Epocha

Autoriai
Pagr. epochos Istorinis Kultūrinis Biografinis kontekstas Kūryba ir kūrybos Kūriniai, kūrinių tematika, problematika, idėjos
bruožai kontekstas kontekstas bruožai

(1510-M.
Renesanso Europos Renesansas reiškė Lietuvių rašytojas, pirmosios Parengė, parašė, sukūrė Pirmoji lietuviška knyga – tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių kalbos gramatikos,
intelektualinis laikotarpis (nuo savo idėjas apie lietuviškos knygos – pirmąsias šešias lietuviškas terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos istorijos pradžia.
pagrindas buvo jo XIV iki XVII „gamtinę magiją“, „Katekizmo“ – autorius. knygas ir knygeles. Visos
paties suformuota amžiaus), dvaruose išleistos Karaliaučiuje.
humanizmo versija. laikomas skleidžiančių

1563)Mažvydas
Renesanso perėjimu iš individų bei uždarų
humanizmas viduramžių į aristokratinių
akcentavavo Naujųjų laikų bendrijų sąjūdį, kurį
individualizmo, istoriją. mėgino užgniaužti
tikėjimo mokslo Renesansas tiek reformacija, tiek
pažangą, kritinio prasidėjo kaip kontrreformacija.. Švietėjas, humanistinių idėjų Vilniuje iš lenkų kalbos Postilė-didelės apimties pamokslų rinkinys, interpretuojantis ir komentuojantis Naujojo
mąstymo vertybes. kultūrinis reiškėjas, didžiausias kovotojas išvertė katekizmą ir parašė Testamento Evangelijas. Postilė buvo laisvas lenkiškos jėzuito Jokūbo Vujeko postilės
judėjimas

(1527-1613)M. Daukša
dėl gimtosios kalbos teisių. jo pratarmę. Tai – pirmoji vertimas, pasižymintis turtinga, raiškia lietuvių kalba ir rodantis ypatingus Daukšos,
RENASANSAS XIV-XVI a.

Italijoje Mokėjo kelias kalbas, turėjo
vėlyvaisiais biblioteką, skelbė
viduramžiais, kontrreformacijos ir
vėliau išplito po renesansinio humanizmo
visą Europą. idėjas. Kovojo dėl Lietuvos
valstybinio savarankiškumo po
Liublino unijos pasirašymo.
Gerai mokėjo lotynų k. Jį
globojo Mikalojus Radvila
Rudasis.
J. Radvanas
LDK parengta ir 1595 m.
išleista lietuviška knyga –
„Katekizmas“. Kūriniai
pasižymi savitu stiliumi,
turtinga kalba, juose
pradėti vartoti lietuviški
naujadarai (mokytojas,
valia, įkvėpimas, išmintis
ir kiti).
Jo kūryba atskleidžia meilę
tėvynei, buvo tikras
patriotas, siekė parodyti
pasauliui , kokia galinga
lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjo, sugebėjimus. Versdamas ir plėtodamas pamokslus
Daukša turėjo tik kai kuriuos pirmuosius lietuviškų tekstų ir knygų pavyzdžius, leistus
Prūsijoje. Daukšai teko sukurti lietuviškos religinės katalikiškos leksikos pagrindus, iš
visų senųjų raštų jo kalba išsiskiria sinonimų gausa, antikinės retorikos taisyklių
taikymu, ypatinga pamokslų ritmika, abstrakčių sąvokų bei gyvosios kalbos derme.
Postilės turinys polemiškas, pamoksluose karštai kritikuojamos protestantų doktrinos ir
ginami Katalikų bažnyčios papročiai bei tradicijos.
Svarbiausia tema – žmogaus ( Mikalojaus Radvilos Rudojo) ir valstybės (LDK)
vaizdavimas. Poetas su meile aprašo Lietuvos miškus, upes, ežerus, žvėris, žuvis,
laukus, ąžuolus, nuo kurių varva medus. Aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare,
Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybės ideologija, valstybės geografinis, istorinis,

mūsų valstybė ir kokie kultūrinis vaizdas.

