Mano širdies apdaras

Kai pragyveni gerą gabalą gyvenimo, tavo kojos apsunksta, bet

mintis tampa verianti, liežuvis aštrus, o žvilgsnis - tarsi erelio. Tu imi
regėti kiaurai audinius, tavo širdis ima girdėti menkiausius šlamesius
ir pastebėt mimikos raumenų virptelėjimus. Slepiamas emocijas.
Apgaulę. Apsimetinėjimą. Falšą.

Man taip atsitiko. Tas gebėjimas sprogdino iš vidaus ir

sublimavosi į žodžius. Tai buvo mano meninių gebėjimų persikeitimas į
verbalinį taifūną.

Aš prabilau. Kalbu savo miestui ir savo žmonėms. Šančiams,

Slabodkei, Žaliakalniui, Marvelei... Mes būsime surišti amžiams, davę
kraujo priesaiką santakoje Nemuno ir Neries.

Kaunietis nepamiršta niekada, kur gimęs. Nepamiršk to ir Tu. 

Padėsiu Tau nepamiršti.

Įžeminsiu tekstais Tave šioje vietoje, kad

tvirtai jaustum pagrindą po savo kojom ir galią šią bei
meilę - savo vaikams perduotum.
 Šančiai

Atminties labirintuose mums ima šmėžuoti kadaise pro Šančius

pralėkdavęs traukinukas, ir jo apšerkšnijusiuose languose o gal tik vaizduotėje
matome visus, kadaise čia gyvenusius. Jie šypsosi mums ir mojuoja languose:
dailios moterys bubikopf galvytėmis, su prašmatniomis kepuraitėmis, solidūs
ponai ir pagyvenusios ponios... Telegramos iš praeities mums, kad nepamirštume
lygiai taip pat išsiųsti jų ateisiantiems po mūsų. Laiškai kaligrafiškai išraitytomis
raidėmis, labai stengiantis...

Vienyje.

Pažinkime ir glauskimės vieni prie kitų, nes tik santykiai tarp mūsų tėra
didžiausias turtas ir vertybė… Tik jie…

Buvo toks kalambūras: "Šan Čiai - Pekino pusės link". Gal dėl medinukų,
tankiai susispietusių, lyg vabaliukų kolonija, prismaigstytų tankiai ir glaudžiai
palei Nemuną... Gal dėl nelabai turtingos publikos. Kas žino... Šiemet sukanka
100 metų, kai Žemieji Šančiai ir Vilijampolė tapo Kauno dalimis. Jie turi daug
bendro. Tai bene spalvingiausi savo personažais rajonai. Miestas yra visų pirma
žmonės. Spalvingi. Unikalūs. Ypatingos vietos "suklijuoja" ten gyvenančiuosius
istorijomis, kurios suvienija ir apjungia. Juokaudami prisimename jas, jos yra
jungtis su praeitimi. Be praeities mes stovime ant siūbuojančio pagrindo. Praeitis
yra fundamentas, ant kurio statomas ateities rūmas, jis tobulinamas, įpinant
savas istorijas, savus gyvenimus. Saugoti tai ateičiai - mūsų pareiga.
Nepradanginti, nepamesti, nepamiršti, skaityti ir pasakoti jas kitiems.

Su pasididžiavimo jausmu.

Kas pagalvotų, kad Šančiai buvo taip pavadinti prancūzų? Tereikėjo

1812 vasarą Napoleonui persikelti per Nemuną ties šia vieta, pastatyti
įtvirtinimus, ir prašome! Redutai-kalvos virto Šančiais... Gal verta imt
mokytis prancūzų kalbos visiems šančiškiams? Kad nepamirštume, kam
turime būti dėkingi už Šančių vardą? O tai būtume likę kokiais Baibokais,
kaip anksčiau. Nelabai prašmatnu, tiesa?

Taigi, Baibokų kaimo pavadinimo Šančiai išvengė dėka Napoleono, puiku!

O štai Vytauto Didžiojo metais buvo kilęs sumanymas Šančius pavadinti

Vytautogala. Neaišku, kodėl jis nebuvo patvirtintas, ko gero, nesulaukė
palaikymo iš vietinių. Trumpas ir aiškus "Šančiai" tikrai patraukliau, nei
griozdiškai ilgas, nors ir siejamas su Vytauto vardu kilniuoju. Ir kokia čia "-gala"?
Nei tai galas joks, nei pakraštys! Ar šančiškius ketinate talpinti gale? Mus?!

