu, miestiečiu Ivanu Ivanovu".
Ir Okladskis virto Ivanovu. Po kelių dienų jis buvo išsiųs­
tas į Tiflisą. 1883 metų sausio 31 dieną Tifliso žandarmerijos
valdybos viršininkas Pekarskis šifruota telegrama Plevei prane­
šė, kad „kalinys Ivanas Ivanovas į Tiflisą nugabentas sėkmin­
gai".
Bet jau po kelių dienų Ivanovas pavirto Aleksandrovu;
apie tai pulkininkas Pekarskis pranešė taip:
„Į gruodžio 24 d. raštą Nr. 724 turiu garbę praneš­
ti, kad suimtasis Ivanas Ivanovas, jam pageidaujant,
tai suderinus su krašto vyresnybe, apgyvendintas Tif­
liso mieste. Ivanovui, kaip pametusiam pasą, išduotas
liudijimas Jekaterinoslavo gubernijos miestiečio Ivano
Ivanovičiaus Aleksandrovo vardu; Aleksandrovo pa­
vardė jam duota dėl to, kad aštuntojo dešimtmečio pa­
baigoje jis šia pavarde ir su atitinkamu pasu gyveno...
savaime aišku, kad policmeisteris, išduodamas liudi­
jimą, visai nežinojo, kam jis reikalingas; jam tik kraš­
to vyresnybė įsakė parašyti liudijimą ir perduoti man".
Pagaliau 1883 metų balandžio 25 dieną tas pats uolusis pul­
kininkas Pekarskis policijos departamento direktoriui pranešė,
346
kad „jūsų prakilnybei žinomas Ivanovas šiomis dienomis pa­
reiškė norįs tarnauti agentu man patikėtoje žandarmerijos val­
dyboje, be to, nurodė sąlygą, kad jam kas mėnesį būtų moka­
ma 50 rublių alga".
Ant šio pranešimo Plėvė užrašė tokią rezoliuciją: „Praneš­
ti, kad pasiūlymą reikia priimti".
Šitaip Okladskis tapo jau apmokamu provokatorium ir juo
tarnavo iki pat vasario revoliucijos.
Jis kelerius metus išgyveno Tiflise Aleksandrovo pavarde
ir išdavė nemažai revoliucionierių, su kuriais susipažindavo,
paskui juos provokuodavo, o vėliau išduodavo. Pekarskį pakei­
tęs naujas Tifliso žandarmerijos valdybos viršininkas Jankovs­
kis džiaugėsi savo agentu ir nuoširdžiai apgailestavo, 1888 m.
spalio mėn. gavęs tokį naujojo policijos departamento direk­
toriaus Durnovo įsakymą:
„Norėdamas asmeniškai pasikalbėti su jūsų prakil­
nybei žinomu Ivąnu Ivanovu, turiu garbę jūsų, ger­
biamasis pone, prašyti pakviesti jį pas save ir, parū­
pinus kelionei pinigų, pasiūlyti jam nedelsiant išvykti
į Peterburgą. Atvykęs į Peterburgą, Ivanovas neturi
niekam pranešti, koks jo atvykimo tikslas, ir apie
6—7 valandą vakaro ateiti pas mane į butą Vladimiro
aikštėje, o savo asmenybei patvirtinti turėti jūsų laiš­
ką. Atvykti ir apsigyventi Ivanovas turi turėti doku­
mentą, rodantį, jog jis gyvenąs Tiflise ir galįs be kliū­
čių gyventi Peterburge, bet anaiptol ne laikiną liudi­
jimą. Laikydamas Ivanovo kelionę griežtoje paslapty­
je, jūsų prakilnybę nuolankiai prašau pranešti man šif­
ruota telegrama, kurią dieną jis išvyks iš Tifliso ir ku­
rią dieną atvyks pas mane".
Gavęs nurodymą, Okladskis nedelsdamas išvyko į Peterbur­
gą pas naująjį policijos departamento šefą. Žinoma, tiksliai
paskirtu laiku jis nedrąsiai paskambino prie Durnovo buto du­
rų. Žinoma, jis buvo įsileistas ir labai maloniai priimtas.
Jiedu sėdėjo prašmatniame busimojo imperijos vidaus rei­
kalų ministro kabinete — kresnas, neaukštas Okladskis, kuris
tada neturėjo nė trisdešimties metų, ir liesokas, elegantiškas,
stipriai išsikvepinęs Durnovas, pakeitęs Plėvę ir sėkmingai žen­
giantis karjeros laiptais. Ant apskrito žurnalinio staliuko ga­
ravo arbata, įpilta į plonyčius melsvus su paauksinimais impe­
ratoriškojo porceliano puodukus. Simpatiška, gerai ištreniruota
tarnaitė su siuvinėta prijuoste, šeimininkui paskambinus, atne­
347
šė uogienės ir tyliai išėjo iš kabineto, net nepažvelgusi į sve­
čią, nes puikiai žinojo, kur tarnauja ir kuo kvepia ta tarnyba.
Ji jau įprato, kad šiame kabinete lankosi netikėčiausių svečių.
Po pasipūtusių, madingai apsirengusių su įmantriausiomis šu­
kuosenomis moterų neretai ateidavo žmonių degutuotais batais
ir kepurėmis, po studentų galėjai išvysti pagyvenusių damų,
primenančių senas mokytojas, po damų — laisvų manierų, auk­
siniais pensnė žurnalistų, po šių — kažkokių įžūliomis fiziono­
mijomis ir nenatūraliais, lyg dirbtiniais balsais nuskusta galvių
aktorių su katiliukais, po jų — paprasčiausių kiemsargių balto­
mis prijuostėmis su varinėmis plokštelėmis ant krūtinių, pas­
kui — galėjai sutikti neaiškaus amžiaus žmonių žalsvais paltais,
skvarbiomis, neramiomis vagišių akimis.
— Taigi, balandėli, aš iš tikrųjų džiaugiuosi, galėdamas su
jumis susipažinti,— maloniai lemeno Durnovas, neatitraukdamas
akių nuo Okladskio, kuris kukliai sėdėjo prieš jį.— Aš turiu
pačių, hm. .. pačių geriausių atsiliepimų apie jūsų veiksmus,
hm. .. apie jūsų pagirtiną veiklą Tiflise... Tai ir suprantama! ..
Po karštos klaidžios jaunystės atėjo išmintingas subrendimas,
kai sąmoningai vertinamas gyvenimas ir jo džiaugsmai. O jūs,
balandėli, dar toks jaunas, jums dar viskas ateityje... O kas
tarnauja carui, mano mielasis, tas neužmirštamas. Tikiuosi,
jums tai suprantama?
— Aš tuo neabejoju, jūsų prakilnybe,— atsakė Okladskis.—
Tarnauju iš visos širdies, nors ir rizikuodamas gyvybe... Jūs
žinot, vaikščioju lynu viršum bedugnės...
— Na, kam šis pesimizmas, kam? — sušuko Durnovas.—
Juk Ivano Okladskio jau seniai nėra, jį visi užmiršo, būkit tuo
tikras. Yra tik niekam, tikrai niekam nežinomas Aleksandro­
vas. .. Kokia čia bedugnė, meldžiamasis?
— Leiskite pasakyti, jūsų prakilnybe,— sukosėjęs į kumštį,
pasakė Okladskis.— Aleksandrovas — irgi ne saldainiukas po
visų tų metų Tiflise... Įkalintų ir tenai nemažai susidarytų...
O juk kokie jų, revoliucionierių, tarpusavio ryšiai, patys ži­
note. .. Ką ten Tiflisas! Net iš katorgos įsigudrina pranešti apie
bet kurį, kuris tik prarado jų pasitikėjimą... O jeigu jau atpa­
žintų— būtų galas... Pasigailėjimo nesitikėk...
— Tai jeigu atpažintų, kaip jūs pasakėte,— paprieštaravo
Durnovas.— Bet juk ir mes su jumis ne vaikai, mano mielasis,
ne vaikučiai... Taigi turėdamas galvoje jūsų samprotavimus
dėl Tifliso veiklos, neprieštarausiu, jeigu atsisveikinsime ir su
Aleksandrovu... Dievai jo nematė, tegu jis miršta, kaip numi­
348
rė Ivanovas, o prieš tai — Okladskis.. . Prisiminkim juos geru
žodžiu, ir baigta. Kuo, pavyzdžiui, bloga Petrovskio pavardė? A?
— Ji geresnė,— sutiko Okladskis.
— Na, ir puiku,— nusišypsojo Durnovas.— O dabar, mano
mielasis, pereikim prie reikalo. Man labai reikia žmogaus, pa­
tikimo, protingo, apsukraus, darbininko. Ir tokio žmogaus man
reikia gana delikačiam reikaliukui, tokiam reikaliukui, kur
svarbu įgudimas, nuojauta, taktas, revoliucinės aplinkos, įpro­
čių, taip sakant, tų visų sūkurių, visos tos filosofijos pažini­
mas. .. Žodžiu, man reikia jūsų pagalbos. Tiflise jums daugiau
nėra ko veikti, be to, jūs teisus, ten toliau likti ir pavojinga.
Na, o čia, sostinėje, žmogus — tarsi adata šieno kupetoje... Tai­
gi, čia susikūrė toks Istominos ratelis. Ji labai pavojinga as­
menybė. Tikslas — teroras... Sis darbas jums, jei neklystu, pa­
žįstamas?
— Ragavau,— trumpai atsakė Okladskis.
— Taigi, taigi. Su šia Istomina susijusi visa grupė, kurią su­
daro ir studentai, ir gydytojai, ir profesionalūs ramybės drums­
tėjai, ir valdžios vertėjai... Mano duomenimis, madam Istomi­
na labai veržiasi prie darbininkų, taip sakant, proletarų... To­
dėl aš ir noriu padėti šiai damai, rekomenduodamas jai prole­
tarą. .. A? ..
— Ką gi, jei reikia...— mįslingai tarė Okladskis.— Tik, jū­
sų prakilnybe, man tada iš tikrųjų reikia tapti proletaru... Žo­
džiu, įsitaisyti gamykloje... Aš neblogas mechanikas... O
šiaip negalima...
— Protinga! .. Aš kaip tik taip ir maniau padaryti... Labai
malonu, kad mūsų nuomonės sutampa... Įtaisysime jus į dar­
bą. .. Ir neblogai uždirbsite.
— Gamykloje ar pas jus? — tiesiai paklausė Okladskis ir
pažiūrėjo į Durnovą taip, kad šis akimirką net sumišo ir, vie­
nas sau pasakęs: „Žiūrėk tu!"— pasiskubino atsakyti:
— Na, žinoma, pas mus. O jau tai, ką uždirbsite gamykloje,
sutikite, mano vadovaujamo departamento neliečia... Nuo šios
dienos, pone... taip, Petrovski, būtent Petrovski, jūsų mėnesi­
nė alga — šimtas penkiasdešimt rublių. Manau, jūs suvokiate,
kad tai, velniai griebtų, jau šiokia tokia suma? Tai lygiai tris­
kart daugiau negu jūs, balandėli, gaudavote Tiflise... Taigi
sėkmės!..
.. .Po kiek laiko Durnovas vidaus reikalų ministrui raštiš­
kai pranešė, kad Petrovskis, ochrankoje gavęs Techniko pra­
vardę, sėkmingai atlieka užduotis Istominos ratelyje.
349
 Durnovas pranešė, kad su Istominos ratelio nariais Techni­
ką pavyko supažindinti padedant Mileriui-Landezenui — irgi
ochrankos agentui.
1890 m. vasario 11 d. Durnovas rašė:
- „Kai dėl mūsų Techniko, tai iki šiol pas jį niekas
nebuvo atėjęs, o tai, be abejonės, rodo ypatingą vie­
tinės kompanijos atsargumą".
Tų pačių metų kovo 14 dieną Durnovas patenkintas rapor­
tuoja:
„Per tą laiką ir mūsų Technikas po truputį ėmė pa­
sirodyti scenoje. Vasario 20 d., daugiau kaip po mėne­
sio, kai išvyko Landezenas, pas Techniką atėjo studen­
tas Brugeris, kurio bute Landezenas susitikinėjo su
Foinickiu. Brugeris pasakė, jog viena dama labai nori
su juo susipažinti, kalbėjo apie darbininkus ir pakvietė
jį ateiti pas save kovo 4-ąją. Paskirtą dieną Technikas
apsilankė pas Brugerį, kuris jam įteikė revoliucinių
knygelių, prašydamas išdalinti jas darbininkams. Svar­
bių pokalbių nebuvo, ir Brugeris panoro ateiti pas
Techniką penktadienį, kovo 16-ąją. „Galbūt aš ateisiu
ne vienas",— pridūrė jis. Kadangi aš galiu pamatyti
Techniką tik savo bute, tenka vengti dažnų susitikimų,
nes mano butą žino daugelis, ir Technikas gali leng­
vai įkliūti".
Balandžio 26 d. Durnovas pranešė:
„Praeitą savaitę, penktadienį, pas Techniką atėjo
kažkokia jauna moteris ir pasakė, kad ją atsiuntęs Je­
goras Brugeris. Po bendrų kalbų apie revoliucinius
reikalus ji pareiškė, jog vienintelis sėkmingos kovos
su vyriausybe būdas yra nuosekliai vykdyti teroristi­
nius aktus. Jos žodžiais, tam reikalui žmonių yra ir
dar bus. Pasikėsinimo būdai priklauso nuo aplinkybių,
bet bombos, pripildytos planklastito, yra patogiau­
sios. .. Technikui parodžius Istominos fotografiją, jis
atpažino, jog tai minėtoji moteris..."
Sį paskutinį pranešimą Durnovas jau pasirašė kaip vidaus
reikalų ministras ir adresavo pačiam carui.
1890 metų gegužės pabaigoje visus asmenis, kurie priklausė
Istominos rateliui, ochranka suėmė,
350
 1891 metų spalio 11-ąją „aukščiausiojo įsakymu" Petrovs-
kiui buvo suteikta asmeninė garbės pilietybė. O po kelerių me­
tų Okladskis-Petrovskis pats parašė tokio turinio raportą-paaiš-
kinamąjį raštą vieno ochrankos skyriaus vadovui Ratajevui:

„Jo prakilnybei
Leonidui Aleksandrovičiui Ratajevui
I. Petrovskio paaiškinamasis raštas.
Turiu garbės prašyti jūsų prakilnybę tarpininkauti,
kad policijos departamento direktorius man suteiktų
paveldimą garbės piliečio vardą.
L Petrovskis'.
Iš pažymos, kurią parašė policijos departamentas, matyti,
jog „valdovas imperatorius pagal savo ministro 1903 m. lie­
pos 31 d. raportą maloningai leido suteikti asmeniniam garbės
piliečiui Ivanui Aleksandrovičiui paveldimą garbės piliečio
vardą".
Ėjo metai, titulai vijo apdovanojimus, apdovanojimai — titu­
lus. Okladskis sukūrė šeimą, nusipirko penkių kambarių vilą
Petrograde, užsiaugino prie jos nedidelį sodą, įsirengė darželį,
uogyną. Jis užsiaugino barzdą, rūpestingai ją prižiūrėjo, gero­
kai pastorėjo ir gyveno savo malonumui.
Gamykloje, kur jis dirbo mechaniku, niekas neįtarė, kad
jis — provokatorius, bet darbininkai jo nemėgo už pasipūtimą.
Okladskis vengė ryšių su šios gamyklos revoliuciniais rate­
liais, nes bijojo būti demaskuotas. Bet užtat, dirbdamas gamyk­
loje, jis galėjo užmegzti ryšius su kituose miesto rajonuose
veikiančiais revoliucionieriais. Jis susipažindavo ir išduodavo,
išduodavo ir susipažindavo...
Jis gyveno keistą, netgi ne dvigubą, o trigubą gyvenimą.
Gamykloje visi pažinojo mechaniką Ivaną Petrovskį kaip gar­
bingą žilabarzdį meistrą, griežtą pavaldiniams, labai orų ir sau­
soką. Kaimynai, kur gyveno, pažinojo jį kaip pasiturintį žmo­
gų, rimtą šeimininką, šeimos tėvą, kuris gyveno ramiai, užsi­
daręs, bet nieko smerktino jo elgesyje nepastebėjo: buvo labai
religingas, stropiai lankydavo pamaldas. O Fontankoje, balta­
me vidaus reikalų ministerijos pastate, kur buvo įsikūręs och-
rankos skyrius, turėjęs atskirą įėjimą ir papildomą slaptą iš­
ėjimą į kiemą, pažinojo Techniką — nepakeičiamą provokatorių,
sugebantį mikliai įsiskverbti į revoliucionierių tarpą, greitai
Pelnyti pasitikėjimą ir vikriai iššniukštinėti reikiamus adresus,
351
pavardes, konspiracinius butus, sumanymus. Taip pat ochran-
koje buvo žinoma, kad Technikui ypatingą dėmesį skiria jo
prakilnybė ponas užsienio reikalų ministras, kviečiasi į savo
namus, be to, savo nuopelnais jis žinomas pačiam visos Rusi­
jos valdovui, Lenkijos karaliui, Suomijos didžiajam kunigaikš­
čiui ir t. t.
Staiga sugriaudėjo revoliucija, ir iškart sugriuvo garbės pi­
liečio Ivano Petrovskio gerovė, kurią jis užgyveno per dešim­
čių ir šimtų jo išduotų žmonių kančias ir kraują, per pakartus
ir sušaudytus, nukankintus ir nužudytus centro politinių kalė­
jimų ir tvirtovių kazematuose, katorgoje ir ištremtyje.
Netrukus Okladskiui reikėjo bėgti iš Petrogrado. Jis dar ne­
žinojo, kur jam gyventi, kaip pasislėpti, kuo dėtis, bet žinojo,
jog tame mieste, kur jis pasidarė provokatorium, kur išdavė
tiek daug žmonių, jam gyventi ir dirbti pavojinga...
Pavasarį ir vasarą jis dar vylėsi, kad caro režimas vėl grįš
ir vėl viskas bus po senovei: jis gyvens savo namelyje, augins
gėles, vėl gaus savo atlyginimą ir vėl rašys ochrankai skundus.
Bet po Spalio revoliucijos šios viltys žlugo. Okladskis važi­
nėjo po Centrinės Rusijos miestus, jo santaupos tirpo, jam da­
rėsi vis sunkiau. Jis atidžiai sekė spaudą, visą laiką jaudinda­
vosi, perskaitęs, jog demaskuotas vienas ar kitas provokatorius,
žudikas, o naktimis dažnai sapnuodavo savo išduotus žmones.
Bet ėjo laikas, ir liovėsi košmariški sapnai, o po penkerių
metų, 1922-aisiais, Okladskis nurimo. Jis nusprendė, jog „ka­
rantinas" praeis ir Ivano Okladskio paslaptis bus užmiršta.
Jis grįžo į Petrogradą, kuris tada dar šitaip vadinosi. Čia jis
įsitaisė Murmansko geležinkelio dirbtuvėse meistru. Bet ir čia
jo darbininkai nepamėgo. Kilo konfliktų. Nežinia iš kur ir ne­
žinia kaip pasigirdo gandų, kad meistras Petrovskis buvo susi­
jęs su ochranka. Jis turėjo išeiti iš darbo.
Tada jis ėmė dirbti gamykloje „Krasnaja zaria", užsiprenu­
meravo žurnalą „Byloje", kuriame neretai būdavo rašoma apie
revoliucijos išdavikus. Kiekvienas naujas šio žurnalo numeris
jam keldavo šiurpą. Jis nurimdavo tik tada, kai, perskaitęs
paskutinį puslapį, nerasdavo savo vardo.
Baimė — blogas patarėjas. Tai iš baimės Okladskis parašė
anketoje, jog turįs revoliucinių nuopelnų, priklausęs dar ir na­
rodnikams. Be to, pridūrė, kad jis, kaip narodnikas, buvo su­
imtas ir dvejus metus kalėjo Petropavlovsko tvirtovėje.
Tuo tarpu tardymo organai jau ieškojo Ivano Okladskio.
Netrukus eiliniame „Byloje" numeryje pasirodė revoliucionie­
riaus N. Tiutčevo straipsnis „Ivano Okladskio likimas". Tiutče-
352
 vas atl ko didžiulį darbą, tirdamas ochrankos archyvus, kol ra­
do d o k u m e n t u s apie Okladskį ir apie jo perkrikštijimus iš Ok-
^dskio į Ivanovą, iš Ivanovo į Aleksandrovą, iš Aleksandrovo
i Petrovskį.. ·
Suimtas Okladskis mėgino įrodyti, kad jis tikrai esąs Pet-
rovskis ir nieko bendra su Okladskiu neturįs.
_ Tai jūsų raportas „jo prakilnybei Ratajevui"?— pertrau­
kė jį tardytojas ir parodė Okladskiui jo ranka rašytą pareiški­
mą, kuriame jis „nuolankiai prašė", kad per policijos departa­
mento direktorių jam būtų suteiktas paveldimas garbės pilie­
čio vardas.
Okladskis pažiūrėjo į nuo laiko pageltusį popierių ir išblu­
kusias eilutes. Gintis buvo beprasmiška. Jis ėmė verkti, lieda­
mas piktas bejėgiškumo ašaras.
— Aš vėl klausiu — tai jūs rašėte? — pakartojo tardytojas.
— Aš,— atsakė Okladskis.— Tai rašiau aš...
— Ar ketinate duoti parodymus apie savo trisdešimt septy-
nerių metų darbą ochrankoje?
— Aš viską papasakosiu, viską, kaip buvo... Tiutčevas sa­
vo straipsnyje perdėjo, kad jį kur velniai! .. Mane privertė...
Neištvėriau... Bet stengiausi kalbėti tik tai, ką ochranka ir be
manęs žinojo...
— Okladski, jūs demaskuotas ne tik savo raportu. Mes turi­
me dokumentų, rodančių kiekvieną jūsų žingsnį, kiekvieną jū­
sų įskundimą, pasakojančių apie kiekvieną jūsų išduotą žmo­
gų. .. Patariu neapgaudinėti tardymo ir nemenkinti savo vaid­
mens. .. O paskui žinokitės... Jūsų reikalas...
Ir Okladskis ėmė pasakoti, vis dėlto mėgindamas viską nu­
spalvinti taip, jog buvęs auka. Bet kiekvieną tokį jo mėginimą
atremdavo dokumentai. Vyresnysis tardytojas Igelstromas taip
gerai ištyrė organizacijos „Narodnaja volia" istoriją ir ochran­
kos skyriaus archyvus, kad šiais klausimais drąsiai galėjo skai­
tyti paskaitas. Su juo Okladskiui buvo sunku. Jis mėgino su­
klaidinti tardytoją, nukreipti jį į šalį, supainioti, primindamas
sudėtingus „Čiornyj peredel" ir organizacijų „Narodnaja volia"
tarpusavio santykius, skilimą Voronežo suvažiavime, „Isk-
ros" atsiradimą, tačiau Igelstromas viską atrėmė, nes buvo la­
bai gerai pažinęs revoliucinio judėjimo istoriją. Igelstromas,
surusėjusio švedo sūnus, Leningrade buvo laikomas vienu iš
geriausių tardytojų. Aš gėrėjausi, kaip jis labai ramiai ir dėme­
singai išklauso Okladskį ir čia pat, nekeldamas balso, korektiš-
23. Tardytojo užrašai 353
kai, bet triuškinamai „kietais" dokumentais ir argumentais su­
griauna jo prieštaravimus.
— Ar jums, Ivanai Aleksandrovičiau, neatrodo,— visada po
kiekvieno „sutriuškinimo" kreipdavosi į Okladskį Igelstro-
mas,— jog šiomis sąlygomis jums sunku apginti savo versiją?
Argi ne taip? ..
— Matyt, aš būsiu primiršęs,— atsakydavo Okladskis.— Ma­
no amžiuje, pilieti tardytojau, tai nenuostabu... Tegu bus jūsų
teisybė.
— Man nereikia jūsų malonės, Okladski,— atsakydavo
Igelstromas.— Turi būti ne „mano teisybė", kaip jūs teikėtės
pasakyti, o taip, kaip buvo iš tikrųjų, kaip buvo istoriškai...
Pozicija, kurios laikėsi gindamasis Okladskis, buvo aiški:
jis tvirtai nutarė prisipažinti tik tiek, kiek neginčytinai rodo
tikri dokumentai. Todėl, prisipažinęs dėl visko, ką įrodė doku­
mentai, Okladskis, pavyzdžiui, tvirtino, jog, išdavęs Istominos
ratelį, jis iki revoliucijos daugiau neįskundė nė vienos revoliu­
cinės organizacijos ar grupės ir apskritai ochrankos naudai ne­
va jau nedirbęs.
— Ar nesiteiksite tada paaiškinti, už ką gi jums ochranka
mokėjo po 150 rublių per mėnesį iki pat revoliucijos? — pa­
klausė Igelstromas.
— Kodėl gi ne,— ramiai atsakė Okladskis.— Mat aš, būda­
mas elektrikas, policijos departamente ir ministro bute taisy­
davau elektrinį apšvietimą... Todėl ir mokėjo...
— Sakykim. Bet ar nemanote, jog už elektrinio apšvietimo
taisymą tokių pinigų niekas nemoka?
— Betgi mokėjo.
— Ir tik už elekrinio apšvietimo remontą?
— Taip, už ta i...
— Abejoju. Šiaip ar taip, net elektrinis apšvietimas nenu-
šviečia šio klausimo, Ivanai Aleksandrovičiau... Deja, nenu-
šviečia...
— Kaip jums išeina, o aš kalbu, kaip buvo...
— Jūs artimai pažinojote vidaus reikalų ministrą Durnovą?
— Koks ten artimumas! .. Jis — ministras, o aš mažas žmo­
gelis. ..
— Jūs pažinojote Durnovo šeimos narius?
— Kažkaip neprisimenu...
— Argi? .. O juk po revoliucijos, kai Durnovo duktė tapo
virėja, jūs su ja susitikinėdavote?
— Kodėl jūs taip manote, pilieti tardytojau? — greitomis
paklausė Okladskis ir ėmė kedenti savo žilą barzdą.
354
 — Aš ne manau, o žinau,— nusišypsojo Igelstromas.— Aš
žinau tiksliai, iš pačios Durnovos. Ji parodė, kad visus šiuos
metus jūs dažnai pas ją lankydavotės, o ji pas ju s... Tai pa­
tvirtinate?
— Patvirtinu...
— Kas gi tarp jūsų buvo bendra? Prisiminimai?
— Tiesiog jos buvo gaila... Ministro duktė, o čia — virė­
ja ...
— O ar žmonių, kurie dėl jūsų kaltės buvo siunčiami į kar­
tuves, nebuvo gaila?
— Ir jų buvo gaila, bet nebuvo išeities... Savo kailį gel­
bėjau. ..
— Na, sakysime, ne vien kailį... Juk jūs siekėte ir titulų,
ir apdovanojimų... Ar ne taip?..
— Tai jau vėliau, kai viskas tapo įprasta...— Ir, netikėtai
nuleidęs galvą, Okladskis pridūrė: — Toks jau buvo gyveni­
mas: arba tu, arba tave... Bet juk ne aš tokį jį padariau. Iš
pradžių tiesiog gyventi norėjosi, neištvėriau. O paskui norė­
jau gyventi geriau, pakvipo titulai, nuosavas namukas, alga...
Ir pradėjau, ir pradėjau...
Okladskis buvo teisiamas Maskvoje, Sąjungų namų kolonų
salėje, 1925 metų sausio 10—14 dienomis. Jį teisė respublikos
Aukščiausiasis teismas, kuriam pirmininkavo A. Solcas, senas
bolševikas, valstybės kaltintojas buvo N. Krylenka — pirmasis
tarybinis prokuroras. Visuomeninis kaltintojas buvo Feliksas
Konas.
Okladskį gynė Maskvos advokatai Ocepas ir Členovas, o
ekspertas istorijos-revoliucijos klausimais buvo prof. P. Sčiogo-
levas.
Tuo tarpu liudytojai buvo seni narodovolcai, o ir ta pati
Jakimova-Baska, kuri prieš pusę amžiaus drauge su Zeliabovu,
Tichonovu ir Okladskiu rengėsi susprogdinti caro traukinį
Aleksandrovsko rajone.
Kolonų salė buvo pilnutėlė žmonių. Pirmosiose eilėse sėdė­
jo žili Rusijos revoliucinio judėjimo veteranai, perėję carizmo
kalėjimus ir katorgas, atidavę visą savo gyvenimą revoliucijai
ir senatvėje sulaukę jos pergalės, o už jų nugarų ir balkonuo­
se buvo prigužėję jaunimo, komjaunuolių, kurių akyse dabar,
klausant teismo kaltinimo, šalių ginčų, eksperto išvadų ir dau­
gelio liudytojų parodymų, tarsi atgijo visa revoliucinio judėji­
mo istorija, jos pakilimai ir pralaimėjimai, klaidos ir pergalės.
Taip, šiame neįprastame procese, kur nepaprastai aiškiai
atsiskleidė prieštaringiausi charakteriai ir poelgiai — ištikimybė
355
ir išdavystė, sugebėjimas nesavanaudiškai, iki paskutinio ato­
dūsio tarnauti revoliucijai ir prireikus mirti nesusimąstant už
šį šventą reikalą ir niekšingas bailumas, kuris vakarykštį bend­
ražygį pavertė mirtinai pavojingu priešu, atgijo pati revoliuci­
nių narodovolcų istorija, įrašiusi šviesių puslapių į didžiąją Ru­
sijos išsivaduojamojo judėjimo knygą.
Niekada neužmiršiu pagarbios tylos, viešpatavusios šioje
didžiulėje, susijaudinusių žmonių pilnutėlėje salėje, kai narod­
nikai, duodami parodymus, tarė Andrejaus Želiabovo, Stepano
Chalturino, Sofijos Perovskajos, Grineveckio, Kibalčičiaus, Ve-
ros Zasulič ir kitų, kurie jau negalėjo dalyvauti šiame procese,
vardus.
Penkias dienas truko šis teismo procesas, kurį sekė visa ša­
lis. Penkias dienas, metai iš metų, dešimtmetis po dešimtmečio,
teisme buvo minimi prieš pusamžį griaudėjų įvykiai. O teisia­
mųjų suole, spiginamas žiūrovų žvilgsnių ir nutaikytų į jį fo­
toaparatų bei kino kamerų objektyvų, gūžėsi senas, užkietė­
jęs caro ochrankos vilkas, išlikęs gyvas, išdavinėdamas žmo­
nes, kurie jį laikė bičiuliu, bendražygiu, ginklo draugu.
Procesui baigiantis, N. Krylenka savo kaip visada tempera­
mentingoje, apgalvotoje ir ryškioje kalboje tarp kitko pasakė:
„.. .Istoriškai reikšmingiausias šio proceso momentas buvo
tas, kai Jakimova-Baska davė parodymus. Mano nuomone, šis
momentas buvo svarbiausias dėl to, kad jame tarytum fokuse
atsispindėjo trys svarbiausi dalykai.
Vienas — tai organizacijos „Narodnaja volia" apoteozė. Mes
visi matėme, kokį didžiulį pasitenkinimą gali jausti žmogus,
po keturiasdešimties metų sulaukęs revoliucijos, kuriai paskyrė
visą gyvenimą, pergalės. Sis momentas atsispindėjo čia, pro­
letarinio teismo salėje, kur Tarybų Sąjungos darbininkų ir vals­
tiečių akivaizdoje davė parodymus žmogus, savo rankomis ir
savo gyvenimu pradėjęs judėjimą, kuris baigėsi revoliucijos
pergale ir carizmo žlugimu. Sis žmogus — Jakimova. Tai buvo
organizacijos „Narodnaja volia", jos veteranų žygdarbio pašlo­
vinimas.
Antra, šį momentą atspindėjo mūsų pergalė, mūsų revoliuci­
jos pergalė, mūsų apoteozė, nes šalį išvadavusi revoliucija —
tai mūsų reikalas, reikalas tūkstančių darbininkų, Rusijos pro­
letariato, nes tik jis, ir tik jis, suteikė galimybę seniems vete­
ranams, revoliucinio judėjimo pradininkams, atvykti čia, pa­
matyti pergalę, už kurią jie aukojo gyvenimą, išvysti realiai
įgyvendinamus siekius, čia, mūsų šalies centre, Maskvoje, kur
356
dar visai neseniai, vos prieš septynerius metus, viešpatavo ca­
rizmas. .."
Respublikos Aukščiausiasis teismas pripažino Okladskį kaltu
ir nuteisė jį pagal BK 67 straipsnį aukščiausia bausme — su­
šaudyti konfiskuojant visą turtą.
Tačiau, atsižvelgdamas į Okladskio senyvą amžių ir padarytų
nusikaltimų senatį, Aukščiausiasis teismas nusprendė aukščiau­
sią bausmę pakeisti — nuteisti dešimčia metų griežto režimo
kalėjimo.
Taip baigėsi piktojo organizacijos „Narodnaja volia" geni­
jaus biogrąfija.
1956 m.
TŪZŲ DAMA

1925 metų vasarą Maskvos gubernijos teismo vyresnysis tar­

dytojas Aleksėjevas tardė A. Serebriakovą, kuri prieš ketvirtį
amžiaus buvo slapta ochrankos agentė ir išdavė jai daugelį re­
voliucionierių.
Tuo metu aš, kaip liaudies tardytojas, dirbau gubernijos
teismo tardymo dalyje ir ne kartą dalyvavau tardant Serebria­
kovą. Šis tardymas turėjo nemažą istorinę ir psichologinę reikš­
mę. Serebriakovos byloje liudijo A. Jelizarova — Vladimiro II-
jičiaus sesuo, A. Lunačiarskis, M. Vladimirskis, S. Smidovič ir
daugelis kitų labai senų bolševikų.
Tada Serebriakova jau buvo šešiasdešimt penkerių metų ir,
sirgdama katarakta, beveik visiškai nieko nematė. Nors sena ir
akla, ji buvo vis dėlto labai valinga, pikta, užsispyrusi senė.
Demaskuojančių nenuginčijamų, tikrų ochrankos dokumentų
prispirta, tardoma ji ryžtingai priešinosi. Iš pradžių viską nei­
gė, vėliau derėjosi, kaip turguje tiesiog dėl kiekvieno bylos
epizodo.
Provokatorės veiklą Serebriakova pradėjo seniai, dar praei­
to amžiaus devintajame dešimtmetyje. Pagal Zubatovo, tuo me­
tu Maskvos ochrankos viršininko, užduotį savo bute ji suor­
ganizavo „marksistinį saloną" ir dirbo nelegaliame Raudonaja­
me kryžiuje, kuris teikdavo pagalbą politiniams kaliniams. Tai
padėjo jai įgyti revoliucionierių pasitikėjimą, juoba kad ji no­
riai leisdavo savo bute, spąstuose, rengti slaptus susitikimus ir
pasitarimus.
Negana to, Serebriakova revoliucinėms organizacijoms teik­
davo ir daugiau paslaugų: platindavo ir laikydavo nelegalią
357
revoliucinę literatūrą, parūpindavo blankų ir pasų, padėdavo
rinkti lėšų pogrindinei spaustuvei įkurti.
Ji pati nebuvo kurios nors organizacijos, partijos ar rate­
lio narė, bet buvo laikoma visiškai patikimu žmogumi.
A. Lunačiarskis apie savo susitikimus su Serebriakova taip
pasakoja:
. .Aš su ja susipažinau daugiau kaip prieš ket­
virtį amžiaus.
Bet ano meto Serebriakovą aš matau kaip gyvą.
Tai labai judri, negražaus veido, bet simpatiškų, labai
ryškių, kažkaip ypatingai spindinčių akių dama, labai
mėgstanti kalbėti, itin maloni ir paslaugi visais visuo­
meniniais ir asmeniniais klausimais.
Užsukau pas ją su laišku nuo P. Akselrodo, kuris
rekomendavo man per ją susipažinti su Maskvos so­
cialdemokratais. Tai ir buvo padaryta.
Nepasakyčiau, kad mudu su ja šiek tiek susidrau­
gavome. Tačiau aš, S. Lunačiarskaja, dabar Smidovič,
ir mano velionis brolis Aną Jegorovną labai gerbėme.
Aš dažniau už kitus viešėdavau pas ją, ir tai buvo ne
tik įvairios marksistinio salono pobūdžio vakaronės,
bet ir intymesnėje aplinkoje, rytais ir vakarais, per
pusryčius bei vakarienę. Mudu šnekučiuodavomės su
Ana Jegorovną, kuri retai būdavo viena, dažniausiai
kažkokių draugų ar svečių draugijoje, apie visus ak­
tualius marksistinės žurnalistikos reikalus, apie įvai­
rius politinius įvykius, apie ištremtus ir emigravusius
draugus ir t. t. Paprastai Ana Jegorovną mėgdavo at­
sidurti akis į akį ir klausinėdavo apie nelegalų dar­
bą. .."
Žinoma, nei A. Lunačiarskiui, nei kitiems Serebriakovos
„salono" lankytojams tada ir į galvą neateidavo, kad jos bu­
tas yra ochrankos paspęsti spąstai ir kad draugiška, nuoširdi
šio nelemto buto šeimininkė — paties Zubatovo etatinė slapta
informatorė, kurios pravardė buvo Tūzų Dama.. .
A. Lunačiarskis pasakoja, jog „Serebriakova labai daug nu­
simanė, draugus, inteligentus ir darbininkus vis klausinėdavo,
kaip gyvena, kaip sekasi dirbti, teiraudavosi apie įvairius atsi­
šaukimus, kaip rengiamasi streikams. Iš mūsų veiklos ji žinojo
labai daug... Paskui Ana Jegorovną įsišnekėdavo apie asme­
niškus dalykus, jai rūpėjo pašnekovo sveikata, buities sąly-
358
 _ir tai ji darė delikačiai, taip pasirengusi visapusiškai pa­
dėti, kad, išeidamas iš jos namų, manydavai tik viena: „Koks
Ana Jegorovna vis dėlto geras ir mielas žmogus".
Devintajame ir dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje
Maskvos ochranka, kovodama su revoliucinėmis organizacijo­
mis, pasiekė nemažų laimėjimų. Dėl to, kaip savo memuaruose
pasakoja žandarų generolas Spiridovičius, Maskvos ochrankos
skyrius „tarp visų Rusijos žvalgybos organų buvo ypatingas, ir
jo veikla išsiplėtė toli už Maskvos ir jos gubernijos ribų".
Iš savo agentūrų surinkusi daug duomenų apie Maskvos re­
voliucines organizacijas ir grupes, ochranka 1894 metais pradė­
jo jas likviduoti. Suėmimai sekė po suėmimų. „Žlugo grupės
viena po kitos,— rašo Maskvos socialdemokratų organizacijos
istorikas Mickevičius.— Nė vienai grupei nepavykdavo geriau
įsitvirtinti: šeši mėnesiai, jeigu nelikviduodavo grupės, jau bu­
vo nemažas laikas."
Pavyzdžiui, 1894 metais ochranka likvidavo Mickevičiaus
socialdemokratų ratelį, paskui Darbo sąjungą, A. Smirnovo ir
Mūravliovos moterų ratelį.
1895 metais buvo suimta daugelis Maskvos darbo sąjungos
socialdemokratų organizacijos narių. 1897 metais ochranka su­
triuškino Vorovskio, paskui Rozanovo ir Dubrovinskio, vėliau
Jelagino socialdemokratų ratelius.
1898 metais ochranka likvidavo „Kovos darbininkų klasei iš­
vaduoti Maskvos sąjungą". 1899 metais buvo suimtos seserys
Karasiovos, S. Smidovič ir A. Lunačiarskis.
Pagaliau 1901 metais buvo smogtas pirmas smūgis RSDDP
Maskvos komitetui, o 1902-aisiais — antras.
Tik po revoliucijos, kai ochrankos archyvai atsidūrė tarybi­
nių tardymo organų rankose, paaiškėjo, jog visi šie smūgiai
Maskvos revoliucinėms organizacijoms ir grupėms buvo orga­
nizuojami daugiausia padedant provokatorei Tūzų Damai, vė­
liau ochrankoje gavusiai Mamašos ir Subotinos pravardes.
Serebriakova, naudodamasi daugybės pažįstamų revoliucio-
nierių pasitikėjimu, savo maloniu elgesiu ir paslaugumu pelniu­
si simpatijų, svetingai vaišindama revoliucionierius, aktyviai
bendradarbiaudama politiniame Raudonajame kryžiuje, platin­
dama revoliucinius lapelius ir proklamacijas, rinkdama lėšų
pogrindinei spaustuvei įkurti, ruošdama siuntinius politiniams
kaliniams, neretai pakliuvusiems į kalėjimą per jos pačios ma­
lonę, labai atkakliai ir meistriškai rinko ochrankai aktualias
žinias.
359
 Čia labai būdingi A. Jelizarovos parodymai apie Serebriakovą.
1898 metais N. Krupskaja, tada būdama ištremto į Sibirą Vladi­
miro Iljičiaus sužadėtinė, išvyko pas jį. Ana Jelizarova, paty­
rusi revoliucionierė ir gera konspiratorė, tai nuslėpė nuo Sereb-
riakovos, nors ši ir labai jau domėjosi Vladimiro Iljičiaus liki­
mu. Žinoma, Ana Iljinična nežinojo, jog Serebriakova yra
provokatorė, bet intuityviai ja nepasitikėjo ir netgi ne kartą
patardavo A. Lunačiarskiui būti su ja atsargesniam. Anai IIji-
ničnai ypač kėlė įtarimą pernelyg didelis Serebriakovos smal­
sumas.
Apie tai, kad N. Krupskaja išvyko į Sibirą, Serebriakova
sužinojo vėliau iš kitų šaltinių. Ji pasiskundė Anai Iljiničnai,
kad ši nuslėpė Nadeždos Konstantinovnos išvykimą į Sibirą, o
paskui, kalbėdamasi su bendrais jų pažįstamais, reiškė nepasi­
tenkinimą Ana Iljinična ir vadino ją. „dama su vualiu", kuri
laikosi konspiracijos „netgi dėl smulkmenų". Taigi Serebriako­
va dėjosi dėl nepasitikėjimo nepelnytai užgauta.
Duodama parodymus, Ana Jelizarova pasakė:
„Kai 1898 metų pavasarį Krupskaja su motina išva­
žiavo į Sibirą pas Vladimirą Iljičių, savo sužadėtinį,
Serebriakova žinojo, kad ji išvyko į Sibirą, bet apie
Nadeždos Konstantinovnos santykius su broliu aš jai
nieko nesakiau. O po kiek laiko ji, rimtai priekaiš­
taudama, man sako, jog labai įsižeidusi, kad aš elgiuo­
si su ja toli gražu ne taip, kaip ji su manimi, kad ja
nepasitikiu: pavyzdžiui, nepasakiau, kad N. K. ištekė­
jusi, ir kad kažkas klausęs ją apie Krupskają: „Kaip ji
ten su vyru gyvena?" Ji nežinojusi, su kuriuo vyru.
„Juk ji ištekėjo už V. Uljanovo. Kaip jūs sakote, kad
draugaujate su Jelizarova, jeigu to nežinote?"—„Man
buvo taip nemalonu",— užbaigė Serebriakova. Aš pa­
sišaipiau iš jos: „Juk jūs brolio nepažįstate".—„Ne."—
„Tai kam jums žinoti, ar jis vedė ir ką." Aš maniau,
jog tai moteriška mada liežuvauti, ir paskui ją erzinau,
ar dėl to ji vis pyksta ant manęs. Tačiau vis dėlto, at­
simenu, man atrodė keista, todėl ją paklausiau, kas
čia per žmonės, kad jiems tai rūpi? Ji kažką atsakė
juokais. „O ar jie mane pažįsta?"— vėl paklausiau.
„Pažįsta",— atsakė ji, nenuoširdžiai nusišypsodama..."
Praėjus keleriems metams, buvo demaskuotas provokato­
rius— kažkoks Michailas Gurovičius, įsibrovęs tarp revoliucio­
nierių ir vykdęs Zubatovo užduotis. Gurovičius artimai pažinojo
360
S e re b ria k o v ą . S e r e b r ia k o v o s v y r a s , g y v e n ę s k a r t u s u ja , ta d a
ta r n a v o s a v iv a ld y b ė je . A. L u n a č ia rs k is t ą ž m o g ų a p ib ū d in o š i­
ta ip :
. .Jos vyrą puikiai prisimenu. Jis visada darė la­
bai keistą įspūdį. Tai buvo apkūnus vyriškis, atkak­
liausias tylenis. Nebent tik replėmis galima buvo iš­
pešti iš jo žodį. Jis visada žiūrėdavo pro šalį, retai į
akis... Iš esmės jo niūriame veide atsispindėjo kažko­
kia kaltumo, vidinio prakeikimo išraiška, bet mes to
labai nepaisėme. A. J. į savo vyrą numodavo ranka,
o mums sakydavo: „Mano vargšas vyras nėra visiškai
normalus, jis labai sunkiai serga neurastenija, verčiau
duokim jam ramybę..."
Matyt, A. Lunačiarskis labai tiksliai pastebėjo šią Serebria­
kovos vyro „kaltumo, vidinio prakeikimo išraišką", nes Ana II-
jinična savo parodymuose pateikia tokį epizodą:
„.. .1904 metais, vykdama iš Kijevo į Piterį, užsu­
kau pas ją (Serebriakovą.— L. S.). Susidariau labai ne­
malonų įspūdį: ji buvo pernelyg išsipusčiusi, kažkokia
akiplėšiškai išdidi... Geriant arbatą, tyčia ūmiai pasa­
kiau: „O mes dar bendrą pažįstamą — Gurovičių — pa­
miršome!"— ir pažvelgiau į abu Serebriakovus. Jis pa­
šoko, stvėrėsi rankomis už stalo ir visas suvirpėjo,
įsmeigęs akis į vieną tašką. Ji nerimastingai pažvelgė
į jį, priėjo ir pasakė: „Tau negera, eik ir nusiramink",—
ir išvedė jį į kitą kambarį. Likusi viena, pajutau šiokį
tokį sąžinės graužimą: ji dažnai sakydavo, kad šis žmo­
gus ligotas, nervingas. Juk ir žinoti, kad priiminėja
pas save provokatorių, nėra malonu, mąsčiau aš. Aš
tikėjausi, kad grįžusi ji man iškalbės. Bet ji ėmė ir
prašneko apie ką kita, lyg nieko nebūtų įvykę. Tai
man buvo nemaloniausia".
Zubatovas Serebriakovą labai vertino ir darė viską, kad ji
nebūtų demaskuota. Antai savo laiške policijos departamentui
1897 metų rugsėjo mėnesį jis rašė, jog yra pakankamai pagrin­
do už revoliucinę veiklą suimti A. Jelizarovą, E. Gamburgerį,
V· Rožanovą ir kitus, bet „paimti nė vieno iš jų negalima, jei-
δ η nenorime sugriauti visos savo sistemos", nes „visa tai suda-
fo mūsų sostinės „šventenybę". Ochrankos terminologijoje
■/šventenybė" reiškė tokį slaptą agentą, kurį reikia ypač saugo­
ti, dėl to negalima suiminėti jo pažįstamų žmonių, kad nebūtų
įtartas šis agentas.
Dėl tų pačių motyvų kartą tuoj pat buvo paleistas studen­
tas, kurį policija buvo sulaikiusi geležinkelio stotyje su nele­
galia literatūra, gauta iš Serebriakovos. Bijodama, kad tardo­
mas jis jos nepaminėtų, ochranka tuoj pat jį paleido.
Tik suimant RSDDP Maskvos komiteto narius 1902 metais,
Serebriakovos išdavikiško vaidmens nepavyko gerai užmaskuo­
ti. Tada į Maskvą iš užsienio atvyko „Iskros" agentė Gurvič-
Koževnikova. Čia pagal CK nario Noskovo duotą jai konspira­
cinį adresą Gurvič kreipėsi į Serebriakovą, prašydama supažin­
dinti ją su Maskvos komiteto nariais. Serebriakova mielai šito
ėmėsi ir supažindino Gurvič su miesto komiteto nariais — Teo-
dorovičium, Vainšteinu ir Meščeriakovu. Apie tai ji, aišku,
tuoj pat pranešė ochrankai, o ši — policijos departamentui.
Policijos departamento archyvinėje byloje išliko jo direk­
toriaus Lopuchino nurodymas Maskvos ochrankos skyriui „im­
tis priemonių, kad „Iskros" ir „Komiteto" atstovai būtų užklup­
ti kokiame nors bendrame susirinkime".
Maskvos ochranka padūsavo, bet išeities nebuvo. Per Se­
rebriakovą sužinojusi, kad lapkričio 27 dieną miesto komiteto
nariai ir Gurvič susirinks dantų gydytojos Anaraud bute, och­
ranka apsupo šį butą ir suėmė Teodorovičių, Vainšteiną, Meš-
čeriakovą, Gurvič ir buto šeimininkę. Beje, kaip tik šį butą
Serebriakova parekomendavo agentės Gurvič susitikimui su
miesto komiteto nariais. Juos suimdama, ochranka labai „apsi­
žioplino", visiškai sukompromituodama Serebriakovą. Mat Gur-
vič-Koževnikova, Noskovo patarimu susitikusi su Serebriakova,
prisistatė jai Julijos Kamenskajos vardu, ir šios prasimanytos
pavardės niekas, išskyrus Serebriakovą, nežinojo. Po suėmimo
Gurvič ir miesto komiteto nariai atsisakė pasakyti savo pavar­
des, tada žandarų karininkas, ją kvosdamas, tarė:
— Be reikalo jūs, madam, spyriojatės. Juk jūs puikiai žino­
te savo pavardę. Jūs — Julija Kamenskaja...
1907 metais Zubatovas, jau būdamas atsargoje, paprašė po­
licijos departamentą, kad Serebriakovai būtų duota piniginė
pašalpa. Savo prašyme pabrėždamas, kad greit sueis dvidešimt
penkeri Serebriakovos „tarnybinės veiklos" metai, Zubatovas
jausmingai rašė:
„Būdama solidžiai moksliškai pasirengusi ir galė­
dama iš pirmųjų šaltinių stebėti antivyriausybinę veik­
lą, minėta veikėja buvo visiškai sąmoninga ir tvirta
362
 savo saugojamų nacionalinių valstybės pagrindų gynė­
ja. Ji buvo tvirtų pažiūrų, įgimto kilnaus temperamen­
to, protinga ir taktiška, o tai, suprantama, turėjo užtik­
rinti, kad jos praktinė veikla bus sėkminga.
Tikrovė didžiausiu mastu pateisino šias viltis: jos
dėka ochrankos Maskvos skyrius sėkmingai išaiškino
svarbiausias bylas. Negana to, įsitikinusi, kad provinci­
jos nusikalstama veikla palaiko ryšius su Maskva, p.
Subotina (Serebriakova) sąmoningai išplėtė savo būre­
lio ryšius už sostinės ribų... Kaip tik jai priklauso
garbė, kad pirmąkart buvo demaskuotas Bundas. Taip
pat ji rimtai išaiškino Kijevą, Jekaterinoslavą, Kremen-
čiugą... Ochrankos skyriaus pareigūnams ji — ne tik
labai ištikimas agentūrinis šaltinis, bet ir kompetentin­
ga patarėja, o kartais ir patyrusi mokytoja. Aš, turėjęs
malonumą naudotis jos inteligentiškomis paslaugomis,
iš visos širdies prisidedu prie jos nuolankiausio prašy­
mo skirti jai 10 tūkstančių".
Be Zubatovo, ne mažiau jaudinančią Serebriakovos „paslau­
gų" charakteristiką pateikė ir antrasis Maskvos ochrankos vir­
šininkas pulkininkas Ratko, 1902 metais pakeitęs Zubatovą. Rat-
ko rašė, kad dar 1905 metais Serebriakova prašėsi išleidžiama
į atsargą, bet vidaus reikalų ministro draugas Trepovas, atsi­
žvelgdamas į „rimtas ano meto aplinkybes", pavedė įtikinti Se-
rebriakovą, kad ji kol kas neitų į atsargą. Su tuo ji sutiko ir
perėjo tiesioginėn policijos departamento priklausomybėn.
„Laikau tarnybos ir sąžinės pareiga,— rašė Ratko,—
paremti Serebriakovos prašymą duoti jai 10 tūkstan­
čių."
1907 metų gegužės 28 dieną šias abi rekomendacijas poli­
cijos departamentui nusiuntė Maskvos ochrankos viršininkas
fon Kotenas, kuris savo ruožtu pritarė Serebriakovos prašymui.
Kotenas, pabrėždamas, kad, remiantis jos agentūriniais praneši­
mais, ochrankai pavyko „tik per vienerius metus susekti kelias
Pogrindines spaustuves", rašė:
„Būdama įvairiapusiškai išsilavinusi, turėdama pla­
čių ryšių, daugiametį patyrimą, įgimtą taktiškumą, pa­
siaukojanti reikalui p. Subotina (Serebriakova) galėjo
ne tik nušviesti Maskvos organizacijų, bet ir atskleisti
kitų miestų revoliucinius ratelius, turinčius ryšių su
sostinės vadovaujančiaisiais centrais."
363
 1908 metų sausio 10 dieną vidaus reikalų ministerija leido
išmokėti Serebriakovai penkių tūkstančių rublių premiją.
Tačiau tuoj pat kartu su atlyginimu Serebriakovą staiga už­
griuvo nenumatyta nelaimė. Į Paryžių pabėgo žymus policijos
departamento darbuotojas Leonidas Menšikovas ir ten išspausdi­
no duomenis apie Serebriakovos provokacinę veiklą.
Menšikovas buvo aukšto rango avantiūristas. Jaunystėje jis
buvo susijęs su viena revoliucine grupe, bet paskui buvo suim­
tas ir ochrankos užverbuotas. Jis labai greit padarė karjerą ir
tapo policijos departamento valdininku ypatingiems pavedi-
mams. Tai buvo korektiškas, mažakalbis, šviesiaplaukis su auk­
siniais akiniais, tvarkingai prižiūrima barzdele ir solidžių ma­
nierų vyriškis. Jis buvo labai panašus į jauną profesorių arba
docentą, kurio laukė didelė ateitis. Tas pats generolas Spirido-
vičius savo memuaruose rašė: „Menšikovas buvo nepaprastas
darbuotojas. Jis laikėsi nuošaliai. Dažnai vykdavo į komandiruo­
tes, o namuose darydavo „perliustracijas", tai yra rašydavo po­
licijos departamentui, išaiškindamas įvairius perliustruotus
laiškus. Taip pat rašydavo ir apskritai pranešimus departamen­
tui, remdamasis vidaus agentūros duomenimis. Tai buvo labai
slaptas dalykas, susijęs su agentūra, ir mūsų, karininkų, prie
jo neleisdavo.. . “
Menšikovas iš tikrųjų gerai pažinojo to meto revoliucinius
veikėjus, puikiai nusimanė apie partines programas ir nesutari­
mus tarp partijų. Dirbant ochrankoje, jis buvo apdovanotas or­
dinais ir dažnai gaudavo dovanų. Žodžiu, tai buvo žymus och­
rankos veikėjas.
Ir štai jis Paryžiuje. 1909 metai. Ruduo. Burcevas, kuris ta­
da gyveno Paryžiuje ir leido laikraštį „Obščeje delo“, gauna
Menšikovo laišką, kuriuo šis praneša, kad nutraukė ryšius su
ochranka, kur neva dirbęs, norėdamas demaskuoti revoliucio­
nierių provokatorius, o dabar atvyko į Paryžių užsienio revo­
liuciniams centrams perduoti šių provokatorių sąrašus.
„Savo žinioje,— rašė Menšikovas,— turiu žvalgy­
bos dokumentų, tikrų ir slaptų, fotonuotraukų, agentū­
ros sąrašų, slapyvardžių, konspiracinių butų adresų.
Dalį žinių ketinu išspausdinti jūsų laikraštyje. Visas
kitas pasirengęs perduoti užsienyje veikiančių revo­
liucinių organizacijų atstovams..
Iš Paryžiaus Menšikovas tuoj pat nuvyko į Pranzūcijos pie­
tus ir ten įsikūrė. Jis pranešė Burcevui savo adresą, kur gali
priimti centro atstovus.
364
 Menševikai apsvarstė šį pasiūlymą ir nusprendė pasiųsti
Gorevą-Goldmaną.
Iš anksto sutartą dieną Gorevas-Goldmanas nuvyko pas
M e n š ik o v ą .
— Prieš pradėdamas su jumis derybas,— prabilo Gorevas-
G o ld m a n a s ,— turiu
jums duoti vieną subtilų klausimą...
— Klauskite,— tarė Menšikovas ir visas išraudo.
— Mes įtariame, kad jūs — tas pats asmuo, kuris prieš še­
šerius metus, būdamas provokatorius, prasibrovęs į organizaci­
ją, sužlugdė Šiaurės sąjungą...
Gorevas-Goldmanas nebaigė sakyti ir pažvelgė į Menšikovą.
Šis sėdėjo priešais jį, barškindamas pirštais į stalą, jau ramus
ir lyg susimąstęs. Paskui, kiek patylėjęs, jis iš lėto tarė:
— Taip, tai aš. Bet aš turiu paaiškinti. Tai vienintelis atve­
jis mano gyvenime, kai atlikau tokį vaidmenį. Man gėda dėl
šio įvykio. Bet tai buvo reikalingas žingsnis, kad galėčiau pel­
nyti vyresnybės pasitikėjimą ir pakilti tarnyboje, tai yra patek­
ti į Peterburgą, į policijos departamento slaptąjį skyrių, kur
sutelktos visos žinios apie provokatorius... Be to, ėmiausi visų
priemonių, kad mano išduotieji Šiaurės sąjungos nariai būtų nu­
bausti tik administracine bausme — ištremtimi...
Šitaip prasidėjo Gorevo-Goldmano pokalbis su Menšikovu.
Pastarasis smulkiai papasakojo, kaip buvo likviduota Šiaurės
sąjunga. Menšikovo žodžiais, ochranka, kur jis jau dirbo, per
slaptus „Iskros" organizacijos darbuotojus gavo šifruoto susi­
rašinėjimo, kurį ,,Iskros" užsienio organizacija vedė su savo
agentais ir komitetais Rusijoje, raktą. Šitaip ochranka, nesuim-
dama adresatų ir net nekonfiskuodama laiškų, sužinojo kai ku­
riuos konspiracinius butus ir slaptažodžius. Tada Menšikovas,
nusprendęs ochrankoje padaryti karjerą, pasinaudojo vienu to­
kiu konspiracthiu butu — nuvyko į Voronežą ir prisistatė Liu-
bimovui kaip „Iskros" agentas. Jis pasakė jam slaptažodį, ir
Liubimovas negalėjo juo nepatikėti. Menšikovui reikalaujant,
Liubimovas pasakė jam keletą konspiracinių butų kituose im­
perijos miestuose, taip pat naujus slaptažodžius.
Gavęs šiuos duomenis, Menšikovas pradėjo keliauti po Ru­
sijos miestus, sužinodamas organizacijos dalyvių pavardes, jų
ryšius ir adresus. Jam net pasisekė susitikti su vienu menševi­
kų lyderiu — Danu, kuris lankė organizacijas po Belostoko su­
važiavimo.
Grįžęs į Peterburgą, Menšikovas pateikė ochrankai visus sa­
vo surinktus duomenis, ir visa Šiaurės sąjunga buvo sutriuš­
kinta.
365
 — Jūs turite suprasti,— sakė Menšikovas Gorevui,— kad po
šios kelionės ir susitikimų su daugeliu Siaurės sąjungos daly­
vių aš nusivyliau. Man pasirodė, kad organizacija silpna, ne-
solidi, o žmonės — pernelyg naivūs ir patiklūs. Tokiems žmo­
nėms negalėjau atverti savo širdies. Antra vertus, ši operacija
iškart padidino mano galimybes ochrankoje, o to aš ir vyliausi.
Mane iš tiesų perkėlė į Peterburgą ir paskyrė policijos depar­
tamento ypatingojo skyriaus vedėju, tai yra to skyriaus, kur
buvo registruojami ir tvirtinami visi „slapti" ochrankos darbuo­
tojai. Štai čia aš ir pradėjau įgyvendinti savo seną planą, dėl
kurio nuėjau į ochranką. Aš jį įgyvendinau, dėl to čia ir at­
vykau. ..
Taip Menšikovas Gorevui paaiškino, dėl ko jis tarnavo och­
rankoje. Kitaip po daugelio metų tai paaiškino žandarų gene­
rolas Spiridovičius:
„.. .paimtas į Peterburgą, į departamentą, daugelį
metų ištarnavęs valstybės tarnyboje, be abejonės, da­
vęs daug naudos vyriausybei, jis buvo atleistas iš tar­
nybos policijos departamento direktoriaus Trusevi-
čiaus. Tada Menšikovas vėl stojo revoliucijos pusėn ir,
būdamas užsienyje, pradėjo skelbti tas paslaptis, ku­
rias žinojo. Štai kokios energingojo direktoriaus veik­
los pasekmės".
Tačiau, šiaip ar taip, Menšikovas paminėjo keletą provoka­
torių, tarp jų ir Serebriakovą. Jis ją paminėjo ne tik Gorevui.
Burcevo laikraštyje išspausdintame savo straipsnyje Menšiko­
vas demaskavo Serebriakovą, beveik pažodžiui pateikdamas
jos pokolbį su Gurvič-Koževnikova, kai ši atvyko į Maskvą ir,
Serebriakovos padedama, užmezgė ryšius su RSDDP Maskvos
komiteto nariais. Gurvič paskui patvirtino, kad šį pokalbį, ku­
ris Menšikovui žinomas iš Damos Tūzo pranešimo, jis atkūrė
visiškai tiksliai.
Šitaip buvo demaskuota Tūzų Dama, Tetulė, Subotina.
Maskvos ochrankoje prasidėjo baisus sąmyšis. Žlugo kone
pati vertingiausia provokatorė. Fon Kotenas vos neverkė. Zu-
batovas, jau išėjęs į atsargą ir vis tebesusįtikinėdamas su Te­
tule, griežė dantimis ir, žinoma, šaukė, kad, jam vadovaujant
nieko panašaus nebūtų galėję atsitikti. Zubatovui pritarė pul­
kininkas Ratko. Ochrankoje ir Zubatovo bei Ratko butuose be
paliovos vyko pasitarimai ir „konsultacijos". Tūzų Dama puolė
į isteriją.
366
 Viskas baigėsi tuo, kad Serebriakovos vyras daugelyje rusų
laikraščių, kurie iš „Obščeje delo" buvo persispausdinę žinutę
apie Serebriakovą, paskelbė laišką, kuriame jis savo, taip pat
rdidžiai įžeistos" žmonos vardu mėgino paneigti Burcevo pra­
nešimą ir reikalavo surengti „trečiųjų teismą" jai reabilituoti...
Pagal Gorevo-Goldmano parodymus, tardymui duotus ry­
šium su Serebriakovos vyro laišku, buvo sudaryta tarppartinė
tardymo komisija, kaip tada šitokiais atvejais tarp revoliucio­
nierių buvo įprasta. Gorevas buvo paskirtas šios komisijos na­
riu. Tačiau Serebriakova, komisijos pakviesta reabilituotis, vyk­
ti į užsienį atsisakė.
Suprantama, ji bijojo vykti į užsienį, nes suvokė, jog reabi­
lituota nebus, taigi bijojo keršto už išdavystę.
1910 metais Viktoras Noginas, vienas iš seniausių bolševi­
kų, atvyko iš užsienio į Rusiją kaip CK atstovas. Pagal V. No-
gino parodymus, kuriuos jis davė tardymui Serebriakovos bylo­
je, jis jau važiuodamas žinojo, jog ši moteris yra provokatorė.
„Man buvo tikrai žinoma,— parodė Noginas,— kad 1903 me­
tais mane išdavė kaip tik j i ... Aš, partijos CK Rusijoje atsto­
vas, buvau pasirengęs ją „likviduoti", bet, sužinojęs, kad ji
jau iškaršusį senė, savo ketinimo atsisakiau."
Tų pačių 1910 metų sausio 27 dieną policijos departamento
direktorius Zujevas vyresnybei rašė:
„1908 metų sausio mėnesį Maskvos ochrankos sky­
riaus slaptajai darbuotojai Subotinai, kadaise politi­
niam sekimui suteikusiai neįkainojamų paslaugų ne
tik Maskvoje, bet ir didžiojoje europinės Rusijos daly­
je, iš policijos departamento lėšų vietoj pensijos buvo
duota penkių tūkstančių rublių vienkartinė pašalpa, nes
Subotina, sulaukusi senyvo amžiaus, buvo priversta nu­
traukti savo itin naudingą ir reikalui ištikimą veiklą.
1909 metų pabaigoje žinomajam emigrantui Burce-
vui pavyko demaskuoti Subotinos, vyriausybės slapto­
sios darbuotojos revoliuciniam judėjimui Rusijoje at­
skleisti, veiklą.
Šis demaskavimas ne tik visiškai palaužė ir taip
pašlijusią Subotinos sveikatą, bet labai liūdnai paveikė
ir jos šeimos padėtį. Antai Subotinos vyras buvo pri­
verstas išeiti iš Maskvos savivaldybės, kurią, kaip ir
visas panašias įstaigas, geriausiu atveju sudarė daugiau­
sia opozicijos elementai..."
367
 Šį beveik lyrišką laišką Zujevas baigė prašymu duoti Se-
rebriakovai-Subotinai naują dviejų tūkstančių rublių pašalpą.
Davė. Tačiau Serebriakovą užgriuvo nauja nelaimė.