garbingi žmonės čia Problema: kokia turi būti lietuvio laikysena, kai tautai gresia pavojus? Kodėl svarbu
gyvena. išlaikyti valstybingumą?
Herojinis epas/poema Sąžiningumas, dorumas, meilė tėvynei – svarbiausios vertybės, kurias turėtų puoselėti
„Radviliada“ – siekis kiekvienas žmogus.
parodyti ateinančioms Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“ – paminklas praeičiai, siekis parodyti
kartoma, kokia didinga ateinančioms kartoms, kokia didinga buvo Lietuva ir kokie narsūs mūsų protėviai.
buvo Lietuva ir kokie
narsūs mūsų protėviai.
Kultūros epocha ir XVII a. – XVIII Baroko vardu Gimė Sarbieve (Lenkija), rašė Kūrybą, pašaukimą laikė Odė „Telefui Likui“. Tematika – žmogaus menkumo, likimo baimė. Fortūna –
meno kryptis. Jam a. I pusėje mėginta nusakyti tai, odes, epigramas, himnus, brangiausiu savo gyvenimo nepastovumo, kitimo simbolis – vaizduojamas kaip besisukantis ratas, kuris tai iškelia į
būdingas plitusi Europoje kas keista, neįprasta, eilėraščius. Laikomas vienu turtu. Mylėjo Lietuvą, šlovės viršūnę, tai tėškia į apačią. Laimingas žmogus yra tas, kuris išmintingas,
M. K. Sarbievijus (1595-1640)

sudėtingumas, ir Lotynų netaisyklinga, iškiliausių Lietuvos baroko šlovino ją eilėmis. kantrus, susitaiko su likimo permainomis.
įmantrumas, Amerikoje. įmantru. Ši epocha epochos poetų, rašęs lotynų Odė „Pauliui Kozlovijui“. Vaizduojamas Vilniaus gamtos grožis. Žmogui būtinas
BAROKAS XVIIa.

jausmingumas, Barokas pradėjo imta išsamiai kalba. poilsis dvasios ramybei atgauti, pradėtiems mažiems darbams paversti dideliais. Lyr.
impulsyvumas, formuotis XVI tyrinėti kaip subjektas kviečia draugą |Paulių Kozlovijų atitrūkti nuo kasdieninių rūpesčių.
tapybiškumas, a. pabaigoje šiuolaikiniam
dinamiškumas, Italijoje. XVII žmogui dvasiškai
dramatiškumas, a. paplito artima,
polinkis į didybę. daugumoje postmodernizmui
Baroko dailės ir Europos šalių. gimininga kultūra.
architektūros tėvyne
yra laikoma Italija,
Roma yra
svarbiausias dailės ir
architektūros centras.
Kultūros epocha po Prasidėjo Apšvietos filosofai Evangelikų liuteronų kunigas, Daugiausiai Donelaitis Pagrindinis kūrinys, poema ,,Metai‘‘ yra suskirstyta į atskiras poemos dalis:
K.
 Baroko, išaukštinusi XVII a. ne tik skelbė, bet ir Mažosios Lietuvos lietuvių laiko skiria ypatingiems ,,Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“.
savarankišką pabaigoje savo elgesiu liudijo grožinės literatūros gamtos aprašymams, Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis
žmogaus protą, Anglijoje, asmens pradininkas. Laisvalaikiu rašė vaizdingiems posakiams, sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių
tikėjusi jo galia XVIII a. apėmė savarankiškumą. eiles lietuvių ir vokiečių kalba, sužadinantiems skaitytojo gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus,