Matyt, šančiškiai nejuokais įsižeidė. Na jau, mes jums ne "pauodegys" koks,

atsikabinkit! Kas per insinuacijos! Šančiai yra kaip patrankos šūvis. Napoleono
patrankos, jei norite žinoti! Savo Vytautogalą dovanojam Panemunei.
Neatlygintinai. Jei tik pageidaus. 

Toks štai buvo dramos siužetas.

Kokia pirma mintis kyla, išgirdus pavadinimą Šančiai ir kokios

asociacijos? Kareivinės, taip. Geležinkelis ir tunelis, tiesa. Karių kapinės,
Darius ir Girėnas. Tarpukaryje čia gyveno nemažai kariškių. Kaip žinia,
kariškių žmonos įprastai buvo mokytojos. Toks šeimos sąstatas buvo gan
dažnas. Gal todėl Šančiai žymūs savo modernia gimnazija, suprojektuota
architekto Stasio Kudoko? Stasys Kudokas Kaune suprojektavo nemažai
įdomios architektūros. Artdeko dainius "patupdė" mieste nuostabių
pastatų, atstovaujančių Kauno "optimizmo architektūrą". Šančiai gali
didžiuotis savo gimnazija, kuri tuomet buvo be galo moderni. Išskirtinė.

Ji - greta.

Menininkai
Mūsų pasididžiavimas yra du Kauno menininkai
avangardistai: Ušinskas it Truikys. Tik jie, anot
menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, turi teisę taip
vadintis vien todėl, kad Lietuvos mene iškirto langą avangardo peizažo link. Jie
buvo pirmieji ir stipriausieji, pakeitę lietuviškojo meno pasaulį, o kiti ėjo paskui…

Šančių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje amžiams liko jų kūrybos kibirkštys

ir pėdsakai: dailininko Liudo Truikio freska „Angelai“ bei galiniame fasade
pokario metais įkomponuoti Stasio Ušinsko vitražai.

Ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais vienas kereivinių pastatas buvo

"išrūpintas" ar gal "išplėštas" Kauno dailininkams. Ten jų kirbėjo nemažai:
tapytojas Vytautas Povilaitis - modernistas, Miglė Kosinskaitė, skulptorius
Danielius Sodeika, keramikai ir kiti bohemos atstovai čia kūrė savo šedevrus,
tarsi bičių avilyje. Vėliau kai kurie mirė, kiti - išsikėlė, pavargę nuo miesto ir
nenutrūkstamos svečių cirkuliacijos, ieškodami ramybės kurti, atsiriboti ir tapti
sunkiau pasiekiamais... Šančiai keičiasi nenutrūkstamai: čia plūsteli ir atslūgsta
naujų gyventojų taip, kaip seniau Nemuno potvyniai užliedavo ir vėl
atsitraukdavo savo vandenimis pavasariais.

Tai tarsi kvėpavimas: įkvepiu-iškvepiu... Tas nuolatinis Šančių krūtinės

kilojimasis byloja gyvybę. Tu taip pat savo gyvenimo istorija gali atnešt jo
arterijomis deguonies.

Pasistenk tik.

Cotton
Sovietmečiu mes visos dėvėjom pėdkelnes Cotton.
Vienodos kūno spalvos. Visos mokinės ir ponios nešiojo Cotton pėdkelnes. Net
neįsivaizduotume tuomet, tikriausiai, kad jas kas kitas gali gaminti. Šiugždančio
celofano maišelis ir logotipas, nesikeitęs nuo smetonmečio. Atpažįstamas iki
skausmo. Kuklus ir nešokantis į akis, įmantriai išvinguriuotu šriftu... Jis buvo
nušluotas be sentimentų, kaip daugelis fabrikų Kaune, deja. Šiandien mes
vaikščiojame kur kas gražesnėm kojinėm, nei tuomet, bet to logotipo nebeliko. Jis
nuskendo nebūty. Kodėl nesugebam išsaugoti to, kas buvo sukurta, siekiant
pasididžiavimo savo valstybe, kadaise vos per 20 metų? Gal pavyks tai padaryti
naujųjų Šančių konkistadorų pastangomis? Ne griaunant, o kuriant tradicijas…

Saugant jas ir paliekant ateisiantiems po mūsų.