Serebriakova turėjo vaikų. Bėgo metai, jie nejučiomis tapo

paaugliais, paskui — jaunuoliais. Nuo pat vaikystės jie namuo­
se girdėdavo pokalbius apie revoliuciją, matė Serebriakovos
butą lankančius revoliucionierius, įsimindavo jame tokius įp­
rastus ir kartu slapta romantika viliojančius žodžius, kaip „kons­
piracija“, „slaptažodis", „atsišaukimai", „pogrindžio spaustuvė",
„Iskra“, „streikas"...
Vaikai šiuos žodžius iš pradžių suvokdavo kaip kažkokį
pavojingą ir dėl to labai įdomų žaidimą. Tačiau pamažu šie
žodžiai pradėjo įgyti tam tikrą prasmę ir jausmą: jie ragino
kovoti, jie Tūzų Damos vaikus sužavėjo, ir jie, o ne ji juos
auklėjo...
Savo tamsaus, veidmainingo gyvenimo maišatyje Serebria­
kova kažkaip ir nepastebėjo, kas darosi jos vaikams, o kai
pastebėjo, jau buvo vėlu: jie buvo revoliucionieriai.
Tūzų Dama persigando. Ji neišdrįso savo vaikams prisipa­
žinti, kad ji visai ne ta, kokią jie įsivaizduoja ją esant ir ku­
ria net didžiuojasi, negalėjo jiems pasakyti, kad visas gyve­
nimas, jiems įprasta vaikystės aplinka, kuri ją supa, jos po­
kalbiai, jos reiškiami jausmai, kad visa tai — tik baisus ir
niekšiškas žaidimas, kad jos butas — spąstai, o ja pasitikintys
jos bičiuliai — savo pasitikėjimo ir jos išdavystės aukos...
Ji nuskubėjo pas savo senąjį šefą — Zubatovą. Juk ir jis,
prieš tapdamas ochranikininku, kažkada buvo laikomas revoliu­
cionierium. Ką daryti? Kaip išgelbėti vaikus? ..
Jiedu, seni provokatoriai, neturėję ko slėpti vienas nuo ki­
to, išsėdėjo dviese visą vakarą. Gal kaip tik dėl to jie ir šlie­
josi vienas prie kito. Juos jungė bendras niekšiškumas, kaip
žudikus — nusikaltimas. Juos jungė revoliucionierių, ku­
rių kiekvienas, jeigu galėtų, nesusimąstydamas būtų juos su­
naikinęs, baimė. Jungė dvasios tuštumas, gyvenimo niekingu­
mas,— viskas, kas neišvengiamai lydi išdavystę kaip baisus
užmokestis. Juos galiausiai jungė tai, kad jie visiškai netikėjo
siekiais, kuriems tarnavo, ir santvarka, dėl kurios jie tapo iš­
davikais. Tiesa, to jie bijojo prisipažinti net vienas kitam.
Jiems nepavyko surasti išeities, nes jos nebuvo galima ras­
ti. Serebriakova numojo ranka į savo vaikus. Net ir tuo ji nu­
sprendė užsidirbti. Vėl prašinėdama „atlyginimo", ji pateikė
vyresnybei ir naują argumentą...
368
 Ją parėmė pats Stolypinas. Apie Serebriakovą ir jos vaikus
jis pranešė carui. Štai šis, iš tiesų siaubingas dokumentas:

„Vidaus reikalų ministro

ištikimybės raštas valdovui

Tarp slaptųjų darbuotojų, pastaruoju metu veikusių

Maskvos ochrankos skyriaus žinioje, 25 metus tarnavo
Ana Serebriakova, kuri suteikė labai vertingų paslau­
gų ieškant politinių priešų. Jai nurodžius, sekimo
organams^ pavyko aptikti kelias pogrindines spaustu­
ves, ištirti įvairių profesinių organizacijų nusikalsta­
mą veiklą, atskleisti daugelį revoliucinių ratelių, ku­
rie veikė įvairiuose miestuose, turėjo ryšių su sostinių
vadovaujančiais centrais. Šitaip revoliuciniam judėji­
mui ji padarė labai didelę žalą.
Būdama aršus priešvalstybinės veiklos priešas, Se­
rebriakova vykdė savo pareigas iš idėjos, mažai do­
mėdamasi piniginiu atlyginimu ir visiškai slaptai nuo
savo namiškių. Savo noru prisiėmusi pareigas padėti
vyriausybei kovoti su revoliuciniu judėjimu, Serebria­
kova buvo priversta taikstytis, kad jos vaikai, moti­
nos namuose sutikdami revoliucinės pakraipos žmo­
nių, nejučiomis patys užsikrėtė jų įsitikinimais, ir jai
teko morališkai kentėti, nes negalėjo apsaugoti savo
vaikų nuo pavojaus susivilioti revoliucinėmis idėjomis
ir turėti visiškai netvirtą visą savo gyvenimo karjerą.
Nors Serebriakova per visą savo ilgą, kupiną pavo­
jų ir nervinės įtampos tarnybą pasižymėjo ypatingais
gabumais, sumanumu ir atsargumu, senam emigrantui
narodnikui Burcevui dėl ypatingų/ pastaroj o meto ap­
linkybių 1909 metų spalio mėnesį pavyko demaskuoti
ir iškelti viešumon jos veiklą, dėl to Serebriakova sa­
vo vyro ir vaikų buvo palikta likimo valiai, pašalinta
iš tarnybos Maskvos gubernijos savivaldybėje ir šitaip
neteko pragyvenimo lėšų.
Visi pastarieji gyvenimo sukrėtimai taip palaužė
dar anksčiau pašlijusią Serebriakovos sveikatą, kad ji,
būdama penkiasdešimties metų, neteko darbingumo, o
pastaruoju laiku visiškai apako.
Dėl to aš, pripažindamas, kad Anos Serebriakovos
dalia verta ypatingo dėmesio, ir rūpindamasis, kad bū­
tų užtikrinta jos senatvė, jaučiu, jog mano šventa pa-
24. Tardytojo užrašai 369*
 reiga atkreipti Jūsų Imperatoriškosios Didenybės Ma­
loningiausią žvilgsnį į mano nuolankiausią tarpininka­
vimą, kad Anai Serebria^vai būtų suteikta iš Polici­
jos Departamento slaptų sumų 1200 rublių metinė pen­
sija iki mirties.
Vidaus reikalų ministras, Valstybės
sekretorius Stolypinas
1911 m. sausio 31 d.“

Šiame dokumente yra Stolypino ranka užrašyta pastabėlė:

„Paties Jo Imperatoriškosios Didenybės ranka išvedžiota „ST"—
Sutinku — Carskoje Selo. 1911 metų vasario 1 diena. Valstybės
sekretorius Stolypinas \
O dabar 1925 metų birželis. Už langų aidi Maskva. Nedi­
deliame Maskvos gubernijos teismo vyresniojo tardytojo ka­
binete matau prieš tardytojo stalą sėdinčią šešiasdešimt pen-
kerių metų, žilą Serebriakovą. Jos veidas išsišovusiais skruosti­
kauliais, tvirtai sučiaupta burna, glotniai sušukuoti žili plaukai,
giliai įdubusios ir jau nieko nematančios, negyvos akys.
Ji atsakinėja į tardytojo klausimus iš lėto, tyliai, pamąsty-
dama. Ji labai gerai, kaip ir visi aklieji, girdi, bet dažnai, no­
rėdama apmąstyti atsakymą į klausimą, apsimeta, kad nenu­
girdo klausimo, ir palengva lemena:
— Jūs, rodos, kažko klausėte? Atleiskite, neišgirdau...
Ji neprisipažįsta esanti kalta. Ji ^ino, kad prieš aštuonerius
metus visam laikui žlugo caro režimas, kuriam ji tarnavo ket­
virtį amžiaus. Ji supranta, kad tas režimas niekada negrįš, to­
dėl nori nuo jo atsiriboti. Iš ochrankos gautas atlyginimas ir
pensija? Taip, ji juos gaudavo, bet, garbės žodis, dokumentuo­
se jos vaidmuo tikrai perdėtas... Iš tikrųjų jos ryšiai su och-
ranka buvo tik tokie, kad dešimtajame dešimtmetyje Zubato-
vas, pradėjęs įgyvendinti savąjį darbininkų judėjimo legali­
zavimo planą, prašė duoti jam žinių, koks į tai įvairių visuo­
meninių ir literatūrinių grupių požiūris. Zubatovo idėja ją pa­
traukė, ji mielai su juo susitikdavo ir pasakodavo įspūdžius,
susijusius su jo „legalizavimo" idėja. Štai ir viskas. Taip, ji
kartais parinkdavo jam knygų iš darbininkų judėjimo Vaka­
ruose istorijos...
— Štai viskas, ką aš žinau. Nieko aš neišdavinėjau, nieko,
mano mielasis, žinoti nežinau ir girdėti negirdėjau... O pinigų
man Zubatovas išrūpino dėl to, kad norėjo įrodyti, jog aš jo
anaiptol nemulkinu, kaip manė jo vyresnybė... Iš tų pinigų
370
tik tūkstantį pasiėmiau, o visus kitus išleidau politiniam Rau­
donajam kryžiui. Garbės žodis! ..
— Apie jūsų „nuopelnus" ochrankai rašė ne vienas Zuba-
tovas, bet ir jį pakeitęs pulkininkas Ratko, taip pat pastarąjį
pakeitęs fon Kotenas ir pats Stolypinas! Kaip jūs tai paaiškin­
site?
— Jūs, rodos, kažko klausiate? Atleiskite, negirdžiu...
Tardytojas pakartojo klausimą. Serebriakova pamažu čiau-
piasi, paskui nenoromis iškošia:
— Jeigu jie rašė, tai jų ir klauskite.. Aš už jų rašliavą
atsakyti negaliu...
— O ar» jūs negalite paaiškinti?
— Negaliu.
— Taip, šitai sunku paaiškinti. Aš jus, Serebriakova, supran­
tu,— sako tardytojas.— Jūsų padėtis kebli: teisybės sakyti ne­
norite, o paneigti dokumentų negalite...
— Manykite kaip norite. O aš neprisipažįstu...
Staiga ji piktai ir lyg bukaprotė užsispyrėlė beveik šaukia:
— Girdite, neprisipažįstu! .. Nepri-si-pa-žįstu! .. Aišku? ..
— Visiškai,— atsako tardytojas.— Viskas aišku, Serebriako­
va. Ką gi, taip ir užrašysime, kad jūs viską neigiate...
— Rašykite, sveikas. Rašykite,— kone šnypščia senė.
Nors jos pasiaiškinimai beprasmiški, neigimas absurdiškas,
tvirtinimai melagingi, ji šios pozicijos laikosi iki tardymo pa­
baigos, iki paskutinio atodūsio išlikdama arši priešė viso, kas·
atėmė iš jos vaikus, privilegijas, pensiją, o svarbiausia — ne­
leido jai toliau skųsti, apgaudinėti, išdavinėti bei siųsti į ka­
torgą ir kišti į kalėjimus žmonių, kurie turėjo nelaimę j&
pasitikėti...
Čia ir buvo svarbiausia jos ilgo, baisaus ir šlykštaus gyve­
nimo, nuodingosios gyvatės gyvenimo prasmė.
ί 956 m.

KIRILO LAVRINENKOS KARJERA

1928 metų pavasarį aš kažkodėl iki vėlumos užsisėdėjau

savo kabinete Leningrado srities teismo pastate Fontankos gat­
vėje, kur kažkada, prieš revoliuciją, buvo vidaus reikalų mi­
nisterija. Šio keisto namo, kurio fasadas dviejų, o iš kiemo pu­
sės— penkių aukštų, dešiniajame sparne buvo vyresniųjų tar­
dytojų kabinetai, į kuriuos vedė ilgas, tamsus koridorius su
netikėtais posūkiais ir aklavietėmis.
 Kaip tik šio sparno didžiuosiuose kambariuose kadaise bu­
vo išsidėsčiusi ochranka, arba vadinamasis Trečiasis skyrius.
Matyt, dėl to vidaus reikalų ministerijos pastato dešinysis spar­
nas turėjo savo ypatingąjį įėjimą ir, be to, išėjimą į kiemą, iš
kurio galėjai patekti į Panteleimono gatvę.
Nuo svarbiausiojo, paradinio įėjimo prasidėjo dviejų juos­
tų ištaigingi laiptai, vedantys į antrą aukštą, kur kitados buvo
Stolypino, kai jis buvo Rusijos imperijos vidaus reikalų mi­
nistras, priimamasis ir kabinetas.
Tą kovo vakarą* apie kurį minėjau, rašiau dar vienos baig­
tos tardymo bylos \altinamąją išvadą. Tai buvo byla dėl nu­
žudymo iš pavydo. Kaltinamasis, kažkoks Ivanovičius, nušovęs
savo žmoną senu „Smitvesonu", neneigė savo kaltės ir smul­
kiai papasakojo apie visas savo nevykusios santuokos, taip tra­
giškai pasibaigusios, peripetijas.
Netikėtai man paskambino telefonu Vladimirovas — proku­
roras, kurio žinioje dirbo vyresnieji tardytojai.
— Sveiki, Levai Romanovičiau,— tarė jis, kaip paprastai,
kosčiodamas.— Gauta nauja byla. Reikės tau, mano bičiuli, pa­
siknaisioti tolimoje praeityje... Žodžiu, jeigu ne Baltijos jūros
bangose, tai, šiaip ar taip, Baltijos laivyno istorijoje.
— O kodėl? Juk aš, rodos, ne jūrininkas ir ne istorikas.
— Kuo tik netenka būti mūsų kriminalistams? — protingai
atsakė Vladimirovas.— Čia čekistai demaskavo vieną seną pro­
vokatorių,. kuris sužlugdė revoliucinį sukilimą Baltijos laivyne
1906 metais. Žodžiu, rytoj priimk suimtąjį, jo pavardė Lavri-
nenka.
Rytojaus rytą gavau bylą, susipažinau su ja, o vidudienį
man atvedė suimtąjį. Tai buvo senyvas, nedidelio ūgio žmo­
gus su žilstelėjusia, pleišto formos barzdele, mažomis, įdubu­
siomis pilkomis akimis ir kažkokia saldžia, pataikaujančia šyp­
senėle.
Vos tik jį įvedė į mano kabinetą, jis dar nuo slenksčio nu­
silenkė ir tarė: „Sveiki!"— atsisėdo ant kėdės prie mano rašo­
mojo stalo ir pradėjo smalsiai apžiūrinėti kambarį.
— Va šis langelis, atleiskite, į kiemo pusę? — netikėtai pa­
klausė jis, rodydamas į dešinį langą, kuris iš tikrųjų buvo kie­
mo pusėje.
— Taip, jūs teisus,— atsakiau aš, šiek tiek nustebęs.— O
kodėl jums, Lavrinenka, tai įdomu?
— Likimas...— ištarė jis atsidusęs.— Viešpatie Jėzau Kris­
tau, tas pats kambarys, tas pats koridorius... Kokia vis dėlto
gyvenimo ironija... A jajai...
372
 Ir jis susikrimtęs palingavo galvą.
Supratau, apie kokią „gyvenimo ironiją" kalba Lavrinenkar
todėl jį stačiai paklausiau:
— Iš čia išeidavote per kiemelį?
— Dažniausiai,— atsakė jis.— Tačiau kartais ir į Fontankos
gatvę, ypač susivėlavus... Su jo didenybe, policijos departa­
mento direktorum Trusevičium, jei teikėtės apie jį girdėti, ne
kartą čia yra tekę kalbėtis... Ką daryti — vykdžiau priesaiką...
Aš juk pats iš paprastų žmonių... Jokių licėjų nesu baigęs...
Žinoma, nebuvau išsimokslinęs ir neužteko sąmoningumo... Aš
juk buvau paprastas artilerijos konduktorius.
— Tai iš pradžių. Paskui, jei neklystu, jūs buvote pakeltas į
poručikus?
— Iš pradžių admiraliteto paporučikiu...
— O tūkstantis devyni šimtai dvyliktais metais jūs jau
tapote laivyno štabo kapitonu laive „Petras Didysis"?
— Tikrai taip. Tapau.
— Vadinasi, ir licėjaus neprireikė?
— Ką darysi, likimas.
— Na, kam jūs, Lavrinenka, viską verčiate likimui? .. Nagi
pažiūrėkime, kur likimas, o kur jūs patys... Pasižiūrėkim, kaip
viskas buvo...
.. . 1906 metų vasarą netoli Revelio vyko Baltijos kreiserių
eskadros karinės pratybos. Tuo metu daugelyje laivyno laivų
buvo įsteigtos revoliucinės grupės ir rateliai. Didvyriškas „Po­
tiomkino" sukilimas bei neramumai Juodosios jūros laivyne
pasiekė ir Baltiją. Laivuose buvo platinama nelegali literatūra,
organizuojami mitingai, užmegzti ryšiai su Revelio bolševikų
organizacija. Karo laivų „Ryga", „Rynda", „Nikolajevas", „Azo-
vui atminti" komandos buvo ypač stebimos, nes ochranka ga­
vo duomenų, kad juose veikia bolševikiniai komitetai, kuriems
vadovauja kreiserio „Azovui atminti" jūreivių grupė. Šiai gru­
pei vadovavo jūreiviai Lobadinas, Kolodinas, Tuchinas ir Kos­
tinas. Jie ir palaikė ryšius su Revelio socialdemokratų orga­
nizacijomis ir kitų eskadros laivų revoliucinėmis grupėmis.
Gavusi ochrankos užduotį, Revelio žandarmerija ėmė ati­
džiai stebėti laivus ir jų komandas, ypač kreiserį „Azovui at­
minti".
Savo eiliniame pranešime ochrankai Revelio žandarmerija
rašė:
„Šių metų vasarą Baltijos eskadros laivams atvy­
kus į Revelio reidą, kaip ir pernai, buvo stebima, kaip
373
 elgiasi jų komandos ir kaip jos bendrauja su politiš­
kai nepatikimais žmonėmis, kurie gyvena sausumoje.
Buvo nustatyta, kad laivuose „Azovui atminti", „Ry­
ga", „Rynda", „Nikolajevas", iš dalies „Slava" tarp
žemesnių pareigūnų esama asmenų, sudarančių lyg ir
grupę (maždaug kovinį būrį), kuri vadovavo revoliu­
cinei propagandai tarp jūreivių, savo ruožtu ją to mo­
ko pašaliniai agitatoriai. Gauta žinių, kad iš „Azovui
atminti" ir „Rygos" dažniausiai susitikdavo su priva­
čiais asmenimis: 1) jaunesnysis minų puskarininkis Si­
dorovas, 2) jaunesnysis artilerijos puskarininkis Loba-
dinas, 3) artilerijos puskarininkis Kostinas, 4) Trofi-
mas Tuchinas, 5) minuotojas Osadčis, 6) Ivanovas,
7) Sevčiukas („Ryga"), 8) Kolodinas (bocmanas), 9)
Anikejevas, 10) Gavrilovas (bocmanas), 11) Rukaviš-
nikovas (mašinistas), 12) Kriučkovas (galvanizuotojas)
ir 13) Rubailovas (bocmanas).
Iš jų svarbesnis vadeiva, kitiems turintis didžiulę
įtaką, buvo Lobadinas, artimiausi jo pagalbininkai —
Kostinas, Osadčis, Anikejevas ir Gavrilovas. Visi minė­
tieji jūreiviai dažniausiai susitikdavo su kažkokiu Os­
karu Minesu, kurį vadino Oska. Jo asmenybę reikia
nustatyti tiksliai1. Pas šį asmenį arba jam tarpininkau­
jant buvo rengiamos sueigos ir, tarp kitko, agentūros
nurodymu, Revelyje, M. Jurjevo gatvėje Nr. 19, bt. 13,
kur, kaip pranešta, gyvenąs studentas Ernestas Griun-
bergas su žmona Aleksandra Artemjeva ir seserimi Ur-
lina Griunberg".
Gavusi šį policijos departamento pranešimą, Baltijos laivy­
no vadovybė subruzdo. Po ilgų ir slaptų pasitarimų buvo nu­
spręsta: admirolas Birilevas turi pats nuvykti į Revelį, aplan­
kyti kreiserį „Azovui atminti" ir pasakyti jūreiviams liepsnin­
gą kalbą, kad išplėštų juos iš priešvalstybinės veiklos nagų.
Admirolas Birilevas buvo laikomas nepaprastu oratorium.
Liepos viduryje admirolas iškilmingai atvyko į kreiserį.
Jam buvo parodyta visa derama pagarba. Kajutkompanijoje
buvo serviruotas stalas. Po pietų admirolas ketino tiesiog su­
krėsti komandos širdis iš anksto parengtos kalbos žodžiais.
Jūreivai buvo išrikiuoti denyje. Admirolas ėmė kalbėti. Jis
kalbėjo apie neramumus Rusijoje, apie „maištingą laiką" ir „žy­
1 Ochranka tada dar nežinojo, jog Oskaro Mineso vardu iš tiesų
veikė revoliucionierius Arsenijus Koptiuchas.

374
diškuosius maištininkus", apie ištikimybę carui ir tėvynei. Jis
priminė jūreiviams priesaikos žodžius. Baigdamas savo kalbą,
sušuko „ura" „visos Rusijos imperatoriaus" garbei. Karininkus
apėmė siaubas, kai šimtai kreiserio jūreivių į šiuos admirolo
žodžius atsakė kapų tyla. Admirolas išraudo, staigiai pasisuko
ir nuėjo prie trapo pro tebetylinčius jūreivius. Buvo taip ty­
lu, kad admirolo pakulnių dunksėjimas, rodos, sklinda po vi­
są reidą.
Rytojaus dieną, liepos 19-ąją, keli kreiserio jūreiviai buvo
išsiųsti į krantą maisto. Jie grįžo vakare ir atsigabeno pro­
duktų. Tačiau jie atsigabeno ne tik produktų: su jais atvyko
jūreivio uniforma apsirengęs žmogus. Bet čia buvo ne jūrei­
vis. Tai buvo Oskaras Minesas-Koptiuchas.
Karininkai nepastebėjo, kad kreiseryje vienu jūreiviu dau­
giau. Karininkai daug ko nepastebėjo. Naktį Minesas-Koptiu­
chas kreiseryje „Azovui atminti" su organizacijos vadovais su­
rengė pasitarimą. Buvo nuspręsta sukilti kreiseryje, o paskui vi­
suose kituose eskadros laivuose.
Liepos 20-osios naktį, apie dvyliktą valandą, vyresnysis ka­
rininkas Mazurovas pastebėjo, kad laivūgalyje susirinkęs bū­
relis jūreivių. Pamatę karininką, jie puolė skirstytis. Mazuro-
vui tai pasirodė įtartina. Jis nuėjo į baterijos denį, kur mie­
gojo jūreiviai. Vienoj lovoje miegojo du jūreiviai. Vienas iš
jų pasisakė esąs kūrikas. Mazurovas, pažįstantis visus kūrikus,
pamatė, kad jis klaidinamas. Mazurovas jūreivį sulaikė ir už­
darė vonios kambaryje. Šis jūreivis buvo Oskaras Minesas.
Sužinoję, kad Mazurovas suėmė Minesą, jūreiviai subėgo į
viršutinį denį. Karininkai pareikalavo, kad jie išsiskirstytų,
bet jūreivai atsisakė vykdyti įsakymą. Prasidėjo muštynės, ka­
rininkai ėmė šaudyti iš revolverių. Jūreiviai juos pargriovė ir
atėmė ginklus...
Per kelias minutes visa kreiserio komanda buvo viršutinia­
me denyje. Karininkai buvo nuginkluoti ir uždaryti. Kreiseris
atsidūrė sukilėlių rankose. Kreiseriui vadovauti ėmėsi kovinis
būrys.

Visą naktį vyko mitingai ir pasitarimai. Karininkai buvo

izoliuoti ir patikimai saugomi. Nė vienas jūrininkas nemiego­
jo. Šilta liepos naktis pamažu tirpo, greit pradės aušti, tolu­
moje, Revelyje, kur dar niekas nežinojo apie įvykius kreise­
r i e, seniai buvo užgesę žiburiai. Kovinio būrio štabas tarėsi
kapitono būdelėje. Jūreiviai būriavosi deniuose, laukdami, ką
nuspręs štabas.
375
 Pagaliau jau brėkštant štabas paskelbė savo nutarimą, kad
kreiseris „Pamiatj Azovą" Baltijos laivyne pradeda revoliucinį
sukilimą. Kreiseris turi priplaukti prie karo laivo „Ryga11, sto­
vinčio arčiau kitų laivų, ir paraginti jo komandą prisidėti prie
sukilimo. Paskui kartu su „Ryga" jis turi priplaukti prie kitų
eskadros laivų ir kreiptis į juos tokiu pačiu raginimu.
Paskelbęs komandai savo nutarimą, štabas virš kreiserio iš­
kėlė raudoną vėliavą. Virš reido nuaidėjo griausmingas „va­
lio". Daugelis jūreivių iš laimės verkė. Vėliavą apšvietė borto
prožektorium, ir ji plazdėjo žydros šviesos spinduliuose. Kai
horizonte pasirodė purpurinė, tarsi padūmavusi saulė, ji buvo
beveik tokios pat spalvos, kaip ir vėliava.
Laivo vyresniojo konduktoriaus pareigas ėjo Kirilas Lavri-
nenka. Sis nedidelis, mažakalbis žmogus buvo žinomas kaip juo­
dašimtis, skundikas ir palaižūnas. Seni jūreiviai juo nepasitikėjo
ir vadino jį „judu".
Tačiau apie tris šimtus jūreivių kreiseryje tarnavo nese­
niai. Jie buvo jauni kaimo vaikinai, tik praeitais metais pa­
šaukti į laivyną. Jie dar drebėjo viršininkų akivaizdoje, dau­
gelis iš jų buvo neraštingi, ir visa, kas šią neramią naktį įvy­
ko, jiems atrodė nesuprantama. Nesuprantamos buvo mitin­
guose sakomos kalbos, nesuprantama naujoji raudona vėliava,
kuri suplevėsavo virš kreiserio, nesuprantamas buvo komandos
entuziazmas, kurį ji parodė, išvydusi šią vėliavą. Ir jau visai
jiems buvo nesuprantama ateitis, kuri laukė ir kreiserio, ir jo
komandos, ir šio kovinio būrio, dabar vadovavusio kreiseriui.
Lavrinenka buvo akylas žmogus ir pastebėjo, kaip atrodė
sutrikę jauni jūreiviai. Be Lavrinenkos, kreiseryje tarnavo ir
daugiau konduktorių, kurių dauguma irgi baiminosi dėl atei­
ties. Lavrinenka sumanė „maištą nuslopinti" ir šitaip pasižymėti.
Pamažu, labai atsargiai jis pradėjo rengti jūreivius. Jis dū­
saudavo, kalbėdamas apie tai, kas „būtinai" juos ištiks „per
tuos maištininkus". Jis kalbėjo apie karo lauko teismą ir ka­
torgą, apie maišto beviltiškumą, apie dievą, kuris nubausiąs
maištininkus ir deramai atlyginsiąs tiems, kurie liksią ištikimi
„tėveliui carui ir priesaikai".
Taip kreiseris priplaukė prie „Rygos". Visa komanda atsi­
dūrė denyje, nekantriai laukdama, kaip „Ryga" priims pasiū­
lymą prisidėti prie sukilimo. Signalininkai perdavė „Rygai"
brolišką raginimą. Visi buvo susijaudinę: ką pasakys „Ryga".
Kaip atsakys „Ryga"?
Tačiau „Ryga" niekaip neatsakė. Laivas staiga pakėlė inka-
376
ra įr visu greičiu pradėjo plaukti Libavos (Liepojos) link. Tai
v isu ssujaudino ir daugelį apstulbino.
Lavrinenka džiūgavo. Jis jau drąsiau ėmė kalbėti su jau­
naisiais jūreiviais.
— Na, vaikinai, ką aš jums sakiau? — klausinėjo.— Iš visos
eskadros nė vienas laivas neprisidės prie maišto... Tik mes,
kvailiai, leidome save nežinia kam ir nežinia dėl ko apmul­
kinti. Kol nevėlu, kvaileliai, susiprotėkite!.. O jei ne, tai visi
liksime be galvų! .. Išsigelbėjimas vienas — reikia surišti maiš­
tininkus ir išvaduoti karininkus... Tada ir viršininkai mūsų
pasigailės...
Pagaliau Lavrinenka ir jo pusėn stoję konduktoriai įtikino
jaunuosius jūrininkus. Tučtuojau po vakarienės, lygiai šeštą
valandą, baterijų denyje Lavrinenka sušuko:
— Atsitraukti nuo stalų!
Tai buvo signalas pulti.
Naujokai su šautuvais puolė kitus jūreivius, kurie šito vi­
siškai nesitikėjo. Prasidėjo panika. Užpuolusieji nustūmė jū­
reivius prie fokstiebio. Lavrinenka nuo tiltelio atsuko į juos
kulkosvaidį, iš visų pusių juos apsupo ginkluoti naujokai.
— Pasiduokite, kol nevėlu!— šaukė Lavrinenka.
Jūreivai pasidavė. Pamatęs, kąd viskas pralaimėta, Lobadi-
nas čia pat, matant komandai, stvėrė detonatorių ir kirto
per kapsulę, kuri sprogusi jam sudraskė vidurius. Kai kurie
jūreiviai šoko už borto, į jūrą.
— Sugaudyti visus iki vieno!— sušuko Lavrinenka.
Grupė konduktorių nuleido į vandenį motorinį botą ir puo­
lė gaudyti jūreivių. Kai kuriuos suėmė. Kiti, nenorėdami pa­
tekti į Lavrinenkos ir valdžios rankas, nusiskandino.
Lavrinenka iškilmingai paleido karininkus. Nuo stiebo bu­
vo nuplėšta vėliava, ir Lavrinenka vos ne šokdamas ją trypė
kojomis ir šaukė:
— V a š ita ip s u m in d ž io s im e v is u s m a i š t i n i n k u s ! . .
Siam įvykiui tirti vyriausybė sudarė specialią tardymo ko­
misiją. Daugiau kaip devyniasdešimt žmonių buvo atiduoti ka­
ro lauko teismui. Teismas taip pat buvo ypatingas, specialiai
paties caro įsakymu paskirtas..
Aštuoniolika žmonių buvo nuteisti mirties bausme ir sušau­
dyti. Tarp jų ir Minesas, arba Koptiuchas. Kiti buvo nuteisti
katorgos darbams.
O Lavrinenka jau rugpjūčio 7 dieną gavo „aukščiausią" ap­
dovanojimą.
Imperatoriaus įsakyme jūrų ministerijai buvo paskelbta:
377
 „Valdovas imperatorius kaip atpildą už sąžiningai
atliktą pareigą ir ištikimybę priesaikai slopinant maiš­
tą 1-ojo rango kreiseryje „Azovui atminti" malonin­
giausiai teikėsi paskirti sidabro medalį su įrašu „Už
drąsą" artilerijos konduktoriui Kirilui Lavrinenkai".
Be to, Lavrinenka buvo pakeltas į admiraliteto paporuči-
kius.
O po kelerių metų jis jau buvo laivyno štabo kapitonas „Pet­
ro Didžiojo" laive.

