Martynas Mažvydas (1510-1563)

„Katekizmas“

Srovė, epocha Renesansas - Europos laikotarpis (nuo XIV iki XVII amžiaus), laikomas perėjimu iš
viduramžių į Naujųjų laikų istoriją. Renesansas prasidėjo kaip kultūrinis judėjimas Italijoje (Florencijoje) ,,

vėlyvaisiais viduramžiais, vėliau išplito po visą Europą.

Idealas yra išsilavinęs ir gražus žmogus, siekiama priartinti paprastą žmogų prie mokslo, bažnyčia nebe
pagrindinis akcentas, gilinamasi į liaudies dvasines problemas. Taip pat Renesansui būdingas humanizmas-
žmogus yra pagrindinė vertybė, vertinama lygybė, teisingumas, žmogiškumas.
Biografinis kontekstas Dvasininkas, švietėjas, pastorius, rūpinosi religiniu liaudies švietimu ir gimtąja
kalba... Gavęs Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą išvyksta gyventi ir studijuoti į Karaliaučių. Įrodydamas
savo patriotiškumą ir pasiaukojimą Lietuvai, Karaliaučiuje jis išleidžia pirmąją lietuvišką knygą- „Katekizmą,
kur ragina žmones šviestis ir mokytis.
Kūrinio žanras(-ai) / Pavadinimas(-ai)
„Katekizmas“- tai religinis pradžiamokslis, kurio tikslas buvo perduoti reformatoriškas idėjas ir religines tiesas
gimtąja lietuvių kalba.
Prakalba yra pirmas spausdintinis tekstas, taip pat pirmas grožinis tekstas, pirmas eilėraštis, pirmas
akrostichas.
Knygelė 79 puslapių. Ją sudaro: lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei”, lotyniška pratarmė
„Bažnyčių Lietuvoje ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė”, eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios
bylo lietuvininkump ir žemaičiump”, nedidelis elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti”,
katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai), giesmynėlis su gaidomis.

Veikėjai Pati knygelė kalba, skatina, moko. Jei nesimokysi gyvensi „amžinose tamsybėse“. Ragina pamiršti
pagonybę ir skleisti krikščionybę.
Duoda pakalbėti lietuviui valstiečiui, kuris sako, kad jam patinka dirbti ir su pagoniška burtininke gaidį valgyt,
nei bažnyčioj šaukimo žėko (giesmininko) klausyt.

Istorinis kūrinio kontekstas Aktyvus reformacijos judėjimo dalyvis, todėl Lietuvoje buvo persekiojamas už
reformatoriškų idėjų skleidimą. Reformacijos idėjoms plisti stipriai padėjo 1539–1542 metais Vilniuje veikusi
Abraomo Kulviečio kolegija – aukštesnio tipo mokykla.
Kultūrinis kontekstas Just. Marcinkevičius „Mažvydas“ (poetinė drama).
„Katekizme“ raginama atsisakyti pagoniškų prietarų ir pažinti tikrąją religiją, kritiškai vertinamas senasis
lietuvių tikėjimas ir ugdomas kritiškas požiūris.

Užuominos/ Citatos / Mintys

„Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit“, – knyga kreipiasi į skaitytoją, prašo ją skaityti.
M.M. davė impulsą lietuvių raštijos atsiradimui ir spaudai. Kūrinio turinys padeda geriau pažinti XVI a. vidurio
lietuvių tautos gyvenimo sąlygas bei dvasinius poreikius, parodo kai kuriuos socialinius bei religinius
santykius, pasireiškusius reformacijos judėjimo metu. „Katekizmas“ tapo tautiniu simboliu, įrodymu, kad
lietuvių rašytinės ir literatūrinės kalbos vystymasis yra galimas, pats autorius tą vystymąsi skatino.
„Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit
Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit,
A jūsų ūkiuose šeimyna mokinkit.“

PASTRAIPOS
,,Tiek vertas gyvenimas, kiek mokame pasiimti iš jo grožio ir šviesos, kiek einame per jį su tikėjimu ir meile”
Kas skatina žmogų įsipareigoti tautai? (samprotavimas)
 Mikalojus Daukša (1538-1613)
„Postilė“
Srovė, epocha Renesansas

„Postilės“ prakalbai būdingos renesansinės idėjos. Plačiai pagrįsdamas ir įrodinėdamas būtinumą vartoti savo
gimtąją kalbą, Daukša remiasi gamta, žmogaus prigimtimi, jos dėsniais
Biografinis kontekstas Daukšos šeimoje buvo kalbama lietuviškai, jis rūpinosi bajorų ir žemesniųjų
sluoksnių švietimu. Lenkiškai (kad suprastų didikai ir dvasininkai) parašyta Pakalba skelbia naują požiūrį į
gimtąją kalbą ir smerkia bajorų lenkėjimą. Švietėjas, pažangių humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia
lietuvių raštijos figūra, uolus katalikas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVIa., taip pat vienas
pirmųjų literatūrinės kalbos kūrėjų. Daukša augo ir gyveno reformacijos klestėjimo metais, tačiau visa savo
veikla jis gynė ne protestantizmo, bet katalikybės, Katalikų bažnyčios atnaujinimo idealus.
Kūrinio žanras(-ai) / Pavadinimas(-ai) „Postilė“-lenkų jėzuitų pamokslų rinkinio vertimas. Svarbiausias
tikslas-kovoti su protestantizmu Lietuvoje. Lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“- lietuvių kalbos
teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestas.
Veikėjai (veikiantieji) 1) bendra teritorija- tėvų žemė; 2) istoriškai susiklostę papročiai; 3) gimtoji kalba.
(„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų:
tėvų žemės, papročių ir kalbos?“). Daukša buvo pirmasis, kuris lietuvių kalbos teisę pagrindė labai paprastai –
remdamasis humanistine prigimties teorija. Ji nurodė, jog kalba yra įgimta, suteikta sutvėrėjo ir dėlto yra
dieviškosios pasaulio ir visuomenės tvarkos ženklas: „Pati prigimtis visus to moko, ir kiekvienas beveik iš
motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“ Žmogus, kuris paniekina
tokia prigimtinę dievišką sąrangą, anot Daukšos, „keičia prigimtį“ ir griauna pasaulio tvarką. LDK visuomenėje
Daukša įžiūrėjo tokį „prigimties keitimo“ ir chaoso pavojų ir raiškiai jį palygino su amžina gyvojo pasaulio
tvarka: „Ar ne keista būtų gyvuliams, jei varna panorėtų giedoti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip
varna; arba ožys riaumoti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys?“ Kalbą Daukša paskelbė pilietiškumo,
santaikos, meilės ir valstybės išlikimo pamatu, pagrindiniu „tautos kūno“ ženklu. Jis teigė, kad lietuviai,
norėdami išlaikyti savo valstybę, lietuvių kalbą turi vartoti kaip pagrindinę valstybės kalbą, ja kurti įstatymus,
rašyti knygas, mokytis mokyklose. Daugiakalbystės aplinkoje matydamas grėsmę tautos identitetui, Daukša
pirmasis suprato, kad kalba yra itin svarbi tautos ir valstybės išlikimu.

Istorinis kūrinio kontekstas Plintant reformacijai, daugumai lietuvių didikų priimant naują mokslą, kunigai
neteko jų globos ir priartėjo prie liaudies, kuri kalbėjo lietuviškai. Teko aiškinti tikėjimo tiesas ir parodyti, kuo
jos skiriasi nuo reformuotų tikėjimo. Keliaudami kunigai turėjo galimybę pastebėti, ko trūksta tikinčiai
liaudžiai. Apie tuos trūkumus rašo ir M. Daukša savo „Postilės” prakalboje. Minėti vertimai buvo priemonė
sielovadai, katalikai susirūpino lietuviška religine literatūra, buvo jų matyti pavyzdžiai Vakarų Europoje
„Prakalba“-tautinės savimonės dokumentas, nes savo pažiūromis M.D. Buvo artimas tautinės valstybės idėjai,
kuri lietuviams tapo aktuali tik 19 a. pabaigoje. Išsižadėjus gimtosios kalbos, nyksta vertybės: santaika, gyvybė,
gerovė, garbė, vienybė. Puoselėti savo kalbą- tai versti knygas į gimtąją kalbą.
Kultūrinis kontekstas Reformacijos ir kontreformacijos kovos Lietuvoje (XVIa.). Po Liublino unijos įsigali
lenkų kalba, o Europoje jau domimasi gimtosiomis kalbomis ir vaduojamasi iš lotynų kalbos.