Donelaitis (1714-1780)
šviesti ir tobulinti visą Europą ir Teigė, kad komponavo muziką, dirbo lakią vaizduotę. Jis taip pat nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro. K. Donelaitis kėlė prigimtinės
pasaulį. Šiaurės kiekvienas atsako už barometrus, muzikos daug rašo apie tuomečius žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę
Ameriką, kai savo mąstymą ir instrumentus, optinius gyventojų papročius, savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška
kuriose šalyse likimą. Apšvietos tradicijas, pomėgius ir net pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba.
prietaisus. Pastatydino
tęsėsi iki XIX a. filosofai buvo kasdienę veiklą.
mokyklą, klebonų našlių namą,
pradžios. įsitikinę, kad iš
perstatė kleboniją, bažnyčią.
prigimties žmonės
yra laisvi ir lygūs.
Būtent mokslas,
švietimas yra skirti
tam, kad išlavintų
žmonių protus.
ROMANTIZMAS XIXa.

A.Mickevičius (1798-1855)
Lenkų ir lietuvių poetas. Rašė
lenkų kalba, vienas žymiausių
romantizmo atstovų visuotinėje
literatūroje.
Mickevičiaus kūryba
glaudžiai susijusi su
Lietuva, su Lietuvos
istorija ir lietuvių kultūra.
kūrybai būdingas
objektyvus vaizdavimas,
konkretus nešališkas
vaizdas, būdingi
psichologiniai ir socialiniai
konfliktai.
Mickevičiaus poezijos moterys, patiriančios daugybę pasijų ir kančių kaip ir poeto
dvasia. Apysakoje ,,Gražina‘‘ daug kalbama apie Lietuvą, narsius karžygius, ir,
žinoma, pasakojama apie šauniąją moterį Gražiną. A. Mickevičius ją išaukštino šiame
kūrinyje ne vien tik dėl to, kad ji buvo graži, narsi. Ir jam dar labai patiko, kad Gražina
labai mylėjo savo vyrą, juo rūpinosi. Kūrinio pabaigoje ji paaukojo savo gyvybę, bet
tikrai ne vien dėl savo mylimo vyro. Ji kovojo už visus. Už mylimą tėvynę, šeimos
narius ir net už karžygius gerus, ir už Lietuvoje gyvenančius žmones. Ji tikrai
pasiaukojo dėl brangios tėvynės Lietuvos.
Eilėraštis „Romantika“ sukomponuotas kaip nedidelis draminis vaizdelis, kuriame
iškyla pasaulio pažinimo problema. Kelių veikėjų dialogais atskleidžiama Romantizmo
epochai būdinga skirtingų pasaulėvaizdžių sandūra.

Vienas jų – racionalistinis, švietėjiškas, pagrįstas moksliniu pažinimu, protu, dėsniais ir

normomis. Kitas pasaulėvaizdis – romantinis, paremtas empatija ir vaizduote, jausmu
ir tikėjimu.
A.Baranauskas (1835-1902)

Lietuvių Romantizmo poetas, Baranauskas pirmasis Poemoje ,,Anykščių šilelis‘‘ - tai žanras, skirtas vietovės aprašui, per kurį atsiskleidžia
katalikų dvasininkas, Seinų lietuviškoje poezijoje dažni žmogaus sukurto pasaulio ir gamtos ryšių, istorinio laiko kaitos apmąstymai.
vyskupas, Biblijos vertėjas. išreiškė sudėtingą laiko Romantizmo poetai šį žanrą pritaikė natūraliam peizažui vaizduoti. Baranausko
Aukštinamas Romantizmas- Romantizmo herojai Kilęs iš Anykščių, valstiečių pojūtį – nuolatinės poemoje kraštovaizdžio aprašymu keliama svarbi romantinės literatūros tema. Tai
žmogaus pilnatvės literatūros ir siekia vienatvės ir šeimos. Nuo keturiolikos metų negrįžtamos pasaulio poetinio žodžio, veikiančio kartu su žmogaus vaizduote ir atmintimi, galia susigrąžinti
siekimas, gamtos meno srovė, kenčia dėl pradėjęs eiliuoti lenkų kalba, kaitos ir toje kaitoje prarastą, sunykusią tikrovę, įveikti pasaulio suirimą. Romantizmo epochos žmogui
kultas, jausmai, susiformavusi negalimos meilės. pagarsėjęs kūrybiniais žmogaus ieškomo svarbus klausimas: ką reiškia patirti grožį, kokia tos patirties prasmė žmogaus
fantazija; naudojami Europoje XVIII pastovumo įtampą. gyvenime? Poemoje atskleidžiama, kad grožio patirtis yra pasaulio tvarumo pagrindas.
gabumais savo aplinkoje.
liaudies, istorijos ir a. pabaigoje ir Grožis – kūno juslėmis patiriamas pasaulio išgyvenimas, kuris giliai įsispaudžia į
egzotiški motyvai. XIX a. sąmonę, jis neatsiejamas ir nuo šventumo, gyvybės paslapties patyrimo.
pradžioje
veikiant
prancūzų
Mairon