Lavrinenka buvo pakankamai protingas, kad paneigtų visus

šiuos faktus, nustatytus remiantis dokumentais ir likusių gyvų
daugybės liudytojų parodymais. Jis jų ir neneigė.
— Pilieti tardytojau, aš visa tai padariau dėl savo tamsu­
mo ir religingumo,— jis aiškino tardymo metu.— Aš maniau,
kad tai yra mano žmogiška pareiga... Betgi prašau atsižvelgti,
kad aš pats kilęs ne iš bajorų ir dvarininkų ir dėl to elgiausi
nesąmoningai, lyg aklas... Faktų neneigiu, iš tikrųjų esu
kaltas...
— Tačiau, Lavrinenka, tardymo organai turi duomenų, kad
jūs ir toliau užsiiminėjote savo kontrrevoliucine, provokato­
riška veikla... Argi ne taip?
— Kažko čia nesuprantu, pilieti tardytojau, — dėdamasis
prastuoliu, atsakė Lavrinenka.— Aš tarnavau laivyne... Jūs
apie tai kalbate ar ne?
— Ne, ne apie tai. Kalbu apie kitką. Apie jūsų darbą och-
rankoje.
— Taip, man teko matytis su jo kilnybe Trusevičium, va,
šiame pačiame pastate... Taip buvo... Bet tai pagal tarnybines
pareigas, o ne dėl to, kad šitaip...
Aš jam pateikiu ochrankos dokumentus, kurie bylojo
kad 1912 metais, kai laivyne vėl prasidėjo neramumai, Lavri­
nenka tapo ochrankos rezidentu ir pradėjo Baltijos laivyno lai­
vuose organizuoti slaptąją agentūrą.
— Aš netgi tokio žodžio — „rezidentas"— nesuprantu,— pa­
reiškė Lavrinenka.— O kai dėl slaptosios tarnybos, tai kai ką
pagal pareigas tekdavo daryti, bet aš to darbo nemėgau... Ką
padarysi, tarnyba...
Tada aš jam parodžiau jo asmeniškai parašytą „testamen­
tą", kuris buvo rastas po revoliucijos jo kajutėje „Petro Didžio­
jo" laive.
Pamatęs tą dokumentą, jis iš karto pasikeitė. Matyt, Lav-
378
rinenka vylėsi, kad šis „testamentas" nepateks į tardymo or­
ganų rankas.
Štai ką jis jame rašė:
„Aš, žemiau pasirašęs, būdamas sveikų sveikiausio
proto bei atminties, rašau šias eilutes ir kreipiuosi su
prašymu į vyriausybę, pirmiausia — į savo tiesioginį
viršininką. Šiomis labai trumpomis eilutėmis prašau
Jūsų kilnybę, jeigu mirčiau:
1. Neužmiršti mano nusenusio tėvo, kuriam aš kas
mėnesį skiriu iš savo algos 5 rublius, iš kurių jis ir
pragyvena.
2. Mano ligotos žmonos Anos Kočnevos, su kuria
aš turiu dvi tikras dukteris Klaudiją ir Serafimą Lav-
rinenkas, taip pat sūnų Eugenijų Kočnevą, kurį aš už­
auginau ant savo rankų. Visas mano turtas, esantis
Astrachanės gubernijoje, Carevo apskrityje, Slobodos
valsčiuje, kurį sudaro dalis namo ir žemės, atitenka
mano tėvui. Visi likusieji po mano mirties daiktai, t. y.
baldai ir drabužiai, pereina visiškon Anos Kočnevos
(mano pilietinės žmonos, su kuria aš 14 metų gyve­
nau) nuosavybėn.
Leitenantas Viktoras Miakiševas balandžio 28-osios
9 vai. 15 min. vakaro pranešė, kad man skiriamas užda­
vinys— mokomuosiuose laivuose organizuoti slaptąją
policiją; nors mane šis pasiūlymas labai pribloškė, bet
vis dėlto aš mielai priimu šį sunkų mūsų laikais užda­
vinį ir tikiuosi jį įvykdyti caro ir tėvynės labui, net jei­
gu už tai man tektų sumokėti gyvybe.
Jūsų kilnybe, neapleiskite iš manęs kilusių palikuo­
nių. Tikiuosi, kad jie pasitarnaus carui ir tėvynei, kaip
ir jų tėvas.
1906 metų liepos mėnesį iš 19 į 20 dieną laive
„Azovui atminti" man taip pat teko nelengva užduo­
tis, kurią aš su savo artimais draugais konduktoriais —
dabar paporučikiu, užmuštu laive „Azovui atminti",
Ivanu Davydovu ir poručiku Ogurcovu, padedant ar­
tilerijos puskarininkiams, komandorų mokyklos instruk­
toriams, įvykdžiau — nuslopinau maištą.
Tegul šitą mano prašymą patvirtina ašaros, išriedė­
jusios iš mano akių, kai aš rašiau šį savo prašymą.
Galbūt dabar jau per vėlu, bet pasakysiu, kad kaltė
dėl kilusio maišto tenka mums, karininkams, kurie ne­
379
 pakankamai rūpinomės tuo, ką buvome pasižadėję, tai
yra komandos auklėjimu.
Parašas: admiraliteto poručikas Kirilas Lavrinenka,
1912 m. bal. 28 d., 1 vai. nakties".
— Kaip matote, Lavrinenka, tai parašyta jūsų ranka?
— Taip, mano ranka.
— Vadinasi, jūs „mielai sutikote", kaip patsai rašėte, orga­
nizuoti karo laivuose slaptosios policijos agentūrą?
— Kaltas, pilieti tardytojau.
— Man rūpi kitas klausimas. Kodėl jūs nusprendėte šį tes­
tamentą parašyti tuojau po to, kai sutikote su Miakiševo pa­
siūlymu? Ar galite tai paaiškinti? Kodėl jūs iš karto nuspren­
dėte, kad už tai jums gali „tekti sumokėti gyvybe", kaip jūs
pats pareiškėte?
Lavrinenka panarina galvą ir ilgai galvoja. Šis klausimas
jam nemalonus. Jis mąsto, kaip geriau atsakyti.
— Turbūt jums sunku atsakyti į šį klausimą. Kodėl?
— Pats nežinau kodėl, pilieti tardytojau,— lemena jis.—
Man tada toptelėjo galvon, aš ir parašiau... Ar maža ką kar­
tais parašai...
— Galbūt jūs taip norėjote pakelti savo vertę?
— Ne, šito aš nenorėjau
— Galbūt iš tikrųjų manėte, kad tai gresia jūsų gyvybei?
— Greičiausiai taip ir buvo.
— Kodėl jums atėjo į galvą tokia mintis? Sakykite tiesiai.
— Jūreivai galėjo mane užmušti,— atsako Lavrinenka.—
Juk aš iš „Azovui atminti" laivo, todėl ir perėjau į kitą laivą...
Įširdę ant manęs buvo jūreiviai, ką besakysi!.. O čia dar to­
kia slapta užduotis, patys suprantate. Penkis užverbuosi, o šeš­
tas tau peilį įvarys — ir už borto... Nors ir kiek tų revoliucio­
nierių pasodino, o jų kasmet vis daugiau rasdavosi. Ir visi jie
vienas už kitą mūru stodavo... Ak, pilieti tardytojau, jūs ma­
note, kad aš lengvai gavau šituos antpečius ir medalius?.. Te­
būnie jie prakeikti! . .
Jis pravirko — pravirko visiškai kaip senis, kūkčiodamas ir
nesišluostydamas ašarų.
Aš jam padaviau stiklinę vandens. Jis tik mostelėjo ranka.
Pasibaisėtinu būdu jis užsitarnavo medalius ir antpečius.
Jį pakėlė į štabo kapitonus. Bet aplinka, iš kurios jis buvo ki­
lęs ir kurią išdavė, jo nekentė, ir jis jos bijojo. O visuomenė,
į kurią jis įžengė per išdavystę, jo nepripažino savu. Karinin­
kai jį niekino, nes sielos gilumoje jį taip pat laikė išdaviku.
380
Jokie caro įsakymai nepajėgė nutrinti nuo šio žmogaus kaktos
gėdingo, tartum išdeginto visam gyvenimui ir visų niekinamo
antspaudo — išdavikas! ..
Sutikęs atlikti Miakiševo pasiūlytą užduotį, Lavrinenka sten­
gėsi kiek įmanydamas. Jam atrodė, kad nauji medaliai ir nauji
apdovanojimai pagaliau privers jį gerbti. Jis stropiai organiza­
vo slaptąją agentūrą, ieškojo silpnų ir parsidavėlių, įniršusių
ir bukų, godžių ir apsukrių. Ochranka negalėjo atsidžiaugti
energingu štabo kapitonu. Jo pastangomis buvo susekta ir suimta
dešimtys jūreivių, kurie ėjo į kartuves, buvo šaudomi, siunčiami
į katorgą. Kirilas Fiodorovičius, kaip jis dabar pagarbiai save
vadino, įgavo* orią ir išdidžią išvaizdą. Jis labai rūpinosi savo
išore, manieromis, kalba. Kai „Petro Didžiojo" deniu praeida­
vo orus, pasitempęs, baltu kiteliu apsivilkęs štabo kapitonas,
kiekvienam galėjo atrodyti, kad jis patenkintas savo likimu ir
laimingas, pasiekęs tokią padėtį.
Tik retai kas nujausdavo, kaip jis būgštauja, kaip jis visa­
da ir visų bijo, kaip kiekvienas jūreivis jam atrodo esąs ker­
šytojas, kaip naktimis jis, kamuojamas košmariškų sapnų, šau­
kia ir ryja tabletes nuo slogios nemigos, kurios jokios tabletės
negali įveikti.
Taip praėjo penkeri metai. Staiga prasidėjo revoliucija. Ji
Lavrinenką užklupo vis tame pačiame Revelio (Talino) reide.
Pakrantėje vyko nesibaigiantys mitingai. Žvarbiomis, nera­
miomis naktimis, užsisklendęs savo kajutėje, Lavrinenka kruopš­
čiai užsirašinėjo pavardes, ypatingas žymes, faktus, viską, ką
pastebėdavo. Jis vis dar vylėsi, kad šių užrašų prireiks och-
rankos skyriui.
Paskui jis nusprendė dar kartą pasižymėti ir „nuslopinti
maištą". Jis nuvažiavo į miestą ir kalbėjo viename mitinge, ra­
gindamas jūreivus ir miestiečius likti ištikimiems „tėveliui ca­
rui" ir neklausyti „maištininkų". Oratorių pargriovė, norėjo
savavališkai jį sudoroti, bet jam per stebuklą pavyko išsigelbėti.
Po kelių dienų Lavrinenka buvo suimtas ir nugabentas į Pet­
rogradą, kur buvo kaltinamas, kad priklausė ochrankai. Jis
gynėsi, bet buvo demaskuotas. Jau buvo netekęs vilties išsi­
gelbėti. Bet tada prasidėjo liepos įvykiai, ir Lavrinenka staiga
buvo paleistas. Laikinajai vyriausybei nerūpėjo ochrankos
agentai ir provokatoriai — reikėjo ištuštinti kalėjimus bol­
ševikams.
Praėjo pusantro mėnesio nuo tos dienos, kai mes pirmą kar­
tą su Lavrinenka susipažinome. Štai jis sėdi priešais mano sta­
lų— tvarkingai pakirpta žila barzdele, lėtų judesių, mažomis
381
pilkomis, giliai įlindusiomis akutėmis. Jis kalba tyliai, saldo­
kai, atsakydamas į klausimus šykščiai sunkia žodžius, nes prieš
tai mėgsta pagalvoti. Per šiuos pusantro mėnesio mes matyda­
vomės beveik kasdien ir perpratome vienas kitą. Kaskart drau­
ge grįždavome į praeitį, į tas seniai prabėgusias, bet neužmirš­
tamas dienas.
Neskubėdami ir visada dviese mes nusikeliame į praeitį, į
tas tragiškas ir šlovingas dienas, ieškome užplaktųjų, nukan­
kintųjų, pakartųjų už tai, kad jie siekė visai liaudžiai laisvės
ir laimės savo tėvynei, ir juos surandame.
Taip pamažu mes priartėjome prie tos liepos dienos, kai
sutrikęs ir be galo laimingas Lavrinenka išėjo pro kalėjimo
vartus.
— Papasakokite, kur jūs nuėjote po to, kur gyvenote, ką
veikėte, kaip slapstėtės, ko tikėjotės?
— Pilieti tardytojau, aš nesislapsčiau. Aš maniau, kad, at­
sėdėjęs tris mėnesius, savo kaltę išpirkau...
— Nebūkite naivus, Lavrinenka, tokios kalbos netinka nei
tokio amžiaus žmogui, nei jūsų išvaizdai. Jeigu jūs nesislaps-
tėte, tai kodėl, leiskite paklausti, tris kartus keitėte pavardę,
dešimtis sykių bėgote iš vieno miesto į kitą ir slėpėte savo
gyvenamąją vietą netgi nuo giminaičių ir artimųjų? Kodėl?
Jis tyli. Tada aš ištiesiu jam pažymas apie tai, kad jis Lav­
rinenkos pavardę pasikeitė į Poluchino, paskui į Sloso. Aš jį
privedu prie žemėlapio ir rodau miestus, kuriuose jis visus
šiuos mėnesius bastėsi. Tai buvo Petrogradas, Astrachanė, Mask­
va, Kijevas, paskui Leningradas...
— Štai kokia jūsų, Lavrinenka, visų šių metų geografija.
Tad sakykite: jūs slapstėtės ar ne?
— Slapsčiausi, pilieti tardytojau... Anksčiau aš be reikalo
taip sakiau..
Tada jis vėl pradeda pasakoti, o aš vėl imu užsirašinėti jo
parodymus. Ir vėl džerkši plunksna baltame kaltinamojo ap­
klausos protokole. Mes vėl kartu panyrame į praeitį...
Štai mes kunkuliuojančiame spalio Petrograde. Mes mato­
me prie Smolnio laužus, ginkluotus jūreivius, darbininkus, ka­
reivius, Žiemos rūmų paėmimą, girdime pirmųjų dekretų griaus­
mą, nepakartojamą, mielą, truputį grebloką Iljičiaus bal­
są, kuris tokia pat jėga skambėjo ir Petrograde, ir visuose Ru­
sijos kampuose, ir visose Žemės rutulio šalyse, girdime jo pra­
našiškus, amžinai gyvus žodžius, nurodžiusius žmonijai naują,
šviesų kelią...
382
 O kažkur Vasilijaus saloje, įlindęs į savo gurbą, jau nejau­
nas, įnirtęs, persirengęs civiliais drabužiais žmogus akylai se­
ka įvykių eigą. Valdžią paėmė bolševikai. Jūreiviai — su jais.
Jis mato, kad neišneš sveiko kailio. Tad bėga į Astrachanę, bet
ir ten bolševikai. Iš Astrachanės jis dumia į Maskvą. Bet ir
Maskvoje bolševikai. Jis prasigauna į Kijevą, pas baltuosius.
Bet baltuosius išveja bolševikai. Jis mėgina prasmukti pas
Vrangelį, į Krymą. Bet Vrangelį bolševikai nubloškia į jūrą.
Jis blaškosi tarsi vienišas, nuo gaujos atsiskyręs, iš visų pusių
apsuptas vilkas. Visos jo viltys — žalieji, baltieji, geltonieji,
denikininkai, kapeleviečiai, vrangelininkai, kolčakininkai, mach-
noviečiai, pikudskininkai, Emir-chano, tėtušių „Labas rytas",
„Labas vakaras" gaujos, interventai, surengę žygį prieš jauną
Tarybų Rusiją,— viena po kitos dūžta, eina velniop!..
Ir visuose šio keisto pilietinio karo frontuose, priešingai,
nei rodė apskaičiavimai ir karo mokslas, skaičiai ir prognozės,
priešingai viskam, kuo Lavrinenka tikėjo visą savo gyvenimą,
ir viskam, ko jis buvo mokomas, nugali Raudonoji Armija.
Tuomet Lavrinenka nusprendžia, kad vienintelis išsigelbėji­
mas— pabėgti į užsienį, į Suomiją. Jis įsigyja netikrą pasą,
grįžta į Leningradą, įsitaiso dirbti namų valdytoju. Paskui, pa­
siglemžęs valstybinių pinigų, bėga į Sestrorecką ir nakčia sė­
lina link sienos.
Žemę gaubia tamsi lietinga spalio naktis. Dangų aptraukę
debesys, užstoję žvaigždes. Senas, pailsęs, iki kaulų permirkęs
žmogus šliaužte šliaužia prie sienos. Jis tikisi, kad jam padės
lietaus čežesys, rūkas, vėlyva naktis. Bet paskutinę akimirką
išgirsta šūktelėjimą:
— Stok! Rankas aukštyn!..
Jį sulaiko pasienio sargybinis.
Niekas nežino, kad jis — Lavrinenka. Jis kažką murma apie
Suomijoje likusią dukterį, pas kurią jis norėjęs prasigauti ir
frpaviešėti". Jis ištremiamas už mėginimą pereiti valstybės sieną.
Tačiau netrukus iš ištrėmimo vietos jis bėga į Kijevą ir ten
apsigyvena Sloso pavarde. Jis viliasi iš Kijevo nuvažiuoti į Ti-
raspolį, o iš ten pabėgti į Rumuniją. Jis dar nežino, kad šio­
mis dienomis tarybiniai tardymo organai jau ieško provokato­
riaus Lavrinenkos — caro ochrankos rezidento Baltijos laivyne.
Jis dar nežino, kad iš archyvų jau išimta jo sena byla, kurią
buvo nutraukę Laikinosios vyriausybės tardytojai.
Pagaliau pavyksta aptikti jo pėdsakus. Jis suimamas Kijeve.
Suimtasis tvirtina esąs Slosas, girdi, jokio Lavrinenkos nežinąs
ir niekada kreiseryje „Azovui atminti" netarnavęs.
383
 Tada jam parodomas jo portretas ir 1917 metų kalėjimo fo­
tografija. Iš Kijevo jis išsiunčiamas į Leningradą.
Baigtas paskutinis protokolas. Aš jį skaitau garsiai. Lavri-
nenka labai įdėmiai klauso, tartum į taktą linkčiodamas galvą.
— Na kaip, Lavrinenka, ar teisingai parašyta?
Senyvas žmogus, sėdintis priešais mano stalą, suvirpa, tar­
tum pabudęs, ir tyliai taria:
— Taip, teisingai... Viskas užrašyta taip, kaip buvo... Ne­
laimei, buvo...
1956 m.
 SENAS P A Ž ĮS T A M A S
(Atsakomasis vizitas)

Apysaka

1. Valstybiniai egzaminai

Kai tau dvidešimt treji metai, pabundi iš karto linksmas,

tvirtai tikėdamas, kad gyvenimas puikus, jaunystė amžina, ge­
ra nuotaika — būtinas ir natūralus dalykas. Kūne jauti nepapras­
tą lengvumą, gaivus rytmečio vėjelis skverbiasi pro atvirą
langą į kambarį ir šiurena plaukus. Prieš akis didžiulė ir tru­
putį slėpininga vasaros diena, kupina visokių malonių ir ne­
malonių smulkmenų. Malonios smulkmenos — tai geras oras,
vakarykštė Suros šypsena, rodanti, kad tu jai, šiaip ar taip, kaž­
ką reiški, puikiai išlaikytas jau valstybinis baudžiamosios teisės
egzaminas (nežmoniškai pavyko bilietas) ir apskritai — jau tai*
kad gyveni. Nemalonios smulkmenos — baigiasi pinigai, kurie
ištirpo tiesiog fantastiniu greičiu, abejonė, ar šiandien civilinės
teisės egzaminas bus toks pat sėkmingas, kaip vakarykštis, ir
pagaliau tai, kad reikės išsiskirti su Maskva, nes bus baigtas
mokslas aukštojoje mokykloje ir teks vykti į periferiją.
Maždaug taip galvojo teisės instituto paskutiniojo kurso
studentas Plotnikovas tą 1940 metų rugpjūčio rytą, pabudęs
apie aštuntą valandą savo kambaryje tyliame Zamaskvoriečės
skersgatvyje, kupiname saulės, šakotų liepų žalumos, apstaty­
tame senoviškais pirklių namais. Šiame tikrame tarsi iš Kusto­
dų evo drobių senosios Maskvos kampelyje Plotnikovas gy­
veno jau nuo pirmojo kurso, atvykęs į sostinę iš tolimo pavol-
gio miestelio, kur jis gimė ir užaugo. Maskvoje Plotnikovas
susirado prieglobstį pas savo senąją tetulę Darją Michailovną.
Tetulė dirbo vaistinėje provizore, dėvėjo senovinę pensnė vėž­
lio kaulo rėmeliais ir be galo mylėjo sūnėną. Ji gamino pui­
kius koldūnus, labai mėgo operą ir negalėjo atsiskaityti Balzako.
Sužinojusi, kad sūnėnas, baigęs institutą, rengiasi tapti tar­
dytojų, Darja Michailovna ypač atidžiai perskaitė savo mylimo
25. Tardytojo užrašai 385
autoriaus eilutes, kur buvo rašoma apie teismo tardytoją poną
Kamiuzo, ir patarė Plotnikovui dar kartą perskaityti šią knygą.
Plotnikovui mažai rūpėjo prancūzų tardytojas ponas Kamiu­
zo. Bet užtat jis susižavėjęs skaitė Konio atsiminimus, garsių kri­
minalistų memuarus ir „Tardymo praktikos" sąsiuvinius, ku­
riuos leido TSRS prokuratūra ir kuriuose būdavo spausdinami
tarybinių tardytojų pasakojimai apie savo darbą.
Praeitais metais Plotnikovas atliko prokuratūroje gamybinę
praktiką. Jis buvo paskirtas praktikuotis pas vieną sostinės ra­
jono liaudies tardytoją. Du mėnesius Plotnikovas važinėjo su
savo šefu į įvykių vietas, dalyvavo darant teismo medicinos,
technines ir buhalterines ekspertizes, apklausinėj ant liudytojus
ir kaltinamuosius.
Jis suprato, kad tardytojui kasdien tenka susidurti su daugy­
be įvairiausių įvykių, atsitikimų, žmonių charakterių bei konf­
liktų ir juos aiškinti. Plotnikovas įsitikino, kad tardytojas, kad
ir kokią bylą jam tektų nagrinėti,— išeikvojimo ar apiplėšimo
gatvėje, valstybinio turto grobstymo ar nužudymo iš pavydo,—
neturi užmiršti svarbiausio dalyko: visos šios bylos visada liečia
įvairaus amžiaus, įvairių profesijų,' įvairių charakterių, įpročių,
poliriklif ir skonių žmones"
—Vtsa"TaT7 ką Plotnikovas sužinojo ir patyrė per du gamybi­
nės praktikos mėnesius, naujai nušvietė institute išklausytas
paskaitas, perskaitytas tardymo metodikos knygas, išstudijuo­
tus kriminalistikos vadovėlius. Plotnikovas nusprendė, kad, bai­
gęs institutą, taps ne juriskonsultu, ne advokatu, ne teisėju, bet
tardytoju. Jis priėjo išvadą, kad juridiniame darbe tardytojai,
sakytum, stovi pirmosiose gretose, nes pagal savo darbq_gobūdį
ile^irm ieįi-suslduria su nusikaltimo Taktu,~~pirmieįi atakuoįa
nusikaltėli.
Beliko mėnuo iki tos ilgai lauktos dienos, kai visam laikui
nueis į praeitį mokslo metai, naujutėlaitis diplomas bus rūpes­
tingai padėtas į slaptą rašomojo stalo stalčių, kai bus gautas
TSRS prokuratūros kelialapis į vieną iš šalies rajonų — pasky­
rimas liaudies tardytoju, kelialapis į gyvenimą... Primerkęs
akis, Plotnikovas pabandė įsivaizduoti šį naują, savarankišką ir
tokį viliojantį gyvenimą. Koks gi jis bus? Koks miestas, kokie
žmonės, kokios bylos jo laukia? Ar jis pakankamai pasirengęs
ir subrendęs, kad tvirtai atsisėstų už tardytojo stalo, akis į akį
su nusikaltėliu? Ar užteks jam žinių, ištvermės, kantrybės^at-
kaklumo, ramumo, pastabumo, logiškumo ir tikėjimo žmogumi,
5e^kurių, kaip sakė vienas patyręs kriminalistas, nėra tardyto­
386
jo, o geriausiu atveju yra tik raštingas nusikaltimų registrato­
rius ir svetimus parodymus fiksuojantis raštvedys.
"Deja, nors ir kaip smarkiai jis merkė vokus, jam taip ir ne­
pavyko įžvelgti savo ateities, kuri buvo visai arti. Šiandieniniai
šiandieninės saulės spinduliai, prasiskverbiantys pro užmerktas
blakstienas, primygtinai ragino Plotnikovą pasinerti į šį gaivų
rytą, prisodrintą už lango žaidžiančių vaikų triukšmo ir links­
mo juoko, kažkur skubančių merginų lengvų žingsnių, lekian­
čių mašinų signalų bei dundesio ir žvalaus „sportinio maršo",
kuris griaudėjo iš visų reproduktorių visuose namo butuose.
Plotnikovas jšoko iš patalo, skubiai nusiprausė, apsirengė, iš­
gėrė stiklinę karštos kavos ir, pabučiavęs tetulę, kaip strėlė iš­
lėkė į gatvę ir strimgalviais pasinėrė į šią vaiskią, kol kas dar
vėsią rugpjūčio dieną.
Didelėje niūrokoje teisės instituto salėje jau būriavosi, nors
buvo dar anksti, daug žmonių. Studentai kaip bitės gaudė kam­
puose, egzaminuodami vieni kitus. Šiandien jų laukė sunkus
egzaminas — civilinė teisė. Civilinės teisės profesorius Valenti­
nas Strelbickis garsėjo griežtumu. Profesorius jau ėjo septintą
dešimtmetį, bet vis dar jaunatviškai mylėjo savo mokslą ir sie­
los gilumoje buvo tvirtai įsitikinęs, jog žmogus, nežinantis c i ­
vilinės teisės pagrindų, yra pagarbos neverta, juridiškai mąsty­
ti nesugebanti asmenybė. Aukštas, padžiūvęs, ne pagal amžių
tiesus profesorius Strelbickis, be civilinės teisės, žavėjosi spor­
tu — vasarą medžiokle ir žvejyba spiningu, žiemą — pačiūžo­
mis ir slidėmis. Studentų vakarėliuose jis mielai ir ilgai šokda­
vo, dalyvavo studentų saviveiklos vakaruose, kuriuose puikiai
deklamuodavo Majakovskio eilėraščius ir apskritai draugavo su
studentais, bet visa tai jam netrukdė — jis buvo reiklus dėsty­
tojas.
Plotnikovas, kaip ir daugelis studentų, kuriems rūpėjo kri­
minalistika, nelabai mėgo civilinę teisę. Baudžiamųjų bylų teis­
minių įrodymų teorija, netiesioginių įkalčių mokslas, apklau­
sos taktika ir teismo psichiatrija Plotnikovui rūpėjo daug la­
biau nei globos klausimai, civilinių teisinių santykių elementai,
transporto įsipareigojimai ir paveldėjimo teisė. Civiliniame ko­
dekse Plotnikovui patiko tik vieno straipsnio pastaba, kuri lei­
do jį išsamiai, beveik filosofiškai aiškinti. Ši pastaba teigė:
»rPriklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas".
Vis dėlto egzaminas yra egzaminas, ir Plotnikovas jam
kruopščiai rengėsi. Jis buvo išstudijavęs ir galvon susidėjęs
dviejų didžiulių civilinės teisės vadovėlių tiesas. Po kelių mi­
gučių turėjo paaiškėti šių milžiniškų pastangų rezultatai.
387
 Jau valstybinės komisijos sekretorius ant stalo išdėliojo bi­
lietus, popierių ir pieštukus, o studentai vis dar vienas kitam
paskubomis uždavinėjo klausimus:
— Koks yra priežastinis ryšys tarp teisei priešingų veiksmų
ir atsiradusios žalos?
— Kokia prievolės dėl atsiradusios žalos senatis?
— Ąr gali būti atsakomybė be kaltės?
Išgirdęs paskutinį klausimą, Plotnikovas ne juokais suneri­
mo. Kaip kriminalistas, jis buvo įsitikinęs, kad be kaltės negali
būti nė kalbos apie kokią nors atsakomybę. Betgi civilinėje tei­
sėje kažkas panašaus yra numatyta. Kur ir kokiais atvejais?
Plotnikovas to visiškai neprisiminė. O jei staiga kaip tik šis
bilietas papuls? Velniai griebtų šią civilinę teisę! Visai nusimi­
nęs, Plotnikovas prišoko prie studento Karevo, kuris, kurso
draugų nuomone, geriausiai išmanė civilinę teisę ir buvo paties
Strelbickio numylėtinis.
— Karevai, metrai, paaiškink, kas ten per velniava pasaky­
ta apie atsakomybę be kaltės? — paklausė Plotnikovas.
Karevas, akiniuotas, išblyškęs ir prisikimšęs visokių civili­
nės teisės gudrybių, su neslepiama panieka pažvelgė į Plotni-
kovą ir iškošė:
— Elementariausias klausimas, mano driau-ge. Netgi po tri­
jų mėnesių juridinių kursų į jį atsako visiški bukagalviai.
— Maldauju! Esmę! Pagrindą! Formulę!— beveik išstenėjo
Plotnikovas, baimindamasis, kad tučtuojau išeis valstybinės ko­
misijos nariai.
Karevas išsitraukė baltutėlę, iškrakmolytą, tvarkingai su­
lankstytą nosinę, sąžiningai nusišnypštė ir aiškiai išskandavo:
— Be atsakomybės už nu-si-kals-tamai padarytą ža-lą (tai
yra bendra taisyklė), civilinis kodeksas pri-pa-žįsta ir at-sa-ko-
mybę be kal-tės. Pagal civilinio kodekso keturi šimtai ketvirtą­
jį straipsnį, asmenys ir įmonės, kurių veik-la su-si-ju-si su di-
des-niu pa-vo-ju-mi aplin-ki-niams, kaip antai: geležinkeliai,
tramvajus, laukinių gyvūnų laikytojai, prekiautojai degiosiomis
medžiagomis, asmenys, statantys namus, ir t. t.— atsako už ža­
lą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, jei neįrodo, kad žala
atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios, ar­
ba grubaus netvarkingumo.
Vienu atsikvėpimu išpoškinęs šią frazę, Karevas patenkin­
tas pridūrė:
— Viskas. Gerbiamas kolega, jei norite šį straipsnį suvokti,
patarčiau išsiaiškinti tokius klausimus: pirma, kodėl įstatymas
iš atsakomybės esant kaltės principui šiuo atveju nustato at­
388
sakomybę be kaltės; antra, ką reiškia terminas „didesnis pa­
vojus"; trečia, kada laikoma, kad žala padaryta didesnio pavo­
jaus šaltinio?
Įširdęs dėl pamokomo Karevo tono, Plotnikovas labai kan­
džiai atsakė:
— Dėkingas už paaiškinimą. Jeigu neišlaikysiu egzamino,
jūsų juridine šviesybe, didesnio pavojaus šaltinis bus profeso­
rius Strelbickis, nukentėjusysis, kuriam padaryta žala,— aš, o
didžiausias pavojus bus tokia miela jūsų širdžiai civilinė teisė.
Šio pokalbio klausę studentai prapliupo kvatoti.
Įširdęs Kąrevas tulžingai atkirto:
— Už šią žalą, mielasis, neteks atsakyti, peš visiems bus
aišku, kad ji padaryta dėl nenugalimos jėgos, tai yra tavo ne­
mokšiškumo. Viskas!
Ir jis, nutaisęs nugalėtojo miną, kažkur nuėjo. Kaip tik tuo
metu salės duryse pasirodė valstybinių egzaminų komisijos na­
riai, tarp kurių buvo ir Strelbickis.

Valio, viskas baigėsi laimingai! Plotnikovas ištraukė bilie­

tą, kuris jį labiausiai nudžiugino. Reikėjo papasakoti apie pa­
veldėjimo transmisiją, kurią Plotnikovas gerai žinojo. Neužsi-
kirsdamas jis smulkiai atsakė į klausimą ir džiaugdamasis ste­
bėjo pasitenkinimo blykstelėjimus Strelbickio akyse.
Po kelių dienų Plotnikovas gavo naujutėlaitį diplomą su ma­
loniai čežančiais pilkais viršeliais. O dar po savaitės atestacinė
komisija teisininkui Plotnikovui pareiškė, kad jo noras atsidėti
tardytojo darbui patenkintas. Jis buvo pasiųstas TSRS Prokura­
tūros žinion ir gavo paskyrimą dirbti tardytoju į N sritį, Za-
riečensko rajoną. Plotnikovas kaip tik į šį rajoną ir stengėsi
gauti paskyrimą, nes, tiesą pasakius, tam jis turėjo gana rimtų
priežasčių...
Rugpjūčio gale Maskvos aukštųjų mokyklų absolventai
Centriniame kultūros ir poilsio parke šventė valstybinių egza­
minų pabaigtuves. Medikai ir teisininkai, geologai ir politech­
nikai, ekonomistai ir filologai susirinko didžiuliame parko Va­
saros teatre. Tvankoka rugpjūčio diena ėjo vakarop. Nuo upės
sklido linksmi besimaudančiųjų balsai. Parko alėjomis iš lėto
vaikštinėjo poros, kurios nieko bendra su valstybiniais egza­
minais neturėjo. Tai buvo įdegę sportininkai ir išsičiustiję jau­
ni lakūnai, koketiškos konditerijos fabriko „Krasnyj Oktiabrj"
Pakuotojos, liežuvingos tabako fabrikų „Dukat" ir „Java" dar­
bininkės, rimti kursantai tankistai ir gražutės ZIS'o braižytojos.
389
 Plotnikovas sėdėjo teatre kartu su draugais šalia Suros Je-
gorovos, kuri tais pačiais metais baigė veterinarijos institutą.
Jie susipažino maždaug prieš, metus Kolonų salėje per studentų
pobūvį. Liekna, didžiaakė Sura Plotnikovui iš karto patiko. Tą
vakarą jie šoko beveik iki ryto. baskui Plotnikovas lydėjo Su-
rą į Strominką, į studentų miestelį, kur ji gyveno. Blyški žara
vos vos skverbėsi pro dangų apgobusios nakties kraštelį. Jau
buvo vėlu, nes nebe važinė j o vakariniai tramvajai, ir per anksti,
nes nekursavo rytiniai, todėl jie ėjo pėsti.
Per gana ilgą kelią paaiškėjo, kokie nuostabiai panašūs jų
skoniai. Pavyzdžiui, abu mėgo Vachtangovo teatrą, skaitovą
Antoną Švarcą, abu jaudinosi dėl „Torpedos" futbolo komandos,
iš kino režisierių labiausiai jiems patiko Ivanas Pirjevas, iš dai­
lininkų— Deineka, iš šiuolaikinių rašytojų — Paustovskis.
Nenuostabu, kad toks nepaprastas skonių sutapimas paskati­
no, kaip suformulavo Plotnikovas, padaryti „konkrečias organi­
zacines išvadas": buvo paskirtas pasimatymas sekančią, tiks­
liau šią, jau prasidėjusią dieną, lygiai šeštą valandą vakaro,
prie Centrinio telegrafo laikrodžio.
Tiesą pasakius, nei valanda, nei pasimatymo vieta nė kiek
nebuvo originalios. Kai penkiolika minučių prieš paskirtą laiką
Plotnikovas atsistojo prie minėto laikrodžio, jis nustebo: šalia
nervingai mindžikavo ir pernelyg dažnai nerimastingai žvilg­
čiojo į laikrodį ne mažiau kaip tuzinas labai į jį panašių jau­
nuolių. O kai, penkias minutes pavėlavusi (tai irgi nebuvo ori­
ginalu) ir nutaisiusi pabrėžtai dalykinę miną, atėjo Šura, prie­
šais ją, užpakalyje jos ir iš šonų kaukšėjo kulniukais kitos, taip
pat skubėjusios į pasimatymą merginos.
Taip prasidėjo Suros ir Plotnikovo draugystė. Jie susitik­
davo beveik kasdien, ir — nuostabus dalykas — kaskart susiti­
kus paaiškėdavo, jog būtinai reikia vėl susitikti. Dabar jiems
jau rūpėjo ne tiek skonių panašumas, kiek, atvirkščiai, jų
skirtumai. Pavyzdžiui, jei Plotnikovas tvirtindavo, kad geriau­
sia pasaulyje yra tardytojo profesija, tai Sura įrodinėdavo, kad
kur kas įdomiau dirbti veterinarijos gydytoja. Kai Plotnikovas
remdavosi klasikine literatūra ir pavyzdžiu nurodydavo vieną
iš savo pamėgtų herojų — tardytoją Porfirijų Petrovičių iš Dos­
tojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė", tai Sura šaltai sa­
kydavo, jog Porfirijus Petrovičius — teismo knislys ir erkė, o
Dostojevskio kūryba — reakcinga ir nesveika.
Atrodė, kad tokie nesutaikomi prieštaravimai pakirs ką tik
užsimezgusius draugiškus santykius, bet jie, atvirkščiai, kaip
tik pasitarnavo geram: kaskart atsisveikinant būdavo aišku,
390
kad šalys nėra pateikusios visų savo argumentų ir dėl to reikia
dar susitikti.
į Na, prabėgo metai, abu gavo diplomus ir dabar sėdi kartu
Vasaros teatre per iškilmingą posėdį, kažkodėl laikydamiesi už
rankų. Plotnikovas ką tik abejingu veidu pasakė Surai, jog
„atsitiktinai" yra paskirtas į Zariečenską, kur, kaip jis jau ži­
nojo iš jos pačios, ir ji išsirūpino paskyrimą. Mat Zariečenskas
buvo jos tėviškė, ten gyveno jos motina. Išklausiusi šią žinią,
Šura kažkodėl užsiplieskė, bet paskui dar abejingiau negu Plot­
nikovas nutęsė: „Ką gi, labai malonu",— ir daugiau apie tai ne­
kalbėjo.
Po posėdžio parke prasidėjo tradicinis karnavalas. Į žvaigž­
dėtą rugpjūčio dangų švilpdamos nuskriejo daugiaspalvės ra­
ketos. Įvairiuose parko kampeliuose sugriaudė orkestrai. Šokių
aikštelėse ėmė suktis poros. Perpildyti plaukiojantys restora­
nai buvo ryškiai apšviesti įvairiaspalviais žibintais ir iš lėto
plūduriavo tamsios, nurimusios upės paviršiuje. Iš visų pusių
sklido dainų nuotrupos, juoko protrūkiai, tostai, šūkiai, bokalų
skambesys, peilių skambčiojimas. Kaip vijurkai bėgiojo pada­
vėjai. Visa tai susiliejo su sveikinimais, amžinos draugystės
priesaikomis, vienų kitiems linkėjimais, miestų ir respublikų,
kur gauti kelialapiai, pavadinimais, trankiais vyno butelių kamš­
čių šūviais ir šūkiais mylimų aukštųjų mokyklų garbei.

Traukinys į Zariečenską atvažiavo auštant. Blausi saulė

gaisravo ką tik prašvitusio rugsėjo ryto ūkanose. Plotnikovas
išlipo nedideliame perone. Švietė raudonų plytų geležinkelio
stoties pastato langai, kuriuose atsispindėjo tekanti saulė. Pe­
ronas buvo apytuštis. Pasigirdo konduktoriaus švilpukas, sudun­
dėjo garvežys, ir traukinys, kuriuo atvažiavo Plotnikovas, pa­
judėjo pirmyn, linksmai trūkčiodamas, tarsi džiaugdamasis, kad
palieka šią mažą stotelę.
Perėjęs laukiamąjį su mediniais suolais, ant kurių miegojo
trys pagyvenę vyrai, Plotnikovas išėjo į stoties aikštę, kur lū­
kuriavo du vežėjai.
— Kur malonėsite? — tučtuojau prie Plotnikovo prišoko vie­
nas vežėjas, augalotas, žila, pleištu pakirpta barzda senis.
— Į miestą,— smulkiau nenurodydamas, atsakė Plotnikovas.
— Suprantu, kad į miestą,— tarė vežėjas,— bet į kokią gat­
vę? Juk čia ne kaimas, ne viena gatvė...
— Jeigu yra, į viešbutį.
— Kaipgi nėra, yra ir viešbutis,— linksmai kalbėjo vežė­
jas.— Čia pas mus yra viskas, kas priklauso pagal etatus. Teat-
391
rą, ir tą įsteigė. Gyvename linksmai, tik va, avižų trūksta.
Vargsta mūsų broliai vežikai, nes mes lyg ir privatininkais
laikomi, valstybė mūsų neaprūpina. Sėskite — iki miesto du
varstai.
— Kaip tai — du varstai? — nustebo, sėsdamas į vežimą,
Plotnikovas.— Kodėl gi?
— Caro režimo pasekmės,— atsakė vežėjas.— Nesugebėjo
tada miesto valdyba susitarti su viršininkais, kurie tiesė kelią.
Viršininkai pareikalavo iš miesto didelio kyšio, o mūsų stora-
kapšiai ėmė ir užsispyrė. Viršininkai įširdo ir kelią per du vars­
tus nuo miesto nutiesė: girdi, va jums, kvaišos zariečenskiečiai!
Žinosite, kaip derėtis ir kam šykštėti. No, miela-sis!
Ir jis pertraukė arklį botagu. Ratai įklimpo smėlėtame ke­
lyje. Šalikelės pušys auksu spindėjo saulės šviesoje. Rytas bu­
vo nuostabiai tylus ir gaivus.
Vežimas užkopė ant kalniuko, nuo kurio atsivėrė platus Za-
riečensko ir jo apylinkių vaizdas. Miestelis plytėjo apačioje,
puslankiu išsidėstęs palei didelį ežerą, kurio viduryje buvo ne­
didelė salelė. Miesto soboro kupolas ir daugybė cerkvių var­
pinių žėravo ryto saulės spinduliuose. Tarp sodų ir daržų
margavo pilki, tamsūs, raudoni nameliai. Kairėje plytėjo pasa­
gos pavidalo turgaus aikštė su mūriniais, nuo laiko pageltu­
siais prekystaliais ir didelėmis, pačiame jos viduryje stovinčio­
mis šieno svarstyklėmis. Už tilto, permesto per upę, ištekančią
iš ežero, žaliavo senas miesto pylimas, o už ežero driekėsi toli­
mos miglotos pievos, mėlynavo miškai.
— Štai mūsų Zariečenskas,— ne be pasididžiavimo tarė ve­
žėjas, botagu rodydamas plačiai atsivėrusį vaizdą.— Viešpatie
tu mano, aš čia gimiau, čia užaugau ir žilo plauko sulaukiau,
netrukus ir į aną pasaulį pašauks, o šiuo grožiu negaliu iki so­
ties atsigėrėti. Iš visų Rasejos miestų — geriausia vieta!
Klausydamas vežėjo, ir Plotnikovas užsižiūrėjo į vaizdingą,
ką tik pradėjusį busti miestelį. Giedojo gaidžiai, kažkur lojo
šunes, virš stogų raitėsi vingrūs dūmeliai. Tylus miestelis, ty­
lios, žole apaugusios gatvelės, tylus, ramus, taikus gyvenimas.
Ar galėjo Plotnikovas pamanyti, kad šiame tyliame mieste­
lyje jo laukia nepaprasti įvykiai, kurių nesąmoningas dalyvis
bus ir jis, liaudies tardytojas Plotnikovas! ..

2. 1911 metų birželis

O truputį daugiau kaip prieš trisdešimt metų iki tos dienos,

kai Plotnikovas atvažiavo į Zariečenską, Vokietijoje, Braunšvei-
392
go mieste, buvo suorganizuotas tradicinis Braunšveigo feldmar­
šalo Moltkės karininkų mokyklos išleistuvių balius, kuris prasi­
dėjo 1911 metų birželio 21 dieną lygiai devintą valandą va­
karo.
Vos tik miesto magistrato, įsikūrusio senoviniame pastate,
smailiaviršūnio bokšto laikrodžio rodyklė palytėjo skaitmenį
„9" ir tiek pat kartų kimiai suskambėjo kurantai, plačiai at­
sivėrė aktų salės durys ir pasirodė grupė svečių, kuriuos lydėjo
pats mokyklos viršininkas — padžiūvęs, šiek tiek raišokas ge­
nerolas majoras fon Taubė. Didžiulėje baltoje salėje su galeri­
jomis ir lipdiniais papuoštomis kolonomis stovėjo sustingę, lyg
per paradą, septyni šimtai mokyklos auklėtinių, kuriems šian­
dien turėjo pagarsinti imperatoriaus įsakymą apie tai, kad aš­
tuoniasdešimt penki iš jų bus pakelti į vokiečių kariuomenės
pirmojo rango karininkus.
Fon Taubė ir svečiai — du generolai ir keli generalinio šta­
bo pulkininkai, visi vilkėję paradine uniforma, su špagomis ir
ordinais — užėmė savo vietas už ilgo, žalia gelumbe uždengto
stalo. Stovėdami ir iškilmingai tylėdami, dalyviai išklausė as­
menišką kaizerio Vilhelmo įsakymą, kad 1911 metais šią mo­
kyklą baigusieji auklėtiniai pakeliami į karininkus.
Iškilmingas tušas nustelbė paskutinius įsakymo žodžius, ir
oficialioji dalis buvo paskelbta baigta. Penkių žemesniųjų kla­
sių auklėtiniai kuopomis, klasė po klasės, buvo išvesti į vaka­
rinį pasivaikščiojimą, o iš ten nuvesti į ilgus, jau nakčiai pa­
rengtus mokyklos miegamuosius.
Lydimi savo vadų ir auklėtojų, berniukai oriai, griežtai pa­
gal nuostatus lygiuodami į kairę, uoliai ir darniai išlaikydami
žingsnį, nužygiavo plačiais laiptais į apačią.
Vyresniųjų klasių ir aštuoniasdešimt penki ką tik pakeltieji
į karininkus auklėtiniai pasiliko salėje, kur turėjo prasidėti ba­
lius. Iš gretimų kambarių pro plačiai atvertas duris pasipylė
civiliai svečiai, kuriems imperatoriaus kariniai įstatai draudė
dalyvauti skelbiant karinius įsakymus. Tai buvo iškilmių kalti-
ninkų^ėvai— solidūs, gerai suprantantys momento iškilmingu­
mą Braunšveigo biurgeriai ir aplinkiniai dvarininkai, jų orios,
apkūnios žmonos ir baltaplaukės, mėlynakės dukrelės, jų gimi­
naičiai, draugai ir pažįstami.
Galerijoje sugriaudė karinis orkestras, išsigandusi šoktelėjo
ir susiūbavo nuvalkstyta paradinė liustra. Poros nuskriejo val­
so sūkuryje. Fon Taubė ir šalia stovintys jo svečiai su pasigė­
rėjimu stebėjo, kaip šoka jaunimas. Po galais, jie prisiminė ir
393
savo jaunystę, ir tą tolimą išleistuvių balių šioje senoje salė­
je, kai iškilmių kaltininkai buvo jie patys...
Baliaus įkarštyje prie fon Taubės skubiai priėjo adjutantas
ir kažką jam pakuždėjo į ausį. Atsiprašęs svečių, fon Taubė
nuėjo į savo kabinetą. Kai jis peržengė šio didelio kambario
su skliautuotomis lubomis ir sunkiais senoviniais baldais slenks­
tį, jį pasitiko padžiūvęs vidutinio amžiaus, civiliškai apsirengęs
žmogus.
— Labas vakaras, pone Brinkeri,— pagarbiai jį pasveikino
fon Taubė.
— Malonu jus matyti, mano drauge,— truputį globėjiškai
atsakė Brinker is ir ištiesė fon Taubei prakaulią ranką su dau­
gybe senovinių žiedų ant sausų, gyslotų pirštų.
Abu atsisėdo vienas priešais kitą. Brinker is susimąstęs čiul­
pė užgesusį cigarą ir neskubėjo pradėti pokalbio. Jis, šis Brin-
keris, buvo nekalbus. Tylėjo ir fon Taubė, per ilgus karinės
tarnybos metus puikiai įsiminęs auksinę taisyklę: kai kalbi su
viršininkais, niekada nereikia užbėgti už akių. O ponas Brin-
keris, nors vilkėjęs civiliu ir netgi truputį apsitrynusiu kos­
tiumu, iš tiesų buvo viršininkas tikrąja šio žodžio prasme.
— Kaip balius? — pagaliau nutraukė užsitęsusią pauzę Brin-
keris.— Kaip linksminasi jūsų auklėtiniai?
— Viskas normaliai,— atsakė fon Taubė,— puiki laida, po­
ne Brinkeri. Į armiją ateina šaunus papildymas.
— Šiandien jų, atrodo, aštuoniasdešimt penki?
— Tikrai taip, pone Brinkeri.
— Man rūpi vienas iš jų. Ką jūs galite pasakyti apie Han­
są Spėjerį?
Fon Taubės veidu perbėgo vos pastebimas šešėlis. Mat Han­
sas Spėjeris buvo jo sūnėnas, o fon Taubė gerai žinojo, kad
dar niekada pono Brinkerio atstovaujama žinyba be reikalo
niekuo nesidomėjo. Fon Taubė norėjo, kad jo sūnėnas būtų
karininkas, bet visai netroško jam karjeros pono Brinkerio
žinyboje.
— Ko jūs užsigalvojote? — iš lėto pratarė Brinkeris, ir aki­
mirką kažkas panašaus į šypseną perbėgo jo bejausmiu vei­
du.— Jūs užsigalvojote? O gal jums sunku apibūdinti savo sū­
nėną? Jeigu neklystu, juk Hansas Spėjeris yra jūsų sūnėnas?
Fon Taubė mintyse nusikeikė. Kaip visada, Brinkeris buvo
puikiai informuotas. Būtų buvę kur kas geriau, jeigu jis ne­
būtų žinojęs, kad Spėjeris yra fon Taubės sūnėnas. Bet dabar
jau nebuvo kur dingti, juo labiau kad paskutiniuose Brinkerio
394
žodžiuose pasigirdo aiški, nuskambėjusi beveik kaip grasini­
mas, užuomina.
— Ar sveikas? — trūkčiojamu balsu paklausė Brinkeris.
— Taip,— atsakė fon Taubė,— domisi sportu, saikingai karš­
tas, bet savitvardos nepraranda. Jis dabar dvidešimties metų,
gabus vaikinas. Puikiai mokosi ir baigė mokyklą vienas iš
pirmųjų. ..
— Valingas?
— Man sunku taip smulkiai atsakyti į visus jūsų klausi­
mus, bet manau, kad ir šia prasme viskas gerai.
— Geria? Myli moteris?
— Ir viena, ir kita saikingai. Spėjeris svajoja apie karinę,
grynai karinę karjerą. Ypač domisi lėktuvais.
— Labai gerai. Mes taip pat domimės aeroplaiiais. Labai
gerai. Žinote ką, atsiųskite dabar jį pas mane.
Fon Taubė išėjo iš kabineto ir sustojo aktų salės tarpdury­
je. Nuo šokio įkaitusios poros pro jį pralėkdavo lyg viesulas.
Jauni leitenantai, pasipuošę pilkomis paradinėmis uniformo­
mis, laikė savo damas beveik pakėlę nuo žemės. Galerijoje
iš spindinčių varinių orkestro instrumentų, iš plačiai pražiotų
triūbų sklido tikras krioklys garsų, kurių bangos liete užliejo
salę. Šioje margoje, pašėlusiai skriejančioje minioje šmėstelėjo
jaunas prakaulus veidas giliai įdubusiomis akimis ir stamboku
smakru. Tai ir buvo Hansas Spėjeris. Tvirtai ir vikriai jis su­
ko savo damą, kuri žiūrėjo į jį įsimylėjusiomis akimis. Kai
jie susilygino su fon Taube, šis vos pastebimai palietė Spėjerio
petį. Spėjeris atsakė jam lengvu galvos linktelėjimu ir atsipra­
šęs paliko savo šokėją. Priėjęs prie fon Taubės, jaunuolis stuk­
telėjo kulnimis ir išsitempė, žiūrėdamas tiesiai į akis savo dė­
dei ir viršininkui.
— Klausau, pone generole majore,— išpyškino įprastus žo­
džius.
— Eikite į mano kabinetą,— tyliai pasakė fon Taubė.— Ten
jūsų laukia ponas, kuris nori su jumis pasikalbėti. Nepamirš­
kite, kad jis, nors apsirengęs civiliais drabužiais, yra aukšto­
sios karinės vadovybės atstovas.
Ir, nelaukdamas atsakymo, fon Taubė nuėjo į bufetą. Jis
nenorėjo dalyvauti savo sūnėno ir pono Brinkerio pokalbyje.
O šis pokalbis užsitęsė ilgiau kaip tris valandas. Spėjeris, pa­
klusęs gautiems nurodymams, laikėsi labai pagarbiai. Civiliais
drabužiais vilkįs žmogus ėmė klausinėti apie Hanso vaikystę,
mokymąsi, įpročius, interesus ir net išdaigas. Pokalbio metu
pastabus Hansas pajuto, kad beveik viskas, ką jis galėjo pa­
395
pasakoti apie save, jau buvo žinoma šiam ramiam, padžiūvu­
siam žmogui civiliais drabužiais, kuris dabar sėdi prieš jį,
neskubėdamas šio to paklausia ir atidžiai jį stebi. Taip, keis­
tas buvo šio žmogaus, apsirengusio civiliais drabužiais, veidas.
Šaltas ir kartu labai atidus, kibus žvilgsnis. Labai ramiai ir
beveik flegmatiškai duodamas klausimus, jis tuo pat metu nuo­
lat laižėsi plonas lūpas, ir šiame įprotyje buvo kažkas nera­
maus, įtempto ir pikto. Stengdamasis retkarčiais nusišypsoti,
jis mechaniškai šiepė savo siauras lūpas, bet jo akys visai ne­
sijuokė, jų žvilgsnis buvo blausus, šaltas, o veidas liko fleg­
matiškas ir lėkštas. Tada darėsi aišku, kad ši šypsena neturi
jokio ryšio su tuo, apie ką jis dabar galvoja, ką jaučia ir ko
nori, o, atvirkščiai, ja norima visa tai paslėpti nuo pašnekovo.
Jau pokalbio pabaigoje ponas Brinkeris pasakė:
— Laikas, leitenante, atidengti kortas. Aš — generalinio šta­
bo žvalgybos valdybos viršininko pavaduotojas. Mes jus stebi­
me nuo pirmosios klasės, nuo to laiko, kai jūs buvote priimtas
į mokyklą. Mes žinome apie jus kur kas daugiau, negu jūs pats
apie save. Štai įsakymas, kad esate siunčiamas mano žinion. Ry­
toj rytą jūs atsisveikinsite su Braunšveigu ir išvyksite į Velen-
bergą. Tai mažas miestelis Reino slėnyje. Ten yra mūsų slap­
toji mokykla. Dar dvejus metus jūs mokysitės, leitenante. Bū­
simam vaidmeniui jūs tinkamos išvaizdos. Matote, jūs dirbsi­
te Rusijoje. Šie skruostikauliai, ši tiesi nosis, visa slaviška iš­
vaizda jums dar pravers, leitenante. Ir mums taip pat. Jūsų
rusų kalbos mokėjimą rodo labai geras pažymys. Bet jūs to­
bulinsite ją dar dvejus metus. Turėsite išmokti ne tik gerai ru­
siškai kalbėti, bet ir priprasti rusiškai, t. y. rusų kalba, galvoti.
O po dvejų metų vyksite į Rusiją. Dabar jūs suprantate, kaip
mes jus vertiname, kaip tvirtai jumis pasikliaujame ir kiek
daug iš jūsų tikimės...

