Ar reikia sakyti, kad aktorius Rolandas Kazlas, ėmęsis Kristijono Donelaičio gyvenimo,

suintrigavo publiką ir kad sostinės „Lėlės" teatras buvo pilnas? K.Donelaičio poemos „Metai"
R.Kazlas tris savaitgalio vakarus neskaitė. Rodė spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą",
kuriame veikė pats Kristijonas Donelaitis (R.Kazlas), jo žmona Ona (Sigita Mikalauskaitė) ir
Matininkas (Deivis Sarapinas), o jų veikimo aplinką sukūrė dailininkė Neringa Keršulytė.

R.Kazlas į savo spektaklį žiūrovus įvedė palengva. Dar didžiajam salės šviestuvui neužgesus
buvo girdėti aktoriaus skaitomas K.Donelaičio laiškas kadaise jį aplankiusiam brangiam
žmogui. Tarsi tiltas į aną laiką.

K.Donelaičio laikas - lėtas, pagarbus, bendravimo kaip dovanos išsiilgęs. Atrodė, visu
spektakliu R.Kazlas dovanojo bendravimo su K.Donelaičiu laiką, kurį vis dėlto matavo,
seikėjo, trumpino ir kartino Matininkas su savo įrankiu.

Kūrė performansus

Net įėjęs į sceną kaip Kristijonas, R.Kazlas neskubėjo. Jis darė ilgą nebylių etiudų įžangą,
nudirbo daug ūkio darbų, kol paruošė sceną bendravimui, siužetams. Bet viena buvo aišku -
Matininką jis išgrūs visada, ar tas ateis su savo matuokliu, ar įgaus giltinės pavidalą.

R.Kazlo Kristijoną įdomu stebėti it kokią planetą. Jis ūkiškas ir lyriškas tuo pat metu. Brandus,
rūpestingas vyras ir žaidžiantis vaikas - su savo vaizduotės paslaptimis. Tai, ką aktorius veikė
scenoje, - buitis, virstanti poezija, komedija, epu.

Štai jis ruošiasi pirmam epizodui - su fortepijonu. Atsineša kilimą, o jį išvyniojęs randa žiurkę,
kandžių. Ir vaiko jas tolyn mušdamas buities rakandu lyg teniso kamuoliukus rakete. Kuria
performansą, jei kalbėsime šiuolaikinio meno terminais.

Kitas performansas: ant kilimo atvežamas fortepijonas, o jį atidarius pasigirsta ir pavasarinis

paukščių čiulbėjimas, ir vandens čiurlenimas. Trečias žaidimas: kadangi fortepijonui amen,
Kristijonas su juo atitinkamai ir elgiasi, net gedulingą giesmę sudeda.

Atrodė gerokai laisviau

Talentingojo R.Kazlo kūrybą žiūrėti buvo išties smagu, nors spektaklyje visko - kaip iš
gausybės rago. Kartais tai stabdė vaidinimo ritmą.

R.Kazlas šiame savo spektaklyje buvo gerokai laisvesnis nei ankstesniuose, kuriuose jis lyg
purtėsi komiškojo įvaizdžio.

Spektaklyje „Ne pagal šio pasaulio madą" sukurta ir Donelaičių šeimos pora. Kristijonas su
Ona - seniai ir darniai gyvenanti pora, kurių kiekvienas ir pabodę vienas kitam, ir vienas be kito
negalintys. Jie - vienas kūnas, viena siela. Visa tai R.Kazlas su S.Mikalauskaite suvaidino
daugiausia judesiu, bendravimu, ne replikomis.

Skambėjo senatvės motyvas

Artėjant finalui - dramatiškas Kristijono ir Matininko teismo epizodas su didžiulėmis

svarstyklėmis, ant kurių dedami „argumentai", vieno ir kito popieriai, galų gale ir batai.

Senas poetas liko pralaimėjęs ir basas. Senatvės ir nereikalingumo motyvas R.Kazlo

spektaklyje aiškiai išgirstamas.

Spektaklyje yra ir Kristijono pasikalbėjimo su Dievu scena. Poetas atlieka išpažintį prie žemos
širmos. Aktoriui perėjus į kitą širmos pusę, jis jau Rūpintojėlis, visiškai toks, kokius liaudies
meistrai drožia. Taip ir pasišneka Poetas su savo Viešpačiu. Performansas!