Lietuvių romantizmo poetas.
revoliucijos Reikšmingiausia kūrybos dalis
idealams. – lyrika. Teologinių studijų
metu jis mažai besireiškė
1932)(1862-is
Maironio kūryba padėjo Eilėraščio „Taip niekas tavęs nemylės“ tema -  poeto meilė. Tai ypatinga galia, kupina
formuotis lietuvių tautinei kančios. Poeto vaizdinys kuriamas romantizmo stiliumi – jaunas, nuliūdęs, kenčiantis,
savimonei, skatino laisvės, pasiaukojantis. Kontrasto būdu sugretinamos žemės puikios ir gražios dukterys ir ta,
nepriklausomybės siekius. kurios „pečių neapsupo šilkai“, kuri „proto netemdo gražybe“. Ryškėja moters,

poetine
kūryba. Maironio slapyvardžiu
poetas pradėjo pasirašinėti
studijuodamas Peterburgo
dvasinėje akademijoje. Nuo
vaikystės Maironis pamėgo
aukštumas ir vandenis; vanduo
jam sukeldavo vaizdų, įvairių
asociacijų svarbių kūrybai.
Maironis kūryboje siekė
suimti visą Lietuvos patirtį.
Iš jo eilėraščių galima
atkurti Lietuvos laiką –
nuo mito iki istorijos.
protingos, gilios, jaudinančios širdį, siluetas. Maironis sukuria sudėtingą, tarsi
besimainantį vaizdą, sulieja kelias prasmes. Kalbama ir apie moterį – mūzą, įkvėpėją,
ir apie tėvynę, keliančią poetui prakilnius jausmus.
Maironis eilėraščiais kūrė Lietuvos poetinę istoriją ir poetinę geografiją. Eilėraštis
„Kur bėga Šešupė“, yra pavadintas „Tautiška daina“: teksto dainiškumą ryškina
sakinių skambumas, sklandumas, pakartojimų melodingumas. Maironis atskleidžia ryšį
tarp kraštovaizdžio (bėga, teka upės) ir kultūros (šneka broliai, skamba daina).
Poetinis raginimas (siekimas paveikti gyvenimą) skirtas ir upėms, ir dainoms. 
„Pavasario balsuose“ Maironis herojinę praeitį sujungė su sunkia, bet ryžtingai
keičiama dabartimi, nurodė perspektyvą – laisva tauta tarp kitų Europos tautų.

Lietuvos poetas, publicistas,
kritikas, vertėjas, laikraščio
„Varpas“ redaktorius, vienas iš
Eilėraščiai tapo Lietuvos
ateities vizijomis, kovos
manifestais. Alegorija,
Lietuvos erdvė – kraštovaizdis su savo kalnais, miškais, vandenimis, su šventomis
vietomis. Poezijos žmogus - daugiaprasmis: ir stiprus, pranašiškas, žinantis, skatinantis
veikti, ir abejojantis, vienišas, siekiantis gyvenimo prasmės. Maironis taip pat pabrėžia
ir darbą, jis kreipia akis į realius veiksmus, į gebėjimą dirbti.
Eilėraščiai dažniausiai būdavo didaktinio turinio. Šiame eilėraštyje raginama vienytis ir
dirbti vardan Lietuvos, žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama
siekti tėvynės garbės. V. Kudirkos didelė įtaka atgyjančiai lietuvių tautai nesiriboja

