Antika

I. Laikotarpis, prasidėjęs graikų kultūros suklestėjimu ir pasibaigęs Romos

imperijos žlugimu, vadinamas Antikos laikotarpiu (IV a. Pr. Kr – 476m.)
II. Kultūros ir meno bruožai:
 Universalumas - viskam tinkamas, visapusiškas, visuotinis;
 Humanizmas - antropocentrinė pasaulėžiūra, teigianti pagarbą žmogui, jo
gerovei, išaukštinanti jo vertę;
 Antika „tobulino priešistorę“;
 Susiformavo Europos civilizacijos kryptys, teisės pagrindą, menų žanrai;
 Susiformavo daug filosofijos krypčių;
III. Tikėjimas:
 Svarbiausi graikų religijoje yra dievai ir didvyriai;
 Graikų religija yra neatsiejama nuo mitologijos;
IV. Žmogaus kultas:
 Žmogus turi būti gražus tiek išore tiek vidumi;
 Atsakingi, išauklėti, protingi, savimi pasitikintys;
 Tuomet žmogui išorinis grožis buvo ne tik dailūs įgimti bruožai, bet ir daug
darbo bei pastangų reikalaujantis kūno tobulinimas.

Viduramžiai

I. Laikotarpis nuo 476m. iki XVa. pabaigos, kurio metu visuomeninė

gyvenimo tvarka buvo pagrįsta vasaliniais santykiais bei privilegijuota
žemvaldžių padėtimi. Skirstomi į:
 Ankstyvuosius (Va. vid. – XIa. pradž.)
 Brandžiuosius (XI a. pradž. – XIVa. pradž.)
 Vėlyvuosius (XIVa. pradž. – XVIa. pradž.)
II. Bruožai:
 feodalizmas bei luominė santvarka;
 riterių (pasaulietinės) bei religinės kultūros konkurencija;
 krikščionių bažnyčios vienijimasis bei centralizacija (ko nors
kaupimas, koncentravimas vienoje vietoje, vadovavimo ar
valdymo sutelkimas viename centre);
 katedrų, vienuolyniu, vėliau universitetų, kaip šviesos židinių
reikšmė, miestų, kaip ekonominių centrų, augimas;
  lotynų kalbos, kaip bendros kultūros ir švietimo kalbos vyravimas;
III. Religija (Viduramžiai – bažnyčios „aukso amžius“):
 viduramžiais Europa tapo krikščionišku žemynu;
 nuo ankstyvųjų viduramžių popiežiaus galia ir įtaka augo,
pasiekdama viršunę brandžiaisias viduramžiais;
 žmonėms gyvenimas žemėje buvo pasirengimas amžinajam
gyvenimui po mirties. Trokšdami būti išganyti, turtingieji aukojo
vargšams, statė bažnyčias ir vienuolynus;
 vėlyvaisiais viduramžiais Bažnyčios reikšmė ėmė menkti.
IV. Žmogaus kultas:
 12 metų vaikas jau buvo laikomas suaugusiu, o moterys tekėjo
sulaukusios maždaug 15 metų;
 viduramžiais susikūrė luomai: a) dvasininkai; b) bajorai; c)
valstiečiai. Privilegijuoti buvo tik du pirmieji luomai, trečiasis
buvo vadinamas luomu nuo tada, kai į jį įėjo miestiečiai.
 „pasikėlęs į puikybę” žmogus negali sulaukti Dievo pagalbos, o
tuo pačiu ir visuomenės pripažinimo;
 kuklumas buvo vadinamas dorybių ir geradarystės motina;
 bet koks bandymas išsiskirti iš aplinkinių buvo traktuojamas kaip
tradicijų pažeidimas;
 didžiausia viduramžių dorybė buvo ištikimybė ir duoto žodžio
laikymasis;

Renesansas

I. Renesansas (atgimimo epocha) – XIV a. – XVI a. pabaiga. Laikotarpis

nuo viduriniųjų amžių prie Naujųjų laikų kultūros, pasižymėjęs antikos
tradicijų atgaivinimu ir dėmesiu žmogaus asmenybei. Apėmė visas
gyvenimo sritis. Atsirado ir suklestėjo Italijoje
II. Bruožai:
 Europos kultūros, meno ir visuomenės minties suklestėjimo
epocha;
 Formavosi nauja pasaulėžiūra, kurios principų kūrėjai ir skleidėjai
vadinosi humanistais, norėdami pabrėžti, kad jų studijų ir veiklos
objektas yra žmogus, jo sukurtos vertybės.
 III. Religija:
 Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas
Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių;
 Martynas Liuteris ragino grįžti prie pirminės krikščionybės –
tikrojo Dievo mokymo;
 Dievo malonę ir atleidimą žmogus gauna ne per bažnyčią –
žmogų išgano vien tikėjimas;
 Reformatams buvo nepriimtinas Katalikų bažnyčioje paplitęs
šventųjų kultas, vadino stabmeldyste.
 Krikščionybė skilo į katalikybę ir protestantizmą.
IV. Žmogaus kultas:
 pabrėžiamas žmogaus išskirtinumas, ypatingumas, neribotos
galimybės;
 optimistinis požiūris į pasaulį ir į žmogų;
 atsisakoma fatalizmo (tikėjimas lemtimi) , asketiškumo
(atsisakantis malonumų, griežtas sau, santūrus), domimasi
pasaulietiniu gyvenimu;
 Veiklus, savimi pasitikintis, abejojantis autoritetais, kritiškas;
 Prieštaringas, įkūnijantis visa, kas yra žmogaus gera ir bloga;
 Universalus, nuolat tobulėjantis, išsilavinęs, iš prigimties
kūrybingas, skaitantis bei rašantis lotynų bei graikų kalba,
kalbantis įvairiomis kalbomis;
 Aktyviai kuriantis bendruomenės kultūrą, jaučiantis atsakomybę
prieš istoriją ir visuomenę.