3. Po trisdešimties metų

Iki revoliucijos Zariečenskas buvo užkampio miestelis, esan­

tis toli nuo geležinkelio linijos, prie šalutinės jos atšakos. Šia­
me miestelyje nebuvo nieko įžymaus, išskyrus didelį ežerą ir
seną cerkvę, garsią tuo, kad joje kažkada, sako, tuokėsi Alek­
sandras Nevskis. Kažkada, labai seniai, pro Zariečenską ėjo
didelis prekybos kelias ,,iš variagų į graikus", čia gyvai pre­
kiauta linais, žuvimi, kailiais ir kitomis prekėmis. Bet vėliau
veržliai išaugo nauji, kur kas didesni miestai, nusitiesė nauji
396
prekybos keliai, o aplinkiniuose miškuose beveik išnyko bran­
gūs kailiniai žvėreliai, miestelis greitai paseno ir sumenkėjo.
Apskrities gyvenimas buvo monotoniškas, savaitės nuobo­
džiai slinko viena po kitos, įprastai susiliedamos į mėnesius
ir metus, o zariečenskiečiai gyveno tarsi mieguisti, versdamiesi
daržininkyste ir nesudėtingais vietiniais verslais: kubilų da­
rymu ir odų dirbimu, veltinių vėlimu ir tapytų vežimo lankų
gaminimu.
Sekmadienių vakarais seniokai mėgdavo rinktis prie namų
ir gromuluoti ryškesnius Zariečensko gyvenimo įvykius. Mėgo
pakalbėti apie tai, kaip velionis zemstvos viršininkas Valerija-
nas CharynSkis, didelis mėgėjas pasikaitinti pirtyje, turėjo įp­
rotį prisikaitinęs šokti nuogas į šaltį ir nerti į sniego pusnį,
paskui tuojau pat vėl grįžti į įkaitintą pirtį ir vėl pertis. Ir
apie tai, kaip vieną kartą dūmų pilname priepirtyje zemstvos
viršininkas, ištuštinęs namuose gamintos „serbentinės" ąsotį,
išbėgo į kiemą, nuvirto į pusnį ir ten vargšelis užsnūdęs nu­
sigalavo.
Senbuviai taip pat mėgo prisiminti senelių pasakojimus,
kaip Napoleonas Bonapartas, užėmęs Zariečenską 1812 metais,
šventojo Nikolajaus cerkvėje, kuri ir dabar matyti už miesto
pylimo, pastatė savo mylimą žirgą ir kaip šis žirgas naktį ne­
žinia dėl ko nugaišo, o imperatorius po to penkias paras ne­
valgė, tylėdamas sėdėjo ant ežero kranto ir net norėjo atšaukti
žygį į Maskvą.
Žodžiu, turėjo apie ką paliežuvauti Zariečensko senbuviai.
Revoliuciją į Zariečenską atnešė Baltijos jūreivis Dubiaga.
Jis atvyko į miestą su ilgiausiu mandatu, per penkias dienas
įvedė tvarką, likvidavo vietinę buržuaziją, pagrindinę gat­
v ę — buvusią Milijoninę — pavadino Pasaulio gaisru ir, tarp kit­
ko, vedė pirmąją miesto gražuolę Zinočką Tufanovą.
Po kelerių metų į Zariečenską atvyko inžinieriai ir statybi­
ninkai, už miesto išaugo du — medžio apdirbimo ir faneros —
kombinatai. Po to iškilo didelis degtukų fabrikas, ir senasis, ty­
kusis Zariečenskas tapo nors ir ne itin stambiu, bet vis dėlto
pramonės miestu.
Zariečenskas iš karto tarsi atgijo ir pajaunėjo. Buvo pra­
dėtas leisti laikraštis. Atsirado miesto klubas. Per keletą me­
tų pridygo naujų gražių pastatų. Mieste atsirado elektrinis ap­
švietimas. Turgaus aikštėje buvo pradėta statyti universalinė
parduotuvė.
Žodžiu, gyvenimas tapo kitoniškas, kito stiliaus ir užmojų.
397
 Keisti dalykai, apie kuriuos bus toliau kalbama, Zariečens-
ke prasidėjo 1941 metų birželio 21 dieną taikiai ir, atrodytų,
nežymiai: tą šeštadienį mieste buvo paskirtas Turgaus aikštėje
pastatytos universalinės parduotuvės atidarymas.
Antrą valandą dienos zariečenskiečiai susirinko prie naujo
pastato, nekantriai laukdami, kada jis bus atidarytas. Rajono
milicijos viršininkas draugas Petuchovas įtaigiai ragino pilie­
čius laikytis visiškos rimties. Universalinės parduotuvės vitri­
nos buvo uždengtos drobinėmis markizėmis. Dar išvakarėse už
šitų markizių buvo karštligiškai dirbama. Universalinės par­
duotuvės direktoriaus draugo Besmertno sumanymu, centrinė
vitrina, skirta baldų sekcijai, turėjo sukrėsti zariečenskiečių
vaizduotę. Šioje vitrinoje, pavadintoje „jaunųjų laime", drau­
gas Besmertnas pastatė puošnią lovą su nikeliuotais bumbulais,
uždengtą mėlyna vatine antklode, naktinį staliuką, ant kurio
po rausvu gaubtu spindėjo lempa, ir poliruotą medinę spinte-
lę-komodėlę su veidrodžiu.
Rajono komiteto sekretoriui draugui Maksimovui davus
ženklą, drobinės markizės lėtai pakilo aukštyn, ir universalinės
parduotuvės vitrinos viena po kitos atsidengė. Pagaliau, kai,
suvirpėjusi tartum teatro uždanga, aukštyn pakilo markizė,
dengusi centrinę vitriną, minia pratrūko nesulaikomu juoku:
jaukiai įsisupęs į puošnią mėlyną antklodę, ant baltutėlaitės
pagalvės išsidraikiusiais, susivėlusiais rudais plaukais lovoje
saldžiai miegojo visiems zariečenskiečiams pažįstamas Vaska Kuz-
menka — didžiausias miesto padauža ir geriausias vietinio dra­
mos būrelio aktorius.
Išvydęs tokį vaizdą, draugas Petuchovas dejuodamas puolė
į universalinę parduotuvę. Draugo Besmertno veidas, net rau­
donas nuo natūralaus susijaudinimo, tapo beveik violetinis.
Minia raičiojosi iš juoko.
Tuo tarpu draugas Petuchovas, tarsi ngišvengiama lemtis,
įsiveržė į „jaunavedžių laimę". Sugriebęs Vašką už kojų ir iš­
traukęs jį iš lovos, jis nuleido markizę, aiškiai nenorėdamas,
kad susirinkę piliečiai sužinotų teisminio proceso paslaptis.
Beje, po kelių minučių jis ištempė Vašką į aikštę, asmeniškai
lydėdamas jį į miliciją. Reikia pasakyti, kad Vaska, matyt, dėl
to ne itin sielojosi, nes, vos tik pasirodęs universalinės dury­
se, jis pasiuntė miniai oro bučinį ir net pasveikino ją rankos
mostu.
Rajono milicijoje perdavęs nusikaltėlį savo pavaduotojui,
trumpai, bet griežtai įsakęs „užvesti bylą pagal 74 straipsnį ir
iki teismo neišleisti", Petuchovas norėjo grįžti į aikštę, bet tarp­
398
duryje susidūrė su Zariečensko senbuviu, rajono žemėtvarki­
ninku Ivanu Šarapovu.
Ivaną Sarapovą pažinojo ir gerbė visas miestas. Zariečens-
ke jis apsigyveno seniai, dar 1919 metais. Buvo plikas, liesas
ir geraširdis. Mieste jis buvo žinomas kaip vietinio dramos bū­
relio organizatorius ir vadovas. Šiam būreliui Ivanas Sergej e-
vičius entuziastingai aukojo visą savo laisvalaikį.
— Sveiki, drauge Šarapovai,— pasisveikino jį Petuchovas.—
Džiaugiuosi, jus matydamas, bet skubu tarnybos reikalais: uni­
versalinės parduotuvės atidarymas. Ar girdėjote, ką tas šun­
snukis Vaska Kuzmenka iškrėtė? Ne, tai tikras šunsnukis!..
— Aš pas jus kaip tik šiuo reikalu,— pasakė Šarapovas.—
Jūs čia jį atvedėte, ir, prisipažinsiu, bijau, kad ne veltui...
— Suimtas pagal septyniasdešimt ketvirtą straipsnį,-r-trum­
pai paaiškino Petuchovas.— Chuliganiškumas, tai yra padaužiš­
ki veiksmai, susiję su nepagarba visuomenei, esant piktybi­
niams atvejams, baudžiama...
— Žinau, drauguži, jaučiu, kad baudžiama, dėl to ir atvy­
kau,— kalbėjo jaudindamasis Šarapovas.— Bijau, kad šitai ne­
pakenktų jubiliejui, štai dėl ko aš jus vijausi... Ir tai mano
metų ir turint tokią širdį...
— Kokiam jubiliejui? — paklausė Petuchovas.
— Dramos būrelio jubiliejui,— atsakė Šarapovas.— Šiandien,
mielasis, jam lygiai dešimt metų sukako. Miesto klube įvyks
iškilmingas vakaras. Nejaugi užmiršote? Bus rodomas naujas
veikalas — „Krečinskio vedybos". Aš jame atlieku Raspliuje-
vo, o Vasia — Krečinskio vaidmenis. Jūs man atleiskite, tačiau
Vašią teks paleisti tuojau pat, gerbiamas drauge Petuchovai.
Jo pramuštgalviškumui nepritariu, kaip ir jūs, Kuzmenkos el­
gesiu esu pasipiktinęs, prieš teisingą bausmę neprieštarauju,
bet išleisti jį, nors šiai dienai, reikalauju.
Draugas Petuchovas susimąstė. Jis visai buvo užmiršęs šios
dienos jubiliejų. Mieste dramos būrelis turėjo pasisekimą, o ir
pats Petuchovas, tarp mūsų kalbant, buvo didelis scenos meno
gerbėjas. O Vaska, nors ir didelis padauža ir net, tuo draugas
Petuchovas buvo tvirtai įsitikinęs, visuomenei pavojinga as­
menybė, scenoje jautėsi taip paprastai, kaip ir universalinės
parduotuvės vitrinoje.
— O pakeisti jo argi negalima? — netvirtai klausė Petu­
chovas.
— Kategoriškai ir absoliučiai neįmanoma! — karštai atkirto
Šarapovas.— Vaidmuo atsakingas, didelis. O Vaska, nevidonas,
patikėkite — talentas! Tikras Sumbatovas-Južinas!..
399
 Išgirdęs apie Južiną, draugas Petuchovas neišlaikė, atsiduso
ir įsakė bausmę pakeisti. Vašką paleido, paėmę iš jo parašą,
kad niekur neišvyks, be to, pirmiausia jam buvo išaiškinta,
kad, jeigu ne Krečinskio vaidmuo, ne šios dienos jubiliejus ir
pagarba Ivanui Sergejevičiui, jis būtų sėdėjęs iki teismo „pa­
gal visus formalumus ir remiantis įstatymu".
— Savo veiksmuose nematau nusikaltimo sudėties,— įžūliai
atrėžė Vaska.— Nėra tokio įstatymo, kuris draustų kūrybiniam
darbuotojui pailsėti prieš pasirodymą. Aš, drauge Petuchovai,
turiu jums paaiškinti, kad lipdyti tipą — tai ne protokolą sura­
šyti. .. Jūs ateisite į teatrą ir juoksitės, o man galbūt Krečins­
kio vaidmuo per kančias pavyko... Aš nieko neįžeidžiau, nie­
ko nepavogiau, senelės nepapjoviau, aš tik organizuotai išsi­
miegojau, ir viskas!
— Eikite, kaltinamasis. Aš neketinu su jumis ginčytis,— šal­
tai atšovė draugas Petuchovas.— Po spektaklio mes grįšime prie
šio kriminalinio klausimo. O apie nusikaltimo sudėtį jūs nekal­
bėkite. Šitaip gyvendamas turėtumėte atmintinai mokėti bau­
džiamąjį kodeksą.
— Poeto dvasios nesuprato,— miglotai pasakė Vasia ir, ly­
dimas draugo Šarapovo, linksmai išėjo iš milicijos.
Šitaip išvadavęs Vašią Kuzmenką ir jam priminęs , kad į
miesto klubą ateitų lygiai devintą valandą, Ivanas Sergejevi-
čius patraukė namo.
Gyveno jis už miesto pylimo, nuošalioje gatvelėje, apso­
dintoje beržais ir apaugusioje aukšta žole, kurioje žaidė vai­
kai. Jo mažas medinis namelis stovėjo pačiame šios gatvės
gale. Ivanas Sergej evičius gyveno dviese su savo anūke Ta-
muse, kuri jam liko, kai 1933 m. nuo džiovos mirė jo duktė.
Tamusei jau sukako devyneri metai, ji buvo pionierė ir mo­
kėsi Zariečensko dešimtmetėje mokykloje.
Ivanas Sergejevičius švelniai mylėjo savo anūkę. Visas mies­
tas žavėjosi, kaip rūpestingai ir sumaniai senelis auklėja mer­
gaitę. Iš tiesų tai buvo jaudinanti pora — devynmetė Tamusė
ir jos senas geraširdis senelis.
Grįžęs namo, Ivanas Sergejevičius ėmė rengtis į spektaklį.
Jis buvo labai pamėgęs dramos būrelį, kuriame tuo pačiu me­
tu jis didvyriškai nešė vyriausiojo režisieriaus, repertuaro va­
dovo, dailininko ir pagrindinio aktoriaus pareigų naštą. Zarie-
čenske nebuvo profesionalaus teatro, todėl miesto gyventojai
buvo dėkingi Šarapovui už jo triūsą. Po kiekvieno spektaklio
jį būtinai iškviesdavo į sceną ir jam sukeldavo ovacijas. Iva­
nas Sergejevičius išeidavo susidrovėjęs iš susijaudinimo, ne-
400
rangiai senatviškai nusilenkdavo. Ir visoje jo išvaizdoje, šiose
veido raukšlėse, drovioje šypsenoje ir blizgančiose iš susijau­
dinimo akyse buvo kažkas labai patrauklaus ir malonaus.
— Čechovo personažas,— pasakė kartą apie jį vietinio laik­
raščio recenzentas Rasvetovas.— Ir jo švelnumas kažkoks če­
choviškas. ..

Keistai susidėjus aplinkybėms, iškilmingas Zariečensko dra­

mos būrelio jubiliejinis vakaras prasidėjo praėjus lygiai tris­
dešimt metų po neseniai mūsų aprašyto Braunšveigo karininkų
mokyklos išleistuvių vakaro, tą pačią dieną ir net tą pačią
valandą— 1941 metų birželio 21 dieną.
Vakaras prasidėjo trumpu posėdžiu, kuriame rajono vykdo­
mojo komiteto pirmininkas draugas Maksimovas pasakė kalbą.
Labai gerai įvertinęs dramos būrelio veiklą ir asmeninius Iva­
no Sergej evičiaus nuopelnus, Maksimovas pasakė:
— Mes ilgai galvojome, kaip pažymėti kūrybinę, taip sa­
kant, švietėjišką Ivano Sergejevičiaus veiklą. Sužinoję, kad jis
yra aistringas radijo mėgėjas, mes nusprendėme padovanoti
jam radijo imtuvą. Tai kuklus mūsų dėkingumo įrodymas.
Draugui Maksimovui ištarus šiuos žodžius, orkestras sugro­
jo tušą. Miesto klubo vedėjas nedelsiant išnešė į sceną trijų
lempų, vadinamąjį „kolūkinį" imtuvą, kurį ir įteikė Ivanui Ser-
gejevičiui. Visa salė draugiškai plojo. Ivanas Sergejevičius ta­
rė atsakomąjį žodį. Kaip paprastai, truputį kūprindamasis, jis
išėjo prie rampos ir padėkojo draugui Maksimovui ir visiems
susirinkusiems už jam parodytą dėmesį.
Po to dramos būrelis parodė „Krečinskio vedybas", kur,
beje, Ivanas Sergejevičius puikiai suvaidino Raspliujevą. Pa­
kiliai nusiteikęs buvo ir Vaska Kuzmenka—Krečinskis. Spek­
taklis nusisekė, publika liko patenkinta. Po spektaklio prasi­
dėjo šokiai.
Buvo jau vėlu, kai Ivanas Sergejevičius išėjo iš klubo. Ty­
liai šnerėjo šiltas birželio lietus. Iš Zariečės sklido skardus šu­
nų lojimas. Neseniai buvo praėjusi liūtis, po kojomis sunkiai
žlegsėjo ir kleksėjo balos. Miestelis jau miegojo. Blausus ži­
bintas, siūbuojantis nuo staigių vėjo gūsių, svaidė ant šlapios
gatvės virpančias šviesos dėmes. Ivanas Sergejevičius pasista­
tė palto apykaklę ir, prispaudęs prie krūtinės jam padovanotą
imtuvą, tyliai nupėdino namo.
Pasiekęs namus, senis, atsirakino vartelius ir tyliai, stenga
damasis nepažadinti miegančios anūkės, nuėjo į savo kambarį.
Po to Ivanas Sergejevičius, nedegdamas šviesos, atsisėdo j
26- Tardytojo užrašai 401
krėslą ir ištiesė pavargusias kojas. Tamsoje keturis kartus su­
kukavo senoviškas laikrodis. Buvo lygiai keturios valandos
ryto. Tačiau miegoti nesinorėjo, ir senis liko sėdėti, perkrati­
nėdamas atmintyje šios dienos įvykių smulkmenas. Pamažu
jau buvo beužsnūstąs.
Staiga baisus trenksmas įsiveržė į jaukią namų tylą. Namas
sudrebėjo. Ivanas Sergejevičius puolė prie lango. Už dviejų
kilometrų nuo miesto esančios Zariečensko geležinkelio sto­
ties pusėje šėlo milžiniška liepsna. Nuo ten pat pasigirdo dar
keli stiprūs sprogimai. Gatve rėkdami ėmė bėgti išbudinti
žmonės. Nerimastingai mykė tvartuose išsigandusios karvės.
Tamusė nubudo ir šaukdama: „Kas tai, seneli?"— puolė prie
senio.
Tačiau Ivanas Sergejevičius ir pats dar nesuprato, kas atsi­
tiko. Jis išbėgo į gatvę ir, stovėdamas prie savo gėlių darže­
lio, matė, kaip stoties pusėje vis labiau plečiasi liepsnos lie­
žuviai. Vienas po kito nuaidėjo dar keli sprogimai. Staiga pa­
raudusiame nuo gaisro danguje išryškėjo juodas kaulėtas
lėktuvo, kuris pikiravo virš stoties, siluetas. Vėl sprogimas, ir
vėl ugnies stulpas. Abejonių neliko — buvo bombarduojamas
stoties rajonas. Karas!
Ivanas Sergejevičius puolė į trobą ir karštligiškai skubėda­
mas įjungė savo paties pagamintą seną imtuvą. Visos Vokieti­
jos radijo stotys transliavo Hitlerio kalbą. Žerdamas prakeiks­
mus ir grasindamas, jis gergždžiančiu balsu šaukė apie karą.
Tą naktį hitlerinė Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą.

4. Karas

Iš mūsų atminties niekada neišdils pirmoji karo diena. Tą

sekmadienį, 1941 metų birželio 22 dieną, tėvynė išgirdo per ra­
diją specialų pranešimą, kad Vokietija klastingai ir netikėtai
užpuolė Tarybų Sąjungą. Iš karto ištuštėjusiose didelių mies­
tų aikštėse, gamyklų kiemuose ir sanatorijų parkuose, Mask­
voje ir Kamčiatkoje, Jakutijos tundroje ir Kachetijoje dešim­
tys milijonų tarybinių žmonių, sulaikę kvėpavimą, stovėjo prie
radijo reproduktorių. Sį rytą taikiam poilsiui atbudusi šalis
sužinojo, kad prasidėjo karas.
Mes niekada neužmiršime, kaip tą dieną per kelias minutes
pasikeitė tėvynės veidas, kokie susikaupę ir rūstūs staiga tapo
žmonių veidai, kaip visiškai kitaip pasisuko, pakrypo gyvenimas.
Mažas Zariečenskas, kaip ir tūkstančiai kitų tarybinių mies­
402
tų, nesutriko, nesudrebėjo. Jau iš ryto miesto gyventojai pa­
dėjo geležinkelininkams atstatyti naktį subombarduotą geležin­
kelio liniją, stoties sandėlius ir geležinkelio dirbtuves. Mieste
ir rajone pavyzdingai vyko skubi mobilizacija. Sunkvežimių
kolonos nusitęsė prie karinių sandėlių, esančių už ežero. Fa­
neros ir medžio apdirbimo kombinatai jau po dviejų dienų
pradėjo dirbti pagal karinės gamybos grafikus, ėmė veikti ka­
rinės gamybos cechai. Vakarop pradėjo budėti ką tik sufor­
muotos priešlėktuvinės gynybos komandos.
Prasidėjo karo kasdienybė. Radijas be paliovos nešė į Za-
riečenską rūsčias pirmųjų karo dienų suvestines, vyriausybės
įsakus, tarptautiūes naujienas, priešlėktuvinės ir cheminės gy­
nybos instrukcijas.
Zariečenskas tapo vienu iš svarbesnių punktų, kurių rajo­
ne buvo telkiamos karinės medžiagos ir atsargos frontui. Gele­
žinkeliu per Zariečenską visą laiką sienos link traukė kariniai
ešelonai. Be viso to, Zariečensko rajone buvo dislokuoti ir fron-
tiniai žmonių rezervai, laukiantys, kol bus pasiųsti į veikian­
čiąją armiją, į priešakines mūsų gynybos pozicijas.
Dėl viso šito kariniu ir strateginiu požiūriu Zariečenskas
buvo svarbus punktas.
Miesto gyventojai buvo įspėti, kad griežtai saugotų karinę
paslaptį ir kad priešas gali išmesti parašiutininkų diversantų
grupes, taigi nuolat reikia būti budriems. Per kelias dienas
mieste ir rajone buvo sudaryti specialūs naikintojų būriai
šnipams, diversantams ir priešo agentams gaudyti. Netrukus
viename kaime pavyko sulaikyti grupę įtartinų asmenų, neži­
nia iš kur ir kaip atsiradusių šiame rajone ir pernelyg susido­
mėjusių kariniais sandėliais. Vėliau paaiškėjo, kad visi šie as­
menys — vokiečių parašiutininkai, atsiųsti su specialiomis už­
duotimis.
Po kelių dienų Gremiačensko kaimo kolūkietės miške at­
sitiktinai surado nelabai kruopščiai paslėptus parašiutus. Žmo­
nės, kurie jais nusileido, kažkur pasislėpė. Surengtos jų gau­
dynės buvo nesėkmingos. Matyt, ši parašiutininkų grupė su­
spėjo pereiti į gretimą rajoną.
Tomis dienomis faneros kombinate naktį kažkas padegė
didelį gatavos aviacinės faneros sandėlį. Tik vienos budrios dar­
bininkės, kuri pastebėjo mažą dūmelį, dėka pavyko gaisrą lai­
ku likviduoti. Patikrinus buvo rasta, kad prie sandėlio atsar­
ginio išėjimo kažkieno vikrios rankos spėjo apdairiai pri­
tempti šiaudų gniūžčių, kelis dervos fakelus ir tolo sprogmenų.
403
 Kaip visada tokiais atvejais, gandas apie šį įvykį pasklido
neįtikėtinai greitai, pasipildydamas vis naujomis, kartais vi­
siškai fantastinėmis smulkmenomis. Zariečenskiečiai susijaudi­
nę svarstė šiuos faktus. Ir kaip tik šiuo neramiu metu atsiti­
ko nelaimė Ivano Sergej evičiaus anūkei. Viskas prasidėjo nuo
mokyklinių vasaros egzaminų. Tamusė per mokslo metus at­
siliko iš rusų kalbos. Senutė mokytoja Anastasija Jegorova,
išgyvenusi visą gyvenimą Zariečenske, ne kartą įspėjo Šara-
povą, kad pastaruoju metu jo anūkė prastai mokosi. Ivanas Ser-
gejevičius pasikalbėjo su Tamuse, kuri pažadėjo pasitempti ir
po vasaros atostogų išlaikyti rusų kalbos egzaminą.
Tą rugpjūčio dieną, kai buvo paskirtas šis egzaminas, Iva­
ną Sergejevičių iškvietė į vieną kaimą. Tamusė egzamino ne­
išlaikė. Anastasija Nikitična visos klasės akivaizdoje išbarė
mergaitę ir įspėjo, kad ji bus svarstoma pionierių būryje ir
tikriausiai jai teks nusirišti raudoną kaklaraištį. Išdidi Tamusė
apsiverkė. Kai visi vaikai išėjo namo, ji liko mokykloje ir,
užsidariusi viena klasėje, ėmė kažką rašyti. Matyt, tai buvo
labai svarbus laiškas, nes ji kelis kartus jį perrašė, o paskui
nuėjo į mokyklos sargo kambarį ir paprašė raudono rašalo.
— Dėde Senia,— sakė ji,— prašom duoti truputį raudono
rašalo. Mūsų klasėje tik violetinis, jis tepa, o man reikia pa­
rašyti labai svarbų laišką.
— Namie rašyk! — burbtelėjo dėdė Senia.— Jau visi moki­
niai seniai išsiskirstė, o tu vis čia kiurksai...
Tačiau rašalo jis vis dėlto jai davė. Tamusė įsipylė kiek į
rašalinę, vėl atsisėdo į suolą ir ėmė rašyti. Bet jai nesisekė:
po dviejų trijų minučių ji netyčia apvertė rašalinę. Raudonas
rašalas užliejo suolą ir dalį laiško. Iš netikėtumo Tamusė rik­
telėjo. Dėdė Senia, valęs gretimą klasę, atėjo pasižiūrėti, ko
ji šūktelėjo, ir pamatė rašalu aplietą suolą. Jiedu su Tamuse
ėmė valyti suolą, po to supykęs senis pareikalavo, kad mer­
gaitė „nedelsdama išeitų iš klasės". Pasiėmusi suteptą laišką,
Tamusė išėjo namo.
O kitą dieną iš ryto į rajono prokuroro Ignato Volkovo ka­
binetą įbėgo Ivanas Sergej evičius. Senis atrodė baisiai, jo akys
buvo paklaikusios. Raudodamas ir virpėdamas jis šiaip taip iš­
stenėjo prokurorui, kad naktį pasikorė Tamusė, nepakėlusi
viešo įžeidimo, dėl kurio kalta jos mokytoja Jegorova.
— Štai ir jos laiškas,— raudodamas ištarė Ivanas Sergeje-
vičius.— Štai čia viskas parašyta... Mano balandėlė!..
Prokuroras paėmė laišką. Dideliame popieriaus lape, iš kraš­
to aplietame raudonu rašalu, buvo parašyta:
404
 „Anastasija Nikitična! Jūs žiauriai mane nuskriau-
dėte ir įžeidėte visos klasės akyse!.. Aš niekam ne­
leisiu nuristi raudono kaklaraiščio, o jeigu taip atsi­
tiktų, aš ilgiau negyvensiu..

5. Tardytojas Plotnikovas

Plotnikovas priklausė prie tų pradedančiųjų, romantiškai

nusiteikusių tardytojų, kurie į savo profesiją žiūri kaip į neiš­
senkamų galimybių, padedančių išpainioti slėpiningus nusikal­
timus ir atskleisti sudėtingiausius konfliktus bei žmogiškąsias
dramas, šaltinį. Dar institute Plotnikovas svajojo, kaip jis, pa­
galiau tapęs tardytoju, ištirs dešimtis „nuostabių" bylų, paro­
dys nuostabų sugebėjimą prasiskverbti į slapčiausius žmogaus
širdies kampelius ir išgarsės kaip nusikaltėlių pasaulio siaubas.
Dabar Plotnikovas ir buvo liaudies tardytojas Zariečenske.
Po triukšmingų Maskvos gatvių, nuostabių teatrų, po linksmų
studentiškų vakaronių — mažas, ramus miestelis, apsnūdęs eže­
ras, mediniai namukai, tvirtai nusistovėjusi provincijos kas­
dienybė.
Rajono prokuratūroje, kur jis dirbo,— visada ramus pagyve­
nęs, geraširdis Iganatas Volkovas, aistringas žvejybos mėgė­
jas. Bylos — du išeikvojimai kaimo parduotuvėje, degalų švais­
tymas MTS, kviečių vagystė grūdų paruošų punkte. Tai ir
viskas.
— Kurgi „tikrosios" bylos? Kur slaptos žmogžudystės, įžū­
lūs apiplėšimai, stambūs grobstymai? — nusivylęs klausinėjo
prokurorą Plotnikovas pirmaisiais savo darbo mėnesiais.
— Kad tau liežuvis nudžiūtų, mielasis,— juokdamasis atsa­
kydavo Ignatas Parfentjevičius.— Antri metai, kai rajone nėra
nė vienos žmogžudystės! Ir puiku! Apskritai nusikaltimų pas
mus — tfiu, tfiu, kad neprikalbėjus!— gerokai sumažėjo... Ra­
jone tvarka kuo puikiausia.
— Kokia čia tvarka,— nuoširdžiai nusivylęs sušukdavo Plot­
nikovas,— jeigu nėra nė vienos padorios bylos! Nėra kuo
džiaugtis. Viena žuvis — smulkmena.
Tačiau Ignatas Parfentjevičius, užuot atsakęs, tik gerašir­
diškai nusijuokdavo, ir tik vieną kartą jis supyko ir apibarė
Plotnikovą.
Beje, atvykęs Plotnikovas dar artimiau susidraugavo su
mokytojos Jegorovos dukterimi, jauna veterinarijos gydytoja
Sura Jegorova. Tiesą sakant, kelis kartus pasiirstęs po ežerą
405
valtimi kartu su Šura, tardytojas Plotnikovas regimai pralinks­
mėjo ir nustojo skųstis, kad nėra „tikrų" bylų.
Rajono prokuroras, labai atidžiai stebėjęs savo tardytojo nuo­
taikas ir buitį, aišku, žinojo ir apie asmeninius Plotnikovo rei­
kalus. Jis, taktiškas žmogus, niekada šios temos nelietė ir tik
lengvai sau nusišypsodavo į ūsą, kai Plotnikovas vakarais sku­
biai išeidavo iš savo kabineto, skųsdamasis, kad „labai skau­
da galvą". Suspėjęs nuoširdžiai pamilti jauną tardytoją, Igna-
tas Parfentjevičius laikė, kad Šura — „teigiama mergina" ir kad
apskritai jiedu su Plotnikovu tinkama pora.
Zariečenske buvo tik vienas tardytojas. Todėl prokuroras,
gerai suprasdamas visą situacijos keblumą, su skaudama širdi­
mi buvo priverstas Tamusės savižudybės bylą pavesti Plotni-
kovui.
— Teks tau,— trumpai pasakė jis, nuduodamas, kad nepa­
stebi Plotnikovo maldaujamo žvilgsnio.— Daugiau nėra kam.
— Tai neįmanoma, Ignatai Parfentjevičiau,— nusiminęs gy­
nėsi Plotnikovas.— Neįmanoma dėl daugelio priežasčių. Juk
Šarapovas kaltina mokytoją Jegorovą, kad ši pastūmėjusi jo anū­
kę į savižudybę!
— Na ir kas? — apsimetė nesuprantąs prokuroras.— Byla
kaip byla.
— Bet juk Jegorovą — Suros motina,— sunkiai išspaudė Plot­
nikovas.
— Duktė už motiną neatsako,— atkirto Ignatas Parfentje­
vičius.
— Bet kaip aš galiu vesti savo sužadėtinės motinos bylą! —
beveik rėkte suriko Plotnikovas.— Juk jums ne paslaptis, kad
aš ir Šura...
Volkovas susimąstė ir priėjo prie lango. Po to jis pasižiū­
rėjo į Plotnikovą ir tyliai tarė:
— Mano mielasis, viską aš žinau, kaip yra. Tačiau išeities
kitos nėra. Be tavęs, nėra kam bylą vesti. Jei kalta senutė —
ją apkaltinsi. Nekalta — nutrauksi bylą. Tik tiek. Tavo objek­
tyvumu aš neabejoju.
— Tai neetiška. Be to, kaip aš pažiūrėsiu Surai į akis?!
— Žiūrėk, lyg nieko nebūtų įvykę,— atsakė prokuroras.—
Mergina protinga, taktiška. Pati supras, kad pareiga yra svar­
biau už viską. Žodžiu, mielasis, veik.
Ir Plotnikovas ėmė veikti. Kaip dera, jis pirmiausia apžiū­
rėjo lavoną ir įvykio vietą. Liesame mirusios mergaitės vei­
delyje plačiai, lyg išsigandusios, sustingo atmerktos akys. Jo­
kių smurtinės mirties požymių iš išorės nesimatė. Savižudės
406
raštelis buvo parašytas jos pačios. Tai vėliau patvirtino ir gra­
finė ekspertizė.
Reikėjo lavoną skrosti. Plotnikovas susimąstė. Mat Zarie-
čenske nebuvo teismo medicinos eksperto. Šį darbą teko pa­
vesti vietiniam chirurgui gydytojui Osipovui.
Plotnikovo akivaizdoje gydytojas atliko skrodimą ir parašė
išvadą, kuri skambėjo taip: „Velionė Tamara Šarapova, 9 me­
tų, mirė dėl asfiksijos, kuri įvyko kilpai užspaudus velionės
kaklą. Kadangi nėra žaizdų, įbrėžimų ir kitų kovos bei smurto
žymių, remiantis velionės paliktu rašteliu, galima daryti išva­
dą, kad šiuo atveju būta savižudybės".
Užbaigęs šiuos formalumus, tardytojas pradėjo apklausą.
Ivanas Sergej evičius smulkiai papasakojo Plotnikovui, kokio­
mis aplinkybėmis jis anksti rytą pastebėjo įvykusią nelaimę.
Pasak jo, dar išvakarėse, vėlai grįžęs iš darbo, jis matė, kad
Tamusė savo kambaryje kažką rašiusi prie stalo, o kai jis
įėjo, greitai užvertusi prirašytą lapelį. Jis paklausęs mergaitę,
kodėl ji nemiega. Tamusė atsakiusi, kad jai reikia pakartoti
pamokas. Ivanas Sergejevičius pasakęs, kad jau vėlu, ir liepęs
gultis miegoti, o pats nuėjęs į savo kambarį, nusirengęs ir
atsigulęs. Kai rytą jis nubudęs ir užėjęs pas Tamusę, radęs ją
kilpoje. Mergaitės kūnas jau buvo atšalęs, ir buvę aišku, kad
lavonas sustingęs. Ant stalo gulėjo priešmirtinis jos laiškas.
— Ar tai buvo tas pats lapas, kurį jūs matėte išvakarėse? —
paklausė Plotnikovas.
— Taip,— atsakė Ivanas Sergejevičius,— be abejonės, tai
buvo tas pats lapas. Aš gerai įsiminiau jo formatą.
— Vadinasi, jūs įsitikinęs, kad Tamusė šį laišką rašė na­
mie, kai jūs matėte ją paskutinį kartą?
— Be abejonės,— atsakė Šarapovas.— Šituo galima neabe­
joti. Kaip tik dėl to ji ir užvertė laiškutį.
Baigiant apklausą, senis susijaudino ir pravirko.
— Jūs man atleiskite, drauge tardytojau,— kūkčiodamas ir
šnirpšdamas kalbėjo jis Plotnikovui,— bet supraskite: juk aš
dabar vienų vienas margajame pasaulyje. Viena šviesa buvo
mano lange — mano Tamusė... O dabar nieko neliko. Šalta,
vieniša, baisi senatvė... Senatvė, kurios niekas nesušildys...
Plotnikovas nuoširdžiai jo gailėjosi. Ivanas Sergejevičius per
šias dienas labai pasikeitė. Jis iš karto kažkaip sulinko, sumen­
ko ir paseno. Jo visad geraširdiškas, malonus veidas neteko
įprasto linksmumo, akys įdubo, vokai papurto. Visa Ivano Ser­
gej evičiaus išvaizda, jo užgesęs žvilgsnis, sielvartingos raukš­
lės aplink burną bylojo apie tikrą, didžiulį skausmą.
407
 Plotnikovas suprato, kodėl skausmo priblokštas senis taip
atkakliai siekė, kad mokytoja Jegorova, kurią jis laikė kalta
dėl anūkės mirties, būtų patraukta atsakomybėn.
Jis reikalavo suimti Jegoro vą, surengti parodomąjį jos teis­
mą ir griežtai nubausti.
— Tai žmogus futliare! — susijaudinęs kalbėjo jis Plotniko-
vui.— Tai ji, sena ragana, pastūmėjo Tamusę į savižudybę! Ji
užujo kūdikį! Visas miestas žino, kad Tamusė buvo sveika,
linksma mergaitė... Aš reikalauju teisti! Reikalauju nubausti!
— Na, nusiraminkite, Ivanai Sergejevičiau,— atsakė Plotni­
kovas.— Patikėkite man, viskas bus objektyviai ištirta ir pa­
tikrinta, viskas paaiškės.
Iš tikrųjų jis sąžiningai, labai objektyviai tyrė šią bylą,
kuri jo registracijos žurnale vadinosi „Pilietės A. Jegorovos
kaltinimo dėl pionierės Tamaros Sarapovos savižudybės by­
la Nr. 187".

6. Laidotuvės

Tamusės laidotuvės įvyko po dviejų dienų, kai buvo atlik­

tas patologoanatominis skrodimas. Į kapines paskui karstą ėjo
Ivanas Sergejevičius ir jo bičiuliai, Tamusės mokslo draugai ir
keli mokytojai. Į laidotuves nuėjo ir Plotnikovas.
Kapinėse, prie duobės, prieš nuleidžiant karstą į ją, Iva­
nas Sergejevičius neišlaikė ir pratrūko raudoti. Parkritęs ant
mažo karstelio, jis mėšlungiškai įsikibo į jį rankomis. Kažkas
iš dalyvaujančiųjų vos atitraukė senuką nuo karsto ir pavėdėjo į
šalį. Kai karstas buvo nuleistas į duobę, kapinių vartuose pa­
sirodė Anastasija Jegorova. Ji pavėlavo į laidotuves ir sku­
bėjo, kad suspėtų atsisveikinti su Tamuse. Moteris jau žinojo,
kad Ivanas Sergejevičius kaltina ją dėl savo anūkės mirties.
Vis ir vis atgaivindama mintyse savo pokalbio su Tamuse smulk­
menas, Anastasija Nikitična jokiu būdu nenorėjo sutikti, kad
tai galėjo pastūmėti mergaitę į savižudybę. Anastasija Niki­
tična mokytojavo jau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Ji pui­
kiai pažino vaikus ir gerai mokė savo mokinius. Tamusė bu­
vo sveika, linksma, truputį tingi, bet aiškiai gabi mergaitė.
Mokytojos pabarimas, Anastasijos Nikitičnos nuomone, nega­
lėjo pastūmėti jos į savižudybę. Anastasija Nikitična mylėjo
Tamusę, kaip ir visus savo mokinius. Sužinojusi apie jos lai­
dotuves, mokytoja nusprendė atsisveikinti su mergaite.
Uždususi nuo greito ėjimo, mokytoja priėjo prie duobės ir
atsistojo netoliese.
408
 — Žmogžude! .. Šalin iš čia! .. Kaip jūs drįsote čia ateiti?! —
isteriškai sušuko Ivanas Sergejevičius, pamatęs Jegorovą.—
Tai jūs pastūmėjote ją prie mirties. Beširdė bestija!..
Ivanas Sergejevičius šoko prie Jegorovos, bet žmonės su­
spėjo jį sugriebti. Mokytoja liūdnai žiūrėjo į senį. Po to ji ty­
liai, beveik pašnibždomis ištarė:
— Jūs klystate, Ivanai Sergejevičiau... Aš — ne žmogžu­
dė. .. Aš mylėjau Tamusę ir linkėjau jai tik gero. Tačiau aš
suprantu jūsų skausmą ir nepykstu ant jūsų... Juk jums dar
sunkiau negu man.
Ji pasisuko į jį nugara ir išėjo iš kapinių. Kurį laiką vy­
ravo sunki tyla. Panarinęs galvą, be garso verkė Ivanas Ser­
gejevičius. Suaugusieji ir vaikai, susigrūdę prie duobės, sten­
gėsi nežiūrėti vienas kitam į akis. Po to į duobę ėmė birti že­
mė, dusliai belsdama į karsto antvožą.
Plotnikovas stovėjo kiek atokiau. Jam buvo labai nesmagu.
Tardytojo intuicija jam šnibždėjo, kad Jegorovą nekalta. Jis
pats tuo buvo įsitikinęs, neaiškiai nujausdamas, jog kažkokios
kitos, kol kas dar neaiškios priežastys pastūmėjo mergaitę prie
mirties, tačiau Plotnikovas buvo bejėgis tai įrodyti. Formaliai,
atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, prie Tamusės savižudy­
bės buvo prisidėjusi Anastasija Nikitična. Kita vertus, Plotni-
kovo padėtis buvo labai kebli: jis ir pats bijojo, kad jo san­
tykiai su Šura nejučiomis turi įtakos jo sprendimams ir išva­
doms.
„Aš turiu būti objektyvus, turiu užmiršti viską, ką gero
žinau apie jos motiną",— mąstė Plotnikovas ir, pats to nejaus­
damas, kaip tik ir darėsi neobjektyvus, nusiteikdamas prieš Je­
gorovą. Kaskart, kai jam į galvą ateidavo argumentas Anasta-
sijos Nikitičnos naudai, jis priekabiai klausdavo savęs: „Ar ne
dėl to aš taip manau, kad tai liečia Suros motiną?"
O štai dabar Plotnikovas tapo nemalonios scenos, kuri įvy­
ko prie šviežiai iškastos duobės, liudininku. Jis gailėjosi Anas-
tasijos Nikitičnos, bet suprato ir senio sielvartą.
Kai virš duobės iškilo šviežias žemės kauburys, visi pradėjo
skirstytis.
Kapinės ištuštėjo. Plotnikovas atsisėdo ant kelmo už tankių
medžių ir užsirūkė. Virš jo tyliai šlamėjo balti kapinių beržai.
Plotnikovas vis mąstė ir mąstė apie tą patį — apie Tamusės mir­
tį, apie jos senelio skausmą, apie Anastasiją Nikitičną, apie
Surą, su kuria jis nesimatė jau kelios dienos, apie karą, kuris
vis labiau plečiasi. Jis paaiškino merginai, kad iki tol, kol ne­
sibaigs tardymas, jiems nepatogu susitikinėti, ir Sura su juo
409
sutiko. Ji nė žodžiu nebandė užtarti savo motinos, ir Plotniko­
vas dabar tai prisiminė didžiuodamasis.
Plotnikovo ausis pasiekė garsi rauda. Jis atsigręžė ir pama­
tė senį Šarapovą. Pripuolęs veidu prie kapo kauburio, jis rau­
dodamas virpėjo ir beveik šaukte šaukė: „Atleisk man, at­
leisk. .. Nėra man atleidimo, nėra!.."
Plotnikovą pritrenkė senio žodžiai. Jis tyliai pasitraukė ir
išėjo iš kapinių.
Grįžęs namo, Plotnikovas vis mąstė apie kapinėse įvykusią
sceną, ir iš naujo jam kilo kažkokių miglotų abejonių.
Grafinė ekspertizė nustatė, kad priešmirtinį laiškutį parašė
pati Tamusė. Šia prasme nebuvo jokių abejonių. Tačiau vis dėl­
to kažkas Plotnikovui atrodė įtartina. Jis dar neturėjo didelės
tardytojo patiries, tačiau teoriškai buvo gerai pasirengęs. Su­
prasdamas, kaip svarbi jo darbe kriminalistinė patirtis, Plotni­
kovas stengėsi šį trūkumą kompensuoti, sąžiningai studijuoda­
mas kriminalistikos mokslo knygas, patyrusių tardytojų atsimi­
nimus ir kriminalistų užrašus. Jis suprato, kad tarcįymn napųas —
tai sugebėjimas pastpbptį Įc^kvimia smulkmeną, flteiminti^visrn
logiškaLteisingas išyądag
^ ^ la musės laiškas buvo be parašo. O juk žinoma, kad Tamu-
sės amžiaus mergaitės, netgi pasiryžusios dėl kažkokių nepa­
prastų priežasčių nusižudyti, stengiasi šitai padaryti kuo iš­
kilmingiau.
„Sakykime,— samprotavo Plotnikovas,— Tamusė iš tikrųjų
nutarė nusižudyti. Argi ji būtų nenorėjusi atsisveikinimo laiške
tiesiog prikišti įžeidėjai, pastūmėjusiai ją į savižudybę, ir argi,
tai parašiusi, ji būtų nepasirašiusi? Na, žinoma, tokio amžiaus
mergaitės, kuriai būdinga padidėjęs jautrumas ir aštresnė re­
akcija, nes artėjo brendimo amžius, psichologija turėjo paska­
tinti ją parašyti tokį laišką. Tuo tarpu Tamusės laiškelyje nėra
ne tik jos parašo, bet ir paskutinė frazė neužbaigta, o pats laiš­
ko tekstas aplietas rašalu..."
Šitaip samprotaudamas, Plotnikovas padarė išvadą, kad rei­
kia patikrinti, kada ir kur šis laiškas buvo parašytas ir kodėl
jis liko neužbaigtas.
Remdamasis Tamusės bendraklasių parodymais, jis tiksliai
nustatė visas įvykusio incidento smulkmenas. Vaikai prisiminė,
kad po egzamino Tamusė liko klasėje. Tada Plotnikovas patik­
rino jos suolą ir pamatė, kad jis visai neseniai buvo aplietas
raudonu rašalu. Tuo tarpu visose šios klasės rašalinėse buvo
violetinis rašalas. Mokyklos sargas jam papasakojo, kaip Ta-
410
 musė prašė raudono rašalo kažkokiam svarbiam laiškui, kaip ji
netyčia juo apliejo suolą bei laišką ir tada išėjo namo.
Šitaip įsitikinęs, kad savo laiškutį Tamusė rašė dieną, daug
valandų prieš savižudybę, Plotnikovas nusprendė iš esmės pa­
tikrinti šį faktą ir todėl neįspėjęs vakare užsuko pas Ivaną Ser­
gej evičių.
— Atleiskite,— pasakė jis seniui, kai šis atidarė duris,— bet
man reikia dar kartą apžiūrėti kambarį, kuriame įvyko nelaimė.
— Prašom,— trumpai ir sausai pasakė Ivanas Sergejevičius
ir palydėjo Plotnikovą į Tamusės kambarį.
Tai buvo paprasčiausias, Kokių daug provincijoje, kamba­
rys, kuriame stovėjo darbo stalas, lova ir spinta su Tamusės
suknelėmis.
Plotnikovas pastebėjo, kad rašalinėje ant stalo rašalas bu­
vo violetinis.
— Ar jūsų namuose nėra raudono rašalo? — jis lyg tarp kit­
ko paklausė Ivaną Sergej evičių.
— Ne, raudono nėra,— atsakė senis ir įdėmiai pažvelgė į
Plotnikovą.— O kodėl jums jo prireikė?
— Ogi todėl,— atsakė Plotnikovas,— kad jūs tvirtinote, jog,
prieš nusižudydama, Tamusė rašė laiškelį šiame kambaryje. O
juk jis parašytas raudonu rašalu.
Senis dar kartą pažvelgė į Plotnikovą ir pagalvojęs tarė:
— Taip, ko gero, jūs teisus. Susijaudinęs aš nepastebėjau,
kad laiškelis parašytas raudonu rašalu... Vadinasi, aš apsiri­
kau. Turbūt Tamusė tą raštelį parašė kitoje vietoje... Beje, ko­
kią tai turi reikšmę?
Plotnikovas į šį klausimą neatsakė. Bet jis puikiai žinojo,
kokią tai turi reikšmę. Psichologiškai buvo neįtikėtina, kad mer­
gaitė, parašiusi raštelį dieną, tai yra prieš kelias valandas iki
mirties, per tokį laiką nenusiramintų ir neatsitokėtų. Be to, šis
tardytojo atradimas neigė ankstesnius Šarapovo parodymus
apie Tamusės savižudybės aplinkybes.
Bet Plotnikovas nieko nesakė seniui. Atsisveikinęs jis nuėjo
į darbą.
— Na, kaip sekasi? — paklausė jį Volkovas, taip pat dir­
bantis prokuratūroje.— Kada baigsi savižudybės bylą?
Plotnikovas atsisėdo priešais Ignatą Parfentjevičių ir išsa­
miai papasakojo jam apie sceną kapinėse, apie rašalą, apie raš­
telį— žodžiu, apie viską, kas jam kėlė abejonių.
Volkovas atidžiai išklausė tardytoją ir, kiek patylėjęs, pa­
sakė:
411
 — Ką gi, tavo abejonės teisingos ir logiškos. Bet kas iš to?
Kokia tavo versija?
— Aš dar neturiu konkrečios versijos,— atsakė Plotniko­
vas,— kol kas negaliu nieko tvirtinti. Bet aš manau, kad Tamu-
sės lavonas turi būti ekshumuotas ir dar kartą skrodžiamas, be
to, jį turi atlikti specialistas, prityręs teismo medicinos eks­
pertas.
— Mieste tokio specialisto nėra,— pasakė Volkovas.
— Žinau. Jį reikia iškviesti iš srities centro,— atsakė Plot­
nikovas.
Prokuroras ilgai tylėjo, tarsi dar kartą įvertindamas tardy­
tojo argumentus, o paskui trumpai pasakė:
— Sutinku. Duok telegramą.

7. Ekspertizė

Po kelių dienų iš srities centro atvažiavo teismo medicinos

ekspertas. Kad išvengtų įvairiausių kalbų, Volkovas ir Plotni­
kovas nutarė lavoną ekshumuoti naktį. Į kapines jie atėjo apie
trečią valandą nakties.
Plotnikovas surado Tamusės kapą, ir buvo pradėta jį atka­
sinėti. Ekspertas rengė instrumentus skrodimui. Volkovas krapš­
tėsi prie nešiojamojo elektrinio žibinto.
Pagaliau kastuvas dusliai atsitrenkė į karsto dangtį. Plotni­
kovas nusileido į atkastą kapą, aprišo karstą virve ir šūktelė­
jo, kad keltų. Blausioje elektrinio žibinto šviesoje iškeltą iš ka­
po karstą atidarė ir išėmė iš jo mergaitės lavoną. Ekspertas ėmė­
si darbo. Plotnikovas, apimtas keisto jausmo, apsidairė aplin­
kui. Jam dar nė karto neteko dalyvauti ekshumacijoje naktį.
Maskuojanti melsva žibinto šviesa tik pabrėžė tamsą, kuri
gaubė kapines. Eksperto rankose vos vos švysčiojo skalpelis,
kuriuo jis greitai ir užtikrintai dirbo. Volkovas stovėjo atokiau
ir kantriai laukė, kada bus baigtas skrodimas. Retkarčiais jis
pasukdavo žibintą, kurį laikė rankose, ir tada blausus šviesos
spindulys išplėšdavo iš tamsos kapinių beržus ir kryžius. Buvo
labai tylu, o ir toji tyla kažkokia nerami, slegianti, kokia būna
tik naktį, kapinėse.
— Radau!— staiga sušuko ekspertas, ir Plotnikovas, o pas­
kui jį ir Volkovas puolė prie jo.— Dabar viskas aišku...
Ekspertas rodė ir aiškino. Mergaitės gerklų kremzlės buvo
sulaužytos. Tai buvo kriminalistams gerai žinomas tipiškas lū­
412
žis, kuris lieka, kai aukos gerklė smaugiama rankomis. Strangu­
liacinė vaga ant Tamusės kaklo buvo labai neryški.
— Aišku,— baigė ekspertas,— kad mergaitę iš pradžių smau­
gė rankomis ir tik po to, kaip ji prarado sąmonę, užnėrė kilpą,
kad inscenizuotų savižudybę. Atvejis labai įdomus. Mirtis dėl
priverstinės asfiksijos ir po jos inscenizuota savižudybė. Analo­
gišką atvejį aprašė Kriukovas...
Jau auštant, kai visi formalumai buvo baigti, o ekspertas
pasirašė ekshumacijos protokolą ir patvirtino savo kategorišką
išvadą, Plotnikovas gavo prokuroro sankciją Ivano Sarapovo
bute padaryti kratą. Parašęs nutartį, Plotnikovas pasiėmė du mi­
licininkus ir nuvyko pas senį. Apie septintą valandą ryto jis
jau buvo prie Sarapovo namo. Pabeldus po penkių minučių iš­
ėjo užsimiegojęs Ivanas Sergejevičius. Pamatęs Plotnikovą ir
milicininkus, jis truputį pabalo.
— Kas yra? — paklausė jis.— Kas atsitiko?
— Nieko neatsitiko,— atsakė Plotnikovas.— Bet aš turiu pa­
daryti pas jus kratą. Štai nutartis ir rajono prokuroro sankcija.
Krata ėjo į pabaigą, bet ieškojimai buvo bergždi. Nebuvo
rasta nieko tokio, kas būtų reikšminga bylai, kas nors kiek pa­
aiškintų Tamusės žuvimo priežastis. Ivanas Sergej evičius
tylėdamas piktai stebėjo, kaip Plotnikovas vartė knygas, žiū­
rinėjo dokumentus ir senas fotografijas, rausėsi senuose lei­
diniuose.
Tamusės kambarys ir greta jo esantis valgomasis jau buvo
apieškoti, dabar jie kratė Ivano Sergejevičiaus kambarį, kuria­
me stovėjo jo lova, spinta su knygomis ir darbo stalas.
Kartkartėmis Plotnikovas klausinėjo Ivaną Sergej evičių apie
jį sudominusius daiktus. Ivanas Sergejevičius į tuos klausimus
atsakinėjo trumpai, sausai, tuo parodydamas savo pasipiktini­
mą krata. Tačiau jis buvo absoliučiai ramus, kaip žmogus, įsi­
tikinęs, kad jam visiškai nėra ko bijoti. Ir tik vienintelį karta
Plotnikovas pastebėjo jo akyse šmėstelėjusį išgąstį. Tai įvyko
tą minutę, kada tardytojas senų atvirukų krūvoje rado Braunš-
veigo miesto vaizdą.
— Jums teko būti Braunšveige? — paklausė Plotnikovas.
— Ne, aš nebuvau užsienyje,— atsakė Ivanas Sergejevičius
ir tuoj pat pridūrė:— Aš turiu ir daugelio kitų miestų — Pary­
žiaus, Venecijos, Romos — atvirukų.
Ir iš tikrųjų tarp kitų atvirukų buvo visų šių miestų vaizdai.
Skrynioje, tarp senų dokumentų ir žurnalų,^Plotnikovas ap­
tiko iškirptas iš „Nivos" pirmojo rusų daugiamotorio lėktuvo
„Uja Muromecas" fotografijas.
413
 — Jūs, matau, domėjotės aviacija? — paklausė Plotnikovas.
— Domėjausi,— atsakė Ivanas Sergej evičius.— Anuo metu
visi ja domėjosi. Beje, jūs tikriausiai to neprisimenate.
Pagaliau krata buvo baigta. Plotnikovas prisėdo prie Ivano
Sergej evičiaus darbo stalo rašyti protokolą. Stalas buvo užvers­
tas herbariumais, skardinėmis ir kažkokiais vabaliukais, seno­
mis kondensatorinėmis lempomis, mažais akumuliatoriais, sau­
gikliais ir kitais senais radijo reikmenimis.
— Jūs — radijo mėgėjas? — paklausė Plotnikovas.
— Prieš karą domėjausi. Paskui teko atiduoti imtuvą,— vis
tuo pačiu, pabrėžtinai sausu ir lakonišku tonu atsakė Ivanas
Sergej evičius.
Atsisėdęs prie stalo, Plotnikovas truputį pastūmė jį, kad bū­
tų patogiau rašyti, ir pamatė, kad pasislinko tik viena stalo pu­
sė, o kita liko kaip stovėjusi. Nerodydamas, kad tai pastebėjo,
Plotnikoyas pabandė jį pastumti. Bet kairioji stalo koja buvo
tarsi pritvirtinta. Tada jis jėga ėmė stumti stalą. Paaiškėjo, kad
jo kairioji priekinė koja iš tiesų pritvirtinta prie grindų. Plotni­
kovas truputį pakėlė jį ir pamatė, kad per stalo koją po grin­
dimis nuvestas kažkoks laidas. Nuošalyje sėdintis Ivanas Ser­
gej evičius tylėjo.
— Koks čia laidas? — paklausė jį Plotnikovas.
— Seno imtuvo. Įžeminimas,— atsakė senis.
Atsakymas buvo panašus į tiesą. Tačiau Plotnikovas vis dėl­
to atkėlė grindų lentą, žiūrėdamas, kur eina laidas. Nukasdamas
žemę, Plotnikovas pagaliau aptiko kažkokią iš lentų sukaltą
dėžę.
Paėmęs kirvį, Plotnikovas nuplėšė dėžės lentas ir pamatė
gana didelį, nikeliu ir ebonitu švytintį „Telefunken" firmos ra­
dijo siųstuvą...