1899)V. Kudirka (1858-

lietuvių tautinio sąjūdžio vien 19a. paskutiniu dešimtmečiu; ji siekia ir mūsų laikus: jo skelbtos idėjos tebegyvos
( iki Pirmojo pasauinio

poezija ir komedija V.
XIXa.pab..-XXa. pr.

ideologų, Lietuvos himno Kudirkos kūryboje ir tebeaktualios, nes jis nustatė teisingas gaires kultūriškai atgyjančiai ir laisvės
autorius. Nuo gimnazijos visuomet kartu. Jo siekiančiai tautai. Plati ir aktuali tematika, patrauklios idėjos, lankstus ir taiklus stilius
laikų rašė eiles, leido leidžia ir šiandien Kudirką vadinti „atviriausiu ir žymiausiu lietuvių publicistu“ .
karo)

gyvenimas ir kūryba,
pašaipūnišką laikraštėlį. Įsakmusis „Varpo“ „Kelkite, kelkite...“ jau yra atlikęs istorinę tautinio, socialinio ir
priklausydami Lietuvos
kultūrinio budinimo misiją, tačiau jo politinė bei pilietinė potekstė nenustoja
atgimimo istorijai, yra ir
aktualumo ir šiandien. Nes valstybingumą nepakanka atkurti, reikia dar jį įtvirtinti, o
amžinosios žmogaus ir tam būtinos kuriamosios moralinės ir kultūrinės išgalės bei pastangos, nebūtinai
tėvynės, žmogaus ir nešančios greitus vaisius. 
pasaulio dramos liudijimas. ,,Tautiškoje giesmėje“, tapusioje valstybės himnu, aktualizuojama istorinė atmintis.
Kaip modernaus tautiškumo simboliai iškeliamos universalios vertybės – dora ir
vienybė, šviesa ir tiesa. 
Svarbiausias kūrėjo Realizmas – Realizmo atstovai Lietuvių novelės klasikas, Biliūno herojai atrodo Apysaka ,,Liūdna pasaka‘‘ pradedama lyrine įžanga, kuria kreipiamasi į moterį,
bruožas – meno kryptis, siekė vaizduoti psichologinės prozos egocentriški, subjektyvūs. grįžtama į jaunas dienas, gailimasi, kad jiedu anksčiau nepažinoję vienas kito. Biliūnas
pastabumas, atsiradusi XIX gyvenimą tokį, koks ugdytojas. Gimė Niūronyse Jie dažnai samprotauja jausmui suteikia pirmenybę. Siužetinėje apysakos pradžioje pasirodo jau pažįstamas
gebėjimas kantriai a. viduryje. Ji jis yra. Pagal juos (Anykščių raj.), pasiturinčių pirmuoju asmeniu, nebijo Biliūno pasakotojas - ligotas, jautrus žmogus, paskutinėmis dvasios galiomis
stebėti ne tik žmonių atsirado išblėsus rašytojas turi būti ūkininkų šeimoje, tačiau dar atsiverti. Žmogus tarsi įsižiūrintis į gyvenimo grožį, į žmones, besistengiantis juos suprasti. Svarbiausias
elgesį, bet ir romantizmo puikiai susipažinęs būdamas gimnazistas liko įvertinamas nauju pirmosios dalies įvykis - susitikimas su sena moterimi. Pasakotojas akcentuoja moters -
smulkiausias jų idėjoms. bei išanalizavęs savo našlaitis. Paskutinėse žvilgsniu – atkreipiamas Juozapotos - akis, nes toks įspūdis svarbiausias. Savitai kalbama apie kūną ir reakcijas
aplinkos, fizinės Neuromatizmas gyvenamojo meto gimnazijos klasėse tapo dėmesys į kintančius veido - svarbus jutimas. Kontekstinės dalys atskleidžia skaudžią datą - 1863 metus, sukilimą.