Humanizmas – žmogus, kaip didžiausia vertybė.

Jėzuitai – įkūręs Vilniaus akademija 1579 m. vienas iš didžiausiu Lietuvos kultūros
židinys.
Dominavo rusėnų, lenkų ir lotynų kalbos. Lietuvių kalba tik valstiečiai smulkieji
bajorai.
„Tėve mūsų“ išspausdinta Lietuvoje lietuvių kalba.
 Vilijamas Šekspyras

1564 m. – 1616 m. gimė Statfordo mieste. Laikoma didžiausiu pasaulio dramaturgu ir

vienu iškiliausiu kūrėju. Šekspyras užaugo ir subrendo patriotinėje, stiprioje, savimi
pasitikinčioje visuomenėje. Mokėsi klasikinėje mokykloje iki 14m., bet vėliau neįgijo
universitetinio išsilavinimo. 1589 m. išvyko į Londoną. Ten pasireiškė kaip teatro
dramaturgas ir aktorius, vienas „Gaublio“ teatro savininkų. Per kelerius metus tapo
garsiu anglų dramaturgu ir turtingu žmogumi. Vėliau grįžo į Statfordą ir ten gyveno
iki mirties.
I. Kūryba:
 Per 24 metus Šekspyras sukūrė 37 dramas , 154 sonetus ir
kelias dideles poemas.
 Šekspyro žymiausios tragedijos: „Romeo ir Džiuljeta“;
„Otelas“ „Karalius Lyras“ „Makbetas“ „Hamletas“.
 Jo dramų būdingi bruožai: gyvenimo tragizmo suvokimas,
gyvenimo prasmės apmąstymas.
 Tragedijos išsiskiria veikėjų išraiškingumu ir gilumu,
apibendrinamąja galia.
 Būdingas filosofinis požiūris į pasaulį, neatslūgstanti draminė
įtampa.

Tragedija „Hamletas“

1. Hamleto vardas minimas airių ir skandinavų metraščiuose.

2. Viduramžių legenda apie kerštą virsta filosofiniu kūriniu, verčiančiu mąstyti
apie pasaulyje egzistuojantį blogį, apie žmogaus paskirtį žemėje, jo silpnumą ir
stiprybę.
3. Hamletas apdovanotas įžvalgiu protu, jis siekia suvokti reiškinių priežastis, jų
esmę.
4. Dvasinė raida yra vienas svarbiausiu Hamleto charakterio bruožų.
5. Alfonas Nyka-Niliūnas rašo, kad: „Hamletas yra tipiškas naujųjų laikų
žmogus: smalsus, lankstaus proto, išlavintas, nuolat besistengsiąs suvokti savo
situaciją būtyje ir nebūties akivaizdoje. Jis nei herojus, nei kankinys:
pirmiausias jis yra žmogus“.
 6. Dramoje labai svarbu dialogas, nes tai yra pagrindinė konflikto plėtojimosi
priemonė.
7. Svarbiausia III veiksmo tema tampa sąžinė. Hamletas mato, kad jam nepavyks
atkeršyti už tėvo mirtį pačiam nesusitepus. Polonijaus mirtis, įskaudinta
mylima Ofelija, iš siaubo paklaikusi motina – dalis naštos, prislėgusios jaunojo
princo pečius. Tai tragiškoji kaltė, nes ji kyla iš būtinybės pasirinkti vieną ar
kitą. Hamletas pasirenka kilnią misiją – taisyti pasaulį, bet šis pasirinkimas
griauna ir jo, ir aplinkinių žmonių gyvenimus.
8. Prie Hamleto neveiksmingumo prisideda daug negandų aplinkui ir tai tik
didina jo pasaulėjautos tragizmą.
9. Šekspyro sukurtas herojus veiklus, bet jo veiklumas suprantamas kitaip nei
anksčiau. Daugiausiai dėmesio skirtas ne jo poelgiams, o požiūriui į save ir
pasaulį,. Hamleto mąstymas lemia filosofinį tragedijos pobūdį. Hamletas
apdovanotas itin įžvalgiu protu.
10. Tragedijoje Hamletas kelissyk kaltina save valios stoka, neveiklumu. Jis
nepuola keršyti už tėvą staigiai, jam rūpi išsiaiškinti blogio priežastis ir pagrįsti
savo poelgių prasmę.
11. Hamletas subręsta, sustiprėja, įgyja jėgų ginti savo gyvenimo principus.

Ofelijos paveikslas

Ofelija yra labai naivi, neturinti savo nuomonės mergina. Atrodo, jog ja visi tik ir
siekia pasinaudoti. Mergina yra sutverta grožiui, švelniems ir tyriems jausmams: ji
myli Hamletą, yra gera duktė ir jautri sesuo. Ofelija - vadovaujasi jausmu ir nuojauta.