8. Ekskursija į praeitį

Ivanas Sergej evičius sėdi prie stalo tiesiai priešais tardy­

toją ir palengva traukia jam pasiūlyto papiroso dūmą, steng­
damasis ramiai atsakinėti į klausimus. Kartais jis nenatūraliai
juokiasi, bet jo juokas kartus: senio burną iškreipia kreiva šyp­
sena, o akių vyzdžiuose matyti blogai slepiamas siaubas, neiš­
vengiamos bausmės baimė, apmaudas dėl savo pralaimėjimo
ir — stebėtina! — vilties kibirkštėlė. Jaip, vilties, nes k ap in e
masis nenustoja tikėtis net tadar kai jo "planai visiškai -žliipn įr
iisaiškiai s u v o k i Ą ^ į o g ^ a t p i l d a s neišvengiamas:— -----
414
 Šarapovas buvo pakankamai protingas, kad po kratos dar
imtų priešintis. Jis nematė prasmės priešintis ir nejautė to fa­
natiško noro, dėl kurio kaltinamasis, nepaisydamas faktų ir įro­
dymų, nepaisydamas to, kad naudingiau nuoširdžiai prisipa­
žinti, nepaisydamas nieko, trumpai sako „ne" ir nenori nuro­
dyti nė vieno fakto, nė vieno vardo, nė vieno adreso, nors pui­
kiai supranta, kad juo netikima ir kad jo kaltė nekelia abejonių.
Šarapovas iš karto ėmė pasakoti. Jis papasakojo apie Braun-
šveigo karininkų mokyklos išleistuvių balių, apie tai, kaip Han­
sas Špėjeris, ką tik tapęs imperatoriaus armijos karininku, su
niekuo neatsisveikinęs išvažiavo į mažą miestelį prie Reino,
kur dar dvejus metus mokėsi vokiečių žvalgybos tarnybos
slaptojoje mokykloje, lavino savo atmintį, studijavo braižybą ir
fotografiją, mokėsi šifravimo kodų, gilino rusų kalbos žinias ir,
be to, dar įgijo matininko profesiją.
1913 metų rugpjūčio mėnesį į Gatčinos zemstvos valdybą
atvyko naujas jaunas matininkas Ivanas Šarapovas. Pasirodė jis
netikėtai, su paskyrimu iš Peterburgo, tiesiai iš Žemdirbystės
ministerijos, ir valdyboje ėjo kalbos, jog naujas matininkas —
įtakingas, turintis didelių ryšių asmuo. Bet jis patraukė visus
savo kuklumu, retu pareigingumu ir pavyzdingu gyvenimo bū­
du. Jis mėgo bendrauti ir buvo puikiai išauklėtas, gerbė vyres­
niuosius, mielai vaišindavo bendradarbius, puikiai žaidė prefe­
ransą, mokėjo sakyti komplimentus damoms, linksmai asistavo
panelėms. Dar pridėkite malonią išvaizdą, korektiškumą, kruopš­
tumą, stebinantį tokiame amžiuje solidumą, ir jūs suprasite, ko­
dėl, vos pasirodęs Gatčinoje, Ivanas Sergejevičius buvo pradė­
tas laikyti draugijos siela ir pavydėtinu jaunikiu.
Ir iš tiesų po kokių penkių mėnesių Ivanas Sergejevičius
pasipiršo labai mielai merginai, Gatčinos policijos viršininko
dukrai Mašai Anisimovai, gavo jos ir jos tėvų sutikimą ir teisė­
tai susituokė.
Po vestuvių jis puikiai gyveno su jauna žmona prie parko
prigludusiame nedideliame namelyje, kuris buvo uošvių dova­
na. Jis užmezgė plačias pažintis su vietiniais valdininkais ir
Gatčinos karo oreivystės mokyklos karininkais. Vakarėliuose,
kuriuos labai mėgo ir mokėjo puikiai surengti Ivanas Sergeje­
vičius ir jo jaunutė maloni žmona, visada būdavo jauku ir
linksma, jaunimas mėgo pas juos rinktis, truputį išgerti, sulošti
lenkišką banką, dainuoti choru pritariant gitarai: „Ach, kodėl
ta naktis buvo tokia puiki.. šokti tada tik. įeinančius į madą
„mirties tango", deklamuoti Balmontą:
415
 Miega įlanka, vanduo kaip veidrodis.
Tik tenai, kur snaudžia meldai sau,
Girdisi daina liūdna, sujaudinta,
Tartum sielos' šauksmo jos klausau...

Triukšminga kompanija taip pat mėgdavo išvažiuoti į Gat-

činos apylinkes, kur rengdavo piknikus.
Ivanas Sergejevičius imponavo savo išsimokslinimu; jis
stropiai prenumeravo „Nivą“ su visais jos priedais, viskuo do­
mėjosi ir, tarp kitko, ypač oreivyste ir aviacija—„sunkesniais
už orą aparatais“, kaip tuomet buvo vadinami lėktuvai. Laikraš­
čių puslapiuose nuolat buvo spausdinami Sergejaus Utočkino,
vieno iš pirmųjų rusų aviatorių, šaunaus odesiečio, važinėju-
sio po šalį ir demonstravusio publikai bandomuosius skridimus,
portretai. Gatčinos oreivystės mokykla buvo ano meto aviaci­
jos centras. Joje mokėsi garsusis Piotras Nesterovas, lakūnas,
pirmąkart padaręs „mirties kilpą“, vėliau didvyriškai žuvęs
lronte. Mokyklos dirbtuvėse slapta buvo statomas pirmasis pa­
saulyje bandomasis daugiamotoris lėktuvas „Ilja Muromecas“.
„Uja Muromecu“ labai domėjosi vokiečių žvalgyba. Iš tikrųjų
šis lėktuvas anais laikais buvo didelis įvykis. Kitų Europos ša­
lių veikėjai netvėrė apmaudu, kad kaip tik rusai pirmieji ry­
žosi statyti daugiamotorį lėktuvą. Vokiečiai spėjo, kad busima­
jame kare, kuriam slaptai rengėsi Berlynas, šiai mašinai numa­
tomas nemažas vaidmuo.
Hansas Spėjeris suvokė jam patikėtos užduoties rimtumą.
Jis susidraugavo su daugeliu Gatčinos mokyklos karininkų ir
dažnai su jais susitikdavo. Jam pavyko tiksliai išsiaiškinti, kad
„Ilja Muromecas" statomas mokyklos dirbtuvėse. Bet patekti į
tas dirbtuves, o svarbiausia — gauti lėktuvo brėžinius ir doku­
mentaciją buvo nepaprastai sunku.
Vadovybė Berlyne nervinosi ir nuolat ragino „matininką".
Visi galimi būdai gauti lėktuvo brėžinius buvo išbandyti, bet
jie laukiamų rezultatų nedavė. Netgi Karo ministerijoje tiksliai
nebuvo žinoma, koks bus šis paslaptingasis lėktuvas.
Atėjo 1914 metų vasara, paskutinė taikos vasara. Perpildyti
traukiniai sekmadieniais iš sostinės atveždavo puošnios pub­
likos būrius. Parke čiauškėjo paukščiai ir panelės. Karinis or­
kestras be perstojo grojo svajingus valsus ir ilgesingus tango.
Puošnios damos, kurių didžiulės, į varnų lizdus panašios skry­
bėlės buvo papuoštos plunksnomis, liekni, išblyškę Peterburgo
aristokratai, dabitos studentai, elegantiški jauni pirkliai su praš­
matniais katiliukais arba šiaudinėmis skrybėlėmis, lengvabūdės
sostinės modistės, brangios kabaretų kokotės ir „žvaigždės",
416
pasipūtę gvardijos karininkai, apsirengę naujutėliais mundurais
ir apsiavę lakuotais batais, grebluojantys civiliai stileivos ir
peraugę gimnazistai vaikštinėjo būriais parko alėjomis, mėga­
vosi motociklų lenktynėmis, būriavosi Gatčinos kavinėse ir
cukrainėse, flirtavo, liežuvavo ir apskritai linksminosi kaip iš­
manydami.
Berlyne kaizeris Vilhelmas nekantriai pešiojo ūsus, peržiū­
rėdamas generalinio štabo planų paskutinius variantus. Vokie­
čių žvalgyba karštligiškai sumavo gautų pranešimų rezultatus.
Generolai slapta matavosi žygio mundurus. Prisidengdami va­
saros manevrais, vokiečiai vykdė mobilizaciją ir skubiai orga­
nizavo naujas divizijas. Artėjo liepa, artėjo karo katastrofa. O
jaunasis „matininkas" taip ir negavo „Iljos Muromeco" brėži­
nių ir dokumentacijos.
— Kaip jūs pasiaiškindavote dėl savo neveiklumo vadovy­
bei?— paklausė Plotnikovas, atidžiai klausęsis išsamaus Sarapo-
vo pasakojimo.
— Kiekvieną savaitę, pilieti tardytojau,— atsakė Sarapo-
vas,— kartoju, kiekvieną savaitę aš raportuodavau vokiečių
rezidentūrai Peterburge apie savo bergždžias pastangas. Reikia
pasakyti, kad mano vadovybė suprato užduoties sunkumą. Juk
lėktuvo brėžinius buvo bandyta gauti ir iki manęs, bet nepa­
vyko.
— Aš žinau,— pasakė Plotnikovas.
— Kai prasidėjo karas, lėktuvus gaminti pradėjo „Rusijos-
Baltijos" gamykla. „Iljos Muromecai" vis dėlto buvo pagaminti
ir panaudoti. Fronte jie sukėlė didelį triukšmą.
— Visa tai žinome,— pertraukė jį Plotnikovas,— jūs pasa­
kokite apie save. Ką jūs veikėte vėliau?
Ivanas Sergejevičius vėl pradėjo pasakoti. Jis papasakojo,
kaip karo metais persikėlė į Petrogradą, įsidarbino „Rusijos—
Baltijos" gamykloje. Ten jam pavyko gauti duomenų apie ga­
minamų lėktuvų ir kai kurių kitų ginklų rūšių kiekį. Jo veikla
buvo pripažinta. Po kurio laiko jis išvažiavo į vieną iš vaka­
rinių gubernijų, kur vokiečių agentams — kolonistams, malūni­
ninkams, viensėdininkams, vaistininkams, nedidelių alaus da­
ryklų, dešrinių savininkams ir kitiems, gyvenantiems tuose
rajonuose,— perduodavo šnipinėjimo ir diversijos užduotis.
— Reikia pasakyti,— tęsė Ivanas Sergejevičius,— kad cari­
nėje Rusijoje buvo platus vokiečių žvalgybos tinklas. Ko gero,
nebuvo nė vieno miesto, nė vienos apskrities, kur, vienaip ar
kitaip užsimaskavęs, negyventų vokiečių agentas. Man buvo
pavestas rajonas, kuriame aš susitikinėdavau su mūsų agentais
27. Tardytojo užraial 417
ir perduodavau jiems užduotis. Taip prabėgo treji metai, įvyko
revoliucija. Buvo pasirašyta Bresto taika. Mano vadovybė stai­
ga dingo iš Petrogrado. Aš sutrikau ir laukiau, neturėdamas
konkrečių nurodymų. Tai truko iki tūkstantis devyni šimtai aš­
tuonioliktųjų metų rudens. Kartą — tai buvo lapkričio mėne­
s į— vėlai naktį į mano duris kažkas pasibeldė. Aš jau miego­
jau. Žmona įleido svečią ir pažadino mane. Aš išėjau į prieš­
kambarį ir pamačiau... poną Brinkerį — mano „krikštatėvį".
Su juo mes nuėjome į atskirą kambarį. Jis pasveikino mane su
pirmuoju Geležiniu kryžiumi ir kapitono laipsniu. „Dabar su­
irutės metas,— pasakė jis.— Vokietija pralaimėjo karą. Bet at­
eis diena, ir ji atsirevanšuos. Vokiečių žvalgyba kuriam laikui
atsitraukia, bet nenustoja gyvuoti. Lauksime." Brinkeris pridū­
rė, kad Vokietija nenurims, kol neatsirevanšuos, ir kad tam re­
vanšui reikia rengtis jau dabar. Būtinai reikia iš anksto išplėsti
vokiečių žvalgybos agentūrą, kurti „atramos taškus" busima­
jam karui. Jis pasiūlė man „užsisklęsti"— išvažiuoti į kokį nors
netoli sienos esantį nedidelį miestelį, taikiai gyventi ir ramiai
dirbti, įaugti į to miestelio buitį ir... laukti nurodymų. Štai ir
viskas. Aš atvažiavau į Zariečenską ir nuo to laiko čia gyvenu.
Žmona greitai susirgo šiltine ir mirė. Likau vienas su dukteri­
mi. Aš užauginau ją, anksti išleidau už vyro, bet nesėkmingai.
Ji greit mirė, palikdama man Tamusę. Patikėkite, aš mylėjau
mergaitę. Jeigu ne toji baisi naktis...
— Kodėl jūs nužudėte Tamusę? — paklausė Plotnikovas.
— Tai įvyko man pačiam netikėtai. Vėlai naktį aš grįžau
namo iš klubo. Tamusė miegojo apsirengusi. Aš perskaičiau
jos laišką, kuris gulėjo ant stalo. Paskui nuėjau į savo kambarį
ir siųstuvu ėmiau perdavinėti žinias. Mat per paskutinį mėnesį
jų gerokai susikaupė.
— Bet jūs užmiršote papasakoti, kaip ir kada gavote šį siųs­
tuvą? — priminė Plotnikovas.
— Jūs teisus. Aš truputį išsiblaškęs,— atsakė senis.— Aš jį
gavau tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintais metais. Kartą
pas mane iš Smolensko atvyko žmogus, kurio aš visai nepaži­
nojau. Jis pareiškė, kad konservacijos laikas baigėsi ir kad
manęs neužmiršo. Jis perdavė man Berlyno įsakymą pradėti
darbą ir įteikė siųstuvą. Jis ir išmokė mane, kaip su juo dirbti.
Iki šiol sutartomis dienomis aš turėjau perdavinėti per radiją
iš kelių taškų gaunamus duomenis. Perduodavau šifru, trumpą­
ja banga. Taip ir ėmiausi naujo darbo. Tą naktį, perduodamas
eilines žinias, aš įsismaginau... Galbūt tai atsitiko todėl, kad
buvau pavargęs. Pats to nejausdamas, aš ėmiau garsiai tarti tai,
418
ką perdavinėjau raktu. Staiga išgirdau vaiko riksmą: „Seneli,
ką tu darai?" Atsisukęs pamačiau Tamusę. Ji stovėjo ant ma­
no kambario slenksčio. Aš labai išsigandau ir, nesuvokdamas,
ką darąs, puoliau ją. Paskui prisiminiau aną raštelį ir nuspren­
džiau inscenizuoti savižudybę. Kitką jūs žinote...
Ivanas Sergejevičius nutilo ir buku žvilgsniu įsistebeilijo į
kambario kampą. Jo rankos vos pastebimai virpėjo. Smilkinyje
pritvinko ir baimingai pulsavo seniokiška violetinė gysla. Pa­
tinę paakiai. Jis sunkiai kvėpavo. Plotnikovas žiūrėjo į jį. Kurį
laiką jie tylėjo, po to Ivanas Sergejevičius tyliai tarė:
— Štai ir viskas. Aš pats nežinau, kodėl vėl to ėmiausi. Jau­
nystė seniai’prabėgo, nusinešdama į amžinybę ir Hansą Spėjerį.
Tie trisdešimt metų nepraėjo veltui, pilieti tardytojau! Supras­
kite, rusas aš buvau ilgiau nei vokietis. Aš užmiršau Vokietiją,
neprisimenu, kokia ji, kartais man atrodo, kad aš joje niekada
ir nebuvau, kad visa tai sapnas, niekai, prasimanymas... Vienu žo­
džiu, patikėkite, aš negaliu logiškai paaiškinti to, kas atsitiko.
Esu jau senas. Ateityje manęs laukia tik kapas. Nepamanykite,
kad noriu jus sugraudinti. Viskas, ką aš papasakojau,— tiesa.
Dieve mano, kaip beprasmiškai ir nevykusiai nugyventas gyve­
nimas! Aš surūkiau jį kaip pigų papirosą, dabar iš jo neliko
nieko, netgi dūmo...
Sarapovas nuleido galvą ant stalo ir pravirko bejėgiškomis
senio ašaromis.
— Dabar jau vėlu verkti,— tarė Plotnikovas,— dabar rei­
kia atsakyti.
— Aš žinau,— atsakė Sarapovas.
— Ar pas jus šiemet iš ten buvo atvykę žmonių? — paklausė
Plotnikovas.
— Ne,— atsakė senis,— nebuvo. Bet aš nenoriu jūsų apgau­
dinėti ir todėl turiu pasakyti, kad maždaug prieš savaitę ga­
vau atviruką, kuriame kažkoks sūnėnas Miša pranešė man apie
savo greitą apsilankymą. Aš supratau, kad atvažiuos vokiečių
agentas. Atgaliniu adresu, nurodytu atvirutėje, aš atsakiau, kad
būsiu laimingas, galėdamas pamatyti brangų sūnėną. Velniai
juos griebtų, tuos „krikštatėvius" ir netikėtus „sūnėnus"!
Plotnikovas susimąstė. Ko gero, senis papasakojo teisybę ir
išklojo viską, ką žinojo. Demaskuotas jis jau nekėlė didelio
susidomėjimo. Bet reikėjo susipažinti su jo „sūnėnu". Kaip ten
bebūtų, apie šias naujas aplinkybes reikėjo nedelsiant pranešti.
Plotnikovas parašė Sarapovo parodymų protokolą ir davė jį
seniui pasirašyti. Tas ilgai skaitė ir su senatvišku kruopštumu
pasirašinėjo puslapį po puslapio. Pagaliau, perskaitęs baigiamą­
419
ją frazę „Parodymai užrašyti teisingai ir mano perskaityti", jis
pasirašė paskutinį kartą.
— Šiai dienai pakaks,— trumpai pasakė Plotnikovas ir, pa­
kvietęs sargybinį, išsiuntė senį į kalėjimą.

9. „Sūnėnas M iš a 11

Organai, kuriems tardytojas Plotnikovas pranešė apie Sara-

povo-Spėjerio parodymus, žinoma, susidomėjo „sūnėnu Miša".
Tarp senio korespondencijos iš tiesų buvo rastas atvirukas, ku­
riame „sūnėnas" davė žinią „dėdei" apie savo atvykimą. Tas
atvirukas, kaip rodė pašto antspaudas, buvo išsiųstas iš Mask­
vos kelios dienos prieš Sarapovo suėmimą.
Po to, kai buvo aptarti visi galimi būdai įvilioti į spąstus
„sūnėną", buvo nuspręsta, jog geriausia būtų laukti jo Sarapovo
name. Tame namelyje tylioje atkampioje gatvelėje ramiai ap­
sigyveno kažkoks pagyvenęs, Ivano Sergej evičiaus amžiaus ir
netgi šiek tiek panašus į jį žmogus. Naujasis namo gyventojas
taikiai triūsė nedideliame savo darželyje, mažai kam rodydavo­
si, vengė pažinčių ir apskritai stengėsi mažiau bendrauti su kai­
mynais. Jis, kaip ir Sarapovas, šiek tiek kūprinosi, buvo senio-
kiškai geraširdis, atsidavęs namų ūkiui, kruopštus ir šykštus
žodžiui. Tokie buvo ir jo drabužiai: jis vilkėjo senu duksliu
kostiumu, drobiniais marškiniais, o karštomis dienomis užsidė­
davo šiaudinę dvisnapę kepurę, kurią provincijoje paprastai vi­
si vadindavo „sveikas-sudie".
Žodžiu, nei išvaizdoje, nei manierose, nei to pagyvenusio
ramaus žmogaus elgesyje nebuvo nieko tokio, kas rodytų jį
esant labai patyrusį, išėjusį didelę mokyklą tarybinį žvalgą,
žmogų, kuriam teko pabuvoti carinėje katorgoje, dirbti parti­
jos pogrindyje, du kartus bėgti iš Denikino kontržvalgybos na­
gų ir daug metų didvyriškai dirbti čekisto darbą.
Tą žmogų vadino Sergejum Michailovičium. Jo pavardė bu­
vo Amosovas. Beje, nuo tada, kai Amosovas apsigyveno maža­
me Ivano Sergejevičiaus namelyje, jis pradėjo vadintis Ivanu
Sergej evičium.
Apie žmogaus charakterį galima spręsti iš jo daiktų, taip,
kaip ir apie daiktus — pagal jų savininkų charakterį. Tai, kaip
žmogus renkasi daiktus, elgiasi su jais, visada apibūdina patį
žmogų, parodo jo skonį, įpročius, pomėgius ir silpnybes. Bet
ir žmogų supantys daiktai savo ruožtu daro įtaką jo charakte­
riui.
420
 Apsigyvenęs Ivano Sergejevičiaus name, Amosovas stebėjo
tą namą ir jame esančius daiktus atkakliu smalsaus tyrinėtojo
ir budraus žmogaus, kuris nesileis apgaunamas nei daiktų, nei
žmonių, žvilgsniu. Ivaną Sergejevičių Amosovas Plotnikovo ka­
binete matė keletą kartų. Jis įsiminė Sarapovo eiseną, jo kal­
bėjimo manierą, jo veido išraišką. Čia, Ivano Sergej evičiaus
namuose, Amosovas įdėmiai tyrinėjo jo daiktus, jo knygas, jo
braižą, jo fotografijas. Visa tai buvo daroma todėl, kad ateityje
Amosovui reikės atlikti Ivano Sergej evičiaus vaidmenį ir elg­
tis taip, kaip elgėsi Ivanas Sergejevičius, būti panašiam į šį
žmogų. Amo'sovas, kaip sako aktoriai, „įsigyveno į vaidmenį"
to žmogaus,*kurį jis turėjo atstoti. Iš Sarapovo parodymų jam
buvo žinoma, kad nuo 1918 metų vokiečiai nelankė Sarapovo,
neturėjo, jo fotografijų, taigi neįsivaizdavo, kaip jis dabar at­
rodo. Kaip ir Plotnikovas, Amosovas tikėjo Sarapovo parody­
mais. Taigi dabar jis nekantriai laukė susitikimo su „sūnėnu".
Praėjo jau daugiau kaip mėnuo, o „sūnėnas" vis nesirodė.
Pagaliau kartą paryčiui atsargus beldimas į langą pažadino
Amosovą. Įsiklausęs jis įsitikino, jog iš tikrųjų kažkas labai ty­
liai, bet atkakliai beldė į langą. Amosovas greitai apsirengė ir,
nedegdamas šviesos, prigludo prie lango stiklo. Prieš langą
pilkoje besibaigiančios nakties sutemoje jis vos vos išskyrė
aukštos vyro figūros kontūrus. Amosovas atidarė langelį ir pa­
klausė:
— Kas ten?
— Tai aš, dėde,— pašnibždomis atsakė nepažįstamasis.
— Miša! — sušuko Amosovas ir, išbėgęs į prieangį, greitai
atidarė duris.
Apsidairęs vyriškis pribėgo prie jo, ir Amosovas ištiesė jam
ranką. Jie smalsiai apžiūrinėjo vienas kitą, kiek buvo įmano­
ma prietemoje. Paskui Amosovas palydėjo savo svečią į kam­
barį ir uždegė žibalinę lempą. Kambaryje stovėjo aukštas, liek­
nas, pailgo, ištįsusio veido žmogus. Jo akys žiūrėjo atidžiai ir
tiriamai. Jis buvo apsirengęs geležinkelininko uniforma.
— Na, kaip, Miša, atvažiavai? — labai ramiai ir nepapras­
tai rimtai paklausė Amosovas.
— Neblogai,— trumpai atsakė „sūnėnas", šypsena pritarda­
mas rimtam senio tonui.— Puikiai. Kaip jūs, dėde, gyvenate?
Senokai aš jūsų nemačiau.
— Gal užkąsi po kelionės? — paklausė Amosovas.
— Su malonumu,— atsakė „sūnėnas".— Prisipažinsiu, aš ge­
rokai išalkau. Na, dėde, jūs tiesiog žavus! ..
421
 Amosovas paėmė iš bufeto duonos, dešros, sviesto. Paskui
jis uždegė primusą ir užkaitė arbatinuką. Svečias tylėdamas rū­
kė. Retkarčiais jie vienas į kitą pasižiūrėdavo ir beveik švel­
niai šypsojosi.
— Jūs vienas gyvenate, dėde? — paklausė svečias.
— Vienas,— atsakė Amosovas ir pagalvojęs pakartojo: —
Gyvenu vienas.
„Sūnėnas" ėmė užkandžiauti. Valgė jis greitai ir godžiai.
Amosovas meiliai pastumdavo jam lėkštes su valgiu.
Pagaliau svečias pasisotino ir vėl užsirūkė. Gurkštelėjęs iš
stiklinės karštos arbatos, jis atidžiai pažiūrėjo į Amosovą ir ra­
miai tarė:
— Taigi pereisime prie reikalo. Aš atvykau pas jus su la­
bai rimtu mūsų vadovybės pavedimu. Man įsakyta perduoti
jums, Ivanai Sergejevičiau, kad padėtis, susidariusi šiame fron­
to bare, reikalauja imtis kai kurių skubių priemonių. Jūs pra­
nešėte, kad Zariečensko rajone dislokuoti stambūs tarybinės ka­
riuomenės rezervai. Sprendžiant iš kai kurių duomenų, arti­
miausiomis dienomis rusai bandys permesti tuos rezervus į ka­
ro veiksmų rajoną. Užduotis tokia...

10. Konkreti užduotis

Kol „sūnėnas" aiškino savo atvykimo tikslą ir konkrečią už­

duotį, kurią jam buvo pavesta perduoti Ivanui Sergejevičiui,
Amosovas susidomėjęs stebėjo savo svečią, tuo pat metu ati­
džiai jo klausydamasis.
„Sūnėnas", matyt, buvo Pabaltijo vokietis. Bet jis puikiai,
be jokio akcento kalbėjo rusiškai, ir tiktai jo pailgas, Pabaltijo
vokiečiams būdingas veidas, pernelyg plonos lūpos ir kažkokios
itin blausios bespalvės akys, kurias vokiečiai vadino mėlyno­
mis, išdavė pastabiajam Amosovui svečio kilmę. Savo mintis
„sūnėnas" dėstė aiškiai, nedaugžodžiaudamas, su kažkokiu ypa­
tingu, tikrai vokišku kruopštumu. Jis atrodė ne vyresnis kaip
trisdešimt penkerių.
Užduotyje buvo kalbama apie kelis ešelonus su šaudmeni­
mis, Zariečensko rajone laukiančius nurodymų dėl tolesnio
maršruto. Tuos šaudmenis vokiečiai nusprendė sunaikinti. Pa­
gal jų planą, pirma, šį fronto rajoną reikia palikti be šaudmenų,
o, kita vertus, sukelti paniką Zariečensko rajone, kuris jau tapo
pafrontės rajonu.
— Man pavesta perduoti jums,— pasakė „sūnėnas",— kad
užduotis turi būti įvykdyta labai skubiai. Strateginė situacija
422
šiameNfronto bare tokia, kad maždaug po dviejų savaičių Za-
riečenskas jau bus mūsų rankose. Puolama labai greitai. Jūsų
užduotis — pagreitinti įvykius.
— Kur stovi ešelonai? — paklausė Amosovas.
— Tiksliai mes to nežinome. Tiksliai nustatyta tik tai, kad
jie Zariečensko rajone. Matyt, jie stovi vienoje iš artimiausių
traukinių prasilenkimo vietų arba pusstočių. Vargu, ar šaud­
menys laikomi pačiame mieste. Aš pasistengsiu palengvinti jū­
sų užduotį. Kaip tik todėl ir atvykau pas jus, vaidindamas ge­
ležinkelininką. Be uniformos, aš dar turiu puikius dokumentus.
Štai žiūrėkite.
Amosovas susipažino su „sūnėno" dokumentais. Juose buvo
nurodyta, kad N-sko geležinkelio traukos tarnybos inžinierius
Michailas Skorniakovas komandiruojamas į N-sko srities pa­
frontės rajonus inspektuoti garvežių parką. Dokumentai iš tik­
rųjų buvo puikiai parengti ir atrodė nepriekaištingai.
— O kaip su technika? — paklausė Amosovas.
— Aš turiu kelis kilogramus tolo,— atsakė „sūnėnas".—
Pradžiai to netgi per daug. Bet ne tai svarbu. Ar jūs turite pa­
tikimų žmonių?
— Jums turėtų būti žinoma,— atsakė Amosovas,— kad aš
neturėjau teisės su niekuo užmegzti kontaktų. Aš visus tuos
metus dirbau vienas, ir tai tik kaip ryšininkas.
— Žinau. Tačiau jūs, pragyvenęs šiame užkampyje tiek me­
tų, turite patikimų pažinčių, pažinote žmones, įsižiūrėjote į
juos.
— Žmonių aš pažįstu, bet už nieką laiduoti negaliu. Beje,
reikia pagalvoti. Aš nebuvau tam pasirengęs.
Tuo pirmasis pokalbis ir baigėsi. Amosovas pasiūlė savo
svečiui pailsėti, ir tas mielai priėmė pasiūlymą. Paguldęs „sū­
nėną" miegamajame ir įsitikinęs, kad jis užmigo, Amosovas iš­
ėjo į kiemą ir ėmė svarstyti susidariusią situaciją. Iš karto su­
imti „sūnėną" nebuvo prasmės. Jis tikriausiai dar ne viską pa­
pasakojo: nebuvo išaiškinta, ar, be Sarapovo, Zariečenske jis
dar turi kokių nors konspiracinių butų. Sprendžiant iš to žmo­
gaus išvaizdos ir manierų, jis toli gražu buvo ne eilinis šnipas.
Jis atvyko iš Maskvos, kur, kaip pats sakė, gyveno daug metų.
Vadinasi, Maskvoje jis turėjo ryšių, kuriuos reikėjo išsiaiškin­
ti. Susidarius tokiai situacijai, žaidimą reikėjo tęsti toliau.
Šiuo atveju buvo pavojinga, jog „sūnėnas" atsitiktinai ga­
lėjo iš zariečenskiečių sužinoti, kad jį priglaudė visai ne Iva­
nas Šarapovas.
423
 Kruopščiai apgalvojęs visus galimus variantus ir įvertinęs
jo laukiančius sunkumus, Amosovas nusprendė tęsti žaidimą ir
imtis priemonių, kad per atsitiktinumą jis nebūtų išaiškintas.
„Sūnėnas" pabudo vidurdienį. Amosovas pasiūlė jam užkąsti
dar kartą. Už stalo abudu išgėrė ir vėl išsikalbėjo.
Svečias, atrodo, niekuo neabejojo. Amosovas sumaniai įterp­
davo į pokalbį prisiminimus iš Braunšveigo mokyklos, praėju­
sių metų slaptažodžius, siųstuvo šaukiamuosius signalus, žodžiu,
visa, kas jam buvo žinoma iš Sarapovo parodymų.
— Jūs išėjote gerą mokyklą,— tarė „sūnėnas",— reikia pa­
sakyti, kad senieji vokiečių žvalgybos kadrai buvo puikiai pa­
rengti. Šia prasme mūsų karta gali jums tik pavydėti.
— Jūsų darbas — geriausia mokykla,— paprieštaravo Amo­
sovas.
— Kas iš to, kad aš gavau specialų išsilavinimą? Aš sėdėjau
provincijoje daug metų, nieko svarbaus nepadariau, pasenau ir
jau daug ką užmiršau. Juk aš net vengiau kalbėti vokiškai.
„Sūnėnas" nusišypsojo ir tuoj pat prabilo vokiškai. Amoso­
vas, gerai mokantis šią kalbą, atsakė jam taip pat vokiškai. Po
kelių frazių „sūnėnas" pasakė, jog Ivanas Sergej evičius kukli­
nasi, kadangi puikiai moka gimtąją kalbą.
— O aš maniau, kad mano tartis jau nebe vokiška,— pasa­
kė Amosovas.— Malonu, kad taip nėra. Matyt, mutteršprache
neužsimiršta. Beje, aš visada stengiausi galvoti vokiškai. O štai
jūs rusų kalbą mokate kaip gimtąją.
— Nieko nuostabaus,— pasakė „sūnėnas",— pastaraisiais me­
tais aš gyvenau Rygoje. O ten rusų kalba ir iki Latvijos sovie-
tizavimo buvo plačiai vartojąjna. Be to, kadaise aš mokiausi ru­
sų mokykloje. Tačiau, Ivanai Sergejevičiau, būtų gerai pra­
mankštinti kojas. Ar toli nuo čia stotis?
— Už dviejų kilometrų,— atsakė Amosovas.— Jūs kaip tik
ir miestą pamatysite. Eime, aš jus palydėsiu.
Jie išėjo į lauką. Buvo karšta rugsėjo diena. Lauke jie be­
veik nieko nesutiko.
— Čia gana tuščia,— tarė „sūnėnas".— Ar taip visada?
— Provincija,— atsakė Amosovas.— Be to, šiuo dienos metu
vaikščiojančių nebūna. O ir gyvenu aš pakraštyje. Miesto cent­
re bus gyviau. Mums kaip tik reikia pereiti centrine gatve.
Ten iš tikrųjų buvo judriau. Nuo stoties slinko ilga karinių
sunkvežimių, matyt, ką tik nuvažiavusių nuo geležinkelio plat­
formų, kolona. „Sūnėnas" atidžiai apžiūrinėjo mašinas, iki vir­
šaus prikrautas kažkokių dėžių.
— Mes atėjome pačiu laiku, Ivanai Sergej evičiau,— pasakė
424
jis.— Kaip matote, atvežta didelė partija šaudmenų. Eime į sto­
tį ir pabandysime išsiaiškinti, iš kur atvyko ešelonas. Tarp kit­
ko, būtų gerai sužinoti, kur vyksta tie sunkvežimiai. Ar jūs ne*
žinote?
— Ne,— atsakė Amosovas.— Aš tik žinau, kad iš čia kelias
veda į Olchovsko vieškelį. Bet ten, kiek man žinoma, jokių san­
dėlių nėra.
Kai jie atėjo į stotį, dar tebebuvo iškraunamas atvykęs eše­
lonas. Nuo ilgų krovininių platformų per paguldytas lentas at­
sargiai važiavo sunkieji sunkvežimiai.
Ešelonas buvo didelis — šimto platformų. „Sūnėnas“ apėjo
visą sąstatą, o paskui iškvietė ešelono vyresnįjį konduktorių.
Kai tas priėjo, „sūnėnas" parodė jam savo dokumentus.
— Kaip dirbo „stop" stabdžiai? — dalykiškai paklausė jis.—
Įkalnėse trauka buvo gera?
— Važiavome normaliai,— trumpai atsakė konduktorius.
— Pakeliui keitėte garvežį?
— Ne, važiavome vienu,— atsakė konduktorius.
— Iš kokio depo paėmėte?
— Iš N-sko,— atsakė konduktorius.— Ten ir sąstatas buvo
formuojamas.
Daugiau „sūnėnas" neklausinėjo. Po kurio laiko jis išsiėmė
užrašų knygutę ir užsirašė stoties, kurioje, kaip sakė konduk­
torius, buvo formuojamas sąstatas, ir Amosovo jam pasakytą
Olchovsko vieškelio pavadinimus.
Paskui jis užėjo pas stoties viršininką ir vėl parodė savo
dokumentus. Jam pareikalavus, viršininkas raportavo apie ma­
nevrinius ir rezervinius garvežius#
Tie duomenys labai rūpėjo „sūnėnui", nes jie leido spręsti
apie stoties krovinių apyvartą, o svarbiausia — apie numato­
mus pervežimus.
— Jei tokiu metu jie laiko čia tiek manevrinių ir rezervi­
nių garvežių,— vėliau paaiškino jis Amosovui,— tai, be abejo,
ešelonai, apie kuriuos aš jums kalbėjau, yra kažkur netoliese ir
kiekvienu momentu gali būti permesti į frontą. Matyt, kažkam
rengiamasi, nes, kaip sakė stoties viršininkas, vakar be jo už­
sakymo čia atvyko penki garvežiai. Mums reikia paskubėti.
Jis buvo teisus. Kai jie grįžo į miestą, pamatė, kad rajko-
me, rajono taryboje ir kitose įstaigose bylos ir vertingas in­
ventorius buvo kraunami į sunkvežimius. Susijaudinę tarnau­
tojai būriavosi prie mašinų.
Buvo aišku, kad kai kurios įstaigos rengiasi evakuacijai.
Paskui jie sutiko sunkvežimių koloną, vykstančią į stotį.
425
 Mašinos vežė stakles, lentpjūvių ir faneros kombinato įren­
gimus.
— Man atrodo,— pasakė „sūnėnas",— kad jau evakuoti įs­
taigos ir vietinių gamyklų įrengimai. Ar tik neartėja mūsiš­
kiai? .. Reikia greičiau susprogdinti.
Amosovas jam nieko neatsakė. Jis ir pats suprato, kad pra­
sidėjo skubi Zariečensko evakuacija. Ir kaip tik todėl jis nė
minutės nepaliko „sūnėno", nusprendęs bet kokia kaina su­
trukdyti, kad nebūtų susprogdinti geležinkelio sąstatai. Va­
karop Zariečensko stotyje neliko nė vieno karinio ešelono.

11. Evakuacija

Karo vadovybės įsakymas pasitraukti iš Zariečensko ir sku­

biai evakuoti įstaigas ir pramonės įrengimus buvo gautas ne­
tikėtai. Per parą turėjo būti pervežtas vertingiausias turtas ir
visos tarybinių įstaigų bylos. Pramoninius įrengimus turėjo
lydėti įmonių darbininkai. Fronto linija greitai artėjo prie
miesto.
Vėlai naktį, kai „sūnėnas", išgėręs vakarienės metu, kietai
miegojo, Amosovas išėjo iš namų ir sutartoje vietoje susitiko
su savo viršininku. Sis pranešė Amosovui apie gautą įsakymą
ir paklausė jį, kaip sekasi.
Amosovas papasakojo viršininkui apie „sūnėno" atvykimo
tikslą ir apie viską, ką jis per tą laiką spėjo iš jo sužinoti.
— Jį galima suimti nors ir dabar,— pasakė jis,— bet vargu,
ar tai tikslinga. Aišku viena: jis visiškai manimi pasitiki. Sa-
rapovas mūsų neapgavo. Man atrodo, reikia tęsti žaidimą kiek
galima ilgiau. Neišnaudoti tokios progos būtų klaida.
— Jūs manote, kad yra prasmė jums likti mieste? — paklau­
sė viršininkas, iškart supratęs Amosovo planą.
— Žinoma,— atsakė Amosovas.— Tik pagalvokite. Na, suim­
sime tą niekšelį — aišku, vienu šunsnukiu bus mažiau. O kas
toliau? Jeigu jį paliksime ir įgysime visišką vokiečių pasiti­
kėjimą, labai daug ką sužinosime, o svarbiausia — galėsime
nemaža nuveikti. Be to, juk Zariečenske yra ir pogrindinė par­
tinė grupė, o rajone veiks partizanų būrys. Ir vieniems, ir ki­
tiems bus naudinga turėti patikimą žmogų, kuriuo vokiečiai
visiškai pasitikėtų. Man rodos, jo kol kas nereikia suimti.
Amosovo pasiūlymas buvo priimtas. Viską detaliai aptaręs,
susitaręs dėl ryšių formos ir technikos, gavęs kelių asmenų ad­
resus ir pavardes, Amosovas atsisveikino su viršininku. Atsi­
426
sveikindami jie tylomis paspaudė vienas kitam ranką ir ilgai
vienas į kitą žiūrėjo.
Jau buvo labai vėlu, kai Amosovas nuėjo namo. Juodame
rugsėjo danguje nerimastingai blykčiojo tolimi pabūklų šūviai.
Artilerijos gaudesys dar buvo girdimas silpnai, bet tamsiai
raudoni žybsniai jau įspėjo miestą apie artėjantį pavojų. Nors
buvo vėlus metas, bet evakuacija atrodė pačiame įkarštyje.
Tamsiomis gatvėmis buvo genamos kolūkio gyvulių bandos,
girgždančiais vežimais važiavo seniai ir vaikai, paskui juos,
nuleidusios galvas, tipeno moterys. Miesto gyventojai į žemę
užkasinėjo vertingiausius daiktus. Vaikų verksmas, išgąsdintų
gyvulių bliovimas, vežimų girgždėjimas ir neramus arklių žven­
gimas susiliejo į vientisą liūdną simfoniją.
Amosovas priėjo prie savo namų ir prie vartelių sustojo.
Judėjimas gatvėje nesiliovė. Baisi nelaimė prie miesto vis ar­
tėjo ir artėjo. Jos laukdamas, pasirengęs akis į akį su ja su­
sidurti, liko Zariečenske šis ramus nejaunas žmogus.
Tačiau vokiečiai atėjo anksčiau nei buvo tikėtasi. Ne visus
numatytus objektus pavyko evakuoti. Be kita ko, nesuspėta
evakuoti ir miesto kalėjime esančių kalinių.
Tą rugsėjo vakarą sunkus vokiečių sviedinys nunešė kalė­
jimo pastato kampą. Kaliniai, sutrikę dėl to, kad taip netikė­
tai buvo išlaisvinti, grūdosi prie kalėjimo vartų, tiksliau, prie
tos vietos, kur jie anksčiau buvo. Priešais liepsnojo sviedinių
padegti namai. Gaisrų pašvaistėse kaip ekrane šmėžavo bėgan­
čių nuo priešo gyventojų figūros.
Pirmieji į Zariečensko gatves kaip patrakę įlėkė motocik­
lais esesininkai. Jie be paliovos ir kaip pakliuvo šaudė iš au­
tomatų, pritvirtintų prie motociklų vairų. Sankryžoje vienas
jų staigiai sustojo ir, nušokęs nuo motociklo, pribėgo prie mo­
ters, kuri bėgo su kūdikiu ir nešėsi didelį nešulį. Kažką vo­
kiškai riaumodamas, fašistas stvėrė iš moters rankų nešulį. Mer­
gaitė, kurią moteris laikė už rankos, ėmė verkti ir stengėsi pa­
dėti motinai, kuri nenorėjo atiduoti savo paskutinio turto. At­
sisukęs į mergaitę, esesininkas automato buože suknežino jai
kiaušą.
Tai atsitiko akimirksniu, kalinių akyse, kurie vis dar sto­
vėjo prie kalėjimo vartų. Daugelis jų gerai pažinojo šią mer­
gaitę. Ji gyveno priešais miesto kalėjimą ir dažnai žaisdavo
gatvėje. Kaliniai žinojo, kad mergaitės vardas Zenia, ir vaikiš­
kų dainelių, kurias ji mėgo dainuoti, žodžius jie mokėjo at­
mintinai. Kartais, kai ji uždainuodavo, kameros draugiškai jai
pritardavo.
427
 Ir va dabar šią mergaitę nužudė baltaplaukis feldfebelis.
Zenios motina taip baisiai sukliko, kad jos riksmas, iškart
nustelbęs susišaudymą, atrodė, perskrodė visą, nuo krašto ligi
krašto tamsoje plytintį miestą.
Tą pačią akimirką kaliniai nė nesusimąstydami, nesitar-
dami, netgi neapsižvalgę puolė feldfebel}.
Vos spėjęs užsidėti automatą, jis sunkiai sudribo ant žemės.
O kaliniai nuėjo į rytus.
Jie nuėjo į rytus lygiai taip pat, kaip puolė esesininką,—
nesusimąstydami, nesitardami, nesvarstydami. Jie ėjo susiri­
kiavę, organizuotai ir darniai, kaip nedidelis junginys.
Jie žygiavo gaisrų apšviestomis gatvėmis, priešo išmindžio­
tais laukais, iššaudytais iš arti miškais, bombų išraustais ke­
liais. Jie žygiavo krauju aptaškytomis gyvenvietėmis, išdegin­
tais kaimais, suluošinta, iškankinta, nutilusia žeme!
Po dviejų dienų kelionės kaliniai pasiekė srities centrą ir
išsirikiavo prie prokuratūros pastato. Drauge su jais buvo ir
jau mums pažįstamas Vasia Kuzmenka, atliekąs bausmę už chu­
liganišką poelgį. Jis, kaip kultūringiausias kalinys, visų kitų
prašomas, įėjo į prokuroro kabinetą ir trumpai viską papasakojo.
— Pilieti prokurore,— tarė jis,— turiu garbės pranešti, kad
kaliniai iš Zariečensko kalėjimo atvyko.
Prokuroras žvilgtelėjo pro langą ir pamatė grupę žmonių,
kurie nekantriai mindžikavo ir laukdami žvilgčiojo į jo kabi­
neto langus.
— O jūs kas toks esate? — paklausė prokuroras, įdėmiai
apžiūrinėdamas riestanosę, iššaukiančią Vasios fizionomiją.
— Įgaliotinis,— labai išdidžiai, net nemirktelėdamas atsakė
Kuzmenka.— Jų įgaliotinis. Pavardė — Kuzmenka, septyniasde­
šimt ketvirtas straipsnis, antra dalis.
— Keliems metams nuteistas? — trumpai paklausė proku­
roras, tučtuojau supratęs, jog šis ir vėtytas, ir mėtytas, tad su­
pras jį iš pusės žodžio.
— Dvejiems metams. Turiu dvi „uodegas", bet be teisių atė­
mimo.
— Už ką „uodegos"?
— Viskas pagal tą patį septyniasdešimt ketvirtą,— atsiduso
Kuzmenka.— Kalėjau, pilieti prokurore, tik pagal vieną straips­
nį. Žodžiu, už išdaigas. Niekaip negaliu sutalpinti savo charak­
terio baudžiamojo kodekso rėmuose. Žiūrėk, ir iškrečiu ką
nors... Aš netgi į gydytojus kreipiausi, tik iš to jokios nau­
dos. Sako, „šiuolaikinė medicina dar tiek nepasiekė".
— O kur sargyba, kelialapis? — nutraukė Vašką prokuroras.
428
 — Leiskite pranešti — dabar karo stovis, ir sargybinio ne­
buvo galima gauti. Tą, kuris buvo kalėjime, užmušė sviedinys,
o kiti dingo. Todėl ir reikėjo patiems eiti pėsčiomis. Ką da­
rysi, karas... Bet nieko — atvykome, kaip pridera. Niekas ne­
dingo ir nepabėgo. Tik vienas, parazitas, su vokiečiais liko.
— Kaip pavardė? — paklausė prokuroras.
— Mano ar parazito? — nesuprato klausimo Kuzmenka.
— Jo.
— Trubnikovas,— tarė Kuzmenka ir pagalvojęs pridūrė: —
Na, o kur dabar mus įkurdinsite? Kur įsakysite sėsti į kalėjimą?

Įsitikinę, kad Zariečenskas paliktas, esesininkai organizavo

iškilmingą eiseną į miestą. Pirmiausia, ceremonialinio maršo
lydimi, į Zariečenską įžygiavo pėstininkai.
Paskui pėstininkus suriaumojo tankai, o jiems įkandin —
štabo mašinos su karininkais. Priekyje atvira mašina važiavo
kino operatoriai ir filmavo „Zariečensko užėmimą". Kai baigė­
si ši ceremonija, prie karininkų grupės „opeladmirolu" priva­
žiavo senyvas generolas su monokliu, įstatytu į įkritusią lyg nu­
mirėlio akiduobę. Jis išklausė vieno karininko raportą, trum­
pai davė kažkokius nurodymus ir išvažiavo. Likę mieste
karininkai įvedinėjo „naują tvarką". Pirmiausia reikėjo rasti
tinkamą burmistrą. Buvo išrinktas vienintelis Zariečenske li­
kęs kalinys Trubnikovas. Jis buvo nuteistas už mažamečių iš­
žaginimą. Trubnikovo tėvas kadaise buvo sušaudytas už daly­
vavimą baltųjų gaujoje.
Trubnikovas buvo mažas, glebus žmogelis siauromis judrio­
mis akutėmis ir storomis, visada drėgnomis lūpomis, kurias sa­
vo įpročiu dažnai šluostydavosi ranka. Jo išpurtęs moteriškas
veidas visada buvo mieguistas, ir tik neramus akių blizgėjimas
rodė, jog šiame storame, tingiame kūne nuolat slypi blogų min­
čių, vagies kėslų.
Trubnikovas nepastebimai paspruko iš kalinių grupės tuo
momentu, kai jie puolė feldfebelį. Sankryžoje Trubnikovas pri­
ėjo prie vokiečių karininkų ir paprašė, kad jį nuvestų į karo
komendatūrą.
Jis buvo sulaikytas, o kitą rytą pakviestas tardyti. Jį tardė
du karininkai, iš kurių vienas pakenčiamai kalbėjo rusiškai.
Trubnikovas skubėjo prisistatyti ir paaiškino, jog jo tėvas
buvo sušaudytas už tai, kad kovojo su bolševikais, o jis pats,
girdi, taip pat turėjo iš jų daug nemalonumų. Jis norėjo nuty­
lėti, už kokį nusikaltimą buvo nuteistas, bet tarp dokumentų,
kurie buvo iš jo atimti sulaikant, buvo teismo nuosprendžio
429
nuorašas. Rusiškai kalbėjęs karininkas juokdamasis perskaitė
šį dokumentą ir kažką vokiškai pasakė kitam karininkui. Pas­
kui jis tiesiai pareiškė Trubnikovui:
— Štai kas, pone Trubnikovai. Mums reikia tokio ištikimo,
tokio patikimo žmogaus, kuriuo galėtų pasikliauti vokiečių va­
dovybė. Iš visko sprendžiant, rodos, jūs kaip tik toks ir esate.
Mums reikia burmistro, suprantate, miesto šeimininko, mero —
žodžiu, miesto prezidento... Ir mes jums, o ne kam kitam, po­
ne Trubnikovai, sakome — geros kloties. Jūs mane suprantate?
— Su-pran-tu, pone karininke, jūsų kilnybe,— truputį mik­
čiodamas, atsakė Trubnikovas.— Tik kaip bus su išsilavinimu?
Juk esu baigęs tik šešias klases... Kad aš stengsiuosi, tai jau
dėl šito teikitės nesirūpinti. Apie ištikimybę nėra ką ir šnekėti,
o va išsilavinimas — kas teisybė, tai teisybė...
— Pone Trubnikovai,— pertraukė jį karininkas,— vokiečių
vyriausioji vadovybė spjauna į jūsų išsilavinimą. Mums reikia
ištikimybės, noch einmal — ištikimybės ir dar kartą ištikimy­
bės. O mes jums padėsim.
Rytojaus dieną įsakymas, kuris buvo išklijuotas po visą Za-
riečenską, skelbė, kad miesto burmistru paskirtas Stepanas
Trubnikovas ir kad „jam Vokietijos karinė vadovybė patiki
visą valdžią ir paveda organizuoti pavyzdingą civilinę tvarką,
palaikyti švarą, tvarkyti gerbiamų gyventojų reikalus, rūpintis
jų sveikata ir kultūringu aptarnavimu“.
Taip Trubnikovas ėmėsi eiti savo naujas pareigas.

