METAI

KONTEKSTAI

Biografinis:
Gimė 1714 m. laivųjų valstiečių šeimoje. Didelė šeima, ankstyva
tėvo mirtis.
Katedrinė mokykla: lotynų kalba, tikyba, retorika. Gyveno
neturtingųjų bendrabutyje, pragyvenimą turėjo užsidirbti.
Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetas: teologija
(Biblija, liuteronybė), lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų kalbos,
filosofijos paskaitos, muzika; lietuvių kalbos seminaras
KONTEKSTAI

Biografinis:
Stalupėnai: kantorius (giedojimo mokytojas). Vedė Stalupėnų
mokyklos vedėjo našlę On Reginą.
Tolminkiemis: parapiją sudarė du karališkieji dvarai ir du
palivarkai (dvarų skyriai), du laisvųjų valstiečių kaimai ir 33
baudžiauninkų kaimai, klebonijos žemė. Po maro ir
kolonizacijos lietuvninkų apie pusė gyventojų.
KONTEKSTAI

Biografinis. Asmenybė:
Aukštos moralės, garbingas;
Nagingas meistras- barometrai, termometrai, fortepijonas ir
klavesinai, mikrosopas;
Sodininkas;
Pamaldos dviem kalbomis: vokiečių ir lietuvių k.
Pastatydino naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namus.
KONTEKSTAI

Istorinis.
Istorinės aplinkybės: dvi Lietuvos (Lenkijos – Lietuvos valstybė
ir Mažoji Lietuva (Rytų Prūsija); dvi raštijos (vėliau ir
literatūros) kryptys – protestantiškoji ir katalikiškoji.
1709-1710 metų maras. Kolonizacija. Karalius rėmė atvykėlius-
jie tapdavo laisvaisiais ūkininkais, o lietuviai likdavo
baudžiauninkais).
 KONTEKSTAI

Šviečiamojo amžiaus literatūra:

Atsigręžiama į antikinius literatūros modelius.
Kūriniuose dominuoja didaktiškumas (Horacijaus principas apie meną –
„docere delectando“ – pamokyti palinksminant). Dėl šių principų
Apšvietos epochoje labai išpopuliarėjo tie žanrai, kurie gali lengviau
pasiekti ir paveikti publiką: publicistiniai žanrai, kaip antai, eseistika, taip
pat antikiniai didaktiniai žanrai – tarkime, pasakėčia.
PROBLEMATIKA

1. Kuo reikšminga darbo etika?

2. Kodėl svarbu būrams būti doriems?
3. Kuo vertingas sunkus būrų gyvenimas?
4.Kokia yra poemos gamta?
5. Koks yra pasakotojas?
ŽANRAS

Poema
• didaktinė – moko teisingai gyventi;
Donelaitis buvo gerai susipažinęs ir su savo epochos, ir su antikiniais
didaktiniais epais, kurių tikslas ir buvo šviesti liaudį įvairiais praktiniais ir
moraliniais klausimais. Tad didaktiškumas buvo ne Donelaičio išskirtinis
bruožas, o XVIII a. Europos literatūroje dominuojanti tendencija.
• metafizinė, religinė- išaukština Viešpatį, Dievas poemoje –
pasaulio tvarka ir dėsningumas;
• anot Kuolio, tai ir politinio pobūdžio kūrinys, turintis
tautiškumo išsaugojimo programą.
KOMPOZICIJA

4 ,,Metų“ dalys: Visas dalis į vieną kūrinį jungia:

• ,,Pavasario 1. Pričkaus – Vyžlaukio seniūno –
linksmybės“ paveikslas.
2. Gamtos vaizdai – 4 metų laikai.
• ,,Vasaros darbai“ 3. Ta pati veiksmo vieta – Vyžlaukis.
• ,,Rudenio gėrybės“ 4. Pasakotojas.
• ,,Žiemos rūpesčiai“
KOMPOZICIJA

Nėra nuoseklios fabulos, įvykių sekos.

Didžiąją poemos dalį sudaro būrų kalbos.

Nežinome, koks buvo Donelaičio sumanymas – parašyti vieną

poemą ar keturių savarankiškų kūrinių poetinį ciklą.
Manoma, kad Donelaitis sakęs poemos dalis pamokslų metu.
Pavadinimus dalims davęs Donelaitis, o į vieną poemą sudėjo ir
išleido L. Rėza.
KOMPOZICIJA

Ciklinė poema: ciklinis laikas, išreikštas Saulės kelionės

dangumi vaizdu. Amžinasis gyvybės ratas.
MENINĖ RAIŠKA

Hegzametras. Antikoje hegzametru sukurtos poemos

išaukština herojų (herojus)- herojinės poemos. Išaukštinamas
paprastas žmogus – būras.