“Taikos” kinas
Kadaise Kaune buvo daug kino. Anksčiau čia tiesiog siautėjo kino
industrijos šedevrai. Jie buvo užtvindę mus: aktorės garbinamos ir dievinamos,
jų nuotraukytės kolekcionuojamos ir rikiuojamos albumuose drauge su
atvirukais.

Vija Artmane, Gurčenko, visokie Nikulinai su Vicinais bei

Morgunovais plėšė visiems “stogus".

Tarkovskio filmai traukdavo alternatyvaus kino gerbėjus, Lui de

Fiunesas blaškėsi daugelyje kino teatrų, komedijos sutraukdavo minias. Šančiai
turėjo savo Taikos kiną, kaip Vilijampolė Neringą. Šie rajonai turėjo asmeninius
kino teatrus, o ką sau galvojate! Gal Šančiai turi važiuot kino į Žaliakalnį ar
Centrą? Apsieisim ir be jūsų Laisvės bei Romuvos, baisiai čia... Čingačgukas
puikiausiai gali lakstyti ir mūsų Taikos kine, vat! Ir net ledų yra greta kioske.

Taip buvo... Dabar jau nebe.

 “Drobės” fabrikas
Gelumbė. Geriausia. Girdite? Tai apie Drobės gaminius. Visi Kauno, ką ten
Kauno - visos Lietuvos - vyrai kostiumams medžiagą pirko tik Drobės.
Tarpukario reklamoje pamatytumėte juos su puikiais kostiumais ir skrybėlėm.
Net sovietmetyje, o ir atgavus Nepriklausomybę, uniformoms geriausiai tiko
Drobės vilnelė. Ji buvo puiki, mielieji... Visa sovietų sąjunga žinojo, kas tai.
Matydavau jos audinių rietimus parduotuvėje ties Maironio kampu (dabar ten
Pegaso knygynas ir dar kažkas), toji audinių krautuvė buvo su trim laiptukais.
Taip ir vadinom, "kur trys laiptukai". Arba buvusioj Centrinėj Audinių
parduotuvėj didžiulėm vitrinom Vytauto pr./Laisvės al. kampe. Ten visada galėjai
rasti kostiuminio Drobės audinio. Šančių vilnelės kvapas... Tai mokykla ir
uniforma, pirmas ir paskutinis skambutis, pirma mokytoja...

Nelemti pokyčiai naikina gražiausius mūsų žiedus... Taip liūdna…

„Vestfalija“
Vokiečių Šmitų metalo ir mašinų fabrikas. Vokiečiai yra nepataisomi
romantikai vienok... Sugalvok tu man tokį pavadinimą vinių ir geležies fabrikui
Šančiuose!

Matyt, iš meilės savo gimtosioms vietoms prisegė jį... Brunhildos ir

Nybelungai katapultavosi per verbalinę išraišką Kaunan. Vestfalija nukalė
šančiškiams riterių šarvus ir nutiesė bėgius militarizacijos kryptimi. Nuo tada
šančiškiai tapo tvirti ir nepalenkiamo būdo. Geležiniu stuburu. Tokių
nepastumdysi. Vailokaičiai, nupirkę jį, jau gamino kitką: geležiniai radiatoriai,
kriauklės ir voniosužtvindė rinką. Artdeko stiliaus namuose to reikėjo smarkiai,
miestas gi statėsi energingai.

Vinys, replės bei rolcingės - vyrų aistra. Vaikystėje matydavau vinis senelio
dirbtuvėje senose skardinėse dėžutėse nuo pastilių. Jas be galo brangino,
sulinkusias - tiesino, kad vėl galėtų naudoti. Nesu tikra, bet spėju, kad tos
"jėzusinės" vinys, kuriomis mirtinai buvo sutvirtinami nesunaikinami rąstai
Žaliakalnyje, ir kurias beviltiškai bandžiau lupti kadaise, galėjo būti iš fabriko
Šančiuose romantišku pavadinimu Vestfalija. 

Tikiuosi labai.