(1879-1907)Jonas Biliūnas
išvaizdos, aprangos - XIX a. mokslo ir moralės aktyviu socialdemokratu, įkūrė bruožus, „sielos Atsiskleidžia ir Juozapotos mylimojo - Petro - portretas. Jis išėjo į sukilimą ir
detales. Kūriniams pabaigos − XX tendencijas, kad ją slaptą moksleivių draugiją. veidrodžius“ – akis, nebegrįžo. Pabrėžiama, kad mylintys ir mylimi yra labiau pasiryžę aukotis, trokšta
yra būdinga a. pradžios tinkamai perteiktų. fiksuojami balso pokyčiai, teisybės. Apysaka yra liūdna, netgi tragiška: jauna, graži, laiminga moteris patenka į
emocingumas, meno Neoromantizmo nutylėjimai, suteikiamas tokias istorijos situacijas, kurioms negali pasipriešinti, negali nei išgelbėti mylimo
intymus pasakojimo tendencijos, literatūroje natūrali žodis visuomenės vyro, nei pati išsigelbėti. Visa kūrinio būtis ir nuplaukiantis laikas žadina nostalgiją,
REALIZMAS IR NEOROMANTIZMAS

tonas, realistinių artimos žmogaus prigimtis, atstumtiesiems – elgetoms, gyvenimo reiškinių jutimą ir kartu skatina pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie
detalių ir simbolių romantizmui. jo gaivališkos bepročiams. Žvilgsnis į gyvenimo prasmę ir tikslą.
derinimas, emocijos, gamtos pasaulį ir save –
muzikalumas, kai grožis keliamas kaip persmelktas elegiško
kada polinkis į priešprieša techninei graudulio, neretai
tautosakinę poetiką. civilizacijai, savigraužos. Esminiai
literatūros Biliūno motyvai susiję su
buitiškumo įskaudinto, žeminamo
tendencijoms. žmogaus jausminėmis
reakcijomis – kalte,
skriauda, nuoskauda
Dažnas herojus Kunigas, lietuvių prozos Stilius– gyvas, spalvingas, Baudžiavos laikus vaizduojančioje apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės‘‘ Vaižgantas tautinį
trokšta nuotykių, klasikas. Baigė Kauno kunigų charakterį tiria ne plačiai žvalgydamasis, bet įsižiūrėdamas tris likimus žmonių,
(1969-1933)Juozas Tumas – Vaižgantas