Užuominos/ Citatos / Mintys

„Panaikink kalbą – panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę“. Pats
Dievas ir gamta liepia sergėti pasaulio tvarką, kurios vaisingu dalininku tampama saugant savąjį tapatumą,
rūpinantis gimtąja kalba.
„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet
daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą,[...]Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina,
pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją- sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją-
užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.”
 Jonas Radvanas (gimė apie XVI a. vidurį – mirė po 1592 m)
„Radviliada“
Srovė, epocha Renesansas

Biografinis kontekstas Tai evangelikas reformatas, už daug ką dėkingas savo globėjui Mikalojui Radvilai
Rudajam (Trakų vaivadai bei LDK didž. etmonui). Kėlė LDK savarankiškumo idėją.
Kūrinio žanras(-ai) / Pavadinimas(-ai) „Radviliada“- pirmas lietuvių literatūrinis herojinis epas, parašytas
lotyniškai. Ši poema yra vienas ryškiausių XVI a. kūrinių Lietuvos literatūroje. Joje aprašytos Lietuvos pergalės
Livonijos kare, tuometės Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, jog auklėtinis turi pažinti
krašto teisę, istoriją, karo meną, turi būti lavinamas ir grūdinamas fiziškai, mokymo tikslas turi būti tėvynės
garbė.
Veikėjai Radvila, žymus XVIa. žmogus, puikus karvedys. Jis pergalingai užbaigė Šis karas aprašomas labai
plačiai, norint pabrėžti, koks narsus buvo Radvila. Jis su savo kariuomene nukovė daug gausesnę ir galingesnę
Maskvos kunigaikštystės kariuomenę. Prie pergalės prisidėjo Radvilos, kaip karvedžio, patirtis bei charakteris.
„ Šitam skyde Lietuvos praeitis ir garbingos senolių/ pergalės mena laikus, kai į Platelių krantą smėlėtą/ sykį
Libono laivai atkeliavo per Baltijos jūrą,/ laiminant Dievui žemes, ligi tol nežinotas, priplaukę;“ Kūrinyje
pasakojama, kad visi kariai labai gerbė savo vadą ir juo pasitikėjo. Taip pat minima, kad karvedys puoselėjo
tam metui būdingas humanistines idėjas. Radvila nemėgo karo, tačiau buvo labai patriotiškas, be galo mylėjo
savo tėvynę ir tautiečius. Jis labai vertino žmogaus gyvybę, ji jam buvo pagrindinė vertybė.
Istorinis kūrinio kontekstas Mikalojus Radvila Rudasis ir Mikalojaus Kristupas Radvila Našlaitėlis priklauso
Renesanso epochai. Livonijos karą, trukęs 25 metus.
Kultūrinis kontekstas Epų pavyzdžiai: sen. graikų – Iliada, Odisėja (Homeras), indų Mahabharata, prancūzų
Rolando giesmė, vokiečių Nybelungų giesmė. Bruožai – didelė apimtis, dažniausiai eiliuotas pasakojimas,
išskirtinių gabumų herojus, atliekantis legendinius žygius (interpretuojama kaip kanonas).

KONTEKSTAS
Viljamas Šekspyras (angl. William Shakespeare; pakrikštytas 1564 m. balandžio 26 d. Stratforde prie Eivono
– m. 1616 m. balandžio 23 d. ten pat) – anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Šekspyras laikomas vienu
svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų.
„Hamletas“ – skaidrės

Iš Renesanso epochos
Literat. „Renesanso žmogaus paveikslas literatūroje“
 Literat. „Lietuvos pristatymas pasauliui Renesanso epochos Lietuvos literatūroje“
Samprot. „Kokios Renesanso idėjos ir dabar svarbios žmogui ir tautai?“
Samprot. „Kuo skiriasi Renesanso ir šių laikų žmogaus pasaulėžiūra, vertybių sistema, idealai?“

Apšvieta (XVIII a.)

K. Donelaitis
Epinė didaktinė poema „Metai“ – pirmasis pasaulietinis grožinis lietuvių literatūros kūrinys
Kontekstai
Istorinis kultūrinis kontekstas
 Istorinės aplinkybės suformavo dvi lietuvių raštijos tradicijas – protestantiškąją ir krikščioniškąją.
 XVIII a. lietuvių raštija Prūsijoje išgyveną pakilimą, o Didžiojoje Lietuvoje menko, buvo veikiama lenkų
kultūros.
 Parašyta hegzametru.
 Persipina įvairių epochų (baroko - gyvenimo trapumo, motyvas, žoleles šienaujančios giltinės vaizdinys,
hiperbolizuoti vaizdai), klasicizmo – metų ciklu grįsta kompozicija, veiksmo vietos, personažų pastovumas,
didaktiniai tikslai), (Apšvietos – visi žmonės iš prigimties lygūs, dirbdami įgyja patirties ir išminties, reikia
šviesti, mokyti būrus).
 Biografinis kontekstas
 Gyveno ir kūrė XVIIIa. Rytų Prūsijoje, vadinamoje Mažąja Lietuva.
 Po maro epidemijos kaimuose įsikūrė kolonistai, kuriuos rėmė valdžia, todėl reikėjo priešintis kitataučių įtakai,
kovoti už išlikimą – buvo raginama ginti lietuvių kalbos teises, papročius, liaudies kūrybą.
 Kristijonas Donelaitis buvo pastorius, todėl būrus mokė kaip reikia gyventi.
 K. Donelaitis yra nacionalinės grožinės literatūros pradininkas.
 XVIIIa. sukūrė epinę didaktinę poemą „Metai“.
 Pamoksluose skaitydavo „Metų“ ištraukas.

Poemos „Metai“ tematika

 Poemoje vaizduoja XVIII a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir pasaulėžiūrą, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus
lietuviai baudžiauninkai: aprašo jų darbus ir papročius skirtingais metų laikais, kalba apie santykius su
ponais ir kitataučiais.

Pagrindinė mintis
 Būras privalo būti darbštus, tikintis.
 Žmogus yra labai artimas gamtai. (Gyvenimo ratas yra susietas su metų laikais)

Pagrindinė idėja
 „Viežlybumu“ reikia priešintis baudžiavos blogybėms.

Temos
 Tautiškumas
 Darbas
 Tikėjimas
 Būrų gyvenimas
 Gamtos ir žmogaus ryšys

Veikėjai
 Pričkus – kaimo seniūnas (šaltyšius), tarpininkas tarp pono ir būro, „viežlybasis“ būras. Moko būrus kaip reikia
gyventi.
 Krizas – sumanus, darbštus, nagingas, taupus ir dėl to sugebėjęs prasigyventi būras. Kaimynai jį gerbia, į
dukters vestuves renkasi kaip į didelę šventę.
 Selmas – „viežlybasis“ būras mėgstantis dievobaimingai pamokyti kitus.
 Slunkius ir Pelėda – „nenaudėliai“, tinginiai, apsileidėliai.
 Dočys – nevykęs „nenaudėlis“ būras. Pasižymi konfliktiškumu.
 Plaučiūnas – nerūpestingas, vis nespėjantis atlikti darbų.
 Problemos
 Tinginystė.
 Nelygybė: ponai išnaudoja būrus.
 Nutautėjimas.