„Ringuva“
Skalbėjų džiaugsmas Ringuva... Kauno langai spindėjo sniego baltumo
užuolaidomis tik Šančių muilo dėka. Langas yra namų akys, todėl šeimininkės
rūpinosi jų išvaizda nepavargdamos. Pamenu, koks tai buvo svarbus įvykis:
pakeisti užuolaidas! Nuo švaros juk pasikeičia kvapas namuose, kvėpuoti tampa
tarsi lengviau.
 Baltos akinančiai - tokiomis jos galėjo tapti tik Ringuvos muilo pagalba. Kai
eini ir matai spindinčius langus, tave nejučia apima džiugesys: tie namai turi
puikią šeimininkę! O ji puiki, nes skalbia Ringuvos muilu.

Todėl ten švaru, kaip operacinėje.

Saldainių ir šokolado fabrikas „Tilka“ 

Tarpukariu Lietuvoje veikė 38 saldainių fabrikai, ar galite įsivaizduoti? Iš
ten, iš tarpukario, tos Kauno konditerijos ir saldumynų tradicijos.

Šančiai turėjo savo "Tilką". Būtent apie šį Kaune veikusį „Tilkos“ saldainių
ir šokolado fabriką daugiausia buvo rašoma spaudoje! Tai "Tilka“ padovanojo apie
20 kg brangaus šokolado, įpakuoto į didžiulę dėžę-futliarą su įrašu sidabrinėje
plokštelėje „Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui / ANTANUI
SMETONAI / 6O – ties metų amžiaus proga“.

Tereikia nukulniuoti senojon Kauno prezidentūron, ir ten rasite

Prezidentui dovanotą "Tilkos" saldainių dėžę, keliaaukštę, išsiskleidžiančią
terasomis skirtingųrūšių saldainiams. Nuostabus kūrinys! Net baisu pagalvoti,
koks buvo jų skonis... Ko gero, rizikavai praryti liežuvį. Pavojingai skanūs
saldainiai Smetonienės arbatėlėms.

Tobuli. Iš Šančių.

Gelmių šaltiniai
Nepatikėsite gal, bet Šančiams buvo prognozuojama sanatorinė ateitis.
Daktaras J. Venckūnas 1927 puoselėjo tokias svajones, ir ne tik puoselėjo, bet
bačkomis iš Šančių bogino ištryškusį, turtingą siera gelmių vandenį, bei voniose,
pastatytose Laisvės alėjos gydykloje, juo gydė pacientus. Pliuškenosi Šančių
vandenėlyje ligoniai, kaip kokiam Birštone, ir reumatinius, sąnarių skausmus
malšino, podagrą skandino nuostabiom savybėm pasižyminčiam vandeny.
Šančiai turėjo visas sąlygas tapti kurortu!

Žinote ką, mielieji? Dar nežinome, gal ir dabar čia auga būsimas
balneologas, kuris atgaivins šią svajonę. Visaip atsitinka. Svarbu tik žinoti, kur
kas padėta.

Ar kurioj vietoj trykšta.

 Keleivinis traukinukas
Kuris Kauno miesto rajonas galėjo pasigirti traukinuku? Tik Šančiai! Čia
nuo Panemunės tilto link Centro driekėsi bėgiai, kuriais šančiškiai turėjo
galimybę vykti su reikalais, gal papramogauti, šventes švęsti, pamatyti
Prezidentą, “paspaciruoti” Laisvės alėja. Teko skaityti senoje spaudoje skelbtą,
neįtikėtiną incidentą, atsitikusį tame traukinuke: du įkaušę keleiviai sumanę
užpult konduktorę ir atimt pinigus tolesniam pasilinksminimui. Spėkite, ar
pavyko? Moteriškė gi buvo ne iš kelmo spirta: aptvatino abu didvyrius savo
konduktoriniu krepšiu ir pridavė juos policininkui. Štai kokios anuomet buvo
narsios konduktorės! Spėju, tuomet visos moterys mokėjo apsiginti.
Neatsargūs "narsuoliai" vaikščiojo su fanarais. Paskui dėl tos priežasties
Šančiuose gimė Šocikas.

Kad ir vyrai truputį patobulėtų.