Pats R.Kazlas po šio spektaklio atrodo kaip tas drožėjas iš tautos gelmių, gaivalas. Lyg
Stanislovas Riauba ar Vincas Svirskis, kurie nežinojo jokių teisingų taisyklių ar ribų. Drožė,
kaip Viešpats kuždėjo.

Spektaklyje susiduria skirtingi gyvenimo matai

Žurnalisto Ramūno Gerbutavičiaus kalbintas literatūros tyrinėtoajas Kęstutis Nastopka apie

spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą" sakė: „R.Kazlas spektaklyje pavaizdavo K.Donelaitį ne
vien kaip poetą, kuris tik plunksna rašo eiles ar skaito savo „Metus" lyg pamokslus būrams.
K.Donelaičio kūryba spektaklyje nevyrauja - ji iškyla kaip jo gyvenimo dalis, būties padiktuota
būtinybė.

R.Kazlo spektaklio pavadinimas „Ne pagal šio pasaulio madą" paimtas iš to meto parapijos
mirčių knygos, kurioje parašyta, kad K.Donelaitis buvo sąžiningas žmogus ne pagal šio
pasaulio madą. Vadinasi, sąžiningumas yra tokia žmogaus savybė, kuri netelpa į įprastinius
tuomečio ir turbūt dabarties pasaulio rėmus.

Spektaklyje labai iškalbingas Matininko personažas ar net metafora. Įdomu tai, kad kažką
matuoja ne tik Matininkas, bet ir pats K.Donelaitis. Tai savotiškas dviejų matų susidūrimas.
Hegzametras juk irgi yra matas - šešiamatė eilutė. Kaip išaiškino literatūros tyrinėtojas Aleksas
Girdenis, K.Donelaičio hegzametras unikalus tuo, kad antikinio hegzametro eilučių ilgumą jis
suderino su toniniu kirčiavimu. O tai apskaičiuoti galėjo tik toks barometrų meistras kaip
K.Donelaitis.

Šiuo požiūriu spektaklio pavadinime žodį „mada" būtų galima pakeisti žodžiu „matas" - „Ne
pagal šio pasaulio matą". Spektaklyje tasai matas, kuriuo K.Donelaitis matuoja savo gyvenimą,
yra tarsi viso gyvenimo ritmas - lyg metų laikai. Kai Matininkas uždengė lizdą, nutilo paukščių
čiulbėjimas. K.Donelaitis tuo tarpu spektaklyje sugebėjo prakalbinti pasaulį.
Svarbiausia, kad R.Kazlui pavyko įžeminti K.Donelaitį. Pasiruošimo K.Donelaičio jubiliejui
kontekste spektaklis atrodo kaip tam tikra polemika su K.Donelaičio įamžinimu - kad šis
lietuvių rašytojas neliktų paprasčiausia skulptūra prie universiteto."

Na ir nežinome mes, kaip vaikščiojo Kristijonas Donelaitis, ar tiesiai laikė nugarą, ir koks buvo
jo balsas, žemas ar aukštokas, kaip skambėjo jo laiminimai ar pagrūmojimai nuo sakyklos; ar
tvirtai spaudė ranką; ką niūniuodavo, dirbdamas; ir apskritai, ar bent kiek buvo panašus į tą
Vytauto Jurkūno išraižytą rūstuolį nuo vadovėlio puslapio, kurs iš po gauruotų antakių niūrokai
žiūri į rašaluotą mokinuko pirštą, bandantį nepasiklysti hegzametro brūzgynuose...

Dėl to galime būti laisvi raižyti šį portretą toliau, dauginti jo bruožus, mėginti kurti daugiamatę
kūrėjo kaip asmens figūrą, aplipindami sausų enciklopedijos eilučių karkasą (gimė-mirė,
palaidotas, pradininkas, teologija, eilės, muzika, barometrai ir fortepijonai, Stalupėnuose
paveldėta mokyklos rektoriaus našlė Anna Regina, statybos, sodininkystė, bylos). Be abejo,
esame tendencingai linkę statyti visiems savo kultūros personažams kuo aukštesnius
pjedestalus, kad jie ten iš padebesių rodytųsi iškilūs ir tokiu būdu atliktų riboženklių funkciją -
įtvirtintų mūsų teises į tam tikras pasaulinės kultūros teritorijas, giliai įsmigę.