Tematika
Gamta – nuolat atsinaujinantis , gyvybingas pasaulis, kuriame aiškiai jaučiama šviesos ir tamsos, gyvenimo ir
mirties kaita. Pavasarį priskelia visa, „kas rudens bjaurybėj numirė verkdams“. Gyvybės paskata – džiaugtis
(„linksmytis visi susirinko“, „visi visur sumišai šokinėdami džiaugės‫ )“ׅ‬ir garbinti tobulą Dievo kūriniją. Jo
buvimą labiausiai šlovina paukščiai. Metų ratą įsuka ir gyvybę pabudina saulė („Jau saulelė vėl atkopdama
budino svietą“)... Žiemą įsivyrauja tamsa, chaosas, mirtis (girias „jau giltinė suka“). Šis gamtos ritmas
amžinas, todėl žemdirbiui liudija dieviškąją būtį.
Tobulai sutvarkyta, darni gamta yra gyvenimo mokytoja. Paklusdamas dieviškajai tvarkai, žmogus turi daug
dirbti, paprastai, saikingai gyventi. Poemoje esama pasakėčias primenančių alegorinių gamtos vaizdų, skirtų
pamokyti (gandrų ir lakštingalos epizodai). Tai didaktinis (mokomasis) elementas.
Žmogus – visos kūrinijos dalis, todėl jis negali pažeisti tvarkos, negali išsiskirti iš bendruomenės (darbas,
kuklumas, žemdirbystės išmanymas). Jokio darbo nedirbantys ponai yra amoraliausi: naudojasi svetimu triūsu,
nuolat persiryja, persigeria – gyvena nesaikingai, neprotingai, priešingai gamtos tvarkai. Ponai nutolsta nuo
Dievo, griauna jo nustatytą tvarką, todėl nusipelno pasmerkimo, o paprastai gyvenantys, daug vargstantys būrai
Donelaičio poemoje stovi arčiausiai dieviškojo idealo.
Darbas lemia žmogaus vertę. Donelaitis žino, kad būrai velka sunkią baudžiavos naštą („būrą baudžiava
baudžia“), kad žmogui skirta daug vargo, bet tokia Aukščiausiojo valia: „<..> be trūso Dievs mus išmaityt
nežadėjo“. Taigi dirbantis žmogus atlieka pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos nei sau, nei
bendruomenei. Slunkius už tingėjimą smerkiamas („Eik,-tarė,-šūdvabali!kur šūdvabaliai pasilinksmin.“).
Darbas lemai fizinį, moralinį būro tvirtumą, yra gyvenimo pagrindas, išminties šaltinis. Todėl niekinamas būras
gali didžiuotis dorai atliekantis kasdienius darbus, kurie iškelia jį ir padeda pajusti vertę.
Būrai ir ponai – poemoje nuolat primenama, kad visi žmonės iš prigimties lygūs. Bet... ponų luomas aukščiau
už būrų. Vis dėlto socialinė padėtis nelemia aukštesnės moralės – dvaras vaizduojamas kai visokių ydų šaltinis.
Būrai morališkai pranašesni už ponus. Be būro veltėdžiai ponai neišgyventų.
Jei pasaulis būtų tobulas, ponai elgtųsi tėviškai, būrų gailėtų (buvo toks ponas, bet „numirė pernai“). Taigi,
socialinis gyvenimas nėra teisingas. Vienintelė išeitis – moralinis tobulėjimas.
Lietuviai ir kitataučiai Būrai didžiuojasi savo papročiais, kalba, kaip tautinės tapatybės ženklai minimi
lietuviški valgiai (dešros, lašiniai), drabužiai. Sakoma, jog bendravimas su kitataučiais ardo bendruomenę,
keičia įpročius, daro neigiamą įtaką. Poemoje nesipiktinama kitataučių elgesiu, bet lietuvių nedorumas griežtai
smerkiamas. Išsižadėdami savo papročių lietuviai praranda „viežlybumą“, moralinį tvirtumą.
K.DONELAIČIO KŪRYBOS REIKŠMĖ
Sukūrė savitą epą, atskleidžiantį valstietiškos pasaulėjautos esmę – žmogus šimtus metų gyveno klausydamasis
amžinųjų būties ritmų, prisitaikydamas prie pasaulio tvarkos ir taip ją palaikydamas. Šios pasaulėjautos
ypatybės ateina nuo Donelaičio iki Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Romualdo
Granausko, Juozo Apučio ir kitų rašytojų kūrybos.

SAMPROTAVIMO RAŠINIŲ TEMOS

1. Kokios ydos pražūtingos?
2. Ar savęs teisinimas slopina sąžinę?
3. Kokios savybės ir elgesys lėmė asmenybės vertę Apšvietos epochoje?

LITERATŪRINIO RAŠINIO TEMOS

4. Kokiomis vertybėmis remiasi K. Donelaičio „Metų“ bendruomenė?
5. Kuo mums išlieka svarbi K. Donelaičio „Metų“ išmintis?
6. Kokiais argumentais K. Donelaitis skatino lietuvių orumą ir tautinę savigarbą?
7. Kodėl, pasak K. Donelaičio „ Lietuvis turi būti „viežlybas“?
 Romantizmas (XIX a.)

A.Mickevičius
Poemos „Ponas Tadas“ ir „Vėlinės“
Eilėraščiai „Odė jaunystei“ ir „Romantika“
Kontekstas
 Šeima kildino save iš garbingos lietuviškos giminės, nors buvo lenkai.
 Poetas romantikas, kuriam labai svarbi istorinė Lietuvos prasmė.
 Išgyveno nelaimingą meilę Marilei Vereščiak, jos įkvėptas sukūrė „Vėlines“.
 XXa. pirmoji pusė.

Temos
 Jaunimas kviečiamas vienytis, turėti tikslų, kovoti prieš gyvenimo ydas. (Odė jaunystei)
 Nelaiminga meilė. (Poema „Vėlinės“, eilėraštis „Romantika“)
 Kūrybos svarba. (Poema „Vėlinės“ 3 dalis.)
 Gamtos grožis. (Poema „Ponas Tadas“)

Pagrindinė idėja
 Jaunimas, kuris turi tikslų ir kovoja prieš neteisybę, yra laimingas. (Odė jaunystei)
 Svarbiausia vertinti ne apčiuopiamus dalykus, tačiau atkreipti dėmesį į amžinąsias vertybes, vidinį žmogaus
pasaulį. (eilėraštis „Romantika“)
 Įsimylėjęs žmogus vienu metu patiria didžiausią laimę, nes mylėjo, ir didžiausią kančią, nes mylimoji ištekėjo
už kito. („Vėlinės“ 4 dalis, Gustavas)
 Kūrėjo darbai nemirtingi, todėl kūrėjas prilygsta Dievui. („Vėlinės“ 3 dalis, Konradas)
 Gamtoje žmogus atranda ramybę.
 Lietuvos tema.

Problemos
 Senosios ir jaunosios kartos skirtumai.
 Nelaiminga meilė.
 Ar žmogus turi iškęsti daug?

Vertybės
 Gamta
 Istorija
 Jauno žmogaus tikslai, ryžtingumas kovoti.
 Meilė, laimė.
 Kūryba.
 Lietuva („Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!/ Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato/ Kas jau tavęs
neteko. Nūn tave vaizduoju/ Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju“). Poema „Ponas Tadas“

Kūrinių žmogus yra romantikas, kuris vertina gamtą, meilę. Labai svarbia laiko kūrybą, kovą už teisingumą.

SAMPROTAVIMO RAŠINIŲ TEMOS

1. Ar tik jauni gali keisti pasaulį?
2. Pasaulį keičia jauni
3. Ką reiškia mylėti Tėvynę?
 A.Baranauskas (XIX a.)
Romantinė poema „Anykščių šilelis“
Istorinis kultūrinis kontekstas
 XIXa. antrosios pusės lietuvių poetas, romantikas, kalbininkas.
 Uždarytas Vilniaus universitetas – svarbiausias kultūros, švietimo, naujų idėjų sklaidos centras.
 Stiprėjanti rusifikacija, griežtėjanti cenzūra.
 Spaudos draudimas lietuviškais rašmenimis (1864-1904), uždarytos lietuviško parapinės mokyklos.
 Kultūros centru tampa Varniai – žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiau rezidencija.
 XIX a. literatūra kuriama dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų.
Biografinis kontekstas
 Anykščių krašto poetas romantikas.
 Dienoraštyje užrašė susikurtas elgesio taisykles, pasiryžo drausminti save nuo pat jaunystės; vėliau savo
gyvenimą apribojo kunigyste, o kūrybinį jėgų perteklių nukreipė į mokslą.
 Viena iš poemos „Anykščių šilelio“ genezių (atsiradimo priežasčių) yra tai, jog parašė poemą siekdamas
įrodyti dėstytojui, kad lietuvių kalba nėra skirta tik „mužikams“.

Temos
 Dvasinis gamtos ir žmogaus ryšys (žmogus miške patiria būties paslaptį, begalybę: „Vidunaktyj teip tyku, – kad
girdi, kaip jaunas / Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;/ Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, /
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta. / Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta, / Ramum tykumu malda
dūšia dangun kilsta.)
 Niūri dabartis kontrastiškai gretinama su senovės Lietuvos miško grožiui („Miškan, būdavo, eini – tai net akį
veria; / Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, / Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:/ Ar miške aš
čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
 Žmogaus atminties tvarumas, vaizduotės galia yra naikinimo priešprieša ( Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna,
gryna!/ Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!/ Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia! / Ką tik
jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!).
 Žmonių ir miško istorijos paralelė (antroje poemos dalyje pasakojama dramatiškų lūžių paženklinta istorija. Per
amžius miškas buvo lietuvio maitintojas, gynėjas, dvasios prieglobstis. Miškas – lyg kokia galinga, tautos būtį
sauganti jėga. Šios temos kulminacija – herojiška miško auka bado ir maro metais: „Miškas žmonių pasgailęs,
rasa apsiverkęs, / Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs / Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado! /
Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!“ Taigi, šilelis rūpinasi žmogumi.

Pagrindinė idėja
 Žmogaus ir miško darna lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę, jos irimas – merdėjimą.
 Miške saugoma visa tautos istorija.
Problemos
 Kodėl miškas yra kertamas?
 Gamtos naikinimas.
 Žmogaus ir gamtos ryšio praradimas.
Vertybės:
 Gamta
 Dvasinis žmogaus ir miško ryšys.
 Tauta.
Žmogus skaudžiai išgyvenantis miško nykimą. Labai vertina praeitį, buvusį gamtos grožį.

Reikšmė Lietuvių kultūros istorijoje Baranauskas iškyla kaip vienas talentingiausių XIX a. Daukantas istorijos
veikalais, Baranauskas poetiniu žodžiu įtvirtino lietuvių literatūroje romantinę miško metaforą. Jo poema ir
šiandien kalba apie lietuviams esminį ryšį su gamta, dvasios vertybių svarbą, darnios būties grožį.