Algirdas Šocikas
Kaip girdėjote prieš tai aprašytoje istorijoje, bokso įgūdžiai vyrų tarpe
išvystyti labai nebuvo. Tam reikėjo pokyčių. Negalėjo gi jie būt nuolat tvatijami
konduktorių. Krepšiais. Algirdas nušvietė Šančių padangę, kaip meteoras. Tiesa,
didžiausia laimė mums buvo, kad jis tvatijo maskvėnus sportininkus. Apie jo
kovą su galiūnu Nikolajum Koroliovu po karo ošė visas Kaunas. Sporto halėn
žmonės plūdo potvyniu. Taip kaip mes plūsdavom pamatyt Žalgirio varžybų su
CSKA. Tai buvo ideologinės kovos svarstyklės. Tos sporto kovos turėjo parodyti
mūsų nepalaužiamą valią priešintis okupantams. Tik ten mes galėjome išeiti
pakelta galva, įrodydami, kad nepasiduosime niekada. Šocikas gi buvo Šančių
vėliava. Lietuvos trispalvė jis buvo. 

Ir vyrai pagaliau tapo drąsesni.

Mušeikos
Vyrai mušdavosi anuomet, gindami merginų garbę, aiškindamiesi
santykius: vieni kitiems apskaldydavo ausis, kovodami dėl panų ir vydami
konkurentus iš kitų rajonų. O ką siūlote daryti, jei rajono gražių panelių ateina
kokie pasipūtę žaliakalniečiai ar centriniai? Ta problema buvo ir Slabodkėj. Ir ten
valtimis atsiirdavo į šokius, o paskui sprukdavo, genami vietinių, apsiginklavusių
štankietais. Šančiai, kaip ir Slabodkė, buvo labai draugiški. Viens už kitą visi.
Juolab, kad čia, kareivinėse, buvo svetimos okupantų armijos kariuomenė. Tokie
dalykai sutelkia. 

Nes visus vienija bendras priešas.

 Egidijus Sipavičius
Kaip pats dainininkas kartą yra pasakęs, muzikinio išsilavinimo jis
neturėjęs. Štai, pamatai grojantį kaimyną, susižavi, ir kažkas širdy cinkteli…
Ypač paauglystėje, kai ima dominti panelės. Kuri iš panelių neištirptų,
suskambus gitaros stygoms? Tai neabejotinas pranašumas prieš kitus,
siekiančius tavo išsvajotosios palankumo. O jei dar volungės balsu dainuoji
apie meilę... Šančiuose daug kas grojo gitara, kaip ir kitose Kauno vietose, juk
kauniečiai be galo dainingi! Kiečiausi vaikinai vaikščiojo per petį pasikabinę
muzikos instrumentą. Štai ir Egidijus toks norėjo būti, ir jam tai sekėsi puikiai.
Susirinkus vakare, užkūrus laužą, Šančiuose bičiulių būry skambėjo jo dainos,
brazginant gitaros stygas. Ak, tie hipių laikai… ilgi plaukai, gitara ar VEF ant
peties…

Tai buvo vienas iš Šančių brendų, jei kas nežinojote.

Monika Mironaitė
Antroji rašytojo Juozo Baltušio žmona kilusi iš Šančių. Netikėta, ar ne?
Ji buvo teatro primadona. Tų primadonų nelabai kažkiek ir turėjome, tiesa?
Šis žodis talpina savyje daugiau, nei "žvaigždė". Žvaigždžių nūnai gausiai
užderėjo mūsų padangėje... Žodis primadona gi talpina savyje ne vien
populiarumą žurnaluose ar telike. Tai iškilus aristokratiškas elgesys, taktas,
inteligencija, geras skonis apsirengime ir gal netgi šioks toks "dieviškumas".
Mironaitė sukūrė ryškius ir įsimintinus vaidmenis, likusius mūsų teatro
istorijoje. Kaip ir Staliliūnaitė. Jos, beje, buvo bičiulės, vaidinusios viena Norą,
kita - Barborą. Radvilaitę.

Tokiomis pat išraiškingomis, tarsi "be dugno" akimis ir balsu, keliančiu

sielas aukštyn ar bloškiančiu skausmo bedugnėn... Monikos dėka Šančiai tapo
aukštos prabos vieta. Atminkite tai.

Ji - iš čia, iš Šančių.