Norėtųsi tikėtis, kad tie atidalinti plotai tučtuojau neištuštėja, kad laikas juose išsiveržia iš
gimimo-mirties datų atkarpos, kad jis pasiekia dabartį. Tačiau lengviau įsivaizduoti, kad tai -
ekskursijų teritorijos. Mokinių-studentų-profesūros trumpesnių ar ilgesnių pasibuvimų,
prievartinio „jau-saulelė-vėl-atkopdama-budino" kalimo ar gilių studijų erdvė, bet - ar galime
joje aptikti tikrą gyvybę? Kitaip tariant, ar įmanoma (šiuo atveju) Kristijono Donelaičio kūrybai
būti gyvai dabartyje ne vien vadovėliniu ir muziejiniu būdu? Jo balso garsumo tikrai pakaktų,
nes užtenka jėgos kalbėti ne vien savo parapijos būrams, bet ir mums - viežlybiems ir
(dažniausiai) visiškai ne. Bet tam pirma reikėtų kažkaip nulaipinti jį nuo to pjedestalo...

Rolandas Kazlas Vilniaus „Lėlės" teatro scenoje tikrai pamėgino tai padaryti, pasitelkęs
obuolių raškymo kartį ir daugybę kitų įrankių-padargų. Atrado savo santykį su Donelaičiu kaip
asmeniu, pagavęs per tris amžius perskridusią precentoriaus K. W. Schultzo frazę, ne šiaip
fiksuojančią pastoriaus mirties faktą, bet keliais štrichais sukuriančią tiksliausią poeto portretą
ir (deja) universalią visų diagnozę. Sąžiningas žmogus, ištikimas draugas, ne pagal šio pasaulio
madą... Čia jau tikrai būtų apie ką ilgai ilgai kalbėtis su Tolminkiemio klebonu, nuo pavasario
linksmybių iki pat žiemos rūpesčių. Bet - kokia kalba? Kitaip tariant, ar pavyko Rolandui
Kazlui, režisavusiam spektaklį ir sukūrusiam pagrindinį vaidmenį, pasikvietusiam aktorius
Sigitą Mikalauskaitę ir Deivį Sarapiną, sukurti spektaklį-dialogą, dialogą su Donelaičiu ir
publika?
Svarbiausias spektaklio autoriaus pasirinkimas, iš esmės lemiantis šio pokalbio, kalbėjimosi,
laisvo ir kryptingo prasmių tekėjimo galimybę, yra teatrinės kalbos pasirinkimas. Rolandas
Kazlas atsisakė dokumentinio „biografijos: vaidinimo" kelio, taip pat nutarė netęsti
ankstesniame savo pastatyme „Geležis ir sidabras" atrasto būdo prakalbinti Vlado Šimkaus
poeziją, spektaklio dramaturgiją grindžiant tekstu, iš eilėraščių ir juos lydinčio sceninio
veiksmo randantis tam tikram siužetui. Kurdamas „Ne pagal šio pasaulio  madą", Rolandas
Kazlas ėmėsi versti Donelaitį (visą jo biografinį, tekstinį, dokumentinį ir nujaustą, užfiksuotą ir
sufantazuotą kūną) į sceninių tropų, kitaip tariant - metaforinę kalbą.

Ir tai, ko gero, būtų pavykę, turint omeny, kad tikroji sceninė metafora, sumeistrauta iš poetinio
vaizdinio „sielos" ir sceninės materijos kūno, iš to, kas gimsta į vienį susijungus žodžio,
judesio, daikto, erdvės „čia ir dabar" ir žiūrovo vaizduotės, tikrai prilygtų Donelaičio kuriamam
pasauliui. Kažkaip suskambėtų su galingu, masyviu, epiniu jo kūrybos fortissimo ir per jį
regimais tikraisiais poeto bruožais. Daug ką pasakytų apie tai, kas, kokie ir kam esame dabar,
koks tas dabar rodytųsi iš ten... Dar šį pasirinkimą patvirtintų paties Rolando Kazlo sceninės
patirtys ir talento bruožai, jo jautrumas ir sugestija, neabejotini sugebėjimai įveikti
sąlygiškumą, suteikiant jam žemės po kojomis ir nesugriaunant jo, neužbarstant tomis
žemėmis...

