Gamtos ir žmogaus ryšys lietuvių literatūroje

Prancūzų gamtininkas, vienas iš pirmųjų pradėjęs šiuolaikine prasme vartoti sąvoką biologija.
Žanas Baptistas Lamarkas yra teigęs „ Net savo nuostabiausiomis svajomis, žmogus negali sukurti
ko nors puikesnio už gamtą“. Gamta – tai tarsi antrieji namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę,
grožį, paguodą. Dažnai gamtoje žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo
bėdas ir vargus. Poetai spalvingais žodžiais aprašė gamtos gyvenimo pulsavimus, o žmogų
užplūstančios jausmų bangos – tai žmogaus ir gamtos vienybė. Tačiau laikas nestovi vietoje ir bėga
tolyn. Pasaulyje nuolatos viskas keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus kitoks. Vis dėlto
lietuvių literatūroje vyrauja stiprūs gamtos ir žmogaus ryšio aprašymai. Taigi, svarbu analizuoti ir
reikšmingomis mintimis paminėti lietuvių literatūros kontekste esančią gamtos ir žmogaus ryšio
sąsają.
Gamta – dvasinė žmogaus paguoda. J. Tumas-Vaižgantas – idealaus tautinio charakterio kūrėjas.
Vienas pačių geriausių jo kūrinių yra „Dėdės ir dėdienės“. Kūrinio prasmė labai plati: tai
pasakojimas apie žmones, kurie dėl nepalankių socialinių sąlygų negali atskleisti geriausių savo
ypatybių, nors juose slepiasi didelis žmoniškumas, taurus dvasiškumas. Kūrinyje rašytojui rūpi
parodyti, kas vyksta žmogaus širdyje, kokia jo dvasinė esmė, kaip socialinė padėtis, aplinka ir
sąlygos veikia žmogaus individualybę, lemia gyvenimą. Visų ujamas ir stumdomas, ir dvare, ir
namie išnaudojamas pagrindinis veikėjas Mykoliukas paguodą ir atilsį randa gamtoje. Mykoliukas –
žmogus be socialinės vertės, jo sąmonė pavergta. Kaip žmogus, jis įgyja reikšmę gamtoje.
Pagrindinio veikėjo Mykoliuko paveikslu J. Tumas-Vaižgantas išryškino ir geriausias lietuvio
nacionalinio charakterio ypatybes: pareigingumą, širdies gerumą, sielos poetiškumą, labai glaudų
ryšį su gamta. Taigi, lietuvių literatūros poetai siejo žmogaus gyvenimą ir išgyvenimus su gamtos
kontrastu.
Lietuvos gamta kupina gėrybių, skleidžianti teigiamų emocijų visumą. Antanas Baranauskas –
Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas, klasikinės poemos „Anykščių šilelis“ ir kitų eiliuotų
kūrinių autorius. Poema „Anykščių šilelis“ – yra vienas iš žymiausių lietuvių klasikinės poezijos
kūrinių. Antanas Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinius
ryšius. Kūrinyje atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios, humanizmas,
nepalaužiama laisvės meilė. Ir pro subjektyvias A. Baranausko nuotaikas, jo idėjinį ribotumą
objektyvūs miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos
tikrovę. Svarbiausias visos poemos komponavimo principas – kontrastas tarp sunykusios dabarties
ir klestinčios praeities. Poema „Anykščių šilelis“ iš XIX a. vidurio lietuvių poezijos išsiskyrė
romantinio pobūdžio kūrybiniu sumanymu, temos savitumu, keliamų problemų gilumu,
liaudiškumu. Užsimojęs sukurti kūrinį, kuris išaukštintų lietuvių kalbą, kuriame atsispindėtų
lietuvių liaudies gyvenimo skriaudos ir vargai, liaudies poetinės kūrybos grožis. A.Baranauskas
savo poemoje parodo, kaip glaudžiai žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Poemoje ‘’Anykščių
šilelis" vaizduojamas gimtosios žemės grožis, išreiškiamas džiaugsmas, meilė gimtajam
kraštui.Pateikiamos glaudžiausios žmogaus ir gamtos ryšių paslaptys. Poetiškuose miško ir jo
likimo vaizduose iškyla gilus idėjinis turinys – didelis ir rūstus liaudies žmogaus protestas prieš
nežmonišką viso krašto nualinimą, liaudies nuskurdinimą, pačių elementariausių jos žmogiškų
teisių, jos gimtosios kalbos, papročių paniekinimą, nacionalinio savarankiškumo mindžiojimą.
Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė, pasididžiavimas savo
tėvyne, liaudies žmonėmis ir jų kūryba. Apdainuodamas gamtos grožį, poetas atvėrė paprasto
žmogaus dvasios gelmes. Jis praskleidė lietuviško nacionalinio charakterio, nacionalinės lietuvių
kultūros pradus, slypinčius glaudžiame žmogaus sąlytyje su gamta, ir nušvietė juos istorinių,
politinių, socialinių įvykių ir reiškinių šviesa. „Anykščių šilelyje“ atsispindėjo susikaupę
ekonominio išnaudojimo ir politinės priespaudos Lietuvoje reiškiniai. Nepaisant poeto subjektyvių
nusiteikimų, jo idėjinio nenuoseklumo ir ribotumų, gilių vidinių prieštaravimų, poemoje iškyla
liaudies gyvenimas ir susirūpinimas krašto ateitimi. A.Baranauskas savo poemoje parodo, kaip
glaudžiai žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Taigi, matome žmogų glaudžiai susijusį su gamta,
gamtoje jis randa paguodą, prieglobstį, jaučiasi savas, ramus. Senovėje gamta buvo tarsi šventovė,
kurios žmogus nedrįso niekinti. Gamta tai neatsiejama žmogaus gyvęnimo dalis, kuri žmogui
suteikia tiek dvasinį tiek išorinį malonumą. Jau nuo seno žmogus būdamas gamtoje pasikrauna
energijos, atsipalaiduoja nuo rūpęsčių,pradeda svajoti, kurti naujas idėjas. Tai padeda žmogui labiau
susikaupti ir atitrūkti nuo intencyvaus pasaulio, kuris žmogui neleidžia susikaupti ir atsipalaiduoti.