Kostas Smoriginas
Vyresni tikriausiai prisimena tą virpulį, kai Kaunan gastrolių
atvykdavo Jaunimo teatras. “Bebenčiukas”, “Kvadratas”, “Pirosmani,
Pirosmani”... Mes lauždavomės pro duris, pro tarnybinius įėjimus,
maldaudavom įleisti, kyštelėję porą rublių kokiam scenos darbuotojui ar
budinčiam, visais įmanomais būdais brovėmės, kad pamatytume Smoriginą ir
Co. Nes jis gi iš Kauno, iš Šančių! Jis buvo mūsų Smoriginas, Vilnius
pasiskolino jį tiesiog! Didžiavomės tuo be galo. Ką sau galvojate, toks talentas!
Ir su kaunietišku akcentu, kurio neslepia. Smoriginas neabejotinai kėlė
kauniečių savivertę,. Pakilus uždangai ir prabilus scenoje, jo balsas
hipnotizavo mus, permainydavo ir įtraukdavo, mes gyvenome ten, tose
istorijose drauge su juo, verkėm ir sielvartavom. Ir laukdavom vėl atvykstant,
kad patirtume teatro stebuklą.

Dangišką.

Henrikas Kurauskas
Retas kuris lietuvis aktorius vyras tiek įsimena akių mėlyne. Na, taip,
Elizabeth Taylor akys buvo skandinančios mėlynumu. Amerikiečių aktorių
buvo tokių - Robertas Redfordas, pavyzdžiui. Jis skrodė dangaus šviesa mūsų
moterų širdis kiaurai. O mūsiškis toks buvo Julius Janonis. Tikrasis gal visai
ir ne mėlynom, kas ten žino... Bet va, Kurauskas, jį vaidinęs, buvo dangaus
mėlynumo akimis. Pažvelgi į tokias - ir iškart žinai, kad jis teigiamas. Toks
vyras negali iškrėst jokios bjaurasties, nes akys jo kaip angelo. Angelas šis -
taip pat iš Šančių. Šančiai, atrodo besantys tikra aktorių radimvietė ir
kasyklos. Tikra aktorių aukso gysla.

Nejuokas!

Viktoras Šinkariukas
Misteris žavingasis ilgu paltu, kurį galėdavai sutikti “Laumės” prieigose,
netoli Kauno Dramos teatro. Jis galėjo vietoje, prie kavos staliuko
pralinksminti, suskelti etiudą, pavaizduodamas, kaip atrodo Rodeno
Mąstytojas, žėrėdamas ir akindamas savo iškalba ir juokeliais. O juk būtent
Šančiuose, Ringuvos gatvės namų laiptinėse, Viktoras su bičiuliais rengė
aplinkinių gatvių vaikams pirmuosius savo lėlių teatro spektakliukus. Kai
pagalvoji, o ko gi daugiau vaikams bereikia? Vaizdų ir įspūdžių duok jiems kuo
gausiau, tik taip tapsi jų herojumi!

Besimokydamas 7-ojoje vidurinėje mokykloje, jis pirmąkart išėjo į

mokyklos sceną, vaidindamas Kazio Jurašiūno režisuotame spektaklyje. Tai
čia, Šančiuose, Šinkariuko protą ir širdį užvaldė aistra teatrui, scenai.

Ties akacijų krūmais, augusiais tarp Šančių

vaikystės namų.
 Jurijus Smoriginas kartą yra pasakęs: Šančiai - tai tautybė.

Kaunas gali didžiuotis, kad Šančių žargonas šiandien tapo Vilniaus

televizijos lietuvių kalba, o Vilnius gali pasigirti, kad jo valdininkija taip
patobulino Kauno valdininkijos valdymo meną, kad nurengė Lietuvą. Tai a. a.
Vytauto Petkevičiaus pastebėjimas ir, ko gero, jame yra tiesos. Jurijus savo
kalba, humoru ir betarpiškumu yra Šančių atspindys, jų gyvybingumas ir
aistra, jame įsikūnijo šančiškių polėkis skrydžiui, netikėti aštrialiežuviški
intarpai. “Šančiovskos” asmenybės spalvingumas nesupainiojami su niekuo.
Šančiai niekada nebus prėskas vandenėlis - jie greičiau prieskoninė arbatėlė.

Tokia, po kurios ištrykšta ašaros ir ima varvėti nosis.

Darbininkų laisvalaikis būtų atskira tema. Darbininkai mums

asocijuojasi su murzinom nosim, nelabai spindinčiais švara rūbais,
netašyta kalba, gal netgi su kvapeliu… Tas stereotipas radosi nuo
sovietmečio. Liūdna tai konstatuoti, bet penkiasdešimt metų okupacijos
paliko atspaudus daugelio sielose ir gyvenimo būde.

