Kristijonas Donelaitis – Švietimo epochos, XVIII a.

lietuvių grožinės literatūros

pradininkas, pastorius (1714-1780)
Gimė Lazdynėliuose, Rytų Prūsijoje, arba Mažojoje Lietuvoje (dab.
Kaliningrado sr.), laisvųjų valstiečių šeimoje. Mokėsi Karaliaučiaus universitete,
mokytojavo, vėliau dirbo Stalupėnų mokykloje, nuo 1743 m. iki mirties buvo
Tolminkiemio parapijos pastorius (pastatydino mokyklą, klebonų našlių namą,
perstatė kleboniją, bažnyčią, rūpinosi valstiečiais).
Didelę įtaką Donelaičio pasaulėvokai, kūrybai padarė Mažojoje Lietuvoje
tuo metu plitęs pietizmas. Tai valdžios palaikomas religinis judėjimas, kėlęs aktyvaus
religinio gyvenimo, moralinio tobulėjimo idealus, pabrėžęs religinio mokymo svarbą.
Pietistai rūpinosi švietimu, lietuviška raštija. Jų požiūriu, literatūra turi mokyti
žmogų, o tam ypač tinkąs pasakėčios žanras - pamokomasis kūrinys, baigiamas
doroviniu pamokymu. Pirmieji Donelaičio kūriniai kaip tik ir buvo pasakėčios
(parašė šešias), kuriose išsakė moralinių priekaištu, pateikė pamokomų pavyzdžių
Beje, tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Nutautėjimo
klausimas, mažoji Lietuva išgyvena pakilimą. Maras išnaikino apie 200 tūkts.
Žmonių į tas trobas apsigyveno svetimtaučiai, kolonistai. Tarp vietinių vyko barniai,
nesantaika.
Sudėtingoje istorinėje (Vokiečiai lietuvininką per drimelį [išsižiojėlį]
laiko"), kultūrinėje (,„Ak! Kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, / Kaip
lietuvininkės dar vokiškai nesirėdė / Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo!")
aplinkoje ir gimė daugiaplanis kūrinys - epinė poema „Metai“. Būtų netikslu šį
kūrinį susieti su viena epocha: iš antikos Donelaitis perėmė eiliavimo būdą -
hegzametrą; baroko pėdsakai - drastiški, net vulgarūs posakiai, hiperboliškai
vaizduojamos būrų gyvenimo scenos; su klasicizmo stiliumi poemą sieja keturių
metų laikų kompozicija ir didaktiškumas (Pamokymas); su Apšvietos amžiumi -
Donelaičio noras paaiškinti, patarti, taip pat keliami lietuvybės klausimai,
domėjimasis lietuviškomis tradicijomis.
„Metų" tematika - poetinis pasakojimas apie keturis metų laikus
(„Pavasario linksmybės", Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės", „Žiemos rūpesčiai")
daugiausia dėmesio skiriant 1) gamtos aprašymams, 2) valstiečių darbams, 3)
papročių vaizdams.
1. Visos dalys, išskyrus „Vasaros darbus", pradedamos gamtos vaizdais.
Donelaičio gamta - tai kaimiečio gamta su visais konkrečiais regimais ir
apčiuopiamais reiškiniais, be jokių dirbtinių dailinimų. Gamta gretinama su Žmogaus
gyvenimu, suteikiant jos vaizdams alegorinių reikšmių, kaip ir pasakėčioje, pateikiant
apibendrintų moralinių vertinimų (pvz., kukli lakštingala, rūpestinga gandrų šeimyna
pateikiama būrams kaip sektinas pavyzdys). Donelaičio „Metuose gamta visada
morali, bet juo arčiau žmogaus, tuo mažiau moralės. Kaip turi gyventi būras,
spaudžiamas baudžiavos, nedorų atėjūnų, nepritekliaus? Pirmiausia, anot Donelaičio,
jis turi mokytis iš savo motinos gamtos, gyventi su ja santarvėje. Jis turi būti kantrus,
nes viskas reikalauja kantrybės. „Į paukščius žiūrėk!" ragina poetas būrą, žiūrėk ir
pasimokyk suprasdamas, kad tau „miels Dievs daugių daugiaus dovanojo, / O tu dar
niurni". Poemos autorius liepia būrams rūpintis žeme, sako, kad nevalia iš jos tik imti
(„Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori; / Juk neprivalo ji tau duot, negavusi
nieko"). Dažnas Donelaičio pamokymas - nedaryk blogo kitam (ne tik žmogui, bet ir
gyvuliui), netrokšk per daug.
Gamtos ir žmogaus vienovės supratimas (beje, būdingas Renesanso
kultūrai) poemoje pirmiausia kyla iš žemdirbiškos būrų pasaulėvokos - patys darbai,
jų natūrali seka yra pagrindinės būrų gyvenimo gairės. Ir ypatinga vieta vientisame
gamtos ir žmogaus gyvenimo ritme tenka Saulei (poemoje ji vadinama saulele), kuri
lemia metų laikų kaitą, vadinasi, ir atitinkamus žmogaus darbus, šventes. Tačiau
Donelaičiui ji ne tik šviesulys, palaikąs gyvybę Žemėje. Ji, kaip ir lietuvių
tautosakoje, vaizduojama tarsi gyva būtybė, simbolizuojanti amžinumą. Žmogaus
gyvenimas, kaip ir metų laikai, keičiasi natūraliai (pvz., išmintingas kaimo seniūnas
Pričkus miršta „Žiemos rūpesčių" dalyje), taigi būrai gyvena paklusdami gamtos
ritmui. Poetui rūpėjo natūrali metų kaita, priklausanti nuo Saulės kilimo ir žemėjimo
dangaus skliaute, ir su ja susijęs žmonių gyvenimas kaip savaime suprantama gamtos
proceso dalis.