Gamta žmogaus gyvenime visuomet buvo neatsiejama jo dalis. Taigi,Antano Baranausko
poema “ Anykščių šilelis’’ parodė, kad gamta žmogui buvo ir ramybės oazė ir pragyvenimo,
įkvėpimo šaltinis.

Gamta- tarsi nuolat atsinaujinanti gyvybės galia,egzistuojanti kaip amžinas laiko ratas. 4 ciklai:
pavasaris,kuris reiškia atgimimą,vasara-darbų metas,ruduo derliaus metas,žiema-miegas, bei poilsis.
Kristijonas Donelaitis – evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės
literatūros pradininkas, parašęs poemą „Metai“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poema paprasta,
skirta būrams, paprastiems valstiečiams, bet taip iš tikrųjų nėra. Kūrybai įtakos turėjo ir paties K.
Donelaičio asmenybė: jis buvo temperamentingas, jautraus charakterio, visada kovojo už neteisybę
ir nuskriaustuosius. Net pats K. Donelaitis save apibūdino kaip aukštos moralės žmogų. Kristijonas
Donelaitis labai gerbė paprastus kaimo žmones ir puoselėjo lietuvių kalbą. Visa tai meniškai
išsireiškia kūryboje Jo poemoje „Metai“ parodomas labai svarbus požiūris į darbą. Šioje poemoje
vertinamas darbštumas ir pareigos atlikimas. Būrai čia vaizduojami paprasti, vieningi, besilaikantys
senųjų papročių, lietuviški, tačiau baudžiauninkai. Viską apibendrinus, būrai tikra ponų priešingybė.
Būrai laikomi tikraisiais žmonėmis, o ponai – dykaduoniais, nieko neišmanančiais, tačiau jų valdžia
rankose. Poemoje autorius vaizduoja visus metų laikus, išskyrus žiemą, būrų darbus gamtoje.
Dažnai ponai yra barami už netinkamą elgesį su būrais, o būrai, nors ir darbštūs, taip pat turi blogų
ydų. Poemoje „Metai“ būrų prižiūrėtojas Pričkus dažnai juos peikia už tingėjimą dirbti, vagiliavimą,
girtuoklystę. Taip pat dažnai juos pamoko ir stengiasi įrodyti, kad tik dėl darbo būrai yra tokie
stiprūs, niekuo nesiskundžia, sveiki, priešingai nei ponai, kuriems tik rūpi skaniai pavalgyti ir
tinginiauti. K. Donelaitis savo poemoje parodo, kad darbas yra svarbus ir lietuviai turi stengtis būti
atsakingi ir pareigingai, kruopščiai atilikti savo darbus. Poema „Metai“ kupina meilės sunkiai
dirbantiems, engiamiems tautiečiams ir karštų troškimų jiems padėti. Viena svarbiausių minčių –
turime būti žmonėmis, kad ir kokios aplinkybės mus lydėtų. Poemoje „Metai“ daug dėmesio
skiriama ir gamtovaizdžiams, gėrimasi bundančia gamta, kuri tarsi visus globoja ir saugo. Šie
aspektai labiausiai atsiskleidžia poemos dalyje „Pavasario linksmybės“, kurioje minimas ir gyvybės
atgyjimas sausumoje, vandenyje ir ore. K. Donelaitis išvardina bene visą krašto fauną. Tačiau iš
visų gyvūnų poetas labiausiai išskiria tik kelis: liaudies gerbiamą bitiną, gandrą ir nuostabiai
giedančią lakštingalą. Iškyla klausimas: kokių savybių aš galiu išmokti iš gamtos? Ties šiuo
klausimu drąsiai galima teigti, kad gamta gali išmokyti bendradarbiavimo, pagarbos, užuojautos,
tvarkos. Poemoje „Metai“ būrą nuolatos supa gamta, jis priklausomas nuo jos. Nuo gamtos
permainų priklauso ir jo darbai, pats gyvenimo būdas. Taigi, gamta, jos dalys suvokiamos kaip
gyvos būtybės, panašios į žmones.
Apibendrinant, galima teigti, kad lietuvių literatūroje vyrauja daugybė gamtos atvaizdų, motyvų,
tačiau yra ir tokių kūrinių, kurie vaizduoja gilų žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšį. Gamta teikia
ramybę, šaukia į darbą, paguodžia ir išklauso, suteikia džiaugsmo ir jėgų. Gamta – įkvėpimo
šaltinis. Aplink mus esantis pasaulis vyrauja su įvairiomis savo apraiškomis. Gamta yra objektyvi
realybė, egzistuojanti už sąmonės ir nepriklausomai nuo jos. Ji neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji
begalinė laike ir erdvėje, be perstojo juda ir kinta. Žmogus tapatus su gamta, iš kurios semiasi
stiprybės. Taigi, lietuvių literatūra parodė žmogaus ir gamtos artimą ryšį.