Anot D. Dilytės, poetas sukūrė ypatingą, dar niekur negirdėtą epo

rūšį, sudarančią didaktinio ir herojinio epų sintezę. Tokio epo
nebuvo antikoje.
MENINĖ RAIŠKA

Katalogai (išvardijimai).
Vardijamos aplinkinio pasaulio detalės: katalogais kuriamas
visumos vaizdas, įkūnijama tam tikra tvarka. Atidus žvilgsnis į
pasaulio tvarką.
Hiperbolė.
Funkcija dvejopa: pamokyti ir pajuokti.
Personifikacija.
Poemos pasaulis suvokiamas kaip vientisas, kupinas gyvybės.
Personifikuota gamta matoma būro akimis.
VEIKĖJAI

Viežlybieji būrai – darbštūs, taupūs, dori ir sąžiningi; pamaldūs,

paiso papročių.
Nenaudėliai būrai – tinginiai, netvarkingi, girtuokliai,
nusigyvenę, nepaiso papročių ir nebijo Dievo. Jų paveikslais
parodoma, kaip žmogus neturėtų gyventi.
Pasakotojas – labai ryškus ir svarbus. Pasirodo visose 4 dalyse.
Tai akylas stebėtojas ir fiksuotojas. Daug žinantis. Didaktika ir
moralas kalba poemoje jo lūpomis. Pasakotojas „Metuose“ yra
susitapatinęs su pačiu autoriumi – jis išreiškia K.Donelaičio kaip
žmogaus ir kunigo požiūrį į ano meto būrų gyvenimą.
VIEŽLYBUMAS

Viežlybumas.
Tai dorybių visuma (kaip romėnų virtus ar senovės graikų aretė).
Viežlybas sąžiningai dirba, yra garbingas, padorus, kuklus,
dievobaimingas, tvarkingas, teisingas, negirtuokliauja. Svarbu:
neišsižada savo protėvių gyvensenos, papročių, kalbos.
Viežlybumas yra bendruomenės išlikimo garantas: priešintis
svetimųjų įtakai, anot Donelaičio, galima tik saugant moralinį
tyrumą, laikantis prigimties.
Krikščioniško gyvenimo normų laikymasis yra kartu ir
tautiškumo saugojimas.
VIEŽLYBUMAS

Darbo, valgio (etc.) kodai yra identiteto ženklai.

Reprezentuojama kultūrinė opozicija: sava / svetima;

konservatyvumas (tradiciškumas) kaip protingumas /
pasidavimas naujovėms kaip kvailumas.
DARBAS

Darbas – svarbiausia savo vertės pajautimo ir išlaikymo sąlyga.

Svarbiausia žmogaus vertybė.

Darbas ir džiaugsmo, laimės šaltinis. Žmogaus gerumas =

darbštumas. Gamtos pavyzdys: vabalėliai, paukščiai ,,dirba“;
gandro pavyzdys.

Darbštumas – aukščiausias žmogiškumo įvertinimas, orumo

įtvirtinimas, žmogiško išdidumo pamatas. Dėl to taip smerkiama
tinginystė. Tinginystė – žmogiškumo pažeidimas, pamynimas.
 TVARKOS IDĖJA
Tvarkos idėja apima ir gamtą, ir žmonių gyvenimą:
• sezoninė metų kaita ir jai paklūstantis augalų ir gyvūnų pasaulis;
• harmoningi skirtingų luomų santykiai.
Gamtos ir žmogaus pasaulio lyginimas:
pabrėžiamas gamtos moralumas- kiekviena gyvūnų rūšis elgiasi natūraliai,
pagal jai duotus prigimties įstatymus. Nemoralus gali būti tik žmogus, kuris
toks tampa, kai elgiasi individualiai, ne pagal visiems privalomus reikalavimus.
Grąžinti žmonių bendruomenę prie Dievo sukurto pasaulio tvarkos
idealo.
„Metuose“ nėra pagrindinio herojaus ir jo istoriją pasakojančio
siužeto. Žmogus yra Dievą šlovinančios kūrinijos dalis.
 ŽMOGAUS BŪTIS

Žmogaus būtis yra nesibaigiantis ciklas, sutampantis su gamta:

jis gimsta, praleidžia jam paskirtą laiką, miršta, jį pakeičia kitos
kartos – taip ir gamta nuolat keičia savo ciklą.

Žemdirbiška pasaulėjauta: laiko tėkmės ir gyvenimo

cikliškumas.
 ŽMOGAUS BŪTIS

Žemiška būtis yra trapi ir laikina, nes neišvengiamai baigiasi

mirtimi.

Baroko pasaulėjauta: gyvenimo trapumas ir laikinumas.

ŽMOGAUS BŪTIS

Gyvenimas yra kupinas sunkumų, bet žmogus negali palūžti ir

privalo iškęsti visus išbandymus.

Stoicizmo filosofija: išmintingas žmogus turi būti dvasiškai

tvirtas.
ŽMOGAUS BŪTIS

Dievas žmogui yra numatęs, kiek skirta gyventi žemėje, bet

likimą žmogus kuria savo pasirinkimais: kiekvieno žmogaus
pareiga gyventi dorai.

Krikščioniškoji filosofija: dorumu žmogus artėja prie Dievo.

„METŲ“ REIKŠMĖ

https://youtu.be/-9KK_XtYc_k