2. Vyžlaukio būrų gyvenimas pavaizduotas su visais vargais, bėdomis,
džiaugsmais ir išmintimi. Niekur neišeidamas iš savo valsčiaus žmogus patiria viską,
ką jam lemta patirti: nuo gyvenimo paslapties iki mirties. Donelaitis pabrėžia lietuvių
literatūroje ypač reikšminga gimtosios vietos svarbą - lietuviškoji išmintis kaip tik ir
formuojasi savoje aplinkoje, bendruomenėje, gimtuosiuose namuose. Tik
sugebėdamas juose dorai gyventi žmogus lieka žmogiškas. Kiekvienas poemoje
pavaizduotas būras turi savo namus Iš viso aprašoma apie 40 veikėjų vyrų ir apie 20
moterų, tačiau nuoseklių charakterių autorius nekuria. „Viežlybieji" (Pričkus, Selmas,
Krizas) sąžiningai atlieka savo pareigas, klauso valdžios, eina į bažnyčią, gerai dirba.
„Nenaudėliai" (Slunkius, Dočys, Pelėda) tingi neina į bažnyčią. Socialine prasme
ponai iškilę aukščiau už būrus, bet dorovės požiūriu jie kritikuojami, vaizduojami
satyriškai - juk yra mokyti, jiems skirta valdyti, o jie nežino, kaip išmintingai gyventi
(lašinių lietuviškų prisiėdę/ Ir mūs alų su gvotu jau visą sugėrę,/ Viežlybus
lietuvninkus išpeikt nesigėdi"; „Daug yr ponpalaikių, kurie pamatydami būrą,/
Spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelj laiko."). Apie lietuvius Donelaitis kalba nuolat
juos gretindamas su kitataučiais, apgailestauja, kad lietuviai mėgdžioja svetimšalius,
o šie iš jų dar ir šaiposi. Apibendrinant galima pasakyti, kad niekur iš savo Vyžlaukio
neišeinantis, nepritekliuose gyvenantis, vargstantis būras poetiniame pasaulyje yra
arčiausiai idealo, su juo siejamos didžiausios viltys, kai kuriais atžvilgiais jis
laimingesnis už ponus.
3. Poemos „Metai" lietuviškumas. Šis kūrinys yra tarsi XVIII a. lietuvių
valstiečio gyvenimo enciklopedija, kurioje daugybę darbų, valgių. papročių, buities
detalių aprašymų. Jame perteikta ilgaamžė kaimo žmogaus patirtis, galvosena,
psichologija, jausmai. Daugelyje poemos epizodų pasakotojas moko būrus
ūkininkauti, pataria, kaip ir kada atlikti ūkio darbus. Tačiau mokydamas autorius
pateikia ne tik vargingo ir sunkaus darbo vaizdų, dažnai hiperbolizuodamas gėrisi
būrų ūkininkavimu, darbštumu, mėgaujasi darbo keliamomis džiugiomis emocijomis,
teikiama ekonomine nauda (derliumi rudenį).
Kūrinyje gausu didaktikos, tačiau pamokslauja ne pats pasakotojas -
pastorius, bet „viežlybieji" būrai. Jie prabyla kasdiene lietuvio kalba, kurioje ryški
tautinė nuostata: netekdamas savo kalbos, papročių, būras žlunga morališkai.
Pavyzdžiui, „,Rudenio gerybėse" Selmas, lygindamas praėjusius ir savo laikus,
kaltina būrus, kad šie iš kitataučių visokių blogybių prisimokę („Ak, kur dingot jūs,
lietuviškos gadynėlės, / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo"; „Ogi dabar, žėlėk
Dieve! tikt gėda žiūrėti, / Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirèdę, / | bažnyčią vos
išgirst ką kyšteria galvas, / O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.").
Poemos konfliktą, poetinę įtampą lemia gyvenimas - koks yra ir koks
turėtų būti. Pvz., gamtos vaizdeliai pateikiami žmogui kaip sektini pavyzdžiai;
sugretinami „viežlybieji" ir nenaudėliai"; pavyzdingas būras priešinamas netikėliui
ponui. Tačiau žmonių pasaulio tvarką sukūrė Dievas ir jai, anot Donelaičio, reikia
paklusti. Už tobulą pasaulį dangiškajam Valdytojui nuoširdžiai dėkojama.
Donelaičio poemos stilius itin originalus: apie valstiečių gyvenimą
kalbama sodria, šiurkštoka kasdienine būrų kalba, bet šiam pasakojimui pasirenkama
iškilminga antikinė eiliavimo sistema (tradiciškai ji buvo vartojama herojiškiems
žygiams aprašyti) - hegzametras. Šis stilistinis savitumas domina ne tik Lietuvos, bet
ir kitų šalių mokslininkus. Taigi poema „Metai", pelnytai peržengusi lietuvių
literatūros ribas, išversta į daug kalbų (rusų, vokiečių, anglų, lenkų... ), įtraukta į
„Europos literatūros šedevrų biblioteką“.