Labai gaila, bet, ko gero, nepavyko... Metaforos virto sceninėmis šaradomis, neįmantrių
aktorinių etiudų rinkiniu, sunkiai, nedinamiškai slenkančiu iš vienos schematiškai sudėliotos,
prigalvotos, prigrūstos „kaimenės" detalių scenos į kitą. Visi šie etiudai, be abejo, gimė iš
nuoširdaus Donelaičio palikimo tyrinėjimo, jie remiasi į faktus arba tekstus, bet pritrūkus
elementarios atrankos, žvilgsnio iš šalies, nuoseklaus darbo su veiksmo dramaturgija (ir šiaip
ištikus visoms banalioms autorežisūros bėdoms), šis sceninis kūrinys mažiausiai niekaip
neprilygsta tekstiniam...

Sėkmingiausios spektaklyje atrodo Donelaičio ir jo žmoną Oną-Anną vaidinančios Sigitos

Mikalauskaitės (nuostabiai išraiškingos, kalbančio kūno aktorės) scenos, nes ten etiudinį
monologiškumą griauna bendravimas, atsiranda tikrų, nepreparuotų spalvų ir bruožų. Bet jos
neįveikia bendros spektaklio intonacijos, kur, vis bėgant ratu (metaforiškai ir tiesiogine
prasme), per pavasario linksmybes, vasaros darbus, rudenio gėrybes ir žiemos rūpesčius, per
pažliugusią žemę, džiovintus žolynus, derliaus šventes ir teismo salių įšalą (arba tiesiog aplink
fortepijoną) vis nepajaučiama, kada kartu nebėga nei Donelaitis, nei scenos partneriai, nei
žiūrovas, o lieka tik aktorius. Užuot nušokęs nuo pjedestalo, Tolminkiemio klebonas ropščiasi
dar aukščiau...

Ir tada pradedi ilgėtis žodžio - teatre ima trūkti teksto! Arba imi fantazuoti, kas tas vamzdis
scenoje, kodėl jį užkimšo butaforinis žuveliokas, kodėl Donelaitis ėmėsi jį krikštyti ir pavadino
Sel'muons, kodėl būtent šis salmon Saliamonas spektaklio finale nešė paskutinį poeto laišką
draugui ir sugalvoji sau spektaklį apie senelį ir senelę, jų suskilusį fortepijoną-geldą, sidabrinę
žuvelę, kuri nežadėjo pildyti norų, nes buvo pernelyg išmintinga... Taip sprendi šaradas ir
galvoji, pagal kurio pasaulio madą visa tai.
Rudeniui virstant iš auksinės „bobų vasaros" link šlapios šaltos darganos, žiūrovai skubėjo į
teatrus ir iš jų. Vakarėjančiame danguje karaliaujant mėnulio pilnačiai, jos nušviesti
premjeriniai įspūdžiai, patekę į recenzento akiratį, galėtų būti apibendrinti žodžiais „teisingai
neteisingas teatras".

*  *  *

Šeštadienio spalio 19 d. vakaras buvo praleistas Vilniaus „Lėlės" teatre, Rolando Kazlo
autorinio spektaklio „Ne pagal šio pasaulio madą" antroje premjeroje.

Po to, kai mūsų padangę nušvietė Eimunto Nekrošiaus režisūrinis talentas, mūsų teatruose ėmė
daugintis „para-nekrošiniai" spektakliai. Įvyko panašiai, kaip lėlių (t.y. plastiniame) teatre, kai
po jo reformatoriaus ir ilgamečio lyderio Vitalijaus Mazūro spektaklių ėmė plisti „para-
mazūriniai" reiškiniai. Spektaklyje „Ne pagal šio pasaulio madą" regime abi šias tendencijas -
„para-nekrošinę" tradiciją, įgyvendintą spektaklio autoriaus aktoriaus Rolando Kazlo, ir „para-
mazūrinę", atstovaujamą reginio dailininkės scenografės Neringos Keršulytės.

Bet ne viskas čia taip paprasta, kaip gali pasirodyti...

Režisūros šiame spektaklyje praktiškai nėra. Yra bendra nesudėtinga melodeklamatinė

kompozicija ir yra daugybė metaforų imitacijų, pasiskolintų iš Eimunto Nekrošiaus
metaforiškojo teatro pasaulio: nutiestos per scenos erdvę virvės, ant kurių džiaunami
rankraščiai („Pirosmani, Pirosmani..."), manipuliacijos su fortepijono kojomis („Mocartas ir
Saljeris"), išversti fortepijono viduriai, panaudoti spektaklio dekoracijoje („Meilė ir mirtis
Veronoje") ir kt. Mūsų didžiojo sceninių metaforų meistro tvirtą ranką nesunkiai čia galima
įžvelgti ir centrinio personažo (Kazlo-Donelaičio) sceniniuose santykiuose ir su „vaidinančiais
daiktais", ir su kitais „sudaiktėjusiais" personažais, ir sceninio pasakojimo kalboje (beveik
pantomima), vaidybos stilistikoje, manieroje...