nepaprastumo, seminariją, kurioje priklausė
siekia etinių slaptai lietuvių draugijai.
vertybių, bet jaučiasi Įsitraukė į draudžiamos
vienišas, pasmerktas lietuviškos spaudos platinimą.
nesėkmėms. Jį domino ne didinga praeitis,
bet esama dabartis, į ją
nukreipė savo nesibaigiančią
energiją, trokšdamas išjudinti
žmones, kultūrinį gyvenimą,
pateikti kuo platesnį socialinės
tikrovės paveikslą, parodyti
lietuviškų papročių,
etnografinės aplinkos grožį,
savo krašto žmonių rūpesčius
temperamentingas,
nepaprastai žodingas,
autentika ornamentuotas
pasakojimas, iš kurio
sklinda didžiulė meilė ir
tikėjimas savo krašto
ateitimi. Kompozicinis
laisvumas leidžia
Vaižgantui įsiterpti į
pasakojimą, publicistiškai
pasamprotauti ar lyriškai
susimąstyti, pateikti
plačius kaimo darbų,
švenčių, aprangos, būdo
vadinamų „dėdėmis“ ir „dėdienėmis“. Paprastai tai šeimos nesukūrę ir gimtajame
ūkyje pasilikę viengungiai broliai ir seserys, lyg ir šeimos nariai, lyg ir samdiniai,
negaunantys atlyginimo. Apysakos siužeto pagrindą sudaro meilės trikampis: Šiukštų
Mykolas platoniškai myli Paukštų Severiją; ji taip pat Mykoliukui neabejinga, bet myli
daugiau kaip brolį, su kuriuo kartu užaugo viename kaime; ją, baudžiauninkę, paveržia
dvaro tijūnas Rapolas Geišė, gerokai vyresnis už ją. Iš šių trijų savaip laimingų ir kartu
nelaimingų personažų svarbiausias yra Mykoliukas, įkūnijantis baudžiavos išugdytas
lietuvio savybes: kuklumą, darbštumą, kantrumą, nuolankumą, panteistinį gamtos
jutimą, trauką muzikai, lyrišką jautrumą, jausmo persvarą prieš protą, gebėjimą mylėti
giliai ir tik vieną kartą, puoselėti tą išgyvenimą kaip švenčiausią likimo dovaną. Nors
Mykoliuko gyvenime ir meilėje nemaža dramatizmo, jis to nejaučia, neišgyvena
vidinio konflikto ar skilimo, viskas ramiai nuskęsta jo vidinėje melancholijoje:
jaunystėje – smuikelio melodijoje, senatvėje – žemės darbų bei gamtos ritme.
Mykoliukui artima siela Severiutė taip pat įkūnija lietuvės savybes – džiugų jaunystės
 bei viltis, kritikuoti apsileidimą
ir kitas ydas.
Klasikas, neuromantikas.
Lietuviškai ėmė rašyti
būdamas studentas. Vincas
Krėvė jautė ypač glaudų ryšį
su gimtine, buvo patriotas.
savybių aprašymus, žavesį bei jaukų moteriškumą, rūpestingumą, darbštumą ir kuklumą, gebėjimą suprasti
nutapyti įspūdingų ir atjausti, mylėti ir aukotis, nuolankiai tenkintis likimo skirta dalia.
peizažų, pasekti pasakų,
legendų bei padavimų,
perduoti kaimiečių kalbos,
mąstymo manierą, jų
psichologiją, parodyti
ypatingai žmones
vienijančią kovą su carizmo
biurokratija ir perteikti
stiprėjančią pragiedrėjimo
viltį.
Žmogus vaizduojamas Pagrindinės V. Krėvės kūrybos temos: Lietuvos praeitis, herojiški protėvių
abejojantis visuomeniniais žygiai,vargana valstiečių būtis, Llietuvos gamta, lietuvių liaudies dvasinė kultūra,
interesais, stipriai amžinieji būties klausimai, žmogaus prigimties sudėtingumas ir grožis. Apsakyme
išgyvenantis savo „Skerdžius“ ryškiausias yra Skerdžiaus Lapino paveikslas, šis žmogus gyveno Pagirių
asmenines problemas bei sodžiuje. Lapinas yra apibūdinamas kaip labai geros širdies ir šviesios dvasios žmogus,