SAMPROTAVIMO RAŠINIO TEMOS

1. Ar išties žmogaus santykis su gamta dramatiškai pakito?
 2. Gamtos ir žmogaus santykis kuria (netinkamas – griauna) ateitį.
LITERATŪRINIO RAŠINIO TEMOS
3. Kaip lietuvių literatūroje kalbama apie vidinę laisvę?
4. Žmogaus ir gamtos paralelė A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“

V. Kudirka (1858-1899)
(Realizmas (XIX – XX a.)
Istorinis kultūrinis kontekstas
 XIXa. antroje pusėję gyvenęs tautinio sąjūdžio ideologas, skyręs visą gyvenimą tautai žadinti ir šviesti.
 Vienas žymiausių tuometinių Lietuvos inteligentų, kuris griežtai pasisakė prieš carinę priespaudą.
 V. Kurdirka yra lemtingo lietuvių tautinei ir kultūrinei savivokai laiko, prasidėjusio XIXa. pabaigoje
nusitęsusio iki XXa. pirmųjų dešimtmečių, kultūrinis herojus.
 Jaunystėje siekdamas išsilavinimo labiau save siejo su lenkų kultūra, bet paveiktas J. Jablonskio ir J. Basanavi-
čiaus atsivertė į lietuvybę.
 Nuo 1889 m. iki mirties rūpinosi „Varpo“ leidimu.

Kūryba
Sukūrė keturias satyrines apysakas: „Viršininkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“,
„Vilkai“.
Keliolika eilėraščių (rinkinys „Laisvos valandos“).

Poezijos temos
Pagrindinė tema - jauno žmogaus siekiai. Eilėraštis „Labora!“ skatina rinktis veiklų ir prasmingą gyvenimą:
„sėk pasėlio grūdus“, „gyvenimo knygą skaityk laps į lapą“. Darbas visuomenei, tautai reikalauja sąmoningo
apsisprendimo, ryžto, todėl reikia ne tik gėrėtis kilniais idealais, o jais gyventi: „Siek prie idealo, tik doro ir
aukšto“. Poetas perspėja: lengva idealus iškeisti į trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą, bet toks gyvenimas
menkas ir tuščias. Tik prasmingas darbas lemia asmens stiprybę, gyvenimo vertę:
Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,
Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko (galių),
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!
Tautos žadintojas. Eilėraštis „Varpas“. Pirmoje dalyje varpas – savimonės žadintojas, įsakmiai kviečiantis
lietuvius prie tautinio darbo: kiekvienas posmas baigiamas raginimu „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...“
Simboliška, kad varpas prabyla auštant:
Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,
Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Antroje dalyje varpo simbolį keičia laikraščio pavadinimas – tautos žadinimo misiją perima spausdintas žodis:
Tai skambink, „Varpe“! tegul gaudims tavo
Išilgai, skersai eina per Lietuvą!
Budink ir šauki graudžiu balsu savo,
O tas šaukimas perniek tenežūva!
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
„Liepimu aiškiausiu“ Kudirkos varpas siunčia žinią, kad reikia nuolat ugdyti žmonių tautiškumą, kelti juos
veikliam gyvenimui, įkvėpti kurti tėvynę savo pastangomis.
Tėvynės meilės žodžiai. „Tautiška giesmė“. Giesmę kūrė kaip himną, todėl siekė aprėpti esminius dalykus. Čia
išvardytos svarbiausios tautos vertybės – meilė tėvynei, darbas jos labui, tautiečių vienybė, dora:
Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme,
Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.
Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės,
Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės.

Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina

Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.
 Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.
Kūrybos reikšmė. Vincas Kudirka – herojiško aukojimosi visuomenės labui pavyzdys. Didysis varpininkas
savo gyvenimu ir kūryba teigė esmines tautai vertybes – demokratizmą, veiklumą, atsakomybę.
Maironis (Jonas Mačiulis) (1862-1932)
Eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“
Kontekstas
 XIXa. pabaigos-XXa. pradžios poetas, vadintas tautos dainiumi.
 Visą gyvenimą tarnavęs Katalikų bažnyčiai, jautėsi neįvertintas, nes netapo vyskupu dėl to, kad kūrė eilėraščius
lietuviškai.
 Poetas – romantikas. Įtvirtina romantizmą lietuvių literatūroje.
 Įtvirtina silabinę-toninę eilėdarą lietuvių literatūroje.
 Literatūra buvo suvokiama kaip tautos žadintoja, patriotinių idealų reiškėja, kūrėjai jautėsi įsipareigoję
visuomenei.
 Grožiniai kūriniai ugdė lietuvių savimonę, skiepijo tautines vertybes, formavo lietuviškumo sampratą.
Biografinis kontekstas
Raseinių krašto poetas, kunigas, buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi (intrigos sutrukdė tapti
vyskupu).

Temos
 Poeto ir poezijos tema. Poetinio įkvėpimo šaltiniai. Eilėraščiuose kalba apie poeto misiją, troškimą būti
suprastam, įvertintam. Svarbi romantinė nuostata, kad kūryba atsiremia tik savo tautos kultūrą, kalbą, o meilė
tėvynei, žavėjimasis jos praeitimi ir susirūpinimas dabartimi – patriotinės poezijos šaltiniai. Eilėraštyje „Taip
niekas tavęs nemylės“ lyrinis subjektas idealizuoja savo „širdies damą“ – tėvynę ir pabrėžia atsidavimą jai.
Įkvėpta poezija geba skleisti meilę, vienyti, kelti tautą. Nors kūryba susijusi su skausmu ir kančia, kitus ji
ramina, guodžia (eilėr. „Poeta“).
 Tėvynės paveikslas. Eilėraščiuose „Kur bėga Šešupė“, „Mano gimtinė“, „Vakaras (Ant ežero Keturių
Kantonų)“ Maironis sukūrė iš aukštai apžvelgiamą Lietuvos panoramą. Svarbiausias jos elementas – upės:
Dubysa, Šešupė, Nemunas, Nevėžis. Romantikai mėgo sieti kraštovaizdį su tauta. Kraštovaizdyje svarbūs
kalnai ir piliakalniai, gamtos paveiksle minimi „broliai artojai“ (tautinę bendriją telkia broliškumo ryšys, viena
kalba ir ja kuriama kultūra) ir istoriniai kultūriniai Lietuvos centrai – Vilnius, Trakai, Kaunas, Birutės kalnas.
 Tautos atgimimo viltis.
 Žmogaus ryšys su tėvyne.
 Žmogaus išgyvenimų įvairovė.
 Laiko tėkmės tema.
 Gamta ir žmogus.
Problemos
 Gamtos naikinimas.
 Asmeninė gerovė labiau vertinama už tėvynę. (Eil. „Mano moksladraugiams“) – satyros.

Pagrindinė mintis
 Meilė tėvynei – tai darbas.

Vertybės
 Tėvynė, laisvė, tėvynės meilė.
 Gamta.
 Darbas.
 Kultūra, istorinė praeitis.

Žmogus
Eilėraščių žmogus idealistiškai aukština tėvynę, gamtą, kultūrą. Kviečia dirbti tėvynės labui.

RAŠINIŲ TEMOS
1. Tėvynė – žmogaus būties centras
2. Ar vis dar aktualus siekis keisti pasaulį?
 3. Ką reiškia būti pilietiškam?
4. Romantinis kūrėjas Maironio ir A. Mickevičiaus kūriniuose.
5. Idealo ir tikrovės priešprieša Maironio poezijoje.

Jonas Biliūnas
Apsakymai „Laimės žiburys“, „Lazda“, „Vagis“
Apysaka „Liūdna pasaka“

Istorinis ir kultūrinis kontekstas

 XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios rašytojas (publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas.)

 Psichologinio realizmo pradininkas lietuvių literatūroje.
 XIX a. pabaigoje randasi vis daugiau iš kaimo kilusių inteligentų, įsipareigojančių Lietuvai.
 1904 m. panaikinus spaudos draudimą atsirado galimybė kurti ir platinti lietuvišką spaudą, suaktyvėja kultūrinis
gyvenimas.
 Šimtmečio pradžioje literatūra tęsia realizmo ir romantizmo tradicijas, bet rašytojai stengiasi ją moderninti:
nukreipiamas žvilgsnis į psichologiją, moralines prieštaras. Prozos pasakojimas darosi subjektyvesnis: rašytojai
siekia atskleisti individo būsenas, reakcijas.

Autobiografiškumas ir subjektyvumas

Kūryba gana autobiografiška: dažnai vaizduojama vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, kai kurie
pasakotojo gyvenimo faktai. Pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakotojas dalyvauja veiksme, tampa kūrinio
prasmės centru: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiol dar tebenešioju savo
krūtinėje...“ („Kliudžiau“).