O kadaise taip nebūdavo.

Vyrai darbininkai nesėsdavo prie butelio, jie rinkdavosi prie Nemuno.

Vienas atnešdavo smuiką, antras gitarą, trečias mandoliną, ketvirtas
kontrabosą. Visa toji kapela susėsdavo į didžiulę valtį, jų vaikai irkluodavo, o
vyrų ketveriukė grodavo joje. Nemunu plaukdavo Šančių nacionalinis
orkestras: pakrantes užplūsdavo nuostabių melodijų garsai, džiugindami ir
tirpdydami moterų širdis, keldami jas aukštyn link grožio ir gėrio, apipindami
svajonėmis ir viltimis, tos širdys vilnydavo, kaip Nemuno bangos.

Ir šnabždėjo meilę viena kitai…

Žiema ir čiuožykla
Ar galite šiuos du žodžius atskirti? Tai neįmanoma misija. Nebent
Šančiai virstų subtropine zona, o klimato kaitos gūsis pūsteltų čionais palmes
ir krokodilus, kurie įžūliai tykotų už kampo blūdijančių ir dar nesuvokusių
pokyčių masto čiuožėjų su pačiūžomis ant peties. Laisvalaikis Šančiuose buvo
leidžiamas Sandėlių gatvės, Ugniagesių ir Ringuvos „stadiono“ čiuožyklose.

Šančiškiai kadaise džiaugėsi gerai įrengtomis ir puikiai apšviestomis

čiuožyklomis su rūbinėmis. Tai buvo jaunimo pasimatymų vieta: savo panelei
galėjai žerti meilės žodžius bei komplimentus, skraidindamas ją ledu, už
parankės pastvėręs, su vėjeliu… Per garsiakalbius aidint tuometinės Lietuvos
estradinės muzikos atlikėjų dainoms. “Leisk man, leisk man, karštai paaaaa-
bučiuot tave…”

Čiuožyklose tuomet nesigirdėjo jokių keiksmų, nebuvo išgėrusių, o apie

muštynes negalėjo būt nei kalbos. Dar to betrūko! Damų akivaizdoje?!

Gal pablūdote???

Prekyba
Gėlių darželiai - puiku, ridisiukai ir salotos prie namų – taip pat, bet
namų ūkyje reikalinga ne vien tai. Amžiaus pradžioje, Šančius prijungus prie
Kauno ir suaktyvėjus ten cirkuliacijai, prisireikė ir avalynės, ir drabužių
parduotuvių, “kolonijinių”, maisto prekių, knygyno, firminės parduotuvės
„Singer“.

Nes negi manote, kad Šančių moterys nemokėjo siūti? Anksčiau siūdavo
kiekviena save gerbianti moteris. Ta, kuri rūpestinga, taupi ir kūrybinga.
Seniau siuvėjų buvo ant kiekvieno kampo, tik profesionalumas jų kiek skyrėsi,
bet namuose beveik kiekviena turėjo siuvamąją. Kad apdygsniuotų vyrą,
vaikus ir save pačią papuoštų, pataisytų mėgiamą rūbą sublogusi ar
pasitaisiusi po švenčių. Savarankiškai, nuo nieko nepriklausomai.

Todėl beveik kiekviena svajojo apie tą dieną, kai iškilmingai nukeliaus į

parduotuvę “Singer” ir išsirinks sau savo svajonę, vardu SINGER.

“Saulės“ draugija
Jai vadovavo kunigas Konstantinas Olšauskas, tarnavęs Karmelitų
parapijoje, kuriai tuo metu priklausė Šančiai. Šviestis ir šviest. Mokslo
spinduliais paliest vaikų galveles ir ugdyti jaunąją Lietuvos kartą. Patriotišką,
atsidavusią Tėvynei, pasiryžusią numirt dėl jos.

Tarpukaryje išugdyta karta degė meile Lietuvai, nenumaldomai siekė

prisidėti prie jos klestėjimo… “Saulės” gimnazija paruošė pirmuosius
mokytojus Nepriklausomai Lietuvai, sukūrė tankiausią pradinių mokyklų
tinklą, įsteigė daugiausia gimnazijų ir progimnazijų. 1906 metais ši draugija
įkūrė Šv. Juozapo darbininkų draugiją, kuri veikė iki pat 1940 m. ir rūpinosi
darbininkų kultūriniais ir savišalpos reikalais. 