Spektaklyje panaudota daugybė antikvarinių daiktų - ištisa kolekcija senienų, regis, gerokai
patuštinusi ir greta, Arklių gatvėje, įsikūrusį savaitgalinį sendaikčių turgelį, ir „Lėlės" teatro
iždą. Nors iš tiesų pakaktų dviejų labai svarbių - fortepijono ir unikalios taburetės. Fortepijonas
čia - butaforinis neva Donelaičio rankomis sukonstruotas, dėžės formos, panašus į gulsčią
spintą ant fortepijoninių kojų, negrojantis. Taburetė autentiška, unikali, jos masyvus viršus
išskaptuotas iš seno medžio, tarsi komfortiška kriauklė sėdimajai vietai, ji stovi ant keturių
tvirtų baslių išskėsto „štatyvo" - toks senovinio kaimiško dizaino šedevras.

Visi kiti daiktai, tarp kurių ir šiaip seni rakandai, ir aprūdiję vamzdžiai, ir pasakiškai gražios
senuoju būdu išsiuvinėtos (autentiškos?) skepetos tėra viso sceninio pasakojimo antriniai
atributai. Fortepijonas yra sceninio pasakojimo svorio centras, ašis ir dominantė, bet jis -
negrojantis! Jame teliūskuoja vanduo, į jį, kaip į spintą, grūdami rankraščiai, iš jo ištraukiami
mechanizmo viduriai, ir „grojant" jo negyvais klavišais, negirdėti nė garso. Ar tai teisinga
pasirinkta centrinio viso reginio apie mūsų literatūros pradininką Donelaitį metafora? Šis
klausimas iškyla išsyk.

Šiame spektaklyje nėra ir dramaturgijos. Yra sceninė tekstinė kompozicija, iš kurios matyti,
kad Rolandas Kazlas, prieš tai gilinęsis į Dantę Nekrošiaus spektakliuose ir į Vladą Šimkų savo
spektaklyje „Geležis ir sidabras", įnirtingai tyrinėjo ir Donelaičio archyvinį palikimą. Matyti,
kad jis ten ištaršė viską be „Metų", kurių spektaklyje beveik nėra, - laiškus, amžininkų
prisiminimus, bažnytines knygas... Išsamiai pateiktas ir Donelaičio konfliktas su jo mirtinu
priešu amtmonu Ruigiu. Taip spektaklyje atsirado Matininko (Deivis Sarapinas) personažas ir
dar vienas galingas „para-nekrošinis" metaforinis įtaisas - didžiulės svarstyklės (teisminių
ginčų metafora), jautriai krypčiojančios nuo kiekvieno ant jų lėkštės pasverto popieriaus
lapelio. Iš Donelaičio asmeninio gyvenimo istorijos atkeliavo ir dar vienas „asistuojantis
personažas" - Ona. Jį praktiškai tobulai (būtent, kaip „asistuojančią vaidybą") beveik be žodžių
atlieka stilingoji Sigutė Mikalauskaitė. Visame tame jai ypač padeda tikrai puikus kostiumas,
„ponios-tarnaitės" suknia, ištisas sijonų raizginys, kuriuo puikiai manipuliuoja ši nebyli, bet
labai išraiškingo stoto ir profilio veikėja. Matininko personažui (Deivis Sarapinas) pasisekė
mažiau: pastangų įdėta daug, ir į grimą, ir į kostiumą, daug funkcijų ir užduočių, o personažas
perdėm schematiškas. Bet užtat aktoriaus technika ir patikimumas spindi visu gražumu.

Nors ir su dviem „asistuojančiais partneriais" Rolandas Kazlas šiame spektaklyje išlieka mono-
vaidybos būsenos. Jo sceninis talentas ir yra tuo ypatingas, kad jis unikaliai sugeba pasinerti į
savojo išsirinkto personažo pasaulį ir transliuoti publikai ne tiek jo vidines aistras ir
prieštaravimus, kiek paties kūrėjo (aktoriaus) pasinėrimo į personažo pasaulį ekstazę.
Priemonės, kurios tą „viešą ekstazę" padeda pasiekti - ar „para-nekrošiniai" triukai, ar „para-
mazūrinis" daiktų teatras, ar muzikinių įrašų popuri iš H.Berliozo, J.S.Bacho, W.A.Mozarto ir
kitų klasikų bei tautinės kapelijos „Sutaras" melodijų iš įrašo (kaip tai yra šiuo atveju), - visa tai
neturi lemiamos reikšmės.