Psichologizmas ir lyrizmas

Daug dėmesio skiriama žmogaus vidiniam pasauliui, jo reakcijoms į tai, kas vyksta, analizuoja psichologines
būsenas (tai psichologizmas). Ryškiausia novelė „Vagis“.
Pasakojimas pirmuoju asmeniu perteikia žmogaus savijautą, nuotaikų kaitą, prisiminimus – tai būdinga
lyrizmui. Taigi Jonas Biliūnas – lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas.

Temos (ir Literatūrinių rašinių temos)

 Žmonių išgyvenimai.(„Liūdna pasaka“, „Vagis“, „Ubagas“)

 Pasiaukojimas dėl kitų laimės. („Laimės žiburys“)
 Vaikų ir tėvų santykiai, skriauda, kaltė, gailestis kitam, pagarba. („Ubagas“)
 Kaltės jausmas, sąžinė, moralinė atsakomybė, krikščioniškosios vertybės („Vagis“, „Kliudžiau“)
 Atlaidumas, atgaila, atjauta („Lazda“)
 Tėvynės laisvės, svajonės ir realybės sankirta, humaniškumas, meilė, laimė („Liūdna pasaka“)
 Kaip įvykiai paveikia žmogų.

Problemos (ir Samprotavimo rašinių temos)

 Kodėl žmogus gyvenime palūžta?

 Kaip išgyvenimai paveikia žmogų?
 Kodėl vaikai nesirūpina tėvais?

Vertybės
 Pasiaukojimas.
 Gailestis, dorybė, krikščioniškosios vertybės.
 Žmonių laimė, svajonės.
 Tėvynės laisvė
 Žmogus
 Pasakotojas mėgsta prisiminti vaikystėje ar jaunystėje patirtus įspūdžius, neretai atskleidžia savo nuotaiką,
savijautą, yra atidus aplinkai, pastebi gamtovaizdžio grožį.
 Veikėjai „Liūdnoje pasakoje“: Juozapota (kūrinio pabaigoje išprotėja), Petrą Juozapota pamato pakartą.

Apysaka „Liūdna pasaka“

Kompozicija – apysaką sudaro trys skirtingos stilistikos dalys:

 impresionistinė, artima poezijai prakalba „Baltasai šešėlis“,
 realistiškai vaizduojamas pirmas pasakotojo susitikimas su Juozapota,
 pakylėta intonacija pasakojama Juozapotos istorija, primenanti pasaką ar sakmę (artima neoromantinei
tradicijai).
Visas tris dalis sieja bėgančio laiko, laimės trapumo, meilės ir ištikimybės temos.

Tema
Tragiškas Banių šeimos likimas, kuriam artimas ir visos tautos likimas – 1863-ųjų metų sukilimas.

Juozapotos likimas
Pasakojimas atskleidžia vienos likusios Juozapotos nerimą, baugias nuojautas, baimė pakeičia moterį: „Tai jau
nebebuvo toji graži moteris, kurios akys kaip žvaigždės nuvargusį vyrą neseniai dar ramino. Akys aptemo,
veidas pajuodavo. Nei vilties, nei laimės nebeliko“.
Juozapotos tragedijos fonas – gęstantis sukilimas.
Kai Juozapota išvysta kartuvėse Petriuką, jos dvasia miršta. Aptemusioje sąmonėje lieka dvi frazės: „Kiek
ponų... kokie gražūs...“ ir „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“
Ilgai sirgusi, kankint kalėjime, išvaryta iš savo kampo, Juozapota tampa kampininke ubagėle, klaidžioja tarp
žmonių „kaip klaikus „memento mori“.

Jono Biliūno pasakojimo ypatybės

Glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, pabrėžia svarbiausius išorės ir charakterio bruožus, pasakoja
nuosekliai, pabaigoje nesiūlo vienintelės išvados – skaitytojas turi pats ieškoti atsakymų, nes keliamos
moralinės ar egzistencinės problemos yra amžinos.
 ŠATRIJOS RAGANA (Marija Pečkauskaitė 1877-1930)

Istorinis ir kultūrinis kontekstas

* Šatrijos Ragana- XX a. pradžios lietuvių rašytoja, labdarė ir pedagogė.
*Šatrijos Ragana – idealistinės-romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja, tad ir
neoromantinius bruožus perėmė natūraliai.
* Jos kūryboje iš tiesų susitinka mirštančios, nykstančios lietuvių gyvenimo, kultūros formos ir nauji,
besiskleidžiantys jų daigai. Pasikeitimas kelia liūdesį, nes nykimas yra pastebimas, o augimas, kitimas – visada
slaptas, nematomas.
*Kultūra, kuri išaugino būsimą rašytoją, yra dvarų kultūra. Gana kilmingi ir turtingi Šatrijos Raganos protėviai.
Knygos paveikslai, muzika, LDK tradicijos.
Temos
Apysaka buvo rašoma kaip pilnas liūdesio atsisveikinimas su praėjusius laiku, kuriame liko motinos rankų
švelnumas, dvaro sode žydinčios rožės ir „didelis miegūstas tvenkinys“. Paskutinėse apysakos eilutėse
suskamba to pasaulio ilgesys.
*Dvaro kasdienybė. Čia senasis dvaras yra šviesos skleidėjas. Jo gyventojai – dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir
pasiaukojantys žmonės, vaizduojami su meile ir švelniu humoru. Dvare vyksta pokalbiai, šokiai, medžioklės,
vakaronėse skamba lenkų eilėraščiai ir dainos. Šeimininkai priima kaimo žmones, atėjusius patarimo ir
pagalbos: prašo išspręsti ginčą dėl bičių spiečiaus, moterys atveda pas mamatę susirgusius vaikus. Dvarą
regime ir aštuonerių mergaitės Irusios (Irutės), ir jos motinos (mamatės) akimis.
*Motinos ir vaiko ryšys. Pasakojimo ašis – mamatės, trijų vaikų motinos, žmonos, dvaro šeimininkės,
paveikslas. Ji jausminga, religinga, subtiliai jaučianti meną moteris. (skaito poeziją, skambina fortepijonu,
klausosi muzikos). Jai atrodo, kad vidurnakčio tyloje „kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir jaučia“. Aplinkui
regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno gailestinga seserim“ – tai jos
pašaukimas.
*Gyvenimo prasmė. Mamatė trokšta didesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas: jis yra baugus,
nuobodus. Vyras rūpinasi šeima, bet nesupranta žmonos sielos gelmės, skausmo matant lėtą dvaro mirtį.
Mamatė trokšta meilės, artimo žmogaus, abipusio supratimo. Ji stengiasi neprarasti aukštų idealų ir liūdi
negalėdama jų pasiekti. Ypač iškalbingi mamatės dienoraščiai (tai laisvo mąstymo išraiška, svarbių idėjų
pajauta, savianalizė).
*Gamta, ryšys su gėlėmis.

Problemos
*Nykstanti dvaro kultūra, lietuviškumas.
* Lenkėjimas.
*Neišvengiamas žmogaus likimas.

Vertybės
Tarpusavio ryšys.
Kultūra, kūryba, išsilavinimas.
Nuoširdumas, meilė.
Šeima.

Kūrinio žmogus
Mamatė – namų šeimininkė, rūpestinga, mylinti lietuvių kalbą, savo vaikus. Tėvas daugiau rūpinasi ūkio
reikalais, o mamatė židinio šiluma, vaikų gerove. Irutė vertina pasaulį vaikiškomis akimis. Jai viskas yra
paprasta, gražu. Labai prisirišusi prie mamatės.

Reikšmė. Pasakojimo maniera – tai novatoriškas kūrinys. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų
aktualizavimas, siekis perteikti mintis ir jausmus įvairia kalbėsena (pirmas asmuo, vidinis monologas,
dienoraštis), polinkis į emocingumą, psichologiškumą, intelektualų pasakojimą.