Kai vokiečiai užėmė Zariečenską, po kelių dienų čia atvyko

miestą užėmusios esesininkų divizijos vadas generolas majo­
ras fon Kreičkė ir įsikūrė specialiai jam skirtame name, kuris
buvo centrinėje gatvėje. Amosovas ir jo „sūnėnas“ atvyko į
priėmimą ir paprašė adjutantą, kad apie jį praneštų. Pagal slap­
tažodį, kurį žinojo „sūnėnas“, abu jie buvo tučtuojau priimti.
Jie įėjo į kabinetą, ir jau mums pažįstamas generolas su mo­
nokliu juos pasitiko. Jis nuolankiai ištiesė mažą, išdžiūvusią
ranką.
— Leiskite prisistatyti, pone generole,— tarė vokiškai Amo­
sovas.— Hansas Špėjeris.
— O, her Špėjeri,— maloniai nusišypsojo generolas.— Man
apie jus pasakojo oberšturmbanfiureris Heidelis. Tai jūs išgy­
venote Rusijoje vos ne visą amžių?
— Na, sakykime, ne amžių, bet gana daug metų, pone gene­
role,— atsakė Amosovas.
430
 Pasisveikinęs su „sūnėnu", generolas tuojau pat atsisveikino
su juo ir su Amosovu, pakvietęs juos vėliau užeiti į štabą.
Amosovas ir „sūnėnas" išėjo į namus. Labai apsidžiaugęs,
kad taip greit atėjo vokiečiai, „sūnėnas" išgėrė ir atsigulė mie­
goti. Amosovas išėjo į daržą parūkyti. Jis truputį sunerimo, kad
generolas informuotas apie Hansą Špėjerį.
„Tikriausiai, manė Amosovas, generolui pranešta apie Špė­
jerį vien dėl vokiško tvarkingumo. Girdi, Zariečenske esąs tok­
sai žmogus. Tačiau kas tasai oberšturmbanfiureris Heidelis ir
ką jis, be pavardės, dar žino apie Hansą Špėjerį? Ar viską pa­
sakė tardomas Šarapovas? O gal ką nors svarbaus nuslėpė?.."
Amosovas susimąstė. Kokie gali būti hitlerininkų sumany­
mai dėl Šarapovo-Špėjerio? Ar jie norės jį panaudoti kaip bur­
mistrą, policijos viršininką ar ir vėl sumanys pavesti jam šni­
pinėjimo užduočių, dėl to nugabenę į tarybinį užnugarį?.. Lik­
ti Zariečenske buvo pavojinga, nes anksčiau ar vėliau gali iš­
aiškėti, kad jis visai ne Šarapovas. Kita vertus, reikėjo iš anks­
to sugalvoti svarbią priežastį, kad atsisakytum dirbti Zarie­
čenske.
Amosovas žinojo, kas iš Zariečensko komunistų liko mieste
pogrindžio darbui ir kas iš vietinių gyventojų turėjo palaikyti
ryšius su partizanų būriu. Tą vakarą, kai jis atsisveikino su sa­
vo viršininku, šis jam pranešė, jog ryšius su partizanų būriu
jis galėsiąs palaikyti per senutę mokytoją Anastasiją Jegorovą
arba per jos dukrą, jauną veterinarijos gydytoją Šurą. Jos abi
taip pat buvo įspėtos dėl Amosovo, kurio anksčiau nepažinojo.
Smulkiai apgalvojęs, kaip jis toliau elgsis ir ką kalbės, su­
sitikęs su generolu, Amosovas grįžo namo ir pažadino „sūnė­
ną". Pavaišinęs jį arbata, Amosovas priminė, jog laikas eiti į
štabą. Buvo dar šviesu.
Iš aikštėje stovinčio sargybinio Amosovas su „sūnėnu" su­
žinojo, kad štabas įsikūręs miesto Tarybos pastate centrinėje
gatvėje. Ten nuvykę, jie pasakė savo pavardes, ir netrukus
buvo įleisti į vidų.
Generolą jis rado vakarieniaujant miesto Tarybos pirminin­
ko kabinete. Jis maloniai jiems nusišypsojo ir pasiūlė atsisėsti.
Kol generolas su apetitu kirto kiaušinienę, „sūnėnas" smulkiai
papasakojo jam, ko atvykęs į Zariečenską, ir pridūrė, kad jis,
čia siunčiamas iš Maskvos, nemanė, jog taip greit atsidursiąs
generolo kompanijoje.
— O taip,— šluostydamasis servetėle burną ir šypsodamasis,
tarė generolas,— ši operacija mums kuo puikiausiai pavyko.
Vadovybė be galo patenkinta puolimo tempu. Tiesa, į pabaigą
431
turėjome rimtų nuostolių, bet šuolis j rytus buvo padarytas di­
delis. Tačiau dabar svarbiausia kitkas. Reikia kuo greičiau pa­
daryti mieste tvarką. Čia mes tikimės jūsų pagalbos, pone Špė-
jeri. Ponas Heidelis rekomendavo man tartis su jumis. Jūs se­
niai čia gyvenate, esate laikomas rusu, pagaliau jūs vietinės
inteligentijos atstovas.
— Esu pasirengęs įvykdyti bet kokį įsakymą,— atsakė Amo­
sovas,— ir esu dėkingas jums ir ponui Heideliui už pasitikėji­
mą.
— Jūs to nusipelnėte,— tarė generolas.— Tad imkitės darbo.
— Šiandien Zariečenskas,— pradėjo Amosovas,— svarbus
fronto miestas, bet už kokio mėnesio jis bus gilus vokiečių už­
nugaris. Kokia prasmė jame man pasilikti? O gal jūs manote,
jog Hansas Špėjeris jau toks senas, kad daugiau niekam ir ne­
tinka?
— Turite racijos taip kalbėti, Špėjeri,— lėtai nutęsė gene­
rolas,— ir aš esu pasirengęs su jumis sutikti. Deja, jūs ne mano
žinioje. Tegul šį klausimą galutinai sprendžia ponas Heidelis,
nes tai jo kompetencija. Juo labiau, kiek aš žinau, jis labai ge­
rai jus, Špėjeri, pažįsta.
— Iš kur? — nusišypsojo Amosovas, nors jam buvo visiš­
kai nelinksma.— Juk, gyvendamas šiame mieste, su vokiečiais
nesusitikinėjau!
— Galbūt aš kažką supainiojau,— atsakė generolas,— bet
ponas Heidelis, rodos, sakėsi su jumis susitikdavęs Peterburge
praeito karo metu. Beje, jis netrukus turi čia atvykti, ir tada
jūs patys pasitikslinsite, kur ir kokiomis aplinkybėmis jūs susi­
tikdavote.
Peterburge?.. Amosovas karštligiškai stengėsi prisiminti, ką
pasakojo Šarapovas apie šį savo gyvenimo laikotarpį. Oreivys­
tės mokykla Gatčine, beviltiškas mėginimas pavogti „Iljos Mu-
romeco" brėžinius, karo pradžia, persikėlimas į Peterburgą,
darbas „Rusijos-Baltijos“ gamykloje, revoliucija... Velniai
griebtų, apie jokį Heidelį Šarapovas nė vienu žodžiu neužsi­
minė! O jeigu jie iš tikrųjų yra susitikę, tai ar įsiminė šis pra­
keiktas Heidelis Špėjerio-Šarapovo veidą? Juk nuo to laiko pra­
ėjo šitiek metų...
Kol Amosovo galvoje it viesulas sukosi šios mintys, gene­
rolas šnekėjosi su jo „sūnėnu“.
Pokalbį nutraukė adjutantas, kuris, įėjęs į kambarį, garsiai
pranešė:
— Oberšturmbanfiureris ponas Heidelis!
Generolas maloniai nusišypsojo ir atsistojo. Gretimame kam-
432
baryje nuo kažkieno sunkių žingsnių sugirgždėjo grindys, ir j
kambarį sunkia eisena įžengė labai aptukęs, jau nejaunas mo­
teriško veido, mažomis akutėmis žmogus.
— Sveiki, her Heideli,— tarė generolas.— Labai džiaugiuosi,,
jus matydamas.
— Aš taip pat džiaugiuosi,— aukštu, beveik moterišku bal­
su atsakė Heidelis.— O ... Aš velniškai pavargau... Tie azijatų
keliai... Mano „admirolas" vos juos įveikė...
— Sėskitės, pailsėkite,— tarė generolas.— O kol kas leiski­
te jums pristatyti jūsų seną pažįstamą — Hansą Spėjerį...
Amosovas priėjo prie Heidelio, žiūrėdamas jam tiesiai į vei­
dą. Heidelis su neįtikėtinu tokiam storuliui gyvumu pašoko, pa­
sisuko į Amosovą ir, šypsodamasis pilna auksinių dantų burna,
ištiesė jam abi rankas. Heidelio akutės labai įdėmiai ir smalsiai
įsmigo į Amosovo veidą, o paskui bėgiojo po visą jo figūrą, ją
apčiupinėdamos.
— Sveikas, Spėjeri,— suspiegė jis vis tuo pačiu neįtikėtinu
jo stambiai figūrai balseliu,— kaip greit bėga laikas! Dieve ma­
no, šitiek metų!.. Bet aš puikiausiai jus prisimenu, mano drau­
ge!.. Jaunystės prisiminimai nemirtingi kaip meilė ir kvapnūs
kaip medus. Va kaip tik — kvapnūs! Na, mielasis, eime arčiau
prie šviesos, prie lango, aš noriu jus geriau apžiūrėti... Žiūrė­
damas, kaip pasikeitė draugas, kurio seniai nematei, pradedi
suprasti, kaip pasikeitei tu pats...
Heidelis pagriebė Amosovą už rankos ir nutempė prie lan­
go— kambaryje jau pradėjo temti.

12. Asmeniniai reikalai

Su Sura Jegorova, kaip minėjome, Plotnikovas susipažino

dar prieš karą, Maskvoje.
Zariečenske Plotnikovas ir Sura susitikdavo dažnai. Vakarais
jie drauge vaikščiodavo po miestelio apylinkes, prie ežero, pa­
upiais. Tuo laiku ir ėmėsi Plotnikovas „Bylos Nr. 187, kurioje
pilietė A. Jegorova kaltinama dėl to, kad nusižudė pionierė
Tamara Sarapova".
Nuo tos dienos Plotnikovas, kaip žinoma, nustojo susitikinė­
ti su Sura. Jis ne be pagrindo manė, jog neturi teisės susitiki­
nėti su savo tardomosios dukra, kol nesibaigė tardymas. Tam
visiškai pritarė ir Sura; jiedu su Plotnikovu susitarė: geriau
laikinai nesimatyti, kad jis neatsidurtų nejaukioje ir dviprasmiš­
koje padėtyje.
28. Tardytojo uiraial 433
 Sis sprendimas abiem buvo nelengvas. Laisvi nuo darbo va­
karai, kurie anksčiau jiems buvo tokie džiaugsmingi, dabar bu­
vo nuobodūs ir kankinantys. Plotnikovui nelengva buvo praeiti
pro pažįstamą namelį, aptvertą statinių tvora, ir nepasibelsti į
langą ar vartelius.
Netikėtas posūkis byloje Nr. 187 dvigubai nudžiugino Plot-
nikovą. Bylą, kurioje buvo kaltinama Jegorova, jis nutraukė,
nes nebuvo nusikaltimo sudėties. Apie tai Plotnikovas kaip pri­
dera, pagal visus formalumus, pasikvietęs į kabinetą, labai pa­
tenkintas paskelbė Anastasijai Nikitičnai.
Prieš miesto evakuaciją Plotnikovas buvo pakviestas į par­
tijos rajono komitetą. Rajono komiteto sekretorius trumpai pra­
nešė Plotnikovui apie gautą įsakymą. Čia pat sėdintis Volkovas
paklausė:
— Na, kaip tu? Važiuosi a r... liksi?
— Kur liksiu? — nesuprato Plotnikovas.
— Partijos aktyvas išeina į mišką. Partizanauti,— atsakė
Volkovas.— Tu, brolau, verčiau važiuok į sritį.
— Aš nieko ten nepalikau,— įsižeidė Plotnikovas.— O jūs
neturite jokio pagrindo nepriimti manęs į partizanų būrį.
Tą pačią naktį Plotnikovas drauge su kitais komunistais iš­
ėjo iš Zariečensko. Būrys įsitaisė Gremiačensko kaimo Tary­
bos miške. Jau suaugęs miškas plytėjo per keliasdešimt kilo­
metrų ir, neskaitant eigulių, buvo beveik negyvenamas. Zarie­
čensko rajono komiteto sekretorius Popovas, vidutinio amžiaus,
ramių akių ir lėtakalbis žmogus, ėmėsi vadovauti būriui. Se­
nukas Volkovas buvo paskirtas štabo viršininku.
Pirmosiomis dienomis, kai atėjo vokiečiai, būryje buvo ne
daugiau kaip šimtas žmonių, daugiausia vietinių aktyvistų.
Tačiau vėliau jis pradėjo didėti. Sužinoję apie jį, grupėmis ir
pavieniui čia traukė kolūkiečiai.
Be to, dalis komunistų nelegaliai liko Zariečenske. Ryšys
tarp partizanų būrio ir pogrindinės organizacijos turėjo būti pa­
laikomas per Anastasiją Jegorovą. Šura Jegorova iš pradžių
taip pat buvo priimta į būrį, nes norėjo būti drauge su Plotni-
kovu, ir pirmąsias tris savaites praleido su partizanais. Bet pas­
kui būrio vadovybė nusprendė: jei nebus Suros, vokiečiai tik­
riausiai pradės įtarinėti jos motiną. Todėl Surai buvo įsakyta
grįžti į Zariečenską ir gyventi namie.
Prasidėjo partizanų koviniai šiokiadieniai. Buvo iškastos že­
minės ir jose greitai įsikurta. Būrys buvo suskirstytas į kelias
grupes, kurios įsikūrė įvairiuose miško baruose. Dieną partiza­
nai mokėsi karinių dalykų: mėtyti granatas, šaudyti iš kulkos­
434
vaidžio, pionierių ir sprogdinimo darbų. Naktimis jie grupėmis
buvo siunčiami į žvalgybą ir atlikti pavienių, kol kas dar nela­
bai didelių užduočių.
Labai greitai pavyko užmegzti ryšį su daugeliu kolūkių ir
kaimo Tarybų. Būrio nariai buvo gerai informuoti, kokių prie­
monių imasi vokiečiai.
Keletą kartų būrys siuntė žmones į Zariečenską, iš ten jie
grįždavo, gavę smulkių pranešimų. Taigi Plotnikovas žinojo,
kad Surai viskas sekasi gerai. Jos motina turbūt nebuvo įtari­
nėjama. Du kartus Sura buvo atsiuntusi jam laiškelį, kuriame
prašė pasirūpinti, kad jai leistų nors dviem dienoms atvykti į
būrį. Tačiau leidimo ji negavo.
Apie Amosovą žinojo tik būrio vadas. Jis buvo įspėtas, kad
Amosovas lieka Zariečenske su specialia užduotimi ir kad pri­
reikus jam būtina visokeriopai padėti.
Tačiau kol kas iš Amosovo nebuvo jokių žinių, o teirautis
apie jį netgi per patikimus žmones būrio vadas neturėjo teisės.

13. J priešo užnugarį

Pačioje rugsėjo pabaigoje fronto linija priartėjo prie srities

miesto, kuriame dabar atliko bausmę Zariečensko kalėjimo ka­
liniai, taigi ir Vaska Kuzmenka. Sis ypač liūdėjo svetimame
mieste, neturėdamas jokių žinių iš Zariečensko, kur jis gimė ir
augo. Be to, Kuzmenką jaudino vieno žmogaus likimas, nors,
beje, apie tai jis niekada nebūtų prasitaręs niekam iš savo že­
miečių.
Niekas nežinojo, kad Kuzmenka buvo nelaimingai įsimylė­
jęs. Pats jisai tai labai slėpė ir netgi sau neprisipažino, jog itin
dažnai jį persekiojo Galios Sobolevos paveikslas. Galia buvo
komjaunimo Zariečensko miesto komiteto instruktorė. Vaska
ją seniai pažinojo, dar nuo vaikystės — augo ir žaidė vienoje
gatvėje.
Galia tada buvo juodbruvė įnoringa mergaitė, visada apsup­
ta berniukų, su kuriais ji labai draugavo. Kartu su jais Galia
mikliai karstydavosi po medžius, įsigaudavo į svetimus sodus
ir važinėdavo toli prie upės žvejoti. Berniukai vertino jos drąsą,
ištvermę, o svarbiausia, kad Galia ne verkšlendavo, kaip kitos
mergaitės, nesiskųsdavo tėvams, jei kas nuskriausdavo.
Taip bėgo vaikystės metai. Bet kartą atsitiko kažkas nelauk­
ta ir netikėta. Kuzmenka susitiko Galią gatvėje ir, kai, savo
įpročiu, norėjo sugriebti ją už garbinių, staiga pajuto, jog pra­
435
dėjo smarkiai plakti širdis. Priešais jį stovėjo liekna juodbru­
vė, graži! — oi, kokia graži! — mergina, o visiškai ne ta ankstes­
nė Galka, kuri niekuo nesiskyrė nuo kitų mergaičių. Ji tikriausiai
taip pat pajuto, kad tuo momentu vyksta kažkas nepaprasta, ko
niekada anksčiau dar nebuvo ir ko dar kaip reikiant nesuprato.
Susijaudinusi, apimta kažkokio visiškai nepažįstamo, bet malo­
naus jausmo, ji visa išraudo. Ši permaina tiesiogiai ir paslaptin­
gai buvo susijusi su ja, su jos penkiolika metų, su nauja ryškia
suknele ir pirmąja šukuosena, kurią juokais jai šiandien padarė
vyresnioji sesuo.
— Svei.. .ki, Vasia,— tarė pašnabždomis, pati nežinodama,
kodėl kreipėsi į jį „jūs".
— Sveika,— bosu sududeno Vasia, paraudo ir pagalvojęs iš­
tiesė Galiai ranką.
Po to jiedu, kaip ir anksčiau, dažnai būdavo drauge, bet jų
santykiai labai pasikeitė. Abu sumišdavo, kai prisiliesdavo vie­
nas prie kito, abu liūdėdavo, jeigu nors dvi dienas nesimaty-
davo.
Praėjo keli mėnesiai. Kartą žiemą Vaska (jis niekada neuž­
mirš šios dienos) pakvietė Galią paslidinėti. Kiek kartų praei­
tyje jiems tekdavę slidinėti, bet kažkodėl dabar, išgirdusi jo
kvietimą, Galia paraudo iki ašarų ir vos ištarė tik vieną žodį
„gerai".
Po valandos jie jau įkopė į Žaliakalnio viršūnę, kuri buvo
iškilusi virš ežero, netoli nuo miesto, virš degtinės gamyklos.
Stovėdami greta vienas kito pačioje kalno viršūnėje, jie žiū­
rėjo žemyn į platų, susimąsčiusį, sniegu apklotą ežerą, į jo to­
limų krantų violetinį dūmelį, į sniego platybes, švelniai raibu­
liuojančias žiemos saulės spinduliuose. Niekada dar jiems
pasaulis neatrodė toks didelis, džiaugsmingas ir kupinas netikė­
tumų bei mįslių. Šaltame ore rūko mažų namelių kaminai, kaž­
kur žemai girgždėjo sniegas po valstiečių rogėmis, ir buvo taip
tylu, kad net girdėjai toli keliu lekiančių arklių prunkštimą.
Lygių krantų apsuptas, mėlynuodamas šaltos dienos rūke eže­
ras atrodė lyg didžiulis porcelianinis dubuo.
— Na ką gi, leisimės žemyn? — pasiūlė pagaliau Vaska.
— Gerai, tik aš pirma,— atsakė ji.
Patikrinusi, ar gerai priveržtos slidės, Galia priėjo prie kal­
no krašto, kuris beveik vertikaliai driekėsi žemyn. Ji žvilgte­
lėjo į sniego tolius, kur dabar turėjo leistis, ir pirmą kartą pa­
juto, kad truputį sukasi galva. Keistas dalykas — niekada anks­
čiau ji nebijodavo, o dabar ūmiai ją apėmė baimė. Galia
paraudo pamaniusi, jog Vaska gali pastebėti ją baiminantis,
436
 staiga šūktelėjo, stipriai pasistūmėjo ir ryžtingai nučiuožė že­
myn. Bet susijaudinusi ji neapskaičiavo postūmio, vidukalnėje
neteko pusiausvyros ir visu smarkumu virto ant šono. Tiesiai
į ją iš viršaus lėkė Kuzmenka, palinkęs ant slidžių. Dar aki­
mirksnis, ir jis būtų supjaustęs slidėmis jos veidą. Bet pasku­
tinę akimirką jis, iš visų jėgų įtempęs raumenis, ištraukė iš gi­
lių vėžių slides ir, jas sukryžiavęs, staigiai sustojo. Pritūpęs jis
baimingai pasilenkė prie dar gulinčios ant šono Galios. Jos akys
dar buvo užmerktos, bet, pajutusi jo artumą, ji lėtai ir plačiai
atsimerkė. Vaska išskaitė jos akyse tokį švelnumą ir dėkingu­
mą, jog, netikėtai sau pačiam, pabučiavo ją tiesiai į lūpas. Vėl
užsimerkusi ji atsakė į bučinį.
Tai buvo pirmasis bučinys jųdviejų gyvenime.
Rytojaus dieną, kai Vaska atėjo pas Galią į namus, kažkodėl
jos motina sausai pasakė, jog Galia labai užimta, išeiti pas
jį negali ir jog apskritai jiedu jau ne vaikai, jiems abiem reikia
ruošti pamokas, o ne išdykauti. Jeigu ji būtų tai pasakiusi prieš
savaitę, Vaska nebūtų teikęs šiems žodžiams ypatingos reikš­
mės, bet dabar... juk dabar viskas buvo kitaip... Vaska davė
sau žodį daugiau su Galia „nevaikštinėti". Ir iš tikrųjų jis, su­
tikęs Galią po kelių dienų gatvėje, iš tolo pasisveikino su ja
pabrėžtinai abejingai. Galia dėl to įsižeidė ir kitą kartą, jį su­
sitikusi, tyčia nusisuko. Jų keliai išsiskyrė.
Galia tebesimokė mokykloje ir pradėjo dirbti komjaunime.
Kuzmenka susidomėjo dramos būreliu ir pradėjo krėsti išdai­
gas. Po metų jis pirmą kartą buvo teisiamas už muštynes. Bai­
gusi dešimtmetę mokyklą, Galia komjaunimo miesto komitete
tapo instruktore. Kuzmenka dabar su ja jau nesisveikino, o kar­
tą, netgi susidūręs su ja gatvėje akis į akį, apsimetė esąs girtas
.ir pradėjo plyšoti kažkokią dainą. Ji tik piktai dėbtelėjo į jį ir,
staigiai nusisukusi, nuėjo.
Niekas nežinojo, kad visus šiuos metus Vaska su kartėliu ir
švelnumu prisiminė ir aną nuostabią žiemos dieną, ir apsnigtą
ežerą, ir violetinę jo krantų miglą, ir šiltas jo pirmosios myli­
mosios lūpas, ir tą tokį paprastą ir trumpą žodį „myliu".

Kai buvo nuspręsta evakuoti kalinius, srities prokuroras at­

vyko į kalėjimą ir vaikščiojo po kameras, kalbėjosi su jų įna­
miais. Kai atėjo Kuzmenkos eilė, prokuroras iškart jį pažino.
— O, įgaliotinis,— nusišypsojo prokuroras.— Na, kaip rei­
kalai?
— Kokie ten mano reikalai,— niūriai atsakė Vaska.— Rei­
kalai ne čia, o fronte, pilieti prokurore, o man tik gėda. Vege-
437
iavimas ir kalėjimo užfrontė. Gėda žiūrėti žmonėms į akis.
Fašistas spaudžia, o aš, sveikas drimba, kameroje sėdžiu. Gra­
žu, ką ir sakysi... Už muštynes teistas, o dabar, kai vyksta to­
kios muštynės, sėdžiu rankas sudėjęs.
— Na, o ko gi jūs norėtute? — rimtai paklausė prokuroras.
Kuzmenka susimąstė, o paskui karštai tarė:
— Aš neturiu teisės, suprantate, tokiu metu neturiu teisės
čia sėdėti! Aš teisingai nuteistas. Bet dabar tokia bėda, toks
pavojus, kad ne laikas straipsnius taikyti ir terminus dienomis
skaičiuoti. Mano vieta šiandien ne čia, o ten ... fronte arba prie­
šo užnugaryje.
Jis dar ilgai kalbėjo. O rytojaus dieną Vasilijus Kuzmenka
buvo prieš terminą paleistas. Apsiniaukusią rudens dieną jis
išėjo už kalėjimo vartų. Miestas nerimastingai ūžė. Gatvėmis
skubiais žingsniais traukė kariuomenė. Į rytus dardėjo trauki­
niai su fabrikų ir gamyklų įrengimais. Gerai įsiklausęs galėjai
išgirsti tolimas artilerijos salves. Priešas artėjo prie miesto.
Dar dvi dienas Kuzmenka išbuvo šiame mieste. Nežinia, kur
gyveno, nežinia, su kuo susitikinėjo, ir nežinia, kur dingo. Iš­
ėjo vienas — nežinia kur, nežinia ko, tarytum ore ištirpo. Bu­
vo Vaska Kuzmenka, o dabar jis pradingo.
Vaska išėjo į priešo užnugarį.

14. Pono H eidelio klaida

Apžiūrėjęs Amosovą prie lango, Heidelis patenkintas pasa­

kė, kad jo senasis draugas mažai pasikeitęs. Trisdešimt metų,
per kuriuos Heidelis nematė Spėjerio, užtemdė jo atmintyje
pastarojo išvaizdą.
— Brangus Špėjeri,— apsidžiaugė Heidelis,— kiek daug me­
tų praėjo, bet kaip palyginti mažai jūs pasikeitėte! Mano drau­
ge, toks pat žvilgsnis, tokia pati burna, tokia pati veido išraiš­
ka! .. Dieve, kaip bėga gyvenimas! Juk, rodos, tai buvo tik
vakar...
— Ką jūs, pone Heideli,— prieštaravo Amosovas,— jūs tie­
siog norite mane pradžiuginti. Aš labai pasenau per tuos me­
tus. Būdamas čia, šiame užkampyje...
— Provincija turi savo privalumų,— pertraukė jį Heidelis,—
ji padeda išlaikyti sveikatą ir stiprina nervus. Jūs sakote —
metai, provincija... O ką tada kalbėti man, skrajojančiam olan­
dui, per šiuos dešimtmečius mėtomam it skiedra po visas jūras
ir vandenynus, praradusiam jaunystę ir sveikatą! Ir štai rezul-
438
tatas — nutukimas, dusulys, stenokardija. Tik pažiūrėkite, koks
mano pilvas!.. Mielasis Spėjeri, argi man malonu jį tampyti
po pasaulį!..
— Taip, jūs kiek stambokas,— neaiškiai tarė Amosovas, ne­
žinodamas, koks buvo ponas Heidelis jaunystės metais.
— Stambokas — ne tas žodis, mano drauge!— karštai tarė
Heidelis.— Sis pilvas — ne tik mano paties, bet, drįstu sakyti,
ir visos Vokietijos žvalgybos nelaimė. Jis man trukdo plačiau
užsimoti... O, jei ne tas pilvas!.. Tačiau gana apie tai. Pakal­
bėkime apie reikalus. Kokie jūsų ateities planai?
— Pone Heideli,— atsakė Amosovas,— aš esu įpratęs savo
planais laikyti tai, kas man įsakoma veikti.
— Teisingai. Bet vis dėlto įdomu žinoti jūsų požiūrį.
Amosovas pakartojo Heideliui, ką anksčiau buvo sakęs ge­
nerolui. Jis prašė, jei tai įmanoma, nepalikti jo Zariečenske, o
perkelti į kitą miestą arba palikti fronto štabe.
Heidelis labai įdėmiai išklausė Amosovą. Jis iškart surim­
tėjo, pritilo, beveik paniuro. Šio plepaus, juokingo storulio vei­
das akimirksniu pasikeitė.
— Aš manau,— pagaliau tarė jis,— kad kol kas jums geriau­
sia likti pas mane. Aš vadovauju mūsų darbui šiame fronte.
Zariečenske išbūsiu dieną, o rytoj mudu su jumis drauge vyksi­
me į Minską — į pagrindinę būstinę. Aš turiu, Špėjeri, šiokių
tokių sumanymų dėl jūsų ateities. Be to, būkime teisingi,— jei­
gu jūs panorėsite po trisdešimties metų pertraukos paviešėti
tėvynėje... Berlynas per šiuos metus labai pasikeitė.
— Būsiu labai dėkingas, pone Heideli,— tarė Amosovas,
karštligiškai svarstydamas, kas gali slypėti šiame netikėtame
pasiūlyme.— Tuo labiau kad jau penkiolika metų neturiu jokių
žinių apie savo artimuosius. Tiesa, mano tėvai seniai mirę, o
dėdė — jis buvo Braunšveigo karininkų mokyklos viršininkas...
— Generolas fon Taubė mirė tūkstantis devyni šimtai dvide­
šimt pirmaisiais,— iškilmingai ir liūdnai tarė Heidelis.— Tai bu­
vo labai garbingas ir visų gerbiamas žmogus... Aš turėjau gar­
bės jį pažinoti.
— Aš labai mylėjau dėdę ir už daug ką esu jam dėkingas,—
tokiu pačiu tonu, kaip ir Heidelis, tarė Amosovas.— Taip, per
šiuos metus daug kas pasikeitė! Kaip sakė rusų poetas: ,,vienų
jau nėr, kiti — tolokai..." Pone Heideli, aš leisiu sau kreiptis
į jus, prašydamas pailsėti mano namuose. Tiesa, aš labai kukliai
gyvenu, bet man būtų labai malonu, kad jūs pas mane pasisve-
čiuotute.
439
 Heidelis maloningai patapšnojo Amosovui per petį ir pa­
siūlymą priėmė. Paėmę drauge ir „sūnėną", Heidelio mašina jie
nuvažiavo į Amosovo butą.
Visą vakarą dalijosi prisiminimais: Gatčina, Peterburgas,
1913 ir 1914 metai. Amosovas iš to, ką jam papasakojo Šara-
povas, buvo susipažinęs su pastarojo gyvenimo laikotarpiu, ret­
karčiais įterpdavo gana taiklių pastabų. Šio pokalbio metu pa­
aiškėjo, kad Heidelis tuo laikotarpiu dirbo vokiečių žvalgybos
agentu Peterburge ir dažnai susitikdavo su Špėjeriu kažkur pas
seną akušerę, laikiusią konspiracinį butą. Apie akušerę Amoso­
vas nieko nežinojo, bet stengėsi neišsiduoti.
Pagaliau Amosovas pasiūlė savo svečiui pailsėti. Heidelis
sutiko pernakvoti Amosovo kambaryje ir atsigulė į jo lovą,
„sūnėnas" įsitaisė buvusiame Tamusės kambaryje, o Amosovas
nutarė miegoti ant sofos. Kai Heidelis ir „sūnėnas" užsnūdo,
Amosovas, kaip paprastai, išėjo į kiemą prieš miegą parūkyti.
Buvo šalta rudens naktis. Mieste tamsu. Kažkur toli buvo gir­
dėti girto dainuojama vokiška daina. Tai linksminosi kareiviai,
nakčiai paleisti iš savo dalinių. Kartkartėmis triukšmingai pra­
lėkdavo ant motociklų sargybiniai, apvažiuodami miesto gatves.
Kažkur aidėjo šūviai. Paskui vėl įsivyravo tyla.
Amosovas apmąstė Heidelio pasiūlymą nuvykti į Berlyną.
Kuo galėtų būti naudinga ši kelionė? Ar tik šiame pasiūlyme
neslypi slapta pajuoka ar provokacija? Ar ne geriau likti fron­
to štabe ir išsiaiškinti, kaip organizuotas darbas pono Heidelio
žinyboje, kokie čia ryšiai, sumanymai?
„O jeigu vis dėlto važiuočiau į Berlyną? Vokietis Špėjeris
atvyko į Rusiją tūkstantis devyni šimtai tryliktaisiais ir išgy­
veno joje apie trisdešimt metų. Gal man reikėtų nuvykti į Ber­
lyną ir praleisti ten porą mėnesių? Tai būtų lyg ir atsakomasis
vizitas. Iš tiesų — tai prasminga..."
Taip mąstė tą naktį Amosovas, sėdėdamas ant priemūrio
priešais Šarapovo-Špėjerio namą. Susimąstęs Amosovas ι ς ne­
pamatė, kai iš už kampo pasirodė tamsus šešėlis ir pradėjo at­
sargiai slinkti prie namo, prie kurio jis sėdėjo... Prisispaudęs
prie tvoros, nepažįstamasis pagaliau prisiartino prie namo ir,
savo ruožtu nepastebėjęs šešėlyje sėdinčio Amosovo, tyliai pa*
beldė į langą.
— Kas čia? — pašoko Amosovas.— Ko jūs beldžiate?
— O jūs kas toksai? — paklausė nepažįstamasis.
— Ko jūs ieškote?
— Tik jau ne jūsų!
Amosovo įžiebtas degtukas apšvietė jauną rudaplaukį vai­
440
kiną, kuris į jį žiūrėjo gana ramiai. Tai buvo Vaska Kuzmenka.
Amosovas jo nepažinojo.
— Liaukitės beldęsis,— ramiai tarė Amosovas.
— Ten ilsisi vokiečių karininkai? — paklausė Kuzmenka,
kuris nežinojo visų pastarojo meto įvykių.
— Ivanas Sergejevičius išvyko,— tarė Amosovas.— Ir mies­
te jo nėra. O belstis negalima.
Rudžius susimąstė. Paskui jis priėjo prie Amosovo ir pa­
klausė:
— Gal jūs žinote, kur Ivanas Sergejevičius? Kas jam nutiko?
Ir apskritai — kaip čia viską suprasti?
— O jūs iš kur?
— Aš — Kuzmenka, dramos būrelio aktorius. Bet aš seniai
čia nesu buvęs. O dabar štai grįžau į miestą, jame nieko nėra,
atėjo vokiečiai. Žodžiu, kažkokios nesąmonės. Ivanas Sergeje­
vičius gal būtų mane priglaudęs. O jūs iš kur jį pažįstate?
— Štai ką, gerbiamasis,— įširdęs pasakė Amosovas, nežino­
damas kaip nusikratyti šiuo naktiniu ateiviu,—nešdinkitės iš
čia geruoju. Jums sakyta, kad Šarapovo mieste nėra, jis pasi­
traukė į gilumą. Aišku?
— Bet kurgi man nakvoti? — nuoširdžiai nustebęs, paklausė
rudžius.— Tokiais atvejais aš visada nakvodavau pas Ivaną Ser-
gejevičių. Gal leisite užsirūkyti?
Amosovas tylėdamas ištiesė rudajam papirosą. Šis godžiai
užsirūkė. Abu tylėjo. Amosovas suprato, kad rudasis nemeluoja
ir iš tikrųjų nežino, kas atsitiko su Šarapovu.
— O kodėl šiame name vokiečiai? — neatstojo Kuzmen-
ka.— Argi maža namų centre? .. Matau, kad jūs rusas. Prašom
paaiškinti, kaip tai atsitiko? Juk aš nieko nežinau...
Ir padrikai, paskubomis, tarytum bijodamas, kad būsiąs ne­
išklausytas, Kuzmenka papasakojo Amosovui, kaip jis po „Kre-
činskio vestuvių“ už chuliganiškus veiksmus universalinėje
parduotuvėje buvo perduotas teismui, kaip jam priteisė dvejus
metus laisvės atėmimo ir kaip jis dabar grįžo namo. Kuzmenka,
pats nežinodamas kodėl, viską atvirai papasakojo ir pridūrė,
jog perėjo fronto liniją, norėdamas dirbti priešo užnugaryje.

15. Kelionė j Berlyną

Amosovas labai gerai pažinojo žmones, todėl iškart suprato,

jog Vaskos Kuzmenkos pasakojimas visiškai nuoširdus ir tei­
singas. Kartu buvo aišku, jog reikia kuo greičiau nusikratyti
441
nelauktu svečiu. Pataręs Vaškai eiti pas partizanus, Amosovas
iš visos širdies palinkėjo jam laimingos kelionės. Tačiau atsar­
gumo dėlei Amosovas nedavė Vaškai jokių konspiracinių butų
adresų, pasakęs, kad eitų į Gremiačensko miškus.
Atsisveikinęs su Vaska, Amosovas grįžo namo. Heidelis ra­
miai sau knarkė.
Amosovas taip pat nusprendė pailsėti ir prigulė ant sofos.
Vos tik rytą atsibudo ir atsimerkė, jis sutiko Heidelio, kuris
taip pat jau nemiegojo, žvilgsnį.
— Labas rytas, mano bičiuli,— suspiegė Heidelis.— Aš pui­
kiai išsimiegojau. Si kelionė mane gerokai nuvargino. Bet da-
dar aš žvalus kaip naujagimis.
— Gal malonėsite papusryčiauti? — paklausė Amosovas.
— Norėtųsi, net ir labai,— atsakė Heidelis ir ėmė rengtis.
Pusryčiaujant Heidelis vėl užsiminė apie Spėjerio kelionę į
Vokietiją.
— Kuo daugiau apie tai galvoju,— pasakė jis,— tuo labiau
įsitikinu, jog esu teisus. Iš tiesų — jums gi reikia pailsėti, pasi­
žiūrėti, kaip per šiuos metus pasikeitė mūsų Berlynas, pakvė­
puoti tėvynės oru! Be to, mielasis Spėjeri, kokį mėnesį kitą
jums reikėtų padirbėti vyriausiojoje būstinėje. Šiaip ar taip,
daug kas pasikeitė mūsų darbe, daug kas kitaip pertvarkyta.
Gyvenimas nestovi vietoj...
— Verta pagalvoti,— neaiškiai atsakė Amosovas, dar neži­
nodamas, kaip reaguoti į šį pasiūlymą.— Žinoma, jūsų kvieti­
mas labai viliojantis, ir aš jums, pone Heideli, labai dėkingas.
— Ką čia galvoti,— nukirto Heidelis.— Tučtuojau pasiųsiu
šifruotę į Berlyną ir paprašysiu vadovybės sutikimo. Esu tikras,
kad jį gausiu.
Heidelis tikrai pasiuntė iš štabo telegramą. Atsargumo dėlei
Amosovas neprieštaravo. Be to, kelionė į Berlyną jam atrodė
vis labiau ir labiau viliojanti. „Ko gero,— svarstė Amosovas,—
iš tiesų vertėtų nuvažiuoti, „pasitobulinti" vyriausiojoje gesta­
po būstinėje, susipažinti su visa šita šėtono perykla. Tiesa, iš­
vykoje slypi daug netikėtumų ir nenumatytų pavojų, bet atsi­
sakyti nuo jos nesukeliant įtarimo ne mažiau rizikinga."
Atsakymas iš Berlyno atėjo po kelių dienų. Heidelio vardu
gautoje telegramoje buvo pranešama, kad jo pasiūlymui dėl
Spėjerio kelionės į Vokietiją pritariama.
— Sveikinu! — šūkaliojo Heidelis, mosikuodamas šifrotele-
gramos blanku.— O ką aš jums sakiau! .. Mielasis Spėjeri, iš
visos širdies džiaugiuosi... Rytoj jums bus parengti visi doku­
mentai, pinigai, adresai. Prašyčiau kartu paimti siuntinėlį ma­
442
najai Mici. Papasakokite jai, kaip aš čia kapanojuosi... Ji la­
bai džiaugsis. Siūlau apsistoti „Adlono" viešbutyje. Tiesa, ten
gana brangu, bet jūs, velniai rautų, turite teisę ištaigingai pa­
gyventi! .. Aš jums kelionei parūpinsiu stambią sumą. Be to,
asmeniškai pranešti geriau nei raštiškai, dėl to prašyčiau jus
smulkiai išdėstyti vadovybei visas mūsų darbo aplinkybes bei
laimėjimus. Vakare išsamiai jus informuosiu.
Amosovas su malonumu išklausė šį pasiūlymą. Jis mielai
sutiko ,,kai ką sužinoti1'.
Vakare Heidelis užsidarė su Amosovu ir ėmė viską dėstyti.
Jis išvardijo Amosovui visus okupuotuose rajonuose esančius
punktus, kuriuose buvo sukurtos diversinės šnipų mokyklos,
nurodė apmokyti į jas priimtų asmenų kontingentą, apžvelgė
artimiausius vokiečių žvalgybos planus. Amosovui ypač svar­
būs buvo Heidelio pateikti duomenys apie vokiečių žvalgybos
susitikimų vietas pafrontės miestuose.
— Visus šiuos duomenis,— kalbėjo Heidelis,— gausite raš­
tu prieš išvykdamas. Visus punktus, visus adresus, visus slap­
tažodžius. O dabar tai pranešu žodžiu, kad turėtute bendrą su­
pratimą.
Po to Heidelis ėmė kalbėti apie partizanus. Jis prašė pra­
nešti vadovybei apie sparčiai augantį partizaninį judėjimą ir
apie kovos su juo sunkumus.
— Berlyne,— kalbėjo jis,— dar ne visai aiškiai įsivaizduo­
jama, kokį pavojų kelia partizanai. Be to, tenai nesuvokiama,
ką reiškia rusų geografijos specifika — neišbrendamos pelkės,
miškų tankumynai, labai prasti keliai. Mūsų kareiviai bijo miš­
kų, kur šaudo kiekvienas krūmas, kiekvienas medis, kiekvienas
kelmas. Čia tankai bejėgiai. Pagaliau nė viename žemėlapyje
neparodyta, kokie painūs miškų takai bei jų vingiai, o partiza­
nai kiekvieną stuobrį žino kaip savo penkis pirštus. Perduokite,
kad mes negalime tikėtis pagalbos iš valstiečių. Netgi žadėti
didžiuliai pinigai už žinias apie partizanus nedavė jokių rezul­
tatų. Dar daugiau, kiekvienoje pirkioje partizanai turi savą
žmogų. O visų neiššaudysi... Bet baisiausia, kad nepaprastai
greitai formuojasi partizanų būriai. Vos spėjame užimti kokį
rajoną, o, žiūrėk, jame jau veikia partizanai... Lengva juos
likviduoti sėdint Berlyno kanceliarijose... Bet kaip kovoti su
jais čia!
Ponas Heidelis, dėstydamas savo samprotavimus apie parti­
zanus, vis labiau niršo. Jo veidas užsiplieskė raudoniu. Amo­
sovas patenkintas klausėsi pono Heidelio nusiskundimų. Matyt,
partizanai ponui Heideliui kėlė nemažai rūpesčių.
443
 Baigęs pokalbį, Heidelis vėl prigulė pailsėti, o Amosovas,
neva eidamas pasivaikščioti, nuvyko pas Anastasiją Nikitičną.
Jam buvo svarbu prieš išvykstant per ją kai ką pranešti parti­
zanų būrio vadui.
Senutę jis rado namuose dėstančią pasjansą. Sura skaitė
knygą. Pamačiusi Amosovą, Sura apsidžiaugė ir ėmė jam pasa­
koti, kaip įsikūrė partizanai Gremiačensko miške.
— Palauk valandėlę, Šuročka,— pertraukė ją Anastasija Ni-
kitična.— Vėliau papasakosi, o dabar užvirk mums arbatėlės.
Sura nuėjo į virtuvę, o Amosovas perdavė Anastasijai Niki-
tičnai visa, kas reikalinga. Mokytoja klausėsi jo labai įdėmiai,
stengdamasi viską tiksliai įsiminti, nes atsargumo dėlei ji nieko
neužsirašinėjo.
Amosovas paprašė ją perduoti, kad kuriam laikui jis kaž­
kur išvykstąs.
— Jeigu,— pridūrė jis,— pas jus iš srities atvyktų ryšinin­
kas su slaptažodžiu ir teirautųsi apie mane, jam pasakykite
šiuos žodžius: „Išvyko atsakomajam vizitui". Aišku?
— Visiškai,— atsakė Anastasija Nikitičną ir daugiau Amo-
sovo nieko neklausinėjo.