Darbininkų. Kultūriniais. Įsiklausykite! Skamba neprastai, ar ne?

 Objektai Šančiuose
Tiems, kurie Šančiuose gimė ir užaugo – Šančiai amžinai pasiliks tas
„rojus ant sviesto“. Jie niekada nenorės būti ir nebus paukščiais, “teršiančiais
savo lizdą”.

Nostalgiškai senieji šančiškiai sklaidys nuotraukas su Šančių „pliažu“,

Oleškevičiaus krautuvėle šalia 2-ojo pulko, kaip didžiausią brangenybę
parsineš namo seną foto, rastą kokiam antikvare su Paukščio siuvykla...
Goldos kepyklos pavadinimas primins kažkam senelio pasakojimus apie
nuostabaus kvapo bulkutes, Paramos krautuvės pavadinimas iškels iš
atminties dugno jos pardavėjo veidą…

Mes daugiau ar mažiau susiję su šiomis vietomis, atminimas čia

gyvenusių mus stipriai laiko ir nepaleidžia, brangūs žmonės perduoda mums
estafetės lazdelę, kad neštume ją toliau, perduotume savo vaikams.

Nepailskime to daryti. Nes nėra nieko kito stipresnio, kaip žmones

siejanti praeitis bei prisiminimų puoselėjimas, pastangos iš visų jėgų išsaugoti
ir išlaikyti, neleist pražūti nebūty. Ir pasakoti…pasakoti…dalintis…

Kad kurtumei ateitį.

Sergejus Fanstilis (1884-1949)

Šis garbingasis ponas buvo Carinės Rusijos ir Lietuvos karininkas bei
Šančių ir Petrašiūnų žemvaldys. Jo tėvui Caras Aleksandras I padovanojo
dabartines Šančių, Petrašiūnų ir Girstučio upelio žemes.

Toje vietoje kažkas gali pratrūkti: “ach, šitie… kad juos kur…” Ką gi, taip
buvo, mes buvome Carinės Rusijos gubernija. Turime vertinti žmones pagal
tai, ką jie paliko tai vietai, kokius darbus nuveikė. O nuveikė ponas Sergejus šį
bei tą. Ir visai ne bet ką, o gera.

Jo tėvas taip niekuomet ir neatsikraustė į Lietuvą, žemes perleido

sūnui, tuomet šis su šeima atvyko į dabartinę Ringuvos gatvę, Šlaito
seniūnaitijoje. Ir ponas Fanstilis išdalino žemes sklypais bežemiams
valstiečiams. Štai, prašome!

Taip Šančiai ėmė plėstis ir keroti, čia ėmė gimti

vaikai ir radosi gėlių darželiai prie namų.
 Adomas buvo Šančiuose
Žemieji ir Aukštieji Šančiai jungiami Prancūzų gatvės, nes šiuo keliu
prancūzų kariuomenė keliavo į Vilnių.

Užlipus ant kalno, vienoje ir kitoje jos pusėse buvo dvi karčiamos –
„Dangus“ ir „Pragaras“. Klausykite tik: Dangus ir Pragaras.

Tik Šančiuose galėjai ten atsidurti, praktiškai toli neidamas. Nori - gali
optimistiškai bei džiugiai apsilankyti Danguje, o jei nuotaika dramatiška -
sielvartauti ir skausme plyštančią širdį skandinti Pragare.

Gal todėl jose mėgdavo lankytis tuo metu Kaune dirbęs ir gyvenęs
Adomas Mickevičius? Patirt inspiracijas, paieškoti ten personažų. Kas
žino... Poetai mėgsta sutaurinti bei apdainuoti ir ne itin romantiškus veikėjus.

Bet pats faktas, kad jis čia lankėsi, byloja, kad šios vietos gražios, kad
pasivaikščiojimai Šančiuose gali būti be galo romantiški ir įkvepiantys
poezijai. 

Su gero vyno taure finiše.

 Linkiu pamilti šias vietas, vildamasi, kad tai paskatins domėtis ir
aplankyti jas, pasėdėti ant Nemuno kranto, besiklausant lakštingalų.

Kaune jos gieda vakarais, kai nutyla miesto triukšmas...

© Raima Zander, Kaunas 2019

© Jolanta Levinaitė fotografija