RAŠINIŲ TEMOS
 1.Kaip vaizduojamos moterys J.Biliūno ir Šatrijos Raganos kūryboje?
2.Dvaras Šatrijos Raganos kūryboje.
3.Motinystė Šatrijos Raganos kūryboje (Dukters ir motinos ryšys...)
4.Vaiko pasaulis Šatrijos Raganos kūryboje.
J. Tumas-Vaižgantas
(apysaka „Dėdės ir dėdienės“)
Kontekstas
 XIX a.pab. draudžiama spauda lietuviškais rašmenimis (1864-1904).
 Palaikė ryšius su knygnešiais, aktyviai platino lietuvišką spaudą, mokė vaikus.
 XX a. pradžioje kūrė lietuviškas mokyklas.
 Vienas ryškiausių XIXa. pabaigos ir XXa. pradžios rašytojų.
 Vaižgantas sukuria lietuvio paveikslą: ieškom tautos sielos išraiškos, istorijos faktuose įžvelgia „tautiškos
idėjos ženklus“, orientuojasi į inteligentiją, atsigręžia į tautosaką. „Pirmieji mano norai buvo pasergėti ir
sukaupti į vieną vietą lietuvių tautos „deimančiukus“, kurių yra pilkame jų gyvenime“ (Vaižgantas).
 „<...> rašytojui rūpi parodyti liaudies žmogaus prigimties turtingumą ir joje glūdinčias neišsenkamas
kūrybines galias, liaudies etinių principų aukštumą, tą „būdo švelnumą ir širdies gerumą“, kuris, Vaižganto
manymu, sudaro būdingiausią lietuvių etninio charakterio bruožą“ (V.Zaborskaitė)
 Idealizuojami tautos bruožai – tvirtybė, darbštumas, sielos liūdesys.
Idealizuojami žmogaus bruožai – patvari šeima, darbštumas, religingumas.
 Vaižgantas buvo nepriklausomas žmogus, tolerantiškas kunigas, drąsus ir aktyvus visuomenės veikėjas.
 Parašė romaną (epopėją) „Pragiedruliai“ (Gondingos (Žemaitijos) ir Vaduvų (Aukštaitijos) kraštas. Dėmesys
sutelktas į siekį ne tik pavaizduoti lietuvių kultūrinį atgimimą (knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus),
bet ir suprasti, kur slypi tautos gyvybingumas.

Temos
 Išgyvenimai žmogaus, kurio galimybės labai apribotos.
 Žmonių pasiaukojimas.
 Moteriškumas.
 Meilė.

Pagrindinė mintis
Pagrindinis lietuvio bruožas yra susitaikymas
 Gamta ir žmogus yra labai artimai susiję.

Problemos
 Neryžtingumas kovoti.
 Socialiniai santykiai šeimoje.
 Mylimosios praradimas.

Vertybės
 Pasiaukojimas.
 Gamta.
 Kultūra.
 Meilė.

Kūrinio žmogus
*Mykoliukas – stiprus, darbštus, tačiau nuolankus, susitaikantis su pralaimėjimu. Jam labai artima gamta,
smuikavimas yra kaip bendravimo su kitu pasauliu būdas. Stiprus, darbštus, tylus ir vienišas, įsižiūrėjęs į kažką
jam vienam matomą, vienam girdimą.
Mykoliuko muzika sukviečia žmones draugėn – jie klausosi, kalbasi, šoka. Ir kaip pačios gamtos liepiamos
viena į kitą palinksta Mykoliuko ir Severiutės širdys.
Mykoliuko širdyje meilė išjudina pačius pamatus, suardo ramybę, iškelia klausimų, į kuriuos sunku atsakyti:
kas kaltas? Už ką? Kuriomis teisėmis? Bet ar gali palikti brolį, jo vaikus, suardyti jų gyvenimą? „Ne, tikrai,
ne!“
Mykoliukas traukiasi į save, pasiryžęs aukai.
Visą amžių liko laimingas, kad tos akimirkos, tų rūmų neišmainė į ką nors pigesnį. Prarasdamas mylimąją,
Mykoliukas nepraranda meilės, nušviečiančios jo veidą prakilnumu.
*Dėdė Mykolas – Dzidorius Artojas realiame gyvenime atrodo bereikšmis, kiekvieno pastumiamas. Tačiau
susikaupimo valandomis bažnyčioje jis išsiskiria iš kitų. (psl. 63)
Mykoliukui daug kas nepasiekiama, nes pagal socialinę padėtį jis neturi net tiek savarankiškumo, kiek jo turi
kiti baudžiauninkai. Bet jis nėra tik aplinkybių vergas – pats ryžtasi aukai.
Vidinis pasiryžimas atrodo kaip neryžtingumas, pasyvumas Bet žmogaus dvasia bręsta iš vidinių
apsisprendimų.
*Severja – gamtos padaras, kuris aprėpia visus svarbiausius moteriškumo variantus. (skaistumą, globos jausmą,
motinystės instinktą, moters vienišės dalį ir t.t.)
Severja, turtingiausia Vaižganto moters charakteris, aprėpia visus svarbiausius moteriškumo variantus:
mergaitės skaistumą, drumsčiantį meilės budimą, fizinės meilės išgyvenimus, moterišką globos jausmą,
motinystės instinktą, moters vienišės dalią.
Neišplėtojant, bet labai tiksliai fiksuoja motinos ir dukters ypatingumą: „Du instinktu, motinos ir dukters,
sukibo; du karkleliu susipynė iš bailės ateinančios audros viesulo, kurs pagaus vieną jų, pasuks ir nublokš į
kažin kokią nežinomą šalį, į neatspėjamą likimą. Ir svyravo svyravo abidvi be žodžių.“
Severjos charakteriu sujungtos priešpriešos. Iš savo namų, ypač klėtelės, mylėtojos ir sergėtojos, Severja
patenka į dvaro namus, kur nieko nėra padaryta mylinčia ranka, ir pagaliau tampa „vergė-dėdienė, svetimų
namų inventorius“.
Po vyro mirties ji „buvo nebe ta“. Rapolienė nebe namų, nebe šventos gamtos prieglobstyje, ji – karčemoje. Bet
ta reakcija trumpalaikė. Severja „galutinai pavirto tokia dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“.
Šeimos rūpesčiai užgožia jausmų pasaulį: panaikinus baudžiavą, Geišėms nebeliko vietos dvare. Griūva jų
ekonominis ir gyvenimo pamatas.
Mykoliukas žiūri jai į pakaušį, o Geišė – į kojas. Ji pajaučia skirtingus jausmus. Su Mykoliuku jai gera, šviesu.
Perspektyva – tik dvasinis pasaulis su juo. Su Geiše tamsu...
Mergina traukė kaimo vyrus. Ji – erotiška moteris.
Pasyvi patriarchalinės baudžiauninkų bendruomenės gyvenimo normų ir įstatymų vykdytoja.
Net piršlybų valandą yra vien impulso, instinktyvaus jausmo valdoma: „Ji nieko negalvojo, Griaustis ar
gailestis jai dar nebuvo ko, o ateities ji dar nematė.“
Severja stipri tol, kol turi už ką kovoti. Kai nebėra kuo rūpintis, ką globoti, labai moteriškos prigimties Severja
netenka pusiausvyros. Jos maištavimas trumpas ir beprasmis, o po jo – susitaikymas su „dėdienės“ dalia.
*Rapolas Geišė - netipiškas dvaro prievaizdas. Savitą jį daro gerumas baudžiauninkams, būdo švelnumas:
„Geišę, nors jis buvo darbų prižiurna ir nešiojos rimbą, gerbė visa Saveikių seniūnija, griežtai visi, kurie tik
ėjo to dvaro darbus. Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo. “
Geišė nemoka būti kitoks – tik valdyti.
Kodėl nesurado laimės Mykoliukas ir Severiutė?
Praradę meilę, užslėpę savo jausmus, jie nė vienas jau nieko gyvenime negalėjo tikėtis. Meilės praradimas yra
gyvenimo praradimas.
Moteriškai jautri širdis neleidžia išsiplėtoti meilės egoizmui, neleidžia rungtis.
Severja atitenka kitam – stipresniam, tijūnui Geišei. Stipresniam ne tik padėtimi, bet ir aktyviu vyriškumu.
Mykoliukas rezignuoja – skaudžiai liūdėdamas susitaiko su viskuo. (Vaižganto nuomone, tai lietuvio bruožas:
„Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik lietuvių vidus. Jo viduje širdies sopė, sielos nelaimės apauga kaip
gumbas“.)

Vaižganto kūrybos reikšmė

Lietuvių etninis charakteris ir tautinė savimonė-svarbiausias jo kūrybos šaltinis. Kaimo moraliniai pamatai –
būdo švelnumas, širdies gerumas – yra didžioji lietuvių dvasios ir kultūros stiprybė. Vaižgantas (kaip ir Vincas
Krėvė) kūrė tautos charakterio mitą, pats tuo mitu tikėjo ir jį gynė.
 V. Mickevičius - Krėvė (1882 – 1954)
Drama „Skirgaila“
Kontekstas
*XXa. pirmoji pusė.
*Buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių savo meto rašytojų.
* Padavimų, pasakų, dainų turtingas Dzūkijos kraštas, paprastų žmonių sielos grožis veikė būsimą rašytoją,
giliai atsispindėjo jo kūryboje.
*Pirmaisiais nepriklausomybės metais karštai gynė tėvynę.
*Nutraukė ryšius su A. Smetona, nes kritiškai vertino autokratinio valdymo formas.
*Žymiausi kūriniai: ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, dramos ,,Šarūnas“, ,,Skirgaila“,
apysaka ,,Raganius“, apsakymas ,,Skerdžius“, apsakymų rinkinys ,,Šiaudinėj pastogėj“ ir kiti.
Kūrinio kontekstas
 Dramos „Skirgaila“ laikas XIVa. pabaigos Lietuva. Pagonybės ir krikščionybės sankirta.