16. Kuzmenka aptinka pėdsakus

Amosovas sąmoningai nenurodė Kuzmenkai tikslaus parti­

zanų būrio adreso, nors gerai jį žinojo. Tuo labiau jis nemanė
turįs teisę nurodyti nors vieną partizanų susitikimo vietą pa­
čiame mieste. Todėl jis apsiribojo tik bendrais žodžiais: ieško­
kite partizanų Gremiačensko miške. Vaska, būdamas vietinis
gyventojas, puikiai suprato, kad beprasmiška jų ieškoti šimtus
kilometrų nusitęsiančiuose miškuose. Todėl jis nutarė dvi die­
nas pabūti Zariečenske, tikėdamasis per šį laiką gauti tikresnių
žinių, kur yra partizanai, be to, sužinoti, koks Galios Sobolevos
likimas.
Kitą rytą po naktinio vizito pas Amosovą Kuzmenka nuėjo
į miesto centrą. Naujos lentelės, prikaltos pagrindinės gatvės
sankryžoje, rodė, jog ši gatvė dabar vadinasi Adolfo Hitlerio
vardu. Įsitikinęs, kad arti beveik nėra praeivių, Kuzmenka nu-r
plėšė lentelę, peiliuku nugramdė naująjį užrašą ir vietoj jo
cheminiu pieštuku kruopščiai užrašė: „Čia buvo, yra ir bus Kar­
lo Markso gatvė, o parazitui Hitleriui jokios gatvės pas mus
nėra".
Štaip atstatęs teisybę šiame miesto ūkio bare, Kuzmenka
leidosi toliau. Miesto tarybos pastato, kuriame buvo įsikūręs
444
municipalitetas, balkone kriokė garsiakalbis. Diktorius rusiškai
skaitė „paskutines vokiečių armijos vyriausiosios vadovybės
žinias".
Kuzmenka sukluso. Diktorius pranešė, kad Tarybinė Armija
„visiškai sutriuškinta" ir kad „artimiausiu metu Hitleris priims
paradą Raudonojoje aikštėje Maskvoje, kurią po dienos kitos
turi užimti vokiečių kariuomenė". Keli sulysę žmonės, stovėję
šalia Kuzmenkos, klausėsi šio radijo pranešimo. Pro miesto mu­
nicipaliteto pastatą iškilmingai praėjo esesininkų sargybiniai,
kiek galima aukščiau keldami kojas ir įnirtingai kaukšėdami
grindiniu.
Pažiūrėjęs į juos ir į savo žemiečius, Kuzmenka nutarė, kad
ilgiau delsti negalima, ir kažkur staiga nuskubėjo.
Tuo tarpu diktorius, baigęs „paskutines žinias", pradėjo su
patosu skaityti straipsnį „apie istorinį vokiečių rasės pra­
našumą".
— Taigi,— gaudė diktorius,— kiekvienam bešališkam žmo­
gui turi būti aišku, jog fiurerio idėjos neša pasauliui...
Taip ir nepaaiškinęs klausytojams, ką gi neša šios „idėjos",
diktorius staiga kažkaip keistai krioktelėjo ir nutilo. Dabar iš
garsiakalbio aiškiai sklido kažkoks bruzdesys, sunkus alsavi­
mas ir garsai, šiek tiek primenantys audringus plojimus. Po to
kažkas aiškiu, skardžiu balsu prašneko:
— Piliečiai, truputį kantrybės, su sargybiniu jau baigiau, da­
bar kirsiu dar porą antausių šiam oratoriui ir pratęsiu laidą.
Ir vėl, tik šį sykį kur kas aiškiau, pasigirdo kertamų antau­
sių garsai.
Po to Kuzmenka — nes tai buvo jis — trumpa kalba kreipėsi
į susidomėjusius klausytojus.
— Brangūs draugai, žemiečiai, broliai!— pradėjo Kuzmen­
ka iš susijaudinimo virpančiu balsu.— Perduodu jums Tarybų
valdžios ir mūsų Armijos linkėjimus. Netikėkite fašistine pro­
paganda! Galabykite tėvynės išdavikus! Žinokite, kad fašistams
brangiai kainuoja jų laikinos pergalės. Duokite vokiečiams į
kailį! Neleiskite jiems atsikvėpti! Nevykdykite jų įsakymų!
Greit jiems visiems ateis galas...
Kai į radijo studiją atlėkė „rusų policija" ir keli esesininkai,
jau buvo vėlu. Surištas diktorius kriokė kampe— jis buvo ge­
rokai sumuštas. Atsisveikindamas Kuzmenka buvo į šipulius
sudaužęs mikrofoną ir ant stalo palikęs tokį raštelį:
„Parazitai, liaukitės apgaudinėję liaudį. Perspėju,
pasigailėjimo kulsiu visus diktorius. Mirtis vokiškiesie
pantams!"
445
 Burmistras Trubnikovas, sužinojęs, kas įvyko radijo studi­
joje, labai susijaudino. Jis tapo dar atsargesnis: gatvėje pasiro­
dydavo tik lydimas trijų policininkų, naktimis visai neišeidavo
iš namų, o prie savo namo pastatė sustiprintą sargybą. Išvis
savo padėtimi burmistras buvo nepatenkintas ir nebuvo tikras
dėl rytojaus.- Gyventojai tylomis, bet labai aiškiai jo vengė, ir
zariečenskiečių akyse jis dažnai matydavo tokią panieką ir ne­
apykantą, jog vien nuo to iškart išpildavo šaltas prakaitas.
Tuo tarpu mieste labai suaktyvėjo pogrindinė grupė. Rajo­
ne vis dažniau partizanai užpuldavo vokiečių gurguoles, san­
dėlius, traukinius. Mieste nuolat pasirodydavo lapelių ir atsi­
šaukimų į gyventojus, kurie atvirai prijautė partizanams ir ne­
kentė okupantų bei jų pakalikų.
Visa tai privertė okupantus susimąstyti. Kartą karo ko­
mendantas išsikvietė Trubnikovą ir šypsodamasis tarė:
— Nenustebkite, pone burmistre, jeigu aš atskleisiu kai ku­
riuos sumanymus, kurie... hm ... sutvirtintų... hm ... gyvento­
jų ir vokiečių karinės valdžios draugystę... ir ... hm ... netgi
meilę... Tai nauja mūsų politikos forma... Jūs mane supran­
tate?
„Seniai jau laikas!" — vos nesušuko Trubnikovas, bet laiku
susigriebė ir pagarbiai paklausė:
— Ką jūs, pone komendante, turite omenyje?
' — Na, tarkim, reikia suremontuoti šitą didžiulę bombos
sugriautą cerkvę. Tai savo rankomis atliks mūsų kareiviai. Jie
tai padarys labai greitai, stropiai ir su didele... hm ... meile...
Tegul gyventojai mato, kaip mes rūpinamės religija. Po to
pakviesime rusų šventiką ir surengsime... Kaip jūs vadinate...
Didžiąsias... Didžiąsias maldas.
— Pamaldas,— pasakė Trubnikovas, įdėmiai klausydama sis
komendanto.
— Taigi, didžiąsias pamaldas. Tai bus labai, labai gerai, po­
ne burmistre. Taip, taip, tegul gyventojai mato, kaip mes jais
rūpinamės.
Kitą dieną specialiai iškviesta techninė kuopa pradėjo re­
montuoti cerkvę. Vokiečiai iš tikrųjų stengėsi ir greitai cerkvę
atstatė. Dabar reikėjo šventiko. Čia vokiečių komendantas ir
Trubnikovas susidūrė su kliūtimi — mieste buvę du šventikai
evakavosi į rytus, taigi nebuvo kam laikyti pamaldų.
Sumanymas jau buvo žlungąs. Trubnikovas, klausydamasis
komendanto keiksmų, tik beviltiškai skėsčiojo rankomis ir kaž­
ką lemeno apie „dvasininkų kadrų trūkumą".
446
 Komendantas specialiai susisiekė su kai kurių okupuotų ra­
jonų kaimyniniais miestais ir vokiečių komendantūromis. Pa­
galiau buvo gauta žinia, kad vienoje karo belaisvių stovyklo­
je, kurioje buvo kalinami ir civiliai gyventojai, atsirado žmo­
gus, kuris, nors ir nebuvo šventikas, sutiko laikyti pamaldas.
Po dviejų dienų jis buvo atgabentas į Zariečenską. Tai buvo
geografijos mokytojas, senas, liesas, skysta barzdele, išsigan­
dusio veido žmogelis pavarde Skvorcovas.
Vokiečių komendantas priėmė Skvorcovą dalyvaujant Trub-
nikovui. Atsakydamas į klausimus, Skvorcovas atvirai pri­
sipažino, kad niekada nebuvęs šventikas, bet jis, kaimo popo
sūnus, nuo vaikystės gerai žinąs religines apeigas bei maldas
ir sugebės laikyti pamaldas. Komendantas ilgai aiškino Skvorco-
vui, kad iš jo reikalaujama ne tik šį sykį laikyti pamaldas: jis
apskritai turįs tapti Zariečensko cerkvės šventiku. Skvorcovas
klausėsi komendanto stovėdamas ir kažką galvojo.
— Na, ko gi jūs tylite? — suirzęs paklausė komendantas.—
Jūs turite būti dėkingas už šį pasiūlymą. Jūs ramiai ir sočiai
gyvensite, vokiečių vadovybė jus rems. Tai, pone Skvorcovai,
ne stovykla, kur, kaip jūs spėjote pamatyti, ne taip jau links­
ma. .. O gal jūs norite grįžti į stovyklą?
Skvorcovas atsakinėjo tyliai. Ne, jis nenorįs grįžti į stovyk­
lą, jis spėjęs pamatyti, kad ten ne taip jau linksma. Jis netgi
žino, jog šioje stovykloje buvo mirtinai nukankintas jo vie­
nintelis sūnus, atsisakęs tapti gestapo informatoriumi.
Po dviejų dienų iš anksto sukviesti gyventojai susirinko į
iškilmingą šventyklos atidarymą. Priecerkvyje „dėl tvarkos"
stovėjo išrikiuotas automatininkų būrys. Jie nė žodžio nesupra­
to rusiškai, bet susidomėję žiūrėjo, kas vyksta.
Skvorcovas, apsirengęs rūbais, kuriuos jam pasiūdino iš se­
no pabūklo antvalkalo, užsikabinęs baltą alavinį kryžių ant
krūtinės, pradėjo religines apeigas.
Kuzmenka atvyko į cerkvę kiek pavėlavęs. Jis sunkiai pra­
sispraudė į šventyklą ir čia pamatė Trubnikovą, oria poza
stovintį už vokiečių komendanto nugaros.
— Teateinie tavo karalystė,— iš sakyklos sklido senatviškas,
kiek virpantis Skvorcovo tenoriukas.
— Sveikas, burmistre,— sušnibždėjo Kuzmenka į ausį Trub-
nikovui.— Ką, drebi, jude? Tik cyptelėk — iš tavęs liks šlapia
vieta. Visam kalėjimui gėdą padarei, parazite!
Trubnikovas atsisuko, iš karto pažino Kuzmenką ir beregint
iš baimės suprakaitavo. Keistai žagtelėjęs ir energingai pa­
purtęs galvą, jis davė suprasti, kad nė nemano „cyptelėti" ir
447
išvis džiaugiasi Kuzmenkos atvykimu. Jis net ištiesė jam ran­
ką, bet Vaska savosios nepadavė.
Pamaldos baigėsi. Skvorcovas pradėjo sakyti pamokslą. Sau­
sakimšoje cerkvėje buvo nepaprastai tvanku. Komendantas
šilkine nosine nusišluostė prakaituotą veidą. Jis džiaugėsi, kad
viskas vyksta taip oriai, iškilmingai ir kad susirinko tiek daug
žmonių. Sumanymas aiškiai pasisekė. Bet ilgiau stovėti šito­
kiame karštyje buvo neįmanoma. Davęs ženklą Trubnikovui,
kad šis liktų sergėti tvarkos, komendantas prasibrovė prie du­
rų ir išėjo iš cerkvės.
Šventikas atsikosėjo. Cerkvėje tvyrojo įtampa, nerami ty­
la. Automatininkai smalsiai žvilgčiojo pro visai atviras duris.
Nusišluostęs drėgną iš susijaudinimo kaktą, Skvorcovas lėtai
apžvelgė minią. Štai jie, sulysę, iškankinti, stovi, prigludę vie­
nas prie kito, pakliuvę į nelaisvę, netekę savo artimųjų, žmo­
nės, priklausantys nuo kiekvieno vokiečių kareivio, bejėgiai
savo nelaimėje, bet visa širdimi ištikimi tėvynei, kuri taip pat
ištikimai už juos kovoja. Ką gi jiems turi pasakyti jis, senas,
žilas žmogus, visą gyvenimą mokęs rusų vaikus, jau išleidęs
tiek mokinių kartų, įpratęs sąžiningai ir tiksliai atsakinėti į
juos dominančius klausimus? Ką jis turi atsakyti į klausimą,
kurį taip aiškiai girdi šioje nuo įtampos virpančioje tyloje?
Skvorcovas trumpam užsimerkė ir nepaprastai aiškiai vėl
išvydo tą baisų, neužmirštamą rugpjūčio rytą, kai jis pamatė
kartuvėse siūbuojantį savo sūnaus kūną, tiksliau tai, kas liko
iš sužaloto jo kūno. Tai buvo viskas, kas liko iš jo berniuko,
iš jo pirmojo vaikiško čiauškėjimo, išdaigų, pirmųjų vadovė­
lių, sūnaus meilumo, linksmų, laimingų akių, drovios paaug­
lystės, drąsios, nežinančios abejonių jaunystės...
— Broliai ir seserys Kristuje,— pradėjo Skvorcovas, ir jo
akys užsipliekė tvirto ryžto ugnimi— Nežinomi viešpaties ke­
liai ir didis visagalio gailestingumas, bet Tiesos nesuteps judų
priesaikos, o liaudžiai nereikia dovanų iš krauju suterštų ran­
kų. .. Senovėje išmintingai buvo pasakyta: „Netikėkite dana­
jams, nešantiems dovanas".
Skvorcovas nutilo ir sunkiai atsiduso. Iš susijaudinimo jis
vos galėjo kalbėti. Cerkvėje nuvilnijo šlamesys. Kažkur kam­
pe garsiai pravirko moteris, bet aplinkiniai ją nuramino, ir vėl
stojo tyla.
— Broliai,— vėl pradėjo Skvorcovas,— lankstytis mūsų prie­
šų atstatytoje šventykloje dar nėra tikrasis tikėjimas. Nenusi­
lenkite fašistiniams šunims, tikėkite mūsų liaudimi, kurios ne­
sutryps kruvini hitlerininkų batai. Nesileiskite apgaunami nei
448
burmistrų, nei popų, tikėkite savo liaudimi, tikėkite savo tė­
vyne — ji laimės!
Kuzmenka apstulbęs žiūrėjo į šventiką. Paskui apsidairė ap­
linkui ir pamatė, kaip tyliai verkia žmonės, kaip iš jų akių
upeliais teka ašaros, kaip viltis ir džiaugsmas nušvito jų iškan­
kintuose veiduose. Jis įsižiūrėjo į juos dar įdėmiau, ir skaus­
mas bei švelnumas suspaudė jo širdį: iš jo žemiečių veidų
bylojo karti kančių ir vargų patirtis.
Galbūt pirmąkart per pastaruosius metus Vaska neišlaikė ir
pravirko. Jis verkė visiškai kaip vaikas, nesigėdydamas ir ne-
sišluostydamas ašarų, vis dažniau kūkčiodamas ir šnirpšdamas.
Jis verkė dėl to, kad staiga nepaprastai aiškiai suprato karčią
tiesą: visa, ką jis iki šiol darė, kuo gyveno, buvo ne tai, visai
ne tai, ką reikėjo daryti ir kuo gyventi.
„Ne, kol nevėlu, kol dar yra laiko ir jėgų,— greičiau tenai,
pas partizanus, į miškus, į miškus! .. Toliau negalima veikti vie­
nam kaip vilkui; su priešu reikia kovoti kartu, sutartinai,
darniai!"
Prieš išbėgdamas iš cerkvės, Kuzmenka priėjo prie Trubni-
kovo, papilkėjusiu veidu stovinčio jį priešiškai apžiūrinėjan­
čioje minioje, ir paėmė jį už rankos.
— Klausyk!— Kuzmenka tarė tokiu balsu, kad Trubnikovo
gyslose sustingo kraujas.— Komendanto nebuvo, kai kalbėjo
šventikas. Bet tu ... tu buvai čia. Tu viską girdėjai. Tai štai...
jeigu... jeigu nors vienas plaukas nukris nuo šio žmogaus gal­
vos, tau galas! Ir nepasislėpsi nuo manęs, nepaspruksi 1
Kuzmenkai tariant šiuos žodžius, kraujas vis labiau plūdo į
jo skruostus, kaktą, į visą jo veidą. Pats to nejausdamas, jis
virpėjo visu kūnu. Su nežmoniška jėga suspaudęs Trubnikovo
ranką, jis, rodos, kiaurai varstė jį akimis.
Trubnikovas, stingdamas iš siaubo, žiūrėjo išplėstomis aki­
mis į Kuzmenką ir, negirdėdamas savo balso, beprasmiškai
kartojo:
— Apginsiu... apginsiu...
... Iš Zariečensko Kuzmenka išvyko auštant. Jis ir pats dar
nežinojo, kur eiti ir kaip patekti pas partizanus, bet buvo tik­
ras, kad anksčiau ar vėliau suras jų būrį. Jam nepavyko išsi­
aiškinti Zariečenske, kur yra Galia, bet jis manė, kad ji būryje.
Nuo vaikystės jam buvo gerai pažįstamos gimtosios apylin­
kės, plentai, kaimo keliai ir vieškeliai. Jam buvo žinomi ir gi­
rių plotai, kuriuose galėjo slėptis partizanai, nors suprato, kad
juos rasti šiuose beribiuose miškuose bus nelengva.
29. Tardytojo užrašai 449
 Pirmą dieną jis nuėjo apie trisdešimt kilometrų, o vakarop
apsistojo nakvoti viename kaimelyje. Pasikalbėjęs su šio kai­
mo moterimis, jis nė apytikriai nesužinojo, kur gali būti par­
tizanų. Kad ir atsargiai paklaustos, moterys tik nutylėdavo ar­
ba išsisukinėdavo. Jautė, kad juo nepasitiki ir nieko nepasaky­
tų, net jeigu ir žinotų.
— NetikiteI — atsidusęs pasakė joms Vaska.— Ech, nemato­
te, kvailės, koks aš žmogus. Manote, jog aš fricams tarnauju...
— Be reikalo tu, sūneli, supykai,— paprieštaravo viena iš
jų, gana senyva moteriškė.— Mes, mielasis, nieko nežinom, nie­
ko neišmanom. O kad mes kvailės, tai čia tikra teisybė. Iš viso
mes tamsūs žmonės...
Sutartinai nusijuokusios, moterys nuėjo.
Kuzmenka suprato, kad iš jų nieko neišpeš. Tada jis nutarė
paklausinėti senių. Kaimo pakraštyje susitikęs kažkokį vos ne
šimtametį senį, Vaska maloniai pavaišino jį tabokėle ir, atsi­
sėdęs šalia jo ant rąsto, diplomatiškai pradėjo šneką apie šį
bei tą. Senis mielai leidosi į kalbas. Rodosi, viskas klostėsi gerai.
— O ką, tėvuk,— pagaliau paklausė Kuzmenka,— sūnūs tur­
būt fronte? Vienas likai?
— Marčių yra,— trumpai atsakė senis, gudriai vengdamas
kalbėti apie sūnus.
— Na, o kurgi tavo vaikai, tavo marčių vyrai? — nesiliovė
Kuzmenka.— Armijoje ar dar kur nors?
— Aišku, kur. Pašto dėžutėse!
— Kur? — nuoširdžiai nusistebėjo Vaska.
— Tau pasakyta, kad pašto dėžutėse. Nikolajaus pašto dė­
žutės numeris yra penki tūkstančiai penki šimtai šešiasdešimt
du, Seriogos — šeši tūkstančiai septyni šimtai aštuoniasdešimt
devyni, o Ivano, mano vyriausiojo anūko,— keturi tūkstančiai
šimtas dvidešimt šeštasis. Taip ir išvyko pagal numerius... Ne
vien mano sūnūs — taip visame kolūkyje. Na, o dabar, kai atė­
jo vokietis į mūsų kraštus, tai ir rašyti nėra kur...
— Nėra kur, o numerius atsimeni,— Vaska mirktelėjo se­
niui,— matyt, dėl visa k o ...
Senis iš po gauruotų antakių skvarbiai ir įdėmiai nužvelgė
Vašką, užsitraukė suktinę, nusispjovė ir ramiai tarė:
— O ką gi, numeris ne arklys, avižų neprašo. Kam gi jį
užmiršti, tegul sau galvoje ant savos lentynėlės tūno... Mums,
seniams, užmiršti nevalia, mes ne skaisčiosios mergelės. O ko
tu, brolau, prie manęs, kaip prie vienos vietos lapas, prikibai?
Kokia tau, kalės vaike, bėda! Kamantinėti čionai atėjai? Ne­
450
žiūrėk, kad aš senas, paėmęs pagaikštį, susidorosiu neprasčiau
už jauną... Nešdinkis, iš kur atėjęs. Matai, koks inspektorius
ant mūsų galvų atsirado! ..
Vis labiau kaisdamas, senis jau nušlubčiojo prie tvoros, ke­
tindamas išsilaužti storesnį statinį. Reikėjo skubiai nešdintis.
Apmaudžiai nusispjovęs, Vaska paliko kaimą.
Vėl vingiavo kaimo keliai ir vieškeliai, laukai ir miškeliai,
o jis vis ėjo ir ėjo. Prasidėjo Gremiačensko miškai. Vaska pa­
traukė tiesiai į miško gilumą. Miške buvo šilčiau nei laukuose.
Ruduo dar tik pradėjo čia skverbtis. Kvepėjo sakais, papuvu­
siais lapais ir spygliais. Greitai temo, ir Vaska nuolatos klupo
ant miško kerplėšų. Jautėsi nuovargis. Velniškai norėjosi atsi­
gulti ir išsimiegoti, bet neaptiko jokių gyvenamo būsto žymių.
Retkarčiais pasišviesdamas kišeniniu elektriniu žibintuvėliu,
Vaska lėtai slinko pirmyn.
Atėjo naktis. Pakvipo nakties drėgme ir grybais. Kažkur
netoliese sukliko naktinis paukštis. Kai Kuzmenka išjungė ži­
bintuvėlį, jį prislėgė nakties tamsa. Tiesą sakant, Vaškai pasi­
darė baugu. Jis nutarė užsirūkyti ir, prisėdęs ant seno kelmo,
ėmė sukti suktinę. Visai netoliese švelniai prašlamėdavo kaž­
kokie mitrūs miško žvėreliai. Medžiai, stovintys aplinkui lyg
sargybiniai, siūbavo nuo stiprių vėjo gūsių. Pušys, viršūnėmis
linkdamos viena prie kitos, neramiai šnibždėjosi.
Vaska susisuko suktinę ir, brūkštelėjęs degtuką, užsirūkė.
Šią akimirką kažkieno stiprios rankos suspaudė jį iš užpakalio.
— Nė iš vietos! — įsakmiai paliepė vyriškas balsas.— Ar
toli, sakale, išsiruošei?
— Pirmiausia paleisk rankas, šėtone,— nusikeikė Vaska,—
o tada klausk!
Lyg iš po žemių čia išdygo dar du vyrai. Surišę už nugaros
jo rankas, nusivedė Vašką kažkokiais žvėrių takais per dau­
bas ir griovius, per tankumynus, per išvartų brūzgynus. Paskui
dar užrišo jam akis, nors ir taip nieko negalima buvo įžiūrėti.
Pagaliau atėjo. Atrišo Kuzmenkos rankas, nurišo akis ir pa­
sodino jį ant suolo. Vaska ištiesė nutirpusias rankas ir, sunkiai
priprasdamas prie šviesos, apsidairė aplinkui. Jis atsidūrė že­
minėje, apšviestoje lempa ,,šikšnosparnis,‘. Keli žmonės sėdėjo
už stalo, bet Vaska iš pradžių neįžiūrėjo jų veidų.
— Kad aš prasmegčiau kiaurai žemėn, jeigu tai ne Kuzmen­
ka!— nuoširdžiai nustebęs, tarė vienas iš sėdinčiųjų už stalo.
Išgirdęs pažįstamą balsą, Kuzmenka atsigręžė ir iš nustebi­
mo aiktelėjo: tiesiai priešais jį sėdėjo Zariečensko milicijos
viršininkas Petuchovas.
451
 17. Berlyne

Kitą dieną Heidelis iškilmingai įteikė Amosovui vokišką

pasą, leidimus, pinigų, rekomendacinius laiškus. Iki to laiko
ponui Heideliui buvo „suorganizuotas" nemažas siuntinys, kurį
jis prašė nuvežti į Berlyną.
Paskutiniu momentu, kai Amosovas jau sėdo į mašiną, Hei­
delis įteikė jam užantspauduotą paketą.
— Čia viskas, ką reikia pranešti vadovybei,— pasakė jis.—
Labai prašom atplėšti šį paketą tik Berlyne, vyriausiojoje būs­
tinėje. Na, brangusis Spėjeri, linkiu jums laimingo kelio.
Amosovas paskutinį kartą paspaudė ištiestą jam ranką, ir
mašina pajudėjo. Iš miesto išvažiavo į Smolensko plentą. Palei
kelią tęsėsi įprastas Baltarusijos peizažas: miškai, laukai ir
pelkės. Amosovas sėdėjo šalia vairuotojo. Klausydamasis, kaip
maloniai dūzgia mašina, jis galvojo apie nuostabią kelionę, į
kurią jam teko vykti. Kas žino, kaip seksis toliau, kokių si­
tuacijų gali pasitaikyti, su kokiais žmonėmis jam teks susidur­
ti? Ateitis buvo miglota, kiekviename žingsnyje tykojo mirti­
nas pavojus. Bet važiuoti reikėjo — Amosovas tuo neabejojo.
Minske, kurio tris ketvirtadalius sugriovė vokiečiai dar pir­
mosiomis karo dienomis, Amosovą pasitiko negyvos išdaužytų
langų tuštumos, apdegę namų karkasai ir griuvėsiai. Vokiečių
kareiviai šlaistėsi nuniokotomis gatvėmis. Dažnai pradumdavo
mašinos su kažkur skubančiais karininkais.
Amosovas atvyko į vokiečių komendantūrą, pateikė doku­
mentus, ir jį tučtuojau priėmė SS karininkas. Liesas, perkaręs
vokietis su monokliu mandagiai išsišiepė, kai tik Amosovas
jam perdavė Heidelio raštelį. Jis pranešė Amosovui, kad ry­
tojaus dieną jis galės vykti pakeleivine mašina į Negoreloję,
iš kur traukinys važiuoja į Berlyną. Naktį Amosovas praleido
karininkų viešbutyje, kurį vokiečiai įsirengė buvusiame stu­
dentų bendrabutyje. SS karininko rūpesčiu, Amosovui buvo pa­
skirtas atskiras kambarys. Iš pradžių Amosovas stengėsi užmig­
ti, bet jam nepavyko. Jo nervai buvo įtempti iki kraštutinumo.
Misijos svarba, noras numatyti visus netikėtumus užvaldė visas
jo mintis. Be to, trukdė triukšmas, sklindantis iš kaimyninių
kambarių, kur lėbavo „ponai karininkai". Riksmai, juokas, mo­
terų spiegimas ir girtų dainos netilo visą naktį.
Amosovui įgriso klausytis, kaip čia pat linksminasi vokie­
čiai, jis apsirengė ir išėjo lauk. Miestas skendėjo prieblando­
je. Blanki mėnulio šviesa klaidžiojo tarp namų, kurių sudarky­
ti kontūrai atrodė fantastiškai. Retkarčiais sankryžose garsiai
452
susišaukdavo sargybiniai. Amosovas stovėjo, pasikėlęs apsiaus­
to apykaklę, nes buvo jaučiama spalio pabaiga, ir mąstė vis
apie tą patį. Pagaliau jis nutarė pailsėti: grįžo į kambarį, nu­
sivilko apsiaustą ii, kritęs į lovą, iš karto užmigo.
Rytą atėjęs SS karininkas nusivedė jį pusryčiauti į kari­
ninkų restoraną, paskui palydėjo iki mašinos, kuri turėjo jį
vežti į Negoreloję. Po kelių valandų Amosovas sėdėjo traukinio,
vykstančio į Berlyną, vagone.
Visos kelionės metu — ir Baltarusijoje, ir Lenkijoje — pro
vagono langą jis regėjo tą patį: sugriautas stotis, gaisravietes,
negyvus, ištuštėjusius kaimus. Gyventojų beveik nesimatė, tik
retkarčiais sustojusį traukinį apstodavo sulysę vaikai, prašyda­
mi duonos. Vykstantys į Berlyną išsipustę štabo karininkai
spragsėjo „leikomis", fotografuodami griuvėsius ir alkanus vai­
kus. Nesidomėdamas kaimynais, Amosovas laikėsi nuošaliai.
I Berlyną atvyko rytą. Miestas atrodė niūriai. Gatvėse bu­
vo daug policininkų, bet mažai praeivių.
Iš stoties Amosovas nuvažiavo į „Adlono" viešbutį, išsau­
gojusį prieškarinių patogumų likučius. Gavęs kambarį trečia­
me aukšte, jis nusiskuto, persirengė ir išėjo į miestą. Pagautas
pirmo įspūdžio, jis godžiai stebėjo praeivius, eiles prie parduo­
tuvių, palyginti retai pasitaikančias mašinas, apleistas gatves.
Antrą valandą po pietų Amosovas nuvyko į vyriausiąją
gestapo būstinę, kurios adresą jam buvo davęs Heidelis. Ko­
mendantūroje ilgai tikrino jo dokumentus, kol pagaliau davė
leidimą. Didžiulis pilkas namas atrodė niūriai. Pakilęs į tre­
čią aukštą, Amosovas išvydo jam reikalingas duris ir pasibeldė.
— Įeikite,— pasigirdo žemas balsas.
Amosovas įėjo. Kambaryje sėdėjo nejaunas, nuobodžiau­
jančio veido civiliškai apsirengęs žmogus. Amosovas jam pa­
aiškino, kad atvyko į Berlyną Heidelio įsakymu.
— Pone Hansai Špėjeri,— nusišypsojo vokietis,— mane jau
įspėjo apie jūsų atvykimą. Rusų skyriaus viršininkui taip pat
bus malonu jus matyti. Aš manau, kad jis galės jus priimti ne
vėliau kaip rytoj. Kur jūs apsistojote?
— ,Adlono" viešbutyje,— atsakė Amosovas.
— Ar turite giminių Berlyne?
— Ne. Mano giminės gyveno Braunšveige, bet dabar nie­
ko neliko gyvųjų tarpe.
Pokalbis truko dar kelias minutes, tada Amosovas atsisyei-
kino ir, palikęs savo adresą bei telefoną, išėjo.
Amosovas nuėjo papietauti. Viešbučio restorane čirpino sa­
loninis orkestras, bet dėl to kotletai nepasidarė skanesni. 2mo-
453
llių buvo nedaug. Šveicorius paaiškino Amosovui, jog čia mai­
tinasi vien atvykėliai.
— Berlyniečiai atprato nuo restoranų,— atsidusęs pasakė
jis.— Ne tas dabar metas — karas... Be to, iš pietaujančiųjų
kortelių iškerpa talonus mėsai, nors jos beveik neduoda. Kur
tai matyta? Greičiau baigtųsi šis siaubingas karas!.. Sako, Ry­
tuose daug mėsos ir lašinių... Mano sesuo dažnai gauna tur­
tingus siuntinius iš sūnaus. Jis tarnauja karininku Rytų fronte.
Papietavęs Amosovas nuvyko į Frydrichštrasę, kur gyveno
Heidelio šeima. Siuntinį jam teko tempti pačiam — nebuvo nei
taksi, nei nešikų. Priėjęs Heidelio namą ir butą, Amosovas
paskambino. Duris atidarė kaulėta, išdžiūvusi vokietė. Tai bu­
vo Heidelio žmona.
— Laba diena, ponia Heidel,— tarė Amosovas.— Ponas Hei-
delis man pavedė perduoti jums šį siuntinį ir laišką.
Ponia Heidel nuraudo iš pasitenkinimo ir pakvietė Amoso-
vą į vidų. Palikusi jį valgomajame, ji išnešė siuntinį į kitą
kambarį. Sprendžiant iš to, kiek laiko ji ten išbuvo, ir iš ten
sklindančio šnaresio, buvo galima spėti, jog ponia Heidel su­
sipažino su siuntinio turiniu. Atrodo, liko patenkinta, nes į
valgomąjį grįžo visa švytėdama. Amosovas, atsakinėdamas į
jos klausimus, papasakojo apie Heidelio sveikatą, perdavė nuo
jo linkėjimus ir paprašė parašyti jam, kad siuntinys gautas.
— Nedelsdama tai padarysiu dar šiandien,— pasakė ponia
Heidel.— Už jūsų paslaugą, pone Špėjeri, aš labai dėkinga.
Ji pavaišino Amosovą skystute kava, po to jis atsisveikino
ir vėl nuvyko į vyriausiąją būstinę. Jį priėmė tas pats pagy­
venęs vokietis ir pasakė, kad rusų skyriaus viršininkui apie
Špėjerio atvykimą jau pranešta. Jis pridūrė, jog viršininkas
prašęs Špėjerį atvykti čionai vakare, nes ketinąs jį priimti.
Amosovas ėmė laukti priėmimo. Jis peržiūrėjo vieną po kito
tris iliustruotus žurnalus, kol pagaliau buvo iškviestas pas vir­
šininką.
Atidaręs masyvias duris, Amosovas įėjo į didžiulį, šviesų
kambarį, apstatytą juodojo ąžuolo baldais. Kambario viduryje
stovėjo popieriais užverstas didžiulis rašomasis stalas. Amoso­
vas susidomėjęs apžiūrėjo jį bei iškabintus ant sienų Ukrainos
ir Baltarusijos žemėlapius.
— Džiaugiuosi jums atvykus, brangusis drauge,— už Amo·
sovo nugaros kažkieno balsas ištarė rusiškai. Atsigręžęs Amo­
sovas akis į akį susidūrė su vidutinio amžiaus žmogumi, kuris
šypsodamasis labai įdėmiai jį apžiūrinėjo.
Tai ir buvo gestapo rusų skyriaus viršininkas.
454
 18. Partizanų šiokiadieniai

Negalima pasakyti, kad draugą Petuchovą būtų nepaprastai

sužavėjęs susitikimas su Kuzmenka. Zariečensko milicijos vir­
šininkas nelabai mėgo šį padykusį vaikiną, nors prideramai
įvertino jo talentingumą. Kruopščiai išklausinėjęs Vašką, iš
kur, kokiu būdu ir kokiu tikslu jis čia atsirado, Petuchovas
nuėjo pas būrio vadą, Zariečensko miesto komiteto sekretorių
Popovą ir pranešė apie įvykį.
Čia pat draugas Petuchovas nedelsdamas papasakojo apie
Kuzmenkos praeitį, du teistumus ir atsargiai užsiminė, kad gir­
di, vargu ar reikia būriui tokios „žuvusios asmenybės".
Petuchovo nuostabai, anam tai nepadarė deramo įspūdžio.
— Sakai, padykęs? — susimąstęs tarė Popovas.— Tai gerai,
kad padykęs. Tylenių mums čia nereikia.
— Bijau, kad šis tipas mums suteiks daug rūpesčių,— Pe­
tuchovas laikėsi savo nuomonės.— Štai ko aš būgštauju.
— O tu nebūgštauk,— nusišypsojo Popovas.— Kiek aš atsi­
menu, jis neblogas vaikinas. Nieko, padarysim iš jo žmogų.
Beje, tarp kitko, praeities jam neprimink. O dabar atvesk jį
pas mane.
Gūžtelėjęs pečiais, Petuchovas išėjo iš žeminės ir nuėjo
atvesti Kuzmenkos. Popovas lyg niekur nieko pasitiko Vašką
ir apsimetė, kad visai nežinąs, jog šis yra buvęs kalėjime.
— Seniai iš miesto? — paklausė jis.
— Vakar išėjau.
— N a, kas te n n a u jo ?
— Ypatingų naujienų nėra. Vakar pamaldos buvo...
Kuzmenka papasakojo apie pamaldas ir apie pamokslą. Po­
povas su pasitenkinimu išklausė šį pasakojimą.
— Šaunuolis popas! — ištarė jis.— Reikėtų jį atitempti pas
mus į būrį. Bet kas gi jis toks, iš kur atsirado?
— Nežinau,— atsakė Kuzmenka.
— O tu ilgam pas mus? Ar tik pasisvečiuoti?
— Prašom priimti mane į būrį,— pasakė Vaska, paraudęs
iš baimės, kad jam bus atsakyta neigiamai.
— Kodėl gi nepriimti gero žmogaus,— nusišypsojo Popovas
ir pridūrė, kreipdamasis į Petuchovą: — Reikia svečią priimti
ir pamaitinti. Pakvieskite čia mūsų šeimininkėlę.
Petuchovas išėjo ir greitai grįžo su aukšta juodbruve mer­
gina.
— Klausau, Andrejau Nikolajevičiau,— tarė ji melodingu
balsu.
455
 Išgirdęs šį balsą, Vaska pašoko iš vietos.
— Galia!— susijaudinęs šūktelėjo.
— Sveikas, Vasia,— tyliai atsakė mergina.
— Ė, tai jūs, matau, pažįstami,— plačiai šypsodamasis, tarė
Popovas.— Vadinasi, man ir stengtis dėl tavęs nereikia. Ga­
lia be manęs susiprotės, kaip priimti svečią. Ar taip, Galia?
— Pasistengsiu, Andrejau Nikolajevičiau,— atsakė atsitokė-
dama Galia,— Eime, Vasia.
Jie išėjo iš vado žeminės. Vaska džiūgaudamas sekė iš pas­
kos. Galia ėjo tylėdama, tik retkarčiais atsigręždama pasižiūrė­
ti, ar iis neatsiliko.
— Naktys dabar drėgnos,— neryžtingai pradėjo Kuzmenka.
— Ruduo,— trumpai atsakė Galia.
— O jums čia nenuobodu? — nežinodamas ką sakyti, lepte­
lėjo Kuzmenka.
— Gerų svečių atvažiuoja,— kandžiai atsakė mergina.
— O jums čia nebaisu?
— Turėtute žinoti, kad aš ne iš baikščiųjų.
— Mes abu ne iš baikščiųjų. Bet aš juk seniai nemačiau
jūsų.
— Argi seniai! Aš kažkaip nepastebėjau,— vėl įgėlė Galia.
Tai nulėmė tolesnius įvykius. Vaska įsižeidė. Jis atsisakė
vakarienės ir pasiteiravo, kur įsikurti. Galia jį palydėjo į bend­
rą vyrų žeminę. Jis šaltai padėkojo merginai ir tylėdamas vir­
to į gultą.
Bet užmigti negalėjo. Nemiegojo ir Galia. Ji visą naktį gu­
lėjo atmerktomis akims, galvodama apie jį. Visą tą laiką, bū­
dama būryje, Galia nė valandėlę neužmiršdavo Kuzmenkos. Ji
nežinojo, kur jis, koks jo likmas. Galia jį mylėjo ir nebijojo
sau to prisipažinti. Atsargiai, stengdamasi neišsiduoti savo su­
sijaudinimo, Galia klausinėdavo Petuchovą, kur dingo Kuzmen­
ka, bet šis ir pats nieko nežinojo. Ir štai dabar Vasia čia pat,
būryje, gretimoje žeminėje. Kaip gerai, kad ji neparodė, jog
džiaugiasi jam atvykus. Reikia ir toliau su juo būti griežtai,
kad nieko nesuprastų. O kaip jis, vargšelis, sublogo, matyt,
pastaruoju metu jam buvo nelengva. Jis toks pats rudaplau­
kis, bet labai simpatiškas... Kaip juokingai styro jo plaukai —
ežiuku. Tikriausiai juos taip kalėjime nukerpa. Bet tai jam
nekenkia. Tik jis visai kaip mažas... Kiek metų praėjo nuo
tos dienos ant Žaliojo kalno? Penkeri metai... O kiek tai mė­
nesių — visi šešiasdešimt, vadinasi, du šimtai keturiasdešimt sa­
vaičių. . . nejaugi tai buvo taip seniai? Kaip bėga laikas, net
456
baisu! O vis atrodo, kad tai buvo tik vakar. O ko taip Andre­
jus Nikolajevičius šypsojosi? Nejaugi jis ką nors pastebėjo?
Oi, kad tik būtų nepastebėjęs!
— Pamanyk, nosį riečia,— tuo pat metu, vartydamasis ant
gultų nuo vieno šono ant kito, niurnėjo Vaska.— Šitos mergio­
tės mano, kad be jų mes negalime apsieiti... Kvailės! Ir išvis
karo metu mylėti gali tik kretinai. Gerai, kad aš neparodžiau,
jog džiaugiuosi, ją matydamas... Tegul neriečia nosies. Pama­
nyk, kokia paukštytė!
... Greit bėga laikas! .. Jau praėjo mėnuo nuo tos dienos,
kai Kuzmenka surado partizanų būrį. Per tas trisdešimt dienų
jis spėjo susipažinti su partizanų šiokiadieniais, o šie pamilo
jį už jo linksmą būdą, už nuostabią drąsą ir išradingumą.
Niekur taip greit ir taip tiksliai nepažinsi žmogaus, kaip
kautynėse, o pati sunkiausia ir patikimiausia situacija jam iš­
bandyti būna tada, kai reikia pralieti kraują.
Kuzmenka nesutrikdavo labiausiai įtemptose ir rizikingose
operacijose, kurias vykdė būrys, ir nepaprastai lengvai suras­
davo išeitį net kebliausiais atvejais. Be viso to, jis niekada ne-
prarasdavo proto ir rizikos dėl rizikos be reikalo nepripažino.
— Šaunuolis Vasia,— sakydavo būrio vadas.— Nepakanka
būti drąsiam. Reikia protingo drąsuolio. Galvą lengva padėti.
Tai nedidelis žygdarbis. O štai galvą išsaugoti ir užduotį įvyk­
dyti — jau reikia sugebėti.
Ir pagalvojęs paprastai pridurdavo:
— Padėti galvą be didelio būtinumo — vadinasi, eiti ma­
žiausio pasipriešinimo keliu. Kalbant iš esmės, tai — oportu­
nizmas. ..
Šia prasme Kuzmenką pavadinti oportunistu buvo negali­
ma, nes iš visų operacijų jis grįždavo ir galvą išsaugojęs, ir
užduotį įvykdęs.
Jis susitikdavo su Galia keletą kartų per dieną: šaudykloje,
būrio štabe, kur ji pastoviai dirbo, o kartais ir poilsio metu.
Paprastai čia jie būdavo šaltoki vienas kitam, abu apsimes­
davo, kad apie praeitį ir kalbos negali būti. Merginai tai ge­
riau pavykdavo: ji elgėsi vienodai, mandagiai, bet buvo abe­
jinga. Vaska kartais neišlaikydavo: kandžiai kalbėdavo, dėdavo­
si esąs pernelyg šaltas ir abejingas arba staiga nutildavo ar im­
davo pūstis.
Draugas Petuchovas, kaip ir anksčiau, skersakiavo į Kuz­
menką, aiškiai jo vengė ir kartu stebėjo jo elgesį.
Būrio vadas matė, kad Petuchovas vis dar priešiškas Kuz-
menkai, todėl su juo net keletą kartų apie tai kalbėjosi.
457
 — Aš jam nieko blogo nedarau,— atsakydavo Petuchovas,—
o ką aš apie jį manau — tai jau, atleiskite, mano asmeniškas
reikalas.
Kartą būrys sužinojo, kad kaimyniniu vieškeliu traukia vo­
kiečių gurguolė su šaudmenimis. Apie tai išgirdęs, būrio va­
das susimąstė ir, kažkodėl nusišypsojęs, išsikvietė Kuzmenką ir
Petuchovą. Kai šie atvyko, vadas jiems papasakojo apie gau­
tas žinias ir įsakė vykti prie vieškelio ir likviduoti gurguolę.
Tylomis išklausę įsakymą, jiedu išėjo iš vado žeminės ir
ėmė rengtis operacijai. Po valandos, kai pradėjo temti, abu
jau ėjo vieškelio link. Visą kelią tylėjo. Atvykę prie vieške­
lio, jie užsimaskavo ir ėmė lūkuriuoti pakelės griovyje.
Po kurio laiko pasigirdo artėjančios gurguolės girgždėjimas.
Vėjas atnešdavo vokiečių kalbos nuotrupas.
— Važiuoja,— sušnibždėjo Petuchovas.— Svarbiausia, nesku­
bėk. Prisileisime arčiau, tada pradėsime: tu — granatomis, o
aš — iš kulkosvaidžio.
Petuchovas buvo visiškai ramus. Vaska mintyse pagyrė ra­
jono milicijos viršininką.
Pagaliau vokiečiai taip priartėjo, kad jau aiškiai buvo ma­
tyti vežimų ir kareivių figūrų kontūrai. Petuchovas, duoda­
mas ženklą, kad laikas pradėti, šiek tiek niūktelėjo Vašką į
šoną. Vaska, patraukęs granatos saugiklį, metė ją į pirmąjį ve­
žimą. Pasigirdo trenksmas, arklys atsistojo piestu ir nugriuvo
ant šono. Tą pačią sekundę sutratėjo Petuchovo kulkosvaidis.
Vokiečiai, rėkdami ir pakrikai šaudydami iš automatų, išsi­
lakstė į šalis. Išsigandę žvengė ir, laužydami ienas, blaškėsi
arkliai. Vaska nuosekliai metė granatą po granatos, nuolat pa­
taikydamas į tikslą. Vienas, kitas, trečias vežimas su šaudme­
nimis išlėkė į orą. Daugelis vokiečių jau tysojo po netekusių
nuovokos arklių kojomis, ir visa tai nutvieksdavo raudoni spro­
gimų žybsniai.
Bet štai vienas iš vokiečių puolė Kuzmenką, kuris, norėda­
mas tiksliau mesti granatą, kilstelėjo iš griovio. Jam iš paskos
metėsi dar keletas. Petuchovas kulkosvaidžio serija dvejetą
paguldė, o į likusius Vaska metė granatą. Visiškai šalia pasi­
girdo kurtinantis sprogimas, ir Kuzmenką vos spėjo pasislėpti
nuo skeveldrų griovyje. Po akimirkos jis pakėlė galvą ir pa­
matė, kad vokiečiai apsupo Petuchovą. Vaska puolė prie jo.
Iš Petuchovo rankų išplėšęs rankini kulkosvaidi, juo lyg vėzdu
Vaska patiesė du vokiečius. Trečiąjį jis nuvertė nuo kojų,
trenkęs galva į paširdžius, bet tuo tarpu dar vienas lyg iš po
žemių išdygęs prieš jį vokietis iššovė tiesiai į jį.
458
 — Meluoji, fašisto snuki!— suriko Vaska ir, pajutęs, kad
jį kažkas lyg nudegino, dešimteriopai įniršęs, puolė vokietį,
griebė jį už gerklės ir ėmė smaugti. Vokietis sugargaliavo ir,
netekęs sąmonės, nugriuvo. Paėmęs iškritusį iš jo rankų mau-
zerį, Vaska kniūpščias puolė ant žemės ir ėmė šaudyti į vo­
kiečius. Tuo metu Petuchovas išsiveržė iš grumtynių ir, apsipylęs
krauju, visa gerkle suriko:
— Mušk juos, rėžk jiems! Iš kairės, žiūrėk, iš kairės!
Vaska apsisuko ir pamatė du iš kairės pusės prie jo bėgan­
čius vokiečius. Jis patiesė juos dviem šūviais. Kiti išbėgiojo.
Kai viskas nutilo, Kuzmenka pašaukė savo draugą. Bet Pe­
tuchovas tik* tyliai dejavo. Matyt, jis jau buvo be sąmonės.
Vaska perplėšė savo marškinius ir sutvarstė sužeistą Petucho-
vo šoną ir kaklą. Paskui jis sutvarstė savo žaizdą. Įveikdamas
stiprų skausmą, Kuzmenka vargais negalais užsivertė ant pe­
čių sunkų Petuchovą ir lėtai nukėblino į būrį. Jis ėjo labai il­
gai ir dažnai taip pavargdavo, kad bijojo netekti sąmonės. Tada
jis guldavosi kniūpsčias, ilsėdavosi, godžiai įkvėpdamas gaivų,
šaltą orą, o pailsėjęs vėl leisdavosi į kelionę.
Kai jis pasiekė būrį, jau buvo šviesu. Didžiulė, raudona, ką
tik patekėjusi saulė apšvietė pušų kamienus, prie vieno jų dū­
lavo pažįstama figūra. Tai buvo Galia, kuri nerimaudama visą
naktį laukė jų sugrįžtant.
— Vasia! — išgąstingai šūktelėjo ji, pamačiusi, kaip jis siū­
buodamas eina iš paskutinių jėgų.
Bet Kuzmenka jau nieko negalėjo merginai atsakyti: jis
lėtai suklupo, numesdamas nuo pečių sunkų Petuchovo kūną.
Petuchovas ir Kuzmenka atsipeikėjo kartu ir it pagal ko­
mandą sykiu atsimerkė. Abu gulėjo partizanų „ligoninėje",
kuri buvo įrengta erdviausioje ir sausiausioje žeminėje. Ne­
ryški prigesintos žibalinės šviesa apšvietė nelygias, šviesiomis
plonlentėmis apkaltas žeminės sienas, nedažytą, bet švarų pu­
šinį stalą, ant kurio buvo matyti vaistai, ir du žemučius, iš
lentų sukaltus gultus.
Ant taburetės, stovinčios tarp dviejų gultų priešais stalelį,
šnopuodamas snaudė partizanų daktaras Epšteinas. Vokiečiams
artėjant prie miesto, Epšteinui buvo pasiūlyta evakuotis. Ta­
čiau jis griežtai atsisakė išvykti iš Zariečensko, kur gydytoja­
vo beveik keturiasdešimt metų, pažinojo visas šeimas ir svei­
kindamasis tujindavosi su puse gyventojų.
— Nevažiuosiu! — ryžtingai pareiškė jis miesto komiteto
atstovams, kurie jį pasikvietė pasikalbėti.— Savo rankose turiu
šimtus ligonių, negaliu jų palikti.
459
 — O jeigu iš miesto reikės pasitraukti? — paklausė partijos
miesto komiteto sekretorius, stengdamasis nežiūrėti į akis.
— Manau, jog ir tada man rasis darbo. Tačiau, aišku, jau
ne pačiame mieste...
— Nesuprantu,— pamėgino gudrauti sekretorius.—“Ką jūs,
daktare, turite galvoje?
— Aš turiu galvoje partijos ir vyriausybės reikalavimus,—
atsakė Epšteinas.— Juose gana aiškiai pasakyta, ką turi daryti
tarybiniai žmonės okupuotuose rajonuose. Taigi miesto komi­
teto sekretorius, be abejo, gerai prisimena, jog išimtis gydyto­
jams tame pranešime nenumatyta. Trumpai tariant, mano še­
šios dešimtys su trupučiu anaiptol nėra pretekstas, kad nebū­
čiau priimtas į partizanų būrį.
— Viskas aišku,— nusišypsojo partijos miesto komiteto sek­
retorius.— Kol kas likite čia.
Daktaras Epšteinas liko, o paskui kartu su partizanų aktyvu
išėjo į būrį. Čia jis pirmiausia sutvarkė medicininę dalį: pasi­
rinko ir įsirengė žeminę, kuri buvo pavadinta skambiu „sta­
cionaro" vardu, ir pradėjo rūpintis būrio karių sveikata. Už­
tekdavo kuriam iš partizanų susloguoti, daktaras negaišdamas
surašydavo jam smulkią „ligos istoriją" ir nelaimingąjį pradė­
davo kamuoti termometru, bjauriais garstyčių trauklapiais ir
taurėmis.
— Nepakęsiu infekcijos! — išpyškindavo Epšteinas, kai jie
maldaudavo ir aimanuodavo.— Šiomis sąlygomis gripas tas pats,
kas ir maras. Kaip žmogus, atsakingas už būrio medicininę-sa-
nitarinę būklę, nemanau ginčytis su bacilų skleidėjais. Izoliuoti
stacionare, o paskui bus aišku.
Maždaug per du mėnesius senis su šaknimis išrovė bet ko­
kius gripo pėdsakus ir terorizavo partizanų virtuvę, reikalau­
damas griežčiausios sanitarijos. Tyrame ore partizanai gerokai
sustiprėjo, puikiai atrodė, nesiskundė kepenimis ir visiškai lio­
vėsi čiaudėję. Daktaro Epšteino veiklos dirva katastrofiškai siau­
rėjo, jis nuobodžiavo, sublogo, vaikščiojo paniuręs ir galiausiai
nuėjo pas būrio vadą.
— Kas nauja, daktare? — maloniai paklausė jį Popovas.—
Ko toks paniuręs? Ar tik neprasidėjo tropinės maliarijos, indiš­
kojo maro ar afganiškosios choleros epidemija?
— Jūs vis juokaujate,— paprieštaravo Epšteinas,— o man
ne juokai galvoje. Pirmąkart per šiuos keturiasdešimt metų
jaučiuosi dykaduonis. Klinikinės medžiagos beveik nėra. Žino­
te, ką sumaniau?
460
 — Prisipažinsiu, ne.
— Vokiečių gurguolėse neretai būna puikių medikamentų.
O mūsiškiai apie juos nenutuokia. Jeigu vietoj būtų specialis­
tas, manau...
— Negudraukite,— pertraukė jį Popovas,— sakykite atvirai,
jog norite kartelį patraukti į operaciją, ir nesidangstykite far­
macine baze.
— O jeigu noriu, kas čia bloga? — nenusileido senukas.—
Na, noriu.
Prasidėjo ginčas. Nors vadas ir spyrio josi, Epšteinas savo
pasiekė. Gavęs iš senuko garbės žodį, kad jis pasitenkins vie­
nu žygiu, vadas leido jam eiti į operaciją. Epšteinas su grupe
partizanų buvo pasiųstas užminuoti geležinkelį. Daktarui pasi­
sekė: grįžtant atgal, teko šiek tiek susišaudyti su vokiečių pa­
truliu. Žodžiu, troškimas išsipildė. Paskui pats Epšteinas pasa­
kojo, kad jis dar niekada „nebuvo taip puikiai praleidęs va­
karo". Toksai buvo „partizanų daktaras", ramiai snūduriavęs tuo
metu, kai Petuchovas ir Kuzmenka atsipeikėjo.
Kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, abu iš karto prisiminė vis­
ką, kas juos ištiko.
— Ačiū, drauguži,— ištarė Petuchovas, stengdamasis nežiū­
rėti Vašiai į akis.— Mane išgelbėjai, o patį, matyt, irgi sužeidė.
Turbūt ant nugaros vilkai?
Kuzmenka pažvelgė į savo buvusį priešą ir akimirksniu šir­
dyje pajuto, jog viskas, kas per šiuos kelerius metus juos sky­
rė, galutinai išnyko, taigi ištirpo nepasitikėjimas ir priešiškumas.
— Ar skauda žaizdą? — paklausė jis, išsisukdamas nuo at­
sakymo.
— Maudžia truputį,— atsakė Petuchovas ir norėjo dar kaž­
ką pridurti, bet pašoko atsibudęs daktaras ir riktelėjo:
— Kas čia per pokalbis! Mitingas stacionare? Kategoriškai
draudžiu!. . Ligoniai, jums paskirta visiška ramybė, lovos re­
žimas ir geresnė mityba. Na, nusisukite vienas į kitą nugaromis!
Petuchovas ir Kuzmenka niurnėdami nusigręžė. Tuo metu
pasigirdo kažkieno lengvi žingsniai, ir Vasia iškart suprato,
jog atėjo Galia.
— Na, kas gero, daktare? — tyliai paklausė mergina.— Kada
pagaliau jis... jie atsigaus?
— Jis... atleiskite, norėjau pasakyti — jie... jau atsipeikė­
jo,— šelmiškai atsakė Epšteinas.— Dabar aš leisiu jiems paei­
liui atsigręžti į jus, nes tai daryti kartu jiems negalima.
Reikia pridurti, kad daktaras Epšteinas jau seniai puikiai
suprato, kodėl Galia painioja įvardžius ir ką iš dviejų pacientų
461
ji norėtų greičiau išvysti. Vis dėlto Epšteinas, nutaisęs vis to­
kią pat rimtą veido miną, pasakė:
— Drauge Petuchovai, atsigręžkite į draugę Sobolevą.
— Klausau: atsigręžti į draugę Sobolevą,— vietoj Petucho-
vo atsakė Kuzmenka ir staiga atsigręžė į Galią.
— Vasia! — sušuko mergina ir, jau neįstengdama susilaiky­
ti, puolė prie jo.
Petuchovas, kuris irgi buvo spėjęs atsigręžti, pažvelgė į
daktarą, kažkodėl mirktelėjo jam ir, sunkiai atsidusęs, vėl nu­
sisuko į sieną. Netrukus jis apsimetė miegąs ir net ėmė knark­
ti. Daktaras Epšteinas savo ruožtu prisiminė turįs „neatidėlio­
tiną reikalą" ir paskubomis išėjo iš žeminės, prieš tai Galiai
griežtai nurodęs:
— Kol aš ateisiu, prašom nepalikti ligonio.

19. Iškyla į Zariečenską

O po dviejų mėnesių paspaudė šaltis, sukaustė upes, užpus­

tė kelius; rytais medžiai miglojo nuo šerkšno, naktimis prati­
sai kaukdavo pūga. Atėjo žiema.
Okupantai Zariečenske sulindo į namus it kurmiai. Jie bi­
jojo į šaltį nosies iškišti ir vengė išvažiuoti iš miesto į šiuos
niūrius ir pavojingus miškus, į šias užgrobtos, bet neužkariau­
tos žemės jiems nesuvokiamas, neaprėpiamas sniego platybes.
Vieną vakarą būrio vadas pasikvietė Kuzmenką ir pasakė,
kad reikia nusigauti į miestą, sužinoti, kas ten dedasi ir ko­
kios sudėties vokiečių įgula. Vadas nieko daugiau nepasakė,
bet iš jo nepaprastai susikaupusio veido ir sauso tono Kuzmen­
ka suprato, jog čia neįprasta žvalgyba ir jog bręsta didžiuliai
įvykiai. Vadas įsakė jam vykti į miestą kartu su Galia, kurią
pažinojo, kai dar naudojosi konspiraciniu butu.
— Ilgai ten neužsibūkite,— pasakė vadas atsisveikinda­
mas.— O svarbiausia — nekiškite galvų į kilpą.
Išėjęs iš vado žeminės, Kuzmenka patraukė pas Galią ir
persakė jai gautą įsakymą. Jis buvo jau visai sveikas ir ra­
miausiai galėjo vykti į tolimą kelionę.
Auštant Galia ir Kuzmenka iššliuožė slidėmis iš miško.
Violetinis rūkas gaubė apsnigtus laukus, žadėdamas saulė­
tą ir šaltą rytą. Galia ir Vasia švilpė kieta sniego pluta, greit
palikdami už savęs kilometrus kelio. Vasia, šliuoždamas prie­
kyje, protarpiais atsigręždavo į sekančią iš paskos merginą ir
klausdavo, ar toji nepavargo.
462
 Po kokių trijų valandų jie atsidūrė prie miesto. Didžiulė sau­
lė pamažu kilo iš už horizonto krašto, dažydama laukus įmant­
riais fantastiniais atspalviais. Čia vienur, čia kitur miškeliai
juodavo, tarytum blėstanti naktis dar laikėsi jų įsikibusi. Kuz-
menka nusprendė prišliuožti miestą iš Žaliojo kalno pusės.
Galia sutiko. Jie dar stabtelėjo ir kelias minutes pailsėjo.
— Na, judame,— pagaliau pasakė jis ir patraukė pirmas.
Galia leidosi jam iš paskos.
Netrukus jie pasiekė Žaliąjį kalną. Prieš jų akis plačiai at­
sivėrė iš vaikystės pažįstamas puikus vaizdas. Dešinėje, priglu­
dęs kalno papėdėje, nerūpestingai snaudė miestelis. Kairėje,
anapus snieguotos ežero lygumos, plytėjo bekraščiai laukai, ku­
rių melsvai rausvos platybės jau kibirkščiavo nuo pirmųjų sau­
lės spindulių. Diena dar nebuvo visiškai prasidėjusi, o kaminai
virš stogų jau rūko, ir šalto ryto tyloje tingūs dūmų stulpai
stovėjo nejudėdami, it nupiešti žydroje padangės drobėje.
Kuzmenka apsižvalgė, lyg norėdamas aprėpti šias erdves,
visą šį taikų peizažą.
O po valandėlės, prišliuožęs patį kalno pakraštį ir pasitik­
rinęs slidžių apkaustus, Kuzmenka stipriai atsistūmė ir nurūko
žemyn. Paskui jį pasileido Galia.
Po kelių minučių jie buvo priemiestyje, kuris jau kėlėsi iš
miego.
Viename šio priemiesčio namelyje buvo antrasis partizanų
konspiracinis butas, kuriame gyveno Darja Maksimova — se­
na miesto ligoninės akušerė. Nors Darj ai Prochorovnai buvo
jau septinta dešimtis, ji dar buvo žvali, dirbo ir niekada ne­
siskųsdavo sveikata. Jos platus geraširdiškas veidas, stamboka,
tvirta figūra, visiškai žili, sidabriniai plaukai, kurie tik sustip­
rino jos akių jaunatvišką spindesį, stangrių, ne pagal amžių
skaisčių skruostų tamsus raudonis rodė, jog ji visiškai sveika.
Darja neturėjo savo vaikų, bet gerai miesto pusei ji buvo
priėmėja, visus tuos vaikus laikė savo krikštavaikiais ir my­
lėjo kaip savus. Ji nebuvo partijos narė, bet kai Zariečenską
užėmė vokiečiai ir prireikė patikimos kandidatūros partizanų
konspiraciniam butui, buvo pasirinkta Darja Maksimova. Kai
apie tai jai buvo pranešta ir ji atvirai paklausta, ar nebaisu
imtis tokio dalyko, Darja tik nusišypsojo ir paprastai atsakė:
— Kaipgi ne? Žinoma, baisu. O ar moterims gimdyti ne­
baisu? O juk nieko, gimdo... Baisu, bet reikia.
Ji rimtai išklausinėjo smulkmenų, susitarė dėl ryšių, neno­
rėdama užsirašinėti, atmintinai iškalė slaptažodžius ir išeidama
pasakė:
463
 — O kad sena bobule pasitikėjote, dėkoju ir to neužmir­
šiu. Malonu, neslėpsiu, labai malonu.
Pasirinkta buvo gerai: Darj a Maksimova puikiai ėjo savo
naujas pareigas. Ji buvo puiki konspiratorė, atsargi ir įžval­
gi, be to, nekėlė jokio įtarimo. Kai Galia ir Kuzmenka peržen­
gė akušerės namelio slenkstį, Darj a plušėjo prie krosnies su
puodšake. Ji pažinojo abudu nuo jų gimimo dienos, bet vis
dėlto, nutaisiusi paslaptingą veido miną, paklausė:
— Kokia gimdyvės temperatūra?
— Trisdešimt septyni ir viena dalelė,— atsakė Vasia.
— Ar pirmąkart gimdo? ^
— Antrąkart.
— Ko laukiate: berniuko ar mergaitės?
— Tėvams vis tiek.
Pasitenkinusi šiuo sutartu slaptažodžiu, Darj a Maksimova
pakvietė svečius į vidų. Čia ji smulkiai išklojo jiems miesto
naujienas. Paaiškėjo, kad vokiečiai vakarais stengiasi neišeiti
lauk, kad įgula mieste nepasipildė, o Trubnikovas tebesėdi
„magistrate". Kuzmenka paklausė, koks šventiko likimas. Dar-
ja Prochorovna atsakė, kad Trubnikovas, bijodamas žmonių
keršto, šventiko neišdavė. Bet vis dėlto saugumo sumetimais ry­
tojaus dieną po pamokslo miestiečiai įkalbėjo šį šventiką išva­
žiuoti į kaimą. Jis taip ir padarė.
Visa tai pasakodama, Darja Maksimova greit padengė stalą,
išėmė iš seno bufeto indų, atnešė iš virtuvės šnypščiantį virdu­
lį, o paskui savo svečiams padavė šviežių bandelių, marinuotų
grybų ir žuvies.
Galia ir Vasia, kelionėje išalkę, visą šį valgį taršė su apetitu.
Pavalgę jie tarėsi, ką toliau daryti. Buvo nuspręsta išeiti iš
miesto naktį, kai sutems. Iki to laiko'Darja Prochorovna apsi­
ėmė gauti dar šiokių tokių žinių. Užrakinusi Galią ir Kuzmenką
namuose, senutė išėjo savais reikalais.
Vakare Darja Maksimova grįžo ir pranešė, kad mieste ra­
mu. Vokiečių įgula vis ta pati, naujų dalinių pastarąją savaitę
į miestą neatvyko. Komendantas gyvena senajame bute ir, kaip
paprastai, vakarais stengiasi lindėti namie. Pačiame mieste
patruliuoja vokiečiai, o prie užkardų budi daugiausia „rusų po­
licijos" sargybiniai. Gavę šių žinių, Galia ir Vasia palaukė, kol
sutems, ir atsargiai išsigavo iš miesto.
.. .Po trijų dienų, vakare, burmistras Trubnikovas išėjo iš
„magistrato" ir pasuko namų pusėn. Gatvės buvo jau tuščios.
Po kojomis girgždėjo sniegas. Trubnikovas pasistatė apykaklę,
nes buvo šalta.
464
 Turgaus aikšte priešpriešiais važiavo ilga valstiečių gurguo­
lė su šienu.
Trubnikovas priėjo prie pirmųjų rogių ir paklausė:
— Kas tokie, kur važiuojate?
— Pas komendantą, vežam šieną pagal paskyrą,— ramiai at­
sakė vaikinas, einantis šalia rogių.
Trubnikovas, pats nežinodamas kodėl, apšvietė vaikino vei­
dą elektriniu žibintuvėliu ir norėjo paklausti dokumentų, bet
žodžiai įstrigo gerklėje: prieš jį stovėjo Kuzmenka.
Nespėjo jis ir žodžio ištarti, kai Vasia apsvaigino jį baisiu
smūgiu į smilkinį. Akimirksniu Trubnikovas buvo surištas ir
paguldytas rogėse, po kauge šieno, iš kur išlindo du partizanai.
Iš kitų ilgos gurguolės rogių irgi pradėjo lįsti šiene pasislė­
pę žmonės. Prietemoje į padangę traškėdama pakilo žalia ra­
keta. Iš karto visose pusėse sutratėjo kulkosvaidžiai, sukukavo
trumpos automatų serijos, sudrioksėjo rankinių granatų spro­
gimai. Grobikai, nuo išgąsčio pusnuogiai iššokę iš mokyklos
pastato, nespėjo net sušukti savo tradicinio „Hitler kaput",—
jie akimirksniu buvo nukauti. Apkūnus komendantas iššoko
vienais marškiniais iš savo vilos su mauzeriu rankoje, bet jį
visam laikui nuramino partizanų kulka.
O po dviejų valandų partijos miesto komitete jau posėdžia­
vo Tarybų valdžios atkūrimo mieste trijulė.
Trijulės pirmininkas — partizanų būrio vadas, partijos Zarie-
čensko miesto komiteto sekretorius — paskambino varpeliu ir,
kaip paprastai, prabilo:
— Posėdį pradedame. Tikiuosi, kad kvorumas y ra...
Jis atsistojo ir nejučiomis šyptelėjo: kvorumas tikrai buvo.
Kabinetas, visi gretimi kambariai, koridorius, namo prieangis
buvo sausakimši žmonių. Gatvėje irgi juodavo žmonių minia.
Subėgę iš visų pusių gyventojai grūdosi, berniukai kaip kekės
kabojo įsilipę medžiuose.