„Ne pagal šio pasaulio madą" - spektaklio pavadinimui paimta citata iš epitafinio teksto, kurį
Donelaičiui sukūrė jo amžininkas K.W. Schultzas (informacija iš spektaklio programėlės).
Pradedant šiuo pabrėžtinai antikvarinio skambesio žodžių deriniu, ir baigiant tuo, kad šiame
spektaklyje realiai, pagal formalius parametrus, nėra nė tikros režisūros, nė tikros scenografijos,
tenka konstatuoti, kad šis spektaklis lyg ir privalėtų būti priskirtas prie „neteisingų" kategorijos.
Bet jeigu vertinsime jį iš pačių kūrėjų užsibrėžto tikslo pozicijų - siekio pasinerti į Donelaičio
vidinį pasaulį ir pripildyti sceną gausybe su šia asmenybe susijusių temų ir vaizdinių ir juos
nutransliuoti žiūrovams, -tenka pripažinti, kad šis tikslas pasiektas beveik tobulai.

Galų gale dabartiniame eižėjančiame per visas siūles teatro pasaulyje formalūs parametrai jau
nebeturi lemiamos reikšmės. Bet šiame Kazlo-Donelaičio pasaulyje vis tik karaliauja ne
Donelaitis, o aktorius Rolandas Kazlas, fantastiškai įsijautęs į jo susikurtą Donelaičio
kosmosą...
Recenzento vertinimas: 4/5 (už seniai pamirštą pakylėto pilnutinio dvasingumo būseną, kuri
išlieka ir po spektaklio; taip pat ir už fantastiškai puikią unikalią Kazlo vaidybą nuogų kojų
blauzdomis. Užtat „para-nekrošiškas" spektaklio finalas su čiurkšle iš surūdijusio vamzdžio
bei su skrajojančios žuvies šešėliu priskirtinas prie sceninių jeigu ne „erezijų", tai prie
„nuodėmių" - tikrai.).

*  *  *

Pirmadienio, spalio 21 d. vakarą Vilniaus Mažojo teatro scenoje viešėjo spektaklis iš

Kauno pagal prancūzo Geraldo Sibleyras populiarią komediją „Vėjas topolių viršūnėse",
kurią vaidino aktoriai Gintaras Adomaitis, Albinas Kėleris ir Petras Venslovas.
Režisierius Rolandas Atkočiūnas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Kotryna
Daujotaitė, kompozitorius Vidmantas Bartulis.

Šio spektaklio nedera vertinti pagal kriterijus, taikomus kitiems, teatrų „tikriems" spektakliams,
nes jis buvo sukurtas niekur ir iš nieko. Nebuvo nieko, išskyrus trijų aktorių neišblėsusį
instinktą vaidinti įdomius personažus su geru tekstu gerame spektaklyje.

Spektaklis buvo repetuojamas kūrėjų atostogų sąskaita neformaliose Kauno erdvėse, be

biudžeto, kuriamas „savo rankomis" ir netgi vaidinamas tik aktorių išeiginėmis dienomis.
Tokia tad „profesionali saviveikla", - „saviveikla" de jure, bet „profesionali" de facto, nes visi
spektaklio kūrėjai - patyrę profesionalai, ir jų „produktas" pakankamai kokybiškas. Maža to, šis
spektaklis puikiai galėtų įsimontuoti į taip vadinamų „mažo biudžeto" „kasdieninių" spektaklių
nišą valstybinių teatrų repertuaruose, t.y. kategoriją, kur didieji mūsų teatrai kenčia nuolatinį
stygių arba eksploatuoja dažniausiai nepakankamos kokybės „produktus". Tačiau nepaisant to,
šešių žvaigždžių žvaigždyno -Kėleris- Adomaitis- Venslovas-Atkočiūnas- Daujotaitė-Bartulis -
„saviveiklai" valdišką stogą suteikti niekas neskuba.