Temos
 Lietuva istorijos kryžkelėje.
 Nelaiminga meilė.
 Žmogus vertybių krizės situacijoje.
 Religijos svarba.

Pagrindinė mintis
 Žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.
Problemos
 Žmogaus vertybių krizė.
 Nelaiminga meilė.
 Žiaurumas ir kerštas.
 Pasirinkimas istorijos kryžkelėje.
 Krikščionybės ir pagonybės sankirta.
 Asmeninė ir visuotinė laimė.

Vertybės
 Lietuva.
 Religija.
 Meilė.
 Teisingumas.
 Pasiaukojimas
 Pareiga.
Drama „Skirgaila“
Apie dramą
Tai pirma tobulai sukomplektuota ir scenos reikalavimus atitinkanti drama lietuvių literatūroje.

Lietuvos valdovas Skirgaila atsidūrė tokioje padėtyje, kurios negali nei išvengti, nei pakeisti: Lietuva jau
pakrikštyta, pilyje katalikų kunigas, vokiečių riteriai, tačiau bendražygiai (ypač Stardas) tiki senaisiais
dievais ir naujų pripažinti nenori.

Skirgailos tragizmo priežastys

Skirgaila suvokia:
jei grįžtų į senąjį tikėjimą, pasirašytų nuosprendį savo tautai;
jei priimtų naujojo tikėjimo papročius, būtų priverstas prisitaikyti, veidmainiauti, veikti klasta, melu.
Jis kenčia ir kankina kitus.
Kentėjimas – svarbiausia tragiško herojaus sąlyga.
Politinis konfliktas – dėl žemių
Konflikto šaltinis – prievarta sulaikyta Lydos kunigaikštytė Ona Duonutė (ji tik įrankis – nerūpi nei Skirgailai,
nei lenkams).
Pagrindinė kūrinio tema – Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis,
išsaugoti tautos kultūrinę tapatybė ir įsijungti į Europos valstybių gyvenimą.
Taigi, Skirgaila kaltas be kaltės.
Lietuva stovi tarp pagonybės ir krikščionybės (oficialiai pakrikštyta, bet naujų dievų nepriėmusi).

Dvasinis ir moralinis Skirgailos žlugimas

Pirmasis lūžis – Stardo mirties ir jo apgaulingo apkrikštijimo scenoje.

Vaidila Stardas – Skirgailos idėjinis oponentas, kartu jo dvasinė atrama, jo slaptoji esmė. Žinia, kad Stradas
„pasikrikštijo“ išmuša žemę iš po Skirgailos kojų, sukausto jo, kaip valdovo, galią.

Antrasis lūžis – kai Skirgaila tikisi išgirsti kito „ideologo“, krivio Skurdulio patarimą.
Pasirodo, viskas mainosi, dievai yra išaugamas tautos rūbas, tik dieviškoji esmė lieka ta pati. Nėra nekintančių
tiesų ir vertybių, o jei taip, nėra į ką atsiremti, dėl ko kovoti.

Trečiasis lūžis – tai asmeniška, susijusi su Ona Duonute, patirtis

Skirgaila eina pas Oną atvira širdimi, nuslopinęs egoizmą, mylintis, atsisakęs svarbių valstybinių reikalų. Jis
pasiryžęs atsisakyti valdžios, nes turi naują tikslą – meilę moteriai.
Bet... Ona laiminga ne dėl Skirgailos – ji skaito konkurento Kelerio laišką, džiaugiasi riterio rodomais jausmais.
Jausmų pasaulyje valdžia neturi galios.

Išvada
Taip keliais etapais palūžta Skirgailos siela: jis nebeturi kuo tikėti, dėl ko gyventi. Jo tolesnius veiksmus
diktuoja pyktis, įniršis, keršto troškimas.
„Bedugnė“ – paskutinioji dramos dalis. Tai atomazga.
Tai žmogaus ir valdovo pralaimėjimo istorija.

Išvados
Dramos pabaigoje Skirgaila lieka vienas.
Jis pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai, planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje.
Užkasęs Kelerį gyvą, jis pralaimi ir kaip žmogus – žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.
Dramoje nuosekliai vaizduojama Skirgailos kaita: pradžioje jis piktinasi kitų negarbingumu, pabaigoje jis pats
žiaurus ir negarbingas.
Vidinis herojaus konfliktas ne išsprendžiamas, o baigiasi tragedija.
 V. Mykolaitis-Putinas
Psichologinis romanas "Altorių šešėly"
Kontekstas:
 Meniškai brandaus, psichologinio, intelektualaus romano autorius.
 XX a. vidurio rašytojas, kuris oficialiai atsisakė kunigystės.
 Dar būdamas gyvas, buvo pripažintas klasiku ir tapo autoritetu kelioms kartoms.
 Romane sprendžiamas pagrindinio veikėjo vidinis konfliktas: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią.

Temos:
 Meilė.
 Žmogaus pasirinkimas, būties tema.
 Patriotiškumas.
 Kūryba.
 Tėvų ir vaikų santykis.

Pagrindinė mintis:
 Poeto ir kunigo keliai yra beveik nesuderinami, nes kunigystė apriboja daugelį poetui svarbių temų.

Problemos:
 Pasirinkimas tarp poezijos ir kunigystės.
 Lenkėjimas.
 Kunigų luomo ydos.
 Meilė.
 Neryžtingumas siekti savo norų.

Vertybės:
 Meilė.
 Lietuva.
 Kūryba.
 Pašaukimas.

Kūrinio žmogus: Liudas Vasaris primena Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto, savianalizės
kelią. Jis pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, todėl tėvų valia išeina į kunigus. Liudą Vasarį stipriai veikia
aplinka: nori dirbti Lietuvai, o žymiausi patriotai yra iš kunigų luomo.

J.Savickis
Novelės „Vagis“, „Ad astra“, „Fleita“.
Kontekstas:
 XXa. pirmosios pusės rašytojas, ekspresionistas

Temos:
 Vaiko pasaulėvoka, jo gerumas ir žmogiškumas.
 Ilgesys, gailestis.
 Skirtingų kartų požiūris.
 Žmonių tarpusavio santykiai.
 Žmogaus prigimtis, žmogiškumas.
 Paradoksalios situacijos, žmonės su kaukėmis.

Pagrindinė mintis:
 Žmonės praranda žmogiškumą.
 Žiaurėjantis pasaulis išprovokuoja tai, jog žmogus siekia naikinti ne gerumu, o brutalia jėga.
 Problemos:
 Žmogiškumo stoka.
 Seno žmogaus atstūmimas.
 Kartų skirtumai.
 Ar gali geras žmogus mušti kitą žmogų?

Vertybės:
 Vaiko pasaulis.
 Atleidimas, gailestis.
 Žmogiškumas.

Kūrinių žmogus:
 Dalba – senas ūkininkas, kuris yra praradęs žmogiškumą. Nors jį išgelbėja šuo, tačiau jis šventą dieną, eidamas
iš bažnyčios prisimena „nebaigtą darbą“ ir nuskandina gyvūną.
 Vaikas, novelėje „Vagis“, vaizduojamas kaip teigiamas herojus. Jis elgiasi taip kaip jam diktavo prigimtis, todėl
savarankiškai pasirinkęs vertybes jis tampa subrendęs kaip žmogus.

Neoromantizmas
J. Aistis
Eilėraščiai
Kontekstas
 Karo laikotarpiu persikėlė į JAV.
 XIXa. lietuvių lyrikas, neoromantikas, poetas.

H. Radauskas
Eilėraštis „Dainos gimimas“
Kontekstas:
 Modernus XXa. vidurio poetas.
 Kūrėjas nekalba patriotinėmis temomis.
 Itin didelį dėmesį skyrė estetikai, menui, grožiui, kūrybai.

S. Nėris
Eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“, karo metų lyrika.
Kontekstas:
 XXa. pirmosios pusės poetė, neoromantikė.

Temos:
 Tėvynės ilgesys, grįžimas į gimtinę.
 Dvasinė būklė žmogaus, kuris nutolo nuo tėvynės.
 Svetima aplinka.
 Atgaila.

Problemos:
 Žmogaus išgyvenimai esant toli nuo namų.

Vertybės:
 Namai, tėvynė.
 Laimė, meilė. (Gimtasis kraštas siejamas su laime ir meile)

Eilėraščių žmogus:
 Lyrinis subjektas yra liūdnas, jaučia ilgesį gimtajam kraštui.

B. Sruoga
 Memuarų knyga (romanas) „Dievų miškas“.
Kontekstas:
 XXa. pirmosios pusės rašytojas.
 Pasakotojas artimas autoriui, kadangi B.Sruoga Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkalintas Štuthofo
koncentracijos stovykloje.

Temos:
 Žmogaus situacija sunkiomis sąlygomis.
 Skausmas, kančia, nelaisvė.
 Nužmogėjimas.