Neįžengiamuose Baltarusijos miškuose Plotnikovas ir persi­

kėlusi pas jį Šura vykdė savo partizanines užduotis. Kartu dir­
bo būryje, kartu eidavo į žvalgybą, kartu ne sykį dalyvavo ko­
viniuose partizanų žygiuose. Taip praėjo pusantrų metų.
Jų būrys veikė Gomelio rajone. Klampūs, beveik neįžengia­
mi miškai partizanams buvo puiki slėptuvė. Kiekviename so­
džiuje, kiekviename kaime, kiekviename miestelyje būrys turė­
jo patikimų žmonių, su kuriais palaikė nuolatinį ryšį. Būrio va­
das Gluchovas, jau nejaunas, ramus, papurtusio lyg nesveikais
inkstais veido žmogus, pamilo Plotnikovą ir Šurą kaip savo vai-
30. T a r d y t o j o u ž r a š a i 465
kus. Jo vienintelis sūnus Sergejus buvo fronte, bet Gluchovas
seniai neturėjo apie jį jokių žinių. Vakarais, žaisdamas su Plot-
nikovu šaškėmis arba tardamasis su juo dėl būsimos operaci­
jos, stebėdamas susikaupusį Plotnikovo žvilgsnį, klausydamasis
jo balso, jo užkrečiamo juoko ir matydamas, kaip jis susimąs- *
tydamas juokingai, -visiškai kaip vaikas rauko kaktą, Glucho­
vas kartais pamanydavo, kad Plotnikovas kažkuo jam primena
Sergejų.
1943 metų rudenį partizanų veikla suaktyvėjo. Ilgos naktys
ir pabjuręs kelias palengvindavo partizanams užpulti vokiečių
gurguoles ir rengti diversijas geležinkeliuose. Plotnikovas, ge­
rai išmokęs sprogdinimo meno, būryje buvo laikomas geležin­
kelio katastrofų organizavimo specialistu. Per tą laiką jis ne
vieną vokiečių ešeloną su kroviniais nuvertė nuo bėgių.
Partizanai su vietos gyventojais turėjo puikių ryšių ir buvo
gerai informuoti apie vokiečių karinių krovinių gabenimą ge­
ležinkeliais. Dėl to buvo sprogdinama kaip tik tai, kas reikėjo,
ir tada, kai reikėjo. Vokiečių lauko žandarmerija ir gestapo
būriai nuo kojų nusivarė, norėdami išsiaiškinti, iš kur partizanai
taip tiksliai informuoti, bet taip nieko ir nepešė.
Pastarosiomis dienomis partizanai sužinojo, kad vokiečiai
rengiasi lydėti ešeloną su ypač slaptu ir nepaprastai vertingu
kroviniu. Apie tai buvo galima numanyti, nes vokiečiai sustip­
rino geležinkelio tiltų ir geležinkelio linijos apsaugą Minsko—
Gomelio ruože. Gestapininkai be paliovos pradėjo budėti gele­
žinkelio stotyse. Buvo rūpestingai patikrinti visi semaforai,
iešmai, pabėgiai. Maršruto, kuriam taip buvo rengiamasi, diena
buvo griežtai slepiama.
Gluchovas pasitelkė viską, kas tik galima, kad išsiaiškintų,
kas čia per slėpynės. Dešimtys partizanų ir partizanių kasdien
eidavo į žvalgybą, susitikdavo su geležinkelininkais ir grįžda­
vo su ta pačia žinia: geležinkelio ruožas nepaprastai rengiamas,
bet kada ir su kokiu kroviniu eis paslaptingasis ešelonas — nie­
kas nežino.
Šiomis dienomis Minsko—Gomelio ruože vokiečiai sustiprino
apsaugą, dėl to apie bėgių minavimą nebuvo galima ir galvoti,
juoba kad du kartus per parą specialiai atvykę vokiečių specia­
listai tikrino visus ruožo sektorius; be to, vokiečiai pradėjo
nepaliaujamą judrųjį patruliavimą su autodrezinomis. Glucho­
vas suko galvą, norėdamas rasti išeitį. Kaip visada, kai reikė­
davo ypatingo išradingumo, jis kreipėsi į Plotnikovą. Jiedu
dviese išsėdėjo keletą valandų, apsvarstė visus variantus ir vi­
sas galimybes. Galų gale Plotnikovas pasakė:
466
 __ Štai kas, Ivanai Semionovičiau! Nors ir kiek mes čia
svarstysime, naudos nebus. Čia reikalas aiškus: reikia rizikuoti.
Siųskite mane.
— Kur? — paklausė Gluchovas.
— Nežinau. Reikia nueiti ir spręsti vietoje. Geriausia, ma­
no nuomone, prie Skvorcovo pralankos. Ten vieta atkampi, ša­
lia miškas, porą dienų galima slapstytis. O per tą laiką galbūt
ir pavyks įminti mįslę.
Gluchovas susimąstė. Iš esmės Plotnikovas buvo teisus. Tie­
sa, gaila buvo rizikuoti vienu iš geriausių žmonių, bet kitos
išeities nebuvo.
— Ar vienas eisi? — paklausė jis, tuo sutikdamas su Plot-
nikovo pasiūlymu.
— Taip,— atsakė šis.— Ten kitas žmogus tik našta. O ir
prasibrauti dviese bus sunkiau.
Buvo nuspręsta, kad tą patį vakarą Plotnikovas iškeliaus į
Skvorcovą. Per tas kelias likusias valandas jis į portatyvinį ap­
valkalą susipakavo sprogmenis, pasirinko kelionei kelias „mad-
jares", t. y. mažas trofėjines minas, ir maisto kelioms dienoms.
Sura, įpratusi, kad Plotnikovas visada eidavo kartu su ja, nu­
stebo, sužinojusi, jog šį kartą jis nusprendė eiti vienas.
Plotnikovas jai paaiškino, kodėl jis nusprendė išsiversti be
jos. Ji pripažino, kad jis teisus, nors širdies gilumoje labai ne­
norėjo leisti jo vieno.
Vėlai naktį Plotnikovas pasiekė Skvorcovą — atkampią trau­
kinių pralankos vietą, kuri buvo toli nuo gyvenviečių. Drėgna
rudens naktis tarytum juodu laku užliejo mažą geležinkelio
sargo namelį. Staigių vėjo gūsių supamas blausus žibintas nepa­
jėgė įveikti nakties tamsos ir tik akimirką išplėšdavo iš jos
glėbio čia suspindėjusių bėgių, čia šlapių pabėgių, čia geležin­
keliui taisyti skirto žvyro kauburėlio dalį. Plotnikovas įsiklau­
sė: kažkur tolumoje nerimastingai žviegė autodrezinos sirena.
Sis žviegimas stiprėjo. Netrukus pasigirdo artėjančios drezinos
bildesys, ir išniro žalsvos jos žibintų šviesos, kurios tvieskė
tamsoje kaip plėšrūno akys. Plotnikovas įšoko į gilų griovį, iš­
kastą palei geležinkelio sankasą, ir prigludo jo dugne prie že­
mės. Drezina privažiavo pralanką ir sustojo beveik toje pat
vietoje, kur gulėjo Plotnikovas. Motoro neišjungė, matyt, dre­
zina sustojo neilgam. Drezina važiavo sargyba. Plotnikovas
aiškiai girdėjo vokiškus žodžius, o paskui pratisai sukaukė si­
rena: buvo kviečiamas sargas. Jis netrukus priėjo, ir vienas
vokietis laužyta rusų kalba paklausė:
— Na, kas nauja?
467
 — Kokios čia naujienos, pone karininke? — atsakė sargas.—
Tik valanda praėjo, kai buvote: ar daug kas per valandą galė­
jo įvykti? Va nulijo...
— Ar kokių žmonių nebuvo atėję?
— Iš kur čia jų rasis? Patys matote, čia užkampis. Čia ne
tik žmonių — vilko neišvysi: tokia užkeikta vieta, atleisk vieš­
patie. ..
— Na tu, sarge, žiūrėk, labai svarbus yra įsakymas. Žiūrė­
si, nemiegosi — paskui turėsi dovaną.
— Nuolankiai dėkoju, pone karininke.
— Po valandos vėl atvažiuosime. Žiūrėk—nežiopsok!
Drezina sukaukė ir nukūrė. Paskui sargui po kojomis su­
šiugždėjo žvyras — jis ėjo namelio link, ir vėl stojo nakties ty­
la, ją tik didino vėjo kaukimas ir supamo žibinto girgždesys.
Plotnikovas išlipo iš griovio, nusipurtė lyg šlapias pudelis.
Vandens prisirinko į batus, įsigėrę į vatinį, į rankoves — visur.
Reikėjo skubėti padėti miną, nes galėjo greit grįžti vokiečiai.
Jis paėjėjo nuo pralankos gal šimtą žingsnių, išsitraukė laužtu -
vėlį ir ėmė versti pabėgį. Išrausęs po juo duobelę minai, ja
ėmė atsargiai plūkti. Vos tik baigė darbą, kai pasigirdo grįžtan­
čios drezinos žviegimas. Plotnikovas vėl įsmuko į griovį. Dre­
zina sustojo prie pralankos akimirksnį, paskui nuvažiavo toliau
ir dingo tamsoje. Galima buvo tikėtis, jog po valandos ji vėl
grįš ir šitaip visą naktį važinės po ruožą. Tai sunkino uždavinį,
nes Plotnikovas turėjo susprogdinti paslaptingąjį traukinį, o ne
dreziną. Vadinasi, kol kas nebuvo galima dėti minos sprogdik­
lio. Tai buvo galima daryti tik įsitikinus, jog tikrai eina trau­
kinys, o ne drezina. Keblu buvo ir dėl kitko: atskirti traukinį
nuo drezinos Plotnikovas galėjo tik iš artėjančio garso. Vadina­
si, jis turėjo tik kelias sekundes, kad spėtų įtaisyti sprogdiklį
ir patsai gana toli nubėgtų. Pagaliau negalėjai būti tikras, kad
šis prakeiktasis traukinys eis naktį, o ne dieną, kai visa tai pa­
daryti bus neįmanoma. Iš visko sprendžiant, vokiečiai šį trau­
kinį ypač vertino ir vargu, ar jie imtųsi jį leisti pro šalį naktį.
Plotnikovas visa tai svarstė, o laikas slinko. Sargybinė dre­
zina dar sykį pravažiavo pralanką, o traukinio vis nebuvo. Dė­
ti sprogdiklį nebuvo prasmės. Šitaip įtemptai laukiant ir bėgo
laikas. Nejučiomis naktis ėmė tirpti. Horizontas pašviesėjo: ar­
tėjo rytas.
Likti prie geležinkelio buvo pavojinga. Plotnikovas nu­
sprendė pasislėpti miške, po nemigo nakties šiek tiek atsikvėp­
ti ir pamąstyti, ką daryti toliau. Kruopščiai žvyru užmaskavęs
savo nakties darbo pėdsakus ir įsiminęs, kurioje vietoje pakas-
468
ta mina, jis patraukė gilyn į mišką, pasiimdamas spyruoklę ir
sprogdiklį.
Sukoręs kokius penkis kilometrus, jis priėjo sausą laukymę,
pasirinko patogesnę vietelę, prisivilko šakų bei lapų ir po va­
landėlės užmigo kaip vaikystėje, nerūpestingai ir kietai.
Jis išmiegojo apie penketą valandų ir pabudo nuo vaikų
balsų. Prasitrynęs dar mieguistas akis, jis išvydo būrelį kokių
aštuonerių—dešimties metų amžiaus kaimo vaikų, žaidžiančių
laukymėje. Matyt, kažkur netoliese buvo kaimas.
Vaikai Plotnikovo, gulinčio už medžio ir didelės šakų krū­
vos, nematė. Jie azartiškai žaidė karą. Plotnikovas susidomėjęs
juos stebėjo. Netrūkus jis suprato, kad čia savanoriškai pasiduo­
da į nelaisvę vokiečių feldmaršalas fon Paulius. Apskritai lauky­
mėje buvo žaidžiamas Stalingrado mūšio finalas. Nustebęs, kad
čia, okupuotame rajone, valstiečių vaikai taip gerai žino karo
įvykius, Plotnikovas atidžiai stebėjo jų žaidimą.
Generolas feldmaršalas fon Paulius ėjo pasiduoti į nelaisvę,
sunkiai žingsniuodamas ir nunarinęs galvą. Feldmaršalo veidas
buvo liūdnas. Jį lydėjo du raudonarmiečiai su šautuvais, nusi-
drožtais iš medžio lazdų. Šautuvus jie laikė atstatytus ir nuo
feldmaršalo nenuleido akių, matyt, bijodami, kad paskutiniu
momentu jis neparodytų kulnų. Kitoje laukymės pusėje ant
rąsto stovėjo fronto vadas Rokosovskis. Priėjęs prie jo, fon
Paulius išsitempė, sumušė plikais kulnais (visas šis generalite-
tas, nors ir buvo ruduo, neturėjo batukų) ir atidavė pagarbą.
Rokosovskis, reikšmingai patylėjęs, prisimerkė ir tyliai tarė:
— Malonu, malonu. Seniai jūsų laukiame, feldmaršale fon
Pauliau. Rusai prūsus visada kuldavo.
Neaišku, kuo būtų baigęsis šis istorinis pokalbis, jei į lau­
kymę netikėtai nebūtų įbėgusi kažkokia mergaitė, kuri, kreip­
damasi į Rokosovskį, sušuko:
— Mišką, mama sakė, kad bematant eitum košės valgyti,
nes kailį išpers...
Fronto vadas apmaudžiai šnarpštelėjo nosimi ir, valiūkiš­
kai nusispjovęs, suniurnėjo:
— Moteriškės, ką besakysi! Čia Stalingrado operaciją bai­
giame, o jūs su savo koše! .. Gerai, tuoj pareisiu.
Mergikė nubėgo. Rokosovskis nusiėmė ausinį šalmą su
žvaigžde, tą patį padarė ir kiti vaikai. Visi pradėjo slėpti savo
ginkluotę po rąstu. Tuo metu į laukymę išėjo Plotnikovas. Vai­
kai, iš netikėtumo išsprogdinę akis, žiūrėjo į jį tylėdami.
— Nebijokite, vyručiai, aš savas,— pasakė Plotnikovas ir
ramiai užsirūkė.— Ar toli nuo čia gyvenate?
469
 Apie Varstą bus,— atsakė Rokosovskis.— O kas tau rupi?
— Stalingradą žaidžiate? — paklausė Plotnikovas.— Taip,
taip. Žmonės kraują lieja, fronte su vokiečiais kaunasi, o jūs,
kaip maži, žaidimus žaidžiate. Taip, žinoma, ramiau... Roko-
sovski, kur tavo tėtis? Gal fašistams tarnauja?
— Mano tėtis Tarybinėje Armijoje, o ne pas fašistus,— pa­
prieštaravo berniukas.— Ir brolis fronte. Ką čia niekus tauški?
— Ir mano! Ir mano! — vienas kitą pertraukdami, šaukė
vaikai.
— Atsiprašau: neįspėjau. O aš maniau, kad jūs už fri-
cus.
— O tu pats už ką? — pertraukė Plotnikovą Rokosovskis.—
Nusišnekėjo! Už fricus, už fricus... Ko tau čia reikia?
Klausimas buvo tiesmukiškas. Plotnikovas pasižiūrėjo į vai­
kus, į jų basas, pamėlusias kojas ir smalsias akis, pasižiūrėjo,
pamąstė ir nusprendė.
— Va kas, vyručiai,— pasakė jis.— Gerai, prisipažinsiu. Pa­
sisakysiu, ko aš čia ir kodėl. Jūs jau nemaži, jumis pasitikiu.
Aš, vyručiai, partizanas. Aš čia turiu specialią užduotį. Jeigu
jūs dori vaikinai, ne bailiai, ne verksniai — padėkite, o jei sū­
neliai lepūnėliai, plepiai — į kompaniją man netinkate.
— Na, o kuo padėti? Jeigu ginklų, tai mes turime.
— Kokių ginklų? Kam meluoji? — užpyko Plotnikovas.
— Na, ne! Jeigu sakau, kad turime, vadinasi, turime!
— O iš kur jų gavote?
— Iš kur, iš kur! Štai, žiūrėk!
Vaikai, visi kaip vienas įsispyrę, sunkiai pajudino sunkų
rąstą, po kuriuo buvo gerai užmaskuota duobė. Joje, didžiai
Plotnikovo nuostabai, iš tiesų gulėjo tikrų vokiškų automatų,
granatų ir šovinių. Vaikai paskui Plotnikovui paaiškino, jog
šiuos ginklus jie įsigiję dar 1941 metais, radę įvairiose vietose,
kur vyko mūšiai. Šiuos ginklus vaikai laikė slaptai nuo suau­
gusiųjų ir, kas labiausiai Plotnikovą nustebino, puikiausiai bu­
vo juos įvaldę. Jie čia pat akimirksniu išardė dalimis ir sunars­
tė automatą, parodė kelias trijų sistemų granatas ir paaiškino,
kuo jos skiriasi. Paklausti, kam jie laiko šiuos ginklus, vaikai
atsakė, jog, pirma, jie panaudos juos prieš hitlerininkus, kai
sugrįš Tarybinė Armija, antra, jie iš viso — įdomus daiktas.
Pokalbis buvo nevaržomas, laisvas ir kiek užtruko. Paskui
Mišką, prisiminęs motinos grasinimą, nukūrė namo, palikda­
mas Plotnikovą su draugais, bet greit sugrįžo. Kai Plotnikovas
jį paklausė, ar jis namie neišplepėjo apie jų pažintį, Miša įsi­
žeidęs atsakė:
470
 — Ką, aš mergiotė ar ką, kad liežuvį laidyčiau?
Įsitikinęs, kad bendrauja su patikimais žmonėmis, Plotniko­
vas papasakojo vaikams, kokia jo užduotis. Jis nusprendė pa­
naudoti vaikus dienos žvalgybai. Vaikų pasirodymas prie ge­
ležinkelio, suprantama, negalėjo sukelti kokio nors įtarimo.
Kai jis paaiškino vaikams, ką turėsią daryti, jie patenkinti
sutiko su jo pasiūlymu. Buvo nuspręsta, kad trys berniukai eis
į žvalgybą, Mišką budės prie tos vietos, kur užkasta mina, ir,
artėjant traukiniui, duos ženklą Plotnikovui, kuris slapstysis
miške, prie pačios geležinkelio sankasos.
Rūškana rudens diena siautė mišką, kuriame tūnojo Plotni­
kovas, nenuleisdamas akių nuo pageležinkele vaikščiojančio
Miškos mažos figūrėlės. Kiti vaikai dar nebuvo grįžę iš žval­
gybos. Per tas dvi valandas, kai Plotnikovas ir Mišką budėjo
savo vietose, vokiečių patruliu j anti drezina pravažiavo du kar­
tus. Pirmą kartą vokiečiai nekreipė dėmesio į kaimo vaikigalį,
su lanku vaikščiojantį išilgai geležinkelio. Antrąsyk Mišką, iš­
girdęs artėjančios drezinos stuksenimą, atsigulė į griovį, ir jo
iš viso nepastebėjo.
Gulėdamas ant drėgnos žemės, Plotnikovas staiga išgirdo
tolimą, neaiškų ūžimą. Miške iš garso sunku buvo nustatyti, ar
eina drezina, ar traukinys. Plotnikovas susikaupęs žvelgė į tą
vietą, kur stovėjo Mišką. Akimirka — ir Mišos ranka, kaip bu­
vo susitarta, iškilo į viršų. Artėjo traukinys, buvo brangi kiek­
viena sekundė. Plotnikovas pašoko ir puolė kiek kojos neša
bėgti prie minos. Spyruoklę ir sprogdiklį jis laikė rankose. Už­
šokęs ant sankasos, jis akimirksniu prarausė žvyrą, įdėjo sprog­
diklį ir pritaisė spyruoklę. Traukinys, einantis dideliu greičiu,
jau pasirodė ties geležinkelio bėgių posūkiu. Pūškuojantis gar­
vežys, grėsmingai stuksendamas per sandūras, ėjo tiesiog Plot-
nikovo pusėn. Mišką, kaip jam ir reikėjo daryti, per tas keletą
sekundžių spėjo nubėgti į mišką, iš kur, dusdamas iš susijau­
dinimo, stebėjo, kas bus. Paskutinę minutę Plotnikovas spėjo
nubėgti nuo geležinkelio sankasos. Neatsigręždamas, didžiuliais
šuoliais jis puolė į mišką. Tą pačią akimirką, kai jis buvo spė­
jęs pagaliau atsidurti girios pakraštyje, pasigirdo baisus spro­
gimas, nuo kurio sudrebėjo žemė. Plotnikovas kaip stovėjo, taip
ir krito. Netrukus nudrioksėjo antras sprogimas, po jo trečias,
ketvirtas, ir prasidėjo baisūs dalykai. Iš to, kiek buvo sprogi­
mų, iš milžiniško juodų dūmų stulpo, užgožusio įvykio vietą, ir
iš besikaitaliojančio tratėjimo, Plotnikovas suprato, jog susprog­
dintas didžiulis ešelonas su šaudmenimis, tarp kurių buvo ir
fugasinių bombų, ir artilerijos sviedinių.
47
 Kai viskas pasibaigė ir dūmai šiek tiek išsisklaidė, Plotni­
kovas ir Mišką nubėgo prie sankasos. Reikėjo skubėti, nes ne­
trukus galėjo atvykti avarinis traukinys. Išilgai išardyto gele­
žinkelio pylimo gulėjo prekinių vagonų griaučiai, o piestu at­
sistojęs garvežys riogsojo kaip didžiulė juoda žvakė. Tarp nuo­
laužų drybsojo apdegę, sumaitoti lavonai. Nusprendęs, kad eše­
lonas turėjo maždaug septyniasdešimt prekinių vagonų, Plotni­
kovas paspaudė atgal. Mišką lydėjo jį kelis kilometrus. Paskui
Plotnikovas sustojo, apglėbė berniuką ir pasakė:
— Na, ačiū, Rokosovski! Mudu užduotį įvykdėme. Dabar
vėl gali žaisti.
— Daugiau nežaisiu,— tyliai atsakė Mišką.— Dabar noriu
būti partizanas. Noriu mušti tikrus fašistus.
— Luktelėk,— atsakė jam Plotnikovas.— Ir tam ateis laikas.
Kol kas žaisk. Savo šautuvus saugokite, jų dar prisireiks. Pa­
lauk, mušime fašistus, Rokosovski; Tik lauk mano ženklo. O aš,
brolau, dar ateisiu. Tu kol kas rask patikimesnių vaikų ir su
jais padirbėk. Žodžiu, skiriu tave čia mūsų įgaliotiniu vai­
kams. Supratai?
— Supratau,— atsakė Mišką.
— Na, tai ir viskas. Kol manęs nėra, jūs tiktai žaiskite. Atei­
siu— kartu dirbsime. Be manęs nieko nedrįskite daryti!
— Klausau, be jūsų nieko nedaryti!— išsitempė Mišką.—
Lauksime jūsų!
— Teisingai! — trumpai ir tyčia griežtai ištarė Plotnikovas
ir patraukė į būrį.
Jis grįžo į būrį jau pavakare. Už kokių dviejų kilometrų
nuo būrio stovyklos jį pasitiko Sura, kuri nerimastingai šen bei
ten vaikštinėjo ta k u . J i j o la u k ė .

20. Žvėries urve

Ponas Otas fon Burgėtas, gestapo rusų skyriaus viršininkas,

gana maloniai sutiko Amosovą, pasiūlė jam cigarą ir išreiškė
pasitenkinimą, jį matydamas.
— Labai džiaugiuosi, galėdamas su jumis susipažinti, her
Špėjeri,— pasakė jis, atidžiai apžvelgdamas Amosovą.— Ne
taip jau daug senų vokiečių žvalgybos darbuotojų likę mūsų
sistemoje. Na, o tokių, kaip jūs, šitiek metų išgyvenusių Rusi­
joje, dar mažiau.
Amosovas padėkojo ponui viršininkui už dėmesį ir suteik­
tą jam galimybę pagyventi gimtajame Berlyne. Paskui, Burgė­
to prašomas, jis smulkiai papasakojo, kaip 1911 metais buvo
472
pasiųstas į karinę žvalgybą, baigė specialią mokyklą ir buvo
nuvykęs į Gatčiną rinkti duomenų apie pirmąjį pasaulyje dau-
giamotorį lėktuvą „Ilja Muromecas".
Amosovas tą dieną ilgai kalbėjosi su Burgėtu, kuris labai
atidžiai klausėsi, retkarčiais savo bloknote kažką užsirašyda­
mas. Galų gale Burgėtas pasiūlė Amosovui mėnesį kitą pailsė­
ti, per tą laiką susipažinti su Berlynu, o jau paskui imtis darbo.
— Jums reikia kokius tris mėnesius pas mus padirbėti,—
pasakė jis.— Per tą laiką susipažinsite su mūsų sistema — o jo­
je daug naujovių, taip pat su šiuolaikine diversine technika,
radijo aparatūra ir kitkuo. Visa tai jums, her Špėjeri, labai pra­
vers. O paskui vėl grįšite į savo mieląją Rusiją. Kol kas dar
nenuspręsta, koks darbas jums bus pavestas, tai daug priklauso,
kaip patys suprantate, nuo padėties fronte. Šiaip ar taip, atsi­
žvelgsime į jūsų daugelio metų patyrimą, į jūsų pageidavimus.
Kol kas ilsėkitės, pramogaukite, mėgaukitės Vokietijos oru.
Tuo ir baigėsi jų pirmasis pokalbis. Amosovas ėmė „ilsėtis".
Jis gyveno tame pačiame viešbutyje ir kasdien daug vaikščio­
davo po Berlyną ir jo apylinkes. Jis stebėjo miesto gyvenimą,
žmonių nuotaikas,* kaip organizuojama tiekimo sistema, preky­
ba, vidaus propaganda.
Berlyne buvo nyku.
Iš Rytų fronto be paliovos plaukė traukiniai su sužeistai­
siais. Valdžios organai, nenorėdami, kad gyventojai apie šiuos
nesibaigiančius ešelonus žinotų, davė nurodymą traukinius su
sužeistaisiais priimti tik naktimis. Deja, nors ir kokių buvo im­
tasi priemonių, berlyniečiai žinojo apie šį baisųjį srautą, plūs­
tantį iš Rytų. Iš karo ligoninių medicinos personalo, sanitarų,
gydytojų, iš sužeistuosius vežančių autobusų vairuotojų gyven­
tojai sužinojo apie didžiulius nuostolius fronte. Tiesa, vieni ki­
tiems tai persakinėdavo slaptai, į ausį, apdairiai, bet šitą šnibž­
desį užgoždavo be paliovos per radiją transliuojami trankūs
vokiečių maršai ir fiurerio, kuris, kur buvęs, kur nebuvęs, vis
sveikindavo Vokietiją su „istorine vokiečių ginklo pergale",
kraupūs bliovimai. Amosovas vis geriau pažino hitlerinės Vokie­
tijos gyvenimą. Tačiau svarbiausia, aišku, buvo ateityje, ir jis
nekantriai laukė tos dienos, kai nueis į gestapą ir pradės darbą,
apie kurį jam pasakojo Burgėtas.
Pagaliau ta diena atėjo. Amosovas tiksliai, nustatytą valan­
dą atvyko į gestapą.
— Na, kaip ilsėjotės? — paklausė Burgėtas, iš įpročio ati­
džiai jį apžvelgdamas.— Man rodos, jūs daug vaikščiojote, va­
žinėj ote po miestą, prisirinkote įspūdžių?
473
 — Visiškai teisingai, pone fon Burgėtai,— atsakė Amoso­
vas, kuris kelis kartus pastebėjo, kad yra stebimas ir kad jo
pėdomis neretai sekdavo „uodega".
Jis labai tiksliai papasakojo Burgetui apie visus savo pasi­
vaikščiojimus ir keliones po Berlyno apylinke?. Kartą jis net
specialiai išvyko į Braunšveigą, kur kadaise buvo mokęsis feld­
maršalo Moltkės karo mokykloje. Pati ta mokykla Amosovui
mažai rūpėjo, bet jis, ten nuvykdamas, norėjo sudaryti įspūdį,
jog jį neapsakomai vilioja tos vietos, kur prabėgo jo jaunystė.
Dėl to Amosovas, nuvykęs į Braunšveigą ir pastebėjęs, jog ir
šį kartą yra stebimas, kaip tai darytų lyriškos nuotaikos žmo­
gus, jau senyvas nuvykęs į savo jaunystės miestą, vaikštinėjo
Braunšveigo gatvėmis, liūdėjo parkuose ant suolelių, ilgai sto­
vėjo prieš karo mokyklos pastatą ir net porą kartų nusišluostė
nosine akis — tai tikrai atitiko vokišką dvasią.
Ir dabar, pasakodamas Burgetui, kaip atostogavo, Amosovas
pasiskubino pranešti, jog buvo nuvykęs į Braunšveigą ir jog
ten viešint buvo apėmę „liūdni, bet malonūs prisiminimai".
Burgėtas pritariamai palingavo galvą — viskas, ką dabar
jam pasakojo Amosovas, visiškai sutapo su paties Burgėto įsa­
kymu atlikto išorinio stebėjimo duomenimis. Tiesa, jis tikrino
jį ne dėl to, kad būtų abejojęs šio žmogaus asmenybe. Prie­
šingai, Burgėtas nė kiek nedvejojo, kad čia esama kaip tik Han­
so Spėjerio, bet buvo tos nuomonės, jog reikia stebėti, kaip elg­
sis žmogus, kuris tiek metų išgyveno Rusijoje ir galėjo per tą
laiką pakeisti savo įsitikinimus ir savo tarnybą.
Tačiau tai, kad Amosovas per visą mėnesį neturėjo nė vie­
no įtartino susitikimo, kad jo pasivaikščiojimai nekėlė jokių
abejonių, nes buvo visiškai natūralūs vokiečiui, kuris tiek metų
gyveno svetimoje šalyje, pagaliau ir jo kelionė į Braunšveigą,
ypač smulkiai nušviesta jį stebėjusių filerių pranešimuose, vis­
kas atsargųjį poną Burgėtą galutinai įtikino, jog Amosovu gali­
ma visiškai pasikliauti.
Todėl jis savo padėjėjams įsakė leisti ponui Spėjeriui dirb­
ti gestapo rusų skyriuje.
Amosovas pradėjo dirbti.
Jis dirbo daug, po dešimt—dvylika valandų per dieną, kad
greičiau įvykdytų užduotį ir grjžtų į tėvynę. Jis skubėjo dėl to,
kad žinojo, kaip brangi kiekviena diena, kiekviena valanda,
kiekviena minutė. Ten, „namuose", kaip mintyse su meile ir
švelnumu vadindavo jis savo tėvynę, tais metais buvo labai
sunku. Didesnė šalies dalis dar buvo priešo okupuota, visu di­
džiuliu tūkstančių kilometrų frontu vyko milžiniški mūšiai, ko­
474
kių karo istorijoje nėra buvę. Užnugaryje žmonės dirbo nenu­
leisdami rankų, gamino būtinus reikmenis kariuomenei, naujus
ginklus, daugybę tankų, lėktuvų, artilerijos. Tokiomis sąlygo­
mis ypač svarbu demaskuoti priešo agentūrą, užkirsti kelią di­
versijoms frontą aprūpinančiame transporte, karo pramonėje,
įmonėse.

Naktimis savo prašmatniame patale „Adlono" viešbutyje il­

gai neužmigdamas, Amosovas griežė dantimis ir kankinosi, su­
prasdamas, kad vertingų duomenų, kurių jam jau pasisekė su­
rinkti, jis dar negali perduoti į „namus", nes atsargumo dėlei
jis, žinoma, neturėjo radijo siųstuvo ir Berlyne negalėjo susi­
siekti su niekuo, kad nepražudytų nei savęs, nei tų, kurie, be
jo, ten irgi vykdė užduotis.
Dėl tų pačių motyvų jis neturėjo teisės rodyti savo nekant­
rumo ir, antra vertus, privalėjo pasinaudoti visomis galimybė­
mis, kurias teikė jo darbas gestape.
.. .Amosovo darbas baigėsi, jau artėjo diena, kai jis iš Ber­
lyno turės išvykti. Viskas, ką jis per šį laiką perskaitė, nagri­
nėdamas vokiečių žvalgybos pranešimų tomus, žemėlapius,
schemas ir dislokacijos taškus, jos šifrus ir sutartinius ženklus,
buvo nepaprastai svarbu. Amosovas iš esmės kruopščiai išnag­
rinėjo sudėtingą hitlerinės žvalgybos tinklą, jos artimiausius
planus ir darbo metodus.
Žvalgybos požiūriu ypač įdomūs buvo pranešimai iš Rytų
fronto. Beveik visuose šiuose pranešimuose buvo skundžia­
masi, kad sunku dirbti, kad tarybiniai žmonės nenori bendra­
darbiauti su vokiečiais, kad vietos sąlygos labai specifiškos, o
tarybinė kontržvalgyba yra puikiai informuota ir labai sėkmin­
gai veikia net vokiečių okupuotuose rajonuose. Tarybiniame
užnugaryje hitlerinės žvalgybos agentai sužlugdavo vienas po
kito, daugiausia dėl to, kad tarybiniai žmonės aktyviai padė­
davo saugumo organams demaskuoti priešo agentūrą ir kovoti
su šnipais bei diversantais. Tarybiniuose rajonuose išmestus
parašiutininkus paprastai sugaudydavo patys gyventojai, gerai
veikė sudaryti naikintojų būriai.
Okupantams didžiulę žalą darė ir partizanai, veikiantys tie­
siog pačioje vokiečių panosėje ir turintys plačių ryšių su gy­
ventojais. Jie veikė, nors vokiečių valdžios organai imdavosi
visų priemonių, eidavo į baudžiamąsias ekspedicijas ir žygius.
Šie pranešimai Amosovą neapsakomai džiugino, bet svar­
biau jam buvo dokumentai apie agentūros dislokaciją ir žval-
475
gybos planus. Pagaliau atėjo seniai laukta diena, kai jį pasi­
kvietė fon Burgėtas.
— Laba diena, pone Špėjeri,— pasakė fon Burgėtas, malo­
niai šypsodamasis.— Turiu jums malonią staigmeną. Šiandien
senosios karinės žvalgybos archyve pagaliau radome jūsų as­
mens bylą. Dabar galiu jums pasakyti, kad mes netgi buvom
pradėję manyti, jog ji sunaikinta, nes ilgą laiką negalėjome
jos rasti. Mat po Versalio sutarties karinio archyvo dalis buvo
sunaikinta, o kita dalis taip išblaškyta po įvairias Vokietijos
vietas, kad ją sunku buvo rasti. Bet va šiomis dienomis Šlezin-
geryje rasta senojo archyvo dalis, ir ten, be kita ko, Hanso
Špėjerio asmens byla. Štai ji.
Burgėtas parodė Amosovui juodą kolenkoro aplanką.
— Štai jūsų jaunystė, her Špėjeri,— pasakė jis.— Jūsų fo­
tografijos, darytos, kai buvote to laimingo ir deja, nepakartoja­
mo amžiaus, jūs pirmieji pranešimai, net jūsų paties rašyti laiš­
kai. ..
Amosovas nustėro. Kas tai — velniškas žaidimas, gudriai
sumanytas išbandymas ar katastrofa? Didžiulėmis valios pastan­
gomis jis prisivertė linksmai nusišypsoti.
— Dieve, kokia laimė! — sušuko jis.— Nejaugi išliko net
mano pirmieji pranešimai?
— Štai jie,— pasakė Burgėtas, atskleisdamas aplanką.— Da­
bar kartu juos paskaitysime. Suprantu jūsų džiaugsmą, brangu­
sis Špėjeri. Nėra nieko žavingesnio ir laimingesnio, kaip atgi­
jusios jaunystės dienos.
Jis atsisėdo šalia Amosovo ir ėmė versti aplanką. Pirmame
storos bylos lape buvo užlipinta nuo laiko išblukusi visiškai
jauno leitenanto Hanso Špėjerio, 1911 metais baigusio Braunš-
veigo feldmaršalo Moltkės karo mokyklą, fotografija.
— Jums, Špėjeri, tada buvo dvidešimt,— lyriškai ištarė Bur­
gėtas.— Pažiūrėkime, ar labai pasikeitėte...
Ir Burgėtas, staigiai pasisukęs, savo aštriu, skvarbiu žvilgs­
niu tiesiog įsispitrėjo į šalia jo sėdinčio Amosovo veidą. Amo­
sovas, pagarbiai šypsodamasis, ramiai sutiko jo žvilgsnį.

21. Komandiruotėje

Viskas baigėsi laimingai. Jaunojo Špėjerio fotografiją, kuri

buvo jo byloje, Amosovas apžiūrėjo tikrai susidomėjęs. Savo
ruožtu ir rusų skyriaus viršininkas ilgai spoksojo iš pradžių į
fotografiją, o paskui į Amosovą.
476
 — Taip, laikas jūsų išvaizdą šiek tiek pakeitė,— pasakė
jis.— Trisdešimt metų...
— Be to, kiek metų svetimoje šalyje, vis slapstantis, už­
kampyje,— pridūrė Amosovas.
Padėkojęs viršininkui už jautrumą, Amosovas išėjo, pasi­
ėmęs Špėjerio asmens bylą. Laisvu laiku jis atidžiai ją išnag­
rinėjo ir dar kartą įsitikino, kad Šarapovas papasakojo teisybę.
Špėjerio-Šarapovo istorija, prasidėjusi Braunšveigo karininkų
mokyklos išleistuvių pokylyje, jo veikla ikirevoliuciniame Peter­
burge, Gatčino epopėja — žodžiu, iš tikrųjų viskas, ką parodė
per tardymą Šarapovas, atitiko jo asmens bylos duomenis, šioje
byloje surinktus pranešimus, raportus, įsakymus, užduotis. Su­
sipažinęs su Špėjerio asmens byla, Amosovas nieko nauja ne­
sužinojo.
Šia prasme Amosovui kur kas įdomesnis buvo kasdieninis
darbas rusų skyriuje, kuris leido jam smulkiai susipažinti su
vokiečių žvalgybos veiklos metodais ir jos atsparos taškais, iš­
dėstytais kai kuriuose Tarybų Sąjungos—Vokietijos fronto ra­
jonuose. Vokiečių žvalgybos mokyklų, kuriose buvo rengiami
šnipai ir diversantai, išsidėstymas, verbavimo metodai, ryšių ir
informavimo technika, agentūros naudojami nauji šifrai ir ko­
dai,— visa tai buvo labai vertingi duomenys, kuriuos Amoso­
vas „rijo" taip godžiai, jog jo „vadovybė" negalėjo atsigėrėti.
— Kaip neapsakomai kruopštus ir darbštus šis žmogus,—
sakė apie Amosovą rusų skyriaus viršininkas.
— Taip, senieji vokiečių žvalgybos kadrai buvo puikiai iš­
auklėti,— pabrėžė Amosovo „bendradarbiai".
Taip praėjo keli mėnesiai. Amosovas pradėjo mąstyti, jog
atėjo laikas kraustytis iš Berlyno namo, kad būtų galima pa­
naudoti surinktus duomenis. Kartą jis, rusų skyriaus viršininkui
parengęs dar vieną pranešimą, paprašė pasiųsti jį į darbą.
— Užtektinai pailsėjau, pone viršininke,— pasakė Amoso­
vas.— Be to, jums padedant, savo kvalifikaciją aš sėkmingai
pakėliau. Ar ne laikas man vykti į frontą?
— Ko gero, aš jums pritariu,— atsakė viršininkas.— Šiuo
klausimu nenorėjau rodyti iniciatyvos, nes buvau tos nuomo­
nės, jog turite teisę gyventi Berlyne tiek, kiek norite... Bet jei­
gu pats apie tai prabilote, tai ką gi, laimingo kelio!
Pradėjo kalbėti apie darbą. Amosovui buvo pasiūlyta išvyk­
ti į Suomiją, o iš ten į Rytų fronto šiaurės rajoną.
— Mes domimės TSRS šiaurės uostais,— pasakė viršinin­
kas.— Kaip tik šie uostai rusams yra labai reikšmingi: ten gau­
nami kroviniai iš sąjungininkų. Čia jums plati veiklos dirva:
477
rengti diversijas pačiuose uostuose, rinkti duomenis, kiek gau­
nama krovinių ir kokie tie kroviniai, pagaliau nustatyti atvyks­
tančių ir išvykstančių laivų karavanų datas ir maršrutus, o to
reikia mūsų povandeniniams laivams orientuoti. Žodžiu, darbo
marios.
Amosovas išklausė viršininko nurodymus bei patarimus ir
padėkojo už pasitikėjimą ir įdomų darbą.
— Mane visiškai patenkina jūsų pasiūlymas,— pasakė jis.—
Aš pats jaučiu, kad Rytų fronto šiaurėje yra ką veikti ir kur
pasireikšti. Bet prašyčiau, jeigu galima, leisti man iš pradžių
užsukti į Zariečenską. Labai noriu apsilankyti savo senojoje
bazėje. Be to, norėčiau sutvarkyti kai kuriuos smulkius asme­
niškus reikalus. Tam prireiks ne daugiau kaip dviejų savaičių,
o paskui grįšiu ir išvyksiu į Suomiją.
Rusų skyriaus viršininkas sutiko. Amosovui šios kelionės į
Zariečenską labai reikėjo, nes jis tikėjosi ja pasinaudoti, kad
galėtų perduoti surinktus duomenis.
Kai dėl pasiūlymo vykti į šiaurę, tai jis buvo viliojantis, bet
iš pradžių reikėjo „atsikratyti" Berlyno įspūdžių ir medžiagos.
„Iš pradžių reikia informuoti mūsiškius,— mąstė Amoso­
vas,— juoba kad kai kurie duomenys gali būti naudingi tuoj
pat. Zariečenske rasiu, kaip susisiekti su mūsiškiais ir pasitei­
rauti, kokių bus nurodymų dėl darbo šiaurėje. Juk daugeliu
atvejų prieš sąjungininkų karavanus operuojančius povandeni­
nius laivus galima padaryti nepavojingus..."
Po dviejų dienų, aprūpintas visais dokumentais ir įgalioji­
mais, Amosovas iš Berlyno išvyko į frontą.
Netrukus jis grįžo į Maskvą.
Keli mėnesiai, kuriuos Amosovas padirbėjo rusų skyriuje,
nenuėjo perniek. Žvalgybos vadovybę Berlyne apėmė siaubas
nuolat ateinant žinioms, kad žlunga vienas taškas po kito. Ta­
rybinė kontržvalgyba neapsakomai greit likvidavo ągentūrą,
kuri tokiomis didelėmis pastangomis buvo įsteigta pafrontės ra­
jonuose. Ir tik „sūnėnas Miša", kuris kadaise buvo likęs Zarie­
čenske, nežinia kur pradingo. Amosovas neužmiršo „sūnėno",
įtardamas, kad jis, kaip ir anksčiau, yra kur nors Maskvoje
arba greičiausiai Pamaskvyje. „Sūnėno" buvo ieškoma.
Kartą Amosovas išvyko į užmiestį. Šiaurės geležinkelio
elektriniame traukinyje, kaip paprastai, buvo daug žmonių.
Amosovas stovėjo vagono tambūre ir skaitinėjo laikraštį. Ša­
lia jo stovėjo grupelė moksleivių, merginų, senyvų tarnauto­
jų — visi jie su grėbliais ir kastuvais vyko { kolektyvinius so­
dus. Šmėkščiojo pamaskvio miškai, progumos ir nameliai. Vi-
478
sur, pradedant geležinkelio pylimu, knibždėjo žmonių. Kiek­
vienas žemės sklypelis buvo paverstas daržu. Darbo Maskva
visas poilsio dienas, visas laisvas nuo tarnybos valandas plu­
šėdavo daržuose.
Vienoje stotyje iš vagono išlipo daug žmonių ir pasidarė
daug laisviau. Amosovas atsisėdo ant suolo ir vėl įniko į laik­
raštį. Staiga jis pajuto į save atkreiptą kažkieno žvilgsnį. Pa­
kėlęs galvą, Amosovas išvydo „sūnėną Mišą", kuris stovėjo
netoliese, įsitvėręs kastuvą, apsivilkęs pilku medvilnės kostiumu.
Abejoti neteko — tai buvo jis: pailgas Pabaltijo vokiečio vei­
das, blausios akys. Amosovas džiugiai nusišypsojo ir puolė
prie jo.
— Miša! — šūktelėjo Amosovas,— kiek vandens nutekėjo!
— Dėdule! — lemeno „Miša", džiugiai šypsodamasis.
Keleivių akivaizdoje jie apsikabino. Amosovas svarstė, ką
jam toliau daryti. „Sūnėną" dabar suimti nebuvo prasmės, nes
reikėjo iš pradžių išsiaiškinti, kur jis gyvena, su kuo palaiko
ryšius ir pan.
Įsišnekėjo. Artimiausioje stotelėje „Miša" ir Amosovas iš­
lipo iš vagono. „Miša" pasakė, kad jis gyvena netoliese, vasar­
namyje. Jis pakvietė Amosovą užeiti pas jį ir pradėjo klausi­
nėti, ar jis seniai Maskvoje. Amosovas ekspromtu sukūrė jam
visą istoriją ir leido suprasti, kad jis neseniai permestas į
Maskvą vykdyti specialios užduoties.
Jie nuėjo į vilą, kur „Miša" Amosovą supažindino su kaž­
kokia blondine, pristatydamas ją kaip savo draugę.
— Galite jaustis laisvai, dėdule,— pasakė jis.— Liusė žino
viską...
Pasisvečiavęs pas „sūnėną" visą dieną ir sužinojęs, jog, žlu­
gus vienam vokiečių žvalgybos konspiraciniam butui, jis ir jo
partnerė neteko ryšių su vadovybe, Amosovas atsisveikino su
jais ir išvyko į Maskvą.
O naktį „sūnėnas Miša" ir jo dama savo viloje buvo suimti.
Rytą sužinojęs, kad operacija buvo sėkminga, o „sūnėnas"
atsidūrė ten, kur jam ir reikia būti, Amosovas išėjo į gatvę.
Zariečensko epopėjoje buvo padėtas paskutinis taškas.
Vėsus, vaiskus vasaros rytas gaivino miestą. Pro šalį žvan­
gėdami riedėjo tramvajai, važiavo automašinos ir troleibusai,
susikaupę ir rimti vaikščiojo šaligatviais žmonės. Visi buvo už­
siėmę, visiems buvo brangus laikas, visi turėjo svarbių reikalų.
Sostinė, šalis, žmonės skubėjo sutikti pergalę.
1943 m.
 TURINYS

Pasakojimas apie s a v e ___ 3 Iš antrosios k n y g o s ........... 150

TARDYTOJO UŽRAŠAI . . 16 Dinarai su skylutėmis ___ 150

Dingimas ............................ 174
Iš pirm osios k n y g o s .... 16 Vilkų ruja ........................... 204
Spąstai ........................ 208
Kerštas ................................ 16 Žodinis portretas ----- 221
Tėvas Ambraziejus ........... 23 Misterio Groverio meilė .. 229
Naujųjų metų naktis ___ 28 Eduardo Erio bregetas . . . . 239
Generolienė Apostolova .. 31 Grandininė reakcija ___ 268
Nadeždos Spiridonovos žūtis 38
Naktinis pacientas ........... 44
Svetimi tundroje ............... 50 Iš trečiosios k n y g o s .... 292
Paskutinis mohikanas . . . . 57 Debiutas ............................ 292
Romantikai ....................... 61 Priėmimo diena ............... 300
Gaisrai Saranske ............... 64 Trejetas iš fizikos ........... 325
Kaltės išpažinimas* .......... 70
Nuoširdus pokalbis ........... 73
Tvirtas rankos paspaudimas 79 PRAEITIES ŠEŠĖLIAI .... 334
M. Proninos nužudymas .. 83 Trys provokatoriai ........... 334
Gūdi byla ............................ 88 Piktasis organizacijos „Na-
Pusė centimetro ............... 95 rodnaja volia" genijus . . . . 334
Medžioklinis peilis ............. 100 Tūzų Dama ............................ 357
Mirusiųjų atmintinė ............. 110 Kirilo Lavrinenkos karjera 371
Pora batelių .......................... 114
Lionka Pantelejevas ............. 122
„Muzikali" prigimtis . . . . 134 SENAS PAŽĮSTAMAS .. 385
„Teisminė klaida" .............. 142 (Atsakomasis vizitas) . . . . 385

Aee Ρ ομβηοβηη UI e h h h h. 3AI1HCKH CAEAOBATEA^L Ha ahtobckom H3bnce.

ΠβρθΒΟΑ c pyccKoro H3AaHHa 1979 r. M3AaTeAbCTBo «M hhthc » AhtCCP, B hai>hioc ,
1982 r.
Levas S e i n i n a s. TARDYTOJO UŽRAŠAI. Vertė Br. Kivilšienė. Redaktoriai:
V. Žemaitis ir L. Stanevičius. Viršelio dailininkas S. Motieka. Meninė redaktorė
L. Skerstonaitė. Techninė redaktorė R. Bancevičienė. Korektorės: N. Petrošienė,
J. Udraitė.
IB Nr. 2297
Duota rinkti 1981.09.18. Pasirašyta spausdinti 1982.02.03. Popierius: Spaudos Nr. 2.
Šriftas 9 p. „Baltika". Iškili spauda. Formatas 84X108’/32· 25,2 sp. 1. 34,26 apsk. 1.1.
Tiražas 20 000 egz. Užsak. Nr. 2490. Kaina 2,30 rb. Leidykla ,,Mintis", Vilnius, Sie­
rakausko g. 15. Spaudė ,.Vaizdo" spaustuvė, Vilnius, Strazdelio g. 1.