(1882-1954)MickevičiusVincas Krėvė –
Organizavo 1923m. sukilimą
dėl Klaipėdos krašto.
Augo ir brendo lenkiškoje
aplinkoje. Mokytis lietuviškai
padėjo ne tik P Višinskis, bet ir
kunigas K. Bukantas. Marijos
ir K. Bukanto tėvai seniai buvo
(1877-1930)Šatrijos Ragana
gyvenimo kaitą. Jo
personažai didžiausia
vertybe laiko – laisvę, kuri
propaguoja individualų ir
savitą savų norų
išaukštinimą. Vyrauja ir
noras maištauti prieš
taisykles bei visuomeninius
idealus. Rašytojas teigė
jausmų, minčių ir veiksmų
harmoniją, asmens laisvę,
sąmoningą apsisprendimą,
teisę į laimę. Žmogus jam
įdomus ir neįprastas savo
netikėtais poelgiais, vidinio
pasaulio savybėmis bei
išraiškomis, kurios parodo
individo asmenybės grožį.
Stilius įvairus, šakotas:
pakilus, romantinis,
apibendrintas
simbolistinis,
vaizduojamasis realistinis.
kupinas vertybių ir nuovokumo. Lapinas buvo vienišas, nors anksčiau turėjo žmoną,
kuri vėliau mirė, o vaikų, su ja nesusilaukė. Būdamas vienišas jis pernelyg nesikrimto
ir praradęs savo gyvenimo meilę pernelyg nesisielojo. Pats jis buvo sveikas ir stiprus.
Lapinui būnant mažam čigonė išpranašauja, jog jis gyvens tol, kol augs Grainio liepa.
Nuo šio prisiminimo fragmento prasideda kūrinio kulminacija. Viskas atrodytų gerai,
tačiau vienų krikštynų metu Lapinas stipriai apsipyko su Grainiu ir šis pagrasino
nukirsti medį. Kitą dieną medis buvo nukirstas. Lapiną tai išties paveikė. Ne iš pradžių,
bet vėliau. Galiausiai Skerdžius Lapinas mirė nenorėdamas nieko. Tad Skerdžiaus
Lapino mirtis kūrinyje yra itin skaudi. Kūrinio siužetas išties ypatingas, nes atskleidžia
tuometinio žmogaus ypatingą ryšį su gamta ir apskritai svarbiausias žmogaus
vertybes, kuriomis jis gyvenime turėtų remtis ir priimti žmones. Tad kūrinio prasmė
didžiulė, ją skaitytojui tereikia įžvelgti gilioje kūrinio įvykių prasmėje, kuri akivaizdi iš
siužeto. Tai vienas ryškiausių ir žinomiausių Vinco Krėvės – Mickevičiaus kūrinių.
„Sename dvare” – ryškiausias dvaro psichologinės ir kultūrinės sanklodos telkinys
kontrastiškame dviejų kalbų audinyje, protarpiais šaržuojamas kaip amžiaus atgyvena,
o dažniausiai suvokiamas per vaiko atsiminimų prizmę kaip mylinčio gerumo židinys.
Subtilus inteligentiškumas ir dvasingumas, išugdytas dvaro kultūros, atsiveria kaip
trapus žiedas mamatės charakteryje. Įkinkyta į kasdienius praskolinto ūkio rūpesčius, ji

pažįstami. Pamažu Marijos ir
kunigo draugystė peraugo į
meilę, trukusią iki mirties.
Kūriniuose kartais pasirodo ilgisi grožio, kuris nuvalo ir apsvaigina sielą. Savo dienoraštyje ji kalbasi su savim apie
ir ironija, netgi kritinis pareigas, meilę, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Ji išsako ir tą ypatingą būseną, kurią
amžiaus pradžioje išgyveno ne vienas nutautėjęs bajoras, pasiryžęs grįžti į savo tautą.
sarkazmas. Rašytoja
„Sename dvare“ regime spalvingą žmonių visumą: bajorus, paprastus sodiečius, dvaro
praturtino naujais būdais:
tarnautojus, vyrus, moteris, vaikus. Nėra kokių ypatingų įvykių, tik vestuvės, mažos
pasakojimu pirmuoju mergaitės mirtis, svečių apsilankymai. Savita apysakos pasakojimui yra tai, kad
asmeniu, dienoraščiu, dabartis, apie kurią kalbama, yra ir praeitis. Pasakotoja žino, kad tai yra praėję, kad
užrašais, praeities ir žmonės jau mirę, bet atsimenami lyg būtų gyvi. 
dabarties laikais. Vidinio
žmogaus pasaulio
vaizdavimo galimybės
išplėtojamos muzikos ir
gamtos paralelėmis.
Biografijos faktus žymėti tik tuos, kurie būdingi rašytojo kūrybai, jei autoriaus biografija neturėjo įtakos kūrybai – palikti tuščią laukelį.

Lentelę pildyti remiantis 11-12 kl. Pamokų medžiaga arba įvairiais šaltiniais. Daug įvairios informacijos galite rasti pateiktoje nuorodoje.

https://mokovas.wordpress.com/2019/05/16/lietuviu-literaturos-konspektai-egzaminui/