Problemos:
 Žmogiškumo praradimas.
 Gyvybės nuvertinimas.
 Kaip išgyventi nežmogiškomis sąlygomis?

Vertybės:
 Žmogiškumas.
 Laisvė.
 Gyvybė.

Pagrindinė mintis:
 Koncentracijos stovyklose žmogaus gyvybė yra bereikšmė, vyrauja akivaizdi nelygybė.

Žmogus:
Įvykius pasakoja, kaip mato, vengia pagražinimų. Pasakotojas bando neprarasti žmogiškumo pasislėpdamas po
ironijos kauke.
Pasakotojas yra beteisis kalinys.

A.Škėma
Romanas „Balta drobulė“
Kontekstas:
 XXa. vidurio rašytojas, katastrofinio modernizmo atstovas lietuvių literatūroje.
 Antanas Garšva artimas autoriui, nes abu emigrantai, kūrėjai, dirbantys nemėgstamą darbą.
Temos:
 Žmogaus, atsidūrusio svetimam krašte, situacija.
 Nelaiminga meilė, pasiaukojimas.
 Patriotiškumas.
 Kūryba.
 Išorinių aplinkybių įtaka žmogui.
Problemos:
 Kaip kurti dirbant monotonišką darbą?
 Pasirinkimas istorijos kryžkelėje.
 Nelaiminga meilė, liga (neurastenija)

Vertybės:
 Meilė.
 Kuryba.
Kūrinio žmogus:
 Antanas Garšva yra protagonistas.
 Antanas Garšva serga neurastenija, skaudžiai išgyvena, kadangi dirba monotonišką ir nemėgstamą darbą. Jis
jaučiasi nelaimingas, nes dėl ligos negali sukurti tobulo eilėraščio. Taip pat Garšva skausmingai aukojasi
atstumdamas savo mylimąją Eleną.
Just. Marcinkevičius
Poetinė drama „Mažvydas“
 Kontekstas:
 XXa. antrosios pusės ir XXIa. pradžios poetas.
 Poetinės dramos „Mažvydas“ pagrindinis veikėjas yra pirmosios lietuviškos knygos autorius.

Temos:
 Įsipareigojimas tėvynei, pareiga, atsakomybė.
 Raštas, kalba.
 Nelaiminga meilė.
 Kaltė, atgaila.

Pagrindinė mintis:
 Svarbiau yra pasiaukojimas dėl tėvynės ir kalbos.

Problemos:
 Pareigos ir meilės santykis.
 Nutautėjimas.

Vertybės:
 Lietuva.
 Kalba, kultūra.
 Meilė.
 Pareiga.

Kūrinio žmogus: Mažvydui labiausiai rūpi pareiga, tauta. Jis gyvenimo prasmę supranta kaip įsipareigojimą
Lietuvai, todėl atsisako asmeninės laimės.
Mažvydo globotiniai „špitolninkai“

M. Katiliškis
Romanas „Miškais ateina ruduo“

Kontekstas:
 XXa. rašytojas, išeivis, kuris gyveno JAV.

Temos:
 Žmogaus ir gamtos ryšys. Lietuvis ir miškas.
 Nelaiminga meilė.
 Tautiškumas.
 Kaimo gyvenimas, žmogaus troškimai.
 Nepriklausomos Lietuvos pasikeitimai.

Problemos:
 Ar žmogaus charakteris lemia jo likimą?
 Kaimas varžo žmogų, neleidžia išsiskleisti jo svajonėms.
 Kodėl žmonių prigimtis trukdo pasiekti laimę?

Vertybės:
 Meilė, laimė. Gyvenimo džiaugsmas.
 Troškimai.
 Gamta, tautiškumas.

Pagrindinė mintis:
 Lietuvis yra neatskiriamas nuo miško.

Romano žmogus:
 Tilius yra jaunas vyras, kuris trokšta laimės. Jis nepasitiki savimi, yra savikritiškas. Tačiau tai išugdė Tiliaus
savarankiškumą ir savotišką požiūrį į gyvenimą. Tilius nekovoja prieš likimą.
 Agnė yra tikra miškų dukra. Lyg jauna stirna yra atvira pasauliui, nuoširdi ir neturinti piktų kėslų. Po Tiliaus
išdavystės tampa rami, susimąsčiusi, užsidariusi savyje. Agnė taip pat nekovoja dėl savo laimės.
 Petras Doveika yra apsukrus ūkininkas, kuriam nesvarbios priemonės siekiant tikslo. Kadaise į ūkį atėjo kaip
samdinys, o gyvenimo pabaigoje jau buvo sodybos šeimininkas. Jo gyvenimo principas „Eiti per gyvenimą ir
laimėti“
 Monika – Petro žmona, kuri suviliojo Tilių. Monikos meilė – nieko nepaisanti, akla, agresyvi. Tiliui davė tai,
ko negalėjo duoti Agnė, - subrendusios moters patirtį, kuri jaunam vyrui buvo kaip mįslė.

J. Aputis
Novelės „Autorius ieško išeities“,
„Šūvis po Marazyno ąžuolu“,
„Vieniša sodyba“
Kontekstas:
 XXa. antrosios pusės-XXIa. pradžios rašytojas, psichologinės novelės autorius.
 Tęsė Jono Biliūno prozos tradicijas.
 Vienas pirmųjų prabilo apie kaimo nykimą.
 Rašė apie sovietmetį.

Temos:
 Senojo lietuviško kaimo nykimas, vertybių kaita.
 Skriauda ir kaltė, smurtas.
 Humanistinių vertybių nykimas.
 Kova tarp gėrio ir blogio (Autorius ieško išeities)
 Žmonių tarpusavio ryšys. (Vieniša sodyba)
 Tolerancija.

Pagrindinė mintis:
 Gyvenime ima viešpatauti jokių dorovinių skrupulų neturinti brutali jėga.
 Žmogaus bendravimas ir poelgiai parodo jo vertę.

Problemos:
 Nykstanti senojo kaimo dvasios kultūra, žmogiškumas.
 Skriauda ir kaltės jausmas.
 Kova tarp gėrio ir blogio.

Vertybės:
 Drąsa, ryžtas, vidinė stiprybės.
 Pilietinė atsakomybė.
 Žmogiškumas.

Žmogus:
 Studentas novelėje „Autorius ieško išeities“ yra pagrindinis veikėjas, inteligentas, kuris savo pasaulėžiūra
tebesaugo ryšį su kaimu. Tai – jautrios dvasios veikėjas, turintis tvirtus dorovinius principus ir sąžinę. Jis
užstoja vaikiną, kurį užsipuolė traktorininkas. Būdamas bejėgis bando įveikti blogį, tačiau supranta, jog bielieka
tik: „užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą...Tiktai tiek..“
 Vairuotojas novelėje „Vieniša sodyba“ sukuria pasakojimą savo pakeleivei išgirdęs jos liūdną istoriją.
Vairuotojas pasielgia taip, nes nori paguosti nepažįstamąją.
 Keleivė atleidžia savo vyrui už išdavystę, tai rodo pagarbą ir toleranciją kitam. Pakeleivė yra kilnus žmogus,
nes sugebėjo atleisti.

S. Geda
 Eilėraščiai
Kontekstas:
 Modernus XXa. antrosios pusės-XXIa. pradžios poetas.
 Ryškūs tautosakos, mitologijos motyvai.
 Vaizduojamas gyvybės ratas.

Privalomi konteksto autoriai:

Šatrijos Ragana
Romanas „Sename dvare“
Kontekstas
 XXa. pradžios rašytoja, impresionizmo pradininkė.

Temos:
 Dvaro gyvenimas
 Išsilavinimas.
 Motinos ir vaiko ryšys.
 Gyvenimo prasmė.
 Gamta, ryšys su gėlėmis.

Problemos:
 Nykstanti dvaro kultūra, lietuviškumas. Lenkėjimas.
 Neišvengiamas žmogaus likimas.

Vertybės:
 Tarpusavio ryšys.
 Kultūra, kūryba, išsilavinimas.
 Nuoširdumas, meilė.
 Šeima.

Kūrinio žmogus:
 Mamatė – namų šeimininkė, rūpestinga, mylinti lietuvių kalbą, savo vaikus. Tėvas daugiau rūpinasi ūkio
reikalais, o mamatė židinio šiluma, vaikų gerove.
 Irutė vertina pasaulį vaikiškomis akimis. Jai viskas yra paprasta, gražu. Labai prisirišusi prie mamatės.

Vyt. Mačernis (Eilėraščiai)

Br. Krivickas (Eilėraščiai)
M. Martinaitis (Eilėraščiai[Kukučio baladės])
Č. Milošas (Eilėraščiai)
J. Vaičiūnaitė (Eilėraščiai)
A. Marčėnas (Eilėraščiai)
J. Kunčinas (Eilėraščiai)
M. Ivaškevičius (Madagaskaras)