Čia neketinama deklaruoti, kad šis spektaklis yra tobulybės viršūnė. Kai kurie netobulumai net
bado akis. Bet palyginus su daugybe panašios rūšies valdiškai komfortabiliai sukurtų ir
repertuaruose retsykiais sėkmingai rodomų spektaklių, šito, sukurto „nekomfortiškumo vėjyje"
netobulumai atrodo neesminiai, palyginus su neformaliu kūrybiniu entuziazmu.

Tokiomis patetinėmis aimanomis būtų galima šio spektaklio vertinimus baigti, jeigu viskas
apsiribotų tik dar vienu populiarios komedijos, tinkančios seniems aktoriams su „žile barzdoj"
variantu. Bet šiuo atveju pavyko pastebėti dar šį tą įdomaus...

Pradėsime nuo šuns. Komedijoje apie tris karo veteranus, baigiančius savo dienas prieglaudoje,
figūruoja šuns skulptūra (paminklas?). Įgyvendindami šį dramaturgo kaprizą, visi kiti
režisieriai šią pastatyminę kliūtį apeidavo tarsi įstatymą arba stulpą, t.y. nesuteikdami jam
reikšmės, - ir Jurijus Ščiuckis pernykštėje Rusų dramos teatro versijoje, ir Rimas Tuminas
Vachtangovo teatre (kiek pavyko susipažinti iš įrašų), kurią vilniečiai netrukus galės išvysti.
„Šešių žvaigždžių" versijoje šuns „uždavinys" (nežinia, ar dailininkės, ar apskritai pasąmonės
dėka) yra išspręstas, ir tai spektaklį pakylėja į kitą prasminį lygį ir suteikia papildomą
vaidybinę kryptį.

Visiems yra žinomas XIX a. pabaigos anglų rašytojo Jeromo K. Jeromo nepaprastai juokingas
kūrinys „Trise valtyje, neskaitant šuns" (Three Men in a Boat. To Say Nothing of the Dog).
Jame trys absurdiški personažai Džordžas, Haris ir Džeromas su šuneliu foksterjeru keliauja
valtimi per Temzės upę. Lygiai taip pat Sybleiras komedijoje trys senukai veteranai Gustavas,
Fernanas ir Renė keliauja laiko upe į paskutinį savo tikslą, kurio paslaptį žino tik vėjas topolių
viršūnėse. Šunelį Monmorensį  iš linksmojo anglo knygos čia atstoja šuns monumentas,
puošiantis prieglaudą. Archetipinis atitikmuo akivaizdus.

Dailininkė Kotryna Daujotaitė drauge su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu surenčia scenoje

tvirtą vaidybinį „modulį" iš poliruotos geležies lakštų, kuris gali būti sumontuotas bet kurioje
erdvėje. Jį sudaro geležinės grindys tarsi laivo triume ar denyje, po tas grindis, tarsi
siūbuojamos bangų, važinėja personažų geležinės lovos. Metalinių konstrukcijų barjeras,
panašus į laivo ar baržos bortą, skiria vaidybinę aikštelę nuo transcendentinės erdvės scenos
gilumoje. Kairėje - šuns figūra, kuri atrodo lyg šio laivo pirmagalio statula...

Ir tai suteikia aktoriams papildomų vaidybinių motyvų, kuriais jiems pasiseka pasinaudoti.
Komedijinis įkarštis neatrodo anachroniškas, neišvengiamas siužeto sentimentalumas lieka lyg
ir už pasakojimo borto, o filosofinis transcedentiškumas įgauna konkretų sceninį pavidalą. Tam
ypač geruoju pasitarnauja seniai girdėto prasmingo įtaigumo Vidmanto Bartulio muzikinės
temos ir melodijos.

Spektaklyje visu gražumu atsiskleidžia trys sukriošusio vyriško infantilizmo hipostazės - buvęs
elitinis mamytės sūnelis (Petras Venslovas), buvęs kovinių veiksmų po moterų sijonais herojus
(Albinas Kėlėris) ir buvęs kariaujantis pacifistas hipis (Gintaras Adomaitis). Aktoriai sugeba
suderinti ir savo meistriškus įgūdžus, ir artistinės patirties šleifą, kuris puikiai susipina su jų
išgyventos gyvenimiškos patirties turtais. Scenoje stebime tris ryškias asmenybes, kurios be
ypatingų išlygų nusipelnė „žvaigždžių" titulo.

Stebėdama juos, publika ne leipsta juokais - ji džiaugiasi.